CORNELIA FUNKE

Iš vokiečių kalbos vertė Indrė Dalia Klimkaitė

Iliustracijos autorės

A lm a littera
VI LNIUS / 2009
UDK 830-93 Versta iš:
Fu-103 Cornelia Funke
TINTENBLUT

Rašalo pasaulio žemėlapis 540 puslapyje

Veikėjų sąrašas - nuo 541 puslapio
Turinys 549 puslapyje

ISBN 978-9955-38-089-4

© Cecilie Dressler Verlag GmbH&Co. KG, Hamburg 2005

Alle Rechte vorbehalten
© Vertimas į lietuvių kalbą, Indrė Dalia Klimkaitė, 2008
© Leidykla „Alma littera“, 2008
 Aktoriui Brendonui Freizeriui,
kurio balsas - šios knygos širdis.
Thanksfor inspiration and enchantment.
Be tavęs Mo nebūtų įžengęs mano darbo
kambarin - ir ši istorija niekuomet
nebūtų papasakota.

Diktoriui Raineriui Štrekeriui,

kuris yra ir Stebuklingasis Liežuvis, ir Dulkėtasis Pirštas.
Kiekvienas šios knygos žodis jau ilgesingai laukia,
kol Raineris Štrekeris jį perskaitys.

Ir, žinoma,
kaip beveik visada, - galiausiai, bet ne paskutinėje
vietoje, - Anai, nuostabių nuostabiausiai Anai,
kuri klausėsi šios istorijos mudviem ne kartą išėjus
pasivaikščioti, mane palaikė, patarė ir leido suprasti,
kas gerai, o ką dar reikėtų patobulinti.
(Labai tikiuosi, kad Megės ir Farido istorija
dabar nebeatrodo per trumpa.)
 Jei žinočiau,
iš kur atsiranda eilėraščiai,
keliaučiau tenai.

Maiklas Longlis*

* Michael Longley, „Staying Alive. Real Poems for Unreal Times".

 Pagal užsakymą sukurpti žodžiai

Eilutė po eilutės
Mano nuosava dykuma
Eilutė po eilutės
Mano rojus

M a rija L u iza Kašnic, „E ilėraštis“*

emo, o Orfėjas vis nesirodė.

T Farido širdis ėmė plakti tankiau, - kaip visuomet, kai diena pa­
likdavo jį vieną su tamsa. Prakeiktas skystaprotis! Kur jis užstrigo?
Medžiuose rimo paukščiai, tarsi praradę balsus artėjant nakčiai, ne­
toliese dunksantys kalnai pajuodo tarsi nusvilinti besileidžiančios
saulės. Netrukus visas pasaulis bus toks juodas it varno sparnas, net
ir žolė po Farido basomis kojomis, ir pradės kuždėtis dvasios. Fari-
das žinojo tik vieną vietą, kur galėjo jaustis saugus - šalia Dulkėtojo
Piršto, taip arti, kad justų jo šilumą. Dulkėtasis Pirštas tamsos nebi­
jojo, jis ją mylėjo.
- Na, tai vėl jas girdi? - paklausė Dulkėtasis Pirštas, kai Faridas
vėl prisispaudė prie jo. - Kiek dar tau kartoti? Šiame pasaulyje nėra
dvasių. Tai vienas iš nedaugelio šio pasaulio privalumų.
Jis stovėjo atsirėmęs į kamštinį ąžuolą ir žvelgė išilgai kelio. Kiek
aukščiau sueižėjusį asfaltą apšvietė žibintas - ten, kur prie tamsių
kalnų gūžėsi namai, vos tuzinas, ankštai susispietę, tarsi bijotų tam ­
sos ne mažiau už Faridą. Namas, kuriame gyveno tas Sūriaveidis,
buvo pirmas šioje gatvėje. Viename iš langų buvo matyti šviesa. Jau
daugiau nei valandą Dulkėtasis Pirštas nenuleido nuo jo akių. Fari-

* Marie Luise Kaschnitz, „Ein Gedicht".

9
das ne kartą bandė stūksoti taip pat nejudėdamas, tačiau jo sąnariai
taip ilgai neišlaikydavo.
- Eisiu ir pasižiūrėsiu, kur jis užtruko!
- Nereikia! - Dulkėtojo Piršto veido išraiška nepasikeitė, tačiau
balsas jį išdavė. Faridas išgirdo nekantrą... ir viltį, nenumarinamą vil­
tį, nors ji jau ne kartą buvo žlugdoma. - Ar esi tikras, kad jis pasakė
„penktadienį"?
- Taip! O šiandien juk penktadienis, ar ne?
Dulkėtasis Pirštas linktelėjo ir nusibraukė nuo veido jau pečius
siekiančius plaukus. Faridas irgi bandė užsiauginti tokius pat, bet jie
bangavosi, garbiniavosi ir buvo tokie neklusnūs, kad galiausiai vis tiek
teko trumpai nurėžti peiliu.
- „Penktadienį kaimo apačioje, ketvirtą", - taip jis sakė. O jo kiem­
sargis taip ant manęs urzgė, tarsi labiausiai už viską mėgtų traškius
rudus berniukus! - Vėjas kiaurai košė ploną Farido megztuką, ir jis
pasitrynė rankas. Jaukus šiltas laužiukas, taip, šito dabar norėtųsi, bet
pučiant tokiam vėjui Dulkėtasis Pirštas nė degtuko įžiebti neleis. Ke­
tvirtą... Tyliai nusikeikęs Faridas pakėlė akis į dangų. Ir be laikrodžio
žinojo, kad dabar jau kur kas daugiau. - Sakau tau, jis tyčia mus verčia
laukti, tas pasipūtęs kvailys!
Siauras Dulkėtojo Piršto lūpas iškreipė šypsnys. Faridui vis len­
gviau būdavo jį prajuokinti. Gal dėl to ir pažadėjo jį pasiimti kartu,
jei Sūriaveidis tikrai grąžins Dulkėtąjį Pirštą atgal. Atgal į jo pasaulį,
sukurtą iš popieriaus ir spaudos dažų, ir seno vyro žodžių.
„Ak, ką ten! - pagalvojo Faridas. - Kodėl šitam Orfėjui turėtų pavyk­
ti tai, kas kitiems nepavyko? Juk daug kas bandė... tasai miknius, Auksa-
žvilgsnis, Varno Liežuvis... Vieni apgavikai, paėmę iš jų pinigus..."
Orfėjo lange užgeso šviesa, ir Dulkėtasis Pirštas staiga atsitie­
sė. Trinktelėjo durys, tamsoje pasigirdo žingsniai - skubūs, nelygūs
žingsniai. Tuomet vienišo žibinto šviesoje pasirodė Orfėjas - Sūriavei­
dis, kaip jį paslapčia praminė Faridas dėl blyškios odos ir dėl to, kad
saulėje išrasodavo prakaitu it sūrio gabalas. Negiliai alsuodamas žengė
staigiai žemyn besileidžiančia gatvele, šalia risnojo pragaro šuva, at­

10
karus it hiena. Kai pamatė kelkraštyje Dulkėtąjį Pirštą, stabtelėjo ir
plačiai nusišypsojęs pamojo.
Faridas sugriebė Dulkėtojo Piršto ranką.
- Tik pažvelk, koks kvailas šypsnys. Netikras lyg padirbtas brang­
akmenis! - sukuždėjo. - Ir kaip gali tokiu pasitikėti?
- O kas gi sako, kad aš juo pasitikiu? Kas tau yra? Pasidarei toks
opus. Gal verčiau nori likti čia? Automobiliai, judantys paveikslai, mu­
zika iš dėžės, šviesa, išbaidanti naktį... - Dulkėtasis Pirštas peržengė
kelius siekiančią mūrinę tvorelę palei kelkraštį. - Juk visa tai tau pa­
tinka. Nuobodžiausi ten, kur noriu traukti aš.
Ką jis čia pliauškia? Tarsi nežinotų, kad Faridas tetrokšta vieno: lik­
ti su juo. Norėjo piktai atrėžti Dulkėtajam Pirštui, tačiau čaižus garsas,
lyg aulinis batas būtų užmynęs šakelę, privertė jį atsigręžti.
Dulkėtasis Pirštas irgi jį išgirdo. Vyriškis sustingo ir įsiklausė. Ta­
čiau tarp medžių nieko nematyti, tik vėjas linguoja šakas, Faridui į
veidą atsitrenkė blyški it dvasia naktinė plaštakė.
- Atsiprašau! Truputį vėluoju, - riktelėjo jiems Orfėjas.
Faridas vis dar negalėjo priprasti, kad iš tos burnos gali sklisti ši­
toks balsas. Apie jį jau buvo girdėję keliuose kaimuose, ir Dulkėtasis
Pirštas iš karto leidosi į paiešką, tačiau surado Orfėją tik prieš savai­
tę - knygyne, skaitantį pasakas keletui vaikų, iš jų nė vienas nepaste­
bėjo nykštuko, staiga išnirusio už lentynos, pilnos suskaitytų knygų.
Tačiau Dulkėtasis Pirštas jį pamatė, sustabdė Orfėją, jau ketinantį sėsti
į automobilį, ir parodė jam knygą, tą knygą, kurią Faridas jau buvo
prakeikęs daugiau kartų nei bet kurį kitą daiktą.
- O taip, žinau tą knygą! - sušvokštė Orėjas. - Ir tave, - pridūrė
beveik su pagarba ir taip nužvelgė Dulkėtąjį Pirštą, tarsi akimis galėtų
nulupti randą nuo skruosto, - tave irgi pažįstu. Tu pats geriausias toje
knygoje. Dulkėtasis Pirštas! Ugnies šokdintojas! Ir kas gi tave čionai
išskaitė, į šitą liūdniausią iš visų istorijų? Nieko nesakyk! Nori atgal,
ar ne, bet nerandi durų, durų tarp raidžių! Nieko tokio. Sumeistrausiu
tau naujas, iš sukurptų žodžių! Už draugystės kainą - jei išties esi tasai,
kuo tave laikau!

11
 Draugystės kaina! Kurgi ne. Beveik visus pinigus turėjo jam pa­
žadėti, o paskui dar valandų valandas laukti tame Dievo užmirštame
užkampyje, tą vėjuotą vakarą, trenkiantį šmėklomis.
- Ar atsinešei kiaunę? - Orfėjas nukreipė žibintuvėlį į Dulkėtojo
Piršto kuprinę. - Žinai, mano šuva jų nemėgsta.
- Ne, kiauniukas kaip tik ieškosi maisto. - Dulkėtasis Pirštas sužiu­
ro į knygą, kurią Orfėjas laikė pasispraudęs po pažastimi. - Kas yra?
Ar tu... pasirengęs?
- Žinoma! - Tasai pragaro šuva išsišiepė ir pažvelgė į Faridą. - Žo­
džiai iš pradžių buvo kiek aikštingi. Gal dėl to, kad buvau toks susijau­
dinęs. Kaip jau sakiau per mūsų pirmąjį susitikimą, ši knyga, - Orfėjas
perbraukė pirštais per nugarėlę, - buvo mano mylimiausia vaikystėje.
Mačiau ją paskutinį kartą, kai buvau vienuolikos. Ją pavogė iš var­
gingos bibliotekos, kurioje imdavau knygas. Deja, buvau per bailus,
kad pats ją pavogčiau, bet knygos niekad nepamiršau. Ji mane visiems
laikams išmokė, kad žodžiai padeda pasprukti nuo šio pasaulio! Kad
puslapiuose gali rasti draugų, nuostabiausių draugų! Tokių kaip tu,
ugnies rijike, milžinų, fėjų... Ar žinai, kaip tavęs verkiau, kai perskai­
čiau apie tavo mirtį? Bet tu gyvas, ir viskas bus gerai! Tu papasakosi tą
istoriją naujai...
- Aš? - pertraukė jį Dulkėtasis Pirštas pašaipiai nusišypsojęs. - Ne,
patikėk, šitai daro visai kiti žmonės.
- Tiesa, galbūt kiti. - Orfėjas atsikrenkštė, tarsi drovėtųsi, jog at­
skleidė tiek daug savo jausmų. - Kad ir kaip ten būtų, labai pikta, kad
negaliu eiti kartu su tavimi, - tarė jis, nerangiai artindamasis prie mū­
rinės tvorelės kelkraštyje. - Skaitovas turi likti, tai geležinė taisyklė.
Išbandžiau viską, mėgindamas patekti į knygą, bet tai tiesiog neįma­
noma. - Atsidusęs jis stabtelėjo, ištraukė ranką iš po apdribusio švarko
ir atkišo popieriaus lapą. - Tai štai - čia tai, ko tu prašei, - tarė Dul­
kėtajam Pirštui. - Nuostabūs žodžiai, skirti tik tau, iš žodžių paklotas
kelias, kuris nuves tave tiesiai tiesiai. Še, skaityk!
Dulkėtasis Pirštas dvejodamas paėmė lapą. Popierius buvo išmar­
gintas smulkiomis pasvirusiomis raidėmis, susivijusiomis it siuvinėji­

12
 mo siūlas. Dulkėtasis Pirštas perbraukė pirštu per žodžius, tarsi iš pra­
džių turėtų parodyti kiekvieną atskirai savo akims, o Orfėjas stebėjo jį
it mokinukas, laukiantis pažymio.
Kai Dulkėtasis Pirštas pagaliau pakėlė galvą nuo lapo, jo balse buvo
girdėti nuostaba:
- Tu labai gerai rašai! Puikūs žodžiai...
Sūriaveidis taip nuraudo, tarsi jam kas į veidą būtų šliūkštelėjęs šilk­
medžio uogų sulčių.
- Džiaugiuosi, kad tau patinka.
- Taip, man labai patinka! Viskas taip, kaip aš tau nupasakojau.
Netgi truputį geriau.
Orfėjo veidą nutvieskė drovi šypsena, jis paėmė lapą iš Dulkėtojo
Piršto rankų.
- Negaliu pažadėti, kad paros metas bus tas pats, - tarė prislopinęs
balsą. - Mano meno dėsniai sunkiai pasiduoda atskleidžiami, tačiau
patikėk, niekas neišmano daugiau apie tai nei aš! Pavyzdžiui, knygą ga­
lima pakeisti arba prikurti pasitelkiant tik tuos žodžius, kurie jau joje
yra. Mat jei vartoji per daug kitų žodžių, nenutinka nieko arba nutinka
tai, ko nebuvai numatęs! Galbūt būtų kitaip, jei pats būtum autorius...
- Dėl visų fėjų, tavyje daugiau žodžių nei visoje bibliotekoje! - ne­
kantriai nutraukė jį Dulkėtasis Pirštas. - O ką, jei tu dabar tiesiog pa­
skaitytum?
Orfėjas nutilo taip staiga, tarsi būtų liežuvį prarijęs.
- Žinoma, - pasakė truputį įsižeidęs. - Pamatysi. Su mano pagalba
knyga tave vėl priims tarsi sūnų palaidūną. Sugers tarsi popierius rašalą!
Dulkėtasis Pirštas tik linktelėjo ir nužvelgė tuščią plentą. Faridas
juto, kaip mielai jis būtų patikėjęs Sūriaveidžiu - ir kaip bijo, kad vėl
bus apviltas.
- O kaipgi aš? - Faridas prisislinko arčiau Dulkėtojo Piršto. - Jis
juk parašė ką nors ir apie mane, tiesa? Ar pasižiūrėjai?
Orfėjas žvilgtelėjo į berniuką ne itin geranoriškų žvilgsniu.
- Dievulėliau, - pašaipiai tarė Dulkėtajam Pirštui. - Regis, berniukas
išties prie tavęs labai prisirišęs! Kur tu jį suradai? Kur nors kelkraštyje?

13
 - Ne visai, - atsakė Dulkėtasis Pirštas. - Jį iš pasakos išskaitė tas
pats vyras, kuris ir man padarė šią paslaugą.
- Tasai... Stebuklingasis Liežuvis? - Orfėjas ištarė šį vardą taip at­
sainiai, lyg negalėtų patikėti, kad kas nors yra nusipelnęs tokio titulo.
- Taip. Jo toks vardas. Iš kur tu žinai? - Dulkėtajam Pirštui nepa­
vyko nuslėpti nuostabos.
Pragaro šuva apuostė basų Farido kojų nykščius, o Orfėjas gūžte­
lėjo pečiais.
- Anksčiau ar vėliau išgirsti apie kiekvieną, kuris gali išmokyti rai­
des alsuoti.
- Ak štai kaip? - Dulkėtojo Piršto balse buvo girdėti netikrumas,
bet toliau jis neklausinėjo. Tik spoksojo į lapą, Orfėjo išmargintą
smulkiomis raidelėmis.
Tuo tarpu Sūriaveidis tebespoksojo į Faridą.
- Iš kokios tu knygos? - paklausė. - Ir kodėl tu nori grįžti ne į savo
istoriją, o verčiau į jo, kur tau nėra ko ieškoti?
- O koks tavo reikalas? - priešiškai atrėžė Faridas. Sūriaveidis jam
vis mažiau patiko. Buvo per smalsus - ir pernelyg jau išmintingas.
Tačiau Dulkėtasis Pirštas tik nusijuokė.
- Jo pasaką? Ne, josios Faridas nė kiek nesiilgi. Berniukas keičia is­
torijas tarsi gyvatė odą. - Faridas Dulkėtojo Piršto balse išgirdo kažką
panašaus į susižavėjimą.
- Mat kaip. - Orfėjas vėl nužvelgė Faridą taip atsainiai, kad berniu­
kas mielai būtų spyręs jam į tuklius kelius, jei čia nebūtų to pragaro
šunpalaikio, kuris tebespoksojo į jį alkanomis akimis.
- Na gerai, - tarė Orfėjas, sėsdamas ant tvorelės. - Ir vis dėlto per­
spėsiu. Tave įskaityti atgal menkniekis, bet berniukui nėra ko ieškoti
toje istorijoje! Man nevalia minėti jo vardo. Kalbėsime tik apie berniu­
ką, kaip matei, negaliu garantuoti, kad tai suveiks. O net jei ir suveiks,
jis veikiausiai tik sukels sąmyšio, ir tiek. Gal tau netgi nelaimę atneš!
Apie ką pliauškia tas prakeiktas mulkis? Faridas žvilgtelėjo į Dul­
kėtąjį Pirštą. „Prašau, - galvojo jis, - o, prašau, neklausyk jo! Pasiimk
mane drauge."

14
 Dulkėtasis Pirštas atlaikė jo žvilgsnį. Ir nusišypsojo.
- Nelaimę? - tarė jis, ir iš balso galėjai atspėti, kad niekam nevalia
porinti jam apie nelaimes. - Nesąmonė. Berniukas man neša laimę. Be
to, jis visai neblogas ugnies rijikas. Jis eis su manimi. Ir šita irgi. - Or­
fėjui dar nespėjus suvokti, ką jis turi galvoje, Dulkėtasis Pirštas čiupo
knygą, kurią Sūriaveidis buvo pasidėjęs ant tvorelės. - Juk tau jos ne­
bereikia, o aš kur kas ramiau miegosiu, kai ją turėsiu.
- Bet... - Orfėjas sutrikęs pakėlė akis į Dulkėtąjį Pirštą. - Juk sakiau
tau, tai mano mylimiausia knyga! Tikrai mielai ją pasilikčiau sau.
- Na, aš irgi, - tepasakė Dulkėtasis Pirštas ir padavė knygą Fari-
dui. - Še. Gerai saugok.
Faridas prispaudė knygą prie krūtinės ir linktelėjo.
- Gvinas, - tarė berniukas. - Dar reikia pasikviesti Gviną. - Bet kai
išsitraukė iš kišenės kriaukšlelę sudžiūvusios duonos ir ketino šūktelė­
ti kiauniuką, Dulkėtasis Pirštas užspaudė jam delnu burną.
- Gvinas liks čia, - tarė. Jei būtų pasakęs, kad ketina palikti čia
savo dešinę ranką, turbūt Faridas nebūtų labiau nustebęs. - Ko taip
spoksai į mane? Tenai pasigausime kitą kiaunę, gal tokią, kuri mažiau
kandžiojasi.
- Na, bent jau šiuo klausimu tu išmintingas, - pasakė Orfėjas.
Apie ką jis kalba?
Tačiau Dulkėtasis Pirštas išsisuko nuo klausiamo Farido žvilgsnio.
- Nagi, pradėk skaityti! - riktelėjo jis Orfėjui. - Ar mes čia taip ir
saulėtekio sulauksim?
Orfėjas valandžiukę žvelgė į jį, tarsi ketintų dar kažką pridurti. Ta­
čiau tik atsikrenkštė.
- Taip, - tarė jis, - taip, tu teisus. Dešimt metų ne toje istorijo­
je - ilgas laikas. Skaitykim.
Žodžiai.
Žodžiai pripildė naktį tarsi neregimų žiedų kvapas. Pagal užsaky­
mą sukurpti žodžiai, pasemti iš knygos, kurią stipriai apsikabinęs laikė
Faridas, Orfėjo blyškiomis it tešla rankomis susieti į naują prasmę. Jie
pasakojo apie kitą pasaulį - pasaulį, pilną stebuklų ir siaubų. Faridas

15
klausėsi ir pamiršo laiką. Net nebejautė, kad toks apskritai egzistuoja.
Tebuvo tik Orfėjo balsas, niekaip netinkantis tai burnai, iš kurios skli­
do. Jis pradangino viską - duobėtą plentą ir varganus namiūkščius jo
gale, žibintą, tvorą, ant kurios sėdėjo Orfėjas, taip, pradangino netgi
mėnulį, kybantį virš juodų medžių. O oras staiga tapo nebeatpažįsta­
mas, salsvas...
„Jis tai gali, - galvojo Faridas, - jis tikrai tai geba." Orfėjo balsas
apakino ir apkurtino jį, berniukas nebesuvokė nieko, kas buvo ne iš rai­
džių. Ir kai Sūriaveidis staiga nutilo, Faridas sutrikęs apsidairė, apkvai­
tęs nuo žodžių skambesio. Kodėl namai vis dar čia, ir žibintas, surūdi­
jęs nuo vėjo ir lietaus? Orfėjas irgi tebebuvo čia, ir jo pragaro šuva.
Tik vienas pradingo. Dulkėtasis Pirštas.
O Faridas tebestovėjo tame pačiame apleistame plente. Neteisinga­
me pasaulyje.
 Netikras pinigas

Pasidarė aišku, kad tas nenaudėlis Džo yra parsidavęs

velniui, o su tokiu galingu padaru kaip velnias ginčy­
tis pavojinga.

M a rk a s Tvenas , „Tom o Sojerio n u o ty k ia i “*

e! - Faridas išgirdo siaubą savo paties balse. - Ne! Ką tu pa­

N darei? Kur jis?
Orfėjas atsargiai pakilo nuo mūro tvoros, rankoje tebelaikydamas
tą prakeiktą lapą, ir nusišypsojo.
- Namie. Kurgi daugiau?
- Ir ką? Kas jam nutiko? Skaityk toliau! Nagi, skaityk! - Pro ašarų
šydą jis nieko nebematė. Faridas buvo vienas, vėl vienas, kaip visada
iki tol, kol surado Dulkėtąjį Pirštą. Berniukas pradėjo virpėti, drebėjo
taip smarkiai, kad net nepastebėjo, kaip Orfėjas ištraukė jam knygą
iš rankų.
- Ir vėl tai įrodyta! - sumurmėjo Orfėjas. - Ne veltui esu taip vadi­
namas. Esu visų žodžių meistras, ir parašytų, ir pasakytų. Niekas ne­
gali man prilygti.
- Meistras? Ką čia tauški? - Faridas riktelėjo taip garsiai, kad net pra­
garo šuva susigūžė. - Jei taip puikiai išmanai savo amatą, tai kodėl aš vis
dar čia? Nagi, paskaityk dar kartą! Ir atiduok man knygą! - Berniukas
siektelėjo knygos, bet Orfėjas stebėtinai vikriai išsisuko atšokdamas.
- Knygą? Kodėl gi turėčiau ją tau duoti? Juk tu veikiausiai net ne­
moki skaityti. Štai ką tau pasakysiu! Jei būčiau norėjęs, kad keliautum

* Markas Tvenas, „Tomo Sojerio nuotykiai4', iš anglų k. vertė V. Churginaitė, Vilnius,

„Vaga", 1984, p. 81.

17
ten su juo, tai dabar ten ir būtum, bet tau nėra kas veikti jo istorijoje,
todėl paprasčiausiai neperskaičiau sakinių, kuriuose buvo rašoma apie
tave. Supratai? O dabar dink iš akių, kol dar neužsiundžiau ant tavęs
šuns. Į tave panašūs berniokai apsvaidė jį akmenimis, kai dar buvo
mažas šunytis, nuo tada mielai vaikosi tokius kaip tu!
- Tu, išpera, melagi! Apgavike! - Farido balsas lūžinėjo. Negi jis to
nežinojo? Argi nesakė Dulkėtajam Pirštui? Tasai Sūriaveidis netikras
kaip padirbtas pinigas. Kažkas prasibrovė pro jo kojas, kažkas gau­
ruotas, apvalia nosyte, su ragiukais tarp ausų. Kiaunius. „Jo nebėra,
Gvinai, - pagalvojo Faridas. - Dulkėtojo Piršto nebėra. Mes niekada
jo nebeišvysime!“
Pragaro šuva panarino didžiulę galvą ir lėtai žingtelėjo prie kiau-
niuko, bet Gvinas iššiepė aštrius it adatos dantukus, ir milžiniškas pa­
daras sutrikęs atsitraukė.
Jo baimė įkvėpė drąsos Faridui.
- Nagi, duok ją man! - Jis stuktelėjo kumšteliu Orfėjui į krūtinę. -
Duok tą popierių ir knygą! Arba išskrosiu tave it karpį! Taip, šitaip ir
padarysiu! - Dėl to, kad vis dar tebekūkčiojo, sakiniai nė iš tolo ne­
skambėjo taip įspūdingai, kaip berniukas tikėjosi.
Orfėjas patapšnojo šuniui per galvą, o knygą užsikišo už diržo.
- Oi, kaip mes dabar abu išsigandom, ar ne, Cerberi?
Gvinas užsiglaudė už Farido kojos. Jo uodegytė neramiai švysčiojo
į šonus. Faridas galvojo, kad tai dėl šuns, tebegalvojo šitaip ir tada,
kai kiauniukas nuskuodė per kelią ir dingo tarp medžių kitoje pusėje.
„Aklas ir kurčias, - vis pagalvodavo vėliau. - Buvau aklas ir kurčias."
Tačiau Orfėjas nusišypsojo - tarsi išmanytų daugiau nei šalia jo
esantis.
- Ar žinai, jaunasis mano drauge, - tarė jis, - aš tikrai siaubingai
išsigandau, kai Dulkėtasis Pirštas pareikalavo atiduoti knygą. Laimė,
padavė ją tau, antraip nebūčiau galėjęs jam pagelbėti. Ganėtinai sunku
buvo atkalbėti mano užsakovus, kad jo nereikia paprasčiausiai žudyti,
bet šitai jie man pažadėjo. Tik su ta sąlyga sutikau vaidinti jauką... ir pri­
vilioti knygą, nes ji čia svarbiausia, jei dar iki šiol nesupratai. Svarbu tik

18
knyga, niekas daugiau. Taip, jie pažadėjo, kad Dulkėtajam Pirštui nuo
galvos nė plaukelis nenukris, tačiau apie tave, deja, nebuvo kalbėta.
Nespėjo Faridas nė suvokti, ką čia sako tas Sūriaveidis, kai prie
savo gerklės pajuto peilį - aštrų it meldo lapas ir šaltesnį nei tarp me­
džių tvyranti migla.
- Na, ir ką gi mes čia turime? - į ausį sukuždėjo balsas, kurio nie­
kuomet nepamirši. - Argi nemačiau tavęs paskutinį sykį pas Stebu­
klingąjį Liežuvį? Tu veikiausiai vis tiek padėjai Dulkėtajam Pirštui
pavogti iš jo knygą, ar ne? Ką gi, esi visai mielas vaikiščias. - Peilis
pradrėskė odą, Faridui į veidą padvelkė pipirmėčių kvapas. Jei nebūtų
pažinęs Bastos iš balso, jį būtų išdavęs tas kvapas. Peilį ir keletą pipir­
mėčių lapelių - šitai Basta visuomet nešiodavosi. Lapelius kramtydavo
ir išspjaudavo kam nors po kojų. Buvo pavojingas it pasiutęs šuva ir ne
pernelyg protingas, bet kaipgi jis čia pateko? Kaip jis juos surado?
- Na, kaip tau patinka mano naujasis peilis? - sušvokštė Faridui į
ausį. - Labai mielai būčiau supažindinęs su juo ir ugnies rijiką, bet Or­
fėjas jaučia jam silpnybę. Ką gi, kaip nors surasiu Dulkėtąjį Pirštą. Jį,
Stebuklingąjį Liežuvį ir jo raganiūkštę dukrelę. Jie visi sumokės už...
- Už ką? - iškošė Faridas. - Už tai, kad išgelbėjo tave nuo Šešėlio?
Tačiau Basta tik stipriau prispaudė peilį berniukui prie kaklo.
- Išgelbėjo? Jie man atnešė nelaimę, tik nelaimę, nieko daugiau.
- Dėl Dievo meilės, patrauk tą peilį! - pasišlykštėjęs riktelėjo Or­
fėjas. - Juk tai tik berniukas. Paleisk jį, tegu bėga. Turiu knygą, kaip
sutarta, taigi...
- Paleisti? - Basta nusikvatojo, bet juokas užstrigo gerklėje. Iš miš­
ko atsklido šnypštimas, o pragaro šuva pastatė ausis. Basta apsisuko. -
Kas čia, po galais? Prakeiktas idiotas! Kam čia leidai išlįsti iš knygos?
Faridui tai nerūpėjo. Jis tik pajuto, kad Bastos gniaužtai akimirką
atsileido. To pakako. Taip stipriai kando jam į ranką, kad net pajuto
kraujo skonį.
Basta suriko ir išmetė peilį.
Faridas išlaisvino alkūnes, stuktelėjo jomis Bastai į plokščią krūtinę
ir pasileido bėgti. Visai pamiršo, kad kelio pakraštyje mūrinė tvorelė.

19
Užkliuvo už jos ir taip stipriai susitrenkė kelius, kad net kvapą atėmė.
Kai atsistojo, pamatė ant asfalto gulint popierių, popieriaus lapą, kurį
čia atnešė Dulkėtasis Pirštas. Matyt, vėjas jį čia atpūtė. Faridas pas­
kubomis čiupo lapą. „Todėl paprasčiausiai neperskaičiau sakinių, ku­
riuose buvo rašoma apie tave. Supratai?" - Farido galvoje tebesišaipė
Orfėjo balsas. Berniukas prispaudė lapą prie krūtinės ir nubėgo tolyn,
per kelią, prie medžių, dūluojančių tamsoje anoje pusėje. Už Farido
urzgė ir skalijo pragaro šuva. Paskui sustaugė. Vėl kažkas sušnypš­
tė - taip nejaukiai, kad Faridas pasileido dar greičiau. Orfėjas sušuko,
iš baimės jo balsas buvo šaižus, bjaurus. Basta keikėsi, ir štai vėl pa­
sikartojo šnypštimas, panašus į didžiųjų kačių, kokios buvo senajame
Farido pasaulyje, šnypštimą.
„Tik neatsigręžk! - kartojo sau Faridas. - Bėkit, bėkit! - įsakinėjo
savo kojoms. - Tegu katė suėda tą pragaro šunį. Tegu suėda juos visus,
Bastą ir tą Sūriaveidį, tik bėkit!" Po medžiais gulintys nukritę lapai
buvo drėgni ir slopino jo žingsnius, bet buvo slidu, ir berniukas ant
stataus skardžio paslydo. Paskubomis stvėrėsi už medžio kamieno, už­
siglaudė už jo ir įsiklausė naktin. Kas, jei Basta išgirs jo šnopavimą?
Iš krūtinės išsiveržė kūktelėjimas. Berniukas užsidengė burną ran­
ka. Knyga, Basta turi knygą! Argi nereikėjo jos geriau saugoti? Ir kaip­
gi jam dabar surasti Dulkėtąjį Pirštą? Faridas perbraukė ranka per lapą
su Orfėjo žodžiais, kurį tebeglaudė prie krūtinės. Jis buvo sudrėkęs ir
purvinas - bet tai vienintelė jo viltis.
- Ei tu, mažas piktas žvėriūkšti! - nakties tyloje aidėjo Bastos bal­
sas. - Bėk kiek tik nori, vis tiek tave sučiupsiu, girdi? Tave, tą ugnies
rijiką, Stebuklingąjį Liežuvį ir jo nuostabiąją dukrytę, ir tą senį, kuris
parašė nelemtuosius žodžius! Visus jus užmušiu. Vieną po kito! Taip,
kaip ką tik paskerdžiau tą gyvį, pasirodžiusį iš knygos.
Faridas iš baimės vos alsavo. „Tolyn, - galvojo jis. - Nagi, bėk tolyn.
Basta tavęs nemato!" Virpėdamas ištiesė ranką, apčiuopė kito medžio
kamieną, stvėrėsi jo ir padėkojo vėjui, kad jam virš galvos plėšė nuo
šakų lapus ir šlamindamas juos slopino žingsnių aidą. „Kiek dar tau
kartoti? Šiame pasaulyje nėra dvasių. Tai vienas iš nedaugelio jo pri­

20
 valumų." Berniukas tarsi girdėjo Dulkėtojo Piršto žodžius, lyg jis eitų
jam pavymui. Faridas kartojo ir kartojo sau tuos žodžius, o veidu rito­
si ašaros, spygliai raižė kojas. Nėra jokių dvasių, nėra jokių dvasių!
Viena šakelė taip stipriai kirto per veidą, kad berniukas vos nesu­
riko. Ar jie jį seka? Faridas tegirdėjo tik vėją. Vėl paslydo, nušliuožė
skardžiu žemyn. Dilgėlės nutvilkė kojas, į plaukus vėlėsi varnalėšų ki­
biai. Staiga kažkas šoktelėjo ant jo, toks gauruotas ir šiltas, bakstelėjo
nosimi jam į veidą.
- Gvinai? - Berniukas palietė mažą galvutę. Taip, štai jie, mažu­
čiai ragiukai. Įsikniaubė veidu į minkštą kiauniuko kailį. - Basta grįžo,
Gvinai! - sukuždėjo jis. - Ir jis turi knygą! Kas, jei Orfėjas jį ten įskai­
tys? Anksčiau ar vėliau jis tikrai ten pateks, tu juk irgi taip manai, ar
ne? Kaip perspėti Dulkėtąjį Pirštą, kad jo saugotųsi?
Dar du kartus Faridas pasiekė kelią, vedantį žemyn nuo kalno, bet
nedrįso juo eiti ir toliau brovėsi per dygius krūmokšnius. Netrukus
buvo toks pavargęs, kad skaudėjo kiekvieną kartą įkvepiant, bet berniu­
kas nesustojo. Tik kai pro šakas ėmė skverbtis pirmieji saulės spinduliai,
o už nugaros vis dar nebuvo Bastos, Faridas patikėjo, kad paspruko.
„Ir kas toliau? - pagalvojo atsigulęs sausoje žolėje ir sunkiai alsuo­
damas. - Kas toliau?" Ir staiga prisiminė kitą balsą, tą, kuris jį prišau­
kė šitan pasaulin. Stebuklingasis Liežuvis. Žinoma. Tik jis dabar gali
padėti, jis arba jo dukra. Megė. Jie dabar gyvena pas tą knygų žiurkę,
Faridas kartą buvo pas ją su Dulkėtuoju Pirštu. Iki ten tolimas kelias,
juolab sužeistoms kojoms. Bet jis turi ten patekti anksčiau nei Basta...
 Dulkėtojo Piršto sugrjžimas namo

- Kodėl čia taip nepaprastai tamsu? - paklausė Leo­

pardas. - Ir kodėl tiek daug mažų šviesių taškų?

R. Kiplingas, »K o d ė l leop ard o kailis ta šk u o ta s “*

kimirką Dulkėtajam Pirštui atrodė, kad niekuomet ir nebuvo

išvykęs - tik sapnavęs slogutį, o jo prisiminimas - tik silpnas
skonis ant liežuvio, tik šešėlis ant širdies, ne daugiau... Staiga viskas
vėl atsirado - garsai, tokie artimi ir neužmirštami, kvapai, medžių
kamienai, išmarginti ryto brėkšmos, lapų šešėliai ant veido. Kai ku­
rie jau buvo gelsvi ir raudoni, kaip ir tame kitame pasaulyje, čia irgi
artinosi ruduo, bet oras tebebuvo švelnus. Kvepėjo pernokusiomis
uogomis, vystančiomis gėlėmis, tūkstančiu ir dar daugiau gėlių - jų
kvapas svaigino: blyškūs it vaškas žiedai, švytintys medžių paunks­
nėje, melsvos žvaigždutės ant plonytėlių stiebelių, tokios trapios, jog
Dulkėtasis Pirštas turėjo žengti itin atsargiai, kad neužmintų. Kamš-
tiniai ąžuolai. Platanai, tulpmedžiai aplink jį... jie tokie aukšti, kad
net remia dangų! Dulkėtasis Pirštas buvo primiršęs, koks didelis gali
būti medis, koks storas ir aukštas jo kamienas, koks platus jo vaini­
kas - po juo gali pasislėpti visas raitelių būrys. Miškai tame kitame
pasaulyje dar tokie jauni. Dėl to Dulkėtasis Pirštas ten visuomet pa­
sijusdavo senas, toks senas, lyg metai dengtų jį it rūdys. Čia jis vėl
buvo jaunas, ne ką senesnis už grybus, dygstančius tarp šaknų. Ne ką
didesnis už dagius ir dilgėles.
Bet kurgi berniukas?

* R. Kiplingas, „Kaip drugelis treptelėjo kojaw, vertė T. Zaleskis, Vilnius, Valstybinė

grožinės literatūros leidykla, 1958, p. 38.

22
 Dulkėtasis Pirštas apsidairė aplink, šūktelėjo berniuką vardu, pa­
kartojo dar ir dar.
- Faridai! - Šis vardas per pastaruosius mėnesius jam buvo tapęs
beveik toks pat artimas kaip ir savasis. Bet niekas neatsiliepė. Tik pa­
ties Dulkėtojo Piršto balsas aidėjo tarp medžių.
Vis dėlto tai atsitiko. Berniukas liko tenai. Ir ką jis dabar vienas da­
rys, toks vičvienaitis? „Na, ką gi, - galvojo Dulkėtasis Pirštas, pasku­
tinį kartą tuščiai apsidairydamas. - Jis susitvarkys geriau, nei tau kada
nors yra pavykę. Triukšmą, greitumą, žmonių spūstis, - visa tai jis juk
mėgsta. Be to, tu jį juk daug ko išmokei, žaidžia ugnimi beveik taip
pat vikriai kaip tu. Taip, berniukas susitvarkys kuo puikiausiai." Ir vis
dėlto per akimirką džiaugsmas Dulkėtojo Piršto krūtinėje nuvyto it
žiedai po jo kojomis, o ryto brėkšma, kuri ką tik taip džiugino, atrodė
rūškana ir blanki. Kitas pasaulis jį vėl apgavo. Taip, jis išties jį paleido
po daugelio metų, bet vis dėlto pasiliko tą vienintelį, prie kurio tenai
linko jo širdis...
„Na, ir ko gi tu iš to pasimokysi? - galvojo Dulkėtasis Pirštas, klaup-
damasis į rasotą žolę. - Saugok savo širdį sau pačiam, Dulkėtasai Pirš­
te." Jis pakėlė lapą, švytintį samanose raudonai it ugnis. Tokių lapų
aname pasaulyje nebuvo, ar ne? Kas gi su juo darosi? Dulkėtasis Pirštas
piktai atsitiesė. „Ei, Dulkėtasis Piršte! Tu sugrįžai! Sugrįžai! - šaukė jis
pats sau. - Pamiršk berniuką, taip, jis prarastas, bet užtat tu atgavai savo
pasaulį, visą pasaulį. Tu jį atgavai. Patikėk tuo! Patikėk tuo pagaliau!"
Jei tik tai nebūtų taip sunku... Juk daug lengviau patikėti nelaime
negu laime. Teko paliesti kiekvieną gėlę, kiekvieną medį, patrinti pirš­
tais žemės grumstą ir pajusti oda pirmąjį uodo įkandimą, kol galiau­
siai tuo patikėjo.
Taip, jis grįžo. Jis iš tiesų grįžo. Pagaliau. Ir staiga laimė mušė jam
galvon it stiklas stipraus vyno. Netgi mintis apie Faridą nebetruk­
dė. Košmaras, trukęs dešimt metų, baigėsi. Koks lengvas jis jautėsi,
lengvas tarsi vienas iš tų lapų, it aukso lietus varvančių nuo medžių.
Laimingas.
„Prisimink, Dulkėtasai Piršte, štai tokia ji. Laimė."

23
 Orfėjas iš tiesų įskaitė jį tiksliai į tą vietą, kurią jis jam aprašė. Ten
buvo tvenkinys, blizgantis tarp pilkšvų akmenų, apaugęs žydinčiais
oleandrais, vos per kelis žingsnius nuo kranto augo platanas, kuria­
me lizdus suko ugniniai elfai. Jų lizdai, regis, buvo prilipinti dar ar­
čiau balkšvo medžio kamieno, nei prisiminė Dulkėtasis Pirštas. Ne-
atidi akis būtų palaikiusi juos širšių lizdais, bet jie buvo mažesni ir
šviesesni, beveik tokie pat šviesūs kaip žievė, besilupanti nuo aukšto
platano kamieno.
Dulkėtasis Pirštas apsidairė ir dar kartą įkvėpė oro, kurio ilgėjosi
dešimt metų. Primiršti kvapai maišėsi su tais, kuriuos pažino kitame
pasaulyje. Medžių, kokie augo prie tvenkinio, buvo galima pamatyti ir
tame pasaulyje, nors jie ten buvo mažesni ir daug jaunesni: eukaliptai
ir alksniai tiesė šakas virš vandens, tarsi norėtų atvėsinti lapus. Dulkė­
tasis Pirštas atsargiai skverbėsi pirmyn, kol pasiekė krantą. Dulkėtojo
Piršto šešėlis užslinko ant tenai kiūtančio vėžlio šarvo, šis lėtai nuro­
pojo tolyn. Ant akmens tupėjo rupūžė, ji greitutėliai kyštelėjo liežuvį
ir sugavo ugninį elfą. Ištisi jų spiečiai skraidė virš vandens - tyliai dūz­
gendami, o jų balseliai visuomet skambėjo taip piktai.
Metas juos apvogti.
Dulkėtasis Pirštas priklaupė ant vieno šlapio akmens. Jam už nu­
garos sušnarėjo, ir akimirką jis pagavo save, kad dairosi tamsių Farido
plaukų ir raguotos Gvino galvelės, bet tai tebuvo tik driežas, išlindęs pro
lapus ir užropojęs ant akmens, nes ketino pasišildyti rudens saulutėje.
- Kvailys! - sumurmėjo Dulkėtasis Pirštas pasilenkdamas. - Pa­
miršk tą berniuką, o kai dėl kiauniaus, tai jis tavęs tikrai nepasigenda.
Be to, tu turi nemaža priežasčių jį palikti. Netgi labai rimtų.
Jo atvaizdas tamsiame vandenyje mirgėjo. Veidas vis dar tebebuvo
toks pat. Ir randai, žinoma, buvo tie patys, laimė, bent jau naujų kliau-
dų neatsirado, nei nosis sugurinta, nei koja nelanksti kaip Kokerelio,
viskas savo vietose. Netgi balsą tebeturėjo... Tasai Orfėjas, ko gero, ti­
kras savo amato meistras.
Dulkėtasis Pirštas pasilenkė arčiau vandens. Kurgi jos? Negi jį pa­
miršo? Melsvosios fėjos jau po kelių minučių pamiršdavo bet kokį

24
veidą. O kaipgi jo? Dešimt metų - ilgas laiko tarpas, bet ar jos skai­
čiuoja metus?
Vanduo sujudėjo, ir Dulkėtojo Piršto atvaizdą suardė kitas veidas.
Iš beveik žmogiško veido į jį žvelgė rupūžės akys, ilgos plaukų sruogos
mirko vandenyje it žolės, tokios pat žalios ir plonos. Dulkėtasis Pirštas
ištraukė iš vėsaus vandens ranką, ir drauge išlindo dar viena, siaura ir
smulkutė plaštaka, beveik kaip vaiko, apaugusi tokiais mažučiais žvy­
neliais, kad vos galėjai juos įžvelgti. Šlapias pirštas, vėsus kaip vanduo,
iš kurio išlindo, palietė jo veidą, perbraukė per randus.
- Taip, mano veidas neužmirštamas, tiesa? - Dulkėtasis Pirštas
kalbėjo labai tyliai, tiesiog kuždėjo. Undinės nemėgsta garsių balsų. -
Taigi tu prisimeni randus. Ar prisimeni ir tai, ko maldaudavau jūsų,
kai ateidavau čia?
Į jį pažvelgė rupūžės akys, auksas ir juoduma, tuomet undinė dingo,
paniro, tarsi būtų buvusi tik regimybė. Po poros akimirkų iš tamsaus
vandens išniro iškart trys undinės. Blyškūs it lelijų žiedlapiai pečiai
bolavo po vandeniu, žuvų uodegos margais it ešerio žvynais mosavo,
buvo vos regimos gelmėje.
Musiukės, šokančios virš vandens, sugėlė Dulkėtojo Piršto veidą ir
rankas, tarsi vien jo būtų laukusios, bet jis to nejautė. Undinės jo nepa­
miršo - nei jo veido, nei to, ko jam iš jų reikėdavo, kad iškviestų ugnį.
Jos iškišo rankas iš vandens. Paviršiun ėmė kilti maži oro burbu­
liukai, kartu su jais kilo ir undinių juokas, begarsis kaip ir visa, ką jos
darė. Undinės suėmė plaštakomis Dulkėtojo Piršto plaštakas, glostė
jo rankas, veidą ir pliką kaklą, kol jo oda tapo beveik tokia pat vėsi
kaip jų, pasidengė tokiu pat plonučiu dumblo sluoksneliu, koks dengė
undinių žvynus.
Taip pat staiga, kaip ir pasirodė, undinės pradingo. Jų veidai nu­
grimzdo tvenkinio gelmėn, ir Dulkėtasis Pirštas kaip visada pagalvojo,
kad jas tik susapnavo - tik vėsuma ant odos ir blizgesys ant plaštakų ir
rankų liudijo, kad jų čia būta.
- Ačiū, - sukuždėjo jis, nors vandens paviršiuje tebuvo matyti tik jo
paties atvaizdas. Tada pakilo, prasiskynė kelią pro oleandrų krūmus pa­

25
krantėje ir kuo tyliausiai patraukė prie ugnies medžių. Jei čia būtų bu­
vęs Faridas, iš susijaudinimo būtų laigęs it kumeliukas po šlapią žolę...
Kai Dulkėtasis Pirštas stabtelėjo prie platano, jo drabužiai buvo ap­
kibę nuo rasos sudrėkusiais voratinkliais. Apatiniai lizdai kybojo taip
žemai, kad be vargo galėjo kyštelėti ranką j vieną iš angų. Kai įkišo
vidun undinių apšlakstytus pirštus, iš lizdo išlėkė pirmieji įniršę elfai,
bet Dulkėtasis Pirštas nuramino juos tyliai dūgzdamas. Jei parinkda­
vo tinkamą toną, neramiai besiblaškantys elfai netrukus nurimdavo ir
imdavo skraidyti lyg apsvaigę, jų dūzgimas ir burnojimas aptildavo, ir
galiausiai elfai nusileisdavo ant Dulkėtojo Piršto rankų, o jų smulku­
čiai karšti kūneliai imdavo deginti odą. Kad ir skaudėjo, nebuvo va­
lia atsitraukti, nevalia išsigąsti, Dulkėtasis Pirštas turėdavo dar giliau
įkišti pirštus į lizdą ir surasti tai, ko ieškojo: ugninį elfų medų. Jei jo
rankų nebūtų prieš tai palietusios undinės, bitės geltų, o ugniniai elfai
išdegintų žaizdas odoje. Net ir saugomam undinių dovanos patariama
nebūti pernelyg godžiam vagiant medų iš elfų. Jei paimsi per daug,
jie puls veidą, nudegins odą bei plaukus ir neleis pasitraukti grobikui,
puldinės tol, kol šis susmuks iš skausmo prie medžio šaknų.
Tačiau Dulkėtasis Pirštas niekuomet nebuvo toks godus, kad su­
pykdytų elfus. Iš lizdo paimdavo tik nediduką gurinėlį, ne ką didesnį
už nykščio nagą, daugiau jam kol kas nereikėjo. Tyliai niūniavo vynio­
damas lipnų grobį į lapą.
Vos tik jis nutilo, ugniniai elfai pakirdo. Ėmė vis greičiau skraidyti
jam apie galvą, vis greityn ir greityn, o jų balsai skambėjo it piktas
kamanių dūzgimas. Ir vis dėlto jie nepuolė Dulkėtojo Piršto. Tereikėjo
nežiūrėti į juos, apsimesti, kad jų visai nepastebi, neskubant apsisukti
ir eiti šalin, lėtai, labai lėtai.
Dar valandžiukę elfai suko ratus apie Dulkėtojo Piršto galvą, bet
galiausiai atsiliko, o jis patraukė palei siaurą upeliuką, ištekantį iš un­
dinių tvenkinio ir lėtai vinguriuojantį pro gluosnius, alksnius ir mel­
dus, želiančius sumišai su aukštomis žolėmis.
Jis žinojo, kur nuves upelis: tolyn iš Miško be kelio ir takelio, ku­
riame vargu ar sutiksi į save panašų, tolyn į šiaurę, tenai, kur miškas

26
priklauso žmonėms, kur medžiai taip greitai tampa kirvių aukomis ir
miršta tepasiekę tik tokį amžių, kad po vainiku tegali priglausti vos
vieną raitelį. Upelis ves jį per pamažu besiplečiantį slėnį, pro kalvas, į
kurias nebuvo žengusi žmogaus koja, nes ten gyvena milžinai, meškos
ir tokie padarai, kuriems niekas dar nedavė vardo. Paskui ant skardžio
išnirs pirmoji anglių degėjų trobelė, pirmasis skynimas tirštoje žalu­
moje, ir Dulkėtasis Pirštas pamatys ne tik fėjas ir undines, bet grei­
čiausiai ir keletą seniai pasiilgtų žmonių.
Staiga tarp dviejų medžių tolumoje išniro užsimiegojęs vilkas, Dul­
kėtasis Pirštas krūptelėjo. Sustingęs palaukė, kol pilkas snukis dingo.
Taip, vilkai ir meškos - reikia vėl išmokti įsiklausyti į jų žingsnius,
pajusti, kada jie yra netoliese, kol jo dar nepamatė, nepamirškime ir
didžiųjų laukinių kačių, dėmėtų it saulės nušviesti medžių kamienai,
ir gyvačių, žalių it lapija, kurioje jos taip mėgsta slėptis. Jos nuslysdavo
nuo šakų tyliau nei Dulkėtojo Piršto ranka, ketinanti nusibraukti nuo
peties lapą. Laimė, milžinai dažniausiai likdavo savo kalvose, ten, kur
jis net nedrįsdavo žengti. Tik žiemomis kartais nuo jų nusileisdavo.
Tačiau buvo ir kitokių padarų, būtybių, kurios nebuvo tokios švelnios
kaip undinės ir nesileisdavo nuraminamos dūzgimu kaip ugniniai el­
fai. Dažniausiai jos būdavo neregimos, gerai pasislėpdavo tarp medžių
ir žolių, bet dėl to ne mažiau pavojingos: žieviniai, urviniai, kyščiojan-
tys iš urvų rankas, juodieji slogučiai, košmarai... Kai kurie jų drįsdavo
nueiti net iki anglių degėjų trobelių.
- Nagi, būk šiek tiek atidesnis, - sukuždėjo sau Dulkėtasis Pirš­
tas. - Juk nenori, kad pirmoji diena namie taptų ir paskutine.
Svaigulys sugrįžus namo pamažu sklaidėsi ir leido galvoti blaiviau.
Tačiau laimės jausmas išliko, plito minkštas ir šiltas jo širdyje tarsi jau­
no paukštuko pūkelis.
Prie vieno upelio Dulkėtasis Pirštas nusivilko drabužius, nusiplovė
nuo kūno undinių dumblą, ugninių elfų suodžius ir to kito pasaulio
purvą. Tuomet smuko į drabužius, kurių nevilkėjo dešimt metų. Rū­
pestingai juos prižiūrėjo, bet vis dėlto juodoje medžiagoje aptiko porą
kandžių išgraužtų skylučių, o ir rankogaliai nunešioti, nes dėvėjo juos

27
aname pasaulyje. Rūbai buvo juodos ir raudonos spalvų, tai ugnies ri­
jiko spalvos, o lyno akrobatai vilkėdavo dangaus žydrumos drabužius.
Dulkėtasis Pirštas perbraukė ranka per šiurkščią medžiagą, apsivilko
pusšvarkį ilgomis rankovėmis, o pečius apsigaubė tamsiu apsiaustu.
Laimė, viskas dar tiko, mat siūdintis naujus drabužius būtų brangus
malonumas, net jei ir elgsies kaip klajojantis artistas ir paliksi siuvėjui
senuosius rūbus, kad iš jų ką nors sumeistrautų.
Sutemus Dulkėtasis Pirštas pasidairė saugios vietelės apsinakvoti.
Galiausiai užsilipo ant nuvirtusio kamštinio ąžuolo, kurio šaknys sty­
rojo ore ir buvo tinkamos įsikurti nakvynei. Medis buvo panašus į iš
žemės supiltą pylimą, bet vis tiek kabinosi į žemę, tarsi nenorėtų atsi­
sveikinti su gyvenimu. Nuvirtusio medžio vainikas sužėlė, nors ir ne­
besiekė dangaus, kaip tik lietė žemę. Dulkėtasis Pirštas vikriai užsikorė
galingu kamienu aukštyn, pirštais kabindamasis į sueižėjusią žievę.
Kai atsidūrė viršuje tarp ore styrančių šaknų, kurios tarsi ieškojo
čia maisto, burnodamos pakilo kelios fėjos, kurios veikiausiai žval­
gėsi šakelių savo lizdams. Žinoma, juk ruduo, metas suręsti oro ne­
gandoms atsparesnius namelius. Mėlynosios fėjos neypač stengdavosi
kraudamos pavasarinius lizdus, tačiau vos nuraudus pirmajam lapui
pradėdavo juos remontuoti ir šiltinti žvėrių šeriais ir paukščių plunks­
nomis, sienas papildomai išpindavo žolėmis ir šakelėmis, sutvirtinda­
vo samanomis ir fėjų seilėmis.
Du mažučiai mėlyni padarėliai pamatę Dulkėtąjį Pirštą nenuskrido,
o smalsiai įsispoksojo į jo rusvus it lapės kailis plaukus, o vakaro žara,
besiskverbianti pro medžių šakas, jų sparnelius nudažė raudonai.
- Ak taip, žinoma! - Dulkėtasis Pirštas tyliai nusijuokė. - Jums rei­
kia kuokštelio mano plaukų lizdams. - Peiliu nupjovė sruogelę. Viena
fėja čiupo ją plonytėmis it vabalo kojos rankutėmis ir skubiai nulėkė
šalin. Kita, tokia pat smulki, tarsi ką tik būtų išsiritusi iš perlamutrinio
kiaušinuko, nulėkė jai iš paskos. Dulkėtasis Pirštas jų pasiilgdavo, tų
įžūlių melsvų padarėlių, taip pasiilgdavo.
Apačioje tarp medžių įsiviešpatavo naktis, nors jam virš galvos
besileidžianti saulė rausvino viršūnes tarsi rūgštynių stiebus vasaros

28
pievoje. Netrukus fėjos sumigs savo lizduose, pelės ir kiškiai - ur­
vuose, driežų kojos nuo nakties vėsos sustings, o medžiokliai juodo­
je naktyje atmerks akis - geltonas švieseles. „Na, tikėkimės, jie nebus
išalkę ugnies rijiko", - pagalvojo Dulkėtasis Pirštas, ištiesdamas kojas
ant nuvirtusio medžio. Šalia savęs į sueižėjusią žievę įsmeigė peilį,
užsiklojo apsiaustu, nedėvėtu dešimt metų, ir žvelgė į vis tamsėjan­
čią lapiją virš galvos. Iš akmeninio ąžuolo pakilo pelėda ir nuskriejo
be garso, lyg šešėlis tarp šakų. Dienai užgesus per miegus sukuždėjo
medis - sukuždėjo žodžius, kurių nesuprato nė vienas žmogus.
Dulkėtasis Pirštas užsimerkė ir įsiklausė.
Jis vėl namie.
 Stebuklingojo Pirito dukra

Gal vis dėlto tėra vienas pasaulis, tik jis nuolatos sap­
nuoja kitus?

Filipas P u lm a n a s, „ A štru sis p e ilis “*

egė negalėdavo pakęsti, kai reikėdavo ginčytis su Mo. Po to joje

M viskas tirtėdavo, ir niekas negalėdavo jos paguosti, nei mamos
apkabinimai, nei lakricinės sraigutės, kurių jai pakišdavo Elinora, jei
išgirsdavo jų barnius net savo bibliotekoje, nei Darijus, kuris tokiais
atvejais tikėjo karštu medumi pasaldyto pieno stebuklinga galia.
Niekas.
Šį kartą buvo ypač blogai, nes Mo pas ją atėjo, tiesą sakant, tik atsi­
sveikinti. Laukė naujas užsakymas, keletas sergančių knygų, pernelyg
senų ir vertingų, kad būtų galima jas siųsti paštu. Anksčiau Megė būtų
važiavusi su juo, bet šį kartą nusprendė likti su Elinora ir mama.
Ir kodėl jis atėjo į jos kambarį kaip tik tuomet, kai mergaitė skaiti­
nėjo savo užrašų sąsiuvinius?
Dėl tų sąsiuvinių pastaruoju metu jie daug ginčijosi, nors Mo tai
nepatiko lygiai taip pat kaip ir Megei. Dažniausiai po barnio jis ding­
davo dirbtuvėje, kurią Elinora pastatydino jam už namo, ir po kiek
laiko neištvėrusi Megė nueidavo pas jį. Kai ji smukdavo pro duris, Mo
niekuomet nepakeldavo galvos, ir mergaitė tylomis atsisėsdavo šalia
ant kėdės, kuri visuomet jai ten būdavo paruošta, ir stebėdavo, kaip
tėtis dirba, - šitaip elgėsi nuo tada, kai dar nemokėjo skaityti. Jai patik­
davo žiūrėti, kaip juda dirbančio tėčio rankos, kai jis išlaisvina knygą

* Philip Pullman, „Aštrusis peilis“, iš anglų k. vertė V. Petrukaitis, Vilnius, „Tyto

alba“, 2003, p. 89.

30
iš sudėvėto rūbo, atskiria dėmėtus puslapius, ardo siūles, laikančias
pažeistą knygos bloką, arba mirko seną neprirašyto minkšto popie­
riaus skiautę, kuria lopys sugraužtą lapą. Niekuomet nereikdavo ilgai
laukti, kol Mo atsisuks ir ją ko nors paklaus: ar jai patinka audinio
spalva, kurią parinko viršeliui, ar jai neatrodo, kad popieriaus košė,
kurią užmaišė lapams lopyti, išėjo per tamsi. Toks buvo Mo būdas iš­
tarti atsiprašymą: nebesipykime, Mege, užmirškim ką pasakę...
Bet šiandien šitaip neįvyko. Mat jis ne dingo savo dirbtuvėje, o iš­
važiavo pas kažkokį kolekcininką pailginti gyvenimo jo spausdintiems
lobiams. Šįkart jis neateis pas ją ir neatneš susitaikymui knygos, su­
radęs ją kokiame nors antikvariate, arba knygos žymeklio, išpuošto
kėkšto plunksnomis, rastomis Elinoros sode...
Kodėl ji neskaitė kitos knygos tą akimirką, kai tėtis įėjo į jos
kambarį?
- Vajetau, Mege, tavo galvoje vien tie užrašų sąsiuviniai! - užsi­
puolė jis kaip kaskart, kai rasdavo ją šitaip kambaryje - gulinčią ant
kilimo, negirdinčią ir nematančią nieko, kas vyksta aplink. Akimis įsi­
siurbusią į raides, kuriomis paženklino tai, ką papasakojo Resė - apie
tai, ką ji išgyveno „tenai", kaip su kartėliu sakydavo Mo.
Tenai.
Rašalo pasauliu pavadino Megė tą vietą, apie kurią Mo kalbėdavo
taip niekinamai, o mama - kartais su ilgesiu... Pavadino Rašalo pasau­
liu pagal antraštę knygos apie tą vietą - „Rašalo širdis". Knyga dingo,
bet mamos prisiminimai buvo tokie gyvi, tarsi nebūtų praėjusi nė die­
na nuo tada, kai lankėsi tenai - tame pasaulyje iš popieriaus ir spau­
dos dažų, kuriame buvo fėjų ir kunigaikščių, undinių, ugninių elfų ir
medžių, regis, įaugančių į dangų.
Begalę dienų ir naktų prasėdėjo Megė šalia Resės rašydama, ką
pirštais pasakojo mama. Balsą Resė paliko Rašalo pasaulyje. Tad du­
krai apie tuos metus pasakojo arba pieštuku popieriuje, arba ranko­
mis - apie tuos baisius stebuklų metus, kaip ji vadino. Kartais ir pieš­
davo tai, ką matė savo akimis, bet liežuviu negalėjo nupasakoti - fėjas,
paukščius, keistus žiedus, brūkštelėdavo juos keliais štrichais popie­

31
riuje, bet jie atrodydavo tokie tikroviški, kad Megė net suabejodavo, ar
tik kartais pati nėra jų mačiusi.
Iš pradžių Mo netgi pats įrišo tuos užrašų sąsiuvinius, kuriuose
Megė užrašydavo Resės prisiminimus, vienas buvo gražesnis už kitą.
Tačiau vėliau Megė pastebėjo, kad Mo labai susirūpinęs stebi ją var­
tančią sąsiuvinius, nugrimzdusią vaizduose ir žodžiuose. Žinoma, ji
suprato, kodėl tėčiui nejauku - juk jo žmona daugelį metų buvo din­
gusi tame raidžių ir popieriaus pasaulyje. Negi jam gali patikti, kad
dukra negalvoja apie nieką kita? Taip, Megė labai gerai suprato Mo ir
vis dėlto nepajėgė jam paklusti - užversti užrašų sąsiuvinius ir bent
akimirką pamiršti Rašalo pasaulį.
Galbūt jos ilgesys ir nebūtų buvęs toks stiprus, jei čia tebebūtų visos
tos fėjos ir kaukai, keistieji padarai, kuriuos jie parsivežė iš prakeikto
Ožiaragio kaimo. Tačiau Elinoros sode jų neliko nė vieno. Medžiuose
tebekybojo tušti fėjų lizdai, tebebuvo ir kaukų iškasti urvai, bet jų gyven­
tojai dingo. Iš pradžių Elinora manė, kad jie paspruko ar buvo pagrob­
ti, bet paskui jie surado pelenus. Smulkučiai tarsi dulkės pelenai dengė
sodo žolę, pilkos plėnys, tokios pat kaip Šešėlis, iš kurio kitados atsirado
keistieji Elinoros svečiai. Ir Megė suprato, kad iš mirties vis dėlto nėra
sugrįžimo, net ir tiems padarams, kurie buvo sukurti tik iš žodžių.
Tačiau Elinora negalėjo susitaikyti su šia mintimi. Užsispyrusi ir
bijodama, ji dar kartą sugrįžo į Ožiaragio kaimą - ir ten terado tik
tuščias gatves, iki pamatų sudegusius namus ir nė vienos alsuojančios
būtybės.
- Žinai, Elinora, - pasakė jai Mo, kai Elinora grįžo apsiverku­
si, - aš to ir bijojau. Niekuomet negalėjau patikėti, kad esama žodžių,
kurie prikeltų mirusiuosius. O be to - pripažink tai, - jie šiame pa­
saulyje netiko.
- Aš irgi čia netinku! - tepasakė Elinora.
Dar kelias savaites po to Megė keletą kartų, sliūkindama vakarais į
biblioteką pasiimti kokios knygos, Elinoros kambaryje girdėjo kūkčio-
jant. Ir praslinkus ne vienam mėnesiui, kai jie jau metus gyveno drau­
ge dideliame Elinoros name, Megės neapleido jausmas, kad Elinorai

32
nebepatinka gyventi vienai su knygomis. Ji užleido jiems gražiausią
kambarį (dėl to senų vadovėlių rinkinys ir keletas poetų, patekusių
Elinoros nemalonėn, turėjo išsikraustyti ant aukšto). Pro Megės kam­
bario langus matėsi snieguoti kalnai, o iš jos tėvų miegamojo - ežeras,
kurio mirguliuojantis vanduo taip dažnai viliodavo fėjas.
Dar niekada Mo nebuvo tiesiog taip ėmęs ir išvažiavęs. Nė neatsi­
sveikinęs. Nesusitaikęs...
„Galbūt reikėtų eiti žemyn ir padėti Darijui bibliotekoje?" - pagal­
vojo Megė kiurksodama ir šluostydamasi ašaras. Niekuomet neverk­
davo ginčydamasi su Mo, ašaros ištrykšdavo tik vėliau... O jei jis pa­
matydavo užverktas jos akis, kaskart pasijusdavo labai jau kaltas.
Žinoma, visi vėl girdėjo, kad jiedu barėsi! Darijus turbūt jau užkai­
tė pieno su medumi, o Elinora, vos tik Megė kyštels galvą pro virtuvės
duris, pradės burnoti ant Mo ir visų vyrų apskritai. Ne, geriau jau likti
savo kambaryje.
Ak, Mo. Jis išplėšė Megei iš rankų užrašų sąsiuvinį ir išsinešė. Kaip
tik tą sąsiuvinį, kuriame ji rašėsi mintis savo pačios istorijoms, pra­
džias, kurios niekuomet nesulaukė tęsinio, pirmuosius žodžius, per­
brauktus sakinius, visus tuos bevaisius bandymus... Kaip jis galėjo jį
paprasčiausiai atimti? Megė nenorėjo, kad Mo tai skaitytų, kad maty­
tų, kaip bergždžiai ji stengiasi jungti žodžius, kurie skaitant taip len­
gvai sprūsdavo nuo liežuvio ir buvo tokie galingi. Taip, Megė gebėjo
užrašyti, ką pasakojo mama. Galėjo prirašyti puslapių puslapius apie
tai, ką pasakojo Resė. Bet vos tik pamėgindavo suregzti iš to ką nors
nauja, istoriją, kurį gyventų savo gyvenimą, jai paprasčiausiai niekas
nešaudavo į galvą. Regis, žodžiai dingdavo iš galvos - tarsi snaigės, iš
kurių ant odos telieka šlapia dėmelė, vos atkiši ranką.
Kažkas pasibeldė į Megės duris.
- Prašau! - sušnopštė Megė ir pasirausė kelnių kišenėse senama­
diškų nosinių, kurias jai padovanojo Elinora. („Jos buvo mano sesers.
O sesers vardas irgi prasidėjo M raide, kaip ir tavo. Išsiuvinėta kampe,
matai? Pagalvojau, gal geriau tu jas turėk, nes kitaip kandys suės.“)
Pro duris galvą kyštelėjo mama.

33
 Megė pabandė nusišypsoti, tačiau teišspaudė varganą vypsnį.
- Ar galiu įeiti? - Resės pirštai žodžius rašydavo ore greičiau, nei
Darijus juos ištardavo lūpomis. Megė linktelėjo. Ji jau suprato mamos
ženklų kalbą taip pat gerai kaip abėcėlės raides - geriau nei Mo ar Da­
rijus ir daug geriau nei Elinora, kuri neretai, Resės pirštams pradėjus
per greitai kalbėti, šaukdavosi pagalbon Mėgę.
Resė paskui save užvėrė duris ir atsisėdo ant palangės. Megė kreip­
davosi į mamą vardu - gal dėl to, kad dešimt metų neturėjo mamos,
o gal dėl tos pačios nesuvokiamos priežasties, kodėl jai tėtis visuomet
buvo tik Mo.
Megė tučtuojau atpažino sąsiuvinį, kurį jai skreitan padėjo Resė.
Tas pats, kurį atėmė Mo.
- Gulėjo prie tavo durų, - prabilo mamos rankos.
Megė perbraukė ranka raštuotą viršelį. Tai vis dėlto Mo jį grąžino.
Kodėl neužėjo vidun? Ar dėl to, kad vis dar niršo, o gal dėl to, kad
apgailestavo?
- Jis nori, kad užrašų sąsiuvinius nuneščiau ant aukšto. Bent jau
kuriam laikui. - Megė staiga pasijuto tokia mažutė. Ir tuo pačiu tokia
sena. „Gal man reikėtų pasiversti stiklo žmogeliu, - pasakė jis, - arba
melsvai nusidažyti odą, nes mano dukra ir žmona, akivaizdu, labiau
ilgisi fėjų ir stiklo žmogelių nei manęs.a
Resė nusišypsojo ir brūkštelėjo smiliumi Megei per nosį.
- Taip, žinau, kad jis nerimtai! Bet jis kaskart taip įtūžta, kai pama­
to mane su užrašų sąsiuviniais...
Resė pažvelgė pro pravirą langą laukan. Elinoros sodas buvo toks
didelis, kad nematydavai nei pradžios, nei pabaigos, tik aukštus me­
džius ir rododendrų kūmus, supančius namą, tokius senus, kad atrodė
tarsi visžalis miškas. Tiesiai po Megės langu buvo ruoželis vejos, ap­
suptos siauru žvyruotu takučiu. Pakraštyje stovėjo suolas. Megė dar
gerai prisiminė tą naktį, kai sėdėjo ant jo ir žiūrėjo, kaip Dulkėtasis
Pirštas spjaudo liepsnas.
Nuvytusius lapus nuo vejos visados paniuręs Elinoros sodininkas
nugrėbstė tik šią popietę. Vejos viduryje vis dar buvo matyti plika vieta,

34
kur Ožiaragio vyrai sudegino gražiausias Elinoros knygas. Sodininkas
vis mėgino įkalbėti Elinorą apsodinti tą vietą gėlėmis arba vėl pasėti
žolę, bet Elinora kaskart tik įnirtingai papurtydavo galvą.
- Nuo kada ant kapo sėjama žolė? - užsipuolė ji sodininką pasku­
tinį kartą ir paliepė palikti net kraujažoles, kurios po padegimo taip
gausiai žėlė iš pajuodavusios žemės, tarsi norėtų plokščiomis skėtinė­
mis galvutėmis priminti tą naktį, kai spausdintus Elinoros vaikus pra­
rijo liepsnos.
Už netolimų kalnų leidosi saulė, tokia raudona, tarsi ir ji norėtų
priminti seniai užgesusią ugnį, iš lauko vidun pūstelėjo vėsus vėjas,
Resė net nusipurtė.
Megė uždarė langą. Vėjas bloškė į stiklą keletą nuvytusių rožių žied­
lapių. Blyškiai gelsvi perregimi žiedlapiai prilipo prie stiklo.
- Visai nenoriu su juo pyktis, - sukuždėjo Megė, - anksčiau nie­
kuomet nesiginčydavau su Mo, na, beveik niekada...
- Gal jis ir teisus. - Mama nusibraukė plaukus nuo veido. Jie buvo
beveik tokie pat ilgi kaip Megės, bet tamsesni, tarsi prislopinti šešėlio.
Kartais Resė susegdavo juos nugaroje. Megė irgi kartais šitaip nešioda­
vo, ir kai retsykiais nužvelgdavo save spintos veidrodyje, pasirodydavo,
tarsi regi ne save, o jaunesnės mamos atvaizdą. „Dar metai, ir ji tave
praaugs", - kartais sakydavo Mo, kai norėdavo paerzinti Resę, ir trum ­
paregiam Darijui jau ne kartą pasitaikė supainioti Mėgę su jos mama.
Resė perbraukė smiliumi per lango stiklą, tarsi norėtų atkartoti
prilipusių žiedlapių formą. Paskui jos pirštai vėl prabilo, dvejodami,
kaip kartais nutinka ir lūpoms.
- Suprantu tavo tėvą, Mege, - kalbėjo jie, - kartais irgi galvoju, kad
mudvi per dažnai kalbamės apie tą kitą pasaulį. Pati nesuprantu, ko­
dėl vis apie tai pradedu. Ir vis pasakoju tau apie tai, kas buvo gražu, o
nepasakoju apie kitus dalykus: apie įkalinimą, Mortolos bausmes, kaip
man geidavo nuo darbo kelius ir rankas, taip smarkiai, kad negalėda­
vau užmigti... Kodėl nepasakoju visų tų baisybių, kurias ten mačiau...
Ar kada sakiau tau apie tarnaitę, kuri mirė iš siaubo, nes į mūsų kam­
barį įsigavo košmaras?

35
 - Taip, pasakojai! - Megė prisiglaudė prie mamos, bet jos rankos
nutilo. Vis dar tebebuvo šiurkščios nuo tada, kai ji dirbo tarnaite, pir­
miausia Mortolos, paskui Ožiaragio. - Pasakojai man apie viską, - tarė
Megė, - ir tuos baisiuosius dalykus, bet Mo nenori tuo patikėti!
- Jis jaučia, kad mes vis tiek svajojame tik apie tai, kas nuostabu.
Tarsi to būčiau daug patyrusi... - Resė papurtė galvą. Ir vėl jos pirštai
valandėlę nutilo, paskui prabilo: - Turėjau susivogti laiką, po sekun­
dę, po minutę, kartais visą brangią valandą, kai mums leisdavo išeiti
į mišką rinkti Mortolai augalų, kurių jai reikėdavo tiems nuodingie­
siems užpilams.
- Bet juk buvo ir metų, kai buvai laisva! Metų, kai persirengusi
dirbai mugėse raštininku. - Persirengusi vyru... Megė užvis dažniau­
siai bandydavo šitai įsivaizduoti: jos mama trumpais plaukais, tam ­
siu raštininko apsiaustėliu, rašaluotais pirštais, o rašysena gražiausia,
kokią tik galima rasti Rašalo pasaulyje. Taip jai pasakojo Resė. Šitaip
ji pelnydavosi duonai tame pasaulyje, kur moterims šitai nelengva
padaryti. Megė iškart panoro išgirsti šį pasakojimą vėl, nors jo pa­
baiga ir liūdna, mat paskui prasidėjo blogieji metai. Bet negi tuomet
nenutiko ir puikesnių dalykų? Kaip antai didžioji šventė kunigaikščio
Lašininio dvare, į kurią Mortola pasiėmė ir savo tarnaites, šventė, ku­
rioje Resė pamatė Lašininį, Juodąjį Princą su lokiu ir lyno akrobatą,
Debesų Šokėją...
Tačiau dabar Resė atėjo čia ne pasakoti viską iš naujo. Ji tylėjo. Ir
kai jos pirštai vėl prabilo, kalbėjo lėčiau nei visuomet.
- Pamiršk Rašalo pasaulį, Mege, - sakė jie. - Pamirškime jį drau­
ge, bent jau kuriam laikui. Dėl tavo tėvo... ir dėl tavęs pačios. Antraip
ilgainiui nebematysi grožio, kuris supa tave čia. - Resė vėl pažvelgė
pro langą į tirštėjančią tamsą. - Juk papasakojau tau viską, - kalbėjo
rankos. - Viską, ko tik tu klausinėj ai.
Taip, ji papasakojo. Megė uždavė mamai daug klausimų, tūkstan­
tį ir dar tūkstantį: Ar matei kada milžiną? Kokius drabužius vilkėjai?
Kaip atrodė tvirtovė miške, kur tave nugabeno Mortola, ir tasai ku­
nigaikštis, apie kurį pasakojai, Lašininis, ar jo pilis tokia pat didelė

36
Ir prašmatni kaip Nakties pilis? Papasakok man apie jo sūnų, gražųjį
Kosimą, ir apie Žalčiagalvį bei jo šarvuočius. Ar tikrai toje pilyje vis­
kas iš sidabro? O kokio dydžio lokys, kurį nuolat vedžiojasi Juodasis
Princas, o kaipgi tie medžiai, ar jie tikrai moka kalbėti? O toji moteris,
kurią visi vadina Dilge? Ar ji iš tiesų skraido?
Resė atsakė į visus tuos klausimus kiek tik pajėgdama išsamiau,
bet net ir iš tūkstančio atsakymų nesusidėjo dešimt metų, o kai kurių
klausimų Megė niekuomet neuždavė. Pavyzdžiui, niekuomet neklausė
apie Dulkėtąjį Pirštą. Ir vis dėlto Resė apie jį papasakojo: kad visi Ra­
šalo šalyje žinojo jo vardą, net ir daugelį metų po to, kai jis dingo, jį
vadindavo ugnies šokdintoju, todėl Resė jį iškart atpažino, kai pirmą
kartą susitiko šiame pasaulyje...
Buvo ir dar vienas klausimas, kurio Megė neužduodavo, nors jis
dažnai sukdavosi jos galvoje, - mat Resė negalėjo į jį atsakyti. Kaipgi
sekasi Fenolijui, autoriui tos knygos, kuri pirma įtraukė Megės mamą,
o paskui ir patį savo kūrėją?
Dabar jau buvo praslinkę daugiau nei metai nuo tada, kai Megės
balsas apsupo Fenoliją jo paties sukurtais žodžiais ir galiausiai jis din­
go, tarsi žodžiai būtų jį suvirškinę. Kartais Megė sapnuodavo raukšlėtą
jo veidą, bet nežinojo, ar jis atrodo laimingas, ar liūdnas. Tiesą sakant,
to niekuomet negalėdavai lengvai nuspėti, nes Fenolijo veidas buvo
raukšlėtas it vėžlio. Vieną naktį, kai susapnavusi šitokį sapną pabu­
do ir nebegalėjo užmigti, Megė pradėjo kloti popieriuje pasakojimą,
kuriuo mėgino Fenoliją sugrąžinti namo, pas vaikaičius, į tą kaimą,
kuriame Megė sutiko senuką pirmąjį kartą. Bet teparašė tik tris saki­
nius - panašiai kaip ir kitų pasakojimų, kuriuos bandė pradėti.
Megė pavartė užrašų sąsiuvinį, kurį buvo atėmęs Mo, ir vėl jį
užvertė.
Resė kilstelėjo ranka mergaitės smakrą ir pažvelgė į akis.
- Nepyk ant jo.
- Aš niekuomet ant jo ilgai nepykstu! Ir jis tai žino. Kiek laiko bus
išvykęs?
- Dešimt dienų, gal ilgiau.

37
 Dešimt dienų! Megė žvilgtelėjo į lentyną prie lovos. Štai ten jos sto­
vėjo, tvarkingai surikiuotos: Blogosios Knygos, kaip slapta jas pakrikš­
tijo, prirašytos Resės istorijų apie stiklo žmogelius ir undines, ugni­
nius elfus, košmarus, Baltąsias Moteris ir visas kitas keistas būtybes,
apie kurias pasakojo mama.
- Na gerai. Paskambinsiu jam. Pasakysiu, kad grįžęs sukaltų joms
dėžę. Bet raktą saugosiu aš.
Resė pakštelėjo Mėgę į kaktą. Tuomet atsargiai paglostė delnu blok­
notą, gulintį Megės skreite.
- Ar yra kas nors, kas gražiau rištų knygas nei tavo tėvas? - paklau­
sė mamos pirštai.
Megė nusišypsojusi papurtė galvą.
- Ne, - sukuždėjo. - Nei šiame, nei jokiame kitame pasaulyje.
Kai Resė nusileido žemyn padėti Darijui ir Elinorai ruošti vakarie­
nės, Megė dar kiek pasėdėjo prie lango stebėdama, kaip Elinoros sodą
užkloja tamsa. Per veją nuskuodė uodegą papūtusi voverė, ir Megė ne­
norom pagalvojo apie Gviną, prijaukintą Dulkėtojo Piršto kiauniuką.
Kaip keista, kad dabar ji jau supranta ilgesį, kurį dažnai matydavo ran­
duotame kiauniaus šeimininko veide.
Taip, veikiausiai Mo iš tiesų teisus. Ji per daug galvoja apie Dul­
kėtojo Piršto pasaulį, gerokai per daug. Argi neskaitė balsu vienos iš
Resės istorijų, nors žinojo, koks pavojingas gali būti jos balso ir raidžių
derinys? Argi ji, - jei jau bus sąžininga, tokia sąžininga, kokia retai
kada būna, - slapčia nepuoselėjo vilties, kad žodžiai padės jai patekti
į tą kitą pasaulį? Ką būtų daręs Mo, jei būtų sužinojęs apie šiuos ban­
dymus? Gal būtų užkasęs užrašų sąsiuvinius sode ar įmetęs į ežerą,
kaip retkarčiais grasindavo besitrainiojančioms katėms, įsėlinusioms
į jo dirbtuvę?
Taip. „Aš juos užrakinsiu4, - nusprendė Megė danguje žiebiantis
pirmosioms žvaigždėms. Vos tik Mo sumeistraus jiems naują dėžę.
Skrynia, kurią Mo sumeistravo mylimiausioms Megės knygoms, buvo
pripildyta iki kraštų. Buvo raudona it lauko aguona, neseniai Mo ją
perdažė iš naujo. Dėžė bloknotams turės būti kitokios spalvos, geriau-

38
šiai žalios it Miškas be kelio ir takelio, apie kurį dažnai pasakodavo
Resė. Lyg ir Lašininio pilies sargybiniai dėvėjo žalius apsiaustus?
Į lango stiklą atsitrenkė plaštakė ir priminė Megei mėlynodes fėjas
ir gražiausias istorijas, kurias apie šias būtybes jai pasakojo Resė: kaip
jos gydė žaizdas ant Dulkėtojo Piršto veido, kurį sužalojo Basta, - atsi-
dėkodamos už tai, kad Dulkėtasis Pirštas dažnai išlaisvindavo jų seses
iš narvų, į kuriuos fėjas uždarydavo pirkliai ir pardavinėdavo turguose
kaip laimę nešančius amuletus. Giliai Miške be kelio ir takelio už tai
jis buvo... Gana!
Megė priglaudė kaktą prie šalto stiklo.
Gana.
„Nunešiu juos visus į Mo darbo kambarį, - pagalvojo ji, - tuojau
pat. O kai jis grįš, paprašysiu įrišti naują sąsiuvinį - istorijoms apie
šį pasaulį." Keletą tokių jau buvo pradėjusi: apie Elinoros sodą ir bi­
blioteką. Apie pilį ten, apačioje, prie ežero. Kitados ten buvo įsimetę
plėšikai, Elinora pasakojo apie juos savaip - pagardindama tokiomis
kruvinomis detalėmis, kad Darijus užmiršdavo dėlioti knygas, o jo
akys po storais akinių stiklais išsiplėsdavo iš siaubo.
- Mege, vakarienės!
Elinoros balsas aidėjo laiptinėje. O jos balsas buvo labai garsus.
Garsesnis nei „Titaniko" rūko sirena, sakydavo Mo.
Megė nusliuogė nuo palangės.
- Tuoj ateisiu! - šūktelėjo į laiptus.
Tuomet pasileido atgal į kambarį, ištraukė užrašų sąsiuvinius iš
lentynos - viena po kito, kol vos begalėjo šūsnį išlaikyti rankose, ir
nutysė juos koridoriumi į kambarį, kuris Mo atstojo darbo kabinetą.
Kitados čia buvo Megės miegamasis, nakvojo čia, kai apsilankė su Mo
ir Dulkėtuoju Pirštu, bet pro jo langą tebuvo matyti tik žvyru nubars­
tyta aikštė priešais namą, eglės, didelis kaštonas ir pilkasis Elinoros
kombis, stovintis ten bet kokiu oru, mat Elinora laikėsi nuomonės,
kad automobiliai, lepinami garažuose, dar greičiau rūdija. O Megė, kai
jie nusprendė galutinai pasilikti pas Elinorą, pageidavo lango, pro kurį
būtų matyti sodas. Taigi Mo dabar susikrovė savo popierinį šlamštą

39
tarp senų Elinoros kelionių vadovų - čia, kur kitados nakvojo Megė,
tuomet, kai dar nebuvo lankiusis Ožiaragio kaime, kai dar neturėjo
mamos, kai dar beveik nė karto nebuvo susipykusi su Mo...
- Mege, kur užstrigai? - Elinoros balsas skambėjo nekantriai.
Pastaruoju metu jai vis skaudėdavo sąnarius, bet nenorėjo kreiptis į
gydytojus. („Ką aš ten sakysiu? - Toks būdavo vienintelis komenta­
ras. - Negi jie jau išrado piliulių nuo senėjimo?")
- Tuoj nusileisiu! - šūktelėjo Megė, atsargiai kraudama bloknotus
ant Mo rašomojo stalo. Du sąsiuviniai nuslydo nuo viršaus ir vos neap­
vertė vazos su rudeninėmis gėlėmis, kurią Megės mama buvo pasta­
čiusi prie lango. Megė suskubo ją sugriebti, kol vanduo dar neišsiliejo
ant sąskaitų ir degalinių čekių. Taip ji ir stovėjo, tebelaikydama rankoje
vazą, pirštai lipnūs nuo žiedadulkių, kai apačioje tarp medžių pamatė
figūrą - ten, kur nuo plento link namų vedė keliukas. Širdis ėmė taip
pašėlusiai daužytis, kad vaza vėl vos neišslydo iš rankų.
Štai ir įrodymas. Mo buvo teisus. „Mege, atsitrauk nuo tų kny­
gų, nes greitai nebeatskirsi, ką tik įsivaizduoji, o kas yra tikrovėje!"
Kaip dažnai jis šitai kartodavo, o dabar tai nutiko. Vos pagalvojo apie
Dulkėtąjį Pirštą - o štai jau mato lauke, tamsoje, stovint kažką, ly­
giai kaip tąsyk, kai jis tykojo prie jų namų, nejudėdamas kaip ir šita
figūra lauke...
- Mege, po galais, kiek čia turėsiu plyšauti? - Elinora, įveikusi be­
galę laiptelių, šnopavo. - Ko čia stūksai it suakmenėjusi? Negi... po
paraliais, kas gi čia dabar?
- Tu jį irgi matai? - Megei taip palengvėjo, kad vos nepuolė Elino-
rai ant kaklo.
- Žinoma.
Figūra sujudėjo. Skubiai pasileido keliuku. Avėjo lengvais bateliais.
- Tai juk tasai berniukas! - Rodos, Elinora negalėjo patikėti savo
akimis. - Tasai, kuris padėjo degtukų rijikui pavogti iš tavo tėvo kny­
gą. Na, jis tikrai narsus, kad drįsta čia pasirodyti. Atrodo ganėtinai
suvargęs. Gal mano, kad įsileisiu jį vidun? Ko gero, dar ir tas degtukų
rijikas kur nors čia.

40
 Elinora susirūpinusi prisiartino prie lango, bet Megė jau buvo iš­
lėkusi pro duris. Nušuoliavo laiptais ir pasileido per holą. Mama ėjo
koridoriumi, vedančiu į virtuvę.
- Rese! - šūktelėjo jai Megė. - Faridas atėjo. Faridas!
 Faridas

Jis buvo užsispyręs kaip mulas, gudrus kaip beždžionė

ir vikrus kaip kiškis.

L ui Pergo, „Sagų k a ra s“*

Q s—^0

esė pasikvietė Faridą virtuvėn ir pirmiausia pasirūpino jo ko­

R jomis. Pėdos atrodė baisiai, suraižytos ir kruvinos. Kol Resė jas
šluostė ir klijavo pleistru žaizdas, Faridas pradėjo pasakoti, iš nuo­
vargio sunkiai apversdamas liežuvį.
Megė iš visų jėgų stengėsi pernelyg dažnai į jį nežvilgčioti. Faridas vis
dar tebebuvo šiek tiek ūgesnis už ją, nors nuo to laiko, kai jiedu matėsi
paskutinį kartą, Megė smarkiai paaugo.... Nuo tos nakties, kai berniu­
kas dingo su Dulkėtuoju Pirštu, su juo ir su knyga... Megė nepamiršo
nei Farido veido, nei tos dienos, kai Mo išskaitė berniuką iš jo pasakos.
Iš „Tūkstančio ir vienos nakties". Megė nepažinojo jokio kito berniuko
tokiomis gražiomis akimis, beveik kaip mergaitės, ir tokiomis pat juodo­
mis kaip jo plaukai; dabar jie buvo trumpesni nei kitados; dėl to vaiki­
nukas atrodė vyresnis. Faridas. Megė jautė, kaip jos liežuvis skanauja tą
vardą, ir skubiai nusuko akis, kai berniukas pakėlė galvą ir pažvelgė į ją.
Elinora irgi nenuleido nuo vaikinuko akių ir visai to nesigėdijo;
žvelgė taip pat priešiškai, kaip žiūrėjo į Dulkėtąjį Pirštą, kai šis kitados
sėdėjo prie jos virtuvės stalo ir šėrė kiauniuką duona ir kumpiu. Fari­
dui ji net neleido pasiimti gyvūnėlio į namus.
- Vargas jam, jei sudraskys kokį giesmininką mano sode! - pasakė
ji, kai kiauniukas nuskuodė boluojančiu takeliu, ir užsklendė duris,

* Louis Pergaud, „La Guerre dės Boutons".

42
tarsi Gvinas galėtų atrakinti užrakintas duris taip pat lengvai kaip jo
šeimininkas.
Faridas mėsčiojo degtukų dėžutę ir pasakojo.
- Tik pažvelk! - sukuždėjo Elinora Megei. - Lygiai kaip degtukų
rijikas. Ar tau neatrodo, kad berniukas jau į jį ir panašus?
Tačiau Megė nieko neatsakė. Nenorėjo praleisti nė žodžio, ką pasa­
kojo Faridas. Norėjo išgirsti viską apie Dulkėtojo Piršto sugrįžimą, apie
tą kitą skaitovą ir jo pragaro šunį, apie tą šnypščiantį padarą, galbūt di­
džiausią katę iš Miško be kelio ir takelio, ir apie tai, ką Basta šaukė Fa­
ridui pavymui: „Bėk kiek tik nori, vis tiek tave sučiupsiu, girdi? Tave, tą
ugnies rijiką, Stebuklingąjį Liežuvį ir jo nuostabiąją dukrytę, ir tą senį,
kuris parašė nelemtuosius žodžius! Visus jus užmušiu. Vieną po kito!"
Faridui pasakojant Resės žvilgsnis vis nuklysdavo prie purvino
popieriaus lapo, kurį berniukas pasidėjo ant virtuvės stalo. Žvelgė į jį
tarsi bijodama; lyg jame surašyti žodžiai vėl galėtų ją įtraukti. Įtraukti į
Rašalo pasaulį. Kai Faridas pakartojo Bastos grasinimus, ji apsikabino
Mėgę ir prispaudė prie savęs. Darijus, visą laiką tylomis sėdėjęs šalia
Elinoros, užsidengė veidą rankomis.
Faridas nedaug pasakojo apie tai, kaip jis nusigavo iki Elinoros
namų basomis kruvinomis kojomis. Megės klausiamas tik sumurmėjo
kažką apie jį pavėžėjusį sunkvežimį. Baigė pasakojimą labai staigiai,
tarsi netikėtai būtų išsekę žodžiai, o kai nutilo, didelėje virtuvėje pasi­
darė labai tyku.
Faridas drauge atsivedė nematomą viešnią. Baimę.
- Darijau, užkaisk dar kavos, - įsakė Elinora, niūriai nužvelgdama
padengtą vakarienei stalą, į kurį niekas nebekreipė dėmesio. - Šitoji
šalta kaip ledas.
Darijus iš karto puolė vykdyti prašymo, uoliai tarsi akiniuota vo­
veraitė, o Elinora perliejo Faridą tokiu lediniu žvilgsniu, lyg jis pats
būtų kaltas dėl tų blogų naujienų, kurias teko atnešti. Megė dar labai
gerai prisiminė, kaip ją anksčiau baugindavo šitas žvilgsnis. „Moteris
su akimis it žvirgždukai", - šitaip ji kitados slapčia pavadino Elinorą.
Dar ir dabar kartais šitas vardas jai tikdavo.

43
 - Kokia graži istorija! - iškošė pro dantis Elinora, o Resė nuėjo
pagelbėti Darijui. Matyt, Farido pasakojimas jį taip sujaudino, kad ne­
bepajėgė atmatuoti reikiamo kiekio maltos kavos. Kai Resė švelniai
paėmė jam iš rankų matuoklį, jis jau trečią kartą mėgino skaičiuoti
pilnus šaukštelius, kuriuos bėrė į kavos filtrą.
- Taigi Basta grįžo - su naujutėliu peiliu ir, spėju, burna, pilna
pipirmėtės lapelių. Kad tave perkūnas! - Elinora, kai būdavo susirū­
pinusi ar supykusi, dažnai keikdavosi. - Tarsi nepakaktų, kad aš kas
trečią naktį pašoku iš miegų išpilta prakaito, nes susapnuoju jo šlykštų
veidą, ką jau kalbėti apie peilį. Bet pamėginkime likti ramūs! Juk štai
kaip yra: Basta žino, kur aš gyvenu, tačiau veikiausiai jis ieško tik jūsų,
o ne manęs. Taigi jūs čia turėtumėt būti saugūs kaip Abraomo glėbyje.
Juk vargu ar jis žino, kad jūs pas mane įsikraustėte, ar ne? - pasakė ji
pergalingai, tarsi būtų sugalvojusi visus gelbstinčią mintį, ir pažvelgė
į Resę ir Mėgę.
Tačiau Megė pasistengė, kad Elinoros veidas tuojau pat vėl apsi­
niauktų.
- Faridas juk tai irgi žinojo, - tarė ji.
- Tikrai! - suurzgė Elinora, vėl nukreipdama žvilgsnį į Faridą. - Tu
tai irgi žinojai. Iš kur?
Jos balsas buvo toks šaižus, kad Faridas nejučia įtraukė galvą
į pečius.
- Mums papasakojo viena sena moteris, - atsakė netvirtai. - Buvo­
me dar kartą nuvykę į Ožiaragio kaimą. Po to, kai Dulkėtojo Piršto pa­
siimtos fėjos tiesiog pavirto į dulkes. Jis norėjo sužinoti, ar ir su kitais
tas pat nutiko. Visas kaimas buvo tuščias, nė gyvos dvasios, net jokio
valkataujančio šuns. Tik plėnys, visur plėnys. Taigi pabandėme greti­
mame kaime susižinoti, kas gi čia nutiko, ir... na, ten mes išgirdome,
kad viena stora moteris vapėjo kažką apie negyvas fėjas ir kad, laimė,
neišmirė bent jau tie žmonės, kurie dabar gyvena pas ją...
Elinora suirzusi nusuko akis ir pirštu surankiojo trupinius lėkštėje.
- Po galais, - sumurmėjo ji, - taip. Gal truputį ir per daug išpliur­
piau toje parduotuvėje, iš kurios jums skambinau. Buvau tokia sutri­

44
kusi, kai grįžau iš tuščio kaimo! Ar galėjau nujausti, kad tos plepės
papasakos apie mane būtent degtukų rijikui? Nuo kada senos moterys
apskritai leidžiasi į kalbas su tokiais kaip jis?
„Arba su tokiais kaip Bastaw, - mintyse pridūrė Megė.
Tačiau Faridas tik gūžtelėjo pečiais ir ėmė šlubčioti po Elinoros
virtuvę pleistruotomis kojomis.
- Dulkėtasis Pirštas ir taip manė, kad jūs visi čia, - tarė jis. - Kartą
netgi buvom čion atklydę, nes jis norėjo pasižiūrėti, ar jai viskas ge­
rai. - Berniukas mostelėjo galva Resės pusėn.
Elinora su panieka sušnopštė.
- Ak, jis norėjo. Kaip malonu iš jo pusės. - Elinora niekuomet ne­
mėgo Dulkėtojo Piršto, o tai, kad prieš pradingdamas dar pavogė iš
Mo knygą, šio jausmo nė kiek nesumažino.
O Resė, išgirdusi Farido žodžius, nusišypsojo, tačiau stengėsi, kad to
nepamatytų Elinora. Megė dar gerai prisiminė tą rytą, kai Darijus atne­
šė jos mamai tą keistą ryšulėlį, rastą prie laukujų durų - žvakę, keletą
pieštukų j r pakelį degtukų, surištų kartu su melsvais žiedais apsipylu­
siomis veronikomis. Megė iškart suprato, nuo ko visa tai. Resė irgi.
- Na, - tarė Elinora, peilio rankena bilsnodama į savo lėkštę. - Aš
tikrai džiaugiuosi, kad degtukų rijikas vėl ten, kur jam ir vieta. Jei ma­
nyčiau, kad jis nakčia slampinėja apie mano namus... Tik gaila, kad
kartu nepasiėmė Bastos.
Basta - kai Elinora ištarė tą vardą, Resė staiga pakilo nuo kėdės,
pasileido į koridorių ir grįžo atgal su telefonu. Lyg ko reikalaudama at­
kišo jį Megei ir susijaudinusi pradėjo taip gestikuliuoti laisvąja ranka,
jog net Megei teko gerokai pasistengti, kad perskaitytų ore piešiamus
ženklus. Tačiau galiausiai ji suprato, ką norėjo pasakyti mama.
Megė turinti paskambinti Mo. Žinoma.
Teko labai ilgai laukti, kol jis priėjo prie telefono. Galbūt darbavosi.
Kai būdavo išvykęs, dirbdavo iki vėlios nakties, kad galėtų kuo grei­
čiau grįžti namo.
- Mege? - Jo balse buvo girdėti nuostaba. Gal pagalvojo, kad ji
skambina dėl to barnio, bet kam gi dabar rūpi tas paikas ginčas.

45
 Prireikė nemažai laiko, kol Mo suprato skubiai beriamus Megės
žodžius.
- Lėčiau, Mege! - kartojo jis. - Pamažu.
Bet lengviau pasakyti nei padaryti, kai širdis daužosi galugerklyje,
o Basta galbūt jau tyko prie Elinoros sodo vartų. Megė nedrįso net
užbaigti šios minties.
Tačiau Mo liko labai ramus - rodės, netgi tikėjosi, kad praeitis juos
vis dėlto dar kartą pasivys.
„Istorijos niekuomet nesibaigia, Mege, - sykį sakė jis dukrai, -
nors knygos kartais nori mus įtikinti priešingai. Istorijos visuomet
tęsiasi toliau, jos nei baigiasi sulig paskutiniu sakiniu, nei prasideda
su pirmuoju."
- Ar Elinora įjungė signalizaciją? - paklausė jis.
- Taip.
- Ar pranešė policijai?
- Ne. Sako, kad vis tiek nepatikės.
- Ir vis dėlto tegu paskambina. Ir tegu apibūdina policininkams
Bastą. Juk galite nupasakoti jo išvaizdą, ar ne?
Kas per klausimas! Megė bandė pamiršti Bastos veidą, bet jis vei­
kiausiai visą gyvenimą bus įsirėžęs jos atmintyje tarsi nuotrauka.
- Klausykis, Mege. - Gal vis dėlto Mo nebuvo toks ramus, kaip
bandė dėtis. Jo balsas skambėjo kitaip nei paprastai. - Dar šiąnakt
vykstu namo. Perduok tai Elinorai ir mamai. Vėliausiai ryt rytą sto­
vėsiu prie durų. Užšaukite visus skląsčius ir neatidarinėkite langų,
supratote?
Megė linktelėjo - pamiršusi, kad Mo negali to matyti per telefoną.
- Mege?
- Taip, supratau. - Stengėsi susivaldyti, kad balsas skambėtų nar­
siai, nors narsi visai nesijautė. Bijojo, oi kaip bijojo...
- Iki ryt, Mege!
Megė suprato iš tėčio balso - jis išvažiuos tuojau pat. Ir staiga, įsi­
vaizdavus plentą naktį, visą tą ilgą kelią namo, jai į galvą atėjo nauja
baisi mintis.

46
 - O kaipgi tu? - pralemeno ji. - Mo! O kas, jei Basta tavęs kur
nors tyko?
Bet tėtis jau buvo padėjęs ragelį.
Elinora nusprendė įkurdinti Faridą ten, kur nakvojo Dulkėtasis
Pirštas - kamaraitėje palėpėje, kur aplink lovelę buvo sukrautos tokios
aukštos knygų dėžių stirtos, kad turbūt kiekvienas čia miegantis turėjo
sapnuoti, kaip jį prislegia užvirtę popieriai. Megei buvo pavesta paro­
dyti Faridui kelią. Kai mergaitė palinkėjo jam labos nakties, Faridas
nugrimzdęs savo mintyse tik linktelėjo. Atrodė labai sutrikęs - sėdėjo
ant siauros lovos, beveik toks pat sumišęs kaip tą dieną, kai Mo iš­
skaitė jį Ožiaragio bažnyčioje - liesą bevardį berniuką su turbanu ir
juodais plaukais.
Elinora tą naktį keliskart patikrino, ar signalizacija tikrai įjungta,
ir tik tada nuėjo miegoti. O Darijus atsinešė šratinį šautuvą, kuriuo
Elinora kartais pyškindavo į orą, aptikusi sode po kuriuo iš paukščių
lizdų tykančias kates. Apsisiautęs gerokai per dideliu oranžiniu cha­
latu, kurį jam per Kalėdas padovanojo Elinora, Darijus įsitaisė krėsle
namo hole, pasidėjo šautuvą ant kelių ir ryžtingai įsispoksojo į lauku­
jės duris. Tačiau kai Elinora antrąkart nusileido patikrinti signalizaci­
jos, skaitovas jau giliai ir kietai miegojo.
Megė dar ilgai nesigulė. Žvelgė į tuščias lentynas, kuriose anksčiau
buvo sudėti jos užrašų sąsiuviniai, braukė per jų kraštus ir galiausiai
suklupo prie raudonai lakuotos skrynutės, kurią kitados jos mylimiau­
sioms knygoms sumeistravo Mo. Jau keletą mėnesių nebuvo jos at­
vėrusi. Vidun nebetilpo nė viena knyga, ir skrynutė buvo per sunki,
kad galėtum imtis į kelionę. Naujoms mylimiausioms knygoms Elino­
ra mergaitei padovanojo knygų spintą. Ji stovėjo visai šalia Megės lo­
vos - stiklinėmis durelėmis, išdrožinėta raštais, besiraitančiais tamsio­
je medienoje, tarsi medis niekuomet nebūtų pamiršęs, kad kitados ir
pats buvo gyvas. Lentynos už stiklo irgi jau buvo užpildytos, juk per tą
laiką knygas dovanojo ne tik Mo, bet ir Resė su Elinora. Netgi Darijus
retkarčiais užnešdavo kokią. Tačiau senosios draugės, senosios drau­
gės knygos, kurias Megė turėjo dar prieš įsikraustydama pas Elinorą,

47
ir toliau gyveno skrynutėje, ir kai mergaitė atvožė sunkų dangtį, pasi­
juto taip, tarsi iš vidaus būtų pasklidę primiršti balsai, tarsi į ją žvelgtų
artimi veidai. Kokios jos visos suskaitytos... „Argi ne keista, kad kny­
ga vis labiau storėja, kuo daugiau ją skaitai? - kartą paklausė Mo, kai
jiedu su Mege per paskutinį jos gimtadienį drauge peržiūrinėjo jos
brangiąsias knygas. - Tarsi kaskart tarp puslapių kažkas liktų prikibę.
Jausmai, mintys, garsai, kvapai... O kai po daugelio metų vėl atsiversi
tą knygą, joje rasi save pačią, šiek tiek jaunesnę, truputį kitokią, tarsi
knyga būtų išsaugojusi tave it tarp puslapių suspaustą džiovintą gėlės
žiedą, ir nepažįstamą, ir artimą tuo pat metu."
Šiek tiek jaunesnę, taigi. Megė paėmė vieną iš pačiame viršuje gu­
linčių knygų ir atsivertė. Skaitė ją mažiausiai tuziną kartų. Štai toji
vieta, kuri jai labiausiai patiko, kai buvo aštuonerių, o štai šią pasi­
braukė sulaukusi dešimties - raudonu pieštuku, nes atrodė nuostabi.
Perbraukė pirštu per kreivą liniją - tuomet nebuvo jokios Resės, nebu­
vo Elinoros, nebuvo Darijaus, tik Mo... ir nebuvo jokio melsvųjų fėjų
ilgesio, jokių prisiminimų apie randuotą veidą, kiauniuką su ragais ir
berniuką, kuris nuolat laksto basomis, jokių prisiminimų apie Bastą
ir jo peilį. Šią knygą skaitė kita Megė, visiškai kitokia... ir tarp knygos
puslapių ji liks - išsaugota tarsi atminimas.
Megė atsidususi užvertė knygą ir padėjo atgal prie kitų. Gretima­
me kambaryje girdėjo pirmyn atgal vaikštinėjant mamą. Ar ir ji, kaip
Megė, vis galvoja apie grasinimus, kuriuos Faridui pavymui šaukė
Basta? „Reikia nueiti pas ją“, - pagalvojo Megė. Drauge baimė gal bus
pakeliama. Tačiau Resės žingsniai nutilo vos Megei atsistojus, ir gre­
timame kambaryje įsiviešpatavo tyla, buvo tylu tarsi miegant. Galbūt
visai nebloga mintis - miegoti. Mo tikrai negrįš greičiau vien dėl to,
kad Megė nesiguls ir lauks jo. Jei bent galėtų jam paskambinti, bet juk
jis nuolat pamiršta įsijungti mobilųjį.
Megė kiek įmanydama švelniau užvožė skrynutės dangtį, kad
triukšmas nepažadintų Resės, ir užpūtė žvakes, kurias užsidegdavo
kas vakarą, nors Elinora kaskart primindavo draudimą. Kai jau vilkosi
per galvą sportinius marškinėlius, į kambario duris pabeldė - tylut

48
tylutėliai. Atidarė manydama, kad už durų išvys mamą, kuri vis dėlto
negali užmigti, bet ten buvo Faridas - Faridas, kurį išpylė raudonis,
kai pamatė, kad Megė tik su apatiniais marškinėliais. Išlemeno atsi­
prašymo žodžius ir, dar Megei nespėjus nieko pasakyti, pleistru ap­
lipdytomis kojomis nušlubčiojo tolyn. Megė, pamiršusi vėl užsivilkti
sportinius marškinėlius, pasileido jam iš paskos.
- Kas yra? - sukuždėjo susirūpinusi, modama Faridui grįžti atgal į
jos kambarį. - Ar apačioje ką išgirdai?
Faridas papurtė galvą. Rankoje laikė popieriaus lapą - Dulkė­
tojo Piršto bilietą atgal, kaip kandžiai pavadino Elinora. Berniukas
dvejodamas patraukė paskui Mėgę į jos kambarį. Apsidairė, tarsi
nejaukiai jaustųsi uždarose erdvėse. Veikiausiai nuo tada, kai dingo
kartu su Dulkėtuoju Pirštu, didžiumą dienų ir naktų praleido po
atviru dangumi.
- Atsiprašau, - pralemeno spoksodamas į savo kojų pirštus. Du
Resės užklijuoti pleistro gabaliukai jau buvo atlipę. - Jau labai vėlu,
bet... - Faridas pirmą kartą pažvelgė Megei į akis ir nuraudo. - Orfėjas
sako, kad jis ne viską perskaitė, - dvejodamas tarė. - Paprasčiausiai
praleido tuos žodžius, kurie turėjo perkelti tenai ir mane. Padarė tai
tyčia, bet aš turiu perspėti Dulkėtąjį Pirštą, tad...
- Tad ką? - Megė stumtelėjo jam kėdę, stovinčią prie rašomojo sta­
lo, o pati klestelėjo ant palangės. Faridas atsisėdo taip pat dvejodamas,
kaip nedrąsiai ėjo į kambarį.
- Prašau, įskaityk tenai ir mane! - Faridas atkišo mergaitei po­
pieriaus lapą, juodos akys taip maldavo, kad Megė neišmanė kur dėti
akis. Kokios ilgos ir tankios jo blakstienos, josios nė perpus nėra to­
kios gražios. - Prašau! Tu tikrai tai gali! - lemeno jis. - Kitados... nak­
tį, Ožiaragio kaime... aš gerai prisimenu - juk tu tuomet irgi teturėjai
tik tokį lapą!
Kitados Ožiaragio kaime... Megei vis dar širdis imdavo smarkiai
plakti, kai prisimindavo tą naktį, apie kurią kalbėjo Faridas: tą naktį,
kai ji išskaitė Šešėlį, bet nesugebėjo paliepti jam nužudyti Ožiaragį -
Mo už ją tai padarė.

49
 - Orfėjas parašė tuos žodžius, pats man sakė! Tik neperskaitė jų,
bet jie čia, popieriuje! Žinoma, mano vardo čia nėr, nes kitaip nesu­
veiktų. - Faridas kalbėjo vis labiau skubėdamas. - Orfėjas sako, kad tai
esanti paslaptis: kiek įmanoma reikia pasitelkti tik žodžius, esančius
knygoje, kurios istoriją nori pakeisti.
- Jis taip sakė? - Megės širdis stabčiojo, tarsi klupdama ant Fari­
do žodžių. „Kiek įmanoma reikia pasitelkti tik žodžius, esančius kny­
goje..." Ar ne todėl jai nepavyko ničnieko, visiškai nieko išskaityti iš
Resės istorijų - kad pasitelkė žodžius, kurių nebuvo „Rašalo širdyje"?
O gal tik dėl to, kad nedaug teišmanė apie rašymą?
- Taip. Orfėjas labai pučiasi, kad geba skaityti. - Faridas išspjovė šį
vardą iš burnos it slyvos kauliuką. - Bet iš tiesų nė iš tolo neprilygsta
tau ar tavo tėvui, jei jau manęs paklaustum.
„Gali būti, - pagalvojo Megė, - bet jis įskaitė Dulkėtąjį Pirštą at­
gal. Ir netgi žodžius pats parašė. Nei Mo, nei man tai nepavyko."
Megė paėmė iš Farido rankų lapą su Orfėjo eilutėmis. Raštas buvo
sunkiai įskaitomas, bet rašysena daili, raidės keistai užraitytos ir la­
bai savitos.
- Kurioje tiksliai vietoje dingo Dulkėtasis Pirštas?
Faridas gūžtelėjo pečiais.
- Nežinau, - sumurmėjo susikrimtęs.
Žinoma, kaip ji galėjo pamiršti - jis juk nemoka skaityti. Megė
vedė pirštu per pirmąjį sakinį: „Dulkėtasis Pirštas grįžo dieną, kve­
piančią uogomis ir grybais."
Susimąsčiusi nuleido lapą.
- Nieko nebus, - tarė ji. - Juk mes net knygos neturim. Kaipgi bus
be knygos?
- Bet Orfėjui jos irgi nereikėjo! Dulkėtasis Pirštas ją atėmė dar
prieš jam pradedant skaityti iš lapo. - Faridas atstūmė kėdę ir žengė
prie Megės. Dėl jo artumo Megė sutriko, bet nenorėjo svarstyti kodėl.
- Negali būti, - sumurmėjo ji.
Tačiau Dulkėtojo Piršto čia nebėra. Keletas ranka rašytų sakinių
atvėrė jam tarp raidžių duris, kurias taip bergždžiai klebeno Mo. Ir

50
ne Fenolijas, knygos autorius, tuos sakinius parašė, o visai svetimas...
Svetimasis tokiu keistu vardu - Orfėjas.
Megė daugiau nei kiti žmonės išmanė apie tai, kas laukia už žodžių.
Ji ir pati jau buvo pravėrusi duris, iš pageltusių puslapių išviliojusi gy­
vas būtybes - ir patyrusi, kaip jos tėvas berniuką, dabar stovintį šalia
jos, išskaitė iš arabiškos pasakos. Tačiau tas Orfėjas, regis, daugiau,
daug daugiau išmano nei ji, netgi daugiau nei Mo, kurį Faridas tebe­
vadino Stebuklinguoju Liežuviu... Ir staiga Megė pajuto bijanti žodžių,
užrašytų purviname popieriaus lape. Padėjo jį ant savo rašomojo stalo,
tarsi jis degintų jai rankas.
- Prašau, bent pabandyk! - Faridas kone maldavo. - O kas, jei Or­
fėjas vis dėlto jau įskaitė ir Bastą? Dulkėtasis Pirštas turi žinoti, kad
tiedu eina išvien! Juk jis mano, kad savo pasaulyje gali jaustis saugus
nuo Bastos.
Megė vis dar tebespoksojo į Orfėjo žodžius. Jie skambėjo gražiai,
svaiginamai gražiai. Megė jautė, kaip jos liežuvis nori tų žodžių para­
gauti. Nedaug trūko, ir būtų pradėjusi juos skaityti. Nusigandusi užsi-
spaudė burną ranka.
Orfėjas.
Žinoma, ji žinojo tą vardą ir istoriją, kuri gaubė jį it žiedų ir spyglių
raizgyne. Elinora buvo davusi jai knygą, kurioje ši istorija buvo pasa­
kojama gražiausiai.

Verkė, Orfėjau, tavęs ir paukščiai nuliūdę, ir žvėrys,

Akmenys verkė kieti ir giesmes tavąsias lydėję
Tamsūs miškai. Lapus it nukirptus plaukus numetęs,
Medis gedėjo tavęs...*

Megė klausiamai pažvelgė į Faridą.

- Kokio jis amžiaus?

* Ovidijus, „Metamorfozės*, iš lotynų k. vertė A. Dambrauskas, Vilnius, „Vagaw,

1990, p. 223.

51
 - Orfėjas? - Faridas gūžtelėjo pečiais. - Dvidešimties, dvidešimt
penkerių, ką aš žinau? Sunku pasakyti. Jo veidas visai kaip vaiko.
Toks jaunas. Pagal žodžius lape nepasakytum, kad juos parašė jau­
nas žmogus. Skambėjo taip, tarsi autorius jau daug išmanytų.
- Prašau. - Faridas nenuleido akių nuo Megės. - Juk pabandysi,
tiesa?
Megė pažvelgė pro langą laukan. Pagalvojo apie tuščius fėjų lizdus,
pradingusius stiklo žmogelius ir kai ką, ką jai pasakė Dulkėtasis Pirš­
tas prieš daug daug laiko: „Kartais, kai ankstų rytą eidavau prie šalti­
nio nusiprausti, tos smulkutės fėjos plazdendavo virš vandens, ne ką
didesnės nei jūsų laumžirgiai ir melsvos it žibuoklių žiedai. Nebuvo
itin draugiškos, bet nakčia žibėdavo lyg jonvabaliai."
- Gerai, - tarė ji, bet atrodė, tarsi kažkas kitas būtų atsakęs Fari­
dui. - Gerai, pabandysiu. Bet pirmiausia tavo kojos turi pagyti. Pasau­
lis, apie kurį pasakojo mano mama, ne toks, kad jame galėtum vaikš­
čioti luošomis kojomis.
- Niekai, mano kojos visai sveikos. - Faridas pavaikštinėjo per
minkštą kilimą pirmyn ir atgal, tarsi šitaip galėtų įrodyti savo tiesą. -
Dėl manęs gali bandyti tuojau pat.
Tačiau Megė papurtė galvą.
- Ne, - tarė ji tvirtai. - Turiu pirma pasimokyti sklandžiai skaityti.
Čia toks raštas, kad nėra lengva, be to, popierius keliose vietose sutep­
tas, taigi bus geriausia, jei tekstą persirašysiu. Tasai Orfėjas nemelavo.
Jis parašė kai ką apie tave, bet dar nesu tikra, kad tiek pakaks. Be to... -
Megė stengėsi, kad tolesnė frazė nuskambėtų lyg tarp kitko, - ...jei jau
bandysiu, tai ir aš noriu keliauti kartu.
-K ą?
- Taip! Kodėl gi ne? - Megei nepavyko nuslėpti, kaip ją įžeidė pa­
sibaisėjęs Farido žvilgsnis.
Faridas nieko neatsakė.
Negi jis nesupranta, kad ir ji nori pamatyti visa tai, apie ką pasa­
kojo Dulkėtasis Pirštas ir Megės mama švelniais nuo ilgesio balsais:
fėjų spiečius virš žolės, medžius, tokius aukštus, kad pamanai, jog jų

52
šakose įstrigs debesys? Mišką be kelio ir takelio, klajojančius muzikan­
tus, Lašininio pilį ir sidabrinius Nakties pilies bokštus, turgų Ombroje,
šokančią ugnį, kuždantį tvenkinį su undinių veidais...
Ne, Faridas to nesuprato. Juk jis dar niekuomet nejuto to kito
pasaulio ilgesio, nejuto ir namų ilgesio, draskiusio Dulkėtojo Piršto
širdį. Faridas norėjo tik vieno: norėjo pas Dulkėtąjį Pirštą, perspė­
ti jį, kad saugotųsi Bastos peilio, ir norėjo vėl būti su juo. Jis buvo
Dulkėtojo Piršto šešėlis. Tai vaidmuo, kurį norėjo vaidinti, nesvarbu,
kokioje istorijoje.
- Pamiršk! Tau nevalia vykti kartu! - Nežiūrėdamas į Mėgę Faridas
nuklibinkščiavo prie kėdės, kurią jam buvo pasiūliusi Megė, atsisėdo ir
nuplėšė pleistrą, kurį taip kruopščiai buvo prilipdžiusi Resė. - Niekas
negali pats savęs įskaityti į knygą. Net Orfėjas to negali! Pats pasakojo
Dulkėtajam Pirštui: keletą kartų mėgino, bet nepavyko.
- Ak štai kaip? - Megė stengėsi, kad jos balsas skambėtų tvirčiau,
nei ji iš tiesų jautėsi. - Tu pats sakei, kad aš skaitau geriau už jį. Gal
vis dėlto ir tai sugebu! - „Jei jau nemoku taip rašyti kaip jis", - pridūrė
Megė mintyse.
Faridas sunerimęs žvilgtelėjo į mergaitę ir įsikišo pleistrą į kelnių
kišenę.
- Bet ten pavojinga, - tarė jis. - Ypač mer... - To žodžio jis nebaigė,
nukreipė dėmesį į kruvinus savo kojų pirštus.
Kvailys. Megė juto pyktį it kokį kartumyną ant liežuvio galo. Ką jis
sau mano? Gal ji daugiau išmano apie pasaulį, į kurį turi jį įskaityti.
- Žinau, kad tai pavojinga, - suirzusi atrėžė. - Tačiau arba vyksiu
kartu, arba išvis neskaitysiu. Tau spręsti. O dabar palik mane vieną.
Turiu pagalvoti.
Faridas paskutinį kartą žvilgtelėjo į lapą su Orfėjo žodžiais ir pa­
suko prie durų.
- O kada pamėginsi? - paklausė prieš išeidamas į koridorių. - Rytoj?
- Galbūt, - teatsakė Megė.
Tada užvėrė paskui Faridą duris ir pasiliko viena su Orfėjo raidėmis.
 Klajojančių muzikantų smuklė

- Dėkui, - pasakė Liusė, atidarė dėžutę ir išėmė vie­

ną degtuką. - Prašau visų dėmesio! - sušuko. Balsas
nuaidėjo. - BŪKITE ATIDŪS! SUDIE VISIEMS LAI­
KAMS, BLOGI PRISIMINIMAI!

Filipas Ridlis, „D a k o ta Pink"*

ulkėtasis Pirštas vos per dvi dienas įveikė Mišką be kelio ir take­
D lio. Sutiko tik keletą žmonių, porą angliadegių, pajuodusių nuo
suodžių, apdriskusį brakonierių, persimetusį per pečius porą kiškių,
iš veido buvo matyti, koks peralkęs, ir pulką kunigaikščio medžioklės
plotų prievaizdų, ginkluotų iki dantų, kurie veikiausiai ieškojo kokio
nors varguolio, sumedžiojusio savo vaikams stirną. Nė vienas jų Dul­
kėtojo Piršto nepamatė. Jis žinojo, kaip tapti nematomam, ir tik antrą
naktį, kai netolimose kalvose išgirdo kaukiant gaują vilkų, surizikavo
pasikviesti ugnį.
Ugnis. Šiame pasaulyje ji taip skiriasi nuo buvusios aname. Kaip
bus gera vėl išgirsti jos traškantį balsą. Ir galėti į jį atsiliepti. Dulkėtasis
Pirštas parinko sausų šakų, kurių buvo pilna po medžiais apaugusių
vaškuolėmis ir čiobreliais, iš lapų išvyniojo medų, pavogtą iš ugninių
elfų (juose jis išliko drėgnas ir tąsus), ir įsimetė gumulėlį burnon. Kaip
baiminosi, kai pirmą kartą ragavo šio medaus! Bijojo, kad brangusis
grobis nudegins liežuvį ir svilins tol, kol jis praras balsą. Bet būgš­
tavimai nepasitvirtino. Medus kaitino liežuvį it žėruojančios anglys,
bet skausmas praeidavo, o jį ištvėrus galėdavai kalbėtis su ugnimi net
ir turėdamas žmogaus liežuvį. Penkis, šešis mėnesius, kartais net me­

* Philip Ridley, „Dakota Pink“.

54
tus - taip ilgai veikdavo gurinėlis medaus. Tik tykus kuždėjimas lieps­
nų kalba, spragtelėjimas pirštais, ir kibirkštys traškėdamos šokdavo iš
sausų ar drėgnų malkų. Net iš akmens.
Iš pradžių ugnies liežuvėliai iš šakų kyštelėjo šiek tiek nedrąsiau
nei įprastai - tarsi būtų užmiršę jo balsą ar negalėtų patikėti, kad jis
sugrįžo. Tačiau vėliau pradėjo kuždėti ir sveikinti Dulkėtąjį Pirštą vis
atviriau, kol galiausiai jam teko tramdyti pašėlusias liežuvius kaišio­
jančias liepsnas mėgdžiojant jų traškesį, ir pagaliau ugnis susigūžė it
laukinė katė, kuri stipriai paglostyta murkdama išriečia nugarą. Ugnis
rijo malkas, jos liepsna laikė atstu vilkus, o Dulkėtasis Pirštas vėl susi­
mąstė apie berniuką. Nebegalėjo suskaičiuoti naktų, kuriomis pasako­
jo berniukui apie liepsnas - tam berniukui, kuris pažinojo tik nebylią
ir tikrai niūrią ugnį. „Tik pamanyk! - sumurmėjo pats sau šildydama-
sis rankas prie žėruojančių anglių. - Tu vis dar jo ilgiesi." Ir džiaugėsi,
kad bent jau kiauniukas yra su berniuku ir padeda nebijoti dvasių,
kurias jis visur mato.
Taip, Dulkėtajam Pirštui trūko Farido. Bet buvo ir kitų, kurių jis
ilgėjosi dešimt metų, ir ilgėjosi taip stipriai, kad ilgesio žaizdos šir­
dyje dar nebuvo užsitraukusios. Tai dėl jų Dulkėtojo Piršto žingsniai
darėsi vis nekantresni sulig kiekviena valanda, kai artinosi prie miško
pakraščio ir to, kas tenai laukė - žmonių pasaulio. Taip, aname pasau­
lyje jį kankino ne tik fėjų, stiklo žmogelių ir undinių ilgesys. Buvo ir
keletas žmonių, kurių jis pasiilgo, nedaug, bet vis dėlto.
Kad ir kaip stengėsi juos pamiršti nuo tos akimirkos, kai leisgyvis
iš bado stovėjo prie Stebuklingojo Liežuvio durų, o tasai jam paaiš­
kino, kad sugrįžti neįmanoma... Taip, tuomet jis suprato, kad turi
pasirinkti. „Pamiršk juos, Dulkėtasai Piršte! - kiek kartų sau tai kar­
tojo... - Antraip išprotėsi dėl to, kad juos visus praradai." Bet širdis
paprasčiausiai nepakluso. Prisiminimai, tokie saldūs ir tokie kartūs...
jie graužė Dulkėtąjį Pirštą visus tuos metus ir maitino kartu. Bet il­
gainiui pradėjo blėsti, darytis neryškūs, išbluko, teliko tik skausmas,
kurį galima nustumti šalin, nes gildo širdį. Bet ar verta prisiminti tai,
kas prarasta?

55
 „Geriau ir dabar neprisimink!" - sakė sau Dulkėtasis Pirštas, kai
medžiai aplink jį darėsi vis jaunesni, o lapų stogas virš galvos vis plo­
nesnis. Dešimt metų - ilgas laikas, per šitiek kai kas gali ir pranykti.
Tarp medžių vis dažniau šmėsčiojo angliadegių trobelės, bet Dulkėtasis
Pirštas nesileido, kad juodieji vyrai jį pamatytų. Žmonės, gyvenantys
ne miške, apie juos kalbėjo nekaip, mat angliadegiai gyveno giliau gi­
rioje, nei drįsdavo nueiti kiti. Amatininkai, valstiečiai, pirkliai ir kuni­
gaikščiai - visiems reikėjo medžio anglių, bet tuos, kurie jas degdavo,
nenoriai priimdavo savo miestuose ir kaimuose. Dulkėtajam Pirštui
angliadegiai patiko, jie apie mišką išmanė beveik tiek pat daug kaip jis,
nors ir kasdien paversdavo medžius savo priešais. Ne kartą Dulkėtajam
Pirštui teko sėdėti prie angliadegių laužų ir klausytis jų istorijų, bet po
šitiekos metų jis panoro išgirsti kitokių istorijų, pasakojimų apie tai, kas
nutiko ne miške, o tokių išgirsi tik smuklėse, stovinčiose palei kelią.
Dulkėtasis Pirštas nusitaikė į vieną konkrečią smuklę. Ji stovė­
jo šiauriniame miško pakraštyje, ten, kur tarp medžių radosi kelias,
vingiuojantis į kalvas pro keletą atokių vienkiemių, ir galiausiai pa­
siekdavo Ombros miesto vartus - miesto, virš kurio stogų šešėlį metė
Lašininio pilies bokštas.
Smuklėse už miesto sienų, stovinčiose palei kelią, nuo seno rink­
davosi keliaujantys artistai. Čia juos susirasdavo ir samdydavo turtin­
gi pirkliai, prekijai ir amatininkai, rengiantys vestuves ar laidotuves,
šventes, skirtas laimingai grįžusiam keliautojui ar gimus kūdikiui. Už
keletą monetų jie grodavo, krėsdavo nešvankius pokštus ir rodydavo
cirko numerius, nukreipdavo mintis nuo didelių ar mažų rūpesčių.
Tad jei Dulkėtasis Pirštas nori sužinoti, kas dėjosi visus tuos metus,
kol jo nebuvo, geriausia klausti šios margosios liaudies. Klajojantys ar­
tistai buvo šio pasaulio laikraštis. Niekas geriau už juos nežinojo, kas
čia dedasi - tik jie, niekur neturintys namų.
„Kas žino? - svarstė Dulkėtasis Pirštas, už nugaros palikdamas pa­
skutinius medžius. - Jei pavyks, gal sutiksiu net senų pažįstamų."
Kelias buvo molėtas, prilyta balų. Vežimų ratai įspaudė jame gilias
provėžas, o jaučių ir arklių kanopų atspaudai prisipildė vandens. Šiuo

56
 metų laiku kartais lydavo kiaurą dieną, taip buvo ir vakar, kai Dulkė­
tasis Pirštas džiaugėsi, kad dar yra po medžiais ir jų lapai sulaiko lie­
tų, o keleivis nepermirksta iki siūlo galo. Naktis buvo šalta, drabužiai
drėgni, nors miegojo prie ugnies, tad šiandien džiaugėsi, kad dangus
giedras, teliko keletas debesų draiskanų, vėjo genamų virš kalvų.
Laimė, savo senuosiuos rūbuose rado saujelę monetų. Pakaks kele­
tui lėkščių sriubos. Iš ano pasaulio Dulkėtasis Pirštas nieko neatsinešė.
Ir ką čia būtų veikęs su spausdintu popieriumi, kokiu buvo mokama
ten - jis bevertis čia, kur vertinamas tik auksas, sidabras ir skambantis
varis, geriau būtų, kad su reikiamo kunigaikščio galvos atvaizdu? O kai
monetas išleis, teks susirasti turgaus.aikštę, Ombroje ar kur kitur.
Ieškoma smuklė per tuos metus ne kažin kiek tepasikeitė, nei į ge­
rąją, nei į blogąją pusę. Tebebuvo tokia pat skurdi - su keletu mažų
langiukų, panašesnių į skyles pilkame akmens mūre. Tame pasauly­
je, kuriame glaudėsi vos prieš tris dienas, turbūt niekas nebūtų drįsęs
žengti per tokį numintą slenkstį, bet čia smuklė buvo paskutinis prie­
globstis prieš einant į mišką, paskutinė proga gauti šilto maisto ir na­
kvynę, nesušlapti rasoje ar lietuje... „Ir dar porą blusų ar blakių gausi į
pakeleivius veltui!" - pagalvojo Dulkėtasis Pirštas atverdamas duris.
Patalpoje, į kurią žengė, buvo taip tamsu, kad akims pirmiausia
teko priprasti prie prieblandos. Tasai kitas pasaulis akis jam pagadi­
no - visomis tomis šviesomis ir mirgėjimu, kuris ten naktį paversdavo
diena. Tai toji šviesa pripratino akis, kad viskas aiškiai įžiūrima, kad
šviesa yra kai kas, ką galima įjungti ir išjungti pagal norą. O dabar vėl
teks susigaudyti prieblandos ir šešėlių pasaulyje, ilgų naktų, juodų it
suanglėjusi mediena, pasaulyje, namuose, į kuriuos saulė nebuvo įlei­
džiama, nes dažnai ji kaitina pernelyg kaitriai.
Smuklės viduje šviesą skleidė tik keletas saulės spindulių, krintan­
čių pro langų plyšius. Spinduliuose it pulkas mažučių fėjų šoko dulkės.
Ugniakure po sulankstytu juodu katilu degė ugnis. Iš jo sklindantis
kvapas net ir tuščiam Dulkėtojo Piršto skrandžiui nepasirodė labai jau
viliojantis, bet tai nestebino. Šioje smuklėje niekuomet nebuvo šeimi­
ninko, mokančio gaminti. Šalia katilo stovėjo mergaitė, ne daugiau

57
kaip dešimties, ir pagaliu maišė puode tai, kas jame virė. Apie tris­
dešimt lankytojų kiūtojo ant negrabiai nutašytų suolų tamsoje, rūkė,
murmėjo, gurkšnojo.
Dulkėtasis Pirštas susirado laisvą vietą ir atsisėdo. Atsargiai apsi­
dairė ieškodamas pažįstamo veido, margų kelnių, kokias dėvi tik kla­
jojantys muzikantai. Vienas artistas sėdėjo prie pat lango, derėjosi su
vyru, kur kas geriau vilkinčiu nei jis, veikiausiai turtingu pirkliu. Žino­
ma, joks vargšas valstietis negali sau leisti pasisamdyti artistą. Jei vals­
tietis norėdavo per vestuves muzikos, turėdavo pats griebtis smuikelės.
Nebūtų išsimokėjęs net ir dviem fleitininkams, sėdintiems prie lango.
Už stalo šalia jų garsiai ginčijosi grupelė aktorių, veikiausiai varžėsi
dėl geriausio vaidmens spektaklyje. Vienas dar tebebuvo su kauke, po
kuria slėpdavo veidą pasirodydamas turgaus aikštėse. Svetimas tarsi
koks kaukas, sėdėjo tarp kitų, tačiau ar su kauke, ar be jos, - visi jie
buvo svetimi, šokantys ar dainuojantys, nešvankias istorijas medinėje
scenoje vaidinantys ar ugnimi spjaudantys. Ne kitokie ir su jais kar­
tu traukiantys - keliaujantys pirtininkai ir barzdaskučiai, daktarėliai,
atstatantys išnarintus sąnarius, žiniuoniai, kuriems klajojantys artistai
priviliodavo klientų.
Seni veidai, jauni veidai, laimingi ir nelaimingi - visko po truputį
buvo šioje prirūkusioje patalpoje, bet niekas iš jų nepasirodė Dulkė­
tajam Pirštui pažįstamas. Jį irgi visi nužvelgė, juto tai, bet prie to buvo
pratęs. Randuotas veidas visur traukė žvilgsnius, o jo dėvimi rūbai
išduodavo visa kita - ugnies rijiko apranga, juoda it suodžiai, raudo­
na kaip liepsnos, kurios kitus baugino, o jis su jomis žaidė. Akimirką
Dulkėtasis Pirštas pasijuto baisiai vienišas šitoje kitados tokioje pažįs­
tamoje gaujoje, tarsi tas anas pasaulis dar būtų stipriai prie jo prilipęs,
visi tie metai, be galo ilgi metai, kurie praėjo nuo tada, kai Stebuklin­
gasis Liežuvis nuskynė jį iš jo istorijos ir pavogė jo gyvenimą - netyčia,
kaip kartais praeidamas sutraiškai sraigės namelį.
- Ką aš matau!
Dulkėtajam Pirštui ant peties nusileido sunki ranka, virš jo palin­
ko vyras ir įsižiūrėjo į veidą. Vyriškis buvo žilas, apskrito veido, be

58
barzdos ir netvirtai laikėsi ant kojų, tad Dulkėtasis Pirštas akimirką
pagalvojo, kad jis apkvaišęs.
- Tegriebs mane velniai, jei nepažįstu šio veido! - lyg netikėdamas
savo akimis iškošė pro dantis ir taip stipriai suspaudė Dulkėtojo Piršto
petį, tarsi netikėtų, kad jis iš kūno ir kraujo. - Ir kur atsibeldei, senasis
ugnies rijike, tiesiai iš mirusiųjų karalystės? Kas nutiko, gal fėjos tave
prikėlė iš mirusių? Juk nuo seno buvo galvas dėl tavęs pametusios, tie
maži melsvi velniūkščiai.
Porai minučių visi į juos atsigręžė. Tačiau triukšmas tvankioje tam­
sioje salėje buvo toks garsus, kad nedaug kas sekė, kas dedasi aplink.
- Debesų Šokėjau! - Dulkėtasis Pirštas atsistojo ir apkabino vyriš­
kį. - Kaip tau sekasi?
- Ak, jau maniau, kad tu mane pamiršai. - Debesų Šokėjas plačiai
nusišiepė, parodydamas didelius geltonus dantis.
O ne, Dulkėtasis Pirštas jo nepamiršo - nors ir bandė pamiršti,
kaip ir kitus, kurių jam stigo. Debesų Šokėjas - geriausias lyno akro­
batas, kuris kada nors vaikštinėjo lynu nuo stogo ant stogo. Dulkėtasis
Pirštas jį iškart pažino, nors plaukai pražilę, o kairioji koja taip keistai
atmesta į šoną ir sustingusi.
- Eikš. Reikia atšvęsti. Ne kasdien susitinki mirusį draugą. - Vy­
riškis nekantriai truktelėjo Dulkėtąjį Pirštą paskui save, prie suolo
po vienu iš langų, ant kurio iš lauko krito saulės šviesa. Tada pamojo
mergaitei, tebemaišančiai puodą, ir užsakė dvi taures vyno. Mažylė
akimirką susižavėjusi žvelgė į Dulkėtojo Piršto randus, paskui smuko
prie prekystalio, už kurio stovėjo stambus vyriškis ir drumstu žvilgs­
niu stebėjo savo svečius.
- Gerai atrodai! - pareiškė Debesų Šokėjas. - Įmitęs, nė vieno žilo
plauko, drabužiai neskylėti. Net ir dantis, regis, visus tebeturi. Kur tu
buvai? Gal ir man vertėtų susiruošti tenai, regis, ten nebloga gyventi.
- Baik tu, čia geriau. - Dulkėtasis Pirštas nusibraukė nuo kaktos
plaukus ir apsidairė. - Gana apie mane. O kaip klojasi tau? Vynui už­
tenka, bet plaukai pražilę, o tavo kairioji koja...
- Taigi, koja.

59
 Mergaitė atnešė vyno. Kol Debesų Šokėjas kapšelyje ieškojo reikia­
mos monetos, ji vėl taip smalsiai įsispoksojo į Dulkėtąjį Pirštą, kad
šis patrynė pirštų galiukus ir sukuždėjo keletą ugnies žodžių. Atkišo
mergaitei smilių, nusišypsojo ir švelniai pūstelėjo į piršto galiuką. Ant
nago įsižiebė mažutė liepsnelė, per silpna, kad galėtum įkurti ugnį, bet
pakankamai šviesi. Ji atsispindėjo mergaitės akyse, spjaudydama ant
purvino stalo auksines kibirkštis. Vaikas stovėjo it pakerėtas, kol Dul­
kėtasis Pirštas užpūtė ugnį ir panardino pirštus į vyno taurę, pastumtą
jam Debesų Šokėjo.
- Aha, tai tu vis dar mielai žaidi su ugnimi, - tarė Debesų Šokėjas,
o mergaitė susirūpinusi pažvelgė į smuklės šeimininką ir paskubomis
grįžo prie katilo. - Na, o mano žaidimėliai, deja, seniai baigti.
- Kas nutiko?
- Nukritau nuo lyno, nebesu Debesų Šokėjas. Vienas pirklys,
kuriam aš esą nuviliodavau per daug pirkėjų, metė į mane kopūs­
to galvą. Dar galiu džiaugtis, kad nusileidau ant gelumbės pirklio
prekystalio. Taigi susilaužiau tik koją ir keletą šonkaulių, o sprandas
sveikas liko.
Dulkėtasis Pirštas žvelgė į jį susimąstęs.
- Iš ko gyveni, kai nebegali vaikščioti lynu?
Debesų Šokėjas gūžtelėjo pečiais.
- Nepatikėsi, bet aš dar tikrai visai neblogai vaikštau. Koja netgi
netrukdo joti - jei tik arklys pasitaiko. Taigi pelnausi duonai dirb­
damas pasiuntiniu, nors mielai ir toliau maluosi tarp klajojančių ar­
tistų, klausausi jų istorijų ir sėdžiu su jais prie ugnies. Bet maitina
mane dabar raidės, nors dar neišmokau skaityti. Grasinami laiškai,
prašymo laiškai, meilės laiškai, pirkimo sutartys, testamentai - per­
duodu viską, kas telpa į gabalėlį pergamento ar popieriaus. Ir ištartus
žodžius, patikliai sukuždėtus į mano ausį, patikimai nunešu iš vietos
į vietą. Iš to neblogai gyvenu, nors ir nesu pats greičiausias pasiunti­
nys, kokį galima pasisamdyti už pinigus. Bet samdydami mane žmo­
nės žino, kad laiškas tikrai pasieks tą, kuriam yra skirtas. O tokių
nelengva rasti. v

60
 Dulkėtasis Pirštas norėjo tuo tikėti. „Už porą auksinių galima net
ir kunigaikščio laiškus perskaityti", - šitaip buvo sakoma net jo laikais.
Tereikėjo surasti, kas gebėtų padirbti sulaužytą antspaudą.
- O kiti? - Dulkėtasis Pirštas nužvelgė fleitininkus prie lango. - Ką
jie šiaip veikia?
Debesų Šokėjas gurkštelėjo vyno ir susiraukė.
- Fui, velnias. Reikėjo prie tokio vyno pareikalauti medaus. Kiti,
na... - Jis pasitrynė nelanksčią koją. - Kai kurie mirė, kiti tiesiog
dingo kaip tu. Tenai, iškart už to valstiečio, niūriai dėbsančio į savo
taurę, - jis mostelėjo galvą prekystalio link, - ramstosi mūsų senas
draugas, Suodžių Paukštis, išsitatuiravęs ant veido šypseną, blogiau­
sias ugnies rijikas visoje apylinkėje, nors vis dar uoliai mėgina tave
mėgdžioti ir bergždžiai ieško priežasties, kodėl ugnis mieliau šoka
tau nei jam.
- Jis to niekada nesužinos. - Dulkėtasis Pirštas nemačiom žvilgte­
lėjo į kitą ugnies rijiką. Kiek prisiminė, Suodžių Paukštis visai neblogai
mokėjo žongliruoti liepsnojančiais deglais, bet ugnis su juo nešoko. Jis
buvo panašus į beviltišką įsimylėjėlį, kurį pasirinkta mergaitė vis gena
šalin. Seniai seniai Dulkėtasis Pirštas davė jam šiek tiek ugninio me­
daus, nes pagailo tokių bergždžių pastangų, bet net ir tuomet Suodžių
Paukštis nesuprato, ką jam kužda liepsnos.
- Sakoma, kad jis šiuo metu dirba su alchemikų miltukais, - su­
kuždėjo Debesų Šokėjas per stalą, - brangus malonumas, jei manęs
paklaustum. Ugnis jam taip dažnai įkanda, kad plaštakos ir rankos
raudonos. Tik prie veido liepsnų neprisileidžia. Prieš pasirodymus įsi-
trina jį, kad net blizga kaip lašinių odelė.
- Ar vis dar po kiekvieno pasirodymo išgeria?
- Po pasirodymo, prieš pasirodymą, bet vis dar tebėra gana dailus
vaikinas, ar ne?
Taip, jis toks - draugiško veido, nuolat besišypsantis. Suodžių
Paukštis buvo iš tų artistų, kurie tarpsta nuo žvilgsnių, juoko, plojimų
ir nuo to, kad žmonės sustoja į jį pasižiūrėti. Ir dabar jis linksmino
visus, kurie rėmėsi šalia jo į barą. Dulkėtasis Pirštas atsuko jam nu­

61
garą, nenorėjo vėl išvysti jo akyse senos nuostabos ir pavydo. Suodžių
Paukštis - ne iš tų, kurių jis pasiilgo.
- Nemanyk, kad laikai margajai liaudžiai lengvesni, - sukuždėjo
Debesų Šokėjas, pasilenkęs per stalą. - Po Kosimo mirties Lašininis
mūsiškius įsileidžia į turgų tik švenčių dienomis, o į pilį tik tuomet,
kai jo vaikaitis visa gerkle reikalauja artistų. Nelabai mielas vaikiukas,
jau dabar varinėja tarnus ir grasina jiems rykšte ir grandinėmis, bet
jam patinka margoji liaudis.
- Kosimas Gražusis mirė? - Dulkėtasis Pirštas vos nepaspringo
rūgščiu vynu.
- Taip. - Debesų Šokėjas palinko virš stalo, tarsi būtų nepadoru
garsiai kalbėti apie mirtį ir nelaimes. - Vos prieš metus gražus kaip
angelas išsiruošė įrodyti savo kunigaikštiškos narsos ir išginti pade­
gėjų, kurie tuomet įsimetė į mišką. Tu veikiausiai dar prisimeni jų va­
deivą, Ožiaragį?
Dulkėtasis Pirštas nenorom šyptelėjo.
- O taip, jį tai prisimenu, - tarė tyliai.
- Jis dingo panašiu metu kaip tu, bet jo gauja darbavosi toliau. Nau­
juoju vadu tapo Ugninis Lapinas. Nė vienas kaimas, nė viena sodyba
šiapus miško nesijautė saugi. Taigi Kosimas išsirengė daryti galo tiems
nenaudoms. Išrūkė beveik visą gaują, bet pats nebegrįžo, ir nuo to lai­
ko kunigaikštį, kuris iki tol valgydavo taip, kad iš to būtum galėjęs tris
kaimus papenėti, vadina Atodūsių kunigaikščiu. Nes dabar Lašininis
tą ir teveikia, kad dūsauja.
Dulkėtasis Pirštas kyštelėjo pirštus į dulkes, kurios priešais jį šoko
saulės spinduliuose.
- Atodūsių kunigaikštis! - sumurmėjo. - Taigi, taigi. O ką veikia
garbusis kunigaikštis kitoje miško pusėje?
- Žalčiagalvis? - Debesų Šokėjas nejaukiai apsidairė. - Na, jis, deja,
dar nemiręs. Vis dar laiko save pasaulio valdovu, kiekvienam valstie­
čiui, kurį jo medžioklės plotų prievaizdai aptinka miške su kokiu kiš­
keliu, įsako išdurti akis, nemokančius mokesčių ima vergystėn ir liepia
žemėje ieškoti sidabro, kol vargšai krauju ima spjaudyti. Kartuvės palei

62
jo pilį niekuomet nebūna tuščios, o labiausiai jam patinka, jei kilpoje
kabaldžiuoja pora margų kiškų. Ir vis tiek niekas apie jį blogai nekalba,
nes šnipų aplink daugiau nei blakių šioje smuklėje. Ir jis jiems gerai
moka. Tačiau mirties, - tyliai pridūrė Debesų Šokėjas, - nepapirksi, o
Žalčiagalvis sensta. Jis labai pradėjo bijoti Baltųjų Moterų ir mirties,
taip bijo, kad naktimis klūpo ir kaukia it priluptas šuva. Sklinda kal­
bos, kad virėjai kas rytą jam verda veršiukų kraujo pudingą, kuris, sa­
koma, padeda išlikti jaunam, o po pagalve, šneka žmonės, kunigaikštis
laiko nukirsdintojo pirštikaulį, kuris esą saugo nuo Baltųjų Moterų.
Per septynerius metus keturis kartus vedė. Žmonos vis jaunesnės, ir
vis tiek nė viena nepadovanojo jam to, ko jis labiausiai trokšta.
- Žalčiagalvis vis dar neturi sūnaus?
Debesų Šokėjas papurtė galvą.
- Ne, bet jo vaikaitis vis tiek kada nors mus valdys, nes tas senas
lapinas vieną iš savo dukterų ištekino už Kosimo Gražiojo - Violantę,
kurią visi vadina tik Bjauriąja, ir ji susilaukė su juo sūnaus, dar prieš
Košimui išvykstant į tą mirtiną žygį. Sakoma, kad jos tėvas pasiūlė ją
Lašininio sūnui kaip nuotaką, duodamas Violantei kraičio vertingą se­
novinį rankraštį - ir dar pridėdamas geriausią savo dvaro knygų ilius-
truotoją. Taip, prirašytu popieriumi Lašininį taip lengva suvilioti kaip
ir geru valgiu, bet dabar jo vertingosios knygos pelija sau! Niekas jo
nebedomina, užvis mažiausiai jo valdiniai. Kai kas šneka, kad kaip tik
to Žalčiagalvis ir siekė. Jis pats esą pasirūpino, jog jo žentas niekuomet
negrįžtų iš Ožiaragio tvirtovės, kad po Lašininio mirties jo vaikaitis
galėtų sėsti sostan.
- Ko gero, šnekos teisingos. - Dulkėtasis Pirštas nužvelgė vyrus,
besigrūdančius tvankioje patalpoje. Klajojantys pirkliai, pirtininkai,
amatininkų pameistriai, muzikantai sulopytomis rankovėmis. Vienas
su savimi turėjo kauką, padarėlis nelaimingu veidu gūžėsi šeiminin­
kui prie kojų. Atrodė, kad dauguma vyrų nežino, kuo susimokėti už
geriamą vyną. Laimingų veidų, be rūpesčio, be ligų, be pavydo, buvo
nedaug. Ar jis tikėjosi ko kito? Ar vylėsi, kad nelaimės pasitraukė, kol
jis buvo išvykęs? Ne. Grįžti atgal - štai ir viskas, ko jis troško dešimt

63
metų - grįžti ne į rojų, tik namo. Argi žuvis netrokšta tik vandenin,
net jei jos ten jau laukia plėšrūnai?
Vienas prisigėręs vyriškis atsitrenkė į jų stalą ir vos nenuvertė rūgš­
čioj o vyno, Dulkėtasis Pirštas vos spėjo sugriebti taurę.
- O kas nutiko Ožiaragio vyrams, Ugniniam Lapinui ir kitiems?
Ar visi žuvę?
- Svaičioji? - Debesų Šokėjas karčiai nusijuokė. - Visi padegėjai,
pasprukę nuo Kosimo, buvo priimti išskėstomis rankomis Nakties pi­
lyje. Ugninį Lapiną Žalčiagalvis padarė savo šaukliu, o Fleitininkas,
senasis Ožiaragio muzikantas, dainuoja savo niūrias dainas pilyje si­
dabriniais bokštais. Vilki šilku ir aksomu, o kišenės pilnos aukso.
- Fleitininkas vis dar gyvas? - Dulkėtasis Pirštas persibraukė veidą
ranka. - Dangau, negi neturi geresnių naujienų papasakoti? Ko nors,
kad tikrai apsidžiaugčiau čia grįžęs?
Debesų Šokėjas nusijuokė taip garsiai, kad Suodžių Paukštis atsisu­
ko ir pažvelgė į juos.
- Geriausia naujiena - tai, kad tu grįžai! - tarė jis. - Mums tavęs
trūko, ugnies meistre! Nuo tada, kai taip negailestingai mus palikai,
fėjos naktimis šokdamos dūsauja, o Juodasis Princas prieš eidamas
gulti savo lokiui vis dar pasakoja apie tave.
- Ir Princas dar gyvas? Gerai. - Dulkėtasis Pirštas su palengvėjimu
gurkštelėjo vyno, nors skonis tikrai buvo bjaurus. Nedrįso klausti apie
Princą iš baimės, kad sužinos ką nors panašaus kaip apie Kosimą.
- O taip, jam klojasi kuo puikiausiai! - Debesų Šokėjas prabilo gar­
siau, nes prie gretimo stalo ėmė ginčytis du pirkliai. - Vis toks pat
juodas kaip derva, miklaus liežuvio, dar miklesnis, kai švaistosi peiliu,
ir niekur nekelia kojos be savo lokio.
Dulkėtasis Pirštas nusišypsojo. Taip, tai tikrai gera žinia. Juodasis
Princas... Lokių tramdytojas, peilių svaidytojas... Veikiausiai vis dar
trainiojasi po pasaulį. Dulkėtasis Pirštas pažinojo jį nuo vaikystės, abu
buvo be tėvų, be gimtinės. Vienuolikos abu stovėjo prie gėdos stulpo
aname miško pakraštyje, ten, kur gimė, ir paskui dar dvi dienas dvokė
supuvusiomis daržovėmis.

64
 Debesų Šokėjas nužvelgė Dulkėtojo Piršto veidą.
- Na? - pasiteiravo. - Kada gi pagaliau užduosi tą klausimą, kurį
nori užduoti nuo tos akimirkos, kai paplojau tau per petį? Klausk! Kol
dar nepasigėriau tiek, kad negalėčiau tau atsakyti.
Dulkėtasis Pirštas nesusilaikė nenusijuokęs. Debesų Šokėjas nuo
seno buvo gerai įvaldęs meną, kaip žvelgti kitiems į širdis, nors iš jo
apskrito veido to ir nepasakytum.
- Na gerai, ką gi. Kaip jai sekasi?
- Na, pagaliau! - Debesų Šokėjas patenkintas nusijuokė, burnoje
pasimatė dvi švarplės. - Pirmiausia... ji vis dar nuostabiai graži. Da­
bar gyvena name, nebedainuoja, nebešoka, nebesegi margų sijonų,
plaukus riša aukštai į kuodą kaip valstietė. Nuomojasi lopelį žemės
ant kalvos už pilies, augina vaistažoles. Netgi Dilgė pas ją perka. Iš to
pragyvena kartais geriau, kartais blogiau, ir augina savo vaikus.
Dulkėtasis Pirštas bandė apsimesti abejingas, bet iš Debesų Šokėjo
šypsenos suprato, kad nepavyko.
- O kaip tas prieskonių pirklys, kuris vis rėžė apie ją sparną?
- O kas gi galėjo jam nutikti? Prieš daugelį metų iškeliavo. Veikiau­
siai gyvena kokiam dideliam name prie jūros ir sulig kiekvienu maišu
pipirų, atgabenamu jo laivų, darosi vis turtingesnis.
- Tai ji už jo neištekėjo?
- Ne. Pasirinko kitą.
- Kitą?.. - Dulkėtasis Pirštas ir vėl pamėgino pasirodyti abejingas.
Ir vėl nieko neišėjo.
Debesų Šokėjas valandžiukę mėgavosi jo nekantra, paskui prabilo:
- Taip, kitą. Vargšelis greitai pasimirė, bet turi nuo jo vaiką, berniuką.
Dulkėtasis Pirštas nutilo ir įsiklausė, kaip daužosi jo širdis. Kvailas
padaras.
- O kaip mergaitės?
- A, mergaitės. Taip... ir kas galėtų būti jų tėvas? - Debesų Šokėjas
vėl nusišypsojo it mažas berniukas, kuriam pavyko iškrėsti piktą išdai­
gą. - Briana jau tokia pat graži kaip ir jos mama. Nors... plaukų spalvą
paveldėjo iš tavęs.

65
 - O Rozana, jaunesnioji?
Josios plaukai buvo juodi, kaip mamos.
Šypsena Debesų Šokėjo veide išnyko, tarsi Dulkėtasis Pirštas ją
būtų nubraukęs.
- Mažoji jau seniai mirusi, - tarė tyliai. - Karštinė. Praėjus dviem
žiemoms po to, kai dingai. Daug kas nuo jos mirė. Net ir Dilgė nepa­
jėgė mergaitei padėti.
Dulkėtasis Pirštas lipniu nuo vyno smiliumi paišė drėgnas bliz­
gančias linijas ant stalo. Prarasta. Per dešimt metų kai kas galėjo ir
pradingti. Akimirką bergždžiai bandė prisiminti Rozanos veidą, tokį
smulkų veidelį, bet jis išskysdavo, tarsi Dulkėtasis Pirštas būtų per il­
gai mėginęs jį užmiršti.
Debesų Šokėjas valandžiukę tylėjo drauge su juo - tokiame triukš­
me. Tada galiausiai nerangiai atsistojo. Su nelanksčia koja nebuvo leng­
va pakilti nuo žemo suolo.
- Man reikia traukti, bičiuli, - taLrė jis. - Turiu perduoti dar tris
laiškus, du iš jų į Ombrą. Iki tamsos noriu pasiekti vartus, antraip sar­
gybiniai vėl pasidarys sau smagumo manęs neįleisdami.
Dulkėtasis Pirštas tebebraižė linijas ant stalo. „Praėjus dviem žie­
moms po to, kai dingai" - tie žodžiai dilgino jo smegenis it dilgėlės.
- O kur visi kiti pasistatė palapines?
- Prie pat Ombros miesto vartų. Brangusis mūsų kunigaikščio vai­
kaitis greitai švęs gimtadienį. Visi artistai ir klajojantys muzikantai tą
dieną laukiami pilyje.
Dulkėtasis Pirštas nepakeldamas galvos linktelėjo.
- Matysim. Gal aš irgi ten pasirodysiu. - Jis staiga pakilo nuo kieto
suolo. Mergaitė prie židinio žvilgtelėjo į juos. Beveik tokio pat am­
žiaus kaip ji dabar būtų jaunesnioji Dulkėtojo Piršto dukra, jei jos
nebūtų pasiglemžusi karštinė. Kartu su Debesų Šokėju Dulkėtasis
Pirštas prasiskynė kelią pro apsėstus suolus ir kėdes link durų. Lauke
tebebuvo gražus oras, saulėta rudens diena, pasidabinusi margais la­
pais it klajojantis artistas.

66
 - Jojam drauge į Ombrą! - Debesų Šokėjas uždėjo jam ranką ant
peties. - Mano žirgas paneš ir du, o pastogę visada surasim.
Tačiau Dulkėtasis Pirštas papurtė galvą.
- Vėliau, - tarė jis ir nužvelgė molėtą kelią. - Pirmiausia man reikia
kai ką aplankyti.
 - O Rozana, jaunesnioji?
Josios plaukai buvo juodi, kaip mamos.
Šypsena Debesų Šokėjo veide išnyko, tarsi Dulkėtasis Pirštas ją
būtų nubraukęs.
- Mažoji jau seniai mirusi, - tarė tyliai. - Karštinė. Praėjus dviem
žiemoms po to, kai dingai. Daug kas nuo jos mirė. Net ir Dilgė nepa­
jėgė mergaitei padėti.
Dulkėtasis Pirštas lipniu nuo vyno smiliumi paišė drėgnas bliz­
gančias linijas ant stalo. Prarasta. Per dešimt metų kai kas galėjo ir
pradingti. Akimirką bergždžiai bandė prisiminti Rozanos veidą, tokį
smulkų veidelį, bet jis išskysdavo, tarsi Dulkėtasis Pirštas būtų per il­
gai mėginęs jį užmiršti.
Debesų Šokėjas valandžiukę tylėjo drauge su juo - tokiame triukš­
me. Tada galiausiai nerangiai atsistojo. Su nelanksčia koja nebuvo leng­
va pakilti nuo žemo suolo.
- Man reikia traukti, bičiuli, - tarė jis. - Turiu perduoti dar tris
laiškus, du iš jų į Ombrą. Iki tamsos noriu pasiekti vartus, antraip sar­
gybiniai vėl pasidarys sau smagumo manęs neįleisdami.
Dulkėtasis Pirštas tebebraižė linijas ant stalo. „Praėjus dviem žie­
moms po to, kai dingai" - tie žodžiai dilgino jo smegenis it dilgėlės.
- O kur visi kiti pasistatė palapines?
- Prie pat Ombros miesto vartų. Brangusis mūsų kunigaikščio vai­
kaitis greitai švęs gimtadienį. Visi artistai ir klajojantys muzikantai tą
dieną laukiami pilyje.
Dulkėtasis Pirštas nepakeldamas galvos linktelėjo.
- Matysim. Gal aš irgi ten pasirodysiu. - Jis staiga pakilo nuo kieto
suolo. Mergaitė prie židinio žvilgtelėjo į juos. Beveik tokio pat am­
žiaus kaip ji dabar būtų jaunesnioji Dulkėtojo Piršto dukra, jei jos
nebūtų pasiglemžusi karštinė. Kartu su Debesų Šokėju Dulkėtasis
Pirštas prasiskynė kelią pro apsėstus suolus ir kėdes link durų. Lauke
tebebuvo gražus oras, saulėta rudens diena, pasidabinusi margais la­
pais it klajojantis artistas.

66
 - Jojam drauge į Ombrą! - Debesų Šokėjas uždėjo jam ranką ant
peties. - Mano žirgas paneš ir du, o pastogę visada surasim.
Tačiau Dulkėtasis Pirštas papurtė galvą.
- Vėliau, - tarė jis ir nužvelgė molėtą kelią. - Pirmiausia man reikia
kai ką aplankyti.
 Megės sprendimas

Ta mintis pleveno ore trapiai švytėdama it koks muilo

burbulas, ir ji nė nedrįso tiesiai į ją pažvelgti, kad tas
nesprogtų. Tačiau Laira jau žinojo, ką reikia daryti,
kad to neatsitiktų, todėl nusuko žvilgsnį - tegu sau
švyti, ji galvos apie kitką.

Filipas P ulm an as, „A u ksin is k o m p a sa s“*

o grįžo kaip tik tuo metu, kai visi sėdėjo prie pusryčių stalo,
ir Resė pabučiavo jį taip, tarsi būtų nemačiusi ištisas savaites.
Megė irgi apkabino tėtį stipriau nei įprastai, su palengvėjimu, kad jis
grįžo sveikas gyvas, bet vengė žvelgti tiesiai į akis. Mo pernelyg gerai ją
pažinojo. Iškart būtų pamatęs, kad mergaitę kankina sąžinė. O Megės
sąžinė buvo labai nešvari...
Ir visa tai dėl to popieriaus lapo, kuris viršuje, jos kambaryje, buvo
įkištas tarp mokyklinių sąsiuvinių, tankiai prirašytas jos ranka, bet
vartojant svetimus žodžius. Megei prireikė ne vienos valandos, kol
nusirašė Orfėjo žodžius. Kaskart suklydusi pradėdavo iš naujo, nes
bijojo, kad vičvienaitė klaida gali viską sugadinti. Pridėjo tik du žo­
džius - ten, kur buvo rašoma apie berniuką, į tuos sakinius, kurių
Orfėjas neperskaitė. „Ir mergaitė", - pridūrė Megė. Du nekrintantys
į akis, visai įprasti žodžiai, tokie įprasti, kad tikėtina, jog yra kur nors
„Rašalo širdies" puslapiuose. Patikrinti Megė negalėjo, nes vienintelis
knygos egzempliorius, kuris būtų jai pravertęs, buvo Bastos rankose.
Basta... net šio vardo skambesys Megei priminė juodas dienas ir juo­
das naktis - juodas nuo baimės.

* Philip Pullman, „Auksinis kompasas", iš anglų k. vertė V. Petrukaitis, Kaunas,

„Obuolys", 2007, p. 295.

68
 Mo parvežė jai susitaikymo dovaną - kaip visada, kai jiedu susi­
pykdavo: nedidelį bloknotėlį užrašams, paties įrištą, tokio dydžio, kad
tilptų į džinsų kišenę, marmuriško popieriaus viršeliu. Mo žinojo, kaip
Megė mėgsta tokį popierių. Mergaitė buvo devynerių, kai pamokė ją
pačią tuos popierius nuspalvinti. Megei sąžinė baigė sugraužti širdį, kai
tėtis padėjo bloknotą į jos lėkštę, ir akimirką norėjo viską jam papasa­
koti, nes šitaip elgdavosi visados. Bet Farido žvilgsnis ją sulaikė. „Mege,
ne! - kalbėjo jo žvilgsnis, - jis niekuomet neleis tau išeiti." Taigi Megė
nutylėjo. Pabučiavo Mo, sukuždėjo „dėkui" ir skubiai nuleidusi galvą
nutilo, liežuvis buvo apsunkęs nuo žodžių, kurių ji nepasakė.
Laimė, niūrus Megės veidas niekam neužkliuvo. Visi dar buvo susi­
rūpinę dėl naujienų apie Bastą. Elinora nuėjo į policiją, kaip jai patarė
Mo, bet tas vizitas jos nuotaikos toli gražu nepataisė.
- Buvo lygiai taip, kaip ir spėjau, - burnojo ji, peiliu talžydama
sūrį, tarsi jis būtų kaltas dėl šitų nemalonumų. - Jie nepatikėjo nė
vienu mano žodžiu, tie puspročiai. Pora avinų su uniformomis mane
atidžiau būtų išklausę. Jūs žinot, aš nemėgstu šunų, bet vis dėlto gal
reikėtų porą įsitaisyti... Keletą milžiniškų juodų pabaisų, kurios su­
plėšytų Bastą į gabalus, vos tik jis persiropš per mano sodo tvorą.
Dobstermanų, taip. Dobstermanai! Ar ne taip vadinasi tie šunys, ku­
rie drasko žmones?
- Turi galvoje dobermanus? - Mo mirktelėjo Megei.
Megei širdis plyšo pusiau. Jis jai mirksi, savo klastingai dukrai, kuri
ketina iškeliauti į tokią vietą, kurion jis veikiausiai negalės jos lydėti.
Gal jos mama ir supras, bet Mo? Ne. Mo nesupras. Niekuomet.
Megė iki skausmo kandžiojo lūpas, o Elinora susijaudinusi kal­
bėjo toliau:
- Galėčiau užsiundyti ir sargą. Juk tokių būna, ar ne? Tokį su pisto­
letu, ai, ką ten, apginkluotą iki dantų peiliais, šautuvais ir dar velniai-
žin kuo ir tokį aukštą, kad jam vos pažvelgus Bastai juodoji širdis iš
baimės sustotų. Kaip skamba?
Megė matė, kad tėtis vargais negalais gniaužia juoką.
- Kaip skamba? Atrodo, per daug detektyvų prisiskaitei, Elinora.

69
 Megės sprendimas

Ta mintis pleveno ore trapiai švytėdama it koks muilo

burbulas, ir ji nė nedrįso tiesiai į ją pažvelgti, kad tas
nesprogtų. Tačiau Laira jau žinojo, ką reikia daryti,
kad to neatsitiktų, todėl nusuko žvilgsnį - tegu sau
švyti, ji galvos apie kitką.

Filipas Pulm an as, „ A uksinis k o m p a sa s“*

o grįžo kaip tik tuo metu, kai visi sėdėjo prie pusryčių stalo,
ir Resė pabučiavo jį taip, tarsi būtų nemačiusi ištisas savaites.
Megė irgi apkabino tėtį stipriau nei įprastai, su palengvėjimu, kad jis
grįžo sveikas gyvas, bet vengė žvelgti tiesiai į akis. Mo pernelyg gerai ją
pažinojo. Iškart būtų pamatęs, kad mergaitę kankina sąžinė. O Megės
sąžinė buvo labai nešvari...
Ir visa tai dėl to popieriaus lapo, kuris viršuje, jos kambaryje, buvo
įkištas tarp mokyklinių sąsiuvinių, tankiai prirašytas jos ranka, bet
vartojant svetimus žodžius. Megei prireikė ne vienos valandos, kol
nusirašė Orfėjo žodžius. Kaskart suklydusi pradėdavo iš naujo, nes
bijojo, kad vičvienaitė klaida gali viską sugadinti. Pridėjo tik du žo­
džius - ten, kur buvo rašoma apie berniuką, į tuos sakinius, kurių
Orfėjas neperskaitė. „Ir mergaitė", - pridūrė Megė. Du nekrintantys
į akis, visai įprasti žodžiai, tokie įprasti, kad tikėtina, jog yra kur nors
„Rašalo širdies" puslapiuose. Patikrinti Megė negalėjo, nes vienintelis
knygos egzempliorius, kuris būtų jai pravertęs, buvo Bastos rankose.
Basta... net šio vardo skambesys Megei priminė juodas dienas ir juo­
das naktis - juodas nuo baimės.

* Philip Pullman, „Auksinis kompasas*, iš anglų k. vertė V. Petrukaitis, Kaunas,

„Obuolys", 2007, p. 295.

68
 Mo parvežė jai susitaikymo dovaną - kaip visada, kai jiedu susi­
pykdavo: nedidelį bloknotėlį užrašams, paties įrištą, tokio dydžio, kad
alptų į džinsų kišenę, marmuriško popieriaus viršeliu. Mo žinojo, kaip
Megė mėgsta tokį popierių. Mergaitė buvo devynerių, kai pamokė ją
pačią tuos popierius nuspalvinti. Megei sąžinė baigė sugraužti širdį, kai
tėtis padėjo bloknotą į jos lėkštę, ir akimirką norėjo viską jam papasa­
koti, nes šitaip elgdavosi visados. Bet Farido žvilgsnis ją sulaikė. „Mege,
ne! - kalbėjo jo žvilgsnis, - jis niekuomet neleis tau išeiti." Taigi Megė
nutylėjo. Pabučiavo Mo, sukuždėjo „dėkui" ir skubiai nuleidusi galvą
nutilo, liežuvis buvo apsunkęs nuo žodžių, kurių ji nepasakė.
Laimė, niūrus Megės veidas niekam neužkliuvo. Visi dar buvo susi­
rūpinę dėl naujienų apie Bastą. Elinora nuėjo į policiją, kaip jai patarė
Mo, bet tas vizitas jos nuotaikos toli gražu nepataisė.
- Buvo lygiai taip, kaip ir spėjau, - burnojo ji, peiliu talžydama
sūrį, tarsi jis būtų kaltas dėl šitų nemalonumų. - Jie nepatikėjo nė
vienu mano žodžiu, tie puspročiai. Pora avinų su uniformomis mane
atidžiau būtų išklausę. Jūs žinot, aš nemėgstu šunų, bet vis dėlto gal
reikėtų porą įsitaisyti... Keletą milžiniškų juodų pabaisų, kurios su­
plėšytų Bastą į gabalus, vos tik jis persiropš per mano sodo tvorą.
Dobstermanų, taip. Dobstermanai! Ar ne taip vadinasi tie šunys, ku­
rie drasko žmones?
- Turi galvoje dobermanus? - Mo mirktelėjo Megei.
Megei širdis plyšo pusiau. Jis jai mirksi, savo klastingai dukrai, kuri
ketina iškeliauti į tokią vietą, kurion jis veikiausiai negalės jos lydėti.
Gal jos mama ir supras, bet Mo? Ne. Mo nesupras. Niekuomet.
Megė iki skausmo kandžiojo lūpas, o Elinora susijaudinusi kal­
bėjo toliau:
- Galėčiau užsiundyti ir sargą. Juk tokių būna, ar ne? Tokį su pisto­
letu, ai, ką ten, apginkluotą iki dantų peiliais, šautuvais ir dar velniai-
žin kuo ir tokį aukštą, kad jam vos pažvelgus Bastai juodoji širdis iš
baimės sustotų. Kaip skamba?
Megė matė, kad tėtis vargais negalais gniaužia juoką.
- Kaip skamba? Atrodo, per daug detektyvų prisiskaitei, Elinora.

69
 - Na, aš tikrai skaičiau daug detektyvų, - atsakė ji įsižeidusi. - Iš jų
galima daug ko pasimokyti, jei tenka ne pernelyg dažnai susidurti su
nusikaltėliais. Be to, aš nepamirštu Bastos peilio prie tavo gerklės.
- Aš irgi, patikėk manim. - Megė matė, kaip Mo ranka nukelia­
vo prie gerklės, tarsi akimirką ir vėl būtų pajutęs aštrius ašmenis prie
odos. - Vis dėlto aš manau, jūs be reikalo jaudinatės. Važiuodamas
turėjau laiko viską apsvarstyti ir negaliu patikėti, kad Basta leisis į ilgą
kelią čionai vien tik atkeršyti. Už ką? Už tai, kad išgelbėjome jį nuo
Ožiaragio Šešėlio? Ne. Jis seniausiai bus leidęsis įskaitomas atgal į kny­
gą. Basta nė perpus tiek nesižavėjo šiuo pasauliu kaip Ožiaragis. Kai
kas šiame pasaulyje jį labai nervino.
Šitai pasakęs Mo užsitepė uogienės ant duonos su sviestu. Elinora
kaip visada stebėjo visa tai su pasibjaurėjimu, bet Mo nepaisė jos nie­
kinamo žvilgsnio. Kaip visada.
- O ką pasakysi apie tuos grasinimus, kuriuos jis šaukė berniukui
pavymui?
- Na, Basta buvo įniršęs, kad berniukas nuo jo paspruko, kaipgi
kitaip? Juk nereikia tau aiškinti, kaip Basta elgiasi, kai yra įsiutęs. Aš
tik stebiuosi, jog jam išties užteko išminties suvokti, kad Dulkėtasis
Pirštas turi knygą. Ir kur jis surado tą Orfėją, irgi mielai sužinočiau.
Atrodo, apie skaitymą jis vis dėlto nusimano gerokai daugiau nei aš.
- Nesąmonė! - Elinoros balsas skambėjo piktai, bet jame buvo gir­
dėti ir palengvėjimas. - Vienintelė, kuri apie skaitymą išmano tiek pat
daug, yra tavo dukra.
Mo nusišypsojo Megei ir uždėjo ant uogienės dar riekelę sūrio.
- Labai pamaloninai, ačiū. Bet kad ir kaip ten būtų - mūsų pei­
lių mylėtojas Basta dingo! Veikiausiai pasiėmė su savimi ir tą nelem­
tą knygą, kad istorija visiems laikams pasibaigtų. Elinorai nebereikės
krūpčioti, išgirdus sode ką čežant nakčia, o Darijus nebesapnuos Bas­
tos peilio - o tai reiškia, kad Faridas mums atnešė tiesiog labai gerą
naujieną! Tikiuosi, jūs jam už tai jau gražiai padėkojot!
Faridas sumišęs nusišypsojo, kai Mo sveikindamas kilstelėjo jo pu­
sėn kavos puodelį, bet Megė jo juodose akyse įžvelgė rūpestį. Jei Mo

70
te is u s , tai Basta dabar ten, kur ir Dulkėtasis Pirštas. O jie visi taip nori
T<irikėti, kad Mo teisus. Darijaus ir Elinoros veidai tiesiog švytėjo nuo
r&lengvėjimo, o Resė apsivijo rankomis Mo kaklą ir šypsojosi taip,
:*rsi viskas vėl būtų gerai.
Elinora pradėjo klausinėti Mo apie knygas, kurias jis dėl Megės
skambučio taip niekingai paliko. O Darijus bandė išaiškinti Resei sis­
temą, pagal kurią ketino sutvarkyti Elinoros biblioteką. Tačiau Faridas
spoksojo į savo tuščią lėkštę. Ir veikiausiai baltame porceliane jau matė
Bastos peilį prie Dulkėtojo Piršto gerklės.
Basta. Tas vardas stirksojo Megės gerklėje it koks akmenukas. Ir
tegalvojo ji tik apie štai ką: jei Mo teisus, tai dabar Basta ten, kur ir ji
greitai ketina būti. Rašalo pasaulyje.
Jau šią naktį ketino pabandyti, norėjo savo pačios balsu ir Orfėjo
žodžiais nusitiesti kelią per raidžių tankmę, tolyn į Mišką be kelio ir
takelio. Faridas ją spyrė ilgiau nedelsti. Jis ėjo iš proto, taip rūpinosi
Dulkėtuoju Pirštu. Ir Mo žodžiai čia, aišku, nieko nepakeitė. „Prašau,
Mege, - vis meldė jis. - Prašau, skaityk!"
Megė žvilgtelėjo į Mo. Jis kažką pakuždėjo Resei, ir ši nusijuokė.
Jos balsą girdėdavai tik juokiantis. Mo apglėbė žmoną ir žvilgsniu su­
sirado Mėgę. Jei rytoj rytą jos lova bus tuščia, Mo niekuomet nebe­
atrodys toks nerūpestingas kaip dabar. Ar jis pasius, o gal tik nulius?
Resė juokėsi, kai Mo jai ir Elinorai vaidino, koks pasipiktinęs buvo ko­
lekcininkas, kai jis po Megės skambučio metė jo knygas, nusijuokė net
ir Megė, kai tėtis pamėgdžiojo to vargšelio balsą. Užsakovas tikriausiai
buvo labai storas ir šnopavo.
Tik Elinora nesijuokė.
- Nemanau, kad tai juokinga, Mortimeri, - įgėlė ji. - Aš turbūt tave
būčiau nušovusi - jei paprasčiausiai būtum pasprukęs ir palikęs mano
vargšes knygas sergančias ir dėmėtas.
- Taip, tikriausiai. - Mo lyg sąmokslininkas pažvelgė į Mėgę, kaip
visada, kai Elinora jam arba Megei pamokslaudavo apie tinkamą elgesį
su knygomis ar lentynomis jos bibliotekoje.

71
 „Ak, Mo, jei tik tu žinotum, - galvojo Megė, - jei tik tu žinotum", -
ir pasijuto taip, tarsi tėtis po akimirkos jos paslaptį tiesiog perskaitytų
jai ant kaktos. Tad staigiai atstūmė kėdę, sumurmėjo kažką panašaus į
„aš nealkana" ir pasileido į Elinoros biblioteką. Kurgi daugiau? Visuo­
met, kai norėdavo pasprukti nuo savo pačios minčių, ieškodavo knygų
pagalbos. Jau suras kokią, kuri nukreips mintis, ir galiausiai stos vaka­
ras, visi nueis miegoti nieko nenujausdami...

Elinoros bibliotekoje nebeliko nė ženklo, kad vos prieš metus čia prie­
šais tuščias lentynas karojo tik negyvas raudonas gaidys, o jos gražiau­
sios knygos liepsnojo pievelėje. Tačiau stiklinis indas, į kurį Elinora
įsibėrė šiek tiek pelenų, tebestovėjo prie jos lovos.
Megė perbraukė smiliumi per knygų nugarėles. Jos vėl rikiavosi
lentynose tarsi pianino klavišai; kai kurios lentynos dar buvo tuščios.
Tačiau Elinora su Darijumi nenuilsdami keliavo ir keitė prarastus lo­
bius naujomis, ne mažiau nuostabiomis knygomis.
Orfėjas - kurgi pasakojimas apie Orfėją?
Megė žengė prie lentynos, kurioje savo istorijas kuždėjo graikai ir
romėnai, ir tą akimirką už jos atsivėrė bibliotekos durys ir įėjo Mo.
- Resė sako, kad lapą, kurį atnešė Faridas, tu turi savo kambaryje.
Parodysi man? - Mo stengėsi, kad jo balsas skambėtų taip atsainiai,
lyg kalbėtų apie orą, bet jam niekuomet nepavykdavo apsimesti. Ne­
mokėjo to, kaip ir meluoti.
- Kodėl? - Megė atsirėmė į Elinoros knygas, tarsi jos galėtų ją su­
stiprinti.
- Kodėl? Nes aš smalsus. Negi pamiršai? Be to, - Mo nužvelgė kny­
gų nugarėles, tarsi galėtų ten rasti teisingus žodžius, - be to, manau,
kad būtų geriausia tą lapą sudeginti.
- Sudeginti? - Megė nepatikėjo savo ausimis. - Kodėl gi?
- Taip, žinau, gali pagalvoti, kad man vaidenasi. - Mo ištraukė iš
lentynos knygą, atsivertė ir nugrimzdęs mintyse pradėjo vartyti pusla­
pius. - Bet tasai lapas, Mege... jis man atrodo lyg atviros durys, durys,

72
kurias geriau visiems laikams uždaryti. Kol dar Faridas nepamėgino
dingti toje nelemtoje istorijoje.
- Ir ką? - Megei nepavyko savo balso sušvelninti. Atrodė, kad ji
kalba su kokiu nepažįstamuoju. - Negi tu to nesupranti? Juk jis nori
pas Dulkėtąjį Pirštą! Nori perspėti, kad saugotųsi Bastos.
Mo užvertė knygą, kurią buvo pasiėmęs, ir pastatė atgal į vietą.
- Taip sako jis. O kas, jei Dulkėtasis Pirštas visai nenorėjo jo imti
kartu, o kas, jei tyčia jį paliko? Ar tave tai stebintų?
Ne. Ne, nestebintų. Megė tylėjo. Tarp knygų buvo taip tylu, taip
siaubingai tylu tarp daugybės žodžių.
- Žinau, Mege, - galiausiai tyliai pratarė Mo. - Žinau, tu manai, kad
pasaulis, aprašomas toje knygoje, gerokai įdomesnis už šį. Pažįstu tą
jausmą. Aš pats daugybę kartų įsivaizdavau esąs vienoje iš savo mylimų
knygų. Bet mes abu žinome, kad įsivaizdavimui virtus tikrove viskas ge­
rokai kitaip. Tu manai, kad tas Rašalo pasaulis lyg užkerėtas, kupinas
stebuklų, bet patikėk manim, apie tą pasaulį iš tavo mamos sužinojau
daug tokių dalykų, kurie tau visai nepatiktų. Jis baisus ir pavojingas, pil­
nas tamsos ir prievartos, valdomas stipresniojo, Mege, o ne teisybės.
Jis žvelgė į dukrą, ieškojo jos veide pritarimo, kurį visuomet ten
rasdavo, bet šį kartą to nepamatė.
- Faridas atėjo iš tokio pasaulio, - tarė Megė. - Ir jis nepasirinko
būti mūsų istorijoje. Tu jį čia atsigabenai.
Tą pačią akimirką Megė pasigailėjo šitai ištarusi. Mo nusisuko, tar­
si dukra būtų jam smogusi.
- Na gerai. Čia tu, žinoma, teisi, - tarė jis, eidamas prie durų. - Ir
aš neketinu vėl su tavimi ginčytis. Bet ir nenoriu, kad tas lapas gulėtų
tavo kambaryje. Atiduok jį Faridui. Kas žino - gal ryt rytą ant tavo
lovos sėdės koks milžinas. - Žinoma, Mo bandė prajuokinti Mėgę.
Negalėjo pakęsti, kad pokalbis vėl šitaip pakrypo. Atrodė prislėgtas.
Ir labai nuvargęs.
- Tu gerai žinai, kad tokie dalykai negali nutikti, - tarė Megė. - Ko­
dėl mane gąsdini? Iš raidžių tiesiog šiaip sau niekas neatsiranda, kol
nepašauki. Niekas kitas geriau už tave šito nežino!

73
 Mo ranka tebebuvo ant durų rankenos.
- Taip, - pritarė jis. - Taip, tu, žinoma, teisi. Bet žinai ką? Kartais
užeina noras užrakinti visas pasaulio knygas spynomis. O kai dėl tos
ypatingos knygos... džiaugčiausi, jei Ožiaragis tuomet būtų sudeginęs
ir paskutinį egzempliorių, prie tos knygos nelaimė lyg prikibusi, Mege,
vien tik nelaimės. Net jei tu ir nenori manimi patikėti.
Ir tada jis uždarė paskui save bibliotekos duris.
Megė stovėjo nejudėdama, kol žingsniai nutilo. Priėjo prie vieno
iš langų, žiūrinčių į sodą, bet Mo, eidamas takeliu iki savo dirbtuvės,
neatsigręžė į namą. Resė buvo greta jo, apglėbusi viena ranka, o kita
piešė ženklus ore, bet Megė negalėjo įžvelgti, kokius. Ar jie kalbasi
apie ją?
Kartais būdavo keista staiga turėti nebe vien tėvą, o tėvus, kurie
kalbasi tarpusavyje jai nebūnant šalia. Mo vienas nuėjo į dirbtuvę, o
Resė patraukė į namą. Ji pamojo Megei, pamačiusi stovinčią prie lan­
go, Megė jai irgi pamojo.
Keistas jausmas...
Dar valandėlę Megė pasėdėjo tarp Elinoros knygų, pavartė tai vie­
ną, tai kitą ieškodama sakinių, kurie užgožtų jos mintis. Bet raidės liko
raidėmis, nesudarė nei vaizdų, nei žodžių, ir galiausiai Megė patraukė
į sodą, atsigulė į žolę ir žvelgė į dirbtuvę, kur už lango matė darbuo­
jantis Mo.
„Nereikėtų to daryti, - galvojo Megė, o vėjas draskė nuo medžių
lapus ir nešėsi juos it spalvotus žaisliukus. - Ne, taip negalima! Juk jie
visi labai rūpinsis, ir Mo nebepratars man nė žodžio, niekuomet."
Taip, Megė apie visa tai pagalvojo, galvojo ne kartą. Ir tuo pačiu
metu žinojo - kažkur giliai savo viduje, - kad ji jau seniai yra nu­
sprendusi.
 Klajojanti dainininkė
<2— £>

Muzikantas turi daug klajoti, -

Toks jau paprotys,
Todėl retai kada jis žino,
Ar atgalios pargrįš.
Mieloji, nežinau, sudie ar tik iki,
Daug rožių pumpurų nulaužia
Mirties ranka sunki.

E lim a r a sfo n M onsterbergas,

„ K lajojantis m u zik a n ta s“*

ai Dulkėtasis Pirštas pasiekė sodybą, nupasakotą Debesų Šokė­

K jo, kaip tik aušo rytas. Namas stovėjo ant pietinio šlaito, apsup­
tas alyvmedžių. Žemė, anot Debesų Šokėjo, ten skurdi ir akmeninga,
uct Roksanos auginamoms vaistažolėms tas patinka. Namas stovėjo
atokiai, jokio saugumą teikiančio kaimo šalia, tik tvora, tesiekianti
krūtinę, ir mediniai vartai. Tolumoje buvo matyti Ombros stogai, pi­
lies bokštai, aukštai iškilę virš namų, ir kelias, vedantis prie miesto
vartų - rodės, taip arti, bet vis dėlto per toli, kad pasislėptum už jų,
jei pakelės plėšikai ar kareiviai, grįžtantys iš kokio nors karo, nuspręs­
tų pasinaudoti proga nusiaubti sodybą, kurioje gyvena tik moteris su
dviem vaikais.
„Gal ji bent kokį samdinį turi", - pagalvojo Dulkėtasis Pirštas, su­
stojęs už prožirnių krūmų. Šakos jį slėpė, bet pats galėjo netrikdomas
žvelgti į namą.
Trobelė buvo maža, kaip dauguma valstiečių būstų, ne tokia var­
gana kaip kitų, bet ir nedaug geresnė. Į vieną iš salių, kuriose anks­

* Elimar von Monsterberg, „Der Spielmann“.

75
čiau Roksana šoko ir dainavo, būtų tilpę daugiau nei dvylika tokių
namų. Net ir pats Žalčiagalvis kvietėsi ją į savo pilį, nors ir neken­
tė margosios liaudies, mat tuomet ją kiekvienas troško pamatyti ir
išgirsti. Turtingi pirkliai, paupio malūnininkas, prieskonių prekijas,
kuris ilgiau nei metus siuntinėjo jai dovanas... daugybė vyrų norėjo
ją vesti, būtų apipylę papuošalais ir prabangiais drabužiais, pasiūlę
menes savo rūmuose, kiekviena jų būtų didesnė už namą, kuriame
dabar gyveno. Bet Roksana liko su margąja liaudimi, nebuvo iš tų
klajojančių dainininkių, kurios parduoda balsą ir kūną kokiam nors
ponui už truputį saugumo ir geresnius namus...
Tačiau ilgainiui Roksanai klajojimas įgriso, panoro namų sau ir
vaikams, nes gyvenančių gatvėje negynė joks įstatymas. Prieš įstaty­
mą margoji liaudis buvo tokia pat beteisė kaip ir elgetos ar pakelės
plėšikai. Tas, kas apiplėšdavo klajojantį artistą, nebijojo bausmės.
Smurtavęs prieš klajojančią muzikantę galėjo netrukdomas grįž­
ti namo, o užmušęs artistą nesibaimino budelio. Muzikanto našlei
tebuvo leidžiamas tik vienas kerštas: mušti nusikaltėlio šešėlį, tik
jo šešėlį, krintantį saulėtą dieną ant miesto sienos, o už laidotuves
turėjo sumokėti pati našlė. Taip, margoji liaudis buvo už įstatymo
ribų. Juos vadindavo velnio viliokliais, leisdavosi jų prajuokinami,
klausydavosi jų dainų ir istorijų, stebėjo jų pasirodymus - o vakarais
užtrenkdavo duris ir vartus prieš pat nosį. Ir jie likdavo už miestų ir
kaimų, anapus saugančių mūrų, visuomet kelyje, jiems buvo pavydi­
ma laisvės ir priekaištaujama, kad už pinigus ir duoną jie tarnaują ne
vienam ponui.
Nedaug klajojančių muzikantų pasitraukė iš kelių ir atokių keliukų.
Roksanai, regis, tai pavyko.
Prie namo buvo tvartas, daržinė, kepykla, tarp jų kiemas su šuliniu
viduryje, aptvertas sodas, kad vištos ir ožkos nenuskabytų jaunų auga­
lų, o ant šlaito už sodybos tuzinas mažų laukelių. Kai kuriuose derlius
jau buvo nuimtas, kituose augo aukštos, vešlios, nuo sėklų apsunku­
sios vaistažolės. Vėjas prie Dulkėtojo Piršto atnešė kartų ir tuo pačiu
saldų kvapą, pripildžiusį ryto orą.

76
 Roksana klūpojo pačiame paskutiniame laukelyje tarp linų, taukių ir
laukinių dedešvų. Regis, jau seniai darbavosi, nors tarp medžių dar ne­
buvo išsisklaidęs ryto rūkas. Šalia moters stovėjo berniukas, gal septy­
nerių, aštuonerių. Roksana kalbėjosi su juo, juokėsi. Kaip dažnai Dulkė­
tasis Pirštas prisimindavo jos veidą, kiekvieną jo bruoželį - burną, akis,
kaktą ir plaukų pašaknes. Kiekvienais metais būdavo vis sunkiau, tas
vaizdas kaskart vis labiau bluko, kad ir kaip Dulkėtasis Pirštas stengėsi
jj gerai įsiminti. Laikas nutrynė moters veidą, padengė jį dulkėmis.
Dulkėtasis Pirštas žingtelėjo vieną žingsnį priekin ir du atgal, jau
tris kartus norėjo apsigręžti, nusėlinti atgal taip pat be garso kaip ir
atėjęs. Ir vis dėlto pasiliko. Prožirnių krūman įsisuko vėjas, pūstelė­
jo jam į nugarą, tarsi norėtų padrąsinti, ir Dulkėtasis Pirštas susiėmė,
praskleidė šakas ir žengė namo ir laukelių link.
Pirmasis jį pamatė berniukas, o iš aukštos žolės šalia tvarto pakilo
žąsis, plakdama sparnais ir gagendama puolė prie jo. Valstiečiams ne­
buvo leidžiama laikyti šunų, tai buvo tik kunigaikščio teisė, bet ir žąsys
būdavo patikimos sargės - ir įvarydavo ne ką mažiau baimės. Tačiau
Dulkėtasis Pirštas žinojo, kaip išsisukti nuo pražioto snapo, paglostė
įnirtusiai sargei baltą kaklą, ir ji sudėjo sparnus tarsi šviežiai išlygintus
baltinius ir taikiai nukrypavo šalin, atgal į savo vietą žolėje.
Roksana atsitiesė. Nusibraukė žemėtas rankas į suknelę ir pažvelgė
į jį, tiesiog pažvelgė. Plaukus išties buvo sukėlusi aukštyn it valstietė,
bet jie turbūt tebebuvo tokie ilgi ir tankūs kaip anksčiau, ir tokie pat
juodi, tik keletas žilų sruogelių. Suknelė buvo ruda kaip žemė, ant ku­
rios klūpojo, nebe marga kaip sijonai, kuriuos segėjo anksčiau. O vei­
das Dulkėtajam Pirštui pasirodė toks pat pažįstamas kaip dangus, ar­
timesnis nei jo paties atvaizdas veidrodyje.
Berniukas čiupo šakes, gulinčias šalimais ant žemės. Atkišo jas su
tokia niūria ir ryžtinga išraiška veide, tarsi būtų pratęs ginti mamą
nuo keistų nepažįstamųjų. „Protingas berniukas, - pagalvojo Dulkė­
tasis Pirštas, - nepasitiki niekuo, juolab tokiu randuotu veidu, staiga
išnyrančiu iš krūmų."
Tik ką reikės pasakyti, kai Roksana paklaus, kur jis buvo?

77
 Roksana kažką sukuždėjo berniukui, ir jis dvejodamas nuleido ša­
kes, bet nepasitikėjimas akyse išliko.
Dešimt metų.
Jis dažnai ilgam išvykdavo, į mišką, j miestelius pakrantėje, klajo­
davo po kaimus, kurie pavieniai kiūtojo kalvose - tarsi lapinas, pasiro­
dantis žmonių sodybose tik tuomet, kai iš alkio užgroja pilvas. „Tavo
širdis - klajūnė", - sakydavo jam Roksana. Kartais Dulkėtajam Pirštui
tekdavo ją susirasti, nes iškeliaudavo su kitais artistais. Kiek laiko drau­
ge gyveno miške, apleistoje angliadegių trobelėje, paskui vėl palapinė­
je su kitais klajojančiais artistais. Vieną žiemą netgi praleido už tvirtų
Ombros sienų. Visuomet traukti toliau užsimanydavo jis, Dulkėtasis
Pirštas, o kai gimė pirmoji dukra ir Roksana vis dažniau norėdavo
likti - kokioje nors daugmaž patikimoje vietoje, su kitomis artistėmis,
netoli saugių mūrų, - jis išeidavo vienas. Bet visuomet grįždavo pas
ją ir vaikus, visų tų turtingų vyrų, kurie rėžė sparną apie Roksaną ir
ketino paversti ją gerbtina moterimi, pykčiui.
Ką ji galvojo, kai jis negrįžo visus dešimt metų? Laikė mirusiu, kaip
ir Debesų Šokėjas? Ar manė, kad jis paprasčiausiai išėjo nė žodžio ne­
taręs, net neatsisveikinęs?
Roksanos veide Dulkėtasis Pirštas neišvydo atsakymo. Jame buvo
matyti sutrikimas, pyktis, galbūt ir meilė. Galbūt. Kažką sukuždėjo
berniukui, suėmė jį už rankos ir truktelėjo prie savęs. Ėjo lėtai, tarsi
tramdytų kojas, kad šios nebėgtų. Dulkėtasis Pirštas būtų mielai pasi­
leidęs prie jos bėgte, sulig kiekvienu žingsniu palikdamas užnugaryje
po vienus metus, bet pristigo narsos. Stovėjo it įbestas ir žvelgė į ją
besiartinančią - po visų tų metų, po visų metų, kurių negalėjo paaiš­
kinti, - teturėjo tik vieną paaiškinimą, kuriuo ji nepatikės.
Roksana stabtelėjo, juos jau skyrė nebedaug žingsnių. Uždėjo ran­
ką berniukui ant pečių, bet jis ją nustūmė. Žinoma. Jis nenorėjo, kad
mamos ranka primintų, koks jis dar mažas.
Ir kaip ji atkiša smakrą, tokia išdidi. Tai buvo pirmasis dalykas,
kritęs Dulkėtajam Pirštui į akį, - josios išdidumas. Nusišypsojo, bet
nunarinęs galvą, kad ji to nepastebėtų.

78
 - Atrodo, tau vis dar neatsispiria joks gyvūnas. Mano žąsis iki šiol
visus nugindavo. - Roksanai kalbant balsas neatrodė kažkuo ypatin­
gas, neturėjo tos jėgos ir grožio, kurie atsiskleisdavo jai dainuojant.
- Taip, čia niekas nepasikeitė, - atsakė Dulkėtasis Pirštas. - Per
visus tuos metus nepasikeitė. - Ir staiga žiūrėdamas į ją pagaliau visiš­
kai aiškiai pajuto, kad grįžo namo. Jausmas buvo toks stiprus, kad net
keliai sulinko. Kaip jis džiaugėsi ją matydamas, labai labai džiaugėsi.
„Paklausk manęs! - galvojo jis. - Paklausk, kur buvau." Nors ir neži­
nojo, kaip reikės paaiškinti.
Bet ji tepasakė:
- Regis, tau neblogai sekėsi ten, kur buvai.
- Tai apgaulė, - atsakė jis. - Užtrukau ten ne savo noru.
Roksana nužvelgė jo veidą, tarsi būtų pamiršusi, kaip atrodo. Ir
paglostė berniuko plaukus. Jie buvo tokie pat juodi kaip josios, bet
akys - kitokios. Žvelgė į Dulkėtąjį Pirštą nedraugiškai.
Dulkėtasis Pirštas patrynė vieną į kitą rankas ir sukuždėjo pirštams
ugnies žodžius, netrukus pro juos pradėjo it lietaus lašai birti kibirkš­
tys. Ten, kur jos biro ant akmenuotos žemės, skleidėsi žiedai, raudoni
žiedai, kiekvienas žiedlapis - ugnies liežuvėlis.
Berniukas spoksojo ir sužavėtas, ir nusigandęs. Galiausiai atsitūpė
ir ištiesė ranką į ugninius žiedus.
- Atsargiai! - perspėjo Dulkėtasis Pirštas, bet jau buvo per vėlu.
Berniukas sutrikęs įsikišo nudegintus pirštus į burną.
- Tai ir ugnis vis dar tau paklūsta, - tarė Roksana, ir pirmą kartą
jis pastebėjo jos akyse kažką panašaus į šypseną. - Regis, tu išalkęs.
Kikš. - Ir netarusi nė žodžio pasuko prie namo. Berniukas tebespok-
sojo į ugnies gėles.
- Girdėjau, augini vaistažoles žiniuoniams. - Dulkėtasis Pirštas ne­
ryžtingai stabtelėjo prie durų.
- Taip. Netgi Dilgė pas mane perka.
Dilgė, maža it pelkių bobelė, nuolat paniurusi ir nekalbi lyg elgeta
išpjautu liežuviu. Bet šiame pasaulyje nebuvo geresnės žolininkės.

79
 - Ar ji tebegyvena apleistoje lokių irštvoje miško pakrašty? - Dul­
kėtasis Pirštas dvejodamas žengė pro duris. Jos buvo tokios žemos,
kad teko pasilenkti. Nosin įsismelkė šviežios duonos kvapas.
Roksana padėjo ant stalo duonos kepalą, atnešė sūrio, aliejaus,
alyvuogių.
- Taip, bet retai kada ją ten rasi. Ji vis keistesnė, vaikščioja po
mišką, kalbasi su medžiais ir pati su savimi, ieško augalų, kurių dar
nepažįsta. Kartais ištisas savaites nesirodo, tad žmonės vis dažniau
užsuka pas mane. Pastaraisiais metais Dilgė mane kai ko išmokė. -
Šitai sakydama Roksana nežiūrėjo į Dulkėtąjį Pirštą. - Parodė, kaip
laukuose užauginti augalus, kurie šiaip jau auga tik miške. Dobilus,
miškines ugniažoles. Raudonąsias plukes, iš kurių žiedų ugniniai
elfai renka medų.
- Net nežinojau, kad tos plukės vartojamos kaip vaistai.
- Jų ir nevartoja. Pasodinau jas, nes man kai ką primena. - Šįkart
Roksana pažvelgė į Dulkėtąjį Pirštą.
Dulkėtasis Pirštas ištiesė ranką prie vieno palubėje kabančio vais­
tažolių ryšelio ir sutrynė pirštais sudžiūvusius pumpurus: levandų žie­
dai, tarp jų slepiasi angys, ir geras vaistas, kai jos įgelia.
- Veikiausiai vaistažolės čia auga vien dėl to, kad tu joms dainuo­
ji, - tarė jis. - Argi anksčiau nebuvo sakoma: „Kai Roksana uždainuo­
ja, pražysta net akmenys"?
Roksana atriekė duonos, į dubenėlį įpylė aliejaus.
- Dainuoju tik joms, - tarė ji, - ir savo sūnui. - Stumtelėjo Dul­
kėtajam Pirštui duonos. - Valgyk. Tik vakar iškepiau. - Atgręžė jam
nugarą ir žengė prie ugniakuro.
Dulkėtasis Pirštas nardindamas aliejun duoną vogčiomis apsidairė.
Du šiaudais kimšti čiužiniai ir pora paklodžių ant lovos, suolas, kėdė,
stalas, ąsočiai, krepšiai, buteliai ir dubenys, džiovintų vaistažolių ryšeliai
palubėje, tankiai tankiai, kaip visuomet būdavo ir Dilgės urve, ir skry­
nia, neįprastai prabangi šiaip jau tokiame skurdžiame būste. Dulkėta­
sis Pirštas gerai prisiminė gelumbės pirklį, kuris padovanojo šį daiktą
Roksanai. Jo tarnams nebuvo lengva nešti skrynią: iki viršaus buvo pri­

80
krauta šilkinių suknių, siuvinėtų perlais, rankovės apsiūtos nėriniais.
Ar jos tebeguli skrynioje? Nedėvimos, netinkamos darbui laukuose.
Pirmą kartą nuėjau pas Dilgę, kai susirgo Rozana. - Roksana kal-
l)i*jo nusigręžusi. - Nieko neišmaniau, net kaip numušti karštį. Dilgė
mįsakė man viską, ką apie tai žinojo, bet mūsų dukrai niekas nebepa­
dėjo. Taigi išjojau su ja pas Liepsnotąjį Apuoką, o karštis vis kilo ir
kilo. Nugabenau į mišką, pas fėjas, bet jos man irgi niekuo nepadėjo.
<.albūt būtų pagelbėjusios dėl tavęs - bet tavęs nebuvo.
Dulkėtasis Pirštas pamatė, kaip Roksana persibraukė akis atgalia
i anka.
- Debesų Šokėjas man papasakojo. - Jis žinojo, kad tai ne tie žo­
džiai, bet tiesiog nerado geresnių.
Roksana linktelėjo ir dar kartą persibraukė per akis.
- Kai kas sako, kad tuos, kuriuos myli, gali matyti ir po mirties, -
iarė ji tyliai. - Kad mirusieji aplanko, nakčia ar bent jau sapnuose, -
ilgesys juos prišaukia, kad ir trumpam... Rozana neatėjo. Ėjau pas
moteris, kurios sakosi galinčios kalbėtis su mirusiais. Deginau žoles,
kurių kvapas esą prišaukia mirusiuosius, ištisas naktis gulėjau bluosto
nesudėdama, vildamasi, kad ji bent kartą ateis... Bet viskas bergždžiai.
Nebėra kelio atgal. O gal tu buvai ten ir ją radai?
- Pas mirusiuosius? Ne. - Dulkėtasis Pirštas papurtė galvą liūdnai
šypsodamasis. - Ne, taip toli aš nebuvau. Bet patikėk, net ir iš ten bū-
ėiau ieškojęs kelio sugrįžti pas tave...
Kaip ilgai ji žvelgė į jį... Niekas kitas nebūtų taip žiūrėjęs. Ir jis vėl
ėmė ieškoti žodžių, tokių, kuriais galėtų paaiškinti, kur užtruko, tačiau
lokių žodžių nebuvo.
- Kai Rozana mirė, - regis, Roksanos liežuvis nusigando šio žodžio,
larsi juo galėtų dar kartą užmušti dukrą, - kai ji mirė, o aš tebelaikiau ją
rankose, kai ką prisiekiau: prisiekiau, kad daugiau niekuomet nebebūsiu
tokia bejėgė, kai mirtis norės pasiimti ką nors, ką aš myliu. Nuo to laiko
daug ko išmokau. Galbūt šiandien galėčiau ją išgydyti. O gal ir ne.
Ir vėl žvilgtelėjo į Dulkėtąjį Pirštą, o jis, sutikęs Roksanos žvilgsnį,
nebesistengė slėpti savo skausmo, kaip darydavo anksčiau.

81
 - Kur ją palaidojai?
Ji mostelėjo galva laukan.
- Už namo. Ten, kur ji visuomet žaisdavo.
Dulkėtasis Pirštas pasisuko į praviras duris, norėjo pamatyti bent
žemę, kurioje guli dukrelė, bet Roksana jį sulaikė.
- Kur tu buvai? - sukuždėjo ji ir atrėmė kaktą į jo krūtinę.
Dulkėtasis Pirštas paglostė jos plaukus, plonytes žilas sruogas, įsi­
pynusias į audimą tarsi voratinklio šilkas, ir panardino į juos savo vei­
dą. Trinkdama plaukus ji visuomet įmaišydavo į vandenį karčiavaisių
citrinų. Tas kvapas pažadino tiek prisiminimų, kad Dulkėtasis Pirštas
net apsvaigo.
- Labai toli, - tarė jis. - Buvau siaubingai toli. - Valandėlę tiesiog
stovėjo ir laikė ją apkabinęs, negalėdamas patikėti, kad ji tikrai čia.
Ne tik kaip prisiminimas, išskydęs ir neryškus, o iš kūno ir kraujo... ir
neveja jo šalin.
Kiek ilgai jie šitaip prastovėjo, Dulkėtasis Pirštas nežinojo.
- O kaip vyresnioji? Kaip sekasi Brianai? - po kiek laiko paklausė.
- Ji gyvena pilyje, jau ketveri metai. Tarnauja Violantei, kunigaikš­
čio marčiai, kurią visi vadina Bjauriąja. - Roksana išsivadavo iš Dul­
kėtojo Piršto glėbio, persibraukė per glotniai atgal sušukuotus plau­
kus. - Briana dainuoja Bjauriajai, prižiūri išlepintą jos sūnų ir skaito
jai. Violantė pamišusi dėl knygų, bet jos akys silpnos, todėl negali pati
skaityti, juolab kad tenka tai daryti slapčia, nes kunigaikštis niekina
skaitančias moteris.
- Bet Briana moka skaityti?
- Taip, savo sūnų to irgi išmokiau.
- Kuo jis vardu?
- Jehanas. Kaip tėvas. - Roksana priėjo prie stalo ir paglostė ant jo
stovinčias pamerktas gėles.
- Ar aš jį pažinojau?
- Ne. Paliko man šią sodybą - ir sūnų. Padegėjai sukėlė gaisrą
mūsų daržinėje, jis įbėgo vidun, norėdamas išgelbėti gyvulius, ir ugnis
jį prarijo. Argi ne keista - myliu du vyrus, vieną jų ugnis saugo, o kitą

82
nužudė. - Valandėlę Roksana tylėjo, paskui prabilo vėl: - Ugninis La­
pinas tuomet užsiundė ugniapirščius. Jam valdant jie buvo dar labiau
j*,įsiutę nei prie Ožiaragio. Basta ir Ožiaragis pradingo beveik tuo pat
melu kaip tu, ar žinojai?
- Taip, girdėjau, - sumurmėjo Dulkėtasis Pirštas, negalėdamas nu­
leisti akių nuo Roksanos. Kokia ji daili! Tokia nuostabi. Kone skaudu
buvo į ją žiūrėti. Kai ji vėl prisiartino prie jo, kiekvienas judesys primi­
ne tą dieną, kai pirmą kartą išvydo ją šokant.
- Fėjos tikrai gerai atliko savo darbą, - tarė ji tyliai, glostydama jo
veidą. - Jei nežinočiau, pagalvočiau, kad šituos randus kažkas nupiešė
.uit veido sidabriniu pieštuku.
- Labai mielas melas, - atsakė jis taip pat tyliai. Niekas geriau už
Koksaną nežinojo, iš kur tie randai. Tos dienos abu nepamirš, tos die­
nos, kai Žalčiagalvis Roksanai paliepė šokti ir dainuoti jam. Ožiaragis
u gi buvo ten - su Basta ir visais kitais ugniapirščiais, ir Basta spoksojo
I Koksaną kaip katinas į gardų paukštelį. Sekiojo jai iš paskos dienų
dienas, žadėjo aukso ir papuošalų, grasino ir pataikavo, o kai ji vis
liek jį atstūmė, ir ne kartą, ir vieną, ir kitų akivaizdoje, Basta paliepė
išklausinėti, dėl kurio gi vyro Roksana jį atstumia. Patykojo Dulkėtojo
I‘irsto, vykstančio pas Roksaną, kartu su dviem pagalbininkais, - jie jį
laikė, o Basta raižė veidą.
- Po to, kai tavo vyras žuvo, daugiau nebeištekėjai? - „Paikas buka­
galvis, - tarė sau Dulkėtasis Pirštas, - pavydi net mirusiam."
- Ne. Vienintelis vyras šioje sodyboje yra Jehanas.
Berniukas taip staiga išdygo tarpduryje, tarsi būtų tūnojęs ten ir
lik laukęs, kol nuskambės jo vardas. Netaręs nė žodžio prasibrovė pro
I hilkėtąjį Pirštą ir atsisėdo ant suolo.
- Gėlės netgi dar labiau paaugo, - tarė jis.
- Nusideginai į jas pirštus?
- Tik truputį.
Roksana stumtelėjo berniukui ąsotį su šaltu vandeniu.
- Štai, kišk juos. O jei tai nepadės, sumušiu kiaušinį, niekas geriau
nepadeda nudegintai odai už kiaušinio baltymą.

83
 Jehanas paklusniai įkišo pirštus į ąsotį, nenuleisdamas akių nuo
Dulkėtojo Piršto.
- O jis niekada nenusidegina? - paklausė mamos.
Roksana nusišypsojo.
- Ne, niekuomet. Ugnis jį myli. Laižo jam pirštus ir bučiuoja.
Jehanas nužvelgė Dulkėtąjį Pirštą, tarsi Roksana būtų pasakiusi,
kad jo gyslomis teka ne žmogaus, o fėjų kraujas.
- Būk atidus, ji apgaudinėja! - tarė Dulkėtasis Pirštas. - Žinoma,
ugnis man kanda.
- Bet randai ant tavo veido ne nuo ugnies.
- Ne. - Dulkėtasis Pirštas dar atsilaužė duonos. - O toji Violantė, -
tarė jis, - Debesų Šokėjas man pasakojo, kad Žalčiagalvis jos tėvas. Ar
ir ji nekenčia klajojančių artistų kaip jis?
- Ne. - Roksana paglostė juodus Jehano plaukus. - Jei Violantė
ko nors ir nekenčia, tai savo tėvo. Buvo septynerių, kai tėvas ją čionai
atsiuntė. Dvylikos buvo ištekinta už Kosimo, dar po šešerių metų tapo
našle. Ir dabar sėdi čia, savo uošvio pilyje, ir bando daryti tai, ką šis
gedėdamas savo sūnaus seniai pamiršo - pasirūpinti savo valdiniais.
Violantė užjaučia silpnuosius. Elgetos, luošiai, našlės su alkanais vai­
kais, valstiečiai, neišgalintys susimokėti mokesčių - visi eina pas ją.
Bet Violantė juk moteris. Truputį valdžios turi tik todėl, kad visi bijo
jos tėvo, net ir šioje miško pusėje.
- Brianai patinka pilyje. - Jehanas nusišluostė šlapius pirštus į kel­
nes ir susirūpinęs apžiūrėjo paraudusius galiukus.
Roksana vėl panardino jo pirštus į vandenį.
- Taip, deja, - tarė ji. - Mūsų dukrai patinka vilkėti Violantės nu­
dėvėtas sukneles, miegoti minkštoje lovoje su baldakimu ir klausytis
dvariškių komplimentų. Bet man tai nepatinka, ir Briana tai žino.
- Mane Bjaurioji irgi kartais liepia atvesti! - Negalėjai neišgirsti
pasididžiavimo Jehano balse. - Kad pažaisčiau su jos sūnumi. Jakopas
trukdo jai ir Brianai skaityti, o daugiau niekas nenori su juo žaisti. Jis
iškart paleidžia dūdas, jei tik pradedi kautis. O jei pralaimi, rėkia, kad
lieps nukirsti galvą.

84
 Leidi jam žaisti su kunigaikščio vaikpalaikiu? - Dulkėtasis Pirš-
!,is neramiai sužiuro į Roksaną. - Kunigaikščiai niekuomet negali būti
diaugais, nesvarbu, kokio jie amžiaus. Negi pamiršai? Tai tinka ir jų
dukroms, ypač jei jų tėvas Žalčiagalvis.
Roksana tylomis praėjo pro jį.
Man nereikia priminti, kokie tie kunigaikščiai, - tarė ji. - Tavo
♦ Ii ikrai penkiolika, mano patarimų ji seniai nebevertina, bet kas žino,
jmI paklausys tėvo, nors nematė jo dešimt metų. Kitą sekmadienį Laši­
ninis rengia savo vaikaičio gimtadienį. Eik ten, jei nori. Geras ugnies
i ijikas tikrai bus laukiamas, nes dešimt metų jie žiūrėjo tik į Suodžių
Paukštį. - Roksana sustojo tarpduryje. - Eikš, Jehanai! - pašaukė. -
lavo pirštai visai neblogai atrodo, o darbo dar daug.
Berniukas pakluso nemurmėdamas. Tarpduryje dar kartą atsigrę­
žė, smalsiai nužvelgė Dulkėtąjį Pirštą ir tada nušokavo - Dulkėtasis
Pirštas liko vienas ankštame name. Apžiūrėjo puodus prie ugniakuro,
medinius dubenis, verpimo ratelį kampe ir skrynią, pasakojančią apie
Koksanos praeitį. Taip, tai buvo paprastas namas, ne ką didesnis už
.mgliadegio trobelę, bet vis dėlto namai: tokie, kokių Roksana norėjo
visą laiką. Jai niekuomet nepatiko nakčia virš galvos tematyti tik dan-
l'ij. Net jei ugnis ir skleisdavo jai žiedus, sergstinčius miegą.
 Megė skaito

Kiekviena knyga, kurią čia matai, turi savo sielą. Para­

šiusiojo sielą ir tų, kurie skaitė knygą ir svajojo.

Karlosas R u iza s Z a fon as, „Ve/o šešėlis“*

Elinoros name viskas nutilo, o sodą nušvietė mėnulio šviesa,

egė apsivilko suknelę, kurią jai pasiuvo Resė. Prieš keletą mėne­
sių išklausinėjo mamos, kokias sukneles dėvi moterys Rašalo pasaulyje.
- Kokios moterys? - pasiteiravo Resė. - Valstietės? Artistės? Kuni­
gaikščių dukros? Tarnaitės?
- Ką tu vilkėjai? - klausimu į klausimą atsakė Megė, ir Resė su
Darijumi nuvažiavo į artimiausią miestelį pirkti medžiagos, nupirko
paprasto, gana šiurkštaus tamsiai raudono audinio. Tuomet paprašė
Elinoros atgabenti iš rūsio seną siuvamąją mašiną.
- Štai tokią suknelę vilkėjau, kai tarnavau Ožiaragio tvirtovėje, -
paaiškino ji, vilkdama Megei per galvą gatavą suknelę. - Valstietei ji
būtų buvusi per daili, turtingo vyro tarnaitei - kaip tik, o Mortola la­
bai siekė, kad mes vilkėtume tik šiek tiek prasčiau nei kunigaikščio
tarnaitės - nors ir tarnavome tik padegėjų gaujai.
Megė prisiartino prie veidrodžio ant spintos durelių ir nužvelgė
save matiniame stikle. Pasirodė sau keistai svetima. Ir Rašalo pasau­
lyje ji bus svetima, vien suknelė čia nieko nepakeis. „Svetima, kaip ir
Dulkėtasis Pirštas buvo svetimas čia, - pagalvojo ji ir prisiminė liūdną
jo akių išraišką. - Nesąmonė! - piktai tarstelėjo mintyse ir nubraukė
lygius plaukus atgal. - Aš neketinu pasilikti ten dešimt metų."

* Carlos Ruiz Zafon, „Vėjo šešėlis", iš ispanų k. vertė A. Naujokaitienė, Vilnius, „Tyto
alba“, 2005, p. 10.

86
 Suknelės rankovės jau buvo šiek tiek siaurokos, ties krūtine irgi
veržė. „Jergutėliau, Mege! - nustebo Elinora pastebėjusi, kad Megės
kmtinė jau nebe plokščia kaip knygos viršelis. - Dabar jau viskas baig­
ia su Pepe Ilgakojine, ar ne?“
Faridui jie nieko tinkamo nerado apsivilkti, nei ant aukšto, nei dra­
bužių skryniose rūsyje, kvepiančiose rutuliukais nuo kandžių ir cigarų
(luinais, bet, regis, dėl to Faridas nesuko galvos.
- Ai, niekai. Jei viskas klosis gerai, pirmiausia atsidursim miške, -
pasakė jis. - Ten niekam mano kelnės nerūpės, o vos tik pasieksim
kok ią gyvenvietę, ką nors pasivogsiu!
Jam visada viskas atrodė paprasta. Kad Mėgę dėl Mo ir Resės ka­
muoja sąžinė, jis negalėjo suprasti, lygiai kaip ir jos rūpesčio dėl tin­
kamos suknelės.
- Kaip čia dabar? - tepaklausė jis ir pažvelgė į ją visiškai nieko
ne suprasdamas, kai Megė jam prisipažino negalinti pažvelgti Mo ir
mamai j akis nuo tos akimirkos, kai pasiryžo eiti su juo. - Tau trylika!
luk, šiaip ar taip, jie tave greitai ištekins, ar ne?
- Ištekins? - Megė pajuto, kaip kraujas plūstelėjo į galvą. Bet kodėl
ii kalbasi apie tokius dalykus su berniuku, kilusiu iš „Tūkstančio ir vie­
n os nakties", iš pasakos, kurioje moterys tebuvo tarnaitės arba vergės,
arba gyveno haremuose?
- Beje, - pridūrė Faridas ir padarė Megei malonę nepaisydamas to,
kad ji vis dar nuraudusi, - juk tu vis tiek nežadi ten ilgai užtrukti, ar ne?
Ne, ji neketino ilgai užtrukti. Norėjo paragauti Rašalo pasaulio, pa­
uostyti, pačiupinėti, pamatyti fėjas ir kunigaikščius, o tada grįžti atgal,
namo, pas Mo ir Resę, pas Elinorą ir Darijų. Buvo tik vienas keblumas:
y,.\\ Orfėjo žodžiai ją ir nugabens į Dulkėtojo Piršto istoriją, bet tikrai
nesugrąžins atgal. Atgal ją įrašyti galės tik vienas - Fenolijas, kūrėjas
lo pasaulio, į kurį ji ketino įsmukti, vyras, sukūręs stiklo žmogelius ir
melsvaodes fėjas, Dulkėtąjį Pirštą, bet, deja, ir Bastą. Taip, sugrįžti jai
^alės padėti tik Fenolijas. Kaskart, kai apie tai susimąstydavo, Mėgę
apleisdavo narsa, norėdavo viską atšaukti, išbraukti tuos du žodžius,
kuriuos pridūrė prie Orfėjo parašytųjų: ir mergaitė...

87
 O kas, jei ji neras Fenolijo, kas, jei jo nebėra jo paties sukurtoje
istorijoje? „Ai, ką ten! Jis turi būti ten! - kartodavo sau Megė kaskart,
kai šita mintis priversdavo širdį plakti tankiau. - Juk jis negali tiesiog
įrašyti savęs atgal, negali išsiversti be skaitovo!" O kas, jei Fenolijas su­
sirado kitą skaitovą, tokį kaip Orfėjas ar Darijus? Regis, šis gebėjimas
ne toks jau nepakartojamas, kaip kitados manė Mo ir Megė.
„Ne. Jis juk ten! Tikrai tikrai!" - galvojo Megė ir tūkstantąjį kar­
tą perskaitė atsisveikinimo laišką tėvams. Ji pati nežinojo, kodėl jam
panaudojo tą popierių, kurį pagamino kartu su Mo. Vargu ar tai jį
paguos.

Mieliausiasis Mo! Mieloji Rese! (Megė šituos žodžius jau mokėjo

atmintinai.)
Prašau nesirūpinti. Faridui reikia susirasti Dulkėtąjį Pirštą ir per­
spėtiy kad saugotųsi Bastos, ir aš vykstu su juo. Visai neketinu ilgai už­
trukti, tenoriu tik pamatyti Mišką be kelio ir takelio ir Lašininį, Gražųjį
Kosimą ir gal dar Juodąjį Princą su lokiu. Noriu pasimatyti su fėjomis
ir stikliniais žmogučiais - ir Fenoliju. Jis mane įrašys atgal į šį pasaulį.
Žinot, kad jis tai geba. Nesirūpinkit. Ožiaragio juk ten nebėra.
Iki, bučiuoju jus tūkstantį kartų,
Megė

P S. Parnešiu tau knygą, Mo, ten turėtų būti nuostabių knygų, rašytų
ranka, su paveikslėliais, kokias Elinora laikė savo vitrinose, tik dar gra­
žesnių. Prašau, nepyk.

Tris kartus ji sudraskė laišką ir rašė iš naujo, bet geresnis dėl to

neišėjo. Mat nebuvo žodžių, kurie galėtų užkirsti kelią Mo pykčiui ir
Resės susirūpinimo ašaroms - kaip tą dieną, kai ji dviem valandom
vėliau nei įprastai grįžo iš mokyklos. Padėjo laišką ant savo pagalvės -
čia jį tikrai pastebės - ir dar kartą prisiartino prie veidrodžio. „Mege,
ką tu darai? - pagalvojo. - Ką tu darai?" Bet atvaizdas veidrodyje at­
sakymo nedavė.

88
 Netrukus po vidurnakčio Megė įsileido savo kambarin Faridą, pa­
malęs jos suknelę berniukas sutriko.
Neturiu prie jos tinkamų batų, - tarė Megė. - Laimė, suknelė
I*,motinai ilga, batų beveik nematyti, ar ne?
Faridas tik linktelėjo.
- Atrodo gražiai, - sumurmėjo sutrikęs.
Įsileidusi Faridą Megė užrakino duris, ištraukė raktą, kad būtų ga­
lima atrakinti iš kitos pusės. Elinora turėjo atsarginį raktą, veikiausiai
iu* iš karto jį suras. Bet Darijus tikrai žinos, kur jis. Dar kartą žvilgte­
lėjo į laišką ant pagalvės...
Faridas ant pečių buvo užsimetęs kuprinę, kurią rado Elinoros pa­
lėpėje.
- Taip, tegu sau pasilieka, - atsakė Elinora, kai Megė paklausė dėl
kuprinės. - Tas daiktas priklausė vienam bjauriam mano dėdei. Ber­
niukas gali ramiausiai laikyti joje tą dvokiantį kiaunių. Ta mintis mane
d /iugina.
Kiaunius! Megės širdis net šoktelėjo.
Faridas nežinojo, kodėl Dulkėtasis Pirštas paliko kiauniuką, o
Megė jam nepaaiškino, nors ir labai gerai žinojo priežastį. Juk ji pati
papasakojo Dulkėtajam Pirštui, kokį vaidmenį jo istorijoje turi suvai­
dinti kiaunius. Kad jis turės mirti dėl Gvino, jį ištiks baisi kruvina mir-
i is - jei įvyktų tai, ką aprašė Fenolijas.
Tačiau Faridas tik nuliūdęs papurtė galvą, kai Megė paklausė apie
kiauniuką.
- Jis paspruko! - tarė berniukas. - Pririšau jį sode, nes ta knygų
žiurkė man visas ausis išūžė dėl savo paukštelių, bet Gvinas nukando
virvę. Visur jo ieškojau, bet niekur nematyti!
Protingasis Gvinas.
- Kol kas jis turi likti čia, - tarė Megė. - Orfėjas apie jį nieko nepa­
rašė. Resė juo pasirūpins, jai jis patinka.
Faridas linktelėjo ir nelaimingas nukreipė akis į langą, bet ne­
prieštaravo.

89
 Miškas be kelio ir takelio - ten juos nugabens Orfėjo žodžiai. Fa­
ridas žinojo, kur iš ten ketino pasukti Dulkėtasis Pirštas - į Ombrą,
kur stūkso Lašininio pilis. Ten Megė tikėjosi surasti ir Fenoliją. Jis jai
daug pasakojo apie Ombrą tuomet, kai jie abu buvo Ožiaragio kaliniai.
„Taip, jei galėčiau sau pasirinkti vietą iš Rašalo pasaulio, - vieną naktį
kuždėjo jis Megei, nes abu negalėjo užmigti, mat Ožiaragio vyrai vėl
pyškino į valkataujančias kates, - tai pasirinkčiau Ombrą. Juk Lašini­
nis - didis knygų draugas, o to negalima pasakyti apie jo priešininką,
Žalčiagalvį. Taip, Ombroje poetui išties gera gyventi. Kambarėlis pa­
lėpėje, gal kur nors batsiuvių ir balnių gatvelėje - ten bent jau ne taip
dvokia, - tada koks nors stiklo žmogelis, kuris man smailintų plunks­
nas, keletas fėjų po lova, o pro langą galėčiau žvelgti žemyn į gatveles,
į tą margą gyvenimą..."
- Ką tu pasiimsi? - Farido balsas pažadino Mėgę iš minčių. - Žinai,
negalim per daug prisikrauti.
- Aišku, žinau.
Ką jis sau mano? Kad jai reikia tuzino suknelių, nes yra mergaitė?
Pasiims tik seną odinį maišą, krepšį, kurį kitados į keliones imdavo Mo,
kai ji dar buvo maža. Krepšys primins jai tėtį ir galbūt Rašalo pasau­
lyje nelabai kris į akis, kaip ir suknelė. Tačiau daiktai, kuriuos sukrovė
į krepšį, tikrai atkreiptų bet kieno, kas juos išvys, dėmesį: šepetys iš
tokios pat išdavikiškos plastmasės kaip ir jos įsidėto megztinio sagos,
keletas pieštukų, lenktinis peilis, tėvų ir Elinoros nuotrauka. Ilgiausiai
Megė galvojo, kokią knygą pasiimti. Iškeliauti be knygos pasirodė ne
ką geriau nei be drabužių, bet ji turėjo būti nesunki, tad teko rinktis iš
kišeninių knygų. „Knygos su maudymosi kostiumėliais, - taip jas va­
dindavo Mo, - netinkamai apsirengusios bet kokiai progai, bet atosto­
goms - praktiškas dalykėlis." Elinora savo lentynose nelaikė nė vienos
kišeninės knygos plonais viršeliais, bet Megė keletą turėjo. Galiausiai
išsirinko vieną, jai padovanotą Resės, tai buvo rinktinė istorijų, kurių
veiksmas vyksta prie ežero, prie kurio gyveno Elinora. Taigi šitaip ji
pasiims dalelę namų - mat Elinoros namai jau tapo ir Megės namais.
Tai buvo labiau namai nei bet kuri vieta, kurioje gyveno anksčiau. Ir

90
Lis žino, gal Fenolijas pavartos žodžius iš knygos, kad įrašytų ją atgal,
.ilgai į jos istoriją...
Faridas prisiartino prie lango. Jis buvo praviras, vidun dvelkė vėsus
vėjas. Judino užuolaidas, pasiūtas Resės, o Megė su neįprasta suknele
s a l o . Naktys tebebuvo tikrai švelnios, bet koks metų laikas jos laukia

Rašalo pasaulyje? Gal ten žiema...

- Reikėtų bent jau atsisveikinti su juo, - sumurmėjo Faridas. - Gvi-
nai! - pašaukė tyliai į naktį ir caktelėjo liežuviu.
Megė skubiai atitraukė Faridą nuo lango.
- Nereikia! - pasakė jam. - Negi npri visus prižadinti? Sakau tau
dar kartą: Gvinui čia bus visai gerai. Gal jis jau seniausiai susirado
kokią kiauniukę, kuri čia aplink trainiojosi. Elinora nuolat baiminasi,
kad kiaunės išgaudys lakštingalas, vakarais giedančias prie jos lango.
Farido veido išraiška buvo labai jau liūdna, bet nuo lango jis pa-
mįraukė.
- Kodėl palieki jį pravirą? - paklausė Megės. - Kas, jei Basta... - Šio
sakinio jis nebaigė.
- Elinoros signalizacija veikia ir tuomet, kai langai atviri, - tepa­
sakė Megė, kišdama į krepšį bloknotą, parvežtą Mo. Lango neužda­
rydavo dėl vienos priežasties. Sykį viešbutyje prie jūros, netoli nuo
( )žiaragio kaimo, įkalbėjo Mo perskaityti vieną eilėraštį. Jame buvo
pasakojama apie mėnulio paukštį, snaudžiantį vėjyje, dvelkiančiame
pipirmėtėmis. Kitą rytą paukštis atsitrenkė į viešbučio langą, ir Megė
negalėjo pamiršti, kaip jis daužė savo mažą galvutę į stiklą. Ne, langus
reikia palikti pravirus.
- Būtų geriausia, jei abu atsisėstume ant sofos, kuo arčiau vienas
kilo, - pasakė Megė. - Ir užsidėk kuprinę.
Faridas pakluso. Atsisėdo ant sofos lygiai taip pat dvejodamas kaip
anksčiau ant kėdės. Sofa buvo sena, pliušinė, su kutais ir sagutėmis ant
nudėvėto žalsvo audinio. „Kad turėtum jaukią vietelę skaityti", - pa­
sakė Elinora, paliepusi Darijui sofą atnešti į Megės kambarį. Ką Eli­
nora pasakys pamačiusi, kad Megė dingo? Ar ji supras? „Veikiausiai
keiksis, - pagalvojo Megė, priklaupusi prie savo mokyklinės kupri­

91
nės. - O tada pasakys: „Po galais, kodėl ta kvailutė manęs nepasiėmė
drauge?" Taip, Elinora šitaip pasakys. Megė jau dabar jos ilgėjosi, bet
pamėgino daugiau apie tai nebegalvoti, negalvoti apie Elinorą, apie
Resę ir apie Mo. Svarbiausia negalvoti apie Mo, o tai dar, ko gero, įsi­
vaizduos, kaip jis pažvelgs suradęs laišką... Ne!
Ji greitai kyštelėjo ranką į mokyklinę kuprinę ir išsitraukė geogra­
fijos vadovėlį. Farido atneštasis lapas buvo padėtas šalia Megės nura­
šytojo, tačiau Megė išsiėmė tik savo ranka rašytą lapą. Kai atsisėdo ant
sofos, Faridas pasislinko, ir akimirką ji tarėsi išvydusi baimę jo akyse.
- Kas nutiko? Apsigalvojai?
- Ne, tik... tau juk taip dar nėra nutikę, ar ne?
- Kaip? - Megė pirmą kartą atkreipė dėmesį, kad Faridui jau kalasi
pirmieji barzdaplaukiai. Ant jauno veido jie atrodė taip keistai.
- Na, tai... tai, kas nutiko Darijui.
Ak štai kas. Jis bijo, kad gali atsidurti Dulkėtojo Piršto pasaulyje
subjaurotu veidu, nelanksčia koja ar nebylys kaip Resė.
- Ne, žinoma, ne! - Megė nepajėgė nuslėpti, kad įsižeidė. Nors... Ar
ji tikrai gali būti tikra, kad Fenolijas kitą pusę pasiekė sveikas? Fenoli-
jas, alavinis kareivėlis... jų ji niekada nebeišvydo, tų, kuriuos pasiuntė
tarp raidžių. Tik tuos, kurie iš ten atkeliavo! Nesvarbu. Negalvok tiek
daug, Mege. Skaityk, o tai tave apleis narsa dar nepajutus ant liežuvio
pirmojo žodžio...
Faridas atsikrenkštė, lyg skaityti reikėtų jam, o ne Megei.
Ko ji dar delsia? Laukia, kol Mo pasibels į jos duris ir nustebs, ko­
dėl užsirakinusi? Jau seniai visame name tylu. Tėvai miega. Negalvok
apie juos, Mege! Negalvok apie Mo, apie Resę ar Elinorą, tik apie žo­
džius... ir apie tą vietą, kur jie turi tave nunešti. Vietą, pilną stebuklų
ir nuotykių.
Megė pažvelgė į raides, tokias juodas ir gražias. Beveik jautė pirmų­
jų skiemenų skonį ant liežuvio, bandė juos įsivaizduoti, išvysti pasaulį,
apie kurį kuždėjo žodžiai, medžius, paukščius, nepažįstamą dangų...
Ir tada besidaužančia širdimi pradėjo skaityti. Širdis plakė beveik taip
pat smarkiai kaip tą naktį, kai savo balsu turėjo užmušti. O juk šįkart

92
nuveikti reikėjo gerokai mažiau. Norėjo tik praverti duris, nieko dau­
giu, lik duris tarp raidžių, tokio pločio, kad tilptų ji su Faridu...
Megei į nosį įsismelkė šviežumos kvapas, tūkstančio tūkstančių
kvapas. Tada viskas pradingo - jos rašomasis stalas, lempa greta
|n u praviras langas. Paskutinis dalykas, ką dar matė Megė, buvo Gvi-
n.ist tupintis ant palangės, uodžiantis orą ir spoksantis į ją.
 Rašalo pasaulis
<3 ^ 0

Aiškiai suvokė persigandusi trijulė skirtumą tarp įsi­

vaizduojamos salos ir tos pačios salos iš tikrųjų - iš-
sikildžiusios salos.

D ž e im sa s M e tju Baris, „Piteris P en a s“*

uvo šviesu. Saulės šviesa sunkėsi pro nesuskaičiuojamą galybę

B lapų. Šešėliai mirguliavo netolimais telkšančio tvenkinio paviršiu­
je, pulkelis raudonųjų elfų dūzgė virš tamsaus vandens.
Aš tai galiu! Tokia buvo pirmoji Megės mintis, kai pajuto, kad žo­
džiai išties ją įsileido, kad ji nebe Elinoros name, o kitoje, visiškai kito­
kioje vietoje. Aš tai galiu. Save pačią įskaityti save pačią. Taip, ji išties
įsmuko tarp žodžių, kaip jau ne kartą buvo dariusi mintyse. Bet jai ne­
reikės įsivilkti į odą kokio nors veikėjo, apie kurį pasakoja knyga, - ne,
ji pati bus veikėja, ji pati. Megė. Net ir Orfėjui tai dar nebuvo pavykę.
Dulkėtąjį Pirštą parsiuntė namo, o savęs ne. Iki šiol niekam kitam ne­
buvo tai pavykę, nei Orfėjui, nei Darijui, nei Mo.
Mo.
Megė apsidairė, tarsi viltųsi jį pamatyti už savęs, kaip visados bū­
davo nepažįstamose vietose. Bet čia stovėjo tik Faridas, besižvalgantis
tokiomis pat sutrikusiomis akimis kaip ir ji. Elinoros namas toli toli
nuo čia. Jos tėvai toli. Ir nėra kelio, vedančio atgal.
Staiga Megė pajuto viduje kylant baimę - lyg juodą užsistovėjusį
vandenį. Jautėsi vieniša, tokia vieniša, pajuto baimę sąnariuose. Ne čia
jos vieta! Ką ji padarė?

* James Matthew Barrie, „Piteris Penas", iš anglų k. vertė R. Montvilienė, Vilnius,

„Tyto alba“, 1997, p. 55.

94
 Megė spoksojo į lapą rankose, dabar tokį nereikalingą, jauką, kurį
ji prarijo, ir dabar Fenolijo istorija ją pagavo. Triumfo jausmas, dar ką
tik ją taip svaiginęs, dingo be pėdsako. Tą jausmą užgožė baimė, nuo­
gąstis, kad ji padarė baisią klaidą, kurios nebepavyks ištaisyti. Megė
iš paskutiniųjų bandė surasti savo širdyje kokį nors kitą jausmą, bet
čia nieko nebuvo, netgi susidomėjimo ją supančiu pasauliu. Atgal, tik
atgal! Tik apie tai ji galėjo galvoti.
Tačiau Faridas pasisuko į Mėgę ir nusišypsojo.
- Tik pažvelk į tuos medžius, Mege! - tarė jis. - Jie tikrai remia
dangų. Pažiūrėk!
Jis persibraukė pirštais per veidą, pačiupinėjo nosį, burną, nužvelgė
visą save, o kai nustatė, kad veikiausiai visas yra sveikas, ėmė šokinė­
ti aplink lyg žiogas. Bandė išlaikyti pusiausvyrą eidamas per medžių
Šaknis, tankiose ir minkštose samanose išsirangiusias it gyvatės, šok­
čiojo nuo vienos šaknies ant kitos ir juokdamasis sukosi aplink save
ištiesęs rankas į šalis, kol apsvaigo galva ir atsitrenkė į šalimais augantį
medį. Vis dar juokdamasis atsirėmė nugara į jo kamieną, kurio nebūtų
rankomis apglėbę net penki suaugę vyrai, ir pažvelgė aukštyn - aukš­
tyn į šakų šakelių raizginį.
- Tu tai padarei, Mege! - šaukė jis. - Tu tai padarei! Ar tu girdi, Sū-
riagalvi? - šūktelėjo jis pro medžius. - Ji tai sugeba! Su tavo žodžiais.
Tai, ką tu tūkstančius kartų bandei! Ji tai gali, o tu - ne! - Faridas vėl
nusijuokė, nuoširdžiai tarsi mažas vaikas. Juokėsi tol, kol pastebėjo,
kad Megė stovi visiškai tyli. - Kas tau? - paklausė jis ir nusigandęs
mostelėjo į jos lūpas. - Negi tu...
...praradai balsą kaip mama? Ar prarado? Liežuvis burnoje buvo
apsunkęs, bet kalbėti išėjo:
- Ne. Ne, man viskas gerai.
Faridas atsidusęs nusijuokė. Jo nerūpestingumas sušvelnino Megės
baimę, ir ji pirmą kartą kaip reikiant apsidairė. Jie buvo slėnyje, pla­
čiame, tankiai mišku apaugusiame slėnyje tarp kalvų, ant kurių šlaitų
medžiai kerojo taip tankiai, kad vainikai buvo susipynę vienas su kitu.
Kaštonai ir ąžuolai ant šlaitų, uosiai ir tuopos toliau ir žemiau, jų lapai

95
maišėsi su sidabriniais gluosnių lapais. Miškas be kelio ir takelio buvo
vertas savo vardo. Regis, jis buvo be pradžios ir pabaigos, tarsi žalia
jūra, kurioje galėjai taip pat lengvai prigerti kaip ir sūrios ir šlapios
bendravardės bangose.
- Argi tai ne nuostabu? Argi tai ne neįtikėtinai puiku? - Faridas
taip kvatojo, kad net kažkoks žvėris, kurio pro lapus nebuvo matyti,
piktai suniurnėjo. - Dulkėtasis Pirštas man apie tai pasakojo, bet čia
iš tikrųjų juk daug gražiau. Ir kaip gali būti tiek daug visokių skirtin­
gų lapų? O tik pažvelk į tuos žiedus ir uogas! Čia tikrai nemirsim iš
bado! - Faridas nusiskynė uogą, apvalią, melsvai juodą, apuostė ją ir
įsimetė į burną. - Kartą pažinojau vieną seną vyrą, - tarė jis šluosty­
damasis uogų sultis nuo lūpų, - kuris nakčia prie laužo pasakodavo
istorijas apie rojų. Jis kaip tik taip jį nupasakojo: samanų kilimai, vė­
sūs tvenkiniai, žiedai ir saldžios uogos visur aplink. Medžiai, šakomis
remiantys dangų, o virš galvų su vėju kalbasi lapai. Ar girdi jų balsus?
Taip, Megė juos girdėjo. Ir matė elfus, ištisus elfų spiečius - ma­
žučių raudonodžių padarėlių. Ugniniai elfai. Resė apie juos pasako­
jo. Skraidžiojo tarsi uodai virš tvenkinio už poros žingsnių, kuriame
atsispindėjo medžių lapija. Tvenkinį supo raudonai pražydę krūmai,
vandens paviršiuje plaukiojo nubyrėję jų žiedlapiai.
Mėlynų fėjų Megė nematė, bet išvydo plaštakių, bičių, paukščių,
voratinklių, dar pasidabruotų rasos, nors saulė jau buvo aukštai paki­
lusi, voverių, triušių... Aplink čežėjo ir krebždėjo, spragsėjo, traškėjo ir
bilsnojo, šnypštė, burkavo, cirpė. Šitas pasaulis, regis, tryško gyvybe,
ir vis dėlto buvo tylu, labai keistai tylu, tarsi čia nebūtų laiko, tarsi nė
viena akimirka neturėtų nei pradžios, nei pabaigos.
- Manai, jis čia irgi buvo?
Faridas apsidairė lyg ilgėdamasis, tarsi tikėtųsi, kad kitą akimirką iš
už medžių žengs Dulkėtasis Pirštas.
- Žinoma, Orfėjas turėjo jį paleisti toje pačioje vietoje, ar ne? Jis
pasakojo apie šitą tvenkinį, apie raudonuosius elfus ir medį ana ten,
su šviesia žieve, kuriame yra elfų lizdai. „Reikia eiti palei upelį, -
sakė jis, - į šiaurę, nes pietuose karaliauja Žalčiagalvis, ten atsidursi

96
kartuvėse greičiau, nei savo vardą spėsi ištarti / 4Bus geriausia, jei aš
pasidairysiu iš viršaus. - Mikliai it voverė berniukas įsikorė į jauną
medelį ir, dar Megei nespėjus apsidairyti, įsisiūbavęs įsikibo į milži­
niško medžio šakas.
- Ką tu darai? - šūktelėjo Megė jam pavymui.
- Iš aukščiau daugiau matyti!
Farido beveik nebesimatė tarp šakų. Megė sulankstė lapą su Or­
fėjo žodžiais ir įsikišo į kapšelį. Nebenorėjo matyti raidžių, dabar jos
atrodė tarsi nuodingi vabalai, tarsi koks pyragaitis iš „Alisos Stebuklų
šalyje": „Suvalgyk mane!" Megė pirštais apčiuopė užrašų bloknotą su
marmurišku popieriumi, ir staiga jos akyse pasirodė ašaros.
- „Kai pamatysi angliadegių trobelę, - sakė Dulkėtasis Pirštas, -
tada žinosi, kad įveikei Mišką be kelio ir takelio." - Farido balsas pa­
siekė Mėgę iš aukštybių lyg kokio keisto paukščio balsas. - Kiekvieną
jo ištartą žodį įsidėmėjau. Taip, jei noriu, žodžiai prilimpa mano at­
mintyje kaip musės prie dervos. Man nereikia popieriaus, jei noriu
juos sulaikyti, o ne. „Tau tereikia rasti angliadegius ir juodus plotus,
kuriuos jie išdegina miško kailyje, tuomet žinosi, kad žmonių pasaulis
nebetoli." Šitaip jis sakė. „Ir eik palei upelį. Jis nuves tave šiaurėn, taip,
turi eiti į šiaurę, kol po kiek laiko rytiniame vienos kalvos šlaite, aukštai
virš upės, išvysi Lašininio pilį, pilką it širšių lizdas, o aplink ją miestelį,
kurio turgaus aikštėje galima išspjauti ugnį aukštai į dangų..."
Megė atsiklaupė tarp gėlių, našlaičių ir violetinių varpelių, daugu­
ma jų jau vyto, bet vis dar kvepėjo taip saldžiai, kad Megei apsvaigo
galva. Tarp žiedų skraidė vapsva - o gal tik atrodė kaip vapsva? Kiek
Fenolijas nusižiūrėjo nuo savo tikrovės ir kiek išgalvojo? Viskas atrodė
taip pažįstama ir drauge taip svetima.
- Argi ne džiugu, kad aš paprašiau viską taip gerai nupasako­
ti? - Megė išvydo basas Farido pėdas. Jos kyburiavo tarp lapų tokiame
aukštyje, kad net svaigo galva. - Dulkėtasis Pirštas naktimis dažnai ne­
galėdavo užmigti, bijojo sapnuoti. Aš ji pažadindavau, kai pradėdavo
sapnuoti slogučius, ir tuomet mes sėsdavom prie laužo ir jį Sausinėda­
vau. Šitai aš labai moku. Esu klausinėjimo meistras. O taip, tikrai esu.

97
 Megė nusišypsojo iš tokio išdidumo Farido balse. Žvilgtelėjo aukš­
tyn į lapų stogą. Daugėjo spalvotų lapų kaip ir Elinoros sode. Ar abu
pasauliai alsuoja tuo pačiu ritmu? Gal ir visada šitaip buvo - o gal abi
istorijos neišskiriamai susipynė tik tą dieną, kai Mo padėjo atsirasti iš
vienos istorijos kitoje Ožiaragiui, Bastai ir Dulkėtajam Pirštui? Atsa­
kymo ji niekada nesužinos, nes kas gi jį gali žinoti.
Po vienu dygliuotu krūmu, apsunkusiu nuo tamsių uogų, kažkas
sučežėjo. Vilkai ir meškos, katės dėmėtais kailiais - apie juos Resė irgi
pasakojo. Megė nejučia atsitraukė per žingsnį atgal, bet jos suknelė
prikibo prie aukšto dagio, pabalusio nuo sėklų.
- Faridai! - šūktelėjo ji ir pati supyko, kad jos balse girdėti bai­
mė. - Faridai!
Bet jis, regis, mergaitės negirdėjo. Vis dar plepėjo sau po nosimi,
kažkur aukštai tarp šakų, nerūpestingas it paukštis saulės atokaitoje,
o ji, Megė, kiūtojo apačioje, prieblandoje, tarp šešėlių, kurie juda,
turi akis, urzgia... O gal ten gyvatė? Megė smarkiai trūktelėjusi iš­
laisvino savo suknelę, kad toji net įplyšo, atsitraukė dar atgal, kol
nugara atsirėmė į sueižėjusį ąžuolo kamieną. Gyvatė nušliaužė taip
greitai, lyg vos išvydusi Mėgę būtų mirtinai išsigandusi, bet po krū­
mu vis tiek kažkas dar čežėjo, ir galiausiai pro dygias šakeles išniro
galva, apaugusi kailiu ir su apvalia nosyte, su mažučiais ragiukais
tarp ausų.
- Ne, - sukuždėjo Megė. - O ne!
Gvinas įsispoksojo į ją priekaištingai, tarsi ji būtų kalta, kad jo kai­
lis pilnas dyglių.
Megei virš galvos vėl aiškiau pasigirdo Farido balsas. Regis, jis jau
ropštėsi žemyn iš savo apžvalgos aikštelės.
- Jokios trobelės, jokios pilies, ničnieko! - sušuko jis. - Prireiks
bent poros dienų, kol išeisim iš to miško. Bet kaip tik šito norėjo Dul­
kėtasis Pirštas. Norėjo neskubėti. Manyčiau, jis netgi labiau ilgėjosi
medžių ir fėjų nei į save panašių padarų. Na, tiesą sakant, aš nežinau,
kaip tau, o man medžiai gražūs, labai gražūs, bet norėčiau ir pilį pa­
matyti, kitus klajojančius artistus ir šarvuočius...

98
 Faridas nušoko į žolę, ant vienos kojos nušokavo per melsvų žiedų
kilimą - ir suriko iš džiaugsmo, kai pastebėjo kiauniuką.
- Gvinai! Ak, aš žinojau, kad tu mane išgirdai. Eik šen, tu velnio
ir gyvatės išpera! Na, Dulkėtasis Pirštas išpūs akis, kad mes vis dėlto
atgabensim jo senąjį draugą, ar ne?
„O taip, išpūs akis, - pagalvojo Megė. - Jam keliai iš baimės su­
links, kvapą užgniauš!"
Kiauniukas užšoko Faridui ant kelių, kai šis atsitūpė žolėje, ir švel­
niai palaižė smakrą. Bet kam kitam kąsdavo, netgi Dulkėtajam Pirštui,
o su Faridu elgdavosi it mažas kačiukas.
- Gink jį šalin, Faridai! - Megės balsas suskambo aštriau, nei ji
ketino.
- Ginti šalin? - Faridas nusijuokė. - Ką čia paistai? Girdi, Gvinai?
Ką tu jai padarei? Gal padėjai ant jos brangiųjų knygų negyvą pelę?
- Sakau tau, gink jį šalin! Jis ir vienas neprapuls, juk žinai! Pra­
šau! - pridūrė Megė pamačiusi, koks sutrikęs į ją spokso Faridas.
Berniukas atsistojo nepaleisdamas iš glėbio kiauniuko. Jo veidas
buvo toks rūstus, kokio iki šiol Megė nebuvo regėjusi. Gvinas užšoko
jam ant pečių ir įsispoksojo į Mėgę, tarsi suprastų kiekvieną jos žodį.
Na gerai. Tai vis dėlto jai teks papasakoti. Bet kaip?
- Dulkėtasis Pirštas tau to nesakė, ar ne?
- Ko? - Faridas taip dėbtelėjo, kad atrodė, mielai vožtų Megei.
Virš jų galvų vėjo gūsis įsisuko į lapų stogą, pasigirdo grėsmingas
šnaresys.
- Jei tu nenuginsi Gvino, - tarė Megė, nors sunku buvo ištarti kie­
kvieną žodį, - tai padarys pats Dulkėtasis Pirštas. Ir tave pavarys kartu.
Kiauniukas nenuleido akių nuo Megės.
- Kodėl jis tai turėtų daryti? Jis tau nepatinka, štai ir viskas! Nieka­
da nemėgai Dulkėtojo Piršto, Gvino irgi.
- Tai netiesa! Tu nieko nesupranti! - Megės balsas tapo garsus ir
šaižus. - Jis mirs per Gviną! Dulkėtasis Pirštas mirs, šitaip parašė Fe­
nolijas. Galbūt istorija ir pasikeitė, gal čia jau nauja istorija ir viskas,
kas parašyta knygoje, tik kalnas negyvų raidžių, bet...

99
 Megė nebedrįso toliau kalbėti. Faridas stovėjo purtydamas galvą,
tarsi jos žodžiai badytų jį kaip adatos ir skaudintų.
- Jis mirs? - Faridas kone kuždėjo. - Knygoje jis miršta?
Berniukas stovėjo toks sutrikęs, ant pečių tebetupėjo Gvinas. Nu­
žvelgė aplink augančius medžius tokiu pasibaisėjusiu žvilgsniu, tarsi
jie grasintų užmušti Dulkėtąjį Pirštą.
- Bet... jei aš būčiau tai žinojęs... - lemeno berniukas. - Būčiau
suplėšęs tą prakeiktą Sūriagalvio lapą! Niekuomet nebūčiau leidęs, kad
Orfėjas jį įskaitytų atgal į istoriją!
Megė žvelgė į jį tylėdama. Ką ji galėjo pasakyti?
- Kas jį nužudys? Basta?
Virš jų viena kitą gaudė voverės, nutaškuotos baltais taškeliais, tarsi
kas jas būtų aptaškęs dažais. Kiauniukas norėjo jas vytis, bet Faridas
sugriebė jį už uodegos ir sulaikė.
- Vienas iš Ožiaragio vyrų, tiksliau Fenolijas neparašė.
- Bet jie visi negyvi!
- To mes nežinom. - Megė mielai būtų paguodusi Faridą, bet ne­
žinojo kaip. - O kas, jei jie čia visi gyvi? O jei ir ne - Mo ir Darijus iš­
skaitė ne visus, keletas dar tikrai čia. Dulkėtasis Pirštas norės išgelbėti
nuo jų Gviną ir žus pats. Taip aprašyta knygoje, ir Dulkėtasis Pirštas
tai žino. Todėl jis ir paliko kiaunių.
- Taip, jis paliko. - Faridas apsidairė tarsi ieškodamas išeities, ko­
kio nors kelio, kuriuo galėtų parsiųsti kiaunių atgal. Gvinas bakstelėjo
jam nosimi į skruostą, ir Megė pamatė berniuko akyse ašaras.
- Palauk čia! - tarė jis, staigiai apsisuko ir nuėjo kartu su kiauniu-
mi. Vos pora žingsnių, ir miškas prarijo jį it varlė musę, it pelėda pelę,
o Megė liko stovėti visiškai viena - tarp gėlių, kokios augo ir Elinoros
darželyje. Bet čia buvo ne Elinoros sodas. Ir čia buvo netgi ne tas pats
pasaulis. Šįkart ji negalėjo paprasčiausiai užversti knygos ir sugrįžti:
atgal į savo kambarį, ant sofos, kuri taip kvepėjo Elinora. Pasaulis už
raidžių buvo didelis - negi ji to visada nežinojo? - ganėtinai didelis,
kad prapultum jame visiems laikams... ir tik vienas galėjo nutiesti jai
raidžių kelią atgal - senasis ponas, bet Megė net nežinojo, kur jis

100
gyvena šiame pasaulyje, kurį pats sukūrė. Ji net nežinojo, ar jis dar
gyvena. Ar gali šis pasaulis išlikti, jei jo kūrėjas nebegyvas? O kodėl
ne? Kokia knyga nustojo egzistuoti vien todėl, kad jos autorius mirė?
„Ką aš padariau? - galvojo Megė stoviniuodama ir laukdama su­
grįžtant Farido. - Mo, ir ką aš padariau? Ar negali manęs susigrą­
žinti atgal?"
 Dingo

- Aš pabudau ir supratau, kad jo nėra. Iš karto tai su­

pratau. Kai ką nors myli, labai gerai jauti šiuos dalykus.

D e iv id a s A lm o n d a s, „Skeligas“*

o iš karto suprato, kad Megės nebėra. Suprato tą akimirką, kai

pabeldė į jos duris, ir jam teatsakė tyla. Resė apačioje kartu
su Elinora dengė pusryčių stalą. Lėkščių skimbčiojimas pasiekė Mo
ausis viršuje, bet vargu ar jis tai girdėjo, tik stovėjo priešais uždarytas
duris ir klausėsi, kaip plaka jo paties širdis. Plakė per daug garsiai,
per daug tankiai.
- Mege? - Jis spustelėjo rankeną, bet durys buvo užrakintos. Megė
niekada nerakindavo durų, niekada.
Mo širdis daužėsi taip, lyg norėtų jį uždusinti. Tyla už durų atrodė
siaubingai pažįstama. Kartą jau lygiai tokia aidėjo jo ausyse kitados,
kai jis šaukė Resės vardą, kartojo ir kartojo jį. Atsakymo teko laukti
dešimt metų.
Tik ne tai. Dieve, prašau, tik ne tai. Tik ne Megė.
Mo pasirodė, kad girdi už durų kuždant knygą. Nelemta Fenolijo
istorija. Mo atrodė, kad girdi čežant lapus, godžius it balti prašiepti
dantys.
- Mortimeri? - Jam už nugaros stovėjo Elinora. - Kiaušiniai atšals.
Kur jūs? Jergau! - Elinora susirūpinusi pažvelgė į Mo veidą, sugriebė
jo ranką. - Kas tau? Išblyškęs kaip pati giltinė.
- Elinora, ar turi atsarginį raktą nuo Megės kambario durų?

* David Almond, „Skeligas“, iš anglų k. vertė V. Bėkštienė, Vilnius, „Mažasis vytu­

rys", 2002, p. 110.

102
 Ji tučtuojau susivokė. Taip, lygiai kaip Mo atspėjo, kas nutiko už
užrakintų durų, veikiausiai šią naktį, kol jie visi miegojo. Elinora su­
spaudė Mo ranką. Tada nieko netarusi apsisuko ir nuskubėjo laiptais
žemyn. Mo atsirėmė į uždaras duris, girdėjo, kaip Elinora šaukia Da­
rijų, kaip burnodama ieško rakto, ir spoksojo į Elinoros lentynose
surikiuotas knygas, visą pilną koridorių. Resė užlėkė laiptais aukštyn,
buvo išblyškusi. Paklausė jo, kas nutiko, jos rankos blaškėsi it pabai­
dyti paukščiai. Ką jis galėjo atsakyti? Negi nesupranti? Ar ne ganėtinai
dažnai apie tai pasakojai?
Jis dar kartą spustelėjo durų rankeną, tarsi tai galėtų ką nors pa­
keisti. Megė buvo aprašinėjusi ant durų iškabintą popieriaus lapą ci­
tatomis. Dabar jos pasirodė tarsi burtažodžiai, vaiko ranka užrašyti
ant balto lapo. Nugabenkit mane į kitą pasaulį! Nagi, greičiau! Žinau,
kad tai galit Man tėtis parodė kaip. Keista, kad širdis tiesiog nesustoja,
juk taip skauda. Bet juk ir prieš dešimt metų ji nesustojo - tąsyk, kai
raidės prarijo Resę.
Elinora stumtelėjo Mo šalin, drebančiose rankose laikė raktą, ne­
kantriai įkišo jį į spyną. Piktokai šūktelėjo Megės vardą - tarsi jau se­
niai nebūtų supratusi, kad už durų telaukia viena: tyla, kaip ir tą naktį,
kai Mortimeris pasimokė bijoti savo paties balso.
Mo žengė į tuščią kambarį paskutinis, dvejodamas. Ant Megės
pagalvės gulėjo laiškas. - Mieliausiasis Mo... Toliau jis neskaitė, nieko
nenorėjo žinoti apie tuos žodžius, kurie jam tik sugildys širdį. Resei
pačiupus laišką jis apsidairė, akimis ieškodamas kito lapo, to, kurį at­
sinešė berniukas, bet jo niekur nebuvo matyti. „Žinoma, ne, kvaily
tu!“ - pasakė pats sau Mo. Ji pasiėmė lapą, juk galiausiai turėjo laikyti
jį rankoje, kai skaitė. Tik po kelerių metų Megė papasakos tėčiui, kad
vis dėlto Orfėjo lapas sveikas gyvas buvo jos kambaryje, knygoje, kur­
gi daugiau. Jos geografijos vadovėlyje. O kas, jei jis būtų tą lapą radęs?
Ar būtų galėjęs keliauti paskui Mėgę? Ne, veikiausiai nebūtų galėjęs.
Jam istorija numatė kitokį kelią, tamsesnį, sunkesnį.
- Gal tik tiesiog su berniuku paspruko! Jos amžiaus mergaitės kar­
tais iškrečia tokių dalykų. Nelabai aš apie tai nutuokiu, bet... - Mo tarsi

103
iš tolo girdėjo Elinoros balsą. Resė, užuot atsakiusi, tiesiog padavė jai
laišką, lūkuriavusį ant priegalvio.
Dingo. Megė dingo.
Jis nebeturi dukros.
Ar ji sugrįš kaip jos mama? Išžvejota kokio nors balso iš žodžių
jūros? Ir kada? Po dešimties metų, kaip Resė? Tuomet ji jau bus su­
augusi, gal Mo jos netgi nepažins. Mo akyse viskas susiliejo - Megės
mokykliniai reikmenys ant stalo prie lango, jos drabužiai, tvarkingai
sukabinti ant kėdės atlošo, tarsi ji rimtai ketintų grįžti, pliušiniai žais­
liukai prie pat lovos, nors ir nebebuvo reikalingi migdantis, jų veide­
liai nubučiuoti tiek, kad nupliko. Resė ėmė verkti - be garso, ranką
prispaudusi prie nebylios burnos. Mo norėjo ją paguosti, bet kaip tai
padaryti, kai paties širdis draskoma abejonių?
Mo apsigręžė, stumtelėjo šalin Darijų, stovintį tarpduryje ir žvel­
giantį liūdnu apuoko žvilgsniu, ir nuėjo į savo darbo kabinetą, kur
tarp foliantų tebegulėjo tie nelemti Megės užrašų sąsiuviniai. Nustūmė
juos nuo stalo vieną po kito, tarsi šitaip galėtų priversti žodžius nutil­
ti, visus tuos prakeiktus žodžius, kurie užkerėjo jo vaiką, nuviliojo it
pelėkautai iš pasakos į vietą, kurion jis negalėjo lydėti ir Resės. Mo pa­
sirodė, kad jis sapnuoja tą patį košmarą, tik šįkart nebeturi nė knygos,
kurios puslapiuose galėtų ieškoti Megės.
Kai vėliau pats savęs klausė, kaip praleido likusią dienos dalį neiš­
protėjęs, nebegalėjo atsakyti. Prisiminė tik tiek, kad valandų valandas
klaidžiojo po Elinoros sodą, tarsi galėtų ten rasti Mėgę, kur nors po
vienu iš tų senų medžių, po kuriais ji taip mėgo skaityti. Kai sutemo
ir Mo leidosi ieškoti Resės, rado ją Megės kambaryje. Sėdėjo ant tuš­
čios lovos ir spoksojo aukštyn į tris mažus padarėlius, sukančius ratus
palubėje, tarsi ten ieškotų durų, pro kurias čionai pateko. Megė buvo
palikusi pravirą langą, bet jie neišskrido laukan - galbūt dėl to, kad
bijojo nepažįstamos tamsios nakties.
- Ugniniai elfai, - tarė Resės rankos, kai Mo atsisėdo šalia. - Turėsi
juos nubaidyti, jei prilies tavo odą, antraip nudegins.

104
 Ugniniai elfai. Mo prisiminė, ką apie juos yra skaitęs. Knygoje. Re­
gis, pasaulyje tebuvo viena knyga.
- Kodėl jie trys? - paklausė Mo. - Vienas už Mėgę, vienas už
berniuką...
- Manyčiau, kiaunius irgi dingo, - pratarė Resės rankos.
Mo vos nesusijuokė balsu. Vargšas Dulkėtasis Pirštas, veikiausiai
jam nepavyks išvengti nelaimės. Bet Mo nesugebėjo pajusti jam užuo­
jautos. Šįkart ne. Jei ne jis, nebūtų buvę tų žodžių popieriaus lape, jei
ne jis, Mo dabar tebeturėtų dukrą.
- Kaip manai, ar jai ten bent patinka? - tarė jis ir padėjo galvą Resei
ant kelių. - Juk tau irgi patiko, ar ne? Bent jau taip jai pasakodavai.
- Man labai gaila, - kalbėjo Resės rankos. - Labai gaila.
Bet jis sulaikė jos rankas.
- Ką čia kalbi? - tarė jis tyliai. - Aš parnešiau tą nelemtą knygą į
namus, negi jau pamiršai?
Tada abu nutilo. Žvelgė į vargšus sutrikusius elfus ir tylėjo. Po kiek
laiko jie vis dėlto išskrido į tokią nepažįstamą naktį. Kai mažučiai rau­
doni kūneliai dingo tamsoje tarsi žėruojančios kibirkštys, Mo savęs
paklausė, ar Megė dabar irgi klaidžioja po tokią pat juodą naktį. Ta
mintis lydėjo juos slogiuose sapnuose.
 Neprašyti svečiai

- Jums, žmonėms, kurie turit širdį, - kalbėjo jis, - yra

kas pasako, kada ir kaip elgtis, ir jūs nepadarote bloga.

Bet aš jos neturiu, todėl privalau būti ypač atsargus.

Frankas L im en a s B au m as,
„N u ostabu sis O zo šalies bu rtin in k a s“*

G^-^a

uo tos dienos, kai dingo Megė, į Elinoros namus vėl įsikraus­

N tė tyla, bet ji buvo kitokia nei tuomet, kai vieninteliai Elinoros
nuomininkai buvo knygos. Tyla, dabar pripildanti koridorius ir kam­
barius, dvelkė liūdesiu. Resė dažnai verkdavo, Mortimeris tylėjo, tarsi
popierius ir rašalas būtų prariję ne tik jų dukrą, bet kartu su ja ir visus
pasaulio žodžius. Mortimeris dažnai būdavo savo dirbtuvėje, mažai
valgė, beveik nemiegojo, o trečią dieną pas Elinorą atėjo susirūpinęs
Darijus ir pranešė, kad Mo pakuojasi savo darbo įrankius.
Kai Elinora uždususi įlėkė į dirbtuvę, nes Darijus klupdamas ati­
tempė ją paskui save, Mortimeris kaip tik nerūpestingai metė į dėžę
auksinį antspaudą, kurį paprastai į rankas imdavo taip atsargiai, tarsi
jis būtų stiklinis.
- Ką, po galais, tu čia darai? - prispaudė jį Elinora.
- O ką? - atrėžė jis ir pradėjo ardyti savo spaustuvus. - Ieškosiuos
kitokios profesijos. Daugiau nebepaliesiu jokios knygos, tebūnie jos
visos prakeiktos. Tegu kitiems pasakoja savo istorijas, tegu kiti lopo jų
drabužius. Aš nebenoriu nieko apie jas girdėti.
Kai Elinora panoro pagalbon pasikviesti Resę, ši tik papurtė galvą.

* Frank Limen Baum, „Nuostabusis Ozo šalies burtininkas", iš anglų k. vertė

L. Petkevičiūtė, Vilnius, „Alma littera“, 2000, p. 40.

106
 - Na gerai, suprantama, kad tiedu niekam tikę! - pareiškė Elino­
ra, pusryčiaudama dviese su Darijumi. - Ir kaip Megė galėjo jiems
šitaip iškrėsti? Ką ji sugalvojo - savo vargšams tėvams sudaužyti šir­
dį? O gal visiems laikams norėjo įrodyti, kad knygos - pavojingas
dalykas?
Darijus nieko neatsakė, kaip ir visas tas ilgas liūdnas dienas.
- Dėl Dievo meilės, visi tyli, nebylūs it žuvys! - pakėlė balsą Elino­
ra. - Mums reikia kažką daryti, kad sugrąžintume tą paiką mergiščią!
Ką nors. Dieve, juk neturėtų būti labai sunku. Juk galiausiai po šituo
stogu gyvena net du stebuklingieji liežuviai!
Darijus pažvelgė į ją nusigandęs ir paspringo arbata. Šio savo ge­
bėjimo jau taip seniai nenaudojo, kad jis veikiausiai atrodė kaip koks
košmaras, kurio nenorėjo prisiminti.
- Gerai jau, gerai, tau nereikės skaityti, - negrabiai nuramino jį
Elinora. Jergutėliau, tas išgąsdinto apuoko žvilgsnis. Norėtų jį už tai
papurtyti. - Mortimeris gali tai padaryti! Bet ką jam skaityti? Pagal­
vok, Darijau! Gal ką nors apie Rašalo pasaulį arba apie mūsų pasaulį,
jei norim ją susigrąžinti? Ak, aš visai sutrikusi. Gal mes galime ką
nors parašyti, kažką panašaus į šitai: Kartą gyveno tokia niurgzli vi­
dutinio amžiaus moteris, vardu Elinora, kuri temylėjo tik savo knygas,
bet štai vieną dieną pas ją atsikraustė dukterėčia su savo vyru ir duk­
terimi. Elinorai tai patiko, bet sykį toji mergaitė leidosi į labai labai
kvailą kelionę, ir Elinora prisiekė atiduoti visas savo knygas, kad tik
vaikas grįžtų. Sudėjo jas visas į dideles dėžes, o kai paguldė paskutinę,
Megė sugrįžo...
- Jergutėliau, na kam ta užuojauta tavo veide! - užsipuolė Elinora
Darijų. - Aš bent jau pabandysiu! O tu juk pats visada sakai: Mortime­
ris meistras, jam tereikia poros sakinių!
Darijus stumtelėjo akinius aukštyn.
- Taip, tik keleto sakinių, - tarė jis švelniu netvirtu balsu. - Bet tai
turi būti tokie sakiniai, kuriuose būtų parašytas visas pasaulis, Elinora.
Iš žodžių turi sklisti muzika. Jie turi būti suausti taip tankiai, kad bal­
sas neišsprūstų pro tarpus.

107
 - Ak štai kas! - šiurkščiai atrėžė Elinora, nors gerai žinojo, kad Dari­
jus teisus. Mortimeris kartą jai irgi panašiai bandė aiškinti: didžioji mįs­
lė, kodėl ne kiekviena istorija virsta tikrove. Bet ji tuomet nenorėjo nieko
girdėti, kaip ir dabar. „Būk prakeikta, Elinora! - galvojo ji. - Triskart
prakeikta už visus tuos vakarus, kuriuos praleidai įsivaizduodama su
kvailu vaiku, kaip būtų puiku gyventi kitame pasaulyje - tarp fėjų, kau­
kų ir stiklo žmogelių." Tokių vakarų buvo ne vienas, jų buvo tiek daug, ir
kaip dažnai Mortimeris iš jų šaipėsi, kai įsiutęs įkišdavo galvą pro duris
ir paklausdavo, gal jos išimties tvarka malonėtų pasikalbėti apie ką nors
kita, ne tik apie Mišką be kelio ir takelio ir apie mėlynodes fėjas.
„Na, Megė bent jau žino viską, ką jai dera žinoti apie tą pasau­
lį", - pagalvojo Elinora, braukdamasi ašaras. Žino, kad turi saugotis
Žalčiagalvio ir jo šarvuočių, kad nevalia eiti pernelyg giliai į mišką,
nes ten ją gali suėsti, sudraskyti arba sumindyti. Ir geriau neužversti
galvos aukštyn, kai eina pro kartuves. Megė žino, kad pro šalį jojant
kunigaikščiui reikia nusilenkti ir kad dar gali nešioti palaidus plaukus,
nes yra tik mergaitė... Po galais, ir vėl tos ašaros! Elinora nusišluostė
jas palaidinės krašteliu, ir tą akimirką prie durų paskambino.
Dar po daugelio metų Elinora barė save už tą kvailumą, kad net
nepažvelgė pro akutę prieš atidarydama. Žinoma, ji mane, kad prie
durų stovės Resė arba Mortimeris. Žinoma. Kvailutė Elinora. Kvaila,
ak kokia kvaila Elinora. Suprato klydusi tik tuomet, kai atvėrė duris, ir
priešais ją stovėjo nepažįstamasis.
Jis nebuvo labai aukštas, kiek per tuklus, blyškiaodis ir tokiais pat
šviesiais plaukais. Akys už berėmių akinių stiklų atrodė lyg šiek tiek
nustebusio žmogaus. Beveik nekaltos kaip mažo vaiko. Elinorai iškišus
galvą pro duris jis pravėrė burną, bet Elinora užbėgo jam už akių.
- Kaip jūs čia patekot? - užriko ji atėjusiajam. - Tai privati valda.
Negi nematėte užrašo apačioje, prie kelio?
Jis atvyko čia automobiliu. Neregėtas stuobrys, tiesiog privažiavo
jos keliu. Elinora išvydo prie savo kombio kitą automobilį, apdulkėjusį
tamsiai mėlyną kledarą. Šalia vairuotojo, regis, sėdėjo kažkoks milži­
niškas šuva. To dar betrūko.

108
 - O taip, žinoma, mačiau! - Nepažįstamasis nusišypsojo nekalta
šypsena, kuri taip tiko jo vaikiškam veidui. - Dievaži, to užrašo negali
nepastebėti, ir labai atsiprašau, ponia Loredan, kad įsiveržiau taip stai­
ga ir nepranešęs.
Po paraliais, Elinorai užkando žadą. To mėnulveidžio balsas be­
veik toks pat gražus kaip Mortimerio, žemas ir aksominis it pagalvėlė.
Taip netiko prie to apskrito veido ir vaikiškų akių, kad galėjai pagal­
voti, jog nepažįstamasis prarijo tikrąjį balso savininką ir taip pasisa­
vino jo balsą.
- Galite pasilikti sau tuos atsiprašinėjimus, - šiurkščiai tarė Eli­
nora, šiaip taip įveikusi nuostabą. - Tiesiog dinkit. - Ir jau ketino už­
trenkti duris, bet nepažįstamasis dar kartą nusišypsojo (šita šypsena
jau nebeatrodė tokia nekalta) ir kyštelėjo tarpdurin savo koją, apautą
rudu dulkėtu batu.
- Prašom atleisti, ponia Loredan, - kalbėjo jis švelniu balsu, - bet
aš čia atvykau dėl knygos. Vienos tikrai ypatingos knygos. Žinoma,
girdėjau, kad jūsų biblioteka verta pasigėrėjimo, bet galiu jus patikinti,
kad jūsų kolekcijoje šio egzemplioriaus trūksta.
Elinora iškart atpažino knygą, kurią nepažįstamasis ištraukė iš po
šviesaus suglamžyto drobinio švarko. Žinoma. Tai buvo vienintelė
knyga, kurią išvydus Elinoros širdis pradėdavo daužytis ne dėl knygos
turinio ar dėl to, kad ji ypač graži ar vertinga. Ne. Pamačius šią knygą
Elinoros širdis spurdėdavo tik dėl vienos priežasties - bijojo jos it pa­
vojingo žvėries.
- Iš kur ją gavot? - Elinora ir pati galėjo sau atsakyti, deja, per
vėlai. Staiga, labai netikėtai, ji prisiminė tą istoriją, kurią jai pasakojo
berniukas. - Orfėjas, - sukuždėjo ji ir norėjo sušukti taip garsiai, kad
ją išgirstų Mortimeris dirbtuvėje, bet jai dar nespėjus praverti lūpų
vikriai it voverė iš už rododendro krūmo išniro vyras, atskubėjo prie
laukujų durų ir ranka užspaudė jai burną.
- Na, knygų žiurke, - suniurzgė jis jai į ausį.
Kaip dažnai Elinora girdėdavo šitą balsą košmaruose, ir kaskart jai
užgniauždavo kvapą! Bet ir dienos šviesoje jis veikė taip pat stipriai.

109
Basta stumtelėjo ją atgal į namo vidų. Žinoma, rankoje laikė peilį. Eli­
nora būtų įsivaizdavusi Bastą greičiau be nosies nei be peilio. Orfėjas
apsisuko ir pamojo automobilio pusėn. Iš jo išlipo plačiapetis vyras,
dideliais žingsniais apėjo apie automobilį ir atidarė galines dureles. Iš
jo kojas iškėlė sena moteris ir įsikibo vyriškiui į ranką.
Mortola.
Dar vienas nuolatinis Elinoros košmarų svečias. Senės kojos buvo
storai apibintuotos, tvarsčiai matėsi pro tamsias kojines, ir ji rėmėsi
lazda, kai įsikibusi vyrui į parankę artinosi prie namo. Niūria ir ryžtin­
ga išraiška įžingsniavo į holą, tarsi ketintų užimti visą namą, o Elinorai
mestas žvilgsnis buvo toks atvirai priešiškas, kad Elinorai sulinko ke­
liai, nors ir stengėsi baimę nuslėpti. Galvoje iškilo tūkstančiai bjaurių
prisiminimų - apie narvą, trenkiantį žalia mėsa, apie aikštę, nušviestą
ryškios prožektorių šviesos, ir apie baimę, siaubingą baimę...
Basta paskui Mortolą užtrenkė duris. Jis nepasikeitė: tas pats siauras
veidas, vis dar dažnai primerkia akis, o ant kaklo, žinoma, kabaldžiavo
amuletas, saugantis nuo nelaimių, kurias Basta nujausdavo tykant po
kiekvienomis kopėčiomis ir už kiekvieno krūmo.
- Kur kiti? - pratarė Mortola Elinorai, tuo tarpu Plačiapetis žval­
gėsi aplink kvaila veido išraiška. Regis, šitoks kiekis knygų jį glumino.
Galbūt klausė savęs, ką gi, po galais, su tokia daugybe veikti.
- Kiti? Nežinau, apie ką kalbat. - Elinorai pasirodė, kad jos balsas,
kaip vos gyvos iš baimės, skamba gana tvirtai.
Mortola karingai atkišo priekin smulkų apvalų smakrą.
- Labai gerai žinai. Kalbu apie Stebuklingąjį Liežuvį ir jo raganę du­
krą, ir dar apie tarnaitę, kurią jis vadina savo žmona. Ar paliepti Bastai
padegti keletą tavo knygų, ar savo noru pakviesi tuos tris čionai?
„Bastai? Basta juk bijo ugnies!" - norėjo paprieštarauti Elinora, bet
balsu to neištarė. Nesunku palaikyti degtuką prie knygos. Net ir Basta,
kuris taip bijo ugnies, sugebėtų padaryti šitą darbelį, o tasai Plačiape­
tis neatrodė toks protingas, kad ko nors bijotų. „Turiu juos sulaiky­
ti, - pagalvojo Elinora. - Juk galiausiai jie tiek pat mažai nutuokia apie
dirbtuvę sode kaip ir Darijus."

110
 - Elinora? - tą pačią akimirką ji išgirdo Darijaus balsą. Dar nespė­
jus atsakyti vėl pajuto ant burnos Bastos ranką. Girdėjo, kaip Darijus
artinasi koridoriumi, kaip visada skubėdamas. - Elinora? - dar kartą
suriko jis. Tada žingsniai ir balsas staiga nutilo.
- Staigmena! - suurzgė Basta. - Džiaugiesi, Mikniau? Keletas senų
draugų atvyko tavęs aplankyti. - Kairė Bastos plaštaka buvo subintuo­
ta. Tai Elinora pastebėjo tik tada, kai jis atitraukė ranką nuo jos bur­
nos, ir tada prisiminė tą kažkokį šnypščiantį žvėrį, kuris, anot Farido,
išlindo iš istorijos vietoj Dulkėtojo Piršto. „Kaip gaila, kad tas padaras
nesurijo daugiau šito mūsų peilio draugo", - pagalvojo ji.
- Basta! - Darijaus balsas virto kuždesiu.
- Taip, Basta! Patikėk, būčiau atėjęs daug anksčiau, bet jie mane
buvo įkišę į kalėjimą dėl vieno seniai įvykusio dalykėlio. Vos Ožiara­
gis dingo, visi staiga pasidarė narsūs, visi tie, kurie anksčiau iš baimės
prasižioti bijojo. Ką padarysi... Galiausiai jie man padarė malonę, nes,
spėkit, ką man įstūmė vieną dieną į kamerą? Tikrojo jo vardo taip ir
neišpešiau, taigi pavadinkime jį taip, kaip jis pats pasivadino: Orfė­
jas! - Basta taip stipriai paplojo minėtam asmeniui per nugarą, kad šis
net loštelėjo priekin. - Taip, gerasis Orfėjas! - Basta apglėbė jį per pe­
čius. - Velnio planai tikrai buvo neblogi, kad padarė jį mano kameros
kaimynu - o gal mūsų istorija taip mūsų ilgisi, kad jį mums pasiuntė?
Kad ir kaip ten būtų, mums buvo smagu, ar ne?
Orfėjas nežiūrėjo į Bastą. Sutrikęs pešiojo švarką ir žvelgė į Elino­
ros lentynas.
- Po paraliais, tik pažvelkit į jį! - Basta šiurkščiai bakstelėjo Or­
fėjui alkūne į šoną. - Kiek kartų jam aiškinau, kad kalėjimo nėra ko
gėdytis, visų pirma dėl to, kad ten daug patogiau nei požemiuose, į
kuriuos kiša mūsų pasaulyje. Nagi, papasakok jiems, kaip aš sužinojau
upie tavo neįkainojamus gebėjimus. Papasakok jiems, kaip nakčia už­
klupau tave, išskaičiusį iš knygos šitą paiką šunį! Jis išskaitė sau šunį!
Man tikrai, velniažin, ateitų į galvą kas nors geresnio.
Basta pikdžiugiškai nusijuokė, o Orfėjas išsiblaškęs taisėsi kak­
laraištį.

111
 - Cerberis vis dar automobilyje, - tarė jis Mortolai. - Jis to ne­
mėgsta. Reikėtų atsivesti čia!
Plačiapetis pasuko durų pusėn, veikiausiai gyvulėliams turėjo
minkštą širdį, bet Mortola nekantriai mostelėjo jam sustoti.
- Šuo liks ten, kur yra. Negaliu pakęsti to bestijos! - Suraukusi
kaktą Mortola apsidairė Elinoros hole. - Tiesą sakant, tavo namą įsi­
vaizdavau didesnį, - tarė vaidindama nusivylusią. - Maniau, kad tu
turtinga.
- Ji ir yra turtinga! - Basta taip apsivijo ranka Orfėjo kaklą, kad
jam net akiniai nuslydo. - Bet ji viską išleidžia knygoms. O kiek ji
mums sumokėtų už knygą, kurią atėmėme iš Dulkėtojo Piršto? Kaip
manai? - Basta gnybtelėjo Orfėjui į putlų skruostą. - Taip, mūsų
draugas buvo mielas riebus jaukas ugnies rijikui. Atrodo kaip mul­
kis, bet net ir Stebuklingajam Liežuviui raidės nepaklūsta taip kaip
jam, ką jau kalbėti apie Darijų. Paklauskit Dulkėtojo Piršto! Orfėjas
jį pasiuntė namo, tarsi nieko nebūtų paprasčiau! Nesakyčiau, kad
ugnies rijikas...
- Užsičiaupk, Basta! - šiurkščiai nutraukė jį Mortola. - Tu visada
pliurpi be paliovos. Na! - Ji nekantriai stuktelėjo lazda į marmurines
grindis, kuriomis taip didžiavosi Elinora. - Kur jie? Kurgi kiti? Dau­
giau nebekartosiu!
„Nagi, ponia Loredan! - pagalvojo Elinora. - Meluokite! Grei­
čiau! - Bet dar nespėjus jai praverti burnos spynoje pasigirdo sukamas
raktas. - Ne! Ne, Mortimeri! - meldė ji tyliai. - Lik ten, kur esi! Grįž­
kit su Rese į dirbtuvę! Užsidarykit ten, tik meldžiu, neikit dabar čia!“
Žinoma, jos maldos nuėjo vėjais. Mortimeris atrakino duris, žengė
vidun, apkabinęs per pečius Resę, - ir staiga sustingo, pamatęs Orfėją.
Dar nespėjo suvokti, kas čia vyksta, o jau Mortolai pamojus Plačiape­
tis užtrenkė jam už nugaros duris.
- Sveikas, Stebuklingasis Liežuvi! - grėsmingai švelniu balsu tarė
Basta, atlenkdamas peilį Mortimerio panosėje. - O ar tai ne gražioji
nebylioji mūsų Resė? Na, nuostabu. Iškart du vienu smūgiu. Tetrūksta
tik mažosios raganaitės.

112
 Elinora pastebėjo, kad Mortimeris akimirką užmerkė akis, tarsi
tikėtųsi, kad Basta ir Mortola pranyks jam atsimerkus. Žinoma, to
neįvyko.
- Pašauk ją! - įsakė Mortola, su tokia neapykanta žvelgdama į
Mortimerį, kad Elinora net nusigando.
- Ką? - klausimu atsakė jis, nenuleisdamas akių nuo Bastos peilio.
- Nevaizduok kvailesnio, nei esi! - užriko Mortola. - O gal nori,
kad leisčiau Bastai išpjaustyti tavo žmonos veide tokius pat raštus, ko­
kiais puošiasi ugnies rijikas?
Basta švelniai perbraukė nykščiu per blizgančius peilio ašmenis.
- Jei tu ragana vadini mano dukrą, - atsakė Mortimeris prislopintu
balsu, - tai jos čia nėra.
- Ak štai kaip? - Mortola prišlubčiojo arčiau jo. - Būk atsargus.
Man kojas skauda nuo begalinės kelionės čionai, ir dėl to aš ne itin
kantri.
- Jos čia nėra! - pakartojo Mortimeris. - Megė dingo su berniuku,
Iš kurio jūs atėmėte knygą. Jis paprašė jos nugabenti jį pas Dulkėtąjį
Pirštą, ji tai padarė - ir išėjo kartu su juo.
Mortola netikėdama savo ausimis užsimerkė.
- Negali būti! - iškošė ji. - Kaip jai tai pavyko be knygos?
Elinora iš Mortolos veido suprato, kad ji dvejoja.
Mortimeris gūžtelėjo pečiais.
- Berniukas turėjo ranka prirašytą lapą, jį esą atnešė Dulkėtasis
Pirštas.
- Tai neįmanoma! - Orfėjas žvelgė į Mortimerį nieko nesuprasda­
mas. - Ar jūs rimtai teigiate, kad jūsų dukra pati save įskaitė į istoriją,
mano žodžių padedama?
- Ak, tai jūs tasai Orfėjas? - Mortimeris nužvelgė vyrą ne itin drau­
gišku žvilgsniu. - Taigi jums turiu būti dėkingas, kad nebeturiu dukros.
Orfėjas stumtelėjo akinius ant nosies ir pažvelgė į Mortimerį taip
pat priešiškai. Tada staiga atsisuko į Mortolą.
- Ar čia tasai Stebuklingasis Liežuvis? - paklausė jis. - Jis meluo­
ja! Esu visiškai tikras, jis meluoja! Niekas negali įskaityti savęs paties

113
į istoriją. Nei jis, nei jo dukra, nei kas nors kitas. Aš pats šimtus kartų
bandžiau. Tai neįmanoma!
- Taip, - nuvargusiu balsu pritarė Mortimeris. - Lygiai taip ir aš
maniau, bet prieš keturias dienas mano nuomonė pasikeitė.
Mortola spoksojo į jį. Tada davė ženklą Bastai.
- Užrakink juos visus rūsyje! - įsakė ji. - O tada ieškok mergaitės.
Apieškokit visą namą.
 Fenolijas

- Aš treniruoju atmintį, Nainai, - tariau aš. - Rašyda­

mas, skaitydamas ir prisimindamas.
- Taip ir reikia! - atsakė Nainas. - Ar žinai, kas nu­
tinka kaskart, kai užrašai kokį dalyką? Kaskart, kai ką
nors pavadini vardu? Tu atimi iš jo jėgą.

K e vin a s Kroslis-H olandas, „A r tū ra s. Regintis akmuo"*

amsoje nebuvo lengva prasmukti pro Ombros miesto vartų sargy­

T binius, bet Fenolijas juos visus pažinojo. Dramblotam stuobriui,
Šiąnakt atkišusiam savo ietį, Fenolijas jau buvo sukūręs šiokį tokį meilės
eilėraštį, kuris, kaip buvo pasakojama, sulaukė neblogos sėkmės, o žiū­
rint į tą kvailelį buvo aišku, kad jam ir toliau reikės Fenolijo paslaugų.
- Bet iki vidurnakčio grįžk, rašeiva! - nusiviepė jam tas bjaurus
tipas ir praleido. - Nes tada mane pakeis tasai skurdžius, o jis tavo
eilėraščiais nesidomi, nors jo graži mylimoji ir moka skaityti.
- Ačiū, kad perspėjai! - tarė Fenolijas ir dirbtinai nusišypsojo tam
kvailiui, praeidamas pro šalį. Tarsi ir pats nežinotų, kad su skurdžiumi
menki juokai! Dar ir šiandien nudiegia skrandį, kai prisimena, kaip
tas smailianosis įrėmė jam į pilvą ietį, vos tik pabandė prasmukti pro
jį su keletu gerai apgalvotų žodelių. Ne, skurdžiaus nepapirksi - nei ei­
lėraščiais, nei kitomis parašytomis dovanomis. Skurdžius norėjo auk­
so, o jo Fenolijas neturi daug, bent jau ne tiek, kad galėtų švaistyti jį
miesto vartų sargui.
- Iki vidurnakčio! - nusikeikė Fenolijas tyliai, leisdamasis žemyn
stačiu takeliu. - O juk klajojantys artistai tik tada pabunda!

* Kevin Crossley-Holland, „The Seeing Stone".

115
 Šeimininkės sūnus nešė priekyje deglą. Ivas, devynerių metų, be
galo trokštąs pažinti visus savo pasaulio stebuklus. Kaskart dėl gar­
bės nešti deglą Fenolijui einant pas klajojančius artistus varžydavosi
su seserimi. Fenolijas mokėjo Ivo mamai porą monetų per savaitę už
kambarį palėpėje. Už tai jam Minerva skalbė, gamino valgį ir taisė
drabužius. O Fenolijas savo ruožtu sekdavo jos vaikams vakaro pasa­
kas ir kantriai išklausydavo, koks bukas kelmas kartais esąs jos vyras.
Taip, išties Fenolijas gerai pataikė.
Berniukas priešakyje šokčiojo vis nekantriau. Vos galėjo sulaukti,
kol pasieks margąsias palapines, ten, kur pro medžius skverbėsi mu­
zika ir laužo atšvaitai. Vis dažniau berniukas atsigręždavo į Fenoliją -
priekaištingai, tarsi Fenolijas tyčia neskubėtų. Ką jis sau mano? Kad
senas vyras gali būti greitas kaip žiogas?
Ten, kur žemė buvo tokia akmeninga, kad niekas nežėlė, margoji
liaudis įkūrė savo stovyklą, - už valstiečių, dirbančių Lašininio žemę,
trobelių. Nuo tada, kai Ombros kunigaikštis pareiškė nebenorįs girdėti
jų pokštų ir dainų, klajojantys artistai atvykdavo čia rečiau, tačiau, lai­
mė, kunigaikščio vaikaitis nenorėjo švęsti gimtadienio be artistų, tad šį
sekmadienį jie vėl paplūs pro miesto vartus: ugnies rijikai ir lyno akro­
batai, žvėrių tramdytojai ir peilių svaidytojai, aktoriai, juokdariai ir dar
tasai muzikantas, kuris padainuos Fenolijo plunksnos parašytą dainą.
Taip, Fenolijas mielai rašė margajai liaudžiai: įžūlias dainuškas,
liūdnas balades, juokingas ar graudžias istorijas, kaip užeidavo. Dau­
giau nei poros varinių monetų šitaip neuždirbdavo. Klajojančių artistų
kišenės buvo nuolat tuščios. Jei norėjo savo žodžius paversti auksu,
turėjo rašyti kunigaikščiui ar kokiam turtingam pirkliui. Bet kai no­
rėjo priversti savo žodžius šokti ir vaipytis, pasakoti apie valstiečius ir
plėšikus, apie paprastus žmones, ne tuos, kurie gyvena pilyse ir valgo
iš auksinių dubenų, tada rašydavo klajojantiems artistams.
Ne iš karto jie priėmė Fenoliją savo palapinėse. Tik tada, kai daini­
ninkai vis dažniau pradėjo dainuoti Fenolijo sukurtas dainas, o vaikai
ėmė klausytis jo istorijų, klajojantys artistai jo nebepavarydavo. Dabar
jau ir jų vadas kviesdavosi Fenoliją prie laužo. Kaip ir šią naktį.

116
 Jį vadino Juoduoju Princu, nors jo gyslomis ir netekėjo nė lašas
kunigaikštiško kraujo. Princas gerai rūpinosi savo margaisiais valdi­
niais, jau dukart jie išrinko jį savo vadovu. Iš kur tas auksas, kurį jis
tnlp dosniai dalijo ligoniams ir luošiams, to geriau buvo neklausti, bet
viena Fenolijas žinojo: jį sugalvojo jis.
„Taip! Taip, aš visus juos sukūriau, - galvojo Fenolijas, vis geriau
girdėdamas naktyje sklindant muziką. - Princą ir prijaukintą jo lokį,
kuris sekioja it šuva, Debesų Šokėją, kuris, deja, nukrito nuo lyno, ir
dar daugelį kitų, netgi abudu kunigaikščius, kurie manė nustatinėją
tlo pasaulio taisykles/4Dar ne visus savo kūrinius Fenolijas buvo ma­
tęs, bet kiekvieną kartą, kai kuris nors išdygdavo prieš akis, gyvas, iš
kūno ir kraujo, rašytojo širdis imdavo plakti tankiau - nors ir ne vi-
Nada prisimindavo, ar tikrai jis ar ji sukurti jo plunksnos, o gal atėję iš
kur nors kitur...
Štai pagaliau jos - palapinės, lyg naktyje pabertos margos gėlės.
Ivas pasileido taip greitai bėgti, kad vos kojos nesusipynė. Priešais juos
Išniro murzinas berniūkštis, plaukai pasišiaušę it valkataujančios katės
kailis, jis šokčiojo ant vienos kojos. Įžūliai nusišypsojo Ivui ir atsistojęs
ant rankų nužirgliojo tolyn. Dievulėliau, tie klajojančių artistų vaikai
lankstosi ir mazgosi taip, tarsi jų kūne nebūtų nė vieno kaulelio.
- Na gerai jau, eik! - sumurmėjo Fenolijas, kai Ivas pažvelgė į jį
maldaujančiomis akimis. Deglo dabar jam nebereikėjo. Tarp palapi­
nių liepsnojo net keli laužai, o pačios palapinės dažnai tebuvo keletas
purvinų paklodžių, sukabintų ant ištemptų tarp medžių virvių. Feno­
lijas apsidairė ir patenkintas atsiduso, o berniukas nubėgo šalin. Taip,
tiksliai šitaip rašydamas jis įsivaizdavo Rašalo pasaulį: margą ir triukš­
mingą, pilną gyvybės. Ore kvepėjo dūmais, kepta mėsa, čiobreliais
Ir rozmarinais, trenkė arkliais, šunimis ir purvinais drabužiais, pušų
spygliais ir degančia mediena. O, kaip jis tai mylėjo! Mėgo tą sumaištį,
mėgo netgi purvą, mėgo, kad gyvenimas verda priešais jo nosį, o ne
už uždarų durų. Šiame pasaulyje buvo galima pamatyti viską - kaip
kalvis ugnyje išriečia pasagą, kaip dažytojas sumaišo savo dažus, kaip
kailiadirbys skuta nuo odos plaukelius ir kaip batsiuvys sukarpo ją

117
batams. Čia niekas nevyksta už belangių mūrų. Gatvėje, skersgatvyje,
turgavietėje ar kaip čia, tarp skurdžių palapinių, viskas gimsta, ir jis,
Fenolijas, vis dar tebebuvo smalsus kaip berniukas, jam buvo galima
žiūrėti, net jei odos raugo ar dažų kubilėlių smarvė užimdavo kvapą.
Taip, jis jam patiko, šitas jo pasaulis. Jis labai jam patiko - nors turėjo
pripažinti, kad toli gražu ne viskas vyksta taip, kaip jis sumanė.
Pats kaltas. „Reikėjo parašyti tęsinį! - galvojo Fenolijas, skinda­
masis kelią per minią. - Dar ir dabar galėčiau parašyti, čia ir dabar.
Ir viską pakeisti, jei tik turėčiau skaitovą!" Žinoma, jis ieškojo Stebu­
klingojo Liežuvio. Bet viskas veltui. Nei Megės, nei Mortimerio, net ir
tokio mikniaus kaip Darijus.
Fenolijui teliko poeto vaidmuo, - rašančio gražius žodžius ir iš to
vos suduriančio galą su galu, o tuo tarpu jo sukurti kunigaikščiai jo
pasaulį valdė greičiau blogai nei teisingai. Pikta, labai pikta!
Daugiausia rūpesčio jam kėlė vienas kūrinys - Žalčiagalvis.
Sėdėjo į pietus nuo miško, aukštai virš jūros, sidabrinime Nakties
pilies soste. Ne blogas veikėjas, jokiu būdu ne. Kraugerys, žmonių
kankintojas - bet juk pagaliau „blogiečiai" yra visos istorijos sriubos
druska. Jei juos gebi suvaldyti... Šiam tikslui Fenolijas sugalvojo Žal-
čiagalviui priešininką - Lašininį, kunigaikštį, kuris mieliau kvatojasi
iš nešvankių artistų pokštų nei kariauja, ir jo puikųjį sūnų, Kosimą
Gražųjį. Kas galėjo nutuokti, kad šis paprasčiausiai mirs, o jo tėvas
nuo sielvarto suzmeks it per anksti iš krosnies ištrauktas pyragas?
„Tai ne mano kaltė! - jau ne sykį Fenolijas sau šitai kartojo. - Tai
ne mano mintys, tai ne mano kaltė!" Bet vis dėlto visa tai įvyko. Tarsi
koks velnio apsėstas rašeiva būtų perėmęs iš Fenolijo istoriją ir pasa­
koja ją toliau, o jam, Fenolijui, šio pasaulio kūrėjui, paliko tik vargšo
poeto vaidmenį!
„Ak, dabar jau baik. Nesi toks jau vargšas, Fenolijau!" - galvojo
jis stabtelėdamas prie klajojančio artisto, sėdinčio tarp palapinių ir
dainuojančio. Ne, jis nebuvo vargšas. Lašininis tetroško girdėti siel­
vartingas raudas apie savo žuvusį sūnų, o istorijas, kurias Fenolijas su­
kurdavo Jakopui, kunigaikščio vaikaičiui, garsiausias šiuose kraštuose

118
knygų iliustruotojas Balbulas turėdavo užrašyti brangiausiame perga­
mente. Ne, ne viskas taip jau blogai!
Be to, Fenolijo sukurti žodžiai klajojančio muzikanto lūpose jam
Itrodė geriau tinkantys nei suspausti tarp knygos lapų, kur jie tyliai
dūlėtų. Laisvų it paukščiai - štai kokių jis norėjo žodžių! Jie buvo per
daug galingi, kad būtų galima įteikti juos spausdinta forma bet ko­
kiam kvailiui, o jis dievažin ką su jais nuveiktų. Šitaip galvojant daug
ramiau, kad Rašalo pasaulyje nėra spausdintų knygų. Čia jas rašydavo
ranka, ir dėl to buvo tokios brangios, kad jas įpirkdavo tik kunigaikš­
čiai. Kitiems tekdavo saugoti žodžius galvoje arba nuklausyti juos iš
klajojančių artistų lūpų.
Fenolijui už rankovės timptelėjo nedidelis berniukas. Jo švarkelis
buvo skylėtas, nosis varvėjo.
- Rašalo Audėjau! - Berniukas iš už nugaros ištraukė kaukę, ko­
kias dėvi aktoriai, ir skubiai užsidengė ja akis. Prie suskeldėjusios odos
buvo prilipdyta šviesiai rudų ir mėlynų plunksnų. - Kas aš toks?
- Hmm! - Fenolijas suraukė ir taip raukšlėtą kaktą, lyg labai įtemp­
tai mąstytų.
Burna po kauke nusivylusi persikreipė.
- Kėkštas! Juk aišku, kad Kėkštas!
- Žinoma! - Fenolijas gnybtelėjo į mažą raudoną nosytę.
- Ar papasakosi šiandien apie jį naują istoriją? Prašau!
- Galbūt. Turiu prisipažinti, jo kaukę įsivaizdavau šiek tiek prašmat­
nesnę nei tavoji. Kaip manai? Gal reikėtų surasti dar keletą plunksnų?
Berniukas nusitraukė nuo veido kaukę ir nepatenkintas ją ap­
žiūrėjo.
- Jų ne taip lengva rasti.
- Paieškok apačioje, prie upės. Ten slankiojančios katės pavojingos
net ir kėkštams. - Fenolijas norėjo eiti toliau, bet berniukas jį sulaikė.
Klajojančių muzikantų vaikų rankos liesos, bet stiprios.
- Tik vieną istoriją. Prašau, Rašalo Audėjau!
Šalia berniuko išdygo dar du mažiai, mergaitė ir berniukas. Lūkes­
tingai sužiuro į Fenoliją. Taip, istorijos apie Kėkštą... Jo istorijos apie

119
plėšikus visuomet būdavo labai geros - Fenolijo vaikaičiai irgi jas mėgo,
ten, kitame pasaulyje. Bet čia jam į galvą ateinantys pasakojimai buvo
dar geresni. Juos jau galėjai išgirsti visur: neįtikėtini narsiausiojo iš visų
plėšikų, kilmingojo ir bebaimio Kėkšto darbeliai. Fenolijas dar gerai
prisiminė tą naktį, kai jį sugalvojo. Iš įniršio net ranka rašant drebėjo.
„Žalčiagalvis vėl sučiupo klajojantį muzikantą, - tą naktį jam papasa­
kojo Juodasis Princas, - šį kartą Kuprių. Vakar per pietus jį pakorė."
Kuprių - vieną iš jo sugalvotų veikėjų! Nekaltas vaikinukas, kuris
ilgiau nei kiti išstovėdavo ant galvos.
- Ką šitas kunigaikštis sau leidžia? - tą naktį šaukė Fenolijas, tarsi
Žalčiagalvis galėtų jį išgirsti. - Aš esu šio pasaulio gyvybės ir mirties
viešpats, tik aš, Fenolijas! - Ir tie žodžiai subėgo į popierių, pikti ir
įniršę it plėšikas, kurį jis tą naktį sugalvojo. Kėkštas įkūnijo visa tai,
kuo Fenolijas mielai būtų buvęs savo pasaulyje: laisvas it paukštis. Ne­
vergaujantis jokiam ponui, bebaimis, kilmingas (kartais ir juokingas),
plėšiantis turtinguosius, vargšams duodantis, ginantis silpnuosius nuo
stipriųjų savivalės pasaulyje, kuriame nėra juos saugančių įstatymų...
Fenolijas vėl pajuto, kad jį tampo už rankovės.
- Prašau, Rašalo Audėjau! Tik vieną istoriją! - Berniukas buvo ti­
krai atkaklus, aistringas istorijų klausytojas. Galbūt ateityje taps garsiu
klajojančiu artistu. - Jūs sakėt, kad Kėkštas pagrobė iš Žalčiagalvio jo
amuletą! - sukuždėjo mažylis. - Pakaruoklio piršto kauliuką, saugo­
jusį jį nuo Baltųjų Moterų. Jūs sakėt, kad dabar Kėkštas jį pats pasika­
bino ant kaklo.
- Tikrai? - Fenolijas pakėlė antakius. Kadangi jie buvo tankūs ir
pasišiaušę, vaizdas būdavo įspūdingas. - Na, aš girdėjau kai ką dar
šaunesnio, bet pirmiausia man reikia pasikalbėti su Juoduoju Princu.
- Oi, prašau, Rašalo Audėjau! - Vaikai kibo jam į rankoves, vos
nenuplėšė brangių apvadų, kuriuos Fenolijas už porą monetų paprašė
prisiūti prie šiurkščios medžiagos, kad neatrodytų taip vargingai kaip
raštininkai, kurie turguje rašo testamentus ir laiškus.
- Ne! - nukirto jis laisvindamas rankoves iš vaikų gniaužtų. - Gal­
būt vėliau. O dabar dinkit!

120
 Varvanosis pažvelgė tokiomis liūdnomis akimis, kad Fenolijas aki­
mirksnį prisiminė savo vaikaičius. Pipas irgi visuomet taip žiūrėdavo,
kai atsinešdavo knygą ir reikalaudamas padėdavo Fenolijui ant kelių.
„Vaikai! - pagalvojo Fenolijas, eidamas prie laužo, prie kurio paste­
bėjo Juodąjį Princą. - Jie visur vienodi. Atkaklūs maži žvėriūkščiai, bet
ir geriausi klausytojai, nesvarbu, kokiame pasaulyje. Patys geriausi."
 Juodasis Princas

- Vadinasi, lokys gali pasidaryti sielą, - mąsliai tarė

Laira. Kiek daug dalykų ji dar nežino!

Filipas P ulm an as, „A u ksin is k o m p a s a s “*

G ^ -^ c )

uodasis Princas buvo ne vienas. Žinoma, ne vienas. Kaip visada, su

J juo buvo jo lokys. Kiūtojo prie laužo savo šeimininkui už nugaros
tarsi rantytas šešėlis. Fenolijas dar gerai prisiminė tą sakinį, kuriuo
sukūrė Princą. Pačioje „Rašalo širdies" pradžioje, antrajame skyriu­
je. Fenolijas tyliai pakartojo sau tuos žodžius artindamasis prie lau­
žo: „Vaikinukas be tėvų, oda beveik tokia pat juoda kaip garbiniuoti
plaukai, peiliu darbuojasi taip pat greitai kaip liežuviu, visuomet pa­
sirengęs apginti tuos, kuriuos myli - ar dvi jaunesniąsias savo seseris,
ar lokį, su kuriuo blogai elgiamasi, ar Dulkėtąjį Pirštą, savo geriausią
draugą, patį geriausią..."
„...Kuris vis dėlto būtų miręs labai dramatiška mirtimi, jei būtų se­
kęs paskui mane, - tyliai pridūrė mintyse Fenolijas, modamas Princui
ranka. - Bet, laimė, mano juodasis draugas to nežino, antraip vargu ar
būčiau laukiamas prie jo laužo!"
Princas irgi pamojo Fenolijui. Veikiausiai manė, kad Juoduoju
Princu yra vadinamas dėl tamsios odos, bet Fenolijas žinojo geriau.
Pavogė jam šį vardą iš vienos senojo pasaulio istorijos knygos. Kitados
šį vardą turėjo vienas garsus riteris, karaliaus sūnus ir žinomas plėši­
kas. Ar jam patiktų, kad jo vardas dabar priklauso peilių svaidytojui,
klajojančių artistų karaliui? Na, jeigu ne, tai vis tiek jau nieko nepakei­
si, galvodavo Fenolijas, nes jo istorija jau seniai pasibaigė.

* Philip Pullman, „Auksinis kompasas", p. 201.

122
 Princui iš kairės sėdėjo varganas pirtininkas ir barzdaskutys, kuris
traukdamas Fenolijui dantį vos nesulaužė viso žandikaulio, o iš de­
šinės kiūtojo Suodžių Paukštis, nemokša ugnies rijikas, savo amatą
išmanantis taip pat prastai kaip barzdaskutys dantų rovimą. Dėl to
barzdaskučio Fenolijas nebuvo visai tikras, bet štai Suodžių Paukš­
tis - tikrai ne jo kūrinys. Dangus žino, iš kur jis atsirado! Kiekvienas,
kas stebėdavo jį spjaudant ugnį, nemokšiškai ir bijant liepsnų, iš kar­
to prisimindavo kitus vardus: Dulkėtasis Pirštas, Ugnies Šokdintojas,
Liepsnų Tramdytojas...
Kai Fenolijas prisėdo šalia Juodojo Princo prie laužo, lokys suurz­
gė ir pažvelgė nedidelėmis geltonomis akimis, tarsi bandytų įvertinti,
kiek mėsos būtų galima nugraužti nuo tokių senų kaulų. „Pats kal­
tas, - pagalvojo Fenolijas, - kam reikėjo įtaisyti šalia Juodojo Princo
tokį prijaukintą lokį?“ Bet šuo irgi taip elgtųsi. Turgaus pardavėjai kie­
kvienam norinčiam išklausyti pasakoja, kad tas lokys esantis užkerėtas
žmogus, užburtas fėjų ar kaukų (katrų, jie taip ir nesutarė), bet Feno­
lijas ir šitai žinojo geriau. Lokys yra lokys, tikras meškinas, kuris buvo
labai dėkingas Juodajam Princui, kad šis prieš daugelį metų išlaisvino
jį nuo žiedo nosyje ir nuo senojo šeimininko, kuris jį mušė dygliuota
lazda, kad šoktų turgaus aikštėje.
Šalia Princo laužo sėdėjo dar šeši vyrai. Fenolijas pažinojo tik du iš
jų. Vienas aktorius, bet Fenolijas vis pamiršdavo jo vardą. Antrasis -
Stipruolis, kuris duoną pelnė turgaus aikštėse traukydamas grandines,
išsviesdamas suaugusius vyrus į orą ir lankstydamas geležinius virbus.
Kai Fenolijas prisiartino, visi nutilo. Jis buvo čia pakenčiamas, bet dar
toli gražu ne saviškis.
Tik Princas jam šyptelėjo.
- A, Rašalo Audėjas! - tarė jis. - Ar atneši naują dainą apie Kėkštą?
Fenolijas paėmė pasiūlytą taurę su karštu midumi, kurią Juoda­
jam Princui pamojus padavė vienas iš vyrų, ir atsisėdo ant akmenuo­
tos žemės. Seni jo sąnariai tuo nesidžiaugė, net jei naktis ir švelni
kaip šioji. Tik klajojantys muzikantai nebuvo kėdžių ar kitų sėdimų
baldų draugai.

123
 - Tiesą sakant, atėjau atiduoti tau štai ko, - tarė Fenolijas ir kyšte­
lėjo ranką po švarku. Prieš paduodamas Juodajam Princui užantspau­
duotą laišką apsidairė, bet tokiame bruzdesyje buvo sunku pasakyti, ar
juos stebi kas nors ne iš margosios liaudies. Juodasis Princas linktelė­
jęs paėmė laišką ir užsikišo jį už diržo.
- Dėkoju, - tarė.
- Nėra už ką! - atsakė Fenolijas, stengdamasis nekreipti dėmesio
į dvoką iš lokio burnos. Juodasis Princas nemokėjo rašyti, kaip ir
dauguma jo margųjų valdinių, ir Fenolijas mielai už jį tai darydavo,
ypač tokius raštus kaip šis. Laiškas buvo skirtas vienam Lašininio
miškų prievaizdui. Jau tris kartus jo vyrai užpuolė keliuose klajojan­
čias artistes ir jų vaikus. Niekam tas nerūpėjo - nei sielvartaujan­
čiam Lašininiui, nei vyrams, kurie jo valstybėje turėjo rūpintis teise,
nes juk tai viso labo tik klajojantys artistai. Taigi teks pasirūpinti jų
vadovui. Jau kitą naktį tasai vyras ras Fenolijo rašytą laišką ant savo
kambario slenksčio. Dėl to, ką perskaitys, nebegalės ramiai užmigti,
ir ateityje gal laikysis toliau nuo margų sijonų. Fenolijas visai didžia­
vosi savo grasinamaisiais laiškais, beveik taip pat kaip ir baladėmis
apie plėšikus.
- Ar girdėjai naujausias žinias, Rašalo Audėjau? - Juodasis Princas
paglostė juodą lokio snukį. - Žalčiagalvis paskyrė atlygį už Kėkštą.
- Už Kėkštą? - Fenolijas vos nepaspringo midumi, ir barzdaskutys
taip smarkiai vožtelėjo jam per nugarą, kad karštas gėralas nuplikė ir
pirštus. - Na, tai neblogai! - pralemeno jis, atgavęs kvapą. - Dabar jau
niekas nebesakys, kad žodžiai - tuščias skambesys ir migla! Na, šito
plėšiko Žalčiagalviui teks ilgai ieškoti!
Visi susižvalgė, tarsi žinotų daugiau už Fenoliją. Bet ką?
- Ar dar negirdėjai, Rašalo Audėjau? - tyliai tarė Suodžių Paukš­
tis. - Regis, tavo dainos virsta tikrove! Jau du kartus buvo apiplėšti
Žalčiagalvio mokesčių rinkėjai, juos užpuolė vyras su paukščio kauke,
o vieną medžioklės plotų prievaizdą, kuris itin mėgo visokiausias bai­
sybes išdarinėti, esą rado negyvą miške su plunksna burnoje. Atspėk,
kokio paukščio.

124
 Fenolijas netikėdamas savo ausimis pažvelgė į Princą, tačiau šis
Žiūrėjo tik į ugnį, pagaliu baksnodamas žarijas.
- Bet... bet juk tai nuostabu! - šūktelėjo Fenolijas ir tuojau pat pri-
ulopino balsą, nes pamatė, kokiomis susirūpinusiomis akimis susižval-
gė vyrai. - Tai nuostabios naujienos, - jau tyliau tarė jis. - Kad ir kas
dėtųsi toliau, aš vis rašysiu naujas dainas! Pasiūlykit ką nors! Nagi! Ką
dar turėtų iškrėsti Kėkštas?
Princas nusijuokė, bet barzdaskutys su panieka nužvelgė Fenoliją.
- Kalbi, tarsi visa tai būtų žaidimas, Rašalo Audėjau! - tarė jis. -
Sėdi savo kambarėlyje ir užrašai keletą žodžių ant popieriaus, bet tas,
kuris vaidina tavo plėšiką, rizikuoja savo galva, nes jis tikrai sukurtas
ne iš žodžių, o iš kūno ir kraujo!
- Taip, bet niekas nežino jo veido, nes Kėkštas dėvi kaukę. Labai
protingai pasielgei, Rašalo Audėjau. Kaipgi Žalčiagalvis žinos, kokio
veido jam ieškoti? Tokia kaukė - patogus dalykėlis. Ją gali užsidėti bet
kas. - Šitai pasakė aktorius. Baptista. Taip, toks jo vardas. „Ar ir jį aš
iukūriau?“ - paklausė savęs Fenolijas. Nesvarbu. Niekas kitas geriau
neišmano apie kaukes už Baptistą, gal dėl to, kad jo veidas nusėtas
raupsų randais. Ne vienas aktorius turėjo jo iš odos pagamintą besi­
juokiančią ar verkiančią kaukę.
- Taip, bet dainose jis gana tiksliai aprašytas. - Į Fenoliją įsmigo
tiriančios Suodžių Paukščio akys.
- Tiesa! - Baptista pašoko. Pridėjo ranką prie nuskurusio diržo, tarsi
ten būtų prisegtas kardas, ir apsidairė lyg ieškodamas priešo. - Jis esąs
aukštas. Tai nenuostabu. Taip dažnai sakoma apie didvyrius. - Baptista
ėltlė vaikštinėti pasistiebęs ant pirštų galiukų. - Jo plaukai, - aktorius
persibraukė per galvą, - tamsūs, tamsūs it kurmio kailis, jei tikėsime
dainomis. Tai neįprasta. Daugelio didvyrių plaukai gelsvi, juos tokius
(llvaizduojame. Nieko nežinome apie jo kilmę, tačiau tikrai, - Baptista
nutaisė prakilnią veido išraišką, - jo gyslomis teka gryniausias kuni-
gttlkščių kraujas. Antraip ar būtų toks kilnus ir drąsus?
- Klaida! - pertraukė Fenolijas. - Kėkštas yra žmogus iš liaudies.
Koks gi jis būtų plėšikas, jei būtų gimęs pilyje?

125
 - Čia kalba poetas! - Baptista suvaidino, kad tą kilnumą nusibrau­
kė nuo kaktos ranka. Vyrai susijuokė. - Aptarkime veidą po kauke. -
Baptista palietė pirštais savo subjaurotą veidą. - Žinoma, jis gražus ir
kilnus - ir blyškus kaip dramblio kaulas! Dainose apie tai nekalbama,
bet mes visi žinome, kad tokia veido spalva būtina didvyriui. Atleis­
kite, Jūsų Prakilnybe! - pridūrė jis ir pašaipiai nusilenkė Juodajam
Princui.
- O, prašom, prašom, aš neprieštarauju, - atsakė tas, nekeisdamas
veido išraiškos.
- Nepamiršk rando! - tarė Suodžių Paukštis. - Randas ant kai­
riosios rankos, ten, kur jį sukandžiojo šunys. Kiekvienoje dainoje jis
minimas. Nagi, paraitokit rankoves. Pažiūrėkim, gal Kėkštas sėdi tarp
mūsų? - Ragindamas vyrus apsidairė, bet tik Stipruolis juokdamasis
užraitojo rankovę. Kiti tylėjo.
Princas atmetė atgal ilgus plaukus. Prie diržo buvo prisisegęs tris
peilius. Klajojantiems artistams buvo draudžiama nešiotis ginklus,
netgi tam, kurį jie vadino savo karaliumi, bet kodėl jie turėtų laikytis
įstatymų, kurie jų negina? Jis pataiko net upėtakiui į akį, buvo sako­
ma apie Princo peilių svaidymo meną. Lygiai taip, kaip kitados parašė
Fenolijas.
- Kad ir kaip atrodo tasai, kuris mano dainas paverčia tikrove,
geriu į jo sveikatą. Tegu Žalčiagalvis sau ieško mano apdainuotojo
vyro. Niekuomet jo nesuras! - Fenolijas pakėlė taurę. Jautėsi pakiliai,
it apsvaigęs, ir tikrai ne nuo apgailėtino gėralo. „Na prašau, Fenoli-
jau, - pagalvojo jis. - Tu tik ką nors užrašai, ir tai jau nutinka! Net be
skaitovo..."
Bet Stipruolis pakilią nuotaiką sugadino.
- Tiesą sakant, Rašalo Audėjau, man nesinori džiūgauti, - sudude­
no jis. - Girdėjau, kad Žalčiagalvis pradėjo mokėti sidabru už liežuvį
kiekvieno klajojančio muzikanto, kuris tik dainuoja pašaipias dainas
apie jį. Esą jau turi nemažai jų surinkęs.
- Liežuvį? - Fenolijas nejučia siektelėjo savojo. - Negi mano dai­
nos ir ten patenka?

126
 Jam niekas neatsakė. Vyrai tylėjo. Iš palapinės jiems už nugarų
nklido moters niūniavimas - lopšinė, tokia taiki ir saldi, tarsi iš kito
pasaulio, kokį galima tik susapnuoti.
- Vis kartoju savo margiesiems valdiniams: nerenkite pasirodymų
netoli Nakties pilies! - Princas švystelėjo lokiui į nasrus gabalėlį riebalais
varvančios mėsos, nuvalė į kelnes peilį ir vėl užsikišo už diržo. - Sakau
jums, kad Žalčiagalviui esam tik varnų lesalas, kranklių duona! Bet nuo
tttda, kai Lašininis mieliau verkia nei juokiasi, visų kišenės ir pilvai tušti.
Todėl ten ir traukia. Kitoje miško pusėje - daugybė turtingų pirklių.
Po galais. Fenolijas pasitrynė skaudamus kelius. Kur pradingo jo
gera nuotaika? Išnyko lyg sumindytos gėlės aromatas. Nusiminęs Fe­
nolijas dar gurkštelėjo midaus. Prie jo vėl prisiartino vaikai, maldavo
pasekti istoriją, bet Fenolijas juos pavarė. Tiesiog nieko negalėjo sugal­
voti, nes buvo prastai nusiteikęs.
- Dar kai kas, - tarė Princas. - Stipruolis šiandien miške sučiupo
mergaitę ir berniuką. Jiedu papasakojo keistą istoriją: esą Basta, Ožia­
ragio peiliažmogis, gali būti grįžęs arba tuoj grįš, o jie esą čia tam, kad
perspėtų dėl to seną mano draugą - Dulkėtąjį Pirštą. Tikriausiai esi
apie jį girdėjęs?
- Mmmmhm. - Fenolijas iš nuostabos vėl paspringo midumi. -
Dulkėtasis Pirštas? Taip, tikrai, tasai ugnies rijikas.
- Geriausias iš visų, kokių tik yra buvę. - Princas žvilgtelėjo į Suo­
džių Paukštį, bet šis kaip tik rodė barzdaskučiui supūliavusį dantį. - Jis
buvo laikomas žuvusiu, - kiek tyliau tarė Princas. - Daugiau nei de­
šimt metų apie jį niekas nieko negirdėjo. Buvo pasakojama tūkstančiai
Istorijų apie tai, kaip ir kur jis žuvo, laimė, regis, jos visos išgalvotos.
Bet mergaitė su berniuku ieško ne tik Dulkėtojo Piršto. Mergaitė klau-
ulnėjo ir apie seną vyrą, poetą, kurio veidas it vėžlio. Gal apie tave?
Fenolijas galvoje nerado nė vieno žodžio, tinkamo atsakymui.
Princas suėmė jo ranką ir privertė atsistoti.
- Eime! - tarė jis, o jiems už nugarų urgzdamas atsistojo lokys. -
Abu vaikai buvo išbadėję, pasakojo kažką apie tai, kad buvo giliai Miš­
ke be kelio ir takelio. Moterys kaip tik juos valgydina.

127
 Mergaitė ir berniukas... Dulkėtasis Pirštas... Fenolijo mintys skrie­
jo viena paskui kitą, deja, jo galvoje po dviejų taurių midaus nebuvo
visiškai skaidru...
Po liepa stovyklos pakraštyje žolėje buvo susėdę apie du tuzinus
vaikų. Dvi moterys jiems dalijo sriubą. Vaikai godžiai srėbė skaidrų
skystimą iš medinių dubenų, suspaustų purvinuose delnuose.
- Tik pažvelk, kiek daug jų vėl prisirinko! - sukuždėjo Princas Fe­
nolijui. - Mes visi mirsim iš bado dėl tų gailiaširdžių moterų.
Fenolijas tik linktelėjo, nužvelgdamas liesus veidus. Žinojo, kaip
dažnai pats Princas surinkdavo alkanus vaikus. Jei tik nepasirody­
davo pernelyg kvaili ir sugebėdavo žongliruoti, stovėti ant galvos ar
išmokdavo dar kokį triuką, kuris sukeldavo žmonėms šypseną ir iš­
viliodavo porą monetų iš kišenės, margoji liaudis juos priimdavo,
leisdavo keliauti drauge iš vienos turgaus aikštės į kitą, iš miestelio
į miestelį.
- Štai tiedu. - Princas mostelėjo į dvi galvas, itin žemai palinkusias
prie dubenėlių. Kai Fenolijas prisiartino prie jų, mergaitė pakėlė galvą,
tarsi jis būtų šūktelėjęs jos vardą. Lyg netikėdama savo akimis įsispok­
sojo į jį ir... nuleido šaukštą.
Megė.
Fenolijas žvelgė jai į akis toks sutrikęs, kad ji net šyptelėjo. Taip, tai
tikrai Megė. Tą šypseną Fenolijas labai gerai prisimena, nors tuomet,
Ožiaragio namuose, nebuvo daug progų šypsotis.
Mergaitė akimoju pašoko, prasibrovė pro kitus vaikus ir apsivijo
rankomis Fenolijo kaklą.
- Ak, aš žinojau, kad tu dar čia! - ištarė nei tai verkdama, nei
tai juokdamasi. - Bet ar būtinai tavo istorijoje reikėjo vilkų? O dar
slogučiai ir tie raudonkepuriai... Jie apmėtė Faridą akmenimis,
graibė mums veidus ilgais nagais. Laimė, Faridui pavyko įkurti
ugnį, bet...
Fenolijas išsižiojo ir vėl bejėgiškai užsičiaupė. Jo galvoje sukosi
šimtai klausimų. Kaip ji čia pateko? Kas nutiko Dulkėtajam Pirštui?
Kur Megės tėvas? Ir kaip Ožiaragis? Ar jis negyvas? Ar jų planas su­

128
veikė? Jei taip, tai kodėl Basta dar gyvas? Klausimai vijo vienas kitą it
dūzgiantys vabzdžiai, ir Fenolijas nedrįso užduoti nė vieno iš jų, kol
Juodasis Princas stovi greta ir nepaleidžia jo iš akių.
- Matau, tu juodu pažįsti, - pareiškė Princas.
Fenolijas tik linktelėjo. Iš kur jis pažįsta berniuką, sėdintį šalia Me-
gčs? Gal matė jį su Dulkėtuoju Pirštu tą įsimintiną dieną, kai pirmą
kartą stovėjo priešais savo paties kūrinį?
- Ėėėė... jiedu... mano giminaičiai, - pralemeno Fenolijas. Koks
varganas istorijų kūrėjo melas!
Princo akys tiesiog kibirkščiavo pašaipa.
- Giminaičiai... taigi, taigi. Turiu pripažinti, į tave nelabai panašūs.
Megė paleido Fenolijo kaklą ir pažvelgė į Princą.
- Mege, ar galiu tau pristatyti? - tarė Fenolijas. - Juodasis Princas.
Princas šypsodamasis nusilenkė mergaitei.
- Juodasis Princas! Taip. - Megė pakartojo jo vardą kone pagar­
biai. - O tai jo lokys! Faridai, eikš čia. Tik pažiūrėk!
Žinoma, Faridas. Dabar Fenolijas prisiminė. Megė dažnai apie jį pa-
lakodavo. Paskubomis išsriaubęs viralo likučius, berniukas atsistojo.
Prisiartino per saugų atstumą nuo lokio ir sustojo už Megės.
- Ji būtinai norėjo vykti kartu! - tarė jis ir persibraukė ranka per
taukuotas lūpas. - Tikrai! Nenorėjau jos vestis čia, bet ji užsispyrusi it
kupranugaris.
Megė tikrai norėjo atrėžti ką nors nelabai draugiško, bet Fenolijas
uždėjo jai ranką ant peties.
- Mano mielas berniuk, - tarė jis. - Tu net negali įsivaizduoti, koks
ak laimingas dėl to, kad Megė čia! Beveik galima sakyti, kad ji vienin­
telė, ko man dar šiame pasaulyje trūko iki visiškos laimės!
Fenolijas skubiai atsisveikino su Princu ir paragino Mėgę ir Faridą
eiti su juo.
- Eime, - sukuždėjo jis, braudamasis pro palapines. - Mums reikia
daug ką apšnekėti, be galo daug ką, bet tai geriau daryti mano kam­
barėlyje, kur nesiklausys svetimos ausys. Jau ir taip labai vėlu, o vartų
nargybinis tik iki vidurnakčio įleis mus į miestą.

129
 Megė sutrikusi linktelėjo ir didelėmis akimis žvelgė į bruzde­
sį aplink, tačiau Faridas šiurkščiai išlaisvino savo ranką iš Fenolijo
gniaužtų.
- Ne, aš neisiu kartu. Man reikia ieškoti Dulkėtojo Piršto!
Fenolijas nustebęs pažvelgė į jį. Negi tai tikrai tiesa? Dulkėtasis
Pirštas...
- Taip, jis grįžo, - tarė Megė. - Moterys sakė, kad Faridas galėtų jį
rasti pas tą klajojančią dainininkę, su kuria jis anksčiau draugavo. Ten,
kalvose, ji turi sodybą.
- Klajojanti dainininkė? - Fenolijas pažvelgė į tą pusę, kur Megė
rodė pirštu. Kalvos tebuvo matyti juodi kontūrai mėnulio nušviestoje
naktyje. Žinoma, Roksana! Jis prisiminė. Ar ji tikrai tokia nuostabi,
kaip jis aprašė?
Berniukas nekantraudamas pasisupo ant kojų pirštų.
- Turiu eiti, - tarė jis Megei. - Kur galėsiu tave rasti?
- Batsiuvių ir balnių skersgatvyje, - vietoj Megės atsakė Fenoli­
jas. - Tiesiog paklausk, kur Minervos namas.
Faridas linktelėjo, bet tebežiūrėjo į Mėgę.
- Ne itin gera mintis - naktį leistis į kelią, - pasakė Fenolijas, nors
ir jautė, kad berniukas nepaisys jo patarimo. - Keliuose čia nelabai
saugu. Ypač naktį. Plėšikai, klajūnai...
- Moku apsiginti. - Faridas iš už diržo išsitraukė peilį. - Saugok
save. - Jis spustelėjo Megei ranką, tada staiga apsisuko ir dingo tarp
klajojančių artistų. Fenolijui neprasprūdo pro akis, kad Megė dar ke­
letą kartų atsigręžė pasižiūrėti, kur jis.
- O dangau, vargšas berniukas, - sumurmėjo Fenolijas, nuvijęs
dar kelis vaikus, kurie vėl pradėjo kaulyti istorijų. - Jis tave įsimylė­
jęs, ar ne?
- Baik! - Megė paleido jo ranką, bet vis dėlto Fenolijas privertė ją
nusišypsoti.
- Gerai jau, neprasitarsiu! Ar tavo tėtis žino, kad tu čia?
Nereikėjo klausti. Iškart matyti, kad Mėgę kamuoja sąžinė.

130
 - Ojė! Na gerai, visa tai papasakosi. Kaip čia patekai, ką reiškia tos
kalbos apie Bastą ir Dulkėtąjį Pirštą, viską viską! Tu taip išaugai! O gal
u£ susitraukiau? Dieve, Mege, kaip aš džiaugiuosi, kad tu čia! Dabar
mes tas istorijas vėl suvaldysim. Su mano žodžiais ir tavo balsu...
- Suvaldysim? Ką turi galvoje? - Megė nepatikliai pažvelgė į Fe­
noliją. Kaip tik taip žiūrėdavo į jį tada, kai jiedu buvo Ožiaragio ka­
liniai, - suraukusi kaktą, o žvilgsnis toks tiesus, lyg galėtų pažvelgti
Žmogui į širdį. Bet čia netinkama vieta pasiaiškinimams.
- Vėliau! - sukuždėjo Fenolijas ir paragino ją eiti toliau.
 Nepažįstami garsai svetimoje naktyje

Pasaulis toks tylus,

O tamsos apsiaustas
Toks artimas, jaukus!
Lyg tyli kamarėlė,
Kur dienos rūpestėlius
Paliksit ir užmiršit.

M a tija s K lau diju sy „Vakaro d a in a "*

ai vėliau Megė bandė prisiminti, kaip atėjo iki Fenolijo kambarė­

K lio, galvoje iškilo tik keletas išskydusių vaizdų: sargybinis niūriu
veidu, atkišęs jiems ietį, o paskui, kai atpažino Fenoliją, vis dėlto pra­
leidęs, tamsūs skersgatviai, kuriais jie ėjo paskui berniuką su deglu,
tada statūs laiptai, vedantys palei pilką namo sieną, girgždantys po ko­
jomis. Megei iš nuovargio svaigo galva, kai kopė paskui Fenoliją laip­
tais aukštyn, jis net keletą kartų susirūpinęs siektelėjo jos rankos.
- Manyčiau, geriau rytoj pasipasakosim, ką patyrėm nuo tada, kai
matėmės paskutinį kartą, - tarė jis, stumtelėjęs Mėgę į savo kambarėlį.
- Paprašysiu Minervos atnešti tau šiaudų čiužinį, bet šiąnakt miegosi
mano lovoje. Trys dienos ir naktys Miške be kelio ir takelio. Mirtis ir
rašalas, aš tikriausiai būčiau iš baimės galą gavęs!
- Juk Faridas turėjo peilį, - sumurmėjo Megė. Tas peilis ją tikrai
ramino, kai naktimis miegodavo medžių viršūnėse, o iš apačios sklis­
davo čežėjimas ir urzgimas. Faridas nuolat laikė peilį po ranka. - O kai
jam vaidendavosi dvasios, - mieguistai pasakojo Megė, kol Fenolijas
žiebė lempą, - jis sukurdavo ugnį.

* Matthias Claudius, „Abendlied“.

132
 - Dvasios? Šiame pasaulyje nėra dvasių, bent jau aš tokių nesukū-
rlau. O kuo mitote visas tas dienas?
Megė nutipeno prie lovos. Ji labai viliojo, nors tebuvo paprastas
ilaudų maišas ir keletas šiurkščių austinių antklodžių.
- Uogomis, - sumurmėjo ji, - valgėme daug uogų, duonos, kurią
pasiėmėme iš Elinoros virtuvės, ir kiškį, kurį sumedžiojo Faridas.
- Oi vargeli. - Fenolijas liūdnai papurtė galvą. Iš tiesų buvo gera vėl
matyti jo raukšlėtą veidą, bet dabar Megė tenorėjo miegoti. Nusispy­
rė batus, palindo po šiurkščia antklode ir ištiesė geliančias kojas. - Ir
kaip tau į galvą šovė beprotiška mintis įskaityti judu į Mišką be kelio
Ir takelio? Kodėl ne čia? Juk Dulkėtasis Pirštas tikrai turėjo papasakoti
berniukui ką nors apie šį pasaulį.
- Orfėjo žodžiai. - Megė nusižiovavo. - Mes juk turėjom tik Orfėjo
žodžius, ir Dulkėtąjį Pirštą jis įskaitė į mišką.
- Aišku, panašu į jį. - Megė pajuto, kaip Fenolijas užtraukia jai
antklodę iki smakro. - Geriau dabar tavęs neklausinėsiu, apie kokį
Orfėją kalbi. Rytoj pasikalbėsim. Labos nakties. Ir sveika atvykusi į
mano pasaulį!
Megė vargais negalais pramerkė akis.
- O kur tu miegosi?
- O, nesirūpink. Apačioje, pas Minervą, kasnakt į lovą įlenda pora
giminaičių, daugiau netelpa. Patikėk, prie nepatogumų greitai pri­
prantama. Tikiuosi, jos vyras neknarkia taip garsiai, kaip sakosi.
Ir tada Fenolijas uždarė duris, Megė dar girdėjo, kaip jis tyliai keik­
damasis ropščiasi stačiais mediniais laiptais žemyn. Viršuje sijomis
lakstė pelės (Megė tikėjosi, kad ten tik pelės), o pro vienintelį langą
aidėjo sargybinių balsai nuo netolimais esančios miesto sienos. Megė
užsimerkė. Kojas skaudėjo, ausyse tebeskambėjo klajojančių muzi­
kantų dainos. „Juodasis Princas, - pagalvojo ji, - aš mačiau Juodąjį
Princą... ir Ombros miesto vartus... ir girdėjau, kaip kuždasi medžiai
Miške be kelio ir takelio." Jei tik galėtų papasakoti apie visa tai Resei
arba Elinorai... Arba Mo. Bet jis tai tikrai niekada nebenorės girdėti nė
žodžio apie Rašalo pasaulį.

133
 Megė pasitrynė nuvargusias akis. Virš lovos tarp lubų sijų kabojo
fėjų lizdai, visai taip, kaip visada svajojo Fenolijas, tačiau už tamsių
landų niekas nekrutėjo. Fenolijo palėpė buvo šiek tiek didesnė už tą
kambarį, kuriame jiedu su Mege kalėjo būdami Ožiaragio kaliniai.
Be lovos, kurią senukas taip kilniai užleido Megei, čia dar buvo me­
dinė skrynia, suolas ir rašomasis pultas iš tamsaus medžio, raižytas,
blizgantis. Jis netiko prie kitų baldų - negrabiai ištašyto suolo, pa­
prastos skrynios. Atrodė, jis užklydo čion iš visai kitokios istorijos,
kaip ir Megė. Ant jo stovėjo molinis ąsotis su pundeliu plunksnų, dvi
rašalinės...
Fenolijas atrodė laimingas, tikrai.
Megė persibraukė ranka per nuvargusį veidą. Resės jai pasiūta su­
knelė tebekvepėjo mama. Ir Mišku be kelio ir takelio. Megė kyštelėjo
ranką į odinį kapšelį, kurį miške buvo du kartus pametusi, ir išsitraukė
Mo padovanotą bloknotą. Marmurą imituojančiame viršelyje mainė­
si dvi spalvos - nakties mėlynė su povo žaluma, Mo mylimiausios.
Svetimose vietose yra gerai turėti savo knygų. Mo taip dažnai jai šitai
kartodavo, bet ar turėjo omenyje ir tokias vietas kaip ši? Antrąją naktį
miške, kai Faridas išėjo medžioti kiškio, Megė bandė skaityti knygą,
pasiimtą iš namų. Neįveikė nė puslapio, ir galiausiai teko knygą pa­
miršti, palikti ją prie upelio, virš kurio sukosi spiečiai fėjų. Gal pačiam
pakliuvus į istoriją jų alkis sumąžta? O gal Megė paprasčiausiai buvo
išsekusi? „Bent jau turėčiau užrašyti, kas iki šiol nutiko, - pagalvojo
ji ir dar kartą paglostė bloknoto viršelį, bet nuovargis it vata slūgsojo
galvoje ir sąnariuose. - Rytoj, - pagalvojo Megė. - Ir dar rytoj pasa­
kysiu Fenolijui, kad turės įrašyti mane atgal į mano pasaulį. Pamačiau
fėjas, netgi ugninius elfus, Mišką be kelio ir takelio ir Ombrą. Taip.
Juk jam tereikės poros dienų reikiamiems žodžiams surasti../4Viena­
me fėjų lizde virš Megės galvos kažkas sučežėjo, bet pro angą neišlindo
joks melsvas veidelis.
Kambarėlyje buvo vėsu, ir viskas svetima, taip svetima. Megė buvo
pripratusi būti svetimose vietose. Juk Mo visada ją imdavo kartu, kai
turėdavo keliauti pas susirgusias knygas. Bet vienu ji kiekvienoje iš tų

134
vietų galėdavo pasikliauti: kad Mo bus šalia. Visada. Megė priglaudė
ikruostą prie šiurkščios antklodės. Ji ilgėjosi mamos, Elinoros ir Dari­
jaus, bet labiausiai ilgėjosi Mo, tas jausmas jai tarsi širdį draskė. Meilė
Ir graužianti sąžinė - nekoks mišinys. O, kad jis būtų vykęs kartu! Pa­
rodė jai tiek daug jų pasaulio, kaip mielai dabar ji jam parodytų šį...
Megė žinojo, kad šis pasaulis Mo būtų patikęs: ugniniai elfai, kuždan­
tys medžiai ir klajojančių artistų stovykla...
O, kaip ji ilgėjosi Mo...
O kaipgi Fenolijas? Ar jis nieko nesiilgi? Negi jis visai nesiilgi namų,
kaimo, kuriame gyveno? Savo vaikų, draugų, kaimynų? Kas nutiko jo
Vaikaičiams, su kuriais Megė taip dažnai siausdavo jo namuose? „Ry­
toj tau viską parodysiu! - sukuždėjo jis Megei, kai jie skubėjo pas­
kui berniuką, nešantį apanglėjusį deglą, ir Fenolijo balsas skambėjo
ildidžiai lyg kunigaikščio, kuris savo svečiui žada kitą dieną parodyti
lavo kunigaikštystę. - Naktimis sargybiniams nepatinka, jei slampinė-
ji gatvėmis", - pridūrė jis, ir iš tiesų - buvo labai tylu tarp arti susta­
tytų namų, kurie taip priminė Ožiaragio kaimą, kad Megė net nebūtų
nustebusi, jei būtų pamačiusi kur nors už kampo į sieną atsirėmusį
juodašvarkį su šautuvu rankoje. Bet jie sutiko tik porą kiaulių, kurios
kriuksėdamos blaškėsi po aukštyn stačiai kylančias gatveles, ir skar­
maluotą vyrą, kuris tarp namų kuopė atliekas ir krovė į ratelius. „Prie
kvapo pamažu priprasi! - sukuždėjo Fenolijas, kai Megė užsispaudė
ranka nosį. - Džiaukis, kad aš gyvenu ne pas dažų gamintoją ar ana
ton, pas kailiadirbį. Prie jų kvapų netgi aš nepripratau." Ne, Fenolijas
nieko nepasiilgsta, Megė tuo buvo tikra. Ir kodėl turėtų? Tai jo pasau-
Hft, gimęs iš jo galvos, jam artimas kaip jo paties mintys.
Megė įsiklausė į naktį. Be pelių krebždėjimo, buvo ir dar kažkoks
garsas - tylus knarkimas. Regis, jis sklido nuo rašomojo pulto. Megė
nusiklojo ir atsargiai prisiartino prie jo. Šalia ąsočio su plunksno­
mis miegojo stiklo žmogelis, galvą pasidėjęs ant mažutės pagalvėlės.
Perregimos jo galūnės buvo aptaškytos rašalu. Veikiausiai smailino
plunksnas, nardino jas į pilvotas rašalines, barstė smėlį ant drėgno
Nialo... visai taip, kaip seniai norėjo Fenolijas. O fėjų lizdai virš lo­

135
vos, ar jie tikrai atneša laimę ir gražius sapnus? Megei pasirodė, kad
ant rašomojo pulto pastebėjo truputį fėjų dulkių. Susimąsčiusi per­
braukė per jas pirštu, apžiūrėjo blizgančias dulkeles, prilipusias prie
pirštų galiukų, ir persibraukė pirštu per kaktą. Ar fėjų dulkės padės
nuo namų ilgesio?
Taip, ji vis dar ilgėjosi namų. Aplinkui buvo labai gražu, bet Megė
vis prisimindavo Elinoros namą, Mo dirbtuvę... Na ir kvaila ta jos šir­
dis. Negi kaskart stipriau neplakdavo, kai Resė pasakodavo apie Rašalo
pasaulį? O dabar, kai Megė čia, kai ji tikrai čia, regis, širdis nebežino,
ką jausti. „Nes čia nėra jų!“ - kuždėjo kažkas joje, tarsi širdis norėtų
pasiteisinti. Jų nė vieno čia nėra.
Jei bent Faridas būtų pasilikęs su ja...
Kaip Megė pavydėjo, kad jam pavyko išsprukti iš vieno pasaulio
į kitą, tarsi kitus marškinius apsivilkti. Vienintelis jausmas, kurį jis,
regis, jautė, tai tik Dulkėtojo Piršto randuoto veido ilgesys.
Megė priėjo prie lango. Jis buvo uždengtas audinio atraiža. Megė
atitraukė ją ir žvilgtelėjo žemyn į siaurą gatvelę. Skarmaluotasis vyras
kaip tik stūmė ja savo šiukšlių vežimaitį. Vos neužstrigo tarp namų
su tuo sunkiu dvokiančiu kroviniu. Name priešais beveik visi langai
buvo tamsūs, tik viename degė žvakė, naktyje sklido kūdikio verks­
mas. Stogas glaudėsi prie stogo kaip eglės kankorėžio žvynai, o virš jų
žvaigždėtame danguje kilo tamsūs pilies mūrai ir bokštai.
Lašininio pilis. Resė ją gerai nupasakojo. Blyškus mėnulis kybojo
virš pilkų dantytų mūrų, aptaisydamas kuorus ir sargybinius, kurie
vaikštinėjo ant sienos pirmyn ir atgal, sidabru. Regis, tai buvo tas pats
mėnulis, kuris kildavo ir leisdavosi virš kalnų už Elinoros namo. „Ry­
toj kunigaikštis rengia šventę savo netikėliui vaikaičiui, - sakė Feno­
lijas Megei, - ir man reikia nunešti į pilį naują dainą. Pasiimsiu tave
drauge, tik reikia parūpinti švarią suknelę. Minerva turi tris dukras,
atsiras ir tau kokia suknelė.w
Megė dar kartą žvilgtelėjo į miegantį stiklo žmogelį ir grįžo į lovą
po fėjų lizdais. „Po šventės, - galvojo ji, traukdama per galvą purviną
suknelę ir lįsdama po šiurkščia antklode, - iškart po šventės paprašy-

136
i|u Fenolijo įrašyti mane atgal, namo,“ Užsimerkusi Megė vėl išvydo
spiečius, kokie supo ją žalioje Miško be kelio ir takelio prieblan­
doje, jos pešiojo už plaukų, kol Faridas nuvijo svaidydamas į jas eglių
kankorėžius. Girdėjo kuždantis medžius - tokiais balsais, kurie atrodė
f Iiuį lyg iš žemės, lyg iš oro. Prisiminė žvynuotus veidus, kuriuos išvy­
do tamsiame tvenkinio vandenyje, Juodąjį Princą ir jo lokį...
Po lova sukrebždėjo, ir kažkas užropojo Megei ant rankos. Mie­
guista nusibraukė tą padarą. „Gal Mo nelabai įtūžęs", - dar pagalvojo
Ir užmigo. Sapnavo Elinoros sodą. O gal tai buvo Miškas be kelio ir
Ūkelio?
 Tik vienas pameluotas dalykas

Tai buvo antklodė, bet iš tiesų tai buvo glėbys berniu­

ko, jį apglėbusio ir šildančio.

D ž e ris Spinelis, „M a n ia k a s M agis

aridas greitai suprato, kad Fenolijas buvo teisus. Kvaila tiesiog vi­
F durnaktį iškeliauti nežinia kur. Nors jo iš tamsos neužpuolė joks
plėšikas, net ir jokia lapė per kelią neperbėgo lipant į mėnulio nušviestą
kalvą, kurią jam parodė klajojantys artistai, bet kaip suprasti, kurios iš
vargingų sodybų tarp medžių jam reikia? Visos atrodė vienodos - na­
mas iš pilkų akmenų, nedidukė trobelė, apsupta alyvmedžių, šulinys,
kartais aptvaras gyvuliams, keli siauri laukeliai. Sodybose buvo ramu.
Jų gyventojai miegojo, nuilsę nuo darbų, ir sulig kiekviena praeinama
tvora ar vartais Farido viltis seko. Staiga pasijuto vienišas šiame sveti­
mame pasaulyje, pirmą kartą pasijuto vienišas, ir jau ketino susiriesti
po medžiu miegoti, kai staiga pamatė ugnį.
Ji liepsnojo aukštai virš skardžio, raudona it kinrožių žiedai, ku­
rie prasiskleidžia ir jau pražysdami vysta. Faridas paspartino žingsnį,
užskubėjo ant skardžio, nenuleisdamas akių nuo tos vietos, kur matė
ugninę gėlę. Dulkėtasis Pirštas! Tarp medžių vėl plykstelėjo, šįkart sie­
ros geltonio spalva, švytinčia it saulė. Ten turi būti jis! Kas gi daugiau
galėtų nakčia šokdinti liepsną?
Faridas pasileido greičiau, taip greitai, kad tuoj pritrūko kvapo. Su­
rado kelią, vedantį aukštyn ant kalvos pro neseniai nupjautų medžių
kelmus. Kelias buvo akmenuotas ir šlapias nuo rasos, bet basoms Fa­
rido kojoms patiko, kad nebereikia bėgti per dygius čiobrelius. Štai,

* Jerry Spinelli, „Maniac Magee“.

138
dar viena raudona gėlė tamsoje. Virš Farido tamsoje išniro namas. Už
Jo kalva dar statėjo, pakopomis aukštyn kilo laukeliai, apsupti vienas
ant kito sukrautų akmenų. Namas buvo toks pat varganas ir paprastas
kaip ir kiti šiose apylinkėse. Kelias baigėsi prie paprastučių vartų ir
tvoros iš plokščių akmenų, siekiančios Faridui krūtinę. Kai berniukas
stabtelėjo prie vartų, šnypšdama ir plakdama sparnais jį užpuolė žąsis,
bet Faridas nekreipė į ją dėmesio. Jis rado tą, kurio ieškojo.
Dulkėtasis Pirštas stovėjo kieme ir ore žydino ugnines gėles. Jos
prasiskleisdavo jam spragtelėjus pirštais, skleidė ugninius žiedlapius,
Vyto, leido ugninio aukso stiebus ir iš naujo pražysdavo. Ugnis, regis,
radosi iš nieko, Dulkėtasis Pirštas pašaukdavo ją rankomis ar balsu,
{kurdavo ją tik savo alsavimu - čia nereikėjo nei deglų, nei butelio
ftU skysčiu, kurį pildavosi į burną, - nieko, ką Dulkėtasis Pirštas nau­
dodavo aname pasaulyje, Faridas čia nepastebėjo. Dulkėtasis Pirštas
tiesiog stovėjo ir padeginėjo naktį. Apie jį skleidėsi vis nauji žiedai,
besisukantys pašėlusio šokio žingsniu, spjaudė jam po kojomis žie­
žirbas tarsi auksines sėklas, kol galiausiai Dulkėtasis Pirštas atsidūrė
Ugnies jūroje.
Faridui gana dažnai teko stebėti, koks taikus būdavo Dulkėtojo
Piršto veidas jam žaidžiant su ugnimi, bet dar niekuomet nematė jo
tokio laimingo. Tiesiog laimingo... Žąsis tebegageno, bet Dulkėtasis
Pirštas, regis, jos negirdėjo. Tik Faridui atvėrus vartus žąsis taip garsiai
sukleketavo, kad Dulkėtasis Pirštas atsigręžė - o ugniniai žiedai užge­
so, tarsi naktis būtų sutraiškiusi juos juodais pirštais, lygiai taip užgeso
ir džiaugsmas Dulkėtojo Piršto veide.
Ties namo durimis pakilo moteris, veikiausiai sėdėjo ant slenksčio.
Ten buvo ir berniukas, Faridas jį tik dabar pastebėjo. Sekė jį žvilgsniu,
einantį per kiemą. Dulkėtasis Pirštas vis dar nesijudino. Tik žvelgė į
Faridą, kol po kojomis užgeso žiežirbos ir teliko raudonas žioravimas.
Faridas ieškojo prielankumo pažįstamame veide, bent šypsenos
užuominos, bet tematė tik sutrikimą. Galiausiai narsa Faridą apleido
Ir jis sustojo, o širdis krūtinėje virpėjo taip, tarsi kęstų šaltį.
- Faridai?

139
 Dulkėtasis Pirštas prisiartino. Paskui jį atsekė moteris, ji buvo labai
graži, bet Faridas į ją nežiūrėjo. Dulkėtasis Pirštas vilkėjo drabužius,
kuriuos turėjo ir aname pasaulyje, bet niekad nebuvo apsivilkęs. Juoda
ir raudona... Faridas nedrįso pakelti į jį akių, stabtelėjo per žingsnį.
Stovėjo nunarinęs galvą ir spoksojo į savo kojų pirštus. Gal Dulkėtasis
Pirštas nė neketino imti jo drauge. Gal jis susitarė su tuo Sūriagalviu,
kad neskaitytų paskutinių sakinių, ir dabar niršta, kad Faridas vis dėl­
to atsekė iš pasakos, iš vieno pasaulio į kitą... Ar jam trenks? Dulkė­
tasis Pirštas niekuomet jo nemušė (na, tiesa, kartą vos nesudavė, kai
Faridas neapsižiūrėjęs padegė Gvino uodegą).
- Ir kaip galėjau manyti, kad kas nors sukliudys tau sekti paskui
mane? - Faridas pajuto, kaip Dulkėtasis Pirštas pridėjo ranką jam po
smakru, o kai pakėlė į jį akis, pagaliau išvydo jo veide tai, ko tikėjo­
si: džiaugsmą. - Kur tu buvai? Tuziną kartų tave šaukiau, ieškojau...
Ugniniai elfai mane veikiausiai palaikė pamišusiu! - Su kokiu susirū­
pinimu Dulkėtasis Pirštas nužvelgė berniuko veidą, tarsi tikrintų, ar
jame niekas nepasikeitė. Kaip gera jausti jo rūpestį... Faridas ko nešo­
ko iš laimės, kaip ką tik šoko ugnis Dulkėtajam Pirštui.
- Na, regis, atrodai kaip visuomet! - galiausiai pareiškė Dulkėtasis
Pirštas. - Rudas liesas velnio spirgas. Bet palauk, tu toks tylus! Negi
tai tau kainavo balsą?
Faridas nusišypsojo.
- Ne, viskas gerai! - tarė jis paskubomis žvilgtelėjęs į moterį, kuri
vis dar tebestovėjo už Dulkėtojo Piršto. - Bet mane čia atgabeno ne
Sūriagalvis. Jis tiesiog nustojo skaityti, kai tu persikėlei! Mane įskaitė
Megė, su Orfėjo žodžiais.
- Megė? Stebuklingojo Liežuvio dukra?
- Taip! Bet kaip tu? Ar viskas gerai?
Dulkėtojo Piršto veidą iškreipė pašaipi šypsena, kurią Faridas taip
gerai pažinojo.
- Na, kaip matai, randai neišnyko. Bet naujų nuostolių nepatyriau,
jei tai turi galvoje. - Jis apsisuko ir pažvelgė į moterį tokiu žvilgsniu,
koks Faridui visai nepatiko.

140
 Jos plaukai buvo juodi, o akys tamsios kaip Farido. Ji tikrai buvo
labai graži, nors ir sena, na, bent jau už jį gerokai vyresnė - bet Fari-
iltii ji nepatiko. Nepatiko nei moteris, nei berniukas. Juk Faridas sekė
Dulkėtajam Pirštui iš paskos į jo pasaulį ne tam, kad dalintųsi jį su
kuo nors kitu.
Moteris priėjo prie Dulkėtojo Piršto ir apkabino jį per pečius.
- Kas jis? - paklausė ji ir nužvelgė Faridą taip pat niekinamai, kaip
jis žvelgė į ją. - Viena iš daugelio tavo paslapčių? Sūnus, apie kurį aš
nieko nežinau?
Faridas pajuto, kaip jam į galvą plūstelėjo kraujas. Dulkėtojo Piršto
Sūnus. Ta mintis jam patiko. Vogčiomis žvilgtelėjo į nepažįstamą ber­
niuką. O kas jo tėvas?
- Mano sūnus? - Dulkėtasis Pirštas švelniai paglostė moters vei­
dą. - Na ir mintys tau ateina į galvą! Ne, Faridas ugnies rijikas. Trum­
pai pas mane mokėsi, ir nuo tada mano, kad aš be jo neišsiversiu. Yra
tvirtai įsitikinęs, kad reikia visur sekti man iš paskos, net jei kelias
labai tolimas.
- Ak štai kaip! - Farido balsas nuskambėjo pikčiau, nei jis norė­
tų. - Atvykau čia tavęs perspėti! Bet jei nori, galiu išeiti.
- Gerai jau, gerai! - Kai berniukas nusisuko, Dulkėtasis Pirštas su­
griebė jį už rankos. - Dievulėliau, visai pamiršau, kaip greitai tu užsi-
plieski. Perspėti? Dėl ko?
- Dėl Bastos.
Kai jis ištarė šį vardą, moteris užsiėmė burną ranka. O Faridas pra­
dėjo pasakoti, išklojo viską, kas nutiko nuo tada, kai dingo Dulkėtasis
Pirštas, dingo nuo to atokaus kelio kalnuose, tarsi jo čia nė nebuvę.
Kai Faridas baigė, Dulkėtasis Pirštas teuždavė vieną klausimą:
- Tai Basta turi knygą?
Faridas, kojų pirštais rausdamas kietą žemę, linktelėjo.
- Taip, - sumurmėjo suirzęs. - Prikišo man peilį prie gerklės, ką
turėjau daryti?
- Basta? - Moteris sugriebė Dulkėtojo Piršto ranką. - Tai jis vis
dar gyvas?

141
 Dulkėtasis Pirštas tik linktelėjo. Tada vėl pakėlė akis j Faridą.
- Ar manai, kad jis jau čia? Manai, kad Orfėjas jį čia įskaitė?
Faridas bejėgiškai gūžtelėjo pečiais.
- Nežinau! Kai aš nuo jo pasprukau, man pavymui šaukė, kad at­
keršys Stebuklingajam Liežuviui. Bet Stebuklingasis Liežuvis tuo neti­
ki, sako, kad Basta taip šaukė tik iš įniršio...
Dulkėtasis Pirštas žvilgtelėjo į vartus, jie tebebuvo atviri.
- Taip, Basta daug ko pasako, kai būna įpykęs, - sumurmėjo jis.
Tada atsiduso ir koja užm ynė keletą žiežirbų, kurios vis d a r žioravo
priešais jį ant žemės. - Blogos naujienos, - sumurmėjo. - Vien blogos
naujienos. Dabar dar tetrūksta, kad pasakytum atsigabenęs Gviną.
Kaip gerai, kad buvo tamsu. Tamsoje kur kas sunkiau įžvelgti,
kad meluoji. Faridas iš paskutiniųjų stengėsi, kad jo balse skambėtų
nuostaba.
- Gviną? Ne. Ne, jo aš neatsigabenau. Juk tu sakei, kad jis turi likti.
Be to, man ir Megė uždraudė.
- Protinga mergaitė! - Dulkėtasis Pirštas su palengvėjimu atsiduso,
ir tas atodūsis sugildė Faridui širdį.
- Tu palikai kiaunių? - Moteris netikėdama papurtė galvą. - Visą
laiką maniau, kad prie to pabaisiuko esi prisirišęs labiau nei prie bet
kurios gyvos būtybės.
- Juk žinai, kokia neištikim a mano širdis, - atsakė Dulkėtasis Pirš­
tas, tačiau nerūpestingumu jo balse nepatikėjo netgi Faridas. - Ar tu
alkanas? - paklausė Dulkėtasis Pirštas. - Kiek laiko jau esi čia?
Faridas atsikrenkštė. M elas apie Gviną vis dar stirksojo jam gerklė­
je it ašaka.
- Jau keturias dienas, - pratarė. - Klajojantys artistai m um s davė
šiek tiek užvalgyti, bet vis tiek tebejaučiu alkį...
- Mums? - Dulkėtojo Piršto balse iškart suskambo nepasitikėjimas.
- Megė. Stebuklingojo Liežuvio dukra. Ji atvyko su manimi!
- Ji čia? - Dulkėtasis Pirštas žvelgė į Faridą nustėręs. Tada suvaitojo
ir nusibraukė plaukus nuo kaktos. - Na, jos tėvui tai nepatiks. O jos
motinai juo labiau. Gal d a r ką nors atsivedei kartu?

142
 Faridas papurtė galvą.
- Kur ji dabar?
- Pas senąjį poną! - Faridas mostelėjo galva į tą pusę, iš kurios
ttlčjo. - Jis gyvena šalia pilies. Susitikome jį klajojančių artistų stovy­
kloje. Megė labai apsidžiaugė, nes šiaip ar taip ruošėsi jo ieškoti, kad
pursiųstų ją namo. Manyčiau, ji ilgisi namų...
- Senasis ponas? Apie ką, po galais, tu čia vėl paistai?
- Na, apie tą poetą! Tą, vėžlio veidu, žinai, tą, nuo kurio tu tąsyk
pibėgai...
- Taip taip, suprantu! - Dulkėtasis Pirštas uždengė berniukui bur-
ną ranka, tarsi nebenorėtų išgirsti daugiau nė žodžio, ir pažvelgė ten,
kur tamsa slėpė Ombros sienas. - Dievulėliau, tolyn gražyn... - su­
murmėjo jis.
- Ar tai... irgi bloga naujiena? - Faridas vos ne vos išdrįso paklausti.
Dulkėtasis Pirštas nusisuko, bet Faridas vis tiek išvydo jo šypseną.
- Šiaip ar taip, - tarė jis, - veikiausiai dar nebuvo tokio berniuko,
kuris vienu kartu atneštų tiek daug blogų naujienų. Ir dar vidury nak­
ties. Ką daryti su tokiais nelaimių pasiuntiniais, Roksana?
Roksana. Taigi toks jos vardas. Akimirką Faridas pamanė, kad ji
pasiūlys jį vyti lauk. Tačiau ji tik gūžtelėjo pečiais.
- Reikia duoti valgyti, ką daugiau? - pasakė ji. - Nors jis ir neatro­
do nusibadavęs.
 Dovana Ožiaragiui

- Jeigu jis buvo mano tėvo priešas, tai jis man dar
mažiau tepatinka! - sušuko jau ne juokais sunerimu­
si mergaitė. - Prašau pašnekinti jį, majore Heivardai,
kad galėčiau išgirsti jo balsą. Galbūt tai kvaila, bet
aš - kaip jūs jau esate girdėjęs - visuomet apie žmogų
sprendžiu iš jo balso.

D žeim sa s Fenimoras Kuperis, „Paskutinis m oh ikan as“*

G^-^D

tojo vakaras, paskui naktis, o niekas neatėjo atrakinti Elinoros rū­

S sio. Sėdėjo nebylūs tarp konservuotų pomidorų stiklainių, koldūnų
skardinių ir visų kitų atsargų, sukrautų lentynose, ir stengėsi nematyti
baimės vienas kito veiduose.
- Na, mano namas ne toks jau didelis, - po valandėlės tylą nu­
traukė Elinora. - Per šitiek laiko jau ir toks kvailys kaip Basta turėjo
suvokti, kad Megės tikrai čia nėra.
Niekas į tai nieko neatsakė. Resė buvo įsikibusi į Mortimerį, tarsi
šitaip jaustųsi saugi nuo Bastos peilio, o Darijus šimtąjį kartą valė ir
taip nublizgintus akinius. Kai galiausiai prie rūsio durų prisiartino
žingsniai, Elinoros laikrodis jau buvo sustojęs. Kai pakilo nuo ba­
kelio su alyvuogių aliejumi, ant kurio sėdėjo, nuvargusią jos galvą
užplūdo prisiminimai - apie belanges sienas ir suplėkusius šiaudus.
Josios rūsys buvo patogesnis kalėjimas nei Ožiaragio sandėliukai,
ką jau kalbėti apie požemius po jo bažnyčia, bet duris atvėręs vyras
buvo tas pats - ir Basta Elinorai jos pačios namuose kėlė ne ką ma­
žiau baimės.

* James Fenimore Cooper, „Paskutinis mohikanas", iš anglų k. vertė K. Vairas-

Račkauskas, Vilnius, „Alma littera“, 2007, p. 16.

144
 Kai matė Bastą paskutinį kartą, jis pats buvo kalinys, karštai myli­
mo pono įkištas į šunų narvą. Negi jis tai pamiršo? Kaip Mortolai pa­
vyko jį vėl priversti jai tarnauti? Elinora nebuvo tokia kvaila, kad šito
paklaustų Bastą. Atsakymą rado pati: šuniui reikia šeimininko.
Pasiimti jų Basta atėjo kartu su Plačiapečiu. Juk kaliniai buvo ke­
turi, ir Basta dar tikrai gerai prisiminė tą dieną, kai nuo jo paspruko
Dulkėtasis Pirštas.
- Na, Stebuklingasis Liežuvi, labai apgailestauju, kad užtruko­
me, - tarė Basta katės balsu, stumdamas priešais save Mo koridoriu­
mi, vedančiu į Elinoros biblioteką. - Tačiau Mortola tiesiog negalėjo
apsispręsti, kaip reikėtų atkeršyti, nes tavo raganaitė dukra, regis,
tikrai dingo.
- Ir ką? Ką gi ji sugalvojo? - paklausė Elinora, nors ir bijojo atsaky­
mo. Basta trokšte troško jai atsakyti.
- Na, pirmiausia ji ketino visus jus sušaudyti ir po to nuskandinti
ežere, nors mes jai ir sakėm, kad pakaktų tiesiog pakasti kaip šunis
kur po krūmais. Bet paskui ji pagalvojo, kad tai labai jau mielašir-
dinga - leisti mirti žinant, kad raganiūkštė nuo jos paspruko. Taip, ši
mintis Mortolai tikrai nepatiko.
- Nepatiko? - Iš baimės Elinoros kojos taip apsunko, kad ji susto­
jo ir nepasijudino, kol Plačiapetis nepastūmė jos eiti toliau, bet dar
nespėjus paklausti, ką gi Mortola sugalvojo vietoj sušaudymo, Basta
atvėrė duris į biblioteką ir pašaipiai nusilenkęs praleido juos vidun.
Mortola riogsojo mylimiausiame Elinoros krėsle. Vos per žings­
nį nuo jos gulėjo šuva traiškanotomis akimis, jo galva buvo tokia
didelė, kad galėjai ant jos pastatyti lėkštę. Priekinės letenos buvo
aptvarstytos kaip Mortolos kojos, apie pilvą irgi buvo tvarstis. Šuo!
Bibliotekoje! Elinora kietai sučiaupė lūpas. „Galbūt šią akimirką tai
menkiausias rūpestis, Elinora! - tarė ji pati sau. - Geriausia tiesiog
nekreipk į jį dėmesio."
Mortolos lazda buvo atremta į vieną iš stiklinių vitrinų, kuriose
Elinora saugojo vertingiausias savo knygas. Šalia senės stovėjo vyriškis
mėnulio veidu. Orfėjas. Ką tas kvailys sau mano - pretenduoti į tokį

145
vardą? O gal tėvai rimtai jį šitaip pakrikštijo? Tačiau iš tiesų vyriškis
atrodė taip, tarsi būtų praleidęs bemiegę naktį kaip ir Elinora, ir tai ją
šiek tiek pradžiugino.
- Mano sūnus visuomet sakydavo, kad kerštas esąs patiekalas, kurį
reikia ragauti šaltą - toks jis gardžiausias, - pareiškė Mortola ir paten­
kinta nužvelgė išsekusius kalinių veidus. - Pripažįstu, vakar nebuvau
pasirengusi paklausyti šio patarimo. Mielai būčiau iškart išvydusi jus
negyvus, bet raganiūkštės dingimas suteikė man laiko pamąstyti, taigi
priėjau išvadą, jog kerštą reikia truputį atidėti, kad vėliau galėčiau juo
šaltu labiau pasimėgauti.
- Klausykit, klausykit, - sumurmėjo Elinora ir už tai užsidirbo
bakstelėjimą Bastos šautuvo vamzdžiu. Tačiau Mortola nukreipė savo
paukštiškų akių žvilgsnį į Mortimerį. Regis, nieko daugiau ji nematė,
nei Resės, nei Darijaus, nei Elinoros, tik jį.
- Stebuklingasis Liežuvis! - ištarė šį vardą su neapykanta. - Kiek tu
nužudei savo švelniu it aksomas balsu? Tuziną? Kokerelį, Plokščianosį
ir galiausiai, kaip savo meno viršūnę, mano sūnų. - Kartėlis Mortolos
balse buvo toks stiprus, tarsi Ožiaragis būtų žuvęs ne daugiau kaip
prieš metus, o tik praėjusią naktį. - Tu mirsi už tai, kad jį nužudei. Tu
tikrai mirsi, taip tikrai, kaip aš čia sėdžiu, ir aš žiūrėsiu, kaip turėjau
stebėti savo sūnaus mirtį. Tačiau kadangi iš savo patirties žinau, kad
nieko nėra skausmingiau nei šiame, nei kitame pasaulyje už savo vaiko
mirtį, tai noriu, kad tu prieš mirdamas stebėtum savo dukros mirtį.
Mortimeris stovėjo akmeniniu veidu. Paprastai jo veide atsispindė­
davo visi jausmai, bet šią akimirką net ir Elinora nebūtų pasakiusi, kas
dedasi jo širdyje.
- Ji dingo, Mortola, - kimiu balsu pratarė Mortimeris. - Megė din­
go, ir aš manau, kad tu jos nesugrąžinsi, antraip juk seniai būtum tai
padariusi, ar ne?
- Kas čia kalba apie sugrąžinimą? - Siauras Mortolos lūpas iškrei­
pė priešiška šypsena. - Negi manai, kad aš ketinu ilgiau užtrukti tavo
kvailame pasaulyje - dabar, kai turiu knygą? Ir kam? Ne, mes perse­
kiosime tavo dukrą mano pasaulyje. Basta ten ją sučiups it paukštelį.

146
Ir tuomet aš judu padovanosiu savo sūnui. Vėl surengsim šventę, Ste­
buklingasis Liežuvi, bet šį kartą mirs ne Ožiaragis. O ne. Jis sėdės šalia
manęs ir laikys mane už rankos, kol mirtis pasiglemš pirma tavo duk­
rą, o paskui tave. Taip, šitaip viskas ir bus!
Elinora žvilgtelėjo į Darijų ir išvydo jo veide tą pačią neįtikėtiną
nuostabą, kokią ir pati jautė.
Tačiau Mortola išdidžiai šyptelėjo.
- Ko taip į mane spoksot? Manot, kad Ožiaragis negyvas? - Mor­
tolos balsas net lūžinėjo. - Nesąmonė. Taip, čia jis mirė, bet ką tai reiš­
kia? Šitas pasaulis yra pokštas, maskaradas, kokius rengia klajojantys
artistai turgaus aikštėse. Mūsų, tikrajame, pasaulyje Ožiaragis tebegy­
vena. Tik tam ir susigrąžinau knygą iš to ugnies rijiko. Mažoji raga-
niūkštė pati pasakė, kitados, tą naktį, kai jūs jį nužudėte: jis visuomet
bus ten, kol egzistuos ši knyga. Žinau, ji kalbėjo apie Dulkėtąjį Pirštą,
bet tai, kas pasakyta apie jį, galioja ir mano sūnui! Jie visi dar yra ten,
Ožiaragis ir Plokščianosis, Kokerelis ir Šešėlis!
Triumfuodama Mortola nužvelgė visus iš eilės, bet jie tylėjo. Tik
Mortimeris prabilo:
- Tai nesąmonė, Mortola! - tarė jis. - Ir niekas kitas už tave to
geriau nežino. Juk pati buvai Rašalo pasaulyje, kai Ožiaragis iš ten pra­
dingo, kartu su juo - Basta ir Dulkėtasis Pirštas.
- Jis buvo išvykęs, na ir ką? - Mortolos balsas tapo šaižus. - Ir
nebegrįžo, bet tai nieko nereiškia. Mano sūnui nuolat tekdavo keliauti
su reikalais. Žalčiagalvis savo pasiuntinius kartais pasiųsdavo vidury
nakties, vos tik prireikdavo jų paslaugų, ir štai vieną rytą Ožiaragis
Išvyko. Bet dabar jis grįžo ir laukia, kad atvesčiau jo žudikus - į jo
tvirtovę Miške be kelio ir takelio.
Elinora pajuto nenumaldomą norą juoktis, bet baimė gniaužė ger­
klę. „Jokių abejonių! - pagalvojo ji. - Senoji Šarka visai pablūdo. Deja,
dėl to ne mažiau pavojinga."
- Orfėjau! - Mortola nekantriai pamojo mėnulveidžiui prieiti.
Pabrėžtinai lėtai, tarsi norėtų parodyti, kad nepaklūsta Mortolos
nurodymams taip noriai kaip Basta, Orfėjas prisiartino prie Mortolos

147
ir eidamas iš vidinės švarko kišenės išsitraukė popieriaus lapą. Nu­
taisęs reikšmingą veido išraišką išlankstė jį ir atsargiai padėjo ant sti­
klinės vitrinos, į kurią buvo atremta Mortolos lazda. Šuo lekuodamas
sekė kiekvieną jo judesį.
- Nebus lengva, - pareiškė Orfėjas, pasilenkdamas prie šuns ir
švelniai patapšnodamas per tą baisią galvą. - Dar niekuomet neban­
džiau vienu kartu įskaityti tiek daug asmenų. Galbūt verčiau reikėtų
pabandyti vieną po kito...
- Ne! - šiurkščiai nukirto Mortola. - Ne, tu mus įskaitysi visus
kartu, kaip ir aptarėme.
Orfėjas gūžtelėjo pečiais.
- Na gerai, kaip nori. Kaip sakoma, tai rizikinga, nes...
- Nutilk! Nenoriu to girdėti. - Kaulėti Mortolos pirštai įsmigo į
krėslo ranktūrius. („Daugiau niekada nebegalėsiu atsisėsti ant šio
krėslo nepagalvodama apie Šarką", - dingtelėjo Elinorai.) - Gal tau
priminti kamerą, kurios durys atsivėrė tik dėl to, kad aš už tai su­
mokėjau? Vienas mano žodis, ir vėl sėdėsi ten, be knygų ir be jokio
popieriaus lapelio. Patikėk manim, tuo jau pasirūpinsiu, jei atsisakysi
vykdyti kas liepiama. Galiausiai juk tu be jokio vargo įskaitei Dulkėtąjį
Pirštą, kaip pasakojo Basta.
- Taip, bet tai buvo lengva, labai lengva! Tarsi būčiau grąžinęs ką
nors į vietą. - Orfėjas mąsliai pažvelgė pro Elinoros langą, lyg lauke,
pievelėje, vėl matytų pranykstant Dulkėtąjį Pirštą. Suraukęs kaktą atsi­
gręžė į Mortolą. - Su juo viskas kitaip! - tarė jis, mostelėdamas į Mor­
timerį. - Tai ne jo istorija. Jo ten neturi būti.
- Jo dukra irgi neturėjo ten būti. Nori pasakyti, kad ji skaito geriau
už tave?
- Žinoma, ne! - Orfėjas išsitempė it žvakė. - Niekas to nemoka
geriau už mane. Negi to neįrodžiau? Negi ne tu pati sakei, kad Dulkė­
tasis Pirštas dešimt metų ieškojo, kas jį įskaitytų?
- Taip, taip, nurimk ir nebepliurpk daugiau. - Mortola čiupo savo
lazdą ir sunkiai atsistojo. - Negi nebūtų smagu, jei vietoj mūsų į šį
pasaulį įšoktų tokia grėsminga katė kaip vietoj ugnies rijiko? Bastos

148
 ranka dar nesugijo, o jis juk turėjo peilį ir pagalbininką šunį. - Morto­
la piktai žvilgtelėjo į Elinorą ir Darijų.
Elinora žingtelėjo į priekį nepaisydama Bastos šautuvo vamzdžio.
- Ką tai reiškia? Žinoma, aš irgi vyksiu kartu!
Mortola apsimetė nustebusi, pakėlė antakius.
- Ak, o kaip tu manai, kas tai nusprendžia? Ką aš su tavim veik­
čiau? Arba su Darijum, tuo paikšiu miknium? Žinoma, mano sūnus
tikrai neprieštarautų ir jus sušerti Šešėliui, bet nenoriu pernelyg ap­
sunkinti Orfėjo. - Ji mostelėjo lazda į Mortimerį. - Jį imsim su savim!
Daugiau nieko.
Resė įsikibo į Mortimerio ranką. Mortola šypsodamasi žengė
prie jos.
- Taip, balandėle, tave irgi čia paliksiu! - tarė ji ir skaudžiai gnybte­
lėjo Resei į skruostą. - Juk bus skaudu, jei dabar jį vėl iš tavęs atimsiu,
ar ne? Tik neseniai jį atgavai. Po šitiekos metų...
Mortola mostelėjo Bastai, ir šis griebė Resei už rankos. Ji gynėsi,
vis dar bandė įsitverti Mortimerio, o veide toks skausmas, kad Eli­
norai vos neplyšo širdis. Bet kai ji norėjo ateiti Resei pagalbon, kelią
jai užstojo Plačiapetis. O Mortimeris švelniai atplėšė Resės ranką nuo
savosios.
- Viskas gerai, - tarė jis. - Juk aš vienintelis iš šeimos dar nebuvau
Rašalo pasaulyje. Pažadu tau - be Megės negrįšiu.
- Teisingai, nes tu niekuomet negrįši! - pašiepė Basta, šiurkščiai
stumdamas Resę prie Elinoros.
O Mortola vis tebesišypsojo. Elinora mielai būtų jai trenkusi. „Da­
ryk ką nors, Elinora!" - galvojo ji. Bet ką ji galėjo padaryti? Sulaikyti
Mortimerį? Suplėšyti lapą, kurį mėnulveidis taip rūpestingai lygino
ant vitrinos?
- Na, ar galim pagaliau pradėti? - paklausė Orfėjas ir apsilaižė
lūpas, tarsi vos galėtų sulaukti akimirkos, kai galės parodyti savo ge­
bėjimus.
- Žinoma. - Mortola visu svoriu parimo ant lazdos ir pamojo šalia
atsistoti Bastai.

149
 Orfėjas nepatikliai žvilgtelėjo į jį.
- Tu pasirūpinsi, kad jis paliktų ramybėje Dulkėtąjį Pirštą, supra­
tai? - tarė jis Mortolai. - Tu pažadėjai!
Basta brūkštelėjo pirštu palei gerklę ir mirktelėjo Orfėjui.
- Matei? - Gražus Orfėjo balsas lūžinėjo. - Jūs pažadėjot! Tokia
vienintelė mano sąlyga. Paliksit Dulkėtąjį Pirštą ramybėj, arba neskai­
tysiu nė žodžio!
- Taip, taip, gerai, nešūkauk, o tai dar balsą prarėksi, - nekantriai
atsakė Mortola. - Mes turime Stebuklingąjį Liežuvį. Kodėl man turėtų
rūpėti tas apgailėtinas ugnies rijikas? O dabar pagaliau skaityk!
- Ei! Palaukit! - Elinora pirmą kartą išgirdo kalbant Plačiapetį. Jo
ūgio vyrui balsas buvo keistai aukštas - tarsi dramblys prabiltų svir­
plio balsu. - O kas nutiks kitiems, kai jūs dingsit?
- O ką aš žinau? - Mortola gūžtelėjo pečiais. - Tegu juos suryja
tas gyvis, kuris pasirodys vietoj mūsų. Tegu storulė tampa tarnaite,
o Darijus - batų valytojų. Man nesvarbu... Vis vien. O dabar skaityk
pagaliau!
Orfėjas pakluso.
Jis prisiartino prie vitrinos, ant kurios gulėjo lapas su jo žodžiais,
atsikrenkštė ir pasitaisė akinius...
- Ožiaragio tvirtovė stūksojo ten, kur miške aptikdavai pirmuosius
milžinų pėdsakus. - Žodžiai sklido iš jo lūpų tarsi muzika. - Jau seniai
nė vieno iš jų ten niekas nematėy bet kitos būtybės, dar baisesnės nei
milžinai, nakčia braižydavosi už sienų - košmarai ir raudonkepuriai,
tokie pat baisūs kaip žmonės, tą tvirtovę pastatę. Ji buvo suręsta iš pilkų
akmenų, pilkų kaip uolingas skardis, prie kurio ji šliejosi...
„Daryk ką nors, - galvojo Elinora. - Daryk ką nors, dabar arba nie­
kada, išplėšk mėnulveidžiui popierių iš rankų, nuspirk Šarkos lazdą...“
Bet Elinora nepajėgė pasijudinti iš vietos.
Koks balsas! Ir žodžių kerai - kaip jie pylėsi it klijai į smegenis, ko­
kia mieguista iš susižavėjimo ji jautėsi... Kai Orfėjas perskaitė apie dy­
giuosius vijoklius ir eglūnų žiedus, Elinorai pasirodė, kad juos užuo­
džia. Jis tikrai skaito taip pat gerai kaip Mortimeris! Tai buvo vienintelė

150
savarankiška mintis, kurią Elinora pajėgė sudėstyti galvoje. Kitiems
Irgi ne ką geriau sekėsi - visi spoksojo į Orfėjo lūpas, lyg vos begalėtų
sulaukti tolesnio žodžio: Darijus, Basta, Plačiapetis, netgi Mortimeris,
taip, ir netgi Šarka. Klausėsi nekrutėdami, apsupti žodžių skambesio.
Judėjo tik viena - Resė. Elinora matė, kaip ji kovojo su kerais tarsi su
gelme, kaip žengė už Mortimerio ir apsivijo j j ranka.
Ir tada jie visi dingo - Basta, Šarka, Mortimeris ir Resė.
 Mortolos kerštas

Aš nedrįstu,
Aš nedrįstu to rašyti:
Jei tu mirsi.

P ablas N e r u d a , „M iru sio ji“*

trodė, tarsi virš to vaizdo, kurį ką tik matė Resė - Elinoros bibli­
A otekos, knygų nugarėlių, rūpestingai viena šalia kitos surikiuotų
Darijaus, - kas būtų užklojęs kitą vaizdą lyg nuspalvintą stiklą - viskas
išskydo, tasai antras vaizdas tapo ryškesnis. Akmenys prarijo knygas,
suodinos sienos pakeitė lentynas. Iš medinių Elinoros grindų prasi­
kalė žolė, o baltai nutinkuotos lubos užleido vietą tamsiais debesimis
aptrauktam dangui.
Resė vis dar buvo apsivijusi rankomis Mo. Jis buvo vienintelis iš to
pirmojo vaizdo, kuris nedingo, ir Resė jo nepaleido iš baimės vėl pra­
rasti, kaip jau kartą buvo jį praradusi. Prieš daug daug laiko.
- Rese? - Ji pamatė išgąstį Mo akyse, kai jis atsisuko ir suprato, kad
ji atvyko kartu. Resė greitai užspaudė jam burną ranka. Kairėje nuo
Resės pajuodusia siena aukštyn vijosi vijoklis. Mo ištiesė ranką į jo la­
pus, tarsi norėtų pirštais apčiuopti tai, ką akimis jau seniai matė. Resė
atsiminė, kad kitados ji irgi taip darė, ir ji viską čiupinėjo, sutrikusi,
kad pasaulis anapus raidžių toks tikroviškas.
Jei būtų negirdėjusi žodžių iš Orfėjo lūpų, Resė nebūtų atpažinusi,
į kurią vietą Mortola paliepė juos įskaityti. Ožiaragio tvirtovė atrodė
visiškai kitaip, kai Resė paskutinį kartą stovėjo jos kieme. Visur čia
buvo pilna vyrų, ginkluotų vyrų, - ant laiptų, priešais vartus ir ant

* Pablo Neruda, „Veinte poemas de amor y une cancion desesperada".

152
 llrtUĮ. Ten, kur dabar matyti tik apanglėjusios sijos, stovėjo kepykla,
0 Atiii tenai, šalia laiptų, ji su kitomis tarnaitėmis purtydavo uždanga­
lu*, kuriais Mortola ypatingomis progomis liepdavo papuošti plikas
kambarių sienas.
Kambarių irgi nebebuvo. Tvirtovės sienos buvo sugriuvusios ir pa­
juodusios nuo ugnies. Akmenys buvo suodini, tarsi nutepti juodais
diliais, o kitados plikame kieme dabar vešėjo kraujažolės. Šios žolės
mėgsta degimų žemę, augo visur, o ten, kur kitados aukštyn į sargybos
bokštą vedė siauri laiptai, į Ožiaragio slėptuvę brovėsi miškas. Tarp
griuvėsių kerojo jauni medeliai, tarsi tik ir telaukę progos užgožti vie-
t|, kurią buvo užėmęs žmonių namas. Tuščiose langų angose augo us­
nys, ant suirusių laiptų žėlė samanos, o apdegusiais mediniais grebės­
tais, kur kitados buvo Ožiaragio kartuvės, vijosi gebenės. Resė matė
ten kabant ne vieną vyrą.
- Ką tai reiškia? - Mortolos balsas atsimušė į apdegusias sienas. -
Ką reiškia šitie apgailėtini griuvėsiai? Tai ne mano sūnaus tvirtovė!
Resė prisiglaudė arčiau Mo. Jis vis dar tebebuvo apsvaigęs, tarsi
laukė akimirkos, kai pabus ir vietoj akmenų vėl išvys Elinoros knygas.
Resė puikiai žinojo, kaip jis jaučiasi. Jai pačiai antrą kartą nebuvo taip
blogai. Galiausiai juk šįkart ji ne viena ir žino, kas nutiko. Bet Mo, re­
gis, pamiršo viską - Mortolą, Bastą ir tai, kodėl jie čia jį atsigabeno.
O Resė to nepamiršo, tad besidaužančia širdimi stebėjo, kaip Mor­
tola skinasi kelią pro kraujažoles prie apanglėjusių mūrų, kaip čiupi­
nėja akmenis, tarsi brauktų pirštais žuvusiam sūnui per veidą.
- Savo rankomis išpjausiu tam Orfėjui liežuvį ir patieksiu pietums,
pabarstytą kurpelėmis! - iškošė ji. - Tai mano sūnaus tvirtovė? Nesu­
lauksi! - Mortola žvalgydamasi aplink sukiojo galvą šen bei ten kaip
paukštis.
Basta stovėjo nukreipęs šautuvą į Resę su Mo ir tylėjo.
- Na, pasakyk ką nors! - suriko ant jo Šarka. - Sakyk ką nors, kvaily!
Basta pasilenkė ir pakėlė surūdijusį šalmą, gulintį prie kojų.
- Ką gi čia bepasakysi? - suurzgė jis, niūriai dėbtelėjęs numetė šal­
mą ir paspyrė jį, šalmas barškėdamas nusirito prie sienos. - Žinoma,

153
tai mūsų pilis, o gal tyčia nematai to ožiaragio, nupiešto ant sienos? Ir
velniai tebėra, nors dabar jiems ant galvų gebenių karūnos, o štai ten
dar viena iš akių, kokias taip mėgdavo ant akmenų teplioti Geležtė.
Mortola žvilgtelėjo į raudoną akį, į kurią pirštu rodė Basta. Tada
nušlubčiojo prie medinių vartų likučių, jie buvo sueižėję, nušokę nuo
vyrių, vos matomi pro gervuogių sąvašyną ir žmogaus ūgio dilgėles.
Tylėdama stoviniavo ir dairėsi.
Tačiau Mo pagaliau susiėmė.
- Apie ką jie kalbasi? - sukuždėjo jis Resei. - Kur mes? Ar tai bu­
vusi Ožiaragio slėptuvė?
Resė linktelėjo. Šarka, išgirdusi Mo balsą, atsisuko ir įsispoksojo į
jį. Tada prisiartino klupčiodama, tarsi jai svaigtų galva.
- Taip, tai jo pilis, bet Ožiaragio čia nėra! - tarė ji grėsmingai tyliu
balsu. - Mano sūnaus čia nėra. Tai Basta vis dėlto buvo teisus. Jis ne­
gyvas, čia ir kitame pasaulyje negyvas, ir dėl ko? Dėl tavo balso, tavo
prakeikto balso!
Mortolos veide buvo matyti tokia neapykanta, kad Resė nejučia
panoro atitraukti Mo kur nors, kur jis būtų saugus nuo jos žvilgsnio.
Bet už jų tebuvo suodina siena, ant kurios tebebuvo matyti Ožiaragio
ženklas - kalnų ožys raudonomis akimis, liepsnojančiais ragais.
- Stebuklingasis Liežuvis! - Mortola išspjovė šiuos žodžius, lyg
jie būtų užnuodyti. - Mirtinasis Liežuvis tiktų labiau. Tavo dukre­
lė neišdrįso ištarti žodžių, nužudžiusių mano sūnų, bet tu tai pada­
rei - nė akimirkos nedvejojai! - Jos balsas virto kuždesiu, bet Mortola
kalbėjo toliau: - Taip ryškiai matau tave prieš akis, tarsi tai būtų vykę
vakar naktį - kaip paėmei jai iš rankų tą lapą ir stumtelėjai mergaitę
šalin. Ir tada iš tavo burnos pasigirdo žodžiai, puikiai skambantys
kaip visa, kas sklinda iš tavo lūpų, o kai tu baigei, mano sūnus gulėjo
negyvas dulkėse. - Akimirką ji prisispaudė ranką prie burnos, tarsi
norėtų užgniaužti kūkčiojimą. Kai ranką nuleido, jos lūpos tebevir­
pėjo. - Kaip... tai... gali... būti? - kalbėjo ji virpančiu balsu. - Pasa­
kyk, kaip tai įmanoma? Juk jam ten, jūsų neteisingame pasaulyje,
buvo ne vieta. Kaip jis galėjo ten mirti? Ar tik dėl to jį ten prisivi-

154
įlojai savo velnišku liežuviu? - Ji vėl nusisuko, pažvelgė į apdegusias
ulonas, suspaudė liesus kumščius.
Basta vėl pasilenkė. Šįkart jis pakėlė nuo žemės strėlės antgalį.
- Tikrai norėčiau žinoti, kas čia nutiko! - sumurmėjo jis. - Visados
nokiau, kad Ožiaragis nebe čia, bet kurgi kiti? Ugninis Lapinas, Dervi­
niu Kuprius, Fleitininkas ir Geležtė... ar jie visi negyvi? O gal jie Laši­
ninio kalėjime? - Jis sunerimęs pažvelgė į Mortolą. - Ką mums daryti,
jtl jų visų nebėra, ką? - Bastos balsas skambėjo it berniuko, bijančio
fttkties. - Gal nori, kad mes kaip kokie kaukai apsigyventume urve ir
klūtotume ten, kol mus suras vilkai? Gal juos pamiršai? Ir košmarus,
Jf ugninius elfus, visa tai, kas čia slankioja aplink... aš jų nepamiršau,
bet tu būtinai norėjai grįžti į šitą prakeiktą vietą, kur už kiekvieno me­
džio tūno po tris dvasias! - Jis sugriebė amuletą, kabantį ant kaklo, bet
Mortola nesiteikė į Bastą nė žvilgtelėti.
- Ak, nutilk! - tarė ji tokiu spigiu balsu, kad Basta net įtraukė gal­
vą į pečius. - Kiek dar tau turėsiu aiškinti, kad dvasių nėra ko bijoti?
O dėl vilkų, tai tu juk turi peilį, ar ne? Kaip nors susitvarkysim. Susi­
tvarkėme ir jų pasaulyje, o šitame juk daug geriau gaudomės. Be to,
mes čia turime galingą draugą, negi pamiršai? Apsilankysime pas jį,
taip, būtinai. Bet prieš tai turiu dar kai ką sutvarkyti, kai ką, ką seniai
turėjau padaryti. - Ir ji vėl nukreipė akis į Mo. Tik į jį.
Tada apsisuko, tvirtu žingsniu prisiartino prie Bastos ir paėmė iš
jo rankų šautuvą.
Resė sugriebė Mo ranką. Bandė truktelėti jį šalin, bet Mortola
iššovė greičiau. Šarka buvo įgudusi apsieiti su šautuvu, dažnokai
šaudydavo paukščius, kurie rankiodavo sėklas jos lysvėse - kitados,
Ožiaragio name.
Kraujas sklido Mo marškiniais tarsi besiskleidžiantis žiedas - rau­
donas, purpurinis. Resė išgirdo savo pačios riksmą, kai Mo staiga par­
krito ir liko gulėti nejudėdamas, o žolė aplink jį dažėsi raudoniu kaip
ir marškiniai. Resė suklupo ant kelių, atvertė jį ir prispaudė rankas
prie žaizdos, tarsi šitaip galėtų sulaikyti kraują, visą tą kraują, kuris
ketino nusinešti jo gyvybę.

155
 - Eime, Basta! - išgirdo ji Mortolos balsą. - Mūsų laukia ilgas ke­
lias, pats metas susirasti saugią vietą, kol dar nesutemo. Šitas miškas
nėra jaukus naktį.
- Ketini ją čia palikti? - Tai Bastos balsas.
- Taip, o kodėl gi ne? Žinau, kad ji tau seniai patinka, bet ja pasirū­
pins vilkai. Šviežias kraujas juos privilios.
Kraujas. Jis sruvo vis dar taip pat smarkiai, o Mo veidas buvo baltas
kaip sniegas.
- Ne, prašau, ne! - kuždėjo Resė. Jos balsas! Ji prispaudė pirštą prie
virpančių lūpų.
- Tik pažiūrėkit į ją. Balandėlė vėl prabilo! - Pro šniokštimą ausyse
Resė išgirdo pašaipų Bastos balsą. - Tik gaila, kad jis tavęs nebegirdi,
ar ne? Sėkmės, Rese!
Resė neatsigręžė. Net ir tada, kai žingsniai nutolo.
- Ne! - vis girdėjo savo kuždesį. - Ne. - Tai buvo lyg malda. Nuplė­
šė nuo savo suknelės audinio atraižą - o, kad tik jos pirštai taip nedre­
bėtų - ir prispaudė ją prie žaizdos. Rankos buvo šlapios nuo jo kraujo
ir jos ašarų. „Rese! - barė ji pati save. - Tavo ašaros jam niekuo ne­
padės. Prisimink! Ką darydavo Ožiaragio vyrai, kai juos sužeisdavo?u
Žaizdas jie pridegindavo, bet apie tai Resė nenorėjo galvoti. Dar buvo
toks augalas, žolė gauruotais lapais, žiedai blyškiai violetiniai, mažučiai
varpeliai, į kuriuos dūgzdamos lįsdavo kamanės. Resė apsidairė, aki­
mis ieškodama jų pro ašarų rūką, tarsi tikėtųsi įvyksiant stebuklą...
Tarp vijoklio lapų skrajojo dvi mėlynodės fėjos. Jei tik čia būtų
Dulkėtasis Pirštas, jis žinotų, kaip jas privilioti, tikrai žinotų. Pašauktų
jas tyliu balsu, įkalbėtų duoti truputį savo seilių arba sidabrinių dul­
kių, kurios byra iš fėjų plaukų.
Resė vėl išgirdo savo pačios kūkčiojimą. Kruvinais pirštais nubrau­
kė tamsius Mo plaukus nuo kaktos, pašaukė jį vardu. Jis negali mirti,
ne dabar, ne po šitiekos metų...
Ji kartojo ir kartojo Mo vardą, pridėjo pirštą prie jo lūpų, pajuto
alsavimą, negilų ir nelygų, per kančią, tarsi kas slėgtų krūtinę. „Mir­
tis, - galvojo ji, - mirtis../4

156
 Resė krūptelėjo nuo triukšmo, žingsnių ant minkštų lapų. Negi
Mortola apsigalvojo? Pasiuntė Bastą jos pasiimti? O gal jau artinasi
Vilkai? Kad bent turėtų peilį... Mo visados jį nešiodavosi. Skubiai kyš­
telėjo rankas į jo kišenes, čiuopdama kriaunų...
Žingsniai artėjo. Taip, tai žingsniai, jokių abejonių, žmogaus žings­
niai. Ir staiga viskas nutilo, įsiviešpatavo grėsminga tyla. Resė pajuto
peilio kriaunas tarp pirštų. Skubiai ištraukė peilį iš Mo kišenės, atlenkė
j|, Ilgai nedrįso atsigręžti, bet galiausiai tai padarė.
Ten, kur kitados būta Ožiaragio vartų, stovėjo moteris. Tarp iš že-
fllės tebekyšančių varčios stulpų atrodė mažytė it vaikas. Ant pečių
Užsimetusi maišą, vilkėjo suknelę, kuri, regis, buvo numegzta iš dilgė­
lių plaušų. Oda tamsiai nudegusi, veidas išvagotas raukšlių lyg medžio
Žievė. Žili plaukai trumpi kaip kiaunės kailis, juose prisivėlę lapų ir
varnalėšų kibių.
Netarusi nė žodžio moteris prisiartino. Pėdos basos, bet dilgėlės
Ir usnys, kerojančios sugriautos tvirtovės kieme, regis, jai netrukdė.
Be jokios išraiškos veide moteris nustūmė Resę šalin ir pasilenkė prie
Mo. Ramiai patraukė kruvinus tvarsčius, kuriuos Resė tebespaudė
prie žaizdos.
- Tokios žaizdos dar niekad neregėjau, - tarė ji tokiu kimiu balsu,
kad atrodė, jis nedažnai naudojamas. - Nuo ko ji?
- Nuo ginklo, - atsakė Resė. Buvo keista vėl kalbėti liežuviu, ne
rankomis.
- Ginklo? - Senutė pažvelgė į Resę, papurtė galvą ir vėl pasilenkė
prie Mo. - Ginklo. Ir koks gi jis galėtų būti? - sumurmėjo ji, rudu pirš­
tu čiupinėdama žaizdą. - Taip, naujus ginklus jie išranda greičiau, nei
viščiukas iš kiaušinio išsirita, o man tenka galvoti, kaip sulopyti tai, ką
jie subado ar supjausto. - Ji priglaudė ausį prie Mo krūtinės, pasiklau­
sė ir atsidususi atsitiesė. - Ar turi marškinius po suknele? - paklausė
šiurkščiai, nežiūrėdama į Resę. - Nusivilk ir suplėšyk. Man reikės ilgų
audinio juostų. - Tada kyštelėjo ranką į odinį kapšelį, kabantį prie dir­
žo, išsitraukė buteliuką ir suvilgė jame esančiu skysčiu Resės paduotą
juostą. - Prispausk! - tarė ir įkišo juostą Resei tarp pirštų. - Žaizda

157
gili. Gal reikės pjauti arba deginti, bet ne čia. Vienos dvi mes jo nenu-
nešim, bet netoliese klajojantys artistai įrengė stovyklą savo seniams
ir ligoniams. Gal ten rasiu pagalbos. - Ji taip vikriai aptvarstė žaizdą,
tarsi nieko kito daugiau niekada ir neveiktų. - Laikyk jį šiltai! - pasakė
stodamasi ir užsimesdama maišą ant pečių. Tada mostelėjo į peilį, kurį
Resė buvo nusviedusi į žolę. - O tą turėk prie savęs. Pasistengsiu grįžti
anksčiau nei vilkai. O jei pasirodys kokia Baltoji Moteris, žiūrėk, kad
nepažvelgtų į jį ar nesukuždėtų jo vardo.
Ir tada ji dingo, taip pat staiga, kaip ir atsirado. O Resė klūpojo
Ožiaragio tvirtovės kieme, prispaudusi ranką prie krauju sumirkusio
tvarsčio, ir klausėsi Mo alsavimo.
- Girdi? Mano balsas grįžo, - kuždėjo ji jam, - tarsi būtų čia ta­
vęs laukęs. - Bet Mo nekrutėjo. Ir jo veidas buvo toks išblyškęs, tarsi
akmenys ir žolė būtų sugėrę visą jo kraują.
Resė nežinojo, kiek praėjo laiko, kai už nugaros išgirdo šnabždesį,
nesuprantamą ir švelnų it lietus. Kai atsigręžė, ant apgriuvusių laiptų
stovėjo ji, Baltoji Moteris. Išskydusi it atvaizdas vandenyje. Resė pui­
kiai žinojo, ką reiškia jos pasirodymas. Gana dažnai pasakojo apie Bal­
tąsias Moteris Megei. Tik vienas dalykas priviliodavo jas greičiau nei
kraujas vilkus: lėtėjantis kvėpavimas, širdis, plakanti vis silpniau...
- Nutilk! - suriko Resė tai baltai figūrai ir saugodama pasilenkė
virš Mo veido. - Dink ir nedrįsk į jį pažvelgti. Jis su tavimi neis, šian­
dien ne!
„Jos sukužda tavo vardą, kai nori pasiimti tave kartu", - pasakojo
Dulkėtasis Pirštas. „Bet jos nežino Mo vardo!" - pagalvojo Resė. Jos ne­
gali jo žinoti, nes Mo čia neturi būti! Ir vis dėlto uždengė jam ausis.
Saulė pakrypo laidon. Nenumaldomai slinko žemyn už medžių.
Tarp apdegusių griuvėsių temo, ir blyški figūra ant laiptų darėsi vis
ryškesnė. Stovėjo nejudėdama ir laukė.
 Gimimo dienos rytas
<3-— ©

Ne, žaizdota dvasia aš paliksiu šį miestą. (...) Per

daug dvasios po smiltelę išbarsčiau šiose gatvėse, ir
per daug mano ilgesio vaikų nuogi klaidžioja tarp šių
kalvų, todėl negaliu pasitraukti lengva širdimi ir be
maudulio.

Kahlilis D žibra n a s, „P ra n a šas“*

egė išsigandusi pašoko iš miegų. Sapnavo, regėjo blogą sapną,

bet neprisiminė ką. Liko tik išgąstis, tarsi koks dūris į širdį. Jos
iusis pasiekė triukšmas, riksmas ir garsus juokas, vaikų balsai, šunų
ikalijimas, kiaulių kriuksėjimas, plaktuko dūžiai, pjūklo džyravimas.
Megė pajuto ant veido saulės šviesą, o oras, kurį įtraukė pro šnerves,
kvepėjo mėšlu ir šviežia duona. Kur ji? Tik pamačiusi prie rašomojo
pulto sėdint Fenoliją, prisiminė - Ombra. Ji Ombroje.
- Labą rytą! - Fenolijas, rodos, labai gerai išsimiegojo. Atrodė pa­
tenkintas savimi ir pasauliu. Na taip, o kas gi daugiau gali būti juo pa­
tenkintas, jei ne jo kūrėjas? Šalia Fenolijo stovėjo stiklo žmogelis, kurį
Megė vakar matė miegantį šalia ąsotėlio su plunksnomis.
- Rozenkvarcai, pasveikink mūsų viešnią! - tarė Fenolijas.
Stiklo žmogelis nerangiai nusilenkė Megės pusėn, paėmė iš Fe­
nolijo varvančią plunksną, nubraukė jos galą į medžiagos skiautę ir
padėjo atgal į ąsotėlį šalia kitų plunksnų. Tada palinko virš to, ką
parašė Fenolijas.
- Ak, įvairovės dėlei šįkart daina ne apie tą Kėkštą! - pasišaipė
Jis. - Ar šitą šiandien nešite į pilį?

“ Kahlilis Džibranas, „Pranašas4, išvertė Z. Ardickas, „Taura", 1991, p. 7.

159
 - Tikrai! - iš aukšto atsakė Fenolijas. - O dabar pagaliau pasirū­
pink, kad rašalas nenubėgtų.
Stiklo žmogelis suraukė nosį, tarsi norėdamas pabrėžti, kad šitaip
jam dar nėra nutikę, panardino abi rankas į dubenėlį su smėliu, sto­
vinčiu šalia plunksnų, ir dailiu mostu pažėrė smulkias dulkeles ant ką
tik prirašyto pergamento.
- Rozenkvarcai, kiek dar reikės tau kartoti? - pakėlė balsą Feno­
lijas. - Tu per plačiai užsimoji ir per daug smėlio beri, šitaip viskas
išsiterlioja.
Stiklo žmogelis nusipūtė smilteles nuo plaštakų ir įsižeidęs susikry­
žiavo rankas ant krūtinės.
- Tai padarykit geriau! - Jo balsas Megei priminė garsą, kai nagais
barbeni į stiklą. - Taip, tikrai, mielai pasižiūrėčiau! - įgėlė jis ir nu­
žvelgė kumpus Fenolijo pirštus su tokia panieka, kad Megė neištvėrė
nesusijuokusi.
- Aš irgi! - pritarė ji, vilkdamasi per galvą suknelę. Prie jos dar
buvo prikibę keli sudžiūvę žiedlapiai iš Miško be kelio ir takelio, ir
Megė prisiminė Faridą. Ar jis rado Dulkėtąjį Pirštą?
- Girdit? - Rozenkvarcas meiliai pažvelgė į Mėgę. - Regis, ji pro­
tinga mergaitė.
- O taip, Megė labai protinga, - atsakė Fenolijas. - Mudu abu kai
ką patyrėme kartu. Tik jai galiu būti dėkingas, kad sėdžiu čia ir turiu
aiškinti stiklo žmogeliui, kaip paberti ant rašalo smėlio.
Rozenkvarcas smalsiai žvilgtelėjo į Mėgę, bet neklausė, ką galėtų
reikšti mįslinga Fenolijo užuomina.
Megė priėjo prie rašomojo pulto ir pažvelgė senajam ponui per petį.
- Tavo rašysena pasidarė aiškesnė, - pareiškė ji.
- O, labai dėkoju, - sumurmėjo Fenolijas. - Tau geriau žinoti. Bet
štai, matai tą suteptą P?
- Jei rimtai ketinate suversti už tai visą kaltę man, - skambiu bal­
seliu tarė Rozenkvarcas, - tai paskutinę dieną esu jūsų plunksninin-
kas ir tuojau pat susirasiu kitą rašeivą, kuriam nereikės dirbti prieš
pusryčius.

160
 - Gerai jau, gerai, nekaltinu tavęs. Aš sutepiau tą P, aš! - Fenolijas
mirktelėjo Megei. - Jis greitai įsižeidžia, - sukuždėjo jai į ausį, - o jo
išdidumas toks pat dužus kaip jo kūno dalys.
Stiklo žmogelis tylomis atsuko Fenolijui nugarą, pasiėmė skiautelę,
į kurią valė plunksną, ir pabandė nusitrinti nuo rankos dar šviežią ra­
šalo dėmę. Jo kūno dalys nebuvo visiškai bespalvės, kaip stiklo žmoge­
lių Elinoros sode. Jis visas buvo švelniai rausvas, kaip erškėčio žiedas.
Tik plaukai buvo kiek tamsesni.
- Tu dar nieko nepasakei apie naująją dainą, - tarė Fenolijas. - Ji
uostabi, ar ne?

Į - Nebloga, - neatsisukdamas atsakė Rozenkvarcas ir pradėjo šveis-

savo kojas.
- Nebloga? Tai tikras šedevras, tu, blyškus kaip kirminas rašalą ter-
liojantis plunksnakoti! - Fenolijas taip stipriai trinktelėjo per pultą,
kad stiklo žmogelis apvirto tarsi vabalas. - Dar šiandien pat nueisiu
{ turgų ir įsigysiu naują stiklo žmogelį, tokį, kuris atpažįsta šedevrus
ir mokės įvertinti mano sukurtas plėšikų dainas! - Jis atidarė pailgą
dėžutę ir išėmė luistelį antspaudų lako. - Bent jau šįkart nepamiršai
užkurti ugnies antspaudavimui, - murmėjo jis.
Rozenkvarcas trūktelėjęs ištraukė jam iš rankų antspaudų laką ir
prikišo jį prie degančios žvakės, stovinčios šalia ąsotėlio su plunks­
nomis. Nekeisdamas veido išraiškos prispaudė išsilydžiusį luistelio
galą ant pergamento ritinėlio galo, dar pavėdavo stikline ranka pa­
lei raudoną antspaudą ir įžūliai žvilgtelėjo į Fenoliją, o šis nutaisęs
reikšmingą miną įspaudė į skystą laką žiedą, kurį mūvėjo ant didžio­
jo piršto.
- F - Fenolijas, F - fantazija, F - fantastiška, - pareiškė jis. - Pa­
daryta.
- Fantastiški pusryčiai dabar labiau tiktų, - tarė Rozenkvarcas, bet
Fenolijas šią pastabą nuleido negirdom.
- O kaip tau daina kunigaikščiui? - paklausė jis Megės.
- Aš... ne viską perskaičiau dėl jūsų ginčų, - atsakė ji išsisukda­
ma. Nenorėjo dar labiau gadinti Fenolijui nuotaikos pareikšdama,

161
kad eilės jai kažkur girdėtos. - O kodėl kunigaikštis pageidauja tokio
liūdno eilėraščio? - paklausė Megė.
- Nes jo sūnus žuvo, - atsakė Fenolijas. - Viena liūdna giesmė po
kitos - tai viskas, ką jis nori girdėti po Kosimo mirties. Man taip gai­
la! - Atsidusęs Fenolijas padėjo pergamentą ant pulto ir nuėjo prie
skrynios, stovinčios prie lango.
- Kosimas? Kosimas Gražusis mirė? - Megei nepavyko nuslėpti
nusivylimo. Resė tiek daug jai pasakojo apie Lašininio sūnų: kad kie­
kvienas, jį pamatęs, pamilsta, kad netgi Žalčiagalvis jo bijo, kad vals­
tiečiai pas jį veža susirgusius vaikus, nes tiki, kad gražus kaip angelas
žmogus gali pagydyti bet kokią ligą...
Fenolijas atsiduso.
- Taip, tai baisu. Karti pamoka! Šita istorija - jau nebe mano. Ji
daro ką panorėjusi!
- Vaje! Vėl prasideda. - Rozenkvarcas atsiduso. - Jo istorija. Nie­
kada nesuprasiu šitų tauškalų. Galbūt jums tikrai reikėtų nueiti pas
barzdaskutį, gydantį sergančias galvas.
- Mano mielasis Rozenkvarcai, - tepasakė Fenolijas, - šitie tauška­
lai, kaip tu vadini, tiesiog per stambūs tavo mažai perregimai galvelei.
Tačiau patikėk manimi, Megė labai gerai žino, apie ką aš kalbu! - Niū­
ria veido išraiška atidarė skrynią ir išėmė ilgą tamsiai mėlyną drabu­
žį. - Reikėtų pasisiūdinti naują, - sumurmėjo. - Taip, tikrai reikėtų.
Tai nebetinkamas drabužis vyrui, kurio baladės dainuojamos skersai
išilgai visą šalį ir kuriam kunigaikštis užsako aprengti žodžiais savo
sielvartą dėl sūnaus! Tik pažvelk į tą rankovę! Skylės, vien skylės, įsi­
suko kandys, nors Minerva ir pridėjo levandų puokštelių.
- Vargšui poetui bus gerai, - blaiviai pasakė stiklo žmogelis.
Fenolijas padėjo drabužį atgal į skrynią ir smarkiai trinktelėjęs už­
vožė dangtį.
- Kada nors, - tarė jis, - aš paleisiu į tave ką nors tikrai kieto!
Rozenkvarco, regis, šis grasinimas nesujaudino. Abu ginčijosi to­
liau, tai apie šį, tai apie tą, regis, jiems tai buvo žaidimas, ir tikriausiai
visai pamiršo, kad šalia yra Megė. Ji priėjo prie lango, atitraukė aude­

162
klą ir pažvelgė laukan. Bus saulėta diena, nors virš aplinkinių kalvų
dar tvyrojo rūkas. Ant kurios iš jų gyvena klajojanti dainininkė, pas
kurią Faridas ketino ieškoti Dulkėtojo Piršto? Ji pamiršo. Ar jis grįš,
Jei iš tiesų ras Dulkėtąjį Pirštą, o gal tiesiog patrauks su juo tolyn ir pa­
mirš, kad ir Megė čia? Megė stengėsi nesigilinti, kokie jausmai jai kilo
nuo šios minties. Širdyje ir taip per daug sąmyšio, tiek sąmyšio, kad
mielai būtų paklaususi Fenolijo, ar neturi veidrodžio, nes bent akimir­
ką norėjo pamatyti save - pažįstamą savo veidą visoje toje svetimoje
aplinkoje ir tuose nepažįstamuose jausmuose, kylančiuose jos širdyje.
Bet vietoj veidrodžio vis dėlto įsmeigė akis į rūko apgaubtas kalvas.
Kiek toli siekia Fenolijo pasaulis? Tik tiek, kiek jis įsivaizdavo?
„Įdomu, - kuždėjo jis, kai Basta nugabeno juodu į Ožiaragio kaimą. -
Ar žinai, kad šita vieta labai panaši į vieną veiksmo vietą, kurią sugal­
vojau „Rašalo širdžiai"?a Tąkart jis galvoje turėjo Ombrą.
Iš tiesų kalvos aplink miestą buvo panašios į tas, per kurias kitados
bėgo Megė su Mo ir Elinora - tuomet, kai Dulkėtasis Pirštas išlaisvino
juos iš Ožiaragio sandėliukų, tačiau šios regėjosi dar žalesnės, jei tai įma­
noma, stebuklingesnės, tarsi kiekvienas lapas liudytų, kad po medžiais
gyvena fėjos ir ugniniai elfai. O namus ir gatveles, kurie matėsi pro Fe­
nolijo kambarėlio langą, galėjai palaikyti ir Ožiaragio kaimo namais ir
gatvėmis, tik Ombroje jie buvo gerokai spalvingesni ir triukšmingesni.
- Tik pažvelk į tą spūstį, šiandien visi nori į pilį, - Megei už nuga­
ros prabilo Fenolijas. - Keliaujantys pirkliai, valstiečiai, amatininkai,
turtingi prekijai ir elgetos, - visi trauks tenai švęsti gimtadienio, už­
sidirbti kelių monetų ar jų išleisti, pasilinksminti, bet pirmiausia pa­
spoksoti į kilmingus ponus.
Megė pažvelgė į pilies kuorus. Kyšojo virš rūdžių raudonio stogų
bemaž grėsmingai. Bokštuose vėjas plaikstė juodas vėliavas.
- Prieš kiek laiko Kosimas žuvo?
- Vos prieš metus. Kaip tik tada įsikėliau į šį kambarėlį. Kaip ir
reikėjo tikėtis, tavo balsas pasodino mane ten, iš kur nuskynė Šešėlį:
tiesiai į Ožiaragio tvirtovę. Laimė, ten buvo tikra suirutė, nes dingo
pabaisa, ir nė vienas ugniapirštis nepastebėjo seno pono kvaila mina,

163
staiga atsiradusio tarp jų. Praleidau miške keletą baisių parų, deja, ne­
turėjau kaip tu tokio patyrusio palydovo, kuris mokėtų elgtis su peiliu,
medžioti kiškius ir įžiebti ugnį dviem sausais pagaliukais. Bet užtat
mane galiausiai surado pats Juodasis Princas - tik įsivaizduok, kaip
aš į jį spoksojau, kai išdygo priešais mane. Iš vyrų, buvusių su juo,
nė vienas man nepasirodė pažįstamas, bet prisipažįstu, kad ne tokias
svarbias savo istorijų figūras prisimenu lyg per miglą, jei išvis prisime­
nu... Na, kad ir kaip ten būtų... vienas iš jų nugabeno mane į Ombrą,
apskurusį, be pinigų, koks tada buvau. Laimė, turėjau žiedą, kurį galė­
jau parduoti. Auksakalys man gerai už jį sumokėjo, užteko kambario
nuomai pas Minervą, ir viskas rodėsi neblogai. Taip, tikrai, tiesiog pa­
sakiška. Man į galvą ateidavo vis naujos istorijos, viena paskui kitą, o
to jau seniai nebuvo, žodžiai lyg patys savaime sruvo iš manęs, bet vos
tik pelniau gerą vardą pirmosiomis dainomis, sukurtomis Lašininiui,
vos tik mano eilės pradėjo patikti klajojantiems artistams, Ugninis
Lapinas padegė kelias sodybas prie upės, ir Kosimas iškeliavo paga­
liau padaryti galą tos gaujos savivalei. „Gerai, - galvojau aš. - Kodėl
gi ne?“ Ar galėjau numanyti, kad jis leisis nužudomas? Tokių puikių
planų jam turėjau! Turėjo tapti tikrai didžiu kunigaikščiu, tikra palai­
ma savo valdiniams, pagaliau jis turėjo padovanoti mano istorijai gerą
pabaigą ir išgelbėti šį pasaulį nuo Žalčiagalvio. Ir vietoj to jis leidosi
nužudomas Miške be kelio ir takelio gaujos padegėjų! - Fenolijas atsi­
duso. - Iš pradžių jo tėvas negalėjo patikėti, kad sūnus žuvo. Kosimo
veidas buvo apdegęs, kaip ir kitų žuvusiųjų, kuriuos pargabeno namo.
Visą darbą atliko ugnis. Bet kai praėjus keliems mėnesiams jis negrį­
žo... - Fenolijas vėl atsiduso ir dar kartą atidarė skrynią, kurioje gulėjo
kandžių sukapotas drabužis. Ištraukė ir padavė Megei porą ilgų žydrų
vilnonių kojinių, odines juostas ir suknelę iš nuskalbtos tamsiai mė­
lynos medžiagos. - Bijau, kad suknelė gali būti per didelė, ji antrosios
Minervos dukros, - tarė jis, - bet tai, ką dabar vilki, tučtuojau reikia
išskalbti. Kojines reikia prisitvirtinti juostomis, truputį nepatogu, bet
priprasi. Dievulėliau, tu ir išaugai, Mege, - tarė Fenolijas ir nusisuko,
kad ji galėtų persirengti. - Rozenkvarcai! Ir tu nusisuk!

164
 Iš tiesų suknelė ne itin gerai tiko, ir staiga Megė netgi nudžiugo,
kad Fenolijas neturi veidrodžio. Namie dažnai tyrinėdavo savo atvaiz­
dą. Buvo taip keista stebėti, kaip keičiasi jos pačios kūnas. Tarsi būtum
1$ lervutės lendantis drugelis.
- Jau? - paklausė Fenolijas ir atsisuko. - Na štai, visai pakenčiamai,
nors tokia graži mergaitė verta gražesnės suknelės. - Atsidusęs jis ir
save nužvelgė. - Na, o aš liksiu šitaip, šitie drabužiai bent jau kandžių
nesukapoti. Juk pilyje šiandien knibždės tiek fokusininkų ir kilmingos
liaudies, kad mudviejų niekas nė nepastebės.
- Judviejų? Ką tai reiškia? - Rozenkvarcas padėjo peiliuką, kuriuo
kaip tik smailino plunksnas. - Juk mane jūs irgi pasiimsit?
- Ar iš proto išsikraustei? Kad parsineščiau atgal tik tavo šukeles?
Ne. Be to, juk ten tektų klausytis tų prastų eilių, kurias nešiu kuni­
gaikščiui.
Kai Fenolijas užvėrė duris, Rozenkvarcas už jų tebeburnojo. Medi­
niai laiptai, kuriuos Megė vakar vos įveikė iš nuovargio, vedė žemyn į
namų apsuptą kiemą, kur dėl vietos varžėsi kiaulių aptvarai, malkinės
ir daržovių lysvės. Tarp jų vinguriavo šaltinėlis, du vaikai ginė kiaulę iš
lysvių, o moteris su kūdikiu ant rankų lesino pulkelį liesų vištų.
- Nuostabus rytas, Minerva, tiesa? - šūktelėjo jai Fenolijas, o Megė
dvejodama žengė per paskutines laiptų pakopas.
Minerva prisiartino prie laiptų papėdės. Jai į sijoną buvo įsikibusi
gal šešerių metų mergaitė, ji nepatikliai dėbsojo į Mėgę. Megė stabte­
lėjo. „Galbūt tai matosi! - pagalvojo ji. - Galbūt matosi, kad man čia
ne vieta...“
- Atsargiai! - šūktelėjo jai mergaitė, bet Megei dar nespėjus susi­
vokti kažkas peštelėjo už plaukų. Mergaitė paleido žemės grumstą, ir
nuo Megės burnodama tuščiomis rankomis pakilo fėja.
- Viešpatėliau, iš kurgi tu dabar? - paklausė Minerva, nutempdama
Mėgę nuo laiptų. - Negi ten nėra fėjų? Juk jos iš proto eina dėl žmogaus
plaukų, ypač tokių gražių kaip tavieji. Jei nesusuksi plaukų į kuodą,
greitai būsi plikai nupešta. Be to, jau esi per didelė, kad nešiotum palai­
dus plaukus, nebent nori, kad tave palaikytų klajojančia artiste.

165
 Minerva buvo žema, kresna, nedaug aukštesnė už Mėgę.
- Dieve, kokia liesutė! - tarė ji. - Suknelė kone slysta nuo pečių.
Šiandien pat vakare susiaurinsiu ją. Ar ji pusryčiavo? - paklausė mo­
teris ir papurtė galvą, pamačiusi sutrikusį Fenolijo veidą. - Viešpatie
šventas, tikiuosi, nepamiršai mergaitei duoti valgyti?
Fenolijas bejėgiškai kilstelėjo rankas.
- Aš senas žmogus, Minerva! - šūktelėjo jis. - Pamirštu tokius da­
lykus! Ir kas gi šiandien nutiko? Tikrai buvau kuo puikiausiai nusitei­
kęs, bet visi ant manęs bamba. O Rozenkvarcas išvis įsiutino.
Užuot atsakiusi, Minerva įbruko jam kūdikį į glėbį ir truktelėjo
Mėgę paskui save.
- Koks čia vaikas? - šūktelėjo Fenolijas, patraukęs joms iš paskos. -
Argi jų nepakankamai laksto aplink?
Kūdikis įdėmiai nužvelgė Fenolijo veidą, tarsi ieškotų jame ko nors
įdomaus, ir galiausiai čiupo už nosies.
- Jis mano vyresnėlės, - tepasakė Minerva. - Jau matei jį porą kar­
tų. Gal jau esi toks užmaršus, kad geriau tau ir savo vaikus dar kartą
pristatyti?
Despina ir Ivas, tokie buvo jos vaikų vardai. Berniukas praėjusią
naktį nešė Fenolijui deglą, jiems įėjus į virtuvę jis nusišypsojo Megei.
Minerva privertė Mėgę išvalgyti dubenį kukurūzų košės su dviem
riekėmis duonos, apteptomis tyre, kvepiančia alyvuogėmis. Minervos
paduotas pienas buvo toks riebus, kad Megės liežuvis jau po pirmo­
jo gurkšnio apsivėlė apnašomis. Kol Megė valgė, Minerva jai susuko
kuodą viršugalvyje. Pasilenkusi prie prausimosi dubens apžiūrėti at­
vaizdo Megė vos save atpažino.
- Iš kur gavai batus? - paklausė Ivas. Jo sesuo vis dar apžiūrinėjo
Mėgę tarsi nepažįstamą gyvūną, užklydusį į jų virtuvę.
Taip, iš kur? Megė pabandė paskubomis pridengti batus suknelės
kraštais, bet suknelė buvo per trumpa.
- Megė atvyko iš labai toli, - paaiškino Fenolijas, atsekęs paskui
jas į virtuvę ir pastebėjęs, kad Megė sutrikusi. - Iš labai labai toli. Ten
esama netgi trikojų žmonių ir tokių, kuriems nosys auga ant smakro.

166
 Vaikai įsispoksojo pirma į Fenoliją, paskui į Mėgę.
- Baik, ką čia vėl paistai? - Minerva pliaukštelėjo jam per pakau­
šį. - Jie tiki kiekvienu tavo žodžiu. Dar ims ir susiruoš kada nors ieš­
koti tų beprotiškų vietų, apie kurias tu pasakoji, o aš liksiu be vaikų.
Megė vos nepaspringo riebiu pienu. Buvo jau visai pamiršusi, kad
pasiilgo namų, bet Minervos žodžiai priminė - ir vėl pradėjo graužti
sąžinė. Ji išvykusi jau penkias dienas, jei teisingai suskaičiavo.
- Tu su savo istorijom! - Minerva stumtelėjo Fenolijui puodelį
pieno. - Tarsi nepakaktų, kad nuolat pasakoji jiems tas pasakas apie
plėšikus. Ar žinai, ką vakar man pasakė Ivas? „Kai užaugsiu, irgi eisiu
pas plėšikus!" Jis nori būti toks kaip Kėkštas! Ką tu čia išsidirbinėji?
Dėl manęs pasakok jiems apie Kosimą, apie milžinus ar apie Princą ir
jo lokį, bet daugiau nė žodžio apie plėšikus, supratai?
- Na gerai jau, gerai, daugiau nė žodžio, - sumurmėjo Fenolijas. -
Bet nekaltink manęs, jei berniukas kur nugirs baladę apie Kėkštą. Visi
jas dainuoja.
Megė nesuprato nė žodžio, apie ką jie čia kalbasi, bet ir taip jau
mintyse buvo pilyje. Resė jai pasakojo, kad ant sienos ten taip tankiai
privyta paukščių lizdų, kad jų čiulbėjimas dažnai užgožia klajojančių
dainininkų giesmes. Lizdus ten krauna ir fėjos, pilkšvus kaip pilies
sienų akmenys, nes jos labai dažnai vagiliauja žmonių maistą, o ne
žiedus ir vaisius, kaip jų laukinės sesės. O soduose vidiniame kieme
auga medžiai, kurie paprastai keroja tik pačioje Miško be kelio ir ta­
kelio širdyje, medžiai, kurių lapai vėjyje murma tarsi žmonių balsų
choras, o tamsiomis jaunaties naktimis kalba apie ateitį - tik niekas
nesupranta jų žodžių.
- Nori dar ko nors?
Megė pabudo iš minčių.
- Mirtis ir rašalas! - Fenolijas pakilo ir padavė Minervai kūdikį. -
Negi ketini ją dabar nupenėti, kad tiktų ta suknelė? Mums reikia eiti,
antraip pusę pražiopsosim. Kunigaikštis prašė manęs atnešti naująją
dainą iki pietų. O tu žinai, kaip jam nepatinka, kai kas nors vėluoja.

167
 - Ne, nežinau, - sumurmėjo Minerva, o Fenolijas stūmė Mėgę
durų link. - Juk nevaikštinėju pirmyn atgal į pilį kaip tu. O ką šįkart
turėjai jam sukurti, tam kilmingajam ponui, gal vėl raudą?
- Taip, man irgi nuobodu, bet jis gerai moka. Negi tau labiau pa­
tiktų, jei greitai kišenėse nebeturėčiau nė skatiko ir tau tektų ieškotis
naujo nuomininko?
- Gerai jau, gerai, - sumurmėjo Minerva, kraustydama nuo stalo
tuščius vaikų dubenėlius. - Žinai ką? Šitas kunigaikštis iki mirties vai­
tos ir skųsis, o tada Žalčiagalvis pasiųs savo šarvuočius. Pasklis jie čia
kaip musės prie šviežio arklio mėšlo, pasiteisinę dingstimi, kad reikia
apsaugoti vargšą betėvį jų pono vaikaitį.
Fenolijas taip staigiai atsisuko, kad vos nepargriovė Megės.
- Ne, Minerva. Ne! - tarė ryžtingai. - To nebus. Kol aš gyvas, taip
neįvyks. Ir nesiruošiu greitai mirti!
- Ak taip? - Minerva ištraukė sūnaus pirštus iš sviesto statinai­
tės. - O kaip tu jiems sukliudysi? Plėšikų dainomis? Negi manai, kad
kažkoks kvailys su plunksnuota kauke, vaidinantis didvyrį, nes prisi­
klausė tavo dainų, gali apginti mūsų miestą nuo šarvuočių? Didvyriai
baigia gyvenimą kartuvėse, Fenolijau! - pridūrė ji tyliau, ir Megė už
pašaipos išgirdo baimę. - Tavo dainose gal ir kitaip, bet tikrame gyve­
nime juos pakaria. Čia ir gražiausi žodžiai nieko nepakeis.
Abu vaikai neramiai sužiuro į mamą, o Minerva paglostė jiems gal­
vas, tarsi šitaip galėtų nubraukti savo pačios ištartus žodžius.
Tačiau Fenolijas tik gūžtelėjo pečiais.
- Žinai, tu viską pernelyg juodai matai! - tarė jis. - Patikėk, per
mažai vertini žodžius! Jie labai galingi, galingesni, nei tu manai. Pa­
klausk Megės!
Bet Minervai dar nespėjus to padaryti Fenolijas jau išstūmė Mėgę
laukan.
- Ivai, Despina, norit kartu? - šūktelėjo jis vaikams. - Kaip visa­
da, parvesiu juos sveikus! - pažadėjo, kai Minerva susirūpinusi iškišo
galvą pro duris. - Šiandien pilyje bus geriausių fokusininkų, kokių tik
galima rasti, jie atvyks iš tolimų kraštų. Vaikai neturėtų to praleisti!

168
Vos išsukus iš skersgatvio juos pagavo žmonių srautas. Jie plūdo iš
visų pusių - vargingai apsirengę valstiečiai, elgetos, moterys su vaikais
Ir vyrai, kurių turtus liudijo ne tik prabangiai siuvinėtos rankovės, bet
Ir tarnai, šiurkščiai skinantys savo ponams kelią per minią. Raiteliai
Irgi brovėsi nežiūrėdami į pėsčiuosius, kuriems tekdavo glaustis prie
llenų, palankinai įstrigdavo tarp žmonių, kad ir kaip jų nešėjai plūdosi
Ir burnojo.
i' - Po galais, čia blogiau nei per turgadienius! - šūktelėjo Fenolijas
Megei virš žmonių galvų. Ivas skynėsi kelią per spūstį vikriai it silkė,
0 Despina atrodė tokia išsigandusi, kad Fenolijas galiausiai užsisodino
ją ant pečių, kol jos dar nesutraiškė pintinės ir pilvai. Megei širdis irgi
plakė tankiau nuo visos šitos sumaišties, stūmimo ir traukimo, nuo
galybės kvapų ir ore aidinčių balsų.
- Mege, apsidairyk! Argi tai ne puiku? - išdidus šūktelėjo Fenolijas.
Taip, puiku. Čia viskas buvo taip, kaip Megė įsivaizduodavo tais
vakarais, kai apie Rašalo pasaulį jai pasakojo Resė. Megės juslės buvo
lyg apkvaitusios. Akys, ausys... jos pajėgė priimti vos dešimtadalį to,
kas vyko aplink. Iš kažkur skambėjo muzika. Būgnai, lėkštės, trimi­
tai... O tada gatvė praplatėjo ir išspjovė juos su visais kitais prie pilies
Sienų. Kuorai buvo tokie aukšti ir galingi, kyšojo virš namų, tarsi juos
būtų statę didesni žmonės nei tie, kurie dabar grūdosi prie vartų. Čia
stovėjo ginkluoti sargybiniai, ant jų šalmų atsispindėjo aušra. Apsiaus­
tai buvo tamsiai žali, tokie kaip ir švarkai, kuriuos jie vilkėjo ant gran­
dinių marškinių. Ant drabužių puikavosi Lašininio herbas, Resė buvo
apie jį pasakojusi Megei - liūtas žaliame fone, tarp baltų rožių, - bet
herbas buvo pasikeitęs: liūtas verkė sidabrinėmis ašaromis, o rožės vi­
josi apie sudaužytą širdį.
Daugumą besigrūdančiųjų sargybiniai įleisdavo, tik retkarčiais kurį
nors atstumdavo - ietimi arba pirštinėtu kumščiu. Regis, nieko tai ne­
jaudino, visi grumdėsi toliau, ir Megė pagaliau atsidūrė metro storio
sienų šešėlyje. Žinoma, ji jau buvo lankiusis pilyse, kartu su Mo, bet

169
tai visiškai kitas jausmas - eiti ne pro atvirukų kioskelį, o pro ietimis
ginkluotus sargybinius. Sienos atrodė daug grėsmingesnės ir nesve­
tingos. „Žiūrėkit! - regis, šaukė jos. - Kokie jūs maži, kokie bejėgiai
ir trapūs."
Fenolijas, rodos, nieko panašaus nejuto, jis švytėjo kaip vaikas per
Kalėdas. Nekreipė dėmesio nei į nuleidžiamas grotas virš jų galvų, nei
į angas, pro kurias neprašytiems svečiams ant galvų buvo galima pa­
pilti karštos dervos. Tačiau Megė eidama nevalingai žvelgė aukštyn ir
klausė savęs, kokio senumo dervos pėdsakai ant vėjų nugairinto me­
džio. Bet štai pagaliau virš jos galvos vėl dangus. Žydras ir giedras,
tarsi švariai iššluotas kunigaikštiškam gimtadieniui - ir Megė atsidūrė
išoriniame Ombros pilies kieme.
 Svečiai iš blogosios miško pusės
c

Tamsa visuomet turi savo vaidmenį.

Be jos - kaip mes sužinotume, kada vaikštome švie­
soje? Bet kai jos norai tampa per daug dideli, jai rei­
kia pasipriešinti, ją sudrausminti ir kartais, jei būti­
na, laikinai ją sumažinti. Paskui ji vėl pakils, kaip jai
ir pridera.

K la iva s Barkeris, „ A b a ra ta s“*

irmiausia Megės akys pradėjo ieškoti paukščių lizdų, apie kuriuos

P pasakojo Resė. Ir tikrai - štai jie, prilipinti iš karto po dantytu
sienų viršumi, tarsi mūrams būtų iškilusios pūslės. O iš angų šaudė
paukščiai geltonomis krūtinėlėmis. Tarsi aukso gumulėliai, šokantys
saulėje, sakydavo Resė, ir ji buvo teisi. Dangus virš Megės galvos at­
rodė padengtas sūkuriuojančio aukso, viskas princo gimimo dienos
proga. Pro vartus plūdo vis daugiau žmonių, nors kieme jų jau buvo
sausakimša. Tarp sienų, priešais arklides ir trobeles, buvo suręstos
pašiūrės, kuriose įsikūrė kalviai, arklininkai ir kiti, kurie gyveno ir
dirbo pilyje. Šią dieną, kai kunigaikštis pakvietė savo valdinius at­
švęsti vaikaičio ir sosto paveldėtojo gimtadienį, valgis ir gėrimas buvo
dalijamas veltui. „Labai dosnu, ar ne? - tikriausiai būtų sukuždėjęs
Mo. - Valgis ir gėrimas iš jų laukų, jų rankų darbu pelnytas." Mo
ne itin mėgo pilis. Bet toks jau tas Fenolijo pasaulis: laukai, kuriuo­
se prakaitą liejo valstiečiai, priklausė kunigaikščiui, jam priklausė ir
didžiuma derliaus, jis vaikščiojo aksomuose ir šilkuose, o valstiečiai
vilkėjo sulopytas šiurkščias sermėgas.

* Clive Barker, „Abarat".

171
 Despina savo liesomis rankelėmis laikėsi tvirtai apsivijusi Fenolijo
kaklą, kol jie praėjo pro vartų sargybinius, bet pamačiusi pirmąjį foku­
sininką skubiai nučiuožė nuo jo nugaros.
Aukštai tarp sienos dantų buvo ištemptas lynas, juo vienas cirki-
ninkas vaikščiojo lengvai tarsi voras ant sidabrinės gijos. Jo rūbai buvo
žydri it dangus virš galvos, nes mėlyna buvo lyno akrobatų spalva, ir
tai Megei buvo pasakojusi mama. O, kad Resė dabar būtų čia! Visur
tarp pašiūrių šmėžavo ji, margoji liaudis - fleitininkai ir žonglieriai,
peilių svaidytojai, stipruoliai, žvėrių tramdytojai, gimnastai, aktoriai
ir juokdariai. Prie pat sienos Megė pastebėjo ir ugnies rijiką, raudonas
su juodu buvo jo apdaras, ir akimirką ji pagalvojo, kad tai Dulkėtasis
Pirštas, bet kai jis atsisuko, paaiškėjo, kad tai nepažįstamasis be ran­
dų ant veido, o šypsena, su kuria jis nusilenkė aplink susirinkusiems
žmonėms, visai kitokia nei Dulkėtojo Piršto.
„Bet jis tikrai turi būti čia, jei iš tiesų grįžo!" - pagalvojo Megė ir
apsidairė. Ir kodėl gi ji tokia nusivylusi? Aišku kodėl. Jai trūko Farido.
O jei Dulkėtojo Piršto čia nėra, tai ji veltui dairosi Farido.
- Eikš, Mege! - Despina ištarė jos vardą taip, tarsi liežuvis dar
turėtų priprasti prie jo skambesio. Mergaitė truktelėjo Mėgę prie pa­
šiūrės, kur pardavinėjo saldžius pyragėlius, varvančius medumi. Tik
jie net ir šiandien buvo ne veltui. Prekijas niūria veido išraiška sergė­
jo juos, laimė, Fenolijas turėjo keletą monetų. Kai Despina vėl įkišo
savo pirštelius į Megės delną, jie buvo lipnūs. Mergaitė dairėsi išpū­
tusi akis aplink, vis sustodavo, bet Fenolijas nekantriai pamodavo eiti
toliau, pro lentinę tribūną, kuri buvo suręsta už pašiūrių ir papuošta
visžalių augalų šakelėmis ir žiedais. Tokios pat kaip ant kuorų ir pi­
lies bokšte juodos vėliavos plevėsavo ir čia, iš dešinės ir kairės trijų
ant pakylos pastatytų krėslų, ant kurių atlošų buvo išsiuvinėtas ver­
kiančio liūto herbas.
- Kam trys krėslai, klausiu aš savęs? - sukuždėjo Fenolijas Megei,
palengva ją ir vaikus stumdamas pirmyn. - Juk pats Lašininis nie­
kuomet nesirodo. Eime, mes jau vėluojam. - Ryžtingai atsuko nugarą
bruzdesiui išoriniame kieme ir ėmė skintis kelią prie antrojo mūrinio

172
pilį juosiančio žiedo. Vartai, prie kurių jie artinosi, nebuvo tokie aukšti
kaip pirmieji, bet irgi atrodė nesvetingi, kaip ir sargybiniai, kurie, Fe­
nolijui prisiartinus, sukryžiavo ietis.
- Tarsi jie manęs nepažinotų! - sukuždėjo jis įpykęs Megei. - Bet
kaskart tas pats žaidimas. Praneškite kunigaikščiui - Fenolijas, poetas,
jau čia! - tarė jis pakeltu balsu, o abu vaikai prisiglaudė prie jo ir spok­
sojo į ietis, tarsi ant jų smaigalių ieškotų kraujo pėdsakų.
- Ar kunigaikštis tavęs laukia? - Sargybinis, kuris šito paklausė,
atrodė dar labai jaunas - sprendžiant iš veido, kiek jo matėsi iš po
šalmo.
- Žinoma, - atsakė Fenolijas suirzęs. - O jei jam teks dar ilgiau
laukti, suversiu kaltę tau, Anzelmai. Ir kai tau vėl prireiks keleto gra­
žių žodelių kaip praėjusį mėnesį, - sargybinis susinervinęs žvilgtelėjo
Į kitą karį, bet tas apsimetė negirdįs ir žvelgė aukštyn į lyno akroba­
tą, - tuomet, - tyliau baigė sakinį Fenolijas, - priversiu tave taip pat
laukti kaip tu mane. Esu senas žmogus ir, dievaži, turiu ką geresnio
veikti nei stoviniuoti čia priešais tavo ietį.
Anzelmo veidas, kiek jo matėsi pro šalmą, nuraudo kaip rūgštus
vynas, kokį Fenolijas gerdavo prie klajojančių artistų laužo. Ir vis dėlto
jis nepatraukė ieties.
- Suprask, Rašalo Audėjau, turime svečių, - tarė jis tyliai.
- Svečių? Ką čia tauški?
Bet Anzelmas nebežiūrėjo į Fenoliją.
Vartai už jo nugaros atsivėrė vaitodami, tarsi jų pačių našta būtų
per sunki. Megė truktelėjo į šalį Despiną, Fenolijas sučiupo Ivo ranką.
Į išorinį kiemą išjojo kareiviai, šarvuoti raiteliai, apsiaustai sidabro pil­
kumo, kaip ir antblauzdžiai, o herbas ant krūtinių buvo ne Lašininio.
Jame grasindama priešui kėlė galvą angis. Megė iškart atpažino herbą.
Jis buvo Žalčiagalvio.
Išoriniame kieme viskas nuščiuvo. Fokusininkai buvo užmiršti, net
ir mėlynasis šokėjas aukštai ant lyno. Visi spoksojo į raitelius. Moterys
tvirtai apglėbė vaikus, vyrai įtraukė galvas - net ir tie su prabangiais
drabužiais. Resė buvo gerai nupasakojusi Megei Žalčiagalvio herbą,

173
tarsi ne kartą iš arti mačiusi. Nakties pilies pasiuntiniai buvo mielai
priimami Ožiaragio tvirtovėje. Kai kurios sodybos, buvo kuždamasi
tada, supleškėjo padegtos Ožiaragio vyrų, bet Žalčiagalvio paliepimu.
Šarvuočiams jojant pro šalį Megė tvirtai prispaudė prie savęs Despi-
ną. Krūtinės šarvai blizgėjo saulėje, buvo sakoma, kad jų nepramušan-
ti netgi trumpa arbaleto strėlė, ką jau kalbėti apie kokio vargšo strėlę.
Priešakyje jojo du vyrai. Vienas šarvuotas kaip kiti, plaukai ugniniai,
apsiaustas iš lapių uodegų, kitas žaliu, sidabru siuvinėtu drabužiu,
koks būtų tikęs bet kuriam kunigaikščiui. Tačiau pirmiausia visiems į
akis krisdavo ne drabužis, o jo nosis, kuri buvo ne iš mėsos ir kraujo
kaip kitų, o iš sidabro.
- Tik pažvelk, koks kinkinys, - sukuždėjo Fenolijas Megei, kai
pirmieji du vyrai šonas prie šono jojo per tylinčią minią. - Juos abu
sugalvojau aš, kitados buvo Ožiaragio vyrai. Tavo mama turbūt apie
juos pasakojo. Ugninis Lapinas kitados buvo Ožiaragio parankinis, o
Fleitininkas - jo muzikantas. Sidabrinė nosis - ne mano išmonė. Kaip
ir tas faktas, kad Kosimo kariai paspruko, kai jis puolė Ožiaragio tvir­
tovę, ir dabar tarnauja Žalčiagalviui.
Kieme tebetvyrojo vaiduokliška tyla. Buvo girdėti tik kanopų kauk­
šėjimas, arklių prunkštimas, šarvų, ginklų ir pentinų barškėjimas -
keistai garsiai, tarsi garsai lyg paukščiai būtų įstrigę tarp aukštų mūrų.
Žalčiagalvis į aikštę įjojo paskutinis. Buvo neatpažįstamas. „Atrodo
lyg budelis, - pasakojo Resė. - Kunigaikščio rūbais vilkintis budelis,
kurio atšiauriame veide matyti, kad jaučia malonumą žudydamas."
Žirgas, ant kurio jis jojo, širmas ir kresnas kaip ir jo ponas, beveik vi­
sas slėpėsi po gūnia, ant kurios vienintelės buvo išsiuvinėtas herbas su
angimi. Pats Žalčiagalvis vilkėjo juodą drabužį, siuvinėtą sidabriniais
žiedais. Oda buvo įdegusi saulėje, reti plaukai žili, burna keistai maža,
lyg belūpis plyšys šiurkščiame bebarzdžiame veide. Visas atrodė sun­
kus ir mėsingas - rankos ir kojos, kresnas sprandas, plati nosis. Nedė­
vėjo jokių papuošalų kaip turtingesnieji Lašininio valdiniai, stoviniuo­
jantys kieme, - nei sunkių grandinių ant kaklo, nei brangakmeniais
nusagstytų žiedų ant putlių pirštų. Tik jo nosies sparneliuose blizgėjo

174
 brangakmeniai, raudoni it kraujo lašeliai, o ant pirštinėtos kairės ran­
kos didžiojo piršto mūvėjo sidabrinį žiedą, kuriuo antspauduodavo
mirties nuosprendžius. Primerktos Žalčiagalvio akys po raukšlėtais
vokais atrodė lyg salamandros, neramiai klaidžiojo po kiemą. Prie vis­
ko, ką išvysdavo, regis, akimirką prikibdavo lipnus driežo liežuvis -
prie klajojančių artistų, prie lyno akrobato aukštai virš galvų, prie tur­
tingų pirklių, lūkuriuojančių šalia tuščios gėlėmis papuoštos tribūnos
Ir paklusniai nuleidžiančių galvas, vos tik juos paliesdavo Žalčiagalvio
žvilgsnis. Niekas, visiškai niekas neprasprūdo pro šias salamandros
akis - nė vienas vaikas, baimingai įsikibęs mamos sijono, nė viena dai­
li moteris, nė vienas vyras, priešiškai spoksantis į jį. Bet tik prie vieno
Žalčiagalvis sustabdė savo žirgą.
- Tik pažiūrėkit, klajojančių artistų karalius! Kai paskutinį kartą
tave mačiau savo pilies kieme, tavo galva buvo gėdos stulpo kilpoje.
Kada vėl mus aplankysi? - Žalčiagalvio balsas aidėjo per visą nutilusį
kiemą. Buvo labai žemas - tarsi sklistų iš juodžiausių tuklaus jo kūno
gelmių. Megė nejučia žingtelėjo arčiau Fenolijo. Tačiau Juodasis Prin­
cas nusilenkė - taip žemai, kad nusilenkimas virto pajuoka.
- Man labai gaila, - atsakė taip garsiai, kad visi išgirstų, - lokiui
jūsų svetingumas nepatiko. O kilpa, sakė jis, per ankšta jo kaklui.
Megė matė, kaip Žalčiagalvio burną iškreipia piktas šypsnys.
- Na, kitam jūsų apsilankymui galiu parūpinti tinkamą virvę ir
ąžuolines kartuves, kurios atlaikys net tokį riebų lokį kaip tavasis, -
tarė jis.
Juodasis Princas atsigręžė į savo lokį ir suvaidino, kad šnekasi su juo.
- Labai apgailestauju, - tarė jis, o lokys urgzdamas uždėjo letenas
jam ant kaklo, - lokys sako, kad jam patinka pietūs, o pas jus šešėliai
per tamsūs, ir jis atvyks tik tuomet, jei ir Kėkštas jums suteiks garbę.
Per minią nusirito kuždesys ir nurimo, kai Žalčiagalvis apsisuko
balne ir nužvelgė aplink sustojusius žmones salamandros akimis.
- Bet, - garsiai kalbėjo Princas, - lokys norėtų žinoti, kodėl Flei­
tininkas nebėga paskui jūsų žirgą parištas ant sidabrinės grandinės,
kaip ir derėtų tokiam prijaukintam muzikantui kaip jis.

175
 Fleitininkas staiga apsuko savo žirgą, bet dar nespėjo prijoti prie
Juodojo Princo, kai Žalčiagalvis pakėlė ranką.
- Būtinai pranešiu, kai pas mane į svečius atvyks Kėkštas! - tarė jis,
o vyriškis sidabrine nosimi prieš savo valią turėjo grįžti į vietą. - Pati­
kėk, ilgai neteks laukti. Jau užsakiau padaryti kartuves. - O tada spus­
telėjo žirgui šonus pentinais, ir šarvuočiai pajudėjo. Regis, teko laukti
amžius, kol paskutinis jų dingo už vartų.
- Jokit sau, jokit! - sušnabždėjo Fenolijas, o pilies kiemą pamažu
vėl užpildė nerūpestingas triukšmas. - Žvalgosi čia, tarsi viskas jau
jam priklausytų, manosi galįs kėtotis čia mano pasaulyje it koks pūli­
nys ir vaidinti vaidmenį, kurio jam neskyriau...
Fenoliją staiga nutildė sargybinio ietis.
- Na gerai, poete! - tarė Anzelmas. - Dabar gali eiti. Nagi, judinkis!
- Judinkis? - sugrumeno Fenolijas. - Ar šitaip kalbama su kuni­
gaikščio poetu? Klausykit! Jūs geriau likit čia, - tarė jis abiem vai­
kams. - Nepersivalgykit pyragaičių. Neikit per arti ugnies rijiko, jis
nevėkšla, ir palikit Princo lokį ramybėj. Aišku?
Vaikai linktelėjo - ir iškart pasileido prie artimiausio pyragaičių
prekystalio. O Fenolijas sugriebė Megės ranką ir pakėlęs galvą žengė
pro sargybinius.
- Fenolijau? - paklausė Megė pusbalsiu, kai jiems už nugarų užsi­
vėrė vartai ir nutilo išorinio kiemo triukšmas. - Kas tas Kėkštas?
Už didžiųjų vartų buvo vėsu, tarsi čia būtų susisukusi lizdą žiema.
Medžiai metė šešėlius ant erdvaus kiemo, kvepėjo rožėmis ir gėlėmis,
kurių pavadinimų Megė nežinojo, o apskritame it mėnuo akmeninia­
me baseinėlyje atsispindėjo dalis pilies, kurioje gyveno Lašininis.
- Ak, Kėkšto nėra! - tepasakė Fenolijas, nekantriai modamas Me­
gei eiti iš paskos. - Bet paaiškinsiu tau vėliau. Dabar eime. Galų gale
reikia nunešti Lašininiui eiles, antraip prarasiu dvaro poeto vietą.
 Atodūsių kunigaikštis

- Aš nemėgstu, - to jis negalėjo sakyti kunigaikščiui,

nes kaipgi kitaip pelnys sau duoną?

„K araliu s krepšyje“ italų pa sa k a

enės, kurioje Lašininis priėmė Fenoliją, langai buvo uždangstyti

juodomis skraistėmis. Kvapas buvo kaip kape - trenkė sudžiū­
vusiomis gėlėmis ir žvakių suodžiais. Žvakės degė prie statulų, vaiz­
duojančių tik vieną žmogų, vienos buvo labiau, kitos mažiau vykusios.
„Kosimas Gražusis!" - pagalvojo Megė. Jis žvelgė j mergaitę tūkstan­
čiu marmurinių akių, kai ji šalia Fenolijo artinosi prie princo tėvo.
Abipus sosto, kuriame sėdėjo Lašininis, stovėjo po kėdę aukštu
atlošu. Ant tamsiai raudono kėdės kairėje pusėje apmušalo buvo pa­
dėtas šalmas, papuoštas povo plunksnomis, metalas nublizgintas, lyg
lauktų savo šeimininko. Ant dešiniosios kėdės sėdėjo berniukas, gal
penkerių šešerių, vilkėjo juodo brokato liemenę, nusagstytą perlais -
lyg ašaromis. Tai veikiausiai gimtadienį švenčiantis vaikas. Jakopas,
Lašininio vaikaitis, bet tuo pačiu ir Žalčiagalvio.
Berniukas nuobodžiaudamas žvalgėsi aplink, nekantriai maskata­
vo trumpomis kojomis, tarsi vos ištvertų neišlėkęs laukan, kur artistai,
saldūs pyragaičiai ir seniai jam paruoštas krėslas vijokliais ir rožėmis
išpuoštoje tribūnoje. O vaiko senelis atrodė taip, tarsi niekada neke­
tintų pasijudinti. Sėdėjo bejėgis it lėlė, apsivilkęs per plačius juodus
rūbus, tarsi paralyžiuotas mirusio sūnaus akių. Nelabai aukštas, bet
storas kaip du vyrai - šitaip jį apibūdino Resė: retai kada matomas be
kokio užkandžio tukliose rankose, visada truputį pridusęs nuo svorio,
kurį tenka nešioti ne itin stiprioms kojoms, ir vis dėlto visada geros
nuotaikos.

177
 Kunigaikštis, kurį Megė pamatė sėdintį pilies prieblandoje, visai
nebuvo panašus į aprašytąjį. Veidas išblyškęs, oda raukšlėjosi, tarsi ki­
tados būtų priklausiusi didesniam vyrui. Sielvartas nutirpdė riebalus,
o veidas buvo toks sustingęs, tarsi būtų suledėjęs tą dieną, kai jam at­
nešė žinią apie sūnaus mirtį. Tik akyse vis dar tebebuvo matyti pasi­
baisėjimas, sutrikimas dėl to, ką jam ištaisė gyvenimas.
Be vaikaičio ir dviejų sargybinių, stovinčių tylomis užnugaryje, prie
kunigaikščio buvo tik dvi moterys. Viena buvo paklusniai nuleidusi
galvą lyg tarnaitė, nors dėvėjo suknelę, kuri pritiktų ir kunigaikštie­
nei. Jos ponia stovėjo tarp Lašininio ir tuščios kėdės, ant kurios gulėjo
plunksnomis puoštas šalmas. „Violantė!“ - pagalvojo Megė. Žalčiagal-
vio dukra ir Kosimo našlė. Taip, tai turėjo būti ji, Bjaurioji, kaip ją visi
vadino. Fenolijas pasakojo apie ją Megei - ir pabrėžė, kad Violantė,
nors ir sukurta Fenolijo plunksnos, iš tiesų turėjo būti antraeilė figū­
ra - nelaimingas labai nelaimingos mamos ir labai blogo tėvo vaikas.
„Absurdiška mintis - padaryti ją Kosimo Gražiojo žmona! - kalbėjo
Fenolijas. - Bet aš juk sakiau, šita istorija išprotėjo!"
Violantė vilkėjo juodai kaip ir jos sūnus bei šešuras. Ir jos sukne­
lė buvo išsiuvinėta perlų ašaromis, bet prabangus blizgesys ją ne itin
puošė. Veidas atrodė tarsi pernelyg blyškiu pieštuku nupieštas ant dė­
mėto popieriaus lapo, o dėl tamsaus šilko jis atrodė dar blankesnis.
Šiame veide į akis krisdavo tik viena: purpurinė dėmė, stambi it aguo­
nos žiedas, darkanti kairįjį skruostą.
Kai Megė su Fenoliju žengė per tamsią menę, Violantė kaip tik len­
kėsi savo šešurui ir tyliu balsu kažką jam sakė. Lašininio veide nekrus­
telėjo nė raumenėlis, bet galiausiai jis linktelėjo, ir berniukas džiugiai
nusliuogė nuo krėslo.
Fenolijas davė Megei ženklą sustoti. Pagarbiai nuleidęs galvą žing­
telėjo šonan ir nežymiai parodė Megei daryti tą patį. Violantė linktelė­
jo Fenolijui, eidama pro jį aukštai pakelta galva, o į Mėgę nė nežvilgte­
lėjo. Nekreipė dėmesio ir į akmeninius vyro atvaizdus. Bjaurioji, regis,
skubėjo palikti tamsiąją salę, skubinosi beveik taip pat kaip ir jos sū­
nus. Tarnaitė, einanti Violantei iš paskos, praėjo taip arti pro Mėgę,

178
kad net suknele užkliudė. Atrodė nedaug vyresnė už Mėgę. Plaukai
buvo rusvo atspalvio, tarsi juose atsispindėtų ugnis, nešiojo juos palai­
dus, kaip šiame pasaulyje dera tik klajojančioms artistėms. Megei dar
nebuvo tekę matyti gražesnių plaukų.
- Vėluoji, Fenolijau! - tarė Lašininis, vos tik paskui moteris ir ber­
niuką užsivėrė durys. Jo balsas vis dar skambėjo dusliai, kaip labai sto­
ro žmogaus. - Negi tau žodžiai išseko?
- Jie išseks tik tuomet, kai liausiuos kvėpavęs, mano kunigaikšti, -
nusilenkdamas atsakė Fenolijas. Megė nežinojo, ar jai reikia daryti tą
patį. Galiausiai nusprendė nevikriai tūptelėti.
Iš arti Lašininis atrodė dar trapesnis. Jo oda panėšėjo į nuvytusius
lapus, o akių baltymai - į pageltusį popierių.
- Kas ta mergaitė? - paklausė jis ir nužvelgė Mėgę pavargusiu
žvilgsniu. - Tavo tarnaitė? Kaip mylimoji, dar per jauna, ar ne?
Megė pajuto, kaip veidą užlieja raudonis.
- Jūsų Malonybe, kokios mintys jums į galvą ateina! - pasipiktino
Fenolijas ir uždėjo Megei ranką ant pečių. - Tai mano vaikaitė, atvyko
į svečius. Mano sūnus tikisi, kad rasiu jai čia vyrą, o kurgi geriau apsi­
dairyti, jei ne nuostabioje šventėje, kurią jūs šiandien rengiate?
Gėdos raudonis ant Megės veido dar labiau patamsėjo, bet ji prisi­
vertė nusišypsoti.
- Ak, tu turi sūnų? - Liūdnojo kunigaikščio balse buvo girdėti tiek
pavydo, lyg jis nenorėtų nė vienam valdiniui suteikti laimę džiaugtis sū­
numi. - Neprotinga pernelyg toli išleisti savo vaikus, - sumurmėjo jis,
nenusukdamas akių nuo Megės. - Jie per daug lengvai nebegrįžta atgal!
Megė nežinojo kur dėti akis.
- Aš greitai vyksiu atgal, - tarė ji. - Mano tėvas tai žino. - „Tikiuo­
si", - pridūrė pati sau mintyse.
- Taip, taip, žinoma. Ji vyks namo. Nurodytu laiku. - Fenolijo bal­
se pasigirdo nekantra. - Bet grįžkime prie mano apsilankymo priežas­
ties. - Jis ištraukė iš už diržo pergamento ritinėlį, kurį Rozenkvarcas taip
rūpestingai užantspaudavo, ir pagarbiai nunarinęs galvą užkopė laipte­
liais prie kunigaikščio sosto. Lašininis, regis, kentė skausmus. Pasilenkęs

179
paimti pergamento stipriai sučiaupė lūpas, o kakta buvo išprakaitavusi,
nors menėje buvo vėsu. Megė prisiminė Minervos žodžius: Šitas kuni­
gaikštis iki mirties dejuos ir skųsis. Fenolijas, regis, galvojo apie tą patį.
- Ar blogai jaučiatės, mano kunigaikšti? - paklausė susirūpinęs.
- Tikrai ne, - suirzęs atrėžė Lašininis. - Deja, Žalčiagalvis irgi ši­
taip šiandien pamanė. - Atsidusęs jis atsilošė ir pliaukštelėjo per krės­
lo šoną. - Tulijau!
Tarnas, vilkįs taip pat juodai kaip kunigaikštis, išlindo iš už sos­
to. Jei rankos ir veidas nebūtų apaugę kailiu, atrodytų kaip nedidukas
kresnas žmogus. Tulijas priminė Megei kaukus Elinoros sode, kurie
pavirto plėnimis, nors jis ir turėjo gerokai daugiau žmogaus bruožų.
- Nagi, atvesk man kokį artistą, bet tokį, kuris mokėtų skaityti! -
įsakė kunigaikštis. - Turės man perskaityti Fenolijo eiles. - Ir Tulijas
pasileido bėgte it uolus jaunas šuva.
- Ar kvietėt Dilgę, kaip jums patariau? - Fenolijas buvo įkyrus, bet
kunigaikštis tik piktokai numojo.
- Tą Dilgę? O kam? Ji neateis, o jei ir ateis, tai tik tam, kad mane nu­
nuodytų, nes savo sūnaus karstui paliepiau nukirsti porą ąžuolų. Ar aš
kaltas, kad ji mieliau kalbasi su medžiais nei su žmonėmis? Niekas man
negali padėti, nei Dilgė, nei visi tie pirtininkai, žiniuoniai ir žolininkai,
kurių dvokiančius gėralus man jau teko gerti. Dar neišaugo tokia vais­
tažolė, kuri padėtų nuo sielvarto. - Laužiant perpus Fenolijo antspaudą
kunigaikščio pirštai virpėjo, o pritemdytoje salėje jam skaitant buvo taip
tylu, kad Megė girdėjo, kaip žvakių liepsnos spraga rydamos dagtį.
Kunigaikščio lūpos judėjo bemaž be garso. Jo drumstoms akimis
bėgiojant per Fenolijo žodžius Megė girdėjo:
- Ak, jis niekad, niekuomet nebepabus.
Megė vogčiom žvilgtelėjo į Fenoliją. Jis pajutęs mergaitės žvilgsnį
nuraudo lyg kaltas. Taip, jis pavogė tuos žodžius. Ir tikrai ne iš šio
pasaulio poeto/

* Fenolijas tikriausiai nusirašė nuo poeto Edgaro Alano Po (Poe) eilėraščio „Var­
nas" (vert. past.).

180
 Lašininis kilstelėjo galvą ir nusišluostė ašaras nuo liūdnų akių.
- Gražūs žodžiai, Fenolijau, - tarė jis su kartėliu balse, - taip, tu
tikrai šitai moki. Bet kada gi kas nors iš jūsų, poetų, suras žodžius,
atveriančius duris, pro kurias mus išsitempia mirtis?
Fenolijas apžvelgė statulas. Žiūrėjo į jas toks susimąstęs, lyg matytų
pirmą kartą.
- Apgailestauju, bet tokių žodžių nėra, mano kunigaikšti, - tarė
jis. - Mirtis yra didžioji tyla. Prie durų, kurias ji už mūsų uždaro, iš­
senka net ir poetų žodžiai. Jei jūs dabar man maloningiausiai leistu­
mėt eiti - mano šeimininkės vaikai laukia tenai, ir jei jų nesugaudysiu,
gali būti, iškeliaus su fokusininkais, nes, kaip visi vaikai, jie svajoja
dresuoti lokius ir šokti ant lyno tarp dangaus ir pragaro.
- Taip, eik. Gali eiti! - tarė Lašininis ir nuvargęs mostelėjo žieduota
ranka. - Pranešiu tau, kai man vėl prireiks žodžių. Tai saldūs nuodai,
bet tik nuo jų netgi skausmas kelias akimirkas tampa karčiai saldus.
Ak, jis niekad, niekuomet nebepabus!.. „Elinora tikrai žinotų, kieno
šios eilės“, - pagalvojo Megė, eidama paskui Fenoliją per tamsią salę.
Po jos kojomis čežėjo žolės, kuriomis buvo nubarstytos salės grindys.
Jų kvapas sklido vėsiame ore, tarsi norėtų priminti liūdnajam kuni­
gaikščiui apie jo laukiantį pasaulį. Bet gal jis prisiminė tik gėlių, puo­
šiančių Kosimo kapą, kvapą?
Prie durų juos pasitiko Tulijas su artistu. Sis šokčiojo ir laigė tarsi
pasišiaušęs dresuotas gyvūnas. Prie diržo muzikantas buvo pasirišęs
skambalėlius, o ant nugaros nešėsi liutnią. Tai buvo aukštas, liesas vai­
kinas niūria veido išraiška, apsivilkęs taip margai, kad šalia jo ir povo
uodega būtų nublankusi.
- Ir tas vaikinas moka skaityti? - sukuždėjo Fenolijas Megei, stum­
damas ją pro duris. - Tai veikiausiai tik gandas! Be to, jo muzikavimas
toks pat malonus ausiai kaip ir varnos krankimas. Dinkim, kol jis ne­
pradėjo giedoti mano vargšių eilių savo arkliška burna!
 Dešimt metų

Laikas - tai žirgas, lekiantis širdyje, žirgas

Be raitelio, kelyje naktį.
Protas sėdi ir klausosi, ir girdi, kaip jis bėga pro šalį.

Volesas Stivensas, „Visos preliu dijos į laim ę'*

ulkėtasis Pirštas atsirėmė į pilies sieną už prekystalių, prie ku­

D rių grūdosi žmonės. Į nosį smelkėsi medaus ir karštų kaštainių
kvapas, o aukštai virš galvos lynu ėjo akrobatas, kurio melsva figūra
iš toli taip priminė Debesų Šokėją. Jis laikė rankose ilgą kartį, ant
jos tupėjo maži paukštukai, raudoni tarsi kraujo lašai, ir kaskart, kai
akrobatas apsisukdavo - lengvai, tarsi pasaulyje nebūtų nieko įpras­
čiau kaip stovėti ant linguojančio lyno, - paukščiai pakildavo ir šai­
žiai čirškėdami imdavo sukti ratus apie akrobatą. Kiaunius, tupintis
ant Dulkėtojo Piršto pečių, pažvelgė į juos ir apsilaižė apvalų snuku­
tį. Buvo dar labai jaunas, mažesnis ir dailesnis nei Gvinas, ne toks
piktas ir - kas svarbiausia - nebijojo ugnies. Dulkėtasis Pirštas nu­
grimzdęs mintyse pakasė jam raguotą galvą. Vos atvykęs į Roksanos
sodybą sugavo kiauniuką už tvartų, kai šis bandė prisigretinti prie
vištų. Pavadino jį Sėlintoju, nes mažasis žvėriukas mėgo be garso
prisėlinti ir staiga šokti ant Dulkėtojo Piršto, šis vos nepargriūdavo.
„Ar tu išprotėjai? - klausė pats savęs Dulkėtasis Pirštas, prisiviliojęs
kiauniuką šviežiu kiaušiniu. - Tai kiaunė. Iš kur žinai, kad mirčiai ne
tas pats, kokiu vardu ji vadinama?" Bet vis dėlto kiaunę priglaudė.
Gal visa Dulkėtojo Piršto baimė liko aname pasaulyje, baimė, viena­
tvė, nelaimės...

* Wallace Stevens, „Ali the Preludes to Felicity".

182
 Sėlintojas greitai mokėsi - šokinėjo per liepsnas, tarsi nieko dau­
giau ir nebūtų veikęs. Bus nesunku su juo užsidirbti keletą monetų
turguose, su juo ir su berniuku.
Kiauniukas bakstelėjo snukučiu Dulkėtajam Pirštui j skruostą.
Priešais tuščią tribūną, vis dar laukiančią gimtadienio vaiko, keletas
artistų pastatė iš savo kūnų piramidę. Faridas bandė įkalbėti Dul­
kėtąjį Pirštą parodyti savo meną, bet šiandien jam nesinorėjo, kad į
)Į spoksotų. Norėjo pats pasidairyti, norėjo pasisotinti žiūrėdamas į
visa tai, ko taip labai ilgėjosi. Todėl ir tebevilkėjo Roksanos duotus
jos buvusio vyro drabužius. Regis, jiedu buvo panašaus ūgio. Varg­
šelis! Nei Orfėjas, nei Stebuklingasis Liežuvis nebeprišauks jo iš ten,
kur dabar yra.
- O kodėl tau šiandien įvairovės dėlei neužsidirbus pinigų? - pa­
klausė jis Farido. Berniukas iš pradžių nuraudo iš pasididžiavimo, o
paskui nubalo kaip kreida ir metėsi į minią. Mokėsi jis greitai. Tik
lašelis ugninių elfų medaus, ir Faridas jau kalbėjosi su liepsnomis,
tarsi tie žodžiai nuo gimimo jam būtų duoti. Žinoma, liepsnos nešo­
ko taip noriai iš žemės kaip Dulkėtajam Pirštui spragtelėjus pirštais,
bet pašaukus tyliu balsu atsiliepdavo - nuolaidžiai, su pašaipa, bet
atsiliepdavo.
- Vis dėlto jis tavo sūnus, - tarė Roksana, kai rytą Faridas burno­
damas iškėlė iš šulinio kibirą vandens vėsinti nudegintiems pirštams.
- Ne, ne mano! - atrėžė Dulkėtasis Pirštas, bet iš Roksanos akių
suprato, kad ji netiki.
Dar prieš leidžiantis į pilį pamokė Faridą kelių triukų, o Jehanas
žiūrėjo, bet kai Dulkėtasis Pirštas pamojo jam prieiti arčiau, berniukas
paspruko. Faridas už tai iš jo garsiai nusišaipė, bet Dulkėtasis Pirštas
užčiaupė jam burną.
- Ugnis prarijo jo tėvą, negi pamiršai? - sukuždėjo, ir Faridas susi­
gėdęs nunarino galvą.
Koks išdidus jis dabar stovėjo tarp kitų fokusininkų! Dulkėtasis
Pirštas prasiskverbė pro prekystalius, kad geriau jį matytų. Berniu­
kas nusivilko marškinius, kaip darydavo Dulkėtasis Pirštas - deganti

183
medžiaga pavojingesnė nei nudegimas ant plikos odos, o nuogą kūną
lengva trupučiu riebalų apsaugoti nuo laižančių liepsnos liežuvių.
Berniukas išmanė savo amatą, darbavosi taip gerai, kad netgi prekijai
spoksojo į jį pakerėti, ir Dulkėtasis Pirštas ta proga išlaisvino iš narve­
lių keletą fėjų, kurias prekijai ketino parduoti kokiems nors paikšiams
kaip laimę nešančius amuletus. „Nekeista, kad Roksana mano, jog esu
jo tėvas! - pagalvojo jis. - Į jį žiūrint krūtinė nuo išdidumo pučiasi."
Šalia Farido keletas juokdarių laidė savo nešvankius juokelius, o de­
šinėje pasirodymą surengė Juodasis Princas su lokiu, bet vis dėlto vis
daugiau žmonių sustodavo prie berniuko, o jis užmiršęs viską pasau­
lyje žaidė su ugnimi. Dulkėtasis Pirštas stebėjo, kaip Suodžių Paukštis
nuleido savo deglus ir su pavydu žvelgė į berniuką. Jis šitaip niekuo­
met neišmoks. Vis dar tebebuvo toks pat prastas ugnies rijikas kaip
prieš dešimt metų.
Faridas nusilenkė, ir į medinį Roksanos duotą dubenėlį pasipylė
monetų lietus. Faridas išdidžiai žvilgtelėjo į Dulkėtąjį Pirštą. Jis troško
pagyrų kaip šuva kaulo, ir kai Dulkėtasis Pirštas ėmė ploti, berniukas
nuraudo iš laimės. Koks jis dar vaikas, nors prieš porą mėnesių pui-
kuodamasis parodė pirmuosius barzdaplaukius ant smakro!
Dulkėtasis Pirštas prasiskverbė pro du valstiečius, besiderančius
dėl kelių paršelių, ir tuomet vidinės pilies vartai vėl atsivėrė - šį kartą
ne Žalčiagalviui, kaip tąsyk, kai Dulkėtasis Pirštas vos spėjo pasislėpti
nuo skvarbių Fleitininko akių už pyragaičių prekystalio. Ne. Tikriau­
siai pats gimtadienio vaikas pagaliau pasirodys šventėje - jį lydės
mama kartu su tarnaite. Kaip staiga tankiai pradėjo daužytis Dulkėto­
jo Piršto širdis! „Ji paveldėjo tavo plaukų spalvą, - sakė Roksana, - ir
mano akis."
Kunigaikščio trimitininkai stengėsi iš visų jėgų. Stovėjo išdidūs it
gaidžiai, atkišę aukštyn fanfaras. Klajojantys artistai raukė nosis ir šai­
pėsi iš jų, parduodančių savo gebėjimus tik vienam ponui. Užtat jie
buvo geriau apsirengę - ne margais skarmalais, kaip muzikantai gatvė­
je, o kunigaikščio spalvų drabužiais. Lašininio trimitininkams derėjo
žalia ir auksinė.

184
 Jo marti vilkėjo juodai. Kosimas Gražusis žuvo vos prieš metus, bet
veikiausiai jaunoji našlė jau turėjo keletą gerbėjų, nors jos veidą darkė
dėmė, tamsi it nudegimo žymė. Vos tik Violantė su sūnumi atsisėdo,
pakylą apsupo minia. Dulkėtajam Pirštui teko ropštis ant statinės, kad
per galvas žvilgtelėtų į jaunąją jos tarnaitę.
Briana stovėjo už berniuko. Nors plaukai šviesūs, buvo panaši į
mamą. Dėl dėvimos suknelės atrodė suaugusi. Bet Dulkėtasis Pirštas
jos veide įžvelgė mažos mergaitės bruožus, tos pačios, kuri mėgindavo
atimti iš jo rankų liepsnojančius deglus arba įniršusi trepsėjo kojomis,
kai jis neleisdavo jai gaudyti kibirkščių, krintančių iš dangus it lietus.
Dešimt metų. Dešimt metų, kuriuos jis praleido ne toje istorijoje.
Dešimt metų, per kuriuos vieną dukrą pasiglemžė mirtis, palikdama
tik prisiminimą, tokį neryškų ir blankų, tarsi mergaitės nė nebūtų
buvę, o antroji išaugo, visus tuos metus juokėsi ir verkė, o jo šalia ne­
buvo. „Veidmainis! - tarė jis sau, negalėdamas nusukti akių nuo Bria-
nos. - Negi dabar nori įrodyti sau, kad buvai rūpestingas tėvas iki tol,
kol Stebuklingasis Liežuvis įviliojo tave į savo istoriją?"
Kosimo sūnus garsiai nusijuokė. Trumpu pirštuku baksteldavo tai
į vieną, tai į kitą fokusininką ir gaudė gėles, kurias jam mėtė artistės.
Kiek jam metų? Penkeri? Šešeri?
Šitiek buvo Brianai, kai Dulkėtąjį Pirštą išviliojo Stebuklingojo
Liežuvio balsas. Siekė jam iki alkūnės, o buvo tokia lengva, kad be­
maž nepajusdavo, kai ji užsiropšdavo jam ant nugaros. O kai jis vėl
užsimiršdavo ir išvykdavo daugeliui savaičių, lankydavosi vietose,
kurių pavadinimų dukra nė girdėti nebuvo girdėjusi, ji mušdavo jį
savo mažais kumštukais ir jo parvežtas dovanas mesdavo jam po
kojų. O naktį vis dėlto išsiropšdavo iš lovos ir jas susirinkdavo: spal­
votus kaspinus, švelnius it triušiukas, medžiagines gėles, kurias gali­
ma segti į plaukus, dūdeles, kuriomis galima pamėgdžioti vieversio
arba pelėdos balsą.
To ji jam nepasakojo, žinoma, ne, ji buvo išdidi, dar išdidesnė nei
jos mama, bet Dulkėtasis Pirštas visada žinojo, kur ji paslėpė jo dova­
nas - maišelyje tarp drabužių. Ar dar jas tebeturi?

185
 Taip, ji išsaugojo jo dovanas, bet jiems niekaip nepavykdavo pri­
versti jos nusišypsoti, kai Dulkėtojo Piršto ilgai nebūdavo. Tai tesu­
gebėdavo tik ugnis, ir vieną akimirką, vieną gundančią akimirką jis
baudėsi žengti priekin iš spoksančios minios, atsistoti tarp kitų fo­
kusininkų, kurie demonstravo savo triukus kunigaikščio vaikaičiui,
ir pašaukti ugnį tik savo dukrai. Bet nepajudėjo iš vietos, kiūtojo
tarp žmonių, stebėjo, kaip ji delnu persibraukia plaukus, lygiai taip,
kaip dažnai darydavo jos mama, kaip nepastebimai pasitrina nosį ir
mindžikuoja nuo kojos ant kojos, tarsi daug mieliau šoktų minioje,
o ne stoviniuotų.
- Suėsk jį, loky! Suėsk jį tuojau pat! Jis tikrai sugrįžo, bet manai,
aplankys seną draugą?
Dulkėtasis Pirštas taip staigiai apsisuko, kad vos nenuvirto nuo
statinės, ant kurios tebestovėjo. Į jį žvelgė Juodasis Princas, už jo
stovėjo lokys. Dulkėtasis Pirštas tikėjosi jį čia susitikti, čia, nepažįs­
tamųjų apsuptyje, o ne klajojančių artistų stovykloje, kur buvo per
daug klausinėjančių, kur jis pradingęs... Buvo pažįstami nuo tokio
amžiaus kaip dabar kunigaikščio sūnus, sėdintis soste, - artistų sū­
nūs, betėviai, subrendę prieš laiką, ir Dulkėtasis Pirštas ilgėjosi juo­
do jo veido ne mažiau kaip Roksanos.
- Ar jis tikrai mane suės, jei nulipsiu nuo statinės?
Princas nusijuokė. Juokas buvo toks pat nerūpestingas kaip kitados.
- Galbūt. Juk mato, jog aš labai ant tavęs pykstu, kad nesirodei. Be
to - argi ne tu per paskutinį jūsų susitikimą apsvilinai jam kailį?
Sėlintojas susigūžė ant Dulkėtojo Piršto pečių, kai šeimininkas nu­
šoko nuo statinės, ir susijaudinęs sumekeno jam į ausį.
- Nesijaudink, tokių kaip tu lokys neėda! - sukuždėjo jam Dul­
kėtasis Pirštas ir taip stipriai apglėbė Princą, tarsi apkabinimu galė­
tum atsigriebti už dešimt metų. - Tu vis dar labiau atsiduodi lokiu nei
žmogumi.
- O tu kvepi ugnimi. Nagi, klok. Kur buvai? - Princas atsitraukė
nuo Dulkėtojo Piršto per rankos ilgį ir nužvelgė jį, tarsi galėtų kaktoje
perskaityti visa tai, kas nutiko jam išvykus. - Padegėjai tavęs nepri­

186
griebė, kaip sako kai kurie, atrodai pernelyg sveikas. O kaip kitas gan­
das - kad Žalčiagalvis uždarė tave drėgniausiame požemyje? O gal tu,
kaip dainuojama kai kuriose dainose, kuriam laikui pasivertei medžiu,
medžiu liepsnojančiais lapais, giliai Miške be kelio ir takelio?
Dulkėtasis Pirštas nusišypsojo.
- Tai man patiktų. Bet, žinok, tikrąja istorija nė tu nepatikėtum.
Per minią nuvilnijo kuždesys. Dulkėtasis Pirštas pažvelgė virš gal­
vų ir pamatė, kaip išraudęs Faridas klausosi plojimų. Bjauriosios sū­
nus plojo taip stipriai, kad vos nenuvirto nuo krėslo. O Faridas dairėsi
minioje Dulkėtojo Piršto veido. Šis šyptelėjo berniukui - ir pajuto,
kaip mąsliai jį nužvelgė Juodasis Princas.
- Tai berniukas tikrai tavo? - tarė jis. - Nebijok, daugiau neklausinė-
siu. Žinau, kad tau patinka turėti paslapčių, tai vargu ar pasikeitė. O isto­
riją, apie kurią kalbėjai, vis dėlto norėsiu kada nors išgirsti. Ir esi skolin­
gas mums pasirodymą. Mums visiems ne pro šalį truputį prasiblaškyti.
Laikai prasti ir šioje miško pusėje, net jei šiandien taip ir neatrodo...
- Taip, girdėjau. O Žalčiagalvis, regis, tave tebemyli. Ko pridirbai,
kad grasina kartuvėmis? Gal tavo lokys užpuolė kokį jo elnią? - Dul­
kėtasis Pirštas perbraukė per pasišiaušusį Sėlintojo kailį. Kiauniukas
nenuleido akių nuo lokio.
- O, patikėk, jis nė pusės mano darbelių nežino, antraip jau seniai
kybočiau prie Nakties pilies kuorų!
- Ak štai kaip? - Virš jų galvų akrobatas, apsuptas paukščių, atsisė­
do ant lyno ir ėmė tabaluoti kojomis, tarsi jam nė motais būtų žmonių
knibždėlynas apačioje. - Prince, man nepatinka tavo akių išraiška, -
tarė Dulkėtasis Pirštas, pakėlęs akis į akrobatą. - Daugiau nebeerzink
Zalčiagalvio, antraip lieps tave persekioti, kaip jau yra kitiems padaręs.
O tuomet jau ir šioje miško pusėje nebebūsi saugus!
Kažkas peštelėjo jį už rankovės. Dulkėtasis Pirštas taip staigiai atsi­
suko, kad Faridas net atšoko.
- Atsiprašau! - pralemeno ir nedrąsiai linktelėjo Princui. - Megė
čia. Su Fenoliju! - Berniukas buvo susijaudinęs, lyg patį Lašininį
būtų sutikęs.

187
 - Kur? - Dulkėtasis Pirštas apsidairė, o Faridas nenuleido akių nuo
lokio, švelniai padėjusio snukį Princui ant galvos. Juodasis Princas nu­
sijuokė ir pastūmė jo snukį į šoną.
- Kur? - nekantriai pakartojo Dulkėtasis Pirštas. Fenoliją mažiau­
siai norėjo susitikti.
- Štai ten, iškart už pakylos!
Dulkėtasis Pirštas žvilgtelėjo į tą pusę, kur pirštu rodė Faridas.
Tikrai, ten stovėjo senis, šalia jo du vaikai, kaip tuomet, kai susitiko
pirmąjį kartą. Greta jo stovėjo Stebuklingojo Liežuvio dukra. Ji iš­
augo, ir dabar buvo dar panašesnė į savo mamą. Dulkėtasis Pirštas
tyliai nusikeikė. Ko jie ieško čia, jo istorijoje? Čia jiems taip pat ne
vieta, kaip ir jam jų pasaulyje. „Ak taip, negi? - nusišaipė jo vidinis
balsas. - Gal seniui kitaip atrodo. Gal jau pamiršai, kad jis teigia esąs
viso šito kūrėjas?"
- Nenoriu jo matyti, - tarė Dulkėtasis Pirštas Faridui. - Tas senis
neša nelaimę ir dar blogiau, įsidėmėk tai.
- Ar berniukas kalba apie Rašalo Audėją? - Princas priėjo taip arti
Dulkėtojo Piršto, kad kiauniukas ant jo sušnypštė. - Kuo jis tau nepa­
tinka? Rašo geras dainas.
- Rašo ir dar kai ką. - „Kas žino, ką jis jau apie tave prirašė! - pridū­
rė mintyse. - Keletas gerai surikiuotų žodžių, ir tu nebegyvas, Prince."
Faridas tebežiūrėjo mergaitę.
- O Megė? Jos irgi nenori matyti? - Jo balse buvo girdėti nusivyli­
mas. - Ji apie tave klausinėjo.
- Perduok nuo manęs linkėjimų. Ji supras. Nagi, eik! Juk matau,
kad vis dar tebesi ją įsimylėjęs. Kaip tąsyk pavadinai jos akis? Maži
dangaus gabalėliai?
Faridas nuraudo kaip putinas.
- Baik! - pyktelėjo.
Tačiau Dulkėtasis Pirštas suėmė jį per pečius ir pasuko.
- Eik! - tarė jis. - Eik ir pasveikink nuo manęs. Bet perduok jai,
kad nedrįstų tarti mano vardo savo stebuklingų galių turinčia burna.
Supratai?

188
 Faridas dar kartą žvilgtelėjo į lokį, linktelėjo ir nukiūtino prie mer­
gaitės - pabrėžtinai lėtai, tarsi norėtų įrodyti, kad visai neskuba ją pa-
llekti. Ji irgi stengėsi ne pernelyg dažnai į jį žvilgčioti, sutrikusi pešiojo
lavo suknelės rankovę. Atrodė visai šio pasaulio gyventoja - tarnaitė
IŠ ne itin turtingų namų, gal valstiečio ar amatininko dukra. Na, juk
jos tėvas ir buvo amatininkas, ar ne? Kad ir labai jau ypatingą talentą
turintis. Galbūt kiek per drąsiai žvalgosi. Čia mergaitės paprastai taip
nedaro, galvas būna nuleidusios - o kai kurios jos amžiaus jau išteka.
Ar jo dukra jau apie tai galvoja? Roksana nieko nepasakojo.
- Berniukas neblogas. Jau dabar geriau pasirodo nei Suodžių
Paukštis. - Princas ištiesė ranką paglostyti kiauniuko, bet tuojau pat
atitraukė, nes Sėlintojas iššiepė smulkius dantukus.
- Tai ne menas. - Dulkėtasis Pirštas nusuko žvilgsnį į Fenoliją. Ra­
šalo Audėjas, štai kaip jie jį vadina. Koks patenkintas atrodė - tasai
vyras, užrašęs jam mirtį. Peilis į nugarą, taip giliai, kad pasiekė širdį, -
štai ką jis jam numatė. Dulkėtasis Pirštas nesąmoningai pasičiupinėjo
nugarą tarp menčių. Taip. Galų gale jis perskaitė mirtinus Fenolijo žo­
džius, vieną naktį, tame kitame pasaulyje, kai ir vėl gulėjo nemiegoda­
mas ir veltui bandė prisiminti Roksanos veidą. Tau nevalia atgal! - vis
girdėjo sakant Mėgę. - Tai kažkuris iš Ožiaragio vyrų, kažkas, kas jau
tavęs laukia. Jie norės užmušti Gvinų, tu pulsi jam į pagalbų, ir už tai
užmuš tave. Virpančiomis rankomis išsitraukė knygą iš kuprinės, atsi­
vertė ir ieškojo puslapiuose savo mirties. Ir perskaitė, kartą ir dar kar­
tą, kas buvo parašyta juodu ant balto. Paskui nusprendė palikti Gviną,
jeigu kada bus lemta grįžti... Dulkėtasis Pirštas paglostė purią Sėlintojo
uodegą. Ne, veikiausiai tai neprotinga mintis - vėl pasigauti kiaunę.
- Kas nutiko? Staiga tavo veidas pasidarė toks, lyg tau budelis būtų
pamojęs. - Princas apkabino Dulkėtąjį Pirštą per pečius, o lokys smalsiai
apuostė Dulkėtojo Piršto kuprinę. - Berniukas tau turbūt pasakojo, kad
radome jį miške? Buvo siaubingai susijaudinęs. Teigė atvykęs tavęs per­
spėti. Kai pasakė, dėl ko, kai kurie iš mano vyrų uždėjo rankas ant peilių.
Basta. Dulkėtasis Pirštas persibraukė delnais per randus.
- Taip, turbūt ir jis grįžo.

189
 - Kartu su savo ponu?
- Ne. Ožiaragio nebėra. Mačiau, kaip jis mirė.
Juodasis Princas kyštelėjo ranką lokiui į snukį ir pakasė liežuvį.
- Tai gera naujiena. Nelabai jam ir būtų kur grįžti - tik pora ap­
degusių sienų beliko. Vienintelė Dilgė ten kartais užklysta. Sako, kad
niekur nerasi geresnių kraujažolių nei senojoje padegėjų tvirtovėje.
Dulkėtasis Pirštas matė, kaip Fenolijas žvilgtelėjo jo pusėn. Megė
irgi atsigręžė. Dulkėtasis Pirštas skubiai atsuko jiems nugarą.
- Dabar turime ten netoliese stovyklą. Žinai, ten, prie senų kaukų
urvų, - prislopinęs balsą pasakojo Princas. - Nuo tada, kai Kosimas
išrūkė padegėjus, urvuose vėl galima neblogai įsikurti. Tik klajojantys
artistai apie juos žino. Seniai, ligoniai, luošiai, moterys, kurioms nepa­
tinka gyventi su vaikais gatvėje, - jie ten gali kurį laiką atsipūsti. Žinai
ką? Slaptoji stovykla būtų nebloga vieta, kur galėtum man papasakoti
savo istoriją! Tą, kuria taip sunku patikėti. Aš dažnai ten vykstu dėl lo­
kio. Kai per ilgai užsibūname tarp sienų, jis darosi irzlus. Roksana tau
nupasakos kelią, ji jau gaudosi miške beveik taip pat gerai kaip tu.
- Žinau, kur tie apleisti kaukų urvai, - tarė Dulkėtasis Pirštas. Ne
kartą ten slėpėsi nuo Ožiaragio vyrų. Bet dar nebuvo tikras, ar tikrai
nori pasakoti Princui apie tuos dešimt metų.
- Šeši deglai! - Šalia Dulkėtojo Piršto vėl išdygo Faridas. Į kelnes
nusivalė suodinus pirštus. - Žongliravau šešiais deglais, ir nė vienas
nenukrito. Tikiuosi, jai patiko.
Dulkėtasis Pirštas užgniaužė šypseną.
- Tikriausiai.
Du fokusininkai pasikvietė Princą į šalį, Dulkėtasis Pirštas nebuvo
tikras, kad juos pažįsta, tad dėl visa ko atsuko jiems nugarą.
- Ar žinai, kad apie tave visi kalba? - Farido akys nuo susijaudini­
mo buvo apskritos lyg monetos. - Visi kalba, kad tu sugrįžai. Manau,
keletas jau tave atpažino.
- Štai kaip? - Dulkėtasis Pirštas nejaukiai apsidairė. Jo dukra tebe­
stovėjo už mažojo princo krėslo. Faridui jis apie ją nepasakojo. Užten­
ka, kad pavydi Roksanos.

190
 - Jie kalba, kad niekuomet nebuvo tokio ugnies rijiko kaip tu! Tasai
kitas, vadinamas Suodžių Paukščiu, - Faridas kyštelėjo Sėlintojui kąs­
nelį duonos, - manęs irgi apie tave klausinėjo, bet aš nebuvau tikras,
ar tu nori su juo susitikti. Jis sakosi tave pažįstąs. Ar tai tiesa?
- Taip, bet susitikti vis tiek nenoriu. - Dulkėtasis Pirštas nusisuko.
Lyno akrobatas buvo nusileidęs žemyn, kalbėjosi su Debesų Šokėju, o
šis rodė jam Dulkėtojo Piršto pusėn. Metas dingti. Norėjo su jais visais
susitikti, bet dar ne šiandien, ne čia...
- Jau eisiu, - tarė jis Faridui. - Tu lik čia ir uždirbk mums dar ke­
letą monetų. Būsiu pas Roksaną, jei prireiks.
Ant pakylos Bjaurioji padavė savo sūnui auksu siuvinėtą maiše­
lį. Mažylis kyštelėjo vidun putlią rankelę ir švystelėjo fokusininkams
keletą monetų. Šie puolė ieškoti jų dulkėse. O Dulkėtasis Pirštas dar
kartą žvilgtelėjo į Juodąjį Princą ir dingo.
Ką pasakys Roksana, kai išgirs, kad jis nė žodeliu nepersimetė su
savo dukra?
Jis žinojo atsakymą. Ji juoksis. Juk ji labai gerai žino, koks jis kar­
tais bailys.
 Šalta ir balta
\
v <3— £>

Aš tarsi auksakalys, dieną ir naktį kalu,

Tik šitaip savo skausmą paverčiu
Auksiniu ornamentu, švelniu tarsi cikados sparnas.

K si M urongas, „P oezijos verte

v
tai vėl jos. Mo jautė, kaip jos artėja, matė užmerktomis akimis -

Š Baltosios Moterys, veidai tokie blyškūs, žvilgsniai bespalviai ir šalti.

Tai ir viskas, iš ko besusideda pasaulis - balti šešėliai tamsoje arba
skausmas krūtinėje, raudonas skausmas. Kiekvienas kvėptelėjimas grą­
žindavo jį atgal. Kvėpuoti. Negi kitados tai buvo lengva? Dabar sunku,
taip sunku, tarsi jį jau būtų palaidoję, prikasę jam ant krūtinės žemių,
ant skausmo, kuris degina ir tvinkčioja. Mo negalėjo pajudėti. Kūnas
buvo nereikalingas - kalėjimas, kuris degina. Mo norėjo atmerkti akis,
bet vokai buvo sunkūs lyg akmeniniai. Viskas prarasta. Teliko žodžiai:
skausmas, baimė, mirtis. Balti žodžiai. Blyškūs, be gyvybės. Tik skaus­
mas buvo raudonas.
„Ar tai jau mirtis? - klausė savęs Mo. - Šitas niekis, pripildytas
baltų šešėlių?" Kartais jam atrodydavo, kad jaučia blyškiosios mo­
ters pirštus, kaip jie skausmingai sugniaužia krūtinę, tarsi norėtų
sutraiškyti širdį. Baltųjų Moterų alsavimas dvelkė jam į karščiuo­
jantį veidą, jos kuždėjo jam vardą, tačiau jis jo neprisiminė. Kėkštas,
kuždėjo jos.
Jų balsai, regis, buvo iš šalto ilgesio, nieko daugiau, tik iš ilgesio.
„Tai visai lengva, - kuždėjo jos, - tau net nereikia atmerkti akių. Jokio
skausmo, jokios tamsos. Kelkis, - kuždėjo jos, - jau metas", - ir kišo

* Xi Muring, „Poetry s Value“.

192
savo baltus pirštus tarp jo pirštų, tokius nuostabiai vėsius ant jo de­
gančios odos.
Bet kitas balsas neleido jam išeiti. Neaiškus, vos girdimas, tarsi
sklistų iš labai toli, jis skverbėsi pro kuždesį. Skambėjo nepažįstamai,
nederėjo su tų kuždančių šešėlių balsais. „Nutilk! - norėjo pasakyti
Mo akmeniniu liežuviu. - Nutilk, prašau, leisk man eiti!“ Nes tik tas
balsas laikė jį liepsnojančiame name, kuriuo pavirto jo kūnas. Bet bal­
sas nenutilo.
Jis pažinojo tą balsą, bet iš kur? Negalėjo prisiminti. Jau seniai jį
bebuvo girdėjęs, per seniai...
 Elinoros rūsyje

Aukštai iškilusios knygų lentynos linksta

Nuo tūkstančio snaudžiančių sielų.
Viltinga tyla -
Kaskart atsiversdamas knygą
Pažadinu sielą.

K si Chuangas, „K n ygo s“*

eikėjo rūsį įsirengti patogiau!" - pagalvojo Elinora žiūrėdama,

kaip Darijus pumpuoja pripučiamą čiužinį, kurį rado vienoje iš
lentynų atsargoms. Kita vertus, ar ji galėjo nutuokti, kad vieną bjaurią
naktį teks nakvoti savo rūsyje, o jos nuostabiojoje bibliotekoje sėdės
akiniuotas mėnulveidis su besiseilėjančiu šunimi ir vaidins namo šei­
mininką? Tas apgailėtinas kiemsargis vos nesuėdė fėjos, išsiritusios iš
Orfėjo žodžių. Mėlyna fėja ir vieversys, paniškai besidaužantys į lan­
go stiklą, - štai ir viskas, kas atklydo iš kitos istorijos - vietoj keturių
žmonių! „Na prašau! - triumfuodamas pranešė Orfėjas. - Du vietoj
keturių! Vis mažiau ir mažiau išlenda. Kada nors man tikrai pavyks,
ir niekas nebeišsprūs." Pasipūtęs niekšas! Tarsi ką nors domintų, kas
atkeliaus iš istorijos. Resė ir Mortimeris dingo! Ir Mortola, ir Basta...
„Greičiau, Elinora, pagalvok apie ką nors kita!"
Jei bent galėtų tikėtis, kad artimiausiu metu kas nors pusėtinai pa­
dorus pasibels į jos namų duris! Deja, toks lankytojas visai neįtikėti­
nas. Ji niekuomet nebuvo labai drauginga, o juolab kai Darijus ėmė
rūpintis jos knygomis ir pas ją įsikėlė Mo, Resė ir Megė. Kokios drau­
gijos jai dar būtų reikėję?

* Xi Chuan, „B ook s“.

194
 Pradėjo įtartinai peršėti nosį. „Ne ta mintis, Elinora! - perspėjo ji save,
tarsi pastarosiomis valandomis būtų apie ką kita galvojusi. - Jiems viskas
gerai! - Vis kartojo ir kartojo sau tuos žodžius. - Jaustum, jei jiems kas
nors atsitiktų." Argi ne šitaip sakoma visose pasakose? Kad jaučiamas lyg
dilgtelėjimas krūtinėje, jei kas nors blogo nutinka tam, kurį myli.
Darijus nedrąsiai nusišypsojo jai, koja nenustodamas minti pom­
pos. Pripučiamas čiužinys jau atrodė kaip vikšras, milžiniškas suplotas
vikšras. Kaip reikės ant tokio daikto miegoti? Nusiridens ir atsidurs
ant šaltų cementinių grindų.
- Darijau! - tarė Elinora. - Mums reikia kažko imtis! Juk neturime
leistis čia tiesiog užrakinami, kai Mortola...
O Dieve, kaip toji sena ragana pažvelgė į Mortimerį... „Tik negal­
vok apie tai, Elinora! Tiesiog negalvok apie tai! Negalvok ir apie Bastą
su šautuvu. Ir apie Mėgę, kuri vienut vienutėlė klaidžioja po Mišką be
kelio ir takelio. Taip, ji tikrai viena! Berniuką greičiausiai jau seniai
sutrypė milžinas..." Gerai, kad Darijus nežino, kokios paikos mintys
sukasi jos galvoje, kad nosį vis graužia ašaros...
- Darijau! - Elinora kalbėjo kuždomis, nes prie durų veikiausiai
stovi tasai Plačiapetis. - Darijau, viskas tavo rankose! Tu turėsi išskai­
tyti juos!
Darijus taip energingai papurtė galvą, kad vos akiniai nuo nosies
nenuslydo.
- Ne! - Jo balsas virpėjo kaip lapas vėjyje, o koja vėl pradėjo minti
pompą, tarsi nebūtų skubesnių darbų, tik pripūsti šitą kvailą čiužinį.
Staiga jis sustojo ir užsidengė veidą rankomis. - Tu žinai, kas nutiks! -
išgirdo jį Elinora sakant prislėgtu balsu. - Tu žinai, kas jiems nutiks,
jei aš bijosiu.
Elinora atsiduso.
Taip. Ji žinojo. Sudarkyti veidai, nelanksčios kojos, prarastas bal­
sas... žinoma, jis bijojo. Gal net labiau nei ji, nes Darijus pažinojo Mor-
tolą ir Bastą kur kas ilgiau...
- Taip. Na gerai. Tu teisus, - sumurmėjo ji ir susimąsčiusi ėmė
stumdyti konservų dėžutes - pomidorų padažas, konservuoti koldūnai

195
(ne itin skanūs), raudonosios pupelės - Mortimeris mėgo raudonąsias
pupeles. Šfai ir vėl peršti nosį. - Gerai! - tarė Elinora ir ryžtingai ap­
sisuko. - Tuomet tai turės padaryti tasai Orfėjas. - Kokie ryžtingi ir
gerai apsvarstyti žodžiai! Taip, Elinora - puiki aktorė. Elinora jau buvo
tai pajutusi - Ožiaragio bažnyčioje, kai viskas atrodė taip pat beviltiš­
ka kaip dabar... jei gerai pagalvotų, turbūt pripažintų, kad tąsyk viskas
atrodė netgi dar niūriau.
Darijus nieko nesuprasdamas spoksojo į ją.
- Nežiūrėk šitaip, dėl Dievo meilės! - sušnypštė Elinora. - Aš dar
irgi nežinau, kaip mes jį priversim. Dar nežinau.
Ji pradėjo vaikštinėti pirmyn atgal tarp lentynų, dėžučių ir stiklainių.
- Jis tuščiagarbis, Darijau! - sukuždėjo ji. - Baisus tuščiagarbis. Ar
matei, kaip pasikeitė jo veido spalva, kai suprato, kad Megei pavyko tai,
ką jis bergždžiai mėgino metų metus? Jis tikrai mielai jos paklaustų... -
Staiga Elinora sustojo ir žvilgtelėjo į Darijų. - ...kaip jai tai pavyko.
Darijus nustojo pumpuoti.
- Taip! Bet tam reikia, kad Megė būtų čia.
Jiedu susižvalgė.
- Štai kaip darysim, Darijau, - sukuždėjo Elinora. - Priversim Or­
fėją susigrąžinti Mėgę, o ji išskaitys Mortimerį ir Resę - iš tų pačių žo­
džių, kuriuos jis jai panaudojo! Štai kaip turės būti! Taip! - Elinora vėl
ėmė vaikščioti pirmyn atgal tarsi pantera iš to eilėraščio, kuris jai taip
patiko... tik jos žvilgsnis nebebuvo toks be vilties. Reikia viską vikriai
surengti. Tasai Orfėjas protingas. „Tu irgi protinga, Elinora, - tarė ji
pati sau. - Tiesiog pabandyk!"
Ir nieko čia nepakeisi - vėl prisiminė, kaip Mortola pažvelgė į Mor­
timerį. Kas, jei jau gerokai per vėlu, kas, jei... Ak, ką ten!
Elinora atkišo priekin smakrą, atlošė pečius - ir tvirtu žingsniu nu­
žingsniavo prie rūsio durų. Delnu padaužė per baltai lakuotą metalą.
- Ei! - šūktelėjo. - Ei, Plačiapeti! Atidaryk! Man reikia pasikalbėti
su tuo Orfėju! Ir tučtuojau.
Tačiau už durų tyla - ir Elinora nuleido rankas. Akimirką jai į galvą
atėjo bjauriausia mintis - kad tiedu išvyko ir paliko juos vienus, užda­

196
rytus... „O čia, apačioje, net konservų atidarytuvo nėra!" - dingtelėjo
Elinorai. Kokia juokinga mirtis - nusibaigti iš bado tarp šūsnių kon­
servų dėžučių. Elinora kaip tik kėlė abi rankas, ketindama vėl belsti į
duris, kai anapus išgirdo žingsnius - tolstančius, kopiančius aukštyn
laiptais, vedančiais iš rūsio į holą.
- Ei! - sušuko ji taip garsiai, kad Darijus jai už nugaros net krūpte­
lėjo. - Ei, palauk, tu rėme! Atidaryk! Man reikia pasikalbėti su Orfėju!
Tačiau už durų tebebuvo tylu. Elinora suklupo. Jautė, kaip prisiar­
tino Darijus ir švelniai uždėjo ranką jai ant peties.
- Jis grįš, - tarė Darijus tyliai. - Bent jau žinom, kad jie dar čia,
tiesa? - Ir vėl nuėjo prie čiužinio.
O Elinora sėdėjo atsirėmusi nugara į rūsio duris ir klausėsi tylos.
Apačioje nebuvo girdėti nei paukščių, nei svirplių. „Megė juos su­
grąžins, - galvojo Elinora. - Megė juos sugrąžins! O kas, jei jos tėvai
jau seniai?.."
Nekokia mintis, Elinora, nekokia.
Ji užsimerkė ir klausėsi, kaip Darijus vėl pradeda pumpuoti.
„Aš būčiau pajutusi! - ramino ji save. - Taip, būčiau. Būčiau paju­
tusi, jei jiems būtų nutikę kas blogo. Visose istorijose taip rašoma, o
juk jos visos negali meluoti!"
 Stovykla miške
G^-^D

Maniau, jis kiekvienu tiksėjimu man sako:

„Aš taip sergu, sergu, sergu;
Mirtie, ateiki, tai skubu, skubu, skubu.“

Frensė Kornford, „L aikro dis“*

esė nežinojo, kiek laiko jau čia sėdi, tiesiog sėdi prieblandoje urve,
R kur nakvodavo klajojantys artistai, ir laiko Mo už rankos. Viena
artistė atnešė jai užvalgyti, retkarčiais užbėgdavo koks vaikas, atsirem­
davo į urvo sieną ir klausydavosi, ką ji tyliai pasakoja Mo - apie Mėgę
ir Elinorą, apie Darijų, apie biblioteką, knygas ir jo dirbtuvę, kurioje
jas gydė - nuo ligų ir žaizdų, tokių pat sunkių kaip jo dabar... Kokios
keistos turėjo šios istorijos atrodyti klajojantiems artistams - iš kito,
niekuomet neregėto pasaulio. Ir kaip keista iš pradžių jiems turėjo at­
rodyti, kad ji kalbasi su tuo, kuris toks nejudrus guli šalia, užmerkęs
akis, tarsi niekuomet nebeketintų atsimerkti.
Senutė grįžo į Ožiaragio tvirtovę su trimis vyrais kaip tik tada, kai
ant laiptų pasirodė penkta Baltoji Moteris. Kelias nebuvo itin tolimas.
Resė žengdama į stovyklą matė tarp medžių stovint sargybinius. Tai,
ką jie saugojo, buvo luošiai ir seniai, moterys su mažais vaikais, bet gal
ir tie, kurie čia tiesiog ilsėjosi nuo neramaus gyvenimo kelyje.
- Iš Princo, - atsakė vienas artistas, nešęs Mo, kai Resė paklausė, iš
kur atsiranda maisto ir drabužių šiems žmonėms. O kai ji paklausė, kokį
princą jis turi omenyje, užuot atsakęs tik įbruko jai į saują juodą akmenį.
Jie vadino ją Dilge - tą senutę, kuri staiga išdygo prie Ožiaragio
tvirtovės vartų. Visi elgėsi su ja pagarbiai, bet ir truputį prisibijojo.

* Frances Cornford, „The Watch“.

198
Resė turėjo jai padėti prideginti Mo žaizdą. Vis dar pasidarydavo
bloga, kai tai prisimindavo. Paskui padėjo senutei sutvarstyti žaizdą,
įsidėmėjo visus jos nurodymus. „Jei po trijų dienų vis dar alsuos, tai
galbūt gyvens", - pasakė ji ir paliko Resę vieną urve, saugančiame nuo
laukinių žvėrių, nuo saulės ir lietaus, bet nesaugančiame nuo baimės
ir juodų minčių bei abejonių.
Trys dienos. Lauke sutemo ir vėl prašvito, buvo šviesu ir vėl sutemo,
ir kaskart, kai Dilgė ateidavo ir palinkdavo prie Mo, Resė ieškodavo jos
veide vilties, bet senutės išraiška buvo bereikšmė. Trys dienos praėjo,
Mo nenustojo kvėpuoti, bet paprasčiausiai nenorėjo atsimerkti.
Urve trenkė grybais, mėgstamiausiu kaukų maistu, veikiausiai čia
anksčiau gyveno visas jų pulkas. Dabar grybų kvapas mišo su sausų
lapų kvapu. Klajojantys artistai jais nubarstė šaltas urvo grindis - la­
pais ir kvapniomis žolėmis. Čiobreliai, kvapieji lipikai, vingiorykštės...
Resė trynė pirštais sudžiūvusias žoles, kol sėdėjo ir vėsino Mo kak­
tą, kuri jau seniai nebebuvo vėsi, tik karšta, tokia karšta... Čiobrelių
kvapas priminė jai istoriją apie fėjas, kurią Mo jai skaitė labai labai
seniai, kai dar nežinojo, kad jo balsas gali išvilioti iš raidžių tokius kaip
Ožiaragis. „Nesinešk į namus laukinių čiobrelių, - buvo sakoma, - jie
lemia nelaimę." Resė numetė šalin kietus stiebelius ir nusibraukė pirš­
tus į suknelę.
Viena moteris vėl jai atnešė valgyti ir valandžiukę pasėdėjo šalia ty­
lėdama. Tarsi šitaip pabūdama norėtų kiek paguosti. Netrukus vidun
užėjo trys vyrai, bet jie sustojo urvo angoje ir tik iš tolo žvelgė į Resę
ir Mo. Žvilgčiodami kuždėjosi.
- Ar mes čia nelaukiami? - paklausė Resė Dilgės, kai šioji apsilan­
kė. - Manau, jie kalbasi apie mus.
- Tegu kalbasi! - tepasakė senoji. - Aš papasakojau jiems, kad jus
užpuolė pakelės plėšikai, bet, žinoma, to jiems nepakanka. Graži mo­
teris, vyras su keista žaizda, iš kur jie? Kas nutiko? Jie smalsūs. O jei tu
būsi išmintinga, neduosi per daug kam pamatyti rando ant jo rankos.
- Kodėl? - Resė žiūrėjo nieko nesuprasdama.
Senoji nužvelgė Resę taip, lyg norėtų pasižiūrėti jai į širdį.

199
 - Na, jei tu tikrai nežinai, tegu geriau taip ir lieka, - tarė galiau­
siai. - O jie tegu kalba. Ką gi jiems daugiau veikti? Kai kurie čia ateina
laukti mirties. Kiti - kad gyvenimas pagaliau prasidėtų, o dar kiti gy­
vena tik istorijomis, kurias jiems kas nors papasakoja. Lyno akrobatai,
ugnies rijikai, valstiečiai, kunigaikščiai - visi jie vienodi: mėsa, kraujas
ir širdis, žinanti, kad kada nors paliaus plakusi.
Ugnies rijikas. Resės širdis šoktelėjo, kai Dilgė ištarė šį žodį. Žino­
ma. Kodėl ji anksčiau apie tai nepagalvojo?
- Sakyk, - tarė Resė, kai senoji moteris jau stovėjo urvo angoje. -
Tu juk pažįsti daug klajojančių artistų. Gal tarp jų yra tas, kurį vadina
Dulkėtuoju Pirštu?
Dilgė atsisuko taip lėtai, tarsi turėtų pirma nuspręsti, ar atsakyti.
- Dulkėtasis Pirštas? - pagaliau pakartojo niūriai. - Vargu ar rasi
artistą, kuris jo nežinotų, bet jau metų metus jo niekas nematė. Nors
sklinda gandai, kad jis grįžo...
„Taip, jis grįžo, - galvojo Resė, - ir jis man padės, nes aš jam padė­
jau kitame pasaulyje."
- Turiu jam pasiųsti žinią! - Resė pati girdėjo, kaip liūdnai skamba
jos balsas. - Prašau.
Dilgė nužvelgė ją, rudame veide nekrustelėjo nė raumenėlis.
- Čia yra Debesų Šokėjas, - pratarė galiausiai. - Jam vėl suskaudo
koją, bet vos pagerės, trauks toliau. Paklausk jo, ar pasiteiraus dėl tavęs
ir ar perduos tavo žinią.
Ir išėjo. Debesų Šokėjas.
Lauke vėl sutemo, o kartu su tamsa į urvą suėjo vyrai, vaikai ir
moterys, sugulė miegoti ant lapų - toliau nuo jų, tarsi Mo nejudru­
mas būtų užkrečiamas. Viena moteris atnešė Resei deglą. Nuo jo
ant sienų trūkčiojo šešėliai, jie vaipėsi ir braukė juodais pirštais per
blyškų Mo veidą. Nuo Baltųjų Moterų ugnis negynė, nors ir buvo
sakoma, kad jos bijo ir kartu trokšta ugnies. Vis pasirodydavo urve
lyg blyškūs atspindžiai, veidai iš rūko. Prisiartindavo ir vėl dingda­
vo, veikiausiai jas atbaidydavo aitrus kvapas nuo lapų, kuriuos Dilgė
pabarstė apie Mo guolį.

200
 - Tai jas laikys atstu, - tepasakė senutė, - bet vis tiek turi sergėtis.
Per miegus pravirko vaikas. Motina guosdama paglostė jam galvą,
ir Resė pagalvojo apie Mėgę. Ar ji viena, ar berniukas vis dar su ja? Ar
ji laiminga, ar liūdna, serganti, sveika? Taip dažnai keldavo sau tuos
klausimus, tarsi tikėtųsi kada nors iš ko nors išgirsti atsakymą...
Viena moteris atnešė šviežio vandens. Resė dėkinga nusišypsojo ir
pasiteiravo Debesų Šokėjo.
- Jis mieliau miega po atviru dangumi, - atsakė moteris ir moste­
lėjo lauko pusėn. Resė jau seniai nebuvo mačiusi nė vienos Baltosios
Moters, bet vis dėlto pažadino artistę, kuri pasisiūlė naktimis ją pa­
keisti. Tada peržengė per miegančiuosius ir išėjo laukan.
Mėnulis pro tankų lapijos stogą švietė šviesiau už bet kokį deglą.
Prie laužo sėdėjo keletas vyrų. Resė dvejodama žengė prie jų - su su­
knele, kuri čia taip netiko, kuri net ir klajojančiai artistei būtų gerokai
per aukštai virš kulkšnių, o be to, dar ir sudraskyta...
Vyrai sužiuro į ją nepatikliai ir smalsiai.
- Ar kuris nors iš jūsų yra Debesų Šokėjas?
Žemas liesas žmogelis, bedantis, bet veikiausiai dvigubai jaunesnis,
nei iš tiesų atrodė, bakstelėjo šalia sėdinčiam artistui alkūne į šoną.
- Kodėl klausi? - Veidas buvo draugiškas, bet žvilgsnis budrus.
- Dilgė sako, kad jis veikiausiai galėtų perduoti nuo manęs žinią.
- Žinią? Kam? - Jis ištiesė kairiąją koją, pasitynė kelį, lyg skaudėtų.
- Ugnies rijikui, vardu Dulkėtasis Pirštas. Jo veidas...
Debesų Šokėjas persibraukė pirštu per skruostą.
- Trys randai, žinau. Ko iš jo nori?
- Norėčiau, kad perduotum jam štai ką! - Resė priklaupė prie lau­
žo ir kyštelėjo ranką į suknelės kišenę. Vis dar tebeturėjo popieriaus
ir pieštuką, metų metus jie atstojo jai liežuvį. Dabar balsas grįžo, bet
perduodant žinutę Dulkėtajam Pirštui medinis liežuvis naudingesnis.
Virpančiais pirštais pradėjo rašyti, nekreipdama dėmesio į nepatiklius
žvilgsnius, sekančius jos ranką, lyg darytų kažką uždrausta.
- Ji moka rašyti, - pareiškė bedantis. Negalėjai nesuprasti, kad
jis to nevertina. Labai labai seniai Resė sėdėdavo miestelių turguose

201
šiapus miško, apsivilkusi vyriškais drabužiais, trumpai nusikirpusi
plaukus, nes nežinojo kito būdo užsidirbti pragyvenimui kaip ra­
šymas - amatu, kuris šiame pasaulyje moterims buvo draudžiamas.
Būdavo baudžiama vergyste, ją ir pavertė verge, Mortolos verge. Mat
kaip tik Mortola aptiko, kad ji vilki vyriškus drabužius, tad kaip at­
lygį galėjo pasiimti Resę į Ožiaragio tvirtovę.
- Dulkėtasis Pirštas nemokės perskaityti, - ramiai pasakė De­
besų Šokėjas.
- Mokės. Aš jį to išmokiau.
Vyrai susižvalgė lyg netikėdami savo ausimis. Raidės. Paslaptingi da­
lykai, turtingųjų įrankis, neskirtas fokusininkams ir juolab moterims...
Tik Debesų Šokėjas nusišypsojo.
- Tik pamanykit. Dulkėtasis Pirštas moka skaityti, - tarė jis ty­
liai. - Gerai, bet aš nemoku. Taigi geriau pasakyk man, ką parašei, kad
galėčiau perduoti jam tuos žodžius - tuo atveju, jei raštelis dingtų. Pa­
rašytiems žodžiams tas dažnai nutinka, daug dažniau nei tiems, ku­
riuos turi galvoje.
Resė pažvelgė Debesų Šokėjui į veidą. Tu per daug greitai imi pasi­
tikėti žmonėmis... Dulkėtasis Pirštas labai dažnai jai tai kartodavo, bet
ar turi iš ko rinktis? Tyliai pakartojo tai, ką buvo parašiusi: „Mielas
Dulkėtasis Piršte, aš ir Mo esame klajojančių artistų stovykloje, giliai
Miške be kelio ir takelio. Mudu čia atgabeno Mortola ir Basta, o Mor­
tola, - šitai tardama Resė užsikirto, - Mortola šovė į Mo. Megė irgi čia,
nežinau kur, bet prašau, surask ją ir atvesk pas mus! Saugok ją taip,
kaip bandei apsaugoti mane. Bet sergėkis Bastos! Resė.“
- Mortola? Ar tai vardas senės, kuri gyveno pas padegėjus? - Šito
paklausęs artistas buvo be dešinės rankos. Vagystė: už pavogtą duoną
netekdavai kairės, už mėsos gabaliuką - dešinės.
- Taip, sako, kad ji nunuodijo daugiau vyrų, nei Žalčiagalvis turi ant
galvos plaukų! - Debesų Šokėjas įmetė į laužą pagalį. - O Basta kitados
suraižė Dulkėtajam Pirštui veidą. Tų dviejų vardų jis nenorės išgirsti.
- Bet Basta negyvas! - įsiterpė bedantis artistas. - Apie senę jie irgi
tą patį pasakojo!

202
 - Tai jie pasakoja vaikams, - tarė vyras, atsukęs Resei nugarą. -
Kad jie ramiai užmigtų. Tokios kaip Mortola niekuomet nemiršta. Jos
tik kitus numarina.
„Jie man nepadės!" - pagalvojo Resė. Nepadės, nes išgirdo tuos
du vardus. Vienintelis į ją daugmaž draugiškai žvelgė vyriškis, vilkįs
raudonus su juodu ugnies rijiko drabužius. Debesų Šokėjas vis dar
žiūrėjo taip, lyg nežinotų, kaip ją vertinti - ką galvoti apie ją ir jos
žinią. Bet galiausiai paėmė iš jos rankų raštelį ir įsikišo į maišelį,
prisegtą prie diržo.
- Na gerai, perduosiu Dulkėtajam Pirštui tavo žinią, - tarė jis, - ži­
nau, kur jis yra.
- Dėkoju tau. - Svyruodama iš nuovargio Resė atsistojo. - Kaip
manai, kada jis gaus mano žinią?
Debesų Šokėjas pasiglostė kelį.
- Pirmiausia lauksiu, kol koja pagerės.
- Žinoma. - Resė nurijo žodžius, kuriais norėjo melsti pasiskubin­
ti. Tik nespausti, nes dar ims ir apsigalvos, o kas tada suras jai Dulkė­
tąjį Pirštą? Vienas pagalys ugnyje sutrupėjo ir pažėrė jai po kojomis
žėruojančių žarijų.
- Neturiu kuo tau atsimokėti, - pasakė ji, - bet gal priimsi šitą. -
Resė nusiėmė nuo piršto sutuoktuvių žiedą ir atkišo Debesų Šokėjui.
Bedantis taip godžiai pažvelgė į auksinį žiedą, lyg pats mielai ištiestų
prie jo ranką, bet Debesų Šokėjas papurtė galvą.
- Ne, pamiršk, - tarė jis. - Tavo vyras serga, o atidavus vestuvinį
žiedą laukia nesėkmė, ar ne?
Nesėkmė. Resė skubiai užsimovė žiedą ant piršto.
- Taip, - sumurmėjo ji. - Taip, tu teisus. Dėkoju tau. Labai labai
dėkoju!
Ji apsisuko eiti.
- Ei, tu! - Į Resę žvelgė artistas, kuris prieš tai buvo atsukęs nugarą.
Dešinioji ranka teturėjo du pirštus. - Tavo vyras... jo plaukai tamsūs.
Tamsūs lyg kurmio kailis. Ir jis aukštas, labai aukštas.
Resė sutrikusi žvelgė į jį.

203
 - Ir ką?
- Ir dar randas. Toj vietoj, kaip pasakojama dainose. Mačiau jį. Visi
žino, iš kur tie randai: Žalčiagalvio šunes sukandžiojo, kai jis medžiojo
prie Nakties pilies ir nudėjo elnią, baltą elnią, vieną iš tų, kuriuos valia
medžioti tik pačiam Žalčiagalviui.
Apie ką jis kalba? Resė prisiminė Dilgės žodžius: „O jei tu būsi iš­
mintinga, neduosi per daug kam pamatyti rando ant jo rankos."
Bedantis nusijuokė.
- Tik paklaĮusykit Dvipirščio. Jis mano, kad ten, urve, guli Kėkš­
tas. Nuo kada tiki vaikiškomis pasakomis? Gal jis kartais turi ir odinę
kaukę?
- Iš kur man žinot? - užsipuolė jį Dvipirštis. - Ar aš jį čion atne­
šiau? Bet sakau jums, tai jis!
Resė pajuto, kaip mąsliai ją nužvelgė ugnies rijikas.
- Nežinau, apie ką jūs kalbat, - tarė ji. - Nepažįstu jokio Kėkšto.
- Ak štai kaip? - Dvipirštis čiupo liutnią, gulinčią šalia jo žolėje.
Tos dainos, kurią jis padainavo tyliu balsu, Resė dar nebuvo girdėjusi.

Iš tamsaus miško - viltis šviesi,

Gyvenimą turčiams gadina.
Jo plaukai it kurmio kailis juodi,
Galingieji kinkas virpina.
Slepia po plunksnom savo veidą jis,
Iš kėkšto pavogtom,
Žudikams pagaliau atkeršys,
Kunigaikščių šnipus paliks tuščiom.
Medžioja jų žvėris,
Vagia jų auksą,
Bet kol prasižioja prakeikti,
Dingsta jis it šešėlis,
Nesugaunamas saulėtoj aikštėj.

Kaip visi vyrai į ją žiūrėjo... Resė ėmė trauktis atatupsta.

204
 - Man reikia grįžti pas vyrą, - tarė ji. - Ši daina... ji niekaip nesusi­
jusi su mano vyru, patikėkit.
Eidama į urvą nugara jautė jų žvilgsnius. „Pamiršk juos, Rese! - kal­
bėjo pati sau. - Dulkėtasis Pirštas gaus tavo žinutę, tik tai tėra svarbu."
Resę pakeitusi moteris tyliai atsistojo ir nuėjo gulti prie kitų. Resė
buvo tokia išsekusi, kad svirduliuodama suklupo ant lapais nuklotų
grindų. Vėl ištryško ašaros. Nusivalė jas rankove ir įsikniaubė į me­
džiagą, kuri kvepėjo taip jaukiai... Elinoros namais... sena sofa, ant
kurios sėdėdavo su Mege ir pasakodavo jai apie šį pasaulį. Resė su-
kūkčiojo taip garsiai, kad net nusigando, jog pažadins kokį miegantį.
Išsigandusi užsispaudė burną ranka.
- Rese? - sukuždėjo kažkas.
Resė pakėlė galvą. Į ją žvelgė Mo. Jis į ją žiūrėjo!
- Girdėjau tavo balsą, - sušnabždėjo jis.
Resė nebežinojo, pirma juoktis ar verkti. Palinko prie jo, nubėrė
veidą bučiniais. Ir pravirko ir nusijuokė vienu metu.
 Fenolijo planas

Man tereikia skiautelės popieriaus ir rašiklio, ir aš iš

pamatų pakeisiu pasaulį.

Frydrichas N y č ė *

uo šventės pilyje praėjo dvi dienos, per jas Fenolijas Megei apro­
N -
dė visus Ombros miesto užkaborius.
O šiandien, - tarė jis, kai papusryčiavę pas Minervą ruošėsi iške­
liauti, - šiandien parodysiu tau upę. Skardis status, truputį nemalonu
mano seniems kaulams, bet niekur kitur nėra galimybės netrukdo­
miems pasikalbėti. Be to, jei pasiseks, pamatysi ten keletą undinių.
Megė labai norėtų pamatyti undinę. Miške be kelio ir takelio
drumstame tvenkinyje matė vieną, tačiau vos tik vandens paviršiuje
atsirado Megės atvaizdas, undinė paspruko. Bet apie ką Fenolijas nori
pasikalbėti netrukdomas? Atsakyti nebuvo sunku.
Ką šįkart jai reikės išskaityti? Ką ir iš kur? Iš kokios kitos istori­
jos, kurią irgi parašė Fenolijas? Kelias, kuriuo Fenolijas vedė Mėgę,
driekėsi pro staigiai žemyn besileidžiančius laukus, kuriuose nušviesti
ryto saulės palinkę darbavosi valstiečiai. Turbūt labai sunku tiek įdirb­
ti akmeningą žemę, kad galėtum prasimaitinti žiemą. O dar visi tie
slaptieji valgytojai, nusiaubiantys atsargas, - pelės, miltkirmiai, vikšrai
ir vėdarėliai. Fenolijo pasaulyje gyvenimas daug sunkesnis, bet Megei
vis tiek atrodė, kad jo istorija sulig kiekviena išauštančia diena nu­
audžia apie jos širdį kažkokius burtus, lipnius it voratinklio siūlai ir
kartu svaiginamai gražius...
Viskas aplinkui ją atrodė taip tikroviška. Namų ilgesys beveik išblėso.

* Friedrich Nietzsche, „Ich brauche nichts...“.

206
 - Eikš! - Fenolijo balsas pažadino ją iš minčių. Priešais juos vin­
giavo upė, žvilganti saulėje, palei krantą nusėta nuvytusių žiedų, plū­
duriuojančių vandenyje. Fenolijas sugriebė Megės ranką ir truktelėjo
ją pro didžiulius akmenis prie kranto. Megė su viltimi palinko virš
tingiai sruvenančio vandens, bet undinių nebuvo matyti.
- Taip, jos baikščios. Per daug žmonių! - Fenolijas piktokai mos­
telėjo j moteris, kurios vos už kelių žingsnių skalbė žlugtą. Jis pamo­
jo Megei eiti toliau, kur nebebuvo girdėti moterų balsų, tik vandens
šniokštimas. Jiems už nugarų žydrame danguje buvo matyti Ombros
stogai ir bokštai. Namai grūdosi tarp miesto sienų lyg paukšteliai per
ankštame lizde, o virš jų plevėsavo juodos pilies vėliavos, tarsi norėtų
Lašininio sielvartą užrašyti danguje.
Megė užlipo ant plokščio akmens, įsibridusio vandenin. Upė nebu­
vo plati, bet, regis, gili, vanduo čia buvo tamsesnis už šešėlius kitame
krante.
- Ar matai ją? - Fenolijas vos nenuslydo nuo šlapio akmens, kai
pabandė įsitaisyti šalia Megės. Mergaitė papurtė galvą. - Kas tau? -
Fenolijas po visų tų dienų ir naktų, praleistų Ožiaragio namuose, ne­
blogai pažinojo Mėgę. - Negi vėl namų ilgiesi?
- Ne, ne. - Megė atsiklaupė ir perbraukė pirštais per šaltą vande­
nį. - Tik vėl sapnavau tą sapną.
Užvakar Fenolijas jai parodė kepėjų gatvę, namus, kuriuose gyvena
turtingi prieskonių ir gelumbės pirkliai, ir visus raižinius, gėles, kie­
kvieną gausiai išpuoštą frizą, kuriais išmoningi akmentašiai išdabino
Ombros miesto namų sienas. Regis, Fenolijas tai laikė savo paties kū­
riniu, bent jau taip galėjai pagalvoti pamatęs, kaip jis didžiuojasi ve­
džiodamas Mėgę po atokius miesto užkaborius: „Na taip, ne kiekvie­
nas, - prisipažino jis, kai Megė kartą norėjo pasukti į gatvelę, kurios
jie dar nebuvo matę. - Žinoma, ir Ombra turi bjaurių pusių, bet kam
varginti jomis tavo gražią galvelę?"
Kai jie grįžo į kamarėlę Minervos palėpėje, jau buvo tamsu, ir Fe­
nolijas susiginčijo su Rozenkvarcu, nes stiklo žmogelis rašalu aptaškė
fėjas. Jų balsai darėsi vis garsesni, bet Megė vis tiek užsnūdo ant šiaudų

207
maišo prie lango - Minerva liepė j j užvilkti stačiais laiptais, kad Megė
turėtų kur miegoti, ir staiga atsirado tas raudonis - bukas, lyg drėgme
žvilgantis raudonis, ir jos širdis pradėjo plakti tankiau, vis greičiau ir
greičiau, kol nuo tvinksnių Megė pabudo...
- Štai ten, žiūrėk! - Fenolijas sugriebė Mėgę už rankos.
Po drėgna upės oda sušmėžavo margi žvynai. Pirmą akimirką
Megė būtų palaikiusi juos lapais, bet tada pamatė akis, akis, žvelgian­
čias į ją, panašias į žmogaus ir vis dėlto visai kitokias, nes buvo be bal­
tymų. Undinės rankos atrodė švelnios ir trapios, beveik perregimos.
Dar kartą žvilgtelėjusi ji pliaukštelėjo žvynuota uodega per vandenį ir
dingo, tebuvo matyti žuvų pulkas, plaukiantis pro šalį, sidabrinis kaip
sraigės šliūžė, ir pulkelis ugninių elfų, kokius jiedu su Faridu matė
miške. Faridas... jis pražydino po jos kojomis ugninę gėlę, skirtą tik
jai. Dulkėtasis Pirštas jį tikrai daug ko išmokė, nuostabių dalykų...
- Manyčiau, tai vis tas pats sapnas, bet aš negaliu jo prisiminti. Tik
baimę... tarsi būtų nutikę kas baisaus! - Megė pasisuko į Fenoliją. - Ar
tiki, kad šitaip gali būti?
- Niekai! - Fenolijas nubaidė šią mintį lyg kokį įkyrų vabzdį. - Dėl
tavo blogo sapno kaltas tik Rozenkvarcas. Tikriausiai fėjos naktį sutu­
pia ant tavo kaktos, nes jis jas supykdė! Tai maži kerštingi padarėliai, o
kam keršyti, joms, deja, visiškai vis vien.
- Štai kaip. - Megė vėl panardino pirštus į vandenį. Jis buvo toks
šaltas, kad net nukrėtė šiurpas. Megė girdėjo, kaip juokiasi skalbėjos,
o jai ant rankos nutūpė ugninis elfas. Iš žmogaus veido į ją spoksojo
vabzdžio akys. Mergaitė skubiai nubaidė mažutį padarėlį šalin.
- Labai išmintinga, - pagyrė Fenolijas. - Ugninių elfų reikia sau­
gotis. Gali nudeginti odą.
- Žinau, Resė man apie juos pasakojo. - Megė pažvelgė elfui pavy­
mui. Ten, kur jis tupėjo, ant rankos buvo matyti raudona dėmė.
- Aš juos sugalvojau, - išdidžiai paaiškino Fenolijas. - Jie neša
medų, kuris padeda kalbėtis su ugnimi. Jo labai trokšta ugnies riji­
kai. Bet ugniniai elfai puola kiekvieną, kas tik prisiartina prie jų liz­
dų, ir nedaug kas žino, kaip prisitaikyti pavogti medaus, kad baisiau-

208
 itlai nenusidegintum. Kai gerai pagalvoju, turbūt Dulkėtasis Pirštas
Vienintelis tai geba.
Megė linktelėjo. Ji nelabai klausėsi.
- Apie ką norėjai su manimi pasikalbėti? Nori, kad ką nors per-
Nkaityčiau, ar ne?
Keletas nuvytusių žiedų praplaukė pro šalį, raudonų tarsi sukrešė­
jęs kraujas. Ir Megės širdis vėl ėmė taip smarkiai plakti, kad teko prie
krūtinės prispausti ranką. Kas jai darosi?
Fenolijas atsirišo nuo diržo kapšelį ir iškratė Megei į saują plokščią
rausvą akmenuką.
- Argi jis ne puikus? - paklausė. - Parūpinau jį šįryt, tu dar miego­
jai. Tai berilas, skaitymo akmuo. Naudojamas vietoj akinių.
- Žinau. Ir ką? - Megė perbraukė pirštų galiukais per glotnų akme­
nį. Mo tokių turėjo ne vieną. Gulėdavo jo dirbtuvėje ant palangės.
- Ir ką? Nebūk tokia nekantri! Violantė jau beveik akla kaip kur­
mis, o jos žavusis sūnelis paslėpė jos senąjį skaitymo akmenį. Taigi
parūpinau naują (nors vos galo per tai negavau). Už tai ji man bus to­
kia dėkinga, kad papasakos mums kai ką apie savo mirusį sutuoktinį!
Žinau, kad aš sugalvojau Kosimą, bet jau labai seniai apie jį rašiau. Jei
atvirai, nelabai gerai prisimenu, be to... kas žino, kaip jis pasikeitė nuo
tada, kai šita istorija pradėjo toliau pasakoti pati save!
Megei kilo bloga nuojauta. Ne, to jis neturėtų planuoti! Netgi Feno­
lijui tokia mintis neturėtų šauti į galvą. O gal?..
- Klausyk, Mege, - Fenolijas prabilo tyliau, lyg moterys, prieš srovę
velėjusios žlugtą, galėtų jį išgirsti. - Mudu susigrąžinsime Kosimą.
Megė taip staigiai atsitiesė, kad vos nenuslydo nuo akmens ir neį-
krito į vandenį.
- Tu išprotėjai. Visiškai iš proto išsikraustei! Kosimas negyvas!
- Ar kas nors gali tai įrodyti? - Fenolijo šypsena Megei visai nepa­
tiko. - Juk sakiau tau - jo kūnas buvo neatpažįstamai sudegęs. Netgi
jo tėvas nebuvo tikras, ar tai tikrai Kosimas! Tik praėjus pusmečiui jis
liepė pagaminti mirusiajam sarkofagą.
- Bet tai buvo Kosimas, ar ne?

209
 - Kas gali pasakyti? Buvo baisios skerdynės. Sakoma, kad padegė­
jai savo pilyje saugojo kažkokius alchemikų miltelius. Ugninis Lapinas
juos padegė, norėdamas pasprukti. Liepsnos užtvėrė kelią Košimui ir
daugumai jo vyrų, ant jų griuvo sienos, ir vėliau niekas negalėjo pasa­
kyti, kas tie žuvusieji, rasti po griuvėsiais.
Mėgę nupurtė šiurpas. O Fenolijui, regis, tai labai patiko. Megė ne­
galėjo patikėti savo akimis, kad jis toks patenkintas.
- Ten tikrai buvo jis, tu žinai! - Megės balsas virto kuždesiu. - Fe­
nolijau! Mes negalime susigrąžinti mirusiųjų!
- Žinau, žinau, veikiausiai negalim. - Iš jo balso galėjai suprasti,
kaip Fenoliją# apgailestauja. - Nors... Argi mirusieji nesugrįžo tada,
kai tu pašaukei Šešėlį?
- Ne! Jie visi vėl virto pelenais! Vos po kelių dienų. Elinora labai
verkė - ji važiavo į Ožiaragio kaimą, nors Mo bandė ją atkalbėti, bet ir
ten nieko neberado, jie visi buvo dingę. Amžiams.
- Hm. - Fenolijas spoksojo į savo rankas. Jos atrodė lyg valstiečio
arba amatininko rankos - ne tokios, kurios laiko vien plunksną. - Ne
tai ne, ką gi! - sumurmėjo jis. - Gal taip ir geriau. Kaipgi klostytųsi
pasakojimas, jei bet kas bet kada galėtų prisikelti iš mirusiųjų? Būtų
beviltiška sumaištis, ir įtampos visai nebeliktų! Ne, tu teisi - mirusieji
turi likti negyvi. Todėl mes ir nesusigrąžinsime Kosimo, o tik ką nors,
kas būtų panašus į jį!
- Panašus į jį? Tu iš proto išsikraustei! - sukuždėjo Megė. - Visiškai
su protu susipykai.
Šita pastaba Fenolijo nėmaž nepaveikė.
- Na ir kas? Visi rašytojai išprotėję. Patikėk, aš labai atsargiai pa­
rinksiu žodžius, taip atidžiai, kad mūsų naujutėlis Kosimas bus tvirtai
įsitikinęs esąs tas senasis. Supranti, Mege? Net jei jis tik antrininkas -
jis pats to nežinos. Jis neturi žinoti! Ką pasakysi?
Megė tik papurtė galvą. Ji atvyko čia ne tam, kad keistų šitą pasaulį.
Ji tenorėjo jį pamatyti!
- Mege! - Fenolijas apglėbė ją per pečius. - Tu matei Lašininį. Bet
kurią dieną jis gali mirti, ir kas tada? Žalčiagalvis ne tik klajojančius

210
artistus pričiups. Jis išduria savo valstiečiams akis, jei jie miške pasi­
gauna kiškį. Jis verčia vaikus dirbti sidabro kasyklose, kol jie apanka ir
lusiluošina, o savo šaukliu padarė Ugninį Lapiną, padegėją ir žudiką!
- Ak taip? O kas jį tokį sugalvojo? Tu! - Megė piktai nustūmė Fe­
nolijo ranką sau nuo pečių. - Visada labai mėgai savo pabaisas.
- Na taip, gali būti. - Fenolijas gūžtelėjo pečiais, tarsi prieš šitą
faktą būtų bejėgis. - Bet ką man reikėjo daryti? Kas norės skaityti isto­
riją apie du mielus kunigaikščius, kurie viešpatauja pulkui absoliučiai
laimingų valdinių? Kokia tai būtų istorija?
Megė palinko virš vandens ir išgriebė raudoną žiedą.
- Tau patinka jas išgalvoti, - prabilo ji tyliai. - Visas tas baidykles.
Fenolijas neturėjo ką į tai atsakyti. Taigi abu tylėjo, o moterys pa­
klojo skalbinius džiovinti ant akmenų. Saulėkaitoje vis dar buvo šilta,
nors upė nepaliaudama plukdė prie kranto nuvytusius žiedus.
Tylą galiausiai nutraukė Fenolijas.
- Mege, prašau! - tarė jis. - Tik vieną kartą. Jei tu man padėsi vėl
suimti šitą istoriją už vadžių, parašysiu tau nuostabiausius žodžius,
kurie pargabens tave namo - kada tik panorėsi! Jei vis dėlto apsigal­
vosi, nes mano pasaulyje tau patiks labiau, tai atgabensiu tavo tėvą...
ir mamą... netgi tą knygų žiurkę, nors ir manau, kad ji pasibaisėtina
asmenybė - po viso to, ką tu man papasakojai.
Megė neištvėrė nenusišypsojusi. „Taip, Elinorai čia patiktų, - pa­
galvojo ji, - ir Resė tikrai mielai dar kartą čia atvyktų. Bet Mo - ne,
Mo nenorėtų. Niekuomet."
Megė staiga atsistojo ir palygino ranka suknelę. Žvilgtelėjo į pilį
ir įsivaizdavo, kas būtų, jei ten viešpatautų Žalčiagalvis salamandros
žvilgsniu. Net ir Lašininis jai ne itin patiko.
- Mege, patikėk, - kalbėjo Fenolijas, - tu padarytum tikrai kai ką
naudinga. Grąžintum tėvui sūnų, moteriai vyrą, vaikui tėvą - na gerai, ne
toks jis jau mielas vaikas, bet vis dėlto! Ir tu padėtum užkirsti kelią Žal-
čiagalvio planams, negi tai ne garbinga? Mege, prašau! - Fenolijas žvelgė
į ją kone maldaujamai. - Padėk man. Juk tai mano istorija! Patikėk, ži­
nau, kas jai būtų geriausia! Paskolink man savo balsą, tik vieną kartą!

211
 Paskolink man savo balsą... Megė vis dar tebežiūrėjo į pilį, bet matė
nebe bokštus ir juodas vėliavas, o Šešėlį ir Ožiaragį, kaip jie negyvi
guli smėlyje.
- Gerai, pagalvosiu, - sutiko Megė. - Bet dabar manęs laukia Faridas.
Fenolijas pažvelgė į Mėgę toks sutrikęs, lyg jai iš įkaitusio dangaus
sparnai būtų nusileidę.
- Faridas? - Nepritarimo balse negalėjai neišgirsti. - O aš ketinau
su tavimi eiti į pilį, nunešti Bjauriajai brangųjį akmenį. Norėjau, kad
tu išgirstum, kai ji pasakos apie Kosimą...
- Aš pažadėjau!
Jiedu susitarė susitikti prie miesto vartų, kad Faridui nereikėtų
skverbtis pro sargybinius.
- Pažadėjai? Na ir kas? Būtum ne pirmoji mergina, verčianti ger­
bėją laukti.
- Jis nėra mano gerbėjas!
- Juo labiau! Kadangi čia nėra tavo tėvo, tavim turiu pasirūpinti
aš! - Fenolijas niūriai nužvelgė Mėgę. - Tu tikrai išaugai! Tavo am­
žiaus mergaitės čia jau teka. Taip, nespoksok šitaip į mane! Minervos
antroji dukra jau penki mėnesiai ištekėjusi, o jai ką tik suėjo keturioli­
ka. O kiek tam berniukui? Penkiolika? Šešiolika?
Megė neatsakė. Atsuko Fenolijui nugarą, ir tiek.
 Violantė
G

Kitą dieną, kad mudu nors kiek užmirštume savo siel­

vartą, senelė pradėjo pasakoti man įvairias istorijas.

R o alda s D a la s, „Raganos"*

G ^ -^ c )

enolijui nebuvo sunku įkalbėti Faridą eiti kartu į pilį.

F - Na, juk viskas kuo puikiausiai, - sukuždėjo senukas Megei. - Jis
galės užimti tą neišauklėtą padaužą kunigaikščio sūnų, o mes turėsime
progą ramiausiai pakalbinti Violantę.
Išorinis pilies kiemas šį rytą atrodė lyg išmiręs. Tik keletas sudžiū­
vusių šakelių ir sumindytų pyragaičių priminė čia vykusią šventę.
Samdiniai, kalviai, arklininkai seniai grįžo prie savo darbų, o tarp sie­
nų, regis, tvyrojo slegianti tyla. Sargybiniai, atpažinę Fenoliją, praleido
juos netarę nė žodžio, o po vidinio kiemo medžiais jie prasilenkė su
grupele vyrų pilkais apsiaustais.
- Žiniuoniai, - sumurmėjo Fenolijas, nulydėdamas juos susirū­
pinusiu žvilgsniu. - Jų daugiau, nei reikia mirtinai nugydyti dvylikai
vyrų. Tai nereiškia nieko gero.
Tarnas, pasitikęs Fenoliją prie sosto menės, atrodė išblyškęs, naktį
nemigęs. Lašininis, sukuždėjo jis Fenolijui, dar tebevykstant vaikaičio
šventei atgulęs lovon ir nuo tada nesikeliąs. Nebegeriąs ir nebevalgąs,
o pas akmentašį, darantį jam sarkofagą, pasiuntęs pasiuntinį ir liepęs
pasiskubinti.
Vis dėlto pas Violantę juos įleido. Lašininis nenorėjo matyti nei
savo marčios, nei vaikaičio. Netgi žolininkus pavijo šalin. Pakentė ša­
lia tik Tuliją, kailiaveidį pažą.

* Roald Dahl, „Raganos", iš anglų k. vertė A. Sabonis, „Homo faber", 1997, p. 12.

213
 - Ji vėl ten, kur jai nevalia būti! - tarnas kalbėjo pusbalsiu, tarsi
juos, einančius pilies koridoriais, savo menėje galėtų išgirsti sergantis
kunigaikštis. Visuose koridoriuose į juos žvelgė Kosimo skulptūros.
Nuo tada, kai sužinojo apie Fenolijo planus, akmeninės jo akys kėlė
Megei dar daugiau nerimo.
- Tų skulptūrų veidai vienodi, - sušnabždėjo jai Faridas, bet Me­
gei dar nespėjus paaiškinti, kodėl taip yra, tarnas pamojo kopti įvi-
jais laiptais.
- Ar Balbului vis dar taip pat gerai mokama, kad įleistų Violantę
į biblioteką? - tyliai paklausė Fenolijas, kai palydovas stabtelėjo prie
durų, išpuoštų varinėmis raidėmis.
- Vargšiukė jau beveik visus savo papuošalus jam atidavė, - paš­
nibždomis atsakė tarnas. - Tačiau tai visai nekeista, juk jis kitados
gyveno Nakties pilyje. Visi, atklydę iš anos miško pusės, yra godūs,
kiekvienas tai žino. Išskyrus valdovę.
- Prašom! - tarnui pabeldus iš vidaus atsiliepė niūrus balsas. Patal­
poje, į kurią jie įžengė, buvo taip šviesu, kad Megė, atėjusi iš tamsių kori­
dorių ir laiptų, turėjo prisimerkti. Dienos šviesa pro aukštus langus krito
ant kelių prabangiai išraižytų rašomųjų pultų. Prie didžiausio iš jų sto­
vintis vyras buvo nei jaunas, nei senas, juodais plaukais ir raudonomis
akimis, kuriomis atsisukęs ne itin draugiškai nužvelgė atėjusiuosius.
- A, Rašalo Audėjas, - tarė jis ir nenoriai padėjo šalin kiškio lete­
nėlę, kurią laikė rankoje. Megė žinojo, kam ji reikalinga, Mo ne kartą
jai tai aiškino. Patrynus kiškio letenėle pergamentas pasidaro minkš­
tas. Ir dar ten buvo matyti dažų, kurių pavadinimus Mo vis tekdavo
kartoti Megei.
- Pasakyk dar kartą! - Kiek kartų ji kankino jį šito reikalaudama,
nes vis negalėdavo pasisotinti tuo skambesiu: putų geltonis, lazurito
melsvuma, violetas ir malachito žaluma.
- Kodėl jos vis dar tebešvyti, Mo? - klausdavo ji. - Juk spalvos
tokios senos! Iš ko tie dažai pagaminti?
Ir Mo jai aiškindavo - papasakojo, kaip jie pagaminti, visi tie nuos­
tabūs dažai, kodėl spalvos švyti ir po šimtų metų, tarsi jas kas būtų

214
 pavogęs iš vaivorykštės, nes knygų puslapiai saugo nuo šviesos ir oro.
Kad norint pagaminti malachito žalumą reikia sutrinti laukinį vilkdalgį
Ir atskiesti geltonu švino oksidu, o raudonis pagamintas iš purpurinių
sraigių ir utėlių... Kiek kartų jie drauge žiūrinėjo paveikslėlius viena­
me iš tų vertingų rankraščių, kuriuos Mo teko valyti ne vienus metus.
„Tik pažvelk į tuos plonyčius ūselius! - kalbėjo jis tada. - Ar gali įsi­
vaizduoti, kokio plonumo turėjo būti teptukai ir plunksnos, kuriomis
šitai reikėjo nupiešti, Mege?" Kiek kartų jis skundėsi, kad dabar jau
niekas nebemoka gaminti tokių įrankių... O dabar ji pamatė tai savo
akimis: plauko plonumo plunksneles ir mažutėlyčius teptukus, visą jų
ryšelį glazūruotame ąsotyje, teptukus, kurie gali išburti ant pergamento
ar popieriaus smeigtuko galvutės dydžio žiedus ir veidus, sudrėkinus
trupučiu akacijų sulčių, kad dažai geriau kibtų. Megei niežėjo nagus
ištraukti vieną teptuką iš ryšelio ir pasiimti, parnešti Mo... „Vien dėl to
jam vertėjo vykti, - pagalvojo ji, - kad galėtų atsidurti šioje patalpoje."
Knygų dailininko, iliustruotojo dirbtuvė... Fenolijo pasaulis regėjo­
si dvigubai, trigubai nuostabesnis. „Elinora duotų nukirsti savo mažąjį
pirštelį, jei tik galėtų čia pabūti", - pagalvojo Megė ir ketino prieiti prie
vieno iš pultų, apžiūrėti viską dar iš arčiau - teptukus, spalvas, perga­
mentą, bet Fenolijas ją sulaikė.
- Balbulai! - Fenolijas suvaidino, kad nusilenkia. - Kaip šiandien
meistras jaučiasi? - Iš balso buvo galima suprasti, kad jis pašiepia.
- Rašalo Audėjas ieško valdovės Violantės, - vangiu balsu paaiški­
no tarnas.
Balbulas mostelėjo į vienas duris sau už nugaros.
- Na, jūs žinote, kur biblioteka. Galbūt ją būtų verta pervadinti „pa­
mirštų lobių saugykla". - Balbulas truputį šveplavo. Liežuvis atsitrenk­
davo į dantis, tarsi burnoje jam neužtektų vietos. - Violantė kaip tik
apžiūrinėja naujausią mano darbą, tai yra tai, kiek ji gali įžiūrėti. Perra­
šiau istoriją, kurią ji sukūrė savo sūnui. Tiesą pasakius, mieliau perga­
mentą būčiau panaudojęs kitokiems tekstams, bet Violantė reikalavo.
- Na, man tikrai gaila, kad turite švaistyti savo talentą tokiems
niekniekiams, - pasakė Fenolijas, nė nežvilgtelėdamas į darbą, kuris

215
dabar gulėjo priešais Balbulą. Farido, regis, piešinys irgi nedomino. Jis
žvelgė pro langą, kur dangus švytėjo žydrumu ryškiau nei visos spal­
vos, prikibusios prie plonų teptukų. O Megė norėjo pasižiūrėti, kaip
Balbulas išmano savo meną, ar jis tikrai ne be reikalo pučiasi. Ji ne­
pastebimai žingtelėjo. Pamatė piešinį paauksuotais kraštais, jame buvo
matyti pilis tarp žalių kalvų, miškas, tarp medžių prabangiai vilkintys
raiteliai, apie juos ratus sukančios fėjos ir baltas elnias, pasigręžęs bėg­
ti. Niekuomet iki šiol ji nebuvo mačiusi panašaus piešinio. Jis švytėjo
tarsi spalvotas stiklas - lyg vitražas ant pergamento. Mielai būtų pa­
silenkusi žemiau, apžiūrėjusi veidus, pavalkus, gėles ir debesis, tačiau
Balbulas perliejo ją tokiu lediniu žvilgsniu, kad nuraudusi atsitraukė.
- Eilės, kurias vakar atnešėte, - lyg nuobodžiaudamas pratarė Bal­
bulas, vėl palinkdamas prie savo darbo, - buvo neblogos. Reikėtų daž­
niau panašias rašyti, bet juk žinau, kad jūs mieliau kuriate pasakas
vaikams arba dainas margajai liaudžiai. Kodėl? Kad jūsų žodžius dai­
nuotų vėjas? Ištarti žodžiai gyvena ne ką ilgiau už vabzdį. Tik parašy­
tas žodis gyvuoja amžinai.
- Amžinai? - Fenolijas taip ištarė šį žodį, lyg nebūtų nieko juo­
kingiau pasaulyje. - Nieko nėra amžino, Balbulai, ir tai, kas geriau­
sio gali nutikti žodžiui, tai būti dainuojamam klajojančio dainiaus!
Taip, tikrai, tada jie keičiasi, kaskart dainuojami kitaip, bet negi tai
ne nuostabu? Istorija, kuri kaskart klausoma vilki kitą rūbą - kas gali
būti geriau? Istorija, kuri auga, skleidžia pumpurus tarsi gyvas pada­
ras! Tik pažvelkite į tuos žodžius, kurie suspausti knygose! Gerai, gal
jie ir ilgiau gyvena, bet jie alsuoja tik tuomet, kai žmogus atsiverčia
knygą. Tai skambesys, suspaustas tarp popierių, ir tik balsas juos vėl
pažadina gyvenimui! Tuomet pasipila kibirkštys, Balbulai! Jie tampa
laisvi it paukščiai, skrajojantys po pasaulį. Taip. Galbūt jūs teisus, po­
pierius juos padaro nemirtingus. Bet kodėl man tai turėtų rūpėti? Negi
aš gyvensiu toliau, švariai suspaustas tarp puslapių, kartu su žodžiais?
Nesąmonė! Mes nesame nemirtingi, čia ir gražiausi žodžiai nieko ne­
pakeis. Argi ne?
Balbulas klausėsi jo bereikšmiu veidu.

216
 - Kokios neįprastos pažiūros, Rašalo Audėjau! - tarė jis. - O aš
labai vertinu savo darbų nemirtingumą ir niekinu klajojančius muzi­
kantus. Bet kodėl jūs neinate pas Violantę? Jai tikrai tuoj teks iškeliau­
ti klausytis kokio nors valstiečio skundų arba pirklio inkštimo, kad
dėl pakelės plėšikų keliuose nesaugu. Šiuo metu beveik neįmanoma
rasti reikiamo pergamento. Visas išvogtas ir tada siūlomas turguose
begėdiškomis kainomis! Ar bent jau įsivaizduojate, kiek ožkų reikia
nudobti, kad galėtumėt užrašyti vieną savo eilėraštį?
- Maždaug vieną lapui, - tarė Megė, ir Balbulas dar kartą perliejo
ją lediniu žvilgsniu.
- Protinga mergaitė, - tarė jis tokiu balsu, kad žodžiai nuskambėjo
veikiau kaip įžeidimas nei kaip pagyra. - Ir kodėl? Nes tie paikšiai pie­
menys gena savo bandas per dagius ir erškėčius, nė nesusimąstydami,
kad ožkų oda reikalinga rašymui!
- Taip, aš jums kartoju ir kartoju, - tarė Fenolijas, stumdamas
Mėgę prie bibliotekos durų, - popierius, Balbulai. Popierius yra atei­
ties medžiaga.
- Popierius! - Balbulas niekinamai prunkštelėjo. - Viešpatėliau,
Rašalo Audėjau, tu labiau pamišęs, nei aš maniau.

Megė su Mo buvo aplankiusi jau tiek bibliotekų, kad nebegalėjo su­

skaičiuoti. Dauguma jų buvo didesnės, bet vargu ar kuri gražesnė
už Lašininio biblioteką. Vis dar buvo matyti, kad kitados tai buvo
viena mylimiausių jos savininko vietų. Čia tebuvo vienas Kosimo
biustas iš balto akmens, kažkas prie jo padėjo raudonų gėlių. Sienas
puošiantys kilimai buvo gražesni nei sosto menėje, šviestuvai ma­
syvesni, spalvos šiltesnės, ir Megė jau sočiai buvo pasižvalgiusi Bal-
bulo dirbtuvėje, tad galėjo nutuokti, kokie turtai čia slypi. Knygos
stovėjo lentynose prirakintos - ne taip kaip Elinoros bibliotekoje,
nugarėlė prie nugarėlės, o atsuktos į lankytoją ta knygos bloko puse,
kur matėsi suspausti puslapiai, nes ten buvo užrašytos antraštės.
Priešais lentynas rikiavosi pultai, veikiausiai numatyti naujausioms

217
brangenybėms. Ant jų prirakintos kaip ir jų seserys lentynose gulėjo
užverstos knygos, kad nė vienas žalingas saulės spindulys nekristų
ant Balbulo iliustracijų, o bibliotekos langai buvo uždengti duksliais
audiniais. Veikiausiai Lašininis žinojo, kaip noriai saulės spinduliai
ryja knygas. Tik pro du langus sklido menka šviesa. Prie vieno lan­
gelio stovėjo Bjaurioji, taip žemai palinkusi prie knygos, kad nosimi
beveik lietė puslapius.
- Balbulas vis geriau piešia, Briana, - tarė ji.
- Jis godus! Perlas už tai, kad įleistų jus į šešuro biblioteką! - Jos
tarnaitė stovėjo prie kito lango, žvelgdama pro jį, o Violantės sūnus
tampė ją už rankos.
- Briana! - zyzė jis. - Eime pagaliau. Čia nuobodu. Eikim į kiemą.
Tu žadėjai...
- Už perlus Balbulas nusiperka naujų dažų! Už ką gi daugiau? Šioje
pilyje auksas išleidžiamas tik naujoms mirusiojo skulptūroms.
Kai Fenolijas uždarė duris, Violantė krūptelėjo. Lyg užklupta pa­
slėpė knygą už nugaros. Tik pamačius, kas stovi priešais ją, veidas
nurimo.
- Fenolijau! - pratarė ji ir nusibraukė nuo veido pilkus it pelė plau­
kus. - Negi reikia mane šitaip gąsdinti? - Dėmė ant jos veido panėšėjo
į letenos atspaudą.
Fenolijas šypsodamasis kyštelėjo ranką į kapšelį prie diržo.
- Kai ką jums atnešiau.
Violantės pirštai gosliai sugniaužė raudonąjį akmenį. Plaštakos
buvo smulkios ir tuklios it vaiko. Paskubomis vėl atsivertė knygą, ku­
rią slėpė už nugaros, ir prisikišo berilą prie akių.
- Briana, jau einam, o tai liepsiu nukirpti tau plaukus! - Jakopas
kibo tarnaitei į plaukus ir taip stipriai peštelėjo, kad toji suriko. - Mano
senelis irgi taip daro. Nuskuta plikai klajojančių muzikančių ir miške
gyvenančių moterų galvas. Jis sako, kad jos nakčia pasiverčia pelėdo­
mis ir ūbauja po langais, kol miršti iš baimės.
- Nežiūrėk į mane šitaip, - sukuždėjo Fenolijas Megei. - Tos šėto­
no išperos aš nesugalvojau. Ei, Jakopai! - Fenolijas ragindamas baks­

218
telėjo Faridui alkūne, o Briana vis dar mėgino išvaduoti savo plaukus
iš mažų kumštelių. - Aš kai ką tau atvedžiau.
Jakopas paleido Brianos plaukus ir nelabai susižavėjęs pažvelgė
į Faridą.
- Jis neturi kardo, - pareiškė galop.
- Kardo! Kam jo reikia? - Fenolijas suraukė nosį. - Faridas ugnies
rijikas.
Briana pakėlė galvą ir žvilgtelėjo į Faridą. Tačiau Jakopas vis dar
nebuvo pakerėtas.
- O, šitas akmuo nuostabus! - murmėjo jo mama. - Senasis nė
perpus tiek nebuvo geras. Briana, matau kiekvieną raidę! Ar kada pa­
sakojau tau, kad mama išmokė mane pažinti raides, sugalvodama joms
po dainelę? - Pusbalsiu pradėjo niūniuoti: - Baisingai bitė nusigando
ir raidę B nukando... Jau tada mano regėjimas nebuvo itin stiprus, bet
mama rašydavo dideles raides ant grindų, išdėliodavo jas iš žiedlapių
arba akmenukų. A, Bė, Cė, klajojantis artistas dobiluosna atgulė...
- Ne, - tarė Briana, - ne, apie tai jūs niekuomet nepasakojot.
Jakopas vis dar tebespoksojo į Faridą.
- Jis buvo mano šventėje! - pareiškė. - Mėtė deglus.
- Tai niekis, vaikų žaidimai. - Faridas taip niekinamai nužvelgė
berniuką, tarsi jis pats, o ne Jakopas būtų kunigaikščio sūnus. - Moku
visai kitokių dalykėlių, bet, manyčiau, jiems tu dar per mažas.
Megė matė, kaip Briana, išsiimdama iš rusvai gelsvų plaukų šukas
ir vėl juos susisegdama, slepia šypseną. Darė tai labai žaviai. Faridas
irgi ją stebėjo - ir Megė pagavo save trokštant tokių pat gražių plaukų,
net jei ir nežino, ar sugebėtų šitaip grakščiai įsismeigti šukas. Laimė,
Jakopas vėl atitraukė Farido dėmesį - atsikrenkštė ir susikryžiavo ant
krūtinės rankas, veikiausiai nusižiūrėjo šitą pozą nuo savo senelio.
- Parodyk man, o tai paliepsiu tave nuplakti. - Tie žodžiai skambė­
jo juokingai, kai juos tarė toks vaikiškai spigus balsiukas, bet tuo pačiu
baisiau nei iš suaugusiojo lūpų.
- O, tikrai? - Farido veidas nė kiek nepersimainė. Veikiausiai bus šio
to išmokęs iš Dulkėtojo Piršto. - Kaip manai, ką aš tada tau padaryčiau?

219
 Jakopui užkando žadą, bet tą akimirką, kai jis norėjo bėgti skųstis
mamai, Faridas atkišo jam ranką.
- Na gerai, eikš.
Jakopas dvejojo, ir akimirką Megė panorėjo čiupti Faridą už rankos
ir eiti paskui jį į kiemą, o ne klausytis Fenolijo, ieškančio mirusiojo
pėdsakų. Tačiau Jakopas buvo vikresnis. Trumpais blyškiais pirštukais
stipriai suspaudė rudą Farido ranką, ir kai priėjęs duris dar sykį atsi­
gręžė, jo veidas atrodė it paprasto laimingo berniuko.
- Jis man parodys, girdėjai? - paklausė išdidus, bet mama nė akių
nepakėlė.
- O, šitas akmuo nuostabus, - vis kartojo ji. - Jei jis nebūtų raudo­
nas ir jei po tokį turėčiau abiem akims...
- Na, aš ieškau sprendimo, bet dar neradau tinkamo stikliaus. - Fe­
nolijas prisėdo ant vienos iš kėdžių, svetingai lūkuriuojančių tarp skai­
tymo pultų. Ant jų gelumbės dar švytėjo senasis herbas, neverkiantis
liūtas, kai kurių kėdžių oda buvo labai nusidėvėjusi, akivaizdžiai liu­
dijo apie tas ilgas valandas, kurias čia praleido Lašininis, kai sielvartas
dar nebuvo užgožęs džiaugsmo knygomis.
- Stikliaus? O kam jis? - Violantė žvilgtelėjo į Fenoliją pro berilą.
Atrodė, lyg jos akis būtų ugninė.
- Stiklą galima nušlifuoti taip, kad pro jį jūsų akys geriau matytų,
daug geriau nei pro brangakmenį. Bet nė vienas Ombros stiklius ne­
supranta, apie ką aš kalbu!
- Taip, žinau, šitame mieste tik skulptoriai šio to verti. Balbulas tei­
gia, kad į šiaurę nuo Miško be kelio ir takelio nėra nė vieno padoraus
knygrišio.
„Pasiūlyčiau gerą“, - pagalvojo Megė nejučia ir staiga taip stipriai
panorėjo, kad Mo būtų čionai, jog net suskaudo. Tačiau Bjaurioji jau
vėl sužiuro į knygą.
- Mano tėvo kunigaikštystėje yra gerų stiklių, - tarė ji nepakel­
dama akių. - Savo pilyje jis paliepė įstiklinti keletą langų. Už tai tu ­
rėjo parduoti samdiniais šimtą valstiečių. - Regis, ši kaina jai atrodė
perdėta.

220
 „Ji man nepatinka", - pagalvojo Megė ir patraukė nuo pulto prie
pulto. Ant jų gulinčių knygų viršeliai buvo nuostabūs, mielai būtų
bent vieną knygą pasikišusi po suknele, kad galėtų Fenolijo palėpė­
je ramiai apžiūrėti, bet grandinėmis pritvirtinti laikikliai buvo tvirtai
prikniedyti prie medinių knygų viršelių.
- Gali ramiai jas apžiūrėti! - Bjaurioji taip staiga kreipėsi j Mėgę,
kad ši net krūptelėjo. Violantė tebelaikė prie akių raudonąjį branga­
kmenį, ir Megė nenoromis prisiminė kraujo raudonio akmenėlį Žal­
čiagalvio nosies sparnelyje. Jo dukra veikiausiai daugiau paveldėjo iš
tėvo, nei pati manė.
- Dėkui, - sumurmėjo Megė ir atsivertė vieną knygą. Prisiminė tą
dieną, kai Mo jai aiškino, kodėl yra toks žodis „atversti". „Atidaryk", -
tarė jis Megei ir stumtelėjo jai knygą, kurios mediniai viršeliai buvo
sukabinti varinėmis sagtimis. Bejėgiškai pažvelgė į jį, o paskui Mo jai
mirktelėjo ir kumščiu taip stipriai trinktelėjo į kraštelį tarp viršelių,
kad sagtys atsivėrė lyg žiaunos, ir knyga atsivertė.
Knyga, kurią Megė atsivertė Lašininio bibliotekoje, visai neatrodė
sena kaip kitos. Pergamento nedarkė jokia pelėsių dėmelė, joks va­
balėlis, jokia kirvarpa jos neėdė, kaip būdavo toms knygoms, kurias
restauruodavo Mo. Metai nėra maloningi pergamentui ir popieriui,
knyga turi tiek daug priešų, ir nuo laiko jos kūnas vysta lygiai taip kaip
ir žmogaus. „Iš to matyti, Mege, - sakydavo Mo, - kad knyga yra gyvas
padaras!" O, kad dabar ji galėtų parodyti jam šią knygą!
Labai atsargiai vertė puslapius - bet vis dėlto neįniko visa, nes vė­
jas vidun atpūtė Farido balsą, tarsi lauktuves iš kito pasaulio. Vėl su­
kabindama knygos sąsagas Megė įsiklausė į garsus iš lauko. Fenolijas
su Violantė tebesikalbėjo apie prastus knygrišius, nė vienas nekreipė
į ją dėmesio. Tad Megė prisiartino prie vieno iš uždengtų langų ir pa­
žvelgė pro užuolaidos kraštą. Apačioje buvo matyti aptvertas sodelis,
lysvės, nusėtos gėlėmis it margomis putomis, ir Faridas, stovintis tarp
jų, leidžiantis liepsnoms laižyti pliką savo ranką, visai kaip Dulkėtasis
Pirštas, kai Megė matė jo pasirodymą pirmąjį kartą, tuomet, Elinoros
sode. Kol jis dar nebuvo jos išdavęs...

221
 Jakopas linksmai kvatojosi, plojo katučių, paskui nusigandęs at­
šoko, kai Faridas ėmė sukti deglus taip, kad jie atrodytų lyg dviračio
ratai. Megė irgi nusijuokė. Taip, Dulkėtasis Pirštas išties jį daug ko iš­
mokė, net jei Faridui ir nepavykdavo dar taip aukštai išspjauti ugnies
kaip jo mokytojui.
- Knygos? Ne, kartoju jums dar kartą, Kosimas čia neužsukdavo! -
Violantės balsas staiga juntamai suskambo aštriau, ir Megė atsigrę­
žė. - Knygos jo nedomino, jis mylėjo šunis, mėgo gerus batus, greitus
žirgus... kai kada netgi savo sūnų mylėjo. Bet nenoriu apie jį kalbėtis.
Iš lauko vėl atsklido juokas. Briana irgi prisiartino prie lango.
- Tas berniukas - geras ugnies rijikas, - tarė ji.
- Nejau? - Jos ponia žvilgtelėjo trumparegėmis akimis. - Ma­
niau, tu nemėgsti ugnies rijikų. Juk visuomet sakydavai, kad jie nie­
kam tikę.
- Šitas geras. Daug geresnis nei Suodžių Paukštis. - Iš Brianos balso
galėjai suprasti, kad ji prislėgta. - Jau šventėje atkreipiau į jį dėmesį.
- Violantė! - Fenolijas nekantravo. - Ar galėtume akimirką pa­
miršti ugnimi spjaudantį berniuką? Na gerai, Kosimas nemėgo knygų,
šitai pasitaiko, bet jūs tikrai galėtumėte man šiek tiek daugiau apie jį
papasakoti!
- O kam? - Bjaurioji vėl prisikišo berilą prie akies. - Leiskim pa­
galiau Košimui ilsėtis, juk jis miręs! Mirusieji nenori čia likti. Kodėl
to niekas nesupranta? O jei norite išgirsti apie jį kokių paslapčių - jų
nėra! Jis valandų valandas galėdavo kalbėti apie ginklus. Jam patik­
davo ugnies rijikai ir peilių svaidytojai, mėgdavo lyg pašėlęs jodinė­
ti nakčia. Žiūrėdavo, kaip kalamas kardas, ištisas valandas kaudavosi
kieme su sargybiniais, kol įvaldydavo kiekvieną jų žinomą triuką, bet
klausydamasis dainininkų jau po pirmo posmelio pradėdavo žiovauti.
Jam nebūtų patikusios tos giesmės, kurias apie jį sukūrėte. Gal būtų
pamėgęs balades apie plėšikus, bet kad žodžiai gali būti lyg muzika,
kad dėl jų širdis gali pradėti tankiau plakti - šito jis tiesiog negirdėjo!
Netgi bausmės vykdymas jį domino labiau nei žodžiai - nors niekada
tuo nesimėgavo kaip mano tėvas.

222
 - Tikrai? - Fenolijo balse buvo girdėti nuostaba, bet ne nusivyli­
mas. - Jojimas naktį, - sumurmėjo jis, - greiti žirgai. Taip, kodėl gi ne?
Bjaurioji nekreipė į jį dėmesio.
- Briana! - tarė ji. - Paimk šią knygą. Jei negailėsiu pagyrų Balbu-
lui už naujuosius piešinius, gal leis mums ją valandžiukei pasiimti.
Tarnaitė abejingu veidu paėmė knygą ir vėl prisiartino prie lango.
- Bet žmonės jį mylėjo, ar ne? - Fenolijas pakilo nuo kėdės. - Kosimas
Jiems buvo geras - valstiečiams, vargšams... klajojantiems artistams...
Violantė persibraukė per dėmę ant veido.
- Taip, visi jį mėgo. Jis buvo gražus, tiesiog negalėjai nemylėti. Ta­
čiau dėl valstiečių... - Ji nuvargusi pasitrynė trumpareges akis. - Ži­
not, ką jis apie juos sakydavo? „Kodėl jie tokie bjaurūs? Bjaurūs dra­
bužiai. Bjaurūs veidai..." Kai jie ateidavo pas jį prašyti išspręsti ginčus,
Kosimas tikrai labai stengdavosi būti teisingas, bet jam būdavo baisiai
nuobodu. Kaskart vos galėdavo sulaukti, kol vėl galės eiti pas tėvo ka­
rius, pas žirgus ir šunis...
Fenolijas tylėjo. Veide atsispindėjo toks bejėgiškumas, kad Megei jo
beveik pagailo. „Gal jis vis dėlto dabar nebeprašys manęs skaityti?" - pa­
galvojo ji ir vieną keistą akimirką pajuto kažką panašaus į nusivylimą.
- Briana, eikš! - įsakė Bjaurioji, tačiau tarnaitė nesikrutino. Ji spok­
sojo žemyn, į kiemą, tarsi pirmą kartą matytų ugnies rijiką.
Violantė suraukė kaktą ir žengė prie jos.
- Į ką taip spoksai? - paklausė ji ir pažvelgė žemyn.
- Jis... jis daro iš ugnies gėles... - pralemeno Briana. - Pirmiausia
jos buvo lyg auksiniai pumpurai, paskui pražydo tarsi tikri žiedai. Šitai
esu mačiusi tik kartą... kai buvau visai maža...
- Gerai. Bet dabar eime. - Bjaurioji apsisuko ir žengė prie durų.
Vaikščiodavo keistai, truputį nunarinusi galvą, bet vis dėlto tiesi it
žvakė. Briana paskutinį kartą žvilgtelėjo laukan ir nusiskubino paskui
šeimininkę.
Kai jie vėl įžengė į Balbulo dirbtuvę, meistras maišė dažus - mėlyną
dangui, rudai raudoną ir juosvą žemei. Violantė jam kažką sukuždėjo,
tikriausiai pameilikavo. Mostelėjo į knygą, kurią nešė Briana.

223
 - Aš atsisveikinu, Jūsų Šviesybe! - tarė Fenolijas.
- Taip taip, eikite! - atsakė ji. - Bet kai kitą kartą mane aplanky­
site, ne klausinėkite apie mano mirusį vyrą, o atneškite vieną iš tų
dainų, kurias rašote klajojantiems muzikantams! Man jos labai patin­
ka, ypač apie plėšiką, kuris erzina mano tėvą. Kuo ten jis vardu? Ak
taip - Kėkštas.
Fenolijas, nors buvo švelniai įdegęs, pablyško.
- Iš kur... iš kur jūs žinote, kad tas dainas sukūriau aš?
Bjaurioji nusijuokė.
- O, negi pamiršote? Aš Žalčiagalvio dukra, žinoma, kad turiu savo
šnipų! Negi bijote, kad papasakosiu tėvui, kas tų dainų autorius? Ne­
sirūpinkite, mudu kalbamės tik apie būtiniausius reikalus. Be to, jis
labiau domisi tuo, apie ką šios dainos, nei tuo, kas jas sukūrė. Vis dėlto,
jei būčiau jūsų vietoje, verčiau likčiau šioje miško pusėje!
Fenolijas nusilenkė išspausdamas varganą šypseną.
- Tikrai pasinaudosiu jūsų patarimu, Šviesybe, - tarė jis.

Kaustytos durys sunkiai užsivėrė paskui juos.

- Po galais, - sumurmėjo Fenolijas. - Kad tave kur, kad tave kur.
- Kas yra? - Megė susirūpinusi pažvelgė į jį. - Ar dėl to, ką ji pa­
sakė apie Kosimą?
- Niekai, ne! Jei Violantė žino, kas kuria dainas apie Kėkštą, tai bū­
tinai žinos ir Žalčiagalvis. O jis tikrai turi daugiau šnipų nei ji, ir kas,
jei jis nebeužtruks anoje miško pusėje? Na gerai, dar yra laiko užbėgti
tam už akių...
- Mege, - sušnabždėjo Fenolijas vėliau, tempdamas mergaitę paskui
save suktais laiptais žemyn. - Aš juk tau sakiau, kad Kėkštą sukūriau
pagal pavyzdį. O ką, jei pamėgintum spėti? - Jis lūkestingai pažvelgė į
mergaitę. - Tu juk žinai, aš kurdamas herojus dažnai imu gyvus žmo­
nes kaip pavyzdį, - lyg sąmokslininkas kuždėjo. - Ne visi rašytojai
taip daro, bet aš patyriau, kad šitaip jie gyvastingesni! Veidų išraiškos,
gestai, kūno laikysena, balsas, gal koks apgamas ar randas - pavagiu šį

224
bei tą šen, pavagiu ten - ir jie jau pradeda alsuoti, ir galiausiai visi, ku­
rie apie herojus išgirsta ar perskaito, patiki, kad gali juos pačiupinėti!
Kuriant Kėkštą nedaug į ką galėjau žiūrėti. Jis turėjo būti ne per senas,
bet ir ne per jaunas - žinoma, ne storas ar mažas, herojai niekuomet
nebūna maži, stori ar bjaurūs, gal tikrovėje ir būna, bet istorijose... ne,
Kėkštas turėjo būti aukštas ir išlakus, toks, kokį žmonės myli...
Fenolijas nutilo. Laiptais žemyn artinosi žingsniai, skubrūs žings­
niai, virš jų ant negrabiai nutašytų pakopų pasirodė Briana.
- Atleiskit! - tarė ji ir pažvelgė tokiomis kaltomis akimis, lyg būtų
pasprukusi be šeimininkės leidimo. - Bet tasai berniukas - iš ko jis iš­
moko šitaip žaisti su ugnimi? - Ji pasižiūrėjo į Fenoliją taip, tarsi nieko
labiau netrokštų, tik išgirsti atsakymą, ir tuo pačiu to labai bijotų. - Ar
žinote? - pakartojo ji. - Žinote jo vardą?
- Dulkėtasis Pirštas, - vietoj Fenolijo atsakė Megė. - Dulkėtasis
Pirštas jį išmokė. - Ir tik antrą kartą pakartojusi šį vardą Megė supra­
to, ką jai primena Brianos veidas ir lapės raudonio plaukų žvilgesys.
 Ne tie žodžiai

Teliks tau mano tik rusvi plaukai

Ir šypsena šauni.
Kas gero arba blogo buvo dar many -
Nuvys it lapas, nešamas sūkury.

Fransua Vijonas,
„B ala dė ap ie m a žą jį Florestaną“

ai Briana įjojo į kiemą, Dulkėtasis Pirštas kaip tik vijo Sėlintoją

K iš Roksanos vištidės. Ją išvydus jam kone širdis sustojo. Mergina
su ta suknele atrodė it turtingo pirklio duktė. Nuo kada tarnaitės vilki
tokias sukneles? O dar žirgas, ant kurio sėdėjo raita - jis visai netiko
čia dėl tų prabangių pakinktų, paauksuoto balno ir juodo it degutas
plauko, tokio blizgančio, lyg trys arklininkai visą dieną jį būtų šukavę.
Su Briana buvo kareivis, apsivilkęs Lašininio spalvos drabužius. Šaltu
veidu nužvelgė paprastą namą ir laukelius. O Briana įdūrė akis į Dul­
kėtąjį Pirštą. Atkišo priekin smakrą, kaip dažnai darydavo jos mama,
pasitaisė šukas plaukuose - ir pažvelgė į jį.
O, kad jis galėtų pasiversti nematomu! Koks priešiškas buvo jos
veidas, tuo pačiu ir suaugusios, ir įžeisto vaiko. Buvo tokia panaši į
savo mamą. Kareivis padėjo jai nusėsti nuo žirgo, tada pagirdė prie
šulinio savo žirgą - ir apsimetė, kad neturi nei ausų, nei akių.
Iš namo išėjo Roksana. Regis, ją svečiai nustebino ne mažiau už
Dulkėtąjį Pirštą.
- Kodėl man nepasakei, kad jis grįžo? - užsipuolė Briana mamą.
Roksana išsižiojo, bet ir vėl užsičiaupė.
Nagi, pasakyk ką nors, Dulkėtasis Piršte. Kiauniukas nušoko jam
nuo pečių ir pasislėpė už tvarto.

226
 - Aš jos paprašiau šito nedaryti. - Koks kimus buvo jo balsas... -
Pagalvojau, geriau pats pasakysiu. - „Bet tavo tėvas bailys, - pridūrė
mintyse, - bijo savo paties dukros."
Kaip piktai Briana į jį žvelgė! Visai kaip anksčiau. Tik per tą laiką
nuaugo, tad nebegalėjo pulti jo kumščiais.
- Mačiau tą berniuką, - tarė ji. - Jis buvo šventėje, o šiandien Jako-
pui spjaudė ugnį. Darė tai visai kaip tu.
Dulkėtasis Pirštas pamatė, kaip iš už Roksanos išnyra Faridas. Liko
Stovėti už jos, bet pro jį prasibrovė Jehanas. Susirūpinęs žvilgtelėjo į
kareivį, bet tada pasileido prie sesers.
- Iš kur tokį žirgą gavai? - paklausė.
- Violantė davė. Kaip padėką už tai, kad aš ją naktimis nusivedu
pas klajojančius artistus.
- Tu vediesi ją kartu? - Roksanos balse buvo girdėti susirūpinimas.
- O kodėl ne? Jai tai patinka! Ir Juodasis Princas leido. - Briana į
juos nežiūrėjo.
Faridas nusliūkino prie Dulkėtojo Piršto.
- Ko jai čia reikia? - sukuždėjo jis. - Tai Bjauriosios tarnaitė.
- Ji ir mano dukra, - atsakė Dulkėtasis Pirštas.
Faridas netikėdamas savo ausimis įsispoksojo į Brianą, bet ši į jį nė
nepažvelgė. Ji čia atjojo dėl tėvo.
- Dešimt metų! - tarė ji lyg kaltindama. - Dešimt metų nesirodei,
o dabar paprasčiausiai grįžti? Visi sakė, kad tu miręs! Kad Žalčiagalvis
supūdė tave kalėjime! Kad padegėjai tave pas jį nugabeno, nes nenorė­
jai išduoti jiems visų savo paslapčių!
- Aš jas jiems išdaviau, - be jokios išraiškos pasakė Dulkėtasis
Pirštas. - Beveik visas. - Ir jie jų padedami padegė kitą pasaulį, - pri­
dūrė mintyse. - Kitą pasaulį, kuriame nebuvo durų, pro kurias galė­
čiau grįžti."
- Aš tave sapnuodavau! - Briana prabilo taip garsiai, kad net žir­
gas pasibaidė. - Sapnuodavau, kad šarvuočiai tave riša prie stulpo ir
padega! Užuosdavau dūmus ir girdėdavau, kaip tu bandai kalbėtis su
liepsnomis, bet jos tau nepaklūsta, ir ugnis tave suryja. Beveik kasnakt

227
šitai sapnuodavau! Iki pat šios dienos. Bijodavau eiti gulti visus dešimt
metų, o dabar tu stovi sau čia sveikas gyvas, tarsi nieko nebūtų nutikę!
Kur tu buvai?
Dulkėtasis Pirštas pažvelgė į Roksaną - ir jos akyse pamatė tą patį
klausimą.
- Negalėjau grįžti atgal, - pratarė jis. - Negalėjau. Bandžiau. Pati­
kėk manim.
Ne tie žodžiai. Net jei jis šimtą kartų teisus, vis tiek žodžiai skam­
bėjo it melas. Negi jis to seniai nežinojo? Žodžiai niekam tikę. Taip,
kartais jie skamba nuostabiai, bet jie palieka nelaimėje, vos tik jų iš
tikrųjų prireikia. Niekuomet nesurasi teisingų, niekuomet, o ir kur jų
reikėtų ieškoti? Širdis nebyli it žuvis, nors liežuvis iš paskutiniųjų sten­
giasi suteikti jai balsą.
Briana atsuko jam nugarą ir paslėpė veidą žirgo karčiuose - o ka­
reivis tebestovėjo prie šulinio ir apsimetė esąs oras, ne kas kita, tik oras.
„Taigi, oras, juo aš irgi dabar mielai būčiau", - pagalvojo Dulkė­
tasis Pirštas.
- Tai tiesa! Jis tikrai negalėjo grįžti! - Faridas atsistojo priešais
Dulkėtąjį Pirštą, tarsi turėtų jį apginti. - Nebuvo kelio! Viskas vyko
tiksliai taip, kaip jis sako! Jis buvo visai kitame pasaulyje. Jis toks pat
tikras kaip šis. Yra daug, labai daug pasaulių, jie visi skirtingi, ir jie
surašyti knygose!
Briana pasisuko į Faridą.
- Negi aš panaši į mažą mergaitę, tikinčią pasakomis? - niekina­
mai paklausė ji. - Anksčiau, kai jis šitaip ilgai užtrukdavo, kad mamos
akys ryte būdavo raudonos nuo ašarų, kiti klajojantys artistai man irgi
pasakodavo apie jį pasakas. Kad jis kalbasi su fėjomis, kad užgaišo pas
milžinus, kad jūrų dugne ieško ugnies, kurios neužgesintų net van­
duo. Jau tuomet netikėjau tomis istorijomis, bet jos man patiko. Dabar
nebe. Aš nebemaža. Jau seniai nebemaža. Padėk man užsėsti ant žir­
go! - įsakė ji kareiviui.
Šis be žodžių pakluso. Jehanas spoksojo į kardą, prisegtą prie ka­
rio diržo.

228
 - Pasilik pavalgyti, - pratarė Roksana.
Tačiau Briana tik papurtė galvą ir tylomis apgręžė žirgą. Kareivis
mirktelėjo Jehanui, tebespoksančiam į jo kardą. Ir tada jiedu išjojo,
žirgai atrodė gerokai per dideli siauram akmenuotam takeliui, vedan­
čiam į Roksanos sodybą.
Roksana nusitempė Jehaną į trobą, o Dulkėtasis Pirštas liko stovėti
prie tvarto, kol abu raiteliai dingo tarp kalvų.
Kai galiausiai Faridas nutraukė tylą, jo balsas virpėjo iš pasipik­
tinimo.
- Tu tikrai negalėjai grįžti!
- Ne... bet tu turi pripažinti, kad tavoji istorija neskambėjo labai
jau įtikinamai.
- Bet vis tiek! Juk tikrai taip buvo!
Dulkėtasis Pirštas gūžtelėjo pečiais ir pažvelgė ton pusėn, kur nu­
jojo jo dukra.
- Kartais pats pagalvoju, kad viską tik susapnavau, - sumurmėjo jis.
Už jų sukudakavo višta.
- Po galais, kur Sėlintojas? - Dulkėtasis Pirštas nusikeikęs atvėrė
tvarto duris. Balta vištelė išpuolė pro jį laukan, kita gulėjo šiauduose
kruvinomis plunksnomis. Šalia tupėjo Sėlintojas. - Sėlintojau! - su­
šnypštė Dulkėtasis Pirštas. - Kad tave kur, negi nesakiau, kad palik­
tum vištas ramybėj?
Kiauniukas pažvelgė į jį.
Kruvinas snukutis buvo apkibęs plunksnomis. Išsitiesė, pakėlė purią
uodegą ir prisiartino prie šeimininko. Pasiglaustė apie jo kojas it katė.
- Na, tik pažvelk į jį! - sukuždėjo Dulkėtasis Pirštas. - Sveikas,
Gvinai.
Jo mirtis grįžo.
 Nauji ponai

Despotas nuteisia su šypsena veide,

Nes žino - po jo mirties
Savivalės tik rankos pasikeis,
O vergystei nebus pabaigos.

H ein rich as H einė, „K aralius D o v y d a s“*

ašininis mirė praėjus vos dienai po to, kai Megė su Fenoliju buvo
L pilyje. Mirė auštant rytui, ir po trijų dienų į Ombrą įjojo šarvuo­
čiai. Megė buvo su Minerva turguje, kai jie atvyko. Violantė po šešu­
ro mirties liepė padvigubinti sargybą prie vartų, bet šarvuočių buvo
tiek daug, kad sargybiniai juos suleido į miestą nepasipriešinę. Pulko
priekyje jojo Fleitininkas, sidabrinė nosis, kuri ant jo veido atrodė lyg
snapas, taip blizgėjo, lyg būtų specialiai šiai progai nublizginta. Siau­
rose gatvelėse aidėjo arklių prunkštimas, o turgaus aikštė tarp namų
pasirodžius raiteliams nutilo. Pirklių šūkalojimai, prie prekystalių be­
sistumdančių moterų balsai - viskas nurimo, kai Fleitininkas sustabdė
savo žirgą ir su panieka nužvelgė besistumdančią minią.
- Padarykit vietos! - sušuko jis. Balsas atrodė keistai slopus, bet
kaipgi jis turėtų skambėti, jei tas vyras neturėjo nosies? - Padarykit
vietos Žalčiagalvio pasiuntiniams. Atvykome pareikšti čia paskutinės
pagarbos jūsų mirusiam kunigaikščiui ir pasveikinti jo vaikaitį kaip
sosto paveldėtoją.
Kiek laiko tebeviešpatavo tyla, bet tada nuskambėjo pavienis balsas:
- Ketvirtadienis nuo senų laikų Ombroje turgaus diena, bet jei
aukštieji ponai nusės nuo žirgų, gal kas iš to ir išeis.

* Heinrich Heine, „Konig David“

230
 Fleitininkas pabandė tarp į jį spoksančių veidų surasti tą žmogų,
kuris kalbėjo, bet minia jį greitai paslėpė. O turgaus aikštėje kilo pri­
tariamas murmesys.
- Ak štai kaip! - šūktelėjo Fleitininkas, bandydamas perrėkti mur­
mesį. - Manote, perkirtome tą nelemtą mišką vien dėl to, kad čia
nusėstume nuo žirgų ir brautumės pro dvokiančius valstiečius? Vos
tik katė nudvesia, pelės iškart ant stalo šokius rengia. Bet turiu jums
naujienų. Jūsų varganam miestui atsirado nauja katė, ir josios nagai
aštresni nei senosios!
Daugiau netaręs nė žodžio jis pasisuko balne, pakėlė juoda pirš­
tine apmautą ranką ir davė raiteliams ženklą. Tada pavarė savo žirgą
| minią.
Tyla, lyg švinas slūgsanti virš turgaus aikštės, dabar plyšo it aude­
klas, tarp namų kilo riksmas. Gatvelėmis plūdo vis daugiau raitelių,
šarvuotų it geležiniai driežai, šalmai užsmaukti ant veidų tiek, kad
matėsi tik burnos ir akys tarp antnosių ir šalmo kraštų. Džeržgėjo
pentinai, antblauzdžiai, krūtinės šarvai, nublizginti taip, kad juose at­
sispindėjo paklaikę veidai. Minerva stumtelėjo vaikus, kad nepakliūtų
raiteliams po kojų, Despina kluptelėjo, Megė norėjo jai padėti, bet pati
suklupo ant kopūstų galvų ir nusirito. Nepažįstamas vyras pakėlė ją
ant kojų dar Fleitininkui nespėjus sutrypti. Megė išgirdo virš galvos
prunkščiant jo žirgą, juto, kaip blizgantys pentinai brūkštelėjo jai per
pečius. Užsiglaudė už apvirtusio puodžiaus prekystalio, nors ir susi-
raižė šukėmis delnus. Virpėdama kiūtojo čia tarp sudaužytų puodų,
subyrėjusių statinių ir persprogusių maišų, bejėgiškai žvalgėsi ir matė,
kad kitiems pasisekė mažiau ir jie pateko po kanopomis. Kai kuriems
raiteliai stuktelėjo keliu arba stumtelėjo ietimi. Žirgai baidėsi, stojo
piestu, daužė kanopomis ir ąsočius, ir galvas.
Ir tada taip pat staigiai, kaip pasirodė, raiteliai pradingo. Tebuvo
girdėti tik kanopų bildesys, kai pasuko gatvele pilies link. Turgaus
aikštė atrodė taip, tarsi būtų praūžusi vėtra, audra, daužanti ir moli­
nius puodus, ir žmonių kaulus. Kai Megė išsikepurnėjo pro suvirtu­
sias statines, ore dvelkė baime. Valstiečiai rankiojo sutryptas daržo­

231
ves, motinos šluostė vaikams ašaras ir kraują nuo nubrozdintų kelių,
moterys stoviniavo prie sudužusių indų, kuriuos ketino parduoti, ir
turguje vėl įsivyravo tyla. Baisi tyla. Balsai, prakeikiantys raitelius,
keikė juos tyliai. Netgi verkiama buvo tyliai, verkiama ir vaitojama.
Minerva susirūpinusi prisiartino prie Megės, šalia jos kūkčiodami
ėjo Despina ir Ivas.
- Taigi, manyčiau, turime naują valdovą, - tarė ji karčiai, padė­
dama Megei atsistoti. - Ar gali parvesti namo vaikus? Liksiu čia ir
pasižiūrėsiu, kuo galiu padėti. Tikrai bus ne vienas lūžęs kaulas, laimė,
turguje yra keletas žolininkų.
Megė tylomis linktelėjo. Dar pati nesuprato, ką jaučia. Baimę? Pyk­
tį? Nusiminimą? Regis, nebuvo žodžio, kuriuo galima apibūdinti jos
širdies jauseną. Netarusi nė žodžio paėmė Despina ir Ivą už rankų ir
patraukė su jais namo. Kelius skaudėjo, Megė šlubčiojo, bet vis tiek
taip lėkė gatvelėmis, kad vaikai vos spėjo su ja.

- Dabar! - įšlubčiojusi į Fenolijo kamaraitę šūktelėjo. - Duok man da­

bar skaityti. Tučtuojau. - Balsas virpėjo, ir Megei teko atsiremti į pliką
sieną, nes skaudantys keliai virpėjo. Viskas joje virpėjo.
- Kas nutiko? - Fenolijas sėdėjo prie savo rašymo pulto. Priešais
gulintis pergamentas buvo tankiai prirašytas. Šalia stovėjo Rozenkvar­
cas, rankoje laikė varvančią plunksną ir sutrikęs žvelgė į Mėgę.
- Turim padaryti tai dabar! - sušuko ji. - Dabar! Jie tiesiog įjojo į
minią, į žmones!
- A, šarvuočiai jau čia. Na, aš tau sakiau, kad mums reikia pasisku­
binti. Kas jiems vadovavo? Ugninis Lapinas?
- Ne, Fleitininkas. - Megė priėjo prie lovos ir atsisėdo. Staiga grį­
žo baimė - tarsi ji tebeklūpotų tarp sulaužytų prekystalių, tarsi pyk­
tis būtų išsekęs. - Jų tiek daug! - sukuždėjo. - Per vėlu! Ką Kosimas
jiems padarys?
- Na, palik tai man! - Fenolijas paėmė iš stiklo žmogelio ranki)
plunksną ir vėl ėmė rašyti. - Lašininis irgi turi nemažai karių, ir jie pa

232
klus Košimui, kai tik jis pasirodys. Žinoma, būtų buvę geriau, jei bū­
tum Kosimą išskaičiusi, kol dar jo tėvas buvo gyvas. Lašininis truputį
paskubėjo mirti, bet čia jau nieko nebepakeisi! O kitką galima. - Su­
raukęs kaktą senukas perskaitė ką parašęs, išbraukė vieną žodį, pridėjo
kitą - ir pamojo stiklo žmogeliui. - Smėlio, Rozenkvarcai, nagi!
Megė kilstelėjo suknelę ir pažiūrėjo į sužalotus kelius. Vienas jau tino.
- Bet ar tu esi tikras, kad su Kosimu bus geriau? - tyliai paklau­
sė. - Iš to, ką apie jį pasakojo Bjaurioji, nemanyčiau.
- Žinoma, viskas bus geriau! Negali būti nė kalbos! Kosimas juk
gerietis - visuomet buvo gerietis, nesvarbu, ką pasakoja Violantė. Be
to, tu išskaitysi naują jo versiją. Taip sakant, pagerintą versiją.
- Bet... Kodėl čia apskritai reikia naujo kunigaikščio? - Megė nu­
sišluostė rankove ašarotas akis. Ausyse tebeskambėjo šarvų žvangesys,
žirgų prunkštimas ir žvengimas, riksmai - riksmai žmonių, kurie ne­
dėvėjo šarvų.
- Ar gali būti kas geriau už kunigaikštį, kuris darys tai, ko norime
mes? - Fenolijas paėmė dar vieną pergamento lapą. - Dar pora eilu-
čių, - sumurmėjo jis. - Nebedaug trūksta. O, po galais, negaliu pakęsti
pergamento. Tikiuosi, užsakei naujo popieriaus, Rozenkvarcai?
- Žinoma, jau seniai, - atsakė stiklo žmogelis įsižeidęs. - Bet nie­
kas jo neatveža, nes popieriaus malūnas juk kitoje miško pusėje.
- Taip, taip, deja. - Fenolijas suraukė nosį. - Labai nepraktiška. Tai
jau tikrai!
- Fenolijau, paklausyk manęs pagaliau! Kodėl gi mums vietoj Ko-
llmo neišskaičius to plėšiko? - Megė truktelėjo suknelę žemyn. - Na,
linai, to plėšiko iš tavo dainų! Kėkšto.
Fenolijas nusikvatojo.
- Kėkšto? O Dievulėliau! Norėčiau tuomet išvysti tavo veidą! Bet
bftlkim juokus. Ne! Ne, ne! Plėšikas netinka valdyti, Mege! Robinas
Hudas irgi netapo karaliumi. Jie tinkami kelti neramumams, daugiau
niekam. Netgi Juodojo Princo negalėčiau pasodinti į Lašininio sostą.
| | pasaulį valdo kunigaikščiai, o ne plėšikai, artistai ar valstiečiai. Taip
j|U aš sutvarkiau. Patikėk manimi, mums reikia kunigaikščio.

233
 Rozenkvarcas pasmailino naują plunksną, pamirkė ją rašale, ir Fe­
nolijas vėl pradėjo rašyti.
- Taip, - girdėjo Megė jį kuždant. - Taip, šitaip skambės puikiai,
kai tu skaitysi. Žalčiagalvis nustebs. Patikėkit, jis galėtų išsikėtoti mano
pasaulyje, ko ir trokšta, bet jis suklydo. Vaidins vaidmenį, kurį jam nu­
rodysiu, ir jokio kito!
Megė pakilo nuo lovos ir nušlubčiojo prie lango. Vėl pradėjo lyti,
dangus verkė taip pat be garso kaip žmonės turguje. O aukštai pilyje
jau kėlė Žalčiagalvio vėliavas.
 Kosimas

- Taip, - atsakė Abhorsenas. - Aš magas, galintis

paveikti mirusiuosius, tačiau ne įprastu būdu. Kiti
prikelia iš mirusiųjų, o aš paguldau negyvėlius am­
žinam miegui.

G ar tas Niksas, „Sabrielė“*

ai Fenolijas pagaliau padėjo plunksną į šalį, jau buvo tamsu. Apa­

K čioje, gatvėje, viešpatavo tyla. Visą dieną ten buvo tylu, tarsi visi
būtų išlakstę po namus it pelės, besislapstančios nuo lapės.
- Baigei? - paklausė Megė, kai Fenolijas atsilošė ir pasitrynė nu­
vargusias akis. Jos balsas buvo silpnas ir baugštus - vargu ar tokiu gali
prikelti gyventi kunigaikštį, bet juk ji jau buvo pažadinusi iš Fenolijo
žodžių pabaisą. Na ir kas, kad tai buvo jau seniai ir kad paskutinius
žodžius perskaitė Mo.
Mo. Nuo tada, kai išgyveno šios dienos nutikimus turgaus aikštėje,
Megė jo vėl vis labiau ilgėjosi.
- Taip, baigiau! - Fenolijas balse skambėjo toks pat pasitenkinimas
savimi kaip Ožiaragio kaime, kai jiedu su Mege pirmą kartą nutarė
pakeisti Fenolijo istoriją. Tąkart baigėsi gerai, bet šįkart... Šįkart istori­
joje įklimpę jie patys. Ar dėl to Fenolijo žodžiai stipresni ar silpnesni?
Megė papasakojo jam Orfėjo taisyklę - kad geriau vartoti tik tuos žo­
džius, kurie jau buvo toje istorijoje, bet Fenolijas tik niekinamai nu­
mojo ranka.
- Niekai. Prisimink alavinį kareivėlį, kuriam parašėme laimingą
pasakos pabaigą. Negi tada tikrinau, ar vartoju tik žodžius iš jo paša-

* Garth Nix, „Sabriel“.

235
kos? Ne. Galbūt ta taisyklė tinka tik tokiems kaip Orfėjas, kurie drįsta
niokoti kitų istorijas, bet tikrai ne autoriui, kuris ketina pakeisti savo
paties sukurtą pasakojimą!
Galbūt.
Fenolijas daug pribraukė, bet jo rašysena tikrai pasidarė lengviau
įskaitoma. Megė akys skverbėsi pro žodžius. Taip, šį kartą tai paties
Fenolijo žodžiai, nepavogti iš kito poeto...
- Gerai, ar ne? - Fenolijas pamirkė riekelę duonos sriuboje, kurios
prieš kelias valandas jiems atnešė Minerva, ir lūkestingai pažvelgė į
Mėgę. Žinoma, sriuba seniai buvo ataušusį, nė vienas negalėjo net pa­
galvoti apie maistą. Tik Rozenkvarcas kiek užkando. Nuo to nusidažė
visas jo kūnelis, ir galiausiai Fenolijas šiurkščiai išplėšė jam iš rankų
mažutį šaukštelį ir paklausė, ar jis norįs galą gauti.
- Rozenkvarcai! Baik! - pakartojo ir dabar griežtai, nes stiklo
žmogelis ištiesė prie jo lėkštės perregimą pirštą. - Jei sakau gana, tai
gana! Juk žinai, kad nepakeli žmonių maisto. Negi nori, kad vėl tave
nuneščiau pas tą šundaktarį, kuris praėjusį kartą vos nenulaužė tau
nosies?
- Nuobodu valgyti vien smėlį, - suniurnėjo stiklo žmogelis ir įsi­
žeidęs patraukė pirštą. - O tasai, kurį man duodi, ne itin skanus.
- Nedėkingas tipelis! - sugriaudėjo Fenolijas. - Specialiai graibau
jį iš upės dugno. Paskutinį kartą undinės pasismagino ir mane įtrau­
kė vandenin. Per tave vos neprigėriau. - Stiklo žmogelio tai, regis,
nesujaudino. Įsižeidęs atsisėdo šalia ąsotėlio su plunksnomis, užsi­
merkė ir apsimetė miegantis. - Jau du šitaip man numirė, - sukuž­
dėjo Fenolijas Megei. - Tiesiog negali susilaikyti neprisiragavę mūsų
maisto, kvaili padarai.
Tačiau Megė klausėsi tik puse ausies. Įsitaisė su pergamentu lovo­
je ir dar kartą viską perskaitė žodis po žodžio. Vidun vėjas atpūtė lie­
taus šuorą - tarsi norėtų priminti tą naktį, kai ji pirmą kartą išgirdo
apie Fenolijo knygą ir kai lauke, lietuje, stovėjo Dulkėtasis Pirštas...
Pilies kieme jis būtų atrodęs laimingas. Fenolijas irgi laimingas, ir
Faridas, ir Minerva, ir jos vaikai... Taip ir turi būti. „Paskaitysiu dėl

236
jų visų!" - pagalvojo Megė. Dėl klajojančių artistų, kad Žalčiagalvis
nekabintų jų kartuvėse už dainą, ir dėl valstiečių turgaus aikštėje,
kurių daržoves sutrypė raiteliai. O kaipgi Bjaurioji? Ar Violantė pasiT
justų laiminga, jei vėl atgautų savo vyrą? Ar ji pastebės, kad tai kitas
Kosimas? Lašininiui žodžiai jau nebepadės. Jis niekuomet nebesuži­
nos, kad jo sūnus sugrįžo.
- Nagi, pasakyk ką nors! - Fenolijo balsas virptelėjo. - Gal tau ne­
patinka?
- Patinka, patinka. Labai gražu.
Jo veide pasimatė palengvėjimas.
- Na, tai ko tada lūkuriuoji?
- Na, dėl tos dėmės ant jos veido, nežinau... tai tarsi kokie burtai.
- Ai, aš manau, kad tai romantiška, o tai niekuomet nekenkia.
- Gerai, jei jau taip manai... Tai juk tavo istorija. - Megė gūžtelėjo
pečiais. - Bet štai dar kai kas. Kas vietoj jo dings?
Fenolijas pablyško.
- O dangau! Tai aš visai pamiršau. Rozenkvarcai, slėpkis savo liz­
de, - paliepė jis stiklo žmogeliui. - Fėjų, laimė, dabar čia nėra.
- Tai nieko nereiškia, - tyliai pratarė Megė, kol stiklo žmogelis
ropštėsi į apleistą fėjos lizdą, kuriame slėpdavosi supykęs ir kartais
miegodavo. - Pasislėpęs neišsigelbėsi.
Iš gatvelės atsklido pasagų kaukšėjimas. Pro šalį prajojo šarvuotis.
Veikiausiai Fleitininkas ketino neleisti Ombros gyventojams net nak­
čia pamiršti, kas jų naujasis ponas.
- Na prašau, štai ir ženklas! - sušnabždėjo Fenolijas Megei. - Jei tas
ir dings, nedidelis nuostolis. Be to - iš kur tu žinai, kad apskritai kas
nors dings? Juk tai nutinka tik tuomet, kai išskaitomas kas nors, kas
istorijoje palieka spragą, kurią reikia užtaisyti. Mūsų naujasis Kosimas
dar visai neturi savo pasakojimo! Jis gims šiandien ir čia, iš šių žodžių!
Taip. Galbūt jis ir teisus.
Pasagų kaukšėjimas sumišo su Megės balsu.
- Naktis Ombroje buvo tyli, labai tyli, - skaitė ji. - Šarvuočių pa­
darytos žaizdos dar nebuvo užgijusios, kai kurios niekuomet neuž­

237
gis. - Ir staiga ji nustojo galvojusi apie baimę, kurią jautė ryte, galvo­
jo tik apie pyktį, tą įniršį ant vyrų, apsitaisiusių šarvais ir spardančių
moterų ir vaikų nugaras šarvuotų batų nosimis. Pyktis suteikė jos
balsui jėgos ir stiprybės, jis ėmė gaivinti. - Durys ir langai buvo už­
sklęsti, ir už jų verkė vaikai, tyliai, tarsi pats kunigaikštis jiems laikytų
užėmęs burnas, o jų tėvai žvelgė į naktį ir baugiai klausė, kokia tamsi
ateitis jų laukia valdant naujam kunigaikščiui. Tačiau staiga batsiu­
vių ir balnių gatvelėje nuaidėjo kanopos... - Kaip lengva buvo ištarti
šiuos žodžius! Jie slydo Megei nuo liežuvio, tarsi tik ir tebūtų laukę,
kad juos perskaitys, pažadins gyventi kaip tik šią naktį. - Žmonės su­
puolė prie langų. Kupini baimės žvelgė laukan, bijodami išvysti vieną
iš šarvuočių arba net patį Fleitininką su sidabrine nosimi. Bet aukštyn
pilies link jojo kai kas kitas, kai kas, ką žmonės buvo įpratę matyti,
bet vis dėlto nuo to veido išblyško. Atvykėlis, jojantis per nemiegančią
Ombrą, buvo jų mirusio kunigaikščio veidu, Kosimo Gražiojo, kuris
jau seniai ilsisi kape. Jo pavidalas jojo baltu žirgu gatvele aukštyn ir
buvo toks dailus, kaip apdainuojama giesmėse apie Kosimą. Prajojo
pilies vartus, virš kurių plevėsavo Žalčiagalvio vėliava, ir sustabdė žir­
gą nakčiai nurimusiame kieme. Visiems, kurie jį šitaip matė, nušviestą
mėnulio, aukštai iškilusį ant balto žirgo, atrodė, lyg Kosimas niekuo­
met nebuvo miręs. Ir nurimo verksmai, nurimo raudos ir atslūgo bai­
mė. Ombros gyventojai šventė, iš tolimiausių kaimų sugužėjo žmonės
pamatyti to su mirusiojo veidu, ir jie kuždėjosi: „Kosimas grįžo. Ko­
simas Gražusis. Jis grįžo užimti savo tėvo vietos ir apsaugoti Ombros
nuo Žalčiagalvio. “ Taip ir įvyko. Išgelbėtojas sėdo sostan, ir Bjauriosios
dėmė ant veido išbluko. Tačiau Kosimas Gražusis paliepė pakviesti pas
jį tėvo dvaro poetą, kad galėtų klausti jo patarimų, mat buvo girdėjęs
apie jo išmintį, ir stojo didis laikas..."
Megė nuleido pergamentą. „Didis laikas..."
Fenolijas nuskubėjo prie lango. Megė irgi tai išgirdo - žirgo pasa­
gas, bet nepajudėjo iš vietos.
- Tai veikiausiai jis! - šnabždėjo Fenolijas. - Jis atjoja, o Mege, jis
atjoja! Tik paklausyk!

238
 Tačiau Megė tebesėdėjo ir tebespoksojo į prirašytus lapus savo
skreite. Jai regėjosi, kad jie alsuoja. Popieriaus kūnas, rašalo kraujas...
Staiga pasijuto pavargusi, tokia pavargusi, kad kelias iki lango rodėsi
per ilgas. Jautėsi lyg mažas vaikas, vienas nusileidęs rūsin ir dabar ap­
imtas baimės. Jei čia būtų Mo...
- Tuoj! Jis tuoj prajos pro čia! - Fenolijas taip persisvėrė per langą,
tarsi ketintų stačia galva lėkti gatvėn. Bent jau jis čia - ir nedingo kaip
tąsyk, kai Megė prisišaukė Šešėlį. „Bet ir kurgi jis galėtų dingti?" - pa­
galvojo Megė. Regis, tebuvo likusi tik viena istorija, ši istorija. Fenolijo
pasakojimas. Ir jis atrodė be pradžios ir pabaigos.
- Mege! Nagi eikš čionai! - Fenolijas susijaudinęs mojo mergai­
tei. - Tu puikiai skaitei, nuostabiai! Bet ir pati veikiausiai tai žinai. Kai
kurie sakiniai nebuvo geriausi, kokius esu parašęs, šen bei ten kai kas
ne visai taip, šiek tiek daugiau spalvos irgi nebūtų pakenkę, bet ką pa­
darysi! Suveikė! Tikrai suveikė!
Pabeldė.
Į duris pabeldė. Iš lizdo susirūpinusį veidelį iškišo Rozenkvarcas, ir
Fenolijas atsisuko - nusigandęs ir tuo pačiu pyktelėjęs.
- Mege? - sukuždėjo balsas. - Mege, ar tu čia?
Tai buvo Farido balsas.
- Ko jam čia? - Fenolijas ne visai gražiai nusikeikė. - Vyk jį šalin! Jo
mums tikrai dabar nereikia. O, štai! Štai jis atjoja! Mege, tu burtininkė!
Pasagos kaukšėjo arčiau. Tačiau Megė nėjo prie lango. Ji pasileido
prie durų. Čia stovėjo nusiminęs Faridas. Beveik galėjai pamanyti, kad
jis verkia.
- Gvinas, Mege... Gvinas vėl čia, - pralemeno jis. - Nesuprantu,
kaip jis mane susirado! Netgi akmenis į jį laidžiau.
- Mege! - Fenolijo balsas skambėjo visai piktai. - Kur užstrigai?
Megė tylomis suėmė Farido ranką ir truktelėjo paskui save prie
lango.
Gatvele aukštyn kilo baltas žirgas. Jo raitelis buvo juodais plau­
kais, o veidas toks pat jaunas ir gražus, kaip pavaizduota statulose
pilyje. Tik akys ne baltos kaip akmuo, o tamsios kaip plaukai ir gyvos.

239
Jis dairėsi, tarsi ką tik pakirdęs iš miego. Iš tokio sapno, kuris ne visai
sutapo su tuo, ką matė dabar.
- Kosimas! - sutrikęs sukuždėjo Faridas. - Mirusysis Kosimas.
- Na, ne visai taip, - sušnabždėjo Fenolijas. - Pirma, jis ne miręs,
kaip nesunkiai gali suvokti. Ir, antra, tai ne tas Kosimas. Tai naujas
naujintėlaitis, kurį drauge sukūrėme mudu su Mege. Žinoma, niekas
to nepastebės, tik mudu.
- Ir jo žmona nepastebės?
- Na, gali būti, kad ir pastebės! Bet kam tai rūpi? Juk ji nė žingsnio
nežengia iš pilies.
Kosimas sustabdė žirgą vos per metrą nuo Minervos namo. Megė
nevalingai atsitraukė nuo lango.
- O jis pats? - sukuždėjo ji. - Kuo jis pats save laiko?
- Kas per klausimas. Žinoma, Kosimu! - nekantriai atsakė Fenoli­
jas. - Na, dėl Dievo meilės, netrikdyk manęs. Mes tik pasirūpinome,
kad istorija toliau klostytųsi taip, kaip kitados buvo numatyta. Ne dau­
giau ir ne mažiau!
Kosimas pasisuko balne ir nužvelgė gatvelę, kuria buvo atjojęs -
tarsi būtų ką pametęs, bet pamiršęs ką. Tada tyliai caktelėjo liežuviu ir
pavarė žirgą tolyn, pro Minervos vyro dirbtuvę ir pro siaurą namą, kur
gyveno barzdaskutys, kurio gebėjimu rauti dantis taip dažnai skųsda­
vosi Fenolijas.
- Negerai. - Faridas atšoko nuo lango, tarsi gatve būtų prajojęs pats
velnias. - Prisišaukus negyvėlius laukia nelaimės.
- Jis niekuomet nebuvo miręs, po paraliais! - užsipuolė jį Feno­
lijas. - Kiek dar reikės aiškinti? Jis gimė šiandien, iš mano žodžių ir
Megės balso, taigi netaukšk niekų. Ir apskritai, ko tau čia reikia? Nuo
kada padorios mergaitės lankomos nakčia?
Faridas nuraudo. Tada netaręs nė žodžio apsisuko ir patraukė
prie durų.
- Palik jį ramybėj! Jis gali mane aplankyti kada panorėjęs! - pasi­
priešino Fenolijui Megė. Laiptai buvo slidūs nuo lietaus, ir ji pasivijo
Faridą tik ant paskutinių pakopų. Jis atrodė labai liūdnas.

240
 - Ką tu papasakojai Dulkėtajam Pirštui? Kad Gvinas mus vijosi?
- Ne, aš nedrįsau. - Faridas atsirėmė į namo sieną ir užsimerkė. -
Tau reikėjo pamatyti jo veidą, kai išvydo kiauniuką. Ar manai, kad
dabar jam teks mirti, Mege?
Megė ištiesė ranką ir paglostė Farido skruostą. Jis tikrai verkė. Pa­
juto pirštais baigiančias džiūti ašaras.
- Sūriagalvis taip sakė! - Megė vos begalėjo suprasti Farido šnabž­
damus žodžius. - Aš jam atnešiau nelaimę.
- Ką čia tauški? Dulkėtasis Pirštas gali džiaugtis, kad turi tave!
Faridas pažvelgė aukštyn į dangų, iš kurio vis dar krito lietus.
- Man reikia atgal, - tarė jis. - Todėl ir atėjau. Kad pasakyčiau
tau, kad trumpam turiu pas jį pasilikti. Turiu dabar jį saugoti, su­
pranti? Daugiau nesitrauksiu nuo jo nė per žingsnį, ir tada nieko
nenutiks. Bet tu gali mane aplankyti Roksanos sodyboje! Daugiausia
laiko praleidžiam ten. Dulkėtasis Pirštas eina dėl jos iš proto, sekioja
jai iš paskos. Roksana šen, Roksana ten... - Faridui nepavyko nuslėp­
ti pavydo.
Megė žinojo, ką jis jaučia. Dar gerai prisiminė pirmąsias savai­
tes Elinoros namuose ir tą sąmyšį širdyje, kai Mo valandų valandas
vaikščiodavo su Rese, o jos net neklausdavo, ar ji nori eiti drauge, pri­
siminė tą jausmą, kai stovi už uždarų durų ir girdi už jų besijuokiant
tėvą, ir jis juokiasi ne jai, o mamai. „Ko taip spoksai? - paklausė kartą
Elinora, aptikusi Mėgę stebint tėvą ir mamą sode. - Pusė jo širdies
vis dar priklauso tau. Argi to negana?" Megė tada taip gėdijosi... Fa­
ridas bent jau pavyduliavo Dulkėtojo Piršto nepažįstamai moteriai, o
Megė - savo pačios mamai...
- Prašau, Mege! Turiu likti pas jį. Kas gi daugiau juo pasirūpins?
Roksana? Ji nieko nenutuokia apie kiaunių, o šiaip ar taip...
Megė nusisuko, kad Faridas nepastebėtų, kaip ji nusivylė. Prakeik­
tas Gvinas. Ji piešė kojos nykščiu šlapioje žemėje ratukus.
- Tu ateisi, ar ne? - Faridas suėmė jos rankas. - Roksanos lau­
keliuose auga nuostabiausių augalų, ji laiko žąsį, kuri manosi esanti
šuva, ir seną arklį. Jehanas, Roksanos sūnus, sako, kad tvarte gyvena

241
kažkoks aitvaras, nežinau, kas tai yra, Jehanas sako, kad reikia nusi-
bezdėti, ir jis pasprunka. Na, Jehanas dar visai vaikas, bet manau, kad
jis tau patiks...
- Ar jis Dulkėtojo Piršto sūnus? - Megė nusibraukė plaukų sruogą
už ausies ir pabandė nusišypsoti.
- Ne, bet žinai ką? Roksana mane tokiu laiko. Tik įsivaizduok! Pra­
šau, Mege, ateik pas Roksaną, gerai? - Faridas apkabino Mėgę per pe­
čius ir pabučiavo tiesiai į lūpas. Jo oda buvo drėgna nuo lietaus. Kai
Megė neatšlijo atgal, jis suėmė jos veidą delnais ir pabučiavo dar. Į kaktą,
į nosį ir vėl į lūpas. - Tu juk ateisi, ar ne? Pažadėk, - sukuždėjo jis.
Ir tada pasileido bėgti, lengvai lengvai, kaip visada bėgiodavo nuo
tos dienos, kai Megė Faridą išvydo pirmą kartą.
- Turėsi ateiti! - šūktelėjo jis vėl ir dingo tamsioje tarpuvartėje,
vedančioje į kitą gatvelę. - Gal netgi būtų gerai, kad kiek pas mus
pabūtum, su Dulkėtuoju Pirštu ir su manim! Tas senas vyras truputį
kuoktelėjęs. Su mirusiaisiais nežaidžiama!
Ir tada Faridas dingo, o Megė atsirėmė į Minervos namo sieną, toje
pačioje vietoje, kur ką tik stovėjo Faridas. Persibraukė pirštais per lū­
pas, tarsi norėtų įsitikinti, ar Farido bučiniai jos nepakeitė.
- Mege? - Laiptų viršuje stovėjo Fenolijas, rankoje laikė žibintą. -
Ką ten apačioje veiki? Ar berniukas išėjo? Ko jam čia reikėjo? Ar vis
dar stoviniuoja su tavim ten tamsoje?
Megė nieko neatsakė. Ji nenorėjo su niekuo kalbėtis. Ji norėjo klau­
sytis to, ką pasakojo sutrikusi jos širdis.
 Elinora

Tai paskaityk iš brangaus tomo

Eiles, kurias pasirinkai,
Ir paskolink rimui poeto
Savojo balso grožį.

Ir naktis prisipildys muzikos,

O dieną užtvindę rūpesčiai
Galės lankstyti palapines ir
Lyg arabai traukti tylomis tolyn.

H enris V adsvortas Longfelou, „D ien a baigiasi"*

—-0

linora praleido savo rūsyje keletą nekokių parų. Rytais ir vakarais

E Plačiapetis atnešdavo jiems valgyti - jie bent jau spėdavo, kad ry­
tais ir vakarais, jei tarsime, kad Darijaus laikrodis vis dar ėjo gerai. Kai
tasai kerėpla pirmą kartą pasirodė su duona ir buteliu vandens, Elino­
ra metė jam į galvą plastikinį butelį. Tai yra bandė mesti, bet milžinas
laiku pasitraukė į šalį, ir butelis atsitrenkė į sieną.
- Niekuomet daugiau, Darijau, - kuždėjo Elinora, kai Plačiapetis
pašaipiai nusiviepęs vėl juos užrakino. - Daugiau niekada nebesilei-
siu užrakinama, prisiekiau dar tada, tame dvokiančiame narve, kai
tie padegėjai braukė per narvo virbus šautuvų vamzdžiais ir spriegė
| veidą rusenančias nuorūkas. Ir ką? Dabar sėdžiu įkalinta savo pa­
čios rūsyje!
Pirmąją naktį ji pakilo nuo pripučiamo čiužinio, nes gulint ant jo
gėlė visus kaulus, ir šveitė į sieną konservų dėžutę. Darijus gulėjo ant
antklodės, kurią užtiesė ant sodo suolo patiesalo, ir žvelgė į ją dide­

* Henry Wadsworth Longfellow, „The Day is done“.

243
lėmis akimis. Antros dienos popietę (o gal trečiosios?) Elinora ėmė
daužyti stiklainius - ir pradėjo verkti, kai šukėmis susipjaustė pirštus.
Kai Plačiapetis atėjo išsivesti Elinoros, Darijus kaip tik šlavė šukes.
Darijus ketino sekti Elinorai iš paskos, bet Plačiapetis taip skau­
džiai stuktelėjo jam į siaurą krūtinę, kad skaitovas loštelėjo atgal ir
griuvo į alyvuoges, troškintus pomidorus ir visa kita, kas buvo išbėgę
iš Elinoros sudaužytų stiklainių.
- Niekšas! - užriko Elinora ant milžino, bet šis tik nusiviepė paten­
kintas it vaikas, sugriovęs kaladėlių bokštą, ir murmėjo sau kažką po
nosimi vesdamas Elinorą į jos biblioteką. „Na, ir kas gi sakė, kad blogi
žmonės negali būti laimingi?" - pagalvojo ji, o Plačiapetis atvėrė duris
ir linktelėjęs galva paliepė jai eiti pirmai.
Elinoros bibliotekoje vaizdas buvo klaikus. Purvinos taurės ir lėkš­
tės, kurių pristatyta visur - ant palangės, ant kilimo, netgi ant vitrinų,
kuriose gulėjo jos didžiausios brangenybės, - bet tai dar ne blogiausia.
Ne. Jos knygos! Vargu ar bent viena stovėjo savo vietoje. Jos rikiavosi
krūvomis ant grindų, tarp neplautų kavos puodelių, ir palei langus.
Kai kurios netgi gulėjo atverstos, kniūbsčios, viršeliu į viršų, Elinora
net pažvelgti į tai negalėjo! Negi tas išgama nežino, kad šitaip kny­
goms sprandas lūžta?
Jei ir žinojo, tai nesuko sau galvos. Orfėjas sėdėjo mylimiausiame
Elinoros krėsle, šalia jo pabaisa šuva, kuris tarp letenų spaudė kažką
baisiai panašaus j jos guminį batą. Šuns šeimininkas tuklias kojas buvo
permetęs per krėslo ranktūrį ir rankoje laikė nuostabiai iliustruotą
knygą apie fėjas, kurią Elinora išsiderėjo aukcione vos prieš kelis mė­
nesius - už tokią sumą pinigų, kad Darijus sužinojęs tik užsidengė
rankomis veidą.
- Tai, - tarė ji virpančiu balsu, - labai labai vertinga knyga.
Orfėjas pasuko galvą ir nusišypsojo. Neklusnaus vaiko šypsena.
- Žinau! - atsakė jis aksominiu balsu. - Jūs turite labai labai daug
vertingų knygų, ponia Loredan.
- Taigi, - lediniu balsu atrėžė Elinora. - Ir dėl to nekraunu jų lyg
kiaušinių dėklų ar sūrio riekių. Kiekviena jų turi savo vietą.

244
 Orfėjas dėl jos pastabos tik dar plačiau nusiviepė. Užlenkęs lapo
kumpą knygą užvertė. Elinora šaižiai įkvėpė oro.
- Knygos - ne stiklo vazos, mieloji, - tarė Orfėjas ir atsisėdo. - Jos
nei tokios trapios, nei tokios dailios. Tai tiesiog knygos! Jos vertingos
dėl turinio, o jis nepaspruks, jei knygas sukrausi į stirtą. - Vyriškis delnu
ptttekšnojo lygius plaukus, lyg baimintųsi, kad nuo pakaušio nenuslys­
tų sklastymas. - Cukrus sako, kad jūs norite su manimi pasikalbėti.
Elinora nepatikliai žvilgtelėjo į Plačiapetį.
- Cukrus?
Milžinas nusijuokė, parodydamas tokį neįtikėtiną sugedusių dantų
rinkinį, kad Elinorai nebereikėjo klausinėti jo vardo kilmės.
- Taip, noriu. Jau keletą dienų noriu su jumis pasikalbėti. Reikalau­
ju, kad paleistumėt mane ir mano bibliotekininką iš rūsio! Mane že­
mina, kad nuosavame name esu priversta šlapintis į kibirą ir nežinau,
diena dabar ar naktis. Reikalauju, kad sugrąžintumėt mano dukterėčią
Ir jos vyrą, kurie dėl jūsų kaltės pakliuvo į didelį pavojų, ir reikalauju,
kad patrauktumėt savo riebius pirštus nuo mano knygų, po galais!
Elinora užsičiaupė - ir prakeikė pati save visais keiksmais, kokie
tik tą akimirką atėjo galvon. O ne! Ką jai nuolat kartodavo Darijus?
Ką ji pati sau šimtus kartų kartojo, ten, rūsyje, gulėdama ant bjau­
raus pripučiamo čiužinio? „Valdykis, Elinora, būk išmintinga. Valdyk
savo liežuvį..." Viskas veltui. Ji sprogo it per daug pripūstas balionas.
Orfėjas vis dar tebesėdėjo užmetęs koją ant kojos, ant lūpų - toji pati
begėdiška šypsena.
- Gal ir galėčiau juos sugrąžinti. Taip, gal ir galėčiau, - pasakė jis,
plekšnodamas bjauriajam šuniui per pakaušį. - Bet kodėl turėčiau? -
Storu pirštu perbraukė per viršelį knygos, kurios lapą ką tik taip bjau­
riai užlenkė. - Gražus viršelis, ar ne? Gal truputį kičinis, be to, aš fėjas
įsivaizduoju kitaip, bet vis dėlto...
- Taip, jis gražus, žinau. Bet viršelis dabar manęs nedomina! - Eli­
nora mėgino nekelti balso, bet jai nesisekė. - Jei galite sugrąžinti juo­
du, padarykite tai pagaliau, po paraliais! Kol dar nevėlu. Senė ketina jį
nudėti, negi negirdėjote? Ji ketina užmušti Mortimerį!

245
 Orfėjas abejinga mina pasitaisė suglamžytą kaklaraištį.
- Na, jis nužudė Mortolos sūnų, kiek supratau. Akis už akį, dantis
už dantį, kaip rašoma vienoje tokioje ne visai nežinomoje knygoje.
- Jos sūnus buvo žmogžudys! - Elinora sugniaužė kumščius. Norė­
jo pulti tą mėnulveidį, išplėšti jam iš rankų knygą, iš tų minkštų baltų
rankų, kurios, regis, gyvenime nieko daugiau ir neveikė, tik vartė kny­
gų lapus, bet Cukrus užtvėrė jai kelią.
- Taip, taip, žinau. - Orfėjas giliai atsiduso. - Viską žinau apie Ožia­
ragį. Knygą, kurioje pasakojama ta istorija, skaičiau daugybę kartų,
ir, turiu pasakyti, tai buvo labai neblogas bjaurybė, vienas geriausių,
kokius man yra tekę sutikti raidžių karalystėje. Tokį tiesiog užmušti,
jei jau manęs paklausit... tai jau šioks toks nusikaltimas. Nors dėl Dul­
kėtojo Piršto tuo ir džiaugiuosi.
O, jei tik ji galėtų jam trenkti, vieną vienintelį kartą, į tą plačią nosį,
į tą vypsančią burną!
- Ožiaragis paliepė pagrobti Mortimerį! Jis buvo įkalinęs jo dukrą,
o žmoną metų metus laikė nelaisvėje! - Elinoros akyse pasirodė aša­
ros, įniršio ir bejėgiškumo ašaros. - Prašau! Pone Orfėjau, ar kuo ten
jūs vardu! - Ji sutelkė visą savo jėgą ir santvardą, kad balsas skambėtų
bent kiek draugiškai. - Prašau! Sugrąžinkite juos atgal, o jei jau esate
čia, sugrąžinkite ir Mėgę, kol jos dar ten nesutrypė koks milžinas ir
nepervėrė ietis.
Orfėjas atsilošė ir nužvelgė Elinorą lyg paveikslą ant sienos. Kaip
lengvai jis užėmė jos krėslą - tarsi Elinora niekuomet nebūtų jame
sėdėjusi, ant kelių Megė arba - daug anksčiau - Resė, kai dar buvo
mažučiukė. Elinora nugurkė savo įtūžį. „Valdykis! - įsakė sau, nenu­
leisdama akių nuo blyškaus akiniuoto Orfėjo veido. - Valdykis. Dėl
Mortimerio, dėl Resės ir dėl Megės!“
Orfėjas atsikrenkštė.
- Na, aš nežinau, kaip jūs, - tarė jis, žiūrinėdamas savo nagus, nu­
kramtytus lyg mokinuko, - bet aš jiems pavydžiu!
Akimirką Elinora nesuprato, apie ką jis kalba. Tik jam vėl prabilus
paaiškėjo.

246
 - Kodėl jūs manote, kad jie nori grįžti? - tyliai paklausė Orfėjas. -
Jei aš ten būčiau, niekuomet nebegrįžčiau atgal! Šiame pasaulyje nėra
nė vienos vietos, kurios aš ilgėčiausi bent perpus tiek, kiek kalvos, ant
kurios stūkso Lašininio pilis. Nesuskaičiuojamą galybę kartų aš trau­
kiau per Ombros turgų, žvelgiau aukštyn į bokštus, į vėliavas su liūtu
per vidurį. Įsivaizdavau, ką tai reiškia klaidžioti po Mišką be kelio ir
takelio ir stebėti Dulkėtąjį Pirštą, kaip jis vagia iš ugninių elfų medų.
Įsivaizdavau klajojančią dainininkę, kurią jis myli, Roksaną. Stovėjau
Ožiaragio tvirtovėje ir uodžiau košę, kurią Mortola verda iš kurpelių ir
nuodingųjų maudų. Žalčiagalvio pilį dar ir šiandien dažnai susapnuo­
ju, kartais kaliu viename iš jo požemių, kartais su Dulkėtuoju Pirštu
sliūkinu pro vartus, žvelgiu aukštyn į klajojančių artistų galvas, kurias
Žalčiagalvis liepė pamauti ant karčių, nes jie sudainavo ne tą dainą...
Dėl visų pasaulio raidžių! Kai Mortola pasakė man savo vardą, maniau,
kad iš proto išsikrausčiau. Na gerai, ji ir Basta panėšėjo į tuos, kuo jie
dėjosi esą, bet ar tikrai gali būti tiesa, kad kažkas juos atgabeno iš mano
mylimiausios istorijos? Ar iš tiesų yra kitų, kurie geba taip skaityti kaip
aš? Tik kai pas mane atėjo Dulkėtasis Pirštas, į tą pradvisusią, blogai
sutvarkytą biblioteką, patikėjau tuo. O Dieve, kaip man daužėsi širdis,
kai išvydau jo veidą su trimis blyškiais randais, paliktais Bastos peilio!
Daužėsi smarkiau nei tą dieną, kai pirmą kartą pabučiavau merginą.
Tai tikrai buvo jis, liūdnasis mano mylimų mylimiausios knygos hero­
jus. Ir padėjau jam vėl dingti joje. O aš pats? Beviltiška. - Jis nusijuokė,
karčiai ir liūdnai. - Tik tikiuosi, kad jis ten nežus, kaip numatė tas
kvailys autorius. O ne! Jam gerai sekasi, esu tuo tikras, juk Ožiaragis
miręs, o Basta bailys. Ar žinote, kad aš, būdamas dvylikos, parašiau
tam Fenolijui, kad jis turi pakeisti istoriją ar bent jau parašyti tęsinį,
kurioje Dulkėtasis Pirštas sugrįžta? Jis man taip ir neatsakė, o „Rašalo
širdis" taip ir liko be tęsinio. Taigi. - Orfėjas giliai atsiduso.
Dulkėtasis Pirštas, Dulkėtasis Pirštas... Elinora kietai sučiaupė
lūpas. Kam įdomu tai, kas nutiko degtukų rijikui? „Ramiai, Elinora,
nepratrūk ir vėl, šįkart turi pasirodyti protinga, išmintinga ir viską pa­
sverianti..." Užduotis ne iš lengvųjų...

247
 - Klausykit, jei jūs taip norit būti toje knygoje... - Elinorai tikrai
pavyko pasiekti, kad jos balsas skambėtų taip, lyg jai neypatingai svar­
bu tai, apie ką ji kalba. - Tai kodėl paprasčiausiai nesugrąžinat Megės?
Megė žino, kaip įskaityti save pačią į istoriją. Jai tai pavyko! Ji tikrai
galės ir jums paaiškinti, kaip tai daroma, arba ir jus įskaityti!
Apskritas Orfėjo veidas taip staigiai apsiniaukė, kad Elinora iškart
suprato padariusi baisią klaidą. Ir kaip ji galėjo pamiršti, koks jis tuš­
čias ir pasipūtęs?
- Niekas, - tyliai tarė Orfėjas, lėtai ir grėsmingai kildamas nuo
krėslo, - niekas nemokys manęs skaitymo meno. Juolab kažkokia
maža mergaitė!
„Dabar jis vėl tave įkiš į rūsį! - pagalvojo Elinora. - Kas toliau?
Ieškok, Elinora, ieškok savo paikoje galvoje teisingo atsakymo! Nagi!
Juk ką nors sugalvosi!"
- Žinoma, nemokys! - suvapėjo ji. - Juk tik jums pavyko įskaityti į
jo istoriją Dulkėtąjį Pirštą. Niekam kitam. Bet...
- Jokių „bet". Klausykit. - Orfėjas atsistojo taip, tarsi ketintų sce­
noje dainuoti ariją, ir pakėlė nuo krėslo knygą, kurią buvo taip ne­
apdairiai padėjęs. Atsivertė ją ten, kur kreminės spalvos lapą žalojo
užlenktas kampas, apsilaižė lūpas, tarsi jas reikėtų suminkštinti, kad
nepriliptų žodžiai, ir štai jis vėl pripildė Elinoros biblioteką - svaigi­
nantis Orfėjo balsas, taip netinkantis prie jo išvaizdos. Orfėjas skaitė,
tarsi skanautų burnoje mėgstamiausią valgį, su pasitenkinimu, trokš­
damas išgirsti raidžių skambesį, perlai ant liežuvio, žodžių sėklos, ku­
rias jis sudaigindavo.
Taip, gal išties Orfėjas - didžiausias savo meno meistras. Juk užsi­
ima juo su pačia karščiausia aistra.
- Yra tokia istorija apie avių piemenį, Tudurą Langolietį, kuris vieną
dieną sutiko fėjų pulką, šokantį pagal mažučio smuikininko melodiją. -
Už Elinoros pasigirdo negarsus čirpimas, ji atsigręžė, bet nepamatė
nieko kito, tik Cukrų, kuris sumišęs klausėsi Orfėjo balso. - Tuduras
bandė atsispirti užburtų stygų galiai, bet galiausiai šveitė kepurę į orą,
sušuko: „Tebūnie, grok, velniūkšti!u, ir pasileido šokti it pasiutęs.

248
 Smuiko garsai darėsi vis šaižesni ir šaižesni, ir kai Elinora vėl at­
sisuko, bibliotekoje išvydo stovint vyrą, apsuptą mažučių lapais ap­
sirengusių padarėlių, jis sukosi ratu trepsėdamas basomis kojomis it
Šokantis lokys, o per žingsnį nuo jo nykštukas su varpelio žiedu ant
galvos čirpino smuikeliu, vos didesniu už gilę.
- Tučtuojau ant smuikininko galvos atsirado pora ragiukų, o iš po
sermėgėlės išlindo uodega! - Orfėjas skaitė prodainiu. - Šokančios dva­
selės virto ožkomis, šunimis, katėmis ir lapėmis, jie kartu su Tuduru
sukosi ratu, kad net galvos svaigo.
Elinora užsispaudė burną ranka. Štai jie, lenda iš už krėslo, šokinė­
ja per knygų stirtas, trepsi ant atverstų knygų purvinomis kanopomis.
Orfėjo šuva pašoko ir ėmė skalyti.
- Baikit! - užriko Elinora ant Orfėjo. - Tučtuojau nustokit!
Jis užvertė knygą ir triumfuodamas nusišypsojo.
- Tučtuojau varyk juos į sodą! - įsakė Orfėjas suakmenėjusiam
Cukrui. Jis sutrikęs nužirgliojo prie durų, atvėrė jas ir praleido pro
save laukan visą tą pulką šokančių, smuikuojančių, cypiančių, lojan­
čių, mekenančių, jie patraukė koridoriumi, pro Elinoros miegamąjį,
kol triukšmas pamažu nutilo.
- Niekas, - pakartojo Orfėjas, bet jo apskritame veide šypsenos ne­
bebuvo nė užuominos, - niekas negali aiškinti Orfėjui apie skaitymo
meną. Pastebėjote? Niekas nepradingo! Nebent keletas popiergraužų,
jei tokių esama jūsų bibliotekoje, gal keletas musių...
- Gal keletas vairuotojų nuo plento apačioje, - kimiai pridūrė Eli­
nora, bet, deja, negalėjo nuslėpti, kokia yra sužavėta.
- Galbūt! - tarė Orfėjas ir abejingai gūžtelėjo tukliais pečiais. - Bet
mano meistriškumo tai nesumenkina, ar ne? Na, o dabar tikiuosi, kad
jūs bent kiek išmanote virimo meną, nes tai, ką sumakaluoja Cukrus,
man visai nepatinka. O kai paskaitau, visuomet labai išalkstu.
- Gaminti? - Elinora vos nepaspringo iš pykčio. - Savo pačios na­
muose turiu vaidinti jūsų virėją?
- Na žinoma. Būkite naudinga. Ar norite, kad Cukrus pamanytų,
jog jūs ir jūsų miknius draugas čia visai nereikalingi? Jis jau ir taip

249
įsiutęs, kad iki šiol jūsų namuose nerado nieko, ką būtų verta pavogti.
Na, mums tikrai nereikėtų kelti jam tokių kvailų minčių, ar ne?
Elinora giliai įkvėpė ir stengėsi negalvoti apie tai, kaip virpa jos
keliai.
- Ne. Ne, mes to nenorime, - tarė ji, apsisuko ir... patraukė į virtuvę.
 Ne tas
Q s— 0

Ir ji įdėjo jam į burną gydomąją žolelę - jis iškart

užmigo. Ji rūpestingai jį užklojo. Jis miegojo kiaurą
dieną...

D y te r is K iūnas, „Volframo fo n Ešenbacho Parcifalis“*

rve Resė ir Mo buvo vieni, kai jie atėjo - dvi moterys ir keturi
U vyrai. Du iš tų vyrų tąkart sėdėjo prie laužo su Debesų Šokė­
ju: ugnies rijikas Suodžių Paukštis ir Dvipirštis. Ir dienos šviesoje jo
veidas atrodė nė kiek ne draugiškesnis, o ir kiti atėjusieji žvelgė taip
priešiškai, kad Resė nejučia pasislinko arčiau Mo.
Tik Suodžių Paukštis atrodė sutrikęs.
Mo miegojo neramiu karščiuojančio žmogaus miegu, šitaip jau buvo
Ilgiau nei dieną, ir Dilgė susirūpinusi purtė galvą. Šešiukė sustojo vos per
kelis žingsnius nuo Mo. Jie užstojo Resei šviesą, sklindančią iš lauko.
Viena iš moterų žengė priekin. Nebuvo labai sena, bet pirštai su­
kumpę it paukščio nagai.
- Jis turi išeiti! - pasakė ji. - Šiandien pat. Jis ne mūsiškis, tu irgi.
- Ką turi galvoje? - Resės balsas virpėjo, nors ir labai stengėsi val­
dytis. - Jis negali eiti. Dar per silpnas.
O, kad čia būtų Dilgė! Bet ji buvo išvykusi, sumurmėjo kažką apie
sergančius vaikus ir žolę, kurios šaknys galbūt padės įveikti karštį. Dil­
gės šitie šeši būtų bijoję, jaustų baimę, pagarbą, drovumą, o pati Resė
klajojantiems artistams tebuvo kažkokia svetima, nuliūdusi moteris su
mirtinai sergančiu vyru - nors niekas nenutuokė, kokie svetimi jie šia­
me pasaulyje iš tikrųjų.

4 Dieter Kiihn, „Der Parzival dės Wolfram von Eschenbach".

251
 - Vaikai... Tu turi mus suprasti! - Kita moteris buvo dar labai jauna,
ji laukėsi. Buvo apglėbusi pilvą viena ranka. - Toks kaip jis stumia į pa­
vojų mūsų vaikus, be to, Marta teisi, jūs ne mūsiškiai. O čia vienintelė
vieta, kur mes galime pasilikti. Iš čia mūsų niekas negena, bet jei jie
išgirs, kad čia yra Kėkštas, viskas baigta. Sakys, kad mes jį paslėpėm.
- Bet jis ne Kėkštas! Juk jau sakiau jums. O kas tie „jie“?
Mo karščiuodamas kažką suvapėjo, pirštais sugniaužė Resės ranką.
Ji ramindama paglostė jam kaktą, suvilgė lūpas nuoviru, paliktu
Dilgės. Lankytojai stebėjo ją tylėdami.
- Tarsi tu nežinotum! - tarė vienas iš vyrų, aukštas, liesas, purto­
mas sauso kosulio. - Jo ieško Žalčiagalvis. Jis atsiųs čion šarvuočius.
Palieps mus visus pakarti, jei jį čia slėpsim.
- Kartoju jums dar kartą! - Resė suėmė Mo ranką, tvirtai suspau­
dė. - Jis nėra plėšikas ar dar kas nors iš jūsų istorijų. Mes čia vos porą
dienų! Mano vyras riša knygas, toks jo amatas, nieko daugiau!
Kaip jie į ją pažiūrėjo!
- Blogesnį melą retai kada išgirsi! - nusiviepė Dvipirštis. Jo balsas
buvo bjaurus. Sprendžiant iš margų sulopytų drabužių, jis buvo vienas
iš tų, kurie turgaus aikštėse vaidina komedijas - garsiai ir nešvankiai,
kol žiūrovai prisikvatoja tiek, kad nuplauna visus rūpesčius nuo šir­
dies. - Ko reikia knygrišiui Miško be kelio ir takelio viduryje, prie
Ožiaragio tvirtovės? Niekas savo noru ten neis, bijos Baltųjų Moterų
ir visų tų baisybių, kurios trainiojasi tarp griuvėsių. O Mortola - ko jai
būtų reikėję iš knygrišio? Kodėl jai šauti į jį kažkokiu raganišku ginklu,
apie kurį čia niekas nėra nė girdėjęs?
Kiti pritardami sulinkčiojo galvomis - ir žengė dar vieną žingsnį
link Mo. Ką Resei daryti? Ką ji galėjo pasakyti? Ko vertas balsas, jei
niekas jo nesiklauso? „Nieko tokio, kad negali kalbėti, - dažnai karto­
davo jai Dulkėtasis Pirštas. - Žmonės dažnai nesiklauso, ar ne?“
Gal ji galėtų pasišaukti pagalbos, bet kas gi ateis? Debesų Šokėjas
iškeliavo su Dilge anksti rytą, medžių lapai dar raudonavo tekančios
saulės spinduliuose, o moterys, kurios atnešdavo Resei valgyti ir kar­
tais pabudėdavo vietoj jos prie Mo, kad ji numigtų porą valandėlių,

252
IMJo prie upės žlugti skalbinių, kartu išsivedė ir vaikus. Lauke teliko
kflėtas senų vyrų, vyrų, kurie atėjo čia, nes nemėgo žmonių ir laukė
eia mirties. Vargu ar jie jai padės.
- Mes jo neišduosime Žalčiagalviui! Mes jį nunešime atgal, ten, kur
Dilgė judu rado. Prie tos prakeiktos tvirtovės, - kalbėjo tasai kosėjan-
Hh, Ant jo peties tupėjo varnas. Resė pažinojo tokius varnus nuo tada,
kai dar sėdėdavo turguose rašydama pažymas ir prašymus - varnų šei­
mininkai liepdavo paukščiams pavogti keletą papildomų monetų, kol
patys rodydavo triukus.
- Baladėse dainuojama, kad Kėkštas saugo margąją liaudį, - kai-
bėjo varno šeimininkas. - Ir tie, kuriuos jis esą nužudė, grasino mūsų
moterims ir vaikams. Mes jį vertiname ir jau visi esame dainavę tas
balades, bet dėl jo nesileisime susekami.
Jie jau seniai buvo viską nusprendę. Jie išneš Mo. Resė norėjo ap-
iaukti juos, bet tam nebeturėjo jėgų.
- Jis mirs, jei nunešite jį atgal! - Jos balsas buvo ne garsesnis už
Inabždesį.
Jiems tai nerūpi, Resė suprato iš jų akių. „Ir kodėl turėtų rūpėti?44-
galvojo ji. Ką ji pati darytų, jei tie lauke būtų jos vaikai? Prisiminė,
kaip Žalčiagalvis kartą apsilankė Ožiaragio tvirtovėje, dalyvavo vyk­
dant bausmę vienam bendram jų priešui. Nuo tos dienos Resė žinojo,
kaip atrodo žmogus, kuriam malonu kankinti kitus.
Moteris kumpais pirštais atsiklaupė prie Mo ir Resei dar nespėjus
pasipriešinti atraitojo jo rankoves.
- Štai, matot? - tarė ji triumfuodama. - Jis turi randą, visai kaip
pasakojama dainose - ten, kur Žalčiagalvio šunys jam įkando.
Resė taip stipriai stumtelėjo moterį, kad ji parkrito kitiems po kojų.
- Tie šunys buvo ne Žalčiagalvio. Jie buvo Bastos!
Išgirdę tą vardą visi susigūžė, bet vis tiek nepasitraukė. Suodžių
Paukštis padėjo atsikelti parkritusiai moteriai, o Dvipirštis prisiartino
prie Mo.
- Nagi! - tarė jis kitiems. - Pakelkime jį. - Visi apsupo Mo. Tik
ugnies rijikas dvejojo.

253
 - Prašau! Patikėkit manimi! - Resė bandė nustumti jų rankas. -
Kaip galit manyti, kad aš jums meluoju? Kokia tai būtų padėka už jūsų
pagalbą?
Niekas į ją nekreipė dėmesio. Dvipirštis nuklojo antklodę, duotą
Dilgės. Nakčia urve būdavo šalta.
- O, tik pažvelkit! Lankote mūsų svečius. Tikrai miela.
Kaip jie visi atsigręžė - kaip vaikai, užklupti krečiant piktą pokštą.
Urvo angoje stovėjo vyras. Akimirką Resė pagalvojo, kad tai Dulkėta­
sis Pirštas, ir sutrikusi klausė savęs, ar gali būti, kad Debesų Šokėjas
jį taip greitai čionai atsivedė. Bet paskui pamatė, kad vyras, į kurį visi
šeši žiūri tokiomis kaltomis akimis, juodas. Viskas jame buvo juoda -
ilgi plaukai, oda, akys, netgi drabužiai. O šalia jo, aukštesnis beveik
visa galva, toks pat juodas kaip ir šeimininkas, stovėjo lokys.
- Tai tikrai svečiai, apie kuriuos man pasakojo Dilgė, ar ne? - Lo­
kys, žengdamas paskui šeimininką į urvą, urgzdamas įtraukė gal­
vą. - Ji sako, kad jie pažįsta labai seną ir labai gerą mano draugą.
Dulkėtąjį Pirštą. Žinoma, jūs visi jau apie jį girdėjot, ar ne? Ir tikrai
žinot, kad jo draugai nuo seno yra ir mano draugai. Priešams, žino­
ma, tas pats galioja.
Šešiukė išsivaikščiojo į šonus, beveik paskubomis, tarsi norėtų leis­
ti atėjusiajam pažvelgti į Resę. O ugnies rijikas nervingai susijuokė.
- Kas čia dabar, Prince, kas čia tave atginė?
- O, šis bei tas. Kodėl lauke nestovi sargyba? Manot, kad kaukams
nebeskanios mūsų atsargos? - Princas lėtai prisartino prie susirinku­
siųjų, o lokys atsistojo ant keturių ir sekė iš paskos šnopuodamas, tarsi
jam nepatiktų ankštame urve. Jie vadina jį Princu. Žinoma, Juodasis
Princas! Resė girdėdavo jo vardą Ombros turguje ir iš tarnaičių Ožia­
ragio tvirtovėje, taip, netgi iš Ožiaragio vyrų lūpų. Tačiau tąsyk, kai Fe­
nolijo istorija prarijo ją pirmąjį kartą, išvysti savo akimis Juodojo Prin­
co neteko. Jis buvo peilių svaidytojas, lokių tramdytojas... ir Dulkėtojo
Piršto draugas nuo tada, kai abu dar buvo vargu ar vyresni už Mėgę.
Juodajam Princui su lokiu priėjus kiti pasitraukė į šalis, bet jis to
nepaisė. Žvelgė tik į Resę. Už margai siuvinėto diržo turėjo užsikišęs

254
 Irli peilius, siaurus, blizgančius, nors nė vienam klajojančiam artistui
nebuvo leidžiama nešiotis ginklų, kad „ramiai galima būtų juos nu­
durti", kaip kartais juokaudavo Dulkėtasis Pirštas.
- Sveiki atvykę į slaptąją stovyklą, - tarė Juodasis Princas, nužvelg­
damas kruvinus Mo tvarsčius. - Dulkėtojo Piršto draugai čia visuomet
laukiami - nors dabar taip ir neatrodo. - Jis su pašaipa nužvelgė su­
jojusius aplink. Tik Dvipirštis atkakliai atrėmė jo žvilgsnį, bet paskui
Irgi nunarino galvą.
O Princas vėl pažvelgė į Resę.
- Iš kur pažįsti Dulkėtąjį Pirštą?
Ką ji turėjo atsakyti? Iš kito pasaulio? Lokys apuostė šalia padėtą
duoną. Nuo karšto plėšrūno alsavimo Resė sudrebėjo. „Sakyk tiesą,
Rese, - pagalvojo ji. - Juk nereikia pasakoti, kuriame pasaulyje su­
laikote."
- Kelerius metus tarnavau padegėjams, - tarė ji. - Pabėgau, bet
man įgėlė gyvatė. Dulkėtasis Pirštas rado mane ir pagelbėjo. Be jo bū­
čiau mirusi. - „Jis mane paslėpė, - pridūrė mintyse, - bet jie mane
greitai rado - Basta ir kiti, ir jį vos ne mirtinai sumušė."
- Kas nutiko tavo vyrui? Girdėjau, kad jis ne mūsiškis. - Jos veidą
tyrinėjo juodos akys. Regis, buvo pratusios atpažinti, jei kas meluoja.
- Ji sako, kad jis knygrišys, bet mes žinom geriau! - Dvipirštis nie­
kinamai nusispjovė.
- Ką gi jūs žinot? - Princas nužvelgė juos, ir jie nutilo.
- Jis knygrišys! Atneškit jam popieriaus, klijų ir odos, ir įrodys, kas
jam sekasi geriausiai. - „Neverk, Rese, - galvojo ji. - Užtektinai prisi­
verkei šiomis dienomis."
Liesasis vyras vėl užsikosėjo.
- Gerai, jūs girdėjot, ką ji sakė. - Princas suklupo šalia jos ant grin­
dų. - Jiedu liks čia, kol Dulkėtasis Pirštas atvyks patvirtinti jų istorijos.
Jis tai jau mums pasakys, ar čia tik niekuo dėtas knygrišys, ar tasai plėši­
kas, apie kurį jūs vis vapat. Juk Dulkėtasis Pirštas jį pažįsta, tavo vyrą?
- O taip, - tyliai atsakė Resė. - Jis jį pažįsta, netgi ilgiau nei mane.
Mo pasuko galvą. Sukuždėjo Megės vardą.

255
 - Megė? Ar tai tavo vardas? - Princas nustūmė šalin lokio snukį,
kai tas vėl ėmė uostinėti duoną.
- Tai mūsų dukros vardas.
- Jūs turit dukrą? Kiek jai metų? - Lokys apsivertė ant nugaros ir
pasiprašė, kad jam it šuniui pakasytų papilvę.
- Trylika.
- Trylika? Beveik tiek pat, kiek ir Dulkėtojo Piršto dukrai.
Dulkėtojo Piršto dukrai? Jis niekuomet nepasakojo apie dukrą.
- Ko čia stoviniuojat? - užriko Juodasis Princas. - Atneškit šviežio
vandens! Negi nematot, kad jis karščiuoja?
Abi moterys išskubėjo, kaip pasirodė Resei, su palengvėjimu, kad
gavo progą pasprukti iš urvo. Tačiau vyrai neryžtingai stoviniavo toliau.
- O kas, jei vis dėlto tai jis, Prince? - paklausė liesasis. - Kas, jei
Žalčiagalvis apie jį sužinos dar nespėjus atvykti Dulkėtajam Pirštui? -
Jis užsikosėjo taip stipriai, kad teko ranka susiimti už krūtinės.
- Jei jis kas toks? Kėkštas? Nesąmonė! Tokio veikiausiai išvis nėra.
O jei net ir būtų! Nuo kada išduodame tuos, kurie mūsų pusėje? Kas,
jei dainose sakoma tiesa, jei jis saugojo jūsų moteris, jūsų vaikus...
- Dainose niekuomet nebūna tiesos. - Dvipirščio antakiai buvo
tokie tamsūs, tarsi nujuodinti suodžiais. - Gal jis ne geresnis už kitus
kelio plėšikus, gobšus žudikas, nieko daugiau...
- Gal, o gal ir ne, - atkirto Juodasis Princas. - Aš tematau tik su­
žeistąjį ir moterį, kuri prašo pagalbos.
Vyrai nutilo. Bet žvilgsniai, kuriais jie varstė Mo, tebebuvo priešiški.
- Dabar dinkit. Nagi! - užriko Princas. - Kaipgi jis pasveiks, kai jūs
šitaip spoksot. O gal manot, kad jo žmonai patinka jūsų bjauri draugi­
ja? Eikit ir darbuokitės, lauke pilna darbo.
Jie tikrai išėjo. Nukiūtino paniurę, kaip vyrai, kurie neatliko to, ko
buvo atėję.
- Jis ne Kėkštas, - sukuždėjo Resė, kai jie išėjo.
- Tikėkimės, ne! - Princas paglostė apskritas lokio ausis. - Bet aš
bijau, kad tie vyrai mano visiškai kitaip. O Žalčiagalvis už Kėkšto galvą
pažadėjo nemenką atlygį.

256
 - Atlygį? - Resė pažvelgė pro urvo angą. Du vyrai vis dar tebesto­
vėjo ten. - Jie grįš, - sukuždėjo ji. - Ir vis tiek pabandys jį išnešti.
Tačiau Juodasis Princas papurtė galvą.
- Ne, kol aš čia, nebandys. O aš sulauksiu Dulkėtojo Piršto. Dilgė
sakė, kad tu pasiuntei jam žinutę, taigi jis tikrai greitai bus čia ir jiems
patvirtins, kad tu nemeluoji. Ar ne?
Grįžo moterys su dubeniu vandens. Resė panardino jame audinio
skiautę ir atvėsino Mo kaktą. Nėščioji palinko virš jos ir ant kelių pa­
dėjo keletą sudžiūvusių gėlių.
- Še, - sukuždėjo jai. - Padėk jam ant širdies. Tai neša laimę.
Resė perbraukė sudžiūvusius gėlių žiedus.
- Jie tau paklūsta, - paklausė, kai moterys vėl išėjo. - Kodėl?
- Nes išrinko mane savo karaliumi, - atsakė Juodasis Princas. - Ir
dar dėl to, kad labai gerai svaidau peilius.
 Fėjų mirtis

Ir viską apžiūrėt akim praleidi:

Su vyrais moters; moterys praeiti
Ir su vaikais praeis ir prašlamės...

R ain eris M a rija Rūkė, „Vaikystė"*

ulkėtasis Pirštas iš pradžių nenorėjo patikėti Faridu, kai jis pa­

D pasakojo, ką matė ir girdėjo Fenolijo palėpėje. Ne, net ir tas
senis neturėtų būti toks pamišęs, kad kištųsi į mirties reikalus, bet
dar tą pačią dieną keletas moterų, pirkusių pas Roksaną žolių, papa­
sakojo tą patį, ką ir berniukas: kad Kosimas Gražusis sugrįžo, prisi­
kėlė iš mirusiųjų.
- Moterys sako, jog Baltosios Moterys taip jį pamilo, kad galiausiai
paleido, - pasakojo Roksana. - O vyrai sako, kad jis kuriam laikui
buvo pasislėpęs nuo savo bjaurios žmonos.
„Beprotiškos istorijos, bet nė perpus tiek beprotiškos kaip tiesa“, -
galvojo Dulkėtasis Pirštas.
Apie Brianą moterys neturėjo ko papasakoti. Tai, kad ji pilyje, Dul­
kėtajam Pirštui nepatiko. Niekas nežino, kas ten dėsis toliau. Sakoma,
kad Fleitininkas vis dar Ombroje su pustuziniu šarvuočių. Kitus Kosi­
mas išvijęs už miesto sienų. Jie laukia, kol atvyks jų ponas. Visur kal­
bama šitaip: patsai Žalčiagalvis atvyks pamatyti to iš mirusiųjų prisi­
kėlusio kunigaikščio. Nebus lengva susitaikyti, kad Kosimas vėl atėmė
iš Žalčiagalvio vaikaičio sostą.

* Rainer Maria Rilke, „Vaikystė", vertė J. Juškaitis /„Poezija" Vilnius, Lietuvos

rašytojų sąjungos leidykla, 1996, p. 91.

258
 - Nujosiu pati ir pasižiūrėsiu, kaip jai sekasi, - tarė Roksana. - Ta­
vęs jie veikiausiai net pro išorinius vartus neįleis. Bet tu galėsi ką nors
už mane nuveikti.
Moterys pas Roksaną atėjo ne tik vaistažolių ir papliaukšti apie
Kosimą. Jos atnešė Roksanai užsakymą nuo Dilgės, kuri Ombroje
bandė pagydyti du sergančius dažytojų vaikus. Jai reikėjo augalo, va­
dinamo fėjų mirtimi, šaknies, pavojingų vaistų, nes jie nužudydavo
taip pat greitai, kaip ir pagydydavo. Kokiam vargšeliui to reikėjo, se­
noji nepasakė.
- Kažkokiam sužeistajam slaptojoje stovykloje, Dilgė dar šiandien
ketina traukti atgal. Ir dar kai kas... Su ja atėjo Debesų Šokėjas, jis esą
turi tau žinutę.
- Žinutę? Man?
- Taip. Nuo vienos moters.
Roksana akimirką žvelgė į Dulkėtąjį Pirštą, paskui pasuko į namą
atnešti šaknies.
- Eisi į Ombrą? - Faridas taip staiga išdygo Dulkėtajam Pirštui už
nugaros, kad jis net krūptelėjo.
- Taip, o Roksana jos į pilį, - pasakė jis, - taigi tu liksi čia ir pri­
žiūrėsi Jehaną.
- O kas tave prižiūrės?
- Mane?
- Taip. - Kaip Faridas į jį žiūrėjo... Į jį ir į kiauniuką. - Kad to
nenutiktų... - Berniukas kalbėjo taip tyliai, kad Dulkėtasis Pirštas vos
girdėjo. - To, kas parašyta knygoje.
- Ak, tai.
Kokiomis susirūpinusiomis akimis berniukas žvelgė į jį - lyg po
akimirkos Dulkėtasis Pirštas galėtų kristi negyvas. Net juokas suėmė,
nors buvo kalbama apie jo mirtį.
- Ar tau Megė apie tai papasakojo?
Faridas linktelėjo.
- Na gerai. Pamiršk, girdi? Žodžiai užrašyti. Gal jie taps tikrove,
o gal ir ne.

259
 Tačiau Faridas papurtė galvą taip stipriai, kad juodi plaukai užkrito
ant akių.
- Ne! - sušuko jis. - Ne, jie netaps tikrove! Prisiekiu. Prisiekiu dži­
nais, kurie naktimis stūgauja dykumose, ir dvasiomis, ryjančiomis ne­
gyvėlius, prisiekiu viskuo, ko bijau!
Dulkėtasis Pirštas mąsliai pažvelgė į berniuką.
- Pasiutęs bernas! - tarė jis. - Bet ta priesaika man patinka. Gal
geriau palikim Gviną čia, kad tu galėtum jį laikyti.
Gvinui tai nepatiko. Jis įkando Dulkėtajam Pirštui į ranką, kai tas
pabandė uždėti grandinę. Čiuptelėjo už piršto ir sucypė dar pikčiau,
kai į jo pamėgtą kuprinę įsirangę Sėlintojas.
- Tu pasiimsi naująjį kiauniuką, o senajam teks su grandine lik­
ti? - paklausė Roksana, atnešusi Dilgei šaknį.
- Taip, nes kai kas teigia, kad senasis neša man nelaimę.
- Nuo kada tiki tokiais dalykais?
Taip, nuo kada?
„Nuo tada, kai sutikau vieną seną poną, kuris teigia sukūręs tave ir
mane", - pagalvojo Dulkėtasis Pirštas. Gvinas tebešnypštė, Dulkėtajam
Pirštui dar neteko matyti kiauniaus tokio pikto. Tylėdamas nuėmė nuo
kaklo antkaklį. Ir nekreipė dėmesio į nusigandusį Farido žvilgsnį.
Visą kelią iki Ombros Gvinas tupėjo Faridui ant peties, tarsi norėtų
Dulkėtajam Pirštui įrodyti, kad dar jam neatleido. O vos tik iš kupri­
nės snukutį iškišo Sėlintojas, Gvinas iššiepė dantis ir taip grėsmingai
sušnypštė, kad Faridui teko užčiaupti jam nasrus ranka.
Kartuvės prie miesto vartų buvo tuščios, tik ant skersinių tupėjo
pora varnų. Nors sugrįžo Kosimas, Ombroje vis dar valdė Bjaurioji,
kaip buvo dar Lašininiui gyvam esant, o ji visai neskirdavo bausmių
pakarti - gal dėl to, kad vaikystėje matė per daug vyrų kilpoje, mėly­
nais liežuviais ir patamsėjusiais veidais.
- Klausykis, - tarė Dulkėtasis Pirštas Faridui, kai jie stabtelėjo tarp
kartuvių. - Kol aš nunešiu Dilgei šaknį ir paklausiu Debesų Šokėjo,
kokią gi man atnešė žinią, tu atvesk čion Mėgę. Man reikia su ja pa­
sikalbėti.

260
 Faridas nuraudo, bet linktelėjo. Dulkėtasis Pirštas pašaipiai nužvel­
gė jo veidą.
- Kas čia dabar? Gal tą vakarą, kai buvai pas ją, įvyko kai kas dau­
giau nei tik Kosimo prisikėlimas iš mirusiųjų?
- Tai ne tavo reikalas! - sumurmėjo Faridas ir dar tirščiau nuraudo.
Vartų link keikdamasis vežimaitį su statinėmis vadeliojo valstietis.
Jaučiai sustojo, ir sargybiniai nekantriai griebė vadeles.
Dulkėtasis Pirštas pasinaudojęs proga smuko pro juos kartu su
Faridu.
- Vis tiek atvesk čionai Mėgę, - tarė Faridui, kai jiedu už vartų
išsiskyrė. - Bet nepaklysk apsvaigęs iš meilės.
Ir žvelgė berniukui pavymui, kol tasai dingo tarp namų. Nekeista,
kad Roksana laiko berniuką jo sūnumi. Kartais jis įtardavo savo širdį,
kad ji tokia pat.
 Debesų Šokėjo žinia

Taip, mano mieliausioji,

Mūsų pasaulis kraujuoja
Ne vien tik nuo meilės skausmo.

F aizas A h m e d a s Faizas,
„M eilė, k u rią tau k a rtą do va n oja u

argu ar buvo pasaulyje didesnė smarvė už tą, kuri sklido iš dažy­

V tojų statinių. Gižus kvapas trenkė Dulkėtajam Pirštui jau tada, kai
jis pasuko gatvele, kurioje savo amatu vertėsi kalviai. Puodus kalantys
kalviai, arklius kaustantys kalviai ir štai ten, kitoje pusėje, ginklakaliai,
labiau gerbiami nei kiti jų amato broliai ir todėl labiau pasipūtę. Kūjų,
daužančių karštą geležį, triukšmas buvo ne ką geresnis nei smarvė,
sklindanti iš dažytojų gatvelės. Vargingi jų nameliai stovėjo atokiau­
siuose Ombros kampeliuose. Niekas negalėjo pakęsti dvokiančių jų
kubilų geresniųjų kvartalų artumoje. Bet kaip tik tuomet, kai Dulkė­
tasis Pirštas priėjo vartus, skiriančius šią gatvelę nuo viso miesto, jį
stumtelėjo vyras, išeinantis iš ginklakalio dirbtuvės.
Fleitininkas. Nesunku buvo jį atpažinti iš sidabrinės nosies, nors
Dulkėtasis Pirštas dar prisiminė jį su tikra nosimi, iš mėsos ir kraujo.
„Na tau ir sekasi, Dulkėtasis Piršte, - pagalvojo jis nusukdamas galvą
ir mėgino prasisprausti pro Ožiaragio artistą. - Ir reikia gi iš visų pa­
saulio vyrų susitikti kaip tik šitą kraugerį." Jau tikėjosi, kad Fleitinin­
kas nepastebėjo, su kuo teko susidurti, bet vos tik manėsi jau prasmu­
kęs, sidabrianosis čiuptelėjo jį už rankovės ir truktelėjo į save.

* Faiz Ahmed Faiz, „The Love I Gavę You Once“.

262
 - Dulkėtasis Piršte! - tarė dusliu balsu, kuris anksčiau skambėjo
visai kitaip. Dulkėtajam Pirštui vis primindavo per saldžius pyragus.
Ožiaragis jo mieliausiai klausydavosi - to balso ir dainų, kurias dai­
nuodavo Fleitininkas. Jis rašydavo nuostabias dainas apie padegimus
ir žmogžudystes, tokias nuostabias, kad galėjai patikėti, jog nėra kil­
nesnio užsiėmimo nei perrėžti gerklę. Ar jis dainuoja tas pačias dai­
nas ir Žalčiagalviui - o gal jos per prastos sidabrinėms Nakties pilies
menėms?
- Tik pažiūrėkit. Tuoj patikėsiu, kad netrukus bet kas galės iš miru­
siųjų prisikelti, - tarė Fleitininkas, o du jį lydintys šarvuočiai godžio­
mis akimis apžiūrinėjo ginklus, išstatytus prie ginklakalių dirbtuvių. -
Tiesą sakant, maniau, kad Basta jau seniai tave užkasė kaip šunį, prieš
tai sukapojęs į smulkiausius gabalėlius. Ar žinai, kad jis irgi grįžo? Jis
ir senė, Mortola, tikrai ją prisiminsi. Žalčiagalvis su džiaugsmu juos
priėmė pas save. Na, tu juk žinai, jis visuomet vertino mirtinuosius jos
kulinarijos menus.
Dulkėtasis Pirštas paslėpė širdyje plintančią baimę po šypsena.
- Tik pamanyk, Fleitininke, - pasakė jis, - naujoji nosis tau tinka
daug labiau nei senoji. Kiekvienam sako, kas tavo naujasis ponas ir kad
ta nosis priklauso klajojančiam muzikantui, perkamam už sidabrą.
Fleitininko akys nepasikeitė. Buvo pilkšvos kaip dangus lietingą
dieną ir stebėjo Dulkėtąjį Pirštą nejudrios it paukščio. Roksana buvo
pasakojusi Dulkėtajam Pirštui, kaip Fleitininkas prarado nosį: vienas
vyras nupjovė už tai, kad Fleitininkas suviliojo jo dukrą savo niūrio­
mis dainomis.
- Tavo liežuvis vis dar pavojingai aštrus, Dulkėtasis Piršte, - tarė
jis. - Metas jį tau išpjauti. Ar kai kas to nebandė, ir pasprukai tik dėl
to, kad tave apsaugojo Juodasis Princas su lokiu? Negi jiedu vis dar
tave sergsti? Aš jų visai nebematau. - Jis lyg ieškodamas apsidairė.
Dulkėtasis Pirštas skubiai žvilgtelėjo į abu šarvuočius. Kiekvienas
jų bemaž visa galva aukštesnis už jį. „Ką pasakytų Faridas, jei dabar
mane pamatytų? - pagalvojo Dulkėtasis Pirštas. - Jog reikėjo jį pa­
silikti šalia savęs, kad galėtų laikytis savo priesaikos? Žinoma, Fleiti­

263
ninkas turi kardą. Jo ranka jau ant rankenos. Veikiausiai ir jis, kaip
ir Juodasis Princas, nepaiso įstatymo, draudžiančio klajojantiems
artistams nešiotis ginklą. Kaip gerai, kad kalviai taip triukšmauja!44-
pagalvojo Dulkėtasis Pirštas. Antraip veikiausiai visi išgirstų, kaip
garsiai iš baimės tvaksi jo širdis.
- Man reikia eiti, - tarė kuo abejingiau. - Pasveikink nuo manęs
Bastą, jei jį sutiksi, na, o užkasti mane jis dar spės. - Dulkėtasis Pirštas
apsisuko - bent jau pabandė, - bet Fleitininkas sulaikė jį už rankos.
- Žinoma, štai ir tavo kiaunius! - sušnypštė jis.
Dulkėtasis Pirštas pajuto drėgną Sėlintojo snukutį sau prie ausies.
Tai ne tas kiauniukas, bandė raminti jis besidaužančią širdį. Ne tas.
Bet ar Fenolijas apskritai paminėjo Gvino vardą, kai sukūrė jo mir­
ties sceną? Net ir labiausiai trokšdamas nepajėgė prisiminti. „Reikės
paprašyti Bastos dar kartą paskolinti knygą ir pasižiūrėti44, - pagalvojo
ironiškai. Mostelėjęs ranka nuvijo kiauniuką atgal į kuprinę. Geriau
apie tai negalvoti.
Fleitininkas vis dar nepaleido jo rankos. Mūvėjo šviesios odos
daigstytas pirštines, panašias į moteriškas.
- Žalčiagalvis greitai bus čia, - sukuždėjo jis Dulkėtajam Pirštui. -
Žinia apie jo prisikėlusį žentą jam visai nepatiko. Laiko visa tai suktu
karnavalu, skirtu paveržti sostą iš jo vaikaičio.
Gatvele leidosi keturi sargybiniai, vilkintys Lašininio spalvų dra­
bužiais. Kosimo spalvų. Dar niekuomet Dulkėtasis Pirštas taip nesi­
džiaugė išvydęs ginkluotus vyrus.
Fleitininkas paleido jo ranką.
- Dar pasimatysim, - šnipštelėjo benosio žmogaus balsu.
- Galbūt, - teatsakė Dulkėtasis Pirštas. Tada skubiai įsimaišė tarp
kelių skarmaluotų vaikių, išpūtusių akis į kardą, prasispraudė pro mo­
terį, atkišusią kalviui skylėtą puodą, ir dingo už dažytojų vartų.
Niekas jo nesivijo. Niekas jo daugiau nesučiupo ir netruktelėjo
atgal. „Dulkėtasis Piršte, tu turi per daug priešų!44 - pagalvojo jis ir
žingsnį sulėtino tik tuomet, kai pasiekė kubilus, iš kurių kilo dažytojų
bizalo smarvė. Garai tvyrojo ir virš upelio, nešančio dvokiantį srautą

264
pro miesto sieną tolyn. Nenuostabu, kad undinių yra tik aukščiau tos
vietos, kur į upę įteka šis upeliukas.
Antrajame name, į kurio duris pabeldė Dulkėtasis Pirštas, jam pa­
sakė, kur rasti Dilgę. Moters, pas kurią jį pasiuntė, akys buvo užverk­
tos, rankose ji laikė kūdikį. Netarusi nė žodžio pamojo eiti vidun į
namą, jei jį galima taip pavadinti. Dilgė buvo palinkusi virš mergaitės
raudonais skruostais, stiklinėmis akimis. Kai ji pastebėjo Dulkėtąjį
Pirštą, atsitiesė, veidas buvo niūrus.
- Roksana prašė atnešti štai šitą!
Dilgė žvilgtelėjo į šaknį, kietai suspaudė plonas lūpas ir linktelėjo.
- Kas mergaitei? - paklausė Dulkėtasis Pirštas. Jos mama vėl pri­
sėdo šalia lovos.
Dilgė gūžtelėjo pečiais. Regis, vilkėjo tą patį samanų spalvos dra­
bužį kaip prieš dešimt metų - ir tikrai nemėgo jo taip pat kaip ir prieš
dešimt metų.
- Ūmi karštinė, bet ji ištvers, - atsakė Dilgė. - Liga ne tokia stipri
kaip toji, nuo kurios mirė tavo dukra... kol jos tėvas žvalgėsi po pasau­
lį! - Šitai sakydama pažvelgė jam tiesiai į akis, tarsi norėtų įsitikinti,
ar jos žodžiai įskaudino, bet Dulkėtasis Pirštas mokėjo slėpti skausmą.
Gebėjo tai ne ką prasčiau nei žaisti ugnimi.
- Ta šaknis pavojinga, - tarė jis.
- Manai, reikia man aiškinti? - Senoji nužvelgė jį tokiu rūsčiu
žvilgsniu, tarsi ją būtų iškeikęs. - Žaizda, kurią ši šaknis turi gydyti,
irgi pavojinga. Jis stiprus, antraip jau seniai būtų miręs.
- Ar aš jį pažįstu?
- Pažįsti jo žmoną.
Apie ką senoji kalba? Dulkėtasis Pirštas žvilgtelėjo į vaiką. Veidelis
buvo iškaitęs nuo karščio.
- Girdėjau, kad Roksana vėl priėmė tave į lovą, - tarė Dilgė, - pa­
sakyk jai, kad ji kvailesnė, nei aš maniau. O dabar eik už namo. Ten
Debesų Šokėjas, jis tau daugiau papasakos apie tą moterį. Ji įdavė jam
žinutę, kad perduotų tau.

265
Debesų Šokėjas stovėjo šalia išsirangiusio oleandrų krūmo, augančio
tarp dažytojų trobelių.
- Vargšas vaikas, ar matei? - paklausė jis, kai Dulkėtasis Pirštas
prisiartino. - Tiesiog negaliu žiūrėti, kai jie serga. Ir motinos... atrodo,
jos išverks visas akis. Vis dar prisimenu, kaip Roksana... - Jis staiga
nutilo. - Atsiprašau, - sumurmėjo ir kyštelėjo ranką po purvina ser­
mėga. - Visai pamiršau, kad tai buvo ir tavo vaikas. Štai, čia tau. - Iš
po švarko išsitraukė raštelį, popierius buvo toks plonas, lelijų baltumo,
tokio šiame pasaulyje Dulkėtasis Pirštas dar nebuvo matęs. - Viena
moteris prašė tau perduoti. Dilgė rado ją ir jos vyrą miške, prie seno­
sios Ožiaragio tvirtovės, ir nugabeno į slaptąją stovyklą. Vyras gana
sunkiai sužeistas.
Dulkėtasis Pirštas dvejodamas išlankstė lapelį. Rašyseną tuojau pat
atpažino.
- Ji sakosi tave pažįstanti. Aš pasakiau, kad tu nemoki skaityti, bet...
- Aš moku skaityti, - pertraukė Dulkėtasis Pirštas. - Ji mane išmokė.
Kaip ji čia pateko? Tai buvo vienintelė mintis jo galvoje, kol Resės
raidės šokinėjo prieš akis. Popierius buvo toks sulamdytas, kad buvo
sunku iššifruoti žodžius. Jam niekada nebuvo lengva skaityti...
- Taip, ji irgi taip sakė: „Aš jį to išmokiau." - Debesų Šokėjas smal­
siai sužiuro į Dulkėtąjį Pirštą. - Iš kur pažįsti tą moterį?
- Ilga istorija. - Jis įsikišo raštelį į kuprinę. - Man reikia eiti, - tarė.
- Mes šiandien ten grįšim, aš ir Dilgė! - šūktelėjo Debesų Šokėjas
jam pavymui. - Gal perduoti ką nors tai moteriai?
- Taip. Pasakyk, kad atvesiu jiems jų dukrą.

Kalvių gatvelėje tebestovėjo Kosimo kariai. Jie aptarinėjo kardą, ne­

pasiekiamą paprastiems kareiviams. Fleitininko niekur nesimatė. Pro
langus gatvėn buvo iškištos margos skepetos, Ombra šventė mirusio
kunigaikščio sugrįžimą, bet Dulkėtajam Pirštui nesinorėjo švęsti. Žo­
džiai jo kuprinėje svėrė pečius. Tačiau turėjo prisipažinti, jog jaučia
kartų pasitenkinimą, kad Stebuklingasis Liežuvis šiame pasaulyje pa­

266
tirs dar mažiau laimės, nei jam teko aname. Ar jis dabar žino, ką tai
reiškia būti ne savo istorijoje? O gal neturėjo laiko nieko pajusti, nes
Mortola į jį šovė?
Gatvelėje, vedančioje aukštyn į pilį, stumdėsi gausybė žmonių - lyg
turgaus dieną. Dulkėtasis Pirštas pakėlė akis į bokštus su vis dar juo­
domis vėliavomis. Ką jo dukra mano apie tai, kad sugrįžo jos šeimi­
ninkės vyras? „Net jei tu ir paklaustum, ji tau nepasakytų!" - pagalvo­
jo jis, vėl pasukdamas vartų link. Metas trauktis, kol vėl nesusidūrė su
Fleitininku. Arba su pačiu jo ponu...
Megė su Faridu jau laukė po tuščiomis kartuvėmis. Berniukas jai
kažką sukuždėjo, ji nusijuokė. „Ugnis ir plėnys! - pagalvojo Dulkėtasis
Pirštas. - Tik pažvelk, kokie jiedu laimingi, o tau vėl tenka atnešti blo­
gas naujienas. Kodėl vis tau? Labai paprasta, - atsakė pats sau. - Nes
blogos naujienos prie veido tau tinka daug labiau nei geros.K
 Rašalo vaistai

Prisiminimai apie mano tėvą susukti

Į baltą popierių - tarsi duona priešpiečiams į darbą.
Kaip burtininkas traukia iš skrybėlės nosines ir triušius,
Taip išviliojo jis iš savo lieso kūno meilę.

Jehuda A m ich ai, „M a n o tėvas"*'

os išvydusi artinantis Dulkėtąjį Pirštą Megė nustojo juoktis.

V Kodėl jo veidas toks rimtas? Juk Faridas sakė, kad jis laimingas.
Ar tai ją pamatęs jis taip apsiniaukė? Gal pyksta ant jos, kad sekė
paskui į jo istoriją, ir jos veidas primena jam tuos metus, kuriuos
tikrai nori pamiršti? „Apie ką jis nori su manimi kalbėtis?" - klausė
ji Farido. „Veikiausiai apie Fenoliją, - atsakė tas, - ir apie Kosimą. Jis
nori žinoti, ką senukas sugalvojo!" Tarsi ji galėtų tai pasakyti Dul­
kėtajam Pirštui...
Kai stabtelėjo priešais ją, Dulkėtojo Piršto veide nebuvo nė užuo­
minos apie šypseną, tokią, apie kurią Megė savęs dažnai klausdavo -
ką gi ji reiškia.
- Sveika, Mege, - tarė jis. Iš kuprinės iškišo galvytę užsimiegojęs
kiauniukas, bet tai nebuvo Gvinas. Tas tupėjo Faridui ant pečių ir pa­
matęs virš Dulkėtojo Piršto peties savo gentainio nosį sušnypštė.
- Sveikas, - atsakė mergaitė sutrikusi. - Kaip tau sekasi?
Buvo keista jį vėl matyti. Megė pajuto džiaugsmą ir sykiu nepasi­
tikėjimą.
Jiems už nugarų prie miesto vartų nenutrūkstamu srautu plūdo žmo­
nių minios: valstiečiai, pirkliai, artistai, vargetos, - visi, kas tik išgirdo

* Yehuda Amichai, „My Father“.

268
apie Kosimo sugrįžimą. Šiame pasaulyje naujienos sklisdavo greitai, nors
čia nebuvo nei telefono, nei laikraščių, o laiškus rašydavo tik turtingieji.
- Gerai. Taip, tikrai gerai! - Dabar Dulkėtasis Pirštas vis dėlto nusi-
šypsojo, ir visai ne mįslingai, kaip šypsodavosi paprastai. Taip, Faridas
nemelavo. Dulkėtasis Pirštas buvo laimingas. Regis, dėl to net sumišo.
Veidas atrodė daug jaunesnis, nors ir randuotas. Bet staiga Dulkėtasis
Pirštas vėl surimtėjo. Kitas kiaunius nušoko ant žemės, kai jo šeiminin­
kas nusiėmė nuo pečių kuprinę ir iš jos išsitraukė lapelį popieriaus.
- Tiesą sakant, norėjau pasikalbėti su tavimi apie Kosimą, taip ste­
buklingai iš mirusiųjų prisikėlusį mūsų kunigaikštį, - tarė jis, išlanksty­
damas sulamdytą popierių. - Bet pirmiausia turiu parodyti tau štai ką.
Megė sutrikusi paėmė lapelį. Kai pamatė rašyseną, netikėdama savo
akimis pažvelgė į Dulkėtąjį Pirštą. Kaip jis gavo jos mamos laišką? Čia,
šiame pasaulyje?
Tačiau Dulkėtasis Pirštas tepasakė:
- Skaityk.
Ir Megė perskaitė. Žodžiai vijosi jai apie kaklą tarsi smauglys, sulig
kiekvienu žodžiu smaugiantis vis stipriau, kol jai visai užėmė kvapą.
- Kas yra? - sunerimęs paklausė Faridas. - Kas ten parašyta? -
Berniukas pažvelgė į Dulkėtąjį Pirštą, bet jis nieko nesakė.
O Megė spoksojo į Resės žodžius. „Mortola į Mo... šovė“?
Už jų žmonės grūdosi pamatyti Kosimo, naujut naujutėlio Kosimo,
bet argi tai įdomu? Jos daugiau niekas nebedomino. Tenorėjo žinoti
tik vieną dalyką.
- Kaip, - ji susikrimtusi pakėlė akis į Dulkėtąjį Pirštą, - kaipgi atsi­
tiko, kad jie čia? Ir kaip Mo? Jis juk nelabai silpnas, ar ne?
Dulkėtasis Pirštas išsisuko nuo jos žvilgsnio.
- Težinau tiek, kiek čia parašyta, - tarė jis. - Kad Mortola šovė į
tavo tėvą, kad Resė su juo yra slaptojoje stovykloje ir kad turiu surasti
tave. Jos raštelį man perdavė vienas draugas. Dar šiandien jis grįš į
stovyklą, drauge su Dilge. Ji...
- Dilgė? Resė man apie ją pasakojo! - pertraukė jį Megė. - Ji ži­
niuonė, labai gerai gydo... Ji juk išgydys Mo, ar ne?

269
 - Žinoma, - patvirtino Dulkėtasis Pirštas, nors vis dar nežiūrėjo į ją.
Farido žvilgsnis klaidžiojo nuo jo prie Megės.
- Mortola šovė į Stebuklingąjį Liežuvį? - lemeno jis. - Tai ta šaknis
skirta jam! Bet tu pasakei, kad ji pavojinga!
Dulkėtasis Pirštas perspėdamas žvilgtelėjo į Faridą, ir jis nutilo.
- Pavojinga? - sukuždėjo Megė. - Kas pavojinga?
- Nieko, visiškai nieko. Aš nuvesiu tave pas juos. Tučtuojau. - Dul­
kėtasis Pirštas užsimetė kuprinę ant pečių. - Nueik pas Fenoliją ir pa­
sakyk, kad porai dienų išvyksti. Pasakyk, kad aš ir Faridas su tavimi.
Gal jį tai ir nelabai paguos, bet ką padarysi. Nepasakok, kur mes ei­
nam ir juolab dėl ko! Šiose kalvose naujienos greitai sklinda, o Morto­
la, - pridūrė jis tyliau, - geriau, kad Mortola nesužinotų, jog tavo tėvas
dar gyvas. Stovyklą, kur jis dabar yra, žino tik klajojantys artistai, ir
visi yra prisiekę jos neišduoti niekam, kas ne mūsiškis. Bet vis dėlto...
- Priesaikos sulaužomos! - užbaigė jo sakinį Megė.
- Tu taip pasakei. - Dulkėtasis Pirštas žvilgtelėjo į miesto var­
tus. - Eik. Nebus lengva prasibrauti pro spūstį, bet vis tiek pasisku­
bink. Pasakyk seniui, kad ten, už kalvos, gyvena viena klajojanti dai­
nininkė, jis...
- Jis žino, kas yra Roksana, - pertraukė jį Megė.
- Žinoma! - Šįkart Dulkėtojo Piršto šypsena buvo karti. - Aš vis
pamirštu, kad jis viską apie mane žino. Taigi jis turi perduoti Roksa-
nai, kad aš kelioms dienoms išvykstu. Ir turi viena akimi prižiūrėti
mano dukrą. Kas ji tokia, jis veikiausiai irgi žino, ar ne?
Megė linktelėjo.
- Gerai, - tarė Dulkėtasis Pirštas. - Tada perduok seniui dar kai ką:
jei bent vienas prakeiktas jo žodis sukels žalos Brianai, jis pasigailės,
kad sukūrė kai ką, kas moka iškviesti liepsną.
- Pasakysiu jam, - sukuždėjo Megė. Ir pasileido bėgti. Skverbėsi
pro žmones, norinčius patekti į miestą. „Mo! - galvojo ji. - Mortola
šovė į Mo.“ Ir prisiminė savo sapną, savo raudonąjį sapną.

270
Kai Megė griūte įgriuvo į palėpę, Fenolijas stovėjo prie lango.
- Vajetau, kaip tu atrodai! - šūktelėjo jis. - Negi nesakiau, kad tau
nevalia eiti laukan, kai šitiek žmonių grūdasi gatvėmis? Bet tereikia
tam berniūkščiui švilptelėti, ir tu pašoki it dresuotas šuniukas!
- Baik! - Megė užriko taip šiurkščiai, kad Fenolijas iškart nutilo. -
Turi man kai ką parašyti. Greičiau, prašau!
Ji nutempė Fenoliją prie stalo, ant kurio tyliai parpė Rozenkvarcas.
- Ką parašyti? - Fenolijas sutrikęs susmuko ant kėdės.
- Mano tėvas, - pralemeno Megė, virpančiomis rankomis traukda­
ma iš ąsotėlio neseniai pasmailintą plunksną. - Jis čia, bet Mortola į jį
šovė. Jam labai blogai! Dulkėtasis Pirštas nenorėjo man sakyti, bet su­
pratau iš jo veido. Tai prašau, parašyk ką nors, kažką, kas jį pagydytų!
Jis miške, slaptoje klajojančių muzikantų stovykloje. Greičiau, prašau!
Fenolijas žiūrėjo į ją nieko nesuprasdamas.
- Šovė į tavo tėvą? Ir jis čia? Kodėl? Niekaip nesuprantu!
- Tau ir nereikia suprasti! - sutrikusi šaukė Megė. - Turi tik jam
padėti. Dulkėtasis Pirštas nuves mane pas jį. Aš perskaitysiu, kad jis
pasveiktų, supranti? Juk jis dabar tavo istorijoje, tu gebi netgi miru­
siuosius sugrąžinti, kodėl turėtum negalėti užgydyti žaizdą? Prašau! -
Ji pamirkė plunksną rašale ir įbruko senukui į ranką.
- Dėl Dievo meilės, Mege! - sumurmėjo Fenolijas. - Tai blogai,
bet... ir labiausiai norėdamas nežinau, ką rašyti. Juk net nežinau, kur
jis yra. Jei bent žinočiau, kaip ten atrodo...
Megė įsmeigė į jį akis. Ir staiga jai iš akių pabiro ašaros, kurias iki
šiol pavyko sulaikyti.
- Prašau, - sukuždėjo ji. - Bent pabandyk! Dulkėtasis Pirštas lau­
kia. Anapus vartų.
Fenolijas pažvelgė į ją - ir švelniai paėmė iš jos rankų plunksną.
- Pabandysiu, - tarė kimiu balsu. - Tu teisi, tai mano istorija. Kita­
me pasaulyje nebūčiau galėjęs jam padėti, bet čia gal tikrai pavyks...
- Eik prie lango! - paliepė Fenolijas, kai Megė padavė jam du la­
pus pergamento. - Žvelk laukan, pasižiūrėk į žmones ar paukščius

271
danguje, kaip nors nukreipk savo mintis. Tik nežiūrėk į mane, antraip
negalėsiu rašyti.
Megė pakluso. Apačioje, tarp žmonių, pamatė Minervą su vaikais
ir moterį, gyvenančią priešais, tarp žmonių kriuksėdamos stumdėsi
kiaulės, slankiojo kariai su Lašininio herbu ant krūtinės, ir vis tiek
visa tai neatrodė tikra. Megė girdėjo, kaip Fenolijas nardina plunksną
į rašalą, kaip ji dreskia pergamentą, stabteli - ir skrebena toliau. „Pra­
šau! - mintijo ji. - Prašau, tegu jis randa tinkamus žodžius. Prašau."
Plunksna nutilo, tylėjo skausmingai ilgai, o apačioje, gatvelėje, elgeta
su lazda nuvijo sau iš kelio vaiką. Laikas tempėsi, tapo ilgas lyg tįstan-
tis šešėlis. Gatvelėse šurmuliavo žmonės, vienas šuva aplojo kitą, nuo
pilies virš stogų ataidėjo trimitų balsas.
Megė negalėjo pasakyti, kiek laiko praėjo, kol galiausiai Fenolijas
atsidusęs padėjo plunksną. Rozenkvarcas tebeknarkė, išsitiesęs lyg li­
niuotė už statinaitės su smėliu. Fenolijas kyštelėjo jon pirštus ir už-
barstė smėlio ant drėgno rašalo.
- Tu ką nors sugalvojai? - nedrąsiai pasiteiravo Megė.
- Taip, taip, bet neklausk manęs, ar tai teisinga.
Jis padavė mergaitei pergamentą, ir Megė akimis perbėgo žodžius.
Jų nebuvo daug, bet jei jie reikiami, kaip tik tiek ir užteks.
- Aš jo nesugalvojau, Mege! - švelniai pratarė Fenolijas. - Tavo
tėvas nėra mano sukurta figūra kaip Kosimas, Dulkėtasis Pirštas arba
Ožiaragis. Jis čia neturėtų būti. Taigi nedėk per daug vilčių, girdi?
Megė linktelėjo ir suvyniojo pergamentą.
- Dulkėtasis Pirštas prašė prižiūrėti jo dukrą, kol jo nebus.
- Jo dukrą? Dulkėtasis Pirštas turi dukrą? Ar aš taip parašiau? Ak
taip, rodos, jų buvo net dvi?
- Bent vieną tai tikrai pažįsti. Tai Briana, Bjauriosios kambarinė.
- Briana? - Fenolijas nustėro.
- Taip. - Megė siektelėjo odinio kapšelio, atsinešto iš kito pasaulio,
ir pasuko prie durų. - Prižiūrėk ją. Turiu tau pranešti, kad jei to nepa­
darysi, pasigailėsi, kad sukūrei kai ką, kas gali iššaukti ugnį.

272
 - Jis šitaip pasakė? - Fenolijas atstūmė kėdę ir nusijuokė. - Žinai
ką? Jis man vis labiau patinka. Manyčiau, dar tikrai parašysiu apie jį
istoriją, tokią, kurioje jis bus herojus ir ne...
- Ir nemirs? - Megė atvėrė duris. - Perduosiu jam, bet manyčiau,
kad jam jau iki gyvo kaulo įgriso tūnoti tavo istorijose.
- Bet jis jose tūno. Netgi savo noru grįžo į mano istoriją! - Megei
pavymui šūktelėjo Fenolijas, o ji jau dundėjo laiptais. - Mes visi joje
įstrigom, Mege, įklimpom iki ausų! Kada grįši? Noriu pristatyti tave
Košimui!
Tačiau Megė neatsakė. Iš kur jai žinoti, kada grįš?

- Ir tu tai vadini pasiskubinimu? - tarstelėjo Dulkėtasis Pirštas, kai

gaudydama kvapą Megė stabtelėjo prie jų ir įsikišo į kapšelį perga­
mentą. - Kam tas pergamentas? Gal senis įdėjo tau kelionėn vieną iš
savo dainų?
- Panašiai, - numykė Megė.
- Na, jei ten nėra mano vardo... - pasakė Dulkėtasis Pirštas ir pa­
suko į kelią.
- Ar nuo čia toli? - paklausė Megė, skubėdama paskui jį ir Faridą.
- Vakare būsim vietoj, - mestelėjo Dulkėtasis Pirštas per petį.
 Riksmai

Troškulį matyti noriu

skiemenyse,
ugnį paliesti
sąskambiuose.
Tai, kas tamsu, pajusti noriu
riksme. Žodžių
noriu, tokių šiurkščių,
lyg neliesti akmenys.

Pablas Neruda, „Žodis“*

altosios Moterys vis dar buvo čia. Resė, regis, jų nebematė, bet Mo
B jas jautė - lyg šešėlius saulės šviesoje. Jai apie tai nieko nesakė. Ji
atrodė tokia išsekusi. Vienintelis ją palaikęs dalykas buvo viltis, kad
greitai ateis Dulkėtasis Pirštas - su Mege.
- Tu pamatysi, jis ją ras, - vis kartojo ir kartojo Resė Mo, purtomam
karštinės. Kaip ji gali būti tokia tikra? Tarsi Dulkėtasis Pirštas nebūtų jų
nė karto palikęs nelaimėje, niekuomet nebūtų pavogęs knygos, nebū­
tų jos išdavęs... Megė. Noras ją dar kartą išvysti tebebuvo stipresnis už
Baltųjų Moterų viliones ir kuždesius, stipresnis už skausmą krūtinėje...
ir kas žino, gal vis dėlto šita nelemta istorija pasisuks į gera? Nors Mo
puikiai prisiminė, kad Fenolijas mėgsta posūkius į blogąją pusę.
- Papasakok man, kaip ten, lauke, - kartais šnabždėdavo jis Re-
sei. - Taip kvaila būti kitame pasaulyje ir matyti tik urvą.
Ir Resė nupasakojo jam tai, ko jis negalėjo matyti: medžius, gerokai
didesnius ir senesnius už visus jo kada nors matytus, fėjas, besibūriuo­
jančias it uodų spiečiai tarp šakų, stiklo žmogelius aukštame papartyje

* Pablo Neruda, „Palabra".

274
ir nakties siaubus, kurie neturi vardo. Kartą Resė sugavo ir parnešė
vyrui fėją - Dulkėtasis Pirštas jai buvo pasakojęs, kaip tai reikia pa­
daryti. Laikė mažą padarėlį apglėbusi delnais, prikišo jam prie ausies,
kad galėtų išgirsti piktą cypimą.
Viskas atrodė taip tikra, nors Mo dar dažnai savęs klausdavo, ar visa
tai iš rašalo ir popieriaus. Kietos grindys, ant kurių jis gulėjo, sudžiū­
vę lapai, kurie čežėdavo jam vartantis dėl karščiavimo, karštas lokio
alsavimas - ir Juodasis Princas, kurį Mo paskutinį sykį buvo sutikęs
knygos puslapiuose. Dabar jis kartais sėdėdavo šalia, vėsino jam kaktą,
tyliai šnekučiuodavosi su Rese. O gal tai tik karštinės kliedesiai?
Šiame Rašalo pasaulyje ir mirtis atrodė tikra. Labai tikra. Keista
čia ją sutikti - pasaulyje, atsiradusiame iš knygos. Tačiau nors myris ir
susidėjo tik iš žodžių, nors galbūt tai tebuvo raidžių žaismė - Mo kū­
nas jį priėmė kaip tikrą. Jo širdis jautė baimę, jo kūnas juto skausmą.
Ir Baltosios Moterys nesitraukė, nors Resė jų ir nematė. Mo juto jas
esant greta - kiekvieną minutę, kiekvieną sekundę, kasdien ir kasnakt.
Fenolijo mirties angelai. Ar jos padeda lengviau numirti nei pasaulyje,
iš kurio atkeliavo Mo? Ne. Niekas negali to palengvinti. Prarandi tai,
ką myli. Tokia ta mirtis. Ir ten, ir čia.
Kai Mo išgirdo pirmąjį riksmą, lauke buvo šviesu. Pirmiausia pa­
galvojo, kad vėl kyla karštis. Tačiau tada iš Resės veido suprato, kad ji
irgi tai girdėjo: ginklų žvangesį ir riksmus, baimės riksmus...
Mirties riksmus. Mo pabandė pasikelti, tačiau skausmas puolė it
žvėris, suleidžiantis dantis į krūtinę. Pamatė prie urvo stovint Juodąjį
Princą apnuogintu kardu, matė, kaip pašoko Resė. Dėl karščio jos veidas
Mo akyse išskydo, bet-užtat staiga pamatė visai kitą vaizdą: matė, kaip
Fenolijo virtuvėje sėdi Megė ir pasipiktinusi spokso į Fenoliją, o jis išdi­
džiai jai pasakoja, kokią gražią sugalvojo Dulkėtojo Piršto mirtį. O taip,
Fenolijas mėgsta liūdnas scenas. Gal kaip tik dabar tokią parašė.
- Rese! - Mo keiksnojo karščiuojantį savo liežuvį. - Rese, slėpkis,
pasislėpk kur nors miške!
Bet ji liko šalia jo, kaip darydavo visuomet - iki pat tos dienos, kai
jo paties balsas ją pradangino.
 Kruvini šiaudai

Kaukai rausė žemę, elfai giedojo medžiuose: tai buvo

akivaizdūs skaitymo stebuklai, bet už jų slypėjo tikra­
sis stebuklas - tai, kad pasakojimuose žodžiai gali pa­
liepti daiktams būti.

Frencis Spufordas, „Vaikas, kūręs knygas“*

i keliavo per Mišką be kelio ir takelio su Faridu, Megei dažnai

ūdavo baugu, o su Dulkėtuoju Pirštu buvo visai kitaip. Atrodo,
ir medžiai šniokštė garsiau, kai jis eidavo pro šalį, krūmai tiesė link jo
šakas. Fėjos tūpė ant jo kuprinės lyg plaštakės ant žiedo, pešiojo jam
plaukus, kol nugindavo, kalbėjosi su juo. Kitos būtybės irgi pasiro­
dydavo ir dingdavo, būtybės, kurių vardų Megė nežinojo nei iš Resės
pasakojimų, nei iš kur kitur, kai kurių tarp medžių tebūdavo matyti
tik pora akių.
Dulkėtasis Pirštas vedė juos taip ryžtingai, tarsi matytų kelią per
mišką priešais save lyg raudoną kaspiną. Nė karto nestojo ilsėtis, vis
vedė tolyn ir tolyn, aukštyn į kalną, žemyn nuo kalno, valanda po va­
landos vis giliau į mišką. Tolyn nuo žmonių. Kai galiausiai sustojo,
Megei iš nuovargio virpėjo kojos. Tikriausiai buvo vėlyva popietė.
Dulkėtasis Pirštas perbraukė per nulaužtas krūmo šakeles, pasilenkė,
apžiūrėjo drėgną žemę ir pakėlė kelias sumindytas uogas.
- Kas yra? - susirūpino Faridas.
- Per daug pėdų. Ir ypač per daug batų pėdsakų.
Dulkėtasis Pirštas tyliai nusikeikė ir pradėjo eiti dar greičiau. Per
daug batų pėdsakų... Megė suprato, ką jis turi galvoje, kai tarp me­

* Francis Spufford, „The Child that Books Built“.

276
džių išvydo slaptąją stovyklą. Pamatė nugriautas palapines, sumin­
džiotą laužavietę...
- Likit čia! - įsakė Dulkėtasis Pirštas, ir šįkart jie pakluso. Įsibai­
minę žvelgė, kaip Dulkėtasis Pirštas išėjo iš užuoglaudos, apsidairė,
pakėlė palapinių audeklus, pačiupinėjo šaltus pelenus - ir pavertė du
kūnus, sustingusius šalia ugniavietės. Megė, pamačiusi mirusiuosius,
norėjo bėgti pas Dulkėtąjį Pirštą, bet Faridas ją sulaikė. Kai Dulkė­
tasis Pirštas dingo urve ir pasirodė visas išblyškęs, Megė ištrūko ir
pasileido prie jo.
- Kur mano tėvai? Ar jie ten? - Megė krūptelėjo, nes pėda palietė
dar vieną žuvusįjį.
- Ne, čia nieko nebėra. Bet štai ką radau. - Dulkėtasis Pirštas atki­
šo jai audeklo skiautę.
Resės suknelė buvo tokiu pat raštu. Audeklas buvo sukruvintas.
- Atpažįsti?
Megė linktelėjo.
- Taigi tavo tėvai tikrai buvo čia. Kraujas veikiausiai tavo tėvo. -
Dulkėtasis Pirštas persibraukė per veidą. - Galbūt kai kas paspruko.
Kas nors, kas mums galės papasakoti, kas čia nutiko. Aš pasidairysiu.
Faridai!
Faridas tučtuojau atsirado šalia. Megė norėjo prasibrauti pro juo­
du, bet Dulkėtasis Pirštas ją sulaikė.
- Mege, klausyk! - tarė jis ir uždėjo rankas ant pečių. - Gerai, kad
tavo tėvų čia nėra. Galbūt tai reiškia, kad jie dar gyvi. Urve yra sto­
vyklavietė, veikiausiai ten tavo mama slaugė tėvą. Be to, radau lokio
pėdų, o tai reiškia, kad čia buvo Juodasis Princas. Galbūt visa tai įvyko
dėl to, nors ir nežinau, kam tada reikėjo imti visus kitus... nesuprantu.
Jis paliepė Megei palaukti urve, o jiedu su Faridu patraukė ieškoti
likusių gyvų. Urvo anga buvo tokia plati ir aukšta, kad čia galėjo
stovėti nesusilenkęs vyras. Už jos besidriekiantis urvas buvo gilus.
Grindys nubarstytos lapais, vienas greta kito buvo guoliai iš šiaudų,
antklodės, kai kurios tokio dydžio, kad tiktų vaikui. Nebuvo sun­
ku suprasti, kur gulėjo Mo. Ten šiaudai buvo kruvini, kaip ir šalia

277
gulinti antklodė. Dubuo su vandeniu, apvirtęs medinis puodelis,
puokštelė sudžiūvusių gėlių... Megė jas pakėlė ir perbraukė pirštais
per žiedlapius. Atsiklaupė ir apžiūrėjo kruvinus šiaudus. Fenolijo
pergamentas spaudė jai krūtinę, bet Mo čia nebuvo. Ar padės jam
Fenolijo žodžiai?
„Pabandyk! - kuždėjo vidinis balsas. - Tu nežinai, kokie galingi jo
žodžiai šiame pasaulyje. Juk šitas pasaulis iš jų ir sukurtas!"
Už nugaros Megė išgirdo žingsnius. Grįžo Faridas ir Dulkėtasis
Pirštas. Ugnies rijikas ant rankų laikė mažą mergaitę. Ji išplėstomis
akimis spoksojo į Mėgę - tarsi sapnuotų košmarą, iš kurio niekaip
negali pabusti.
- Su manimi ji nenorėjo kalbėtis, bet, laimė, Faridas kiek labiau
kelia pasitikėjimą, - tarė Dulkėtasis Pirštas, atsargiai statydamas vaiką
ant žemės. - Ji papasakojo, kad yra vardu Liana, jai penkeri. Ir kad čia
buvo daug vyrų, sidabrinių vyrų su kardais ir gyvatėmis ant krūtinių.
Nelabai nustebau, turiu prisipažinti. Veikiausiai jie nužudė sargybinius
ir tuos keletą, kurie gynėsi. O kitus išsivarė, netgi moteris ir vaikus.
Sužeistuosius, - jis žvilgtelėjo į Mėgę, - jie veikiausiai vežė vežimėliu.
Arklių su savimi neturėjo. Ši mergaitė liko tik dėl to, kad mama liepė
pasislėpti už medžių.
Į urvą įsmuko Gvinas, jį vijosi Sėlintojas. Mergaitė krūptelėjo, kai
kiauniukas užšoko ant Dulkėtojo Piršto. Lyg pakerėta stebėjo, kaip
Faridas nuima nuo Dulkėtojo Piršto pečių Gviną ir pasisodina jį sau
ant kelių.
- Paklausk jos, ar čia buvo daugiau vaikų, - tyliai tarė Dulkėtasis
Pirštas.
Faridas pakėlė į viršų penkis pirštus ir atkišo mergaitei.
- Kiek vaikų, Liana?
Mergaitė pažiūrėjo į jį, tada bakstelėjo pirmiausia vieną, paskui an­
trą ir trečią Farido pirštą.
- Meizė. Fabijus. Tinka, - sukuždėjo mergaitė.
- Taigi trys, - pakartojo Dulkėtasis Pirštas. - Veikiausiai ne ką di­
desni už ją.

278
 Liana nedrąsiai prikišo ranką prie pūkuotos Gvino uodegos, bet
Dulkėtasis Pirštas sugniaužė jos pirštus.
- Geriau to nedaryk, - tarė. - Šitas kanda. Pabandyk paglostyti kitą.
- Mege? - Faridas prisiartino, bet Megė neatsiliepė. Stipriai stipriai
apsikabino kelius ir įsikniaubė veidu į suknelę. Nebenorėjo matyti šito
urvo. Nebenorėjo matyti nieko iš Fenolijo pasaulio, netgi Farido ar
Dulkėtojo Piršto, netgi mergaitės, kuri taip pat nežinojo, kur jos tėvai.
Norėjo sėdėti Elinoros bibliotekoje. Didžiajame krėsle, kuriame Eli­
nora taip mėgdavo skaityti, ir pamatyti, kaip Mo įkiša galvą pro duris
ir paklausia, kokia knyga ant jos kelių. Bet Mo čia nebuvo, jis dingo
visiems laikams, o Fenolijo istorija tvirtai laiko juos juodomis rašalo
rankomis ir kužda jai baisiausius dalykus - apie ginkluotus vyrus, ku­
rie išsiveda vaikus, senius ir ligonius... Mamas ir tėčius.
- Netrukus čia bus Dilgė su Debesų Šokėju, - Megė išgirdo Dulkė­
tojo Piršto balsą. - Jie pasirūpins vaiku.
- O mes? - paklausė Faridas.
- Aš seksiu juos, - tarė Dulkėtasis Pirštas, - kad sužinočiau, kiek
liko gyvų ir kur juos gabena. Nors... galiu ir numanyti.
Megė pakėlė galvą.
- Į Nakties pilį.
- Pataikei!
Mergaitė ištiesė ranką prie Sėlintojo. Ji dar buvo ganėtinai maža ir
galėjo pamiršti savo rūpesčius glostydama gyvūno kailį. Megė jai to
pavydėjo.
- Ką tai reiškia - tu seksi? - Faridas nuvijo Gviną nuo kelių ir
atsistojo.
- Tą ir reiškia. - Dulkėtojo Piršto veidas buvo lyg užvertos du­
rys. - Aš juos seksiu, o jūs lauksite čia Dilgės ir Debesų Šokėjo. Pasa­
kysit jiems, kad aš mėginu nepamesti pėdsakų ir kad Debesų Šokėjas
parvestų jus į Ombrą. Su viena sustingusia koja vis tiek nebus toks
greitas, kad spėtų su manimi. Tad papasakokit Roksanai, kas nutiko,
kad ji nepamanytų, jog aš vėl pasprukau, o Megė liks pas Fenoliją. - Iš
veido atrodė, kad Dulkėtasis Pirštas valdosi - taip visada būdavo, kai

279
jis žvelgdavo į Mėgę, bet vis dėlto jo akyse mergaitė pamatė visa tai, ką
ir pati jautė - baimę, susirūpinimą, pyktį... bejėgišką pyktį.
- Bet mes turime jiems padėti! - Farido balsas virpėjo.
- Kaip? Galbūt jiems galėjo padėti Princas, bet jį irgi greičiausiai
sugavo, o daugiau nieko nepažįstu, kas rizikuotų savo galva dėl keleto
klajojančių artistų...
- O kaip tasai plėšikas, apie kurį visi kalba, Kėkštas?
- Jo nėra, - sukuždėjo Megė. - Fenolijas jį sugalvojo.
- Tikrai? - Dulkėtasis Pirštas mąsliai pažvelgė į Mėgę. - Kalbama
kitaip, bet tiek to... Kai tik pasieksit Ombrą, tegu Debesų Šokėjas nu­
eina pas klajojančius artistus ir pasako jiems, kas nutiko. Žinau, kad
Juodasis Princas turi savo vyrų, tokių, kurie jam ištikimi ir atsidavę, ir
gerai ginkluoti, bet nenutuokiu, kur jie slapstosi. Gal kuris iš artistų tai
žino. Arba pats Debesų Šokėjas. Kaip nors jiems reikia pranešti. Kito­
je miško pusėje yra malūnas, vadinamas Pelių malūnu, niekas nežino
kodėl, bet nuo seno ten buvo viena iš vietų miško pietuose, kur galim
susitikti ir pasikeisti naujienomis Žalčiagalviui nežinant. Malūninin­
kas toks turtingas, kad nebijo net šarvuočių. Taigi jei kas nors norės
susitikti su manimi arba turės minčių, kaip padėti sugautiesiems, tegu
siunčia žinią ten. Aš retkarčiais pasiklausinėsiu. Supratot?
Megė linktelėjo.
- Pelių malūnas, - tyliai pakartojo, bet negalėjo atitraukti akių nuo
kruvinų šiaudų.
- Gerai, Megė visa tai gali atlikti, bet aš eisiu su tavimi. - Farido
balse buvo girdėti toks užsispyrimas, kad mažylė, tebeklūpanti šalia
Megės, sunerimusi suėmė jai už rankos.
- Perspėju tave - nepradėk dabar vėl skiesti, kad turi mane ser­
gėti! - Dulkėtasis Pirštas prabilo taip griežtai, kad Faridas nunarino
akis. - Eisiu vienas, ir baigta. Tu prižiūrėsi Mėgę ir vaiką, kol pasiro­
dys Dilgė. O tada Debesų Šokėjas jus palydės į Ombrą.
-N e!
Megė pamatė ašaras Farido akyse, bet Dulkėtasis Pirštas tylomis
pasuko prie urvo angos. Gvinas nuskuodė ir jį aplenkė.

280
 - Jei sutems jiems dar nepasirodžius, - dar mestelėjo Faridui per
petį, - įkurk ugnį. Ne dėl kareivių. Vilkai ir nakties slogučiai visuomet
išalkę, vieni jūsų mėsos, kiti jūsų baimės.
Ir jis nuėjo, o Faridas stovėjo, nieko nematydamas per ašarų ūką.
- Prakeiktas niekadėjas! - kuždėjo jis. - Triskart prakeiktas, merg­
šės vaikas, bet jis pamatys. Sėlinsiu jam iš paskos. Aš jį saugosiu! Aš
prisiekiau. - Jis staiga suklupo priešais Mėgę ir sučiupo jos ranką. - Tu
juk keliausi į Ombrą, ar ne? Prašau. Aš turiu jį vytis, juk tu supranti.
Megė nieko nepasakė. Ir ką gi čia pasakysi? Kad ji irgi visai neketi­
na grįžti atgal? Jis tik būtų bandęs ją atkalbėti... Sėlintojas brūkštelėjo
uodega Faridui per kojas ir spruko laukan. Mergaitė pasileido kiau-
niukui iš paskos, bet urvo angoje stabtelėjo - sutrikusi mažylė, tokia
visai viena. „Kaip ir aš“, - pagalvojo Megė.
Nežiūrėdama į Faridą ji išsitraukė iš už diržo Fenolijo pergamentą.
Olos prieblandoje vos begalėjo įžiūrėti raides.
- Kas čia? - Faridas atsitiesė.
- Žodžiai. Tik žodžiai, bet vis geriau nei nieko.
- Palauk! Padarysiu šviesos. - Faridas patrynė pirštų galiukus
vieną į kitą ir kažką sukuždėjo, ir ant nykščio nago pasirodė maža
liepsnelė. Jis švelniai į ją pūstelėjo, liepsnelė ūgtelėjo iki žvakės lieps­
nelės dydžio, ir tada prikišo nykštį prie pergamento. Dėl mirguliuo­
jančios šviesos raidės sušvytėjo, lyg Rozenkvarcas būtų apvedžiojęs
jas šviežiu rašalu.
„Bevertės! - sukuždėjo Megei vidinis balsas. - Jos bus bevertės!
Mo toli, labai toli, o gal net ir nebegyvas." - „Nutilk! - riktelėjo Megė
ant to vidinio balso. - Nieko nenoriu girdėti. Daugiau nieko negaliu
padaryti, visiškai nieko!" Ji siektelėjo sukruvintos antklodės, pasidėjo
ant jos pergamentą ir persibraukė pirštais per lūpas. Olos angoje tebe­
stovėjo mergaitė - laukė sugrįžtant mamos.
- Skaityk, Mege! - Faridas jai drąsinamai linktelėjo.
Ir ji skaitė, pirštais įsikibusi antklodės, suteptos Mo krauju.
- Mortimeris jautė skausmą... - Regis, jautė jį pati, kiekviena­
me garse ant savo liežuvio, kiekviename pro lūpas išsprūstančiame

281
žodyje. - Žaizdą degino. Ji liepsnojo it neapykanta Mortolos akyse tą
akimirką, kai į jį šovė. Galbūt ta neapykanta siurbė iš jo gyvastį, gal­
būt dėl jos jis vis labiau silpo. Oda pajuto drėgną ir šiltą savo kraują.
Jautėt kaip artinasi mirtis. Bet staiga atsirado ir dar kai kas: žodžiai.
Žodžiai, malšinantys skausmą, vėsinantys kaktą ir kalbantys apie
meilę, apie nieką daugiau, tik apie meilę. Jie leido vėl lengviau alsuoti
ir gydė tai, kas buvo įsileidę mirtį. Jis jautė žodžių skambesį savo oda
ir giliai širdyje. Vis garsiau ir aiškiau skverbėsi jie pro tamsą, kuri
grasinosi jį praryti, ir staiga jis atpažino balsą, tariantį tuos žodžius:
tai buvojo dukros balsas - ir Baltosios Moterys patraukė savo blyškias
rankas tarsi nusideginusios įjos meilę.
Megė užsidengė rankomis veidą. Pergamentas ant jos kelių susisu­
ko į ritinėlį, lyg būtų atlikęs savo pareigą. Šiaudai dūrė jai per suknelę
kaip kitados tame sandėliuke, kuriame ją su Mo buvo uždaręs Ožia­
ragis. Megė jautė, kaip kažkas glosto jai plaukus, ir vieną akimirką,
vieną beprotišką akimirką pagalvojo, kad Fenolijo žodžiai sugrąžino
Mo - parvedė jį į urvą sveiką ir gyvą, ir viskas vėl bus gerai. Bet pakė­
lusi galvą šalia pamatė stovint tik Faridą.
- Tai buvo nuostabu, - tarė jis. - Tikrai turėjo padėti. Tu pamatysi.
Tačiau Megė tik papurtė galvą.
- Ne, - sušnabždėjo ji. - Ne. Tai tebuvo tik gražūs žodžiai, bet
mano tėvas sukurtas ne iš Fenolijo žodžių, o iš kūno ir kraujo.
- Ir ką? Ką gi tai reiškia? - Faridas atitraukė jos rankas nuo užverk­
to veido. - Galbūt viskas tik iš žodžių. Pasižiūrėk į mane. įgnybk man.
Negi aš iš popieriaus?
Ne, jis ne iš popieriaus. Ir Megei teko nusijuokti, kai jis ją pabučia­
vo, nors ašaros vis dar tekėjo skruostais.

Dulkėtasis Pirštas dar nebuvo labai toli nuėjęs, kai Faridas su Mege
išgirdo tarp medžių žingsnius. Faridas, kaip jam buvo pataręs Dulkė­
tasis Pirštas, sukūrė ugnį, ir Megė sėdėjo prie pat jo, mažoji mergaitė
buvo pasidėjusi galvą jai ant kelių. Iš tamsos išnirusi Dilgė nužvelgė

282
nusiaubtą stovyklą, bet nieko nepasakė. Tylėdama ėjo nuo vieno žu­
vusiojo prie kito, ieškojo gyvasties ten, kur jos nebebuvo, o Debesų
Šokėjas sustingęs klausėsi to, ką jam paliepė perduoti Dulkėtasis Pirš­
tas. Tik tada, kai Megė paprašė Debesų Šokėjo perduoti žinutę ne tik
Roksanai ir klajojantiems artistams, bet ir Fenolijui, Faridas susivokė,
kad ir ji neketina grįžti į Ombrą. Iš jo bereikšmio veido sunku buvo
suprasti, ar jis dėl šio sprendimo džiaugiasi, ar pyksta.
- Žinutę Fenolijui aš užrašiau! - Šiam tikslui Megė sunkia širdimi
išplėšė vieną lapą iš Mo padovanoto bloknoto. Kita vertus, ar gali jį
geriau kam nors panaudoti nei gelbėjant Mo? Jei tik įmanoma jį išgel­
bėti... - Fenoliją rasi batsiuvių skersgatvyje, Minervos namuose. Labai
svarbu, kad tik jis perskaitytų žinutę.
- Pažįstu Rašalo Audėją! - Debesų Šokėjas žvelgė, kaip Dilgė už­
dengia sulopytu apsiaustu dar vieno žuvusiojo veidą. Tada suraukęs
kaktą įsispoksojo į prirašytą popierius lapą. - Jau buvo tokių pasiun­
tinių, kuriuos dėl perduodamų raidžių pakorė. Tikiuosi, šios raidės ne
tokios? Nesakyk man! - užbėgo Megei už akių, kai ši žiojosi atsakyti. -
Tiesą sakant, visuomet išklausau tų žodžių, kuriuos turiu perduoti, bet
dėl šitų kažkaip jaučiu, kad man geriau nežinoti.
- Ir ką jau ji ten galėjo parašyti, - karčiai pasakė Dilgė. - Gal padė­
kojo seniui už tai, kad jo dainos nuves jos tėvą į kartuves! O gal prašo
jo parašyti mirties giesmę, paskutinę Kėkšto dainą? Nelaimę nujau­
čiau nuo tada, kai pamačiau ant jo rankos randą. Visuomet maniau,
kad Kėkštas yra pramanas kaip ir visi tie kilmingi princai ir princesės,
apie kuriuos paprastai dainuojamos dainos. „Na, čia tai tu suklydai,
Dilge, - pasakiau sau, - ir tikrai ne tu pirmoji matai tą randą." Bet
tasai Rašalo Audėjas jį taip gerai aprašė. Tegu būna prakeiktas tas se­
nas kvailys su visom savo paikom dainom! Jau ne vienas pakartas, nes
buvo palaikytas Kėkštu, bet dabar Žalčiagalvis sučiupo tą, ir didvy­
rių žaidimai bus baigti. Silpnuosius apsaugoti, stipriuosius apiplėšti...
Taip, skamba puikiai, bet didvyriai nemirtingi tik legendose, ir tavo
tėvas tuoj supras, kad kaukė neapsaugo nuo mirties.
Megė sėdėjo ir spoksojo į senąją moterį. Apie ką ji kalba?

283
 - Ko taip dėbsai? - pakėlė balsą Dilgė. - Negi manai, kad Žalčia­
galvis atsiuntė čia savo vyrus dėl kelių senų artistų ir nėščių moterų, o
gal dėl Juodojo Princo? Paistalai. Pastarasis niekuomet nesislapstė nuo
to žalčio. Ne. Kažkas nusėlino į Nakties pilį ir prisuokė Žalčiagalviui į
ausį, kad Kėkštas sužeistas guli slaptojoje artistų stovykloje, tereikia jį
susemti - kartu su vargšais artistais, kurie jį paslėpė. Tai padarė kažkas,
kas žino, kur yra stovykla, ir veikiausiai už išdavystę jam gerai sumo­
kėta sidabru. Žalčiagalvis bausmę pavers dideliu spektakliu, o Rašalo
Audėjas parašys apie tai jaudinančią giesmę, ir galbūt netrukus kas
nors kitas užsidės plunksnuotą kaukę, nes dainas jie ir toliau dainuos,
net kai tavo tėvas jau seniai bus negyvas, pakastas Nakties pilyje.
Megė girdėjo, kaip galvoje šniokščia kraujas.
- Apie kokį randą tu kalbi? - vos ne vos pralemeno ji.
- Na, apie randą ant jo kairiosios rankos, juk žinai! Dainose dai­
nuojama, kad Žalčiagalvio šunes jį sukandžiojo, kai medžiojo baltuo­
sius kunigaikščio elnius...
Fenolijas. Ką jis padarė?
Megė užsiėmė burną ranka. Ji girdėjo Fenolijo balsą, kai jie kopė
suktais laiptais į Balbulo dirbtuves. „Tu juk žinau aš kurdamas herojus
dažnai imu gyvus žmones kaip pavyzdį. Ne visi rašytojai taip daro, bet
aš patyriau, kad šitaip jie gyvastingesni! Veidų išraiškos, gestai, kūno
laikysena, balsas, gal koks apgamas ar randas - pavagiu šį bei tą šen,,
pavagiu ten - ir jie jau pradeda alsuoti, ir galiausiai visi, kurie apie
herojus išgirsta ar perskaito, patiki, kad gali juos pačiupinėti! Kuriant
Kėkštą nedaugį ką galėjau žiūrėti...“
Mo. Fenolijas pavyzdžiu paėmė jos tėvą. Megė pažvelgė į miegan­
čią mergaitę. Šitaip ji irgi dažnai miegodavo - padėjusi galvą Mo ant
kelių.
- Megės tėvas yra Kėkštas? - Faridas prajuko. - Kokia nesąmonė.
Stebuklingasis Liežuvis nepajėgtų net triušio užmušti. Tikėk, Mege,
tai ir Žalčiagalvis tuojau pat pastebės, ir tada jį paleis. Eime! - Jis pa­
šoko ir padavė jai ranką. - Reikia eiti, o tai niekaip Dulkėtojo Piršto
nepavysim.

284
 - Ketini jį vytis? - Dilgė papurtė galvą, kad galima būti tokiems
neprotingiems, bet Megė atsargiai paguldė mergaitę ant šiaudų.
- Laikykitės pietų krypties, jei pėdsakų tamsoje nerasit, - pasakė
Debesų Šokėjas. - Vis į pietus, tai galų gale pasieksit kelią. Bet saugo­
kitės vilkų, šiose apylinkėse jų daug.
Faridas linktelėjo.
- Turiu ugnies, - tarė jis ir išskėlė delne kibirkštį.
Debesų Šokėjas nusišypsojo.
- Pagarba! Gal tu ir išties Dulkėtojo Piršto sūnus, kaip spėja
Roksana?
- Ką gali žinoti? - tepasakė Faridas ir truktelėjo Mėgę paskui save.
Ji lyg apsvaigusi nuėjo paskui jį tarp tamsių medžių. Jis pavertė Mo
plėšiku, savo istorijos dalimi! Šią akimirką ji nekentė Fenolijo taip pat
stipriai kaip Dulkėtasis Pirštas.
 Fenolijo audiencija

- Ledi Kora, - tarė jis, - kartais tiesiog tenka daryti

tai, kas nėra labai malonu. Didelių darbų nenuveiksi
su šilkinėmis pirštinėmis. Ne. Mes kuriame istoriją.

Mervinas Pikas, „Gormengasto pilis", pirmoji dalis

„Jaunasis Titas Groanas“*

enolijas vaikštinėjo po savo kambarėlį pirmyn atgal. Septyni žings­

F niai iki lango. Septyni atgal iki durų. Megė išvyko, ir nebuvo nie­
ko, kas galėtų papasakoti, ar ji dar rado savo tėvą gyvą. Kokia bjauri
sumaištis! Kaskart, kai jis jau patikėdavo, kad pradeda viską valdyti,
atsitikdavo kažkas, kas nė iš tolo netikdavo į jo planus. Gal iš tiesų jis
kažkur yra - velniškas pasakotojas, kuris toliau rezga Fenolijo istoriją,
suteikia jai naujų posūkių, klastingų neatspėjamų posūkių, apverčia jo
veikėjus lyg šachmatų figūrėles arba tiesiog pastato ant lentos naujas,
kurioms nėra vietos jo istorijoje.
Ir Kosimas vis dar nepasiuntė pasiuntinio! „Na gerai, reikia būti
kantriam! - kartojo sau Fenolijas. - Juk jis ką tik sėdo sostan, tikrai
turi daug darbo." Visi valdiniai, norintys jį pamatyti, prašytojai, naš­
lės, našlaičiai, jo valdytojai, prievaizdai, jo sūnus, žmona...
- Kur ten, niekai! Mane - mane pirmiausia jis turėjo pasikvies­
ti. - Fenolijas išrėžė tuos žodžius toks įširdęs, kad krūptelėjo nuo savo
paties balso. - Mane! Vyrą, sugrąžinusį jį į gyvenimą, vyrą, kuris jį
apskritai sukūrė!
Žengė prie lango ir pažvelgė pilies pusėn. Kairiajame bokšte plevė­
savo Žalčiagalvio vėliava. Taip, Žalčiagalvis buvo Ombroje, tikriausiai

* Mervyn Peake, „Gormenghast“.

286
nuvarė arklius lėkdamas asmeniškai pasimatyti su savo prisikėlusiuo­
ju žentu. Ugninio Lapino šįkart neatsivedė, veikiausiai jis šeimininko
įsakymu plėšė ir žudė kažkur kitur, bet užtat Ombros gatvėmis braižė­
si Fleitininkas, tampydamasis su savimi porą šarvuočių. Ko jiems čia
dar reikia? Negi Žalčiagalvis rimtai tikisi, kad dar pavyks savo vaikaitį
pasodinti į sostą?
Ne, to Kosimas neleis.
Akimirką Fenolijas pamiršo savo niūrią nuotaiką, į jo veidą įsigavo
šypsena. O, jei tik galėtų papasakoti Žalčiagalviui, kas sugriovė jo gra­
žius planus... Poetas! Kaip jį tai įsiutintų! Paruošė jam piktą staigme­
ną - su Fenolijo žodžiais ir Megės balsu...
Vargšė Megė. Vargšas Mortimeris.
Kokiomis maldaujančiomis akimis mergaitė žvelgė į jį. Ir kokį
spektaklį jis jai sukurpė! Bet negi vargšiukė galėjo patikėti, kad įma­
noma padėti jos tėvui keletu žodžių, jei Fenolijas jos tėvo čion net ne­
atgabeno! Juk Mortimeris - net ne jo kūrinys. Bet tas jos žvilgsnis!
Fenolijas tiesiog negalėjo išleisti jos visai be vilties!
Rozenkvarcas sėdėjo ant rašomojo pulto sukryžiavęs perregimas
kojas ir duonos guriniais svaidė į fėjas.
- Baik! - užsipuolė jį Fenolijas. - Gal nori, kad vėl sugriebtų tave
už kojų ir pabandytų išmesti pro langą? Patikėk, šįkart tavęs negelbė-
siu. Netgi nesušluosiu, kai šūkių krūvelės pavidalu gulėsi ten kiaulių
mėšle. Šiukšlininkas ramiausiai galės tave susikrauti į savo vežimaitį.
- Taip, taip, ramiausiai išgiežk ant manęs savo pyktį. - Stiklo žmo­
gelis atsuko jam nugarą. - Dėl to Kosimas vis tiek greičiau nepasikvies
tavęs į pilį!
Deja, jis buvo teisus. Fenolijas nužingsniavo prie lango. Apačioje,
gatvėse, susijaudinimas dėl Kosimo sugrįžimo nurimo, gal jį prislopino
ir tai, kad Žalčiagalvis dar čia. Žmonės vėl ėmėsi savo darbų, kiaulės
rausėsi po atmatas, vaikai žaidė gaudynių tarp ankštai sustatytų namų,
retkarčiais per minią kelią prasiskindavo koks karys. Kareivių gatvė­
se buvo akivaizdžiai daugiau nei įprastai, veikiausiai Kosimas paliepė
jiems patruliuoti mieste - gal dėl to, kad šarvuočiai dar kartą nedrįstų

287
sumindyti kunigaikščio valdinių vien dėl to, kad šie pasipainios kelyje.
„Taip, Kosimas viską sutvarkys!" - pagalvojo Fenolijas. Jis bus geras
kunigaikštis, jei tik toks išvis gali būti. Kas žino, gal vėl netrukus leis ir
įprastomis turgaus dienomis į miestą atvykti klajojantiems artistams?
- Taip. Toks bus mano pirmasis patarimas. Jis turės vėl įsileisti kla­
jojančius artistus, - sumurmėjo Fenolijas. - O jei iki šio vakaro ne­
palieps manęs pakviesti, tai nueisiu ir nekviestas. Ką tas nedėkingas
tipas įsivaizduoja? Gal mano, jog čia kasdienis dalykas, kad mirusieji
prikeliami?
- Aš manau, kad jis niekuomet nebuvo miręs. - Rozenkvarcas
ropštėsi į savo lizdą. Ten jo nieks nepasieks, šitai jis žinojo. - O kas
bus su Megės tėvu? Kaip manai, ar jis dar gyvas?
- Iš kur man žinoti, - atrėžė suirzęs Fenolijas. Nenorėjo, kad jam
primintų Mortimerį. - Na, bent jau už tuos nemalonumus niekas man
negali kaltės suversti, - sumurmėjo. - Nieko negaliu padaryti, kad jie
visi pešioja mano istoriją, lyg ji būtų vaismedis, kurį reikia gerai išge­
nėti, kad vestų vaisius.
- Apgenėti? - sučiulbėjo Rozenkvarcas. - Jie prideda naujų dalykų.
Tavo istorija auga ir virsta tikra piktžole! Ir ne itin gražia, jei jau manęs
paklausi.
Fenolijas jau svarstė, ar drįsti mesti į stiklo žmogelį rašalinę, kai
Minerva kyštelėjo galvą pro duris.
- Pasiuntinys, Fenolijau! - Veidas buvo iškaitęs lyg greitai bėgus. -
Pasiuntinys iš pilies! Jis nori pamatyti tave! Kosimas liepė tave pakviesti!
Fenolijas nuskubėjo prie durų. Pasitaisė tuniką, kurią jam pasiuvo
Minerva. Jau nebe pirmą dieną ją vilkėjo, buvo gerokai suglamžyta, bet
dabar jau nieko nepadarysi. Kai norėjo sumokėti Minervai, ji tik pa­
purtė galvą ir pasakė, kad jis jau sumokėjęs - tomis pasakomis, kurias
diena iš dienos ir vakaras po vakaro seka jos vaikams. Ir vis dėlto tuni­
ka buvo gana iškilminga, nors už ją ir sumokėta pasakomis vaikams.
Pasiuntinys laukė gatvelėje priešais namą, nutaisęs svarbią išraišką
ir iš nekantrumo suraukęs kaktą. Dėvėjo juodą gedulo raištį, tarsi sos­
te tebesėdėtų dūsaujantis kunigaikštis.

288
 „Niekis, viskas pasikeis! - pagalvojo Fenolijas. - Būtinai! Nuo da­
bar šią istoriją vėl pasakosiu aš, o ne mano veikėjai." Pasiuntinys ne
kartą atsisuko, kai Fenolijas skubinosi paskui jį gatvelėmis. „Surūgęs
kelmas!" - pagalvojo Fenolijas. Bet gal ir jis kilęs iš po jo plunksnos,
vienas iš tų daugelio bevardžių, kuriais apgyvendino šitą pasaulį, kad
pagrindiniai veikėjai neslampinėtų pernelyg vieniši.
Išoriniame pilies kieme apie arklides slankiojo pulkas šarvuočių.
Fenolijas suirzęs klausinėjo savęs, ko jie čia ieško. Viršuje, pilies kuo­
ruose, pirmyn atgal vaikštinėjo Kosimo kariai - tarsi šunų gauja, tu­
rinti sergėti vilkus. Šarvuočiai žvilgčiojo į juos su neapykanta veiduo­
se. „Spoksokit spoksokit sau, - pagalvojo Fenolijas. - Jūsų niūriam
valdovui mano istorijoje nebus pagrindinio vaidmens, tik neblogas
žlugimas, kaip ir dera blogiečiui." Galbūt kada nors sugalvos naują ne­
naudėlį, juk pasakojimai ilgainiui darosi nuobodūs, jei nėra nuolatinio
blogiečio, bet vargu ar tokiam tikslui Megė paskolins savo balsą.
Sargybiniai prie vidinio kiemo vartų pakėlė ietis.

- Ką tai reiškia? - vos Fenolijui įžengus į vidinį kiemą nuaidėjo Žal­

čiagalvio balsas. - Nori pasakyti, kad turėsiu ir toliau laukti, tu, utėlėm
aptekęs kailiaveidi?
Jam atsakė tylus balsiukas, baikštus, baimingas. Fenolijas pamatė
Tuliją, nykštuko dydžio Lašininio tarną, stovintį priešais Žalčiagalvį.
Kunigaikščiui jis siekė vos iki sidabru apkalto diržo. Už jo stovėjo du
Lašininio sargybiniai, o už Žalčiagalvio rikiavosi mažiausiai dvidešimt
iki dantų ginkluotų vyrų, nerimą keliantis vaizdas, net jei tarp jų ir
nebuvo Ugninio Lapino ir net Fleitininko.
- Jus priims jūsų dukra. - Tulijo balsas virpėjo kaip lapas vėjyje.
- Mano dukra? Jei pageidaučiau Violantės draugijos, pasikviesčiau
ją į savo pilį. Noriu pagaliau pamatyti tą mirusįjį, sugrįžusį pas gy­
vuosius! Ir todėl tu tučtuojau palydėsi mane pas Kosimą, tu, dvokianti
kauko išpera!
Apgailėtinai atrodantis Tulijas pradėjo drebėti.

289
 - Ombros kunigaikštis, - vėl prabilo silpnučiu balseliu, - jūsų
nepriims!
Dėl šitų žodžių Fenolijas atšlijo it nuo smūgio į krūtinę - ir nusilei­
do artimiausiame rožių krūme, kurio spygliai susmigo į naujai pasiūtą
jo tuniką. Ką gi tai reiškia? Nepriims? Ar toks Fenolijo planas?
Žalčiagalvis atkišo lūpas, lyg jam ant liežuvio būtų patekę kokio
neskanaus maisto. Kraujagyslės ties jo smilkiniais išpampo, ant raudo­
nomis dėmėmis nusėtos odos atrodė tamsios. Žvelgė į Tuliją chimeros
žvilgsniu. Tada paėmė iš arčiausiai stovinčio kario arbaletą ir, Tulijui
susigūžus it nusigandusiam triušeliui, nukreipė jį į paukštį dangu­
je. Šūvis buvo taiklus. Paukštis nukrito tiesiai Žalčiagalviui po kojų,
geltonos plunksnos buvo paraudusios nuo kraujo. Auksinė tošinukė,
Fenolijas pats jas sugalvojo specialiai Lašininio piliai. Žalčiagalvis pa­
silenkė ir ištraukė strėlę iš siaurutės krūtinėlės.
- Še, imk! - tarė jis ir įbruko Tulijui negyvą paukštį į rankas. - Ir
pranešk savo ponui, kad jis tikrai paliko savo protą mirusiųjų karalys­
tėje. Šįkart tai reiškia atleidimą, bet jei kitą kartą man atvykus jis vėl
pasiųs tave su panašia begėdiška žinia, tai gaus nebe paukštį, o tave su
strėle krūtinėje. Ar perduosi?
Tulijas spoksojo į kruviną paukštelį savo rankose - ir linktelėjo.
O Žalčiagalvis staiga apsisuko ir pamojo savo vyrams sekti paskui
jį. Fenolijo vedlys su baime nunarino galvą, kai kunigaikštis žirgliojo
pro šalį. „Tik pažvelk į jį! - pagalvojo Fenolijas, kai Žalčiagalvis pra­
ėjo taip arti, kad manėsi užuodžiąs jo prakaitą. - Tu jį sugalvojai!"
Bet užuot pasižiūrėjęs įtraukė galvą į pečius it vėžlys, nujaučiantis
pavojų, ir nė nepakrutėjo, kol vartai neužsivėrė išjojus paskutiniam
šarvuočiui.
Priešais vartus, kurie neįleido Žalčiagalvio, vis dar tebestovėjo Tu­
lijas ir spoksojo į negyvą paukštį delnuose.
- Ar parodyti jį Košimui? - paklausė sutrikęs, kai prie jo prisiarti­
no Fenolijas su savo palydovu.
- Jei nori, paliepk iškepti virtuvėje! - riktelėjo jam Fenolijo palydo­
vas. - Bet pasitrauk iš kelio.

290
 Nuo tada, kai Fenolijas čia lankėsi paskutinį kartą, sosto menė
nepasikeitė. Ant langų tebekabojo juodi audeklai. Patalpą apšvietė
tik žvakės, į kiekvieną žengiantį link sosto tuščiomis akimis žvelgė
skulptūros. Bet dabar soste sėdėjo gyvas jų pavyzdys, toks panašus į
akmeninius atvaizdus, kad Fenolijui tamsi salė pasirodė kaip veidro­
džių kambarys.
Kosimas buvo vienas. Nebuvo matyti nei Bjauriosios, nei jos sū­
naus. Tik salės gale stovėjo šeši sargybiniai, prieblandoje jų beveik
nesimatė.
Fenolijas stabtelėjo deramu atstumu nuo sosto pakopų ir nusilen­
kė. Žinoma, jis manė, kad niekas nei šiame, nei kitame pasaulyje ne­
nusipelnė, kad jis, Fenolijas, lenktų prieš jį sprandą, juolab tie, kuriuos
jis gyveniman pašaukė savais žodžiais, bet turėjo paklusti savo paties
sukurto pasaulio taisyklėms, o nusilenkti tiems, kurie vilki šilku ir ak­
somu, čia buvo toks pat savaime suprantamas dalykas kaip ir paspaus­
ti ranką kitame pasaulyje.
„Nagi, susilenk, senuk, nors ir skauda nugarą! - pagalvojo Fenoli­
jas, nuolankiai palenkdamas galvą. - Juk pats viską šitaip sutvarkei."
Kosimas nužvelgė jį, tarsi nebūtų tikras, ar prisimena jo veidą. Vil­
kėjo baltai, visiškai baltai, tarsi norėtų dar labiau pabrėžti panašumą
su skulptūromis.
- Tu Fenolijas, poetas, tiesa, tas, kurį vadina Rašalo Audėju? - Fe­
nolijas jo balsą įsivaizdavo kiek sodresnį. Kosimas pažiūrėjo į statulas,
nužvelgė visas vieną po kitos. - Kažkas man patarė pasišaukti tave.
Tikriausiai mano žmona. Ji teigia, kad tu išmintingiausia galva, kokią
galima rasti nuo šios pilies iki Žalčiagalvio pilies, ir kad man prireiks
išmintingų galvų. Bet ne dėl to tave pasikviečiau...
Violantė? Violantė jį pasiūlė? Fenolijas bandė nuslėpti savo
nuostabą.
- Ne dėl to? Tuomet dėl ko, Jūsų Šviesybe? - paklausė jis.
Kosimas pažiūrėjo į jį tokiomis nieko nematančiomis akimis, lyg
žvelgtų kažkur pro šalį. Tada nužvelgė save, peštelėjo prabangią tuni­
ką, kurią vilkėjo, ir pasitaisė diržą.

291
 - Mano drabužiai man nebetinka, - pareiškė. - Viskas šiek tiek per
ilga arba per platu, tarsi jie būtų siūti toms statuloms, o ne man.
Ir kažkaip bejėgiškai nusišypsojo Fenolijui. Tai buvo angelo šypsena.
- Jūs... ėėė... išgyvenote sunkius laikus, Jūsų Šviesybe, - pasakė
Fenolijas.
- Taip. Taip, man šitaip pasakoja. Žinote, aš neprisimenu. Tik labai
nedaug ką prisimenu. Mano galva keistai tuščia. - Jis persibraukė per
kaktą ir vėl pakėlė akis į statulas. - Todėl ir paliepiau jus pakviesti, -
tarė jis. - Sakoma, kad jūs žodžio meistras, ir aš noriu, kad padėtumėt
man prisiminti. Taigi skiriu jums užduotį - užrašyti, ką verta papa­
sakoti apie Kosimą. Tegu jums papasakoja mano kariai, mano tarnai,
mano žindyvė, mano... žmona. - Prieš ištardamas tą žodį jis akimirką
dvejojo. - Balbulas jūsų pasakojimus perrašys ir iliuminuos, ir tada
paliepsiu juos man perskaityti, kad tuštumą mano galvoje ir širdyje vėl
užpildytų vaizdai ir žodžiai. Ar pajėgsite šitai įvykdyti?
Fenolijas skubiai sulinksėjo.
- O taip, taip, žinoma, Jūsų Šviesybe. Viską užrašysiu. Pasakoji­
mus apie jūsų vaikystę, kai dar buvo gyvas jūsų garbingasis tėvelis,
istorijas apie jūsų pirmuosius pasijodinėjimus Miške be kelio ir ta­
kelio, viską apie tą dieną, kai į šią pilį atvyko jūsų žmona, ir apie tą,
kai gimė jūsų sūnus.
Kosimas linktelėjo.
- Taip, taip. - Jo balse buvo girdėti palengvėjimas. - Matau, kad jūs
suprantat. Ir nepamirškit, kaip įveikiau padegėjus ir kaip viešėjau pas
Baltąsias Moteris.
- Nieku gyvu nepamiršiu. - Fenolijas stengėsi kuo nepastebimiau
apžiūrinėti gražųjį veidą. Kaip tai galėjo nutikti? Žinoma, jis turėjo ne
tik patikėti, kad yra tikrasis Kosimas, jis turėjo ir dalytis atsiminimais
su mirusiuoju...
Kosimas pakilo nuo sosto, kuriame dar neseniai sėdėjo jo tėvas, ir
ėmė vaikštinėti pirmyn atgal.
- Kai kurias istorijas jau girdėjau. Iš savo žmonos.
Bjaurioji. Ir vėl ji. Fenolijas apsidairė.

292
 - Kur jūsų žmona?
- Ji ieško sūnaus. Berniukas pabėgo, kai aš neįsileidau jo senelio.
- Leiskite paklausti, Jūsų Šviesybe - kodėl jūs jo nepriėmėte?
Už Fenolijo nugaros atsivėrė sunkios durys, vidun įsmuko Tulijas.
Negyvo paukštelio nebelaikė rankose, kai susigūžė ant laiptų prie Ko­
simo kojų. Bet veide vis dar buvo matyti baimė.
- Neketinu jo kada nors priimti. - Kosimas stabtelėjo prie sosto
ir perbraukė ranka per savo rūmų herbą. - Paliepiau vartų sargybai
neįleisti į šią pilį nei mano uošvio, nei tų, kurie jam tarnauja.
Tulijas pakėlė akis į kunigaikštį, nusigandęs ir sutrikęs, lyg jau justų
savo gauruotoje krūtinėje Žalčiagalvio strėlę.
O Kosimas kalbėjo toliau:
- Paliepiau papasakoti, kas dėjosi mano karalystėje, kol aš... - Jis
vėl padvejojo akimirką, tada tarė: - Kol manęs nebuvo. Taip, saky­
kime taip: kol manęs nebuvo. Išklausiau savo valdytojus, medžioklės
prievaizdus, pirklius, valstiečius, savo karius ir savo žmoną. Sužinojau
labai įdomių dalykų, nerimą keliančių dalykų. Ir tik pagalvokit, poete,
beveik viskas, ką man turėjo papasakoti blogo, buvo susiję su mano
uošviu! Pasakykit man, jei jau, kaip kalbama, lankotės pas klajojančius
artistus, ką margoji liaudis pasakoja apie Žalčiagalvį?
- Margoji liaudis? - Fenolijas atsikrenkštė. - Na, tai, ką ir visi. Kad
jis labai galingas, gal truputėlį per daug galingas.
Kosimas nelinksmai nusišypsojo.
- O taip. Taip ir yra. Ir ką dar?
„Kur jis suka? Tu turėtum žinoti, Fenolijau, - galvojo jis nera­
miai. - Jei tu nežinai, kas vyksta jo galvoje, tai kas tada žino?w
- Na, jie sako, kad Žalčiagalvis valdo geležiniu kumščiu, - dvejoda­
mas tarė jis. - Nėra kito įstatymo jo karalystėje, tik jo žodis ir antspau­
das. Jis kerštingas ir tuščiagarbis, taip spaudžia savo valstiečius, kad
jiems tenka badauti, nepaklusnius valdinius, taip, netgi vaikus, siun­
čia į sidabro kasyklas ir laiko ten tol, kol jie pradeda spjaudyt krauju.
Brakonieriams, medžiojantiems jo miško pusėje, liepia išdurti akis,
vagims liepia nukirsti dešinę ranką - tai, laimė, jūsų tėvas neseniai

293
išgyvendino šioje kunigaikštystėje, - o vienintelis klajojantis artistas,
ramiai galintis prisiartinti prie Nakties pilies, yra Fleitininkas - jei tuo
metu neplėšikauja po kaimus su Ugniniu Lapinu. - „Vajetau, negi visa
tai aš parašiau? - pagalvojo Fenolijas. - Gali būti."
- Taip, visa tai aš jau irgi girdėjau. O kas dar? - Kosimas sukry­
žiavo rankas ant krūtinės ir ėmė vaikštinėti pirmyn ir atgal. Jis išties
gražus kaip angelas. „Gal reikėjo nedaryti jo tokio gražaus, - pagalvojo
Fenolijas. - Atrodo netgi truputį netikras."
- Ir... Taip, kas gi dar? - Jis suraukė kaktą. - Žalčiagalvis visuo­
met bijojo mirties, bet senstant tai virto kone apsėdimu. Sakoma, kad
naktimis jis klūpo kūkčiodamas ir keiksnodamas, virpa iš baimės, kad
jį pasiims Baltosios Moterys. Sakoma, kad jis keletą kartų per dieną
prausiasi, nes bijo ligų ir užsikrėsti, ir siunčia pasiuntinius su pilno­
mis sidabro skryniomis į tolimas šalis, kad parvežtų jam stebuklingų
vaistų nuo senėjimo. Be to, veda vis jaunesnes moteris vildamasis, kad
galiausiai jam gims sūnus.
Kosimas sustojo.
- Taip, - tarė tyliai. - Taip, visa tai man irgi buvo pasakojama. Bet
esama ir blogesnių liudijimų. Kada gi prabilsi apie juos - ar aš turėčiau
papasakoti? - Dar Fenolijui nespėjus atsakyti jis kalbėjo toliau: - Sa­
koma, kad Žalčiagalvis nakčia pasiuntė Ugninį Lapiną per sieną, kad
šis baugintų mano valstiečius. Sakoma, jis ketina pasiimti sau visą
Mišką be kelio ir takelio, liepia plėšti mano pirklius, jei jie atsiduria
jo pusėje, reikalauja iš jų duoklės, jei naudojasi jo keliais ir tiltais, ir
moka pakelių plėšikams, kad mano keliuose būtų nesaugu. Sakoma,
jis liepia kirsti medžius laivams mano miško pusėje ir turi šnipų šio­
je pilyje ir kiekvienoje Ombros gatvelėje. Sakoma, jis sumokėjo netgi
mano paties sūnui, kad jis pasakotų viską, ką mano tėvas aptarinėjo
šioje salėje su savo patarėjais. O galų gale, - Kosimas reikšmingai pa­
tylėjo, - buvau tikinamas, kad pasiuntinį, pranešusį padegėjams apie
planuojamą mano puolimą, pasiuntė mano uošvis. Sakoma, švęsda­
mas mano mirtį jis valgė sidabruotas putpeles, o mano tėvui pasiuntė
tokį paguodos laišką, kurio pergamentas buvo taip sumaniai pateptas

294
nuodais, kad kiekviena jo raidė buvo mirtina lyg gyvatės nuodai. Štai.
Ar vis dar klausiate, kodėl neketinu jo priimti?
„Užnuodytas pergamentas? O dangau, kam į galvą ateina tokios
mintys? - pagalvojo Fenolijas. - Tikrai ne man."
- Ar liežuvį prarijot, poete? - paklausė Kosimas. - Patikėkit, aš irgi
panašiai jaučiausi, kai man pasakojo šitas baisybes. Ką reikėtų pasakyti
šitokiam kaimynui? Ką pasakysite apie gandą, kad Žalčiagalvis paliepė
nunuodyti mano uošvę, nes ji mielai klausydavosi klajojančių muzi­
kantų? Ką pasakysite apie tai, jog jis pasiuntė į pagalbą Ugniniam La­
pinui šarvuočius, kad aš tikrai negrįžčiau iš padegėjų tvirtovės? Mano
uošvis bandė manimi atsikratyti, poete! Aš pamiršau visus metus savo
gyvenimo, o visa, kas vyko iki to, taip neaišku, lyg tai būtų patyręs
kas kitas. Jie sako, kad aš buvau miręs. Jie sako, kad Baltosios Mote­
rys mane pasiėmė. Jie klausia: „Kur tu buvai, Kosimai?" O aš nežinau
atsakymo! Bet dabar žinau, kas troško mano mirties ir kas kaltas dėl
to, kad jaučiuosi tuščias tarsi išdarinėta žuvis, jaunesnis už savo paties
sūnų. Pasakykit man, kokia derama bausmė už tokį baisų nusižengimą
man ir kitiems?
Tačiau Fenolijas tegalėjo tik žvelgti į kunigaikštį. „Kas jis toks? -
klausė jis savęs. - Dėl Dievo meilės, Fenolijau. Tu žinai, kaip jis atrodo,
bet kas jis toks?"
- Jūs man pasakykit, - pralemeno galiausiai kimiu balsu.
Ir Kosimas jam vėl nusišypsojo angeliška šypsena.
- Yra tik viena derama bausmė, poete! - tarė jis. - Aš kariausiu,
kariausiu su savo uošviu, kol sunaikinsiu Nakties pilį, o jo vardas bus
pamirštas.
Fenolijas stovėjo pritemdytoje menėje ir girdėjo, kaip ausyse jam
šniokščia kraujas. „Karas? Veikiausiai aš ne taip išgirdau! - pagalvojo
jis. - Apie karą nieko nerašiau." Bet viduje kažkas pradėjo kuždėti: „Di­
dūs laikai, Fenolijau! Argi Megei neparašei kažko apie didžius laikus?"
- Jis drįsta joti į mano pilį, lydimas vyrų, kurie jau padeginėjo
Ožiaragio liepiami. Jis padarė Ugninį Lapiną savo šaukliu, nors aš su
juo kovojau, o Fleitininką pasiuntė mano sūnui už globėją! Tik įsivaiz­

295
 duokite tokią įžūlybę! Mano tėvą gal jis ir galėjo šitaip niekinti, bet aš
nesileisiu. Aš jam parodysiu, kad jis turi reikalų su kunigaikščiu, ku­
ris ne tik verkia arba persivalgo. - Kosimo veidas švelniai įraudo. Dėl
įniršio jis atrodė tik dar gražesnis.
Karas. „Tik pagalvok, Fenolijau. Pagalvok. Karas! Ar šito tu norė­
jai?" Fenolijas jautė, kaip pradeda drebėti jo seni keliai.
O Kosimas švelniai uždėjo ranką ant savo kardo. Pamažu ištraukė
iš makšties.
- Tik tam mane mirtis paleido, poete, - pasakė jis, skrosdamas ilga
plona geležte orą, - kad sugrąžinčiau šiame pasaulyje teisingumą ir
patį velnią nustumčiau nuo sosto. Dėl to juk verta kovoti, ar ne? Dėl
to verta net mirti.
Kaip gražiai jis atrodė šitaip stovėdamas - su ištrauktu kardu ran­
koje. Taip! Negi jis neteisus? Galbūt karas - išties vienintelis būdas
pastatyti Žalčiagalvį į vietą.
- Ir jūs man turėsite padėti, Rašalo Audėjau! Juk šitaip jus vadina,
ar ne? Tas vardas man patinka! - Kosimas žaviai įmovė kardą atgal į
makštį. Tulijas, vis dar tebesėdintis ant sosto pakopų prie kunigaikščio
kojų, geležtei gremžtelint odą nusipurtė. - Jūs parašysite man kreipi­
mąsi į mano valdinius. Paaiškinsite mūsų reikalą, pasėsite širdyse su­
sižavėjimą juo ir pasišlykštėjimą mūsų priešu. Mums prireiks ir klajo­
jančių artistų, o jūs jų draugas. Parašykit jiems naujų liepsningų dainų,
poete! Giesmių, kurios kviečia į kovą. Jūs kalate žodžius, o aš kaldinsiu
kardus, daugybę kardų.
Kosimas stovėjo it įpykęs angelas, kuriam tetrūko sparnų, ir pir­
mą, patį pirmą kartą gyvenime Fenolijas pajuto kažkokį lyg švelnu­
mą vienam iš savo rašalo kūrinių. „Suteiksiu jam sparnus, - pagalvojo
jis. - Taip, suteiksiu. Savo žodžiais."
- Jūsų Šviesybe! - Kai šįkart nulenkė galvą, tai nebebuvo sunku, ir
vieną brangią akimirką Fenolijui bemaž pasirodė, tarsi būtų sukūręs
sau sūnų, kurio niekada neturėjo. „Na, netapk sentimentalus į dienų
galą!" - pasakė pats sau, bet dėl šito perspėjimo neįprastas širdies su-
grudimas nepranyko.

296
 „Reikėtų joti su juo! - mąstė Fenolijas. - Taip, reikėtų. Trauksiu su
juo į kovą su Žalčiagalviu.... nors ir esu senis. Fenolijas, didvyris savo
paties sukurtame pasaulyje, poetas ir karys vienu metu.“ Tai vaidmuo,
kuris jam patiktų. Tarsi būtų jį pats sau sukūręs.
Kosimas dar kartą nusišypsojo. Fenolijas galėjo duoti ranką nu­
kirsti, kad nėra gražesnės šypsenos, nei šiame, nei jokiame kitame
pasaulyje.
Tulijas irgi, regis, buvo pakerėtas Kosimo kerų, nors jo širdyje Žal­
čiagalvis pasėjo baimę. Sužavėtas žvelgė į savo parsiradusį poną, susi­
dėjęs ant kelių mažas rankutes, tarsi tebelaikytų jose paukštelį perver­
ta krūtine.
- Aš jau girdžiu juos, tuos žodžius! - tarė Kosimas, grįždamas į
sostą. - Žinot, mano žmona mėgsta parašytus žodžius. Žodžius, ku­
rie lyg negyvos musės prilipę prie pergamento ar popieriaus, mano
tėvas taip pat tokius mėgo, bet aš noriu žodžius girdėti, o ne skaityti!
Pagalvokit apie tai, kai ieškosite tinkamų: turite savęs paklausti, kaip
jie skamba! Lipnūs apie aistrą, tamsūs apie liūdesį, saldūs apie meilę -
štai kokie jie turi būti. Rašykit žodžius, kuriuose virpėtų visas mūsų
pyktis dėl nedorų Žalčiagalvio darbų, ir greitai šitas įniršis išsikeros
visų širdyse. Jūs rašysite skundus, liepsningus skundus, skelbsime juos
visose turgaus aikštėse ir leisime, kad dainiai juos platintų: Sergėkis,
Žalčiagalvi! Tai turi girdėtis ir jo miško pusėje. Tavo, nusikaltėli, die­
nos jau suskaitytos! Ir netrukus kiekvienas valstietis trokš kovoti po
mano herbu, kiekvienas senas ar jaunas vyras, jie plūs čionai, į pilį,
vien dėl jūsų žodžių! Girdėjau, kad Žalčiagalvis iki šiol mielai degina
savo pilies židiniuose knygas, kurių turinys jam nepatinka, bet kaip jis
sudegins žodžius, kuriuos visi dainuoja ir taria?
„Jis gali sudeginti tuos žodžius tariantį vyrą, - pagalvojo Fenoli­
jas. - Arba tą, kuris juos parašė." Nerimą kelianti mintis, kuri kiek
apramino ugningai tvaksinčią jo širdį, bet, regis, Kosimas jį išgirdo.
- Žinoma, aš tuojau pat asmeniškai pasirūpinsiu jūsų apsauga, -
tarė jis. - Ateityje jūs gyvensite čia, pilyje. Deramose menėse, kaip ir
priklauso dvaro poetui.

297
 - Pilyje? - Fenolijas atsikrenkštė, taip sutriko dėl tokio pasiū­
lymo. - Tai... labai kilnu iš jūsų pusės. Taip, tikrai. - Naujos dienos
aušta, visai naujos, puikios dienos. Didžios dienos... - Jūs būsite geras
kunigaikštis, Jūsų Šviesybe! - susijaudinęs tarė Fenolijas. - Geras ir di­
dis kunigaikštis. O mano dainas apie jus dainuos ir po šimtų metų, kai
Žalčiagalvis seniai bus pamirštas. Pažadu jums.
Fenolijui už nugaros pasigirdo žingsniai. Senukas atsisuko supykęs,
kad jam trukdo tokią jaudinančią akimirką. Per menę skubėjo Violan­
tė, už rankos laikydama sūnų, jai iš paskos - tarnaitė.
- Kosimai! - šaukė ji. - Išklausyk jį. Tavo sūnus nori atsiprašyti!
Fenolijui pasirodė, kad tai nėra tiesa. Violantė tempė Jakopą sau
iš paskos, o jo veidas buvo niūrus. Regis, berniukas ne itin džiaugėsi
tėvo sugrįžimu. O jo mama švytėjo taip, kaip Fenolijui dar neteko
matyti, dėmė ant jos veido buvo ne ką tamsesnė už šešėlį, saulės nu­
brėžtą ant jos odos.
Ir Bjauriosios dėmė ant veido išbluko. „O Mege, dėkoju tau, - galvo­
jo Fenolijas. - Kaip gaila, kad tavęs čia nėra..."
- Neatsiprašysiu! - pareiškė Jakopas, kai mama šiurkščiai stum ­
telėjo jį sosto pakopomis aukštyn. - Tai jis turi atsiprašyti mano
senelio!
Fenolijas nejučia žingtelėjo atgal. Metas pasišalinti.
- Ar tu mane prisimeni? - išgirdo klausiant Kosimą. - Ar aš buvau
griežtas tėvas?
Jakopas tik gūžtelėjo pečiais.
- O taip, tu buvai griežtas, - vietoj jo atsakė Bjaurioji. - Atėmei iš
jo šunis, kai elgdavosi šitaip kaip dabar. Ir jo žirgą.
O, ji išmintinga, gudresnė, nei manė Fenolijas. Tyliai patraukė prie
durų. Kaip gerai, kad netrukus jis apsigyvens pilyje. Reikia nenuleisti
akių nuo Violantės, antraip ji greitai užpildys Kosimo atmintį pagal
savo skonį - kaip išdarinėtą kalakutą. Kai tarnas jam atvėrė duris, Fe­
nolijas pamatė, kaip Kosimas išsiblaškęs nusišypsojo savo žmonai. „Jis
jai dėkingas, - pagalvojo Fenolijas. - Jis jai dėkingas, kad ji užpildo jo
tuštumą žodžiais, bet mylėti tai jis jos nemyli."

298
 „Na, apie tai tu irgi nepagalvojai, Fenolijau! - keiksnojo jis save,
žingsniuodamas per vidinį kiemą. - Kodėl neparašei nė žodžio apie
tai, kad Kosimas myli savo žmoną? Negi pats kitados nepasakojai Me­
gei pasakos apie gėlių mergaitę, kuri savo širdį padovanojo ne tiems?"
Kam gi tos pasakos, jei iš jų nieko negalėtum pasimokyti? Na, bent jau
Violantė myli Kosimą. Tereikia tik pažvelgti į ją. Tai jau šis tas...
Kita vertus... Violantės kambarinė, toji su nuostabiausiais plaukais,
Briana, apie kurią Megė sakė, kad ji esanti Dulkėtojo Piršto dukra -
negi ji ne tokiomis pat sužavėtomis akimis žvelgė į Kosimą? O Ko­
simas - ar jis ne dažniau žvilgčioja į tarnaitę nei į savo žmoną? Tiek
to! - mąstė Fenolijas. - Netrukus čia bus kalbama apie svarbesnius
dalykus nei meilė. Apie daug svarbesnius dalykus..."
 Dar vienas pasiuntinys

Blankiausias rašalas geriau nei stipriausia atmintis.

Kinų patarlė

ai Fenolijas išėjo pro vidinio kiemo vartus, Žalčiagalvio nebebuvo,

K dingo su visais šarvuočiais. „Gerai! - pagalvojo Fenolijas. - Putos
iš pykčio visą kelią atgal namo." Šitai įsivaizdavęs nusišypsojo. Išori­
niame kieme laukė pulkelis vyrų. Iš įjuodusių rankų nebuvo sunku
pažinti, kokiu amatu jie verčiasi, nors veikiausiai rūpestingai jas šveitė
prieš vykdami pas kunigaikštį. Regis, pilin sugužėjo visa Ombros kal­
vių gatvelė. Jūs kalate žodžius, o aš kaldinsiu kardus, daugybę kardų. Ar
Kosimas jau pradėjo ruoštis karui? „Na, tuomet ir man metas griebtis
plunksnos", - pagalvojo Fenolijas.
Pasukęs į batsiuvių skersgatvį akimirką tarėsi girdįs sau už nuga­
ros žingsnius, bet kai atsisuko, pro šalį vargais negalais prašlubčiojo
tik vienakojis elgeta. Kas antrą žingsnį jo lazda paslysdavo purve,
telkšančiame tarp namų kiaulių mėšle, daržovių lupenose, dvokian­
čiose balose iš viso to, ką žmonės mesdavo ir pildavo pro langus.
„Na, luošių netrukus bus dar daugiau, - pagalvojo Fenolijas, žings­
niuodamas prie Minervos namo. - Juk karas - tikras luošių fabri­
kas..." Kas čia per mintis? Negi į jo pakilią sielą skverbiasi abejonė
Kosimo planais? Ką ten...
„Visų abėcėlės raidžių vardu! Šito ropštimosi tai tikrai nepasiilgsiu,
kai apsigyvensiu pilyje! - pagalvojo rašytojas, kepurnėdamasis aukš­
tyn laiptais į savo palėpę. - Tik reikia paprašyti Kosimo, kad neįkeltų
manęs į bokštą. Juk į Balbulo dirbtuvę irgi tenka varganai kopti laip­
tais! „Ak, keletas pakopų tau rodosi per stačios, o štai į karą leistis
dienų galo sulaukęs drįsti!" - nusišaipė Fenolijo viduje tylus balsiukas,

300
kuris visuomet prabildavo netinkamiausiu laiku, bet Fenolijas buvo
išmokęs jo nebegirdėti.
Rozenkvarco nebuvo. Gal vėl išspruko pro langą aplankyti stiklo
žmogelio, gyvenančio pas raštininką kepėjų gatvėje. Fėjos, regis, irgi
visos išsilakiojusios. Fenolijo kambarėlyje buvo tylu, neįprastai tylu.
Atsidusęs rašytojas atsisėdo ant lovos. Pats nesuprato kodėl, bet pra­
dėjo galvoti apie savo anūkus, apie tą triukšmą ir juoką, kurio būdavo
sklidinas jo namas. „Ir ką? - pagalvojo pykdamas pats ant savęs. - Mi­
nervos vaikai taip pat triukšmauja, o kiek kartų išginei juos į kiemą,
nes nebegalėjai apsikęsti?"
Laiptuose pasigirdo žingsniai. Na štai, prašom. Prisiprašei. Jis visai
netroško dabar pasakoti istorijų. Reikia susikrauti daiktus - ir atsar­
giai pranešti Minervai, kad jai reikės pasidairyti naujo nuomininko.
- Dinkit! - riktelėjo jis durų pusėn. - Erzinkit kiaules kieme arba
vištas, o Rašalo Audėjas neturi laiko, jis išsikrausto į pilį!
Ir vis dėlto durys prasivėrė, bet už jų buvo ne du vaikų veideliai. Už
durų stovėjo vyras - dėmėtu veidu ir truputį išsprogusiomis akimis.
Fenolijas dar niekad nebuvo jo matęs, ir vis dėlto jis pasirodė keistai
pažįstamas. Odinės kelnės buvo sulopytos ir purvinos, o pamačius ap­
siausto spalvą Fenolijo širdis ėmė plakti greičiau. Sidabrinė Žalčiagal­
vio pilkuma.
- Ką tai reiškia? - paklausė jis šiurkščiai ir pakilo, bet nepažįstama­
sis jau buvo kambaryje. Stovėjo išžergęs kojas, bjauriai vypsojo, bet iš­
vydus, kas jį lydi, Fenolijui keliai visai sulinko. Jam lyg seniai matytam
draugui šypsojosi Basta. Jis irgi dėvėjo sidabrinius Žalčiagalvio rūbus.
- Nesėkmė, nesėkmė ir vėl nesėkmė! - tarė jis, dairydamasis po
kambarį. - Mergaitės čia nėra. Sliūkinome be garso paskui tave čionai
manydami, kad išsyk sugausim du paukštelius, o čia tik senas šlykštus
varnas į spąstus pakliūva. Na, vienas geriau nei nieko. Nereikia tikėtis
per daug, juk galiausiai tave reikiamu laiku į pilį pasiuntė, ar ne? Iš karto
atpažinau tavo šlykštų vėžlio veidą, o tu manęs nė nepastebėjai, ar ne?
Ne, Fenolijas nepastebėjo. Negi turėjo nužvelgti kiekvieną vyrą, sto­
vintį už Žalčiagalvio? „Jei būtum buvęs protingesnis, Fenolijau, - kal­

301
bėjo jis pats sau, - šitaip ir būtum pasielgęs! Ir kaip galėjai pamiršti, kad
Basta grįžo? Negi nepakako perspėjimo, kas nutiko Mortimeriui?"
- O, kokia staigmena! Basta! Kaip pasprukai nuo Šešėlio? - tarė
jis garsiai ir nepastebimai atsitraukė atgal, traukėsi tol, kol už savęs
pajuto lovą. Po to, kai kaimyniniame name miegančiam vyrui kažkas
perrėžė gerklę, Fenolijas po pagalve pasidėjo peilį, bet nebuvo tikras,
ar ginklas vis dar ten.
- Labai apgailestauju, bet turbūt jis manęs nepamatė narve, kuria­
me buvau įkalintas, - suurzgė Basta savo katišku balsu. - Ožiaragiui
mažiau pasisekė, bet Mortola dar čia, ir ji papasakojo senam mūsų
draugui, Žalčiagalviui, apie tris paukštelius, kurių mes ieškome - pa­
vojingus raganius, žudančius raidėmis. - Basta pamažu artinosi prie
Fenolijo. - Gal žinai, kas tie paukšteliai?
Kitas vyras paspyręs koja uždarė duris.
- Mortola? - Fenolijas stengėsi, kad jo balsas skambėtų pašaipiai ir
su abejone, bet jis buvo veikiau panašus į mirštančio varno kvarktelėji-
mą. - Ar tik ne Mortola įkišo tave į narvą, ketindama sušerti Šešėliui?
Basta tik gūžtelėjo pečiais ir atmetė pilkšvai sidabrinį apsiaustą. Ži­
noma, po juo buvo užkištas peilis. Naujutėlis peilis, prašmatnesnis už
visus kitus, kuriuos Basta kada nors turėjo aname pasaulyje, ir tikrai
toks pat aštrus.
- Taip, tai nebuvo malonu, - tarė jis, pirštais glostinėdamas peilio
kriaunas. - Bet ji tikrai apgailestauja. Na, tai ką, žinai, kokių paukšte­
lių mes ieškom? Padėsiu tau šiek tiek. Vienam jau nusukom sprandą,
tam, kuris giedojo garsiausiai.
Fenolijas susmuko ant lovos, veidas, kaip jis tikėjosi, turėjo būti
bereikšmis.
- Spėju, tu kalbi apie Mortimerį, - tarė jis, palengva kišdamas ran­
ką po pagalve.
- Teisingai! - Basta nusišypsojo. - Vertėjo ir tau būti tuomet, kai
Mortola jį nušovė. Šūvis į krūtinę, taip, kaip ji visada darydavo var­
noms, kurios jos laukuose lesiodavo sėklas. - Šitai prisiminus Bastos
šypsena pasidarė dar piktesnė. O, kaip gerai Fenolijas žinojo, kas deda­

302
si juodoje jo širdyje! Juk tai jis Bastą sukūrė, kaip ir Kosimą su angeliš­
ka šypsena. Bastai visuomet patiko savo paties ir kitų juodus darbelius
labai detaliai nupasakoti.
Bastos palydovas, regis, nebuvo toks šnekus. Nuobodžiaudamas
dairėsi po Fenolijo palėpę. Gerai, kad stiklo žmogelio nėra. Taip len­
gva jį užmušti.
- Tavęs mes nešaudysim. - Basta priėjo dar arčiau Fenolijo, veidas
atrodė lyg tykojančios katės. - Tave mes veikiausiai pakarsim, ir liežu­
vis karos iš tavo seno kaklo.
- Kaip originalu! - tarė Fenolijas, vis giliau po pagalve kišdamas
pirštus. - Bet tu žinai, kas tada nutiks. Tu irgi mirsi.
Bastos šypsena dingo taip staigiai, kaip savo urvelin šmurkšteli pelė.
- Ak taip! - sušnypštė jis piktai, o ranka nejučiom sugriebė ant
kaklo kabantį amuletą. - Vos nepamiršau. Tu dediesi mane sugalvo­
jęs. O kaipgi šitas? - Jis mostelėjo į kitą vyrą. - Tai Geležtė. Ar ir jį tu
sugalvojai? O jis juk irgi tarnavo Ožiaragiui. Daug ugniapirščių dabar
vilki sidabro spalvos Žalčiagalvio rūbus, nors kai kurie iš mūsų mano,
kad pas Ožiaragį būdavo smagiau. Visos tos mielos padugnės Nakties
pilyje... - Jis niekinamai nusispjovė ant Fenolijo grindų. - Juk neatsi­
tiktinai ant Žalčiagalvio herbo pavaizduota angis. Prieš jį turi raitytis
ant pilvo, tai jam patinka, kilniajam ponui. Bet ką padarysi? Moka jis
gerai. Ei, Geležte! - kreipėsi jis į vis dar tylintį savo palydovą. - Kaip
manai, ar panašu, kad šitas senis tave sugalvojo?
Geležtė suraukė savo bjaurų veidą.
- Jei taip, tai, po galais, nelabai gerai padarė, ar ne?
- Tikrai! - Basta nusijuokė. - Tiesą sakant, vien dėl to, kad įtaisė
tau tokį veidą, jis nusipelnė paragauti mūsų peilių, ar ne?
Geležtė. Taip, tiesa, tokį jis irgi sugalvojo. Fenolijas pajuto blogu­
mą, kai prisiminė, kodėl jį šitaip pakrikštijo.
- Nagi, seni, rėžk! - Basta pasilenkė taip žemai, kad Fenolijas už­
uodė iš jo burnos sklindantį pipirmėčių kvapą. - Kur mergaitė? Jei
išduosi mums, tai gal dar leisim tau truputį pagyventi ir pirmiau pas­
kui tėvą paleisim mažę. Ji tikrai jau jo ilgisi. Juk vienas dėl kito ėjo iš

303
proto. Na, klok, kur ji slepiasi, kalbėk! - Basta pamažu išsitraukė iš
už diržo peilį. Ašmenys buvo ilgi ir šiek tiek lenkti. Fenolijas nurijo
seiles, lyg šitaip galėtų nugurkti savo baimę. Kyštelėjo ranką dar giliau
po pagalve, bet apčiuopė tik kriaukšlelę duonos, veikiausiai paslėptą
Rozenkvarco. „Juo geriau, - pagalvojo. - Kam man tas peilis? Dar ne­
paėmęs jo kaip reikiant į ranką jau būčiau Bastos paskerstas, o ką jau
kalbėti apie Geležtę." Pajuto, kaip į akis varva prakaitas.
- Ei, Basta! Žinau, kad tau patinka pliurpti, bet veskimės jį paga­
liau. - Geležtės balsas buvo panašus į nakčia kurkiančių varlių. Ži­
noma, juk taip Fenolijas ir aprašė: Geležtė varlės balsu. - Iškvosti jį
galėsim ir vėliau, dabar reikia kitus vytis! - spaudė jis. - Kas žino, ko
toliau imsis tas negyvasis kunigaikštis! O kas, jei jis nebeišleis mūsų
pro savo nelemtus vartus? O kas, jei pasiųs paskui mus savo karius?
Kiti mūsiškiai jau seniai bus mylias nujoję!
Basta apgailestaudamas atsiduso ir vėl užsikišo už diržo peilį.
- Taip, gerai jau, tu teisus, - pratarė niūriai. - Tokiam dalykui rei­
kia daugiau laiko. Iškvosti - visas menas, tikras menas. - Jis šiurkščiai
sugriebė Fenoliją už rankos, truktelėjo jį ir pastūmė durų link. - Kaip
senais gerais laikais, ar ne? - sukuždėjo jam į ausį. - Jau kartą tempiau
tave iš namų, pameni? Elkis taip pat gerai kaip tą sykį, ir dar kurį laiką
alsuosi. O kai eisime pro kieme kiaules šeriančią moterį, pasakyk jai,
kad lydime tave pas tavo seną gerą draugę, supratai?
Fenolijas linktelėjo. Minerva nepatikės nė vienu jo žodžiu, bet gal
pakvies pagalbos?
Bastos ranka jau buvo ant durų rankenos, kai laiptuose vėl pasi­
girdo žingsniai. Senos lentos girgždėjo ir vaitojo. Vaikai. Dėl Dievo
meilės. Bet pro duris prasiskverbė nevaikiškas balsas.
- Rašalo Audėjau?
Basta susirūpinęs žvilgtelėjo į Geležtę, bet Fenolijas atpažino balsą:
Debesų Šokėjas, senasis lyno akrobatas, kuris jau kartą buvo atnešęs
jam žinutę nuo Juodojo Princo. Tasai kojos nelankstantis vyras tikrai
ne kaži kiek pagelbės. Bet kokią žinią jis neša? Gal Juodasis Princas
girdėjo ką nors apie Mėgę?

304
 Basta pamojo Geležtei stoti kairėje durų pusėje, pats atsistojo iš de­
šinės. Tuomet davė ženklą Fenolijui - ir vėl iš už diržo išsitraukė peilį.
Fenolijas atvėrė duris. Jos buvo tokios žemos, kad kaskart reikėda­
vo palenkti galvą. Priešais jį stovėjo Debesų Šokėjas ir trynėsi kelį.
- Prakeikti laiptai! - keiksnojo jis. - Statūs ir sutręšę. Džiaugiuosi
tik, kad tu namie ir man nereikės dar kartą jais lipti. Še. - Jis apsidairė,
tarsi senas namas turėtų ausis, ir kyštelėjo ranką į odinį krepšį, ku­
riame nemažai laiškų keliavo iš vietovės į vietovę. - Štai šitą siunčia
mergaitė, kuri pas tave gyvena. - Debesų Šokėjas atkišo jam daug kar­
tų perlenktą raštelį, regis, lapelis išplėštas iš Megės užrašų sąsiuvinio.
Megė negalėjo pakęsti, jei reikėdavo plėšti lapą iš knygos, o juolab iš
šitos, kurią specialiai jai įrišo tėvas. Taigi žinutė turėjo būti labai svar­
bi - ir ją tučtuojau atims Basta.
- Nagi, imk! - Debesų Šokėjas nekantriai kyštelėjo lapelį jam po
nosimi. - Ar žinai, kaip skubėjau ją tau atnešti?
Fenolijas nenoromis paėmė ir težinojo tik viena - Basta neturi gau­
ti šio raštelio. Niekuomet. Pirštais tvirtai sugniaužė popierių, kad ne­
būtų matyti nė kraštelio.
- Klausyk, - tarė Debesų Šokėjas tyliai. - Žalčiagalvis paliepė už­
pulti slaptąją stovyklą. Dulkėtasis Pirštas...
Fenolijas vos regimai papurtė galvą.
- Gerai. Labai dėkui, tik šiaip aš turiu svečių, - tarė jis ir beviltiš­
kai bandė akimis papasakoti Debesų Šokėjui tai, ko jo lūpos negalėjo
ištarti. Kraipė jas į dešinę ir į kairę pusę, tarsi lūpos lyg pirštai galėtų
parodyti, kur už durų tyko Basta ir Geležtė.
Debesų Šokėjas žingtelėjo atgal.
- Bėk, - iškošė Fenolijas ir šoktelėjo pro duris. Debesų Šokėjas vos
nenusirito laiptais žemyn, kai Fenolijas brovėsi pro jį, bet paskui pa­
sileido iš paskos. Fenolijas beveik ne bėgo, o slydo laiptais. Kol nepa­
siekė žemės, neatsigręžė, girdėjo sau už nugaros Bastos keiksmus ir
varlišką Geležtės balsą. Girdėjo, kaip kieme nusigandę suriko vaikai
ir iš kažkur Minervos balsą, bet jis jau bėgo pro pašiūres ir virveles,
ant kurių džiūvo ką tik išvelėti skalbiniai. Pro tarpkojį praniovė kiaulė,

305
Fenolijui susipynė kojos ir jis parkrito į purvą, o kai atsistojo, pama­
tė, kad Debesų Šokėjas nebuvo toks greitas kaip jis. Ir iš kurgi, juk
jo koja nelanksti. Basta sučiupo jį už apykaklės, o Geležtė nustūmė
šonan Minervą, bandančią šakėmis užstoti jam kelią. Fenolijas susigū­
žė, pirmiausia už tuščios statinės, paskui už kiaulių lovio, keturiomis
pasileido prie pašiūrės.
Despina.
Tai ji apstulbusi spoksojo į jį. Fenolijas pridėjo pirštą prie lūpų, ro­
pojo toliau, pralindo tarp dviejų lentų ten, kur slėptuvę buvo įsirengę
Minervos vaikai. Jis kaip tik tilpo. Slėptuvė nebuvo skirta seniems vy­
rams, kurie pamažu storėja per klubus. Abu vaikai įlįsdavo čia tuomet,
kai nenorėdavo eiti gulti arba išsisukinėdavo nuo darbo. Savo slėptuvę
parodė tik Fenolijui - kaip draugiškumo įrodymą ir mainais į gerą
istoriją apie vaiduoklius.
Fenolijas girdėjo, kaip riktelėjo Debesų Šokėjas, kaip kažką su­
maurojo Basta, o Minerva pravirko. Jau norėjo lįsti lauk, bet baimė
surakino sąnarius. O be to, kaip jis pasipriešins Bastos peiliui ir kar­
dui, kybančiam prie Geležtės diržo? Fenolijas atsirėmė į lentas, išgirdo
kriuksint ir knisant kiaulę. Megės žinutė susiliejo jam akyse, lapelis
buvo purvinas nuo mėšlo, per kurį ropojo, bet dar buvo įmanoma iš­
skaityti, ką mergaitė parašė.
- Nežinau! - išgirdo jis šaukiant Debesų Šokėją. - Aš nežinau, ką ji
parašė! Juk nemoku skaityti! - Narsusis Debesų Šokėjas. Vis dėlto jis
veikiausiai žinojo. Dažniausiai visa tai, ką turėdavo perduoti, paprašy­
davo ir pasakyti žodžiu.
- Bet tu gali pasakyti, kur ji, ar ne? - Tai Bastos balsas. - Nagi, klok.
Ar ji su Dulkėtuoju Pirštu? Juk kuždėjai seniui jo vardą?
- Aš nežinau! - Jis vėl suriko, o Minerva pravirko dar garsiau ir
ėmė šauktis pagalbos, jos balsas aidėjo tarp aukštų namų.
Žalčiagalvio vyrai juos visus išsivarė, mano tėvus ir klajojančius ar­
tistusy - skaitė Fenolijas. - Dulkėtasis Pirštas seka... Pelių malūnas...
Raidės liejosi jam akyse. Vėl iš lauko atsklido riksmas. Įsikando sau
į krumplį, taip smarkiai, kad net pasruvo kraujas. - Parašyk ką nors,

306
Fenolijau. Gelbėk juos! Rašyk. - Fenolijui atrodė, kad girdi Megės bal­
są. Štai, ir vėl riksmas. Ne. Ne, jis negali likti čia sėdėti. Ėmė ropštis
laukan, vis toliau ir toliau, kol galėjo atsistoti.
Basta tebelaikė sučiupęs Debesų Šokėją, spaudė jį prie mūro sie­
nos. Senuko lyno akrobato švarkas buvo kruvinas ir supjaustytas, o
priešais jį su peiliu rankoje stovėjo Geležtė. Kur Minerva? Jos niekur
nematyti, o Despina su Ivu stovėjo pasislėpę už pašiūrės ir žvelgė į tai,
ką vienas vyras gali padaryti kitam. Su šypsena lūpose.
- Basta! - Fenolijas žingtelėjo į priekį. Į savo balsą sudėjo visą įniršį
ir baimę - ir iškėlė aukštyn tankiai prirašytą lapelį.
Basta atsigręžė, suvaidino nustebusį.
- A, štai kur tu! - sušuko jis. - Pas paršus. Taip ir žinojau. Geriau
nešk laišką čionai, kol Geležtė nesupj austė tavo draugo į gabalėlius.
- Patys pasiimkit!
- O kam? - Geležtė nusijuokė. - Juk tu gali mums perskaityti!
Taip. Jis gali. Fenolijas stovėjo ir nebežinojo, kaip toliau elgtis. Kur
dingo visi tie melai, visos tos parankios melagystės, kurios paprastai
taip lengvai sprūsdavo nuo liežuvio? Debesų Šokėjas žvelgė į jį, veidas
perkreiptas iš skausmo ir baimės - ir staiga, tarsi nebeišvertų baimės,
ištrūko iš Bastos ir pasileido prie Fenolijo. Bėgo greitai, nors koja nesi­
lankstė per kelį, bet Bastos peilis buvo greitesnis, daug daug greitesnis.
Jis persmeigė Debesų Šokėjui nugarą tarsi Žalčiagalvio strėlė auksinės
tošinukės krūtinę. Klajojantis artistas krito į purvą, o Fenolijas stovė­
damas ėmė drebėti. Virpėjo taip smarkiai, kad Megės laiškelis išslydo
iš rankų ir nupleveno žemėn. Debesų Šokėjas gulėjo ir nekrutėjo, gu­
lėjo veidu į purvą. Despina išlindo iš savo slėptuvės, kad ir kaip Ivas
bandė ją sulaikyti, ir didelėmis akimis žvelgė į nejudrų kūną prie Fe­
nolijo kojų. Buvo tylu, šitaip tylu kieme.
- Skaityk, rašeiva!
Fenolijas pakėlė galvą. Priešais jį stovėjo Basta, rankoje laikė peilį,
kuris dar ką tik styrojo Debesų Šokėjo nugaroje. Fenolijas spoksojo į
kraują ant blyškių ašmenų - ir į Megės žodžius. Bastos rankoje. Negal­
vodamas sugniaužė kumščius. Stumtelėjo Bastą į krūtinę, tarsi nebūtų

307
peilio. Tarsi šalia nestovėtų Geležtė. Basta žingtelėjo atgal, veide atsi­
spindėjo pyktis ir nuostaba. Užkliuvo už kibiro su piktžolėmis, kurias
Minerva išravėjo iš lysvių. Keikdamasis atsistojo.
- Nedaryk to daugiau, seni! - sušnypštė jis. - Kartoju paskutinį
kartą. Skaityk!
Tačiau Fenolijas išsitraukė iš purvinų šiaudų stirtos šalia kiaulidės
Minervos šakes mėšlui mėžti.
- Žmogžudys! - sukuždėjo jis ir atkišo į Bastą negrabiai nukal­
tus geležinius šakių smaigus. Tik kurgi jo balsas dingo? - Žmogžudys,
žmogžudys, - kartojo ir kartojo jis vis garsiau, ir bedė šakėmis Bastai
į krūtinę, ten, kur plakė jo juoda širdis.
Basta atšoko, veidą perkreipė įniršis.
- Geležte! - sumaurojo jis. - Geležte, eikš čionai, atimk iš jo tas
nelemtas šakes!
Tačiau Geležtė jau buvo tarp namų, rankoje kardas, jis stovėjo ir
klausėsi. Gatvelėje pasigirdo arklių kanopos.
- Reikia dingti, Basta! - iškošė jis. - Kosimo sargyba atjoja!
Basta spoksojo į Fenoliją. Primerktos akys buvo kupinos nea­
pykantos.
- Dar pasimatysim, seni! - sukuždėjo jis. - Bet tada tu tysosi
priešais mane purve kaip šitas. - Jis niekinamai peržengė nekrutantį
Debesų Šokėją. - O šitai, - tarė jis, užsikišdamas Megės laiškelį už
diržo, - man perskaitys Mortola. Kas galėjo pagalvoti, kad trečiasis
paukštelis pats mums parašys, kur jį rasti? O ugnies rijiką gausim kaip
priedą nemokamai!
- Basta, einam greičiau! - nekantriai mojo Geležtė.
- Einu, einu, ko jaudiniesi? Manai, suims mus vien dėl to, kad
dabar vienu klajojančiu muzikantu mažiau? - ramiai atsakė Basta,
bet nuo Fenolijo pasitraukė. Pamojo jam paskutinį kartą ir dingo
tarp namų.
Fenolijui pasirodė, kad girdi balsus, ginklų žvangesį, bet gal tai
buvo ir kažkas kita. Jis suklupo prie Debesų Šokėjo, švelniai atvertė jį
ant nugaros ir priglaudė ausį prie krūtinės - tarsi nebūtų iš veido ma­

308
tęs, kad lyno akrobatas seniai miręs. Juto, kaip prisiartino abu vaikai.
Despina uždėjo ranką ant peties, siaurą ir lengvą it lapelis.
- Jis negyvas? - sušnabždėjo ji.
- Juk matai, - įsikišo jos brolis.
- Ar jį dabar pasiima Baltosios Moterys?
Fenolijas papurtė galvą.
- Ne, jis pats eina pas jas, - atsakė tyliai. - Juk matai. Jis jau išėjo.
Bet jos pasitiks jį savo Baltojoje pilyje. Ji pastatyta iš kaulų, bet atro­
do nuostabiai. Ten yra kiemas, pilnas kvapnių gėlių, o per jį nutiestas
lynas iš mėnulio šviesos, tik vienam Debesų Šokėjui... - Tie žodžiai
jam lyg savaime sprūdo iš burnos, gražūs, paguodžiantys žodžiai, bet
ar tai tiesa? Fenolijas nežinojo. Jo niekuomet nedomino, kas būna po
mirties, nei šiame, nei kitame pasaulyje. Galbūt tik tyla, tyla be jokio
paguodžiančio žodžio.
Tarp namų pasirodė Minerva, ant kaktos kruvinas rėžis. Su ja sku­
bėjo ant kampo gyvenantis žiniuonis ir dvi moterys, išblyškusios iš
baimės. Despina pasileido prie mamos, o Ivas liko prie Fenolijo.
- Niekas nenorėjo ateiti. - Minerva kūkčiojo, suklupo prie žuvu­
siojo. - Jie visi bijo. Visi!
- Debesų Šokėjas, - sumurmėjo žiniuonis. Žmonės jį vadino sąna­
rių sukinėtoju, akmenų skaldytoju, šlapimo specialistu, o kartais, jei
pacientas numirdavo, ir angelu smaugiku. - Dar prieš savaitę jis ma­
nęs klausė, ar žinau kokių vaistų nuo kelio skausmų.
Fenolijas atsiminė, kad matė šitą žiniuonį pas Juodąjį Princą. Ar
pasakyti, ką Debesų Šokėjas sakė apie slaptąją stovyklą? Ar gali juo pa­
sikliauti? Ne, geriau niekuo nepasitikėti. Nieko ir niekam. Žalčiagalvis
turi daug šnipų.
Fenolijas atsitiesė. Niekuomet iki šiol nesijautė toks senas, toks se­
nas, kad pasirodė, jog nebeišgyvens daugiau nė dienos. Malūnas, apie
kurį rašė Megė, kur, po galais, jis yra? Tas pavadinimas pasirodė pa­
žįstamas... Žinoma, juk jis pats jį aprašė, viename iš paskutinių „Raša­
lo širdies" skyrių. Malūnininkas nebuvo Žalčiagalvio draugas, nors jo

309
malūnas buvo visai netoli Nakties pilies, tamsiame slėnyje į pietus nuo
Miško be kelio ir takelio.
- Minerva, - paklausė jis, - kiek laiko raiteliui prireiktų nuo čia iki
Nakties pilies?
- Dviejų dienų tai tikrai, jei nenori nuvaryti žirgo, - tyliai atsakė
Minerva.
Dvi dienos ar kiek mažiau, kol Basta sužinos, kas parašyta Megės
laiške. Jei jis su tuo laišku jos į Nakties pilį. „Tikrai jos!" - pagalvo­
jo Fenolijas. Basta nemoka skaityti, taigi neš laišką Mortolai, o Šarka
tikrai kiūto Nakties pilyje. Taigi veikiausiai po dviejų dienų Mortola
perskaitys Megės raštelį ir pasiųs Bastą į Pelių malūną. Kur jau turbūt
laukia Megė... Fenolijas atsiduso. Dvi dienos. Galbūt tiek pakaks, kad
ją perspėtų, bet vargu ar užteks parašyti žodžius, kurių ji iš jo tikėjo­
si - žodžius, kurie galėtų išgelbėti jos tėvus.
Parašyk ką nors, Fenolijau. Parašyk...
Tarsi tai būtų taip paprasta! Megė, Kosimas - visi jie nori jo žodžių,
bet jiems lengva kalbėti. Juk užtrunka, kol randi reikiamus, o laiko jis
dabar neturi!
- Minerva, pasakyk Rozenkvarcui, kad man reikia į pilį, - tarė Feno­
lijas. Staiga pasijuto baisiai nuvargęs. - Pasakyk, kad jį vėliau pasiimsiu.
Minerva paglostė galvą Despinai, kūkčiojančiai į jos sijoną, ir
linktelėjo.
- Taip, eik į pilį, - tarė ji prislėgtu balsu. - Eik ir pasakyk Košimui,
kad pasiųstų paskui tuos galvažudžius savo karius. Dievaži, stovėsiu
pirmoje eilėje, kai juos kars!
- Kars? Ką čia kalbi? - Žiniuonis persibraukė retus plaukus ir dirs­
telėjo į mirusįjį. - Debesų Šokėjas buvo klajojantis artistas. Niekas ne­
bus pakartas už tai, kad nudūrė klajojantį artistą. Griežčiau baudžiama
už kiškio nudėjimą miške.
Ivas dvejodamas dirstelėjo į Fenoliją.
- Ar jų nenubaus?
Ką jam atsakyti? Ne. Nieks nenubaus Bastos nei Geležtės. Galbūt
kada nors tai padarys Juodasis Princas arba vyras, užsidėjęs kėkšto

310
kaukę, bet Kosimas paskui tuos du nepasiųs nė vieno kareivio. Lais­
va kaip paukštis, štai tokia buvo margoji liaudis, tiek šioje, tiek kitoje
miško pusėje. Niekam nepakluso ir niekas jos negynė. „Bet vieną rai­
telį Kosimas man duos, jei paprašysiu, - pagalvojo Fenolijas, - greitą
raitelį, kuris galėtų perspėti Mėgę, kad saugotųsi Bastos - ir perduotų
jai, kad Fenolijas ieško tinkamų žodžių." Parašyk ką nors, Fenolijau.
Gelbėk juos! Parašyk ką nors, kas juos visus išvaduotų ir nugalėtų Žal-
čiagalvį... taip, dievaži, jis tai padarys. Kurs Košimui ugningas giesmes
ir galingus žodžius Megei. Ir tada jos balsas padės šiai istorijai galų
gale pasibaigti gerai.
 Beviltiška

Garstyčių indelis pakilo ir plonomis sidabrinėmis kojy­

tėmis prisiartino prie lėkštės, krypuodamas it pelėda...
- O, tas garstyčių puodas nuostabus! - tarė sargas. - Iš
kur jį ištraukėt?

T. H. Vaitas, „Praeities ir ateities karalius“

pirmoji dalis*

aimė, Darijus mokėjo gaminti valgį, antraip jau per antruosius pie­
L tus Orfėjas būtų vėl užrakinęs Elinorą rūsyje, o valgį išsiskaitytų
iš jos knygų. Dėl Darijaus virimo meno jie galėjo vis dažniau ir ilgiau
būti viršuje - nors ir prižiūrimi Cukraus, nes Orfėjas mėgo pasmagu­
riauti, ir jam patiko tai, ką gamino Darijus.
Susirūpinę dėl to, kad Orfėjas nelieptų viršuje likti tik Darijui,
jiedu apsimesdavo, kad visas tas gardžiai kvepiančias skanybes pra­
simano Elinora, o Darijus nenuilsdamas vaidino pjaustantį, maišantį
ir ragaujantį padėjėją, bet vos tik Cukrus nuobodžiaudamas nuta-
pnodavo prie durų ir įsispoksodavo į knygų lentynas, Darijus per­
imdavo samtį, o Elinora pjaustydavo - nors ir tam tebuvo menkai
tikusi kaip ir virimui.
Retkarčiais į virtuvę užklysdavo kokia sutrikusi būtybė - kartais
žmogaus pavidalo, kartais su kailiu arba sparnais, kartą pasitaikė netgi
kalbantis garstyčių indelis. Dažniausiai Elinora atspėdavo, kokią vargšę
jos knygą tuo metu blyškiose rankose laiko Orfėjas. Mažutėliai vyru­
kai senamadiškomis ševeliūromis - veikiausiai iš „Guliverio kelionių".
Garstyčių indelis? Labai gali būti, kad iš Merlino trobelės, o vieną rytą

* T. H. White, „The Once and Future King“.

312
{bilsnojęs žavingas labai sutrikęs faunas su ožkos kanopėlėmis - tikrai
iš „Narnijos kronikų".
Žinoma, Elinora susirūpinusi klausė savęs, ar visi šie kūriniai tapno­
ja po jos biblioteką, kai nestovi stiklinėmis akimis virtuvėje, ir galiausiai
paprašė Darijaus, apsimetus, kad nori paklausti pageidavimų dėl valgio,
nueiti pašnipinėti. Jis grįžo su raminančia žinia, kad nors jos šventy­
kloje ir baisiai netvarkinga, bet, be Orfėjo, jo bjauraus šuns ir blyškoko
pono, kuris Darijui labai jau priminė Kentervilio vaiduoklį, niekas ne­
liečia Elinoros knygų, jų nepurvina, neuosto ir kitaip neniokoja.
- Dėkui Dievui! - atsiduso ji su palengvėjimu. - Tai turbūt jis visus
juos vėl pradangina. Tas bjaurus tipas tikrai gerai išmano savo amatą.
Ir veikiausiai tikrai moka išskaityti juos taip, kad niekas nepradingtų
knygose!
- Be abejonės, - pritarė Darijus, ir Elinora tarėsi išgirdusi jo švel­
niame balse truputį pavydo.
- Bet užtai jis tikras pabaisa, - pridūrė ji, negrabiai mėgindama
jį paguosti. - Tik gaila, kad šitas namas taip gerai aprūpintas maisto
atsargomis, antraip jis tikrai jau būtų pasiuntęs tą kerėplą apsipirkti ir
būtų tekę turėti reikalų su mumis dviem.
Tačiau šitaip slinko diena po dienos, o jie nieko negalėjo pakeis­
ti - nei išsivaduoti iš nelaisvės, nei apsaugoti Mortimerio ir Resės nuo
mirtino pavojaus, kuris veikiausiai jiems grėsė. Apie Mėgę iš pradžių
Elinora bandė išvis negalvoti. O Orfėjas, vienintelis, kuris šitaip len­
gvai galėjo viską sutvarkyti, sėdi it blyškus riebus voras jos bibliotekoje
ir išdykauja su jos knygomis bei jų gyventojais, tarsi tai būtų žaisliukai,
kuriuos gali išvynioti ir vėl suvynioti.
- Kiek jis šitaip tvers, klausiu savęs! - nusikeikė ji turbūt kokį šim­
tąjį kartą, kai Darijus bėrė į dubenį ryžius - žinoma, virtus tiek, kiek
reikia, minkštus ir nesupuolusius. - Negi jis ketina mus iki gyvenimo
galo laikyti už nemokamus tarnus, kurie jam verda ir kuopia, o jis
linksminsis su mano vargšėmis knygomis? Mano name?
Darijus į tai nieko neatsakė. Tylomis pripildė keturias lėkštes mais­
to, tokio, kad Orfėjas tikrai neišgins jų iš namų.

313
 - Darijau! - sukuždėjo Elinora ir uždėjo ranką jam ant siaurų pe­
čių. - Negi nenori pamėginti? Jis knygą visuomet laiko šalia savęs, bet
gal kaip nors ją gausim. Galėtum pridėti jam ko nors į maistą...
- Jis pirma duoda Cukrui ragauti.
- Taip, žinau. Na gerai, tuomet reikės mėginti kitaip, o tada tu ir
mus {skaitysi tenai, kur ir jie! Jei šitas šlykštukas mums jų neišskaito,
tai mes patys seksim paskui juos!
Tačiau Darijus papurtė galvą, purtydavo ją kaskart, kai Elinora iš­
tardavo tą patį pasiūlymą, tik vis kitokiais žodžiais.
- Negaliu, Elinora, - šnabždėjo jis, ir akiniai aprasojo - ar tai nuo
garo, ar nuo besitvenkiančių ašarų, Elinorai to geriau nežinoti. - Dar
niekuomet nesu nieko įskaitęs į knygą, tik iš jos, ir tu žinai, kaip man
sekdavosi.
- Na gerai. Tuomet išskaityk ką nors, ką nors stiprų, kokį didvyrį,
kuris išvys tuos du iš mano namų! Kam rūpi, ar jis su kreiva nosim, ar
praradęs balsą kaip Resė, svarbiausia, kad turėtų daug raumenų!
Iškart po šių žodžių galvą virtuvėn kyštelėjo Cukrus. Jo galva buvo
vos platesnė už kaklą, Elinora vis tuo stebėjosi.
- Orfėjas klausia, kur užtruko maistas.
- Kaip tik baigiau, - atsakė Darijus ir padavė jam garuojančią
lėkštę.
- Vėl ryžiai? - suniurnėjo Cukrus.
- Taip, deja, - atsakė Darijus, braudamasis pro jį su lėkšte Orfėjui.
- O tu gamink desertą! - paliepė Cukrus Elinorai, kai ji jau kėlė
prie lūpų šakutę.
Ne. Šitaip toliau neįmanoma. Virtuvės tarnaitė savo pačios namuo­
se ir bjaurus tipas jos bibliotekoje, mėtantis jos knygas ant grindų ir
besielgiantis su jomis it su saldainių dėžutėmis, iš kurių gali tai šen, tai
ten pasmaguriauti.
„Turi būti kokia nors išeitis! - galvojo ji, suraukusi kaktą dėdama
į du dubenėlius riešutinių ledų. - Turi būti. Turi būti." Tik kodėl į jos
kvailą galvą niekas neateina?
 Sučiuptųjų žygis

- Vadinasi, jūs manote, kad jis nenumirė?

Jis užsidėjo skrybėlę.
- Žinoma, aš galiu ir klysti, bet man atrodo, kad jis ir
nemano mirti. Visi simptomai aiškūs. Eik, pažiūrėk į
jj, o kai aš vėl ateisiu, mudu drauge pasitarsime.

Harper Li, „Nežudyk strazdo giesmininko“*

i Megė su Faridu susiruošė sekti paskui Dulkėtąjį Pirštą, jau seniai

uvo sutemę. Į pietus, vis į pietus, sakė Debesų Šokėjas. Bet kaip
žinoti, kad eini į pietus, jei nėra saulės, pagal kurią galėtum orientuotis,
ir nėra žvaigždžių, šviečiančių pro juodus lapus? Regis, tamsa visa suri­
jo, medžius ir netgi žemę po jų kojomis. Jiems į veidus skrido naktiniai
drugiai, nugąsdinti ugnies, kurią savo delnuose lyg žvėriuką saugojo Fa­
ridas. Medžiai, atrodo, turėjo akis ir rankas, o vėjas iki jų ausų atnešdavo
balsus, tylius balsus, kurie Megei kuždėjo nesuprantamus žodžius. Bet
kurią kitą naktį ji būtų tiesiog sustojusi arba pasileidusi atgal, ten, kur
prie laužo gal dar tebesėdi Debesų Šokėjas ir Dilgė, tačiau šią naktį jos
galvoje tebuvo viena mintis - reikia rasti Dulkėtąjį Pirštą ir savo tėvus,
nes nei naktis, nei miškas negalėjo kelti didesnės baimės kaip toji, kuri
tūnojo jos širdyje nuo tada, kai pamatė ant šiaudų Mo kraują.
Iš pradžių Faridas pasišviesdamas ugnimi vis pamatydavo Dulkė­
tojo Piršto batų atspaudus, nulaužtą šakelę, kiauniuko pėdsakus, bet
po kiek laiko bejėgiškai sustojo nebežinodamas, kur sukti. Blyškioje
mėnulio šviesoje stūksojo medis prie medžio - visomis kryptimis, kur

* Harper Li, „Nežudyk strazdo giesmininko", vertė S. Lomsargytė-Pukienė, „Onė“,

1994, p. 309.

315
tik jis žvelgė, jie augo taip tankiai, kad pro kamienus negalėjai prasi­
skinti kelio, o Megė matė akis - piktas akis, tiek daug akių, kad net
panorėjo, jog mėnulis pro medžius šviestų menkiau.
- Faridai, - sukuždėjo ji, - lipkime į medį ir palaukime saulėtekio.
Nerasime Dulkėtojo Piršto pėdsakų, jei šitaip maklinėsim.
- Man irgi taip atrodo! - Dulkėtasis Pirštas be garso išniro tarp
medžių, tarsi jau valandžiukę būtų ten stoviniavęs. - Jau kokią valandą
girdžiu, kaip jūs skinatės kelią per mišką kaip šernų pulkas, - tarė jis, o
pro jo kojas galvutę kyštelėjo kiaunė. - Čia Miškas be kelio ir takelio,
ir ne pats draugiškiausias jo kraštelis. Galit džiaugtis, kad man pavyko
įtikinti medžių elfus ana tuose gluosniuose, kad jūs jų šakeles laužėt
netyčia. O kaipgi naktiniai slogučiai? Manot, jie jūsų neužuodžia? Jei
nebūčiau jų nuvaikęs, jau drybsotumėt it nuvirtę kamienai tarp me­
džių, apsupti piktų jų sapnų kaip musės voratinklyje.
- Naktiniai slogučiai? - sukuždėjo Faridas, o kibirkštys ant jo
rankų užgeso. Naktiniai slogučiai. Megė priėjo arčiau prie jo. Ji pri­
siminė vieną istoriją, kurią jai pasakojo Resė. Kaip gerai, kad nepri­
siminė jos anksčiau...
- Taip, negi aš apie juos tau nepasakojau? - Kai Dulkėtasis Pirštas
priėjo arčiau prie vaikų, Sėlintojas šoko priekin ir pasveikino Gviną
džiugiu krektelėjimu. - Gal jie ir nesuės tavęs gyvo kaip tos dykumų
dvasios, apie kurias man pasakojai, bet ir labai draugiški nėra.
- Aš negrįšiu, - tarė Megė ir įsmeigė į jį akis. - Aš negrįšiu, nesvar­
bu, kad ir ką tu sakytum.
Dulkėtasis Pirštas žvilgtelėjo į ją.
- Taip, aš žinau, - tarė jis. - Tu gryna mama. - Tik tiek tepasakė.
Visą naktį jie ėjo plačiu taku, kurį išmynę šarvuočiai. Visą naktį ir
dar kitą dieną. Tik retsykiais, kai Dulkėtasis Pirštas pastebėdavo, kad
Megė iš nuovargio svirduliuoja, leisdavo trumpai atsikvėpti. Kai sau­
lė nusileido taip žemai, kad lietė medžių viršūnes, jie pasiekė vienos
kalvos kuprą, ir apačioje Megė pastebėjo miško žalumoje vingiuojant
tamsų kelio kaspiną. Jo pakraštyje buvo grupelė namų: pailgas namas,
tvartai, išrikiuoti apie kiemą.

316
 - Vienintelė smuklė netoli sienos, - sukuždėjo jiems Dulkėtasis
Pirštas. - Ten veikiausiai jie paliko žirgus. - Miške pėsčiomis gerokai
greičiau. Smuklėje ilsisi visi, kas ketina traukti į pietus ir žemyn prie
jūros: pasiuntiniai, prekijai, netgi kai kurie klajojantys artistai, nors
visi žino, kad smuklės šeimininkas - Žalčiagalvio šnipas. Jei mums pa­
vyks, nusigausime ten anksčiau už tuos, kuriuos sekame, nes jiems per
sunku leistis šlaitu su vežimais ir belaisviais. Jiems teks sukti aplink, o
mes galim leistis tiesiai ir laukti jų prie smuklės.
- O tada? - Akimirką Megė tarėsi matanti jo akyse tą patį susirūpi­
nimą, kuris ir ją ginė naktį į mišką. Bet kuo jis rūpinasi? Juoduoju Prin­
cu, kitais klajojančiais artistais... jos mama? Dar labai gerai prisiminė tą
dieną Ožiaragio požemyje, kai meldė Resės bėgti su juo, palikti dukrą...
Gal ir Dulkėtasis Pirštas šitai prisiminė.
- Ko taip žiūri į mane? - paklausė.
- Nieko, visai nieko, - sumurmėjo ji ir nunarino galvą. - Aš tik
jaudinuosi.
- Na, tikrai turi dėl ko jaudintis, - tarė jis ir staiga atsuko Megei
nugarą.
- Bet ką darysim, kai juos pavysim? - Faridas stengėsi neatsilikti
nuo Dulkėtojo Piršto.
- Nežinau, - tepasakė Dulkėtasis Pirštas, ieškodamas kelio šlaitu
žemyn, kad juos pridengtų medžiai. - Maniau, kad kuris nors iš ju­
dviejų turi minčių, jei jau būtinai norėjot leistis į kelią.
Dulkėtojo Piršto pasirinktas takas vedė taip stačiai žemyn, kad
Megė vos spėjo iš paskos, bet staiga pamatė kelią - akmenuotą, išrai­
žytą vagų, kuriomis kitados nuo kalnų bėgo vanduo. Kitoje kelio pusė­
je buvo tvartai ir namai, kuriuos ji matė nuo kalvos viršaus. Dulkėtasis
Pirštas pamojo pasilikti kelkraštyje, kur juos nuo smalsių žvilgsnių
saugojo krūmai.
- Regis, jų tikrai dar čia nėra, bet netrukus pasirodys! - tyliai tarė
jis. - Gal netgi pasiliks nakvoti, prisikimš pilvus ir prisigers, kad pa­
mirštų miške patirtą baimę. Savo veido negaliu ten rodyti, kol šviesu.
Man vis tenka laimė susidurti su kokiu padegėju, kurie dabar dirba

317
Žalčiagalviui. Bet tu, - jis uždėjo ranką Faridui ant peties, - tu galėsi
nusėlinti pasižvalgyti. Jei kas paklaus, iš kur esi, tiesiog pasakyk, kad
tavo ponas sėdi smuklėje ir geria. Kai jie atvyks, suskaičiuok karius,
belaisvius ir vaikus. Supratai? O aš per tą laiką apžiūrėsiu kelio atkarpą
į priekį, turiu šiokią tokią mintį.
Faridas linktelėjo ir pasišaukė arčiau Gviną.
- Eisiu su juo! - Megė tikėjosi, kad Dulkėtasis Pirštas supyks, už­
draus jai eiti kartu, bet jis tik gūžtelėjo pečiais.
- Kaip nori. Juk tavęs nesulaikysi. Tik tikiuosi, kad tavo mama ne-
išsiduos, kai tave atpažins. Ir dar kai kas! - Jis suėmė Megės ranką,
kai ji jau norėjo eiti paskui Faridą. - Neįsikalk į galvą, kad išlaisvin-
sim tavo tėvus. Gal pavyks išvaduoti vaikus, gal dar keletą kitų, jei jie
ganėtinai greitai bėgs. Bet tavo tėvas negalės bėgti, o tavo mama liks
su juo. Nepaliks jo vieno, kaip ir tąsyk tavęs nepaliko. Juk mes abu
prisimename, ar ne?
Megė linktelėjo ir nusisuko, kad jis nepamatytų jos ašarų. Tačiau
Dulkėtasis Pirštas ją švelniai atgręžė į save ir nušluostė ašaras nuo
skruostų.
- Tu tikrai labai panaši į savo mamą, - tarė jis tyliai. - Ji irgi nie­
kuomet nenorėdavo, kad ją matytų verkiančią - net jei ir verkdavo ne
be reikalo. - Jo veidas buvo kiek įsitempęs, kai dar kartą nužvelgė abu
vaikus. - Eikit. Esat pakankamai purvini, - pratarė. - Bet kas palaikys
jus arklininku ir virtuvės tarnaite. Susitiksim už tvartų, kai sutems.
O dabar eikit.

Ilgai laukti nereikėjo.

Vos valandą prakiūtojo Megė su Faridu tarp tvartų, ir pamatė ga­
tve artinantis belaisvių vorą - moteris, vaikus, senus vyrus už nuga­
ros surištomis rankomis, iš abiejų pusių ėjo kareiviai. Šitie nebuvo
šarvuoti, niūrių veidų neslėpė ir šalmai, bet ant visų krūtinių buvo
valdovo ženklas - angis, apsiaustai pilkšvai sidabriniai, o prie diržų
segėjo kardus.

318
 Jų vadą Megė iškart pažino. Ugninis Lapinas. Atrodė nelabai pa­
tenkintas, kad tenka eiti pėsčiomis.
- Nespoksok taip į jį! - sukuždėjo Faridas, kai Megė stabtelėjo it
sustingusi, ir truktelėjo ją už vieno iš vežimų, pastatytų kieme. - Tavo
mama sveika. Matei ją?
Megė linktelėjo. Taip. Resė ėjo tarp dviejų kitų moterų, viena iš jų
laukėsi. Bet kurgi Mo?
- Ei! - šūktelėjo Ugninis Lapinas, kai jo vyrai ginė sugautuosius j
kiemą. - Kieno tas vežimas? Mums reikia daugiau vietos.
Kariai stumtelėjo vežimą taip stipriai, kad maišai, kurių jis buvo
prikrautas, ėmė slysti. Iš smuklės išlėkė vyras, veikiausiai vežimo šei­
mininkas, jau ketino užrikti, bet pamatęs kareivius užsikirto ir pasi­
šaukė tarnus, kurie pataisė vežimą. Pirkliai, valstiečiai, samdiniai - vis
daugiau žmonių plūdo iš tvartų ir pagrindinio namo pažiūrėti, kas čia
kieme triukšmauja. Storas prakaituotas žmogus prasiskynė kelią pro
minią ir prasibrovė iki Ugninio Lapino, stabtelėjo prie jo, nutaisęs rūs­
tų veidą, ir apipylė jį srautu ne itin draugiškų žodžių.
- Gerai jau, gerai, - išgirdo Megė suurzgiant Ugninį Lapiną. - Bet
mums reikia vietos. Negi nematai, kad turim suimtųjų? O gal mums
varyti juos į tavo tvartus?
- Taip, taip, imk vieną iš tvartų! - su palengvėjimu šūktelėjo sto­
rasis vyras ir pamojo keliems samdiniams, kurie stovėjo netoliese ir
spoksojo į suimtuosius. Kai kurie belaisviai jau susmuko ten, kur sto­
vėjo, veidai buvo blyškūs nuo išsekimo ir baimės.
- Eikš, - sušnabždėjo Faridas Megei, ir jiedu šonas prie šono pra­
sibrovė pro burnojančius valstiečius ir pirklius, pro samdinius, kurie
vis dar tempė iš kiemo persprogusius maišus, ir karius, kurie godžiai
žvilgčiojo smuklės pusėn. Regis, niekas nekreipė per daug didelio dė­
mesio į belaisvius, bet to ir nereikėjo. Nė vienas neatrodė tiek stiprus,
kad dar pajėgtų bėgti. Netgi vaikai, kuriuos kojos dar būtų nešusios,
dabar buvo įsikibę į mamų sijonus ir tuščiomis arba baimės kupino­
mis akimis spoksojo į ginkluotus vyrus, kurie juos čia atvarė. Į Resės
petį rėmėsi nėščioji moteris. Taip, jos mama nesužeista, Megė tai matė,

319
nors ir vengė prieiti per arti - bijodama, kad Dulkėtasis Pirštas ne be
reikalo būgštauja, kad ji išvydusi dukrą gali išsiduoti. Kokia sutrikusi
ji dairosi aplink.... Sugriebė vieno kareivio ranką, jis buvo dar be barz­
dos, atrodė jaunutis, ir tada...
- Faridai. - Megė netikėjo savo akimis - Resė kalbėjo. Ne ranko­
mis, o burna. Per triukšmą beveik nebuvo girdėti jos balso, bet tai
buvo jos balsas. Kaip tai įmanoma? Kareivis jos nesiklausė, šiurkščiai
stumtelėjo, ir Resė nusisuko. Juodasis Princas su lokiu įtraukė kieman
vežimą. Jiedu buvo pakinkyti į vežimą it jaučiai. Apie juodą lokio snu­
kį buvo apsukta grandinė, dar viena - apie kaklą ir krūtinę. Bet Resė
nežiūrėjo nei į lokį, nei į Princą - jos akys buvo įsmeigtos į vežimą, ir
Megė tučtuojau suprato, ką tai reiškia.
Netarusi nė žodžio ji pasileido bėgti.
- Mege! - riktelėjo Faridas jai pavymui, bet ji nesiklausė. Jos niekas
nesulaikys. Vežimas buvo sutrešęs. Pirmiausia jame pamatė klajojantį
artistą sužeista koja ir jam ant kelių sėdintį vaiką. Paskui pamatė Mo.
Jos širdis tarsi nebenorėjo plakti. Mo gulėjo užmerktomis akimis
po purvina antklode, bet Megė vis tiek pamatė kraują. Visi jo marški­
niai buvo kruvini, marškiniai, kuriuos jis taip mėgo, nors rankovės jau
buvo apdriskusios. Megė pamiršo viską - Faridą, kareivius, Dulkėtojo
Piršto perspėjimą, pamiršo, kur ji yra, kodėl ji čia... Tik nenuleido akių
nuo tėvo ir ramaus jo veido. Pasaulis staiga pasirodė besąs tuščia vieta,
tokia tuščia, o jos širdis - šaltas negyvas daiktas.
- Mege! - Jai už rankos sugriebė Faridas. Nutempė paskui save, nors
mergaitė ir priešinosi, ir prispaudė prie savęs, o Megė pradėjo kūkčioti.
- Jis negyvas, Faridai! Ar matei jį? Mo... jis negyvas! - kartojo ir
kartojo šiuos žodžius, tuos baisius žodžius. Negyvas. Baigta. Visiems
laikams.
Megė nubloškė šalin Farido ranką.
- Turiu eit prie jo. - Prie šios knygos nelaimė tarsi prilipusi, Mege,
tik nelaimė. Nors tu ir nenori manimi patikėti. Ar ne šitaip jis sakė Eli­
noros bibliotekoje? Dabar gėlė širdį prisimenant kiekvieną žodį. Mir­
tis laukė knygoje, jo mirtis.

320
 - Mege! - Faridas tebelaikė ją apglėbęs. Papurtė, tarsi norėtų ją
pažadinti. - Mege, klausyk. Jis nėra negyvas! Negi manai, kad jie tam-
pytųsi su savim, jei būtų negyvas?
Tampytųsi? Megė visai nieko nebesuprato.
- Eime. Na, eime! - Faridas truktelėjo ją paskui save. Tokia abejin­
ga mina stūmė Mėgę pro spūstį, tarsi visas tas sąmyšis jo nė kiek ne­
jaudintų. Galiausiai nutaisęs nuobodžiaujančio vaikio išraišką sustojo
prie tvarto, į kurį kareiviai ginė belaisvius. Megė nusišluostė akis ir
pasistengė atrodyti tokia pat abejinga, bet kaip tai padaryti, kai staiga
šitaip suskaudo širdį, tarsi ją kas pjautų perpus?
- Ar turi užtektinai maisto? - išgirdo Megė klausiant Ugninį Lapi­
ną. - Iš to prakeikto miško mes atėjom išalkę kaip vilkai.
Megė matė, kaip kareiviai į tamsų tvartą įstūmė Resę - kartu su
kitomis moterimis, o du kariai ėmėsi nuiminėti pančius nuo Juodojo
Princo ir jo lokio.
- Žinoma, turiu sočiai, - tarė storasis šeimininkas įsižeidęs. - Ir
savo žirgų neatpažinsit, kaip dabar blizga gerai įmitę.
- Na, tikiuosi, - atsakė Ugninis Lapinas. - Antraip Žalčiagalvis pa­
sistengtų, kad tu ilgam laikui apsigyventum barakuose. Ryt brėkštant
josim toliau. Mano vyrai ir belaisviai liks tvarte. Aš pageidaučiau lo­
vos, ir dar atskiros, o ne tokios, kuria reikėtų dalytis su krūva knar­
kiančių, orą gadinančių nepažįstamųjų.
- Žinoma, žinoma. - Šeimininkas uoliai sulinkčiojo galvą. - Bet
kaip tas žvėris? - Susirūpinęs mostelėjo į lokį. - Jis man pabaidys ar­
klius. Kodėl neužmušėt jo ir nepalikot miške?
- Žalčiagalvis nori pakarti jį drauge su šeimininku, - atsakė Ugni­
nis Lapinas. - Be to, mano vyrai tiki visokiais paistalais apie jį - kad jis
naktinis slogutis, nes tokie mėgsta įgauti lokio pavidalą, ir todėl įsegti
jam į kailį strėlę - nekokia mintis.
- Naktinis slogutis? - Smuklės šeimininkas nervingai sukikeno.
Regis, jam šita istorija neatrodė neįtikėtina. - Nesvarbu, kad ir kas
jis būtų, į tvartą neleisiu. Dėl manęs pririškit jį už kepyklos. Ten gal
arkliai jo neužuos. - Lokys dusliai sumaurojo, kai vienas iš karių jį

321
timptelėjo už grandinės, bet Juodasis Princas nuramino jį tyliu balsu,
lyg guosdamas vaiką, ir kareiviai nutempė jį už pagrindinio namo.
Vežimas su Mo ir senuku tebestovėjo kieme. Keletas samdinių sto­
viniavo prie jo sukišę galvas, veikiausiai spėliojo, ką gi čia Žalčiagalvis
paliepė sugauti. Ar jau sklinda gandai apie tai, kad negyvas vyras, gu­
lintis vežime, - Kėkštas? Bebarzdis karys nuginė samdinius, išsodino
iš vežimo vaiką ir nuvarė jį į tvartą.
- O kaipgi sužeistieji? - šūktelėjo jis Ugniniam Lapinui. - Negi
tiesiog paliksim juos vežime?
- Kad rytoj jie būtų negyvi arba pabėgtų? Ką čia pliauški, besme­
geni? Juk galiausiai dėl vieno iš jų mes sliūkinom į tą prakeiktą mišką,
ar ne? - Ugninis Lapinas pasisuko į smuklės šeimininką. - Gal tarp
tavo svečių yra koks žolininkas? - paklausė. - Turiu vieną belaisvį,
kurį reikia išsaugoti gyvą, nes Žalčiagalvis planuoja jam iškilmingą
bausmės vykdymą. Jei bus negyvas, nebus taip smagu, jei supranti,
ką turiu galvoje.
...išsaugoti gyvą... Faridas spustelėjo Megės ranką ir triumfuoda­
mas nusišypsojo jai.
- O taip, žinoma, žinoma! - Užeigos šeimininkas smalsiai žvilgte­
lėjo į vežimą. - Tikrai pikta, jei nuteistieji pakrato kojas dar iki baus­
mės. Šiais metais, girdėjau, jau dukart taip nutiko. Ir vis dėlto žiniuo­
nio negaliu pasiūlyti. Bet turiu tokią pelkių bobikę, padeda virtuvėje.
Ne vienam svečiui yra pagelbėjusi.
- Gerai! Paliepk ją atvesti.
Šeimininkas nekantriai pamojo vienam berniukui, atsirėmusiam į
tvarto duris. Tačiau Ugninis Lapinas pasišaukė du kareivius.
- Nagi, sužeistuosius irgi gabenkit į tvartą! - išgirdo Megė. - Dvi­
guba sargyba prie durų, o keturi iš jūsų šiąnakt saugos Kėkštą, supra­
tot? Jokio vyno, jokio midaus, ir vargas tam, kuris užsnūs!
- Kėkštas? - Šeimininko akys išsiplėtė. - Jūsų vežime Kėkštas? -
Kai Ugninis Lapinas perspėdamas žvilgtelėjo į jį, šeimininkas greitai
prisispaudė storus pirštus prie burnos. - Nė žodžio! - pralemeno jis. -
Iš manęs nieks neišgirs nė žodžio!

322
 - Šitaip tau ir patarčiau, - sumurmėjo Ugninis Lapinas ir apsidairė,
tarsi norėdamas įsitikinti, kad niekas jo neišgirdo.
Kai kareiviai iškėlė iš vežimo Mo, Megė nevalingai žingtelėjo į prie­
kį, bet Faridas truktelėjo ją atgal.
- Mege, kas tau? - sušnypštė jis. - Jei ir toliau šitaip elgsies, jie tave
irgi tuoj uždarys. Negi manai, kad šitaip jiems padėsi?
Megė papurtė galvą.
- Jis tikrai dar gyvas, Faridai, ar ne? - sukuždėjo ji. Bijojo tuo
patikėti.
- Taip, žinoma. Juk sakiau tau. O dabar nosį aukštyn. Viskas bus
gerai, pamatysi. - Faridas paglostė jai kaktą, nubučiavo ašaras, paki­
busias ant blakstienų.
- Ei, judu, balandėliai, marš nuo arklių!
Priešais juos stovėjo Fleitininkas. Megė dėl visa ko nunarino gal­
vą, nors ir buvo tikra, kad jis jos nepažins. Ji juk tebuvo mergaitė
nešvaria suknele, kurios jis vos nesumindė žirgu Ombros turgaus
aikštėje. Šiandien jis irgi vilkėjo prašmatniau nei visi klajojantys
artistai, kuriuos iki šiol teko matyti Megei. Šilkiniai rūbai žėrėjo it
povo plunksnos, o žiedai ant pirštų buvo iš sidabro, kaip ir nosis ant
jo veido. Akivaizdu, kad Žalčiagalvis gerai moka už dainas, kurios
jam patinka.
Fleitininkas dar kartą jiems mirktelėjo ir tada nusliūkino prie
Ugninio Lapino.
- Tik pažiūrėkit, vis dėlto grįžai iš miško! - jau iš tolo suriko. - Ir
su neblogu laimikiu. Regis, išimties tvarka vienas iš tavo šnipų nepri­
melavo. Pagaliau gera žinia Žalčiagalviui.
Ugninis Lapinas kažką atsakė, bet Megė nebesiklausė. Berniukas
atsivedė pelkių bobelę, mažą kresną moterytę, kuri vos siekė jam pe­
čius. Oda buvo pilka it buko žievė, o veidas raukšlėtas kaip suvytęs
obuolys. Pelkių bobelės, žiniuonės... Dar Faridui nesusigaudžius. k.)
Megė ketina daryti, ji jau paspruko. Pelkių bobelė tikrai žinos, koku
Mo būklė... Megė prisėlino visai prie pat mažosios molcrytrs, lai |> jįj
stovėjo tik berniukas. Moterytės prijuostė buvo dėmėta nuo kr|>Mtio

323
riebalų, o kojos basos, bet aplink stoviniuojančius vyrus ji nužvelgė
bebaimėmis akimis.
- Tikrai, tikra pelkių boba, - sumurmėjo Ugninis Lapinas, o jo ka­
riai atšoko nuo moters, tarsi ji būtų tokia pat pavojinga kaip Juodojo
Princo lokys. - Maniau, kad jos niekad neišlenda iš miško. Bet gerai,
juk sakoma, kad jos šiek tiek nutuokia apie gydymą. Ta sena ragana,
toji Dilgė, ar ne jos motina buvo pelkių senė?
- Taip, bet jos tėvas buvo niekam tikęs. - Mažoji moterytė taip
įdėmiai nužvelgė Ugninį Lapiną, tarsi mėgintų nuspėti, koks kraujas
teka jo gyslomis. - Tu per daug geri! - pareiškė. - Tik pažiūrėk į savo
veidą. Jei ir toliau taip, tavo kepenys greitai sprogs kaip pernokęs
moliūgas.
Aplinkiniai nusijuokė, bet Ugninis Lapinas žvilgsniu juos nutildė.
- Klausyk, tu čia ne tam, kad man patarimus dalytum, neūžau­
ga! - užriko jis ant pelkių bobelės. - Noriu, kad pasižiūrėtum vieną
mano kalinių, nes jį reikia nugabenti į Žalčiagalvio pilį gyvą.
- Taip, taip, jau žinau, - atsakė pelkių bobelė, vis dar niūriai dėbso-
dama į jo veidą. - Tam, kad tavo ponas užmuštų pagal visas šio meno
taisykles. Atneškit man vandens - šilto vandens ir švarių drobių. Be to,
man reikės pagalbos.
Ugninis Lapinas pamojo berniukui.
- Jei tau reikia pagalbininko, pati ir išsirink, - mestelėjo jis ir vog­
čiomis pasičiupinėjo pilvą - veikiausiai ten manė esant kepenis.
- Vieną iš tavo vyrų? Dėkui, ne. - Pelkių bobelė niekinamai su­
raukė trumpą nosį ir apsidairė, jos žvilgsnis užkliuvo už Megės. - Štai
ši, - tarė ji, - neatrodo visai kvaila.
Ir dar Megei nespėjus nė susivokti vienas kareivis šiurkščiai suėmė
ją per pečius. Paskutinis dalykas, kurį ji matė prieš žengdama paskui
pelkių bobelę į tvartą, buvo nusigandęs Farido veidas.
 Pažįstamas veidas

Tikėk manimi. Kartais, kai gyvenimas atrodo esąs ne­

gailestingiausias, vis dėlto yra šviesa, slypinti daiktų
širdyje.

Klaivas Barkeris, „Abaratas“*

o buvo atgavęs sąmonę, kai prie jo priklaupė pelkių bobelė. Jis

M sėdėjo atsirėmęs nugara j drėgną sieną ir tarp visų prieblandoje
skendinčiame tvarte sėdinčių įkalintųjų ieškojo Resės veido. Mėgę jis
pamatė tik tada, kai moteriškė nekantriai pamojo jai prieiti. Žinoma,
jis tučtuojau suprato, kad netgi menka šypsena juos išduotų, bet kaip
buvo sunku ištverti neprisitraukus jos prie savęs, taip sunku slėpti
džiaugsmą ir baimę, kurie kovėsi jo širdyje matant Mėgę.
- Ko čia stypsai? - riktelėjo senoji Megei. - Eikš čionai, kvailu­
te. - Mo norėjo ją papurtyti, bet Megė tik skubiai priklaupė šalia ir
paėmė kruvinus tvarsčius, kuriuos moteriškė šiurkščiai plėšė nuo jo
krūtinės.
„Nespoksok į ją!a - paliepė sau Mo ir vertė akis žvalgytis visur - į
bobelės rankas, į įkalintuosius, tik ne į savo dukrą. Ar Resė ją irgi jau
matė? „Jai viskas gerai", - pagalvojo Mo. Taip. Žinoma. Ji nei liesesnė
kaip įprastai, nei serga ar sužeista. O, kad galėtų bent žodžiu su ja
persimesti!
- Kad tave fėjos apspjautų, kas yra? - nemandagiai rėžė bobelė, kai
Megė vos neišpylė jai paduoto vandens. - Lygiai taip pat ir koks karys
būtų pagelbėjęs. - Ji pradėjo čiupinėti Mo žaizdą šerpetotais pirštais.
Skaudėjo, bet jis sukando dantis, kad Megė nieko nepastebėtų.

* Clive Barker, „Abarat“.

325
 - Ar tu visada su ja tokia griežta? - paklausė jis bobelės.
Moteris sumurmėjo kažką neaiškaus nežiūrėdama į jį, bet Megė
išdrįso greitai žvilgtelėti, ir jis jai šyptelėjo - tikėdamasis, kad ji nepa­
stebės rūpesčio jo akyse, baimės dėl to, kad jiedu susitiko kaip tik šioje
vietoje, tarp daugybės kareivių. „Būk atsargi, Mege!“ - bandė pasakyti
akimis. Kaip virpėjo jos lūpos - veikiausiai dėl visų tų žodžių, kurių ji
negalėjo ištarti lygiai kaip ir jis. Kaip gera ją matyti... Netgi šioje vie­
toje. Kaip dažnai tomis karštinėmis dienomis ir naktimis jis būdavo
tikras, kad daugiau niekada nebeišvys jos veido...
- Truputį pasiskubinkit, gerai? - Staiga Megei už nugaros išniro
Ugninis Lapinas, ir ji išgirdusi jo balsą greitai nunarino galvą ir atkišo
senutei dubenį vandens.
- Gili žaizda, - pareiškė pelkių bobelė. - Stebiuosi, kad tu vis dar
gyvas.
- Taip, keista, ar ne? - Mo pajuto Megės žvilgsnį, tarsi būtų palie­
tusi jį ranka. - Gal fėjos man keletą gydančių žodžių į ausį sukuždėjo.
- Gydančių žodžių? - Pelkių bobelė suraukė nosį. - Kokie tai ga­
lėtų būti žodžiai? Fėjų tauškalai tokie pat kvaili ir beverčiai kaip ir
jos pačios.
- Na, tai tuomet man juos kuždėjo kas nors kitas.
Mo matė, kaip Megė išblyško padėdama bobelei iš naujo aptvarstyti
jo žaizdą - žaizdą, nuo kurios jis nenumirė. „Tai niekai, Mege, - norėjo
pasakyti jis, - man viskas gerai", bet tegalėjo tik žvelgti į ją, visai pro­
bėgšmais, tarsi jos veidas jam reikštų ne daugiau kaip visi kiti veidai.
- Nori - tikėk, nori - ne, - tarė jis senutei, - bet aš girdėjau žo­
džius, nuostabius žodžius. Iš pradžių maniau, kad tai mano žmonos
balsas juos taria, bet paskui supratau, kad tai buvo mano dukra. Taip
aiškiai girdėjau jos balsą, tarsi sėdėtų greta manęs.
- Taip, taip, kai karščiuoji, visko išgirsti, - niūriai pasakė pelkių bo­
belė. - Girdėjau pasakojant apie žmones, kurie prisiekia kalbėję su mi­
rusiais. Su mirusiais, su angelais, velniu... karštis juos pulkais sukvie­
čia. - Ji atsisuko į Ugninį Lapiną. - Turiu tepalo, kuris padės, - tarė
ji, - ir sumaišysiu jam gėralo. Daugiau niekuo negaliu pagelbėti.

326
 Kai ji nusisuko, Megė greitai uždėjo savo ranką ant Mo pirštų.
Niekas to nepastebėjo, nepamatė ir švelnaus spustelėjimo, kuriuo
Mo atsakė. Dar kartą jai nusišypsojo. Tik kai pelkių bobelė vėl atsi­
gręžė, nusuko akis šalin.
- Jo koją irgi reikėtų apžiūrėti, - pasakė Mo ir mostelėjo galva į
klajojantį artistą, kuris nuvargęs miegojo greta jo šiauduose.
- Ne, nereikia! - įsiterpė Ugninis Lapinas. - Ar jis išgyvens, ar ne,
man nerūpi. O su tavim visai kitaip.
- A, suprantu. Jūs vis dar laikote mane tuo plėšiku. - Mo atrėmė
galvą į sieną ir valandėlę užsimerkė. - Turbūt nieko nepešiu, jei dar
kartą pasakysiu, kad nesu plėšikas?
Ugninis Lapinas, užuot atsakęs, tik metė paniekos kupiną žvilgsnį.
- Pasakyk tai Žalčiagalviui, galbūt jis patikės, - pratarė luktelėjęs.
Tada šiurkščiai privertė Mėgę atsistoti. - Viskas, lauk! Pakaks! - rikte­
lėjo jai ir bobelei.
Ugninio Lapino vyrai abidvi stumtelėjo prie tvarto durų, Megė pa­
bandė dar kartą pasidairyti, akimis ieškojo mamos, kuri turėjo sėdėti
kažkur tarp kitų įkalintųjų, dar kartą pamėgino atsisukti į Mo, tačiau
Ugninis Lapinas sugriebė ją už rankos ir išstūmė laukan - o Mo pano­
rėjo turėti žodžius, tokius kaip tie, kurie nužudė Ožiaragį. Jo liežuvis
norėjo juos ragauti, norėjo pasiųsti juos Ugniniam Lapinui pavymui ir
pamatyti, kaip jis subyra į dulkes kaip ir jo buvęs šeimininkas. Bet čia
nebuvo nieko, kas galėtų tuos žodžius parašyti. Visur buvo tik Fenolijo
istorija, gaubė jį siaubais ir tamsa - o gal kitame skyriuje jau numatyta
jo mirtis...
 Popierius ir ugnis

- Gerai, tai nuspręsta, - nekantriai pratarė balsas ki­

tame kameros gale. Tai buvo kauko balsas, jis vis dar
buvo supančiotas. Tvigas jį visai pamiršo. - Tai gal kas
nors ir man pančius nuimtų?

Polis Stiuartas, „Tvigas: uragano akyje“*

ai Dulkėtasis Pirštas sėlino per kelią, smuklės namų šviesos

K švietė jam it purvinos gelsvos akys. Sėlintojas šokčiojo priekyje,
tamsoje tebuvo matyti jo siluetas. Mėnulis nešvietė, kieme ir tarp
tvartų buvo taip tamsu, kad randuotas jo veidas veikiausiai irgi tebus
blyški dėmė naktyje.
Priešais tvartą, kuriame kareiviai uždarė įkalintuosius, stovėjo sar­
gybiniai, net keturi, bet jo nepastebėjo. Nuobodžiaudami spoksojo į
naktį, rankas uždėję ant kardų, ir godžiai dairėsi į šviečiančius langus.
Iš smuklės sklido balsai - garsūs girtų vyrų balsai - ir liutnios akordai,
lydimi keistai prislėgto dainavimo. A, tai Fleitininkas grįžo iš Ombros
ir pateikė vieną iš savo dainų, apsvaigęs nuo kraujo ir žudymo. Tai,
kad sidabrianosis čia - dar viena priežastis nesirodyti. Megė ir Faridas,
kaip sutarta, laukė už tvartų, bet jie taip garsiai ginčijosi, kad Dulkėta­
sis Pirštas užėjo berniukui už nugaros ir ranka užspaudė burną.
- Ką tai reiškia? - piktai sušnypštė. - Norit, kad ir jus įkištų pas
kitus?
Megė nunarino galvą. Akyse vėl pasirodė ašaros.
- Ji nori eiti į tvartą! - sukuždėjo Faridas. - Mano, kad jie visi mie­
ga! Tarsi...

* Paul Stewart, „Stormchaser".

328
 Dulkėtasis Pirštas vėl uždėjo jam delną ant burnos. Kieme nu­
skambėjo balsai. Veikiausiai kas nors sargybiniams prie tvartų atne­
šė užkąsti.
- Kur Juodasis Princas? - paklausė Dulkėtasis Pirštas, kai viskas
vėl nurimo.
- Tarp kepyklos ir pagrindinio pastato, su savo lokiu. Pasakyk jai,
kad nevalia eiti į tvartą! Ten mažiausiai penkiolika karių.
- O kiek prie Princo?
- Trys.
Trys. Dulkėtasis Pirštas žvilgtelėjo į dangų. Mėnulio nematyt. Pasi­
slėpė už debesų, o tamsa juoda it apsiaustas.
- Nori jį išlaisvinti? Trys - tai nedaug! - Farido balse buvo justi
jaudulys. Nė ženklo baimės. Kada nors jį tai dar priveiks, šitas bebai­
miškumas. - Perpjausim jiems gerkles, nespės nė riktelėti. Visai len­
gva. - Jis dažnai šitaip kalbėdavo. Dulkėtasis Pirštas vis klausdavo sa­
vęs, ar jis tik taip kalba, ar jau yra šitai daręs.
- Dėl Dievo meilės, na tu ir karštas vyrukas, - pusbalsiu tarė jis. -
Bet aš ne taip gerai pjaustau gerkles, tu juk žinai. Kiek čia įkalintųjų?
- Vienuolika moterų, trys vaikai, devyni vyrai, jei neskaičiuosime
Stebuklingojo Liežuvio!
- Kaip jam klojasi? -Dulkėtasis Pirštas žvilgtelėjo į Mėgę. - Ar ma­
tei jį? Ar gali vaikščioti?
Ji papurtė galvą.
- O tavo mama?
Megė vogčiomis žvilgtelėjo į Dulkėtąjį Pirštą. Jai nepatiko, kai jis
kalbėdavo apie Resę.
- Nagi, sakyk, ar jai viskas gerai?
- Tikiuosi. - Megė atsirėmė ranka į tvarto sieną, lyg galėtų pajusti
už jos esančius tėvus. - Bet man nepavyko su ja pasikalbėti. Prašau! -
kreipėsi į jį lyg maldaudama. - Tikrai visi miega. Būsiu labai atsargi!
Faridas užvertė akis į žvaigždes, tarsi jos galėtų sudrausti dėl šito­
kio paikumo.

329
 - Sargybiniai nemiegos, - tarė Dulkėtasis Pirštas. - Tai sugalvok
jiems kokį gerą melą. Ar turi kuo rašyti?
Megė pažvelgė į jį nustebusi, akys visai kaip Resės. Tada kyštelėjo
ranką į maišelį, kurį nešiojosi su savimi.
- Turiu popieriaus, - sukuždėjo ji, skubiai plėšdama lapą iš nedide­
lės knygelės. - Ir rašiklį!
- Kokia mama, tokia ir dukra. Visuomet turi kuo rašyti.
- Leisi jai eiti? - nustėro Faridas.
- Taip!
Megė su lūkesčiu pažvelgė į Dulkėtąjį Pirštą.
- Rašyk: „Rytoj ant kelio, kuriuo jūs eisite, gulės nuvirtęs medis.
Kai jis užsidegs, visi, kurie turės jėgų, turi bėgti kairėn į mišką. Kairėn,
tai svarbu!" Rašyk: „Ten mes jūsų lauksim ir paslėpsim." Parašei?
Megė linktelėjo. Jos rašiklis skubėjo popieriumi. Dulkėtasis Pirštas
tikėjosi, kad Resė kaip nors tamsiame tvarte įskaitys smulkias raideles,
nes jo nebus šalia ir negalės įžiebti šviesos.
- Ar apsvarstei, ką papasakosi sargybiniams? - paklausė jis.
Megė linktelėjo. Akimirką ji jam pasirodė ta pati maža mergaitė,
kokia dar buvo vos prieš metus, ir Dulkėtasis Pirštas klausė savęs,
ar neklysta leisdamas jei eiti, bet dar nespėjus jam apsigalvoti ji jau
dingo. Greitu žingsniu pasileido per kiemą ir įniro svečių naman.
Išėjusi laukan rankose laikė ąsotį. „Prašau! Mane siunčia pelkių bo­
belė! - jiedu su Faridu išgirdo ją sakant sargybiniams. - Vaikams
liepė nunešti pieno."
- Tik pažiūrėk - gudri kaip sakalas, - sukuždėjo Faridas, kai sar­
gybiniai pasitraukė į šalis. - Ir narsi it liūtė. - Iš jo balso buvo galima
suprasti, koks yra nustebęs, ir Dulkėtasis Pirštas nusijuokė. Berniokas
tikrai įsimylėjęs.
- Taip, ji veikiausiai protingesnė už mus abu, - atsakė jam Dulkė­
tasis Pirštas. - Bent jau drąsesnė - už mane tai tikrai.
Faridas linktelėjo. Jis spoksojo į praviras tvarto duris - ir su palen­
gvėjimu šyptelėjo, kai Megė išėjo laukan.
- Matei? - grįžusi sukuždėjo Megė Faridui. - Buvo visai lengva.

330
 - Gerai, - tarė Dulkėtasis Pirštas ir pamojo Faridui prieiti. - Laiky-
kim kumščius, kad tai, ką mudviem dabar reikia padaryti, būtų taip pat
lengva. Kaip manai, Faridai? Gal norėtum kiek pažaisti su ugnimi?
Berniukas atliko savo užduotį taip pat gerai kaip Megė. Apsimetęs
lyg niekur nieko, bet atsistojęs taip, kad jį matytų Juodąjį Princą sau­
gantys vyrai, Faridas pradėjo šokdinti ugnį - taip ramiai, lyg stovėtų
kokioje nors taikioje turgaus aikštėje, o ne priešais smuklę, kurioje
sėdi Ugninis Lapinas ir Fleitininkas. Sargai susidaužinėjo bokalais,
juokėsi dėkingi, kad berniukas skaidrina jiems šią bemiegę naktį. „Ko
gero, aš čia vienintelis, kuriam širdis galugerklyje tvinksi", - pagalvo­
jo Dulkėtasis Pirštas, sėlindamas pro dvokiančias paskerstų gyvulių ir
daržovių atliekas. Regis, storojo šeimininko virėjai visa tai, kas netiko
patiekti užeigos svečiams, paprasčiausiai metė už namo. Išgirdusios
Dulkėtojo Piršto žingsnius šalin spruko kelios žiurkės, o tarp krūmų
sužibėjo alkano kauko akys.
Princas buvo pririštas šalia kaulų krūvos, o jo lokys tokiu atstumu,
kad negalėtų pasiekti kaulų. Gyvūnas kiūtojo prirakintas grandine,
nelaimingas šnopavo apipančiotu snukiu ir retkarčiais skųsdamasis
dusliai sumaurodavo.
Netoli nuo jų sargybiniai buvo įsmeigę žemėn deglą, bet ugnis
užgeso vos vėjui nunešus iki jos tylų Dulkėtojo Piršto balsą. Teliko
tik žioravimas - o Juodasis Princas pakėlė galvą. Iškart suvokė, kas
slankioja tamsoje, kad ugnis staiga prisnūsta. Dar pora greitų begarsių
žingsnių - ir Dulkėtasis Pirštas susigūžė už gauruotos lokio nugaros.
- Berniukas išties ne iš kelmo spirtas! - sukuždėjo Princas ne­
atsisukdamas. Jį supančiojusioms virvėms perpjauti pakako aštraus
peilio.
- O taip, neprastas. Ir nieko nebijo - priešingai nei aš. - Dulkėtasis
Pirštas tyrinėjo spynas ant lokio grandinių. Buvo surūdijusios, bet at­
rakinti nebuvo itin sunku. - Gal norėtum paiškylauti miške? Bet lokys
turi būti tykus, tylus lyg pelėda. Sugebės?
Vienam iš sargybinių atsisukus Dulkėtasis Pirštas susigūžė, tačiau jis
veikiausiai išgirdo tik virtuvės tarnaitę, išėjusią iš virtuvės išnešti ir iš­

331
versti už namo kibiro paplavų. Smalsiai žvilgtelėjusi į prirakintą Princą
ji vėl dingo, o su ja nutilo ir triukšmas, skverbęsis pro praviras duris.
- O kaip kiti?
- Keturi sargybiniai prie tvarto, dar keturis Ugninis Lapinas pasta­
tė prie Stebuklingojo Liežuvio ir tikrai dar kokia dešimtis sergsti kitus
belaisvius. Nėra galimybių atitraukti jų visų dėmesį, juolab laimėti tiek
laiko, kad galėtume saugiai išgabenti sužeistuosius ir luošius.
- Stebuklingasis Liežuvis?
- Taip. Tasai vyras, kurio jie pas jus ieškojo. O kaip tu jį vadini?
Spyna pasidavė. Lokys suurzgė. Gal nerimo dėl Sėlintojo. Gal ir
geriau, kad antra grandinė liktų tvirta, o tai dar suės kiauniuką. Dul­
kėtasis Pirštas ėmėsi rėžti virvę, kuria buvo surištas Juodasis Princas.
Teko paskubėti, reikia dingti, kol Faridui dar neapsunko rankos. An­
troji spyna spragtelėjo. Dar vienas skubus žvilgsnis į berniuką... „Kad
tave elfų ugnis! - pagalvojo Dulkėtasis Pirštas. - Deglus jau svaido
taip pat aukštai kaip aš!" Tačiau tą akimirką, kai Juodasis Princas nu­
simetė virves, prie Farido prisiartino storas vyras, paskui jį - tarnaitė
ir kareivis. Jis užriko ant berniuko, pasipiktinęs parodė į liepsnas. Fari­
das tik nusišypsojo, šoktelėjo atgal, jam pro kojas šmurkštelėjo Gvinas,
ir toliau mėsčiojo liepsnojančius deglus. Taip, jis protu nė kiek nenu­
sileidžia Megei! Dulkėtasis Pirštas mostelėjo Juodajam Princui sekti
paskui jį. Lokys nutipeno iš paskos - keturiomis, paklusdamas tyliam
šeimininko balsui. Deja, jis tik lokys, o ne naktinis slogutis. Tokiam
nepaaiškinsi, kad reikia eiti tyliai. Tik tiek, kad jis juodas, juodas kaip
ir šeimininkas, ir tamsa prarijo juodu, tarsi jie būtų nakties dalis.
- Susitiksime apačioje, kelyje, prie nuvirtusio medžio!
Princas linktelėjo ir susiliejo su naktimi. Dulkėtasis Pirštas leidosi
ieškoti berniuko ir Resės dukters. Kieme vienas per kitą rėkė karei­
viai - pastebėjo, kad Juodasis Princas su lokiu paspruko. Iš namo atėjo
netgi pats Fleitininkas. Bet nei Farido, nei Megės Dulkėtasis Pirštas
nepamatė.
Kareiviai pradėjo šukuoti miško pakraštį ir šlaitą už namo pasišvies­
dami deglais. Dulkėtasis Pirštas sukuždėjo naktyje, ir ugnis apsnūdo, deg­

332
lai vienas po kito ėmė gesti, tarsi juos būtų užpūtęs silpnas vėjelis. Vyrai
sunerimę sustojo ant kelio, dairėsi aplink, akys pilnos siaubo - tamsos
baimės, lokio baimės ir viso to, kas dar slampinėja nakčia miške.
Eiti iki ten, kur ant kelio gulėjo nuvirtęs medis, nedrįso nė vienas iš
jų. Miškas ir kalvos buvo tokios tykios, tarsi žmogaus koja ten nebūtų
žengusi. Ant medžio kamieno tupėjo Gvinas, o Megė su Faridu laukė
kitoje kelio pusėje, po medžiais. Berniuko lūpa kraujavo, o mergaitė
buvo atrėmusi į jo petį nuvargusią galvą. Kai Dulkėtasis Pirštas išniro
priešais juos, sutrikusi ją pakėlė.
- Ar jis laisvas? - paklausė Faridas.
Dulkėtasis Pirštas suėmė berniuko smakrą ir apžiūrėjo perskeltą lūpą.
- Taip. Kad ir kas rytoj nutiktų, Juodasis Princas ir jo lokys mums
padės. Kur prasiskėlei?
Abi kiaunės smuko pro jį ir dingo miške.
- Ai, niekis. Vienas kareivis norėjo mane sulaikyti, bet pasprukau
nuo jo. Na, pasakyk - kaip aš?
Tarsi nežinotų atsakymo...
- Taip gerai pasirodei, kad pamažu mane apninka rūpestis. Jei ir
toliau šitaip, greitai aš liksiu be darbo.
Faridas nusijuokė.
O Megė buvo labai nuliūdusi. Atrodė tokia pat sutrikusi kaip mer­
gaitė, kurią jie rado nusiaubtoje stovykloje. Nebuvo sunku įsivaizduoti,
kaip ji jaučiasi, net jei pats ir nežinai, kas tavo tėvai. Dulkėtasis Pirštas
turėjo daug tėvų - fokusininkų, artisčių, klajojančių žiniuonių - tų,
kurie tuomet margojoje liaudyje rūpindavosi vaikais, kurie kažkaip
būdavo nereikalingi. „Nagi, pasakyk jai ką nors, Dulkėtasai Piršte, pa­
sakyk ką nors! - galvojo jis. - Jos mamai juk irgi kartais prasklaidyda-
vai liūdesį. Kad ir trumpam laikui.... pavogtam laikui."
- Klausyk. - Jis atsiklaupė priešais Mėgę, pažvelgė jai į akis. - Jei
rytoj tikrai bent kelis išvaduosim, Juodasis Princas nugabens juos į
saugią vietą - o mes trise seksime paskui kitus.
Ji pažvelgė į Dulkėtąjį Pirštą taip nepatikliai, tarsi jis būtų sutrūki­
nėjęs lynas, ant kurio jai reikia statyti koją - ant ištempto aukštai ore.

333
 - Kodėl? - paklausė ji tyliai. Kai kalbėdavo tyliai, nenutuokdavai apie
galią, kokią gali įgauti jos balsas. - Kodėl tu nori jiems padėti? - Ji to ne­
ištarė: „Paskutinį kartą juk to nepadarei. Tuomet, Ožiaragio kaime."
Ką jis galėjo atsakyti? Kad tiesiog žiūrėti svetimame pasaulyje len­
gviau nei savame?
- Tarkime, turiu šį tą atlyginti, - pasakė jis galiausiai. Žinojo, kad
neprivalo jai aiškinti, ką turi omenyje. Jie abu prisiminė tą naktį, kai
jis išdavė juos Ožiaragiui. Ir dar kai kas, vos nepridūrė jis: „Manau,
tavo mama ganėtinai ilgai buvo įkalinta." Bet šitų žodžių jis neištarė.
Žinojo, kad Megei jie nepatiktų.
Po geros valandos prie jų prisidėjo Juodasis Princas - sveikas gy­
vas, su savo lokiu.
 Liepsnojantis medis

Matai, kaip liepsnos laižo,

Kaišioja liežuvius ir šiepia dantis.
Kaip ugnis šoka ir mirguliuoja,
Ryja sausas malkas?

Džeimsas Kriusas, „Ugnis“*

esės pėdos kraujavo. Kelias buvo akmenuotas ir drėgnas nuo ryto

R rasos. Jiems visiems vėl surakino rankas, tik vaikai liko laisvi. Kaip
jie bijojo, kad kareiviai nesukeltų jų j vežimus, užuot leidę laisvai vaikš­
čioti tarp kitų belaisvių! „Bliaukit, jei jus bandys priversti! - kuždėjo
artistai vaikams. - Bliaukit ir rėkit, kol leis eiti šalia mūsų." Laimė, to
neprireikė. Kokios pilnos baimės buvo jų trijų akys - dviejų mergaičių
ir berniuko, neskaitant kūdikio, kuris dar buvo Minos pilve.
Vyriausiai mergaitei buvo šešeri, ji ėjo tarp Resės ir Minos. Kas­
kart žvilgtelėjusi į ją Resė pagalvodavo, kaip tokio amžiaus atrodė
Megė. Mo rodė jai nuotraukas, daug nuotraukų, darytų per visus
tuos metus, kuriuos ji nebuvo šalia, bet tai buvo ne jos, o jo prisimi­
nimai. Ir Megės.
Narsuolė Megė. Resės širdis vis dar susigniauždavo, kai prisimin­
davo, kaip ji tvarte įbruko jai į saują popieriaus lapelį. Kur Megė da­
bar? Ar stebi juos iš miško?
Raštelį galėjo perskaityti tik tada, kai lauke kilo triukšmas dėl Juo­
dojo Princo, - deglo, kuris visą naktį degė tvarte, šviesoje. Daugiau
niekas nemokėjo skaityti, tad ji Dulkėtojo Piršto žinią perdavė iš lūpų
į lūpas pakuždomis moterims, tupinčioms šalimais. Nebuvo progos

* James Krūss, „Das Feuer“.

335
perspėti ir vyrus, bet tie, kurie dar gali bėgti, šiaip ar taip tai padarys.
Resė rūpinosi vaikais, ir šie dabar jau žinojo, ką daryti.
Kita mergaitė ir berniukas ėjo tarp savo mamos ir kumpapirštės,
kuri norėjo sugrąžinti Mo į Ožiaragio tvirtovę. Jai apie Dulkėtojo
Piršto žinią Resė irgi nieko nepasakė. Kiekvienu žvilgsniu toji mote­
ris tarsi sakė: „Buvau teisi!" Užtat Mina Resei šypsojosi, toji Mina su
apvaliu pilvu, kuri tikrai galėjo nekęsti jos už tai, kas nutiko. Galbūt
tikrai laimę atnešė tos gėlės, jos atgabentos į urvą. Mo jautėsi geriau -
daug geriau po visų tų begalinių naktų, kai Resė manydavo, kad kitas
jo įkvėpimas bus paskutinis. Kai paspruko Juodasis Princas, vežimą
su Mo traukė arklys. Žmonės kuždėjosi, kad Princą išvadavo lokys,
ir tai galutinai įrodą, kad jis - naktinis slogutis. Pažvelgęs vaiduoklio
žvilgsniu pradangino grandines, pasivertė žmogumi ir nutraukė savo
šeimininko virves. Resė klausė savęs, ar kartais tasai žmogus nebu­
vo randuotu veidu. Kai naktį kilo triukšmas, ji labai susirūpino dėl
Dulkėtojo Piršto, Megės ir berniuko, bet kitą rytą kareivių veiduose
matomas pyktis išdavė, kad jie paspruko.
Tik kur tas nuvirtęs medis, apie kurį rašė Megė?
Mergaitė, einanti šalia, įsikibo į Resės suknelę - Resė jai nusišypsojo
ir pajuto, kaip nuo žirgo ją nužvelgė Fleitininkas. Skubiai nusisuko. Lai­
mė, nei jis, nei Ugninis Lapinas jos neatpažino. Neretai Ožiaragio tvir­
tovėje jai tekdavo klausyti kraugeriškų Fleitininko giesmių - dar tada,
kai jis buvo su žmogaus nosimi, o Ugniniam Lapinui valydavo batus,
bet, laimė, jis nebuvo iš tų, kurie rėžtų sparną apie ją ar kitas tarnaites.
Kareiviai visa gerkle plyšavo virš jų galvų apie tai, ką jų ponas pa­
darys Juodajam Princui ir jo užkerėtam lokiui, vos tik juos sučiups.
Sėdus ant žirgų jų nuotaika gerokai pasitaisė. Retkarčiais Fleitininkas
pasisukdavo balne ir pridurdavo kokią ypatingą žiaurybę. Resė mielai
būtų uždengusi ausis šalia einančiai mergaitei. Jos mama nieko nenu­
tuokdama su keletu aktorių keliavo po šalį vis dar tikėdama, kad jos
dukra slaptojoje stovykloje.
Mergaitė bėgs. Kaip ir kiti vaikai su savo mamomis. Ir kum-
papirštė tikrai mėgins, Suodžių Paukštis ir dauguma kitų vyrų...

336
O muzikantas sužeista koja, sėdintis vežime kartu su Mo, liks, lygiai
kaip ir Dvipirštis, nes jis bijo arbaletų, liks ir senasis artistas, vaikš­
čiojęs su kojūkais, nes dabar nebepasitiki savo kojomis. Benedikta,
vos begalinti įžiūrėti, kur eina, irgi liks, Mina, greitai turinti gim­
dyti... ir Mo.
Kelias vis stačiau leidosi žemyn. Virš jų galvų vijosi medžių šakos.
Rytas buvo be vėjo, ūkanotas, lietingas, bet Dulkėtojo Piršto ugnis
dega net per lietų. Resė žvilgtelėjo pro žirgus. Kaip tankiai auga me­
džiai, tarp jų tamsu tamsu net ir šviesiausią dieną. Jiems reikia bėg­
ti kairėn. Ar Megė tiksi, kad ji irgi bandys? Kiek kartų ji šitaip savęs
klausė... ir terasdavo vienintelį atsakymą: ne, ji žino, kad nepaliksiu jos
tėvo vieno, juk ji myli jį lygiai taip stipriai kaip aš.
Resė sulėtino žingsnį. Štai jis, nuvirtęs medis, užgriuvęs skersai ke­
lio, kamienas pažaliavęs nuo samanų. Mergaitė pakėlė į ją dideles akis.
Resė baiminosi, kad kuris iš vaikų neprasitartų, bet jie visą rytą tylėjo
kaip žuvys.
Pamatęs medį Ugninis Lapinas nusikeikė. Trūktelėjo savo žirgo va­
deles, paliepė pirmiesiems keturiems raiteliams nusėsti nuo žirgų ir
pašalinti kliūtį nuo kelio. Jie nepatenkinti pakluso, padavė vadeles ki­
tam kariui ir nužirgliojo prie medžio kamieno. Resė nedrįso nė žvilg­
telėti į kelio pakraštį - bijojo žvilgsniu išduoti Dulkėtąjį Pirštą ar Mėgę.
Jai pasirodė, kad girdi spragtelėjimą, o paskui vos girdimą kuždesį. Tai
nebuvo žmogiški žodžiai. Tai buvo ugnies žodžiai. Dulkėtasis Pirštas
kartą jai juos sakė - kitame pasaulyje, kuriame jie neveikė, kuriame
ugnis buvo kurčia ir nebyli. „Daug geriau skamba tenai", - pasakė tuo­
met jis ir papasakojo apie ugnies medų, kurio pasiima iš elfų. Tačiau jų
skambesį Resė dar prisiminė - garsas toks, tarsi liepsnos skintųsi kelią
per juodas anglis, tarsi alkanos liepsnos rytų baltą popierių. Daugiau
niekas per lapų čežėjimą, lietaus lašus, paukščių balsus ir cikadų čirpi­
mą neišgirdo to kuždesio.
Liepsnos išsivijo pro medžio žievę it gyvatės iš lizdo. Jie nieko ne­
pastebėjo. Tik kai pirmieji liepsnos liežuviai šoko aukštyn, alkani ir
karšti, šovė taip aukštai, kad vos neapsvilino medžių lapų, kariai puolė

337
 atgal - išsigandę, nustėrę. Be raitelių likę žirgai stojo piestu ir bandė
ištrūkti, o ugnis šnypštė ir šoko.
- Bėk, - sukuždėjo Resė, ir mergaitė nuskuodė greitai it stirniukė.
Vaikai, moterys, vyrai - visi pasileido medžių link pro besibaidančius
žirgus, gilyn į saugią miško tamsą. Du kariai mėgino šaudyti jiems
pavymui, bet jų žirgai baidėsi ugnies, ir strėlės pataikė ne j žmonių
kūnus, o į medžių žievę. Resė matė, kaip vienas po kito jie dingsta tarp
medžių, o kariai rėkia, ir Resei buvo skaudu likti stovėti, taip skaudu.
Medis degė toliau, jo žievė juodavo... „Bėkit, - galvojo Resė, - bė­
kit", - o pati stovėjo, nors jos kojos iš tiesų norėjo sprukti, bėgti tolyn,
pas dukrą, kuri laukia kažkur tarp medžių. Bet ji liko. Liko stovėti
ir bandė negalvoti, kad jie vėl juos įkalins. Nes jei būtų apie tai pa­
galvojusi, būtų sprukusį, nepaisydama Mo. Bėgtų ir bėgtų, ir niekad
nesustotų. Per ilgai buvo įkalinta, per ilgai gyveno vien prisiminimais,
atsiminimais apie Mo, atsiminimais apie Mėgę... Mito jais visus tuos
metus, kai turėjo tarnauti iš pradžių Mortolai, o paskui Ožiaragiui.
- Nepuoselėk neteisingų minčių, Kėkšte! - išgirdo ji už nugaros
rėkiant kareivį. - O tai pasmeigsiu!
- Kokias mintis turi omenyje? - atsakė Mo. - Gal atrodau toks
kvailas, kad bėgčiau tau nusitaikius arbaletu?
Ji vos nenusijuokė. Jam visuomet buvo taip lengva ją prajuokinti.
- Ko laukiat? Sugrąžinkit juos! - subaubė Fleitininkas. Sidabrinė
jo nosis nuslydo, o arklys tebesibaidė, nors jis iš paskutiniųjų tampė
vadeles. Keletas vyrų pakluso, suakmenėjusiomis iš baimės kojomis
nužirgliojo į mišką, bet tuoj atšoko, vos tik pomiškyje urgzdamas su­
judėjo šešėlis.
- Naktinis slogutis! - suriko vienas, ir visi tuoj vėl stovėjo ant kelio
išblyškusiais veidais ir drebančiomis rankomis, tarsi jų laikomi kardai
būtų bejėgiai prieš siaubus, tūnančius tarp medžių.
- Naktinis slogutis? Kvaišos jūs, dabar gi šviesiausia diena! - užri­
ko Ugninis Lapinas. - Tai tik lokys, niekas daugiau!
Vyrai dvejodami vėl nužirgliojo prie miško, nesitraukdami vienas
nuo kito, tarsi viščiukų pulkelis, besislepiantis po motinos sparnais.

338
Resė išgirdo, kaip jie keikdamiesi bandė kardais skintis kelią pro ožerš-
kius ir gervuoges, o žirgai šnopšdami ir drebėdami liko ant kelio. Ugni­
nis Lapinas su Fleitininku sukišo galvas, o kariai, ant kelio saugantys
likusius belaisvius, spoksojo plačiomis akimis į mišką, tarsi bet kurią
akimirką galėtų iššokti slogutis, kuris toks panašus į lokį, ir visus juos
surytų su oda, plaukais ir visu kitu, kaip kad elgiasi vaiduokliai.
Resė matė, kaip Mo žvelgia į ją, matė palengvėjimą jo veide, kai
jis ją išvydo - ir tuo pačiu nusivylimą, kad ji vis dar čia. Jis tebebuvo
blyškus, bet nebe toks baltas, tarsi pati mirtis jam per veidą būtų per­
braukusi. Resė žingtelėjo prie vežimo, norėjo prieiti prie jo, suimti jo
ranką, pažiūrėti, ar ji vis dar tokia pat karšta nuo karštinės, bet kareivis
ją šiurkščiai nustūmė.
Medis tebeliepsnojo. Liepsnos traškėjo tarsi dainuodamos pašai­
pią dainelę apie Žalčiagalvį. Iš miško grįžę vyrai neparsivedė nė vieno
belaisvio.
 Vargšelė Megė

- Labas! - pasisveikino švelnus skambus balsas Te-

rensui virš galvos. Jis pakėlė galvą ir išvydo pačią
gražiausią merginą pasaulyje - merginą, kurios būtų
išsigandęs, bet jos akys buvo liūdnos, o liūdesys jam
buvo pažįstamas dalykas.

Eva Ibotson, „Kuri ragana pikčiausia“*

egė nepratarė nė žodžio. Kad ir kaip Faridas stengėsi ją pra­

linksminti, ji tik sėdėjo tarp medžių apsivijusi rankomis kelius
ir tylėjo. Taip, jie išlaisvino daugelį, bet tarp jų nebuvo jos tėvų.
Nė vienas iš tų, kurie pajėgė bėgti, nebuvo sužeistas. Tik vienas
vaikas susižeidė koją, bet jis buvo toks mažas, kad suaugusieji galėjo
jį nešti. Miškas visus juos taip greitai prarijo, kad Žalčiagalvio vyrai
jau vos už kelių žingsnių vaikėsi tik šešėlius. Vaikus Dulkėtasis Pirštas
paslėpė tuščiaviduriame medyje, ožerškių ir laukinių dilgėlių sąvašyne
kiūtojo moterys, o Juodojo Princo lokys laikė atstu kareivius. Vyrai
sulipo į medžius, sėdėjo pačiose viršūnėse. Dulkėtasis Pirštas ir Prin­
cas pasislėpė paskutiniai, kai suklaidino kareivius, šmėkštelėdami tai
šen, tai ten.
Princas patarė išlaisvintiesiems grįžti atgal į Ombrą ir pirmiausia
susirasti kitus klajojančius artistus, kurie vis dar ten stovyklauja. Jis
pats turėjo kitokių planų. Prieš patraukdamas į kelią dar pasikalbėjo
su Mege, ir po to pokalbio ji žvelgė nebe taip beviltiškai.

* Eva Ibbotson, „Kuri ragana pikčiausia4, iš anglų k. vertė S. Repečka, Vilnius, „Alma
littera", 2006, p. 60.

340
 - Jis pasakė neįeisiąs, kad mano tėvą pakartų, - pasakojo ji Fari­
dui. - Sakosi žinąs, kad Mo ne Kėkštas ir kad jis su savo vyrais kaip
nors paaiškins Žalčiagalviui, jog jis sugavo ne tą.
Šitai sakydama ji atrodė tokia kupina vilties, kad Faridas tik linkte­
lėjo ir sumurmėjo: „Na, puiku!", nors pats patylomis vis dėlto galvojo,
kad Žalčiagalvis vis tiek nubaus Stebuklingąjį Liežuvį.
- O kaipgi tas šnipas, apie kurį pasakojo Fleitininkas? - paklausė jis
Dulkėtojo Piršto, kai jie vėl patraukė į kelią. - Ar Princas jo ieškos?
- Neilgai teks ieškoti, - pasakė Dulkėtasis Pirštas. - Tereikia
palaukti, kol kurio nors klajojančio artisto kišenės pasirodys pilnos
sidabro.
Sidabras. Faridas turėjo prisipažinti: jam rūpėjo sidabriniai Nakties
pilies bokštai. Buvo sakoma, kad netgi pilies kuorai pasidabruoti. Bet
jie trauks kitu keliu nei Ugninis Lapinas.
- Mes žinome, kur jie traukia, - paaiškino Dulkėtasis Pirštas. - Bet
į Nakties pilį yra saugesnių kelių.
- O kaipgi Pelių malūnas? - paklausė Megė. - Malūnas, apie kurį
tu pasakojai miške? Argi ne ten mes pirma eisime?
- Nebūtinai. Kodėl klausi?
Megė nutilo. Veikiausiai gerai žinojo, kad jos atsakymas nepatiktų
Dulkėtajam Pirštui.
- Aš įdaviau Debesų Šokėjui laišką, skirtą Fenolijui, - pratarė ga­
liausiai. - Paprašiau jį parašyti ką nors, kas išgelbėtų mano tėvus, ir
paprašiau, kad pasiųstų rašinį į malūną.
- Laišką? - Dulkėtojo Piršto balsas suskambo taip šaižiai, kad Fa­
ridas nejučiomis apkabino Mėgę per pečius. - Na, tiesiog nuostabu!
O kas, jei jį perskaitys svetimos akys?
Faridas susigūžė, o Megė ne. Ne. Ji atrėmė Dulkėtojo Piršto žvilgsnį.
- Niekas kitas, tik Fenolijas dabar gali jiems padėti, - tarė ji. - Ir tu
tai žinai. Labai gerai žinai.
 Beldimas i duris

Lanselotas žvilgtelėjo į savo taurę.

- Jis yra nežmogiškas, - tarė galiausiai. - Bet ir kodėl
turi būti žmogiškas? Negi tikitės iš angelų, kad jie būtų
žmogiški?

T. H. Vaitas, „Praeities ir ateities karalius“

antroji dalis*

aitelis, kurį Fenolijas pasiuntė paskui Mėgę, jau keletą dienų

R -
kaip išvykęs.
Jok greitai kaip vėjas, - pasakė jam. Ir kad kalbama apie jauną
ir, žinoma, nuostabaus grožio mergaitę. (Juk jis norėjo, kad vyrukas
tikrai pasistengtų!) - Deja, tau veikiausiai nepavyks jos įkalbėti grįžti
kartu, ji labai užsispyrusi, - pridūrė, - taigi sutarkite su ja naują ir
šįkart saugų susitikimo punktą ir pasakyk, kad grįši kiek įmanoma
greičiau su mano laišku. Ar pajėgsi įsidėmėti?
Kareivis, dar tikras pienburnis, be vargo pakartojo žodžius ir išjojo
šuoliais, patikinęs, kad grįš vėliausiai po trijų dienų. Trys dienos. Jei
vaikinas laikysis duoto žodžio, greitai grįš, bet Fenolijas dar neturės
laiško, kurį pasiuntinys galėtų nunešti Megei. Mat žodžiai, kurie turi
sutvarkyti šią istoriją - geruosius išgelbėti, piktuosius nubausti, kaip ir
dera, - tiesiog nenorėjo ateiti į galvą!
Dieną naktį Fenolijas sėdėjo kambaryje, kurį jam paskyrė Kosi­
mas, ir spoksojo į pergamento lapą, atneštą Minervos, kartu ji atnešė
ir gerokai nusigandusį Rozenkvarcą. Bet viskas lyg užkerėta: kad ir ką
Fenolijas pradėdavo rašyti, viskas pasiliedavo tarsi rašalas ant drėgno

* T. H. White, „The Once and Future King“.

342
popieriaus. Kurgi jie dingo, tie nelemti žodžiai? Kodėl jie negyvi it su­
džiūvę lapai? Fenolijas ginčijosi su Rozenkvarcu, paliepė jam parūpin­
ti vyno, kepsnių, saldumynų, kitokio rašalo, naują plunksną - o lauke,
pilies kiemuose, dundėjo kūjai, buvo kalami ginklai. Buvo tvirtinamas
pilies bokštas, šveičiamos dervos keptuvės, aštrinamos ietys. Iš garsų
buvo galima spręsti, kad rengiamasi karui. Ypač kai skubama. O Ko­
simas labai skubėjo.
Jam skirti žodžiai pasirašė tarsi patys: žodžiai, kupini teisėto pyk­
čio. Kosimo šaukliai jau nešiojo juos po turgaus aikštes ir kaimus. Nuo
tada į Ombrą plūdo savanoriai, kariausiantys su Žalčiagalviu. Bet kur­
gi tie žodžiai, kurie turėtų ir padėti laimėti Kosimo kovą, ir apsaugoti
Megės tėvą nuo kartuvių?
O, kaip jis laužė galvą! Bet niekas į ją neatėjo! Dienos bėgo, ir Feno­
lijo širdyje ėmė plisti dvejonės. Kas, jei Žalčiagalvis jau seniai paliepė
pakarti Mortimerį? Ar tuomet Megė dar išvis norės skaityti? Ar jai
nebus vis vien, kas nutiks su Kosimu ir šiuo pasauliu, kai jos tėvas jau
nebegyvas? „Nesąmonė, Fenolijau, - sumurmėjo jis, valandų valandas
braukydamas vieną sakinį po kito. - Žinai ką? Jei nesugalvosi žodžių,
tai šįkart reikės išsiversti be jų. Tuomet Mortimerį išgelbės Kosimas!"
„Ak taip? O kas, jei jie puls Žalčiagalvio pilį ir visi žus degančios
pilies rūsiuose? - kuždėjo vidinis balsas. - Arba jei Kosimo būriai ne­
įveiks stačių Nakties pilies sienų?"
Fenolijas padėjo į šalį plunksną ir užsidengė veidą rankomis. Lauke
vėl sutemo, o jo galva tokia pat tuščia kaip pergamentas priešais. Kosi­
mas pasiuntė Tuliją pakviesti rašytojo prie stalo. Bet Fenolijas nebuvo
alkanas, nors ir labai noriai stebėdavo Kosimą, kai šis spindinčiomis
akimis klausosi dainų, Fenolijo parašytų apie jį. Net jei Bjaurioji ir de­
šimtis kartų tvirtino, kad jos vyrui žodžiai nuobodūs, - šitam Košimui
patiko tai, ką tiekė Fenolijas: nuostabias pasakas apie jo praeities di­
dvyriškus darbus, apie jo pas Baltąsias Moteris praleistą laiką ir kovą
Ožiaragio tvirtovėje.
Taip, gražusis kunigaikštis buvo jam maloningas, lygiai kaip Feno­
lijas ir parašė, - o Bjaurioji vis dažniau veltui prašėsi įleidžiama pas

343
vyrą. Taigi Violantė dažniau nei iki grįžtant vyrui sėdėdavo bibliote­
koje. Nuo tada, kai mirė uošvis, jai nebereikėjo čia sėlinti slapčia arba
papirkinėti Balbulo papuošalais, nes Kosimo visai nedomino, ar ji
skaito. Jį tedomino tik tai, ar ji rašo laiškus savo tėvui, ar kitaip bando
užmegzti ryšį su Žalčiagalviu. Tarsi ji kada nors tai būtų dariusi!
Fenolijui buvo gaila vienišos Violantės, bet guodė save, kad ji tokia
buvo visuomet. Netgi sūnus čia nieko nepakeitė. Ir vis dėlto ji veikiau­
siai niekad taip netroško jokio žmogus draugijos kaip dabar Kosimo.
Dėmė ant jos veido pablyško, bet dabar jame švytėjo kai kas kita -
meilė, tokia pat bevertė, kokia buvo ir dėmė, nes Kosimas į jos meilę
neatsakė. Priešingai - jis paliepė žmoną sergėti. Jau kuris laikas paskui
Violantę slankiojo kresnas vyriškis plika galva, kuris anksčiau dresa­
vo medžioklinius Lašininio skalikus. Sekiojo Bjauriąją, tarsi pats būtų
virtęs šunimi, šniukštinėjančiu šunimi, bandančiu užuosti kiekvieną
jos mintį. Buvo kalbama, kad Violantė liepusi Balbului rašyti laiškus
Košimui, maldavimus, kuriuose prisiekė ištikimybę ir atsidavimą, bet
jos vyras, kalbėjo žmonės, jų neskaitė. Vienas iš jo patarėjų netgi teigė,
kad Kosimas pamiršo, kaip skaitoma.
Fenolijas atitraukė rankas nuo veido ir su pavydu nužvelgė mie­
gantį Rozenkvarcą, gulintį šalia rašalinės ir taikiai šnarpščiantį. Kaip
tik vėl siekė plunksnos, kai į duris pabeldė.
Kas gali belstis taip vėlai naktį? Kosimas tokiu metu paprastai iš­
jodavo.
Prie durų stovėjo Kosimo žmona. Violantė vilkėjo vieną iš tų juo­
dų suknelių, kurias nusivilko Košimui grįžus. Akys buvo paraudusios,
tarsi išgraužtos ašarų, o gal tiesiog ji per dažnai naudojosi berilu.
Fenolijas pakilo nuo kėdės.
- Prašom užeiti! - tarė jis. - O kurgi jūsų šešėlis?
- Nupirkau jaunų šuniukų vadą ir paliepiau jam juos dresuoti, tai
būsianti staigmena Košimui. Nuo tada jis retkarčiais palieka mane
ramybėje.
Ji buvo išmintinga, o taip, netgi labai išmintinga. Ar Fenolijas tai
žinojo? Ne, sunkiai beprisiminė, kad pats ją sugalvojo.

344
 - Sėskitės. - Jis stumtelėjo Violantei savo kėdę - kitos čia nebuvo, -
o pats atsisėdo ant skrynios po langu, kurioje laikė drabužius, ne tuos
senuosius, suėstus kandžių, o tuos, kuriuos jam pasiūdino Kosimas,
prabangius drabužius, sukurptus specialiai dvaro poetui.
- Kosimas vėl pasiėmė Brianą, - tarė Violantė lūžinėjančiu balsu. -
Jai leidžiama su juo joti, su juo valgyti, netgi nakvoja pas jį. Dabar ji
pasakoja istorijas jam, o ne man, skaito jam, dainuoja jam, šoka jam,
kaip kad anksčiau darydavo man. O aš viena. Ar negalėtumėt su ja pa­
sikalbėti? - Violantė persibraukė rankomis per juodą suknelę. - Bria­
nai patinka jūsų dainos, gal ji jūsų paklausys! Man jos reikia. Daugiau
nieko šioje pilyje neturiu - tik Balbulą, o jam iš manęs tereikia aukso
naujiems dažams.
- O kaipgi jūsų sūnus?
- Jis manęs nemyli.
Fenolijas nutilo, nes ji buvo teisi. Jakopas nieko nemylėjo, tik savo
niūrųjį senelį, ir niekas nemylėjo Jakopo. Nebuvo lengva jį pamėgti. Iš
lauko vidun skverbėsi naktis ir kalvių trinksėjimas.
- Kosimas ketina sustiprinti miesto sienas, - toliau kalbėjo Violan­
tė. - Ketina iškirsti visus medžius iki pat upės. Sakoma, kad Dilgė jį
už tai prakeikė. Pasakė pasikalbėsianti su Baltosiomis Moterimis, kad
šios jį vėl pasiimtų.
- Nesirūpinkit. Baltosios Moterys nedaro to, ką pasako Dilgė.
- Ar jūs esate toks tikras? - Violantė pasitrynė skaudamas akis. -
Briana mano skaitovė! Jis neturi teisės ją iš manęs atimti. Noriu, kad
jūs parašytumėt jos mamai. Kosimas liepė skaityti visus mano laiš­
kus, bet jūs galite ją čion pakviesti. Jumis Kosimas pasitiki. Parašykit
Brianos mamai, kad Jakopas nori pažaisti su jos sūnumi ir kad ji
apie pietus atvestų jį į pilį. Žinau, ji anksčiau buvo klajojanti artistė,
bet dabar augina vaistažoles. Visi miesto žiniuoniai pas ją eina. Aš
irgi turiu savo sode keletą labai retų augalų. Parašykit jai, kad galės
pasiimti ką panorėjusi - sėklų, šaknų, atžalų, - ko tik užsigeis, tik
tegu ateina.
Roksana. Ji nori pasikviesti Roksaną.

345
 - O kodėl jūs norite kalbėtis su motina, o ne su pačia Briana? Ji jau
nebe maža mergaitė.
- Bandžiau! Ji manęs neklauso. Tik žvelgia tylėdama, sumurma at­
siprašymą ir vėl pas jį išeina. Ne. Man reikia pasikalbėti su jos mama.
Fenolijas tylėjo. Jis nebuvo tikras, ar Roksana ateis - po viso to, ką
jis apie ją žinojo. Juk jis pats jai širdin tai įdėjo - išdidumą ir panie­
ką kilmingam kraujui. Kita vertus, argi jis nepažadėjo Megei užmesti
akį į Dulkėtojo Piršto dukrą? Jei jau negali įvykdyti kito pažado, nes
žodžiai niekingai paliko jį nelaimėje, tai gal bent šitai pabandytų...
„O dangau, - galvojo jis. - Nenorėčiau būti šalia Dulkėtojo Piršto tuo­
met, kai jis sužinos, kad jo dukra nakvoja pas Kosimą!"
- Gerai, pasiųsiu pas Roksaną pasiuntinį, - tarė jis. - Bet nieko per
daug iš to nesitikėkit. Girdėjau, ji nelabai džiaugiasi tuo, kad jos dukra
gyvena dvare.
- Žinau! - Violantė atsistojo ir žvilgtelėjo į popieriaus lapą, lau­
kiantį ant rašymo pulto. - Kuriate naują istoriją? Ar apie Kėkštą? Pir­
miausia turėsite man parodyti! - Vieną akimirksnį ji tikrai atrodė kaip
Žalčiagalvio dukra.
- Žinoma, žinoma, - skubiai patikino Fenolijas. - Gausite ją anks­
čiau nei klajojantys artistai. Ir parašysiu ją taip, kaip jūs labiausiai mėgs­
tate: niūrią, beviltišką, baisią... - „Ir žiaurią", - pridūrė Fenolijas min­
tyse. Taip, Bjaurioji mėgo niūrias istorijas. Nenorėjo, kad jai pasakotų
apie laimę ir grožį, norėjo išgirsti apie mirtį, apie nelaimes, bjaurumus
ir ašaras spaudžiančias paslaptis. Ji norėjo savo, tiktai savo vienos pa­
saulio, o jame dar niekada nebuvo pasakojama apie grožį ir laimę.
Ji vis dar tebežiūrėjo į Fenoliją - tuo pačiu išdidžiu žvilgsniu, kokiu
į pasaulį žvelgė jos tėvas. Fenolijas prisiminė žodžius, kuriuos kitados
parašė apie jos šeimą: Kilmingas kraujas -ja u šimtus metų Žalčiagalvio
gentis tvirtai tikėjo, kad jų gyslomis tekantis kraujas juos daro narses­
nius, išmintingesnius ir stipresnius nei visi tie, kuriuos jie valdo. Šimtą ir
dar šimtą metų tas pats žvilgsnis, netgi Bjauriosios akyse, kurią ta pati
gentis vos gimusią mieliausiai būtų iškart prigirdžiusi pilies griovyje
kaip kokį luošą šuniuką.

346
 - Tarnai sako, kad Brianos motina dar gražiau dainuoja nei ji.
Jie sako, ji gali pravirkdyt akmenis ir pražydinti rožes. - Violantė
persibraukė rankomis veidą, ten, kur dar neseniai raudoniu tvieskė
dėmė.
- Taip, aš irgi panašiai girdėjau. - Fenolijas palydėjo ją prie durų.
- Sakoma, anksčiau ji dainavusi netgi mano tėvo pilyje, bet aš ne­
tikiu. Mano tėvas niekuomet neįsileisdavo klajojančių artistų pro savo
vartus, daugių daugiausia juos prie vartų pakardavo.
„Taip, - pagalvojo Fenolijas, - nes kitados buvo pasakojama, kad
jis jūsų mamą kartą pagavo su vienu klajojančiu artistu", - ir atidarė
Violantei duris.
- Briana sakė, kad jos mama nebedainuoja, nes mano, kad jos
balsas visiems, ką ji myli, atneša didelę nelaimę. Šitaip esą nutiko
Brianos tėvui.
- Taip, šitai irgi girdėjau.
Violantė išėjo į koridorių. Net ir iš arti jos dėmės beveik nebebu­
vo matyti.
- Pasiųsite pasiuntinį pas ją ryt iš pat ryto?
- Jei jūs taip norite...
Ji pažvelgė tolyn tamsiu koridoriumi.
- Briana niekuomet nekalba apie savo tėvą. Viena virėja pasako­
ja, kad jis esąs ugnies rijikas. Sakė, kad Brianos motina buvo jį labai
įsimylėjusi, bet tada ji pati krito į akį vienam padegėjui, ir jis suraižė
peiliu ugnies rijikui veidą.
- Taip, tokios istorijos pasakojamos. - Fenolijas mąsliai pažvelgė į
Violantę. Dulkėtojo Piršto istorija - karti ir saldi, visai Violantės sko­
nio, tai jau tikrai.
- Ji nuvedė jį pas žiniuonį ir liko ten tol, kol gijo ugnies rijiko vei­
das. - Koks abejingas buvo jos balsas, tarsi būtų pasiklydusi tarp tų
žodžių, Fenolijo žodžių. - Ir vis tiek jis ją paliko. - Violantė nusisu­
ko. - Parašykit laišką! - tarė ji sausai. - Parašykit jį dar šiąnakt. - Ir
tada nuskubėjo šlamėdama juoda suknele, skuodė taip greitai, lyg stai­
ga būtų susigėdusi, kad atėjo.

347
 - Rozenkvarcai, - tarė Fenolijas, uždaręs duris. - Kaip manai, negi
aš sugebu sugalvoti tik liūdnus arba piktus personažus?
Bet stiklo žmogelis vis dar miegojo, o šalia jo nuo plunksnos ant
tuščio popieriaus lapo lašėjo rašalas.
 Roksana

Jos akys man kaip saulė neatrodo;

Jos lūpos - ne koralai; su sniegu
Bijočiau aš palyginti jos odą,
Raizgius ir juodus plaukus - su šilku.

Viljamas Šekspyras, 130 sonetas*

enolijas laukė Roksanos pilies menėje, kur paprastai būdavo pri­

F imami prašytojai, žmonės iš paprastos liaudies, kurie čia iškloda­
vo Kosimo valdytojams savo rūpesčius, o šalia sėdintis raštininkas jų
žodžius surašydavo į popierių (pergamentas tokiam reikalui buvo per
brangus). O tada žmones vėl išsiųsdavo namo su viltimi, kad kuni­
gaikštis kada nors spręs jų problemas. Valdant Lašininiui tai nutikdavo
nedažnai, nebent pasistengdavo Violantė, taigi jų valdiniai dažniausiai
po kiek laiko patys išspręsdavo savo ginčus, smurtu ar geruoju, pri­
klausomai nuo temperamento ir įtakingumo. Kosimas veikiausiai ir
čia greitu laiku šį tą pakeis...
- Ką aš čia veikiu? - murmėjo Fenolijas, dairydamasis siaurame
aukštame kambaryje. Kai pasirodė Bjauriosios pasiuntinys, jis dar
gulėjo lovoje (kur kas patogesnėje nei pas Minervą). Violantė atsi­
prašanti ir prašanti jį, nes niekam kitam taip gerai nesiseka, pasikal­
bėti vietoj jos su Roksana. Nuostabu. Štai kaip elgiasi galingieji - nu­
stumia nemalonius dalykus kitiems. Bet, kita vertus... jis jau seniai
norėjo susitikti su Dulkėtojo Piršto žmona. Ar ji išties tokia graži,
kaip jis aprašė?

* Šekspyras, „Sonetai" iš anglų k. vertė A. Churginas, Kaunas, „RamduvaM

, 2002,
p. 136.

349
 Atsidusęs Fenolijas krito į krėslą, kuriame paprastai sėdėdavo Ko­
simo valdytojas. Grįžus Košimui prašytojai plūste plūdo į pilį, tad atei­
tyje jiems bus leidžiama kreiptis tik dvi dienas per savaitę. Šiuo metu
kunigaikštis turi rimtesnių reikalų nei rūpesčiai valstiečio, kuriam
kaimynas pavogė kiaulę, nei skundas batsiuvio, kuriam pirklys įkišo
prastą odą, ar skundas siuvėjos, kurią vyras kasnakt lupa, nes girtas
grįžta namo. Žinoma, kiekvienoje didesnėje gyvenvietėje yra teisėjas
tokiems nesklandumams spręsti, bet daugumos teisėjų vardas buvo
nekoks. Abiejose Miško be kelio ir takelio pusėse buvo sakoma, kad
teisybė būna to, kuris pripildo teisėjo kišenes auksu. Taigi tie, kurie
neturėjo aukso, ateidavo į pilį, pas savo angeliškąjį kunigaikštį, visai
nesuprasdami, kad ruošiantis karui šis turi pilnas rankas darbo.
Roksana į kambarį įžengė su dviem vaikais: maždaug penkerių
mergaite ir vyresniu berniuku, veikiausiai tai buvo Brianos brolis Je­
hanas - berniukas, kuriam retkarčiais tekdavo abejotina garbė pažaisti
su Jakopu. Suraukusi kaktą ji nužvelgė kilimus ant sienų, vaizduojan­
čius jauno Lašininio žygius. Vienaragis, drakonas, balti elniai... vei­
kiausiai niekas negalėjo jaustis saugus nuo kunigaikščio ieties.
- Ėėė, kodėl mums iš karto nepatraukus į sodą? - pasiūlė Fenolijas,
pastebėjęs jos niekinamą žvilgsnį, ir skubiai pakilo nuo kunigaikštiško
krėslo. Ji gal netgi dar gražesnė, nei jis aprašė. Juk rašydamas tą „Raša­
lo širdies" sceną, kai Dulkėtasis Pirštas susitinka Roksaną pirmą kartą,
ieškojo pačių nuostabiausių žodžių. Ir vis dėlto kai ji staiga iš tiesų
išdygo priešais jį, Fenolijas iškart įsimylėjo it paikas jaunuolis. „Po ga­
lais, Fenolijau, - keiksnojo jis save. - Tu ją sugalvojai, o dabar spoksai,
tarsi pirmąkart gyvenime matytum moterį!" O blogiausia, Roksana,
regis, tai pastebėjo.
- Taip, eikime į sodą. Daug apie jį girdėjau, bet dar niekuomet ne­
mačiau, - tarė ji ir nusišypsojo taip, kad Fenolijas visai pametė gal­
vą. - O gal norite pirmiausia man papasakoti, kodėl kvietėte mane
pasikalbėti? Jūsų laiške tebuvo parašyta, kad tai dėl Brianos.
Kodėl jis nori su ja pasikalbėti - cha cha. Fenolijas prakeikė Vio-
lantės pavydą, Kosimo neištikimą širdį ir patį save tuo pačiu.

350
 - Pirmiausia išeikime į sodą, - tarė jis. Galbūt po atviru dangumi
bus lengviau pasakyti tai, ką jam pavedė Bjaurioji.
Žinoma, taip nebuvo.
Vos tik jie išėjo į lauką, berniukas leidosi ieškoti Jakopo, o mergaitė
liko šalia Roksanos. Nepaleido jos rankos, moteris ėjo nuo augalo prie
augalo, o Fenolijas negalėjo ištarti nė žodžio.
- Žinau, kodėl mane čia pakvietė, - tarė Roksana, kai Fenolijas
dešimtą kartą bandė sudėlioti reikiamus žodžius. - Pati Briana man
to nepasakojo, ji niekuomet to nepadarytų. Bet kambarinė, kuri neša
Košimui pusryčius, o pas mane dažnai ateina klausti patarimo, kaip
gydyti sergančią motiną, man papasakojo, kad Briana retai kada beiš­
eina iš jo menės. Netgi naktį.
- Taip. Taip yra... Violantė dėl to susirūpinusi. Ir ji tikisi, kad
jūs... - Po galais, kaip jis lemena. Nežino, ką sakyti toliau. Prakeikta
sumaištis. Šioje istorijoje aiškiai per daug veikėjų. Kaipgi jam numaty­
ti, kas jiems gali šauti į galvą? Visiškai neįmanoma, pirmiausia dėl to,
kad turime reikalą su jaunos mergaitės širdimi. Niekas negali tikėtis,
kad Fenolijas ką nors apie tai nutuokia.
Roksana pažvelgė jam į akis, tarsi vis dar lauktų sakinio pabaigos.
„Prakeiktas senas kvaily, juk nežadi dar ir nurausti!" - pagalvojo Fe­
nolijas ir pajuto, kaip raukšlėtą odą užlieja kraujas, tarsi norėdamas
išguiti iš jos amžių.
- Berniukas apie jus pasakojo, - tarė Roksana. - Faridas. Jis juk
įsimylėjęs mergaitę, kuri pas jus gyvena. Mėgę, ar ne? Kai ištaria jos
vardą, atrodo taip, tarsi perlus laikytų burnoje.
- Taip, būgštauju, kad Megei jis irgi patinka.
„Ką berniukas apie mane pasakojo? - neramiai mąstė Fenolijas. -
Kad aš jį sugalvojau ir tą vyrą, kurį ji myli, - vien tam, kad paskui
leisčiau jį nužudyti?"
Mergaitė vis dar laikėsi įsikibusi Roksanos rankos. Ji šypsodamasi
įsegė mergaitei į ilgus plaukus gėlės žiedą. „Žinai ką, Fenolijau? - mąs­
tė jis. - Visa tai niekai! Kaip tu galėjai ją sugalvoti? Ji jau seniai buvo
čia, gerokai anksčiau, nei buvo sukurti tavo žodžiai. Tokia kaip ji nega-

351
li būti sukurta vien iš žodžių! Tu klydai, visą tą laiką klydai! Jie visi čia
jau buvo - Dulkėtasis Pirštas ir Ožiaragis, Basta ir Roksana, Minerva,
Violantė, Žalčiagalvis... Tu tik užrašei jų istoriją, bet ji jiems nepatiko,
ir dabar jie kuria savąją..."
Mergaitė pasičiupinėjo gėlę ir nusišypsojo.
- Ar ji Dulkėtojo Piršto dukra? - paklausė Fenolijas.
Roksana nustebusi žvilgtelėjo į jį.
- Ne, - atsakė ji. - Mūsų antroji dukra mirusi, jau seniai. Bet iš kur
jūs pažįstate Dulkėtąjį Pirštą? Jis man apie jus niekuomet nepasakojo.
„Fenolijau, tu kvailys, prakeiktas kvailys."
- O taip, taip, aš pažįstu Dulkėtąjį Pirštą, - pralemeno jis. - Netgi
labai gerai pažįstu. Žinote, aš dažnokai viešiu pas klajojančius artistus,
kai jie čia išskleidžia savo palapines, apačioje, už miesto sienų. Ten,
ėėė, aš jį ir sutikau...
- Tikrai? - Roksana perbraukė per plunksnotą salotų gūžės kraš­
tą. - Nė nežinojau, kad jis jau ten lankosi. - Susimąsčiusi ji žengė prie
kitos lysvės. - Laukinės dedešvos. Mano laukuose jos irgi auga. Argi
ne gražios? Ir tokios vaistingos... - Patylėjusi vėl prabilo, tik į Fenoliją
nežiūrėjo. - Dulkėtasis Pirštas išvyko. Vėl. Aš tegavau tik žinutę, kad
seka paskui Žalčiagalvio vyrus, kurie pagrobė keletą klajojančių artis­
tų. Jos mama, - Roksana apglėbė mergaitę, - irgi tarp jų. Ir Juodasis
Princas, geras jo draugas.
Princą jie irgi sučiupo? Fenolijas bandė nuslėpti, kad išsigando.
Galbūt viskas daug blogiau, nei jis manė - o tai, ką jis rašė, vis dar
niekam tikę.
Roksana perbraukė per levandų krūmo ankšteles. Ore iškart pa­
sklido saldus aromatas.
- Sakoma, jūs buvote šalia, kai užmušė Debesų Šokėją. Ar paži­
note jo žudiką? Girdėjau, tai buvo Basta, vienas iš padegėjų, gyve­
nančių miške.
- Deja, jūsų žinios teisingos. - Vis dar nebuvo tokios nakties, kad
Fenolijas nematytų oru skriejant Bastos peilio - tas vaizdas persekiojo
jį kiekviename sapne.

352
 - Berniukas pasakojo Dulkėtajam Pirštui, kad Basta grįžo. Bet aš
viliuosi, kad jis meluoja. Jaudinuosi. - Ji kalbėjo taip tyliai, kad Feno­
lijas vos begirdėjo. - Taip jaudinuosi, kad vis sugaunu save tiesiog sto­
vinčią ir spoksančią į mišką, tarsi jis staiga galėtų išdygti tarp medžių
lyg niekur nieko, kaip tą rytą, kai grįžo. - Ji nuskynė vieną ankštelę ir
išbėrė į saują keletą mažų sėklyčių. - Ar galiu jas pasiimti?
- Viską, ką tik norite, - atsakė Fenolijas. - Sėklų, šaknelių, atža­
lų, - šitaip Violantė prašė jums pasakyti, - jei įkalbėsite savo dukrą
ateityje palaikyti kompaniją jai, o ne jos vyrui.
Roksana apžiūrėjo sėklas savo delne... ir išbėrė jas lysvėn.
- Tai neįmanoma. Mano dukra jau keletą metų manęs nebeklauso.
Jai patinka gyventi čia, nors ir žino, kad man tai ne prie širdies, ir ji
myli Kosimą - nuo tada, kai pirmą kartą nuo pilies bokšto pamatė jį
jojant - jo vestuvių dieną. Tebuvo vos septynerių, ir nuo tada nieko
netroško, tik būti čia, pilyje, net jei ir tektų tarnauti. Jei Violantė nebū­
tų išgirdusi jos dainuojant virtuvėje, Briana vis dar tebenešiotų nakti­
nius puodus, šertų kiaulėms virtuvės atliekas ir retkarčiais paslapčia
sliūkintų viršun pasižvalgyti į Kosimo skulptūras. Bet tapo mažesniąja
Violantės sesute... dėvėjo jos sukneles, prižiūrėjo jos sūnų, dainavo ir
šoko jai, tapo klajojančia artiste, kokia buvo ir jos mama. Bet ne su
margu sijonu ir purvinomis kojomis, ne su guoliu šalia kelio ir su pei­
liu nuo valkatų, kurie nakčia mėgina atsigulti šalia, bet su šilko drabu­
žiais ir minkšta lova. O plaukus vis tiek nešioja palaidus, taip, kaip aš
dariau, ir myli ji per daug, visai kaip aš. Ne! - tarė ji ir padėjo Fenolijui
ant delno lavandų ankštelę. - Perduokite Violantei, kad negaliu jai pa­
dėti, net jei ir norėčiau.
Mažoji mergaitė žvilgtelėjo į Fenoliją. Kurgi dabar jos mama?
- Klausykit! - tarė jis Roksanai. Nuo jos grožio jam sukosi gal­
va. - Imkit tiek sėklų, kiek pageidaujate. Jūsų laukuose jos puikiausiai
derės, daug geriau nei tarp šių pilkų mūrų. Dulkėtasis Pirštas su Mege
išvyko. Aš pasiunčiau jiems pavymui pasiuntinį. Vos tik jis grįš, jūs
sužinosit viską, ką tik jis galės papasakoti: kur jie dabar, kiek dar už­
truks, viską!

353
 Roksana vėl paėmė iš Fenolijo rankų lavandų ankštį, prisiskynė dar
saują ir atsargiai susidėjo jas kapšelin, parištan prie diržo.
- Dėkoju jums, - tarė ji. - Bet jei greitu metu neišgirsiu ko nors iš
Dulkėtojo Piršto, pati leisiuosi jo ieškoti. Pernelyg dažnai tiesiog lau­
kiau, kol jis sveikas grįš namo, o dabar negaliu galvoti apie nieką kita,
tik apie tai, kad Basta vėl čia!
- Bet kaip jūs jį rasit? Paskutiniai žodžiai, kuriuos perdavė Megė, -
kad jie ketina traukti į malūną, Pelių malūną. Jis kitoje miško pusėje,
Žalčiagalvio srityje! Ten pavojinga!
Roksana šyptelėjo jam lyg moteris, aiškinanti vaikui, kaip sutvar­
kytas pasaulis.
- Čia irgi greitai bus pavojinga, - atsakė ji. - O gal manote, kad
Žalčiagalvio ausų dar nepasiekė žinia, kad Kosimas dieną naktį kal­
dina kardus? Gal jums irgi jau būtų verta pasidairyti saugesnės vie­
tos rašyti. Kol dar ant jūsų rašymo pulto nepasipylė liepsnojančių
strėlių lietus.
Roksanos arklys laukė išoriniame pilies kieme. Tai buvo senas
juodbėris, liesas, snukis pražilęs.
- Žinau, kur Pelių malūnas, - tarė Roksana, keldama ant arklio
nugaros mergaitę. - Žvilgtelsiu ten, ir jei jų ten nerasiu, pamėginsiu
pas Liepsnotąjį Apuoką. Tai geriausias žiniuonis šiapus ir anapus miš­
ko, kiek tik aš žinau, be to, jis rūpinosi Dulkėtuoju Pirštu, kai šis buvo
mažas. Gal jis bus ką apie jį girdėjęs.
Žinoma, Liepsnotasis Apuokas! Kaipgi Fenolijas galėjo jį pamiršti?
Jei Dulkėtasis Pirštas kada nors ir turėjo kažką panašaus į tėvą, tai
buvo Liepsnotasis Apuokas. Šis žiniuonis keliaudavo kartu su klajo­
jančiais artistais iš miestelio į miestelį, iš turgaus į turgų. Deja, daugiau
apie jį Fenolijas nežinojo. „Po galais, Fenolijau! - galvojo jis. - Kaip
įmanoma pamiršti savo paties parašytą istoriją? Ir nebandyk išsisuki­
nėti, kad jau esi per senas."
- Jei pamatysit Jehaną, pasiuskit jį namo, - paprašė Roksana, už-
sėsdama ant arklio mergaitei už nugaros. - Kelią jis žino.
- Ketinate šituo senu kuinu joti per Mišką be kelio ir takelio?

354
 - Šitas senas kuinas vis dar neša mane tiek, kiek aš noriu, - tarė
Roksana. Mergaitė atrėmė galvelę jai į krūtinę, ir moteris paėmė vade­
les. - Likit sveikas! - tarė ji, bet Fenolijas sugriebė vadeles. Jam į galvą
šovė mintis, abejotina mintis, bet ką padarysi? Negi lauksi pasiųstojo
raitelio, kol viskas bus per vėlu?
- Roksana, - sukuždėjo jis pakėlęs galvą. - Man reikia pasiųsti
Megei laišką. Pasiunčiau jai pavymui raitelį, kuris turėtų man pa­
pasakoti, kur ji ir kaip jai sekasi, bet jis dar negrįžo, ir kol aš jį vėl
išleisiu su laišku (nepasakok apie Bastą ir Geležtę, Fenolijau, tai ją
tik be reikalo sujaudins!), taigi, kol pasieksiu savo (o dangau, Fenoli­
jau, nespoksok taip į ją ir nelemenk kaip senas kretantis diedas!), gal
jūs nuneštumėt laišką Megei, jei jau tikrai vysitės Dulkėtąjį Pirštą?
Jūs veikiausiai jį surasit greičiau nei bet kuris mano siųstas pasiunti­
nys! - „Koks dar laiškas? - šaipėsi jo vidinis balsas. - Laiškas, kuria­
me jai parašysi, kad nieko nesugalvojai?" Bet Fenolijas, kaip visada,
šį balsą ignoravo. - Tai labai svarbus laiškas! - Jei būtų mokėjęs, Fe­
nolijas būtų kuždėjęs dar tyliau.
Roksana suraukė kaktą. Netgi šitokia ji atrodė graži.
- Paskutinis laiškas, kurį jūs gavote, Debesų Šokėjui kainavo gyvy­
bę. Bet tiek to. Atneškit jį man, jei norit. Tik greičiau, ilgai nelauksiu.
Pilies kiemas Roksanai išjojus Fenolijui pasirodė keistai tuščias.
Kambarėlyje laukė Rozenkvarcas, jis sėdėjo šalia vis dar tuščio perga­
mento ir žvelgė priekaištingu žvilgsniu.
- Žinai ką, Rozenkvarcai, - tarė Fenolijas stiklo žmogeliui, su ato­
dūsiu krisdamas į krėslą, - manau, Dulkėtasis Pirštas nusuktų man
seną sprandą, jei žinotų, kaip aš spoksau į jo žmoną. Bet ką padary­
si! Šiaip ar taip, jis mielai tai padarytų, nesvarbu, viena priežastimi
daugiau ar mažiau. Jis Roksanos visai nenusipelnė - juk šitaip dažnai
palieka ją vieną!
- Kažkam vėl tikrai kunigaikštiška nuotaika pakilo! - pareiškė Ro­
zenkvarcas.
- Nutilk! - suurzgė Fenolijas. - Dabar šitą pergamentą pildysim
žodžiais. Tikiuosi, gerai išmaišei rašalą?

355
 - Tai jau tikrai ne rašalas kaltas, kad šitas pergamentas vis dar tuš­
čias, - nusišaipė Rozenkvarcas.
Fenolijas netgi nesiteikė plunksnos į Rozenkvarcą paleisti, nors
pirštai labai niežėjo. Juk iš tiesų blyškiomis stiklo žmogelio lūpomis
kalba tiesa. Kuo jis dėtas, kad ta tiesa tokia bjauri?
 Pilis prie jūros

Ir kartais senoje knygoje

Keistai tamsūs dalykai pabraukti.
Kitados čia tu buvai. Kur dabar pasprukai?

Raineris Marija Rūkė, „Improvizacijos

Kaprio žiemos tema (III)“*

o lygiai taip įsivaizdavo Nakties pilį: galingi bokštai, apvalūs,

masyvūs, po sidabriniais stogais šaudymo angos tarsi tarpai
tarp dantų. Mo tarėsi matąs Fenolijo žodžius, kai priešais jį išsekę be­
laisviai žengė pro pilies vartus, juodus ant pieno baltumo popieriaus:
„...Nakties pilis, niūri atauga prie jūros, kiekvienas akmuo nugludintas
riksmų, sienos šlapios nuo ašarų ir kraujo..." Taip, Fenolijas gerai pa­
sakoja istorijas. Sidabru buvo padengti pilies kuorai ir vartai, jis lyg
sraigės paliktas gleivių takas aptraukė sienas. Žalčiagalviui patiko me­
talas, kurį jo valdiniai vadino mėnulio seilėmis - gal dėl to, kad kitados
alchemikas jam paaiškino, jog šis metalas laiko atstu Baltąsias Mote­
ris - jos nekenčiančios sidabro, nes jame atsispindi bjaurūs jų veidai.
Iš visų Rašalo pasaulio miestų Mo šį būtų pasirinkęs paskutinį. Bet
ne jis rinkosi kelią per šią istoriją, tai jau aišku. Ji netgi davė jam naują
vardą. Kartais jam net atrodydavo, kad tas vardas tikrai jo. Tarsi būtų
nešiojęs Kėkšto vardą savyje it sėklą, kuri dabar, šiame pasaulyje iš
žodžių, pradėjo leisti daigą.
Jis jautėsi geriau. Karščiavimas nesiliovė, akys vis dar buvo aptrauk­
tos lyg migla, bet skausmas dabar buvo tarsi jaukus kačiukas, palyginti
su tuo plėšriuoju žvėrimi, kuris draskė jį artistų stovyklos urve. Mo

* Rainer Maria Rilke, „Improvisationen aus dem Capreser Winter (III)“.

357
sukandęs dantis galėjo atsisėsti, galėjo apsidairyti, kur Resė. Retai kada
išleisdavo ją iš akių, tarsi šitaip galėtų apsaugoti nuo kareivių žvilgsnių,
jų niuksų ir smūgių. Ją regėti buvo skaudžiau nei kęsti skausmą. Kai
jiedviem ir kitiems kaliniams už nugarų užsivėrė Nakties pilies var­
tai, Resė iš nuovargio vos bepastovėjo ant kojų. Stabtelėjo ir žvilgtelėjo
aukštyn į juos supančias sienas - lyg pelė, apžiūrinėjanti spąstus, į ku­
riuos pakliuvo. Vienas kareivis stumtelėjo ją ietimi, ir Mo būtų mielai
apsivijęs rankomis jo kaklą ir spustelėjęs. Ant liežuvio ir širdyje jis jautė
neapykantos skonį - net virpėjo nuo to, ir keikė savo silpnumą.
Resė žvilgtelėjo į Mo ir pabandė nusišypsoti, bet buvo per daug iš­
sekusi, ir jis pamatė jos baimę. Kareiviai sustabdė arklius, apsupo kali­
nius, lyg būtų įmanoma pasprukti pro tas aukštas stačias sienas. Išvydus
angių galvas, puošiančias stogus ir palanges, nekilo abejonių, kas vieš­
patauja šioje pilyje. Gyvatės iš visų pusių žvelgė į sutrikusį žmonių pul­
ką, iškišusios dvišakus liežuvius, akys buvo padarytos iš raudonų bran­
gakmenių, sidabriniai žvynai mėnulio šviesoje švytėjo it žuvies oda.
- Gabenkit Kėkštą į bokštą! - Ugninio Lapino balsas aidėjo plačia­
me pilies kieme. - Kitus veskit į požemį.
Jie ketino juos išskirti. Mo matė, kaip Resė priėjo prie Ugninio La­
pino, ėjo pamažu, nes gėlė sužalotas kojas. Vienas iš raitelių šiurkščiai
spyrė jai, ir ji parkrito. Mo suspaudė krūtinę, tarsi neapykanta būtų
kažką pagimdžiusi. Naują širdį - šaltą ir kietą, kuri trokšta žudyti.
Ginklas. Jei jis būtų turėjęs ginklą, vieną iš tų bjaurių kardų, kuriuos
visi kariai nešiojasi prie diržų, ar vieną iš jų peilių... Rodės, labiausiai
pasaulyje troško tokio gabalėlio metalo, labiau nei visų tų žodžių, ku­
riuos galėjo parašyti Fenolijas.
Jie nutempė jį nuo vežimo. Mo vos pastovėjo, bet kažkaip išsilaikė
stačias. Keturi kareiviai sugriebė jį už parankių, o Mo įsivaizdavo,
kaip juos žudo, vieną po kito. O jo naujoji šaltoji širdis žudant muša
į taktą krūtinėje.
- Ei, truputį atsargiau su juo, gerai? - riktelėjo vyrams Ugninis La­
pinas. - Negi manot, kad visą tą prakeiktą ilgą kelią tempiau jį čia tam,
kad jūs, nevėkšlos, dabar jį pribaigtumėt?

358
 Resė verkė. Mo girdėjo, kaip ji šaukė jo vardą, kartojo ir kartojo.
Mo pasisuko, bet Resės niekur nematė, tik girdėjo balsą. Jis ją šūkte­
lėjo, pabandė ištrūkti, spyrė kareiviams, bet šie jį tempė toliau - prie
vieno iš bokštų.
- Ei, daugiau nemėgink! - šūktelėjo vienas. - Ko čia plėšaisi? Grei­
tai vėl būsit kartu. Žalčiagalviui patinka, kai žmonos stebi bausmės
vykdymą.
- Taip, jam niekad negana jų verksmo ir klyksmų, - nusišaipė ki­
tas. - Pamatysi, vien dėl to jis dar leis jai kiek pagyventi. O tau bus
sugalvota iškilminga bausmė, Kėkšte, gali būti tikras.
Kėkštas. Naujas vardas. Nauja širdis. Tarsi ledas krūtinėje, jo briau­
nos aštrios tarsi geležtės.
 Malūnas

Mes jojom ir jojom, ir nieko neatsitiko. Aplink visur

buvo be galo ramu, tylu ir gražu. Galėjai netgi pava­
dinti tyliu vakaru kalnuose, pagalvojau. Jei nebūtų
kitaip.

Astrida Lindgren, „Broliai Liūtaširdžiai“*

G^-^D

augiau nei tris dienas užtruko Dulkėtasis Pirštas su Mege ir Fa-

D ridu kelyje į Pelių malūną. Tris ilgas pilkas dienas, per kurias
Megė beveik neprabilo, nors Faridas nėrėsi iš kailio mėgindamas ją
padrąsinti. Didžiumą laiko purkšnojo lietus, ir jau netrukus nė vienas
jų neprisiminė, ką reiškia miegoti sausais drabužiais. Tik kai galiau­
siai vieną vakarą priešais juos atsivėrė tamsus slėnis, kuriame stovė­
jo malūnas, pro debesis suspindo saulė. Nusileidusi prie pat kalvų ji
nuauksino upę ir skiedromis dengtus stogus. Aplink nebuvo matyti
jokio kito pastato - tik malūnininko namas, keletas tvartų ir malū­
nas, medinis jo ratas buvo giliai paniręs į vandenį. Upės krante vešėjo
gluosniai, tuopos ir eukaliptų krūmai, alksniai ir laukinės kriaušės.
Priešais laiptus, vedančius į malūną, stovėjo vežimas. Plačiapetis mil­
tais apdulkėjęs vyras kaip tik krovė į jį maišus. Be jo, nieko daugiau
nebuvo matyti. Tik berniukas, kuris, pamatęs juos artinantis, pasileido
prie namo. Viskas atrodė taiku - taiku ir ramu, tik šniokštė vanduo,
užgožiantis net ir cikadų čirpimą.
- Pamatysi, - sukuždėjo Faridas Megei, - Fenolijas bus ką nors pa­
rašęs. Tikrai tikrai. O šiaip palauksime, kol...

* Astrida Lindgren, „Broliai Liūtaširdžiai", iš švedų k. vertė E. Stravinskienė, Vilnius,

„Margi raštai“, 2002, p. 165.

360
 - Nieko nedarysim, - šiurkščiai nutraukė jį Dulkėtasis Pirštas ir
nepatikliai apsidairė. - Paklausime, ar nėra laiško, ir keliausime toliau.
Čia užklysta daug žmonių, o po viso to, kas nutiko ant kelio, netrukus
čia pasirodys pirmieji kareiviai. Jei klausytumėte manęs, tai pasirody-
tume čia tik tuomet, kai viskas nurims, bet gerai jau...
- O kas, jei laiškas dar neatėjęs? - susirūpinusi į Dulkėtąjį Pirštą
pažvelgė Megė. - Juk parašiau Fenolijui, kad čia lauksiu jo laiško!
- Taip, bet aš prisimenu, kad niekuomet nedaviau tau leidimo aps­
kritai jam ką nors rašyti, ar ne?
Megė nutilo, o Dulkėtasis Pirštas vėl sužiuro malūno pusėn.
- Tikiuosi, Debesų Šokėjas saugiai nugabeno laišką, o senukas jo
nerodė kam pakliūva. Vargu ar reikia tau aiškinti, ko gali pridaryti
raidės.
Dulkėtasis Pirštas paskutinį kartą apsidairė ir išniro iš po juos den­
giančių medžių. Tada pamojo Faridui ir Megei eiti paskui jį ir patrau­
kė prie pastatų. Berniukas, kuris nubėgo prie namo, dabar vėl tupėjo
ant laiptelių prie malūno durų, keletas vištų kudakuodamos išsilakstė
į šalis, nes prie jų pasileido Gvinas.
- Faridai, sugauk tą nelemtą kiaunių! - įsakė Dulkėtasis Pirštas, o
pats švilptelėjęs pasišaukė Sėlintoją. Tačiau Gvinas tik sušnypštė ant
Farido. Nekando (jis niekuomet nekąsdavo Faridui), bet ir nesileido
sugaunamas. Smuko Faridui pro tarpkojį ir pasileido paskui vieną viš­
tą. Ši kudakuodama užlėkė malūno laiptais, bet kiauniukas nuo jos
nesitraukė. Šmurkštelėjo pro berniuką, vis dar tebesėdintį ant laiptų,
tarsi jam niekas pasaulyje nebūtų svarbu, ir dingo už pravirų durų, kur
nulėkė ir višta. Po akimirkos kudakavimas nutilo - o Megė sunerimusi
pažvelgė į Dulkėtąjį Pirštą.
- Nuostabu, - sumurmėjo jis, kišdamas į kuprinę Sėlintoją. - Kiau­
nė miltuose ir negyva višta - dėl to mus čia labai pamils! Vilką mini,
vilkas čia...
Vyras, kraunantis maišus į vežimą, nusibraukė į kelnes miltuotas
rankas ir prisiartino prie jų.

361
 - Atsiprašau! - šūktelėjo jam Dulkėtasis Pirštas. - Kur malūninin­
kas? Žinoma, už vištą aš sumokėsiu. Bet, tiesą sakant, atvykome čia
kai ko pasiimti. Laiško.
Vyriškis stabtelėjo priešais juos. Buvo visa galva aukštesnis už Dul­
kėtąjį Pirštą.
- Dabar aš malūnininkas, - tarė jis. - Mano tėvas mirė. Laiško,
sakot? - Apžiūrėjo juos vieną po kito. Ilgiausiai jo žvilgsnis stabtelėjo
prie Dulkėtojo Piršto veido.
- Taip. Laiško iš Ombros! - atsakė Dulkėtasis Pirštas, nužvelgda­
mas malūną. - Kodėl jis nemala? Ar valstiečiai grūdų neatveža, ar
samdinių nebeturit?
Malūnininkas gūžtelėjo pečiais.
- Vakar vienas atvežė drėgnų žieminių speltų, tai girnos apsivėlė
kleisteriu. Mano samdinys jau kelias valandas gramdo. O koks tai laiš­
kas? Ir kam jis? Neturit vardų?
Dulkėtasis Pirštas mąsliai nužvelgė vyruką.
- Tai tas laiškas čia?
- Jis man, - tarė Megė ir žingtelėjo prie malūnininko. - Megė Fol-
chart. Toks mano vardas.
Malūnininkas labai įdėmiai ją apžiūrėjo - purviną suknelę, varna­
lėšų prisivėlusius plaukus, - ir tada linktelėjo.
- Turiu jį viduje, - tarė jis. - Tiek daug klausinėju tik dėl to, kad
laiškas ne tose rankose yra pavojingas daiktas, ar ne? Eikit vidun, aš
dar užmesiu paskutinį maišą.
- Pripilk indus vandens, - sušnibždėjo Dulkėtasis Pirštas Faridui,
užkabindamas jam ant pečių savo kuprinę. - Sugauk tą nelemtą kiau­
nių, sumokėk už vištą, o kai tik Megė gaus tą laišką, trauksim toliau.
Dar Faridui nespėjus paprieštarauti, Dulkėtasis Pirštas jau dingo
malūno viduje su Mege. Berniukas persibraukė ranka per purviną vei­
dą ir pažvelgė jiems pavymui.
- Pripilk indus vandens, - sumurmėjo Faridas, leisdamasis že­
myn prie upės. - Sugauk kiaunių. Ką jis sau mano? Kad aš dabar jo
tarnas?

362
 Malūno berniukas tebesėdėjo ant laiptų, o Faridas stovėjo įsibridęs
į šaltą vandenį ir laikė panardinęs iš moliūgų padarytus indus. Kažkas
tame berniuke Faridui nepatiko. Kažkas jo veide. Baimė. Taip, štai kas.
Jis bijojo. Ko? „Vargu ar manęs", - pagalvojo Faridas ir apsidairė. Kaž­
kas čia ne taip, jis tiesiog užuodė tai. Visados gebėjo užuosti, ir tada,
aname gyvenime, kai jam tekdavo stovėti sargyboje, šnipinėti, sėlinti.
Sužinoti... o taip, jis pažinojo pavojaus kvapą. Sudėjo indus į kuprinę
šalia Sėlintojo ir pakasė apsnūdusiam kiauniukui galvą.
Negyvėlį pamatė tik tuomet, kai pasuko bristi į krantą. Buvo dar
jaunas, ir Faridui pasirodė, kad jau yra matęs jo veidą. Ar ne jis Om-
broje, pilies šventėje, įmetė jam į dubenėlį varinę monetą? Kūnas buvo
įstrigęs nusvirusiose medžių šakose, bet žaizda krūtinėje aiškiai ma­
tyti. Peilis. Farido širdis ėmė daužytis taip stipriai, kad vos begalėjo
alsuoti. Žvilgtelėjo į malūną. Berniukas sėdėjo prie jo ir laikė apsika­
binęs save per pečius, lyg bijotų iš baimės subyrėti. O malūnininkas
buvo dingęs.
Iš malūno nebuvo girdėti nė garso, bet tai nieko nereiškė. Vandens
šniokštimas viską gožė - riksmus, kardų žvangesį... „Pirmyn, Fari-
dai! - paragino jis save. - Prisėlink, sužinok, kas ten dedasi. Šimtus
kartų jau tai darei, ką ten, dar daugiau."
Pasilenkęs išbrido iš upės ir ties malūno ratu išsiropštė į krantą.
Širdis tvinkčiojo gerklėje, kai atsirėmė į malūno sieną, bet ir šitą jaus­
mą pažinojo. Tūkstantį ar daugiau kartų sliūkino prie pastato besi­
daužančia širdimi, prie lango, prie užrakintų durų. Atrėmė Dulkėtojo
Piršto kuprinę su miegančiu kiauniumi į sieną.
Gvinas. Gvinas įbėgo vidun. O Dulkėtasis Pirštas patraukė paskui
jį. Tai nėra gerai. Tai visai nėra gerai. Ir dar Megė su juo. Faridas nu­
žvelgė malūną. Artimiausias langas - gerokai virš galvos, bet, laimė,
siena sumūryta iš nelygių akmenų. „Be garso it gyvatė", - sukuždė­
jo Faridas prisitraukdamas prie lango. Palangė buvo balta nuo miltų.
Sulaikęs kvapą žvilgtelėjo vidun. Pirmiausia pamatė apkūnų kvailoko
veido bernioką, veikiausiai malūnininko berną. Šalia jo stovinčio vyro
Faridas dar nebuvo matęs, bet apie kitą, deja, to pasakyti negalėjo.

363
 Basta. Tas pats siauras veidas, ta pati pikta šypsena. Tik drabužiai
kiti. Basta nebevilkėjo savo baltųjų marškinių ir juodo švarko su gėle
sagos kilpelėje. Ne, dabar Basta dėvėjo sidabriškai pilkus Žalčiagalvio
parankinio rūbus, prie šono segėjo kardą. Žinoma, peilis irgi buvo už­
kištas už diržo. O kairiojoje laikė negyvą vištą.
Tik malūno girnos skyrė jį nuo Dulkėtojo Piršto - ir Gvinas, tu­
pintis ant apskrito girnų akmens ir godžiai spoksantis į negyvą vištą,
o jo uodegos galiukas neramiai trūkčiojo. Megė stovėjo prie pat Dul­
kėtojo Piršto. Ar ji galvojo apie tą patį kaip ir Faridas? Apie mirtinus
Fenolijo žodžius? Galbūt taip, nes ji bandė prisivilioti Gviną, bet šis
jos neklausė.
„Ką man daryti? - galvojo Faridas. - Ką gi man daryti? Lipti vi­
dun? Nesąmonė! Kuo tas padės?" Jo mažas peiliukas nieko vertas prieš
du kardus, o viduje juk dar ir samdinys su malūnininku. Jis stovėjo
prie pat durų.
- Na? Tai ar čia tie, kurių jūs laukėt? - paklausė jis dabar Bastos.
Koks patenkintas savimi atrodė, savimi ir savo melu! Faridas mielai
būtų nulupęs peiliu tą suktą šypseną nuo lūpų!
- Taip, tie, - suurzgė Basta. - Mažoji raganiūkštė ir dar ugnies ri­
jikas priedo. Tikrai buvo verta laukti. Nors veikiausiai niekad nebeiš­
krapštysiu tų nelemtų miltų iš plaučių.
„Galvok, Faridai. Nagi." Jis apsidairė, leido akims paklaidžioti, tarsi
jos galėtų parodyti jam kelią, kaip prasiskverbti pro tvirtai suręstas sie­
nas. Buvo dar vienas langas, bet prie jo stovėjo samdinys, ir mediniai
laiptai, vedantys aukštyn į palėpę, veikiausiai ten buvo saugomi grūdai.
Jie buvo pilami ant girnų pro medinį piltuvą, kyšantį pro lubas. Piltu­
vas! Taip! Kyšojo tiesiai virš girnų - tarsi medinis snukis. O kas, jei...
Faridas pažvelgė aukštyn į malūno viršų. Ar viršuje yra dar langų?
Taip, buvo vienas, ne ką didesnis už skylę sienoje, bet Faridui yra tekę
lįsti ir pro siauresnes angas. Keberiojantis siena aukštyn širdis vis dar
tvinkčiojo gerklėje. Kairėje šniokštė upė, o nuo gluosnio į jį taip įtariai
žvelgė varna, tarsi po akimirkos žadėtų išduoti malūnininkui. Kai bruko
pečius pro siaurą plyšį, pasidarė sunku alsuoti. Pastačius kojas ant baltų

364
nuo miltų medinių sijų šios išdavikiškai sugirgždėjo, tačiau šį garsą už­
gožė vandens šniokštimas. Šliauždamas pilvu Faridas pasiekė piltuvą ir
žvilgtelėjo žemyn. Štai ten jis stovi, visai šalia girnų, iškart po juo - Bas­
ta... o priešais jį, kitoje girnų akmens pusėje, turėtų stovėti Dulkėtasis
Pirštas su Mege. Faridas jo nematė, bet puikiai įsivaizdavo, apie ką galvo­
ja Dulkėtasis Pirštas: apie Fenolijo žodžius, pasakojančius apie jo mirtį.
- Čiupk kiaunių, Geležte! - tarė Basta šalia stovinčiam vyrui. - Nagi.
- Čiupk pats. Negi manai, kad noriu pasigauti pasiutligę?
- Gvinai, eik šen! - Tai Dulkėtojo Piršto balsas. Ką jis daro? Nori
nusijuokti tiesiai savo baimei į veidą, kaip kartais darydavo, kai
ugnis krimsteldavo? Gvinas nušoko nuo girnų. Jis stryktels Dulkė­
tajam Pirštui ant peties ir spoksos į Bastą, Kvailiukas Gvinas. Nieko
nežino apie žodžius...
- Gražūs nauji drabužiai, Basta! - tarė Dulkėtasis Pirštas. - Taip,
kai tarnas randa naują poną, turi apsivilkti ir naujus rūbus, ar ne?
- Tarnas? Kas čia tarnas? Tik paklausykit. Toks įžūlus, tarsi dar
niekad mano peilio nebūtų ragavęs. Jau pamiršai, kaip rėkei, kai jis tau
raižė veidą? - Basta užkėlė ant girnų auliniu apautą koją. - Nedrįsk
pajudinti bent piršto. Aukštyn rankas! Nagi, ištiesk jas aukštyn! Žinau,
ką šiame pasaulyje gali išdarinėti su ugnimi. Šnipštelėsi, spragtelėsi
pirštais - ir mano peilis įsmigs į raganiūkštės krūtinę.
Spragtelėjimas. „Taip, nagi, imkis pagaliau darbo, Faridai!“ Jis ap­
sidairė, skubotai susuko šiaudų grįžtę, padarė iš jos deglą ir pradėjo
kuždėti.
- Eikš, - viliojo jis, caksėjo liežuviu ir šnypštė, kaip jam buvo rodęs
Dulkėtasis Pirštas, kai pirmą kartą burnon įdėjo šiek tiek ugnies me­
daus. Mokėsi su juo kas vakarą - už Roksanos namo, mokėsi ugnies
kalbos, spragsinčių žodžių... Faridas kuždėjo juos visus iš eilės, kol iš
šiaudų kyštelėjo liepsnos liežuvėlis.
- Veee! Matai, kaip mažoji raganiūkštė spokso į mane, Geležte? -
Apačioje Basta vaidino pasipiktinusį. - Gaila tik, kad jos burtams rei­
kia raidžių. O knygos čia niekur nematyti. Negi ne miela, kad ji pati
mums asmeniškai parašė, kur juos galima rasti? - Basta prabilo aukštu

365
it mergaitės balsu: - Žalčiagalvio vyrai visus juos išsivarė, mano tėvus
ir klajojančius artistus. Parašyk ką nors, Fenolijau! Taip ar kažkaip pa­
našiai. Žinai, tikrai nusivyliau, kad tavo tėvas dar gyvas. Taip, nevai­
dink tokios nustebusios, mažoji ragana, aš vis dar nemoku skaityti.
Ir neketinu mokytis, bet aplink laksto pakankamai kvailių, kurie šitai
moka - net ir šiame pasaulyje. Iškart prie Ombros vartų mums j glėbį
pakliuvo rašeivėlė. Šiek tiek užtruko, kol jis iššifravo tavo rašliavą, bet
pakako laiko atvykti čion anksčiau negu jūs. Atvykom taip laiku, kad
netgi spėjom nužudyti senio pasiuntinį, norėjusį jus perspėti.
- Tu dar plepesnis nei anksčiau, Basta! - Dulkėtasis Pirštas kalbėjo
lyg nuobodžiaudamas. Kaip gerai jis moka slėpti savo baimę! Faridas
kaskart iš naujo nustebdavo - netgi dar labiau nei dėl jo gebėjimo ap­
sieiti su ugnimi.
Lėtai, labai lėtai Basta išsitraukė iš už diržo peilį. Dulkėtasis Pirštas
nemėgo peilių. Jo peilis dažniausiai būdavo kuprinėje, o ši buvo lauke,
prie malūno sienos. Kiek kartų Faridas prašė jį segtis peilį prie dir­
žo - bet ne, jis nieko nenorėjo apie tai girdėti!
- Plepus, taigi taigi. - Basta apžiūrėjo savo atvaizdą nublizgintoje
peilio geležtėje. - Taip, apie tave šito nepasakysi. Bet žinai ką? Kadangi
mudu jau taip seniai pažįstami, žinią apie tavo mirtį tavo žmonai nu­
nešiu pats! Kaip tau patinka, ugnies rijike? Manai, Roksana nudžiugs
mane išvydusi? - Lyg glamonėdamas perbraukė dviem pirštais per
peilio ašmenis. - O dėl tavęs, raganiūkšte... labai miela, kad patikėjai
savo laišką senam lyno akrobatui, kuris dėl sustingusios kojos nė iš
tolo nebuvo toks greitas kaip mano peilis.
- Debesų Šokėjas? Tu užmušei Debesų Šokėją? - Dulkėtojo Piršto
balse nuobodžio nebeliko.
„Nejudėk, - tyliai kuždėjo Faridas. - Prašau, nejudėk." Jis pasku­
bomis šėrė ugnį šiaudais.
- A, tai tu dar to nežinojai! - Bastos balsas iš pasitenkinimo pa­
sidarė minkštas. - Taip, tavo senojo draugo šokis baigtas. Paklausk
Geležtės, jis irgi ten buvo.
- Meluoji! - Megės balsas virpėjo.

366
 Faridas atsargiai palinko priekin. Matė, kaip Dulkėtasis Pirštas
atžariai stumtelėjo mergaitę sau už nugaros, o akimis ieško, pro kur
sprukti, bet tokio kelio nebuvo. Už jo ir Megės buvo sukrauti pilni
miltų maišai, dešinėje kelią užtvėrė Geležtė, kairėje kvailai vypsantis
samdinys, o prie lango, pro kurį prieš tai žiūrėjo Faridas, stovėjo pats
malūnininkas. Tačiau po jų kojomis buvo šiaudų, labai daug šiaudų, o
jie degs taip pat gerai kaip popierius.
Basta kvatojosi. Vienu šuoliu užšoko ant girnų ir pažvelgė žemyn
į Dulkėtąjį Pirštą. Dabar stovėjo prie pat piltuvo angos. „Pasiskubink,
nagi, greičiau", - kuždėjo Faridas, uždegė nuo pirmojo dar vieną šiau­
dų ryšelį ir prikišo abu prie viršutinės piltuvo dalies. Gal piltuvo me­
diena neužsidegs. Gal šiaudai nuslys žemyn. Gal. Grūsdamas vidun
degančius ryšelius nusidegino pirštus, bet nekreipė dėmesio. Dulkėta­
sis Pirštas spąstuose. Ir Megė su juo. Kam rūpi nusvilę pirštai?
- Taip, vargšas Debesų Šokėjas buvo per lėtas, - šniaukrojo Basta,
mėčiodamas peilį iš vienos rankos į kitą. - Tu greitesnis, ugnies rijike,
žinau, bet vis dėlto nepaspruksi. Ir šįkart suraižysiu tau ne tik veidą,
šįkart visą odą nuo galvos iki kojų supjaustysiu rėželiais.
Dabar! Faridas paleido degančius šiaudus. Piltuvas prarijo juos it
grūdų maišą ir išspjovė Bastai ant aulinių.
- Ugnis! Iš kur ta ugnis? - Tai malūnininko balsas. Samdinys su­
baubė it jautis, išvydęs skerdiko smaigą.
Faridui gėlė pirštus, ant odos iškilo pūslės, bet ugnis šoko - šoko
aukštyn Bastos kojomis, lyžčiojo jo rankas. Nusigandęs jis žingtelė­
jo atgal, krito aukštielninkas nuo girnų akmens ir prasiskėlė galvą.
O taip, Basta bijojo ugnies, bijojo dar labiau negu nelaimių, nuo kurių
jį turėjo saugoti amuletai.
Tuo tarpu Faridas pasileido laiptais, vedančiais žemyn, stumtelėjo į
jį spoksantį samdinį, tarsi jis būtų tik oras, šoko prie Megės ir trukte-
lėjo ją paskui save prie lango.
- Šok! - riktelėjo jai. - Šok laukan! Greitai!
Megė virpėjo, jos plaukai buvo pilni miltų, ir prieš šokdama ji už­
simerkė. Bet šoko.

367
 Faridas apsidairė, kur Dulkėtasis Pirštas. Jis kalbėjosi su liepsno­
mis, malūnininkas ir jo bernas bergždžiai bandė tuščiais maišais už-
tvatinti degančius šiaudus, o ugnis šoko. Ji šoko Dulkėtajam Pirštui.
Faridas atsitūpė ant praviro lango krašto.
- Eikš! - šūktelėjo jis Dulkėtajam Pirštui. - Nagi, ateik čia!
Kur Basta?
Dulkėtasis Pirštas stumtelėjo šalin malūnininką ir pro dūmus ir
liepsnas atbėgo prie Farido. Berniukas persisvėrė pro langą, jau buvo
pasikabinęs už palangės iš lauko pusės, kai pamatė, kaip Basta apkvai­
tęs keliasi prisilaikydamas girnų akmens. Pasičiupinėjo pakaušį, jo
ranka buvo kruvina.
- Laikyk jį! - šaukė jis Geležtei. - Sulaikyk ugnies rijiką!
- Greičiau! - šaukė Faridas, kojų pirštais ant sienos iš lauko pusės
ieškodamas atramos, bet Dulkėtasis Pirštas bėgdamas prie jo suklupo
užkliuvęs už tuščio maišo. Gvinas nušoko nuo jo pečių ir pasileido
prie Farido, o kai Dulkėtasis Pirštas atsistojo, jį nuo lango skyrė Gelež­
tė - kosintis, rankoje laikantis kardą.
- Nagi, greičiau! - Faridas girdėjo Megės balsą, ji stovėjo apačioje
po langu, akys plačios iš baimės, ji spoksojo į jį. Bet Faridas prisitraukė
ir šoko atgal į degantį malūną.
- Ko tau čia? Dink! - šūktelėjo jam Dulkėtasis Pirštas, voždamas
Geležtei degančiu maišu. Šio kelnės užsiliepsnojo. Svirduliuodamas
švaistėsi aplink save kardu, kartais į liepsnas, kartais į Dulkėtąjį Pirš­
tą, ir kaip tik tą akimirką, kai Faridas vėl įšoko į degančius šiaudus,
aštriais ašmenimis sužeidė jam koją. Dulkėtasis Pirštas suvyravo, su­
spaudė ranka šlaunį, o Geležtė vėl iškėlė aukštyn kardą, vos nepasiutęs
iš įsiūčio ir skausmo.
- Ne! - Faridui nuo savo paties riksmo suspengė ausyse, ir jis šoko
prie Geležtės. Įkando jam į petį, spardė, kol Geležtė paleido iš rankų
kardą, jau nukreiptą į Dulkėtojo Piršto krūtinę. Faridas nustūmė Ge­
ležtę į liepsnas, nors buvo visa galva už jį mažesnis, bet neviltis suteikė
jėgų. Ketino pulti ir Bastą, kai šis kosėdamas išniro iš dūmų, bet Dul­
kėtasis Pirštas truktelėjo Faridą atgal ir šnipštelėjo liepsnoms, ir jos

368
puolė Bastą it įpykusios angys. Faridas girdėjo jo riksmą, bet neatsi­
gręžė. Griūdamas bėgo prie lango šalia Dulkėtojo Piršto, o šis keikda­
masis spaudė pirštais kraujuojančią koją. Bet jis buvo gyvas.
O ugnis rijo Bastą.
 Geriausia iš visų naktų

- Valgyk, - paragino sesuo.

- Bet aš tikrai negaliu, - traukdamasis nuo knygos,
pasakė Desperas.
- Kodėl?
- Na, - suglumo Desperas, - tuomet sunaikinčiau
visą pasaką.

Keitė Dikamilo, „Pasaka apie Desperą“*

ė vienas jų vėliau neprisiminė, kaip jie paspruko iš malūno. Fa­

ridas prisiminė tik atskirus vaizdus - Megės veidą, kai jie griū­
dami lėkė prie upės, kraują vandenyje, kai įšoko Dulkėtasis Pirštas,
dūmus, kuriuos jie vis dar matė danguje, kai jau brido šaltu vandeniu
daugiau nei valandą. Bet niekas jų nesivijo - nei Geležtė, nei malū­
nininkas ar jo bernas, net ir Basta nesivijo. Tik po kiek laiko krante
pasirodė Gvinas, kvailiukas Gvinas.
Kai Dulkėtasis Pirštas išbrido iš vandens, jau buvo gili naktis, o jo
veidas buvo baltas nuo išsekimo. Krito į žolę, o Faridas susirūpinęs įsi­
klausė į tamsą, bet viskas, ką jam pavyko išgirsti, buvo tik šniokštimas,
garsus nuolatinis šniokštimas, lyg milžiniško gyvio alsavimas.
- Kas tai? - sukuždėjo jis.
- Jūra. Jau pamiršai, koks jos balsas?
Jūra. Gvinas užšoko Faridui ant nugaros, kol jis apžiūrinėjo Dulkė­
tojo Piršto koją, bet berniukas jį nuginė.
- Dink! - užriko jis ant kiauniuko. - Eik į medžioklę. Šiandien jau
ganėtinai prikrėtei. - Tada išleido Sėlintoją iš kuprinės ir ėmė ieškoti

* Kate DiCamillo, „Pasaka apie Desperą", iš anglų k. vertė R. Ivaškaitė, Vilnius,

„Vaga", 2005, p. 22-24.

370
ko nors, kuo galėtų aprišti žaizdą. Megė išsigręžė šlapius drabužius ir
įsitaisė šalia jų.
- Ar skauda?
- Niekis! - pasakė Dulkėtasis Pirštas, bet susiraukė, kai Faridas valė
gilią žaizdą. - Vargšas Debesų Šokėjas! - sumurmėjo jis. - Kartą pa­
spruko nuo mirties, bet vis tiek šaltoji giltinė jį pasiėmė. Kas žino - gal
Baltosios Moterys nemėgsta, kai prasprūsti pro jų pirštus.
- Man labai gaila. - Megė kalbėjo taip tyliai, kad Faridas vos galėjo
suprasti jos žodžius. - Man taip gaila. Tai mano kaltė, ir jo mirtis visai
beprasmė. Kaipgi mus dabar Fenolijas pasieks, net jeigu jis ką nors ir
parašys?
- Fenolijas. - Dulkėtasis Pirštas ištarė šį vardą lyg kokios ligos pa­
vadinimą.
- Ar tu juos irgi jutai? - Megė pažvelgė į jį. - Man atrodė, kad juntu
jo žodžius ant odos. Maniau, dabar jie užmuš Dulkėtąjį Pirštą, o mes
nieko negalėsim padaryti!
- Bet vis dėlto galėjom, - paprieštaravo Faridas.
Tačiau Dulkėtasis Pirštas atsirėmė ir žvilgtelėjo aukštyn į žvaigždes.
- Tikrai? Pamatysim. Gal per tą laiką senis man ką nors kita sugal­
vojo. Gal mirtis laukia už artimiausio kampo?
- Tegu laukia! - tarė Faridas ir ištraukė iš Dulkėtojo Piršto kuprinės
maišelį. - Truputis fėjų dulkių nepakenks, - sumurmėjo barstydamas
žaizdą blizgančiais milteliais. Tada nusitraukė per galvą marškinius,
atrėžė peiliu juostą ir atsargiai apvyniojo ja Dulkėtojo Piršto koją. Ne­
buvo lengva darbuotis nudegintais pirštais, bet stengėsi iš visų jėgų.
Net jei ir iš skausmo perkreiptu veidu.
Dulkėtasis Pirštas sučiupo jo ranką ir suraukęs kaktą apžiūrėjo.
- O dangau. Ant tavo pirštų tiek pūslių, lyg čia ugniniai elfai šo­
kius būtų surengę, - pareiškė jis. - Manyčiau, mums abiem reikia gero
žolininko, gaila, Roksanos nėra šalia. - Atsidusęs jis vėl atsigulė ir pa­
žvelgė į tamsų dangų. - Žinai ką, Faridai? - tarė, lyg kalbėtų žvaigž­
dėms. - Tikrai keista. Jei Megės tėvas nebūtų nuraškęs manęs iš mano
istorijos, tikriausiai nebūčiau įsigijęs tokio pasakiško sarginio šuns

371
kaip tu. - Jis mirktelėjo Megei. - Matei, kaip jis kando? Galiu lažintis,
Geležtė pamanė, kad jo petį kramsnoja Princo lokys.
- Ai, baik jau. - Faridas nežinojo kur dėti akis. Sutrikęs kojos tar­
pupirščiu nuskynė žolės stiebelį.
- Taip, bet Faridas protingesnis už lokį! - pridūrė Megė. - Daug
protingesnis.
- Tai jau taip. Jis išmintingesnis ir už mane! - pareiškė Dulkėtasis
Pirštas. - O tai, ką jis išdarinėja su ugnimi, man jau tikrai pamažu ima
kelti rūpesčių.
Faridas nebeištvėrė nenusišypsojęs. Iš pasididžiavimo net ausys iš­
kaito, laimė, tamsoje niekas to nematė.
Dulkėtasis Pirštas apsičiupinėjo koją ir atsargiai atsistojo. Žengęs
pirmą žingsnį susiraukė iš skausmo, bet paskui pašlubčiojo palei upės
krantą pirmyn atgal.
- Na štai, - tarė jis. - Šiek tiek lėčiau nei įprastai, bet kaip nors.
Reikia. - Tada stabtelėjo prie Farido. - Manyčiau, esu tau šiek tiek
skolingas, - pasakė. - Kaip tau atsilyginti? Gal išmokyti ko nors nau­
jo? Žaisti su ugnimi, kaip niekas nemoka, tik aš? Kaip manai?
Faridui net žadą užkando.
- O koks tai žaidimas? - paklausė jis.
- Jį galima rodyti tik prie jūros, - atsakė Dulkėtasis Pirštas, - bet
mes, šiaip ar taip, ten trauksim, nes abiem reikia žolininko. O geriau­
sias gyvena prie jūros. Nakties pilies šešėlyje.

Jie nusprendė budėti pakaitomis. Faridas sargybon stojo pirmasis, ir

kol Megė su Dulkėtuoju Pirštu miegojo po žemai svyrančiomis kamš-
tinio ąžuolo šakomis, jis sėdėjo žolėje ir žvelgė aukštyn į dangų, ku­
riame žibėjo daugiau žvaigždžių nei jonvabalių virš upės. Faridas pa­
mėgino prisiminti naktį, kokią nors naktį, kada būtų jautęsis panašiai
kaip šiąnakt, toks visiškai visiškai patenkintas savimi, bet niekaip ne­
prisiminė. Šioji naktis buvo geriausia - nepaisant visų siaubų, kuriuos
teko patirti, nepaisant nudegintų pirštų, kuriuos vis dar skaudėjo, nors

372
Dulkėtasis Pirštas pabarstė fėjų milteliais ir patepė vėsinančia pasta,
kurios jam sumaišė Roksana.
Jis jautėsi toks gyvas. Gyvas tarsi ugnis.
Jis išgelbėjo Dulkėtąjį Pirštą. Jis buvo stipresnis už žodžius. Vis­
kas gerai.
Jam už nugaros riejosi kiauniukai - veikiausiai nepasidalijo kokio
grobio.
- Kai mėnulis pakils virš ana tos kalvos, pažadink mane, - pasakė
jam Dulkėtasis Pirštas, bet kai Faridas prisiartino prie jo, jis miegojo
giliai ir kietai, veidas toks taikus, kad berniukas nusprendė leisti jam
miegoti, o pats grįžo į tą pačią vietą po žvaigždėmis.
Kai po kiek laiko už nugaros išgirdo žingsnius, jie buvo ne Dulkė­
tojo Piršto, o Megės.
- Vis pabundu, - tarė ji, - tiesiog negaliu nustoti mąstyti.
- Apie tai, kaip Fenolijui dabar tave surasti?
Ji linktelėjo.
Kaip stipriai ji vis dar tebetiki žodžiais... Faridas tiki kitais daly­
kais - savo peiliu, klasta ir narsa. Ir draugyste.
Megė atrėmė galvą jam į petį ir jiedu abu tylėjo, kaip žvaigždės virš
jų galvų. Po kiek laiko pakilo vėjas, šaltas ir gūsingas, sūrus it jūros
vanduo, Megė atsisėdo ir bandė gintis nuo šalčio apsivydama ranko­
mis kelius.
- Šis pasaulis, - tarė ji, - ar jis tau patinka?
Na ir klausimas. Faridas niekuomet nekeldavo sau tokių klausimų.
Jam patiko vėl būti su Dulkėtuoju Pirštu. O kur - jam vis vien.
- Jis baisus, ar tau taip neatrodo? - kalbėjo Megė. - Mo man daž­
nai šitai sakydavo: kad aš pernelyg lengvai pamirštu, koks šis pasau­
lis baisus.
Faridas perbraukė nudegintais pirštais jai per šviesius plaukus. Jie
švytėjo netgi tamsoje.
- Jie visi baisūs, - tarė jis. - Tas, iš kurio aš atvykau, tas, kuriame
gimei tu, šitas irgi. Tavo pasaulyje baisumą gal išvysi ne iš karto, jis
labiau paslėptas, bet vis tiek yra.

373
 Faridas apglėbė Mėgę, pajuto jos baimę, jos susirūpinimą, jos
pyktį... regis, tiesiog girdėjo kuždant jos širdį, taip aiškiai kaip ugnies
balsą.
- Žinai, kas keista? - paklausė ji. - Netgi dabar, jei galėčiau - aš
negrįžčiau atgal. Beprotybė, ar ne? Regis, norėčiau amžinai likti čia,
tokioje vietoje kaip ši. Kodėl? Ji juk baisi!
- Baisi ir graži, - pasakė Faridas ir pabučiavo Mėgę. Buvo gera ją
bučiuoti. Daug gardžiau nei ugninis Dulkėtojo Piršto medus. Daug
gardžiau nei bet kas, ką jam yra tekę ragauti. - Kai tik išlaisvinsim tavo
tėvą, aš jam paaiškinsiu.
- Ką paaiškinsi?
- Na, kad jis, deja, turi palikti tave čia. Juk dabar tu priklausai man,
o aš liksiu su Dulkėtuoju Pirštu.
Ji nusijuokė ir sutrikusi paslėpė veidą įsikniaubdama jam į petį.
- To Mo tikrai nenorės išgirsti.
- Na ir kas? Pasakyk jam, kad čia mergaitės teka sulaukusios tavo
amžiaus.
Ji dar kartą nusijuokė, bet tada vėl surimtėjo.
- Gal ir Mo čia liks, - tarė ji tyliai. - Gal mes visi liksim... Resė ir
Fenolijas. Ir Elinorą su Darijum atsigabensim. O tada laimingai gy­
vensim iki dienų galo. - Į jos balsą vėl grįžo liūdnumas. - Jie neturi
pakarti Mo, Faridai! - sukuždėjo ji. - Mes juk jį išgelbėsim, ar ne? Ir
mano mamą bei kitus. Juk pasakose visuomet taip būna: nutinka blo­
gų dalykų, bet paskui viskas gerai baigiasi. O čia juk irgi pasaka.
- Žinoma! - tarė Faridas, nors tokios geros pabaigos ir labai norė­
damas dar negalėjo įsivaizduoti. Ir vis dėlto buvo laimingas.
Po kiek laiko Megė šalia jo užsnūdo. O jis sėdėjo ir saugojo ją - ją ir
Dulkėtąjį Pirštą, ir saugojo visą naktį. Geriausią iš visų naktų.
 Reikiami žodžiai

Tėtuši, nieko blogo

Negali būti nuostabioj šventykloj.
Pikta dvasia joje pavirs į gerą!

Viljamas Šekspyras, „Audra“*

rklininkas pasitaikė tikras stuobrys, krapštėsi krapštėsi, kol pabal­

nojo tą nelemtą žirgą. „Tokio kaip jis aš niekad nebūčiau sugalvo­
jęs! - pamanė Fenolijas. - Dar gerai, kad mano tokia puiki nuotaika."
O taip, jo nuotaika buvo kuo puikiausia. Jau nebe pirmą valandą švil­
piniavo sau po nosimi, nes jam pavyko. Surado išeitį! Žodžiai liejosi
ant popieriaus, tarsi tebūtų laukę, kad jis juos išžvejotų iš raidžių jūros.
Reikiami žodžiai. Vieninteliai teisingi. Dabar istorija galės klostytis
toliau, ir viskas pasisuks į gera. Jis juk irgi burtininkas, nepaprastai
geras žodžių burtininkas. Niekas jam neprilygs, na, gal vienas kitas,
bet ne šiame, o tik jo pasaulyje. Jei tik šitas paikas bernas bent kiek
paskubėtų... Juk jau pats metas joti pas Roksaną, kol ji dar neišvyko be
laiško - o kaipgi kitaip Megė jį gaus? O iš to jauno karštakošio, kurį
pasiuntė jai pavymui, vis dar jokio ženklo. Gal jis pasiklydo Miške be
kelio ir takelio, tas pienburnis...
Fenolijas pasičiupinėjo laišką po apsiaustu. Gerai, kad žodžiai len­
gvi kaip plunksna, net ir patys svariausieji. Roksanai nebus per daug
sunku gabenti, o nuneš Megei Žalčiagalvio mirties nuosprendį. Ir dar
kai ką perduos į kunigaikštystę prie jūros - užtikrintą Kosimo pergalę.
Jei tik jis nepatrauks į žygį anksčiau, kol dar Megė negavo ko skaityti!

* William Shakespeare, „Audra“, I veiksmas, 2 scena, iš anglų k. vertė T. Venclova,

„Baltos lankos", 2003.

375
 Kosimas degė nekantrumu, geidė greičiau sulaukti tos dienos, kai
galės vesti savo karius kitapus miško.
„Jis nori sužinoti, kas jis toks! - kuždėjo tylus balsiukas Fenolijo
galvoje (o gal jis kiūtojo jo širdyje?). - Mat jis tuščias kaip nauja dėžu­
tė, tavo gražusis keršto angelas. Keletas skolintų prisiminimų, keletas
akmeninių atvaizdų- štai ir viskas, ką turi vargšas tavo vaikinas, ir dar
tavo pasakojimus apie jo žygdarbius, kurių atgarsių jis beviltiškai ieš­
ko savo tuščioje širdyje. Vis dėlto turėjai pamėginti susigrąžinti tikrąjį
Kosimą, kad ir iš mirusiųjų karalystės, bet to tu nedrįsai!“
Tylos! Fenolijas nepatenkintas papurtė galvą. Kodėl į galvą vis len­
da šitos įkyrios mintys? Viskas bus gerai, kai tik Kosimas atsisės į Žal­
čiagalvio sostą. Tuomet jis turės savo paties prisiminimus ir kasdien
dar įgis naujų. Greitai tuštuma bus užmiršta.

Na štai, pagaliau. Jo žirgas pabalnotas. Su pašaipa veide arklininkas pa­

dėjo jam užsėsti. Koks kvailys! Fenolijas žinojo, kad ant žirgo neatrodo
labai jau iškilniai. Na ir kas? Tie žirgai - baisūs padarai, gerokai per
stiprūs jo skoniui, bet poetas, gyvenantis kunigaikščio dvare, negali
vaikščioti pėsčiomis kaip koks valstietis. Be to, raitomis greičiau - jei
tik tas padaras norės į tą pačią pusę kaip Fenolijas. Ir kiekgi pastangų
reikia, kad priverstum jį bent iš vietos pajudėti...
Pasagos nukaukšėjo per akmenimis grįstą kiemą, pro statines su
degutu ir metalinius virbus, kuriuos Kosimas paliepė susmeigti sie­
nose. Pilis naktimis vis dar aidėjo nuo kalvių kūjų, o medinėse bakū­
žėse palei sieną miegojo Kosimo kariai, susispaudę it lervutės skruz­
dėlyne. Tai jau tikrai - tikrą karingą angelą jis sukūrė, bet argi angelai
ne visuomet buvo karingi? „Na taip, sukurti taikių būtybių aš kaip ir
nemoku! - pagalvojo Fenolijas, risnodamas žirgu per kiemą. - Mano
geruosius veikėjus arba persekioja nelaimės kaip Dulkėtąjį Pirštą, arba
jie patraukia pas plėšikus kaip Juodasis Princas." Ar jis galėtų sugalvo­
ti tokį kaip Mortimeris? Veikiausiai ne.

376
 Kai Fenolijas pasiekė išorinius miesto vartus, jie atsivėrė, ir Fenoli­
jas pirmą akimirką tikrai pagalvojo, kad sargybiniai pagaliau parodys
kiek pagarbos savo kunigaikščio poetui, bet iš to, kaip žemai jie nulen­
kė galvas, suprato, kad pagarba tikrai skirta ne jam.
Jam priešais pro plačiai atlapotus vartus ant balto žirgo įjojo Ko­
simas, žirgas buvo toks baltas, kad atrodė beveik netikras. Tamsoje
kunigaikštis buvo dar gražesnis nei dienos šviesoje, bet negi ne su
visais angelais šitaip būna? Jį lydėjo tik septyni kareiviai, daugiau į
savo naktines iškylas jis niekuomet neimdavo. Tačiau šalia jojo dar
kai kas - Briana, Dulkėtojo Piršto dukra, jau nebe savo ponios, varg­
šės Violantės, drabužiais kaip anksčiau, bet viena iš tų suknių, kurias
jai padovanojo Kosimas. Jis berte apiberdavo ją dovanomis, o savo
žmonai net neleisdavo išeiti iš pilies, taip pat ir jųdviejų sūnui. Ta­
čiau Briana, nepaisant visų šių meilės įrodymų, neatrodė itin laimin­
ga. Ir kaip galėjo būti laiminga? Kas gi gali džiaugtis, kai mylimasis
žada traukti į karą?
Kosimo nuotaikos, regis, ši perspektyva nedrumstė. Priešingai, jis
žvelgė taip ramiai, tarsi ateitis galėtų atnešti tik gėrį. Kiekvieną naktį
išjodavo pasijodinėti, rodos, jam beveik nereikėjo miego, ir jodavo,
kaip sužinojo Fenolijas, taip nutrūktgalviškai, kad retas jo sargybinis
pajėgdavo sekti kunigaikštį - jodavo tarsi vyras, kuriam papasakojo,
jog net mirtis jo sulaikyti nepajėgė. Kas čia tokio, kad jis neprisimena
nei savo mirties, nei savo gyvenimo?
Balbulas dieną naktį iliustravo šį prarastą gyvenimą nuostabiau­
siais piešiniais. Daugiau nei tuzinas raštininkų nešdavo jam ranka pri­
rašytus puslapius.
- Į biblioteką mano vyras vis dar neužsuka, - karčiai pasakė Vio­
lantė, kai Fenolijas matė ją paskutinį sykį. - Bet jis apkrauna visus
skaitymo pultus - knygomis apie save patį.
Taip, deja, tai akivaizdu: žodžių, iš kurių jį sukūrė Fenolijas ir Megė,
Košimui nepakanka. Tiesiog nepakanka. Ir viskas, ką jis apie save gir­
dėjo, regis, pasakojama apie kažką kitą. Gal todėl jis taip ir mylėjo

377
Dulkėtojo Piršto dukrą - kad ji nepriklausė tam vyrui, kuris esą jis
buvo iki savo mirties. Fenolijas turėdavo jam kurti vis naujas karštas
meilės dainas Brianai. Dažniausiai jis pasivogdavo jas iš kitų poetų.
Nuo seno gerai įsidėmėdavo eiles, o šalia nebuvo Megės, kuri galėtų
užklupti jį vagiliaujant. Brianos akyse kaskart, kai vienas iš klajojančių
dainininkų, dabar vėl laukiamų svečių pilyje, padainuodavo kokią dai­
ną, pasirodydavo ašaros.
- Fenolijau! - Kosimas sustabdė žirgą, ir Fenolijas nulenkė galvą,
šitaip darydavo tik prieš jaunąjį kunigaikštį. - Kur susiruošei, poete?
Viskas parengta žygiui! - Atrodė toks pat smarkus kaip jo žirgas, min­
džikuojantis vietoje ir, regis, galintis neramumu užkrėsti ir Fenolijo
žirgą. - O gal ketini verčiau pasilikti čia ir nusismailinti plunksnas
toms giesmėms, kurias teks parašyti apie mano pergalę?
Žygis? Viskas parengta?
Fenolijas sutrikęs apsidairė, bet Kosimas nusijuokė.
- Manai, kad liepsiu pulkams rinktis pilyje? Jų jau seniai čia per
daug. Ne, jie stovyklauja prie upės. Telaukiu tik pulko samdytų karei­
vių, kuriuos užverbavau šiaurėje. Rytoj jau turėtų atvykti!
Jau rytoj? Fenolijas žvilgtelėjo į Brianą. Tai štai kodėl ji tokia liūdna.
- Prašau, Jūsų Šviesybe! - Fenolijas nepajėgė paslėpti susirūpini­
mo. - Tai gerokai per anksti! Palaukite dar!
Bet Kosimas tik nusišypsojo.
- Mėnuo raudonas, poete! Pranašautojai laiko tai geru ženklu.
Ženklas, kurio nevalia nepaisyti, antraip ištiks nesėkmė.
Kokia nesąmonė! Fenolijas nunarino galvą, kad Kosimas nepaste­
bėtų suirzimo jo veide. Bet jis ir taip žinojo, kad Fenoliją erzina jo pa­
lankumas pranašautojams ir kortų dėliotojams, kad poetas laiko juos
visus godžių apgavikų gauja.
- Sakau dar sykį, Jūsų Šviesybe! - Kiek kartų Fenolijas kartojo šį
perspėjimą, ilgainiui jis darėsi nebepaveikus. - Vienintelis dalykas, ga­
lintis jums atnešti nelaimę, - tai per anksti pradėtas žygis!
Bet Kosimas tik atlaidžiai papurtė galvą.

378
 - Jūs senas žmogus, Fenolijau, - tarė jis. - Jūsų kraujas jau lėčiau
srovena, bet aš jaunas! Ko man laukti? Kol Žalčiagalvis irgi nusisam-
dys kariuomenę ir įsitvirtins Nakties pilyje?
„Gal jis jau seniai tai padarė, - pagalvojo Fenolijas. - Ir todėl tu turi
palaukti žodžių, mano žodžių, kuriuos perskaitys Megė, taip, kaip ji ir
tave išskaitė. Palauk jos balso!"
- Dar bent savaitę ar dvi, Jūsų Malonybe! - įkyriai prašė jis. - Jūsų
valstiečiai turi nuimti derlių. Antraip kuo mis žiemą?
Tačiau tokių dalykų Kosimas nenorėjo girdėti.
- Tai tikrai seno žmogaus plepalai, - piktai nukirto. - Kur dingo
jūsų ugningieji žodžiai? Jie gyvens iš Žalčiagalvio atsargų, iš džiaugs­
mo mūsų pergale, iš Nakties pilies sidabro, kurį paliepsiu išdalyti
kaimuose!
„Sidabras nevalgomas, Jūsų Šviesybe", - pagalvojo Fenolijas, bet
šito nepasakė. Tik žvelgė aukštyn į dangų. Dieve, kaip aukštai tas
mėnulis!
Bet Kosimas dar šio to norėjo paklausti.
- Jau seniai noriu jūsų pasiteirauti, - tarė jis tą akimirką, kai Feno­
lijas jau ketino pralementi kokį nors atsiprašymą ir atsisveikinti. - Juk
jūs turite tokius gerus ryšius su klajojančiais artistais. Visi šneka apie
tą ugnies rijiką, kuris, sakoma, geba kalbėtis su liepsnomis...
Fenolijas akies krašteliu pamatė, kaip Briana nunarino galvą.
- Ar jūs kalbate apie Dulkėtąjį Pirštą?
- Taip, jo toks vardas. Žinau, jis Brianos tėvas. - Kosimas švelniai
žvilgtelėjo į ją. - Bet ji nenori apie tai pasakoti. Be to, ji sakosi neži­
nanti, kur jis. O gal jūs šitai žinote? - Kosimas paplekšnojo žirgui per
kaklą. Jo veidas, regis, tiesiog spindėjo grožiu.
- O kam? Ko jūs iš jo norite?
- Na, negi tai ne akivaizdu? Jis geba kalbėtis su ugnimi! Kalba­
ma, kad jis moka išauginti liepsnas net iki metro aukščio, ir jos jo
nenudegina.
Fenolijas suprato, ką Kosimas nori pasakyti, dar jam nebaigus.

379
 - Dulkėtasis Pirštas jums reikalingas kare. - Ir nesusilaikęs garsiai
nusijuokė.
- O kas čia juokinga? - Kosimas susiraukė.
Dulkėtasis Pirštas, liepsnų šokdintojas, kaip ginklas! Fenolijas pa­
purtė galvą.
- Na, - tarė jis, - tikrai gerai pažįstu Dulkėtąjį Pirštą. - Fenolijas
pastebėjo, kaip apstulbo Briana. - Jis moka daug ką, bet tikrai nėra
karys. Jis jus išjuoktų.
- Na, šito tai nepatarčiau. - Negalėjai iš balso nesuprasti, kad Ko­
simas supyko. O Briana žvelgė į Fenoliją taip, tarsi ant liežuvio galo
suktųsi tūkstantis klausimų. Tarsi dabar tam tinkamas metas!
- Jūsų Šviesybe, - tarė jis skubiai, - prašom man dabar atleisti! Vie­
nas iš Minervos vaikų susirgo, ir pažadėjau iš Brianos mamos parnešti
keletą vaistažolių.
- Ak štai kaip. Žinoma. Žinoma, jokit, o pasikalbėsime vėliau. -
Kosimas vėl paėmė į rankas vadeles. - Jei nepagerės, praneškit. Pasių­
siu jai žiniuonį.
- Dėkoju, - pasakė Fenolijas, bet prieš pasukdamas savais keliais
dar turėjo pats šio to paklausti. - Girdėjau, jūsų žmonai irgi ne­
kaip? - Jam šitai pasakojo Balbulas. Šiuo metu jį vienintelį įleisdavo
pas Violantę.
- O ne, ji tik įsiutusi. - Kosimas suėmė Brianos ranką, tarsi norėtų
paguosti dėl to, kad tenka kalbėti apie jo žmoną. - Violantė greitai
įniršta. Šitai paveldėjo iš savo tėvo. Tiesiog nenori suprasti, kodėl ne-
išleidžiu jos iš pilies. O juk akivaizdu, kad visur pilna jos tėvo šnipų, o
ką pirmiausia bandys iškvosti? Violantę ir Jakopą.
Buvo nesunku patikėti kiekvienu žodžiu, ištariamu šių gražių lūpų,
juolab kad jie buvo sakomi su šitiek nuoširdaus įsitikinimo.
- Na, gal jūs ir teisus. Bet prašom nepamiršti, kad jūsų žmona ne­
kenčia savo tėvo.
- Galima ko nors nekęsti, bet vis dėlto jam paklusti. Ar ne taip? -
Kosimas pažvelgė į Fenoliją tomis skaidriomis akimis, tokiomis skai­
driomis kaip labai mažo vaiko.

380
 - Taip taip, veikiausiai taip, - atsakė jis pasijutęs nejaukiai. Kas­
kart, kai Kosimas šitaip į jį pažvelgdavo, Fenolijas pasijusdavo it su­
radęs knygoje tuščią lapą, kandies paliktą skylę gražiai suaustame
žodžių kilime.
- Jūsų Šviesybe! - tarė jis, dar kartą nulenkė galvą ir grakščiai pa­
varė žirgą vartų link.

Briana gerai nupasakojo kelią į savo mamos sodybą. Fenolijas išklau­

sinėjo ją iškart po Roksanos apsilankymo, visai nekaltai, apsimetęs,
kad kenčia sąnarių skausmus. Dulkėtojo Piršto dukra buvo keistas vai­
kas. Nenori nieko žinoti apie savo tėvą ir, regis, ne per daugiausia apie
mamą. Laimė, perspėjo jį dėl žąsies, taigi Fenolijas tvirtai laikė žirgo
vadeles, kai žąsis gagendama ėmė artintis prie jo.
Kai Fenolijas įjojo į kiemą, Roksana sėdėjo priešais namą. Tai buvo
varginga trobelė. Roksanos grožis čia tiko taip pat menkai kaip papuo­
šalai ant elgetos kepurės. Šalia ant namo slenksčio miegojo Roksanos
sūnus, susisukęs it šunytis, galvą padėjęs jai į skreitą.
- Jis nori vykti kartu, - tarė Roksana, kai Fenolijas nevikriai nusi­
rito nuo arklio. - Mažoji irgi pravirko, kai pasakiau, kad man reikia
išjoti. Bet negaliu imti jų kartu - tik ne pas Žalčiagalvį. Net ir vai­
kus jis liepia pakarti. Vaikus prižiūrės draugė, prižiūrės ir berniuką, ir
mergaitę, augalus ir gyvulius...
Roksana paglostė tamsius berniuko plaukus, ir akimirką Fenolijas
panoro, kad ji nejotų. Bet ko tada verti jo žodžiai? Kas gi daugiau su­
ras Mėgę? Negi vėl prašyti Kosimo, kad duotų raitelį, kuris ir vėl gali
negrįžti? „Na, kas žino, gal ir Roksana negrįš, - vėl sukuždėjo jame
pašaipus balsas. - Ir tavo vertingieji žodžiai nueis niekais." - „Nesą­
monė! - tarė jis pats sau. - Juk aš pasidariau nuorašą."
- Ką sakai? - Roksana nustebusi pakėlė akis.
- Ak, nieko, nieko! - Jergutėliau, jis jau pats su savimi kalbasi. - Tu­
riu jums dar kai ką papasakoti. Nejokit prie malūno! Klajojantis daini­
ninkas, kuris dainuoja Košimui, atnešė man žinią nuo Juodojo Princo.

381
 Roksana užsidengė burną ranka.
- Ne, ne, nieko labai blogo! - greitai užtikrino Fenolijas. - Na, Me­
gės tėvas, regis, Žalčiagalvio kalinys. Bet to, tiesą sakant, aš ir būgšta­
vau. O Dulkėtasis Pirštas ir Megė - na, jei trumpai drūtai: malūnas,
kuriame Megė ketino laukti mano laiško, girdėjau, sudegė. Malūninin­
kas pasakoja į kairę ir į dešinę, kad kiaunė nuo palėpės viršaus palei­
do ugnies lietų, o raganius randuotu veidu kalbėjosi su liepsnomis. Jis
turėjęs su savimi mergaitę ir tamsiaodžio berniuko pavidalo demoną,
kuris jį išgelbėjo, kai Dulkėtasis Pirštas buvo sužeistas.
Roksana žvelgė tokia sutrikusi, lyg dar nespėtų suvokti jo žodžių
prasmės.
- Sužeistas?
- Taip, bet jie paspruko! Juk tai svarbiausia! Roksana, kaip jūs ma­
not, ar tikrai jį rasit?
Roksana persibraukė ranka per kaktą.
- Pabandysiu.
- Nesirūpinkit! - tarė Fenolijas. - Juk jūs girdėjot - Dulkėtasis
Pirštas dabar turi demoną, kuris jį saugo. Be to - negi jis ir vienas ne
puikiai susitvarkydavo?
- O taip, susitvarkydavo.
Fenolijas keikė kiekvieną savo veido raukšlę - kokia graži buvo toji
Roksana. Kodėl jis neturi Kosimo veido? Nors - ar jai tas patiktų? Jai
patiko Dulkėtasis Pirštas, tasai, kuris, tiesą sakant, seniai turėjo būti
negyvas, jei viskas būtų vykę pagal tai, ką kitados parašė Fenolijas.
„Fenolijau! - pagalvojo jis. - Jau per toli nueita. Tu elgiesi kaip pavy­
dus įsimylėjėlis!"
Tačiau Roksana, šiaip ar taip, į jį nekreipė dėmesio. Žvelgė į berniu­
ką, miegantį jos skreite.
- Briana labai įsiuto, kai sužinojo, kad josiu paskui jos tėvą, - tarė
ji. - Tikiuosi, Kosimas ją prižiūrės ir nepradės karo, kol aš grįšiu.
Fenolijas į tai nieko neatsakė. Ir kam jai pasakoti Kosimo planus?
Kad dar labiau susirūpintų? Ne. Jis ištraukė iš po apsiausto laišką

382
Megei. Raidės, kurios gali pavirsti skambesiu, galingu skambesiu...
Dar niekuomet nebuvo liepęs Rozenkvarcui taip rūpestingai užants­
pauduoti laiško kaip šįkart.
- Šis laiškas gali išgelbėti Megės tėvus, - pabrėžė jis. - Gali išgelbėti
jos tėvus. Ir mus visus, taigi gerai jį sergėkit!
Roksana pasukiojo ir pavartė užantspauduotą pergamentą, tarsi jis
jai atrodytų gerokai per mažas didiems žodžiams.
- Dar neteko girdėti, kad laiškas atvertų Nakties pilies kalėjimą, -
tarė ji. - Ar manote, kad tai teisinga - puoselėti tuščias mergaitės
viltis?
- Tai ne tuščia viltis, - paprieštaravo Fenolijas, truputį įsižeidęs dėl
to, kad ji taip netiki jo žodžiais.
- Na gerai. Jei rasiu Dulkėtąjį Pirštą ir mergaitė vis dar bus su juo,
ji gaus jūsų laišką. - Roksana dar kartą paglostė sūnui galvą - taip
švelniai, tarsi nubrauktų lapelį. - Ar ji myli savo tėvą?
- O taip, labai myli.
- Mano dukra irgi. Briana taip myli Dulkėtąjį Pirštą, kad nepersi­
meta su juo nė vienu žodžiu. Kai jis anksčiau išeidavo - tiesiog išeida­
vo - į mišką, prie jūros, kur jį tuo metu viliodavo ugnis ar vėjas, - ji
mėgindavo bėgti paskui jį savo mažomis kojytėmis. Manau, jis to nė
nepastebėdavo, nes visada dingdavo greitai kaip lapė, pavogusi vištą.
Ir vis dėlto ji mylėjo jį. Kodėl? Šitas berniukas irgi jį myli. Netgi mano,
kad jam jo reikia, bet Dulkėtajam Pirštui nereikia nieko, tik ugnies.
Ji susimąsčiusi pažvelgė į Fenoliją.
- Jūs klystat, - nesutiko jis. - Jis jautėsi siaubingai nelaimingas, kai
šitiek laiko buvo toli nuo jūsų. Jums vertėjo jį tuomet pamatyti.
Roksana netikėdama žvilgtelėjo į jį.
- Jūs žinot, kur jis buvo?
Kas dabar? Senas kvailys, ko jis čia vėl pripliurpė?
- Na taip, - pralemeno Fenolijas. - Taip. Taip. Aš pats ten bu­
vau. - Nagi, melai, kurgi jūs? Su teisybe čia mažai ką nuveiksi. Reikia
keleto gražių melagysčių, kurios viską paaiškintų. Kodėl gi įvairovės

383
dėlei nesuradus kelių gerų žodelių apie Dulkėtąjį Pirštą - net jei jis ir
pavyduliauja jam žmonos?
- Jis sakosi negalėjęs grįžti. - Roksana tuo netikėjo, bet iš balso
buvo justi, kad mielai būtų patikėjusi.
- Taip ir buvo! Jam tai buvo sunkūs laikai! Ožiaragis užsiundė
ant jo Bastą, jie jį nugabeno toli toli... bandė iškvosti, kaip kalbėtis su
ugnimi. - Štai ir atėjo galvon melas. Ir kas žino, gal jis visai artimas
tiesai? - Patikėkit, Basta kaip reikiant atsikeršijo už tai, ką jam ištaisė
Dulkėtasis Pirštas! Jie įkalino jį ne vieniems metams, galiausiai jis pa­
spruko, bet jie vėl jį surado. Vos ne mirtinai sumušė. - Apie tai Feno­
lijui pasakojo Megė. Truputis tiesos nepakenks, bet Roksanai nebūtina
žinoti, kad visa tai buvo dėl Resės. - Buvo baisu, taip baisu! - Fenolijas
juto, kaip jį persmelkia noras pasakoti, troškimas stebėti, kaip plečiasi
Roksanos akys, kaip ji nenuleidžia akių nuo jo lūpų, ilgesingai laukda­
ma tolesnio žodžio. O gal Dulkėtąjį Pirštą vis dėlto pavaizduoti truputį
blogą? Ne, jau yra jį užmušęs, šiandien suteiks jam malonę. Šiandien
privers jo žmoną visiems laikams jam atleisti už tai, kad buvo dingęs
dešimt metų. „Kartais tikrai moku būti visai malonus žmogus!" - pa­
galvojo Fenolijas.
- Jis manė, kad gyvas neištrūks. Galvojo, niekada nebepamatys
jūsų, o tai jam buvo sunkiausia. - Fenolijas atsikrenkštė. Susijaudino
pats dėl savo žodžių - Roksana irgi. O taip. Jis matė, kaip nepatiklu­
mas dingsta iš jos žvilgsnio, kaip akys sušvelnėja nuo meilės. - Pas­
kui jis klajojo po svetimas šalis kaip išvarytas šuva - ieškodamas ke­
lio, kurio gale jo lauktų ne Basta ar Ožiaragis, o jūs. - Dabar žodžiai
lyg savaime liejosi, tarsi jis žinotų, ką Dulkėtasis Pirštas jautė vi­
sus tuos metus. - Jis buvo apleistas, tikrai apleistas, širdis šalta kaip
akmuo nuo vienatvės. Joje vietos tebuvo tik ilgesiui, jūsų ilgesiui. Ir
dukros ilgesiui.
- Jis turėjo dvi dukras. - Roksanos balsas virto kuždesiu.
Po galais, jis tai pamiršo. Žinoma, dvi! Bet Roksana jau buvo taip
apipainiota jo žodžiais, kad ši klaida to tinklo nesuplėšė.

384
 - Iš kur jūs visa tai žinot? - paklausė ji. - Jis man niekuomet nepa­
sakojo, kad judu taip gerai vienas kitą pažįstat.
„O, niekas geriau už mane jo nepažįsta! - pagalvojo Fenolijas. -
Galiu jus užtikrinti, mano gražuole."
Roksana nusibraukė nuo veido juodus plaukus. Fenolijas pastebėjo
žilą sruogą, tarsi ji būtų šukavusi plaukus apdulkėjusiomis šukomis.
- Išjosiu ryt auštant, - tarė ji.
- Puiku. - Fenolijas truktelėjo prie savęs žirgą. Ir kodėl gi taip sun­
ku bent pusėtinai padoriai užsėsti ant to bestijos? Roksana pagalvos,
kad jis jau tikrai sustingęs senukas.
- Būkit atsargi! - tarė jis, galiausiai užsėdęs ant žirgo. - Ir saugo­
kit laišką. Pasveikinkit nuo manęs Mėgę. Pasakykit jai, kad viskas bus
gerai. Pažadu!
Kai Fenolijas išjojo, Roksana stovėjo susimąsčiusi šalia miegančio
sūnaus ir žvelgė jam pavymui. Fenolijas tikrai tikėjosi, kad ji suras
Dulkėtąjį Pirštą - ne tik dėl to, kad Megė gautų jo žodžius. Ne. Trupu­
tis laimės šiai istorijai nepakenks, o Roksana juk negali būti laiminga
be Dulkėtojo Piršto. Jis pats šitaip viską sutvarkė.
„Ir vis dėlto jis jos nenusipelnė!" - galvojo Fenolijas, artėdamas
prie Ombros žiburių, ne tokių šviesių ir ne tokių gausių kaip jo sena­
jame pasaulyje, bet tokių pat viliojančių. Greitai namuose už apsaugi­
nių sienų nebebus vyrų. Taip, jie visi eis su Kosimu: Minervos vyras
(nors ji prašė jo pasilikti) ir batsiuvys, turintys dirbtuvėlę šalia. Netgi
skudurininkas, kiekvieną antradienį užsukantis į miestą, ketina kautis
su Žalčiagalviu. „Ar jie taip pat noriai sektų paskui Kosimą, jei būčiau
sukūręs jį negražų? - pagalvojo Fenolijas. - Bjaurų kaip Žalčiagalvis
skerdiko veidu..." Ne, gražiaveidžio kilniais ketinimais daug lengviau
patikėti - ir todėl jis pasielgė išmintingai, pasodindamas sostan ange­
lą. Taip, labai protingai, itin išmintingai. Fenolijas susivokė, kad tyliai
niūniuoja sau po nosimi, o žirgas neša jį pro vartų sargybinius. Jie
praleido jį netarę nė žodžio - kunigaikščio poetą, vyrą, kuris suteikė jų
pasauliui žodžius, kuris sukūrė jį iš žodžių. Taip, nulenkit savo galvas
prieš Fenoliją!

385
 Sargybiniai irgi trauks su Kosimu, ir kareiviai iš viršutinės pilies,
bernai, ne ką vyresni už vaikinuką, keliaujantį su Dulkėtuoju Pirštu.
Netgi Ivas, Minervos sūnus, būtų ėjęs kartu, jei kas jį būtų leidę. „Jie
juk visi grįš, - galvojo Fenolijas, artėdamas prie arklidžių. - Bent jau
dauguma. Viskas bus gerai, taip, viskas bus gerai. Ak, ką ten - ne tik
gerai. Puikiai!"
 Įniršęs Orfėjas

Visi žodžiai parašyti tuo pat rašalu,

„Fleur“ (gėlė) ir „peur“ (baimė) beveik vienodi,
Ir galiu „sang“ (kraujas) prirašyti pilną puslapį,
Nuo viršaus lig apačios, - dėmių neatsiras,
Ir manęs šis žodis nesužeis.

Filipas Žakotė, „Parlet“*

linora gulėjo ant savo pripučiamo čiužinio ir spoksojo į lubas. Ji

E vėl susiginčijo su Orfėju. Nors ir žinojo, kad už tai bus nubaus­
ta - keliaus į rūsį. „Anksti gulti! - liūdnai mintijo ji. - Taip kitados
tave bausdavo tėvas, jei užklupdavo su knyga rankose, kuri, jo many­
mu, netiko tavo amžiui." Taip, anksti gulti, kartais netgi penktą po­
piet. Ypač prastai būdavo vasarą, kai lauke čiulbėdavo paukščiai ir po
palange siausdavo sesuo - sesuo, kuri visiškai nevertino knygų, bet
nieko nemėgo labiau už progą įskųsti Elinorą, kuri, užuot žaidusi su
ja, įbesdavo nosį knygon, uždrauston tėvo.
„Elinora, nesipyk su Orfėju!" - kiek kartų šitai kartojo Darijus, bet
ne! Ji nesugebėjo susivaldyti! Kaip ir tada, kai tas apgailėtinas šuva
apseilėjo keletą jos brangiausių knygų, nes jo šeimininkas nesiteikė
padėti jų atgal į lentyną, kai pasidžiaugė!
Bet jau kuris laikas naujų knygų iš lentynų jis netraukia, o tai jau
šiokia tokia paguoda.
- Jis skaito tik „Rašalo širdį", - sukuždėjo jai į ausį Darijus, kai
jiedu viršuje kartu plovė indus. Elinoros indaplovė sugedo. Tarsi ne­
gana vien to, kad ji lyg kokia virtuvės tarnaitė turi dirbti savo pačios

* Philippe Jaccottet, „Parlet".

387
namuose, dabar jos rankos brinksta dar ir nuo indų plovimo! - Regis,
jis ieško žodžių, - šnabždėjo Darijus, - žodžių, kuriuos dėlioja savaip,
užsirašo, rašo ir rašo, jau pilna visa šiukšliadėžė. Bando vis iš naujo,
tada balsu skaito ką parašęs, o jei nieko nenutinka...
- Kas tada?
- Nieko! - išsisuko Darijus ir ėmė uoliai šveisti prikepusius rieba­
lus nuo keptuvės, bet Elinora suprato, kad tas „nieko" nebūtų jo taip
sutrikdęs ir nutildęs.
- Kas? - pakartojo ji ir galiausiai Darijus iškaitusiomis ausimis pa­
porino jai: Orfėjas svaidė į sieną jos knygas, nuostabiausias jos knygas!
Iš įniršio svaidė jas ant grindų, taip, retkarčiais viena kita išlėkdavo ir
pro langą, ir visa tai tik dėl to, kad jam nepavyko tai, kas pasisekė Me­
gei: „Rašalo širdis" jam liko užverta, kad ir kaip jis burkavo ir maldavo
savo švelniu aksominiu balsu ir vis skaitė tuos sakinius, į kuriuos taip
karštai troško patekti.
Žinoma, ji pasileido bėgti, kai išgirdo jį šaukiant, bėgo gelbėti savo
spausdintų vaikų!
- Ne! - šaukė Orfėjas taip garsiai, kad aidėjo ir virtuvėje. - Ne, ne,
ne! Įsileisk mane vidun, tu, triskart prakeiktas daikte! Juk tai aš pasiun­
čiau atgal Dulkėtąjį Pirštą! Suprask tai pagaliau! Kas tu būtum be jo? Aš
tau grąžinau Mortolą ir Bastą! Juk už tai nusipelniau atpildo, ar ne?
Plačiapečio nebuvo prie bibliotekos durų, taigi niekas Elinoros ne­
sulaikė. Veikiausiai jis vėl slankiojo po namus dairydamasis, ar nėra
ko pavogti (kad knygos tam tikra prasme brangiausia, kas yra šiame
name, jam per šimtą metų į galvą nebūtų atėję). Elinora negalėjo vė­
liau pakartoti, kokiais keiksmažodžiais ji išplūdo Orfėją. Prisiminė tik
knygą, kurią jis laikė iškeltoje rankoje, nuostabų Viljamo Bleiko eilė­
raščių leidimą. Ir jis, nepaisydamas jos griausmingų keiksmų, sviedė
jį pro langą, o Plačiapetis sugriebė ją iš už nugaros ir nutempė prie
rūsio laiptų.
„O, Mege! - galvojo Elinora, gulėdama ant pripučiamo čiužinio ir
spoksodama į trupantį savo rūsio lubų tinką. - Kodėl tu manęs nepa­
siėmei? Kodėl bent jau man nepasisakei?"
 Liepsnotasis Apuokas
G ^ '^ c )

Ir šitai turi žinoti bet katras gydytojas - kad Dievas

įdėjo augalan didelį arcanum, vien dėl dvasių ir m i­
glotų fantazijų, kurios žmones trikdo, ir šita pagalba
suteikiama ne velnio dėka, o vien gamtos.

Paracelsas, „Medicinos raštai“*

ūra. Megė jos nematė nuo tos dienos, kai iš Ožiaragio kaimo pa­
J traukė pas Elinorą - kartu su fėjomis ir kaukais, kurie dabar jau
pavirtę plėnimis.
- Čia gyvena žiniuonis, apie kurį pasakojau, - pasakė Dulkėtasis
Pirštas, kai pro medžius pasirodė įlanka. Ji buvo tokia graži. Saulė­
je vanduo švytėjo it žalias stiklas, putotas skystas stiklas, vėjas jį vis
iš naujo suraukšlėdavo. Pūtė stiprokas vėjas, gindamas žydru dangu­
mi debesų pulkus, kvepėjo druska ir tolimomis salomis. Tikrai būtų
džiuginęs širdį, jei tolumoje nebūtų matyti plikos kalvos, kylančios iš
mišku apaugusių aukštumų, o ant jos pilies, grubiai suręstos kaip ir jos
šeimininko veidas, nors stogai ir kuorai buvo pasidabruoti.
- Taip, tai ji, - tarė Dulkėtasis Pirštas, pamatęs išgąstį Megės veide. -
Nakties pilis. O kalną, ant kurio ji stovi, žmonės vadina Angies kalnu,
kaipgi daugiau? Plikas lyg seno vyro pakaušis, kad niekas medžių prie­
dangoje negalėtų prisiartinti. Bet nesirūpink. Ji ne taip arti, kaip atrodo.
- Bokštai, - pasiteiravo Faridas, - ar jie tikrai iš tikro sidabro?
- O taip, - atsakė Dulkėtasis Pirštas. - Iškasto iš kalno, šito kalno
ir kitų. Kepti paukščiai, jaunos moterys, derlinga žemė... ir sidabras -
Žalčiagalvis trokšta daug ko.

* Paracelsus, „Volumen Medicinae PramirurrT.

389
 Įlanką juosė platus smėlėtas paplūdimys. Ten, kur jis kilo link me­
džių, dygo aukštos sienos ir bokštelis. Pakrantėje nebuvo nė gyvos
dvasios, ant šviesaus smėlio nematyti jokio laivelio, tik šie pastatai -
plokščias bokštas, pailgi čerpių stogai, vos matomi iš už sienos. Prie
namo suko keliukas, panašus į angies paliktą šliūžę, bet Dulkėtasis
Pirštas medžių priedangoje nuvedė juos prie galinės pastato sienos.
Nekantriai pamojo jiems ir dingo sienos šešėlyje. Vartelių, prie kurių
jis laukė jų, medis buvo nugairintas vėtrų, o viršuje kabantis varpe­
lis surūdijęs nuo sūraus vėjo. Šalia vartelių augo laukinės gėlės, žiedai
buvo peržydėję, užmegztos rudos sėklos, jomis smaguriavo fėja. Jos
oda buvo šviesesnė nei miškinių sesių.
Viskas atrodė taip taiku. Megės ausis pasiekė kamanės dūzgimas,
sumišęs su jūros ošimu, bet ji dar pernelyg gerai prisiminė, kaip taikiai
viskas atrodė malūne. Dulkėtasis Pirštas to irgi nepamiršo. Stovėjo su­
klusęs, kol galop ištiesė ranką ir timptelėjo surūdijusio varpelio gran­
dinę. Jo koja vėl kraujavo, Megė matė, kaip jis spaudžia prie žaizdos
ranką, bet keliaujant čia vis tiek juos ragino paskubėti.
- Nėra geresnio žiniuonio, - tepasakė, kai Faridas paklausė, kur jis
juos veda, - ir nieko, kuo galėtume labiau pasikliauti. Be to, nuo ten
netoli iki Nakties pilies, o jon Megė vis dar tebenori, ar ne? - Ir davė
jiems valgyti lapų, apaugusių plaukeliais ir karčių. - Rykit! - paliepė,
kai jie pasišlykštėję susiraukė. - Ten, kur einam, pajėgsit išbūti tik tuo­
met, jei skrandyje bus mažiausiai penki tokie.
Namo durys kiek prasivėrė, ir pro jas žvilgtelėjo moteris.
- Visos gerosios dvasios, - išgirdo Megė ją kuždant, tada prasivėrė
varteliai, ir siaura raukšlėta plaštaka pamojo jiems eiti vidun.
Moteris, skubiai paskui juos užvėrusi vartelius, buvo tokia pat
raukšlėta ir liesa kaip jos plaštaka ir žvelgė į Dulkėtąjį Pirštą taip, tarsi
jis ką tik iš dangaus būtų nukritęs.
- Vakar! Dar vakar jis taip sakė! - pralemeno ji. - „Pamatysi, Belą,
jis grįžo, kas gi daugiau galėjo padegti malūną? Kas gi daugiau kalbasi
su ugnimi?" Visą naktį bluosto nesudėjo. Jaudinosi, bet tau juk viskas
gerai? O kas gi tavo kojai?

390
 Dulkėtasis Pirštas pridėjo pirštą prie lūpų, bet Megė pastebėjo, kad
jis šypsosi.
- Kojai galėtų būti ir geriau, - tarė tyliai. - O tu vis dar tokia pat
greita kalbėti, Belą, bet gal galėtum dabar nuvesti mus pas Liepsno­
tąjį Apuoką?
- Taip, taip, žinoma. - Iš Belos balso atrodė, kad ji kiek įsižeidė. -
Tikriausiai turi ten tą bjaurų kiaunių? - paklausė ji, nepatikliai pažvel­
gusi į Dulkėtojo Piršto kuprinę. - Vargas tau, jei jį išleisi.
- Žinoma, neleisiu, - patikino Dulkėtasis Pirštas ir žvilgtelėjo į
Faridą, akivaizdžiai perspėdamas neprasitarti apie antrąjį kiauniuką,
kuris miegojo jo kuprinėje.
Senoji moteris netarusi daugiau nė žodžio pamojo jiems sekti iš
paskos, tamsia, niekuo nepuošta kolonada žemyn. Žingsniavo ma­
žais skubriais žingsniukais, su ilga šiurkščios drobės suknele atrodė
lyg voveraitė.
- Gerai, kad atėjai iš kiemo pusės, - tarė pusbalsiu, vesdama sve­
čius ilgu koridoriumi pro užrakintas duris. - Bijau, kad Žalčiagalvis
netgi čia jau turi šnipų, bet, laimė, jis jiems moka ne taip gerai, kad jie
panorėtų dirbti flygelyje, kur gydomi sergantieji užkrečiamomis ligo­
mis. Tikiuosi, tu šitiems dviem davei pakankamai lapų?
- Žinoma! - Dulkėtasis Pirštas linktelėjo, bet Megė pamatė, kad
jis nejaukiai apsidairė ir nepastebimai įsikišo į burną dar vieną lapą,
tokį, kokį davė ir jiems. Tik tada, kai praėjo pro trapias būtybes, sėdi-
nėjančias saulės atokaitoje kieme, aplink kurį ir vedė kolonada, Megė
suprato, kur juos atvedė Dulkėtasis Pirštas. Paliegėlių ligoninė. Fari­
das nusigandęs užsidengė burną ranka, kai jiems priešais išniro senas
vyras, toks blyškus, lyg jau seniai būtų miręs, ir į jo bedantę šypseną
atsakė tik tylomis linktelėdamas galvą.
- Na, nežiūrėk taip, lyg tuoj ketintum kristi negyvas, - sušnabž­
dėjo jam Dulkėtasis Pirštas, bet ir pats, regis, nesijautė savam kailyje
labai gerai. - Tavo pirštais čia puikiausiai pasirūpins, o be to, mes čia
palyginti saugūs, o tai gali pasakyti ne apie daugelį vietų šioje miško
pusėje.

391
 - Taip, nes jei Žalčiagalvis ko ir bijo, - žinovės tonu pridūrė Belą, -
tai mirties ir visų į ją vedančių ligų. Bet vis tiek jums vertėtų kuo
mažiau rodytis - tiek ligoniams, tiek slaugėms. Ko jau ko, bet savo
gyvenime vieno išmokau - kad niekuo negalima pasitikėti. Žinoma,
išskyrus Liepsnotąjį Apuoką.
- O manimi, Belą? - paklausė Dulkėtasis Pirštas.
- Tavim tai mažiausiai! - tepasakė ji ir stabtelėjo prie vienų papras­
tų medinių durų. - Tikrai gaila, kad tavo veidas toks atpažįstamas, -
sukuždėjo ji Dulkėtajam Pirštui. - Antraip galėtum surengti ligoniams
pasirodymą. Niekas negydo geriau kaip truputis džiaugsmo. - Tada ji
pabeldė į duris ir linktelėjusi pasitraukė į šalį.
Patalpoje už durų buvo tamsu, vienintelis langas buvo užgriozdy-
tas knygų stirtomis. Toks kambarys patiktų Mo. Jam patikdavo, kai
knygos atrodydavo taip, lyg kažkas jas ką tik būtų paleidęs iš rankų.
Priešingai nei Elinoros, jo neerzino tai, kad knygos atverstos laukia
kito skaitytojo. Liepsnotasis Apuokas, regis, buvo toks pat. Tarp stirtų
jis vos matėsi - nedidukas vyriškis trumparegėmis akimis, plačiomis
plaštakomis. Megei jis pasirodė panašus į kurmį, tik plaukai žili.
- Argi nesakiau? - Skubėdamas prie Dulkėtojo Piršto nušveitė nuo
stirtų dvi knygas. - Jis grįžo, o ji nenorėjo tuo patikėti. Regis, Baltosios
Moterys paleidžia vis daugiau mirusiųjų atgal į gyvenimą!
Abu vyrai apsikabino, tada Liepsnotasis Apuokas atsitraukė per
žingsnį ir atidžiai nužvelgė Dulkėtąjį Pirštą. Žiniuonis jau buvo senas,
vyresnis už Fenoliją, bet jo akys atrodė jaunos kaip Farido.
- Regis, tau neblogai sekasi? - pasakė patenkintas. - Tik su koja
bėda. Kas jai nutiko? Malūne užsigavai? Vakar jie išsivedė į pilį vieną
mano žolininkę, kad ji ten pasirūpintų dviem vyrais, nukentėjusiais
nuo ugnies. Ta parnešė keistą istoriją - apie pasalą ir raguotą kiaunių,
spjaudantį ugnimi...
Pilyje? Megė nejučiomis žingtelėjo arčiau žiniuonio.
- Gal ji ir kalinius matė? - neleido pabaigti sakinio Apuokui. -
Kaip tik dabar jie turėjo juos parsivaryti - klajojančius artistus, vyrus
ir moteris... Mano tėtis ir mama su jais.

392
 Liepsnotasis Apuokas su užuojauta pažvelgė į Mėgę.
- Ar tu ta mergaitė, apie kurią pasakojo Princo vyrai? Tavo tėvas...
- ...vyras, kurį jie laiko Kėkštu, - pabaigė sakinį Dulkėtasis Pirš­
tas. - Gal žinai, kaip sekasi jam ir kitiems sučiuptiesiems?
Dar nespėjus Liepsnotajam Apuokui atsakyti, pro duris galvą kyš­
telėjo mergaitė. Nusigandusi įsispoksojo į nepažįstamuosius. Ilgiausiai
jos žvilgsnis sustojo prie Megės, net Liepsnotasis Apuokas galiausiai
atsikrenkštė.
- Ko nori, Karia? - kreipėsi jis.
Mergaitė nervingai kandžiojo blyškias lūpas.
- Noriu paklausti, ar dar turim akišveitės, - pasakė baimingai.
- Žinoma. Nueik pas Belą, ji tau duos, bet palik mus vienus.
Mergaitė paskubomis linktelėjusi dingo, bet paliko duris praviras.
Liepsnotasis Apuokas atsidusęs uždarė jas ir dar velkę užstūmė.
- Kur mes sustojom? Ak taip, belaisviai. Jais rūpinasi žolininkas,
atsakingas už kalėjimą. Baisus netikša, bet kas gi dar daugiau ten iš­
tvertų? Užuot gydęs, jis leidžia plakti kalinius rykštėmis ir mušti. Lai­
mė, pas tavo tėvą jie jo neleidžia, o žiniuonis, kuris rūpinasi Žalčiagal­
vio sveikata, irgi nesiterlios su kaliniu, taigi į pilį kasdien jo prižiūrėti
eina viena geriausių mano žolininkių.
- Kaip mano tėvas? - Megė stengėsi, kad jos balsas neskambėtų
kaip mažos mergaitės, iš paskutiniųjų bandė sulaikyti ašaras, bet ne
visai pavyko.
- Jo žaizda gili, bet tikiuosi, kad tu tai žinai?
Megė linktelėjo. Štai ir vėl jos, tos ašaros, jos ritasi ir ritasi, tarsi
norėtų nuplauti nuo širdies viską - rūpestį, ilgesį, baimę... Faridas ap­
kabino Mėgę per pečius, bet šitaip tik dar labiau priminė Mo - visus
tuos metus, kuriuos jis saugojo ir globojo ją. O dabar, kai jam taip
sunku, Megė negali būti šalia.
- Jis neteko daug kraujo ir dar yra silpnas, bet jam tikrai neblogai,
bent jau daug geriau, nei mes pasakome Žalčiagalviui. - Buvo aišku,
kad Liepsnotajam Apuokui dažnai tenka kalbėtis su žmonėmis, ku­
rie baiminasi dėl tų, ką myli. - Mano žolininkė patarė neišsiduoti,

393
kad jam geriau, šitaip laimėsime kiek laiko. Taigi šiuo metu tikrai
gali nesijaudinti.
Megei lyg akmuo nuo širdies nusirito, taip palengvėjo. „Viskas bus
gerai!" - kuždėjo balselis joje, pirmą kartą nuo tada, kai Dulkėtasis
Pirštas padavė jai Resės laiškelį. Viskas bus gerai. Sutrikusi ji nusi­
šluostė ašaras nuo skruostų.
- Ginklas, kuriuo buvo sužeistas tavo tėvas, - mano žolininkė sako,
kad tai turįs būti baisus daiktas, - toliau kalbėjo Liepsnotasis Apuo­
kas. - Tikėkimės, kad tai ne koks nors velniškas išradimas, prie kurio
slapčia triūsia Žalčiagalvio kalviai!
- Ne, tas ginklas visai iš kitos vietos. - „Iš ten nieko gero nesulauk­
si", - tarsi kalbėjo Dulkėtojo Piršto veidas, bet Megė nenorėjo dabar
apie tai galvoti - ką tasai šautuvas gali pridaryti šiame pasaulyje. Jos
mintys skriejo pas Mo.
- Mano tėvui, - tarė ji Liepsnotajam Apuokui, - šitas kambarys labai
patiktų. Jis myli knygas, o jūsiškės veikiausiai nuostabios. Bet vis dėlto jis
tikriausiai jums pasakytų, kad kai kurias reikia įrišti iš naujo, o štai anoji
nebeilgai gyvens, jei nesiimsite priemonių nuo ją graužiančių vabalų.
Liepsnotasis Apuokas paėmė į rankas knygą, į kurią parodė Megė,
ir perbraukė per jos puslapius - taip pat, kaip tai darydavo Mo.
- Kėkštas myli knygas? - paklausė jis. - Neįprastas pomėgis plėšikui.
- Jis ne plėšikas, - pasakė Megė. - Jis gydytojas kaip ir jūs, tik gydo
ne žmones, o knygas.
- Tikrai? Tai, vadinasi, tiesa, kad Žalčiagalvis sučiupo ne tą? Tai gal
netiesa ir tai, ką pasakoja apie tavo tėvą - kad jis nužudęs Ožiaragį?
- O, čia tai tiesa. - Dulkėtasis Pirštas žvilgtelėjo pro langą, tarsi
ten plytėtų Ožiaragio aikštė. - Ir viskas, ko jam prireikė - tai tik jo
paties balsas. Reikėtų, kad ir tau kada nors jis arba jo dukra paskaitytų.
Patikėk, paskui į savo knygas žvelgsi visai kitomis akimis. Gal netgi
spynomis užrakinsi.
- Tikrai? - Liepsnotasis Apuokas nužvelgę Mėgę labai susidomėjęs,
regis, mielai būtų sužinojęs daugiau apie Ožiaragio mirtį, bet į duris
vėl pabeldė. Šįkart pro užšautas duris atsklido vyriškas balsas:

394
 - Meistre, ar ateisit? Viską parengėme, bet būtų geriau, jei jūs
pjautumėt.
Megė pamatė, kaip Faridas išblyško.
- Tuoj ateisiu! - šūktelėjo Liepsnotasis Apuokas. - Tu jau eik.
- Tikiuosi, kad kada nors galėsiu pasveikinti tavo tėvą šiame kam­
baryje, - tarė jis Megei eidamas prie durų. - Nes tu teisi: mano kny­
goms tikrai praverstų gydytojas. Ar Juodasis Princas turi sukūręs kali­
niams kokį planą? - Gydytojas klausiamai sužiuro į Dulkėtąjį Pirštą.
- Ne. Manyčiau, dar ne. Ar girdėjai ką nors apie kitus kalinius?
Tarp jų ir Megės motina. - Megei smigtelėjo, kad Dulkėtasis Pirštas, o
ne ji pati apie tai teiraujasi.
- Ne, apie kitus nieko nežinau, - atsakė Liepsnotasis Apuokas. -
Bet dabar atleiskit man. Belą turbūt jau pasakė, kad jums geriau būti
tik šioje namo dalyje. Žalčiagalvis vis daugiau sidabro išleidžia šni­
pams. Nuo jų nė viena vieta nesaugi, netgi ši.
- Žinau. - Dulkėtasis Pirštas paėmė knygą, gulinčią ant žiniuonio
stalo. Ji buvo apie vaistažoles. Megė puikiai įsivaizdavo, kaip į šią kny­
gą žvelgtų Elinora - trokšdama ją turėti, o Mo būtų pirštais perbrau­
kęs per nupieštus lapus, tarsi šitaip galėtų pajusti teptuką, taip plonai
ištapiusį juos popieriuje. O apie ką galvojo Dulkėtasis Pirštas? Apie
žoles Roksanos laukeliuose?
- Patikėk, nebūčiau čia atėjęs, jei ne tas įvykis malūne, - tarė jis. - Čia
ne ta vieta, kurią norėčiau stumti į pavojų, bet dar šiandien mes dingsim.
Tačiau šito Liepsnotasis Apuokas nenorėjo girdėti.
- Kur ten, jūs liksit, kol sugis tavo koja ir berniuko pirštai, - tarė
jis. - Juk gerai žinai, kad aš labai džiaugiuosi, jog atvykai. Ir dar džiau­
giuosi, kad berniukas su tavimi. Jis dar niekuomet neturėjo mokinio, ži­
nai? - tarė žiniuonis Faridui. - Visuomet sakiau jam, kad savo meną rei­
kia perduoti kitiems, bet nenorėjo nieko apie tai girdėti. Aš savąjį amatą
perduodu daugeliui kitų, todėl ir turiu dabar jus palikti. Turiu parodyti
vienam mokiniui, kaip nupjauti koją, kad nemirtų jos savininkas.
Faridas pasibaisėjęs žvelgė į gydytoją.
- Nupjauti? - sukuždėjo jis. - Kaip tai nupjauti?

395
 Bet Liepsnotasis Apuokas jau buvo uždaręs paskui save duris.
- Negi tau nepasakojau? - pratarė Dulkėtasis Pirštas, glostydamas
sužeistą šlaunį. - Liepsnotasis Apuokas - puikiausias kaulų pjaustyto­
jas. Bet manau, kad mums pirštus ir kojas bus leista pasilikti.

Kai Belą pasirūpino Farido pūslėmis ir Dulkėtojo Piršto koja, palydėjo

juos visus tris į atokų kambarėlį prie pat vartų, pro kuriuos jie atėjo.
Megei patiko, kad pagaliau vėl galės išsimiegoti po stogu, bet Fari­
do tai visai neviliojo. Nelaimingas kiūtojo ant levandomis pabarstytų
grindų ir įnirtingai kramsnojo karčiuosius lapus.
- Negi negalime šiąnakt nakvoti paplūdimyje? Smėlis juk tikrai
minkštas, - paklausė jis Dulkėtojo Piršto, išsitiesusio ant šiaudų mai­
šo. - Arba miške?
- Taip, dėl manęs galim, - atsakė Dulkėtasis Pirštas. - Bet dabar
leisk man miegoti. Ir nustok spoksoti į mane taip, tarsi būčiau nuvedęs
tave pas žmogėdras, antraip kitą naktį neparodysiu to, ką pažadėjau.
- Kitą? - Faridas išspjovė apkramtytą lapą į saują. - Kodėl tik kitą?
- Šiandien pernelyg vėjuota, - tarė Dulkėtasis Pirštas ir atsuko jam
nugarą, - ir dar tą nelemtą koją gelia... Ar bereikia daugiau priežasčių?
Faridas surūgęs papurtė galvą, vėl susigrūdo lapą į burną ir spokso­
jo į duris, tarsi pro jas po akimirkos galėtų įžengti pati ponia mirtis.
O Megė kiūtojo tuščiame kambaryje ir vis kartojo sau tai, ką apie
Mo pasakė Liepsnotasis Apuokas: Bet jam tikrai neblogai, bent jau
daug geriau, nei mes pasakome Žalčiagalviui... Taigi šiuo metu tikrai
gali nesijaudinti.
Kai sutemo, Dulkėtasis Pirštas iššlubčiojo laukan, atsirėmė į kolo­
ną ir pažvelgė į kalvą, ant kurios stūksojo Nakties pilis. Nejudėdamas
žvelgė į sidabrinius bokštus. O Megė tikrai kokį šimtąjį kartą klausė
savęs, ar jis jai padeda tik dėl mamos. Gal ir pats Dulkėtasis Pirštas
atsakymo nežino.
 Nakties pilies požemiuose

Kartais kaktą paliečia šaltas metalas,

Vorai ieško mano širdies.
Tai šviesa, gęstanti mano burnoj.

Georgas Traklis, „De profundis“*

ina vėl pravirko. Resė apglėbė ją, tarsi nėščioji moteris pati dar
būtų vaikas, pradėjo niūniuoti ir supti ją, kaip kitados daryda­
vo su Mege, nors ji jau buvo beveik tokio pat ūgio kaip Resė.
Du kartus per dieną ateidavo mergaitė - liesas, užvaikytas padarė­
lis, jaunesnė nei Megė, ir atnešdavo jiems duonos ir vandens. Kartais
ir grūdų košės, lipnios ir šaltos, bet ji pasotindavo - ir primindavo
Resei tuos laikus, kai ją uždariusi laikė Mortola - už tai, ką ji padarė
arba ko nepadarė. Ten košė būdavo lygiai tokio pat skonio.
Kai Resė pasiteiravo mergaitės apie Kėkštą, ji tik nusigandusi
įtraukė galvą ir paliko Resę su baime - kad Mo seniai nebegyvas,
kad jie jį pakorė ten, viršuje, ant milžiniškų kartuvių ir kad jis šia­
me pasaulyje paskutinį matė ne jos veidą, o sidabrines angių gal­
vas, kaišiojančias liežuvius nuo sienų. Kartais jas taip aiškiai maty­
davo prieš akis, kad užsidengdavo rankomis veidą, bet tas vaizdas
neišnykdavo.
O juos gaubianti tamsa bandė ją įtikinti, kad viskas tik sapnas: aki­
mirka Ožiaragio švenčių aikštėje, kai ji staiga išvydo šalia Megės Mo,
metai Elinoros namuose, visa ta laimė... tik sapnas.

* Georgas Traklis, „Eilėraščiai", iš vokiečių k. vertė S. Geda, Vilnius, „Vaga", 1985,

p. 5.

397
 Bet ji bent jau ne viena. Net jei kitų žvilgsniai dažniausiai ir prie­
šiški, bet jų balsai bent trumpoms akimirkoms atplėšdavo ją nuo
niūrių minčių...
Retkarčiais kas nors papasakodavo kokią istoriją, kad nesigirdėtų
iš kitų celių sklindančio verksmo, žiurkių čežėjimo, riksmų, lemeni­
mo, kuris jau seniai nebebuvo panašus į kalbą. Daugiausia pasakodavo
moterys. Jos kalbėdavo apie meilę ir mirtį, apie išdavystę ir draugystę,
bet visos istorijos baigdavosi gerai, šviesa tamsoje, tarsi žvakės Resės
kišenėje, kurių dagčiai sudrėko.
Resė pasekė pasaką, kurią jai buvo skaitęs Mo - seniai, labai seniai,
kai Megės pirščiukai dar buvo maži ir švelnūs, o raidės jiems dar ne­
kėlė baimės.
Klajojantys artistai pasakojo apie juos supantį pasaulį: apie Kosimą
Gražųjį ir jo kovą su padegėjais, apie Juodąjį Princą - kaip jis rado
savo lokį ir susidraugavo su ugnies šokdintoju, kuris padaro kibirkščių
lietų ir pražydina ugnies gėles tamsiausioje naktyje.
Benedikta padainavo dainą apie ugnies šokdintoją - nuostabią dai­
ną tyliu balsu, jai pagaliau pritarė netgi Dvipirštis, kol sargybinis pra­
dėjo daužyti lazda per grotas ir liepė jiems nutilti.
- Aš kartą jį mačiau, - sukuždėjo Benedikta, kai sargybinis pasi­
traukė. - Prieš daug daug metų, kai dar buvau maža mergaitė. Buvo
nuostabu. Ugnis taip švytėjo, kad netgi mano akys ją matė. Jie sako,
kad ugnies šokdintojas žuvęs.
- Nežuvęs, - tyliai paprieštaravo Resė. - Kaip jūs manot, kas gi
daugiau galėjo padegti ant kelio nuvirtusį medį? - Kaip nustebę jie visi
į ją sužiuro! Bet ji buvo per daug pavargusi, kad aiškintų plačiau. Buvo
per daug pavargusi kalbėti... „Leiskit mane pas vyrą, - štai viskas, ką
ji norėjo pasakyti. - Leiskit mane pas vaiką. Nebepasakokit man jokių
istorijų. Papasakokit, kaip sekasi jiems. Prašau."
Galiausiai kažkas papasakojo apie Mėgę ir Mo, tačiau iš kieno nors
kito lūpų būtų mieliau tai išgirdusi. Visi miegojo, kai atėjo Mortola. Su
ja du kareiviai. Resė nemiegojo, nes vėl prieš akis jai sukosi vaizdai -

398
Mo, kaip jį atgabena į kiemą, kaip riša ant kaklo virvę... „Jis negyvas,
o ji man atėjo šito pasakyti!" - tokia buvo pirmoji Resės mintis, kai
Šarka su pergalinga šypsena veide sustojo priešais ją.
- Tik pažiūrėkit, neištikimoji tarnaitė! - tarė Mortola, kol Resė
vargais negalais stojosi. - Regis, tu ne ką menkesnė ragana nei tavo
dukra. Kaip tau pavyko išsaugoti jo gyvastį? Na tiek to, gal ir aš taiky­
damasi pernelyg skubėjau. Ką padarysi. Dar kelios savaitės, ir jis bus
toks stiprus, kad bus galima vykdyti bausmę.
Gyvas.
Resė nusisuko, kad Mortola nepamatytų jos šypsenos, įsivogusios
ant lūpų, bet Šarka nežiūrėjo į jos veidą. Su pasitenkinimu nužvelgė
suplėšytą suknelę, kruvinas basas kojas.
- Kėkštas! - Mortola pritildė balsą. - Žinoma, aš Žalčiagalvio ne-
apšviečiau, kad jis nubaus ne tą vyrą, ir kodėl turėčiau? Viskas susi­
klostė taip, kaip aš norėjau. Ir tavo dukrą pasieksiu.
Megė. Laimės jausmas, akimirką sušildęs Resės širdį, dingo taip pat
staigiai kaip atsiradęs. Šalia jos atsisėdo Mina, pabudusi nuo kimaus
Mortolos balso.
- Taip. Šiame pasaulyje turiu galingų draugų, - kalbėjo Šarka, o jos
veidą nutvieskė patenkinta šypsena. - Žalčiagalvis man sugavo tavo
vyrą, kodėl neturėtų taip pat pasielgti ir su tavo raganiūkšte? Ar ži­
nai, kaip jį įtikinau, kad ji ragana? Parodžiau jam jos nuotrauką. Taip,
Rese, liepiau Bastai paimti tavo mažės nuotraukas, visas tas gražias
sidabro rėmeliuose įrėmintas nuotraukas, kurios stovėjo pas knygų
žiurkę. Žalčiagalvis, žinoma, liko pakerėtas paveikslų, atvaizdų, pri-
burtų ant popieriaus. Jo kariai bijo prie jų liestis, bet privalo juos visur
rodyti. Tik gaila, kad negalime jų padauginti, kaip buvo įmanoma tavo
pasaulyje! Bet, laimė, tavo dukra susidėjo su Dulkėtuoju Pirštu, o jam
nereikia jokio stebuklingo paveikslo. Kiekvienas valstietis yra apie jį
girdėjęs, apie jį ir jo randus.
- Jis ją apsaugos, - ištrūko Resei. Juk turėjo ką nors pasakyti.
- Ak taip? Taip, kaip jis tave apsaugojo tąsyk, kai tau įgėlė gyvatė?

399
 Resė įsikirto pirštais į purviną suknelę. Nei šiame, nei aname pa­
saulyje nebuvo nieko, ko ji būtų nekentusi taip stipriai kaip Šarkos.
Netgi Bastos. Mortola ją išmokė nekęsti.
- Čia viskas kitaip, - pralemeno ji. - Čia jam ugnis paklūsta, ir jis
ne vienas, kaip buvo aname pasaulyje. Jis turi draugų.
- Draugų! Ak, negi turi galvoj tuos kitus fokusininkus, Juodąjį
Princą, kaip jis save vadina, ir visus kitus skarmalius? - Šarka su
panieka nužvelgė kitus kalinius. Beveik visi buvo pakirdę. - Tik paž­
velk į juos, Rese! - klastingai tarė Šarka. - Kaip jie padės tau iš čia
ištrūkti? Su keliais spalvotais kamuoliais ar jausmingomis dainelė­
mis? Vienas iš jų išdavė jus, ar žinojai tai? O Dulkėtasis Pirštas - ką
jis padarys? Gal jam paleisti ugnį, kad tave išvaduotų? Ji ir tave su­
degintų, o šitaip jis nedrįstų rizikuoti - juk nuo seno tave įsimylė­
jęs. - Vypsodama ji palinko į priekį. - Ar kada pasakojai savo vyrui,
kokie geri draugai judu buvot?
Resė jai nieko neatsakė. Žinojo Mortolos žaidimus. Labai gerai
žinojo.
- Na, ką pasakysi? Papasakoti jam? - sukuždėjo jai Mortola, tyko­
dama tarsi katė prie pelės urvelio.
- Žinoma, - pašnibždomis atsakė Resė. - Papasakok jam. Nepasa­
kysi jam nieko, ko jis dar nežinotų. Grąžinau jam tuos metus, kuriuos
iš mūsų pavogėte, žodis po žodžio, diena po dienos. Mo žino ir tai, kad
tavo pačios sūnus apgyvendino tave rūsyje, o visam pasauliui sakė,
kad tu jo ūkvedė.
Mortola pamėgino jai suduoti, kaip dažnai elgdavosi su visomis
tarnaitėmis, į veidą, tiesiog per veidą, bet Resė sulaikė jos ranką.
- Jis gyvas, Mortola! - sukuždėjo Mortolai. - Šita istorija dar ne­
baigta, o jo mirtis niekur neužrašyta. Tavąją mirtį mano dukra tau pa­
kuždės į ausį - už visa tai, ką padarei jos tėvui. Pamatysi. Vieną dieną.
O tada aš stebėsiu, kaip tu miršti.
Šįkart Resė nespėjo sugriebti Mortolos rankos, ir skruostas lieps­
nojo dar ilgai, kai Šarka jau buvo išėjusi. Jautė kalinių žvilgsnius ant

400
savo veido lyg pirštus, kai vėl kiūtojo ant šaltų grindų. Mina prabilo
pirmoji.
- Iš kur pažįsti tą senę? Tai Ožiaragio nuodytoja.
- Žinau, - be išraiškos atsakė Resė. - Aš jai priklausiau. Daugelį
metų.
 Fenolijo laiškas
C

Vadinasi, yra toksai pasaulis,

Kuriam likimą nepriklausomą nešu?
Ar laikas, jungiantis ženklų grandinėm?
Būtis, vien man įsakius, begalinė?

Vislava Šimborska, „Rašymo džiaugsmas“*

ai atėjo Roksana, Dulkėtasis Pirštas miegojo. Lauke jau buvo

K tamsu. Faridas su Mege patraukė į paplūdimį, o jis atsigulė, nes
skaudėjo koją. Kai pamatė tarpduryje stovint Roksaną, pirmiausia pa­
galvojo, kad jo vaizduotė pokštauja, kaip dažnai nutikdavo naktį. Juk
galiausiai kitados jis yra čia su ja buvęs. Kambarėlis tuomet atrodė be­
veik taip pat, jis lygiai taip gulėjo ant šiaudų maišo - suraižytu veidu,
aplipusiu sukrešėjusiu krauju.
Roksanos plaukai buvo palaidi. Galbūt dėl to jis prisiminė tą nak­
tį. Vos pagalvojus apie tai širdis imdavo pašėlusiai daužytis. Jis buvo
įsiutęs nuo skausmo ir baimės, pasislėpė it sužeistas žvėris ir kiūtojo
pasislėpęs, kol Roksana surado ir atvedė jį čia. Liepsnotasis Apuokas
tuomet jį vos atpažino. Davė kažko, nuo ko Dulkėtasis Pirštas užmigo,
o kai pabudo, tarpduryje stovėjo Roksana - lygiai taip, kaip dabar. Ėjo
su juo į mišką, kai žaizdos, net ir gydomos žiniuonio, nenorėjo gyti,
ėjo gilyn ir gilyn į mišką pas fėjas ir liko pas jas, kol Dulkėtojo Piršto
veidas sugijo tiek, kad buvo galima rodytis žmonėse. Juk nedaug yra
vyrų, kuriems meilė moteriai išrašyta ant veido peiliu.
Bet kaip jis pasveikino ją, kai staiga pamatė stovinčią kambaryje?

* Wislawa Szymborska, „Poezje wybrane / Poezijos rinktinė", sudarė A. Kalėda, eil.

„Rašymo džiaugsmas" iš lenkų k. vertė J. Degutytė, „Baltos lankos", 1998, p. 59.

402
 - Ką tu čia veiki? - paklausė jis. Už tai galėjo nusikąsti liežuvį. Ko­
dėl nepasakė, jog jos ilgėjosi, ilgėjosi taip, kad tuziną kartų vos neap­
sisuko ir negrįžo atgal?
- Taip, ką aš čia veikiu? - atrėmė ji. Anksčiau už tokį klausimą
būtų nugarą atsukusi, bet dabar tik nusišypsojo, su tokia pašaipa, kad
Dulkėtasis Pirštas sutriko it berniukas.
- Kur palikai Jehaną?
- Pas draugę. - Ji pabučiavo jį. - Kas nutiko kojai? Fenolijas sakė,
kad tu sužeistas.
- Jau geriau. Kokių reikalų turi su Fenoliju?
- Tu jo nemėgsti. Kodėl? - Roksana paglostė jam veidą.
Kokia ji graži. Kokia graži...
- Sakykim, jis yra man šį tą sugalvojęs, kas man visai nepatinka.
Gal senis kartais perdavė per tave kai ką Megei? Gal kokį laišką?
Ji be žodžių ištraukė laišką iš po apsiausto. Štai jie, žodžiai - žo­
džiai, kurie nori tapti tikrove. Roksana atkišo jam užantspauduotą
pergamentą, bet Dulkėtasis Pirštas papurtė galvą.
- Geriau duok jį Megei, - tarė jis. - Ji paplūdimyje.
Roksana nustebusi pažvelgė į Dulkėtąjį Pirštą.
- Atrodo, tu bijai gabalėlio pergamento.
- Taip, - atsakė jis ir sugriebė Roksanos ranką. - Taip, tikrai bijau.
Visko, ką parašė Fenolijas. Eime, paieškokime Megės.

Kai Roksana padavė Megei laišką, ši droviai nusišypsojo ir akimirką

smalsiai sužiuro į Dulkėtąjį Pirštą, bet tada nukreipė akis į Fenolijo
laišką. Taip skubėdama perlaužė antspaudą, kad pergamentas vos ne
įplyšo. Čia buvo trys tankiai prirašyti lakštai. Pirmasis - laiškas jai,
Megė perskaičiusi kyštelėjo jį už diržo. Žodžiais, kurių ji taip ilgesingu
laukė, buvo pripildyti kiti du lapai. Megės akys taip greitai lakšte* i-ilu
temis, kad Dulkėtasis Pirštas net suabejojo, ar ji tikrai skaito. ( lali.iu
šiai ji pakėlė galvą, pažvelgė į Nakties pilį - ir nusišypsojo.
- Na, ką rašo tas senas velnias? - paklausė Dulkėtasis Piršta**

403 i
 Megė atkišo jam abu lapus.
- Kitaip, nei aš tikėjausi. Visai kitaip. Bet gerai. Še, pasižiūrėk pats.
Dulkėtasis Pirštas dvejodamas paėmė pergamentą pirštų galiukais,
tarsi jis galėtų nudeginti labiau nei liepsna.
- Kada išmokai skaityti? - Roksanos balse buvo girdėti tokia nuos­
taba, kad Dulkėtasis Pirštas net nusišypsojo.
- Megės mama mane išmokė. - Kvailys. Kodėl jis šitai pasakoja?
Roksana atidžiai nužvelgė Mėgę, o jis bandė iššifruoti Fenolijo raštą.
Resė dažniausiai rašydavo spausdintinėmis raidėmis, kad jam būtų
lengviau.
- Turėtų suveikti, ar ne? - Megė pažvelgė jam per petį.
Jūra šniokštė, tarsi jai pritartų. Taip, galbūt tikrai šitai turėtų su­
veikti... Dulkėtasis Pirštas sekė raidėmis it kokiu pavojingu pėdsaku.
Bet vis dėlto tai takas, o jis veda tiesiai į Žalčiagalvio širdį. Tačiau vai­
dmuo, kurį čia senis numatė Megei, Dulkėtajam Pirštui visai nepatiko.
Juk jos motina prašė ją saugoti.
Faridas nelaimingas spoksojo į raides. Jis vis dar nemokėjo skaity­
ti. Kartais Dulkėtajam Pirštui atrodydavo, kad jis laiko mažus juodus
ženkliukus raganiškais pramanais. O ką kita galėjo apie juos galvoti po
viso to, kas jam nutiko?
- Nagi, pasakok! - Faridas nekantriai mindžikavo nuo kojos ant
kojos. - Ką jis rašo?
- Megei reikės vykti į pilį. Tiesiai į Žalčiagalvio irštvą.
- Ką? - Berniukas pasibaisėjęs pažvelgė pirma į jį, tada į mergai­
tę. - Bet tai neįmanoma! - Jis apglėbė Mėgę, ne itin švelniai atsuko ją
į save. - Tau ten nevalia. Tai per daug pavojinga!
Vargšas berniukas. Žinoma, ji eis.
- Fenolijas taip parašė, - pasakė Megė ir nusipurtė Farido ranką
nuo pečių.
- Nagi, paleisk ją, - tarė Dulkėtasis Pirštas ir padavė Megei lapus. -
Kada skaitysi?
- Iš karto dabar.

404
 Žinoma. Ji nenori gaišti laiko. Kam vilkinti? Juo greičiau istorija
pasisuks nauja kryptimi, juo geriau. Blogiau vargu ar bus. O gal?..
- Ką visa tai reiškia? - Roksana sutrikusi nužvelgė juos vieną po
kito. Į Faridą žiūrėjo nedraugiškiausiai, vis dar negalėjo jo pamėgti.
Galbūt tai pasikeis tuomet, jei kas nors įtikins, kad jis ne Dulkėtojo
Piršto sūnus. - Paaiškinkit man! - pratarė ji. - Fenolijas teigia, kad šis
laiškas gali išgelbėti jos tėvus. Kuo gali laiškas padėti tam, kuris sėdi
įkalintas Nakties pilyje?
Dulkėtasis Pirštas nubraukė jai plaukus atgal. Jam patiko, kad ji vėl
nešioja juos palaidus.
- Klausyk, - tarė jis. - Žinau, sunku patikėti, bet jei kas ir gali
atidaryti Nakties pilies kalėjimo duris, tai tik šio laiško žodžiai - ir
Megės liežuvis. Ji gali priversti rašalą alsuoti, Roksana, taip, kaip tu
moki padaryti su dainomis. Jos tėvas tokiu pat gebėjimu apdovano­
tas. Jei Žalčiagalvis apie tai žinotų, jau turbūt seniai jį būtų pakoręs.
Žodžiai, kuriais Megės tėvas nužudė Ožiaragį, atrodė tokie pat ne­
kalti kaip ir šie.
Kaip ji pasižiūrėjo į jį! Taip pat netikėdama kaip ir anksčiau, kai jis
bandydavo jai papasakoti, kur užtruko ištisas savaites.
- Tu kalbi apie kerus! - sukuždėjo ji.
- Ne. Aš kalbu apie skaitymą balsu.
Žinoma, ji ničnieko nesuprato. Ir kaip galėjo suprasti? Galbūt su­
prastų, jei išgirstų Mėgę skaitant, jei staiga išvystų žodžius virpant ore,
užuostų juos ir pajustų ant odos...
- Norėčiau būti viena, kai skaitysiu, - tarė Megė ir žvilgtelėjo į Fa­
ridą. Tada apsisuko ir grįžo prie ligoninės, rankoje laikydama Fenolijo
laišką. Faridas norėjo bėgti paskui ją, bet Dulkėtasis Pirštas jį sulaikė.
- Palik ją! - tarė jis. - Negi manai, kad dings tarp žodžių? Niekai.
Mes, šiaip ar taip, iki kaklo įklimpę į istoriją, kurią ji skaitys. Ji tik pa­
sirūpins, kad vėjas papūstų iš kitos pusės, o jis ir pasisuks - jei senis
parašė reikiamus žodžius!
 Ne tos ausys

Tylomis daiktai sapnuoja

Snaudžia jų giesmė blanki
Bet pasaulis uždainuoja
Jei burtažodį randi.

Jozefas fon Eichendorfas,

„Burtų lazdele

oksana atnešė Megei aliejinę lempą ir tada kambarėlyje, kur jie

R nakvojo, paliko vieną.
- Raidėms reikia šviesos, tai nepraktiška, - pasakė ji. - Bet jei jos
išties tokios svarbios, kaip jūs visi teigiat, tai tada suprantu, kad nori
jas skaityti viena. Aš irgi visuomet maniau, kad mano balsas skam­
ba gražiausiai, kai esu viena. - Nuėjusi prie durų pridūrė: - Ar tavo
mama gerai pažįstama su Dulkėtuoju Pirštu?
„Nežinau, - vos neatsakė Megė. - Niekuomet to mamos neklausiau."
- Jiedu buvo draugai, - pratarė galiausiai. Ir nė žodžio apie pyktį,
kurį pajusdavo pagalvojusi, kad Dulkėtasis Pirštas visus tuos metus ži­
nojo, kur Resė, ir nepasakė Mo... Bet Roksana daugiau neklausinėjo.
- Jei reikės pagalbos, - tepasakė prieš išeidama, - būsiu pas Lieps­
notąjį Apuoką.
Megė palaukė, kol jos žingsniai nutilo tamsiame koridoriuje. Tada
atsisėdo ant vieno iš šiaudų maišų ir pasidėjo ant kelių pergamentą.
Žvelgdama į raides pagalvojo: „O kas būtų, jei aš tai daryčiau tiesiog
dėl malonumo, tik vieną vienintelį kartą? Kas būtų, jei jaustum lie­
žuviu žodžių burtus, bet nuo to nepriklausytų nei mirtis, nei gyveni­

* Joseph von Eichendorff, „WOnschelrute“.

406
mas, laimė ar nelaimė?.." Elinoros namuose ji kartą neatsispyrė pa­
gundai - kai vartė knygą, kurią vaikystėje labai mėgo, - knygą apie
pelytes rauktomis suknytėmis ir kostiumėliais, kurios virė uogienę ir
rengė iškylas. Jau buvo pajutusi ant lūpų pirmąjį žodį, bet tada vis dėl­
to užvertė knygą, nes staiga išvydo keletą bjaurių vaizdų: vieną iš tų
apsirengusių pelyčių Elinoros sode, apstotą laukinių jos giminaičių,
kuriems niekados neateitų į galvą virti uogienę; ir dar apsirengusią
pelytę tarp katės dantų, o katės retkarčiais slankiodavo palei Elinoros
rododendrus... Ne, Megė dar niekados nieko neviliojo iš žodžių dėl
pramogos, ir šįvakar to nedarys.
- Kvėpavimas, Mege, - kartą pasakė jai Mo. - Visa paslaptis slypi
kvėpavime. Jis suteikia tavo balsui jėgos ir pripildo jį tavo gyvenimo.
Bet ne tik tavo. Kartais man netgi atrodo, kad įkvėpdamas suimi viską,
kas tave supa, viską, iš ko sudarytas pasaulis ir kas juda jame, ir visa
tai irgi suteka į žodžius.
Ji pabandė. Ji bandė taip ramiai ir giliai alsuoti kaip jūra, kurios
ošimas skverbėsi vidun pro langus, įkvėpti ir iškvėpti, įkvėpti ir iš­
kvėpti, tarsi šitaip galėtų suteikti savo balsui jėgos. Roksanos atnešta
aliejinė lempa kambaryje skleidė šiltą šviesą, o lauke tyliai pratipeno
viena iš žolininkių.
- Aš tik seku ją toliau, - sukuždėjo Megė. - Pasakoju istoriją to­
liau, ji to jau laukia. Nagi, pirmyn! - Ji įsivaizdavo kresną Žalčiagalvio
figūrą, kaip jis negalėdamas užmigti vaikštinėja pirmyn atgal Nakties
pilyje, nė nenutuokdamas, kad yra mergaitė, kuri šią naktį pakuždės
mirčiai į ausį jo vardą.
Megė išsitraukė iš už diržo Fenolijo laišką. Gerai, kad Dulkėtasis
Pirštas jo neperskaitė.

Mieloji Mege, - buvo rašoma jame, - tikiuosi, tavęs nenuvils tai,

ką siunčiu. Keista, bet turėjau pripažinti, kad veikiausiai galiu rašyti
tik tai, kas neprieštarauja tam, ką jau esu parašęs apie Rašalo pasaulį.
Turiu paisyti taisyklių, kurias pats nustačiau, nors kartais tai dariau
visai nesąmoningai.

407
 Tikiuosiy tavo tėvui klojasi gerai. Teko girdėti, kad jis su kaliniais
Nakties pilyje - ir aš nesu visai dėl to nekaltas. Taip, pripažįstu tai. Juk
galiausiai tai aš, kaip tu jau tikriausiai suvokei, panaudojau jį kaip
gyvą pavyzdį kurdamas Kėkšto paveikslą. Labai apgailestauju, bet ma­
niau, kad tai tikrai gera mintis. Tavo tėvas mano vaizduotėje labai pa­
našus į kilnų plėšiką, ir juk negalėjau numatyti, kad jis kada nors tikrai
paklius į mano istoriją. Kad ir kaip ten būtų - jis dabar čia, ir Žalčia­
galvis jo nepaleis vien dėl to, kad aš šitai rašau. Tokio aš jo nesukūriau,
Mege. Istorija turi likti ištikima pati sau, tai vienintelis kelias, ir todėl
galiu tau pasiųsti tik tuos žodžius, kurie vis dėlto iš pradžių pasakoja
apie tavo tėvo bausmę, bet galiausiai, tikiuosi, leis jį išvaduoti. Pasi­
tikėk manimi. Manau, žodžiai, kuriuos pridedu, vieninteliai tinkami,
kad padėtų šiai istorijai tikrai gerai baigtis, o tau juk patinka istorijos
su gera pabaiga, ar ne?
Pasakok mano istoriją toliau, Mege! Kol ji dar pati to nepadarė!
Mielai būčiau pats atgabenęs tau šiuos žodžius, bet turiu rūpintis
Kosimu. Šiek tiek būgštauju, kad kurdami jį buvom truputį per dideli
lengvabūdžiai. Sergėk save, perduok savo tėvui labų dienų nuo manęs,
kai jį pamatysi (tikiuosi, tai įvyks greitai), ir berniukui, kuris aukština
net ir žemę, per kurią tu žengi - ak taip, ir pasakyk Dulkėtajam Pirštui,
net jei jis ir nenorės to girdėti, kad jo žmona jam pernelyg graži.
Apkabinu
Fenolijas

P. S. Kadangi tavo tėvas dar gyvas, tai aš klausiu savęs, gal tie žo­
džiai, kuriuos įdaviau tau į mišką, vis dėlto paveikė? Jei taip, Mege, tai
turbūt tik todėl, kad aš tam tikra prasme jį paverčiau vienu iš savo vei­
kėjų - taigi vis dėlto šioje Kėkšto istorijoje yra šis tas gero, ar ne?

Ak, tas Fenolijas. Vis dėlto jis puikus meistras viską pasukti sau
naudinga linkme. Pro langą dvelktelėjo vėjas ir suvirpino pergamento
lakštą, lyg istorija nekantrautų, lyg trokštų išgirsti naujus žodžius.
- Taip taip, gerai jau. Pradedu, - sukuždėjo Megė.

408
 Ji nedažnai girdėdavo tėvą skaitant, bet dar gerai prisiminė, kaip
Mo kiekvienam žodžiui suteikdavo reikiamą skambesį, kiekvienam
kiekvienam... Kambarėlyje buvo tylu, labai tylu. Visas Rašalo pasaulis,
visos fėjos, visi medžiai, netgi jūra, regis, laukė jos balso.
- Jau daug naktų, - prabilo Megė, - Žalčiagalvis negalėjo rasti ra­
mybės. Jo žmona miegojo giliai ir kietai. Penktoji, jaunesnė už tris jo
vyresniąsias dukras. Po antklode ryškėjo jos pilvas - laukiasi jo vaiko.
Šįkart turėtų būti berniukas, dvi dukras ji jau jam pagimdė. Jei ir šįkart
bus mergaitė, jis ją išvarys, kaip išvarė ir tris ankstesnes žmonas. Pasiųs
atgal pas tėvą arba į kokią atokią pilį kalnuose.
Kodėl ji gali miegoti, nors jo ir bijo, o jis vaikštinėja pro prabangų
kambarį kaip senas lokys šokėjas po narvą?
Nes jį aplankė didžioji baimė. Mirties baimė.
Ji lūkuriuoja palei langus lauke, už stiklo, už kurį jis sumokėjo sti­
priausiais valstiečiais. Ji spaudžia prie stiklo savo bjaurų veidą, vos tik
tamsa praryja Nakties pilį kaip gyvatė pelę. Kasnakt Žalčiagalvis paliep­
davo uždegti vis daugiau deglų, vis daugiau žvakių, bet baimė vis tiek
atsėlindavo - priversdavo jį drebėti ir pulti ant kelių, nes jie per daug
virpėdavo, priversdavo jį žvelgti į savo ateitį: kaip pūva ant kaulų mėsa,
kaip kūną ėda kirminai ir nusitempia Baltosios Moterys.
Žalčiagalvis užsidengė burną rankomis, kad prie durų stovintys sar­
gybiniai neišgirstų, kaip jis kūkčioja. Baimė. Baimė, kad dienos baigsis.
Niekio baimė, baimė, baimė, baimė. Baimė, kad mirtis jau suka lizdą jo
kūne - neregima kažkuriame kampelyje. Auga, keroja ir jį ėda! Vienin­
telis priešas, kurio jis negali užmušti, negali sudeginti, nudurti, pakarti,
vienintelis, nuo kurio neįmanoma pasprukti.
Vieną naktį, juodą ir begalinę kaip nė viena kita, baimė buvo ypač
stipri, ir jis paliepė pažadinti visus, kaip darydavo vis dažniau. Visus
tuos, kurie taikiai miegojo savo lovose, o ne drebėjo ir prakaitavo kaip
jis: pažadino žmoną, niekdarius žolininkus, prašytojus, raštininkus,
valdytojus, savo šauklį ir sidabrianosį artistą. Paliepė varyti virtuvėn
virėjus, kad pagamintų jam šventiško valgio, bet kai sėdėjo prie stalo
riebaluotais nuo šviežiai iškepto riebaus kepsnio pirštais, į Nakties pilį

409
atkeliavo mergaitė. Nesibaimindama žengė pro sargybinius ir pasiūlė
jam sandėrį, sandėrį su mirtimi...

Taip. Šitaip viskas ir nutiks. Nes ji taip perskaitė. Kaip žodžiai

skverbėsi pro Megės lūpas... Tarsi austų ateitį. Kiekvienas garsas, kie­
kviena raidė - siūlas... Megė pamiršo viską aplink: ligoninę, šiaudų
maišą, ant kurio sėdėjo. Netgi Faridą ir nelaimingą jo veidą, kai žvelgė
jai pavymui... Ji audė toliau Fenolijo istoriją, tik dėl to ji dar buvo čia,
audė ją savo alsavimu ir savo balsu iš skambančių gijų - kad išgelbėtų
savo tėvą ir mamą. Ir visą šitą keistą pasaulį, kuris ją pakerėjo.
Kai Megė išgirdo sujaudintus balsus, pirmiausia pagalvojo, kad jie
sklinda iš žodžių. Nenoromis pakėlė galvą. Ji dar ne viską perskaitė.
Dar laukė keletas sakinių, laukė, kol ji išmokys juos kvėpuoti. „Žvelk į
raides, Mege! - pagalvojo ji. - Sutelk dėmesį", - ir krūptelėjo, kai per
ligoninę nuaidėjo duslus beldimas. Balsai aidėjo vis garsiau, priartėjo
skubrūs žingsniai, ir tarpduryje išniro Roksana.
- Jie iš Nakties pilies! - sukuždėjo ji. - Jie turi tavo atvaizdą, keistą
paveikslą. Greičiau, eikš su manim!
Megė pabandė pergamentą su paskutiniais sakiniais įsikišti į ran­
kovę, bet paskui apsigalvojo ir kyštelėjo į kaklo iškirptę. Gal pro storą
medžiagą nesimatys. Tebejautė ant liežuvio žodžius, vis dar matė save
stovinčią priešais Žalčiagalvį, kaip perskaitė, bet Roksana čiupo ją už
rankos ir truktelėjo paskui save. Kolonada ataidėjo moters balsas, Be­
los, o tada vyriškas, garsus ir reiklus. Roksana nepaleido Megės rankos,
tempė ją tolyn, pro duris, už kurių miegojo ligoniai arba nemiegodami
klausėsi savo pačių sunkaus alsavimo. Liepsnotojo Apuoko kabinetas
buvo tuščias. Roksana truktelėjo Mėgę vidun, užšovė velkę ir apsidai­
rė. Langas buvo su grotomis, o žingsniai artėjo. Megei pasirodė, kad
girdi Liepsnotojo Apuoko balsą ir dar vieną, šiurkštų, grasinantį. Stai­
ga viskas nutilo. Jie sustojo prie durų. Roksana apglėbė Mėgę.
- Jie išsives tave, - sukuždėjo jai, o anapus durų Liepsnotasis Apuo­
kas kažką kalbėjo įsibrovėliams. - Mes pranešime Juodajam Princui,
jis turi šnipų pilyje. Bandysime tau padėti, girdi?

410
 Megė linktelėjo.
Kažkas pabeldė į duris kumščiu.
- Atidaryk, raganiūkšte, o tai duris laušim!
Knygos, vien tik knygos. Megė atsitraukė prie knygų stirtų. Tarp jų
nebuvo nė vienos, iš kurios galėtų tikėtis pagalbos, net jei to ir būtų norė­
jusi. Jose sukauptos žinios negalėjo mergaitei padėti. Ieškodama pagalbos
Megė žvilgtelėjo į Roksanos veidą - ir išvydo jame tą patį bejėgiškumą.
Kas nutiks, jei jie išsives ją? Kiek sakinių dar neperskaityta? Megė
įnirtingai bandė prisiminti, kur ją nutraukė...
Jie vėl ėmė daužyti į duris. Medis vaitojo, greitai sutrupės ir pasi­
duos. Megė žengė prie durų, atstūmė velkę ir atidarė duris. Taip greitai
nespėjo suskaičiuoti, kiek kareivių stovi siaurame koridoriuje. Daug,
labai daug. Jiems vadovavo Ugninis Lapinas. Nors ir buvo užsirišęs
ant burnos ir nosies raištį, Megė jį pažino. Visi buvo užsirišę ant veidų
raiščius, o nepridengtos akys buvo pilnos siaubo. „Tikiuosi, visi čia
pasigavot marą, - pagalvojo Megė. - Tikiuosi, iškrisit kaip musės."
Kareivis, stovintis šalia Ugninio Lapino, lyg išgirdęs jos mintis atšoko,
bet jis nusigando Megės veido.
- Ragana! - iškošė jis ir pažvelgė į tai, ką Ugninis Lapinas laikė
savo rankoje. Megė iš karto atpažino siaurą sidabrinį rėmelį. Tai jos
nuotrauka iš Elinoros bibliotekos.
Per ginkluotų vyrų gretas nusirito murmesys. Tačiau Ugninis Lapi­
nas šiurkščiai sugriebė jos smakrą ir pasuko į save jos veidą.
- Taip ir žinojau. Tu ta mažė iš tvarto, - tarė jis. - Prisipažįstu, ten
tu man neatrodei panaši į raganą!
Megė pamėgino nusukti veidą, bet Ugninio Lapino ranka jos ne­
paleido.
- Gerai padaryta! - pasakė jis mergaitei, kuri sutrikusi stovėjo tarp
ginkluotų vyrų - basomis kojomis ir paprastu švarkeliu, kokius dėvėjo
visi ligoninės darbuotojai. Karia. Ar ne toks jos vardas?
Ji stovėjo nuleidusi galvą ir spoksojo į sidabro gabalėlį, kurį jai į
ranką įspraudė vienas kareivis, tarsi tokios gražios žėrinčios monetos
dar nebūtų niekada mačiusi.

411
 - Jis sakė, kad aš gausiu darbo, - pralemeno ji pusbalsiu. - Darbo
pilies virtuvėje. Tasai su sidabrine nosimi taip sakė.
Ugninis Lapinas tik niekinamai gūžtelėjo pečiais.
- Ne su tuo kalbi, - pasakė jis ir atsuko jai nugarą. - Šįkart turiu ir
tave pasiimti sykiu, žiniuoni, - tarė jis Liepsnotajam Apuokui. - Per
dažnai ne tuos lankytojus pro vartelius įsileidi. Pasakiau Žalčiagalviui,
kad metas čia sukurti ugnelę, didelę ugnį, vis dar gerai tai išmanau, bet
jis nenorėjo nieko apie tai girdėti. Kažkas jam papasakojo, kad jo mirtis
ateisianti iš ugnies. Nuo tada mums leidžia uždegti tik žvakes. - Iš bal­
so aiškiai galėjai suprasti, kaip už tokį silpnumą niekina savo poną.
Liepsnotasis Apuokas žvilgtelėjo į Mėgę. „Labai apgailestauju, -
kalbėjo jo žvilgsnis. Ir dar vieną klausimą ji išskaitė: - Kur Dulkėtasis
Pirštas?" Taip, kur jis?
- Leiskit man su ja eiti. - Roksana žengė prie Megės ir pamėgino
apglėbti ją per pečius, bet Ugninis Lapinas šiurkščiai nustūmė ją.
- Tik mergaitė, pavaizduota užkerėtame paveiksle, - tarė jis. - Ir
žiniuonis.
Roksana, Belą ir dar keletas moterų lydėjo juos iki vartų, išeinančių
jūros pusėn. Mėnulio šviesoje mirguliavo purslai, paplūdimys plytėjo
tuščias, tebuvo matyti tik pora pėdsakų, kurių, laimė, niekas atidžiau
neapžiūrėjo. Kareiviai belaisviams buvo atsivedę žirgų, Megei skirtasis
priglaudė ausis, kai vienas iš kareivių užkėlė ją ant liesos gyvulio nu­
garos. Tik kai užkilo ant kalno, Megė išdrįso vogčiom apsidairyti. Bet
Dulkėtojo Piršto ir Farido nebuvo matyti. Tik pėdsakai smėlyje.
 Ugnis ir vanduo

O kas yra išsakomas žinojimas, jei ne tylaus žinojimo

šešėlis?

Kahlilis Džibranas, „Pranašas“*

ai Dulkėtasis Pirštas pro medžius pamojo Faridui, už ligoninės

K tvoros viskas buvo nurimę. Jokio verksmo, jokių prakeiksmų
tiems, kurie atėjo iš Nakties pilies. Dauguma moterų grįžo prie ligo­
nių ir mirštančiųjų. Tik Roksana stovėjo ant kranto ir žvelgė tenai, kur
dingo kareiviai.
Dulkėtasis Pirštas nuvargusiais žingsniais prisiartino prie jos.
- Bėgsiu paskui juos, - pareiškė Faridas, atsistojęs greta, sugniau­
žęs rudus kumščius. - Juk tikrai rasiu kelią į tą prakeiktą pilį!
- Ką čia paistai, po galais? - užsipuolė jį Dulkėtasis Pirštas. - Ma­
nai, bus lengva tiesiog taip lyg niekur nieko įeiti pro vartus? Tai Nak­
ties pilis. Ten kuorus nukirstomis galvomis puošia.
Faridas susigūžė ir pažvelgė aukštyn į sidabro bokštus. Jie smigo į
dangų lyg norėdami pasmeigti žvaigždes.
- Bet Megė... - pralemeno jis.
- Gerai jau, seksim paskui ją, - suirzęs tarė Dulkėtasis Pirštas. -
Nors mano koja jau dabar džiaugiasi būsimu stačiu keliu, bet nebėg-
sim lyg galvas pametę. Iš pradžių tau reikia kai ko išmokti.
Su kokiu palengvėjimu berniukas pažvelgė į jį - nudžiugęs, kad
galės patekti į pačios angies lizdą. Dulkėtasis Pirštas tik papurtė galvą
dėl tokio nesupratingumo.
- Išmokti? Ką?

* Kahlilis Džibranas, „Pranašas", p. 80.

413
 - Tai, ką tau šiaip ar taip ketinau parodyti. - Dulkėtasis Pirštas
prisiartino prie vandens. Kad ta koja greičiau sugytų...
Roksana nuėjo paskui jį.
- Ką čia kalbi? - Kai įsiterpė tarp Dulkėtojo Piršto ir berniuko, jos
veide pyktį mainė baimė. - Tau nevalia į pilį! Viskas prarasta. Jūsų
pasakiškas laiškas nėmaž nepasuko visko į gerąją pusę.
- Dar pamatysim, - tepasakė Dulkėtasis Pirštas. - Viskas priklauso
nuo to, ar Megė skaitė ir kiek perskaitė.
Dulkėtasis Pirštas pabandė stumtelėti Roksaną į šalį, bet ji nubloš­
kė jo rankas.
- Praneškim Juodajam Princui! - Kiek nevilties buvo jos balse! -
Negi pamiršai apie tuos padegėjus, kurie gyvena pilyje? Žūsi dar nė
saulei nepatekėjus. O Basta? O Ugninis Lapinas ir Fleitininkas? Kas
nors tikrai atpažins tavo veidą!
- O kas sako, kad ketinu jiems rodytis? - atrėžė Dulkėtasis Pirštas.
Roksana atšlijo nuo jo. Su tokiu priešiškumu pažvelgė į Faridą, kad
šis net nusisuko.
- Tai mūsų paslaptis, iki šiol ją atskleidei tik man. Ir pats sakei, kad
niekas kitas to nesugeba, tik tu!
- Berniukas irgi išmoks!
Kai žengė prie vandens, po Dulkėtojo Piršto pėdomis sugurgždėjo
smėlis. Jis stabtelėjo tik tuomet, kai bangos pradėjo lyžčioti batų galus.
- Apie ką ji kalba? - paklausė Faridas. - Ką tu man parodysi? Ar
tai labai sunku?
Dulkėtasis Pirštas apsižvalgė. Roksana pamažu nužingsniavo ligo­
ninės link. Neatsigręžusi dingo už paprastų vartų.
- Kas tai? - Faridas nekantriai pešiojo jį už rankovės. - Nagi,
pasakyk.
Dulkėtasis Pirštas atsigręžė į berniuką.
- Vanduo ir ugnis, - tarė jis, - ne itin sutaria. Galima sakyti, jie
vienas kitam netinka. Bet jei jau vienas kitą myli, tai aistringai.
Žodžių, kuriuos turėjo sukuždėti, jis jau seniai nebuvo taręs. Bet
ugnis juos suprato. Pro drėgnus akmenukus, bangų išmestus ant smė­

414
lio, kyštelėjo liepsnos liežuvėliai. Dulkėtasis Pirštas atsitūpė ir prisivi­
liojo juos į delną lyg mažus paukščiukus, šnibždėjo, ko iš jų nori, pa­
žadėjo naktinį žaidimą, kokio jie dar niekuomet nežaidė, ir kai ugnis
spragsėdama atsakė jam, suliepsnojo tokia karšta, kad net nudegino
odą, jis metė ją į putotas bangas išskėtęs pirštus, tarsi vis dar laiky­
tų ugnį už neregimų vadelių. Vanduo čiupo karštį it žuvis musę, bet
ugnis suliepsnojo tik dar skaisčiau, o Dulkėtasis Pirštas stovėdamas
ant kranto išskėtė rankas.
Šnypšdama ir liepsnodama ugnis jį mėgdžiojo, pasklido į kairę ir į
dešinę išilgai bangos, tolyn ir tolyn, kol liepsnų apimta banga atsirito
iki kranto ir atrideno Dulkėtajam Pirštui po kojų ugnies kamuolį, lyg
kokį meilės įrodymą. Jis abiem rankom griebė įkaitusį rutulį, o kai
atsitiesė, jo rankose plasnojo fėja. Buvo mėlyna kaip jos seserys miške,
tačiau ją gaubė ugninis blizgesys, o akys buvo raudonos it ją pagim­
džiusios liepsnos. Dulkėtasis Pirštas apgaubė ją savo delnais lyg kokį
retą drugį, palaukė, kol odą ims gnaibyti, palaukė karščio, kylančio
rankomis aukštyn, tarsi staiga gyslomis būtų ėmęs tekėti ne kraujas,
o ugnis. Tik kai karščio banga nukeliavo iki pat pažastų, jis paleido
ugninį padarėlį, fėja burnojo ir nepadoriai keikėsi - visada taip dary­
davo, kai ją išviliodavo leisdami jūrai žaisti su ugnimi.
- Kas tai? - nusigandęs paklausė Faridas, pamatęs pajuodusias
Dulkėtojo Piršto plaštakas ir rankas.
Dulkėtasis Pirštas išsitraukė iš už diržo skarelę ir rūpestingai nusi­
valė nuo rankų suodžius.
- Tai, - tarė jis, - kai kas, kas mus nugabens į pilį. Bet suodžiai vei­
kia tik tuomet, jei pats pasirūpini jų gauti iš fėjų. Taigi imkis darbo.
Faridas įsispoksojo į jį lyg netikėdamas savo ausimis.
- Aš nemoku! - pralemeno jis. - Nežinau, kaip tu tai padarei.
- Paistalai! - Dulkėtasis Pirštas pasitraukė nuo vandens ir atsitūpė
ant drėgno smėlio. - Žinoma, moki! Tik pagalvok apie Mėgę!
Faridas neryžtingai žvilgtelėjo į pilį, o bangos lyžčiojo basas jo ko­
jas, tarsi kviesdamos pažaisti.
- Ar ten, viršuje, mūsų ugnies nemato?

415
 - Pilis toliau, nei atrodo. Patikėk, tavo kojos gaus įrodymų, kai
ten užkopsim. O jei sargybiniai ką nors ir pamatys, tai pagalvos, kad
žaibuoja arba kad virš vandens šoka ugniniai elfai. Bet nuo kada tu
šitaip daug svarstai prieš pradėdamas žaisti? Aš žinau tik viena - jei
dar ilgiau dvejosi, man tikrai šaus į galvą mintis, kad ten eiti yra tikra
beprotybė.
Tai Faridą įtikino.
Tris kartus ugnis jam užgeso, vos įmetus į bangas. Bet ketvirtą kar­
tą ji apėmė bangas, kaip Faridas reikalavo - gal ne taip skaisčiai lieps­
nojo kaip Dulkėtajam Pirštui, bet jūra degino ir Faridą. Ir ugnis šią
naktį antrą kartą žaidė su vandeniu.
- Puikiai padaryta, - tarė Dulkėtasis Pirštas, kai berniukas išdi­
džiai apžiūrėjo suodžius ant savo rankų. - Gerai jais išsitrink - krūti­
nę, kojas, veidą.
- Kodėl? - Faridas išpūtė akis.
- Jie mus pavers nematomais, - atsakė Dulkėtasis Pirštas, tepda-
masis suodžiais veidą. - Iki saulėtekio.
 Neregimi kaip vėjas
<3'—■-©

- Ak, atleiskit, jūsų kruvinoji šviesybe, - saldžiai pra­

bilo jis. - Mano klaida, mano klaida... nepamačiau...
aišku, negalėjau pamatyti, juk jūs nematomas... atleis­
kite, Barone, seniui Akilandai už nevykusį pokštą.

Dž. K. Rouling, „Haris Poteris ir Išminties akmuo“*

ūti neregimam - keistas jausmas. Faridas jautėsi galingas ir su­

B trikęs kartu. Tarsi būtų niekur ir visur. O blogiausia buvo tai, kad
negalėjo matyti Dulkėtojo Piršto. Galėjo pasikliauti tik savo klausa.
- Dulkėtasis Piršte? - vis kreipdavosi, sliūkindamas paskui jį nak­
tyje, ir kaskart sulaukdavo tylaus atsakymo:
- Aš čia, tiesiai priešais tave.
Kareiviai, išsivedę Mėgę ir Liepsnotąjį Apuoką, eis keliu - prastu,
daugelyje vietų beveik užžėlusiu keliuku, plačiomis kilpomis kylančiu
aukštyn. O Dulkėtasis Pirštas rinkosi kelią tiesiai per mišką. Toks ta­
kas žirgui būtų per status, ypač jei jis turi nešti šarvuotą raitelį. Faridas
stengėsi negalvoti, kaip Dulkėtajam Pirštui turi skaudėti koją. Retkar­
čiais išgirsdavo jį nusikeikiant ir kaskart sustodavo - neregimas, nak­
tyje girdėdavosi tik alsavimas.
Pilis iš tiesų buvo toliau, nei atrodė žvelgiant nuo jūros, bet ga­
liausiai jos sienos išniro tiesiai priešais juos danguje. Palyginti su šia
tvirtove, Ombros pilis Faridui pasirodė lyg žaisliukas, pastatytas ku­
nigaikščio, kuris mėgo valgyti ir gerti, bet visai negalvojo apie karą.
Žvelgiant į Nakties pilį atrodė, kad kiekvienas akmuo padėtas galvo­

* J. K. Rowling, „Haris Poteris ir Išminties akmuo", iš anglų k. vertė Z. Marienė,

Vilnius, „Alma littera", 2000, p. 219.

417
jant apie karą. Sekdamas paskui sunkų Dulkėtojo Piršto alsavimą Fa­
ridas įsivaizdavo, kaip turėtų būti baisu pulti šią pilį iš apačios, kai nuo
jos kuorų žemyn liejasi karšta derva ir skrieja arbaletų strėlės.
Kai jiedu pasiekė pilies vartus, iki aušros dar buvo toli. Neregimi
dar bus keletą brangių valandų, bet vartai buvo užšauti, ir Faridas pa­
juto, kaip akyse tvenkiasi nusivylimo ašaros.
- Jie užrakinti! - pralemeno berniukas. - Juos jau nuvedė vidun!
Ką darysim? - Įkvepiant suskausdavo krūtinę - jie taip skubėjo. Ir ko
dabar verta tai, kad jie neregimi kaip stiklas, neregimi kaip vėjas?
Faridas pajuto šalia savęs Dulkėtojo Piršto kūną, tokį šiltą vėjuo­
toje naktyje.
- Taip, žinoma, jie užverti! - sukuždėjo jam Dulkėtojo Piršto bal­
sas. - O kaip tu manei? Kad mudu juos pavysim? Nebūtume to padarę
nė tuomet, jei aš nešlubuočiau kaip sena boba! Bet tu pamatysi - kam
nors jie šiąnakt dar tikrai atvers vartus. Kad ir vienam iš savo šnipų.
- O gal galim perlipti per viršų? - Faridas viltingai sužiuro į pilkšvą
sieną. Tarp kuorų pamatė ietimi ginkluotą sargybinį.
- Lipti? Tu, atrodo, tikrai labai įsimylėjęs. Negi nematai, kokios ly­
gios ir aukštos šios sienos? Pamiršk tai. Lauksime.
Priešais juos stūksojo šešerios kartuvės. Ant ketverių kybojo paka­
ruokliai, Faridas net nudžiugo, kad dėl nakties tamsos jie buvo pana­
šūs į senų rūbų ryšulius.
- Po galais, - išgirdo jis murmant Dulkėtąjį Pirštą. - Kodėl dėl tų
fėjų nuodų negalėtų dingti ir baimė, kaip dingsta kūnas tamsoje?
Taip, Faridui tai irgi būtų patikę. Bet jis bijojo ne sargybinių, Bas­
tos ar Ugninio Lapino. Jis būgštavo dėl Megės, labiausiai dėl jos. Dėl
to, kad jis nematomas, tik dar blogiau. Regis, iš jo nieko neliko - tik
širdies skausmas.
Pūtė šaltas vėjas, ir Faridas kaip tik ketino susišildyti pirštus kvapu,
kai naktį perskrodė pasagų kaukšėjimas.
- Na štai, - sušnabždėjo Dulkėtasis Pirštas. - Regis, įvairumo dėlei
ir mums kartą laimė nusišypsojo. Kad ir kas nutiktų, įsidėmėk: prieš

418
išauštant turim dingti. Saulėje tapsim regimi taip pat greitai, kaip tu
gali įkurti ugnį.
Kanopų kaukšėjimas priartėjo, ir iš tamsos išniro raitelis - jis vil­
kėjo ne pilkšvo sidabro spalvos rūbus kaip Žalčiagalvio valdiniai, o
juodai ir raudonai.
- Tik pažvelk į jį, - sukuždėjo Dulkėtasis Pirštas. - Argi tai ne Suo­
džių Paukštis?
Vienas sargybinis šūktelėjo kažką nuo sienos viršaus, o Suodžių
Paukštis jam atsakė.
- Eikš, - šnipštelėjo Dulkėtasis Pirštas Faridui, kai vartai girgždė­
dami atsivėrė. Jie ėjo taip arti Suodžių Paukščio, kad Faridas galėjo
paliesti jo žirgo uodegą. „Išdavikas! - galvojo jis. - Niekingas išdavi­
kas." Būtų mielai numetęs jį nuo balno, prikišęs prie gerklės peilį ir
paklausęs, kokią žinią neša į Nakties pilį, bet Dulkėtasis Pirštas įstū­
mė jį pro milžiniškus vartus į kiemą. Truktelėjo paskui save, o Suo­
džių Paukštis pasuko prie pilies arklidžių. Ten knibždėte knibždėjo
šarvuočių. Regis, Nakties pilyje tikrai nemiegama, kaip buvo pasako­
jama apie jos valdovą.
- Klausyk, - sukuždėjo Dulkėtasis Pirštas, truktelėjęs Faridą po
viena arka. - Šita pilis didelė it miestas ir klaidi lyg labirintas. Pasi­
žymėk kelią suodžiais, neketinu paskui tavęs ieškoti, jei paklysi kaip
vaikas miške, aišku?
- O kaipgi Suodžių Paukštis? Juk tai jis išdavė slaptąją stovyklą, ar ne?
- Gali būti. Dabar jį pamiršk. Galvok apie Mėgę.
- Bet jis buvo tarp sučiuptųjų! - Pro juos pražygiavo pulkas karei­
vių. Faridas nusigandęs atšoko. Vis dar negalėjo patikėti, kad jie tikrai
jų nemato.
- Ir ką? - Atrodė, kad kalba ne Dulkėtasis Pirštas, o patsai vėjas. -
Seniausias išdavikų maskuotės būdas. Kur paslėpsi šnipą? Tarp savo
aukų. Gal Fleitininkas jam porą kartų papasakojo, koks jis nuostabus
ugnies rijikas, ir jau tapo geriausiu draugu. Suodžių Paukščio skonis
nuo seno buvo labai keistas, jei jau kalbėsime apie draugus. Bet dabar

419
eikim, negi stovėsim, kol saulė nulies nuo mūsų paskutinius neregi-
mumo likučius.
Po šių žodžių Faridas nejučia žvilgtelėjo į dangų. Naktis buvo tam­
si. Netgi mėnuo atrodė sutrikęs nuo tokios juodumos, o berniukas ne­
galėjo nuleisti akių nuo sidabrinių bokštų.
- Angies lizdas! - sukuždėjo jis. Ir tada pajuto, kaip neregima Dul­
kėtojo Piršto ranka vėl trukteli jį paskui save.
 Žalčiagalvis

Mintys apie mirtį

Tvenkiasi virš mano laimės
Tarsi tamsūs debesys
Virš sidabrinio mėnulio ragelio

Sterlingas A. Braunas,
„Mintys apie mirtį"*

G ^ -^ c )

V
alčiagalvis ketino valgyti, kai Ugninis Lapinas atvedė jam Mėgę.

Ž Viskas lygiai taip, kaip ji perskaitė. Menė, kurioje valdovas valgyda­

vo, buvo tokia prabangi, kad Lašininio sosto menė, palyginti su ja, būtų
atrodžiusi paprasta kaip valstiečio trobelė. Grindys, per kurias Ugninis
Lapinas vedė Mėgę pas savo valdovą, buvo nubarstytos baltais rožių
žiedlapiais. Žvakidėse su naguotomis letenomis degė šimtai žvakių,
kolonos, tarp kurių jos stovėjo, buvo padengtos sidabro žvynais. Nuo
žvakių šviesos jos blizgėjo it gyvatės oda. Tarp žvynuotų kolonų šmiri­
nėjo šimtai tarnų - be garso, nunarinę galvas. Išsirikiavusios tarnaitės
kukliai nuleidusios galvas laukė, kol valdovas pamos pirštu. Visos at­
rodė nuvargusios, pažadintos iš miegų, kaip rašė Fenolijas. Kai kurios
nepastebimai bandė atremti nugarą į kilimais nukabinėtas sienas.
Šalia Žalčiagalvio prie stalo, kuris, regis, buvo padengtas šimtui
žmonių, sėdėjo moteris, išblyškusi kaip porceliano lėlė, tokio vaikiško
veido, kad Megė būtų palaikiusi ją Žalčiagalvio dukterimi, jei nebūtų
žinojusi, kad yra ne taip. Sidabrinis kunigaikštis valgė godžiai, tarsi
kartu su maistu, sudėtu daugybėje dubenų ant juoda staltiese apdeng­
to stalo, galėtų nuryti ir savo baimę, o jo žmona nieko nelietė. Megei

* Sterling A. Brown, „Thoughts o f Death“.

421
atrodė, kad žvelgiant į taip godžiai ryjantį vyrą jai darėsi bloga, ji vis
glostė žieduota ranka išsipūtusį liemenį. Keista, bet dėl nėštumo atro­
dė dar vaikiškesnė, lyg vaikas plonomis kartėlio iškreiptomis lūpomis
ir šaltomis akimis.
Už Žalčiagalvio, pasidėjęs koją ant pakojo, stovėjo Fleitininkas su
sidabrine nosimi ir tyliai dainavo, pirštais tingiai timpčiodamas sty­
gas. Megės žvilgsnis prie jo ilgai neužtruko. Gale stalo pamatė kai ką,
kas buvo pernelyg gerai pažįstama. Širdis ėmė klibinkščiuoti it senos
moters kojos, kai į Megės žvilgsnį atsakė Mortola - šypsodamasi taip
pergalingai, kad Megės kojos pradėjo virpėti. Šalia Mortolos kėksojo
vyriškis, kurį Dulkėtasis Pirštas sužeidė malūne, rankos buvo aptvars­
tytos, o virš kaktos ugnis išdegino plaukuose iškartas. Bastai dar dau­
giau teko. Jis sėdėjo šalia Mortolos, veidas toks sutinęs ir raudonas,
kad Megė jį vos atpažino. Bet jis ir vėl paspruko nuo mirties. Gal vis
dėlto tie jo amuletai šio to verti...
Ugninis Lapinas su sunkiu apsiaustu iš lapių kailių laikė tvirtai
sugniaužęs Megės ranką ir šitaip žengė prie Žalčiagalvio, tarsi norė­
damas parodyti, kad pats asmeniškai sugavo šitą paukštelį. Šiurkščiai
stumtelėjo mergaitę prie padengto stalo ir švystelėjo tarp dubenų įrė­
mintą jos nuotrauką.
Žalčiagalvis pakėlė galvą ir pažvelgė į ją krauju pasruvusiomis aki­
mis, kuriose Megė pastebėjo prastai praleistos nakties ženklus - šitai
jam irgi užtaisė Fenolijas. Kai pakėlė putlią ranką, Fleitininkas iškart
nutilo ir atrėmė liutnią į sieną.
- Štai ji! - pranešė Ugninis Lapinas, o jo ponas siuvinėta servetėle
valėsi riebaluotus pirštus ir lūpas. - Norėčiau turėti visų ieškomųjų
raganiškus atvaizdus, tuomet šnipai nebeklaidintų mūsų vis atvesda-
mi ne tuos.
Žalčiagalvis paėmė nuotrauką į rankas. Niekinamai palygino su
priešais jį stovinčia Mege. Ji pamėgino nunarinti galvą, bet Ugninis
Lapinas pakėlė už smakro.
- Keista, - pareiškė Žalčiagalvis. - Geriausi mano tapytojai ne­
būtų geriau atvaizdavę mergaitės. - Tarsi nuobodžiaudamas pasiėmė

422
sidabrinę lazdelę ir ėmė rakinėtis dantis. - Mortola sako, kad tu ra­
gana. Ar tikrai?
- Taip! - atsakė Megė ir pažvelgė jam tiesiai į akis. Dabar išaiškės,
ar Fenolijo žodžiai vėl virs tikrove. O, kad ji būtų galėjusi perskaityti
juos iki galo! Perskaitė nemažai, bet po suknele jautė žodžius, kurie vis
dar laukė. „Pamiršk juos, Mege! - sakė sau. - Pirmiausia turi tikrove
paversti tuos žodžius, kuriuos jau perskaitei, - ir tikėtis, kad Žalčiagal­
vis irgi vaidins savo vaidmenį."
- Taip? - pakartojo Žalčiagalvis. - Tai tu šitai pripažįsti? Negi
nežinai, ką aš paprastai darau su raganomis ir burtininkais? Aš juos
sudeginu.
Žodžiai. Jis kalbėjo Fenolijo parašytus žodžius. Lygiai tokius, ko­
kius į jo lūpas sudėjo rašytojas. Lygiai tokius, kokius prieš keletą va­
landų ji perskaitė ligoninėje.
Megė žinojo, ką turi atsakyti. Žodžiai lyg patys savaime atėjo gal­
von, tarsi jie būtų jos pačios, o ne Fenolijo. Megė žvilgtelėjo į Bastą
ir tą kitą vyrą. Fenolijas nieko apie juos neparašė, bet atsakymas vis
tiek tiko.
- Paskutinį kartą, - tarė ji ramiai, - sudegė tavo vyrai. Ugniai šiame
pasaulyje įsakinėja tik vienas, ir tai ne tu.
Žalčiagalvis žvelgė į ją lyg tykantis riebus katinas, vis nesugalvojan-
tis, kaip smagiausiai pažaisti su pagauta pele.
- Ak, - tarė savo dusliu lipniu balsu. - Tu veikiausiai kalbi apie
ugnies šokdintoją. Jis mielai susideda su brakonieriais ir kelio plėši­
kais. Kaip manai, ar jis atvyks ir mėgins tave išgelbėti? Tuomet galėčiau
pagaliau jį sušerti ugniai, kuri, kaip sakoma, taip noriai jam paklūsta.
- Manęs niekam nereikia gelbėti, - atsakė Megė. - Aš šiaip ar taip
būčiau pas tave atėjusi. Net jei ir nebūtum paliepęs manęs atvesti.
Tarp sidabrinių kolonų nuaidėjo juokas. Tačiau Žalčiagalvis persi­
svėrė per stalą ir nužvelgė Mėgę su neslepiamu smalsumu.
- Ak taip! - tarė jis. - Tikrai? Kodėl? Kad maldautum manęs pa­
leisti tavo tėvą? Juk jis tavo tėvas, tasai plėšikas, ar ne? Bent jau Morto­
la taip sako. Ji netgi teigia, kad mes sugavom ir tavo motiną.

423
 Mortola! Apie ją Fenolijas nepagalvojo. Neužsiminė apie ją nė žo­
džiu, bet štai ji sėdi ir žvalgosi šarkos akimis. „Negalvok apie ją, Mege!
Šalta! Būk šalta iki pat širdies gelmių, kaip tąsyk, tą naktį, kai pašaukei
Šešėlį. - Bet iš kur dabar traukti tinkamus žodžius? - Improvizuok,
Mege, kaip aktorė, pamiršusi tekstą, - galvojo ji. - Nagi! Ieškok savų
žodžių ir įmaišyk juos į tuos, kuriuos parašė Fenolijas, tiesiog kaip
naujus prieskonius."
- Šarka teisi, - atsakė ji Žalčiagalviui. Ir tikrai - jos balsas skambė­
jo ramiai ir tvirtai, tarsi širdis nesidaužytų krūtinėje it mažas sučiuptas
žvėriukas. - Tu sugavai mano tėvą, kai jie vos nenužudė jo, ir mano
mamą uždarei požemiuose. Bet vis dėlto ėjau čia ne maldauti tavo pa­
sigailėjimo. Noriu pasiūlyti tau sandėrį.
- Tik paklausykit tos raganiūkštės! - Bastos balsas virpėjo nuo ne­
apykantos. - Kodėl man tiesiog nesupjausčius jos j gabaliukus, o jūs
sušertumėt savo šunims.
Bet Žalčiagalvis nekreipė į jį dėmesio. Jis nenuleido akių nuo Me­
gės veido, tarsi jame ieškotų to, ko ji neištarė. „Galvok apie Dulkėtąjį
Pirštą, - sakė ji sau. - Iš jo veido irgi nematyti, ką galvoja ar jaučia.
Pabandyk ir tu! Juk neturėtų būti pernelyg sunku."
- Sandėrį? - Žalčiagalvis sugriebė savo žmonos ranką taip atsai­
niai, lyg ji tiesiog būtų gulėjusi šalia jo lėkštės. - Ką nori man parduoti,
ko aš pats negalėčiau tiesiog pasiimti?
Jo vyrai nusijuokė. O Megė bandė nekreipti dėmesio į tai, kad pirš­
tai nutirpę iš baimės. Ir štai vėl lūpos ištarė Fenolijo parašytus žodžius.
Žodžius, kuriuos ji perskaitė.
- Mano tėvas, - vos ne vos susivaldžiusi kalbėjo ji, - visai ne plėši­
kas. Jis knygrišys ir burtininkas. Jis vienintelis, kuris nesibijo mirties.
Negi nematei jo žaizdos? Negi žiniuoniai tau nesakė, kad nuo tokio
sužeidimo jis turėjo mirti? Niekas negali jo nužudyti. Mortola bandė,
bet ar jis mirė? Ne. Jis sugrąžino Kosimą Gražųjį, nors Baltosios Mo­
terys jau seniai buvo atidavusios jį mirčiai, tad jei paleisi jį ir mano
mamą, ir tau nebereikės jos bijoti, nes mano tėvas... - Megė neskubėjo
ištarti paskutinių žodžių, - mano tėvas gali padaryti tave nemirtingą.

424
 Didžiojoje menėje įsivyravo tyla.
Tačiau tada tylą nutraukė Mortolos balsas.
- Ji meluoja! - šaukė ji. - Raganiūkštė meluoja! Netikėkit nė vie­
nu jos žodžiu. Tai jos liežuvis, jos raganiškas liežuvis - jis yra vie­
nintelis jos ginklas. Jos tėvas tikrai gali mirti, o taip! Atveskit jį čia,
ir aš tai įrodysiu. Nužudysiu jį pati priešais jūsų akis, ir šįkart viską
gerai padarysiu!
Ne! Megės širdis ėmė daužytis, lyg norėtų iššokti iš krūtinės. Ką ji
padarė? Žalčiagalvis spoksojo į ją, bet kai prabilo, atrodė, kad nė ne­
girdėjo Mortolos žodžių.
- Kaip? - paklausė jis. - Kaip tavo tėvas galėtų įvykdyti tai, ką tu
žadi? - Jis jau dabar galvoja apie būsimą naktį. Megė suprato tai iš jo
akių. Jis galvoja apie baimę, kuri jo laukia: dar didesnė nei praėjusią
naktį, dar labiau neįveikiama...
Megė pasilenkė virš padengto stalo.
Ištarė tuos žodžius, lyg iš naujo juos skaitytų:
- Mano tėvas įriš tau knygą! - pasakė taip tyliai, kad, be Žalčia­
galvio, išgirsti galėjo tik jo trapi kaip lėlė žmona. - Įriš tau ją mano
padedamas, knygą iš penkių šimtų neprirašytų puslapių. Aptaisys ją
medžiu ir oda, padarys varinį užraktą, ir tu pats savo ranka įrašysi
pirmajame puslapyje savo vardą. Už tai atsidėkodamas leisi jam eiti,
vos tik perduos tau knygą, o kartu su juo paleisi ir visus, kurių gyvy­
bės jis iš tavęs pareikalaus, ir paslėpsi knygą tokioje vietoje, kurią tik
tu vienas žinai, nes atmink: niekas negalės tavęs įveikti, jokia liga, joks
ginklas - kol knyga liks nepaliesta.
- Tikrai? - Žalčiagalvis spoksojo į ją krauju pasruvusiomis aki­
mis. Jo burnos kvapas buvo salsvas, lyg išgėrus per stipraus vyno. -
O jei kas nors ją sudegins ar suplėšys? Popierius juk ne toks tvirtas
kaip sidabras.
- Taigi tu turėsi gerai ją saugoti, - tyliai atsakė Megė. „Ir vis tiek ji
tave pražudys", - pridūrė mintyse. Megei atrodė, kad girdi savo balsą
dar kartą skaitant Fenolijo žodžius (kokie jie saldūs buvo ant liežu­
vio!): Tik vieno mergaitė neišdavė Žalčiagalviui: kad knyga gali jį ne tik

425
nemirtingą padarytu bet ir užmušti - jei tik kas nors užrašytų baltuose
jos puslapiuose tris žodžius: širdis, kraujas, mirtis.
- Ką ji ten kužda? - Mortola atsistojo, įsirėmė kaulėtais kumščiais
į stalą. - Neklausykit jos! - sušuko Žalčiagalviui. - Ji ragana ir melagė!
Kiek dar reikės jums kartoti? Nužudykit ją, jos tėvą, kol dar jis neuž­
mušė jūsų! Veikiausiai visus tuos žodžius jai parašė tas senis, na, senis,
apie kurį jums pasakojau!
Pagaliau Žalčiagalvis pasisuko į ją, ir Mėgę akimirką užvaldė bai­
mė, kad jis vis dėlto patikės Mortola. Bet tada išvydo jo veide pyktį.
- Nutilk! - užriko jis ant Mortolos. - Gal Ožiaragis tavęs ir klausė,
bet jis dingo, lygiai kaip Šešėlis, kuris suteikėjam galią, o tu šiame dva­
re pakenčiama tik todėl, kad kai kuo man pasitarnavai! Bet nenoriu
daugiau girdėti tavo paistalų apie stebuklinguosius liežuvius ir senius,
kurie prikelia raides gyvenimui. Daugiau nė žodžio, o tai įkišiu tave
ten, iš kur kitados atėjai - į virtuvę pas tarnaites.
Mortola taip išblyško, lyg jos gyslose nebebūtų likę kraujo.
- Aš jus perspėjau, - kimiai tarė ji. - Nepamirškite to! - Ir tada
akmeniniu veidu atsisėdo į savo vietą. Basta neramiai žvilgtelėjo į ją,
bet Mortola nesiteikė į jį pažiūrėti. Ji spoksojo tik į Mėgę, žvilgsnis
toks pilnas neapykantos, kad mergaitei net pasirodė, jog išdegins sky­
les jos veide.
Tačiau Žalčiagalvis pasmeigė peiliu mažą keptą paukščiuką, gulintį
priešais jį ant sidabrinio padėklo, ir godžiai susikišo į burną. Veikiau­
siai pasiginčijus su Mortola apetitas pakilo.
- Ar gerai supratau? Tu padėsi savo tėvui darbuotis? - paklausė
jis, išspjaudamas kauliukus skubiai prisiartinusiam tarnui į saują. - Ar
tai reiškia, kad jis išmokė savo meno dukrą, kaip meistrai paprastai
elgiasi su sūnumis? Juk tu turėtum žinoti, kad tai mano karalystėje
uždrausta.
Megė žvelgė į jį be baimės. Net ir šiuos žodžius parašė Fenolijo
plunksna, kiekvieną iš šių žodžių, ir ji žinojo, ką Žalčiagalvis sakys
toliau - nes ji perskaitė ir tai...

426
 - Amatininkams, nusižengiantiems šiam įsakymui, mano gražuo­
liuke, - kalbėjo jis, - aš paprastai liepiu nukirsti dešinę ranką. Bet ge­
rai, šįkart padarysiu išimtį. Nes tai man paranku.
„Jis padarys tai! - galvojo Megė. - Jis leis mane pas Mo, lygiai kaip
numatė Fenolijas." Laimė jai suteikė dar daugiau narsos.
- Mano motina, - pasakė ji, nors Fenolijas apie tai nieko nebuvo
parašęs, - irgi galėtų padėti, tada eitųsi dar greičiau.
- Ne, ne! - Žalčiagalvis taip skaniai nusijuokė, tarsi nusivylimas
Megės akyse jam būtų malonesnis už visa, kas jo laukė ant sidabrinių
padėklų. - Tavo motina liks kalėjime, tai bus lyg nedidukas paragi­
nimas jums greičiau dirbti. - Jis nekantriai pamojo Ugniniam Lapi­
nui. - Ko dar lauki? Nuvesk ją pas tėvą! Ir pasakyk bibliotekininkui,
kad dar šiąnakt parūpintų visa, ko reikia knygrišiui.
- Pas tėvą? - Ugninis Lapinas sugriebė Mėgę už rankos, bet nepasi­
judino iš vietos. - Juk nepatikėsit šitos raganiūkštės plepalais?
Megei net kvapą užgniaužė. Kas čia vyksta? Šito ji nebuvo perskai­
čiusi. Niekas nebejudėjo menėje, netgi tarnai sustingo ten, kur stovėjo,
tylą galėjai kone pačiupinėti. Bet Ugninis Lapinas kalbėjo toliau:
- Knyga, kurioje įkalinama mirtis! Tik vaikas patikėtų tokiais nie­
kais, ir vaikas šitai sugalvojo, kad išgelbėtų savo tėvą. Mortola teisi.
Pakarkit jį pagaliau, kol dar valstiečiai nepradėjo šaipytis! Ožiaragis
jau seniai tai būtų padaręs.
- Ožiaragis? - Žalčiagalvis išspjovė tą vardą iš burnos lyg smulkius
paukščiuko kauliukus tarnui į delną. Kai prabilo, į Ugninį Lapiną ne­
žiūrėjo, bet riebūs pirštai ant stalo susigniaužė į kumštį. - Nuo tada,
kai grįžo Mortola, labai dažnai girdžiu šį vardą. Bet, kiek žinau, Ožia­
ragis nebegyvas - net ir jo asmeninė ragana negalėjo jo išgelbėti nuo
mirties, - o tu, Ugnini Lapine, veikiausiai pamiršai, kas tavo naujasis
ponas. Aš esu Žalčiagalvis! Šitą šalį valdo daugiau nei septynios mano
šeimos kartos, o tavo senasis ponas buvo tik nesantuokinis suodino
kalvio sūnus! Tu buvai padegėjas, žmogžudys, niekas, o aš padariau
tave savo šaukliu. Manyčiau, derėtų rodyti kiek daugiau dėkingumo,
o gal pasiieškosi kito pono?

427
 Ugninio Lapino veidas pasidarė beveik toks pat raudonas kaip jo
plaukai.
- Ne, Jūsų Šviesybe, - tarė vos girdimai. - Ne, neieškosiu.
- Gerai! - Žalčiagalvis pasmeigė dar vieną paukštelį. Jie buvo išri­
kiuoti dubenyje it kaštonai. - Tai dabar vykdyk tai, ką pasakiau. Nu­
vesk mergaitę pas tėvą ir pasirūpink, kad jis greitai sėstų prie darbo.
Ar atvedėt tą žiniuonį, kaip liepiau, Liepsnotąjį Apuoką?
Ugninis Lapinas nežiūrėdamas į savo poną linktelėjo.
- Gerai. Tegu du kartus per dieną apžiūri jos tėvą. Juk mes rūpina­
mės savo kalinių sveikata, aišku?
- Aišku, - kimiai atsakė Ugninis Lapinas.
Tempdamas Mėgę iš menės jis nesidairė į šalis. Visų akys buvo nu­
kreiptos į Mėgę - ir iškart nusisukdavo, jei tik ji į juos pažvelgdavo. Ra­
gana. Taip jau kartą buvo pavadinta - Ožiaragio kaime. Gal tai ir tiesa.
Šią akimirką ji jautėsi galinga, tokia galinga, tarsi visas Rašalo pasaulis
paklustų jos liežuviui. „Jie nuves mane pas Mo, - galvojo ji. - Jie nuves
mane pas jį. Ir Žalčiagalviui tai bus jo galo pradžia." Bet kai menės du­
rys užsivėrė, Ugniniam Lapinui kelią pastojo kareivis.
- Mortola kai ką nori jums perduoti, - tarė jis. - Privalote apieš­
koti mergaitę, ar neturi kokio popieriaus lapo ar ko nors prirašyto.
Ji sako, pirmiausia reikia apžiūrėti rankoves, jau kartą yra ten kai ką
paslėpusi.
Megei dar nespėjus susigaudyti Ugninis Lapinas šiurkščiai at­
smaukė jai rankoves. Nieko ten neradęs norėjo apžiūrėti visą sukne­
lę, bet ji nubloškė jo rankas ir pati ištraukė pergamentą. Ugninis
Lapinas išplėšė jį jai iš rankų, akimirką spoksojo bukomis nemo­
kančio skaityti žmogaus akimis į raides, tada nieko netaręs atidavė
pergamentą kareiviui.
Kai jis truktelėjo ją eiti toliau, Megei apsvaigo galva. O kas, jei Mor­
tola parodys pergamentą Žalčiagalviui? Kas, jei, kas, jei?..
- Nagi, judinkis, - suurzgė Ugninis Lapinas ir stumtelėjo Mėgę
laiptais aukštyn. Lyg apsvaigusi ropštėsi ji pakopomis. „Fenolijau, -
galvojo ji, - Fenolijau, padėk man. Mortola žino apie mūsų planą."

428
 - Stot! - Ugninis Lapinas sugriebė ją už plaukų. Keturi šarvuo­
ti kareiviai saugojo trimis velkėmis užšautas duris. Linktelėjęs galvą
Ugninis Lapinas paliepė jas atidaryti. „Mo! - galvojo Megė. - Jie tikrai
veda mane pas jį.“ Ir ši mintis užgožė visas kitas. Netgi mintis apie
Mortolą.
 Ugnis ant sienos

Ir žvelk! ir žvelk! ant sienos baltos

Tarsi žmogaus ranka išniro.
Ir rašė, ir rašė ant sienos baltos
Ugnies raides, parašė ir nuniro.

Heinrichas Heinė, „Belsazaras“*

—-ic)

ii Dulkėtasis Pirštas ir Faridas įsliūkino į Nakties pilį, plačiuo-

e tamsiuose koridoriuose buvo tylu. Tik nuo tūkstančio žvakių
ant akmeninių grindų varvėjo vaškas, akmeninėse plokštėse buvo pa­
vaizduotas Žalčiagalvio herbas. Pro juos ant pirštų galiukų šmirinėjo
tarnai, nunarinusios galvas tarnaitės. Begaliniuose koridoriuose palei
duris, tokias aukštas, lyg būtų skirtos milžinams, o ne žmonėms, sto­
vėjo sargybiniai. Ant kiekvienų durų irgi buvo pavaizduotas herbinis
Žalčiagalvio gyvis, padarytas iš sidabro žvynų, - grobį puolanti gyva­
tė, o šalia durų kabojo dideli veidrodžiai, prieš kuriuos Faridas kaskart
sustodavo - nusvidintame metale įsitikinti, ar jis tikrai nematomas.
Dulkėtasis Pirštas delne įpūtė gilės dydžio ugnelę, kad berniukui
būtų lengviau sekti paskui jį. Vienoje iš menių, pro kurią jie ėjo, tarnai
nešiojo gardumynus, juos pamačius Dulkėtasis Pirštas skausmingai
prisiminė savo neregimą pilvą, o kai be garso lyg Žalčiagalvio gyva­
tė skverbėsi pro vyrus, nugirdo, kad jie prislopintais balsais šnekasi
apie jauną raganą ir sandėrį, kuris esą išgelbėsiąs Kėkštą nuo kartuvių.
Dulkėtasis Pirštas pasiklausė jų - toks pat neregimas kaip jų balsai,
ir pats nesuprato, koks jausmas jame stipresnis: palengvėjimas dėl to,
kad Fenolijo žodžiai, regis, vėl virsta tikrove, ar jų ir neregimų gijų,

* Heinrich Heine, „Belsazar".

430
kurias rezgė senukas, baimė, gijų, kurios sučiupo patį Žalčiagalvį ir
pažadino svajas apie nemirtingumą, nors Fenolijas jau seniai buvo už­
rašęs jam mirtį. Bet ar tikrai Megė perskaitė mirtį nešančius žodžius,
kol jos neišsivedė?
- Kas toliau? - sukuždėjo Faridas. - Girdėjai? Jie uždarė Mėgę pas
Stebuklingąjį Liežuvį. Viename iš bokštų! Kaip aš ten pateksiu? - Ber­
niuko balsas drebėjo. O dangau, ta meilė tikra kančia. Jei kas nors tei­
gia kitaip, turbūt niekuomet nejuto to nelemto širdies virpėjimo.
- Pamiršk! - pusbalsiu tarė Dulkėtasis Pirštas berniukui. - Bokšto
kalėjimo durys tvirtos, pro jas net ir būdamas nematomas nepateksi.
Be to, ten, viršuje, knibždėte knibžda sargybinių. Juk jie vis dar mano,
kad sučiupo Kėkštą. Verčiau nusėlink į virtuvę ir pasiklausyk tarnų ir
tarnaičių, iš jų išgirsi įdomiausių dalykų. Bet būk atidus! Kartoju tau:
nematomas nereiškia nemirtingas.
-Otų?
- O aš bandysiu patekti į kalėjimą požemyje, pas mažiau svarbius
kalinius - pas Liepsnotąjį Apuoką ir Megės mamą. Matai ana ten mar­
murinį storulį? Veikiausiai koks nors Žalčiagalvio protėvis. Ten susi­
tiksim. Tik nesugalvok manęs sekti! Faridai? - Bet berniukas jau buvo
dingęs. Dulkėtasis Pirštas patylomis nusikeikė. Kad tik jie neišgirstų
plakant jo įsimylėjusios širdies!
Į požemius vedė tolimas tamsus kelias. Viena iš žolininkių, dir­
bančių Liepsnotajam Apuokui, nupasakojo Dulkėtajam Pirštui, kur
įėjimas. Nė vienas iš sargybinių, pro kuriuos sėlino ugnies rijikas,
nė galvos į jį nepasuko. Drėgno, tik vieno deglo apšviečiamo kori­
doriaus pradžioje sargybą ėjo net du kariai, o koridoriaus gale buvo
durys, pro kurias buvo leidžiamasi žemyn, į mirtinus Nakties pilies
vidurius, kurie virškino žmones it koks akmeninis skrandis ir ret­
karčiais išspjaudavo vieną kitą negyvą. Net ir ant tų durų, pro kurias
niekas nenorėjo įžengti, puikavosi gyvatė, bet čia sidabrinė angis vi­
josi apie kaukolę.
Sargybiniai ginčijosi apie Ugninį Lapiną, bet Dulkėtasis Pirštas ne­
turėjo laiko jų pasiklausyti. Tik džiaugėsi, kad jiedu užsiėmę vienas

431
kitu, ir prasliūkino pro šalį. Atveriamos durys tyliai girgžtelėjo - Dul­
kėtojo Piršto širdis kone sustojo, - bet jam pakako siauro plyšelio
įsmukti vidun, o sargybiniai nė neatsisuko. Nežinia ką būtų atidavęs
už narsią Farido širdį, net jei ji ir verčia elgtis lengvabūdiškai.
Už durų buvo taip tamsu, kad Dulkėtasis Pirštas pasikvietė ugnį -
kaip tik laiku, kol dar neregimos kojos nesuklupo ant stačių numintų
laiptų. Nusiminimas ir baimė pakilo iš apačios lyg rūkas. Buvo sako­
ma, kad laiptai veda tiek pat giliai į kalvą, kiek aukštai danguje kyšo
pilies bokštai, bet Dulkėtasis Pirštas dar nebuvo sutikęs nė vieno, kas
galėtų šitai patvirtinti. Nė vienas iš jo pažįstamų, kurie buvo nugabenti
į požemius, gyvas iš ten neišėjo.
„Dulkėtasis Piršte, Dulkėtasis Piršte, - pagalvojo jis prieš pradė­
damas leistis žemyn, - tai pavojingas kelias, jei tenori tik tarti „labą
dieną" dviem seniems draugams, juolab kad tavo apsilankymas jiems
mažai kuo padės." Bet ką gi, juk ir jis pats šitiek metų lakstė paskui
Liepsnotąjį Apuoką kaip dabar Faridas paskui jį, o dėl Resės... Gal jis
jos vardą tyčia prisiminė paskutinį, kad sau įrodytų, jog tikrai ne dėl
jos leidžiasi tris kartus prakeiktais laiptais.
Deja, ir nematomos kojos kelia triukšmą, tad tikra laimė, kad tik
kartą kai ką sutiko. Tai buvo trys prižiūrėtojai, praėjo pro jį taip arti,
kad Dulkėtasis Pirštas užuodė česnakų kvapą ir vos spėjo prisispausti
prie sienos, kol dar storiausias jo neužkliudė. Likusį kelią nieko nesu­
tiko. Prie sienų iš grubiai tašytų akmenų, kurie taip skyrėsi nuo glo­
tniai nušlifuotų pilies viršuje, kas porą metrų degė po deglą. Du kartus
Dulkėtasis Pirštas praėjo per kameras, prie kurių sėdėjo po sargybinį,
bet jie net galvų nepakėlė, nes ugnies rijikas sliūkino tyliau už oro sro­
vę ir toks pat nematomas.
Kai laiptai galiausiai baigėsi, Dulkėtasis Pirštas vos neatsitrenkė į
sargybinį, kuris nuobodžiaudamas vaikštinėjo žvakių nušviestame
koridoriuje pirmyn ir atgal. Be garso prasispraudė pro jį ir pradėjo
žvalgytis po kameras, vos didesnes už skylę - per žemas, kad galėtum
stovėti, ir kitas, tokias dideles, kad jose tilptų penkiasdešimt vyrų. Iš
tiesų čia visai lengva tiesiog pamiršti kokį vieną kalinį, ir Dulkėtajam

432
Pirštui nudiegė širdį, kai įsivaizdavo, kaip Resė turėjo jaustis šioje tam­
soje. Ji šitiek metų buvo kalinė, ir laisvėje teišbuvo vos metus.
Dulkėtasis Pirštas išgirdo balsus ir nusekė jų pusėn, žemyn ilgu kori­
doriumi, kol balsai sustiprėjo. Priešais artėjo vyras, mažaūgis plika galva.
Praėjo taip arti jo, kad Dulkėtasis Pirštas net sulaikė kvapą, bet tasai jo
nepastebėjo, tik sumurmėjo kažką apie paikas bobas ir dingo už kampo.
Dulkėtasis Pirštas prisispaudė nugara prie drėgnos sienos ir įsiklausė.
Kažkas verkė - moteris, o kita ją ramino. Koridoriaus gale buvo tik vie­
na kamera, tamsi grotuota niša, šalia degė deglas. Kaip jam prasibrauti
pro tas nelemtas grotas? Prisispaudė prie virbų. Štai ten sėdi Resė, glosto
verkiančią moterį, o šalia jų - Dvipirštis, jis nediduke fleita grojo liūdną
melodiją. Nė vienas žmogus su dešimčia pirštų negroja taip gerai kaip
jis savo septyniais. Kitų Dulkėtasis Pirštas nepažinojo - nei moterų, sė­
dinčių prie Resės, nei kitų vyrų. Liepsnotojo Apuoko nebuvo matyti.
Kur jie galėjo jį nuvesti? O gal uždarė pas Stebuklingąjį Liežuvį?
Dulkėtasis Pirštas apsidairė, įsiklausė. Kažkur juokėsi vyras, vei­
kiausiai vienas iš prižiūrėtojų. Dulkėtasis Pirštas prikišo pirštą prie
deglo liepsnos, sukuždėjo ugnies žodžius, ir liepsnelė peršoko jam ant
delno kaip trupinius lesiojantis žvirbliukas. Kai pirmą kartą Faridui
parodė, kaip ugnimi ant sienos užrašyti savo vardą, berniukui vos
tamsios akys ant kaktos neišvirto. O juk tai visai lengva. Dulkėtasis
Pirštas kyštelėjo ranką pro virbus ir perbraukė pirštais per gruoblėtą
sieną. Užrašė „Rese4ir žvelgė, kaip Dvipirštis nuleido fleitą ir įsispok­
sojo į liepsnojančias raides. Resė atsisuko. O Dieve, kaip liūdnai ji at­
rodo! Reikėjo ateiti anksčiau. Gerai, kad dukra jos tokios nemato.
Resė atsistojo. Žingtelėjo prie savo vardo ir stabtelėjo. Dulkėtasis
Pirštas brūkštelėjo ugninę liniją - lyg strėlę, rodančią į jo pusę. Resė
priėjo prie grotų, įsispoksojo į tuščią vietą - neviltingai, sutrikusi.
- Man labai gaila, - sukuždėjo Dulkėtasis Pirštas. - Šiandien mano
veido neišvysi. Bet jis toks pat randuotas kaip anksčiau.
- Dulkėtasis Piršte? - Ji perbraukė ranka per tuščią vietą, o jis su­
ėmė savo neregimais pirštais jos ranką. Tikrai, ji kalba! Juodasis Prin­
cas jam pasakojo, kad ji kalba, bet Dulkėtasis Pirštas nepatikėjo.

433
 - Koks gražus balsas, - sukuždėjo jis. - Panašų ir įsivaizdavau.
Kada jį atgavai?
- Kai Mortola šovė į Mo.
Dvipirštis tebežvelgė į Resę. Atsisuko ir toji moteris, kurią Resė
guodė. Kol jie dar nieko nesako...
- Kaip tau sekasi? - sukuždėjo ji. - Kaip klojasi Megei?
- Gerai. Tikrai geriau nei tau. Ji susidėjo su rašytoju, kad pasuktų
šią istoriją geresne linkme.
Resė įsikibo viena ranka į grotas, kita į jo ranką.
- Kur ji dabar?
- Veikiausiai pas savo tėvą. - Jis pamatė, kaip Resė nusigando. -
Taip, žinau, jis aukštai bokšte, bet ji šitaip norėjo. Viskas pagal planą,
kurį surezgė Fenolijas.
- O kaip jam sekasi? Kaip sekasi Mo?
Pavydas tebegraužė, juk širdis toks kvailas daiktas.
- Kalbama, kad jam geriau, o Megės dėka jo kol kas nepakars. Taigi
nežiūrėk taip liūdnai. Tavo dukra ir Fenolijas kai ką išmintingo su­
mąstė - kaip jį išgelbėti. Jį, tave ir visus kitus...
Pasigirdo žingsniai. Dulkėtasis Pirštas paleido Resės ranką ir atsi­
traukė, bet žingsniai vėl nutolo.
- Ar tu dar čia? - Jos akys žvalgėsi po tamsą.
- Taip. - Jis vėl apglėbė delnu jos pirštus. - Regis, pastaruoju
metu mudu susitinkame tik kalėjimuose! Kiek laiko tavo vyras įriši-
nėja knygą?
- Knygą?
Jis vėl išgirdo žingsnius, šįkart jie nutolo greičiau.
- Taip. Fenolijas parašė beprotišką istoriją, o tavo dukra ją perskai­
tė, ji tikriausiai virs tikrove.
Resė iškišo ranką pro virbus ir palietė jo veidą.
- Tu tikrai nematomas! Kaip tau tai pavyksta? - Jos balsas skam­
bėjo kaip smalsios mergaitės. Domėdavosi viskuo, ko nepažinojo. Tai
Dulkėtajam Pirštui visuomet patiko.

434
 - Tik senas fėjų triukas!
Jos pirštai braukė per randuotą Dulkėtojo Piršto veidą. „Kodėl ne­
gali jai padėti, Dulkėtasis Piršte? Juk ji išprotės čia, apačioje!" O kas, jei
jis sumuštų kokį sargybinį? Bet juk dar yra laiptai, be galo ilgi laiptai, o
tada dar pilis, platus kiemas ir plika kalvos viršūnė - jokios užuoglau-
dos, jokio medžio, kur galėtų ją paslėpti. Tik akmenys ir kareiviai.
- O kur tavo žmona? - Resė balsas iš tikrųjų gražus. - Ar radai ją?
- Taip.
- Ką jai pasakojai?
- Apie ką?
- Apie tą laiką, kai buvai dingęs.
- Nieko.
- Aš Mo viską papasakojau.
Taip, veikiausiai ji taip ir padarė.
- Na, Stebuklingasis Liežuvis žino, apie ką tu kalbi, o Roksana var­
gu ar būtų manimi patikėjusi, supranti?
- Taip, veikiausiai nebūtų. - Akimirką ji nuleido galvą, tarsi pri­
simintų tuos laikus, apie kuriuos jis negalėjo pasakoti. - Princas man
sakė, kad tu turi ir dukrą, - sukuždėjo ji. - Kodėl niekada man apie ją
nepasakojai?
Dvipirštis ir užsiverkusi moteris nenuleido nuo jų akių. Greičiau­
siai manė, kad ugninės raidės jiems tik pasivaideno. Ant sienų buvo
matyti tik plonytis suodžių pėdsakas, o požemiuose žmonės neretai
pradeda kalbėtis su oru.
- Turėjau dvi dukras. - Kažkas kažkur suriko, ir Dulkėtasis Pirštas
krūptelėjo. - Vyresnėlė tokio pat amžiaus kaip Megė, bet ji nelabai ge­
ros nuomonės apie mane. Norėtų išgirsti, kur buvau visus tuos dešimt
metų. Gal žinai kokią gražią pasaką, kurią galėčiau jai pasekti?
- O kaipgi antroji?
- Ji mirė.
Resė nutilo ir spustelėjo jam ranką.
- Labai užjaučiu.

435
 - Ačiū. Man labai gaila. - Jis nusisuko. Koridoriaus pradžioje sto­
vėjo prižiūrėtojas, jis kažką šnipštelėjo kitam ir niūria mina nušlep­
sėjo toliau.
- Trys keturios savaitės, - sušnabždėjo Resė. - Maždaug tiek laiko
prireiks Mo, žiūrint kokio storio knyga.
- Puiku, tai ne taip jau blogai. - Jis kyštelėjo ranką pro grotas ir
paglostė jai plaukus. - Kelios savaitės - niekis, palyginti su metų me­
tais Ožiaragio tvirtovėje, Rese! Prisimink tai kaskart, kai atrodys, kad
norisi galva sieną daužyti. Pažadėk man.
Ji linktelėjo.
- Pasakyk Megei, kad man viskas gerai, - šnabždėjo ji. - Ir Mo
pasakyk, gerai? Juk ir su juo pasimatysi, ar ne?
- Būtinai! - sumelavo Dulkėtasis Pirštas. Negi pakenks, jeigu jai
pažadės? Ką daugiau galėtų padaryti, kad jai padėtų? Kita moteris vėl
pradėjo kūkčioti. Verksmas aidėjo nuo gličių sienų, darėsi vis garses­
nis ir garsesnis.
- Po galais, tylos!
Dulkėtajam Pirštui teko prisiploti prie sienos, nes prie durų prisi­
artino prižiūrėtojas. Riebus tipas, tikras kelmas, ir ugnies rijikas su­
laikė kvapą, kai tas kerėpla sustojo prie pat jo. Vieną baisią akimirką
Dvipirštis žvelgė tiesiai į jį, lyg galėtų jį matyti, bet tada žvilgsnis nu­
slydo toliau, ėmė šmirinėti po tamsą, galbūt ieškojo ugninių raidžių
ant sienos.
- Baik žliumbt! - Resė pabandė nuraminti moterį, o prižiūrėtojas
daužė per grotas lazda. Dulkėtajam Pirštui buvo sunku surasti kam­
putį prisiglausti. Verkianti moteris įsikniaubė į Resės sijoną, ir sargas
murmėdamas nusisuko ir nuėjo šalin. Dulkėtasis Pirštas palaukė, kol
jo žingsniai nutolo, ir vėl žengė prie grotų. Resė klūpojo prie moters,
kuri vis dar kniaubėsi į jos rūbus, ir švelniai ją ramino.
- Rese! - sukuždėjo jis. - Turiu eiti. Ar šiąnakt jie atvedė čion vyrą?
Žiniuonį, kuris vadina save Liepsnotuoju Apuoku?
Ji dar kartą priėjo prie grotų.

436
 - Ne, - atsakė pašnibždom. - Bet sargai kalbėjosi apie suimtą žiniuo­
nį, kuriam teks apžiūrėti visus ligonius pilyje, o tada atves pas mus.
- Tai jis. Perduok jam nuo manęs labų dienų. - Dulkėtajam Pirštui
buvo sunku palikti ją šitaip tamsoje. Mielai būtų išvadavęs ją iš to nar­
vo, taip, kaip elgdavosi su fėjomis mugėse, bet Resė juk negali skristi.
Laiptų apačioje du sargybiniai ginčijosi apie budelį, kurio pareigas
mielai perėmė Ugninis Lapinas. Dulkėtasis Pirštas vikriai kaip voverė
smuko pro juos, bet vis dėlto vienas sutrikęs atsigręžė į jo pusę. Gal
nosin įsismelkė ugnies kvapas, kuris gaubė Dulkėtąjį Pirštą it antras
apsiaustas.
 Nakties pilies bokšte
<3^€>

Niekuomet neišėjai taip pat kaip įėjęs.

Frensis Spufordas, „Vaikas, kūręs knygas“*

ai Mėgę atvedė į bokštą, Mo miegojo. Tik karščiavimas leido jam

K miegoti, prislopindavo mintis, kurios versdavo būdrauti valan­
dų valandas, diena iš dienos, kai klausydavosi savo širdies tvinksnių
skersvėjų perpučiamoje celėje, kur jį uždarė, aukštai sidabriniame
bokšte. Pro grotuotus langus dar švietė mėnuo, kai Mo pažadino artė­
jantys žingsniai.
- Kelt, Kėkšte! - Celės vidun įspindo deglo šviesa, ir Ugninis Lapi­
nas pro duris įstūmė kažkokį smulkų žmogų.
Resė? Koks čia sapnas? Negi įvairovės dėlei gražus sapnas?
Bet jie atvedė ne jo žmoną. Tai buvo jo dukra. Mo vargais negalais at­
sikėlė. Pajuto Megės ašaras ant savo veido, kai ji taip smarkiai jį apglėbė,
kad Mo iš skausmo net sulaikė kvapą. Megė. Taigi ją jie irgi sučiupo.
- Mo? Pasakyk ką nors! - Ji sugriebė tėčio ranką, susirūpinusi pa­
žvelgė jam į veidą. - Kaip laikaisi? - sukuždėjo ji.
- Tik pažvelkit! - pašiepė Ugninis Lapinas. - Kėkštas tikrai turi
dukrą. Ji tau tuoj papasakos, kad atėjo čia savo noru, kaip mėgino įro­
dyti ir Žalčiagalviui. Sudarė su juo sandėrį, kuris esą turėtų išgelbėti
tavo kailį. Vertėjo pasiklausyti tų pasakų, kurias ji sekė. Tokią mergaitę
angelo liežuviu gali parduoti klajojantiems artistams.
Mo nė nesiklausė, apie ką jis kalba. Vos tik sargybiniai paskui
Ugninį Lapiną užvėrė duris, jis prisitraukė Mėgę prie savęs, bučiavo

* Francis SpufFord, „The Child That Books Built“.

438
jos plaukus, kaktą, suėmė delnais veidą - tą veidą, kurį tvarte, miške,
tarėsi matąs tikrai paskutinį kartą...
- Mege, dėl Dievo meilės, - pasakė jis atsirėmęs nugara į šaltą sie­
ną, nes vis dar buvo sunku stovėti. Jis taip džiaugėsi, kad ji čia. Taip
džiaugėsi, bet kartu ir susirūpino. - Kaip jie tave sugavo?
- Visa tai niekis. Viskas bus gerai, patikėk! - Megė paglostė Mo
marškinius, ant kurių tebebuvo matyti sukrešėjęs kraujas. - Tvarte at­
rodei taip prastai... maniau, kad niekad tavęs nebepamatysiu.
- Aš irgi taip maniau, kai radau ant pagalvės tavo laišką. - Jis nu­
šluostė dukrai ašaras, kaip ne kartą buvo daręs - šitiek metų... Kokia ji
didelė, jau beveik nebe vaikas, nors dar aiškiai matė joje vaiką. - Die­
ve, kaip gera tave matyti, Mege. Žinau, neturėčiau taip kalbėti. Geras
tėvas sakytų šitaip: „Mieliausioji dukrele, negi kaskart turi leistis užda­
roma, vos tik aš šitaip padarau?"
Megė nusijuokė, nors matė jo akyse susirūpinimą. Perbraukė pirš­
tais per tėčio veidą, tarsi būtų suradusi ant jo šešėlį, kurio anksčiau
nebuvo. Gal Baltosios Moterys paliko ten pirštų atspaudus, nors jo ir
neišsivedė?
- Nagi, kam tas susirūpinimas akyse? Man geriau, daug geriau, ir
tu žinai kodėl. - Mo nubraukė jai nuo kaktos plaukus, tokius panašius
į jos mamos. Mintis apie Resę dūrė lyg spyglys. - Tai buvo galingi žo­
džiai. Ar juos tau parašė Fenolijas?
Megė linktelėjo.
- Jis parašė man ir dar daugiau! - sukuždėjo jam į ausį. - Žodžių,
kurie tave išgelbės. Tave, Resę ir visus kitus.
Žodžiai. Visas jo gyvenimas, regis, iš jų suaustas, gyvenimas ir mirtis.
- Jie nugabeno tavo mamą ir kitus į požemius po pilimi. - Mo per-
nelyg gerai prisiminė Fenolijo aprašymą: Nakties pilies požemiai, kur
baimė prikibusi prie sienų it pelėsiai, ir juodų sienų niekuomet nesušildo
joks saulės spindulys... Kokie gi žodžiai Resę iš ten ištrauks? Ir jį iš šio
sidabrinio bokšto?
- Mo? - Megė apkabino tėtį per pečius. - Kaip manai, ar tu gali
dirbti?

439
 - Dirbti? O kam? - Jis nusijuokė. Pirmą kartą po ilgo ilgo laiko. -
Negi manai, kad Žalčiagalvis pamirš, jog nori mane pakarti, jei restau­
ruosiu jo knygas?
Kol Megė pusbalsiu pasakojo, kokį būdą jam išgelbėti sugalvojo
Fenolijas, Mo nepertraukė jos nė karto. Atsisėdo ant šiaudų maišo,
ant kurio gulėjo pastarosiomis dienomis ir naktimis, skaičiuodamas
rėžius, kuriuos sienoje įrėžė kiti nelaimingieji, ir klausėsi Megės. Ir juo
ilgiau ji pasakojo, juo beprotiškesnis atrodė Fenolijo planas, bet kai
dukra baigė, Mo papurtė galvą - ir nusišypsojo.
- Nekvailai! - tarė tyliai. - Ne, senasis lapinas tikrai nekvailas, pa­
žįsta savo istoriją. - „Tik gaila, kad Mortola irgi žino pakeistą versi­
ją, - pridūrė mintyse. - Ir kad nutrauks tave dar nespėjus perskaityti
iki galo." Megė, regis, kaip visada perskaitė jo mintis. Mo matė tai jos
akyse. Tad perbraukė pirštu per nosį, kaip darydavo, kai ji buvo maža,
tokia maža, kad delniuku vos apkabindavo jo pirštą. Mažoji Megė, di­
džioji Megė, narsioji Megė...
- Dievaži, tu daug narsesnė už mane, - tarė Mo. - Deriesi su Žal-
čiagalviu. Man tai tikrai nebūtų patikę.
Megė apsivijo rankomis Mo kaklą, paglostė suvargusį jo veidą.
- Pamatysi, Mo, - sukuždėjo. - Fenolijo žodžiai visuomet išsipildo,
šiame pasaulyje netgi dar labiau nei mūsų. Juk jie tave ir pagydė, ar ne?
Mo tik linktelėjo. Jei būtų ką nors pasakęs, ji būtų iš balso supra­
tusi, kad jam sunku patikėti gera pabaiga, kuria tikėjo Megė. Net kai
Megė buvo dar mažesnė, iškart pastebėdavo, jei kas nors Mo slėgdavo,
bet tuomet dar būdavo lengva nukreipti jos dėmesį kokiu juoku, žo­
džių žaismu, pasaka. Dabar tai jau ne taip paprasta. Niekas negali taip
kiaurai permatyti Mo kaip Megė, na, ir dar jos mama. Resė lygiai taip
į jį žvelgdavo.
- Tu tikriausiai girdėjai, kodėl jie mane čionai atitempė, ar ne? -
paklausė Mo. - Aš esąs garsus plėšikas. Ar dar pameni, kaip mudu
žaisdavom Robiną Hudą?
Megė linktelėjo.
- Tu visuomet norėdavai būti Robinas.

440
 - O tu - Notingemo šerifas. Piktieji stipresni, Mo, sakydavai tu. Iš­
mintingas vaikas. Žinai, kaip jie mane vadina? Tas vardas tau patiks.
- Kėkštu. - Megės balsas virto kuždesiu.
- Taip, tikrai. Ką manai? Mažai vilties, kad tikrasis Kėkštas parei­
kalaus grąžinti jo vardą dar iki mano bausmės, ar ne?
Kaip rimtai Megė į jį pažvelgė... tarsi žinotų kažką, ko jis nežino.
- Nėra jokio kito, Mo, - tarė ji tyliai. - Tu esi Kėkštas. - Netarusi nė
žodžio ji paėmė Mo už rankos, atsmaukė rankovę, perbraukė pirštais
per randą, likusį nuo Bastos šunų įkandimo. - Žaizda gijo kaip tik
tuomet, kai buvome Fenolijo namuose. Jis davė tau tepalo, kad geriau
sugytų, pameni?
Mo nieko nesuprato. Nė žodžio.
- Na ir ką?
- Tu esi Kėkštas! - Ji pakartojo dar kartą. - Niekas daugiau. Fe­
nolijas rašė apie jį dainas. Visos jos išgalvotos, nes pamanė, kad jo
pasauliui trūksta plėšiko - ir kaip pavyzdį paėmė tave! „Jis mano vaiz­
duotėje sukūrė labai kilnaus plėšiko paveikslą", - šitaip jis man rašė.
Kiek užtruko, kol Mo protas iki galo suvokė šių žodžių prasmę. Ir
staiga jis nusijuokė. Taip garsiai, kad sargybinis atvėrė grotuotą langelį
duryse ir nepatikliai žvilgtelėjo vidun. Šypsena dingo nuo Mo veido,
jis spoksojo į langelį tol, kol sargybinis nusikeikęs jį vėl uždarė. Tada
atrėmė galvą į sieną už nugaros ir užsimerkė.
- Man labai gaila, Mo, - pasakė Megė, - man taip gaila. Kartais
tasai Fenolijas - gana baisus senis.
- O taip.
Gal dėl to Orfėjui ir buvo taip lengva įskaityti Mo - juk jis ir taip
jau buvo šioje istorijoje.
- Kaip tu manai, - paklausė Mo, - ar man dėl to jaustis pagerbtam,
ar nusukti Fenolijui seną sprandą?
Megė pridėjo ranką Mo prie kaktos.
- Tu labai karštas. Gulkis, tau reikia pailsėti.
Kiek kartų jis pats jai šitaip sakė, kiek naktų sėdėjo prie jos lovos -
tymai, vėjaraupiai, skarlatina... „Dievulėliau, Mege, - suvaitojo jis, kai

441
mergaitė pasigavo dar ir kokliušą. - Ar negalėtum bent vienos vaikiš­
kos ligos praleisti?"
Karštis lyg švino pripildė kraujagysles, ir kai Megė palinko virš Mo,
jis akimirką pagalvojo, kad šalia sėdi Resė. Bet Megės plaukai buvo
šviesesni.
- Kur Dulkėtasis Pirštas ir Faridas? Juk jie buvo su tavimi, ar ne?
Ar juos irgi sučiupo? - Nuo karščio Mo liežuvis apsunko.
- Ne, nemanau. Ar žinojai, kad Dulkėtasis Pirštas turi žmoną?
- Taip. Dėl jos Basta jam ir suraižė veidą. Ar matei ją?
Megė linktelėjo.
- Labai graži. Faridas jai pavyduliauja.
- Tikrai? Maniau, jis įsimylėjęs tave.
Megė nuraudo skaisčiai kaip aguona.
- Mege? - Mo atsisėdo. Dievulėliau, kada tas karštis atslūgs, atima
jėgas ir verčia jaustis kaip seniui. - O ne, - suvaitojo jis tyliai. - Būsiu
kažką pražiopsojęs. Mano dukra įsimylėjo, o aš tai pražiopsojau! Dar
viena priežastis prakeikti šitą knygą. Tau reikėjo likti su Faridu. Aš jau
kaip nors.
- Jokių „kaip nors"! Jie būtų tave pakorę!
- Ir vis dar gali pakarti. Berniukas dabar tikrai siaubingai dėl tavęs
jaudinasi. Vargšiukas. Ar jis tave pabučiavo?
- Mo! - Megė sutrikusi nusisuko, bet šypsojosi.
- Man reikia žinoti. Manyčiau, turiu netgi tą leisti, ar ne?
- Mo, baik! - Megė bakstelėjo tėčiui alkūne į šoną, kaip darydavo
visuomet, kai jis šaipydavosi - ir nusigando, kai Mo veidas persikreipė
iš skausmo. - Atsiprašau, - sumurmėjo ji.
- Na ką gi, kol skauda, tol esu gyvas.
Vėjas atnešė viršun pasagų kaukšėjimą. Naktyje sudžeržgėjo gin­
klai ir pasigirdo balsai.
- Žinai ką? - tyliai tarė Mo. - Pažaiskime seną žaidimą. Įsivaizduo­
sime, kad esame kitoje istorijoje. Gal Hobingeme, ten ganėtinai taiku,
o gal pas laukines žąsis su žąsiaganiu. Kaip manai?
Megė tylėjo. Ilgokai tylėjo. Paskui suėmė jo ranką ir sukuždėjo:

442
 - Mielai įsivaizduočiau, kad mudu Miške be kelio ir takelio. Tu, aš
ir Resė. Tada galėčiau parodyti fėjas, ugninius elfus, kuždančius me­
džius ir... arba ne, palauk! Balbulo dirbtuvėje! Taip. Ten norėčiau su
tavimi būti. Jis knygų dailininkas, Mo! Ombros pilyje! Pats geriausias.
Pamatytum teptukus ir spalvas...
Kiek jaudulio staiga pasigirdo jos balse... Ji vis dar tai geba - pa­
miršti viską kaip vaikas - užšautas duris ir kartuves kieme. Tereikia
minties apie keletą gerų teptukų.
- Na gerai, - tarė Mo ir dar kartą paglostė šviesius Megės plau­
kus. - Kaip nori. Įsivaizduokime, kad esame Ombros pilyje. Tuos tep­
tukus tikrai norėčiau pamatyti.
 Kas toliau?

Aš sapnavau beribę knygą,

Neįrištą beribę knygą,
Jos lapai sklaidėsi į visus šonus.
Kiekvienoje eilutėje nubrėžtas
naujas horizontas,
Nauji įsivaizduojami dangūs;
Naujos šalys, naujos sielos.

Klaivas Barkeris, „Abaratas“*

aridas jau laukė kaip sutarta prie skulptūros. Pasislėpė už jos - vei­
F kiausiai vis dar sunku buvo patikėti, kad yra nematomas - ir nepa­
matė Megės. Dulkėtasis Pirštas suprato tai iš jo balso. Nuo nusivylimo
jis skambėjo kimiai.
- Patekau į bokštą. Netgi mačiau tą celę, bet ji tiesiog per gerai sau­
goma. O virtuvėje nugirdau, kad Megė esanti ragana ir kad ją nužudys
drauge su tėvu!
- Na ir ką? Kaip tu manai, ką jie turėtų kalbėti? O dar kas?
- Taip. Dar kai ką apie Ugninį Lapiną. Kad jis pasiųs Kosimą atgal
pas mirusiuosius.
- Aha. O apie Juodąjį Princą nieko?
- Tik tiek, kad jie jo ieško, bet neranda. Sako, kad jis ir lokys su­
geba keisti pavidalus, taigi kartais lokys yra Princas, o Princas lokys.
O dar kad moka skraidyti ir pasidaryti nematomas ir kad jis išgelbės
Kėkštą!
- Tikrai? - Dulkėtasis Pirštas tyliai nusijuokė. - Princui tai patiks.
Gerai. Eime, metas dingti.

* Clive Barker, „Abarat“.

444
 - Dingti? - Dulkėtasis Pirštas pajuto, kaip Faridas pirštais įsikirto
jam į ranką. - Kaip tai dingti? Galime pasislėpti, juk pilis tokia didelė,
niekas mūsų neras.
- Ak taip? O ką čia ketini veikti? Megė neis su tavimi, net jei ir
sugebėtum burtų galia ištraukti ją iš už grotų. Negi pamiršai, kokį san­
dėrį sudarė su Žalčiagalviu? Resė sakydavo, kad įrišti knygą prireikia
savaičių. O Žalčiagalvis nė plauko ant jų galvų nepalies, kol knyga ne­
bus baigta. Tai eikš pagaliau! Metas susirasti Princą. Reikia papasakoti
jam apie Suodžių Paukštį.
Lauke vis dar buvo tamsu, regis, rytas niekuomet neišauš. Šįkart
pro vartus jie išsmuko drauge su šarvuočių būriu. Dulkėtasis Pirštas
mielai būtų sužinojęs, kur jie nakčia traukia. „Tikėkimės, ne Princo
medžioti", - pagalvojo jis ir prakeikė išdavikišką Suodžių Paukščio
širdį.
Šarvuočiai nulėkė šuoliais keliu, vedančiu nuo Angies kalno į Mišką
be kelio ir takelio. Dulkėtasis Pirštas stovėjo ir žvelgė jiems pavymui,
kai staiga prie jo prišoko kažkas gauruoto. Iš baimės ugnies rijikas net
loštelėjo ir atsirėmė į kartuves, viršuje sutabalavo pakaruoklio kojos,
ir jo glėbyje įsitaisė Gvinas - lyg tai būtų savaime suprantama, kad jo
šeimininkas nematomas.
- Po galais. - Dulkėtasis Pirštas sučiupo kiauniuką, o širdis tvak­
sėjo gerklėje. - Ir vis tiek tu nori mane nugalabyti, bestija, ar ne? - su­
šnypštė jam. - Iš kur atsiradai?
Vietoj atsakymo iš pilies sienos šešėlio žengė Roksana.
- Dulkėtasis Piršte? - sukuždėjo ji, akimis ieškodama neregimo jo
veido. Iš už jčs kojų išniro Sėlintojas ir uosdamas pakėlė nosį.
- Taip, kas gi daugiau? - Jis truktelėjo Roksaną prie savęs, pri­
spaudė prie pat sienos, kad sargybiniai nuo kuorų jų nepastebėtų. Šį­
kart neklausė, kodėl ji sekė paskui jį. Siaubingai džiaugėsi, kad ji čia.
Nors jos nušviesėjęs veidas akimirką priminė Resės veidą - ir liūdesį
jame. - Kol kas čia nieko nenuveiksim, - sušnabždėjo jai, - bet ar tu
žinojai, kad Suodžių Paukštis Nakties pilyje laukiamas svečias?
- Suodžių Paukštis?

445
 - Taip. Blogos naujienos. Jok atgal į Ombrą ir pasirūpink Jehanu
ir Briana. Aš susirasiu Juodąjį Princą ir papasakosiu jam apie tą savo
lizdo teršėją.
- O kaip tu jį rasi? - Roksana nusišypsojo, lyg galėtų matyti bejė­
gišką jo veido išraišką. - Gal nuvesti tave pas jį?
- Tu nuvestum?
- Taip.
Viršuje sargybiniai kažką šūkčiojo vienas kitam. Roksana truktelė­
jo Dulkėtąjį Pirštą arčiau sienos.
- Juodasis Princas labai gerai rūpinasi margąja liaudimi, - su­
kuždėjo ji. - Ir tikrai nemanyk, kad auksą, reikalingą luošiams ir se­
niams, našlėms ir našlaičiams, jis pelno savo numeriais turguose. Jo
vyrai - vikrūs brakonieriai ir mokesčių rinkėjų siaubas, turi daugybę
slėptuvių miške ir dažnai nemažai sergančiųjų ar sužeistųjų... Bet Dil­
gė nenori nieko žinoti apie plėšikus, pelkių bobelės irgi, o dauguma
žiniuonių plėšikai nepasitiki. Taigi anksčiau ar vėliau jie ateina pas
mane. Aš nesibaiminu miško, esu buvusi atokiausiuose kampeliuose.
Strėlių paliktos žaizdos, lūžę kaulai, įsisenėjęs kosulys - žinau, kaip
visa tai pagydyti, ir Princas manimi pasitiki. Jam aš visuomet likau
Dulkėtojo Piršto žmona, net ir kai buvau ištekėjusi už kito. Gal jis
buvo ir teisus.
- Buvo? - Dulkėtasis Pirštas atsigręžė. Tamsoje kažkas krenkštelėjo.
- Negi tu nesakei, kad turime dingti iki saulei patekant? - Farido
balse buvo justi priekaištas.
Kad tave fėjos ir ugnis - jis pamiršo berniuką. Faridas teisus. Rytas
nebetoli, o Nakties pilies šešėlis - tikrai ne geriausia vieta kalbėtis apie
mirusius vyrus.
- Gerai jau. Sugauk kiaunių! - šnipštelėjo Dulkėtasis Pirštas. - Bet
nebegąsdink manęs daugiau, gerai? Antraip niekad nebeleisiu tau tap­
ti nematomam.
 Barsuko Urvas

- Oi, Sara! - džiugiai sukuždėjo ji. - Tai kaip kokiam

romane...
- Taip ir yra, - pasakė Sara. - Viskas kaip romane. Ir
tu, ir aš. Panelė Minčin irgi.

Frensė Hodžson Bernet, „Mažoji princesė“*

aridas sliūkino naktį paskui Dulkėtąjį Pirštą ir Roksaną su tokia

F pat niūria veido išraiška kaip dangus virš jų. Buvo skaudu palik­
ti Mėgę pilyje, na ir kas, kad šitaip išmintingiau. O dabar dar su jais
keliauja ir Roksana. Faridas turėjo pripažinti, kad ji puikiai žino, kur
veda. Jie greitai pasiekė pirmąją priebėgą, gerai paslėptą dygiuose krū­
muose. Tik ji buvo tuščia. Antrojoje jie sutiko du vyrus. Šie nepatikliai
išsitraukė peilius ir užkišo juos atgal už diržų tik tuomet, kai Roksa­
na ilgokai su jais pasikalbėjo. Veikiausiai jie jautė Dulkėtojo Piršto ir
Farido buvimą, nors jų ir nematė. Laimė, Roksana kitados vienam iš
jų buvo išgydžiusi bjaurų pūlinį, tad jis galiausiai pasakė, kur surasti
Juodąjį Princą.
Barsuko Urvas. Faridui atrodė, kad girdi šiuos žodžius ne pirmą
kartą.
- Pagrindinė jų slėptuvė, - tepasakė Roksana. - Auštant turėtume
ją pasiekti. Bet jie mane perspėjo - miške yra kareivių, daug kareivių.
Nuo tos akimirkos Faridui kartais vis pasirodydavo, kad girdi tolu­
moje kardų žvangesį, arklių šnopavimą, balsus, žingsnius, - bet jis visa
tai tik įsivaizdavo. Greitai pro lapų stogą prasiskverbė pirmieji saulės

* Frances Hodgson Burnett, „Mažoji princesė", iš anglų k. vertė Vikaras Alksnėnas,

Vilnius, „Alma littera“>2000, p. 131.

447
spinduliai, ir jų kūnai pamažu vėl darėsi regimi - lyg atspindžiai tam­
siame vandenyje. Buvo gera daugiau nebeieškoti savo rankų bei kojų
ir matyti Dulkėtąjį Pirštą. Tegul ir einantį greta Roksanos.
Retkarčiais Faridas pajusdavo, kaip Roksana jį nužvelgia, tarsi tam­
siame jo veide vis dar ieškotų panašumo į Dulkėtąjį Pirštą. Sodyboje
ji kartą ar du klausė apie jo motiną. Faridas būtų mielai papasakojęs
Roksanai, kad jo motina - princesė, kur kas gražesnė nei Roksana,
ir kad Dulkėtasis Pirštas ją taip mylėjo, kad pasiliko dešimčiai metų,
kol mirtis juos išskyrė ir tepaliko sūnų, juodaodį tamsiaakį sūnų, ku­
ris dabar sekioja paskui jį tarsi šešėlis. Bet tai neįmanoma dėl Fari­
do amžiaus, o be to, Dulkėtasis Pirštas būtų įsiutęs, jei Roksana būtų
paklaususi, ar ši istorija tikra. Taigi Faridas tepasakė, kad jo motina
mirusi - o tai veikiausiai ir buvo tiesa. Jei Roksana tokia kvaila, kad
patikės, jog Dulkėtasis Pirštas sugrįžo pas ją tik dėl to, kad toji kita
moteris prarasta, - juo geriau. Kiekvienas Dulkėtojo Piršto žvilgsnis
į Roksaną pripildydavo Farido širdį pavydo. O kas, jei vieną gražią
dieną jis visam laikui pas ją pasiliks, toje sodyboje su kvepiančiais lau­
kais? Kas, jei jis nebejus nė menkiausio noro traukti iš aikštės į aikštę,
o mieliau liks pas ją, bučiuos ją ir juoksis kartu, kaip jau dabar per
dažnai juokiasi, ir dėl to pamirš ugnį ir Faridą?
Miškas ėjo vis tankyn, ir Nakties pilis atrodė besanti tik slogutis,
bet staiga juos apsupo daugiau nei tuzinas vyrų, ginkluotų apdriskusių
vyrų. Išniro be garso tarp medžių, kad net Dulkėtasis Pirštas jų neišgir­
do. Stovėjo priešiškais veidais, rankose gniauždami peilius ir kardus, ir
spoksojo į du kūnus, ties krūtine ir rankomis dar beveik perregimus.
- Ei, Čiupsiau, negi manęs nepažįsti? - tarė Roksana ir prisiartino
prie vieno iš vyrų. - Kaip tavo pirštai?
Vyriškio veidas nušvito. Ant kresno kaklo buvo matyti randas.
- A, žolių ragana, - tarė jis. - Žinoma. Ko taip anksti slankioji po
mišką? Ir kas čia per vaiduokliai?
- Mes ne vaiduokliai. Mes ieškome Juodojo Princo. - Kai Dulkėta­
sis Pirštas žingtelėjo prie Roksanos, visi vyrai nukreipė ginklus į jį.

448
 - Ką tai reiškia? - riktelėjo Roksana vyrams. - Pasižiūrėkit į jo
veidą. Negi niekuomet negirdėjot apie ugnies šokdintoją? Princas už-
siundys ant jūsų savo lokį, jei tik išgirs, kad jam grasinot.
Vyrai prikišo galvas ir neramiai nužvelgė randuotą Dulkėtojo Pirš­
to veidą.
- Trys randai, blyškūs it voratinkliai, - sukuždėjo Čiupsius. - Taip,
visi apie jį girdėjom, bet tik dainose...
- O kas sakė, kad dainomis negalima pasitikėti? - Dulkėtasis Pirš­
tas atsikvėpė šaltame ryto ore ir sukuždėjo ugnies žodžius - liepsna
šoktelėjo ir ėmė ryti iš jo burnos sklindantį garą. Plėšikai atšoko atgal
ir įsispoksojo į jį, tarsi tai tik dar labiau juos įtikintų, kad Dulkėta­
sis Pirštas - dvasia. Tačiau ugnies rijikas pliaukštelėjo rankomis ore
ir užgesino liepsną, tarsi nieko nebūtų paprasčiau. Tada pasilenkė ir
atvėsino delnus rasotoje žolėje.
- Matėt? - Čiupsius nužvelgė kitus vyrus. - Lygiai taip mums pasa­
kojo Princas - jis gaudo ugnį taip, kaip jūs gaudot triušius, ir kuždasi
su ja lyg su mylimąja.
Plėšikai apsupo juos. Faridas eidamas tarp jų apžiūrinėjo vyrų vei­
dus. Jie jam priminė kitus veidus, veidus iš jo ankstesniojo gyvenimo,
iš to pasaulio, apie kurį nelabai norėjo prisiminti, ir kiek įmanydamas
laikėsi arčiau Dulkėtojo Piršto.
- Ar tu tikra, kad šitie vyrukai Princo? - tyliai paklausė Dulkėtasis
Pirštas Roksanos.
- O taip, - lygiai taip pat tyliai atsakė ji. - Jis ne visada pats pasi­
renka vyrus, kurie seka paskui jį.
Faridą šis atsakymas menkai tenuramino.

Plėšikai, pas kuriuos anksčiau gyveno Faridas, turtų pilnus urvus vadino
savo nuosavybe, jie buvo prabangesni nei Nakties pilies menės. Su šiais
urvais priebėga, kurion juos nuvedė Čiupsius, negalėjo nė iš tolo lygin­
tis. Anga, pasislėpusi plyšyje už dviejų aukštų bukų, buvo tokia siaura,

449
kad reikėjo skverbtis vidun šonu, o koridoriuje už jos netgi Faridui teko
palenkti galvą. Urvas, j kurį vedė šis koridorius, atrodė ne ką geriau.
Nuo jo šakojosi kiti koridoriai, veikiausiai besiskverbiantys gilyn į uolą.
- Sveiki atvykę į Barsuko Urvą! - tarė Čiupsius, o vyrai, kiūtan-
tys ant urvo grindų, atvykėlius nužvelgė nepatikliais žvilgsniais. - Kas
sakė, kad tik Žalčiagalvis gali kastis gilyn į žemę? Čia yra keletas vyrų,
kurie metų metus plūkėsi jo sidabro kasyklose. Nuo tada jie puikiai
žino, kaip įsitaisyti po žeme, kad ant galvos akmenys nežirtų.
Juodasis Princas buvo vienas - urve kiek toliau nuo kitų, su juo
buvo tik lokys, o iš veido atrodė nuvargęs. Tik išvydęs Dulkėtąjį Pirštą
Princas nušvito. Jų atneštos naujienos jam nebuvo tokios naujos, kaip
manė Dulkėtasis Pirštas.
- Ak taip, Suodžių Paukštis, - tarė jis, o Čiupsius, išgirdęs šį vardą,
persibraukė pirštais per gerklę. - Reikėjo jau seniau paklausti, kaip jis
išgali pirkti alchemikų miltelius, kurių jam reikia ugnies žaidimams.
Vargu ar už tas porą monetų, kurias uždirba turguose. Tačiau, deja,
liepiau jį stebėti tik po slaptosios stovyklos užpuolimo. Jis gana greitai
atsiskyrė nuo kitų, kuriuos mes išlaisvinome, ir ant sienos susitiko su
Žalčiagalvio šnipais. O tuo tarpu tie, kuriuos jis išdavė, sėdi Nakties
pilies požemiuose. Ir aš niekuo negaliu jiems padėti! Tupiu čia, miške,
kuriame knibždėte knibžda kareivių. Žalčiagalvis liepė jiems buriuotis
ant kelio, vedančio į Ombrą.
- Kosimas? - Šį vardą ištarė Roksana, o Princas linktelėjo.
- Taip. Pasiunčiau jam tris pasiuntinius, tris perspėjimus. Vienas
pasiuntinys grįžo ir pranešė, kad Kosimas iš jo pasijuokė. Neprisime­
nu, kad jis būtų buvęs toks kvailas. Regis, tie metai, kai buvo dingęs,
atėmė jam protą. Ketina kariauti su Žalčiagalviu subūręs kariuomenę
iš valstiečių. Tai beveik tas pats, jei mes sumanytume su juo kautis.
- Mes ir tai turėtume daugiau šansų, - tarė Čiupsius.
- Taip, gali būti. - Juodojo Princo balse buvo tiek nevilties, kad
Faridui net širdį suspaudė. Jis paslapčia tikėjo Juoduoju Princu, pasiti­
kėjo juo labiau nei Fenolijo žodžiais, bet ką gali šitas pulkelis skarma­
luotų vyrų, įsirausiusių miške it triušiai urvuose, prieš Nakties pilį?

450
 Jiems atnešė pavalgyti, paskui Roksana apžiūrėjo Dulkėtojo Piršto
koją. Patepė žaizdą tepalu, nuo kurio urve akimirką pakvipo pavasa­
riu. Faridas nejučiom pagalvojo apie Mėgę. Prisiminė istoriją, kurią
buvo girdėjęs vieną šaltą naktį dykumoje prie laužo. Istoriją apie vagį,
kuris pamilo princesę, Faridas ją puikiai prisiminė. Jiedu taip vienas
kitą mylėjo, kad galėjo susikalbėti net būdami per mylių mylias vienas
nuo kito. Galėjo girdėti vienas kito mintis, net jei juos skirdavo sie­
nos, jausdavo, ar kitas liūdnas, ar laimingas... Bet kad ir kaip Faridas
stengėsi įsiklausyti į savo vidų, visiškai nieko nepajuto. Taip, jis netgi
negalėjo pasakyti, ar Megė apskritai dar gyva. Regis, ji dingo, tiesiog
pradingo iš jo širdies, iš pasaulio. Nusibraukęs ašaras Faridas pajuto,
kad Dulkėtasis Pirštas jį stebi.
- Reikia duoti pailsėti tai nelemtai kojai, antraip niekuomet nesu­
gis, - tyliai tarė jis. - Bet mes grįšim... Kai bus laikas.
Roksana suraukė kaktą, bet nieko nepasakė. Princas pradėjo kalbė­
tis su Dulkėtuoju Pirštu - taip tyliai, kad Faridas turėjo prieiti prie pat,
kad šį tą suprastų. Roksana padėjo galvą Dulkėtajam Pirštui ant kelių
ir greitai užmigo. O Faridas susirangė šalia jo it šuniukas, užsimerkė ir
klausėsi vyrų pašnekesio.
Juodasis Princas norėjo smulkiai išsiklausinėti apie Stebuklingąjį
Liežuvį - ar jau paskirtas bausmės laikas, kur jie laiko jį įkalinę, kaip
gyja jo žaizda...
Dulkėtasis Pirštas papasakojo tiek, kiek žinojo. Papasakojo ir apie
knygą, kurią Megė pasiūlė Žalčiagalviui kaip išpirką už tėvą.
- Knyga, atitolinanti mirtį? - Juodasis Princas netikėdamas nusi­
juokė. - Negi Žalčiagalvis vėl patikėjo pasakomis?
Dulkėtasis Pirštas nieko neatsakė. Nepasakojo nei apie Fenoliją, nei
apie tai, kad jie visi yra dalis istorijos, parašytos senojo vyro. Faridas
jo vietoje irgi nebūtų pasakojęs. Vargu ar Juodasis Princas patikėtų,
kad esama žodžių, galinčių nulemti likimą, žodžių, kurie lyg neregimi
keliai, nuo kurių negali nuklysti ar išsukti.
Lokys per miegus suurzgė, ir Roksana neramiai grįžtelėjo. Ji laikė
Dulkėtąjį Pirštą už rankos, tarsi norėtų pasiimti į sapnus.

451
 - Tu pasakei berniukui, kad grįšite į pilį, - tarė Princas. - Galit eiti
su mumis.
- Jūs ketinate traukti į Nakties pilį? O kam? Nori šturmuoti ją su
keletu vyrų? O gal papasakoti Žalčiagalviui, kad jis sučiupo ne tą vyrą?
Su štai šita ant nosies. - Dulkėtasis Pirštas kyštelėjo ranką po antklo­
dėmis, gulinčiomis ant grindų, ir ištraukė paukščio kaukę. Kėkšto
plunksnos, pritvirtintos prie sutrūkinėjusios odos. Užsimaukšlino
kaukę ant randuoto veido.
- Daugelis mūsų jau dėvėjo šitą kaukę, - tarė Princas. - O dabar jie
vėl ketina pakarti nekaltą dėl tų darbelių, kuriuos mes įvykdėme. To
aš negaliu leisti! Šįkart tai knygrišys. Paskutinį kartą, kai užpuolėme
sidabrą vežusį vežimą, jie pakorė anglininką - vien dėl to, kad ranka
buvo su randu! Jo žmona veikiausiai dar teberauda.
- Tai ne tik jūsų darbeliai, daugelį jų Fenolijas tiesiog sugalvojo! -
Dulkėtojo Piršto balse buvo girdėti suirzimas. - Po galais, Prince, tu
negali išgelbėti Stebuklingojo Liežuvio. Tik pats dėl to galvą padėtum.
Negi rimtai manai, kad Žalčiagalvis jį paleis, jei tu pasirodysi?
- Ne, nesu toks kvailas. Bet ką nors turiu daryti. - Princas kyštelėjo
juodą ranką lokiui į nasrus, kaip dažnai elgdavosi. Ir lyg per stebuklą
ištraukė sveikut sveikutėlę.
- Gerai jau, gerai. - Dulkėtasis Pirštas atsiduso. - Tu su tom nera-
šytom savo taisyklėm. Juk net nepažįsti Stebuklingojo Liežuvio! Kaip
gali trokšti mirti už tą, kurio net nepažįsti?
- O už ką tu mirtum? - klausimu atrėmė Princas.
Faridas matė, kaip Dulkėtasis Pirštas nužvelgė miegančios Roksa­
nos veidą - ir pasisuko į jį. Faridas skubiai užsimerkė.
- Mirtum už Roksaną, - išgirdo berniukas sakant Princą.
- Galbūt, - tarė Dulkėtasis Pirštas, ir Faridas pro blakstienas matė,
kaip perbraukė pirštu Roksanai per tamsius antakius. - O gal ir ne. Ar
daug turi šnipų Nakties pilyje?
- Žinoma. Virtuvės tarnaitės, arklininkai, keletas sargybinių, nors
jiems tenka labai daug mokėti. Ir, kas vertingiausia, vienas sakalininkas
retkarčiais pasiunčia man kokią žinutę per savo išmintingus paukščius.

452
Iškart sužinosiu, kai bus paskirta bausmės diena. Tu juk žinai, Žal­
čiagalvis nebevykdo nuosprendžių kokioje nors turgaus aikštėje ar
publikos akivaizdoje pilies kieme - nuo tada, kai tu šitaip sugadinai
man paskirtos bausmės vykdymą. Jis ir šiaip niekad nemėgo šitokių
spektaklių. Nuosprendžio vykdymas jam - rimta proga. Paprastam
klajojančiam artistui pakanka kartuvių priešais vartus, dėl jo daug pa­
stangų nededama, bet Kėkštas mirs už vartų.
- Taip. Jei jo dukra neužvers šitų vartų savo balsu, - atsakė Dulkė­
tasis Pirštas. - Savo balsu ir knyga, pilna nemirtingumo.
Faridas girdėjo, kaip Juodasis Princas nusijuokė.
- Skamba beveik kaip nauja Rašalo Audėjo daina!
- Taip, - kimiai pritarė Dulkėtasis Pirštas. - Labai panašu į jo kū­
rybą, ar ne?
 Viskas prarasta
G^-^a

Tai karas! Karas! O Dievo angele, apsaugok

Ir įsikiški tu!
Deja, tai karas - ir nenorėčiau
Būt dėl jo kaltu.

Matijas Klaudijus, „Karo giesmė"*

G^-^a

ailsėjus kelias dienas Dulkėtojo Piršto kojai pagerėjo, ir Faridas jau

P pradėjo pasakoti abiem kiauniukams, kad netrukus jie visi sliūkins
į Nakties pilį ir išgelbės Mėgę bei jos tėvus, bet Barsuko Urvą pasiekė
blogos naujienos. Jas atnešė vienas iš vyrų, stebinčių kelią į Ombrą.
Per veidą jam sruvo kraujas, ir vos bepastovėjo ant kojų.
- Jie juos žudo! - vis lemeno jis. - Visus juos užmuš.
- Kur? - klausinėjo Princas. - Kur tiksliai?
- Nėra nė dviejų valandų kelio nuo čia, - iškošė pasiuntinys. -
Šiaurėn.
Princas paliko dešimt vyrų Barsuko Urve. Roksana bandė įtikinti
Dulkėtąjį Pirštą, kad jis irgi turi likti.
- Tavo koja niekuomet nesugis, jei jos nepatausosi, - tarė ji. Bet jis
nesiklausė, tad ir ji leidosi kartu su skubančiais tyliais vyrais per mišką.
Dar gerokai prieš išvysdami jie jau išgirdo kovos garsus. Farido au­
sis pasiekė riksmai - riksmai iš skausmo ir arklių žvengimas, šaižus
nuo baimės. Po kiek laiko Princas davė ženklą sulėtinti žingsnį. Dar
keletas prislopintų žingsnių, ir priešais juos atsivėrė status skardis, ve­
dantis į kelią, kuris po daugelio mylių baigiasi ties Ombros vartais.
Dulkėtasis Pirštas truktelėjo Roksaną ir Faridą gultis ant žemės, nors

* Matthias Claudius, „Kriegslied“.

454
niekas ir nežiūrėjo jų pusėn. Po jų kojomis tarp medžių kovėsi šimtai
vyrų, bet tarp jų nebuvo plėšikų. Plėšikai nevilki šarvinių marškinių,
krūtinės šarvų, šalmų, puoštų povų plunksnomis, jie retai kada turi
žirgus ir niekuomet ant jų apsiaustų nebūna išsiuvinėti herbai.
Dulkėtasis Pirštas stipriai apkabino Roksaną, nes ji pradėjo kūkčio­
ti. Už kalvų leidosi saulė, o Žalčiagalvio kariai vieną po kito pribaiginė-
jo Kosimo karius. Veikiausiai kova vyko jau ilgai. Kelias buvo nuklotas
žuvusiųjų kūnais. Gulėjo jie vienas prie kito. Ant žirgų laikėsi menkas
pulkelis, o aplink viešpatavo mirtis. Tarp karių buvo ir Kosimas, dailus
veidas iškreiptas įtūžio ir baimės. Vieną akimirką pasirodė, kad saujelė
raitelių prasiskins kelią, bet tada į jų gretas įsisuko Ugninis Lapinas su
pulku šarvuočių, žvilgančių it mirtį nešantys vabalai. Jie pjovė Kosimą
ir jo palydą lyg šieną, o už kalvų vis žemiau sėdo saulė, tokia raudona,
lyg pralietas kraujas atsispindėtų danguje. Pats Ugninis Lapinas ieti­
mi nuvertė Kosimą nuo žirgo, ir Dulkėtasis Pirštas įsikniaubė veidu į
Roksanos plaukus, kad nematytų, kaip mirtis dirba savo darbą. Tačiau
Faridas nenusisuko. Sustingęs spoksojo į skerdynes ir vis galvojo apie
Mėgę - Mėgę, kuri veikiausiai vis dar mano, kad šiame pasaulyje viską
gali pagydyti lašelis rašalo. Ar vis dar tuo tikėtų, jei jos akys matytų tai,
ką dabar mato jis?
Tik keletas Kosimo vyrų išliko gyvi ilgiau už savo kunigaikštį. Vos
tuzinas paspruko ir dingo tarp medžių. Niekas nesivargino jų perse­
kioti. Žalčiagalvio kariai pradėjo šūkauti pergalės šūksnius ir plėšti žu­
vusiuosius it pulkas žmogaus pavidalo maitvanagių. Tik Kosimo kūno
jie negavo. Pats Ugninis Lapinas nuvijo nuo jo savo karius, paliepė
užkelti dailųjį žuvusįjį ant žirgo ir išgabenti.
- Kodėl jie taip daro? - sukuždėjo Faridas.
- Kodėl? Jo lavonas - įrodymas, kad šįkart jis tikrai žuvęs! - karčiai
tarė Dulkėtasis Pirštas.
- Taip, toks jis ir yra, - pašnibždomis tarė Juodasis Princas. - Vei­
kiausiai kartą sugrįžęs iš mirusiųjų karalystės imi laikyti save nemir­
tingu. Bet jis toks nebuvo, lygiai kaip ir jo vyrai, ir štai dabar beveik
visoje Ombroje liko tik našlės ir našlaičiai.

455
 Dar ilgokai užtruko, kol galiausiai Žalčiagalvio kareiviai pasitrau­
kė - apsikrovę tuo, ką galėjo pagrobti iš žuvusiųjų. Kai tarp medžių
įsiviešpatavo tyla, buvo jau tamsu, ir tyla buvo tokia, kokia būna tik
apsilankius mirčiai.
Roksana pirmoji patraukė žemyn. Ji nebeverkė. Veidas buvo su­
stingęs - ar iš pykčio, ar iš skausmo, Faridas negalėjo pasakyti. Plėšikai
irgi nusekė paskui ją, tačiau dvejodami, nes tarp žuvusiųjų jau stovi­
niavo pirmosios Baltosios Moterys.
 Istorijos šeimininkas

Ei! Nuo mirties neapsaugos

Nei išdidžios geležinės kepurės,
Ir didvyrių kraujas plūsta,
Kai blogesniojo valiai pergalės deivė paklūsta.

Heinrichas Heinė, „Valkirijos“*

lėšikai rado Fenoliją klaidžiojantį tarp žuvusiųjų. Stojo naktis, bet

P jis nežinojo, kelinta. Nebežinojo nė kiek dienų praėjo nuo tada,
kai jie su Kosimu išjojo pro Ombros vartus. Težinojo, kad jie visi žuvo:
Minervos vyras, jo kaimynas ir berniukų, taip dažnai kaulijusių pasa­
kos, tėvas. Visi negyvi. Jis ir pats būtų žuvęs, jei jo žirgas nebūtų pasi­
baidęs ir jo numetęs. Fenolijas nurėpliojo šalin, tarp medžių, pasislėpė
it žvėris ir žvelgė į žudynes.
Kai Žalčiagalvio kareiviai pasitraukė, jis vaikščiojo nuo vieno žu­
vusiojo prie kito, keikė save patį, keikė savo istoriją, keikė pasaulį, kurį
pats sukūrė. Kai pajuto ant peties ranką, pirmiausia tikrai pagalvojo,
kad Kosimas dar kartą prisikėlė, bet jam už nugaros stovėjo Juodasis
Princas.
- Ko tau čia reikia? - užsipuolė jį, o paskui ir su juo buvusius vyrus. -
Gal ir tu nori žūti? Dinkit, pasislėpkit ir palikit mane ramybėj. - Feno­
lijas pliaukštelėjo sau per kaktą. Prakeikta galva, išgalvojusi juos ir visas
tas nelaimes, kuriose jiems tenka braidyti lyg juodame dvokiančiame
vandenyje! Fenolijas suklupo šalia negyvėlio, atviromis akimis spoksan­
čio į dangų, ir įtūžęs prakeikė save, Žalčiagalvį, Kosimą ir jo skubą - ir
staiga nutilo, nes šalia Juodojo Princo išdygo Dulkėtasis Pirštas.

* Heinrich Heine, „Walkūren“.

457
 - Tu, - pralemeno jis ir svirduliuodamas atsistojo ant kojų. - Tu
dar gyvas! Tu vis dar gyvas, nors aš parašiau kitaip. - Jis sugriebė Dul­
kėtąjį Pirštą už rankos ir tvirtai įsikibo.
- Taip, deja, aš gyvas, ar ne? - atsakė Dulkėtasis Pirštas, šiurkščiai
ištraukdamas savo ranką. - Ar tave paguodžia mintis, kad irgi gulė­
čiau čia negyvas, jei ne Faridas? Juk tu jo savo istorijoje nenumatei.
Faridas. Ak taip, berniukas, kurį Mortimeris nuraškė iš tos dykumų
istorijos. Stovėjo jis šalia Dulkėtojo Piršto ir spoksojo į Fenoliją, tarsi
norėtų nudobti savo žvilgsniu. Ne, berniukui čia tikrai ne vieta. Kas jau
kas, bet tikrai ne Fenolijas pasiuntė jį sergėti Dulkėtojo Piršto. Tai ir yra
baisiausia! Visi kiša nagus prie jo istorijos. Kaip ji gali gerai baigtis?
- Nerandu Kosimo, - sumurmėjo Fenolijas, - jau valandų valandas
jo ieškau. Gal jūs matėt?
- Ugninis Lapinas liepė jį išgabenti, - atsakė Princas. - Veikiau­
siai kūną padės viešai, kad daugiau niekas nedrįstų teigti, jog Kosi­
mas dar gyvas.
Fenolijas tol spoksojo į Juodąjį Princą, kol lokys pradėjo urgzti.
Tada ėmė purtyti galvą.
- Aš nesuprantu! - lemeno jis. - Kaip tai galėjo nutikti? Negi Megė
neperskaitė to, ką aš parašiau? Negi Roksana jos nesurado? - Susi­
krimtęs jis žvelgė į Dulkėtąjį Pirštą. Puikiai prisiminė tą dieną, kai pa­
rašė apie jo mirtį. Gera scena, viena geriausių, kokią jam kada teko
parašyti.
- Taip, Roksana perdavė Megei laišką. Paklausk jos pats, jei manim
netiki. Nors vargu ar ji dabar trokšta kalbėtis. - Dulkėtasis Pirštas mos­
telėjo į moterį, vaikštinėjančią tarp kritusiųjų. Roksana. Dailioji Roksa­
na. Ji pasilenkdavo prie žuvusiojo, pažvelgdavo jam į sustingusį veidą,
galiausiai priklaupė prie vyro, prie kurio artinosi Baltoji Moteris. Sku­
biai uždengė jam ausis, palinko prie jo veido ir pamojo prieiti dviem
plėšikams su deglais rankose. Ne, ji tikrai netrokšta dabar kalbėtis.
Dulkėtasis Pirštas pažvelgė į Fenoliją. „Ko žiūri taip priekaištin­
gai? - norėjo užsipulti Fenolijas. - Tavo žmoną juk irgi aš sugalvojau!"
Bet šiuos žodžius jis nurijo.

458
 - Gerai. Roksana padavė Megei laišką, - tarė. - Bet ar ji jį garsiai
perskaitė?
Dulkėtasis Pirštas, kupinas pasišlykštėjimo, pažvelgė į Fenoliją.
- Ji bandė, bet tą pačią naktį Žalčiagalvis paliepė atgabenti ją į
Nakties pilį.
- O Dieve! - Fenolijas apsidairė. Į jį dėbsojo negyvos Kosimo ka­
rių akys. - Tai štai kaip! - sušuko jis. - Maniau, visa tai tik dėl to, kad
Kosimas susiruošė per anksti į kovą, bet ne! Žodžiai, mano gražieji
žodžiai... Megė jų neperskaitė, antraip viskas būtų baigęsi gerai...
- Niekas nebūtų baigęsi gerai! - Dulkėtojo Piršto balsas buvo toks
šaižus, kad Fenolijas nejučiomis krūptelėjo. - Nė vienas iš tų, kurie čia
guli, nebūtų žuvęs, jei tu nebūtum prikėlęs Kosimo!
Princas ir jo vyrai sutrikę spoksojo į Dulkėtąjį Pirštą. Žinoma, jie
ničnieko nesuprato, apie ką jis kalba. Tačiau Dulkėtasis Pirštas pui­
kiai žinojo, ką sako. Ar apie Kosimą jam papasakojo Megė, ar tai buvo
berniukas?
- Ko taip spoksot į jį? - užriko ant plėšikų Faridas, stodamasis šalia
Dulkėtojo Piršto. - Jis sako tikrą tiesą! Fenolijas sugrąžino Kosimą iš
mirusiųjų karalystės. Aš tai mačiau!
Kaip tie kvailiai atšoko atgal! Tik Juodasis Princas mąsliai žiūrėjo
į Fenoliją.
- Kokia nesąmonė, - iškošė rašytojas. - Niekas šiame pasaulyje
neprisikelia iš mirusiųjų. Kokia kiltų sumaištis! Aš sukūriau naują Ko­
simą, visiškai naują, ir viskas būtų pasisukę į gerąją pusę, jei Megei
nebūtų sutrukdę skaityti! Manasis Kosimas būtų tapęs nuostabiu ku­
nigaikščiu, ir...
Dar jam nespėjus baigti sakinio Princas juoda ranka užspaudė burną.
- Gana, - tarė jis. - Gana taukšti, kai aplink tiek žuvusiųjų. Tavasis
Kosimas negyvas, kad ir iš kur jis atvykęs, o vyras, kurį jie dėl tavo
dainų laiko Kėkštu, galbūt irgi greitai mirs. Regis, tu mielai žaidi su
mirtimi, Rašalo Audėjau.
Fenolijas bandė prieštarauti, bet Juodasis Princas jau pasisuko į
savo vyrus.

459
 - Toliau ieškokite sužeistųjų! - paliepė jis. - Pasiskubinkit! Metas
trauktis nuo kelio.
Jie rado vos du tuzinus sužeistųjų. Du tuzinus tarp šimtų žuvusių­
jų. Kai plėšikai, pasiėmę gyvuosius, susiruošė keliauti, Fenolijas tylė­
damas patraukė paskui juos - neklausdamas, kur jie traukia.
- O kurgi jis dėsis? - tepasakė Princas, o Dulkėtasis Pirštas tylėjo,
bet laikėsi atstu nuo Fenolijo. Tarsi jis būtų pati mirtis.
 Tušti lapai

Mes dirbame daiktus, kurie nepražūna,

Tvirčiausias knygas iš drobės, kurios nesupūna,
Ir turim čion spaustuvių puikių daugybę,
Kur negyvam popieriui suteikia gyvybę.

Michaelis Kongėlis, „Eilėraštis apie Baltąjį Meną"*

ai Mortola paliepė atidaryti Mo celės duris, Megė kaip tik pasako­

K jo apie Lašininio šventę, apie Juodąjį Princą ir Farido žaidimą su
deglais. Kai buvo atstumtos velkės ir į kamerą įžengė Mortola su Bas­
ta ir Fleitininku, Mo apglėbė Mėgę per pečius. Dėl vidun krintančios
saulės šviesos Bastos veidas atrodė lyg virtas omaras.
- Tik pažiūrėkit, kokia idilė! Dukrelė su tėčiu vėl drauge, - nusišai­
pė Mortola. - Tikrai jaudinantis vaizdas!
- Pasiskubinkit, - sukuždėjo jiems prie durų stovintis sargybi­
nis. - Jei Žalčiagalvis sužinos, kad įleidau jus pas jį, trims dienoms
surakins mane.
- Na, jei ir surakins, tai aš tau už tai gerai sumokėjau, ar ne? - tepa­
sakė Mortola, o Basta su pikdžiugiška šypsena veide žengė prie Mo.
- Na, Stebuklingasis Liežuvi, - suurzgė jis, - argi nesakiau, kad jūs
visi mums dar pakliūsit į žabangas?
- Veikiau jau panašu, kad tu patekai į Dulkėtojo Piršto spąstus, -
atsakė Mo ir greitai stumtelėjo Mėgę sau už nugaros, nes Basta išsi­
traukė peilį.
- Basta, baik! - užriko ant jo Mortola. - Neturim laiko tavo žai­
dimams.

* Michael Kongehl, „Gedicht ūber die WeiCe Kunst“.

461
 Kai Mortola prisiartino prie jų, Megė išlindo iš už Mo nugaros.
Norėjo parodyti, kad visai jos nebijo (nors, žinoma, tai buvo tik narsus
melas).
- Įdomius žodžius slėpei po savo drabužiais, - sukuždėjo Morto­
la. - Žalčiagalvį ypač domino ta vieta, kur paminėti trys ypatingi žo­
džiai. O, tik pažiūrėkit, kaip blykšta jos daili nosytė! Taip, Žalčiagalvis
žino apie tavo planus, balandėle, ir Mortola ne tokia kvaila, kaip jis
manė. Knygą, kurią tu jam pažadėjai, deja, jis vis dar tebetrokšta turėti.
Tas kvailys išties tiki, kad judu galit įkalinti jo mirtį knygoje. - Šarka
suraukė nosį bjaurėdamasi šitokiu kunigaikščio paikumu ir priėjo dar
arčiau Megės. - Taip, jis lengvatikis kvailys, kaip ir visi kunigaikščiai! -
sukuždėjo ji Megei. - Mudvi abi tai žinome, ar ne? Juk žodžiai, kuriuos
atsinešei su savimi, be kita ko, pasakoja ir apie tai, kad Kosimas Gra­
žusis paims pilį ir nužudys Žalčiagalvį - padedant knygai, kurią jam
turi įrišti tavo tėvas. Kaip tai gali įvykti? Kosimas nebegyvas, ir šįkart
amžiams. Taip, žiūri į mane nusigandusi, raganiūkšte, ar ne? - Kaulė­
tais pirštais Mortola skaudžiai gnybtelėjo Megei į skruostą.
Mo norėjo nublokšti jos ranką, bet Basta atkišo į jį peilį.
- Tavo liežuvis prarado stebuklingąją galią, brangute! - kalbėjo Šar­
ka. - Žodžiai liko žodžiais. Knyga, kurią tavo tėvas turi įrišti Žalčia-
galviui, bus tik tuščia knyga - o kai sidabro kunigaikštis tai galiausiai
supras, niekas judviejų nebeišgelbės nuo budelio. Ir Mortola pagaliau
bus atkeršijusi.
- Palik ją ramybėj, Mortola! - Mo, nepaisydamas Bastos peilio,
suėmė Megės ranką. Megė tvirtai sugniaužė savo pirštais Mo ranką,
o galvoje viena mintis vijo kitą. Kosimas žuvo? Antrą kartą? Ką tai
reiškia? „Visiškai nieko, - galvojo ji. - Visiškai nieko, Mege. Juk tu
neperskaitei žodžių, turinčių jį apsaugoti!"
Mortola, regis, išvydo Megės veide palengvėjimą, nes jos akys pasi­
darė siauros kaip jos lūpos.
- Ak, tik pažvelkit, tavęs tai nejaudina? Manai, aš tau meluoju?
O gal pati patikėjai ta nemirtingumo knyga? Žinai ką? - Mortola sura­
kino kaulėtais pirštais Megės petį. - Tai tik knyga, o judu, tavo tėvas ir

462
tu, tikrai dar prisimenat, ką mano sūnus darydavo su knygomis! Ožia­
ragis niekuomet nebuvo toks kvailas, kad patikėtų savo gyvybę knygai,
net jei už tai ir būtum pažadėjusi nemirtingumą! Be to... tie trys žo­
džiai, kurių esą negalima rašyti ton knygon... juos aš irgi žinau...
- Ką tai reiškia, Mortola? - tyliai paklausė Mo. - Negi tu svajoji
Žalčiagalvio sostan pasodinti Bastą? O gal pati ketini į jį sėsti?
Mortola skubiai žvilgtelėjo į sargybinį prie celės durų, bet jis buvo
atgręžęs jiems nugarą, tad ji abejingai vėl atsisuko į Mo.
- Kad ir ką aš ketinčiau, Stebuklingasis Liežuvi, - sušnypštė ji, - tu
jau to nebesulauksi. Tau ši istorija baigta. Kodėl jis nesurakintas gran­
dinėmis? - riktelėjo ji Fleitininkui. - Jis juk vis dar kalinys, ar ne? Bent
jau rankas supančiok kelionei.
Megė norėjo prieštarauti, bet Mo perspėdamas žvilgtelėjo į ją.
- Patikėk manim, Stebuklingasis Liežuvi, - šnabždėjo Mortola, kol
Fleitininkas rišo Mo rankas už nugaros. - Net jei Žalčiagalvis tave pa­
leis, kai įriši jam knygą, tu toli nepaspruksi. Mortolos žodžiais verta la­
biau pasitikėti nei to poeto. Nuveskit juos abu į senąjį kambarį! - įsakė
ji pasukusi prie durų. - Bet gerai saugokit, kol įrišinės knygą.

Senasis kambarys buvo atokiausioje Nakties pilies dalyje, toli nuo me­
nių, kur Žalčiagalvis priiminėjo svečius. Koridoriai, kuriais kalinius
vedė Fleitininkas su Basta, buvo pridulkėję ir apleisti. Kolonų ir durų
nepuošė sidabras, langų angos nebuvo įstiklintos.
Kambarys, kurio duris galų gale pašaipiai nusilenkdamas atvėrė Flei­
tininkas, regis, jau seniai stovėjo tuščias. Išblukęs raudonas audeklas,
pakabintas virš lovos, buvo suėstas kandžių. Puokštelės gėlių, sumerktų
ąsočiuose lango nišose, seniai sudžiūvusios. Nublyškę žiedai buvo apdul­
kėję, dulkės dengė ir po langais stovinčias skrynias. Kambario viduryje
buvo pastatytas stalas - ilga medžio plokštė, padėta ant ožių malkoms
pjauti. Už jo stovėjo vyriškis, blyškus it popierius, žilaplaukis, rašaluo­
tais pirštais. Megė vos akies krašteliu į jį žvilgtelėjo, o Mo nužvelgė taip
įdėmiai, tarsi kas būtų paprašęs parašyti apie tą vyrą atsiliepimą.

463
 - Tai jis? - paklausė vyriškis Fleitininką. - Tas vyras atrodo taip,
lyg niekad gyvenime knygos į rankas nebūtų paėmęs, ką jau kalbėti
apie tai, ar turi bent kiek supratimo apie jų įrišimą.
Megė pamatė, kaip ant Mo lūpų vogčia atsiranda šypsena. Netaręs
nė žodžio jis žengė prie stalo ir nužvelgė ant jo sudėtus įrankius.
- Aš Tadėjas. Esu čionykštis bibliotekininkas, - irzliai tarė vyriš­
kis. - Manyčiau, tau nė vienas iš šių daiktų nieko nesako, bet galiu
patikinti, kad vien popierius, kurį čia matai, vertas daugiau nei ap­
gailėtina tavo, plėšiko, gyvybė. Subtiliausias kūrinys iš geriausio per
tūkstantį mylių popieriaus malūno, jo pakaktų įrišti daugiau nei dvi
knygas po penkis šimtus puslapių. Nors, žinoma, tikras knygrišys per­
gamentą vertintų daug labiau nei popierių, kad ir tokį gerą.
Mo atkišo Fleitininkui surištas rankas.
- Dėl to dar galima pasiginčyti, - tarė Mo, kol sidabrianosis su­
rūgęs narpliojo pančius. - Džiaukis, kad aš prašau popieriaus. Per­
gamentas šiai knygai atsieitų nemenką krūvą pinigų. Ką jau kalbė­
ti apie šimtus ožkų, kurios dėl to turėtų atsisveikinti su gyvenimu.
O dėl šių lapų kokybės, tai jie toli gražu ne tokie geri, kaip tu sakai.
Popierius gana šiurkštus, bet jei nėra geresnio, teks verstis su tokiu.
Tikiuosi, bent jau užtektinai klijų įmaišyta. O dėl kitų dalykų, - Mo
išmanančio žmogaus pirštais perbraukė per paruoštus įrankius, - jie
tikrai pravers.
Peiliai ir lapų lankstytuvai, kanapių pluoštas, siūlai ir adatos sutvir­
tinti lapams, klijai ir puodas jiems pašildyti, buko mediena viršeliams
ir oda jiems aptraukti... Mo viską kilnojo, kaip darydavo savo dirbtu­
vėje prieš imdamasis darbo. Tada lyg ko ieškodamas apsidairė.
- O kurgi presas ir popieriaus spaustuvai? Ir kaip man šildyti klijus?
- Tu... gausi viską, ko tau reikia, dar iki vakaro, - sutrikęs pratarė
Tadėjas.
- Sąsagos geros, bet man dar reikės dildės ir daugiau odos ir per­
gamento tomeliams.
- Žinoma, žinoma, visko, ką pasakysi. - Bibliotekininkas uoliai su-
linkčiojo, ir blyškiame jo veide atsirado nuostabos šypsena.

464
 - Gerai. - Mo abiem rankomis pasirėmė ant stalo. - Atsiprašau, aš
dar kiek silpnai stoviu ant kojų. Oda, tikiuosi, minkštesnė už popierių,
o dėl klijų, - jis paėmė katiliuką ir pauostė, - na, pamatysim, ar jie tik­
rai geri. Atnešk ir kleisterio. Klijus naudosiu tik viršeliams. Juos labai
mėgsta knygų kirvarpos.
Megė nužvelgė vieną po kito nustebusius veidus. Netgi Fleitininkas
nustėręs spoksojo į Mo. Tik Bastos išraiška nepasikeitė. Jis žinojo, kad
bibliotekininkui atvedė knygrišį, o ne plėšiką.
- Mano tėvui reikia kėdės, - tarė Megė, reikliai pažvelgusi į biblio­
tekininką. - Negi nematot, kad jis sužeistas? Negi teks dirbti stovint?
- Stovint? Ne... ne, nieku gyvu! Žinoma, ne. Tuojau paliepsiu atnešti
krėslą, - sumurmėjo bibliotekininkas, vis dar tebespoksodamas į Mo. -
Jūs... ėėė... kaip plėšikas, stebėtinai daug išmanote apie knygrišybą.
Mo šyptelėjo.
- Taip, keista, ar ne? - tarė jis. - Galbūt tas pakelės plėšikas kada
nors buvo knygrišys? Negi nesakoma, kad tarp tų, kurių negina įsta­
tymas, esama įvairiausių profesijų žmonių? Valstiečių, batsiuvių, žoli­
ninkų, klajojančių artistų...
- Nesvarbu, kas jis buvo anksčiau, - įsiterpė Fleitininkas, - šiaip
ar taip, jis dabar žmogžudys, taigi nesileisk apgaunamas jo švelnaus
balso, knygų kirmine. Jis žudo nė nemirktelėjęs. Paklausk Bastos, jei
manimi netiki.
- Taigi taigi! - Basta trynėsi nudegintą odą. - Jis pavojingesnis už
angių lizdą. Ir jo dukrelė nė per nago juodymą neatsilieka. Tikiuosi, ši­
tie peiliai nesukels tau kvailų minčių, - tarė jis Mo. - Sargybiniai juos
nuolat skaičiuos, ir už kiekvieną dingusį nurėš tavo dukrai po pirštą.
Už kiekvieną galvon šovusią kvailystę atsilygins tuo pačiu. Supratai?
Mo neatsakė, bet žvilgtelėjo į peilius, tarsi dėl visa ko norėtų juos
suskaičiuoti.
- Atneškit pagaliau čion kėdę! - nekantriai priminė Megė bibliote­
kininkui, kai Mo vėl pasirėmė į stalą.
- Taip, žinoma! Tučtuojau! - Tadėjas apsisuko ir išlėkė. O Fleiti­
ninkas bjauriai nusikvatojo.

465
 - Tik paklausykit tos raganiūkštės! Komanduoja čia kaip kokia
kunigaikščių išpera! Na ką, nenuostabu, juk teigia esanti dukra vyro,
kuris gali įkalinti mirtį tarp knygos viršelių! O kaipgi tu, Basta? Ar ir
tu tiki jos pasakojimais?
Basta siektelėjo amuleto, kabančio ant kaklo. Tai jau nebe kiškio
letenėlė, kurią nešiojo tarnaudamas Ožiaragiui, o kaulas, įtartinai pa­
našus į žmogaus pirštakaulį.
- Kas ten žino, - sumurmėjo jis.
- Taip, kas žino, - pakartojo Mo, neatsigręždamas į juodu. - Bet aš
tai tikrai moku prišaukti mirtį, ar ne, Basta? Megė irgi gali.
Fleitininkas žvilgtelėjo į Bastą.
Šioj o nudeginta oda vietomis išblyško.
- Aš žinau tik viena, - suurzgė Basta, nepatraukdamas rankos nuo
amuleto. - Kad tu jau seniai turi būti negyvas ir palaidotas, Stebuklin­
gasis Liežuvi. Ir Žalčiagalvis elgtųsi išmintingiau, jei klausytų Mor­
tolos, o ne tavo raganiūkštės. Leidosi jos suviliojamas, tas sidabrinis
kunigaikštis. Pakliuvo ant jos melų kabliuko.
Fleitininkas išsitiesė lyg pasiruošusi kirsti angis, kokios vaizduoja­
mos ant jo šeimininko herbo.
- Pakliuvo? - paklausė tuo keistuoju prislėgtu balsu. Buvo visa gal­
va aukštesnis už Bastą. - Žalčiagalvis ant niekieno kabliuko nepakliū­
va. Jis didis kunigaikštis, didingesnis už visus kitus. Ugninis Lapinas
kartais tai pamiršta, Mortola irgi. Nekartok jų klaidos. O dabar dink.
Žalčiagalvis paliepė, kad niekas, kas anksčiau tarnavo Ožiaragiui, ne­
sergėtų šito kambario. Tai turbūt reiškia, kad jis ir jumis nepasitiki.
Bastos balsas virto šnypštimu.
- Tu pats kitados dirbai Ožiaragiui, Fleitininke! - iškošė jis. - Be
jo tu būtum niekas.
- Ak taip? Matai šitą nosį? - Fleitininkas perbraukė per savo si­
dabrinę nosį. - Kitados turėjau tokią kaip tavo, putnią įprastinę nosį.
Skaudu buvo ją prarasti, bet Žalčiagalvis padirbdino man geresnę, ir
nuo tada nebedainuoju prisigėrusiems padegėjams, o tiktai jam - ti­
krajam kunigaikščiui, kurio giminė senesnė nei šitos pilies bokštai. Jei

466
nenori jam tarnauti, grįžk į Ožiaragio tvirtovę. Gal jo siela vis dar blaš­
kosi tarp sudegusių mūrų, bet tu juk bijai dvasių, ar ne, Basta?
Abu vyrai stovėjo taip arti vienas kito, kad vargu ar tarp jų būtų
pralindusi Bastos peilio geležtė.
- Taip, aš jų bijau, - sušnypštė Basta. - Bet aš bent jau kasnakt
neklūpiu ir neinkščiu iš baimės, kad Baltosios Moterys mane pasiims,
kaip kad daro tavo naujasis šeimininkas.
Fleitininkas taip vožtelėjo Bastai per skruostą, kad jo galva loštelė­
jusi atsitrenkė į durų staktą. Per nudegintus skruostus paplūdo krau­
jas. Basta nusivalė jį atgalia ranka.
- Venk tamsių koridorių, Fleitininke! - sukuždėjo Basta. - Nosies
nebeturi, bet ką nupjauti visada surasim.
Kai su krėslu grįžo bibliotekininkas, Basta jau buvo dingęs, o prie
durų pastatęs du sargybinius išgaravo ir Fleitininkas.
- Niekas neįeis ir neišeis, tik bibliotekininkas! - išgirdo Megė šaižų
jo įsakymą. - Retkarčiais patikrinkit, ar Kėkštas dirba.
Fleitininko žingsniams tolstant koridoriumi Tadėjas sutrikęs nusi­
šypsojo Mo, tarsi norėtų atsiprašyti dėl tų sargybinių prie durų.
- Atleiskit! - sukuždėjo jis ir stumtelėjo kėdę prie stalo. - Turiu čia
keletą knygų su keistais pažeidimais. Gal galėtumėt ir jas pažiūrėti?
Megei teko slėpti šypseną, bet Mo apsimetė, kad bibliotekininkas
uždavė įprasčiausią pasaulyje klausimą.
- Žinoma, - tarė jis.
Tadėjas linktelėjo ir žvilgtelėjo į duris, palei kurias nutaisęs rūška­
ną miną pirmyn atgal vaikštinėjo sargybinis.
- Mortola neturėtų apie tai sužinoti, todėl grįšiu sutemus, - sukuž­
dėjo bibliotekininkas Mo. - Laimė, ji anksti gulasi. Šioje pilyje esama
nuostabių knygų, bet, deja, nėra nė vieno, kas jas deramai įvertintų.
Anksčiau buvo kitaip, bet tie laikai praėjo ir jau užmiršti. Girdėjau,
kad ir Lašininio pilyje dabar ne ką geriau, bet ten bent jau yra Balbu­
las. Mes tąsyk buvom labai pasipiktinę, kai Žalčiagalvis dukrai kaip
kraitį atidavė geriausią mūsų knygų iliustruotoją. Nuo tada man ne­
leidžiama įdarbinti daugiau nei dviejų raštininkų ir vieną šio to vertą

467
piešėją. Perrašyti leidžiama tik tuos rankraščius, kuriuose rašoma apie
Žalčiagalvio protėvius, sidabro gavybą ir perdirbimą arba karybos
meną. Paskutiniais metais, kai vėl trūko medienos, Ugninis Lapinas
keliomis gražiausiomis knygomis pakūrė mažosios šventinės menės
pečius. - Drumstose Tadėjo akyse pasirodė ašaros.
- Atneškit knygas kada panorėjęs, - pasakė Mo.
Senasis bibliotekininkas persibraukė akis tamsiai mėlyno surduto
skvernu.
- Taip, - pralemeno jis. - Taip, atnešiu. Dėkoju jums.
Ir išėjo. O Mo atsidusęs krito į krėslą, kurį jam parūpino senukas.
- Gerai, - suvaitojo jis. - Imkimės darbo. Knyga, atitolinanti mirtį,
kokia mintis! Gaila, kad ji turi būti skirta tam skerdikui. Tu turėsi man
padėti, Mege, lankstyti, siūti, spausti...
Megė linktelėjo. Žinoma, ji jam padės. Nedaug yra tokių malonių
darbų kaip šie.
Buvo taip gera vėl matyti Mo dirbantį - kaip jis sudeda popierių,
lanksto jį, pjausto ir tvirtina. Dirbo lėčiau nei įprastai, retkarčiais jo
ranka nukeliaudavo prie krūtinės, ten, kur jį sužeidė Mortola. Bet
Megė jautė, kad jam gera daryti įprastus veiksmus - net jei kai kurie
įrankiai ir buvo kitokie nei jis įpratęs. Rankų judesiai tie patys - per
šimtų šimtus metų, ir šiame, ir aname pasaulyje...
Jau po kelių valandų senasis kambarys tapo kažkuo artimas - lyg
prieglobstis, o ne dar vienas kalėjimas. Kai lauke ėmė temti, biblioteki­
ninkas su tarnu atnešė jiems aliejinių lempų. Dėl šiltos šviesos dulkė­
tas kambarys atrodė taip, lyg jame jau kažin kada būtų gyvenama.
- Jau seniai šitame kambaryje nebuvo degama šviesa, - tarė Tadė­
jas, pastatydamas Mo ant stalo antrą lempą.
- O kas šiame kambaryje gyveno paskutinis? - paklausė Mo.
- Mūsų pirmoji kunigaikštienė, - atsakė Tadėjas. - Jos dukra ište­
kėjo už Lašininio sūnaus. Klausiu savęs, ar Violantė žino, kad Kosimas
žuvo antrąjį kartą. - Bibliotekininkas liūdnai žvilgtelėjo pro langą. Vi­
dun pūstelėjo drėgnas vėjas, ir Mo prislėgė lapus medžio gabalėliu. -
Violantė gimė su dėme ant veido, bjaurojančia išvaizdą, - pasakojo

468
bibliotekininkas susimąstęs, lyg pasakotų ne jiems, o kokiam tolimam
klausytojui. - Visi kalbėjo, kad tai esanti bausmė, fėjų prakeiksmas,
nes jos mama pamilo klajojantį artistą. Žalčiagalvis liepė iškart po
gimdymo ištremti kunigaikštienę į šią pilies dalį, ir čia ji su vaiku gy­
veno iki pat mirties... labai staigios mirties.
- Liūdna istorija, - tarė Mo.
- Patikėkit, jei visas liūdnas istorijas, kurių liudininkės yra šios sie­
nos, surašytume į knygas, - karčiai pasakė Tadėjas, - tos knygos užpil­
dytų visus pilies kambarius.
Megė apsidairė, lyg galėtų matyti knygas, visas tas liūdnas knygas.
- Kokio amžiaus Violantė buvo sužadėta su Kosimu ir išsiųsta į
Ombrą? - pasiteiravo ji.
- Septynerių. Tuomet mus valdžiusios kunigaikštienės dukros
buvo netgi šešerių, kai jas sužadėjo ir išsiuntė. Vis tikėjomės, kad ji su­
silauks sūnaus! - Tadėjas nužvelgė popierių, kurį supjaustė Mo, įran­
kius... - Gera, kad šiame kambaryje vėl krutama, - tyliai tarė. - Grįšiu
su knygomis, vos tik būsiu tikras, kad Mortola miega.
- Šešerių septynerių - Dievulėliau, Mege! - tarė Mo bibliotekinin­
kui išėjus. - Tau jau trylika, o aš vis dar tavęs neišsiunčiau, ką jau kal­
bėti apie sužadėtuves.
Juoktis taip gera. Net jei juokas ir keistai atsimuša į aukštas lubas.

Tadėjas grįžo tik po kelių valandų. Mo tebedirbo, nors vis dažniau

stverdavosi už krūtinės, ir Megė jau kelis sykius bandė įkalbėti paga­
liau eiti gulti.
- Gulti? - mesteldavo jis. - Šioje pilyje nė vieną naktį dar neuž­
migau. Be to, noriu pamatyti tavo mamą, o pamatysiu tik tada, kai
baigsiu šią knygą.
Bibliotekininkas atnešė dvi knygas.
- Tik pažvelkit! - sukuždėjo jis, kai Mo paėmė pirmąją. - Štai tos
žymės ant viršelio! Ir atrodo, lyg rašalas imtų rūdyti. O pergamentas
skylėtas, kai kuriuos žodžius vos įmanoma perskaityti! Kas tai galėtų

469
būti? Kirminai? Vabalai? Man niekuomet šitokiais dalykais neteko už­
siimti. Turėjau pagalbininką, kuris išmanė visas knygų ligas, bet vieną
rytą jis dingo, sakoma, išėjo pas plėšikus į mišką.
Mo pakėlė knygą, atsivertė ir perbraukė ranka per puslapius.
- O dangau! - tarė jis. - Kas tai nupiešė? Dar niekuomet nemačių
tokių gražių iliuminacijų.
- Balbulas, - atsakė Tadėjas. - Iliuminatorius, kurį išsiuntė drauge
su Violantė. Dar buvo labai jaunas, kai šitai nutapė. Pažvelkit, jo brai­
žas dar ne visai brandus, bet dabar jo darbai nepriekaištingi.
- Iš kur žinot? - įsiterpė Megė.
Bibliotekininkas prabilo tyliau:
- Violantė retkarčiais atsiunčia man kokią knygą. Žino, kaip aš ža­
viuosi Balbulo menu ir kad Nakties pilyje, be manęs, daugiau nėra
kam mylėti knygas. Nuo tada, kai jos mama mirė, tokių čia nebėra...
Matote tas skrynias? - Jis mostelėjo į sunkias apdulkėjusias medines
dėžes, stovinčias šalia durų ir po langais. - Ten Violantės mama slėpė
savo knygas - tarp drabužių. Tik vakarais išsitraukdavo ir rodydavo
mažajai, nors toji tuomet vargu ar bent vieną žodį suprasdavo iš to, ką
jai skaitė mama. Bet tada, kai pradingo Ožiaragis, čion atėjo Mortola,
mat Žalčiagalvis paprašė jos pamokyti virtuvės tarnaites - ko ji mokė,
apie tai visi tyli. Tuomet Violantės mama paprašė manęs paslėpti kny­
gas bibliotekoje, nes Mortola bent kartą per dieną paliepdavo apieškoti
jos kambarį - ko ieškojo, ji taip ir nesužinojo. Šita, - bibliotekininkas
mostelėjo į knygą, kurią televartė Mo, - buvo viena jos mylimiausių.
Mergaitė besdavo pirštuku į paveikslėlį, ir mama pasakodavo apie jį
istoriją. Norėjau įduoti šią knygą Violantei, kai jai teko išvykti, bet ji
paliko ją šiame kambarėlyje. Gal nenorėjo imtis į naują gyvenimą liū­
dnų prisiminimų apie šią vietą. Bet vis tiek mielai ją išgelbėčiau - kaip
Violantės motinos atminimą. Žinote, aš tikiu, kad knyga tarp puslapių
išsaugo šį tą apie savo savininkus.
- O taip, aš irgi tuo tikiu, - pritarė Mo. - Tikrai taip yra.
- Ir ką? - Senukas viltingai sužiuro į Mo. - Ar žinote, kaip ją išgel­
bėti, kad toliau neirtų?

470
 Mo atsargiai užvertė knygą.
- Taip, bet nebus lengva. Kirvarpos, rašalo ėduonis, kas žino, kas
dar... Ar antroji taip pat liūdnai atrodo?
- O, šioji, - bibliotekininkas vėl neramiai žvilgtelėjo durų pusėn, -
šiai dar blogiau. Bet pagalvojau, kad jūs mielai ją pasižiūrėsite. Balbulas
ją tik neseniai baigė - Violantei paprašius. Joje, - senukas lyg dvejo­
damas žvilgtelėjo į Mo, - joje sudėtos visos dainos, kurias klajojantys
artistai dainuoja apie Kėkštą. Kiek žinau, yra tik du egzemplioriai. Vie­
nas priklauso Violantei, o kitas guli priešais jus, tai nuorašas, kurį ji pa­
prašė padaryti man. Sakoma, kad dainų autorius nenorįs, jog jos būtų
užrašytos, bet už porą monetų dainą sudainuos bet kuris dainininkas.
Štai šitaip Violantė jas surinko, o Balbulas iliustravo. Taip, tie klajojan­
tys artistai... jie yra tikros vaikštinėjančios knygos šiame skurdžiame
pasaulyje! Žinote, - sukuždėjo jis Mo, kai šis atsivertė knygą, - kartais
pagalvoju, kad šitas pasaulis seniai būtų praradęs atmintį, jei nebūtų
margosios liaudies. Deja, Žalčiagalvis taip dažnai liepia juos pakarti!
Jau keletą kartų siūliau prieš bausmę pasiųsti pas juos raštininką, kuris
išklotų gražiąsias dainas popieriun, kol žodžiai nenumirė kartu su jais,
bet šioje pilyje niekas neklauso seno bibliotekininko.
- Ne, veikiausiai ne, - sumurmėjo Mo, ir Megė iš jo balso suprato,
kad tėtis negirdėjo nė vieno Tadėjo žodžio. Jis buvo giliai paniręs į
raidžių pasaulį, į nuostabių raidžių upę, bėgančią per pergamentą tarsi
dailus rašalo upeliukas.
- Atleiskit už smalsumą. - Bibliotekininkas sutrikęs krenkštelė­
jo. - Girdėjau, kad jūs neigiate esąs Kėkštas, bet, jei leisite, - jis paėmė
knygą iš Mo rankų ir atvertė puslapį, kurį Balbulas buvo prašmatniai
išpuošęs. Tarp dviejų medžių, nupieštų taip puikiai, kad Megė tarėsi
girdinti lapų šnaresį, stovėjo vyras su paukščio kauke ant veido. - Štai
šitaip Balbulas nupiešė Kėkštą, - sukuždėjo Tadėjas, - tokį, koks jis ap­
dainuojamas: tamsūs plaukai, aukšto ūgio... Argi jis nepanašus į jus?
- Nežinau, - tarė Mo. - Jis su kauke, ar ne?
- Taip taip, žinoma. - Tadėjas vis dar spitrijosi į Mo. - Bet, ži­
note, apie Kėkštą dar kai kas sakoma. Jis esą turi gražų balsą - visai

471
priešingai nei paukštis, kurio vardu pasivadino. Kalbama, kad jis gali
nuraminti lokius ir vilkus vos keliais žodžiais. Atleiskit už įžūlumą,
bet, - jis kalbėjo tyliai lyg sąmokslininkas, - jūsų balsas labai gražus,
Mortola pasakoja apie jį keistus dalykus. O jei jūs turite dar ir tą ran­
dą... - Jis įsispoksojo į Mo ranką.
- O, turite omeny šitai, ar ne? - Mo pridėjo pirštą ties viena eilute,
šalia kurios Balbulas buvo nupiešęs gaują baltų šunų: Iki mirties neiš­
nyks randas, aukštai ant kairiosios rankos... - Taip, turiu tokį randą, tik
ten buvo kitokie šunys nei tie, apie kuriuos dainuojama giesmėje. - Jis
siektelėjo savo rankos, tarsi prisiminęs tą dieną, kai Basta surado juos
prie trobelės, apgriuvusios pašiūrės, pilnos šukių ir sulūžusių čerpių.
Vis dėlto senasis bibliotekininkas žingtelėjo atgal.
- Tai vis dėlto čia jūs! - suvapėjo jis. - Visų vargšų viltis, žudikų
siaubas, kerštautojas ir plėšikas, kuris jaučiasi miške lyg namuose -
kaip lokiai ir vilkai!
Mo užvertė knygą ir užrakino oda trauktus viršelius metaliniu
užraktu.
- Ne, - tarė jis. - Ne, aš nesu jis, bet vis tiek dėkui už tą knygą. Jau
senokai jokios nelaikiau rankose, ir bus gera vėl turėti ką nors paskai­
tyti. Ar ne, Mege?
- Taip, - tepasakė ji, imdama tėčiui iš rankų knygą. Giesmės apie
Kėkštą. Ką būtų pasakęs Fenolijas, jei būtų žinojęs, kad Violantė liepė
paslapčia jas užrašyti - ir galbūt joje slypi galima pagalba! Megės šir­
dis net šoktelėjo, kai ji pagalvojo apie tas galimybes, bet Tadėjas vienu
kirčiu sužlugdė jos lūkesčius.
- Labai apgailestauju, - tarė jis ir švelniai, bet ryžtingai ištraukė
knygą jai iš rankų, - tačiau negaliu nė vienos jums palikti. Mortola
lankėsi pas mane, lankosi pas visus, kurie tik būna bibliotekoje. Pagra­
sino išdurti akis kiekvienam, kas drįs atnešti knygą į šį kambarį. Apa­
kinti, tik pagalvokit! Koks grasinimas, kai tik akys atveria mums duris
į knygų pasaulį! Aš jau ir taip siaubingai rizikavau ateidamas čia, bet
man tos knygos tokios brangios, kad tiesiog privalėjau paklausti jūsų
patarimo. Prašau! Pasakykit man, ką turiu daryti, kad jas išgelbėčiau!

472
 Megė taip nusivylė, kad būtų atmetusi jo prašymą, bet Mo, žinoma,
buvo kitokios nuomonės.
- Žinoma, - tarė jis Tadėjui. - Bus geriausia, jei viską jums surašy­
siu. Užtruks kiek laiko, savaites, mėnesius, ir aš nežinau, ar pajėgsite
rasti visų tų medžiagų, kurių reikia, bet bandyti verta. Nenoriai duo­
du šitą patarimą, bet bijau, kad bent vieną knygą jums teks išardyti,
nes norint ją išgelbėti reikia puslapius išblukinti saulėje. Jei nežinosite,
kaip šitai rūpestingiausiai atlikti, aš tai padarysiu už jus. Mortola juk
galės žiūrėti, jei norės įsitikinti, kad nedarau nieko pavojinga.
- O, dėkoju jums! - Senukai žemai nusilenkė spausdamas liesomis
rankomis knygas. - Širdingai jums dėkoju. Tikrai nuoširdžiai tikiuosi,
kad Žalčiagalvis paliks jus gyvą, o jei vis dėlto ne, tai paskirs jums
greitą mirtį.
Megė mielai būtų jam į tai tinkamai atrėžusi, bet Tadėjas greitai
nuskuodė plonomis it žiogo kojelėmis.
- Mo! Nepadėk jam! - tarė Megė, kai sargybiniai užstūmė durų
velkes. - Kodėl turėtum padėti? Jis niekingas bailys!
- O, aš jį puikiai suprantu. Aš irgi nenorėčiau likti be akių, nors
mūsų pasaulyje ir yra toks vertingas dalykas kaip raštas neregiams.
- Ir vis tiek aš jam nepadėčiau. - Megė mylėjo savo tėvą už keistai
minkštą širdį, bet josios širdis Tadėjui nejautė užuojautos. Megė pa­
mėgdžiojo jo balsą: - „Tikiuosi, paskirs jums greitą mirtį!" Kaip gali­
ma kalbėti tokius dalykus?
Bet Mo visai jos nesiklausė.
- Ar matei kada tokių gražių knygų, Mege? - paklausė išsitiesda­
mas lovoje.
- Taip, žinoma! - užsispyrusi tvirtino Megė. - Kiekviena, kurią
man leidžiama skaityti, gražesnė, argi ne?
Bet Mo nebeatsakė. Atsuko jai nugarą ir alsavo ramiai ir giliai. At­
rodo, miegas vis dėlto jį priveikė.
 Gerumas ir gailestingumas

Kokius šešis pakartus regit mus,

Tas kūnas, kol dar valgė, buvo,
Dabar suvyto ir seniai supuvo,
O vietoj kaulų dulkės, pelenai.

Fransua Vijonas, „Villono epitafija

(Pakaruoklių baladė) “*

ada trauksim atgal? - kelis kartus per dieną Dulkėtojo Piršto

K klausdavo Faridas ir kaskart sulaukdavo to paties atsakymo:
- Dar ne dabar.
- Bet mes jau čia ilgai užtrukom.
Nuo skerdynių miške praėjo beveik dvi savaitės, ir sėdėti Barsuko
Urve buvo apmaudu, taip apmaudu...
- O kaipgi Megė? Juk pažadėjai, kad grįšim pas ją!
- Jei ir toliau taip mane spausi, pamiršiu ką pažadėjęs, - tepasakė
Dulkėtasis Pirštas ir patraukė pas Roksaną.
Roksana dieną naktį rūpinosi sužeistaisiais, kuriuos rado tarp žu­
vusiųjų, tikėjosi, kad bent šie vyrai galės grįžti į Ombrą, bet ir iš jų
keletą veltui gydė. „Jis liks su ja, - kaskart pagalvodavo Faridas, kai
pamatydavo Dulkėtąjį Pirštą sėdint šalia Roksanos. - Ir man teks
grįžti į Nakties pilį vienam." Nuo tos minties buvo taip skaudu, tarsi
ugnis degintų.
Penkioliktą dieną, kai Faridui jau atrodė, kad niekuomet nebe-
atplaus to pelėšūdžių ir pelėsių kvapo nuo odos, iškart du Juodojo

* Franęois Villon, „Rinktinė poezija", vertė S. Geda, Lietuvos rašytojų sąjungos lei­
dykla, Vilnius, 1999, p. 283.

474
Princo šnipai atnešė tą pačią žinią: Žalčiagalviui gimė sūnus. Šiam
įvykiui pažymėti, skelbė šaukliai visose turgaus aikštėse, lygiai po
dviejų savaičių visi kaliniai, įkalinti Nakties pilies požemiuose, bus
paleisti, taip kunigaikštis rodąs savo didį gerumą ir gailestingumą.
Tik Kėkšto nepaleis.
- Nesąmonė! - tarė Dulkėtasis Pirštas, kai Faridas perpasakojo jam
šią žinią. - Žalčiagalvis toje vietoje, kur kiti turi širdį, nešiojasi keptą
putpelę. Niekuomet nieko nepaleistų iš geraširdiškumo, kad ir kiek
jam sūnų gimtų. Ne, jei jis tikrai ketina juos paleisti, tai tik dėl to, kad
šitaip parašė Fenolijas. Jokios kitos priežasties negali būti.
Fenolijas, regis, irgi taip manė. Po skerdynių jis dažniausiai kiū-
todavo kurioje nors tamsioje Barsuko Urvo kertėje niūriai dėbsoda-
mas ir retkarčiais teištardamas kokį žodį, bet dabar atkakliai visiems,
kas tik norėjo jo klausytis, tvirtino, kad už geras žinias tegali būti
dėkingi tik jam.
Niekas jo nesiklausė, niekas nežinojo, apie ką jis kalba - tik Dul­
kėtasis Pirštas, kuris Fenolijo ir toliau vengė kaip žmogaus pavidalą
įgavusio maro.
- Tik paklausyk to senio! Kaip jis giriasi ir pučias1*! - sakydavo jis
Faridui. - Kosimo ir jo vyrų kūnai dar kaip reikiant neatšalo, o jis jau
juos pamiršo. Kad jį kur griausmas!
Žinoma, Juodasis Princas irgi netikėjo Žalčiagalvio geraširdišku­
mu, nors Fenolijas ir teigė, kad įvyks tiksliai taip, kaip pasakoja šnipai.
Plėšikai sėdinėjo iki gilios nakties tardamiesi, ką dabar daryti. Faridui
neleido dalyvauti, o Dulkėtasis Pirštas galėjo.
- Ką jie ketina daryti? Nagi, pasakyk! - pripuolė Faridas prie Dul­
kėtojo Piršto, vos šiam išėjus iš urvo, kur valandų valandas plėšikai
kiūtojo sukišę galvas.
- Už savaitės išvyks.
- Kur? Į Nakties pilį?
- Taip. - Dulkėtasis Pirštas, regis, nė iš tolo taip nesidžiaugė kaip
Faridas. - Dievulėliau, tu spirgi it ugnis, kai vėjas įsisuka, - suirzęs
mestelėjo berniukui. - Pamatysim, ar vis dar taip pat džiaugsies, kai

475
ten nukeliausim. Vėl teks raustis gilyn į žemę it kirminams, ir daug
giliau nei čia...
- Dar giliau?
Žinoma. Faridas prisiminė Nakties pilį - jokio lopinėlio, kur galė­
tum pasislėpti, jokio krūmelio, jokio medžio.
- Ten, šiaurinio skardžio apačioje, yra apleista sidabro kasykla. -
Dulkėtasis Pirštas susiraukė, lyg vien nuo minties apie tą vietą jam
būtų bloga. - Vienas Žalčiagalvio protėvis paliepė ten per giliai kasti,
ir kai kurie koridoriai įgriuvo, bet tai buvo jau taip seniai, jog veikiau­
siai ir pats Žalčiagalvis neprisimena, kad ta kasykla dar yra. Nelabai
maloni vieta, bet gera slėptuvė, vienintelė Angies kalne. Įėjimą jon su­
rado lokys.
Kasykla. Faridas nugurkė seiles. Jau vien nuo tos minties kvapą už­
gniauždavo.
- O tada? - klausė toliau jis. - Kai būsite ten, ką darysit?
- Lauksim. Lauksim, ar Žalčiagalvis tikrai įvykdys savo pažadą.
- Lauksit? Ir nieko daugiau?
- Visa kita sužinosi laikui atėjus.
- Tai mes eisim kartu?
- Ar turi kitų planų?
Faridas taip stipriai apkabino Dulkėtąjį Pirštą, kaip jau seniai ne­
buvo daręs. Nors ir žinojo, kad ugnies rijikas ne itin mėgsta tokius
švelnumus.

-N e! - tarė Roksana, kai Juodasis Princas pasiūlė, kad vienas iš vyrų

parlydėtų ją į Ombrą. - Vyksiu su jumis. Jei gali paskirti vyrą, tai pa­
siųsk jį pas mano vaikus, tegu praneša jiems, kad greitai grįšiu namo.
Greitai! Faridas klausė savęs, kada tai galėtų būti, bet nieko nesakė.
Nors ir buvo aišku, kada jie iškeliaus, dienos ir toliau slinko kankina­
mai lėtai, berniukas kasnakt sapnuodavo Mėgę - baisius sapnus, ku­
pinus tamsos ir baimės. Kai galiausiai išaušo kelionės diena, Barsuko
Urve liko pusė tuzino plėšikų - jie toliau rūpinsis sužeistaisiais. Kiti

476
patraukė į Nakties pilį: trisdešimt vyrų - skarmaluotų, bet gerai gin­
kluotų. Ir Roksana su jais. Ir Fenolijas.
- Imat senį kartu? - sutrikęs paklausė Dulkėtasis Pirštas Princo,
kai pastebėjo Fenoliją tarp vyrų. - Gal iš proto išsikraustėt? Pasiuskit jį
atgal į Ombrą. Ar kur nors kitur, geriausia iškart pas Baltąsias Moteris,
bet tik kuo toliau!
Tačiau Princas nieko nenorėjo apie tai girdėti.
- Ir ko tu prieš jį nusiteikęs? - paklausė. - Tik nepradėk vėl apie
tai, kad jis prikelia mirusiuosius! Jis tik nekaltas senas žmogus. Netgi
mano lokiui jis patinka. Parašė mums kelias gražias dainas, ir moka
pasakoti nuostabias istorijas, nors pastaruoju metu ir ne itin noriai tai
daro. O be to, jis nenori grįžti į Ombrą.
- Na, nesistebiu, juk ten tiek našlių ir našlaičių, kuriuos tokius pa­
darė jis, - tarstelėjo Dulkėtasis Pirštas, o kai Fenolijas žvilgtelėjo jo
pusėn, perliejo tokiu lediniu žvilgsniu, kad senukas kuo skubiausiai
vėl nusisuko.
Žingsniavo tylėdami. Jiems virš galvų kuždėjosi medžiai - tarsi
norėtų perspėti, kad neverta žengti nė žingsnio į pietus. Kelis kartus
Dulkėtajam Pirštui teko iššaukti ugnį, kad nubaidytų padarus, kurių
niekas nematė, nors visi jautė. Faridas nuvargo, mirtinai nuvargo, vei­
das ir rankos buvo subraižyti dyglių, bet pagaliau pro medžių viršūnes
pasimatė sidabriniai bokštai.
- Tarsi karūna ant plikos galvos, - sukuždėjo vienas iš plėšikų, ir
akimirksnį Faridui pasirodė, kad tiesiog čiuopte gali užčiuopti baimę,
kurią kiekvienas iš tų skarmaluotų vyrų jaučia matydamas galingą
tvirtovę. Atrodo, jie visi džiaugėsi, kai Princas nuvedė juos prie šiau­
rinio skardžio ir bokštų viršūnės pradingo iš akių. Žemė šioje pusėje
raukšlėjosi it sulamdytas drabužis, reti medžiai buvo pakumpę, tarsi
per dažnai tektų girdėti kirvių pokšėjimą. Faridas dar nebuvo matęs
tokių medžių. Jų lapija atrodė tokia pat tamsi kaip naktis, o žievė dy
gliuota lyg ežio nugara. Ant šakų sirpo raudonos uogos.
- Mortolos uogos, - sukuždėjo jam Dulkėtasis Pirštas, kai praci
damas prisiskynė visą saują. - Sakoma, kad ji sėjo jas visur uolos pa

477
pėdėje. Šie medžiai auga labai greitai, dygsta iš žemės it grybai ir ne­
leidžia išsikeroti kitiems medžiams. Juos vadina Besikandžiojančiais
medžiais, jų visos dalys nuodingos: uogos, lapai, net ir žievė nudegina
smarkiau už ugnį.
Faridas pabėrė uogas ir nusibraukė rankas į kelnes.
Netrukus, jau visai sutemus, jie vos neatsitrenkė į sargybinį - juos
Žalčiagalvis retkarčiais išsiųsdavo patikrinti aplinkos, - bet lokys juos
perspėjo. Sargybiniai it sidabriniai vabalai išniro tarp medžių. Mėnuo
atsispindėjo nuo jų krūtinių šarvų, ir Faridas, prigludęs šalia Dulkėto­
jo Piršto ir Roksanos griovyje, vos drįso alsuoti, kol kanopos nukauk­
šėjo tolyn. Lyg pelės prieš katės nosį sliūkino jie pirmyn, kol galiausiai
pasiekė savo tikslą.
Įėjimą į kasyklą dengė ožerškiai ir akmenų nuolaužos, pirmasis vi­
dun prasibrovė Princas. Faridas, išvydęs, kaip staigiai urvas leidžiasi
gilyn į tamsą, sudvejojo.
- Nagi, eik, - nekantriai sukuždėjo jam Dulkėtasis Pirštas. - Saulė
greitai patekės, o Angies kareiviai tikrai nepalaikys tavęs Kėkštu.
- Bet čia trenkia kaip kape, - tarė Faridas ir ilgesingai pažvelgė
aukštyn į dangų.
- Ak, to berniuko uoslė jautri! - tarė Čiupsius. - Taip, ten, viduje,
daug negyvėlių. Kalnas juos surijo, nes jie per giliai kasė. Jų nematyti,
bet gali užuosti. Užkimšo koridorius it padvėsusių žuvų krūva.
Faridas žvilgtelėjo į jį pasibaisėjęs, bet Dulkėtasis Pirštas tik stum­
telėjo berniuką.
- Kiek dar reikės tau kartoti, kad turėtum bijoti ne mirusių, o
gyvųjų. Nagi, pirmyn, pašokdink ant pirštų keletą žiežirbų, kad tu­
rėtume šviesos.
Plėšikai įsitaisė neužgriuvusiuose koridoriuose. Lubas ir sienas pa­
pildomai paramstė, bet Faridas nepasitikėjo tomis sijomis, atremtomis
į akmenį ir žemę. Negi jos išlaikys viso kalno svorį? Regis, girdėjo jį
vaitojant ir dejuojant ir besitaisydamas ant varganų antklodžių, kurias
plėšikai patiesė ant kietų grindų, Faridas vėl prisiminė Suodžių Paukš­
tį. Tačiau apie tai paklaustas Princas tik nusijuokė.

478
 - Ne, Suodžių Paukštis šios vietos nežino. Jis nežino nė vienos
mūsų slėptuvės. Daug kartų bandė įkalbėti mus pasiimti jį drauge, bet
kas gi pasitikės tokiu apgailėtinu ugnies rijiku? Žinojo tik apie slaptąją
stovyklą, nes yra klajojantis artistas.
Ir vis dėlto Faridas nepasijuto saugiau. Dar visa savaitė iki tos die­
nos, kai Žalčiagalvis ketina paleisti kalinius! Prailgs laukti. Faridas jau
dabar ilgėjosi pelėšūdžių Barsuko Urve. Naktį vis nenuleido akių nuo
uolų nuolaužų, dengiančių įėjimą į koridorių, kuriame jie miegojo.
Rodėsi, girdi, kaip akmenis gremžia balti pirštai.
- Tai užsikimšk ausis, - patarė pažadintas Dulkėtasis Pirštas ir vėl
apsikabino Roksaną.
Dulkėtasis Pirštas vėl sapnavo slogučius, kaip kad būdavo kitame
pasaulyje, bet dabar jį ramino Roksana, kurios kuždesiai palydėdavo
į sapną. Tylus ir švelnus jos balsas Faridui priminė Megės balsą - jis
jos taip ilgėjosi, kad net gėdijosi to. Šioje tamsoje, negyvėlių apsup­
tyje buvo sunku tikėti, kad ir ji jo ilgisi. O kas, jei ir Megė jį pamiršo,
kaip kad Dulkėtasis Pirštas dažnai pamiršta - nuo tada, kai atsirado
Roksana?.. Tik Megė galėtų padėti jam atsikratyti pavydo, bet Megės
čia nėra...
Antrą naktį į kasyklas atėjo berniukas, dirbantis Nakties pilies
arklidėse ir šnipinėjantis Juodajam Princui, nes Fleitininkas paliepė
pakarti jo brolį. Berniukas papasakojo, kad Žalčiagalvis žada paleisti
kalinius eiti keliu, vedančiu į uostą, - tik su sąlyga, kad jie ten sės į
laivą ir niekada nebegrįš.
- Kelias į uostą, taigi taigi, - tepasakė Princas, kai šnipas išėjo, ir tą
pačią naktį susiruošė su Dulkėtuoju Pirštu į ten. Faridas net neklausė,
ar gali eiti kartu, tiesiog nusekė jiems iš paskos.
Vadinamasis kelias tebuvo paprastas takelis tarp medžių. Tiesiai
tiesutėliai leidosi nuo Angies kalno, tarsi skubėtų kuo greičiau smukti
po medžiais.
- Žalčiagalvis jau kartą pasigailėjo kalinių ir paleido šiuo keliu, -
tarė Juodasis Princas, kai jie sustojo šalikelėje po medžiais. - Jie tikrai
pasiekė jūrą be nuotykių, kaip buvo žadėta, bet ten stovintis laivas

479
buvo vergų laivas, o Žalčiagalvis, sakoma, už bemaž dvylika žmonių
gavo ypač dailias kamanas.
Vergai? Faridas prisiminė turgus, kuriuose būdavo parduodami
žmonės, į juos spoksodavo ir apžiūrinėdavo kaip gyvulius. Šviesia­
plaukės mergaitės buvo ypač pageidaujamos.
- Na, nemanyk, kad Megė jau parduota! - tarė Dulkėtasis Pirš­
tas. - Princas ką nors sugalvos. Ar ne?
Juodasis Princas pabandė išspausti šypseną, bet nepajėgė nuslėpti,
kad apžiūrinėja takelį labai susirūpinęs.
- Reikia neleisti, kad jie pasiektų tą laivą, - tarė jis. - Tikėkimės,
Žalčiagalvis nepaskirs jiems lydėti daug kareivių. Turėsim skubiai juos
paslėpti, geriausiai pirma kasykloje, kol viskas nurims. Galbūt, - lyg
tarp kitko pridūrė, - prireiks ugnies.
Dulkėtasis Pirštas pūstelėjo į savo pirštus, ir ant jų galiukų it plaš­
takės ėmė šokti liepsnelės.
- Kaip manai, kodėl aš vis dar čia? - paklausė jis. - Ugnies bus.
Bet aš neimsiu kardo į rankas, jei tu to tikiesi. Juk žinai, ne pernelyg
vikriai juo naudojuosi.
 ^ v • •

Svečiai

„Jeigu nepavyks pabėgti iš šių namų, - pagalvojo jis, -

tai, galima sakyti, aš jau miręs."

Robertas L. Stivensonas,,Juodoji strėlė“*

G^-^D

ašokusi iš miegų Megė ne iškart susivokė, kur ji. „Elinora? - pa­

P galvojo ji. - Fenolijas?" Bet tada pamatė Mo, palinkusį prie didelio
stalo, rišantį knygą. TĄ knygą. Penki šimtai tuščių puslapių. Jie Nakties
pilyje, ir rytoj Mo turėtų baigti... Nuo suodžių pajuodusias lubas nu­
tvieskė žaibas, o jį lydintis griaustinis nugrumėjo grasinamai garsiai,
bet Mėgę pažadino ne audra. Jis išgirdo balsus. Sargybiniai. Kažkas
buvo prie durų. Mo irgi girdėjo.
- Mege, jam nevalia tiek daug dirbti. Vėl sukarščiuos! - dar rytą jai
sakė Liepsnotasis Apuokas, ir paskui jį vėl išvedė į požemius. Bet ką ji gali
padaryti? Kai pradėdavo pernelyg dažnai žiovauti, Mo liepdavo jai gulti.
(„Jau dvidešimt trečias kartas, Mege. Marš į lovą, antraip nugriūsi negyva
man dar nebaigus įrišti tos nelemtos knygos.") Bet pats dar ilgai negulda­
vo. Pjaustė, lankstė ir siuvo, kol pradėdavo aušti. Kaip ir šią naktį.
Kai vienas iš sargybinių atidarė duris, vieną siaubingą akimirką
Megė manė, kad atėjo Mortola - nužudyti Mo, kol Žalčiagalvis nespė­
jo jo paleisti. Bet tai buvo ne Šarka. Sunkiai alsuodamas tarpduryje
stovėjo Žalčiagalvis, už jo du tarnai, išblyškę nuo nuovargio, su sida­
brinėmis žvakidėmis rankose, nuo jų ant grindų lašėjo vaškas. Ponas
sunkiais žingsniais atžingsniavo prie stalo, prie kurio dirbo Mo, ir įsi­
spoksojo į beveik pabaigtą knygą.

* R. Stivensonas, „Juodoji strėlė", iš anglų k. vertė J. Čebanauskas, Vilnius, 1992,

p. 109.

481
 - Ko jums čia reikia? - Mo tebelaikė rankoje peilį popieriui pjaus­
tyti. Žalčiagalvis spoksojo į jį. Akys buvo dar labiau paraudusios nei tą
naktį, kai Megė su juo sudarė sandėrį.
- Kiek dar užtruks? - iškošė jis. - Mano sūnus rėkia. Jis rėkia visą
naktį. Jaučia Baltąsias Moteris visai kaip aš. Dabar jos ir jį nori pasiim­
ti, jį ir mane kartu. Audringomis naktimis jos ypač alkanos.
Mo padėjo peilį.
- Rytoj baigsiu, kaip sutarta. Būčiau baigęs netgi dar anksčiau, bet
oda viršeliui buvo subadyta dyglių ir sutrūkinėjusi, tai man sutrukdė,
o ir popierius ne pačios geriausios kokybės.
- Gerai jau, gerai, bibliotekininkas man perdavė tavo nusiskundi­
mus. - Žalčiagalvio balsas, rodėsi, buvo prarėktas, kimus. - Jei viskas
būtų taip, kaip nori Tadėjas, tu visą gyvenimą praleistum šiame kam­
barėlyje iš naujo įrišinėdamas mano knygas. Bet aš laikysiuos duoto
žodžio! Paleisiu jus, tave, tavo dukrą, tavo žmoną ir tuos artistėlius...
visi galėsit eiti, man reikia tik knygos! Mortola papasakojo man apie
tris žodžius, kuriuos tavo dukra klastingai nutylėjo, bet man vis vien -
aš pasergėsiu, kad niekas jų neįrašytų! Noriu pagaliau nusijuokti jai
į veidą, tai giltinei ir blyškioms jos moterims! Dar viena naktis, ir aš
trenksiu galvą į sieną, nužudysiu savo žmoną, užmušiu savo vaiką, aš
nužudysiu juos visus. Supratai, Kėkšte, ar kaip ten tave? Turi baigti iki
kito vakaro!
Mo perbraukė ranka per medinį viršelį, kurį vakar aptraukė oda.
- Baigsiu vos saulei patekėjus. Bet prisiekit savo sūnaus gyvybe,
kad iš karto leisite mums eiti.
Žalčiagalvis apsidairė, tarsi Baltosios Moterys jau stovėtų jam už
nugaros.
- Taip, taip, prisiekiu kuo tik nori! Tekant saulei - neblogai. - Jis
žingtelėjo prie Mo ir įsispoksojo jam į krūtinę. - Parodyk man, - su­
kuždėjo. - Parodyk, kur Mortola tave sužeidė. Tuo užkerėtu ginklu,
kurį mano ginklakalys taip gerai išardė, kad niekas nebesugeba su­
rinkti. Už tai paliepiau tą silpnaprotį pakarti.
Mo padvejojo, bet galiausiai praskleidė marškinius.

482
 - Taip arti širdies! - Žalčiagalvis prispaudė ranką prie Mo krūtinės,
tarsi norėtų įsitikinti, kad širdis joje vis dar tebeplaka. - Taip, - tarė, -
taip, tu veikiausiai tikrai žinai receptą, kaip išvengti mirties, antraip
nebūtum likęs gyvas.
Žalčiagalvis staiga apsisuko ir pamojo abiem tarnams eiti prie
durų.
- Taigi - liepsiu atvesti tave vos saulei patekėjus, ir atsinešk kny­
gą, - mestelėjo per petį. - Atneškit ko užkąsti į menę, - išgirdo Megė
Žalčiagalvio balsą už durų, o sargybiniai jau vėl užšovė skląsčius. - Pa­
žadinkit virėjus, tarnaites ir Fleitininką. Pažadinkit juos visus! Noriu
valgyti ir išgirsti keletą šiurpių dainų. Fleitininkas turės dainuoti iš
visų plaučių, kad negirdėčiau, kaip rėkia vaikas.
Tada žingsniai nuslopo, tik kažkur toli vis dar grumeno griausti­
nis. Blykstelėjęs žaibas apšvietė beveik užbaigtos knygos puslapius,
tarsi jie būtų gyvi. Mo nuėjo prie lango. Stovėjo ten nejudėdamas ir
žvelgė laukan.
- Iki patekant saulei? Ar spėsi? - susirūpinusi paklausė Megė.
- Žinoma, - neatsisukdamas atsakė tėtis. Virš jūros blykčiojo žai­
bai, atrodė lyg tolima šviesa, kurią kažkas įjungia ir išjungia - tik to­
kios šviesos šiame pasaulyje nebuvo. Megė priėjo prie Mo ir apsikabi­
no. Mo žinojo, kad ji bijo perkūnijos. Kai buvo visai mažutė, įlįsdavo
į Mo lovą, ir jis jai vis pasakodavo tą pačią istoriją - kad dangus vis
ilgisi žemės ir audringomis naktimis tiesia prie jos ugninius pirštus,
norėdamas paliesti.
Tačiau šiąnakt Mo tos istorijos nepasakojo.
- Ar įžvelgei jo veide baimę? - sukuždėjo jam Megė. - Lygiai taip
parašė Fenolijas.
- Taip, netgi pats Žalčiagalvis turi atlikti vaidmenį, kurį jam sukūrė
Fenolijas! - atsakė Mo. - Bet ir mes, Mege. Ar tau ta mintis patinka?
 Naktis prieš tai
G ^ -^ c )

Aš pasakoju tau apie sapnus:

Juos dykinėjančiam prote žmogaus
Pagimdo įnoringoji vaizduotė,
Lengva ir neapčiuopiama kaip oras...

Viljamas Šekspyras, „Romeo ir Džuljeta“*

ai buvo paskutinė naktis prieš tą dieną, kai Žalčiagalvis ketino įro­

T dyti esąs gailestingas. Vos po kelių valandų, dar prieš auštant, visi
plėšikai gulės prie takelio. Kada tiksliai pasirodys kaliniai, nežinojo nė
vienas šnipas - tik kad tai bus tą dieną. Plėšikai susibūrę balsu pasa­
kojosi senus nuotykius - galbūt tai toks būdas nubaidyti baimę, bet
Dulkėtasis Pirštas nenorėjo nei klausytis, nei pasakoti. Vis pakirsdavo
iš miego, bet ne nuo garsių kalbų, kurios jį pasiekdavo. Jį pažadindavo
vaizdai - niūrūs vaizdai, kankinantys jau ne vieną naktį.
Šįkart buvo ypač blogai - vaizdai buvo tokie tikroviški, kad Dul­
kėtasis Pirštas net pašoko, lyg Gvinas jam būtų stryktelėjęs ant krūti­
nės. Širdis daužėsi kažkur gerklėje, Dulkėtasis Pirštas sėdėjo ir žvelgė
į tamsą. Sapnai - jau ir tame pasaulyje jie dažnai atimdavo miegą, bet
neprisiminė nė vieno tokio baisaus kaip šis. „Tai dėl negyvėlių. Jie su­
kelia blogus sapnus, - vis kartodavo Faridas. - Jie šnabžda visokius
baisius dalykus, o tada priglunda prie krūtinės, kad pasiklausytų besi­
daužančios širdies. Taip jiems atrodo, kad jie vėl gyvi!“
Tas aiškinimas Dulkėtajam Pirštui patiko. Jis bijojo mirties, bet ne­
bijojo mirusiųjų. Bet kas tada, jei iš tiesų viskas kitaip, jei sapnai jam

* William Shakespeare, „Romeo ir Džuljeta“, I veiksmas, IV scena, vertė A. Churgi­

nas, „Baltos lankos", Vilnius, 1997, p. 36.

484
rodo istoriją, kuri jau kažkur pasiruošusi laukia jo? Tikrovė - trapus
dalykas, šito jį visiems laikams išmokė Stebuklingojo Liežuvio balsas.
Šalia Dulkėtojo Piršto per miegus sukrutėjo Roksana. Pasuko galvą
ir sumurmėjo vaikų vardus, gyvųjų ir mirusiosios. Iš Ombros jie negavo
jokių žinių. Netgi Princas nieko nežinojo - nei iš pilies, nei iš miesto, nė
žodžio apie tai, kas nutiko, kai Žalčiagalvis paliepė nugabenti jo dukrai
Kosimo kūną - kartu su žinia, kad ir su juo vykę vyrai nebegrįš.
Roksana vėl sukuždėjo Brianos vardą. Kiekviena diena, praleista su
juo, Roksanai lyg peiliais raižė širdį, Dulkėtasis Pirštas tai žinojo. Tai
kodėl jis tiesiog neišeina kartu su ja? Kodėl neatsuka šiai prakeiktai
kalvai nugaros ir nekeliauja ten, kur nereikia slėptis po žeme kaip žvė­
riūkščiui?.. „Arba kaip negyvėliui" - pridūrė jis mintyse.
„Tu žinai kodėl! - galvojo toliau. - Tai tik sapnai. Prakeikti sapnai."
Jis sukuždėjo ugnies žodžius. Šalin tamsą, kurioje sapnai skleidžia to­
kius baisius žiedus. Šalia jo iš žemės miegūsta ugnis kyštelėjo liežuvėlį.
Dulkėtasis Pirštas ištiesė ranką ir paėmė ją ant delno, leido jai lyžčioti
pirštus ir kaktą tikėdamasis, kad tuos niūrius vaizdus liepsna tiesiog
išdegins. Bet netgi skausmas jų nenuginė, ir Dulkėtasis Pirštas užge­
sino ugnį delnu. Oda liko suodina ir karšta, tarsi liepsna būtų paliku­
si savo karštą kvapą, bet sapnas nesitraukė, kiūtojo it siaubas širdyje,
pernelyg juodas ir stiprus, kad ugnis galėtų jį išdeginti.
Ir kaipgi jis gali išeiti, jei naktimis mato tokius vaizdus - mirusiuo­
sius, vėl ir vėl, tik kraują ir mirtį? Veidai keitėsi. Kartais tai buvo Resės
veidas, kartais Megės, o tada Liepsnotojo Apuoko. Net ir Juodąjį Prin­
cą jis sapnavo - sukruvinta krūtine. O šiąnakt - šiąnakt matė Farido
veidą, kaip ir praėjusią naktį. Dulkėtasis Pirštas užsimerkė, ir vaizdai
sugrįžo, tokie aiškus, ryškūs... Žinoma, jis bandė įkalbėti berniuką pa­
silikti su Roksana kasykloje. Bet tai beviltiška.
Dulkėtasis Pirštas atsirėmė nugara į drėgną uolą, kurioje seniai mi­
rusių žmonių rankos iškalė siaurus koridorius, ir pažvelgė į berniuką.
Faridas buvo susirietęs kaip mažas vaikas, pritraukęs kelius prie krūti­
nės, šalia jo miegojo abu kiauniukai. Jie vis dažniau grįžę iš medžioklės
užmigdavo šalia berniuko, gal suprato, kad Roksana jų nemėgsta.

485
 Kaip taikiai berniukas miegojo - visai kitaip, nei jį ką tik sapnavo
Dulkėtasis Pirštas. Netgi šypsena lūpomis perbėgo. Gal sapnavo Mėgę,
Resės Mėgę, tokią panašią į savo mamą kaip viena liepsna panaši į kitą
ir vis dėlto visai kitokią. „Juk tu irgi manai, kad jai viskas gerai, ar ne?“
Kiek kartų per dieną berniukas šitaip paklausdavo? Dulkėtasis Pirštas
dar gerai prisiminė tą jausmą, ką reiškia būti pirmą kartą įsimylėjus.
Tuomet jis buvo ne ką vyresnis už Faridą. Kokia beginklė staiga pasi­
darė jo širdis, toks drebantis tirtantis padaras, laimingas ir siaubingai
nelaimingas tuo pat metu.
Koridoriumi padvelkė šaltas vėjo gūsis, ir Dulkėtasis Pirštas pa­
matė, kaip berniukas pašiurpo. Gvinas pakėlė galvelę, kai Dulkėtasis
Pirštas atsistojo, nusivilko apsiaustą ir juo apklojo Faridą.
- Ko taip spoksai? - sukuždėjo kiauniukui. - Į tavo širdį jis juk lygiai
taip įsėlino kaip į manąją. Ir kaip mums taip galėjo nutikti, Gvinai?
Kiauniukas apsilaižė letenėles ir pažvelgė į jį tamsiomis akutėmis. Jei
jis ir sapnuoja, tai veikiausiai tik medžioklę, o ne negyvus berniukus.
O kas, jei tuos sapnus siunčia senis? Nuo tos minties Dulkėtasis
Pirštas nusipurtė ir vėl išsitiesė šalia Roksanos ant kietų grindų. Taip,
galbūt Fenolijas kiūto kokiame nors kampe, kaip dažnai darydavo šio­
mis dienomis, ir rezga niūrius sapnus. Juk jau šitaip pasielgė su Žal­
čiagalvio baimėmis! „Niekai! - piktai pagalvojo Dulkėtasis Pirštas ir
apsikabino Roksaną. - Megės čia nėra, o be jos senio žodžiai - tik
rašalas. Bet dabar pamėgink pagaliau užmigti, o tai paskui užsnūsi,
belaukdamas su visais tarp medžių."
Bet dar ilgai nesudėjo bluosto.
Tik gulėjo ir klausėsi berniuko alsavimo.
 Plunksna ir kardas
<3-— S>

- A i š k u , n e , - t a r ė H e r m i o n a . - V is k a s , k o m u m s r e i ­

k i a , s u r a š y ta š ia m e la p e .

Džoana K. Rouling, „Haris Poteris ir Išminties akmuo'*

o darbavosi visą naktį, o lauke siautė audra, tarsi Fenolijo pa-

I V Isaulis nieko nė žinoti nenorėtų apie tai, kad jame atsiranda
nemirtingumas. Megė bandė išbūti budri, bet vis dėlto galiausiai už­
snūdo padėjusi galvą ant stalo, ir Mo nunešė ją į lovą, kaip darė ne
vieną kartą namuose - ir vėl nusistebėjo, kokia ji jau didelė. Beveik
suaugusi. Beveik.
Megė pabudo, kai Mo spragtelėjo knygos sąsagas.
- Labas rytas, - tarė jis, kai mergaitė pakėlė galvą nuo pagalvės, -
ir labai tikėjosi, kad tai išties bus geras rytas. Lauke raudonavo dan­
gus - lyg veidas, į kurį sugrįžta kraujas. Knygos užraktas laikė gerai.
Mo gludino sąsagas dilde tol, kol niekas nebekliuvo ir nedūrė. Užraktas
spaudė tarp viršelių tuščius lapus, lyg jau dabar tarp jų tūnotų sugauta
mirtis. Oda, kurią jam davė viršeliams dirbdinti, švytėjo rausvai, gaubė
medinius viršelius it užaugusi oda. Nugarėlė buvo švelniai išlenkta, su
siūta tvirtai, knygos kampai rūpestingai suapvalinti. Bet visa tai nebuvo
svarbu. Jos niekas neskaitys. Niekas nepasidės jos šalia lovos, kad galėt i|
kada panorėjęs pasklaidyti lapus. Nors ir labai daili, knyga nebuvo jau
ki, netgi Mo tai jautė, tegul tai ir jo rankų darbas. Regis, ji turėjo balsi),
vos girdimai kuždantį žodžius, kurių nebuvo tuščiuose jos puslii|>iiio&c
Bet jie egzistavo. Fenolijas juos užrašė - toli toli, ten, kur motery* h
vaikai verkia žuvusių vyrų ir tėvų. Taip, užraktas labai svarbu.

* J. K . R o w l in g , „ H a r i s P o te r is i r I š m i n t i e s a k m u o " , |>. 2 2 7 .

487
 Koridoriumi prie durų priartėjo sunkūs žingsniai. Kareivių žings­
niai. Jie vis artėjo ir artėjo. Lauke blyško naktis. Žalčiagalvis pažado
laikėsi. Vos saulei patekėjus...
Megė kuo skubiausiai šoko iš lovos, persibraukė ranka per plaukus
ir palygino suglamžytą suknelę.
- Ar baigta? - sukuždėjo ji.
Mo linktelėjo ir pakėlė knygą nuo stalo.
- Kaip manai, ar ji patiks Žalčiagalviui?
Duris atidarė Fleitininkas, jį lydėjo keturi kareiviai. Sidabrinė nosis
pūpsojo veide it išaugusi iš jo.
- Na, Kėkšte? Baigei?
Mo apžiūrėjo knygą iš visų pusių.
- Taip taip, manau, baigiau! - pratarė, bet kai Fleitininkas ištiesė
ranką, paslėpė knygą už nugaros. - O ne, - tarė, - pasilaikysiu ją, kol
tavo šeimininkas įvykdys duotą pažadą.
- Ak taip? - Fleitininkas pašaipiai nusijuokė. - Nemanai, kad žinau
būdų, kaip ją iš tavęs atimti? Bet valandžiukę dar gali būti ramus. Bai­
mė ir taip tau gana greitai pakinklius pakirs.
Nuo tos Nakties pilies dalies, kur gyveno seniai pamirštų mote­
rų dvasios, iki salių, kuriose gyveno ir viešpatavo Žalčiagalvis, buvo
tolimas kelias. Ir visą tą kelią paskui Mo ėjo Fleitininkas - savo keis­
ta žvalia eisena, nelankstus it gandras, žirgliojo taip arti Mo, kad šis
jautė ant sprando jo alsavimą. Daugumos koridorių, kuriais jie ėjo,
Mo niekuomet nebuvo matęs, bet dabar atrodė, lyg būtų visus juos
išvaikščiojęs - tąsyk, su Fenolijo knyga, kai skaitė ją vėl ir vėl, bandy­
damas susigrąžinti Resę. Buvo keista dabar iš tikrųjų jais eiti - tarp
raidžių - ir vėl ieškoti Resės.
Mo skaitė ir apie menę, kurios masyvios durys dabar prieš juos
atsivėrė, o kai išvydo nusigandusį Megės žvilgsnį, pernelyg gerai su­
prato, kokias nelabai malonias vietas ji dabar prisiminė. Raudonoji
Ožiaragio bažnyčia nebuvo nė perpus tokia prabangi kaip Žalčiagalvio
sosto menė, bet iš Fenolijo aprašymo Mo vis tiek atpažino, kad Ožia­
ragis bandė kopijuoti kaip tik ją. Raudonai dažytos sienos, kolonos iš

488
abiejų pusių, tik šios, skirtingai negu kolonos Ožiaragio bažnyčioje,
buvo aptaisytos sidabro žvynais. Netgi skulptūrą Ožiaragis nusižiūrėjo
nuo Žalčiagalvio, bet skulptorius, įamžinęs sidabrinį kunigaikštį, kur
kas geriau išmanė savo amatą.
O štai Žalčiagalvio sosto Ožiaragis nebandė kopijuoti. Jis buvo pada­
rytas panašus į sidabrinių angių knypavą, dvi iš jų stiebėsi aukštyn plačiai
išžiojusios nasrus, taigi ant jų galvų galėjo ilsėtis Žalčiagalvio rankos.
Nakties pilies valdovas buvo prašmatniai pasipuošęs, nors dar buvo
anksti, regis, norėjo deramai pasveikinti savo nemirtingumą. Dėvėjo
apsiaustą iš sidabriškai baltų garnio plunksnų, apačioje vilkėjo juo­
do šilko drabužius. Už jo tarsi pulkas margaplunksnių paukščių laukė
dvariškiai: valdytojai, kambarinės, tarnai, o tarp jų - kaip ir dera jų
luomui, pilkai apsirengę žiniuoniai ir žolininkai.
Žinoma, čia buvo ir Mortola. Ji stovėjo užnugaryje beveik neregima
su savo juoda suknia. Jei Mo nebūtų jos pasidairęs, būtų ir nepastebė­
jęs. Bastos nebuvo matyti, bet Ugninis Lapinas stovėjo prie pat sosto,
rankas susikryžiavęs po apsiaustu iš lapių kailių. Priešiškai įsispoksojo
į atėjusiuosius, bet, Mo nuostabai, jo niūrus žvilgsnis buvo įbestas ne
į Mo, o į Fleitininką.
„Visa tai žaidimas, Fenolijo žaidimas", - pagalvojo Mo, žengdamas
pro sidabrines kolonas. Tik tas žaidimas labai jau tikroviškas. Kaip
čia tylu, nors susirinko šitiek žmonių. Megė žvelgė į Mo, veidas toks
blyškus po šviesiais plaukais. Mo nusišypsojo jai labiausiai padrąsina­
ma šypsena, kokią tik sugebėjo išspausti, - ir džiaugėsi, kad ji negirdi,
kaip tankiai plaka jo širdis.
Šalia Žalčiagalvio sėdėjo moteris. Megė apibūdino ją taikliai - lėlė
iš dramblio kaulo spalvos porceliano. Už jos stovėjo žindyvė su taip
ilgai lauktu sūnumi. Kūdikio verksmas didelėje menėje skambėjo
keistai vienišai.
„Žaidimas, - pagalvojo Mo dar sykį, sustojęs prie sosto pakopų, -
tik žaidimas/ 1O, kad jis daugiau nutuoktų apie jo taisykles... Čia buvo
dar kai kas, ką jie pažinojo. Tadėjas, bibliotekininkas, stovėjo nuolan
kiai nunarinęs galvą už sosto ir susirūpinęs šyptelėjo Mo.

489
 Žalčiagalvis atrodė dar labiau neišsimiegojęs nei per paskutinį jų
susitikimą. Veidas išmuštas dėmių ir įkritęs, lūpos bespalvės, tik rubi­
nas nosies sparnelyje švytėjo raudoniu. Kas galėtų pasakyti, kiek naktų
jis nemigęs...
- Gerai, tu išties baigei, - tarė jis. - Žinoma, juk skubi pamatyti
savo žmoną, ar ne? Man buvo pranešta, kad ji kasdien klausinėja apie
tave. Tai veikiausiai meilė, tiesa?
Žaidimas, tai tik žaidimas... Nors ir nepanašu. Nieko tikroviškiau
už neapykantą, kurią jautė Mo pažvelgęs į tą kampuotą išdidų veidą. Ir
vėl pajuto plakimą krūtinėje - tai plakė jo naujoji širdis, ta šaltoji.
Žalčiagalvis davė ženklą Fleitininkui, ir šis reikliai nužingsniavo
prie Mo. Nebuvo lengva atiduoti knygą į tas pirštinėtas rankas. Bet
daugiau nebuvo nieko, kas juos galėtų išgelbėti. Fleitininkas jautė Mo
pasipriešinimą, pašaipiai nusiviepė ir nunešė knygą savo valdovui.
Tada, metęs žvilgsnį į Ugninį Lapiną, atsistojo šalia sosto toks pasipū­
tęs, tarsi visoje menėje nebūtų už jį svarbesnio vyro.
- Nuostabu, tikrai! - Žalčiagalvis perbraukė ranka per odinį vir­
šelį. - Ar jis plėšikas, ar ne, bet apie knygrišybą šį tą nutuokia, ar ne,
Ugnini Lapine?
- Tarp plėšikų pasitaiko visokio amato žinovų, - tepasakė Ugninis
Lapinas. - Kodėl negalėtų būti ir prakeikto knygrišio?
- Tiesa, tiesa. Girdėjot? - Žalčiagalvis kreipėsi į margai apsirengu­
sią svitą. - Man atrodo, mano šauklys tebemano, kad leidausi apgau­
namas mažos mergaitės. Taip, jis mano, kad aš esu lengvatikis kvailys,
palyginti su Ožiaragiu, jo senuoju šeimininku.
Ugninis Lapinas norėjo paprieštarauti, bet Žalčiagalvis rankos
mostu paliepė jam nutilti.
- Gerai, - tarė jis taip garsiai, kad visi išgirdo. - Įsivaizduok, aš, nors
ir akivaizdžiai kvailas, radau būdą įrodyti, kuris iš mudviejų klysta. -
Linktelėjęs galva jis paliepė prieiti Tadėjui. Bibliotekininkas skubiai pa­
kluso ir iš po plataus apsiausto išsitraukė plunksną ir rašalo. - Tai labai
lengva, Ugnini Lapine! - Buvo aišku, kad Žalčiagalvis mėgaujasi savo

490
balsu. - Ne aš, o tu pirmasis įrašysi savo vardą į šią knygą! Štai Tadė­
jas mane patikino, kad gremžtuku, kurį kitados išrado pats Balbulas,
raides galima taip be pėdsako pašalinti, kad tavo vardo nieks nė šešė­
lio puslapiuose neberas. Taigi tu užrašysi savo vardą - žinau, kad tai
moki, - tada mes duosime Kėkštui kardą, ir jam bus galima durti tau į
kūną. Argi tai ne puiki mintis? Juk šitaip akivaizdžiai bus įrodyta, kad
ši knyga tikrai padaro nemirtingą tą, kurio vardas joje įrašytas.
Žaidimas. Mo matė, kaip Ugninio Lapino veide lyg koks bėrimas
plinta baimė.
- Nagi! - šaipėsi Žalčiagalvis, smiliumi vedžiodamas per knygos
užraktą. - Ko taip išblyškai? Negi tai ne tavo skonio žaidimas? Eikš ir
įrašyk savo vardą. Bet ne tą, kurį pats sau davei, o tą, kuris buvo tau
duotas gimus.
Ugninis Lapinas apsidairė lyg ieškodamas veido, žadančio pagalbą,
bet niekas nežengė žingsnio į priekį, netgi Mortola. Ji stovėjo taip kie­
tai sučiaupusi lūpas, kad jos buvo beveik baltos, ir jei jos žvilgsnis būtų
toks pat nuodingas kaip jos paruošti užpilai, tai Žalčiagalviui knyga
nebebūtų padėjusi. Bet dabar jis tik nusišypsojo jai ir įbruko savo šau­
kliui į ranką plunksną. Ugninis Lapinas pažvelgė į nusmailintą galą,
tarsi nežinotų, ką su ta plunksna veikti. Tada atsargiai panardino ją į
rašalą ir ėmė rašyti.
„Kas toliau, Mortimeri? - galvojo Mo, kai šalia jo stovėjęs kareivis
uždėjo ranką ant kardo rankenos. - Ką tu darysi? Ką?“ Mo jautė pasi
baisėjusį Megės žvilgsnį, jautė jos baimę lyg kokį šaltį.
- Puiku! - Fleitininkas ištraukė knygą Ugniniam Lapinui iš rauki),
vos tik jis baigė rašyti. O Žalčiagalvis pamojo prieiti vienam iš larni|,
kurie stovėjo palei sidabrines kolonas su dubenims vaisiij ir pynimi
Susikimšo burnon vieną pyragaitį, nuo pirštų ėmė varvėti meilu1,
Na, ko dar lauki, Ugnini Lapine? - prabilo pilna burna. Bandyk nuvh

laimę, nagi!
Ugninis Lapinas stirksojo ir žvelgė į Fleitininką, kuris ii|txlvii<i luiy
gą savo ilgomis rankomis, tarsi laikytų glėbyje valką. Slilttbi ImiionIu

491
atsakė į jo žvilgsnį piktu vypsniu. Ugninis Lapinas staiga atsuko jam
nugarą ir nulipo pakopomis žemyn, ten, kur stovėjo Mo.
Mo greitai atkabino nuo savo rankos Megės pirštus ir stumtelėjo ją
šalin, nors ji ir priešinosi. Aplink juos stovintys šarvuočiai atsitraukė
atgal, tarsi atlaisvindami sceną, liko tik vienas, kuris pamojus Žalčia­
galviui žengė priešais Ugninį Lapiną, ištraukė jam iš makšties kardą ir
atkišo sidabrinę rankeną Mo.
Ar tai vis dar Fenolijo žaidimas?
Jam vis vien. Dar prieš įeidamas į šią menę būtų davęs ranką nu­
kirsti, kad jam kas nors duotų kardą, bet šio jis nenorėjo. Nenorėjo
ir vaidmens, kurį jam kažkas norėjo primesti - gal Fenolijas, o gal
Žalčiagalvis.
- Nagi, imk, Kėkšte. - Kareivis, laikąs kardą, ėmė nekantrauti, ir
Mo prisiminė tą naktį, kai jis pakėlė Bastos kardą ir išvijo jį su Ožiara­
giu iš savo namų. Dar gerai prisiminė, koks sunkus buvo ginklas, kaip
nusvidintuose jo ašmenyse atsispindėjo šviesa...
- Ne, dėkui, - tarė jis ir žingtelėjo atgal. - Kardai - ne mano amato
įrankiai. Juk įrodžiau tai įrišdamas knygą, ar ne?
Žalčiagalvis nusivalė meduotus pirštus ir nužvelgė jį nuo galvos
iki kojų.
- Kėkšte! - tarė jis kiek nustebęs. - Juk tu girdėjai. Mums nereikia
kaži kokių ypatingų gebėjimų. Tau tereikia smogti jam kardu. Tai juk
nėra sunku!
Ugninis Lapinas spoksojo į Mo. Jo akys apsiblausė nuo neapykan­
tos. „Tik pažvelk į jį, kvailiuk! - galvojo Mo. - Jis nė nemirktelėjęs
perskrostų tave kardu, kodėl tu to nepadarai?" Megė suprato, kodėl jis
to nedaro. Mo matė tai iš jos akių. Gal Kėkštas ir griebtųsi kardo, bet
jos tėtis tikrai ne.
- Pamiršk tai, Žalty! - tarė jis garsiai. - Jei turi sąskaitų su savo
kraugeriu, atsiskaityk pats. Mūsų sandoris kitoks.
Žalčiagalvis nužvelgė jį taip susidomėjęs, tarsi į jo menę būtų už­
klydęs egzotiškas gyvūnas. Tada nusijuokė.

492
 - Atsakymas m an patinka! - šūktelėjo jis. - Taip, tikrai. Ir žinai ką?
Jis man tikrai įrodo, kad pagavau tikrąjį Kėkštą. Tu tikrai esi jis. Be
jokios abejonės, juk sakoma, kad Kėkštas - gudri lapė. Bet aš vis tiek
sieksiu savo.
Taręs šiuos žodžius Žalčiagalvis linktelėjo šarvuočiui, kuris vis dar
laikė atkišęs kardą Mo. Jis nedvejodamas apsisuko ir pervėrė ašmeni­
mis savo šeimininko šauklio kūną - taip greitai, kad Ugninis Lapinas
nespėjo atšokti į šalį.
Megė suriko. Mo prisitraukė ją prie savęs ir prispaudė jos veidą sau
prie krūtinės. O Ugninis Lapinas stovėjo ir spoksojo į kardą, kyšantį iš
jo kūno, tarsi tai būtų jo paties dalis.
Žalčiagalvis patenkintas apsidairė, mėgavosi tuo nebyliu klaiku,
pasklidusiu aplink. Tačiau Ugninis Lapinas čiupo kardą, kyšantį iš jo
kūno, ir perkreipęs veidą ištraukė už rankenos. Lėtai, nesvyruodamas.
Didelėje menėje pasidarė taip tylu, lyg visi čia esantys būtų užmiršę
kvėpuoti.
Tik Žalčiagalvis ėmė ploti rankomis.
- Na, tik pažvelkit į jį! - suriko jis. - Ar kas nors šioje salėje mano,
kad jis galėjo išgyventi po tokio smūgio kardu? O jis tik truputį pa-
blyško, nieko daugiau. Ar ne, Ugnini Lapine?
Šauklys neatsakė, jis stovėjo ir spoksojo į kruviną kardą savo rankose.
O Žalčiagalvis linksmai kalbėjo:
- Taip, manyčiau, įrodyta! Mergaitė nemelavo, o Žalčiagalvis ne­
koks lengvatikis kvailys, užkimbantis ant vaikiškų pasakų, ar ne? '/.<>
džius jis dėliojo atsargiai, kaip plėšrūnas letenas. Jam niekas neals.ike
Ir Ugninis Lapinas, pablyškęs iš skausmo, toliau tylėjo, tik npsluiNo
kraštu valė savo kraują nuo kardo ašmenų.
- Labai gerai, - pareiškė Žalčiagalvis, - kad neatsisveikino mi tin o
pasauliu. Ir d a b a r aš tu r iu n e m ir tin g ą šauklį! Melus imtu nplt* mvp
šitaip pasakyti. Fleitininke! - Jis p a sisu k o j sidal'iUuiosj UiuStliil*
salę! Varyk visus lauk. Tarnus, m oteris, žiniuonius, valdytoju* vIhiih
Tegu lieka tik de šim t šarvu očių, tu, U gninis Lipliuin, liiMloU’IUnlnluu

493
ir abu kaliniai. Tu irgi eik lauk, - riktelėjo jis Mortolai, kai ta norėjo
prieštarauti. - Lik su mano žmona ir pagaliau pasirūpink, kad vaikas
nebeverktų.
- Mo, ką jis ketina daryti? - sukuždėjo Megė, kai šarvuočiai ėmė
ginti žmones lauk. Bet Mo tik papurtė galvą. Jis nežinojo atsakymo.
Tik jautė, kad žaidimas dar toli gražu nesibaigė.
- O kaipgi mes? - riktelėjo jis Žalčiagalviui. - Mudu su dukra
įvykdėme savo sandorio dalį, taigi atvesdink kalinius iš požemių ir
paleisk mus.
Tačiau Žalčiagalvis tik kilstelėjo ranką ir nuramino.
- Žinoma, žinoma, Kėkšte! - apsimesdamas geranoriškas tarė jis. -
Kadangi tu įvykdei savo pažadą, aš laikysiuosi savojo. Žalčio garbės
žodis. Jau pasiunčiau porą vyrų į požemį, bet nuo ten iki vartų ilgas
kelias, taigi palaikyk mums dar kiek draugiją. Patikėk, bus smagu.
Žaidimas. Mo apsižvalgė ir pamatė, kaip už paskutinių tarnų užsi­
vėrė sunkios durys. Menė pasirodė tuščia ir dar didesnė.
- Kaip jautiesi, Ugnini Lapine? - Žalčiagalvis dėbtelėjo į savo šau­
klį. - Koks tai jausmas - būti nemirtingam? Pasakiška? Ramina?
Ugninis Lapinas tylėjo. Jis vis dar tebelaikė rankoje kardą, kuris jį
perskrodė.
- Norėčiau atgauti savo kardą, - galiausiai tarė kimiu balsu, nenu­
leisdamas akių nuo savo valdovo. - Šitas niekam tikęs.
- Ak štai kaip. Niekai. Aš paliepsiu nukalti tau naują kardą, daug
geresnį, kaip padėką už paslaugą, kurią man šiandien atlikai! - atsakė
Žalčiagalvis. - Bet prieš tai dar reikia sutvarkyti vieną smulkmeną,
kad galėtume tavo vardą ištrinti iš mano knygos nepadarydami žalos.
- Ištrinti? - Ugninis Lapinas atsuko akis į Fleitininką, kuris tebe­
laikė knygą rankose.
- Taip, ištrinti. Juk prisimeni, ši knyga turi padaryti nemirtingą
mane, o ne tave. Bet kad tai įvyktų, raštininkas turi įrašyti dar tris
žodžius.
- O kam? - Ugninis Lapinas rankove nusibraukė prakaitą nuo
kaktos.

494
 Trys žodžiai. Vargšelis. Ar jis girdi, kaip užsitrenkia spąstai? Megė
sugriebė Mo ranką.
- Sakykim, kad padarytum vietos - vietos man, - atsakė Žalčiagal­
vis. - Zinai ką? - tarė jis, pamatęs sutrikusį Ugninio Lapino žvilgsnį. -
Kaip atpildą už tai, kad nesavanaudiškai įrodei man, kaip patikimai ši
knyga saugo nuo mirties, vos tik raštininkas įrašys tuos tris žodžius,
leisiu tau nužudyti Kėkštą. Puikus pasiūlymas, ar ne?
- Ką? Ką tu čia šneki? - Megės balsas iš baimės tapo šaižus, bet Mo
greitai uždengė jai burną ranka.
- Mege, prašau, - sukuždėjo jis jai. - Negi pamiršai, ką pati sakei
apie Fenolijo žodžius? Man nieko nenutiks.
Bet Megė nenorėjo klausytis. Ji kūkčiodama laikėsi įsikibusi Mo,
kol ją atplėšė du šarvuočiai.
- Trys žodžiai! - Ugninis Lapinas prisiartino prie Mo. Argi ne jis
ką tik jo pasigailėjo? „Mortimeri, tu kvailys", - pagalvojo Mo. - Trys
žodžiai, skaičiuok drauge, Kėkšte. - Ugninis Lapinas iškėlė kardą. -
Tardamas ketvirtą smeigsiu, ir tau skaudės, pažadu, nors gal tai tavęs
nenužudys. Žinau, apie ką kalbu.
Kardo ašmenys žvakių šviesoje atrodė lyg lediniai ir tokie ilgi,
kad galėjai persmeigti tris vyrus. Kai kuriose vietose dar buvo matyti
Ugninio Lapino kraujo - tarsi rūdys ant nušveisto metalo.
- Nagi, Tadėjau, - šūktelėjo Žalčiagalvis. - Pameni tuos žodžius,
kuriuos tau sakiau? Įrašyk juos vieną po kito, bet jų neištark. Tiesiog
suskaičiuok.
Fleitininkas atvertė knygą ir atkišo senukui. Tadėjas virpančiais
pirštais panardino plunksną į rašalinę.
- Vienas, - pasakė jis, ir plunksna sukrebždėjo popieriumi. - Du.
Ugninis Lapinas šypsodamasis įrėmė į Mo krūtinę kardą.
Tadėjas pakėlė galvą, vėl panardino plunksną į rašalą - ir neryžtin­
gai žvilgtelėjo į Žalčiagalvį.
- Ar nebemoki skaičiuoti, seni? - paklausė tas.
Tadėjas tik papurtė galvą ir vėl padėjo plunksną ant popieriaus.
- Trys, - sukuždėjo jis.

495
 Mo girdėjo, kaip Megė šaukia jo vardą, ir spoksojo į kardo smai­
galį. Žodžiai, niekas daugiau, tik žodžiai saugo jį nuo blizgančių ašt­
rių ašmenų...
Bet Fenolijo pasaulyje to ir pakako.
Ugninio Lapino akys išsiplėtė - iš nuostabos ir pasibaisėjimo kar­
tu. Mo matė, kaip jis paskutinį kartą įkvėpdamas bandė durti, pasiimti
ir jį kartu ten, kur jį siunčia plunksna ir rašalas, bet kardas iškrito jam
iš rankų. Ugninis Lapinas susmuko ir nuvirto Mo prie kojų.
Fleitininkas tylomis pažvelgė į negyvą kūną, o Tadėjas nuleido
plunksną ir atsitraukė nuo knygos, kurioje ką tik rašė, tarsi kitą aki­
mirką ji galėtų užmušti ir jį - tyliu balsu, vienu vieninteliu žodžiu.
- Išneškit jj! - įsakė Žalčiagalvis. - Kol Baltosios Moterys dar ne­
pasiėmė jo iš mano pilies. Nagi, greičiau!
Ugninį Lapiną išnešė trys šarvuočiai. Lapių uodegos nuo jo ap­
siausto vilkosi grindimis, kai jį nešė, o Mo stovėjo ir žvelgė į po jo
kojomis gulintį kardą. Jautė, kaip Megė apsivijo jį rankomis. Jos širdis
plazdėjo kaip išsigandusio paukštelio.
- Taip, kam gi reikia nemirtingo šauklio? - Ugniniam Lapinui pa­
vymui šūktelėjo Žalčiagalvis. - Jei būtum buvęs kiek išmintingesnis,
būtum tai supratęs. - Žalčiagalvio nosies sparnelį puošiantis rubinas
kaip niekad aiškiai panėšėjo į kraujo lašą.
- Ar dabar reikia ištrinti jo vardą, Jūsų Malonybe? - Tadėjo balsas
buvo toks nedrąsus, kad vos girdėjosi.
- Žinoma. Jo vardą ir tuos tris žodžius, savaime suprantama. Bet
atlik tai kruopščiai. Noriu, kad lapai būtų balti kaip ką tik iškritęs
sniegas.
Bibliotekininkas paklusniai ėmėsi darbo. Tuščioje menėje gremž­
tuko skrebenimas aidėjo keistai garsiai. Kai Tadėjas baigė, dar kartą
delnu perbraukė per vėl baltą popierių. Tada Fleitininkas paėmė kny­
gą jam iš rankų ir atkišo ŽalčiagaMui.
Mo matė, kaip virpėjo stori pirštai, nardinantys plunksną į rašalą.
Prieš pradėdamas rašyti kunigaikštis dar kartą apsidairė.

496
 - Tikiuosi, tu nebuvai toks kvailas ir neįrišai šion knygon dar
kokių burtų, Kėkšte? - paklausė jis įtariai. - Esama būdų nužudyti
vyrą - ir ne tik vyrą, bet ir jo žmoną bei dukrą, ir tie būdai paverčia
m irtį labai ilgu ir kankinančiu dalyku. Gali trukti ne vieną dieną, o
daug dienų ir naktų.
- Burtų? Ne, - atsakė Mo, tebespoksodamas į po jo kojomis gulintį
kardą. - Apie kerus nieko nenutuokiu. Kartoju dar kartą, mano ama­
tas - rišti knygas, nieko daugiau. Ir visa tai, ką aš išmanau, panaudota
šiai knygai. Ne daugiau ir ne mažiau.
- Gerai jau. - Žalčiagalvis dar kartą panardino plunksną, bet vėl
stabtelėjo. - Balti! - sumirksėjo jis, žvelgdamas į tuščius puslapius. -
Tik pažvelkit, kokie balti. Balti kaip moterys, kurios atneša mirtį, balti
kaip kaulai, kokius palieka giltinė, pasisotinusi mėsa ir krauju.
Ir tada jis parašė. Įrašė savo vardą į tuščią knygą. Ir užvertė ją.
- Atlikta! - sušuko pergalingai. - Atlikta, Tadėjau! Užrakink jį, tą
sielų siurbiką, tą priešą, kurio neįmanoma nugalėti. Dabar jis manęs
nebeįveiks. Dabar mes lygūs. Dvi giltinės, drauge valdančios šį pasau­
lį, per amžių amžius!
Bibliotekininkas pakluso, bet prieš užrakindamas užraktą žvilgtelė­
jo į Mo. „Kas tu esi? - regis, klausė jo akys. - Kokį vaidmenį atlieki šia­
me žaidime?" Bet net ir jei būtų norėjęs, Mo nebūtų galėjęs atsakyti.
O Žalčiagalvis, ko gero, manė, kad jis atsakymą žino.
- Ar žinai, kad tu man patinki, Kėkšte? - tarė jis, nenuleisdamas
nuo Mo chameleono akių. - Taip, tikrai, tu būtum šaunus šauklys, bet
vaidmenys jau išdalinti kitaip, ar ne?
- Taip, išdalinti, - tarė Mo. „Ir tu nežinai, kas juos išdalino. O aš
žinau1, - pridūrė jis mintyse.
Žalčiagalvis linktelėjo šarvuočiams.
- Paleiskit jį! - įsakė. - Paleiskit jį, mergaitę ir tuos, kuriuos jis
norės pasiimti.
Kareiviai nenoromis prasiskyrė.
- Eime, Mo, - sukuždėjo Megė ir spustelėjo jam ranką.

497
 Kokia ji išblyškusi! Išblyškusi iš baimės ir tokia bejėgė. Mo pažvelgė
tolyn pro šarvuočius, pagalvojo apie aukšta siena aptvertą kiemą, lau­
kiantį jų, apie sidabrines angis, spoksančias iš viršaus, apie angas dervai
pilti virš vartų. Jis pagalvojo apie sargybinių arbaletus, apie vartų sargy­
binių ietis - ir apie karius, kurie pastūmė Resę į purvyną. Netaręs nė žo­
džio pasilenkė... ir pakėlė kardą, iškritusį Ugniniam Lapinui iš rankų.
- Mo! - Megė paleido jo ranką ir pasibaisėjusi pažvelgė į tėtį. - Ką
tu darai?
Bet jis tylomis truktelėjo ją prie savęs, o šarvuočiai visi kaip vienas
išsitraukė ginklus. Ugninio Lapino kardas buvo sunkus, sunkesnis nei
tas, su kuriuo jis išginė iš savo namų Ožiaragį.
- Tik pažvelkit, - tarė Žalčiagalvis. - Regis, tu nenori pasikliauti
mano žodžiu, Kėkšte?
- O, aš labai juo pasikliauju! - tarė Mo, nenuleisdamas kardo. - Ta­
čiau visi, išskyrus mane, čia ginkluoti, taigi pagalvojau, pasilaikysiu
šitą kardą be šeimininko. Tau lieka knyga, ir, jei mudu abu lydės sė­
kmė, daugiau nebepasimatysim.
Netgi Žalčiagalvio juokas skambėjo lyg sidabrinis, iš patamsėju-
sio sidabro.
- Kodėl gi? - sušuko jis. - Man malonu su tavimi žaisti, Kėkšte.
Tu geras priešininkas. Todėl ir toliau laikysiuosi savo žodžio. Leiskit
jam eiti! - dar kartą riktelėjo šarvuočiams. - Pasakykit tą patį sargybi­
niams prie vartų. Žalčiagalvis leidžia Kėkštui išeiti, nes jam nebereikia
jo bijoti, mat Žalčiagalvis - nemirtingas!
Tie žodžiai tebeskambėjo Mo ausyse, kai jis suėmė Megės ranką.
Tadėjas tebelaikė knygą, laikė ją taip, tarsi ji galėtų įgelti. Mo atrodė,
kad dar jaučia tarp pirštų jos popierių, viršelio medieną, odą, lapus
laikančius siūlus. Tada jis pajuto Megės žvilgsnį. Ji spoksojo į kardą jo
rankoje, tarsi su kardu tėvas jai atrodytų svetimas.
- Eikš, - tarė jis ir truktelėjo Mėgę paskui save. - Eime pas mamą!
- Taip, eik, Kėkšte, pasiimk savo dukrą, savo žmoną ir visus ki­
tus! - jiems pavymui šūktelėjo Žalčiagalvis. - Eik, kol Mortola man
nepriminė, kaip kvaila yra tave paleisti!

498
 Ilgu keliu per pilį juos lydėjo tik du šarvuočiai.
Ankstyvą rytą kiemas dar buvo beveik tuščias. Dangus virš Nakties
pilies buvo pilkas, dulkė lietutis, jis atrodė lyg auštančios dienos šydas.
Saujelė samdinių, jau stojusių dirbti, pamatę kardą Mo rankose atšoko
į šalį, o šarvuočiai tylomis pamojo jiems trauktis iš kelio.
Kiti kaliniai jau laukė prie vartų - sutrikęs būrys, saugomas tuzino
karių. Mo ne iš karto pastebėjo Resę, bet staiga nuo kitų atsiskyrė vie­
na figūra ir pasileido prie jo su Mege. Niekas jos nesulaikė. Galbūt ka­
reiviai jau girdėjo, kas nutiko Ugniniam Lapinui. Mo jautė, kaip jie į jį
spokso, su pasišlykštėjimu ir baime - į vyrą, kuris m irtį suspaudė tarp
lapų, o be to, jis dar ir plėšikas. Argi kardas jo rankoje to nepatvirtino
visiems laikams? Jam vis vien, ką jie galvoja. Tegu sau jo bijo. Jis patyrė
daugiau baimės, nei reikia jo gyvenime - per visas tas dienas ir naktis,
kai manė, kad viskas prarasta, ir žmona, ir dukra, ir jam teliko vieni­
šam m irti šiame pasaulyje iš žodžių.
Resė apkabino pirm a jį, paskui Mėgę, ir vėl iš naujo, vos jų ne­
sutraiškė glėbyje, o kai galiausiai paleido, jo veidas buvo šlapias nuo
jos ašarų.
- Eime, eikim pro vartus, Rese! - sukuždėjo Mo jai. - Kol dar šios
pilies valdovas neapsigalvojo! Turime daug ką vieni kitiems papasako­
ti, bet eikime!
Kiti kaliniai tylomis nusekė jiems iš paskos. Netikėdami savo aki­
mis stebėjo, kaip atsidaro pilies vartai, kaip prasiveria geležimi kaus­
tyti jų sparnai ir išleidžia kalinius laisvėn. Kai kurie iš skubėjimo net
suklupo, taip visi veržėsi laukan. Jų vis dar niekas nesivijo.
Sargybiniai stoviniavo su kardais ir ietimis rankose ir spoksojo
jiems pavymui, o kaliniai žingsniavo netvirtomis kojomis, sustingu
siomis per tas savaites, praleistas požemiuose. Pro vartus kartu su j a i s
išėjo tik vienas šarvuotis, nebyliai mostelėjo į taką, kuriuo jie turį eiti
„O kas, jei pradės šaudyt nuo pilies kuorų?" - pagalvojo Mo, pu
matęs, kad nėra nė vieno krūm o ar medžio, už kurio IhiIiį galimu u>
siglausti, bet ėjo toliau stačiu šlaitu žemyn. Matė save lyg musę tint
plikos sienos, kurią taip lengva pritrėkšti.

499
 Tačiau nieko nenutiko. Jie ėjo pilką rytą dulkiant vis stiprėjan­
čiam lietui, už jų nugaros tarsi grėsminga pabaisa kilo pilis... bet nie­
ko nenutiko.
- Jis laikosi duoto pažado! - vis dažniau Mo išgirsdavo ką nors
sušnabždant. - Žalčiagalvis laikosi duoto pažado.
Resė susirūpinusi teiravosi, kaip jo žaizda, ir jis tyliai atsakė jai,
kad viskas gerai, bet vis lūkuriavo, ar neišgirs už nugaros žingsnių,
kareivių žingsnių... bet vis dar buvo tylu. Atrodė, kad jie jau visą am­
žinybę žingsniuoja žemyn pliku skardžiu, kai staiga priešais pasimatė
medžiai. Šešėlis, kurį ant tako metė šakos, buvo toks tamsus, tarsi po
jomis būtų įsitaisiusi pati naktis.
 Tik sapnas

V i e n ą d i e n ą j a u n u o li s p a s a k ė :

- M a n n e p a t i n k a šis p a s a k o jim a s , k a d m e s v i s i t u r ė ­

s im m i r t i . N o r i u k e l ia u t i t e n a i i r s u r a s t i t ą š a lį, k u r

n ie k u o m e t n e m ir š ta m a .

„Šalis, kur niekada n e m ir š ta m a ita lų pasaka

ulkėtasis Pirštas gulėjo tarp medžių, oda sudrėkusi nuo lietaus.

Faridas tysojo šalia jo, šalo, juodi plaukai buvo prilipę prie kak­
tos. Kitiems irgi ne ką geriau, visi plėšikai gulėjo palei tako šonus,
neregimi tankiuose krūmokšniuose. Laukė jau valandų valandas,
postus užėmė dar prieš patekant saulei, o nuo tada lijo. Po medžiais
buvo taip tamsu, lyg niekad neprašvistų. Ir tylu. Taip tylu, tarsi kva­
pą užgniaužę būtų ne tik laukiantieji. Tik lietus laižė ir liežė šakas ir
lapus, krito ir krito iš dangaus. Faridas persibraukė rankove per šla­
pią nosį, kažkur kažkas nusičiaudėjo. „Prakeiktas kvaily, užsispausk
nosį!“ - pagalvojo Dulkėtasis Pirštas ir krūptelėjo išgirdęs čežėjimą
kitoje tako pusėje. Tačiau iš tankmės iššoko tik kiškis. Uostinėdamas
stabtelėjo ant tako, krutindam as ausis, išpūtęs akis. „Galbūt jis nė
perpus tiek bailus kaip aš“, - pagalvojo jis ir panoro grįžti pas Hok
saną, į tamsius koridorius po žeme, kur trenkė kaip kapo, bet benl
jau buvo sausa.
Dulkėtasis Pirštas jau turbūt šimtąjį kartą nusibraukė mm kakim
varvančius plaukus, ir staiga Faridas šalimais pakele nulvų Miklu imi
šokavo tarp medžių, o pro lietaus šnaresį pasigirdo ^In^iilal lle rti|f|n,
pagaliau, nedidelis išsibarstęs pulkelis, beveik lokte pai ppimlikf I*.i|į<
jų laukiantys plėšikai. Faridas ketino piiAoktl, bet t MilkčIntU 1'llHrt*
sugriebė jį ir šiurkščiai truktelėjo šalia savęs,

SOI
 - Lik čia, supratai? - sušvokštė jam. - Ne tam palikau kiaunes su
Roksana, kad vietoj jų leisčiau sugauti tave!
Stebuklingasis Liežuvis ėjo priekyje, šalia jo Megė ir Resė. Rankoje
laikė kardą - kaip tąsyk, tą naktį, kai išvijo iš savo namų Ožiaragį ir
Bastą. Šalia Resės kiūtino nėščia moteris, kurią jis buvo matęs pože­
miuose. Jis vis atsigręždavo atgal, į Nakties pilį, kuri vis dar grėsmingai
kilo virš jų, nors jau buvo gerą galą nuėję. Čia buvo daugiau žmonių,
nei jiems teko palikti prie nuvirtusio medžio. Regis, Žalčiagalvis tikrai
ištuštino savo požemius. Kai kurie svyravo, lyg vos galėtų išsilaikyti
ant kojų, kiti mirkčiojo, tarsi net šios ūkanotos dienos prieblanda jų
akims būtų per šviesi. Stebuklingasis Liežuvis, regis, laikėsi gerai, nors
marškiniai ir buvo kruvini, o Resė nebeatrodė tokia blyški kaip pože­
myje, bet gal Dulkėtasis Pirštas taip tik įsivaizdavo.
Jis kaip tik pastebėjo tarp kitų Liepsnotąjį Apuoką - koks susenęs
ir trapus jis atrodė! Tą akimirką Faridas nusigandęs čiupo Dulkėtąjį
Pirštą už rankos ir mostelėjo į vyrus, kurie staiga išniro ant tako gero­
kai žemiau. Regis, jie dygo iš lietaus, vis daugiau ir daugiau, išnirdavo
be garso, ir iš pradžių Dulkėtasis Pirštas pamanė, kad Juodasis Princas
sulaukė pastiprinimo. Bet tada jis pamatė Bastą.
Basta vienoje rankoje laikė kardą, kitoje savo peilį, apdegusiame
veide buvo matyti kraujo troškimas. Iš tų vyrų, kurie ėjo su juo, nė
vienas nedėvėjo Žalčiagalvio herbo, bet negi tai svarbu? Gal juos pa­
siuntė Mortola, gal Žalčiagalvis norėjo nusiplauti rankas, jei kartais jo
paleistus belaisvius rastų negyvus ant tako. Jų buvo daug, ir to gana.
Daug daugiau nei Juodojo Princo vyrų, gulinčių tarp medžių. Basta
šypsodamasis kilstelėjo ranką, ir jie ėmė kopti taku aukštyn. Išsitraukę
kardus, neskubėdami, lyg norėtų pasimėgauti baime paleistųjų kalinių
veiduose prieš juos užmušdami.
Juodasis Princas pirmasis iššoko iš po medžių, šalia jo - lokys.
Jiedu abu sustojo ant tako, tarsi dviese galėtų užkirsti kelią skerdy­
nėms. Tačiau Princo vyrai greitai pasekė jo pavyzdžiu - netrukus lyg
mūru stojo tarp kalinių ir tų, kurie atėjo jų žudyti. Tyliai nusikeikęs
pakilo ir Dulkėtasis Pirštas. Taigi taigi, rytas bus kruvinas. Lietus ne­

502
spės plauti kraujo, ir ugnį reikės padaryti labai piktą, nes ji nemėgsta
lietaus. Nuo drėgmės ji apsnūsta - o reikia, kad kandžiotųsi, labai
piktai kąstų.
- Faridai! - Dulkėtasis Pirštas šnipštelėjo berniuko vardą ir kaip
tik laiku spėjo sučiupti už rankos. Mat jis buvo susiruošęs bėgti pas
Mėgę - žinoma, kurgi daugiau, bet turi pasiimti su savimi ugnies. Rei­
kia padaryti ratą, liepsnų ratą apie tuos, kurie prieš tą kardų mišką
teturi plikas rankas. Dulkėtasis Pirštas pakėlė storą šaką, išviliojo iš
drėgnos žievės ugnį, šnypščiančią ir rūkstančią, ir pamėtėjo degan­
čią šaką berniukui. Žmonių kūnų užtvara ilgai neatlaikys, juos gali
išgelbėti ugnis, tik ugnis. Bastos balsas nuskambėjo prieblandoje - pa­
šaipus žmogžudžio balsas. Faridas paleido žemyn kibirkščių lietų, jis
bėrė jas ant drėgnos žemės tarsi valstietis sėklą, o Dulkėtasis Pirštas
bėgo iš paskos ir ją daigino. Liepsnos pakilo tuomet, kai Bastos vyrai
puolė. Kalavijas atsitrenkė į kalaviją, ore pasklido riksmai, vienas į kitą
daužėsi kūnai, o Dulkėtasis Pirštas su Faridu viliojo ir pūtė liepsnas,
kol jos beveik ap- upo paleistųjų kalinių pulką.
Dulkėtasis Pirštas paliko tik siaurą takelį pabėgti į mišką - jei kar­
tais liepsnos ir jam nebepaklustų, jei pyktis paakintų jas kandžioti vi­
sus, ir priešus, ir savus.
Jis matė Resės veidą ir išgąstį jame, matė, kaip Faridas peršoko per
liepsnas ir nuskubėjo pas kalinius, kaip ir buvo sutarę. Kokia laimė,
kad yra Megė, antraip jis turbūt vėl nebūtų atsitraukęs nuo Dulkėto­
jo Piršto nė per žingsnį. Jis pats liko priešais liepsnas. Išsitraukė pei­
lį - kai Basta netoliese, geriau jį laikyti rankoje, - ir atkakliai kuždėjo
ugniai, beveik švelniai, kad ji nesielgtų kaip užsigeidusi, kad iš draugės
netaptų prieše. Plėšikai buvo stumiami vis toliau, vis labiau artėjo prie
paleistųjų kalinių pulko, o iš jų ginklą turėjo tik Stebuklingasis Liežu­
vis. Juodąjį Princą užpuolė iškart trys Bastos vyrai, bet lokys gynė savo
šeimininką nagais ir dantimis. Dulkėtajam Pirštui net bloga pasidarė
matant žaizdas, kurias palikdavo juodi nagai.
Ugnis spragsėjo jam, norėjo žaisti, šokti, nieko nenutuokė apie
baimę, tvyrančią aplink, neužuodė jos, nejautė jos skonio. Dulkėtasis

503
Pirštas girdėjo riksmus, vienas skambėjo skardžiai lyg berniuko. Dul­
kėtasis Pirštas prasiskynė kelią pro kovojančius kūnus, pakėlė kalaviją,
gulintį purve.
Kur Faridas?
Štai jis. Švaistosi peiliu aplink save vikriai it angis. Dulkėtasis Pirš­
tas sučiupo jį už rankos, sukuždėjo liepsnoms, kad juos praleistų, ir
truktelėjo berniuką paskui save.
- Po galais! Reikėjo palikti tave su Roksana! - burnojo tempdamas
Faridą pro liepsnas. - Negi nesakiau, kad turi likti su Mege? - Mielai būtų
sugniaužęs tą liesą kaklą, taip palengvėjo, kai pamatė jį sveiką gyvą.
Megė pasileido pasitikti Farido, sugriebė jį už rankos. Stovėjo šalia
vienas kito, žvelgė į tą kruviną sąmyšį, bet Dulkėtasis Pirštas stengėsi
nieko negirdėti, nieko nematyti... jam reikia rūpintis tik ugnimi. Visa
kita lieka Princui.
Stebuklingasis Liežuvis gerai kovėsi kardu, daug geriau, nei tai
būtų pajėgęs Dulkėtasis Pirštas, bet atrodė išsekęs. Resė stovėjo prie
Megės, ji irgi buvo dar nesužeista. Dar. Triskart prakeiktas lietus var­
vėjo sprandu, šnarėdamas gožė jo balsą. Vanduo dainavo liepsnos lop­
šinę, seną senutėlę lopšinę, ir Dulkėtajam Pirštui teko pakelti balsą, jis
rėkė garsiau ir garsiau, kad pažadintų ugnį, kad liepsnos kunkuliuotų
ir kandžiotųsi. Priėjo prie pat ugnies žiedo, matė, kaip vis labiau artėja
besikaunantys. Kai kurie jau beveik žengė į žarijas.
Faridas irgi pastebėjo, ką pridarė lietus. Greitai nulėkė ten, kur
liepsnos buvo apsnūdusios. Megė pasileido jam iš paskos. Į ugnies
žiedą nuvirto vienas žuvusysis, ten, kur stovėjo berniukas, prigesino
ugnį savo nebegyvu kūnu, kitas peržengė per jį. Dulkėtasis Pirštas
keikdamasis pasileido prie mirtį nešančios spragos, pasišaukė pagal­
bon Stebuklingąjį Liežuvį, ir tą akimirką tarp liepsnų pamatė išnyrant
Bastą - nusvilintu veidu, neapykantos kupinomis akimis, bijantį ir ne­
kenčiantį ugnies. Kas stipresnis? Kažko ieškodamas jis spoksojo pro
liepsnas, mirkčiojo nuo dūmų, tarsi dairytųsi kokio veido. ^Dulkėtasis
Pirštas puikiai žinojo kokio. Nejučia žingtelėjo atgal. Į ugnį nuvirto
dar vienas žuvusysis, du kardus atkišę vyrai peršoko per jo kūną ir

504
puolė kalinius. Dulkėtojo Piršto ausyse suskambo riksmai, jis matė,
kaip Stebuklingasis Liežuvis atsistojo priešais Resę, o Basta pastatė ant
žuvusiojo koją - lyg ant kokio tilto. Čionai liepsnas! Dulkėtasis Pirštas
norėjo prisiartinti prie ugnies, kad ji geriau girdėtų jo balsą, bet kažkas
sučiupo jį už rankos ir privertė atsisukti. Dvipirštis.
- Jie mus užmuš, - pralemeno jis, akys kupinos siaubo. - Jie nuo
pat pradžių norėjo mus užmušti! O jei jie mūsų nepasieks, namus su­
degins liepsnos!
- Paleisk mane! - suriko Dulkėtasis Pirštas. Dūmai graužė jam
akis, nuo jų pradėjo kosėti. Basta. Jis spoksojo į jį pro dūmus, tarsi
juos sietų nematomas ryšys. Liepsnos veltui bandė jį pasiekti. Basta
pakėlė peilį. J ką jis taikosi? Ir kodėl šitaip šypsosi?
Berniukas.
Dulkėtasis Pirštas nustūmė šalin Dvipirštį. Suriko Farido vardą,
bet triukšmas prarijo jo balsą. Berniukas tebelaikė Mėgę už rankos,
o kita gniaužė peilį, kurį jam padovanojo Dulkėtasis Pirštas - kitame
gyvenime, kitoje istorijoje.
- Faridai! - Berniukas jo negirdėjo. O Basta sviedė peilį.
Dulkėtasis Pirštas matė, kaip peilis sminga į siaurą nugarą. Jis su­
gavo berniuką dar krintantį, bet jis jau buvo negyvas. O Basta stovėjo,
pastatęs koją ant kito negyvėlio, ir šypsojosi. Ir kodėl gi ne? Jis pasie­
kė savo tikslą, tą, kurio seniai siekė - Dulkėtojo Piršto širdį, jo kvailą
širdį. Laikant Faridą ant rankų ji plyšo pusiau, tiesiog plyšo pusiau,
nors šitiek metų Dulkėtasis Pirštas ją išsaugojo. Jis matė Megės veidą,
girdėjo, kaip ji šaukia Farido vardą, ir paguldė berniuką jai į glėbį. Jo
kojos taip virpėjo, kad buvo sunku atsistoti. Viskas jame virpėjo, netgi
ranka, kurioje laikė peilį, ištrauktą iš berniuko nugaros. Jis norėjo šok­
ti prie Bastos, bėgti per liepsnas ir pro kovojančius kūnus, bet Stebu­
klingasis Liežuvis buvo greitesnis - Stebuklingasis Liežuvis, nuraškęs
Faridą iš jo pasakos, kurio dukra sėdėjo ir raudojo, tarsi ir jos širdį kas
būtų perdūręs kaip berniuko...
Stebuklingasis Liežuvis nepaisė po kojomis liepsnojančios ugnies.
Jis perskrodė Bastos kūną kardu, tarsi nieko daugiau ir neveiktų, tarsi

505
šitai nuo dabar būtų jo amatas - žudyti. Basta mirė su nuostaba veide.
Jis krito į ugnį, ir Dulkėtasis Pirštas grįžo prie berniuko, kurį Megė
tebelaikė glėbyje.
Ko jis tikėjosi - kad berniukas atgis vien dėl to, kad jo žudikas
žuvo? Ne, juodos akys tebežvelgė tuščiai, buvo tuščios lyg apleistas
namas. Nebebuvo jose džiaugsmo, kurį paprastai taip sunku būdavo
išginti. Dulkėtasis Pirštas suklupo išmindžiotoje žemėje, o Resė guodė
verkiančią dukrą, aplink juos kovojo ir žuvo, ir jis nieko nebežinojo,
visiškai nieko - ką, tiesą sakant, jis čia veikia, kas čia aplink jį vyksta,
kodėl jis čia atėjo, po šiais medžiais, tais pačiais medžiais, kuriuos re­
gėjo sapne.
Blogiausiame iš visų sapnų.
Dabar jis tapo tikrove.
 Pasikeista

Ž y d r i s m a n o a k i ų u ž g e s o š ito j n a k t y

I r r a u d o n a s a u k s a s m a n o š ir d ie s .

Georgas Traklis, „Naktį"*

G'—©

yvi liko beveik visi. Juos išgelbėjo ugnis, lokio įtūžis, Juodojo
G Princo vyrai - ir Mo, kuris tą pilką rytą taip mokėsi žudyti,
lyg būtų nusprendęs paversti tai savo amatu. Po medžiais liko gulė­
ti negyvas Basta, Geležtė ir daugelis jų vyrų, žemė buvo nuklota jų
kūnais tarsi nuvytusiais lapais. Žuvo taip pat du klajojantys artistai.
Ir Faridas.
Faridas.
Dulkėtasis Pirštas pats buvo blyškus kaip mirtis, kai parnešė ber­
niuką į kasyklą. Šalia jo ėjo Megė, lydėjo visą tą tamsų kelią. Ji laikė
Farido ranką, tarsi tai galėtų padėti, ir jautėsi tokia sužeista viduje, kad
netikėjo kada nors pasveiksianti.
Paguldęs Faridą ant savo apsiausto atokiausiame koridoriuje Dul­
kėtasis Pirštas tik vienos Megės nepavarė šalin. Niekas nedrįso jo kal­
binti, kai palinko virš negyvo berniuko ir nuvalė jam nuo kaktos suo­
džius. Roksana pabandė kažką sakyti, bet pamačiusi jo veido išraišką
paliko vieną. Tik Megė - tik Megei jis leido sėdėti šalia Farido, tarsi
jos akyse būtų įžvelgęs savo paties skausmą. Taigi šitaip jie sėdėjo An­
gies kalno viduriuose, tarsi tai būtų visų istorijų pabaiga. Daugiau nė
žodžio, kurį reikėtų ištarti.
Tikriausiai lauke jau buvo naktis, kai Megė išgirdo Dulkėtojo l’ii š
to balsą. Jis sklido tarsi iš kažkur labai toli, skverbėsi pro juos gmi

* G e o r g a s T r a k l is , „ E ilė r a š č ia i" , p . 2 3 .

507
biantį skausmo rūką, kuris buvo toks tirštas, kad, atrodė, niekuomet
nebeišsisklaidys.
- Tu irgi norėtum jį susigrąžinti, ar ne?
Jai buvo sunku nusukti akis nuo Farido veido.
- Jis niekuomet nebegrįš, - sukuždėjo Megė ir pakėlė akis į Dul­
kėtąjį Pirštą. Neturėjo jėgų kalbėti garsiau. Visos jos jėgos dingo, tarsi
Faridas jas būtų pasiėmęs su savimi. Jis viską pasiėmė.
- Yra tokia istorija. - Dulkėtasis Pirštas spoksojo į savo rankas, tarsi
ten būtų parašyta tai, ką jis kalbėjo. - Istorija apie Baltąsias Moteris.
- Kokia dar istorija? - Megė nebenorėjo daugiau girdėti jokių isto­
rijų. Šioji jai visam gyvenimui perplėšė širdį. Bet vis dėlto Dulkėtojo
Piršto balse buvo kažkas...
Jis palinko prie Farido ir dar kartą nuvalė suodžius nuo kaktos.
- Roksana ją žino, - tarė jis. - Ji tau papasakos. Tiesiog nueik pas
ją... ir pasakyk, kad man reikėjo išvykti. Pasakyk jai, kad noriu suži­
noti, ar ta istorija tikra. - Jis kalbėjo keistai užsikirsdamas, tarsi būtų
be galo sunku rasti tinkamus žodžius. - Ir primink jai mano paža­
dą - kad visados rasiu kelią atgal pas ją, nesvarbu, kur bebūčiau. Ar
perduosi jai tai?
Apie ką jis kalba?
- Sužinoti? - Mėgę smaugė ašaros. - Ką?
- O, apie Baltąsias Moteris šis tas pasakojama. Kai kas tik prieta­
rai, o kai kas turėtų būti tikra. Juk istorijose visuomet šitaip būna, ar
ne? Fenolijas turbūt daugiau man apie tai galėtų papasakoti, bet, tiesą
sakant, visai nenoriu jo klausti. Ne, verčiau paklausiu pačių Baltųjų
Moterų. - Dulkėtasis Pirštas atsitiesė. Stovėjo ir žvalgėsi, lyg būtų pa­
miršęs, kur jis čia dabar yra.
Baltosios Moterys.
- Jos greitai ateis, ar ne? - susirūpinusi paklausė Megė. - Jos ateis
pasiimti Farido!
Tačiau Dulkėtasis Pirštas papurtė galvą ir pirmą kartą nusišypso­
jo - keistai liūdna šypsena, kokia šypsodavosi tik jis vienas, Megė nie­
kuomet nesuprato šios šypsenos.

508
 - Ne, kodėl gi? Dėl jo jos tikros. Jos ateina tik tuomet, kai tu dar
esi gyvas, kai jos turi nusivilioti tave pas save, žvilgsniu ar kuždesiu.
Visa kita - tik prietarai. Jos ateina, kai tu dar alsuoji, bet esi labai arti
mirties. Kai tavo širdis plaka vis silpniau, kai jos užuodžia tavo baimę
arba kraują, kaip buvo tavo tėvui. Jei miršti taip greitai kaip Faridas,
tarsi savaime išeini su jomis.
Megė paglostė Farido pirštus. Jie buvo šaltesni už akmenį, ant ku­
rio ji sėdėjo.
- Bet tuomet nesuprantu, - sukuždėjo ji, - jei jos neketina ateiti,
kaip tu jų paklausi?
- Aš jas pašauksiu. Bet tau geriau čia nebūti, kai tai darysiu, taigi
eik pas Roksaną ir pasakyk, ką prašiau, gerai? - Jis pridėjo pirštą prie
lūpų, kai Megė norėjo dar kažko paklausti. - Prašau, Mege! - Jis ne­
dažnai vadindavo ją vardu. - Perduok Roksanai, ką aš tau pasakiau - ir
kad aš labai apgailestauju. Nagi, eik.
Megė jautė, kad jis bijo, bet neklausinėjo, ko bijo. Nes jos širdis už­
davė kitą klausimą: kaip gali būti, kad Faridas negyvas, ir ką tai reiškia,
jei visą laiką reikės nešiotis jį negyvą savo širdyje? Ji paskutinį kartą
paglostė sustingusį veidą ir tada atsistojo. Kai priėjusi koridoriaus angą
dar kartą atsigręžė, Dulkėtasis Pirštas žvelgė į Faridą. Ir pirmą kartą per
visą tą laiką, kai Megė pažinojo Dulkėtąjį Pirštą, jo veide buvo matyti
visa tai, ką jis paprastai slėpdavo - švelnumas, meilė ir... skausmas.
Megė žinojo, kur ieškoti Roksanos, bet du kartus paklydo tamsiuo­
se koridoriuose, kol galiausiai ją surado. Roksana rūpinosi sužeistomis
moterimis, o Liepsnotasis Apuokas - vyrais. Daugelis buvo sužeisti, ir,
nors ugnis juos visus išgelbėjo, kai kurie vis dėlto smarkokai nusideri
no. Mo niekur nebuvo matyti, taip pat ir Princo, gal jie stovi sargyboje
prie kasyklų angos, bet Resė buvo su Roksana. Ji kaip lik tvarstė mule
gintą ranką, o Roksana tepė senyvai moteriai žaizdą aut kaktos Ino
pačiu tepalu, kuriuo gydė Dulkėtojo Piršto koją. Pavasario dvelkimai
čia taip netiko...
Megei išnirus iš ta m sa u s k o rid o ria u s Roksana pakėlė nitlviĮ <ttil II
kėjosi, k a d tai D ulkėtojo Piršto žingsniai. M e p,ė atsirėmė nitratu | <alli|

509
koridoriaus sieną. „Visa tai sapnas, - galvojo ji, - baisus košmaras."
Nuo verksmo jai svaigo galva.
- Kokia ten istorija, - paklausė ji Roksanos, - istorija apie Baltąsias
Moteris?.. Dulkėtasis Pirštas sako, kad tu turi man ją papasakoti. Ir
kad jam reikia išvykti, nes turi sužinoti, ar ji tikra...
- Išvykti? - Roksana padėjo tepalą į šalį. - Ką čia kalbi?
Megė pasitrynė akis, bet ašarų nebebuvo. Gal visas jau išverkė. Ir iš
kur jos imasi, tos ašaros?
- Jis sakė, kad nori jas pasišaukti, - sumurmėjo Megė. - Ir kad tu
turi prisiminti jo pažadą. Kad jis visuomet grįš, visuomet ras kelią at­
gal, kad ir kur būtų... - Megė kartojo žodžius, bet jie vis dar nieko jai
nesakė. Užtat sakė Roksanai.
Ji atsitiesė, paskui ją ir Resė.
- Ką tu čia kalbi, Mege? - susirūpinusi paklausė mama. - Kur Dul­
kėtasis Pirštas?
- Prie Farido. Jis vis dar prie Farido. - Buvo taip skaudu tarti tą
vardą. Resė apsikabino ją. O Roksana tik stovėjo ir spoksojo į tuščią
koridorių, iš kurio atėjo Megė. Tada staiga stumtelėjo mergaitę šalin,
prasibrovė pro jas ir dingo tamsoje. Resė puolė iš paskos nepaleisda­
ma Megės rankos. Roksana buvo vos per kelis žingsnius priekyje. Ji
primynė savo suknelės kraštą, suklupo, vėl atsistojo ir pasileido bėgti
tolyn. Vis greičiau ir greičiau. Bet vis tiek pavėlavo.
Resė vos neatsitrenkė į Roksaną, nes ši sustojo koridoriuje lyg įbes­
ta. Ant sienos liepsnojančiomis raidėmis švytėjo jos vaidas, ir Balto­
sios Moterys tebebuvo čia. Jos ištraukė blyškius pirštus iš Dulkėtojo
Piršto krūtinės, tarsi būtų išplėšusios širdį. Galbūt Roksana buvo pa­
skutinė, ką dar matė Dulkėtasis Pirštas. Bet gal jis matė ir tai, kaip
sujudėjo Faridas, - ir tada susmuko lygiai taip be garso, kaip pradingo
Baltosios Moterys.
Taip. Faridas sujudėjo - kaip žmogus, kuris per ilgai ir per giliai mie­
gojo. Apsiblausęs atsisėdo, dar nenutuokdamas, kas čia už jo guli toks
nejudrus. Neatsigręžė netgi tuomet, kai pro jį prasibrovė Roksana. Jis tik
žvelgė į tuštumą, tarsi ten regėtų vaizdus, kurių niekas kitas nemato.

510
 Megė dvejodama prisiartino prie jo lyg prie nepažįstamo. Nesusi­
vokė, kokie jausmai joje siaučia. Nežinojo nė ką galvoti. O Roksana
stovėjo prie Dulkėtojo Piršto taip stipriai prispaudusi ranką prie bur­
nos, tarsi šitaip galėtų sulaikyti savo skausmą. Ant koridoriaus sienos
tebeliepsnojo vardas, lyg amžių amžius čia būtų užrašytas, bet ji ne­
žiūrėjo į ugnines raides. Netarusi nė žodžio susmuko ant kelių, padėjo
Dulkėtojo Piršto galvą sau į skreitą ir palinko virš jo, o juodi plaukai
apgaubė ugnies rijiką tarsi šydas.
Faridas tebesėdėjo lyg apkvaitęs. Tik prisiartinus Megei, rodos,
ją pamatė.
- Mege? - sumurmėjo vos apversdamas liežuvį.
Negali būti. Jis tikrai grįžo. Faridas. Staiga jo vardą tarti nebeatrodė
skausminga. Jis ištiesė ranką, ir Megė ją sugriebė - taip skubėdama,
tarsi reikėtų jį sulaikyti - kad jis neišeitų toli toli. Ar dabar ten Dul­
kėtasis Pirštas? Koks šiltas staiga tapo Farido veidas. Megė atsiklaupė
šalia jo ir apsikabino - iš visų jėgų, net pajuto jo širdį tvinksint prie
savo krūtinės, tokie stiprūs buvo dūžiai.
- Mege! - Regis, jam taip palengvėjo, lyg pakirdus iš slogaus sa­
pno. Lūpas net nutvieskė nedrąsi šypsena. Bet tada jiems už nugaros
sukūkčiojo Roksana - tyliai, taip tyliai, kad vos buvo įmanoma išgirsti
pro ilgus palaidus jos plaukus, - ir Faridas atsisuko.
Akimirką, rodos, jis negalėjo suvokti, ką mato.
Tada išsivadavo iš Megės glėbio, atsistojo, susipainiojo apsiauste,
tarsi kojos dar būtų per silpnos bėgti. Keliais nuropojo prie Dulkėtojo
Piršto ir nusigandęs paglostė nurimusį jo veidą.
- Kas nutiko? - riktelėjo Roksanai, tarsi ji būtų dėl visko kalta. - Ką
tu padarei? Ką tu jam padarei?
Megė atsiklaupė greta, bandė nuraminti Faridą, bet jis jos neprisi­
leido. Nustūmė jos rankas ir vėl palinko prie Dulkėtojo Piršto, pridėjo
ausį prie krūtinės, pasiklausė - ir kūkčiodamas priglaudė veidą ten,
kur nebeplakė širdis.
Į koridorių įžengė Juodasis Princas, kartu su juo ėjo Mo, o už jų
išniro vienas veidas po kito.

511
 - Šalin! - riktelėjo Faridas. - Visi eikit šalin! Ką jūs jam padarėt?
Kodėl jis nebekvėpuoja? Nematyti kraujo, visai jokio kraujo.
- Niekas jam nieko nepadarė, Faridai, - sukuždėjo Megė. „Tu irgi jį
norėtum susigrąžinti, ar ne?“ - tarsi vėl išgirdo Dulkėtojo Piršto balsą.
Tie žodžiai vis skambėjo jos galvoje. - Tai Baltosios Moterys. Mes jas
matėm. Jis pats jas pasišaukė.
- Tu meluoji! - užriko ant jos Faridas. - Kodėl jam reikėtų šitaip
elgtis?
Roksana perbraukė pirštu per Dulkėtojo Piršto randus, tokius blyš­
kius, lyg juos būtų palikęs ne peilis, o stiklo žmogelio plunksna.
- Yra tokia istorija, kurią klajojantys artistai pasakoja savo vai­
kams, - prabilo ji nepakeldama akių. - Apie ugnies rijiką, iš kurio Bal­
tosios Moterys atėmė sūnų. Gedėdamas jis prisiminė, kas pasakojama
apie Baltąsias Moteris: kad jos bijo ugnies ir tuo pat metu ilgisi jos
šilumos. Taigi jis nusprendžia prisivilioti jas savo menu ir paprašyti
sugrąžinti sūnų. Prišauktos liepsnos šoka joms ir dainuoja, ir Baltosios
Moterys nenuveda ugnies rijiko sūnaus mirčiai, o grąžina į gyvenimą.
Tačiau už tai pasiėmė ugnies rijiką, jis niekuomet nebegrįžo. Sakoma,
kad turės gyventi pas jas per amžių amžius, iki pat visų laikų pabaigos,
ir šokdins joms liepsnas. - Roksana suėmė suglebusią Dulkėtojo Pirš­
to ranką ir pabučiavo suodinus pirštus. - Tai tik istorija, - tarė ji, - bet
jis mėgo jos klausytis. Sakydavo: ji tokia graži, kad turi būti bent kris­
lelis tiesos. Dabar jis pats pavertė šią istoriją tikrove - ir niekuomet
nebegrįš. Nors ir pažadėjo. Šįkart nebegrįš.

Naktis buvo ilga.

Roksana su Princu budėjo prie Dulkėtojo Piršto, o Faridas iškopė
viršun, ten, kur pro juodus debesis žvilgčiojo mėnulis ir nuo drėgnos
žemės kilo rūkas. Nustūmė šonan jį norinčius sulaikyti sargybinius ir
krito į samanas. Gulėjo ten po nuodingais Mortolos medžiais ir kūk­
čiojo, o kiauniukai riejosi tamsoje, tarsi dar turėtų šeimininką, kuriuo
nepasidalintų.

512
 Žinoma, Megė nuėjo paskui Faridą, bet jis pavarė ją šalin, tad ji
leidosi ieškoti Mo. Resė miegojo, bet Mo šalia jos būdravo. Sėdėjo ir
žvelgė į tamsą, tarsi ten būtų užrašyta istorija, kurios jis nesupranta.
Jo veide buvo kažkas nepažįstamo, uždaro, kieto lyg šašas ant žaiz­
dos, bet kai Mo pastebėjo Mėgę ;r jai nusišypsojo, tas svetimumas
dingo.
- Eikš, - pratarė jis tyliai, Megė atsisėdo šalia ir įsikniaubė veidu
į petį.
- Noriu namo, Mo! - sukuždėjo ji.
- Ne, nenori, - taip pat pusbalsiu atsakė jis, ir Megė sukūkčiojo
tėčiui į marškinius, kaip darydavo būdama maža mergaitė. Galėdavo
palikti jam visus rūpesčius, kad ir kaip jie slėgtų. Mo tarsi ranka juos
nubraukdavo vien paglostydamas jai galvą, uždedamas plaštaką ant
kaktos ir sukuždėdamas Megės vardą, šitaip darė ir dabar, šitoje liū­
dnoje vietoje, *ią liūdną naktį. Nepajėgė nubraukti viso to skausmo, jo
paprasčiausiai buvo per daug, bet galėjo jį sušvelninti vien laikydamas
mergaitę glėbyje. Niekas kitas negalėjo šito geriau u" jį padaryti. Netgi
Resė. Netgi Faridas.
Taip, naktis buvo ilga, tokia ilga kaip tūkstantis naktų, ir tamses­
nė už visas naktis, kokias tik Megė buvo praleidusi. Megė nebežinojo,
kiek laiko ji nusnūdo parimusi Mo ant peties, kai staiga ją purtydamas
pažadino Faridas. Truktelėjo ragindamas eiti kartu, tolyn nuo miegan­
čių tėvų, į tamsų užkaborį, kuriame trenkė lokiu ir Princu.
- Mege, - sukuždėjo jis ir taip stipriai suspaudė jos ranką savo
plaštakomis, kad net suskaudo - Aš žinau, kaip viską pataisyti. Tu
nueisi pas Fenoliją! Pasakyk jam, kad reikia ką nors parašyti, kažką,
kas prikeltų Dulkėtąjį Pirštą! Tavęs jis paklausys!
Megė visai nesistebėjo, kad Faridui į galvą atėjo ši mintis. Jis žvelgė
į ją tokiomis maldaujančiomis akimis, kad net skaudu buvo žiūrėti,
bet Megė papurtė galvą.
- Ne, Faridai. Dulkėtasis Pirštas negyvas. Fenolijas niekuo negali
jam padėti. O jei net ir galėtų - ar negirdėjai, ką jis vis murma sau po
nosimi? Kad po viso to, kas nutiko Košimui, nenori rašyti nė žodžio.

513
 Taip, Fenolijas pasikeitė. Megė jį pamačiusi vos atpažino. Anksčiau
jo akys priminė mažo berniuko akis. Dabar jos buvo seno žmogaus
akys. Žvilgsnis nepatiklus, netvirtas, tarsi Fenolijas nepasitikėtų žeme
po kojomis, ir, regis, po Kosimo mirties jam neberūpėjo skustis, šu­
kuotis ir praustis. Paklausė tik apie knygą, apie tą, kurią įrišo Mo. Bet
netgi Megės žinia, kad tušti puslapiai tikrai apsaugo nuo mirties, ne­
nutrynė iš jo veido to kartėlio.
- Na ir puiku, - sumurmėjo jis. - Taigi dabar Žalčiagalvis nemir­
tingas, o Kosimas negyvas negyvutėlis. Šitoje istorijoje tikrai viskas
atvirkščiai.
Ne, Fenolijas niekam nebenori padėti, netgi sau pačiam, bet Megė
vis tiek pasileido paskui Faridą, kai jis patraukė ieškoti Fenolijo.
Senukas daugiausia laiko leido žemutiniame koridoriuje, toje ka­
syklų dalyje, kuri buvo beveik visai užgriuvusi. Niekas, be jo, ten nei­
davo. Kai Megė su Faridu nulipo kopėčiomis, Fenolijas miegojo iki
smakro užsitraukęs plėšikų duotą kailį, suraukęs kaktą, tarsi ir miego­
damas įnirtingai mąstytų.
- Fenolijau! - Faridas šiurkščiai papurtė senuką.
Fenolijas apsivertė urzgėdamas taip, kad Princo lokys iš jo galėtų
pasimokyti, atsimerkė ir įsistebeilijo į Faridą, tarsi rudą jo veidą maty­
tų pirmą kartą gyvenime.
- A, tai tu, - suniurnėjo neišsibudinęs. - Berniukas, sugrįžęs iš miru­
siųjų pasaulio. Vėl kažkas, ko aš neparašiau! Ko nori? Negi nežinai, kad
aš pagaliau pradėjau sapnuoti gerą sapną, ko jau nebuvo ištisas naktis?
- Turi kai ką parašyti!
- Parašyti? Aš neberašau. Negi ką tik patys neįsitikinote? Vos tik
man galvon šovė ta nuostabi mintis apie nemirtingumo knygą, kuri
turi išlaisvinti geruosius ir atnešti mirtį Žalčiagalviui, ir kas gi nutiko?
Dabar ta angis nemirtinga, o miškas pilnas lavonų! Plėšikai, klajojan­
tys artistai - netgi Dvipirštis! Negyvi! Ir kam aš juos apskritai sugalvo­
jau, jei ši istorija juos vis tiek nužudo?
- Bet turi jį sugrąžinti! - Farido lūpos virpėjo. - Tu pavertei Žalčia-
galvį nemirtingu, kodėl negali jo?

514
 - A, tu kalbi apie Dulkėtąjį Pirštą, ar ne? - Fenolijas atsisėdo ir giliai
atsidusęs pasitrynė rankomis veidą. - Taip, jis irgi negyvas, amžiams
negyvas, nors jam buvau numatęs ir ilgesnį gyvenimą, pamenat? Kad
ir ką beveiktum, Dulkėtasis Pirštas dabar negyvas, tu buvai negyvas...
Minervos vyras, Kosimas, visi jaunuoliai, išėję į karą su juo... visi ne­
gyvi! Negi šita istorija nieko kito nesugalvoja? Pasakysiu tau kai ką,
mano berniuk. Aš nebesu jos autorius. Ne! Jos autorius - mirtis, gilti­
nė, šaltoji karalienė, vadink ją kaip nori. Tai jos šokis, ir visai nesvarbu,
ką aš parašysiu, ji atima mano žodžius ir paverčia juos savo tarnais!
- Nesąmonė! - Faridas net nebesišluostė ašarų, riedančių skruos­
tais. - Privalai jį sugrąžinti. Juk tai visai nebuvo jo mirtis, ji buvo
mano! Padaryk, kad jis vėl alsuotų! Juk tik poros žodžių tereikia, ir jau
esi tai padaręs dėl Kosimo ir Stebuklingojo Liežuvio.
- Luktelėk, Megės tėvas dar nebuvo miręs, - blaiviai pasakė Fenoli­
jas. - O dėl Kosimo, tai jis tik atrodė kaip Kosimas, negi turiu dar kar­
tą tau aiškinti? Mudu su Mege sukūrėm jį iš naujo, bet, deja, siaubingai
nesėkmingai. Ne! - Jis čiuptelėjo už diržo, ištraukė kažką panašaus
į nosinę ir garsiai nusišnypštė. - Tai ne ta istorija, kurioje prisikelia
mirusieji! Gerai, pripažįstu, sugalvojau žaidimą nemirtingumu, bet tai
vis dėlto kas kita nei mirusiųjų prikėlimas! Ne! Liks kaip yra. Jei čia
kas nors mirs, tegu toks ir lieka! Šita taisyklė galioja ir šiame pasaulyje,
ir tame, iš kurio aš atkakau. Dulkėtasis Pirštas dėl tavęs šią taisyklę
labai sumaniai apėjo. Gal aš ir pats parašiau tą jausmingą istoriją, kuri
jam pasiūlė mintį... nepamenu, bet tiek to. Spragų visuomet pasitaiko,
o jis savo gyvybe sumokėjo už tavąją. Tai nuo seno vienintelis sandė­
ris, į kurį leidžiasi mirtis. Taip, kas galėjo pagalvoti? Kad Dulkėtasis
Pirštas taip pamils priklydusį berniuką, kad galiausiai dėl jo numirs.
Sutinku, mintis kur kas geresnė nei manoji apie kiauniuką, bet ji ne
mano! O ne! Jei ieškai ko nors, k ^ n norėtum suversti kaltę, čiupk sau
už nosies, nes viena tikrai tiesa, mano berniuk, - tardamas tuos žo­
džius Fenolijas ne itin švelniai bakstelėjo Faridui pirštu į krūtinę, - tau
šioje istorijoje ne vieta! Ir jei tu nebūtum įsikalęs į galvą, kad būtinai
reikia čia patekti, Dulkėtasis Pirštas dar būtų gyvas...

515
 Faridas vožtelėjo rudu mažu kumščiu tiesiai Fenolijui į veidą.
- Kaip gali šitaip kalbėti? - užsipuolė Fenoliją Megė, o Faridas kūk­
čiodamas apsivijo ją rankomis. - Jis išgelbėjo Dulkėtąjį Pirštą malūne!
Nuo tada, kai čia atsirado, jį saugojo...
- Gerai jau, gerai, - sumurmėjo Fenolijas ir pasičiupinėjo skau­
damą nosį. - Aš beširdis senas žmogus, žinau ir pats. Bet, nori tikėk,
nori - ne, aš jaučiausi siaubingai, kai pamačiau Dulkėtąjį Pirštą gulint.
O dar Roksanos ašaros, baisu, tiesiog baisu. Visi tie sužeistieji, visi tie
žuvusieji... Ne, Mege, žodžiai man jau seniai nebepaklūsta. Daro tai tik
tuomet, kai jiems patiems tai tinka. Atsisuko prieš mane lyg gyvatės...
- Taip. Tu nemokša, varganas nemokša! - Faridas ištrūko iš Megės
glėbio. - Visiškai neišmanai savo amato! Bet užtat kitas tai išmano. Tas,
kuris čia atvedė Dulkėtąjį Pirštą, Orfėjas. Jis sugrąžins jį, pamatysi. Pa­
rašyk, kad jis čia atsidurtų! Bent jau tai turėtum gebėti! Taip, parašyk,
kad Orfėjas atkaktų čia, tučtuojau, arba... arba... arba aš papasakosiu
Žalčiagalviui, kad tu ketini jį nužudyti... pasakysiu visoms Ombros
moterims, kad tai dėl tavo kaltės jos visos nebeturi vyrų... aš, aš...
Faridas stovėjo sugniaužęs kumščius, drebėdamas iš įtūžio ir siel­
varto. Tačiau senukas tik žvelgė į jį nieko netardamas, paskui atsistojo.
- Žinai ką, mano berniuk? - tarė ir prisikišo prie pat Farido vei­
do. - Jei būtum gražiai paprašęs, gal ir būčiau pabandęs, bet šitaip -
ne. O ne! Fenolijas nori, kad jo prašytų, o ne jam grasintų. Šiek tiek
išdidumo man dar liko.
Faridas vėl užsimojo vožti senukui, bet Megė jį sulaikė.
- Fenolijau, užteks! - suriko ji. - Jis sielvarto palaužtas, negi ne­
matai?
- Sielvarto palaužtas? Ir ką? Aš irgi sielvartauju! - atrėžė Fenoli­
jas. - Mano istorija skęsta nelaimėse, o šitos, - jis iškėlė aukštyn savo
rankas, - nebenori rašyti! Bijau žodžių, Mege! Anksčiau jie buvo lyg
medus, o dabar nuodai, gryniausi nuodai! O kas yra poetas, nebemylin-
tis žodžių? Kas aš esu? Šita istorija mane ėda, ji ryja mane, savo kūrėją!
- Atvesk Orfėją! - Megė jautė, kaip Faridas bando valdytis, kad balse
nebeliktų įtūžio. - Pasikviesk jį čia, ir tegu rašo vietoj tavęs. Pamokyk jį

516
to, ką pats moki, taip, kaip Dulkėtasis Pirštas visko išmokė mane. Tegu
jis vietoj tavęs randa tinkamus žodžius. Jam patinka tavo istorija, pats
sakė Dulkėtajam Pirštui! Netgi parašė tau laišką, kai dar buvo mažas.
- Tikrai? - Akimirką jo balsas suskambo vėl kaip senojo smalsaus
Fenolijo.
- Taip, jis tavimi žavisi! Laiko šią istoriją pačia geriausia, pats
taip sakė!
- Jis taip sakė? - Regis, Fenolijas jautėsi pamalonintas. - Na, ji tikrai
nebloga. Tai yra ji buvo nebloga. - Senukas mąsliai pažvelgė į Fari­
dą. - Mokinys. Fenolijo mokinys, - sumurmėjo jis. - Poeto pameistrys.
Hm... Orfėjas... - Jis ištarė šį vardą taip, tarsi pirma turėtų paragau­
ti. - Vienintelis poetas, kuris galėjo sulygti su mirtimi... deramai.
Faridas taip viltingai pažvelgė į Fenoliją, kad Megei vėl sugėlė širdį.
Tačiau Fenolijas nusišypsojo, kad ir liūdna šypsena.
- Tik pažvelk į jį, Mege! - tarė jis. - Šitas berniukas žiūri tokiu pat
žvilgsniu, kokiu mano vaikaičiai iš manęs viską išviliodavo. Ar ir į tave
jis šitaip žiūri, kai ko nors nori?
Megė pajuto, kaip nuraudo, bet Fenolijas nelaukė jos atsakymo.
- Tu žinai, kad mums reikės Megės pagalbos, ar ne? - kreipėsi jis
į Faridą.
- Jei tu parašysi, aš perskaitysiu, - atsakė ji. „Ir atsigabensiu į šią
istoriją vyrą, kuris padėjo Mortolai perkelti čion mano tėvą ir jį sužeis­
ti", - pridūrė Megė mintyse. Ji bandė negalvoti apie tai, ką Mo pasaky­
tų apie šį sandėrį.
Bet Fenolijas, regis, jau galvojo apie tuos žodžius, reikiamus žo­
džius - tokius, kurie jo neišduotų ir neapgautų.
- Na gerai, - sumurmėjo jis nugrimzdęs mintyse. - Paskutinį kartą
imkimės darbo, bet iš kur gauti popieriaus ir rašalo? Jau nekalbu apie
plunksną ir paslaugų stiklo žmogelį. Juk vargšelis Rozenkvarcas tebe­
sėdi Ombroje.
- Aš turiu popieriaus, - tarė Megė, - ir pieštuką.
- Labai gerai, - tarė Fenolijas, kai ji padėjo jam ant kelių blokno­
tą. - Ar jį įrišo tavo tėvas?

517
 Megė linktelėjo.
- Čia keli lapai išplėšti!
- Taip, jų reikėjo, kai norėjau parašyti žinutę mamai ir laišką tau.
Tą laišką, kurį tau perdavė Debesų Šokėjas.
- O taip, jisai. - Akimirką Fenolijas atrodė labai nuvargęs. - Kny­
gos tuščiais lapais, - sumurmėjo jis. - Regis, šioje istorijoje jos ima
vaidinti vis svarbesnį vaidmenį, ar ne? - Tada jis paprašė Megės palikti
juos su Faridu vienu du, kad šis jam papasakotų apie Orfėją. - Tiesą
sakant, - sukuždėjo jis Megei, - manau, kad Faridas gerokai perver­
tina Orfėjo gebėjimus. Ką gi jis tokio sukūrė? Tik iš naujo sudėliojo
mano žodžius, ir viskas. Bet vis dėlto pripažįstu, kad smalsauju jį pa­
matyti. Čia ir gerokai didybės manijos, jei kas drįsta pasivadinti Orfė­
ju, o didybės manija - įdomus charakterio bruožas.
Megė taip nemanė, bet buvo per vėlu atsiimti savo pažadą. Ji vėl
skaitys. Šįkart dėl Farido. Nusliūkino atgal pas tėvus, padėjo galvą ant
Mo krūtinės ir užmigo, ausyse girdėdama jo širdies tvinksnius. Žo­
džiais jį išgelbėjo, kodėl negalėtų išgelbėti ir Dulkėtojo Piršta? Nors jis
ir išėjo toli, labai toli... Negi šiame pasaulyje žodžiai negali viešpatauti
ir tylos karalystėje?
 Kėkštas

Pasaulis egzistavo tam, kad būtų skaitomas. Ir aš jį

skaičiau.

Lyn Šaron Svare, „Sugriauti skaitymo

i Mo pakirdo, Resė su Mege dar miegojo, bet jam pasirodė, kad

augiau nė akimirkos nebegalės alsuoti tarp šitų akmenų ir lavo­
nų. Vyrai, saugantys įėjimą į kasyklas, pasisveikino su juo linktelėda­
mi galvas. Pro laukan vedančią angą į kasyklas smelkėsi blyški ryto
brėkšma, dvelkė rozmarinais, čiobreliais ir uogomis, augančiomis ant
nuodingų Mortolos medžių. Mo jutimus vėl sutrikdė tai, kaip Fenolijo
pasaulyje susimaišo tai, kas pažįstama, su svetimais dalykais - ir kad
svetimieji dažnai atrodo netgi tikresni.
Mo prie angos pasitiko ne tik sargybiniai. Į koridorius sienas ramstė­
si dar penki vyrai, tarp jų Čiupsius ir netgi pats Juodasis Princas.
- A, tik pažvelkit, labiausiai ieškomas plėšikas nuo Ombros iki jū­
ros! - Mo prisiartinus sukuždėjo Čiupsius. Vyrai nužvelgė jį lyg nema­
tytą gyvį, apie kurį girdėjo keistų istorijų, ir Mo labiau nei visuomet
pasijuto esąs aktorius, žengiantis į sceną - neramiai, nes nežinojo nei
pjesės, nei savo vaidmens.
- Nežinau, kaip jūs, - apžvelgęs vyrus tarė Čiupsius, - bet aš visą
laiką maniau, kad Kėkštą sugalvojo kažkoks poetas. Ir kad vienintelis,
kuris galbūt turi teisę į plunksnų kaukę, yra mūsų Juodasis Princas,
nors jis ir ne visai atitinka dainų apibūdinimus. Kai buvo sakoma, jog
Kėkštas sėdi Nakties pilies požemiuose, maniau, kad jie ketina pakarti
kažkokį vargšelį, kuris atsitiktinai turi randą ant rankos. Bet dabar, - jis

* Lynn Sharon Schwartz, „Ruined by Reading“.

519
taip įdėmiai nužvelgė Mo, lyg lygintų su kiekviena apie Kėkštą girdėta
dainos eilute, - kai mačiau tave kaunantis miške... Irjo kardas siuva tarp
jų lyg adata... Argi ne šitaip dainuojama? Taikliai apibūdinta, o taip!
„O taip, Čiupsiau? - pagalvojo Mo. - Kas būtų, jei pasakyčiau tau,
kad Kėkštas tikrai sugalvotas poeto - lygiai kaip ir tu pats?“
Visi vyrai dėbsojo į jį iš padilbų.
- Mums reikia sprukti, - tyloje pasigirdo Princo balsas. - Jie šukuos
mišką iki pat jūros. Dvi mūsų slėptuves jau aptiko, kasyklų veikiausiai
nesurado tik dėl to, kad nesitiki, jog slėpsimės prie pat jų. - Lokys su­
krizeno, lyg juoktųsi iš šarvuočių kvailumo. Pilkas snukis juodoje gau­
ruotoje galvoje, mažos gintaro spalvos akys išmintingos, - jau skaitant
knygą lokys labai patiko Mo, tik įsivaizdavo jį kiek stambesnį. - Šią­
nakt dalis mūsų nuneš į Barsuko Urvą sužeistuosius, - pasakė Juodasis
Princas, - kiti su manimi ir Roksana trauks į Ombrą.
- O kur eis j/s? - Čiupsius žvilgtelėjo į Mo.
Visi vyrai sužiuro į jį. Mo atrodė, kad jų žvilgsniai lyg pirštai čiupi­
nėja jo veidą. Žvilgsniai, kupini vilties, bet ko jie tikisi? Ką jie apie jį gir­
dėjo? Ar jau pasakojamos istorijos apie tai, kas nutiko Nakties pilyje?
- Jam reikia dingti iš čia, kaipgi kitaip? Kuo toliau! - Princas nu­
ėmė lokiui nuo kailio prikibusį lapelį. - Žalčiagalvis jo ieškos, nors ir
paskleis gandus, kad dėl užpuolimo miške kalta Mortola. - Princas
linktelėjo liesam jaunuoliui, beveik visa galva žemesniam už Mėgę,
kuris stoviniavo tarp vyrų. - Pakartok, ką skelbė šaukliai tavo kaime.
- Štai, - užsikirsdamas prabilo berniukas, - štai koks Žalčiagal­
vio pažadas: jei Kėkštas pasirodytų šioje miško pusėje, mirs lėčiausia
mirtimi, kokią tik gali išgalvoti Nakties pilies budeliai. O tam, kuris jį
sugaus, bus užmokėta sidabru - tiek, kiek pats Kėkštas sveria.
- Na, tai geriau jau dabar pradėk badauti, Kėkšte, - nusišaipė Čiup­
sius, bet niekas nesijuokė.
- Ar tu tikrai padarei jį nemirtingą? - paklausė berniukas.
Čiupsius garsiai nusijuokė.
- Tik paklausykit to mažiaus. Tu tikriausiai tiki, kad Princas moka
skraidyti?

520
 Tačiau berniukas nekreipė į jį dėmesio, nenuleido akių nuo Mo.
- Sakoma, kad ir tu pats nemirtingas, - tyliai tarė jis. - Sakoma,
kad tu ir sau tokią knygą pasidarei, knygą su baltais puslapiais, kurioje
tūno tavo mirtis.
Mo nusijuokė. Kiek kartų Megė į jį žvelgė tokiomis pat didelėmis
akimis? „Ar ta istorija tikra, Mo? Nagi, pasakyk/4Jie visi laukė jo atsa­
kymo, netgi Juodasis Princas. Mo matė tai jų veiduose.
- O ne, - atsakė jis. - Aš mirtingas. Patikėkit, pajutau tai visai aiš­
kiai. O dėl Žalčiagalvio - taip, jį padariau nemirtingą. Bet neilgam.
- Kaip tai? - Čiupsiaus šypsnys sustingo kampuotame veide.
Bet Mo žvelgė ne į jį, o į Juodąjį Princą, ir atsakė:
- Turiu galvoje, šiuo metu niekas negali nužudyti Žalčiagalvio. Nei
kardas, nei peilis, nei liga. Knyga, kurią jam įrišau, jį saugo. Bet ši kny­
ga taps ir jo likimu. Mat jis ja džiaugsis tik kelias savaites.
- Kodėl? - vėl paklausė berniukas.
Mo atsakė jam tylesniu balsu, kaip atsakydavo ir Megei, kai dalin­
davosi su ja paslaptimis.
- O, nėra itin sunku pasirūpinti, kad knyga ilgai negyventų, juk
žinai. Ypač knygrišiai tai gerai geba... O tai mano amatas, nors kai kas
mano kitaip. Paprastai aš nesiekiu nužudyti knygos, priešingai, mane
dažniausiai kviečiasi tada, kai reikia pailginti jų gyvenimą, bet, deja, šį
kartą turėjau elgtis priešingai. Juk galiausiai nenorėjau būti kaltas dėl
to, kad Žalčiagalvis visą amžinybę sėdėtų soste ir leistų laiką kardamas
klajojančius artistus.
- Tai tu vis dėlto raganius! - pratarė Čiupsius kimiu balsu.
- Ne, tikrai ne, - paprieštaravo Mo. - Sakau dar kartą - aš knygrišys.
Vėl visi vyrai sužiuro į jį. Mo šįkart nebuvo tikras, ar pagarbos ne-
atmiešė ir truputis baimės.
- Dabar eikit! - tylą nutraukė Juodojo Princo balsas. - Eikit ir pa-
dirbkit neštuvus sužeistiesiems.
Vyrai pakluso, bet visi prieš pasitraukdami dar sykį pažvelgė į Mo.
O berniukas praeidamas droviai šyptelėjo.
Juodasis Princas pamojo Mo prieiti.

521
 - Kelios savaitės, - pakartojo jis, kai jiedu liko vieni tokiame kori­
doriuje, kur Princas miegojo su lokiu. - Kiek tiksliai?
Kiek tiksliai? Netgi Mo negalėjo to pasakyti. Jei jie nepastebės, ką
jis padarė, viskas turėtų vykti labai greitai.
- Nelabai daug, - atsakė jis.
- Ir jie negalės knygos išgelbėti?
-N e.
Princas nusišypsojo. Tai buvo pirmoji šypsena, kurią Mo matė
tamsiame jo veide.
- Paguodžiančios naujienos, Kėkšte. Nelabai smagu kovoti su ne­
mirtingu priešu. Bet ar tu žinai, kad jis dar negailestingiau tave perse­
kios, kai pastebės, jog jį apgavai?
Taip ir bus. Dėl to Mo nepasakojo Megei, slapčia darė tai, ką tu ­
rėjo daryti, laukdavo, kol Megė užmigs. Mat nenorėjo įžvelgti jos
veidelyje baimės.
- Neketinu grįžti į šią miško pusę, - tarė Mo Princui. - Gal netoli
Ombros rasis tinkama slėptuvė.
Princas vėl nusišypsojo.
- Rasis, - tarė jis ir taip įdėmiai pažvelgė į Mo, tarsi norėtų pa­
matyti pačią širdį. „Pamėgink! - pagalvojo Mo. - Pažvelk man į širdį
ir pasakyk, ką ten matai, nes aš pats jau nebežinau." Mo prisiminė,
kaip pirmą kartą perskaitė apie Juodąjį Princą. „Koks nuostabus vei­
kėjas!" - pagalvojo jis tada, bet vyras, stovintis priešais jį, buvo dar
įspūdingesnis nei paveikslas, kurį sukūrė žodžiai. Tik gal šiek tiek že­
mesnis. Ir liūdnesnis.
- Tavo žmona sako, kad tu ne tas, kuo mes tave laikome, - tarė
Princas. - Dulkėtasis Pirštas irgi šitaip teigė. Jis pasakojo, kad tu at­
vykai iš tos pačios šalies, kur jis buvo tuos metus, kai mes laikėme jį
mirusiu. Ar ji labai skiriasi nuo šių vietų?
Mo nusišypsojo.
- O taip, labai.
- Kuo? Ar ten žmonės laimingesni?
- Galbūt.

522
 - Galbūt? Hm. - Princas pasilenkė ir ištraukė kažką iš po antklo­
dės, po kuria miegodavo. - Pamiršau, kaip tavo žmona tave vadina.
Dulkėtasis Pirštas tave šaukdavo keistu vardu - Stebuklingasis Liežu­
vis. Bet Dulkėtasis Pirštas nebegyvas, o visiems kitiems tu nuo dabar
būsi tik Kėkštas. Net ir man sunku į tave kitaip kreiptis, - po to, kai
mačiau tave kaunantis miške. Ir todėl šitai turi priklausyti tau.
Mo dar nebuvo matęs kaukės, kurią jam atkišo Princas. Oda buvo
patamsėjusi ir sudiržusi, bet plunksnos švytėjo - baltos, juodos, gels­
vai rusvos ir mėlynos. Mėlynos kaip kėkšto.
- Šitą kaukę apdainuoja ne viena giesmė, - tarė Juodasis Prin­
cas. - Aš leidau sau ją kiek panešioti. Kai kurie vyrai irgi, bet dabar ji
priklauso tau.
Mo tylėdamas pasukiojo kaukę rankose. Vieną keistą akimirką no­
rėjo ją užsidėti, tarsi tai būtų daręs jau šimtus kartų. O taip, Fenolijo
žodžiai buvo galingi, bet tai tik žodžiai, niekas daugiau, tik žodžiai -
net jei jie buvo parašyti jam... Juk bet kuris artistas gali pasirinkti vai­
dmenį, kurį dabar vaidina jis?
- Ne, - atsakė Mo ir atkišo kaukę Juodajam Princui. - Čiupsius
teisus, Kėkštas yra kliedesys, seno vyro pramanas. Mano amatas - ne
kovoti, patikėk.
Juodasis Princas mąsliai pažvelgė į Mo, bet kaukės nepaėmė.
- Vis tiek pasilaikyk, - tarė jis. - Dabar per daug pavojinga ją ne­
šioti. O dėl tavo amato - nė vienas iš mūsų negimė plėšiku.
Mo į tai nieko neatsakė, tik žvelgė į savo pirštus. Ilgokai užtruko,
kol atsiplovė kraujas, prilipęs prie rankų per kovą. Taip jis ir stovėjo -
su kauke rankose, vienas tamsiame koridoriuje, trenkiančiame seniai
žuvusių žmonių palaikais, kai išgirdo už nugaros Megės balsą.
- Mo? - Ji susirūpinusi žvelgė tėčiui į veidą. - Kur tu buvai? Rok
sana ketina greitai iškeliauti, o Resė klausia, ar mudu eisime kartu. K;)
pasakysi?
Taip, ką gi jam pasakyti? Kur jis nori eiti? „Atgal j savo diih
tuvę“, - pagalvojo Mo. Atgal į Elinoros namus. O gal nr? Ko nori
Megė? Tereikėjo pažvelgti į ją, kad sužinotum atsakymą, /inoimi.

523
Ji nori pasilikti - dėl berniuko, bet ne tik dėl jo. Resė irgi nori likti,
nors ir buvo įkišta į požemius, nors patyrė daug skausmo ir dabar
turi tūnoti tamsoje. Kokia gi to Fenolijo pasaulio paslaptis, kad jame
širdį užplūsta ilgesys? Ar tik ir jis pats jo nejaučia? Tarsi greitai vei­
kiančių saldžių nuodų...
- Ką pasakysi, Mo? - Megė suėmė jo ranką. Kokia ji jau didelė!
- Ką aš pasakysiu? - Jis įsiklausė, tarsi gerai ištempęs ausis galėtų
išgirsti žodžius, kuriuos kužda koridoriaus sienos arba antklodės, po
kuria miega Juodasis Princas, audinys. Bet viskas, ką jis išgirdo, buvo
jo paties balsas: - Kaip tau patiktų, jei pasakyčiau... parodyk man fėjas,
Mege. Ir undines. Ir knygų iliustruotoją Ombros pilyje. Pamėginkim,
kokie iš tiesų ploni jo teptukai.
Pavojingi žodžiai, bet Megė apkabino jį taip stipriai, kaip paskutinį
kartą buvo apkabinusi tik būdama maža mergaitė.
 Farido viltis

- Štai ir patekau į Besaulę šalį! - pagalvojo ji. - O Klė-

ja, čia mirusiųjų karalystė!

Filipas Rivas, „Mirtingos mašinos“*

i prieš pat saulėlydį sargybiniai antrą kartą paskelbė pavojų, Juo-

asis Princas visiems liepė leistis gilyn į tuos siaurus koridorius,
kur tyvuliavo vanduo, regis, ten galėjai girdėti alsuojant žemę. Tačiau
vienas su jais nėjo. Fenolijas. Kai Princas atšaukė pavojų ir Megė su ki­
tais iškopė viršun - šlapiomis kojomis, virpanti iš baimės, - Fenolijas
priėjo prie jos ir truktelėjo paskui save. Laimė, Mo tuo metu kalbėjosi
su Rese ir nieko nepastebėjo.
- Štai. Bet aš už nieką neatsakau, - sukuždėjo jai Fenolijas, spraus-
damas į rankas bloknotą. - Gal tai tik dar viena klaida, juodu ant balto,
kaip ir kitos. Bet aš pernelyg pavargęs, kad apie tai galvočiau. Šerk jas,
tas prakeiktas istorijas, šerk naujais žodžiais, aš nesiklausysiu. Aš gulsiu
miegoti. Tai jau tikrai paskutinis dalykas, kurį parašiau savo gyvenime.
Šerk jas.
Faridas pasiūlė Megei skaityti ten, kur anksčiau jiedu su Dulkė­
tuoju Pirštu miegojo. Dulkėtojo Piršto kuprinė tebegulėjo toje pačioje
vietoje, šalia antklodės, o kiauniukai susiraitė iš abiejų šonų. Faridas
atsitūpė tarp jų ir priglaudė kuprinę prie krūtinės, tarsi joje dar plaktų
Dulkėtojo Piršto širdis. Jis viltingai žvelgė į Mėgę, bet ji tylėjo. Žvelgė
į raides ir tylėjo. Fenolijo raštas išskido jai akyse, tarsi pirmą karią
šiauštųsi, nenorėtų leistis skaitomas.

* Philip Reeve, „Mirtingos mašinos", iš anglų k. vertė X. Maiiau*. Vilmu*.. „Alinti

littera", 2004, p. 110.

525
 - Mege? - Faridas nenuleido nuo jos akių. Jo akyse buvo tiek liūde­
sio, tiek sielvarto. „Dėl jo“, - pagalvojo Megė. Tik dėl jo - ir atsiklaupė
ant antklodės, kuria klodavosi Dulkėtasis Pirštas.
Vos ištarusi pirmuosius žodžius pajuto, kad Fenolijas gerai atliko
savo darbą. Jautė tarsi alsavimą ant savo veido. Raidės atgijo. Istorija
atgijo. Ji norėjo augti su šiais žodžiais. Ji to norėjo! Ar ir Fenolijas ra­
šydamas šitai jautė?
- Vieną dieną, kai mirtis vėl gerokai prisimedžiojo, - pradėjo Megė,
ir jai pasirodė, kad skaito pažįstamą knygą, kurią ką tik padėjo į šalį, -
Fenolijas, didis poetas, nusprendė daugiau neberašyti. Jis pavargo nuo
žodžių ir jų galios suvedžioti. Jam buvo apmaudu, kad žodžiai jį ap­
gaudinėja, iš jo šaiposi ir tyli, kai turi prabilti. Taigi Fenolijas pasišaukė
kitą, jaunesnį už save, Orfėjas vardu, - vikrų rašyti, nors ir nemokėjo
taip meistriškai dėlioti žodžių kaip pats Fenolijas, - ir nusprendė pamo­
kyti jį savo meno, kaip visi meistrai kada nors daro. Kurį laiką Orfėjas
turėjo vietoj jo žaisti žodžiais, jais suvedžioti ir meluoti, kurti ir griauti,
išvyti ir susigrąžinti, o Fenolijas laukė, kol praeis nuovargis, kol vėl pra­
bus noras rašyti ir galės pasiųsti Orfėją į tą pasaulį, iš kurio jį pasišaukė,
o savo istoriją papenės šviežiais, nepanaudotais žodžiais.
Megės balsas nutilo. Jis aidėjo po žeme, tarsi turėtų šešėlį. O kai
tyla įsiviešpatavo, pasigirdo žingsniai.
Žingsniai per drėgną uolieną.
 Vėl viena

Viltis yra dalykas su plunksnomis...

Emilė Dikinson, „Viltis“*

G^-^a

rfėjas dingo tiesiai Elinorai iš po akių. Ji stovėjo nuo jo vos

O per porą žingsnių, rankoje laikydama butelį vyno, kurio jis
pareikalavo, ir staiga tiesiog ištirpo ore, ak, kur ten ore, tiesiog nie­
ke - taip, tarsi niekuomet čia jo nė būti nebuvo, tarsi ji būtų jį tik
sapnavusi. Butelis išsprūdo Elinorai iš rankų, nukrito ant medinių
bibliotekos grindų ir sudužo, šukės išsilakstė tarp atverstų knygų,
kurias ten paliko Orfėjas.
Šuva pradėjo staugti taip bjauriai, kad iš virtuvės pakniopstom
atlėkė Darijus. Plačiapetis kelio jam neužtvėrė. Jis spoksojo į tą vie­
tą, kur vos prieš akimirką stovėjo Orfėjas. Virpančiu balsu skaitė iš
lapo, padėto po nosimi ant vienos iš Elinoros vitrinų, prispaudęs
laikė prie krūtinės „Rašalo širdį“, tarsi šitaip galėtų priversti knygą jį
pagaliau priimti. Elinora liko stovėti lyg suakmenėjusi, kai suprato,
ką jis vėl bandė - šimtąjį, kur ten, tūkstantąjį kartą. „Gal vietoj jo
sugrįš jie, - pagalvojo Elinora, - bent jau vienas iš jų!“ Megė, Resė,
Mortimeris - kiekvienas iš šių vardų ant liežuvio buvo tokie kartūs
kartutėliai lyg visa tai, kas prarasta... Bet dabar Orfėjas dingo. O nė
vienas iš jų trijų negrįžo. Tik tas nelemtas šuva niekaip nenorėjo
nurimti.
- Jam pavyko, - sukuždėjo Elinora. - Darijau, jam pavyko! Jis u*
nai... jie visi tenai. Tik mes ne!

* Emily Dickinson, „Hope“.

527
 Akimirksnį ją užvaldė begalinė savigaila. Štai stovi ji, Elinora Lo-
redan, tarp visų savo knygų, ir jos neįsileidžia, nė viena iš knygų neį­
sileidžia. Uždarytos durys, kurios ją vilioja, pripildo jos širdį ilgesio ir
leidžia prieiti tik iki slenksčio. Prakeikti, triskart prakeikti beširdžiai
padarai! Pilni tuščių pažadų, viliokliai, amžinai keliantys alkį, bet nie­
kuomet nepasotinantys, niekuomet!
„Elinora, bet tu anksčiau manei visiškai kitaip", - pagalvojo ji šluos­
tydamasi ašaras. Na, ir kas? Argi ji ne pakankamai sena, kad galėtų
pakeisti nuomonę, palaidoti seną meilę, kuri ją šitaip apgavo? Knygos
neįsileido jos vidun. Visi kiti dabar tūno tarp puslapių, tik ji ne! Vargšė
Elinora, vargšė vieniša Elinora! Ji taip garsiai sukūkčiojo, kad net teko
užsidengti burną ranka.
Darijus pažvelgė į ją su užuojauta ir dvejodamas priėjo arčiau. Lai­
mė, bent jau jis jai dar liko. Bet pagelbėti jis irgi negali. „Aš noriu pas
juos! - galvojo ji sielvartaudama. - Jie mano šeima: Resė ir Mortime­
ris, ir Megė. Noriu pamatyti Mišką be kelio ir takelio, noriu pajusti
delne fėją, noriu susitikti Juodąjį Princą, net jei ir reikės užuosti lokio
kvapą, noriu išgirsti, kaip Dulkėtasis Pirštas kalbasi su ugnimi, nors
vis dar negaliu jo pakęsti! Aš noriu, noriu, noriu..."
- O Darijau! - sukūkčiojo Elinora. - Kodėl tas nelemtas vyriokas
manęs nepasiėmė kartu?
Bet Darijus tik žvelgė į ją tuščiomis apuoko akimis.
- Ei, kur jis dingo? Tas niekšas man dar skolingas! - Plačiapetis pri­
siartino prie tos vietos, kur dingo Orfėjas, ir apsidairė, tarsi Orfėjas ga­
lėtų būti pasislėpęs kažkur tarp lentynų. - Po galais, ką jis sau mano -
tiesiog imti ir dingti? - Plačiapetis pasilenkė ir pakėlė popieriaus lapą.
Lapą, iš kurio skaitė Orfėjas! Negi jis pasiėmė knygą, bet paliko
žodžius, kurie jam atvėrė duris? Tai tada dar ne viskas prarasta...
Elinora ryžtingai išplėšė Plačiapečiui iš rankų lapą.
- Duokit šen! - užriko ji ir prispaudė lapą prie krūtinės, taip, kaip
Orfėjas darė su knyga. Plačiapečio veidas apsiniaukė. Regis, jame ko­
vojo du jausmai - pyktis dėl Elinoros įžūlumo ir baimė raidžių, kurias
ji šitaip aistringai spaudė prie krūtinės. Akimirksnį Elinora nebuvo

528
tikra, kuris jausmas paims viršų. Darijus užėjo jai už nugaros, tarsi
rimčiausiai ketintų reikalui esant ją ginti, bet, laimė, Cukraus veidas
nušvito ir jis net pradėjo juoktis.
- Na, tik pažvelkit į ją! - nusišaipė jis. - Ką gi tu veiksi su tuo po­
piergaliu, knygų žiurke? Ar irgi nori ištirpti ore kaip Orfėjas, Šarka ir
tavo abu draugai? Prašau, nesivaržyk, bet pirmiausia aš noriu atlygio,
kurį man skolingi Orfėjas ir ta senė! - Šitai ištaręs jis apsidairė biblio­
tekoje, tarsi ten vis dėlto galėtų būti kas nors, kas tiktų užmokesčiui.
- Tavo atlygis, žinoma, suprantu! - paskubėjo įsiterpti Elinora ir
stumtelėjo jį prie durų. - Savo kambaryje turiu paslėpusi pinigų. Da­
rijau, tu žinai, kur jie. Atiduok jam viską, kas dar liko. Svarbiausia, kad
jis dingtų.
Darijus nebuvo labai sužavėtas, bet Cukrus taip plačiai nusiviepė,
kad buvo matyti visi išgedę dantys.
- Na, prašau! Pagaliau išgirdau kai ką išmintinga! - sugrumėjo jis
ir nutapnojo paskui Darijų, kuris pasidavęs likimui pasuko į Elinoros
kambarį.
O Elinora liko bibliotekoje viena.
Kaip tylu čia staiga pasidarė... Orfėjas išties pasiuntė atgal visus
tuos padarus, kuriuos buvo išviliojęs iš knygų. Tik šuo tebebuvo čia ir
pabrukęs uodegą šniukštinėjo tą vietą, kur vos prieš kelias akimirkas
dar stovėjo jo šeimininkas.
- Taip tuščia! - sumurmėjo Elinora. - Taip tuščia. - Ir pasijuto
siaubingai vieniša. Gal netgi dar labiau nei tą dieną, kai Šarka pasiėmė
Mortimerį ir Resę. Dingo knyga, kurioje prapuolė jie visi. Jos nebėra.
Kas nutinka su knyga, kuri dingsta pati savo istorijoje?
„Ak, pamiršk tą knygą, Elinora! - pagalvojo ji, o per nosį ritosi
ašaros. - Kaip dabar tu juos atgausi?M
Orfėjo žodžiai. Jie liejosi Elinorai prieš akis, kai pažvelgė į tą lapą.
Taip, turbūt jį ten nugabeno jie, kas gi daugiau? Elinora atsargiai atvėrė
vitriną, ant kurios buvo padėtas lapas prieš dingstant Orfėjui, išsiėmė
joje gulinčią knygą - nuostabiai iliustruotą Anderseno pasakų leidimą
su paties autoriaus autografu! - ir į jos vietą padėjo popieriaus lapą.

529
 Naujasis poetas
C

Rašymo džiaugsmas.
Pratęsimo jausmas.
Mirtingosios rankos kerštas.

Vislava Šimborska,
„Rašymo džiaugsmas“*

rfėjo figūra iš pradžių vos matėsi prieblandoje, užtvindžiusioje

O kasyklos koridorius. Jis dvejodamas žengė į šviesą, kurią metė
aliejinės lempos, jų šviesoje skaitė Megė. Jai pasirodė, kad Orfėjas sle­
pia kažką po švarku, bet negalėjo įžiūrėti ką. Galbūt knygą.
- Orfėjas! - Faridas prišoko priėjo, tebelaikydamas glėbyje Dulkė­
tojo Piršto kuprinę.
Taigi tai tikrai jis. Orfėjas. Megė įsivaizdavo jį visai kitaip, tokį kur
kas... įspūdingesnį. O čia tik kresnokas dar visai jaunas vyras prastai
pasiūtu kostiumu. Stovėjo sutrikęs, lyg liežuvį prarijęs, žvelgė į Mėgę, į
koridorius, kuriais atėjo, ir galiausiai į Faridą, kuris, regis, visiškai už­
miršo, kad vyras, kurį jis dabar pasveikino tokia plačia šypsena, kita­
dos jį pavogė ir išdavė Bastai. Regis, Orfėjas iš pradžių net neatpažino
Farido, bet kai gerai įsižiūrėjo, kalbos dovaną atgavo.
- Dulkėtojo Piršto berniukas? Iš kur tu čia atsiradai? - paklausė jis.
Taip, Megė turėjo pripažinti - jo balsas buvo įspūdingas, daug
įspūdingesnis nei jo veidas.
- Na gerai, tiek to. Tai turėtų būti Rašalo pasaulis! Žinojau, kad ga­
liu tai! Žinojau! - Jo veidą nutvieskė savimylos šypsena. Iš savo vietos

* Wislawa Szymborska, „Poezje wybrane / Poezijos rinktinė", p. 59.

530
šnypšdamas pašoko Gvinas, nes Orfėjas vos nenumynė jam uodegos,
bet vyriškis nekreipė į gyvūną dėmesio.
- Nuostabu, - sumurmėjo jis, braukdamas delnu per koridoriaus
sienas. - Tai veikiausiai vienas iš koridorių, kurie po Ombros pilimi
veda prie kunigaikščių kapų.
- Ne, tai ne tie koridoriai, - aiškiai ištarė Megė. Orfėjas - Mortolos
pagalbininkas, miklialiežuvis išdavikas. Koks tuščias atrodo apskritas
jo veidas... „Nenuostabu", - pagalvojo pasibjaurėjusi Megė, pakildama
iš vietos, kur miegodavo Dulkėtasis Pirštas. Jis neturi sąžinės, neturi
atjautos, neturi širdies. Ir kam ji čia jį atsikvietė? Tarsi Rašalo pasaulyje
trūktų tokių kaip jis. „Dėl Farido, - atsakė jos širdis, - dėl Farido..."
- Kaip sekasi Elinorai ir Darijui? Jei tu jiems ką nors padarei... -
Megė neužbaigė sakinio. Taip, kas tada?
Orfėjas nustebęs atsigręžė, tarsi iki šiol nė nebūtų pastebėjęs Megės.
- Elinorai ir Darijui? Ak, tai tu gal ta mergaitė, kuri, sakoma, pati
save čion įskaitė? - Jo žvilgsnis tapo budrus. Veikiausiai prisiminė, ką
padarė jos tėvams.
- Mano tėvas dėl tavo kaltės vos nenumirė! - Megė pyktelėjo, kad
jos balsas virpa.
Orfėjas nuraudo it jauna panelė, Megė negalėjo nuspėti, iš pykčio
ar sutrikęs, bet argi svarbu.
- Na, negi aš kaltas dėl to, kad Mortola dar turėjo su juo sąskai­
tų? - paprieštaravo jis. - O kiek suprantu iš tavo žodžių, jis vis dar
gyvas. Taigi neverta jaudintis, ar ne? - Gūžtelėjęs pečiais jis atsuko
Megei nugarą. - Keista, - sumurmėjo pažvelgęs į uolų skeveldras ko­
ridoriaus gale, siauras kopėčias, sijas, remiančias lubas. - Prašom man
paaiškinti. Kur aš patekau? Čia labai panašu į kasyklas, bet aš nieko
neskaičiau apie tai...
- Nesvarbu, ką tu skaitei. Aš tave čionai atsikviečiau.
Megės balsas buvo toks šaižus, kad Faridas susirūpinęs pažvelgė į ją.
- Tu? - Orfėjas vėl atsigręžė ir taip atsainiai nužvelgė Mėgę, kad jai
kraujas plūstelėjo į veidą. - Veikiausiai nežinai, su kuo kalbi. Bet ko
aš čia apskritai su jumis burną aušinu? Man nepatinka šiuose nykiuo­

531
se koridoriuose. Kurgi fėjos? Šarvuočiai? Klajojantys artistai?.. - Jis
šiurkščiai stumtelėjo Mėgę šalin, nuskubėjo prie kopėčių, bet Faridas
užstojo jam kelią.
- Liksi čia, Sūriagalvi! - sušuko jis. - Nori žinoti, kodėl tu čia? Dėl
Dulkėtojo Piršto.
- Ak štai kaip? - Orfėjas pašaipiai nusijuokė. - Negi tu jo dar ne­
radai? Na, gal jis nenori būti surastas, juolab tokio atkaklaus vyrioko
kaip tu...
- Jis negyvas, - šiurkščiai nutraukė Orfėją Faridas. - Dulkėtasis
Pirštas negyvas, ir Megė išskaitė tave tik todėl, kad jį sugrąžintum!
- Ji manęs neišskaitė! Kiek dar reikės aiškinti? - pabrėždamas kie­
kvieną skiemenį išrėkė Orfėjas ir vėl pasuko prie kopėčių, bet Faridas
netaręs nė žodžio čiupo jį už rankos ir truktelėjo paskui save - ten, kur
gulėjo Dulkėtasis Pirštas.
Roksana prie angos į koridorių, kur gulėjo Dulkėtasis Pirštas, buvo
pakabinusi jo apsiaustą. Jiedvi su Rese pastatė šalia kūno ir uždegė
žvakes - vietoj gėlių, kurios būdavo apie kitus mirusiuosius, jį gaubė
šokčiojančios liepsnelės.
- Viešpatėliau! - šūktelėjo Orfėjas. - Negyvas! Jis tikrai negyvas!
Juk tai baisu! - Megė nustebo pamačiusi, kad jo akyse susitvenkė aša­
ros. Virpančiais pirštais nusiėmė aprasojusius akinius nuo nosies ir
pavalė juos švarko skvernu. Tada dvejodamas prisiartino prie Dulkė­
tojo Piršto, pasilenkė ir palietė jo ranką.
- Šalta, - sukuždėjo jis ir atšlijo. Ašarotomis akimis pažvelgė į Fa­
ridą. - Ar tai Bastos darbas? Nagi, pasakyk! Ne, palauk, kaip ten? Ar
Basta išvis ten buvo? Ožiaragio vyrų gauja, - taip, šitaip buvo parašyta,
jie norėjo užmušti kiauniuką, o Dulkėtasis Pirštas bandė jį išgelbėti!
Visas akis išverkiau, kai perskaičiau tą skyrių, ir šveičiau knygą į sieną!
O dabar atvykstu čia, pagaliau atvykstu čia ir... - Jis suaikčiojo. - Juk
sugrąžinau jį čionai tik dėl to, kad maniau, jog čia bus saugus! O Die­
ve. O Dieve, Dieve, Dieve. Negyvas! - Orfėjas sukūkčiojo ir nutilo. Vėl
palinko prie Dulkėtojo Piršto kūno. - Palaukit! „Nudūrė." Knygoje
parašyta „nudūrė"! Kur jo žaizda? „Nudūrė dėl kiauniuko", taip, šitaip

532
buvo parašyta. - Orfėjas staiga atsisuko ir pažvelgė į Gviną, tūnantį
Faridui ant pečių ir šnypščiantį ant jo. - Jis paliko kiaunių. Paliko, kaip
ir tave. Kaip tai įmanoma, kad...
Faridas tylėjo. Megei jo labai pagailo, bet kai ištiesė ranką, berniu­
kas atšlijo.
- Ką čia tas kiaunius veikia? Nagi pasakyk man. Gal liežuvį prari­
jai? - Gražusis Orfėjo balsas įgavo metalo skambesį.
- Jis mirė ne dėl Gvino, - sukuždėjo Faridas.
- Ak, ne? Tai dėl ko?
Šįkart Faridas neatšlijo, kai Megė siektelėjo jo rankos. Bet dar ne­
spėjus atsakyti Orfėjui, jiems už nugarų suskambo kitas balsas:
- Kas jis? Ko čia reikia tam nepažįstamajam?
Orfėjas užkluptas krūptelėjo ir atsisuko. Už nugaros stovėjo Rok­
sana, šalia jos Resė.
- Roksana! - sukuždėjo Orfėjas. - Gražioji dainininkė. - Sutrikęs
kilstelėjo akinius ir nusilenkė. - Ar galiu prisistatyti? Mano vardas
Orfėjas. Aš buvau... Dulkėtojo Piršto draugas. Taip, manyčiau, būtų
galima ir šitaip pasakyti.
- Mege! - Resė net užsikirto. - Kaip jis čia pateko?
Megė nejučia paslėpė bloknotą su Fenolijo žodžiais už nugaros.
- Kaip Elinora? - Resė apibėrė klausimais Orfėją. - Ir Darijus? Ką
tu jiems padarei?
- Visiškai nieko! - atsakė Orfėjas, sutrikęs jis turbūt nė nepastebė­
jo, kad moteris, kuri iki šiol kalbėjo tik ženklais, atgavo balsą. - Prie­
šingai, aš labai stengiausi pamokyti juos laisviau elgtis su knygomis.
O tai laiko jas kaip pasmeigtus vabalus, kiekvieną savo vietoje, kie­
kvieną atgal į celę! O juk jos nori pajusti vėją tarp lapų ir skaitytojo
pirštus, kurie švelniai...
Roksana nukabino nuo sijos Dulkėtojo Piršto apsiaustą.
- Neatrodai panašus į Dulkėtojo Piršto draugą, - pertraukė ji Orfėją. -
Bet jei nori su juo atsisveikinti, tai daryk tai dabar, nes aš jį pasiimsiu.
- Pasiimsi? Ką tu čia kalbi? - Faridas atsistojo jai skersai kelio. -
Orfėjas atvyko čia jo sugrąžinti!

533
 - Dink man iš akių! - užriko Roksana. - Jau kai pirmą kartą pa­
mačiau tave įžengiant į mano kiemą, pajutau, kad atneši nelaimę. Tu
turėtum būti negyvas, o ne jis. Taip yra, ir taip liks visam laikui.
Faridas atšoko, tarsi Roksana jam būtų trenkusi. Nesipriešino, kai
jį nustūmė į šalį, ir stovėjo šalia nusvarinęs pečius, o Roksana palinko
prie Dulkėtojo Piršto.
Megė nežinojo, kaip galėtų jį paguosti, bet jos mama suklupo šalia
Roksanos.
- Klausyk, - tarė ji tyliai. - Dulkėtasis Pirštas prikėlė Faridą iš
mirusiųjų pavertęs tikrove istorijos žodžius. Žodžius, Roksana! Dėl
jų šiame pasaulyje dedasi keisti dalykai, o Orfėjas apie tai labai daug
išmano!
- O taip, išmanau! - Orfėjas skubiai prisiartino prie Roksanos. -
Aš padirbau jam iš žodžių duris, kad galėtų grįžti pas tave, negi jis tau
nepasakojo?
Roksana netikėdama pažvelgė į jį, bet Orfėjo balso kerai paveikė ir ją.
- Taip, patikėk, tai padariau aš! - pakartojo Orfėjas. - Ir dabar pa­
rašysiu jam kai ką, kas prikeltų jį iš mirusiųjų. Rasiu žodžius, tokius
kvapnius ir svaigius kaip lelijos dvelksmas, žodžius, kurie apsvaigins
mirtį ir atgniauš šaltus jos pirštus, sučiupusius šiltą jo širdį! - Jo veidą
nutvieskė šypsena, tarsi jau dabar svaigintų būsima šlovė.
Tačiau Roksana papurtė galvą, lyg norėdama išsilaisvinti iš jo balso
kerų, ir užpūtė žvakes, sustatytas apie Dulkėtąjį Pirštą.
- Dabar aš suprantu, - tarė ji, užklodama Dulkėtąjį Pirštą apsiaus­
tu. - Tu burtininkas. Aš tik vieną vienintelį kartą ėjau pas burtinin­
ką - kai mirė mūsų jaunesnioji dukra. Tie, kas eina pas burtininkus,
yra sielvarto palaužti, ir jie tai žino. Jie minta tuščiomis viltimis kaip
varnai padvėsusia žuvimi. Jo pažadai skambėjo taip pat puikiai kaip
tavieji. Jis pažadėjo man tai, ko aš labiausiai meldžiau. Visi jie taip
daro. Jie pažada grąžinti tai, ką esi visiems laikams praradęs: vaiką,
draugą - arba vyrą. - Ji uždengė apsiaustu nurimusį Dulkėtojo Pirš­
to veidą. - Niekuomet nebepatikėsiu tokiais pažadais. Jie tik padidina
skausmą. Aš pasiimsiu jį į Ombrą ir ten surasiu vietą, kur jam niekas

534
netrukdys - nei Žalčiagalvis, nei vilkai, nei fėjos. Ir jis atrodys, lyg
miegotų, net ir tuomet, kai mano plaukai jau seniai bus nubalę, nes iš
Dilgės sužinojau, kaip išsaugoti kūną, kai siela jau seniai toli toli.
- Tu man irgi pasakysi, ar ne? - Farido balsas virpėjo, tarsi jis iš anks­
to žinotų Roksanos atsakymą. - Tu man pasakysi, kur jį nugabensi?
- Ne, - atsakė Roksana, - tau tai jau tikrai ne.
 Kur link?

Milžinas atsilošė krėsle.

- Tau dar liko kelios pasakos, - tarė jis. - Užuodžiu jas
uosdamas tavo odą.

Brajanas Patenas, „Pasakų milžinas“**

aridas žvelgė, kaip vyrai nakties gaubiami guldė sužeistuosius ant

F neštuvų. Sužeistuosius ir žuvusiuosius. Po medžiais stovėjo šeši
plėšikai - klausydamiesi bet kokio garselio, kuris galėtų reikšti pavo­
jų. Tolumoje tebuvo matyti tik sidabrinių bokštų viršūnės, nušviestos
žvaigždžių šviesos, ir vis dėlto visiems atrodė, kad juos stebi Žalčia­
galvis. Ar jis viršuje, savo pilyje, jaučia, kaip jie pirštų galiukais sėlina
jo kalva? Kas žino, kokios dabar Žalčiagalvio galios? Dabar, kai jis ne­
mirtingas ir nenugalimas kaip pati mirtis?
Bet naktis liko nebyli, nebyli kaip Dulkėtasis Pirštas, kurį atgal į
Ombrą pargabens Juodojo Princo lokys. Megė irgi grįš tenai, į kitą
miško pusę, kartu su Stebuklinguoju Liežuviu ir mama. Juodasis Prin­
cas papasakojo jam apie kaimą, pernelyg varganą ir atokų, kad do­
mintų kokį nors kunigaikštį. Ten arba kurioje nors netoli jo esančioje
sodyboje Princas ketino juos paslėpti.
Ar jis vyks su jais?
Faridas matė, kaip į jį pažvelgė Megė. Stovėjo šalia savo mamos
ir kitų moterų. Stebuklingasis Liežuvis stovėjo šalia vyrų, prie diržo
karojo kardas, kuriuo jis, sakoma, nužudė Bastą - ir ne tik jį. Beveik
tuzinas vyrų žuvo nuo jo rankos, šitai Faridas girdėjo iš plėšikų lūpų.
Sunku patikėti. Kitados kalvose prie Ožiaragio kaimo Stebuklingasis

* Brian Patten, „The Story Giant".

536
Liežuvis nenorėjo užmušti net juodojo strazdo, kai jie drauge slėpėsi,
ką jau kalbėti apie žmones. Kita vertus, o iš kurgi pats Faridas išmo­
ko žudyti? Atsakyti nesunku: iš baimės ir pykčio. O šitų dalykų šioje
istorijoje apstu.
Roksana irgi stovėjo prie plėšikų. Vos pastebėjusi Farido žvilgsnį
atgręžė jam nugarą. Praeidavo pro jį lyg pro tuščią vietą - tarsi jis ne­
būtų grįžęs gyvųjų pasaulin, tarsi jis būtų tik dvasia, tik piktoji dvasia,
suėdusi jos vyro širdį.
- Koks tai jausmas - būti mirusiam? - klausė Megė, bet Faridas
neprisiminė. O gal ir nenorėjo prisiminti.
Orfėjas stovėjo vos per porą žingsnių nuo jo, šalo, nes buvo tik su
plonais marškiniais. Princas paliepė nusivilkti šviesų kostiumą ir ap­
simauti vilnones kelnes, apsisiausti tamsų apsiaustą. Bet ir persirengęs
Orfėjas tarp kitų atrodė lyg gegužiukas tarp žvirblių. Fenolijas žvelgė
į jį taip nepatikliai kaip senas katinas į jauną padaužą, įslinkusį į jo
medžioklės plotus.
- Atrodo kaip kvailys! - Fenolijas taip garsiai sušnabždėjo Megei,
kad išgirdo visi stovintys aplink. - Tik pažvelk į jį. Pienburnis, nieko
neišmano apie gyvenimą, kaip jis gali rašyti? Gal būtų geriausia jį iš­
kart sugrąžinti, bet ką padarysi? Šitos apgailėtinos istorijos vis tiek jau
neišgelbėsi.
Gal jis ir teisus. Bet kodėl jis pats nepamėgino sugrąžinti Dulkėtojo
Piršto? Negi jam visai nerūpi tie, kuriuos pats sukūrė? Negi tik stumdo
juos lyg figūras šachmatų lentoje ir džiaugiasi jų kančiomis?
Faridas iš bejėgiško pykčio sugniaužė kumščius. „Aš būčiau paban­
dęs! - galvojo jis. - Šimtus, tūkstančius kartų, visą savo likusį gyveni­
mą." Bet jis juk nemoka skaityti tų keistų mažų ženkliukų! Tos sau­
jelės, kiek jį išmokė Dulkėtasis Pirštas, vargu ar pakaktų susigrąžinti
jį iš ten, kur dabar yra. Net jei jo vardą ugninėmis raidėmis užrašytų
ant Nakties pilies sienos, Dulkėtojo Piršto veidas liktų toks pat baugiai
tylus, kokį matė paskutinį kartą.
Ne. Tik Orfėjas gali pabandyti. Bet jis nuo tada, kai jį išskaitė Megė,
dar neparašė nė žodžio. Tik kvailai stoviniavo - arba vaikščiojo pir­

537
myn atgal, pirmyn atgal, - o plėšikai nepatikliai žvilgčiojo į jį. Ir Ste­
buklingasis Liežuvis nedraugiškai į jį žvilgčiojo. Pamatęs Orfėją išblyš­
ko. Akimirką Faridas manė, kad jis čiups Sūriagalvį ir sudaužys kaip
obuolį, bet Megė greitai sugriebė Mo už rankos ir truktelėjo paskui
save. Ką jiedu kalbėjosi, Megė Faridui nepasakė. Megė žinojo, kad tė­
čiui nepatiks, jei ji išskaitys Orfėją, bet vis dėlto tai padarė. Dėl jo, Fa­
rido. Ar Orfėją tai domina? O ne. Jis vis dar vaidino, kad tai jo paties, o
ne Megės balsas jį čion atvedė. Pasipūtęs, triskart prakeiktas niekšelis!
- Faridai? Tu apsisprendei?
Faridas pakirdo iš savo niūrių minčių. Priešais jį stovėjo Megė.
- Eisi su mumis, ar ne? Resė sako, kad galėsi likti su mumis, kiek
tik norėsi, Mo irgi neprieštarauja.
Stebuklingasis Liežuvis vis dar tebestovėjo su plėšikais, kalbėjosi su
Juoduoju Princu. Faridas matė, kaip juodu stebi Orfėjas. Tada vėl pra­
dėjo vaikštinėti pirmyn atgal, pasitrynė kaktą, sumurmėjo kažką sau
po nosimi, tarsi kalbėtųsi pats su savimi. „Kaip beprotis, - pagalvojo
Faridas. - Sudėjau savo viltis į beprotį!"
- Palauk čia. - Jis paliko Mėgę ir nubėgo prie Orfėjo. - Aš nuspren­
džiau. Eisiu su Mege! - šiurkščiai išrėžė. - O tu gali likti kur nori.
Sūriagalvis pasitaisė akinius.
- Ką čia tauški? Žinoma, aš eisiu kartu! Noriu pamatyti Ombrą,
Mišką be kelio ir takelio, Lašininio pilį. - Jis žvilgtelėjo į kalvos vir­
šų. - Nakties pilį irgi, žinoma, mielai apžiūrėčiau, bet po viso to, kas
čia nutiko, regis, dabar ne pats tinkamiausias metas. Na ką, juk tai
mano pirma diena čia... Ar tu jau matei Žalčiagalvį? Ar jis labai bau­
gus? Norėčiau išvysti tas sidabro žvynais dabintas kolonas...
- Tu čia ne tam, kad viską apžiūrinėtum! - Farido balsas net lūži­
nėjo nuo pykčio. Ką tas Sūriagalvis sau mano? Kaip gali stoviniuoti
sau ir dairytis, tarsi būtų koks pramogautojas, kai Dulkėtasis Pirštas
jau greitai gulės tamsiame kape ar dar kažkur, kur jį ketina nugaben­
ti Roksana!
- Ak ne tam? - Apskritas Orfėjo veidas apsiniaukė. - Kokiu čia
tonu su manim kalbi? Darysiu ką panorėjęs. Negi manai, kad atsi­

538
dūriau vietoje, apie kurią seniai svajoju, vien tam, kad man kažkoks
snarglius įsakinėtų? Negi manai, kad žodžius galima tiesiog nuskinti
iš oro? Kalbama apie mirtį, pienburni tu! Gali užtrukti mėnesių mė­
nesius, kol ateis reikiama mintis. Įkvėpimo nepasišauksi, netgi ugnimi
neprisiviliosi, - o mums reikia genialios, dieviškos minties! O tai reiš­
kia, - Orfėjas pažvelgė į savo storų pirštų nagus - jie buvo nukandžioti
iki pat gyvuonies, - kad man reikia tarno! O gal nori, kad švaistyčiau
laiką skalbdamas drabužius ir ieškodamas maisto?
Šuva. Prakeiktas šuva.
- Na gerai. Būsiu tavo tarnas, - Faridas vargais negalais iškošė šiuos
žodžius. - Jei tu jį sugrąžinsi.
- Nuostabu! - Orfėjas nusišypsojo. - Tai pirmiausia parūpink man
ko užkrimsti. Regis, mūsų laukia neapetitiškai ilgas žygis pėsčiomis.
Užkrimsti. Faridas sukando dantis. Bet pakluso - žinoma, pakluso.
Būtų ir sidabrą nuo Nakties pilies kolonų nulupinėjęs nagais, kad tik
Dulkėtasis Pirštas vėl alsuotų.
- Faridai? Kas gi čia dabar? Eini su mumis? - Megė užstojo jam ke­
lią, kai berniukas lėkė pro šalį, kišenes prisikimšęs duonos ir vytintos
mėsos Sūriagalviui.
- Taip! Taip, mes eisim su jumis! - Faridas apsivijo rankomis Me­
gės kaklą, bet tik tuomet, kai pamatė, kad Stebuklingasis Liežuvis nu­
sisuko. Su tais tėvais niekada nežinai. - Aš jį išgelbėsiu, Mege! - su­
kuždėjo jai į ausį. - Susigrąžinsiu Dulkėtąjį Pirštą. Šita istorija baigsis
gerai. Prisiekiu.
 Kas yra kas

Pirmojoje dalyje
„Rašalo širdis44

Megė
Mo ir Resės dukra, lygiai kaip ir jos tėvas, geba skaitydama balsu atgaivinti knygų
veikėjus, juos „išskaityti". Megė su tėvais jau kuris laikas gyvena pas Elinorą, savo
mamos tetą.
Po nuotykių, patirtų Ožiaragio kaime, Megė svajoja rašyti kaip Fenolijas, kad
galėtų ne tik toliau išskaityti veikėjus iš knygų, bet ir reikiamais žodžiais sugrą­
žinti atgal.

Mortimeris Folchartasy vadinamas Mo arba Stebuklinguoju Liežuviu

Knygrišys, „knygų daktaras", kaip jį vadina dukra. Kaip sako Megė, jis geba „vien
savo balsu nupiešti paveikslus ore". Mo išskaitė iš knygos Ožiaragį, Bastą ir D u l­
kėtąjį Pirštą, bet užtat knygoje dingo jo žmona Resė. Nuo to laiko Mortimeris
vengia skaityti balsu.

Resė (Teresė)
Mo žmona, Megės mama ir mylimiausia Elinoros dukterėčia. Daug metų pralei­
do Rašalo pasaulyje. Ją vėl išskaitė Darijus, tačiau grįždama į šį pasaulį prarado
balsą. Metų metus tarnavo Mortolai ir Ožiaragiui, ten susipažino su Dulkėtuoju
Pirštu ir išmokė jį skaityti ir rašyti.

Elinora Loredan
Resės teta, Megės giminaitė, knygų kolekcininke, vadinama knygų žiurke. Dau­
gelį metų knygų draugiją vertino daug labiau nei žmonių. Tačiau dabar savo na­
m uose priėmė ne tik Mėgę, Mo ir Resę, bet ir skaitovą Darijų su pulku fėjų, kaukų
ir stiklo žmogelių.

Fenolijas
Poetas, pasakorius; jis parašė knygą, apie kurią viskas ir sukasi - „Rašalo širdį",
ir sugalvojo Rašalo pasaulį. Basta, Dulkėtasis Pirštas ir Ožiaragis yra iš šios kny­
gos - ir tie žodžiai, kuriais Mo įveikė Ožiaragį, o Megė išskaitė Šešėlį, buvo para­
šyti Fenolijo. Užtat tą pačią naktį jų autorius dingo savo paties istorijoje.

541
 Dulkėtasis Pirštas
Vadinamas dar ir ugnies šokdintoju, ne savo valia dešimt metų gyveno mūsų pa­
saulyje, nes jį išskaitė Mo. Trys ilgi randai ant jo veido likę nuo Bastos peilio. D u l­
kėtąjį Pirštą visur lydi prijaukintas kiauniukas Gvinas. „Rašalo širdies" pabaigoje
Dulkėtasis Pirštas pavagia iš Mo knygą, iš kurios yra kilęs ir kur vis dar bergždžiai
bando sugrįžti. Dėl šio troškimo netgi leidosi į derybas su Ožiaragiu, senu priešu.
Ir išdavė jam Mo ir Mėgę. Be to, metų metus nesakė Mo, kur jo dingusi žmona, ir
Resei nieko nepasakojo apie Mėgę ir Mo - keršydamas už tai, ką iš jo atėmė Mo
balsas (o gal ir dėl to, kad įsimylėjo Resę).

Gvinas
Raguotas kiauniukas, Dulkėtojo Piršto palydovas. Fenolijas sugalvojo jam nekokį
vaidmenį - „Rašalo širdies" pirmame variante Dulkėtasis Pirštas turėjo žūti m ė­
gindamas išgelbėti Gviną nuo Ožiaragio vyrų.

Faridas
Šitą arabą berniuką Mo netyčiom išskaitė iš „Tūkstančio ir vienos nakties". Jis su­
maniai sėlina, vagia, šnipinėja, riša pančius ir dar kitokių plėšikų gudrybių moka.
Taip pat jis - gabus Dulkėtojo Piršto mokinys, ištikimai jam atsidavęs.

Ožiaragis
Padegėjų ir reketininkų gaujos vadas, jį iš „Rašalo širdies" išskaitė Mo. Beveik
dešimt metų vaikėsi skaitovą, kad šis savo gebėjimais padidintų jo galią ir turtus.
Be to, norėjo sunaikinti visus „Rašalo širdies" egzempliorius, kad joks skaitovas jo
nebegalėtų sugrąžinti atgal į Rašalo pasaulį. Todėl laiko įkalinęs Mėgę ir verčia ją
išskaityti į mūsų pasaulį Šešėlį, savo seną mirtį nešantį tarną. Galiausiai Ožiaragis
nužudomas padedant Šešėliui, Fenolijo žodžiams ir Mo balsui.

Mortola
Dar vadinama Šarka. Ožiaragio motina, nuodytoja, ilgus metus Megės mamos
šeimininkė. Sūnus ją vadina savo ekonome, nes gėdijasi jos (ir savo) žemos kil­
mės. Tačiau Mortola protingesnė - deja, ir piktesnė - nei dauguma šios istorijos
kunigaikščių kraujo piktadarių.

Basta
Vienas ištikimiausių Ožiaragio pakalikų. Labai prietaringas ir įsimylėjęs savo
peilį, be kurio niekur nesirodo. Kitados Basta suraižė Dulkėtajam Pirštui veidą.
Ožiaragis norėjo jį atiduoti suryti Šešėliui, nes leido Dulkėtajam Pirštui pasprukti
iš požemių. Tačiau Ožiaragio mirtis Bastą išvadavo. Jis paspruko netgi nuo naujų­

542
jų Fenolijo žodžių, dėl kurių dingo daug Ožiaragio vyrų - gal dėl to, kad tuo metu
jis buvo savo pono kalinys, o gal ir dėl to (taip m ano jis pats), kad senoji istorija
taip jo ilgisi, kad tiesiog neleidžia pražūti.

Darijus
Buvęs Ožiaragio skaitovas, kurį Basta vadina miknium. Dabar jis padeda Elinorai
bibliotekoje. Kadangi skaitydamas balsu dažniausiai labai bijo, jo išskaityti veikė­
jai neretai būdavo kaip nors suluošinti (pavyzdžiui, Resė liko nebyli).

Rašalo kraujas
Antrojoje dalyje prisideda šie veikėjai:

IŠ MŪSŲ PASAULIO

Orfėjas Poetas ir skaitovas, Faridas jį vadina Sūriagalviu.

Cerberis Orfėjo šuo.

Cukrus Dar vadinamas Plačiapečiu, tarnauja Mortolai,

o vėliau Orfėjui.

IŠ RAŠALO PASAULIO

K L A J O J A N T Y S A R T IS T A I (margoji liaudis)
Debesų Šokėjas Buvęs lyno akrobatas, dabar pasiuntinys, Dulkėtojo Piršto
draugas.

Juodasis Princas Peilių svaidytojas, lokių draugas, klajojančių artistų

karalius, geriausias Dulkėtojo Piršto draugas.

Lokys Juodasis lokys, Juodasis Princas išvadavo jį iš šokančio

lokio tarnystės.

Suodžių Paukštis Ugnies rijikas.

Baptista Aktorius, kaukių meistras, jo veidas subjaurotas i aupų

Stipruolis Klajojantis artistas, lankstantis geležis ir galini is vim u

kartu pakelti keletą vyrų.

M IŠ K E BE K E L IO IR T A K E L IO
Undinės Gyvena Miško be kelio ir ūkeliu ivriikinlunur

543
Mėlynosios fėjos Jų Dulkėtasis Pirštas ilgėjosi visus tuos tremties mūsų
pasaulyje metus.

Ugniniai elfai Jie neša medų, padedantį išmokti ugnies kalbą.

Baltosios Moterys Mirties tarnaitės.

Kėkštas Fenolijo sugalvotas legendinis plėšikas, kuris kaip kitados

Robinas Hudas drumsčia kunigaikščių ramybę ir nori
padėti paprastiems žmonėms.

O M B R O JE

Minerva Fenolijo šeimininkė.

Despina Minervos duktė.

Ivas Minervos sūnus.

Rozenkvarcas Fenolijo stiklo žmogelis.

O M B R O S PILYJE

Lašininis Ombros miesto ir pilies valdovas, po sūnaus Kosimo

mirties vadinamas Atodūsių kunigaikščiu.

Kosimas Dar vadinamas Kosimu Gražiuoju, žuvęs Lašininio sūnus.

Tulijas Gauruotaveidis Lašininio pažas.

Violantė Dar vadinama Violantė Bjauriąja, Žalčiagalvio dukra ir

Kosimo Gražiojo našlė.

Jakopas Kosimo ir Violantės sūnus.

Balbulas Knygų iliustruotojas, kurį Violantė kaip kraitį atsigabeno

į Ombrą.

Briana Violantės tarnaitė, Roksanos ir Dulkėtojo Piršto dukra.

Anzelmas Vartų sargybinis.

R O K S A N O S S O D Y B O JE

Roksana Dulkėtojo Piršto žmona, anksčiau buvo klajojanti daini­

ninkė, dabar gyvena sėsliai, augina vaistinius augalus
ir yra pripažinta žolininkė.

Jehanas Roksanos ir jos antrojo, jau mirusio, vyro sūnus.

Sėlintojas Raguotas kiauniukas.

Rozana Jaunesnioji Dulkėtojo Piršto ir Roksanos dukra.

544
S L A P T O JO JE S T O V Y K L O JE

Dvipirštis Klajojantis artistas, geras fleitininkas, nors vienos

rankos turi tik du pirštus.
Kumpapirštė Vyresnio amžiaus klajojanti artistė, priešinasi, kad artistai
priimtų slaptojoje stovykloje Mo ir Resę.

Benedikta Beveik apakusi klajojanti artistė.

Mina Nėščia klajojanti artistė.

Dilgė Žiniuonė.
Ir dar daug bevardžių klajojančių artistų.

U Ž E IG O JE M IŠ K E BE K E L IO IR T A K E L IO

Šeimininkas Pagarsėjęs prastu maistu ir Žalčiagalvio šnipas.

Pelkių bobelė Žiniuonė.

P E L IŲ M A L Ū N E
Malūnininkas Buvusio malūnininko įpėdinis, senasis kitados buvo
Žalčiagalvio priešininkas.
Malūnininko sūnus Blyškus iš baimės. Ir kodėl gi?

L IG O N IN Ė J E

Liepsnotasis Žiniuonis, rūpinosi Dulkėtuoju Pirštu, kai šis dar buvo

Apuokas mažas.

Belą Žiniuonė, pažįsta Dulkėtąjį Pirštą beveik taip pat seniai

kaip Liepsnotasis Apuokas.

Karia Mergaitė, tarnaujanti ligoninėje.

N A K T IE S PILYJE
Žalčiagalvis Dar vadinamas Sidabro kunigaikščiu, baisiausias Rašalo
pasaulio kunigaikštis.

Penktoji Žalčia­ Jau pagimdė Žalčiagalviui dvi dukras, vėl laukiasi, šįkart,
galvio žmona kaip tikisi valdovas, sūnaus.

Geležtė Ožiaragio padėjėjas, dabar dirba Žalčiagalviui.

Fleitininkas Dar vadinamas Sidabrine nosimi, kitados jis buvo Ožia­

ragio muzikantas. Dabar dainuoja savo niūrias dainas
Žalčiagalviui.

545
Ugninis Lapinas Ožiaragio parankinis, dabar Žalčiagalvio šauklys.

Tadėjas Nakties pilies bibliotekininkas.

Šarvuočiai Žalčiagalvio kariai.

BARSUK O URVE

Čiupsius Plėšikas, Juodojo Princo šalinininkas.

GYVŪNAI

Gvinas Raguotas kiauniukas.

Sėlintojas Jaunesnis raguotas kiauniukas.

Cerberis Orfėjo šuva.

Lokys Priklauso Juodajam Princui.

 Padėka

Kai kurie skaitytojai vis dar klysta manydami, kad knyga baigiama tada,
kai parašomas paskutinis jos žodis. Bet kodėl tuomet prabėga dar be­
veik metai, kol rankraštis tampa knyga? Jį reikia suredaguoti, iliustruoti,
pataisyti, atspausdinti, įrišti... Knyga jokiu būdu nėra vien tik autoriaus
darbas, be daugelio kitų žmonių pagalbos ji būtų pilna klaidų ir nelabai
išvaizdi. Šiems žmonėms aš čia ir noriu padėkoti.
Pirmiausia dėkoju savo redaktorei Ursulai Hekel (Ursula Heckel). Ir
šįkart ji buvo pirmoji, turėjusi įveikti šūsnį rankraščio lapų, kuriuos aš
atidaviau leidyklai. Du stori segtuvai buvo pilni atspausdintų lapų! Ir
kiekviename puslapyje reikėjo ieškoti klaidų, prieštaravimų, kalbos ne­
sklandumų - ir nesileisti praryjamai istorijos.
Paskui dėkoju „Cecilie Dressler" leidyklos dizainerei Martinai Pe-
tersen, kuri aistringai ir išmoningai atliko savo darbą. Be jos pagalbos
vargu ar būtų pavykę išspręsti, kaip apipavidalinti „Rašalo širdies" ir
„Rašalo kraujo" viršelius. Ir jai šį kartą vėl pavyko juos padaryti tokius,
kad aš gražesnių net įsivaizduoti negalėjau. Labai labai dėkui už tai.
Trečioji padėka skiriama knygrišei Ankei Mec (Anke Metz) - ji pa­
pasakojo man apie knygų restauravimo meną viską, ką man reikėjo ži­
noti rašant šią knygą. O kai istorija galiausiai buvo baigta, ji dar kartą
patikrino tas vietas, kur rašoma apie šį meną, kuriuo ji meistriškai užsi­
ima jau ne vienus metus. Mudu su Mo dėkojam daug kartų!
Yra dar nemažai žmonių, kurie nusipelnė padėkos - pavyzdžiui, Ka-
tja Muisus (Katja Muissus), kuri sukūrė vaizdinę knygos reklamą „Ce­
cilie Dressler" leidyklai, jos reklamos tokios gražios; korektoriams Jutai
Kirchner (Jutta Kirchner) ir Udui Benderiui (Udo Bender), kurie pa­
skyrė ne vieną valandą kruopščiai ir profesionaliai rankiodami likusias
klaideles; spaustuvininkams, knygrišiams IR visiems „Cecilie Dressler"
leidyklos darbuotojams, kurių vardai čia neminimi, nes susidarytų dar
viena knyga.
Net ir tada, kai knyga jau baigta, darbas toli gražu dar nepadarytas -
labai dėkoju Fraukei Vedler-Cin (Franke Wedler-Zinn), „Cecilie Dres­
sler" leidyklos atstovei spaudai, kuri paverčia įtemptą darbą su spauda
malonumu, Juditai Kaizer (Judith Kaiser)> kuri padeda Fraukei, visiems

547
mano leidyklos atstovams, kurie nugabens mano knygą į knygynus, ir
galiausiai, bet jokiu būdu ne antros eilės grandinės grandžiai - nuoširdi
juoda kaip rašalas padėka visiems knygų pardavėjams, kurie padės kny­
gą ten, kur ji pradeda alsuoti - į skaitytojų rankas!

Linkėjimai... iš Los Andželo

Cornelia Funke
 Turinys

Pagal užsakymą sukurpti žodžiai 9

Netikras pinigas 17
Dulkėtojo Piršto sugrįžimas namo 22
Stebuklingojo Piršto dukra 30
Faridas 42
Klajojančių muzikantų smuklė 54
Megės sprendimas 68
Klajojanti dainininkė 75
Megė skaito 86
Rašalo pasaulis 94
Dingo 102
Neprašyti svečiai 106
Fenolijas 115
Juodasis Princas 122
Nepažįstami garsai svetimoje naktyje 132
Tik vienas pameluotas dalykas 138
Dovana Ožiaragiui 144
Mortolos kerštas 152
Gimimo dienos rytas 159
Svečiai iš blogosios miško pusės 171
Atodūsių kunigaikštis 177
Dešimt metų 182
Šalta ir balta 192
Elinoros rūsyje 194
Stovykla miške 198
Fenolijo planas 206
Violantė 213
Ne tie žodžiai 226
Nauji ponai 230

549
 Kosimas 235
Elinora 243
Ne tas 251
Fėjų mirtis 258
Debesų Šokėjo žinia 262
Rašalo vaistai 268
Riksmai 274
Kruvini šiaudai 276
Fenolijo audiencija 286
Dar vienas pasiuntinys 300
Beviltiška 312
Sučiuptųjų žygis 315
Pažįstamas veidas 325
Popierius ir ugnis 328
Liepsnojantis medis 335
Vargšelė Megė 340
Beldimas į duris 342
Roksana 349
Pilis prie jūros 357
Malūnas 360
Geriausia iš visų naktų 370
Reikiami žodžiai 375
Įniršęs Orfėjas 387
Liepsnotasis Apuokas 389
Nakties pilies požemiuose 397
Fenolijo laiškas 402
Ne tos ausys 406
Ugnis ir vanduo 413
Neregimi kaip vėj as 417
Žalčiagalvis 421
Ugnis ant sienos 430
Nakties pilies bokšte 438
Kas toliau? 444

550
 Barsuko Urvas 447
Viskas prarasta 454
Istorijos šeimininkas 457
Tušti lapai 461
Gerumas ir gailestingumas 474
Svečiai 481
Naktis prieš tai 484
Plunksna ir kardas 487
Tik sapnas 501
Pasikeista 507
Kėkštas 519
Farido viltis 525
Vėl viena 527
Naujasis poetas 530
Kur link? 536

Rašalo pasaulio žemėlapis 540

Kas yra kas 541

Padėka 547
Apie autorę 548
 Funke, Cornelia
Fu-103 Rašalo kraujas : [apysaka] / Cornelia Funke ; iš vokiečių kalbos vertė
Indrė Dalia Klimkaitė; iliustracijos autorės. - V ilnius: Alma littera, 2008. -
552 p . : iliustr.

ISBN 978-9955-38-089-4

„Rašalo širdyje" prasidėjusi istorija tęsiasi antroje trilogijos dalyje, ir šįkart Megė
savo noru patenka į knygą, apie kurią tiek daug buvo kalbama pirmojoje dalyje - kitaip
tariant, į pasaulį iš rašalo ir raidžių, sugalvotą rašytojo Fenolijo. Knygoje pradingo ne
tik jis pats, bet ir daug kitų veikėjų...
Kaip Rašalo pasaulyje Mortola atkeršys Stebuklingajam Liežuviui už Ožiaragio
mirtį? Kas valdys tokį nuostabų Ombros miestą? Kokie išbandymai ir nusivylimai lau­
kia Farido ir Stebuklingojo Piršto? Kovos, nelaisvė, kai kurių draugų žūtis - net ir iš­
galvotame pasaulyje nesi apsaugotas nuo liūdesio ir išsiskyrimo, bet vis tiek jis traukia
ir žavi, nes yra toks nekasdieniškas...

UDK 830-93

Cornelia Funke
RAŠALO KRAUJAS

Iš vokiečių kalbos vertė Indrė Dalia Klimkaitė

Redaktorė Ramutė Prapiestienė
Korektorė Gražina Stankevičienė
Maketavo Jurga Morkūnienė
Viršelį apipavidalino Cornelia Funke ir Martina Petersen

Tiražas 3000 egz.

Išleido leidykla „Alma littera", A. Juozapavičiaus g. 6/2, LT-09310 Vilnius
Interneto svetainė: www.almalittera.lt
Spaudė UAB „Vilniaus spauda Viršuliškių skg. 80, LT-05131 Vilnius
 egė t ū k s t a n tą j į k a r t ą skaitė savo a tsisveikinim o
laišką tėvams:
Mieliausiasis Mo! Mieloji Rese!
Prašau nesirūpinti. F aridui reikia susirasti D u lk ė tą jį Pirštą ir
perspėti, ka d sa ugotųsi Bastos, ir aš vykstu su juo. Visai n e ­
k e tin u ilgai u ž tr u k t i, ten o riu tik p a m a ty ti M iš k ą be kelio ir
takelio ir Lašininį, G ra ž ų jį K o sim ą ir gal d a r J u o d ą jį P rin c ą
su lokiu. N o r iu p a s im a ty ti su fėjomis ir stikliniais ž m o g u ­
čiais - ir Fenoliju. Jis m a n e įrašys atgal į šį pasaulį. Ž in o t,
k a d jis tai geba. N e s irū p in k it. O ž ia ra g io ju k ten nebėra.
Iki, b učiuoju jus t ū k s t a n tį k a rtų , Megė.

Pirmoji trilogijos knyga —

RAŠALO ŠIRDIS
( A lm a lit te r a , 2 0 0 8 )

Kornelija F unkė - viena garsiausių Vokietijos autorių, rašančių vaikam s

ir ja u n im u i. Jos knygos jau išverstos į beveik 30 kalbų, lietuvių kalba išleis­
tos knygos „Vagių karalius“(2003), „ D rak o n o raitelis" (2005), „Šiurpiomis
vaidu oklių p ėdom is“(2005) ir kitos, o pagal „Rašalo širdį" su kurtas filmas.

- f
Tapkite Knygų klubo nariu! ^ ^
• N e m o k a m a s k n y g ų k a ta lo g a s k ie k v ie n ą k e tv ir ti
• Naujausios ir p o p u lia ria u s io s kny gos
• Y p a tin g i p a s iū ly m a i
• K n ygų p r is ta ty m a s į n am us, d a r b o v ie tę ar paštą
Informacijos teiraukitės nem okam u tel. 8 800 200 22
w w w .k n y g u k lu b a s .lt