Professional Documents
Culture Documents
Teises Sampratu Ivairove
Teises Sampratu Ivairove
KAUNAS 1999
0
ĮVADAS
Norint nagrinėti teisės mokslą, kaip ir kiekvieną mokslą, pirmiausia reikia išsiaiškinti,
ką mes nagrinėsime, kadangi pastangos perprasti objektą, kurio reikšmė nežinoma,
yra bevaisės ir betikslės.
Taigi, kaip atsirado teisė? P.Leonas “Teisės enciklopedijos paskaitose” mini seną
graikų padavimą, kuriame Dzeusas pasiuntęs itin protingą asmenį Epimetėą, kuris
turėjo žemės būtybes apdalinti įrankiais kovai dėl būvio. Vienai būtybei Epimetėas
davęs aštrius nagus, kitai – didelius sparnus, dar kitai – stiprius dantis. Tačiau žmogui
jam pritrūkę dovanų ir jis apdovanojęs žmogų visuomenės instinktu. Dėl šios
priežasties žmogus – tai nėra kažkokia atskira būtybė, galinti gyventi savarankiškai.
Jis turi stiprų prigimtinį polinkį būti visuomenės dalimi ir dažniausiai suprantamas bei
nagrinėjamas kaip visuomenės dalis. Žmogus be visuomenės negali gyventi, kadangi
būdamas atsiskyręs jis netenka savo prasmės.
Norint suvokti teisę reikia atsakyti į tris klausimus: kuo teisė skiriasi nuo grasinimais
paremtų įsakymų ir kuo su jais susijusi? Kuo teisinė pareiga skiriasi nuo moralinės
prievolės ir kuo su ja susijusi? Kas yra normos ir kokiu mastu teisę sudaro normos?
Daugelio mokslininkų darbų pagrindinis tikslas buvo aiškiai ir neabejotinai atsakyti į
šiuos klausimus. Buvo stengiamasi suformuluoti teisės apibrėžimą, kadangi nors
nemažai žmonių suprato teisę, niekas nemokėjo jos apibrėžti – apibrėžti ribą, kas yra
teisė, o kas ne. Tokią situaciją puikiai iliustruoja posakis “Kai matau dramblį, aš galiu
jį atpažinti, bet negaliu apibrėžti”. Taigi, nors teisininkai ir puikiai išmano teisę, tačiau
ir joje yra dalykų, ryšių, kurių jie iki galo nesupranta.
1
didžiajai pasaulio tautų daugumai draudimai. Dėl panašių samprotavimų, teisės
tradicijų, įvairių teisės mokslo raidos krypčių pasaulio teisės moksle susiformavo
nemažai teisės sampratų, gerokai besiskiriančių nuo mums įprastos.
Teisės samprata
Teisės sąvoką apibrėžti stengiasi nemažai mokslininkų, tačiau galutinės nuomonės kol
kas neprieinama. Tačiau jei yra “teisės” sąvoka, tai turi būti ir jos turinys, kurį reikėtų
išnagrinėti norint geriau suprasti pačią savoką.
Techninė norma yra tokia taisyklė, kuri nusako, kaip siekti tikslo, kad jį pasiekti kuo
efektyviau bei sulaukti geriausių rezultatų. Kiekvienas darbas, kurį atlieka žmogus,
yra apibrėžtas techninėmis normomis, kurios pasako žmogui, kaip jam geriausiai
atlikti tą darbą. Kadangi žmogaus darbų (ir tikslų) yra be galo daug, todėl ir techninių
normų yra labai daug.
Tačiau siekdamas savo asmeninių tikslų žmogus susiduria su tokia problema, kaip
tikslų prieštaravimas kitiems tikslams, kadangi vieno žmogaus tikslo siekimas trukdo
kitam žmogui siekti savo tikslo. Pavyzdžiui ta pačia prekybos vieta nori naudotis du
prekeiviai, tačiau abu joje tilpti negali, todėl kažkuris vienas iš jų savo tikslo pasiekti
negali dėl kito prekeivio tikslo įvykdymo.
Atsiranda žmonių poreikis derinti tikslus, kadangi nors jie pagal Hobbesą yra vienas
kitam priešai, tačiau jie taip pat yra vienos visuomenės nariai. Iš to, kaip visuomenėje
išsprendžiamas skirtingų tikslų susidūrimas galime spręsti apie žmonių veikimo
papročius. Taisyklės, kurios nustato žmonių gyvenimo įvairių tikslų santykius, yra
vadinamos etikos normomis (taisyklės).
2
atitaisyti. Etikos normas reikalauja vykdyti visuomenė, kurios nariais yra žmonės,
todėl jos ir privalomos kiekvienam konkrečios visuomenės nariui.
Technikos normos yra objektyvios – gamtos reiškiniai vyksta pagal tam tikrus
dėsnius, kuriems žmogus technikos atžvilgiu negali paprieštarauti. O etikos normų
turinys dažniausiai yra subjektyvus: vienoks ar kitoks normos nevykdymas priklauso
nuo žmogaus įsitikinimų, tikybinių pažiūrų, tautybės ir panašiai.
Akivaizdu, jog teisė priklauso etikos normoms, tačiau kas yra teisė, jos turinys, dar
nežinome. Norint nustatyti reiškinių sąvoką reikia nurodyti bendrą visiems tos rūšies
reiškiniams požymį ir požymį, skiriantį tos rūšies reiškinius nuo kitų reiškinių.
Naujaisiais amžiais (XVII a.) pažiūros, kad žmogus be visuomenės negali egzistuoti
pirmasis ėmė laikytis olandų filosofas Hugo Grotius. Jis teigė, jog žmogus yra
visuomenės dalis (homo socius), turi palinkimą į gyvenimą visuomenėje (appetitus
societatis) ir nori gyventi su panašiais į save asmenimis.
Tačiau yra ir kita žmogaus prigimties teorija, kuri, kaip ir reikia tikėtis, visiškai
priešinga pirmąjai. Anglų filosofas Hobbes tvirtina, kad žmogus žmogui yra mirtinas
priešas – vilkas (homus homini lupus est). Hobbeso manymu, kiekvienas žmogus yra
pasirengęs ir priverstas kovoti su kitais žmonėmis dėl savo išlikimo.
Nepaisant, kad abi šios teorijos teigia prieštaraujančius vieną kitam dalykus, jos abi
yra teisingos ir turi pagrindą žmonių gyvenimo reiškiniuose. Kiekvienas žmogus
stengiasi kuo ilgiau išgyventi ir todėl daro viską, kas padeda apsaugoti jo gyvybę ir
vengia tų dalykų, kurie sukeltų jai pavojų. Žmonės konkuruoja tarpusavyje, kadangi
norėdamas gyventi geriau vienas žmogus turi priversti kitą žmogų gyventi blogiau.
3
tiklingai auklėjamas norint sustiptinti jo neapykantos visuomenei ir atsiribojimo
jausmą, tai taps įmanomu dalyku. Jei bus lavinamas santaikos jausmas, žmogus jausis
ir laikys save visuomenės dalimi.
Situacija, kai asmuo arba nori būti visuomenės dalimi arba nori būti atsiskyręs nuo
“pilkos masės”, priklauso nuo to, kokie yra žmonių santykiai toje konkrečioje
visuomenėje. Visuomenės santykių pobūdis priklauso nuo toje visuomenėje
veikiančios teisės. Vadinasi, norint nagrinėti visuomenės problemas, pirmiausia reikia
gerai žinoti toje visuomenėje veikiančią teisę, bei suprasti teisės sąvoką apskritai.
Simboliai skirstomi į referentinius – žyminčius tam tikrus daiktus (lova, dėžė, medis)
ir ekspresinius – sukeliančius platesnes asociacijas (teisingumas, meilė). Žmonių
gyvenimui itin didelę įtaką turi ekspresiniai simboliai, turintys perkeltinę prasmę.
Svarbiausi ekspresiniai simboliai – kultūros vertybės – žymintys tam tikros žmonių
visuomenės idealus, susidariusius kaupiant ir perduodant patyrimą. Bendros kultūros
vertybės išreiškiamos normomis, kuriomis turi vadovautis visuomenei priklausantis
žmogus. Norma – elgesio taisyklė, kurios turi laikytis gerbiantis kultūros vertybes
žmogus.
Teisė, kaip tautos kultūra – tai tautos vertybė, išreiškiama normomis. Teisė nėra ir
negali būti kokio nors valdovo asmeninės valios išraiška, kadangi ji gimsta ir vystosi
tautoje kartu su pačia tauta. Tautos teisės negalima pažinti nepažįstant pačios tautos
požiūrių, politikos ir kalbos. Pasaulyje yra daug tautų, turinčių savo kalbas, todėl yra
ir tiek daug teisės sistemų. Užrašyta teisė parodo tautos kultūros atvaizdą duotuoju
laiko momentu, tačiau skaitant užrašytas teisės normas toji tauta jau bus toli
pažengusi į priekį, kaip ir jos teisė. Tokia teisė siejasi nebe su tauta, o tik su valstybės
valdžia.
Išvadą, kad plačiai paplitusi teisės samprata yra menkai susijusi su realiu žmonių
gyvenimu, pateikia E.Erlichas “Teisės sociologijos pagrinduose”. Pasak jo, egzistuoja
spontaniška, nepriklausanti nuo oficialiosios teisės visuomenės socialinė tvarka,
4
susidaranti žmonėms derinant savo individualią ir kolektyvinę veiklą. Visuomenėje
kyla konfliktų, tačiau dauguma jų likviduojami nenaudojant oficialiosios teisės
normų. Dauguma piliečių, spręsdami iškilusį konfliktą, paprasčiausiai pasirenka
teisingą sprendimą, kadangi kodifikuotos, nuo realaus gyvenimo atitrūkusios teisės
normos dažniausiai netinka tikroms situacijoms.
Teisės – “lašo jūroje” samprata skatina susimąstyti apie teisinio reguliavimo ribas. Ar
verta ir iki kokio lygio valstybės teisei kištis visuomenės narių asmeninius
gyvenimus? Galbūt teisė tuo efektyvesnė, kuo labiau ji pasitiki kitomis normų
sistemomis, reguliuojančiomis žmonių tarpusavio santykius, reguliavimo tikslais ir
metodais neprieštaraujančiais valstybės gerovei, taikiam valstybės ir visuomenės
sambūviui.
Atskiram visuomenės individui religija gali būti reikšminga kaip asmeninis patyrimas,
ekstaziškas nežinomos kilmės jausmas, kurį lydi nepaprasto netikrumo jausmas.
Visuomenė stengiasi riboti kulminacinius išgyvenimus nukreipdama juos į tam
specialiai skirtas aplinkas: bažnyčias, cerkves, klubus ir pan. Tokiose aplinkose
5
susidaro religinės bendruomenės, atliekamos religinės apeigos. Religija tampa atsaku
į esminius egzistencijos klausimus.
Senosios žydų teisės, viduramžių kanonų teisės normos buvo ypatingos tuo, kad jų
vykdymas garantuojamas valstybės prievarta, nors pačios normos yra religinio
pobūdžio, ir tuo, kad jos sutapatina, kas yra nuodėminga su tuo, kas yra nusikalstama.
Kitaip sakant nuodėminga veikla yra nusikalstama veikla ir turi būti baudžiama
valstybės turimomis priemonėmis. Gyvos religinės teisės pavyzdys – musulmonų
teisė, kur visuomenės narių elgesį reglamentuoja nacionalinė religija, kuri yra
privaloma kiekvienam esančiam tos šalies teritorijoje. Kiekvienas musulmonas dėl
savo kasdieninių veiksmų yra atsakingas prieš dievą. Religinės-teisinės normos
reglamentuoja kulto veiksmus ir žmogaus religines pareigas. Musulmonų teisės
normos reglamentuoja visą žmogaus asmeninį gyvenimą, bausmes už jų nesilaikymą,
civilinius-teisinius santykius ir dar daugiau individo veiklos sferų. Teisinių normų
vykdymą užtikrina ne tik valstybės sankcijos, bet ir religinio poveikio priemonės.
Normų pažeidėjas – tai nusidėjėlis, kurį nubaus Alachas, o jo atstovai bei valstybė tik
įvykdys dievo valią.
Teisės, kaip “pilietinės” religijos normos pačią religiją laiko saugotinu visuomenės
idealu ir ima ją globoti, tačiau religinė laisvė negali būti absoliuti. Tačiau ribojama ne
įsitikinimų, o tiktai veiksmų laisvė. Religinės laisvės ribų reglamentavimas leidžia
žmogui pasirinkti religiją tik tada, kai jis sulaukia tam tikro amžiaus, pasiekia brandą.
Tačiau religiniai įsitikinimai neatleidžia nuo įstatymų laikymosi, religinių įsitikinimų
negalima skleisti tarp vaikų, jei to nenori vaikų tėvai arba globėjai. Taip pat negalima
organizuoti religinių mokymų, jei jie prieštarauja įstatymui. Religinės laisvės
ribojimas laikomas būtina valstybės gyvavimo sąlyga.
6
Teisės, kaip nepasiekiamos idėjos, samprata
Teisės, kaip religijos, samprata artima teisės – nepasiekiamos idėjos sampratai. Ir
vienoje ir kitoje teisės pobūdis – idealistinis, pirmuoju atveju teisė saugo visuomenės
idealus, antruoju teisė pati yra amžinai siektinas idealas. Veikiančiajai teisei
priešpastatoma idealioji teisė, nes ji pasiekiama žmogaus prigimtyje esančiu
sugebėjimu kritikuoti ir siekti teisingumo idealo.
Dar senovės Graikijoje buvo skiriami dalykai, laikomi teisingais dėl įstatymų
reikalavimo ir dalykai laikomi teisingais iš prigimties. Idealioji nerašytoji teisė
graikams buvo aukštesnė už oficialiai veikiančią. Romėnai idealiąją teisę vadino
prigimtine teise.
Teisės mokslo srityje nepavyko pasiekti tokių rezultatų kaip gamtos moksluose.
Pagrindinė to priežastis – prigimtinė teisė yra socialinis mokslas, nagrinėjantis
žmonių santykius, todėl jame praktiškai negali būti jokių pastovių dėsnių, kurie
apibrėžtų žmonių bendravimo formas. Ieškant bendrų žmonijos gyvavimo dėsnių
mokslininkai atrado, kad individo gyvenimas yra komplikuotas ir painus. Žmogus yra
sudėtingas individas, jam nėra jokių aksiomų. Buvo padaryta išvada, kad žmogaus
moralinę prigimtį veikia istorija, politika, kiti veiksniai, todėl kiekvieno žmogaus
prigimtis yra vis kitokia. Prigimtinės teisės teoretikai, kurdami teisės sistemas taip pat
buvo veikiami įvairių išorinių veiksnių, todėl ir jų prigimtinės teisės teorijos skiriasi.
Tuomet pasklido idėja, kad žmogus teisės sąvoką supranta jau gimęs. Dėl
psichologijos, sociologijos mokslo, psichoanalizės įtakos pakito idealiosios teisės
turinys, tačiau teisės kaip neapčiuopiamos idėjos branduolys (žmonių prigimtyje
egzistuojantis teisingumo jausmas) nepakito.
7
susiluoksniavimą, sąmonės lygį, idėjas, ideologiją, taip pat ir teisę, t.y. teisės istoriją
lemia gamybinių santykių raida.
Jei visuomenė būtų vienalytė, teisė vystytųsi harmoningai. Tačiau harmoniją griauna
klasių konfliktai, kurie atsispindi ir teisėje. Oficialiojoje teisėje atsispindi ne visos
visuomenės, bet viešpataujančios klasės interesus ir valią. Buržuazinėje visuomenėje
tai – kapitalistų interesai. Proletariatas – visuomenės dauguma, kuri gali sukilti ir
apginti savo interesus. Proletariato pergalė panaikins nuosavybę ir visuomenėje
nebeliks klasių. Būtų sukurta santvarka, kurioje nebūtų pasidalijimo į tuos, kurie kuria
taisykles, ir tuos, kurie turi jų laikytis. Šioji santvarka nebūtų teisinė, taigi valstybės
kaipo tokios sunykimas reikštų ir teisės sunykimą.
8
visuomenės, pagrindinė jos funkcija yra harmonijos visuomenėje užtikrinimas, kuriai
pritaria dauguma visuomenės narių.
Realus idealios teisės įgyvendinimas neegzistuoja, kadangi visuomenėje yra per daug
žmonių, kuriems parankiau nesilaikyti teisės normų. Teisė yra visuomet neaiški ir
neapibrėžta ir tas neapibrėžtumas yra natūralus jos bruožas. Ji tokia yra dėl to, kad
visuomenėje gyvena labai skirtingi žmonės, kurių santykiai yra labai įvairūs, o
gyvenimas nuolat keičiasi. Tik lanksti teisė gali susidoroti su nuolat iškylančiomis
naujomis problemomis, todėl teisės neapibrėžtumas yra vertinga jos savybė. Teismų
darbą veikia įvairūs subjektyvūs veiksmai, todėl verta nagrinėti teisėjų asmeninių
psichologinių savybių, ekonominių, politinių veiksnių įtaką teismų sprendimams.
IŠVADOS
Kai kurios iš apžvelgtų teisės sampratų skaitytojui yra priimtinesnės, kitos
atstumiančios, tačiau tai vėlgi priklauso nuo skaitytojo tautybės, religinių įsitikinimų
ir nuo asmeninių psichologinių savybių. Reformuojant teisės sistemą Lietuvoje buvo
padaryta klaidų, todėl daugelio žmonių požiūris į teisę šiuo metu yra neigiamas ir dėl
to nesilaikoma teisinių normų. Dabartinis vaizdas tikriausiai būtų kitoks, jei
Nepriklausomybės atkūrimo pradžioje būtų pasirinkta moderni teisės sistema ar bent
jau žymiai pakeista paveldėta klasės valios išraiškos teisės samprata. Teisę Lietuvoje
būtų galima suvokti kitaip – kaip susiformavusių tautoje, valstybės sankcionuotų ar
būtinų valstybei funkcionuoti visuomeninių santykių dalyvių elgesio taisyklių visuma,
kurios funkcionuotų pritariant daugumai šalies gyventojų ir būtų garantuotos
valstybės sankcijomis.
9
LITERATŪRA
1. Rūta Bakševičienė. Teisė – kas tai? Kelios teisės sampratos // Teisė. – 1996. T30. –
p.15-28
2. Herbert L.A.Hart. Teisės samprata. – V.: Pradai, 1997. – 473p.
3. Petras Leonas. Teisės enciklopedijos paskaitos. – V.: Pozicija, 1995. – 264p.
10