Fenomenologiškai pagrįsta asmenybės teorija / Fenomenologinė asmenybės teorija

Dr. TODD BURLEY, ABPP (Amerikos profesionaliosios psichologijos taryba)

Anotacija

Psichoterapijos ir jos taikymo įvertinimui reikia aiškaus teorinio pagrindo. Dalį šio pamato turi
sudaryti aiški ir patikrinama asmenybės teorija, atitinkanti šiuolaikinius mokslinius reikalavimus.
Tokia teorija turi ne tik pateikti asmenybės funkcionavimo apibūdinimą, bet ir leisti atskirti tai, ką
galėtume apibūdinti kaip „patologiją“. Šio straipsnio tikslas – pabandyti suformuoti asmenybės
teorijos, kuri asmenybės atžvilgiu yra tiek fenomenologinė, tiek remiasi procesu, pagrindą.
Straipsnyje pristatomos šios teorijos sąsajos su šiuolaikinėmis asmenybės teorijos idėjomis bei
galimybės tai pritaikyti dirbant su psichopatologija.

Asmenybės teorija – tai pastangos apibūdinti žmonių kaip grupės funkcionavimo ypatumus bei tuo
pačiu suteikti sistemą, leidžiančią apibūdinti individo funkcionavimo ypatybes taip, kad galėtume
atskirti individus vieną nuo kito ir numatyti tai, kokią kam prasmę jie suteikia ir kaip elgiasi. Bet
kuri išbaigta asmenybės teorija taip pat domisi tuo, kaip laikui bėgant bendrai ir individualiai
suteikiama prasmė, ir kokie tipiniai elgesio būdai susiformuoja. Galiausiai asmenybės teorija yra
nepaprastai svarbi klasifikuojant psichopatologiją bei reikšminga intervencijoms, kuriomis siekiama
pokyčių arba gydoma. Asmenybės teorijos formuluotė taip pat turi būti naudinga organizuojant
patvirtinančius ar paneigiančius tyrimus, generuojant naujas idėjas, kurios paskatintų tolesnius
tyrinėjimus.
Dar visai neseniai nieko nestebino gana miglotos asmenybės teorijos – tai yra, empiriškai įrodytos –
kuriomis buvo vadovaujamasi taikant psichologiją klinikinėje praktikoje, kitaip tariant,
psichoterapijoje bei atliekant asmenybės įvertinimą. Teorijos skyrėsi tuo, kiek aiškiai jos buvo
suformuluotos, ir kiek jų aspektus buvo galima panaudoti ir tyrinėti. Per pastaruosius du
dešimtmečius situacija stulbinamai pasikeitė. Dėl „kognityvinės revuliucijos“ psichologijoje tapo
įmanoma tyrinėti vidinius kognityvinių/afektinių funkcijų procesus tokiais būdais, kurie nepaprastai
sumažino poreikį pasitelkti spekuliatyvius metodus, pavyzdžiui, paveldėtus iš psichoanalizės.
Neuromokslai ir neuropsichologija leido suprasti pamatinius pažinimo, emocijų ir elgesio procesus.
Mūsų elgesio ypatumų ir prasmės suteikimo susiformavimo procesų supratimas nepaprastai
prasiplėtė. Sveikatos apsauga tapo, o psichologinė apsauga tampa vis labiau integruotos; o su šiais
pokyčiais kilo ir nauji reikalavimai atsakomybei bei gydymo metodams, kurie yra veiksmingi ir
paremti tyrimais pagrįstais veiksmingumo įrodymais. Tiek terapija, tiek įvertinimas turi būti paremti
aiškia ir patikrinama samprata (teorija), apibrėžiančia tai, kaip funkcionuoja analizuojama sistema,
šiuo atveju – asmenybės arba charakterio struktūra. Šio straipsnio tikslas – pagrįsti tokią sampratą.

Asmenybės teorijos svarba klinikiniam darbui

Neįmanoma atlikti gero tyrimo neturint gerai apgalvotos teorijos, pagrįstos dabartinėmis žiniomis.
Ne visi gali suprasti, kad geram klinikiniam darbui reikalinga gerai pagrįsta teorija. Neformaliame
tyrime L.Diamond (remiamasi asmeniniu bendravimu, 1971) apklausė itin gerą reputaciją turinčius
terapeutus ir lygino, kaip jie formuluoja asmenybės teoriją, kuria remiasi darbe, su vidutiniškai
gerai vertinamų terapeutų formuluotėmis. Jis nustatė, kad gerai vertinamų terapeutų asmenybės
teorijos buvo aiškiausiai suformuluotos ir išplėtotos. Vidutiniškai vertinamiems terapeutams
sunkiau sekėsi sufomuluoti savo teorijas. Tyrimuose ir teorijoje buvo pereita nuo asmenybės teorijų
prie tų tyrimų sričių, nušviečiančių nesusijusias žinių sritis, kurios galėtų tam tikru būdu padėti
suformuoti nuoseklų bei kliniškai naudingą žinių apie tai, kaip funkcionuoja asmenybė, pamatą.
Geštaltinės teorijos nenaudai galima pasakyti tai, kad dėl Fritzo Perlso pastangų konfrontuoti su
perdėm intelektualizuota kultūra bei nuosaikiau pažvelgti į afektus ir jausmus, jo teorija ir tolesni
tyrimai buvo nuvertinti. Toks požiūris baigėsi tuo, kad Hatcher ir Himelstein knygoje (1976)
Handbook of Gestal Therapy (Geštaltinės terapijos vadovas), nė vieno puslapio nebuvo skirta
teoriniams ir moksliniams Geštaltinės terapijos pagrindams. Antrojoje šio vadovo dalyje,
pavadintoje „Šiuolaikinė teorija“ buvo akivaizdžiai iliustruojama minėta problema; išskyrus
septynis puslapius, kurie buvo cituojami iš Yontef knygos „A Review of the Practice of Gestalt
Therapy“ („Geštaltinės terapijos taikymo apžvalga“) (1971), šioje knygoje nebuvo nieko, ką iš
esmės galėtume laikyti teorija. Geštaltinės terapijos literatūroje buvo linkstama atkartoti
spekuliatyvius psichoanalizės metodus arba ganėtinai tiesmukai skolintis metodus iš psichoanalizės
(pvz., Wheeler, 1991; Yontef, 1993). Su šia tendencija kovoti paskatino standartai, nustatyti tokių
žurnalų kaip Gestalt Review, British Gestalt Journal ir naujesnio International Gestalt Journal,
kuriuose daugėjo mokslinių straipsnių.
Tiesą sakant, Perlsas, Hefferline‘as ir Goodmanas (1951) bandė atnaujinti ir kitaip apibrėžti kai
kurias psichoanalitines sąvokas, tokias kaip ego, id ir savastis (self). Asmenybę jie apibūdino taip:
„nuostatų, įgytų tarpasmeniniuose santykiuose, sistema ir yra prielaida to, kas yra žmogus, bei
tarnauja kaip pagrindas, kuriuo remiantis asmuo gali paaiškinti savo elgesį, jei tokio paaiškinimo
prireiktų“ (160p.). Akivaizdu, kad Perlsas ir kiti gana sunkiai brovėsi link naujų žinių, o galiausiai
rezultatas buvo prastai apibrėžtas ir stokojantis loginio nuoseklumo likusių jų teorinių darbų
atžvilgiu. Jų pamąstymai ir bandymai buvo neaiškūs ir menkai derėjo su jau turima teorija. Nors kai
kurias vertingesnes šių bandymų idėjas perėmė Hall (1976) ir Zinker (1977), o vėliau Joyce ir Sills
(2001) bei kiti ir suformulavo tai kaip kontakto ciklą (kartais klaidingai vadinamą „patyrimo ciklu“,
dėl ko kuriant teoriją kyla šiokių tokių logikos spragų) – tam trūko tikslumo ir konkretumo,
reikalingų šiuolaikiniame klinikiniame ir tyrimų pasaulyje. Šie bandymai labiausiai pasiteisina kaip
sociologinė sąvoka, žvelgiant iš stebėtojo pozicijos ir galiausiai nepaprastai pasiteisino tokiose
srityse kaip organizacinis konsultavimas ir porų terapija. Tačiau tai vis tiek nelabai dera su
psichologiškai pagrįsta teorija, nei tinka žvelgiant iš patiriančio organizmo perspektyvos.
Dėl šių priežasčių Geštaltinei terapijai trūksta aiškios ir nuoseklios asmenybės bei asmenybės raidos
teorijos, iš kurios būtų galima kelti naujas idėjas ir suformuoti požiūrį, kurį mokslinė bendruomenė
galėtų tyrinėti ir tobulinti bei kuriuo būtų galima vadovautis terapijoje. Priešingai, nutiko taip, kad
geštaltinė terapija teoriniu atžvilgiu paremta šiuolaikine psichoanalize, atkartojančia ansktyvąsias
geštaltines sąvokas, kognityvine elgesio terapija ir mąstymo mokyklomis, kurios šiuo metu daugiau
dėmesio skiria asmenybės funkcionavimo ir gydymo teorijai ir tyrimams. Nepaisant to, žvelgiant į
geštaltinę literatūrą, tampa aišku (Burley, 1981), kad geštaltinėje terapijoje glūdi daug žadančios ir
naudingos asmenybės teorijos užuomazgos – teorijos, kuri gali pateikti svarbius ir ištiriamus
pasiūlymus ir naudingą psichologinių sutrikimų supratimą, o tai gali būti naudingos gairės gydymui.

Maddi paradigma asmenybės teorijų palyginimui

Maddi (1996) sukūrė paradigmą, palengvinančią teorijų palyginimą, apibrėžiant „asmenybę“ kaip
„stabilų žmonių savybių ir polinkių, nulemiančių tuos žmonių psichologinio elgesio bendrumus ir
skirtumus (mintys, jausmai, veiksmai), kurie tęsiasi laikui bėgant ir kurių negalima paprasčiausiai
suvokti kaip vien socialinių ir biologinių tos akimirkos veiksnių išdavos, rinkinį“ (8p.). Anot Maddi,
gerai suformuluota asmenybės teorija turi apimti tokius teiginius, kurie būtų susiję su pamatinėmis
tendencijomis, savybėmis ir konkrečiomis periferinėmis ypatybėmis. Jis atskiria tai, ką vadina
asmenybės pamatu – arba tas savybes, kurios bendros visiems žmonėms – nuo asmenybės
periferijos – tai yra, tų savybių, kurios įgyjamos ir yra naudojamos, norint paaiškinti skirtumus tarp
žmonių. Maddi tvirtina, kad pamatiniais asmenybės teorijos aspektais, teorijos kūrėjas „iš esmės
apibrėžia žmogaus gyvenimo kryptingumą, tikslą ir funkcijas“(14p.). Pavyzdžiui, klasikinės
psichoanalizės atveju tokie esminiai teiginiai būtų apie tai kaip padidinti instinktyvų pasitenkinimą
ir malonumą, minimalizuojant skausmą, bausmę ir kaltę.
Periferiniai asmenybės aspektai, arba tie žmogaus aspektai, kurie skiria mus vieną nuo kito, taip pat
Maddi atrodo svarbūs, bet mes juos aptarsime kiek vėliau atsižvelgdami į geštaltinę terapiją.
Periferinių aspektų pavyzdžiai būtų tokie charakterio tipai kaip oralinis charakteris (jei jau ir toliau
laikysimės psichoanalitinių pavyzdžių), kuriam būdingi tokie bruožai, kaip godumas, patiklumas.
Procesas, kai pamatinės savybės integruojamos į periferinius asmenybės aspektus, – tai raidos
procesas.

Pamatinė Geštalto tendencija: geštalto formavimasis ir irimas

Kruopšti Geštaltinės literatūros apžvalga ir geštaltinių terapeutų darbo stebėjimas atskleidžia

naudingą ir esminę Geštaltinės teorijos mintį: asmuo turi polinkį suformuoti ir užbaigti arba
suardyti geštaltą, sužadintą organizmiškai pagrįstų poreikių ir interesų. Šio proceso stebėjimas yra
fenomenologiškas tuo atžvilgiu, kad „dabartiniai individo savęs ir savo pasaulio išgyvenimai tampa
asmenybės funkcionavimo ir pokyčių analizės centru“ (VandenBros, 2007). Norint geriau suprastį
šią mintį, gali praversti kai kurie apibrėžimai:
 Asmuo – šiuo atveju tai reiškia biologinio organizmo, jo patyriminio ir fenomenologinio
lauko, to organizmo savęs ir konteksto ar ekosistemos, kurioje jis gyvena ir ilgainiui ir tą
akimirką, supratimo, vienovę.
 Geštaltas – vokiečių kalbos žodžio Gestalt daugiskaita, apibūdina tai, kaip asmuo,
remdamasis esamais stimulais, juos suvokia kartu derindamas tai su jo praeities patirtimi.
Pavyzdžiui, iš praeities patirties aš jau žinau, kad tam tikras drebulys ar susiaurėjęs dėmesio
laukas reiškia, kad pernelyg seniai valgiau ir kraujyje sumažėjo cukraus kiekis. Kai pastebiu,
kad jaučiu silpnumą ir drebulį, šis Geštaltas tuomet tampa mano suvokimo centru.
 Poreikių ir interesų šaltinis yra pats organizmas. Tai yra, jie kyla iš asmens biologinių
procesų ir yra išsidėstę panašiai kaip Maslow (1970) poreikių piramidėje, kur buvo minimi
tokie poreikiai, kaip fiziologiniai, saugumo, priklausymo ir meilės, vertinimo ir
saviaktualizacijos bei estetiniai. Pavyzdžiai gali būti tokie elementarūs, kaip alkis ar
troškulys; arba sudėtingi kaip nuobodulys ir stimuliacijos poreikis, ar net poreikis eiti į
muziejų pažiūrėti ekspresionistų paveikslų, nes siekiami tam tikros limbinės stimuliacijos.
Šiems pavyzdžiams bendra tai, kad jie tam tikra forma pasiekiami mūsų
dėmesingumui/suvokimui (suvokimas – tai sąvoka, šiuolaikinėje psichologijos literatūroje
pagal apibūdinimą beveik sinonimiška „dėmesiui“, nors pastarąjį terminą vertėtų skirti
kalbant apie dėmesio centrą, kuris trumpam nukrypsta į reikšmingus fono aspektus).
Kadangi suvokimas kyla iš kūno apskritai (Damasio, 1994), bei nervų sistemos konkrečiai
 (Damasio, 1999), todėl sakome, kad šie poreikiai ir interesai kyla iš organizmo, tai yra, jų
pagrindu yra paties organizmo prigimtis. Kartais tai gali trikdyti, nes organizmą gali
stimuliuoti aplinka ir tokiais atvejais gali pasirodyti, kad geštaltas atsirado iš aplinkos.
Pavyzdžiui, jei skaitydami šią pastraipą stabtelėsite ir įsiklausysite, išgirsite foninį triukšmą,
kurio prieš akimirką nė nesuvokėte. Pastebėjimo arba nepastebėjimo procesą ir mechanizmą
sudaro tam tikra įvykių grandinė, dalis jų veikia smegenų apatiniame kalnelyje (inferior
colliculi) – vidurinių smegenų dalyje, kuri nuolat tiria girdimuosius stimulus bei analizuoja,
ar ši informacija pažįstama. Trumpai tariant, „ar tai skamba įprastai, ar turiu sunerimti, nes
tai panašu į bauginantį ar svarbų signalą?“ Jei garsas mums nepažįstamas ar perspėja apie
pavojų, kaip, pavyzdžiui, krebždesys už lango, tuomet mūsų smegenys nukreipia dėmesį į tą
garsą. Kitaip tariant, aplinka už mus nenusprendžia, į ką atkreipti dėmesį; priešingai,
organizmas, remdamasis savo patirtimi, nuspredžia, kas yra figūra ir sukuria geštaltą.

Klasikinių asmenybės teorijų, kurios remiasi vien poreikiais, nenaudai paaiškėjo, kad norint
paaiškinti elgesį, poreikio nepakanka. Dabar jau akivaizdu, kad net kai visi baziniai
„biologiniai“ poreikiai yra patenkinami, organizmai vistiek kažkaip elgiasi. Kitaip tariant, reikia
šio to daugiau nei siaurai apibrėžto poreikio, norint pagrįsti „darymą ir buvimą pasaulyje“.
Žmogaus dėmesys dažnai krypsta prie interesų, kurie, regis, nepatenkina jokio kito poreikio,
išskyrus limbinės stimuliacijos norą. Nepaprastai išsamioje motyvacinės literatūros apžvalgoje
Cofer ir Appley (1964) pateikė galybę įrodymų, kad aktyvumas ir interesas/susidomėjimas gali
būti motyvuojantys veiksniai, organizuojantys patyrimą. Jie citavo įvairių tyrėjų, tokių kaip
Harlow ir McClearn (1954) darbus apie manipuliavimą; Berlyne (1957) darbus apie
tiriamuosius atsakus (investigative response) bei orientacinius arba dėmesio atsakus (orienting
or attentional response). Tokius atsakus nulemiančius veiksnius puikiai aprašė Woodworm ir
Schlosberg (1954) bei Berlyne (1960), kurie įrodė, kad manipuliavimas, tyrinėjimas,
susitelkimas arba dėmesio atkreipimas į įvairius stimulus yra įdomus ir paskatinantis pats
savaime; šis procesas savaime yra poreikis. Kiekvienas žmogus gali kelias akimirkas stebėti
savo elgesį, kad įsitikintų, koks svarbus yra susidomėjimas ir dėmesys.
Atsižvelgdami į šiuos paaiškinančius apibrėžimus, galime suformuluoti pagrindinę Geštaltinės
terapijos mintį kur kas paprastesniais žodžiais: individo poreikiai ir interesai, atsižvelgiant į jo
kontekstą (ekosistemą), nulemia tai, kas atsiduria to žmogaus suvokimo centre, bei nukreipia
žmogaus kognityvinį/afektinį ir fizinį elgesį į to poreikio ar intereso patenkinimą, užbaigimą, tad
poreikio ar intreso paskatinta figūra nustoja būti žmogaus dėmesio centru.
Pagrindinės geštalto savybės: procesas

Nors dauguma geštaltų formavimosi procese gali būti atmetami ryškesnių poreikių ar interesų
naudai, tie geštaltai, kurie juda link įgyvendinimo ir užbaigimo, tai daro tam tikrais aiškiais,
nuspėjamais ir nuosekliais žingsniais, kurie sudaro pagrindą to, ką geštaltiniai terapeutai vadina
procesu. Vadinasi, kiekvienas geštaltas turi trajektoriją ar natūralią istoriją, kuri plėtojasi nuo
poreikio paskatintos figūros, pereina veiksmo stadiją ir artėja link užbaigimo, o po to pereina į
geštalto suirimą. Šie žingsniai, arba „stadijos“ (kurių ribos, savaime suprantama, nėra labai
aiškios), yra svarbiausios aukščiau paminėtos pamatinės savybės palydovės ir vėliau bus
aprašytos išsamiau. 1 paveiksle pateikiama schema turėtų padėti geriau suprasti, kas po ko
vyksta.

Schema

nediferencijuotas laukas → figūros atsiradimas → figūros ryškėjimas → savęs/lauko

skenavimas → veiksmas (ketinimas, planavimas, įvykdymas, patikrinimas)→ asimiliacija →
nediferencijuotas laukas

Fenomenologijos struktūra

Fenomenologijos struktūra, žvelgiant iš Geštaltinės perspektyvos, yra dar viena reikšminga

sąvoka, nepaprastai svarbi, norint suprasti šį procesą. Pagrindinis praktinis įsisąmoninimo
apibrėžimas iš geštaltinės perspektyvos: tai yra kontakto ir judėjimo ties ego riba išdava.
Laimei, tokia samprata sutampa su dabartiniais kognityvinio neuromokslo apibrėžimais
(Damasio, 1999, 2010; John, 2003). Priešingai nei psichoanalitinė teorija, Geštaltinė teorija
nesilaiko prielaidos, kad ego riba daugiau ar mažiau prilygintina kūno riboms. Priešingai, tai
riba, kuri nurodo ribą to, ką žmogus patiria kaip save arba „aš“, atskiriant nuo to, ką žmogus
patiria kaip kitą, arba „ne-aš“. Taigi, tarkime, aš galiu klasikinę muziką traktuoti kaip
„aš/mano“, o lotynų džiazą kaip „kitą/ne-aš“. Kitaip tariant, jei esu transseksualas, galiu laikyti
savo lytinius organus kaip „kita/ne mano“. Šios ribos kinta, vykstant deryboms tarp „manęs“ ir
„ne manęs“. Tačiau įsisąmoninimas atsiranda tada, kai atsiranda skirtumas. Tą nesunku
patvirtinti pasigilinus į psichologinę literatūrą, susijusią su pojūčiais, suvokimu ir psichofizika.
Pavyzdžiui, jei aš įkišu ranką į šalto vandens kibirą, skirtumas tarp „aš“ arba šilumos ir „ne-aš“
arba šalčio bus gana ryškus, ir tai gali būt net skausminga, priklausomai nuo to, kokio šaltumo
vanduo. Dabar, tarkime, kad palaikau ranką ten ilgėliau ir nejudinu penkiolika minučių.
Ilgainiui vanduo nebeatrodys toks šaltas, nes aš apsipratau, ranka tapo šaltesnė, o vanduo aplink
nejudančią ranką kiek įšilo; aš galiu sensoriškai nebesuvokti paties vandens tol, kol vėl
nepajudinsiu rankos ir nepajusiu vandens pasipriešinimo. Taigi, geštaltinėje terapijoje sakome,
kad kontaktas ties riba yra būtinas suvokimui ir įsisąmoninimui, nesvarbu, ar tai susiję su
vidiniu dialogu, ar tai kontaktas su kitu žmogumi, ar su kokiu nors aplinkos arba ekosistemos,
kurios dalimi aš esu, aspektu.

Fenomenologinį lauką sudaro visa tai, kas prieinama mūsų suvokimui. Tai apima ir
prisiminimus, šios akimirkos sensorinius potyrius, jausmus, visceralinius pojūčius, fantazijas,
ilgainiui susiformavusias prasmių sistemas, dabartines prasmių sistemas ir kitas mąstymo ar
potyrių formas. Pavaizduokime šį fenomenologinį lauką kaip ovalą, kuriame glūdi viskas, kas
pasiekiama suvokimui. Jei skirsite kelias minutes savo fenomenologinio lauko stebėjimui,
pastebėsite, kad jūsų suvokimas kontaktuoja tai su vienu dalyku, tai su kitu, o riba tarp
„aš/mano“ ir „kitas/ne mano“ kinta priklausomai nuo jūsų poreikių ir interesų tą akimirką.
Figūros suvokimas neapsakomai siauras. Dabartinis supratimas kognityvinėje psichologijoje yra
toks, kad sutelkę dėmesį galime gauti apie keturis baitus informacijos, nebent pasitelkiami
„jungimo/grupavimo“ (chunking) procesai.
Dabar pažvelkime į konkretaus geštalto laiko kontinuume susiformavimą ir iširimą (taip, kaip
pavaizduota 1 paveikslėlyje). Aiškumo dėlei tarkime, kad pradedame nuo visiškai tuščio
fenomenologinio lauko (kas, savaime suprantama, nėra įprasta). Ir vėl pavaizduosim
fenomenologinį lauką kaip ovalą (2 paveikslėlis).
Mažytis rutuliukas mūsų hipotetiniame fenomenologiniame lauke (2 paveikslėlis) atspindi bet
ką, kas gali būti mūsų dėmesio ar suvokimo centre šią akimirką. Tą suvokimo centrą vadiname
figūra (kaip skirstant į figūrą ir foną). (Autorius suvokia, kad geštaltinėje literatūroje itin
nesutariama dėl figūros lokuso ir prigimties. Šiame straipsnyje buvo nuspręsta griežtai
vadovautis Kohlerio tyrimu [1947] ir tolesniais itin reikšmingais Lurijos ir Vygotskio [1976]
eksperimentais). Mūsų suvokime figūra užima centrinę pociją ir patraukia dėmesį, nes ją
paskatino iš organizmo kilęs poreikis ar interesas, kaip aprašyta anksčiau. Poreikio arba intereso
iškilimas poliarizuoja fenomenologinį lauką į figūrą ir foną. Tad likusi ovalo erdvė atspindi tą
fenomenologinio lauko dalį, kuri yra fonas mūsų suvokime (iš esmės ją sudaro atminties
sistemos, tačiau tai apima ir lygiagrečius pojūčius, jausmus, prisiminimus, sąvokas, asociacijas
ir taip toliau). Kai kurie fono aspektai yra gyvybiškai svarbūs tam, kas tą akimirką yra figūra,
tad juos mūsų paveikslėlyje reikėtų vaizduoti erdviškai arti figūros simbolio. Pavyzdžiui, jei aš
esu pavargęs tai prisiminimas apie tai, kur yra patogus krėslas, bus arčiau figūros nei
prisiminimas apie tai, kur yra artimiausias sporto klubas. Collins ir Loftus (1975) pateikia puikų
šio proceso aprašymą ir patvirtinimą, paremtą nuodugnių eksperimentų serijomis. Ir tikrai, tai,
kaip jie schematiškai pavaizduoja laiką, per kurį smegenys pasiekia susijusias ir nesusijusias
sąvokas, atkartoja aukščiau pateiktą paveikslėlį.
Figūros trajektorijos sekimas

Metas pristatyti dvi svarbias sąvokas, susijusias su figūra ir fonu, kurios ne tik padės apibūdinti
akimirkos išgyvenimus, bet ir gali padėti apibūdinti psichopatologiją – sritį, išeinančią už šio
straipsnio temos ribų. Visų pirma, prisiminkite, kad figūra iškyla arba yra „sužadinama“
biologinės prigimties poreikio arba intereso. Šis poreikis arba „priežastis“ suskirsto
fenomenologinį lauką į figūrą ir foną. Figūra veikia kelių psichologinių procesų pagrindu:
pojūčių, suvokimo, įsivaizdavimo, sąmoningumo, dėmesio ir intencionalumo (tikslo turėjimo,
kryptingumo). Fenomenologiniame lauke figūra veikia taip, kad atitinkamai sutvarkytų foną.
Kita vertus, fonas suteikia figūrai prasmę. Psichologiniai procesai, kurie siejami su fonu iš
esmės (bet ne išskirtinai) yra atminties sistemos, tarp kurių yra ir: eidetinė bei atgarsio (echoic)
atmintis, darbinė atmintis, trumpalaikė atmintis bei ilgalaikė atmintis (dėl tikslumo ir
pritaikomumo terapijoje ir diagnozuojant psichopatologiją autoriui labiau prie širdies Tulvingo
[1985] skirstymas į epizodinę, semantinę ir procedūrinę atmintį, o ne Schacter [1995] ar Squire
[1986] formuluotės).
Figūros ir fono funkcionavimo procesą galima iliustruoti taip:
Aš patenku į vieną iš kartkartėmis Kalifornijoje pasitaikančių žemės drebėjimų; šįkart jis
palyginti stiprus. Šią akimirką figūra yra virpėjimas ir triukšmas, atsiradę dėl žemės drebėjimo.
Ši figūra taip paveikia foną, kad aš prisimenu, jog girdėjau, kad žemės drebėjimo metu esant
pastato viduje saugiausia vieta yra tarpdurys (dėl architektūrinės sąrangos), tad patraukiu
tarpdurio link. Taip pat suvokiu, kad man skauda kelį, tačiau ši informacija patenka į mano
sąmonės periferiją. Taigi, mano fenomenologinis laukas buvo sudėliotas atsižvelgiant į tai, kas
tą akimirką buvo figūra. Tuo tarpu fonas suteikė figūrai prasmę. Anksčiau minėti drebėjimas ir
triukšmas turėtų visiškai kitą prasmę, jei važiuočiau sunkvežimiu žvyrkeliu, norėdamas pasiekti
kalnų ežerą. Drebėjimas ir šiuo atveju galėtų būti figūra, tačiau tiesa ta, kad šiuo atveju
kontekstas būtų poilsio prie ramaus kalnų ežero laukimas ir tai paveiktų mano fenomenologinį
lauką. Tad, tokiu atveju, užuot ėmęsis kokių nors veiksmų, paprasčiausiai atsipalaiduočiau ir
mėgaučiausi kraštovaizdžiu.
Taigi, mūsų hipotetinis figūros / fono ovalas laikui bėgant nekinta, tačiau laikas nuo laiko
keičiasi jo vidinė konfigūracija (fono elementai gali trumpam virsti figūra), nes kinta tai, ką tuo
metu įsisąmoninu.
Akimirkai įsivaizduokime, kad galime apsukti tą ovalą 45 laipsnių kampu, ir per jį eina geštalto
susiformavimo / irimo procesas, arba ovalas slenka laiko linija per geštalto susiformavimo /
 irimo procesą. Tas nuolatinis kitimas, vykstantis akimirka po akimirkos, tampa aiškus, kuomet
geštaltas kinta įvairiais šio proceso etapais.
Pasitelkdami neseniai aptartas sąvokas, pasekime natūralią hipotetinės figūros istoriją nuo tos
akimirkos, kai ji susiformuoja, iki pat suirimo ar patenkinimo. Nors tiesa ta, kad realiame
gyvenime retai kada viskas vyksta pagal mūsų sukurtus modelius, o bet kokio proceso
apibūdinimo etapai yra sutartiniai; kaip kad yra su fraktalais (Kelso, 1995), kurie dažnai
praverčia analizuojant procesus ir įvykius klinikiniais arba moksliniais sumetimais. Pradžiai
mes kelsime menkai tikėtiną realybėje prielaidą, jog turime nediferencijuotą fenomenologinį
lauką. Kitaip tariant, jame nėra figūros, kurią galima įsisąmoninti, todėl laukas nėra suskirstytas
į figūrą ir foną. Kad ir kaip neįtikėtinai tai skambėtų, tai kartais pasitaiko tokiomis aplinkybėmis
kaip, pavyzdžiui, pasitelkiant tam tikras meditacijos formas; arba kai individo poreikiai, regis,
yra patenkinti. Aš pamenu panašų potyrį iš vaikystės Anduose. Po pusryčių aš sėdėdavau
verandoje, mėgaudamasis rytmečio saule, ir gana greitai užsnūsdavau. Po kelių akimirkų
pabusdavau suvokdamas, kad kurį laiką mano sąmonės nepasiekė jokie pojūčiai, fantazijos ar
mintys; trumpai tariant, nieko nesuvokiau. Šį nediferencijuotą lauką pavaizduosime kaip tuščią
ovalą (3 paveikslėlis)

Dabar tarkime, kad kyla biologinės prigimties poreikis, pavyzdžiui, troškulys. Prisiminkite, kad
geštalto teorijos esmė – procesas. Tad turime procesą, kurį pvadinsime figūros susiformavimu.
Troškulys neatsiranda ir neišnyksta tarsi spragtelėjus jungiklį. Jis kyla laikui bėgant. Kai kyla
poreikis gauti skysčių, jis prasideda kaip kūno pojūtis, kuris gali būti nebūtinai iškart aiškus ir
akivaizdus. Tai gali prasidėti nuo migloto pojūčio. Jį net galima per klaidą palaikyti alkiu, o galimos
to pasekmės yra akivaizdžios. Taigi, nors biologinės prigimties poreikis/interesas paskatina naujos
figūros atsiradimą fenomenologiniame lauke, pati figūra nebūtinai bus visiškai aiški; gali tekti
pasistengti, kad ta figūra labiau išryškėtų. Šį etapą pavadinsime figūros ryškėjimu.
Kai jau iš poreikio atsiradusi figūra fenomenologiniame arba patyriminiame lauke tampa aiški, jai
reikia kokio nors sprendimo. Tam, kad tas sprendimas būtų patenkinamas, individas turi apsvarstyti,
kaip tasai poreikis ir figūra dera su lauke esančiais ryšiais ir sąlygomis. Čia reikia trumpo
paaiškinimo. Geštaltinė teorija – tai veikiau lauko, o ne intrapsichinė teorija, postuluojanti būsenas
arba bruožus. Geštalto teorija teigia, kad elgesys nėra asmenybės ar lauko išdava, o individo ir
likusios lauko dalies ryšio produktas. Mes domimės visa ekosistema platesne prasme (priešingai
„sistemų teorijos“ sampratai), kur organizmas tėra sistemos dalis. Fenomenologija yra organizmo
savybė. Tam tikra prasme tuomet individas „skenuoja“ tiek save, tiek aplinką, kad išsiaiškintų, koks
galėtų būti geriausias būdas patenkinti poreikį / figūrą, atsižvelgiant į turimą kontekstą (aplinkybes).
Šį etapą pavadinsime savęs / aplinkos skenavimu. Kad geriau tai suprastumėte, įsivaizduokite, kad
aš skaitau paskaitą, o labai akivaizdi figūra yra tai, kad mano pūslė pilna. Fonas, sutvarkytas
atsižvelgiant pagal tą figūrą, reikia manyti bus toks, kad teks atsižvelgti į šiuos faktus: šis poreikis
reikalauja skubos, esu viešoje vietoje, esu tam tikrame paskaitos etape, nesu vienui vienas
miškuose, nutuokiu apie konkrečius viešus papročius tokiose situacijose. Visa tai suteikia prasmę
tam, kas man yra figūra. Tad, ieškodamas tinkamo sprendimo, aš skenuoju save ir savo aplinką. Aš
galėčiau nueiti į auditorijos kamputį ir išspręsti šį reikalą, tačiau tai turėtų neigiamų aspektų. Aš
galėčiau netaręs nė žodžio išeiti iš auditorijos ir nueiti į tualetą, tačiau fonas byloja, kad man
nemalonu, kai mane kiti laiko keistuoliu. Galėčiau palaukti paskaitos pabaigos arba, galbūt,
galėčiau paskelbti pertraukėlę. Skenuojant save / aplinką kyla daugybė sprendimų. Fonas, kuriame
slypi nemažai procedūrinės atminties (Tulving, 1985; Burley ir Freier, 2004), keičia figūros prasmę
naršant po atmintį, įsivaizduojant ateitį ir siejant visa tai su dabartimi.
Vos tik randu galimą sprendimą, kuris atrodo tinkamas, atsižvelgiant į lauko sąlygas ir, regis,
neblogai dera su fonu ir tuo, kas man yra figūra, pereinu prie geštalto atomazgos (veiksmo). Vienu
metu tai buvo atskiras etapas, tačiau žvelgiant iš neurologinės ir neuropsichologinės perspektyvos,
akivaizdu, kad viskas ne taip jau paprasta. Atsižvelgiant į tai, ką mes jau žinome apie smegenų
funkcijas, kai kurios funkcijos, kurios priskiriamos kaktinei skilčiai, apima taprusavyje persipynusių
žingsnių seką: ketinimus, planavimą, įgyvendinimą ir sprendimo patikrinimą. Visi šie žingsniai yra
atomazgos/veiksmo proceso dalis. Juos galima laikyti substadijomis, o klinikiniame darbe iš tiesų
nepelnytai per mažai atsižvelgiama į juos, stebint kaip klientas tvarkosi su iškilusiais poreikiais. Tai
tik patvirtina faktą, kad visi procesai, arba geštalto susiformavimo / irimo trajektorija, yra įsišakniję
smegenų veikloje.
Asimiliacija vyksta, kai pasiekta atomazga/atlikti veiksmai ir šių pokyčių pasekmės įtraukiamos į
savo / aplinkos lauką. Šiame etape žmogus absorbuoja atomazgos padarinius, kokie jie bebūtų. Pvz,
jei mane erzino musė, mano pasididžiavimą, kad ją pritrenkiau, ir palengvėjimą, kad manęs daugiau
nebeerzina, gali nustelbti pasibjaurėjimas „ištrėkštos“ musės likučiais ant mano rankos. Aš
išsaugosiu asimiliuotus šios patirties aspektus ir juos vėl panaudosiu panašiose, ar galbūt šiek tiek
susijusiose situacijose ateityje.
Geštalto susiformavimo ir iširimo ciklai laiko atžvilgiu yra linijiniai, tačiau jie nebūtinai ribojami
laiko. Kitaip tariant, visas ciklas gali įvykti trumpiau nei per sekundę, o kitam gali prireikti kelerių
metų. Galite ketinti sugauti musę ore, tačiau konkretus planas ir veiksmai yra akimirkos procesas ir
produktas. Atkreipkite dėmesį į tempo skirtumus, kai pereinama prie patikrinimo: kai žmogus
susitelkia į rankos pojūčius, klausosi, ar neišgirs zyzimo, ir lėtai atgniaužia delną, norėdamas
įsitikinti, ar iš tiesų sugavo musę.
Paprastame ir idealiame pasaulyje aš ir vėl sugrįžčiau prie nediferencijuotos būsenos, nes figūra
buvo išspręsta arba iširo. Žinoma, taip nutiktų retai. Gyvenimas turi būdų, kaip mus užimti.
Dažniausiai, kai viena figūra yra užbaigta, atsiranda kita, kuri reikalauja mūsų dėmesio.

Periferinės geštalto savybės: trūkiai

Kadangi žmogaus įsisąmoninimą valdo kylantys poreikiai ir interesai, individo fenomenologinis

laukas nuolat poliarizuojamas į nuolat dinamišką ir kintantį figūros ir fono derinį vykstant
organizmo savireguliacijai nuolatos besivystančiame lauke (kuris taip pat save reguliuoja) su
daugybe susijusių veiksnių. Stebint šį procesą gan greitai tampa akivaizdu, jog kiekvienas
organizmas turi jam būdingą būdą vykdyti figūros formavimo ir išsprendimo arba suirimo procesą.
Kai organizmas arba individas funkcionuoja sveikai, normaliai ir atliepia ekosistemą ir situaciją,
kurios dalimi jis yra, tuomet visas figūros/fono formavimo ir iširimo procesas atrodys sklandus ir
primins bangas (4 paveikslėlis) – priklausomai nuo to, į ką bus susitelkęs stebėtojas, kai žmogus
judės nuo figūros prie figūros ar nuo atomazgos prie atomazgos.
Tai, kas dažnai laikoma patologiniu elgesiu ar prasta organizmo savireguliacija, pasireikš šio
palyginti sklandaus ir veiksmingo proceso eigos pertrūkiais. Tokie trūkiai dažniausiai atrodys
įprasti, tokiu būdu jie pasikartos panašiame proceso etape, o šiuos trūkius sukels arba jie bus susiję
su panašiu elgesiu, nepaisant to, koks turinys yra apdorojamas. Pavyzdžiui, jei nemažai situacijų
man kelia nerimą ir aš trokštu to nerimo išvengti, aš taikysiu tuos pačius metodus ar elgsiuosi taip
pat, kad išvengčiau nerimo, nepaisant to, dėl ko aš tą akimirką nerimauju. Kuo didesnis emocinis
krūvis, susijęs su poreikiu, tuo labiau išreikštas bus trūkis. Šiuo atveju mes nebandome diagnozuoti.
Tą galima būtų padaryti, tačiau tam reikėtų išsamesnio aprašymo nei įmanomas šiame straipsnyje,
kad būtų išvengta kitų tokių nesėkmingų bandymų.
Pažvelkime, kaip kai kurie normalaus proceso trūkiai gali pasireikšti įvairiuose geštalto
susiformavimo / suirimo etapuose. Vienas iš būdų, kaip sutrikdomas normalus procesas figūros
susiformavimo etape yra tai, kad žmogus yra išmokęs, jog poreikis, skatinantis tos figūros
susiformavimą, yra nederamas arba nepriimtinas. Pavyzdžiui, žmogus gali išmokti (introjektuoti),
kad nedera jausti alkį (būti su elementariu poreikiu). Dėl to bet kokie pojūčiai, susiję su alkiu, kurie
gali iškilti – ir kurių negalima eliminuoti – privalo būti interpretuojami taip, kad taptų priimtinais.
Tokia klaidinga interpretacija galėtų būti poreikis pasportuoti. Galiausiai žmogus išsirengia
pabėgioti arba į treniruotę. Iš šio pavyzdžio matome, kad tai, ką patiriame kaip figūrą, nebūtinai bus
tikroji figūra tuo atžvilgiu, kad ji nebus atsiradusi iš organizmo arba biologinės prigimties poreikio.
Kai kurios figūros iš tiesų gali būti „pakaitinės“. Apžvelgsime ir kelis kitus svarbius aspektus.
Pirma, trūkiai šiame etape turės gilius ir rimtus padarinius individo gebėjimui sveikai ir darniai
funkcionuoti likusio lauko atžvilgiu. Galiausiai iš šio etapo išplaukiantys sutrikimai turės rimtų
pasekmių žmogaus gyvenimui apskritai. Tokie sudėtingi sutrikimai kaip sunki depresija ar kai kurie
šizofrenijos aspektai byloja apie rimtus trūkius šiame geštalto susiformavimo ir suirimo etape.
Antra, čia slypi gydymo būdai. Jei pažvelgsime į etapą, kuriame įvyko trūkis, bus akivaizdu, kad
gydymo strategijos, nukreiptos į valgymo elgesio skatinimą ar pastriprinimą, arba paprasčiausiai
paskatinimas pavalgyti, pasmerktos žlugti. Tokios intervencijos paprastai nukreiptos į vėlesnes
stadijas fenomenologinių / elgesio įvykių grandinėje. Dėl to atsiras nuolatinė kliento ir klinicisto
frustracija, nes nėra atsižvelgiama į būdą, kaip susiformavo ši susidomėjimo maistu stoka. Gydymas
turi būti orientuotas ne į galutinį elgesį arba rezultatą (kaip, deja, dažnai būna), o į patį trūkio
procesą. Čia svarbu poreikio įsisąmoninimas, o ne poreikio maskavimo įsisąmoninimas.

Trūkių figūros ryškėjimo etape pasekmės visiškai kitokios. Klasikinis isteriko stereotipas yra
asmuo, kuris neleidžia figūroms tapti visiškai aiškiomis (žr. Shapiro, 1965). Priešingai, žmogus
puola veikti, neturėdamas aiškios figūros. Kadangi veiksmai, kurių imamasi, dažniausiai yra
stereotipiniai ir neparemti aiškia figūra, jie negali būti paremti ir geru savęs ir aplinkos skenavimu.
Todėl tokių veiksmų rezultatai nepatenkina juos paskatinusio poreikio. Obsesinio kompulsinio
sutrikimo kamuojami individai geba pasiekti aiškią figūrą su aiškiu fonu. Tačiau jiems nepavyksta
išlaikyti figūros, nes juos vis labiau ir labiau įtraukia įvairūs fono aspektai, kurie yra svarbūs ir
reikšmingi figūrai. Tam tikru metu pati figūra pametama, o kadangi fonas neturi poreikiu pagrįsto
impuslo arba trajektorijos, individas negali pereiti prie kokio nors sprendimo/veiksmo. Pavyzdžiui,
jei aš noriu raudono chrysler sebring, jo kaina ir patruliuojančių policinkų susidomėjimas raudonais
sportiniais automobiliais yra svarbūs ir reikšmingi fono aspektai. Tačiau, jei jie tampa pernelyg
reikšmingi, aš nebegaliu aiškiai suvokti, ko noriu, ir įstringu įkyriai galvodamas apie kainą ir
raudonos spalvos savybę patraukti dėmesį; tad nebegaliu pereiti prie atomazgos. Terapeuto užduotis
būtų pasidomėti, kaip sukuriamas trūkis ir koks yra jo tikslas. Ši informacija leistų imtis tinkamo
gydymo, atsižvelgiant į sutrikimo struktūrą.

Kai įvyksta poliarizacija ir adekvati fenomenologinio lauko diferenciacija, ir jau turime aiškią
figūrą, žmogus yra pasirengęs atlikti savęs / aplinkos skenavimą tam, kad galėtų pasirengti figūros
arba poreikio išsprendimui (veiksmui). Šiuo etapu saviparama/savęs palaikymas (nesugalvoju
normalaus žodžio) ir palaikymas iš aplinkos yra nepaprastai svarbūs. Kokia yra žmogaus patirtis ir
kiek jis gali pasitikėti savo gebėjimais; bei kiek jis sveikai suvokia tarpusavio priklausomybę su
likusiu lauku? Žmonės įvairūs: nuo priklausomų asmenybių – žmonių, kurie nuolat siekia
susiliejimo su kitu – iki žmonių, kuriems būdinga susiliejimo su kitu fobija ir jie negali priimti
pagalbos, paramos ar bendradarbiavimo su kitais. Jei, pavyzdžiui, aš jaučiuosi vienišas ir noriu
draugijos, aš pagalvosiu, kas galėtų būti laisvas šiuo metu, bei kokio bendravimo man norisi. Gali
būti, kad, pavyzdžiui, man norisi intymesnio pašnekesio nei įmanomas su bendradarbiu, kuris
pagarsėjęs liežuvautojas. Žmogus, su kuriuo man iš tiesų norėtųsi praleisti laiką, gali būti užsiėmęs,
ir aš galiu nuspręsti atsisakyti sumanymo pabendrauti su kuo nors ir palaukti kito karto, arba
įsijungti televizorių. Aš neradau tinkamo derinio tarp savo figūros ir prieinamų sprendimų, tad
nusprendžiu sprendimą atidėti, arba poreikį patenkinti ne tokiu optimaliu būdu.

Išsprendimui (veiksmui) reikalingas gebėjimas veikti savyje ir pačiame lauke. Taigi tam
reikalingas gebėjimas reflektuoti bei motoriniai ir socialiniai įgūdžiai. Čia veikia agresija, reikalinga
ką nors nuveikti, pakeisti aplinką arba save tokiu būdu, kuris dera su poreikiu, slypinčiu už to, kas
šiuo metu yra figūra. Dažnai žmonės, kurie susidorojo su „neurotiniais“ problemos aspektais vis dar
negali veikti kompetentingai, nes niekada neturėjo tinkamo (adekvataus) pavyzdžio. Kitus gali
sutrikdyti nesmagumas, neišvengiamai lydintis naujų veiksmų išbandymą pirmą kartą. Agresijos
moduliacija (kalbant apie aktyvavimo lygmenį, o ne priešiškumą) šiuo atveju yra esminis dalykas,
kad asmuo nebūtų pernelyg drovus lauke nei, kita vertus, pernelyg agresyvus ir nejautrus lauko
atžvilgiu – t.y. nesielgtų destruktyviai savo paties ekosistemoje. Žmonės, kurie sirgo depresija, turi
būti išmokyti efektyviai veikti pasaulyje. Žmonės, turintys charakterio ar asmenybės sutrikimų, šiuo
atveju taip pat turi šiokių tokių sunkumų. Pavyzdžiui, jiems gali trūkti emocinės savireguliacijos
įgūdžių, ar gebėjimo save paguosti ir nuraminti, reikalingų veiksmams, kurie nebūtų žalingi (t.y.
būtų ekologiški) jų atžvilgiu. Šiuo atveju terapeuto pedagoginiai įgūdžiai yra svarbesni nei
jautrumas. Dažnai matydavau, kaip terapija nepavyksta būtent šiame etape nes, nors terapeutai buvo
tikri žinovai, kai reikėjo padėti pašalinti proceso trūkius, jų pačių tarpasmeninių santykių įgūdžiai
buvo tokie, kad jie vargiai ko galėjo išmokyti kalbant apie veiksmus nefenomenologinėje lauko
pusėje.

Asimiliacija – tai geštalto susiformavimo proceso etapas, kurį kartais apsunkina suagusiųjų
smegenų struktūra. Smegenys nėra pakankamai produktyvios, kad iš naujo peranalizuotų kiekvieną
stimulą ir kiekvieną naują įvykį. Galiausiai jos ima nerūpestingai žvelgti į tam tikrus ne kartą
kartotus veiksmus ar suvokinius. Kurį laiką praleidus naujame automobilyje, žmonės liaujasi
keliskart tikrinti, ar gerai pakeitė pavarą. Panašiai nutinka žmonėms, kurie nebeaprėpia ir nesigilina
į kokį nors patyrimą ir nesileidžia šio paveikiami. Jei, pavyzdžiui, toje aplinkoje, kurioje užaugau,
aš išmokau, kad tam tikras mano veiksmas kai kuriems žmonėms atrodo nereikšmingas ar bevertis,
aš galiu nesuprasti, kokį poveikį šis veiksmas gali turėti asmenims mano dabartinėje aplinkoje; o jie
gali ypač vertinti mane dėl tokių poelgių. Būtent asimiliacijos procese arba etape atsiranda
potrauminio streso sutrikimas, nes žmogus negeba asimiliuoti patirties, kuri yra pernelyg sudėtinga
ar pribloškianti, kad galima būtų ją paprastai aprėpti. Dėl to atsiranda tokie simptomai kaip įkyrios
mintys, neramūs sapnai bei sunkumai sutelkiant dėmesį. Tam tikra prasme potrauminio streso
sutrikimas yra asimiliacijos „sutrikimas“.
Nuovokus skaitytojas mums judant nuo geštalto susiformavimo pradžios prie tolesnių etapų
veikiausiai pastebėjo, kad trūkiai ankstyvosiose stadijose dažniausiai baigiasi gana „rimtais“
sutrikimais, o tie trūkiai, kurie atsiranda vėlesnėse stadijose yra labiau sietini su tuo, ką
pavadintume augimo sunkumais (t.y. sunkumais, kliudančiais asmenybei augti). Terapijai
progresuojant, terapeutai daugiau dirba su dešiniuoju šio hipotetinio proceso galu: tai yra, su
konkrečiais veiksmais ir suteikdami naujas prasmes. Šios tendencijos išimtis akivaizdi kalbant apie
potrauminius sutrikimus, kuomet negebėjimas asimiliuoti patirties sukelia dažnus trūkius ateities
geštalto susiformavimo ir atomazgos cikluose.

Geštaltinė asmenybės teorija ir penkių faktorių asmenybės modelis

Kai psichologijos srityje pasirodo nauja teorija, kyla akivaizdus klausimas: kaip ši teorija gali mums
padėti numatyti ar suprasti elgesį geriau už kitas teorijas, kurias galime pasitelkti? Dabartinis,
vyraujantis asmenybės teorijos supratimas, paremtas galybe faktorinės analizės tyrimų, atliktų
skirtingose kultūrose per ilgą laiką, teigia, kad asmenybę geriausia yra suprasti kaip „penkių
nustatytų faktorių“ sąveiką (Digman, 1990; John, 1990). Nors įvairūs autoriai vartoja kiek
skirtingus kiekvieno iš šių faktorių pavadinimus, jų apibūdinimai dažniausiai susiveda į tuos pačius
bendrus veiksnius. Nors šių faktorių turinys nėra susijęs su šiuo straipsniu, susidomėjusiam
skaitytojui juos išvardinsiu: 1. emocinis stabilumas arba neurotiškumas; 2. ekstraversija/introversija
arba emocinis reakcingumas (surgency); 3. intelektas arba atvirumas; 4. draugiškumas/priešiškumas
arba sutarumas; 5. sąžiningumas arba noras pasiekti. “Penkių faktorių” modelyje laikomasi
nuostatos, kad “palyginti mažai bazinių asmenybės aspektų, kurie, manoma, skiriasi kiekybiškai, o
ne kokybiškai, egzistuoja ir gali būti aptinkami normaliose ir klinikinėse populiacijose” (O’Connor
ir Dyce, 1998). O‘Connor ir Dyce nustatė, kad šių faktorių variacijos gali padėti atskirti ir leisti
identifikuoti kai kuriuos giliai įsišaknijusius asmenybės sutrikimus, tačiau kitų – ne.
Čia pateikiamos „penkių faktorių“ teorija ir geštalto teorija neprieštarauja viena kitai, kaip kad
dauguma kitų konkuruojančių teorijų. Priešingai, keturi iš penkių faktorių yra proceso aplinkybės –
kitaip tariant, šie faktoriai, regis, apibūdina bendrus bruožus to, kaip aukščiau minėtas procesas yra
įgyvendinamas. Pavyzdžiui, kas yra introversijos-ekstraversijos lygis, arba tai, kiek įnirtingai
žmogus keliauja konkretaus geštalto trajektorija? Šie faktoriai yra suderinami su čia pateikiama
teorija. Imkime kad ir šį pavyzdį: sveikai funkcionuojantis asmuo gali būti daugiau ar mažiau
ekstravertiškas, sutarus, sąžiningas ir atviras sklandžiai judėdamas nuo vienos figūros prie kitos ir
pasiekiantis atomazgą tokiu būdu, kuris organizmui yra tinkamas bei atsižvelgiama ir į lauko
poreikius. Vertinant pagal keturis anksčiau paminėtus faktorius, žmonės gali varijuoti, bei gali
įstrigti arba sklandžiai judėti per geštalto susiformavimo ir užbaigimo procesą atpažįstamu būdu
(jam būdingu būdu). Tad mes kalbame apie tokį žmogų, kuris savitai juda per geštalto
susiformavimo/iširimo procesą. Išimtis galėtų būti emocinio stabilumo faktorius, kuris, regis,
apibūdina savybę pertraukti procesą, nepaisant to judėjimo būdo savitumo ar to, kokiame etape tai
įvyksta. Šių dviejų teorijų integravimas iš pasaulio, kur žmonės yra apibūdinami bruožų ir būsenų
trunkančių tam tikrą laikotarpį terminais, nukelia mus prie modelio, kur laikui bėgant tie bruožai
funkciškai išreiškiami (suvaidinami). Toks integravimas suteikia mums Bruožo X Proceso modelį, į
kurį įeina ne tik bruožai, bet ir apibūdinimas, kaip tie bruožai pasireiškia laikui bėgant, bei kaip tai
veikia tikrajame žmogaus gyvenime kiekvieną akimirką. Tarp kita ko, sugretinant bruožais paremtą
modelį ir procesu paremtą modelį, tampa aišku, kad „penkių faktorių“ teorija iš tiesų yra
metodologijos produktas (faktorinė būdvardžių analizė). Būtų buvę lygiai taip pat naudinga
pritaikyti faktorinę analizę tiriant veiksmus apibūdinančias frazes, o ne būdvardžius, ir taip gaunant
labiau į procesą orientuotų faktorių rinkinį.
Toks modelis taip pat išsprendžia problemą, ilgą laiką kamavusią psichologus. Kaip gali asmens
bruožų žinojimas nulemti gydymo metodus? Didžiausius sunkumus visuomet kėlė tai, kad tokios
žinios nebūtinai tiesiogiai veda prie gydymo metodikos. Gydymo procedūros išaiškėja tik tuomet,
kai tampa akivaizdu, jog „priėjimas“ prie bruožų įmanomas per procesą (R.Resnick, paimta iš
asmeninių pokalbių, 1998). Psichoterapija nukreipta į „kaip“, o ne į „kas“ ar „kodėl“. Jei klinicistai
žino, kaip susiformuoja tam tikras elgesys, tuomet jie žino, kad susitelkdami į „kaip“ jie galės
paveikti bruožą.
Norint numatyti elgesį, reikalingas dar vienas papildomas kintamasis: situacija ir jos emocinis arba
„limbinis“ krūvis (Burley, 1998). Kuo stipresnis afektas, kurį gali sukelti situacija ar jos turinys, tuo
stereotipiškiau elgsis žmogus. Žvelgiant iš Chaoso teorijos taško, tai galima būtų pavadinti
kontrolės kintamuoju, arba kintamuoju, kuris kontroliuoja etapų pokyčius (perėjimus nuo vieno
etapo prie kito). Emocijos, kurią sukelia situacija, stiprumas nulems, ar žmogus sugebės sklandžiai
judėti (t.y. be trūkių) per geštalto susiformavimo ir iširimo procesą; ar tas procesas kokiu nors būdu
bus pertrauktas.
Taip atsirastų Bruožo X Proceso X Situacijos modelis, leidžiantis numatyti elgesį. Vis aiškiau tai,
kad elgesys nėra izoliuoto organizmo ar lauko/ekosistemos kaip vienintelio kontroliuojančio
veiksnio išdava. Priešingai, organizmas ir laukas veikia kartu, kad sukeltų elgesį. Mes, kaip
psichologai, nepaprastai klystame, kai tenka numatyti svarbų elgesį. Pavyzdžiui, į tokį klausimą
kaip „ar kalinys X ir vėl ims žudyti, jei bus paleistas į laisvę?“ beveik neįmanoma atsakyti
pasitelkus tiesioginį linijinį modelį. Tačiau Bruožo X Proceso X Situacijos modelis padėtų lengviau
rasti atsakymą; „kokiomis aplinkybėmis ar kokiai situacijai esant kalinys X (pasižymintis A
bruožais ir demonstruojantis B procesą) ir vėl žudys?“ Į tokį klausimą lengviau atsakyti, nes į tai
įtraukiamas ir X bruožo procesas bei situacija, bei tai reikalauja performuluoti įprastai užduodamus
klausimus.

Raidos problema

Norint pabaigti asmenybės teoriją, lieka atsakyti į paskutinį klausimą – išanalizuoti raidą. Kaip
žmogui tampa būdingos proceso savybės, išskiriančios jį/ją iš kitų? Psichologinėje literatūroje
raidos procesas aprašomas gana išsamiai. Šiame straipsnyje siūlomas požiūris pabrėžia patirties
svarbą. Tam tikra prasme kūdikis yra makslimaliai fenomenologinėje pozicijoje tuo atžvilgiu, kad
jis dar „neapklijavo“ stimulų gausiomis prasmėmis bei yra nuosavo unikalaus pasaulio atradimo
procese ir kuria bei plėtoja procesus ir prasmes, kurie padaro gyvenimą jo mažoje ekosistemoje
įmanomą. Vaikas tai atlieka pasitelkęs ne visiškai išlavėjusias smegenis ir tuo pat metu jis privalo
pavesti galybę išlikimui svarbių procesų ir prasmių procedūrinei (Tulving, 1985) ir nedeklaratyvinei
(implicitinei) (Burley ir Freier, 1999) atminčiai. Tai, kad tokia patirtis būtina mokymuisi ir
pokyčiams, jau seniai pabrėžiama eksperimentinėje literatūroje (Wilson ir Verplanck, 1956; Brewer,
1974; Lovibond ir Shanks, 2002; Shanks, 2010). Mes žinome, kad kūdikio smegenys ir protas yra
formuojami sąveikaujant jo unikaliems gebėjimams ir unikaliam jo aplinkos sudėtingumui. Šios
sudėtingos sąveikos formuoja procedūrinę atmintį, kuri ilgainiui tampa palyginti pastovi ir
vadovauja procesui (geštalto formavimosi/irimo), kuris tampa tipiškas tam žmogui. Trumpai tariant,
mūsų procedūrinė atmintis apibrėžia mus kaip unikalius individus, besistengiančius patenkintis
poreikius, motyvuojančius mus visus. Tai tampa mūsų charakterio struktūra. Geštaltinė terapija ir
teorija laikosi prielaidos, kad santykių procesas yra įsisąmoninimo pagrindas; tam pritaria ir
kognityvinio neuromokslo atstovai Damasio (1999, 2010) ir John (2003); bei geštaltiniai teoretikai,
tokie kaip Yonteff (1993, 2009) ir daugybė kitų, besidominčių dėmesiu, suvokimu, patirtimi ir
fenomenologija. Tokie faktoriai yra lauko proceso bei bet kurio organizmo raidos proceso dalis ir,
mūsų atveju, tai yra tai, kas verčia mus žmonėmis. Svarbu suprasti, kad tiek raida, tiek procesas
priklauso nuo santykio, dėl kurio įmanomas įsisąmoninimas.
Asmenybė yra individo genetikos bei temperamento sąveika. Šią sąveiką keičia asmenybės patirtis
su likusiomis lauko dalimis, bei tos patirties įtaka geštalto susiformavimo ir iširimo procesui
apibrėžia kiekvieną iš mūsų. Skiriasi šio proceso mastas, tad vienas geštalto susiformavimo ir
iširimo segmentas gali trukti mažiau nei sekundę (pavyzdžiui, įkyraus uodo pritrenkimas), o kiti
gali užtrukti metų metus (pavyzdžiui, mokslinio laipsnio siekimas).
Kaip sako Feigenbaumas, kurį cituoja Gleick (1987):
„Žmogus turi ieškoti skirtingų būdų. Reikia apsvarstyti kaip didelės detalės yra susijusios su
mažomis. Jūs matote nestabilius sutrikimus, sudėtingas struktūras, kur sudėtingumas atsirado
nepaliaujamo proceso metu. Tam tikru aspektu jiems ne itin terūpi, kokio masto yra tas procesas; jis
gali būti ir žirnio, ir krepšinio kamuolio dydžio. Procesui nerūpi, kur jis yra, ir dar daugiau – jam nė
motais, kiek ilgai jis vyksta. Vieninteliai dalykai, kurie apskritai gali būti universalūs tam tikra
prasme, yra išmatuojami dalykai.“