DAILIUSDARGIS

13 TAMSAUS
LIETUVIŠKO VERSLO PASLAPČIŲ

VILNIUS 2015
UDK 658-51(474.5)(092)
11 Da326

Ši penktoji rašytojo, žurnalisto Dailiaus Dargio knyga - tai nuodugnus, pribloš­

kiantis, meistriškai atliktas žurnalisto tyrimas apie tai, kodėl daugelis A lygio Lietuvos
verslininkų nebuvo linkę susitikti ir atsiverti apie praeities gyvenimo faktus. Kodėl
jie mandagiai, o kartais pernelyg dirbtinai šypsosi iš blizgių verslo ar gyvenimo būdo
žurnalų viršelių, nuotraukose iš spalvingų renginių, tačiau siekiant su jais pasimatyti ir
padiskutuoti rimtesnėmis temomis - apie nežinomus ar mažai žinomus jų gyvenimo
faktus - dažniausiai slepiasi savo erdviuose kabinetuose, esančiuose stikliniuose Lie­
tuvos sostinės dangoraižiuose, ištaigingose jachtose Pietų Prancūzijos pakrantėse ar
tariamose nesibaigiančiose verslo kelionėse.
Daugiau apie pirmojo dokumentinio lietuviško verslo detektyvo „13 tamsaus lie­
tuviško verslo paslapčių” atsiradimo istoriją, nežinomus skandalingojo Lietuvos vers­
lo faktus, niekur anksčiau neskelbtas knygoje aprašomų veikėjų fotografijas, vaizdo
įrašus ir skaitytojų komentarus galima sužinoti bei palikti atsiliepimus apsilankius
kasdien atnaujinamame knygos autoriaus Dailiaus Dargio tinklaraštyje socialiniame
tinkle Facebook: https://www.facebook.com/dailius.dargis/

Knygoje panaudotos portaluose 15min.ltyDelfi.lt naudotos, Pauliaus Lileikio,

Dailiaus Dargio ir archyvinėse bylose panaudotos nuotraukos, dokumentų kopijos.

Viršelio dailininkas Rolandas Aleksandravičius

©Dailius Dargis, 2015
© UAB Šviesos takas, 2015
Kompanija www.interprojektai.lt

ISBN 978-609-95663-2-0
 TURINYS

ĮŽANGA.......................................................................................................... 11

LIETUVA - LIZINGINIŲ AR IŠSVAJOTŲ MILIJONIERIŲ KRAŠTAS?.............. 23

Ar Lietuvoje egzistuoja oligarchija?.............................................................. 23
Apsidairykite: gal jūs išties esate milijonierius?...........................................25
Brangių būstų - į valias..................................................................................28
Iš salonų lietuviai išrieda naujutėlaičiais BMW............................................. 30
Lietuvoje - trys privatūs lėktuvai.................................................................. 35
Įkvėpimo semiasi kalnuose, maldininkų žygiuose.......................................38
Garsėja ne tik milijonais, bet ir problemomis.............................................. 39
Šešėliniai milijardai....................................................................................... 40
Herojais tampa atviri, netradicinį verslą išsukę milijonieriai....................... 43
Lankosi klystkeliuose pasiklydę klientai....................................................... 45

VALIUTININKŲ, BANKININKŲ IR KORUMPUOTŲ VALDININKŲ LIKIMAI... 49

Už valiutines operacijas - sušaudymas.........................................................49
Netikėtos permainos - buvusių čekistų lūpomis......................................... 52
Gelbėjo„Snoro" indėlininkus.........................................................................56
Lietuva tapo Laukiniais Vakarais................................................................... 57
Pirmieji bankai ištaškė milijardą....................................................................60
Tapo bėgliais arba savižudžiais..................................................................... 61
Svajonė turėti pinigų tapo masine nelaime..................................................65
Kruvina „Tauro" istorija...................................................................................67
Kas atsiuntė politikuojantį verslininką?........................................................ 69
Vogtų daiktų slėptuvės paslaptys................................................................. 74
Daktarų byloje - liudytojo statusas...............................................................78
Trakų valdininkų gaujoje - ir vietos kriminalinis autoritetas....................... 79
Nepavyksta apskaičiuoti realios verslo vertės.............................................. 83

LIETUVOS TURTINGIAUSIŲJŲ SĄRAŠAI IR JŲ SUDARYTOJAI....................85

Pirmasis turčių sąrašas. 1999 metai...............................................................86
Į laisvę - be asmeninio plano........................................................................95
Verslininkai iš niekur..................................................................................... 97
Verslumas - svarbiausias XXI amžiaus išteklius.......................................... 98
Verslininkai - nuolat kintantis visuomenės sluoksnis................................ 99
Kaip atrodo milijonieriaus portretas............................................................101
Lietuvos verslininkai - lyderiai Baltijos šalyse............................................. 102
Ką slepia paslaptingasis sąrašo naujokas?................................................... 105
„Žmonių" herojai į sąrašus retai papuola.................................................... 113
Jaunosios kartos žurnalistai drovisi klausti apie sukauptus milijonus?......116

KAPITALIZMO PIONIERIUS N EATSIŽADA TRAGIŠKOS PRAEITIES............. 119

(sikūręs reabilitacijai skirtoje vietoje............................................................. 119
Vienas sovietmečio ūkinės veiklos griovėjų...;...............................................122
Kontrabandiniai kompiuteriai....................................................................... 124
Pirmieji subtilių reikalų tvarkytojų vizitai...................................................... 128
Pirmųjų verslo leidinių steigėjas................................................................... 130
Banko valdytojai ir skolos.............................................................................. 132
Dievas davė dovaną būti verslininku.............................................................134
Akistatos su Daktarais....................................................................................136
Lukiškėse - suimtasis, iki teismo išbuvęs rekordinį laiką............................. 140
Dar vienas akibrokštas -„Versmės" privatizavimo istorija.......................... 144
Virš galvos - belangės ir milijoninių skolų grėsmė...................................... 146
Sveikata svarbiau už bet kokius milijonus.................................................... 148
Kas išties valdo Lietuvą?................................................................................ 150

NEPALAUŽIAMASIS: NEPAKLUSĘS REKETININKAMS SUKLESTĖJO IR

PAPUOŠĖ SOSTINĖS ROTUŠĘ....................................................................... 153
Reketininkų išpuolis su granatsvaidžiu.........................................................156
16-osios divizijos vakarėliai........................................................................... 161
Greitai vėl atnaujino darbą............................................................................ 163
Atžalos tęsia pradėtą verslą...........................................................................166
Didžiosios pinigų upės - iš vokiečių turistų grupių.................................... 168
Kovos su konkurentais...................................................................................171
Brangiai kainavęs žaidimas su akcijomis.......................................................172
Daugiausia pinigų prekėms išleidžia rusai....................................................174
Nesinaudojo masinio chaoso gėrybėmis...................................................... 176
Šypseną kelia žvaigždes vaizduojantys lietuviai.......................................... 179
f
PRIEVIEŠBUTININKŲ LIESTIS BANDITAI BIJOJO
DĖL AUKŠČIAUSIOS VALDŽIOS „STOGO"....................................................181
Pirmasis privatus restoranas buvusioje Sovietų Sąjungoje.......................... 182
Viešai kreipėsi per televiziją...........................................................................186
Nemokamai vaišino budėjusius per Sausio įvykius....................................188
Kiekvienas žino, ką daro................................................................................ 188
Čia lankėsi karaliai, prezidentai..................................................................... 190
Vis dar renkasi išskirtinio skonio publika...................................................... 194
j
UŽ GROTŲ GRŪDINTAS KAUNIETIS NEDANGSTO PRAEITIES DĖMIŲ.......197
Senos pažintys - labai margos.................. ...................................................197
Tarptautinių skandalų fone............................................................................199
Nuolatinis„tėvavardis"...................................................................................202
Alytaus kolonijoje užbaigė mokyklą............................................................. 205
Neskanus alus prišaukė naujų bėdų............................................................. 207
Prisipažino gabenęs spiritą........................................................................... 209
Vilijampolę juokais vadina Raseinių rajonu..................................................211
Rimti pašnekesiai vaikštant Neries pakrante................................................ 213
Didžiulis garsaus kariškio palaikymas...........................................................216
Ir apšauktas ginklų kontrabanda, ir viename laive su V. Putinu.................. 218
Vizitai į Prezidentūrą ir lietuviškas boksas.................................................... 221

NEĮMINTOS B. LUBIO MIRTIES MĮSLĖS

IR DINGĘS TESTAMENTAS DUODA PENO SĄMOKSLAMS.......................... 225
Atsakymų kaina - didžiulė............................................................................ 227
Paskutiniame B. Lubio interviu - aiškios užuominos....................................231
Ar ją išties tenkino žymaus vyro šešėlio vaidmuo?...................................... 234
Nujautė mirtį?................................................................................................238
Paslaptingas afganistanietis..........................................................................241
Žinia apie mirtį - iš kriminalisto dukters.......................................................242
Druskininkai pasiglemžė ir A. Sniečkų..........................................................246
Kas gi toliau tęs pradėtą verslą?....................................................................249
į naktinį turą - paskui seifus?.........................................................................252
Buvusio kagėbisto šešėlyje.... .......................................................................257
Prašė išlikti karaliene..................................................................................... 258
Koncernas - be aiškios ateities vizijos?......................................................... 260
Perspėja apie Rusijos įtaką............................................................................ 263
Baimės akys didelės.......................................................................................268
Skubiai sudegintos knygos........................................................................... 271
Praeitį mena namai vaiduokliai.....................................................................276
SPARNUOTAS MALŪNININKAS.....................................................................279
 Garsūs konfliktai...................................................................................................280
i.
Įgijęs daktaro laipsniu nustebino aplinkinius............................................... 281
Įsigijo pirmasis visoje Rytų Europoje............................................................ 283
Praeities pėdsakų ieškojo Žiegždriuose....................................................... 286
Dingęs seifas su ligos istorijomis.................................................................. 291
Pasikorė nesulaukęs teismo pradžios............................................................295
Prezidentinio skandalo įkarštyje................................................................... 297

DVASINES VERTYBES DEKLARUOJANTĮ MILIJONIERIŲ

PERSEKIOJA TAMSIOS ISTORIJOS PUSLAPIAI............................................. 303
„Apuoko" kavinėje - ir banditų sueigos....................................................... 305
Tikroji gyvenimo istorija - tik už pinigus?.................................................... 307
Kvietė prisijungti prie rimto projekto............................................................310
Buvę partneriai susikibo teisme....................................................................311
Jaunystėje - du kartus teistas....................................................................... 314
Interviu savivaldybės koridoriuje................................................................ 318
Sūnaus bičiuliui - buvusio VSD šefo gynyba................................................ 321

SENAS ISTORIJAS MILIJARDIERIUS STENGIASI

UŽMIRŠTI PASAULIO TURTUOLIŲ SOSTINĖJE.............................................325
Prasidėjo nesibaigianti konfrontacija............................................................326
Į milijonierių ginčą įsiterpė prezidentė......................................................... 329
Beveik visi įdomesni pašnekovai atsisakė bendrauti....................................331
Prakalbo turtuolio krikštytas studijų laikų bičiulis........................................333
Pirmosios gėrimų krautuvės šeimininkai......................................................335
Skyrybos - už uždarų durų............................................................................ 337
Seni straipsniai niekur nedingsta.................................................................. 341
„Spindulio" istorija.........................................................................................343
Liūtukas aštriais nasrais................................................................................. 348
Kas dalyvavo energetikos makliavonėje?..................................................... 349
Ekskursija į slaptą poilsiavietę....................................................................... 352
Tragedijos Rygoje šešėlis...............................................................................354
Per tris dienas surengta vestuvių puota....................................................... 359
Laurų kvartalo paslaptys............................................................................... 362
Grandiozinių projektų kūrėjas siekia tiesos.................................................. 364
Kodėl nuspręsta turtus iškelti iš Lietuvos?.................................................... 365

SMART BOY... ............................................................................................... 371

Milijonai neapsvaigino..................................................................................373
Tragiškai pasibaigę verslo sandoriai su nusikaltėliais..................................376
Jau tada pasižymėjo sumanumu.................................................................. 380
Juodžiausiais gyvenimo metais - skambios skyrybos................................ 382
Pagrindinė priežiūros zona - alkoholio verslas............................................386
Koks LNK populiarumo fenomenas?i............................................................ 389
Patarimas jaunimui - mažiau inkšti.............................................................. 392
Geriau ne pavydėti, o kopijuoti....................................................................394

IŠ ŪKINIO PASTATO PRIENUOSE - j DIDŽIĄJĄ„APPLE" SCENĄ.................399

Aplinkiniams įdomu, kaip jie uždirbo milijonus.......................................... 402
Pirmasis sandoris patvirtintas interneto kavinėje........................................403
Alinanti kūryba ties išprotėjimo riba............................................................ 408
Buvo apšaukti rusų mafijos atstovais...........................................................410
Atsisakė dirbti po „Apple" sparnu................................................................ 411
Sunkiai uždirbti pinigai - naujiems automobiliams, kelionėms.................. 414
Pasirodymas „Apple" scenoje........................................................................417
Dirbtuvę aplankė prezidentė........................................................................422

JIE ATSISAKĖ ATSIVERTI ŠIOJE KNYGOJE.....................................................427

 ĮŽANGA

„Kadaise verslininkai bijojo banditų, kurie save vadino bachūrais,

o šiandien dauguma verslininkų patys save kai kada laiko bachūrais.
Tiesa, anksčiau jie mokėjo duokles nusikaltėlių pasaulio atstovams, o
dabar yra priversti duoti kyšius finansus, mokesčius, teisėsaugą kontro­
liuojančių institucijų atstovams. Bet jeigu jie nori visiškos ramybės ir
neliečiamybės, turi kitą išeitį - įdarbinti savo aplinkoje vieną iš anksčiau
buvusių įtakingų teisėsaugininkų arba margomis pažintimis garsėjan­
čius nematomus, tačiau svarbiose partijose sugebančius sublizgėti žai­
dėjus“, - taip į mano idėją išleisti knygą apie įdomiausias, šokiruojančias
lietuviško verslo paslaptis kartą sureagavo senas bičiulis, kuris kadaise
dirbo viename svarbesnių Kauno policijos padalinių. Tačiau šiandien jis
pats priskiriamas prie nemažai uždirbusių nuosavu verslu užsiimančių
verslininkų sluoksnio.
„13 tamsaus lietuviško verslo paslapčių“ - tai mano penktoji knyga
per pastaruosius penkerius metus. Rašydamas ją dirbau labai intensy­
viai, įdėjau daug meilės ir visą širdį, nuvažiavau labai daug kilometrų -
išmaišiau faktiškai visą Lietuvą, kad tik prakalbinčiau vieną ar kitą įdo­
mesnį pašnekovą. Tuo pat metu teko patirti ir keletą sudėtingų asmeni­
nių išgyvenimų, liūdinančių akimirkų.
Šią knygą išties beprotišku greičiu stengiausi pateikti jums vien tik
todėl, kad 2015-ieji yra itin svarbūs metai mano, kaip žurnalisto, karje­
rai, mat prieš dvidešimt metų, 1995-ųjų rugpjūčio pabaigoje, Kauno lai­
kraštyje „Laikinoji sostinė“ buvo išspausdintas pirmasis mano pareng­
tas interviu su šiandien visiems puikiai žinomu atlikėju, kompozitoriu­
mi Linu Adomaičiu, kuris, beje, tuomet irgi davė savo pirmąjį interviu
žiniasklaidai. Taigi ši knyga - savotiška dovana skaitytojams profesinės
veiklos jubiliejaus proga.
Žinau, kad daugelis yra pripratę skaityti mano surašytas mafiozų gy­
venimo, jų padarytų nusikaltimų istorijas. Ši knyga gerokai skiriasi nuo

11
ankstesnių darbų. Joje pateikiamos istorijos apie kai kuriuos Lietuvos
oligarchus ir nematomą bei mūsų žiniasklaidos dažnai neliečiamą jų gy­
venimo pusę.
Visiems gerai žinomos ir vis dar platinamos mano anksčiau parašy­
tos knygos „Tikroji Daktarų istorija“ (2010,2011, 2015 m.), „Kruvinasis
mafijos maršrutas“ (2011 m.), „Vilniaus bomberio išpažintis“ (2013 m.)
ir, remiantis TV3 kanalu 2014-ųjų pradžioje rodytu dokumentiniu seri­
alu, išleista kompiliacija „Mafijos kronikos“ (2014 m.). Visos šios kny­
gos suteikė neįkainojamą galimybę pasiekti savo skaitytojų auditoriją,
patekti į knygynų lentynas ne tik gimtojoje Lietuvoje, bet ir užsienio
šalyse - Jungtinėje Karalystėje, Airijoje. Apie kitus svetur esančius lietu­
viškų knygų knygynus nežinau, tad jei būtų galimybė atsiųsti iš jų foto­
grafijų su mano knygomis, būčiau labai dėkingas.
Kadangi mafiozų gyvenimo istorijos šiek tiek pabodo, turėjau gero­
kai pagalvoti, kuo galėčiau patraukti informacijos pertekliaus išlepintų
skaitytojų dėmesį. Šįsyk pasirinkta knygos tema, manyčiau, bus įdomi
daugeliui. Sutikite, ne tiek ir daug yra lietuviškų verslo detektyvų, kurių
personažai ne išgalvoti literatūriniai herojai, o tikros ir daugeliui neblo­
gai žinomos personos iš šių dienų didžiųjų verslo džiunglių pasaulio.
Daugeliui įdomu, kaip garsiausi šalies verslo veikėjai susikrovė pasakiš­
kus turtus, kokiomis priemonėmis jiems teko kovoti su nuožmiausiais
konkurentais.
Mintis imtis tokios knygos rašymo kilo prieš keletą metų. Tačiau tada
dirbau vienoje didžiausių lietuviškos žiniasklaidos grupių, kuri vėliau
nepastebimai sunyko. Nenorėdamas užtraukti nemalonės savo tuome­
tiniams šeimininkams, leidėjams turėjau šią idėją kuriam laikui padė­
ti į saugų stalčių. Kai kurie skeptikai tikina, kad rizikuoju susipykti su
didžiausią įtaką, o kai kada ir poveikį aukščiausiems šalies veikėjams
turinčiais verslo pasaulio banginiais. Buvo ir tokių, kurie priminė 2004-
ųjų vasarą ne tik žiniasklaidos, bet ir politikos bei verslo pasaulius sukrė­
tusią žmogžudystę Rusijos sostinėje Maskvoje, kai buvo nušautas popu­
liaraus JAV žurnalo „Forbes“ rusiškojo leidinio redaktorius, Amerikos
pilietis Paulas Chlebnikovas. Po jo mirties rusų žiniasklaidoje pasirodė

12
netgi tokių pranešimų, jog neva žurnalistui mirties nuosprendį paskel­
bė keli garsūs Rusijos oligarchai, sumokėję nemažus kyšius, kad nebūtų
įtraukti į turtingiausių Rusijos verslininkų sąrašą, kuris buvo paskelbtas
„Forbes“ rusiškoje versijoje 2004 metų gegužę.
Tačiau turtingiausių Lietuvos ’žmonių sąrašai paskelbti jau gerokai
anksčiau, prieš šios knygos išleidimą. Čia aprašomi keli asmenys iš tur­
tingiausiųjų, apie kurių praeitį mūsų žiniasklaidoje anksčiau nebuvo
skelbta, o jei ir skelbta, gana menkai. Deja, šiais laikais didžiųjų žinias-
klaidos grupių vadovai nelinkę spausdinti panašaus pobūdžio istorijų,
nes nori apsidrausti nuo galimų nemalonumų, pykčių ir nesutarimų, be
to, juk 2016-aisiais vyks Seimo rinkimai. O tada pasipils nemaži pinigai
už politinių veikėjų reklamos tekstus, plakatus, kitą viešinimo atribu­
tiką. Dažniausiai tokias akcijas finansuoja tam tikrų politinių krypčių
pažiūras pasirinkę mūsų oligarchai, kurie politikams pervestus pinigus
vėliau išleidžia reklamos kampanijoms žiniasklaidoje. Taigi mūsų ma­
žame kaime - Lietuvoje visi vis dar stengiasi draugauti ir neretai netgi
veidmainiškai vienas kitam šypsotis, pataikauti, dėl tariamos draugystės
neretai atsisakydami panašaus turinio istorijų.
Ši knyga - noras parodyti, kad viskas nėra taip gražu, kaip kai ku­
rie iš verslo galiūnų bando vaizduoti dažnai juos aprašančiuose gražiai
išleistuose žurnaluose, interneto portaluose ar pramoginėse televizijos
laidose, kur kartais jie patys ir jų sėkmingai užsukti verslai įvardijami
„aukso grynuoliais“. Kai kurie iš mano dėmesį patraukusių verslo pa­
saulio žmonių slepia išties tamsias praeities istorijas, kurias verta žinoti
norintiems suprasti, kokie iš tiesų yra tie kaip ryškiausi, neliečiamiausi
ir gražiausi neretai pateikiami asmenys. Deja, ne viskas ten labai gražu.
Tad nė kiek nenustebdavau, kai paskambinęs į didžiausias, įtakingiau­
siomis save laikančias kompanijas išgirsdavau apie atsisakymą bendrau­
ti. Kodėl? Išsamesnių paaiškinimų neišgirdau, bet galbūt kai kurie išties
prisidirbę veikėjai rimtai sunerimo, kai į juos ėmė kreiptis dėl interviu
Daktarų istorijas visais įmanomais aspektais aprašęs žurnalistas.
Dar labiau imtis šios knygos rašymo pastūmėjo Amerikos televizi­
jos žiūrovų dėmesį 2015 metų pavasarį prikaustęs per kabelinę televi­

13
ziją HBO rodytas dokumentinis serialas „Roberto Dursto gyvenimas ir
mirtys“ („The Jinx: The Life and Deaths of Robert Durst“), paskatinęs
pagrindinio herojaus - šio amerikiečio milijardieriaus suėmimą.
72 metų turtuolis buvo sulaikytas Naujajame Orleane, kai buvo pa­
rodyta viena paskutinių serialo serijų. Jam pareikšti įtarimai dėl vienos
seriale išsamiai atpasakotos, tačiau iki šiol galutinai neištirtos 15 metų
senumo žmogžudystės.
Praeityje kabelinė televizija HBO pristatė visame pasaulyje didelio
susidomėjimo ir gerų kritikų įvertinimų sulaukusius vaidybinius televi­
zijos serialus „Sopranai: mafijos kronikos“ („The Sopranos“), „Bręstantis
blogis“ („Breaking Bad“), „Sausas įstatymas: mafijos gimimas“ („Board­
walk Empire“), „Tikrasis detektyvas“ („True Detective“) bei daugelį kitų.
Kai kuriuos iš jų rodė ir Lietuvos televizijos.
HBO 2015-aisiais nutarė pristatyti ir plačiai išreklamuotą pirmąjį
dokumentinį televizijos serialą „Roberto Dursto gyvenimas ir mirtys“.
Jame pasakojama apie kelias paslaptingas, tarpusavyje susijusias ir iki
šiol neatskleistas kriminalines bylas. Beje, serialo kūrėjai įvertinti televi­
zijos pasaulyje itin garbingu „Emmy“ apdovanojimu - serialas pripažin­
tas geriausiu dokumentinio žanro serialų kategorijoje.
Seriale skamba tamsioms istorijoms itin derančios originalios mu­
zikos vandenynas: nuo alternatyviosios grupės „Eels“ iki Karlo Hyde’o
iš elektroninės muzikos veteranų grupės „Underworld“ kūryba. Muzika
išties verta dėmesio, sukelia tam tikrų apmąstymų, todėl kai kurie kūri­
niai kurį laiką sklido ir iš mano automobilio grotuvo.
Pagrindinė serialo figūra - R. Durstąs. Jis - tarsi gyvas įrodymas, kad
turint daug pinigų galima išsisukti net nuo bausmės už žiaurią žmog­
žudystę. Atrodo, kad Niujorko nekilnojamojo turto magnato Seymouro
Dursto sūnus Robertas galėjo turėti rimtų psichologinių sutrikimų nuo
mažumės. Viskuo aprūpintas, tačiau nelaimingas jautęsis vaikas būda­
mas 7 metų tapo savo motinos savižudybės liudininku - ji nušoko nuo
šeimos namo stogo.

14
 Seriale R. Durstąs žurnalistui prisipažįsta, kad šį šokiruojantį vaizdą
pro langą stebėjo su savo tėvu. 1982 metais paslaptingai dingo Rober­
to žmona Kathleen. Jos kūnas nebuvo rastas. Apie šią istoriją nemažai
skelbta Amerikos žiniasklaidoje, apie tai parašytos ir išleistos net kelios
knygos. 1
Seriale teigiama, kad vyras daug metų nesutardavo su žmona, tačiau
lemtingą vakarą K. Durst išėjo iš užmiesčio dvaro, sėdo į traukinį, va­
žiuojantį į Niujorką, ir visiems laikams pradingo.
2000 metais, kai tyrimas buvo atnaujintas, Roberto draugė - vieno
garsiausių visų laikų Amerikos gangsterių, savotiško Las Vegaso įkūrė­
jo Bugsy Siegelo parankinio duktė Susan Berman - buvo rasta nušauta
Los Andžele. Seriale pateikiama versija, kad knygas apie mafiją rašiusi
ir ambicijų televizijoje turėjusi moteris galėjo ką nors žinoti ar netgi su
bičiuliais iš kriminalinio pasaulio prisidėti prie K. Durst dingimo.
Teigiama, kad R. Durstąs nenorėjo, jog ji apie tai kam nors prabiltų.
Netrukus po to R. Durstąs nutarė persirenginėti moterimi ir ėmė
slapstytis Amerikos bėglių pamėgtoje valstijoje. Po metų, 2001-aisiais,
buvo surastos bėglio turtuolio senyvo amžiaus kaimyno kūno dalys. Jos
buvo aptiktos Galvestono įlankoje, Teksase.
Paaiškėjo, kad vyriškis pasmaugtas, po to supjaustytas pjūklu.
R. Durstąs buvo areštuotas, tačiau jam pavyko atgauti laisvę už už­
statą ir jis dingo iš miesto. Netrukus R. Durstąs atsitiktinai įkliuvo tei­
sėsaugai, kai Pensilvanijos valstijoje bandė pavogti kelių dolerių vertės
sumuštinį su vištiena, nors automobilyje turėjo daugiau nei 37 tūkstan­
čius JAVdolerių.
Vėliau pasisamdęs net keturis brangiai apmokamus advokatus tur­
tuolis teisme išsisuko nuo kaltinimų žmogžudyste ir teliko atsakyti už
dokumentų klastojimą bei pasižadėjimo neišvykti nesilaikymą.
R. Durstąs kalėjo 9 mėnesius.

15
 Seriale vyras prisipažino, kad kalėjimas jį savotiškai pakerėjo. Filmo
herojus aiškino nuo vaikystės niekada nejautęs nepriteklių, buvęs viskuo
aprūpintas, o leidžiant laiką už grotų „jį ėmė žavėti su juo pagarbiai ben­
dravę kiti kaliniai, kurie viską šiame gyvenime pasiekė tik savo jėgomis“.
Apie visa tai išsamiai pasakojama televizijos seriale. Filmo autoriai
šnekino ne tik patį R. Durstą, bet ir aukų artimuosius, bičiulius, bylas ty­
rusius buvusius policininkus, detektyvus, prokurorus, R. Dursto advo­
katus.
Pats R. Durstąs prieš įjungtą kamerą kategoriškai paneigė prisidėjęs
prie savo buvusios žmonos dingimo ar prie senos draugės S. Berman
nužudymo. Kalbama, jog R. Durstui nustatyta lengva autizmo forma,
tačiau seriale šnekinti jo buvusios žmonos giminaičiai ir draugai mano,
kad turtuolis yra gana šviesaus proto, savo veiksmus iš anksto neblogai
apgalvojantis.
Neįmintos kriminalinės mįslės vėl prisimintos po to, kai Amerikoje
tikrą audrą sukėlė šis dokumentinis televizijos serialas. 2015-ųjų kovą
prabangaus Naujojo Orleano viešbučio vestibiulyje R. Durstąs buvo su­
imtas. Jis įtariamas pirmojo laipsnio S. Berman žmogžudyste, kuri įvyk­
dyta Los Andžele prieš 15 metų, taip pat vengimu mokėti mokesčius.
Amerikiečių teisėsaugininkai po serialo apie R. Dursto tamsias pa­
slaptis iš naujo atvertė iki šiol neištirtą S. Berman nužudymo bylą. Į
Naujojo Orleano apygardos teismą dėl suėmimo paskyrimo R. Durstą
atlydėjo du teisininkai. Šią procedūrą akylai stebėjo ir keturi Federalinio
tyrimų biuro pareigūnai. Būtent šis elitinis Amerikos teisėsaugininkų
padalinys ir nusprendė iš naujo ištirti senus nusikaltimus, kuriuose ga­
lėjo dalyvauti R. Durstąs.
2010 metais pasaulio kino teatruose pasirodė režisieriaus Andrew
Jarecki filmas „Visi geri dalykai“ („Ali Good Things“), kuriame pagrin­
dinius R. Dursto ir jo dingusios žmonos vaidmenis atliko Holivudo gar­
senybės Ryanas Gosslingas ir Kirsten Dunst.
Įdomiausia, kad nors filmas nesulaukė išskirtinės žiūrovų reakcijos,
būtent po to juostos kūrėjas A. Jarecki sulaukė paties R. Dursto skam­
16
bučio. Ilgus metus nepalaužiamu laikytas vienos turtingiausių visų laikų
Niujorko verslininkų šeimos atstovas buvo taip pakerėtas šios holivudi-
nės dramos, kad nutarė atvirai išsakyti savo nuomonę apie visą kruvinų
įvykių grandinę, per kelis dešimtmečius apraizgiusią net 3 Amerikos
valstijas.
Tai sužinojęs režisierius A. Jarecki iškart nutarė R. Dursto gyvenimą
įamžinti televizijos seriale. Bet atrodo, kad R. Dursto begalinis noras
viešai pasiteisinti ir įrodyti savo nekaltumą virto liūdnai pasibaigusiu
spektakliu. Dabar turtuolio išpažintys prieš kameras jam gali baigtis ne­
laisve iki gyvenimo pabaigos, nes kai kurie jo teiginiai išties šokiravo.
Peržiūrėjęs šį amerikiečių serialą rimtai susimąsčiau - kažin kiek pa­
našių istorijų būtų galima atkasti Lietuvoje? Bendraujant su neoficialiais
šaltiniais ar tais pačiais žmonėmis iš didžiojo lietuviško verslo pasaulio
yra tekę girdėti kur kas šiurpesnių, o kai kada ir visiškai protu nesuvo­
kiamų atvejų, į kuriuos buvo įsivėlę nuo pinigų pertekliaus apkvaitę kai
kurie mūsų šalies verslininkai. Deja, kai kurių istorijų negalėjau pavie­
šinti, nes pritrūko įrodymų bei faktų, leidžiančių jas publikuoti.
Galutinai imtis šios knygos rašymo nutariau tą 2015-ųjų Joninių die­
nos popietę, kai panorau pravėdinti galvą važinėdamasis po Vilniaus
Gedimino prospektą. Buvo graži, saulėta diena, mieste liko ne tiek ir
daug žmonių, nes paprastai per tokias šventes sostinė visada pastebimai
ištuštėja. Stabtelėjęs prie šviesoforo, esančio sankryžoje prie dabartinio
Vilniaus apygardos teismo pastato (buvusių istorinių KGB rūmų bei ka­
lėjimo), netoli Lukiškių aikštės, pastebėjau „Mercedes-Benz“ visureigį.
Jame sėdėjo turtingiausias Lietuvoje žmogus Nerijus Numavičius ir jo
tada busimoji žmona Kaetana.
Toje prabangioje mašinoje jie, mano akimis, atrodė kiek pavargę,
nuobodžiaujantys ir norintys kur nors ištrūkti. Tai sukėlė dvejopų min­
čių. Negi jiems nesinori džiaugtis susikurtu laimingu gyvenimu, kai ap­
linkui žmonės ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje kasdien kariauja
dėl pragyvenimo, noro uždirbti vieną kitą eurą, išsilaikyti nuobodžiame
darbe, vargais negalais išmokėti ilgiems metams paimtą būsto kreditą,
kartu bet kokia kaina išlaikyti savo žmoną, vaikus? Bet tikriausiai tei­
17
sus vienas rašant šią knygą kalbintas viešųjų ryšių specialistas, pasakęs:
„Patikėk, tokie žmonės kaip jie turi dar daugiau problemų, nei mes visi
kartu sudėjus.“
Kitą dieną, 2015-ųjų birželio 25-ąją, didieji ir kiek mažesni Lietu­
vos naujienų portalai trimitavo, kad N. Numavičius vedė K. Leontje­
vą. Keistais ir neskoningais apdarais tą dieną nuotaka nesipuošė, kaip
dažniausiai nutinka vadinamojo lietuviško elito šventėse. Taip, ji graži,
elegantiška moteris, tačiau iš pažiūros labai kukli, nė nepalyginsi su kai
kuriomis turtingomis Lietuvos damomis, kurios eiliniame vakarėlyje
pasirodo pasipuošusios kaip Kalėdų eglutės.
Kažkodėl ši naujiena buvo galutinė paskata kaip įmanoma greičiau
imtis jau subrendusios idėjos rašyti knygą apie lietuviško verslo atstovus.
Knygoje pateikti pasakojimai nėra vien tik gražios lietuvių verslininkų
sėkmės istorijos, kuriomis jie mėgsta puikuotis komercinėje žiniasklai-
doje. Pasirinkau 13 personažų, kurie nėra vien tik kriminaline praeitimi
ar skandalais išgarsėję verslo pasaulio atstovai. Tarp mano pašnekovų -
ir žmonės, kurie Lietuvos verslo istorijos priešaušriu kovojo su bandi­
tais, reketininkais ar garsiausių kriminalinių gaujų lyderiais. Tais laikais
mūsų šalies gyventojus šiurpino iš Rusijos sostinės Maskvos į Lietuvą
persikėlusios banditizmo mados, kai vos ne kasdien buvo nužudomi ar
paslaptingai pradanginami verslininkai.
Žvelgiant į dabartinį gyvenimą galima drąsiai teigti, jog šiandien
stambiausi šalies verslininkai yra pasiekę tokį lygį, kad banditai turė­
tų trauktis nuo jų kiek įmanoma toliau, nes kiekvienas rimtesnį verslą
užsukęs lietuvis turi sukaupęs neblogų pažįstamų „paketą“ ir Seime, ir
Vyriausybėje, ir teisėsaugos struktūrose. Tad šiais laikais atakuoti lie­
tuviško verslo atstovus tolygu savižudybei arba norui artimiausius ke­
lerius metus apsigyventi Lukiškių, Pravieniškių ar kurioje nors kitoje
„zonoje“. Ir peržvelgęs pastarųjų metų kriminalinių įvykių suvestines
tokio pobūdžio nusikaltimų faktiškai neišvysi.
f

Atsivėrusieji rašant šią knygą pasakojo, kad nuo pat lietuviško verslo
pradžios visus jame besisukusius ir vis dar aktyviai veikiančius asmenis
kontroliuoja budrios specialiųjų tarnybų akys.
18
 Atviriausias ir įdomiausias pokalbis su vienu didžiausių šiandienos
turtuolių vyko tada, kai diktofonas jau buvo išjungtas. Jis pasakojo, kaip
kadaise jo namų virtuvėje stovėjo vienas garsesnių Lietuvos nepriklau­
somybės pradžios metais siautusių samdomų žudikų ir pasiūlė susida­
riusią problemą dėl dingusio kroyinio spręsti savais būdais - nužudant
prekes pradanginusius vyriškius. „Tokio pasiūlymo kategoriškai atsisa­
kiau, nes buvau girdėjęs, kad jis už pinigus žudydavo ne tik nurodytas
aukas, bet vėliau ir žmogžudysčių užsakovus. Nenorėjau vieną dieną
atsidurti jo automatinio ginklo taikiklyje“, - filmo siužeto vertą istoriją
pasakojo gerai žinomas verslininkas.
Ir šiandien tarp garsiausių, pasakiškus turtus susikrovusių verslinin­
kų verda nemažai aistrų. Jie kovoja su buvusiais partneriais, smulkiai­
siais akcininkais, slepia savo turtus ar galiausiai spjauna ir kuriam laikui
išvažiuoja iš gimtosios šalies.
Bet tarp jų yra tokių šaunių žmonių, kurie mėgaujasi tuo, ką yra pa­
siekę, uždirbę. Jie visiškai nesusireikšminę, neišpuikę, nežvelgia į kitus
iš viršaus. Ir atrodė, kad galėtų ištisas valandas šnekėti apie juos užval­
džiusią neblogus pinigus garantuojančią veiklą. Bet tokių, deja, yra labai
mažai.
Keletas knygoje aprašytų verslo veikėjų užsiima daugeliui mūsų sva­
jonių darbu atrodančia veikla - prekiauja prabangių prekių ženklų dra­
bužiais, vadovauja viešbučiui, restoranui, kuriame renkasi įžymybės, ar
kuria visame pasaulyje populiarumo sulaukusią kompiuterių programi­
nę įrangą. Nepasirodė, kad nors vienas iš jų nuobodžiautų ar lengvai
surastų laisvą minutę susitikti su žurnalistu. Nors jau seniai žinojau,
rengdamas šią knygą galutinai įsitikinau, kad tikrai turtingi ir nemažai
versle pasiekę žmonės dirba kur kas daugiau nei paprasti mirtingieji.
Nenustebau, kai vienas įdomią praeitį turintis verslininkas, tariantis
su juo dėl susitikimo, atvirai pareiškė: „Žinok, nesu išpuikęs, bet neturiu
laiko. Per nesibaigiančius darbus nespėju pasimatyti su senais bičiuliais.
Mes tarsi voverės rate, iš kurio kai kada neišlipame net savaitgaliais. Tar­
pusavyje kartais niūriai pajuokaujame: „Pasimatysime reanimacijos pa­
latoje, kai vieną dieną visus mus suveš į tą pačią vietą.“
19
 Per kelis intensyvaus darbo mėnesius, rinkdamas informaciją šiai
knygai, susitikau ir su keliais verslininkais bei anoniminiais pašnekovais
iš šiandien didžiausias konfliktines situacijas išgyvenančių stambiausių
šalies verslo grupių. Susitikimai su jais vykdavo kavinėse, degalinėse, '
automobilių stovėjimo aikštelėse. Pavyko paštu gauti anoniminių laiš­
kų, kuriuose - schemos, turto išrašai, adresai ir kiti svarbūs tam tikrų
neblogai žinomų žmonių gyvenimo faktai.
Save pirmaisiais šalies verslininkais mėgstantys įvardyti asmenys
dažniausiai kvietė į savo namus. Kai atvažiavau į vieno tokio veikėjo di­
džiulį namą imti interviu, į akis krito, kokie jie beasmeniai. Namų deta­
lės visuomet kai ką pasako apie jų šeimininką, o ten pasijutau lyg bran­
giame viešbutyje. Likau nesupratęs, kokia veikla užsiimantis žmogus čia
gyvena.
Buvo ir tokių, kurie iš karto mielai sutiko priimti į savo biurus, esan­
čius Vilniaus dangoraižių viršutiniuose aukštuose. Apsilankęs juose gali
juokaudamas sakyti, kad ten išties lietuviškasis Volstritas. Akivaizdu,
kad kai kurie ten įsikūrę šalies turtingiausieji ypač vengia bendrauti su
pašaliniais - visi susitikimai su jais būdavo derinami per sekretores arba
viešųjų ryšių skyrių vadoves. Atvykęs į tokius biurus, vos įžengęs pro au­
tomatines duris, kaskart būdavau apdovanojamas maloniomis moterų
šypsenomis, sulaukdavau pasiūlymų pasivaišinti kava, arbata ar stikline
vandens.
Tačiau kartą buvau gerokai nustebintas, kai ne pirmąsyk apsilankęs
pas vieno iš kelių turtingiausių Lietuvos žmonių verslo partnerį sekre­
torės prašymu priimamajame turėjau palikti mobilųjį telefoną. Prieš
tai savo telefoną nenoriai esu palikęs tik dviejose įstaigose - Policijos
departamente bei Specialiųjų tyrimų tarnybos pastatuose, į kuriuos at-
vykdavau pasišnekučiuoti profesiniais klausimais. Tad toks prašymas iš­
blizgintame verslo biure privertė pasijusti nepatogiai ir nustebino. Kaip
ir pasenusi sekretorės nuomonė, kad šiais laikais pokalbius įrašo vien
tiktai išmanusis telefonas. Matyt, nuo šiuolaikinių technologijų apsvai­
gęs jaunimas pamiršo, kad garso įrašymo įranga gali tūnoti ir krepšyje
ar kišenėje. Tačiau tiriamąja žurnalistika užsiimantys žmonės tuo nau­
dojasi kraštutiniais atvejais ir labai retai.

20
 Per žurnalistikoje praleistus dvidešimt metų teko girdėti keisčiau­
sių istorijų apie tai, ką slepia Lietuvos turtingiausieji. Pamenu, vieną
daugiausia juoko sukėlusį pasakojimą išgirdau iš vieno televizijos lai­
dų kūrimo fabrike dirbančio žmogaus. Jis perpasakojo bičiulio pasako­
tą istoriją apie viename už Vilniaus esančiame verslininkų „rezervate“
vykusį triukšmingą vakarėlį. Gerai žinomas milijonierius, audringai
puotaudamas su popmuzikos garsenybe, nusprendė dviese padainuoti
ir išsikvietė koncertinę aparatūrą montuojančius specialistus. Jie atvežė
tokią galingą garso įrangą, kad greta įsikūrę kaimynai pasijuto lyg milži­
niškame festivalyje po atviru dangumi, tad buvo priversti skubiai palikti
savo prabangius namus visai nakčiai.
Šioje knygoje pristatomi kai kurie iš mano dėmesio centre atsidū­
rusių turtuolių paslaptingomis aplinkybėmis neteko verslo partnerių,
nuslėpė net du teistumus, kuriam laikui atsigulė į psichiatrijos ligoninę,
kad išvengtų kalėjimo grotų, iki tol mažai kam žinoma moteriškė mirus
mylimam vyrui tą pačią naktį leidosi ieškoti seifo, kuriame galėjo būti jo
surašytas testamentas. Narpliodamas kai kurias istorijas pastebėjau, kad
kai kuriems verslininkams vis dar būdingas infantilumas, jie susisieja su
žmonėmis, kuriems pinigus reikia uždirbti šiandien ir bet kokia kaina.
Knyga „13 tamsaus lietuviško verslo paslapčių“ (tiesa, iš pradžių no­
rėjau, kad ji vadintųsi „Tamsiausios Lietuvos milijonierių paslaptys“, bet
juk joje aprašytos ne vien tik tamsios ir kriminalais dvelkiančios verslo
istorijos) galbūt pakeis mūsų laikų verslo istoriją. Visiškai prikaustys.
Tai nedažnai pasitaikanti galimybė stebėti, kaip vieni turtingiausių ir
nuožmiausiai nusiteikusių šalies verslo pasaulio žmonių vienu metu su­
geba sukti tiek keistų gyvenimo rulečių. Taigi geros jums kelionės po
tikrą, nenugrimuotą, kai kada ir šokiruojantį lietuviško verslo pasaulį.
Baigdamas noriu padėkoti visiems artimiausiems savo aplinkos žmo­
nėms, kurie kaskart įkvepia imtis naujų knygų rašymo, žurnalistinių
projektų įgyvendinimo ir gerai suvokia, kad ši veikla man išties miela, -
tai savo mamai Birutei, geriausius žurnalistikos patarimus pateikian­
čiam dėdei Alvydui Dargiui, Australijoje gyvenančiai seseriai Ingai ir jos
mylimai dukrai Estelai, pusseserei Aušrai iš Jungtinės Karalystės, kitiems

21
giminaičiams, kurie gyvena toje pačioje Anglijoje bei Amerikoje. Taip
pat seniems ir laiko patikrintiems draugams - advokatei Aušrai Ručie-
nei, kuriai padedant kartkartėmis teismuose tenka įrodinėti savo apra­
šytų istorijų tiesas, kauniečiams bičiuliams - Ovidijui, dviem Audriams,
Gražvydui, Nerijui, Domantui ir Eglei, Raimondai ir Virgiui, Vytautui ir
Danielei, Justui ir Vaivai, Justui ir Julijai, Andriui ir Eglei, savo mokyto­
joms iš Kovo 11-osios gimnazijos, abiem vilniečiams Dovydams, Linui
iš televizijos pasaulio, kitam Linui iš Čikagos, Ingutei, kolegai senosios
kartos žurnalistui Arvydui Lekavičiui, Anglijoje gyvenantiems Tomui ir
Marijai, Nerijui ir Ingai, Romui, pasakiško grožio ir gerumo mergaitei -
Milenai... bei daugeliui senų draugų, kurių, deja, kad ir kaip norėtųsi,
šiandien nėra šalia, nes jie blaškosi po visą pasaulį. Kitiems čia nepami­
nėtiems žmonėms, kurie vis dėlto dažnai yra mano mintyse ir širdyje.
Išskirtinė padėka prie šios knygos kūrimo darbų prisidėjusiems Vilmai,
Astai, Rolandui, geranoriškai nusiteikusiems „Spindulio“ spaustuvės ir
knygų platinimu užsiimančios kompanijos „Shi.lt“ atstovams, naujienų
portalo Delfi.lt redaktorei Monikai Garbačiauskaitei-Budrienei, naujie­
nų portalo Lrytas.lt redaktoriui Liudui Dapkui, naujienų portalo 15min.
lt vadovui Tomui Balžekui, savaitraščio „Veidas” redaktoriams Rimvy­
dui Valatkai ir Arūnui Brazauskui, kurių dėka pastaraisiais metais mano
surašytos istorijos pasklido ne tik po visą Lietuvą - jas kompiuterių
ekranuose išvydo ir užsienio šalyse gyvenantys lietuviai.
Pagarbiai, Dailius Dargis
Daugiau informacijos apie rašytojo, žurnalisto Dailiaus Dargio veiklą,
naujausius projektus bei visas knygas rasite socialiniame tinkle
„Facebook“https://www.facebook.com/dailius.dargis/

22
 LIETUVA - LIZINGINIŲ AR
IŠSVAJOTŲ MILIJONIERIŲ KRAŠTAS?

Pirmąsyk garsiai apie Lietuvos oligarchus prabilta po to, kai 2006 me­
tais metiniame pranešime apie šio reiškinio keliamą grėsmę atvirai per­
spėjo tuometis šalies prezidentas Valdas Adamkus. Žiniasklaidai puolus
spėlioti, kas tiksliai turimi omenyje, daugiausia žvilgsnių tuo metu nu­
krypo į karjeros zenite buvusį Darbo partijos lyderį Viktorą Uspaski-
chą. Netrukus Valstybės saugumo departamento (VSD) direktorius tarp
tokių įvardijo ir Andrių Janukonį („Rubicon Group“, dabartinės „Icor“
vadovą). Pastarojo finansine parama, kaip įtariama, naudojosi ne tik bu­
vęs sostinės meras Artūras Zuokas. Kartu su juo po Specialiųjų tyrimų
tarnybos reidų į pagrindinių partijų būstines oligarchams tarnaujančiais
buvo paskelbti dar keli įvairioms politinėms jėgoms atstovaujantys par­
lamentarai.
Kai kuriems teko atsistatydinti ir bylinėtis, bet niekas realia laisvės
atėmimo bausme nebuvo nuteistas.

Ar Lietuvoje egzistuoja oligarchija?

2006 m. rugpjūtį mįslingomis aplinkybėmis Baltarusijoje žuvus VSD

pulkininkui Vytautui Pociūnui, buvo pradėtas parlamentinis šios ins­
titucijos veiklos tyrimas. Jis praskleidė uždangą, slepiančią turtingiau­
sių verslo grupuočių įtaką svarbiausioms šalies institucijoms ir parei­
gūnams. Paaiškėjo, kad bendrovės „Dujotekana“ šefui šalies žvalgybos
tarnybos vadai galėjo padėti tvarkyti Kauno termofikacinės elektrinės
privatizavimo reikalus, nutraukti pareigūnų pradėtus tyrimus dėl ko­
rupcijos transporto ir energetikos sferose. Šios įmonės - Rusijos dujų
monopolininkės „Gazprom“ tarpininkės - savininkas Rimandas Stonys
turtingiausių lietuvių sąraše tuo metu pateko į pirmąjį dešimtuką. 2015-
ųjų vasarą žurnalo „IQ Top“ paskelbtame 250 turtingiausių lietuvių są­
raše R. Stonys tenkinosi 36 pozicija, jo turtas įvertintas 61 milijonu eurų.

23
 Spaudimas buvo toks didelis, kad tyrimus vykdę saugumiečiai turėjo
atsisveikinti su pareigomis. Oligarchų galimybes iliustruoja faktas, jog
Socialdemokratų partijos veteranas Gediminas Kirkilas 2006 m. vasarą
nukonkuravo partijos kolegą Zigmantą Balčytį po pasitarimo, vykusio
parlamentaro Jono Pinskaus namuose. Jame dalyvavo ir R. Stonys, jo
finansiškai remiamo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir poli­
tikos mokslų instituto vadovas Raimundas Lopata.
„Oligarchijai reikia trijų „cheminių elementų“: didelių pinigų, gali­
mybių valdyti centrinį administracinį resursą ir valdyti centrinę žinias-
klaidą. Aš to neturiu. Pasižiūrėkit, kas turi, ir žinosit, kas yra mūsų oli­
garchai“, - prieš keletą metų žiniasklaidai yra sakęs V. Uspaskichas.
Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, anksčiau dažnai viešuose
pareiškimuose teigusi, kad šalį yra užvaldę oligarchiniai klanai, pas­
taraisiais metais šios temos pernelyg neeskaluoja. Kelios įžvalgos. Štai
2011-ųjų sausį pasirodžiusiame specialiame savaitraščio „Veidas“ nu­
meryje šalies vadovė pareiškė: „Tampame oligarchų ir nusikalstamo pa­
saulio valdoma valstybe.“ D. Grybauskaitė sakė anksčiau netikėjusi, kad
Lietuvoje yra tokio masto korupcija. Prezidentės teigimu, prie smulkios
korupcijos žmonių mentalitetas taip įpratęs, kad ją tiesiog toleruoja.
Prezidentė išskyrė kelis korupcijos lygius - kontrabandinį, savivaldy­
bių ir politinę korupciją. D. Grybauskaitė sakė, kad šiuos lygius galima
paveikti per įstatymus, kurių dalį inicijavo pati, įskaitant galimybę kon­
fiskuoti korumpuotų asmenų turtą ar didinti baudas. „Labai tikiuosi,
kad sukūrus papildomą juridinę bazę bus galima pradėti reikalauti atsa­
komybės“, - sakė prezidentė.
2014-ųjų kovo pabaigoje Seimo rūmuose skaitydama savo metinį
pranešimą D. Grybauskaitė akcentavo: „Šiandien korupciniai sandoriai
driekiasi nuo statytinių Energetikos ir Aplinkos ministerijose, savival­
dybėse iki daugiabučių namų bendrijose. Buvęs rubikoninis ikoras tapo
grobuonimi, užvaldžiusiu savivaldybių komunalinį ūkį nuo atliekų su­
rinkimo iki vandens ir šilumos tiekimo. Šis darinys su nuolat besisukan­
čiais skaitikliais apiplėšinėja šalies žmones ne ką mažiau nei „Gazprom“,
kuriam jau permokėjome 5 milijardus litų.“
24
 2014-ųjų gegužės 23 d. portalo Delfi.lt internetinėje konferencijoje
viešėjusi šalies vadovė, sulaukusi vieno skaitytojo klausimo, kokių lin­
kėjimų galėtų perduoti Lietuvos oligarchams, nedaugžodžiavusi atsakė:
„Kad ramybės nebus.“
Bet kažkodėl vėliau, 2015 m. birželio 4-osios rytą, Seime skaityda­
ma metinį pranešimą prezidentė nė menkiausiu žodeliu neužsiminė
apie šalyje klestinčias oligarchų ar milijonierių gaujas. Iš metinių pra­
nešimų ši tema dingo kaip atsiradusi. Nejaugi nuo 2015-ųjų kartu su
euro atėjimu ir lito pasitraukimu iš Lietuvos kartu pasitraukė ir visi oli­
garchai ar labiau prakutę šalies gyventojai? Atrodo, kad ne. Bet aukš­
čiausios šalies valdžios atstovų į juos nukreipti žvilgsniai akivaizdžiai
prislopo.

Apsidairykite: gal jūs išties esate milijonierius?

Kaip šiais laikais Lietuvoje galima atskirti žmogų, kurį jau drąsiai ga­
lėtume priskirti prie milijonierių arba oligarchų? Sakoma, kad Lietuvoje
milijonieriais ar bent jau prie jų priskiriamais gali jaustis tie, kurie gyve­
na prestižiniame sostinės rajone esančiame naujos arba apynaujės staty­
bos daugiabutyje su požemine automobilių stovėjimo aikštele (paprastai
tokie butai 2007-2010 metais pastatytuose namuose kainuoja nuo 100
tūkstančių eurų). Be to, jie kasdien važinėja premium automobilių kla­
sės („Mercedes-Benz“, BMW arba „Audi“) transporto priemone, kai­
nuojančia iki 20 tūkst. eurų. Ne tik per didžiąsias metų šventes, bet ir
paprastą dieną rengiasi garsių dizainerių vardais pažymėtais drabužiais
iš penkių parduotuvių tinklo „Du broliai“ vitrinose eksponuojamų ko­
lekcijų ir leidžia sau bent tris kartus per savaitę papietauti ar pavakarie­
niauti aukštos klasės sostinės restoranuose („Markus ir Ko“, „Bistro 18“
arba „Rib Room“).
Neskaičiuosiu tų išrinktųjų išlaidų, kurios kaip „motyvacinės“ yra
skiriamos mylimų draugių, žmonų ar meilužių būtiniausiems porei­
kiams ir dovanoms. Taip pat nevardinsiu jų kasmet aplankomų pasaulio
šalių pavadinimų bei skaičiaus ar ten išleidžiamų pinigų. Tačiau jei jūs
ar jūsų giminaičiai, kaimynai visa tai, pernelyg savęs nevaržydami, ga­
25
lite sau leisti, vadinasi, išties priklausote prie aukštesnio nei vidutinio
statistinių Lietuvos gyventojų sluoksnio ir jau galbūt esate vadinamasis
milijonierius.
Aišku, nelygu, kokios realios sumos cirkuliuoja tokių žmonių asme­
ninėse sąskaitose bankuose arba kokio dydžio banknotai slepiami na­
muose kojinėse ir spintų stalčiuose bei slėptuvėse. Vieša paslaptis, kad
daugelis butus, namus, automobilius ir net poilsines keliones neretai įsi­
gyja per bankus išperkamosios nuomos (lizingo) būdu. Taigi jei į tokią
nedidelę „smulkmeną“ labai nekreipsime dėmesio, galima sakyti, kad
Lietuvoje gyvena išties nemažai lizinginių milijonierių.
Bet vėlgi, o kas jums gyvenime yra tikrasis turtas? Nejaugi sotūs ir
laimingi esame vien tiktai turėdami pinigų, blizgučių, galėdami puikuo­
tis kasmet pasirodančiais „Apple iPhone“ serijos išmaniaisiais mobiliai­
siais telefonais su viena kita papildoma valdymo, fotografavimo funkci­
ja? Juk kur kas svarbiau yra natūralumas, šalia esančio mylimo žmogaus
tikrumas, nuoširdumas bei supratingumas, nei tie anksčiau išvardyti
materialūs dalykai, blizgučiai ir niekučiai. Sena tiesa, kad godumas ir
dideli pinigai gadina žmones. Neretai pertekliuje gyvenantys asmenys
griebiasi aštrių gyvenimo prieskonių - dažną vakarą prasiblaškyti jiems
reikia net kelių meilužių, pramogų svingerių vakarėliuose, puotų su tos
pačios lyties atstovais ar atstovėmis, galiausiai jie susižavi nepilnametė­
mis prostitutėmis, uosto kokainą arba kibirais geria brangiausią šampa­
ną ar degtinę.
Tiesa, šiais visuotinio masinio vartojimo, o pasirodžius eurams - ge­
rokai išpūstų kainų laikais ir Lietuvoje, kaip ir bet kurioje kitoje pasaulio
šalyje, gyvenimas be pinigų, nors ir nedidelių, yra išties liūdnas, tuščias,
be aiškios ateities, keliantis depresiją. Tačiau svarbiausia laiku išmok­
ti tenkintis ir mėgautis tuo, ką turi, vertybėmis, kurios išties suteikia
džiaugsmo.
Taigi siekdamas nuodugniai apžvelgti, kaip lietuviai šiais laikais gyve­
na, perka ir vartoja, nutariau pašnekinti prestižinių nekilnojamojo turto
objektų ir premium klasės automobilių pardavėjus. Juk būtent pagal tai
geriausiai galima nustatyti, ar lietuvių kišenėse bei galvose švilpauja vė­
26
jai, ar turi įtakos ekonominės krizės. O gal jie išties mėgaujasi gyvenimu
tiesiog šiandien ir nesigilina, kas laukia rytoj, kitą mėnesį ar po metų?
Per keletą susitikimų su šalyje pripažintais ekonomistais iš jų lūpų iš­
girdau užuominų apie vėl artėjančią pasaulinę ekonominę recesiją, kuri
neva labai smarkiai kirs Lietuvos verslui. Tačiau kai kurie kitų sferų at­
stovai iš tokių prognozių tik linksmai pasijuokė.
„Pradėkime nuo to, kad krizė atsiranda žmogaus galvoje, nes pra­
džioje jis dėl ko nors užsispazmuoja, - kalbėjo gerai nusiteikęs žinomas
šalyje užsakomųjų renginių organizatorius Jogaila Morkūnas, surengęs
ne vieną prašmatnų pokylį ir žymiausiems šalies turtuoliams. - Tokį
atvejį mes jau turėjome 2008-ųjų pabaigoje, kai tuometinis premjeras
Andrius Kubilius plačiai paskelbė, kad yra ekonominė krizė, ir nuo
tos dienos viskas ėjo tik blogyn. Išties po tokio jo pareiškimo kai kurie
mūsų bendrovės klientai ėmė atsisakinėti kalėdinių renginių ne dėl to,
kad neturėjo pinigų, o rūpindamiesi, ką aplinkiniai apie juos pamanys.“
Bet pastaruoju metu tiek didieji, tiek mažesni šalies verslininkai vis
garsiau dejuoja, kad verslas yra gerokai sumenkęs, visos pelningesnės jo
nišos jau seniai užimtos, jomis pasinaudota. Be to, kai kurie seni verslo
liūtai įspėja, kad vėl atėjo metas ruoštis pamažu link mūsų sėlinančiai
krizei. „Nereikia ruoštis krizei. Mes kiekvieną dieną ir kiekvieną valan­
dą gyvename apimti krizės. Ji neateis, ji yra visą laiką, - sakė verslinin­
kų pamėgto žurnalo „Verslo klasė“ redaktorius Aurelijus Katkevičius. -
Kinta visa pasaulio sąranga, geopolitinė, technologinė, socialinė paradi­
gma lūžta. Kiekvieną dieną iš odos neriasi naujas pasaulis, tik mes dar
esame per arti ir negalime pasakyti - va, tada iš informacinės visuomenės
civilizuotas pasaulis perėjo į postinformacinį, kaip kad jau galime pasa­
kyti maždaug kada tas pasaulis perėjo iš agrarinio į pramoninį gamybos
būdą. Po 20 ar 30 metų mūsų vaikai galės tą lūžio tašką aiškiau įvertinti.“
Jis tikina, kad tipiškas lietuviškas bruožas - neretai padejuoti, net jei­
gu tvarte riebios karvės mukia ir kviečių varpos iki žemės linksta. „Nišų
apstu. Dabar vyksta technologinė revoliucija, pakeisianti visą pasaulį -
ir gamybos, ir paslaugų sferose. Tas pat ir dėl geografijos - veiklesni
mūsų verslininkai kuo puikiausiai veikia visame pasaulyje - Pietų Ame­
27
rikoje, arabų šalyse, Pietryčių Azijoje. Kai kas pasaulio rinkai gamina
60 procentų apsauginių „Ikea“ kištukų, kai kas tiekia Šilutės pievų žolę į
Dubajų, kai kas kartu su Izraeliu gamina fotovoltinius elementus“, - pa­
žymėjo A. Katkevičius.

Brangių būstų - į valias

Nekilnojamojo turto portalo Aruodas.lt vadovė Viktorija Stepo­

navičiūtė teigė, kad 2015 metais buvo daugiau kaip 300 skelbimų apie
Vilniaus mieste parduodamus butus, kurių kainos siekė nuo 250 tūkst.
eurų.
Panaršius po skelbimus galima pamatyti, kad dažniausiai tokie butai
yra prestižinėmis vadinamose Lietuvos sostinės vietose - senamiestyje,
Užupyje, Žvėryne arba mažiau prestižiniuose, tačiau pirkėjų geidžia­
muose rajonuose - Naujamiestyje, Antakalnyje, Šnipiškėse. Taip pat vie­
nas kitas parduodamas objektas pastatytas pasiturinčiųjų pamėgtuose
sostinės rajonuose - Valakampiuose bei Verkiuose.
Tarp brangiausiais laikomų nuosavų namų Vilniuje, kurių kainos
prasideda nuo 450 tūkst. eurų ir daugiau, Aruodas.lt skelbimuose pa­
žymėta per 100 objektų. Išties įspūdingi parduodami namai stovi Va­
lakampiuose, Žvėryne ar Didžiuosiuose Gulbinuose. Teko aptikti vieną
Valakampiuose esančioje daugiau kaip 13 kilometrų nuo miesto centro
nutolusioje Laurų gatvėje (tiesa, nepainiokite, tai nėra tas uždaras mi­
lijonierių pamėgtas Laurų kvartalas) parduodamą 605 kvadratinių me­
trų ploto namą su daline apdaila, kurio kaina siekia 1 690 000 eurų. Be
šito, viešai prieinamuose skelbimuose pateikiami dar du Laurų gatvėje
parduodami visiškai įrengti erdvūs namai, kurių kainos - 1 882 500 ir
1 590 000 eurų.
Tačiau mano šnekinti senosios kartos vilniečiai ar tie, kurie geriau
orientuojasi nekilnojamojo turto sektoriuje, teigė, kad nuo šiol turtin­
giausi šalies lietuviai mėgsta savo namais pasirinkti šiaurinėje Vilniaus
dalyje esančią Didžiųjų Gulbinų gyvenvietę šalia kelio Vilnius-Utena,
besiribojančią su Verkių parku.

28
 Tai išties unikali vieta tiems, kurie nori mėgautis užmiesčio ramybe,
gamta, nes čia jos su kaupu - keli nedideli ežerai, Riešės upelis ir miš­
kai. Tai ideali vieta mėgstantiems bėgioti, važinėtis dviračiais, jodinėti
žirgais, nes netoliese yra ir žirgynas. Be to, tai viena iš nedaugelio vietų
šalia sostinės, kur išvalyti miškai, trinkelėmis iškloti takai ir šiuolaikiš­
kai sutvarkyti priėjimai prie ežerų. Vienintelis iš šios gyvenvietės skelbi­
muose pateiktas parduodamas 349 kvadratinių metrų namas įvertintas
869 tūkst. eurų.
Populiaraus portalo Aruodas.lt vadovė V. Steponavičiūtė minėjo, kad
prabangūs, prestižiniai objektai dažnai būna centrinėje miesto dalyje ar
tose vietose, kuriose įgyvendinta nemažai išskirtinių projektų. Presti­
žinis būstas neretai išsiskiria plotu ar dydžiu, pro langus atsiveriančiais
vaizdais, išskirtiniu įrengimu, kokybe, dažnai būna per kelis aukštus, su
terasa, mansarda, uždaru vidiniu kiemeliu.
Anot V. Steponavičiūtės, kitų specialistų, tarpininkaujančių parduo­
dant prestižinį būstą, buto ar namo įrengimas nėra esminis veiksnys,
nes pirkėjas jį gali susiremontuoti savo nuožiūra, svarbesni ilgalaikiai
veiksniai, pavyzdžiui, vieta.
Šiuo metu Vilniuje parduodami butai, kainuojantys daugiau kaip 150
tūkst. eurų, sudaro šiek tiek daugiau nei dešimtadalį butų pasiūlos, kai­
nuojantys daugiau kaip 200 tūkst. eurų - apie 7 proc., o 300 tūkst. eurų
kainuojančių butų yra apie 3 proc.
Nuo 300 tūkst. eurų kainuojančių namų sostinėje pasiūla šiuo metu
siekia iki 15 proc., nuo 450 tūkst. eurų - mažiau nei dešimtadalį namų
pasiūlos. Prabangūs nekilnojamojo turto objektai šiuo metu parduoda­
mi trijuose šalies didmiesčiuose - Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje.
„Statistikos, kuriais metais atsirado didesnė prabangių objektų pa­
siūla, neturime, galime pateikti tik tuos duomenis, kurie yra šiuo metu.
Patikslinti, koks pirkėjas įsigyja prabangų būstą Lietuvoje šiuo metu, ne­
galime - tai greičiausiai galėtų padaryti nekilnojamojo turto agentūros,
tiesiogiai bendraujančios su ieškančiaisiais būsto“, - teigė V. Steponavi­
čiūtė.

29
 Iš salonų lietuviai išrieda naujutėlaičiais BMW

Lietuviai nuo neatmenamų laikų yra pamėgę vieni prieš kitus pui­
kuotis brangiais, išskirtinio dizaino automobiliais. Tiesa, pasaulyje tarp ,
tikrai turtingų asmenų ryškesnė kitokia tendencija: jie renkasi naujus,
tačiau ne itin rėksmingo stiliaus ar iš tolo akį traukiančius automobilius.
Nenorėdami afišuotis, pritraukti nereikalingo pašalinių dėmesio tur­
tuoliai, kiti žmonės prie pinigo mieliau renkasi naujas „Kia“, „Nissan“,
„Mazda“ ar net „Fiat“ markių transporto priemones. Aišku, siekiantys
reklamos, norintys pasidemonstruoti prieš mažiau uždirbančius arti­
muosius, kaimynus, kolegas ar turtuolių atžalos - auksinio jaunimo at­
stovai - vis dar renkasi visiems iki skausmo pažįstamus ir nuostabą ke­
liančius automobilius. Bet vėlgi - jei jie labai sunkiai ir sąžiningai dirbo,
užsidirbo ir gali sau leisti tuo mėgautis, kodėl gi ne? Juk šiame pasaulyje
gyvename vienąsyk, tad kartais išties esame nusipelnę pasidovanoti ma­
lonumą suteikiančių daiktų. Tik svarbiausia tokiais atvejais neperspaus-
ti, neperdozuoti ir nepamesti galvos dėl iš proto varančių blizgučių.
Automobilių ir jų dalių prekybą akylai stebinčio interneto portalo
Autoplius.lt plėtros vadovas Matas Buzelis pateikė šešiolikos brangiau­
sių Lietuvoje per 2015-ųjų devynis mėnesius įsigytų transporto priemo­
nių, kurių kaina viršijo 80 tūkstančių eurų, sąrašą.
Jo lyderiai - „Bentley Continental GT“ (220 880 Eur) ir „Bentley
Flying Spur“ (199 604 Eur). Čia yra ir tokių greičio monstrų kaip „BMW
i8“ (130 000 Eur), „Mercedes-Benz SCoupe“ (127 129 Eur), „Audi RS6“
(110 998 Eur), BMW M5 (104 690 Eur), „Maserati Quattroporte“ (94
850 Eur) ar „Tesla Model S“ (84 909 Eur).
Toks sąrašas atskleidžia, kad Lietuvoje gyvena išties nemažai bran­
gias mašinas įpirkti galinčių ir jomis pasipuikuoti linkusių žmonių,
tačiau šios transporto priemonės galėjo būti užsakytos ir nupirktos ne
mūsų, o kaimyninėse arba tolimesnėse šalyse. Visos tos mašinos galėjo
išvažiuoti į turtingiausių lietuvaičių svetur esančių poilsio rezidencijų ir
namų garažus.

30
 Anot buvusio Autoplius.lt plėtros vadovo Viktoro Daukšo, itin pra­
bangius naujus automobilius Lietuvoje užsisako arba pasiturintys spor­
to, pramogų, verslo pasaulio atstovai, arba įmonės, kurioms tokios ma­
šinos duoda pelno. „Per praėjusius, 2014-uosius, metus Lietuvoje buvo
nupirkti du visiškai nauji „Porsche 918 Spyder“ ir pora naujų „Bugatti
Veyron“. Šiuos ir dar keletą itin brangių modelių įsigijo bendrovė, už­
siimanti automobilių nuoma“, - tvirtino automobilių rinkos ekspertas.
Tuo metu gatvėmis riedantys naujutėlaičiai labai prabangūs ar sporti­
niai automobiliai neretai priklauso turtingajam Lietuvos „elitui“. „Patys
brangiausi Lietuvoje užregistruoti automobiliai yra, kad ir kaip keistai
tai skambėtų, darbiniai arkliai, - sakė V. Daukšas. - Štai abu lietuviš­
kais vardiniais numeriais papuošti „Bugatti Veyron“ bei „Porsche 918
Spyder“ yra nuomojami saulėtoje Pietų Prancūzijos Rivjeroje. Sunku
įsivaizduoti, kas tokius automobilius galėtų nuomotis Lietuvoje, - Pie­
tvakarių Europoje toks verslas yra daug sėkmingesnis vien dėl gerokai
turtingesnės auditorijos.“
Lietuvos keliuose galima pastebėti įvairių prabangaus segmento nau­
jų automobilių - pradedant ištaigingais BMW ar „Mercedes-Benz“ ir
baigiant karališkais „Bentley“ ar „Rolls-Royce“. V. Daukšo žodžiais, kiek
rečiau šalies gatvėse galima sutikti ir superautomobilių klasės atstovų -
„Ferrari“, „Aston Martin“ ar pačių galingiausių „Porsche“ modelių.
„Tokių transporto priemonių eksploatavimas sudėtingesnis, negali
eiti į kompromisą, todėl naudotis tokiomis mašinomis kasdien tiesiog
nepatogu. Pačių brangiausių Lietuvoje registruotų automobilių mūsų
šalies keliuose turbūt nematysime“, - sakė V. Daukšas.
Populiaraus šalies leidinio „Verslo žinios“ bei interneto portalo Vz.lt
vyriausiasis redaktorius Rolandas Barysas šiandien šypsodamasis prisi­
mena dienas, kai Lietuvoje verslininkai ėmė skraidyti pirmaisiais „Fer­
rari“ automobiliais.
„Tada vienu metu atsirado iškart trys tokie automobiliai. Iš pradžių
vienas nusipirko, paskui antras, o galiausiai ir trečias, dabar jau bankru­
tavęs, verslo veikėjas, - pasakojo R. Barysas. - Jie važiuodavo tais žemais

31
ferariais duobėtu Savanorių prospektu, tad visada aiškiai matydavosi
apdaužytas priekis. Vienas tokių veikėjų, nusipirkęs sportinį automobi­
lį „Lamborghini Murcielago“, galiausiai pats prisipažino - paspaudžiau
Vilniaus-Kauno autostrada, ir buferis nulėkė. Tai žemos, mūsų keliams <■
netinkamos mašinos. Bet tada, prieš penkiolika metų, buvo toks laikas,
kai norėjosi parodyti savo išskirtinumą. Jie įsigydavo daiktų, kurie tarsi
turėtų užtikrinti geidžiamą statusą, bet jie buvo visiškai netinkami šioje
aplinkoje, nebuvo tam pritaikyti. Šiais laikais verslininkų su malūnspar­
niais nėra tiek daug. Žinoma, tegul jais naudojasi, bet jeigu sąžiningai
uždirbo. Tai sveikintina. Tačiau jeigu nesąžiningai, tuomet rimtai ri­
zikuoja, nes anksčiau ar vėliau turės rimtų problemų, mat vis tiek kas
nors atkapstys tikrąją jų turtų kilmę. Kur kas labiau nerimą kelia tai, kad
kai kurie verslininkai mano, jog būdami turtingi jie taps patrauklesni,
juos pripažins visuomenė. Ta tuštybių mugė, kurią matome kai kuriuo­
se spaudos leidiniuose, kur jie perka puslapius, fotoreportažus, niekaip
nesuprantama. Ko išties trūksta tiems žmonėms, kurie tokiais būdais
žemina save šiais jokios vertės nepridedančiais atributais? Jų pačių aky­
se toks reportažas gal ir pakelia savivertę, bet visuomenėje atrodo juo­
kingai. Tai akivaizdu žvelgiant į kai kuriuos šalies milijonierius. Bet taip
savitai viską suvokia tie, kurie išsvajotą statusą pelnė kitu būdu - ne savo
darbu, pasiekimais, pastangomis. Galbūt tai, ką jie pasiekė, buvo pelnyta
ne visai švariais būdais ir jie negali to parodyti visuomenei, todėl perka
tą išsvajotą statusą užsakydami lėkštus straipsnius. Negi jie nesuvokia,
kad reputacijos nenusipirksi ir tik tapsi pajuokos objektu?“
Pasak ilgamečio automobilių eksperto V. Daukšo, nemažai garsių
Lietuvos krepšininkų turi didelę aistrą brangiems, tarp jų ir sportiniams,
automobiliams. Kartais juos netgi galima pamatyti riedant mūsų šalies
keliais. „Jeigu lyginsime 2013-uosius su 2014-aisiais, galima drąsiai teig­
ti, kad per pastaruosius metus Lietuvoje labai pagausėjo itin brangių au­
tomobilių. Štai vien už du visiškai naujus „Bugatti Veyron“ galima įsigyti
apie 15 „Ferrari 458 Italia“. Vieno „Veyron“ kaina siekė apie 1,5 milijono
eurų, - tvirtino V. Daukšas. - Tikriausiai nėra kito tokio brangaus au­
tomobilio, ant kurio išdidžiai kabotų valstybiniai numeriai su Lietuvos
trispalve.“

32
 Siekdamas gauti išsamesnių duomenų apie labiau žemišką Lietuvos
automobilių parką, kreipiausi į trijų lietuvių pamėgtų premium klasės
automobilių gamintojų (BMW, „Mercedes-Benz“ bei „Audi“) oficialius
atstovus Lietuvoje.
Bendrovei „Krasta Auto“, prekiaujančiai tarp lietuvių bene labiausiai
pamėgtais BMW automobiliais, viešųjų ryšių klausimais atstovaujan­
čios kompanijos „Integrity PR“ vyriausiasis projektų vadovas Žilvinas
Bružas teigė, kad 2013 ir 2014 metais „Krasta Auto“ pardavė daugiau nei
1 tūkst. automobilių.
2015-ųjų sausio-gegužės mėnesiais - daugiau nei 200 BMW markės
modelių.
Ž. Bružo teigimu, „Krasta Auto“ salonai veikia Vilniuje, Kaune ir
Klaipėdoje, tačiau natūralu, kad daugiausia automobilių parduodama
didžiausiame mieste - Vilniuje.
Tarp salono pirkėjų populiariausi yra BMW 5 serijos automobiliai.
„Tiesa, jau kelerius metus matome, kad labai populiarėja ir visi X serijos
modeliai - nuo kompaktiškų miesto iki didžiųjų visureigių. Xserijos po­
puliarumas padėjo BMW tapti vienam premium klasės lyderių. Galima
teigti, kad per pirmuosius penkis 2015 metų mėnesius populiariausias
modelis buvo BMW X4 - stilingas, vidutinio dydžio miesto visureigis,
kurį koncernas pristatė tik 2014 m. viduryje.“
Pasak Ž. Bružo, sparčiai populiarėja ir „Porsche“ automobiliai. Nors
šio gamintojo atstovybė Lietuvoje atidaryta 2013 m. gruodžio viduryje,
jau per pirmus veiklos metus (2014 m.) naujų „Porsche“ pardavimas
Lietuvoje padidėjo.
Skaičiuojama, kad dėl atstovybės veiklos pradžios naujų automobilių
užregistruota 3 kartus daugiau nei 2013 m. 2015 m. pirmąjį pusmetį
Lietuvoje parduoti 56 „Porsche“ automobiliai - tik dešimčia mažiau nei
per visus praėjusius metus.
Ž. Bružas pasakojo, kad naujasis „Porsche“ centras „Prime Auto“ Lie­
tuvoje iškilo patogioje vietoje - palei pietinį Vilniaus aplinkkelį, šalia
posūkio į oro uostą. 1500 kvadratinių metrų ploto salone vienu metu
33
galima demonstruoti kur kas daugiau automobilių, todėl „Prime Auto“
nuolat eksponuoja įvairius „Porsche“ modelius. Salone puikuojasi nau­
jutėlaičiai sportiškieji „Cayman“, „911 Carrera GTS“, „911 Turbo“, „Ma-
can“, „Panamera“ ir „Cayenne“ modeliai.
Automobiliais „Mercedes-Benz“ Lietuvoje prekiaujančios bendrovės
„Silber Auto“ atstovas Mantas Šiaulys teigė, kad per pirmąjį 2015-ųjų
pusmetį buvo parduotos 138 šios markės transporto priemonės. Galima
palyginti: 2014 m. parduoti 244, 2013 m. - 212, 2012 m. - 159 automo­
biliai. Taigi bent jau pagal šios markės automobilių pardavimo skaičius
atrodo, kad lietuvių gyvenimas išties kasmet tik gerėja.
M. Šiaulys teigė, kad perkamiausi išlieka „Mercedes-Benz“ A klasės
automobiliai - jų vien tik per pirmąjį 2015-ųjų pusmetį buvo nupirkta
6, t. y. vienu mažiau nei per visus 2014 metus.
Nenorėčiau įžūliai nurodinėti ar kišti savo nuomonės, bet man mie­
liausia, mažiausiai iš visų trijų premium klasės automobilių markių į akis
krintanti yra „Audi“. Ji ne tik patogi, išvaizdi, stilinga, ilgoje kelionėje
itin maloni, bet ir kelia mažiausiai blogų asociacijų, palyginti su kitomis
kelių chuliganėmis. Manau, kad neatsitiktinai šios markės automobilius
ypač dažnai galima išvysti bene geriausiai ekonomiškai išsivysčiusių
pasaulio šalių - Šveicarijos ir Vokietijos gatvėse bei keliuose. Šių šalių
gyventojai tikrai žino, kas yra kokybė, nepriekaištingas stilius ir geras,
subtilus skonis.
„Audi“ automobiliais Lietuvoje prekiaujančios bendrovės „Moller
Auto Keturi žiedai“ atstovas Marius Sasnauskas negalėjo įvardyti tiks­
laus 2015-ųjų pirmąjį pusmetį parduotų automobilių skaičiaus, tačiau
teigė, kad pastebima tendencija, jog kasmet šių automobilių nuperkama
vis daugiau. Tai iliustruoja pastarųjų trejų metų statistika: 2014 m. par­
duoti 384, 2013 m. - 342, 2012 m. - 279 automobiliai.
Populiariausias tarp „Audi“ pirkėjų jau kelerius metus išlieka „Audi
A6“ serijos automobilis.
Preliminariais viešai skelbiamais Autotyrimai.lt duomenimis, gau­
tais išanalizavus „Regitros“ pateiktus pradinius duomenis, 2015 m. spalį

34
Lietuvoje naujų lengvųjų automobilių registravimas išaugo net 24 pro­
centais - iki 1806 vienetų.
2014 m. spalį šalyje buvo įregistruotas 1451 automobilis. Šalia vis di­
dėjančių verslo užsakymų prie rinkos augimo ir toliau svariai prisideda
reeksportas: spalį įregistruoti 243 nauji automobiliai.

Lietuvoje - trys privatūs lėktuvai

Naujieji lietuviai jau seniai nebenešioja aviečių spalvos švarkų. Dau­
guma jų jau išmoko nebesitepti rankų, kai tenka aiškintis santykius.
Kišenėse vietoj eurų pluoštų, perjuostų gumele, dabar guli plastikinės
bankų kortelės arba miniatiūrinės piniginės. Saunas, pirtis ant ežero
kranto dabar pakeitė sporto centrai su griežtais treneriais, nes sveika­
ta - didžiausias kapitalas.
Pradinio kaupimo laikotarpis jau seniai baigėsi. Dabar jie ne daro
pinigus, o pelningai investuoja. Visai kaip Vakaruose. Tačiau daugeliui
naujųjų Lietuvos turtuolių nuobodu gimtojoje šalyje. Taigi kur galiau­
siai nusėda milžiniškų turtų šeimininkai bei valdytojai?
Pašnibždomis kalbama, kad nemaža dalis turtingiausių šalies veikėjų
vis dažniau perka nekilnojamąjį turtą kaitresne saule ir ilgesnėmis už
lietuviškas vasaromis išgarsėjusiose Europos šalyse - Pietų Prancūzijoje,
Ispanijoje, Italijoje, Graikijoje, taip pat Turkijoje ar Kipre. Kalbama, kad
ten jie nevaržomai važinėja brangiomis mašinomis, plaukioja jachtomis
ar kuklesnėmis transporto priemonėmis.
Kiti mėgsta ramesnį ir pasyvesnį gyvenimą, tačiau jaučiasi finansiškai
saugūs Jungtinėje Karalystėje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Šveicari­
joje, Danijoje, Airijoje, Vokietijoje arba Norvegijoje. Dar kiti - turintys
bičiulių iš senų laikų ir nemėgstantys vakarietiško gyvenimo spinde­
sio - yra labiau linkę investuoti Rusijoje, Baltarusijoje arba Ukrainoje.
„Esu girdėjęs, kad jūsų minėtose šalyse lietuviai turi nusipirkę bran­
gių jachtų, - kalbėjo žinomas šalies ekonomistas, profesorius, Vilniaus
universiteto dėstytojas, Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduo­

35
tojas Raimondas Kuodis. - Bet turbūt nėra sudėtinga nujausti, kad to­
kiems asmenims ne pinigai yra galutinis tikslas. Jiems vartojimas yra
galutinis tikslas: prabanga, nekilnojamasis turtas, jachtos ir panašiai. Juk
pinigai yra tik popierius. Tad akivaizdu, kad jie kur nors juos išleidžia, '
investuoja.“
Bet turtingi lietuviai nori smagaus gyvenimo ir savo gimtinėje, todėl
renginių organizavimo įmonės „Pirmoji kava“ vadovas J. Morkūnas jau
du dešimtmečius ruošia neįprastus renginius plačiai žinomiems verslo,
sporto, pramogų pasaulio veikėjams.
Pramogų versle besisukantis J. Morkūnas suvokė, kad didysis per­
silaužimas įvyko 2000-aisiais, kai lietuviai nustojo važinėti vien tiktai į
Bulgariją ir pradėjo suprasti, kaip reikia apsirengti einant į oficialius ren­
ginius. Arba galiausiai susivokė, kad kahoras ir „Alitos“ šampanas nėra
vieninteliai gėrimai, kuriais galima mėgautis ir vaišinti vakarėlio svečius.
„Šiandien dar ne kiekvienas gali sau leisti užsisakyti didžiausią lėktu­
vą ir juo išskraidinti savo geriausius draugus į kokią nors ypatingą vie­
tą, - kalbėjo J. Morkūnas. - Tačiau yra tokių, kurie gali sau tai leisti. Bet
jie tai daro tyliai, vengia žiniasklaidos dėmesio. Pažįstu visų trijų priva­
te jet (privačių lėktuvų), registruotų Lietuvoje, savininkus ir labai gerai
žinau jų pomėgius. Šiais laikais pasiskraidymas tokia transporto prie­
mone kainuoja iki 25 tūkstančių eurų. Tokiuose vakarėliuose dalyvau­
ja gana santūri publika, tarp jos beveik nepasitaiko tokių, kurie mėgsta
savo skrydžius ar pasisėdėjimus privačiuose lėktuvuose vėliau perkelti į
socialinius tinklus Facebook ar Instagram.“
J. Morkūnas pastebėjo tendenciją, kad pastaraisiais metais popu­
liariausiuose socialiniuose tinkluose, prisidengę svetimais moteriškais
vardais arba pseudonimais, neršia nemažai asmenų, kviečiančių žymes­
nius verslininkus susidraugauti. Dažniausiai tai daroma ne be pagrindo,
o kad po to būtų galima atsekti, ką jie veikė, kur skrido ar su kuo turėjo
progą pasilinksminti.
Akivaizdu, kad tokiais metodais kai kada dirba ir Valstybinės mokes­
čių inspekcijos darbuotojai. „Tokie patys veikėjai varto visus pramogų

36
pasaulio gliancinius žurnalus, - teigė pašnekovas. - O kur dar tie skam­
būs šūkiai „Šou be šešėlio“ ir panašiai, kurių iniciatoriai medžioja scenos
atlikėjas, per mėnesį legaliai uždirbančias 300 eurų, tačiau vairuojančias
apynaujus automobilius. Todėl ir dabartiniai švarūs verslininkai ar tie,
kurie jau yra gerokai apsišlavę, susitvarkę, stengiasi nelįsti į akis, gyventi
savo gyvenimą, ir niekas neuždraus jiems smagiai keliauti. Bet koks išsi­
šokimas pramogų verslo garsenybėms - tai nemokamas piaras (viešųjų
ryšių akcija). Juk niekam ne paslaptis, kad į svarbesnius renginius jos
atvažiuoja skolintais BMW, „Bentley“ ar „Rolls-Royce“ automobiliais.
Visiems aišku, kad jei atskris sraigtasparniu, tai jį bus pasiskolinę iš Tau­
tvydo Barščio arba iš „Arvi“ įmonių grupės pagrindinio akcininko Vi­
dmanto Kučinsko.“
J. Morkūno nuomone, Lietuvoje yra bemaž penki žmonės, kuriems
galvos dėl pinigų tikrai neskauda, tad jeigu jie nusprendžia, kad reikia
atšvęsti, tai daro išties įspūdingai. „Tokius žmones mes vadiname polio-
tnais, jie tiesiog mėgsta švęsti gyvenimą, - kalbėjo pašnekovas. - Štai
neseniai vienas asmuo supirko visą Lietuvoje buvusį prabangųjį šampa­
ną „Cristal“ (jo butelis mūsų šalyje kainuoja apie 319 Eur), papildomai
atsigabeno jo iš Prancūzijos ir suorganizavo privatų vakarėlį. Arba vie­
nas garsus sportininkas užsakė papildomai fejerverkų už 10 tūkstančių
eurų, nes priekaištavo, kad ankstesnės šventės metu buvo tualete, o kai
iš jo išėjo, fejerverkai jau buvo pasibaigę.“
Ilgametis užsakomųjų renginių organizatorius sakė, kad šalies turtin­
giausieji tarpusavyje konkuruoja ne tik įsigydami brangias transporto
priemones, bet ir organizuodami privačias šeimos šventes.
„Yra žmonių, sugebančių surengti rafinuotus ir skoningus vakarė­
lius. Jiems neprireikia jokių Mantuko gėlių ar garsių Lietuvos muzikos
atlikėjų pasirodymų už tūkstantinius honorarus“, - pabrėžė J. Morkū­
nas. Anot jo, prie turtingiausių sluoksnio priskiriamų žmonių šventėse
dažnai koncertuoja konservatyviai mąstantys ir prabangos nelinkę de­
monstruoti šalies atlikėjai.

37
 Įkvėpimo semiasi kalnuose, maldininkų žygiuose

Bet vien tiktai vakarėliais su prabangiomis vaišėmis ir gėrimais nu­

krautais stalais sotus nebūsi. Kartais turtuoliams suteikiama galimybė ,
patirti pačių netikėčiausių pramogų.
J. Morkūnas prisiminė atvejį, kaip vienas žinomas milijonierius do­
vanų gavo pasiskraidymą naikintuvu iki tokio milžiniško aukščio, kad
jau bemaž buvo matyti kosmoso platybės.
Tuo metu Rusijoje save lepindami milijonieriai užsiima dar keistes­
nėmis pramogomis. Pasakojama, kad prieš gerą dešimtmetį tarp vietos
oligarchų buvo paplitusi mada Maskvos metro stotyse apsimetinėti vie­
nakojais elgetomis su ramentais, praeivių prašančiais išmaldos naujam
protezui. Tokių persirengėlių užduotis būdavo per tam tikrą laiką iš
praeivių surinkti kiek galima daugiau pinigų. Visą tą laiką, kol trukda­
vo „spektakliai“, juos budriai stebėdavo apsaugos tarnybų darbuotojai.
Kartu jie padėdavo išvengti konfliktų su milicijos patruliais.
Na, o kol turtingiausi vyrai varžydavosi, kuris jų surinks daugiau­
sia išmaldos, jų žmonos Jaroslavlio arba Leningrado plente siūlydavosi
pirmam pasitaikiusiam. Jei klientas pasirinkdavo tokią moterį ir mė­
gindavo įsisodinti į automobilį, nedelsiant prisistatydavo milicijos reidą
imituojančios apsaugos automobilis su mėlynais švyturėliais ir įjungta
sirena.
O lietuviai, siekdami sielos nušvitimo ar norėdami gauti daugiau
adrenalino, kopia į Everestą arba pėsčiomis nužingsniuoja kelis šimtus
kilometrų. Ir dažniausiai taip elgiasi tie, kurie yra išbandę pačias ekstre­
maliausias pramogas. Daugeliui toks emocinis sukrėtimas iš esmės pa­
keičia pasaulėžiūrą arba šeimos gyvenimą. Turtuoliai ima kitaip suvokti
save, juos supančią aplinką, gyvenimo partnerį. Atrodytų, jau įgrisę vie­
nas kitam sutuoktiniai po tokių išbandymų iš naujo įsimyli.
„Jie iš tiesų gali sau tai leisti, nes jų verslas taip sudėliotas, kad nerei­
kia būti darbe nuo devintos valandos ryto iki šeštos vakaro, - kalbėjo
J. Morkūnas. - Dabar nebe tie laikai, kad reikia laukti prie telefono na­

38
muose arba darbo kabinete, kol tau paskambins svarbus asmuo. Dabar
viską gali suvaldyti internetu ar telefonu iš bet kurios pasaulio vietos.
Gali nuskristi į Majamį ar Sen Tropezą ir ten nevaržomas tūsintis kelias
savaites iš eilės. Tačiau tai nėra tie žmonės, kurie paprašo užsakyti kok­
so, pasikviečia 50 kurvų ir nonstop juda. Dabar viskas eina link griež­
to vakarietiško renginių protokolo. Visiško nuprotėjimo jau nelikę, kai
chebra geria iki sąmonės netekimo. Arba išsitraukia šautuvus ir šaudo į
orą. Jeigu tie žmonės uždirbo nemažai pinigų, vadinasi, yra protingi ir
neleidžia sau daryti nesąmonių. Todėl iš to, kiek tenka pačiam rengti ar
dalyvauti vakarėliuose, galiu daryti išvadą, kad pas mus jau viskas labai
supanašėjo su Vakarų šalimis.“

Garsėja ne tik milijonais, bet ir problemomis

Savo požiūrį į pastarojo laikotarpio turtingiausius šalies žmones - ne

tik pagal jų piniginės storį, bet ir pagal asmenines savybes - pateikė ir
vienas aštriau viešojoje erdvėje mintis dėstančių Lietuvos ryšių su visuo­
mene specialistų ir tinklaraštininkų Liutauras Ulevičius.
Ne vieną garsų ir turtingą žmogų konsultavęs L. Ulevičius išskyrė ke­
lis svarbiausius skirtumus tarp milijonierių ir paprastų visuomenės at­
stovų. „Pirmas dalykas - jie turi kur kas daugiau problemų negu mes, -
sakė L. Ulevičius. - Taip, jie materialiai apsirūpinę, bet tai sukelia dau­
gybę naujų problemų, kurių net neįsivaizduojame. Viena tokių esminių
problemų - daugelis jų neturi kito pagrindo pasitikėti žmonėmis, išsky­
rus pinigus. Kitaip tariant, pagrindinė ir dažnai vienintelė jų kontrolės
priemonė yra ne pasitikėjimas, ne meilė ar dar kas nors, o būtent pi­
nigai. Tokiu atveju atsiranda daugybė etinių, psichologinių, socialinių
problemų, kurios mums kartais neįsivaizduojamos.“
Kai paklausiau L. Ulevičiaus, nejaugi jis manąs, kad turtingieji, ga­
lintys sau ir savo artimiausiai aplinkai pateikti ko tiktai užsigeidę, yra
beprotiškai vieniši ar nelaimingi, viešųjų ryšių specialistas sakė: „Nebū­
čiau toks tikras. Jie yra laimingi. Tai žmonės, kurie priima sprendimus
ir daugeliu atvejų išties yra laimingi, nes jau užsidirbę daug pinigų ir

39
iš jų uždirba dar daugiau. Taigi kiekvienas papildomas milijonas jiems
yra papildomas laimės lašas. Reikia suvokti, kad jų vertinimo lygmuo
kitoks - jiems nesvarbu, vaikas juos myli ar ne. Jiems svarbu, kad vaikas
yra šalia jų, rodo jiems pagarbą ir padės uždirbti dar daugiau pinigų.“
Prisimindamas garsiausius bei daugiausia atgarsių sulaukusius pas­
tarojo meto šalies verslininkų tarpusavio konfliktus, nesutarimus dėl
pinigų, įtakos, L. Ulevičius pateikė kruviniausią pastarųjų laikų lietu­
viško verslo atvejį, kai 2010-ųjų birželio 29 d. Kaune, Vytėnų gyvenvie­
tėje esančiame name, nusišovė tuometinis statybų bendrovės „Mitni-
ja“ vadovas Antanas Gureckis. Žiniasklaidoje skelbta, kad prieš mirtį
A. Gureckis nesutarimus teisiniais būdais sprendė su Dariaus Mockaus
valdomu koncernu „MG Baltic“.
„Ši skaudi istorija - tai didelių verslo grupių konfliktų ir karų pase­
kmė, - teigė garsus viešųjų ryšių ekspertas. - Žmogaus savižudybė -
dėmė, kurios niekada nebenusiplausi, ji lieka visiems laikams. Nors pri­
vedimas prie savižudybės teisine prasme gal ir niekada nebus įrodytas,
žiniasklaidoje galima rasti priešmirtinį verslininko laišką, kuriame jis
vardais ir pavardėmis įvardijo tuos, kurie dėl to kalti.“

Šešėliniai milijardai

Aiškindamasis, ar vis dėlto Lietuvą galima vadinti pogrindinių mi­

lijonierių kraštu, nusprendžiau pašnekinti garsų ekonomikos, finansų
ekspertą, SEB banko prezidento patarėją Gitaną Nausėdą.
Pačiame sostinės centre, Gedimino prospekte, iš išorės ne visai sim­
patiškai atrodančio pastato viršutiniame aukšte esančiame amerikiečių
filmus primenančiame erdviame SEB banko administracijos darbuoto­
jų susitikimų kambaryje keliolikai minučių mane priėmęs pašnekovas
sakė neabejojantis, kad realus šalies milijonierių sąrašas galėtų atrodyti
visiškai kitaip nei tie, kurie kasmet skelbiami žiniasklaidoje.
„Jeigu būtų galima paviešinti visus asmenis, kurie mūsų šalyje iš tiesų
yra turtingiausi, sakyčiau, kad tas sąrašas apčiuopiamai pasikeistų, - kal­

40
bėjo G. Nausėda. - Gal pirmosios trys vietos ir nesikeistų, bet dešimtuke
ar dvidešimtuke atsirastų pavardžių, kurių dabar šiame sąraše nėra.“
Dažnai žiniasklaidai komentarus teikiantis ekonomistas G. Nausėda
per mūsų pašnekesį pareiškė, kad, jo skaičiavimais, Lietuvos šešėlinės
ekonomikos dalis siekia 25-30 procentų. O oficiali statistika byloja, kad
tokia ekonomika sudaro 18-19 proc. Kaip galima pastebėti tokius reiš­
kinius?
„Tarkim, peržiūrėjus biudžeto pajamų surinkimą akivaizdu, kad
staiga pajamos pradedamos rinkti labai gerai, - sakė jis. - Nors planas
sudarytas remiantis labai optimistiškomis prognozėmis, ekonomika
auga tris kartus lėčiau, kažkodėl biudžeto pajamų planas vykdomas kuo
puikiausiai. Anksčiau kai kurios įmonės slėpdavo mokesčius, bet dabar
pradėjo mokėti 25-30 proc. daugiau, nes žino, kad į jas nukreiptas tam
tikrų tarnybų dėmesys. Manyčiau, kad šalyje plaukioja bemaž 7 milijar­
dai eurų, kurie galėtų būti priskirti prie šešėlinių pinigų.“
G. Nausėda nesiryžo įvardyti, kiek žmonių galėtų būti milijonieriai,
tačiau ekonomikos ekspertas prisimena, koks sambrūzdis kilo 2014-ųjų
pabaigoje, kai žmonės ėmė isteriškai traukti ilgai taupytus litus ir skubiai
keisti į eurus.
„Buvo atvejų, kai ateidavo močiutė su 30 tūkstančių litų. Akivaizdu,
kad žmonės buvo prikaupę nemažai santaupų, - teigė pašnekovas. - Da­
lis iš jų buvo legalios kilmės, nes kai kurie gyventojai, matyt, buvo įpratę
namie laikyti grynuosius pinigus. Bet, aišku, buvo ir tokių pinigų, ku­
rie anksčiau niekur nebuvo deklaruoti, todėl pasinaudojus palankiomis
aplinkybėmis jie savotiškai buvo legalizuoti. Juk natūralu, jog žmonės
paprastai nėra linkę į savo sąskaitas bankuose dėti didelių sumų, kad
neatkreiptų dėmesio. Per tą pinigų keitimo vajų buvo ir tokių, kurie į
bankus eidavo ir tam tikras sumas padėdavo per keletą kartų, vadinasi,
nelabai norėjo, kad visa tai kai kas matytų. Ir ne tik euro įvedimo išva­
karėse, bet ir nekilnojamojo turto rinkoje mes matome, kad pinigų yra,
niekada nebuvo akivaizdaus stygiaus. Viskas priklauso tik nuo to, ar tie,
kurie turi pinigų, mano, kad jau kainos dugnas ir atėjo tinkamiausias
laikas pirkti, ar vis dar neatėjo tam palankus metas. Bet jeigu jau nu­
41
sprendžia, kad atėjo laikas, staiga pinigai pradeda eiti iš visų pusių - pro
langus, duris, stogą ir kaminą.“
Pašnekovas prisiminė, kad Lietuvoje 1996-1997 metais veikė apie 40
bankų, o šiandien jiems suskaičiuoti užteks rankų pirštų. Tiesa, G. Nau­
sėda pabrėžė, kad kaimyninėje Latvijoje anuomet veikė gerokai daugiau
komercinių bankų.
Ekonomistas esąs tikras, kad blaiviai mąstantys šalies turtingiausi
žmonės niekada auksinių kiaušinių nededa į vieną pintinę. „Mūsų ban­
kai nėra labai atviri ar uždaresni nei kitose Europos Sąjungos šalyse vei­
kiančios bankinės institucijos, - sakė jis. - Manyčiau, turtingi žmonės
paskirto savo pinigus po įvairius bankus. Be to, neturėkime iliuzijų, kad
tie pinigai yra laikomi grynaisiais arba šiuo metu beveik jokių palūka­
nų neduodančių terminuotųjų indėlių forma. Manau, kad didžioji da­
lis santaupų investuojama į vertybinius popierius, galbūt į brangiuosius
metalus. Mažoji dalis - į tokias tiesioginių pajamų neduodančias for­
mas kaip indėliai. Galbūt daugelis yra susidaręs tokį turtingo žmogaus
įvaizdį - tai asmuo, sėdintis ant pinigų krūvos kokiame nors banke. Bet
šiuolaikiniame pasaulyje taip nėra, viskas šiek tiek kitaip. Jeigu galima
metaforiškai kalbėti, tai yra žmogus, prisidėjęs visą kambarį vertybinių
popierių portfelių. Nors ir vertybiniai popieriai - tai įrašai, depozitas,
bet žmonės stengiasi tinkamai investuoti, kad gautų grąžą iš tų pinigų,
kuriuos sukaupė.“
G. Nausėda atkreipė dėmesį, kad Lietuvos turtingiausieji savo su­
kauptomis pinigų sumomis gerokai skiriasi nuo, tarkim, Rusijoje gyve­
nančių milijonierių, oligarchų.
„Bet mūsų šalis ir fiziškai negali turėti tokių turtingų žmonių kaip
Rusijoje. Net ir turtingiausias mūsų žmogus Rusijos standartais viso
labo yra tik kaip koks nors viešbučio berniukas ar panašiai, - vaizdžiai
kalbėjo žinomas ekonomistas. - Bet tai suprantama. Juk sandorių, vers­
lo mastas Rusijoje ir Lietuvoje - nesulyginami dalykai. Rusai, ko gero,
yra išskirtiniai visame tarptautiniame kontekste. Tai žmonės, kurie gal­
būt dėl savo mentalinių ypatybių stengiasi gyventi plačiai. Nors ir čia yra
išimčių, bet jie stengiasi demonstruoti savo turtus. Mano nuomone, kuo
42
žmogus turtingesnis, tuo jis atsargesnis, santūresnis. Jukjuos supa ir geri
specialistai, patarėjai, pamokantys, kaip reikia elgtis, kad nepakenktum
savo socialiniam įvaizdžiui. Jeigu žmogus nori išsidūkti, jis turi visas
galimybes nuvažiuoti kur nors tyliai ir smagiai praleisti laiką ten, kur
nemato pašalinių akys. Pseudomilijonieriai yra tie, kurie mėgsta prieš
merginas ar kitus aplinkinius nevaržomai žongliruoti savo turtais, nors
iš esmės jie nėra dideli arba jų apskritai nėra.“
Susitikimo pabaigoje patyręs ekonomistas prasitarė, kad stebėdamas
pasaulinius procesus mato, jog ekonominio augimo laikotarpiu for­
muojasi pražūtinga audra.
Ar artėja toks pat juodas periodas, kaip tą niūrų 2008-ųjų rudenį
visą planetą stipriai paveikusi milžiniška finansinė krizė? „2008-aisiais
niekas nenorėjo niekam skolinti, nes patys sėdėjo ant pinigų ir bijojo
juos pajudinti. Dabar atvirkščiai - skolinti nori visi, bet niekas nenori
skolintis. O norinčiųjų skolintis nėra dėl to, kad niekas neturi gerų lū­
kesčių. Nenori investuoti, nes aplink daug netikrumo, neapibrėžtumo,
geopolitinių konfliktų ir niekas tiksliai nežino, kaip esant tokiai situ­
acijai tinkamai išjudinti automobilį. Toks neparankus laikas gali truk­
ti kelerius metus. Kiekvieni tokie pramiegojimo metai - tai negautos
pajamos, sumažėjęs ekonomikos augimas, negerėjantis žmonių gy­
venimas. Taigi džiaugtis nėra kuo“, - pesimistine gaida pokalbį baigė
G. Nausėda.

Herojais tampa atviri, netradicinį verslą išsukę milijonieriai

Populiariame socialiniame tinkle Facebook sparčiai plinta puslapis

pavadinimu „Milijonieriaus užrašai“. Kai buvo rašoma ši knyga, pusla­
pis turėjo daugiau kaip 77 tūkstančius gerbėjų.
Jame skelbiami gražūs paveikslėliai su tekstais, skambančiais maž­
daug taip: „Tikrasis gyvenimas prasideda ten, kur baigiasi komforto
zona...“ arba „Pats didžiausias malonumas - daryti tai, ko, kitų nuomo­
ne, tu daryti nesugebi...“ Čia dažnai skelbiamos ir pasaulyje pripažin­
tų didžiojo verslo atstovų citatos, mintys, įžvalgos. Sakoma, kad tokie

43
puslapiai įkvepia visus, kurie aistringai dirba savo mėgstamą darbą ir
svajoja uždirbti pirmąjį milijoną.
Tarp šio puslapio gerbėjų yra nemažai nuosavą verslą plėtojančių ,
mano bičiulių, pažįstamų ar kasdieniame gyvenime sutinkamų įdomių
pašnekovų.
Šio puslapio iniciatorius Mantas Širvinskas pasakojo, kad prieš su­
kurdamas jį buvo Vilniaus dailės akademijos antro kurso architektūros
specialybės studentas. Vaikinas teigė, kad ši mintis jo galvoje atsirado
naršant po rusiškus interneto puslapius, kuriuose jis aptikdavęs įvai­
riausių istorijų ir citatų. M. Širvinskas sumanė sukurti panašų puslapį
Facebook lietuvių kalba.
„Tikslas buvo sukurti puslapį, kuriame būtų įvairiausių citatų, istorijų
ar minčių tų žmonių, kurie yra turtingi ne tik materialine prasme, bet
ir dvasiškai, - kalbėjo M. Širvinskas. - Man daug kas sakė, kad interne­
tas pilnas tokių puslapių su citatomis, todėl aš stengiausi nekelti banalių
minčių, tokių kaip „Tikėk savo jėgomis, ir viskas bus gerai...“ Kadangi
Facebook tuo metu tik pradėjo populiarėti, supratau, kad tai puiki proga
rašyti būtent jame. Todėl stengiausi sugalvoti skambų pavadinimą, kuris
pritrauktų dėmesį.“
Įkvepiančių istorijų, citatų puslapio „Milijonieriaus užrašai“ autorius
ieško įvairiausiuose interneto puslapiuose, knygose, kartais įdomesnių
minčių išgirsta klausydamas per Webinar (internetu vykstančių semina­
rų) apie verslą ir ne tik. „Dauguma citatų ir minčių - užsienyje gyvenan­
čių žmonių, jie pateikia puikių istorijų, dalijasi mintimis apie gyvenimą,
verslą, motyvaciją“, - teigė M. Širvinskas.
Jis sakė, kad siekė sudominti ir pritraukti kuo daugiau skaitytojų į
vieną iš daugybės tokių puslapių Facebook vandenyne. „Dažnai ieško­
davau įdomios istorijos ar citatos po kelias valandas, stengiausi parinkti
tinkamų nuotraukų, o tam taip pat reikia nemažai laiko ir pastangų, -
pasakojo M. Širvinskas. - Kartais rasdavau kokią nors įdomesnę istoriją
rusų kalba, lietuviškai niekur nebūdavo išversta, tad tekdavo versti pa­
čiam. Viena tokių istorijų, kurią verčiau iš rusų kalbos, - apie merginą

44
oro uoste. Ji sulaukė daugiausia patiktukų - apie 20 tūkstančių, o ją per­
žiūrėjo beveik 50 tūkst. žmonių.“
Facebook puslapio „Milijonieriaus užrašai“ autorius tikino sulaukęs
nemažai pasiūlymų įdėti reklamą už pinigus ar net parduoti savo pusla­
pį. „Jeigu atvirai, negalėčiau jo parduoti už jokius pinigus, nes tai daro­
ma ne dėl pinigų“, - sakė M. Širvinskas.
Kai pasiteiravau, gal jo redaguojamas interneto puslapis šiais visuo­
tinio materialumo laikais žmonėms savotiškai padeda tapti savo srities
profesionalais ir lengviau uždirbti išsvajotus didelius pinigus, M. Šir­
vinskas sakė: „Kiekvienas iš mūsų vaikystėje svajojome būti kokiu nors
superherojumi. Kai užaugi, herojai pasidaro būtent tie milijonieriai, ku­
rie dalijasi savo istorija su visuomene, kurie siekia ir ryžtasi padaryti tai,
ko kiti bijo dėl paprasčiausio nepasitikėjimo savimi ar kitų priežasčių.
Žavimasi tais, kurie stengiasi kitus motyvuoti, kad ir jie norėtų siekti
tiek materialinės, tiek dvasinės gerovės. Juk ne pinigų suma daro žmogų
įdomų, o veikla, kuria jis užsiima, tai, kaip jis sugeba savo idėjas ir pa­
mokymus perteikti kitiems.“
Vien tik „Milijonieriaus užrašų“ administravimu M. Širvinskas sako
neapsiribosiąs, nes turi minčių pradėti vesti ir seminarus apie verslą,
apie tai, ko reikia norint tuo užsiimti. „Jei tai pavyks, stengsiuosi įgyven­
dinti ir kitus projektus, susijusius su spauda, internetine televizija ar net
pačia televizija, - kalbėjo aktyvus vaikinas. - Mane labai žavi Rusijoje
esantis projektas „Biznes molodost“, todėl labai norėčiau, kad Lietuvoje
būtų kas nors panašaus.“

Lankosi klystkeliuose pasiklydę klientai

Garsus specialistas Olegas Lapinas, turintis aukščiausią psichotera­

peuto kategoriją, besispecializuojantis psichoanalitinės psichoterapijos,
psichodramos srityse, prasitarė, kad tarp jo klientų pasitaiko ir versli­
ninkų, tačiau tai nėra garsūs, dažnai žurnaluose mirgantys A lygio vers­
lo pasaulio atstovai. Bet jis pastebi, kad dažnas iš jų jaučiasi išties nelai­
mingas.

45
 „Sakyčiau, kad jie nėra laimingi, - kalbėjo nuo sovietinių laikų psi­
choterapeuto veikla besiverčiantis O. Lapinas. - Galbūt ir nematau lai­
mingų. Sudėtinga būti laimingam, kai tavo kokie nors pagrindiniai po­
reikiai nėra patenkinti, pavyzdžiui, jeigu esi paliktas, sutrikęs, gyveni
tuo, tai tave apsėda. Laimė jiems - tai dažniausiai svajonė iš ko nors
išsilaisvinti. Pavyzdžiui, tokia idėja: dabar sukuosi kaip voverė rate, bet
tai laikina, nes kai pasieksiu tam tikrą lygį, mano verslas dirbs pats, į
darbą ateisiu retai ir, ko gero, gyvensiu paprastą gyvenimą kur nors
gamtoje arba Viduržemio jūros pakrantėje. Į savo įstaigą atvažiuosiu tik
du kartus per metus, nes ten viskas savaime suksis. Tai - svajonė, o jai
įgyvendinti reikia labai nedaug, tik dar šiek tiek padidinti pajamas. Jie
imasi viską organizuoti ir tuomet ketina palikti ir išvažiuoti. Tokia ta
auksinė svajonė.“
Nuo 1985-ųjų įvairių psichologinių problemų kamuojamus žmones
konsultuojantis O. Lapinas sakė, kad dažniausiai į jį kreipiasi trijų kryp­
čių negandose įstrigę asmenys. „Viena kryptis - tai meilė, asmeniniai
santykiai, nesusivokimas, bandymai skirtis, tuoktis, neištikimybė, sky­
rybos. Antra kryptis - aš ir mano profesija, tai yra bankrotas, pajamų
kritimas, partnerio išdavystė. Trečia - aš ir mano kūnas, mano nemiga,
nerimas, baimės, ligos, kurių negaliu išsigydyti, arba visų šių problemų
mišinukas“, - kalbėjo O. Lapinas.
Garsus psichoterapeutas minėjo, kad neretai jo darbo kabineto duris
praveria išsekę, pavargę, perdegę, nemiegantys klientai. Šaltuoju metų
laiku - rudenį, žiemą ir ankstyvą pavasarį - kasdien O. Lapino konsul­
tacijų prašo 10-12 klientų. Atšilus orams - nuo pavasario vidurio iki
rugsėjo pabaigos - į jį per dieną dažniausiai kreipiasi kokie penki įvairių
psichologinių problemų kamuojami žmonės.
„Labai dažnai jie ateina dėl to, kad, be darbo, nėra dar ko nors, tar­
kime, to, ką vadiname meile ar ryšiu. Arba tai yra, bet komplikuota, nes
yra dar kas nors. Ateina dėl to, kad šalia žmonos yra dar viena moteris ir
žmogui sunku susivokti, su kuo jis yra“, - aiškino O. Lapinas.
Tarp jo klientų - nemažai be saiko alkoholį vartojančių meno ar pra­
mogų pasaulio atstovų. Pasitaiko moterų, kurios į jį kreipiasi, nes peri­
46
odiškai vartoja koksą ar amfetaminą. Ir tai dažniausiai žmonės, kurie,
atpylę įprastas darbo valandas ir pasibaigus darbo savaitei, nutaria taip
prasiblaškyti, nuodugniai „prasivalyti“.
„Tačiau iš verslininkų dažniausiai kreipiasi tie, kurie yra gana blai­
vaus mąstymo, sportuojantys, palaikantys fizinę formą, žinantys, kad jų
kūnas netarnaus ilgai, jeigu jie gers ir vartos. Kūnas yra jų instrumentas,
todėl jie dažnai vaikšto gryname ore, žaidžia tenisą, bėgioja maratonus.
Neretai važinėja ilsėtis į kalnus, slidinėja, plaukioja jėgos aitvarais, jach­
ta. Trumpai tariant, kur galima palaikyti gerą formą, jie ir stengiasi tai
aktyviai daryti“, - pažymėjo O. Lapinas.
Pašnekesio pabaigoje jis pateikė į jį besikreipusio verslo atstovo atvirą
pasakojimą, panašų į verslo detektyvų siužetą.
„Prisimenu verslininką, kuris buvo toks geras, kad niekaip negalėjo
atsikratyti savo vykdomojo direktoriaus, kuris iš jo vogė, - pasakojo psi­
choterapeutas O. Lapinas. - Tai buvo tūkstantinės sumos, jis pirko sau
automobilį, sodybą, netgi paėmė didelę paskolą. Verslininkas visa tai ži­
nojo, bet niekaip negalėjo jam pasakyti, nes tai buvo kažkoks pagyvenęs
ir neva labai gero būdo žmogus. Verslininkas kartu su juo pietaudavo
ir kartą pietų metu jam gerklėje įstrigo kotletas. Juk turi šypsotis tam
savo pavaduotojui, o galvoje mintis: esi vagis, mane apvogei. Tą kartą
prireikė net žmonos pagalbos, ji vežė jį į ligoninę. Tai truko tol, kol jis
suprato, kad negali nuryti ne tik kotleto - negali toleruoti to vykdomojo
direktoriaus. Tuomet jis pradėjo kurti planą, kaip jo atsikratyti. Genia­
lusis planas buvo parduoti verslą kitam verslininkui, kad šis pamatytų,
koks tas yra vagis, ir jo atsikratytų. Gana sudėtinga schema, bet jis taip
ir padarė - pardavė savo verslą, įsigijo naują vien tam, kad vagis būtų
pašalintas ne jo, o kito savininko rankomis.“

47
 VALIUTININKŲ, BANKININKŲ IR
KORUMPUOTŲ VALDININKŲ LIKIMAI

Lietuvoje visi dar atsimena, kai prieš keletą metų triukšmingai žlugu­
sius komercinius „Snoro“ ir Ūkio bankus valdę milijonieriai Raimondas
Baranauskas, Vladimiras Antonovas bei Vladimiras Romanovas trum­
pam buvo sulaikyti, o vėliau turėjo sprukti iš šalies. Žiniasklaida skelbė,
kad skandalingai išgarsėjusių buvusių bankininkų trijulė šiuo metu gy­
vena Rusijos sostinėje Maskvoje.
Taip šie asmenys išvengė ir griežtų bausmių, ir kreditorių prakeiks­
mų. Tačiau žvelgiant į praeitį, sovietų laikus, verta prisiminti, kad už
ekonominius nusikaltimus nutverti komersantai neretai būdavo teisia­
mi net mirties bausmėmis. Kone visi tokia veikla besivertę asmenys so­
vietų teismo sprendimu buvo sušaudomi.

Už valiutines operacijas - sušaudymas

Buvęs Sovietų Sąjungos vadovas Nikita Chruščiovas liepė tuometi­

niams prokurorams už grotų sukišti tūkstančius valiutos spekuliantų.
1961 metų gegužę Maskvoje įvyko pirmasis valiutos perpardavinėtojų
Jano Rokotovo, Vladislavo Faibyšenkos ir Dimitrijaus Jakovlevo teismo
procesas. Tuo metu, kai jie buvo suimti, 8 metų laisvės atėmimo bausmė
už spekuliaciją valiuta buvo maksimali, tačiau tuoj po jų arešto 1961 m.
birželio 15 d. SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo įsaku ši baus­
mė buvo padidinta iki 15 metų įkalinimo. Dėmesio verta aplinkybė, kad
SSRS baudžiamojoje teisėje buvo įsigalėjusi praktika įstatymus taikyti
atgaline data, o tai įprastoms teisės normoms nėra būdinga.
1961 m. liepos 1-ąją Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas, įsikišus
N. Chruščiovui, dar kartą persvarstė Baudžiamąjį kodeksą ir numatė,
kad už spekuliaciją valiuta ypač stambiu mastu galima taikyti mirties
bausmę. 1961 m. rugpjūčio 1 d. oficialiai buvo paskelbtas įsakas „Dėl

49
valstybinio ir visuomeninio turto grobstymo ypač plačiu mastu“, kuria­
me buvo numatyta mirties bausmė ekonominiais nusikaltimais kaltina­
miems asmenims.
Tad paklusnūs tuometinei valdžiai teisėjai vieną po kito priėmė mir­
ties nuosprendžius. Vien tik per 1961 metus mirties bausme už ekono­
minius nusikaltimus buvo nuteista net 1990 žmonių. Tai tris kartus dau­
giau nei 1960 metais. 1962 m. tokių nuosprendžių padaugėjo iki 2159.
Nors tuometinis teisingumas neišdrįso paprieštarauti pirmojo SSRS
komunistų partijos sekretoriaus valiai, daugelis teisininkų suvokė, kad
už ekonominius prasižengimus į teisėsaugos nemalonę patekę žmonės
nuteisti neteisingai.
Galiausiai po trijų dešimtmečių (1994 metais) bet kokios operacijos
valiuta, kokias vykdydavo sovietinių laikų spekuliantai, tapo legalios. O
tas šiurpą bei baimę apsukresniems veikėjams sovietmečiu kėlęs Bau­
džiamojo kodekso 88 straipsnis, numatantis mirties bausmę, Rusijoje
buvo panaikintas tik 1994-aisiais.
2013 metais Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto
Istorijos katedros magistrantas Justas Stončius magistro darbe „Valiuti­
ninkų byla“ (1961-1963 m.): latentinio antisemitizmo atvejis Lietuvos
SSR?“, vėliau atsiradusiame ir interneto puslapyje Istorijoszurnalas.lt,
rašo, kad aktyvi kova su valiutos spekuliantais Lietuvos SSR prasidėjo
1961-ųjų pradžioje ir sutapo su tuo pat metu visoje Sovietų Sąjungoje
paskelbta masine kampanija prieš „ekonominius nusikaltėlius“.
Vienos pirmųjų valiutos prekiautojų bylų tuometinėje Sovietų Są­
jungoje buvo pradėtos trijuose didžiausiuose Lietuvos SSR miestuo­
se - Klaipėdoje, Kaune ir Vilniuje.
Klaipėdos „valiutininkų procese“ figūravo ir lietuviai Katalikų bažny­
čios dvasininkai, o Kauno ir Vilniaus dominavo žydų tautybės asmenys.
Viename su „Kauno valiutininkų“ byla susijusiame dokumente pažy­
mima, kad po bausmės atlikimo (turima omeny tremtis) į Kauną su­
grįžo apie 20 sionistų veikėjų, kurių dalis „tęsė savo nacionalistinę vei­
klą“. Taip pat pabrėžiama, jog tarp žydų yra sustiprėjusios emigracinės

50
nuotaikos (ypač tarp „Vilniaus valiutininkų“ proceso kaltinamųjų), ir
esama duomenų, kad Izraelio žvalgybininkai imasi priemonių verbuoti
agentus iš „Pabaltijo žydų nacionalistų“.
Verta pažymėti, kad, Valstybės saugumo komiteto - KGB duome­
nimis, 1959-1961 m. Vilniuje lankėsi Izraelio diplomatai, susitiko su
čia gyvenančiais žydais ir „bandė juos apdoroti nacionalistine dvasia,
platino sionistinę literatūrą“. Tad darytina prielaida, kad galbūt „valiu­
tininkų procesai“ buvo sudėtinė sovietinės antisionistinės kampanijos
dalis. Šitaip siekta įbauginti Lietuvos SSR žydus, kad nepalaikytų ryšių
su užsienyje gyvenančiais žydais.
„Vilniaus valiutininkų“teismo procesas vyko nuo 1962 m. sausio 30 d.
iki vasario 10 d. Lietuvos SSR Aukščiausiajame Teisme, buvo teisiami
aštuoni žydų tautybės asmenys, jiems inkriminuoti kaltinimai dėl spe­
kuliacijos valiuta. Buvo nutarta, kad ši byla bus nagrinėjama atvirame
teismo posėdyje radiofikuotame KGB Felikso Dzeržinskio klube, o teis­
mo procesui nušviesti laikraščiuose ir žurnaluose buvo sudaryta speci­
ali legendinės naujienų agentūros ELTAkorespondentų grupė. Vilniaus
miesto įmonėse taip pat buvo išdalinti kvietimai į teismo procesą akty­
viausiems gamybos sektoriaus darbuotojams ir visuomenininkams.
Oficialus teismo proceso motyvas buvo valiutinių operacijų taisyklių
pažeidimas, spekuliacija valiuta ir valiutinėmis vertybėmis. 1962 m.
kovo 22 d. buvo paskelbtas nuosprendis kaltinamiesiems. Mirties baus­
mė skirta Aronui Reznickui, Michailui Rabinovičiui, Fiodorui Kamine-
riui, o Basiai Reznickienei mirties bausmė pakeista į 15 metų įkalinimą,
tačiau 1969 m. rugsėjo 24 d. jai suteikta malonė ir bausmė sumažinta iki
10 metų.
Pirmųjų sovietinės Lietuvos laikų valiutininkų teismo procesai tada
sukėlė platų atgarsį net Vakarų šalyse. Kasdien stebėti teismo proceso
Aukščiausiajame Teisme susirinkdavo apie 400 žmonių, o dar nema­
žai būriuodavosi lauke. Tai tik patvirtina, kad sovietinei propagandai
iš dalies pavyko pasiekti Lietuvos SSRvisuomenės susidomėjimą. 1962
m. birželio 3-iąją garsus amerikiečių dienraštis „The New York Times“
išspausdino interviu su „Tiesos“ vyriausiuoju redaktoriumi Genriku
51
Zimanu, kuriame buvo minimi ir valiutos spekuliantų teismo procesai.
G. Zimanas pabrėžė, kad žydai tradiciškai asocijuojasi su prekyba, tad
neturėtų stebinti, jog tarp „valiutos spekuliantų“ yra daug žydų.

Netikėtos permainos - buvusių čekistų lūpomis

Kai pradėjau rinkti medžiagą apie šių dienų gerai žinomus verslinin­
kus ir milijonierius, visi jie tarsi iš anksto susitarę kalbėjo, kad kruvinąjį
praėjusio šimtmečio paskutinį dešimtmetį sėkmingai atsilaikė prieš tuo­
metinę mafiją ir nė vienas nebuvo linkęs eiti į kompromisus su nusikal­
tėliais, kurie iš jų reikalavo milžiniškų duoklių.
Tačiau atvykus į vieną Kauno daugiabučių rajonų pasišnekučiuoti šia
tema su vienu garsiausių to laiko ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje
klestėjusios Daktarų nusikalstamos organizacijos bosų, šiuo metu ra­
miai gyvenančių ir gerokai nutolusių nuo tamsios praeities, jis, išgirdęs
mano pasakojimus apie supermenais tapusius verslininkus, ėmė garsiai
kvatotis.
„Taip, šiandien jie gali daug ką postringauti viešojoje erdvėje -
straipsniuose ar per televiziją, kad jie atsilaikė. Bet įdomu, už ko jie tada
taip stipriai laikėsi? - traukdamas cigaretę kalbėjo vienas ryškiausių anų
laikų Daktarų pasaulio vyrų, kuris dar dešimtojo dešimtmečio pradžioje
savo tuometiniams sėbrams pasiūlė nutiesti vėliau milžiniškus pinigus
užtikrinusį tarptautinį kontrabandinio spirito kelią. - Kai kurie iš tuo­
metinių verslininkų atrodė kaip idiotai - vaikščiojo vilkėdami didžiu­
lius paltus iki kelių, vieni su kitais elgėsi arogantiškai, lenktyniavo, kurio
įvairūs „žaislai“ prabangesni. Iš tų kvailių mūsiškiai sėkmingai atiminė­
jo pinigus. Jie apsimesdavo, kad nesupranta, jog juos melžiame, ir kaip
paskutiniai asilai ėmė maišais tempti savo neaiškiuose versluose uždirb­
tus ar kur nors prasuktus pinigus. Galiausiai atsikvošėjo ir pradėjo mūsų
nebijoti tik tuomet, kai atsirado normaliai dirbanti policija.“
Sovietiniais laikais aukštas KGB darbuotojas Marijonas Misiukonis,
vėliau, nepriklausomybės metais, tapęs didžiausio tuometinio Vilniaus
banko (dabartinio SEB) Vidaus kontrolės skyriaus viršininku, sakė, kad

52
jau tuomet tarp apsukresnių lietuvių buvo paplitusi veiklos formulė
„perki-parduodi“. Būtent ja sėkmingai pasinaudojo ir nemažai šių dienų
visuomenei gerai žinomų milijonierių.
„Maždaug 1983-1984 metais toks šiandien niekam nereikalingas ba­
lastas kaip naudotos automobilių „Žiguli“ padangos buvo laikomos de­
ficitinėmis, - kalbėjo M. Misiukonis. - Tais laikais už dėvėtas padangas
tekdavo pakloti tiek pinigų, kaip šiandien už naujas. Tad dėl šio biznio į
tam tikras operatyvines ataskaitas galėjo patekti ir kai kurie iškilūs šian­
dienos verslo banginiai. Netgi kontrabandinio spirito pilstytojai vėliau
tapo žymiais milijonieriais. Bet daugelio dalykų ir pavardžių vis dar ne­
galiu viešai minėti, nes kai kurie iš jų buvo mūsų banko klientai.“
Tiems, kurie tais laikais pradėjo aktyviau dalyvauti atsikuriančios
valstybės privačiame versle, prasidėjo išties pavojų kupinas metas. „Ga­
lima sakyti, kad į lietuvišką verslą įsitraukėme 1992 metais. Aš visa tai
regėjau savo akimis, - sakė buvęs KGB kadrinis karininkas, kapitonas
Danas Arlauskas, Lietuvai atgavus nepriklausomybę padėjęs formuoti
šalies saugumo tarnybą - dabartinį Valstybės saugumo departamentą,
o šiandien jis - Lietuvos darbdavių konfederacijos vadovas. - Tą lauki­
nį dešimtąjį dešimtmetį mane patį reketavo čečėnai. Tuometinis mano
plėtojamas verslas buvo susijęs su energetikos šaltiniais ir jis buvo labai
perspektyvus.“
Tai buvo garsusis kruvinasis praėjusio šimtmečio paskutinis dešim­
tmetis. Arba laikai, kai pirmuosius verslus pradėję Lietuvos verslininkai
turėjo du pasirinkimus - mokėti duoklę masiškai šalyje siautėti pradė-
jusiems reketininkams arba rizikuoti savo ir artimųjų sveikata bei gy­
vybe ir kreiptis pagalbos į tik besiformuojančias valstybės teisėsaugos
struktūras. Dažnas to laiko verslininkas dėl savo ir šeimos narių ramy­
bės užsimerkdavo, sumokėdavo duoklę ir toliau vertėsi privačiu verslu.
Tačiau rimtą patirtį sukaupęs buvęs specialiųjų tarnybų darbuotojas ry­
žosi kreiptis į teisėsaugą.
„Man buvo pasakyta, kad jie nelabai kuo gali pagelbėti. Būtent tada
supratau, kad šioje valstybėje eiti į didelį verslą - vadinasi, stipriai rizi­
kuoti, - pasakojo D. Arlauskas. - Mes šeimoje pasitarėme ir nuspren­
53
dėme, kad turiu trauktis iš verslo. Be to, man, žmogui, ne vienus metus
išdirbusiam specialiosiose tarnybose, nesinorėjo eiti į kompromisą su
banditais. Taigi teko iškęsti ne tik grasinimus, bet ir visai šeimai skubiai
kraustytis. Prisiminkite, kokie tai buvo laikai, kiek tuomet įvairiausių
žmonių Lietuvoje pradingo.“
Kai D. Arlauskas sulaukė banditų pasiūlymo gauti „stogą“ (už tam
tikrą mėnesinį mokestį apsaugą, paramą savo verslui iš nusikaltėlių pa­
saulio), jis nuvyko į Kauną ir savo akimis pamatė, kad banditai turi visą
priėjimą prie verslu užsiimančių žmonių asmeninės informacijos. Jiems
buvo prieinami net tokie slapti duomenys kaip pinigų cirkuliacija pir­
mųjų šalies verslininkų bankų sąskaitose.
„Tuo metu dalyvaudami versle buvome sulaukę neblogų pasiū­
lymų, bet tiesiog buvome išmesti iš konkurso, - prisimena D. Ar­
lauskas. - Mus permetė viena naftos produktų prekyba besivertu-
si kompanija, pasiūliusi net penkiais JAV doleriais už toną daugiau.
Jie laimėjo, nes atsiskaitinėjo kešu (angį. cash), grynaisiais pinigais.
Aš nemokėjau grynaisiais, nes buvau kitaip auklėtas. Ir tokie daly­
kai privertė žengti į kitą verslą. Tąsyk mūsų verslą perėmęs žmogus
šiandien yra tarp milijonierių. Jis papuola netgi į pirmąjį dešimtu­
ką. Bet aš ant jo nepykstu. Jo kompanijoje dirbo ir buvęs susisiekimo
ministras.“
D. Arlauskas teigė, kad to laikotarpio verslininkams reikėjo ne tik
gerų ryšių, drąsos, bet ir būti dinamiškiems. Keliaudamas verslo reika­
lais D. Arlauskas praėjusio šimtmečio paskutinio dešimtmečio pradžio­
je apvažiavo Vidurinę Aziją, Azerbaidžaną, Uzbekiją, Rusiją, Lenkiją.
„Sykį lankydamasis Azerbaidžane iš vieno viceministro tiesiai išgir­
dau, kiek jam reikia duoti kyšio, - atvirai pasakojo pašnekovas. - Buvo
tokie laikai, kai privalėjai pasirinkti. Taip turėjo gyventi ir tie asmenys,
kurie vėliau sukūrė didelius verslus. Jokiais būdais nesakau, kad tai ga­
lėjo būti įstatymų pažeidimai. Bet buvo toks laikas, kai, tarkime, kokį
nors produktą perki Rusijoje, gabeni į Kaliningradą, bet galiausiai pa­
lieki Lietuvoje.“

54
 Pašnekovo nuomone, atgimimo laikotarpiu, besiformuojančioje
valstybėje, pirmieji politikai intelektualine prasme tiesiog spindėjo. Ta­
čiau apie to laiko verslininkus jis to negalėtų pasakyti, nes jie bet kokia
kaina siekė pasidemonstruoti visuomenėje.
„Tada buvo tokia mada: pirmieji verslininkai kasdien vaikštinėdavo
vilkėdami raudonus švarkus, žalias kelnes, - su šypsena prisimindamas
anų dienų gyvenimą kalbėjo D. Arlauskas. - Juos visur lydėjo apsaugi­
ninkai. Ant stalų būdavo milžiniško dydžio mobilieji telefonai, prime­
nantys plytas. Bet ilgainiui viskas pradėjo sparčiai keistis.“
Praėjus dvidešimt penkeriems metams, anot pašnekovo, šalies vers­
las labai išaugo.
„Jis perėjo į kitas žaidimo taisykles, atsirado sąlytis su pasaulinėmis
rinkomis ir tam tikrais žaidėjais, su kuriais reikia daug ir nuolat ben­
drauti, - teigė jis. - Šiais laikais reikia apdoroti labai daug informacijos.
Ir, mano akimis, dabartiniai šalies verslo lyderiai, palyginti su politikais,
yra visa galva aukštesni. Dabartiniam premjerui ne kartą esu minėjęs,
kad dabar politikai atrodo apgailėtinai pigūs. Deja, bet jie dėmesį į aktu­
aliausias šalies problemas sutelkia tik tuo laikotarpiu, kai vyksta rinki­
mai. Nuolat susiduriu su įstatymų leidyba ir pastebiu tendenciją, kad jei
politikai mato, jog gali turėti bent menkiausios naudos, tuomet jie išties
nuoširdžiai gilinasi, o šiaip jiems, tarkime, socialiniai projektai nesuke­
lia didesnio susidomėjimo.“
Kadaise D. Arlauskas buvo glaudžiai susijęs ir su žiniasklaidos grupė­
mis - 1997-2002 metais jis buvo leidybos ir spaudos bendrovės „Lietu­
vos žinios“ (savaitraštis priklausė milijonieriaus ir pramonininko Bro­
nislovo Lubio „Achemos grupei“) generaliniu direktoriumi. Nuo 2013-
ųjų jis tapo Žinių radijo (priklauso „Senukų“ grupės vadovo Augustino
Rakausko verslo imperijai) generaliniu direktoriumi. Taip pat jis yra
vienas savaitraščio „Veidas“ akcininkų.

55
 Gelbėjo „Snoro" indėlininkus

Apie „Snoro“ banko akcininkus R. Baranauską ir V. Antonovą prira­

šyta šūsnys straipsnių ir spausdintinėje, ir internetinėje žiniasklaidoje, o
prieš keletą metų pasirodė net knyga „Snoras“ žaliems: kaip pradanginti
milijardą“, parašyta buvusio garsaus verslo temomis rašiusio žurnalisto
Manto Dubausko.
Tačiau, ko gero, daugelis primiršo faktą, kad skandalingai 2011-ųjų
lapkritį žlugusio banko istorijoje tarp daugybės kitų herojų gana ryškiai
spindėjo ir D. Arlausko pavardė. Tada jis atstovavo banko kreditoriams,
kurie „Snorui“ buvo patikėję savo sunkiai uždirbtus arba ilgus metus
taupytus pinigus.
„Kadangi tarp kreditorių buvo nemažai Lietuvos darbdavių konfe­
deracijos narių, teko sukurti mechanizmą, kaip jiems atstovauti, - pri­
simena D. Arlauskas. - Aš asmeniškai nebuvau nukentėjęs nuo „Snoro“.
Kiek anksčiau yra tekę dirbti net su penkiais bankais, bet „Snoro“ šei­
mininkai R. Baranauskas ir V. Antonovas niekada neatrodė rimti ban­
kininkai. Nesakyčiau, kad ten buvo kokia nors iš anksto suorganizuo­
ta plataus masto afera. Tiesiog nebuvo rimtos banko priežiūros. Vyko
kažkokios neaiškios dėlionės. „Snore“ buvo įdarbinta nemažai žmonių,
kurių giminaičiai buvo aukšti asmenys iš Lietuvos banko valdybos. Pas
mus tokia šalis, kad klesti vadinamasis švogeriavimas. Buvo gauta ži­
nių, kad vienas asmuo prašė „Snore“ įdarbinti savo žentą. Jo prašymas
skambėjo taip, kad būtų gerai, jog jis ten ne tik sėdėtų, bet dar ir turėtų
galimybę naudotis tarnybiniu automobiliu. Taigi jie pasinaudojo savo
ryšiais ir sukomplikavo banko veiklą.“
D. Arlauskas nelinkęs sureikšminti savo pasiekimų kovojant už „Sno­
re“ pinigus praradusius smulkiuosius indėlininkus, tačiau jam smagu,
kad didelėmis pastangomis žmonėms padėjo susigrąžinti apie 40 mln.
litų.
Pašnekovas nelinksmai prašneko tik apie nūdienos ekonomines
realijas ir tai, kad Lietuvoje, jo manymu, gerokai sumenkęs pilietiš­
kumas. „Situacija susiklostė taip, kad dabar žmonės nelinkę dalyvau­

56
ti visuomeninėse organizacijose, per kurias būtų galima spręsti savo
šalies likimą, - kalbėjo D. Arlauskas. - Kai kurie turtingi verslininkai
nenori dalyvauti nei šalies Pramonininkų, nei Darbdavių konfedera­
cijų veikloje. O kam jiems dalyvauti? Juk jie ir taip gali praverti duris
kada tik panorėję. Kai kurie arogantišku tonu giriasi, kad ir taip iš­
sprendžia sau nepalankius klausimus. Bet normalioje valstybėje taip
neturėtų būti. Jaunimas irgi nelinkęs dalyvauti tam tikrų organizacijų
veikloje, nes netiki, kad kas nors kada nors pasikeis. Man nerimą ke­
lia ir tai, kad gerokai sumažėjęs verslo asociacijų dalyvavimas socialinės
partnerystės projektuose. 1992-aisiais rinka buvo tuščia, žmonėms pa­
kakdavo drąsos surasti pinigų, nuvažiuoti į tolimas šalis ir išsivyniojus
iš reketininkų parduoti sunkiai atgabentas prekes. Dabartiniais laikais
komunikacija tokia galinga, kad pinigai suvaikšto vieno mygtuko pa­
spaudimu. Galiu pateikti pavyzdį: kinai sulaukė iš Italijos užsakymo
per mėnesį pasiūti milijoną liemenėlių. Jie nelaukė: išsinuomojo spe­
cialų laivą ir jau plaukdami jas siuvo. Galiausiai pasiekę uostą pristatė
užsakovams.“

Lietuva tapo Laukiniais Vakarais

„Manyčiau, kad visi stambesni to meto Lietuvos verslininkai turėjo

vienokių arba kitokių ryšių su nusikaltėliais. Jei jie būtų priešinęsi, ne­
būtų išlikę arba būtų priverstinai bankrutavę, kitais būdais sudegę arba
būtų buvę nužudyti. Tai buvo laikas, kai kone kasdien ką nors sprogdin­
davo, sudegindavo arba nušaudavo. Ir ne visi jie buvo vien tik gangste­
riai, tarp tokių buvo ir verslą turėjusių žmonių. Kartą į mane kreipęsis
žinomas verslininkas pasakojo, kad kai aš pasodinau Borisą Dekanidzę
(visų laikų garsiausios Vilniaus kriminalinės gaujos „Vilniaus brigada“
lyderį, kuriam 1995-ųjų vasarą teismo sprendimu skirta mirties baus­
mė - sušaudymas už žurnalisto Vito Lingio žmogžudystės organizavi­
mą), jam buvo duotas savaitės ultimatumas. Šis asmuo teigė, kad nu-
teisus B. Dekanidzę jis ne tik liko gyvas, bet ir jam pavyko išsaugoti
savo verslą“, - taip šiandien kalba kruvinąjį paskutinį praėjusio amžiaus
dešimtmetį prokuroru dirbęs Artūras Paulauskas.

57
 Šalies generalinio prokuroro pareigas 1991-1997 metais ėjęs asmuo
sakė žinąs nemažai to meto istorijų, kai Lietuvos didmiesčių verslininkai
turėjo palaikyti ryšius su tuometiniais nusikalstamo pasaulio veikėjais.
Niekas jiems negarantavo apsaugos iš vietinių policijos komisariatų. Bet
retsykiais pasitaikydavo ambicingų, iš idėjos dirbančių pareigūnų, kurie
bet kokia kaina siekė sudoroti įžūlius vietos banditėlius.
„Kai buvo talonai, pamenu, prokuratūroje kabinetuose valgydavome
pietus, nes neužtekdavo pinigų papietauti net pigiausioje kavinėje, - pri­
simindamas to laikotarpio gyvenimą kalbėjo A. Paulauskas. - Aplinkui
buvo daugybė pagundų ir verslininkų, kurie už milžiniškus pinigus siū­
lė įdarbinti ilgametę patirtį turėjusius teisėsaugos pareigūnus. Ko gero,
dabar versle neblogai žinomas Tadas Karosas - bemaž vienintelis iš tų
prokurorų, kurie vėliau pasuko į verslą. Tiesa, jis prokurorų gretose il­
gai neužsibuvo. Pamenu tarp prokurorų ilgai sklandžiusią istoriją, kai
per vieną teismo posėdį nusikaltėlis bandė ištrūkti iš teismo salės, bet T.
Karosas tam užkirto kelią - trinktelėjęs su kėde nokautavo sprunkantį
teisiamąjį.“
Buvęs prokuroras, dabartinis Seimo narys A. Paulauskas prisiminė,
kad bene pirmieji verslininkus įžūliai bandę skausminti banditai kri­
to Šiauliuose. Šiuo metu per provincijos žiūrovams skirtas bulvarines
televizijos laidas daugiavaikę šeimą noriai demonstruojantis buvęs įta­
kingas Princų gaujos veikėjas Vidas Antonovas daugiau kaip prieš dvi­
dešimt metų bandė reketuoti vienos valstybinės Biržų pieno bendrovės
vadovą. Tačiau sandėris žlugo, kai pinigų atėjusius pasiimti nusikaltėlius
sulaikė kriminalistai.
Paprašytas paminėti narsiausius to meto verslininkus, kurie buvo
metę pirštinę banditams, A. Paulauskas prisiminė kauniečio Sigito Čia-
po pavardę. Kaip žinoma, tuometinis „Agoros“ koncerno vadovas ryžo­
si bendradarbiauti su teisėsauga ir pasodinti už grotų Kauno nusikaltė­
lių įžymybę Henriką Daktarą-Henytę bei kitus jo sėbrus. Tačiau 1996-
ųjų balandį Daktarų gaujos vyrų iš Navapolacko, Baltarusijos, atgabenti
samdomi žudikai į S. Čiapą ir jo vairuotoją Kaune, Sargėnuose, paleido
mirtinų šūvių seriją.

58
 Didžiausia to meto problema kovojant su nusikaltėliais, kurie mė­
gino paveržti verslininkus, A. Paulauskas laiko tai, kad žmonės vengė
rašyti pareiškimus policijai. Pritrūkus tiesioginių nukentėjusiųjų, liu­
dytojų ar kitų žmonių, kurie suteiktų vertingos informacijos, tokie tei­
sėsaugos pradėti tyrimai ilgainiui, tapdavo tamsiomis bylomis, kurios
vėliau atgulė į policijos tyrėjų stalų apatinius stalčius. Praėjus kuriam
laikui tokių tyrimų medžiaga būdavo sunaikinama arba ją išsipirkdavo
tie vėliau suklestėję, pasiturimai gyvenantys verslininkai.
„Anksčiau verslininkai turėjo bendradarbiauti su banditais ne tik dėl
to, kad jiems kas nors negrąžino skolų. Šiais laikais verslo pasaulio at­
stovai privalo atidžiau stebėti politinius procesus. To nepasakyčiau apie
Rusiją - joje galioja tos pačios praėjusio amžiaus paskutinio dešimtme­
čio banditizmo laikotarpio taisyklės, kai verslininkai ieško užtarimo val­
džios sluoksniuose. Po pastaraisiais metais Rusijos įvestų ekonominių
sankcijų Lietuvai mūsiškiai verslininkai priversti dairytis rinkų kitose
šalyse ir žemynuose. Ir vėl atsiranda reali grėsmė susidurti su tam tikra
rizika. Per skandalingąjį Lietuvos ūkio privatizavimą dešimtojo dešim­
tmečio pradžioje vykęs pinigų rinkimas, keistos paskolos pradedantie­
siems kapitalistams sunešė milžiniškus turtus. Buvo daugybė pagundų:
nemokėti mokesčių, dalyvauti milžinišką pelną duodančiame kontra­
bandos biznyje. Dar ir šiandien pervažiavus per šalies provinciją galima
pastebėti nemažai kadaise už čekius per privatizaciją įsigytų įvairių pas­
tatų, tarp jų fabrikų, gamyklų, kurie virtę klaikiais vaiduokliais“, - kal­
bėjo A. Paulauskas.
Verslo dienraščio „Verslo žinios“ vyriausiasis redaktorius Rolandas
Barysas teigia, kad 1991-1994 metais Lietuvą užplūdusi pirmoji privati­
zacijos banga priminė gyvenimą Laukiniuose Vakaruose.
„Atrodo, kad tada jokių taisyklių nebuvo: tas, kuris pirmas atbėga
prie sklypo, įkala kuoliuką ir pradeda ten kasti auksą. Viskas buvo pana­
šiai kaip tuose Laukiniuose Vakaruose, - kalbėjo R. Barysas. - Jei imsi­
me kriminalinį pasaulį, ten buvo aktyvūs žmonės. Jie buvo judrūs, turė­
jo struktūrą, kuri leido jiems greitai priimti sprendimus. Be to, jie turėjo
tą bendrą, vadinamąją juodąją, kasą ir tai jiems leido labai greitai judėti

59
į priekį. Jie turėjo tokius išteklius, kuriais galėjo labai lengvai papirkti
įvairiausius valdininkus, o pastarieji, kaip supratome, norėjo greitai pra­
turtėti. Jiems atrodė, kad praturtėti galima be darbo, tiesiog reikia būti
apsukriam - prieiti prie kokių nors gėrybių, kam nors suteikti kokių
nors paslaugų, imti kyšius ir iškart tapti turtingiems. Bet kai kurie da­
lykai net ir praėjus 25 metams po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo
nepasikeitė. Dar ir šiandien nesunkiai rasime tokių, kurie mano, kad
nemokėti mokesčių yra natūralu ir „kieta“.

Pirmieji bankai ištaškė milijardą

Pirmųjų nepriklausomos Lietuvos komercinių bankų, kredito firmų

bei prekybos įmonių griūtis 1994-1995 metais atrodė kaip nacionali­
nė šalies ūkio katastrofa. Kartu taip buvo nubrėžta riba tarp laukinio
kapitalizmo epochos ir naujomis žaidimo taisyklėmis (kurias diktavo
politiniai ir finansiniai klanai) pagrįstos tvarkos.
Nuo bankų griūties pradžios iš viso buvo iškeltos 564 baudžiamo­
sios bylos. Iš jų 155 susijusios su bankų darbuotojais. Iki 2003-iųjų net
59 tokio pobūdžio finansinės bylos buvo perduotos nagrinėti teismams,
jose baudžiamojon atsakomybėn buvo patraukti 68 bankininkai. Tarp
jų - 36 bankų vadovai: tarybų ir valdybų pirmininkai, prezidentai, vi­
ceprezidentai bei filialų direktoriai. Jie buvo teisiami už svetimo turto
iššvaistymą, sukčiavimą ir kitus nusikaltimus.
Kiek pinigų nusinešė tų metų ir vėlesni Lietuvos komercinių ban­
kų bankrotai? Kai kurių šaltinių teigimu, skolų grandinė, apjuosusi ir
paprastus šalies gyventojus, ir verslą, nežinia kur nuskandino apie 800
milijonų litų!
Pateikiami ir didesni - milijardą litų viršijantys skaičiai. Tačiau iki
šiol niekas nesiryžta viešai įvardyti tikslios visų praradimų sumos. Ban-
krutavių įmonių sąrašą jau galima būtų paversti atskirą storą žinyną
primenančia knyga. Bet šalies gyventojai, pajėgę susitaikyti su prarastu
darbu, daug skausmingiau sureagavo į bankų bankrotus ir juodai dienai
sutaupytų pinigų netekimą.

60
 1994-1995 metais bankrutavo ir buvo likviduota 14 bankų. Nepai­
sant įspūdingo skaičiaus ir pinigus praradusių žmonių protestų, šie
skandalingi bankrotai didesnio poveikio finansų sistemai neturėjo. Jų
turtas sudarė tik apie 5 procentus visos bankų sistemos aktyvų.
„Kai mes pakėlėme visus tuos dalykus, pastebėjome daug negražių
dalykų, - prisimindamas lietuviškų bankų griūties periodą kalbėjo bu­
vęs prokuroras A. Paulauskas. - Tie patys bankų valdytojai skolinosi
sau, o kai kada ir dėjo į kitus bankus su didžiausiomis palūkanomis.
Buvo toks turtėjimo metas, kad tik tinginys galėjo tuo nepasinaudoti.
Vienas iš žlugusio Lietuvos akcinio inovacinio banko (LAIB) planų,
surašytų ant paprasto sąsiuvinio lapo, buvo maždaug toks: pasiskolinti
100 tūkstančių JAV dolerių, nuvažiuoti į Rusiją ir įsigyti metalo, paskui
nuvažiuoti į Vokietiją ir tą metalą parduoti, tarkime, už 300 tūkst. Vo­
kietijos markių.“
Tais laikais už vidaus kontrolę Vilniaus banke atsakingas buvęs M.
Misiukonis sakė matęs ne vieną jam įtarimų sukėlusį asmenį, kuris at­
eidavo pasiimti kredito. „Mes atidžiai stebėdavome pinigų atsiradimo
kilmę. Daktarų atšakos šiame banke turėjo savą moterį, kurios vyras
buvo susietas su liūdnai pagarsėjusiais vilijampoliečiais, - pasakojo bu­
vęs aukštas KGB veikėjas. - Visa ši istorija išlindo į dienos šviesą tada,
kai paaiškėjo, kad reketuojamas asmuo buvo solidžią paskolą banke ga­
vęs klientas. Iš jo nusikaltėliai pareikalavo dešimties procentų už banke
gautą paskolą.“

Tapo bėgliais arba savižudžiais

„Verslo žinių“ vyriausiasis redaktorius R. Barysas prisimena, kaip

pasiekė pirmosios žinios apie 1995 metais viename didžiausių to meto
bankų - LAIB prasidėjusią nevaldomą kreditų politiką.
„Į redakciją pateko laiškas su informacija, kurios net neginčijo tuo­
metinis LAIB prezidentas Artūras Balkevičius, - prisimena R. Bary­
sas. - Nors neturėjome oficialaus dokumento, tačiau jį savo akimis ma­
tėme. Todėl pirmajame puslapyje išspausdinome tokią antraštę - „Kre­

61
ditų politika yra nevaldoma“. Po šio straipsnio indėlininkai pradėjo at­
siiminėti pinigus, ir įsisuko labai nesmagi karuselė. Ilgai svarstėme, kaip
tinkamai šią žinią paskelbti. Norėjome parašyti, kad bankas bankrutuo­
ja, tačiau pateikėme citatą iš audito dokumentų. Tie, kurie susiję su fi- '
nansais, iškart suprato, kad situacija labai rimta. Pamenu, po straipsnio
pasirodymo sulaukiau vieno verslininko skambučio. Jis depozituose tu­
rėjo 30 tūkstančių JAVdolerių ir teiravosi, kaip aš pasielgčiau juo dėtas.
Atsakiau: pasiimsi - prarasi palūkanas, nepasiimsi - prarasi 30 tūkstan­
čių JAV dolerių. Negalėjau jam patarti, nes nenorėjau prisiimti atsako­
mybės už jo pinigus. Tas žmogus prarado savo tūkstančius ir iki šiol su
manimi nelinkęs bendrauti.“
LAIB istorija išties verta dėmesio. 1995-ųjų gruodžio 20 dieną pusę
devintos vakaro policija blokavo visus išėjimus iš banko. Tada atvyko
net greitojo reagavimo rinktinės „Aras“ kovotojai. Banko pastate užgeso
šviesos, buvo nuleistos grotos. Banko apsauga rengėsi gynybai. Atvyko
net pats tuometinis Lietuvos banko valdytojas Kazys Ratkevičius - su
pavaduotojais ir ginkluota asmenine apsauga. Prasidėjo derybos vidaus
ryšio linija. K. Ratkevičius stovėjo už durų šaltyje, o LAIB prezidentas
A. Balkevičius buvo užsidaręs šiltame kabinete. Nors K. Ratkevičius iš­
važiavo nieko nepešęs, kitą dieną, 9 valandą ryto pasibaigus ultimatumo
laikui, A. Balkevičius pasidavė pats.
Netrukus po banko revizijos paskelbta, kad LAIB pradangino 271
milijoną litų. Bankas galutinai žlugo 1997 m. rudenį ir tapo pirmuoju
šalyje visiškai likviduotu banku. Gerais laikais banke buvo išduota 500
mln. litų paskolų. Iš jų vos 13,5 mln., auditorių nuomone, buvo galima
susigrąžinti. Prarasti indėliai buvo kompensuojami tuo metu dar valsty­
biniame Lietuvos taupomajame banke.
Po banko griūties neramu tapo ir aukščiausiuose valdžios sluoks­
niuose - premjero posto neteko Adolfas Šleževičius. Nors jis ilgą laiką
tikino nieko nežinojęs apie banko bėdas, vėliau paaiškėjo, kad apie grės­
mę keliančią situaciją LAIB buvo žinoma jau 1995-ųjų vasarą.
Su A. Balkevičiumi, dabartiniu Mykolo Romerio universiteto Finan­
sų ir mokesčių katedros vedėju, ne sykį bandžiau susisiekti ir pasišnekėti
62
apie senas LAIB istorijas, tačiau nuo seno akademiniuose sluoksniuose
pripažintas vyras tik kartą parodė dėmesį, kai pasiteiravau apie jo tėvo -
kadaise vienoje Kauno jaunimo vakarinėje mokykloje chemijos pagrin­
dus suteikdavusio moksleivių mėgstamo pedagogo - veiklą. Galiausiai
A. Balkevičius dingo - neatsakė į mano siųstus elektroninius laiškus.
LAIB griūtis nebuvo tragiška, bet kai kurie iš laukinės bankininkys­
tės Lietuvoje veikėjų anuomet buvo tapę bėgliais ar net nusižudė.
„Balticbank“ liūdnai išgarsėjo ne tik dėl abejotinų 45 mln. litų pasko­
lų, bet ir dėl tarybos pirmininko Romo Juškos slapstymosi Tailande. Jo
byla ilgai klaidžiojo po teismus. Pradėtas teisti už tai, kad klastojo doku­
mentus ir iššvaistė maždaug 6 mln. litų, R. Juška netikėtai buvo aptiktas
Tailande. „Kiek pamenu, R. Juška buvo keistas žmogus. Jis teigė, kad
neva į jį šaudė, ketino susprogdinti. Net prašė net valstybės skiriamos
apsaugos“, - prisimena A. Paulauskas.
Nepakėlęs atsakomybės naštos savo noru iš gyvenimo išėjo Lietuvos
valstybinio komercinio banko (LVKB) valdybos pirmininkas Algiman­
tas Barusevičius. Kalbėta, kad LVKBveiklai įtaką darė didieji finansinių
machinacijų meistrai, susibūrę į skandalingąjį Kauno holdingą EBSW.
Kaip žinoma, 1997-ųjų balandžio 22-ąją iš Lietuvos paspruko tuo­
metinis EBSW prezidentas kaunietis Gintaras Petrikas. 2004-ųjų pa­
vasarį jis buvo sulaikytas Los Andžele (JAV) ir 2007-ųjų rugsėjo 20 d.
parvežtas į Lietuvą. G. Petrikas buvo nuteistas už daugiau kaip 24 mln.
litų indėlininkų piniginių lėšų švaistymo organizavimą. Pinigus žmonės
buvo patikėję Investicinei Kauno holdingo bendrovei. 2013-ųjų lapkritį
po devynerių metų, praleistų už grotų (įskaičiuojant suėmimo laiką ir
Amerikos kalėjime), G. Petrikas gerai nusiteikęs paliko Pravieniškių pa­
taisos namus-atvirąją koloniją.
„Kiek žinau, G. Petrikas įvairiomis gudriomis schemomis ištrauktus
pinigus retais atvejais palikdavo Lietuvoje. Jis dažniausiai kur nors juos
išsiųsdavo kaip, tarkime, milijono JAV dolerių paskolą, kurią būdavo
fiktyviai suteikęs savo vairuotojui. Neva jo vairuotojas tokio dydžio pa­
skolą gavęs, bet išties tas žmogelis tų pinigų niekada akyse nebuvo re­

63
gėjęs. Štai tokių milijonierių paskutinio XX a. dešimtmečio pradžioje
Lietuvoje atsirado išties nemažai“, - į prisiminimus leidosi buvęs proku­
roras A. Paulauskas.
Keldamas iš atminties anų dienų finansinius skandalus buvęs ilgame­
tis žurnalistinių tyrimų autorius, skandalingas to meto istorijas pateiku­
sios televizijos laidos „Krantas“ pagrindinis kūrėjas, dabartinis Seimo
narys Vytautas Matulevičius pirmuosius šalies milijonierius pavadino
„greitai pralobusiaisiais“. „Būtent tuo jie ir skiriasi nuo kolegų iš senų­
jų demokratinių valstybių, - kalbėjo jis. - Mūsiškiai gyveno sovietinių
laikų butuose. Aišku, buvo ir tokių, kurie buvo įsikūrę nuosavuose na­
muose. Privatizacijos laikais buvo atsiradę keli apsukrūs vyrukai, kurie
supirko investicinius čekius iš paprastų žmonių ir vėliau už juos įsigijo
legendines šalies gamyklas. Juk ne viskas tuo metu prilygo sovietmečio
laužui. Apsukruoliai įsigijo tas gamyklas, šlavė jose esančias sąskaitas,
vėliau objektus užstatė bankams, paėmė kreditus ir galiausiai tuos pini­
gus kažkur realizavo. Žinome, kad kai kurie iš jų vėliau ir patys įsteigė
skandalingai pagarsėjusius bankus, pradėjo rinkti iš žmonių pinigus.
Vieną gražią dieną atsibudę paprasti žmonės pamatė, kad liko prie su­
skilusios geldos, o kiti tapo turtuoliais. Nepatikėsiu, kad visa tai vyko be
valdžios žmonių žinios.“
Pašnekovas neabejoja, kad tais laikais buvo ir tokių verslininkų, ku­
rie, norėdami praturtėti, rinkosi kitokį, švaresnį, kelią. Jie bandė užsiim­
ti komercija, ieškojo ryšių norėdami parduoti įvairias prekes. Todėl bu­
vęs žurnalistas nelinkęs kategoriškai teigti, kad visi turčiai savo pirmąjį
milijoną uždirbo kruvinu būdu.
Šiandien V. Matulevičius mano, kad tuometinius finansinius proce­
sus apgalvotai planavo, jiems ruošėsi, o galiausiai ir įgyvendino ne tie,
kurie vis dar šviečia žiniasklaidoje.
„Prisiminus EBSW atvejį, buvo aiški simbiozė su tuometine šalies
valdžia. Bet ji veikė ir su specialiosiomis tarnybomis, - kalbėjo V. Ma­
tulevičius. - Visiems gerai žinoma istorija, kaip tuometinis šalies va­
dovas Algirdas Brazauskas vyko į Vatikaną aplankyti popiežiaus Jono
Pauliaus II. Per šį garsų vizitą kartu su kitais iškiliais valdžios žmonėmis
64
buvo pastebėtas G. Petrikas (kaip vėliau paaiškėjo, tą įsimintiną 1994-
ųjų lapkričio 30-ąją G. Petrikas lankėsi Vatikane minėdamas savo 33-
iąjį gimtadienį). Pamenu, daugelis žmonių stebėjosi, kaip tokie vyrai,
kadaise buvę eiliniais sporto treneriais, vėliau tapo didžiųjų finansinių
machinacijų strategais. Verta prisiminti, kad skandalingo koncerno vei­
kloje šmėžavo ir buvęs KGB generolas Romualdas Marcinkus. Šis buvęs
sovietinių laikų šnipų vadovas net Vakarų Vokietijoje iš anksto žinojo,
kad 1991-ųjų sausį bus šturmuojamas Vilniaus televizijos bokštas. Kone
dieną prieš tai jis atsistatydino iš Lietuvos SSRKGB pirmininko pareigų.
Ką jis veikė EBSW? Jei ten sukinėjosi tokie žmonės, vadinasi, jie nuose­
kliai patarinėjo holdingo vadovams.
Kitas asmuo - šiandien vis dar leidžiamo savaitraščio „Veidas“ leidė­
jas Algimantas Šindeikis, kadaise buvęs G. Petriko patarėju. Taigi mato­
me, kad jiems patarinėjo protingi, išsilavinę vyrai. Bet tie iš indėlininkų
surinkti pinigai niekur neišgaravo. Tebelieka atviras klausimas: kur link
veda tikrųjų turtų šeimininkų pėdsakai?“

Svajonė turėti pinigų tapo masine nelaime

Skambia finansine byla virto ir „Lietūkio“ bendrovės bei to paties pa­

vadinimo banko veiklos istorija. Jo vadovas kaunietis Juozas Rutkauskas
tapo bėgliu, kurį teisėsauga surado Vokietijoje tik 1998 metais.
1999 metų liepą iš gyvenimo savo valia pasitraukė kaunietis Rolan­
das Ramašauskas - vienas iš daugelio „Sekundės“ banko skolininkų.
1993-iaisiais jo sukurta ir rimta verslo kompanija laikyta bendrovė veikė
panašiai kaip „Sekundė“.
„Sekundę“, kurios pagrindinė veikla buvo finansinis tarpininkavi­
mas - pinigų perskolinimas, įkūrė 1989 metais už septynių fotelių va­
gystę lygtinai nuteistas buvęs nežinybinės apsaugos sargas Gintaras Di­
lys. Jis tapo ir banko prezidentu.
„Tais laikais ponas Dilys į rimtus susitikimus su kitais bankininkais
ateidavo vilkėdamas baltomis kelnėmis“, - šiandien santūriai šypsoda­
masis tokį dešimtojo dešimtmečio pradžios šalies bankininkų įvaizdį
65
prisimena SEB banko (buvusio Vilniaus banko) prezidento patarėjas
Gitanas Nausėda.
Kadaise populiarios televizijos laidos „Krantas“ žurnalistas V. Matu­
levičius pasakojo, kad garsiosios „Sekundės “ legendiniu šūkiu „Reikia
pinigų - pinigų yra“ buvo susižavėjusi ir jo pusseserė. „Ji buvo sutaupiu­
si kažkiek tuometinių Vokietijos markių, nunešė į „Sekundę“ ir netru­
kus viską prarado, - prisimena V. Matulevičius. - Tuometinis Lietuvos
banko priežiūros tarnybos vadovas tvirtino, kad nėra jokio pagrindo
panikuoti. Kai kurie iš indėlininkų, atstovėję nežmoniško ilgio eilėse,
šiaip ne taip atgavo savo pinigėlius. Bet tie vaikinai, kurie kūrė tokius
scenarijus ir verti gangsterių vardo, sėkmingai veikė su tais pačiais val­
džios atstovais.“
„Sekundė“ per trumpą laiką sudarė 9 549 kreditavimo sutartis. Pagal
jas buvo surinkta apie 15 mln. litų įvairia valiuta. 1994-ųjų spalio 17-ąją
G. Dilys buvo suimtas ir nepraėjus nė dvejiems metams, 1996 m. vasarį,
nuteistas. Kauno apylinkės teismas jam skyrė 7 metų laisvės atėmimo
bausmę. Prokuroras siūlė įkalinti dvejais metais ilgiau. Į laisvę G. Dilys
išėjo 2000-ųjų balandį - už gerą elgesį iš Pravieniškių pataisos namų jis
buvo paleistas neatlikęs visos bausmės.
Jis iki šiol mano, jog buvo nubaustas per griežtai, - esą nemažai vers­
lininkų, kurie bendroves kūrė tik tam, kad pasidalytų iš gyventojų su­
rinktus pinigus, išlipo iš balos sausi. Esama žinių, kad banke už G. Dilio
stovėjo visai kiti žmonės, kurie buvo siejami su to meto įtakingiausiais
Kauno Žaliakalnio nusikaltėlių pasaulio vadeivomis. Kalbėta, kad jie po
to labiausiai ir pralobo iš indėlininkų pinigų. Vienas iš jų iki šiol stabiliai
dominuoja privačiame versle.
Net kelissyk pabandęs susisiekti su daug metų viešumo vengiančiu
G. Diliu ir tiesiogiai, ir per tarpininkus, siekdamas prisiminti skandalin­
gai žlugusio „Sekundės“ banko istoriją, išgirsdavau vienintelį atsakymą:
„Ne. Neketinu apie tai šnekėtis su žurnalistais.“

66
 Kruvina „Tauro" istorija

Paprašytas prisiminti skandalingiausius su Lietuvos verslu susiju­

sius atvejus šiandien ir garsių verslininkų kabinetuose noriai skaitomo
žurnalo „Verslo klasė“ redaktorius, vienas pirmųjų ryšių su visuomene
specialistų Aurelijus Katkevičius sakė: „Skandalas - ne visai tas žodis. Ir
finansinių piramidžių, ir mokesčių vengimo schemų, ir akcininkų karų
pasitaiko visame pasaulyje - į Rytus nuo mūsų labiau negu į Vakarus,
bet tai versle daugiau ar mažiau natūralu, kaip darže šalia agurkų neiš­
vengiamai auga žliūgės, kurias reikia išrauti. Ir nėra čia nieko itin skan­
dalingo, tik žiniasklaida kartais pasistengia ieškoti akį erzinančių bū­
dvardžių. Mieliau prisiminčiau mįslingiausius, gal net detektyvo vardo
vertus nutikimus - tokia, pavyzdžiui, buvo berilio saugojimo Lietuvos
akciniame inovaciniame banke istorija arba „Tauro“ banko savininko
Genadijaus Konopliovo savižudybė.“
Išties, kiek aprimus didžiųjų Lietuvos bankų krizei, 1997-aisiais tra­
giškai žlugo „Tauro“ banko prezidento G. Konopliovo imperija. Tų pačių
metų birželio 23-iąją G. Konopliovo artimieji bankininką, nesulaukusį
52-ojo gimtadienio, rado susmukusį ant grindų. Šalia mėtėsi asmeninis
pistoletas ČZ. Tada skelbta, kad vienas turtingiausių šalies žmonių pa­
leido šūvį sau į smilkinį atsisėdęs priešais prabangų veidrodį.
Prisimindamas šį atvejį buvęs aštrių žurnalistinių tyrimų autorius V.
Matulevičius pasakojo, kad G. Konopliovas buvo įtakingas sovietmečio
veikėjas, labai svarbus Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto
žmogus Alytuje. Tačiau nepriklausomybę atkūrusioje valstybėje jis tapo
vienu aršiausių kapitalizmo bei naujosios sistemos propaguotojų.
V. Matulevičius prisimena, jog vienam lyderiaujančių to meto spau­
dos leidinių G. Konopliovas mokėdavęs solidžias sumas, kad penktadie­
niais būtų išspausdinti jo ilgi pamąstymai ekonomikos temomis.
Keletas dienų iki G. Konopliovo savižudybės banke buvo atliekamos
kratos. Prezidentas buvo nušalintas nuo vadovavimo bankui. Iki šiol
daugeliui paslaptis, kaip G. Konopliovui pavyko įgyvendinti stulbina­
mas finansines aferas ir ilgą laiką likti nepastebėtam. Stebina, kad „Tau­

67
ro“ bankui buvo patikėta paskirstyti Europos Sąjungos 17 mln. ekiu ir
milijono JAV dolerių Tarptautinio valiutos fondo paskolą su Lietuvos
Vyriausybės garantija. Sunkiai suvokiama, bet 1995-aisiais, kai Lietuvą
sudrebino didžiųjų bankų griūtis, tokie pinigai buvo atiduoti skirstyti '
„Taurui“, kurio akcinis kapitalas sudarė tik 12 milijonų litų.
„Vis dėlto bankas žlugo, nors valstybė iš paskutiniųjų bandė jį traukti
biudžeto sąskaita, - prisimindamas „Tauro“ istoriją kalbėjo V. Matule­
vičius. - Kaip paaiškėjo vėliau, ta milžiniška valdžios injekcija bankui
nieko nedavė. Viskas baigėsi tuo, kad banko vadovas nusišovė. Ne kartą
narpliojau šią istoriją savo laidose. Kai kas iš mano šnekintų žmonių
pasakojo, kad ginklas gulėjo tokiu atstumu, jog šaunant į galvą nega­
lėjo būti taip toli. Teko girdėti pasakojimų, jog po pirmos injekcijos į
„Tauro“ banką G. Konopliovas rimtai pradėjo spausti tam tikrus aukštus
žmones, kad šie jam suteiktų antrą injekciją. Yra tokia versija, kad po
skambučio vienam pirmųjų valstybės asmenų G. Konopliovas buvo ras­
tas negyvas. Matyt, prieš mirtį jis ką nors pasakė arba ketino paviešinti.“
G. Konopliovo laidotuvėse kaip žurnalistas lankęsis V. Matulevičius
pasakojo, kad jos priminė vakarietiško stiliaus atsisveikinimą su žinomu
mirusiuoju. Į jas susirinkę žmonės vilkėjo gražius kostiumus, sukneles,
buvo su skrybėlėmis, akiniais nuo saulės, minioje sukinėjosi tvirtų pe­
čių apsaugininkai. 1997 m. vasarą tragiškai gyvenimą baigęs bankinin­
kas buvo palaidotas Veiverių kapinaitėse netoli Prienų. Tačiau 2000-ųjų
kovo 8-ąją G. Konopliovas buvo perlaidotas Vilniaus Sudervės kapinėse.
Palaikus į sostinę perkelti pareikalavo artimieji.
Įdomiausia, kad tą pačią 1997-ųjų birželio savaitę paslaptinga mir­
tis pasiglemžė ir dar vieno svarbaus „Tauro“ banke dirbusio žmogaus
gyvybę. „Šiame banke veikė Informacinių technologijų departamen­
tas, kuriam vadovavo E. Sinica, - prisimindamas paslaptingas to įvy­
kio aplinkybes kalbėjo V. Matulevičius. - Praėjus kelioms dienoms po
G. Konopliovo laidotuvių E. Sinica nuvažiavo į savo sodybą ir po to
buvo aptiktas be gyvybės ženklų. Paskelbta oficiali mirties versija: vyras
statė skritulius, iškrito iš valties ir nuskendo. Bet tas ežeras negilus, iš jo
išplaukti galėtų net nemokantis plaukti žmogus. Pamenu, kai šia tema

68
šnekėjausi su garsiu praeities politiniu veikėju Viktoru Petkumi, jau ve­
lioniu, jis sakė: „Na, taip, statė skritulius su kostiumu ir kaklaraiščiu.“
Tokio fakto iki tol nežinojau. Štai kaip galai sukišami į vandenį. Liū­
dniausia, kad G. Konopliovui gyvam esant iš jo maitinosi daugelis žmo­
nių, tačiau jam mirus nuo jo įvairiausiais būdais bandė atsiriboti visi
bent kiek jį artimiau pažinojusieji. Tuo metu pasipylė aštriausi straips­
niai spaudos leidiniuose, kuriuos jis būdamas gyvas dosniai rėmė.“
Anot V. Matulevičiaus, G. Konopliovas, šeimininkaudamas „Tauro“
banke, neblogai sutarė su dešiniųjų politinių pažiūrų atstovais. Kai ku­
rie prie ryškiausių to meto politikų priskiriami asmenys netgi darbavosi
nusišovusio vilniečio valdytame banke.
„Vėliau buvo paviešinta ir apie jo bandymus prekiauti ginklais. Buvo
paruošti raštai, pasirašyti aukščiausių šalies valdžios atstovų, kilo nema­
žas skandalas. Manau, kad jei būtų pavykęs tas verslas su ginklais, gal jis
būtų spėjęs išgelbėti ir „Tauro“ banką“, - svarstė V. Matulevičius.

Kas atsiuntė politikuojantį verslininką?

2002 metų gegužę išleistame solidžiame žinyne „Kas yra kas Lietu­
voje“ rašoma, kad V. Matulevičius išrinktas geriausiu šalies žurnalistu.
Tada šio titulo laimėtoją rinko ne abejonių keliančios vertinimo komi­
sijos, kaip dažniausiai tokiais atvejais būna, o šalies gyventojai. Para­
doksas, tačiau tais pačiais metais V. Matulevičiui, kaip žurnalistui, buvo
užtrenktos kone visų komercinių televizijų durys. Kaip jis sakė, būtent
tais metais viešai kovojo su didžiulį poveikį šalies ekonomikai turėjusiu
ir iki šių dienų vienu skandalingiausių bei turtingiausių politikų esančiu
Viktoru Uspaskichu.
„Savo laidose apie V. Uspaskichą ištraukiau daug jam neparankios
tiesos. Vėliau ilgam atsidūriau savotiškame užribyje, - sakė V. Matule­
vičius. - Rodos, tais pačiais metais komercinį televizijos kanalą BTV
įsigijo B. Lubys. Nors su jo atėjimu siejau nemažai vilčių, jis manęs ne­
užstojo. Mano brolis Algimantas Matulevičius su B. Lubiu kadaise įkūrė
Lietuvos pramonininkų federaciją, vėliau tapusią konfederacija. Dabar

69
jis ten išrinktas garbės prezidentu. Pamenu, kartą su broliu sėdome į au­
tomobilį ir nuvažiavome į Jonavos „Achemą“ pas B. Lubį. Surašiau jam
naujo televizijos projekto pasiūlymą. Buvo vienuolikta valanda ryto, pas
jį į kabinetą žmonės be perstojo ėjo dėl įvairiausių darbo reikalų. Ne- '
paisant to, išlenkėme ir po taurę viskio. Gražiai pašnekėjome, palikau
surašytą pasiūlymą. Deja, viskas tuo ir baigėsi.“
V. Matulevičius šiandien viešai pripažįsta, kad tada žurnalistinio dar­
bo, kurį taip mėgo, neteko per V. Uspaskichą. Jis aiškino, kad Lietuvoje
staiga atsiradęs V. Uspaskichas savo karjeros pradžioje padarė milžiniš­
ką biznį iš dujų. „Tai buvo visų jo kapitalų pradžia, - dėstė V. Matule­
vičius. - Ir B. Lubys tai žinojo ir suprato, kad jei priims mane ar nors
vieną žurnalistėlį, kuris kabina V. Uspaskichą, jis rimtai rizikuos savo
verslu. „Achema“, kaip B. Lubys mėgdavo sakyti: „Tuoj, tuoj pradės ka­
minai rūkti“, būtų patekusi į dviprasmišką situaciją. Pasitaikydavo net
jam, kad jo valdoma gamykla nedirbdavo, nes negaudavo dujų. Todėl jis
suvokė, kad dėl manęs jo kaminai gali išvis nustoti rūkti. Dėl to negaliu
ant jo pykti. Juk puikiai suvokiu, kad mažoje Lietuvoje visi verslininkai
yra kone susipynę.“
V. Matulevičius buvo užkabinęs labai rimtus reikalus, susijusius su
V. Uspaskichu, pradedant nuo 270 mln. litų sumos valstybei nesumo­
kėtų mokesčių. „Jis ilgą laiką sakė, kad ta bendrovė - ojšoras, neturi su
juo nieko bendra. Bet aš gavau oficialius duomenis. Ir jis suprato, kad
man pavyko gauti sutartį, pasirašytą tarp „Lietuvos dujų“ ir Rusijos dujų
milžinės „Gazprom“. O ten atskiru punktu buvo įrašyti dujų kiekiai -
firmai „Jangila“, koncernui „Vikonda“ (dar 1995 metais Mergelių Salose
registruota „Jangila“buvo V. Uspaskicho valdomo „Vikondos“ koncerno
tarpininkė tiekiant rusiškas dujas), - pasakojo V. Matulevičius. - Šiaip
jis mane labai niekino, bet tada buvo persigandęs ir siūlė pasikalbėti,
susitikti. Tada jis buvo mane padavęs į teismą, bet kai paskelbiau minėtą
dokumentą, pirmą kartą prie manęs priėjo ir parodė iniciatyvą susitai­
kyti. Aš šios istorijos neliečiau, bet kai jis pradėjo žengti į didžiąją poli­
tiką, parengiau pirmąją laidą šia tema. Atrodo, kad ir garsioji juodosios
buhalterijos byla tyliai gęsta. Deja, bet Lietuvoje teisingumas tapo kaž­
kokių sandorių objektu.“
70
 Dabar būdamas Seime V. Matulevičius mano, kad galbūt šalies vado­
vei Daliai Grybauskaitei ir nereikalingas kažkoks išsišokėlis, atvykėlis V.
Uspaskichas. „Bet gal jis turi daug kompromatų ir gali jais pasinaudo­
ti? - klausė V. Matulevičius. - Manau, jį visada žavėjo aukščiausi postai
politikoje. Deja, Konstitucijoje nurodyta, kad turi būti Lietuvos piliečiu
pagal kilmę, todėl jis niekada negalės dalyvauti Lietuvos prezidento rin­
kimuose. Bet V. Uspaskicho planas buvo tapti Vyriausybės vadovu. O
kai prieš gerą dešimtmetį jis buvo tapęs ūkio ministru, aiškiai ėjo link
Vyriausybės. Dėl skandalingai įgyto aukštojo mokslo diplomo kilo di­
džiulis triukšmas. Jis netgi norėjo disertaciją gintis, bet aš tuo susidomė­
jau, ir jis nutarė šios minties atsisakyti. Tuometinis Seimo Biudžeto ir fi­
nansų komiteto pirmininkas, dabartinis premjeras Algirdas Butkevičius
buvo pripažinęs, kad V. Uspaskichas privalėjo iš tų 270 mln. Lt sumokėti
mokesčius. O jų buvo per milijoną. Bet vėliau situacija pasikeitė: staiga
A. Butkevičius gavo balsų ir turėjo su V. Uspaskichu dalintis valdžią.
Nejaugi šiais laikais nelikę jokių principų ir į sandėrį dėl valdžios galima
eiti su bet kuo? Kad ir tie patys konservatoriai kartą jau buvo beveik su­
tikę kartu eiti, nors šiaip sako, kad itin reikliai vertina šį asmenį.
Todėl puikiai suvokiu, kad B. Lubys nenorėjo rizikuoti trijų tūkstan­
čių „Achemoje“ dirbančių žmonių gerove ir tada nepasiūlė darbo. Vė­
lesniais metais mes dar kartą su B. Lubiu susitikome, šnekėjomės apie
Lietuvos reikalus. Jis buvo geras žmogus, leido suprasti, kad norėjo pa­
dėti, bet dėl tam tikrų aplinkybių negalėjo.“
Lietuvos atgimimo, Sąjūdžio laikais, anot V. Matulevičiaus, buvo sa­
koma, kad Lietuva - tai tiltas tarp Rytų ir Vakarų. „Čia atseit sueina daug
interesų, kuriems neabejingi ir amerikiečių, vokiečių, lenkų, Izraelio bei
Rusijos atstovai. O kai tiek interesų sueina, tampa sudėtinga atskirti ir
pamatyti, kas slypi už tam tikro fakto“, - kalbėjo V. Matulevičius.
Ilgus metus žurnalistikai paskyręs V. Matulevičius sutinka, kad Rusi­
jos specialiosios tarnybos yra kiečiausios pasaulyje. „Jos lenkia ir britų,
ir amerikiečių, ir Izraelio „Mossad“ agentų tinklus, - kalbėjo jis. - Pa­
menu, kai pasirodė pirmi didelės apimties straipsniai apie KGB veiklą,
iš vieno įsidėmėjau kažkokio veikėjo mintis. Jis dėstė, kad net ir žlugus

71
Sovietų Sąjungai bei pačiai Rusijos valstybei čekistų organizacija, kaip
struktūra, savarankiškai išgyventų kitose pasaulio valstybėse ir nepris­
tigtų lėšų dar šimtą metų.“
V. Matulevičius neabejoja, kad buvę saugumiečiai tinkamai investa­
vo į pelningą verslą visame pasaulyje. „Ir jei kai kurie asmenys su KGB
uodega balsavo už Lietuvos nepriklausomybę, vadinasi, tokie veikėjai
perėjo į kitą žaidimo lygį. Bet vėliau staiga atsirado kitaip manančiųjų,
jie suvokė, kad reikia išsprūsti iš tokios neigiamos įtakos“, - pažymėjo
seimūnas.
Jis įsitikinęs, kad šiandien turtingiausių Lietuvos žmonių sąrašo pir­
majame dešimtuke atsidūrusiems asmenims būtų savotiškas pažemini­
mas eiti į Seimo narius. „Na, nebent eiti į Seimą, kad kada nors taptum
ministru pirmininku, - pasitaisė mano pašnekovas. - Aišku, girdime,
kad kai kurie svarsto apie prezidento postą. Bet koks yra pavojus! Jei
toks žmogus labai turtingas, jo suformuotas darinys su politika tampa
pavojingas kitiems piliečiams. Žmogus įgauna per daug galių, per daug
įtakos, per daug valdžios ir gali ją panaudoti savanaudiškais tikslais. O
jei dar jo visas verslas susijęs su didele kaimyne... Gal tokiu atveju atvirai
ir nebandys perorientuoti, bet mažesniais žingsneliais tikrai galėtų.“
Sugrįždamas prie V. Uspaskicho temos V. Matulevičius teigia, kad
šio asmens karjeros pavyzdys tapęs klasika. „Taip, jis verslininkas, bet
dažnai jo metodai grynai kriminaliniai, - sakė pašnekovas. - Kiek do­
mėjausi, jis Lietuvoje atsirado todėl, kad galvojo apie rimtą ateitį. V.
Uspaskichas iki 1989 m. dirbo Suomijoje, tiesė dujotiekius. Nepradėsiu
aiškinti, ką tais laikais kiekvienas asmuo, išvykęs dirbti į kapitalistinę
šalį, turėdavo pasirašyti. Staiga atsirado jo ryšiai su „Gazprom“, gal užte­
ko to, kad jis buvo atitinkamų tarnybų žmogus. Neoficialiai buvo kalba­
ma, kad vienas V. Uspaskicho giminaičių buvo artimas „Gazprom“ vado
pavaduotojui.
Čia vėlgi kaip toje KGB ilgaamžiškumo versijoje: davei dujų pigiau,
nereikia jokių pinigų. Visa tai gavai lengvatinėmis kainomis, o atvykėlis
čia dujomis maitina Lietuvą. Galiausiai ima tuos pinigus ir net nesiteikia
mokėti mokesčių valstybei. Galbūt tai daroma neatsitiktinai, gal kad už­
72
tektų visus papirkti. Na, o po to dar politinę valdžią nusipirkti. Štai tokia
paprasta schema. Reikia būti aklam, kad to nematytum.“
V. Matulevičius klausė, o kur buvo dabartinė Seimo pirmininkė, kai
prieš gerą dešimtmetį V. Uspaskichas bėgo iš Lietuvos? „Ji važiavo pas­
kui jį į Maskvą, - į savo klausimą atsakė pašnekovas. - Būdamas Seime
pastebėjau, kad V. Uspaskichas posėdžius praleidžia, nes su valdybos
leidimu nuolat kursuoja į tėvynę. Kažkur spaudoje skelbta, kad ten jis
kuria didžiulį verslą - atidarinėja prekybos centrus su moderniais SPA.
Bet gal į kaimyninę šalį jis kursuoja ir dėl kitų dalykų?“
Trečius darbo metus Seime skaičiuojantis V. Matulevičius nesibaimi­
na, jei per 2016-ųjų Seimo rinkimus nepateks į šalies parlamentą. „Jei
taip nutiks, yra pamąstymų apie sugrįžimą į žurnalistiką, - sakė jis. -
Noriu kai ką parašyti ir kai kuriuos darbus jau esu pradėjęs. Matau tam
tikrą nišą dabartinėse televizijose. Yra temų, kurios net nesusijusios su
tiriamąja žurnalistika. Yra vertybiniai klausimai, kurie žmonėms tikrai
rūpi. Liūdna, kad iš pradžių dabartinės televizijos prisitaikė prie viduti­
nio lygio, bet galiausiai jį dar labiau nuleido.
Neseniai naršydamas internete aptikau kelerių metų senumo straips­
nį, kuriame vienas didesnių šalies komercinių televizijų savininkų pa­
reiškė, kad dabartiniai televizijų šeimininkai turi vaikus. Jie dažniau­
siai po studijų sugrįžta į Lietuvą, nes juk reikia kam nors palikti verslą.
Jie čia gyvens, jų vaikai čia gyvens. Bet kaip jie jausis šitame košmare,
kurį formuoja jų televizijos? Norisi tą lygį pakelti. Ir štai kokiomis laido­
mis jis „keliamas“. Po Rugsėjo 1-osios šventės teko perskaityti nemažai
straipsnių, kuriuose pedagogės šiurpo, kad jaunos mamos į šventę atė­
jo kone apsinuoginusios, vulgariai pasidažiusios ir įžūliai bendravo su
mokytojais. Atėjo metas, kai visavertį gyvenimą pradėjo ta karta, kuri
brendo laukinio kapitalizmo laikais.“
Kad viskas šiame gyvenime anksčiau ar vėliau sugrįžta, ypač už juo­
dus darbus, visi puikiai žinome, bet galbūt kartais pernelyg atsainiai į
tai žvelgiame, nenorime to pripažinti. Į tokius filosofinius pamąstymus
susitikimo pabaigoje ir leidosi V. Matulevičius.

73
 „Jei milžiniškus turtus kokiu nors nešvariu būdu įgijai - apgavai
nekaltus žmones, savo partnerius, jei visa tai netgi krauju sutepta, nuo
šito niekada neatsiribosi, - kalbėjo jis. - Vadinasi, tavo aura, vertybių
sistema yra juoda. Ir po to savo vaikus kiek nori siųsk į Kembridžus
ar kitas pasaulyje pripažintas mokslo šventoves, jie niekada šito neat­
plaus. Paprasčiausiai yra vertybiniai dalykai. Pažvelkite, kaip artimiausi
partneriai, bendražygiai susipjauna dėl turto, o po to vieno iš jų vaikas
paslaptingai miršta. Žiauru. Suprantate, apie ką kalbu?“

Vogtų daiktų slėptuvės paslaptys

2012-ųjų vasarį griuvus dar vienam Lietuvos komerciniam bankui -

Kauno sporto mecenato, žiniasklaidos magnato, bankininko ir visuo­
menės veikėjo V. Romanovo valdomam Ūkio bankui, o pagrindiniam
akcininkui staiga emigravus iš Lietuvos, žurnalistai iš skirtingų spaudos
leidinių bei interneto portalų nusprendė pasidomėti dviprasmiškai ver­
tinamo kauniečio praeitimi.
Prieš kurį laiką „Lietuvos ryto“ žurnalistas Artūras Jančys pateikė
istoriją, kurioje aprašytas kaunietis Valdas Majauskas gerai prisimena,
kaip iš jo buto pagrobti brangūs daiktai buvo rasti taksisto V. Roma­
novo bute. Kol dar Maskvoje nesislapstė nuo kaltinimų iššvaisčius 50
milijonų litų Ūkio banko lėšų, V. Romanovas mėgdavo viešai pasako­
ti apie savo verslo pradžią. Jis, kaip tarnavęs povandeniniame laive,
buvo gavęs sovietų laikais išskirtinę teisę imtis individualaus verslo.
Busimasis milijonierius namuose mezgė megztinius, sukiojo taksi vai­
rą. Tais laikais taksistai uždirbdavo labai daug ir kartu su parduotuvių
bei prekybos bazių vedėjais sudarė privilegijuotą sovietinės buržuazijos
sluoksnį.
Tačiau žurnalistams pavyko apčiuopti pėdsakų, kad tuometinis tak­
sistas V. Romanovas pradinį kapitalą kaupė ne tik nusukdamas vieną
kitą dešimtį kapeikų nuo keleivių. Kaip prisimena policijos veteranai
(dirbę ir sovietinėje milicijoje), 1981-1982 metais Kaune ypač įsisiau­
tėjo butų plėšikai.

74
 Schema buvo paprasta - nusikaltėlių žvalgai nužiūrėdavo turtinges­
nių gyventojų butus, vagys apiplėšdavo, turtą išveždavo, paslėpdavo ir
pardavinėdavo gaujų parankiniais tapę taksistai. Vienoje byloje, kurią
iki šiol puikiai prisimena nukentėjusysis, buvo minima ir V. Romanovo
pavardė.
Dziudo ir sambo sporto meistras, buvęs Lietuvos čempionas 62 metų
kaunietis V. Majauskas, ilgus metus dirbęs Didžiojoje Britanijoje, visą
laiką atidžiai sekė V. Romanovo karjerą. Jam buvo įdomu, kokį vaidme­
nį šis turtuolis atliko jo buto apiplėšimo istorijoje.
1983 metais įsidarbinęs apsaugininku (anuomet tai buvo vadinama
nežinybine apsauga) „Dirbtinio pluošto“ gamykloje, V. Majauskas net
išsižiojo iš nuostabos susipažinęs su bendradarbiu - energingu smul­
kaus sudėjimo vyriškiu. V. Majauskas jį buvo matęs daugiau kaip prieš
metus, kai milicija jį pakvietė į butą atpažinti pavogtų daiktų. Tai buvo
tas pats buto šeimininkas. V. Romanovas anuomet ir sukiojo taksi vairą,
ir puse etato dirbo „Dirbtiniame pluošte“.
Maždaug po 15 metų jis tapo šios gamyklos savininku.
Po atostogų 1982-ųjų vasarą grįžęs į savo namus Girstupio gatvėje
Kaune V. Majauskas apstulbo ir nuliūdo - butas buvo apiplėštas. Dingo
neseniai vaikams pirkti kailiniai, žmonos papuošalai, drabužiai ir naujas
suomiškas kilimas. Labiausiai buvo gaila kilimo. Šiais laikais tik vyresni
žmonės gali suprasti, ką sovietmečiu reiškė įsigyti kapitalistiniame pa­
saulyje pagamintą daiktą - tam reikėjo ne tik daug pinigų, bet ir pažin­
čių prekybos bei valdžios sferose.
Prarastą turtą V. Majauskas įvertino maždaug 7 tūkstančiais rublių.
Anuomet tai buvo dideli pinigai. Kaunietis apie vagystę pranešė milici­
jai - tirti bylą ėmėsi anuomet Kaune gerai žinomas vyresnysis operaty­
vinis įgaliotinis majoras Viktoras Bykovas.
Netrukus gauja įkliuvo. Tai buvo bręstančios galingiausios per visą
kriminalinę Lietuvos istoriją Daktarų gaujos vienas pirmųjų nusikalsta­
mos veiklos epizodų.

75
 Tarp gaujos narių - Emilis Abarius, iki gyvos galvos nuteisto H. Dak­
taro pagrindinio parankinio Egidijaus Abariaus, pravarde Gogą, brolis.
Tuomet, ko gero, pirmąkart teisėsaugos akiratyje šmėstelėjo ir V.Ro-
manovas - tiesa, nelabai ryškiai. Jis buvo įtariamas kaip nusikaltimo
bendrininkas, slėpęs ir supirkinėjęs vogtus daiktus. Majoras V. Byko­
vas energingai ėmėsi darbo - greitai ne tik buvo sulaikyti gaujos nariai,
bet ir rasti pavogti daiktai. V. Majauskas sakė ir nudžiugęs, ir buvęs pri­
blokštas.
„Pasirodo, pavogtas turtas buvo paslėptas Vladimiro, mano bendra­
darbio, bute.
Ten rastas ir mano kilimas, vaikų kailiniai, žmonos papuošalai“, -
prisimena kaunietis. Tačiau jo gėrybės tebuvo lašas jūroje - įvairiose
vietose rasta paslėpto iš dešimties kauniečių priplėšto turto. Labiausiai
nukentėjo pogrindžio milijonieriumi vadinamas Kauno čigonų baronas
Borisas Aleksandravičius - iš jo buto buvo išnešta 27 tūkst. rublių vertės
turto (tai anuomet buvo milžiniška suma).
Dabar V. Romanovas Lietuvos teisėsaugos gniaužtų bando išvengti
pabėgęs į Rusiją. O daugiau kaip prieš 30 metų taksistas V. Romano­
vas iš sovietinės teisėsaugos tinklo išsprūdo lengvai. „Teismo salėje jo
nebuvo. V. Bykovas man vėliau pasakojo, kad duodamas parodymus V.
Romanovas tvirtino, jog jį, kaip taksistą, iškvietė kažkokie vyrai, pasakė,
kad kraustosi į kitą butą, ir paprašė pasaugoti kelis daiktus. Kitų jo kal­
tės įrodymų nebuvo, o gal jis papirko tardytoją ar prokurorą, taksistai
anuomet pinigais buvo aptekę“, - pasakojo sovietmečiu butų vagių auka
tapęs kaunietis.
Nuo 1983 iki 1989 metų Vidaus reikalų ministerijos Kauno miesto
milicijos valdybos Kriminaliniam skyriui vadovavęs Jurijus Smirnovas
iš tų laikų V. Romanovo pavardės neprisiminė, tačiau E. Abarius jam
buvo girdėtas.
„Vadovavau šimtų bylų tyrimui. Kas tuo metu buvo V. Romanovas?
Visiškai nereikšmingas asmuo, jeigu jis tik epizodiškai figūravo byloje, į

76
teismą nepateko, vargu ar pavyktų ką nors rasti net archyvuose“, - aiški­
no kriminalistas veteranas.
Butų plėšimo bylą, kurioje galbūt įtariamasis buvo ir V. Romanovas,
tyręs majoras V. Bykovas jau senokai miręs.
Pagaliau žurnalistui pavyko rasti Kauno teisėsaugos veteraną, kuris
V. Romanovo pavardę išsaugojo ne tik atmintyje, bet ir operatyvininko
užrašuose. Tiesa, prisiminimai, kaip ir užrašai, kiek migloti, todėl de­
vintojo dešimtmečio pradžioje buvęs jaunas milicijos leitenantas dabar
griežtai nenorėjo viešinti savo pavardės.
„Nebijau keršto ar teismo, bet nesu tikras, ar apie tą patį Romanovą
kalbama.
Pavardė juk nereta, net ir lietuviškame Kaune. Aš dirbau V. Byko­
vo komandoje ir pamenu, kad apklausiau tada tokį pilietį Čekutį, kuris
nusikaltėliams ieškodavo apiplėšti tinkamų butų. Jis, kiek pamenu, ir
V. Majausko butą parodė. Ir pasakė, kad daiktus išgabeno taksistas, o
jie buvo paslėpti pas pilietį pavarde Romanovas“, - tolimus prisimini­
mus bandė atgaivinti pakaunėje sodo namelyje dienas leidžiantis pen­
sininkas.
Jis prisipažino ketinantis kada nors parašyti prisiminimų knygą, to­
dėl saugo ir senų laikų kriminalines istorijas menančius juodraščius.
Žurnalisto paprašytas teisėsaugos veteranas kelias dienas rausėsi po
savo senus užrašus, kol pavyko rasti lapelį, kuriame minima ir Roma­
novo pavardė.
„Pilietis Čekutis P. prisipažino parodęs Abariui butus LTSR25-mečio
gatvėje, Lenino prospekte, Girstupio gatvėse vogti daiktai duoti pil. V.
(R?) Romanovui, nuvežti... Banaičio gatvė... Duomenys apie pil. Čeku-
čio ir Abariaus teistumą - dar nėra.“
Ne visas raides dabar įskaito ir pats užrašų autorius. Tai juodraščiai
raporto, kurį pašnekovas rengė savo viršininkui - kiek pamena, V. Ma­
jausko buto apiplėšimą tyrusiam majorui V. Bykovui. Rašyta rusiškai -
taip operatyvinius duomenis užsirašinėjo net lietuviai milicijos pareigū­

77
nai, nes dauguma aukštesniųjų viršininkų buvo rusai, jiems reikėdavo
pateikti ataskaitas.

Daktarų byloje - liudytojo statusas

Buvęs milicininkas sakė gavęs ir netiesioginį patvirtinimą, jog butų

plėšimo byloje minimas V. Romanovas ir dabartinis bėglys bankinin­
kas - tas pats asmuo. Praėjus keleriems metams po Nepriklausomybės
atkūrimo pašnekovas gurkšnojo arbatą su buvusiu tarnybos draugu ir
šis pasuko kalbą apie privatizavimą, paminėjo, kad Kaimo gamyklas pri­
vatizuoja toks V. Romanovas, ir pavadino jį baryga.
„Čia tas pats, kurį buvome pričiupę, kai ieškojome iš čigonų baro­
no ir kitų vogtų daiktų, kai Gogos brolį suėmėme“, - pasakęs anuomet
kriminalisto kolega. Nusikaltėlių pasaulio žargonu baryga reiškia vogtų
daiktų perpardavėją ir saugotoją. Barygas galima laikyti pinigų plovikų
pradininkais - per jų rankas perėję daiktai tapdavo tarsi švarūs, nes bū­
davo sunku įrodyti, kad jie vogti. V. Majauskas sakė dabar nejaučiantis
nuoskaudos ir nelinkintis buvusiam turtuoliui bėgliui blogos kloties.
Jam tik būdavo juokinga, kai spaudoje skaitydavo milijonieriaus filo­
sofinius postringavimus apie dvasines ir dorovines vertybes. „Man taip
ir norėjosi įsiterpti ir paklausti: „Volodia, na, kaipgi mano suomiškas
kilimas tavo bute atsidūrė?“
Kadaise pagrindinės sovietų specialiosios tarnybos reikalus Lietuvoje
kuravęs M. Misiukonis prisiminė atvejį, kad V. Romanovas savo verslo
pradžioje galėjo turėti bendrų reikalų su kitu kauniečiu, šiandien neblo­
gai žinoma ir viena brangiausiai vertinamų lietuviško verslo asmenybių
Arūnu Martinkevičiumi, dabartiniu koncerno SBA prezidentu. „Teko
girdėti istoriją, kaip nepriklausomybės pradžioje šie abu vyrai lyg ir ne­
pasidalijo pinigų dėl vieno aukšto pastato pačiame Kauno centre. Kalba­
ma, esą galiausiai Henytė tapo šios istorijos „teisėju“ - galimai paėmęs
pinigus iš abiejų skirtingose pusėse buvusių verslininkų.“
Man, šios knygos autoriui, prieš keletą metų teko ne vieną valandą
ir dieną sklaidyti senų Daktarų gaujos nusikaltimų bylų tomus, kurie

78
baigti analizuoti net dviejų instancijų teismuose - 2013-ųjų birželį Klai­
pėdos apygardos teisme ir 2015-ųjų vasarą Lietuvos apeliaciniame teis­
me. Tarp dokumentuose minimų liudytojų yra nemažai praeityje skan­
dalingai pagarsėjusių, bet iki šiol žiniasklaidos bei visuomenės dėmesiu
besimėgaujančių šalies milijonierių. Tarp jų - ir buvę skandalingojo
„Sekundės“ banko veikėjai - Saturnas Dubininkas, geriau žinomas Šato
pravarde, G. Dilys, taip pat ir V. Romanovas.
Prieš keletą metų senus Daktarų gaujos nusikaltimus narplioję tuo­
metiniai Kriminalinės policijos biuro pareigūnai V. Romanovą išsikvie­
tė paliudyti į Policijos departamento būstinę. Nors pareigūnams nebuvo
malonu klausinėti tokio tada gerbiamu laikyto žmogaus tamsių praeities
dalykų, jie siekė sužinoti tiesą. Įdomiausia, kad per keliasdešimt minučių
tetrukusią apklausą kaunietis V. Romanovas, klausiamas apie Daktarus
ir jų lyderius, atsakinėjo lakoniškai ir banaliai, „kad nė vieno iš jų nepa­
žinojęs, o jei ir matęs, tai tik per televizorių ar spaudos publikacijose“.

Trakų valdininkų gaujoje - ir vietos kriminalinis autoritetas

Žvelgiant į dabartinius laikus, didžiausias finansines machinacijas ša­

lies valdžios sektoriuje tiria Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT). Kai kurie
žiniasklaidos kanalai šią tarnybą kritikuoja, kad ji dažnai rengia plačiai
nuskambančius reidus, tačiau jiems pasibaigus tyrimai subliūkšta. Deja,
pažvelgus į šių dienų didžiųjų viešajame sektoriuje plaukiojančių pinigų
sumų grobstytojų istorijas akivaizdu, kad ne visais atvejais taip susiklos­
to. Pastaraisiais metais ši teisėsaugos tarnyba nuolat smūgiuoja nesąži­
ningai veikiančių politikų ir verslininkų bendroms sąjungoms.
„Dabar Lietuvoje atėjęs toks metas, kai kiekvienas aplinkinių pasi­
tikėjimo ir galios įgijęs politikas, vieną ar kitą milijoną kažkokiu būdu
prasukęs verslininkas ir net žiniasklaidos magnatas linkę tapti subtiliau­
sių, tiksliau juodžiausių, reikalų dėliotojais, - per vieną neoficialių susi­
tikimų gurkšnodamas kavą kalbėjo vienas aukštesnių STT pareigūnų. -
Už tam tikro dydžio pinigines sumas jie vis dažniau bando spręsti ne tik
savas, bet ir svetimas problemas teismuose, prokuratūrose ar žemiausių
grandžių teisėsaugos pareigūnų kabinetuose.“
79
 Klasikiniu pavyzdžiu būtų galima laikyti kone prieš dešimtmetį pra­
dėtą Trakų valdininkų korupcijos bylą, kurioje, be aukštų valdininkų,
minimos ir verslo, ir kriminalinio pasaulio atstovų pavardės.
Didžiausią korupcijos bylą Lietuvoje 2013 m. birželio 27 d. išnagri­
nėjęs Vilniaus apygardos teismas paskelbė, kad buvęs Trakų meras Vy­
tautas Petkevičius, savivaldybės administracijos direktorius Leonardas
Kamila ir mero pavaduotojas Saulius Raščiauskas turi sėsti už grotų.
Tuo metu legendiniu Trakų nusikalstamo pasaulio autoritetu laikomas
Stanislovas Narkevičius, pravarde Narkuša, lieka laisvėje.
Vilniaus apygardos teismas paskelbė, kad L. Kamilą pripažįsta kaltu
dėl kyšininkavimo, jo reikalavimo, piktnaudžiavimo tarnybine padėti­
mi, turto prievartavimo bei savavaldžiavimo ir skiria jam 7 metų baus­
mę, ją atliekant pataisos namuose. Iš jo teismas nusprendė konfiskuoti
58 tūkst. 724 Lt. Be to, nuspręsta konfiskuoti 10 tūkst. Lt, kuriuos STT
pareigūnai rado sulaikymo metu.
S. Raščiauską teismas taip pat pripažino kaltu dėl kyšininkavimo ir
skyrė 6 metų įkalinimą. Iš jo teismas nusprendė konfiskuoti 38 tūkst.
224 Lt. Kaltu pripažintas ir buvęs Trakų meras V. Petkevičius - jam teis­
mas skyrė 5 metų bausmę, iš jo buvo konfiskuota 29 tūkst. 334 Lt.
Nusikalstamo pasaulio garsenybei S. Narkevičiui teismas skyrė 2
metų laisvės atėmimo bausmę, tačiau jos vykdymą atidėjo tokiam pat
laikotarpiui. Jis įpareigotas sumokėti 20 MGL prilygstančią sumą - 2
600 Lt į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Kaltais teismas
pripažino ir verslininkus, davusius kyšius valdininkams, bei jų atstovau­
jamas bendroves, dėl to turėjusias naudos - daliai jų buvo skirtos lygti­
nės bausmės, o daugumai piniginės baudos.
Šiandien apie šios korupcijos bylos vingius noriai šneka prie tyrimo
svariai prisidėjęs ir vėliau rimtą karjerą padaręs dabartinis STT Vilniaus
valdybos viršininkas Daumantas Pocius. Jo teigimu, iš viso byloje kartu
su juridiniais vienetais nuteista 19 asmenų.
„Mūsų bylose tai pirmas atvejis, kai tokio lygio valdininkams teismas
skyrė realias laisvės atėmimo bausmes. Tad su kitais prie tyrimo prisidė­
80
jusiais kolegomis jau susilažinome iš viskio butelio, kad po Apeliacinio
teismo sprendimo kai kurie iš jų važiuos į laisvės atėmimo vietas“, - kal­
bėjo STT Vilniaus vadas D. Pocius.
Nuo STT gyvavimo pradžios, 1997 metų, dirbančio pareigūno žo­
džiais, byloje minimų asmenų istorijos - pačios įvairiausios, nuo valdi­
ninkų iki verslininkų, įvairiomis ligomis sergančių žmonių centro atsto­
vų ar ne visai pavykusių prekiautojų nekilnojamuoju turtu.
Ikiteisminis tyrimas pradėtas dar 2007 metais. Tačiau kaskart besi­
keičianti teismų praktika atitolindavo teismų sprendimus, anot D. Poci­
aus, per tokį ilgą laiką žmonės spėja ir anapilin iškeliauti.
„Operatyvinį tyrimą pradėjome dėl vienos veikos, - prisimena D. Po­
cius. - Tačiau ją tirdami lygiagrečiai sulaukėme duomenų ir apie kitą
nusikalstamą veiką. Išėjo taip, kad buvo galima iškart kirsti, tačiau teko
šiek tiek palūkėti. Per tą laiką į šią istoriją įsitraukė ir kiti asmenys. Iš
pradžių atrodė, kad tai tik kyšis, bet vėliau supratome, kaip išradingai
veikė visa sistema.“
Labiausiai STT pareigūnus pritrenkė, kai Trakų valdininkai sugal­
vojo, kad vienas verslininkas, kuriam nuolat pavykdavo laimėti viešųjų
pirkimų konkursus, privalo jiems sumokėti kyšį. „Jis buvo pakviestas
pokalbio į valdininko kabinetą, - pasakojo D. Pocius. - Iš jo pareikalau­
ta sumokėti 30 tūkst. Lt. Tuo metu buvo keičiamas Naujosios sąjungos,
kuriai priklausė vienas iš nuteistų valdininkų, būstinės stogas. Darbų
sąmata siekė 180 tūkst. Lt, tad vienam statybos darbus vykdžiusios ben­
drovės savininkų pasiūlyta vietoj kyšio sumažinti remonto darbų kainą.
Tada jie netgi dėl įtaigumo pasikvietė Narkušą ir spaudė verslininką,
kad jis pakeistų sąmatą. Buvo pareikšta, kad jei nori čia gyventi ir toliau
plėtoti verslą, mokėk. Kai apklausėme S. Narkevičių, stebėjomės, kad
šiais laikais jis dar kažkokią įtaką galėtų turėti, bet, pasirodo, ten viską
sėkmingai dėstė ir tvarkė.“
STT agentai, pradėję tyrimą, ėmėsi kontroliuoti, kaip, kas ir su kuo
bendrauja. „Blogiukai iš viešojoje erdvėje pasirodančios informacijos
gerai žinojo apie mūsų darbo metodus, - kalbėjo D. Pocius. - Bet šitie
veikėjai, mūsų laimei, gana atvirai tarpusavyje bendravo. Ir dažniausiai

81
bendraujama būdavo tose vietose, kuriose jie jautėsi išties saugūs. Jie
telefonais faktiškai nebendravo, dažniausiai viską aptarinėdavo kabine­
tuose, koridoriuose.“
Pagrindiniu šios korupcijos bylos veikėju STT laiko L. Kamilą. Ta­
čiau ikiteisminio tyrimo metu agentams nepavyko surinkti pakankamai
duomenų apie tai, kur jis ir kiti agentų dėmesio centre atsidūrę vyrai
investavo kaip kyšius gautus pinigus. „Vis dėlto per kai kuriuos pokal­
bius tapo aišku, kad tuos pinigus jie kažkur sukiša, - teigė D. Pocius. -
Nė vienas iš jų nesistatė paauksuotų namų, neblizgėjo prabanga, bet jie
sėkmingai investavo kaip ūkininkai. Jie mesdavo pinigus dažniausiai į
paslaugas Trakų regione. Jeigu reikėtų teisiškai įrodinėti, būtų galima tik
iš tolo pajusti, kad jie yra faktiniai tų turtų valdytojai. Bet tokiu atveju
teisiškai toli nenueitume.“
Iš viso šioje byloje užfiksuota 11 nusikalstamų epizodų, prasukta
dešimtys tūkstančių litų. Paskutiniame bylos epizode - susitariant už
nominalią kainą parduoti 2,5 mln. Lt vertės poilsio kompleksą šalia Tra­
kų - figūravo ir ne kartą abejotinuose versluose skandalingai nuskam­
bėjęs Erikas Kaliačius, buvęs Vilniaus vyriausiojo policijos komisariato
viršininkas.
Atlikę kratą L. Kamilos valdose STT pareigūnai surado užrašų kny­
gelę, kurioje buvo lentelė su procentinėmis išraiškomis, kiek galima už­
dirbti iš Trakų savivaldybės, Lietuvos valstybės bei Europos Sąjungos
skiriamų lėšų. „Kitaip tariant, trys skirtingi kyšių tarifai, - kalbėjo D.
Pocius. - Bet kuriuo atveju aplaidžiai elgėsi žmonės, nes jų nusikaltimai
sužymėti ne tik popieriuje, bet ir vaizdo bei garso įrašuose.“
D. Pocius buvo ir vienas tyrėjų, kuriam buvo pavesta ištirti iš pro­
kurorų į verslininkus perėjusio T. Karoso baudžiamąją bylą. 2014 m.
lapkričio 18 d. vilnietis verslininkas Vilniaus apylinkės teismo spren­
dimu nuteistas už bankroto administratoriaus papirkimą. 2015-ųjų lie­
pą Lietuvos apeliacinis teismas nutarė iš naujo perduoti bylą nagrinėti
pirmosios instancijos teisme. T. Karosas kaltinamas 30 tūkstančių litų
bandęs papirkti bankroto administratorių, kad šis kai ko nepamatytų
vienoje verslininkui priklausančių įmonių.
82
 „Verslo schema itin paprasta, kai skolas ketinama perkelti į vieną
bendrovę, o ją galiausiai sužlugdyti. Skolos nukeliauja užmarštin, o pi­
nigėliai lieka. Kadangi bankroto administratorius pagal savo statusą yra
prilygintas valstybės tarnautojui, tokių asmenų papirkimų atvejus na­
grinėja STT. Stebint T. Karoso gynybinę poziciją viešojoje erdvėje aki­
vaizdu, kad jis bandė visą istoriją apversti aukštyn kojom“, - prisiminda­
mas šią bylą kalbėjo aukštas STT pareigūnas.
Išgirdęs mano klausimą, ar tikįs, kad kada nors baigsis panašaus po­
būdžio korupciniai atvejai Lietuvoje, D. Pocius sakė: „Korupcija yra vi­
same pasaulyje, tik gerokai skiriasi masteliai. Skirtingai ir visuomenė
ją priima. Kai pasitaiko buitinė korupcija, tarkim, kyšius ima medici­
nos seserys arba kelių policininkai, visi šneka. Tačiau kai korupcija veši
aukščiausiuose valdžios sluoksniuose, paprasti žmonės to gali ir nepa­
stebėti. Visa tai klesti iš noro pralobti, siekiant uždirbti lėšų kovojant
su kitais politiniais oponentais, junginiais. Norinčiųjų tai daryti visada
bus. Teoriškai įmanoma užauginti visuomenę, kuri to netoleruos. To­
kiems nusikaltimams reikia baudžiamojo persekiojimo. Tai priklauso ir
nuo valdžios, ir nuo teismų politikos. Pamenu, kadaise šalies muitinėje
buvo įprasta - jei neimsi, neneši, būsi išmestas, nes tavęs niekas neskirs
į aukštus postus ir neskatins. Bet kuo mažiau suteiksime progų išlikti
tokiai korupcinei kultūrai, tuo situacija bus geresnė.“

Nepavyksta apskaičiuoti realios verslo vertės

„Milijonas, net ir doleriais, - gana nedaug, todėl turbūt pirmojo lie­

tuviško milijonieriaus niekada nesužinosime, - teigė ilgus metus apie
lietuvišką verslą žiniasklaidoje rašantis A. Katkevičius. - Greičiausiai tai
bus kas nors, perpardavinėjęs iš Rusijos vežtus retuosius metalus. Man
įdomesnis ir turbūt svarbesnis faktas, kai pardavus „Švyturio“ akcijas
Klaipėdoje atsirado gal 60 milijonierių. Ir čia ypač svarbu tai, kad šie
milijonieriai atsirado iš dorai užauginto ir protingai parduoto verslo.
Keičiantis žaidimo taisyklėms ir atsiradus šiokiam tokiam neapibrėžtu­
mui - teisiniam, santykių, politiniam - kriminalas visada ir visur linkęs
dalyvauti. Vien jau dėl to, kad tai paprastai būna pripratę prie rizikos ir

83
pasirengę jos imtis žmonės. Esant neapibrėžtumui ir tvyrant chaosui jie
jaučiasi gerokai laisviau, nei taisyklių linkę laikytis individai.“
Per stiklinę sieną nuo „Verslo klasės“ redaktoriaus A. Katkevičiaus
tame pačiame Vilniaus verslo centro biurų pastate sėkmingai darbuojasi
ir kito ekonomikos bei verslo žinias skelbiančio dienraščio ir naujienų
portalo „Verslo žinios“ redakcijai vadovaujantis R. Barysas, teigiantis,
kad dar prieš 16 metų iš Amerikos nusižiūrėjo idėją skelbti duomenis
apie šimtą didžiausių Lietuvos įmonių.
Sudarinėjant tokį sąrašą R. Barysui taip pat įsiminė atvejis, kai pasau­
lyje pripažintai alaus gamintojai kompanijai „Calsberg“ pardavus Lietu­
vos bendrovės „Švyturys“ akcijas, buvo paskelbta, kad dalis akcininkų
už jas gavo per milijoną litų. Anot ilgamečio žurnalisto, kai kurie iš tų
akcininkų iki šiol iš alaus milžinės gauna neblogus dividendus, o tokie
atvejai vadinami aukso grynuoliais.
„Pamenu, Statistikos departamentui nusiunčiau oficialų raštą su pra­
šymu pateikti šimto didžiausių įmonių sąrašą eilės tvarka, tačiau nenuro­
dant duomenų, - kalbėjo R. Barysas. - Praėjus kelioms savaitėms kitam
to paties departamento vadovui nusiunčiau antrą raštą, kuriame prašiau
pateikti įmonių duomenis, apyvartą. Sudėjęs šiuos du sąrašus gavau pir­
mąjį didžiausių įmonių šimtuką, kurį ir paskelbėme savo leidinyje. Ir, pa­
tikėkite, dangus po to nesugriuvo. Nors kai kurie mūsų paskelbtų įmonių
vadovai redakcijai grasino, kad užtampys per teismus. Mat jie baiminosi,
kad pasirodžius tokiam sąrašui ne savo noru jie pritrauks reketininkų ar
kitų įžūlių nusikaltėlių dėmesį. Tačiau prie pačių milijonierių, kaip as­
menybių, mes niekada nepriėjome. Kita vertus, Lietuvoje niekas tiksliai
nematuoja sukaupto turto. Na, taip, Mokesčių inspekcija apie tam tikrą
asmenį turi sukaupusi vieną informaciją, o kitos institucijos dar kitokiais
duomenimis disponuoja. Bet tie duomenys niekaip nesueina į bendrą
krūvą. Kadangi ir birža pas mus negyva, nėra jokios galimybės pasverti
tą turtą, kurį valdo turtingiausi šalies žmonės. Be to, dažnu atveju tie
turtai nėra suregistruoti ir nėra apmokestinami. O kai Lietuvoje įsigijimo
ir pardavimo rinka tokia amorfiška, nėra aktyvi, vadinasi, mes negalime
žinoti ir visuomenei atskleisti realios verslo vertės.“

84
 LIETUVOS TURTINGIAUSIŲJŲ SĄRAŠAI
IR JŲ SUDARYTOJAI

Niekas iš šioje knygoje minimų pašnekovų negalėjo prisiminti, kurį

asmenį galime laikyti pirmuoju Lietuvoje bent vieną iš milijonų uždir­
busių žmonių.
Nepriklausomybės aušroje tuometinė premjerė Kazimiera Pruns­
kienė bankininką Genadijų Konopliovą buvo paskelbusi turtingiausiu
šalies žmogumi ir, regis, neklydo. Kai po keleto metų „Tauro“ banko ba­
lansai pateko į auditorių rankas, G. Konopliovui buvo paskelbtas ban­
krotas. Tai sužinojęs bankininkas savaip sutiko blogą žinią - 1997-ųjų
birželį sostinės K. Kalinausko gatvėje esančiuose namuose paleido į save
kulką.
Buvę senosios Kauno mafijos vilkai, kuriems už senas klaidas teko
ragauti ir kalėjimo duonos, šiandien gyvena laisvėje. Kai kurie jų neofi­
cialioje aplinkoje kartais mielai su manimi pasidalija prisiminimais apie
dienas, kai šalyje formavosi pirmosios lietuviško verslo užuomazgos.
Gali pasirodyti keista, kad vienas geriausiai informuotų senų laikų
Kauno žinovų, stebėjęs ir dalyvavęs lietuviškame versle nuo 1992 metų,
net ir šiandien pirmuoju šalies milijonieriumi laiko Andrių Jankevičių,
pravarde Pšidzė. Vienu XX a. paskutinio dešimtmečio Kauno krimina­
linio pasaulio banginių vadinamas 66 metų A. Jankevičius jau dvidešimt
metų įtrauktas į ieškomiausių šalyje asmenų sąrašą. Lenkas Pšidzė augo
su senosios kartos Kauno Vilijampolės banditais. Šis apsukrus kaunietis
garsėjo kaip plataus mąstymo asmenybė ir darė didžiulę įtaką daugeliui
tarpusavyje kariaujančių gaujų narių.
1991 metais, Kauno mafijos klestėjimo laikotarpiu, A. Jankevičius
įkūrė firmą „Grand Queen“ ir oficialiai užsiėmė statybomis, bet dau­
giausia pajamų gaudavo iš pogrindinio verslo. Vien iš jo kadaise Pšidzė
uždirbo apie milijoną JAVdolerių.

85
 Buvę operatyvininkai pasakojo, kad tuo metu A. Jankevičiaus įtakos
zona buvo Žaliakalnis ir Vilijampolė, bet, neoficialių šaltinių žiniomis,
jo veikla apėmė gerokai platesnę sferą. Kadaise užfiksuoti jo ryšiai su
aukštais Lietuvos politikos bei kariuomenės veikėjais.
Iš buvusių teisėsaugininkų sukauptos operatyvinės medžiagos ma­
tyti, kad privatizavimo karštinės metu kriminalinių grupuočių lyderiai
save laikė tikraisiais miesto šeimininkais ir su niekuo nesiskaitė. Dėl
Pšidzės grupuotės reketo į teisėsaugą išdrįso kreiptis vienintelės tuomet
Kaune įkurtos bendrovės „Agnitas“ steigėjai. Kitų įmonių vadovai, bijo­
dami keršto, tyliai mokėjo pinigus banditams.
Kadaise Pšidzė buvo įsteigęs „Nemo“ banką. Prasidėjus nesutari­
mams, „Nemo“ akcijos buvo parduotos, o bankas skandalingai bankru­
tavo. Dar gerokai prieš priimant prevencinio sulaikymo įstatymą A. Jan­
kevičius viename gangsterių susirinkime pasiūlė surinkti 100 tūkst. JAV
dolerių - neva šie pinigai būsią reikalingi tiems, kurie gali sutrukdyti
priimti minėtą įstatymą. Nors pasiūlymas buvo nušvilptas, vėliau bandi­
tai suprato padarę nedovanotiną klaidą. Šiandien galima tik numanyti,
kiek įmonių Kaune buvo privatizuota palaiminus mafijai.
Jau seniai netyla kalbos, kad ilgus metus ieškomas A. Jankevičius
slapstosi užsienyje ir ryšius su artimaisiais palaiko laiškais, internetu bei
kitomis ryšio priemonėmis. Manoma, kad šiuo metu jis slapstosi gim­
tojoje Lenkijoje. Kalbama, kad Pšidzė per patikimus „paštininkus“ ne
tik užsisako savo mėgstamų skanėstų iš Lietuvos, bet ir atlieka kai kurių
neužbaigtų darbų koordinavimo planą.

Pirmasis turčių sąrašas. 1999 metai

Šiandien Lietuvos žiniasklaidoje įprasta skaičiuoti turtingiausiais ša­

lies žmonėmis tituluojamų asmenų pinigus, turtus, jų valdomo verslo
vertę. Prieš keletą metų tokius sąrašus rengė net keli žiniasklaidos atsto­
vai - savaitraštis „Veidas“, portalas Ekonomika.lt ir to paties pavadinimo
savaitinis leidinys, jau antrus metus iš eilės leidžiamas specialus žurnalo
„IQ Top“ numeris, skelbiantis net 250 turtingiausių lietuvių pavardes.

86
Prieš keletą metų buvo sudarytas penkiasdešimties turtingiausių Balti­
jos šalių gyventojų sąrašas. Iš didžiosios žiniasklaidos arenos pasitrau­
kus Ekonomika.lt statistikams, kiti du minėti leidiniai toliau sėkmingai
skaičiuoja ir skelbia daug uždirbusius verslininkus, sportininkus bei ki­
tus visuomenės veikėjus.
Dabar, ko gero, tik nedaugelis prisimena, kad pirmasis toks sąrašas
pasirodė 1999-ųjų liepos 15-ąją išėjusiame savaitraščio „Veidas“ (šian­
dienos Lietuvos pramonininkų lyderio Roberto Dargio vadovaujamame
žurnale vyriausiojo redaktoriaus pareigos patikėtos garsiam ir tarp jau­
nosios kartos žurnalistų kone Dievu laikomam apžvalgininkui Rimvy­
dui Valatkai) numeryje. Tąsyk po turtingiausių lietuvių kišenes pirmą­
syk nutarė pasiknaisioti žurnalistė Rūta Grinevičiūtė-Janutienė (pasta­
raisiais metais išleidusi tūkstantiniais tiražais išpirktas knygas apie šalies
prezidentę Dalią Grybauskaitę bei Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikš­
čionių demokratų partijos garbės pirmininką Vytautą Landsbergį, šiuo
metu vedanti televizijos laidas „Lietuvos ryto“ žiniasklaidos grupei pri­
klausančioje televizijoje) bei ilgametis ekonomikos temų apžvalgininkas
Liudvikas Gadeikis. Sudarant pirmąjį tokį sąrašą žurnalistams talkino
savo pavardžių nepanorėję skelbti du įtakingi bankinio ir pramoninio
kapitalo atstovai.
Tada turtingiausiu žmogumi Lietuvoje buvo paskelbtas pramoninin­
kas Bronislovas Lubys, staiga miręs 2011-ųjų spalį. Prieš 16 metų turtus
skaičiavę asmenys pripažino, kad toks sprendimas yra toks pat rizikin­
gas kaip ir paties B. Lubio verslas. Kodėl? „Veidas“ skelbė, kad B. Lubiui
priklausė 40-50 procentų akcinės bendrovės „Achema“ ir per 50 proc.
akcinės bendrovės „Klasco“ akcijų. Tuo metu abi minimos bendrovės
sunkiai subalansavo savo išlaidas ir pajamas, be to, buvo įkeistos ban­
kams už 140 milijonų litų paskolų.
Pirmojo Lietuvos turtuolio laurai B. Lubiui buvo atiduoti po to, kai
žurnalistams pavyko sužinoti didžiausią „Achemos“ ir „Klasco“ paslap­
tį - amortizacinius atskaitymus, kuriais yra mažinamas apmokestina­
mas pelnas. „Nuvažiuokite į „Klasco“ - jie jums verks apie 10 mln. Lt
nuostolį per pirmąjį šių metų pusmetį, graudens dėl sustojusio rusiško

87
metalo eksporto, tačiau jų akys smarkiai žibės“, - kalbėjo žurnalistus
konsultavęs turto vertinimo ekspertas.
Jo žiniomis, „Klasco“ ir „Achema“ dėl amortizacijos nurašė po 30 *
mln. Lt, o tai viešai rodomą minusą pavertė pliusu. Galutinė 240-320
mln. Lt B. Lubio valdomo turto vertė buvo gauta jo bendrovių gryną­
sias pajamas sudėjus su dėl amortizacijos nurašytais milijonais ir, pagal
pasaulyje priimtą turto vertinimo madą, padauginus iš 6-7 to verslo gy­
vavimo metų.
1999-ųjų vasarą vertindami gimstančio lietuviško kapitalizmo pajė­
gumus ekspertai naujuosius lietuvius suskirstė į tris grupes - baltuosius,
pilkuosius ir juoduosius. Baltieji turtuoliai (B. Lubys buvo kaip tik šios
komandos lyderis) - didžiausių šalyje privačių bendrovių akcijų pake­
tų savininkai. Jų turtas santykinai skaidrus. Visuomenė nutuokia apie
jo kilmę, jų bendrovių veiklą tikrina tarptautinės audito kompanijos, o
ūkinės veiklos rezultatai skelbiami viešai. Prie pilkųjų magnatų grupės
ekspertai priskyrė tuos, kurie galbūt yra turtingesni už baltuosius, tačiau
jų turto dalį gali įvertinti tik jie patys. Šios grupės lyderiu, ekspertų nuo­
mone, buvo laikomas bendrovės „Lukoil Baltija“ vadovas Ivanas Paleiči-
kas. Viešai vengiantis deklaruoti savo turtus, verslo sluoksniuose jis nuo
seno garsėja savo finansinėmis galimybėmis.
Pilkiesiems priklausė ir tais laikais į konservatorių valdžios nemalonę
patekęs natūrinių mainų su NVS (Nepriklausomų Valstybių Sandrau­
ga - tai Rusijos lyderiaujama grupė valstybių, buvusių Sovietų Sąjun­
gos sudėtyje) šalimis karaliumi laikytas Viktoras Uspaskichas (beje, tik
po metų, t. y. 2000-aisiais, Kėdainių vienmandatėje rinkimų apygardoje
pirmąsyk išrinktas Seimo nariu kaip nepartinis Naujosios sąjungos kan­
didatas) bei pastaraisiais metais iš visuomenės akiračio tarsi pranykęs
ekspremjeras Adolfas Šleževičius, kuriam, anot verslo pasaulyje sklidu-
sių gandų, tada priklausė pieno perdirbimo įmonių, tarp jų ir bendrovės
„Žemaitijos pienas“, akcijų paketai.
Vadinamajame pilkajame verslo tarpsluoksnyje mėgino išgyventi
Vakarų Lietuvos pramonės ir finansų korporacijos savininkai Martinas

88
Gusiatinas, Antanas Bosas, Sigitas Paulauskas ir Rimandas Stonys. Šioje
zonoje, pasak ekspertų, savo reikalus tvarkė ir buvęs Sovietų Sąjungos
specialiosios tarnybos Valstybės saugumo komiteto (KGB) pasienio ka­
riuomenės specialiosios paskirties žvalgybos būrio vadas, o vėliau ben­
drovės „Status“ savininkas Vladas Bieliauskas, savo biure Vilniuje nusi­
šovęs 2006-ųjų spalį. Kaip jau tada tvirtino turtingiausiųjų sąrašą sudarę
žurnalistai, V Bieliausko verslas riedėjo nuokalnėn, nes buvo apsunkęs
nuo galybės nelikvidaus turto.
Tais laikais pilkojoje zonoje sukosi ir iki šiol vieno paslaptingiausių
šalyje milijonierių laikomo Sauliaus Karoso kapitalas, kurį jis, nepa­
tvirtintais duomenimis, sukaupė ankstyvaisiais Lietuvos ekonominės
blokados metais prekiaudamas kompanijos „Lukoil“ naftos produktais.
Šiuo metu Šveicarijoje gyvenančiam S. Karosui, neoficialių, tačiau soli­
džių šaltinių duomenimis, jau 1999 m. priklausė prestižinis Medicinos
diagnostikos centras, Grožio terapijos ir kosmetologijos centras bei Me­
dicinos bankas.
Anot ekspertų, dažnas pilkųjų atstovas svarbiausias verslo ope­
racijas vykdė per statytiniams priklausančias kompanijas, sandorius
stengėsi sudarinėti taip, kad jų veikla nepatektų į Lietuvos jurisdikci­
ją. Tačiau sąrašo apžvalgininkai pabrėžė, kad pilkųjų versle nėra kri­
minalinių elementų, o painios, neretai ant legalumo briaunos lavi­
ruojančios verslo schemos kuriamos motyvuojant prekybos su NVS
šalimis specifika bei nepalankia verslui plėtoti Lietuvos įstatymų
baze.
Trečioji grupė - juodieji turčiai - ekonomikos šešėlio gyventojai.
Apie jų finansines galimybes sklando fantastiškiausi gandai, tačiau juos
įrodyti arba paneigti gali tik jie patys. Bent viena juodųjų sukamų san­
dorių pusė priklauso kriminaliniam pasauliui. Jų duona - dažniausiai
akcizais apmokestintos prekės: tabakas, alkoholis. Paradoksas, bet bū­
tent į šią labai rizikingo verslo sferą, anot „Veido“, tais laikais mėgino
prasiskverbti ekspremjero Gedimino Vagnoriaus protekcijomis naudo­
jęsi verslininkai Benas Gudelis bei Virgis Korsakas. Vienas panoro pra­
moniniu būdu falsifikuoti pilstuką kaukolinį, antrasis mėgino prekiauti

89
cigaretėmis „West“, kurios anksčiau turėjo milžinišką paklausą tarp rū­
kalų kontrabandininkų.
Kita svarbi aplinkybė, be verslo skaidrumo, kurią pirmojo Lietuvos
milijonierių sąrašo sudarytojai vertino prieš išskirdami ir surikiuodami
šalies baltuosius milijonierius, buvo jų turto likvidumas. Lietuvoje visais
laikais apstu verslininkų, tačiau reto jų turtas ir verslas yra likvidūs, t.
y. sumanęs verslininkas gali jį parduoti už grynuosius pinigus. Taigi į
pirmąjį turtingiausių asmenų sąrašą pateko tik tie, kurių verslas turėjo
rinkos vertę.
Pirmojo turtuolių sąrašo ekspertams paprasčiausia buvo įvertinti
buvusio tuometinio bendrovės „Omnitel“ savininko, filantropo Juo­
zo Kazicko, mirusio 2014-ųjų vasarą, turtą. Pardavęs telekomunikaci­
jų bendrovės kontrolinį akcijų paketą J. Kazickas, sostinės verslininkų
bendruomenės narių žiniomis, uždirbo apie 50 mln. JAVdolerių.
Ne ką sunkiau buvo vertinti akcinės bendrovės „Lifosa“ valdybos
pirmininko Dano Tvarijonavičiaus kapitalą. Tuomet ką tik pardavęs 15
proc. „Lifosos“ akcijų bendrovei „Cargill“, 54 proc. bendrovės akcijų pa­
keto savininkas D. Tvarijonavičius tapo 200-220 mln. Lt likvidaus turto
šeimininku.
Palyginti nesunku buvo įvertinti Juliaus Niedvaro, kuris 1999-ųjų
pavasarį pardavė 28,6 proc. Vilniaus banko akcijų paketą, kapitalą. Žur­
nalistų duomenimis, 35 proc. banko akcijų buvo parduotos užsienio
investuotojui už 55 mln. JAV dolerių, vadinasi, J. Niedvarui atiteko 47
mln. dolerių, arba 188 mln. Lt. Tokia pati logika padiktavo ir „Rokiškio
sūrio“ vadovo ir trečdalio akcijų savininko Antano Trumpos kapitalo
vertinimą, mat 20 proc. įmonės akcijų Europos rekonstrukcijos ir plė­
tros bankas pirko už 40 mln. litų.
Šiandienos akimis atrodo mažai tikėtina, kad tada, 1999-ųjų vasarą,
bene daugiausia abejonių turtuolių sąrašo sudarinėtojai ir jų konsul­
tantai turėjo įveikti prieš užkeldami ant pjedestalo dabar turtingiausiu
Lietuvos žmogumi vadinamą Nerijų Numavičių, tuometinį bendrovės
„Vilniaus prekyba“ valdybos pirmininką. Tada buvo skelbiama, kad N.

90
Numavičius valdo daugiau nei trečdalį viso „Vilniaus prekybos“ ir jos
antrinių bendrovių verslo.
„Vilniaus prekybos“ veiklą gaubia tirštas paslapties rūkas. Vienintelis
žinomas šios grupės sandoris buvo šalies cukraus fabrikų kontrolinio
akcijų paketo pardavimas Danijos bendrovei „Danisco Sugar“ ir po to
pliūptelėjusios investicijos į nuskurdusią mažmeninės prekybos rinką.
Vieną po kito atidarydama prekybos centrus „Maxima“, „Media“, „Mi­
nima“, „Vilniaus prekyba“ lyg ir demonstravo, kad jai pakaks jėgų ne
tik peržiemoti finansinį badmetį, bet ir numarinti konkurentus. Tur­
tingiausiųjų sąrašo autorius konsultavę ekspertai tada rekomendavo šį
verslą vertinti pagal jo atkuriamąją vertę, t. y. kiek kainuotų sukurti tokį
pat prekybos tinklą. Tiesa, tuo metu Lietuvoje dar nebuvo pastatytas
nė vienas iš kelių prekybos ir pramogų centrais vadinamų „Akropolio“
kompleksų. Verta prisiminti, kad pirmasis „Akropolių“ serijos centras,
ilgainiui tapęs lankomiausiu objektu Vilniuje, duris atvėrė po kelerių
metų, 2002-ųjų balandį.
Tąkart pirmojo išties ambicingo projekto autoriai ir jų konsultantai
mažiau ginčydamiesi sutarė dėl kitų mažmeninės ir didmeninės preky­
bos verslo atstovų plėtojamo verslo vertės. Kažkodėl į minėtą turtuolių
dešimtuką nepateko sėkmingiausiai tada besivertusios įmonės „Sani-
tex“, prekiavusios „Procter & Gamble“ produktais, 15-20 proc. akcijų
paketo savininkas Saulius Butkus. Bendrovę kontroliavo užsienietis ak­
cininkas, o už S. Butkaus akcijas buvo pasiūlyta 20-30 mln. Lt.
1998 metais NBA naujokų mačo naudingiausiu žaidėju pripažinto
Žydrūno Ilgausko 7 metų 70 mln. JAV dolerių sutartį ekspertai kelio­
mis negailestingomis aritmetinėmis operacijomis nukainojo iki 24 mln.
JAV dolerių, kurie jam galėjo būti sumokėti čia ir dabar. To laikotarpio
skaičiavimais, apie pusę jam pažadėtos sumos sportininkas privalėjo su­
mokėti JAV valstybės iždui ir savo agentui, dėl to kasmet į rankas jam
turėjo patekti po 5 milijonus.
Garbingas pozicijas pirmajame turtingiausių Lietuvos žmonių sąraše
1999 metais užėmė ir ryškiausi, įtakingiausi to meto žiniasklaidos ma­
gnatai. Per pastaruosius šešiolika metų gerokai pakitus situacijai šalies
91
žiniasklaidos pasaulyje ir likus vos kelioms grynai lietuviško kapitalo
žiniasklaidos priemonių grupėms, šiandien gana neįtikėtinai skamba,
kokiomis įspūdingomis sumomis tada buvo įvertinti dviejų ano meto
populiariausių dienraščių leidėjų turtai. Jų kapitalą ekspertams pavyko *
įvertinti gana tiksliai, nes anuomet populiaraus, tačiau šiandien gerokai
sumenkusio laikraščio „Respublika“ leidėjui ir savininkui Vitui Tomkui
už tuometinį dienraštį ir ką tik pastatytą spaustuvę užsienio investuoto­
jas buvo pasiūlęs 15 mln. JAVdolerių.
Tuomet sklandė prognozės, kad jei V. Tomkus užsienio kapitalą į savo
verslą įlies anksčiau nei jo didžiausias to meto konkurentas dienraštis
„Lietuvos rytas“, pastarojo vertė gerokai smuktelės. 50 mln. JAVdolerių,
kurių už „Lietuvos rytą“ tada, kai kasdien pasirodydavo vien tik soli­
džios apimties ir formato popierinis laikraštis su skirtingos tematikos
priedais (vyresnės kartos skaitytojai, ko gero, prisimena tada leistus to­
kius priedus: „Vartai“ apie lietuvišką bei pasaulio verslą, bankininkystę,
jaunimui skirtus puslapius „Mes!!!“, automobilių gerbėjams - „Greitke­
lį“ ar atskirai kasdien leistus laikraščius Vilniaus, Kauno bei Panevėžio
gyventojams) ir net nebuvo pradėjęs veikti šiandien bene didžiausius
finansinius srautus generuojantis internetinis naujienų portalas Lrytas.
lt, norėjo jo savininkai, būtų sumažėję iki 20-25 mln. dolerių, o tuome­
tinis 40 proc. „Lietuvos ryto“ akcijų turėtojas Gedvydas Vainauskas išei­
damas iš verslo būtų tapęs beveik 60 mln. Lt sąskaitos banke savininku.
Taip atrodė pirmasis dešimties turtingiausių Lietuvos žmonių 1999 m.
liepos 15 d. žurnale „Veidas“ paskelbtas sąrašas:
Bronislovas Lubys - 240-320 mln. Lt
Danas Tvarijonavičius - 200-220 mln. Lt
Juozas Kazickas - 200 mln. Lt
Julius Niedvaras - 188 mln. Lt
Žydrūnas Ilgauskas - 96 mln. Lt
Antanas Trumpa - 64 mln. Lt
Tadas Karosas - 50-65 mln. Lt
Gedvydas Vainauskas - 61 mln. Lt

92
 Vitas Tomkus - 60 mln. Lt
Nerijus Numavičius - 26 mln. Lt
Verta pažymėti, kad šis sąrašas sulaukė ir visuomenės kritikos. Po
savaitės, paskelbus turtingiausiųjų sąrašą, redakciją pasiekė vieno pasi­
piktinusio skaitytojo, prisistačiusio Pauliumi Kazakevičiumi iš Šiaulių,
laiškas, kuriame jis dėstė: „Netradiciškai interpretuodamas naujuosius
lietuvius „Veidas“ liko ribotas, kai pabandė išskirti turtingiausiųjų Lietu­
voje dešimtuką. Žurnalas apsidraudžia: „Svetimus pinigus skaičiuoti -
painu ir rizikinga.“ Iš tiesų vogčia kapstantis po svetimus turtus rei­
kia daug sumanumo, kurio savaitraštis, deja, neparodė. Ambicingasis
„Veido“ planas - sudėlioti turtinguosius į lentynėles - virto apgailėtinu
farsu. Pateikdami savo tyrimo išvadas, pučiate miglą apie kažkokius bal­
tuosius, pilkuosius ir juoduosius kapitalistus. Į spalvotųjų gretas lyg atsi­
tiktinai įsiterpia bespalvis krepšininkas, šiuo metu dėl traumos nerung­
tyniaujantis Žydrūnas Ilgauskas. Rodos, pamiršote keletą gerai žinomų
turtuolių, išgyvenančių toli gražu ne sunkiausias dienas. Įdomu, kokiai
spalvai priskirtumėte Lietuvos krepšinio superžvaigždę Arvydą Sabonį
arba ledo ritulininkus Dainių Zubrų ir Darių Kasparaitį? Galbūt sausą
duoną kremta ir scenos žvaigždės bei šou verslo rykliai, per festivalius
vien fejerverkams į orą paleidžiantys kone šimtą tūkstančių litų...“
Siekiant palyginti pravartu pažiūrėti, kaip šis sąrašas ir jame mini­
mų asmenų pozicijos pasikeitė per šešiolika metų. Kadangi laiko tarpas
gana nemažas, natūralu, kad šiandienos milijonierių sąrašas gerokai pa­
kitęs. Jūsų dėmesiui - 2015-ųjų liepos 31-ąją savaitraštyje „Veidas“ pu­
blikuotas šalies milijonierių pirmasis dešimtukas:
Nerijus Numavičius - 1,1 mlrd. Eur
Augustinas ir Artūras Rakauskai - 330 mln. Eur
Darius Mockus - 300 mln. Eur
Mindaugas Raila - 290 mln. Eur
Žilvinas Marcinkevičius - 245 mln. Eur
Lyda Lubienė ir Viktorija Lubytė - 160 mln. Eur
Dainius Dundulis - 150 mln. Eur

93
 Mindaugas Marcinkevičius - 140 mln. Eur
Vladas Numavičius - 140 mln. Eur
Benas Gudelis - 120 mln. Eur
Tiesa, pastaraisiais metais „Veido“ žurnale skelbiamas turtingųjų są­
rašas išsiplėtęs net iki 36 asmenų pavardžių ir jų valdomų bendrovių,
koncernų pavadinimų. Vien dėl to, kad daugiausia veikia užsienyje, į
sąrašą nepateko į pačias aukščiausias turtingiausiųjų pozicijas galintys
pretenduoti veikėjai - Šveicarijoje gyvenantis S. Karosas, pagrindinę
veiklą Amerikoje vykdantis mobiliųjų programų platinimo bendrovės
„Getjar“ savininkas Ilja Laursas ir į Estiją holdingą „Hanner“ perkėlęs
Arvydas Avulis.
Tačiau vienu paslaptingiausių turtuolių sąrašo asmenų laikomo S.
Karoso pavardė tarptautinio skandalo atspalvį turėjusioje žiniasklaidos
paviešintoje istorijoje sumirgėjo 2015-ųjų vasaros pradžioje. Tiesa, iš
pradžių nenurodant konkrečių personalijų skelbta, kad neva šis milijo­
nierius, taip pat ir Lietuvoje veikusio bei triukšmingai žlugusio „Snoro“
banko akcininkas Vladimiras Antonovas, šiuo metu gyvenantis Rusijos
sostinėje Maskvoje, pateko į skandalingąjį banko klientų sąrašą.
Pirmąsyk 2015-ųjų vasarį žiniasklaidoje sumirgėjo pranešimai, kad
didžiausias britų bankas HSBC padėjo turtingiems klientams Jungtinėje
Karalystėje išvengti milijonų svarų sterlingų mokesčių. Slaptuose doku­
mentuose, kurie pasiekė 45 šalių žurnalistus, minimos ir su Lietuva su­
sijusių verslininkų pavardės. Kompiuterių specialisto, dirbusio bankui
HSBC Ženevoje, 2007 m. pavogtuose dokumentuose - duomenys apie
daugiau nei 100 tūkst. banko klientų visame pasaulyje.
Praėjus keliems mėnesiams, 2015-ųjų birželį, skelbta, kad pasaulinėje
žiniasklaidoje paviešintuose HSBC dokumentuose figūruoja ir pagrin­
dinis Medicinos banko akcininkas S. Karosas, dažnai vadinamas tur­
tingiausiu užsienio lietuviu. Tąsyk žurnalistai apskaičiavo, kad Šveicari­
joje gyvenantis milijardierius savo turtais šiuo metu lenkia net N. Nu-
mavičių.

94
 Tarptautinį žurnalistinį tyrimą atlikusių autorių teigimu, su S. Karo­
su susietos HSBC sąskaitos buvo pririštos prie dviejų šiam verslininkui
priklausiusių Airijos kompanijų: „Western Petroleum S.A.“ ir „Sundo-
ra Limited“. Airijos registro duomenimis, abi šios įmonės veiklos jau
seniai nevykdo. Kokios sumos buvo su S. Karosu susijusiose sąskaito­
se, vis dar nežinoma. Mat sąskaitos uždarytos gerokai prieš duomenų
nuotėkį, o tikslesnė informacija gali būti nebent senuosiuose HSBC
archyvuose.
S. Karosas šiuo metu valdo 88,6 proc. Medicinos banko akcijų. Vers­
lininkas disponuoja ne viena įmone, kurios pavadinime figūruoja žo­
džiai „Western Petroleum“, šis vardas išliko ir banko akcininkų sąraše -
9,87 proc. akcijų valdo kompanija „Western Petroleum Ltd.“.
Medicinos bankas nebuvo linkęs Lietuvos žiniasklaidai komentuoti
nutekėjusios HSBC informacijos. „Norime pažymėti, kad nei ponas S.
Karosas, nei „Western Petroleum“ nedalyvauja tiesioginiame banko val­
dyme“, - taip į žurnalistų užklausas sureagavo banko atstovai.

Į laisvę - be asmeninio plano

Pirmojo šalies milijonierių sąrašo ir knygos „Lietuvos verslo istorija“

sudarytojas, ilgametis ekonomikos apžvalgininkas ir pirmųjų šalies mi­
lijonierių sąrašų autorius L. Gadeikis prieš keletą metų paskelbė tekstą,
kuriame apžvelgė visą šalies verslo raidos istoriją. Šią apžvalgą pavadino
be užuolankų: „Lietuviško verslo vertė, arba Lietuvos sėkmės formulė:
visuomenės pagarba verslui, verslo pagarba žmogui“.
Taigi patyręs ekonomikos žurnalistas rašo, kad verslo istorijos pra­
džia galima laikyti dar 1791 metų rugsėjį, kai kunigaikštis Kazimieras
Nestoras Sapiega su didelėmis iškilmėmis įsirašė į Vilniaus miesto kny­
gą - tapo Vilniaus miesto piliečiu. Panašiu laiku, 1782 metais, vienas iš
vadinamųjų Amerikos tėvų, amatininko sūnus Benjaminas Franklinas,
„Informacijoje tiems, kurie kraustysis į Ameriką“ aiškino, kad šioje šaly­
je „mažai žmonių tokių skurdžių kaip Europoje, taip pat čia labai mažai
tokių, kurie Europoje būtų vadinami turtingi“. Šioje šalyje, anot B. Fran­

95
klino, žmonės neklausia nepažįstamojo „Kas tu esi?“, bet klausia: „Ką tu
gali padaryti?“
B. Franklinas išmoningai įrodinėjo, koks garbingas yra paprastas
darbas, amatas - juk pats Dievas esąs didžiausias visatos mechanikas,
garbinamas už savo darbus, o ne dėl savo giminės senumo...
K. N. Sapiega ne mažiau išmoningai įrodinėjo, kaip svarbu, kad ša­
lyje augtų miestai - laisvi, privilegijuoti, ne tik malonūs saviems žmo­
nėms gyventi, bet ir patrauklūs svetimšaliams atvykti su savo darbais
ir pramone, ir turtais savo. Tai buvo ne šiaip agitacija, tai turėjo būti
tikras perversmas visuomenės gyvenime - juk, pagal Lietuvos Statutą,
miestiečiai priklausė neprivilegijuotam luomui, negalėjo turėti žemės ne
miesto ribose. Savo ruožtu jei bajoras atsikeltų į miestą ir ten gyvenda­
mas prekiautų ar verstųsi amatais, „tai toks jau bajorų laisvėmis džiaug­
tis negalėtų“. Tad K. N. Sapiegos įsirašymas į miestiečius turėjo reikšti
naujos epochos pradžią, kurios nemaža dalis bajorijos visai netroško ir
verčiau rinkosi gyventi po senovei, nors ir prarandant valstybę, užtat
išsaugant savo teises ir laisves.
Anot L. Gadeikio, šiandien jau susirūpinta, kad iš šalies išteka dar­
bo jėga, mokesčių mokėtojai, pensijų senstančiai visuomenei uždirbėjai,
bet iš esmės dar nesusivokta, jog didžiausi praradimai patiriami iš šalies
ištekant verslo energijai. O juk šiuolaikinė ekonominė mintis verslumą
pripažįsta atskiru ir vis svarbesniu ekonominiu ištekliumi, kuris, kaip ir
visi ištekliai, yra ribotas. Pasaulio šalys vis aštriau konkuruoja siekda­
mos pritraukti verslius žmones. Mūsų visuomenėje tebėra gaji nuostata,
deja, palaikoma ir nemažos dalies politikų, kad verslininkai, ypač tur­
tingesni, yra tie, kurie neleidžia žmonėms geriau gyventi.
L. Gadeikis pastebi, jog vis dar aiškiai juntamas nusivylimas, kad ne­
gyvename „kaip švedai“ ir dar negreit gyvensime. Žurnalistas puikiai
prisimena, kaip, rodos, 1998 m. rinkdamas statistines aktualijas „Veido“
žurnalui rado, kad maistui šalies gyventojai išleidžia jau mažiau negu
50 proc. pajamų. Atrodė - oho, kiek jau pasiekėme. Pastaraisiais metais
maistui išleidžiame 29 proc. pajamų. Ir kas iš to? Juk Europos Sąjungos
vidurkis yra 15 proc. Eurostatas prieš kurį laiką paskelbė, kad Lietu-
96
va pagal perkamąją galią pasiekė 70 proc. ES vidurkio, o Estija „tik“ 68
proc. - vėlgi jokio džiaugsmo.
Lietuvoje „poreikis išgyventi“, anot L. Gadeikio, stipriai apsilpęs. Ta
dalis, kuriai neapsilpęs, masiškai emigruoja, kita dalis vis dar įsivaiz­
duoja, kad valstybė yra kažin kokia mistinė institucija, kuri turi, tik duo­
da arba neduoda. Atsikuriant Lietuvai lyg ir neturėta tokių iliuzijų. L.
Gadeikio manymu, šiandien tiek visuomenė, tiek valdžia yra priėjusios
esminę kryžkelę: visuomenė intuityviai suvokia, kad gyvenimas iliuzi­
jomis nebeturi prasmės. Naujasis politinis elitas neturi valios pasakyti,
kad iš tikrųjų iliuzijų metas baigėsi, reikia gyventi kitaip. Tas visuome­
nės pasyvumas, nepasirengimas asmeninei laisvei ir atsakomybei daž­
niausiai (ir visai pagrįstai) aiškinamas sovietinės okupacijos pusamžiu,
kai asmeninė iniciatyva ne tik nebuvo skatinama - už ją buvo griežtai
baudžiama, ypač pirmaisiais dešimtmečiais.

Verslininkai iš niekur

L. Gadeikio teigimu, vis dėlto dar iki antrąkart atkuriant nepriklau­

somybę Lietuvoje ėmė formuotis ištisas sluoksnis verslių ir net turtingų
žmonių. Antroji sovietmečio pusė, kai ėmė rastis pinigų, o prekių vis
tiek nebuvo, anot L. Gadeikio, pareikalavo kitokių verslumo įgūdžių,
labiau atitinkančių oficialų to meto apibūdinimą - „spekuliantas“. Kai
jau sovietinis planinis ūkis ėmė šiaip taip funkcionuoti, nuolatinį pre­
kių ir paslaugų deficitą ėmė tenkinti šešėlinė rinka. Čia reikėtų atskirti,
nors gal tai ir ne visada įmanoma, pogrindinius verslininkus, o vėliau -
ir pogrindžio milijonierius, iš esmės savo jėgomis ką nors kuriančius
ir pusiau legaliai parduodančius, ir tuos, kurie pardavinėdavo savo
galimybes.
Ėmus aižėti sovietinei sistemai, pirmiausia turėjo susibalansuoti de­
ficitinė ekonomika, būti susiurbtas pinigų perteklius. Prekių sparčiai
daugėjo, bet dar sparčiau kilo infliacija, netrukusi sugraužti pinigų per­
teklių. Iš čia atsirado pirmieji turtuoliai - žinoma, jei sugebėjo sustoti
po pirmo ar antro šiandien neįsivaizduojamai pelningo sandorio, nes šis
deficito laikotarpis buvo ne tik trumpas, bet ir be galo pavojingas.
97
 L. Gadeikis teigia, kad antrasis etapas, jau stipriai susijęs su sovietine
„veiklių žmonių“ sistema, kuri šiandien paprasčiausiai vadinama korup­
cija, ir turėjęs daugiausia įtakos formuojant šiandieninę visuomenės hi­
erarchiją, buvo privatizacija. Tai, kas, pagal idėją, turėjo visiems suteikti
vienodas galimybes - juk investicinių čekių pavidalu visiems piliečiams,
priklausomai nuo stažo, buvo išdalintas sovietmečiu sukurtas Lietuvos
turtas, išskyrus skirtą grąžinti ir parduoti už valiutą, - virto akivaiz­
džiausia iliustracija, kad tos galimybės toli gražu nevienodos. Šiandien
sunku, o gal ir neįmanoma išrūšiuoti, kiek privatizavimo rezultatus lėmė
ta „veiklių žmonių“ sistema, o kiek sugebėjimas, tiksliau nesugebėjimas,
gauti naudos iš savo investicinių čekių. Šiaip ar taip, privatizavimas pa­
liko sunkių neteisybės nuosėdų, iki šiol tarsi pateisinančių neigiamą vi­
suomenės požiūrį į verslininkus, esą jie praturtėjo ne dėl savo gabumų ir
darbštumo, o nugvelbę dalį visų mūsų gero. Šią nuostatą dar sustiprino
netrukus prasiautęs finansinių piramidžių uraganas, nemažai kam nu­
nešęs jau ne tarsi iš dangaus nukritusius investicinius čekius, o tikrus,
savo prakaitu uždirbtus pinigus.

Verslumas - svarbiausias XXI amžiaus išteklius

Anot L. Gadeikio, neretai pasvarstoma, kad tam tikra verslumo krizė

esanti natūrali: turtas išsidalintas, rinka išsidalinta, konkurentai nelau­
kiami. Nuožmioje kovoje dėl valdiškų pinigų vėlgi savos taisyklės. Tad
pradėti verslą šiandien esą nepalyginamai sunkiau negu prieš dvidešimt
metų, kai galimybės tiesiog mėtėsi po kojomis, tik reikėjo drąsos nebi­
joti rizikos ir reketo.
Apžvalgininko žodžiais, šiandien reketas iš esmės pamirštas, riziką
irgi galima valdyti, tad ko trūksta - galimybių ar energijos? Energijos
Lietuvoje yra - gal ir paradoksaliai nuskambės, bet tai akivaizdžiai rodo
didelė emigracija: juk ryžtis palikti savo įprastą aplinką ir gyvenimo
būdą reikia valios, tam tikro avantiūrizmo ir pirmiausia didelio noro.
Kalbėdamas L. Gadeikis paklausė: objektyviai žiūrint, kokias stipry­
bes turi Lietuva? Žaliavų neturi (ir nelabai trokšta sužinoti, ar turi). Rin­
ka maža, tad lokaliai projektuoti verslą galima tik labai specifinėse srityse
98
arba labai specifinėmis aplinkybėmis (viena tokių specifinių aplinkybių
buvo paskolų burbulas prieš pastarąją krizę). Užtat turi atvirą prekybos
erdvę visoje Europos Sąjungoje, vienoje didžiausių pasaulio rinkų.
Eksportas iš esmės ir tempia Lietuvą iš periodiškai besikartojančios
krizės. O jei dar tas eksportas ne toks natūrinis kaip neapdirbta medie­
na, gyvos kiaulės ar grūdai, galima tiktai džiaugtis.
L. Gadeikio nuomone, Lietuva turi pakankamai darbščių, talentingų
ir energingų žmonių. Tai rodo užsieniečių atsiliepimai apie mūsų emi­
grantus. „Barclays“ banko Informacinių technologijų (IT) centro Lietu­
voje vadovas Giedrius Dzekunskas tiesiai sako: „Nežinome, kokie geri
esame.“ Tame pačiame interviu, skelbtame „Lietuvos ryte“, pasak L. Ga­
deikio, yra ir viena įdomi, ne itin ryškinama užuomina: G. Dzekunskas
sako, kad jiems nebūtinai reikia vien universitetą baigusių IT specialis­
tų, dažnai užtenka ir kolegijos. Jiems reikia technikų, vykdytojų.
L. Gadeikio teigimu, viską mokantys suskaičiuoti amerikiečiai susi­
rūpinę, kad naujoji imigracijos politika gresia šaliai verslumo atoslūgiu -
Silicio slėnyje imigrantų įkuriamų naujų technologinių įmonių (angį.
start-ups, šiandienos žiniasklaidoje, ypač internetinėje, paplitęs startuo-
lių atitikmuo) sumažėjo nuo 52 proc. 2005 m. iki 44 proc. 2013 m., rašo
„The Economist“. Yra ko sunerimti, juk 40 proc. „Fortune 500“ sąrašo
įmonių įkurtos imigrantų ar jų vaikų. Septyni iš dešimties vertingiausių
prekės ženklų pasaulyje taip pat priklauso imigrantams. Nors užsienyje
gimę asmenys sudaro tik aštuntadalį Amerikos gyventojų, ketvirtadalio
naujų aukštųjų technologijų įmonių kūrėjai - imigrantai. Gal nereikia
daugiau įrodinėti, kaip kovojama dėl verslumo išteklių.

Verslininkai - nuolat kintantis visuomenės sluoksnis

L. Gadeikis pateikia kaip pavyzdį Europos Komisijos ir Europos Par­

lamento inicijuotą „Flash Eurobarometer“ tyrimą „Kaip verslo kompa­
nijos veikia mūsų visuomenę: piliečių požiūris“, atliktą 2012 m. spalio ir
lapkričio mėnesiais. Iš jo matyti, kad 38 proc. lietuvių manė, jog verslo
bendrovės mūsų šalyje daro neigiamą įtaką.

99
 Bet yra ir kitas, anot L. Gadeikio, labiau stebinantis tyrimas, kurį
Laisvosios rinkos instituto užsakymu 2012 m. rugsėjo 14-24 d. atliko
„Spinter tyrimai“. Paklausti, kokius tris pagrindinius verslininko bruo­
žus išskirtų, respondentai eilės tvarka išskyrė tokias savybes: sunkiai '
dirbantis (38 proc.), rizikuojantis (35 proc.), žiūrintis į priekį (33 proc.),
suteikiantis, duodantis (27 proc.), atsakingas (27 proc.). Tik vėliau atsi­
randa neigiamos charakteristikos, tokios kaip godus (23 proc.), išnau­
dotojas (20 proc.).
Pasižiūrėkime į dar vieną „Flash Eurobarometer“ tyrimą „Verslumas
ES ir kitur“, vykdytą 2012 m. birželį-rugpjūtį. Teiginiui „Verslininkai
galvoja tiktai apie savo kišenę“ visiškai pritarė 67 proc. lietuvių (tokių
daugiau tik Kipre), visiškai nepritarė 30 proc.
Tuo metu danų nuomonė priešinga: šiam teiginiui visiškai pritarė tik
26 proc. danų, visiškai nepritarė 69 proc. Veikiausiai logiška, kad dau­
giausia lietuvių visoje Europos Sąjungoje norėtų dirbti sau, jeigu galėtų
rinktis. Tame pačiame tyrime į klausimą, kokį darbą rinktųsi, jeigu tu­
rėtų galimybę, 58 proc. lietuvių atsakė, kad norėtų dirbti sau, ir tik 32
proc. norėtų būti samdiniais. Užtat 66 proc. danų norėtų būti samdiniais
ir tik 28 proc. - dirbti sau.
Labai norėtųsi manyti, kad tai atgimstančio lietuvių verslumo apraiš­
kos, tuo labiau kad gana daug lietuvių, net 37 proc., laiko tikėtina, jog
per artimiausius penkerius metus ims dirbti sau.
Vis dėlto šiuos rodiklius, L. Gadeikio nuomone, galima aiškinti ir
kaip neviltį dėl blogų sąlygų pas darbdavį, mažėjančių darbo vietų. Juk
Latvijoje, kurioje apkarpymai privačiame, o ypač valstybiniame, sekto­
riuje buvo dar žiauresni, tikimybę per penkerius metus imti dirbti sau
įžvelgė net 51 proc. respondentų.
Šiaip ar taip, kaip rodo kiti tyrimai, darbas sau (angį. self-employed)
yra pirmas žingsnis į ekonominę nepriklausomybę. Ne vienas šiandien
garsus verslininkas prisipažįsta ėmęsis verslo ne iš gero gyvenimo, o iš
nevilties. Į kampą įvarytas žmogus daug gali, ir tai yra neabejotinas nau­
jųjų Europos Sąjungos šalių pranašumas prieš gyvenimu patenkintus va­
kariečius.

100
 Stebėdamas lietuviško verslo procesus L. Gadeikis sako, kad labiau­
siai verslininkus pakeitė gerametis iki krizės, dabar vadinamas ekono­
miniu burbulu, kai, kaip jis tuomet yra pavadinęs, atėjo samdinių metas.
„Tada verslininkai iš esmės pirmą kartą suvokė, kad lojalūs darbuotojai
yra vertybė. Kas tuomet išties išmpko tą pamoką, ir per krizę stengėsi
nebe „atsiimti“ už aną pažeminimą, kai buvo priversti tenkinti samdi­
nių užgaidas, o išgyventi krizę su kuo mažesnėmis netektimis samdi­
niams. Kai vėl ateis samdinių metas, jie raškys savo apdairumo vaisius,
ne žodžiais, o darbais įrodę, kad lojalūs ir motyvuoti darbuotojai yra
didžiausia bendrovės vertybė“, - rašė L. Gadeikis.
Bet, anot jo, yra ir kitas keitimosi aspektas. Pirmą nepriklausomy­
bės dešimtmetį, kai siautėjo reketas, verslininkai labai nenoriai eidavo
į viešumą. Vėliau gero tono požymiu tapo pasipuikuoti savo automo­
biliu, jachta, sraigtasparniu, prašmatniomis kelionėmis ir pažintimis.
„Ilgainiui ir tai tapo nebemadinga, liko tik keletas etatinių žiniasklaidos
personažų, kurių „verslas“ veikiausiai ir yra tokiu būdu palaikyti savo
įvaizdį, - pabrėžia L. Gadeikis. - Dabar verslininkai veikiau stengiasi
pasididžiuoti kokiu nors visuomenei naudingu žygiu, ir tai yra sveikin­
tina. Verslininkai lavinasi, prūsta ne tik kaip savo srities profesionalai,
bet ir kaip visuomenės nariai. Ir prūsta, drįsčiau sakyti, sparčiau negu
vidutiniškai visa visuomenė, nes tam turi ne tik didžiausias finansines
galimybes, bet ir jautriausiai jaučia kintančios aplinkos lūkesčius bei
tendencijas.“

Kaip atrodo milijonieriaus portretas

L. Gadeikis klausia: koks iš tikrųjų yra turtingasis mūsų visuome­

nės sluoksnis - kokios jo vertybės, elgsena? Ne kokius mes juos įsivaiz­
duojame - tai atsispindi visuomenės nuomonės tyrimuose ir interneto
komentaruose; ne kokius žiniasklaida piešia - juk piešiama pagal pu­
blikacijos tikslą. Galiausiai į žiniasklaidos akiratį pakliūva tik maža da­
lelė turtingų žmonių - arba pačių turtingiausių, arba tų, kurie nori ten
pakliūti.

101
 Pasirodo, rimtų kokybinių tyrimų vis dar nėra. Tad pažiūrėkime, ko­
kie yra Amerikos milijonieriai, - tokį trisdešimt metų vykdytą tyrimą
pristato Thomas J. Stanley ir Williamas D. Danko knygoje „Jūsų kaimy­
nas milijonierius“ (The Millionaire Next Door).
Tyrėjai suskaičiavo 3,5 milijono namų ūkių, kurių turto grynoji ver­
tė yra milijonas dolerių arba daugiau, ir jų skaičius auga greičiau negu
Amerikos gyventojų skaičius. Ir jie tipiškai visai ne tokie, kaip įsivaiz­
duoja dauguma žmonių ir kokie vaizduojami žiniasklaidoje. Jie nevaži­
nėja brangiomis mašinomis, tik mažuma yra kada nors pirkę jas išsimo­
kėtinai. Pusė jų niekada nėra pirkę daugiau negu 399 dolerius kainuo­
jančio kostiumo, 140 dolerių kainuojančių batų.
Jie toli gražu nėra daugiausia uždirbantys, turtą susikrovė taupyda­
mi, investuodami. Pusė gyvena tuose pačiuose namuose, toli gražu ne
prabangiuose, daugiau negu dvidešimt metų. Jie išpažįsta tradicines
vertybes - šeimą, darbą, drausmę, taupumą. Jų vertybių sąraše nėra nei
besaikio vartojimo, nei puikavimosi. Ir dar vienas įdomus faktas: aštuo­
niasdešimt procentų yra pirmos kartos milijonieriai, prasimušę savo jė­
gomis. Daugiau kaip pusė nėra paveldėję nė dolerio, mažiau negu penk­
tadalio paveldėtas turtas sudaro dešimt procentų arba daugiau.
Tik 17 proc. milijonierių ar jų antrųjų pusių yra lankę privačias mo­
kyklas. Beveik pusė nė cento nėra gavę studijoms iš tėvų ar giminaičių,
nors išsilavinę yra gana gerai: tik kas penktas nėra baigęs bent koledžo.
Dar įdomiau, kad panaši proporcija buvo ir daugiau kaip prieš šimtą
metų: kaip rodo 1892 metų tyrimas, ir tada 84 proc. milijonierių buvo
pirmos kartos, uždirbę, o ne paveldėję turtą.
L. Gadeikis svarsto: kur dingsta tie sukaupti turtai? 55 proc. milijo­
nierių leidžia savo vaikus į privačias mokyklas, kreipia į „prestižines“
profesijas. Jų vaikai jau tampa vartotojais. Daug daiktų - mažai turto.

Lietuvos verslininkai - lyderiai Baltijos šalyse

L. Gadeikio sudarytas pirmasis Lietuvos milijonierių sąrašas - šian­

dien jau istorija. Kartu pastebima, kad pastaraisiais metais žurnalo „Vei­

102
das“ skelbiami turtingiausiųjų sąrašai tarp visuomenės atstovų jau nesu­
kelia tokio triukšmo ar ažiotažo, koks būdavęs anksčiau. Kad ir tų pačių
1999-ųjų vasarą, kai pirmąsyk toks sąrašas buvo paskelbtas lietuviškos
žiniasklaidos erdvėje. Nepalyginamai didesnį šurmulį pastaruosius dve­
jus metus šalies visuomenėje sukelia kitas specializuotas verslo žurnalo
„IQ Top“ numeris, 2014 ir 2015 metais paskelbęs net 250 pavardžių są­
rašą. Nors jame yra ne tik žinomų verslininkų, bet ir krepšinio, stiliaus,
pramogų verslo žvaigždžių, politikų, kai kurių asmenų uždirbtos ar val­
domo verslo sukauptos sumos akivaizdžiai skiriasi nuo „Veido“ žurnale
pateiktų skaičiavimų.
2015-ųjų liepos pradžioje, kai Lietuvą užplūdo afrikinis karštis, pa­
skelbtame sąraše rašoma, kad 8 iš 10 turtingiausių lietuvių savo milijo­
nus užkalė gyvendami ir vadovaudami iš savo prestižinių biurų Vilniuje.
Tarp milijonierių sąraše paminėtų žmonių yra 26 moterys.
Gana išskirtinė turtuolė - 45 vieta besipuikuojanti buvusi kaunietė,
o dabar pasaulio piliete žiniasklaidoje vadinama Inga Kozel, kuri džiau­
giasi 50 mln. eurų vertės turtu. Įdomiausia, kad ji vienintelė šio sąrašo
persona, prie kurios nurodytas turto šaltinis - vedybos arba sutuoktinio
dovanoti pinigai. Kuri šalies mergina ar moteris tiek anais, tiek šiais lai­
kais nesvajoja vieną gražią dieną sutikti turtingo, dosnaus, milijonais
besižarstančio gyvenimo vyro? Per vieną vakarėlį naktiniame klube ge­
rokai nuo prabangių kokteilių įkaušusi ir tą vakarą nemažo vyriškių dė­
mesio sulaukusi viena simpatiška pašnekovė pripažino, kad šiais laikais
vyras nebūtinai turi būti gražus ar maloniai bendraujantis. Svarbiau­
sia - jis privalo turėti nemažas ir stabilias pajamas.
„IQ Top“ leidinyje, palyginus su „Veido“ paskelbtu sąrašu, turtin­
giausi šalies žmonės išsidėstę šiek tiek kitaip. Jūsų dėmesiui - pirmasis
250 turtingiausių asmenų sąrašo dešimtukas:
Nerijus Numavičius - 1,3 mlrd. Eur
Žilvinas Marcinkevičius - 350 mln. Eur
Darius Mockus - 245 mln. Eur
Vladas Numavičius - 241 mln. Eur

103
 Dainius Dundulis - 222 mln. Eur
Mindaugas Marcinkevičius - 195 mln. Eur
Arūnas Martinkevičius - 184 mln. Eur
Lyda Lubienė - 178 mln. Eur
Mindaugas Raila - 160 mln. Eur
Ramūnas Karbauskis - 151 mln. Eur
Pažvelgę į „IQ Top“ sudarytą sąrašą, turtingiausiais šalies politikais
galime laikyti Visvaldą Matijošaitį (90 mln. Eur), Antaną Guogą (31
mln. Eur), Joną Jagminą (30 mln. Eur), Valdemarą Valkiūną (15 mln.
Eur), Bronių Bradauską (8 mln. Eur), Dainių Kreivį (5 mln. Eur), Sta­
sį Brundzą (5 mln. Eur), Šarūną Vaitkų (2 mln. Eur), Artūrą Zuoką (2
mln. Eur) bei Ričardą Malinauską (1,5 mln. Eur).
Daugiausia uždirbusios buvusios ir esamos publikos pamėgtos Lietu­
vos bei pasaulio krepšinio arenų žvaigždės - Arvydas Sabonis (25 mln.
Eur), Šarūnas Jasikevičius (23 mln. Eur), Linas Kleiza (22 mln. Eur),
Darius Songaila (17 mln. Eur), Šarūnas Marčiulionis (16 mln. Eur), Ra­
mūnas Šiškauskas (16 mln. Eur), iki solidžios sutarties su NBA Jonas
Valančiūnas (10 mln. Eur), Arvydas Macijauskas (9 mln. Eur), Donatas
Motiejūnas (7 mln. Eur).
Šiame milijonierių sąraše yra ir vadinamųjų pramogų pasaulio garse­
nybių ar auksinio jaunimo kategorijai priskiriamų asmenų. Pavyzdžiui,
skelbiama, kad sensacingais pranešimais žiniasklaidoje garsėjantis ir
naktinių pasilinksminimų klubuose ar įžymybių vakarėliuose prieš fo­
toreporterių kameras itin noriai pozuojantis kaunietis Ugnius Kiguolis,
prisistatantis kaip IT verslo sferos atstovas, gali pasidžiaugti „tik“ 1 mi­
lijonu eurų.
„Šis daug diskusijų sukėlęs sąrašas pasirodė trečiajame specializuota­
me „IQ Top“ numeryje. Pirmąsyk toks specialus numeris išleistas 2014
metais, kai pradėję skaičiuoti lietuviškus turtus sudarėme dvidešimties
turtingiausių žmonių sąrašą. Tada daugiau dėmesio buvo skirta vers­
lininkų biografijoms. Buvo pateiktos ir schemos su neapmokestina­
mosiomis kompanijomis Kipre arba Nyderlanduose. Antrasis numeris

104
buvo skirtas stambiausiems Lietuvos žemvaldžiams - apžvelgėme lietu­
vius, kurie turi daugiausia žemės mūsų šalyje“, - kalbėjo solidžiais lai­
komų mėnesinių žurnalų „IQ“, „The Economist“ redaktorius Ovidijus
Lukošius.
Jis teigė, kad, kaip ir daugelyje tokių sąrašų, pirmajame dvidešimtuke
daugmaž dominuoja tos pačios turtuolių pavardės.
„Ar pasitaikė naujų, anksčiau didžiajame versle nematytų asmenų?
Galbūt naujas, o gal toks tapęs per kolegų neapdairumą pernai pirmą­
syk mūsų sąraše atsiradęs žmogus buvo M. Raila, tarptautinių krovinių
gabenimo paslaugas teikiančios bendrovės „Girteka“ savininkas, - kal­
bėjo O. Lukošius. - Pirmąsyk jis mūsų sąraše puikavosi trečiojoje vie­
toje, o 2015 m., dėl Rusijos krizės šiek tiek sumenkus bendrovės turtui,
jis buvo devintojoje. Bet tas vertinimas yra sąlygiškas. Tarkime, jei N.
Numavičius nuspręstų parduoti savo turtą, jis gautų tam tikrą pinigų
sumą ir kartu paaiškėtų, kokia tikroji jo verslo vertė. Galbūt tokiu atveju
jis uždirbtų daugiau, o gal ir kiek mažiau. Tokie skaičiavimai atliekami
remiantis Registrų centro pateiktomis finansinėmis ataskaitomis su ba­
lansais, nuostoliais, disponuojamu turtu. Kaip žinoma, kiekviena įmonė
kasmet iki birželio 1 dienos Registrų centrui privalo pateikti metines
ataskaitas. Taip pat glaudžiai bendradarbiaujama su finansų ekspertais,
biržų makleriais, kurie ir mėgina nustatyti įmonių vertę.“

Ką slepia paslaptingasis sąrašo naujokas?

Kelissyk bandžiau pašnekinti 2015 metais net dviejų spaudos leidi­

nių paskelbtuose milijonierių sąrašuose vieną sparčiausiai viršūnės link
kylančių kompanijos „Girteka“ savininką M. Railą. Jo valdomos kompa­
nijos pavadinimą šalies gyventojai itin plačiai išgirdo, kai 2015-ųjų pra­
džioje „Girtekos“ įmonėse kratas atliko Finansinių nusikaltimų tyrimo
tarnybos (FNTT) darbuotojai. Tačiau apie šio tyrimo baigtį neskelbiama
iki šiol.
Anot „Veido“ analitikų, 2014 metais „ME Investicijos“, valdančios
minėtą logistikos įmonę bei daugelį kitų su transportu susijusių bendro-

105
vių, taip pat pastaruoju metu sėkmingai investuojančios į nekilnojamojo
turto sektorių, pajamos 2014 m. siekė 453 mln. eurų ir buvo 14 proc.
didesnės nei 2013-aisiais. Po Rusijos įvesto embargo Lietuvos prekėms
įmonei pavyko sėkmingai persiorientuoti į Vakarų rinkas, bet bendro­
vės pelnas sumažėjo perpus ir 2014-aisiais siekė 23 mln. eurų (galima
palyginti: 2013 m. - 45 mln.).
Pirmasis mano susitikimas vyko šios bendrovės būstinėje Vilniuje,
Savanorių prospekte, kur netoliese yra nemažai sovietinius laikus me­
nančių niūrios išvaizdos pastatų, anksčiau veikusių gamyklų. Tada į su­
sitikimą atėjo toje firmoje viešaisiais ryšiais besirūpinantis mūsų šalyje
jau kelerius metus gyvenantis Kristianas Kaasas Mortensenas. Gerai
nusiteikęs užsienietis teigė, kad būtų patenkintas, jei gautų reikiamos
informacijos apie tai, kur negražiai skamba „Girtekos“ vardas. Per mūsų
pokalbį jam pareiškiau, kad esu susipažinęs su vienos garsiausių pasta­
rojo meto Lietuvoje organizuotų nusikaltėlių gaujų - kauniečių Agurki-
nių baudžiamąja byla, kurioje vienas teisėsaugai sutikusių liudyti buvu­
sių gaujos narių Vilius Šiukšta dar 2012 m. rugpjūčio 6-ąją per apklausą
tarp narkotikų krovinius po visą Europą gabenusių vežėjų paminėjo ir
„Girtekos“ vairuotojus.
„Su vairuotoju mes susitikome „Texaco“ degalinėje Olandijoje. Buvo
rytas, apie 6 ar 6 vai. 30 min., datos neprisimenu. Jis buvo nejaunas,
neaukšto ūgio, liekno kūno sudėjimo, plaukai tamsūs. Kitų požymių nu­
rodyti negaliu, tačiau pamatęs atpažinsiu, nes jam du kartus perdaviau
narkotikus. Vilkiko modelio ir spalvos neatsimenu, puspriekabė-šaldy-
tuvas buvo baltas su ant šonų esančiais dideliais užrašais „Girteka“, - per
apklausą Policijos departamente kalbėjo šiuo metu už narkotikų gabe­
nimą užsienio šalyse teisiamos nusikaltėlių gaujos atstovas V. Šiukšta.
Jis teigė, kad tąsyk prie garsaus pavadinimo kompanijos vilkiko sto­
vinčiam vairuotojui nuvežė 30 kilogramų hašišo vakuuminiuose pake­
tuose, krepšyje. Aišku, negalime tvirtinti, kad šios kompanijos vairuo­
tojai specialiai ar iš anksto žinodami veždavo kvaišalų siuntas ir apie tai
žinojo bendrovės vadovybė. Tačiau jau ne vienus metus dažnai sklando
kalbos, kad įvairių logistikos firmų krovininių automobilių vairuotojai,

106
perveždami tokias siuntas, stengiasi prisidurti prie savo ir taip neblogų
atlyginimų. Ir taip dažniausiai jie elgiasi paslapčia nuo vadovybės, nes
nė vienas save gerbiantis vežėjas nenori tapti narkotikų kurjerių ben­
dradarbiu.
Sužinoję apie bylą, kurioje skelbiamos narkotikų prekeivių išpažin­
tys, „Girtekos“ atstovai buvo nustebę. Tačiau tuo pat metu prašė apie šią
bylą surinkti kuo daugiau intriguojančios informacijos.
„Pas mus veikianti vairuotojų maršrutų stebėjimo sistema kaskart to­
bulinama, - kalbėjo viena „Girtekos“ atstovių. - Būna vairuotojų, kurie,
tarkime, važiuodami į Norvegiją parduoti vežasi bloką cigarečių. Ten
perduoda kokiam nors savo draugeliui ar panašiai. Mes suvokiame, kad
tas asmuo, galbūt pirmąsyk važiuodamas, nusivežė tą vienintelį bloką.
Bet kitą kartą jau gali nusivežti ir dešimt. Jie mano, kad gal nepagaus.
Todėl mes akylai stebime vairuotojų judėjimą. Maršrutas būna supla­
nuotas iš anksto, todėl žiūrime, ar nepasitaiko nukrypimų. Kad ir dabar,
jei eitumėte pro įmonėje dirbančius transporto vadybininkus, pamaty­
tumėte, jog jie visi kompiuteriuose atsivertę žemėlapius ir stebi mūsų
vairuotojų judėjimą.“
Praėjus kuriam laikui pakartotinai kreipiausi dėl tiesioginio pokal­
bio su pagrindiniu „Girtekos“ akcininku M. Raila. Smulkiai elektroniniu
paštu išdėsčiau, kad norėčiau sužinoti pastaraisiais metais stambiausius
tarptautinius gabenimus vykdančios ir į nekilnojamojo turto rinką pla­
čiai žengiančios bendrovės savininko tikrąją sėkmės formulę. Bet iš vie­
šųjų ryšių projektų vadovės Lauros Tyrylytės raštu tesulaukiau tokio tu­
rinio atsakymo: „Ačiū už Jūsų užklausą. Šiuo metu tai mūsų nedomina,
taigi šį kartą atsisakysime.“
Tarptautinis analitinis žurnalas „Transportas“ ne kartą rašė, kad
verslininkui M. Railai priklausančios transporto ir logistikos bendrovės
turi rimtų finansinių problemų. 2015-ųjų kovo 2 dieną paskelbtoje pu­
blikacijoje „Girteką“ purto neišsenkamos problemos“ rašoma, kad jau
daugiau kaip metai įmonių „Girteka“, „Girteka Cargo“, „Trasis“, „Termo
Trans“, „Termolita“ ir „KLP Transport“ skolos valstybės biudžetui dėl
laiku nesumokėto PVM, pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos teikia­
107
mus duomenis, siekia daugiau kaip 1,45 mln. eurų (5 mln. litų) beveik
kiekvieną mėnesį.
2015-ųjų sausį FNTT įtarė bendroves nesąžininga veikla, mokesčių
vengimu, dviguba buhalterija, neteisėtu degalų įvežimu į šalį, nusižen­
gimais forminant muitinės procedūras ir pan. Tada FNTT pareigūnai
atliko kratas „Girtekos“ transporto ir logistikos įmonėse Vilniuje ir
Šiauliuose. Dėl „Girtekos“ įmonių vadovų reikalavimo mažinti degalų
sąnaudas ir nepaisyti darbo saugos taisyklių sukilo vairuotojai, dirban­
tys užsienyje.
„Kur veda tokia verslininko M. Railos ir jam paklusnių įmonių vado­
vų verslo politika?“ - klausia žurnalo „Transportas“ autorius Laurynas
Usonis. Juolab kad šioje įmonių grupėje didelę reikšmę galimai turėjo ir
rusiško abejotinos reputacijos kapitalo investicijos.
Kad buvo daromos kratos logistikos bendrovėje „Girteka Logistics“
ir jos įmonėse Vilniuje bei Šiauliuose, FNTT atstovai šią informaciją pa­
tvirtino. Bet daugiau žinių apie kratas ir atliekamą ikiteisminį tyrimą
nepateikė.
Žurnale „Transportas” teigiama, kad „Girteka Logistics“ yra viena
didžiausių logistikos įmonių Rytų Europoje. Joje dirba daugiau kaip 7
tūkst. darbuotojų, bendrovė turi apie 2,9 tūkst. sunkiasvorių automobi­
lių, o per metus pergabena apie 200 tūkst. krovinių.
Kiek vėliau FNTT informavo, kad logistikos įmonės „Girteka“ biu­
ruose Vilniuje ir Šiauliuose vyko kratos, per kurias buvo atliktos įmonės
dokumentų patikros procedūros dėl nelegalių degalų apyvartos minėto­
se įmonėse. FNTT Šiaulių apygardos valdyboje buvo atliekamas ikiteis­
minis tyrimas dėl galimai neteisėtos dyzelinių degalų apyvartos stambiu
mastu. Tada įtarta, kad Rusijoje registruotais vilkikais iš trečiųjų šalių
į Lietuvą įvežami degalai yra perpilami į kitas transporto priemones,
vykstančias į Europą. Kratos buvo atliktos penkiose „Girtekos“ logis­
tikos, transporto ir automobilių remonto paslaugas teikiančiose ben­
drovėse ir su dyzelinių degalų perpylimu susijusių asmenų namuose bei
jiems priklausančiuose automobiliuose. Per kratas paimti tyrimui reikš­
mingi dokumentai, duomenų kaupikliai ir kompiuteriai.

108
 Remiantis pirminiais ikiteisminio tyrimo duomenimis, įtariama, kad
sukčiaujant ir apgaulingai tvarkant buhalterinę apskaitą bei klastojant
dokumentus buvo bandoma pagrįsti neteisėtai į Lietuvą patekusių ne
mažiau kaip 240 tonų dyzelinių degalų įsigijimą ir panaudojimą.
Skaičiuojama, kad mažinant logistikos ir transporto bendrovių są­
naudas į valstybės biudžetą nesumokėta daugiau kaip 60 tūkst. eurų ak­
cizo mokesčio už degalus.
FNTT Šiaulių apygardos valdybos tyrėjai atskleidė, kad dyzelinių de­
galų perpylimo schemoje galimai dalyvavo 10 asmenų, tarp kurių yra ir
„Girtekos“ bendrovių vadovai, vadybininkai bei kiti įmonių darbuoto­
jai. Dyzeliniai degalai iš Rusijoje registruotų Lietuvos transporto bei lo­
gistikos bendrovei priklausančių automobilių buvo išpilami į talpyklas,
o vėliau perpilami į vilkikus, vykstančius su kroviniais į Europos šalis.
Išsiaiškinta, kad dideliu mastu vykstantis degalų perpylimas iš bendro­
vės vilkikų ir į juos buvo organizuojamas ištisą parą. Kartais automobi­
lių vairuotojai, išvykstantys į Europos šalis, turėdavo laukti eilėje net iki
2 parų, kad savo vairuojamas transporto priemones pripildytų nelegalių
rusiškų ar baltarusiškų degalų. Į išvykstančių vilkikų bakus būdavo per­
pilama nuo 300 iki 1200 litrų degalų.
Tomis dienomis dienraštis „Lietuvos rytas“ rašė: „Po 5-6 savaites
trukusių reisų Vakarų Europoje „Girtekos“ vairuotojai į Lietuvą grįž­
davo vildamiesi pagaliau pailsėti. Tačiau pirmiausia jiems tekdavo vykti
į bendrovės garažus. Kol atiduodavo automobilio raktelius kolegoms,
praeidavo ne kelios minutės ar valandos, o ištisos paros. Kartais eilė­
je prie garažų pusę dienos prastovėjusiems vairuotojams prieš pat nosį
būdavo užtrenkiamos durys, o telefonu pranešama apsisukti ir važiuoti,
pavyzdžiui, į Šiaulius. Ten - vėl eilė, vėl degalų perpylimo procedūra.
„Matyt, gaudavo žinių, kad kokie nors tikrintojai gali atvykti, tai vis­
ką skubėdavo slėpti, o mus išvarydavo kitur“, - pasakojo vienas įmonės
vairuotojų.
Pasak FNTT pareigūnų, Lietuvoje pradėjus akyliau stebėti dyzelino
kontrabanda įtariamas įmones, „Girtekos“ bendrovėse tvarka pasikeitė:
degalai nebebuvo pilami į talpyklas, o tiesiai iš vieno vilkiko bako į kitą.
109
 Žiniasklaidoje skelbta, kad į kiekvieno po Vakarų Europą važinėjan­
čio vilkiko baką būdavo perpilama nuo 300 iki 1200 litrų degalų. Kitaip
tariant, maždaug nuo 250 kg iki beveik tonos. Įtarimų sukėlusios ben­
drovės turi per 600 vilkikų, o pati „Girteka Logistics“ skelbia jų valdanti
apie 2,9 tūkst. Todėl neatmestina, kad tikrasis kontrabandos mastas gali
būti kelis, o gal ir keliasdešimt kartų didesnis.
Tame pačiame žurnale „Transportas“ rašoma, kad 2014-ųjų lapkri­
tį po visą Europą krovinius gabenantys „Girtekos“ vilkikų vairuotojai
sukilo, net buvo surengę įspėjamąjį streiką. Norvegijoje dirbantys ir į
kitas Skandinavijos šalis krovinius vežantys logistikos įmonės „Girteka“
vairuotojai grasino, kad nebesitaikstys su darbdavio reikalavimais ma­
žinti degalų sąnaudas ir nepaisyti darbo saugos taisyklių. Jie piktinosi,
jog įmonė degalų normą taip sumažino, kad kiekvieną savaitę vilkikui
vidutiniškai pritrūksta šimto litrų. Be krovinio važiuojantis vilkikas su­
naudoja 34 litrus degalų 100 km, o nurodoma apsiriboti vos 30 litrų. Pa­
našiai reikalaujama ir vežant krovinį. Paprastai dirbti į kitas šalis vyks­
tama šešioms savaitėms, tad ir degalų pritrūksta po 600-700 litrų. Šias
sąnaudas, pasak vairuotojų, tenka dengti iš jų pačių kišenės.
Vairuotojų teigimu, darbo sąlygas sunkina ir tai, kad įmonė nesirūpi­
na automobilių technine būkle. „Priekabos su vasarinėmis padangomis
neatitinka keliamų reikalavimų, esame verčiami dirbti pažeisdami tai­
sykles. Ypač pavojinga Skandinavijoje, kur vietovės kalnuotos, o keliai
dažnai aptraukti ledu“, - tuomet piktinosi Norvegijoje dirbęs „Girtekos“
vairuotojas. Pasakjo, nors savaitgalį reikia ilsėtis 45 valandas, vos po pa­
ros vairuotojai raginami tęsti darbą, klastojami darbo ir poilsio režimą
stebinčių prietaisų rodmenys.
Dažniausiai vairuotojai pagal darbo sutartis gauna minimalų atlygi­
nimą, o visi kiti pinigai - tai dienpinigiai ir kiti mokėjimai. Vairuotojai
piktinosi, kad būdami komandiruotėse į savo sąskaitas gauna nemažas
sumas, tačiau iš jų turi mokėti už degalus, padengti kitas išlaidas. Jie
piktinosi ir tuo, kad įsidarbinant bendrovėje reikėdavo sumokėti tūks­
tančio eurų užstatą. Taip daroma, kad nutikus nenumatytam įvykiui,
darbuotojui kaip nors prasižengus ar apgadinus įmonės turtą būtų gali-

110
ma jį bausti finansiškai. Kiekvienas vairuotojas, išvykdamas dirbti, pa­
lieka tūkstančio eurų užstatą. Jei pridaro kokių nors nuostolių, pinigų
netenka.
„Esame priversti paklusti vidaus taisyklėms. Neturiu jokio doku­
mento, kad tokį užstatą esu palikęs“, - kalbėjo vilkiko vairuotojas. Jis
patikino, kad įmonės vairuotojai baudžiami dažnai, ir ne po tūkstantį
eurų - avarijų atveju iš jų atlyginimų išskaičiuojamos kur kas didesnės
sumos.
Vilniaus teritorinė muitinė netgi pateikė žurnalui „Transportas“ in­
formaciją apie „Girtekos“ įmonių grupei priklausančių bendrovių vai­
ruotojų padarytus nusižengimus ir jiems skirtas administracines nuo­
baudas 2012-2014 m.
Bendrovės „KLP Transport“ vairuotojai, kurių automobilių bendra
transporto priemonės masė siekia nuo 40 iki 44 tonų (N3 kategorija),
vairavo vilkikus su kroviniu, kurių bendra masė siekė daugiau kaip 43
tonas, t. y. viršijo Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos patvir­
tintą didžiausią (maksimalų) kelių transporto priemonėms leistiną masę
(svorį) daugiau nei 3 000 kg, važiuojant Klaipėdos miesto gatvėmis. Re­
miantis tuo įmonės vairuotojai buvo nubausti administracine tvarka.
Taip pat daug „KLP Transport“ įmonės vairuotojų, kurių krovini­
nių automobilių - miškavežių bendra transporto priemonės masė siekė
daugiau kaip 44 tonas, neturėdami Klaipėdos miesto savivaldybės pa­
tvirtintų leidimų važiuoti Klaipėdos miesto gatvėmis, Susisiekimo mi­
nisterijos patvirtintą didžiausią (maksimalų) kelių transporto priemo­
nėms leistiną masę (svorį) viršijo 4 000 kg.
Bendrovės „KLP Transport“ vairuotojai buvo ne kartą bausti už tai,
kad vairuodami N3 kategorijos transporto priemonę ir važiuodami ma­
gistraliniais A1-A18 keliais nesumokėjo transporto priemonės savinin­
kų ar valdytojų naudotojo mokesčio ir taip pažeidė kelių priežiūros ir
plėtros programos finansavimo įstatymo nuostatas. Už panašius nusi­
žengimus bausti ir kitų bendrovių vairuotojai: „Termo Trans“ vairuo­
tojai bausti už tai, kad vairuodami N3 kategorijos transporto priemonę

m
ir važiuodami magistraliniu keliu Al (Vilnius-Kaunas-Klaipėda) nesu­
mokėjo transporto priemonės savininkų ar valdytojų naudotojo mokes­
čio. Bendrovės „Termolita“ vairuotojai nesumokėjo tokio mokesčio va­
žiuodami magistraliniu keliu A12 (Joniškis-Šiauliai-Kelmė-Tauragė).
Anot leidinio „Transportas“, „Girtekos“ įmonių grupės vairuotojai
galimai yra priversti taupyti pinigus ir nemokėti kelių naudotojo, krovi­
nio antsvorio ar įvežto didesnio degalų kiekio mokesčių. Tokiu būdu šie
vairuotojai išsaugo savo darbo vietą, bet įgyja negatyvią administracinių
nuobaudų istoriją ar net teistumą. Galima daryti išvadą, kad jeigu nori
dirbti „Girtekoje“, turi pataikauti įmonių vadovams ir krauti turtus savi­
ninkams bet kokia sąskaita.
Su manimi, šių eilučių autoriumi, bendravusio leidinio „Transportas“
leidėjo teigimu, krovinių gabenimas net ir šiais laikais, kai Rusija blo­
kuoja lietuviškos produkcijos krovinius, tebeišlieka viena pelningiausių
verslo nišų. Tai, jo žodžiais, bene geriausiai iliustruoja puošniai atrodan­
ti publika, kasmet susirenkanti į Lietuvos nacionalinės vežėjų automo­
biliais asociacijos (LINAVA) narių kongresą.
Kas ten dedasi? „Jei iki šiol niekada anksčiau ten nesate lankęsi, ži­
nokite, kad išties daug praradote. Savo akimis verta pamatyti, kokiomis
mašinomis jie visi ten suvažiuoja. Sklando daugybė istorijų, kokius na­
mus jie turi pasistatę, kiek nekilnojamojo turto yra sukaupę ne tik Lietu­
voje, bet ir užsienyje“, - pristatydamas nematomą vežėjų gyvenimo pusę
kalbėjo vienas žurnalo „Transportas“ atstovų.
Anot jo, kai kurie iš didžiųjų logistikos kompanijų vadovų ir savinin­
kų net Jungtiniuose Arabų Emyratuose turi nusipirkę butus, namus, ki­
ti - vilas Ispanijoje. Kai kas yra sukaupęs nemažą nekilnojamojo turto
kapitalą brangiu pragyvenimu garsėjančioje Norvegijoje. Esą jie linkę
investuoti užsienyje, nes baiminasi, kad prašmatnus gyvenimas gimto­
joje Lietuvoje gali sudominti finansines machinacijas tiriančius pareigū­
nus, mokesčių kontrolierius.

112
 „Žmonių" herojai į sąrašus retai papuola

Daugelį metų verslo istorijas skelbiančiuose leidiniuose dirbantis

žurnalistas O. Lukošius pripažįsta, kad lietuviai, kai skaičiuojami jų pi­
nigai, ypatingu džiaugsmu netrykšta.
„Kai kas ir nenori atsidurti tame sąraše dėl suprantamų priežasčių.
Tikėtina, kad tokius leidinius skaito ir Mokesčių inspekcija, - kalbėjo
jis. - Galbūt visiems norisi to skaidrumo, bet mes dar per jauna šalis
tokiems reiškiniams. Vakaruose kiek paprasčiau, nes daugelis kompa­
nijų yra biržose, jų turtas ir akcininkai skelbiami viešai. Pas mus mažai
bendrovių, kurių informacija skelbiama biržose ir realiai atitinka tikrąją
rinkos vertę. Sutinku, kad bus žmonių, kurie mano, jog yra neįvertinti
ar pervertinti. Kai į sąrašą patenka žmonės, nepratę prie tokio dėmesio,
jiems gal sudėtingiau nei tiems, kurie kasmet jame ryškiai šviečia.“
Pasklidus garsui apie verslininko turtus, „IQ Top“ leidėjai ima juo
domėtis. Tik kartais iškyla problema: kaip iliustruoti apžvalgoje mini­
mus kai kuriuos milijonierius, pagarsėjusius savo slaptumu? Kai kurių
sąraše esančių slapukaujančių turčių nuotraukų iki šiol neturi nė vienas
laikraštis, žurnalas, interneto portalas ar televizija.
„Šių metų sąraše taip pat pasitaikė turtingų žmonių, kurių niekas ne­
žino, neaišku, kaip jie atrodo. Jie žinomi tik jų artimiausiems bičiuliams,
bet ne plačiajai visuomenei, - kalbėjo O. Lukošius. - Milijonierių, ku­
rie savo sąskaitose ar namų spintose turi po milijoną eurų, manyčiau,
yra tūkstančiai. Nepamirškime, kad nemažą tokių asmenų dalį sudaro
šešėliniai milijonieriai. Jau artėjant finišo tiesiajai atrodė, kad galime su­
daryti gerokai ilgesnį sąrašą. Bet buvo uodega, kurią reikėjo nukirpti.“
O. Lukošius teigė, kad 2015-ųjų liepos žurnale pateikė ne tik 250 tur­
tingiausių šalies žmonių turtus, bet ir naujai išrinktų šalies merų turtus,
apskaičiuotus iš Vyriausiosios rinkimų komisijos sudarytų ataskaitų.
„Sąraše minimų asmenų kelias į verslo viršūnes prasidėjo skirtingai.
Tarp šiuolaikinių verslininkų nemažai asmenų, kurie viską pradėjo nuo
nulio, o paskui smarkiai užaugo, - apie dabartinę turtingų verslininkų
kartą sakė O. Lukošius. - Yra tokių ir tarp senesnės kartos veikėjų, kurių
113
pradžių pradžia užsimezgė nuo ne visai skaidrios, galbūt ir kriminali­
nės, veiklos. Bet yra grupė asmenų, kurie sugebėjo pasinaudoti prekyba
metalais, gerais santykiais su Rusija. Tas pats A. Avulis bendraudamas
su žurnalistais neslepia, kad savo pirmąjį milijoną uždirbo prekiauda­
mas su Rusija. Yra asmenų, kurie tiesiog privatizavo sovietines įmones.
Pagarba jiems, kad jos galutinai nesužlugo, kad jie visa tai pavertė tam
tikru kapitalu, žmonėms suteikdami darbo vietas. Bet šiais laikais ne­
trūksta ir vadinamųjų startaperių, prie kurių priskirčiau „Girteką“ arba
Kęstutį Jusčių (žemės ūkio bendrovių grupės „Agrowill Group“ valdy­
bos pirmininkas), kuris net savo darbuotojams padalijo kompanijos
akcijų (2005-ųjų birželį jis kompanijos „Baltic Champs“ darbuotojams
padovanojo 2,7 milijono „Agrowill Group“ akcijų).“
Anot O. Lukošiaus, dabartiniame versle yra nemažai bendrovių, ku­
rių metinė apyvarta siekia 30-40 mln. eurų. „Smagu, kad yra išties ne­
mažai tokių stiprių įmonių, ir nebūtinai Vilniuje ar Kaune, netgi ir pro­
vincijos miesteliuose. Tai ne tik darbo vietas sukuriantys verslininkai,
bet ir labai stiprūs rinkos žaidėjai“, - džiaugėsi šiuolaikinių verslininkų
karta žurnalistas.
Jis pabrėžė, jog nereikėtų pamiršti, kad tos didelės sumos yra ne tur­
tuolių asmeninėse, o bendrovių sąskaitose. „Galbūt kai kas iš sąrašo vi­
dury paminėtų asmenų priversti gyventi kukliai, nes jų plėtojamiems
verslams vis dar reikia papildomų investicijų. Tokiais atvejais jie net ne­
pasiima pelno, gyvena iš atlyginimo, o tai racionalu ir protinga.“
Paklaustas apie šių dienų milijonierių sąraše paminėtų turtuolių po­
mėgius, O. Lukošius atsakė klausimu: „Ką mes vadiname „gerai gyven­
ti“? Taip, kai kurie iš jų turi vilų užsienio šalyse, o Lietuvoje džiaugiasi
nuosavais namais. Bet nematau nieko skandalingo, jei kas nors nusi­
perka vilą Ispanijoje, „Ferrari“ ar „Porsche“ markės automobilį. Galbūt
tokie dalykai sureikšminami dėl mūsų provincialumo, pasaulyje tai jau
seniai nekelia nuostabos. Pagirtina, kad tie žmonės, kurie yra tikrai tur­
tingi, šiais laikais nėra linkę demonstruoti prabangos, vengia išprovo­
kuoti tam tikras reakcijas. Aišku, tiems, kurie užsidirbo tuos pinigus,
jie ir priklauso. Neminėsiu „Žmonių“ žurnalo „verslininkų žvaigždžių“

114
herojų, kurie dažnu atveju nepatenka į tokius sąrašus. Peržvelgus jų val­
domų įmonių metinius balansus pasidaro liūdna, nes jos per metus su­
generuoja vos kelis tūkstančius eurų. Sudarinėdami tokį sąrašą mes ne­
ieškojome vilų ar jachtų, tai nebuvo mūsų leidiniui būdingos paieškos.
Tiesiog šiuo metu neteikiame tam ypatingo dėmesio.“
Trys ar keturi iš turtingiausių žmonių laisvalaikiu aktyviai žaidžia ba­
dmintoną. Yra ir tokių, kurie augina šinšilas. „Susidaro įspūdis, kad au­
tomobilių manija jau praėjusi, - kalbėjo O. Lukošius. - Mūsų žiniomis,
tas pats Tautvydas Barštys, rodos, aštuonerius ar devynerius metus važi­
nėjasi tuo pačiu „Rolls-Royce“ automobiliu. Kiek žinau, dabar vasarą jis
apskritai daugiau dviračiu linkęs važinėtis. Vartotojiškumo mažinimas
atėjęs iš užsienio, tokia tendencija jau išplitusi netgi tarp mūsiškių mili­
jonierių. Šiais laikais jie puikiai suvokia, kad nereikia nei penkių „Ferra­
ri“, nei 25 prašmatniausių kostiumų. Juk niekas po to nepasikeis. Paste­
bėta, kad yra tokių, kurie domisi meno kolekcijomis ne tiek dėl pomė­
gio, kiek dėl ateities investicijos. Daugelis jų išties dažnai keliauja. Kaip
pasakojo vienas verslininkas, geriausia vieta gyventi yra Panevėžys, nes
iš šio Lietuvos miesto greičiausiai pasiekiami trys oro uostai - Vilniaus
ir Kauno yra maždaug už 130 kilometrų, šiek tiek toliau - Rygos. Būtent
todėl jis vis dar gyvena Panevėžyje, nes nuolat keliauja ir jam patogu
greitai pasiekti vieną minėtų oro uostų.“
O. Lukošius sutinka, kad šiais globaliais laikais pirmuose milijonierių
dešimtukuose dominuoja prekybininkai, kurių prekės parduodamos ne
tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse. „Be to, Lietuva turi pramoninio po­
tencialo, todėl gerokai ir skiriamės nuo Latvijos ar Estijos, kur kapitalas
kitoks. Manau, turtingų žmonių ten kur kas mažiau. Prieš keletą metų
esame pateikę 50 turtingiausių Baltijos šalių gyventojų sąrašą. Pirmaja­
me dešimtuke vyravo lietuviai“, - pažymėjo pašnekovas.
2011 metų birželį žurnale „IQ“ paskelbtame „gintarinių turtuolių“,
arba penkiasdešimties turtingiausių Baltijos šalių regiono žmonių, są­
raše - net 29 Lietuvos piliečiai, 12 Estijos ir 9 Latvijos. Pirmojoje sąrašo
vietoje tada puikavosi N. Numavičius, antrojoje - B. Lubys, o trečiojo­
je - koncerno „MG Baltic“ savininkas D. Mockus.

115
 Blizgų žurnalo su turtingiausių žmonių atvaizdais viršelį parengęs O.
Lukošius sutinka, kad šalies ekonomikoje vis dar yra ir niūresnių atspal­
vių. „Manyčiau, pagrindinis politikų darbas - pagerinti vidinį klimatą
Lietuvoje. Taip, žmonės emigruoja, ir dažniausiai tai daro dėl finansinių
paskatų arba tam tikros neteisybės jų atžvilgiu, - samprotavo O. Luko­
šius. - Problema ir pernelyg dideli lūkesčiai savo asmeniui, prasta švie­
timo sistema. Ne kartą savo leidiniuose esame rašę, kad pas mus šalyje
išties daug vidutinių gabumų žmonių, kurie būtų puikūs amatininkai,
specialistai, plytelių klijuotojai, bet jų labai trūksta dėl blogos švietimo
sistemos arba visuomenės įsitikinimų. Dažnu atveju jauni žmonės stoja
į nelabai tinkamas aukštąsias mokyklas, baigia teisės studijas, o teisinin­
kų perteklius. Lūkesčiai didžiuliai, o galimybės neadekvačios. Dėl tokių
priežasčių žmonės ir emigruoja.“
O. Lukošius pozityviai nusiteikęs ir teigia nemanąs, kad artimiausiu
metu Lietuva žlugs. „Jei stigs darbo jėgos, atsivežime, juk yra Ukraina,
Sirija, - sakė jis. - Keisčiausia, kad net paprastais atvejais nesugebame
pasinaudoti. Štai tie patys arabai, libaniečiai, baigę ilgametes medicinos
studijas Kaune, išmokę lietuvių kalbą, jei nesukuria šeimos, kone kitą
dieną privalo palikti Lietuvą. Manau, kad tokius protingus žmones bū­
tina išlaikyti mūsų šalyje. Apmaudu, kad valdžios vyrai į tokius dalykus
žvelgia pro pirštus. Vytis Europą dar tikrai yra kur, vien tik pagal atlygi­
nimus. Lietuva turi didžiulį potencialą. Visa tai puikiai atspindėjo metai
prieš krizę, 2005-2007-ieji. Tada buvo milžiniškas vidaus vartojimas,
gal net ir išpūstas kreditų. Ekonomika nebuvo visai sveika. Dabar turi­
me daug geresnę situaciją, tvaresnį ūkį, ant žemės nusileidusius žmones,
kurie atsigauna, turtėja. Ir jeigu vėl nebus netikėtų kataklizmų, geopo­
litinė situacija normalizuosis, perspektyvų artimiausiais dešimtmečiais
verslininkams tikrai bus.“

Jaunosios kartos žurnalistai drovisi klausti

apie sukauptus milijonus?

2013-2014 metais portale Ekonomika.lt turtingiausių lietuvių pavar­

des skelbęs buvęs šio portalo redaktorius Karolis Birgilas prisiminė, kad
tokio sąrašo sudarinėjimas priminė savotišką komediją.
116
 „Tai vykdavo labai įvairiai, - kalbėjo pašnekovas. - Sudarinėdami
turtingiausiųjų šimtuką kartais skambindavome patiems verslininkams.
Kai kurie jų slėpdavo arba sakydavo: „Nežinau, persiskaičiuokit.“ Vie­
nas turtuolis mums perskambinęs sako: „Jūs ne taip apskaičiavote, aš
turiu daugiau. Bet nesakysiu, kiek daugiau.“ Tokie tie mūsų milijonie­
riai. Jie nebijo pasigirti, bet tikslių skaičių nesako. Nors iš esmės tai, kiek
šiandien kainuoja tavo verslas, gali atspindėti, kiek tu iš tikrųjų į jį įdėjai
pastangų. Nebent tų pastangų niekas nedėjo, pinigai atėjo nešvariais bū­
dais ir jų niekas nenori parodyti. Pamenu, po vieno sąrašo paskelbimo
verslininkas K. Jusčius sako: „Na, ne taip šiek tiek apskaičiavote, aš tiek
daug neturiu.“ Jis minėjo, kad jam net nustebęs bankininkas skambino.“
K. Birgilas teigė, kad su kolegomis sudarydami tokius sąrašus remda­
vosi informacija, kiek yra vertos bendrovių akcijos. Tokius viešai priei­
namus duomenis žurnalistai imdavo iš interneto svetainės Creditinfo.lt
arba kitų skirtingų šaltinių.
„Aišku, tiksliai niekada neįmanoma sužinoti, kol jie patys nepasa­
ko, - teigė jaunosios kartos žurnalistas. - Aš, rinkdamas medžiagą savo
straipsniams, stengiuosi neklausti verslininkų apie jų pinigus. Man atro­
do, kad straipsniui tokia informacija neturės daug įtakos. Klausiu, kiek
investavo į verslą ir panašiai, bet niekada nebūna tiesioginių klausimų,
kiek uždirbate ar kiek galite sau leisti.“
Ar tokių sąrašų sudarytojui yra susidaręs įspūdis, kad Lietuva išties
milijonierių kraštas? K. Birgilas sakė: „Ne. Jeigu pažiūrėtume į pirmuo­
sius sąraše esančius žmones, tai S. Karosas - iš Šveicarijos. Juk faktiškai
niekas jo Lietuvoje nėra matęs. Retai viešojoje erdvėje figūruoja ir N.
Numavičius. Tai žmonės, turintys didžiausią turtą, o paskui juos seka
lietuviško verslo veikėjai, sukaupę mažesniais skaičiais vertinamą turtą.
Nuo penkiasdešimtos vietos skaičiuojant atrodo, kad tai visiškai papras­
ti žmonės. Jie bendrauja įvairiausiomis temomis ir daro tai noriai. Bū­
tent tada ir supranti, kad tas turtas nebūtinai priklauso tam žmogui. Tai
yra jo verslas, kuris tiek vertinamas.“
Žvelgiant pagal geografiją, anot K. Birgilo, portale Ekonomika.lt pa­
skelbtų turtuolių sąraše dominuoja verslininkai, savo verslą plėtojantys
iš Vilniaus.
117
 KAPITALIZMO PIONIERIUS
NEATSIŽADA TRAGIŠKOS PRAEITIES

Dviprasmiškai vertinamas buvęs Verslininkų sąjungos prezidentas

61 metų Arvydas Stašaitis praėjusio šimtmečio paskutinio dešimtmei
čio pradžioje buvo laikomas vienu turtingiausių Lietuvos žmonių. Nors
daugelis šnekintų anų dienų verslininkų negalėjo prisiminti pirmojo
šalies milijonieriaus vardo ir pavardės, pirmuoju nepriklausomos Lietu­
vos kapitalizmo pionieriumi jie drąsiai pripažino A. Stašaitį.
Praeityje garsėjęs kaip unikalaus ir pelningo verslo projektų strategas
A. Stašaitis garsiai svarstė, kam šis jo pasakojimas gali būti naudingas.
„Nežinau, ar tai bus naudinga visuomenei, verslininkams, ar toms pa­
čioms specialiosioms tarnyboms, kurių vaidmuo besiformuojančiame
verslo pasaulyje buvo itin didelis. Viskas turi būti daroma dėl naudos.
Jei šis mano pasakojimas sudomins bent vieną žmogų, ateityje ketinu
parašyti knygą, kurioje išdėstysiu visus savo prisiminimus bei pamąs­
tymus. Tegul ši mano atvirumo valandėlė būna savotiška busimųjų
memuarų santrauka“, - prieš pasiryždamas pokalbiui su manimi sakė
A. Stašaitis.

Įsikūręs reabilitacijai skirtoje vietoje

Po pirmųjų trumpų susitikimų su A. Stašaičiu, kurie vyko viename

sostinės verslininkų pamėgtame restorane, o paskui ir nedidelėje, kone
konspiracinėje pakelės užeigoje siaurame Trakų-Vilniaus kelyje, 2015-
ųjų spalio viduryje važiuodamas į Prienų rajone esančius garsaus versli­
ninko namus pasijutau išties nesmagiai, kai kelissyk nepavyko jam prisi­
skambinti. Tačiau praėjus kuriam laikui telefone išvydau, kad A. Stašai­
tis perskambina. Atsiliepęs išgirdau, kad jis buvo palikęs savo mobiliojo
ryšio telefoną, nes dažniausiai rytais bėgioja, o išbėgęs stengiasi būti su
savo mintimis, be telefono.

119
 Mažiau nei po pusvalandžio peržengiau A. Stašaičio namų slenkstį.
Vos tik pravėręs duris mano pašnekovas pareiškė, kad toks jo trumpas
rytinis dingimas nestebina jo artimiausios aplinkos draugų, mat jis nuo
jaunystės labai rūpinasi savo sveikata - rytais bėgioja, nevartoja alko­
holio, nerūko. Atrodo, kad jis išties labai brangina kiekvieną gyvenimo
akimirką.
„Tai čia ir gyvena vienas pirmųjų Lietuvos milijonierių? - įeidamas
į jaukioje vietoje esančio namo vidų paklausiau A. Stašaičio. Jis atsakė:
„Taip, jei didžiausiu turtu laikysime vaizdą, kurį kasdien matau pro savo
namų langus.“ Už lango vaizdas - išties kerintis. Arba, kaip sako viena
mano bičiulė advokatė, vertas milijono - absoliuti ramybė ir tekantis
Nemunas. Namas didelis, bet apstatytas kukliai. Nematyti neskoningos,
akį rėžiančios praėjusio šimtmečio pabaigos prabangos detalių. Kieme
nebuvo ir šimtus tūkstančių eurų kainuojančių limuzinų, stovėjo keli
ne pirmos jaunystės automobiliai. Visa tai nė iš tolo nepriminė, kad čia
būtų ramiai įsikūręs kadaise pirmuosius milijonus uždirbęs ir ne vienoje
skandalingoje istorijoje pagarsėjęs šalies verslininkas.
Netoliese yra vienas jaukiausių šalies kurortų - Birštonas, į kurį sa­
vaitgaliais būriais traukia psichologinės ramybės bei reabilitacijos trokš­
tantys įvairiausio verslo atstovai, valdiškų įstaigų darbuotojai su gyveni­
mo moterimis ir vaikais.
Pirmąsyk viešėdamas A. Stašaičio namuose buvau pavaišintas keisto
skonio arbata, bet antrąsyk mane į svečius pasikvietęs šeimininkas atsi­
prašinėdamas paruošė kitokios - jau malonaus skonio arbatos. Kol per
tuos kelis susitikimus kalbėjomės su A. Stašaičiu, be paliovos skambėjo
išmanusis telefonas. Kai kuriuos skambučius vyras atmesdavo, siųsdavo
žinutes, o į kitus atsiliepdavo ir tardavosi dėl susitikimų įvairiuose Lie­
tuvos miestuose. Mūsų susitikimai vykdavo dienos pradžioje, tad buvo
aišku, kad jiems pasibaigus vyras vyks tvarkyti reikalų.
2016 metais Lietuvos apeliacinis teismas pradeda nagrinėti naują
ekonominio pobūdžio bylą, kurioje A. Stašaitis, kaip organizatorius, yra
kaltinamas iššvaistęs beveik 14 milijonų litų.

120
 2015-ųjų balandžio pabaigoje Kauno apygardos teismas A. Stašaitį ir
jo bendru laikomą Stasį Pilvelį pripažino kaltais. Teismas A. Stašaičiui
skyrė dvejų metų laisvės atėmimo bausmę.
Vyras sako, kad daugiau nei du dešimtmečius viskas juda spirale: jis
toliau puolamas, mušamas, jį ir vėl bandoma pasodinti už grotų, nes ne­
priklausomybės laikų pradžioje yra rimtai supykdęs kelis itin įtakingus
ir vis dar prie šalies valdymo nemažai prisidedančius asmenis.
„Šiandien aš esu niekas. Be manęs, tokių žmonių Lietuvoje daug. Bet
tada, daugiau nei prieš dvidešimt metų, buvau ne tik verslininkas, bet
dar ir mąstantis verslininkas. Tikrai nenoriu pasigirti savo nuveiktais
darbais, bet žinau, kad kai kuriems ši mano išpažintis gali nepatikti. Ta­
čiau neturiu dėl ko jaudintis, nes šiandien verslu aktyviai nebeužsiimu.
Nors ir dabar mano galvoje sukasi keletas įdomesnių idėjų, bet kad jos
pavirstų verslo projektais, manau, to nebesulauksiu. Pirmiausia dėl to,
kad, kaip ir prieš dvidešimt penkerius metus, ir dabar Lietuvoje viskas
vyksta lėtai ir sunkiai“, - vilkėdamas sportinį kostiumą ir iš išorės at­
rodantis visiškai atsipalaidavęs jaukioje namų virtuvėje gurkšnodamas
arbatą savo gyvenimo istoriją pradėjo pasakoti A. Stašaitis.
Kai kurių anksčiau skelbtų šaltinių teigimu, A. Stašaitis gimė 1954 m.
gruodžio 14 dieną Ariogaloje. Savo vaikystę ir jaunystę jis esą piešdavęs
niūriomis spalvomis. Artimiems bičiuliams yra pasakojęs, kad jo tėvas,
buvęs sovietinio ūkio direktorius, gerdavo, šeimoje trūko pinigų.
Nuo 14 metų A. Stašaitis dirbo melioracijoje, iš pirmo atlyginimo
nusipirko stalinę lempą ir prie jos skaitydavo knygas. A. Stašaitis yra
baigęs Kūno kultūros institutą (dabar - Lietuvos sporto universitetas),
kur studijavo irklavimo specialybę. Studijų metais jis buvo geras spor­
tininkas ir neblogas studentas. Yra tarptautinis sporto meistras, buvo
Lietuvos irklavimo čempionas.
Baigęs institutą A. Stašaitis pradėjo dirbti sporto instruktoriumi
„Elektros“ gamykloje, kur gaudavo dešimties rublių atlyginimą. Įvairio­
se auditorijose jis vėliau pasakojo, kad verslą pradėjo po to, kai turguje
pamatė, kad labai pelninga auginti nutrijas ir prekiauti kailiais.

121
 Vienas sovietmečio ūkinės veiklos griovėjų

A. Stašaitis teigė, kad sovietiniais laikais komunizmas iš veiklių žmo­

nių buvo atėmęs iniciatyvą. Todėl paskutiniais Sovietų Sąjungos gyvavi­
mo metais, 1987-1989-aisiais, dar nepradėjus veikti pirmiesiems sovie­
tinės Lietuvos kooperatininkams, Kaune buvo įkurtas specialus saugu­
miečių skyrius, kuris ėmėsi kontroliuoti pamažu, bet drąsiai iš sovietų
gniaužtų besilaisvinančios šalies apsukruolius, nusprendusius gyventi
ne iš atlyginimo, o iš savo sumanytos veiklos.
„Kai įkūrėme pirmąsias įmones, susidūrėme su tikromis džiunglė­
mis, - prisimena A. Stašaitis. - Įdomiausia, kad Sovietų Sąjungos komu­
nistų partija po tam tikrų sprendimų leido tai daryti, o Lietuva draudė
kooperatyvų veiklą. Bet mes nusprendėme tai apeiti, pradėjome privačią
veiklą - ėmėme organizuoti šokius komjaunuoliams. Už įėjimą prašyda­
vome dviejų ar trijų rublių. Tokios politinės organizacijos ūkinę veiklą
vykdė klubai. Taigi nutarėme įsteigti jaunimo klubą „Diskas“, kuris vė­
liau prekiavo ir pirmaisiais šalyje kompiuteriais.“
Jau tais laikais iš kai kurių kauniečių prokurorų A. Stašaitis sulauk­
davęs replikų, kad verčiasi kone draudžiama veikla. Suprask, galima pri­
taikyti Baudžiamąjį kodeksą, o už tokius prasižengimus nedorėliai siun­
čiami už grotų net penkeriems metams. „Kadangi buvau sovietiniais
laikais neblogai ištreniruotas žmogus, kai kuriuos sudėtingus klausimus
nutariau spręsti mokėdamas kyšius, - dabar atvirai pripažino pašneko­
vas. - Prasidėjus laikotarpiui, kai ėmėme žengti į naują gyvenimą, vis
spręsdavau, duoti kyšį ar ne. Svarstydavau, kad jei neduosiu, gali ir pa­
sodinti. Tad geriau pagal seną tvarką duosiu ir turėsiu ramybę.“
Jis teigė, kad tais laikais tarp kooperatininkų buvo dalijami išties di­
deli kyšiai, suma svyruodavo nuo 12 iki 20 tūkstančių rublių. A. Stašaitis
paaiškino, kad tuomet paskyra automobiliui „Žiguli“ kainavo 5 tūkst.,
o to meto limuzinui „Volga“ - 10 tūkst. rublių. Bet visa tai buvo rinkos
kaina, o valdiškai kainavo kone tris ąr net keturis kartus brangiau.
Šiandien A. Stašaitis įsitikinęs, kad Lietuvos nepriklausomybės pa­
skelbimas - tai anų laikų Sovietų Sąjungos vadovo Michailo Gorbačiovo

122
paskelbtos „perestroikos“ - politinių ir ekonominių reformų, siekiant
pakelti ekonomikos lygį bei demokratizuoti sovietinę santvarką - tąsa.
Esant dabartiniam politiniam klimatui toks A. Stašaičio teiginys, sa­
kyčiau, išties aštrus ir kai kuriems skaitytojams gali sukelti dvejopų min­
čių. Tačiau verslininkas ėmė argumentuotai aiškinti: „Mes paskelbėme
nepriklausomybę, bet tik dėl to, kad nevykdytume „perestroikos“. Dabar
kai kurie save politiniais autoritetais laikantys žmonės mėgsta prisimin­
ti, kad tada buvo ekonominė blokada. Taip, ji buvo, bet mes tai spren­
dėme paprastuoju būdu - važiuodavome su kanistrais prie Baltarusijos
sienos. Nusipirkdavome benzino tris keturis kanistrus, kad paskui ga­
lėtume savaitę važinėti ir daryti savo verslą. Tai kas sprendė su blokada
susijusias problemas - politikai ar pirmieji verslininkai?“
Prisimindamas anų dienų ekonominius pokyčius, kurie jaunųjų
verslininkų kartai dabar atrodo tarsi fragmentai iš istorijos vadovėlių,
A. Stašaitis teigė, kad Jugoslavija jau tais laikais buvo vadinama labiau­
siai kapitalistine tarp socialistinių valstybių. Būtent jos viduje paskatinti
radikalūs pokyčiai, sudavę smūgius ir sovietų santvarkai, yra geriausias
to laiko atspindys.
„Jau tais laikais užsiėmėme kailių prekyba visoje Rusijoje, o daž­
niausiai apsistodavome viešbutyje, priešais kurio langus būdavo maisto
prekių parduotuvė. Kiek vėliau atvykęs pamačiau, kad tos parduotuvės
vietoje prekiaujama kaliošais ir vatinukais. Ir ne dėl to, kad ta parduo­
tuvė kur nors išsikėlė, o todėl, jog jie nebeturėjo nei mėsos, nei dešrų
ar kitų būtiniausių maisto produktų, - kalbėjo A. Stašaitis. - Visą laiką
maniau, kad jei mes būtume gyvenę Sovietų Sąjungoje ir toliau išlaikę tą
verslo permainų aktyvumą, būtume nužingsniavę kur kas toliau. Aišku,
negalima nuneigti, kad nepriklausomybė - nuostabus dalykas. Bet yra
kitas svarbus klausimas, ką tu viduje darai su ta nepriklausomybe. Tada
buvome viename dideliame kalėjime, o dabar esame kitame, mažesnia­
me. Tada buvo griežti prižiūrėtojai iš Maskvos, o šiais laikais - vieti­
niai - Vilniaus valdžios „kalėjimų“ prižiūrėtojai. Maskvoje būdavo ga­
lima apskųsti vietos valdininkus ir praėjus kuriam laikui problemos
būdavo išsprendžiamos, o čia jau niekam nepasiskųsi. Jie nieko nebijo,

123
daro ką tiktai panorėję. Sutinku, kad kai kurie vyrai sėkmingai griovė
Sovietų Sąjungą, bet ir mes, tie pirmieji verslininkai, ją griovėme, tiktai
ūkinės veiklos srityje.“
Legendinis lietuviško verslo pradininkas pasakojo, kad dar gerą de­
šimtmetį iki nepriklausomybės pradžios jis vertėsi žvėrelių auginimu,
kailiais. Be kailių, gabeno naudotas transporto priemones.
„Kadangi buvau gavęs paskyrą, dažniausiai automobilius į Lietuvą
parvairuodame iš Turkmėnijos, Kazachijos bei Uzbekijos. Maždaug per
septynias paras prasukdavome 7 000 kilometrų, - prisimena jis. - Daž­
niausiai tai būdavo „Žiguli“ - penktukai, šeštukai, septintukai, po to aš­
tuntukai, devintukai. Aišku, jau tada egzistavo ir nusikalstamas pasau­
lis, bet dažniausiai jo atstovai būdavo eiliniai vagys. Taigi ūkinės veiklos
įgūdžių jau buvau sukaupęs ir kartu pasiruošęs naujoms reformoms.“
A. Stašaitis sako, kad žvelgiant į šių dienų situaciją versle ir politikoje
akivaizdu, jog sovietinių laikų veiklos modeliai nėra išnykę. Visa tai, kas
buvo sukurta Sovietų Sąjungos imperijoje, tebevyksta. „Tad negalima
sakyti, kad pasikeitė laikai, - pabrėžė jis. - Tačiau tuo metu buvo pats
įdomumas, keitėsi daugelio mintys, požiūriai. Vieni keitėsi, galvojo, o
kiti išvis nesikeitė. Vieni turėjo galią, kiti - ne. Kai kurie pasikeitė greitai,
bet jokios galios neturėjo. Tie, kurie buvo stambių institutų ar gamyklų
direktoriai ir kartu kadriniai saugumo karininkai, jie turėjo išskirtinę
jėgą, jų paprastai nepavykdavo pastumdyti.“

Kontrabandiniai kompiuteriai

Paklaustas, iš kur turi tiek veržlumo, verslumo ir noro dalyvauti uni­

kaliuose projektuose, A. Stašaitis nusišypsojo. „Ar esu kilęs iš turtuolių
dinastijos? Ne. Bet prosenelis Martynas Stašaitis nuo jaunystės buvo la­
bai darbštus žmogus. Iki 1900 m. jis net keturis kartus buvo nuvykęs
uždarbiauti į Jungtines Amerikos Valstijas. Sulaukęs 40 metų užgeso
Niujorke. Ne veltui jo garbei Martynu pavadinau savo vyriausiąjį sūnų.
Mamos tėvai buvo ištremti į Uralą, o tėvo gimdytojai 1936 m. emigra­
vo į Argentiną, bet po 35 metų sugrįžo numirti į Lietuvą. Jų išskirtinio

124
gyvenimo istorijos išties vertos knygos“, - prisiminimais dalijosi versli­
ninkas.
Jis drąsiai pripažįsta, kad pirmieji jo uždirbti milijonai atsirado iš
prekybos kompiuteriais. „Sovietų Sąjungos laikais pinigai labai aiškiai
būdavo sudėti į lentynėles, - dėstė A. Stašaitis. - Buvo įsteigtas naujų
technologijų diegimo skyrius. Finansavimą gaudavo įmonės, kurios dir­
bo su kosmosu susijusioje srityje, o kosmosas - tai pažangiausios tech­
nologijos. Kaune tada veikė Tekstilės institutas, kuris kosmonautams
ruošdavo specialią aprangą. Daugeliui mąstančių ir į priekį žvelgiančių
žmonių buvo aišku, kad kompiuteriai - žmonijos ateitis. Juos reikia per­
prasti ir naudotis. Įvairioms su mokslu susijusioms įmonėms ėmiau par­
davinėti kompiuterius. Pirmąjį kompiuterį pardaviau už 70 tūkstančių
JAVdolerių. Tada buvo geležinės užtvaros tarp šalių, pasienio, muitinių
tarnybų, nebuvo tokios bankų sistemos, taigi teko sugalvoti, kaip nuties­
ti kompiuterių atgabenimo kelią.“
Pirmieji kompiuteriai iš Taivano atkeliaudavo į Hamburgo uos­
tą Vokietijoje, paskui jie patekdavo į Maskvą, kur būdavo sumokamas
muitas, ir būdavo atvežami į Lietuvą. 1988 metais A. Stašaitis jais pree
kiavo visoje Sovietų Sąjungoje, nuo Vladivostoko iki Lietuvos. Versli­
ninkui įsteigus pirmąją tarptautinę įmonę, kompiuterius didesniais
kiekiais ėmė siųsti apsukrus, europietiško mąstymo taivanietis Jamesas
Yangas.
Anot A. Stašaičio, kompiuterių gabenimu jam pavyko užkrėsti ir tuo­
metinius šalies profesūros, kitų akademinių sluoksnių atstovus. „Tokie
žmonės daug neuždirbdavo, bet skaitydami paskaitas turėjo galimybę
keliauti po Vakarų šalis, - kalbėjo jis. - Kai kuriems iš jų aiškinau, kad
jei savo žmonai atvežė lūpų dažų ar skarelių, o sau vakarietiškų muzikos
plokštelių, tai turės naudos už tokią ar kitokią sumą. Bet jei pargabens
kompiuterį, gaus išties solidžią sumelę. Kai kurie iš jų tiek per metus
neuždirbdavo, kokiais pinigais galėjo džiaugtis atvežę vienintelį kom­
piuterį. Jei žmogus veždavo vieną kompiuterį, tai nebuvo laikoma drau­
džiama veikla. Mano tuometinis bičiulis Arūnas iš Telšių, kurio mama
buvo ištekėjusi už amerikiečio, vėliau sugalvojo kur kas genialesnį pla­

125
ną - į naujausios klasės kompiuterių dėžes jis sudėdavo žemesnės klasės
kompiuterius. Kontroliuojanti institucija stebėjo, kad būtų tik naujau­
sia technologija. O ką reiškė naujausia? Tarkime, „Atari XXX“ šiandien
geriausias kompiuteris, o tada jo nebuvo galima įvežti, bet jeigu po jo
atsirado kita serija, tą „Atari“ jau galima įvežti. Taigi teko įvairiausiais
būdais suktis.“
Tačiau Lietuvoje veikusiems pirmiesiems kooperatyvams buvo už­
drausta prekiauti kompiuteriais, nors visoje Sovietų Sąjungoje prekyba
jais buvo leidžiama. Ji vyko komjaunuolių klube. Praėjus kuriam laikui
apsukrūs kauniečiai pradėjo vežti palydovinių antenų adapterius, ske­
nerius, spausdintuvus, braižytuvus, skaitytuvus.
Kad verslas vyktų sklandžiai, be didesnių trukdžių, A. Stašaičiui ir
jo kolegoms tekdavo mokėti riebius kyšius. „Arūnas atvirai laiškuose
rašydavo, kad keli jo giminaičiai ant Kalėdų stalo nori žąsies, kiti - kum­
pio, dar kiti - kolektyvinio sodo arba automobilio „Volga“, - pasakojo
pašnekovas. - Jie užsakydavo ir duodavo jam pinigų, o jis man laiške
surašydavo, ką turiu padaryti. Jis už tuos surinktus dolerius paimdavo
kompiuterių. Sakyčiau, tai buvo baisiau negu natūriniai mainai. Bet jau
prasidėjo judesiai, lakstymas ir mąstymas.“
Su kyšių prašytojais A. Stašaičio partneriai susidurdavo ir Klaipėdos
uoste. Verslininkas sako, kad tada kyšių įžūliai reikalaudavo ir muiti­
ninkai. „Tarkime, ateidavo 30 kompiuterių siunta. Dokumentuose nuu
rodytas tikslus skaičius, bet jie vis skaičiuoja ir suskaičiuoja tik 29 arba
27, - atsimena jis. - Vairuotoją nusiunčia tvarkyti dokumentų, išiv
ma tris dėžes, garsiai šaukia, kad neatitinka, ir prašo sulaikyti nekaltą
žmogų! Sugalvodavo įvairiausių gudrybių, kad tik jiems mokėtume kyk
šius. Uoste visą kontrolę vykdė saugumiečiai, pas juos po tokių įvykių
man yra tekę praleisti ištisas valandas. Trumpai tariant, saugumiečiai
patys sukurdavo problemą ir paskui ją spręsdavo. O už sprendimą tu­
rėjai jiems dovanoti iš Amerikos atgabentą kompiuterį. Pamenu, atei­
davo pas mane ir išsižioję žiūrėdavo į iš dėžės ištrauktą technikos ste­
buklą. Rodos, tokia rimta organizacija, bet technikos požiūriu neatrodė
rimtai.“

126
 Jis teigė, kad 1989 m. vienas buvęs aukštas to meto sovietinės Lietut
vos KGB veikėjas, vėliau tapęs ir vidaus reikalų ministru, A. Stašaičiui
už kompiuterių gabenimą buvo iškėlęs baudžiamąją bylą -
dėl valstybinio turto grobstymo stambiu mastu. Tada už tokį prasi­
žengimą grėsė rimta bausmė - sušaudymas. „Byla atsirado dėl brangiai
parduodamo kompiuterio, - prisimindamas pirmą rimtą akistatą su tei­
sėsaugininkais pasakojo A. Stašaitis. - Gal kokius pusantrų metų dėl tos
bylos tampiausi. Šioje byloje liudytojai buvo ir Algirdas Brazauskas, ir
Kazimiera Prunskienė. Tačiau ši byla teismo taip ir nepasiekė.“
Kadangi kompiuterių poreikis augo kiekvieną dieną, didėjo ir už­
sakymų skaičius. Kaskart A. Stašaičiui reikėdavo surinkti kuo daugiau
grynųjų pinigų, tad teko galvoti ir apie papildomą uždarbį.
Taigi apsukrus lietuvis pradėjo iš buvusios Sovietų Sąjungos vežti
briliantus. „Aukso, briliantų išvežimas tuo laiku pagal įstatymus buvo
laikoma kontrabanda. Įsivaizduokite: valdžia viešai paskelbia, kad kei­
čia politiką, o mechanizmus privalai susikurti pats. Tad kaip išmanė­
me, taip viską ir darėme. Sovietų pasieniečiai jau buvo įsidėmėję mane,
todėl kaskart pravažiuojant barškindavo į devintuko langus sakydami:
„Atvažiavo briliantukai“, - pasakojo verslininkas. - Tada nebuvo mados
mašinų ardyti ir ieškoti įvežamų draudžiamų prekių. Po to prasidėjo ir
brangiųjų metalų bei aukso vežimas. Juos už geras kainas parduodavau
vokiečiams. Nenorėdamas rizikuoti ir vežiotis milžiniškų grynųjų pini­
gų sumų, atsidariau tarptautinę banko sąskaitą.“
Norinčiųjų įsigyti kompiuterį gretos taip pagausėjo, kad A. Stašaitis
juos pradėjo gabenti lėktuvais. Tais laikais, kai Sovietų Sąjunga žlugo, o
už pinigus buvo galima įsigyti kone visko, ko tiktai širdis geidė, Maskvos
aviacijos institute kaunietis išsinuomojo penkis lėktuvus, kurie buvo
skirti mokymams. Vienu metu Kaune veikusiame „Baltijos“ viešbuty­
je (dabartiniame Vytauto Didžiojo universiteto studentų bendrabutyje)
gyvendavo mažiausiai trys eskadrilės. Vėliau An-24 ir An-26 lėktuvus
A. Stašaitis nutarė nusipirkti ir kompiuterius ėmė gabenti po visą tuo­
metinę Sovietų Sąjungą. Kompiuterių prikrauti lėktuvai pakildavo iš
šalia Kauno esančio Karmėlavos oro uosto.
127
 Mano pašnekovas pripažino, kad būtent prekyba kompiuteriais toki­
omis džiunglių taisyklėmis jam ir padėjo susikrauti pirmąjį milijoną.
Tada A. Stašaičiui tikru galvos skausmu tapo lėktuvų įregistravimas.
„Pamenu, norėdamas išspręsti šį klausimą turėjau kreiptis į aukštą tu­
omet dar sovietinės Lietuvos politikos veikėją A. Brazauską, kuris už­
siėmė transportu, - pasakojo vyras. - Jis man kalbėjo, kad dar neaišku,
kaip pakryps politinė situacija, o aš jau drąsiai užsiimu verslu ir tam pa­
sitelkiu lėktuvus. Galiu pasakyti, kad A. Brazauskas nuostabiai laviravo,
bet jis pats nebuvo tikras, kaip baigsis ta „perestroika“. Kaip supratau,
viską iš anksto žinojo tik M. Gorbačiovas su keliais artimiausiais pa­
tikėtiniais. O A. Brazauskas, išsigandęs, kad kas nors dėl mano verslo
neteks aukštų postų, nebuvo linkęs rizikuoti, todėl nepasirašė leidimo
lėktuvams dislokuoti. Būtent dėl to netrukus juos praradau.“

Pirmieji subtilių reikalų tvarkytojų vizitai

Vien tik kompiuterių gabenimo ir iš to uždirbtų pasakiškų pinigų A.

Stašaičiui neužteko. Jis norėjo iš esmės keisti ekonomikos sistemą bun­
dančioje Lietuvoje. Įsteigęs kooperatyvą „Informservisas“, Arvydas su
keliais draugais 1990 metais nutarė. įkurti pirmąją šalyje kooperatyvų
pirmininkų ir buhalterių mokyklą.
Kaune, Kęstučio gatvėje, veiklą pradėjusioje mokykloje vienai gru­
pei paskaitos vykdavo dvi savaites. Kadangi niekas neturėjo supratimo
apie mokesčių sistemą, jos pagrindus, skaityti paskaitų buvo kviečiami
su mokesčiais, finansais susijusių to meto institucijų viršininkai, muiti­
ninkai, partiniai veikėjai, kiti savo srities specialistai.
Netrukus kalbos apie šią mokyklą ėmė plačiai sklisti visoje Lietuvoje.
Į paskaitas atvykdavo ir pirmųjų rimtų įmonių direktoriai, savininkai
iš kitų šalies miestų, miestelių. Po intensyvios darbo dienos vakarais
į jas noriai rinkosi ir pirmieji šalies milijonieriai. Tarp šios mokyklos
auklėtinių buvo ir vėliau plačiai pagarsėję kauniečiai Gintaras Petrikas,
Gintaras Skobas. Susipažinę su aukštais Kauno rajono partijos komiteto
veikėjais apsukrūs kauniečiai sumanė ir kitokių verslų.

128
 Natūralu, kad tokie veiklūs, nemažus pinigus iš tolo užuodę to meto
verslininkai sudomino ir Kauno nusikalstamo pasaulio veikėjus. Pasta­
rieji nutarė lengvai pralobti iš staiga neblogą kapitalą susikrovusių vyrų.
„Jau buvome gerai įsivažiavę, kai jie pamatė, kad pas mus vaikšto ne­
blogi pinigai, - pasakojo A. Stašaitis. - Mūsų biure pradėjo lankytis to­
kie veikėjai kaip Jonas Bielskis, Šatas (Saturnas Dubininkas; mano paš­
nekovo žodžiais, vieno tuometinio socialistinio darbo didvyrio, vieno
Marijampolės kolūkio pirmininko, partinio boso Antano Sniečkaus ar­
timo draugo nesantuokinis sūnus), Algimantas Sakalauskas-Sokolas ar
Ramūnas Kuzminas-Ramaškė. Bet jie ateidavo ne atvirai reikalauti pi­
nigų, o tarpininkauti, kai, tarkime, tarsi atsitiktinai būdavo apvagiamas
mūsų kompiuterių sandėlis. Jie sakydavo: „Arvydai, girdėjome, jog tave
apvogė, ar nori, kad surastume daiktus?“ Esu naudojęsis jų paslaugomis,
bet kartais pasiųsdavau ant trijų raidžių. Kam jiems reikėjo mus plėšti
ar reketuoti, kai jie iš tarpininkavimo uždirbdavo gana neblogas sumas?
Derėdavausi su jais ir dėl tarpininkavimo mokesčio. Mūsų pranašumas
buvo tai, kad jie ėjo iš paskos. Bet manau, kad jiems klestėti tuometinės
specialiosios tarnybos sudarė kuo puikiausias sąlygas.“
Jo žodžiais, tais laikais ir saugumiečiai, ir veikėjai iš Vidaus reikalų
ministerijos buvo tokie galingi, kad galėjo viską sutvarkyti iš pašaknių.
„Kaune plačiai nuskambėjo atvejis, kai būrys tokių veikėjų atvažiavo
pasipelnyti pas vieną automobilių remontininką į Vilijampolę. Bet fak­
tiškai nė vienas po šio įvykio nebuvo pasodintas ilgiems metams už gro­
tų, - prisimena pašnekovas. - Čia man ir iškilo pirmieji įtarimai dėl iki
šiol neatskleisto slapto nusikaltėlių ir tarnybų bendradarbiavimo. Aišku,
specialiąsias tarnybas irgi suprantu: jeigu neleisi veikti, nieko ir nesu­
žinosi. Tad netgi tokiems žmonėms jie turėjo leisti veikti, turėti savo
žmones ir disponuoti informacija iš vidaus.“
Dabar A. Stašaitis įsitikinęs, kad nesąžiningai veikę ir dvigubus žaidi­
mus žaidę saugumiečiai nutarė imtis ir jo paties. Jo manymu, būtent jie
įsakė sudoroti tuometinę premjerę K. Prunskienę. Kalbėta, kad būtent
iš jos A. Stašaitis buvo gavęs leidimą prekiauti su Rusija naudojant ne­
grynuosius pinigus. Verslininkas svarsto, kad tada kai kuriems intrigų

129
kūrėjams labai nepatiko jo iniciatyva šalyje įsteigta pirmoji bendra Lie­
tuvos ir Vokietijos įmonė „Interlita“ Verslininkas sako, kad būtent tie
paslaptingi veikėjai privertė K. Prunskienę pasirašyti įsaką, draudžiantį
šiai įmonei egzistuoti.
Nėra lengva suskaičiuoti įmones bei organizacijas, kurioms tada yra
vadovavęs A. Stašaitis. Jis - buvęs Žemės banko valdybos pirmininkas,
trijų draudimo bendrovių įkūrėjas, Kapitalistų klubo, Verslo akademijos
steigėjas, žlugusių bendrovių „Interlita“, „Balticum“, „Tomas“ vadovas.
Jamyra tekę finansuoti pirmųjų anuomet laisvosios rinkos idėjas propa­
gavusių leidinių leidybą.
„Išties anksčiau veiklos netrūko, nes iki arešto figūravau net 36 įmo­
nėse bei organizacijose. Bet ir šiandienė situacija mažai pasikeitė, tik
dabar jėgų turiu kur kas mažiau nei pažinčių ir draugų, su kuriais iškart
galime kibti į bendrą veiklą. Šiaip taikausi tik į pelningas sferas. Nors
nekilnojamojo turto verslas klesti amžinybę, yra nemažai žmonių, kurie
disponuoja tokiu turtu, tačiau nebeturi nė menkiausių idėjų, kaip pasi­
elgti, kad jis jiems duotų naudos. O man tokių idėjų niekada nepristig­
davo“, - paslaptingai šyptelėjo A. Stašaitis.

Pirmųjų verslo leidinių steigėjas

Brandaus amžiaus, tačiau jaunatviškai tebeatrodantis A. Stašaitis

mena laikus, kai 1991 metais žlugus Sovietų Sąjungos režimui jis su ke­
liais bendraminčiais iš buvusių sovietinių valstybių įkūrė tarptautinę
verslininkų ir pramonininkų organizaciją. Kaunietis teigia, jog viename
pirmųjų šios organizacijos posėdžių sėdėjo greta Ukrainos ekspreziden-
to Leonido Kučmos. Jis kurį laiką ėjo gimtosios šalies verslininkų aso­
ciacijos vadovo pareigas. Anot pašnekovo, steigiamajame tarptautinės
verslo ir pramonės organizacijos suvažiavime dalyvavo ir tuometinis
Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas.
1991-ųjų gegužės 24 dieną Kauno sporto halėje vykusiame atkurt
tos Lietuvos verslininkų sąjungos suvažiavime A. Stašaitis, nors tam ir
prieštaravo, buvo išrinktas šios sąjungos prezidentu.

130
 Tada jis garsėjo kaip mokslinių tyrimų instituto „Katalaksis“ stei­
gėjas, todėl buvo užmezgęs gerus santykius su žinomais ekonomistais,
mokslininkais. Šie žmonės A. Stašaitį supažindino su Amerikoje neblo­
gą verslą sukūrusiu Kęstučiu Makaičiu, kuris vėlesniais metais Lietuvoje
pagarsėjo kaip komercinio televizijos kanalo BTV savininkas. A. Stašai­
tis sumanė, kad būtent toks žmogus turi būti išrinktas šalies Verslininkų
sąjungos prezidentu.
K. Makaitis sulaukė kvietimo dalyvauti svarbiame verslininkų rengi­
nyje Kaune.
„Tai buvo laikai, kai reikėjo gauti turistinę vizą Maskvoje, ir kone pa­
skutinę akimirką K. Makaičiui atsisakė išduoti vizą, - prisimena paš­
nekovas. - Taigi suvažiavimas vyksta, bet nėra kandidato į prezidentus.
Kadangi buvau išties aktyvus, bet nenorėjau dominuoti priekinėse gre­
tose, nors ir atsisakinėjau, iš ketvirto karto visuotiniu balsavimu buvau
išrinktas prezidentu.“
Jau tada verslininkai noriai skaitė A. Stašaičio įmonės leidžiamą lai­
kraštį „Talka“, todėl po suvažiavimo nuspręsta imtis dar vieno panašaus
pobūdžio leidinio „Biznis“ leidybos. Pirmojo spalvoto laikraščio re­
daktoriumi tapo žurnalistas Žygintas Kačanauskas, 2012 metais staiga
miręs savo namuose. Žiniasklaidoje sklido pranešimai, kad žurnalisto
mirtį sukėlė pražūtingas alkoholio bei raminamųjų vaistų kokteilis.
1995-aisiais „Lietuvos ryto“ dienraštyje jis pateikė žurnalistinių ty­
rimų serijas, pavadintas „Lietuvos aferistai“ bei „Didžioji A. Stašaičio
afera“. Kauno žurnalistai pasakojo, kad prieš mirtį Ž. Kačanauskas bu­
vusiems kolegoms pradėjo siuntinėti žinutes siūlydamas atskleisti skan­
dalingas istorijas. Jis tikino turįs daug slaptos informacijos apie banko
„Snoras“ bankrotą, padirbtų eurų spausdinimo istoriją Kaune, Finansi­
nių nusikaltimų tyrimo tarnybos skandalą. Kartais žurnalistams susi­
darydavo įspūdis, kad jis tikrai gali turėti svarbios informacijos, tačiau
trūko konkretumo.
Ž. Kačanauskas pyko, kad žurnalistai neina jo nurodytu keliu ir neat­
lieka tyrimų. Vienas kaunietis žurnalistas su Ž. Kačanausku buvo susiti­

131
kęs likus maždaug dviem savaitėms iki jo mirties. Jis primygtinai siūlėsi
papasakoti apie pogrindinę eurų spaustuvę, veikusią Kaune 2003 metais.
„Aš žinau, kas finansavo šį projektą. Tai žinoma Kauno įmonė. Dirbk ir
parodyk jėgą“, - tąkart kalbėjo Ž. Kačanauskas. Jis prašė neišduoti infor­
macijos šaltinio, nes tokiu atveju būtų nužudytas. Tiesa, Ž. Kačanauskas
negalėjo konkrečiau paaiškinti, kas sieja jo nurodytą įmonę su bausmę
jau atliekančiais klastotojų gaujos nariais.

Banko valdytojai ir skolos

Dešimtojo dešimtmečio pradžioje vadinamieji naujieji Lietuvos tur­

tuoliai maudėsi prabangoje, demonstravo turtus, kad įrodytų sau ir ki­
tiems priklausą elitui. Pasak draugų ir priešų, A. Stašaitis tuomet nesi­
vaikė ypač didelės prabangos.
Tapus Lietuvos verslininkų sąjungos prezidentu, jam atsivėrė val­
džios ir daugelio kitų rimčiausių to meto organizacijų kabinetų durys.
Tais metais A. Stašaičiui keletą sykių teko bendrauti su profesoriumi Vy­
tautu Landsbergiu.
Pastarąjį kartą jie susitiko legendinėje profesoriaus tėvo vasaros rezi­
dencijoje šalia Kauno, Kačerginės gyvenvietėje, J. Biliūno gatvėje. „Pa­
menu, vizito Kačerginėje metu dar gyvas buvo ir V. Landsbergio tėvas.
Jis mums pasakojo, kaip senais laikais atrodė ir kokiais principais veikė
legendinis „Rotary“ klubas, nes ketinome jį atkurti, - prisimena įsimin­
tinus susitikimus A. Stašaitis. - Nepaisant visuomenės nuomonių, V.
Landsbergio smegenys visada gerai dirbo. Manau, jis vienaip ar kitaip
galėjo būti susijęs su tomis pačiomis tarnybomis, todėl buvo tinkamai
pasikaustęs visais atvejais. Įdomiausia, kad į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę
jis pateko per mano pusbrolį Egidijų Mažvydą. Pasakojama, kad kai jie
kūrė grupę, Vilniaus mokslininkų namuose V. Landsbergis sėdėjo ku­
kliai sulinkęs, bet Egidijus kitus narius įkalbėjo sakydamas: „Landsbergį
reikia įtraukti. Juk jam nepatogu ten eiti, niekas į jį nereaguoja. Todėl
kartą atsistojau, sušukau jo pavardę, ir nuo tada visi jį pamatė.“ Iki tol jis
buvo neaktyvus, bet po tokio mano pusbrolio „išsišokimo“ gana akty­
viai įsitraukė į Sąjūdžio veiklą ir tapo kone jo veidu.“
132
 Būtent tada prasidėjo ir vėliau plačiai nuskambėjusios istorijos su pi­
nigų skolinimu.
A. Stašaitis drauge su Adomu Balsiu, pasidalinę po 50 procentų ak­
cijų, įkūrė Žemės banką. „Laimė, šis bankas nebankrutavo. Mes niekam
nelikome skolingi, bet jį likvidavo, kai ne savo noru buvau pasitraukęs
nuo visų svarbiausių reikalų, - prisimindamas banko istoriją kalbėjo A.
Stašaitis. - Pinigų skolinimas ir ėmimas iš bankų - tai ne tik amžina, bet
ir jokių garantijų neteikianti veikla arba paslauga. Taip, visi nori sėkmės,
bet garantijų nėra: gal pasiseks, bet neatmesk, kad gali ir nepasisekti.
Tais laikais žmonės pasirašinėjo pačias keisčiausias sutartis. Dauguma
klientų sunešė investicinius čekius, bet ne pinigus. Jie atnešė ir pinigų
iliuziją.“
Kiek kitomis spalvomis to meto įvykius dabar prisimena tuometi­
nis žurnalistinių tyrimų televizijos laidos „Krantas“ autorius, dabartinis
Seimo narys Vytautas Matulevičius: „Kai susikūrė Liberalų sąjunga, fil­
muodavau intelektualus, kurie aktyviai rėmė liberalias idėjas. Jiems arti­
mas buvęs A. Stašaitis, dalyvavęs verslininkų suvažiavime, garsus šalies
filosofas Arvydas Šliogeris. Bet buvo ir tokių, kurie, atidavę savo pinigus
A. Stašaičiui, tragiškai baigė. Geriausias to pavyzdys - vienas stambes­
nių to meto Marijampolės verslininkų Raimondas Kazla, kuris irgi ati­
davė pinigus A. Stašaičiui. Jam tada priklausė vienas pirmųjų viešbučių,
prekybos centrų „Mokolai“. Tačiau vieną dieną R. Kazla, supratęs, kad
atsidūrė prie bankroto slenksčio, aplankė tėvo kapą ir po to nusišovė.“
A. Stašaitis, kalbėdamas apie R. Kazlą, teigė, kad šis asmuo buvęs jo
neblogas bičiulis. „Jis buvo mūsų Kapitalistų klubo narys. Puikiai su juo
sutarėme. Labai skaudžiai išgyvenau žinią apie jo pasitraukimą iš gy­
venimo. Galima tik įsivaizduoti, kas tokie ir kokius turi pateikti argu­
mentus tokiems stipriems vyrams, kad nuspręstų nusišauti“, - sakė A.
Stašaitis.
Nors sklando nemažai istorijų, esą A. Stašaitis galėjo išvilioti mili­
jonines sumas iš patiklių žmonių, vyras teigia, kad paskutinio dešim­
tmečio pradžioje jis pats buvęs apšvarintas vidury dienos, kai iš jo as­
meninės įmonės sąskaitų trijuose bankuose dingo net 7 milijonai JAV
133
dolerių. „Tada bankai, kuriuose buvo mano pinigai, buvo valstybiniai.
Ir tie veikėjai grynai kagėbistiniais metodais iššlavė mūsų įmonei pri­
klausiusius milijonus dolerių. Tada buvo atliktas pavedimas Gintarui
Pluščiauskui (vienas pirmųjų nepriklausomoje Lietuvoje stambų verslą '
vykdžiusių asmenų, kuris 1994 m. paslaptingomis aplinkybėmis rastas
nušautas savo namuose Vokietijos mieste Hamburge). Jie buvo suintere­
suoti, kad niekas iki jų neprisikapstytų. Bet kai pakėliau triukšmą, buvo
pradėti regzti planai, kaip greičiau mane izoliuoti nuo visuomenės“, -
kalbėjo A. Stašaitis.
Pašnekovas negailėjo gerų žodžių ir kitam pinigų iššvaistymu pa­
garsėjusiam kauniečiui - pagrindiniam skandalingojo EBSWkoncerno
strategui G. Petrikui.
A. Stašaičio nuomone, G. Petrikas buvo teisingiausiai per visuotinę
šalies ūkio privatizaciją veikęs asmuo. „Buvau davęs jiems pinigų da­
lyvauti toje privatizacijoje, bet manęs tame mechanizme nebuvo. Ir ne
dėl to, kad to nenorėjau, - teigė jis. - Aš užsiėmiau finansinės sistemos
kūrimu, o jie ten viską darė. Patikėkite, kaip aš tuo džiaugiausi, ir dabar
kai kas dar girdi šią mano emociją, kad tada tie vyrukai padarė išties
nuostabų darbą. Bet, užuot jiems bent minimaliai atsidėkoję, politikai
kartu su specialiosiomis tarnybomis juos visus išdraskė, nuteisė, pra­
laikė kalėjimuose, o baisiausia - visus niekingai apšmeižė, kad jie neva
kažką bloga padarė. Bet jie vykdė politikų priimtus sprendimus. Aišku,
mes visi būtume palaukę, jei politikai patys tuo norėjo užsiimti, bet nė
vienas jų prie to nebuvo linkęs prisidėti. Taigi galiausiai kalčiausi liko
tie, kurie padarė visą juodžiausią darbą.“

Dievas davė dovaną būti verslininku

1993 metais į A. Stašaičio surengtą triukšmingą antrąjį šalies Versli­

ninkų sąjungos suvažiavimą Kauno muzikiniame teatre susirinko visi
tie, kurių vardas anų dienų Lietuvos verslo pasaulyje turėjo svorį. Šia­
me pompastiškame renginyje dalyvavo taip pat A. Stašaičio pakilimo
metais klestėję, bet vėliau liūdnai išgarsėję veikėjai - „Tauro“ banko ir
„Lietverslo“ korporacijos prezidentas Genadijus Konopliovas, kuris nu-
134
sišovė 1997 m., skandalingai žlugusio EBSW koncerno strategai Algis
Pašukevičius ir G. Petrikas, „LitPoliinter“ televizijos įkūrėjas Romas
Bubnelis, Jaunųjų verslininkų sąjungos prezidentas G. Skobas, buvęs il­
gametis Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Bronislovas
Lubys, prieš keletą metų miręs.
Tarp garbingų svečių buvo ir A. Stašaičio įsteigto „Katalakso“ moks­
liniai bendradarbiai - filosofas, tuometis Laisvosios rinkos instituto va­
dovas Algirdas Degutis ar populiaraus interneto portalo Delfi.lt įkūrėjas
Vladas Palubinskas.
„Šiame suvažiavime dalyvavo 260 Lietuvos verslininkų, iš jų maž­
daug trečdalis vėliau dėl įvairių priežasčių užkliuvo teisėsauginin­
kams, - pasakojo A. Stašaitis. - Negaliu teigti, kad šis suvažiavimas dvel­
kė išskirtine prabanga. Pastaruoju metu organizuojami žinomų verslo
veikėjų susibūrimai atrodo kur kas prašmatniau. O tuometinio suva­
žiavimo dalyviai vaišinosi teatro kavinėje parduodamais alkoholiniais
gėrimais ir sumuštiniais.“
Pirmą ir, ko gero, paskutinį kartą tąsyk verslininkai viešai paskelbė
dešimt originalių idėjų ir balsuodami už jas į dideles stiklines taures
metė nemažas grynųjų pinigų sumas arba banko čekius. „Buvo tokių,
kurie negailėjo ir po 10 tūkstančių JAVdolerių, o mažiausiai balsų skyrę
verslininkai paaukojo po tūkstantį dolerių. Galiausiai buvo nuspręsta,
kad atsirado trys dėmesio vertos idėjos. Jų autoriams ir atiteko mūsų
skirti pinigai, - prisimena A. Stašaitis. - Juk siekiams reikia dar ir pini­
gų, tik norais sotus nebūsi. Per suvažiavimą žurnalistai pirmąsyk išgirdo
iš anglų kalbos kilusį terminą entrepreneris. Jie nustebo sužinoję, kad
išvertus iš verslo žmonių kalbos tai reiškia „Dievas davė dovaną būti
verslininku“.“
A. Stašaitis teigė, kad nemaža dalis jo nepaminėtų draugų vėliau iš­
važiavo iš Lietuvos ir pasaulyje nuveikė daug didesnių bei geresnių da­
lykų. Kai kurie jų tarptautiniuose versluose sėkmingai veikia iki šiol. „Jie
siūlė ir man išvažiuoti, prisidėti prie jų. Bet net ir šiandien nė trupučio
nesigailiu, kad buvau ir tebesu tame procese. Ir visai nesvarbu, kad būta
ir kalėjimo, ir perversmų, ir chaoso. Tai buvo įdomu“, - prisimindamas
laukinio kapitalizmo epochą kalbėjo A. Stašaitis.
135
 Akistatos su Daktarais

Pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais Lietuvoje siautėjusios

nusikalstamos grupuotės šliedavosi prie garsių verslininkų, tiksliau be
skrupulų reikalavo, kad šie jiems mokėtų duokles. Vieša paslaptis, kad
mokėjo daugelis šalies verslininkų. Tačiau šia tema šnekintas A. Stašaitis
ne kartą kategoriškai atmetė visas versijas, kad yra mokėjęs banditams.
Jis sakė, kad nė trupučio nesitaikstydavęs, o į strielkas (nusikaltėlių suor­
ganizuotas sueigas atokesnėse miesto vietose) dažniausiai atvažiuodavęs
visiškai vienas.
Nors tuo metu Kauno verslininkai, milijonieriai vengdavo viešumoje
pasirodyti be apsaugininkų, A. Stašaitis pasakojo, kad važinėjo vienas,
be jokios palydos. „Turėjau tokį mažutį šautuvėlį, bet niekada juo ne­
pasinaudojau, - kalbėjo jis. - Kiti bičiuliai iš verslo pasaulio buvo išties
įbauginti nusikaltėlių siautėjimo. Tada apsaugininkai buvo ne tiek ma­
dingi, kiek reikalingi. Pavyzdžiui, mano senas draugas G. Skobas visur
lankydavosi tik su trimis ar keturiais apsiginklavusiais apsauginiais.“
1991 metais A. Stašaičio įmonė „Tomas“ pirko tūkstančius tonų kark
bamido iš Gardino. Verslininkas Valentinas Surovas buvo šio verslo
sandorio tarpininkas, tvarkantis reikalus tarp Baltarusijos ir kauniečio
įmonės. Kaip vėliau paaiškėjo, V. Surovas, pasitelkęs žmones iš gangs­
terių pasaulio, visą situaciją pakreipė sau naudinga linkme. A. Stašaitį
gangsteriai jau planavo likviduoti. Kaip sako mano pašnekovas, tai, ko
gero, buvęs vienintelis atvejis, kai jo gyvybei buvo iškilusi rimta grėsmė.
„Pamenu, sulaukiau skambučio, kad atsirado pirkėjas, kuris iš manęs
norėjo nupirkti 10 tūkst. tonų karbamido, - pasakojo A. Stašaitis. - At­
važiavo V. Surovas, kurio iki tol nepažinojau. Sutarėme kainą - pusę mi­
lijono JAV dolerių. Pasirašėme dokumentus. Kitą dieną jis man skam­
bina ir sako, kad į Klaipėdą jau atplaukė laivas ir reikia krauti krovinį.
Pasakiau, kad jis dar nėra sumokėjęs pinigų. Kadangi buvo savaitgalis,
nesinorėjo išlaidauti dėl laivo stovėjimo, tad leidau krauti. Pakrovė ir
išplaukė. Jis dvi savaites nesiteikė sumokėti pinigų, o galiausiai pradėjo
slapstytis.“

136
 Tomis dienomis pas A. Stašaitį atskubėjo išsigandęs G. Skobas ir
klausė, ar jis nėra įsivėlęs į kokią nors negražią istoriją. „Jis per savo
pažįstamus sportininkus sužinojo, kad jau esu užsakytas ir artimiausiu
metu mane ketinama nužudyti, - kalbėjo A. Stašaitis. - Supratau, kad
tokį sąmokslą paruošė V. Surovas, taip siekdamas išvengti sumokėti
skolą.“
Pats A. Stašaitis paprašė surengti susitikimą su nesąžiningai veikusiu
veikėju. To meto įtakingiausi Kauno banditai suorganizavo jo susitikimą
su V. Surovu. Vieta buvo parinkta neeilinė - senos gamyklos patalpos
Kauno Daktarų gimtojoje Vilijampolėje, Raudondvario plente.
Į iš anksto sutartą susitikimą atvykęs kaunietis pamatė prie stalo sė­
dinčius V. Surovą, jo buhalterį ir juristą. A. Stašaitis atvyko su G. Skobu.
Visą verslininkų susitikimą akylai stebėjo keli vyrai iš nusikaltėlių pa­
saulio. „Atėjęs į susitikimą iškart pareiškiau: „Surovai, žinau, kad nenori
man grąžinti skolos ir užsakei mane nužudyti. Manai, kad viskas taip ir
praeis?“ - įtemptą susitikimą prisimena pašnekovas. - Aš jam pasakiau,
kad pats būsi dabar padėtas, ir tavo juristas su buhalteriu eis giliai po
žeme. Mūsų susitikimą surengę nusikaltėliai manė, jog aš esu skolingas,
bet išgirdę pokalbį suprato, kad situacija visai kitokia.“
V. Surovas, pardavęs A. Stašaičiui priklausiusį karbamidą, buvo nu­
sipirkęs prestižinėje Kauno vietoje, Perkūno alėjoje, gražų namą. Jį už
120 tūkst. JAV dolerių jis įsigijo iš vieno senosios kartos Kauno mafijos
veikėjo Mėjaus Velonskio, šiuo metu gyvenančio Amerikoje. „Aš pats
kadaise norėjau tą namą nupirkti ir ne kartą dėl kainos derėjausi su M.
Velonskiu. Pamenu, jis prašė 240 tūkst., o aš siūliau už jį 220 tūkst. doleP
rių. Galiausiai V. Surovas atidavė ne pinigus, o namą, jame šiek tiek pa­
gyvenau, - kalbėjo A. Stašaitis. - Bet paskui tas namas vis vaikščiojo per
rankas. Gerokai vėliau jis priklausė dviem garsioms Kauno ponioms,
bet po to ir jos jį pardavinėjo. Žodžiu, niekas jame ramiai taip ir nepa­
gyveno.“
Iš sudėtingos situacijos laimingai išsisukęs A. Stašaitis sako vėliau gir­
dėjęs, kad V. Surovas už melagystes buvo gerokai apmokestintas Kauno
banditų. Tuo metu mieste buvo kalbama, kad V. Surovas išpardavė visus
137
jam priklausančius automobilius - nuo sovietinių laikų iki vakarietiš­
kų, kitus brangesnius daiktus, kad atsiskaitytų su mafiozais. Tačiau net
ir šiandien abejojama, ar jis, tada atidavęs banditams nemažai pinigų,
sugebėjo grąžinti didžiąją jų dalį. Praėjus keleriems metams V. Surovas
buvo pastebėtas Kauno gatvėmis važiuojantis itin varganai atrodančiu
VAZ automobiliu.
Paskui A. Stašaitis draugiškai atsilygino dėl pavojaus jo gyvybei per­
spėjusiam G. Skobui. Atėjo diena, kai vilijampoliečiai iš senosios Dak­
tarų gaujos sumanė prigriebti G. Skobą, bet prieš tai ketino iškvosti jo
tėvu ir šefu laikytą žinomą Kauno verslininką A. Stašaitį.
„Pamenu, vyrukai iš bandos mane pasikvietė į pirtelę Lampėdžiuo­
se, - prisimindamas seno rusiško gangsterinio kino filmo siužetui pri­
lygstančią situaciją kalbėjo A. Stašaitis. - Vos tik įėjęs buvau kruopš­
čiai patikrintas, buvo išverstos visos kišenės. Manau, jie tikėjosi surasti
ginklą arba įrašymo įrenginius. Susitikime dalyvavo Henrikas Dakta­
ras, Egidijus Abarius ir Sigitas Čiapas. Kažkuris iš jų pradėjo varyti ant
G. Skobo. H. Daktaro tiesiai paklausiau: „Henrikai, kokia problema? Ir
ką pas tave veikia Čiapas? Jis bandos narys ar verslininkas?“ Tada jie
rimtai šoko į akis. Tik vėliau supratau, kad jie patys įrašinėjo pašnekesį
su manimi ir ketino išgirsti jiems naudingos informacijos. Tačiau savo
įžūliu elgesiu sumaišiau jų iš anksto paruoštas kortas. Kamjiems reikėjo
tokios provokacijos? Manau, jiems už nugaros gudriai veikė asmenys iš
specialiųjų tarnybų.“
Šis pokalbis ilgai neužtruko, A. Stašaitis sako drąsiai pakilęs nuo stalo
ir išvažiavęs savo mersedesu iš tuometinių ryškiausių banditų pamėgtos
Kauno užeigos.
Nepaisant to, paskutinio XX amžiaus dešimtmečio pradžioje Kaune
sklandė kalbos, kad A. Stašaitis ne tik puotaudavo, bet ir turėjo bendrų
verslo reikalų su tuomet mieste viešpatavusiais Vilijampolės Daktarų
autoritetais. „Kai 1993 m. Vilijampolėje duris atvėrė pirmasis naktinis
restoranas „Vilija“, į jo atidarymo šventę buvau pakviestas verslininko S.
Čiapo. Žinojau, kad šioje užeigoje išvakarėse puotavo Kauno bachūrai,
tačiau oficialaus atidarymo vakarėlyje dalyvavo tik verslininkai ir kiti
138
žinomi asmenys. Tarp šio objekto savininkų buvo ir H. Daktaras, bet
tąsyk buvau pakviestas ne jo, o S. Čiapo“, - pareiškė A. Stašaitis.
Praėjus kuriam laikui, po 1993-iųjų spalį visą Lietuvą sukrėtusių garp
šiųjų žudynių „Vilijos“ restorane, kai nuo samdomų žudikų kulkų krito
net penki H. Daktaro aplinkai priskirti vyrai, A. Stašaitis sulaukė vadi­
namosios Vileikos bosų su H. Daktaru priešakyje vizito. Anot versli­
ninko, žurnalistai savo straipsniuose skelbė versijas, kad esą verslininkai
nutarė, jog užteks bijoti ir klauptis prieš mafiją, tad nusprendė atkeršyti
Daktarams.
„Kadangi buvau Verslininkų sąjungos prezidentas, jie kreipėsi tiesiai
į mane, - pasakojo A. Stašaitis. - Jų paklausiau: „Vyrai, ar sugebate mąs­
tyti logiškai? Ar kada nors susikirto mano ir jūsų keliai? Ar vykstant
privatizavimui kurį nors iš jūsų esu išdavęs ar kitaip pridavęs7 Ar dėl to
turėčiau jausti kokią nors baimę? Negi manote, kad esu išprotėjęs, netu­
riu ką veikti, tad organizuoju šaudymus ir sprogdinimus?“ Tai išgirdę jie
rimtai pamąstė, o galiausiai atsiprašė. Bet aš juos puikiai suprantu, nes
po tokio straipsnio pasirodymo, manau, ir pats būčiau lėkęs aiškintis
aplinkybių. Gerai, kad tada jie nepradėjo šaudyti, o atvyko pasišneku­
čiuoti. Kita vertus, jie irgi profai, neblogai išmanantys žmogaus psicho­
logiją. Jie moka kalbėti ir iškart mato, kuris žmogus gali taip daryti, o
kuris ne.“
Kai 2004-ųjų rudenį žiniasklaidoje buvo paskelbtas sąrašas, kuriame
nurodyta, jog H. Daktarui buvo uždrausta bendrauti net su 71 asmeniu,
tarp jų buvo ir du žinomi laikinosios sostinės verslininkai - A. Stašaitis
bei baikerių judėjimo lyderis Julius Urbaitis. „Pusbrolis pranešė, kad H.
Daktarui negalima susitikti su manimi. Nežinau, kodėl patekau į tą sąra­
šą, bet, matyt, čia dėl to skandalingo jo dukters gimtadienio „Girstupio“
antrajame aukšte veikusiame „Zepelinus“ klube (2003-iųjų rudenį į šį
Kauno klubą H. Daktaro dukters atvyko pasveikinti ir tomis dienomis
prezidentinio skandalo įkarštyje atsidūrusio Rolando Pakso duktė Inga.
Vėliau merginos teigė, kad buvo bendramokslės, todėl ir susitiko gimta­
dienio šventėje.). Paskui kone metus sklido kalbos, esą H. Daktaras yra
šio klubo savininkas“, - numojo ranka kurį laiką „Girstupio“ komplek­
sui vadovavęs A. Stašaitis.

139
 Lukiškėse - suimtasis, iki teismo išbuvęs rekordinį laiką

Tačiau sėkmingai susitvarkęs su tuo metu šalyje klestėjusiais nusikal­

tėliais A. Stašaitis nepajėgė laimėti kovos prieš aukščiausius šalies vado­
vus bei teisėsaugininkus, užsimojusius prieš jį.
„Kaip jau minėjau, iš įmonės sąskaitų trijuose skirtinguose bankuose
buvo nurašyta per 7 milijonus dolerių. 1992-ųjų sausį viešai per žinias-
klaidą pareiškiau, jog atsisakau mokėti mokesčius vagims, ir reikalavau,
kad sugrąžintų pinigus. Visuomenei buvo skelbiama, kad neva raginu
visus verslininkus nemokėti mokesčių valstybei. Bet verslo susibūri­
muose ne kartą svarstėme šį mano sprendimą. Daugelis mane palaikė,
nes jiems aiškinau, kad kovoju dėl nuosavos įmonės veiklos nutraukimo
ir pradingusių milijoninių sumų. Neabejoju, kad būtent dėl to sulaukiau
valdininkų nemalonės. Buvo iškelta byla, kad esą sukčiauju ir nemoku
mokesčių, o galiausiai man skyrė pusšeštų metų kalėjimo“, - savo nesan­
taiką su tuometine šalies valdžia prisimena pašnekovas.
1994-ųjų liepos 17-ąją oficialiai buvo paskelbta A. Stašaičio paieška.
Tuo metu jis verslo reikalais ketino skristi į Izraelį, bet vizos būdavo
išduodamos Rygoje, o skrydis į Izraelį dažniausiai vykdavo per Maskvą.
„Gavau vizą, per Maskvą išskridau. Tačiau praėjus savaitei suskambo
mano telefonas, - pasakojo A. Stašaitis. - Advokatas pranešė, kad pa­
skelbta tarptautinė mano paieška. Man nebūnant Lietuvoje kažkas iš tų
aukščiausiųjų sukeitė teismo posėdžių datas. Tuometinis Baudžiamasis
kodeksas skelbė, kad jei bausmė maksimali ir kaltinime skirtas suėmi­
mas vieniems metams, negali būti suimtas. Per tą laiką lankiausi ne tik
Izraelyje, bet ir Nigerijoje, o galiausiai ir Maskvoje.“
Prieš tai A. Stašaičiui buvo iškelta baudžiamoji byla dėl valiutos ope­
racijų pažeidimo, vėliau kaltinimai papildyti. „Ar dėl atsisakymo mo­
kėti mokesčius tapau nepageidaujamu asmeniu aukščiausios valdžios
sluoksniuose? Be abejo. Juk tarp verslininkų nuolat propagavau idėją:
„Neremkime politikų!“ - emocingai šnekėjo A. Stašaitis. - O tai, matyt,
kai kuriems iš jų nepatiko, tad ir nutarė su manimi susidoroti. Verta
priminti, kad beveik visi dosniai finansiškai šalies politikus rėmę versli­
ninkai anksčiau ar vėliau smarkiai nukentėdavo. Jie paprasčiausiai tam­
140
pa tarpusavyje nesutariančių politikų klanų aukomis. Apskritai ši mano
byla, kurią sudaro net 40 tomų, būtų puikus veikalas apie politikų ir
verslininkų santykių subtilybes visiems šiandien teisę ar politikos moks­
lus studijuojantiems jaunuoliams.“
Teismo posėdžiai vyko Vilniaus apygardos teisme. „Pamenu, šią
bylą į rankas paėmusi teisėja Rima Lemonskienė pareiškė, kad tai nėra
baudžiamoji byla, todėl ji atsisakanti ją daryti baudžiamąja, - kalbėjo
jis. - Bet kiti puskvaišiai teisininkai nenurimo, dėjo visas pastangas, kad
mane kuo greičiau suimtų ir pargabentų į Lietuvą.“
Iš Izraelio į Maskvą sugrįžęs A. Stašaitis suprato, kad gimtinėje iškart
bus suimtas. „Jie jau garsiai varė savo propagandą, kad bėgu ir slapstau-
si, tačiau nieko panašaus nebuvo, tiesiog sprendžiau, kaip tinkamai pa­
sielgti, ir kuriam laikui užtrukau Maskvoje“, - paaiškino verslininkas.
1994 m. spalio 29-ąją A. Stašaitis lankėsi viename Maskvoje, Zelenog-
rade, esančių butų įrengtame bičiulio verslininko biure. „Kai jau vėliau
susidėliojau faktus, supratau, kad jokios paieškos jie nebuvo paskel­
bę, - kalbėjo jis. - Tą dieną paskambino mano Verslo akademijos dėsty­
tojas. Metus kartu mokėmės ir nutarėme, kad reikia galutinai nuspręsti
dėl tolesnės akademijos veiklos. Aš jį pakviečiau atvažiuoti pasišnekėti
į Maskvą. Ir greičiausiai paskui tą žmogelį tarnybos atsekė iki manęs.
Vieną dieną kažkas pasibeldė į duris. Draugas, prekiavęs brangiaisiais
metalais, neseniai buvo apiplėštas, tad pašalinius nenoriai priimdavo­
me į svečius. Žvilgtelėjęs pro durų akutę pamačiau, kad stovi kažkoks
pusamžis vyras su odine striuke. Neatidariau durų, nes pamaniau, kad
vėl kokie nors banditai atėjo. Staiga išgirdau, kad jau laužiamasi į vidų.
Priėjęs prie durų pro akutę išvydau maskuojamąja apranga vilkintį pa­
reigūną su laužtuvu rankose.“
Pravėręs biuro duris kaunietis buvo iškart surakintas ir išvežtas į vie­
ną seniausių Maskvos tardymo izoliatorių-kalėjimą garsiojoje Petrov-
kos gatvėje. A. Stašaitis teigė, kad jam skirti kaltinimai buvo žaibiškai
sukurpti, ekstradicijos į Lietuvą dokumentai buvo surašyti paskubomis,
šiurkščiai pažeidžiant teisines nuostatas.

141
 1994-ųjų lapkričio pabaigoje A. Stašaitis iš Maskvos buvo parskrair
dintas į Lietuvą ir iškart uždarytas į legendinį Lukiškių tardymo izo-
liatorių-kalėjimą. Nuo tos dienos be įsigaliojusio teismo nuosprendžio
kaunietis Lukiškėse išbuvo, kaip jis sako, 5 metus, keturis mėnesius ir
penkiolika dienų. A. Stašaitis galėtų būti netgi įrašytas į Lietuvos rekor­
dų knygą kaip ilgiausiai be kaltinamojo nuosprendžio kalėjime laikytas
asmuo.
Patekęs į belangę iš pradžių A. Stašaitis buvo kalinamas vienas. „Praė­
jus mėnesiui apskundžiau mano suėmimą. Teismas jį iš karto panaikino,
nes man įteikė antrą paties generalinio prokuroro Vladimiro Nikitino
pasirašytą arešto orderį, - teigė verslininkas. - Buvau naivus tikėdama­
sis, kad advokatai viską išspręs. Tai buvo naiviausia man į galvą atėjusi
mintis. Advokatai visiškai neišmanė ūkinės veiklos, taigi teko pačiam
studijuoti tuos kodeksus. Buvau pasisamdęs tris advokatus, tad jie man
nešė Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, Europos žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, Konstituciją, Baudžiamąjį ir
Civilinį kodeksus.“
Už grotų patekęs A. Stašaitis pasakojo, kad vienu metu bendroje ka­
meroje kalėjo su 9 asmenimis, iš jų 6 buvo žmogžudžiai. „Patekus ten
laikas slinko beprotiškai lėtai, - prisimena jis. - Iš pradžių maniau, kad
nieko baisaus tos dvi dienos, dvi savaitės ar du mėnesiai. Bet paskui pa­
mąsčiau ir net susitaikiau su mintimi, kad be jokios teismo nutarties
sėdėsiu visą likusį gyvenimą. Turėjau su tuo susitaikyti, nes jeigu kitaip
nusiteiki, pasidaro labai sunku, atsiranda didžiulė tikimybė išprotėti.
Paprasčiau tampa tik tada, kai susitaikai, kad kiek Dievas duos, tiek ir
gyvensi kalėjime. Iškart pasidaro ramiau ir lengviau. Pamažu tai tampa
įprasta kasdienybe. Kadangi kodeksus buvau neblogai išstudijavęs, ne­
trukus tapau kitų kalinamų asmenų konsultantu.“
Lukiškėse A. Stašaitį aplankęs ir interviu ėmęs žurnalistas V. Matule­
vičius prisimena: „Kai pasitaiko žmogus, kurio rankose didžiuliai turtai,
įtaka, ir kai jį suima, daugelis būna linkę jį suspardyti. Skaudu, bet tai
tiesa. Bėgo metai, bet A. Stašaitis vis sėdėjo. Penktais kalėjimo metais,
kai jis buvo Lukiškėse, jis man atsivėrė. Po to, kai su A. Stašaičiu pašne­

142
kėjau, daugelis sutiko, kad toliau taip tęstis negali. Kalėdamas jis susirgo
tuberkulioze.“
Išties vienu metu A. Stašaitis buvo laikomas specialioje kameroje su
dar penkiais įtariamaisiais, kurie sirgo džiova. Pašnekovas džiaugiasi,
kad net ir tokiu sudėtingu gyvenimo laikotarpiu nuo jo nenusigręžė nė
vienas jo artimiausios aplinkos žmogus. Kalėdamas A. Stašaitis suorga­
nizavo krepšinio turnyrą, kuriame nuteistieji išbandė jėgas prieš garsių
krepšinio veteranų komandą.
1998-ųjų spalį Kauno apylinkės teismas A. Stašaičiui paskelbė nuos­
prendį. Jis buvo nuteistas kalėti septynerius metus dėl sukčiavimo, ope­
racijų užsienio valiuta pažeidimo, apgaulingo bei aplaidaus buhalteri­
nės apskaitos tvarkymo, svetimo turto iššvaistymo ir užvaldymo. Byloje
buvo duomenų, kad jis su bendraminčiais pasisavino arba iššvaistė apie
15 milijonų litų. Nors šį teismo sprendimą verslininkas apskundė apy­
gardos teismui, šis nuosprendžio nepakeitė.
Tačiau 1999 m. rudenį kauniečio byloje įvyko netikėtas posūkis -
Aukščiausiasis Teismas dėl procesinių pažeidimų grąžino A. Stašaičio ir
jo bendrininkų bylą teismui papildyti. Pagrindu šiam sprendimui tapo
ekstradicijos įstatymo pažeidimas. 1994 metais Rusija išdavė A. Stašaitį
pagal prokuratūros prašymą, kuriame buvo nurodyta, kad jis kaltina­
mas tik dėl valiutinių operacijų pažeidimo. Kiti verslininkui inkrimi­
nuoti nusikaltimai nebuvo nurodyti.
2000-ųjų vasario 8 dieną Vilniaus apygardos teismas atsisakė pratęsti
kauniečio suėmimo terminą ir praėjus devynioms dienoms, vasario 17-
ąją, jį paleido, o baudžiamoji byla buvo perduota papildomam tardymui.
„Nors atrodė, kad ne taip ir ilgai užtrukau toje nelaisvėje, sugrįžus
pirmieji malonūs pokyčiai buvo akivaizdūs, - sakė A. Stašaitis. - Tada
stebino, kad priėjus prie durų jos automatiškai atsidarydavo. Miestuose
jau stovėjo pirmieji didesni prekybos centrai. Kalėjime praleidau išties
neblogą laiką, tuos metus, kai Lietuvoje vyko privatizacija, bet dėl to sa­
vęs negraužiu. Na, taip, galėjau būti ir milijonierius, ir milijardierius, bet
kas dėl to pasikeistų? Tiesiog būtų tekę daryti gerokai didesnius darbus
ir būtų atsiradę visokių papildomų sunkumų.“

143
 Paklaustas, kaip galiausiai baigėsi garsioji byla, dėl kurios jam beveik
pusšeštų metų teko praleisti belangėje, A. Stašaitis sakė: „Byla baigėsi, ir
taškas. Teismas panaikino nutartį, vėl sugrąžino į tardymo stadiją. Tar­
dymas vėl tęsė darbą, galiausiai bylą atidavė į Kauno apylinkės teismą.
Šis teismas paskelbė, kad byla nutraukiama dėl senaties. Aš teisme pa­
reiškiau, kad nesutinku su tokiu sprendimu. Teisėjas liko be žado. Iš­
ėjęs pasitarti nesugrįžo. Po dviejų savaičių pranešė, kad vis dėlto bylą
nutraukė dėl senaties. Aš vėl apskundžiau apeliacine tvarka Aukščiau­
siajam Teismui, bet teismas atmetė šį mano skundą, tada apskundžiau
kasacine. Aukščiausiasis Teismas kone tiesiai atrašė: byla nutraukta, taš­
kas, viską užmiršk. Viskas baigėsi tik 2006-aisiais, t. y. beveik po 12 metų
nuo tos dienos, kai buvau suimtas.“
2001 metais dėl neteisėto suėmimo trukmės jis tapo pirmuoju lie­
tuviu, kuris kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą Strasbūre ir iš
Lietuvos prisiteisė 108 tūkst. litų moralinei žalai atlyginti.
„Man visiškai nebuvo svarbi ta kompensacija. Prie šių pinigų net ne-
prisiliečiau. Teisingumo ministerijai nurodžiau, kad šią sumą perves­
tų Lietuvos invalidų draugijai, - sakė A. Stašaitis. - Per visą neteisėto
kalinimo laikotarpį jie padarė kur kas didesnę žalą - sunaikino mano
verslus, o šie nuostoliai siekia milijardus.“

Dar vienas akibrokštas - „Versmės" privatizavimo istorija

Sugrįžęs į laisvę A. Stašaitis ėmėsi gaivinti prislopusią Lietuvos vers­

lininkų sąjungą. Kaune, Savanorių prospekte, G. Petriko brolis Raimun­
das jam suteikė porą kabinetų, iš kito pažįstamo verslininko jis gavo bal­
dus ir finansinę paramą patalpų remontui. „Vėl pradėjau bendrauti su
senais bičiuliais, o su naujais nebuvo nei noro, nei ūpo ką nors bendra
daryti“, - prisimena jis.
Pamažu aktyvus vyras įsitraukė į Lietuvos invalidų draugijos veiklą.
Kaip jis teigia, neįgaliųjų problemos jį sudomino neatsitiktinai - versli­
ninko sesuo Dalia, pati buvusi medikė, jau keturiolika metų prikaustyta
prie lovos po septynių sudėtingų stuburo operacijų, kurios buvo atliktos

144
Maskvoje bei Charkovo srityje. Kaunietis neatmeta tikimybės, kad ši jo
šeimos nelaimė - tai neprofesionaliai atlikto medikų darbo pasekmė.
Veiklusis kaunietis teigia, jog buvęs šokiruotas, kai pradėjęs tvarkyti
sesers dokumentus apsilankė invalidų įmonėje „Tausa“. Čia jis nustebo
pamatęs apleistas įmonės patalpas, kuriose prie pasenusių šildymo įren­
ginių susispietę sėdėjo ne tik neblogos fizinės formos draugijos atstovai,
bet ir pasikonsultuoti atvykę visiškai paliegę neįgalieji.
2002 metais jis dalyvavo vienos didžiausių šalyje Birštone esančios
„Versmės“ sanatorijos įsigijimo konkurse, kurį, jo žodžiais, lydėjo skan­
dalai ir nesusipratimai su valdininkais.
„Viešai skelbto konkurso būdu jie pardavinėjo sanatorijos patal­
pas, - prisimena dar vieną keistą privatizavimo istoriją A. Stašaitis. -
Pakalbėjau su pagrindiniais kurorto žmonėmis - meru, vyriausiuoju
gydytoju, bet jie sakė, kad nieko bendra su konkursu neturi. Paskui ėmė
sklisti kalbos, kad sanatoriją ketina pirkti kažkokie švedai. Jie pasiūlė
savo kainą - 2,5 mln. litų. Aš šiek tiek primečiau ir pasiūliau 3,5 mln.
Vienas dalyvavau ir laimėjau konkursą, mane paskelbė nugalėtoju, tad
nelaukdamas sumokėjau pinigus. Tačiau tuometinis premjeras A. Bra­
zauskas per Vyriausybės posėdį pareiškė, kad „Versmę“ reikia išbraukti
iš privatizuojamų objektų sąrašo. Ir jie nutarė objektą atiduoti Birštono
savivaldybei patikėjimo teise. Yra tekę girdėti kalbų, kad neva tuometi­
nis Birštono meras nubėgo pas A. Brazauską ir pareiškė: „Klausyk, ten
juk 40 mūsų partijos narių, ir jeigu ateis A. Stašaitis, tai jau viskas, šakės
socializmui.“ Juk Birštoną jie visi valdė nuo sovietinių laikų. A. Brazaus­
kas tokius klausimus mokėdavo spręsti. Grąžino pinigus, kažkas pavogė
objektą ir iki šiol jis priklauso vietos savivaldybei. Yra kažkokia bendro­
vė, valdanti sanatoriją, kurioje gal vis dar esu smulkusis akcininkas, o
gal jau ir nebe? Žodžiu, „Versmės“ atvejis tiktai patvirtina, kad niekas
šioje šalyje nepasikeitė. Iš pradžių jie pavogė mano sąskaitose buvusius
pinigus, o po dvidešimties metų ir viešai įsigytą sanatoriją.“
Jis sako, kad tais laikais buvo taip įpykęs ant minėto sandėrio užkuli­
sinių žaidėjų, kad netgi Birštone įsigijo trijų kambarių butą, kurio langai
buvo tiesiai į „Versmę“.
145
 „Pamenu, gegužės mėnesį padarė remontą bute, galvojau, nuvažiuo­
siu, pasižiūrėsiu ir praleisiu visą vasarą, - iš Kauno centro į Birštoną per­
sikėlęs verslininkas pasakojo pradėjęs naują gyvenimo etapą. - Vėliau
nusipirkau itališkus baldus, apstačiau tą butą. Maniau, dar šiek tiek čia
paatostogausiu. Ir tos atostogos tęsiasi iki šios dienos.“
Skandalais išgarsėjęs Lietuvos verslininkas jau neabejoja, kad už Kau­
ną ramesnis ir mažesnis Birštonas yra viena mėgstamiausių jo audringo
gyvenimo užuovėjų. „Pirmąkart į Birštoną atvažiavau 1971-aisiais, kai
jame buvo surengta jaunųjų irkluotojų stovykla. Būtent čia Nemune pa­
matęs valtis užsikrėčiau aistra tapti irkluotoju ir pradėjau studijas Lie­
tuvos kūno kultūros institute. Čia prabėgo mano gražiausios jaunystės
dienos, todėl ir nusprendžiau įsikurti visam likusiam gyvenimui.“

Virš galvos - belangės ir milijoninių skolų grėsmė

Kartais susidaro įspūdis, kad A. Stašaitis išties nenori ramiai gyventi,

mat pastaruoju metu Lietuvos apeliacinį teismą yra pasiekusi dar viena
finansinė byla, kurioje figūruoja jo pavardė. Dėl šios bylos jam vėl gresia
kelerių metų gyvenimas už grotų.
Žiniasklaidoje skelbta, jog Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos
atlikto tyrimo metu nustatyta, kad už Invalidų draugijos paramai skirtas
lėšas buvo perkama įmonių akcijų, kurių kaina esą smarkiai viršijo ti­
krąją vertę, o darbo vietos jose neįgaliesiems esą nebuvo kuriamos. Tirta
dešimt sandorių, tačiau kaltinimai pareikšti tik dėl penkių epizodų.
Pats A. Stašaitis visą laiką nepripažino kaltės ir kalbėjo apie sufabri­
kuotą bylą.
„Prokuratūra skelbiasi ginanti viešąjį interesą, tačiau niekas nesi­
skundė. Ką tuomet reikia ginti?“ - po posėdžio Kauno apygardos teisme
kalbėjo A.Stašaitis. Pasak jo, viskas puikiai sekėsi iki bendrovės „Girs­
tupis“ akcijų įsigijimo. Turto vertintojai nustatė, kad akcijos buvo par­
duotos pernelyg brangiai, tačiau mokestinė našta už neteisėtai gautas
pajamas buvo perkelta ant draugijos pečių. Jai teko sumokėti beveik 1,5

146
mln. eurų, prasidėjo griūtis ir kai kurias valdomas įmones nusprendė
uždaryti pati draugija. Visa tai A. Stašaitis tikino išdėstęs ir teisme, bet
niekas jo argumentų net neklausė, o nuosprendžio tekstas vyriškiui pri­
mena kaltinamojo akto kopiją.
Teismas iš A. Stašaičio ir kito nuteisto asmens - S. Pilvelio priteisė
sumokėti 365 tūkst. eurų civilinį ieškinį.
„Šios bylos esmė tokia, kad Mokesčių inspekcija pajuto, jog mes Lie­
tuvos invalidų sporto draugijai sumokėjome 12 mln. už „Girstupio“ pres
kybos centro akcijas, - dėstė A. Stašaitis. - Šioje draugijoje esu išrink­
tas valdybos nariu, be manęs, ten yra dar keturi asmenys. 8 tūkstančių
kvadratinių metrų ploto prekybos centras „Girstupis“ buvo įvertintas
tik milijonu litų. Taigi visi supranta, kad tokia kaina nėra adekvati. Įdo­
miausia, kad tie netikėtai atsiradę vertintojai tikrinimą pradėjo praėjus
kone trejiems metams. Dokumentų nebuvo jokių surinkę, vadovavosi
tik gautomis deklaracijomis. Atsirado kažkokios nepagrįstos pajamos.
Finalas - esu vadinamas šio brangaus pirkimo organizatoriumi. Kadai­
se Strasbūre laimėjęs bylą gavau 108 tūkst. litų ir padovanojau Invalidų
draugijai, o dabar mane teisia, kad neva iššvaisčiau šios draugijos pi­
nigus. Logikos visiškai nėra. Ir dėl to jau šeštus metus areštuotos visos
man priklausančios banko sąskaitos ir visas šeimos turtas - namas, že­
mės sklypai. Niekas negalvoja, kad tenka mokėti turto, žemės mokes­
čius. Ir tu gyveni krašte, kuris vadinasi Lietuva. Aš jau 25 metus esu toje
šalies virtuvėje, tai galima tik įsivaizduoti, kokie mane apima jausmai.
Nesinori jau nei verkti, nei liūdėti, lieka tik su ironija į visa tai žiūrėti.“
Kadangi pirmosios instancijos teismas A. Stašaičiui skyrė 2 metų
laisvės atėmimo bausmę, šiuo metu jam, sulaukus brandaus amžiaus,
vėl atsiranda rimta tikimybė sugrįžti į kalinimo įstaigą.
Pasiteiravus, kaip jaučiasi, kai gali būti, jog vėl bus pasiųstas už grotų,
verslininkas sakė: „Jei būsiu nuteistas realia bausme - tai tik vienas klau­
simas. Kitas - net 13,7 mln. Lt su kolega turėsime sumokėti solidariai. Ir
kam? Invalidų draugijai, tai yra sau, nes draugija yra mūsų, ne visuotinė.
Išvada: turėsiu iš vienos kišenės mokėti į kitą.“

147
 Pašnekovas teigė, kad jis tapo atsparus panašaus pobūdžio byloms.
A. Stašaitį ypač nustebino pirmosios instancijos teisme paskelbtoje nu­
tartyje atsiradęs įrašas, kad yra sunkinamoji aplinkybė - kaltinamasis
(A. Stašaitis) yra arogantiškas.
Jis pasakojo pastebėjęs, kad jau teismo proceso metu būta mėginimų
su juo susidoroti pirma laiko, nes teismų pradžioje jam paskirta valsty­
bės advokatė prieš vieną teismo posėdžių pasiūlė prisipažinti padarius
nusikalstamą veiką, kuria jis net nėra kaltinamas.
„Kartą prieš teismą ta valstybės paskirta gynėja pareiškė: „Manau,
kad tau reikėtų šiek tiek prisipažinti ką nors“, - prisimena keistą paš­
nekesį A. Stašaitis. - Ji siūlė prisipažinti dėl mokesčių vengimo. Aš jai
pasakiau, kad tuo manęs net nekaltina. Bet ji pareiškė, kad čia nieko to­
kio, kažkaip tai galima patvarkyti, išspręsti. Tad jūs įsivaizduokite, koks
mūsiškės teisėsaugos lygis.“
Teismo išvakarėse apsilankęs Kauno apygardos teismo raštinėje A.
Stašaitis sužinojo, kad valstybės paskirta advokatė net nesivargino susi­
pažinti su 36 tomų apimties baudžiamąja byla. O per teismą, jo žodžiais,
teisėja pareiškė, kad advokatė jau susipažinusi, nors raštinėje apsilankė
tik teismo posėdžio dieną. Tokie keisti sutapimai A. Stašaičiui kelia rim­
tų abejonių ir labai primena senas išgyventas istorijas, liudijančias, kad
ši byla taip pat tendencingai sukurpta ir nekvalifikuotai išnagrinėta kaip
ir ta garsioji 1994-ųjų byla, kuri subliūško tik praėjus dvylikai metų.

Sveikata svarbiau už bet kokius milijonus

Paklaustas, kurgi tie A. Stašaičio paslėpti milijonai, kurių jo aplinkoje

nematyti, legendinis kapitalizmo pionierius nusišypsojo: „Pas mus da­
bar tikra vargo vakarienė. Todėl ir geriame tokių keistų žolyčių arbatą.
Jei rimtai - kažkiek vaikai padeda.“
Du A. Stašaičio sūnūs gerai įsitvirtinę informacinių technologijų
versle. Vyresnysis Martynas Stašaitis turi Amerikos pilietybę ir jau du
dešimtmečius sėkmingai gyvena JAV. Jis baigė Čikagos Ilinojaus uni­

148
versitetą, kuriame kadaise studijavo šalies prezidentas Valdas Adamkus,
vėliau tapęs jo garbės daktaru.
Kai kalbėjomės su A. Stašaičiu, jis teigė, kad Martynas netrukus tu­
rėtų susilaukti trečios atžalos. Siekdamas atiduoti duoklę Lietuvai, M.
Stašaitis prieš keletą metų įkūrė savo amerikietiškos kompanijos „De-
bridge“ biurą Kaune, Šančiuose esančiame buvusių kareivinių pastate A.
Juozapavičiaus prospekte. Šiandien M. Stašaitis taip viską susidėliojęs,
kad per metus bent du mėnesius praleidžia Lietuvoje. „Manęs kartais
klausia, kodėl nevažiuoju į daugelio svajonių šalį Ameriką. Bet ką aš ten
veiksiu? Martynas sakė, kad neblogas namas JAV kainuoja nuo 50 iki
100 tūkstančių JAV dolerių. Tačiau tai, ką aš kiekvieną dieną regiu pro
savo virtuvės langą, kainuoja nesuskaičiuojamus milijonus“, - teigė jis.
Jaunesnysis sūnus Karolis Stašaitis baigė informatiką Kauno tech­
nologijos universitete ir išvažiavo į Berlyną dirbti programuotoju. A.
Stašaičiui smagu prisiminti, kad jau būdamas penktoje klasėje Karolis
tvirtai apsisprendė tapti tuo specialistu, kuriuo yra šiandien.
Su žmona, kurią jis mūsų susitikimų metu meiliai vadino Ingute, jie
šiuo metu rūpinasi 6 metų dukrele Austėja, kuri lanko Birštono darželį.
Jis prasitarė, kad šiuo metu puoselėja ne su verslu, o su švietimu su­
sijusią idėją - tinkamai nukreipti gabiausius Lietuvos vaikus. „Kasmet
šalies mokyklas palieka per 3,5 tūkstančio vaikų, iš jų 10 procentų yra
išties gabūs, - kalbėjo A. Stašaitis. - Kartą apsilankęs vienoje Utenos
mokykloje paprašiau, kad pakeltų rankas tie, kurie žino, kuo norėtų
būti baigę mokyklą. Deja, ryžtingai rankas pakėlė tik trys, prie jų vėliau
prisidėjo dar vienas. Todėl pastaruoju metu dažnai aplankau mažesnių
sparčiai nykstančių šalies miestų - Tauragės, Druskininkų merus, ku­
riuos pažįstu dar nuo verslo laikų. Su jais šnekamės, ką reikėtų daryti,
kad neišnyktų mūsų būsimi talentai. Juk ne visi iš jų nori važiuoti stu­
dijuoti į Kembridžus, bet valstybė jiems nieko nepasiūlo, jais tinkamai
nepasirūpina, todėl galiausiai jie priversti palikti savo šalį. Esu tikras,
jog tam reikia išleisti ne tik milijonus, bet ir milijardus, kad tie vaikai
ateityje būtų sveiki, protingi. Taip, aš visais tikrai nepasirūpinsiu, tačiau

149
bent mažai dalelei tų protingų vaikų bandau paaiškinti, kad jie tinkama
linkme pasuktų savo galveles.“
Per A. Stašaičio ir jo bičiulių rankas kadaise perėjo milijoninės, o kai
kada ir milijardinės sumos, tad pasiteiravau, ką išvis pinigai reiškia to­
kiam žmogui kaip jis, patyrusiam ir didelių pakilimų, ir nemažų nuos­
mukių.
A. Stašaitis konkrečiai apie pinigus neatsakė, bet pateikė išties uni­
kalų pavyzdį, kurį prieš pat mūsų susitikimą parsivežė iš kelionės į Da­
niją. „Kopenhagos centre gyvenau daugiaaukščiame viešbutyje. Vieną
rytą pažvelgęs pro langą pamačiau apačioje esantį didžiulį prospektą,
kuriame knibždėjo įvairiausios transporto priemonės, - pasakojo jis. -
Didžiuliame sraute dviračiais važiavo ir seneliai, ir studentai, ir vaikai.
Greta vilkosi didelė lėtai slenkančių aukščiausio lygio limuzinų kolo­
na. Įprastas rytinis pikas. Automobilis šiais laikais tokia priemonė, kad
kiekvienas ją gali turėti. Bet toje šalyje žmonės gerai suvokia, kad tuo
dviračiu jie ne tik nuvažiuos, kur reikia, bet ir savo sveikatą pasitvar­
kys. Juk žmogaus tokia prigimtis, kad reikia nuolat judėti. Civilizacija
labai greitai keičiasi, o fiziologija - gana lėtai. Tokių šalių kaip Danijos
ir Olandijos gyventojai tai puikiai suvokia. Štai ir atsakymas, kas tokiais
atvejais yra laimingesnis, - kas sieloje turtingesnis.“

Kas išties valdo Lietuvą?

Paklaustas, ką jis įžvelgia šių dienų šalies ekonomikoje, A. Stašaitis

ramiai pamąstė ir po trumpos pauzės atsakė: „Galiu pasakyti, kad dar
nuo sovietinių laikų neprofesionaliai ir neviešai užsiimu nekilnojamojo
turto verslu, bet jau daugiau nei pusmetį nesu sulaukęs nė vieno rim­
tesnio interesanto skambučio. Vadinasi, Lietuvoje akivaizdi krizė, bet
pasaulinės ekonominės krizės nėra. Anksčiau ekonomistai mėgdavo
garsiai skelbti, kad štai pasaulinė ar Rusijos krizė, bet kodėl gi pas mus
yra krizė? Tegul Algirdas Sysas ir kiti veikėjai, kurie svaigsta apie pro-
gresinius mokesčius Lietuvoje, eina verslininkauti, ir pamatys tikrąją
realybę.“

150
 A. Stašaitį stebina, kad lietuviška žiniasklaida nelinkusi skambinti
pavojaus varpais ir retai atskleidžia tikrąją tragiškai susiklosčiusią mūsų
šalies ekonominę ar verslo padėtį. „Nelabai suvokiu, kodėl tokios dide­
lės naujienų agentūros kaip ELTA ar Dariaus Mockaus valdomi televizi­
jos kanalai neskelbia žinių apie realią padėtį, - kalbėjo jis. - Ar jie mano,
kad jų verslas tada nukentės? O gal čia yra kokie nors mums nežinomi
susitarimai su politikais, kad neišsibėgiotų paskutiniai šalies gyventojai?
Bet juk ne iš laikraščių apie krizę sužinoję žmonės nuolat emigruoja.
Jiems ta krizė jau seniai. Galiausiai jie viską palieka ir varo.“
Atsisveikindamas pasiteiravau, ar A. Stašaitis nebijąs, o gal jau vi­
siškai nebeturįs ką prarasti, juk dėl pernelyg atvirai dėstomo požiūrio
galėtų rimtai nukentėti ar sulaukti dar didesnių smūgių iš tų pačių,
kaip jis ne kartą akcentavo, specialiosioms tarnyboms priskiriamų as­
menų, garsenybe tapęs verslininkas sakė: „Dar dešimtojo dešimtmečio
pradžioje mane bandė sutvarkyti ir administracine, ir civiline tvarka.
Bet jie nežinojo, kad esu beprotiškai užsispyręs. Galbūt vieniems atro­
dau kvailas, kitiems - pernelyg protingas. Bet to tinklo veikėjai kaskart
sau palankiu metu įjungia savus mechanizmus, kurių žmonės nelabai
suvokia. Tie veikėjai iki šiol labai įtakingi ir jie ne miega, o veikia. Ta
pati mūsų prezidentė yra jų sistemos produktas. Nežinau, ką išties mąs­
to dažnai Dalią Grybauskaitę kritikuojantis ir triukšmą šalyje keliantis
Zigmas Vaišvila (Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras), bet jis
tinkamai akcentuoja, kad mūsų šalį veikia ta sistema. Kad jos nemato­
mi veikėjai, naudodamiesi valstybės jėga, įstatymu, knekcina žmogelius,
kurie jiems trukdo arba tam tikru metu pasidaro nereikalingi.“

151
 NEPALAUŽIAMASIS: NEPAKLUSĘS
REKETININKAMS SUKLESTĖJO IR
PAPUOŠĖ SOSTINĖS ROTUŠĘ

„Jeigu ieškote milijonierių, žinokite, kad pataikėte ne tuo adresu. Šiais

laikais Lietuvoje yra gerokai už mane turtingesnių ir apsukresnių verslo
veikėjų“, - plačiai šypsodamasis karštą 2015-ųjų rugpjūčio sekmadienio
popietę vasaros sostinėje Palangoje pasitiko vienas pirmųjų ir žymiau­
sių šalies verslininkų - šeimos valdomo drabužių prekybos tinklo „Du
broliai“ savininkas 60 metų Vaidotas Jankauskas.
Jis tikrai negalėtų skųstis nuobodžiu gyvenimu ar praeitimi. Atro­
dytų, vyras be didesnių galvos skausmų sukasi daugelio, ypač moterų,
išsvajotame prabangios mados pasaulyje, kur visi šypsosi, per mados
pristatymus geria šampaną, noriai pozuoja fotografams ar lankosi iš­
blizgintuose mados sostinės Milano garsiuosiuose drabužių salonuose.
Tačiau tik nedaugelis žino, kokį sunkų kelią teko nueiti V. Jankauskui,
kol pasiekė tai, ką turi. Svarbiausia, kad jis per tą laiką nė trupučio ne-
išpuiko. Bent jau kelissyk bendraujant su juo vaidybos, pasipūtimo ar
arogancijos, kuri mados pasaulyje tiesiog klesti, nebuvo justi.
Visame pasaulyje pripažintų prabangių prekių ženklų kūrėjų - „Pra­
dą“, „Gucci“, „Moncler“, „Dolce &Gabanna“, „Dsquared2“ bei daugelio
kitų - gaminiais oficialiai mūsų šalyje prekiaujančios kompanijos įkū­
rėjas jaunatviškai energingas ir stilingas. Akivaizdu, kad V. Jankauskas
dirba mados srityje - pats visada apsirengęs šiuolaikiškais, skoningais,
akies nerėžiančiais drabužiais.
„Dviejų brolių“ parduotuvių tinklui šiuo metu priklauso keturios
parduotuvės Vilniaus Rotušės aikštėje ir viena Palangoje. Puošnios jų
vitrinos iš tolo traukia ne tik Vilniaus ir kitų į sostinę atvykusių šalies
gyventojų, bet ir užsienio turistų žvilgsnius. Šios parduotuvės net ir ne
kalėdiniu laikotarpiu - tarytum šventinės žybsinčios eglutės. Šio preky­
bos tinklo įkūrėjas džiaugiasi, kad bent jau gražiomis vitrinomis puošia

153
pagrindinę Lietuvos sostinės senamiesčio aikštę, į kurią mielai traukia ir
pirmąsyk mūsų šalyje apsilankantys svečiai iš tolimiausių šalių.
2015 m. vasarą „IQ Top“ sudarytame turtingiausių šalies žmonių są­
raše V. Jankauskas įtrauktas 128 vietoje, o jo valdomas verslas įkainotas
15 milijonų eurų.
Šis verslininkas, užauginęs du sūnus, gali didžiuotis tinkamai auklė­
jęs vaikus. 37 metų Andrius ir 32-ejų Tomas sėkmingai baigė mokslus
universitete ir prisidėjo prie šeimos verslo. Dabar jie visi trys yra lygia­
verčiai partneriai plėtojant „Dviejų brolių“ parduotuvių tinklą.
Tomis vasaros dienomis, kai daugelis nerūpestingai atostogavo ir
mėgavosi poilsiu užsienio kurortuose, aktyviai derėjausi dėl susitikimo
su V. Jankausku. Pačiame vasaros atostogų įkarštyje jis buvo labai už­
siėmęs, nes tuo metu ruošėsi atidaryti naują prekybos saloną, kuriame
dabar jau galima įsigyti stilingos moteriškos avalynės, aksesuarų ir kitų
širdžiai mielų daiktų.
Ir Vaidotas, ir jo sūnus Andrius nuolat skraidė pas ilgamečius par­
tnerius į Italiją, o vos tik atvykę į Vilnių tuojau pat skubėdavo į naująją
parduotuvę, kur akylai stebėjo, kad dizaineriai ir remonto darbus at­
liekantys statybininkai nenukryptų nuo brendu (išskirtiniu prabangos
ženklu) tapusios parduotuvės įrengimo reikalavimų ir stilistikos.
Tačiau po ilgų derybų ponas Vaidotas pakvietė į Palangą - į savo pir­
mąją parduotuvę ir kavinę, kur, kaip jis sakė, ir prasidėjo jo sėkmingai
išplėtoto prekės ženklo „Du broliai“ istorija. Susitikimo vietą Palangoje
V. Jankausko sūnus Andrius parinko neatsitiktinai - jis teigė, kad čia
tinkamiausia aura tokiam pašnekesiui. Mat sostinėje jie sukasi kaip vi­
jurkai - nuolat sprendžia skubius reikalus, atsakinėja į įvairiausius ne tik
naujai įrengto, bet ir jau veikiančių prekybos salonų darbuotojų, intere­
santų klausimus.
Savaitgaliais Jankauskai mėgaujasi gyvenimu gimtojoje Palangoje.
Tiesa, Vaidoto sūnus A. Jankauskas pabrėžė, kad jie irgi yra iš tų tipiš­
kų palangiškių, kurie nemėgsta vaikštinėti Palangos poilsiautojų daž­
niausiai lankomomis gatvėmis. Jie, kaip tikri kurorto gyventojai, retokai
154
būna ir prie jūros. O jeigu ir nusprendžia prie jos pabūti, dažniausiai
renkasi atokesnes, atvykėliams mažai žinomas pajūrio vietas.
Prie įėjimo į seniausiai gyvuojančią „Dviejų brolių“ tinklo parduotu­
vę Palangoje išvydau mūsų šalyje dar retu laikomą išvaizdų automobilį.
Daugiau nei prieš metus Vaidotas Vienas pirmųjų Lietuvoje įsigijo elek­
tromobilį „Tesla Model S Performans“. Šio sedano kaina prasideda nuo
90 tūkstančių eurų, iki 100 km/val. jis įsibėgėja per 4,4 sekundės, o su
visiškai įkrauta baterija gali nuvažiuoti iki 480 kilometrų.
Žiniasklaidoje skelbta, kad iš Palangos pasiekti Vilnių verslininkui
kainuoja vos 9 eurus.
„Per savo gyvenimą važinėjau įvairiausiais automobiliais, bet pasta­
ruoju metu pasirinkau „Tešla“. Nuo pat pradžių jį labai pamėgau. Neno­
rėčiau persėsti į jokią kitą mašiną. Juk tai ateities automobilis, manau,
praeis dar keleri metai, ir visi važinėsime būtent tokiomis transporto
priemonėmis“, - sakė V. Jankauskas, absoliučiai nesureikšmindamas
savo išskirtinės mašinos.
Mano pašnekovas ne kartą pabrėžė, kad jam pinigai nėra svarbiausia.
Svarbiausia - šeima. Tai patvirtino ir mūsų susitikimo dieną - sekma­
dienį šalia parduotuvės veikiančiame restorane susirinko gausi V. Jan­
kausko šeima - žmona, abu sūnūs Andrius ir Tomas su sutuoktinėmis ir
mažamečiais vaikais. Juos stebėjo ir vyresnio amžiaus Jankauskų gimi­
naičiai. Visi atsipalaidavę, gerai nusiteikę, be jokių suvaidintų emocijų
maloniai bendravo tarpusavyje. Žvelgiant į juos atrodė: ko daugiau gali
reikėti šiame gyvenime? Tiesiog gyvenk ir džiaukis tuo, ką turi šalia.
Maloniai pasitikę Vaidotas ir Andrius vilkėjo vasariškomis kelnėmis ir
žalios spalvos sportiniais marškinėliais.
Nors apie madą ir vyrišką aprangą šiek tiek suprantu, pažvelgęs į juos
negalėjau nustatyti, kokių mados namų drabužiais tąkart jie buvo ap­
sirengę, nes nė ant vieno jų nebuvo matyti ryškių, didelių firminių eti­
kečių. Akivaizdu, kad tokios sferos verslą pietoj antys žmonės nemėgsta
nereikalingos reklamos, prastą skonį demonstruojančių didelių užrašų
su prekės ženklo pavadinimu. Kadangi jie savo srities profesionalai ir,

155
kaip patys teigia, aistringai myli savo darbą, akivaizdu, kad santūriai
nužvelgė ir įvertino ir mano pasirinktą aprangą.
Susitikimui baigiantis Vaidotas netgi tėviškai pataisė mano marškinė­
lių apykaklę. Vos prisilietęs jis padarė taip, kad atrodyčiau dar stilingiau.
Akivaizdu, kad tikras profesionalas visada žino, kaip atrodyti patrau­
kliai. Tą akimirką pasijutau maloniai nustebintas, tarsi jo parduotuvėje
rinkčiausi drabužius iš naujausios kolekcijos. Nenorėdamas prikišamai
piršti jų pardavinėjamų prekių, galiu drąsiai pareikšti, kad tai yra viena
iš nedaugelio vietų, kurioje tikrai vertėtų kaskart atsinaujinti tiems, ku­
rie turi išlavintą skonį, nemėgsta daug ir dažnai apsipirkinėti, bet nori
kokybiškų, tikrai gerai atrodančių ir ilgaamžių daiktų.

Reketininkų išpuolis su granatsvaidžiu

Žinomas Lietuvos verslininkas V. Jankauskas pasakojo, kad nuosavą

verslą pradėjo 1987 metais. Po metų jis jau turėjo teisę atidaryti valiuti­
nę sąskaitą, kuria iki šiol naudojasi. Kaip Vaidotas sako, tai buvo šeimy­
ninei rangai skirta sąskaita.
Tuo pat metu Vilniuje savo veiklą pradėjo garsaus restorano „Sti­
kliai“ steigėjai, taip pat turėję tokią sąskaitą. „Mūsų konkurenciją jautęs
„Inturist“ (sovietiniais laikais veikusi įtakinga organizacija, kontrolia­
vusi Lietuvoje besilankančias užsienio turistų grupes) mus skundė, kad
imame grynaisiais pinigais iš vokiečių turistų, todėl siekdami išvengti
nereikalingo galvos skausmo nutarėme atidaryti tą sąskaitą. Tuometi­
niai mokesčių prievaizdai mus akylai stebėjo dėl kiekvieno gaunamo
Amerikos dolerio ar Vokietijos markės. Bet į viename Maskvos bankų
esančią sąskaitą pinigėliai krinta iki šiol“, - pasakojo V. Jankauskas.
Pradėjus verslą V. Jankauskui teko patirti ne vien džiugių akimirkų.
Jis ne kartą akis į akį susidūrė su pamažu laisvėjančioje šalyje savo nas­
rus pradėjusiais rodyti nusikalstamo pasaulio veikėjais.
Anot Vaidoto, pirmieji Lietuvos banditai tais laikais manė, kad resto­
ranų verslas, kuriame jis pradėjo savo, kaip verslininko, karjerą, krauna
didžiulį pelną. Tad jie susidomėjo V. Jankausko šeimos įsteigta pirmąja

156
kavine su kiemeliu, kuri 1992 metais veiklą pradėjo Palangoje, S. Dau­
kanto gatvės 15-uoju numeriu pažymėtame name.
„Prieš du dešimtmečius ten sprogdino, čia sprogdino ir toliau esantį
viešbutį sprogdino. Iš pradžių tai buvo ne tik maisto, bet ir nedidelė dra­
bužių parduotuvė, kavinė. Kartą nuo balto kioskelio kitoje gatvės pusėje
ant kelio priklaupęs nusikaltėlis ketvirtą valandą ryto į mūsų pastatą pa­
leido sprogmenį iš granatsvaidžio“, - rodydamas į Palangoje greta esan­
čius „Dviejų brolių“ restoraną ir parduotuvę, patyrusius banditų išpuolį,
pasakojo Vaidotas.
To meto įžūlūs reketininkai nebijojo ateiti pas verslininką, šnekėti
ištisas valandas ir visaip mėginti jį įkalbėti mokėti duoklę. „Bet aš jiems
sakydavau: „Mane galite fiziškai sudoroti, tačiau nepalenksite, nes aš
negaliu eiti prieš save ir sutikti su jūsų taisyklėmis“, - kalbėjo V. Jan­
kauskas.
Tačiau praėjus kuriam laikui drąsus palangiškis sulaukė ne vieno nu­
sikaltėlių grasinimo susidoroti su pačiu brangiausiu jo turtu - vaikais.
„Jie nusprendė kirsti per jautriausią vietą - vaikus, sakė, kad Baltijos
jūra visus priima, kad bet kada gali dingti mano vaikai, - prisimindamas
sudėtingą laikotarpį pasakojo V. Jankauskas. - Tai mane smarkiai su­
krėtė. Nors nebuvau iš tų, kuris greitai pasiduoda, juk jaunystėje buvau
neblogas boksininkas, kažkada kovojau net sovietinės Lietuvos sporto
rinktinėje. Bet tąsyk užvaldė negeras jausmas. Po kurio laiko šie asme­
nys ėmėsi kitos taktikos. Bendraudamas su kriminalistais sužinojau, kad
tie, kurie mokėjo duokles banditams, ėmė kalbėti: „Kodėl iš „Dviejų
brolių“ neimate?“
Vaidotas suprato, kad faktiškai visi aplinkiniai verslininkai mokėjo
mėnesinius mokesčius banditams, o jis vienas iš nedaugelio Lietuvos
pajūryje nenusileido, todėl ir buvo visais įmanomais būdais spaudžia­
mas ir atakuojamas.
„Po to vis dėlto atėjo laikas, kai jie, nepavykus paveikti žodžiais, ėmė­
si veiksmų. Kaip jau esu sakęs, net tris kartus mus sprogdino. Pradėjo
niokoti mūsų rankomis uždirbtą turtą“, - kalbėjo milijonierius.
157
 Tačiau Palangoje tarp nevaržomai siautėjusių Kauno Daktarų gaujos
veikėjų dar sovietmečiu V. Jankauskas buvo pelnęs tam tikrą pagarbą.
1983-1985 metais legendiniame to meto Palangos „Gabijos“ resto­
rane V. Jankauskas dirbo barmenu. Stovėdamas prie baro jis ne vieną
vakarą yra pastebėjęs, kaip į šeimininkų vaidmenį įsijautę neprogno­
zuojamo būdo nusikaltėliai į restoraną slapčia atsineša savo degtinės ir
ją iš pradžių iš po stalo, o paskui ir atvirai geria su savo draugėmis.
„Būdavo, kad juos perspėju, bet jie nereaguoja. Kartą per vakarą jie
ištuštino du butelius, bet pastebėjęs trečią griebiau nuo stalo ir palei­
dau ant grindų, - įtemptą situaciją prisimena V. Jankauskas. - Ir ramiai
nuėjau. Tada vienas iš tų banditų priėjo prie baro, metė 25 rublius ir
agresyviai reikalavo, kad jam parduočiau „Kosmoso“ cigarečių. Jis šau­
kė: „Žąsine, duok cigarečių.“ Mečiau jam tuos pinigus atgal sakydamas:
„Moliūge, išmok normaliai elgtis.“
Tuomet Vaidotas nuėjo ieškoti restorano administratoriaus, kad šis
kuo skubiau iškviestų Palangos milicininkus. Sugrįžęs į salę išvydo ko­
vos poza stovinčius tris agresyviai nusiteikusius vyrus. „Tas, kuris metė
pinigus, bandė smogti, bet spėjau atšokti, - pasakojo verslininkas. -
Tada jie mane apsupo ratu, bet pradėjome kovoti vienas prieš vieną.
Vikriais judesiais sudaviau nokdauną, vienas tuojau pat parkrito. Tuo
metu į salę įsiveržė Juozas Jucevičius (buvęs bokso čempionas). Jis šau­
kė: „Vyrai, ką jūs darote?“
Tą vakarą V. Jankauskas neturėjo nė menkiausio supratimo, kas buvo
tie agresyviai nusiteikę restorano lankytojai. Kaip vėliau paaiškėjo, tai
buvo Išsižiojėlio pravarde pagarsėjęs Kauno Daktarų gaujos veikėjas Al-
gutis Edvardas Tamulis, ne vienoje mano ankstesnėje knygoje plačiai
aprašytas herojus. Nusikaltėlių klestėjimo metais jis buvo savotiškas
kauniečių banditų gaujos vietininkas Palangoje. Garsėjo pasakiškais
turtais ir pažintimis su kaimyninių šalių gangsteriais. Kalbėta, kad jis
turėjo nemažų užmojų Lietuvos pajūryje - ketino statyti lošimo namus,
diskotekas, viešbučius su moderniomis poilsio zonomis. Tačiau jis tapo
pirmąja nepriklausomoje Lietuvoje banditų karo auka - 1991-ųjų rug­
sėjį A. E. Tamulis buvo subadytas ir paliktas mirti kaimyninės Latvijos
158
pašonėje esančioje tarpukelėje. Jo mirties užsakovai nenustatyti iki šiol.
Tačiau manoma, jog su Išsižiojėliu galėjo susidoroti ir saugumo darbuo­
tojai, mat būta kalbų, kad jis neva palaikęs ryšius su KGB agentais.
„Jis buvo toks įsiaudrinęs, kad tiesiai rėžė į akis, jog kada nors pa­
skandins mane Baltijos jūroje, - kalbėjo Vaidotas, prisiminęs akistatą su
Kauno banditais. - Netrukus sugrįžau prie baro, prie manęs priėjo kiek
vyresnis vyras iš jų aplinkos ir pareiškė: „Čia piemenys, nesinervink.“
Nors padavėjai ir buvo lojalūs, jie bijojo dalyvauti šiame konflikte. Na­
tūralu, juk buvo išties neramus laikas ir mažai kas norėjo turėti reikalų
su nusikaltėliais.“
Tais laikais sovietinės Lietuvos restoranuose buvo pardavinėjamas
itin prabangiu laikytas konjakas „Napoleon“, kurio butelį puošė aukso
spalvos grandinėlė. Toks butelis buvo prieinamas ne visiems, nes kai­
navo net 75 rublius. Juo mėgautis išskirtinėmis progomis ir šventėmis
galėjo sau leisti tik aukšti sovietų funkcionieriai, pirmieji verslininkai ar
šešėlinio pasaulio atstovai.
„Pamenu, jis padavė 100 rublių ir paprašė dviejų didelių taurių. Man­
dagiai bendraudamas prašė kartu su juo išgerti, - pasakojo V. Jankaus­
kas. Atsakiau, kad negeriu, tačiau primygtinai prašomas išgėriau gal 120
gramų konjako. Ir beprotiškai apsvaigau. Kiek vėliau sužinojau, kad tai
buvo Luro pravarde pagarsėjęs Daktarų veikėjas.“
Vėlesniais metais Alvydas Viktoras Laurinavičius, pravarde Luras,
tapo vienu svarbiausių vilijampoliečių banditų gaujos veikėjų. 2007-ųjų
gruodį po audringų išgertuvių Luras mirė palikęs mįslę, kad galbūt tapo
vienu pirmųjų policijos bendradarbių, padėjusių praskleisti senus Dak­
tarų nusikaltimus.
Praėjus kuriam laikui Išsižiojėlis apsiramino ir ėmė su V. Jankausku
elgtis pagarbiau. Su banditais artimus ryšius palaikęs A. E. Tamulis jau
tais laikais turėjo vieną įspūdingiausių nuosavų namų Palangos kurorte.
Kartą Žvejų gatvėje esančias savo valdas jis aprodė ir V. Jankauskui.
„Mane nustebino milžiniškas baseinas namo kieme, nes tais laikais
retas kuris galėjo sau leisti tokią prabangą, - kalbėjo Vaidotas. - Be to,
159
supratau, kad Luras buvo tikras psichologas, gebantis sutramdyti jau­
nesnius žmones. Aš jiems niekada neleisdavau gultis ant grindų, kilnoti
kojų, daužyti taurių. Vienas mano kolega, gavęs niekingus šimtą JAV
dolerių, leisdavo jiems daryti ką tik užsigeisdavo. Tačiau taip jis išvai- '
kė visus kitus lankytojus. O pas mus buvo tvarkinga, jauki kavinė, į ją
mielai rinkdavosi net tokie iškilūs žmonės kaip Vytautas Landsbergis,
Bronislovas Lubys su žmona ar aukšto lygio svečiai iš užsienio.“
Tais laikais klestėjo nedidelė kepyklėlė „Gardėsis“, kurios savininkai
dabar gyvena Ispanijoje. Vaidotas prisiminė atvejį, kai kartą nuo stalo
kriaušę paėmęs vienas banditėlis ją sukišo V. Jankausko restorane apsi­
lankiusiam „Gardėsio“ savininkui.
„Iškart po šio įvykio taip pasielgusį banditėlį ištraukiau į lauką ir
smarkiai primušiau, - pasakojo V. Jankauskas. - Tuometinėje policijoje
dirbo pačių įvairiausių žmonių, bet kai kurie buvo išties atsidavę savo
profesijai. Palangos policijos viršininkas mane visada palaikydavo, kad
nepasiduodu banditams.“
„Jo tai neužmušim, bet žiūrėkite, kad jis kitų neužmuštų“, - taip pa­
reigūnams perduotą išsišokėlį pristatė V. Jankauskas. Kaip vėliau vers­
lininkas suprato, tai buvo vienas iš Išsižiojėlio „darbininkų“, priklausęs
žemiausiam nusikaltėlių sluoksniui. Vėliau kai kurie už panašius pažei­
dimus būdavo baudžiami keliomis paromis arešto vietos areštinėje.
Tačiau ir vėlesniais metais, maždaug 1995-1996-aisiais, kai pradėjo
prekiauti vardiniais pasaulyje pripažintų dizainerių drabužiais, Jankaus­
kų šeimyna sulaukdavo nusikaltėlių dėmesio.
„Tada gavome pasiūlymą iš kelių vyrų, palaikiusių ryšius su Vilniaus
„brigadiniais“, išsirinkti bet kurį jiems priklausantį pastatą sostinės Ge­
dimino prospekte ir jame atidaryti savo parduotuvę, - kalbėjo Vaido­
tas. - Jie mums sakė: „Rinkitės kurį norite pastatą, o už tai mums atme-
site vieną kitą dolerį ir to užteks.“ Pamenu, sūnus Andrius buvo jaunas,
mažiau patyręs versle, tad jau buvo beveik susigundęs tokiu pasiūlymu.
Bet aš sakiau, kad nelįstume, nes tai kvepėjo labai nešvariais reikalais.“

160
 16-osios divizijos vakarėliai

Anot „Dviejų brolių“ įkūrėjo V. Jankausko, nuožmiausiais ir pavo­

jingiausiais šalies verslui laikais jam susidarė įspūdis, kad Kauno ir Vil­
niaus banditai buvo intelektualesni.
Tačiau, anot pašnekovo, visiškai nieko nepaisė ir itin drastiškai elgė­
si garsiausio visų laikų Klaipėdos nusikalstamo pasaulio veikėjo, kelis
kartus iki gyvos galvos nuteisto Sigito Gaidjurgio artimiausios aplinkos
žmonės. Ne ką mažiau jiems nusileido ir prie banditų priskiriami telšiš­
kiai, palangiškiai.
„Jie žinojo, kad jiems nepasiduosiu, bet vis pas mus landžiojo, mūsų
pirmoje kavinukėje užsisakydavo kavos ir specialiai ją išliedavo ant sta­
lų, užtiestų akinamai baltomis staltiesėmis, - teigė nevaržomą banditų
terorą patyręs verslininkas. - Kiek žinau, tais laikais daug šalies versli­
ninkų buvo nužudyta, jų kūnai užkasti ir policijos darbuotojai tik po
kurio laiko juos rasdavo nežinomose kapavietėse.
Klaipėdoje plačiai nuskambėjo šiurpus įvykis, kai buvo pagrobtas
vienos gėrimų parduotuvės savininkas. Pagrobėjai susisiekė su jo arti­
maisiais, auka tapęs verslininkas prašė kaip įmanoma greičiau surinkti
100 tūkstančių dolerių. Nors persigandę giminaičiai ir surinko tuos do­
lerius, nužudyto verslininko kūnas buvo rastas miške po kelerių metų.
Buvo ir tokių, kurie dėl įtampos prasigėrė, kai kurie emigravo iš Lie­
tuvos. Daugelis verslininkų, kurie susidėjo su banditais, vėliau negalė­
jo išeiti iš to uždaro rato ir baigė tragiškai. Štai Klaipėdos „Vėtrungėje“
dirbęs Čigonu vadintas garsus ano meto veikėjas, kurio žmona dirbo
boninėje (sovietiniais laikais tai buvo savotiška šių laikų „Dviejų brolių“
atmaina - užsienietiškų prekių parduotuvė, kurioje valiutą atstodavo
čekių knygelės. Vienoje - 10 bonų. Tais čekiais jūrininkams būdavo iš­
mokama atlyginimo dalis už papildomus darbus laive - triumo valymą,
krovinio tvirtinimą ir pan. Už tuos popieriukus boninėje buvo galima
nusipirkti užsienyje pagamintų batų, suknelių ir netgi moterų svajonę -
kailinius, kurie galbūt buvo sumodeliuoti net Paryžiuje ar Milane), buvo
nužudytas ir pakastas.“

161
 Tais laikais V. Jankauskui teko lankytis ir legendinėje Klaipėdos nak­
tinių linksmybių vietoje, vadintoje 16-ąja divizija. Vyresnės kartos uos­
tamiesčio gyventojai ir dabar tikriausiai atsimintų ir su šypsena papasa­
kotų apie uostamiestyje veikusią moterišką 16-ąją diviziją, kuri teikdavo -
intymias paslaugas užsienio jūreiviams ir kurią gana menkai drausmino
to meto valdžios bei teisėsaugos institucijos.
16-osios divizijos vardas prigijo dėl to, kad daugelis tų moterų tu­
rėjo butus viename Klaipėdos gyvenamajame rajone, kuris ankstyvojo
sovietmečio laikais buvo pagarbiai pavadintas 16-osios lietuvių šaulių
divizijos vardu. 16-oji lietuviškoji divizija buvo SSRS Raudonosios ar­
mijos dalinys, suformuotas ir kariavęs Antrojo pasaulinio karo metais.
Jos kariai pirmieji įžengė į Klaipėdą iš jos išvijus nacistus.
Verta prisiminti ir tai, kad sovietmečiu Klaipėda turėjo uždaro mies­
to statusą, ryšiai su užsieniečiais buvo labai griežtai ribojami ir kontro­
liuojami. Nepaisant to, visoje Lietuvoje ir už jos ribų sklido garsas apie
valiutinių prostitučių tinklą Klaipėdoje.
Tais laikais ši Klaipėdos vieta savotiškai priminė Amsterdamą ir jo
pramogas, todėl S. Gaidjurgis ketino kontroliuoti visas 16-ojoje divizi­
joje meilės malonumus už pinigus teikusias moteris.
„Toje vietoje rinkosi margaspalvė publika. Atvykdavo ir vokiečių jū­
reivių, - pasakojo V. Jankauskas. - Bet visada stengdavausi išlikti sąži­
ningas klientų atžvilgiu. Tiesa, neslėpsiu, pasitaikydavo barmenų, kurie
šampaną dideliuose moliniuose ąsočiuose maišydavo su sausu vynu. Aš
visada pildavau tik šampaną, nieko nemakaluodavau. Kaip vėliau paaiš­
kėjo, ten lankėsi ir „naktinės plaštakės“, kurios buvo įdarbintos saugu­
miečių.“
Į Klaipėdą iš užsienio krovininiais laivais atplaukę jūrininkai iš V.
Jankausko kartkartėmis įsigydavo ir užsienio valiutos. 10 tuometinių
Vokietijos markių kainuodavo 15 rublių, atvykėliai dažniausiai pirkdavo
100 markių, kurias tuojau pat iškeisdavo į 150 rublių. Tokius klientus iki
Vaidoto dažniausiai atvesdavo su užsieniečiais nevaržomai linksmintis
mėgusios merginos.

162
 „Už tai joms visą laiką atiduodavau procentus. Tai buvo jų uždarbis, -
atvirai pasakojo V. Jankauskas. - Yra tekę girdėti, kad jos šampano šiek
tiek nugerdavo ir galiausiai jį palikdavo. Kartą vieno ten veikusio res­
torano barmenas, vardu Jonas, sugrįžęs prie baro ištraukė iš šaldytuvo
šampano ąsotį, kuris buvo paliktas juodai dienai arba tam pačiam vaka­
rui, jeigu kas nors papildomai užsisakytų. Tais laikais restoranai būdavo
sausakimši klientų. Atvykėliai užsieniečiai ir saugumiečiai kažkodėl vi­
sada norėdavo apsilankyti mano užeigoje, bet pasitaikydavo, kad nega­
lėdavau jų priimti dėl klientų apgulties. Tad kartą jie vėl pateko pas Joną
ir jis jiems įpylė šampano iš to ąsočio. Šiek tiek išgėrę jie pasipiktino:
„Pažiūrėk, ką tu mums padavei.“ O Jonas: „Nesupratau?“ Tuomet jie:
„Paragauk, ką atnešei.“ Pasirodo, tos mergužėlės pagėrę to šampano ir
į jį druskos pripylė. Aišku, Jonas to nežinojo. Taigi jie daugiau pas Joną
nekėlė kojos, o ateidavo pas mane. Kalbėta, kad tą vakarą kilo skandalas,
svečiai pasikvietė administratorių, kuriam vargšas Jonas turėjo pasiaiš­
kinti dėl tokio nesusipratimo.“
Jau tada tarp Klaipėdos banditų lyderio pozicijas išsikovojęs
S. Gaidjurgis turėjo pusbrolį, pravarde Gruzinas. „Kartą S. Gaidjurgis
susikivirčijo su mano pažįstamu boksininku. Aš neleidau jiems jo užsi­
pulti, - prisimena Vaidotas nesutarimus su uostamiesčio kriminalinio
pasaulio viršūnėlėmis. - Išėję iš restorano nutarėme lauke išsiaiškinti
santykius. Tas mano pažįstamas S. Gaidjurgio akivaizdoje sumušė Gru­
ziną. Kovos metu šiaip ne taip sulaikiau kitus į šį konfliktą panorusius
įsikišti nusikaltėlių draugus. Nors S. Gaidjurgis nelindo prie manęs,
paskui į Palangą atsiuntė tokį Butkų. Pamenu jo labai skvarbias akis.
Atėjęs jis tiesiai pareiškė: „Galėtum paremti vietos kultūrizmą.“ Tai iš­
girdęs jam atšoviau: „Yra sporto komitetai, tad dėl paramos kreipkis ten.
Netrukus mūsų patalpose nugriaudėjo sprogimas.“

Greitai vėl atnaujino darbą

Vaidotas teigė, kad visi į „Dviejų brolių“ patalpas nukreipti reketi­

ninkų išpuoliai pamažu buvo atskleisti. Už prieš dvidešimt metų Lietuvą
sudrebinusį ir šalies gyventojus pašiurpinusį verslininkų pastato sprog­
dinimą banditai buvo nuteisti 6-7 metų nelaisvės bausmėmis.
163
 „Įdomiomis aplinkybėmis išaiškėjo tas sprogdinimas, - pasakojo
pašnekovas. - Į S. Daukanto gatvės 15-ąjį namą jie paleido sprogmenį
naktį, ir tai mums paaiškėjo, kai radome ant grindų nukritusį laikrodį,
rodantį 4 valandą ryto. Nuaidėjus sprogimui, sienose atsirado skevel- ’
drų. Bet tai nebuvo tokie dideli nuostoliai, kokių jie greičiausiai tikėjosi
norėdami mus palaužti.“
Dabartinei jaunųjų verslininkų kartai, ko gero, sunkiai suvokiama,
kad prieš du dešimtmečius į nuosavą verslą pradėjusius aktyvius palan­
giškius banditai taikėsi net iš granatsvaidžių. Toks įvykis nustebino ir
aukštus valdžios vyrus, tarp jų ir garsiausią to meto kovotoją su šalyje
klestėjusiomis organizuotomis nusikaltėlių gaujomis Egidijų Bičkauską,
tuometinį Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto narį. Tais laikais kaip
Seimo narys E. Bičkauskas vadovavo tuometinio prezidento Algirdo
Brazausko sudarytai darbo grupei, paruošusiai teisinės sistemos refor­
mos metmenis, taip pat grupei, pateikusiai Seimui naująjį Baudžiamąjį
kodeksą.
„Natūralu, kad net tokie žmonės buvo šokiruoti, nes buvo įvykdytas
pasikėsinimas į visuomeninį pastatą, nesvarbu, kad jis buvo privatus.
Tokio galingo ginklo panaudojimas šokiravo net labiausiai kvalifikuotus
teisėsaugininkus“, - kalbėjo V. Jankauskas.
Tuometiniai pagrindiniai šalies laikraščiai plačiai aprašė atvejį
Palangoje.
Verslininkas pasakojo, kad tais banditų siautėjimo metais E. Bičkaus­
kas kartkartėmis apsistodavo jo viešbutyje. Anot V. Jankausko, užsidaręs
jis kaip reikiant atsipalaiduodavo, nes, matyt, jam buvo sunku atlaikyti
tuomet tvyrojusią įtampą ir grėsmę ne tik šalies verslininkams, bet ir
paprastiems gyventojams.
„Po to įvykio E. Bičkauskas manęs iškart teiravosi: „Vaidai, kaip
greitai galėtum sutvarkyti ir atidaryti banditų suniokotą parduotuvę?“
Kai buvo sudaužyti tie vitrininiai langai, žmonėms buvo smalsu, jie
dairėsi, vaikštinėjo po suniokotas patalpas, kai kurie net basomis kojo­
mis, - prisimena po banditų teroro staigiai atsitiesęs verslininkas. -

164
Pamenu, vienas vyriškis net nualpo, nes nepajuto, kaip stiklai perrėžė
kojos venas. Turėjome kviesti greitąją pagalbą. Aišku, parduotuvės vi­
duje buvusį turtą apsaugojo pirmas ir antras stiklai, šiek tiek pakore­
gavo sprogmens skriejimo trajektoriją. Sprogmuo atsitrenkė į granitinę
sienelę, joje atsirado duobutė, ir galiausiai nukrito ant granitinių grindų
ir jas išdegino. Pagalvokite, kokia jėga. Bet vis dėlto, atrodo, Dievas yra.“
Nors nusikaltėliai smūgiavo paryčiais, V. Jankauskas iš naujo veiklą
pradėjo tos pačios dienos popietę. Taip elgtis - kuo skubiau vėl pradė­
ti dirbti ir parodyti, kad nusikaltėliams niekas nežada nusileisti - ypač
ragino E. Bičkauskas. Jis sakė: „Labai svarbu, kad atsidarytumėte kaip
įmanoma greičiau.“
„Ir mes atsidarėme, kartonu užklijavę langą, pro kurį įskrido spro­
gmuo, - pasakojo Vaidotas. - Kitą dieną atvykęs E. Bičkauskas pareiškė,
kad tai buvo esminis psichologinis momentas. Aš suprantu, kad granat­
svaidžiai šiais laikais naudojami karo Ukrainoje metu, bet tada banditai
irgi rinkosi tokius ginklus, šiurpindami pirmuosius praėjusio amžiaus
pabaigoje veiklą pradėjusius verslininkus.“
E. Bičkauskas liko patenkintas V. Jankausko ryžtu tęsti veiklą lyg nie­
ko nebūtų įvykę. „Jie mato, kad net su tokia galinga bauginimo priemo­
ne nepavyko jūsų paveržti, jūs vėl dirbate. Čia jų psichologinis pralai­
mėjimas, kai net tokiomis priemonėmis negali įbauginti“, - po šio didelį
atgarsį turėjusio įvykio E. Bičkauskas kalbėjo V. Jankauskui.
Vilniaus ir pajūrio kriminalistų bendromis pastangomis buvo su­
gauti visi prie šio nusikalstamo teroro akto prisidėję asmenys. Vėliau V.
Jankauskas dažnai buvo kviečiamas į viešus renginius kaip verslininkas,
kuris nepalūžo. Drąsaus vyro lūpomis pasigirdo raginimų vienytis vi­
siems verslininkams, kurie susiduria su panašiomis problemomis.
„Vėlesniais metais pasiekė kalbos, kad Kauno kriminalinio pasaulio
veikėjai sėdėdami kalėjimo kameroje tarpusavyje šnekėjo, jog tie, ku­
rie taip drastiškai lindo į „Du brolius“, yra paskutiniai kvailiai, nes būtų
galėję būti laisvėje ir toliau ramiau sau „dirbti“, - Vaidotas perpasakojo
tarp kriminalinio pasaulio veikėjų sklidusias kalbas.

165
 Ir pradėjęs prekiauti prestižiniais drabužiais V. Jankauskas ir jo salo­
nų darbuotojai tarp kauniečių buvo pelnę pagarbą, nes niekada neimda­
vo dosniai dalijamų arbatpinigių. „Kartais jie užmesdavo kokią šimtinę
dolerių neva už gerą aptarnavimą, bet mes juos grąžindavome, - teigė
Vaidotas. - Ir pardavėjoms sakydavau: „Niekada neimkite daugiau, nei
reikia sumokėti už prekes, nes praėjus kuriam laikui jie ateis atsiimti.“
Juk dažniausiai taip mėgsta elgtis tie specifinės publikos atstovai, ku­
rie perka vienus treningus keliems žmonėms, o prabangiu automobiliu
naudojasi keturiese - vieni vienomis, o kiti kitomis dienomis.“

Atžalos tęsia pradėtą verslą

Nepaisant rizikingo karo su nusikaltėliais, V. Jankauskas sėkmingai

atsilaikė ir galėjo mėgautis tuo, kad į Palangoje esantį jo viešbutį ir res­
toraną ėmė plūsti pirmo ryškumo Lietuvos asmenybės. Nors tais laikais
banditizmas tiesiog klestėjo, žymūs žmonės, apsistoję V. Jankausko vieš­
butyje, jautėsi saugiai ir ramiai.
„Aišku, po to jie pradėjo keliauti po užsienį. Jau tada jie kai kuriuos
prabangos daiktus pirkdavo užsienyje, - prisimena Vaidotas. - Iš pra­
džių veždavau drabužius iš Vokietijos, bet mano viešbučio klientai jau
sėkmingai pirko vardinius ir prabangesnius daiktus, rūbus. Pirmoji pas
mus atvežta kolekcija buvo „Escada“ mados namų. Ir jau tais laikais kai
kas iš klientų prisipažino, kad jau seniai nešiojo drabužius iš jos. Pasi­
rodo, jau tada žmonės pirkdavo užsienyje tokių gamintojų kaip „Prada“,
„Gucci“ ar „Dolce & Gabana“ naujausių kolekcijų daiktus. Jie vis daž­
niau apsistodavo mūsų viešbutuke, ir pamažu atsirado poreikis - mums
reikia šitų žmonių, jie turi pinigų ne tik nakvynei viešbutyje. Bet jie ne­
buvo linkę afišuotis. Vis dėlto tais laikais bijojo ir banditų, ir kitokių
neaiškių veikėjų.“
Šiandien V. Jankauskas ir jo sūnūs garsėja kaip vieninteliai Lietuvos
gyventojams pateikiantys išties prabangių drabužių kolekcijas. Tokių
parduotuvių nelabai išvysime ir Latvijos sostinėje Rygoje, tad nestebina,
kad parduotuvės „Du broliai“ sulaukia nemažai pirkėjų ir iš Latvijos,
Estijos, Baltarusijos, Ukrainos ar Rusijos.
166
 Pasaulyje pripažinti mados dizaineriai, prekiautojai firminiais rū­
bais labai renkasi, su kuo turėti bendrų verslo reikalų. Jiems partnerys­
tei bet kas netinka, nes šiame versle siekiama išlaikyti patį aukščiausią,
kokybiškiausią prekių pateikimo ir pardavimo lygį. Be to, labai svarbi
oficialių tiekėjų reputacija ir žinios apie aukštąją madą, todėl ne vienas
į mūsų šalį bet kokia kaina garsiausius prekių ženklus mėginęs atsi­
vilioti verslininkas vėliau liko smarkiai nusivylęs arba ėmėsi pardavi­
nėti menkavertes klastotes. Taigi kyla natūralus klausimas, kaip akty­
viems ir darbštiems palangiškiams pavyko įtikinti garsių mados ženklų
atstovus?
„Tai mūsų šeimos verslas. Jie matė, kad mes su Andriumi buvome
labai stipriai tam žingsniui pasiruošę, - sakė V. Jankauskas. - Niekada
nevaizdavome, kad esame viską suprantantys dizaineriai. Ir dabar pri­
imdami žmones į parduotuves dirbti pardavėjais-konsultantais atidžiai
žiūrime, ar baigę meninį dizainą, ar ką nors panašaus. Mums svarbu, kas
parduos drabužius. Daugelis nesupranta, koks tai sunkus darbas. Kartą
atvažiavo vienas mano kolega iš konkurentų bendrovės ir paskui sako:
„Kaip jis gali pardavinėti, juk jis pats dizaineris?“
Kaskart nuvykę į svarbius verslo susitikimus Milane ar kitose ma­
dos sostinėse mes, labai tvarkingi, vilkintys kostiumukus, užsisegę gerus
laikrodžius, stebėdavome, kaip jie mus egzaminuoja. Ir kuo puikiausiai
įtikindavome, kad jau seniai dirbame šioje sferoje.
Pats gyvenimas diktuoja, kad reikia pirkti vieną ar kitą prekę. Ir žen­
giame link to, kad neverta eksperimentuoti. Per kelerius veiklos metus
perpratome, ko reikia vartotojams. Buvome nuodugniai ištyrę rinką. Ir
jie mumis patikėjo, o kai pirmas patikėjo, tada ir antras, trečias, ketvir­
tas. Kaip minėjau, tada buvo labai sunku įgyti naujų partnerių pasitikė­
jimą, turėjome įdėti daug pastangų, pateikti save, galvoti, ką ir kaip kal­
bame. Šiuo metu mums to nebereikia daryti - jie patys į mus kreipiasi ir
siūlo dirbti kartu. Todėl, kad mes jau esame įtraukti į daugiau ar mažiau
žinomų prekių ženklų prekybos istoriją.“
Garsiausiems pasaulyje mados namams Lietuvoje atstovaujantis
verslininkas V. Jankauskas džiaugiasi, kad abu sūnūs pasuko jo pėdo­
167
mis. Vyras nuo pirmųjų dienų vylėsi, kad jo vaikams šis verslas bus įdo­
mus, tačiau specialiai jų neskatino rinktis šio kelio.
„Aišku, vaikai augo ir savo akimis matė visą verslo pradžią, - kalbė- ,
jo Vaidotas. - Andrius dar lankydamasis buvusioje Vakarų Vokietijo­
je matė visas verslo užuomazgas. Juk dar sovietiniais laikais gaudavau
šeimines vizas iš tuometinio Vokietijos ambasadoriaus. Jis atvažiavęs į
Palangą apsigyvendavo mūsų viešbutyje. Būdavo ilgos eilės norinčiųjų
gauti vizas, bet aš atkakliai siekiau savo tikslo ir gaudavau tai, ko man
reikia. Taip ir prasidėjo šis verslas.“
Verslininkas pripažįsta, kad į šeimos verslą ypač didelį indėlį įdėjo jo
žmona ir abu vaikai. „Kadangi pinigų netrūko, ir Andrius galėjo lakstyti
gatvėmis su draugais, žaisti futbolą. Bet jis dirbo su manimi. Abu sūnūs
visą laiką buvo greta. Ir jie nebuvo verčiami to daryti. Jiems patiems
tai patiko. Andrius paskui yra prasitaręs: „Štai mokyklos ar universiteto
draugai. Bet kur jie dabar, o kur aš. Skirtumai akivaizdūs“, - džiaugda­
masis tinkamu atžalų pasirinkimu kalbėjo palangiškis.
V. Jankauskas pasakojo, kad vyresnysis sūnus A. Jankauskas nuo
mažumės augo ir brendo verslo aplinkoje. Dar Palangos kavinėje jis
klientams ruošdavo kavą. Kitas sūnus Tomas privalėdavo saugoti bran­
gius indus kavinės kieme. „Jis žiūrėdavo į dangų, lis ar ne. Jei lyja, tada
nereikia saugoti. Jam tada buvo gal septyneri metai, - šypsodamasis
prisimena Vaidotas. - Paskui įlipdavo į medį ir žiūrėdavo, kas iš klien­
tų išsineša indus. Juk tada buvo visuotinio deficito, brangesnių daiktų
trūkumo laikai, visiems visko stigo. Kavinei reikalingų indų pirkau už
valiutą Čekoslovakijoje. Sovietiniais laikais, kai situacija buvo tvirtesnė,
vadinamasis porcelianas ypač masino kai kuriuos žmones.“

Didžiosios pinigų upės - iš vokiečių turistų grupių

Nors Vaidotas nemėgsta būti vadinamas milijonieriumi, sėkmingą

verslą plėtojantis palangiškis prisipažįsta, kad pirmus didesnius pinigus
užsidirbo iš sovietiniais laikais Lietuvos pajūriu besižavėjusių vokiečių
turistų grupių.

168
 Nuo 1988 metų V. Jankauskas kelerius metus vežiodavo vokiečių tu­
ristus ne tik po visą lietuviško pajūrio regioną, bet ir į tuometinį Ka­
liningradą. „Tai būdavo turtingi žmonės ir dažniausiai jie domėjosi
savo praeities istorijomis, - kalbėjo verslininkas. - Yra buvę atvejų, kai
vokiečius veždavau nelegaliai. Turėjau astuonių vietų „Toyota“ markės
mikroautobusą. Jūs tik pagalvokite, kokie buvo įdomūs laikai. Vos tik
Palangos oro uoste nusileisdavo lėktuvas, man iškart leisdavo įvažiuoti
į teritoriją. Aš pasiimdavau vokiečių turistus. Tuo metu „Inturist“ atsto­
vai atvažiuodavo suklerusiais mikroautobusais „Latvija“ arba dideliais
sovietiniais autobusais, kurie nekeldavo gerų asociacijų.“
Aktyvus V. Jankauskas atvykėliams iš Vokietijos sovietinėse pajūrio
poilsiavietėse parūpindavo kambarių. Tada jis dirbo ir juodžiausius dar­
bus - kartu su darbuotojais tvarkydavo kambarius, pasirūpindavo būti­
niausiomis higienos priemonėmis.
„Už pusryčius ir vakarienę, kurie buvo patiekiami mano kavinėje,
gaudavau 45 Vokietijos markes. Tai buvo žiauriai dideli pinigai, - pri­
simena Vaidotas. - Tuo metu vokiečiais džiaugėsi ir kai kurie poilsio
namai, nes gaudavo 3 markes už vieną žmogų. Bet juk trys markės ir
mano gaunama suma - didžiulis skirtumas. Būdavo, sakydavau tuome­
tiniams direktoriams: „Jeigu jums reikėtų už viską mokėti (tuomet už
visas būtiniausias paslaugas - elektrą, vandenį - mokėdavo valstybė),
nesidžiaugtumėte.“ Juk tai buvo valdiški poilsio namai. Bet surinkdami
po tas tris markes jie irgi neblogai sutaupydavo. Jau tada pastebėjau, kad
tai nėra teisingas verslo modelis.
Pamenu, dar senais laikais į mano kavinę užsukdavo pavalgyti vie­
nas vokietis. Jis sakydavo: „Kaip tavo kavinėje brangu.“ Taip, jam atro­
dė brangu, i.es už tris markes valdiškuose poilsio namuose jis gaudavo
masažą, pusryčius, pietus ir vakarienę, o labai prireikus - ir gydomąjį
masažą. Aš jam sakiau: „Dar turėtum gauti ir merginą.“ Jis nesuprato,
juokauju ar ne.“
Kartą tas pats vokietis šykštuolis kreipėsi į Vaidotą, kad jo kavinės
darbuotojai jam išvirtų bulvyčių. „Jam dešimt markių reikėdavo susi­
mokėti vien tik už pietus. Nors jis ir bene veltui viską gaudavo, vis tiek
169
kažkokiu būdu jį priversdavau pas mus apsilankyti“, - atskleidė savo
protingo verslo receptą V. Jankauskas.
Net ir šiandien verslininkas kuo puikiausiai prisimena dieną, kai pir- ,
moji vokiečių turistų grupė apsilankė jo buvusioje darbovietėje - Pa­
langos „Gabijos“ restorane ir netrukus užsimanė aplankyti kokybiškiau
dirbančią užeigą.
„Kaip dabar mėgstu pajuokauti, tada užverbavau turistų grupių va­
dovus, - šypsodamasis sakė Vaidotas. - Pamenu, „Gabijos“ restorane,
kuriame pats kadaise esu dirbęs, maisto, gėrimų kokybe bei pateikimu
skundėsi pagyvenę, pensinio amžiaus poilsiautojai. Mane pasiekė kal­
bos, kad jie ten gaudavo kavą be grietinėlės, kambariuose šalta, tualetai
dvokia, net tualetinio popieriaus trūksta. Tokį poilsį jiems siūlė „Intu-
rist“. Dažniausiai jie gyvendavo Klaipėdoje arba Vilniuje, bet užsukdavo
ir į pajūrį, pasirinkdami kaip turistinę kelionę.
Pamenu, pasipiktinę grupės vadovui aiškino, kad tas ir anas blo­
gai. Kalbėjo vokiškai, o aš tą kalbą moku. Sykį priėjau prie jų ir sakau:
„Gal galėčiau jus pasikviesti pas save, pavaišinti kava ir ledais? Jie taip
keistai pažiūrėjo į mane. Sakiau, kad čia visai netoli, reikia paėjėti iki S.
Daukanto gatvės. Pamenu, tą pirmąjį kartą einame pėstute maždaug 35
žmonių kompanija. Suprantama, prieš tai paskambinau į restoraną, kad
ant stalų uždegtų žvakutes. Atėjus pirma jų reakcija buvo: „Pagaliau čia
švaru. Viskas gerai.“ Juos vaišinau kava, ledais, po to pasiūlau po taure­
lę „Palangos“ gėrimo. Ir visi atsisveikindami ištraukė po dvi Vokietijos
markes. Tada man tai buvo visai neblogi pinigai. Nuo to laiko iš grupės
vadovo vis dažniau sulaukdavau tokio turinio prašymų: „Ar galėtume,
kai važiuojame link Palangos, kartą arba du gauti pietus jūsų restorane?
Kiek tai kainuotų?“
Po to V. Jankauskas ėmėsi organizuoti vokiečių turistų apgyvendi­
nimą pajūryje. Aišku, prieš tai visą pelno grietinėlę susigriebdavusiems
„Inturist“ darbuotojams toks žmogus kaip Vaidotas labai nepatiko. Ak­
tyvus vyras Nidos kurorte parai ar kelioms išnuomodavo atvykėliams
iš Vokietijos žmonių butus. Jie jaukius būstus Kuršių nerijoje kaipmat
išgraibstydavo, nes visi norėjo ten paviešėti.
170
 „Aišku, būstus nakvynėms gaudavau išskirtinai geromis sąlygomis,
bet ir mokėdavau tris kartus didesnę kainą butų šeimininkams, - kalbė­
jo Vaidotas. - Tikras vokiečių antplūdis prasidėjo iškart po „perestroi-
kos“, kai užsienio piliečiams jau buvo suteiktas leidimas ten važiuoti. Iki
tol, gūdžiais sovietiniais laikais, į Klaipėdą, Nidą užsieniečiams važiuoti
būdavo griežtai draudžiama.“
Į netoli Nidos esantį Kaliningradą vokiečių turistai norėjo važiuoti
todėl, kad visi tikėjosi surasti ten gyvenusių savo giminaičių pėdsakus.
„Jie negaudavo vizų, tad juos veždavau kaip lietuvius. Per tokias išvykas
visi turėdavo ramiai sėdėti ir nekalbėti, - prisimena komiškas situacijas
V. Jankauskas. - Aplinkosaugininkų poste, pro kurį reikia pravažiuoti
prieš patenkant į Nidą, dirbantys vyriškiai į mane žiūrėdavo gerai nusi­
teikę. Paskui jie jau nekantriai manęs laukdavo, nes už vieną tokį reisą
jiems įkišdavau šimtą Vokietijos markių. Tokia suma tais laikais buvo
didelis kyšis. Bet man tai neatrodė daug, nes iš vieno žmogaus už tokią
kelionę gaudavau 150 markių. Be to, vokiečiams ir iškylą su vaišėmis
paruošdavau. Jei tose apylinkėse surasdavau jų artimųjų buvusią gyve­
namąją vietą ir jei jie dar išsiimdavo atminimui plytą iš pamatų, už tai
ypač dosniai atsilygindavo, kartais net ir 200-300 markių.“
Vaidotas atvirai prisipažįsta, kad tokie pasivažinėjimai su vokiečiais
jam ir padėjo susikrauti pirmąjį didesnį finansinį kapitalą. „Tai buvo
pagrindiniai pinigai, kuriuos vėliau sėkmingai investavome. Bet, kaip
parodė gyvenimas, tuos mūsų pinigus norėjo pasisavinti kiti“, - prisi­
mindamas praeitį kalbėjo verslininkas.

Kovos su konkurentais

Sėkmingai gyvuojančią „Dviejų brolių“ parduotuvių imperiją sukū­

ręs V. Jankauskas sako, kad nors banditų laikai ir praėjo, tuometinio lau­
kinio kapitalizmo laikotarpiu naudotais nešvariais veiklos metodais net
ir šiais laikais sėkmingai naudojasi kai kurie iš jo konkurentų.
Anot Vaidoto, šie verslininkai veikė itin nešvariai ir panaudojo pa­
čius nesąžiningiausius susidorojimo instrumentus, kurie šiandienos lie­
tuviškame versle yra tarsi įprasti.
171
 Verta pažymėti, kad drabužiai „Dviejų brolių“ parduotuvėse nėra
skirti tik aukštas pajamas turintiems piniguočiams. Čia įvairiausios
stilingos aprangos ir aksesuarų gali įsigyti ir išskirtinio dizaino gami­
nius mėgstantis jaunimas. V. Jankausko sūnus pastebi tendenciją, kad į
jų valdomas parduotuves vis dažniau ateina apsipirkti jaunosios kartos
atstovai, kurių tėvai apsiperka dar nuo parduotuvių gyvavimo pradžios.
„Matote, kai kurie didelius verslus darantys žmonės mano, kad labai
lengva paimti iš kito. Tiesiog kaip senais laikais, - nelinksmai nusiteikęs
kalbėjo Vaidotas. - Tokie asmenys mus buvo įskundę ir Mokesčių ins­
pekcijos darbuotojams. Jie tikrino, analizavo mūsų užperkamų prekių
kiekius ir 1.1. Pasitaikė atvejų, kai konkurentų žmonės kreipdavosi į par­
tnerių, sakykime, „Dolce &Gabanna“, atstovus ir sakydavo: „Du broliai“
perka už tiek. Arba eidami pas „Gucci“, „Prada“ atstovus aiškindavo: „Jie
iš jūsų perka už šimtą tūkstančių, o mes visko galime nupirkti ir už mi­
lijoną.“ Mes džiaugiamės, kad jie tai sau gali leisti. Bet iš karto jie mums
to nepasakė, tai paaiškėjo gal po dvejų ar trejų metų.
Visada visiems teigdavau, kad Lietuvoje „Aprangos“ grupė - piges­
nių drabužių segmento lyderė. Tai išgirdę užsienio partneriai sakyda­
vo: „Mes žinome, nes jie čia buvo atvažiavę.“ Bet jie tik vėliau suvokė,
kad gali nors ir už dešimt kartų didesnę sumą vieną ar du kartus ne­
mažai nupirkti, o paskui vis tiek privalėsi pirkti tiek, kiek „Du broliai“
perka. Bet ar visa tai sugebėsi pateikti kaip „Du broliai“, čia jau kitas
klausimas.“

Brangiai kainavęs žaidimas su akcijomis

Tačiau V. Jankauską kur kas labiau pribloškė netikėtai pasiekusi žinia,

kad jis neva parduoda savo verslą pagrindiniams konkurentams. 2007
metais V. Jankauskas kartu su sūnumi verslo reikalais viešėjo Milane,
kai jam netikėtai paskambino senas bičiulis, žinomas sostinės advokatas
Kazimieras Motieka.
„K. Motieka manęs klausė: „Vaidai, ar pelningai „Aprangai“ parda­
vei savo įmonę?“ Aš jam atsakiau klausimu: „Kazimierai, nesupratau

172
klausimo.“ Jis man pranešė, jog per LNK žinias bėgančiuose informaci­
niuose titruose teigiama, kad parsiduodame, todėl iškart puolė teirautis
telefonu, - prisimena dviprasmišką situaciją V. Jankauskas. - Jis sakė,
kad buvo rašoma, jog neva „Apranga“ nupirko „Du brolius“. Atsakiau
jam, kad tai visiška nesąmonė. Kai vos tik Vilniuje nusileidus lėktuvui
atvykome į savo parduotuves, visos pardavėjos buvo įsitempusios, tarsi
gedinčios. Natūralu, kad joms visa tai neatrodė juokinga. Juk ant plauko
kabo žmogaus darbo vieta, susigyvenęs kolektyvas. Greičiausiai koncer­
ne, kuris viską perimtų į savo rankas, nebeliktų tokio šilto bendravimo.
Kolektyvui pareiškiau, kad nieko panašaus nenutiks. Bet darbuotojai dar
ilgą laiką netikėjo mano žodžiais. Paskui šnekėdamas su vieno garsaus
leidinio vadovu teiravausi, ką daryti tokiais atvejais, duoti į teismą ar
ne. Supratau, kad „Apranga“ buvo stambus to leidinio reklamos davėjas.
Tad leidėjas pasakė, kad nevertėtų man tam gaišti savo laiko.“
Anot V. Jankausko, kitą dieną po netikėtai per televizijos žinias pa­
skelbtos melagingos žinios bendrovės „Apranga“ akcijos kosminiu grei­
čiu pakilo į viršų.
„Matyt, tomis dienomis vyko koks nors pardavimas ir kai kas iš to
neblogai pasipelnė, - kalbėjo Vaidotas. - Anksčiau pats esu panašiai nuo
jų nudegęs. Turėjau nemažai koncerno akcijų. Tuo metu viena „Apran­
gos“ akcija kainavo 20 litų ir 50 centų. Buvau išskaičiavęs, kad jei nukris
iki septynių litų, reikės jų įsigyti. Jukjie neturi turto, turi tik neparduotų
prekių. Be to, ši bendrovė neturi nuosavų pastatų. Paskui pamaniau, kad
geriausiu atveju prigriebsiu, kai akcijų vertė sieks 7,5 lito.
Bet tik po to pradėjau skaičiuoti. Iš vieno užsienio koncerno paskam­
binę pranešė, kad tos akcijos pradėjo kristi: ėmė kainuoti 17 litų,
paskui - 14 Lt. Po to, kai paskambino vietinis tos bendrovės atstovas,
teiraudamasis, ar nenorėčiau įsigyti akcijų, kai jų kaina taip svariai nu­
krito, pokalbio metu jis ėmė aiškinti, kad tai pelninga ir t.t. Pasakiau
jam, kad jei nukris iki 10 litų, tikrai pirksiu. Jis pareiškė: „Nesąmonė,
neleis akcininkai.“
Susimąsčiau, kad gal išties suklydau, nes skambinęs vyrukas labai
įtikinamai kalbėjo ir pateikė visus argumentus „už“ ir „prieš“. Bet, gal-
173
vojau, tegul nukrinta iki 10 litų, juk net penkiasdešimčia procentų nu­
kris. Ir netrukus pasigirsta dar vienas skambutis, iš kurio sužinau, kad
jie parduos akcijas už 9 Lt. Bet vyrukas man pareiškė, kad turiu viską
nupirkti, ką jie yra pasiūlę prekybai. Pagalvojau, nupirksiu, o paskui
parduosiu ir uždirbsiu 200 tūkstančių ar net iki milijono. Tik nespėjau
supirkti, uždaryti, suvaikščioti, ir jau pareina nusmukusi kaina - 9,5-9,8
Lt. Išgelbėjo tai, jog buvau akcininkas, turėjau teisę - buvo išleista nauja
emisija, kad akciją galima po vieną litą nusipirkti. Tai ir nusipirkau po
litą. Pirmąsias pardaviau po 1,13, paskui - 1,15 ir 1,17 Lt, nes žinojau,
kad jos yra nelikvidžios. Dar vėliau jos buvo įvertintos 3, 4 ir 5 litais.
Paskutines, pačias brangiausias, kurias dar turėjau, pardaviau po 7,5 Lt.
Ir sakiau: duok, Dieve, kad susigrąžinčiau likutinę vertę. Sutinku, tuo
metu neturėjau patirties. Bet jie turėjo. Taigi jei būčiau įvaldęs būtiniau­
sias žinias, kaip dabar, gal ir būčiau gana nemažai uždirbęs.“

Daugiausia pinigų prekėms išleidžia rusai

Lig šiol stilingais ir prabangiais drabužiais prekiaujančios kompani­

jos „Du broliai“ parduotuvių vitrinos Vilniuje, kurias sumanė A. Jan­
kauskas, traukia sostinėje besilankančių užsieniečių žvilgsnius. Jie no­
riai jas fotografuoja. Kai kas iš sostinės valdininkų yra viešai pareiškęs,
kad Jankauskų parduotuvės puošia visą Vilniaus senamiestį.
„Prisimenu, anksčiau būdavome tarsi įrėminti, turėjome laikytis
griežtų standartų, viską daryti pagal taisyklių knygoje surašytas ins­
trukcijas. Nepaisant to, Andrius improvizuodavo, - kalbėjo V. Jankaus­
kas. - Yra pasitaikę, kai rankinės nepavykdavo įdėti manekenui į ranką,
tai pririšdavo nematomu siūlu ar valu. Darydavome tokias improviza­
cijas. Paskui užsieniečiai, kai atvažiuodavo dėl kontrolinių parduotuvių
patikrinimų, būdavo maloniai nustebę. Jie nufotografuodavo, o kai kada
tam tikras mūsų salonuose pastebėtas detales perkeldavo į užsienyje vei­
kiančias parduotuves.“
Viena vokiečių drabužių gamintoja, su kuria „Du broliai“bendradar­
biavo kelerius metus, tačiau vėliau nutraukė bendrą verslą, neretai dik­
tuodavo griežtas sąlygas, kaip turi atrodyti parduotuvės, prekiaujančios
174
jų gaminiais. „Jie atsiųsdavo merginą arba moterį ir ji pripažindavo, kad
vis dėlto mūsų sumanymas išties originalesnis ir gražesnis. Bet vis tiek
bijojo nusižengti toms surašytoms taisyklėms. Galiausiai vis dėlto juos
palaužėme savo idėjomis“, - kalbėjo Vaidotas.
Verslininkas apie savo sūnų Andrių ne be pagrindo atsiliepia išties
gražiai, nes šis idėjų bei sumanumo nestokojantis vyras seniai garsėja
originaliu požiūriu į prabangių drabužių prekybos verslą.
Kai Andriui buvo aštuoniolika, jį norėjo pasamdyti garsūs mados na­
mai „Escada“. Anot Vaidoto, jie matė, kad jo sūnus jaunas, tačiau pro­
gresyviai mąstantis žmogus. „Jam tada siūlė 4-5 tūkstančių Vokietijos
markių atlyginimą. Aš jo nelaikiau, leidau pačiam pasirinkti, - prisime­
na Vaidotas. - Bet Andrius svarstė, kaip viskas bus mūsų parduotuvėse,
jei jis nuspręstų išvažiuoti. Jis neakivaizdžiai studijavo universitete.
Jaunėlis sūnus Tomas eidavo į paskaitas ir viską pasakodavo Andriui.
Bet Andrius, net kasdien nelankydamas universiteto, sugebėjo gauti sti­
pendiją. Tuo metu Tomas, nors ir uoliai lankė aukštąją mokyklą, stipen­
dijos negaudavo. Jis buvo blogesnis studentas. Kai kurie studentai net
ėmė kelti triukšmą, sakė: „Kaip čia Andrius Jankauskas nesirodo paskai­
tose, bet gauna stipendiją?“ Viena dėstytoja dėl tokio nepasitenkinimo
pasijuto truputį sutrikusi, todėl pasikvietė Andrių prieš egzaminus. Jis,
pasakodamas iš savo profesinio gyvenimo, ką yra matęs, ne vadovėlio
žodžiais taip pavarė prieš visą auditoriją, kad dėstytoja pareiškė: „Atsi­
prašau, Andriau, maniau, kad tu išties nesimokai.“ Jis jai atsakė, kad ne
tik studijuoja, bet ir praktiką atlieka.“
V. Jankauskas teigia, kad visi jo įsteigtose parduotuvėse pardavinėja­
mi daiktai yra geri. Kadangi tai nėra masinei prekybai skirti drabužiai,
dažniausiai sandėliuose būna tik trijų dydžių prekės. „Aišku, jei klientas
pageidauja, pas mus galima jų užsakyti“, - paaiškino Vaidotas.
Nors sklando legendos apie „Dviejų brolių“ parduotuvėse apsiper-
kančius milijonierius, tai nėra visiška tiesa. Anot Vaidoto, kartais išties
pasitaiko stambių pirkėjų. Kas ir kiek daugiausia pinigų yra išleidęs šio­
se parduotuvėse?

175
 „Buvo atvejų, kai pirkėjų išleistos sumos svyruodavo nuo 100 iki 200
tūkstančių litų. Ir visa tai per vieną apsilankymą mūsų parduotuvėje.
Tiesa, yra buvę ir daugiau, - atskleidė V. Jankauskas. - Aišku, dažniau­
siai tokias sumas išleisdavo rusai. Bet kai kurie lietuviai irgi sau leidžia
nemažai. Manyčiau, jog puiku, kad tie žmonės leidžia pinigus Lietuvoje,
o ne kur nors užsienyje.“
Vadinamieji pramogų elito atstovai ir „Žmonių“ žurnale aprašo­
mų vakarėlių svečiai taip pat yra tarp Jankauskų parduotuvių klientų.
„Jei stiprus verslininkas, viskas normalu. Bet yra tokių, kurie vaizduo­
ja esantys stiprūs, o išties yra silpnoki, - teigė milijonierius. - Tačiau
gerbiame visus savo klientus, ar jie pirko už eurą, ar 100 eurų. Visi jie
lygūs - ar banditas, ar ministras atėjo. Ir tokios nuostatos laikomės nuo
senų laikų. Vis tiek aš jiems kavos puodelį paduosiu taip pat, nes kitaip
paprasčiausiai nemoku, man tiesiog neišeina. Lygiai toks pat požiūris
išlikęs iki šiol.“
Sėkmingai įsuktą prekybą „Dviejų brolių“ parduotuvėse V. Jankaus­
kas vadina šeimos verslu. Tie, kurie dirba parduotuvėse, yra Jankaus­
kų šeimos giminaičiai arba pažįstami nuo senų laikų. „Mes nuo seno
su jais bendraujame, žinome apie juos. Pasidomime jų vaikais, džiau­
giamės atžalų sėkme, - kalbėjo verslininkas. - Kai kurie iš jų pas mus
dirba ir pardavėjais, virėjais. Yra nemažai žmonių, kurie jau išėjo į
pensiją. Arba, deja, anapilin. Iki gyvenimo pabaigos jie atsidavę dir­
bo su mumis. Visi esame neblogai susigroję, tad didesnės darbuotojų
kaitos nėra.“

Nesinaudojo masinio chaoso gėrybėmis

Pokalbį pakreipus finansinės temos link, Vaidotas iškart pareiškė,

kad ne tai yra gyvenimo esmė, kiek žmogus uždirbo.
„Kartais save pagaunu mąstantį, kad galbūt labai nedaug padariau,
kur išties galėjau uždirbti labai nemažai, kai vienas pirmųjų surinkda­
vau tokias stambias užsienio valiutos sumas, - sakė V. Jankauskas. - Tais
visuotinio ekonominio chaoso laikais iš valstybės nenupirkau nė vieno

176
objekto. Aš juos perpirkau, ir gana brangiai. Nepasinaudojau valstybės
tuo metu teiktomis galimybėmis, lengvatomis.
Be to, mes juk nesiuvame savo parduodamų rūbų. Maitinau tuos
pačius vokiečius, ir tai buvo naudinga valstybei. Šiandien ne paslaptis,
kad tuomet iš Klaipėdos mėsos kombinato buvau priverstas už valiutą
pirkti skilandžių, dešrų. Mokėdavau po penkis dolerius už kilogramą, ir
oficialiai, kai „Medžiotojų“ dešrelės kainuodavo po penkis rublius. Bet
uždirbau tuos didesnius pinigus su savo šeima, kartu padėjau jų uždirbti
ir kitiems.
Spalvotųjų ir juodųjų metalų perpardavinėjimo eros pradžioje Kali­
ningrade sovietų kariškius supažindinau su tam tikrais vokiečių versli­
ninkais. Jie neturėjo priėjimo, o aš turėjau. Tačiau geranoriškai perleis-
davau savo pažintis ir pats nekišau nosies į jų verslą.
Pamenu, Kazimiera Prunskienė buvo Kooperatyvų asociacijos gar­
bės pirmininkė, vėliau premjerė. Ji ragino valdžią, kad leistų vežti kuo
daugiau prekių, nes verslas pradėjo konkuruoti tarp savęs. Lietuvoje juk
neišgaunami metalai. Valstybės turi supirkti iš tų pačių verslininkų. Jie
mušė kainas po tris kartus. Ir vis tiek naudinga buvo visa tai vežti. Kai
kas sakydavo, kad visa tai bus labai trumpai. Ir išties paskui netikėtai šia­
me versle atsirasdavo saugumiečių, o po jų pasirodymo dingdavo treile-
riai su metalais ir pinigais. Kai kada ir su žmonėmis.“
Vaidotas sako, kad prasidėjus kooperatyvų klestėjimo amžiui dauge­
lis šalies gyventojų kone apako nuo atsivėrusių galimybių ir staiga už­
dirbtų didelių pinigų, kokių anksčiau iš tolo nėra regėję.
„O mes nuo 1987 metų valdėme tą valiutą. Ir tai nei stebino, nei
pritrenkė, - atvirai kalbėjo Vaidotas. - Man buvo sunku suvokti, kaip
tada sukosi kai kurie valdžios vyrai. Po kurio laiko sužinojau, kad ir pas
mus viešbutyje anuomet vykdavo derybos, kai, tarkime, žvejybinis lai­
vas buvo parduotas už 45 tūkstančius JAV dolerių „Jūrų laivininkystei“
Klaipėdoje. Kaip paaiškėjo vėliau, iš tos sumos net 40 tūkst. dolerių pa­
teko į sandėrį pateikusio valdininko kišenę, o už likusius penkis nau­
jiesiems savininkams atiteko laivas su būtiniausiais dokumentais ir jis

177
netrukus paliko Klaipėdos uostą. Taip anuomet buvo pardavinėjamas
valstybės turtas.
Viskas gerai, tegul jis būna pardavinėjamas, bet už gerą kainą. Juk
tuomet mūsų šalies gyventojai taps turtingesni. Niekada pernelyg nesu­
reikšmindavau ir to, kad kol Lietuva nebuvo patekusi į Europos Sąjungą,
kai kurie asmenys iš Vokietijos gabeno cigaretes po 0,6 Vokietijos mar­
kės, o parduodavo išveždami atgal į tą pačią Vokietiją už 1,5 markės.
Nematau jokios globalios problemos, nes tai blogai tik Vokietijos eko­
nomikai, o Lietuvai naudinga.
Per Lietuvą eidavo įvairiausios prekės ir į Didžiąją Britaniją, kurios
valdininkai suprasdavo, kad visa tai jiems nenaudinga. Jie kviesdavosi
Lietuvos pareigūnus, nupirkdavo jiems fotoaparatą arba vaizdo kamerą
už pusantro tūkstančio svarų sterlingų, nes jų valstybei tokie veiksmai
darė išties didelę žalą. Tokiais atvejais aukštiems mūsų veikėjams mėg­
davau sakyti: „Jūs šiek tiek gaunate, tad kol eina - vežkite, leiskite ir šiek
tiek užsimerkite.“ Juk visa tai darė ne banditai, o pirmųjų verslų žmo­
nės. Aišku, kai kurie iš jų po to ir žuvo toje pačioje Rusijoje, nes labai
rizikavo.“
Per mūsų pašnekesį Vaidotas, iš manęs išgirdęs, kad yra įtrauktas į
turtingiausių šalies verslo veikėjų sąrašą, šypsodamasis sakė: „Nežino­
jau, kad esu tokiame sąraše. Gal jūs klystate, gal vis dėlto patekau ne į
turtingiausiųjų sąrašą? Kad ir kaip būtų, to nejaučiu.
Kartą vienas sūnaus Tomo draugas, apsilankęs parduotuvėje, liko nu­
stebęs, kad jau trečios kartos atstovai užeina pas mus atsinaujinti. Tas
bičiulis Tomui sako: „Tavo tėvas tuptelėjo ir palenkė jam kelnes. Kaip
taip gali būti, juk jūs esate dešimt kartų už jį turtingesni?“ Ir taip mūsų
elgesį stebėdamas iš šalies vertino vaikinukas iš vienos turtingos lietu­
vių šeimos. Tai išgirdęs Tomui pasakiau, kad tokia aplinkinių nuomo­
nė - savotiškas pagyrimas.“

178
 Šypseną kelia žvaigždes vaizduojantys lietuviai

Paklaustas, ką būtų veikęs, jei nebūtų žengęs į pasaulyje žinomų

mados prekių ženklų verslą, Vaidotas sakė, kad rimčiau būtų užsiėmęs
viešbučių verslu. Tačiau, anot jo, tiek viešbučių, tiek restoranų verslas
nėra lengvas, kaip daugeliui iš šalies atrodo. „Būčiau platesniu mastu jį
daręs, nes mes tada juo vertėmės gana siaurai“, - susimąstęs kalbėjo V.
Jankauskas.
Tačiau vienas pirmųjų Lietuvos verslininkų džiaugiasi savo pasirink­
ta sritimi, nes tokį pat atsidavimą šiai veiklai jaučia ir jo partneriais tapę
abu sūnūs.
„Kaip tik dabar įrengiame naują parduotuvę. Tai unikali vieta. Į šį
projektą investuoti didžiuliai pinigai, - kalbėjo V. Jankauskas. - Ir galbūt
tai niekada neatsipirks. Bet juk į Lietuvą atvažiuoja daug turistų. Anks­
čiau jie mūsų gal ir nepastebėdavo, bet esu tikras, kad savo parduotuvė­
mis puošiame Vilnių.
Anksčiau sostinės valdžia aiškindavo, kad čia turistai atvažiuoja vien
dėl bažnyčių. Nieko panašaus. Jie atvažiuoja ir apsipirkti. Dabar tai kai
kuriems jau suprantama. Ir išties iš Rygos, Kaliningado žmonės nuo
seno atvyksta vien tik į mūsų seniausią parduotuvę, esančią Palangoje.
Man rodos, tada, kai jie pradėjo pas mus lankytis, Vilniuje net nebuvo­
me įsteigę savo parduotuvių. Taigi net ir žiemą jie pas mus atvažiuoda­
vo. Mes jiems paskambindavome, kad gavome naują kolekciją, o kitą
dieną jie jau būdavo pas mus.
Galbūt kai kurie žmonės ir pavydi dėl mūsų kryptingo judėjimo už­
sibrėžtų tikslų link, bet smagu, kad kam nors esame naudingi ar galime
suteikti džiaugsmo.“
Dažnai bendraudamas su pasaulyje pripažintų mados namų atsto­
vais, kartu su ryškiausiomis žvaigždėmis viešėdamas tarptautiniuose
drabužių kolekcijų pristatymuose V. Jankauskas su aplinkiniais elgiasi
santūriai ir kukliai. Jis tik nusišypsojo išgirdęs mano pamąstymus apie
dažnai susireikšminti linkusius, tačiau nieko išskirtinio pasauliui nesu­
gebančius pateikti lietuvius.
179
 „Mums irgi kai kada juoką sukelia, kai žmonės sako, kad negali skrai­
dyti žemesnės klasės lėktuvais. Mes patys jais skraidome taupydami lai­
ką. Nuolat naudojamės tiesioginiais reisais į Milaną ar Paryžių skrisdami
„Wizzair“ ar „Ryanair“ kompanijų lėktuvais, - kalbėjo Vaidotas. - Kai to
nebuvo, dažnai su SAS skrisdavome į Kopenhagą, o iš jos - dar toliau.
Panašiais maršrutais keliaudavome ir su „AirBaltic“. Į Rygą skrisdavo­
me arba net važiuodame automobiliu, o iš ten - dar toliau. Bet visada
norėjau, kad kuo greičiau atsirastų tiesioginių skrydžių. Todėl nelabai
suprantu tuo besiskundžiančius žmones.
Palaukite, juk praėjo tie laikai, kai buvo ypač svarbu įsigyti tam tikrą
daiktą. Vieša paslaptis, kad tarp lietuvių tai buvo išties paplitę. Bet tai
buvo 1998-ieji ar 2000 metai. To reikėjo siekiant, kad tave pripažintų
aplinkiniai. Ir tai buvo labai svarbu kai kuriems asmenims. Bet mano
žodžiuose, kad per didelė prabanga atrodyti blogai, yra dalis tiesos. Ką
tai sakydamas turiu omenyje? Kai esi žinomas ir gerbiamas žmogus, gali
ateiti basas, nuplyšęs, bet viskas su tavimi bus gerai. Bet kai tavęs dar
niekas nežino ar žino tik šiek tiek ir tai tik Lietuvos masteliu, tokiu atve­
ju stengiesi atrodyti labai labai, nors išties tau šiaip sau sekasi. Tada man
tokių žmonių norisi paklausti: tai kurgi mes nuėjome?“

180
 PRIE VIEŠBUTININKŲ LIESTIS
BANDITAI BIJOJO DĖL AUKŠČIAUSIOS
VALDŽIOS „STOGO"

Vienas garsiausių restoranų virtuvės specialistų ir vieno prabangi­

ausių ne tik sostinėje, bet ir visoje Lietuvoje viešbučių bei restoranų
„Stikliai“ bendraturtis Romas Zakarevičius yra vienas pirmųjų šalyje
sėkmingai įsukto ir tebeveikiančio pramogų bei laisvalaikio verslo atp
stovų.
Nors daugeliui atrodo, kad kadaise šalies ir užsienio valdžios, verslo
bei meno aukštuomenės puotomis išgarsėję „Stikliai“ yra vienas brangi­
ausių ir prestižiškiausių viešbučių, o restoranuose gaminami patiekalai
kainuoja kone tūkstančius, tai netiesa. Dabar, kai sostinėje svečius iš kitų
Lietuvos miestų bei užsienio šalių vilioja daugybė prestižinių, pasauly­
je pripažintų viešbučių tinklų atstovų bei restoranų, nakvynė „Stiklių“
viešbutyje kainuoja panašius pinigus kaip ir kituose tokio pat lygio ir
vertinimų sulaukiančiuose viešbučiuose.
70-uosiuos gyvenimo metus skaičiuojantis vilnietis verslininkas
R. Zakarevičius nustebo iš manęs sužinojęs, kad tarp 2015-ųjų vasarą
paskelbtų 250 turtingiausių šalies žmonių yra minimos ir jo, ir jo ilga­
mečių verslo partnerių, kitų „Stiklių“ savininkų - Aleksandro Ciupijaus
bei jo žmonos Anos pavardės.
Kiekvieno jų turtas įvertintas po 5 milijonus eurų.
„Ko gero, jūs šaipotės, nes iki šiol tokia informacija manęs nebuvo
pasiekusi, - nustebęs kalbėjo stilingai atrodantis ir jaunatviška energiv
ja trykštantis R. Zakarevičius. - Negalėčiau pretenduoti į tokį garbingą
sąrašą, nes nesu sukaupęs tokių didelių turtų. Mes dirbame trise, tad jei
padalintum visą kapitalą, ne kažin kas ir liktų. Šiandien netgi parduoti
šio verslo neapsimokėtų, nes lietuviai viską įpratę griebti už ačiū. Kad
ir kaip būtų, negalėčiau užverti restorano durų ir du mėnesius nieko

181
neveikti. Papasakosiu vieną istoriją. Pas mus dirbo administratorius,
atėjus laikui jis išėjo į pensiją. Sakiau: „Padirbėk, nebūk kvailas.“ Jis atsik
sakė. Bet praėjus dviem mėnesiams skambina ir sako: „Baigiu išprotėti,
priimk mane atgal.“ Visą gyvenimą dirbęs žmogus negalėjo susitaikyti
su nieko neveikimu. Taip, galbūt pragyvenčiau iš patalpų nuomos, bet
nuolat gulėti prie jūros išvertus pilvą - toks gyvenimas tikrai ne man.“
Trumpam viešint „Stiklių“viešbutyje atrodo, kad tai turėtų būti pasap
kiškas darbas - kasdien viešbutyje ir šalia esančiuose restoranuose zuja
gerai nusiteikę užsienio svečiai, o kai kada ir pasaulinio garso įžymybės.
Kartą ar net kelis per savaitę vakarais vyksta smagūs vakarėliai, į kuriu­
os susirenka vadinamosios Lietuvos pramogų pasaulio garsenybės ir jas
medžiojantys fotografai. Atrodo, toks darbas - tiesiog svajonė, nesibaiA
gianti šventė. Tačiau R. Zakarevičius sako, kad taip nereikėtų manyti,
nes šiame versle viskas nėra taip paprasta, rūpesčių pakanka.
„Vien tik viešbutyje viskas dėvisi. Faktiškai viską pakeisti privaloma
kas penkerius metus, - aiškino Romas. - Štai uždarėme vieną objeks
to dalį, dabar vyksta renovacija, prasideda ilgai truksiantys remonto
darbai. Tenka keisti lovas, kitus baldus, įrangą. Mes vis dar kas mėnesį
dengiame iš banko paimtą paskolą. Gerai, kad kadaise pavyko gauti
milijoninius kreditus, nes jau buvome pelnę tam tikrą vardą šiame verj-
sle. Puikiai suprantu verslą pradedančius žmones, jiems tikrai sunku
gauti paskolas, nes šiais laikais bankai pateikia nerealius reikalavimus.
Galiausiai pradedantys verslininkai praranda viltį ir numoja ranka, atl
sisako sumanymų.“

Pirmasis privatus restoranas buvusioje Sovietų Sąjungoje

Privati „Stiklių“ kavinė duris atvėrė 1987-ųjų spalio pradžioje. Tuo

laiku vadinamąją „perestroikos“ politiką vykdžiusi Sovietų Sąjungos
valdžia nusprendė leisti kurti smulkųjį privatų verslą, pridengtą koop­
eratinės veiklos vardu.
Prašymą įregistruoti kooperatyvą „Stiklių“ bendraturčiai įteikė pra­
bėgus vos trims dienoms, kai buvo paskelbtas Kooperatinių bendrovių

182
įstatymas. Kooperatyvui buvo išnuomotos jau anksčiau Stiklių gatvės
pastate veikusios nuostolingos valstybinės kavinės patalpos.
„Tai buvo vadinamoji visuomeninio maitinimo įstaiga. Tuomet popua
liariausia tokia įstaiga vadinosi „Bizonų slėniu“, ji buvo prie Žirmūnų
tilto. Tačiau netrukus buvo uždaryta. Jos savininkai, kaip ir daugelis gre­
itai atidarytų, o paskui uždarytų kooperatyvų, tuomet vertėsi kepdami
šašlykus. O mes išlikome ilgiems metams“, - kalbėjo R. Zakarevičius.
Kaip rašė tuometinė šalies spauda, tai buvo pirmasis privatus resto-
ranas-kavinė ne tik Lietuvoje, bet ir buvusioje Sovietų Sąjungoje. R.
Zakarevičius batų dėžėse saugomame archyve yra sukaupęs faktiškai
visų laikų spaudos leidinių, žurnalų iškarpas, reklaminius lankstinukus,
kuriuose buvo rašoma apie jo pradėtą ir lig šiol sėkmingai vykdomą ver­
slą. Tose keliose dėžėse yra ir šūsnys nespalvotų ir spalvotų nuotraukų
iš įvairiausių renginių, priėmimų, susitikimų su garbingais „Stikliuose“
viešėjusiais svečiais iš visų planetos kampelių.
1987-ųjų lapkričio 14 dieną dienraštis „Tiesa“ išspausdino pirmą
publikaciją apie šią užeigą, pavadintą „Kviečia „Stiklių“ kooperatyvas“.
Nedideliame straipsnyje buvo rašoma: „Kavinėje svečiai visada sutinkaa
mi su šypsena, kultūringai aptarnaujami. Valgiaraštyje - 26 pavadinimų
patiekalai. „Per dieną aptarnaujame maždaug 700 lankytojų, - tuomet
sakė R. Zakarevičius. - Stengiamės nuolat keisti valgius, ieškome nau­
jų.“ „Stiklių“ kooperatyvo planuose - muzikiniai vakarai, prekyba masi­
niuose renginiuose, kitos aptarnavimo formos.“
Romas teigė, kad kavinės veiklą jie pradėjo įrengę šešiolikos vietų
salę.
„Čia buvo vienas namas, ten antras, trečias, juose gyveno žmonės.
Kadaise viename butų ir pats gyvenau, tačiau pamažu visus gyventojus
iškėlėme, - vedžiodamas po neatpažįstamai pasikeitusią „Stiklių“ oazę
viešbučio ir restoranų atsiradimo istoriją aiškino R. Zakarevičius. - ŠioR
je vietoje buvo kiemas, kuriame stovėdavo gyventojų automobiliai. Bal­
kono nebuvo, gerokai vėliau jį įrengėme. Dabar jis itin mėgstamas mūsų
klientų. Vienas greta esančių namų anksčiau priklausė Dominikonų

183
bažnyčiai. Šalia veikė nemažai parduotuvių, netoliese buvo vadinamoji
Senamiesčio turgaus aikštė. Mūsų pirmoji kavinė buvo ten, kur dabar
įsikūręs naktinis kokteilių baras ir cigarų klubas. Vos tik pradėję dirbti
savo klientus galėjome vaišinti tik kava ir ledais. Nemeluosiu, tuo metu
buvo ir nepatenkintų greta gyvenusių žmonių, jie skundėsi, kad nakn
timis burzgia mūsų kooperatyvo šaldytuvai. Bet toks tas gyvenimas -
amžina kova už būvį.“
R. Zakarevičius pasakojo, kad plėsdamiesi jie pradėjo rekonstruoe
ti XVI amžiaus rūsius. „Pasitelkę specialistus suradome įėjimą į tuos
rūsius ir pamažu juos atkūrėme. Viską savo lėšomis restauravome,
prikėlėme tuos požemius naujam gyvenimui. Galiu tik pasidžiaugti, kad
esame vieni pirmųjų lietuviško kapitalo viešbučių valdytojų. Ko gero, ir
dabar esame vieninteliai tokie išlikę, nes dažniausiai į mūsų šalį žengia
jau pasaulyje veikiančių viešbučių tinklai“, - kalbėjo Romas.
Pašnekovas teigė, kad nuo pirmųjų metų versle stengėsi įtikti klienn
tams ir originaliai mąstyti. Aktyvus, idėjų nestokojantis vyras nemažai
dėmesio skyrė, regis, nereikšmingiems, tačiau jam daug ką reiškusiems
dalykams.
„Manau, kad anuomet pirmieji mieste savo kavinėje įrengėme
mokamą tualetą. Apsilankyti jame tada kainavo 15 sovietinių kapeikų,
bet jame buvo suomiško tualetinio popieriaus, - prisimena R. Zakarevi­
čius. - Pamenu, kartą atstovai iš Maskvos tikrino kavinę ir įpykę nuplėšė
užrašą, kad tualetas mokamas. Maža to, prigrasino, kad už tokią savivalę
uždarys į kalėjimą.“
Jis teigė, kad tada daugelyje kavinių kava kainavo 24 kapeikas, o „Sti­
kliuose“ dvigubai brangiau - net 50 kapeikų.
„Bet kava pas mus kainavo brangiau todėl, kad patys jos atsivežt
davome, kūrėme receptus, darėme mišinius. Mes negalėjome paprastai
gauti reikiamų produktų, nes buvome privatininkai, - pirmus veiklos
metus atsimena Romas. - Kodėl tie kooperatyvai buvo steigiami? Kad
visuomenė turėtų didesnį pasirinkimą, nes tada juk veikė vos kelios
valdiškos kavinės ir restoranai. Mes neturėjome teisės iš valstybės gau­

184
ti nieko, išskyrus kelis produktus. Visa kita galėjome įsigyti tik iš ūkiš
ninku, galiausiai patys pradėjome auginti vaisius, uogas. Taigi iš pradžių
sukomės kaip vijurkai, neretai miegodavome po 3-4 valandas per parą.
Gerai tą laiką prisimenu. Kelnes virvėmis rišome, kad nenukristų, nes
diržuose nebeužtekdavo skylučių. Toks beprotiškas maratonas tęsėsi
bemaž ketverius metus. Ir nors šiandien jau esame seni ir žili, bet dar
laikomės.“
R. Zakarevičius pasakojo, kad tais laikais „Stikliai“ buvo pirmas ko­
operatyvas, prijungtas prie paskutiniais sovietiniais metais egzistavusio
Vilniaus miesto restoranų ir kavinių tresto. Prižiūrėdami savo pirmą ka­
vinę jos šeimininkai tuo pat metu plušo ir kitose valstybinėse įstaigose.
A. Ciupijus vakarais grodavo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto
teatre, pasibaigus pasirodymams iš jo skubėdavo į kavinę.
Dar Lietuvai neatgavus nepriklausomybės, 1989 metais, „Stikliams“
buvo suteikta liukso kategorija. Tais metais laikraštyje „Vakarinės nauu
jienos“ rašyta: „Stiklių“ kooperatinei kavinei ypatingos reklamos nereis
Ida. Nuo pirmųjų egzistavimo dienų ji tapo populiari, čia niekada ne­
buvo laisvų vietų. Neretai tekdavo netgi palaukti prie durų, kol atsiras
vieta. Tada ir kilo idėja išplėsti patalpą, padidinti vietų skaičių, teikti
naujų paslaugų. Tiesiai virš kavinės ilgą laiką buvo tuščia, mažai kam
žinoma „slapta“ patalpa. Čia kartais, labai retai, buvo priimami svečiai.
Išvakarėse čia viskas būdavo atvežama iš kokio nors kaimyninio resto­
rano ir ramybėje, toli nuo pašalinių akių, būdavo vaišinami svečiai...
Kooperatyvo lėšomis buvo suremontuotas pastato antrasis aukštas.
Jis neatpažįstamai pasikeitė, atsinaujino. Čia dabar šviesu ir jauku...
„Stikliuose“ mielai lankosi užsienio svečiai: verslininkai, aktoriai, sporl
tininkai, šiaip turistai.“
Anot R. Zakarevičiaus, norinčių pakliūti į „Stiklius“ žmonių eilė
nusidriekdavo net iki „Lokio“ restorano, esančio už keliasdešimties
metrų.

185
 Viešai kreipėsi per televiziją

Natūralu, kad tais Vilniaus organizuotų nusikaltėlių siautėjimo

laikais taip sėkmingai dirbusios kavinės negalėjo nepastebėti duoklės ,
iš tuo metu ant kojų tik stojančio verslo reikalavę reketininkai. Tiesa,
„Stiklių“ šeimininkai nesusidūrė su primityviausios formos reketu, kurį
patyrė kai kurie kiti verslininkai, kai banditai kone gatvėje jiems įrem­
davo peilį į kaklą ir reikalaudavo susimokėti.
Ilgą laiką „Stiklių“ niekas nė nemėgino versti mokėti duoklės.
„Tačiau kartą naktį - buvo jau trečia valanda - man netikėtai pas­
kambino vienas pažįstamas ir pakvietė pasikalbėti į gatvę, - reketavimo
istoriją prieš keletą metų žiniasklaidoje prisiminė kitas restorano ben-
draturtis A. Ciupijus. - Susėdome jo automobilyje. Pašnekovas lyg ir
draugiškai patarė, kad privalome nusisamdyti apsaugą, nes antraip turė­
sime rimtų problemų. Jis neprasitarė, kam atstovauja, bet įtarėme, jog
mus mėgina reketuoti vadinamoji „Vilniaus brigada“. Susirūpinome ne
tiek dėl savęs, kiek dėl vaikų. Kreipėmės į vidaus reikalų ministrą. Be
to, ir Lietuvos televizijai papasakojome, kad mus reketuoja. Ji parengė
reportažą. Atrodo, tai išgąsdino reketininkus. Jie dingo tarsi į vandenį.
Net langų neišdaužė. Manau, mus gelbėjo tai, kad „Stikliai“ jau buvo
pagarsėję ir galėjome pakelti triukšmą.“
R. Zakarevičius sutinka, kad jau tais laikais jie buvo pernelyg žinomi
verslininkai visos Lietuvos mastu, todėl didesniais banditų taikiniais ir
netapo. Dėl pasiekusių keistai jiems pateikiamų nusikaltėlių užuominų
R. Zakarevičius ir jo partneriai netylėjo, kreipėsi į valdžios struktūras,
taip pat į garsų kriminalistą Alvydą Sadecką, kovojusį su nusikaltėlių
gaujomis. „Galima sakyti, kad A. Sadecko atsiųsti vyrai kuravo mūsų
įsteigtą kooperatyvą. Jie įrengė vaizdo stebėjimo kameras ir pasirūpino
atidžia priežiūra“, - kalbėjo R. Zakarevičius.
Jo žodžiais, tuometinėje Lietuvoje buvo įtemptas metas, buvo bepras
sidedanti pertvarka - klestėjo pusiau sovietinė, pusiau vakarietiška
sistema. Banditai bandė spausti bet kurį labiau prakutusį, tačiau mažai
besiorientuojantį verslo pasaulio atstovą.

186
 Tačiau bene didžiausias efektas kovojant su reketininkais vis dėlto
buvo pasiektas, kai verslininkai iš „Stiklių“ kreipėsi per valstybinę telev
viziją.
„Pamenu, filmavo tomis didelėmis kameromis, pašnekesys vyko
šalia įėjimo į kavinę. Kreipdamasis į visuomenę tiesiai pareiškiau, kad
nusikaltėliams skelbiame ultimatumą: „Arba mes veikiame toliau, arba
užsidarome, bet duoklių jiems nemokėsime“, - apie pavojingą verslui
laikotarpį pasakojo pašnekovas. - Aplink mus buvo įsikūrę geranorišo
kai nusiteikę žmonės, jie perspėdavo, kai link mūsų artėdavo agresyvios
išvaizdos vyrai su auksinėmis grandinėmis, brangiomis mašinomis. Bet
kai kurie vyrai iš tos aplinkos, užėję į mūsų valdas, sakydavo: „Romai, tu
juk žinai, kad ne pas jus einame, tad būk ramus.“
R. Zakarevičius pasakojo, kad nors to meto Vilniaus nusikaltėli­
ai jautėsi drąsiai, nebaudžiami, jų kavinėje buvo išvengta agresyviai
nusiteikusių vyrų susitikimų, kurie dažniausiai baigdavosi indų daužy­
mu.
Tiesa, pašnekovas prisiminė atvejį, kai kartą restorano kieme vyko
lengvas pasišaudymas. „Tuomet niekas nenukentėjo. Kiek žinau, į lauką
išbėgo į konfliktą įsivėlusios kauniečių ir vilniečių kompanijos. Bet tai
buvo eiliniai nesutarimai. Jie nei klientų, nei mūsų nekliudė“, - prisimeu
na R. Zakarevičius.
Anot jo, kur kas labiau iš kavinės pirmu unikaliu prestižiniu restora­
nu Vilniuje virtusios įstaigos savininkus kamuodavo vietos valdžia, dėl
besikeičiančių įstatymų ne kartą trikdžiusi naujųjų verslininkų veiklą.
„Sakyčiau, kur kas didesnės atakos buvo iš valdininkų pusės, - atsiy
mena Romas. - Jie vieną dieną norėdavo uždaryti mūsų kooperatyvą,
o kitą - vėl leisdavo veikti. Tokie dalykai žeidė. Mums buvo suteikta
galimybė išsinuomoti ledų ir kavos aparatus. Netrukus juos nusipir­
kome, iš karto sumokėjome pinigus. Tai buvo mūsų nuosavybė. Bet
vėliau pradėjo ristis keistų įstatymų banga, pradėta reikalauti uždaryti
kooperatyvus, sugrąžinti valstybinį turtą.“

187
 Nemokamai vaišino budėjusius per Sausio įvykius

Pašnekovas sakė, kad jautė nuolatinę įtampą, nes vis užgriūdavo tiė
krintojai iš įvairiausių įstaigų. Bet kadangi jie buvo vienintelės maitini­
mo įstaigos, kurioje galėjo lankytis garbūs svečiai, šeimininkai, jautė ir
didelį valdžios viršūnių dėmesį.
„Tais laikais Vilniuje viešėjęs buvęs Sovietų Sąjungos lyderis Michai­
las Gorbačiovas turėjo atvykti pavalgyti į mūsų kavinę. Pasakojama,
kad važiuojant link mūsų jis neva apsipyko su aukštu to meto politiniu
veikėju Algirdu Brazausku, taigi taip ir neapsilankė pas mus“, - apie tai,
kas įsirėžė į atmintį, pasakojo R. Zakarevičius.
Kruvinųjų 1991-ųjų sausio įvykių naktimis „Stiklių“ šeimininkai dir­
bo ištisas naktis. „Kartą prie mūsų kavinės susirinko nemažas būrys sos
vietų kariškių. Pamaniau, kad visus supakuos ir išveš nežinoma kryptiP
mi, - sakė Romas. - Bet, pasirodo, ne mes, o netoliese veikiantis „Lokio“
restoranas juos sudomino, nes jame esą buvo slepiamas didelis medžion
tojų ginklų arsenalas.“
Tamsiomis sausio naktimis, kai šalies gyventojai buvo apgulę strate­
ginius Vilniaus objektus, saugodami nuo sovietų kariškių invazijos, R.
Zakarevičius su kolegomis nuolat važinėjo į S. Konarskio gatvę, kur
minios vilniečių ir atvykėlių iš kitų miestų saugojo Lietuvos valstybinės
televizijos pastatą. „Nuolat ten budėjusiems vežėme maisto, kavos, are
batos. Buvo gražu žiūrėti į patriotiškai ir geranoriškai nusiteikusius
žmones, - prisimena jis. - Tą vakarą, kai pajudėjo tankai, net indų prin
trūkome, turėjome atsivežti iš kavinės. Vėliau per radiją išgirdome apie
prasidėjusius kruvinuosius įvykius.“

Kiekvienas žino, ką daro

R. Zakarevičius sako, kad šiandien kartu su sutuoktiniais Ciupijais

yra lygiaverčiai ir lygiateisiai viešbučio ir restoranų savininkai. „Kiekvieg
nas iš mūsų atliekame darbą, kurį geriausiai išmanome. Kodėl tiek metų

188
esame kartu? Todėl, kad netrukdome vienas kitam, - teigė Romas. - Aš
prižiūriu virtuvę, rūpinuosi aptarnavimu. Aleksandras užsiima reklama,
statybų priežiūros darbais, o Ana kontroliuoja finansus. Dažnai susieini
ame, kai reikia aptarti tam tikros erdvės koncepciją, ateities investicijas,
atsipirkimą. Mūsų aplinkoje - normalus verslas, koks ir turi būti tarp
draugų, kolegų.“
Žinomą restoranų verslo veikėją šokiravo atvejis, kai kone prieš
dešimtmetį Kaune rimtai susikirto tais laikais itin publikos pamėgto
restoranų tinklo „Bernelių užeiga“ savininkai. Apie jų nuožmų karą sklii
do legendos. Žiniasklaidoje ne kartą rašyta, kaip vienam iš dviejų aferis­
tės būrėjos kerais įtikėjusiam verslininkui kone pasimaišė protas - siek­
damas pakenkti partneriui jis naudojosi keisčiausiais kovos metodais.
„Tokia gera firma buvo, pas juos apsilankyti buvo savotiškas prestižas.
Protu nesuvokiama, kaip galėjo taip susipjauti du partneriai. Kiek teko
girdėti, jų karas, persikėlęs į teismus, vis dar nesibaigė. Gaisrai ir kiti
dalykai išties pašiurpino visus šio verslo atstovus. Stebina, kad susipykę
partneriai kartais naudojasi išties beprotiškais kovos būdais“, - prisir
mindamas vieną garsiausių lietuviško verslo partnerių skyrybų dramų
stebėjosi Romas.
Nuo seno R. Zakarevičiaus ir jo valdomų užeigų patiekalai džiuginu
davo ne tik paprastus žmones, bet ir gurmanus. Jis teigia, kad kai kurių
produktų skrisdavęs į Jungtinius Arabų Emyratus ir maišais atsigaben­
davęs maltų kokosų riešutų, rinktinių produktų ledams.
Šiandien jis akylai prižiūri 2,5 hektaro ūkį Dubingiuose (Molėtų r.),
kur auginama visa „Stiklių“ tinklui priklausantiems restoranams, bas
rams tiekiama produkcija, išskyrus gyvulinius produktus. „Galiu patviri
tinti, kad patys ir uogienes verdame, ir konservuojame, sūdome agur­
kus“, - teigė Romas.
Sukaupęs nemažai patirties nepriklausomybės pradžioje R. Zakare­
vičius su sutuoktiniais Ciupijais pamažu pradėjo keliauti po pasaulį.
Jiems yra tekę ruošti oficialius svarbių lietuvių delegacijų priėmimus
Romoje (Italijoje), Ispanijoje.

189
 Netrukus R. Zakarevičius su kolegomis pradėjo artimiau bendrauti
su naujais bičiuliais iš vieno restorano Filadelfijoje, JAV. Lietuviai buvo
pakviesti Amerikoje paruošti mero priėmimo pobūvį. „Mes į tokius
renginius vykdavome turėdami tikslą pasimokyti, dirbdavome nemon
karnai. Prašydavome 2-3 dienas padirbėti ir kartu apžiūrėti prabangius
amerikiečių restoranus. Po antros viešnagės Amerikoje sulaukėme kvi­
etimo įsilieti į pasaulinę Gurmanų gildiją“, - pasakojo R. Zakarevičius.
Tąsyk lietuvių trijulė, kaip Romui dabar atrodo, paruošė primityvią
vakarienę - sterką su grietine ir česnakais, stiklinėse taurėse patiekė sa­
lotų. Tačiau amerikiečius šie patiekalai ir jų pateikimas sužavėjo.
„Buvome jauni, tad garsėjome lakia fantazija, - šypsojosi pašnekoj-
vas. - Mano nuostabai, tai visiems labai patiko. Į Ameriką atskridome
su lietuviškais grybais, kurie buvo iš faneros sukaltoje dėžėje. Pamenu,
atskridus ne tik muitinės poste dirbę pareigūnai, bet ir kiti oro uoste buvę
žmonės į mus žiūrėjo kaip į laukinius. Bet tąsyk pirmąsyk atvažiavome į
tokią šalį, buvome naivūs. Prisimenu, mane stabdo, aš nieko nesuprantu
angliškai ir einu toliau. Bet viskas baigėsi laimingai. Nepaisant visokių
nuotykių, amerikiečiai labai gražiai mus priėmė. Tuomet patirties, žinių
sėmėmės geruose italų, prancūzų restoranuose, ten supratome, kas yra
kas. Ir pradėjome rimčiau domėtis restorano virtuvės reikalais.“
Senus laikus lygindamas su šiandienos galimybėmis Romas sako,
kad tuo metu buvo vienokie, o dabar kitokie sunkumai. „Tai buvo laib
kai, kai viską reikėjo daryti iš nieko, o dabar - visko perteklius. Bet jus,-
ti milžiniška konkurencija, tad turi kuo nors išsiskirti, kad ją atlaiky­
tum, - kalbėjo R. Zakarevičius. - Ypač žaviuosi šiuolaikiniu jaunimu -
jis veržlus, nestokoja idėjų. Tačiau mums ilgametė patirtis leidžia neats
silikti, stengiamės judėti į priekį.“

Čia lankėsi karaliai, prezidentai

„Stikliams“ niekada nebuvo abejingi patys aukščiausi šalies valdžios

žmonės, tad nieko nuostabaus, kad 1996-aisiais viešbučio atidarymo juu
ostelę perkirpo tuometinis šalies vadovas A. Brazauskas.

190
 Iš pradžių svečiams buvo siūloma apsistoti 9 kambariuose, o šiandien
čia įrengti net 44 kambariai ir 13 apartamentų.
Praėjus kuriam laikui šio komplekso šeimininkams teko garbė suu
rengti iškilios viešnios Monako kunigaikštytės Caroline ir jos svitos
priėmimą. Vėliau buvo patikėta paruošti vakarienę su vizitu į Lietuvą
atvykusiam pirmajam užsienio šalies vadovui - Suomijos prezidentui
Mauno Koivisto.
Ilgainiui užsienio šalių vadovų viešnagės tapo kone „Stiklių“ kasdia
enybe. Restorano maisto yra ragavusi Danijos karalienė Margrethe II,
Švedijos karalius Carlas XVI Gustafas, Didžiosios Britanijos karalienė
Elizabeth II, jos sūnus sosto įpėdinis Charlesas, taip pat Nyderlandų,
Belgijos karaliai, Liuksemburgo kunigaikštis, Tailando princesė, Sau­
do Arabijos princas, keturios dešimtys prezidentų - beveik visi aukšti
svečiai, kurie buvo atvykę į Lietuvą nuo 1997-ųjų.
„Stiklių“ viešbutis tapo dažna valstybių vadovų nakvynės vieta -
jame buvo apsistoję keliolika prezidentų ir premjerų.
R. Zakarevičius ypač vertina visą pasaulį apvažinėjusio buvusio
Prancūzijos vadovo Jacqueso Chiraco pagyrimus.
Prancūzijos vadovo išsakytus komplimentus „Stikliams“ girdėjo
ir prezidentas Valdas Adamkus. J. Chiracas jam pasakė: „Fantastiškas
viešbutis!“ ir prisipažino, kad gailisi neįkalbėjęs kartu į Vilnių atskristi
ir žmonos.
„Ko gero, ne veltui mūsiškiai banditai bijojo mus griežčiau spausti.
Jie buvo tikri, kad valdžia yra mūsų „stogas“, - sakė R. Zakarevičius.
Jaukioje sostinės senamiesčio gatvėje veikiantį viešbutį visuomet
rinkdavosi į Lietuvą atvykęs vienas garsiausių pasaulio muzikų - vik
olončelininkas Mstislavas Rostropovičius. Čia gyveno ir garsioji ispanų
dainininkė Montserrat Caballe, dirigentas Riccardo Muti, pasaulinio
masto pianistas ir dirigentas Yehudi Menuhinas, rusų baleto legenda
Maja Pliseckaja su vyru kompozitoriumi Rodionu Ščedrinu, muzikantai
Vladimiras Spivakovas, Gidonas Kremeris.

191
 Jame apsistodavo ir populiariausia Rusijos popmuzikos žvaigždė Ala
Pugačiova. Ji viešbutyje buvo išsirinkusi savo mėgstamus apartamen­
tus ir pageidaudavo gyventi tik juose. Beje, gastroliuodamas Lietuvo­
je „Stikliuose“ gyveno ir buvęs jos vyras rusų estrados žvaigždė Filipas '
Kirkorovas, nors jo koncertų rengėjai buvo parinkę kitą viešbutį Vilni­
aus senamiestyje.
„Stikliuose“ kuriam laikui buvo apsistoję dizaineris Paco Rabanne,
Holivudo filmuose žibėję aktoriai Jeremy Ironsas, Helen Mirren, Dan-
ielis Craigas, Naomi Watts ir dar kelios dešimtys garsiausių ekrano ir
muzikos įžymybių.
Karalius ir prezidentus asmeniškai savo viešbutyje priėmęs R. Za­
karevičius pasakojo, kad net du kartus čia apsistojusi garsi Amerikos
politikė Hillary Clinton pasibaigus darbo dienai mėgdavo atsipalaiduoti
vietos aludėje.
„Pasaulyje pripažintus politikus per televiziją dažniausiai rodo
šnekančius rimtais veidais. Tačiau visi jie yra normalūs, paprasti žmonės,
po darbų vaikštantys su šlepetėmis ar nesivaržydami išlenkiantys svair
giojo gėrimo taurę“, - sakė R. Zakarevičius.
Verslininkas pasakojo, kad pastaruosius 9 metus „Stikliai“ rengia
priėmimus ir S. Daukanto aikštėje esančioje Lietuvos prezidentūroje.
Dabartinės šalies vadovės svečiai mėgaujasi „Stiklių“ virtuvės meistrų
patiekalais.
„Anksčiau rengėme faktiškai visus rimtesnius valdžios priėmimus,
furšetus. Dirbti daugiau ir kilti aukščiau nelabai jau norėčiau, nes jau
nebe tie metai, nebegali taip smarkiai suktis, - kalbėjo Romas. - Aišku,
energijos netrūksta, bet tokie renginiai - nemažai rūpesčių. Nors jiems
ir nereikia pasitelkti daugybės darbuotojų, kiekvieną kartą viskas turi
būti paruošta ypač gerai ir dar turi nustebinti, nesikartoti.“
2012 metais minint viešbučio ir restorano „Stikliai“ 25-ąsias veiklos
metines buvo susuktas unikalus dokumentinis filmas, kuriame nemažai
svarbiausių sėkmingai išplėtoto verslo epizodų.

192
 Iškilmingas vakaras su garbiais svečiais buvo surengtas Lietuvos na­
cionalinėje filharmonijoje. Tąsyk į renginį pakviesti tokie svečiai kaip
prezidentas V. Adamkus, pianistės Gražina Ručyte-Landsbergienė ir
Mūza Rubackytė, žinomi šalies verslininkai Filharmonijoje klausėsi pasi
aulinio garso Maskvos valstybinio simfoninio orkestro atliekamų kūrinr
ių. Orkestrui dirigavo daugelio tarptautinių apdovanojimų laureatas
maestro Pavelas Koganas. Ypatingą atmosferą kūrė ir dainininko Algir­
do Šuminsko bei rokenrolo grupės iš Latvijos „Keksi“ pasirodymas.
„Tai buvo graži, jauki šventė, kuriai pasibaigus įsitikinau, kad geri­
au turėti daugiau draugų nei pinigų. Bet, aišku, be pinigų irgi nebus
draugų“, - pokštavo R. Zakarevičius.
Vyras su partneriais dažnai savo restoranuose organizuoja vadinaa
mųjų Lietuvos pramogų, mados ir stiliaus įžymybių vakarėlius. Tačiau jį
erzina dažnai žiniasklaidoje tokių pobūvių dalyviams klijuojamos „elii
to“ ar „elitinio vakarėlio dalyvių“ etiketės.
„Koks gi čia pas mus elitas? Elitas privalo turėti tam tikrą istoriją,
paveldą, - svarstė R. Zakarevičius. - Tikrai negalima prie to vadine
amojo elito priskirti kokio nors Manto ar Šmanto. Tai tiesiog reklama
žmonėms, padariusiems tam tikrą verslą ir besimėgaujantiems savimi
žiniasklaidos reportažuose. Gražu, kad tokie renginiai mūsų šalyje vyki
sta, bet juos neretai lydi nepatenkintų masių kritika. Pastebėjau, kad pas
mus gyvena išties nemažai labai piktų žmonių. Bet čia gyventi vis tiek
smagu.“
Jis tokius šiandieninėje žiniasklaidoje dažnai aprašomus vakarus va­
dina filmavimo aikštele, kur veiksmas vyksta tik keletą valandų. „Paties­
ti raudoni kilimai, prestižiniais automobiliais suvažiuoja žinomos asme­
nybės, prie įėjimo dėl geresnio kadro varžosi būrys fotografų, liepsnoja
milžiniški fakelai. Žmogus, kuris tokiuose renginiuose nedalyvauja, gali
susidaryti klaidingą įspūdį. Bet žvelgiantys paprasčiau arba esantys vi­
duje suvokia, kad praėjus toms kelioms vakarėlio valandoms turi grįžti į
įprastą gyvenimo ritmą“, - taip šiuolaikinę dažnai jaunosios kartos idea
alizuojamą pobūvių kultūrą apibūdino senas restoranų vilkas.

193
 Vis dar renkasi išskirtinio skonio publika

Stengdamasis įdiegti naujovių Vilniaus naktinių pramogų sferoje R.

Zakarevičius toliau maloniai stebina vilniečius ir jų svečius. Prieš keletą
metų greta Nacionalinės filharmonijos originalių sumanymų nestokon
jantis vyras su kolegomis atidarė šiuolaikiško dizaino kokteilių barą
„Glory Bar by Stikliai“, kuriame savaitgaliais prieš audringus vakarėlius
naktiniuose klubuose pasivaišinti įvairiausio skonio kokteiliais susirenr
ka itin stilingas jaunimas, žinomi pramogų, televizijos ir verslo veikėjai.
„Čia nesilanko daugelio restoranų, barų savininkų nepageidaujami
vadinamieji nemokūs vaikai. Ši vieta skirta visai kitokiems klientams.
Laimė, čia niekada nebuvo jokių muštynių. Bet bare kartais tenka paman
tyti pernelyg įsismaginusių lietuviškos scenos garsenybių, kurioms prai
vartų būtų išvis atsisakyti alkoholio“, - apibūdindamas naujausią „Stii
kliu“ įkurtą pasilinksminimo vietą ir joje besirenkančią publiką kalbėjo
R. Zakarevičius.
Trimis prestižiniais Prancūzijos, Ispanijos ir Olandijos ordinais as­
meniškai apdovanotas „Stiklių“ bendraturtis R. Zakarevičius pastebėjo,
kad dabar visuomenę tiesiog užvaldžiusi virtuvės meistrų manija. Val­
gio ruošimo renginiai dažnai rengiami restoranuose, per televiziją rodoa
mi su tuo susiję realybės šou.
„Tiesą sakant, nevaikštau ir netikrinu, kur ir kokia yra virtuvė, -
kalbėjo pašnekovas. - Kadangi dalyvavome bendrame televizijos prod
jekte, neblogai žinau, ką žmonėms siūlo šiandien populiarus virtuvės
vadovas Liutauras Čeprackas. Jis skaniai gamina, inovatyviai dirba.“
Šiandien šalies restoranų virtuvėms vadovaujantys asmenys, anot R.
Zakarevičiaus, kas mėnesį džiaugiasi tokiais atlyginimais, kokius gauna
rimtose tarptautinėse verslo kompanijose dirbantys vadovai.
„Stebina, kad kai kurie restoranai išgali mokėti tokius kosminius pinu
igus. Vieni skelbiasi pasamdę ispaną, kiti - dar kokios nors egzotiškos
šalies virėją, - šių dienų situaciją restoranų versle atskleidė pašneko­
vas. - Mes irgi bandėme kviestis vadovą iš užsienio, bet be 7-10 tūk­
stančių eurų atlyginimo jie net nepradeda dirbti. Pagalvokite, kiek reikia
194
prekiauti ir uždirbti, kad surinktum atlyginimą vienam žmogui. Todėl
mes patys užsiauginome savo vyriausiąjį virėją. Kadangi priklausome
prancūziškų viešbučių grandinei, pas mus neretai atvažiuoja ir Prancū­
zijos viešbučių restoranų virtuvės meistrai, po jų apsilankymo kaskart
valgiaraštyje atsiranda po 7-8 naujus patiekalus. Pavyzdžiui, kartą savo
klientams net duonos ledus pristatėme. Kaita šiame versle būtina. Paste­
bėjau, kad virtuvės meistrai ilgainiui pradeda nejausti patiekalų skonio.
Jų skonio receptoriai atbunka, todėl privalome juos stebėti, kontroliuoti,
kartu ragauti atnaujinamus restorano patiekalus.“
Pats R. Zakarevičius sakė nesibodintis kartkartėmis padirbėti kaip
viešbučio administratorius. „Smagu, nes galima pasitikrinti savo įgū­
džius, - šyptelėjo Romas. - Dažniausiai rimtesnius užsakymus priimu
pats, kartais dirbu su klientais, galiu patenkinti įnoringų svečių įgeidžig
us, išpildyti įvairius norus.“
Pašnekovas prisipažino, kad kadaise buvo sulaukęs pasiūlymo sėė
kmingai išplėtotą „Stiklių“ restoranų bei viešbučio verslo idėją pritaikyti
ir Kaune bei Latvijos sostinėje Rygoje. „Rygiečiai kvietė prieš kokius 9
metus. Bet žinau, kad sunku visur išlaikyti aukštą lygį, todėl nenorėjome
brangiai kainuojančių nevykusių eksperimentų, - paaiškino jis. - Kad
mūsų viešbučiui būtų suteikta pasaulinius standartus atitinkanti kates
gorija, kantriai laukėme net dvejus metus. 2004 metais prieš įsilieda­
mi į tarptautinę Prancūzijos viešbučių grandinę „Relais & Chateaux“
privalėjome pakeisti indus į brangiausio porceliano, įsigyti specialios
patalynės. Lovos turi būti su dvigubais čiužiniais, negali būti nė trupun
čio sintetikos, langai užtemdyti juodomis užuolaidomis. Kasmet esa­
me tikrinami ir dažniausiai tikrintojų vizitai būna netikėti, jie apsistoja
kaip paprasti viešbučio gyventojai, viską kruopščiai surašo ir pateikia
aukščiausiai komisijai. Prieš keletą metų net 12 pernelyg aplaidžiai dir­
busių viešbučių buvo pašalinti iš garbingos grandinės. Mums pavyko
išsilaikyti.“
R. Zakarevičius teigė, kad jo kartu su bendraturčiais prižiūrimas
viešbučio bei restoranų verslas yra banguojantis - tarsi kasdien kitomis
spalvomis stebinantis pasaulis.

195
 „2014-ieji buvo tiesiog siaubingi. Stiprų smūgį visiems šio verslo at­
stovams sudavė tai, kad prasidėjus karui Ukrainoje akivaizdžiai sumažėo
jo rusų turistų. Jie vis dar bijo važiuoti į Lietuvą, nes šalia yra Ukraina,
kurią vis sudrebina nenuspėjami įvykiai. Bet labai turtingi rusai atvyk- '
sta, jie mėgsta apsipirkinėti kitur senamiestyje ar šalia mūsų viešbučio
esančiose prašmatnių drabužių parduotuvėse.
„Stikliai“ buvo kuriami tam, kad čia lankytųsi valdžios ir verslo pad
šaulio atstovai. Taip visą laiką ir buvo - čia rinkosi visa valdžia, vykdavo
svarbiausi priėmimai, kol neatsirado prabangesnių vietų. Šiais laikais
naujų erdvių trokštantys žmonės pobūviams, svarbioms šventėms jau
renkasi Valdovų rūmus ar Pirklių klubą. Viskas puiku, gyvenimas eina
į priekį, niekas nestovi vietoje. Bet į „Stiklius“ atvyksta arba sugrįžta
žmonės, turintys išskirtinį skonį, vertinantys stilių ir mėgstantys patogų
gyvenimą.“

196
 UŽ GROTŲ GRŪDINTAS KAUNIETIS
NEDANGSTO PRAEITIES DĖMIŲ

Maždaug prieš porą dešimtmečių milžiniškus ir ištaigingus namus

statęsi pirmuosius didesnius pinigus uždirbę Lietuvos verslininkai da­
bar sprendžia kitą galvosūkį - kaip išlaikyti kelių šimtų kvadratinių
metrų ploto neekonomiškus pastatus su didžiuliais baseinais, pirtimis,
biliardinėmis, sporto salėmis, garažais, ūkiniais pastatais.
Toks galvos skausmas šiandien nesvetimas netgi tokiems asmenims,
kurie, aplinkinių įsivaizdavimu, neturi finansinių rūpesčių. Tarp jų - ir
netolimoje praeityje vienu įtakingiausių bei turtingiausių Kauno žmonių
vadintas buvęs Lietuvos bokso federacijos prezidentas Vladas Laurina­
vičius.
„Kai buvome jauni, išdykę ir dairėmės bet kokios veiklos, kad tik
uždirbtume pinigų, netikėtai sulaukėme kvietimo apsilankyti V. Lauri­
navičiaus milžiniškame name Palangoje. Tai buvo 1995-1997 metais. Į
Palangą iš savo kaimo važiavome autobusu, kone susimetę paskutines
kišenėse turėtas kapeikas. Kai atvykome į mus pakvietusio šeimininko
namus, negalėjome patikėti savo akimis, kad Lietuvoje žmonės taip gy­
vena. Prieš tai tokius prabangius namus buvau regėjęs tik per televiziją
rodomuose filmuose apie amerikiečių turtuolius. Patekus į vidų apsi­
suko galva nuo ten buvusios akinamos prabangos ir milžiniškų erdvių.
Sakyčiau, kad tais laikais Vladas buvo išties pasiturintis ir, ko gero, net­
gi vienas turtingiausių žmonių šalyje. Tad labai įdomu, kaip jam sekasi
dabartiniais laikais“, - taip seną pažintį su V. Laurinavičiumi prisiminė
vienas didžiausių šiandienos Lietuvos turtuolių, kuris savo sėkmingą
verslą plėtoja vienoje kaimyninių šalių.

Senos pažintys - labai margos

Kristi ir vėl pakilti, regis, iš pačios bedugnės - tai ne kartą patyrė
kaunietis V. Laurinavičius, šalies bokso veteranų pasaulyje neblogai ži­
nomas verslininkas.
197
 Vienas pirmųjų lietuvių, kuris dar prieš 15 metų viename didžiausių
šalies dienraščių pirmajame puslapyje ryškiai švietė bendroje nuotrau­
koje viename laive plaukiantis ne tik su garsiais sovietų laikų Rusijos
kariškiais, bet ir pačiu šalies prezidentu Vladimiru Putinu.
Muštynės gatvėse, restoranuose, trys teistumai, kalėjimas, mezgimas
namudinėmis sąlygomis, alkoholio kontrabanda ir gamyba, buvusiems
sovietų kariškiams skirtų daugiabučių statybos Kaliningrade, pažintys
su aukščiausiais Lietuvos valdžios žmonėmis bei tarptautiniame bokso
pasaulyje pripažintais įtakingais veikėjais - tai tik dalis V. Laurinavi­
čiaus praeities.
Praeityje žinomas ne tik verslo ar bokso pasaulyje kaunietis V. Lauri­
navičius man 2015-ųjų rugsėjo popietę susitikimą paskyrė savo erdvia­
me name Kaune, Žaliakalnyje, kur netoliese kadaise veikė legendinis
sovietinių laikų naktinis restoranas „Žalias kalnas“ (dabar šioje vietoje
įsikūrusi būtiniausių prekių parduotuvė, priklausanti vienam didesnių
šalies prekybos centrų). Šiame restorane puotaudavo ne tik iškilūs Lie­
tuvos politiniai veikėjai, bet ir svečiai iš Maskvos. Vėliau restoraną buvo
pamėgę bene pirmieji Kauno pogrindiniai milijonieriai ir juos akylai
stebėję jaunieji reketininkai iš Žaliakalnio rajono kiemų, po to tapę gar­
sios Daškinių gaujos nariais, lyderiais. Man asmeniškai šis objektas nuo
mažumės asocijavosi su senosios kartos Žaliakalnio gyventojais.
Kadaise kauniečiai juokavo, kad V. Laurinavičiaus įspūdingo dydžio
nuosavas namas - tai ne namas, o gynybos bokštas.
Vladas, namų virtuvėje plikydamas kavą, prisipažino, kad jo žmo­
na Andžela Laurinavičienė šiandien svajoja apie gyvenimą gerokai ma­
žesniame ir kompaktiškesniame name. Kaip sako V. Laurinavičius, net
tuomet, kai šiame milžiniškame name dar gyveno trys jo sūnus, iš kurių
du šiuo metu įsikūrę už Atlanto, visiems pakako vietos ir netgi buvo
gerokai per daug.

198
 Tarptautinių skandalų fone

Aprodydamas savo erdvius namus Vladas pirmiausia nusivedė į

rūsyje įrengtą sporto salę. Čia, kaip jis sakė, prieš keletą metų padėjęs
ruoštis ir iškopti į tarptautinę profesionalų lygą net keliems gerai žino­
miems šių dienų bokso kovotojams.
Vladas apie lietuvišką boksą ar futbolą galėtų pasakoti nesustodamas
ištisas valandas, tačiau pasakiau, kad apie tai bus užsiminta tik minima­
liai, nes ši knyga nėra skirta sportui.
Kai pagaliau pakilome į viršutinį namo aukštą, buvau nusivestas į
šeimininko darbo kabinetą, apstatytą rūmams būdingais baldais - ilgu
stalu ir įspūdingomis kėdėmis, ant kurių gulėjo kone karaliams būdingi
apdarai. Ant stalo - daugybė taurių, medalių, trofėjinių diržų, ženklelių
ir padėkos raštų, skirtų kadaise Bokso federacijos prezidento pareigas
ėjusiam V. Laurinavičiui. Visa tai jis ketina padovanoti sporto muzie­
jams, kuriuose sukauptos relikvijos, pasakojančios apie lietuvišką boksą.
Tačiau labiausiai mano žvilgsnį patraukė ant spintų sustatyta įspū­
dingų nuotraukų kolekcija. Įrėmintose nuotraukose visur plačią akina­
mos baltos spalvos dantų šypseną demonstruojantis V. Laurinavičius ir
šalia jo garbūs žmonės, įvairiausių sričių atstovai, bet daugiausia - iš
politikos, verslo bei sporto.
Tose nuotraukose ne tik garsiausi pasaulyje bokso ar futbolo veikė­
jai, bet ir dabartinis Rusijos prezidentas V. Putinas, Rusijos asociacijos
„XXI vek“ vadovas Anzoris Aksentjevas-Kikališvilis, turintis sąsajų su
Lietuva ir plačiai pagarsėjęs per prezidentinį skandalą, kilusį prezidento
pareigas einant Rolandui Paksui.
Šis rusas dažnai žiniasklaidoje minimas kaip tarpininkas tarp Rusijos
valdžios ir prieštaringos reputacijos asmenų. Jau kurį laiką jis yra pa­
skelbtas nepageidaujamu ne tik Lietuvoje, bet ir Amerikoje.
Net Federalinio tyrimų biuro agentai A. Aksentjevu-Kikališviliu do­
misi maždaug nuo 1995-ųjų. Tada tarptautinė rusų mafija buvo taip iš­
garsėjusi, kad surengė suvažiavimą Puerto Rike. Jame dalyvavo ir prieš­

199
taringai vertinamas Rusijos estrados atlikėjas Josifas Kobzonas bei A.
Aksentjevas-Kikališvilis. Jie vėliau žurnalistams aiškino, kad tai buvęs
tik senų gerų draugų, kurie su nusikaltėliais neturi nieko bendra, pa­
simatymas. Tačiau amerikiečių slaptųjų tarnybų agentai įrašė pokalbį
telefonu, kuriame A. Aksentjevas-Kikališvilis giriasi, kad Majamyje turi
600 ištikimų karių.
Trumpai priminsiu, kad ir V. Laurinavičius, ir A. Aksentjevas-Ki­
kališvilis prezidentinio skandalo pradžioje, 2003-iųjų pabaigoje, buvo
įtraukti į Valstybės saugumo departamento (VSD) darbuotojų nubrai­
žytą garsiąją žmogiškųjų ryšių schemą. Tada, be šių dviejų vyrų, buvo
minimi garsūs ne tik to meto, bet ir šių dienų verslininkai iš Lietuvos.
„Noriu jums pasakyti viena, kaip jau prieš tai bandžiau užsiminti: jei
atvirai prabilčiau, kaip viskas klostėsi tais pirmaisiais lietuviško verslo
metais arba kiek ten giliau visko buvo garsioje ginklų istorijoje, palies­
čiau kai kurių ir šiandien neblogai žinomų asmenų interesus. Jau nekal­
bu apie kokias nors baudžiamąsias atsakomybes ar dar ką nors. Bet kai
kurie žmonės, manau, nenorėtų būti įvardyti pavardėmis, kad ir tose
istorijose, susijusiose su paskutiniu rusiškų pinigų realizavimu“, - paste­
bėjęs, kad jau įjungtas pokalbius fiksuojantis diktofonas ir mūsų pašne­
kesys pradedamas, pareiškė 67 metų V. Laurinavičius.
Kad ilgus metus V. Laurinavičius sukinėjosi tarp įtakingų vyrų, ilius­
truoja ne vienas plačiai nuskambėjęs atvejis. Kai 1994-ųjų kovą V. Lau­
rinavičius trims mėnesiams pateko į legendinį Lukiškių kalėjimą, garsus
Lietuvos kariuomenės veikėjas Česlovas Jezerskas žurnalistams pareiš­
kė: „Jei ne V. Laurinavičius, 1990-1992 metais nebūtume gavę ginklų.“
Anuomet laikraščiuose buvo minėta, kad šalies Krašto apsaugos mi­
nisterija 1992 ir 1993 metais įsigijo 5 tūkstančius automatų už 198 mln.
770 tūkst. rublių, dvi fregatas už 357 mln. tuometinių talonų, arba va-
gnorkių, ir 60 mln. rublių, tris sraigtasparnius už 3,5 mln. JAVdolerių!
Tada skelbta, kad pinigai už automatus, fregatas skirti atsiskaityti su
tarpininku - Kauno asociacija „Seimą“, kurios prezidentu buvo išrink­
tas V. Laurinavičius. Pirmąsyk šalies reporteriams šio knygos skyriaus

200
herojų teko matyti Vilniaus oro uoste, kai buvo pasitinkamas buvęs
Rusijos gynybos ministras Pavelas Gračiovas, sovietiniais laikais elitine
laikytos 7-osios oro desanto divizijos štabo viršininkas, pulkininkas, ne
vienus metus praleidęs Kaune. Žlugus Sovietų Sąjungai P. Gračiovas tu­
rėjo ypač svarų žodį aukščiausioje tuometinio Rusijos prezidento Boriso
Jelcino valdžioje.
V. Laurinavičius jau senais laikais yra užsiminęs, kad turėjo gerų
ryšių Rusijos Baltijos karinio jūrų laivyno vadovybėje. Bet dar nuodu­
gnesniems apmąstymams nuteikia P. Gračiovo ir kitų aukštų Rusijos pa­
reigūnų reakcija į V. Laurinavičiaus suėmimą 1994 m. pavasarį.
Tada pagrindinėms Rusijos informacijos agentūroms išplatinus šią
žinią, pagrįstą vien tiktai „Lietuvos ryto“ dienraščio publikacijomis, gy­
nybos ministras P. Gračiovas, užuot skridęs iš Berlyno, kur tomis die­
nomis lankėsi Vakarų kariuomenės grupuotėje, į inspekciją Leningrado
karinėje apygardoje, netikėtai nusileido Kaliningrade.
Ten buvo skubiai surengta spaudos konferencija, kurioje ministras
P. Gračiovas pareiškė, jog „V. Laurinavičių areštavo pagal žemo rango
Lietuvos pareigūnų nurodymą todėl, kad jis negalėtų susitikti su Ru­
sijos gynybos ministru“. P. Gračiovas tada įžvelgė, kad šitoks Lietuvos
teisėsaugininkų neapgalvotas žingsnis galįs turėti rimtų pasekmių san­
tykiams su Rusija.
Tuometiniai įvykiai klostėsi išties įdomiai: Rusijos gynybos ministras
įsakė Baltijos karinio laivyno vadui admirolui Vladimirui Jegorovui (vė­
liau tapusiam Kaliningrado srities gubernatoriumi) nedelsiant nuvykti
į Vilnių susitikti su tuomečiu Lietuvos premjeru Adolfu Šleževičiumi ir
pareikalauti, kad V. Laurinavičius tuoj pat būtų paleistas.
Rusijos gynybos ministras P. Gračiovas prieš šį V. Jegorovo vizitą
išplatino pareiškimą, kad dėl V. Laurinavičiaus suėmimo gali nutrūkti
namų Kaliningrade statyba ir tai gali neigiamai atsiliepti Lietuvos ir Ru­
sijos santykiams. Tiesa, po to Rusijos gynybos ministerija šį savo minis­
tro pareiškimą atšaukė.

201
 XX amžiaus diplomatijos istorijoje tai buvo kone vienintelis atvejis,
kad Rusijos valstybės aukštas pareigūnas grasintų Lietuvai „rimtomis
pasekmėmis“ dėl verslininko suėmimo.
Bet kuriuo atveju kilęs triukšmas kai kam palankiai išsprendė visus
nesklandumus, nes tuometinis Lietuvos generalinio prokuroro pava­
duotojas Petras Babraitis „Šeimos“ prezidentą V. Laurinavičių už užstatą
iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus paleido ir be tuometinio generalinio
prokuroro Artūro Paulausko žinios.

Nuolatinis„tėvavardis"

Žaliakalnyje esančiuose V. Laurinavičiaus namuose vykusio pokalbio

metu mano pašnekovas pareiškė, kad iki gyvo kaulo įgrisęs jam nuolat
spaudoje lipdomas „tėvavardis“ - praeityje tris kartus teistas už chuliga­
nizmą, muštynes ir tyčinį vieno piliečio sužalojimą, kalėjęs šalies kali­
nimo įstaigose.
„Net artimi draugai juokaudami klausdavo, kodėl Lietuvos žurnalis­
tai man visada prilipdo „tėvavardį“. Sakydavau jiems, kad nelabai su­
prantu, ką turi omenyje. Jie paaiškindavo: dažniausiai publikacijose apie
tave, be vardo ir pavardės, prirašomas ir „tėvavardis“ - praeityje tris kar­
tus teistas“, - gerai nusiteikęs kalbėjo pašnekovas.
Kas jam nutiesė kelią į kalėjimą? „Viskas dėl jaunystėje buvusio karš­
to būdo, sugebėjimo nuolat įsivelti į muštynes, - sakė V. Laurinavičius. -
Juk visi tais gūdžiais sovietiniais laikais augome gatvėje. Tada, norėjai ar
ne, viskas baigdavosi kaip tame bokso ringe, tačiau perkeltame į gatves.“
V. Laurinavičius pasakojo, kad jo vaikystė prabėgo Kauno senamies­
tyje, kur pasibaigus Antrajam pasauliniam karui gyveno nemažai skur­
džių ir probleminių šeimų. Tarp jų ir praeityje dėl vienokių ar kitokių
nusižengimų teisti vyrai.
„Ten veikė dvi turgavietės ir aplink jas gyveno nemažai žmonių, ku­
rie tikrai nesivertė, pavadinkime, elektroniniais išradimais, - su savo­
tišku sarkazmu kalbėjo V. Laurinavičius. - Aišku, galėjo vietos žmonės

202
užsiimti archeologija, nes šalia senamiesčio buvo daug kadaise garsių
Kauno pilių ir jų griuvėsių. Bet visi naudojosi tuo turgeliu, jis dauge­
liui buvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Todėl jaunimas pradėjo nuo
smulkaus vagiliavimo iki stambesnių apiplėšimų. Bet ten augdamas jau
būdamas vaikas žinojau, ką galima sakyti, ko ne ar kaip reikia pavadinti
vyresnius už save. Žinojau, kad turi atsakyti už savo žodžius.“
V. Laurinavičius sutinka, kad jo jaunystės metais Kaune tarpusavio
konfliktai būdavo sprendžiami ne tik kumščiais, bet ir pasitelkus šaltuo­
sius ginklus - lazdas, kastetus ar net peilius. Jis pats visada konfliktus
spręsdavo tik kumščiais.
„Tais laikais jaunimas buvo išradingas, - į senus prisiminimus leidosi
pašnekovas. - Na, taip, vykdavo įprastos masinės muštynės, juk ir pats
kūrei televizijos laidą apie tuos visus pagarsėjusius veikėjus. Kokių tiktai
peilių jie tada nesiėmė! Visi vienaip ar kitaip buvo pasportavę. Vienas
net ėmėsi protėvių ginklo - ieties. Silpnesniems buvo neįmanoma at­
silaikyti prieš gerokai stipresnius. Bet visada privalėjai atsilaikyti. Jeigu
jau tave įžeidė, užpuolė, būk malonus, duok grąžos. Taip nutiko ir man,
kai buvo iškelta pirmoji byla. Man buvo tik septyniolika, kai susimušiau
su trimis suaugusiais vyrais, kurie vėliau buvo pripažinti nukentėjusiai-
siais.“
V. Laurinavičius pasakojo, kad per dešimt dienų buvo nuteistas dėl
muštynių su trimis vyrais ant senojo Vilijampolės tilto 1965 metais. Taip
buvo paženklintas gražiausias jo jaunystės laikotarpis. Šis konfliktas,
žvelgiant šių dienų akimis, atrodo išties banalus.
„Ėjau šaligatviu, o prie manęs prikibo trys augaloti vyrai. Jie buvo
gerokai įkaušę. Prasidėjus mūsų kovai, atsitiktinai pro šalį važiavo mili­
cija ir visus mus surinko, nuvežė į milicijos poskyrį“, - taip savo pirmąjį
prasižengimą, pasibaigusį laisvės praradimu, dabar atsimena V. Lauri­
navičius.
Jam pačiam šiandien šis konfliktas kelia šypseną, kad, būdamas ne­
pilnametis, sugebėjo sėkmingai susitvarkyti su kur kas už save vyres­
niais trimis vyrais. Bet tai gerokai pakoregavo tolesnį gyvenimą.

203
 „Taigi aš papuoliau ir už šį įvykį teisėjas man skyrė dvejus metus, -
prisimena jis. - Visa tai įvyko staigiai, nes per tas dešimt dienų buvo
paskelbtas garsus sovietų laikų Baudžiamojo kodekso įsakas dėl kovos
su chuliganizmu. Pasibaigus konfliktui mus visus nuvežė į Raudonojo
Kryžiaus ligoninę dėl abdukcijos - medikai apžiūrėjo tuos tris vyrus ir
mane. Jie buvo sužeisti kažkokiu kietu buku daiktu, vienam kažkas įtrū-
kę, įskilę. Apžiūrint mane nieko nebuvo pastebėta, vadinasi, esu kaltas.
Taigi man, nevidonui, - iškart dveji metai, tie vyrukai, kuriems buvo per
trisdešimt, liko nukentėjusiaisiais. Bet ir dabar, jei pasikartotų panaši
situacija, pasielgčiau taip pat. Nenoriu vaizduoti esąs kietas ar nenugali­
mas, bet juk kalėjimuose praleidau aštuonerius metus. Kaip aš sakau, tai
ir magistrantūra, ir aspirantūros truputį grybštelėta.“
Patekęs už grotų V. Laurinavičius siekė žinių. Jis teigė, kad prenume­
ravo visus mokslinius žurnalus ir juos nuodugniai studijavo.
„Aš ten nei gėriau, nei rūkiau, kaip daugelis buvo pamėgę, prenume­
ravau visokią mokslinę literatūrą, kokia tik buvo leidžiama. Domėjausi
to meto mokslo naujienomis, - pabrėžė jis. - Būtent tai iš dalies paskati­
no 1992-aisiais įsteigti Lietuvos nuteistųjų paramos fondą. Kai su tokiu
prašymu kreipiausi į tuometinę Vidaus reikalų ministeriją, pareiškiau:
„Aš čia esu specialistas, o ne jūs. Dabar esu laisvėje esančių nuteistųjų
pusėje, bet esu buvęs ir kitoje, pats sėdėjęs. Ir blaiviai ten buvęs.“ Man
reikėjo išgyventi, todėl žiūrėjau, stebėjau, sutikau nuostabių žmonių.
Dėl to nutariau įsteigti fondą, kad jie vienas kitam išties padėtų, kaip
kadaise padėjo man. Juk, pavyzdžiui, mane į griežtojo režimo pataisos
darbų koloniją atvežė 19 metų. Velnias žino, kas dabar būtų, jei tokio
amžiaus ten patektum, kuo tave paverstų - narkomanu ar dar blogiau,
visokiais ten sparnuočiais ir plunksnuočiais. Juk ten žodį ne taip pasa­
kei, ir tu jau kažkoks kitoks. Ten greitai gali tapti blogesnės kategorijos
žmogumi. Todėl stengiausi visus suvienyti. Neatsitiktinai nupirkau net
400 Česlovo Gedgaudo knygos „Mūsų praeities beieškant“ egzemplio­
rių. Sako, kad mažai kas ją yra skaitę. Bet aš nupirkau pusę jos tiražo ir
išvežiojau po kolonijas, kad kalintys žmonės pasiskaitytų ir sužinotų,
kur jie pateko ir kas jie tokie.“

204
 Alytaus kolonijoje užbaigė mokyklą

Iš pradžių būdamas nepilnametis patekęs į Pravieniškes, po pusantrų

metų V. Laurinavičius buvo išvežtas į griežtojo režimo pataisos darbų
koloniją Alytuje. Ten vieną auksarankį apvogė kiti nuteistieji, vėliau kilo
muštynės, o konfliktą bandžiusio išspręsti kauniečio biografijoje atsira­
do dar vienas jam nepalankus įrašas - antrasis teistumas.
Jaunasis Vladas turėjo ir ne visai linksmos patirties - kalėjo vienutė­
je, vadinamajame karceryje.
„Su savimi teko pabūti tikrai daug, - teigė pašnekovas. - Buvo gerai,
kad turėjome galimybę padirbėti. Bet aš tos galimybės atsisakiau - ne­
norėjau kalti kažkokių dėžių. Kasdien duodavo valgyti, bet kas iš to?
Tiesiog tuščias gyvenimas. Būtent tada prasidėjo vidiniai pamąstymai,
kodėl yra taip ar kitaip? Liūdniausia atrodė tai, kad kažkas suteikė tam
ponui teisę pasakyti: tau dveji metai, jaunuoli, o jūs, prikibę prie jo, ei­
kite namo. Nespėjau pabūti tuose visuose karceriuose ir vėl papuoliau
už dar vienas muštynes. Sutinku: jeigu žiūrėtum plačiau, atrodžiau išties
nevaldomas, agresyvus, puolantis žmones.“
Bet į muštynes už grotų jaunuolis įsivėlė dėl to, kad vienas jo bičiulis
buvo apšvarintas kito kalinio. Kitaip tariant, Vladas bandė išspręsti šį
konfliktą ir savo rankomis griežtai paauklėti žiurkiavimu (nusikaltėlių,
nuteistųjų pasaulyje dažnai vartojamas terminas siekiant apibūdinti va­
gystes iš saviškių) besivertusį asmenį.
„Bet kai kuriems sukėlė juoką, kad bandau tapti teisėju. Kitaip gy­
venti nemokėjau, nes man nuo vaikystės buvo įskiepyta, kad negalima
vieniems iš kitų atiminėti daiktų, - prisimindamas dienas už grotų kal­
bėjo V. Laurinavičius. - Galvojau: tuoj aš jam įkrėsiu už tokius negražius
dalykus. Ir vėl tiktai murkšt, terkšt. Tuos savo daiktus žmonės susirinko,
bet prisidėjo papildomi straipsniai, nuobaudos ir papeikimai iš kalėji­
mo administracijos. Ir užvirė kova dėl banalių kalinių rankomis darytų
daiktelių. Natūralu, kad ten klestėjo pigokas ir banalokas menas, kaip
anksčiau mums vienas mokytojas yra sakęs, turgaus menas. Bet tie daik­
čiukai buvo padaryti iš širdies, išradingai, kad ir muilinės ar laikrodžio
apyrankė iš plastiko gabaliukų.“

205
 Apsivogusį kalinį griežtai paauklėjęs V. Laurinavičius 1967 metais iš­
girdo teismo verdiktą - treji metai nelaisvės. Tada jis buvo jauniausias
kalinys, patekęs į Alytaus griežtojo režimo pataisos darbų koloniją.
„Kai mane atvežė, pamenu, žmonės bėgo, žiūrėjo, kas čia per veikė­
jas atvyko, - prisimena V. Laurinavičius. - Daugeliui atrodė, kad dabar
prasidės visiška netvarka, nes atvežtas vaikėzas iš Kauno, ir dar iš sena­
miesčio, kuris tada išties skambėjo ne iš pačios gražiausios pusės. Bet,
aplinkinių nuostabai, papuoliau į gerą „cechą“. Nors tais laikais nebuvo
privaloma vienuolikta klasė, bet ėjau, kad užbaigčiau vidurinę mokyklą.
Daugelis iš sėdėjusių asmenų, būdami 25-erių, sunkiai krimto paskuti­
nės klasės mokslus.“
Kadangi mokslai už grotų visais laikais nebuvo privalomas dalykas,
V. Laurinavičius pasakojo, kad kalėjime mokyklos suolą kartu su juo
trynė tik du vyrai.
Vladas teigė, jog kalėdamas Alytuje pastebėjo, kad aplink - visiškai
kitokie žmonės, nei prieš tai jo sutikti likimo draugai Pravieniškėse.
Bent jam kalint tais laikais Alytuje nebuvo jokių muštynių, tarpusavio
rietenų ar bandymų tapti ryškiausiais lyderiais.
Be to, teisybės ir lygybės siekiantis jaunasis kalinys vis dažniau su­
laukdavo protingų patarimų iš geranoriškai jo atžvilgiu nusiteikusių
kalėjimo prižiūrėtojų. Patekęs į Alytų Vladas jautėsi kaip brandaus gy­
venimo pirmakursis, nes prieš tai, savo akimis regėjęs tamsų gyvenimą
senamiestyje, buvo lyg išėjęs vidurinę gyvenimo mokyklą.
„Būrio viršininkai aiškindavo, kad viso pasaulio neperauklėsiu, ne­
performuosiu, o galiausiai dėl tokių pastangų neteksiu sveikatos, paskui
ir gyvybės, - kalbėjo V. Laurinavičius. - Galų gale karceryje praleistas
gyvenimo periodas nebuvo iš maloniausių. Ten didelė drėgmė, cemen­
tas, kameros langelis degtukų dėžutės dydžio. Ten nei saulės mačiau,
nei gero maisto ragavau. Prižiūrėtojai aiškino, kad nekreipčiau dėmesio
į kai kuriuos dalykus. Bet jei nekreįpi, tada kiti užlipa tau ant galvos,
priima tai kaip tavo silpnumą. Kas nors leptelėjo negražią frazę, o tu
toliau nekreipi dėmesio. Kai priešininkas pamato, kad ta vieta jau tampa
minkštesnė, jis toliau lipa ant to rago.“

206
 Neskanus alus prišaukė naujų bėdų

1969 metais V. Laurinavičius sugrįžo į laisvę ir netrukus padedamas

giminių įsidarbino sandėlio vedėju tuometiniame „Ragučio“ alaus kom­
binate.
„Man pavaldūs buvo trys sandėlininkai ir labai neskanus alus, - tei­
gė jis. - Apskritai visada vengiau alkoholinių gėrimų, todėl tas kva­
pas, kažkokios rūgštys buvo siaubas. Kadangi senatis ir baudžiamo­
sios bylos už tai man jau niekas neiškeis, prisipažinsiu, jog ekspedito­
riams tada perduodavau porą dėžių alaus, kad jie mainais atvežtų dėžę
limonado.“
Tais laikais visoje buvusioje Sovietų Sąjungoje buvo rodomas labai
populiarus čekų muzikinis filmas „Limonadinis Džo“ (1964 m.), kuris
nemažo susidomėjimo sulaukė ir tuometinėje Lietuvoje. Vladas sako,
kad šis filmas jį ir paskatino pamėgti limonadą. Kauniečiui įsiminė sce­
na, kurioje vaizduojama, kad, norint taikliai šaudyti į musę, reikia gerti
populiariąją „Coca-Cola“.
Tačiau linksminantis kauniečiui vien tik limonado neužteko. V.
Laurinavičiaus teigimu, jis tada atrodęs itin prastai. Bet dirbant tokio­
je aplinkoje, kur daugeliui žmonių sovietų laikais ritualine buvo tapusi
tradicija po sunkios darbo dienos išlenkti vieną kitą stiklelį ar net butelį
alkoholinio gėrimo, netgi sveiką gyvenseną puoselėjančiam žmogui ne­
pavyko atsispirti svaigalams.
Taigi po vieno audringo vakaro, palikdamas Kauno Laisvės alėjoje
veikusį vieną populiariausių sovietmečio laikų restoranų „Orbita“, ap­
svaigęs nuo alkoholio V. Laurinavičius įsivėlė į muštynes su kitais jo lan­
kytojais.
„Kitą rytą atsibudau areštinėje ir pradėjau suvokti, kas atsitiko. Tuo­
metinei teisėtvarkai mane suimti buvo itin palanku. Prie to prisidėjo
ir nesena praeitis - keli ankstesni mano teistumai, - prisimena V. Lau­
rinavičius. - Galiausiai atsipeikėjau, kai išgirdau, kad teisėjas paskyrė
penkerius metus nelaisvės griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje.“

207
 Sugrįžęs į Alytaus „zoną“ V. Laurinavičius ėmė save graužti, kad ne-
tobulėja, jei neišlenda tarsi iš užburto rato ir vis nusipelno bausmės.
Antrą kartą patekęs už grotų jis atsisakė bet kokių svaigalų. „Prieš tai
džiaugiausi ne tik limonadu, vėliau prireikė dar stipresnių gėrimų. Be to,
jau buvau ir rūkyti pradėjęs. Dažnu atveju į kalėjimą patekę nerūkantys
žmonės vėliau pradeda rūkyti. O aš atvirkščiai - šį kartą patekęs nu­
sprendžiau visko, kas yra blogai, atsisakyti, - pasakojo jis. - Manau, kad
šią koloniją vadinti pataisos darbų kolonija būtų netikslu, nes ten nėra
nei darbų, nei pataisos. Paprasčiausias laisvės atėmimas. Šį kartą patekęs
į tą įstaigą nutariau rimtai pasiruošti gyvenimui po kelerių metų, kai
atsidursiu kitoje tvoros pusėje.“
Būdamas už grotų V. Laurinavičius įvairiausiais klausimais ėmė kon­
sultuoti kitus nuteistuosius. Į jį vyrai kreipdavosi dėl visokių problemų.
Kadangi jis buvo perskaitęs daug naudingos ir protingos literatūros, ma­
žiau išprusę nuteistieji savo problemas būdavo linkę spręsti ne su kalė­
jimo valdžia, o su juo.
„Būdavo, kad kreipdavosi į mane ir gerokai vyresni vyrai. Jaučiau di­
džiulę atsakomybę, bet tikrai nebuvau informacijos biuras, tad norėjau,
kad jie geriau dėl rūpimų klausimų eitų tiesiai pas kolonijos viršininką,
būrio auklėtoją. Bet kai kuriems iš jų malonu būdavo išgirsti mano žo­
džius, patarimus“, - kalbėjo kaunietis.
Per tuos ketverius kalėjimo metus V. Laurinavičius sako pastebėjęs
milžinišką nuteistųjų judėjimą. Anot jo, pastebimai ar net radikaliai iš
pusantro tūkstančio nuteistųjų pasikeisdavo tik 30.
„Teko sutikti nemažai tokių, kuriuos išlydint iš kolonijos matydavau,
kad daugiau niekada nepasimatysime. Bet didžioji jų dalis po kelių mė­
nesių ar daugiau nei po metų sugrįždavo į tą pačią koloniją, - kalbė­
jo Vladas. - Nejauku darėsi ir man pačiam, kad būdami šioje įstaigoje
žmonės netobulėja. Sovietinės santvarkos laikais palikdamas kalinimo
įstaigą turėdavai išsiimti išėjimo į laįsvę pažymą, kuri užtikrindavo, kad
esi oficialiai išleistas. Deja, būdavo ir tokių asmenų, kurie sakydavo:
kam aš ten slampinėsiu ir klausysiuosi moralų, juk vis tiek paskui sėsiu.

208
Kai kurie neidavo pasiimti šios pažymos ir pusę metų ar net metus. Ir jų
buvo išties nemažai.“

Prisipažino gabenęs spiritą

Iš paskutiniųjų besistengiančiam neįsivelti į aštresnius konfliktus ir

greičiau sugrįžti į laisvę V. Laurinavičiui skaičiuojant trisdešimtuosius
gyvenimo metus 1978-aisiais atsivėrė kalėjimo vartai į laisvę.
Mano pašnekovas prisipažino, kad tuo metu jo tėvai buvo išsiskyrę.
Tėvas ėjo išties atsakingas pareigas - dirbo melioracijos ir vandens ūkio
ministru ir net vienu metu buvo žemės ūkio ministro pavaduotojas. Tad
įtakingas tėvas nutarė visomis jėgomis gelbėti Vladą.
Jis siūlė jam įvairius darbus, tačiau vyras nutarė pradėti verstis namu­
dininko veikla.
„Aš jau tada skaičiavau: jeigu galėčiau per dieną uždirbti kokius de­
šimt rubliukų, jau išeitų pusė velnio, - tuometinį uždarbį skaičiavo V.
Laurinavičius. - Jeigu ką nors savo pradėčiau daryti, per 25 darbo die­
nas man išeitų 250 rublių. Suvokiau, kad jei būčiau mokęsis vakarinėje
mokykloje ir dirbęs eiliniu darbininku, mano atlyginimas per mėnesį
būtų siekęs 120 rublių. Tačiau virš savo galvos būčiau turėjęs krūvą vir­
šininkų, kurie dažniausiai ateidavo pikti, neišsimiegoję ar dar ko nors
nepadarę. O tokie žmonės su savo blogomis nuotaikomis nuodija jiems
dirbančių paprastų žmonių gyvenimą.“
Sovietų laikais Vladas nutarė imtis mezgimo arba, kaip juokaudamas
sakė, tapęs liaudies meistru namudininko teisėmis. „Ėmiausi to, kas
buvo naudinga ir pelninga. Sakykime, „juodojoje biržoje“ buvau įsigijęs
mezgimo mašinų ir jas kaip reikiant užkūriau“, - savo verslo pradžią
prisimena V. Laurinavičius.
Apsukraus kauniečio įdarbinti žmonės į apyvartą pradėjo leisti anuo­
met šalies gyventojų pamėgtus drabužius - golfus, taip pat džinsus,
papuoštus „Wrangler“ etiketėmis. Mezginiams būtinų siūlų kaunietis
gaudavęs iš savo pažįstamų, kurie tais laikais dirbo legendinėse sovietų
laikų įmonėse - „Drobės“ fabrike ar Prano Ziberto šilko kombinate.

209
 „Kaunas visą laiką buvo išskirtinis miestas, tad iš kažkur šiaip siūlų
negaudavau. Tiesiogjuos už tam tikrą sumą išnešdavo naktinėse pamai­
nose dirbę darbininkai. Jeigu tais laikais veikė klestintis mėsos fabrikas,
aplink jį po kurio laiko išaugdavo dešrų kaimelis. Tame pačiame Rau­
dondvario plente kadaise veikė klestintis kailių siuvimo fabrikas „Vil­
kas“, tai greta sumaniausi darbuotojai savo vaikams, anūkams nuosavus
namus sustatė, - apie sovietinių laikų apsukruolius dėstė Vladas. - Ka­
daise M. Daukšos gatvėje veikė deficitiniais kilimais prekiavusi parduo­
tuvė. Į ją apsipirkti atvykdavo klientai net iš tolimiausių broliškų vadintų
respublikų. Parduotuvę valdė kelių kartų atstovai. Kiek teko girdėti, kai
kurie iš jų nuo pinigų pertekliaus vėliau net prasigėrė, nes nebesuvokė,
ką daryti su tais pinigais. Vieni iš jų jau seniai mirę, kiti dar ir dabar
slampinėja nesuprasdami, kodėl jiems nesiseka. Kurį laiką dirbau legen­
diniame trikotažo fabrike „Silva“. Turėjau įsigijęs porą pramoninių ma­
šinų ir buvau jas padaręs 300 procentų efektyvesnes už tas paprastas ir
rankines. Taigi pasitelkęs našias to meto technologijas pradėjau rimtai
uždarbiauti.“
Tačiau paklaustas, ar už numegztus golfus ir prasidėjo jo pirmieji di­
desni pinigai, V. Laurinavičius nusišypsojo: „Tokie tai ir pinigai. Kaip čia
dabar ranką prie širdies pridėjus pasakyti, ką čia šūdeliuką kalbame.“
Sovietiniais laikais - 1981 ir 1982 metais vyras, turintis kalėjimo patir­
ties, nesibaimino rizikuoti ir ėmėsi netgi itin griežtais nusižengimais lai­
kytų pasipelnymo formų. Be to, tais laikais už valstybinio turto grobstymą
grėsė aukščiausia bausmė - sušaudymas. Tačiau net ir tokios sankcijos
jo neišgąsdino. „Gūdžiais sovietiniais metais 12-ojo arba 14-ojo modelio
„Volga“ automobilis kainavo 25 tūkst. rublių, o jei, tarkime, išnešdavai
prekių už 10 tūkst. rublių, tokia vagystė buvo laikoma itin sunkia. Už tokį
prasižengimą grėsė sušaudymas“, - kaip pavyzdį pateikė Vladas.
Tačiau didesnių pinigų alkį pajutę apsukresni Kauno gyventojai ne­
sibaimino ir masiškai vogė net iš pačių pelningiausių miesto pramonės
įmonių - nuo degtinės gamyklos „Stumbras“ iki „Kotono“.
„Būdavo, nuvažiuodavau į Ukrainą ir iš jos pats atsiveždavau spiri­
to“, - šiandien ramiu tonu prisipažįsta kaunietis. Tačiau šiam bizniui jis
210
teigė naudojęs gudrias technologijas. Neretai veždamas spiritą pasinau-
davo aukštesnes pareigas ėjusių bičiulių darbo pažymėjimais.
Ir dažniausiai nepastebimai pravažiuodavote? - paklausiau V. Lauri­
navičiaus.
„Kaip sakoma, laimingai. Tai irgi buvo dideli pinigai, todėl rizikavo­
me. Dabartiniu požiūriu žvelgiant, ko gero, galima sakyti, kad pirmieji
pinigai iš to lengvo valstybinio turto pagrobstymo ir net tapus liaudies
meistru su namudininko teisėmis, pagal tą sovietinį kodeksą, buvo įgyti
nusikalstama veikla“, - aptakiai kalbėjo mano pašnekovas.

Vilijampolę juokais vadina Raseinių rajonu

Žvelgiant į to meto milicijos ir KGB operatyvines ataskaitas matyti,

kad 1983-1984 metais prasidėjo vėliau Daktarų gaujos vyrais tapusių
nusikaltėlių siautėjimas Kauno mieste ir aplinkiniuose rajonuose. Kai
kada spaudoje ir pats V. Laurinavičius buvo siejamas su asmenimis iš
legenda tapusios banditų gaujos. Vienu metu jam buvo prilipusi, kaip
būdinga nusikaltėlių pasaulyje, pravardė - jis buvo vadinamas Lauryte.
Paklaustas, ar nebuvo apmokestintas tų pačių veikėjų iš Daktarų gau­
jos, mano pašnekovas kreivai šyptelėjo: „Kaip jie būtų galėję? Vilijam­
polę dažniausiai vadindavome Raseinių rajonu, nes mes esame kilę iš
senamiesčio, o vilijampoliečiai yra už tilto. Nesakysiu, kad buvau kuo
nors išskirtinis, bet už juos visus buvau truputį vyresnis. Kitas dalykas:
kur buvo senamiestis - Vilijampolės nebuvo nė kvapo. Be to, kadaise
tame liūdnai pagarsėjusiame Vilijampolės rajone buvo tik kelios tro­
bos. Ten, kur gyveno Daktarų tėvai, dažniausiai laikėsi vežikai ir kitokio
plauko veikėjai. Paskui toje vietoje, kuri yra važiuojant Raudondvario
plentu, pradėjo statyti pirmuosius penkiaaukščius.“
Vladas sako pastebėjęs, kad būtent pradėjus pirmųjų daugiabučių
statybas Kaune ėmė formuotis ir pirmosios jaunųjų nusikaltėlių gaujos.
„Žiūrint į visa tai per bokso prizmę galiu pasakyti, kad sovietinės Lie­
tuvos bokso rinktinėje iš dešimties vyrų net 8 buvo kilę iš senamiesčio.

211
O atstovų iš Raseinių rajono arba Vilijampolės trobų nebuvo matyti, -
juokavo V. Laurinavičius. - Tačiau prisipažinsiu, kad neturėjau nė vieno
konflikto su jūsų minėtais žmonėmis. Be to, ten, kur augo žmonės iš
senamiesčio, vyravo visai kitokios elgesio, bendravimo tradicijos, buvo
kitoks supratimas. Gal dėl to, kad Kaunas - archajiškiausias miestas ša­
lyje. Kaip pastaruoju metu dažnai juokauja mano kartos vyrai, čia net
naktimis vyrai miega su moterimis ir dažniausiai pasilieka iki ryto.“
Nors banditizmas jau plito ne tik Kaune, bet ir kituose Lietuvos mies­
tuose, vyras dievagojosi nė kartą nemokėjęs duoklės pirmųjų šalies vers­
lininkų siaubu tapusiems reketininkams. Šia tema jis vėlesniais metais
net yra kalbėjęs ir su aukščiausio lygio šalies veikėjais. Tačiau po tokių
atviravimų jis apie save pradėjo girdėti įvairiausių kalbų. Jamnetgi aukš­
ti politikai iš Seimo ir Vyriausybės rūmų anuomet mėgdavo sakyti: „Jei
tu jiems nemoki, tada tu su jais.“
1988-1989 metais pirmuosius kooperatyvus įsteigęs V. Laurinavičius
kartu su kitu bendraminčiu bandė palengvinti to laikotarpio verslinin­
kų veiklos pradžią ir diegti įvairiausius sumanymus. Nors jie su savo
pasiūlymais ir nebuvo išgirsti, vieno iš kauniečio įsteigtų kooperatyvų
pavadinimas giliai į atmintį įsirėžė net vėlesniais metais turtingiausiu
Lietuvos žmogumi tapusiam Bronislovui Lubiui. „Po kelerių metų B.
Lubys nusipirko jachtą ir pavadino ją mano įsteigto kooperatyvu vardu -
„Patrimpas“, - smagią istoriją pasakojo pašnekovas.
Šiandien Vladas, nesismulkindamas ir nesižvalgydamas į kiekvieno
žinomesnio verslo pasaulio veikėjo asmeninę kišenę ar verslo pradžią,
tiesiai pareiškė, jog natūralu ir net iš dalies pateisinama, kad ilgus metus
priespaudoje gyvenusios valstybės žmonės pirmus solidesnius kapitalus
sukaupė ne visai skaidriais ar teisėtais būdais.
„Nesu linkęs analizuoti kitų pinigų, - sakė V. Laurinavičius. - Juk
sakoma: neskaičiuok svetimų pinigų. Kiekvieno sava istorija. O dėl to
trafareto, kad pradiniai didesni pinigai visada yra juodi... Sakyčiau, tas
mūsų verslo juodumas gerokai skyrėsi nuo verslo pradžios Amerikoje
ar kitose šalyse.“

212
 Lietuvai atkūrus nepriklausomybę tikrai solidžias pajamas V. Lauri­
navičius uždirbo, kaip jis sakė, ėmęsis kone savo rankomis skiesti spiritą
ir iš jo gaminti „konjaką“.
„Tuo metu atveždavau spirito iš Ukrainos, atskiesdavau distiliuotu
vandeniu ir padarydavau degtinę, - atvirai dėstė jis. - Savo rankomis
užsukdavau butelio kamštelį ir nuveždavau jį į tam tikrą prekybos tašką,
taigi žinojau kiekvieno butelio kokybę ir vertę. Kiekvienas iš jų buvo
paglamonėtas mano rankomis. Nors jis turėjo būti labai brangus, aš jį
atiduodavau pigiau nei valdiška kaina. Galiausiai, kai gauni 120 tonų ir
pagal sutartį išplisto tau azerbaidžanietiško konjako, tada gerai suvoki,
kad ta pasaulio teisybė arba neteisybė labai reliatyvi.“
Jis teigė, kad dėžėmis šių gėrimų tada dažnai aprūpindavęs sovietų
kariškius Kaliningrade, su kuriais vėliau ėmėsi kitokių verslo projektų.

Rimti pašnekesiai vaikštant Neries pakrante

Taigi, kaip sako V. Laurinavičius, pajutęs išsilaisvinimo laikotarpį jis

ėmėsi pačių įvairiausių verslų.
„Mano akimis žiūrint, tas laikotarpis buvo didis šansas mums visiems,
ir tai suvokdamas viską dariau savaip. Užsienio verslininkai to meto
spaudai yra paleidę auksinę frazę: kas pražiopsos posovietinę rinką, kitos
tokios turės ieškoti tik Marse. Būtent tada atėjo keletas žmonių, kurie jau
žinojo, ką ir kaip reikia daryti. Tada kažkieno iniciatyva pradėjo veikti ir
legendinė Gariūnų turgavietė“, - prisiminimais dalijosi kaunietis.
Šiandien V. Laurinavičius neslepia, kad praėjusio šimtmečio pasku­
tinio dešimtmečio pradžioje ne kartą yra bendravęs ir su pirmųjų Lie­
tuvos vyriausybių ministrais, premjerais ir vicepremjerais. Ir netgi su
tam tikruose sluoksniuose vis dar itin gerbiamu profesoriumi Vytautu
Landsbergiu.
Vladas teigia, kad tada buvo galima nuversti kalnus gerąja prasme,
padaryti daug naudinga Lietuvos ekonomikai, nes aplink profesorių
buvo susivieniję naujovių ir radikalių permainų ištroškę žmonės.

213
 „Buvo tikrai gražus laikotarpis. Svarbiausia - viskas vyko be jokio
falšo, kaip dabar tai mėgsta daryti mūsų išrinkti politikai. Vieną dieną
jie pabūna vienoje partijoje, o kitą perbėga į kitą, nes jam pasiūlė rie­
besnį kąsnį. Mūsų pašnekesiai su V. Landsbergiu nebūtinai vykdavo jo
darbo kabinete. Kartais tokių susitikimų būdavo ir vaikštant palei Nerį
Vilniaus Žvėryno rajone, - prisimena pašnekovas. - Turėjau laimės kelis
kartus su juo šnekėtis. Aš jau vieno pirmųjų susitikimų metu ponui V.
Landsbergiui, beje, labai gerbiamam žmogui, sakiau, kad retieji metalai
yra kone didžiausia vertybė. Tai jeigu galima už santykinai mažą atly­
ginimą jų gauti, o tas atlyginimas santykinai mažas tiek, kad nuvežei
gamyklos generaliniam direktoriui, tarkime, 50 tūkstančių JAV dolerių,
o kitame gale už gautas prekes jau pakėlei du arba tris milijonus dolerių
arba tuometinių Vokietijos markių... Mes diskutavome: tai kodėl reika
uždrausti tą vadinamąjį metalų tranzitą? Ar dėl to nuskurs kokių nors
veikėjų vaikai? Nė velnio.“
Jau tada V. Laurinavičiaus galvoje kirbėjo originaliausi sumanymai.
Anot jo, tuo metu šalyje sukosi milijardinės sumos. Tad jis aukštus šalies
valdžios vyrus ėmė įkalbinėti steigti laisvąją bankinę zoną. „Tai lengva­
tos, kuriomis naudojasi tokios pasaulyje pirmaujančios šalys kaip Švei­
carija ar Liuksemburgas. Ir dabar svarbiausias žodis turi būti tik len­
gvatos, o ne mokesčių didinimas, - paaiškino jis. - Pamenu, laksčiau
pažaliavęs, pajuodavęs, o gal net ir pamėlynavęs, kad visa tai įgyvendin­
čiau. Aplankiau visus - nuo premjero iki vicepremjero ir vos ne ant kelių
klūpojau prieš juos, kad tik tai padarytume.“
Bet kažkas iš aukščiausios valdžios sustabdė tokią V. Laurinavičiaus
iniciatyvą. Galbūt praėjus beveik ketvirčiui amžiaus galima įvardinti ti­
kruosius šio projekto marintojus? Mano pašnekovas sako, kad iki šiol
negalįs pasakyti tikrųjų pelningos idėjos žlugdytojų pavardžių. „Kad
aš žinočiau, - sakė Vladas. - Bet jei paaiškėtų, pirmą kartą gyvenime
pirmas prikibčiau ir trenkčiau. Visą laiką gindavausi, o dabar būtų pir­
mas mano raundas puolant. Bet kuriuo atveju praradimas didelis - tai
būtų buvęs didžiulis saugumo, nepriklausomybės saugiklis, įvairių vals­
tybių pinigėliai būtų sukritę. Galbūt dabar Lietuva būtų netgi antrąja
Šveicarija.“
214
 Apie daugiabučių statybas Kaliningrade jis pradėjo svarstyti tada, kai
išgirdo, kad vokiečiai už savo lėšas tuometiniame Leningrade (dabar­
tiniame Sankt Peterburge) ar Lydos mieste Baltarusijoje ėmėsi statyti
gyvenamuosius kvartalus, skirtus išvedamai sovietų armijai. Butai atro­
dė išties patraukliai, mat jie naujuosius gyventojus pasitiko ne plikomis
sienomis, bet su virtuvės, svetainės baldais.
„Sakyčiau, viskas labai protingai apgalvota, - apie naujai atrastą vers­
lo schemą pasakojo kaunietis. - Tiesiog ateini ir gyveni. Arba, kaip mėg­
davo sakyti rusai, pod kliučiom (gavęs raktą). Atidarei, įėjai, atsinešei
su savimi katiną arba šunį ir apsigyvenai. Tačiau vokiečiai juos statė už
dyką, nes, matyt, kadaise išvažiuodami kai ką naudingo pasiėmė. Mes
sugalvojome kitaip šitą sumanymą apmokestinti.“
V. Laurinavičius teigė, kad nors daugelis stebėjosi ir klausė: kas gi
galėjo statyti tuos pilkus devynaukščius ar tų laikų chruščiovkes, staty­
bos kombinatai juos toliau iš inercijos pleškino. „Pamenu, su žurnalis­
tais iš „Kauno dienos“ turėjome nuotraukų iš Petrašiūnų namų statybos
kombinato, kur šalia aiškiai buvo matyti silikatinių plytų gamykla ir joje
buvo prikrauta visokiausių plokščių, - sakė jis. - Iškart po sovietmečio
Klaipėdos kombinatai liko be darbo jėgos, todėl žmonės buvo pasiruošę
darbuotis ir kitose šalyse.“
Tačiau V. Laurinavičius pabrėžia, kad tokie statybos projektai jam
nebuvo pagrindinis tikslas uždirbti didelius pinigus. Kodėl? „Aš norė­
jau atlikti tam tikrą misiją mūsų valstybei. Galbūt kartu įrodyti sau, kad
galiu dalyvauti visiškai naujame versle, - sakė jis. - Galėjau sėkmingai
suktis su metalais, nes apie šį verslą truputėlį daugiau žinojau, nei kiti
jame aktyviai dalyvavę žmonės. Bet šios progos atsisakiau. Pradėti vers­
lą Kaliningrade vertėjo ir dėl to, kad čia eina nafta, jos produktai. Tada
jau ėjo antpelnis iš to konjako, todėl sušaukiau savo šeimyną, mes pa­
sitarėme, ir aš nusprendžiau, kad vertėtų imtis štai tokio naujo verslo
Kaliningrade.“
Vėliau plačiai ir skandalingai nuskambėjusios asociacijos „Seimą“
pavadinimo atsiradimas ir jos steigimas buvo staigus ir kurioziškas.
Vladas asociacijai norėjo suteikti grynai lietuvišką pavadinimą, tarkime,
215
„Santaka“ arba „Romuva“. Tačiau jam reikėjo skubiai išvykti ir jo ko­
legos buvo priversti greitai Kauno savivaldybėje įregistruoti asociaciją.
„Būdamas užsienyje išgirdau, kad asociaciją įformino „Šeimos“ var­
du. Kadangi būtume sugaišę dar savaitę, o laukti negalėjome, bičiuliai
patys staigiai sugalvojo pavadinimą. Pats ilgą laiką stebėjausi ir aiški­
nausi, kas sugalvojo tokį keistą raidžių kratinį. Tikrai nebūčiau pavadi­
nęs tokiu vardu“, - sakė Vladas.

Didžiulis garsaus kariškio palaikymas

Pradėjus „Šeimos“ veiklą, V. Laurinavičius ėmė dažnai skraidyti į

Maskvą, atgaivino savo senas pažintis su žmonėmis iš Baltijos karinio
jūrų laivyno vadovybės. Tačiau svarbiausias žmogus siekiant įgyvendin­
ti naują projektą buvo pulkininkas P. Gračiovas.
Kalbėta, kad 1983-1985 metais P. Gračiovui einant 7-osios oro de­
santo divizijos štabo viršininko pareigas, Kaune ir aplinkiniuose rajo­
nuose ėmė akiplėšiškai siautėti iš buvusių sovietinių desantininkų ir
geriausių to meto dziudo meistrų susibūrusios nusikaltėlių grupuotės.
Būtent tada aukšti sovietinių laikų KGB darbuotojai partinėse instanci­
jose pradėjo diskutuoti, kad Kaune egzistuoja organizuotas nusikalsta­
mumas, turintis stiprią ir įtakingą priedangą, faktiškai neįveikiamą nei
sovietinės Lietuvos KGB, nei Vidaus reikalų ministerijos, nei prokura­
tūros pareigūnams.
Šaltinių teigimu, 1969 metais P. Gračiovas baigė Riazanės aukštąją
oro desantinės kariuomenės vadų mokyklą ir buvo paskirtas į Kauną
desantinės žvalgybos būrio vadu. Tačiau po kiek laiko jis netikėtai buvo
atšauktas iš Lietuvos. 1983 metais, jau būdamas pulkininkas, P. Gračio­
vas vėl sugrįžo į Kauną. Čia apsigyveno su žmona ir dviem sūnumis,
gimusiais Kaune, pačiame miesto centre, Vaidilutės gatvėje esančiame
prieškarinės statybos name.
Apie savo pažintį su P. Gračiovu V. Laurinavičius kalbėjo gana mi­
glotai ir aptakiai. Konkrečiai jis taip ir neatsakė, kokiomis aplinkybėmis

216
susipažino su vėlesniais laikais net ir Rusijos gynybos ministru tapusiu
veikėju.
„Su P. Gračiovu esame pažįstami gerokai iš senesnių laikų. Ne taip,
kaip tavo bendrapavardis rašė (Alvydas Dargis, mano velionio tėvo
brolis, mano dėdė, buvęs ilgametis žurnalistinių tyrimų autorius, 2002
metais „Lietuvos ryte“ pateikė trijų dalių straipsnių ciklą „Kauniečių
grupuotė eina kiaurai sienas“, pasakojantį apie P. Gračiovo pėdsakus
Kaune). Ta pažintis užsimezgė per sportą. Juk Kaune dislokuotuose so­
vietų kariškių daliniuose buvo ir boksininkų, ir imtynininkų, ir dziudo
meistrų. Egzistavo toks sporto padalinys, kuriame kiekvienas iš tarnau­
jančių kareivių galėjo įsitvirtinti ir pasilikti Kaune. Juk kam važiuoti tre­
jiems metams į laivyną, kur aplink šaltis ir baltieji lokiai, arba kam vykti
kariauti į Afganistaną, jeigu yra galimybė pasilikti Kaune, Panemunėje
arba Šančiuose buvusiuose kariniuose daliniuose.“
V. Laurinavičius sakė, kad Kaune P. Gračiovas praleido aštuonerius
metus. 1994-1996 metais vykdytos žiaurios karinės kampanijos Čečėni­
joje strategas P. Gračiovas, padaręs itin prieštaringai vertinamą, tačiau į
istoriją patekusią karjerą, 2012-ųjų rugsėjį, būdamas 64 metų, mirė vie­
noje Maskvos ligoninėje.
Kaunietis sakė, kad legendinis kariškis smagiai gyveno iki paskuti­
nių dienų. „Nenoriu užgauti jo artimųjų, bet žinau, kad savo palydoje
P. Gračiovas visada turėjo pulką gražių merginų, - pasakojo Vladas. -
Net ir sulaukęs solidaus amžiaus kasmet mėgdavo slidinėti. Bet ir ten jo
iš akiračio nepaleisdavo įvairiausio plauko gražuolės. Jis dažnai kartojo
tokią frazę: „Kaip reikia - taip ir gyvenu.“
Būtent susipažinęs su aukšto rango to meto kariškiais 1992 metais
Kaliningrade V. Laurinavičius pradėjo masines daugiabučių statybas.
Buvo pasirašyta įspūdinga sutartis - paruošti 45 tūkstančius naujų būs­
tų iš Baltijos šalių išvedamos Rusijos armijos kariškiams ir jų šeimų na­
riams.
Tuo metu statybose darbavosi per du tūkstančius darbininkų, atvy­
kusių iš Lietuvos miestų. „Galima sakyti, kad tuos namus statėme mai­

217
nais, vadinamuoju barteriu. Buvę sovietų kariškiai už pigią kainą iški­
šinėjo seną savo ginkluotę. Tada jie viską skaičiavo kvadratiniais me­
trais“, - teigė V. Laurinavičius.
Tačiau per porą statybos metų kaunietis sugebėjo pastatyti 650 butų,
nes vėliau prasidėjo dar viena verslo detektyvo verta istorija.

Ir apšauktas ginklų kontrabanda, ir viename laive su V. Putinu

1994 metais Vladas plačiai nuskambėjo garsioje ginklų aferos isto­

rijoje. Buvo įtariama, kad Lietuvos krašto apsaugos ministerija, vado­
vaujama tuometinio ministro Audriaus Butkevičiaus, per tarpininką
V. Laurinavičių įsigijo ginkluotės, tačiau Krašto apsaugos ministerijos
ataskaitose nurodė didesnę pirkimo kainą.
Esą iš šio sandorio galėjo pasipelnyti „Seimą“ ir jos prezidentas. Ge­
rokai vėliau nurimus aistroms, 2002 m. lapkritį V. Laurinavičius vienam
Kauno žurnalistui tiesiai pareiškė: „Už 2,4 milijono dolerių, kuriuos
man sumokėjo Lietuvos valstybė, nupirkau laivų, automatų. Mūsų Vy­
riausybė su Rusija tuomet negalėjo pasirašyti jokių sutarčių, bet turėjau
privačią firmą ir pasirašiau mainų sutartį. Rusams trūko gyvenamojo
ploto, mes neturėjome darbo, bet jie neturėjo pinigų. Prekybos minis­
tras Albertas Sinevičius ir vicepremjeras Algis Dobravolskas 1991 me­
tais pasirašė bendradarbiavimo sutartį tarp Lietuvos ir Kaliningrado sri­
ties. 1992 metais Lietuvos Vyriausybė, bet ne krašto apsaugos ministras
A. Butkevičius nutarė ginkluotis. Užsakė 2 laivus ir 5 000 automatų, nes
sieną saugodavome su medžiokliniais šautuvais. Pasitarusi su Krašto ap­
saugos ministerija pinigus skyrė Vyriausybė ir išsirinko solidžius laivus.
Turiu NATO ekspertų išvadas: rejestruose laivai vadinami „Griša-3“,
plaukiojimo laikas - 25 metai. Nauji jie kainuoja po 120 milijonų dole­
rių, o tuomet tai buvo geriausi to regiono 10 metų senumo laivai. Ranką
pridėjęs prie širdies galiu pasakyti: už automatus, kad jie nepatektų į
trečiąsias šalis, mūsiškiai paėmė, bet už laivus nepaėmė paskutinio var­
totojo sertifikato. O pirkėjų buvo: Indonezijos pirkliai už laivus iškart
siūlė po 40 milijonų dolerių, o aš Lietuvai juos pardaviau po 800 tūks­

218
tančių... 1992 metais automatas kainuodavo apie 1 000, aš pardaviau po
180 dolerių. Tarp manęs ir Lietuvos buvo tik pirkimas ir pardavimas.“
Tačiau šiandien klausiamas apie tų dienų įvykius ir minėtą verslo
sandorį pašnekovas kalba gana painiai ir šokinėdamas nuo minties prie
minties.
„Tada visi garsiai šaukė, kad tai afera. Bet kokia tai afera, kai jie patys
paprašė tų ginklų? - emocingai kalbėjo V. Laurinavičius. - Šios produk­
cijos paprašė pati Lietuvos Vyriausybė. Į šitą sandorį bandė įsikišti ir
tuometinis „Tauro“ banko vadovas Genadijus Konopliovas.“
Kaunietis sako iki šios dienos nežinąs, kodėl jis tada užkliuvo teisė­
saugos organams. 1994-ųjų kovą jis buvo suimtas ir trims mėnesiams
uždarytas į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą.
„Man niekas nieko plačiau neaiškino, kodėl esu sulaikomas, - prisi­
mindamas šį areštą sakė Vladas. - Pamenu, 6 valandą ryto turėjau skris­
ti į Maskvą, bet netikėtai į mano buto Kalniečių rajone duris pasibeldė
keli vyrukai. Tada namie buvo ir žmona, ir mažametis vaikas. Kilo tikras
kipišas, nes buvo atliekama krata. Galiausiai man uždėjo antrankius ir
išsivežė į Kauno prokuratūrą. Tada jie mane suėmė, nes viename man
priklausančių butų surado sprogmenų. Tais metais turėjau atliekamos
valiutos ir buvau nusipirkęs kelis butus Kaune, į kuriuos užsukdavau
tik kartkartėmis. O tuos kažkokius daikčiukus jie surado bute, kuriame
prieš tai esu buvęs bemaž sykį.“
Po kelių valandų V. Laurinavičius iš Kauno buvo pervežtas į Vilniuje
esančią Generalinę prokuratūrą. „Atsidūrus čia man buvo pasakyta, kad
pas mane rasta sprogmenų, - tų dienų įvykius prisimena pašnekovas. -
Jie atidarė seifą, iš jo ištraukė kažkokią mažą dėžutę ir paklausė, ar ji
priklauso man. Atsakiau jiems, kad lyg ir ne. Netrukus buvo liepta susi­
rasti advokatą. Smagu, kad nuo pirmos dienos mano gynyba pasirūpino
advokatas Kazimieras Motieka. Tais metais prezidentu buvo Algirdas
Brazauskas ir jis buvo išleidęs įsaką, kad iki balandžio 1-osios visi gy­
ventojai privalo pristatyti namuose laikomą ginkluotę. Todėl ir prasidėjo
garsioji ginklų - surūdijusių šautuvų, prakiurusių laivų - aferos istorija.

219
Mes buvome pasirašę sutartį ir už seną automatą turėjome sumokėti 220
JAV dolerių, tačiau iš tiesų mokėjome po 180 dolerių. Atėjo garbūs po­
nai iš Vyriausybės ir paprašė, kad padėtume. Taigi jiems padėjome, bet
užtat kaip viskas baigėsi.“
Kaunietis teigė, kad per tas sulaikymo dienas Lukiškėse iš prokuro­
rų buvo sulaukęs ir kaip kaltinimai skambėjusių klausimų, kas jam už
valstybės biudžeto lėšas leido statyti namus rusų kariškiams. Anot jo,
pareigūnai net nesiteikė gilintis į verslo schemą ir iškart jį vertino kaip
nauja nusikalstama veikla besiverčiantį skandalingos praeities kaunietį.
V. Laurinavičius sako, kad tais laikais pasitaikydavo ir gerokai šiurkš­
tesnių pažeidimų. „Galėčiau papasakoti ne tokių dalykų, bet nenoriu,
kad po to nukentėtų niekuo dėti žmonės, - pareiškė Vladas. - Pamenu,
važinėdamas po Azerbaidžaną susipažinau su galingos bazės generali­
niu direktoriumi iš Čeliabinsko. Po to jis prisiuntė į Lietuvą metalinių
garažų, sudedamųjų dviračių „Desna“ prikrovė kelis traukinių vagonus.
Ir visas tas gėrybes atsiuntė į Lietuvą, o jas net nestabdęs praleido vie­
nos ministerijos skyriaus vadas, beje, jau tada garsėjęs kaip seksualinių
mažumų globėjas.“
Kaip jau minėjau, V. Laurinavičiaus stojo ginti ne tik Lietuvos po­
litiniai veikėjai, bet ir aukšti buvę sovietų armijos kariškiai. Esą dėl jų
bičiulio suėmimo gali sustoti kariškių namų statybos. Kilus triukšmui
V. Laurinavičius buvo paleistas už 10 tūkst. litų užstatą.
1995-aisiais baudžiamoji byla, nesurinkus įrodymų, buvo nutraukta.
Ar jums žinomos pavardės žmonių, kurie galbūt buvo šio skandalo
iniciatoriai? - paklausiau pašnekovo.
V. Laurinavičius kategoriškai atkirto: „Nėra čia jokių pavardžių. Ma­
nyčiau, kad visa tai vyko kažkokiu aukštesniu, geopolitiniu lygmeniu.“
Kiek vėliau, 1997-aisiais, neva įtakingo Lietuvos ir Rusijos aukštų
politikų, kariškių bičiulio vaidmuo kauniečiui teko pasklidus žinioms,
kad Palangoje, V. Laurinavičiaus viloje, lankėsi Rusijos Valstybės Dū­
mos spikeris Vladimiras Šumeika, per atostogas Kretingoje susitikęs ir
su tuometiniu Seimo pirmininku V. Landsbergiu.

220
 Tačiau visos minėtos istorijos ir garsių žmonių pavardės nublanksta
prieš tą faktą, kad V. Laurinavičius - vienas pirmųjų lietuvių, kuriam
ranką spaudė Rusijos prezidentas V. Putinas. Per keliasdešimt minučių
trukusį pokalbį kaunietis iš V. Putino išgirdo padėkos žodžius už bu­
vusiems sovietų kariškiams pastatytus namus Kaliningrade. Tai buvo
paskutinis 2000-ųjų liepos sekmadienis, kai rusų kariškiai triukšmingai
minėjo Karinio jūrų laivyno dieną.
„Kartu viename laive plaukėme apie 20 žmonių, - prisimena jis. -
Kokį įspūdį paliko V. Putinas? Na, nežinau, gal man nepavyko pasinau­
doti visomis savo per aštuonerius metus specifinėje aplinkoje įgytomis
psichologijos žiniomis, bet iki galo jo nuskenuoti neišėjo. Vis dėlto gal
kalta ir ta jo buvusi specifinė paruošimo mokykla. Rusai, mane pakvies-
dami į šį renginį, tokiu būdu tikriausiai pagerbė už statybas Kaliningra­
de. Ir praėjus kuriam laikui išgirsdavau teiginių, kad tave, Laurinavičiau,
giria už darbus, kuriuos padarei tais sudėtingais metais. Bet aš to perne­
lyg nesureikšminu.“

Vizitai į Prezidentūrą ir lietuviškas boksas

Pastarąjį kartą į didesnio atgarsio sulaukusią istoriją V. Laurinavičius

pateko 2003-iųjų pabaigoje, kai plačiai nuskambėjo prezidentinis skan­
dalas. Per televiziją parodytoje VSD darbuotojų sudarytoje Prezidentū­
ros ir abejotinos reputacijos asmenų ryšių schemoje buvo įvardyta ir V.
Laurinavičiaus figūra.
„Taip, jie įtraukė mane į tuos brėžinius. Atseit grėsmė valstybės sau­
gumui, o per kur, aš iki šios dienos nežinau“, - prisimindamas to meto
įvykius sakė kaunietis.
Spaudoje paviešintoje prezidentinio skandalo chronologijoje skelbta,
kad V. Laurinavičius ne kartą lankėsi Prezidentūroje. 2003 m. užfiksuoti
net keli jo vizitai.
Pirmąsyk 2003 m. balandžio 17 d. V. Laurinavičius apsilankė vienas,
bet praėjus mėnesiui, gegužės 22-ąją, jis S. Daukanto aikštės rūmuose

221
pasirodė jau su Renata Smailyte, per šį triukšmingą skandalą pagarsėju­
sia stomatologe iš Kauno.
2003-iųjų rugsėjo 2 d. saugumo darbuotojai užfiksavo, kaip Lietuvoje
viešėjęs Rusijos sostinėje su aukščiausiais kriminaliniais autoritetais sie­
jamas A. Aksentjevas- Kikališvilis per Nidą išvyko į Rusiją kartu su V.
Laurinavičiumi.
Paskutinį kartą V. Laurinavičius Prezidentūroje pastebėtas 2003-iųjų
spalio 2-ąją, likus beveik mėnesiui iki su R. Paksu susijusio skandalo
pradžios.
Paklaustas, ką šiuo metu veikia, V. Laurinavičius ilgai išsisukinėjo. Iš
pradžių tariantis su juo susitikti, kelis kartus teko išgirsti, kad jis vienais
arba kitais reikalais yra išvykęs iš Lietuvos, todėl greitu metu to padaryti
nepavyks. „Ir žmonai, ir tau sakau, kad išvykstu verslauti, o išties niekur
aš nevažiuoju“, - pusiau juokais, pusiau rimtai kalbėjo jis.
Tačiau po akimirkos kiek surimtėjęs mano pašnekovas pareiškė, kad
šiuo metu bando daryti tam tikrą verslą. Bent jau kokioje sferoje? „Na,
kaip žmonės sako, kur galima užsidirbti legalių pinigų, ten ir bandau
dalyvauti, - neaiškiai kalbėjo Vladas. - Ar tai su Rusija siejamas vers­
las? Taip, kažkaip, turbūt. Apskritai dabartiniais laikais Rusijoje turint
verslą reikia jį nuolat prižiūrėti. Reikia ten važiuoti ir gyventi. O dabar,
neramiais politiniais laikais, visokie meilės trikampiai vyksta. Kad vis­
ką būtų leidžiama daryti per Lietuvą, aš to laukiau dvidešimt penkerius
metus. Bet gal kiti viską sugeba padaryti būdami kažkokiame kitame
lygmenyje?“
Tačiau atrodo, kad V. Laurinavičiui bene mieliausia buvo bendrauti
ne lietuviško verslo, o bokso tema. Jam perimti Lietuvos bokso federaci­
jos vairą teko ypač sudėtingu metu, po to, kai 2001-ųjų lapkričio pabai­
goje Vilniuje, Trakų gatvėje, prie itališkos picerijos durų, buvo nušautas
tuometinis šalies Bokso federacijos prezidentas Remigijus Daškevičius,
praeityje minėtas garsiose kriminalinėse istorijose ir Daškinių gaujoje.
Be Vlado, Daškinių veikėjo laidotuvėse dalyvavo nemažai kitų praeityje
garsių Kauno nusikalstamo pasaulio veikėjų.

222
 V. Laurinavičiui stojus prie Bokso federacijos vairo, šalies spaudoje
pasipylė straipsniai su antraštėmis, kad boksas vis dar išlieka šešėlinio
pasaulio rankose.
„Kokio velnio aš ėjau į federaciją? Gal labiausiai dėl to, kad nuo ma­
žens domėjausi boksu, - svarstė V. Laurinavičius. - Seniau Lietuvoje
boksas buvo kur kas populiaresnis net už krepšinį. Septintąjį dešimtme­
tį į Kauno sporto halėje vykusias bokso varžybas patekti būdavo gerokai
sudėtingiau nei į krepšinį, kur visuomet būdavo laisvų sėdimųjų vietų.
Sovietiniais metais lietuvių boksininkams pavyko iškovoti net 73 meda­
lius.“
Tapęs Bokso federacijos prezidentu V. Laurinavičius pastebėjo, kad
bendraudamas su sporto valdžios biurokratais niekaip nesugrąžins bok­
sui praeities populiarumo. Todėl, neišbuvęs visos kadencijos, beveik po
ketverių metų, Vladas paliko boksininkų vado postą.
„Su tokiu matymu, kokį turi kai kurie federacijoje esantys žmonės,
nieko nenuveiksi, - kalbėjo jis. - Niekam iš jų net į galvą neatėjo, kad
išėjau tada, kai jau įsteigiau profesionalų bokso federaciją. Norisi padėti
tiems žmonėms, kad jiems būtų lengviau kvėpuoti. Juk yra daugybė ne­
blogų vyrų, kurie verti tam tikros paramos.“
Lankydamasis V. Laurinavičiaus namuose pastebėjau daugybę raštų,
kuriuose tvirtinama, kad kaunietis bene pirmasis pasaulyje sugalvojo
tokį darinį. Profesionalų bokso federacijos sekretore tapo jo žmonos se­
suo Oksana Semenišina, praeityje išrinkta gražiausia moterimi ne tik
Kaune, bet ir visoje Lietuvoje.
Vlado žodžiais, dabar ji, sėkmingai išmokusi net 9 užsienio kalbas,
darbuojasi bankų sektoriuje Rusijoje.
„Po kelerių metų apsilankiau Meksikoje pas Tarptautinės bokso są­
jungos (WBC) vadovą Jose Sulaimaną. Lankydamasis bokso klube pas
jo klasės draugą išvydau per visą sieną kabantį lietuvių kilmės JAVpro­
fesionalaus boksininko Juozo Žukausko-Šarkio atvaizdą, - kalbėjo V.
Laurinavičius. - Pamenu, priėjau ir pamačiau, kad šis plakatas nublu­

223
kęs ir ant klubo sienos kabo jau ilgus metus. Įsitikinau, kad jis nebuvo
pakabintas prieš mano pasirodymą. 1932-aisiais, nacių lyderio Adolfo
Hitlerio viešpatavimo metais, Niujorke J. Žukauskas nokautavo vokietį
Maxą Schmellingą ir buvo pripažintas pasaulio sunkaus svorio bokso ’
čempionu. Taigi turime ir lietuvį boksininką, kuris pateko į pasaulio
sporto istoriją.“
Trys V. Laurinavičiaus sūnūs - 30 metų Vytautas, 22 metų Algirdas ir
16-metis Lukas - taip pat nuo mažų dienų aktyviai sportuoja. „Kadangi
pačiam nuo mažumės teko būti toje žmonių grupėje, kuri per sportą
bandė vaduotis iš žalingiausių įpročių, vaikus nukreipiau į sportą“, -
sakė pašnekovas.
Vyriausias V. Laurinavičiaus sūnus Vytautas darbuojasi Lietuvoje, ta­
čiau jaunėliai Algirdas ir Lukas šiuo metu gyvena Jungtinėse Amerikos
Valstijose. Algirdas baigė sukarintą mokyklą ir dabar Čikagoje antrame
kurse studijuoja bankininkystę bei kreditus. Lukas išvyko pas Algirdą ir
jau sėkmingai siekia profesionalaus futbolo žaidėjo karjeros. „Jo duo­
menys fantastiškai geri - jis kamuolį muša abiem kojomis, galva. Ir jeigu
ten kas nors iš jo sulipdys normalų futbolininką, sako, kad jis kainuos
tiek, koks dabar yra Lietuvos biudžetas“, - telefone rodydamas sūnaus
atsiųstas nuotraukas iš Amerikoje vykusių futbolo rungtynių kalbėjo V.
Laurinavičius.
Vladas džiaugiasi, kad jo visi trys vaikai gerai sutaria. Tiktai bėgant
metams vyras suprato, kad atžalos - jo didžioji meilė, bet ne nuosavybė.
Jie patys turi priimti svarbius sprendimus. Šilta ir šalta gyvenime mačiu­
sio kauniečio neišmuša iš vėžių net tamsiausios jo praeities istorijos. Jis
sako, kad jau yra užsigrūdinęs iki gyvenimo pabaigos.

224
 NEĮMINTOS B. LUBIO MIRTIES MĮSLĖS
IR DINGĘS TESTAMENTAS DUO DA
PENO SĄMOKSLAMS

Rašyti ilgus metus turtingiausiu šalies žmogumi laikyto ir 2011 metų

spalio 23-iąją Druskininkų kurorte minant dviratį staiga nuo širdies
smūgio mirusio 73 metų verslininko, pramonininko, Lietuvos Nepri­
klausomybės Akto signataro, buvusio premjero bei stambaus lietuviš­
ko kapitalo koncerno „Achemos grupė“ vadovo, pagrindinio akcininko
(valdė 62 proc. akcijų) Bronislovo Lubio gyvenimo istoriją be jo arti­
miausių žmonių oficialių komentarų - nemenkas iššūkis.
Juk nedaugelis yra pasirengę pasakoti apie milijonierių, nenorėda­
mi užsitraukti jo našlės - šiuo metu turtingiausia Lietuvos moterimi
laikomos Lydos Lubienės - nemalonę. Todėl velionio artimieji, drau­
gai ir kolegos prieš kalbėdamiesi su manimi tarsi susitarę teigdavo turį
atsiklausti dabartinės „Achemos“ valdybos pirmininkės. Bet galiausiai
viskas baigdavosi tokiais atsakymais: „Ne“, „Nenoriu užsitraukti ponios
nemalonę“, „Nors žinau daug ir tikrai galėčiau papasakoti, jau nedirbu
„Achemoje“ ir nenoriu, kad paskui kas nors pradėtų trukdyti mano kar­
jerai naujoje darbovietėje“.
Dažnu atveju nepadėjo net garantijos, kad pašnekovais tapę artimiau­
si B. Lubio ir L. Lubienės aplinkos žmonės knygoje bus neatpažįstamai
užmaskuoti. Kartą tai išgirdęs vienas ilgametis B. Lubio bendražygis tie­
siai pareiškė: „Tokie dalykai, kokie iškart po B. Lubio mirties prasidėjo
„Achemos“ viduje, yra paprasčiausiai kvaili. Tad nelabai norėčiau apie
tai šnekėti, nes kad ir kaip būsiu užmaskuotas jūsų pasakojime, po kurio
laiko visa tai gali atsisukti prieš mane patį.“
Turtingiausių šalies žmonių sąraše, kurį 2015-ųjų liepą paskelbė
specialus žurnalo „IQ Top“ numeris, L. Lubienė yra aštuntoji. Tačiau
ji - turtingiausia moteris šalyje. Jai priklausantis turtas vertinamas 178
mln. eurų. Praėjus kelioms savaitėms savaitraštyje „Veidas“ paskelbtame

225
milijonierių sąraše L. Lubienė užima šeštąją vietą ir jos turtas įvertintas
160 mln. eurų.
Kaip žinoma, iškart po B. Lubio mirties tarsi iš Mėnulio nukritusi ir
pagrindine „Achemos grupės“ akcininke tapusi L. Lubienė ėmėsi veiks­
mų: buvo pakeista koncerno valdyba, kilo konfliktų su akcininkais, kone
vienu metu pasitraukė senieji B. Lubio bendražygiai. 2015-ųjų birželį L.
Lubienė buvo išrinkta koncerno valdybos pirmininke.
Žurnalisto darbe visada įdomiausi pašnekovai atsiranda netikėčiau­
siu metu ir netikėčiausiose vietose. Taigi praėjus kuriam laikui visoje
Lietuvoje - Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Jonavoje, Druskininkuose -
pavyko surasti nemažai nepriklausomai mąstančių ir nuoskaudą dėl
L. Lubienės veiksmų jaučiančių žmonių, kurie sutiko su manimi kal­
bėtis. Vienaip ar kitaip pavyko pašnekinti ir pačius artimiausius B. Lu­
bio aplinkos žmones - jaunystės draugus, senus bendražygius, kolegas,
apsaugininkus, asmeninius gydytojus, vairuotojus, atleistus koncerno
darbuotojus ir netgi žmones, kurie pirmieji sužinojo apie garsaus versli­
ninko mirtį ir tą nelemtą rudens dieną atskubėjo į Druskininkus.
Nors daugelis jų nepanoro būti viešai įvardyti, atskleidė nemažai
intriguojančios informacijos apie B. Lubį ir jo gyvenimo moterį, apie
kurią iki tol visuomenėje buvo mažai žinoma. Jų, kaip ir daugelio bu­
vusių L. Lubienės pažįstamų, bendradarbių bei patarnautojų, pasakoji­
mai netrukus leido susidaryti bendrą vaizdą apie turtingiausią Lietuvos
ponią.
O tokia L. Lubienė tapo netikėtai. Šiandien galima laikyti stebėtinai
pranašingais žodžius, kai viename savo paskutinių interviu, publikuota­
me 2011 m. birželio 27-ąją savaitraštyje „Veidas“, B. Lubys pareiškė, kad
kompanija turi gyventi ilgiau nei žmogus.
Nors oficialiai jis nepatvirtino savo įpėdinio, daugelį metų Lietuvos
verslo lyderiu laikytas B. Lubys tame pačiame straipsnyje viešai svarstė
savo imperiją perleisti vaikaičiui Adomui Žadeikai (B. Lubio dukters iš
pirmosios santuokos gydytojos Jūratės Žadeikienės ir jos sutuoktinio
Romualdo Žadeikos sūnus), net išsiuntė jį semtis žinių į garsią Jungtinės

226
Karalystės aukštąją mokyklą, kad po gero dešimtmečio jis galėtų užimti
jo vietą.
Atrodo, kad tada L. Lubienės perspektyva valdyti koncerną buvo be­
veik lygi nuliui.
Tačiau šiandien L. Lubienės milžiniška valdžia ir kontrolė justi ne
tik koncerno „Achemos grupė“ viduje, bet ir vos keli žingsniai nuo
prabangaus šeimos namo esančiame pagrindiniame biure, įsikūrusia­
me prabangiame sostinės Žvėryno rajone, Kęstučio ir Vykinto gatvių
sankirtoje. Kai vieną 2015-ųjų vasaros vakarą bičiuliai po vakarėlio pa­
liko automobilį gatvėje šalia koncerno kaimynystėje esančio gardžių pa­
tiekalų restorano, o kitą rytą sugrįžo prie jo, iškart prisistatė nervingai
bendravęs apsaugininkas. Ant automobilio lango jau buvo ranka rašytas
lapelis. Akimirksniu pasirodęs apsauginis griežtu tonu ėmė dėstyti Ke­
lių eismo taisykles, kad automobilis stovi neleistinoje vietoje ir jį reikia
kuo skubiau patraukti. Priešingu atveju bus iškviesti kelių policininkai.
Automobilis greitai buvo patrauktas, bet atrodo, kad labiausiai koncer­
no aplinką stebėjusiam apsaugininkui rūpėjo ne pamokslauti, o pažiū­
rėti, kas vairavo per naktį šalia koncerno būstinės paliktą automobilį.
Nejaugi taip rimtai šalies versle vertinamo koncerno apsaugininkai su­
geba tik vaikyti šalia netinkamai pastatytus automobilius? O gal poniai
nepatinka, kad šalia „Achemos“ būstinės kartkartėmis stovi ne tokie
prabangūs automobiliai, kaip ją vežiojantis brangus „Mercedes-Benz“
visureigis?

Atsakymų kaina - didžiulė

Kad ir ką sakytų šiandien glaudžiai su L. Lubienės valdomu koncer­

nu susiję autoritetingi žmonės, nuo staigios B. Lubio mirties 2011-ųjų
spalio 23 d. Lietuvoje tebetarpsta neįtikinamiausios sąmokslo teorijos.
„Pirmus kelerius metus po B. Lubio mirties mums buvo peršama
viena oficialiai paskleista versija: B. Lubiui sustreikavo širdis ir jis tie­
siog sukniubo važiuodamas dviračiu. Bet dabar jau kirba abejonės, kad
nagus prikišo B. Lubio nekentę žmonės iš specialiųjų tarnybų ar „val­

227
dančiojo elito“, - oficialiomis B. Lubio mirties išvadomis šiandien nelin­
kęs patikėti ir prieštaringai vertinamas vienas pirmųjų nepriklausomos
Lietuvos verslininkų Arvydas Stašaitis, kuriam kadaise asmeniškai teko
patirti rimtų smūgių iš aukščiausios šalies valdžios atstovų ir teisėsaugos '
pareigūnų.
Praeityje aštrius žurnalistinius tyrimus keliose televizijose kūręs -
tarp jų buvo ir itin žiūrima to meto publicistinė laida „Krantas“ - da­
bartinis Seimo narys Vytautas Matulevičius, paklaustas apie tam tikrų
minčių sukeliančias B. Lubio mirties aplinkybes, priminė, kad tą patį
2011-ųjų spalio savaitgalį Lietuvoje gana netikėtai paslaptinga mirtis iš­
tiko dar vieną stambaus verslo veikėją.
Tai buvo 2011 m. spalio 21-osios vakarą Kuršių mariose, kai ties Nida
iš jachtos iškrito ir nuskendo kito strateginio šalies objekto - Visagino
atominės elektrinės generalinis direktorius Šarūnas Vasiliauskas. Jo pro­
fesinėje karjeroje yra keletas įdomesnių įrašų - 1994-1995 m. Š. Vasi­
liauskas buvo krašto apsaugos viceministras, 1998-2009 m. bendrovės
„Motorola“ atstovas Baltijos šalyse, 2009 m. dirbo strateginių projektų
direktoriumi nacionalinėje elektros energetikos bendrovėje LEO LT.
Verta pažymėti, kad iki mirties jis ėjo atsakingas pareigas 2008 m. įkur­
toje bendrovėje Visagino atominė elektrinėje, kuri vykdė parengiamuo­
sius naujosios atominės elektrinės projekto darbus.
„Manau, kad Lietuvoje įvykdytoms paslaptingoms užsakomosioms
žmogžudystėms reikėtų skirti atskirą storą knygą, kurią galėtumėte pa­
rašyti jūs, - netikėtai naują idėją man pakišo saulėtą 2015-ųjų rugsėjo
popietę Seimo rūmuose šnekintas V. Matulevičius. - Narpliojant tokias
istorijas mane visuomet domino, kaip elgėsi žmonės, kurie sukosi vėliau
aukomis tapusių asmenų aplinkoje. Vieni tiesioginiai įvykio liudininkai
yra pasakoję, kad kartą Klaipėdoje vykusio oficialaus renginio metu prie
šalies vadovės Dalios Grybauskaitės su jam būdinga drąsa ir pasitikėji­
mu priėjo B. Lubys ir nė trupučio nesidrovėdamas, girdint kitiems šalyje
garsiems žmonėms eilinį kartą užsiminė apie svarbaus šalies objekto -
Suskystintųjų gamtinių dujų terminalo statybą. Neva tai išgirdusi pre­
zidentė ne juokais supyko ir net treptelėjusi koja pasakė: „Šito nebus!“

228
Liko klausimas: kodėl? Juk valstybei šis projektas būtų kainavęs gerokai
pigiau. O prezidentės vaidmuo įgyvendinant tokios svarbos projektą
buvęs lemiamas. Galbūt kai kurie aukščiausios valdžios atstovai svarstė,
kad B. Lubys yra labai priklausomas nuo rusų, juk garsėjo ypatingais
ryšiais su Rusijos bendrove „Gazprom“, didžiausia pasaulyje gamtinių
dujų tiekėja. Taip, jo ryšiai su rusais buvę itin artimi dar nuo sovietinių
laikų. Bet svarbiausia, kad „Achemai“ jis visada visas paslaugas iš rusų
gaudavęs ypatinga - asmenine kaina, tad jo dalyvavimas šiame versle
buvo logiškas. Kodėl jam neleido realizuoti šio projekto? Juk jis buvęs
signataras, buvęs premjeras, tad nesuvokiama, kad tokiu atveju būtų bu­
vęs užmirštas jo lojalumas Lietuvai.“
V. Matulevičiaus nuomone, nepaisant to, kad B. Lubys, kaip niekas
kitas gaunamų žaliavų prasme priklausęs nuo rusų, jis visada sugebėda­
vęs rasti aukso vidurį. „Esu šventai įsitikinęs, kad nacionaliniai interesai
jam buvo svarbiau už savo verslo interesus. Aš tuo linkęs tikėti. Jei B. Lu­
bys dabar būtų gyvas, to garsiai neminėčiau, nes galbūt šiame pasakyme
kas nors įžvelgtų norą jam įtikti ar pritarti jo puoselėto verslo idėjoms.
Verta dėmesio detalė, kad kone jo mirties išvakarėse sužlugdomas jo
siūlyto terminalo projektas.“
Prieš keletą metų žiniasklaidoje skelbta, kad pradėdamos nepagrįstą
ikiteisminį tyrimą Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) ir Vilniaus apygar­
dos prokuratūra faktiškai sužlugdė valstybės tikslą greitai ir kuo pigiau
pastatyti strateginės reikšmės objektą - Suskystintųjų gamtinių dujų ter­
minalą.
Tokią prielaidą padarė Aukščiausiasis Teismas, kuris 2014-ųjų gegu­
žės pabaigoje ne tik išteisino piktnaudžiavimu tarnyba kaltintus buvu­
sius aukštus Ūkio ministerijos valdininkus, bet ir konstatavo, kad tiriant
bylą visiškai nebuvo atsižvelgta į strateginius valstybės interesus.
2008 metais netikėtai pradėjus ikiteisminį tyrimą dėl Ūkio ministeri­
jos valdininkų tariamo tarnavimo „Achemai“, buvo nutrauktas Suskys­
tintųjų gamtinių dujų terminalo statybos projektas ir atnaujintas tik po
ketverių metų, kai statybos kainos smarkiai išaugo.

229
 „Žala valstybei buvo padaryta ne teisiamųjų veiksmais, o tuo, kad šis
projektas nebuvo įgyvendintas, o Lietuva iki šiol neturi Suskystintųjų
gamtinių dujų terminalo“, - teigiama Aukščiausiojo Teismo kolegijos
nutartyje.
Teismo nuomone, teisiamieji kaip tik darė viską, kad terminalas būtų
pradėtas statyti kuo greičiau ir kainuotų kuo pigiau. Buvusi Ūkio mi­
nisterijos Teisės ir viešųjų pirkimų departamento direktorė Neringa Pa-
žūsienė kartu su šios ministerijos sekretoriumi Anicetu Ignotu buvo tie
žmonės, kuriems pritaikius iš piršto laužtus kaltinimus buvo nutraukta
terminalo statyba.
2008 metų lapkričio mėnesį, praėjus vos porai dienų, kai Gediminas
Kirkilas buvo atleistas iš premjero pareigų ir tapo aišku, kad jo kėdę
užims konservatorius Andrius Kubilius, STT agentai įsiveržė į Ūkio mi­
nisteriją - buvo atliktos kratos A. Ignoto ir N. Pažūsienės kabinetuose.
Iškart po kratų N. Pažūsienė apie susidariusią padėtį ir pavojų, kad gali
sužlugti strateginis projektas, nutarė informuoti Valstybės saugumo de­
partamentą.
Praėjus kelioms savaitėms po kratų Ūkio ministerijoje Vilniaus apy­
gardos prokuratūra naujajam energetikos ministrui Arvydui Sekmokui
atsiuntė oficialų raštą siūlydama likviduoti terminalą turėjusią statyti
bendrovę. Netrukus taip ir buvo padaryta. Tik praėjus beveik ketve-
riems metams - 2012 metų vasarą - buvo įsteigta nauja terminalą turė­
sianti statyti bendrovė.
Beje, valstybė šioje bendrovėje turi dar mažiau akcijų - 73 proc. Kitos
akcijos priklauso privatiems investuotojams, tarp jų 10 proc. - ir „Ache-
mai“. „Jokia Europos Sąjungos valstybės įmonė nepareiškė noro būti
įmonės akcininke. Taigi pagrindiniai akcininkai nepasikeitė“, - savo
sprendime konstatavo Aukščiausiasis Teismas.
2014-ųjų gegužę nuteistuosius išteisinęs Aukščiausiasis Teismas
buvo negailestingas ir savo kolegų darbui. Kolegija konstatavo, kad abu
žemesniųjų instancijų teismai visiškai neanalizavo įrodymų ir iš esmės
tik perrašė nekonkretų kaltinamąjį aktą.

230
 „Nepaisant to, kad nuosprendis surašytas 94 lapuose, jo motyvai dėl
N. Pažūsienės ir A. Ignoto nuteisimo sudaro tiktai pusantro lapo. Didelę
dalį nuosprendžio užima bylos medžiagos vardijimas, tačiau ji visiškai
neanalizuojama, neaišku, kokie įrodymai kokius piktnaudžiavimo nusi­
kaltimo faktus įrodo“, - teigiama nutartyje.
O kaltinimą N. Pažūsienei, kad ji neoficialiai bendravo su „Ache-
mos“ atstovu, Aukščiausiasis Teismas pavadino visiškai nesuprantamu.

Paskutiniame B. Lubio interviu - aiškios užuominos

Taigi galbūt anksčiau minėtas paslaptingas dviejų įtakingų vyrų mir­

tis inspiravo milijonines sumas ir stiprų užnugarį tarp šalies valdžios
grietinėlės užtikrinantis energetikos verslas? Kad jį šiurpina energetikos
politika, B. Lubys atvirai pareiškė kelios dienos prieš mirtį savo paskuti­
niame interviu „Lietuvos ryto“ televizijai. Savo darbo kabinete jis šnekė­
josi su tuometiniu kanalo žurnalistu Edmundu Jakilaičiu.
„Dujų terminalo statyba. Pagal ankstesnius susitarimus jūs su valsty­
be turėjote statyti tą objektą. Ar teisingai suprantu, kad dabar gali atsi­
rasti du dujų terminalai: vienas -
B. Lubio, kitas - valstybės?“ - tada B. Lubio paklausė E. Jakilaitis.
„Anksčiau buvo sudaryta sutartis, kuria nurodyta, kad bendroje
įmonėje Ūkio ministerija turės 80 proc., o „Achemos grupė“ - 20 pro­
centų, - atsakė B. Lubys.
- Tačiau kažkam tai labai nepatiko - ne valdžiai, o kai kam kitam.
Kažkas dėjo didžiules pastangas, kad tas terminalas ir ta bendrovė ne­
pradėtų dirbti. Tai ir buvo pasiekta.“
Į žurnalisto klausimą, kas tai padarė, B. Lubys drąsiai rėžė: „Mes ži­
nome vardus, pavardes, viską išsiaiškinome. Viešinti tai ar neviešinti -
ne mano, o valstybės kompetencija. Tad čia nieko negaliu jums ant stalo
padėti. Įvyko, kas įvyko. Man labai gaila. Kai prezidentė buvo Klaipėdo­
je, labai aiškiai buvo nurodyta, kad valstybė statys prie Kiaulės Nugaros.

231
Ponia prezidentė mums pasakė: „Statykite savo terminalą ten.“ Ten, kur
esame išsinuomoję žemės 40-45 metams. Taip, mes ne tik pasiruošę tai
daryti, mes pradėjome tai daryti - jau esame užsakę galimybių studijas,
buvome Anglijoje pažiūrėti panašaus terminalo. Manyčiau, mes nedaug
atsiliksime nuo valstybės pradėto statyti terminalo. Po metų kitų bus
matyti, kas padaryta tiek viename, tiek kitame terminale. Nematau nei
blogybės, nei gėrybės - dujas pirksime atskirai.“
Taigi šiandien seimūnui V. Matulevičiui ilgus metus kone turtingiau­
siu žmogumi šalyje laikyto vyro mirtis kelia nemažai klausimų. „Sunku
vienareikšmiškai atsakyti, ar B. Lubio ir Visagino atominės elektrinės
generalinio direktoriaus mirtis, ištikusi tą patį 2011-ųjų spalio savaitga­
lį, turi ryšį. Antroje liūdnai susiklosčiusio likimo asmens istorijoje buvo
minimos milžiniškos pinigų sumos. Net Europos Komisija perspėjo,
kad nefinansuos elektrinės uždarymo, jei Lietuva nesusitvarkys su tuo,
kas vyksta jos viduje. Tada visokio plauko aferistai buvo suvažiavę, kurie
gaudavo milžiniškus pinigus iš šalies biudžeto. Elektrinė nebuvo priva­
tus kromelis. Man asmeniškai ne tik šių energetikos projektų kontekste,
kai vyko ta kova, kas toliau bus ar kaip viskas po to bus, B. Lubio mirtis
kelia tam tikrų abejonių. Šis asmuo buvo absoliučiai savarankiškas svo­
rio centras Lietuvoje.
Jis valdė Pramonininkų konfederaciją, kuri turėjo didžiulę įtaką. Jos
sambūriuose dalyvavę žmonės ir netgi politikai atidžiai klausydavosi B.
Lubio pareiškimų. Neretai jis aštriai pasisakydavęs kai kuriais Lietuvai
svarbiais klausimais. Bet konfederacijos renginiuose politikų jis buvo
akylai stebimas. Jie stebėjo ir svarstė, galbūt jis vėl tiktų būti išrinktas
į šalies premjero postą. Mano nuostabai, kai kurie politikai tada pasa­
kė, kad jis tinka. Nors turėjo absoliučiai priešingai pasakyti. B. Lubys
buvo absoliučiai savarankiška figūra, nuo jo nuomonės Lietuvoje daug
kas priklausė. Susidaro įspūdis, kad tokie žmonės pamažu pasidaro tam
tikras kliuvinys. Juk kuo daugiau galios centrų valstybėje, tuo daugiau
demokratijos. Aišku, jei tai neprieina iki chaoso, anarchijos.“
Tarkim, kad planą atsikratyti B. Lubio puoselėjo tam tikra atskalūnų
grupuotė iš slaptųjų tarnybų. Ir nebūtinai iš Lietuvos. Nors ta grupė ne-

232
turėjusi savo žinybų vadovų paramos, buvę nuspręsta likviduoti šalies
verslo milžiną, nes toks aktas atitiksiąs aukščiausių sluoksnių interesus.
Sąmokslo teorijų šalininkus labai domina, kodėl paskutinį savaitga­
lį B. Lubys Druskininkuose ilsėjosi visiškai atsiribojęs nuo artimiausių
žmonių. Juk anksčiau tokiais atvejais jis laiką leisdavęs su nė per žingsnį
nuo jo nesitraukiančiu asmeniniu vairuotoju bei senu bičiuliu gydytoju.
Kodėl jie tą savaitgalį pasišalino iš kurorto? Kodėl taip greitai į vietą,
kurioje buvo surastas ant žemės sukniubęs B. Lubys, atskubėjo greitoji
pagalba? Kieno atžala pirmoji aptiko negyvą turtuolį? Ar tikrai nuodu­
gniai atlikta B. Lubio kūno apžiūra? Kodėl vienas kūną apžiūrėjusių spe­
cialistų užsiminė apie slaptųjų tarnybų naudojamus preparatus? Kur B.
Lubio mirties dieną lankėsi L. Lubienė? Kur po mirusio vyro atpažinimo
procedūros išskubėjo našlė? Kodėl šalia našlės tą vakarą sukinėjosi žmo­
gus, kuriuo būdamas gyvas B. Lubys nelabai pasitikėjo? Kodėl vis dar
nesurastas B. Lubio surašytas testamentas? Kaip teisiškai būtų galima
vadinti bendrovės seifų pasisavinimą - vagyste ar plėšimu?
Pasklidus garsui apie B. Lubio testamentą žiniasklaida šia tema sus­
kato domėtis gana atsargiai. Juk štai kokia bėda atsirado: kas savo vardu
viešai patvirtins šios informacijos autentiškumą? Todėl galiausiai nė vie­
nas šalies laikraštis, naujienų portalas, nė viena televizija nepanoro pla­
čiau gilintis į šią temą. O kelias didžiausias žiniasklaidos grupes pasiekęs
rašinys apie tai kažkodėl vėliau taip ir nebuvo publikuotas. Galiausiai
vieno naujienų portalo (Balsas.lt, dabartinio www.tv3.lt) redakcija 2014
metų rugsėjo 28 dieną paskelbė ilgamečio žurnalisto Valdo Kvedaro
tekstą pavadinimu „Vietoj raudų - turtų paieška“. Jame pirmą ir vie­
nintelį kartą buvo plačiau panagrinėti B. Lubio mirties dieną užfiksuoti
L. Lubienės naktiniai maršrutai, kai prasidėjo intensyvios jo surašyto
testamento paieškos net trijuose šalies miestuose - Vilniuje, Klaipėdo­
je bei Jonavoje esančiuose „Achemos“ ar jai priklausančių bendrovių
biuruose.
Su pačia L. Lubiene man teko bendrauti tik kartą - po daugybės jai
išsiųstų laiškų elektroniniu paštu nesulaukęs atsakymų, vieną karštą

233
2015-ųjų vasaros dieną nusprendžiau paskambinti. Netikėtai atsiliepusi
asmeniniu mobiliuoju telefonu moteris nesileido į ilgesnes diskusijas,
nesiteikė atsakyti į klausimus apie paslaptingai dingusį velionio vyro
testamentą. „Buvo prirašyta nesąmonių apie tai, kad tą naktį viena ne- '
šiojau seifą, kurio nuo žemės neįmanoma būtų pakelti net keliems vy­
rams“, - piktu tonu kalbėjo L. Lubienė. Tačiau paklausta apie prie minė­
tos publikacijos išspausdintas nuotraukas, darytas iš vaizdo stebėjimo
kamerų, kur aiškiai viename plane matyti apsaugininkai ir L. Lubienė,
turtingiausia Lietuvos ponia ironizuodama atsakė, jog šiais laikais, pa­
sitelkus naujausias technologijas, galima pridaryti tokių nuotraukų, kad
atrodys, jog ji anksčiau yra buvusi net ir Marse.
Dar labiau ėmus gilintis į tos keistos 2011-ųjų spalio nakties aplinky­
bes pašnekovė neišlaikė ir ėmė kaltinti, kad kišuosi į jos privatų gyveni­
mą. Galiausiai buvo paleista frazė, kad paviešinus šią istoriją teks minti
teismų slenksčius. Taip baigėsi ne visai malonus pokalbis telefonu su
didžiojo lietuviško verslo įžymybe.

Ar ją išties tenkino žymaus vyro šešėlio vaidmuo?

Kas ta paslaptingoji ir žiniasklaidos dėmesio pabrėžtinai ilgus metus

vengusi turtingiausia Lietuvos ponia - B. Lubio našlė L. Lubienė? Kaip
Lidija Fiodorovaitė atsirado B. Lubio gyvenime?
B. Lubio aplinkos žmonės pasakojo, kad moteris yra kilusi iš vargin­
gai gyvenusios ir aktyviai sentikių religiją propagavusios giminės, kuri
buvo išsibarsčiusi po įvairias gyvenvientes Jonavos rajone.
Žiniasklaidoje („Stiliaus“ žurnale) anksčiau skelbta, kad L. Fiodoro­
vaitė gimė Jonavoje, Lietuvos rusų sentikių šeimoje, kurioje augo pen­
kios dukterys ir sūnus. Lidija buvo jauniausia. Nors tėvas buvo papras­
tas darbininkas ir nevengė taurelės, šeima sugebėjo pasistatyti namą,
kuriame visada spindėjo švara ir tvarka. Ją palaikė geroji namų dvasia -
motina. Suaugę taurelės neatsisakydavo sesuo ir brolis.
Mokydamasi Jonavos 4-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar - Sena­
miesčio gimnazija), Lidija buvo puiki visuomenininke, mokyklos kom-

234
jaunimo organizacijos sekretorė. Ji, labiau analitike nei humanitarė,
mokėsi labai gerai. Lidija priklausė ne tik klasės, bet ir mokyklos elitui,
daugelis ja žavėjosi, ji niekada nestokojo vaikinų dėmesio.
Mergina ir siuvo, ir nėrė, ir labai gražiai mezgė, visada būdavo ma­
dingai apsirengusi.
Kai buvo švenčiamas mokyklos 20-metis, klasės draugų vardu Lidija
klasės auklėtojui nupirko dovaną - paveikslą ir įspūdingą gėlių puokštę.
Visi pasirašė kitoje paveikslo pusėje. Bendraujant su draugais tada ne­
buvo justi jokio atstumo - Lidija buvo paprasta, draugiška.
1981 m. baigusi Kauno politechnikos instituto (dabar - Technologi­
jos universitetas) Chemijos fakultetą, L. Fiodorovaitė grįžo į gimtąją Jo­
navą ir pradėjo dirbti „Azoto“ gamykloje pamainos viršininke. Po kurio
laiko jai buvo patikėtas centrinio valdymo pulto dispečerės darbas. Tai
gana sunkios ir atsakingos pareigos. Šis pultas - gamyklos smegenys.
Tačiau jaunoji specialistė patiko ne visiems darbuotojams. Ji visai ne­
turėjo humoro jausmo ir nesuprasdavo replikų. Kai kuriems ji atrodė
pasipūtusi ir aikštinga.
Žurnalistai skelbė, kad netrukus gabią darbuotoją pastebėjo žmonos
paliktas, bet didžiulį pasisekimą tarp moterų turėjęs „Azoto“ vyriausia­
sis inžinierius, vėliau generalinis direktorius B. Lubys. Jas visas ilgainiui
nugalėjo Lidija, konkurentų ir apkalbų mėgėjų netrukus pradėta vadinti
Lidočka.
„Achemos“ veteranai pasakojo, kad L. Fiodorovaitė su B. Lubiu su­
sipažino itin ekstremaliomis sąlygomis - 1989 metais vykstant avarijos
Jonavos „Azoto“ gamykloje likvidavimo darbams. Ji tada dirbo dispe­
čere, neblogai orientavosi visoje gamyklos valdymo sistemoje. Galima
sakyti, kad per tą avariją jie suartėjo, nes labai daug bendravo.
Netrukus B. Lubys Lidočkai nupirko automobilį „Oka“, kad merginai
būtų lengviau iš tėvų namų, kur gyveno, atsidurti pas draugą kitame
miesto gale.
Praeityje B. Lubys buvo kartą vedęs, tačiau dėl nuolatinių viršvalan­
džių darbe ir retai leidžiamų vakarų namuose sulaukė žinios, kad žmona

235
jį palieka. Po skyrybų B. Lubys vienas augino dukterį Jūratę. Kalbama,
kad neretai mažametę dukrą jis atsivesdavo ir į gamyklą. „Tuo metu, kai
jis pradėjo susitikinėti su Lyda, turėjo tokią puikią paną, vardu Rimutė.
Jo pirmoji žmona buvo dar iš klasės laikų, gydytoja. Ji paliko Bronių. Jis
vienas ir užaugino vyresnę dukterį iš pirmos santuokos. Bet tai buvo lai­
kai, kai dirbome išties pajuodę - būdavo, kad net pirmą valandą nakties
gamykloje vykdavo pasitarimai“, - prisimena buvęs ilgametis B. Lubio
bendražygis.
1992 metais, kai B. Lubys tapo šalies premjeru, vedė L. Fiodorovai-
tę. Jonaviškiai žiopčiojo praradę amą - kodėl būtent ją? Jonavoje tai
buvo didžiulė sensacija. Vieni pavydėjo, kiti dūsavo: „Na, ir pasisekė
Lidočkai.“
„Sklando anekdotinė istorija, kad kartą Brazas (buvęs ilgametis poli­
tinis veikėjas Algirdas Brazauskas) B. Lubiui yra pasakęs: „Aš viengun­
gis, o tu, premjeras, irgi viengungis.“ Ir B. Lubys po tokio pusiau juokais
išsakyto A. Brazausko komentaro netrukus susirašė su Lidija. Kiek ži­
nau, buvo tik kukli susirašymo procedūra, didelių vestuvių jie nekėlė“, -
prisimindamas kalbėjo vienas „Achemos“ veteranas.
1999 metais dienraštis „Laikinoji sostinė“ publikavo tekstą apie B.
Lubio šeimą. Jame skelbta: neseniai 60-metį atšventęs verslininkas, lai­
kinai ėjęs Lietuvos premjero pareigas, šalies Pramonininkų konfedera­
cijos prezidentas B. Lubys dieną pasineria į verslo rūpesčius, o grįžęs
namo į Kauną džiaugiasi pagranduku - penkių mėnesių dukrele Vik­
torija.
Verslininko įpėdinės motina, antroji B. Lubio žmona 41 metų L. Lu­
bienė „Laikinajai sostinei“ sakė nenorinti būti žiniasklaidos dėmesio
centre. Pasak ponios Lidijos, ją tenkina žymaus vyro šešėlio vaidmuo.
L. Lubienė atsisakė fotografuotis, pasakiusi, jog labai gerai jaučiasi, kai
gatvėje niekas į ją smalsiai nedėbčioja ir pirštais už nugaros nerodo.
Nepaisant įtemptos darbo dienos, B. Lubys, jau žilstelėjęs jaunas tė­
vas, namo grįžta geros nuotaikos. „O tai ir yra šeimos santarvės pagrin­
das“, - sakė dukrą verslininkui pagimdžiusi antroji žmona. Ji teigė nesie­

236
kianti tapti visuomenės dėmesio žvaigžde, nes žvaigždės greitai gęsta. Ji
taip pat iki krikštynų neprileidžianti prie dukros svetimų žmonių. Ma­
žąją Viktoriją ketinama krikštyti pavasarį, gegužės mėnesį.
B. Lubys garsėjo tuo, kad atidžiai saugojo savo gyvenimą nuo žinias-
klaidos. Išgirdęs, kad jo naująja šeima domisi „Laikinoji sostinė“, B. Lu­
bys pagrasino skirsiąs žmonai apsaugą nuo žurnalistų.
Anot verslininką artimai pažinojusių žmonių, B. Lubys, sukūręs an­
trą šeimą, nesustojo, toliau išlaikė beprotišką tempą darbe. „Nepaisant
to, kad buvo didelis vadas, nesiliovė viskuo domėtis, gilintis. Pamenu,
išvažiuojame į komandiruotę ir po daugybės susitikimų vakare einu pa-
drybsoti į lovą. O B. Lubys, prisėdęs prie darbo stalo, vis kažką užsira-
šinėja. Gal ir tas šeiminis gyvenimas buvo toks, kad nelabai jį traukė į
namus pas tą moterį?“ - svarstė buvęs bendražygis.
Pasakojama, kad B. Lubys dirbdavo ne tik darbo dienomis, bet nere­
tai ir šeštadieniais, o kai kada ir sekmadieniais. Nors paprastai sekma­
dieniais jis būdavo nusiteikęs užsiimti su jaunėle dukra. Tiesa, šeimos
name Žvėryne šalia poros besisukinėję žmonės teigė, kad atmosfera
namuose neatrodžiusi ypač šilta. Neva sutuoktiniai nespinduliavo ypa­
tinga meile vienas kitam. Netgi susitikę kieme jie dažnai be didesnių
emocijų patraukdavę į skirtingas puses.
„Buvo akivaizdu, kad namuose užsibūti jis nenorėdavo. Yra pasitaikę
atvejų, kai po sunkios darbo savaitės jis kažkodėl nenorėdavo grįžti į
namus Vilniuje, mieliau likdavo Palangoje arba Kaune, o kitą dieną vyk­
davo tiesiai į darbą“, - teigė B. Lubio maršrutus neblogai žinojęs asmuo.
Per kelis intensyvaus darbo mėnesius man pavyko įsiskverbti į slap­
čiausias „Achemos“ kerteles, kuriose, atrodo, po B. Lubio mirties ga­
lioja visai kiti įstatymai. Visa tai atskleidė tylėjimo įžadus sulaužę buvę
koncerno darbuotojai, kuriems su L. Lubiene yra tekę susidurti akis į
akį. Off the record (pokalbiuose, kurie nebuvo įrašyti į diktofoną ir ne­
pažymėti užrašų knygelėse) teko išgirsti tokių istorijų apie šios moters
gyvenimą, kad būtų galima sukurti žiūrimiausią serialą ne tik Lietuvos,
bet ir pasaulinei interneto televizijų rinkai.

237
 Klausydamas pasakojimų susidariau nuomonę, kad vienoje turtin­
giausių, bet smarkiai susiskaldžiusių šeimų susipina ne tik meilė, neapy­
kanta ar nepasitikėjimas aplinkiniais, bet ir paranoja, baimė, nuolatinis
blaškymasis, dažnas nuomonės keitimas, noras absoliučiai viską kontro­
liuoti ir valdyti, kartu visiška nepagarba kitiems šeimos nariams, verslo
partneriams ne tik mūsų šalyje, bet ir užsienyje.
Mano šnekinti „Achemos“ veteranai pasakojo turėję progos pažinti
ne tokią L. Lubienę, kokią esame įpratę matyti iš viešumoje pateikiamų
kruopščiai atrinktų fotosesijose darytų nuotraukų - pasipuošusią garsių
dizainerių kostiumėliais, prašmatniais batais, žvilgsnį slepiančiais aki­
niais ir patogiai įsitaisiusią protingų knygų prikrautų spintų fone. Esą
L. Lubienė neatpažįstamai pasikeitusi, kai netrukus po B. Lubio mirties
ėmė sulaukti kvietimų apsilankyti kitų turtingiausių šalies verslininkų ir
netgi aukščiausių valdžios atstovų kabinetuose.
Manoma, kad šiuose susitikimuose buvo pateikti pasiūlymai surasti
naujus koncerno šeimininkus. Aiškiai buvo leista suprasti, kad ši mote­
ris nėra nei verslininkė, nei tokia reikšminga persona, kokia nori atro­
dyti visuomenės akyse.

Nujautė mirtį?

Paskutiniu B. Lubio gyvenimo laikotarpiu, iki pat jo mirties 2011

metų spalio pabaigoje Druskininkuose, vienas žmogus buvo tapęs vie­
nu artimiausių verslininko patarėjų ir patikėtinių. Jis nuo B. Lubio fak­
tiškai nesitraukęs nė per žingsnį. Tiesa, tą nelemtą spalio savaitgalį jo
šalia nebuvo. „Achemos“ veteranas, čia dirbęs beveik 20 metų, iš anksto
įspėjo mane, kad nebūtų atskleista jo tapatybė, konkreti veikla, kuria jis
užsiėmė dirbdamas koncerne.
Jis bijąs tam tikrų keršto akcijų ir įspėjimų iš dabartinės valdančio­
sios koncerno koalicijos, kuri itin nerimauja, kad buvę B. Lubio par­
tneriai nesumanytų atskleisti kai kurių vidinių kompanijos paslapčių L.
Lubienei ir pačiam koncernui tokiu sudėtingu kaip šis metu.

238
 „Jis - mano uola“, - apie šį žmogų yra sakęs turtuolis B. Lubys. Mano
pašnekovas susitikimo metu prasitarė, kad verslo magnatas patikėda­
vęs jam intymiausias paslaptis. Jis matydavęs, kaip B. Lubys elgėsi namų
aplinkoje su artimiausiais šeimos nariais. Tačiau jis taip pat prisiekė ty­
lėsiąs kaip akmuo klausiamas apie tam tikras asmeninio gyvenimo peri­
petijas, niekad neišduosiąs savo šeimininko slapčiausių minčių.
Bet dabar, po B. Lubio mirties praėjus kiek daugiau nei ketveriems
metams, ši uola prakalbo. Atrodo, kad mano pašnekovą sulaužyti tylos
įžadus privertė dabar „Achemoje“ keistai diriguojančios moters ir jos
artimiausių patikėtinių elgesys ir bendravimas su aplinkiniais. Jis pats
po B. Lubio mirties viename garsiausių Lietuvos verslo koncernų teiš-
dirbo, tiksliau teištvėrė, devynis mėnesius. Sakė, kad daugiau papras­
čiausiai neištvėręs psichologiškai dėl keistų vadovavimo principų, įgei­
džių, įnorių ir nežmoniško nesiskaitymo su darbuotojais.
Pašnekovo įsitikinimu, artimiausiu metu apie gyvenimą „Achemos“
viduje atviriau prabilti turėtų ir daugiau žmonių. Tiesa, daugelį jų riboja
pasirašytos sutartys, į kurias įtrauktas punktas, kad net trejus metus apie
buvusią darbovietę negalima viešai skleisti vidaus informacijos. Kiti pri­
sibijo, jog nesusiras tinkamo darbo vien dėl to, kad jiems ims kenkti
buvusios darbovietės bosai. Tačiau šiandien jis tiesiog laikąs savo par­
eiga tai pradėti, todėl atskleidžia iki šiol plačiajai visuomenei nežinomų
faktų apie B. Lubio gyvenimą ne tik verslo pasaulyje, bet ir pasibaigus
intensyviai darbo dienai.
„Manau, kad artėjančią mirtį B. Lubys nujautė. Nors tą savaitgalį tu­
rėjau likti šalia jo, jis penktadienį (spalio 21-ąją, likus dviem dienoms iki
mirties) kažkodėl nutarė mane išleisti namo. Jis tą savaitgalį elgėsi labai
nebūdingai. Labai jausmingai atsisveikino. Gana tėviškai, tvirtai apsika­
bino, o galiausiai paliekant jo apartamentus ilgesingai nužvelgė mane.
Toks elgesys jam nebuvęs įprastas, - prisimena vienas iš artimiausios
B. Lubio aplinkos žmonių. - Bet tuo metu ko nors bloga nesitikėjau.
Tiesiog nenorėjau įkyriai lįsti prezidentui į akis. Juk matydavau, kad jis
ir taip dažnai būna tarp žmonių. Tad natūralu, kad tą savaitgalį galbūt
jam norėjosi pabūti vienam su savo paties mintimis, todėl nieko bloga
neįžvelgdamas palikau jį ir išvykau iš Druskininkų.“

239
 Anot pašnekovo, B. Lubys labiausiai mėgo atostogas Druskininkų
kurorte. Tačiau net ir čia poilsiaudamas jis nesugebėdavęs atsijungti.
„Sakyčiau, kad jis buvo išprotėjęs darboholikas. Neretai jam tekdavo
pristatyti įvairiausios dokumentacijos, popierių, kurie užimdavo net
pusę automobilio bagažinės. Ir taip jis leisdavo savo laisvalaikį. Be jo
žinios koncerne neįvykdavo joks rimtesnis krustelėjimas“, - prisimena
jo ištikimas bičiulis.
Po dviejų dienų bene dažniausiai šalia buvusį žmogų pasiekė neti­
kėta žinia, kad jo šeimininkas staiga mirė. „Teko girdėti, kad jis ruošėsi
širdies operacijai. Tad labai nustebino, kad paskutinį savo gyvenimo sa­
vaitgalį jis netgi bėgiojo, - paskutines B. Lubio gyvenimo dienas bandė
atkurti svarbus liudytojas. - Nustebino ir tai, kad žmogui, kuris ruošiasi
tokiai operacijai, tą dieną buvo išrašytas kone mirtinas receptas: purvo
vonios, pusryčiai ir pasivažinėjimas dviračiu. Bet jis nebuvo iš tų, ku­
riam pavadovausi, tad sėstis ant dviračio galėjo ir savo noru. Važinėtis
dviračiu jis labai mėgo, neretai numindavo net iki šešių kilometrų. Ir
dažniausiai visada šalia jo būdavo apsaugininkas. Bet tą savaitgalį jis
liko visiškai vienas.“
Vienas artimiausių milijonieriaus žmonių neatmeta versijos, kad B.
Lubio mirtis galėjo būti meistriškai inscenizuota. Beje, jį buvo pasiekę
gandai, kad dar praėjusio šimtmečio paskutinį dešimtmetį, bemaž 1999
metais, B. Lubys buvo užsakytas.
I j° gyvybę planavo kėsintis samdomi žudikai, kuriuos tada neva už­
sakė du stambūs to meto uostamiesčio verslininkai. Esą ypač B. Lubiui
tada simpatijų nejautė vienas iki šiol aukščiausių politikų sluoksniuose
besisukinėjantis energetikos verslo veikėjas.
Kaip žinoma, planuotas pasikėsinimas nebuvo įvykdytas. „B. Lubys
savo kanalais sužinojo, kas buvo tikrasis užsakovas. Tačiau jis neišsigan­
do, priešingai - pats nuvyko pas jį. Viską išklojo, ką žinąs apie šią situ­
aciją, ir išvažiavo. Kiek žinau, po to jie niekada neturėjo bendrų verslo
reikalų“, - pasakojo pašnekovas.
Po to kurį laiką B. Lubys ir jį lydintys apsaugininkai važinėjo dviem
automobiliais, tačiau tai truko bemaž pusmetį. Pramonininkų vadovas

240
buvo iš tų, kurie nemėgsta demonstruoti, kad ko nors prisibijo ar pri­
vengia. O kadangi daugiau tokio pobūdžio atvejų nepasitaikė, B. Lubys
niekada ir nesinaudojo šarvuotu automobiliu, kurio bagažinėje kaip
būtiniausi daiktai privalėjo būti šaunamasis ginklas su neperšaunamąja
liemene.
Mano pašnekovas su B. Lubiu nemažai laiko praleisdavo ir kelionėse.
Kartu jie „Achemos“ lyderio tarnybiniu automobiliu įvairiausiais rei­
kalais važinėjo ne tik po Vilnių, bet ir po Lietuvą. Bent vieną savaitės
dieną paskirdavę „Achemos“ gamyklai Jonavoje ir Klaipėdoje esančiai
jūrų krovinių kompanijai „Klasco“.

Paslaptingas afganistanietis

Ar teko matyti, su kuo B. Lubys dažniausiai susitikinėdavo prieš mir­

tį? Su aukščiausiais politikais, verslininkais, o gal teisėsaugos pasaulio
žmonėmis? „Aš dažniausiai jų nematydavau, nes kartu atvykdavome
prie restorano ar viešbučio, paleisdavau jį ir likdavau laukti mašinoje, -
paslaptingai šyptelėjo pašnekovas. - Tiesą sakant, neklausinėdavau ir
nestebėdavau žmonių, su kuriais jis vykdavo į susitikimus. O jis ir ne­
pasakodavęs savo pokalbių su kitais asmenimis detalių. Aišku, kaskart
prieš savivaldos ar Seimo rinkimus jo kelionės būdavo itin dažnos. Bet
politikai patys lipdavo prie jo. Žinau, kad būdami savo veiklos viršūnėje
broliai Petrikai iš EBSW siūlėsi nupirkti „Achemą“, tačiau B. Lubys šio
pasiūlymo kategoriškai atsisakė.“
Tačiau mano šnekintas vyras prisiminė, kad kartkartėmis B. Lubį ap­
lankydavęs „paslaptingas afganistanietis“. Taip jis apibūdino keistos iš­
vaizdos rusiškai kalbantį vyriškį. Jam susidarė įspūdis, kad tai buvo itin
rimtas patikėtinis, spėjama, kad atvykdavęs iš Rusijos sostinės Maskvos.
Koncerne dirbę žmonės teigė nežiną jo pavardės ir iš kur jis konkre­
čiai atvykdavęs, bet šiek tiek jo prisibijoję, nes šis svečias dažniausiai
būdavęs niūrus, mažakalbis, nebendraujantis. Tačiau vieno buvusio il­
gamečio koncerno darbuotojo nuomone, šis asmuo - buvusio Afganis­
tano lyderio Hafizullah Amino giminaitis. Per sovietų kariškių invaziją į

241
Afganistaną 1979 m. gruodžio pabaigoje sovietų desantininkai užpuolė
H. Amino rezidenciją Kabule. Kalbėta, kad per jungtinę sovietinio sau­
gumo tarnybų KGB ir GRU (SSRS Vyriausioji žvalgybos valdyba) ope­
raciją Kabule dingo ir neįkainojamos Afganistano istorinės relikvijos.
Su šiuo afganistaniečiu B. Lubys įvairius reikalus aptardavęs už užda­
rų durų, dažniausiai sostinės Žvėryno rajone esančioje koncerno būsti­
nėje.
Kas tokį svarbų verslo veikėją galėjo sieti su kone kriminalinio pa­
saulio veikėją primenančiu paslaptingu asmeniu? „Šis asmuo B. Lubį
aplankydavęs kone kartą per mėnesį, tačiau paskutiniais metais jo vizi­
tai būdavo gerokai retesni. Koncerne niekas apie jį nežinojo, kaip ir ne­
turėjo supratimo, kokiu tikslu šis veikėjas periodiškai aplanko B. Lubį.
Susidarė įspūdis, kad B. Lubys Maskvoje turėjo rimtą „stogą“, - pasakojo
ilgametis „Achemos“ veteranas.
Tokios detalės ne itin stebina ar šokiruoja, nes iki šiol sklando kalbos
apie kelis buvusius KGB darbuotojus, kurie iškart po nepriklausomybės
atgavimo neva surado prieglobstį „Achemos“ gamyklą stebėjusioje sau­
gos tarnyboje ir ten ilgus metus jautėsi gana šiltai bei saugiai. Kalbėta,
kad galiausiai jie stebėtinai pakilo karjeros laiptais - tarkime, po B. Lu­
bio mirties keli iš jų ėjo itin atsakingas pareigas koncerno bendrovėse,
tačiau paprašyti detaliau papasakoti apie savo veiklą kategoriškai atsisa­
kė bendrauti.
Savaime suprantama, kad per keliones viename automobilyje sėdin­
tys du žmonės, siekdami prasklaidyti nuobodulį, dažnai pasišneka įvai­
riausiomis temomis, tarp jų ir apie turto paveldėjimą. „Manau, kad tes­
tamentas tikrai egzistavo, nes apie tai jis man girdint yra užsiminęs bent
tris ar keturis kartus“, - paklaustas apie B. Lubio palikimo dokumentą
sakė buvęs ištikimas jo palydovas.

Žinia apie mirtį - iš kriminalisto dukters

Anot tuometinio Druskininkų policijos komisariato viršininko, da­

bartinio Alytaus apskrities policijos komisariato viršininko pavaduoto­

242
jo Alvydo Jurgelevičiaus, kuris 2011 m. spalio 23-iosios popietę vyko į
Druskininkų centrą gavęs policijos pranešimą, kad aptiktas negyvas B.
Lubys, iš pradžių ši nemaloni žinia sukėlė dvejopų minčių.
Garsus verslininkas buvo senas ir geras druskininkiečių teisėsaugi­
ninkų bičiulis - jis kartu su vietos pareigūnais dalyvaudavo miesto šven­
tėse. Tokių renginių metu ne kartą A. Jurgelevičius yra bendravęs su B.
Lubiu.
Kaip tą patį vakarą pranešė LNK žinios, kadangi B. Lubys su savi­
mi neturėjo dokumentų, policininkas jo tapatybę nustatė B. Lubio te­
lefonu paskambinęs Druskininkų merui Ričardui Malinauskui. Kaip
vėliau žurnalistams sakė R. Malinauskas, atsiliepęs telefonu jis nustebo
išgirdęs gerokai jaunesnį balsą. „Maniau, kad skambina B. Lubys, nes jis
prieš porą dienų buvo užėjęs, kalbėjome apie reikalus. Tačiau išgirdau:
„Mere, norėtume žinoti, kas toks yra žmogus, iš kurio telefono skambi­
name“, - pasakojo kurorto meras.
Ilgametis Druskininkų policijos pareigūnas neprisiminė, kad kas
nors panašaus šiame poilsiautojų pamėgtame kurorte būtų nutikę anks­
tesniais metais. „Kadangi tai išties neeilinė asmenybė, pats asmeniškai
nuvykau į įvykio vietą. Atvažiavęs pamačiau, kad ant dviračių tako mi­
ręs asmuo - B. Lubys, - prisimena A. Jurgelevičius. - Tai buvo šviesi
asmenybė, domėjosi mūsų tarnyba, greitai orientuodavosi. Mums tek­
davo dažniau matytis miesto renginiuose, o Druskininkuose jis būdavęs
dažnas svečias, nes labai mėgo šį miestą, neatsitiktinai kasmet čia ilsėda­
vosi. Jis noriai dalyvaudavo svarbesniuose miesto renginiuose.“
Pirmoji tą popietę B. Lubio kūną aptiko viena mergina, ji ir iškvie­
tė greitąją pagalbą bei policijos pareigūnus. „Kaip vėliau paaiškėjo, tai
buvo iki šiol dirbančio vietos kriminalisto nepilnametė dukra. Ji tada
buvo bebaigianti vidurinę mokyklą. Mergina tądien vaikštinėjo su drau­
gu ir pamatė keistai gulintį vyrą, o šalia jo nuvirtusį dviratį. Paskambi­
no policijai, medikams. Visi atskubėjo operatyviai ir kone vienu metu,
tačiau medikai konstatavo mirtį. Tai buvo išties staigi mirtis“, - sakė A.
Jurgelevičius.

243
 Buvęs Druskininkų policijos vadovas teigė, kad kiekviena mirtis sa­
vaip nemaloni, o šiuo atveju jį, kaip pareigūną, apėmė nemažai dvejo­
nių, ar tikrai jis su kolegomis viską tinkamai padaręs. Prieš jam atvyks­
tant iš įvykio vietos pajudėjo medikai, kuriuos vyras taip pat apklausė,
kokiomis aplinkybėmis juos pasiekė žinia apie šią mirtį.
A. Jurgelevičius pasakojo, kad pranešimas apie turtuolio mirtį polici­
jos suvestinėse buvo užregistruotas maždaug 15 valandą. Pareigūnai iš
liudytojų pasakojimų sužinojo, kad kone pačiame Druskininkų centre
B. Lubys ant kalniuko užvažiavo dviračiu, jam staiga pasidarė bloga ir jis
mirė. „Visa tai nutiko leidžiantis prie Druskonio ežero, važiuojant tiesiai
link Švendubrės, kur matomas kalniukas. B. Lubys pavažiavo maždaug
penkiolika metrų už kalniuko ir staiga susmuko“, - detaliai tos spalio
dienos įvykius atkūrė pareigūnas.
Tą pačią dieną A. Jurgelevičiaus vadovaujama pareigūnų grupė išstu­
dijavo visus B. Lubio paskutinės dienos judėjimo maršrutus. Pareigūnai
atidžiai peržiūrėjo visus „Achemai“ priklausančio Druskininkų sveika­
tingumo ir poilsio komplekso „Grand SPA Lietuva“ vaizdo įrašus. Šio
centro prieigose stovi stilingas namas su erdviais apartamentais, kuriuo­
se kaskart mėgdavo apsistoti B. Lubys su šeima.
„Vaizdo įrašuose matyti, kaip jis tą dieną bendravo su viešbučio dar­
buotojais, juos šnekino. Iš tų įrašų nebuvo matyti, kad būtų buvęs koks
nors kriminalinis kontaktas. Mes peržiūrėjome absoliučiai visus tos die­
nos vaizdo kamerų įrašus. Net ir lauke esančios kameros užfiksavo, kaip
jis vienas pravažiuoja dviračių taku“, - apie 2011-ųjų spalio 23-iosios
įvykius pasakojo A. Jurgelevičius.
Ikiteisminis tyrimas B. Lubio mirties priežasčiai nustatyti buvo pra­
dėtas Druskininkų policijos komisariate. Kai 2015-ųjų liepą nutariau
oficialiai kreiptis ir susipažinti su šia medžiaga, iš Kauno apygardos pro­
kuratūrai pavaldžios Alytaus apylinkės prokuratūros prokuroro Juozo
Valicko atskriejo raštas, kuriame parašyta: „Netenkinti prašymo susi­
pažinti su ikiteisminio tyrimo Nr. 70-1-00231-11 medžiagos duomeni­
mis.“ Kadangi šioje ikiteisminio tyrimo medžiagoje nebuvau pripažin­
tas proceso dalyviu, kuris turi teisę susipažinti su šiais duomenimis, be
244
to, nėra ir B. Lubio artimųjų sutikimo, prašymas buvo netenkintinas ir
atmestas. Beje, tai įprastas teisėsaugininkų atsakymas šiais laikais, kai
būdamas žurnalistas ketini susipažinti su garsių kriminalinių nusikalti­
mų ar mirusių įžymybių bylomis.
„Pradžioje dėl B. Lubio mirties šmėžavo daugybė įvairių minčių. Bet
atlikus daugybę įvairių ekspertizių, pabendravus su ekspertais paaiškė­
jo, kad mirtį sukėlė krūtinės aortos plyšimas, - teigė A. Jurgelevičius. -
Kai vėliau pabendravau su teismo medicinos ekspertais, sužinojau, kad
B. Lubys jau anksčiau privalėjo kreiptis į medikus ir jam turėjo būti at­
likta skubi širdies operacija. Bent jau tada taip konstatavo jį apžiūrėję
ekspertai. Šia tema nemažai teko šnekėtis ir su pačiu ekspertų vadovu.“
Anot A. Jurgelevičiaus, jis nejutęs jokio spaudimo iš milijonieriaus
žmonių aplinkos, kad juo, kaip specialistu, būtų nepasitikima, primyg­
tinių reikalavimų kaip įmanoma greičiau atskleisti B. Lubio mirties pa­
slaptis. Visi norėjo tik viena: kad tyrimas būtų atliktas objektyviai. „Kol
galutinai buvo atliktos visos ekspertizės, praėjo bemaž trys mėnesiai.
Paaiškėjus visiems atsakymams, atkrito ir visos sąmokslo teorijos“, -
tvirtai įsitikinęs kalbėjo pašnekovas.
Penkerius metus Druskininkų policijai vadovavęs pareigūnas, vėliau
persikėlęs į Alytų, pasakojo neprisimenantis kito tokio liūdno atvejo per
visą nedidelio Lietuvos miesto istoriją. Kaip pasakojo A. Jurgelevičius,
maždaug 1992 metais, kriminalinių gaujų siautėjimo laikais, Druskinin­
kuose buvo nušautas vietos verslininkas, pravarde Jurevičius. Pareigū­
nai buvo surinkę žinių, kad šiaip dėl akių jis vertėsi nekilnojamojo turto
objektų perpardavinėjimu, o iš tiesų suko spirito kontrabandos biznį.
„Kiek žinau, jį nušovė atvykę kauniečiai banditai, - pasakojo A. Jur­
gelevičius. - Bet šiaip vietos kriminalistai gerai dirbo kovodami su nu­
sikaltėliais. Nors daug ką iš vietos verslininkų bandė reketuoti ar kitaip
paveikti, visi tokie bandytojai vėliau buvo sučiupti, susodinti. Juk nu­
sikaltėliai gerai suvokia, kad po tokių policijos veiksmų jiems nelieka
nieko kita, tik pasitraukti.“
Jis teigė, kad tą kruvinąjį paskutinį praėjusio šimtmečio dešimtmetį
tam tikrų interesų Druskininkuose turėjo banditai iš Kauno. „Konkre­

245
čių pavardžių neprisiminsiu, bet tada būrėsi nusikaltėlių padaliniai, sie­
kę įbauginti druskininkiečius“, - audringą banditų siautėjimo laikotarpį
prisimena A. Jurgelevičius.

Druskininkai pasiglemžė ir A. Sniečkų

Kas gali geriau pakomentuoti B. Lubio mirties išvadas, jei ne savo

srities specialistai - kvalifikuoti, visuomenėje gerbiami medikai, pui­
kiai suvokiantys žmogaus fiziologiją, sveikatos problemų priežastis.
Todėl šia tema teko pasišnekučiuoti ir su buvusiu ilgamečiu Lietuvos
teisės universiteto, vėliau Mykolo Romerio universiteto Teismo medi­
cinos instituto vadovu Alvydu Rimantu Pauliukevičiumi. Kaip žinoma,
Teismo medicinos tarnyba atlieka medicinos ekspertizes pagal teismų
nutartis ir tyrimus pagal prokurorų ir ikiteisminio tyrimo įstaigų parei­
gūnų užduotis.
„Su B. Lubiu yra tekę bendrauti kelissyk - kartą Seime, o vėlesniais
metais - Druskininkuose. Galiausiai jau B. Lubiui mirus detaliau per­
žvelgiau jo mirties aplinkybes, - teigė A. R. Pauliukevičius. - Man ši
mirtis jokių negerų minčių nesukėlė. Po to kelissyk šia tema pakartotinai
esu bendravęs su dviem didžiausiais medicinos šulais. Jiems pasakiau:
„Taigi, vyrai, jūs tikrai bendravote ir gerai matėte, sekėte jo sveikatos
būklę.“ Kaip supratau, nebuvo jokių griežtų nuostatų dėl jo gyvenimo
būdo. Širdies vainikinės kraujagyslės buvo labai užakusios.“
A. R. Pauliukevičius, atsargiai užsimindamas apie galimas sąmokslo
teorijas, sutiko, kad šiais laikais yra visokiausių priemonių, kurias nau­
doja tam tikros slaptos žinybos, kurių nepavyksta nustatyti netgi po iš­
samių tyrimų.
„Tačiau jis buvo ištirtas nuodugniai, kaip ir visi piliečiai. Toksikolo­
giniai tyrimai atliekami pasaulinio lygio aparatais, pasitelkus įmantriau­
sias technologijas, bet jokių medžiagų, kurios būtų buvusios nebūdin­
gos, jo kūne nebuvo aptikta, - teigė jis. - Mūsų turimi chromatografai,
įvertinti milijonais eurų, aptinka absoliučiai viską. Nebent išties buvo
panaudotos tokios medžiagos, kokių niekam nepavyktų identifikuoti.“

246
 Anot A. R. Pauliukevičiaus, nepaisant puikiai atrodžiusio, raume­
ningo B. Lubio kūno, jo koronarai (vainikinės arterijos, kuriomis į širdį
atiteka arterinis kraujas) buvo labai užsikišę. „Viena Druskininkų gy­
dyklose tą lemtingą dieną dirbusi moteris yra sakiusi: „Lubys prieidavo
ir sakydavo: „Man reikia to ir ano.“ Jis ir gavo ir tą, ir aną, nors tai - ir
vonios, ir purvai - jam visiškai netiko. Po to jis pavalgė, sėdo ant savo
prabangaus dviračio ir numynė į kalniuką. Galime svarstyti apie įvai­
riausius sąmokslus, bet netgi tokio masto vyrai nuo mirties nėra ap­
drausti. Vis dėlto manau, kad blogiausiam scenarijui užteko visko, ką jis
tą dieną darė.“
Mediko teigimu, tokią situaciją galėjo išprovokuoti B. Lubio elgesys,
savininkiškas požiūris. „Kadviskas baigtųsi liūdnai, priežasčių pakako“, -
nelinksmai kalbėjo A. R. Pauliukevičius.
Jis teigė, kad prisidėti prie B. Lubio mirties tyrimo garbės reikalu lai­
kė kone visi garsiausi Vilniaus ir Kauno medicinos profesoriai, tačiau jie
taip pat nepastebėję įtartinų mirties požymių.
„Manau, kad ir kiti žmonės gali papasakoti, kaip elgėsi Jo Ekscelen­
cija prezidentas, - sakė A. R. Pauliukevičius. - Jis didelių skrupulų ne­
turėjo. Visada žinojo, ko jam reikia, ko jis nori. Bet ar tai buvo tinkama,
dabar jau niekas nepasakys. Bet garantuoju, kad jis buvo ištirtas kaip
visi. Po mirties jis buvo ištirtas ypač skrupulingai.“
Buvęs ilgametis medicinos atstovas ir vienas artimiausių B. Lubio
bičiulių gydytojas Edvardas Mikalkinas jį konsultavo ne tik sveikatos
klausimais. Jis buvo laikomas asmeniniu verslininko gydytoju. Iš B.
Lubio aplinkos žmonių teko girdėti, kad abu kone vienmečiai vyrai (E.
Mikalkinas už B. Lubį jaunesnis dvejais metais) neretai kartu leisdavo
ir laisvalaikį. Tačiau paskutinį gyvenimo savaitgalį šis vyras taip pat ne­
tikėtai buvo priverstas ne savo noru palikti rudens ramybėje paskendu­
sius Druskininkus.
„Natūralu, kad sukurti ir išlaikyti tokį milžinišką verslą žmogui kai­
navo ir sveikatą, - pokalbį pradėjo E. Mikalkinas. - Jis žinojo, kad turi
rimtų bėdų dėl sveikatos. Dėl smurtinės mirties nekilo jokių minčių. Jis

247
su savimi visada turėdavęs ir vaistų širdžiai. Negi galėjo kas nors pake­
liui panaudoti smurtą? Bent jau teismo medicinos ekspertai nieko pa­
našaus nepatvirtino. Aš taip ir maniau, kad galėjo būti mirtis dėl širdies
vainikinių kraujagyslių. Tą dieną jis važiavo per pušynėlį dviračių taku,
ir netikėtai mirtis jį pasiglemžė.“
E. Mikalkinas pasakojo, kad kartu su B. Lubiu praleido visą paskutinę
jo gyvenimo savaitę Druskininkuose. B. Lubys visą tą laiką slogavo, tad
nutarė, kad jokiais dviračiais nevažinės, nieko sunkaus nedarys. Ir gydy­
toja jam uždraudė tai daryti.
„Tą savaitgalį staiga prireikė išvykti dėl tam tikrų rimtų bėdų. Tą­
syk buvo nutikusi nelaimė mano šeimoje, - paskutines su verslo lyderiu
praleistas dienas prisimena pašnekovas. - Pamenu, kad B. Lubys jautėsi
puikiai. Tiesiog nuostabiai. Pas jį atvažiavo vairuotojas. Kaip visuomet
atvežė krūvą popierių - net ir per atostogas, reabilitacijoje Druskinin­
kuose, du kartus per savaitę jam būdavo atitempiama po du maišus do­
kumentų. Vairuotojas palaukdavo, o sulaukęs tam tikrų nurodymų išva­
žiuodavo. B. Lubys toliau tęsdavo reabilitaciją. Tą dieną, kai išvažinėjau,
jis tikrai jautėsi puikiai. Šalia jo sukinėjosi asmeninis vairuotojas, kuris
irgi tai matė.“
Bet 2011 m. spalio 23-iąją po procedūrų gydyklose ir pusryčių jis
ryžosi sėsti ant dviračio, nes buvo labai graži diena. „Tądien buvo nuos­
tabios oro sąlygos ir jis nutarė pavažinėti dviračiu“, - apie paskutinę B.
Lubio gyvenimo popietę kalbėjo E. Mikalkinas.
Jis nuo senų laikų bičiuliavosi ir su kitais B. Lubio draugais. Kai B.
Lubys buvo vyriausiuoju inžinieriumi, surinkdavo vyriausiuosius speci­
alistus, kurie buvo „Achemos“ varomoji jėga, ir kasmet veždavo į speci­
alias išvykas. Kartu su jais į jas vykdavo ir E. Mikalkinas.
„Tais laikais apvažiavome visą tuometinę Sovietų Sąjungą. Buvome
nuvykę prie Baikalo ežero, lankėmės Kryme. Tokie susibūrimai suartin­
davo kolektyvą. Kaip ir garsioji avarija ar kiti netikėtumai. B. Lubys bet
kuriuo metu, net ir per didžiausias šventes, vykdavo į gamyklą, - pri­
siminimais dalijosi pašnekovas. - Jis buvo tarytum suaugęs su ja. Ir tai

248
įstaigai jo nuolat reikėjo. Tai buvo nuoširdus, tiesą mėgstantis, žodžio
žmogus. Visi sakydavo, kad jei B. Lubys pažadėjo, pasakė, negali būti nė
minties, kad neįvykdys. Be viso to, jis buvęs labai reiklus. Ir už Lietuvos
ribų, Sovietų Sąjungoje jis turėjo gerą vardą. Nuolat vykdavo gamyklos
renovacijos, statinių plėtimo darbai, tad kartą teko girdėti, kad net iš
vieno Lenkijos banko jis paskolą gavo tik žodžiu patikinęs, jog bus laiku
atsiskaityta. Jo mirtis buvo netikėta ir skausminga mums visiems.“
Buvę ilgamečiai B. Lubio bičiuliai teigė, kad tarp jo šeimos narių ir
anksčiau būta mirčių dėl širdies problemų. Pasakojama, kad kadaise B.
Lubio brolis dėl tos pačios priežasties mirė sukniubęs prie automobilio
vairo. Taigi bičiuliai nelinkę tikėti sąmokslo teorijomis ar slaptu pasikė­
sinimu.

Kas gi toliau tęs pradėtą verslą?

Apie paskutinį B. Lubio gyvenimo laikotarpį nemažai vertingų duo­

menų pateikė ir dvejus metus Druskininkuose veikiančiame sveikatin­
gumo komplekse „Grand SPA Lietuva“ direktoriumi dirbęs Petras Li­
sauskas.
„Manau, kad jūsų pateiktas pasakojimas turėtų nuleisti ant žemės vi­
sus didžiausius šalies verslininkus, - kalbą pradėjo pašnekovas. - Kartais
išties verta susimąstyti apie atsitraukimo būdus, įpėdinius. Juk B. Lubys
buvo tokio amžiaus, kai jau turėjo ilsėtis, o ne dirbti. Būtų tragiška, jei
tokie gigantai kaip „MG Baltic“ ar „VP Market“, susilpnėjus jų lyderių
sveikatai, atsidurtų ties rimta žlugimo riba. Tokie asmenys turėtų rimtai
pasiruošti, pamąstyti, kas po jų viską turėtų perimti. Manau, didžiausia
problema, kad iki šiol nebuvo knygų, pasakojančių, kaip baigiasi didžių­
jų verslininkų gyvenimas...“
„Spalio 22-ąją mano gimtadienis, o 23-iąją įvyko šis skaudus įvykis, -
prisimena P. Lisauskas. - Aš po giminystės ryšius nelinkęs knaisiotis,
nes paprastai ir sienos turi ausis. Tačiau jei neklystu, iki šiol L. Lubienės
dukterėčia dirba vadove SPAesančioje odontologijos klinikoje. Koncer­
nas nėra viešbutis. Jonavos „Achemos“ gamykla ir Klaipėdos uostas -

249
strateginiai objektai, susipinę su politizuotais įvykiais. Tad nežinau, ar
šiandien yra tinkamas asmuo, kuris galėtų valdyti tokį milžinišką kon­
cerną.“
P. Lisauskas teigė norintis tikėti, kad vis dėlto B. Lubys buvo para­
šęs testamentą. „Jei jis nebuvo jo paruošęs, vadinasi, elgėsi neadekvačiai
savo fizinei būsenai. Nebuvo sudėliojęs savo kūdikio, t. y. koncerno, tą­
sos, - kalbėjo pašnekovas. - Tačiau per tuos dvejus bendro darbo me­
tus mačiau, kad jis buvo gana įžvalgus, toliaregis. Jis niekada neturėjo
metinių planų - jis juos sudarydavęs penkeriems ar net dešimčiai metų.
Tad visiškai neįtikėtina, kad nebuvo numatęs ateities, tolesnių žingsnių.
Nepaisant Simono Daukanto aikštės spaudimo, nelabai tikėtina, kad ne­
buvo testamento. Juk kada nors šis testamentas, kuriame surašyta visa
tolesnė B. Lubio verslo tąsa, gali atsirasti.“
Buvęs sveikatingumo centro, kuriame B. Lubys mėgo atsipalaiduoti,
vadovas teigė pastebėjęs, kad paskutiniais gyvenimo metais verslininkas
buvo gana geros fizinės formos. Bent jau žvelgiant iš šalies. „Aišku, 73
metai - tai amžius, kai mirtis jau visai šalia. Bet kartais žmonės, perne­
lyg gerai apie save galvodami, padaro neapgalvotų veiksmų, - kalbėjo
P. Lisauskas. - Aišku, kad jis, valdydamas tokį milžinišką verslą, galėjo
pernelyg gerai apie save galvoti. Prisiminkime, kad tuo metu vyko gana
įdomūs procesai: Suskystintųjų gamtinių dujų terminalo Klaipėdoje sta­
tyba, jis buvo užsibrėžęs bet kokia kaina įgyvendinti šį projektą. Kartu
jis jautė milžinišką politikų spaudimą. Visame šiame kontekste B. Lubio
mirtis sukelia tam tikrų minčių. Manau, kad tikros tiesos niekada nesu­
žinosime.“
Vos tik pasklidus žiniai apie B. Lubio mirtį P. Lisauskas taip pat nu­
skubėjo į Druskininkus. „Apie sveikatos problemas su B. Lubiu nebu­
vome linkę plačiau diskutuoti, - prisimena jis. - Tą dieną, vos tik pa­
sirodžius vyrams iš koncerno Vindikacijos tarnybos, mes su viešbučio
apsauginiais iškart pasitraukėme nuo B. Lubio apartamentų. Tai privati
nuosavybė, susiliejusi su kompleksu. Žinodamas, koks yra L. Lubienės
charakteris, turėjau į teisinius dalykus žvelgti gana tiesmukai. Iškart po
mirties turėjau nemalonų pokalbį telefonu. Žmogus akivaizdžiai nesu­

250
vokė, kad egzistuoja tam tikri teisiniai niuansai, taisyklės ir kad kažkie­
no žodžiai ar įtaka šioje situacijoje nieko nereikš. Atrodo, kad žmogus
vis dėlto nieko nesuprato ir toliau šaukė telefonu.“
P. Lisauskas teigė, kad B. Lubys nebuvo dažnas viešbučio svečias.
Tačiau galima drąsiai tvirtinti, kad šalia viešbučio esantys apartamen­
tai buvo savotiška B. Lubio rezidencija Druskininkuose. Kasmet rude­
nį, rugsėjo arba spalio mėnesiais, jis rinkosi reabilitacinį poilsį. Būtent
toks jo poilsis buvo numatytas 2011-ųjų spalio paskutinėmis savaitėmis.
„Aišku, toks laikas buvo parenkamas neatsitiktinai. Mat rudenį viešbu­
tis ištuštėja, Druskininkuose tokiu metu tampa ramu ir jauku. Natūralu,
kad tokia figūra kaip B. Lubys siekdavo atsiriboti nuo aplinkinių. Tačiau
jis niekada, net ir poilsiaudamas, neleisdavo laiko vienas“, - pabrėžė P.
Lisauskas.
Pasidomėjus, ar topis dienomis šalia jo nebuvo žmonos, buvęs kom­
plekso vadovas atsakė klausimu: „Gal ji turėjo tam tikrų reikalų?“
P. Lisausko žodžiais, poilsio kompleksas „Grand SPA Lietuva“ su gy­
dyklomis, viešbučio kambariais, kitomis poilsio zonomis vienu metu
galėjo priimti 500 svečių. Šiame didžiuliame pastate dirbo 350 darbuo­
tojų komanda. Objektas garsėjo ypač moderniomis vandens, elektros
energijos taupymo technologijomis.
„B. Lubys į šį objektą žvelgė su didele meile. Bet susidarė įspūdis, kad
aplink jį buvo suregztas nemažas voratinklis. Buvo susitelkęs nemažas
skaičius žmonių, kurie naudojosi tokia padėtimi. Jis kurį laiką išties to­
leravo vagystes, netvarką, bet vėliau nustojo tai toleruoti“, - prisimena
P. Lisauskas.
Pašnekovas priminė, kad sovietiniais laikais „Grand SPA Lietuva“
komplekso vietoje veikė garsioji sanatorija „Lietuva“. Anot P. Lisausko,
vyresnės kartos druskininkiečiai pasakoja, kad šioje sanatorijoje mirė
istorinė asmenybė - buvęs ilgametis sovietinės Lietuvos komunistų par­
tijos vadovas Antanas Sniečkus.
Atidžiau pažvelgus į A. Sniečkaus ir B. Lubio mirties aplinkybes gali­
ma pamatyti keistų sutapimų. Istorikų metraščiuose rašoma, kad 1974 m.

251
sausio 22 d. sanatorijoje „Lietuva“ mirė 71 metų A. Sniečkus. Medikų
išvadoje teigiama, kad A. Sniečkus sirgo aortos, jos šakų ir širdies arte­
rijų ateroskleroze. Staiga sutriko širdies raumens kraujotaka, išsivystė
ūmus širdies kraujagyslių nepakankamumas ir įvyko mirtis. Ši garsaus
sovietinių laikų valdžios veikėjo mirtis labai primena B. Lubio mirties
aplinkybes.
Šiandien P. Lisauskas teigia manąs, kad B. Lubys turėjo išskirtinai di­
delių planų Druskininkų kurorte, ketino čia pastatyti kur kas daugiau
ne tik laisvalaikio, bet ir kitos paskirties objektų. Jis turėjo rimtų verslo
užmojų pajūryje, tačiau paskutine B. Lubio gyvenimo stotele tapę Drus­
kininkai jam buvo kur kas artimesni, mielesni širdžiai.

( naktinį turą - paskui seifus?

Pabendravus su buvusiais koncerno darbuotojais paaiškėjo, kad 2011

m. spalio 23 dieną maždaug 15 vai. 30 min., sužinoję baisią žinią apie B.
Lubio mirtį, bene pirmieji į Druskininkus atskubėjo tuometiniai „Ache-
mos“ darbuotojai - buvęs koncerno Kontrolės departamento vadovas
Stanislovas Liutkevičius ir saugos tarnybos „Budrus sakalas“ vadovas
Juozas Juodis.
Šiandien abu šie asmenys nebedirba koncerne, nes, kaip sakė šiuo
metu vis dar dirbantys koncerno žmonės, „po B. Lubio mirties ponia
išvarė faktiškai visus, kurie tikrai gerai išmanė savo darbą, ir susigrąžino
tuos, kuriuos kadaise B. Lubys buvo išmetęs iš darbo“.
Paprašytas prisiminti tos dienos įvykius J. Juodis nebuvo itin kalbus:
„Man B. Lubio mirtis įtarimų nesukėlė. Juk yra medikų išvada, ir vis­
kas joje aiškiai surašyta. Ko čia mes knaisiojamės ten, kur, bent mano
nuomone, nieko nėra? Kodėl Lietuvoje taip yra, kad kažkur vis ieškome
kabliukų, kurių nėra? Aš dalyvavau, kai išvežėme B. Lubį. Galiausiai jis
buvo pristatytas į Vilnių, kad būtų tinkamai apžiūrėtas. Ne periferijoje
tai buvo daroma. Juk buvo žymus žmogus.“
Ne visai malonių pokyčių koncerno saugos tarnyboje J. Juodis taip
pat nebuvo linkęs sureikšminti: „Netinka - išeini, patinka - prašau, to­

252
liau dirbi. Viskas gyvenimiška, nieko čia nėra nuostabaus. Ateina nauji
vadovai ir iškelia naujus reikalavimus. Esant anam vadovui būdavo taip,
o dabar bus kitaip. Nieko čia nepakeisi.“
Bet kodėl gi tą dieną į Druskininkus neskubėjo važiuoti patys B. Lu­
bio artimieji? Kaip paaiškėjo vėliau, to sekmadienio popietę sutuoktinė
L. Lubienė su dukterimi Viktorija galimai lankėsi kino teatre. Esą žiūrint
filmą didžiajame ekrane moterį telefonu ir pasiekė žinia apie vyro mir­
tį. Todėl L. Lubienė į Druskininkus nuvyko tik apie 21 valandą. Staiga
mirusio pramonininko duktė J. Žadeikienė tuo metu kartu su vyru R.
Žadeika poilsiavo užsienyje.
Šaltinių teigimu, L. Lubienė, atvykusi į kurortą, atrodė sukrėsta ir
nelabai suprato, kodėl reikia atlikti tokias nemalonias procedūras kaip
mirusio vyro atpažinimas. Bet, buvusių koncerno darbuotojų žodžiais,
praeityje ilgus metus teisėsaugoje išdirbęs ir ne vieną sunkų nusikaltimą
išnarpliojęs S. Liutkevičius šiaip ne taip įkalbėjo L. Lubienę dalyvauti
morge vykusiame B. Lubio atpažinimo procese.
Paprašius pasidalinti mintimis apie to vakaro įvykius, vidinę tvarką
prižiūrinčiam Kontrolės departamentui tuomet vadovavęs S. Liutkevi­
čius atsisakė bendrauti.
Bet teko girdėti, jog privačiuose susitikimuose savo bičiuliams
S. Liutkevičius yra minėjęs, kad B. Lubys dažnai važiuodavęs ilsėtis į
Druskininkus. Net ir čia atvykęs vis kažką užsirašinėdavo ir skirdavo
nemažai darbų, pastabų kitiems koncerno skyrių vadovams. „Kaskart
sugrįžęs iš atostogų jis turėdavo surašęs nemažai nurodymų. Koncerne
visi žinojo, kad sugrįžus B. Lubiui prasidės tikras darbų antplūdis, nes jis
kiekvienam paskirdavo nemažai užduočių“, - savo buvusiems kolegoms
kartą yra pasakojęs S. Liutkevičius.
Į įvykio vietą atskubėję svarbių „Achemos“ padalinių vadovai, pa­
bendravę su teismo medicinos ekspertizę atlikusiais gydytojais, sužino­
jo, kad paeiliui atlikęs tris neleistinus dalykus B. Lubys pasirašė savotiš­
ką mirties nuosprendį.

253
 „Kai jis buvo surastas, gulėjo ant šono ir buvo matyti, kad stengėsi iš
kišenės išsitraukti vaistus širdžiai. Įdomu, kad iškart po įvykio jį sura­
do vieno kriminalinės policijos vadovų dukra, kuri tą dieną atsitiktinai
buvo toje vietoje“, - pasakojo su S. Liutkevičiumi nemažai B. Lubio mir­
ties tema vėliau bendravęs vienas koncerno darbuotojų.
Manoma, kad tomis 2011-ųjų spalio dienomis, kai Druskininkuose
lankėsi B. Lubys, komplekse „Grand SPA Lietuva“ galėjo dirbti ir L. Lu­
bienės giminaitė.
„B. Lubys labai mėgo važiuoti dviračiu ilgas distancijas. Jis įveikdavo
net keliasdešimt kilometrų per dieną. Po kelio operacijos jis labai pamė­
go dviratį. Bet buvęs Teismo medicinos instituto vadovas A. R. Pauliu­
kevičius po B. Lubio apžiūros po mirties minėjo, kad jo sveikatos būklė
nebuvo iš geriausių“, - vienas koncerno veteranas prisimena pašnekesį
su ilgamečiu teismo medicinos specialistu.
Ne vieno turtuolio staigus išėjimas iš gyvenimo jo artimiesiems pa­
lieka ne tik širgdėlą. Solidus velionio palikimas gali paskatinti imtis
pačių beprotiškiausių sumanymų. Taigi toliau įvykiai B. Lubio mirties
dienos vakarą klostėsi tarsi aštraus siužeto seriale.
Kai kurių pašnekovų duomenimis, kartu su L. Lubiene į kurortą at­
vyko ir Juozas Miltenis. Kažkodėl apie jį daugelis mano šnekintų asme­
nų nebuvo linkę pateikti išsamesnių komentarų. Esą šis veikėjas tam
tikruose sluoksniuose buvo vadinamas „paskutiniu Lietuvos komjauni­
mo centro komiteto sekretoriumi“ arba vienu iš B. Lubio finansininkų.
Per pobūvius vyriškis esą mėgdavęs girtis, kad kadaise dirbęs specialio­
siose tarnybose. Kalbama, kad netoli Seimo rūmų sostinės centre veikia
jo artimiausios aplinkos žmonėms priklausanti žvejybos ir medžioklės
reikmenų parduotuvė, kurioje galima rasti ir kone sekti naudojamų
prietaisų.
Įdomiausia, kad su J. Milteniu siejama bendrovė „Metoil“ nuskambė­
jo plataus atgarsio sulaukusioje finansinių machinacijų istorijoje. 2013-
ųjų gegužę ši kompanija patraukė Finansinių nusikaltimų tyrimo tarny­
bos (FNTT) pareigūnų dėmesį. Iš pradžių žiniasklaidoje (portale Alfa.

254
lt) skelbta, kad bendrovės vadovai, tarp jų ir J. Miltenis, buvo įtariami
didelės vertės turto pasisavinimu ir iššvaistymu. Viešojoje erdvėje skelb­
ta, kad galėjo būti iššvaistyta net per 10 milijonų litų. Tačiau vėliau, kaip
dažniausiai nutinka didžiųjų šalies kombinatorių finansinėse bylose, šis
tyrimas į teismą nepateko.
Paprašyta išsamesnio komentaro šia tema, 2015 metų rugpjūčio
13 dieną Generalinė prokuratūra, kontroliavusi šį tyrimą, raštiškai pa­
teikė oficialų atsakymą: „Ikiteisminis tyrimas pradėtas 2013 m. gegužės
2 d. FNTT pagal UAB „Metoil“ gautą pareiškimą dėl galimo sukčiavimo,
įmonei priklausančio turto pasisavinimo ar iššvaistymo bei apgaulingo
apskaitos tvarkymo. Ikiteisminio tyrimo metu įtarimai buvo pareikšti
dviem asmenims. Juridiniam asmeniui, UAB „Metoil“, įtarimai nebuvo
pareikšti. Tyrimo metu nepasitvirtino informacija, kad įmonės turtas
buvo iššvaistytas, nes bendrovei priklausančių daiktų buvimo vieta buvo
nustatyta. Nustačius, kad nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar
baudžiamojo nusižengimo požymių, 2015 m. birželio 11d. ikiteisminis
tyrimas buvo nutrauktas. Atkreiptinas dėmesys, kad Juozo Miltenio ar
bet kurio kito asmens tarpusavio asmeniniai santykiai nėra ikiteisminio
tyrimo objektas.“
Kai panorau tos nakties ir B. Lubio testamento paieškų istoriją išgirs­
ti iš paties J. Miltenio lūpų, atsiliepęs telefonu šis asmuo neatrodė itin
draugiškai nusiteikęs. „Tegul papuola kas tik nori pas jus. Ką aš dariau
po mirties ar prieš, neprivalau atsiskaitinėti, - gana keistu tonu pašne­
kesį pradėjo J. Miltenis. - Telefonu niekas man neuždavinėjo tokio po­
būdžio klausimų, kurie yra privatūs. Nežinau, ar būtina su jumis apie tai
kalbėti. Yra tiesioginiai giminaičiai, jie geriau žino tą istoriją, ir manau,
kad jie patys geriau gali papasakoti. Aš jums tikrai neturiu atsiskaityti,
ką ir kaip tada dariau. Jūs rašote apie kriminalus, o aš čia kriminalo
nematau. Galbūt jūs turite daugiau informacijos nei aš? Jei jums apie tai
kas nors pasakoja, su jais ir bendraukite. Neturiu daugiau ką jums, kaip
žurnalistui, pasakyti. Aš nesu politikas, tad neprivalau atsiskaitinėti.“
Kaip jau minėta 2014 metų rugsėjį paskelbtame V. Kvedaro rašinyje
„Vietoj raudų - turtų paieška“, visos mirusio B. Lubio atpažinimo pro­

255
cedūros Druskininkų morge gerokai užtruko. Jau buvo vėlyvas vakaras,
tad L. Lubienė negrįžo į Vilnių, Žvėryno rajone esantį namą, nuo „Ache-
mos“ koncerno būstinės nutolusį tik per kelis žingsnius. Nepasiliko ji ir
Druskininkuose, kur sutuoktiniai turėjo namą.
Kaip anksčiau skelbta žiniasklaidoje, tą naktį ji kartu su J. Milteniu jo
automobiliu nuskubėjo į Klaipėdą - į bendrovės „Klasco“ būstinę. Ten
buvo skubiai iškviestas vienas bendrovės vadovų bei „Achemos“ kon­
cerno saugos tarnybos „Budrus sakalas“ tuometis Klaipėdos skyriaus
vadovas generolas Saulius Stripeika. Šiems vyrams buvo nurodyta iš B.
Lubio tarnybinio kabineto paimti seifą ir įkrauti į automobilį.
„Ne, ne, čia jokia paslaptis. Ji buvo atvažiavusi į Klaipėdą ir seifas
buvo įkrautas į mašiną, paskui išvežtas į Vilnių, - apie tos nakties įvy­
kius dėstė S. Stripeika. - Bent jau prie manęs to seifo niekas neatidari-
nėjo. Kiek girdėjau, tam tikra komisija buvo sudaryta. Man rodos, seifas
buvo įkeltas į Klaipėdos uosto, o ne į J. Miltenio automobilį. Tada buvo
toks uosto direkcijos mikroautobusas. Regis, juo ir išvežė tą seifą.“
Kad tai išties nebuvo paslaptis, liudija ir mane pasiekusios fotografi­
jos bei tos nakties įvykius užfiksavusių vaizdo stebėjimo kamerų įrašai.
Kamerų įamžintoje medžiagoje matyti, kad patalpose, lydima dviejų
vyrų, vaikšto L. Lubienė. Aiškiai matyti, kokiomis didžiulėmis pastan­
gomis net keturi vyrai, vilkintys apsaugos darbuotojų uniformas, bando
išnešti milžinišką seifą.
Paprašytas daugiau papasakoti apie keistus L. Lubienės nakties voja-
žus S. Stripeika sakė: „Nenoriu veltis ten, kur žmonės turi didelius pi­
nigus. Tegul jie patys sprendžia savo problemas. Mano indėlis į jų turto
dalybas buvo labai menkas. Todėl tegul jie be manęs toliau sprendžia
savo turto dalybų klausimus.“
Kaip jau skelbta žiniasklaidoje, automobilis su seifu iš Klaipėdos pa­
judėjo į Jonavą - „Achemos“ gamyklos biurą. Ten taip pat iš B. Lubio
kabineto buvo paimtas seifas ir įkrautas į automobilį. Galimai seifai į
koncerno būstinę Vilniuje buvo pristatyti apie 6 vai. ryte.

256
 Kai B. Lubys gulėjo pašarvotas Vilniaus Gedimino prospekte, kažkas
šiuos seifus atidarė. Tačiau ką juose rado, sunku pasakyti. Kas šiandien
gali paneigti, kad tie asmenys ir surado ranka rašytą B. Lubio testamentą?
Žiniasklaidoje skelbta, kad vaizdo kameros neva užfiksavo, kaip 13
vai. seifai buvo įkrauti į automobilį, kuris nuo koncerno būstinės nuva­
žiavo Birutės gatvės link, kur iki šiol gyvena L. Lubienė. Praėjus pusva­
landžiui po to, kai seifai buvo išvežti, iš užsienio su savo vyru R. Žadeika
sugrįžo vyresnioji B. Lubio duktė J. Žadeikienė. Tačiau nei ši pora, nei
kiti pirmosios B. Lubio šeimos nariai nesulaukė kvietimo dalyvauti ati­
darant seifus.

Buvusio kagėbisto šešėlyje

Manoma, kad tuo metu, kai visi giminaičiai gedėjo prie garsaus pra­
monininko karsto, L. Lubienė su savo apsaugininku Vladimiru Ščiu-
pakovu galėjo nuvažiuoti į namus ir atidaryti seifus. Tačiau papasakoti
apie galimai seifuose aptiktus dokumentus V. Ščiupakovas žurnalistui
nepanoro. Besidomint šiuo personažu teko susipažinti su buvusių SSRS
Valstybės saugumo komiteto (KGB) darbuotojų patikrinimo bylų su­
vestine, kurioje pažymėta, kad 2002 m. spalio 22 d. iš saugos tarnybos
„Budrus sakalas“ į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų
centrą atskriejo prašymas patikrinti, ar išties „Achemos“ apsaugoje no­
rintis įsidarbinti V. Ščiupakovas praeityje buvo KGB karininkas. Tąkart
senas bylas pakėlę centro darbuotojai vėliau raštiškai patvirtino, kad šis
asmuo išties priklausė sovietų saugumiečių struktūroms.
Netikėtas sutapimas: buvusį KGB karininką L. Lubienė netrukus po
seifų atidarymo pakylėjo į neįtikėtinas karjeros aukštumas - iš paprasto
apsauginio V. Ščiupakovas tapo didžiulio Druskininkų sveikatingumo
centro „Grand SPA Lietuva“ generaliniu direktoriumi.
Nuo išsamesnių komentarų šia tema vis dar susilaiko ir vyresnioji
B. Lubio duktė Jūratė, ir jos sutuoktinis R. Žadeika. Per savo atstovus
pora pranešė, kad kol kas šeima bet kokiais komentarais dar nelinkusi
pasidalinti.

257
 Apie B. Lubio testamento nebuvimą gana ironiškai per vieną privačių
pokalbių užsiminė ir buvęs vienas jo ilgametis bendražygis, vėliau pa­
sitraukęs iš „Achemos“ koncerno ir pasirinkęs privatų verslą. Šio žmo­
gaus žodžiais negalima netikėti, nes tai buvo vienas įmonės kūrėjų, ypač'
prisidėjęs prie jos remonto mechaninės gamybos bazės suformavimo
ir dalyvavęs visuose svarbiausiuose įmonės plėtros etapuose. Dėl savo
profesionalumo, atsakingo ir principingo požiūrio į darbą ir bendrovėje
iškilusias problemas, susikūrus akcinei bendrovei „Achema“, jis buvo iš­
rinktas viceprezidentu, valdybos nariu. Jis artimai bendravęs su B. Lubiu
net ir asmeninio gyvenimo klausimais.
„Pamenu, maždaug pusantrų metų prieš mirtį B. Lubys atėjo pas
mane į kabinetą ir sako: „Padariau didelį darbą - testamentą parašiau.“
Jis deklaravo visai Lietuvai, kad įpėdiniu paliks anūką. Tada gimė pro­
anūkis. Gal jis vėliau ketino tą dokumentą papildyti tam tikromis pa­
vardėmis? Bet buvo pavedęs sukurti šeimos uabą \ - teigė pašnekovas,
kuris taip pat šiame pasakojime nenorėjo būti konkrečiai įvardytas.

Prašė išlikti karaliene

Atsisveikinimas su B. Lubiu priminė prezidentines laidotuves Lietu­

voje. Jis buvo pašarvotas sostinės centre, Lietuvos mokslų akademijos
didžiojoje salėje. Prie B. Lubio karsto lenkėsi aukščiausios šalies valdžios
atstovai, verslininkai, visuomenės veikėjai. Netgi tie, kuriems jo nuomo­
nė ar aštrūs bei atviri žodžiai ne visada patiko.
2011 metų spalio 26-ąją B. Lubys amžinojo poilsio atgulė gimtojoi
je Plungėje esančiose kapinėse, kurios yra netoli verslininko vaikystės
namo. Prieš nuleidžiant karstą atsisveikinimo kalbas išrėžė tuometinis
šalies premjeras Andrius Kubilius, tuometinės Seimo pirmininkės pa­
vaduotojas Česlovas Juršėnas. Atėjo atsisveikinti ir nemažas būrys plun­
giškių, kuriems šis verslininkas visada buvo didis pavyzdys siekiant gy­
venimo aukštumų.
Netrukus po to, kai B. Lubys buvo palaidotas, visuomenėje pradėta
diskutuoti, kas perims jo imperiją. Daugelis B. Lubio aplinkos žmonių

258
neabejojo, kad pagrindiniu paveldėtoju taps mylimiausias anūkas A.
Žadeika. Kaip jau minėjau, šį jaunuolį pramonininkas po truputį ruošė
tam, kad jis perimtų koncerno vairą: iškart po studijų prestižinėje Jung­
tinės Karalystės aukštojoje mokykloje įdarbino sau priklausančioje ben­
drovėje „Klasco“, vieninteliam iš giminaičių padovanojo pusę procento
koncerno akcijų. „Jis visą laiką savo įpėdiniu matė tik anūką. Pamenu,
iškvietė mane, pristatė savo anūką ir paprašė, kad aprodyčiau jam įmo­
nę. Supratau, kad tai ir yra B. Lubio įpėdinis“, - sakė buvęs „Achemos“
technikos direktorius Vytautas Venckūnas.
Kad A. Žadeika taps paveldėtoju, neabejojo ir iki mirties su B. Lu­
biu artimai bendravusi jo vaikystės draugė Nijolė Lenktaitienė: „Jis sa­
kydavo - viską paliksiu anūkui.“ „Bronius su anūku siejo labai dideles
viltis. Savo pamaina jis tikrai pasirūpino. Tik palaukime ir patys viską
pamatysime“, - po B. Lubio mirties kalbėjo daugiau kaip 50 metų su juo
draugavusi chemijos mokslų daktarė Domicėlė Kitrienė.
Tačiau greitai paaiškėjo, kad jokio testamento nėra iki šiol. Oficia­
laus, notaro patvirtinto testamento galbūt išties nebuvo, o vadinamojo
naminio testamento, teisiškai turinčio beveik tokias pat galias, niekas
nesurado.
Taip L. Lubienė su savo dukterimi Viktorija tapo kontrolinio „Ache­
mos grupės“ akcijų paketo savininke - joms atiteko 50,3 proc. akcijų.
B. Lubio dukteriai J. Žadeikienei teko 11 proc. akcijų, o anūkai negavo
nieko.
Nors dar nebuvo oficialiai patvirtintas B. Lubio palikimas, jo našlė
Lyda greitai pasijuto koncerno savininke. Esą nepraėjus nė dviem mė­
nesiams po B. Lubio mirties ji į pagrindinę „Achemos“ būstinę Vilniuje
sukvietė visus pagrindinių koncerno įmonių vadovus ir pareiškė, kad
nuo šiol ji visiems vadovaus. Pastebėta, kad nuo to momento visais bū­
dais buvo bandoma kuo labiau nuo įtakos koncernui atriboti artimiau­
sius B. Lubio bendražygius ir ypač pirmosios jo šeimos atstovus.
Buvęs artimas verslo magnato patikėtinis yra pasakojęs, jog kartą B.
Lubys jam užsiminęs, kad yra sukūręs tokį verslo planą, kurį sėkmingai

259
pavyks įgyvendinti jo anūkams. „Jis nebuvo švaistūnas, bet akcentavo,
kad anksčiau ar vėliau viskas baigiasi. Yra sakęs, kad jei anūkai protingai
dirbs, jiems pinigų nepritrūks. Bet proanūkiams viso to gali ir neužtek­
ti“, - teigė artimiausioje B. Lubio aplinkoje besisukinėjęs asmuo.
Jis prasitarė, kad po B. Lubio mirties bemaž tris kartus ponią pats
asmeniškai yra vežęs į S. Daukanto aikštės rūmus. Pirmasis toks neofi­
cialus vizitas galėjo įvykti praėjus savaitei po B. Lubio laidotuvių. „Kaip
supratau, per tą susitikimą jai prezidentė arba jos atstovai galbūt kažką
užsiminė, gal kad ji nebandytų parduoti koncerno su Rusija siejamiems
asmenims ar tos šalies verslo grupėms, - sakė koncerno veteranas. -
Būtent po to galbūt pirmojo apsilankymo S. Daukanto aikštėje ji ėmė
atrodyti ir elgtis kiek kitaip.“
Kitas buvęs artimas B. Lubio verslo patikėtinis į šiandienos situaci­
ją „Achemoje“ žvelgia taip: „Nesuprantu, kodėl jie visi kovoja. Pusantrų
metų mėginau juos sutaikyti. Siūliau Lydai pasidalinti „Achemos“ akcijas
po 50 proc. Aš jai tada pasakiau: „Visiems juk užteks pinigų. Būk tu kara­
lienė, tik nesikišk į koncerno veiklą.“ Bet susidarė įspūdis, kad ji pernelyg
linkusi klausytis gandų. Ir tie gandai, deja, smarkiai ją veikia. Kiek žinau,
faktiškai neliko nė vieno akcininko, visi samdyti. Ir tai labai blogai.“

Koncernas - be aiškios ateities vizijos?

Po vyro mirties L. Lubienė neatpažįstamai pasikeitė. Jai stojus prie

pagrindinio koncerno vairo „Achemoje“ prasidėjo negailestingas galvų
kapojimo metas.
Pirmasis žmogus, kuris buvo atleistas pagrindinės akcininkės žmo­
nių iniciatyva, buvo
koncerno atstovė spaudai Virginija Dunauskienė. Ši išvaizdi moteris
buvo ne tik B. Lubio pavaldinė, bet ir draugė. Kelerius pastaruosius me­
tus prieš mirtį B. Lubys beveik niekada į oficialius renginius neimdavo
savo žmonos, o kviesdavosi V. Dunauskienę. Gal todėl koncerne buvo
pradėjusios sklisti kalbos, kad juos sieja daug artimesni jausmai.

260
 Atleistas buvo ir senas B. Lubio bendražygis - „Achemos“ generalinis
direktorius Jonas Sirvydis. Į jo pareigas paskirtas L. Lubienės bičiulis
Valdemaras Vareika, o bent kažką apie paslaptingų seifų turinį galėjęs
žinoti Arūnas Laurinaitis tapo koncerno prezidentu.
Ne tik iš koncerno valdybos nario pareigų, bet ir apskritai buvo at­
leistas B. Lubio žentas R. Žadeika ir anūkas A. Žadeika. Faktiškai visi
akcininkai ir jų šeimų nariai buvo eliminuoti iš „Achemos grupės“.
Druskininkų kompleksui „Grand SPA Lietuva“ vadovavęs P. Lisaus­
kas sakė, kad netrukus po B. Lubio mirties pajutęs milžinišką spaudimą.
„B. Lubys visada imponuodavo tuo, kad buvo santūrus žmogus, nesi-
taškė emocijomis. Todėl su L. Lubiene buvo sunku bendrauti, - sakė
vyras prisimindamas paskutines darbo dienas viešbutyje. - Žinojau,
kad norėjo mane atleisti. Turėjau atremti milžinišką spaudimą, nukreip­
tą prieš mane ir kartu siekiant destabilizuoti veiklą viešbutyje įvairiau­
siais būdais. Kai kurios diskusijos buvo tiesiog anekdotinės. Todėl 2011-
ųjų gruodžio pabaigoje paprašiau būti atleistas iš komplekso vadovo
pareigų.“
Kalbėta, kad daugelis paprasčiausiai neištvėrė, pervargo nuo keistai
vadovaujančios moteriškės, kuri ėmė garsėti tuo, kad per dieną net po
kelis kartus keitė nuomonę. Taip buvo ne kartą ir ne du ir viskas be lo­
giškai paaiškinamų priežasčių.
„Stebina žmogaus baimė koncerno akcijas parduoti kam nors kitam,
juk jei žmogus jas įsigijo, niekada verslo nesugriaus, - situaciją koncer­
ne po B. Lubio mirties apžvelgė buvęs pramonininko jaunystės laikų bi­
čiulis. - O dabar velnias žino, kaip viskas susidėlios - juk jai tai kaip iš
dangaus nukrito. Kas dar galėtų geriau papasakoti apie dabartinę padėtį
koncerne? Sunku pasakyti, nes vieni iš ten likusių, ko gero, gali būti arba
parsidavę, arba nesąžiningai įgiję koncerno akcijų.“
Kalbama, kad netrukus po to, kai L. Lubienė apsiskelbė perimanti
koncerno valdymą, su ja panoro susitikti ir daugelis įtakingiausių Lie­
tuvos verslininkų. Koncerno „MG Baltic“ prezidentas Darius Mockus
buvo vienas pirmųjų, pakvietusių pas save L. Lubienę. Kalbėta, kad po

261
to našlei koncerno darbuotojai kaip anekdotą pasakojo apie D. Mockaus
kabinete stovintį teleskopą. „Nuo šiol šiek tiek atsargiau elkis namuose,
nes D. Mockus, suradęs laisvą minutę, gali žvalgytis pro teleskopą ir vis­
ką matyti, kas vyksta kitoje upės pusėje esančiame tavo name“, - taip esą
juokavo vienas koncerno senbuvių.
Tačiau šie žodžiai turėjo ir paslėptą prasmę. Kalbama, kad B. Lubys
prieš mirtį sužinojo, jog „MG Baltic“ į „Achemos grupę“ neva buvo in­
filtravęs savo žmogų, kuris rinko informaciją apie grupės planus. Ne­
patvirtintais duomenimis, esą šį šnipą demaskavo tuometis „Achemos“
koncerno Vindikacijos tarnybos vadovas, buvęs policijos generalinis
komisaras Jonas Liaudanskas. Teigiama, kad jis, dirbdamas verslo ly­
derio bendrovėje, rašė slaptus užrašus, kuriuose žymėdavo visas įdo­
mesnes situacijas, žmonių, kurie vienaip ar kitaip darė įtaką „Achemai“,
pavardes.
Po susitikimo su D. Mockumi netrukus dėl neaiškių priežasčių nu­
spręsta J. Liaudanską atleisti ir liepta per 15 minučių palikti koncerno
patalpas. Ištikimai B. Lubiui tarnavęs vyras taip ir nesuprato, kodėl yra
atleidžiamas. Kai 2015-ųjų vasarą nutariau pašnekinti J. Liaudanską, jis
pareiškė: „Tegul šneka su jumis ponia, ji geriausiai gali papasakoti, kas
ten vyko ar vyksta iki šiol.“
Pamažu iš koncerno buvo pašalinti ir kiti praeityje bent kokių nors
sąsajų su teisėsaugos struktūromis turėję darbuotojai. Maža to, prie vidi­
nę koncerno apsaugą koordinuojančios saugos tarnybos „Budrus saka­
las“ buvo prijungta kita saugos tarnyba - „G4S Lietuva“. Jai už suteiktas
paslaugas dosniai atsilyginta.
Manoma, kad ne tik koncerno bendrovėse, bet ir prie L. Lubienės
namų Žvėryne kurį laiką po B. Lubio mirties nuolat budėjo ginkluoti
apsaugininkai iš privačios saugos tarnybos. Paaiškėjo, kad įspūdingos
sumos net ir už asmeninę L. Lubienės apsaugą buvo sumokėtos ne iš jos
asmeninių, o koncernui priklausančios bendrovės „Klasco“ lėšų.
Kai kurie aptikti įrašai oficialiuose dokumentuose skelbia, kad kas
mėnesį už visokeriopą L. Lubienės apsaugą buvo mokama net keliasde­

262
šimt tūkstančių litų. Galutinai apskaičiavus, už dvejus metus teiktas apa
saugos paslaugas „Klasco“ saugos bendrovei sumokėjo įspūdingą beveik
pusės milijono litų sumą. Tačiau kompanijoje atlikus auditą ir pradėjus
aiškintis dėl tokio perdėto išlaidavimo niekas iš sąskaitas apmokėjusios
bendrovės aukščiausias pareigas, ėjusių žmonių nesugebėjo nurodyti
aplinkybių, kad L. Lubienei iškilusi kokia nors grėsmė.
Susipažinus su bendrovės darbo laiko apskaitos žiniaraščiais pastebė­
tas įrašas, kad konsultante „Klasco“ pagal neterminuotąją darbo sutartį
įforminta L. Lubienė dirbo penktadieniais po keturias valandas. Įdo­
miausia, kad nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. liepos 21 d. bendrovės
konsultanto asmeninio automobilio eksploatavimo ir degalų sąnaudos
sudarė net 59 079,74 lito.

Perspėja apie Rusijos įtaką

Nuolat keitėsi ir L. Lubienės aplinka, tad artimiausių patarėjų ko­

manda buvo suformuota netikėtai greitai. Žvelgiant į situaciją, kai pas­
taraisiais metais koncerne dažnai keitėsi žmonės, susidaro įspūdis, kad
L. Lubienė juos pritraukdavo į savo aplinką, tačiau po kelių savaičių jie
būdavo išspiriami lauk.
Ypač pamokoma vieno koncerne dirbusio žinomo vilniečio istorija.
Šis didelę įtaką verslininkams ir politikams turintis vienos organizacijos
vadovas L. Lubienės aplinkoje atsirado itin sudėtingu „Achemos“ savi­
ninkei metu. Smulkieji akcininkai per teismus taip buvo prispaudę, kad
mažai trūko, jog koncerno valdymą galėjo perimti bankroto adminis­
tratorius. Teko skubiai spręsti problemą, tačiau tam reikėjo nemažai pi­
nigų. Esą tuomet keli verslininkai susimetė, ir problema buvo išspręsta,
o vilnietis buvo įtrauktas į koncerno valdybą, kur jam per mėnesį buvo
mokamas net 9 tūkstančių eurų atlyginimas.
Patekęs į valdybą šis asmuo įtikino L. Lubienę, kad kovojant su smul­
kiaisiais akcininkais būtina pasitelkti rimtus teisininkus, ir įkalbėjo pa­
sinaudoti savo seno bičiulio advokato Gintaro Balčiūno paslaugomis.
Tačiau netrukus aktyvaus vyriškio įtaka ėmė mažėti, o į jo vietą kara­

263
lienės dvare vis rimčiau ėmė pretenduoti G. Balčiūnas. Kalbėta, kad
nemalonumai prasidėjo, kai Rusijos dujų milžinas „Gazprom“ pateikė
eilinę sąskaitą už „Achemos“ suvartotas dujas. Neva tuomet kai kas iš
koncerno viršūnėlės rimtai supyko, kad reikia mokėti tokią didelę sumą,
ir nurodė buhalteriams mokėti kur kas mažiau.
Pasakojama, kad neva savo paslaugas „Achemos“ koncernui siūlė ir
Rimandas Stonys, turintis įtakingų ryšių. Tačiau esą L. Lubienė pareiškė,
kad B. Lubys jo nemėgo ir ji nenori su juo turėti nieko bendra. Tuo­
met aktyviai koncerne dirbusiam vilniečiui pavyko pačiam susisiekti su
„Gazprom“ pavaduotoju Aleksandru Medvedevu. Šis sutiko derėtis, ta­
čiau paprašė, kad į Maskvą atvyktų pati L. Lubienė. Tačiau, neoficialių
šaltinių teigimu, L. Lubienė pareiškė į Maskvą nevažiuosianti. Tuomet
įdėjus daug pastangų pavyko su A. Medvedevu susitarti, kad susitikimas
vyktų „Gazprom“ biure Vienoje, tame pačiame Europos mieste, kuria­
me neoficialius susitikimus dažniausiai mėgsta rengti su slaptosiomis
tarnybomis siejami asmenys. Tačiau esą ir ten ponia važiuoti atsisakė,
neva pareiškusi, kad susitikimas gali būti Vienoje, bet tik ne „Gazprom“
būstinėje, o kokiame nors restorane arba viešbutyje. Derybininkai vėl
važiavo į Maskvą ir vėl ėmė derinti susitikimo detales jau viename pra­
bangiame Vienos restorane. Galiausiai buvo nustatytas tikslus laikas
ir vieta.
Vieną ankstų 2014-ųjų gruodžio rytą „Achemos“ atstovai, tarp kurių
buvo ir buvę valdybos nariai Kasparas Jurgelionis, Kęstutis Balutis bei
teisininkas G. Balčiūnas, susiruošė į reisinį lėktuvą skristi į Vieną, tačiau
esą iš L. Lubienės jokių žinių taip ir nesulaukė. Galiausiai išskrido vieni,
tačiau prabangiame Vienos viešbutyje „Park Hyatt Vienna“ juos pasiti­
kęs A. Medvedevas galimai tik pasišaipė, kad vyrai atvyko be moters. Po
neilgai užtrukusio įtempto susitikimo rusai pakilo nuo stalelio ir pasakė,
kad jei nėra pagrindinės akcininkės, pokalbio nebus. Susidarė įspūdis,
kad ne L. Lubienei, o rusams reikėjo šio susitikimo. Nors būtent tada
turėjo įvykti išties svarbus pokalbis dėl palankesnių dujų kainų Lietuvai.
Takoskyra tarp minėtų valdybos narių ir L. Lubienės ypač padidėjo,
kai 2015-ųjų pavasarį Konstitucinis Teismas pasisakė, kad dujų varto­

264
tojams įvestas naujas mokestis - vadinamasis suskystintųjų gamtinių
dujų priedas - teisingas ir jį privaloma mokėti. Tačiau šis argumentas
didžiausios šalies dujų vartotojos „Achemos“ neįtikino. Pusę Lietuvos
dujų suvartojančios Jonavos bendrovės atstovai sakė esantys įsitikinę,
kad mokestis juos žlugdo.
„Kalbėta, kad aukščiausia koncerno valdžia nurodė surasti būdą, kaip
išvengti šių mokesčių. Aš dėl to šnekėjau net su premjeru. Jų išvengti
nepavyko, tačiau gavau garantijas, kad beveik pusę sumokėtų mokesčių
bus galima susigrąžinti per kitas lengvatas“, - savo draugams yra minė­
jęs vienas iš buvusių valdybos narių.
Jis tikėjosi padaręs didžiulį darbą ir vylėsi, jog pagaliau ir L. Lubienė
tai įvertins. Tačiau kalbama, kad kai kas iš to tik pasišaipė ir pareiškė
toliau galimai nemokėsiantis mokesčių. Tuomet kitas valdybos narys -
Valdas Sutkus sušaukė valdybos posėdį, kuriame siekė įpareigoti „Ache-
mą“ mokėti mokesčius. Posėdžio kvorumą galimai sužlugdė L. Lubienė,
kuri esą atsisakė jame dalyvauti. Tuomet V. Sutkus, K. Jurgelionis ir K.
Balutis padarė bendrą pareiškimą, kad „Achema“laikysis įstatymų ir yra
įpareigota nedelsiant sumokėti mokesčius. Pareiškime valdybos nariai
išsakė savo poziciją dėl būtinybės užtikrinti, kad „Achemos“ neperimtų
priešiški nacionaliniams interesams asmenys, todėl neva įpareigojo va­
dovą garantuoti, jog tiek koncerno akcijų, tiek verslo perleidimas, įskai­
tant bet kokius procesingo susitarimus, būtų vykdomas tik tam gavus
šalies Vyriausybės komisijos, vertinančios įgijėjų atitiktį nacionaliniam
interesui, leidimą. Šiame posėdyje dalyvavę asmenys vėliau pasakojo,
kad jame pabrėžta, jog santykiai su „Gazprom“ turi būti sprendžiami
civilizuotai, deryboms nepavykus - perkeliami į arbitražą.
Kalbama, kad neva koncernas buvo teisiškai visiškai pasirengęs
kreiptis į arbitražą dėl neteisingos dujų kainos ir taip išspręsti klausimus
su „Gazprom“ remiantis Lietuvos patirtimi. Tačiau L. Lubienei perėmus
valdymo kontrolę šis būdas galimai buvo užblokuotas. Kai kurių šne­
kintų asmenų nuomone, esą L. Lubienei tokia situacija iš dalies neva
naudinga, sudaranti prielaidas lėšas, skirtas sumokėti už dujas, galimai
pasidalinti ir panaudoti asmeninėms arba kitoms reikmėms. Vėliau

265
buvę teisininkų pasitraukimai iš grupės bendrovių galimai buvo paveik­
ti G. Balčiūno siekio tapti pagrindiniu teisiniu patarėju, tik jau pagal
vakarietiškus įkainius, kartu perimant visus „Achemos grupės“ teisinius
procesus, prisišliejant dar arčiau L. Lubienės ir taip galimai stiprinant
savo įtaką visiems našlės sprendimams.
Esą prisijungti prie drąsaus pareiškimo buvo kviečiamas ir G. Balčiū­
nas, tačiau neva jis pareiškė, kad jam kai kurie aukšti koncerno žmonės
tai daryti uždraudė. Netrukus visi trys minėtą pareiškimą pasirašę val­
dybos nariai ne savo noru pasitraukė iš koncerno valdybos, o ten atsidū­
rė G. Balčiūnas, kuris dabar yra asmeninis L. Lubienės advokatas.
Nepaisant vidinių rietenų, „Achema“ turėjo ne tik sumokėti visus
mokesčius, bet ir beveik pusę milijono eurų siekiančias baudas, delspi­
nigius. Neoficialiai kalbama, kad milžiniškos skolos „Gazprom“ auga iki
šiol. Buvę koncerno darbuotojai pasakojo, kad rusai neva siūlė „Ache-
mai“ likusią skolą padengti nebūtinai pinigais, o Jonavos gamykloje ga­
minama produkcija - azoto trąšomis. Tačiau toks jų pasiūlymas, atrodo,
nėra atsitiktinis. Juk tokiu atveju iškyla rimta grėsmė koncernui - rusai
perimtų platinimo tinklą ir „Achemos“ gamybos kontrolę. Taip koncer­
nas taptų priklausomas nuo Rusijos milžino „Gazprom“. Tokia kebli pa­
dėtis susidaro dėl to, kad kažkas iš aukščiausių bosų demonstruoja savo
ambicijas, nenorą klausyti protingų patarimų ir sumokėti visus mokes­
čius, kurie patvirtinti oficialiais raštais.
2015 m. rugsėjo 30-ąją Kauno apygardos teismas išnagrinėjo civili­
nę bylą pagal ieškovės bendrovės „Amber Grid“ ieškinį. Ieškinys buvo
visiškai patenkintas, teismas nutarė, kad „Achema“ privalo sumokėti
beveik 19 milijonų eurų skolą už Suskystintųjų gamtinių dujų termi­
nalo išlaikymą. Pinigus įmonė turi pervesti dujų perdavimo bendrovei
„Amber Grid“. „Achema“ iki 2015-ųjų birželio nemokėjo privalomų
terminalo išlaikymo mokesčių, motyvuodama per didele finansine naš­
ta. Tačiau Konstituciniam Teismui anksčiau nutarus, kad įmonė privalo
juos mokėti, gamykla dujų perdavimo bendrovei „Amber Grid“ jau su­
mokėjo apie 20 mln. eurų.

266
 L. Lubienės advokatas G. Balčiūnas, praeityje ėjęs šalies teisingumo
ministro pareigas, - dar vienas dėmesio vertas asmuo, kuris šiandien
aktyviai sukinėjasi turtingiausios Lietuvos moters pašonėje. 2015-ųjų
rugsėjį naujienų portaluose paskelbtose nuotraukose jie buvo užfik­
suoti kartu, kai apsilankė didelėje krepšinio pasaulio žmonių fiestoje,
į kurią sugužėjo turtingiausi šalies veikėjai bei ryškiausios krepšinio
žvaigždės.
Tačiau Vilniuje tarp verslininkų iki šiol nepamirštama, kaip 2009-
ųjų lapkritį G. Balčiūnas, sukvietęs svečius į savo advokatų kontoros
atidarymo iškilmes sostinės senamiestyje, Šv. Kotrynos bažnyčioje, pri­
traukė ir nemažą žiniasklaidos dėmesį. Bene labiausiai tą vakarą visus
suintrigavo šalia bažnyčios stovėję du zuikiais persirengę aktoriai, lai­
kę plakatus su užrašais, kuriuose buvo primintos esą senos G. Balčiūno
skolos.
Kaip skelbta žiniasklaidoje, tuo metu į skolų išieškojimo bendrovę,
kuri užsakė zuikius, kreipėsi anksčiau su G. Balčiūnu reikalų turėjęs Ru­
sijos verslininkas Jurijus Chorolas. Jis tvirtino, kad prieš metus su G. Bal­
čiūnu buvo sudaręs teisinės pagalbos sutartį, tačiau advokatas esą ne tik
nieko nenudirbo, bet ir negrąžino kaip užstato pervestų pusės milijono
JAVdolerių. Ši istorija prasidėjo dar 2008 metais, kai advokatas G. Bal­
čiūnas pasisiūlė atstovauti keturioms J. Chorolo bendrovėms ir pasiekti,
kad būtų panaikintas jų beveik 15 mln. dolerių vertės turtui skirtas areš­
tas. Rusijos verslininko tvirtinimu, pasirašius teisinių paslaugų sutartį
buvo sutarta, kad tuo atveju, jei areštas bus panaikintas, advokatas gaus
12,5 proc. vertės honorarą - apie 1,5 milijono JAVdolerių. Tačiau norė­
damas įsitikinti savo kliento rimtais ketinimais G. Balčiūnas pareikalavo
sumokėti pusės milijono dolerių užstatą. Advokatas įsipareigojo jį visą
grąžinti, jei užduoties nepavyks įvykdyti. Nors teisininkas parašė kelis
skundus, visi jie buvo atmesti. Po apkartusios advokatų šventės G. Bal­
čiūnas patvirtino, kad anksčiau dirbdamas advokatų kontoroje iš tiesų
buvo sudaręs sutartį su J. Chorolu.

267
 Baimės akys didelės

Po B. Lubio mirties ne tik nuolat keitėsi pagrindine akcininke tapu­

sios L. Lubienės patarėjų ratas. Ėmė sklisti kalbos, kad garsią našlę bei
paveldėtoją esą siekiama nunuodyti. Neva siekiant to išvengti buvo sku­
biai galimai nupirkta maisto produktų tikrinimo laboratorija. Kaip teigė
vienas buvęs „Achemos“ darbuotojas, paskutinis monitoringas, kuria­
me minimas ir šis įrenginys, buvo atliktas 2015-ųjų vasarį. Kalbėta, kad
esą siekiant išvengti neaiškių sąmokslininkų atakų nuspręsta sunaikinti
visą B. Lubio sukauptą brangių alkoholinių gėrimų kolekciją. Šie ilgus
metus kaupti gėrimai artimiausių patarnautojų rankomis namuose tie­
siog buvo išpilti į praustuves.
Neva panašiu metu L. Lubienė nusprendė dukterį išvežti iš Lietuvos.
Taip ji esą norėjo apsaugoti ją nuo pašalinių žmonių galbūt blogų kėslų
ir savo vaikui suteikti geriausią išsilavinimą. Paauglė išvyko į Šveicariją,
kur pradėjo krimsti mokslus vietos mokykloje. Tačiau yra manančių­
jų, kad gyventi pasaulio turtuolių sostine vadinamoje šalyje L. Lubie­
nę paskatino ne vien tik rūpestis dėl dukters ateities. „Susidarė įspūdis,
kad tokie radikalūs pokyčiai įvyko ne šiaip sau. Tiesiog žmogus sulaukė
progos valdyti milžiniškus pinigus. Ji savo artimai aplinkai galimai yra
prasitarusi, kad važinėdama į Šveicariją jaučiasi kosmopolite. Džiaugėsi,
kad ten parduotuvėse galima surasti įmantresnių drabužių“, - kalbėjo
šalia B. Lubio ir L. Lubienės ilgus metus dirbęs vyras.
Apie netikėtus L. Lubienės gyvenimo pokyčius iš žurnalisto išgirdęs
buvęs „Achemos“ valdybos narys Geraldas Statulevičius teigė, kad, jo
žiniomis, niekas nesiruošia iš L. Lubienės rankų paveržti jos kontroliuo­
jamo verslo. „Niekas jos nenori iš ten išmesti. Bet ji neturi jokio su­
pratimo apie koncerno valdymą, užtat ir vyksta tokie ne visai gražūs
dalykai, - kalbėjo G. Statulevičius. - Juokingos kalbos, kad kažkokie
sąmokslininkai ketina nužudyti L. Lubienę. Juk mes dar su B. Lubiu se­
niai esame kalbėję, kad jei labai norės, nušaus net ir pro namų langą ar
kitoje artimoje aplinkoje. Jos mirtis ar bet kuris kitas pašalinimas nieko
neišspręstų. Juk net ir tokiu atveju yra dukra - verslo paveldėtoja. Tad iš
esmės tokie baisūs dalykai šioje istorijoje nieko nekeistų.“

268
 Anot jo, kai kurie koncerno akcininkai turi savų interesų, todėl ir
savaip „malkas skaldo“. Jie daro tai, kas jiems atrodo gerai. „Kai dabar
tokia situacija, koncerno akcijos turėtų būti gerokai nuvertėjusios. Juk
kainą jie patys nustato, tad protingi ir verslą suprantantys žmonės nela­
bai ir gundosi pirkti koncerno akcijų. Viskas, kas dabar ten vyksta, juda
link totalaus žlugimo. Atrodo, kad netolimoje ateityje koncernas išties
sužlugs. Manyčiau, kad tokį tikslą turi ir L. Lubienės patarėjai. Jie nori
išvaikyti visus akcininkus, kurie turi savo nuomonę ar daug informaci­
jos apie koncerno veiklą“, - argumentuotai šnekėjo G. Statulevičius.
Staiga praturtėjusios ir į verslo olimpą užkopusios L. Lubienės istoriją
garsi šalies ekonomistė Aušra Maldeikienė apibūdino kaip „tvarkingos
moteriškos istorijos pavyzdį arba sekretorės, turinčios nelabai laimingą
vadovą, istoriją“. „Kai dar buvo gyvas jos vyras, per vieną televizijos lai­
dų ji isteriškai apšaukė laidą filmavusius žmones ir juos lydėjusius gam­
tosaugininkus, - A. Maldeikienei įsiminė vienas televizijos siužetas. - Ji
apšaukė, kad kažkas kažkokį priėjimą prie Neries padarė, kaip supratau,
filmavimas vyko šalia jos namų Žvėryne. Ji ėmė šaukti: „Ar jūs žinote,
prie kieno tvoros stovite?“ Bet tie žalieji išties nuoširdžiai nesuprato, kas
ji tokia ir dėl ko šaukia. Iš šio reportažo susidariau įspūdį, kad ji labai
bijo tikrovės. Tai buvo nuobodus reportažas, kurį galėjo transliuoti ne
koks nors komercinės televizijos kanalas, o tokias laidas rodantis naci­
onalinis transliuotojas LRT. Viskas atrodė labai juokinga, bet nuoširdų,
nes buvo parodytas labai neadekvatus moters elgesys.“
A. Maldeikienei teko girdėti, kad kadaise L. Lubienė galimai netgi
buvusi B. Lubio sekretorė. „Užsiėmęs vyras ir šalia esanti sekretorė. Sen­
tikės mentaliteto, uždara ir tai matyti iš jos povyzos. Ji užsiima tuo, ko
nesuvokia. Ji padarys chaosą, nes per daug visus kontroliuoja. Paliktų
visus ramybėje ir būtų turtinga ir graži moteris“, -greitakalbe pabėrė
dažnai kalbėdama apie lietuvišką verslą viešojoje erdvėje aštrių epitetų
nepagailinti ekonomistė.
B. Lubys šalies Pramonininkų konfederacijos prezidento pareigas ėjo
iki pat mirties. Čia viceprezidentu buvęs Gediminas Rainys įsitikinęs,
kad šiuo metu „Achemoje“ -visiškas žmonių nesuderinamumas. „At­

269
vedami vieni žmonės, o paskui juos teismas kažkodėl blokuoja. Arba
valdyba skiria vieną vadovą, o kiti - dar kitą. Tai daugiau nei keistai
atrodo. Taip dabar dirba koncerno įmonės. Be to, nebėra jokios ateities
vizijos. Anksčiau koncerne buvo daugybė kabinetų, kuriuose būdavo
kuriami nauji investiciniai projektai. Dabar ten tuščia ir nyku“, - kalbėjo
G. Rainys.
Tarp turtingiausių Lietuvoje žmonių esanti L. Lubienės duktė V. Lu­
bytė 2015-ųjų vasarą pirmąsyk rimtai sukėlė ne tik žiniasklaidos, bet ir
šalies Vyriausybės susidomėjimą. Nepilnametė L. Lubienės duktė valdo
12 proc. „Achemos grupės“ akcijų, kurios vertos kiek daugiau nei 30 mi­
lijonų eurų. Jau kitais metais V. Lubytei sueis 18 metų, tad ji galės laisvai
elgtis su savo akcijų paketu. Nors L. Lubienė atkakliai viešojoje erdvėje
aiškina, kad „Achemos grupė“ nebus parduodama, viskas apsiverstų, jei
naujų investuotojų pasiūlymais susigundytų smulkieji akcininkai. Di­
delė dalis jų yra garbaus amžiaus ir solidūs pinigai už akcijas juos gali
sudominti. Manoma, kad jei V. Lubytė pereitų į smulkiųjų pusę, būsimi
koncerno šeimininkai galėtų įsigyti didelį akcijų paketą.
Ekonomikos apžvalgininkai neatmeta, kad labai turtingą merginą
bus nesunku įtikinti - milžiniška suma būtų pervesta iškart.
Tačiau apie L. Lubienę šalies žiniasklaidoje gerokai dažniau pasirodo
tragikomiškų pranešimų. Štai keletas pavyzdžių. 2013 m. vasarį šalies
naujienų portalai trimitavo, kad Vilniaus oro uoste iš Šveicarijos sugrį­
žusi turtingoji našlė muitinės darbuotojams įkliuvo su 760 vienetų cigar
rečių „Kent“ be banderolių. 2014-ųjų lapkritį vėl L. Lubienės vardas sua
mirgėjo, kai pasklido žinia, kad garsiame šeimos name Žvėryno rajone
netikėtai apalpo, o paskui mirė 55 metų vyras. Buvo iškviestos net dvi
medikų brigados, tačiau atgaivinti vyriškio nepavyko. Paaiškėjo, kad dėl
sveikatos problemų miręs vyras dirbo namų prižiūrėtoju.
Atidžiau pažvelgus į B. Lubio ir L. Lubienės psichologinius portretus
akivaizdu, kad jie abu gerokai skiriasi. Galbūt todėl kai kurių B. Lubio
artimųjų nestebina, kad ant verslininko kapo Plungėje artimiausių žmo­
nių jam skirtos žvakelės uždegamos retai.

270
 Skubiai sudegintos knygos

Ko gero, mažai kas šiandien žino, kad toje vietoje, kur dabar yra
„Achema“, Skarulių kaime šalia Jonavos, sovietmečiu buvo suplanuota
kita įmonė - cukraus fabrikas. Vis dėlto praėjusio šimtmečio šeštojo de­
šimtmečio pabaigoje Lietuvoje dėl mineralinių trąšų stygiaus kone per­
pus sumažėjus žemės ūkio grūdinių kultūrų derlingumui, nutarta statyti
azoto trąšų gamyklą. Statybos darbai prasidėjo 1962 m. gegužės 28 d. Po
kelerių metų, 1965 m. vasario 9 d., amoniako ceche buvo pagamintos
pirmosios tonos lietuviško sintetinio amoniako, davusio pradžią skystų­
jų ir kietųjų azoto trąšų gamybai.
Tuomet „Azotu“ vadintos įmonės reikšmė Jonavai buvo didžiulė.
Plėtojant gamybą daugėjo darbuotojų, mieste iškilo gyvenamųjų namų
kvartalai, darželiai, parduotuvės, kultūros namai. Per ilgus bendrovės
veiklos metus būta ne tik džiaugsmingų laimėjimų, bet ir garsi 1989 me­
tais gamykloje įvykusi avarija.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1994-aisiais gamykla tapo priva­
čia bendrove.
Po metų, 1995 m., sulaukęs vieno laikraščio žurnalistės klausimo,
kaip vis dėlto įsigijo Jonavos „Azotą“, B. Lubys atsakė: „Gamykla perėjo
penkis privatizavimo etapus - niekas nenupirko. Po to buvo konkur­
sas, kuriame dalyvauti galėjo kiekvienas šalies pilietis, bet privatizavo­
me mes, 28 žmonės, nes dalyvauti konkurse daugiau niekas nepanoro.
Sumokėjome 32 mln. litų. Iš kur juos gavome? Tai užsienio paskolos,
gautos įvairiomis sąlygomis. Kokiomis? Jei reikės, plačiau apie tai paaiš­
kinsiu prokuratūrai. Esu kolektyvinio mąstymo ir kolegialių sprendimų
žmogus, bet kolektyvinio gyvenimo nepripažįstu. Aš linkęs gyventi su
žmona, o ne su daugeliu moterų, man patinka atskiras butas, namas, tik
ne bendrabutis. Tad manau, kad valdyti gamyklą reikia per direktorių,
per mažą grupę žmonių. Ne per kolūkį. Darbininkas privačioje įmonėje
turi tik gerai dirbti, o savininkas už tai gerai mokėti.“
Vienas buvusių „Achemos“ veteranų, prisimindamas dienas, kai le­
gendinė gamykla perėjo į privačias rankas, kalbėjo: „Kai B. Lubys priva­

271
tizavo įmonę, visiems koncerno vadovams suteikė beprocentes pasko­
las ir šalia Jonavos nutarė pastatyti nuosavų namų kvartalą. Šis kvar­
talas egzistuoja iki šiol. Jame gyvena nemažai metų koncernui atidavę
žmonės.“
Šiandien akcinė bendrovė „Achema“, pagrindinė koncerno „Ache-
mos grupė“ įmonė, - didžiausia azoto trąšų ir kitų pramoninių chemijos
produktų gamintoja Baltijos šalyse. Valstybinės mokesčių inspekcijos
sudarytame įmonių, 2014 metais pardavusių daugiausia prekių ir pas­
laugų ne Lietuvoje, sąraše „Achema“ užėmė antrąją vietą.
Anot buvusio artimo B. Lubio bičiulio gydytojo E. Mikalkino, B. Lu­
bio darbštumas buvęs nenusakomas. Net ir Druskininkuose su kiekvie­
nu prie jo priėjusiu žmogumi jis draugiškai pasilabindavo, pasišnekėda­
vo. Į jį žmonės drąsiai kreipdavosi dėl tam tikrų finansinių sunkumų.
Kai reikėdavo paremti perspektyvius žmones, kurie mokėsi užsienyje ar
dalyvaudavo konferencijose, jis buvo nusiteikęs finansiškai padėti. „Ne­
žinau nė vieno „Achemoje“, kuris būtų ant jo griežęs dantį. Nenorėčiau
plėstis dėl jo žmonos, bet ypatingo bendravimo tikrai nebuvo. Mes su ja
niekada nekonfliktavome“, - teigė E. Mikalkinas.
2015-ųjų gegužę tarp daugybės svečių jis dalyvavo ir „Achemos“
50-mečio šventėje. E. Mikalkinas teigė, kad Jonavos kultūros namuose
vykusio renginio metu vakaro svečiams buvo parodytas specialiai B. Lu­
biui atminti skirtas filmas.
„Kuriant filmą taip pat dalijausi savo prisiminimais, tačiau jie buvo
iškirpti, - kalbėjo E. Mikalkinas. - Filmas nėra blogas, bet man pasi­
rodė, kad jis daugiau apie technologijas, o ne apie žmogų. Nors Lyda
šiuo filmu buvo patenkinta, man jis šiaip sau. Kultūros namų, kuriuose
vyko šventė, istorija taip pat verta dėmesio. Kiek žinau, kadaise juos sta­
tė „Achema“, o vėliau per privatizavimą už litą ar rublį pardavė Jonavos
savivaldybei.“
Nuo tos dienos, kai Lietuvoje pradėti skelbti turtingiausių šalies žmo­
nių ir jų valdomo verslo sąrašai, B. Lubys dažniausiai būdavęs jų viršuje.
Bene paskutinį kartą jo vardas įrašytas 2011-ųjų sausį portalui Ekono-

272
mika.lt paskelbus turtingiausių šalies žmonių šimtuką. Tada B. Lubys
buvo antrojoje vietoje - „Achemos grupė“ buvo įvertinta 1,5 milijardo
litų.
Tačiau jis niekada nemėgo demonstruoti lietuviško verslo elito at­
stovams būdingos prabangos. Nebuvo iš tų, kurie žavėjosi garsių prekių
ženklų parduotuvėmis ar siekė puikuotis išskirtiniais, greitais automo­
biliais. „Jis pinigų šiaip sau nešvaistydavo. Taip, jis galėjo sau leisti fak­
tiškai viską. Yra apvažiavęs nemažai pasaulio šalių, tačiau mieliau rink-
davęsis poilsį Druskininkuose. Iš užsienio kelionių parsiveždavo kelias
poras kokybiškų itališkų batų. Lietuvoje jis mažai ką pirkdavo, ypač kai
sužinojo, kad vadinamosiose mūsų prabangos prekių parduotuvėse pre­
kiaujama padirbtais daiktais, kurie tikrai nėra vienetiniai“, - kalbėjo vie­
nas B. Lubio įpročius gerai žinojusių žmonių.
Įdomiausia, kad tokio lygio verslininkas kaip B. Lubys ilgą laiką net
nesinaudojo mobiliuoju telefonu. „Kodėl? Kad netrukdytų. Dažniausiai
aplinkiniams jis dalindavęs savo vairuotojo arba sekretorės mobiliųjų
telefonų numerius. Jį labai erzindavo nuolat skambantys mobilieji tele­
fonai. Tarkime, į valdybos posėdžius jis telefonus drausdavo įsinešti. Tai
buvo nerašyta taisyklė. Suprantama, kad tokio koncerno vadovai neno­
rėjo, kad kas nors žinotų apie jų pasitarimus, planuojamus veiksmus“, -
prisimena buvęs „Achemos“ veteranas.
B. Lubys ne vienus metus pats vairavo ne kokį nors prabangų, o nedi­
duką automobilį „Smart“ arba būdavo vežiojamas ne pirmos jaunystės
„Mercedes-Benz“ limuzinu. „Per intymesnėje aplinkoje vykusius paš­
nekesius jis yra minėjęs, kad lengva ranka galėtų nusipirkti prabangųjį
„Maybach“. Bet sakydavo: kas iš to? Turi vieną ar du milijardus, bet tai
nieko pernelyg nekeičia“, - pasakojo poilsio kompleksui Druskininkuo­
se anksčiau vadovavęs P. Lisauskas.
Kaip sakė kitas ilgametis pramonininko bičiulis, miniatiūrinį auto­
mobilį „Smart“ B. Lubys pasirinko ne šiaip sau. „Prisiminkite klasikinę
verslo istoriją: garsusis Henry Fordas pas darbininkus taip pat eidavęs
apiplyšusiu švarku“, - mirktelėjo akį buvęs ištikimas verslo partneris.

273
 „Jei sugesdavo pagrindinis automobilis, nesukdamas galvos B. Lubys
persėsdavo į kitą bendrovės mašiną. Jis nebuvo iš tų žmonių, kuriam
reikėjo, kad kiekvieną dieną jo automobilis būtų nuplautas ir jo blizge­
sys iš tolo trauktų kitų vairuotojų ar praeivių žvilgsnius. Jam užteko, kad
mašina būtų nuplauta kartą per savaitę, o kartais netgi kartą per dvi“, -
kalbėjo B. Lubio automobilių parką prižiūrėjęs darbuotojas.
Tiesa, šalies pramonininkų lyderis visada garsėjo kaip dosnus tiek
politikų, tiek labdaros projektų iniciatorių rėmėjas. „B. Lubys visada su­
tarė su visomis šalies politinėmis partijomis, nes visas jas kaskart prieš
rinkimus finansiškai paremdavo. Deja, daugelis politikų dažnai prieš
rinkimus žadėdavo ir šnekėdavo viena, o jiems pasibaigus elgdavosi
priešingai“, - kalbėjo G. Statulevičius.
G. Rainys pasakojo, kad paskutiniais gyvenimo metais B. Lubys
dosniai rėmė kultūros, sporto projektus, renginius, tarp jų ir gimtojoje
Plungėje rengiamą Mykolo Oginskio festivalį.
„Būdamas gyvas jis labai daug lėšų skyrė labdarai. Tik po jo mir­
ties pastebėjome, kiek jis išleisdavo įvairiems labdaros projektams. Kiek
žinau, už savo pinigus Jonavoje yra finansavęs ne vieno dviračių tako
tiesimo darbus. Teko girdėti, kad jis jautė begalinį malonumą, kai kiti
žmonės, sulaukę iš jo paramos, nuoširdžiai džiaugėsi, šypsojosi, - pri­
simena G. Rainys. - Pamenu, prie „Grand SPA Lietuva“ viešbučio buvo
atidengta aktoriaus Donato Banionio skulptūra. Atidarymo renginį ste­
bėję žmonės vėliau sakė, kad niekada anksčiau nebuvo matę taip gerai
nusiteikusio B. Lubio kaip tąkart.“
G. Rainys sakė, kad B. Lubys jam yra pasakojęs, jog kartą Žvėryne,
stovėdamas eilėje „Maximos“ parduotuvėje, išgirdo, jog rusakalbei pen­
sininkei atsiskaitant už prekes pritrūko kelių centų. „Tai pamatęs B. Lu­
bys padavė jai 200 litų banknotą. Moteris susijaudino, apsiverkė. Atrodė,
kad tai kažkuria prasme glostė B. Lubio savimeilę“, - kalbėjo buvęs ilga­
metis bendražygis Pramonininkų konfederacijoje.
Atrodytų, panašią labdaros liniją yra nusiteikusi pratęsti ir L. Lubie­
nė. Tačiau ne viskas pavyksta taip sėkmingai. Štai 2013 m. moteris iš

274
asmeninių lėšų paskyrė daugiau nei 280 tūkst. eurų vieninteliams sen­
tikių maldos namams Kaune - Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvei -
atstatyti. Bet ši parama tikriausiai nebuvo šiaip sau, mat mecenatei nuo
mažumės įskiepyta ypatinga pagarba sentikių religijai.
Deja, susidaro įspūdis, kad bene labiausiai turtingą našlę erzina
praeitis ir pirmoji jos mirusio vyro šeima. Atrodytų, jog turtingiausiai
šalies poniai norėjosi, kad jos ir B. Lubio gyvenime neliktų nė žymės.
Praėjus vos keliems mėnesiams po B. Lubio mirties iš didžiulės bi­
bliotekos buvo surinktos ir į dėžes sukrautos knygos, kuriose aprašy­
ta L. Lubienės vyro biografija, ir jas liepta sudeginti. Pasakojama, kad
neva poniai netiko visos knygos, kuriose buvo rašoma apie B. Lubio
meilę savo dukrai Jūratei - pasakojimai, kaip pirmosios žmonos palik­
tas gamyklos vadovas ją vienas užaugino, kaip valandų valandas duktė
praleisdavo tėvo darbo kabinete. Nepatiko ir aukštinama buvusio vyro
meilė anūkams.
Pasakojama, kad knygų pakrautas saugos tarnybos „Budrus sakalas“
automobilis nuvyko į vieną Jonavoje esančią bendrovę. Darbininkams
buvo duotas įsakymas sudeginti visas knygas. Iš pradžių toks prašymas
įmonės darbuotojams pasirodė nesuprantamas, tad jie paskambino į
„Jonavos naujienų“ redakciją ir paprašė gelbėti knygas. Pasirodo, buvo
liepta sudeginti ne tik įvairių autorių apie B. Lubį parašytas knygas, bet
ir paties pramonininko kūrinius.
Darbininkams ypač gaila buvo B. Lubio 70-mečio proga išleisto foto-
albumo. Šis ypač aukštos kokybės leidinys buvo graibstyte graibstomas,
ypač Jonavoje. Daugelis „Achemos“ darbuotojų svajojo įsigyti šį albu­
mą, kuriame įamžinta visa B. Lubio biografija, o tie, kuriems jį pavyko
gauti, saugojo kaip savo akį.
Tačiau „Jonavos naujienų“ žurnalistams taip ir nepavyko išgelbėti
tų knygų - kai jie suskubo domėtis, visos jau buvo skubiai sudegintos.
Žurnalistai suvokė, kad tai skandalinga tema - jie buvo įsitikinę, kad
kažkas, sunaikindamas knygas, paniekino mirusio žymaus verslininko
atminimą, įžeidė paveldėtojų jausmus.

275
 Bet į redakciją įsiveržė dvi informaciją koncerne valdžiusios moterys.
Jos isteriškai šaukė ir ne tik liepė išimti iš spausdinti paruošto laikraščio
publikaciją apie knygų deginimą, bet ir įsipareigoti, kad apie tai nepara­
šytų joks kitas leidinys. Buvo pagrasinta, kad priešingu atveju teks atsi­
sveikinti su darbu.
Kai knygos apie B. Lubį buvo sudegintos, netrukus L. Lubienė pri­
statė savo lėšomis išleistą Stasio Vaitiekūno knygą „Bronislovas Lubys.
Žmogus versle, politikoje, kultūroje“. Šioje knygoje tik keliais žodžiais
buvo užsiminta apie pirmąją B. Lubio šeimą ir anūkus. O didžioji jos da­
lis - apie garsaus verslininko ir buvusios „Azoto“ pamainos viršininkės,
iš sentikių šeimos kilusios L. Fiodorovaitės, tapusios antrąja B. Lubio
žmona, meilę.
Knygos pristatymas buvo iškilmingas. Skambant kamerinio orkes-
tromuzikai L. Lubienė graudžiai pasakojo apie savo meilę vyrui. Jos
pasakojimas buvo toks įtaigus, kad šios moters nepažinoję žmonės ap­
siverkė. Tuo metu kamputyje susėdę seni B. Lubio bendražygiai tyliai
kikeno. Jie prisiminė ir kur kas dramatiškesnių bendro poros gyvenimo
detalių, tačiau, kaip sakoma, dar ne laikas jų plačiau plėtoti.
Iš buvusių ilgamečių koncerno darbuotojų pasakojimų susidarė įspū­
dis, kad tokiais veiksmais kai kurios personos tarytum specialiai siekia
ištrinti B. Lubio vardą ne tik iš „Achemos“, bet apskritai iš lietuviško
verslo istorijos.

Praeitį mena namai vaiduokliai

Viename savo paskutinių interviu žiniasklaidai 2011-ųjų birželį, pa­

klaustas apie namus Vilniaus Žvėryno rajone, prie kurių netgi kai kurie
išradingi verslininkai buvo pradėję rengti ekskursijas, B. Lubys žurna­
listo perklausė, ar šis nepriskiriąs jo prie skurdžių. Tada lyg tarp kit­
ko priminė, kad ir Palangoje turįs namą. O į Vilnių sakė persikraus­
tęs, nes gyvenant Jonavoje apibėgti valdininkus užtrukdavę pernelyg
daug laiko. Iš Žvėryno - dešimt minučių pas vieną, dešimt pas kitą. Pa­
klaustas, ar daug tekdavo apibėgti, B. Lubys su jam būdingu humoru

276
atsakė: „Ačiū Dievui, dabar dalis bijo priimti verslininkus pokalbio, tai
mažiau.“
To paties vieno paskutinių pokalbių su žurnalistais metu B. Lu­
bys teigė, jog būna jo gyvenime ir laisvalaikio, kai nešnekama nei
apie jokius verslus, nei apie politiką, ir vyno taurė su draugais, bet
privatus gyvenimas jam per daug brangus, kad dar su kuo nors juo
dalytųsi.
Šiuo metu erdviuose B. Lubio namuose Vilniuje, Žvėryne, ir Kauno
Žaliakalnyje tvyro keista atmosfera - čia retai galima sutikti žmonių.
Kalbama, kad tarsi vaiduokliais virtusiuose milžiniškuose namuose šei­
mininkauja L. Lubienės giminaitės. Apie dvaro Palangoje likimą išvis
nėra jokių konkrečių žinių.
Nenorą prisiminti praeitį iliustruoja toks faktas, kad iškart po B. Lu­
bio mirties parduodamo nekilnojamojo turto objektų skelbimų porta­
luose pasirodė pranešimas, kad parduodamas velionio namas vaizdin­
goje vietoje Kauno Žaliakalnyje. Už prestižinėje vietoje esantį didžiulį
pastatą su sklypu 2011-ųjų rudenį buvo prašoma 3 milijonų eurų, dabar
kaina nukritusi iki 1,5 mln. eurų. 1999-aisiais netoli legendinės Kauno
sporto halės, Perkūno alėjoje, pastatytas B. Lubiui priklausęs mūrinis
namas prabangus. Skelbime buvo rašoma, kad šis namas - vieno aukšto
su 17 arų žemės sklypu. Sklypas sutvarkytas, apsodintas ir prižiūrėtas,
auga daug egzotinių augalų.
Buvo kalbama, kad šiame name B. Lubys kadaise siūlė apsigyventi
savo dukrai iš pirmosios santuokos - J. Žadeikienei su šeima. Nekilnoja­
mojo turto bendrovės, parduodančios velionio B. Lubio namą, atstovas
nenorėjo atsakyti į klausimą, ar yra pirkėjų, besidominčių šiuo unika­
liu pastatu. Ekspertai teigia, kad Kaune yra ir daugiau panašios vertės
namų. Tiesa, ne visi tokie objektai greitai parduodami.
Kaimynystėje gyvenantys kauniečiai teigė, kad šiame name žmonės
retai pasirodo. Apie naujakurius niekas iš aplinkinių taip pat nėra gir­
dėję. Tad atrodo, kad būsimų pirkėjų nevilioja ir turtinga buvusio namo
šeimininko gyvenimo istorija. Galbūt ne šiaip sau kalbama, kad atsi­

277
kratyti senų turtų našlės užsigeidžia tada, kai pareiškia norą absoliučiai
užmiršti praeitį. Ir nesvarbu, kokia ta praeitis buvusi ir kas liko - var­
gas ir skurdas ar staiga po vienos nakties tarsi iš dangaus nukritusios
gėrybės.

278
 SPARNUOTAS MALŪNININKAS

„Visi mato Barščio malūnsparnį, bet kažkodėl niekas nemato atsako­

mybės“, - 2015-ųjų liepos pabaigoje Kaune pasirašydamas bendradar­
biavimo sutartį tarp savo valdomos kompanijos „Kauno grūdai“, arba
„KG Group“, ir Kauno technologijos universiteto naujienų portalui Del-
fi.lt emocingai rėžė Tautvydas Barštys.
Tiesą sakant, kaipgi to nematysi, kai 56 metų kaunietis milijonie­
rius yra pagarsėjęs kaip aktyviausiai bene vienintelis Lietuvoje nuosa­
vu sraigtasparniu „Eurocopter 130“ skraidantis žmogus. Jo daugiau nei
milijonu eurų vertinamu sraigtasparniu dažnai skraido ir iškilūs šalies
visuomenės veikėjai, pramogų verslo, sporto įžymybės ar garbūs svečiai
iš užsienio.
Prieš keletą metų įvairiuose pramoginiuose renginiuose T. Barštys
nė per žingsnio nesitraukdavo nuo gimtinėje dažnai besilinksminusio
ir vienu metu brangiausiu Eurolygos krepšininku vadinto Lino Kleizos
ar šalies muzikos gerbėjų numylėto dainininko Egidijaus Dragūno-Selo.
Su pastaruoju jį iki šiol galima dažnai sutikti viešuosiuose renginiuo­
se. Nors daugelį stebina jų draugystė, abu žinomi vyrai ne kartą žinias-
klaidai prisipažino, kad kuo puikiausiai randa bendrą kalbą, todėl kartu
dažnai leidžia laisvalaikį. Manyčiau, kad jei gyventume Jungtinėse Ame­
rikos Valstijose, T. Barštys būtų tokio lygio verslininkas kaip Amerikoje
iš šoumeno į didžiąją politiką besiveržiantis Donaldas Trumpas. Arba
jei turėtume savąjį Holivudą, mano nuomone, T. Barštys mielai įkurtų
kino studiją, kurioje prodiusuotų kino filmų gamybą arba daugiau dė­
mesio ir savo investicijas sutelktų į muzikos įrašų industrijos verslą. Ir
galbūt tada jau išties rimtai pajudėtų jo bičiulio Selo planai tapti tarptau­
tinio lygio scenos žvaigžde. Bet tai - tik pamąstymai ir fantazijos.
Baltasodžio kaime Alytaus rajone gimęs ir užaugęs T. Barštys tarp
turtingiausių šalies žmonių atsirado tarsi iš niekur. Apie jo jaunystę, pir­
muosius verslus sovietmečio epochoje interneto platybėse nėra nė ma­

279
žiausios užuominos. Pastarąjį kartą spaudoje 2014 m. liepą skelbta, kad
T. Barstys nuo bendrovės „Kauno grūdai“ sargo per gana trumpą laiką
pakilo iki stambiausio šios įmonių grupės akcininko ir vadovo.
Nuo 2003-iųjų pagal liberaldemokratų sąrašą jis buvo išrinktas į
Kauno miesto tarybą ir joje išbuvo net kelias kadencijas. Spauda daž­
nai akcentuodavo, kad verslininkas buvo vienas dažniausiai posėdžius
praleidžiančių valdininkų. Tačiau po pralaimėjimo pastaruosiuose savi­
valdos rinkimuose T. Barštys, kaip Lietuvos laisvės sąjungai (liberalams)
priklausantis narys, iš aktyvios politikos pasitraukė.
2015 metų vasarą paskelbtame „IQ Top“ 250 turtingiausių Lietuvos
gyventojų sąraše T. Barštys yra keturioliktas. Jo valdomos grūdų perdir­
bimo ir paukštininkystės įmonės įvertintos 117 mln. eurų. Keisčiausia,
kad naujausiame „Veido“ paskelbtame turtuolių sąraše jo vardas išvis
nepaminėtas, nes jį sudarant vyras dar nebuvo spėjęs pateikti savo val­
domų įmonių konsoliduotų finansinių 2014 metų ataskaitų. Tačiau T.
Barštys yra daugiau nei dešimt bendrovių valdančios „KG Group“ val­
dybos pirmininkas ir svarbiausias dalininkas, su sūnumi Tautvydu turi
tris ketvirtadalius akcijų.
2014 m. įmonių grupės apyvarta siekė apie 446 mln. eurų.
Nors pastaraisiais metais Lietuvos ir kitų Vakarų Europos šalių san­
tykiai su Rusija akivaizdžiai suprastėjo, „Kauno grūdai“ 2015 m. įsigi­
jo šalia Rusijos sostinės Maskvos esančios pašarų gamyklos kontrolinį
akcijų paketą. Jau kurį laiką pašarų gamybos verslą T. Barštys plėtoja ir
Baltarusijoje, turi tam tikrų interesų Latvijoje.

Garsūs konfliktai

Nors įmonių grupė, kuriai vadovauja T. Barštys, vertinama išties tei­

giamai ir vadinama netgi viena reikšmingiausių mūsų šalyje, jos vado­
vas viešojoje erdvėje kartais pasirodo itin skandalingai. Jis ne kartą buvo
įsivėlęs į aršius ir žiniasklaidos plačiai aprašytus konfliktus su panašaus
kalibro pasiturimai gyvenančiais Lietuvos milijonieriais.

280
 Prieš keletą metų plačiai nuskambėjo T. Barščio konfliktas su skan­
dalingai pagarsėjusiu bankininku, dabar Rusijoje gyvenančiu Vladimiru
Romanovu. Arba kiek vėliau viešai buvo paskleisti pranešimai, neva T.
Barštys grasino kitam milijonieriui - „Vičiūnų“ įmonių grupės steigėjui
ir tuometiniam vadovui Visvaldui Matijošaičiui.
Dėl pastarojo konflikto 2014-ųjų birželio viduryje T. Barščiui ofici­
aliai netgi buvo pateikti įtarimai dėl galimo turto iššvaistymo, nesąži­
ningumo ir piktnaudžiavimo. Tąsyk šalies naujienų portalai skelbė, kad
T. Barščio ir dar kelių asmenų atžvilgiu atliekamas ikiteisminis tyrimas
narpliojant Vievio paukštyno bankroto metu taikytą nesąžiningą sche­
mą, kai „Kauno grūdų“ grupės įmonės - Kaišiadorių paukštynas ir Vil­
niaus paukštynas - neva pasisavino 2 mln. litų.
Tačiau staiga pradėtas ir nemažai darbo ekonominių nusikaltimų
narpliotojams turėjęs duoti tyrimas buvo žaibiškai nutrauktas. Praėjus
metams, 2015-ųjų vasarą, abu žymūs kauniečiai paspaudė vienas kitam
ranką, ir konfliktas baigėsi taikiai. „Lietuvos ryto“ dienraštyje pasirodžiu­
sioje trumpoje žinutėje skelbta, kad T. Barščio valdoma bendrovė sudarė
taikos sutartį su bankrutuojančiu Vievio paukštynu. Įmonės nutarė ne-
sibylinėti dėl dviejų antrinių paukštyno įmonių įstatinio kapitalo padi­
dinimo 2013 metais, kai jų kontrolę perėmė su V. Matijošaičiu susijusios
įmonės. Sudarytos taikos sutarties sąlygos viešai nebuvo skelbiamos.
Kai paklausiau apie šiuos konfliktus, T. Barštys raštu atsakė: „Aš nie­
kuomet nesistengiu su niekuo kovoti ar pyktis. Kartais versle susida­
ro tokios aplinkybės, kurių negali numatyti ar pasirinkti, bet visą laiką
ieškau taikių sprendimų. Kiekvienas asmeniškai esame savo sprendimų
vertintojai, o už mus kalba mūsų darbai.“

Įgijęs daktaro laipsniu nustebino aplinkinius

Gana trumpai T. Barštys atsakė ir į kitus pateiktus klausimus. Papra­

šytas gyvo susitikimo verslininkas kažkodėl nepanoro pasimatyti. O gal
ir neturėjo tam laiko, nes vis dėlto tai beprotiškai užsiėmęs žmogus, plė­
tojantis sėkmingą verslą ne tik Lietuvoje, bet ir užjos ribų.

281
 Aišku, tai šiek tiek nuliūdino, nes norėjau T. Barštį pasveikinti ypa­
tinga proga - įžengus į mokslo daktarų luomą - ir šioje knygoje pasida­
linti jo įžvalgomis ne tik verslo tematika.
Primenu, kad 2014-ųjų liepą milijonierius daugelį jį pažįstančių
žmonių nustebino Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos
akademijoje apsigynęs zootechnikos daktaro disertaciją tema „Seleno
ir vitamino E įtaka viščiukų broilerių produktyvumui, virškinimo pro­
cesams ir produkcijos kokybei“.
„Kodėl mokslinio darbo temą pasirinkau apie viščiukų broilerių lesa­
lą? Todėl, kad jau daugiau nei 30 metų tuo gyvenu 24 valandas per parą.
Kol kas kuriam laikui padarysiu pertrauką, po to vėl ruošiuosi kibti į
mokslus. Ateityje greičiausiai studijuosiu psichologiją“, - vos tik papil­
dęs mokslininkų gretas žiniasklaidai yra sakęs T. Barštys.
Tai buvo išties netikėta žinia artimai T. Barštį pažinojusiems žmo­
nėms, nes prieš dešimtmetį jis dar neturėjo jokio aukštojo mokslo diplo­
mo, tik 2005 m. baigė vadybos ir verslo administravimo studijas Kauno
technologijos universitete, o 2009 m. - Lietuvos veterinarijos akademiją.
Nors ir kiek pavėluoti, bet nuoširdūs mano sveikinimai ir linkėjimai
kai kam pasirodė neįdomūs, todėl visi atsakymai į T. Barščiui pasiųs­
tus klausimus maždaug po savaitės mane pasiekė elektroniniu paštu.
Apmaudu, kad netgi daktaro laipsnį įgiję šalies turtingieji dažniausiai
vis dar vengia įprastų interviu su žurnalistais. Juk necenzūruoti ir gyvai
perteikti pašnekesiai nepalyginti įdomesni. Skaitytojai tokiais tekstais
labiau pasitiki. Bet, regis, ne visiems tai suprantama.
Praėjusio šimtmečio paskutinį dešimtmetį, visuotinės privatizacijos
metais, faktiškai visą Lietuvos verslą užvaldė nusikalstamos organizaci­
jos. O kaip tą audringą laikotarpį gyveno T. Barštys?
„Tokį laiką išgyvenome ne tik mes, bet ir visos nepriklausomybę at­
gavusios valstybės, - raštu atsakė kaunietis milijonierius. - Susidūrėme
su neigiamu poveikiu, kuris nepriklausė nuo verslininkų, tvarkėmės,
kaip mums tuo metu atrodė tinkama, vienus santvarkos pasikeitimas
paveikė labiau, kitus mažiau, tačiau išgyvenome. Šiandien tai jau istori­
ja, ir mes žvelgiame į ateitį.“
282
 Turėdamas omenyje anksčiau aprašytus konfliktus su V. Romanovu
ir V. Matijošaičiu paklausiau, kodėl tokioje mažoje Lietuvoje tarp vers­
lininkų ar didžiųjų verslo grupių dažnai pasitaiko įvairiausių, kartais la­
bai nemalonių, intrigų, į kurias ir jam pačiam yra tekę patekti? T. Barštys
atsakė: „Atgavusi nepriklausomybę Lietuva, kartu ir šalies verslas, paty­
rė daug pokyčių. Ne paslaptis, kad per naktį pasikeitusi santvarka atnešė
ir daug chaoso, ir daug nesusipratimų, žmonės negalėjo persiorientuoti,
o ir teisinė sistema vis dar turi spragų, todėl yra tuo pasinaudoj ančių.
Tačiau lietuvių mentalitetas pamažu iš postsovietinio keičiasi link euro­
pietiško, todėl ir versle įsigalioja etiškos taisyklės.“
Pašnekovas pabrėžė, kad šiandieninė verslo etika Lietuvoje dar nesu­
brendusi iki europinio lygio, tačiau, jo teigimu, jau turime ir kuo pasi­
džiaugti.
„Lietuvoje veikiančios kompanijos atitinka europinius standartus,
todėl jų pagaminta produkcija, teikiamos paslaugos pripažįstamos Eu­
ropos ir kitose šalyse, - raštu pateiktame atsakyme dėstė T. Barštys. -
Antai ir mūsų įmonių produktai sėkmingai parduodami užsienio rin­
kose, o tai rodo, kad gamybos įmonės atitinka tarptautinius standartus.
Vadinasi, sugebame plėtoti verslą, panaudoti modernias technologijas.
Plačiai taikomos informacinės technologijos didina ir verslo skaidrumą,
nes dabar viską apie visus galime sužinoti žaibišku greičiu, o anksčiau
daug ką buvo galima nuslėpti ar apeiti. Be to, Lietuva yra gana maža
šalis, todėl viskas, kas vyksta versle, ne tik labai pastebima, bet neretai
ir per daug eskaluojama. Kartais visuomenei nušviečiama viena verslo
santykių pusė, dažnai neatskleidžiama visa situacija, todėl sudaromas
klaidingas vaizdas. Visuomenė mano, kad įsivyrauja intrigos, tačiau
daugeliu atvejų taip nėra.“

įsigijo pirmasis visoje Rytų Europoje

Kadaise T. Barštys žiniasklaidoje garsėjo kaip aistringas brangių ir

greitų automobilių ar įmantriausiai atrodančių motociklų bei lėktuvų
savininkas.

283
 Dar 2001 metais jau tuomet pelningai dirbusios bendrovės vadovo
nebetenkino net ir šiandien prestižiniu laikomas „Mercedes-Benz 600“
ir jis leido sau tikrą prabangą: už maždaug pusę milijono litų įsigijo 1974
metais sukonstruotą lėktuvą „Cessna 206 Turbo Sky Wagon“, kuris gali '
leistis ant vandens. Tada šis lėktuvas azartiškam buvusiam sportininkui
(rankininkui) tapo pagrindine transporto priemone.
Jis garsėjo ir kaip iš tolo akį traukiančių prestižinių automobilių sa­
vininkas. Į prabangių automobilių vairuotojų istoriją kaunietis pateko
praėjus metams, 2002-ųjų pavasarį, kai pirmasis ne tik Lietuvoje, bet ir
visoje Rytų Europoje įsigijo sportiškąjį „Lamborghini Murcielago“.
Kaip skelbta žiniasklaidoje, tada jam teko 71-uoju numeriu pažymė­
tas geltonos spalvos „Lamborghini“ specialistų surinktas „Murcielago“,
kainavęs apie 200 tūkstančių JAV dolerių (tuomet 800 tūkstančių litų).
Pirmą kartą naująjį kūrinį verslininkas išvydo 2001 metų rudenį Mila­
ne, Italijoje, vykusio pristatymo metu.
Po poros mėnesių kaunietis užsisakė automobilį. Jam teko užpildy­
ti 3 puslapių klausimyną ir sumokėti 120 tūkstančių litų užstatą. Italai
pažadėjo užsakymą įvykdyti per 9 mėnesius. Bet tada įvykius netikėtai
paskubino Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo pataisa, kuri nenuma­
tė galimybės bendrovėms už perkamus naujus automobilius grąžinti
18 procentų pridėtinės vertės mokesčio. Taigi T. Barštys „Murcielago“
staigiai nusipirko Štutgarte, Vokietijoje, įsikūrusioje „Lamborghini“ at­
stovybėje, tad pirkinys kainavo šiek tiek brangiau. Mainais verslininkas
vokiečiams tada perleido savo užsakymą. T. Barštys spaudai yra sakęs,
kad savo pirkinio galimybes iš pradžių išbandė Vokietijoje ir buvo pa­
siekęs 307 km per valandą greitį. Tada esą verslininkas prisipažino, kad
panašiu greičiu yra važiavęs ir greitkeliu Kaunas-Klaipėda. Tai pernelyg
nestebina, nes milijonierius ne kartą yra dalyvavęs greičio entuziastų
pamėgtose „Porsche Carrera Cup“ lenktynėse.
Dabar T. Barščio aistra prabangiems automobiliams jau gerokai nu­
slopusi - štai „Rolls-Royce Phantom“limuziną jis vairuoja beveik dešim­
tmetį. Atrodo, kad jam kur kas didesnį susidomėjimą dabar kelia sūnaus
Tautvydo laimėjimai didžiausiuose automobilių sporto renginiuose ne
284
tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Jaunasis T. Barstys 2015-ųjų liepą pasi­
žymėjo ir Palangoje vykusiose greičiausių ir galingiausių automobilių 1
000 kilometrų lenktynėse, kur kartu su broliais Ignu bei Jonu Gelžiniais
kaip komandos „Juta KG Group“ atstovai iškovojo pirmąją vietą.
Mūsiškė žiniasklaida sukūrusi nerūpestingai gyvenančio milijonie­
riaus portretą, todėl, anot T. Barščio, visuomenė dažniausiai linkusi ma­
tyti tik gražiąją, pramogų skiltyse dažnai aprašomą jo gyvenimo pusę.
„Tačiau niekas nemato tų darbo ir įtampos pilnų valandų, dažnų susiti­
kimų, varginančių verslo kelionių. Neretai net ir pramoginiuose rengi­
niuose tenka spręsti verslo klausimus, - raštu atsakė verslininkas. - Aš
pirmiausia esu stambaus gamybinio susivienijimo vadovas, šiuo metu
įmonių grupė valdo 11 tarpusavyje susijusių, bet savarankiškų verslų.
Nebijau teigti, kad esu tarsi verslo įkaitas, nes juo gyvenu 24 valandas
per parą. Esu reiklus sau ir kitiems, be to, neturiu pasirinkimo, kokį
turi visi kiti 3 tūkstančiai įmonių grupės darbuotojų, - negaliu tiesiog
imti ir pateikti prašymą atleisti iš darbo. Todėl jaučiu atsakomybę ir už
valdomus verslus, ir už darbuotojus. Viskas, kas pasiekta, yra atkaklaus
ilgamečio darbo rezultatas.“
Kalbėdamas apie šiandienos tendencijas tarptautiniame versle T.
Barštys teigė, kad verslas iš esmės yra nuolatinių pokyčių epicente. „Net
ir susidūrę su įvairiais iššūkiais turime sugebėti rasti geriausius sprendi­
mus, nesvarbu, ar yra krizė, ar ekonominis pakilimas. Didžiausias šian­
dienos iššūkis - didelė konkurencija Lietuvoje ir Europoje, profesiona­
lių darbuotojų trūkumas ir per didelė mokestinė našta. Tačiau turime ir
kuo pasidžiaugti - augančiu eksportu, plėtra užsienio šalyse ir panašiai.“
Vienas turtingiausių Lietuvos žmonių minėjo, kad versle jam tenka
susidurti su pačiais įvairiausiais žmonėmis, bet tai jam nėra didelė pro­
blema. „Dažnai juokauju, kad neretai tenka bendrauti su dievais, kurie
viena sako, kita galvoja, dar kita daro, - šmaikštavo T. Barštys. - Aš nei
pats esu Dievas, nei man nemalonu su tokiais bendrauti. Tikrai nemėgs­
tu pataikaujančių ir apsimetinėjančių, jų privengiu, gerbiu tuos, kurie
išsako savo nuomonę, yra sąžiningi ir atviri.“

285
 Natūralu, kad į T. Barštį žurnalistų akys dažnai nukrypsta ir dėl to,
jog kilus nesutarimų jis rėžia tiesą į akis, neslepia emocijų. Ne kartą
verslininkas pats yra prisipažinęs, kad diplomatiškumo turįs labai ma­
žai, dėl to dažnai iš tikrųjų nukenčia. Tuos pačius tris dievus jis yra pa­
minėjęs ir 2014-ųjų liepą savaitraštyje „Veidas“ skelbtame interviu: „Vis
dėlto nenorėčiau sakyti viena, galvoti kita, o daryti trečia. Esu gyvas ir
su trijuose asmenyse esančiais dievais bendrauti nemoku.“
Paklaustas, ar jo nevargina dažnas žiniasklaidos dėmesys, nukreiptas
ne tiek į jo verslą, kiek į asmeninį gyvenimą, T. Barštys atsakė gana įdo­
miai: „KG Group“ - atvira kompanija, nuolatos bendraujame su žinias-
klaida, tad būdamas jos vadovas mielai teikiu žurnalistams komentarus
verslo klausimais. Esu paprastas ir bendrauju su įvairiais žmonėmis -
sportininkais, menininkais. Vieni jų žinomi, kiti ne. Nenuostabu, kad
būdamas žinomų žmonių draugijoje sulaukiu ir žiniasklaidos dėmesio,
tačiau gerbiu žurnalistus ir jų darbą, todėl jų dėmesio nevengiu.“
Tačiau praėjus kuriam laikui į jam elektroniniu paštu nusiųstus pa­
pildomus klausimus apie skandalingąjį straipsnį, kuriame paminėti
neva tamsūs jo praeities faktai, prieš keletą metų publikuotą tuomet V.
Romanovui priklausančiame spaudos leidinyje, bei paslaptingą jo bro­
lio, kritusio nuo Alytaus nusikaltėlių rankos, mirtį, T. Barštys raštu atsa­
kė vienu sakiniu: „Sveiki, manau, kad klausimai nėra etiški ir perziangia
etikos ribas, prašau manes daugiau nebetrukdyti, aciu...“ (Tekstas para­
šytas be lietuviškų raidžių.)

Praeities pėdsakų ieškojo Žiegždriuose

2011 m. liepos 22 dieną dienraštyje „Kauno diena“ pasirodė žurna­

listo Arūno Dambrausko savotiška informacinė bomba pavadinimu
„Žiegždrių medikės: T. Barštys buvo mūsų pacientas“. Dėl šiame straips­
nyje pateiktos informacijos jos autorius A. Dambrauskas vėliau buvo
svarstomas Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) Etikos komisijoje.
Tačiau 2011 m. lapkričio 27-ąją komisija, vadovaujama Viktoro
Trofimišino, išnagrinėjusi T. Barščio prašymą, viešai atsakė: „LŽS Etikos

286
komisija savo veikloje vadovaujasi Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos
kodeksu (LŽLEK). Komisija nevertino straipsnyje paskelbtų faktų atiti­
kimo tikrovei ir T. Barščio prašyme išvardytiems įstatymams, kadangi
tai nėra šios komisijos kompetencija. Komisija atkreipia T. Barščio dė­
mesį į LŽLEK 22 str., kuriame nurodoma, kad kritikos ribos privataus
asmens atžvilgiu yra daug siauresnės nei viešojo asmens atžvilgiu, todėl
informuojant apie privatų asmenį pirmenybė teikiama privataus gyve­
nimo apsaugai, o apie viešą asmenį - visuomenės interesui.
LŽLEK 45 str. nurodo, kad reikalavimas žurnalistui ir leidėjui nepri­
minti seniai padarytos nusikalstamos veiklos netaikomas tuo atveju, kai
asmuo eina visuomenėje reikšmingas pareigas.
LŽLEK 22 straipsnio dispozicijoje nurodoma, kad kritikuojamam
asmeniui visada turi būti suteikta atsakymo teisė, t. y. galimybė pasi­
teisinti, paaiškinti, paneigti klaidingą informaciją. Minėtame „Kauno
dienos“ straipsnyje nurodyta, jog žurnalistas ir redakcija suteikė progą
T. Barščiui atsakyti į klausimus ir pateikti savo poziciją, tačiau T. Barštys
šia galimybe nepasinaudojo ruošiant publikaciją nei ją paskelbus.
Komisijos nuomone, žurnalistas A. Dambrauskas, rinkdamas me­
džiagą ir skelbdamas publikaciją „Žiegždrių medikės: T. Barštys buvo
mūsų pacientas“ („Kauno diena“, 2011-07-22), nepažeidė Lietuvos žur­
nalistų ir leidėjų etikos kodekso.
Komisija atkreipė žurnalisto A. Dambrausko dėmesį, jog sovietme­
čio psichiatrijos gydymo įstaigų, teismų ir kt. įstaigų dokumentai turi
būti vertinami itin kritiškai, atsižvelgiant į to meto politinį, visuomeninį
ir socialinį kontekstą.“
Verta panagrinėti aplinkybes, kodėl šis straipsnis išvydo dienos švie­
są. Jo pasirodymo priešistore galima laikyti 2011-ųjų birželį, kai tuome­
tinis Ūkio banko investicinės grupės prezidentas V. Romanovas žinias-
klaidai pareiškė, kad T. Barštys neva apgavo garsų krepšininką Arvydą
Sabonį, ir suabejojo verslininko padorumu.
T. Barštys tada atsakė, kad ketina įrodyti, jog V. Romanovas jį mėgino
reketuoti. Juoda katė tarp verslininkų perbėgo, kai pasirodė informacija,
287
jog V. Romanovas iš T. Barščio esą perka krepšinio ekipą „KK Kaunas“.
Į žinią sureagavęs buvęs legendinio Kauno krepšinio klubo „Žalgiris“
savininkas pareiškė, kad tai - visiškas melas, nes, pasak V. Romanovo, T.
Barščiui klubas nė nepriklauso.
„Kai aš pasidomėjau jo indėliu į komandą, kurioje žaidžia jo sūnus,
buvau nustebintas, kiek žmogus gali būti nepadorus. Man pasakė, kad
klubui jis skiria maždaug tiek pinigų, kiek gauna jo sūnus“, - tuomet
„Kauno dienai“ kalbėjo V. Romanovas.
Tuo metu T. Barštys portalui 15min.lt pareiškė: „Aš įrodysiu, kad V.
Romanovas reketavo mano įmonę, reikalavo pinigų savo dienraščiui.
Turiu įrodymus, vaizdo įrašus.“ Jis taip pat tvirtino, kad rūpinosi „Kau­
no“ klubu: „Be mūsų paramos komanda nebūtų gyvavusi.“
Nesantaika tarp dviejų Kauno milijonierių galiausiai pasiekė kritinę
ribą dėl to, kad itin nemalonios T. Barščiui informacijos paviešinimui
V. Romanovas panaudojo savąją žiniasklaidos imperiją. 2011-ųjų liepą
tuomet bene populiariausiame Kauno dienraštyje „Kauno diena“ pasi­
rodė minėta skandalingoji publikacija, kurios kelios ištraukos išties pa­
lieka dviprasmiškų minčių.
Kaip jau skelbta A. Dambrausko straipsnyje, buvusi Žiegždrių psichi­
atrijos ligoninės skyriaus vedėja Romualda Usavičienė atvirai pareiškė:
„Ketvirtajame vyrų skyriuje gulėdavo neramūs ligoniai, galintys pasielg­
ti labai ūmiai. Tai buvo potencialiai pavojingų ligonių skyrius. Prisime­
nu, kad T. Barštys gulėjo ketvirtojo vyrų skyriaus palatoje, prieš pat gy­
dytojų kabinetą. Jis ten gulėjo labai ilgai. Buvo ramus, problemų nekėlė.“
Tokią sensacingą publikaciją parengusiam žurnalistui pavyko pašne­
kinti ir su T. Barščiu ligoninėje susidurūsį kaunietį Algimantą Baką. Šis
asmuo straipsnio autoriui pasakojo: „Aš į Žiegždrius buvau atvežtas iš
Černiachovsko specialiosios psichiatrijos ligoninės-kalėjimo 1986 m. T.
Barštys tuo metu ligoninėje jau nebegulėjo, bet keletą kartų jį mačiau,
kai jis apsilankydavo pas buvusią savo skyriaus gydytoją R. Usavičienę.
Tuomet įsiminiau, kad tai buvo aukštas, šiek tiek mikčiojantis vyras. Li­
goniai daug apie T. Barštį pasakojo. Buvo kalbama, neva T. Barštys yra

288
bandęs kartis, kad jį reketavo tokie trys broliai Balaikos, kurie tarp ligo­
nių turėjo neoficialią valdžią.“
Kad prieš kelis dešimtmečius T. Barštys buvo ketvirtojo skyriaus ligo­
nis, gerai prisiminė ir 31 metus šio skyriaus vyresniąja seserimi išdirbusi
pakaunės gyventoja Monika Motiekaitienė.
Rengiant publikaciją žurnalistui A. Dambrauskui į akis krito simp­
tomiškas reiškinys: apie T. Barštį pasakoję arba atsisakę pasakoti liu­
dininkai tarsi jautė didelę baimę, kad paliudijus gali atsitikti kas nors
bloga. Jiems labiau atsiverti nepadėjo net ta aplinkybė, kad milijonierius
T. Barštys pasirodžius straipsniui buvo viešas žmogus - Kauno miesto
tarybos narys.
Kaip rašoma anksčiau paskelbtoje publikacijoje, ketvirtojo vyrų sky­
riaus ligonius prižiūrėjusi M. Motiekaitienė teigė, jog dažniausiai į šį
skyrių patekdavo teisti asmenys. T. Barštys tais laikais buvo dar studento
amžiaus. „Į Žiegždrius jis pateko dėl reikalų Baltarusijoje - vežė iš ten
padangas. Šitas (T. Barštys) atsigulė pas mus. Kitas gavo kažkiek metų
kalėjimo“, - pasakojo ketvirtojo vyrų skyriaus ligonius prižiūrėjusi M.
Motiekaitienė.
Buvę Žiegždrių ligoninės darbuotojai prisiminė, kad ketvirtajame
skyriuje tuo metu buvo gydomi sunkūs ligoniai - dažniausiai tie, ku­
riems diagnozuojama šizofrenija.
Neoficialiuose ir net kelių žurnalistų rankose atsidūrusiuose doku­
mentuose teigiama, kad Mogiliovo srities Pervomaisko rajono liaudies
teismo sprendimu T. Barštys buvo atleistas nuo baudžiamosios atsako­
mybės kaip negalintis suprasti savo veiksmų.
Mogiliovo psichiatrijos ligoninės komisijai žinomo veikėjo diagnozę
buvo nusiuntusi R. Usavičienė. Šiuo metu jau pensininkė esanti moteris
sakė atsimenanti, kad teko rašyti ir siųsti kažkokią išvadą, tačiau jokių
detalių atmintyje jau neišliko.
Žurnalistui A. Dambrauskui pasidomėjus apie galimybę susipažinti
su ligoninėje gydyto viešo asmens (tais metais, kai pasirodė straipsnis, T.

289
Barstys buvo išrinktas Kauno miesto tarybos nariu) ligos istorija, Žiegž­
drių psichiatrijos ligoninės referentas Edvardas Alaburda pabrėžė, kad
tokius duomenis medikai gali pateikti tik policijai ir teismui.
Šia tema šnekintas Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas Ze­
nonas Vaigauskas ėmė svarstyti, kad sovietmečiu psichikos ligų diagno­
zės galėjo padėti apsisaugoti nuo įvairiausių persekiojimų.
Tačiau minėto straipsnio autoriaus šaltinio duomenimis, kriminali­
nės veikos, dėl kurių T. Barštys atsidūrė Žiegždrių psichiatrijos ligoninės
ypač sunkių ligonių skyriuje, prasidėjo dar 1980 metais.
Kaip teigiama žurnalisto pasakojime, 1980 m. vasario-balandžio
mėnesiais T. Barščiui krito įtarimai dėl nusikaltimų serijos. Tų metų
pabaigoje jis pradėjo „aktyviai skųstis galvos skausmais, nurodydamas,
kad anksčiau jau gydėsi Žiegždrių psichiatrijos ligoninėje. Jo elgesys
buvęs neadekvatus“, - rašoma antspaudu patvirtintame ekspertizės akte
Nr. 128, kurį 1984 m. balandžio 17 d. išdavė Mogiliovo miesto psichia­
trijos ligoninė. Dokumentą pasirašė komisijos pirmininkas, vyriausiojo
gydytojo pavaduotojas V. S. Bykovas ir psichiatras-ekspertas V. N. Sav-
čenkovas.
Komisijos išvadose toliau teigiama: „Pagal T. B. nusiskundimą Mins­
ko respublikinėje psichiatrijos ligoninėje buvo atlikta stacionarinė eks­
pertizė. Pagal ekspertizės aktą konstatuota, kad T. B. neserga psichikos
liga, pagal būklę gydytis psichiatrijos ligoninėje nereikalinga.“
Žurnalistą A. Dambrauską pasiekusioje medžiagoje konstatuojama,
kad T. Barštys vėliau tris kartus gulėsi į Žiegždrių psichiatrijos ligoninę
ilgam laikui. „Pirmą kartą gulėjo 1981 02 19-1982 06 04. Prieš atsigul­
damas buvo nustojęs bendrauti su aplinkiniais, blogai miegojo, dažnai
skaudėjo galvą, pablogėjo nuotaika, girdėjo balsus, kurie liepė daryti
kažką blogo. Bandė kartis, buvo išimtas iš kilpos ir atvežtas į ligoninę.
Gydytas, išrašytas su diagnoze: paranojiškos formos šizofrenija. Po to
dar du kartus gulėjo Žiegždrių psichiatrijos ligoninėje. 1983 m. balandį
jam buvo pripažinta II grupės psichinė negalia. Taigi komisija daro iš­
vadą, kad T. B. serga chroniška psichikos liga, šizofrenijos forma, asme­

290
nybės susidvejinimu. Nurodyti psichikos susirgimai neleidžia tiriama­
jam atsakyti už savo veiksmus ir jų valdyti. Dėl savo psichinės sveikatos
stovio T. B. negali stoti prieš teismą ir turi būti priverstinai gydomas
bendrojo tipo psichiatrijos ligoninėje“, - tokią žiniasklaidos paskelbtą
išvadą antspaudu patvirtino Mogiliovo psichiatrijos ligoninės komisija,
gavusi Žiegždrių ligoninės teikimą.
Ilgametis žurnalistas A. Dambrauskas, besidomėdamas aplinkybė­
mis, kurios T. Barštį atvedė į Žiegždrių psichiatrijos ligoninės sunkių
ligonių skyrių, aptiko praeities pėdsakus, vedančius į Mogiliovo sritį,
Bobruiską. Gauti duomenys, atrodo, galėjo atskleisti svarbiausias prie­
žastis, dėl kurių buvęs Kauno miesto tarybos narys T. Barštys tapo su
ypač sunkiais ligoniais dirbusių psichiatrų pacientu.

Dingęs seifas su ligos istorijomis

Paanalizavus išsamiau sensacingoje žurnalisto A. Dambrausko pu­

blikacijoje pateiktų faktų, kurie šiandien žinomą kaunietį galbūt išties
kadaise privertė ieškoti užuovėjos vaizdingoje Kauno vietoje esančioje
psichiatrijos ligoninėje, mozaiką, verta atkreipti dėmesį į vieno daugiau
kaip prieš 30 metų vykusio teismo proceso medžiagą.
Prieš keletą metų neoficialiai pasiekusioje medžiagoje rusiškai skel­
biama, kad 1984 m. birželio 28-ąją Mogiliovo srities Pervomaisko ra­
jono liaudies teismas esą pradėjo nagrinėti T. B. bylą. Teismas, kurio
pirmininkas buvo A. K. Lukanskis, liaudies tarėjai Sorokina ir Lomako,
sekretorė Daniliuk, prokuroras Maksimovičius, advokatas Kazakevi­
čius, atvirame posėdyje išnagrinėjo bylą.
Šioje iškalbingoje, ir šiandien kur nors archyvuose saugomoje arba
jau sunaikintoje dėl senaties medžiagoje rašoma, kad galimai teisiama­
sis T. B., gyvenęs Kaune, turėdamas automobilį VAZ-2106 valstybiniu
numeriu 92-05 LLTS, nuo 1980-ųjų sistemingai vykdavo į Bobruiską,
kur susipažino su N. J. Savickiu, V. G. Begunovičiumi, V. V. Baranovu ir
neva paskatino juos vogti automobilių padangas iš gamyklos „Bobruisk-
sina ...
v• CC

291
 „1980-ųjų vasarį galimai teisiamasis už 3960 rublių supirko 55 pa­
vogtas padangas modelio MJ-166, kurios kainavo po 72 rublius, bet tei­
siamasis pirko po 50 rublių už kiekvieną... Be to, esą teisiamasis 1980
metų vasarį neva privertė N. J. Savickį ir V. G. Begunovičių pavogti pa­
dangų, kurių vertė 432 rubliai. Už jas galbūt T. B. sumokėjo 300 rublių.
Neva tą patį mėnesį vėl privertė pavogti padangų už 528 rublius, už ku­
rias sumokėjo 400 rublių.“
Toje medžiagoje skelbiama, kad neva padangos buvo vagiamos ir su­
perkamos ir kovo, ir balandžio mėnesiais. „Ir taip esą T. B., sudaręs san­
dėrį su išvardintais asmenimis, galimai pavogė 119 padangų, 22 padan­
gų kameras už 8352 rublius, už kurias bendrininkams sumokėjo 5980
rublių. Padangas neva perpardavinėjo Kaune po 72 rublius už vieną ir
turėjo 2628 rublius naudos.“
Vėliau esą atliko ir draudžiamus sovietinėje santvarkoje veiksmus -
turėdamas tikslą perparduoti ir gauti naudos T. B. 1980 metų pavasarį
nupirko Kaune dvi poras džinsų po 100 rublių ir perpardavė savo se­
seriai bei nenustatytam asmeniui po 150 rublių, gaudamas 100 rublių
pelno.
Ko gero, sutiksite, kad, žvelgiant šiandienos verslininko akimis, tai
nebuvo joks nusikaltimas - tiesiog deficitinių prekių perpardavimas ir
siekis lengvai uždirbti. Tačiau sovietiniais laikais už tokius veiksmus
buvo griežtai baudžiama. Kai kada net ir aukščiausia bausme - sušau­
dymu.
Medžiagoje rašoma, kad teisiamasis 1980-ųjų kovą, esą pažeisdamas
dar vienus sovietinių laikų disciplinos nuostatus - valiutinių operacijų
taisykles, Kamenkos kaime, Bobruisko rajone, iš pilietės Z. G. Savickos
už 600 rublių nupirko caro kalyklos auksinę 100 rublių vertės monetą.
Toliau dėstoma, kad teisiamasis nuoširdžiai prisipažino padaręs nu­
sikaltimus, bet daręs juos visiškai nesuvokdamas, ką daro. Nors esą T. B.
už šiuos nusikaltimus grėsė 7 metai kalėjimo, jis nebuvo nuteistas, nes
pateikė medikų komisijos išvadas.

292
 Neva būtent po to ir prasidėjo „aktyvūs nusiskundimai galvos skaus­
mais“. Nors Minske buvo paskelbta, kad kaunietis neserga psichikos
liga, esą nepatikėjęs tokia medikų išvada T. B. nutarė tris kartus gultis į
Žiegždrių psichiatrijos ligoninę ilgesniam laikui.
Galbūt remdamasis tokia informacija Mogiliovo teismas 1984-ųjų
gegužės 28 dieną nusprendė lietuvį, „kaip sergantį chroniška psichine
liga - šizofrenija ir nepajėgiantį suprasti savo veiksmų bei jų kontroliuo­
ti, atleisti nuo bausmės už jo įvykdytus nusikaltimus“?Neva būtent po to
nuspręsta „T. B. taikyti priverčiamąsias gydymo priemones ir patalpinti
į bendrojo tipo psichiatrijos ligoninę pagal ligonio gyvenamąją vietą“.
2011-ųjų vasarą A. Dambrausko išspausdintame žurnalistiniame ty­
rime teigiama, jog 1984 m. gruodį kreipėsi (kas konkrečiai - nenuro­
doma) į tuometį Alytaus rajono liaudies teismą, kad būtų panaikintas
priverstinis gydymas psichiatrijos ligoninėje. Alytaus teismo sprendimu
priverstinis gydymas Žiegždrių psichiatrijos ligoninėje buvo nutrauktas.
Žurnalistams pavyko sužinoti, kad 1987 m. pavasarį buvo įsilaužta
į Žiegždrių psichiatrijos ligoninės gydytojos kabinetą. Tąsyk pavogtas
naujas radijo imtuvas „Estonia“ ir išneštas seifas. Vagys seifą nutempė į
netoli ligoninės esantį miškelį.
Seife buvo ligos istorijos, kurias vagys tiesiog išbarstė miške. Tarp
dingusių buvo ir T. Barščio ligos istorija.
Šį epizodą anksčiau skelbtame rašinyje neblogai atsiminė ir kartu su
busimuoju milijonieriumi ligoninėje esą buvęs A. Bakas. „Vagystę įvyk­
dė toks narkomanas Kybartas. Tačiau ligoninės vadovybė perspėjo, kad
niekam apie tai nebūtų pranešta. Prašė, kad tylėčiau ir aš. Sutikau, nes
nemanau, kad būčiau ką nors pasiekęs“, - sakė A. Bakas.
Žurnalistai, ieškodami T. Barščio bylos, kreipėsi į Alytaus rajono apy­
linkės teismą. Tačiau vyresnioji archyvare Onutė Mitrulevičienė infor­
mavo, kad ieškomos bylos saugojimo terminas jau pasibaigęs.
1984-1985 m. Alytaus rajono liaudies teisme nagrinėtos bylos buvo
sudegintos 2003 m. rugsėjo 4 dieną.

293
 Epizodus iš T. Barščio gyvenimo Žiegždrių psichiatrijos ligoninėje
tuomet V. Romanovui priklausiusio leidinio žurnalistui atskleidęs kau­
nietis A. Bakas - neblogai žinomas žmogus. Jis - Lietuvoje bene po­
puliariausio šuns senbernarės Bitės šeimininkas. Jo laikomas keturkojis
išgarsėjo savo pasiaukojamu elgesiu - gelbėdamas vaikus, moteris, bejė­
gius gyvūnus, net ir kačiukus.
Pats A. Bakas į Žiegždrių psichiatrijos ligoninę pateko atsisakęs tar­
nauti sovietinės vidaus kariuomenės daliniuose. „Daug mano artimųjų
nukentėjo nuo sovietų represijų, trėmimų, todėl tarnauti vidaus kariuo­
menės daliniuose man neleido sąžinė“, - sakė A. Bakas. Už tokį spren­
dimą vyriškį nuteisė karo tribunolas ir pasiuntė į Irkutsko specialųjį ka­
lėjimą. Jam teko kalėti ir ypatingojo režimo Černiachovsko psichiatrijos
ligoninėje-kalėjime, iš kur devintojo dešimtmečio antroje pusėje buvo
pervežtas į Žiegždrius.
Kur kas ryškesniais prisiminimais apie A. Baką pasidalijo buvusi T.
Barščio gydytoja R. Usavičienė. „A. Baką gerai atsimenu. Tas žmogus
atrodė savo vietoje - ramus, paslaugus, kultūringas. Pavyzdžiui, gražiai
apkarpydavo tvorą, sugebėjo gerai atlikti kitus jam pavestus darbus.
Dauguma ketvirtojo skyriaus pacientų atrodė naivūs kaip vaikai, o A.
Bakas buvo visai kitoks - atrodė gilus, mąstantis“, - apie kaunietį pasa­
kojo R. Usavičienė.
Tada, prieš ketverius metus, šia ne itin malonia tema - apie mįslingą
praeitį, keistas to laiko aplinkybes, palikusias biografijoje dviprasmiškų
pėdsakų - „Kauno diena“ ketino pasikalbėti ir su pačiu T. Barščiu. Suži­
nojęs pokalbio temą tuometinis Kauno miesto tarybos narys tepasakė,
kad klausimai turi būti atsiųsti raštu, ir pokalbį nutraukė.
Netrukus klausimai jam buvo nusiųsti, tačiau atsakymų nesulaukta.
Žurnalistai mėgino su juo susisiekti telefonu, bet į skambučius niekas
neatsakė. Nors ir nesulaukė atsakymų, „Kauno diena“ paliko T. Barščiui
galimybę atsakyti į klausimus vėliau. O vėliau, kaip jau minėjau anks­
čiau, prasidėjo skundai Žurnalistų sąjungos Etikos komisijai. Tačiau
galutinis komisijos verdiktas vis dėlto buvo palankus sensacingą rašinį
pateikusiam žurnalistui A. Dambrauskui.
294
 Įdomiausia, kad dabar „Google“ paieškos laukelyje surinkus raktinius
žodžius „Barstys + Žiegždriai“, „Kauno dienoje“ esančių straipsnių nar­
šyklėje šio rašinio jau neįmanoma aptikti. Tačiau jis iki šiol nepašalintas
iš kito - sveikatos problemas aprašančio tinklalapio Manosveikata.lt.

Pasikorė nesulaukęs teismo pradžios

Naršant po T. Barščio aplinkos praeitį buvo pašnekintas ne vienas

garsus to meto Dzūkijos regiono teisėtvarkos atstovas, tačiau nė vienas
jų negalėjo pasakyti, kad kadaise jis buvo siejamas su Alytaus organi­
zuotų nusikaltėlių gaujų atstovais.
Per vieną neoficialių pašnekesių su bene garsiausiu šalies ekskomisa-
ru, gimtajame Alytuje praleidusiu ne vienus darbo metus, teko išgirsti,
kad neva T. Barštys sunkiai išgyveno dėl savo brolio Aido Barščio ry­
šių su nusikaltėlių kelią pasirinkusiais dzūkais. Teko išgirsti nuomonę,
kad jis esą ne kartą įvairiausiais būdais bandė ištraukti brolį iš šešėli­
nio pasaulio liūno, tačiau, kaip matyti iš vėliau susiklosčiusių įvykių,
nesuspėjo.
Nors nė vienas iš mūsiškių žurnalistų iki šiol neatliko didesnės anali­
zės, kodėl buvo nužudytas A. Barštys, 1998-ųjų žurnalo „Veidas“ nume­
riuose žurnalistė Rūta Grinevičiūtė pirmąsyk sutelkė išskirtinį dėmesį į
Alytaus banditų bendruomenę. Tada skelbta apie 24 metų žudiką Žilvi­
ną Loveiką, kuris ilgiau nei metus buvo priverstinai gydomas Rokiškio
psichiatrijos ligoninės griežto stebėjimo skyriuje. Iš pradžių manyta,
kad jis simuliavo šią ligą, tačiau vėliau vis dėlto pasitvirtino jo nebau­
džiamumą užtikrinusios sveikatos problemos. Iš pradžių kriminalistai
net buvo surinkę operatyvinių duomenų, kad būdamas Rokiškyje Ž. Lo-
veika neva ėmėsi aktyviai ieškoti svetimu vardu išduoto paso. Atrodo,
kad vyras ketino pabėgti iš psichiatrijos ligoninės.
Šaltiniai Alytaus policijoje tada skelbė, kad sprukti Ž. Loveiką ga­
lėjo paskatinti keršto baimė. „Jis žino esąs pasmerktas mirčiai už Aido
Barščio nužudymą. A. Barštys buvo nužudytas, kai mėgino pasitraukti
iš legendinės alytiškių Baublių gaujos. Ž. Loveikos nelaimei, jo auka -

295
Kauno Daktarų gaujai artimo žmogaus giminaitis“, - taip rašoma 1998-
ųjų lapkričio 5 dieną pasirodžiusiame žurnalo „Veidas“ numeryje.
Taip pat viešai skelbta, jog Alytaus pareigūnai turėjo žinių, kad po .
A. Barščio nužudymo pas juos neva buvo atvykęs pasiuntinys iš Kau­
no, nešinas lagaminu, pilnu JAVdolerių. Jis siūlė apmokėti žmogžudžio
paieškas ir žadėjo iki jo teismo samosudu neužsiimti. „Po to tai - mūsų
reikalas“, - esą tokius jo žodžius prisiminė vienas Alytaus policijos ko­
misariato darbuotojas.
Sunkiais nusikaltimais laisvėje pagarsėjęs Ž. Loveika atsidūrė Rokiš­
kyje ir vienu metu tapo kone žiniasklaidos įžymybe. Kurį laiką juo labai
domėjosi spaudos ir televizijos žurnalistai. Per vieną savo interviu Ž.
Loveika atvirai pareiškė, kad A. Baublys jį įkalbėjo nužudyti T. Barščio
brolį. „Baublys norėjo iš pradžių mersedesą iš jo atimti. O po to grei­
čiausiai prasidėjo pavydas. Pas Barštį atsirado pinigai, o pas poną Baublį
jis neatėjo atsiprašinėti, neorganizavo susitikimo pakalbėti apie naują
„šeimą“, - anksčiau žiniasklaidoje yra teigęs Ž. Loveika. - Aš jį vienas
nušoviau. Baublys suplanavo, o man tik reikėjo nuspausti knopkę.“
Bet nušovęs A. Barštį Ž. Loveika pasirašė sau mirties nuosprendį.
Baublių lyderis, kurio draugystę žmogžudys ypač branginęs, nusprendė
Ž. Loveikos atsikratyti. Jo palaikams jau buvo iškasta duobė, tačiau įspė­
tas kito sėbro pasmerktasis į sutartą vietą neatvyko. Tada jis pasislėpė
miškuose kartu su ilgai nieko apie tikrąją jo veiklą nežinojusia mergina.
Praėjus kuriam laikui Ž. Loveika buvo sulaikytas. Pastarąjį kartą apie
nepakaltinamu laikytą žudiką pasigirdo žinių, kad Rokiškio psichiatri­
jos ligoninėje bemaž prieš dešimtmetį jis peiliu užpuolė skyriaus vedėją
ir jį sužalojo.
1995 metų gruodį Lukiškių tardymo izoliatoriuje nusižudė Alytaus
daugiabučių kiemuose ir aplinkiniuose rajonuose susiformavusios Bau­
blių gaujos vadeiva A. Baublys. Ši savižudybė daugeliui net šiandien ke­
lia dviprasmiškų minčių. Nors iki šiol jo žudikai nenustatyti, neoficialiai
teigiama, kad tikruosius A. Barščio nužudymo užsakovus artimai paži­
nojęs alytiškis buvo likviduotas kaip nepageidautinas liudytojas.

296
 Prezidentinio skandalo įkarštyje

Pamenu, kai dirbau praeityje garsaus dienraščio redakcijos Kauno

skyriuje, visiems straipsnius rašantiems žmonėms buvo aiškiai leista
suprasti, kad apie T. Barštį galima rašyti tik gražiai, iš teigiamos pusės.
2002-ųjų gruodžio pabaigoje vienoje atokioje pakaunės sodyboje vyko
uždaras kauniečių redakcijos darbuotojų kalėdinis vakarėlis. Jame prieš
vidurnaktį netikėtai pasirodė svečias - tiesiai iš medžioklės atvykęs,
kamufliažinę aprangą vilkintis T. Barštys. Būtent tada pirmąsyk gyvai
pamačiau, kaip jis atrodo ir bendrauja su aplinkiniais. Verslininkas su­
rengė kone improvizuotą spaudos konferenciją, kurios metu kiekvienas
panorėjęs galėjo jam pateikti labiausiai dominančių klausimų. Vakarė­
lio dalyviai jau buvo gerokai įsismaginę, tad klausimai liejosi laisvai, be
įtampos, buvo paprasti, apie T. Barščiui gerai žinomas situacijas arba
pažįstamus žmones. To vakaro svečias jautėsi išties pakiliai, nes buvo
laikomas vienu rimčiausių pretendentų į Kauno miesto tarybą, į kurią,
kaip vėliau paaiškėjo, sėkmingai pateko. Beje, tais pačiais metais trum­
pam į Kauno miesto tarybą nutūpė ir garsiausio visų laikų Kauno nusi­
kalstamo pasaulio veikėjo Henriko Daktaro sūnus Enrikas.
Tačiau maždaug po metų, 2003-iųjų pabaigoje, įsiplieskė preziden­
tinis skandalas. Tų pačių metų lapkričio pradžioje LNK pirmąsyk pa­
skelbė aukštų Lietuvos pareigūnų ir įtartinos reputacijos asmenų ryšių
schemą. Garsiojoje Valstybės saugumo departamento pažymoje, skirto­
je aukščiausiems šalies pareigūnams, ir kituose į viešumą patekusiuose
dokumentuose buvo paskleista nemažai medžiagos apie vieną preziden­
to Rolando Pakso rėmėjų T. Barštį.
Jo vaidmuo prezidento rinkimų kampanijoje, ryšiai su daug įtarimų
sukėlusiais asmenimis buvo pagrindas įdėmiau pažvelgti į kai kuriuos
nacionalinio saugumo klausimus. Nustatyta, kad Prezidentūrai įtaką
darę asmenys tarpusavyje esą sistemingai bendravo, tokiu būdu for­
muodami prezidento R. Pakso aplinką.
Tada skelbta, kad R. Pakso patarėjas nacionalinio saugumo klausi­
mais Remigijus Ačas nuolat bendravo su pagrindiniu prezidento finan­
siniu rėmėju, kompanijos „Avia Baltika“ savininku Jurijumi Borisovu,
297
stomatologe iš Kauno Renata Smailyte, o pastaroji - su prie aukščiausių
Rusijos mafijos veikėjų priskirtu asociacijos „XXI vek“ bosu Anzoriu
Aksentjevu-Kikališviliu, taip pat praeityje su Vilniaus „brigadiniais“ ry­
šius palaikiusiais A. Gribojedovu ir M. Žukausku, susijusiais su orga­
nizuotomis nusikaltėlių struktūromis, gabenančiomis kontrabandines
prekes per Lietuvos sieną. Taip pat su T. Barščiu, Valdu Jakučiu, nežino­
mo žudiko nušautu 2004-ųjų pavasarį, Vladu Laurinavičiumi, palaikan­
čiu ryšius su A. Aksentjevu-Kikališviliu.
Prieš 2002-ųjų prezidento ir savivaldybių tarybų rinkimus T. Barštys
tapo prezidentine vadintos Liberalų demokratų partijos šalininku. Jis
dosniai finansavo R. Pakso rinkimų kampaniją - kauniečio bendrovė
tam atseikėjo 20 000 litų.
T. Barštys rinkimų kampanijos metu nuolat būdavo šalia R. Pakso ir
jo partijos narių. Paaiškėjus, kad R. Paksas tapo prezidentu, kaunietis
buvo vienas pirmųjų, R. Paksą sveikinusių su pergale. Tačiau pats vers­
lininkas neigė daręs įtaką prezidento sprendimams. „Juokingai atrodo
mano įtaka Prezidentūroje, - tada Lietuvą krėtusios prezidentinės kri­
zės metu kalbėjo verslininkas. - Ką nors remti nėra nusikaltimas. Ką,
negaliu ko nors remti, jei man patinka?“
Prezidentinio skandalo chronologiją viešai pateikę saugumiečiai pa­
žymėjo, kad pirmieji pagrindinio R. Pakso rėmėjo J. Borisovo skrydžiai
iš Lietuvos prasidėjo būtent su T. Barščiu. Oficialiai pateiktoje skanda­
lo medžiagoje skelbta, kad 2002-ųjų birželio 10 dieną J. Borisovas su
T. Barščiu ir vienu Tauragės gyventoju iš Kauno išskrido į Maskvą. Po
paros minėta trijulė sugrįžo į Lietuvą. Būtent nuo tos dienos prasidėjo
operatyviniai veiksmai, nukreipti prieš J. Borisovą. Tačiau vėliau jis iš
savų šaltinių sužinojo, kad yra kontroliuojamas jo mobilusis telefonas.
Kaip manoma, nuo tada pradėta klausytis ir kitų R. Pakso aplinkoje daž­
nai buvusių asmenų pokalbių telefonu.
Prezidentinio skandalo metu skelbta, kad grėsmes nacionaliniam
saugumui tirianti Seimo komisija faktiškai įminė mįslę, kas bandė pa­
šalinti iš posto tuometinį šalies policijos generalinį komisarą Vytautą
Grigaravičių. Bandant išversti iš kėdės policijos vadovą buvo pasitelktas
298
ir tuometinis Vidaus reikalų ministerijos sekretorius Jonas Liaudans-
kas. Esą apie tuomet rengtas permainas policijos vadovybėje neblogai
buvo informuotas ir T. Barstys. 2003-iųjų lapkričio 24 dieną viešą po­
kalbį surengusią Seimo specialiąją komisiją domino, ar bandymai pa­
keisti policijos komisarą galėjo būti kokių nors nusikalstamų struktūrų
sumanymas.
„Tamtikrus faktus arba tam tikrą informaciją mes pateikėme slaptoje
pažymoje, kuri šiandien pasiekė komisiją, - tada kalbėjo V. Grigaravi­
čius. - Šiais metais buvo fiksuoti konkretūs pokalbiai telefonu apie tai,
kad greitai bus keičiami visi jėgos struktūrų vadovai. Buvo kalbama apie
tai, kad bus pasikeista vaidmenimis.“
Tąsyk paklaustas, ar minėtoje pažymoje figūruoja vieno R. Pakso rė­
mėjų T. Barščio pavardė, tuometinis šalies policijos vadovas atsakė: „Ten
figūruoja daug pavardžių, tarp jų yra ir ši pavardė.“
Kone tomis pačiomis dienomis, 2003-iųjų lapkričio pabaigoje, vienas
kadaise aktyviai Kauno miesto aktualijas nušvietęs žurnalistas „Kauno
dienoje“ paskelbė, esą „Kauno grūdų“ vadovui priklausančioje sodyboje
Alytaus rajone kadaise vykdavo Alytaus ir Panevėžio nusikaltėlių gaujų
susitikimai, esą toje sodyboje įvykdyta ir žmogžudystė.
Kadaise Alytuje veikusios Tamošių grupuotės lyderis Aldas Bara­
nauskas, 1992 metais Izraelyje iškovojęs Europos dziudo čempiono ti­
tulą, ir jo bendras Virmantas Speteliūnas į pareigūnų akiratį pakliuvo
tiriant vieno dingusio panevėžiečio paieškos bylą. Nepatvirtintomis ži­
niomis, dingęs asmuo buvo susijęs su kriminaliniu pasauliu.
Manoma, kad dingęs panevėžietis 1997 metais buvo nužudytas Dzū­
kijoje, Druskininkų savivaldybei priklausančiame Paseirės kaime. Ne­
atmetama galimybė, kad toje pačioje sodyboje panevėžiečiai esą galėjo
įvykdyti ir dar vieną žmogžudystę. Kaip skelbta žiniasklaidoje, minėtą
sodybą, kurioje buvo padaryti šiurpūs nusikaltimai, pasak vietos gy­
ventojų, dar sovietiniais laikais įsigijo du kauniečiai - Jonas Burbulis ir
T. Barštys.

299
 Paseirės kaimo gyventojai man patvirtino, kad praėjusio šimtmečio
paskutinio dešimtmečio pradžioje į sodybą prabangiais automobiliais
atvažiuodavo pasilinksminti nemažai jaunų vyrų iš Kauno, Panevėžio ir
Alytaus. Kaimiečių teigimu, kartais kaime viešėdavo ir sodybos šeimi­
ninkai, jie pakviesdavę išgerti po taurelę degtinės.
Tačiau T. Barštys kategoriškai paneigė, kad ši sodyba priklausė jam.
„Jokios sodybos neturiu, Alytaus rajone esantis vienkiemis man nie­
kada nepriklausė. Lietuvoje daug kur esu buvęs. Ta sodyba priklauso
mano draugui Jonui“, - taip jį atakavusiems žurnalistams tomis dieno­
mis atšovė T. Barštys.
Išskirtiniais atvejais šalia verslininko galima pamatyti jo žmoną Sigi­
tą Barštienę.
Kaune sklando istorijos, kad vos tik Lietuvai atgavus nepriklauso­
mybę sumani moteris iškart griebėsi nuosavo verslo. Kalbėta, kad ji
šeimininkavo ir labai nemažus pinigus uždirbo iš kadaise senamiestyje
veikusios parduotuvės, kuri prekiavo iki tol tik per televiziją ar filmuose
regėtomis vakarietiškomis prekėmis.
Kai prieš dešimtmetį S. Barštienės namuose apsilankė vienos tele­
vizijos laidos žurnalistė ir tiesiai paklausė, kaip ji jaučiasi, kai prie vyro
pavardės pridedama „prieštaringos reputacijos verslininkas“, kaunietė
pasijuto nesmagiai. „Jis niekada nebuvo su nusikaltėliais. Bet sakyda­
vo: „Jeigu man kas nors atsitiks, jokia policija nepadės, turiu sveikintis
ir su H. Daktaru, ir su Vytautu Šustausku, ir su Jonu Bielskiu, - aiški­
no lojali žmona. - Ir jis sveikinasi su visais! Ir aš sveikinuosi. Aišku, jų
nepalaikau!“
Kaune plačiai sklando kalbos, kad T. Barščio valdomos „KG Group“
kompanijos Vindikacijos skyriuje esą darbuojasi ir buvęs ilgametis Kau­
no organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos komisaras Edgaras
Mažeika, ilgus metus disponavęs žvalgybine operatyvininkų informa­
cija apie ne tik laikinojoje sostinėje, bet ir likusioje šalies dalyje organi­
zuota nusikalstama veikla užsiėmusius vyrus.

300
 Bet galbūt T. Barstys kaskart į detektyvų siužetams prilygstančias is­
torijas patenka vien dėl to, kad jis dažnai tiesiog mėgsta būti dėmesio
centre? „Man dar B. Lubys yra sakęs, kad neprarasčiau gyvenimo sko­
nio: kol visko nori, nieko negali gauti. Kai gali gauti, jau nieko nenori.
Pagal savo pajamas galėčiau turėti ir daryti daug daugiau, tačiau verčiau
sėdžiu darbe. Jei pamatė, kad savaitgalį ar po darbo skrendu malūnspar­
niu, visiems atrodo, kad štai Barstys daugiau nieko nedaro, tik skraido
savo malūnsparniu“, - viename retų interviu kalbėjo T. Barstys.
Vis dėlto neatsitiktinai brandaus amžiaus ir už Lietuvos ribų plačiai
išgarsėjusio milijonieriaus T. Barščio pasiskraidymai bei dažni pasiro­
dymai su scenos numylėtiniu E. Dragūnu ilgainiui virsta ir aplinkinių
šypsenas sukeliančiais anekdotais. Prie pastarųjų galima priskirti ir ne
taip seniai per vieną didesnių lietuviškos muzikos pasaulio renginių po­
puliaraus humoro veikėjo garsiai paleistą frazę „apie draugą iš Kauno,
kuris turi ne tik sraigtasparnį, bet ir miltų fabriką“.

301
 DVASINES VERTYBES DEKLARUOJANTį
MILIJONIERIŲ PERSEKIOJA TAMSIOS
ISTORIJOS PUSLAPIAI

„Senukų“ prekybos centrų tėvas, Visuomenės harmonizavimo parko

Birštone steigėjas, Lietuvos darbdavių konfederacijos prezidentas, am­
bicingų užmojų sumanytojas, politikų rėmėjas, o kartu ir senose, tačiau
galutinai neištrintose, teismo archyvų saugyklose slepiamose istorijose
minimas veikėjas.
Visi šie apibūdinimai tinka 69 metų vienam didžiausių šalies turtuo­
lių kauniečiui Augustinui Rakauskui, kuris visą laiką būdamas versle
siekė nepriekaištingo įvaizdžio.
Kaskart žurnalistams, susidomėjusiems jo praeitimi, tekdavo smar­
kiai nusivilti, nes didžiausių spaudos leidinių šeimininkai nesuteikdavo
jiems leidimo užsiimti išsamesniais šio verslininko praeities istorijų ty­
rimais. Asmeniškai esu susidūręs su analogiška situacija, kai prieš keletą
metų bandydamas paviešinti A. Rakausko kriminalinės praeities faktus
savo tuometinės dabar jau nebeegzistuojančio spaudos leidinio valdžios
buvau paprašytas atsisakyti pradėtos temos publikavimo.
Šio leidinio šeimininkai kai kuriais atvejais buvo supratingi, korek­
tiški ir nenorėjo pyktis su tokio kalibro verslo veikėjais. Be to, kiek žino­
ma, vėliau jie susidraugavo su įtakingos kauniečių verslininkų šeimynos
atstovais. O aš buvau patekęs į tokią mėsmalę, kad buvo iškilęs rimtas
klausimas dėl mano tolesnio bendradarbiavimo toje žiniasklaidos gru­
pėje. Girdėjau, kad man net buvo paruošti „rimtesni iešmai“ - neva kai
kas ruošė kalėjimo kamerą ir baudžiamąją bylą dėl turto prievartavimo.
Maža to, net praėjus kuriam laikui tam tikroje aplinkoje buvo skleidžia­
mos šmeižikiškos kalbos, kad esą bandžiau reketuoti garsųjį verslininką
ir jo šeimos narius.
Norėčiau atkreipti dėmesį, kad pastaraisiais metais dažnai tenka
girdėti istorijų apie tiriamąja žurnalistika užsiimančius kolegas, kurie,
303
užkabinę aštrias temas su jose dominuojančiomis garsių žmonių pavar­
dėmis, paskui būna apkaltinami pinigų reikalavimu, parsidavimu arba
tuo, kad savo leidėjų, redaktorių ar reklamdavių rankomis neva vykdo
komercinius užsakymus siekiant pritraukti į žiniasklaidos holdingą tai­
kiklyje atsidūrusio verslo ar politinės grupės veikėjo lėšas. Liūdniausia,
kad tokiose istorijose dažniausiai laimi iki ausų įklimpę verslo ar poli­
tikos atstovai, o žurnalistai, surinkę tamsius jų praeities faktus, vėliau
atsiduria lyg ir už borto.
O tokių istorijų šiandieninėje lietuviškoje žiniasklaidoje - ne viena
ir ne dvi. Tad nenuostabu, kad mažai beliko vyresnės kartos žurnalistų,
kurie dar sugeba surinkti įdomios ir vertingos informacijos apie mūsų
šalies įtakingiausiais vadinamus žmones ir paskelbti šokiruojančius jų
praeities faktus. Kita vertus, o kam gi veltis į tokį karą, kai laimėtojas iš
karto aiškus?
Kad apie A. Rakauską žiniasklaidoje skelbiama tik graži informacija,
nieko nuostabaus, nes šis kaunietis yra vienas turtingiausių Lietuvoje.
2015 metų liepą „IQ Top“ leidinyje, paskelbusiame 250 milijonierių są­
rašą, A. Rakauskas figūravo 13-ojoje vietoje. Jo turto vertė - 123 mln.
eurų.
Nuo seno turtingiausiuosius rikiuojančiame „Veido“ žurnale 2015-
ųjų vasarą A. Rakauskas su sūnumi Artūru įsitaisė net antrojoje vietoje,
iškart po garsiojo lietuvio turtuolio Nerijaus Numavičiaus. Šiame leidi­
nyje Rakauskų turtas įvertintas net 310 mln. eurų.
Abiejų Rakauskų valdomai kompanijai priklauso trys žinomi preky­
bos centrai Lietuvoje: „Banginis“ ir „Mega“ Kaune, „Banginis“ Vilniuje
bei vienas centras Latvijoje - Rygoje esantis „Domina“.
Rinkdamas medžiagą šiai knygai pamėginau iš arčiau pažvelgti į vie­
ną neviešiausių šalies verslininkų ir bent truputį praskleisti jį dengiantį
paslapties šydą. Kalbant su A. Rakauską gerai pažįstančiais žmonėmis
nuolat teko girdėti: „nekomentuosiu“ „bijau kalbėti“, „neturiu ką pa­
sakyti, nes jis turtingas ir paskui dėl pernelyg didelio mano atvirumo
užtampys per teismus“ arba „informacija apie šį žmogų ir jį supančią

304
įtakingų veikėjų aplinką kainuoja nemažus pinigus“. Tačiau buvo ir to­
kių, kurie neišsigando.

„Apuoko" kavinėje - ir banditų sueigos

Pradėjus aktyviau domėtis šiuo personažu, nuo pat pradžių, dar

2009-ųjų sausį, tylos siena atsitverė tiek pats A. Rakauskas, beveik ne­
duodantis interviu, tiek oficiali „Senukų“ tarnyba, kuriai pavesta ben­
drauti su žiniasklaida. Pateikęs aštresnių klausimų išgirsdavau: „Atsisa­
kome apie tai kalbėtis.
Apie šio žmogaus, verslo pasaulyje išsiskiriančio pomėgiu filosofuo­
ti, skelbti ne visiems suvokiamas įžvalgas, verslo pradžią faktiškai nie­
ko nežinoma net pagrindiniams šalyje verslininkų gyvenimo istorijas
išnarsčiusiems žiniasklaidos atstovams. Jie tiesiog neturėjo duomenų,
kaip prasidėjo A. Rakausko kelias į privatų verslą.
Nuo seno versle dalyvaujantys buvę ir esami kauniečiai pasakojo, kad
pirma aktyvesnė veikla, kurioje pasižymėjo A. Rakauskas, buvo kavinės
„Apuokas“ atidarymas Kaune, tuometinėje Jaunosios gvardijos gatvėje
(dabar Tvirtovės alėja), priešais buvusį Kauno politechnikos institutą.
Dabar šiame senus laikus menančiame varganos išvaizdos pastate veikia
židinių salonas.
Nuo seno apie „Apuoko“ kavinę Kaune sklando įvairiausios istorijos.
Kalbėta, kad vos tik nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje veiklą pra­
dėjusi užeiga buvusi viena pirmųjų privačių maitinimo įstaigų laikino­
joje sostinėje.
Į ją pavalgyti ir išgerti gausiai rinkdavosi ne tik pirmieji biznieriai,
spekuliantai, kiti apsukrūs veikėjai, bet ir ryškiausi to meto kriminalinio
pasaulio atstovai bei juos persekiojantys teisėsaugininkai. Kalbėta, kad
tais laikais greta „Apuoko“ esančiame nuosavame Tvirtovės alėjos 54-
uoju numeriu pažymėtame name A. Rakauskas gyveno su žmona Dale
ir jos artimaisiais.
„Kiek žinau, ta kavinė priklausė Augustino žmonos Dalės šeimai.
Augustinas į tą šeimą pateko kaip žentas, tiksliau negaliu įvardyti, ką
305
jis veikė toje kavinėje. Bet kad tais laikais į ją rinkosi įvairiausio plauko
žmonės - nieko nuostabaus. Aš ir pats į ją užsukdavau pavalgyti, nes tuo
metu privačių kavinių buvo nedaug. Kaune jų buvo tik dvi - „Apuokas“
ir „Kregždutė“. Pastarąją buvo atidaręs Kęstutis Šileika“, - prisiminda­
mas A. Rakausko verslo pradžią kalbėjo vienas pirmųjų šalies verslo vei­
kėjų Arvydas Stašaitis.
Neoficialių šaltinių teigimu, A. Rakauskas su K. Šileika kadaise turėjo
bendrą verslą bendrovėje „Litvika“, tačiau vėliau tarp partnerių perbėgo
juoda katė, ir jie pasuko skirtingais keliais.
Kaip teigė A. Stašaitis, jis nuo seno pažinojęs A. Rakauską, nes jo
žmona Dalė buvo pusbrolio Rimvydo klasės draugė. Verslininko moterį
visada traukė menas, socialiniai projektai, todėl šiandien ji eina vadovo
pareigas viename A. Rakausko įsteigtų paramos fondų.
Rakauskų valdomo pramogų parko interneto puslapyje Harmo-
nypark.lt bene plačiausiai viešai pateikiama šios šeimynos istorija. Ra­
šoma, kad 2001 m. A. Rakauskas su šeima įsteigė „Senukų“ labdaros ir
paramos fondą. Fondas, kurio prezidentė yra jo žmona D. Rakauskie­
nė, pirmiausia padeda įvairių bėdų ištiktiems „Senukų“ įmonių grupės
darbuotojams ir jų šeimoms, taip pat remia sergančių vaikų gydymą,
aukoja vaikų namams ir kt. Taip pat Rakauskų šeima jau daugelį metų
yra 2002 m. gyvuoti pradėjusio tarptautinio festivalio „Operetė Kauno
pilyje“ mecenatė.
Sklaidant klasika tapusias anų laikų Kauno nusikaltėlių bylas ne kartą
teko perskaityti istorijas bei parodymus, kad anuomet jie važiuodami
į susitikimus, vadinamąsias strielkas, kartkartėmis mėgdavo rinktis ir
„Apuoko“ kavinėje.
Prieš keletą metų žiniasklaidos plačiai aprašytoje Vilniaus apygardos
teisme nagrinėtoje baudžiamojoje byloje, kurioje dėl senų nusikaltimų
padarymo minima itin marga publika, ryškiausi anų laikų verslinin­
kai - palangiškis Gediminas Jacka, prieš keletą metų miręs vilnietis
bankininkas Vladimiras Naidūnas, taip pat ir senosios Kauno mafijos
krikštatėviai - Jonas Bielskis, Arikas Pastuškovas, teigiama, kad vienas
svarbesnių susitikimų vyko legendinėje Kauno kavinėje.

306
 Šioje viešai nagrinėtoje byloje, kurią vėliau aprašė ir naujienų por­
talas Delfi.lt, yra toks iškalbingas faktas: „...Kitą dieną (1993-iųjų vasa­
rį) V. Naidūnas, G. Jacka ir J. Bielskis vyko į susitikimą Kauno kavinėje
„Apuokas“ su pagrobėjais, tačiau pinigų turėjęs atvykti pasiimti Saulius
Skėris pakliuvo į avariją ir buvo paguldytas į ligoninę. J. Bielskis nujautė
kažką negera, todėl pasiūlė paleisti Igorį Žukovskį-Zilberį. Bankininkas
netrukus atgavo laisvę - nusikaltėliai jį miške pririšo prie medžio...“
Vyresnės kartos kauniečiai ir buvę Kauno organizuoto nusikals­
tamumo tyrimo tarnybos pareigūnai pasakojo, kad esą tame pačiame
„Apuoke“ dažnai rinkdavosi ir automobilius praradę miesto gyventojai,
ir juos sugrąžinti pažadėję vagys. Esą kone vietoje būdavo sprendžiamas
tolesnis automobilių likimas - išpirkos klausimas, aptariamos išpirkos
sumos.

Tikroji gyvenimo istorija - tik už pinigus?

Taigi kokia jo, vieno turtingiausių lietuvių A. Rakausko, praeitis? Ži­

noma, geriausiai į šį klausimą atsakytų patys artimiausi šio vyro žmo­
nės. Vis dėlto pabandžiau iš daugybės mažų detalių sudėlioti A. Rakaus­
ko portretą.
Man pavyko prašnekinti ir verslininko senų laikų bičiulį Arūną An­
driuškevičių - anuomet jie būdavo neišskiriami. Tačiau dėl ne iki galo
aiškių priežasčių 1995-aisiais vyrai pasuko į skirtingas puses. Vieni sako,
kad dėl pinigų ir prasidėjusių vidinių nesutarimų bei intrigų, kiti stebisi,
nes esą A. Rakauskas A. Andriuškevičiaus atžvilgiu visada elgėsi pagar­
biai ir palankiai, todėl jų skyrybos daugeliui buvo nesuprantamos.
„Artimesnio žmogaus už Augustiną niekada nesu turėjęs. Iki šios die­
nos išgyvenu, kad susipykome. Tai nutiko dėl to, kad pradžioje buvo susi­
tarta vienaip, o paskui išėjo kitaip. Jo dėka esu pasistatęs ir šiuos namus“, -
tarytum norėdamas įsiteikti savo buvusiam verslo partneriui kalbėjo
menkai šildomo erdvaus namo prieškambaryje įsitaisęs A. Andriuškevi­
čius. Jis vis dar jaučia senų laikų ilgesį - pokalbio metu liepė atkreipti dė­
mesį į ypatingą šalia stovinčio jau morališkai pasenusio stalo vertę.

307
 Sakoma, kad milijonierius jau dvidešimt metų gyvena tarytum ant
parako statinės. Bet kurią dieną ji gali sprogti ir nublokšti žinomą vers­
lininką į teisėsaugos, o gal ir kitokių ne visai malonių instancijų rankas.
Degtuką laiko buvęs ilgametis bičiulis A. Andriuškevičius. Šalia „Se­
nukų“ pirmosios parduotuvės Kaune ant šlaito esančiame nuosavame
name, pro kurio langus atsiveria fantastiško grožio miesto panorama,
kartkartėmis būnantis A. Andriuškevičius teigė esąs retas svečias gimti­
nėje. Jis sako didžiąją laiko dalį praleidžiantis Olandijoje, kur jau seniai
sėkmingai įsikūrę jo artimiausi žmonės - vaikai.
Bet tereikia A. Andriuškevičiui vieną dieną girdint žiniasklaidos at­
stovams viešai prabilti, ir A. Rakausko gyvenimas gali apvirsti aukštyn
kojomis. Tačiau nuo seno vieną garsiausių šalies verslo magnatų artimai
pažįstantis ir kartu pirmuosius pinigus ėmęs uždirbti bičiulis per mūsų
susitikimą staiga ėmė kalbėti aptakiai ir leido suprasti vis dar nesąs lin­
kęs plėtoti senų istorijų su kriminaliniu tvaiku.
A. Andriuškevičius kategoriškai atsisako, tiesa, kol kas, viešai kalbėti
apie tamsesnes A. Rakausko biografijos dėmes. Seno draugo pasirink­
ta strategija aplinkiniams kelia dviprasmiškų minčių. Gerai šį kaunietį
pažįstantys ir su juo finansinių reikalų turėję žmonės ją aiškino nebent
sunkiai besiverčiančio žmogaus disponavimu nepatvirtintais duomeni­
mis arba paskutine viltimi, kad žinomas milijonierius jam dosniai atsi­
lygins už tylėjimą.
„Pasakodamas apie A. Rakausko praeitį kai kurių dalykų neįrodysiu,
paskui galiu būti nuteistas už šmeižtą, - kalbėjo Arūnas. - Neturiu ofici­
aliais antspaudais patvirtintų dokumentų, faktų. Ką žinau, tą žinau, ir tai
nedaugeliui žinomi subtilūs jo praeities gyvenimo faktai. Todėl apie tai
šnekėčiau tik su viena sąlyga... (rodo pinigų mokėjimo gestą). Kad per
teismus tampys, garantuoju, todėl viskas sueina į vieną klausimą. Tikra
informacija, o ne šmeižtas kainuoja pinigus.“
Bet ar turima informacija gali būti patikima? - paklausiau pašne­
kovo.

308
 „Na, vienu laiku galima pasakoti viena, o kitu - jau kita. Bet už dyką
nesu linkęs niekam šnekėti, ypač šia tema. Kadaise net porą milijonų už
tai kai kas yra siūlęs...“ - aiškiai duodamas suprasti, kad už atvirumą turi
būti atlyginta, kalbėjo A. Andriuškevičius.
Mūsų pokalbio metu A. Andriuškevičius ne kartą rodė gestus, lei­
džiančius suprasti, kad už atvirą pasakojimą norėtų iš manęs sulaukti
nemenko honoraro. Tačiau tokie pasakotojai nesukelia didelio pasitikė­
jimo, tad sandoris neįvyko.
Arūnas pasakojo tiek, kiek norėjo. Jis tikino kadaise parašęs knygą
„Tikroji „Senukų“ istorija“, tačiau nuodugniai ją perskaitęs ir pamatęs,
kad pernelyg atvirai ir šokiruojamai viską išdėstęs, nutarė sudeginti.
„Jis man buvo vyresnis brolis, bet ne draugas. Kai man buvo 20, jis
jau buvo sulaukęs 33 metų. Ir nuo tada pradėjome bendrauti. Jo dukra
dar nebuvo atėjusi į šį pasaulį, sūnus Artūras prie manęs užaugo. Saky­
kime, kad jis buvo tas žmogus, kuris mane paskatino tuoktis su dabar­
tine žmona“, - kalbėjo A. Andriuškevičius. - Buvau iš Kapsuko (dabar
Marijampolė) atvažiavęs jaunas žmogus, nesiorientuojantis Kaune. Mes
su juo visą gyvenimą biznį darėme. Kokį? Visokį. Iš Maskvos, Leningra­
do (dabar Sankt Peterburgas) veždavome garso, vaizdo grotuvus, vaizdo
kameras. Jis mane išmokė šio amato ir parodė, iš kur galėčiau įsigyti tuo­
met brangios ir deficitinės buitinės technikos. Tai buvo maždaug 1986
metai, kai vestuves filmuodavo visi, kas norėjo uždirbti daugiau pinigų.
Netgi vėliau bankininku tapęs Vladimiras Romanovas vertėsi vestuvių
filmuotojo veikla. Nors per jį (A. Rakauską) ir daug nervų susigadinau,
buvo ir daug gerų dalykų.“
Akivaizdžių pagyrų A. Rakauskui negailėjęs A. Andriuškevičius sakė
kalbantis tiesą, kad ir kokia ji būtų. Vyro žodžiais, busimasis milijonie­
rius dar iki Lietuvos nepriklausomybės pradžios Kaune buvo įregistra­
vęs antrąjį kooperatyvą. 1988 metais verslininkas buvo Kauno koopera­
tininkų sąjungos iniciatyvinės grupės narys.
„Nepaneigsiu, Augustinas yra talentas ir savotiškas vizionerius. Jis
darboholikas, aiškiai siekiantis užsibrėžtų tikslų, - kalbėjo vyras. - 1985

309
metais tuometinės SSRSvadovui Michailui Gorbačiovui atėjus į valdžią,
A. Rakauskas nuspėjo Lietuvos ateitį - sakė, kad ateityje už dujas, elek­
trą žmonės neišsimokės. Jis yra vienas iš nedaugelio, regintis dešimt ar
net dvidešimt metų į priekį. Matyt, tokią intuiciją paveldėjo iš savo sene­
lio, kuris, pasakojama, anais laikais buvo didelis žmogus, valdęs nema­
žai žemių aplink Kauną. Kad jis turi nepaprastą talentą, galime spręsti iš
to, kaip iš niekur atsirado „Senukai“, šiandien visiems neblogai žinomi.“
Buvusio bičiulio pasakojimu, A. Rakauskas yra labai daug padėjęs
savo artimiausiems žmonėms - broliui, seserims.
Arūno žiniomis, milijonieriaus brolis dirba vienoje jo įmonių.
„Jis yra žvėris, bet kartu ir geros širdies žmogus. Labai jautrus viduje.
Uždaras. Svarbiausia, niekada negėręs, nerūkęs, jokių narkotikų nevar­
tojęs. Jei ir išlenkia, nebent taurę vyno prie skanios vakarienės“, - A.
Rakauską apibūdino A. Andriuškevičius.
Šiandien akivaizdžiai gailėdamasis, jog prarado tvirtą užnugarį, Arū­
nas sako, kad nesutarimai tarp jo ir A. Rakausko prasidėjo 1993 me­
tais, kai Kaune buvo atidaryta pirmoji „Senukų“ parduotuvė. „Kiek man
žinoma, jam didžiulę įtaką darė tuometiniai jo partneriai Mečislovas
Rondomanskas ir Vytautas Švirinas, - kalbėjo A. Andriuškevičius. -
Augustinas net keletą metų įkalbinėjo kartu užsiimti verslu. Jis nelaikė
rimtu užsiėmimu mano spekuliacijų ar siūlymų gabenti automobilius iš
Vokietijos, todėl kalbino kartu nerti į rimtesnę veiklą. Tai buvo, rodos,
1991-1992 metai. Jis rimtai galvojo atidaryti dideles parduotuves. Bet
aš juo netikėjau. Tie ponai įžvelgė jo viziją, bet jie per anksti išėjo jau
būdami milijonieriai. Drąsiai galiu pareikšti, kad jei nebūtų taip anksti
išėję, šiandien būtų milijardieriai.“

Kvietė prisijungti prie rimto projekto

Žiniasklaidoje skelbiama, kad A. Rakauskas 1990 metais, per Sovietų

Sąjungos paskelbtą Lietuvos ekonominę blokadą, ėmėsi prekybos drus­
ka, - ją pirko Ukrainoje ir gabeno į Lietuvą. Uždirbti pinigai buvo inves-

310
tuoj ami į statybinių medžiagų, chemijos produktų ir metalų importą.
Kai šios prekės ėmė kauptis sandėliuose, 1993-iaisiais jis ir nutarė atida­
ryti pirmąją „Senukų“ parduotuvę, vėliau išaugusią į vieną sėkmingiau­
siai veikiančių šalies prekybos tinklų.
Nuo seno verslo pasaulį iš vidaus matęs A. Stašaitis prisimena, kad
dar iki „Senukų“ veiklos pradžios A. Rakauskas pasižymėjo aktyvumu
ir netradiciniais verslo sumanymais. Jis A. Stašaičiui siūlė kartu pirkti
Panevėžiuko plytinę.
„Bet jam tiesiai pasakiau: „Nei aš gamybininkas, nei tokių objektų
finansus gerai išmanau. Sakiau: imk, duodu kreditą, ir pirmyn.“ Bet jis
leido suprasti, kad nesiryžta, jam reikia veiklaus partnerio, - pasakojo
A. Stašaitis. - Tada įvairiausi pasiūlymai ir raginimai jungtis į bendrus
verslus tiesiog plaukte plauke. Bet nė su vienu iš siūlančiųjų nepradėjau
veltis į bendrą veiklą, nes žinojau, kad sunkiai pavyks susitvarkyti su
savo pradėtais verslais ir finansais. Pasiūliau jam prižiūrėti gamybą, o
pats pažadėjau užsiimti finansų kontrole. Bet jis vis dėlto neėmė mano
siūlyto kredito. Nesiryžo. Arba kitur jį paėmė. Matyt, jis norėjo kartu
dirbti dėl to, kad būtų daugiau drąsos ir jėgos. Kai jis šio objekto nepri­
vatizavo, gamykla sunyko. Vėliaują įsigijo senas mano bičiulis Rimantas
Plungė, praeityje garsus lengvaatletis, rutulio stūmikas. Kiek žinau, vė­
liau jis ją pardavė, ir jam buvo iškelta byla, panašiai kaip dabar man. Tik
jam už tai, kad pernelyg pigiai pardavė.“

Buvę partneriai susikibo teisme

Įkūrus „Senukus“, jau po metų įmonė ėmėsi didmeninės prekybos,

pradėjo plėtoti transporto veiklą, 1997-aisiais pradėtas kurti mažmeni­
nės prekybos tinklas Lietuvoje, o dar po ketverių metų atidarytas pir­
masis „Senukų“ prekybos centras Kaune - beje, anksčiau nei pirmasis
„Maximos“ prekybos centras.
Svarbu paminėti, jog dauguma pašnekovų akcentavo, kad šios kom­
panijos steigėjai nuo pat pradžių stengėsi kurti kuo skaidresnę įmonę -
mokėti visus mokesčius, tinkamai tvarkyti buhalteriją. Toks požiūris ne­

311
buvo dažnas tarp tuometinių verslininkų. Deja, 2001 metais du iš trijų
įmonių asociacijos „Senukai“ akcininkų - V. Švirinas ir M. Rondomans-
kas - pardavė visas jiems priklausiusias bendrovės akcijas. Jos buvo par­
duotos stambiausiam akcininkui A. Rakauskui, iki tol valdžiusiam 43
proc. „Senukų“ įstatinio kapitalo.
Kokiu būdu A. Rakauskui pavyko įkalbėti partnerius parduoti akci­
jas, neaišku, tačiau daug byloja faktas, kad buvę akcininkai V. Švirinas ir
profesorius M. Rondomanskas plačiau to komentuoti nėra linkę. Šešėlį
sandoriui meta ir aplinkybė, kad 2005-aisiais dalį pinigų už akcijas buvę
partneriai iš A. Rakausko išsiieškojo per teismą.
2005-ųjų rugpjūtį žiniasklaidoje skelbta, kad dalį pinigų - apie 10
milijonų litų - buvę A. Rakausko partneriai gavo iškart, o kiti 9 mln.
litų turėjo būti pervesti po trejų metų. Norėdami užsitikrinti papildo­
mų garantijų, kad po trejų metų pinigus gaus, M. Rondomanskas bei V.
Švirinas su bendrove „Senukų“ prekybos centru sudarė paskolos sutartį,
pagal kurią suteikė 9 mln. litų beprocentę paskolą.
Ji turėjo būti grąžinta 2004 metų gegužės 10 dieną.
Pinigus paskolinę verslininkai baiminosi, kad per tą laiką litas gali
nuvertėti, todėl į sutartį įtraukė punktą, pagal kurį litą susiejo su JAV
doleriu. Tačiau atsitiko priešingai - atėjus paskolos grąžinimo terminui
litas liko toks pat, o JAVdoleris gerokai nuvertėjo. Tuo nutaręs pasinau­
doti „Senukų“ prekybos centras paskolą buvusiems savo akcininkams
perskaičiavo pagal naują lito bei dolerio kursą ir jiems pervedė apie 6,5
mln. litų. 2004 metais Rakauskai dalį „Senukų“ akcijų pardavė Suomi­
jos koncernui „Kesko“. Koncernas už 50 procentų bendrovės „Senukų“
prekybos centro, kuriam jau nebepriklausė nekilnojamasis turtas, akcijų
sumokėjo maždaug 30 mln. eurų (apie 105 mln. litų).
Buvęs A. Rakausko verslo partneris V. Švirinas, kuris taip pat figū­
ruoja turtingiausiųjų sąraše, o jo turtas vertinamas 30 mln. eurų (kaip
ir M. Rondomansko), telefonu pasakojo, kad esą A. Rakauskas audringą
paskutinį praėjusio šimtmečio dešimtmetį nuolat kalbėdavęs dvasin­
gumo temomis, todėl sužavėjęs V. Šviriną, tuometį Kauno savivaldybės

312
darbuotoją. Tai V. Šviriną labai įkvėpė, nes to meto verslininkai, kurių
nemaža dalis buvo glaudžiai susiję ir su kriminaliniu pasauliu, galvojo
tik apie pinigus, turtus, bet ne dvasines, moralines vertybes.
Taigi vėliau A. Rakauskas, V. Švirinas ir M. Rondomanskas įkūrė garsų
prekybos tinklą „Senukai“. Tačiau pradėjus sėkmingą verslą A. Rakausko
partnerius ėmė pasiekti įvairiausios istorijos apie juos pakvietusio prisi­
jungti veikėjo praeitį. „Tos istorijos sekė viena po kitos, o kita pusė nuolat
surasdavo priežastį išsiginti skleidžiamų kalbų“, - teigė V. Švirinas.
Bet pamažu V. Šviriną ir M. Rondomanską pasiekė kalbos apie A. Ra­
kausko praeitį ir galimas akistatas su teisėsauga. Tais metais dirbant su
A. Rakausku, anot V. Švirino, buvo galima pajusti jo keistą pasaulėžiūrą,
kurią, matyt, suformavo metai, praleisti itin specifinėje aplinkoje.
V. Švirino nė trupučio nestebina, kad šiuo metu A. Rakauskas daug
dėmesio teikia socialinei veikla - nemažai investavęs į nuo 2010-ųjų
Vaizgakiemyje, Prienų rajone, įkurtą milžinišką Visuomenės harmoni­
zavimo parką.
Moderniai įrengtas penkių žvaigždučių viešbutis su poilsio, laisva­
laikio zonomis kaskart sutraukia minias poilsiaujančių šeimų ne tik iš
Lietuvos, bet ir kaimyninių šalių. Anksčiau kartu ne vienus metus dirbę
verslo partneriai kreivai šypsosi sakydami, kad tokiais projektais A. Ra­
kauskas esą bando pamiršti tam tikrus savo praeities metus.
Šis kaunietis iš daugelio racionalių verslininkų išsiskiria savitu filo­
sofiniu požiūriu, tai užšifruota net „Senukų“ prekybos tinklo logotipe
esančiais simboliais 888, SSS ir XXX. Ką jie reiškia, konkretaus atsaky­
mo nepavyksta gauti iki šiol.
A. Rakauskas yra parašęs ir išleidęs dvi knygas - „Verslumo dvasia“
(2012 m.) ir „Globali proto jausmo dvasia“ (2014 m.). Pastarąją 2015-
ųjų pavasarį po Žinių radijo 15-ojo gimtadienio šventės Vilniaus maža­
jame teatre kiekvienam svečiui įteikė nemokamai.
Naujausios A. Rakausko knygos anotacijoje rašoma, kad remdamasis
savo patirtimi autorius kalba apie tai, kaip metodiškai tarp žmonių ku­

313
riama dvasinė sistema, kokiomis nuostatomis šiandien būtina vadovau­
tis šeimoje, įmonėje, valstybėje, pasaulyje.

Jaunystėje - du kartus teistas

Kad viešai prieinamuose šaltiniuose informacijos apie A. Rakausko
vaikystę ir jaunystę yra labai mažai arba tik nedidelės nuotrupos, iš ku­
rių sudėtinga susidaryti vaizdą, koks šis verslininkas buvo jaunas, 2012-
ųjų birželio 27 d. rašė ir kasmet verslininkų turtus skaičiuojantis bei jų
šeimininkus rikiuojantis savaitraštis „Veidas“.
„Mano mama šešerius metus gyveno be dokumentų, slapstėsi, keitė
gyvenamąsias vietas, viena augino keturis vaikus, nes didžioji dalis gi­
minės buvo išvežta į Sibirą, o tėvas nušautas ir išvilktas į aikštę“, - tik
tiek pats šiame spaudos leidinyje yra pasakojęs A. Rakauskas.
Vis dėlto kai kurie pavardžių nenorėję skelbti „Veido“ pašnekovai pri­
minė, kodėl A. Rakauskas vengia pasakoti apie savo jaunystę, - esą jis
turėjęs problemų su tuometine teisėsauga. Tame pačiame „Veide“ pasi­
rodžiusiame straipsnyje „Augustinas Rakauskas - talentingas verslinin­
kas su dvasininko pašaukimu“ skelbiama, kad, anot kai kurių šaltinių, A.
Rakauskui vidurinę mokyklą teko baigti Pravieniškių kolonijoje, be to,
jam nepavyko baigti dvylikos klasių.
Ši istorija jį persekiojo ilgai, nes kalbama, kad ji išsamiai buvo apra­
šyta ir viename didžiausių ano meto šalies dienraščių išspausdintame
straipsnyje. „Apie tai senais laikais rašyta viename spaudos leidinyje.
Greičiausiai turima omeny ta malaletkų istorija, kai jis iš kaimyno obuo­
lius vogė, o paskui atsidūrė nepilnamečių kolonijoje“, - ironizuodamas
kalbėjo buvęs bičiulis A. Andriuškevičius.
Tačiau į dienos šviesą išplaukusi istorija apie daugiau kaip prieš 50
metų buvusius garsiojo verslininko naktinius kriminalinius nuotykius,
o paskui ir akistatas su teisėsauga iš tiesų sukuria galimybę pažvelgti į
vieną tamsiausių lietuviško verslo puslapių.
Kai 1964 metų kovo 24 d. tuometiniame Kauno miesto Požėlos rajo­
no liaudies teisme būdamas aštuoniolikmetis A. Rakauskas, kartu su juo

314
buvę Algimantas Dambrava (gim. 1943 m.) ir Vytautas Gedminas (gim.
1948 m.) buvo nuteisti už tai, kad per vieną naktį įvykdė iškart kelis nu­
sikaltimus - dviejų vyrų apiplėšimą gatvėje ir apšvarino viename bute
buvusius tris asmenis, tarp jų ir moterį, paaiškėjo, jog kiek anksčiau bu­
simasis milijonierius dalyvavo ir kituose nusikalstamuose epizoduose.
Prieš keletą metų mane pasiekusios bylos nutarties dokumentuose A.
Rakauskas yra charakterizuojamas kaip „kilęs iš darbininkų klasės, kom­
jaunuolis, baigęs 6 klases, nevedęs, teismo nebaustas, niekur nedirbęs“.
Ranka juodos spalvos rašikliu surašytoje ir kai kada sunkiai įskaito­
moje sovietinių laikų bylos kopijoje lietuvių kalba skelbiama: „1963 m.,
naktį iš spalio 21-osios į 22 d., apie 1.30 vai., teisiamieji, tarpusavyje su­
sitarę, Kaune, V. Kapsuko prospekte (dabar A. Juozapavičiaus prospek­
tas), užpuolė du vyrus - Navicką ir Stepanovą. Iš vieno jų kišenės trijulė
pavogė 40 rublių, iš kito atėmė rankinį laikrodį. Mušdami vieną iš vyrų
sudaužė jam priklausantį rankinį laikrodį.
Tą pačią naktį, praėjus maždaug valandai, 2.30 vai., trijulė nuvyko
į Juso butą, esantį Kaune, Kretingos gatvėje, ir pavogė piliečio Paške­
vičiaus švarką, kurio vertė - 70 rublių, 40 rublių kainavusį megztinį,
kitam asmeniui priklausiusį 20 rublių vertės megztinį ir vienai moteriai
priklausiusį 7 rublių vertės vilnonį megztinį.
Taip pat nustatyta, kad 1963 m. spalį, naktį iš 19-osios į 20 d., teisia­
masis Rakauskas apvogė dvi automašinas, stovėjusias Kaune, Kretingos
gatvės 16-ojo namo kieme. Iš piliečio Statkevičiaus automašinos pavogė
dvi poras batelių, kurių vertė - 28 rubliai, o iš piliečio Juodkausko auto­
mašinos pavogė lietpaltį, įvertintą 7,5 rublio, ir piniginę su 28 rubliais.
1963 m. rugsėjo mėnesį Rakauskas pateko į Alvydo Šuliuno butą, kai
jame nieko nebuvo, ir iš ten pavogė jo rankinį laikrodį, markės „Arsai“,
kuris įvertintas 25 rubliais.“
Byloje rašoma, kad „pagal pateiktą kaltinimą teisiamasis Rakauskas
kaltu iš dalies prisipažino ir paaiškino, jog jis apvogė dvi automašinas, iš
kurių paėmė dvi poras moteriškų batelių, plastikinį lietpaltį ir piniginę
su daugiau kaip 25 rubliais. Iš Juso buto nieko nepavogęs, Navicko ir
315
Stepanovo nemušęs, iš jų nieko nepaėmęs. Šuliuno laikrodį buvo paė­
męs, bet be tikslo jį pasisavinti.
Tačiau nukentėjęs Navickas parodė, kad jį mušė Rakauskas ir Ge­
dminas. Kišenes jau kraustė Rakauskas, Gedminas ir dar kitas asmuo,
buvęs kartu su jais. Po to jis nerado kišenėje 40 rublių ir sudaužė per
muštynes jo laikrodį.
Liudytoja Jusienė parodė, kad kambaryje pastebėjo tris jaunuolius, iš
kurių atpažino Rakauską.
Nukentėjęs Šulinskas parodė, kad jo laikrodį buvo pavogęs Rakaus­
kas, kuris, įspėjus dėl pranešimo milicijai, laikrodį grąžino.
Teismas nusprendė, kad už anksčiau padarytus nusikaltimus Ra­
kauskas ir Gedminas, buvę patalpinti į vaikų auklėjimo koloniją, iš to
išvadų nepadarė, nepasidavė auklėjimui.
Kauno miesto Požėlos rajono liaudies teismas nusprendė: Rakauską
Augustiną, Povilo, pripažinti kaltu pagal LTSR BK 146 str. II dalį (slap­
tas asmeninio piliečio turto pagrobimas) ir nuteisti 4 metams ir 6 mėne­
siams laisvės atėmimo. Pripažinti kaltu pagal LTSR BK 147 str. II dalį ir
nubausti 4 metams laisvės atėmimo. Remiantis LTSR BK 42 straipsniu,
bausmes subendrinus, galutinę bausmę paskirti 4 metus ir šešis mėne­
sius laisvės atėmimo, atliekant ją griežtojo režimo pataisos darbų kolo­
nijoje.
A. Dambrava buvo nuteistas 5 metų, V. Gedminas - 4 metų laisvės
atėmimo bausmėmis, jas atliekant griežtojo režimo pataisos darbų ko­
lonijoje. Trijulei solidariai priteista 20 rublių Jusui ir 70 rublių Navickui
nuostoliams padengti.
Bausmės atlikimo laiką skaičiuoti: Rakauskui - nuo 1963 m. lapkri­
čio 14 d.
Kardomąją priemonę Rakauskui, Dambravai ir Gedminui palikti tą
pačią - suėmimą.“
1964 m. balandžio 17 dieną Lietuvos TSR Aukščiausiojo Teismo
baudžiamųjų bylų teisminė kolegija, susidedanti iš pirmininkaujančio

316
Zimano, teismo narių Burneikio ir Čižinauskaitės, dalyvaujant pro­
kuroro padėjėjai Petrauskienei, išnagrinėjo viešame teismo posėdyje
baudžiamąją bylą dėl nuteistojo Rakausko ir jo gynėjo kasacinių skun­
dų prieš Kauno m. Požėlos rajono liaudies teismo 1964 m. kovo 24 d.
nuosprendį.
Šio nuosprendžio kopijoje rašoma: „Rakausko gynėjas kasaciniame
skunde nurodo, kad Rakauskas buvo pažįstamas su nukentėjusiuoju
Stepanovu, todėl neįtikėtina, kad jis galėjo dalyvauti jį apvagiant. Be
to, nėra įrodymų, kad Navickas turėjo 40 rublių... Rakauskas su Jusu
pažįstami, ir nėra įrodymų, kad Rakauskas su kitais būtų buvę susitarę
apvogti Jusą. Jeigu Rakausko draugai įvykdė vagystę, Rakauskas už tai
neatsako.
Rakauskas nusikaltimo padarymo metu buvo nepilnametis (1963-
iųjų rudenį A. Rakauskui buvo 17 metų), teisiamas pirmą kartą.
Nuteistasis Rakauskas kasaciniu skundu nurodo, kad jis augo be
tėvo, motina visą laiką būdavo darbe, tad jis pateko į gatvės aplinką. To­
dėl prašo į tai atsižvelgti ir galimai sušvelninti jam bausmę, be to, prašo
pakeisti jam bausmės atlikimo vietą - griežtojo režimo koloniją į kitos
rūšies koloniją, nes jis, papuolęs tarp asmenų, ne pirmą kartą teistų, gali
sužlugti morališkai.
Rakauskas įvykdė pavojingus nusikaltimus, blogai charakterizuoja­
mas. Dirbdamas elgėsi blogai, jo atžvilgiu buvo taikomos visuomeni­
nio poveikio priemonės, tačiau jis nepasitaisė. Todėl liaudies teismas,
atkreipdamas dėmesį į Rakausko neigiamą asmenybę ir įvykdytų nusi­
kaltimų pavojingumą, paskyrė jam tinkamą bausmę, kurią įvertinti teis­
minė kolegija neranda pagrindo. Dėl to kasaciniai skundai šioje dalyje
atmetami.
Dabartiniu metu jam yra sukakę 18 metų, todėl paskirti jam baus­
mei atlikti griežtojo režimo pataisos darbų koloniją, kuri yra laikoma
kaip taisyklė asmenims, praeityje jau prasižengusiems, nebuvo pagrin­
do. O tai, kad Rakauskas savo laiku buvo nukreiptas į vaikų auklėjimo
koloniją, iš viso negali būti pagrindu skirti griežtesnės rūšies pataisos

317
darbų koloniją. Todėl šioje dalyje liaudies teismo nuosprendis keistinas
ir Rakauskui bausmei atlikti skirtina bendrojo režimo pataisos darbų
kolonija. Tais pačiais motyvais skirtina bendrojo režimo pataisos darbų
kolonija ir nuteistajam Gedminui.
Teisminė baudžiamųjų bylų kolegija, vadovaudamasi LTSR BK 391
str., nutarė: Rakausko ir jo gynėjo.kasacinius skundus iš dalies paten­
kinti, Kauno m. Požėlos rajono liaudies teismo 1964 m. kovo mėn. 24
d. nuosprendį Rakauskui ir Gedminui pakeisti, Rakauskui ir Gedmi­
nui paskirti bausmes atlikti bendrojo režimo pataisos darbų koloni­
joje. Likusioje dalyje liaudies teismo nuosprendį jų atžvilgiu palikti
nepakeistą.“
Kad ši byla tebeegzistuoja, 2009-ųjų vasario 25-ąją raštu atsakė Kau­
no apskrities archyvo direktorius Gintaras Dručkus. Raštiškame atsaky­
me teigiama: „Informuojame, kad 1964 m. kovo 24 d. Kauno m. Požėlos
rajono liaudies teismo nagrinėtos baudžiamosios bylos Nr. 1-64/64 m.
nuosprendis yra saugomas Kauno apskrities archyve.“
Kai apie A. Rakausko teistumo faktą pasiteiravau jo senų laikų bi­
čiulio A. Andriuškevičiaus, kaunietis sakė: „Teistumą turi... Bet negaliu
atsakyti, ar daugiau pasitaikė panašių atvejų, nes nežinau.“
Tik ar galima tikėtis, kad dabar staiga atsiras papildomų įrodymų ir
šia tema norinčių šnekėti komentatorių, kurie visiškai atskleistų vieno
garsiausių šalyje verslininkų jaunystėje nutikusių nemalonių nuotykių
puslapius? Dabar, po beveik pusės amžiaus kruopštaus tiesos slėpimo ar
netgi specialių žurnalistų tyrimų žlugdymo. Nors A. Rakausko jaunystės
metais padarytas klaidas ir įrodo išslaptinti Kauno archyve tebesaugomi
dokumentai.

Interviu savivaldybės koridoriuje

2009 m. vasarį pasibaigus verslo konferencijai Kauno savivaldybės

rūmuose, greta įėjimo į didžiąją salę, kurioje vyksta miesto tarybos po­
sėdžiai, verslininkas A. Rakauskas tada susirinkusiems žurnalistams

318
kalbėjo apie jo valdomą bendrovę palietusią ekonominę krizę: „Šiandien
pasaulinę ekonomiką valdo pasaulinio banko sindikatai, o ne „Senukai“
ar dar kas nors. Kol kas per šią krizę niekas nežlunga, ir visi atsiskaity­
mai yra tokių pat problemų lygmens, kokių yra visoje Lietuvoje. Aišku,
kai kas neatsiskaito, kai kurie ilgiau uždelsia. Bet didelių problemų toje
srityje neturime, nes mūsų verslas yra apdraustas ir net mokėjimo ir
pardavimo sandoriai apdrausti. Todėl be draudimo prekių niekam ne­
duodame ir skolininkų nesusikuriame. Tas skolų procentas, kuris pas
mus yra, šiandien negali daryti įtakos mūsų verslo sėkmei.“
Milijonieriui išdėsčius savo mintis, netikėtai jam pateikiau klausi­
mus, į kuriuos jis prieš tai nebuvo linkęs atsakinėti net per „Senukų“
atstovus. Šį vaizdo kamera užfiksuotą interviu matė ir keli kolegos žur­
nalistai, jie po to gerokai stebėjosi, kad išdrįsau pateikiau išties aštrius
klausimus verslo pasaulyje pripažintam veikėjui.
Pone Rakauskai, yra duomenų, kad esate nuslėpęs savo teistumą.
Jeigu tuo teistumu galima laikyti mano 9 metų amžiaus auklėjimą
vaikų kolonijoje... Matote, kaip aš jį slepiu - anksčiau aš jį buvau iš­
spausdinęs „Respublikos“ laikraštyje, tad ir aiškinkitės toliau.
- Bet tai buvo teistumas?
- Kas liečia išvis teistumą, jums turėtų būti gėda spekuliuoti ir ban­
dyti išklausti iš žmogaus kažkokius jam nemalonius praeities faktorius...
- Tačiau kaip pakomentuotumėte šią pasiekusią informaciją?
- Mes visi čia tam ir ateiname, kad gyventume, mokytumės, dary­
tume klaidas, darytume iš jų išvadas, ką nors pasiektume... Jūsų kole­
gos ką tik teigė, kad aš valstybei sumoku daugiausia mokesčių. Mūsų
mokesčiai šiandien išlaiko visus, galima sakyti, Kauno universitetus. Ta
suma, kurią valstybė skiria universitetams, mes ją per mokesčius skiria­
me aukštosioms mokykloms.
- Bet vis dėlto neatsakėte į mano pateiktą klausimą.
Ačiū už interviu, nes čia jau prievartavimas vyksta. Daugiau nenoriu

319
apie tai šnekėti, nes jūs pokalbį kreipiate sau naudinga linkme, kad pas­
kui galėtumėte daryti interpretacijas.
- Bet kodėl jūs vengiate apie tai šnekėti?
- Aš nevengiu šia tema plačiau šnekėti, bet aš nedarau iš to debatų.
Jūs norėti galite, niekas jums to nedraudžia, bet aš turiu pats to norėti.
Jūs operuokite tuo, ką jūs turite ir kaip diktuoja jūsų noras.
- Bet vis dėlto sutikite, kad visuomenei yra įdomu, kokia gi išties
viešai žinomų verslininkų praeitis.
- Man daug kas šiame gyvenime yra įdomu, bet aš negaliu to išsi­
aiškinti. Viešinkinte jūs ką tiktai norite, aš nuo nieko nebėgau ir nieko
nebijau. Kelkite pačius įvairiausius dalykus, aš nesiruošiu eiti į politiką
ir manęs tai visiškai nejaudina. Ačiū. Ką aš daugiau galiu komentuoti?
Aš jau viską jums pakomentavau...
Radijo eteryje - mintys apie „akiplėšišką žurnalistą“
Netrukus po šio netikėto interviu Kauno savivaldybės koridoriuje
2009 m. kovą milijonierius A. Rakauskas apie tai viešai pasisakė jam
priklausančio Žinių radijo laidoje „Verslumo dvasia“, kurioje jis kas sa­
vaitę dalijasi savo filosofinėmis įžvalgomis su klausytojais.
Tąsyk su laidos vedėja Augustina Stankevičiene trečioje laidos dalyje
verslininkas pasidalijo įspūdžiais apie žurnalistus, kurie labai agresyviai
puola pašnekovą. Kurie, anot laidos vedėjos, „lyg batais įsibrauna į paš­
nekovo erdvę, grobia jo energetinę jėgą, kuri naudinga jo projektui ar
straipsniui“.
„Žurnalistai, kai bendrauja su žmogumi, jie taip užklupdami išmuša
pašnekovo būseną, ir jeigu klausimas yra vien tiktai protavime, tai žmo­
gus atitrūksta nuo savo jausmų, arba priešingai - iš karto nugrimzta
į jausmą, nes jis pajunta pavojų. Arba pajunta, kad jis nepasiruošęs, -
Žinių radijo eteryje dėstė savus pamąstymus A. Rakauskas. - Jeigu žmo­
gus nežino, kaip atsakyti, tai, ką jis išgyveno, tai yra nežinojimo būsena.
Kodėl daugelis intuityviai nemėgsta žurnalistų? Kadangi jie sielą atski-

320
ria nuo kūno. Arba protą nutraukia į šoną, ir siela lieka vieniša su savo
jausmais.
Arba į jausmus, į būseną įlenda, protas atsilieka. Kai tiktai žmogų
atskiri, jam iš karto - stresas. Jei tu apeliuoji į vieną iš dalių, tai tu ją kaip
ir nusmeigi. Ir tokiu būdu išardai harmoningą žmogaus būseną, su ku­
ria jis yra susigyvenęs. Su kuria jis sąveikauja toje dualybėje ir tada tavo
intencijos dvasia kažką viena okupuoja. Arba protą, arba jausmą. Todėl
mes ir galime gyventi šiame šiurkščiame pasaulyje, kad galime šiame
kūne paslėpti savo sielą. Apsaugoti ją nuo išorinių poveikių. Ir siela turi
proto buveinę, biblioteką. Turi sukaupusi tam tikrų žinių, kuriomis ji
ginasi, kuriomis naudojasi.
Kai tik sielą arba protą atskiri nuo tos vieningos būsenos, jeigu jis
yra nesąmoningas ir nesąmoningai sąveikauja su aplinka toje vieningoje
dualybėje, tai jis yra dar pažeidžiamesnis negu tas, kuris moka pereiti
vien tiktai į jausmus ir pradeda iš jausmo, proto pozicijos kalbėti, ne­
prarasdamas budraus proto, arba jis vien tiktai analizuoja ir jaučia, ką
jis protauja.
Tas akiplėšiškas žurnalistas įšoka į žmogaus erdvę, į tą jo trejybę,
kurioje yra tas jausmas, protas, ir jis turi savo dvasią, o šitie trys daly­
kai ir sudaro žmogų. Ir jis tada pamina, išmuša tą jausmą, protą arba
dvasią ir savo virpesius įleidžia. Ir ta dualybė skyla. Žurnalistas papras­
tai stengiasi apčiuopti, kas yra silpnas, - jausmas ar protas. Ir jis visada
kala į tą silpną vietą. Ir kai jis tai padaro, žmogus sutrinka, akis išpučia,
vibruoja.
Ir šitą akiplėšišką nusikaltimą nuolat daro įžūliai interviu imantys
žurnalistai. Ir visas pasaulis kovoja su šituo dalyku...“

Sūnaus bičiuliui - buvusio VSD šefo gynyba

Plačiai pagarsėjęs milijonierius A. Rakauskas yra investavęs į biokuro

katilines („GEČO investicijos“), mobiliųjų atsiskaitymų sistemą „Moki-
pay“ („RAZFin“), nekilnojamąjį turtą (SSPC).

321
 Jau kurį laiką sklando kalbos, kad, svarbiausius verslo reikalus prieš
keletą metų perdavęs sūnui Artūrui, A. Rakauskas daugiau dėmesio yra
linkęs skirti visuomeninei veiklai. Jis prižiūri ir Prienų rajone įkurtą Vi­
suomenės harmonizavimo parką. Bene didžiausio atgarsio visuomenėje
sulaukė jame 2012-ųjų liepos 10-13 d. surengtas Pirmasis pasaulio lietu­
vių jaunimo susitikimas, kurį atidarė šalies vadovė Dalia Grybauskaitė.
Be to, senų bičiulių teigimu, A. Rakauskas didžiąją laiko dalį stengiasi
būti ne Lietuvoje, o Turkijoje, kur netoli Antalijos yra įkūręs viešbutį,
kuriam suteikė savo vardą - „Vilią Augusto Boutique Hotel &SPA“.
2009-ųjų pavasarį „Lietuvos ryto“ televizija parodė tuomet šiame ka­
nale dirbusio žurnalisto Zigmo Zaikino reportažą apie tai, kad prie vie­
no didžiausių - Avilio ežerų Zarasų rajono apylinkėse pradėtos masinės
statybos, kurios, kaip įtariama, buvo neteisėtos. Dėl šio projekto Spe­
cialiųjų tyrimų tarnyba (STT) buvo pradėjusi tyrimą. Buvo atliekami
reidai, dokumentų poėmiai.
Žurnalistai išsiaiškino, kad statybas pradėjo mistinė bendrovė iš
Kauno, kurios oficialiai paskelbtas turtas - 10 tūkstančių litų. Tačiau tais
pačiais metais bendrovė įsigijo dešimtys sklypų, kurių kaina galėjo siekti
iki 3 mln. litų.
Reportažo autoriai skelbė, kad bendrovėje buvo minimos ir Rusijos
piliečių pavardės.
Pagrindiniu šios teisėsaugininkų dėmesį patraukusios firmos veikė­
ju buvo įvardijamas Darius Slizevičius, kadaise prisistatinėjęs medienos
verslo atstovu. Tačiau žurnalistai apčiuopė, kad jis labiau pagarsėjo savo
ekstremaliais pomėgiais - nardymu, skraidymu. Vienas plačiausiai nu­
skambėjusių jo projektų - nardymas prie naftos platformos Baltijos jū­
roje.
Televizijos reportaže skelbta, kad D. Slizevičius priklauso ekstrema­
laus nardymo klubui, kaip ir dar būrys verslininkų, kurie galbūt ir galėjo
finansuoti skandalingą projektą. Tarp jų - ir vienas turtingiausių Lietu­
vos žmonių A. Rakausko sūnus Artūras Rakauskas.

322
 Šio klubo nariai - dažni svečiai Zarasų apylinkėse.
Kiek anksčiau, 2007-ųjų liepą, Utenos regiono gyvosios gamtos ap­
saugos inspekcijos viršininkas Almantas Vaičiūnas portalui Lrytas.lt
pranešė, kad pirmą sykį poilsiautojus ir vietos gyventojus pribloškė Za­
rasų rajono Avilio ežere nusileidęs hidroplanas. Jau tada pasipylė skun­
dai, skambučiai.
Skandalu baigėsi pramogos per Jonines, kai apie 15 valandą nuo
Strazdų kaimo pusės atskridęs lėktuvas „Sea Fury“ nusileido Baluošo
ežere ir nuplaukė link Bubulių kaimo. Aplankęs šiame kaime sodybą tu­
rinčius draugus, po valandėlės hidroplano pilotas su kurtinamu griaus­
mu ant ežero įsibėgėjo, pakilo ir nuskrido Šuminių kaimo link.
Saugomuose vandens telkiniuose galima naudoti tik negalingas (iki
4 kilovatų) plaukiojimo priemones, o rimtų hidroplanų variklių galia
siekia ir kelis šimtus kilovatų.
Nors ir nepagavo pažeidėjo už rankos, vietos aplinkosaugininkai ir
policininkai šio akibrokšto neprasnaudė. Po kurio laiko pareigūnai ant
kilimėlio išsikvietė D. Slizevičių. Už plaukiojimo vandens telkiniuose
sąlygų pažeidimą jis nubaustas simboline 200 litų bauda.
D. Slizevičius inspektoriams teisinosi nežinojęs, kad ežeras saugomas
ir leistis jame draudžiama. Inspektorių vadas A. Vaičiūnas tąsyk never­
tino D. Slizevičiaus kaip piktybinio pažeidėjo: „Gal žmogus kažkiek ir
nežinojo. Lėktuvas labai didelės žalos gal ir nepadaro nusileisdamas į
vandenį, juk jis tam pritaikytas.“
Aplinkiniai gyventojai „Lietuvos ryto“ televizijos laidos žurnalistams
pasakojo, kad ne kartą šioje teritorijoje girdėdavo šūvius. Tačiau turtingi
ekstremalai kaltę vertė kitiems. „Šioje teritorijoje aš nuolat kovoju su
medžiotojais“, - taip kalbėjo vienas verslininkų.
Tada vienas iš pasiturinčių verslininkų užmojų buvo netoli poilsia­
vietės įrengti oro uostą. Tam buvo iškirsti net 5 hektarai miško. Nors
žemės paskirtis dar nebuvo pakeista, nebuvo ir detaliojo plano, aplinko­
saugininkai teigė, kad medžiai iškirsti savavališkai ir be jokių leidimų.

323
 Nors vieta privačiam oro uostui buvo paruošta, projektas nebuvo
spėjęs įsisiūbuoti. Žurnalistai išsiaiškino, jog valdininkai buvo lengva
ranka nusiteikę keisti žemės sklypų paskirtį ir suteikė leidimus, kad
verslininkai be jokių kliūčių galėtų pradėti oro uosto statybas už kelių ,
dešimčių kilometrų nuo Ignalinos atominės elektrinės ir prie pat sienos,
kuri Lietuvą jungia su Baltarusijos Respublika.
„Tai yra sportinių mažų lėktuvų aerodromas, nes dabar pilotai iš už­
sienio, ypač turistai iš užsienio, neturi kur Lietuvoje atskristi“, - žurna­
listams kalbėjo vienas projekto iniciatorių.
Tada aplinkosaugininkai patikrinimą baigė tik po STT vizitų Utenos
aplinkosaugos departamente ir Zarasų agentūroje. Jis pradėtas ne savo
iniciatyva, pastebėjus galimus pažeidimus. 2008-aisiais aplinkosaugi­
ninkus pasiekė skundas, kad buvo neteisėtai nukastos pakrantės, kurios
ateityje turėtų virsti smėlėtais paplūdimiais. Ar į ežerą buvo pilamos sta­
tybų atliekos, niekas to nepastebėjo.
Leidimus išdavusi vietos valdžia patvirtino ir drastišką kraštovaiz­
džio keitimą. Buvęs STT direktoriaus pavaduotojas Aidenas Karpus
(2012 metais iš STT perėjęs dirbti į Lietuvos banką) tada žurnalistams
kalbėjo: „Imsimės visų priemonių ir veiksmų, kad būtų galima atkurti
aplinką. Pirmiausia reikia nustatyti įtariamus kaltus asmenis.“
Įdomu tai, kad šioje istorijoje D. Slizevičiaus advokatu tapo buvęs
Valstybės saugumo departamento vadovas Arvydas Pocius. Žurnalis­
tams pasiteiravus, ar A. Rakauskas jaunesnysis netarpininkavo, kad D.
Slizevičiui būtų parūpintas neblogas advokatas, A. Pocius atsakė: „Šitos
aplinkybės neatitinka tikrovės. Be to, teisinio bendradarbiavimo aplin­
kybių niekada nekomentuoju, nes tai advokato ir jį pasamdžiusio klien­
to privatus reikalas.“

324
 SENAS ISTORIJAS MILIJARDIERIUS
STENGIASI UŽMIRŠTI PASAULIO
TURTUOLIŲ SOSTINĖJE

Viešumos vengiantis, išskirtinės prabangos nedemonstruojantis ir

jau sparnus iš Lietuvos į Jungtinę Karalystę pakėlęs turtingiausias lietu­
vis, vienas iš garsiausias šalies maisto prekių parduotuves „Maxima“ ir
„Akropolių“ prekybos centrus valdančios kompanijos „Vilniaus preky­
ba“ akcininkų, dabar „VP grupės“ valdybos pirmininkas Nerijus Numa-
vičius, atrodytų, pasiekė daugiau nei bet kuris kitas jo mokyklos laikų
draugas, bendrai įkurtos stambiausios šalies kompanijos verslo partne­
ris ar bet kuris kitas verslininkas. Kaip jam tai pavyko?
„Pirma reikia gimti, paskui - dirbti. Pirmieji mano žingsniai į verslą
buvo prekyba Rusijos rinkoje su tėvo paskolintais pinigais“, - taip 2001-
ųjų gegužę N. Numavičius atsakė naujienų portalo Delfi.lt ir tuomet gy­
vavusio savaitraščio „Ekstra“ skaitytojams bendrai pristatytoje pokalbių
konferencijoje „Ekstra asmenybės“. Ši konferencija sulaukė milžiniško
susidomėjimo, nes N. Numavičius atsakinėjo į įdomiausius ir tiesiogiai
skaitytojų pateiktus klausimus.
48 metų N. Numavičius jau penktus metus iš eilės yra „Veido“ žurnale
skelbiamo turtingiausių lietuvių sąrašo pirmojoje eilutėje. 2015-ųjų liepą
specialaus leidinio „IQ Top“ sąraše jis irgi įrašytas pirmas. Kaip ir yra ta­
pęs vieninteliu lietuviu, patenkančiu į pasaulyje pripažinto žurnalo „For-
bes“ sudaromus milijonierių sąrašus. Šio pasaulio turtuolius rikiuojančio
leidinio duomenimis, 1milijardą JAVdolerių sukaupęs lietuvis 2015 me­
tais, palyginti su 2014-aisiais, kai debiutavo šiame sąraše, iš 1565-osios
nukrito į 1741-ąją turtingiausių planetos žmonių sąrašo vietą.
2015 m. „IQ Top“ paskelbė, kad N. Numavičiaus turto vertė siekia 1,3
mlrd., o „Veidas“ - 1,1 mlrd. eurų. Tai maždaug dešimtadalis Lietuvos
metinio biudžeto. Arba tiek, kiek gautume sudėję 2-5 vietas turtingiau­
siųjų sąraše užimančių žmonių turtą.

325
 Nuo seno N. Numavičius yra labiau linkęs į privatumą ir uždarumą,
o ne būti ryškiai matomas visuomenėje. Kai kurie jį neblogai jau daugelį
metų pažįstantys verslininkai sako, jog jis laikosi atokiai, o kiti pasakoja,
kad jeigu mėgini jį užkalbinti net viešajame renginyje, šalia daugybės <
žmonių, jis dažnai žvilgsniu priverčia iškart nutilti, nes nėra linkęs ben­
drauti su bet kuo. Galbūt tai iš dalies susiję su N. Numavičiaus aukštais
pasiekimais lietuviškame versle, bet jis aiškiai nesijaučia patogiai ben­
draudamas, ypač su žmonėmis, kurių nepažįsta.

Prasidėjo nesibaigianti konfrontacija

Šlovė versle - tai žvilgsniai. Daugybė žvilgsnių, kurie nori sekti, maty­
ti, įsiskverbti į asmeninį gyvenimą. Vieni - nuoširdžiai gerbiantys, kiti -
pikti, pavydūs. Ir vieni, ir kiti - beprotiškai, nepakenčiamai įkyrūs. N.
Numavičius patyrė jų galią. Pamatė juodąją turtų ir šlovės pusę - tą,
kurios dažniausiai nemato paprastas dienos verslo naujienas perskaitęs
žmogus.
2015-ieji N. Numavičiui buvo reikšmingų įvykių kupini metai. Bir­
želio 25-osios popietę šalies didieji portalai skelbė, kad N. Numavičius
vedė antrą kartą. Jo išrinktoji - trisdešimtmetė ekonomistė Kaetana Le­
ontjeva, dirbanti Lietuvos laisvosios rinkos institute. Kone vestuvių išva­
karėse važinėdamas dviračiu Vilniaus Gedimino prospektu savo akimis
mačiau pro šalį apytuščiu prospektu lėtai riedančiame „Mercedes-Benz“
visureigyje prie vairo sėdintį N. Numavičių, o šalia jo, atrodė, iš pažiūros
nuobodžiaujančią K. Leontjevą. Tą akimirką pažvelgęs į juos nebūčiau
galėjęs pasakyti, kad jie intensyviai ruošiasi savo vestuvėms.
Turtingiausio Lietuvos vyro vestuvės be didesnių blizgučių bei pom­
pastikos buvo surengtos garsiajame už Vilniaus esančiame šalies milijo­
nierių pamėgtame Laurų kvartale, kuris tarp žurnalistų yra vadinamas
„VP grupės“ kvartalu. Čia įspūdingus namus statėsi pagrindiniai kom­
panijos įkūrėjai bei akcininkai.
Kai kuriuose sluoksniuose Laurai yra vadinami „lietuviškų milijo­
nierių rezervatu“, nes aptvertoje teritorijoje su specialiu sargybos postu

326
stovi vos keli erdvūs bei brangūs namai. Apie šią gyvenvietę ir joje gy­
venančius piniguočius sklando nemažai anekdotinių istorijų. Viena to­
kių - kad čia vienas šalia kito yra įsikūrę seniai kartu bendrus verslus
pradėję, bet vėliau smarkiai apsipykę ir dabar vienas į kitą negalintys
žiūrėti, tačiau vis dėlto priversti kasdien matytis du plačiai žinomi vers­
lininkai.
Tą gražų 2015-ųjų birželio vakarą į Laurus vestuvių proga pasveikin­
ti N. Numavičiaus atvyko faktiškai visas pagrindinis lietuviško verslo
žiedas.
Praėjus kuriam laikui N. Numavičiaus atstovai pateikė pranešimą,
kad birželio 29 dieną, t. y. praėjus keturioms dienoms po atšoktų ves­
tuvių, N. Numavičius deklaravo išvykimą iš Lietuvos. Kas šią porą taip
staiga privertė keisti gyvenamąją vietą?
Oficialiai pranešta, kad N. Numavičiaus žmona rengiasi doktorantū­
ros studijoms Jungtinėje Karalystėje, o N. Numavičius, kaip paprastai,
dairosi naujų investicijų galimybių.
„Ši viešnagė gali užtrukti iki trejų metų, tačiau tai priklauso nuo N.
Numavičiaus naujų investicinių galimybių ir objektyvių šeiminių aplin­
kybių“, - skelbta oficialiai pateiktame turtingiausio Lietuvos žmogaus
atstovų pranešime žiniasklaidai.
Netrukus žurnalistams pavyko išsiaiškinti, kad naujais namais N.
Numavičius pasirinko šalia Londono esantį prestižinį Sent Džordž Hilo
(St. George Hill) rajoną. Uždaroje ir griežtai saugomoje teritorijoje vers­
lininkas nutarė įsikurti ne nusipirktame, o išsinuomotame name, kurio
mėnesio nuoma atsieina bemaž 2 800 svarų sterlingų.
Per valandą nuo Londono centro pasiekiamose šio rajono apylinkėse
kadaise gyveno garsus popmuzikos atlikėjas Johnas Lennonas ar „For­
mulės 1“ lenktynininkas Jensonas Buttonas. Londonas ir jo apylinkės -
tai vieta, kurioje praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje
nekilnojamąjį turtą pradėjo supirkinėti kai kurie atvykėliai iš Rusijos ar
naftos ištekliais garsėjančių arabų šalių. Vieni iš jų į Anglijos ir Jungtinės
Karalystės sostinę atvyko gyventi, kitiems nekilnojamasis turtas atrodė
327
puiki investicija, o dar kiti atsivežė vaikus, kuriuos ketino išmokslinti
britų universitetuose.
Kalbėta, kad pastaraisiais metais Londoną vis labiau yra pamėgę
ir kriminalinėse istorijose minimi lietuviai. Ypač tie, kurie turi reika­
lų su tarptautiniu narkotikų gabenimo verslu. Esą kai kurie jų taip pat
sėkmingai įsikūrę šalia turtingiausių ir garsiausių britų milijonierių.
Sklando kalbos apie vieną šešėliniame pasaulyje neblogai įsitvirtinusį
Lietuvos pilietį, kurio namo siena ribojasi su vienos britų dainininkės,
priskiriamos prie garsiausių ir talentingiausių pastarųjų metų pasau­
lio muzikos istorijoje, namu. Ne taip seniai skelbta, kad šiose apylin­
kėse kuriam laikui buvo įsitaisę ir Lietuvoje žlugusio banko „Snoras“
akcininkai Raimondas Baranauskas bei Vladimiras Antonovas. Vienu
metu net bandžiau tartis su R. Baranausku susitikti jo naujuose namuo­
se Anglijoje ir pasišnekėti apie tikrąsias banko žlugimo priežastis, bet
galiausiai šis duetas nusprendė palikti Jungtinę Karalystę ir saugesnio
prieglobsčio ieškotis Rusijos sostinėje.
Nemažai pasaulio milijonierių gal ir tapo artimais kaimynais praš­
matniausiose Londono apylinkėse bei gyvenvietėse, bet aršios varžybos
dėl verslo sandorių ir įtakos niekur nedingo. Taip prasidėjo ir vienas
garsiausių pastarojo meto lietuviško verslo ginčų, įskaitant ir dėl vals­
tybei nesumokėtų milijoninių mokesčių. Ta nesantaika iš prabangaus
Londono persikėlė į teismus, kitas teisėsaugos institucijas bei žiniasklai-
dos kanalus Lietuvoje.
Karštomis 2015-ųjų rugpjūčio pradžios dienomis smulkusis „VP gru­
pės“ įmonių akcininkas Mindaugas Marcinkevičius, turintis 8 procentus
akcijų ir kasmet iš jų gaunantis kelis milijonus eurų dividendų, keliose
šalies žiniasklaidos priemonėse pateikė nemažai intriguojančios ir iki tol
nežinotos informacijos apie N. Numavičiaus valdomo verslo imperiją.
Bene skambiausias M. Marcinkevičiaus pusės pareiškimas - kad N.
Numavičius esą nesumokėjo apie 209 mln. eurų mokesčių. Šį karą bene
plačiausiai nuo pradžių aprašė naujienų portalas 15min.lt, o kiti didieji
Lietuvos internetinių žinių skleidėjai vėliau kažkodėl iš dviejų verslinin­
kų mūšio lauko atsitraukė.
328
 Tuo metu kurį laiką per atstovus bendravęs N. Numavičius vėliau
ėmė karštai ginčyti M. Marcinkevičiaus jam metamus kaltinimus. Įsi­
traukdamas į karą su ilgamečiu verslo partneriu N. Numavičius nepasi­
tenkino vienu žiniasklaidos kanalu, o su savo neblogai apmokamų pa­
tarėjų komanda sukūrė specialų interneto puslapį „VP atvirai“, kuriame
pateikė „VP baltąją knygą“. Joje smulkiai, tarsi profesionalaus romanisto
surašyta visa „Vilniaus prekybos“ istorijos pradžia.
Plačiai įsisukus skandalui, N. Numavičius savo pamąstymus dažniau­
siai pateikdavo advokatės Olgos Petroševičienės lūpomis bei rašytiniais
pareiškimais. Nepatvirtintais duomenimis, 2015-ųjų vasarą N. Numa-
vičiaus viešųjų ryšių ir teisiniais klausimais kone dieną naktį aktyviai
rūpinosi dvidešimties žmonių komanda, sudaryta iš teisininkų, viešųjų
ryšių bei įvaizdžio specialistų.
Per visą šį laikotarpį kone vienintelį kartą N. Numavičius pats išsto­
jo pateikdamas oficialų komentarą apie „VP grupei“ tamsią dėmę už­
traukusią vadinamąją „Spindulio“ istoriją. „Labdaros fondo „Spindulys“
pridėtinės vertės mokesčio (PVM) susigrąžinimo istorija - vienas skau­
džiausių įmonių grupės puslapių. Taip elgtis mums nederėjo, todėl tiek
aš, tiek ir „Vilniaus prekyba“ norime atsiprašyti Lietuvos, jos visuome­
nės, Valstybinės mokesčių inspekcijos ir neįgaliųjų organizacijų“, - tada
pareiškė N. Numavičius.
Anuometinį sprendimą atlikti teisėtą, nors morališkai ir abejotiną,
žingsnį, anot verslininko, iš šiandienos perspektyvos galima vertinti tik­
tai neigiamai.

Į milijonierių ginčą įsiterpė prezidentė

Verslininkų N. Numavičiaus ir M. Marcinkevičiaus tarpusavio gin­

čai pasiekė ne tik Lietuvos, bet ir Estijos, Maltos teismus. 2015-ųjų rug­
pjūčio 26-ąją Vilniaus apygardos teismas pritaikė laikinąsias apsaugos
priemones ir patenkino mažojo akcininko M. Marcinkevičiaus prašymą
skirti turto areštą daugiau nei 30 proc. N. Numavičiaus valdomų „VP
grupės“ akcijų.

329
 M. Marcinkevičius į teismą kreipėsi kaltindamas N. Numavičių dėl
apsimestinių sandorių.
Raportuodamas net keliose žiniasklaidos priemonėse M. Marcin­
kevičius viešai apkaltino bene garsiausią Lietuvos verslo grupę kuriant
mokesčių slėpimo schemas. Esą dėl to kreiptasi į Valstybinę mokesčių
inspekciją. Mokesčių inspekcija atliko akcininkų mokestinę patikrą ir
priskaičiavo 2 mln. Lt mokesčių nepriemokos.
Netrukus buvo užsuktas ir įmonių mokestinis patikrinimas. Apie
tai pasklidus žiniasklaidoje, prie N. Numavičiaus prisijungė giminai­
čiai, ilgamečiai verslo partneriai Vladas Numavičius, Ignas Staškevičius
ir Mindaugas Bagdonavičius. Jie nutarė prisidėti prie ieškinio prieš M.
Marcinkevičių. Viešai skelbta, kad tokiu būdu didžiausios lietuviško ka­
pitalo įmonių grupės investuotojai sieks apginti ne tik valdomų įmonių,
bet ir savo reputaciją.
Į dviejų turtuolių žodžių bei veiksmų karą tomis karštomis vasaros
dienomis įsikišo net Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. 2015-ųjų
rugpjūtį kalbėdama LRT radijui prezidentė pareiškė, kad ši įmonių gru­
pė nuo pat įsikūrimo buvo apgobta įtarimų šešėliu dėl įvairių mokes­
čių vengimo modelių taikymo. D. Grybauskaitė prisipažino su tuo as­
meniškai susidūrusi, kai buvo finansų ministrė. „Taigi dabar mastai šių
mechanizmų, rodos, yra dar labiau ištobulinti ir dar labiau naudojami.
Ir tai, be jokios abejonės, nesąžiningo ir negarbingo verslo pavyzdžiai.
Manau, kad, deja, ta reputacija, kurią turėjo nuo pat savo iškilimo ir
įsikūrimo pradžios „VP Market“ grupė, išliko negraži. Ir dabar mes ma­
tome dar daugiau šešėlių, kurie iškilo virš šios grupės“, - tiesioginiame
radijo eteryje tada kalbėjo šalies vadovė.
Žvelgdamas į dviejų oligarchų tarpusavio rietenas garsus viešų­
jų ryšių specialistas Liutauras Ulevičius sakė, kad vieną dieną baigėsi
M. Marcinkevičiaus kantrybė, todėl jis sumanė visą situaciją paskelb­
ti žiniasklaidai. „Manau, kad nuo tų oficialiai gaunamų dividendų M.
Marcinkevičiui nukapsi net ne lašas, o viso labo nugaruoja tik nedidelė
dalis garo iš to didžiojo „Vilniaus prekybos“ pinigų maišo. Tad tokius
jo veiksmus vertinu kaip tam tikrą desperaciją, kai jis bando bent kaž­
330
kiek materializuoti jam priklausančio turto dalį, - stebėdamas dviejų
verslininkų konfrontacinę aplinką kalbėjo L. Ulevičius. - Per skanda­
linguosius LEO LT projekto metus buvo aišku, kad N. Numavičius toje
struktūroje yra vienas hegemonas, todėl jis gali sau leisti išsidirbinėti.
Taigi seniau pradėtą išsidirbinėjimą jis sėkmingai tęsia. Iš dalies sveikin­
tina, kad atsirado vienas akcininkų, kuris jam išdrįso paprieštarauti, bet
greičiausiai jo šansai arba perspektyvos yra gana menkos, nes vis dėlto
jų svorio kategorijos skirtingos.“
L. Ulevičius teigia, kad M. Marcinkevičiaus pradėti viešųjų ryšių ak­
cijos veiksmai buvo menkai paruošti ir priminė viso labo bandymą vie­
nu šūviu laimėti karą. „N. Numavičius ne tokio kalibro žmogus, kurį
galima nukauti vienu šūviu, - teigė viešųjų ryšių sferos senbuvis. - Per
dvi tris savaites buvo paleista įvairaus fronto ir priemonių kontrkampa-
nija, kuri iš esmės sumalė patį M. Marcinkevičių. Kiek jis iki tol turėjo
to viešojo įvaizdžio, pozicijos, per tas kelias savaites buvo sumaišytas su
žemėmis ir nuleistas į tokio pigaus pieštuko formatą. Kitaip tariant, kar­
tais susidarydavo įspūdis, kad čia kažkokia smulkmė šokinėja, purvais
drabstosi prieš rimtą, solidų ir visos Lietuvos gerbiamą verslininką. Ma­
nau, kad plačioji visuomenė šį ginčą vertina kaip dviejų turčių bandymą
įgelti vienas kitam. Viena pusė rašo, atnaujina „Baltąją knygą“, o kita
pusė drabstosi purvais ir vis bando kažką įrodyti teismuose. Būtent taip
šią situaciją mato plačioji visuomenė.“

Beveik visi įdomesni pašnekovai atsisakė bendrauti

Nors daugelis 2015-ųjų rugpjūtį nerūpestingai atostogavo ir į N. Nu-

mavičiaus bei M. Marcinkevičiaus tarpusavio nesutarimus žvelgė pasy­
viai, pamaniau, kad tai bus bemaž tinkamiausias laikas susisiekti su bent
viena besivaidijančių pusių.
Paskambinti N. Numavičiaus atstovams pasirodė sudėtingiau nei ša­
lies vadovės D. Grybauskaitės padėjėjams ar viešųjų ryšių skyriaus dar­
buotojams. Kai skambinau kone visais oficialiai internete skelbiamais
bei informacijos telefonu 118 pateiktais „VP grupės“ telefono numeriais,

331
dažniausiai jie jau buvo nenaudojami arba net keletą dienų iš eilės nie­
kas neatsakė.
Tai labai nustebino, nes vis dėlto tai ryškiausia ir didžiausia šalies
verslo kompanija, tačiau oficialių viešųjų ryšių atstovo kontaktinių duo­
menų net ir labai norint nepavyko rasti. Galiausiai vieną dieną šiaip ne
taip prisiskambinęs viešojoje erdvėje skelbiamu „VP grupės“ nurodytu
telefono numeriu sužinojau, kad kompanijos atstovai apie plačiai ži-
niasklaidoje eskaluojamą N. Numavičiaus ir M. Marcinkevičiaus konf­
liktą nieko nekalbės ir jokių žinių turtingiausiam Lietuvos žmogui
neperduos.
Vieni kitus prie telefono keitę „VP grupės“ atstovai akivaizdžiai vengė
bendrauti su manimi, kol šiaip ne taip viena balasto atsikratyti nuspren­
dusi koncerne dirbanti mergina pasakė, kad nuo šiol visais klausimais
turėčiau bendrauti su „oficialia“ N. Numavičiaus pastarųjų dienų reika­
lų atstove, žiniasklaidoje minima teisininke O. Petroševičiene.
Ji tomis dienomis buvo vienintelė ryšininkė tarp N. Numavičiaus, M.
Marcinkevičiaus ir žiniasklaidos atstovų. Moters pavardė buvo minima
daugelyje oficialiai paskleistų „VP grupės“ pranešimų, kuriais buvo ban­
doma atremti M. Marcinkevičiaus pateikiamus kaltinimus. Tuo metu
kiti šios grupės nariai nesikišo ir vengė išsamiau komentuoti susidariu­
sią keblią situaciją.
Kai paskambinau į vieną Vilniaus advokatų kontorą pasiteirauti apie
garsųjį klientą, atsiliepusi O. Petroševičiene iš pradžių kiek įsitempusi
kalbėjo, kad šiuo metu N. Numavičius yra labai užsiėmęs ir kone kas­
dien, įskaitant ir savaitgalius, yra priverstas atsakinėti į viešai skelbiamus
M. Marcinkevičiaus kaltinimus ar pateikiamas informacijos išklotines.
Telefonu bendraudamas su advokate iš ją supančio garsinio fono su­
pratau, kad moteris intensyviai dirba - greitakalbe šnekanti teisininkė
bendraudama su manimi tuo pat metu barškino kompiuterio klavišais,
fone buvo girdėti kiti skambantys telefonai. Akivaizdu, kad tomis karš­
tomis 2015-ųjų rugpjūčio dienomis N. Numavičiaus interesams atsto­
vaujančių žmonių fabrikas labai intensyviai dirbo siekdamas apdoroti

332
visą apie klientą gaunamą negatyvią informaciją ir tuo pat metu pateik­
damas aiškius, pabrėžtinai užtikrintus atsakymus „Baltojoje knygoje“ ir
lietuviškos žiniasklaidos kanaluose.
Norėjau su N. Numavičiumi išsamiai pasišnekėti ne tik pastaruoju
metu aktualia, bet ir kitomis ne ką mažiau svarbiomis temomis, todėl
net kelias savaites vis skambinau ir trumpai šnektelėdavau su jo spau­
dos atstove tapusia advokate O. Petroševičiene. Moteris kurį laiką teikė
vilčių, bet galiausiai pranešė, kad N. Numavičius nesutinka šnekėtis su
manimi, nes atseit yra įsipareigojęs pirmiausia atsiverti savo ilgamečiam
kolegai Ignui Staškevičiui, kuris šiuo metu rašo grožinį kūrinį - romaną
apie lietuviško verslo pradžią. Teisininkė pareiškė nežinanti, kada pa­
sirodys N. Numavičiaus kolegos knyga, tačiau leido suprasti, jog visa
tai gali užtrukti net kelerius metus. Bet laukti vieno žmogaus žadamo
interviu, dėl kurio nesi garantuotas, ir stabdyti visus pradėtus darbus
nemačiau prasmės.
Tad jei milijardierius N. Numavičius vengia viešumo ir nenori pasa­
koti, kaip skaidriai uždirbo pirmąjį milijoną ir kaip socialiai atsakingai
plėtoja verslą didindamas turtus, belieka apgailestauti, nes šios knygos
skaitytojai neteko galimybės viską išgirsti iš pirmų lūpų.
Taigi turėjau rinktis kitus kelius siekdamas gauti informacijos apie
N. Numavičių. Teko kalbinti „VP grupės“ įkūrėjų, valdytojų kritikus, iš­
drįsusius viešai pasakoti tai, ką jie žino apie garsiausią lietuviško verslo
darinį.
Buvę garsiausio šalies verslo veikėjo bičiuliai, bendramoksliai, kartu
verslą pradėję žmonės, kuriems skambinau, vardijo vieni kitų pavardes
ir siūlė skambinti vis kitam. „Toksjūsų, rašytojų, sunkus darbas. Linkime
sėkmės, bet maža tikimybė, kad kas nors jums šiuo klausimu padės“, -
atsainiai mestelėjo vienas buvusių milijardieriaus draugų.

Prakalbo turtuolio krikštytas studijų laikų bičiulis

Prieš keletą metų žurnalo „Veidas“ žurnalistai, leidęsi N. Numavi­

čiaus ankstyvojo gyvenimo takais, aplankė jo gimtinę. Jie nukeliavo į

333
provinciją - Šilagalį, esantį visai prie pat Panevėžio. Tai nedidelė gyven­
vietė, turinti keliolika stiprių ūkininkų, kultūros centrą ir vieną maisto
prekių parduotuvę, bet ne „Maximą“. Nors N. Numavičius gimė Šilalėje,
jam dar mažam esant šeima pardavė visą turėtą turtą ir persikėlė į Šila­
galį. Panevėžio rajono Velžio seniūnijos vyriausioji socialinė darbuotoja
Genovaitė Stanevičienė žiniasklaidai yra sakiusi, kad gerai pažinojusi
Numavičių šeimą. Ji tuo metu dirbo „Aušros“ kolūkyje, kai į Šilagalį iš
Žemaitijos ieškoti darbo atvyko N. Numavičiaus tėvas Vladislovas Nu­
mavičius.
Persikėlimas buvo sėkmingas: kolūkyje V. Numavičiui pasiūlyta vai­
ruotojo vieta.
Numavičius G. Stanevičienė minėjo gerais žodžiais: tai buvo tvar­
kinga, religinga ir darbšti šeima, vaikai gerai išauklėti, darbštūs, gerai
mokėsi. Mama Irena Numavičienė, buvusi mokytoja, jau nedirbo - rū­
pinosi vaikais ir namais.
Panevėžio „Žemynos“ vidurinės mokyklos, kurią baigė N. Numa­
vičius, direktorius Romualdas Grilauskas, direktoriavęs tuo metu, kai
čia mokėsi būsimas turtingiausias lietuvis, „Veidui“ pasakojo, kad dėl jo
nebuvę jokių rūpesčių. Nerijus buvo stropus mokinys, jokių pokštų ar
šunybių nėra iškrėtęs.
Šioje mokykloje mokėsi ir kiti N. Numavičiaus broliai bei seserys.
Daugiau kaip prieš dešimtmetį toje pačioje Delfi.lt ir „Ekstros“ skai­
tytojų konferencijoje N. Numavičius, pasakodamas apie savo gyvenimą,
kalbėjo: „Gimiau Šilalės rajone, iš Panevėžio išvykau 1985 metais. Lietu­
viškoje Čikagoje (Panevėžyje) buvau prieš porą metų. Panevėžiui lieka
tik palinkėti pasivyti šį Amerikos miestą. Su nusikalstamu Panevėžio pa­
sauliu susidurti neteko, apie kriminogeninę jo padėtį žinau tiek, kiek žino
visi Lietuvos piliečiai... Karinę prievolę atlikau Maskvoje. Buvau pradėjęs
krimsti medicinos mokslus, todėl iš pradžių tarnavau ligoninėje. Pirmai
progai pasitaikius iš mediko persikvalifikavau į prekybininką - gavau
aukštas prekių žinovo pareigas. Pastarojo kompetencija - dalinį aprū­
pinti kareiviška amunicija, pradedant adatomis ir baigiant mašinomis.“

334
 Buvę N. Numavičiaus dėstytojai Vilniaus universiteto Medicinos
fakultete verslininką taip pat prisiminė kaip stropų studentą, nė karto
nebandžiusį pasinaudoti savo įtaka ar pinigais. Verta prisiminti, kad N.
Numavičius studijas baigė jau gerokai įsisiūbavus „Vilniaus prekybos“
veiklai. „Pamenu, jis pas mane atvykdavo vakarais, pagal laisvą grafiką.
Vieną tokį vakarą buvo labai šalta, pustė, o aš sėdžiu universitete ir gal­
voju, kad tikriausiai jis neatvažiuos. Bet staiga - telefono skambutis: N.
Numavičius atsiprašo, kad vėluoja, nes įstrigo spūstyje, bet tikrai atva­
žiuos. Stebėjausi, jog jam buvo nuoširdžiai įdomu mokytis, nes tokį da­
lyką kaip higienos normos jis studijavo labai susidomėjęs, sakė, kad ži­
nios pravers jo versle“, - „Veido“ žurnale prisimindama N. Numavičiaus
studijų laikus kalbėjo verslininkui dėsčiusi docentė Genė Šurkienė.
Atsitiktinai šnekučiuodamasis su vieno garsiausių šalies verslininkų
Bronislovo Lubio koncernui priskirto vieno objekto buvusiu direkto­
riumi, dabartiniu Vilniaus odontologijos centro vadovu Petru Lisausku
išgirdau, kad jis N. Numavičių pažįsta nuo studijų laikų.
„N. Numavičius pasižymi autokratišku valdymu. Mes su juo pažįsta­
mi nuo studentavimo laikų, kai jis mus su bičiuliais krikštijo universite­
to bendrabutyje. Jis už mane buvo vyresnis gal dviem kursais, - prisime­
na P. Lisauskas. - Mano akimis, N. Numavičius nuo jaunystės buvo už­
programuotas sėkmei versle. Jis vienas iš nedaugelio, su kuriuo malonu
bendrauti. Akivaizdu, kad jis tavęs klauso ir iš išgirstų žodžių pasidaro
tam tikras išvadas. Manyčiau, jog nerdami į didįjį verslą N. Numavičius
ar Žilvinas Marcinkevičius savo veiklą pradėjo ne vien dėl noro uždirbti
papildomų pinigų, o todėl, kad tai jiems išties patiko arba jie nutarė save
išbandyti, realizuoti.“

Pirmosios gėrimų krautuvės šeimininkai

Informacijos apie vėlesnius N. Numavičiaus gyvenimo metus yra kur

kas mažiau. Buvę ir esami verslo partneriai, pažįstami žmonės aiškiai lei­
do suprasti, kad bijo būti paduoti į teismą dėl privačios informacijos pa­
skelbimo ar net šmeižto, todėl net po ilgų įtikinėjimų atsisakė atvirauti.

335
 Iš viešai skelbiamų šaltinių žinoma, kad studijuodamas mediciną N.
Numavičius pradėjo kurti verslą su studijų draugais broliais Žilvinu ir
Gintaru Marcinkevičiais bei I. Staškevičiumi. Vėliau prie šios grupės
prisidėjo N. Numavičiaus broliai Julius ir Vladas, Marcinkevičių brolis
Mindaugas, pastarojo bendraklasis Mindaugas Bagdonavičius, taip pat
Renatas Vaitkevičius. Taip susiformavo „Vilniaus prekybos“ valdytojų
devintukas. Vėlesniais metais, prisidėjus Dariui Nedzinskui, susibūrė ir
porą metų gyvavo „VP dešimtukas“.
„Nepykite, bet tikrai kol kas niekuo negalime padėti. Mes dar nesame
nusiteikę viešai šnekėti žiniasklaidoje“, - taip kalbėjo po ilgų paieškų su­
rasti M. Marcinkevičiaus atstovai, apie kuriuos kiti verslo pasaulio žmo­
nės sakė, kad jei norės, daug papasakos, o jei ne... Tiesa, šie asmenys ža­
dėjo prisiminti, kas dar galėtų suteikti vertingų duomenų apie garsiausią
„VP grupės“ žmogų, bet žadėtos žinutės taip ir neatsiuntė.
1992 metais Vilniuje jaunieji „maximiniai“ įsteigė pirmąją alkoholi­
nių gėrimų parduotuvę. Kalbėta, kad ji veikė šiandien gana niūriai at­
rodančioje sostinės vietoje - Naugarduko gatvėje, priešais Keramikos
meno centrą. Vėliau aktyvūs jauni vyrai atidarė dar kelias krautuves.
1996 m. veiklą pradėjo pirma parduotuvė „Vilniaus prekyba“, o
1998-aisiais sostinėje duris atvėrė pirmoji „Maxima“. Ji įsikūrė toje vie­
toje, kur šalia busimieji milijonieriai ir pradėjo savo verslą, - Naugardu­
ko gatvės 84-uoju numeriu pažymėtame name. Pasakojama, kad greta
veikė pirtis, kurioje būsimi didžiausi šalies turtuoliai kadaise mėgdavo
lankytis, leisti laisvalaikį su savo artimiausiais šeimos nariais.
Rinkdamas medžiagą šiai knygai nuvykau apsidairyti į šią legendi­
nės didžiosios verslo grupės istorijos pradžią menančią vietą. Deja, ši
aplinka man priminė baisiausius vaizdus iš poapokaliptinės tematikos
filmų. Tai vienas tų sostinės rajonų, kuriame mažiausiai norisi lankytis.
Netoliese vis dar stovi nemažai apgriuvusių, sutrūnijusių pastatų, dar
nuo sovietmečio likę neveikiančių fabrikų, sandėlių betoniniai vaiduo­
kliai, milžiniškos seniai nenaudojamos aikštelės. Šalia sukinėjosi keistai
atrodantys piliečiai - iš kažkur išlendantys varganos išvaizdos darbinin­
kai ar pernelyg įkaušę aplinkinių rajonų gyventojai, kažko šalia parduo­
336
tuvės laukiantys taksi vairuotojai. Didžiausio šalies parduotuvių tinklo
gyvavimo erą pradėjusios parduotuvės pastatas atrodė šeimininkų pri­
mirštas, senokai nematęs elementariausio kosmetinio remonto.
Beje, netoliese yra Savanorių prospektas, sovietmečiu vadinęsis Rau­
donosios armijos prospektu, iš kurio ir kilo garsusis Krasnuchos pava­
dinimas (išvertus iš rusų k. krasnyj - raudonas). Čia kadaise gyveno į
sostinę persikėlusio N. Numavičiaus tėvai. Prieš keletą metų kaupdamas
informaciją savo knygai apie garsiausią Lietuvos samdomą žudiką, pra­
mintą Vilniaus bomberiu, už 13 žmonių nužudymą nuteistą iki gyvos
galvos Valerijų Januškevičių, kuris kali Lukiškių kalėjime, kartą išgirdau,
kad jis su Numavičiais buvo kaimynai, gyveno toje pačioje laiptinėje.
Ne tik praeities gangsterius, bet ir valiutos perpardavinėtojus XXam­
žiaus pabaigoje Lietuvos sostinėje ir jos apylinkėse už pinigus žudęs V.
Januškevičius pasakojo, kad su Numavičių šeimyna netgi turėjęs nesuta­
rimų dėl namo pastogėje buvusios kolektyvinės antenos.
Vėliau, jau po samdomo žudiko suėmimo, 1998-ųjų vasarą, anot V.
Januškevičiaus, Numavičiai butą su pastoge kažkam pardavė. „Sunku
pasakyti, kodėl jie iš ten išsikėlė. Gal manęs išsigando sužinoję, kuo ver­
čiausi, o gal kur nors geresnėje vietoje įsikūrė, juk jie jau tada garsėjo
turtais, - prisimindamas praeitį kalbėjo buvęs samdomas žudikas. - Vy­
resnysis Numavičius kieme statė savo „Opel Omega“ automobilį šalia
maniškės „Audi“. Kartą jis minėjo, jog kadaise turėjo kietą automobilį,
bet galiausiai jam nusibodo kariauti su mašinvagiais, tad tyčia nusipirko
„Opel“, kad ramiau miegotų.“
Kadaise N. Numavičius, vieno žurnalisto paklaustas, kas sugalvojo
dabar visiems iki skausmo žinomus pavadinimus „Minima“, „Media“ ir
„Maxima“, atsakė: „Senovės romėnai - tai juk lotyniški žodžiai.“

Skyrybos - už uždarų durų

Susidarė įspūdis, kad N. Numavičius bet kokius reikalus yra nusitei­

kęs spręsti tyliai. Tai buvo akivaizdu ir tuomet, kai jis greitai ir be jokio

337
triukšmo 2008-ųjų pabaigoje išsiskyrė su žmona ir dviejų savo vaikų
motina Lina Numavičiene. Dar 2001-ųjų gegužę žiniasklaidoje paklaus­
tas, ar turi savo moters idealą, N. Numavičius atsakė: „Moters idealas -
tai mano žmona. Ji puiki vien tuo, kad nesikiša į mano verslą. Baigusi
mokslus, manau, pradės savo ar bendrą verslą su mano partnerių žmo­
nomis. Konkretinti nenorėčiau - dar ims ir neišdegs. Šeimą sukūriau
prieš penkmetį, dabar auginu sūnų.“
Tačiau 2014-ųjų spalio pabaigoje portalas Delfi.lt informavo, jog Vil­
niaus miesto apylinkės teismas paskelbė, kad atmeta L. Numavičienės
ieškinį, pareikštą į Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybą pre­
zidentės D. Grybauskaitės deleguotai advokatei Giedrei Lastauskienei.
Ši advokatė 2008 metais atstovavo L. Numavičienei skyrybų su N. Nu-
mavičiumi procese - buvusi milijonieriaus sutuoktinė įsitikinusi, kad ją
apgavo ne tik N. Numavičius, bet ir advokatė, kurią jai surado N. Nu­
mavičius.
Kodėl teismas atmetė L. Numavičienės ieškinį, kuriuo ji prašė pri­
pažinti negaliojančia jos ir advokatės G. Lastauskienės dar 2008-aisiais
sudarytą atstovavimo sutartį skyrybų byloje, teisėja Aldone Biekšienė
nepaskelbė - ginčas šalių prašymu buvo nagrinėjamas neviešuose posė­
džiuose. Teismas tik paskelbė, kad atmeta ieškinį, o bylą pralaimėjusi L.
Numavičiene privalės sumokėti beveik 7,5 tūkst. Lt atsiėjusias bylinėji­
mosi išlaidas.
Jeigu L. Numavičienei teisme būtų pavykę užginčyti su advokate pa­
sirašytą atstovavimo sutartį, jai būtų atsiradusi galimybė siekti, kad būtų
panaikintas sprendimas skyrybų byloje. Išsiskirti Numavičiai nutarė
bendru sutikimu.
Pasirašytoje taikos sutartyje verslininkas įsipareigojo savo vaikams
skirti išlaikymą, o jo sutuoktinei, neoficialiomis žiniomis, atiteko apie
10 mln. litų.
Praėjus ketveriems metams po skyrybų proceso pabaigos L. Numa-
vičienė netikėtai kreipėsi į teismą, prašydama jį atnaujinti. Moteris įsiti­
kinusi, kad per skyrybas buvo apgauta. „Teisminio proceso metu priimti

338
sprendimai neatitiko jos tikrosios valios“, - yra sakiusi L. Numavičienės
advokatė Jurgita Karvelė. Tuo metu L. Numavičienė aiškino, kad į sky­
rybų reikalus net nesikišo - esą viską tvarkė advokatė, kuriai už suteik­
tas paslaugas buvo sumokėtas solidus honoraras.
Buvusi milijonieriaus sutuoktinė bandė įrodyti, kad net ne ji advo­
katei grynaisiais pinigais sumokėjo atlygį už suteiktas atstovavimo pas­
laugas. Be to, kaip rašė Delfi.lt, moteris teigė, kad skyrybų proceso metu
jautė didžiulį stresą. L. Numavičienė aiškino, kad N. Numavičius ją ap­
gavo prašydamas skyrybų - esą aiškino, jog santuokos nutraukimas bus
tik formalus procesinis veiksmas, o jie ir toliau kartu gyvens kaip šeima.
„Nerijus teigė, kad išsiskirsime formaliai - jis siekė, kad būtų išsaugotas
jo verslas“, - L. Numavičienės žodžius Delfi.lt portalui citavo jos aplinka.
Pasak šaltinių, moteris sutiko su tokiu vyro pasiūlymu ir pasirašė do­
kumentus, kuriais taip pat buvo padalytas jų turtas, - N. Numavičiui
atiteko didžioji jo dalis, nors su L. Numavičienė liko gyventi jų vaikai.
Tiesa, turtas buvo padalytas taip, kaip buvo numatyta dar anksčiau jų
pasirašytoje vedybų sutartyje.
L. Numavičienė vėliau guodėsi, kad jos sutuoktinis neįvykdė jai duo­
tų pažadų - esą po skyrybų atsisakė kraustytis į naują namą, kuriame ji
iki šiol gyvena su vaikais. Moteris taip pat prisipažino, kad po santuokos
nutraukimo jos laukė ir daugiau staigmenų - N. Numavičiaus valdoma
bendrovė „Eurovaistinė“, kurioje ji dirbo farmacininke, pareikalavo, jog
ji nutrauktų darbo santykius pačios prašymu.
Tuo metu didžiausias „Maximos“ akcininkas N. Numavičius aiškino,
kad nėra taip, kaip sako L. Numavičienė: esą po skyrybų buvusi sutuok­
tinė į naują namą persikraustė ne tik su vaikais, bet ir su naujuoju savo
gyvenimo draugu. Milijonieriaus teigimu, su juo L. Numavičienė esą
gyvena iki šiol.
Kitoje byloje teismai yra nutarę neatnaujinti bylos dėl Numavičių
skyrybų.
Jeigu L. Numavičienė teisme būtų sugebėjusi įrodyti, kad skyrybų
proceso metu buvo apgauta, jai būtų atsiradusi galimybė iš N. Numa-
339
vidaus prisiteisti gerokai didesnę kompensadją. Tiesa, anksčiau moters
advokatai buvo užsiminę, kad bylą, kurioje siekiama atnaujinti procesą
dėl santuokos nutraukimo, galima baigti taikiai, bet paaiškėjo, jog N.
Numavičius su tuo kategoriškai nesutiko ir mano, kad buvusiai sutuok­
tinei buvo išmokėta pakankama kompensacija. Numavičiai išsiskyrė
2008-ųjų gruodį - jie teismo prašė išskirti bendru sutikimu. Jau tada jie
aiškino, kad nepalaiko šeiminių santykių, kartu negyvena ir yra tvirtai
apsisprendę dėl skyrybų. Išsiskirdami sutuoktiniai sudarė sutartį, kuria
buvo padalintas turtas.
Numavičiai yra susilaukę dviejų vaikų - sūnaus ir dukros.
Šia tema bandžiau pakalbinti ir pačią L. Numavičienę, kuriai po sky­
rybų esą atiteko namas garsiajame Laurų kvartale ir viename Vilniaus
rajonų veikianti „Maximos“ parduotuvė. Tačiau telefonu sulaukusi pa­
siūlymo papasakoti apie savo buvusį garsų sutuoktinį ir bendrą praeitį
moteris paprašė duoti laiko pasvarstyti. Ji žadėjo ne tik patikrinti inter­
nete skelbiamą informaciją apie mane, šios knygos autorių, bet ir pati
paskambinti, jei panorės plačiau pakomentuoti apie savo gyvenimo su
N. Numavičiumi metus. Tačiau skambučio nesulaukiau, nes, matyt, mo­
teris persigalvojo.
Pavyko sužinoti, kad L. Numavičienė dirba psichologe viename Vil­
niaus psichoterapijos centrų, tačiau ten paskambinus ir pasiteiravus pa­
aiškėjo, jog ji išėjusi ilgalaikių atostogų ir į darbą žada sugrįžti tik 2016-
ųjų pradžioje.
Išgirdęs pasiūlymą papasakoti apie turtingiausio Lietuvos žmogaus
nematomą gyvenimo pusę, žadėjęs pasvarstyti, o paskui galbūt suteikti
tam tikros informacijos, vėliau irgi pasislėpė - neatsakė į telefono skam­
bučius - ir vienas artimas L. Numavičienės bičiulis.
Kai tuo pat metu skambinau kitiems N. Numavičių artimai pažino­
jusiems asmenims, jie iš kažkur jau žinojo, kad rašoma knyga apie gar­
siausius Lietuvos milijonierius, į kurių sąrašą patenka ne tik jiems, bet ir
visai Lietuvai neblogai pažįstamas asmuo.

340
 Viešųjų ryšių ekspertas L. Ulevičius prisipažino, kad vykstant N. Nu-
mavičiaus ir L. Numavičienės skyryboms turtuolio eksžmonai atstovavo
kaip konsultantas šia tema bendraujant viešojoje erdvėje. „Iš viešumoje
pateiktos informacijos susidarė įspūdis, kad įtampos būta didžiulės, ir
ne tik teisine, bet ir finansine prasme. Atrodė, kad N. Numavičius ne­
paisė jokių rašytų ar nerašytų teisės, etikos reikalavimų. Kiek man buvo
leista susipažinti, tiek tos informacijos ir mačiau. Kaip supratau, byla
specifinė ir didžioji dalis duomenų net ir advokatams nebuvo prieina­
ma, tačiau kažkokią jos dalį pavyko gauti vieno portalo žurnalistui, ku­
ris vėliau ir surašė istoriją šia tema, - teigė L. Ulevičius. - Pastebėjau, jog
visam Lietuvos verslo elitui būdinga, kad šeimoje yra tik vienas spren­
dimų priėmėjas, o kiti šeimos nariai yra tiesiog paklusnūs pėstininkai.
Tokiais atvejais visiems pėstininkams skiriamos, mūsų, eilinių žmonių,
požiūriu, didžiulės lėšos, bet jos duodamos už besąlygišką įsipareigoji­
mą paklusti. Tokiose šeimose itin ryškus paklusimo elementas. Tarki­
me, įprastoje visuomenėje lygios teisės yra įprastos, o ten jos labai sąly­
giškos. Kažkada esu rašęs apie vedybų sutartis ir turiu pasakyti, kad visų
Lietuvos turtingiausiųjų dešimtuko šeimose sudarytos vedybų sutartys.
Bet man, kaip žmogui, brendusiam kitoje aplinkoje, vedybų sutarties
faktas atrodo visiškai nesuprantamas.“

Seni straipsniai niekur nedingsta

Iš pradžių „Vilniaus prekybos“ grupės vyrai nebuvo susikoncentravę

vien į mažmeninę prekybą. Pirmaisiais nepriklausomybės metais bu­
simųjų prekybos magnatų rankose atsidūrė Vilniaus paukštyno, „Birš­
tono mineralinių vandenų“, Vilniaus mėsos kombinato akcijos. Jas jie
vėliau sėkmingai pardavė.
Didžiausią postūmį mažmeninės prekybos tinklo plėtrai davė san­
doris su cukraus fabrikais. 1995-aisiais grupė nusipirko Pavenčių, Ma­
rijampolės, Panevėžio ir Kėdainių cukraus fabrikų akcijų, o 1998-aisiais
jas gerokai brangiau perleido Danijos bendrovei „Danisco Sugar“. Gauti
pinigai investuoti į prekybos verslą.

341
 2001-ųjų sausį dienraštis „Respublika“ pirmąsyk smarkiau įgėlė „Vil­
niaus prekybos“ vadovams, kai paskelbė rašinių ciklą „Atsargiai: „Vil­
niaus prekyba“. Tų pačių metų sausio 12 dieną naujienų agentūros BNS
konferencijų salėje N. Numavičius, tuometinis viceprezidentas Ž. Mar­
cinkevičius ir tuometinis generalinis direktorius I. Staškevičius surengė
specialią spaudos konferenciją.
Tada N. Numavičius pareiškė, kad kompanija ilgai vengė viešumo,
ir tai paaiškino santūrumu. Jis sakė: „Iki šiol buvome kaltinami mono­
polijomis, tariamu nemokumu, bet šiandien, kai esame kaltinami durų
deginimu, tarptautiniu terorizmu, esame priversti išlįsti, pasirodyti, pri­
sistatyti.“
N. Numavičius šioje spaudos konferencijoje sakė, kad svarbiausias
jų pranešimas yra dėl įtarimų, susijusių su 2000-ųjų rugpjūtį įvykusiu
sprogimu Rygos prekybos centre. „Įvykiai Rygoje tikrai buvo skaudūs, ir
mes norėtume visu griežtumu paneigti bet kokias sąsajas su tuo teroro
aktu ir pabrėžti, kad „Vilniaus prekyba“ visada geranoriškai bendradar­
biavo su teisėsaugos institucijomis, esame pasiruošę duoti bet kokius
paaiškinimus ir suteikti bet kokią pagalbą tiek Lietuvos, tiek Latvijos,
tiek tarptautinės teisėsaugos institucijoms.“
Tada „Vilniaus prekybos“ bosai pareiškė, jog jiems rūpi gražiai at­
rodyti Latvijoje ir dėl to, kad jie Rygoje ketina statyti ne vieną didelę
parduotuvę.
Toje spaudos konferencijoje buvo nurodyta dar viena priežastis, ko­
dėl jie prabilo. Jie prisiminė buvusio „Mažeikių naftos“ generalinio di­
rektoriaus ir jo sūnaus bei vairuotojo dingimo istoriją 2000-ųjų liepą,
todėl nusprendė, kad ir dėl to turi viešai kalbėti, galvodami apie savo
šeimas. Ž. Marcinkevičius pripažino, kad pastaruoju metu niekas jiems
nėra grasinęs, bet anksčiau taip atsitikdavę.
Verslo leidinio „Verslo žinios“ ir portalo Vz.lt vyriausiasis redakto­
rius Rolandas Barysas, apžvelgdamas „maximinių“ praeitį, teigė, kad
skandalų, siejamų su šia kompanija, buvo net keli. „Ne visai gražiai vyko
tos istorijos su cukrumi, susietos su tuometine Gedimino Vagnoriaus

342
vadovaujama Vyriausybe. Kaip žinoma, kai kurie asmenys buvo privers­
ti parduoti cukraus verslą, - kalbėjo R. Barysas. - Ir šis šešėlis persekioja
net praėjus daugeliui metų. Šiame amžiuje, kai yra internetas, skaitme­
ninis turinio saugojimas, tos istorijos niekur nedingsta, jos labai lengvai
prieinamos. Todėl įvairiuose verslo forumuose akcentuoju tokį dalyką -
pradėdami verslą galvokite apie savo reputaciją, nes ji su įmone keliaus
per visą jos istoriją. Kontroversiški dalykai gali koją pakišti pačiu netin­
kamiausių metu.“
Anuomet „Vilniaus prekybos“ įtaka neretai buvo siejama su G. Va­
gnoriaus vardu. Į tai, bendraudamas su „Veido“ žurnalistu Liudviku Ga-
deikiu, 1999-ųjų gruodžio 12 d. N. Numavičius atsakė kitu teiginiu -
kad kompanija visą laiką buvo priskiriama iškilioms anų laikų asme­
nybėms. „Mane tapatino su ne vienu premjeru, kurio nė gyvo nebuvau
matęs. Bene ryškiausiai buvau tapatinamas su amžiną atilsį Genadijumi
Konopliovu“, - kadaise žiniasklaidai yra sakęs garsus verslininkas.
Anot N. Numavičiaus, tokią reakciją veikiausiai sukeldavo tai, kad
„Vilniaus prekyba“ yra „aštriai“ veikianti kompanija.

„Spindulio" istorija

Bet viena ryškiausių iki šiol neužmirštų praeities dėmių, anot R. Ba­
ryso, buvo visuomeninės neįgaliųjų organizacijos „Spindulys“ atvejis,
padėjęs tuometinei „VP Market“ („Vilniaus prekyba“) iš valstybės susi­
grąžinti per 76,2 mln. Lt (22 mln. Eur) PVM. Kaip jau rašyta anksčiau,
N. Numavičius tai viešai pripažino kaip seną klaidą ir atsiprašė.
Bene skandalingiausia 2002 m. prasidėjusi istorija dėl 76,2 mln. Lt
PVM grąžinimo anuomet baigėsi „VP Market“ laimėjimu, tačiau neigia­
mą atspalvį ši istorija turi ir šešėlį ant visos grupės meta iki šiol.
„Taip, tai buvo padaryta teisėta forma, bet mes tada pasakėme, kad ne
viskas, kas teisėta, yra teisinga. Verslininkai privalo galvoti apie savo re­
putaciją ir ateitį, nes tai gali ilgus metus persekioti kaip tamsus šešėlis, -
kalbėjo R. Barysas. - Pradžioje paskelbę šią informaciją, sulaukėme ne­

343
mažai skaitytojų kritikos. Jie sakė: na, apsukrūs, protingi vyrai pasinau­
dojo įstatymų spraga. Beje, po mūsų rašinių ta spraga buvo užlopyta.
Bet tuos 76 mln. litų PVM grąžino mokesčių mokėtojai. Mes netgi skai­
čiavome, kad kiekvienas šalies gyventojas, įskaitant vaikus, sumokėjo po
keturis litus. Manyčiau, kad tai didžiausias lietuviško verslo skandalas.
Po to įmonė gerokai praturtėjo, gavo išteklių, bet savo reputacijai padarė
nepataisomą žalą.
Mane tuomet nustebino tai, kad šalies žiniasklaida dėl to nekovojo.
Mes turėjome pasitelkę stiprius konsultantus, teisininkus, jų vertinimu,
valstybės atstovai verslininkus turėjo paduoti į teismą. Bet nė vienas iš
valdininkų nesutiko šios kompanijos duoti į teismą. Netgi tada sklido
kalbos, kad viskas esą nuleista į Vilniaus mokesčių inspekciją, kad ji tu­
rėtų atlikti tą įskaitą per daugelį metų. Bet tai įvyko per dvejus metus, ir
labai greitai jiems tuos pinigus sugrąžino. Mums tada taip ir liko riebus
klaustukas, kodėl niekas rinkoje - nei politikai, nei didžioji žiniasklai­
da - nekovojo dėl to, kas yra neteisinga.“
Ilgamečio žurnalisto R. Baryso vadovaujamo verslo naujienų portalo
žurnalistai 2015 m. rugpjūčio 19 d. paskelbė, kad šis fondas veikia iki
šių dienų, o ir jo akcininkai vis dar yra didžiausias „Vilniaus prekybos“
grupės akcininkas N. Numavičius bei pati „Vilniaus prekyba“.
Fondas šiuo metu valdo bendrovę „Vestodija“, kuriai, portalo rekvi-
zitai.lt duomenimis, vadovauja kitas „VP grupės“ akcininkas M. Bagdo­
navičius. O „Vestodijos“ žinioje - įmonės „AEP Capital B.V.“ ir „GVP
Invest“.
„Reikia labai aiškiai suprasti, kad šios lėšos (susigrąžintas PVM) ne­
pateko akcininkams į kišenę - nei „Vilniaus prekybai“, nei „Maximal“,
nei kokiai nors kitai konkrečiai bendrovei. Tai yra į labdaros ir paramos
fondą atgulę pinigai. Nuo dalies šių pinigų yra sumokėtas pelno mokes­
tis. Tikslių skaičių dabar nepamenu, bet tai bus daugiau nei 11 mln. Lt
(3,2 mln. Eur). Tikslius skaičius tikrai įmanoma surasti“, - žiniasklaidai
paaiškino advokatė O. Petroševičienė.
Vėliau grupė patikslino, kad pelno mokesčiui sumokėti buvo skirta
11,4 mln. Lt.

344
 Dar viena dalis lėšų, daugiau nei 16,5 mln. Lt (4,7 mln. Eur), pasak
O. Petroševičienės, jau skirta paramai. Didžioji dalis - olimpiečiams. Li­
kusi dalis, apie 46-48 mln. Lt (13,3-13,9 mln. Eur), advokatės teigimu,
vis dar yra fonde ir tai, pagal įstatymą, yra neliečiamas kapitalas, kuris
dalininkams jokia forma atitekti negali.
„Kol kas planuojama, kad nuo šios neliečiamos kapitalo dalies prie­
augio ir toliau bus investuojama į paramą ir labdarą. Absoliučiai tik į pa­
ramą, tai yra į socialiai atsakingus projektus“, - sakė O. Petroševičienė.
Ji pabrėžė, kad šis fondas nėra skirtas N. Numavičiui pasipelnyti ar pra­
lobti, grupė šių pinigų išsiimti ar jais disponuoti savo tikslais esą negali.
„Tenka tik apgailestauti, kad morališkai toks praeities šleifas, pava­
dinkim taip, nemaloniai persekioja tose vietose, kur nesinorėtų, kad taip
būtų“, - sakė advokatė, kartu primindama, kad tuometinis PVM susi­
grąžinimas buvo legalus.
Mane, šios knygos autorių, pasiekusiame anoniminiame laiške buvo
nuodugniai išdėstyta visa detali „Spindulio“ veiklos schema. Tarsi fil­
muose apie šnipus iš nežinomo šaltinio paštu gautoje informacijoje
skelbiama: pagal 2001 m. spalio 4 d. steigimo aktą Audronė Januševičie-
nė įsteigia UAB „Optimali investicija“ (OI), steigimo metu suformuo­
tas įstatinis kapitalas - 10 000 Lt, akcijos apmokėtos steigėjos piniginiu
įnašu.
2001 m. gruodžio 10 d. OI įstatinis kapitalas didinamas iki 775 251
550 Lt.
45 %naujai išleistų akcijų įsigijo „Vilniaus prekybos“ nekilnojamasis
turtas“ (dabar UAB „Oktonedas“) (VP), 55 % - UAB „Turto vystymo
įmonė“ (TVI). Visos pasirašytos akcijos apmokėtos nepiniginiu įnašu -
negyvenamosiomis patalpomis.
A. Januševičienė 2001 m. gruodžio 11d. turimas akcijas perleido
TVI. Minėtos įmonės 2001 m. gruodžio 13 d. dalį akcijų pardavė V. Nu­
mavičiui, M. Bagdonavičiui ir N. Numavičiui. 2001 m. gruodžio 19 d.
akcininkų sprendimu įstatinis kapitalas didinamas dar kartą - iki 791
535 850 Lt (naujai išleistas akcijas įsigijo VP ir TVI).
345
 2002 m. kovo 8d. įsteigiamavisuomeninė invalidų organizacija „Spin­
dulio“ draugija („Spindulys“), kurios steigėja - Edą Krasnadamskienė
(N. Numavičiaus sesuo ir Ž. Marcinkevičiaus gyvenimo draugė).
Vadovu paskiriamas OI steigėjos A. Januševičienės vyras Borisas Ja-
nuševičius.
Tuo pat metu OI akcijos po eilės sandorių perleidžiamos 9 fiziniams
asmenims - I. Staškevičiui, V. Numavičiui, M. Bagdonavičiui, Ž. Mar­
cinkevičiui, M. Marcinkevičiui, R. Vaitkevičiui, G. Marcinkevičiui, J.
Numavičiui ir N. Numavičiui.
Didelius nekilnojamojo turto objektus valdžiusią OI nuspręsta per­
leisti „Spinduliui“. OI akcininkai, t. y. 9 fiziniai asmenys, 2002 m. balan­
džio 28 d. pardavė OI „Spinduliui“ už 791 535 850 Lt.
„Spindulys“ įsipareigojo už įsigytas akcijas atsiskaityti dalimis per 10
metų.
Tokios akcijų pardavimo pajamos apmokestintos nebuvo (iki 2002
m. birželio 1d. galiojęs Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinasis įsta­
tymas numatė, kad vertybinių popierių pardavimo ar kitokio perleidi­
mo pajamos neapmokestinamos).
„VP Market“ toliau nuomojosi „Spinduliui“ perleistą turtą - preky­
bos centrus ir mokėjo nuomos mokestį (nuomos mokesčio suma buvo
didesnė nei kasmetinis mokestis, kurį „Spindulys“ turėjo mokėti už jam
perleistas OI akcijas).
„Spindulys“ už OI akcijas 9 fiziniams asmenims 2002 m. gruodžio
6 d. -2003 m. gegužės 2 d. sumokėjo 160 223 694 Lt.
2002 m. gegužę „VP Market“ akcininkai nusprendė atpirkti iš OI jos
valdomą turtą. „Spindulys“ (kurio vienintelė dalininkė buvo buvusio OI
akcininko N. Numavičiaus sesuo E. Krasnadamskienė) 2002 m. gegužės
23 d., 2002 m. gegužės 28 d. ir 2002 m. gegužės 30 d. sprendimais OI
pardavė „VP Market“ turtą už 703 148 902 Lt (įskaitant PVM).
Už šį turtą „VP Market“ įsipareigojo atsiskaityti per 7 metus.

346
 Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo, galiojusio
iki 2013 m. gruodžio 31 d., 129 str. 10 d. numatė PVM lengvatą, remian­
tis kuria invalidų visuomeninių organizacijų akcinės ir uždarosios akci­
nės bendrovės, kurių akcijos priklauso invalidų visuomeninėms organi­
zacijoms, apskaičiuotą mokėti į biudžetą PVM skirtumą mažina 100 %.
Todėl „Spindulys“, išrašęs PVM sąskaitą faktūrą už perleistą turtą,
mokėtino PVM sumą sumažino 100 %, t. y. realiai PVMį biudžetą nesu­
mokėjo, o pirkėjas - „VP Market“ įgijo teisę susigrąžinti pirkimo PVM.
„VP Market“ 2002 m. liepos 11d. deklaravo Valstybinei mokesčių
inspekcijai (VMI) grąžintiną PVM - 103,610 mln. Lt. Vilniaus apskri­
ties VMI, patikrinusi „VP Market“ ir su ja susijusias įmones bei įverti­
nusi bendrovės reikalavimą grąžinti iš valstybės biudžeto 103,6 mln. Lt
PVM, nutarė, kad nėra pagrindo grąžinti bendrovei 27 mln. Lt PVM,
taip pat skyrė 2,7 mln. Lt baudą.
Likę 73,9 mln. Lt grąžinti „VP Market“, bendrovė juos beveik per 2
metus įskaitė su mokėtinomis PVM sumomis.
Nors „VP Market“ vadovas I. Staškevičius teigė, jog atgautos PVM
sumos bus naudojamos skolai dengti, ar realūs mokėjimai buvo vykdo­
mi, nėra aišku. „Spindulys“ 2003 m. gegužės 7 d. reorganizuotas į lab­
daros ir paramos fondą (kaip ir nėra aišku, kokiu pagrindu visuomeni­
nė neįgaliųjų organizacija virto labdaros ir paramos fondu, nes galiojęs
įstatymas numatė, jog tokį sprendimą gali priimti tik visuotinis narių,
kurių tuomet buvo apie 250, susirinkimas), o 2003 m. gegužės 26 d. jau
reorganizuotas fondas priėmė sprendimą mažinti OI įstatinį kapitalą iki
48 266 350 Lt.
Nors tarptautinė audito bendrovė „PricewaterhouseCoopers“ atli­
ko 2001 m. gruodžio 31 d. pasibaigusių finansinių metų bei 2002 m.
pirmojo pusmečio finansinės atskaitomybės auditą ir 2002 m. rugsėjo
24 d. akcininkams pateikė audito išvadą, kurioje nurodė, jog „VP Mar­
ket“ jokiomis įstatymų lengvatomis nesinaudojo, nes „VP Market“ nėra
bendrovė, kuriai taikoma PVM lengvata, atitinkamai „VP Market“ ne­
galėjo ja pasinaudoti ir išvengti mokesčių mokėjimo ar sumažinti mo-

347
karnų mokesčių naštos, matyti, kad akcijos ir nekilnojamasis turtas
sukosi tik tarp su „VP Market“ grupe susijusių asmenų (tai patvirtina
ir Registrų centro pateikiami duomenys, iš kurių matyti, jog 2011 m.
vienintelė „Vilties spindulio“ dalininkė yra UAB „Vilniaus prekyba“, o
2013 m. - N. Numavičius).

Liūtukas aštriais nasrais

Primindamas „VP grupės“ istoriją R. Barysas prisiminė ir plačiai ži-

niasklaidoje eskaluotą temą dėl Vakarų skirstomųjų tinklų (VST). 2007
m. gruodžio 20 d. „Verslo žinios“ paskelbė rašinį pavadinimu „Iš slibi­
no kiaušinio išsirito liūtas - energetikos karalius“, kuriame skelbta, kad
Vyriausybė siūlo nacionalinio investuotojo bendrovę kurti pagrindinės
(patronuojančios) bendrovės pagrindu. Tokį protokolinį sprendimą
tuomet priėmė Vyriausybė. Vadinamasis trigalvis slibinas 2007 metais
virto liūtuku - LEO LT, taip nuspręsta pavadinti pagrindinę bendrovę.
Po dvejų metų, 2009-ųjų pabaigoje, R. Baryso vadovaujami žurnalis­
tai padarė išvadą, kad, skaičiuojant nuo VST privatizavimo, „Maximos“
savininkų valdoma UAB „NDX energija“ iš LEO LT sandorio išėjo už­
dirbusi daugiau nei 0,5 mlrd. Lt. Tačiau jeigu bendrovė būtų pardavusi
VST ir nesivėlusi į LEO LTkūrimą, jos sąskaita būtų pasipildžiusi keliais
milijardais litų.
„Ir tuomet vėl savo žiniasklaidos priemonėje kėlėme klausimą, kad ši
įmonė veikia ne visai etiškais būdais, - kalbėjo R. Barysas. - Apmaudu,
nes tai viena iš tų pavyzdinių kompanijų, į kurią atidžiai žiūri ir jos vei­
kla remiasi kiti verslininkai. Man atrodo, kad tai neteisinga ir taip netu­
rėtų būti, visuomenė neturi žavėtis tuo, kas neteisinga, nors teisėta. Mes
turime tam tikrą verslo etikos kodeksą, ir įmonėms, kurios yra lyderės,
turi būti taikomi ypač aukšti reikalavimai, nes jos gali tapti pavyzdžiu,
kaip reikia elgtis kitiems. Vienas gali nuspręsti - būsiu banditas ir gerai
gyvensiu, bet kitam sektinas pavyzdys yra tie, kurie tik sunkiu darbu,
vadovaudamiesi šviesiu protu, pasiekia išskirtinę sėkmę.“

348
 Kas dalyvavo energetikos makliavonėje?

Ekonomistas Raimondas Kuodis, bene vienintelis anuomet aršiausiai

prieš LEO LT projektą pasisakęs asmuo, šiandien pripažįsta, kad galė­
jo užsimerkti ir nekelti bangų žiniasklaidoje. Tačiau jis tiesiog negalėjo
netoleruoti tokios įžūlios netvarkos. „Sutinku, kad galėjau užsimerkti
ir nieko nesakyti, bet mano būdas ne toks. Jeigu matau dalykus, kurie
kenkia ekonomikai ir strateginiams Lietuvos tikslams, negaliu tylėti“, -
kalbėjo R. Kuodis.
Šiandien jį, kaip ir R. Barysą, stebina, jog dėl šio skandalo jis nesu­
laukė deramos šalies politikų, kitų ekonomistų, visuomenininkų ir tos
pačios žiniasklaidos paramos.
„Pamenu, bemaž prieš dešimtmetį Vyriausybės rūmuose tuometinis
premjeras Algirdas Brazauskas sukvietė analitikus pasišnekėti apie eko­
nomiką, - kalbėjo R. Kuodis. - Nedelsdamas pakėliau ranką ir sakau:
„Chebra, prieš įvedant eurą vyksta diversija. Kažkas padarė makliavonę
su elektros kainomis.“ Nuo 2005-ųjų sausio elektros kaina padidėjo 10
procentų. Aš jiems paaiškinau, kad bus blogi reikalai, todėl šia tema pa­
rengtą specialią pažymą įteikiau asmeniškai A. Brazauskui. Iki šiol nėra
aišku, ar žinojo jis apie tą aferą, o gal net ir pats joje dalyvavo?“
R. Kuodis drąsiai teigia, kad ta diversija vėliau transformavosi į skan­
dalingai pagarsėjusį energetikos projektą LEO LT. „Vis garsiau šnekant
apie šį projektą, žurnalistai ėmė traukti mano pateikiamus komentarus, -
kalbėjo R. Kuodis. - Maniau, kad į šią temą įsitrauks daugiau analiti­
kų, visuomenininkų. Bet pastebėjau, kad žurnalistai skambina tik man,
nes kiti atsisakė komentuoti. Vėliau privačiuose pokalbiuose kai kurie
iš analitikų pareiškė, kad gerai suprantantys, apie ką šneku, tačiau pro­
jektą stumiantys verslininkai yra jų klientai, tad jie susilaikys nuo bet
kokių komentarų šia tema. Taigi tokiais būdais ir buvau išstumtas prieš
„VP Market“.“
R. Kuodis iki šiol atsimena kelias televizijos laidas, kuriose vienas
„VP grupės“ narių Ž. Marcinkevičius išdidžiai aiškino apie LEO LTnau­
dą Lietuvai ir jos gyventojams. „Vieno garsaus žurnalisto iniciatyva buvo

349
suorganizuotas televizijos klubas, kur sėdėjo keli žurnalistai ir aš prieš
Ž. Marcinkevičių, - pasakojo R. Kuodis. - Jų tikslas buvo pašiepti mano
pateikiamus argumentus. Jau tada tiesiai pareiškiau, kad daroma am­
žiaus afera, nes tokiomis drastiškomis priemonėmis į savo rankas paimti
elektros ūkį vien tiktai pasitelkus buhalterines machinacijas atrodė ne­
suderinama su sveiku protu ir visuomenės interesais. Visas savo įžvalgas
pateikiau ir tuometinio prezidento Valdo Adamkaus patarėjams, tačiau
Prezidentūros laikysena kažkodėl buvo šalta.“
R. Kuodis teigė 2008-ųjų vasarį asmeniškai šalies vadovui V. Adam­
kui išdėstęs visą įvykių chronologiją, pagrindžiančią prielaidas apie, jo
manymu, vykdomą aferą.
Neskaidrūs procesai energetikoje, anot R. Kuodžio, prasidėjo dar
2004-aisiais priėmus keistą Elektros energetikos įstatymą, kuriuo elek­
tros kainų kepurės buvo susietos ne su elektrą parduodančių bendrovių
investicijomis į infrastruktūrą, o su tų įmonių turto verte. Indeksavus
turtą, kai kurių energetikos bendrovių - būtent VST - turto vertė išaugo
trejopai.
„Šiuo įstatymu pasinaudojo toli gražu ne visi, nors turtą indeksavo ir
„Lietuvos energija“, ir VST, ir Rytų skirstomieji tinklai. Tačiau „Lietuvos
energija“ kažkodėl nepaprašė didesnių kainų kepurių, taip pat ji nein­
deksavo Kruonio ir Kauno hidroelektrinių turto. Tuo metu VST sten­
gėsi dar mažiau investuoti, jos rodikliai buvo geresni, ir kai prasidėjo
kalbos apie akcijų barterį, jau tada rašiau, kad greičiausiai „VP Market“
gaus labai pigiai išsikeisti savo akcijas į „Lietuvos energijos“ akcijas. Iš
esmės tos prognozės pasitvirtino. Pagal oficialius vertinimus, „Lietuvos
energija“ nuo jos išskaidymo prarado du trečdalius vertės VST atžvilgiu.
Tai buvo dėsninga, logiška ir prognozuojama dėl šių manipuliacijų įsta­
tymais ir dėl to, jog „Lietuvos energija“ darė viską, kad sumažintų savo
vertę“, - sakė R. Kuodis.
Pasak finansų analitiko, rengiant atominės elektrinės įstatymą bei
siūlant jo įgyvendinimo modelį savo sąlygas diktavo ne valstybė, o
prieštaringos reputacijos privačios bendrovės „Maxima“ savininkams
priklausiusi „NDX energija“, valdžiusi VST.
350
 „Klausimas, kas pasiūlė šią nacionalinio investuotojo idėją? Kodėl
būtent „VP Market“ pasirinktas šiuo partneriu? Atsakymas - jis („VP
Market“) pasirinko pats save, jis pasiūlė šią schemą, ši schema buvo
pirmiausia paviešinta ne valdžios institucijose, o per tam tikras žinias-
klaidos priemones (pirmasis apie „trigalvio slibino“ projektą paskelbė
dienraštis „Lietuvos rytas“), kurios labai palankiai nušvietė šitą „slibino“
gimimo idėją, ir taip valstybė buvo įtraukta į neskaidrų akcijų barterį.
Taip buvo suplakti du iš esmės skirtingi procesai“, - teigė R. Kuodis.
Į akcijas prieš LEO LT kartu su R. Kuodžiu aktyviai stojo ir žinomas^
visuomenininkas Darius Kuolys. Viename svarbesnių renginių publikai
koncertavo garsus šalies atlikėjas Andrius Mamontovas. Dainą preziden­
tui skyręs populiarus muzikantas dainavo: „Atsibusk, atsipeikėk iš sveti­
mo sapno...“ Apie 700 mitinguotojų kartu su A. Mamontovu priešakyje
2008 m. vasarį prie Prezidentūros Vilniuje ragino šalies vadovą V. Adam­
kų atmesti įstatymą, numatantį steigti nacionalinį investuotoją LEO LT,
kuris statytų naują atominę elektrinę ir elektros jungtis su Vakarais.
„Nepaisant to, V. Adamkus pasirašė įstatymą ir iš esmės įteisino LEO
LT projektą, - pasakojo R. Kuodis. - Tačiau 2008-ųjų Seimo rinkimus
laimėjo konservatoriai, ir jiems iškilo dilema, ką gi daryti su tuo LEO LT
dariniu. Iš aukščiausių valdžios atstovų buvau sulaukęs pasiūlymo netgi
tapti LEO LT tarybos pirmininku. Tarytum tai šiam projektui būtų su­
teikę kažkokio legitimumo aurą. Mano atsakymas buvo, kad šio projek­
to neišgelbėtų net ir šviesiausia Lietuvos asmenybė - Justinas Marcinke­
vičius. Netrukus buvau pakviestas į neoficialų pašnekesį Turniškėse, pas
tuometinį premjerą Andrių Kubilių. Mūsų pašnekesio metu pareiškiau,
kad vienintelis teisingas kelias - išardyti LEO LT. Praėjus kuriam laikui
taip ir nutiko, A. Kubilius buvo paskutinis, kuris buvo įtikintas, kad su
šiuo projektu reikia pabaigti.“
Taigi 2009-ųjų gruodį naikinant LEO LT nuspręsta, jog bendrovei
„NDX energija“ bus kompensuojama 680 mln. Lt suma už valstybės ži­
nion paimamas VST akcijas. Kuriant LEO LT VST buvo įvertinta 2,7
mlrd. Lt, tačiau turto vertinimas tuomet buvo kvestionuojamas kaip ne­
būtinai tikslus ir skaidrus.

351
 Premjeras A. Kubilius sakė, jog „NDX energija“ sutiko su visomis
Vyriausybės pasiūlytomis sąlygomis - sutartis pasirašyta tokia, kokią
siūlė Vyriausybė. Ministras pirmininkas taip pat pabrėžė, kad Vyriausy­
bė „nieko negali kalbėti apie kažkokius LEO LT kūrimo sąžiningumus,
bet pasirašyta taikos sutartis, tad teisinių pretenzijų abi pusės ateityje
nekels“.

Ekskursija į slaptą poilsiavietę

„Kaip vėliau skelbė žiniasklaida, „VP Market“ viduje prasidėjo ne­

sutarimai, - pasakojo R. Kuodis. - Tai buvo jų didžiulė klaida be skru­
pulų lįsti į energetiką. Buvęs „Swedbank“ vadovas D. Nedzinskas buvo
įtrauktas į legendinį „VP dešimtuką“. Kalbėta, esą šią schemą su VST
privatizavimu ir buvo sugalvojęs D. Nedzinskas, nes vėliau jis tapo VST
vadovu. Įdomu ir tai, kad buvusi jo darbovietė - minėtas bankas buvo
suteikęs paskolą VST pirkti. Žodžiu, tas asmuo šitoje visoje schemoje
suvaidino didžiulį vaidmenį, bet po to kažkaip su juo buvo atsisveikinta.
Neseniai perskaičiau, kad D. Nedzinskas grįžta su trenksmu, kaip nau­
jasis „Vilniaus vandenų“ idėjinis vadas, kuris neva tvarkysis su korupcija
bendrovės viduje. Tačiau tai sužinojęs tegalėjau ironiškai nusišypsoti.“
2009-ųjų rugsėjį paskelbta, kad byra „VP dešimtuku“ vadinama „VP
grupė“. Iš jos neva panoro trauktis viceprezidento pareigas ėjęs Ž. Mar­
cinkevičius ir D. Nedzinskas. Netrukus Ž. Marcinkevičius išskubėjo į
Airiją, kur neva ketino užsiimti naujais verslais, o apie D. Nedzinsko
pasitraukimą konkrečių faktų nebuvo pateikta.
„Pati to projekto idėja nebuvo nei „Maxima Lt“ dešimtuko, nei Lie­
tuvos klaida. Tačiau dėl daugelio priežasčių ta idėja taip ir nebuvo įgy­
vendinta tokia, kokia buvo sumanyta. Todėl šiandien aš asmeniškai sa­
kyčiau, kad LEO LT buvo mūsų visų klaida, nes tuo metu turėjome pa­
trauklesnių verslo plėtros pasirinkimų. Kad ir intensyvesnes investicijas
į kitas šalis, siūlant tą kompetenciją, kokią mes turėjome geriausią, -
prekybą, maisto gamybą, farmaciją“, - 2013-ųjų sausį duodamas inter­
viu žiniasklaidai kalbėjo N. Numavičiaus brolis ir vienas iš dešimtuke
buvusių veikėjų J. Numavičius.
352
 Beje, tuo pat metu Floridoje (JAV) gyvenantis J. Numavičius iš savo
brolio Nerijaus Vilniaus apygardos teisme prašė priteisti beveik 30 mln.
litų ir pripažinti, kad nepagrįstai už 415 mln. Lt buvo perleistos akci­
jos. Šiame ieškinyje J. Numavičius siekė įrodyti, kad „VP grupė“ ir N.
Numavičius sudarė apsimestinius sandorius, kai 2010 m. pavasarį buvo
sudarytos kelių bendrovių akcijų dovanojimo sutartys tarp Numavičių
šeimos narių. Įsiplieskus šiam konfliktui, netrukus teismas mėnesiui
areštavo „VP grupės“ ir N. Numavičiaus 30 mln. Lt vertės turto.
2014 m. liepos 28-ąją J. Numavičius Vilniaus apygardos teismui įtei­
kė pareiškimą, kuriame nurodė, kad atsisako savo pareikšto ieškinio ir
jame nurodytų reikalavimų dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Broliams atstovaujantys advokatai nebuvo linkę komentuoti Numavi­
čių susitaikymo priežasčių, jie taip pat nenurodė, kaip buvo išspręstas
klausimas dėl milijoninės vertės akcijų, dėl kurių J. Numavičius buvo
pateikęs ieškinį.
„Manau, kad tikraisiais verslininkais galime vadinti tuos, kurie rin­
kai pasiūlo gerą produktą, vertinamą pirkėjų, ir tokiais būdais susikrau­
na turtus, - kalbėjo R. Kuodis. - Bet Lietuvoje dažniausiai nutinka taip,
kad biznis yra daromas su valstybe, o ne su rinka. Kas nors nusiperka
įstatymus ar privilegijas ir paskui daro verslą, bet tokių veikėjų neva­
dinčiau verslininkais, tai greičiau korupcionieriai. Šiandien neatsuksi­
me istorijos atgal, tačiau turime savęs paklausti, kokia šita grupė būtų
buvusi, jei nebūtų padariusi senų dalykų su cukraus fabrikais, PVM ar
su LEO LT. Aš nelinkęs kaltinti, nes vis dėlto pagrindinis jų verslas yra
parduotuvės ir „Akropoliai“, tai laikau jų verslo sėkme. Bet klausimas,
ar jie būtų sukaupę tiek finansinių išteklių, jeigu nebūtų darę anksčiau
minėtų dalykų?“
Apie tariamas didžiausio ir plačiausiai Lietuvoje veikiančio verslo
koncerno atstovų draugystes su aukščiausiais šalies valdžios žmonėmis
sklando fantastiškiausios istorijos. Kai kurie neblogai informuoti šalti­
niai pasakojo, kad galimai valdžios grietinėlės atstovai su įtakingiausiais
verslo vyrais dažnai puotaudavo 70 kilometrų nuo Vilniaus esančiame
Molėtų rajono kaime Juodėnuose.

353
 Būtent čia vaizdingoje vietoje stūkso buvusių sovietmečio poilsio
namų pastatas ant ežero kranto, šalia kiek apgriuvusio lieptelio stovi ne­
didelis medinis svečių namelis. Kai vieną 2015-ųjų spalio šeštadienio
popietę apsilankiau šioje teritorijoje, atvirai prisipažinsiu, ji man nė iš -
tolo nepriminė vietos, kurioje svarbius reikalus ar ypatingas dėliones
galėtų aptarinėti šalies valdžios ir verslo „elito“ atstovai.
Į teritoriją paprastai neįvažiuosite, nes ant medžio pritvirtintas auto­
mobilių judėjimą draudžiantis ženklas su prierašu „privati valda“. Pali­
kus automobilį ir priėjus arčiau pasitinka aprūdijusi tvora. Peržengęs ją
tarp medžių pamatai kelis apgriuvusius sovietmečio epochą menančius
poilsio komplekso pastatus, nemažą krepšinio aikštelę. Apsidairius šioje
nuo pašalinių akių gerai užmaskuotoje vietoje buvo aiškiai matyti, kad
paskutiniai svečiai šioje poilsiavietėje lankėsi seniai.
Kalbama, kad esą kitoje ežero pusėje savo vasaros rezidencijas pradė­
ję statytis naujakuriai vis labiau ėmė baidyti anksčiau šioje poilsio zonoje
mėgdavusius lankytis žinomus aukštas pareigas einančius šalies ponus.
Palikęs uždarą teritoriją ir šiek tiek pavažiavęs vingiuotu keliu stabte­
lėjau Juodėnų kaime ir kelių vietos gyventojų pradėjau klausinėti, kam
gi išties priklauso ši, atrodytų, senokai gyvos dvasios nemačiusi poilsia­
vietė. Kai kurie išvis neturėjo supratimo, kas yra jų kaimynystėje, tačiau
viena lauke besidarbuojanti moteris sakė, kad iš kažkur lyg ir girdėjusi
kalbų, jog tai „Maximos“ poilsiavietė. „Iš kur žinau? Pati ne kartą ma­
čiau, kaip į šią teritoriją važiuodavo mašinėlės su „Maximos“ lipdukais.
Bet nemanau, kad šioje vietoje puotaudavo valdžios vyrai, tai greičiau
eilinių darbuotojų šventėms skirta vieta“, - teigė vos keliais kukliais na­
mais apstatyto Juodėnų kaimo senbuvė.

Tragedijos Rygoje šešėlis

Pastarąjį kartą „Maximos“ verslo pamatus rimtai sudrebinęs tragiš­

kas įvykis nutiko 2013-ųjų lapkričio 21-osios vakarą Rygos Zuolitudės
rajone, kai įgriuvo lietuvių įsteigtos parduotuvės stogas. Žuvo 54 žmo­
nės, tarp jų trys gelbėtojai, keliasdešimt buvo sužeista.

354
 Po šios tragedijos žiniasklaidoje pasipylė daugybė Zuolitudės rajone
„Maximoje“ dirbusių žmonių nusiskundimų. Kaip skelbė portalas Delfi.
lt, į tualetą galima eiti tik pagal sąrašą, tenka dirbti viršvalandžius, reikia
išpirkti pasibaigusio galiojimo laiko prekes. Be to, „Maximos“ darbuo­
tojų vaikams Kalėdoms buvo išdalintos dovanos, už kurias kitą mėnesį
buvo išskaičiuota iš tėvų atlyginimų. Viena kasininkė pasakojo, kad ke­
lerius metus iš eilės yra priversta dirbti pagal labai įtemptą grafiką - jai
tenka sėdėti kasoje po 11-12 valandų tris dienas iš eilės, tada turi laisva­
dienį, ir vėl grafikas kartojasi iš naujo.
Per darbo dieną pietums skiriama 15-20 minučių.
Vienas apsaugos darbuotojas pasakojo, kad ir po įvykusios tragedijos
nuskambėjus pavojaus signalui „Maximos“ darbuotojai negali palikti
savo darbo vietos. Vienintelė teigiama naujovė po tragiškų įvykių - par­
duotuvėse atlaisvinti evakuaciniai išėjimai, kurie anksčiau buvo užkrau­
ti prekėmis.
Tomis dienomis „Vilniaus prekybos“ suburtos krizės valdymo gru­
pės vadovas I. Staškevičius žiniasklaidoje teigė, kad po tragedijos Rygoje
„Maxima grupė“ pateko į gilią krizę.
„Iš tiesų įmonę ištikusi krizė, gili krizė, ir ne tik „Maxima Latvija“,
bet ir visą „Maxima grupę“. Dabar prognozuoti kokius nors prašviesė­
jimus labai sunku. Bet nieko kito nelieka, galiausiai tai yra mūsų visų
darbas“, - per vieną interviu Žinių radijui telefonu iš Rygos tomis 2013-
ųjų lapkričio dienomis sakė I. Staškevičius.
Po šios tragedijos Rygoje socialinėje žiniasklaidoje pasirodė ragina­
mų boikotuoti prekybos tinklą.
Anot I. Staškevičiaus, „Maxima grupė“ padengė visas jos žuvusių
darbuotojų laidojimo išlaidas, jų šeimoms išmokėjo po 50 tūkst. litų
kompensacijas.
Krizės valdymo grupės vadovas pripažino, kad įmonės akcinin­
kai pavėlavo atsiprašyti dėl tragedijos, tačiau iš pradžių jie neįsitraukė
į krizės valdymą, nes, anot jo, nenorėjo destabilizuoti įmonės darbo.
„Sutinku, kad tikrai pavėluota ir su atsiprašymais, ir apskritai įsikišant

355
aukštesnėms akcininkų struktūroms valdant šią krizę. Nežinau, ar N.
Numavičiaus atsiprašymas būtų viską išsprendęs, bet žinau viena - kad
reikėjo atlikti daug praktinio darbo“, - komentavo I.Staškevičius.
Šis atvejis išjudino net aukščiausiuose Latvijos valdžios postuose bu­
vusius žmones - netrukus po tragedijos premjeras Valdis Dombrovskis
prisiėmė politinę atsakomybę ir atsistatydino.
Praėjus dar kelioms dienoms, 2013 m. lapkričio 25-ąją, „Maximos“
atstovai viešojoje erdvėje patvirtino, kad beveik visą Rygoje sugriuvu­
sio prekybos centro pastatą valdo vienas N. Numavičius. Tai oficialiai
patvirtino ir bendrovė „Maxima Latvija“. „Tineo“ ir „Vilniaus prekyba“
yra susijusios kompanijos - jas kontroliuoja tas pats asmuo - N. Numa­
vičius“, - paskelbta „Maxima Latvija“ pranešime.
Bendrovė teigė, kad, 2011 metų lapkritį atidarius parduotuvę, pastatą
valdė Latvijos bendrovė „Homburg Zolitude“, iš kurios „Maxima“ nuo­
mojosi patalpas, tačiau 2012 metų rugpjūčio 6 d. jau užbaigtą ir įrengtą
dalį įsigijo įmonė „Tineo“, o likusią dalį valdo „Homburg Zolitude“.
„Maxima Latvija“ atstovai iki šiol tvirtino, kad „Maxima“ tik nuomo­
josi sugriuvusį pastatą - ta jo dalis, kurioje buvo parduotuvė, priklauso
„Tineo“, o kita dalis - statomas devynių aukštų gyvenamasis namas -
„Homburg Zolitude“.
Kiek vėliau žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, jog sugriuvusios par­
duotuvės darbuotojai jau seniai buvo pastebėję, kad su pastatu kažkas
negerai. Tačiau, kaip pažymėjo Latvijos žiniasklaida, žmonės atsisakė
tai patvirtinti prieš kameras, nes baiminosi represijų iš prekybos centro
vadovybės pusės.
Delfi.lt skelbė, kad parduotuvėje reguliariai įsijungdavo signalizacija,
tačiau pirkėjai iš patalpų buvo išvesti tik kartą. „Visas sandėlis buvo už­
tvindytas, darbuotojų drabužinė taip pat skendėjo vandenyje. Sandėlyje
lubos laikėsi ant atspyrių, vėliau juos nuėmė pasakę, kad galima apsieiti
ir be jų“, - žurnalistams pasakojo „Maximos“ darbuotojai. Kai rudenį
ant pastato stogo pradėjo krauti juodžemį, daugelis darbuotojų liūdnai
juokavo, kad, matyt, juos ruošia gyvenimui karste.
356
 Kad „Maximos“ betono konstrukcijos buvo netvirtos, leidiniui „La-
tvijas Aviže“ sakė Ugniagesių gelbėtojų ir civilinės saugos koledžo di­
rektoriaus pavaduotojas Vilis Studentas, kuris pats dalyvavo gelbėjimo
operacijoje Zuolitudėje. „Nesu specialistas. Mane, kaip gelbėtoją, nuste­
bino betono pertvarų netvirtumas. Jas buvo galima laužyti plokščiomis
replėmis, plaktukais. Mokymuose su betono konstrukcijomis buvo kur
kas sunkiau. Dažnai tekdavo prakaituoti ir su pneumatiniais grąžtais.
„Maximos“ atveju to neprireikė“, - pasakojo gelbėtojas.
„Tragedija prekybos centre „Maxima“ - tai masinis nekaltų žmonių
nužudymas, kaltieji turi būti nubausti, - taip tuo metu Latvijos televizi­
jai pareiškė šalies prezidentas Andris Berzinis. Jis tvirtino, kad tragedijos
negalima vadinti nelaime, nes tai ne stichinė ar kito pobūdžio nelaimė.
„Negalime pakeisti tėvų globos ir meilės, tačiau galime padėti tėvelių
netekusiems vaikams, skirdami jiems materialinę pagalbą“, - netrukus
po įvykio sakė prekybos tinklo „Maxima Latvija“ valdybos pirminin­
kas Gintaras Jasinskas. - Visiems vaikams, kurių tėvai žuvo per tragišką
įvykį Priedainės gatvėje, iki 18 metų kas mėnesį bus skiriama vidutinio
darbo užmokesčio dydžio Latvijoje parama. Šiuo metu ši suma siekia
500 latų (beveik 2 500 litų). Tokią paramą kas mėnesį gaus kiekvienas
per tragediją tėvų netekęs vaikas. Mokesčiai valstybei į šią paramą neį­
skaičiuoti, juos papildomai sumokės „Maxima Latvija“.“
Dėl šios tragedijos keli asmenys stojo prieš teismą Latvijoje, tačiau
bylos baigtis vis dar nežinoma.
Apie N. Numavičiaus laikyseną Rygos tragedijos metu gana atvirą
nuomonę išsakė ir viešųjų ryšių specialistas L. Ulevičius: „Praėjus ku­
riam laikui specialiai susuktame filme apie šią tragediją N. Numavičius
kalbėjo, kad jam didžiausią įspūdį paliko žmonės, kurie tuo metu buvo
nuoširdūs. Bet jis pats neparodė nė lašelio nuoširdumo. Jo niekur nebu­
vo matyti. Kur jis tuo metu buvo, tebūnie klausimas jam pačiam. Many­
čiau, jog tai didžiausio cinizmo pavyzdys, kai žmonės dėl tavo pastato
griūties ar darbuotojų kaltės žūva, o paskui tu įjungęs durnių vaizduoji,
kad esi labai susigraudinęs. Tai šlykštu.“

357
 Praėjus metams po tragedijos per vieną Lietuvos komercinių televi­
zijos kanalų buvo parodytas dokumentinis filmas „Apkabink mane sa­
pne“, pasakojantis apie tragediją Zuolitudėje. Jo autorius - žurnalistas,
dokumentinių filmų kūrėjas Audrius Lelkaitis. Šiame filme tarp kalbin­
tų tragedijoje dalyvavusių asmenų nusifilmavo ir N. Numavičius.
Vienoje scenų matoma, kaip tragedijos vietoje Lietuvos turtuolis
priklaupęs uždega žvakelę. „Be galo sunku vykti į tą vietą. Pikta, kad
nesugebėjome išgelbėti čia buvusiųjų. Iki nevilties pikta. Aš sužinojau
apie nelaimę būdamas savo biure Vilniuje. Padaryti ką nors būnant Vil­
niuje... Galėjau tik netrukdyti. Tą sunkią akimirką neradau jėgų, kaip
bet kuriam profesionalui atrodytų reikalinga, išstoti. Aš tiesiog neturė­
jau jėgų atlikti šią misiją. Tu, žmogau, tarytum deriesi: o kodėl tai man
atsitiko? Kodėl tai nutiko tuo metu ir man? Tuo metu norėjosi dalintis
šiuo skausmu, ir tada buvo priimti sprendimai paremti kitus labiau nu­
kentėjusius“, - filme sunkiai rinkdamas žodžius kalbėjo verslininkas.
Į filmo autoriaus klausimą, kaip jūs gyvensite toliau, N. Numavičius
atsakė: „Su liūdesiu, su širdgėla, su nerimu dėl tų, kurie liko našlaičiai.
Dėl tų, kurie liko be savo artimųjų.“ Klausiamas, kad galbūt tą širdgėlą
sumažins jo kolegų suteikta finansinė parama našlaičiais likusiems vai­
kams, kuriems pinigus „Maximos“ vadovai perves iki pilnametystės, N.
Numavičius atsakė: „Nemanau, kad tai sumažintų nerimą. Atsitikus šiai
tragedijai pasipylė daug patarimų, ką turi daryti, kaip turi elgtis esant
tokiai situacijai. O labiausiai tada buvo reikalingi ne profesionalų pata­
rimai, bet nuoširdi užuojauta, ir tas nuoširdumas yra likęs kaip prieš­
prieša tai tragedijai.“
„Jūs, ko gero, galėtumėte nusipirkti viską ir prieš mane stovėdamas
kalbate, kad jums trūksta nuoširdumo?“ - N. Numavičiaus paklausė fil­
mo autorius. „Matote, tos tragedijos metu bet kokia nuoširdi smulkme­
na buvo labai didelės vertės. Kiekviena buvo labai brangi. Nuoširdžiai
pasakyta ar net akimis palydėta. Tarytum smulkmena, bet man buvo
labai brangi. Tos brangios smulkmenos ir liko atminty“, - įspūdingo
Lietuvos gamtovaizdžio fone kalbėjo N. Numavičius.

358
 Per tris dienas surengta vestuvių puota

Turtingiausiu šalies žmogumi tituluojamas N. Numavičius kaip ir

anksčiau, taip ir dabar retai rodosi viešumoje. Sugrįžęs į Lietuvą daž­
niausiai jis laiką leidžia „VP grupės“ būstinėje, esančioje Vilniaus pre­
kybos ir pramogų centre „Akropolis“. Jis bendrauja tik su senais bičiu­
liais, verslo partneriais arba itin nedideliu turtingų lietuvių verslininkų
būreliu.
Viešumoje turtuolis nesinaudoja asmens sargybinių ar vairuotojų
paslaugomis. Tačiau kalbama, kad ne šiaip sau jis yra įsigijęs ir būda­
mas Lietuvoje kartkartėmis esą naudojasi trimis vienodai atrodančiais
juodos spalvos „Mercedes-Benz“ visureigiais, kuriuos kai kada galima
išvysti stovinčius prie įėjimo į „Akropolį“.
Kai kas mano, jog tokia taktika naudojamasi, kad būtų suklaidinti
galimi persekiotojai. Jei tai tiesa, galima pateisinti, nes tokio kalibro tur­
tingas, žinomas žmogus privalo imtis bent tokių savisaugos priemonių.
Pasakojama, kad panašiomis gudrybėmis naudojasi ir nemažai garsių
pasaulio turtuolių. Anksčiau yra tekę girdėti, kad kadaise iš Rusijos į
Londoną gyventi persikėlęs skandalingasis rusų oligarchas, dabar jau
velionis Borisas Berezovskis kai kada išsinuomodavo net šešis vienodus
limuzinus: jie važiuodavo poromis, o paskui pasukdavo skirtingomis
kryptimis, kad būtų sutrikdyti jo persekiotojai.
Kai kurie N. Numavičiaus skyrybas su Lina 2008-ųjų gruodį laikė
neišvengiamomis. Kai kas minėjo, kad anksčiau ar vėliau jis turėjo už­
sikabinti už naujos ir jaunesnės moters. Ir tai įvyko - ta moterimi tapo
Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyriausioji ekspertė K. Leontjeva. Ši
simpatiška moteris - tarp senosios kartos verslininkų itin gerbiamos ir
dažnai praeityje komentarus žiniasklaidoje teikusios buvusios Laisvo­
sios rinkos instituo prezidentės, ilgametės prezidento V. Adamkaus pa­
tarėjos Elenos Leontjevos duktė.
Net keli rašant šią knygą kalbinti žinomi asmenys minėjo, kad iš vie­
šumos pasitraukusi E. Leontjeva šiuo metu rengia solidų verslo veikalą.
O Kaetanos tėvas Igoris Leontjevas - pasiturintis, tačiau vienas paslap­

359
tingiausių sostinės verslininkų. Neoficialiai jam esą priklauso viena iš
neseniai Vilniuje atidarytų „Rimi“ tinklo parduotuvių. Jis vienas iš ne­
daugelio vilniečių, važinėjančių prabangiu „Rolls-Royce“ automobiliu,
kurį puošia išskirtiniai vardiniai numeriai.
Ieškodamas paslaptingojo I. Leontjevo praeities pėdsakų šiek tiek
jų aptikau sklaidydamas senus kolegų rašinius. Dienraštyje „Lietuvos
rytas“ 2007-ųjų birželį paskelbtame žurnalistų Arvydo Lekavičiaus ir
Ramunės Sotvarienės bendrame tyrime rašoma, kad oficialiai už uni­
versalinės parduotuvės, nuo seno vadinamos „Vaikų pasauliu“, pastatą,
esantį pačiame sostinės centre, Gedimino prospekte, mįslingomis aplin­
kybėmis 2006 m. spalį mirusiam praeityje skandalingai išgarsėjusiam
finansinės ir pramoninės grupės „Status“ įkūrėjui Vladui Bieliauskui
buvo sumokėta 26 milijonai litų.
Tačiau kalbama, kad buvo ir neoficiali sutartis, pagal kurią šis versli­
ninkas dar turėjo gauti tiek pat grynųjų pinigų. Tąsyk pagal oficialią su­
tartį objektą iš V. Bieliausko nupirko bendrovė „Mano turtas“. Beveik 5
tūkstančių kvadratinių metrų ploto parduotuvę 2005 m. gruodžio 5-ąją
nusipirko vos prieš metus įsteigta bendrovė, kuri 26 mln. Lt pervedė
į asmeninę V. Bieliausko sąskaitą. Nepraėjus metams po šio sandorio
V. Bieliauskas mįslingai mirė. Oficiali versija - savižudybė, tačiau gerai
jį pažinoję žmonės tuo netiki. V. Bieliausko turtą paveldėję giminaičiai
vėliau tvirtino pasigedę minėtos 26 mln. Lt sumos.
Kaip teigiama žurnalistų publikacijoje, su bendrove „Mano turtas“
tada buvo siejamas praeityje keliskart teistas ir sostinės nusikaltėlių pa­
saulyje gerai žinomas Viktoras Malachovas, pravarde Malachas, ir neva
jo vaikystės draugas I. Leontjevas. Su „Vaikų pasaulio“ pardavimu sie­
jamas Malachas plačiau komentuoti sandėrio tada nepanoro. Per savo
buvusį advokatą Romą Mikliušą jis žurnalistams perdavė, kad pastatą,
paėmęs kreditą, tada neva pirko I. Leontjevas: „Jis laikraščių neskaito ir
jam visiškai neįdomu, kas apie jį bus rašoma.“
Žurnalistams susisiekus su bendrovės „Mano turtas“ telefono ra­
gelį kilnojančiu asmeniu, paaiškėjo, kad I. Leontjevas yra šios įmo­
nės direktorius. Paklaustas, ar informacija, kad realus pirkėjas buvo
360
būtent I. Leontjevas, neteisinga, telefonu atsiliepęs bendrovės atsto­
vas pasiūlė paieškoti savininkų registre. Jis pažadėjo informuoti di­
rektorių, kad žurnalistai norėtų gauti jo interviu, tačiau I. Leontjevas
nepaskambino.
Pastarąjį kartą apie V. Malachovą šalies žiniasklaidoje pranešta 2015-
ųjų vasarą, kai paaiškėjo, kad anų laikų gangsterio namuose kratą atliko
vieno garsiausių visų laikų Vilniaus nusikalstamo pasaulio autoritetų
Igorio Tiomkino užsakytos, tačiau neatskleistos žmogžudystės mįslę
bandantys įminti sostinės kriminalistai. Viešai paskelbtame rašinyje
teigiama, kad nužudant I. Tiomkiną panaudoto ginklo ieškoję polici­
ninkai neva buvo pasitelkę net gaisrininkus, kurie ieškodami slėptuvės
specialia technika išdaužė Malacho namų betonines grindis, bet nieko
nerado. Atliekant tyrimą V. Malachovas buvo apklaustas kaip specialu­
sis liudytojas.
Kai kas sako, jog iš pradžių N. Numavičius, užmezgęs santykius su
K. Leontjeva, dėjo didžiules pastangas, kad šis ryšys liktų paslaptimi.
Tačiau jie dažnai leisdavo laiką kartu. Pirmąsyk žiniasklaidoje jų ben­
dros nuotraukos atsirado tik 2014-ųjų gruodį, kai jie apsilankė sostinėje
vykusiame garsaus popmuzikos atlikėjo Enrique Iglesiaso koncerte.
Paskutinėmis 2015-ųjų birželio dienomis vykusias N. Numavičiaus
ir K. Leontjevos vestuves paskubomis organizavo vienas seniausių ir ge­
riausiai žinomų renginių organizatorių Jogaila Morkūnas. Kaip jis sakė,
vestuvės buvo surengtas per tris dienas. „Tokiu atveju supranti, kad kie­
kvieną valandą turi atnaujinti gaunamą informaciją, įskaitant vietos, pa­
lapinių, stalų, maisto, muzikantų ir įgarsinimo aparatūros bei ceremoni­
jos detalių klausimus. Ir tai teko suruošti per tris dienas, netgi nežinant,
koks bus galutinis svečių skaičius, - pasakojo J. Morkūnas. - Iš pradžių
turėjo būti 40, kol galiausiai svečių sąrašas išsiplėtė iki 200. Svarbiausia,
kad dirbome su profesionalais, todėl daugelis vestuvėse apsilankiusių
žmonių greičiausiai nepajuto, jog ši šventė suorganizuota per tris paras,
o ne ruošta kelias savaites ar mėnesius.“
N. Numavičiaus ir K. Leontjevos vestuvės, tapusios 2015-ųjų vers­
lo pasaulio įvykiu, vyko garsiajame Laurų kvartale, milijardieriui pri­
361
klausiusio namo kieme, kuriame buvo pastatyta didžiulė balta palapinė.
Tarp svečių sukinėjosi verslo, scenos, žiniasklaidos garsenybės.
Paklaustas, ar vestuvės dvelkė išskirtine prabanga, J. Morkūnas pa­
sakojo: „Viskas atrodė labai santūriai. Pagrindinis veiksmas vyko namų
kieme. Atrodo, buvo išvengta žurnalistų su kameromis medžiuose, nes
žiniasklaidos šeimininkai puikiai suvokia, kad šiais laikais gyvena iš re­
klamos davėjų. Ir jeigu tokiais atvejais pasiųsdamas fotografą ar opera­
torių susipyksi, tam tikrų kontorų sumokami dideli pinigai už reklamą
netrukus gali pereiti į kitą žiniasklaidos kanalą. Taigi klausimas, ar verta
dėl to pyktis? Juk gyvename provincijoje, ir niekas čia nuotraukų pa­
grindinei žiniasklaidai neparduoda, kaip kad pasauliniu mastu išgarsėję
Kardashianai savo vestuvines nuotraukas už 5 milijonus dolerių pardavė
kažkokiam įtakingam žurnalui. Galų gale nuotraukos iš šios poros šven­
tės vėliau pasiekė pagrindinius spaudos leidinius, interneto portalus. Ir
visi liko draugiškai bei geranoriškai vienas kito atžvilgiu nusiteikę.“

Laurų kvartalo paslaptys

Kai iš neoficialių šaltinių bandžiau gauti Laurų kvartale gyvenančių

asmenų pavardžių sąrašą, sužinojau, kad tai misija neįmanoma. Šiame
kvartale yra 26 namai, kai kuriuose iš jų gyvena ne tik su „VP grupe“
glaudžiai siejami asmenys. Tai ir buvusi N. Numavičiaus sutuoktinė L.
Numavičienė, brolis V. Numavičius ar bene labiausiai kvartalą išgarsi­
nęs Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro generalinis direktorius
Gintautas Kėvišas. Apie jo gyvenimą milijonierių kvartale prirašyta šūs­
nys straipsnių įvairiausio pobūdžio žiniasklaidoje. Kalbama, kad dabar
kvartale prieglobstį yra suradę ir keli stambūs užsienio verslininkai, ku­
rie mūsų šalyje turi ne tik verslo reikalų, bet ir yra aistringai įsimylėję
mūsiškes dailiosios lyties atstoves.
Jeigu važiuosite Nemenčinės plentu, užkilsite į Antavilių kalną ir
pasuksite į kairę, jus pasitiks naujas platus asfaltuotas kelias ir perspė­
jimas, kad esate stebimas vaizdo kamerų. Vingiuotas keliukas veda į,
ko gero, prabangiausią privačių namų kvartalą, populiariai vadinamą

362
„Maximos“ įkūrėjų gatve. Jis prilygsta tik Turniškėms, kuriose gyvena
aukščiausi šalies valdžios žmonės.
Aukščiausios klasės ir kokybės keliolikos namų kvartalas Laurų ga­
tvėje suformuotas 8 hektarų uždaroje pušyno apsuptoje teritorijoje šalia
Neries vingio. Sovietmečiu čia buvo pionierių stovykla. Atsitiktinai už­
klydusius, kurie panoro išvysti, kaip gyvena Lietuvos turtingiausieji, de­
rėtų perspėti - be reikalo nelandžiokite, nes ten nepateksite. Prieš keletą
metų po Lietuvą keliavęs „Google Maps“ vietoves fotokamera fiksuojan­
tis automobilis į uždarą Laurų kvartalą negalėjo patekti.
Vienintelis įvažiavimas į gatvę yra saugomas sargybos užkardos, o
pats kvartalas filmuojamas 24 valandas per parą. Be to, jame dažnai pa­
truliuoja ginkluoti apsaugininkai.
2015-ųjų spalį skelbimų tinklalapiuose buvo galima rasti informaci­
jos apie parduodamus du Laurų gyvenvietės namus, nors nekilnojamojo
turto specialistai sako, kad parduodamo turto yra ir daugiau. Viešai pa­
skelbta apie už 1,5 mln. eurų (427,29 kv. m) ir 1,883 mln. eurų (343,91
kv. m) parduodamus namus. Įdomu tai, kad per keletą metų pastarojo
namo kaina nuo 1,995 mln. eurų sumažėjo iki 1,883 mln. eurų.
Prieš keletą metų viešai buvo paskelbta apie Laurų kvartale už 2,172
mln. eurų parduodamą dar vieną prabangų namą, kurio plotas didesnis
nei 423 kv. m. Tačiau šiuo metu šio namo tarp parduodamų nebėra.
Kalbinti nekilnojamojo turto specialistai sakė, kad namų Laurų kvartale
pardavimas jiems nėra netikėtas: ši gyvenvietė iš kelių dešimčių namų iš
esmės priklauso vienos verslo grupės savininkams bei jų artimiesiems,
tačiau artumas privalumu išlieka tol, kol išlaikomi geri santykiai.
Beje, Laurų kvartalą suprojektavo buvęs ilgametis N. Numavičiaus
valdomo koncerno projektų plėtotojas, architekto specialybę įgijęs M.
Marcinkevičius, prieš kurį laiką sostinei padovanojęs ir vieną geriausiai
vertinamų pastarojo meto verslo centrų „k29“, kuriame savo biurą bei
technologijų ir verslo kompetencijų centrą įkūrė net didžiausia pasauly­
je vertybinių popierių biržų operatorė „Nasdaq“.

363
 Grandiozinių projektų kūrėjas siekia tiesos

Po garsiųjų N. Numavičiaus vestuvių žiniasklaidoje įsiplieskė iki šiol

galutinai nebaigtas karas su M. Marcinkevičiumi. M. Marcinkevičius su -
savo broliais Gintaru ir Žilvinu bei broliais Numavičiais buvo vienas ini­
ciatyvinės „Vilniaus prekybos“ grupės narių. Vėliau jis tapo ir bendrovės
„Akropolis Group“ vadovu, tačiau iš jos 2010 metais pasitraukė.
Lyg vengdami atsakymų į neparankius klausimus apie iki galo neži­
nomų aplinkybių gaubiamą „VP dešimtuko“ subyrėjimą, o turbūt ir dėl
kitų priežasčių pasitraukę iš svarbių pareigų „Vilniaus prekybos“ įmo­
nėse visi trys Marcinkevičiai atsitverė nuo žurnalistų tylos siena. Kai
pamėginau tartis dėl susitikimo, paaiškėjo, kad broliai pasirinkę uždarą,
neviešą gyvenimą ir yra nelinkę atvirauti net apie savo ateities planus.
Pagal „IQ Top“ paskelbtą turtingiausių 2015 m. lietuvių sąrašą, M.
Marcinkevičius yra šeštojoje vietoje. Jo turto vertė - 195 mln. eurų. „Vei­
do“ skelbtame sąraše jis yra 8-9 pozicijose, o jo turtas įvertintas 140
mln. eurų. Yra tekę girdėti kalbų, kad po prasidėjusio karo su N. Numa-
vičiumi galimai buvo areštuotos ne tik paties M. Marcinkevičiaus ar su
juo siejamų įmonių, bet ir jo artimiausių žmonių sąskaitos.
Net ir tuomet, kai verslas sparčiai augo ir klestėjo, o tarp Numavičių
ir Marcinkevičių dar nebuvo perbėgusi juoda katė, Mindaugas nieka­
da „Vilniaus prekyboje“ negriežė pirmuoju smuiku. Tačiau jį neblogai
pažįstantys pašnekovai minėjo, kad būtent jis yra svarbiausių koncerno
projektų sumanytojas bei įgyvendintojas.
Pavažinėjęs po Europą, pasidairęs po kitų šalių prekybos ir pramogų
centrus M. Marcinkevičius parsivežė į Lietuvą „Akropolio“ viziją ir sė­
kmingai ją įgyvendino nuo pradžios iki pabaigos. Daugelis prie pirmojo
Vilniuje duris atvėrusio „Akropolio“ prekybos ir pramogų centro prisi­
dėjusių asmenų kuo puikiausiai prisimena ne tik grandiozines statybas,
bet ir užsakovus - vyrukus iš „Vilniaus prekybos“. Kai vyko statybos,
daugiausia statytojams teko bendrauti su M. Marcinkevičiumi, buvusiu
„Akropolių“ valdymo bendrovės vadovu, kuris ir dirigavo visiems dar­
bams.

364
 Jį dažnai buvo galima sutikti ir 2007-aisiais Kauno centre duris at-
vėrusiame „Akropolyje“. „Konsultavausi su pasaulyje pripažintais ur-
banistais, ir visi tvirtino, kad galimybė Kauno centre įkurti pramogų
areną - unikali, ja nepasinaudoti būtų nusikaltimas. Visi didieji miestai
centrinėse dalyse norėtų turėti pramogų centrus, tačiau įgyvendinti to­
kią svajonę nėra plotų. O Kaunas turi puikią teritoriją pačioje miesto
širdyje“, - prieš baigdamas Kauno „Akropolio“ statybas žiniasklaidai yra
sakęs M. Marcinkevičius.
Šiandien M. Marcinkevičiui su broliu Gintaru priklauso Baltarusijoje
plėtojamas prekybos centrų tinklas „Mart Inn“. Šiuo metu kaimyninėje
šalyje veikia iki 30 „Mart Inn“ parduotuvių, tad vietos žiniasklaida Mar­
cinkevičių prekybos tinklą įtraukė tarp dešimties didžiausių lietuvių
projektų šalyje. Net ir būdamas „VP grupės“ akcininkas M. Marcinke­
vičius dėl savo veiklos Baltarusijoje gali tapti partnerių konkurentu, jei
šie ateityje sugalvotų plėtoti „Maximos“ prekybos tinklą Baltarusijoje.
Kaip baigsis jų tarpusavio karas ir kokie nauji šoviniai bus pasirinkti
jau pasirodžius šiai knygai, sunku prognozuoti. Tačiau kai kurie šio karo
dalyvių veiksmai kelia tam tikrų minčių.

Kodėl nuspręsta turtus iškelti iš Lietuvos?

Iš anoniminių šaltinių gautoje pažymoje matyti, kad ypač keistos

rokiruotės prasidėjo dar 2013-ųjų vasaros pabaigoje, kai suaktyvė­
jo N. Numavičiaus turto iškėlimas į kitas užsienio valstybes. Štai 2013
m. rugpjūčio 21 d. N. Numavičius įsteigė holdingą „Strichting Trivia-
lis“, kuris registruotas Amsterdame, Olandijoje. Maždaug po mėnesio,
rugsėjo 27 d., „Strichting Trivialis“ tame pačiame Amsterdame įsteigė
„Metodika B. V.“
2013 m. gruodžio 30 d. N. Numavičius perleido „Metodika B. V.“
visas šių trijų bendrovių akcijas: „Patra Holdings“ (turi 58,33 proc. UAB
„NDX energija“ akcijų), „Wellas“ (turi 53,13 proc. UAB „Entaras“ akci­
jų), „Maistprekyba“ (turi 53,13 proc. UAB „Patria Holdings“ ir 0,0002
proc. „Lemax Ltd.“ akcijų).

365
 Iki tol visų šių bendrovių vienintelis akcininkas buvo N. Numavičius.
2015 m. vasario 27 d. buvo įregistruota bendrovė „One Family Trust
Company Ltd.“. Ji veikia kaip N. Numavičiaus ir jo šeimos naudai vei­
kiančių trastų (Libum One, Two, Three ir kt.) trastas (trust - patikėtinis).
Registracijos adresas - Bermudų salos.
N. Numavičius yra pagrindinis ir galutinis naudos gavėjas bendro­
vėje „Miglione Investments Ltd.“, kuri valdo prekybos centrų tinklą
„Sano“ Lenkijoje (per antrinę bendrovę „Tresento Holdings“.
„Toks turto perkėlimas buvo vykdomas įvertinus verslo rizikas ir
pasirinktas toks sprendimas, kuris leidžia užtikrinti verslo tęstinumą
bei N. Numavičiaus šeimos finansinį saugumą“, - aiškinama „Baltojoje
knygoje“.
Sykiu „VP grupė“ pabrėžia, kad Lietuvoje veikiančių verslų valdymą
į užsienį iškėlęs N. Numavičius mokesčių neišvengia. „Apie N. Numa­
vičiaus asmeninio verslo valdymo pertvarką iš anksto buvo informuota
Valstybinė mokesčių inspekcija. Inspekcija pateikė išaiškinimą, jog net
ir perleidęs asmeninį turtą minėtiems fondams N. Numavičius išliko
mokesčių mokėtoju Lietuvoje. Todėl net ir iš fondų valdomo turto gavęs
dividendus ar bet kokias kitas pajamas jas privalėtų deklaruoti ir sumo­
kėti visus mokesčius. Šio VMI išaiškinimo N. Numavičius nuosekliai ir
laikosi“, - teigiama „Baltojoje knygoje“.
Kartu pateikiama ir išsami informacija apie įvairiuose pasaulio kam­
peliuose veikiančius N. Numavičiaus verslus. Naujausia įmonė išsiskiria
ir tikrai dideliu geografiniu atstumu nuo Lietuvos - ji registruota Ber-
mudose.
Egzotiškas šalis N. Numavičius esą pasirinko dėl įstatymų bazės.
„Galimybės Lietuvoje steigti trastus nėra - to nenumato mūsų šalies
įstatymai. Trastai apskritai yra anglosaksiškos teisės produktas, Europos
Sąjungoje juos galima sutikti nebent Kipre, Maltoje, bet net ir šios ša­
lys dar nėra pasiekusios tokio įstatymų leidybos, teisinės praktikos lygio
kaip, pavyzdžiui, Bermudos. Čia savo bendroves ar trastus yra įsteigę

366
tokie investuotojai kaip Warrenas Buffettas, Billas Gatesas ir kiti“, - ra­
šoma „Baltojoje knygoje“.
2015-ųjų rugpjūtį portalo 15min.lt žurnalistai atkreipė dėmesį ir į
lietuviškos įmonės „Franmax“ sukūrimą, kuri esą buvo tik dalis painios
sandorių grandinės, kai įvairūs su „VP grupe“ susiję verslai keitėsi ne tik
turtu, bet ir vardais.
Pirmas žingsnis. 2011 m. birželio 9 d. „VP grupei“priklausanti Estijos
įmonė „Franmax OU“ iš „Vilniaus prekybos“ perima 0,5 proc. „Maxima
grupė“ akcijų. Beje, M. Marcinkevičius žiniasklaidoje teigė, kad už kiek
daugiau nei 17 mln. Lt. Tiesa, tai daugiau teorinis skaičius, mat realius
pinigus netruko pakeisti paskolos sutartis.
Antras žingsnis. Kitą dieną likusios „Maxima grupės“ akcijos atiten­
ka bendrovei „Vilniaus prekybos mažmena“.
Trečias žingsnis. Diena vėliau „Franmax OU“ ir „Vilniaus prekybos
mažmena“, kaip akcininkės, nutaria reorganizuoti „Maxima grupę“.
Nuo įmonės atskiriama nauja bendrovė „Maxima Group“, kurios vie­
nintele akcininke tampa Estijoje veikianti „Franmax OU“. Atskyrimo
metu „Maxima Group“ įgyja didelį turtą. Pavyzdžiui, prekės ženklus,
sutartis ir daugiau nei pustrečio šimto darbuotojų.
Verta pažymėti, kad daugelis čia figūruojančių įmonių sėkmingai ap­
sikeitė pavadinimais. Dabar „Vilniaus prekyba“ yra „Leksita“, „Vilniaus
prekybos mažmena“ yra „Vilniaus prekyba“, o „Maxima Group“ tapo
„Franmax“.
„Franmax OU“ yra Estijoje registruota holdingo kompanija, valdan­
ti Lietuvos UAB „Franmax“. „Franmax OU“ yra vienas įmonių grupės
finansinių holdingų centrų, kurių funkcija - investuoti bei finansuoti
tarptautinę grupės plėtrą Europos Sąjungos šalyse. Kaip tik šiuo metu
grupės įmonės Estijoje aktyviai plečiasi, todėl šioje šalyje tam gali pri­
reikti investicijų. Norėtume pabrėžti, kad šios įmonės tikslas nebuvo
ir nėra mokėti dividendus akcininkams. Prireikus ji gali būti naudoja­
ma kaip investicinis holdingas arba finansuoti plėtrą vykdančių grupės
įmonių veiklą“, - atsikirsdama teigė N. Numavičiaus interesams atsto­
vaujanti teisininkė O. Petroševičienė.
367
 Ne ką mažiau stebinantys dalykai dėjosi ir su turtingiausio lietuvio
nuosavo turto judėjimu. Kalbėta, kad po vestuvių gerokai aptirpo jam
oficialiai priklausančio turto sąrašas. Yra duomenų, kad nuo šiol vyrui
galbūt nepriklauso ir bene įspūdingiausias Laurų kvartalo namas šalia
Neries pakrantės, kurio teritorijoje buvo surengta garsioji N. Numavi-
čiaus ir jo antrąja žmona tapusios Kaetanos vestuvių puota.
Kur staiga dingo visi N. Numavičiaus kadaise naudoti jo paties ar kitų
asmenų vardais registruoti brangūs automobiliai, taip pat mįslė. Žino­
ma tai, kad vieno prabangiausių Vilniaus senamiestyje daugiabučių po­
žeminėje automobilių aikštelėje stovi kadaise milijardieriaus naudotas
senos laidos sportinis „Ferrari“, kuris dabar oficialiai priklauso vienam
garsiam lenktynininkui. Akylai saugomo namo gyventojus stebina tai,
jog automobilis dažnai būna uždengtas specialiu apsauginiu brezentu,
kad į jį nekryptų smalsuolių akys.
Netikėtai žiniasklaidoje pasirodžiusi žinia apie N. Numavičiaus per­
sikėlimą iš Lietuvos į Londoną nustebino ir ekonomikos, finansų anali­
tiką R. Kuodį. Jis prisiminė, kad prieš keletą metų ir kitas „VP grupės“
veikėjas laikinai pasitraukė iš gimtinės be aiškaus motyvo.
„Kokie tikrieji pasitraukimo motyvai, žino tik jie patys. Prieš keletą
metų žiniasklaidoje garsiai skelbta apie Ž. Marcinkevičiaus išvyką į Airi­
ją, kur jis neva buvo užsimojęs daryti kažkokį verslą. Bet kažkaip nelabai
buvo girdėti, kad jis toje šalyje būtų ką nors padaręs, - svarstė R. Kuo­
dis. - Kodėl dabar N. Numavičius traukiasi? Galbūt panoro išvažiuoti
į gražią šalį, kur, pripažinkime, kultūrinis gyvenimas, keliavimo gali­
mybės visai kitokios nei Lietuvoje. Be to, skelbta, kad jo naujoji žmona
studijuos Londone, tad ir vyras ištikimai seka iš paskos.“
„Analizuodamas, kas nuo vasaros vidurio vyksta tarp N. Numavi­
čiaus ir M. Marcinkevičiaus, jau aiškiai pastebiu tam tikrą savitumą ir
pasikartojantį požiūrį, kuris anksčiau buvo ryškus skyrybų byloje. Per
N. Numavičiaus ir L. Numavičienės skyrybas buvo galima įžvelgti inte­
resą juodinti kitą pusę, savo vaikų motiną, o dabar, akivaizdu, jis juodi­
na savo buvusį partnerį - M. Marcinkevičių. Taigi kyla įtarimas: tai su­
tapimas, o gal tiesiog sistemos dalis ar veikimo būdas? Bet kuriuo atveju
368
tai nėra atsitiktinis siekis apjuodinti savo oponentą ir per tokią prizmę
laimėti šį ginčą“, - komentuodamas N. Numavičiaus ir buvusio ilgame­
čio jo partnerio M. Marcinkevičiaus tarpusavio ginčą kalbėjo viešųjų
ryšių atstovas L. Ulevičius.
Prieš penkiolika metų dviejų žiniasklaidos priemonių - portalo Delfi.
lt ir žurnalo „Ekstra“ - pokalbių svetainėje surengtas pašnekesys su N.
Numavičiumi sukėlė nemenką susidomėjimą. Tada žurnalistas turtuo­
lio galiausiai paklausė: „Nemažai savo nuomonę pareiškusių interneto
vartotojų įsitikinę, kad milijoninės sumos neuždirbamos be aferų ir ma­
chinacijų. Tai tiesa?“ „Pagrindinis mūsų darbo principas - griežtai lai­
kytis įstatymų“, - anuomet į tokį klausimą atsakė N. Numavičius.

369
 SMART BOY

Kai 2015-ųjų birželio pabaigoje pradėjau skambinti visiems šalies

milijonieriams, kurie valdo stambiausius verslus, ir teirautis dėl pašne­
kesių šiai knygai, mano didžiulei nuostabai, Darius Mockus buvo vienas
iš nedaugelio, kuris gana greitai sutiko atvirai pasišnekėti apie lietuviško
verslo pradžią ir savo pirmuosius žingsnius į didžiojo verslo kelią. Pir­
mąsyk į „MG Baltic“ koncerną kreipęsis dėl susitikimo su D. Mockumi,
jau po dviejų dienų sėdėjau jo valdomos kompanijos būstinėje esančia­
me erdviame kabinete. Pro langus iš aukštai kaip ant delno buvo matyti
gražiausi Lietuvos sostinės vaizdai. Kampe stovėjo ir legendiniu tapęs
teleskopas, pro kurį, kalbama, suradęs laisvą minutę verslininkas kartais
mėgsta žvalgytis į savo gimtąjį miestą. Vaizdas iš šio kabineto išties įkve­
piantis, todėl, matyt, neatsitiktinai šiandien 50 metų D. Mockus yra va­
dinamas vienu įtakingiausių ir stipriausiai veikiančių šalies verslininkų.
Jo greitas sprendimas paatvirauti išties maloniai nustebino. Juk dau­
giau nei 60 įmonių valdančio koncerno savininkas, kuris paprastai būna
užsiėmęs stambaus verslo reikalais, mielai sutiko pašnekesiui su manimi
skirti net dvi valandas savo brangiai vertinamo laiko.
Galbūt jis ne šiaip sau eilinis milijonierius, nes jo valdomi verslai itin
plataus spektro - nuo mažmeninės prekybos, alkoholio pramonės, ne­
kilnojamojo turto iki žiniasklaidos. Juk, kaip sakoma, kas valdo ar skel­
bia informaciją, tas valdo ir pasaulį.
Verta pažymėti, kad „MG Baltic“ koncernui bene vieninteliam mūsų
šalyje pavyko suformuoti galingą televizijos kanalų grupę, kuriai pri­
klauso žiūrovų pamėgti kanalai - LNK, Baltijos TV, „Info TV“, TV1,
„Liuks!“ Nors ne vienus metus investuota į naujienų portalą Alfa.lt,
jam vis dar nepavyko įsiveržti į aukštas skaitomiausių portalų pozicijas.
Anksčiau koncernas buvo sukūręs ir žurnalų grupę, bet daugelį jų vėliau
pardavė kitai žiniasklaidos grupei. Koncernas kurį laiką valdė ir seniau­
sią šalies naujienų agentūrą ELTA, tačiau vėliau kontrolinį akcijų paketą
pardavė spaudos leidinio „Respublika“ savininkams.
371
 2015-ieji ypatingi - jubiliejiniai metai D. Mockaus valdomiems vers­
lams. Vasarį Vilniaus „Siemens“ arenoje „MG Baltic“ koncerno darbuo­
tojai atšventė 25 metų sukaktį. „D. Mockus šioje šventėje atrodė paten­
kintas ir atsipalaidavęs. Visiškai nepriminė arogantiško ar nuobodaus
įmonių savininko. Jis vis prieidavo prie kiekvieno iš mūsų ir su visais
maloniai trumpai šnektelėdavo. Susidarė įspūdis, kad jam svarbūs ne tik
įmonių direktoriai, bet ir žemesnes pareigas einantys žmonės“, - taip po
šio renginio kalbėjo vienoje D. Mockaus koncernui priklausančių įmo­
nių besidarbuojanti kaunietė.
Į šią šventę pasveikinti atvykęs šalies premjeras Algirdas Butkevičius
gavo D. Mockaus pažadą finansuoti paminklo iškiliai istorinei asmeny­
bei - pirmajam Lietuvos nepriklausomybę 1918 m. vasario 16-ąją savo
parašu patvirtinusiam Jonui Basanavičiui - sukūrimą. Svečius tą vakarą
šokdino bene garsiausia Baltijos šalių grupė „Brainstorm“.
2015-ųjų rugsėjo pradžioje skambiai nugriaudėjo ir LNK televizijos
20-ojo gimtadienio šventė. Specialiai šia proga LNK pasirašė sutartį su
didžiausiais pasaulio muzikos įrašų kompanijos leidėjais, kad savo ju­
biliejiniam sezonui pristatyti galėtų legaliai naudoti šiuo metu Vakarų
šalyse itin mėgstamos, taip pat ir tarp lietuvių populiarios popgrupės
„One Direction“ kūrinį „Love Runs Out“. LNK šeimininkai vilniečiams
Katedros aikštėje padovanojo ne tik nemokamą koncertą, bet ir įspū­
dingą fejerverkų šou. Rinktinė publika rinkosi į uždarą ceremonijos
dalį, kuri buvo surengta Nacionaliniame dramos teatre. Ši vakaro dalis
nepraslydo pro akis ir žurnalo „Valstybė“ redaktoriui Eduardui Eigirdui,
kuris dažnai savo rašiniuose skelbia apie Lietuvos oligarchų įtaką šalies
žiniasklaidai.
„O tuo metu į LNK televizijos dvidešimtmečio minėjimą, kaip į pri­
valomą renginį, atvyko ne tik visas Lietuvos politinis elitas, bet ir pats
Nerijus Numavičius su Kaetana iš Londono. Visiems susirinkusiems
buvo pademonstruotas įrašytas prezidentės Dalios Grybauskaitės svei­
kinimas, kuriame skambėjo iškilūs žodžiai apie „MG Baltic“ valdomos
žiniasklaidos priemonės indėlį į demokratiją, o sveikinimo pabaigoje
prezidentė į orą paleido balioną. J jį žvelgdama mūsų žurnalo redakci­

372
ja susimąstė, ar kartu su juo į stratosferą neišskrenda mūsų viltys, kad
Lietuvos žiniasklaidos rinka kada nors taps skaidri“, - 2015-ųjų rugsėjį
išleistame „Valstybės“ numeryje rašė E. Eigirdas.
Nuomonę, kad D. Mockus itin gerbiamas šių dienų lietuviško verslo
lyderis, o jo žodis itin svarus priimant kai kuriuos sprendimus, susida­
riau tada, kai šios knygos puslapiams atsiverti ilgai įkalbinėdamas vieną
pirmųjų ir skandalingai pasižymėjusių šalies verslininkų išgirdau: „Prieš
susitikdamas su tavimi ilgai svarsčiau, ar išvis verta prasidėti. Galiausiai
skambinau Dariui (Mockui). Paklausiau jo nuomonės, ką jis mano apie
tokią knygą. Teiravausi, ar bendraujant su tavimi reikia laikytis vienos
nuomonės, ar kiekvienam iš mūsų šnekėti tai, ką norime. Darius sakė,
kad geriau kiekvienas kalbėkime apie ką tiktai norime.“

Milijonai neapsvaigino

Lietuvos milijonierius 2015-ųjų liepą išrikiavęs „IQ Top“ žurnalas

apskaičiavo, kad šiandien 100 procentų koncerno „MG Baltic“ akcijų
valdančio D. Mockaus turto vertė prilygsta 245 mln. eurų, o savaitrašty­
je „Veidas“ skelbta, jog turtas vertas 300 mln. eurų. Abiejuose sąrašuose
jis yra trečiojoje vietoje. Statistikai apskaičiavo, kad 2014-aisiais koncer­
nas pasiekė 580 mln. eurų apyvartą ir uždirbo daugiausia pelno per savo
istoriją. Taip pat 2014 m. pabaigoje už maždaug 30 mln. eurų koncernas
įsigijo alkoholinius gėrimus gaminančių įmonių grupę „Alita“.
Tačiau D. Mockus žiniasklaidos atstovų dažnai akcentuojamų mili­
jonų nelinkęs sureikšminti. „Nežinau, gal žmonės, kurie gyvenime nėra
uždirbę milijono, įsivaizduoja, kad tas kopimas į Everestą ar pirmojo
milijono uždirbimas tampa kokiu nors ypatingu įvykiu. Tiesą sakant,
net neatsimenu, nei kada, nei kaip tai buvo, - patogiai įsitaisęs savo biu­
ro odiniame krėsle kalbėjo D. Mockus. - Juk gyveni, darai savo verslą,
o verslas - tai pridėtinės vertės kūrimas. Primityviai kalbant, pirkau pi­
giau, pardaviau brangiau. Arba plėtodamas ką nors įdedu pinigus, su­
kuriu pridėtinę vertę, realizuoju ir paskui ta pridėtinė vertė tampa su­
kaupto kapitalo prieaugiu. Pagal bendruosius laisvosios rinkos dėsnius,

373
pirmieji kapitalo pinigai buvo uždirbti prekyboje, perkant ir parduo­
dant. Mes darėme aibę dalykų. Per tuos metus aktyviai dirbome su ne­
kilnojamuoju turtu, visa alkoholio industrija. Todėl tikrai neprisimenu,
kuris ten buvo pirmas milijonas ir tikrai jis man nebuvo toks ypatingas,
kad užsifiksuotų pasąmonėje, atseit jau kažką padariau. Juolab kad per
tą laiką net kokius keturis kartus keitėsi pinigai. Tai kokiais dabar pini­
gais skaičiuoti tą pirmąjį milijoną? Tai nebuvo nei tikslas, nei stimulas,
į ką turi nukreipti savo pagrindinį dėmesį. Tiesiog gyveni, darai, judi į
priekį ir niekad neskaičiuoji. Apskritai niekada nesu skaičiavęs, kiek ir
kokių turtų yra, nes visa tai - santykiniai dydžiai.“
Paklaustas, kaip vertina vis dar mūsų šalyje sklandančias visuomenės
nuomones, kad dažniausiai mūsiškiai turtuoliai balansuoja ties trapia
linija - tarp teisėtų ir ne visai legalių veiksmų, D. Mockus tokiems kri­
tikams pasiūlė šiek tiek pasitraukti iš susikurtos komforto zonos ir pa­
tiems pabandyti imtis verslo.
„Kas gali išeiti iš tos komforto zonos, prisiimti papildomą riziką ir
atsakomybę? Tai klasikinė žmonių, kurie vadinami verslininkais, pader­
mė - kalbėjo D. Mockus. - Tie, kurie gyvena ne iš algos arba nedirba
nuo aštuonių iki penkių. Tie, kurie skolinasi pinigus, vartoja tam tikrus
išteklius, siekia tam tikrų aukštesnių, galbūt kitiems ir kvailai atrodan­
čių tikslų. Daugelis iš jų sudega, bet kai kuriems ir neblogai pasiseka.“
Anot pašnekovo, sėkmė versle tam tikra prasme primena sportinin­
kų pasiektas aukštumas. „Kaskart į vienos lietuvių pamėgtos sporto ša­
kos Europos ar pasaulio čempionatą susirenka 24 komandos, bet laimi
tik viena. Čia lygiai tas pat, - palygino D. Mockus. - Taigi žmonėms,
kurie net nebandė to milijono pasiekti, lengviausias, paprasčiausias da­
lykas yra pasakyti: klausyk, tas tai tą padarė. Galima pagal tą pačią lo­
giką sakyti, kad visi sportininkai, kurie laimi, yra dopingo prisiriję. Nes
kitaip, va, aš, normalus, nelaimėjau, o tas, kuris laimėjo, jis šiek tiek ne­
normalus. Čia, manyčiau, supaprastinta versija, žmogui palengvinanti
atsakymą, kodėl to milijono neuždirba. O ką tokio esi padaręs, kad jį
uždirbtum? Ko atsisakei, kuo rizikavai, kol gyvenai saugų ir ramų gy­
venimą nuo algos iki algos? Bet čia tavo pasirinkimas. Pabandyk vieną
dieną, ar tikrai norėtum pasikeisti vietomis?“

374
 Vienas žymiausių šalies milijonierių nė trupučio nesutrinka kalbė­
damas apie skolas, įsipareigojimus bankams ar kitoms institucijoms. Jis
atvirai prisipažįsta, kad yra skolingas. „Aš visą gyvenimą esu skolingas,
ir tai manęs nė trupučio neslegia, - ramiu tonu kalbėjo D. Mockus. - Bet
žinau, kad Lietuvoje, pagal mūsų tautos charakterį, didelis diskomfortas
gyventi pasiskolinus pinigų. Ta pati statistika atskleidžia, kad protestan­
tiškos religijos atstovai Latvijoje ar Estijoje pasiskolinę net tris keturis
kartus daugiau negu Lietuvoje. Tai vienas atsakymų: žmogus net neban­
do, nenori to daryti, o tada, galbūt siekiant nusiraminti, lengviausia už
save pranašesnius pasmerkti. Bet pačiam pabandyti ir tapti tuo kažkuo
arba uždirbti milijoną... Jei sustatytume visus į eilę ir paklaustume: kas
iš jūsų to nori? Bet žinokite, kad reikės tai ir tai daryti. Kažin ar daug
žmonių rinksis tą kelią, nes jis ne visada gali būti sėkmingas. O praras­
ti gali išties daug - juk kiek yra skaudžių bankrotų, kiek verslininkų,
kurių niekas netraukia į tuos sąrašus ir kuriems galbūt ne taip pasise­
kė. Manau, kiekvienas sau gali užduoti klausimą: ar tikrai norėčiau būti
milijonieriumi? Esu tikras, kad verslininku yra gimstama, ir labiausiai
akcentuočiau tą rizikos ir atsakomybės santykį, konkurencinę dvasią. Aš
čia dėl to ir esu. Jei tai nepatiktų, nenorėčiau būti. Nebūtų manęs ir, ma­
nau, daugumos žmonių, kurie neturi tų savybių ar tam tikrų nuostatų,
vertybinio nusiteikimo. Aš tikrai negaliu gerai rašyti, todėl ir nerašau.
Tai natūralus žmogaus pasirinkimas, nes visuomenėje, manau, yra tik
koks vienas procentas verslininkų, kurie gali tas savybes turėti ir nori
ten būti. Mat čia turėti, galėti - absoliučiai natūralu.“
Matyti, kad šalies gyventojų aistras kaitinantys Lietuvos milijonie­
rių sąrašai D. Mockui neatrodo labai rimti ir atspindintys realią tikrovę.
„Žinote, tikroji verslo vertė ir kaina pagrindžiama tada, kai įvyksta san­
doris. Dabar įvertink, kiek kainuoja bendrovės, - juk kol nepardavei,
tol nežinai, kiek jos realiai vertos. Net biržos vertinimas bet kurios iš
mūsų bendrovių, tarkime, „Aprangos“ grupės (mažmeninės prekybos
drabužiais lyderė Baltijos šalyse), šiuo metu yra toks. Bet tu pabandyk
realizuoti ir sužinosi, kiek ji verta iš tikrųjų. Taigi visi tie skaičiavimai
yra tam tikra statistika. Jie santykiniai. Bet kadangi visada sukiesi kaip
voverė tame uždarame rate ir visada judi į priekį, tie milijonų skaičiavi­

375
mai nelabai svarbūs“, - užbaigdamas pašnekesį apie Lietuvos milijonie
rių sąrašą kalbėjo D. Mockus.

Tragiškai pasibaigę verslo sandoriai su nusikaltėliais

Kadaise Vilniaus universitete industrinio planavimo studijas baigęs

D. Mockus buvo vienas iš saujelės žmonių, dar pirmaisiais Lietuvos ne­
priklausomybės metais žinojusių, kaip valdyti įmones išsilaisvinus iš
planinės ekonomikos gniaužtų. Jis iš tos kartos verslininkų, kurie gerai
žino ir gali argumentuotai šnekėti apie lietuviško verslo pradžią.
Anot D. Mockaus, pirmosios lietuvių verslininkų veiklos užuomaz­
gos buvo dar 1986-1987 metais, kai veiklą pradėjo kooperatyvai. Ta­
čiau rimtesni pokyčiai įvyko Lietuvos privatizavimo laikais - 1990-1991
metais, kai iš valstybės valdomos ekonomikos vyko masinis virsmas į
laisvąją rinką.
„Sakyčiau, visas verslas vystėsi iš embrioninės stadijos, iš liaunų dai­
gelių. Pats dinamiškiausias laikotarpis buvo tada, kai kažkokios buvu­
sios taisyklės griuvo ir pradėjo kurtis Laukiniai Vakarai, dalinis taisyklių
nebuvimas, - prisimena D. Mockus. - Puikiausiai atsimenu, kaip stei­
gėsi muitinės, buvo aibė niuansų. Kitaip tariant, tas laukinis periodas,
kuriame būta labai daug reglamentavimo. Labai didelė laisvė, o su labai
didele laisve atsirado be galo daug pagundų, be galo daug grynųjų pi­
nigų ir tam tikri itin aiškiai pastebimi, suprantami verslai. Galbūt tokie
verslai, kurie turi pagundų, kartu ir labai paprastai daromi.“
Atsiradus labai dideliems grynųjų pinigų srautams į Lietuvą tvirtai
įžengė ir nusikalstamo pasaulio atstovai, ėmęsi tuos verslininkus ata­
kuoti. Būtent XXa. paskutinio dešimtmečio pradžioje, formuojantis ne­
priklausomybę atgavusiai valstybei, mūsų šalyje ir dėjosi tokie dalykai.
„Tuo metu buvo itin ryškus, milžiniškas, svaiginantis augimas, tai
dabartiniais laikais pasitaiko tik retsykiais, - pabrėžė D. Mockus. - Ne­
žinau, kaip matuoti visą tą šiandieninį internetinį verslą, bet tais laikais
verslas buvo gerokai žemiškesnis, daugeliui suprantamas. Bet, aišku,

376
gana sudėtinga buvo neapsvaigti, neprarasti orientyrų ir išlaikyti tam
tikrą dvasinę pusiausvyrą. Juk esant tokiai milžiniškų galimybių erdvei
padaryti klaidų ar toje saulėje sudegti buvo gerokai paprasčiau. Taigi
daugiausia viskas taip ir vyko: buvo begalinė laisvė, atsirado labai daug
galimybių griūvant Sovietų Sąjungai, formuojantis kainoms, esant nuo­
latiniam deficitui - milžiniški uždarbiai ir grėsmės, kurių dabar nepa­
matysi. Šiandienos reglamentavimas, tvarka, nedidelis augimas suteikia
kur kas ramesnę, saugesnę aplinką. Nesakau, kad dėl to konkurencija
šiandien mažesnė. Konkurencija gal netgi intensyvesnė, bet ji visiškai
kitokia.“
Anot D. Mockaus, prie anuomet verslo žmones šiurpinusių dalykų
galima priskirti ir situaciją teisėsaugos struktūroje - ten padėtis buvo
tiesiog vargana. „Jeigu pamenate, pats ryškiausias veiksmas vyko tada,
kai Seimas priėmė Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymą,
kuris tūkstančiams nusikaltėlių be aiškių įrodymų, remiantis operatyvi­
ne medžiaga, suvaržė laisves, - kalbėjo D. Mockus. - Tai buvo takosky­
ra, kur yra teisėsaugos pajėgos, kur nusikaltėliai ir kieno reali jėga. Buvo
tokia stebėtina pusiausvyra, nes tais laikais teisėsaugos struktūros buvo
apsilpusios, o nusikaltėliai, jausdami dalinę laisvę, prieš verslo pasaulį
ėmė naudoti tam tikrą spaudimą.“
Paklaustas, ar tais laukiniais laikais, XX a. paskutinį dešimtmetį, jam
pačiam teko akis į akį susidurti su nusikalstamo pasaulio autoritetais,
žinomas šių dienų milijonierius sakė: „Tų susidūrimų buvo be galo daug
ir pačių įvairiausių. Vos tik ką nors privatizuoji, netrukus ateina pas tave
į biurą reketuoti. Tuo metu buvome įsikūrę Šv. Ignoto gatvėje. Visa tai
vyko gana elementariai: tarkime, atėję įdomios išvaizdos vyrai paskel­
bia, kad ten veikia kažkokia jaunoji „Vilniaus brigada“ ir kad dabar turė­
sime mokėti kažkokį mėnesinį apsaugos mokestį.“
D. Mockus, jaunatviškas ir veržlus verslininkas, neišvengė akistatų
ne tik su šešėlinio pasaulio, bet ir su korumpuotais anų laikų valdžios
vyrais. Kaip jis sakė, spaudimo formos buvo įvairiausios.
„Privatizacijos metais ateina tokie vyrai ir sako: „Mes čia esame tie,
kurie ir turime viską kontroliuoti. Čia jūs, verslininkai, - spekuliantai,
377
o mes dabar jūs išrūšiuosime.“ Mūsų svarbiausias moto buvo netapti
vieno kraujo atstovais. Tu privalai atsispirti, negali mokėti dėl to, kad
netaptum melžiama karve. Negali būti viename lauke, kad jie nemany­
tų, jog jie ir mes esame vienodi. Aš tau įdūriau, o paskui tu man. Taigi
visada buvo atskirtis. Kad jūs esate tie, o mes esame verslininkai ir mes
nei mušimės, nei kariausime. Jei norite, suorganizuosime jums tą kovą,
kreipsimės į legalius asmenis ir galėsite pakariauti. Bet mes su jumis
nieko bendra neturime. Jokių verslo santykių negali būti. Juk jie vis tiek
yra nusikaltėliai, jie siekia pinigų. Toks jų verslas - labiau bauginimas,
o ne tikrojo verslo darymas. Todėl su tokiais žmonėmis negalima būti
viename vežime, nes jie paskui įtraukia į savo supratimo lauką. Pamažu
jiems paklusę asmenys tampa pažeidžiami ir pamato, kad tikrai nepri-
kariaus nei jų priemonėmis, nei su jais. Taigi nuo šito reikalo turi būti
griežtai atskirtas. Manau, kad tuos keletą metų, kai reikėjo išlaviruoti,
nesusitapatinti, verslininkams buvo sudėtingiausia ištverti.“
Bet kai kurie iš jų, kaip matyti, ir pats D. Mockus, sėkmingai ištvėrė.
Šiandienos verslininkų kartai sunku įsivaizduoti, kad 1990-1995 me­
tais šalyje suklestėję verslo atstovai turėjo samdytis privačius ginkluotus
sargybinius. Kai kurie iš jų jau tais laikais pradėjo važinėtis neperšau­
namaisiais limuzinais. Tačiau D. Mockus sako, kad tokiomis apsaugos
priemonėmis jam pačiam nėra tekę naudotis.
„Mes tais laikais nedarėme nieko tokio nelegalaus, kad būtų grynieji
pinigai, kad taptum potencialiu taikiniu, - pabrėžė D. Mockus. - Bet
jei darai jiems nelabai suprantamą verslą, susitapatini, sueini į konflik­
tą ar bendrą verslą, anksčiau ar vėliau nutinka kaip advokatui Serge­
jui Novikovui (47-erių S. Novikovo kūnas su durtine žaizda krūtinėje
rastas 2011 m. birželio 1-osios pavakarę Vilniaus centre esančioje K.
Kalinausko gatvėje. Advokato praktika S. Novikovas vertėsi 21 metus.
Buvo patekęs į Vilniaus savivaldybės tarybą pagal Darbo partijos sąrašą,
tačiau partijos nariu nebuvo. Žiniasklaidoje skelbta, kad 2013 m. lapkri­
čio 18 d. Vilniaus apygardos teismas už S. Novikovo nužudymą kalėti 18
metų nuteisė buvusį boksininką Joną Dambrauską, neva sietą su sosti­
nės banditų gaujomis. Šio nusikaltimo organizavimu kaltintą Vilniaus
laidojimo rūmų direktorių bei Lietuvos ritualinių paslaugų asociacijos
378
vadovą Vitalijų Gasperovičių teismas išteisino. Jam už kitus su finansais
susijusius nusikaltimus skirta 7 metų laisvės atėmimo bausmė. Kalbėta,
kad nužudytą advokatą su V. Gasperovičiumi siejo bendri verslo reika­
lai). Jis su tais žmonėmis, kurie vis dar teisiami, kartu darė vieną verslą,
ir, manau, jie nusprendė, kad jis juos apgavo. O jeigu jau apgavo, kaip
žinoma, nusikaltėliai tokiais atvejais baudžia savaip suprantamais ir itin
griežtais būdais. Tas laviravimas išties skaudžiai atsirūgsta. Todėl mūsų
pozicija visada buvo tokia: jūs esate sau, o mes - sau. Mes nieko bendra
neturime, nes kai tik tą vieną vardiklį turi, visas kalbėjimas, vertinimas
pereina į tam tikrą supratimo erdvę. Kai jų neprisileidi šalia, netam­
pi taikiniu. Tie, kurie tiktai prisileisdavo arčiau, pradėdavo artimiau
bendrauti, regzti kokius nors sandėrius ar naudotis jų paslaugomis, visi
liūdnai baigė ne tik savo verslus, bet ir gyvenimą. Tokiomis pažintimis
norėdami paspausti savo konkurentus, kiti verslininkai, sueidami su
banditais, anksčiau ar vėliau patys turėdavo didelių problemų.“
D. Mockus - dažnas ryškiausių verslininkų pobūvių ar renginių da­
lyvis, todėl paklaustas, ar daug, jo žiniomis, vadinamojo A lygio verslo
veikėjų laikėsi tokios nuostatos kaip jis, paslaptingai šypsodamasis at­
sakė: „Žinote, niekada verslininkai šia tema per daug neatviraus. Bet
manau, kad tokie, kaip, tarkime, „Vilniaus prekybos“ grupės veikėjai,
kiti ilgesnių distancijų bėgikai tikrai suprato, jog su nusikaltėliais būti
kartu negali. Mat tapdamas savas tampi vienu iš jų, ir tai automatiškai
blokuoja tavo galimybes judėti į priekį. Man rodos, visi tie žmonės, ne­
galiu už visus spręsti, turėjo laikytis atstumo. Mat tokiais atvejais neturi
nei inkaro, nei kokių nors pretenzijų. Prisiminkime tragišką „Mažeikių
naftos“ vadovo istoriją (kaip skelbta ir žiniaskladoje, ir keliose mano
ankstesnėse knygose, 45 metų buvęs „Mažeikių naftos“ generalinis di­
rektorius Gediminas Kiesus, jo 20 metų sūnus Valdas ir 38 metų vai­
ruotojas Alfonsas Galminas dingo 2000 m. liepos 6-osios vėlų vakarą.
Tuo metu vienu turtingiausių Lietuvos žmonių vadintas G. Kiesus tą
vakarą iš Mažeikių atvyko į Vilniaus oro uostą pasitikti Londone studi­
javusio savo sūnaus. Apsaugos kameros juos užfiksavo oro uosto kelei­
vių laukimo salėje. Įraše matyti, jog G. Kiesus ten susitiko ir šnektelėjo
su ekspremjeru Adolfu Šleževičiumi, į oro uostą atvykusiu pasitikti tuo

379
pačiu reisu iš Londono parskridusios ten studijavusios dukters. Tačiau
pusiaukelėje iš oro uosto Mažeikių link mažeikiškiai buvo sustabdyti ir
pagrobti policininkais persirengusių banditų iš anuomet Panevėžyje su­
siformavusios Tulpinių gaujos ir galiausiai atokioje sodyboje nužudyti.
Kraupią egzekuciją įvykdę nusikaltėliai šalies kalėjimuose atlieka griež­
čiausias skirtas bausmes - kalėti iki gyvos galvos). Ten iš pradžių kartu
buvo verslaujama. Buvo surasta forma, o paskui tas verslas baigėsi, ir
prasidėjo pretenzijos. Vien dėl to, kad kažkada kažkas vyko ir dingo.
Maždaug taip: tai gal pasiimkime atgal tuos pinigus, kur jums kadaise
mokėjome? Buvimas šalia nusikaltėlių arba žmonių, linkusių užsiimti
plėšikavimu, reiškia, kad tu jam moki ar jis tau moka. Anksčiau ar vėliau
prasideda traktavimas, kad reikėtų kažkaip persiskaičiuoti iš naujo, tada
grasinimai bei spaudimas - tai jie turi savo vykdomos veiklos sąraše ir
panaudoja.“

Jau tada pasižymėjo sumanumu

Kai sužinoti įdomesnių praeities istorijų apie garsiausius Lietuvos

milijonierius nuvykau pas aštriais pareiškimais verslo pasaulyje išgarsė­
jusią ekonomistę Aušrą Maldeikienę, ji, vartydama mano atsineštą žur­
nalą su turtingiausių asmenų biografijomis, iškart pasakė, kad iš jų visų
bene įdomiausias yra D. Mockus.
„Aš jau nepriklausomybės pradžioje kaip žurnalistė sukinėjausi tarp
verslių žmonių ir pastebėjau, kad jau tada jis buvo labai protingas ber­
niukas, - prisimindama D. Mockaus verslo kelią kalbėjo A. Maldeikie-
nė. - Jis dar 1991 metais priminė tuos amerikiečius, kurie susikrauna
milijonus sulaukę dvidešimties. Jis buvo vadinamasis smart (išvertus iš
anglų k. - protingas, sumanus), kaip mėgstama apibūdinti Vakarų ša­
lyse. Tiesiog išmanusis berniukas. Jie tada buvo susiję su tuometiniais
„Litexpo“ parodų rūmų vadovais. Ten įsteigė biržą, pamenu, dar iš D.
Mockaus ėmiau interviu. Jis savotiškai priminė mano studentus. Tada,
būdamas per dvidešimt, jau ėmė garsėti įdomiais sumanymais. Ta kom­
panija steigė Vertybinių popierių biržą, bet tada akcijų dar nebuvo. Akci­
jos atsirado tuomet, kai prasidėjo privatizavimas už investicinius čekius.

380
Būtent tada žmonės ir padarė milijonus, kai sukūrė iliuziją, kad vyksta
tam tikri žaidimai. Ten šalia jų buvo ir Laisvosios rinkos institutas. Tais
laikais jam vadovavo dabartinės N. Numavičiaus žmonos K. Leontje­
vos motina Elena Leontjeva. Tada ji buvo nepaprasto grožio moteris.
Itin retas derinys ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, kai moteris - graži
ir protinga. Ji iš viešosios erdvės pasitraukė, kai buvo prezidento Valdo
Adamkaus patarėja ekonomikos klausimais. Kažkur pranyko pareiškusi,
kad eina rašyti knygos, kuri iki šiol nepasirodė.“
Didelę patirtį turinti ekonomikos žinovė sakė, kad tais laikais parodų
rūmuose sukinėjosi ir vėliau žymiais politikais tapę Petras Auštrevičius,
Kęstutis Glaveckas. „Bet visame tame fone D. Mockus atrodė itin bran­
gus ir brandus. Stebino, kad labai neblogai šnekėjo angliškai. Jis mokėjo
net anglų kalbos ekonominį žargoną. Netrukus jie ėmė steigti maklerių
asociacijas, rengė mokymus. Manyčiau, kad iš to jis ir padarė pirmus
savo didelius pinigus“, - prisimena A. Maldeikienė.
Pirmaisiais nepriklausomybės metais D. Mockus buvo tada veikusios
bendrovės „Investicijos fondas“ valdybos pirmininkas. Šios bendrovės
supirkti čekiai vėliau buvo panaudoti įmonėms privatizuoti ir nekilnoja­
majam turtui pirkti. Bendrovei beveik buvo pavykę privatizuoti ir legen­
dinius „Litexpo“ parodų rūmus, tačiau Seimas procesą sustabdė.
1993-iaisiais privatizavus valstybinę drabužių prekybos bazę, įkur­
tas prekybos tinklas „Apranga“. Po dvejų metų įsteigta prekybos sistema
„Troja“. Tais pačiais metais įkurta „Minvistos“ kontroliuojančioji ben­
drovė, kuri tapo koncerno „MG Baltic“ pamatu.
„Verta atkreipti dėmesį, kad visas verslas yra banguojantis. Čia yra
pakilimų, yra ir nusileidimų, - kalbėjo D. Mockus. - Aš bet kokias eko­
nomines krizes vertinu gana blaiviai. Sutinku, jei krizės ištinka nepasi­
ruošusį, jos sunkiau pergyvenamos. Bet jeigu joms ruošiesi, pergyveni
lengviau. Tai savotiškai primena žmogaus gyvenimą, kuriame būna ir
juodesnių, ir šviesesnių periodų. Tokiais atvejais esi priverstas priimti
tam tikrus krizinius sprendimus ir kuo greičiau juos priimi, tuo geriau,
kaip antibiotikais gali pašalinti žmogų užpuolusią infekcinę ligą. Šiaip
krizių nesureikšminu. Per tiek laiko, kiek tenka būti versle, krizių buvo
381
tikrai ne viena. Mes jas kažkaip išmokstame suvaldyti. Jos visada gerokai
skiriasi. Mat verslas yra pakitęs ir svarbiausia tokiais atvejais tinkamai
viską subalansuoti. Tad jeigu bus dar viena ekonominė krizė, po to bus
ir pakilimas. Visa rinkos ekonomika taip vystosi - kai staiga pradeda
lėtėti, sustoja ir vartojimas. Bet tai natūralūs gyvenimo procesai.“

Juodžiausiais gyvenimo metais - skambios skyrybos

Paprašytas prisiminti prieš penkiolika metų žiniasklaidoje plačiai

nušviestą savo buvusio kolegos mirtį ir skaudžias skyrybas su verslo
partneriu, D. Mockus sakė: „Žinote, ten, kur yra ginčai dėl pinigų, ten,
kur yra mirtys, tuo pat metu susipina ir aibė kitų dalykų. Sakyčiau, atsi­
randa savotiška „Santa Barbara“.“
Kas vyko tada, visi žino, bet galbūt ne visi prisimena. Taigi priminsiu,
kad ankstų 2000-ųjų sausio 20-osios rytą savo namų vonioje buvo ras­
tas negyvas verslininkas Arvydas Grigas. Medikams nepavyko išgelbėti
verslininko, dviejų vaikų tėvo gyvybės. Jie konstatavo, kad 34 metų vy­
ras mirė dėl širdies problemų. Po kelių savaičių verslininko artimuosius
pasiekė baisi žinia, kad A. Grigas - nunuodytas, teismo medicinos eks­
pertai jo organizme rado nuodų.
Žiniasklaidoje skelbta, kad kai Vilniaus apylinkės prokuratūroje
buvo iškelta byla dėl A. Grigo nužudymo, tuometės holdingo bendrovės
„Minvista“ vadovas D. Mockus buvo išvykęs atostogauti į Italiją. „Lietu­
vos rytas“ rašė, kad tąsyk verslininko poilsį sutrikdė faksu gautas laiškas:
„Niekam abejonių nekyla, kad A. Grigo mirtis susijusi su būtent Jūsų
veikla (darbeliais), jei ne tiesiogiai su Jumis. Ilsėkitės ramiai, o aš čia
padirbėsiu.“
Dienraščio žurnalistės teigimu, tokį laišką D. Mockui siuntė jo tuo­
metinis verslo partneris - tuometinis bendrovės „Mineraliniai vande­
nys“ valdybos pirmininkas Tadas Karosas, beje, prieš tapdamas vers­
lininku, buvęs prokuratūros tardytoju. Pastaraisiais metais pagrindinį
verslą ne Lietuvoje plėtojantis T. Karosas 2015 metų 250 turtingiausių
šalies žmonių sąraše tenkinasi 69 vieta. Kompanijos „Čili Holdings“ pa­
grindinio savininko turtas įvertintas 32 milijonais eurų.

382
 Kaip skelbta žiniasklaidoje, iš atostogų grįžęs D. Mockus Vilniaus
apylinkės prokuratūros pareigūnų nurodymu buvo sulaikytas Vilniaus
oro uoste, tiesiog prie lėktuvo trapo. Ten pat atlikta asmens krata. Pas­
kui verslininkas buvo vežamas į Vilniaus apylinkės prokuratūrą ir kelias
valandas tardomas be advokato. Po tardymo D. Mockaus bute ir biure
atliktos kratos.
Apie minėtą D. Mockaus sulaikymą oro uoste plačiai rašė keli lai­
kraščiai. Ant jo krito tamsus šešėlis. Vienas aukštas to meto sostinės po­
licijos pareigūnas vėliau žurnalistams prasitarė, kad motyvas sulaikyti
verslininką oro uoste ir atlikti kratas buvo visiškai neaiškus. Jis užsiminė
apie prokurorų savivalę ir savo įtarimą, kad byla dėl nužudymo galėjo
būti sufalsifikuota. Tuo metu, kai D. Mockus kentė prokurorų savivalę,
T. Karosas apylinkės prokuratūroje nė karto nebuvo apklaustas.
Žurnalistai paskelbė, kad kadaise teisę studijavęs T. Karosas anksčiau
dirbo prokuratūroje. Į „Minvistos“ holdingo bendrovę jis atėjo 1992 me­
tais. T. Karosas disponavo verslo partnerių jam patikėtais pinigais, skir­
tais bendrovių reklamai. Tai jam padėjo užmegzti naudingų pažinčių ir
susikurti įvaizdį visuomenėje. Jis dalyvaudavo įvairiuose pristatymuose,
labdaros ir reklamos akcijose.
Galiausiai, sužinojusi apie Vilniaus apylinkės prokuratūroje tenden­
cingai tiriamą tariamo nužudymo bylą, ją perėmė Vilniaus apygardos
prokuratūra. Buvo nutarta ekshumuoti A. Grigo palaikus, atlikti pakar­
totinius jo organų dalių bei kraujo tyrimus Ukrainoje ir Kaune. Taigi
praėjus pusmečiui, 2000 m. gegužės mėnesį, Lietuvos valstybinė teismo
medicinos tarnyba pateikė pakartotinės ekspertizės aktą dėl A. Grigo
mirties. Remdamiesi Ukrainoje atlikta ekspertize Lietuvos ekspertai nu­
statė, kad A. Grigo mirties priežastis - ūmus širdies veiklos sutrikimas.
Tačiau verslininko T. Karoso kova su verslo partneriu D. Mockumi
tęsėsi dar kurį laiką. Žiniasklaidoje rašyta, kad T. Karosas, padedant vie­
nam teisėjui, apsiskelbė „Minvistos“ vadovu, apsilankė banke ir netgi
savaitei paralyžiavo bendrovės sąskaitas, policijoje bandė gauti leidimą
pasidaryti naują bendrovės antspaudą.

383
 „Prisiminus šią liūdną istoriją sunku įsivaizduoti, kaip 34 metų žmo­
gus galėjo turėti tokių sudėtingų širdies problemų, - kalbėdamas apie
jaunystės laikų bičiulio, buvusio verslo partnerio A. Grigo paslaptingą
mirtį sakė D. Mockus. - Pasirodo, gali. Iš tokių simptomų kaip raudo­
numas, pamėlynavimas nuo fizinio krūvio jis pats to nesugebėjo nusis­
tatyti. Vėliau atliktas skrodimas parodė, kad širdis buvo kaip 70 metų
žmogaus, taip buvo užkalkėjusios kraujagyslės. 34 metų vyrui tai žiau­
rus dalykas. Žmogus atsikėlęs vieną rytą tiesiog mirė. Tai parodo, kad
visada privalai prižiūrėti savo sveikatą. Kitas dalykas, kad vyko tam ti­
kri klastojimai. Apnuodijimo versija buvo sukurpta dėl visai kitų, verslo
tikslų. Tuo metu vyko akcininkų skyrybos, buvo daug nesmagių epizodų
ir netgi negražaus konfliktavimo. Bet, nepaisant to, „Mineraliniai van­
denys“ buvo performuoti. Kai išsiskyrėme su akcininku, mes buvome
trys partneriai. Atsidalinę turtus norėjome tvarkingai išsiskirstyti, bet
paskui vienas mūsų partnerių (T. Karosas) nusprendė, kad kai kuriuos
paspaudęs gali padaryti sau gerokai palankesnę skyrybų baigtį.“
D. Mockus sako, kad tiek versle, tiek šeimoje partnerystė - labai su­
dėtingas dalykas.
„Galime matyti daug verslo istorijų, kuriose pasitaikė nemalonių
partnerysčių, išsiskyrimų net ilgą laiką prabuvus kartu. Tai visada sudė­
tinga, - sakė D. Mockus. - Mes gal šešerius metus buvome partneriai,
o štai „Vilniaus prekyba“ kartu buvo net 17 metų. Taigi versle kaip ir
įprastoje šeimoje: kartais galima ir gražiai išsiskirti, o kartais - gana dra­
matiškai. Mūsų skyrybos truko vienus metus. Bet po to įgavau be galo
daug patirties ir kovos pagrindų. Svarbiausia, kad pavyko išsiskirti. Gal
ir ne taip gražiai, kaip norėtųsi, bet patirties, ką reiškia ginti savo pozi­
ciją, savo verslą, sukaupiau visam likusiam gyvenimui. Juk verslas irgi
buvo puldinėjamas ne tik iš vidaus, bet ir iš išorės. Akivaizdu, kad sueiti
visada lengviau, o išsiskirti dažniausiai sunku.“
Žurnalistai išsiaiškino, kad 2000-ųjų sausio 20 d. į Vilniaus morgą
buvo atvežta vienuolika mirusių asmenų, tarp kurių buvo ir A. Grigas,
ir neatpažintas vyras. Pastarasis buvo rastas prie autobusų stoties, jokių
dokumentų neturėjo. Vėliau nustatyta, kad neatpažintas vyras - Pane­
vėžio rajono gyventojas.

384
 „A. Grigo dokumentus sukeitė su šalia gulėjusio benamio, kuris nu­
sinuodijo nuo antifrizo, - prisimena D. Mockus. - Baudžiamoji byla at­
sirado dėl to, bet atlikus pakartotinius tyrimus jokių nuodų nebuvo su­
rasta. Paskui juk teisė ir teismo ekspertę, kuri atliko apžiūrą. Deja, ji nė
karto neapsilankė teismo posėdžiuose. Taigi buvo padaryta elementari
klastotė, tai sukėlė įvairiausių interpretacijų. Paaiškėjo, kad buvo sukeis­
ti A. Grigo ir benamio asmens dokumentai. Ta klastotė buvo labai jau
negraži. Visi būdami šalia jautėme nežmonišką spaudimą. Apskritai visa
ta skandalinga istorija buvo labai nešvari, tai daug pasako apie žmogų,
kuris imasi kovoti tokiomis priemonėmis, kurios buvo naudojamos šia­
me kare.“
Po skyrybų su T. Karosu D. Mockus perėmė 29,5 proc. pastarajam
priklausiusių „Minvistos“ akcijų, taip pat kontroliuojančiosios bendro­
vės valdymą.
Ar šiandien D. Mockui viešuosiuose renginiuose tenka sutikti savo
buvusį verslo partnerį T. Karosą, su kuriuo kartu užsuktas verslas nu­
trūko itin dramatiškomis, kartkartėmis ligšiol viešai aptarinėjamomis
aplinkybėmis? „Mes nesusitinkame ir nesisveikiname, - sakė D. Moc­
kus. - Bet apskritai ar daug tokių žmonių yra lietuviško verslo pasauly­
je, su kuriais nekyla noras mandagiai sveikintis? Nėra daug. Gal vienas
kitas. Bet čia juk normalu, natūralu. Jei menininkai kartais nesisveikina,
ir verslininkai turi galimybę išvengti vienas kito. Juk dėl daugelio prie­
žasčių žmonės gali įsižeisti, praėjus kuriam laikui po tam tikrų įvykių
vienas apie kitą paskelbti ne pačių gražiausių dalykų. Sako: „Gyvenime
rankos nepaduosiu dėl to ar ano.“ Bet vienas dalykas yra padaryti, o ki­
tas - pasakyti, su kuo tikrai daugiau nebenorėtum gyvenime bendrauti.
Natūraliai po tam tikrų įvykių atsiranda praraja.“
D. Mockus sako, kad jam asmeniškai 2000-ieji buvo patys juodžiausi,
didžiausių praradimų metai. Būtent tais metais po jaunystės laikų bičiu­
lio A. Grigo mirties didžiulė nelaimė nutiko ir milijonieriaus šeimoje,
kai namų baseine nuskendo duktė.
Praėjus ketveriems metams po šios tragedijos vieno spaudos leidinio
žurnalistės paklaustas, ar po tokių dalykų įmanoma visiškai atsitiesti,
385
verslininkas atsakė filosofiškai: „Yra gyvųjų pasaulis, ir jeigu jau mes
jame esame, tai turime ir gyventi tarp gyvųjų. Bet kuri netektis, ypač
tokia skaudi netektis, verčia permąstyti gyvenimą. Pajusti jo laikinumą.
Suprasti, kad turi tą savo gyvenimėlį ir privalai jį nugyventi. O ko negali
pakeisti, to nepakeisi.“

Pagrindinė priežiūros zona - alkoholio verslas

Pastarasis didesnis skandalas, arba turtuolių ambicijų ir viešai pa­

skleistų žodžių karas, kuriame minėta D. Mockaus, kaip apšmeižto as­
mens, pavardė kilo 2007-ųjų pabaigoje, kai dabartinis „VP grupės“ ak­
cininkas Žilvinas Marcinkevičius išsakė savo aštrią nuomonę Lietuvos
televizijos laidoje „TV forumas“.
Tada Ž. Marcinkevičius laidoje, kur buvo kalbama apie trukdymą
nacionalinio investuotojo LEO LT kūrimui, viešai apkaltino D.Mockų,
neva šis buvo susijęs su Rusijos slaptosiomis tarnybomis.
Praėjus pusmečiui dviejų didelių verslo grupių - „Vilniaus prekybos“
ir koncerno „MG Baltic“ vadovų ginčas dėl neva trukdymo steigti naci­
onalinį investuotoją LEO LT baigėsi „Vilniaus prekybos“ pergale. Ginčą
dėl galimo šmeižto pirmosios instancijos teisme pralaimėjęs koncernas
„MG Baltic“ žadėjo skųsti sprendimą.
2008-ųjų kovo pabaigoje Vilniaus miesto pirmasis apylinkės teismas
atmetė „MG Baltic“ akcininko ir prezidento D. Mockaus ieškinį ir ne­
įpareigojo Ž. Marcinkevičiaus paneigti išsakytų teiginių, neva D. Moc­
kaus įmonėse buvo sukurtas planas sužlugdyti LEO LTprojektą. Teismo
nuomone, Ž. Marcinkevičiaus tiesioginiame televizijos eteryje išsakyti
žodžiai tebuvo jo nuomonė, paremta spaudoje pasirodžiusiomis publi­
kacijomis, o už nuomonę teisti negalima. Juo labiau kad, anot teismo,
spaudoje paskelbta informacija iki šiol nėra paneigta.
Išgirdęs apie tokį teismo sprendimą koncerno „MG Baltic“ advoka­
tas Romanas Raulynaitis tada žiniasklaidai sakė, kad Ž. Marcinkevičius,
slapstydamasis už žiniasklaidos, neatrodo rimtai. „Išsakęs teiginius, ku­

386
rie atrodė tarytum faktai, dabar Ž. Marcinkevičius dangstosi, kad tai te­
buvo jo nuomonė“, - sakė jis.
Vienas „Vilniaus prekybos“ akcininkų Ž. Marcinkevičius, 2007-ųjų
lapkričio viduryje viešai kritikavęs D. Mockų ir tikinęs, kad turi pakan­
kamai įrodymų savo frazėms pagrįsti, teismui nurodė, kad jo nuomonę
suformavo publikacijos keliuose spaudos leidiniuose - „Kauno dienoje“,
„Respublikoje“, „Verslo žiniose“ bei „Lietuvos ryte“.
Aštriausiai tiesioginėje televizijos laidoje Ž. Marcinkevičiaus lūpo­
mis nuskambėjusio teiginio koncernas „MG Baltic“ teismui neskundė,
nes, anot teisininkų, frazė buvo suformuluota ir išsakyta taip, kad ją
būtų įmanoma pritaikyti bet kuriam žmogui. Anot advokatų, šios frazės
neįmanoma ginčyti. „Ta frazė, kaip ji buvo išsakyta, gali būti pritaikyta
kiekvienam Lietuvos asmeniui. Pasakymas buvo taip specifiškai sudė­
liotas, kad jo apskųsti faktiškai neįmanoma“, - kalbėjo viena D. Moc­
kaus valdomo koncerno teisininkių.
D. Mockus kreipėsi į teismą ir prašė paneigti tikrovės neatitinkan­
čius, garbę ir orumą bei dalykinę reputaciją žeminančius teiginius, ku­
riuos Ž. Marcinkevičius išsakė Lietuvos televizijos laidoje. Tačiau kaip
baigėsi šis ginčas, šiandien niekas nėra linkęs prisiminti.
Paskutinį tašką šiame dviejų turtuolių žodžių kare padėjo tuomet
pagrindinis „Vilniaus prekybos“ grupės prezidentas N. Numavičius,
2009-ųjų rugpjūtį nacionaliniuose šalies dienraščiuose viešai atsiprašęs
D. Mockaus ir jo artimųjų dėl buvusio grupės viceprezidento Ž. Marcin­
kevičiaus anksčiau išsakytų kaltinimų.
„2007 m. lapkričio mėnesį buvęs „VP grupės“ viceprezidentas Ž.
Marcinkevičius žiniasklaidoje paskleidė melagingą informaciją, jog na­
cionalinio investuotojo (LEO) žlugdymo planai buvo rengti koncerne
„MG Baltic“, bei apkaltino D. Mockų bendradarbiavimu su užsienio
valstybių slaptųjų tarnybų rezidentais Lietuvoje.
„VP grupės“vardu atsiprašau asmeniškai D. Mockaus, jo šeimos, par­
tnerių ir „MG Baltic“ koncerno darbuotojų už „VP grupei“ atstovavusio
žmogaus poelgį“, - tąkart užsakytame skelbime rašė N. Numavičius.
387
 Taigi nereikšmingi, tačiau žiniasklaidoje plačiai nuskambėję skan­
dalai baigėsi. Nepaisant tokių žaibavimų, šiandien D. Mockaus ir jo
suformuotos komandos rankose tvirtai laikomi skirtingi ir kartu pel­
ningi verslai. Kaip sukontroliuoti skirtingo pobūdžio verslus, ko gero,
didžiausias iššūkis net labiausiai patyrusiems verslininkams.
„Valdomi verslai gana skirtingi, bet aktualūs visiems žmonėms. Ko­
kie jie? Pradedant nuo nekilnojamojo turto, statybų, alkoholio gamybos
ir platinimo iki informacinių technologijų (IT), žiniasklaidos ir apran­
gos, - sakė D. Mockus. - Tai mažos rinkos fenomenas. Jeigu būtų dides­
nė rinka su dideliu vartotojų skaičiumi, negalėtum taip plačiai paimti, o
dabar, kai imiesi tokioje mažoje rinkoje, tuomet pavyksta.“
Ar tie verslai plėtojami tik Lietuvoje? „Ne. Mes turime Lietuvą, La­
tviją, Estiją, Lenkiją, tai vadiname namų rinka, o eksportuojame dar į
kokias penkiasdešimt pasaulio šalių. Daugiausia alkoholio ir naujųjų
technologijų. Mūsų IT bendrovė, kuri 90 procentų pajamų gauna užsie­
nyje, plėtojama ne Lietuvos teritorijoje, - teigė D. Mockus. - Tai mūsų
„Mediafon“, teikianti skambučių tranzito paslaugas. Ji - viena lyderių
pasaulyje. Tiesą sakant, nesu geras šio verslo žinovas, bet juda jis siste­
mingai. Bet kuris verslas, kuris yra pelningas, juda ta kryptimi, o po to
reikia žiūrėti dinamiką.“
Pats D. Mockus daugiausia dėmesio yra sutelkęs į alkoholio gamybą
ir prekybą. Be to, jo priežiūros zona - ir nekilnojamojo turto plėtra. „Bet
aš juk pats dirbu ne online, nesėdžiu, pats to verslo nebedarau, daugiau
atlieku priežiūros funkciją, - paaiškino jis. - Tvirtiname biudžetus, in­
vesticinius planus. Žiūrime, kaip jų laikomasi, be to, top management
parinkimas, motyvavimas, keitimas, jeigu kas nors vyksta ne taip, kaip
buvome numatę anksčiau.“
Pasakodamas apie artimiausio ir geriausiai jam pažįstamo alkoholio
verslo raidą D. Mockus pripažįsta, kad, žvelgiant į paskutinį XX a. de­
šimtmetį ir šiuos laikus, šiame versle įvyko kardinalūs pokyčiai.
„Tuomet nebuvo jokių prekybos tinklų. Nebuvo to, kas yra dabar, čia
kaip Žemę su Mėnuliu lyginti, - pažymėjo pašnekovas. - Kai privatiza­

388
vome „Stumbrą“, tai buvo gamybinė įmonė, kurioje nebuvo nei rinkoda-
ros, nei pardavimo, tik gamyba. Dabar tai visai kitokio lygio kompanija.
„Stumbras“, kurį tada pirkome su nuliniu eksportu, dabar eksportuoja
jau net beveik 30 procentų savo produkcijos. Tais senais laikais didieji
klausimai buvo ne tiek mūsų vidaus rinka, o alkoholio produktų tiekimas
į Rusiją. Lietuva buvo tranzito arba labai didelių srautų į Rusiją, kurių
dabar nebėra, taškas. Tuo metu minėti srautai buvo gerokai įspūdingesni,
net cisternos sėkmingai judėjo. Mes niekada su tuo labai nesusidūrėme,
bet paruoštos produkcijos kiekiai buvo milžiniški. Tai buvo trumpos dis­
tancijos, vadinamieji maži blyksniai, nuo pusės iki dvejų metų.
Kaip kitados mezgimas ir mezginių vežimas į Rusiją, kuris dabar ne­
beegzistuoja. Yra nemažai tokių verslų, kurie išnyko, išgaravo. Tačiau
auksiniai alkoholio tranzito verslo laikai generavo ne tik pelną. Su Ru­
sija yra taip, kad visada gali uždirbti, bet ne visada spėji pelną išsinešti,
nes kai ten ateina ekonominė ar kita krizė, viską pameti. Tikrai yra ne
vienas Lietuvos verslininkas, kuris Rusijoje yra sudeginęs nemažai pini­
gų. Ne tik uždirbęs, bet ir spėjęs sudegti. Tai irgi laimės dalykas, šansas.“
D. Mockus prasitarė, kad su savo plėtojamais verslais nėra nusiteikęs
kelti kojos į Rusijos rinką, nes tenykštė verslo situacija jam atrodo nepa­
tikima. Jis teigė, kad geriau toliau orientuosis į patikrintas Vakarų šalis,
kuriose yra įsipareigojimai, sutartys ir visai kita teisinė bazė. Be to, nuo
seno ekonominė situacija nėra palanki alkoholio verslui, nes Rusija yra
užsidariusi ir tam tikriems produktams skirti muito mokesčiai.
„Tai neturi nieko bendra su geopolitiniais klausimais. Rusai nuo seno
turi savo alkoholio pramonę, ja natūraliai yra prisidengę“, - paaiškino
pašnekovas.

Koks LNK populiarumo fenomenas?

D. Mockus šiandien laikomas ir bene sėkmingiausiai plėtojamo ži-

niasklaidos verslo savininku. Tokių Lietuvoje liko vos keli. Kitos sė­
kmingai gyvuojančios žiniasklaidos priemonės, kaip ir komerciniai
bankai, faktiškai yra ne lietuviško kapitalo atstovų rankose.

389
 „Jeigu kalbėtume apie televizijos kanalų grupę, mūsiškė yra didžiau­
sia, - teigė D. Mockus. - Pradėkime nuo to, kad mes į žiniasklaidos vers­
lą atėjome kaip į verslą, mums tai ne koks nors sienlaikraštis ar žaisliu­
kas, reikalingas patenkinti savo interesus. Visi mūsų plėtojami verslai
veikia tokiu principu, nesvarbu, tai žiniasklaida ar kitas verslas. Jis yra
reikalingas ir gyvybingas, funkcionalus, jei vartotojo pripažįstamas. Jei­
gu į jį žiūrėsi kaip į bandymų zoną daryti kokią nors sau naudingą įtaką,
sakykime, iškelti save ar niekinti konkurentus, jis iš karto tampa sien­
laikraščiu. Jis pamažu vartotojų bus atmestas, nes neatitiks jų poreikių.“
D. Mockus sutinka, kad per jo valdomas LNK ir kitas televizijas ro­
domose programose didžiąją laiko dalį užima pramogos. Tai piktina
tam tikrą žiūrovų dalį, nes kasmet ekranuose šmėžuoja dešimtmečius
pažįstami laidų vedėjų veidai. Laidos apie šokius, dainas, gražų gyveni­
mą su vilomis, jachtomis ar nesibaigiančiomis atostogomis egzotiškose
šalyse, diskusijos apie mažiausius atlyginimus, emigraciją arba daugia­
vaikes šeimas su tais pačiais jose dalyvaujančiais ekspertais. Vis dažniau
pasigirsta nuomonių, kad lietuviška televizija savo lėkštomis laidomis
bukina gyventojus, neatspindi realios padėties šalyje arba labiau skirta
gyvenimo Lietuvoje išsiilgusiems emigrantams. Pastarieji, gyvendami
Anglijoje ar Norvegijoje, lietuviškus kanalus dažniausiai žiūri per kabe­
linę televiziją ar internetą.
„Nenoriu neigti, yra dalis tiesos, nes kažkodėl žmonės mažiau skai­
to knygų, o daugiau žiūri televiziją. Lietuvos statistika yra tokia, kad
vis daugiau žmonės laiką leidžia prie televizoriaus, nes tai lengviausiai
prieinama paslauga. Jeigu į tai žiūrime kaip į vienintelį informacijos arba
gyvenimo pažinimo šaltinį, gal ir nėra gerai. Bet aš manau, kad žiūrovai
renkasi, žiūri tai, kas jiems įdomu. Mes turime biudžeto išlaikomą Lie­
tuvos valstybinę televiziją, kuri turi atmesti visą įmanomą komerciją ir
užsiimti šviečiamąja, arba edukacine, misija. Tai natūrali konkurencija ir
tokiu atveju Lietuvos televizija turėtų lavinti nesivaikydama pinigų, nes
jai nereikia išsilaikyti iš reklamos. Manau, vyksta sąžininga konkurenci­
ja ir bet kurį brukalą žmogus pats turi laisvę atmesti. Jeigu niekam tikę
dalykai, jis to nežiūrės ir neklausys. Žmogus gauna informaciją ir kartu
tam tikrą pramoginį, pralinksminantį foną, - savo valdomų televizijos
390
kanalų programas apibūdino D. Mockus. - Jeigu tai bus nekokybiška,
niekam nebus reikalinga. Kurti patrauklias programas, sudaryti įdomų
programų tinklelį yra iššūkis. Tai, ko gero, vienintelis mūsų verslas, ku­
ris matuojamas minutėmis. Programų tinklelis taip sudarytas, kad mes
kiekvieną minutę žinome, kokio lygio ir dydžio auditorija, kiek žmonių
renkasi mūsų kanalą, ir pagal tai vertiname televizijos efektyvumą.“
D. Mockus teigia, kad amžinos diskusijos yra tiek televizijos, tiek dra­
bužių prekybos versle. Ir tokiose diskusijose nuolat neduoda ramybės
klausimai: ar būtina pataikauti žiūrovams, pirkėjams, ar taikytis prie jų?
„Kaip ir dėl aprangos: kokius drabužius galima gaminti? Tuos, kuriuos
lengva parduoti? Kaip visa tai turėtų paveikti pirkėją? - samprotavo D.
Mockus. - Tai tarytum vištos ir kiaušinio klausimas. Jis bus amžinas.
Kiek programų formuotojai gali daryti įtaką žiūrovų pasirinkimui ar
vis dėlto jie pateikia ir žiūrovas pats apsisprendžia, ko jis nori? Jis gali
rinktis iš penkiolikos kanalų. Jis žiūri tai, kas jam priimtina. Jo niekas
nevaržo. O tie, kurie sudaro programas, siekia, kad juos pasirinktų. Juk
kuo mažiau investuoji, tuo pigesnis produktas išeina. Pasitaiko nuomo­
nių, kad mūsiškiai kanalai ne visada atlaiko konkurenciją su rusiškomis
televizijomis. Bet kitąsyk reikėtų pasižiūrėti, kokie yra biudžetai ir ga­
limybės. Darant didelei rinkai, su dideliu reklaminiu biudžetu, galima
kokybiškiau padaryti, kaip ten. Kai kas sako: ten daugiau garso, šviesų,
vaizdo, naujovių. Bet visa tai kainuoja nemažus pinigus. Kuo skurdesnis
vidaus reklamos rinkos biudžetas, tuo skurdesnė mūsų televizija. Čia
tiesiogiai susiję dalykai.“
Tenka girdėti, kad paslaugas reklamuojančios kompanijos ar viešųjų
ryšių bendrovės pastaraisiais metais mieliau linkusios save ir klientus
reklamuoti internete arba per radiją. Juk reklama ten kainuoja pigiau,
o kai kada duoda kur kas didesnį efektą, mat šiais laikais internetu var­
totojai naudojasi savo mobiliuosiuose telefonuose arba važiuodami au­
tomobiliu klausosi radijo laidų. Todėl pastaraisiais metais žiūrint lietu­
viškos televizijos kanalus kur kas dažniau vietoj reklamų galima išvysti
filmų arba laidų anonsus. Tai stebina ir glumina, žinant, kad tie patys
reklamos pinigai ir maitina televizijas, jų savininkus bei laidų prodiuse­
rius, autorius.
391
 Paklaustas, kokia šiandien situacija dėl reklamdavių didžiausios lie­
tuviškos televizijos grupės kanaluose, D. Mockus sakė: „Sakyčiau, kad
viskas jau geriau. Bet po 2008-ųjų ekonominės krizės buvo labai skurdus
periodas, kaip ir visai žiniasklaidai, internetas ir spauda labai stipriai
juto ekonominį spaudimą. Visiškai sėdo ant žemės. Bet internetas kyla,
televizija kitaip, bet irgi kyla. Pagal tai ir sprendžiama, koks šio verslo
pelningumas.“
Bet ar įžvalgumu ir nuojauta garsėjantis D. Mockus sotus turimais
verslais ir nelinkęs žvalgytis bei save išbandyti šiuolaikiniuose ir netgi
vadinamuosiuose ateities versluose?
Tokį klausimą išgirdęs verslininkas gudriai šypsodamasis atsakė:
„Na, mes tuos vadinamuosius startapus kartais panagrinėjame. Tačiau
dažniausiai visa istorija yra apie tai, kad tos šešios zonos ir šešios sri­
tys yra pakankamos, jas galime plėtoti vis geriau. Juk visi verslai mo­
difikuojasi ir juda. Tie patys „Mineraliniai vandenys“ prieš dešimtmetį
buvo ne tokie, kokie yra dabar. „Stumbras“ prieš 10 metų taip pat buvo
kitoks. „Apranga“ anksčiau ir dabar vėlgi gerokai skiriasi. Ir, žvelgiant
10 ar 15 metų į priekį, kiekvienoje rinkoje vyks tam tikri pokyčiai, susiję
su informacija, vartotojų poreikiais ir elgsenos pokyčiais, informatikos
judesiu. Tiesiog jau dabar galima projektuoti, kad maždaug po penkio­
likos metų viskas sparčiai kis. Todėl nebūtina eiti į naują sferą, tiesiog ta
sfera, kurioje esi, tiek modifikuojasi, kad tie pokyčiai drastiškai keičia ir
investicijų kryptis, verslo modeliavimą. Kartais užtenka likti toje pačio­
je erdvėje, tik būtina stebėti, kaip pati rinka keičiasi, ir tas tendencijas
pagauti, kartu ta kryptimi investuoti. Neinvestuoti į praeitį, investuoti į
ateitį - tai iššūkis nuolat besikeičiančiame pasaulyje.“

Patarimas jaunimui - mažiau inkšti

D. Mockus yra vienas iš nedaugelio šalies turtingiausiųjų, kuris nesi­

baimina viešai pasisakyti ir apie aukščiausius Lietuvos valdžios žmones.
Štai 2014-ųjų vasarį skelbdama apie sprendimą antrąsyk siekti valstybės
vairo prezidentė D. Grybauskaitė per D. Mockui priklausančio LNK te­

392
levizijos kanalo pagrindinę konkurentę TV3 trimitavo apie oligarchinių
darinių šaliai keliamą pavojų.
Tada D. Grybauskaitė pareiškė, kad „naujas formas įgavę oligarchi-
niai dariniai skaldo ir dalinasi Lietuvą, nutolindami mūsų geresnio gy­
venimo viltis“. Kas tie oligarchiniai dariniai? Reportaže „Lietuvos ryto“
apžvalgininkas Vytautas Bruveris nurodė, kad D. Mockus ir „MG Bal­
tic“ - tai verslo interesų grupė, kuri Prezidentūrai kelia antipatiją.
Paklaustas apie prezidentės anksčiau viešai paskelbtus pranešimus
Lietuvą okupuojančių oligarchinių struktūrų tema D. Mockus sakė:
„Mes dirbame sferoje, kur visi mūsų verslai yra laisvosios rinkos subjek­
tai. Mes visur konkuruojame rinkoje. Prezidentė mėgsta kartoti, kad yra
municipalitetai ar kas nors pasijungia ten, kur nėra konkurencijos. Da­
rant verslą yra galimybė susitarti su įkainių formuotojais ir kieno nors
kaina įgyvendinti. Tai vienareikšmiškai visiems kenkia. Jeigu kur nors
yra permokos, kainų pakėlimai, laisvojoje rinkoje negalime to padaryti.
Mus visada riboja konkurencija, mes laisvojoje rinkoje, visada parduo­
dame prekes ir paslaugas konkurencinėje erdvėje. Mes neturime jokių
galimybių prisijungti ir nustatyti kainas susitarę su kuo nors kitu. Taigi
dėl dalies, kuri vadinama sutarimais visų sąskaita, ir aš pritarčiau, kad
tai absoliuti neteisybė ir žmonių skurdinimas bei lengvi pinigai. Tai pati
sistema tokia, tad aš nematau, jog būtų galima atrasti teisingą vardiklį,
kad po to kas nors nebūtų priverstinai nurengiamas. O dėl viso kito...
Mes nieko nesame gavę iš valdžios. Nesame įgiję kokių nors teisių iš ko
nors pelnytis. Mes visur konkuruojame.“
Tęsdamas politinę temą D. Mockus sutinka, kad tam tikra valdžios
nepagarba šalies verslininkams akivaizdžiai pastebima. „Tokiu atveju
išeina savotiškas imperatyvas, kad visi tie, kurie dirba versle, dirba sau,
o tie, kurie dirba valdžios struktūrose, dirba mums, visuomenei, - sakė
jis. - Tai iš dalies tiesa, bet yra ir daug neteisybės kapojant kirviu ir sa­
kant: tas, kuris dirba sau, - savanaudis, o tas, kuris dirba visiems, tai
jis, suprask, iš biudžeto išlaikomas šviesuolis, nes dirba visiems. Toks
požiūris, sakyčiau, per daug primityvus.“

393
 Šiandien didžiules aukštumas lietuviškame versle pasiekęs D. Moc­
kus dažnai linkęs skatinti ateities verslininkų kartą. Jis sako, kad savo
verslą norintys pradėti jauni žmonės privalo nusiteikti blogiausiems
scenarijams. Tačiau būtent atkakliausi ir originaliausiai mąstantys žmo­
nės ateityje pretenduoja tapti ne tik ryškiausiais, bet ir turtingiausiais
šalies verslo atstovais.
„Sakyčiau, kad tai kaip toje pačioje laisvojoje rinkoje, privalai kautis
arba ne, - nemokamais patarimais dalijosi D. Mockus. - Visada sąlygos
būna daugiau ar mažiau geros arba gali būti geresnės. Bet šiuo atveju
reikia mažiau inkšti ir daugiau galvoti, kaip būti laimėtoju. Juk kai mes
anuomet pradėjome, tų iššūkių buvo tikrai ne mažiau, gal ir daugiau
ir kur kas pavojingesnių. Didžiausia blogybė tarp pradedančiųjų - kai
pradedi kaltinti aplinką. O gal reikėtų iš pradžių nuo savęs pradėti? Sa­
vikritiškai pažiūrėti, kaip ką nors pačiam protingiau, gudriau daryti. Vis
dėlto nevertėtų verkšlenti, kad čia niekas nepadeda - niekas ir neturi
padėti. Pradėkime nuo to, kad visada aplinka - vienas iš daugelio resur­
sų, kuriuos privalai tinkamai suvaldyti. Jeigu a priori viską nurašai, kad
viskas yra blogai, manau, toks požiūris klaidingas.“

Geriau ne pavydėti, o kopijuoti

Kai paklausiau, kodėl jis, pakankamai apsirūpinęs visam likusiam

gyvenimui, toliau vis sukasi didžiajame versle, D. Mockus akivaizdžiai
nustebo. Tokia jo reakcija leido suprasti, kad jis ne tik darboholikas, bet
ir atsakingai į savo plėtojamą verslą žvelgiantis asmuo.
„Pirma, bet kuri sistema be palaikymo ar priežiūros gali labai greitai
degraduoti. Tad kol esu už ją atsakingas, negaliu palikti likimo valiai.
Antra, o ką aš veikčiau, jeigu pasitraukčiau? Kokią turiu alternatyvą?“ -
klausė vienas iš trijų turtingiausių Lietuvos žmonių.
Mandagiai pasiūliau, kad tokį aukštą lygį versle ir milžinišką kapitalą
sukaupęs žmogus galėtų tiesiog mėgautis gyvenimu, ramybe be streso
ar laukimo ir užsiimti vien tiktai sielai bei kūnui malonumą teikiančia
veikla.

394
 „O ką išvis reiškia pasakymas „mėgautis gyvenimu“? - klausimu į
klausimą atsakė D. Mockus. - Tas mėgavimasis ir yra, kai gyveni ritme,
yra tam tikra įtampa. Viską kardinaliai pakeisti ar atsigulti po palme
nėra taip lengva, nes ilgainiui pasidarys nuobodu. Gali nuvažiuoti, sa­
vaitę pabimbinėti ir įsitikinti, kad tave vėl traukia atgal. Žmogui išeiti
iš ritmo nėra taip lengva ir nežinau, ar visiems tai būtų baisiai didelė
palaima. Na, gerai, pagulėk dieną, dvi, tris, penkias, dešimt. Bet ar tikrai
tas gulėjimas yra vienintelė panacėja gyvenime? Taigi nuobodu. Tai tik
tavo gyvenimo būdo - būti reikalingam, jausti atsakomybę, tas pačias
rizikas - pakeitimas. Tu normaliai jautiesi ir tau reikia krūvio, ne tik
fizinio, bet ir psichinio bei nervinio. Atostogos tampa vertingos tada, kai
pakeičia tą krūvį. O jei tavo atostogos tampa tavo darbu, tada dar labiau
pavargsti. Prasideda beprasmybė. Nieko neveikti, niekuo neužsiimti.
Gal kai kam tai atraktyvu, bet man nelabai.“
D. Mockus sako, kad vieną dieną į viską numoti ranka jis negalėtų. Jis
jaučia milžinišką atsakomybę prieš visus koncerno įmonėse dirbančius
žmones, kurių dabar 3500. „Jiems tai uždarbio šaltinis, jie gauna savo
pajamas, o kiekviena iš kompanijų kuria žmonėms reikalingus daiktus.
Man patinka, kad mūsų kompanijos stato namus, puošia Vilnių ir nutie­
sia gana gražių ateities mikrorajonų linijas“, - teigė D. Mockus.
Jaunystėje jis nesibodėjo uždarbiauti statybose ir betonavo Vilniaus
Neries krantinę, prie kurios šiandien aukščiau už kitus iškilęs jo vado­
vaujamo koncerno „MG Baltic“ biurų pastatas. Galbūt dėl to jam staty­
bų verslas - taip pat tam tikrą žavesį kelianti veikla. Jis teigė, kad pagrin­
diniai šiuo metu koncerno plėtojami nekilnojamojo turto projektai yra
„Antakalnio terasos“ ir „Užupio krantinės“.
„Dar visada nuolat paraleliai yra kokie nors papildomi projektai, -
teigė D. Mockus. - Matai, kaip gražėja ta vieta, kurioje augai, ir api­
ma neapsakomas malonumo, pilnatvės jausmas, nes gali didžiuotis tuo,
ką daro kompanijos žmonės, kaip jie auga. Tai, kas daryta prieš dešimt
metų, ką pats darai, teikia malonumą, kuris neturi nieko bendra su pi­
nigais. Apskritai pinigai yra matavimo priemonė, kad galėtum įvertinti,
ar sukuri daiktą, pridėtinę vertę, ar jos išvis nesukuri. Tokiu atveju gali­

395
ma mėgautis ne tik pačiu procesu, bet ir tuo, ką atlieka, tarkime, mūsų
pagaminti produktai, keliaujantys po rinkas. Tiesiog ieškai ir randi aibę
papildomų įdomių motyvacijų, kad darytum geriau, tobulėtum, aug-
tum kartu su kompanija, galų gale bendrautum su tais žmonėmis, kurie
mūsų kompanijai sukūrė pridėtinę vertę, kurie yra kūrybingi ir įdomūs,
ambicingi. Tavo gyvenimas skirtas bendrauti. Vien dėl to aš jaučiuosi
labai smagiai.“
Vilniuje gimęs D. Mockus būdamas vaikas kuriam laikui buvo pri­
verstas persikelti gyventi į mažą Varėnos miestą, nes tuo metu baigę me­
dicinos studijas ten buvo išsiųsti dirbti jo tėvai. Po kelerių metų sugrįžęs
į sostinę jis vaikystę praleido Karoliniškių rajone. Busimasis milijonie­
rius augo ir brendo sovietmečiu moderniosios architektūros statiniais
laikytų daugiaaukščių namų kieme. Paklaustas, ar būdamas vaikas jis
turėjęs nuojautą, kad kada nors ateityje gyvens taip pasiturimai, kaip gy­
vena šiandien, D. Mockus sakė, jog apie vienus didžiausių turtų šalyje nė
nesapnavęs: „Nieko panašaus. Juk pradėkime nuo to, kad aš gyvenau so­
vietmečiu, o tada apskritai gyvenimo lygis buvo žemesnis nei žemas. Aš
galbūt tik sulaukęs dvidešimties metų pirmąsyk lėktuvu skridau. Pame­
nu, teko skristi į Rytus. Tais laikais gyvenimas buvo kur kas lėtesnis, su
daugybe apribojimų, palyginti su tuo, ką turime dabar. O kokias fantas­
tiškas galimybes turi mūsų vaikai... Jie gali mokytis užsienio kalbų, ma­
tyti kitas kultūras, judėti. Tai nepalyginama laisvės ir galimybių erdvė,
sukelianti kitų problemų - pasirinkti ką nors viena iš didelių galimybių.
Anksčiau turėdamas labai mažas galimybes sugebėdavai džiaugtis labai
mažais dalykais. Dabartiniais laikais yra labai daug, todėl kitąkart tas pa­
sirinkimas netgi veikia slopinamai, slegia. Dabar žmogui suteikta laisvė,
bet turi mokėti ja pasinaudoti. Kad tai padarytum kokybiškiau, galbūt
reikia papildomų žinių. Bet kiekvienas laikas turi savo iššūkius. Tuomet
buvo apribojimo iššūkis, o dabar - laisvės panaudojimo iššūkis.“
Paprašytas daugiau papasakoti apie artimiausią aplinką, savo vaikus,
D. Mockus teigė, kad pirmas jo sūnus nuo trylikos metų mokėsi Airijos
sostinėje Dubline, po to Jungtinėje Karalystėje, Londone. Dabar sugrį­
žęs į Lietuvą, dirba „Stumbre“.

396
 Trys jaunėliai verslininko vaikai yra moksleiviai. Nustebino, kad visi
jie mokosi paprastose, o ne privačiose mokyklose. „Tai buvo gal daugiau
žmonos sprendimas, bet nemanau, jog tas paprastasis mūsų viešasis, ne-
privatus lavinimas yra prastesnis, - kalbėjo D. Mockus. - O tai, ką mes
turime su privačiu, toli gražu ne viskas man ten patinka. Mes neverti­
name to dalinio išskirtinumo. Manau, kad paprastoje bendrojo lavini­
mo mokykloje vaikai užaugs natūralesni, įgavę tikro gyvenimo patirties.
Normalaus gyvenimo užtenka, kad jie gyvena mūsų šeimos name. Tad
manome, kad be tam tikro išskirtinumo jie gali mokytis įprastoje mo­
kykloje su kitais bendraamžiais. Kol kas sunku pasakyti, į kurią pusę jie
linksta, bet atrodo, kad normaliai formuojasi.“
D. Mockus nėra dažnas viešųjų ryšių akcijų dalyvis. Be to, retai ži-
niasklaidoje galima pamatyti nuotraukų iš oficialių renginių ar priėmi­
mų, kuriuose jis būtų užfiksuotas su žmona. Juo labiau į jo namus nieka­
da nėra kviečiami gyvenimo būdo televizijos laidų kūrėjai. Kai viename
iš jam priklausančių televizijos kanalų „Pasivaikščiojimų“ serijos su ži­
nomais Lietuvos žmonėmis autorius nutarė D. Mockų pašnekinti gyve­
nimiškomis temomis, kažkodėl verslininkas vaikštinėjo itin netikėtoje
vietoje - tamsoje paskendusioje Gedimino kalno papėdėje.
Galbūt toks elgesys nėra atsitiktinis ir jis, kaip turtingas, svarų žodį
turintis žmogus, savo akimis regėjęs įvairiausias rizikas lietuviško verslo
pradžios metais, vis dar nėra nusiteikęs atviram savęs bei artimųjų de­
monstravimui?
„Mūsų šeima naudojasi minimaliomis apsaugos priemonėmis. Turi­
me saugomą teritoriją prie namų, vairuotojus, bet tai nėra kokia nors iš­
skirtinė apsauga, - paklaustas apie būdus, kuriais nuo pašalinių smalsių
žvilgsnių ar netikėtų grėsmių saugo savo šeimą, sakė D. Mockus. - Juk,
kaip sakoma, tas, kuris pats saugosi, yra saugomas Dievo. Taigi minima­
lios priemonės yra. Kaip ir dalinis nesifetišavimas arba vaikų nefetišavi-
mas. Manyčiau, kad tai visiškai nereikalingi dalykai, tai gali sukelti ir su
rizika susijusių problemų. Aš sugebu atskirti gyvenimą - gyventi kitiems
ir sau. Jeigu labai nori gyventi kitiems, darai tą fetišą ir demonstraciją.
Jeigu gyveni sau, visai nebūtina to demonstruoti viešumoje. Kiekvieno

397
teisė rinktis, bet man nereikia gyventi kitiems. Užtenka gyventi sau ir
rūpintis tuo verslu, kuriuo užsiimu, ir minimaliomis apsaugos priemo­
nėmis, kad nepaskatintum kokių nors žemų instinktų, kurie gali sukelti
papildomų problemų. Išties pavydas, noras, kad būtų tam tikra lygiava,
kitą kartą gali turėti visai nereikalingų padarinių.“
Kalbama, kad pastaraisiais metais pavydas lietuviškame versle tie­
siog klesti. Vėliau prasideda konkurenciniai žaidimai, atsiranda klas­
tingų įrankių ir nešvariausių kovos metodų, kuriuos pasitelkus norima
sužlugdyti stipresnius varžovus. Ar D. Mockui dažnai tenka susidurti
su pavydžiais žmonėmis? „Taip, tą lengva paskatinti. Bet nemanyčiau,
kad viskas taip jau blogai, - atsiduso pašnekovas. - Atidžiau pažvelgę
pamatysime, kad visas bolševizmas, marksizmo lygiavos principas pa­
grįstas tuo, jog visada gali daugumą nuteikti prieš mažumą. Ir ne taip,
kaip Amerikoje, kad visi lygiuotųsi į augimą, į daugiau pasiekusius žmo­
nes. Tokia marksistinė mintis yra paplitusi Rusijoje, kad iš kitų atėmus
ir pasidalinus visi tampame laimingesni. Lygiavos principas - atimti ir
perdalinti - ar vis dėlto lygiuotis ir visiems kartu kilti? Manau, kad pa­
vydas yra natūralus, žmogiškas dalykas. Jo yra visur, visose visuomenė­
se. Baltas pavydas, noras siekti yra pozityvu. O tas, kuris tave naikina,
kai graužiesi ir neapkenti to, kam labiau sekasi, atrodo beviltiškai. Ge­
riau imk iš jo pavyzdį, o ne pavydėk, nes pavydėti kam nors ir graužtis
beprasmiška. Geriau pavydėti ir žiūrėti, ką žmogus daro, kopijuoti ir
galbūt tau geriau pasiseks. Bet visada tai susiję su krūviu sau. Visi turime
tą pačią žemę, saulę, tai yra mūsų. Mūsų pačių požiūris gyvenime svar­
biausia, nes savigrauža nieko neduoda. Tadjei sugebi tą energiją, pavydą
panaudoti tobulėjimui, manau, visiems žmonėms nuo to tik lengviau.
Bet vėlgi nelygu, kaip viską pakreipsi. Absoliučiai visi galime vieni ki­
tiems pavydėti: vieni - jaunystės, kiti - dar kokių nors dalykų, kurie ne­
grįžta. Bet yra nemažai dalykų, kurie beprasmiški, o kai kurie priverčia
susikaupti. Ir pralošiant visada norisi laimėti, bet turi ką nors padaryti,
kad po to laimėtum.“

398
 IŠ ŪKINIO PASTATO PRIENUOSE -
į DIDŽIĄJĄ„APPLE" SCENĄ

Kiekviena ar bent jau daugelis mums gerai žinomų pasakų, knygų

ir kino juostų turi baigtis šviesiai, gražiai, optimistiškai. Tad neatsitik­
tinai šios knygos pabaigai pasirinkau jaunus, perspektyvius žmones,
kurie vien atkakliu darbu, protu ir užmojais tapo ne tik Lietuvoje, bet
jau ir likusiame pasaulyje gerai žinomais naujųjų technologijų verslo
atstovais.
Programuotojai broliai Saulius ir Aidas Dailidės - visiškos priešingy­
bės knygoje aprašomiems lietuviško verslo herojams. Tai naujosios, šių
dienų, kartos verslininkai. Ir jau milijonieriai, nors baisiai nemėgsta būti
vadinami turčiais, milijonines sumas uždirbusiais verslo pasaulio atsto­
vais. Broliai tiesiog purtosi šių etikečių ir, kaip sakė jau per vieną pirmų­
jų susitikimų, būtent dėl tokių nuolat taikomų klišių nelinkę bendrauti
su Lietuvos žurnalistais, nes šie dažniausiai klausinėja ne apie laimėji­
mus, bet apie uždirbamus pinigus. Jie sutiko su manimi bendrauti dėl
to, kad Aidas anksčiau yra skaitęs vieną iš keturių mano knygų ir ji jam
paliko nemenką įspūdį. Tai jam buvęs tarsi stimulas susitikti su manimi
ir įsitikinti, kad išties ne visi žurnalistai rašydami platesnio pobūdžio
pasakojimus vadovaujasi šablonišku mąstymu.
Broliai Dailidės augo tais laikais, kai į mūsų šalį ir iš mūsų į kitas vals­
tybes buvo tonomis vežamas kontrabandinis spiritas, cigaretės, spalvo­
tieji metalai ar sukami kitokie šešėlinio verslo reikaliukai. Būtent tokia
veikla besivertę kai kurie šiandien plačiai išgarsėję lietuviai verslininkai
prakuto ir džiaugiasi legalizuotus pinigus sėkmingai įsukę į vis dar plė­
tojamą, tačiau jau kitokį verslą be jokių šešėlių ar tamsių dėmių.
„Mes galbūt tiesiogiai tų įvykių nepajutome, bet būdami paaugliai
laikraščiuose skaitėme apie nužudymus, tarp jų ir žurnalisto, bei plataus
masto korupciją Lietuvoje. Ir visa tai iki tam tikro laikotarpio vykdavo
nuolat, - kalbėjo Aidas. - Žinojome, kad tai vyksta, bet paskui užau­

399
gau ir konkrečiai manęs tai nepalietė. Aš to nebijojau. Todėl šiandien
nėra baisu ir duoti atvirą interviu, kuriame galime pasakoti apie uždirb­
tus milijonus, nes paprasčiausiai nelikę tos baimės dėl savo gyvybės ar
pavojaus artimiesiems. Džiugu, kad mums pasisekė, nes mūsų verslui
niekada nereikėjo kokių nors specialiųjų leidimų, pažįstamų, kurie tu­
rėtų dar kitų tam tikrus barjerus galinčių įveikti bičiulių. Pas mus viskas
nuo pradžių vyko pagal vakarietiškus, skaidrius, oficialius standartus.
Labai smagu, kad per visą tą laiką neprireikė kokio nors asmens, kurio
motina, tarkime, dirba žemėtvarkos skyriuje. Tokių nesąmonių mums
niekada nereikėjo. Na, ir ne toks mūsų verslas. Todėl labai nepavydžiu
žmonėms, kurie užsiėmė nekilnojamuoju turtu ir, tarkime, Vilniaus sa­
vivaldybėje jiems reikėjo išlupti žemės paskirties keitimo leidimą. Tai,
mano požiūriu, jau ne verslas, o korupcija, kuri sukelia nemažai streso,
sukuria sudėtingą situaciją ir nesuteikia jokios garbės.“
Kadangi abu kompiuterių genijai verslą pradėjo jau naujajame tūks­
tantmetyje, t. y. po 2000-ųjų, jiems nereikėjo nešvariai ar įžūliai gru­
miantis alkūnėmis siekti išsvajotų aukštumų šiuolaikinių technologijų,
arba kitaip informacinių technologijų (IT), versle, kurį dažnas pripažin­
tas, išskirtinių laimėjimų turintis verslininkas vadina šių dienų aukso
gysla bei didžiuoju ateities verslu.
Sauliaus (gim. 1983 m.) ir Aido (gim. 1988 m.) sukurti produktai
plačiai žinomi tarptautinėje informacinių technologijų rinkoje. Kasmet
vykstančiuose galingiausios ir brangiausiai pasaulyje vertinamos, la­
biausiai paplitusius produktus kaskart pristatančios technologijų kom­
panijos „Apple“ dizaino apdovanojimuose 2011 metų vasarą jie pelnė
pergalę. „Mac“ kategorijoje lietuviai programuotojai bei jų valdoma
bendrovė „Pixelmator Team“ tapo nugalėtojais. Brolių sukurta progra­
ma „Pbcelmator“ skirta vaizdams redaguoti. Ji leidžia ne tik patobulinti
nuotraukas, bet ir piešti. Programa pritaikyta dideliam vartotojų ratui.
Viename naujienų portale teko skaityti, kad patys kūrėjai šią programą
apibūdina kaip paveiksliukų rengyklę paprastiems žmonėms. Tiems,
kurie nemėgsta ar nesupranta visiems gerai pažįstamo ir dažnai naudo­
jamo „Photoshop“.

400
 Minėtą laimėjimą Dailidėms primena bendrovės būstinėje Vilniaus
Šiaurės miestelyje saugomas kubas su šviečiančiu „Apple“ firminio žen­
klo - obuolio logotipu bei užrašu. Jis angliškai skelbia, kad broliai nu­
skynė apdovanojimą geriausio 2011-ųjų dizaino kategorijoje.
Kai vieną paskutinių 2015-ųjų vasaros dienų susitikau su jais akis
į akį, broliai Dailidės nė iš tolo nepriminė nuobodžių programuoto­
jų buku žvilgsniu, laidančių keistus juokelius. Ir nė trupučio netryš-
ko lietuviško verslo pasaulyje besisukantiems ar jau užsienyje kiek
nors žinomiems asmenims įprasta arogancija, nebuvo ir snobiškos
laikysenos.
Regis, jie išties galėtų būti pasipūtę ar žiūrėti į kitus iš aukšto, nes
dar beveik prieš dešimtmetį atsisakė daugeliui informacinių technolo­
gijų pasauliui priklausančių asmenų išsvajoto pasiūlymo - darbuotis
kompanijoje „Apple“. Ši kompanija broliams yra tarsi pavyzdinė, įkve­
pianti. Tai bent iš dalies patvirtina ant vienos pagrindinių jų buveinės
sienų kabantis milžiniškas 2011-ųjų spalį po sunkios ligos mirusio vie­
no „Apple“ įkūrėjų, pasaulyje pripažinto technologijų verslo magnato
Steveo Jobso atvaizdas.
Per visą pokalbį broliai Dailidės atrodė atsipalaidavę, gerai nusitei­
kę. Mielai sutiko papasakoti apie save, nors ne kartą ir ne du pakartojo,
jog yra be galo nusivylę lietuvių žiniasklaida, kuri retai linkusi atidžiau
pažvelgti į jų nuveiktus darbus ar nuo pamatų sukurtą sėkmingą verslą.
Broliai užsiminė, kad šiuolaikinė žiniasklaida apskritai paviršutiniškai
nušviečia ne tik įdomiausius laimėjimus, bet ir bet kurią kitą žinią apie
lietuvių bei pasaulinį verslą.
Abu jauni vyrai džiaugėsi nepatenkantys į Lietuvos milijonierių są­
rašus, tačiau teigė, kad 2015 metais žurnalo „Valstybė“ išrinktame įta­
kingiausiųjų šimtuke jie įrašyti 64-i. Sąrašas keistokas, nes apima ne tik
šalies, bet ir užsienio garsenybes. Šiame margame sąraše pirmoji įrašyta
šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė, bet yra ir Amerikos prezidentas
Barackas Obama, popiežius Pranciškus, transseksualė Agness Landau,
dainininkas, muzikantas Andrius Mamontovas.

401
 Bet ir tokį įvertinimą broliai palydėjo gana kreiva šypsena. „Lietuva
tokia maža šalis ir joje gyvenant viešai skelbtis, kad tavo verslo kompa­
nija ar pats esi uždirbęs krūvą pinigų, visiškai nekvepia prestižu“, - pa­
žymėjo A. Dailidė.
„Kad ką nors pasiektume, beprotiškai sunkiai dirbome. Iš pradžių
mums absoliučiai viskas nesisekė, tačiau tikėjome, kad vieną dieną pa­
vyks. Manyčiau, kad atkaklų darbą ir tikėjimą vainikuoja sėkmė, for­
muojasi tam tikros vertybės. Ir iš to vėliau atsiranda netgi tokia vertybė
kaip kuklumas. Nėra prasmės dėl ko nors keltis į padanges, nes tikrai
nelaikome savęs išskirtiniais monstrais, sukėlusiais didžiąsias revoliu­
cijas IT sektoriuje. Tai suvokus pasidaro labai lengva išlaikyti viską, ką
esi sukūręs, nes supranti, kad nereikia būti pernelyg pasikėlus ar visiems
girtis, ką aš čia tokio padariau ir dabar esu kiečiausias iš visų“, - kalbėjo
S. Dailidė.

Aplinkiniams įdomu, kaip jie uždirbo milijonus

Broliai Dailidės teigia, kad kasmet yra kviečiami į tarptautines IT

verslo atstovų konferencijas, masinius renginius Lietuvoje. Tokių ren­
ginių organizatoriai prašo, kad jie pasidalytų savo sėkmės istorija, įspū­
džiais iš bendravimo su kompanijos „Apple“ žmonėmis.
„Mes visada esame geranoriškai nusiteikę pasidalyti savo sėkmės ar
verslo paslaptimis, - teigė S. Dailidė. - Bet būna, kad mūsų niekas ne­
nori girdėti. Žmonės netrukus pradeda klausinėti, kaip uždirbome tą
milijoną, ar, pavyzdžiui, tikrai valgome vien salotas. Manyčiau, svar­
biausia sėkmės paslaptis - nuoširdžiai dirbti mėgstamą darbą. Kartą da­
lyvaudamas „Login“ konferencijoje išvardijau viską, kaip reikia daryti.
Paaiškinau, kad turint gerą produktą užtenka jį tinkamai pristatyti kad
ir socialiniame tinkle „Twitter“. Ir štai jau pradėjote savo verslą. Viskas,
daugiau nieko nereikia... Bet kažkodėl niekas to nenori girdėti, todėl
nutarėme panašaus pobūdžio renginiuose nebedalyvauti.“
Pašnekesiui pakrypus prie brolių itin nenoriai liečiamos temos
apie uždirbtus milijonus, Saulius atvirai pareiškė: „Taip, mes esa-

402
me per gyvenimą uždirbę tą milijoną ar kažkiek. Bet šiuo metu savo
sąskaitoje milijono neturime, jis investuotas į kitus mūsų kuriamus
produktus.“
Pratęsdamas šią temą Aidas pripažino, kad vien dėl to dažnai links­
niuojamo milijono ir dingsta noras būti matomam viešojoje erdvėje:
„Užtat dažnai nesinori nei dalyvauti tose konferencijose, nei bendrauti
su žurnalistais, mat jiems sakai viena, bet jie vis tiek kažkaip tą faktą
pristumia, interpretuoja taip, kaip jiems patogu. Šiais laikais yra visokių
verslininkų, kai kurie nieko nedirba ir visai neuždirba, tačiau dažnai da­
lyvauja vakarėliuose ir yra gerai žinomi tuo pramoginiu aspektu. Arba
garsūs dėl to, kad turi labai garsią moterį.“
Aidas sako, kad kiek nesmagiai jaučiasi pristatomas kaip verslinin­
kas. „Esu labiau amatininkas, kuris iš reikalo turi verslą, - sakė A. Daili­
dė. - Ir nesame tikri kapitalistai, nes savo fabrike viską pradėjome dvie­
se ir netgi dabar kartkartėmis taip dirbame. Verslininką įsivaizduočiau
kaip žmogų, kuris organizuoja veiklą, bet pats tiesiogiai nedirba. Saky­
čiau, kad net nenorėjome tapti verslininkais, bet kai atėjome prie to, kad
reikėjo pradėti mokėti mokesčius valstybei, pasirašyti darbo sutartis su
žmonėmis, tapome savotiškais verslininkais.“

Pirmasis sandoris patvirtintas interneto kavinėje

Savęs verslininkais nelaikantys broliai pasakojo, kad aktyvią veiklą,

iš kurios galėtų uždirbti, pradėjo maždaug 2000 metais, tuo laiku, kai
lietuviai masiškiau ėmė naudotis internetu.
Pirmąjį „Mac“ serijos kompiuterį iš Prienų kilusiems ir tuo metu
tėvų namuose gyvenusiems moksleiviško amžiaus Aidui ir Sauliui pa­
dovanojo tėvas architektas.
Anuomet retą, tačiau nenaują kompiuterį tėvas vaikams parvežė iš
Danijos. „Tai buvo kažkas nerealaus, kai įsijungi tą daiktą ir jame matai
grafinę sąsają. Tuomet Prienuose vos kelios šeimos turėjo kompiuterius.
Daugiausia tai buvo įprasti DOS kompiuteriai, į kurių ekraną po „Mac“

403
buvo tiesiog baisu žiūrėti. Būtent tada ir atsirado kompiuterio trauka“, -
prisimena Saulius.
Tamsiais žiemos vakarais broliai Dailidės sėdėjo palinkę prie tėvo
dovanoto kompiuterio. Kaip jie sako, išskyrus „Mac“, nieko neturėjo -
interneto ryšio tais laikais užmiestyje nebuvo, kaimynų, su kuriais keis­
tųsi diskeliuose įrašytais žaidimais, irgi neturėjo. Tad liko ištyrinėti visą
tėvo atvežtą kompiuterį, kurie tais laikais Amerikoje jau buvo plačiai
paplitę. „Šiame kompiuteryje buvo viso labo kelios programos, - kal­
bėjo S. Dailidė. - Bet kai tau žiauriai patinka, nori ar ne, išsinagrinėji
darydamas įvairiausius eksperimentus. Jame buvo danų kalba įrašyta
operacinė sistema, bet mes pamažu galėjome suprasti, ką kuris žodis
reiškia, todėl lengvai jį įvaldėme. Ko gero, Prienuose buvome pirmieji,
kurie turėjome įsidiegę programą „Photoshop“.
Abu broliai mokėsi pagrindinėje Prienų „Ąžuolo“ mokykloje. Vėliau
Aidas perėjo į „Žiburio“ gimnaziją, kurią ir užbaigė.
Aidas ir Saulius prisipažino nesiveržę į aukštąsias mokyklas krimsti
informatikos ar programavimo pagrindų. Beje, tai dažnai skelbia pasau­
lyje pripažinti milijonus susikrovę didžiųjų IT kompanijų savininkai.
„Nebuvau priešiškai nusiteikęs prieš studijas universitete. Bet tais laikais
ten dėstoma informatika buvo tokia neįdomi ir pasenusi, palyginti su
tuo kompiuteriu, kurį turėjau savo namuose“, - sakė Saulius.
Ne ką įdomesnės informatikos studijos ir Aidui. „Manyčiau, kad
tokiuose universitetuose bandoma užauginti informatikos moksli­
ninkus. Įgijęs bakalauro diplomą netgi netampi geru programuoto­
ju. Taigi po tokių studijų esi niekas, - samprotavo Aidas. - Tuo metu
gana rimtai dirbome programavimo srityje, tad informatika buvo tar­
si teorinis mokslas, kuris suteikė tam tikrus pagrindus platesniems
dalykams. Tačiau su realiu gyvenimu ir situacijomis, su kuriomis su­
sidurdavome tada ir kurias patiriame dabar, tai nebuvo susiję. Juk į
galvą studentams visą semestrą būdavo brukamos tokios žinios, ko­
kias per savaitę gali sužinoti susirinkęs informaciją iš „Wikipedia“
puslapio.“

404
 Aidas kurį laiką studijavo informacijos vadybą Vilniaus universite­
te, tačiau studijų nebaigė. Saulius įgijo bakalauro diplomą toje pačioje
aukštojoje mokykloje, Kauno humanitariniame fakultete.
Vienas kitą papildydami broliai pasakoja, kad Aidas mokslų iki galo
nebaigė, o Saulius negalėjo pradėti magistro studijų, nes kaip tik tuo
metu užsimojo įgyvendinti projektą - sukurti vaizdų redagavimo pro­
gramą „Pbcelmator“.
„Dirbant su šiuo projektu teko patirti nemažai problemų, iššūkių. At­
ėjęs į universitetą, įsijungęs sovietiniais laikais atsiduodančią programą
„Microsoft Access“ ir išgirdęs keistokus dėstytojos nurodymus pasijus­
davau išties nemaloniai, - prisimena Aidas. - Niekada neturėjau užmo­
jų daryti mokslininko karjeros, be to, kurdami „Pbcelmator“ buvome
susidūrę su tokiais iššūkiais, kad galutinai įsitikinome, jog realybė gero­
kai įdomesnė už teorinę simuliaciją.“
Tačiau šiandien Saulius pripažįsta, kad jei būtų mokęsis, lankęs pas­
kaitas universitete, kurdamas jų abiejų gyvenimą iš esmės pakeitusią
programinę įrangą jis būtų padaręs kur kas mažiau klaidų.
Būdami studentai Dailidės Prienuose į ūkinį pastatą greta šeimos
namo susinešė visą būtiniausią įrangą ir pamažu pradėjo aktyvesnę pro­
gramavimo veiklą. „Kaskart apie mus spaudoje paskaitę tėvai juokau­
dami klausia, kodėl mes viešai skelbiame, kad jie laikė mus uždarytus
tvarte. Tai žurnalistai kažkodėl nuolat pabrėžia“, - neslėpdamas ironijos
kalbėjo Aidas.
Kaip jie sako, tokiomis daugeliui iš pažiūros mažai tikėtinomis sąly­
gomis buvo sukurtas pirmasis jų komercinis produktas. Jis dienos šviesą
išvydo 2002 metais. Tada vaikinai didžiavosi šia veikla, nes sukūrė ope­
racinę sistemą iš pradžių tik Jungtinėse Amerikos Valstijose vartotojų
pamėgtiems „Apple“ kompiuteriams, kuri būtų skirta ir trijų Baltijos ša­
lių gyventojams. „Juk anksčiau šios serijos kompiuteriuose nebuvo lie­
tuvių kalbos ir tai prilygo tragedijai. Mes buvome pirmieji, kurie tai pa­
darėme. Tik gerokai vėliau „Apple“ tą patobulintą veiksmą įdiegė savo
kompiuteriuose“, - prisimena Saulius.

405
 Kadangi aktyvūs studentai namie neturėjo interneto, pirmieji didesni
jų susirašinėjimai su užsienio kompanijomis dažniausiai vykdavo Kaune
esančiose interneto kavinėse, klubuose bei kitose viešosiose vietose, ku­
rias uoliai lankydavo interneto vartotojai. Tokiomis aplinkybėmis buvo
patvirtintas ir pirmasis sėkmingas jų sandoris su užsienio partneriais.
„Mūsų programa susidomėjo australų kompanija, - šypsodamasis
pasakojo Saulius. - Dabar pagalvojus, tiesiog kosmosas - australai lie­
tuvišką programinę įrangą parduoda Baltijos šalims. Būtent tais laikais
uždirbome pirmuosius žmoniškus pinigus ir už juos netrukus įsigijome
pirmą normalesnį kompiuterį. Pinigų pakako ir interneto įrangai.“
Paklausti, kokio dydžio buvo pirmasis jų honoraras, broliai Dailidės
atsakė, kad tai buvo 1 000 JAV dolerių.
„Ne ką mažiau anekdotiškų istorijų patyrėme, kol gavome tuos mums
skirtus pinigus. Tais laikais Lietuva negalėjo taip paprastai jų gauti iš už­
sienio. Jei ir galėjo, tai buvo labai sudėtinga procedūra. Pamenu, įstrigo
mūsų sąskaita Žemės ūkio banke. Ir kol viskas suvaikščiojo, praėjo be­
maž mėnuo“, - prisimena Saulius.
Aidas tęsdamas pašnekesį sakė, kad jie buvo gavę banko čekių, o iš­
gryninti juose esančius pinigus užtrukdavę iki dviejų mėnesių.
„Ši šalelė tais laikais buvo tikra tragedija, - kalbėjo Saulius. - Tuo­
met negalėdavome pardavinėti savo sukurtos programinės įrangos. No­
rėdami išvengti tokių nepatogumų turėdavome naudotis amerikiečių
kompanijų paslaugomis - jos buvo savotiškos tarpininkės ir vieninte­
lės instancijos pasaulyje, į Lietuvą siuntusios pinigus. Daugeliui mūsų
kraštas atrodė pavojingas, nes čia siautėjo kompiuterių įsilaužėliai, pro-
gramišiai, kurie įsibraudavo į tarptautines elektronines parduotuves ir
galiausiai jas apšvarindavo.“
Netrukus pašalinus visus nesklandumus Dailidės patys per tarpinin­
kus visame pasaulyje pradėjo prekiauti savo sukurta programine įranga,
skirta buhalteriniams sprendimams. Kartu internete buvo sukurtas pus­
lapis Jumsoft.com.

406
 Šiandien broliai sako, kad verslo prasme yra padarę absoliučiai visas
įmanomas klaidas, pradedant nuo produkto rinkodaros klausimų.
„Pirmieji mūsų siūlomą programą pristatantys pranešimai spaudai
buvo labai vaikiški. Jie buvo tokie blogi, kad būtų didelė gėda, jei juos
dabar kur nors perskaityčiau. Bet jie kažkaip veikė, - prisimena Sau­
lius. - Kaip suprantu, IT specializuoti žurnalai vos ne iš gailesčio juos
perrašydavo. Ir toks, atrodytų, menkas veiksmas - produkto pristaty­
mas žiniasklaidai - tada mums buvo išties sunkiai įvaldomas.“
Pirmoji brolių įsteigta bendrovė „Jumsoft“ veikia iki šių dienų, tačiau
jie patys nesikiša į jos valdymą. „Tai pirmoji mūsų kompanija, kuriai
iki šiol sėkmingai vadovauja pusbrolis, o jam talkina pusseserė. Ką mes
pradėjome, jie tęsia. Realiai niekas nesikeičia, viskas, ką jie daro, kuo
puikiausiai laikosi. Lietuviška, sveika ir pelninga IT kompanija. Būtent
ji ir padėjo užbaigti universitetą, nes bakalauro darbe parašiau, ką veikiu
toje įmonėje. Mano darbas gavo aukščiausią įvertinimą - dešimt balų.
Jeigu būtų reikėję rašyti apie kitą įmonę, ko gero, būčiau nebaigęs uni­
versiteto“, - neabejoja Saulius.
Saulius būdamas studentas, o Aidas mokydamasis paskutinėse gim­
nazijos klasėse kas savaitę iš „Jumsoft“ parduodamų programinės įran­
gos produktų uždirbdavo 300 JAV dolerių. Anot jų, tais laikais tai buvo
žvėriški pinigai, ypač jiems, provincijos miesto gyventojams.
„Mums tai buvo išties nenormalūs pinigai, nes net mūsų tėvai negau­
davo tokių atlyginimų“, - kalbėjo Saulius.
Jis sakė, kad didžiąją dalį šių pinigų išleisdavo kompiuteriams, jų
įrangai ir interneto paslaugoms apmokėti. Vaikinai turėjo įsigiję inter­
netą tiekiantį įrenginį, kuris per stacionarų telefoną jiems prisukdavo
milžiniškas sumas. „Senieji kompiuterininkai, ko gero, pamena tuos
laikus, kai namų telefono linija būdavo užimta, nes per ją eidavo inter­
netas. Taigi tokiais būdais nemažai pinigų išplaukdavo už internetą“, -
pasakojo Saulius.
O Aidas šypsojosi, kad savo dalį neretai išleisdavęs maistui, kavai ir
cigaretėms.

407
 Iš pradžių vaikinai aktyviai dirbo dviese, paskui prie jų prisidėjo kla­
sės draugas Rimas ir jų pusbrolis, dabar vadovaujantis bendrovei.
Bet darbuojantis šioje kompanijoje vaikinams ne vien teko džiaugtis
laimėjimais, kai kada patirdavo ir nuostolių. „Pamenu vieną projektą,
kuris mus psichologiškai aplamdė. Tada buvo kuriamas toks tekstų re­
daktorius. Dirbdami su juo praleidome visą vasarą, nes tikėjomės sė­
kmingai uždirbti. Bet iš jo uždirbome gal 400 JAVdolerių“, - prisimena
Saulius.
Ir tokių projektų, anot Aido, per jų veiklos istoriją yra buvę nuo
penkių iki dešimties. „Bet tas vienas, su kuriuo darbavomės visą vasa­
rą, buvo skaudžiausias. Kasdien nuo ryto iki vakaro arėme, atrodė, kad
viskas bus gerai, ir pyst...“ - pasakojo Saulius. Po šios nesėkmės Aidas
sako buvęs vienas iš nedaugelio Prienų moksleivių, kuris nekantrauda­
mas laukė rugsėjo, kai vėl grįš į mokyklos suolą. Mat tik per mokslo
metus apmažėdavęs darbų krūvis, nuslopdavusi įtampa.

Alinanti kūryba ties išprotėjimo riba

Netrukus broliai Dailidės persikėlė gyventi į Vilnių. Nuo pirmųjų

dienų jie įsikūrė sostinės Šiaurės miestelyje. Net ir šiandien jų bei ko­
legų darbo vieta yra tame pačiame buvusiame pramoniniame sostinės
rajone.
„Kai atsirado kažkiek pinigų, atėjo metas pabėgti iš tėvų namų, - pu­
siau juokais kalbėjo Aidas. - Bet svarbiausia priežastis buvo ta, kad įsto­
jau mokytis į universitetą.“
Saulius džiaugiasi, kad jų tėvai visą laiką buvo supratingi ir juos pa­
laikė. Nevydavo nuo kompiuterio, nes matė, kad sūnūs ne žaidžia, o jau
gyvena iš juos dominančios veiklos. „Mes turime nepaprastai gerus tė­
vus. Ir jeigu galime kam nors dėkoti už patirtą pirmąją sėkmę, tai pir­
miausia jiems“, - tvirtino Saulius.
Pagarbiai tėvų atžvilgiu nusiteikęs Aidas sako, kad jie niekada ne­
skatino rinktis tos gyvenimo linijos, kuria eina milijonai žmonių. „Kad

408
mums sakytų, jog eikite ir susiraskite standartinį darbą, tokio spaudimo
iš savo tėvų niekada nesame patyrę, - kalbėjo Aidas. - Žvelgdamas į
tuos, kuriuos pažįstu nuo mažumės, pastebėjau, kad jie įsivaizduoja, jog
galima užbaigti mokyklą gerais pažymiais ar pabaigti universitetą rau­
donuoju diplomu ir to gana. Vis dėlto dar reikia ir kokių nors kitokių
įgūdžių.“
Broliai mano, kad objektyviai ir blaiviai prie jų pasirinkto gyvenimo
kelio - daryti savą verslą - prisidėjo ir tėvas, kuris dažnai įvairiausiais
reikalais, siekdamas didesnio uždarbio, lankydavosi Danijoje.
„Jis buvo architektas, statybų inžinierius, dabar nieko neveikia, -
pasakojo Aidas. - Bet jau 2000 metais dirbdamas su Danijos atstovais
vertėsi ne vien statybomis, bet ir gabeno mašinas, sunkvežimius, kom­
bainus. Faktiškai jis visą laiką darė savo verslą ir niekada jo nematėme
dirbančio nuo 8 iki 17 valandos. Manau, kad jis yra būtent tas žmogus,
kuris labiausiai nekenčia samdomo darbo.“
Saulius užsiminė, kad jų motina yra tėvo ir galbūt net jų pačių prie­
šingybė, mat ji iki šiol stabiliai dirba valdininke Prienų rajono savival­
dybėje.
Aidas ir Saulius, dirbdami su „Jumsoft“ tinkle parduodamais pro­
duktais, didžiąją laiko dalį praleisdavo, kaip jie sako, labai niūriai at-
rodančiame biure. „Jis nebuvo klaikiai baisus, bet užėmė viso labo tris
kvadratinius metrus“, - šiandien šypsodamasis prisimena Aidas.
Nors vaikinai gaudavo nuolatinių pajamų, šis darbas jiems pradėjo
nebeteikti malonumo. „Regis, atėjo perdegimo laikotarpis, - prisimena
Saulius. - Būtent tais laikais atsirado programėlė „Interface“ ir mes išvy­
dome pirmąjį busimojo „Pbcelmator“ redagavimo funkcijų vaizdą. Tai'
sukėlė daug adrenalino.“
Dailidės teigė nuo mažumės romantizavę kompiuterių programą
„Photoshop“, ją kaskart stengdavosi patobulinti naujovėmis ir vartoto­
jams nepažįstamomis įmantrybėmis. Todėl tobulinti naujojo projekto
prisėdo ilgam. Perversmą brolių veikloje ir gyvenime padaręs projek­

409
tas buvo brandinamas išties nemažai laiko - nuo 2006-ųjų pabaigos iki
2007 m. rugsėjo 27 dienos.
„Akimirksniu metėme į šalį „Jumsoft“ reikalus ir perėjome prie
„Pbcelmator“. Pusbroliui pasakėme, kad jis perimtų įmonės vairą, mums
tik uždirbtų maistui ir džiaugtųsi šiuo verslu, o mes visomis išgalėmis
sėdome prie naujojo projekto. Nuo pradžių sumąstėme, jog padarysime
išties gerą ir tokį, kad patiems būtų įdomus. Ir nuo tos dienos dirbome
ištisus devynis mėnesius“, - pasakojo Saulius.
Tai buvo neįtikėtinas keistų pojūčių maratonas, nes kurdami naują­
ją programą Dailidės sėdėjo ištisas dienas, taip pat ir savaitgalius, nuo
ankstaus ryto iki vėlyvo vakaro. Kaip patys sakė, per 9 intensyvaus dar­
bo mėnesius jie tik kartą ištrūko prie ežero. „Visą tą laikotarpį mažai
bendravome su žmonėmis, darbavomės užsidarę, - pasakojo Saulius. -
Kai kartą su bičiuliais nuvykome pagulėti prie ežero, aplankė keistas
jausmas - ką aš čia išvis veikiu?“
Aidas sakė, kad per visą projekto kūrimą juos buvo užvaldžiusi
keista būsena. „Gal tuo laikotarpiu buvome net savotiškai išprotėję“, -
svarstė jis.
Be trumpų atokvėpio akimirkų - užkąsti, pažiūrėti savo pamėgtų
animacinių filmukų - per tuos devynis mėnesius broliai daugiau nieko
nematė. Būdavo, kad intensyviai darbuodavosi ir 18 valandų per parą.
„Tas jaunas organizmas buvo varomas nesveiku krūviu ir visais įma­
nomais nuodais: kava ir cigaretėmis. Kartais užkrimsdavome „McDo­
nald’s“ mėsainių ir toliau kibirais pliumpindavome kavą ir rūkydavome.
Keista, bet organizmas atlaikė tą beprotišką maratoną“, - kalbėjo Aidas.

Buvo apšaukti rusų mafijos atstovais

Jau tą pačią dieną, 2007-ųjų rugsėjo 27-ąją, sėkmingai užbaigta ir in­

terneto parduotuvėje pasirodžiusi nuotraukų redagavimo programėlė
„Pixelmator“ iškart sulaukė vartotojų susidomėjimo. Broliai ne tik patys
programavo, bet ir rengė pranešimus spaudai, kuriuos vėliau pasiuntė į
kelis specializuotus interneto portalus.

410
 „Paleisdami šį produktą kartu ir nemažai rizikavome. Juk IT versle
būna, kad produktas atrodo geras, bet vartotojai jo nepriima, todėl jis
pasmerktas žlugti ir dingsta užmarštyje, - kalbėjo Saulius. - Per visą
tą kūrybos laikotarpį išties labai bijojome, kad jis nepatirtų nesėkmės.
Maniau, kad jei tai neišdegs, tada viskas - lieka eiti į kokį nors valstybinį
darbą arba kokią kitą bendrovę ir tapti samdomu darbuotoju. Todėl iš
pradžių produktą tik pristatėme, bet jo nebuvo galima įsigyti.“
Tačiau pasirodžius nuotraukų redagavimo programai „Pixelmator“
įvyko išties rimtas sprogimas IT verslo pasaulyje.
„Ji buvo padaryta taip gerai, kad dauguma negalėjo patikėti, jog tai
išvis realus produktas, - kalbėjo Aidas. - Mes jos nedavėme parsisiųsti,
nusipirkti, bet išleidome pranešimą spaudai su aprašymu bei užsklando­
mis - t. y. programos paveikslėliais. Jį išvydę kai kurie įtakingiausių IT
leidinių žurnalistai parašė, kad tai nėra tikra, kažkokia nesąmonė. O kai
kurie komentatoriai rašė, kad taip pokštauja rusų mafija.“
Anot brolių, daugeliui anais laikais atrodė neįtikėtina, kad tokią pro­
gramą išvis įmanoma sukurti. „Tais metais pasaulyje buvo gal dešimt
konkurentų, kurie buvo sukūrę panašias „Apps“ programėles, bet mes
juos visus tada nukirtome ir sėkmingai išėjome“, - pasakojo Saulius.

Atsisakė dirbti po „Apple" sparnu

Po šios sėkmės į brolius Dailides dėmesį atkreipė technologijų mil­

žino „Apple“ atstovai. Jie lietuviams parašė elektroninį laišką. Į jį pro­
gramuotojai iš pradžių rimtai nereagavo, manė, kad kažkas taip bando
juokauti.
„Internete užsiregistravo nemažai žmonių, leidome jiems išmėginti
šią programą. Kaip vėliau paaiškėjo, tarp daugybės užsiregistravusiųjų
buvo vienas „Apple“ direktorių. Mes jo netyčia nepriėmėme, - šypsoda­
masis prisimena Saulius. - Neįstengėme susitvarkyti su ta gausybe elek­
troninių laiškų, todėl svarbų žmogų iš „Apple“ tiesiog per neapsižiūrėji­
mą išvijome. Galiausiai jis į mus kreipėsi telefonu, ir tada paaiškėjo visa
tiesa. Tragikomiška situacija.“

411
 2007-ųjų lapkritį „Apple“ atstovai brolius pasikvietė pokalbio į Ku-
pertiną JAV, Kalifornijos valstijoje, kur įsikūrusi pagrindinė legendinės
kompanijos būstinė. Pasišnekučiuoti pakvietę šiuolaikinių technologijų
milžino darbuotojai apmokėjo visas Aido ir Sauliaus kelionės išlaidas.
„Tai buvo nerealu, nes pirmąsyk gyvenime skridome į Ameriką, -
pasakojo Saulius. - Atvykę į būstinę pamatėme netgi pro šalį skubantį S.
Jobsą. Bet šnekėtis su mumis buvo paskirtas tuomet už visas programas
atsakingas „Apple“ kompanijos vadovas. Kaip vėliau supratome, atvy­
kome tiesiog susipažinti, bet jau viskas buvo paruošta mus integruoti į
šią kompaniją.“
Lietuviai visą dieną praleido „Apple“ centrinėje būstinėje - bendravo
su skirtingais žmonėmis, su jais susipažino, vėliau papietavo su keliais
darbuotojais, šnekučiavosi įvairiomis temomis.
Aidas ir Saulius pasakojo, kad „Apple“ strategija tokia: juos domi­
nantys specialistai iš pradžių supažindinami su svarbiausiais kompani­
jos žmonėmis ir tik paskui prasideda išsamesni pokalbiai apie bendra­
darbiavimą.
„Regis, jie buvo tvirtai įsitikinę, kad dirbsime pas juos. Bet svarbiau­
sia, kad mes visą gyvenimą svajojome apie tai, jog vieną dieną darbuosi­
mės „Apple“. Ir štai vienas tų vadovų pasiūlo ateiti pas juos, - prisimena
Saulius. - Mes net nebuvome iš anksto sutarę, kaip elgsimės išgirdę tokį
kvietimą. Juk iš pradžių manėme, jog jie šiaip sau pasikvietė mus, kad
aprodytų „Apple“būstinę ar gyvai pamatytų žmones, sukūrusius „Pixel-
mator“. Bet ten dirba labai protingi vaikinai, tad vienas kompanijos bosų
kažkelintą mūsų bendravimo minutę pasakė: mums labai patinka, ką jūs
darote, bet norėtume, kad prisijungtumėte prie mūsų kompanijos. Tai
išgirdę abu susižvalgėme ir atsakėme, kad greičiausiai patys toliau dary­
sime „Pixelmator“, tad pas juos nedirbsime.“
„Tiesiog „Pixelmator“ tą akimirką mums atrodė kur kas įdomesnė ir
svarbesnė negu pasiūlytas darbas „Apple“. Mums tai negalėjo turėti ir
jokios piniginės prasmės“, - kalbėjo Aidas.

412
 Be to, Saulius sakė, kad jiems ne paskutinėje vietoje yra ir gimtinė,
namai, tėvai, draugai. Anot programuotojų, tai svarbūs dalykai, kurių
taip paprastai nenubrauksi.
Broliams yra tekę girdėti, kad profesionalus „Apple“ intensyviai me­
džioja Europoje. Tad kompanija Prancūzijoje yra įsteigusi europietišką
skyrių, kuriame dirba keli profesionalūs darbuotojai, tačiau jie turi už­
duočių 20-30 metų į priekį.
„Apie pinigus to pašnekesio metu išvis nebuvo užsiminta, - pabrėžė
Saulius. - Bet jei ir būtų sakę, kad duoda tuos kelis milijonus, manau,
tą akimirką tai nebūtų mūsų paveikę. Net neklausėme, koks žadamas
atlyginimas. Su mumis bendravęs žmogus buvo iranietis, tad akivaizdu,
kad suprato, ką reiškia gimtieji namai, artimieji, persikėlimas į kitą šalį.“
Aidas sakė girdėjęs, kad vidutinis „Apple“ programuotojo atlygini­
mas per metus siekia 80 tūkstančių JAVdolerių. „Bet patekus į vidų nėra
jokių garantijų ar išankstinio pranešimo apie gresiantį atleidimą, - kal­
bėjo Aidas. - Ten jie žmogiškų klaidų nėra linkę atleisti. Bet jei sėkmin­
gai įsilieji į jų terpę, maloniai supažindina su kitais darbuotojais, padeda
įsikurti, suranda gyvenamąją vietą, kad gerai jaustumeisi ir tavo darbui
netrukdytų pašaliniai dalykai.“
„Tai kompanija, kurioje tu privalai dirbti, - įsiterpė Saulius. - Ten jau
negali dykinėti.“
Broliai pasakojo, kad jei „Apple“ darbuotojams paskiriama svarbi už­
duotis, ten dirbantys žmonės ją stengiasi įvykdyti ekstremaliomis prie­
monėmis. Dažnai jie dirba viršvalandžius ir tai nė trupučio netrikdo
aukščiausios kompanijos vadovybės.
Į Lietuvą grįžę broliai Dailidės džiaugėsi, kad jų biure įrengti nedideli
kambarėliai programuotojams netgi savotiškai nustelbė „Apple“ būsti­
nėje aplankytas erdves. „Bet kuriuo atveju smagu, kad pas mus aplinka
yra geresnė negu ten. Aišku, trūkumas, kad pas mus nėra tos įspūdingos
kavinės, - pasakojo Saulius. - Mūsų biurai geresni ir naujesni, pas juos
darbo aplinka morališkai pasenusi. Bet labai svarbu, kad pas mus dir­
bantys žmonės turi privačią erdvę, o „Apple“ būstinėje to nėra.“
413
 Nė trupučio nepatyrę euforijos dėl kvietimo įsidarbinti „Apple“ cen­
tre Aidas ir Saulius grįžo namo ir toliau aktyviai darbavosi su savo pro­
grama „Pixelmator“.
Šiandien bendrovė praminta ją išgarsinusios programos vardu
„Pixelmator Team“. „Po tos kelionės į Ameriką mes ketverius metus kas­
kart atnaujindavome programą. Į ją įkeldavome naujų galimybių, pa­
taisydavome senas klaidas ir panašiai. Tada uždirbdavome išties nema­
žai“, - kalbėjo Saulius.
Paklaustas, koks tas uždarbis buvo, Aidas atsako: „Jei skaičiuotume
litais, manau, jau buvome uždirbę du milijonus.“
2011 metais „Apple“ pristatė mokamų interneto aplikacijų parduotu­
vę „Appstore“, kurios stende prekiaujama ir brolių Dailidžių programa.
„Mes jiems pateikėme tą pačią versiją, kuri buvo pasirodžiusi prieš die­
ną, įkėlėme į lentyną, ir tada prekyba programa labai pagyvėjo“, - kal­
bėjo S. Dailidė.
Vartotojai masiškai ėmė pirkti lietuvių programuotojų produktą, nes
norėjo jį išbandyti ne tik savo „Mac“ kompiuteriuose, bet ir išmaniuo­
siuose telefonuose „Apple iPhone“.
„Per tas pirmąsias dvidešimt prekybos programa dienų buvo kilusi
tikra beprotybė. Visi kaip paklaikę veržėsi kuo greičiau nusipirkti mūsų
produktą. Vėliau „Apple“ oficialiai pranešė, kad per 20 dienų uždirbo­
me milijoną, - sakė Saulius. - Kartu jie reklamavo savo naujai atidarytą
programėlių parduotuvę. Bet tokia staigi revoliucija sugriovė visą su­
pratimą. Mums buvo keistoka ir nejauku, kad realiai mūsų produktas
tas pats, taip pat veikiantis, naujų funkcijų jame neįdiegėme, tačiau štai
kokia masinė isterija dėl jo nuvilnijo per pasaulį.“

Sunkiai uždirbti pinigai - naujiems automobiliams, kelionėms

Saulius prisipažino, kad uždirbti gana nemaži pinigai jų visiškai ne­

pakeitė ir nesujaukė proto. Aidas netgi pataisė: vertėtų atkreipti dėmesį,
kad tai ne jų pačių, o kompanijos uždirbti pinigai. „Tiesiog buvo pakelta

414
kartelė siekti dar aukščiau, suteikta galimybė padaryti ką nors dar įdo­
mesnio, - kalbėjo Aidas. - Smagu, kai turi daugiau pinigų, bet realiai jie
yra tik kaip įrankis, kuris suteikta galimybę dar plačiau pasirodyti ar ką
nors nauja padaryti kur kas geriau.“
Susikūrę gana nemažas pajamas ir Aidas, ir Saulius nesivaikė pra­
bangos, nesikeitė ir jų kasdieniai įpročiai. Broliai nesišvaistė pinigais iš­
taigingoms kelionėms, drabužiams ar kitokioms materialiosioms gėry­
bėms. Pašnekovai teigė, kad iki tol važinėjo ne pirmos jaunystės BMW
ir „Infinity“ markės automobiliais. Praėjus kuriam laikui abu nutarė at­
sinaujinti - nusipirko naujas transporto priemones iš salonų.
„Bet nebuvo minties, kad štai uždirbau tuos pinigus ir varau į saloną,
kur nusipirksiu naują BMW. Tai atėjo gal po metų“, - pabrėžė Saulius.
Aidas teigė nusipirkęs naujintelę „Audi A7“. „Bet jau gal buvo praėję
dveji ar net daugiau metų po šio sandorio. Tiesiog ankstesnis automobi­
lis pradėjo byrėti ir pamaniau - na, situacija nėra bloga, tad reikia įsigyti
naują“, - šnekėjo A. Dailidė.
Tiesa, Saulius pabrėžė iki šiol neturintis nuosavo būsto Vilniuje. Jis
butą nuomojasi, tačiau labai džiaugiasi už sostinės įsigijęs sodybą - joje
praleidžia didžiąją vasaros dalį.
„Man patinka būti gamtoje, ten, kur nėra daug asfalto. Be to, miške
smagu pailsėti nuo žmonių minios“, - teigė Saulius. Toje pačioje sody­
boje greta įsikūręs vasarą nemažai laiko praleidžia ir Aidas. Jis pajuoka­
vo, kad būdamas mieste neturi savo namų, gyvena „Pixelmator Team“
biure.
Išskirtinių svajonių net ir atsiradus pinigų broliai įgyvendinti nepuo­
lė. Saulius sakė labai norėjęs išeiti jaunesniųjų kariuomenės vadų moky­
mus, tačiau dėl užimtumo jam nepavyko pabaigti pradėto kurso. „Mane
žavi karyba, todėl atrodė, kad bent šią svajonę išpildysiu. Bet per tuos
darbus nepavyko ir jos paversti tikrove. Tiesa, šįsyk sutrukdė antrasis
„Apple“ kvietimas - dabar jau pasirodyti jų produkcijos pristatyme“, -
neslėpdamas apmaudo kalbėjo Saulius.

415
 Jis teigė nesąs aktyvus keliautojas ar pasaulio šalių kolekcininkas.“ S.
Dailidė aiškino spontaniškai besileidžiantis į tas keliones, kurias išrenka
jo žmona.
O širdies draugės neturintis Aidas pasakojo, kad kone metus akty­
viai keliavo per pasaulį. Kaip jis sako, 2013-aisiais jam tiesiog norėjosi
nuo visko pabėgti, tad jis nemažai laiko praleido viešėdamas Austra­
lijoje, aplankė Ramiojo vandenyno salas, Kiniją, Šiaurės Korėją. Taip
pat aplankė Azijos regioną ir nemažą Europos žemyno dalį. „Kai arčiau
namų, kur nors Europoje, visada stengiuosi važiuoti su draugais, nes ir
dėl išlaidų paprasčiau, ir šiaip linksmiau, - pasakojo Aidas. - Bet kai jau
reikia daugiau pinigų ir laiko, tenka keliauti vienam. Juk ne visi sau gali
leisti mėnesį išbraukti iš gyvenimo ir kur nors bastytis. Aišku, tą laiką
keliaudamas negyvenau penkių žvaigždučių viešbučiuose. Rinkausi kur
kas pigesnį variantą, be to, šiais laikais hostelių (nedidelių pigių vieš­
bučių) kultūra labai įdomi - ten susirenka unikali draugija. Vakaruose
tarp jaunimo tokios išvykos paplitusios, tėvai duoda kiek nors pinigų ir
jų vaikai keliauja, pamato pasaulio, pradeda bendrauti su bendraamžiais
iš kitų šalių. Kadangi savo paauglystės etapą praleidau prie kompiuterio,
norėjosi truputį išsilakstyti, pakvailioti. Aišku, viskas vyko neperžen­
giant proto ribų, be jokių narkotikų vartojimo ar kitokių nesąmonių.“
Viena didesnių Aido svajonių buvo apsilankyti Šiaurės Korėjoje. Ta
šalis lietuviui paliko neišdildomą įspūdį. „Lietuviai skundžiasi dėl blogų
orų, vakariečiai - dar dėl kitokių problemų, bet apsilankęs Šiaurės Korė­
joje pamatai visiškai kitokį pasaulį, - dalijosi įspūdžiais Aidas. - Baisu,
bet tai viena iš nedaugelio vietų šioje žemėje, kur žmonės iškart šaudomi.
Ten nieko tokio, kad darbuotojai pluša valstybei priklausančiuose ryžių
laukuose ir kai kada net miršta badu. Šiaurės Korėja, ko gero, turistui
saugiausia šalis planetoje. Vos atskridus iš manęs buvo paimtas pasas
ir šalia turėjau du nuolat lydinčius žmones. Būdavo ir keistų situacijų,
pavyzdžiui, neišleisdavo iš viešbučio pasivaikščioti arba negalėjome bet
kur nusipirkti geriamojo vandens. Jįe aiškino, kad sustosime ten, kur
numatyta turistams. Daugelyje vietų net fotografuoti galima tik tada, kai
suteikiamas leidimas.“

416
 Pasirodymas „Apple" scenoje

2011-ųjų vasarą su Aidu ir Sauliumi vėl susisiekė JAV kompanijos

„Apple“ atstovai. Šį kartą jie paskambino ir paprašė, kad pas juos atvyk­
tų bendrovės „Pixelmator Team“ dizaineris ir programuotojas.
„Neturėjau konkrečių duomenų, kam to reikia. Bet iš pokalbio su­
pratau, kad vyksta kažkoks slaptas projektas ir jame dalyvauti jie prašė
atsiųsti du mūsų žmones, - prisimena Saulius. - Kai „Apple“ sako, kad
jiems reikia dviejų žmonių, vadinasi, jie nesiterlioja ir išties vyksta kai
kas įdomaus. Sušaukėme susirinkimą, išrinkome du žmones, jie pasirašė
griežtas „Apple“ sutartis neatskleisti vidaus tvarkos ir išskrido į Ameri­
ką. Net mums darbuotojai neturėjo teisės atskleisti visų detalių ar įvykių
eigos. Nuspėjau, kad ten bręsta kažkas svarbaus. Kaip paaiškėjo vėliau,
jie gal mėnesį praleido dirbdami slaptoje kompanijos laboratorijoje be
langų. Įėjimą į laboratoriją nuolat kontroliavo vienas žmogus, jis kaskart
mūsiškius lydėdavo net į tualetą. Jiems atnešdavo slaptų kompiuterių,
prietaisų ir jie ten nuolat dirbo.“
Įvedusi tokią griežtą vidaus tvarką ir apsaugą „Apple“ saugosi tų, ku­
rie gali paskleisti žinią apie jų planuojamus ar rinkai rengiamus pro­
duktus. „Tarkime, jei kas nors paskleis purvino ar negražiai atrodančio
netrukus pasirodysiančio modelio ar neįprasto dizaino kompiuterio at­
vaizdą, jiems bus didelis nuostolis. Jukjie juos oficialiai pristato tobulus.
Ir ta viena nuotrauka gali padaryti milijoninių nuostolių. Tai nevertina­
ma pinigais. Kompanija į tai reaguoja kaip į psichologinį diskomfortą.
Tad buvo aišku, kad mūsiškiai ten izoliuoti dirba su tuo, kas bus pateikta
artimiausioje naujos produkcijos pristatymo konferencijoje. Svarsčiau,
kad galbūt bus kažkas rodoma su „Pixelmator“ ženkleliu, bet nežino­
jau, ar ten ruošiamas didelis daiktas. Tad perspėjau darbuotojus, kad jei
reikės, tegul eina ant scenos ir oficialiai pristato savo naująjį darbą. Man
nebuvo svarbu, kad kiti eis ir pasirodys, svarbu, jog ten bus šnekama
apie mūsų produktą“, - kalbėjo Saulius.
Tačiau likus maždaug savaitei iki didžiojo „Apple“ produktų prista­
tymo renginio 2014-ųjų spalį broliai Dailidės sužinojo, kad privalo da­
lyvauti patys produkto kūrėjai. Vieną naktį netikėtai Aidas sulaukė gar­
417
siausios pasaulyje technologijų gamintojos atstovų skambučio ir išgirdo,
kad jau kitą dieną 10 valandą ryto (Amerikos laiku) jis su Sauliumi pri­
valo būti Kupertine. Telefonu buvo paaiškinta, kad artimiausias skrydis
į San Fransiską - 7 valandą ryto iš Vokietijos Frankfurto tarptautinio
oro uosto.
„Pakilau iš lovos sodyboje ir šokau į automobilį. Važiavau tokiu grei­
čiu, kad net nepastebėjau greičio matuoklio ir buvau nufotografuotas, -
pasakojo Saulius. - Nespėjome net susikrauti lagaminų. Atvykę į Ame­
riką nusipirkome marškinius, kad galėtume bent kiek padoriau atrodyti
lipdami į sceną.“
Vos nusileidę San Fransiske broliai Dailidės iškart nuskubėjo į ren­
ginio vietą, kurioje kasdien po kelias valandas vyko rimtai parengtos
repeticijos. S. Jobsui dar esant gyvam į šiuos renginius ir jų pristatymus
būdavo surenkamos profesionaliausių įgarsintojų, apšvietėjų pajėgos.
Tokie renginiai savo techninėmis galimybėmis gerokai pranoksta net
pasaulyje pripažintų scenos žvaigždžių koncertus ar minias žiūrovų su­
traukiančius festivalius.
Lietuvių pasiruošimą atidžiai stebėjo ir pagrindiniai „Apple“ vado­
vai - S. Jobsą pakeitęs kompanijos prezidentas Timas Cookas ir vicepre­
zidentas produktų rinkodarai Phillas Schilleris. Viskas vyko labai profe­
sionaliai ir sklandžiai. Tai bene didžiausia kasmetė kompanijos šventė,
kurioje susirinkusiems žiniasklaidos atstovams ir tiesiogiai internetu
visame pasaulyje renginį stebintiems žmonėms pristatomi naujausi
„Apple“ produktai. Apie pasiruošimą šiam renginiui ir užkulisiuose ma­
tytus vaizdus broliai Dailidės šiek tiek papasakojo, bet neleido įspūdžių
detaliai publikuoti šios knygos puslapiuose, mat yra pasirašę griežtas su­
tartis neatskleisti paslapčių.
Jie teigė, kad kartą vieni prancūzai išsiplepėjo apie tai, ką yra matę
ruošiantis šiam renginiui. Tai sužinoję „Apple“ atstovai su jais nu­
traukė bet kokius bendradarbiavimo saitus. Tad jie nenorėtų atsi­
durti pernelyg atsivėrusių ir paskui rimtai nukentėjusių prancūzų
vietoje.

418
 „Susidaro įspūdis, kad visą kompaniją „Apple“ sudaro tūkstantis
žmonių. Teko girdėti, kad S. Jobso laikais būdavo išrenkamas šimto dar­
buotojų iš įvairių projektų kolektyvas, kuris į tam tikrą vietą išvykdavo
tiesiog pabendrauti, - pasakojo Saulius. - Pats S. Jobsas mėgdavo ma­
žas, maždaug iš 20 žmonių sudarytas darbuotojų komandas, jie būda­
vo atrenkami iš geriausių savo srities profesionalų. Mus tai savotiškai
paveikė, nes „Pixelmator Team“ irgi turi panašiai tiek programuotojų,
dizainerių. Tai optimalus žmonių skaičius tokiai veiklai, nes didesnis jau
pradeda kelti chaosą.“
Broliai Dailidės pasakojo, kad didžioji dalis „Apple“ kompanijoje
dirbančių žmonių - nuo eilinių programuotojų iki pagrindinių bosų -
yra paprasti, lengvai bet kokia tema bendraujantys žmonės, nesergantys
tarptautinio lygio žvaigždžių lyga. „Jeigu neatrodytų arogantiškai, saky­
čiau, kad esame absoliučiai tokie pat. Patiko tai, kad mes su jais supra­
tome vieni kitų juokelius ir problemas. Kai daugiau su jais pabendrauji,
gali ir atsiverti, o galiausiai supranti, kad nebelieka didelio skirtumo -
esi amerikietis ar lietuvis, - atvirai pasakojo S. Dailidė. - Kad ir kaip
keista, iš visų toje aplinkoje sutiktų žmonių labiausiai sugadintas, žvel­
giant iš šalies, pasirodė „Apple“ darbuotojas, kuris vairavo autobusiuką
ir pristatinėjo prekes. Jis pernelyg rimtai į viską žvelgė ir bandė brukti
patarimų, pastabų.“
Sauliui ir Aidui patiko tai, kad šių dienų moderniųjų kompiuterinių
technologijų ir populiariausių mobiliųjų išmaniųjų telefonų rinkoje ly-
deriaujančios Amerikos kompanijos darbuotojai rodo išskirtinę pagar­
bą vadovams. „Tai tikrai nėra baimė, bet jeigu ten žinoma, kad asmuo
eina vadovaujamas pareigas, vadinasi, jis yra vadovas. Jeigu jis pasakė,
kad reikia daryti vienaip ar kitaip, privalai vykdyti jo nurodymus. Ten
dirba labai protingi ir iš karto vienas kitą suprantantys žmonės, tad in­
trigų bei trinties toje bendrovėje išvengiama“, - pasakojo A. Dailidė.
Lietuvių pasirodymas naujųjų „Apple“ produktų pristatymo rengi­
nyje 2014-ųjų spalio 16 dieną nebuvo ilgas - pagrindinėje scenoje jauni
vyrai užtruko bemaž dvi minutes. „Mes užkulisiuose mintyse maldavo­
me, kad tik jie paminėtų Lietuvos vardą, nes neturėjome nė menkiausio

419
supratimo, kaip būsime pristatyti renginio žiūrovams, - prisimena Sau­
lius. - Nežinojome, ką ištars naujus produktus pristatantis ir į sceną mus
pakvietęs Ph. Schilleris, todėl kai žengiant ant pakylos jis pasakė, kad tai
Lietuvos atstovai, atsirado triskart daugiau jėgų ir įkvėpimo tinkamai
pasirodyti šiame renginyje.“
„Jis (Saulius) visą gyvenimą prikaišiojo, kokia prasta mano šneka­
moji anglų kalba, t. y. tartis ir akcentas, bet nuvykus į renginį Amerikoje
daugelis, išgirdę jo kalbą, patarė, kad verčiau jau scenoje kalbėčiau aš.
Sakykime, tai buvo saldus „Apple“ vyrukų kerštas. Po to kažkaip jau
nebegirdėjau priekaištų dėl savo anglų kalbos“, - šypsojosi Aidas.
Saulius džiaugėsi, jog tą kartą jam nereikėjo šnekėti, nes, kaip jis
sako, trūko visai nedaug, kad iš jaudulio būtų nualpęs renginį stebinčių
žmonių akivaizdoje. Jie buvo sukeisti vietomis - Aidas kalbėjo, o Saulius
maigė prie didžiojo ekrano prijungtą „iPad“.
Tą dieną ant scenos pakviesti broliai Aidas ir Saulius trumpai papa­
sakojo, kokiu našumu veikia pristatomas naujasis „Apple“ produktas -
„iPad Air“ geba apdoroti vaizdus jų sukurtu grafikos apdorojimo pake­
tu. O kas pradžiugino ne tik sumanius programuotojus iš Lietuvos, bet
ir jų programos gerbėjus, tai žinia, kad netrukus pasirodys ir „Pixelma-
tor“ versija, skirta „iPad“ savininkams.
Kaip mano, kodėl būtent jiems „Apple“ suteikė tribūną pristatyti
naujausią programos versiją? Šie lietuviai prieš septynerius metus atsi­
sakė dirbti garsioje kompanijoje, tačiau praėjus tiek laiko vis dėlto nebu­
vo pamiršti ir oficialiai paprašyti dalyvauti pristatant naujus produktus.
„Kodėl IT milžinės atstovai vis nepaleidžia brolių Dailidžių iš savo aki­
račio?“ - paklausiau šiuose puslapiuose aprašomų herojų.
„Šiais laikais technologijų ir joms skirtų programų pasaulyje yra
daug šlamšto. Yra nemažai jaunų programuotojų, kurie mano, kad štai
pasėdėsiu prie kokio nors produkto keletą mėnesių, kaip nors viską su-
mesiu, paleisiu ir paskui uždirbsiu kelis milijonus, - kalbėjo Aidas. -
Deja, ne taip paprasta. Kokybiškų, rimtų produktų nėra tiek daug.
Jiems suskaičiuoti užtektų net rankų pirštų, o mes tiesiog buvome vie­

420
ni tokių. Turbūt mūsų sukurta programa jiems pasirodė kiek įdomesnė
nei kitų.“
„Šią programą kūrėme kiek kitaip, - paaiškino Saulius. - Turėjome ir
savo tinklaraštį, kuriame fiksuodavome vos ne asmeninius išgyvenimus.
Neabejoju, kad visą tą laiką „Apple“ vadovai mus akylai stebėjo, nes ti­
krai normaliai viską darėme. Be to, jie pastebėjo, kad mūsų filosofija
panaši - laikomės to paties principo kaip ir garsieji amerikiečiai: jeigu
darysi šlamštą, mėginsi kaip nors greitai uždirbti pinigų, niekas tavęs
negerbs, nemylės, niekada nerodys per savo renginius, vadinamąsias
keynote sesijas.“
Anot brolių, „Apple“ niekada intensyviai nereklamuoja ir pirmosiose
savo interneto parduotuvės lentynose nepozicionuoja lėkštų, primity­
vių, popsinių parsisiunčiamų programėlių, nors jos pasaulį varo iš proto
ir kūrėjams krauna pasakišką pelną.
„Mes tikrai neuždirbame tiek, kiek, pavyzdžiui, Kardashianų giminė
ar koks nors kazino žaidimų appsas, bet mes pelnėme pagarbą, - kalbėjo
Saulius. - Dėl to bene labiausiai ir esame patenkinti, mat mums nereikia
daryti tokių sprendimų, kurie susiję vien su pinigų kalimu. Mums ne­
bereikia imtis kokių nors pigių triukų ar ėjimų, nors tikrai galėtume dar
daugiau uždirbti iš to, ką darome. Svarbiausia, jog net ir praėjus dauge­
liui metų savo vaikams galėsime pasakoti ne apie uždirbtus pinigus, o
apie tai, kad kažkada mūsų dėka „Apple“ visam pasauliui ištarė: „Lietu­
va!“ Negalėčiau paaiškinti plačiau, bet mums tai ypač svarbu.“
Broliai Dailidės aiškino nesantys fanatiškai prisirišę prie gimtosios
šalies ir savęs nelaikantys pamišusiais patriotais, bet jie tvirtai įsitikinę,
kad mūsų šalyje gyventi galima labai neblogai. „Čia yra žiauriai gera ša­
lis, - tikino Saulius. - Gal pas mus nėra pati gražiausia gamta pasaulyje,
bet tai yra mano gamta ir ji labai miela širdžiai. Man smagu, kai pasi­
slėpti nuo saulės pasirenku gimtinės medį.“
Didžiąją pasaulio dalį išmaišęs Aidas antrino, kad Lietuvos klima­
tas yra priimtinas. „Šiaip čia gera, nors žiemą ir būna sunku. Bet žie­
ma trunka tik kelis mėnesius, o per tą laiką trumpam galima išlėkti į

421
Egiptą, Tenerifę arba Turkiją, - kalbėjo Aidas. - Bet kuriuo atveju pas
mus daug palankesnis klimatas nei tame pačiame Kupertine, kur va­
sarą būna didelės sausros. Ten net lapkritį vietos gyventojus alina 35
laipsnių karščiai. Tiesiog neįmanoma gyventi. Aišku, rudenį ten sma­
gu, keliuose ir gatvėse voveraitės laksto. Bet apskritai planetoje nėra
daug tobulų vietų, kur būtų palanki ekonomika, graži gamta ir vietinės
moterys.“

Dirbtuvę aplankė prezidentė

Grįžę iš „Apple“ konferencijos Amerikoje broliai Dailidės jautėsi

tokie išsekę, kad kurį laiką net neatsakinėjo į juos pakalbinti norinčių
įvairiausių žiniasklaidos priemonių atstovų telefono skambučius. Tačiau
tomis dienomis jie negalėjo atsakyti šalies prezidentei D. Grybauskaitei,
kuri panoro iš arčiau susipažinti su dviem gabiais broliais ir lydima bū­
rio žurnalistų apsilankė Šiaurės miestelyje esančiose „Pixelmator Team“
patalpose. Ji apsidairė biure, pabendravo su broliais ir mokėsi dirbti pro­
grama „Pixelmator“.
Prezidentė, išgirdusi, jog broliai veiklą pradėjo ūkiniame pastate, vė­
liau žiniasklaidai pabrėžė, jog svarbiausia - valia ir aistra dirbti, o ne
finansinis užnugaris.
„Visiems galima palinkėti, ypač jauniems žmonėms, kad įmanoma
pradėti net garaže ar šalia garažo. Tam nereikia rimtos bazės, svarbu
žinios, noras, motyvacija ir galima bet ką padaryti“, - kalbėjo D. Gry­
bauskaitė. Prie kompiuterio sustojusi prezidentė aiškinosi „Pixelmator“
subtilybes.
Šia programa šalies vadovė apdorojo Trakų pilies fotografiją.
„Kai žurnalistai prezidentės pradėjo klausinėti kitomis temomis, mes
paprasčiausiai pasitraukėme į šalį ir netrukdėme jiems bendrauti. Ta­
čiau tada mums teko išties daug dėmesio, nors, kaip matote, nesame
prie to pripratę ir specialiai to nesiekiame“, - vienas kitą papildydami
kalbėjo broliai.

422
 „Pirmąjį didesnį interviu davėme po šio renginio praėjus gerokai
daugiau nei mėnesiui, - prisimena S. Dailidė. - Nenoriu pasakyti, kad
nepageidavome į mus sutelkto didžiulio žurnalistų dėmesio, nes faktiš­
kai visi buvo labai gražiai aprašę mūsų pasirodymą tame renginyje. Bet
tuo metu jautėmės labai pavargę, išsiurbti energiškai.“
Aidas neabejoja, kad žurnalistams jie kur kas įdomesni ir patraukles­
ni ne kaip originalaus interneto projekto autoriai, bet kaip jauni versli­
ninkai, kuriems per rekordiškai trumpą laiką pavyko susižerti milijo­
ną. Todėl Dailidės vis rečiau dalija interviu mūsiškei žiniasklaidai. „Tu
jiems šnekėsi viena, bet galiausiai tave vis tiek pakiš po kokia nors dar
viena sėkmės istorija, - padarė išvadą A. Dailidė. - Tiesą sakant, už­
kniso, elementariai atsibosta. Norėtųsi labiau pasidalyti savo patirtimi
arba klaidomis. Žinau, kad jei šiandien reikėtų nuo nulio pradėti verslą,
būtų daug paprasčiau, bet irgi sunku kaip ir prieš tuos dešimt metų.
Neturiu kokių nors superinių žinių, įžvalgų, kokiomis puikuojasi kiti IT
verslo atstovai, tačiau dažniausiai apie mus suguldyti pasakojimai tampa
gyvenimo būdo straipsniais. Bet aš juk visai nenoriu kalbėti apie savo
asmeninį gyvenimą.“
Pastaraisiais metais į brolių valdomą „Pixelmator Team“ plūsta no­
rinčių įsidarbinti elektroniniai laiškai. Vyrams sunku išsirinkti tinkamą
kandidatą, nes į juos besikreipiančiųjų žinios yra išties vertingos. „Bet
mūsų vidaus statistika byloja, kad geriausi darbuotojai paprastai yra ne­
baigę universitetų, savamoksliai“, - pridūrė Saulius.
„Jau net pradedu pats įtariai žiūrėti į žmones, baigusius net kelis skir­
tingų universitetų fakultetus, nes juk buvo laikas, kai Lietuvoje masiškai
du bakalaurus studijavo nemažai jaunų žmonių“, - kalbėjo Aidas.
„Bet jeigu jie dešimt metų kur nors mokėsi, vadinasi, karjeros norėtų
siekti universitete“, - tokios nuomonės laikosi Saulius.
Į Dailides per mėnesį kreipiasi bemaž šimtas žmonių, norinčių įsi­
darbinti jų bendrovėje. „Tačiau aukščiausios kvalifikacijos specialistų
Lietuvoje nėra tiek daug. Galbūt prie to prisidėjo ir tai, kad nemažai
gabaus jaunimo yra išvykę darbuotis svetur“, - sakė Aidas.

423
 Saulius neslepia, kad norėdami į komandą priimti juos tenkinantį
kandidatą sugaišta nemažai laiko mokymams. „Net jeigu jis ir ką nors
moka, nereiškia, kad geba puikiai dirbti tarptautinės kompanijos lygiu, -
teigė pašnekovas. - Tad jį parengti neretai užtrunka net iki metų. Būtent
tiek laiko žmogus mokosi, kad galėtų realiai ką nors daryti, bet vis vien
negauna pagrindinių užduočių. Visą tą laikotarpį jam mokamas sutartas
atlyginimas, bet jis tik mokosi. Labai daug energijos tam išeikvoji ir išties
pavargsti. Tikrai be galo sunku kas kartą žmogų mokyti nuo nulio. Bet
visa kita mūsų veikloje yra didžiausias malonumas sielai ir protui.“
Apie savo pasirinktą veiklą, sunešusią nemažai pinigų ir pelniusią
pripažinimą pasaulyje, broliai Dailidės galėtų pasakoti ištisas valandas.
Kadangi išsamesnės IT žinios, programėlių veikimo funkcijos ir ypa­
tybės, informatikos žinovams įprasta terminologija vis dar ne visiems
įkandamas dalykas, nutariau paklausti, kodėl jie sukūrė programėles
nuotraukoms patobulinti bei dizainui.
Pasiteiravau, negi jie yra tokie pamišę dėl fotografijos, paveikslų ir
kitokių iliustracijų tobulinimo?
„Aš itin prastai fotografuoju, tai nėra mano hobis“, - prisipažino Ai­
das.
Saulius sakė, kad jų programėlė skirta kaip ir menininkams, fotogra­
fams, norintiems iš nuotraukų kurti kompiuterinius atvirukus, kuriuose
būtų galima pateikti ir pageidaujamą tekstą, pataisyti arba tiesiog, kaip
jie juokauja, sugadinti pernelyg gražiai padarytą nuotrauką. „Sakykime,
kad mes pamišę dėl fotografijos ir, kaip jūs sakote, technologijų susi­
dūrimo. Esame būtent šios sankryžos, kurioje susikerta dvi šios sritys,
aistruoliai“, - teigė Saulius.
Aidas, dar labiau pasitelkdamas fantaziją, pareiškė, kad jie primena
„Formulės 1“ sportinių automobilių inžinierius. „Jie nėra skridę for­
mule, prasti lenktynininkai, bet kuria bolidą, kuris važiuoja beprotiš­
kai greitai. Inžinieriai nesėda į bolidus, jie rymo prie darbo stalo, mato
grafikiukus, juos paišo. Taigi mes irgi savotiški inžinieriai, į kitų darytas
nuotraukas žvelgiame kitaip“, - sakė Aidas.

424
 Šiais laikais keletas įvairių programėlių sukūrusių IT vizionierių daž­
nai save žiniasklaidoje pateikia kaip ateities pranašus. Kai kurie netgi pro­
gnozuoja ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio verslo ateitį kelis dešimtmečius į
priekį. Saulius ir Aidas džiaugiasi, kad tokie žmonės dominuoja viešojoje
erdvėje ir daro tam tikrą poveikį visuomenei, o ypač jaunajai kartai.
„Bet mes absoliučiai nedalyvaujame lietuviškame IT gyvenime“, -
tvirtino Saulius.
Aidą stebina pastaraisiais metais sparčiai populiarėjančios IT vers­
lininkams ir programuotojams skirtos konferencijos. Tokių renginių
gerokai daugiau, nei visoje Lietuvoje veikia tokį verslą plėtojančių ben­
drovių.
„Login“ konferencijoje buvau. Ten net pranešimą perskaičiau. Po to
buvau patekęs į vieno kito spaudos leidinio puslapius. Galbūt porą kartų
esu dalyvavęs televizijos laidoje. Vieną sykį tikrai nepataikiau į televizi­
jos siužetą, nes buvo parengtas nesąmoningas reportažas. Bet žmonėms
jau iš anksto buvau pažadėjęs, tad buvo negražu atšaukti“, - pasakojo
Saulius.
Aidas sutinka, kad smagu kartkartėmis apsilankyti IT konferencijo­
se, seminaruose ir kituose metiniuose renginiuose. Bet ten toli gražu
nėra viskas taip patrauklu. „Ir tai atima beprotiškai daug laiko, nes to­
kių renginių sumanytojai prašo parengti pranešimą, - sakė jis. - Jeigu
šiaip ateitum kavutės pagerti, tai irgi iš dešimties žmonių pasitaiko tik
du, su kuriais įdomu pasišnekėti. Mat būtent tie žmonės išties ką nors
daro. Kiti dažniausiai neturi jokios fantazijos, vizijos. Na, bet būna, kad
žmonėms patinka tiesiog bendrauti, jiems dėl to gera, o aš nelabai mėgs­
tu bendrauti su nepažįstamais žmonėmis. Blevyzgoti patinka su senais
draugais, o kur nors panašiame renginyje nėra taip smagu. Be to, anks­
čiau ar vėliau tuos įdomiau ar kitaip mąstančius ir ką nors generuojan­
čius žmones sutinki ir su jais pasišneki bendromis temomis.“
Saulius teigė, kad vadinamųjų sėkmės istorijų nuo to laiko, kai jie
kaip programuotojai pirmąsyk sėdo prie „Mac“ kompiuterio, buvo be­
maž trys ar keturios. „Bet esmė, kad jos visos nutiko nuosekliai darant

425
tai, kas patiko tam tikru gyvenimo laikotarpiu, - kalbėjo jis. - Galbūt
ateityje vėl kas nors smarkaus pykštelės, bet visą tą laiką dirbsiu ir steng­
siuosi tai daryti gerai. Niekada neužsikabinu ir nesilaikau to, kad man
būtinai reikia iššauti. Taip, jeigu iššaus - bus labai puiku, kaip neseniai
nutiko dėl „iPad“ skirtos programėlės. Jei neiššaus - jokio skirtumo, nes
vis tiek darau tai, kas man patinka. Vis dėlto turiu tikslą, tolesnę viziją,
ir viskas turėtų būti gerai.“
Saulius teigė, kad kartkartėmis jie eksperimentuoja ir kurdami pro­
duktus skirtingo pobūdžio kompiuteriams. „Pavyzdžiui, šiuo metu ku­
riamas žaidimas. Bet tai visiškai nesusiję su mūsų kompanija. Tai atski­
ras, net solinis Aido produktas. Man irgi patinka ši niša, todėl pasido­
miu jo kuriamu projektu“, - pasakojo Saulius.
Broliai sakė, kad eksperimentinius ir netradicinius projektus į rinką
retsykiais išleidžia ne savo vardu, o išgalvotų bendrovių pavadinimais.
„Norime pasitikrinti, kiek mūsų smegenys turi įtakos vienam ar ki­
tam sumanymui įgyvendinti, - užuominomis kalbėjo Saulius. - Jeigu
naujus produktus kabinsime savo įmonės vardu, žmonėms gali pasiro­
dyti, kad čia tie patys daro, tad jie juos pirks ir siųsis tiesiog iš inerci­
jos. Dabar kuriamas projektas bus visiškai atskiras, abu su juo dirbantys
žmonės tarpusavyje net nebendrauja. Jis bus išleistas artimiausioje atei­
tyje, tačiau kitokiu vardu ir niekas nežinos, kad tai mūsų darbas. Taigi
jeigu tai iššaus, bus smagu, jei ne, vadinasi, taip ir turėjo būti.“
2014-ųjų gruodžio 30 dieną Lietuvos prezidentė D. Grybauskaitė tei­
kė „Globalios Lietuvos“ lyderių apdovanojimus. Šalies Prezidentūroje
broliai S. ir A. Dailidės buvo apdovanoti už pasaulyje žinią apie Lietu­
vą skleidžiančią verslo idėją - jų plačiai išgarsintą vaizdų redagavimo
programą „Pixelmator“. Labai viliuosi, kad plėtojantis kompiuterinių
technologijų verslui, randantis netradicinėms interneto svetainėms bei
paslaugų platformoms artimiausiu metu apie panašiai veikiančius, ana­
logiškų laimėjimų pasiekiančius lietuvius pasauliniu mastu išgirsime
gerokai dažniau nei tebesklandančias istorijas, jog kadaise pirmieji mili­
jonieriai turtus susikrovė nesąžiningai, skandalingai ir kitokiais būdais,
kuriuos slepia net ir po daugelio metų.
426
 JIE ATSISAKĖ ATSIVERTI ŠIOJE KNYGOJE

„Nerijus Numavičius jums perduoda nuoširdžiausius linkėjimus ir

gerbia jūsų sumanymą rašyti tokią knygą. Tačiau jis yra pažadėjęs kole­
gai Ignui Staškevičiui pirmiausia pasipasakoti jus dominančiomis temo­
mis, nes Ignas yra pasiryžęs rašyti panašią knygą. Taigi šiuo metu negali
daugiau niekam atsiverti, nes yra suteikęs tokį pažadą savo ilgamečiam
partneriui“, - tokio pobūdžio žinią bendraujant telefonu perdavė turtin­
giausio lietuvio advokatė Olga Petroševičienė, kuri dažnai N. Numavi-
čiui 2015 metais atstovavo smulkiojo „VP grupės“ akcininko Mindaugo
Marcinkevičiaus jam paskelbtame informaciniame kare.
„Panašaus kreipimosi jau esu sulaukęs iš kito asmens. Matyt, ne vie­
noje galvoje bręsta mintis rašyti didesnės apimties knygą tokia tema.
Kadangi jokios ypatingos paskatos remti tokią iniciatyvą neturiu, o ri­
zika nusivilti rezultatu egzistuoja, į šią idėją žiūriu itin atsargiai. Jaučiu
atsakomybę ir prieš kitus žmones: savo partnerius, kolegas, artimuosius.
Klausimai man suprantami, tačiau prieš pradėdamas galvoti apie atsa­
kymus turiu suprasti kūrinio koncepciją, užmojį.
Ką autorius įsipareigos knygos veikėjams? Koks bus jos pavadinimas,
turinio skyriai? Kas ją išleis? Kokiu formatu? Tai tik dalis man kylančių
klausimų.
Pats esu parašęs verslo detektyvą, tik ne grynai dokumentinį, vadi­
nasi „Domertas. Lietuvos verslo legendos“. Siūlau grįžti prie šio klausi­
mo, kai jau būsite toliau pasistūmėjęs, pakalbinęs kitus herojus, turėsite
aiškesnį vaizdą apie knygos struktūrą, turinį ir terminus. Kol kas nieko
pažadėti negaliu“, - taip raštu atsakė Ignas Staškevičius („VP grupės“
akcininkas, ne visai komercinio pobūdžio literatūrą propaguojančios
leidyklos bei knygyno „Sofoklis“ savininkas, kurio turtas vertinamas 21
milijonu eurų).
Naujienų portalo Delfi.lt 2015-ųjų rudenį surengtoje apklausoje
„Lietuvos įtakingiausieji“ trečias buvęs - nusileido tik šalies prezidentei

427
Daliai Grybauskaitei bei premjerui Algirdui Butkevičiui - Lietuvos pra­
monininkų konfederacijos prezidentas, įmonių grupės „Eika“ valdybos
pirmininkas Robertas Dargis, kurio turto vertė - 52 milijonai eurų, per
vieną iš daugybės savo atstovių pareiškė: „Be manęs, yra kur kas įdo­
mesnių verslininkų, kuriuos būtų galima kalbinti.“
Iš verslo sėkmingai į gimtojo miesto savivaldą pasukęs „Vičiūnų“
įmonių grupės savininkas, dabartinis Kauno meras Visvaldas Matijo-
šaitis iš pradžių pažadėjo pasvarstyti apie susitikimą, bet vėliau persi­
galvojo. „Vičiūnų“ grupės komunikacijos vadovė Aldona Grinienė iš
pradžių 2015-ųjų liepą kalbėjo, kad šį susitikimą reikėtų nukelti į 2015-
ųjų rudenį. Atėjus rudeniui, moteris pareiškė, kad tai V. Matijošaičio
nedomina.
Pirmajame šalies milijonierių dešimtuke besipuikuojantis vienas se­
niausių šalies verslininkų, SBA koncerno prezidentas Arūnas Martin­
kevičius, kurio turto vertė - 184 milijonai eurų, kelissyk perdavė ži­
nutes per koncerno viešųjų ryšių vadovę Virginiją Dunauskienę. Iš jos
teko išgirsti, kad verslininkas yra susidomėjęs tokiu pasiūlymu, tačiau
vis užsiėmęs, neturi tam laisvo laiko. Iki pat tos dienos, kai baigėsi visi
knygos parengimo terminai, buvo suokiama, kad A. Martinkevičius vis
keliauja verslo reikalais ir nesuranda laiko, taip aiškiai ir neatsakęs nei
taip, nei ne.
75 milijonus eurų vertą turtą valdantis įmonių grupės „Icor“ (buvu­
sios skandalingosios „Rubicon“) valdybos pirmininkas Andrius Janu-
konis per bendrovės atstovą spaudai Nerijų Mikalajūną perdavė: „Dar
nesu pasiruošęs įsiamžinti biografijoje.“
Vienas stambiausių Šiaurės Lietuvos verslininkų, bendrovės „Šiaurės
vilkas“ generalinis direktorius, „Agrorodeo“ akcininkas Vilius Kaika-
ris, užsiimantis grūdų supirkimu, eksportu ir transporto paslaugomis,
Lietuvoje valdo 62 milijonų eurų vertės turtą, turi ir Rusijoje registruotų
įmonių. Dėl jo įžiebtų diskusijų apie Lietuvos ir Rusijos tarpusavio san­
tykius žiniasklaidoje ne kartą buvo atsiradę įvairiausių įžvalgų. Pateikęs
prašymą susitikti su kaimyninėse šalyse aktyviai veikiančiu verslininku

428
iš jo atstovės Genovaitės Kaikarytės elektroniniu paštu gavau tokį laišką:
„Labai atsiprašome, V. Kaikaris susitikimo ir pašnekesio nepageidauja.“
Apie lietuviško verslo pradžią, skandalingą ir keistų asociacijų ke­
liančią koncerno EBSW istoriją iš pradžių sutikęs pasišnekėti įvairiai
vertinamos kauniečių šeimynos atstovas Raimundas Petrikas, Kauno
automobilių turgaus savininkas, oficialiai valdantis 25 milijonus eurų
vertą turtą, iš pradžių maloniai sutiko pasimatyti ir pasišnekėti. Jis pra­
šė, kad artimiausiu metu atvykęs į Kauną jam paskambinčiau. Tačiau
sutartą dieną prisiskambinti nepavyko. Galiausiai jis užblokavo mano
telefono numerį pasinaudojęs mobiliajame telefone esančia funkcija.
Apie jo kur kas skandalingiau pagarsėjusio brolio Gintaro Petriko, prieš
keletą metų atlikusio bausmę ir sugrįžusio iš Pravieniškių kolonijos, da­
bartinę gyvenamąją vietą ir vykdomą veiklą negalėjo tiksliai pasakyti
net buvę artimiausi bendražygiai, bičiuliai, kurie jį vis dar mini geruoju.
Neoficialiomis žiniomis, G. Petrikas gyvena ir nežinomu verslu verčiasi
Jungtinėje Karalystėje.
Su įdomiais epitetais apdovanojamu ir skirtingai vertinamu vilnie­
čiu verslininku Tadu Karosu vieną gražų 2015-ųjų vasaros vakarą su­
sitikome vienoje naujausių Vilniaus senamiestyje duris atvėrusių jam
priklausančių „Čili“ picerijų. Į susitikimą atvykęs verslininkas aiškino,
kad pats pirmąsyk lankosi šioje maitinimo įstaigoje, tad tai puiki proga
susipažinti su nauju žmogumi tarp naujų sienų.
Ne vienoje skandalingoje istorijoje praeityje ir dabar minimas mi­
lijonierius aiškino, kad galėtų papasakoti daug įdomių dalykų, tačiau
jam būtų kur kas smagiau atsiverti ir pasidalinti savo prisiminimais,
jei knyga būtų rašoma vien tik apie jį. Tai išgirdęs bandžiau manda­
giai paaiškinti, kad nesiverčiu užsakomųjų biografijų rašymu, šios kny­
gos idėja visai kita, tad T. Karosas akivaizdžiai didesnio susidomėjimo
nebeparodė.
Galiausiai vyras pareiškė, jog yra gerokai atitolęs nuo Lietuvos ir jam
visiškai neįdomu, kad tokia knyga bus platinama jo gimtinėje, kuri, jo
žodžiais, tarptautinio verslo arenoje atlieka tik labai menką vaidmenį.

429
Paskui jis ėmė kalbėti, kad pernelyg didelis atvirumas esą jam pačiam
gali pakenkti, nes mūsų šalyje, jo žodžiais, „pagrindinėse verslininkų
linijose vairuoja save bachūrais laikantys asmenys“.
T. Karosas aiškino, kad stengdamasis išvengti intrigų ir nesutarimų
kone specialiai išvykęs į Afriką pradėti naujo gyvenimo ir daryti nau­
jo verslo. „Gal kada nors kokiomis nors kitomis aplinkybėmis susėsime
ir galėsime apie viską atvirai pasišnekėti, prisimindami ir mano darbo
prokuratūroje metus. Bet kol kas sakau „sudie“, nes esu Afrikos pilie­
tis ir greitu metu vėl ilgam išvykstu“, - atsisveikindamas ir spausdamas
ranką sostinės Vokiečių gatvėje kalbėjo T. Karosas.
Lietuvos informacinių technologijų verslo garsenybė, kompanijos
„Nextury Venture“ savininkas, valdantis 20 milijonų eurų turtą, Uja
Laursas yra vienas iš nedaugelio šalies verslininkų, apie kurį buvo ne
tik parašyta knyga „Verslas naujai“, bet ir 2015-ųjų pavasarį festivaly­
je „Kino pavasaris“ pristatytas dokumentinis filmas „Svajonių slėnis“.
Tačiau palikęs jam skirtą žinutę socialiniame tinkle Facebook išvis ne­
sulaukiau jokio atsakymo. Tai kiek nustebino, nes mandagumu per tele­
viziją ir viešumoje trykštantis verslo veikėjas, regis, galėjo bent nurodyti
nebendravimo priežastį. Vėliau iš jį gerai pažįstančių asmenų išgirdau,
kad I. Laursas naudojasi specialia kasdien gaunamų žinučių, elektroni­
nių laiškų programa, veikiančia vėliavų principu. Esą jei jis neatsakė -
vadinasi, mano pasiūlymas jo nesudomino.
Į Europos Parlamentą patekęs, tačiau rimtų ambicijų ir didžiojoje
Lietuvos politikoje turintis Lošimų strateginės grupės steigėjas, 31 mi­
lijono eurų vertės turtą valdantis Antanas Guoga paskelbė, kad 2015-
ųjų gruodį pristatys biografiniais faktais paremtą knygą „20 sekundžių
drąsos“. Politikuojančiam verslininkui buvo palikta žinutė socialiniame
tinkle Facebook, tačiau jo atsakymo irgi negavau.
Ko gero, pagrindiniais šalyje politikais verslininkais galima laiky­
ti buvusį Vilniaus merą Artūrą Zuoką ir kalėti vadinamojoje partijos
juodosios buhalterijos byloje nuteistą europarlamentarą, Darbo partijos
įkūrėją Viktorą Uspaskichą.

430
 Abu jie uždirbę milijonus ir kuo puikiausiai orientuojasi Lietuvos
versle, be to, jame sėkmingai sukasi nuo seno. Tad abu pasirodė būsian­
tys labai įdomūs pašnekovai. Deja, A. Zuokas visiškai neatsakė į telefono
skambučius. Sykį, kai nusiunčiau trumpąją žinutę, atrašė: „Paskambin­
siu rytoj.“ Tačiau taip ir nepaskambino, nors jam buvo skambinta dau­
gybę kartų. V. Uspaskichas neatsiliepė į skambučius ir nesiteikė atsakyti
į jam mobiliuoju telefonu pasiųstą žinutę.
„Ką aš galiu papasakoti apie Lietuvos verslo istoriją? Aš 1997 metais
mokyklą baigiau“, - taip į mano prašymą pateikti komentarą šiai kny­
gai sureagavo šiandien gerai žinomas ir žiniasklaidoje dažnai šviečiantis
„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis. Po kurio laiko
jis paprašė jam pristatyti klausimus. Su jais susipažinęs N. Mačiulis at­
sakė: „Klausimai labai platūs, į daugelį neturiu gero atsakymo. Šį kartą
atsisakysiu dalyvauti, tikiu, kad ir be mano indėlio išeis šauni knyga! “
Anksčiau Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė kartkartėmis vie­
šai nepraleisdavo progos įgelti šalies milijonieriams, oligarchams, tad
šia tema jai buvau parengęs nemažai klausimų. Tačiau susitikti su pre­
zidente ir gauti išskirtinį interviu nepavyko. Jos atstovė spaudai Daiva
Ulbinaitė telefonu pareiškė suvokianti, kad prezidentės komentaras šiai
mano knygai suteiktų nemenko svorio, tačiau, anot jos, „šalies vadovė
bendrauja tik aktualiais nūdienos klausimais, o bet kokioms knygoms
iki šiol nėra linkusi teikti komentarų“.
Bet kuriuo atveju kai kada pašnekovų, tarp jų ir žinomų herojų, ne­
noras bendrauti su žurnalistu yra gerbtinas dalykas. Juk tuomet drąsiai
gali kalbėti kiti, neblogai juos pažįstantys ir jų įpročius žinantys asme­
nys. Užsiimant tiriamąja žurnalistika taip jau susiklosto, kad ne visa­
da pavyksta įgyvendinti visus sumanymus, o kai kurie pradėti tyrimai
trunka ilgai, kai kada visus žurnalisto gyvenimo metus...

431
Laukinio kapitalizmo amžius - dešimtojo dešimtmečio pradžia. A. Stašaitis anuomet
buvęs dažnas svarbių renginių svečias - čia fotografo jis įamžintas ką tik duris
pravėrusiame„Villon" viešbučio restorane.

Nepriklausomybės pradžioje naujiesiems lietuviams buvo prestižo reikalas naudotis

tokiais milžiniško dydžio mobiliaisiais telefonais. Anuomet tokį telefoną turėjo ir
kaunietis milijonierius G. Skobas.
 Skandalingai pagarsėjusio EBSW koncerno strategai. Vienas jų - G. Petrikas (dešinėje),
anot šaltinių, šiuo metu gyvena Jungtinėje Karalystėje.

Viena versijų teigia, kad 1997-ųjų birželį po skambučio vienam pirmųjų valstybės asmenų
G. Konopliovas buvo rastas negyvas. Oficiali mirties priežastis - savižudybė.
Vieną pirmųjų kooperatyvų ne tik Lietuvoje, bet ir visoje buvusioje Sovietų Sąjungoje
įkūręs R. Zakarevičius su ilgesiu mena laikus, kai bene vienintelis organizavo
priėmimus šalies garbingiausiems žmonėms.
1987-ųjų spaudoje skelbta, kad tuometinė„Stiklių" kavinė
per dieną aptarnaudavo iki 700 klientų.
1989-aisiais spauda rašė, kad „Stikliams" jau suteiktas aukštesnis statusas.
 Pirmąjį Lietuvos milijonierių sąrašą
žurnalas„Veidas" paskelbė 1999 m. liepą.

Taip atrodė pirmasis

šalies turtingiausiųjų sąrašas. sL
2000-ieji. Kaunietis V. Laurinavičius (pirmas iš dešinės) ir Rusijos prezidentas V. Putinas
dalyvavo vienoje karinio jūrų laivyno šventėje.

V. Laurinavičius (kairėje) teigia, kad didžiąją savo gyvenimo dalį atidavė ne verslui,
o profesionalų boksui populiarinti.
Taip kadaise nevaržomai laiką leido šiandien viešumo vengiantys šalies turtuoliai
N. Numavičius ir L Pinkevičius.
N. Numavičius ir L. Pinkevičius nevaržomų linksmybių sūkuryje.
Kadaise jie smagiai atsipalaiduodavo net ir stebint budriems fotografams.

Vienas garsiausių visų laikų šalies milijonierių B. Lubys (dešinėje)

ir buvęs įtakingas valdžios veikėjas A. Brazauskas.
 Iki pat mirties„Achemos" koncerną valdęs B. Lubys garsėjo tvirta nuomone, todėl
nesilankstė nei prieš kitus verslo banginius, nei prieš aukščiausius šalies valdininkus.

Daugelis ekspertų sako, kad buvęs ilgametis Vilniaus meras A. Zuokas -

talentingas vadybininkas, todėl didžiajame versle būtų pasiekęs išskirtinių aukštumų.
Taip dabar atrodo ta vieta Vilniuje, Naugarduko gatvėje, kur savo verslą pradėjo šiandien
turtingiausiais laikomi Lietuvos žmonės iš tuometinės„Vilniaus prekybos".
Taip šiandien atrodo pirmoji „Maximos" parduotuvė Vilniuje, Naugarduko gatvėje.
Tokiais ženklais pažymėtas įvažiavimas, kaip manoma,
į vienos galingiausių šalies verslo grupių poilsio bazę
nedideliame Juodėnų kaime (Molėtų r.).
 b'j
į; inn,imj

Taip atrodo nameliai, į kuriuos, anot Juodėnų kaimo gyventojų, kartkartėmis atvyksta
žmonės su mašinėlėmis, apklijuotomis„Maximos" lipdukais.
Vienas madingiausių šių dienų sostinės naktinių klubų„Materialistė", kuriame šios knygos
autorius nepageidaujamas.Teigiama, kad čia renkasi atsipalaiduoti ryškiausios šių dienų
verslo, pramogų garsenybės.
 Vasarą Vilniuje, šalia Baltojo tilto
įrengtoje nusileidimo bei pakilimo
aikštelėje, nuolat galima pamatyti
įvairiausių sraigtasparnių.

Lietuviškasis Volstritas -„Europos" dangoraižių alėja sostinės Konstitucijos prospekte.

Šiais laikais nebestebina dažnai Vilniaus gatvėse matomi brangūs, išskirtinio dizaino
automobiliai, kuriuos kadaise buvo galima išvysti tik kino filmuose ar
vartant vakarietiškus žurnalus.
 2014-ųjų spalis. Vieni iš Lietuvą visame pasaulyje išgarsinusių verslininkų - programuotojai
broliai S. ir A. Dailidės JAV technologijų milžinės „Apple" naujųjų įrenginių pristatymo renginyje.

Pripažinimą pelnę ir solidžias pajamas gaunantys broliai A. ir S. Dailidės sako tiesiog

besistengiantys atlikti savo mėgstamą darbą ir nesukantys galvos dėl pinigų.
Garsusis Lietuvds milijonierių gyvenamas
.įaurų kvartalas iš paukščio
* •- ' "% "i
(fotografuojančios skraidyklės) skrydžio.
 3 BAL

„Anksčiau, turėdamas labai mažas galimybes, sugebėdavai džiaugtis labai mažais dalykais.
Dabartiniais laikais visko yra labai daug, todėl kartais tas pasirinkimas netgi veikia
slopinamai", - teigia vienas įtakingiausių milijonierių D. Mockus.

2015-ųjų birželis. Į Laurų kvartale surengtą turtingiausio lietuvio

N. Numavičiaus vestuvių pobūvį suvažiuoja svarbūs svečiai.
2015-ieji N. Numavičiui suteikė ne tikdžiaugmo „Lietuva - maža šalis, todėl viskas, kas
dėl antrosios santuokos, bet ir nemažų galvos vyksta versle, ne tik labai pastebima, bet
skausmų prasidėjus kovai su smulkiuoju neretai ir per daug eskaluojama", - sako
„VP grupės" akcininku M. Marcinkevičiumi. vienas turtingiausių žmonių T. Barstys.

Dvasinius dalykus propaguojantis A. Rakauskas

kažkodėl stengiasi nuslėpti savo teistumą.
 Po B. Lubio mirties turtingiausia Lietuvoje
moterimi tapusi L. Lubienė ir jos patarėjai
ėmėsi reformų„Achemos" koncerne.
Prasidėjus keistoms permainoms vienu metu
pasitraukė senieji B. Lubio bendražygiai.

Koncerno„Achema" apsaugos kameros

užfiksavo, kaip vieną 2011-ųjų spalio naktį,
dar nepašarvojusi vyro, L. Lubienė susirūpino
net keliose įmonėse buvusiais seifais. Velionio
artimieji sako, kad apie iki šiol nesurastą
testamentą B. Lubys ne kartą yra prasitaręs
savo artimiausiai aplinkai.
2015-ųjų spalis.„Lietuvoje akivaizdi krizė, bet pasaulinės ekonominės krizės nėra. Anksčiau
ekonomistai mėgdavo garsiai skelbti, kad štai pasaulinė ar Rusijos krizė, bet kodėl gi pas
mus yra krizė?", - teigia vienas iš pirmųjų šalies verslininkų Arvydas Stašaitis.
MilijonieriausT. Barščio pavardė minima iškalbingoje archyvinės
bylos medžiagoje, kuri surašyta 1984 metais.
Kruopščiai nuo visuomenės slepiami A. Rakausko jaunystėje padaryti prasižengimai
surasyt, dar 1964 meta.s teismuose išnagrinėtos bylos puslapiuose. Ši byla iki šiol saugoma
Kauno apskrities archyve. 9 ,d
 ISBN 978-609-95663-2-0
Po beveik trijų metų pertraukos į didžiuosius knygynus sugrįžtantis bestseleriais
tapusių lietuviškų kriminalinių biografijų „Tikroji Daktarų istorija”, „Vilniaus bombe-
rio išpažintis” ar „Mafijos kronikos” autorius - gerai žinomas Lietuvoje žurnalistas,
rašytojas Dailius Dargis, aktyviai rinkdamas medžiagą savo penktai knygai „13 tam­
saus lietuviško verslo paslapčių“, išvažinėjo Lietuvą skersai ir išilgai, ėmė interviu ne
tik iš pasakiškais turtais, stambiais tarptautiniais verslais garsėjančių milijonierių, bet
ir iš Specialiųjų tyrimų tarnybos agentų, Seimo narių, garsiausių ekonomistų, vers­
lo leidinių redaktorių, tinklaraštininkų, viešųjų ryšių specialistų, psichoterapeutų ar
buvusių kriminalinio pasaulio autoritetų, kurie artimai pažinojo kai kuriuos asmenis
iš vadinamojo verslo elito. Tai pasakojimai, kuriuos vengia pateikti didieji Lietuvos
žiniasklaidos kanalai, nes siekia išlaikyti draugiškus santykius su verslu, konkurentais
ir potencialiais reklamdaviais.
Naujoji tiriamosios žurnalistikos meistro D. Dargio knyga yra gyvas, akis atverian­
tis tyrimas, kaip kai kurie iš Lietuvos turtingiausiųjų sluoksnio atstovų vis dar bando
sukurti nepriekaištingos reputacijos asmenų iliuziją, nors praeityje naktimis važinėjo
ieškodami mirusio artimiausio žmogaus seifų, kuriuose galėjo būti saugomas testa­
mentas; kodėl kai kas visomis priemonėmis mėgina nuslėpti savo senus teistumus ar
nelabai mielai atrodantį tamsų praeities nuotykį, kai siekiant nebaudžiamumo teko
gulėti psichiatrijos ligoninėje.
Knygoje 13 kvapą gniaužiančių istorijų apie Bronislovą Lubį, Lydą Lubienę, Au­
gustiną Rakauską, Tautvydą Barštį, Nerijų Numavičių, Arvydą Stašaitį, Vladą Lauri­
navičių, Vaidotą Jankauską, Romą Zakarevičių, Darių Mockų, Aidą ir Saulių Dailides,
Mindaugą Railą, Vladimirą Romanovą.

UDK 658-51(474.5)(092)
Da326

DAILIUS DARGIS
13 TAMSAUS LIETUVIŠKO VERSLO PASLAPČIŲ

Maketavo Rolandas Aleksandravičius

Tiražas 2000 egz.
Leidėjas - UAB Šviesos takas ir kompanija INTER PROJEKTAI
Interneto svetainė: www.interprojektai.lt
Spaudė UAB SPINDULIO SPAUSTUVĖ, Vakarinis aplinkkelis 24, 48184 Kaunas
Distribucijos darbai UAB Shi.lt
www.knygynas.lt
Akis atverianti pažintis su ryškiausiais, turtingiausiais ir įtakingiausiais Lietuvos žmonėmis.

Juodasis humoras, detektyvinis veiksmas ir įtampa, daug tiesos apie iki šiol nematytą ir viešai nepristatytą
lietuviško verslo pasaulį, apie kurį anksčiau buvo nutylėta, provokuojančioje tiriamosios žurnalistikos
meistro Dailiaus Dargio penktoje knygoje.

Dailiaus Dargio (g. 1978 m.) aštrūs žurnalistiniai tyrimai spausdinti

populiariausiuose interneto portaluose Delfi.lt, Lrytas.lt, Balsas.lt, 15min.lt,
spaudos leidiniuose„Lietuvos rytas",„Veidas",,,Akistata", uždarytuose leidiniuose
„Ekstra", „Balsas.lt savaitė", kur jis dirbo vyriausiuoju redaktoriumi, o paskui
specialiuoju korespondentu. Kaune augęs ir mokslus baigęs rašytojas,
žurnalistas yra garsiausios visų laikų 2010 metais išleistos ir keliais skirtingais
leidimais perleistos kriminalinės biografinės knygos „Tikroji Daktarų istorija"
autorius, taip pat organizuoto nusikalstamumo istoriją ir jos ištakas atskleidusių
knygų „Kruvinasis mafijos maršrutas" (2011 m.), „Vilniaus bomberio išpažintis"
(2013 m.), „Mafijos kronikos" (2014 m.) bei to paties pavadinimo TV3 pirmojo
lietuviško mafijinio dokumentinio serialo scenarijaus autorius.

Žurnalistas D. Dargis, aktyviai rinkdamas medžiagą savo penktai knygai „13 tamsaus lietuviško verslo
paslapčių", išvažinėjo Lietuvą skersai ir išilgai, ėmė interviu ne tik iš pasakiškais turtais, stambiais
tarptautiniais verslais garsėjančių milijonierių, bet ir iš Specialiųjų tyrimų tarnybos agentų, Seimo narių,
garsiausių ekonomistų, verslo leidinių redaktorių, tinklaraštininkų, viešųjų ryšių specialistų,
psichoterapeutų ar buvusių kriminalinio pasaulio autoritetų, kurie artimai pažinojo kai kuriuos asmenis iš
vadinamojo verslo elito. Tai pasakojimai, kuriuos vengia pateikti didieji Lietuvos žiniasklaidos kanalai, nes
siekia išlaikyti draugiškus santykius su verslu, konkurentais ir potencialiais reklamdaviais.

Naujoji knyga yra gyvas, akis atveriantis tyrimas, kaip kai kurie iš Lietuvos turtingiausiųjų sluoksnio atstovų
vis dar bando sukurti nepriekaištingos reputacijos asmenų iliuziją, nors praeityje naktimis važinėjo
ieškodami mirusio artimiausio žmogaus seifų, kuriuose galėjo būti saugomas testamentas; kodėl kai kas
visomis priemonėmis mėgina nuslėpti savo senus teistumus ar nelabai mielai atrodantį tamsų praeities
nuotykį, kai siekiant nebaudžiamumoteko gulėti psichiatrijos ligoninėje.

Ši penktoji D. Dargio knyga - tai nuodugnus, pribloškiantis, meistriškai atliktas žurnalisto tyrimas apie tai,
kodėl daugelis A lygio Lietuvos verslininkų nebuvo linkę susitikti ir atsiverti apie praeities gyvenimo faktus.
Kodėl jie mandagiai, o kartais pernelyg dirbtinai šypsosi iš blizgių verslo ar gyvenimo būdo žurnalų viršelių,
nuotraukose iš spalvingų renginių, tačiau siekiant su jais pasimatyti ir padiskutuoti rimtesnėmis temomis -
apie nežinomus ar mažai žinomus jų gyvenimo faktus - dažniausiai slepiasi savo erdviuose kabinetuose,
esančiuose stikliniuose Lietuvos sostinės dangoraižiuose, ištaigingose jachtose Pietų Prancūzijos
pakrantėse artariamose nesibaigiančiose verslo kelionėse.

Daugiau info apie knygą ir jos autorių - Facebooke: https://www.facebook.com/dailius.dargis/

ISBN978-609-95663-2-0

ir i
inter prūjektai