Raa 2010-02 PDF

Relin÷ apsauga ir automatika
ALBERTAS NARGöLAS
RELINö APSAUGA IR
AUTOMATIKA
(MOKYMO PRIEMONö)
KTU
KAUNAS 2010
© A. Narg÷las 1
Anotacija
Mokymo priemon÷je pateikiamos žinios apie elektros sistemos pagrindinių objektų relin÷s apsaugos
ir automatikos įtaisų paskirtį, jiems keliamus reikalavimus, jų veikimo principus, struktūrą bei
schemin÷s realizacijos būdus. Aiškinama kaip parinkti šiuos įtaisus atskiriems elektros sistemos
objektams (elektros linijoms, transformatoriams, generatoriams, varikliams ir kt.) ir įvertinti jų įtaką
elektros energetikos sistemų funkcionavimo patikimumui bei tiekiamos elektros energijos kokyb÷s
užtikrinimui. Pateikiamos žinios apie specifinius šių įtaisų veikimo principus bei veikimo sąlygas.
Aiškinama, kaip įvertinti elektros linijų, transformatorių, generatorių ir variklių relin÷s apsaugos jų
priešavarin÷ relin÷s automatikos bei automatinių reguliatorius, naudojamų elektros sistemose,
atsižvelgiant į galimus gedimus (trumpuosius jungimus) bei nenormalius režimus. Mokymo
priemon÷ skiriama elektros energetikos tecnologijos bakalauro studijų programos studentams.
SANTRUMPOS
EES – Elektros Energetikos Sistema

ES – Elektros Sistema
TJ – Trumpasis Jungimas
RAA – Relin÷ Apsauga ir Automatika
RA – Relin÷ Apsauga
PA – Priešavarin÷ Automatika
RGA – Reguliavimo Automatika
TA – Srov÷s (matvimo) Transformatorius
TV – Įtampos (matavimo) Transformatorius
MSA – Maksimaliosios Srov÷s Apsauga
NSSF – Nulines Sekos Srovių Filtras
ASSF – Atvirkštin÷s Sekos Srovių Filtras
TSSF – Tiesiogin÷s Sekos Srovių Filtras
NSĮF – Nulines Sekos Įtampų Filtras
ASĮF – Atvirkštin÷s Sekos Įtampų Filtras
TSĮF – Tiesigin÷s Sekos Įtampų Filtras
PCH – Priklausoma nuo srov÷s rel÷s suveikimo laiko Charakteristika
NCH – Nepriklausoma nuo srov÷s rel÷s suveikimo laiko Charakteristika
OS – Operatyvioji Srov÷
AKĮ – Automatinis Kartotinis Įjungimas
ARĮ – Automatinis Rezervo Įjungimas
ADN – Automatinis Dažninis Nukrovimas
AĮR – Automatinis Įtampos Reguliatorius
AŽR – Automatinis Žadinimo Reguliatorius
ADR – Automatinis Dažnio Reguliatorius
AGV – Automatinis Generacijos Valdymas
© A. Narg÷las 2
TURINYS
Pavadinimas Psl.
I. BENDROSIOS ŽINIOS APIE RELINĘ APSAUGĄ IR AUTOMATIKĄ 7
I.1. Elektros sistemų relin÷s apsaugos ir automatikos (RAA) įtaisų paskirtis 7
I.2. Bendrieji relin÷s apsaugos ir automatikos įtaisų realizavimo principai ir keliami
reikalavimai 8
I.3. RAA įtaisų parinkimo ir projektavimo tvarka (principai) 10
I.4. Relin÷s apsaugos ir automatikos įtaisų struktūra 11
I.4.1. Relin÷s apsaugos ir priešavarin÷s automatikos įtaiso struktūra 11
I.4.2. Jungtuvų valdymo schema 13
I.4.3. Reguliatorių struktūra 13
I.5. Bendrosios žinios apie reles 15
I.5.1. Relių klasifikacija 16
I.5.2. Relių žym÷jimai schemose 17
I.6. Srov÷s ir įtampos transformatoriai 18
I.7. Simetrinių dedamųjų filtrai 19
I.8. Operatyviosios srov÷s šaltiniai 20
1. BENDROSIOS ŽINIOS APIE ELEKTROS LINIJAS IR JŲ APSAUGAS 22
1.1. Gedimai elektros linijose 22
1.2. Nenormalūs režimai linijose 24
1.3. Tipin÷s elektros tinklų linijų sujungimo schemos 24
1.4. Elektros linijų relin÷s apsaugos įtaisų veikimo principai 25
2. LINIJŲ MAKSIMALIOSIOS SROVöS APSAUGOS 26
2.1. Pagrindin÷s savyb÷s 26
2.2. Maksimalios srov÷s apsauga su nepriklausoma suveikimo trukm÷s charakteristika 26
2.3. Maksimaliosios srov÷s apsauga su priklausoma suveikimo trukm÷s 29
charakteristika
2.4. Maksimaliosios srov÷s atkirta 31
2.5. Greitai veikiančios MSA su išjungimą draudžiančių komandų perdavimu 34
2.6. Maksimaliosios srov÷s apsaugų jautrumo padidinimas 35
2.6.1. Maksimaliosios srov÷s apsauga su minimaliosios įtampos blokuote 35
2.6.2. Maksimaliosios srov÷s apsauga su įtampa valdoma rele 36
2.6.3. Srov÷s dažnio filtrų panaudojimas 36
2.6.4. Simetrinių dedamųjų filtrų panaudojimas MSA jautrumo padidinimui 37
2.7. Apsaugos nuo vienfazių įžem÷jimų 37
2.8. Maksimaliosios srov÷s apsaugų schemos 39
2.9. Maksimaliosios srov÷s apsaugų įvertinimas 41
3. LINIJŲ KRYPTINöS MAKSIMALIOSIOS SROVöS APSAUGOS 41
3.1. Kryptin÷s MSA bendrosios savyb÷s 41
3.2. Kryptin÷ galios rel÷ 42
3.3. Kryptin÷ apsauga nuo dvifazių ir trifazių TJ 44
3.4. Linijos su įžeminta neutrale kryptin÷ apsauga nuo vienfazių TJ 45
3.5. Kryptin÷ linijos su izoliuota neutrale apsauga nuo vienfazio įžem÷jimo 45
4. LINIJŲ DISTANCINöS APSAUGOS 46
4.1. Bendrosios distancin÷s apsaugos savyb÷s 46
4.2. Varžos relių charakteristikos 47
4.3. Distancin÷s apsaugos su pakopine charakteristika schema 48
4.4. Linijų distancinių apsaugų charakteristikų suderinimas tinkle su dvipusiu
maitinimu 49
4.5. Varžos matavimas išsišakojusiuose tinkluose 50
© A. Narg÷las 3
4.6. Varžos relių jungimo schemos trifaz÷je linijoje 51
4.7. Distancinių apsaugų įvertinimas 52
5. LINIJŲ DIFERENCINöS APSAUGOS 52
5.1. Išilgin÷ srovių diferencin÷ apsauga 52
5.2. Išilgin÷s diferencin÷s apsaugos jautrumo padidinimo būdai 54
5.3. Išilgin÷ srovių diferencin÷ apsauga su ryšio linija 55
5.4. Skersin÷ srovių diferencin÷ apsauga 56
5.5. Kryptin÷ skersin÷ srovių diferencin÷ apsauga 56
5.6. Šynų diferencin÷ apsauga 57
6. LINIJŲ APSAUGOS SU RYŠIO KANALAIS 58
6.1. Bendrosios žinios ir ryšio kanalai 58
6.2. Apsaugų su ryšio kanalais įgyvendinimo būdai 58
6.3. Srovių fazių diferencin÷ apsauga su ryšio kanalu 60
7. GALIOS TRANSFORMATORIŲ APSAUGOS 62
7.1. Bendrosios žinios apie galios transformatorius 62
7.2. Galios transformatorių gedimai, nenormalūs režimai ir apsaugos 63
7.3. Dujin÷ transformatorių apsauga 63
7.4. Diferencin÷ transformatorių apsauga nuo dvifazių ir trifazių trumpųjų jungimų 64
7.5. Transformatorių diferencinių apsaugų schemos 65
7.6. Autotransformatoriaus diferencin÷ apsauga 67
7.7. Transformatorių apvijos su įžeminta neutrale diferencin÷ apsauga nuo vienfazių
trumpųjų jungimų 67
7.8. Transformatoriaus bako srov÷s nutek÷jimo apsauga 68
7.9. Transformatorių maksimaliosios srov÷s apsaugos 68
7.10. Transformatorių nulin÷s sekos maksimaliosios srov÷s apsauga 69
7.11. Žeminančiųjų vidutin÷s galios transformatorių apsauga 70
7.12. Transformatorių perkrovos apsaugos 71
8. GENERATORIŲ APSAUGOS 72
8.1. Bendrosios žinios apie generatorius 72
8.2. Generatoriaus gedimai, nenormalūs režimai ir apsaugos 72
8.3. Išilgin÷ diferencin÷ apsauga 73
8.4. Skersin÷ diferencin÷ apsauga 74
8.5. Apsauga nuo vienfazių įžem÷jimų apsauga 75
8.6. Maksimaliosios srov÷s apsaugos 76
8.7. Apsauga nuo įtampos padid÷jimo 77
8.8. Apsauga nuo generatoriaus galios sumaž÷jimo 77
8.9. Apsauga nuo atsitiktinio generatoriaus įjungimo 78
8.10. Rotoriaus grandin÷s apsaugos 78
8.11. Apsaugos nuo rotoriaus srov÷s sumaž÷jimo ir padid÷jimo 79
8.12. Generatoriaus ir transformatoriaus bloko apsaugos 80
9. ELEKTROS VARIKLIŲ APSAUGOS 81
9.1. Elektros variklių gedimai, nenormalūs režimai ir apsaugos 81
9.2. Variklių maksimaliosios srov÷s apsaugos nuo dvifazių ir trifazių trumpųjų
jungimų 81
9.3. Variklių diferencin÷ apsauga nuo dvifazių ir trifazių trumpųjų jungimų 82
9.4. Variklio apsauga nuo vienfazių įžem÷jimų 83
9.5. Variklio apsauga nuo simetrinių ir nesimetrinių perkrovų 83
9.6. Variklių apsauga nuo įtampos sumaž÷jimo 83
9.7. Variklio apsauga nuo srov÷s sumaž÷jimo 84
9.8. Sinchroninių variklių apsaugų ypatumai 85
© A. Narg÷las 4
9.9. Sinchroninio variklių apsaugos nuo aktyviosios ir reaktyviosios galios krypties
pasikeitimo 85
9.10. Žemos įtampos variklių apsauga 85
10. AUTOMATINIS KARTOTINIS ĮJUNGIMAS 87
10.1. Bendrosios žinios 87
10.2. AKĮ įtaisų struktūra 87
10.3. Perdavimo tinklo linijų AKĮ 89
10.3.1. Linijos su dvipusiu maitinimu AKĮ su įtampų kontrole 89
10.3.2. Nesinchroninis AKĮ 90
10.3.3. Greitas AKĮ 90
10.3.4. AKĮ su sinchronizmo kontrole 91
10.3.5. Vienfazis AKI 92
10.4. Skirstomojo tinklo linijų AKĮ 93
10.4.1. Radialinių linijų AKĮ 93
10.4.2. Linijų su sekcionavimo įtaisais AKĮ 93
10.4.3. Linijų su saugikliais atšakose AKĮ 94
10.4.4. Linijų su paskirstytaisiais generatoriais AKĮ 95
10.5. Variklių AKĮ 95
11. AUTOMATINIS REZERVINIŲ MAITINIMO ŠALTINIŲ ĮJUNGIMAS 96
11.1. Bendrosios žinios apie automatinį rezervinių maitinimo šaltinių įjungimas 96
11.2. Elektros tiekimo sistemos su ARĮ įtaisais 96
11.3. ARĮ įtaiso schema 97
11.4. Variklių savilaida ARĮ metu 99
11.5. ARĮ veikimo pagreitinimas naudojant dažninį variklių išjungimą 99
11.6. Tinklo sekcionavimo jungtuvo ARĮ 100
12. AUTOMATINIS DAŽNINIS NUKROVIMAS 101
12.2. ADN įgyvendinimo principai 101
12.3. ADN įtaisų schemos 103
12.4. ADN su dažniniu AKĮ schema 103
12.5. Automatinis įtampinis nukrovimas 104
13. PERDAVIMO TINKLO REŽIMINö AUTOMATIKA 104
13.2. Generatorių išjungimo automatika 105
13.3. Asinchroninio režimo nutraukimo automatika 105
14. SINCHRONINIŲ MAŠINŲ ĮJUNGIMO Į TINKLĄ AUTOMATIZAVIMAS 107
14.2. Automatiniai tikslūs sinchronizatoriai. 107
14.3. Automatinis savaiminis sinchronizatorius 108
14.4. Sinchroninio variklio paleidimo automatizavimas 109
15. ELEKTROS SISTEMŲ AUTOMATINIAI REGULIATORIAI 110
15.2. Sinchroninių generatorių žadinimo sistemos 110
15.3. Reliniai žadinimo forsavimo ir greito žadinimo srov÷s mažinimo įtaisai 112
15.4. Generatoriaus kompaundavimo įtaisas 112
15.5. Sinchroninio generatoriaus įtampos (žadinimo) reguliatorius 113
15.6. Sinchroninių generatorių su AŽR lygiagretus darbas 114
15.7. Transformatorių įtampos reguliatoriai 116
15.8. Kondensatorių baterijų galios automatinio valdymo įtaisai 118
15.9. Sinchroninių generatorių dažnio reguliatorių paskirtis 118
© A. Narg÷las 5
15.10. Sinchroninio generatoriaus dažnio reguliatoriaus veikimo principas 119
15.11. Generatoriaus dažnio reguliatoriaus struktūrin÷ schema 120
15.12. Hidromechaninis garo turbinos sukimosi dažnio reguliatorius 122
15.13. Hidroturbinos sukimosi dažnio reguliatorius 123
15.14. Elektrinių agregatų su dažnio reguliatoriais darbas elektros sistemoje 124
15.15. Dažnio reguliavimas jungtin÷se elektros energetikos sistemose 126
LITERATŪRA 128
© A. Narg÷las 6
I. BENDROSIOS ŽINIOS APIE RELINĘ APSAUGĄ IR AUTOMATIKĄ
I.1. Elektros sistemų relin÷s apsaugos ir automatikos (RAA) įtaisų paskirtis
Elektros energetikos sistema (EES) yra viena sud÷tingiausių žmogaus sukurtų sistemų Ji apima
apsirūpinimo pirminiais ištekliais (kuru, vandens šaltiniais ir kt.) priemones, pirminių variklių
įrangą (garo katilus, branduolinius reaktorius, garo turbinas, vandens turbinas ir t.t.) ir elektrinę dalį
– elektros sistemą (ES), kuriai bus skiriamas pagrindinis d÷mesys. Ją sudaro didel÷je teritorijoje
išd÷stytų daugelis elektrinių (elektros generatorių), pastočių (skirstyklų), įvairių įtampų elektros
linijų bei vartotojų veikiančių bendru režimu. Atskirų valstybių ar regionų sistemos sudaro
jungtines EES. Jose elektros gamyba ir vartojimas vyksta tuo pačiu metu ir ji turi nuolat veikti kaip
gyvas organizmas. Kiekvieną vartotojų apkrovos pasikeitimą turi sekti generatoriai. Struktūrin÷ ES
schema parodyta I.1 paveiksle.
ELEKTRINöS
~ ~ ~ ~
PERDAVIMO TINKLAS
KS 1 LINIJOS, PASTOTöS KS 2
330, 110 KV
PG PG
ST 1 ST 2 ST 3
~ L, P, SK L, P, SK L, P, SK ~
35, 10, 6, 35, 10, 6, 35, 10, 6,
0,4 kV 0,4 kV 0,4 kV
PG - paskirstytieji generatoriai
ELEKTROS VARTOTOJAI
I.1 pav. Elektros sistemos struktūrin÷ schema
Elektros sistemą sudaro elektrin÷s, perdavimo tinklas (aukščiausios įtampos linijos bei pastot÷s),
skirstomieji tinklai (ST1, ST2, ST3) turintys įvairių įtampų linijas (L), pastotes (P) bei skirstyklas
(SK), prie kurių jungiami elektros vartotojai. Prie skirstomųjų tinklų gali būti prijungti paskirstytieji
generatoriai (PG). Perdavimo tinklas jungiamas su kaimynin÷mis sistemomis (KS1, KS2).
Pagrindinis ES tikslas – patikimai tiekti aukštos kokyb÷s elektros energiją vartotojams
prieinama kaina. Atskiri ES objektai yra veikiami įvairių kenksmingi faktorių. Pavyzdžiui,
trumpuosius jungimus (TJ) orin÷se elektros linijose dažnai sukelia atmosferin÷s sąlygos (žaibai).
Taip pat galimi kiti išoriniai poveikiai, aptarnaujančio (operatyvinio) personalo klaidos. Nemažą
įtaką daro natūralus įrenginių sen÷jimas. Tod÷l galima tvirtinti, kad gedimai elektros sistemose yra
neišvengiami. Gedimai kelia pavojų pagrindiniams įrenginiams, keičia ES struktūrą (tinklo
schemą), pažeidžia elektros vartojimo ir gamybos galių balansą tod÷l jie gali sukelti sisteminio
masto avarijas, kurios savaime gali plisti ir pereiti į kitas sistemas ir ilgam laikui nutraukti elektros
© A. Narg÷las 7
tiekimą daugeliui vartotojų. Atsiradusį gedimą praktiškai galima likviduoti tiktai išjungiant
sugedusį objektą. Tai turi būti daroma galimai greičiau, pasitelkiant į pagalbą automatiškai
veikiančius įtaisus. Sugedusio objekto išjungimas keičia ES schemą, sutrikdo galių balansą ir tuo
kelia gr÷smę visai elektros tiekimo sistemai tod÷l dažnai būtina greita reakcija į susidariusią
situaciją panaudojant kitus automatikos įtaisus, kurie turi veikti po automatinio sugedusio įrenginio
išjungimo. Tod÷l galima tvirtinti, kad jungtinių EES privalumus (ekonomišką gamybą ir patikimą
elektros tiekimą vartotojams) galima realizuoti tiktai automatizavus elektros gamybos, perdavimo,
skirstymo ir vartojimo procesus.
Elektros sistemose naudojamus automatikos įtaisus galima skirstyti į tris grupes:
1. Relinę apsaugą, kurios paskirtis greitai išjungti sugedusius ar pavojingus režimus
patiriančius įrenginius;
2. Relinę priešavarinę automatiką (automatinio kartotinio įjungimo, automatininko rezervo
įjungimo, automatinio dažninio nukrovimo ir kiti įtaisai), kurios paskirtis vykdyti valdymo
operacijas greitai atkuriančias sutrikdytą elektros tiekimą ir stabdančias avarijų plitimą;
3. Reguliavimo automatiką (generatorių įtampos bei dažnio reguliatoriai, transformatorių
įtampos reguliatoriai, kondensatorių baterijų galios ir kiti automatinio valdymo įtaisai),
kurios paskirtis palaikyti elektros energijos kokybę ir optimalius režimus.
Pirmosios ir antrosios grup÷s (relin÷s apsaugos ir priešavarin÷s automatikos) įtaisai turi veikti
epizodiškai (pavyzdžiui vieną kartą per metus) susidarius pavojingai situacijai (pvz., atsiradus
trumpajam jungimui) ir automatiškai ją likviduoti. Jie sudaryti iš relių, t.y. aparatų ar elementų su
šuolin÷mis charakteristikomis (dviejų pozicijų elementai). Trečiosios grup÷s įtaisai privalo veikti
nuolatos palaikydamos tam tikrose ribose elektros sistemos režimo pagrindinius dydžius.
Pagrindinis automatikos įtaisų panaudojimo tikslus galima įvardyti taip:
1. Apsaugoti elektros sistemos ir vartotojų įrenginius;
2. Garantuoti sistemos integralumą;
3. Pagerinti elektros tiekimo patikimumą ir elektros energijos kokybę;
4. Sudaryti EES ekonomiško veikimo sąlygas;
5. Sumažinti kapitalinius įd÷jimus į EES infrastruktūrą;
6. Užtikrinti žmonių saugumą;
I.2. Bendrieji relin÷s apsaugos ir automatikos įtaisų realizavimo principai ir keliami

reikalavimai
Elektros sistemą sudarantys pagrindiniai objektai (elektrin÷s, pastot÷s, linijos, vartotojai) yra
išd÷styti didel÷se teritorijose ir nutolę vieni nuo kitų. Jie priklauso skirtingiems savininkams bei
skirtingoms valstyb÷ms. Jau min÷ta, kad visi ES objektai veikia bendru režimu ir daro įtaką vieni
kitems. Tod÷l relin÷s apsaugos įtaisų darbo sąlygos yra specifin÷s ir labai skiriasi nuo kitose
pramon÷s šakose esančių sąlygų. Jų realizavimo (įgyvendinimo) principai turi būti pritaikyti
specifin÷ms ES darbo sąlygoms. Tod÷l relin÷s apsaugos ir automatikos įtaisai turi būti
decentralizuoti ir tur÷ti galimybę veikti autonomiškai nežiūrint to, kad dabar egzistuoja tobulos
elektrinio ryšio sistemos, įgalinančios sukurti centralizuotas automatinio valdymo sistemas.
Autonominis veikimas numato savarankišką RAA įtaisų reakcija į įvairius trikdymus remiantis jų
pastatymo vietoje gaunama informacija (kontroliuojamų dydžių reikšmių matavimais bei kitais
signalais). Decentralizuotas valdymas pagreitina automatinių įtaisų reakciją ir didina automatinio
valdymo patikimumą. Relin÷s apsaugos ir automatikos įtaisų skaičius elektros sistemoje viršija jos
objektų skaičių, kadangi vienam objektui reikalinga tur÷ti keletą skirtingais principais veikiančių
RAA įtaisų. Jie išd÷stomi elektrinių, elektros tinklų ir vartotojų pastot÷se bei skirstyklose.
Relin÷s apsaugos ir automatikos įtaisų išd÷stymas suprastintoje elektros sistemoje parodytas 1.2
paveiksle.
© A. Narg÷las 8
G1 T1 T2 G2
ES
REG-U REG-U
REG-f
~ ~
RA&PA RA&PA REG-f
RA&PA RA K RA&PA
RA
L1 L2
RA&PA RA&PA
RA P
T
REG-U
SK
RA
EL-V
I.2 pav. Relin÷s apsaugos ir automatikos įtaisų išd÷stymas elektros sistemoje
Paveiksle parodyti du elektros sistemos (ES) mazgai iš kurių maitinami elektros vartotojai (EL-
V). Tokią schemą, kurioje parodyti pagrindiniai ES objektai, galima vadinti elektros tiekimo
sistema. Prie ES mazgų prijungti elektrinių generatoriai (G1, G2) ir aukštinantieji įtampą
transformatoriai (T1, T2). Dvi aukštosios įtampos linijos (L1, L2) nueina į pastotę P. Joje yra
žeminantysis įtampą transformatorius (T) ir skirstykla (SK), prie kurios atskiromis linijomis
prijungti elektros vartotojai (EL-V). Transformatoriai ir linijos turi jungtuvus, kurie pažym÷ti
stačiakampiais (generatoriaus ir transformatoriaus jungtuvas yra bendras). Elektros sistemoje
naudojama trifaz÷ kintama srov÷, kurios dažnis 50 Hz. Lietuvoje naudojamos šios įtampos: 330,
110, 35, 10, 6 ir 0,4 kV (vienfaz÷ 220 V).
Šios elektros sistemos RAA įtaisai tur÷tų užtikrinti nenutrūkstamą elektros tiekimą sugedus
kuriam nors objektui. Pavyzdžiui, atsiradus gedimui K linijoje L1 ji turi būti greitai išjungiama bet
elektros tiekimas vartotojams tur÷tų nenutrukti. Tą užtikrina tinkamai išd÷styti relin÷s apsaugos ir
automatikos įtaisai: RA – relin÷ apsauga, PA – priešavarin÷ automatika, REG-U – įtampos
reguliatorius, REG-f – dažnio reguliatorius. RAA įtaisus turi visi elektros tiekimo sistemos objektai.
Jie išd÷styti trijuose mazguose (apvesti punktyrin÷mis linijomis). RA ir PA valdo jungtuvus,
reguliatoriai – generatorius ir transformatorius.
Turint galvoje, kad ES veikia bendru režimu, RAA įtaisų veikimas turi būti koordinuojamas
visos jungtines sistemos mastu. Čia reikia priminti, kad gedimas (trumpasis jungimas) viename ES
objekte (linijoje, transformatoriuje, generatoriuje ir t.t.) pakeičia režimo elektrinių dydžių (pvz.
sroviu ir įtampų) reikšmes ne tiktai sutrikusiame objekte bet ir kituose gretimuose objektuose. Tod÷l
RAA įtaisai turi atpažinti faktinę situaciją ir tinkamai (kiekvienas skirtingai) į ją reaguoti.
Koordinavimas vykdomas įvedant bendrus visiems jungtin÷s elektros sistemos relin÷s apsaugos
įtaisams privalomus reikalavimus. Tiktai griežtai vykdant šiuos reikalavimas galima garantuoti
taisyklingą ir efektyvų decentralizuotų RAA įtaisų funkcionavimą
Pirmasis reikalavimas, kurį būtina pamin÷ti – kiekvienas elektrinis objektas jungiamas prie
tinklo privalo tur÷ti relinę apsaugą. Priešavarin÷s automatikos ir reguliatorių būtinumas turi būti
sprendžiamas kiekvienu konkrečiu atveju atskirai.
© A. Narg÷las 9
Kiti reikalavimai keliami relin÷s apsaugos ir automatikos įtaisams yra šie:
Selektyvumas – tai automatinio įtaiso geb÷jimas tiksliai nustatyti objektą, kuriame įvyko
gedimas ir jį likviduoti valdant (išjungiant) sugedusį objektą. Šis reikalavimas labai svarbus elektros
sistemose, kadangi jau min÷ta, kad gedimas viename objekte pakeičia sroves ir įtampas
kaimyniniuose objektuose. Selektyvumo reikalavimas griežčiausiai taikomas relin÷s apsaugos
įtaisams. Kai kurie įtaisai yra selektyvūs pagal veikimo principą, kiti selektyviai veikia tiktai
suderinus automatinių įtaisų parametrus.
Greitas veikimas – charakterizuojamas reakcijos trukme. Jis pageidaujamas visais atvejais.
Pavyzdžiui, dabartin÷s technologijos įgalina išjungti gedimą K (1.2 pav.) per 0,06 sekund÷s
įskaitant relin÷s apsaugos ir jungtuvo suveikimo trukmę. Tačiau greitas veikimas brangiai kainuoja.
Tod÷l šis reikalavimas turi būti taikomas diferencijuotai atsižvelgiant į konkrečias sąlygas. Kai
kuriems objektams leistina relin÷s apsaugos suveikimo trukm÷ gali siekti keletą sekundžių;
generatorių dažnio reguliatorių reakcijos trukm÷ gali būti 30 sekundžių.
Jautrumas – tai automatinio įtaiso geb÷jimas tinkamai reaguoti į kontroliuojamų dydžių
pasikeitimus, kurie reikalauja valdymo poveikių į objektą. Relin÷s apsaugos įtaisuose jautrumas
nusako jų sugeb÷jimą atskirti avarinius režimus nuo normaliųjų režimų. Jis įvertinamas nustatytais
jautrumo koeficientais.
Patikimumas – tai automatinio įtaiso geb÷jimas vykdyti nustatytas funkcijas išlaikant
eksploatacinius rodiklius leistinose ribose iš anksto numatytame laikotarpyje. Reliniams įtaisams
numatytų funkcijų nevykdymas gali būti reakcijos nebūvimas atsiradus gedimams objekte arba
nereikalinga reakcija nesant gedimo. Patikimumas vertinamas apskaičiuojant tikimybinius rodiklius
atskirų įtaisų grup÷ms. Kadangi automatinių įtaisų gedimai yra realiai tik÷tini būtina, numatyti jų
nuolat veikiantį rezervavimą. Tai pirmiausiai taikoma relin÷s apsaugos įtaisams. Kitų įtaisų, pvz.
reguliatorių, veikimas turi būti stabdomas atsiradus jų gedimams ir apie tai signalizuojama
aptarnaujančiam personalui.
I.3. RAA įtaisų parinkimo ir projektavimo tvarka (principai)
Šiais laikais RAA įvairiais principais veikiančių įtaisų įranga gaminama pramoniniu būdu. RAA
specialistui reikia tinkamai ją pasirinkti ir pritaikyti konkrečiam ES objektui ar jų grupei. Naujai
projektuojami objektai dažniausiai jungiami į jau egzistuojančią (veikiančią) automatizuoto
valdymo sistemą, tod÷l jų RAA įtaisų techninius parametrus būtina suderinti su veikiančios
sistemos RAA įtaisų parametrais. RAA įtaisų parinkimas bei projektavimas turi būti vykdomas
etapais, kuriuos galima apibūdinti taip:
1. Pagrindinių reikalavimų formulavimas;
2. Esamos sistemos (elektros tinklo) ir naujo objekto prijungimo schemos sudarymas ir
duomenų apie schemos elementų parametrus bei elektrinus režimus surinkimas;
3. Informacijos apie esamų RAA įtaisų išd÷stymą sistemoje surinkimas ir naujų įtaisų
pastatymo vietos numatymas;
4. Normalių ir avarinių režimų skaičiavimo schemų (modelių) sudarymas;
5. Skaičiuojamųjų normalių bei avarinių režimų parinkimas ir minimalių bei maksimalių
elektrinių dydžių skaičiavimas;
6. Skaičiuojamųjų režimų perinamųjų procesų modeliavimas;
7. RAA veikimo principų parinkimas ir keliamų reikalavimų įvykdymo sąlygų tenkinimo
kiekybinis patikrinimas;
8. RAA įrangos parinkimas pagal galimybes atsižvelgiant į esamus ir ateities reikalavimus;
9. Matavimo transformatorių ir operatyviosios srov÷s šaltinių parinkimas;
10. Patikslintas keliamų reikalavimų tenkinimo sąlygų tikrinimas;
11. Konstrukcinių ir montažinių sprendimų parinkimas (projektavimas).
© A. Narg÷las 10
Pilnai sumontavus RAA įtaisus būtina atlikti jų bandymus naudojant specialią aparatūrą. Tam
tikrais atvejais galima atlikti ir natūrinius bandymus jeigu jie nekenkia veikiančiai sistemai.
Parenkant RAA įtaisus būtina atsižvelgti į ekonominius projekto rodiklius (įrangos ir montažo
kainą, eksploatavimo išlaidas ir kt.) tačiau visais atvejais pagrindinių reikalavimų tenkinimas yra
būtinas.
I.4. Relin÷s apsaugos ir automatikos įtaisų struktūra
Relin÷s apsaugos ir automatikos įtaisų struktūrin÷ schema sudaroma taikant automatinio

valdymo sistemų veikimo principus, t.y valdymą pagal neigiamo grįžtamojo ryšio arba valdymo
pagal trikdymą principus. Pagrindin÷s jų dalys yra kontroliuojamo dydžio nuokrypio matavimo ir
vykdymo (objekto valdymo) elementai.
Galima skiri dvi struktūrines schemas: relinio veikimo (relin÷s apsaugos bei priešavarin÷s
automatikos) įtaisų ir tolydinio veikimo reguliavimo automatikos įtaisų. Pirmieji valdo ES objektų
jungtuvus antrieji generatorius, transformatorius ir kitus įrenginius.
Relin÷s apsaugos ir priešavarin÷s automatikos įtaisams naudojamas valdymas pagal trikdymą
(trikdantį dydį) ir jie vadinami atviromis valdymo sistemomis, reguliavimo įtaisams naudojamas
tradicinis reguliavimas pagal kontroliuojamo dydžio nuokrypį ir jie vadinami uždaromis valdymo
sistemomis. Savaime aišku, kad atskirais atvejais gali būti naudojami abiejų principų įvairios
kombinacijos.
Reikia tur÷ti galvoje kad šiuolaikin÷se sistemose RAA įtaisai įjungiami pastočių bei EES
valdymo bei informacines sistemas, tačiau tai nepažeidžia jų veikimo autonomijos.
I.4.1. Relin÷s apsaugos ir priešavarin÷s automatikos įtaiso struktūra
Apibendrinta relin÷s apsaugos ir priešavarin÷s automatikos įtaisų prijungimo schema yra I.3
paveiksle.
TRIKDYMAI
Y1 Y2 Yn
f(Yn0 -Yn)
Y10
ME VĮ EL - V
Y20
ME VĮ ES U, I. f
Yn0
ME VĮ
I.3 pav. Relin÷s apsaugos ir automatikos įtaisų prijungimo schema
Ši schema yra transformuota I.2 paveikslo schema, kurioje detaliau išryškintos relin÷s apsaugos
ir priešavarin÷s automatikos funkcijos. Schemoje rodomi trys relin÷s apsaugos (ar priešavarin÷s
© A. Narg÷las 11
automatikos) įtaisai priskirti atskiriems objektams, kurie turi matavimo (ME) ir vykdymo (VE)
dalis. ME kontroliuoja atitinkamus trikdymą (gedimą) atspindinčius dydžius (Y). Šių dydžių
pasikeitimas netiesiogiai parodo gedimo kontroliuojamame objekte atsiradimą. Pagal šių dydžių
nuokrypius nustatomas gedimo likvidavimo būdas ir atliekami valdymo veiksmai sistemoje
(jungtuvų išjungimas ar įjungimas), kurie užtikrina leistinas sroves (I), įtampas (U) bei dažnį (f)
sistemos (ES) iš÷jime, kurį sudaro visi elektros vartotojai (EL –V). Automatinio valdymo tikslą
galima apibr÷žti kaip elektros tiekimo užtikrinimą galimai didesniam elektros vartotojų skaičiui. Čia
reikia priminti kad relin÷s apsaugos ir automatikos įtaisų suveikimas gali nutraukti elektros tiekimą
kai kuriems elektros vartotojams (tai priklauso nuo ES struktūros).
Atskiro relin÷s apsaugos ir priešavarin÷s automatikos įtaiso struktūrin÷ schema parodyta I.4
paveiksle.
ELEKTROS SISTEMA: U, I. f
I
~
TA Q išjungimas ar įjungimas
Q
U
TV X0 S
MD LD
RS
OS
I.4 pav. Relin÷s apsaugos ir priešavarin÷s automatikos įtaiso struktūrin÷ schema
Įtaisas valdo ES objekto (pvz, linijos, transformatoriaus, generatoriaus ir t.t.), pažym÷to stora
linija, jungtuvą (Q). Į įtaisą per atitinkamus matavimo transformatorius (TA ir TV) paduodamos
objekto sumažintos srov÷s (I) ir įtampos (U) reikšm÷s. Jos patenka į įtaiso matavimo dalį (MD). Į ją
paduodamos iš anksčiau nustatytos leistinos trikdymus charakterizuojančių dydžių reikšm÷s (X0).
Matavimo dalis sudaroma iš pagrindinius elektrinius dydžius (srovę, įtampą, galias, varžas ir dažnį)
kontroliuojančių relių, kurios sureaguoja į objekte atsirandančius gedimus. Jų iš÷jimai (dvejetainiai
signalai) patenka į loginę dalį (LD), kurioje yra daugiau pagalbiniu relių nustato ES objekto būklę
bei galimą gedimo pobūdį ir esant reikalui paduoda jungtuvo išjungimo ar įjungimo komandą.
Tokiu būdu login÷ dalis atlieka vykdymo įtaiso (VĮ, I.3 pav.) funkcijas. Tuo pat metu fiksuojamas
signalas apie atliktas operacijas (S), kuris gali būti perduotas į pastot÷s valdymo sistemą. Įtaisas gali
būti sujungiamas su kitais RAA įtaisais ar įrenginiais panaudojant ryšių sistemas (RS). Pavyzdžiui,
perdavimo tinklo linijos (L1, L2, 1.2 pav.) turi jungtuvus abiejuose galuose, tod÷l jų galuose
esančias apsaugas tikslinga sujungti į vieną apsaugos vienetą. Į loginę dalį reikalinga paduoti
informaciją apie kai kurių aparatų (pvz., jungtuvų) pad÷tį. Norint užtikrinti patikimą RAA įtaisų
funkcionavimą būtina tur÷ti operatyviosios (pagalbin÷s) srov÷s šaltinį (OS), kuris nepriklauso nuo
elektros sistemos režimų ir tiekia elektrą automatikos įtaisams net ir tada, kai sistemoje (ES) n÷ra
įtampos.
© A. Narg÷las 12
Šiame įtaise svarbus vaidmuo tenka įvairioms rel÷ms, kurios naudojamos matavimo ir login÷je
dalyse, tod÷l smulkiau jos bus nagrin÷jamos sekančiame (I.5) skyriuje.
Matavimo dalyje dar reikalingi į÷jimo signalų (srovių ir įtampų) filtrai. Pirmiausiai būtina tur÷ti
įprastinius dažnio filtrus, kurie užtveria kelią aukštesn÷ms harmonikoms ir trumpalaikiams
impulsams. Taip pat naudojami simetrinių dedamųjų filtrai.
I.4.2. Jungtuvų valdymo schema
Jau buvo pamin÷ta, kad relin÷s apsaugos ir priešavarin÷s automatikos įtaisai valdo (išjungia ir
įjungia) sistemos objektų jungtuvus. Jungtuvai gali būti įvairių tipų, trifaziai ar vienfaziai, tur÷ti
įvairias pavaras ir t.t., tačiau jų įjungimo ir išjungimo komandos paduodamos į specialius
elektromagnetus, kurie aktyvuoja įjungimo ir išjungimo mechanizmus. Jungtuvo valdymo schema
parodyta I.5 paveiksle.
Jame jungtuvas pažym÷tas raide Q. Jis turi du blokkontaktus sujungtus su pagrindiniais
jungtuvo kontaktais. Jų pirmasis – Q1 yra uždarytas, kai jungtuvas yra išjungtas, antrasis – Q2 yra
atviras. Įjungus jungtuvą blokkontaktų pad÷tis pasikeičia – Q1 atsidaro Q2 užsidaro. Jungtuvui
priklauso įjungimo elektromagnetas AC ir išjungimo elektromagnetas AT. Jungtuvas įjungiamas
sujungiant viršutinį valdymo (RAA įtaiso) kontaktą, per AC prateka įjungimo srov÷ (Iįj.) iš
operatyviosios srov÷s šaltinio (UOP), kurią nutraukia blokkontaktas Q1 įsijungus jungtuvui. Po to
jungtuvas gali būti išjungiamas sujungiant apatinį valdymo kontaktą ir pratekant srovei (Iišj.) per
elektromagnetą AT.
VALDYMO KONTAKTAI
Iįj.
Q1 Q2
Iišj.
Q +
AC AT UOP
– – –
I.5 pav. Jungtuvo įjungimo ir išjungimo valdymo schema
Vienu metu į jungtuvą negali būti paduodamos įjungimo ir išjungimo komandos. Vykdoma
komanda priklauso nuo faktin÷s jungtuvo pad÷ties. Kartais naudojama papildoma įjungimo ir
išjungimo komandų padavimo tvarkos kontrol÷. Jungtuvo pasiruošimas komandų vykdymui turi
būti nuolatos kontroliuojamas.
Jungtuvo valdymui reikalinga galia apytikriai lygi 200 W (pvz. 1 A, 220 V). Srov÷s tek÷jimo
trukm÷ – sekund÷s dalys.
I.4.3. Reguliatorių struktūra
Jau min÷ta, kad automatiniai reguliatoriai sudaromi taikant neigiamojo grįžtamojo ryšio
principą (I.6 pav.)
© A. Narg÷las 13
TRIKDYMAI
X
OBJEKTAS
VĮ ME X0
X0-X
.
I.6 pav. Reguliatoriaus su neigiamu grįžtamu ryšiu struktūrin÷ schema
Reguliavimo tikslas yra iš÷jimo dydį X palaikymas nustatytose ribose, t.y. galimai artimesnį
užduotam dydžiui X0. Dydis X kinta kai įvairūs trikdymai veikia į objektą. Reguliatoriuje yra
matavimo elementas, kuriame nustatomas skirtumas X0-X, paduodamas į vykdymo elementą (VE)
kuris veikia priešinga kryptimi ir sumažina iš÷jimo dydžio nuokrypį iki leistinos ribos. Teoriškai
trikdančių poveikių kontrol÷ nebūtina, tačiau konstruojant reguliatorių reikia įvertinti jų įtaką. Taip
pat būtina užtikrinti reguliavimo proceso stabilumą panaudojant papildomus grįžtamuosius ryšius ir
kitas priemones.
Elektros sistemoje yra daug reguliatorių, kurių veikimas tarpusavyje susietas ir jie gali daryti
įtaką vienas kitam. I.7 paveiksle parodyta generatoriaus reguliatoriaus prijungimo schema.
Pagrindiniai trikdantys faktoriai veikiantys į generatorių yra jo statoriaus srov÷s (IG), rotoriaus
srov÷s (If), bei fazinio kampo tarp įtampos (UG) ir srov÷s (IG) kitimas (generatoriaus aktyviosios ir
reaktyviosios apkrovos kitimas). Kintant apkrovai gali keistis generatoriaus įtampa ir dažnis.
U0
AĮR
TV1
IG
If UG
T ~ ES
Ž G TA
TV2
f0
TVP ADR f
I.7 pav. Generatoriaus reguliatorių prijungimo struktūrin÷ schema
© A. Narg÷las 14
Generatorius (G) turi žadintuvą (Ž), paduodantį nuolatinę srovę (If) į jo rotorių ir turbiną,
sukančią generatorių ir žadintuvą. Generatoriui būtina tur÷ti automatinį įtampos reguliatorių (AĮR)
ir automatinį dažnio reguliatorių (ADR), kurie sudaryti pagal I.6 paveikslo schemą. Į AĮR į÷jimą
per matavimo transformatorius (TV1 ir TA) paduodama generatorius įtampa ir srov÷. Jo iš÷jimo
įtaisas valdo žadintuvą ir keičia jo srovę mažindamas generatoriaus įtampos nuokrypius.
ADR matavimo elementas, prijungtas prie TV2 antrin÷s įtampos, matuoja generatorius įtampos
dažnio nuokrypį. Iš÷jimo įtaisas turbinos valdymo pavarą TVP, kuri sudaryta iš hidraulinių
stiprintuvų, keičia energijos nešiklio (pvz., garo) padavimą į turbiną ir koreguoja sukimosi dažnį.
Čia parodytas elektromechaninis dažnio reguliatorius. Gali būti naudojami ir grynai mechaniniai (ar
hidromechaniniai) generatorių dažnio reguliatoriai.
Įtampos ir dažnio reguliatoriai gali veikti nepriklausomai vienas nuo kito. Tam į AĮR
paduodamas ne tik generatoriaus įtampa bet ir srov÷ (kompleksiniai dydžiai) kuriuos panaudojant
sukuriamas specialus reguliavimo statiškumo elementas, įgalinantis nepriklausomai vienas nuo kito
reguliuoti įtampą ir dažnį.
I.5. Bendrosios žinios apie reles
Relin÷s apsaugos ir priešavarin÷s automatikos įtaisai sudaromi iš relių, tod÷l būtina aptarti
pagrindines jų savybes. Dažniausiai rele vadinamas aparatas, kuriame į÷jimo dydžiui kintant
tolydžiai, prie tam tikrų jo reikšmių iš÷jimo dydis pakinta šuoliu.
I.8 paveiksle parodytas elektromagnetin÷s (elektromechanin÷s) rel÷s br÷žinys ir jos
charakteristika.
I.8 pav. Elektromagnetin÷ rel÷: a) supaprastintas br÷žinys, b) charakteristika
Paveiksle pažym÷ta: 1 – magnetolaidis, 2 – apvija, 3 – inkaras, 4 – judantis kontaktas, 5 –

nejudantys kontaktai, S – spyruokl÷, Φ – magnetinis srautas, Uin – į÷jimo įtampa, Iin – į÷jimo
srov÷, Uex – iš÷jimo įtampa, U - operatyviosios srov÷s šaltinio įtampa.
Į÷jimo įtampa (Uin) sukelia į÷jimo srovę, kuri tek÷dama apvija (2) sukuria magnetinį srautą (Φ),
užsidrantį magnetoliadžiu (1), inkaru (3) ir oro tarpeliu tarp jų. Magnetinis srautas sukelia
elektromagnetinę j÷gą (Fe), kurią atsveria spyruokl÷s j÷ga (Fs). Did÷jant į÷jimo įtampai, ir jai
pasiekus reikšmę Us (pav. I.8b) patenkinama nelygyb÷ Fe≥Fs, inkaras greitai pritraukiamas,
judantis kontaktas (4) prispaudžia nejudančius kontaktus (6) ir iš÷jime atsiranda įtampa U. Us
vadinama suveikimo įtampa. Po to mažinat į÷jimo įtampą inkaras būna pritrauktoje pad÷tyje, ir
nelygyb÷ Fs>Fe (inkaro grįžimo sąlyga) patenkinama prie mažesn÷s į÷jimo įtampos Ug (pav. I.9.
b). Ši įtampa vadinama grįžimo įtampa. Grįžimo koeficientas tenkina sąlygą: kg ≤ 1. Rel÷s
suveikimo (ir grįžimo) įtampas galima reguliuoti keičiant spyruokl÷s įtempimą, apvijos vijų
skaičių, jungiant į÷jimo grandin÷je rezistorių ir kitais būdais. Ši rel÷ gali būti sukonstruota kaip
įtampos (su didele apvijos varža) arba srov÷s rel÷ (su maža apvijos varža) ir su atitinkamu
suveikimo dydžių parinkimu.
© A. Narg÷las 15
I.9 pav. Elektronin÷ rel÷ (relinis elementas): a) – principin÷ schema, b) – charakteristika
I.9 paveiksle parodytas tranzistoriais stiprintuvas, kuris turi šuoliu kintančią (greitai maž÷jančią)
charakteristiką ir gali būti vadinamas elektronine rele .
Kai į÷jimo įtampa (Uin) neigiama ar mažesn÷ už suveikimo įtampą (Us) tranzistorius būna
uždarytas ir iš÷jimo įtampa būna aukšta (Uex. max), kai Uin≥Us, iš÷jimo įtampa staigiai sumaž÷ja
iki Uex. min. (I.9 pav. b). Tokia schema dažniausiai būna sud÷tingesnio įtaiso dalimi, tod÷l ji
vadinama reliniu elementu arba elektronine rele. Jos grįžimo įtampa lygi suveikimo įtampai; tod÷l
grįžimo koeficientas lygus vienetui (kg = 1).
Visos rel÷s apibūdinamos ne tik suveikimo ir grįžimo dydžių reikšm÷mis, bet ir į÷jimo
grandin÷s naudojama galia (ar varža), iš÷jimo grandin÷s (ar kontaktų) maksimalia komutuojama
galia (srove ir įtampa) ir suveikimo trukme.
I.5.1. Relių klasifikacija
Relių naudojamas relinei apsaugai ir automatikai tikslinga suklasifikuoti į grupes.

Visos naudojamos rel÷s skirstomos į dvi dideles grupes: elektromechanines (su judančiomis
dalimis) arba kontaktines,ir elektronines (be judančių dalių) arba bekontaktines ar statines.
Elektromechanin÷s rel÷s pagal veikimo principą gali būti suskirstytos į elektromagnetines,
magnetoelektrines, elektrodinamines, indukcines, šilumines.
Elektronin÷s rel÷s gali būti skirstomas į dvi grupes: analogines (sudarytas iš elektros grandinių
elementų – R, L, C bei operacinių stiprintuvų) ir skaitmenines (sudarytas mikroprocesorių
pagrindu).
Elektromechanines ir elektronin÷s rel÷s turi savo privalumus ir trūkumus. Elektromechanin÷s
rel÷s į÷jime sunaudojama galia ir suveikimo trukm÷ yra didesni nei elektroninių relių, tačiau jos gali
valdyti didesn÷s galios įtaisus nei elektronin÷s rel÷s. Elektromechaninių relių gabaritai yra
nepalyginamai didesni. Elektronin÷ms rel÷ms reikia sud÷tingesnių operatyviosios srov÷s šaltinių.
Pagal į÷jimo dydį rel÷s skirstomos į srov÷s (I), įtampos (U), galios (S, P, Q), varžos (Z, R, Q)
dažnio (f) reles. Čia turimi galvoje kintamosios srov÷s grandinių dydžiai.
Pagal paskirtį rel÷s skirstomos į pagrindines ir pagalbines
Pagrindines reles sudaro srov÷s, įtampos, galios, varžos ir dažnio rel÷s su keičiamais suveikimo
(ir grįžimo) dydžiais (pvz., IS ir IG, US ir UG, ir t.t.), kuriose užtikrinamas šių dydžių nustatymo
tikslumas. Jų paskirtis – elektros sistemos režimų kontrol÷ (gedimų fiksavimas).
Pagalbines reles sudaro tarpin÷s, laiko ir signalin÷s rel÷s. Tarpinių relių paskirtis – iš÷jimų
(kontaktų) skaičiaus ir valdomos galios padidinimas. Laiko relių paskirtis – signalų uždelsimo
© A. Narg÷las 16
įvedimas (dažniausiai jų uždelsimo trukmę galima keisti). Signalinių relių paskirtis – užfiksuoti
(įsiminti) pagrindinių relių suveikimo (komandų padavimo) faktą. Visumoje tarpines, laiko ir
signalin÷s rel÷s vykdo logines operacijas ir valdo iš÷jimo įrenginius (dažniausiai) jungtuvus.
Dažniausiai pagalbin÷s rel÷s valdomos nuolatine (operatyvine) srove. Jų suveikimo įtampa (srov÷)
yra iš anksto nustatyta.
I.5.2. Relių žym÷jimai schemose
Kontaktinių relių žym÷jimai schemose parodyti I.10 paveiksle.
+ + + +
I I I
A V W Z
U
U U
+ 1
+ 2 + GR
+
+ 3 +
IOP
L T T H
UOP UOP UOP
I.10 pav. kontaktinių relių žym÷jimai schemose
Paveikslo viršutin÷je dalyje parodytos pagrindin÷s rel÷s: srov÷s (A), kuri turi normaliai atvirą
kontaktą, įtampos (V) su normaliai uždaru kontaktu, galios (W) ir varžos (Z). Pastarosios dvi rel÷s
turi po du į÷jimus (srov÷s ir įtampos). Srov÷s ir įtampos rel÷s reaguoja į į÷jimo dydžių modulius;
galios ir varžos rel÷s reaguoja į srov÷s ir įtampos kompleksines reikšmes ir jų į÷jimai poliariški –
apvijos pradžios pažym÷tos žvaigždut÷mis. Pageidaujama šių relių suveikimo trukm÷ – 0,02-0,04 s.
Apatin÷je paveikslo dalyje parodytos pagalbin÷s rel÷s: tarpin÷ (L), dvi laiko (T) ir signalin÷ (H).
Tarpin÷ rel÷ turi tris kontaktus – du normaliai atvirus ir vieną normaliai uždarą. Laiko relių
kontaktai žymimi specialiais ženkleliais. Pirmosios laiko rel÷s kontaktas užsidaro su uždelsimu
padavus įtampą į apviją ir grįžta nutraukus įtampą be uždelsimo; antrosios rel÷s kontaktas atsidaro
be uždelsimo ir nutraukus įtampą grįžta su uždelsimu. Signalin÷ rel÷ dažniausiai jungiama
nuosekliai į tarpinių relių grandinę ir kartu su ja suveikia. Jos kontaktas, pažym÷tas rutuliuku,
suveikęs nebegrįžta į išeities pad÷tį, tuo fiksuodama (įsimindama) suveikimo faktą. Personalas gali
grąžinti kontaktą į išeities pad÷ti, t.y. paruošia relę naujam suveikimui.
Pliusai prie relių kontaktų rodo operatyviosios srov÷s šaltinio teigiamo poliaus prijungimo
vietas.
Bekontaktin÷s pagrindin÷s rel÷s schemose gali būti žymimos paprasčiau (I.11 pav.). Tarpin÷s
rel÷s pakeičiamos loginiais elementais (TAIP, NE, ARBA, IR), laiko rel÷ – specialiu uždelsimo
elementu. Signalin÷ rel÷ gali būti sudaroma iš loginių elementų (paveiksle neparodyta). Įvairių
automatinių įtaisų schemos sudaromos iš tipinių elementu remiantis logikos algebros d÷sniais.
© A. Narg÷las 17
I I
I U
A V W Z
U U
PAGRINDINöS RELöS
1 1 1 & T
TAIP NE ARBA IR UŽDELSIMAS
LOGINIAI ELEMENTAI
I.11 pav. Bekontaktinių relių ir loginių elementų žym÷jimas
I.6. Srov÷s ir įtampos transformatoriai
Srov÷s ir įtampos transformatorių paskirtis – paduoti tinkamo dydžio sroves į RAA įtaisus
tenkinant tikslumo reikalavimus. Jie vadinami bendru vardu – matavimo transformatoriais. Jų
prijungimo schemos parodytos I.12 paveiksle.
I1 TA I2 I1 I2
A1 A2 A3
U2, Z2 δI
∆I = (|I1 – I2*KTA |)/I1
U1 U2
I2, Z2 δU
TV
U1 V1 V2 V3 U2
∆U = (|U1 – U2*KTV |)/U1
I.12 pav. Srov÷s (TA) ir įtampos (TV) transformatorių bei relių apvijų prijungimo schemos ir
vektorin÷s diagramos
Matavimo transformatoriai izoliuoja RAA įrangą nuo pirminių aukštosios įtampos grandinių ir
sumažina į÷jimo sroves bei įtampas. Tuo pačiu sudaromos galimyb÷s unifikuoti skirtingų įtampų
© A. Narg÷las 18
bei galių ES objektų relin÷s apsaugos ir automatikos įrangą. Jau min÷ta, kad matavimo
transformatoriai taip pat turi tekinti tikslumo reikalavimus.
Viršutin÷j÷ paveikslo dalyje parodytas srov÷s transformatorius (TA). Jis turi pirminę ir antrinę
apvijas. Pirmin÷ apvija (dažnai vienas laidas ar strypas) į grandinę jungiama nuosekliai. Antrin÷s
apvijos vijų skaičius yra didesnis už pirmin÷s. TA apvijos yra poliariškos – apvijų pradžia pažym÷ta
žvaigždut÷mis. Srov÷s transformatoriaus pagrindiniai parametrai yra pirmin÷s ir antrin÷s vardin÷s
srov÷s (I1N ir I2N), bei transformacijos koeficientas (KTA= I1N/I2N). Pirmin÷s ir antrin÷s vardin÷s
srov÷s parenkamos lygios apvaliems skaičiams, kad KTA būtų sveikas skaičius. I1N parenkamas
pagal objekto vardinę galią (srovę) ir gali kisti nuo 5 iki 10000 amperų. I2N būna visiems
transformatoriams vienoda (5 arba 1 amperas). Srov÷s transformatoriams svarbus parametras yra
vardin÷ įtampa kuri nusako izoliacijos lygį tarp pirmin÷s ir antrin÷s apvijos.
Srov÷s transformatoriaus antrin÷ grandin÷ yra srov÷s šaltinis (jos srov÷ netur÷tų priklausyti nuo
antrines grandin÷s apkrovos). Tod÷l relių apvijos prie antrin÷s grandin÷s jungiamos nuosekliai. Jų
tikslumas priklauso nuo įtampos ant antrin÷s grandin÷s gnybtų (U2) tuo pačiu ir nuo antrin÷s
grandin÷s varžos (Z2). Srov÷s transformatoriaus tikslumą apibūdina kampo tarp pirmin÷s ir antrin÷s
srov÷s paklaida (δI) ir modulio santykin÷ paklaida (∆I), kurios parodytos vektorin÷je diagramoje
(I.12 pav). Transformatoriaus tikslumas turi būti patikrintas konkrečioms darbo sąlygoms.
Užtikrinant tikslumą tenka apriboti prijungiamų relių skaičių. Dažnai viename grandin÷s taške
statoma keletas srov÷s transformatoriai, prie kurių jungiami skirtingi įtaisai.
Įtampos transformatorius (TV, I.12 pav.) primena tradicinį galios transformatorių. Jo
pagrindiniai parametrai yra šie: pirmin÷s ir antrin÷s vardin÷s įtampos (U1N ir U2N), transformacijos
koeficientas (KTV = U1N/U2N). Pirmin÷ vardin÷ įtampos parenkamos pagal tinklo įtampą (330, 110,
35, 10, 6, 0,4 kV), antrin÷ įtampa visiems transformatoriams vienoda – 100 V. Relių apvijos
jungiamos lygiagrečiai. Tikslumą charakterizuoja kampo ir modulio paklaidos (δU, ∆U), kurios
priklauso nuo antrin÷s grandin÷s apkrovos (I2 arba Z2), tod÷l prie antrin÷s grandin÷s galima
prijungti ribotą relių skaičių. Mažinant antrin÷s grandin÷s apkrovą prie vieno elektros sistemos
mazgo galima prijungti keletą transformatorių.
Trifaz÷se sistemose matavimo transformatorių apvijos gali būti sujungiamos pagal įvairias
schemas. Dažniausiai naudojamos žvaigžd÷s ir trikampio schemos. Panaudojant antrines apvijas
galima sudaryti simetrinių dedamųjų filtrų schemas.
I.7. Simetrinių dedamųjų filtrai
Esminį vaidmenį relin÷s apsaugos ir automatikos įtaisuose turi simetrinių dedamųjų filtrai. Jie
naudojami trifaz÷se sistemose ir palengvina trumpojo jungimo režimo atpažinimą. Simetrinių
dedamųjų filtrai sudaromi remiantis trifaz÷s sistemos dydžių transformacija į tris sud÷tines dalis
(simetrines dedamąsias). Įrodyta, kad trijų fazinių įtampų (arba srovių) UA, UB, UC, sistemą galima
pakeisti trijų simetrinių dedamųjų sistema: tiesiogin÷s sekos įtampomis U1 (fazių sukimosi seka A,
B ir C), atvirkštin÷s sekos įtampomis U2 (fazių sukimosi seka A, C ir B) ir nulin÷s sekos įtampomis
U0 (visų fazių įtampos sutampa). Transformacijos (filtrų sudarymo) lygtys parodytos I.13 paveiksle.
Jame vienetinis kompleksinis daugiklis a reiškia faz÷s vektoriaus pasukimą pagal laikrodžio
rodyklę 1200 kampu ir daugiklis a2 reiškia vektoriaus pasukimą priešinga kryptimi 1200 kampu.
Jeigu elektros sistemos režimas simetrinis, tai iš÷jimo įtampa ar srov÷ yra tik tiesiogin÷s sekos
dedamosios (TSDF – U1; I1)) filtre; kitų filtrų (ASDF ir NSDF) iš÷jimuose įtampa (srov÷) lygi
nuliui. Jeigu sistemos režimas nesimetrinis, t.y. nevienodos fazin÷s įtampos (srov÷s), tai gali
atsirasti įtampa (srov÷) ir atvirkštin÷s sekos dedamosios (ASDF – U2; I2) bei nulin÷s sekos
dedamosios (NSDF – U0; I0) filtrų iš÷jimuose (ji taip pat bus ir TSDF iš÷jime). Ši filtrų savyb÷
padeda išaiškinti nesimetrinius gedimus (trumpuosius jungimus) elektros sistemoje ir padidina
relinių apsaugų jautrumą. I13 paveiksle parodyta, kad įtampų filtruose raid÷ D keičiama raide Į ir
srovių filtruose – raide S. Jie atitinkmai žymimi: TSĮF ir TSSF; ASĮF ir ASSF; NSĮF ir NSSF.
© A. Narg÷las 19
UA (IA) UA (IA)
TSĮF U1 = (UA + aUB + a2UC)/3 ASĮF U2 = (UA + a2UB + aUC)/3

UB (IB) UB (IB)
TSDF ASDF
2
UC (IC) TSSF I1 = (IA + aIB + a IC)/3 UC (IC) ASSF I2 = (IA + a2IB + aIC)/3
UA (IA)
NSĮF U0 = (UA + UB + UC)/3

UB (IB)
NSDF
UC (IC) NSSF I0 = (IA + IB + IC)/3
I.13 pav. Simetrinių dedamųjų filtrų sudarymo lygtys: TSDF – tiesiogin÷s sekos (U1 ar I1), ASDF –
atvirkštin÷s sekos (U2 ar I2), NSDF – nulin÷s sekos (U0 ar I0)
Praktiškai simetrinių dedamųjų filtrai gali būti realizuojami panaudojant elektros grandinių
elementus – rezistorius ir kondensatorius. Nulin÷s sekos dedamųjų filtro schema paprastai sudaroma
atitinkamai sujungiant matavimo transformatorių pirmines ir antrines apvijas.
I.8. Operatyviosios srov÷s šaltiniai
Pagrindinis reikalavimas operatyviosios srov÷s šaltiniams – aukštas elektros tiekimo

patikimumas: į RAA įtaisuose ši srov÷ turi būti net ir tada, kai dingsta įtampa pastot÷je. Pagrindinis
operatyviosios srov÷s tiekimo būdas – nuolatin÷s srov÷s ir akumuliatorių panaudojimas. Nuolatin÷s
operatyviosios srov÷s tiekimo schema parodyta I.14 paveiksle.
U
PVS
T
RAA
SK OTIK
I – +
F 1 2
+
NSŠ
–
IRAA INP
AB
IL
I.14 pav. Nuolatin÷s operatyviosios srov÷s šaltinis su akumuliatorių baterija

© A. Narg÷las 20
Operatyviosios srov÷s šaltinį sudaro transformatorius (T), lygintuvas (L), akumuliatorių baterija
(AB) ir nuolatin÷s srov÷s skirstymo šynos (NSŠ). Į relin÷s apsaugos ir automatikos įtaisą srov÷
tiekiama dviem dvilaid÷mis linijomis, turinčiomis saugiklius (F). Pirmoji linija (1) yra pagrindin÷,
antroji linija (2) eina į pirmosios linijos saugiklių kontrol÷s įtaisą (SK). Perdegus pagrindin÷s linijos
saugikliui paduodamas signalas į pastot÷s valdymo sistemą (PVS), kurios operatoriai organizuoja
remontą. Normaliame režime operatyviąją srovę (IRAA) tiekia lygintuvas ir per akumuliatorių teka
nedidel÷ nuolatinio pakrovimo srov÷ (INP). Esant gedimui elektros sistemoje įtampa U gali sumaž÷ti
ar visai išnykti. Tokiu atveju operatyviosios srov÷s tiekimą be pertrūkio perima akumuliatorių
baterija. Tokia tiekimo sistema gali maitinti keletą (arba keliasdešimt) RAA objektų. Didinant
patikimumą nuolatin÷s srov÷s sistema neįžeminama. Nuolatin÷s srov÷s tinklo izoliacija nuolat
kontroliuojama, panaudojant specialų operatyviosios srov÷s izoliacijos kontrol÷s įtaisą (OTIK).
Tokio operatyviosios srov÷s šaltinio didžiausias trūkumas anksčiau buvo jų brangumas, tačiau
tobul÷jant technologijoms šis trūkumas darosi nelabai reikšmingas.
Mažesn÷se pastot÷se (pvz., skirstomajame tinkle) naudojami paprastesni kintamosios
operatyviosios srov÷s šaltiniai, pritaikyti tiktai tam tikrų operacijų vykdymui (I.15 pav.).
U U
OSŠ RAA RAA
+ –
~I
KMB
I I
1 2
I.15 pav. Kintamosios operatyviosios srov÷s šaltiniai
Pirmosios schemos šaltinis (1) pritaikytas tik vienai relinei apsaugai, jame operatyvioji srov÷
imama iš srov÷s transformatoriaus antrin÷s grandin÷s. Joje srov÷ garantuotai teka trumpojo jungimo
metu.
Antrosios schemos (2) šaltinį sudaro universalus kombinuotas maitinimo blokas (KMB)
maitinamas iš srov÷s ir įtampos transformatorių ir pritaikytas vienam objektui (RAA). Normalaus
darbo metu srov÷ gaunama iš įtampos, trumpojo jungimo metu – iš srov÷s transformatorių. Iš÷jimo
srov÷ išlyginama kintamosios srov÷s lygintuvais.
© A. Narg÷las 21
1. BENDROSIOS ŽINIOS APIE ELEKTROS LINIJAS IR JŲ APSAUGAS
1.1. Gedimai elektros linijose
Gedimų priežastys elektros linijose gali būti įvairios, tačiau galutin÷ jų pasekm÷ yra trumpasis
jungimas tarp skirtingas įtampas turinčių linijos taškų. D÷l to padid÷ja srov÷s linijose, sumaž÷ja
įtampos tinkle ir atsiranda srovių bei įtampų nesimetrija. Relin÷s apsaugos įtaisai turi fiksuoti
gedimo atsiradimą ir greitai išjungti sugedusią liniją. Tod÷l būtina žinoti galimas trumpųjų jungimų
(TJ) linijose rūšis. Gedimų rūšys priklauso nuo trifazio tinklo maitinimo šaltinio (generatoriaus ar
transformatoriaus) neutral÷s režimo. Lietuvoje naudojami du elektros tinklų neutral÷s režimo būdai:
tinklai su tiesiogiai įžeminta neutrale (330, 110, 0,4 kV) ir tinklai su izoliuota (ar kompensuota)
neutrale (35, 10, 6 kV). Kitose šalyse naudojami ir kiti neutral÷s įžeminimo būdai (pvz., įžeminimas
per rezistorių). 1.1. paveiksle parodytos įžemintos neutral÷s tinklo linijų trumpųjų jungimų rūšys.
Liniją maitina trifazis šaltinis kurio apvijų neutral÷ tiesiogiai sujungta su žeme.
UA UB UC TJ tarp fazių
K3 K2
A
UA UB UC TJ tarp fazių ir žem÷s

K11 K1
A
1.1 pav. Įžemintos neutral÷s tinklo linijų gedimų rūšys
Trumpuosius jungimus (1.1 pav.) galima suskirstyti į 4 rūšis:

• Trifaziai trumpieji jungimai, kurių metu srov÷ padid÷ja visų trijų fazių laiduose (K3).
• Dvifaziai TJ, kurių metu srov÷ padid÷ja dviejų fazių laiduose (K2) – trys kombinacijos.
• Dvifaziai TJ su žeme, kurių metu srov÷ padid÷ja dviejų fazių laiduose ir žem÷je (K11) – trys
kombinacijos.
• Vienfaziai TJ su žeme, kurių metu srov÷ padid÷ja vienos faz÷s laide ir žem÷je (K1) – trys
kombinacijos.
Visi gedimai yra labai pavojingi, nes jų metu srov÷ linijos laiduose gali padid÷ti 10-20 kartų
lyginant su darbo srove. Tuo pat metu sumaž÷jusios įtampos trikdo nesugedusių vartotojų ir visos
sistemos darbą. Relin÷ apsauga privalo greitai išjungti linijas (ar kitus objektus), kuriuose atsiranda
trumpieji jungimai. Atskirų rūšių TJ atsiradimo apytikr÷s tikimyb÷s yra lentel÷je:
K3 K2 K1,1 K1
0,05 0,1 0,1 0,75
Remiantis lentele galima tvirtinti , kad dažniausiai gali atsirasti vienfaziai TJ.
© A. Narg÷las 22
1.2 paveiksle parodyti izoliuotos (kompensuotos) neutral÷s tinklo linijų gedimai.
UA UB UC TJ tarp fazių
K3 K2
A
L C
Vienfaziai Dvigubi
įžem÷jimai įžem÷jimai (K12)
UA UB UC
K1
K1
A
K2’
B
2”
K
L C
C C C
1.2 pav. Izoliuotos (kompensuotos) neutral÷s tinklo linijų gedimai
Šiuose tinkluose maitinimo šaltinio neutral÷ gali būti izoliuota arba prijungta prie žem÷s per
kompensacinę ritę (L). Gedimai linijoje (1.2 pav.) gali būti šie:
• Trifaziai TJ, kurių metu srov÷ padid÷ja visų trijų fazių laiduose (K3) – neutral÷s izoliavimas šiuo
atveju neturi esmin÷s įtakos.
• Dvifaziai TJ (K2 – trys kombinacijos), kurių metu srov÷ padid÷ja dviejų fazių laiduose –
neutral÷s izoliavimas taip pat neturi esmin÷s įtakos.
• Vienfaziai įžem÷jimai (K1 – trys kombinacijos), kurių metu srov÷ linijos laiduose yra nedidel÷
(iki 10-20 A) ir priklauso nuo tinklo visų linijų talpos (C) žem÷s atžvilgiu. Šis gedimas linijai
n÷ra labai pavojingas ir tam tikrą laiko tarpą ji gali veikti tiekdama elektros energiją. Įžem÷jimo
srovę galima sumažinti į neutralę įjungiant kompensacinę ritę. Apsauga turi signalizuoti apie
linijos įžem÷jimo atsiradimą.
• Dvigubi įžem÷jimai (K12), gali atsirasti tiktai po to kai vienfazis įžem÷jimas neišjungiamas. Po
įžem÷jimo padid÷ja sveikųjų fazių įtampa žem÷s atžvilgiu (apie 1.73 karto) tod÷l padid÷ja
tikimyb÷, kad įžem÷s viens iš sveikųjų fazių laidų; pavyzdžiui įžem÷jus fazei A gali atsirasti
įžem÷jimas faz÷je B arba C (kitos kombinacijos: B – A arba C ir C – A arba B). Antrasis
įžem÷jimas gali atsirasti bet kurioje tiesiogiai elektriškai sujungto tinklo linijoje ar objekte (pvz.
variklyje) – nebūtinai toje pačioje linijoje. Šis gedimas yra pavojingas ir jį būtina greitai išjungti
(bent vieną įžem÷jimo tašką). Maitinimo šaltinio požiūriu šis gedimas atrodo kaip dvifazis TJ.
Atskiros linijos atžvilgiu jis gali būti kaip vienfazis ar dvifazis TJ. (priklauso nuo to ar antrasis
įžem÷jimo taškas yra kitoje linijoje ar toje pačioje linijoje).
Apytikr÷s gedimų tikimyb÷s yra lentel÷je:
K3 K2 K1,2 K1
0,1 0,1 0,15 0,65
© A. Narg÷las 23
1.2. Nenormalūs režimai linijose
Nenormalūs režimai (NR) dažniausiai atsiranda pasikeitus apkrovoms arba pasikeitus tinklo
schemai, pavyzdžiui, d÷l sugedusios linijos išjungimo ir kt. Jie mažiau pavojingi už trumpuosius
jungimus ir tam tikrą laiko tarpą yra leistini. Apsaugos nuo NR veikia su uždelsimu ir įjungia
signalizacijos įtaisus, atkreipiančius personalo d÷mesį. Kai kuriais atvejais galima automatiškai
įjungti įrenginius, atkuriančius normalų darbą. Dažniausiai pasitaiko šie linijų nenormalūs režimai.
1. Simetrin÷s perkrovos – vienodas srovių padid÷jimas visuose linijos laiduose. Gali
atsirasti padid÷jus apkrovai, iš÷jus iš rikiuot÷s elektrinių generatoriams, linijoms, tolimų
trifazių TJ metu ir t.t. Oro linijoms jie n÷ra pavojingi ir apsauga gali būti nenaudojama.
Kabelių linijoms būtina įruošti apsaugas.
2. Nesimetrin÷s perkrovos – skirtingas srovių padid÷jimas linijos laiduose. Atsiranda
nutrūkus vienos faz÷s laidui, dirbant linijai režimu „dvi faz÷s – žem÷“, tolimų
nesimetrinių TJ metu. Kai kuriais atvejais reikia naudoti specialią apsaugą.
3. Įtampos sumaž÷jimai ir padid÷jimai – tai neleistinų ilgalaikių įtampos nuokrypių
atsiradimas. Dažniausiai jie susisiję su tinklo režimų sutrikimu ir šalinami naudojant
tinklo valdymo priemones (pvz., kondensatorių ar reaktorių įjungimą ar išjungimą).
1.3. Tipin÷s elektros tinklų linijų sujungimo schemos
Realūs elektros tinklai būna įvairios konfigūracijos. Norint parinkti jiems relines apsaugas
naudinga išskirti tipines schemas, išsiaiškinti joms taikytinus apsaugų veikimo principus ir taip
palengvinti projektavimo bei įrangos parinkimo darbus. Tipin÷s schemos parodytos 3 paveiksle.
a)
~ ~
~ b)
~
~
~
c)
~ ~ ~
~
d)
e)
~
1.3 pav. Tipin÷s elektros tinklo linijų sujungimo schemos
© A. Narg÷las 24
Schemose parodytos linijos, jų jungtuvai (x), apkrovos (linijos su rodykl÷mis) ir generatoriai bei
jų sujungimas. Generatoriai schemose – ekvivalentiniai (jie gali būti nutolę ir faktiškai būti už kitų
linijų ar transformatorių). Jungtuvai privalo užtikrinti TJ vietos izoliavimo nuo generatorių
galimybes. Jungtuvo pastatymo vieta rodo ir relin÷s apsaugos pastatymo vietą.
Schema 1.3a – radialin÷ (nuoseklaus sujungimo) schema, kurioje TJ metu linijos maitinamos iš
vienos pus÷s ir gedimo srov÷ visada teka iš generatoriaus į liniją. Linijos turi jungtuvus tik
maitinimo pus÷je.
Schema 1.3b – radialin÷ schema, kurioje TJ metu linijos gali būti maitinamos iš abiejų pusių.
Gedimo srov÷s gali linijoje gali keisti kryptį pasikeitus gedimo vietai. Generatoriai gali būti
prijungti prie visų tinklo mazgų (pastočių šynų). Linijos turi jungtuvus abiejuose galuose.
Schema 1.3c – žiedin÷ schema, kurioje TJ metu linijos maitinamos iš abiejų pusių ir gedimo
srov÷s gali keisti kryptį. Generatoriai gali būti prijungti prie visų tinklo mazgų (pastočių šynų).
Linijos turi jungtuvus abiejuose galuose.
Schema 1.3d – lygiagrečios linijos, kuriose TJ metu gedimo srov÷ teka iš abiejų pusių ir gali
keisti kryptį. Generatoriai gali būti prijungti abiejų linijų galų. Jungtuvai – abiejuose linijos galuose.
Schema 1.3e – linija su trim galais ir trimis jungtuvais. Generatoriai prijungti prie visų galų.
Esant TJ linijoje gedimo srov÷ gali tek÷ti per skirtingomis kryptimi per visus jungtuvus.
Vienpusio maitinimo schemos (pav. 1.3a) vyrauja skirstomuosiuose tinkluose (6, 10, 35 kV).
Dvipusio maitinimo schemos (pav. 1.3b, 1.3c, 1.3e) vyrauja perdavimo tinkluose. Pastaraisiais
metais plintant paskirstytiems ir alternatyviosios energijos generatoriams dvipusio maitinimo linijos
vis dažniau naudojamos skirstomuosiuose tinkluose. Lygiagrečių linijų schema (pav. 1.3d)
naudojama tiek skirstomuosiuose tiek perdavimo tinkluose.
Tenkinat keliamus reikalavimus (selektyvumo, greito veikimo ir jautrumo) skirtingoms tinklo
schemoms gali būti naudojamos įvairiais principais veikiančios apsaugos.
1.4. Elektros linijų relin÷s apsaugos įtaisų veikimo principai
Naudojamos šios apsaugos:

Maksimaliosios srov÷s apsaugos, reaguojančios į srov÷s padid÷jimą linijose. Gali tenkinti
reikalavimus vienpusio maitinimo linijų (pav. 1.3a) apsaugų reikalavimus.
Kryptin÷s maksimaliosios srov÷s apsaugos, reaguojančios į srov÷s padid÷jimą ir jos kryptį
linijose. Jos gali dalinai tenkinti dvipusio maitinimo linijų (pav. 1.3b, 1.3c, 1.3e, 1.3d) apsaugų
reikalavimus.
Kryptin÷s distancin÷s apsaugos reaguojančios į linijos varžos sumaž÷jimą ir kampo
pasikeitimus. Suveikimo laiką jos parenka pagal atstumą iki gedimo vietos ir tenkina daugumą visų
schemų linijų apsaugų reikalavimus.
Išilgin÷s diferencin÷s apsaugos, reaguojančios į srovių linijos pradžioje ir gale skirtumo
padid÷jimą. Jos gali tenkinti pagrindinius visų riboto ilgio linijų apsaugų reikalavimus.
Skersin÷s diferencin÷s apsaugos, reaguojančios į lygiagrečių vienodų linijų (pav. 3c) srovių
skirtumą. Jos netenkina visų lygiagrečių linijų apsaugos reikalavimų ir gali būti naudojamos kaip
papildomos apsaugos.
Minimalios įtampos apsaugos, reaguojančios į įtampos sumaž÷jimą linijos pradžioje.
Naudojamos trumpų linijų apsaugai.
Maksimalios įtampos apsaugos, reaguojančios į linijos įtampos padid÷jimą ir valdančios
specialios paskirties įrenginius.
Apsaugos su ryšio kanalais, kurios kontroliuoja sroves (kai kada ir kitus dydžius) linijos galuose
ir perduoda gedimo informaciją į priešingą galą panaudojant ryšio (aukštojo dažnio, radijo bangų,
optinių kabelių) kanalus. Jos gali tenkinti visus linijų apsaugoms keliamus reikalavimus. D÷l
brangumo naudojamos tik perdavimo tinklo linijoms.
© A. Narg÷las 25
2. LINIJŲ MAKSIMALIOSIOS SROVöS APSAUGOS
2.1. Pagrindin÷s savyb÷s
Maksimaliosios srov÷s apsaugos (MSA) reaguoja į srov÷s padid÷jimą linijoje. Srov÷s

padid÷jimą gali užfiksuoti maksimaliosios srov÷s rel÷s. Trumpųjų jungimų srov÷s daugeliu atvejų
yra didesn÷s už linijų darbo sroves. Kad apsauga tenkintų jautrumo reikalavimą rel÷s suveikimo
srov÷ (IS) turi būti didesn÷ už maksimalią linijos darbo srovę (ILmax) ir mažesn÷ už minimalią
trumpojo jungimo srovę (IKmin) saugomoje zonoje:
IKmin < IS < ILmax.
Tenkindama šią sakygą apsauga atskirs darbo srovę nuo trumpojo TJ srov÷s. Saugoma zona turi
apimti visą liniją. Pageidautina, kad saugoma zona apimtų ir gretimas nuosekliai prijungtas linijas.
Srov÷s rel÷ negali tiksliai fiksuoti saugomos zonos ilgio, tod÷l tenkinat selektyvumo reikalavimą
apsaugoje būtina įvesti išjungimo komandos uždelsimą. Tam naudojamos laiko rel÷s. Tod÷l MSA
privalo tur÷ti du fiksuotus parametrus – suveikimo srovę (IS) ir suveikimo trukmę (tS), kurie
vadinami apsaugos nuostatais. Suveikimo srov÷ parenkama pagal linijos (tinklo) normaliųjų ir
avarinių (TJ) režimų duomenis. Parinkti nuostatai turi tenkinti atitinkamais įstatyminiais aktais
nustatytus apsaugos selektyvumo, jautrumo ir greito veikimo reikalavimus. MSA suveikimo laikas,
apsprendžiantis greito veikimo reikalavimo tenkinimą, gali būti fiksuotas ar priklausantis nuo
linijoje tekančios srov÷s. Tod÷l skiriamos dvi MSA rūšys: apsauga su nepriklausoma charakteristika
tS = const ir apsauga su priklausoma charakteristika tS = f(IL). Apsaugų charakteristikų grafikai
parodyti 2.1 paveiksle.
tS
tSmax PCH
NCH
tSmin
IS IL
2.1 pav. MSA suveikimo trukm÷s charakteristikos
Paveiksle parodyta: NCH – apsaugos su nepriklausoma nuo linijos srov÷s suveikimo trukm÷s
charakteristika ir PCH – apsaugos su priklausoma nuo linijos srov÷s suveikimo trukm÷s
charakteristika. Abiejų tipų apsaugos turi savo privalumus ir trūkumus. Galima pamin÷ti, kad
apsauga su NCH yra paprastesn÷ bet apsauga su PCH įgalina greičiau išjungti linijų atkarpas,
kuriose būna didesn÷s TJ srov÷s (pvz. esant TJ arti maitinimo šaltinio). Kitos abiejų apsaugų
savyb÷s bus aptartos žemiau.
Pažym÷tina, kad šios apsaugos geriausiai tinka radialinio tinklo linijoms, kurios maitinamos iš
vienos pus÷s (pav. 1.3a).
2.2. Maksimalios srov÷s apsauga su nepriklausoma suveikimo trukm÷s charakteristika
Vieno laido linijos maksimaliosios srov÷s apsaugos schema parodyta 2.2 paveiksle.
© A. Narg÷las 26
Išj. Sign.
Q Q1 H
+ +
AT
IL
– + T –
IK
A tS
TA
IS
2.2 pav. Linijos MSA su nepriklausoma charakteristika schema
Schemoje parodyta: Q – linijos jungtuvas esantis įjungtoje pad÷tyje, TA – srov÷s

transformatorius, A – srov÷s rel÷ (jos suveikimo srov÷ IS), T – laiko rel÷ (jos suveikimo trukm÷ tS),
H – signalin÷ rel÷. Linijos srov÷ IL teka per srov÷s transformatoriaus pirminę apviją, prie kurio
antrin÷s apvijos su srove IK, prijungta srov÷s rel÷ A (jos suveikimo srov÷ IS). Padid÷jus linijos
srovei (atsiradus TJ linijoje) suveikia rel÷ (sujungia savo kontaktą) ir paduoda operatyvinę įtampą
(+ ir –) į laiko rel÷s apviją, kuri sujungia savo kontaktą po nustatyto uždelsimo (tS) ir paduoda srovę
į jungtuvo išjungimo elektromagnetą AT. Išsijungus jungtuvui, jo pagalbinis kontaktas Q1
nutraukia išjungimo srovę. Jungtuvo išjungimo srov÷ prateka signalin÷s rel÷s apvija (H), kuri
suveikia ir fiksuoja (įsimena) apsaugos veikimo faktą. Jos kontaktas (pažym÷tas mažu apskritimu)
negrįžta į išeities pad÷tį nutrūkus išjungimo srovei. Rel÷ H parodo suveikusius apsaugos elementus
gali pad÷t surasti gedimus apsaugoje ir jungtuve jeigu jie nesuveik÷.
Norint panaudoti šią apsaugą reikia patikrinti ar ji tenkina jautrumo, selektyvumo, ir greito
veikimo reikalavimus. Jie tikrinami pagal parinktus apsaugos suveikimo nuostatus (šiuo atveju IS ir
tS). Tikrinat reikalavimų tenkinimą reikia atsižvelgti į saugomo tinklo konfigūraciją. Pirmiausiai
apskaičiuojama suveikimo srov÷ (IS):
IS = (kP/kG)ILmax.
Čia pažym÷ta: kP – patikimumo koeficientas (1,15 ÷ 1,4), įvertinantis į÷jimo informacijos
tikslumą (skaičiavimų ir matavimų paklaidas); kG – rel÷s grįžimo koeficientas (0,85) ir ILmax –
maksimali linijos srov÷ normalaus darbo metu (nesant trumpojo TJ linijoje). Skaičiuojant šią srovę
įvertinami galimi trumpalaikiai srov÷s padid÷jimai: pvz., nuo perkrovos, variklių savaiminio
pasileidimo, galios transformatorių įmagnetinimo ir kt. ILmax gali kisti plačiose ribose:
ILmax = (1,5 ÷ 4,5) ILN .
ILN – linijos vardin÷ srov÷. Tiksliau ILmax galima apskaičiuoti turint papildomą informaciją apie
linijos režimus. Taip apskaičiuota suveikimo srov÷ gali sumažinti klaidingo apsaugos suveikimo
galimyb÷s tikimybę.
Apskaičiavus suveikimo srovę IS galima patikrinti apsaugos jautrumą, kuris įvertinamas
jautrumo koeficientu (kj):
© A. Narg÷las 27
kj = IKmin /IS .
IKmin – minimali trumpojo jungimo srov÷ tekanti per apsaugą trumpojo jungimo metu. Ji
surandama skaičiuojant tinklo trumpųjų jungimų sroves. IKmin surandama skaičiuojant srovę
saugomos zonos (linijos) gale, kai maitinimo šaltinio (generatoriaus) ekvivalentin÷ varža yra
didžiausia.
Pagal taisyklių reikalavimus kj turi būti didesnis už 1,5 (pagrindin÷ms apsaugoms) ar 1,2
(rezervin÷ms apsaugoms). Jei šis reikalavimas patenkintas, galima tik÷tis, kad apsauga su didele
tikimybe atskirs TJ srovę nuo normalaus režimo srov÷s, t.y. veiks taisyklingai.
Reikia tur÷ti galvoje, kad parinkta suveikimo IS yra pirmin÷ – tekanti linijos laidais. Nuostatai
rel÷je parenkami pagal antrines suveikimo sroves (IKS):
IKS = KSCH· IS/KTA.
KSCH – schemos koeficientas, įvertinantis srov÷s rel÷s apvijoje ir srov÷s transformatoriaus
antrin÷je apvijoje santykį trifaz÷se antrin÷se schemose su skirtingu sujungimu (KSCH = 1; 1,73; 2);
KTA – srov÷s transformatoriaus transformacijos koeficientas.
Apsaugos suveikimo trukm÷ nustatoma pagal selektyvumo reikalavimus visai nuosekliai
sujungtų linijų grupei (2.3 pav).
A1 K1 A2 K2 A3 K3
A B C D
~
IAB IBC ICD
tS A1
A2 ∆t
A3 ∆t
tS1 = tS2 + ∆t tS2 = tS3 + ∆t
tS3
LK
2.3 pav. Nuosekliai sujungtų linijų apsaugų išd÷stymas ir suveikimo trukm÷s parinkimas
Paveiksle parodytos trys nuosekliai sujungtos linijos (AB, BC, CD) su apsaugomis (A1, A2,
A3). Jų suveikimo srov÷s turi būti apskaičiuojamos taip:
ISA1 = (kP/kG)IABmax; ISA2 = (kP/kG)IBCmax; ISA3 = (kP/kG)ICDmax.
Taip parinktos suveikimo srov÷s tiksliai nefiksuoja apsaugų veikimo zonos ilgio. Pageidautina,
kad jos apimtų dvi gretimas linijas. Pavyzdžiui, apsaugos A1 veikimo zona pilnai apima linijas AB
ir BC ir dalį linijos CD. Tod÷l apsaugos gali veikti neselektyviai – apsauga A1 gali išjungti linijos
AB jungtuvą, kai TJ yra linijoje CD. Užtikrinant selektyvų apsaugų veikimą numatytas jų
suveikimo trukm÷s didinimas selektyvumo pakopos trukme (∆t = 0,2÷0,5 s) apsaugoms, esančioms
arčiau maitinimo šaltinio: tS1 > tS2 > tS3. Tolimiausios apsaugos trukm÷ (tS3) gali būti minimali. TJ
metu prad÷jus veikti dviem ar trims apsaugoms pirmiausiai bus išjungtas jungtuvas su trumpiausia
apsaugos suveikimo trukme. Kai gedimas atsiranda linijoje CD (K3) per visas tris apsaugas teka ta
pati trumpojo jungimo srov÷ ir pradeda veikti apsaugos A1, A2, A3; jungtuvą išjungia A3 nes jos
suveikimo trukm÷ (tS3) yra trumpiausia. Analogiškai apsaugos veikia, kai TJ atsiranda kituose
taškuose: K2 – A2 ir K1 – A1. Galima nurodyti šio apsaugų selektyvumo užtikrinimo būdo
© A. Narg÷las 28
pagrindinį trūkumą – apsaugų suveikimo trukm÷s did÷jimą TJ art÷jant prie maitinimo šaltinio.
Kitaip tariant šios apsaugos gali netenkinti greito veikimo reikalavimo.
Taip parinkus laiko relių nuostatus apsauga, esanti arčiau maitinimo šaltinio rezervuoja
tolimesnę apsaugą. Ta pati apsauga gali būti pagrindin÷ (savai linijai) ir rezervin÷ (gretimai linijai).
Tod÷l reikia apskaičiuoti atitinkamus jautrumo koeficientus ir patikrinti ar jie tenkina reikalavimus:
kjA1 = IKBmin /ISA1 > 1,5; kjA1 = IKCmin /ISA1 > 1,2.
kjA2 = IKCmin /ISA2 > 1,5; kjA2 = IKDmin /ISA2 > 1,2.
kjA3 = IKDmin /ISA3 > 1,5; rezervas nenumatytas.
Jei jautrumo ir greito veikimo reikalavimai netenkinami, reikia naudoti apsaugas su kitais
veikimo principais. Greito veikimo reikalavimus galima patenkinti panaudojant maksimaliosios
srov÷s apsaugas su priklausoma charakteristika.
2.3. Maksimaliosios srov÷s apsauga su priklausoma suveikimo trukm÷s charakteristika
Apsaugos schema parodyta 2.4 paveiksle. Ji beveik nesiskiria nuo 2.2 paveikslo schemos. Joje
naudojama speciali rel÷ (A/t) realizuojanti priklausomą charakteristiką tS = f(IL). Vietoje laiko rel÷s
panaudota tarpin÷ rel÷ (L), kuri vykdo išjungimo signalo stiprintuvo funkcijas.
Sign.
Išj.
Q H
+ +
IL
+ L –
IK
A/t tS ≅ 0
TA
IS, tS = f(IL)
2.4 pav. MSA su priklausoma charakteristika
Šios apsaugos suveikimo srov÷ parenkama ir jautrumas tikrinamas taip pat kaip ir
maksimaliosios srov÷s apsaugoje su nepriklausoma charakteristika. Esminis skirtumas – atskirų
apsaugų relių charakteristikų (tS = f(IL)) suderinimas. Relių (A/t) charakteristikų keitimo galimyb÷s
parodytos 2.5 paveiksle. Rel÷se galima keisti suveikimo srovę bei lygiagrečiai stumdyti
charakteristiką laiko ašyje (2.5a pav.). Taip pat galima keisti kreiv÷s statumą (2.5b pav.).
© A. Narg÷las 29
tS = f(IL) tS = f(IL)
tSmax2
tSmax2 a) b)
tSmax1 tSmax1
tSmin2
tSmin1 tSmin
IS1 IS2 IL IS IL
2.5 pav. Rel÷s A/t priklausomų charakteristikų tS = f(IL) keitimo būdai
A1 K1 A2 K2 a)
A B C
~
IAB IBC
IKmax IK = f(LK)
IKmax
b)
IKmin
IKmin
LK
tS
tS = f(LK) A1 A2
c)
LK
2.6 pav. Maksimaliosios srov÷s apsaugų su priklausomomis charakteristikomis suderinimas
© A. Narg÷las 30
Dviejų nuosekliai sujungtų linijų apsaugų charakteristikų suderinimas parodytas 2.6 paveiksle.
Jame yra tinklo su apsaugomis schema (2.6a pav.), trumpojo jungimo srovių (IK) priklausomyb÷
nuo TJ atstumo (LK) maksimaliame bei minimaliame režime ir apsaugų (A1, A2) suveikimo
trukm÷s charakteristikos (2.6c pav.). Trumpojo jungimo srov÷s skaičiuojamos pagal tinklo
duomenis (generatoriaus įtampą bei varžą, ir linijų specifines varžas – Ω/km) keletui vienos linijos
taškų. Po to parenkamos relių charakteristikų pobūdis bei nuostatai ir atskiriems trumpojo jungimo
taškams surandama suveikimo trukm÷. Skaičiavimus gali prireikti tikslinti iteraciniu būdu. Gautos
(2.6c pav.) apsaugų kreiv÷s rodo, kad TJ linijoje AB išjungiamas greičiau, lyginant su MSA su
nepriklausoma charakteristika (2.3 pav.). Gedimas linijoje BC gali būti išjungiami su didesniu
uždelsimu, tačiau tai n÷ra didelis trūkumas, nes TJ srov÷s šioje linijoje yra mažesn÷s nei linijoje AB
ir gedimo išjungimo trukm÷ gali būti didesn÷. TJ srov÷s (2.6b pav.) gali priklausyti nuo
ekvivalentinio generatorius varžos bei įtampos ir TJ rūšies, tod÷l yra sudaromos dvi TJ kreiv÷s:
maksimalaus režimo (ištisin÷ linija) minimalaus režimo (punktyrin÷ linija). D÷l to gaunamos ir dvi
apsaugų charakteristikos. D÷l to padid÷ja TJ išjungimo trukm÷, tačiau selektyvumas d÷l to
nepažeidžiamas.
Būtina atkreipti d÷mesį į dar vieną aplinkybę – žymų apsaugos A1 suveikimo trukm÷s
sumaž÷jimą galima gauti tiktai tada, kai kreiv÷ IK = f(LK) yra staigiai krintanti (pvz., IKmax/IKmin>2).
Jei ši kreiv÷ l÷kšta (pvz., IKmax/IKmin,<1,5) teigiamo efekto nebus. Kreiv÷s statumas priklauso nuo
ekvivalentinio generatoriaus varžos (ZG) ir linijos varžos (ZL). Srovių linijos pradžioje ir gale
santykį esant tai pačiai generatoriaus įtampai galima apskaičiuoti taip: (1+ZL/ZG). Did÷jant ZL/ZG
kreiv÷s statumas did÷ja.
2.4. Maksimaliosios srov÷s atkirta
Tai maksimaliosios srov÷s apsauga, kuri turi tam tikru tikslumu fiksuotą veikimo zona. Jos
suveikimo srov÷ apskaičiuojama pagal didžiausią TJ srovę saugomos zonos gale. Ji gali būti be
uždelsimo ir suveikti greitai. Atkirtos schema yra 2.7 paveiksle.
Sign.
Išj.
Q H
+ +
I1
+ L –
I2
A tS ≅ 0
TA
IS
2.7 pav. Maksimaliosios srov÷s atkirtos schema
© A. Narg÷las 31
Atkirtos suveikimo srov÷ apskaičiuojama pagal formulę:
IS = KP·IKmax.
K – patikimumo koeficientas (1,1 ÷ 1,3); I – maksimali TJ srov÷ saugomos zonos (linijos) gale.
Atkirtos suveikimo srov÷s parinkimą iliustruoja 2.8 paveikslas.
A K a)
A B
N’ N
~
IK
IK
IKAmin
IKmax
b)
IKmin
IS
IKBmax
LK
tS
A c)
LSmax LNmin LK
LSmin LNmax
2.8 pav. Atkirtos suveikimo srov÷s (IS) parinkimas ir saugomos zonos ilgio (LS) nustatymas
Atkirta numatyta linijai AB (2.8a pav.). TJ srov÷s kitimo kreiv÷ yra 2,8b paveiksle. Šios kreiv÷s
susikirtimas su suveikimo srovę (IS) atitinkančia horizontalia tiese apsprendžia saugomos zonos ilgį
(LS). Maksimaliame režime zonos ilgis didesnis (LSmax), minimaliame – mažesnis (LSmin). Tuo pačiu
linijoje atsiranda nesaugomos zonos (LSmin ir LNmax). Tai reiškia, kad apsauga patikimai saugos tik
linijos atkarpą AN‘, atkarpa N‘N bus saugoma retkarčiais ir atkarpa NB – iš viso nesaugoma (2.8a
pav.). Nors MSA atkirta yra selektyvi ir greita, tačiau ji nesaugo visos linijos. Jos jautrumą
(efektyvumą) galima apskaičiuoti pagal minimalios srov÷s linijos pradžioje ir suveikimo srov÷s
santykį, kuris turi būti didesnis už nurodytą:
KjI = IKBmin/IS ≥ 1,5;
© A. Narg÷las 32
arba pagal santykinį saugomos zonos ilgį, kuris turi būti didesnis už nurodytą:
KjL = LAN‘/LAB ≥ 0,5.
Jeigu TJ srov÷s kitimo kreiv÷ bus l÷kšta, tai šie rodikliai bus mažesni už nurodytus ir atkirtos
panaudojimas bus netikslingas.
Linijos galui (NB) būtina papildoma apsauga. Taip pat reikia numatyti apsaugas gretimų linijų
apsaugų rezervavimui. Tam galima naudoti daugiapakopes, apsaugas sudarytas pagal atkirtos
veikimo principą. Keturių pakopų apsaugos charakteristikos sudarymo tvarka pavaizduoti 2.9
paveiksle.
IK
IS1
IS2 a)
IK = f(IK)
IS3
IS4
LK
tS
A1 A2 A3 A4
tS4
tS3 b)
tS = f(LK)
tS2
tS1 LK
tS
tS4
tS = f(IL)
tS3
c)
tS2
tS1 IL
IS4 IS3 IS2 IS1
2.9 pav. Keturių pakopų MSA (atkirtos) charakteristikos tS = f(LK) sudarymas
Apsaugos parametrai yra keturios suveikimo srov÷s (IS1, IS2, IS3, IS4, 2.9a pav), kurios
apsprendžia apsaugos veikimo zonų ilgį (2,9b pav.) ir keturios suveikimo trukm÷s (tS1, tS2, tS3, tS4),
© A. Narg÷las 33
parenkamos atvirkščiai proporcingai suveikimo srov÷s dydžiui. Sumin÷ charakteristika yra 2.9c
paveiksle. Daugiapakop÷s apsaugos struktūrin÷ schema yra 2.10 paveiksle.
Išj.
Q
tS1 tS2 tS3 tS4
I1 T1 T2 T3 T4
I2
A1 A2 A3 A4
TA
IS1 IS2 IS3 IS4
2.10 pav. Daugiapakop÷s maksimaliosios srov÷s apsaugos struktūrin÷ schema
Matyti, kad daugiapakop÷s apsaugos charakteristika labai panaši į 2.6 paveiksle parodytas
specialių relių priklausomas charakteristikas – yra jų tiesin÷ aproksimacija. Tod÷l galima tvirtinti,
kad pakopin÷s apsaugos turi visus apsaugų su priklausoma nuo srov÷s suveikimo trukm÷s
charakteristika privalumus ir trūkumus. Tačiau pakopinių apsaugų pritaikymas konkrečioms
sąlygoms gali būti lengvesnis.
Visumoje galima tvirtinti, kad MSA bendru atveju negali būti selektyvios ir greitos apsaugos.
2.5. Greitai veikiančios MSA su išjungimą draudžiančių komandų perdavimu
Greitas maksimaliosios srov÷s apsaugas galima sukurti selektyvumo užtikrinimui panaudojant

ryšio linijas (kanalus) tarp gretimų linijų apsaugų. Schemoje (2.11 pav.) visos apsaugos (A1, A2,
A3) yra greitai veikiančios (be papildomo uždelsimo). Jų veikimo zona apima dvi linijas. Atsiradus
TJ taške K3 pradeda veikti apsaugos A3 ir A2. Tuo pačiu momentu apsauga A3 pasiunčia
draudžiančią išjungti komandą (DK) į apsaugą A2, kuri stabdo A2 veikimą. Gedimą selektyviai
išjungia apsauga A3. Jei TJ yra taške K2, apsauga A2 uždraudžia A1 veikimą ir greitai išjungia
savo jungtuvą. Gedimą taške K1 greitai išjungia apsauga A1.
DK DK
A1 A2 A3
K1 K2 K3
~
2.11 pav. Greitos ir selektyvios MSA su draudimo komandų perdavimu ryšio linijomis
© A. Narg÷las 34
Šios apsaugos gali tinkamai veikti esant patikimiems ryšio kanalams tarp pastočių. Realiai
greitas ir selektyvias MSA galima įgyvendinti taikant šiuolaikines skaitmenines ryšių sistemas ir
reles. Apsaugų rezervavimui būtina tur÷ti papildomas tradicines MSA, turinčias uždelsimą (žr. 2.3
ar 2.6 paveikslus).
2.6. Maksimaliosios srov÷s apsaugų jautrumo padidinimas
Realiuose tinkluose linijų MSA kartais netenkina jautrumo reikalavimo – apskaičiuotas

jautrumo koeficientas yra per mažas (kj = IKmin/IS < 1,5). Pagal taisykles tokių apsaugų negalima
naudoti. Sprendžiant šį uždavinį galima taikyti kitais principais veikiančias apsaugas, tačiau reikia
detaliau išnagrin÷ti visas MSA galimybes didinant jautrumą. Pagrindinis tikslas šiuo atveju yra
suveikimo srov÷s (IS) sumažinimas. Yra keletas būdų, kurie aptariamo žemiau.
2.6.1. Maksimaliosios srov÷s apsauga su minimaliosios įtampos blokuote
Šioje apsaugoje gedimo atsiradimas fiksuojamas yra ne tiktai pagal linijos srov÷s padid÷jimą bet
ir pagal įtampos sumaž÷jimas maitinimo šynose. Apsaugos schema yra 2.12 paveiksle.
Sign.
UŠ
Išj. H
TV Q
+ +
IL PS
F
+ T –
IK
A V tS
TA
US
IS
2.12 pav. MSA su minimaliosios įtampos blokuote schema
Paveiksle parodyta įprastin÷ MSA schema papildyta minimaliosios įtampos rele (V) prijungta
prie maitinimo įtampos (UŠ) šynų per įtampos transformatorių (TV), turintį saugiklius (F). Įtampos
rel÷ (V) atidaro savo kontaktus, kai į schemą paduodama įtampa. TJ metu padid÷jus srovei (IL)
suveikia rel÷ (A) ir sumaž÷jus įtampai (UŠ) užsidaro rel÷s (V) kontaktas, paleidžiama laiko rel÷,
kuri išjungia jungtuvą (Q). Jei srov÷ padid÷ja perkrovos metu srov÷s rel÷ gali suveikti, bet įtampos
rel÷ nesuveikia, blokuoja laiko rel÷s paleidimą ir apsauga nesuveikia. Srov÷s rel÷ gali įjungti
perkrovos signalizaciją (PS). Įvedus įtampos blokuotę galima sumažinti apsaugos suveikimo srovę.
Srov÷s rel÷s suveikimo srov÷ ir jautrumas apskaičiuojami ne pagal linijos maksimalią srovę (ILmax)
bet pagal vardinę srovę (ILN):
© A. Narg÷las 35
IS = (kP/kG)ILN, kjI = IKmin /IS.
Kadangi vardin÷ linijos srov÷ (ILN) mažesn÷ už maksimalią srovę (ILmax): ILN = ILmax/(1,5 ÷ 4,5),
tai jautrumo koeficientą galima padidinti tiek pat kartų.
Apsaugai reikia parinkti įtampos rel÷s suveikimo įtampą (US) ir jautrumo koeficientą (kjU):
US = UŠmin/(kG·kP) ; kjU = UŠKmax/US > 1,5.
UŠmin – minimali šynų įtampa normalaus darbo metu (UŠmin ≅ 0,9·UN); UN – vardin÷ šynų
įtampa; kG = 1,15 – minimaliosios įtampos rel÷s grįžimo koeficientas; kP = 1,1 – patikimumo
koeficientas; UŠKmax – maksimali šynų įtampa trumpojo jungimo linijoje metu.
Apsaugą galima naudoti jei abu jautrumo koeficientai (kjI ir kjU) tenkina reikalavimus. Ši
apsauga gali būti mažiau patikima – ji gali klaidingai suveikti perdegus įtampos transformatoriaus
saugikliams F (2.12 pav.)
Pakeitus suveikimo nuostatus (IS, US, tS) apsauga gali būti naudojama kaip greitai veikianti
trumpų linijų įtampos atkirta ar kombinuota srov÷s ir įtampos atkirta.
2.6.2. Maksimaliosios srov÷s apsauga su įtampa valdoma rele
Tai patobulinta MSA su įtampos blokuote apsauga, kurioje naudojama srov÷s rel÷ su keičiama
suveikimo srove. Naudojamos dviejų tipų valdomos rel÷s (2.13 pav.)
U I I
IS1 IS1
TV tS
IS2 IS2
TA A U U
I US US2 US1
a) b) c)
2.13 pav. Maksimaliosios srov÷s apsauga su įtampa valdoma srov÷s rele
Paveiksle 2.13a parodyta struktūrin÷ apsaugos schema. 2.13b paveiksle yra srov÷s rel÷ su
pakopine charakteristika (įtampa valdoma srov÷s rel÷) ir 2.13c – apsauga su tolydin÷ charakteristika
(įtampa stabdoma srov÷s rel÷). Charakteristikos parodytos U ir I koordinačių sistemoje. Rel÷s su
tokiomis charakteristikomis sudaro didesnes galimybes prisitaikyti prie konkrečios linijos trumpojo
jungimo režimų (srov÷s ir įtampos pakitimo) ir didina apsaugos jautrumo reikalavo tenkinimo
galimybes.
2.6.3. Srov÷s dažnio filtrų panaudojimas
MSA suveikimo srovę galima sumažinti (tuo pačiu padidinant jautrumo koeficientą) prijungiant
srov÷s relę prie srov÷s transformatoriaus per dažnio filtrą. Kadangi linijos perkrovos srovę (ILmax)
didžiąja dalimi sudaro transformatorių įmagnetinimo ir variklių paleidimo srov÷s, turinčios įvairias
harmonines dedamąsias kurių patekimą į relę galima sulaikyti užtveriančiais dažnio filtrais.
Naudojant šį jautrumo padidinimo būdą reikia atlikti išankstinius linijos srovių harmonikų tyrimus.
Lengviausia ši būdą įdiegti skaitmenin÷se rel÷s.
© A. Narg÷las 36
2.6.4. Simetrinių dedamųjų filtrų panaudojimas MSA jautrumo padidinimui
Maksimaliosios srov÷s apsaugų jautrumą nesimetriniams trumpiesiems jungimams (K2, K1, K11)
galima žymiai padidinti panaudojant nulin÷s ir atvirkštin÷s sekos srov÷s filtrus. Dažniausiai
apsaugose nuo vienfazių ir dvifazių su žeme (K1, K11) trumpųjų jungimų naudojami nulin÷s sekos
srovių filtrai (NSSF, 2.14 pav.).
IA IB IC
+
(IA+IB+IC) =3I0
A
NSSF
K1
K11
2.14 pav. Nulin÷s sekos srov÷s filtro schema
Kadangi normalus darbo metu per relę, prijungtą prie filtro, teka tik nedid÷l÷ srov÷, sukelta
linijų srovių nesimetrijos bei srov÷s transformatorių paklaidų. Tod÷l apsaugos suveikimo srovę
galima žymiai sumažinti ir tuo padidinti apsaugos jautrumą. Turint galvoje, kad šie gedimai sudaro
apie 80% visų linijos gedimų, yra labai pageidautinas.
Galima sudaryti įvairias nulines sekos srovių apsaugas: su NCH, su PCH, atkirtas, pakopines
apsaugas. Suveikimo srovių parinkimui būtina atlikti TJ nulin÷s sekos srovių pasiskirstymo linijose
skaičiavimus
Tam tikrais atvejais (pvz. rezervuojant transformatorių apsaugas) naudojamos apsaugos su
atvirkštin÷s sekos srovių filtrais (ASSF), kurios turi padidintą jautrumą dvifaziams TJ. ASSF
schema yra sud÷tingesn÷ nei NSSF.
2.7. Apsaugos nuo vienfazių įžem÷jimų
Šios apsaugos naudojamos tinklo su izoliuota (ar kompensuota) neutrale linijoms. Vienfazio
įžem÷jimo metu teka nedidel÷s srov÷s (10-20 A), tod÷l linijos tam tikrą laikotarpį (pvz., 2 h) gali
veikti neišjungtos. Tačiau apie tai būtina pasiųsti signalą operatyviniam personalui. Dvi vienfazio
įžem÷jimo signalizacijai naudojamos schemos parodytos 2.15 paveiksle.
Schemoje 2.15a yra įtampos transformatorius (TV) sujungtas pagal nulin÷s sekos įtampos
(NSĮF) filtro schemą. Prie filtro iš÷jimo prijungta įtampos rel÷ (V). Normalaus darbo metu ji
nesuveikia. Atsiradus vienfaziam įžem÷jimui bet kurioje tinklo linijoje (ar kitoje vietoje) filtro
iš÷jime padid÷ja įtampa, suveikia rel÷ V ir pasiunčia signalą dispečeriams. Tai neselektyvus
apsaugos veikimas. Po to personalas gali imtis kitų priemonių nustatant sugedusią liniją ir gedimo
vietą.
2.15b paveiksle parodytas specialaus nulines sekos srovių filtro (nulin÷s sekos srov÷s
transformatoriaus – NSST) panaudojimas linijų apsaugai nuo vienfazių įžem÷jimų. Tradicinis NSSF
© A. Narg÷las 37
(2.14 pav.) vienfazių įžem÷jimo nustatymui netinka d÷l nepakankamo jautrumo. Specialų NSSF
(2.15b pav.) sudaro magnetin÷ šerdis (1), kuri apkabina visus tris linijos laidus, ir antrin÷ apvija (2)
prie kurios jungiama srov÷s rel÷ (A). Dažniausiai NSST uždedami ant kabelių. Apsauga gali pajusti
nedidelių įžem÷jimo srovių (pvz., 5 A) atsiradimą, nors linijos laidais tuo metu gali tek÷ti didel÷s
srov÷s (pvz., 500 A).
Kadangi apsauga reaguoja į nulin÷s sekos srovę reikia surasti nulin÷s sekos srovių pasiskirstymą
tinkle ir pagal jį apskaičiuoti apsaugos suveikimo sroves.
UA
UB
UC
K1
TV(NSĮF)
K1 , sign
+
a)
V
3U0=(UA + UB + UC)/KTV
IA IB IC
K1 išj. ar sign.
+
(IA + IB + IC)/KTA
1
A
NSST 2
K1
b)
2.15 pav. Apsaugų reaguojančių į vienfazius įžem÷jimus schemos
Apsaugos su nulin÷s sekos transformatoriais ir nulines sekos srovių pasiskirstymas tinkle

vienfazio įžem÷jimo metu parodytas 2.16 paveiksle. Jame yra transformatoriaus su neįžeminta
neutrale (T) antrin÷ apvija ir linijos (L1, L2, L3) turinčios visų trijų laidų talpas žem÷s atžvilgiu (C1,
C2, C3). Pagal paprastintą simetrinių dedamųjų skaičiavimo metodiką tris linijos laidus galima
pakeisti vienu (turinčiu trijų laidų talpą) ir gedimo vietoje (K1) prijungtu tinklo fazin÷s įtampos
šaltinu (UF).
© A. Narg÷las 38
T UA , UB , UC
A1 A2 A3
I01 + I03
UF
K1
I01 I02 I03
L1 L2 L3
C1 C2 C3
2.16 pav. Vienfazio įžem÷jimo srovių pasiskirstymas tinkle
Kai vienfazis įžem÷jimas yra linijoje L2 per apsaugas teka tokios srov÷s:
IA1 = I01 = UF·ω·C1;
IA2 = I01 + I03 = UF·ω·(C1+ C3);
IA3 = I03 = UF·ω·C3.

Matyti, kad per nesugedusių linijų apsaugą teka srov÷, priklausanti tik nuo jos talpos (vadinama
sava srove) ir per įžem÷jusios linijos apsaugą – nesugedusių linijų srovių suma. Tod÷l apsaugų
suveikimo sroves ir jautrumo koeficientus galima apskaičiuoti taip:
IS1 = I01 = kP·UF·ω·C1, kj1 = (C2+C3)/kP·C1 > 1,5;
IS2 = I02 = kP·UF·ω·C2, kj2 = (C1+C3)/kP·C2 > 1,5;
IS3 = I03 = kP·UF·ω·C3, kj3 = (C1+C2)/kP·C3 > 1,5.

Čia kP – patikimumo koeficientas, ω – kampinis dažnis.
Įsigilinus į šias suveikimo srovių bei jautrumo koeficiento skaičiavimo išraiškas, galima
pasteb÷ti, kad apsaugos jautrumas labai priklauso nuo linijų talpų (C1, C2, C3) tarpusavio santykių.
Daugeliu atvejų apsaugų jautrumas gali būti nepatenkinamas. Geresn÷ pad÷tis gal÷tų būti esant
dideliam linijų skaičiui. Galima konstatuoti, kad ši apsauga nepakankamai tobula. Apsaugą galima
patobulinti įvedant į ją srov÷s krypties elementą, filtruojant į÷jimo srovę ir kitais būdais.
2.8. Maksimaliosios srov÷s apsaugų schemos
2.17 paveiksle yra linijos, veikiančios įžemintos neutral÷s tinkle, maksimaliosios srov÷s
apsaugos schema.
© A. Narg÷las 39
110 kV
K3, K2 K1, K1,1

Q
tS3 T3 tS0 T0
IL
+ + +
IA +
A1
IB
A2 A0
IC
A3
IA+IA+IB=3I0
TA
2.17 pav. Linijos su įžeminta neutrale maksimaliosios srov÷s apsauga
10 kV
Išj. K3, K2 K1
Q
tS2 T tS0 T0
IL
+ +
IA +
A1
IC
A2 A0
TA
IA+IA+IB=KI0
NSST
2.18 pav. Linijos su izoliuota neutrale maksimaliosios srov÷s apsauga
© A. Narg÷las 40
Paveikslo 2.17 schemoje numatytos atskiros trifazių bei dvifazių (K3, K2) ir vienfazių bei
dvifazių su žeme (K1,K1,1) apsaugos. Pirmąją sudaro srov÷s rel÷s A1, A2 ir A3 į kurias paduodamos
transformatorių (TA) fazin÷s srov÷s. Antrąją sudaro rel÷ A0, prijungta prie nulin÷s sekos srovių
filtro, kuris sudaromas iš tų pačių srov÷s transformatorių. Tokiu būdu užtikrinamas visų rūšių TJ
išjungimo jautrumas. Suveikimo trukm÷ (tS3 ir tS0) parenkami atskirai. Apsauga gali būti
naudojama 110 kV linijoms. Vienfazių įžem÷jimų apsauga gali būti daugiapakop÷.
2.18 paveiksle yra linijos, veikiančios izoliuotos neutral÷s tinkle, apsauga. Apsauga nuo trifazių
bei dvifazių TJ įvykdyta panaudojant du srov÷s transformatorius (faz÷se A ir C). Apsaugai nuo
vienfazių įžem÷jimų panaudotas specialus nulines sekos srov÷s transformatorius (NSST), kurio
iš÷jime gedimo metu atsiranda nulin÷s sekos srov÷.
Vienfazio įžem÷jimo apsauga gali išjungti jungtuvą arba įjungti signalizaciją. Tokios apsaugos
naudojamos skirstomojo tinklo vidutin÷s įtampos (pvz., 10 kV) linijoms. Būtina atkreipti d÷mesį į
tai, kad rel÷s A0 apvija teka mažos (miliamperų eil÷s) srov÷s turinčios aukštesniųjų harmonikų.
Tod÷l šios rel÷s turi būti specialiai pritaikytos tokioms darbo sąlygoms.
2.9. Maksimaliosios srov÷s apsaugų įvertinimas
Aukščiau aptartos maksimaliosios srov÷s apsaugos yra plačiai paplitę skirstomuosiuose

tinkluose ir daugeliu atvejų tenkina reikalavimus. Tačiau dvipusio maitinimo tinklų schemose
(paveikslai 1,3b, 1.3c, 1.3d, 1,3e) šios apsaugos negali tenkinti visų (selektyvumo, jautrumo ir
greito veikimo) reikalavimų. Apsaugų veikimo selektyvumą dvipusio maitinimo tinkluose galima
užtikrinti naudojant kryptines maksimaliosios srov÷s apsaugas.
3. LINIJŲ KRYPTINöS MAKSIMALIOSIOS SROVöS APSAUGOS
3.1. Kryptin÷s MSA bendrosios savyb÷s
Kryptin÷s MSA panaudojimo būtinybę paaiškina 3.1 paveikslas. Jame parodytas tinklo dviejų
dvipusio maitinimo linijų mazgas.
K2 A2 A1
K1
~ ~
IK1 IK1
IK2 UŠ IK2
a)
UŠ
IK1
+
φK1
IK
φK2
W
VZ
IK2
NZ UŠ
b) c)
3.1 pav. Kryptin÷s apsaugos panaudojimo būtinyb÷s pagrindimas
© A. Narg÷las 41
Naudojant nekryptines MSA apsaugos A1 ir A2 negali veikti selektyviai: kai TJ yra taške K1,
turi būti tenkinama nelygyb÷: tSA1< tSA2; kai TJ yra taške K2 turi būti tenkinama nelygyb÷ tSA1 > tSA2
(tSA1 ir tSA2 – apsaugų A1 ir A2 suveikimo trukm÷s). Akivaizdu, kad pirmasis reikalavimas
prieštarauja antram. Selektyvų veikimą galima užtikrinti apsaugose įvedant krypties nustatymo
elementą (relę). TJ srov÷s kryptį galima nustatyti pagal jos (pvz. IK1) faz÷s kampą šynų įtampos
(UŠ) atžvilgiu (φK).
Vektorin÷je diagramoje (pav. 3.1b) parodytas apsaugos A1 srovių (IK1 ir IK2) fazių kampų (φK1
ir φK2) priklausomyb÷ nuo TJ vietos. Punktyrin÷ linija padalina apsaugos A1 TJ srov÷s kampų
kitimo sritį į dvi zonas – veikimo (VZ) zoną ir neveikimo (NZ) zoną. Srov÷s vektorius esantis virš
punktyrin÷s linijos rodo, kad srov÷ teka nuo šynų į liniją ir atvirkščiai – jei srov÷s vektorius yra
žemiau punktyrin÷s linijos tai rodo, kad srov÷ teka iš linijos į šynas.
3.2. Kryptin÷ galios rel÷
Trumpojo jungimo srov÷s krypties nustatymui gal būti naudojama kryptin÷ galios rel÷ (W), kuri
parodyta 3.1c paveiksle. Rel÷ turi dvi apvijas – srov÷s ir įtampos. Apvijos yra poliariškos – jungiant
prie linijos apvijų gnybtai turi būti suderinti su matavimo transformatorių gnybtų poliariškumu ir
pageidaujama apsaugos veikimo kryptimi. Rel÷s suveikimo sąlygas apsprendžia jos kampin÷
charakteristika – US = f(φ). Ji gali būti sudaroma remiantis šia priklausomybe:
PS = U⋅I⋅cos(φ – φMJ).
PS – rel÷s suveikimo galia; φMJ – laisvai parenkamas rel÷s maksimalaus jautrumo kampas.
Remiantis šia lygybe sudaroma rel÷s kampin÷ charakteristika:
US = PS / I⋅cos(φ – φMJ); I = const.
Grafiškai charakteristika vaizduojama 3.2 paveiksle.
US I= const
NZ“ VZ NZ‘
φK2 φK1
-1800 -1350 - 900 - 450 0 450 900 1350 1800 φ

USmin φMJ
3.2 pav. Galios kryptin÷s rel÷s kampin÷ charakteristika
Charakteristika atspindi vektorin÷je diagramoje (pav. 3.1b) parodytus srov÷s ir įtampos fazinių
kampų santykius. Paveiksle pažym÷tos veikimo (VZ – ištisin÷ linija) ir neveikimo (NZ – punktyrin÷
linija) zonos. Pastaroji išskaidyta į dvi dalis (NZ‘ ir NZ“) – tai d÷l to, kad ši charakteristika tur÷tų
būti braižoma ant cilindro, kuriame 1800 ir -1800 kampai sutampa. Charakteristika rodo, kad rel÷s
jautrumas veikimo zonoje priklauso nuo kampo tarp įtampos ir srov÷s vektorių. Relę apibūdina
maksimalaus jautrumo kampas (φMJ) ir jį atitinkanti minimali suveikimo įtampa (USmin). Ji turi būti
© A. Narg÷las 42
galimai mažesn÷, nes esant TJ arti šynų rel÷ gali nesuveikti. Maksimalaus jautrumo kampas
parenkamas atsižvelgiant į linijos varžos kampą bei rel÷s prijungimo schemą. Taip pat būtina
patikrinti, ar linijos TJ srov÷s, šynų įtampos ir kampo vert÷s užtikrina kryptin÷s rel÷s patikimą
suveikimą (patikrinti ar jos patenka į VZ).
3.3. Kryptin÷ apsauga nuo dvifazių ir trifazių TJ
3.3 paveiksle yra kryptin÷s apsaugos nuo dvifazių ir trifazių TJ supaprastinta schema. Jame
parodyta tik vienos faz÷s apsauga. Bendru atveju apsauga turi būti arba trifaz÷ ar dvifaz÷. TJ srov÷s
kryptis tikrinama atskirai kiekvienos faz÷s srov÷s relei. Į kryptin÷s rel÷s (W) srov÷s apviją
paduodama tos pačios faz÷s srov÷, ir kitų fazių linijin÷ įtampa (pvz., IA ir UBC) . Tokiu būdu
išvengiama apsaugos neveikimo artimo dvifazio TJ metu. Naudojant tradicines kryptines reles
apsauga gali nesuveikti, kai artimo trifazio TJ metu į relę patenka įtampa mažesn÷ už minimalią
suveikimo įtampą (3.2 pav. – USmin). Naudojant naujas technologijas apsaugos neveikimo galima
išvengti rel÷je įsimenant prieš gedimą buvusią šynų įtampą.
UŠ
Išj.
TA Q tS T
IA +
F IL
IB
IC
A
W
TA
IS
UBC
UCA
UAB
K3, K2
3.3 pav. Kryptin÷s apsaugos nuo dvifazių ir trifazių TJ schema
Suveikimo srov÷ šioje apsaugoje apskaičiuojama taip pat, kaip ir nekryptin÷se MSA. Apsaugos
veikimo selektyvumas užtikrinamas tinkamai parenkant suveikimo kryptis ir taikant priešpriešinį
suveikimo trukm÷s didinimą tos pačios krypties apsaugoms (3.4 pav.). Paveiksle parodyta radialin÷
dvipusio maitinimo linijų schema ir apsaugų išd÷stymas. Visų apsaugų (A1 – A6) veikimo kryptis –
TJ srov÷s tek÷jimas nuo šynų į liniją. Suveikimo trukmių parinkimas sugrupuotas pagal apsaugų
kryptis ir pagal suveikimo trukm÷s did÷jimą: iš kar÷s į dešinę – A5, A3, A1 ir iš dešin÷s į kairę –
A2, A4, A6. Kai TJ atsiranda linijoje AB (taškas K1) pradeda veikti 4 apsaugos: A1, A2, A4 ir A6.
Pirmiausiai jungtuvą Q2 išjungia apsauga A2 (ji turi trumpiausią uždelsimo trukmę), apsaugos A4
ir A6 grįžta į išeities pad÷tį (K1 jau izoliuotas nuo maitinimo šaltinio). Apsauga A1 po nustatyto
uždelsimo suveikia ir išjungia jungtuvą Q1. Esant TJ taške K2 (linijoje BC) pradeda veikti
apsaugos A1, A3, A4 ir A6. Gedimą išjungia apsaugos A3 ir A4 (jungtuvai Q3 ir Q4). Esant TJ
taške K3 (linijoje CD) pradeda veikti apsaugos A1, A3, A5 ir A6. Gedimą išjungia apsaugos A5 ir
© A. Narg÷las 43
A6 (jungtuvai Q5 ir Q6). Tai patvirtina, kad apsaugos veikia selektyviai. Vienos krypties apsaugos
rezervuoja gretimas apsaugas (pvz.: A3 rezervuoja A5, A1 rezervuoja A3 ir t.t.).
A K1 B C A5 D
A1 A2 A3 K2 A4 K3 A6
~ ~
tS A1
A3 ∆t
tS1 A5 ∆t
tS3 LK
tS5
A6 tS
∆t A4
∆t A2 tS6
LK tS4
tS2
3.4 pav. Kryptinių apsaugų suveikimo krypčių ir trukmių parinkimas
Daugiau įsigilinus į apsaugų veikimą TJ metu galima pasteb÷ti, kad ne visų šios schemos linijų
apsaugos turi būti kryptin÷s. Jos būtinos tik apsaugoms su mažiausiomis suveikimo trukm÷mis (A2
ir A5). Kitų apsaugų veikimo selektyvumą užtikrina skirtingos suveikimo trukm÷s. Tačiau būtina
pasteb÷ti, kad sud÷tinguose žiediniuose tinkluose (pvz., paveikslo 1.3c schema su dviem maitinimo
šaltiniais) šios apsaugos iš principo negali selektyviai veikti. Apsauga gali neveikti perdegus
įtampos transformatorių saugikliams (F, 3.3 pav.).
Visumoje ši apsauga turi visus MSA apsaugų trūkumus ir jos suveikimo trukm÷s mažinimui ir
jautrumo didinimui naudojami tie patys būdai. Dažniausiai jos naudojama skirstomųjų tinklų
linijoms.
3.4. Linijos su įžeminta neutrale kryptin÷ apsauga nuo vienfazių TJ
3.5 paveiksle yra linijų su įžeminta neutrale nulin÷s sekos apsaugos nuo vienfazių ir dvifazių su
žeme trumpųjų jungimų. Joje panaudoti srov÷s (TA) ir įtampos (TV) transformatoriai, sujungti
pagal nulin÷s sekos srov÷s (NSSF) ir nulin÷s sekos įtampos (NSĮF) filtrų schemas. Tod÷l ši apsauga
gali jautriai reaguoti į trumpuosius jungimus su žeme (K1, K1,1). Ji gerai tinka 110 kV linijoms,
kuriuose šie gedimai sudaro daugiau nei 80% visų gedimų.
© A. Narg÷las 44
110 kV
Išj.
Q
TV
IL tS T
NSSF
A
W
TA IA+IB+IC=3I0 F
NSĮF
IS
UA+UB+UC=3U0
K1, K1,1
3.5 pav. Nulin÷s sekos kryptin÷s maksimaliosios srov÷s apsaugos schema
Pagal šią schema galima sudaryti kryptinę pakopinę nulin÷s sekos maksimaliosios srov÷s
apsaugą (žr. 2.10 pav.), kadangi nulin÷s sekos varžos yra gerokai didesn÷s už tiesiogin÷s sekos
varžas ir TJ srov÷s priklausomyb÷s nuo gedimo vietos kreiv÷ (IK0 = f(LK)) gali būti pakankamai
stati. Tai yra pagrindin÷ sąlyga, įgalinanti naudoti pakopines MSA. Pakopin÷ kryptin÷ nulin÷s sekos
MSA gali selektyviai veikti ir tenkinti greito veikimo reikalavimus bet kokios konfigūracijos 110
kV įtampos tinkluose. Parenkant nulin÷s sekos apsaugų sroves būtina atsižvelgti į lygiagrečių linijų
gedimų metu indukuojamas nulin÷s sekos sroves, kurios gali pratek÷ti per apsaugas.
3.5. Kryptin÷ linijos su izoliuota neutrale apsauga nuo vienfazio įžem÷jimo
3.6 paveiksle parodyta tinklo su izoliuota neutrale (mažomis įžem÷jimo srov÷mis) linijos
kryptin÷ nulin÷ nulin÷s sekos maksimaliosios srov÷s apsauga nuo vienfazio įžem÷jimo. Nuo 3.5
paveikslo schemos ji skiriasi tiktai tuo, kad nulin÷s sekos srov÷ į reles (A ir W) paduodama iš
specialaus nulin÷s sekos transformatoriaus (filtro). Paprastai srov÷ rel÷je A įžem÷jimo metu būna
miliamperų eil÷s. Nulin÷s sekos įtampa į kryptinę relę (W) paduodama iš įtampos
transformatoriaus (TA), sujungto pagal nulin÷s sekos filtro (NSĮF) schemą.
Kryptin÷s rel÷s panaudojimas sudaro galimybes padidinti apsaugos nuo vienfazio įžem÷jimo
jautrumą ir užtikrinti jos veikimo selektyvumą. Kadangi nulin÷s sekos srovių ir įtampų filtrų
iš÷jimuose TJ atsiranda įvairios harmonikos būtina naudoti specialias reles (A ir W), turinčias
filtrus. Šios apsaugos naudojamos skirstomuosiuose tinkluose.
© A. Narg÷las 45
10 kV
Išj.
Q
TV
IL tS T
NSSF
A
W
NSST IA+IB+IC=KI0 NSĮF
IS
K1 UA+UB+UC=3U0
3.6 pav. Linijos su izoliuota neutrale nulin÷s sekos kryptin÷s apsaugos schema
4. LINIJŲ DISTANCINöS APSAUGOS
4.1. Bendrosios distancin÷s apsaugos savyb÷s
Distancin÷s apsaugos gedimo (TJ) metu nustato atstumą iki gedimo vietos ir pagal jį parenka
apsaugos suveikimo laiką. Gedimo atsiradimas ir atstumas iki gedimo vietos nustatomas
panaudojant varžos sumaž÷jimo reles. Tod÷l ši apsauga kartais vadinama minimaliosios varžos
apsauga. Pagrindinis distancin÷s apsaugos elementas yra minimaliosios varžos rel÷. Linijos varža
(ZL) nustatoma pagal šynų įtampos (U) ir jos srov÷s (IL) santykį:
ZL = U/IL = RL + jXL.
Linijos varžos matavimo schema ir jos kitimo diagrama kompleksin÷je koordinačių sistemoje
(R, jX) parodyta 4.1 paveiksle.
Varžos rel÷ (Z) prijungta prie dvipusio maitinimo linijos (4.1a pav.), kurioje gali keistis srov÷s
tek÷jimo kryptis. Rel÷ matuoja varžą normalaus darbo ir trumpojo jungimo metu. Diagramoje (1b
pav.) parodytos apkrovos kitimo zonos (ZA1 ir ZA2) bei trumpojo jungimo varžos kitimo zonos (ZK1
ir ZK2), kurių vieta diagramoje priklauso nuo srov÷s, tekančios per relę, krypties (IL1 ir IL2). Aiškiai
matoma, kad TJ metu varža (ZK1 ir ZK2) sumaž÷ja lyginant su apkrovų varža (ZK1 ir ZK2) ir pagal jos
sumaž÷jimą galima fiksuoti gedimo (TJ) atsiradimą ir apskaičiuoti atstumą iki gedimo vietos (LK):
LK = ZK/zkm km (zkm –linijos vieno kilometro varža Ω/km).
© A. Narg÷las 46
IL2 U
Z IL1
K2 K1
~ LK2 LK1 ~
ZLK2 = zkm⋅LK2 ZLK1 = zkm⋅LK1
a)
jX
IL2 IL1
ZLK1
ZA2 XLK ZA1
RLK b)
ZLK2
4.1 pav Varžos matavimas linijoje: a) – linijos schema; b) – varžų kitimo diagrama
Idealiu atveju TJ varžos kitimo zona tur÷tų sutapti su tiese, tačiau faktiškai ji apima tam tikrą
zoną (lygiagretainį), kuris įvertina elektros lanko aktyviosios varžos TJ vietoje įtaką. Greta to, TJ
varžos zoną padidina papildimas gedimo vietos maitinimas iš kito linijos galo ar gretimų linijų (1b
paveiksle pažym÷ta punktyrais). Gedimo vietos nustatymo tikslumą galima padidinti skaičiuojant
atstumą pagal reaktyviąją varžos dedamąją, kuri mažiau priklauso nuo išorinių sąlygų (LK =
XK/xkm).
4.2. Varžos relių charakteristikos
Varžos reles charakteristikos dažniausiai vaizduojamos kompleksin÷je koordinačių sistemoje

(4.2 paveikslas). Rel÷s (Z) kontaktai užsidaro, jei varža rel÷s gnybtuose (U/IL = Z1) patenka į
charakteristikos uždarą veikimo zoną (VZ); jei varža rel÷s gnybtuose patenka į figūros (apskritimo)
išorę (U/IL = Z2), rel÷ nesuveikia (pav. 4.2a). Kiekvienas rel÷s charakteristikos taškas gali tur÷ti
skirtingą suveikimo varžą (ZS1). Varžos reles galima sukonstruoti su pageidaujama charakteristika.
Varžos relių charakteristikų pasirinkimą nulemia linijos parametrai, tinklo konfigūracija ir
režimų pobūdis. Rel÷ su centru koordinačių pradžioje (4.2a pav.) yra nekryptin÷ ir gali būti
naudojama vienpusio maitinimo linijose. Rel÷s su charakteristikomis, neperinančiomis į trečią
kvadrantą (paveikslai 4.2b, 4.2c, 4.2d) yra kryptin÷s ir naudojamos linijose su dvipusiu maitinimu
(110, 330 kV). Tai aiškiai parodo linijos varžos kitimo diagramos (pav. 4.1b). Varžos rel÷s su
kryptine charakteristika turi būti jungiamos prie linijos atsižvelgiant į srov÷s ir įtampos apvijų
poliariškumą. Apvijų pradžios pažym÷tos žvaigždut÷mis (4.2 pav.).
© A. Narg÷las 47
jX a) jX b)
ZS Z1
Z2 ZS VZ
VZ R ZS1
+
IL R
Z
c)
jX jX d)
U
ZS VZ
ZS
VZ
ZS1 ZS1
IV I
III II R R
4.2. pav. Varžos rel÷s (Z) galimos charakteristikų formos: a) – apskritimas centre; b) – apskritimas,
paslinktas iš centro; c) – ovalas, paslinktas iš centro; d) – kampuota figūra
4.3. Distancin÷s apsaugos su pakopine charakteristika schema
Distancin÷se apsaugose suveikimo trukm÷ did÷ja did÷jant atstumui iki gedimo (TJ) vietos.
Išj.
tSI≈0 tSII tSIII
IL L1 T2 T3
IK
Z1 Z2 Z3
TA
ZSI ZSII ZSIII

F
UL
TV UK
4.3 pav. Trijų pakopų distancin÷s apsaugos schema
© A. Narg÷las 48
Galima sudaryti įvairias suveikimo trukm÷s (tS) kitimo priklausomyb÷s nuo gedimo atstumo
(LK), t.y. tS = f(LK), charakteristikas. Šios charakteristikos privalo sudaryti palankias sąlygas
tenkinant greito veikimo reikalavimus. Charakteristikos gali būti tolydin÷s, pakopin÷s ar
kombinuotos. Daugiausiai paplito distancin÷s apsaugos su pakopine charakteristika, kurią
lengviausia įgyvendinti ir ji gerai tenkina greito veikimo reikalavimus. Trijų pakopų distancin÷s
apsaugos schema yra 4.3 paveiksle.
Apsaugoje yra trys kryptin÷s varžos rel÷s (Z1, Z2, Z3) bei viena tarpin÷ (L1) ir dvi laiko (T2,
T3), kurios pakankamai tiksliai formuoja suveikimo trukm÷s priklausomybę nuo atstumo iki
gedimo vietos, t.y. jos charakteristiką tS = f(LK). Ji turi tris veikimo zonas. Relių (Z1, Z2, Z3)
suveikimo varžos (ZSI, ZSII, ZSIII) parenkamos pagal varžos relių charakteristikas ir pageidaujamą
atitinkamos veikimo zonos ilgį (LK), kurių kiekviena turi fiksuotą suveikimo trukmę (tSI, tSII, tSIII).
A Z K1 B C K3 D
K2
tSIII
ZI ZII ZIII
tSII
tSI LK
LI= 0,9LAB
ZI < ZII < ZIII
LII= LAB+0,4LBC
LIII= LAB+LBC+0,7LCD
4.4 pav. Trijų pakopų distancin÷s apsaugos charakteristika tS = f(LK)
Linijos apsaugos veikimo zonų ribos parodytos 4.4 paveiksle. Pirmoji zona (tS artimas nuliui)
apima didesnę saugomos linijos dalį (iki 0,9LAB). Antroji zona (tS apie 0,4 s) apima liniją AB ir dalį
linijos BC. Trečioji zona (tS=0,8 ÷ 2 s) apima dvi linijas (AB ir BC) ir dalį (apie 0,6) tolimesn÷s
linijos (CD). Kai TJ yra I zonoje (K1) suveikia visos trys linijos AB apsaugos (Z) varžos rel÷s (Z1,
Z2, Z3 – 4.3 pav.). Jungtuvą be uždelsimo išjungia tarpin÷ rel÷ L1; antros ir trečios zonos rel÷s (Z2
ir Z3) grįžta į išeities pad÷tį. Kai TJ yra taške K2 (antros zonos pabaigoje) suveikia dvi apsaugos
rel÷s (Z2 ir Z3) ir jungtuvą su uždelsimu (tSII) gali išjungti rel÷ Z2. Jei TJ yra linijos BC gale ar
linijos CD pradžioje (K3), suveikia tik rel÷ Z3, kuri su uždelsimu (tSIII) gali išjungtą linijos AB
jungtuvą, jei to nepadar÷ linijų BC ir CD apsaugos (4.4 paveiksle šios apsaugos neparodytos).
Tokiu būdu gedimas linijoje AB likviduojamas be uždelsimo didesn÷je linijos dalyje (90%) ir su
nedideliu uždelsimu likusioje linijos dalyje (10%). Apsaugos greito veikimo zoną (I) rezervuoja II ir
III zonos. Galima pasteb÷ti, kad šioje apsaugoje gal būti tiktai viena kryptin÷ rel÷ – trečiosios
zonos rel÷ (Z3), kadangi ji visada suveikia ir gali kontroliuoti relių Z1 ir Z2 veikimo kryptį.
4.4. Linijų distancinių apsaugų charakteristikų suderinimas tinkle su dvipusiu maitinimu
Trijų linijų dvipusio maitinimo tinklo kryptinių distancinių apsaugų charakteristikų suderinimas
parodytas 4.5 paveiksle.
© A. Narg÷las 49
A K1 B C D
K2 K3
Z1 Z2 Z3 Z4 Z5 Z6
~ ~
tS
LK
Z1 Z3 Z5
tS
LK
Z2 Z4 Z6
4.5 pav. Kryptinių distancinių apsaugų charakteristikų suderinimas dvipusio maitinimo tinkle
Visos apsaugos yra kryptin÷s ir jų suveikimo laikai did÷ja gedimo vietai tolstant nuo apsaugos
pastatymo vietos. Šios apsaugos gali veikti selektyviai bet kokios konfigūracijos tinkluose. Gedimai
bet kurioje linijoje daugeliu atvejų (apie 80%) išjungiami be uždelsimo. Atskirų linijų apsaugos
rezervuoja gretimų linijų tos pačios krypties apsaugas.
Apsaugos jautrumas nustatomas atskirai kiekvienai zonai. Trečiosios zonos jautrumo
koeficientas (kjIII) skaičiuojamas nustatant III zonos suveikimo varžos (ZSIII) ir minimalios
normalaus darbo apkrovos varžos (ZAmin) santykį, kuris turi būti didesnis už vienetą:
kjIII = ZSIII/ZAmin ≥ 1,5.
Antrosios zonos jautrumą apsprendžia viso linijos ilgio patikimo gedimo išjungimo galimyb÷. Ji
įvertinama atitinkamu jautrumo koeficientu.
Pavyzdžiui linijai AB (4 pav.) II zonos jautrumo koeficientas (kjII) apskaičiuojamas pagal
antrosios zonos suveikimo varžos (ZSII) ir linijos varžos (ZAB) santykį:
kjII = ZSII/ZAB ≥ 1,2.
Pirmosios zonos jautrumą apsprendžia patikimai saugomos linijos dalies santykinis ilgis
(jautrumo koeficientas kjI), kuris turi būti nustatytose ribose:
1 > kjI = ZSI/ZAB > 0,8.
Jautrumo koeficiento reikšmę (kjI) didžiąja dalimi apsprendžia varžos rel÷s veikimo ir
matavimo transformatorių tikslumas.
Visi skaičiavimai iki šiol buvo atliekami remiantis linijos varžomis, kurios šiuo atveju
vadinamos pirmin÷mis. Norint nustatyti parinktas varžas rel÷se reikia apskaičiuoti antrines varžas
(ZSK), kurios priklauso nuo srov÷s ir įtampos transformatorių koeficientų (KTA, KTV):
ZSK = ZS·KTA/KTV.
© A. Narg÷las 50
4.5. Varžos matavimas išsišakojusiuose tinkluose
Sud÷tingos konfigūracijos tinkluose su daugeliu maitinimo šaltinių varžos matavimą antroje ir

trečiojoje zonoje keičia papildomos srov÷s, tekančios į gedimo vietą arba srovių išsiškojimas
lygiagrečiose linijose. D÷l to rel÷s matuojama varža gali neatitikti linijos ilgio. Du tokie atvejai
parodyti 4.6 paveiksle.
A B K C
Z ZAB I1 ZAK
~
~ I2
I1+I2
ZM = ZAB+(1+I2/I1)ZBK a)
A ZAK K
B C
Z ZAB I1+I2 I1
~ I2
b)
ZM = ZAB+ZBK·I1/(I1+I2)
4.6 pav. Varžos matavimas esant TJ gretimoje linijoje: a) – papildoma srov÷; b) – srov÷s
išsišakojimas
Abiem atvejais per relę Z tekanti srov÷ nelygi srovei, tekančiai į gedimo vietą (K). Pirmuoju
atveju (pav. 4.6a) papildoma srovę teka iš generatorius prijungto prie šynų B, kuri padidina varžą
rel÷s gnybtuose ir ji nelygi gedimo atstumą (LAB + LBK) atitinkančiai varžai ZAB+ZBK. Antruoju
atveju (pav. 4.6b) per relę tekanti srov÷ gretimoje linijoje esant gedimui (K) išsikirsto į dvi dalis
lygiagrečiose linijose ir varža rel÷s gnybtuose sumaž÷ja . Abiem atvejais reikia koreguoti rel÷je
nustatomą suveikimo varžą kad ji atitiktų faktinį atstumą iki gedimo vietos (LAB + LBK).
4.6. Varžos relių jungimo schemos trifaz÷je linijoje
Iki šiol buvo nagrin÷jama supaprastintos vieno laido linijos apsaugų schemos. Distancin÷s
apsaugos dažniausiai naudojamos įžemintos neutral÷s tinkluose (110, 330 kV), tod÷l jos turi veikti
trifazių, dvifazių ir vienfazių trumpųjų jungimų metu. 4.1 lentel÷je parodyta, kaip reikia nustatyti
atstumą iki gedimo vietos (TJ kilpos varžą) įvairių trumpųjų jungimų metu. Norint išmatuoti TJ
kilpos varžą trifazių (K3), dvifazių (K2), vienfazių (K1), dvifazių su žeme (K1,1) gedimu metu
reikalingos 6 rel÷s kurios turi matuoti varža pagal formules esančias langeliuose apvestuose stora
linija. Tarpfazių TJ (K3, K2) metu varža nustatoma pagal linijinę įtampą ir pažeistų fazių srovių
skirtumą. TJ su žeme (K1, K1,1) metu varža nustatoma pagal fazinę įtampą ir kompensuotą fazinę
srovę (IF+KI0). Šiuo atveju varžos matavimo rezultatus gali paveikti saugomoje linijoje indukuotos
srov÷s sukeltos gretimose linijose tekančių nulin÷s sekos srovių. Pagal lentel÷s duomenis galima
© A. Narg÷las 51
sudaryti relių prijungimo prie linijos schemas. Iš viso visoms veikimo zonoms gali būti reikalinga
18 varžos relių. Relių sumažinimui kartais naudojamas viena varžos rel÷ gedimo metu prijungiama
prie TJ kilpos prieš tai nustatant gedimo rūšį. Galima vienoje rel÷je perjungin÷ti veikimo zonų
suveikimo varžas. Tobulas distancines apsaugas geriausiai galima realizuoti naudojant skaitmenines
technologijas, kurios įgalina programuoti įvairius veikimo algoritmus.
Tinkluose su izoliuota neutrale (10, 35 kV) dažniausiai naudojamos distancin÷s apsaugos nuo
trifazių ir dvifazių trumpųjų jungimų. Pastaraisiais metais varžos matavimo principus bandoma
taikyti apsaugose nuo vienfazių įžem÷jimų kurių srov÷s yra mažos.
TRIFAZöS LINIJOS TRUMPŲJŲ JUNGIMŲ VARŽŲ MATAVIMO BŪDAI

4.1 Lentel÷
Į÷jimo
IA, IB, IC; UA, UB, UC; (UAB, UBC, UCA)
dydžiai
Gedimų K3, K2 K1, K1,1
rūšys
Pažeistos KABC KABC KABC KA0 KB0 KC0
faz÷s KAB KBC KCA K , KCA0
AB0
K , KBC0
AB0
K , KBC0
CA0
Varžos
matavimo UAB/(IA–IB) UBC/(IB–IC) UBC/(IB–IC) UA/(IA+KI0) UA/(IA+KI0) UA/(IA+KI0)
išraiškos
Apskaičiuoti
K= (Z0–Z1)/Z1; I0 = (IA+IB+IC)/3
dydžiai
4.7. Distancinių apsaugų įvertinimas
Distancines apsaugos yra pakankamai tobulos ir gali būti naudojamos linijų apsaugai bet kokios
konfigūracijos tinkluose, tenkindamos selektyvaus veikimo ir jautrumo reikalavimus. Greito
veikimo reikalavimą jos tenkina ne visada. Privalumu galima laikyti geras gretimų linijų apsaugų
rezervavimo galimybes. Jos dažniausiai naudojamos perdavimo tinklo linijoms: 110 kV linijoms jos
gali būti pagrindin÷s apsaugos, 330 kV linijose jos dažniausiai būna rezervin÷s apsaugos. Jau
min÷ta, kad jos naudojamos ir skirstymo tinklo linijų apsaugai. Distancin÷s apsaugos taip pat
naudojamos transformatoriams ir generatoriams.
Būtina atkreipti d÷mesį ir dar dvi distanciniu apsaugų savybes: galimą klaidingą suveikimą
nutrūkus įtampos padavimui į varžos reles (pvz. perdegus įtampos transformatorių saugikliams) ir
švytavimų sistemoje metu. Šie trūkumai pašalinami naudojant specialius veikimo uždraudimo
įtaisus. Būtina pasteb÷ti, kad vienfazių TJ metu varžos matavimo rezultatus gali paveikti saugomoje
linijoje indukuotos gretimose linijose tekančių nulin÷s srovių.
5. LINIJŲ DIFERENCINöS APSAUGOS
5.1. Išilgin÷ srovių diferencin÷ apsauga
Tai apsauga, kuri reaguoja į srovių linijos pradžioje (ILP) ir gale (ILG) vektorinio skirtumo
modulio (ISK) padid÷jimą. Veikimo algoritmą galima aprašyti lygtimi:
ISK = [ILP–ILG] > IS; (IS – suveikimo srov÷).
Apsaugos schema sudaroma taip, kad nesant gedimo linijoje srovių skirtumas yra nedidelis ir jis
žymiai padid÷ja tiktai atsiradus gedimui. Apsaugos schema yra 5.1 paveiksle. Srovių skirtumas
gaunamas tinkamai sujungiant srov÷s transformatorių (TA1 ir TA2), turinčių vienodus
© A. Narg÷las 52
transformacijos koeficientus (KTA1 = KTA2 = KTA), antrines apvijas. Vektorinis antrinių srovių
skirtumas (I1 – I2) paduodamas į srov÷s relę (A), kuri reaguoja į šio skirtumo modulio padid÷jimą.
Saugoma zona
K1 K K2
Q1 I1 I1K I2K Q2
I2
~ ~
I1 I2
I1 – I2
A
5.1 pav. Linijos išilgin÷s srovių diferencin÷s apsaugos schema
Normalaus darbo ir išorinio TJ (K1 ir K2) metu skirtumas [(I1 – I2)] gali padid÷ti tiktai d÷l
srov÷s transformatorių paklaidų, nes linijos srov÷s pradžioje ir gale (I1 ir I2) faktiškai nesiskiria. Jos
gal÷tų skirtis esant didel÷ms skersinio nutek÷jimo per laidų talpas srov÷ms. Atsiradus gedimui
linijoje (K) TJ srovių (I1K ir I2K) skirtumas (faktiškai jų suma) staigiai padid÷ja ir rel÷ A suveikia.
Apsauga pagal veikimo principą yra selektyvi ir jos veikimo zona apima visą liniją nuo vieno
srov÷s transformatoriaus (TA1) apvijos galo iki kito transformatoriaus (TA2) apvijos. Selektyvumo
užtikrinimui nebūtinas apsaugos uždelsimas (laiko rel÷). Selektyvus veikimas užtikrinamas esant
maitinimui viename ar abiejuose galuose. Tuo pačiu būtina atkreipti d÷mesį į diferencin÷s apsaugos
(DA) trūkumą – ji nerezervuoja gretimų linijų apsaugų.
DA jautrumas priklauso nuo parinktos srov÷s rel÷s (A) suveikimo srov÷s (IS). Iš pirmo žvilgsnio
gali atrodyti, kad IS gali būti minimali ir apsaugos jautrumas artimas begalybei. Tačiau diferencinis
(skirtuminis) principas apsaugoje realizuojamas tiktai apytikriai. Jau buvo min÷ta, kad nesant
gedimo linijoje per relę gali tek÷ti srov÷ d÷l nepakankamo matavimo transformatorių tikslumo.
Tod÷l suveikimo srov÷ skaičiuojama taip:
IS = kP·INBmax.
Čia kP – patikimumo koeficientas (kP > 1); INBmax – maksimali nebalanso srov÷. Tai srov÷, kuri
teka per rel÷s apviją nesant gedimo saugomoje linijoje. Aišku, kad didžiausia nebalanso srov÷ gali
būti išorinių trumpųjų jungimų (K1 ir K2) metu per srov÷s tekant didel÷ms TJ srov÷ms.
Būtina atsižvelgti į dar vieną aplinkybę – TJ srov÷s turi dideles aperiodines (nuolatin÷s srov÷s)
dedamąsias, kurios didina srov÷s transformatorių paklaidas.
Nebalanso srovę apytikriai galima apskaičiuoti taip:
INBmax = 0,1·kAP·IKmax.
Čia: 0,1 – srov÷s transformatorių paklaida (10%); kAP – koeficientas, įvertinantis aperiodin÷s
dedamosios įtaką (kAP > 1) – jis parenkamas pagal faktiniu tinklo schemos parametrus; IKmax –
maksimali išorinio TJ srov÷ (taškuose K1 ar K2, 5.1 pav. ).
Apsaugos jautrumo koeficientas (kJ) skaičiuojamas taip pat kaip ir MSA apsaugoms:
kJ = IKmin/IS.> 2.
© A. Narg÷las 53
IKmin – minimali TJ linijos saugomoje zonoje esant linijos maitinimui iš vienos pus÷s.
Atsižvelgiant į čia pateiktą jautrumo nustatymo būdą galima tvirtinti, kad išilgin÷ diferencin÷
apsauga atskirais atvejais gali netenkinti jautrumo reikalavimo. Tod÷l naudojami specialūs būdai,
didinantys apsaugos jautrumą.
5.2. Išilgin÷s diferencin÷s apsaugos jautrumo padidinimo būdai
Pirmas būdas – juostinių dažninių filtrų įjungimas į rel÷s grandinę (5.2 pav.). Rel÷ (A)
prijungimas per tradicinį juostinį filtrą, sudarytą iš L ir C elementų, kuris į rel÷s apviją praleidžia tik
pagrindinio dažnio (50 Hz) signalus (5.2a pav.). Kadangi srov÷s filtrų sudarymas iš L ir C elementų
kelia tam tikrų techninių konstravimo problemų (pvz., didel÷ į÷jimo varža, dideli gabaritai ir kt.),
buvo pasiūlyta juos pakeisti specialiais transformatoriais su atitinkami parinkta magnetine šerdimi
(5.2b pav.). Jie įgalina apie 2 kartus padidinti diferencin÷s apsaugos jautrumą. Paprastai filtrai būna
įmontuoti į relę.
+ +
I1 – I2 I1 – I2 T
A A
F
a) b)
5.2 pav. Diferencin÷s apsaugos rel÷s įjungimas panaudojant dažnio filtrą
Antras DA jautrumo padidinimo būdas – relių su stabdymu panaudojimas (5.3 pav).
+ a) IS b)
A IS = f(IST)
I1 – I2
I1 I2
S1 S2
1 2
3 IST = [I1 + I2] IST
K K1ar K2
5.3 pav. Rel÷s su stabdymu struktūrin÷ schema (a) ir suveikimo charakteristika (b)
Rel÷ (punktyru apvesta dalis turinti tris į÷jimo gnybtus; 5.3a pav.) turi dvi stabdymo apvijas (S1
ir S2) ir iš÷jimo relę (A). Per stabdymo apvijas teka abiejų sroves transformatorių srov÷s (I1 per S1
ir I2 per S2). Į iš÷jimo relę patenka srovių skirtumas (I1 – I2), bet jos suveikimo srov÷ priklauso nuo
stabdymo srov÷s (I1 + I2) modulio. Šią priklausomybę formuoja stabdymo apvijos. Stabdymo
charakteristika IS = f(IST) parodyta 5.3b paveiksle. Esant išoriniam TJ (K1 ar K2; 5.1 pav.).
stabdymo srov÷ (faktiškai I1 ir I2 suma) padidina suveikimo srovę ir rel÷ A negali klaidingai
suveikti. Kai TJ saugomoje zonoje (K; 5.1 pav.) stabdymo srov÷ (faktiškai I1 ir I2 skirtumas)
sumaž÷ja ir netrukdo relei A suveikti. Relių stabdymui gali būti naudojami įvairūs stabdymo srov÷s
© A. Narg÷las 54
formavimo būdai, kurie geriausiai atitinka DA veikimo sąlygas ir garantuoja pageidaujamą
apsaugos jautrumą.
DA gali būti naudojama linijų apsaugai nuo visų TJ rūšių (trifazių, dvifazių ir vienfazių). Tam
pritaikomos srov÷s transformatorių jungimo schemos naudojamos maksimaliosios srov÷s apsaugose
(trifaz÷s ir dvifaz÷s žvaigžd÷s schemos, nulines sekos srovių filtrai ir kt.). DA gali klaidingai
suveikti nutrūkus srov÷s transformatorių (TA1 ir TA2; 5.1 pav.) antrinių apvijų sujungimo laidams,
tod÷l pageidautina naudoti laidų kontrol÷s įtaisą, išjungiantį apsaugą ir signalizuojantį apie laidų
nutrūkimą.
Nors DA turi daug privalumų, tačiau realiai ją galima taikyti tiktai trumpoms linijoms (iki
keleto šimtų metrų ilgio). Tai riboja jos panaudojimo galimybes.
5.3. Išilgin÷ srovių diferencin÷ apsauga su ryšio linija
Srovių išilgin÷s diferencin÷s apsaugos panaudojimo galimybes galima padidinti pritaikius ją

ilgesn÷ms linijoms. Pradžioje reikia atskirti nutolusių linijos galų jungtuvų valdymą. Taip pat reikia
atskirti kiekvieno linijos galo diferencines schemas. Būtina sumažinti cirkuliuojančias tarp linijos
galų sroves ir sudaryti galimybę sujungti linijos galus dvilaide ryšio linija turinčia didesnę linijos
laidų išilginę varžą. Apsaugos schema yra 5.4 paveiksle.
K1 K K2
TA1 I1 I1K I2K I 2 TA2
~ ~
T1 T1’ T2’ T2
Ryšio linija
Išj. Išj.
K(I1 – I2) K(I2 – I1)

IA
LK
A1 IB A2
IC
+ +
I1+kI0
KF
(I1+kI2)
T1 (T2)
5.4 pav. Išilgin÷s diferencin÷s apsaugos su jungiančiąja linija schema
Paveiksle parodyta vieno laido linijos DA schema. Abiejuose linijos galuose yra du
izoliuojantys transformatoriai: T1 (T2) – sumažinantis srov÷s transformatoriaus TA1 (TA2) srovę ir
T1‘ (T2‘) – atskiriantis linijos galo apsaugą nuo ryšio linijos. Kiekviename linijos gale sudaromos
dvi srovių skirtumo schemos, prie kurios jungiama srov÷s rel÷ A1 (A2).
Norint apsaugoti trifazę liniją reikia trifazę sistemą pakeisti į vienfazę sistemą. Tam
panaudojamas kombinuotas simetrinių dedamųjų filtras (KF), parodyta 5.4 paveikslo centre. Filtro
iš÷jime turi būti bent dvi simetrin÷s dedamosios. Įžemintos neutral÷s tinklo linijai filtro iš÷jime
reikalinga tiesiogin÷s ir nulin÷s sekos kombinacija (I1+kI0), kuri užtikrina apsaugos suveikimą
© A. Narg÷las 55
trifazių, dvifazių, dvifazių su žeme ir vienfazių TJ metu. Tiesiogin÷s ir atvirkštin÷s sekos srov÷s
kombinacija (I1+kI2) gerai tinka linijoms su izoliuota neutrale. Ji apsaugo nuo trifazių ir dvifazių TJ.
Tokias apsaugą galima naudoti linijoms, kurių ilgis neviršija 20 km. Didžiausias jos trūkumas
nepakankamas ryšio linijos patikimumas. Specialus ryšio linijos laidų kontrol÷s įtaisas (5.4 pav.,
LK) šiai apsaugai yra būtinas.
5.4. Skersin÷ srovių diferencin÷ apsauga
Tai apsauga, kuri reaguoja į lygiagrečių linijų (L1 ir L2) srovių skirtumo padid÷jimą (5.5 pav.).
Paveiksle parodyta dviejų vienodų linijų (pvz. lygiagrečių kabelių, ant tų pačių atramų sumontuotų
oro linijų), valdomų vienu jungtuvu, apsaugos schema. Linijos galuose esantys linijų (L1 ir L2)
srov÷s transformatoriai sujungti pagal srovių skirtumo (I1– I2) schemą. Linijos apsaugai naudojami
du komplektai. Ši apsauga pagal veikimo principą yra selektyvi ir gali veikti be uždelsimo. Linija
gali būti maitinam iš abiejų pusių.
Normalaus darbo ir išorinio TJ metu apsauga neveikia nes srov÷s abiejose linijose (I1 ir I2) yra
vienodos. Srovių skirtumas padid÷ja kai atsiranda gedimas vienoje linijoje (K1 ar K2). Apsaugų
suveikimo srov÷ (IS) parenkama didesn÷ už maksimalią nebalanso srovę (INBmax):
IS = kP·INBmax; (patikimumo koeficientas – kP > 1).
+ +
K1
A1 A2
L1
I1 K2
~ I1 – I2 I1 – I2 ~
I2
LNZ2 L2 LNZ1
5.5 pav. Skersin÷s srovių diferencin÷s apsaugos schema
Abu komplektai turi neveikimo zonas esant TJ priešingame linijos gale nes tada TJ srov÷s,
tekančios per apsaugą, mažai skiriasi viena nuo kitos. Apsaugos jautrumą charakterizuoja saugomos
linijos dalies santykinis ilgis.
Skersin÷ srovių diferencin÷ apsauga (SDA) gali būti naudojama kartu su kitomis apsaugomis
norint pagreitinti artimų TJ išjungimą. Ją galima naudoti ir esant didesniam skaičiui lygiagrečių
linijų, valdomų vienu jungtuvu ar nevienodoms dviems lygiagrečioms linijoms. Skersin÷s
diferencin÷s apsaugos naudojamos kitiems elektros sistemos objektams, pvz. generatoriams
5.5. Kryptin÷ skersin÷ srovių diferencin÷ apsauga
Kryptin÷ skersin÷ srovių diferencin÷ (KSDA) apsauga taikoma vienodoms lygiagrečioms

linijoms, kurios valdomos atskirais jungtuvais (5.6 pav.).
Abiejuose apsaugos komplektuose yra srov÷s rel÷ (A), kuri reaguoja į srovių skirtumo (I1– I2)
padid÷jimą ir dvi kryptin÷s galios rel÷s (W1 ir W2), pagal srovių skirtumo kryptį nustatančios, kuri
linija (L1 ar L2) yra sugedusi, ir siunčiančios išjungimo komandas atitinkamiems jungtuvams.
Apsauga gali veikti greitai ir selektyviai, tačiau turi neveikimo zonas linijos galuose.
© A. Narg÷las 56
K1
L1
W1 I1 W1
I1 – I2 I1 – I2
A A
~ U1
K2
U2 ~
W2 W2
I2 L2
5.6 pav. Struktūrin÷ kryptin÷s skersin÷s srovių diferencin÷s apsaugos schema
Išjungus vieną liniją KSDA reikia išjungti, nes po to ji gali netenkinti likusios veikti linijos
apsaugai keliamų reikalavimų. Tod÷l abi linijos greta bendros KSDA privalo tur÷ti atskiras abiejų
linijų apsaugas. Pažym÷tina, kad bendra dviejų linijų KSDA turi prastesnius patikimumo rodiklius
lyginant juos su atskiromis apsaugomis. D÷l šių trūkumų KSDA naudojamos retai.
5.6. Šynų diferencin÷ apsauga
Pastočių skirstyklų šynos yra svarbus elektros tinklo mazgas. Jas apsaugoti gali linijų ar kitų
objektų (pvz., transformatorių, generatorių) rezervin÷s apsaugos. Tačiau išjungti gedimą jos
dažniausiai gali tik su uždelsimu, kuris daugeliu atvejų yra nepageidautinas.
~
K2
I1
IS
A
I3 I2 IA = [I1 – I2 + I3]
K1
~
5.7 pav. Šynų diferencin÷s apsaugos schema
© A. Narg÷las 57
Greitą ir selektyvų šynų gedima galima išjungti panaudojant diferencinę apsaugą (5.7 pav.).
Visų prie šynų prijungtų objektų srov÷s transformatorių antrin÷s apvijos sujungiamos lygiagrečiai
atsižvelgiant į jų poliariškumą. Normalaus darbo metu esant bet kokiam srovių (I1, I2, I3)
pasiskirstymui, srov÷ tekanti į rel÷s (A) apviją (IA) turi būti mažesn÷ už jos suveikimo srovę (IS).
Taip pat turi būti išorinių trumpųjų jungimų (K1, K2) metu. Atsiradus gedimui šynose (K) srovių
balansas išyra ir į relę teka didel÷ srov÷. Apsauga be uždelsimo išjungia visų objektų, prijungtų prie
šynų, jungtuvus.
Apsaugos suveikimo srov÷ ir jautrumo tikrinimas atliekamas taip pat, kaip ir išilginei
diferencinei apsaugai. Taip pat gali būti naudojami diferencin÷ms apsaugoms tinkami jautrumo
padidinimo būdai – rel÷s su dažnio filtrais ar su stabdymo apvijomis.
Kai kada naudojamos nepilnos šynų diferencin÷s apsaugos, kurios apima tik dalį prie šynų
prijungtų objektų (pvz., pagrindinius maitinimo linijas), jei jos tenkina jautrumo reikalavimus.
Esant dvigubai šynų sistemai naudojamos sud÷tingesn÷s diferencin÷s apsaugos.
6. APSAUGOS SU RYŠIO KANALAIS
6.1. Bendrosios žinios ir ryšio kanalai
Iki šiol išnagrin÷tos linijų apsaugos pilnai netenkina visų reikalavimų (selektyvumo, greito
veikimo, jautrumo ir rezervavimo galimybių). Auščiausi reikalavimai keliami perdavimo tinklo
linijų relin÷ms apsaugoms. Tod÷l joms buvo sukurtos apsaugos, turinčios pakankamai tobulų
apsaugų (pvz., distancinių ir diferencinių) savybes. Pagrindin÷ id÷ja – linijos galuose esančių
apsaugų sujungimas panaudojant informacijos perdavimą ryšio kanalais. Juos sudaro technin÷
įranga ir fizin÷ terp÷ signalams perduoti. Kanalą sudaro siųstuvai, priimtuvai, kodavimo ir
dekodavimo įtaisai, moduliatoriai, filtrai. Perdavimo tinklo linijų apsaugose būtinas ryšio kanalų
veikimo atstumas turi patikimai sujungti apsaugas, nutolusias viena nuo kitos šimtus kilometrų.
Apsaugų ryšio kanalai yra tiktai dalis EES ryšių sistemos.
Linijų relinei apsaugai naudojami šie ryšio kanalai: aukštojo dažnio kanalai saugomos linijos
laiduose (6.1 pav), kanalai laidin÷se ryšio linijose, radijo (UTB) kanalai; optinių kabelių gyslos.
UF UF
~ ~
RA 50 – 500 kHz RA
C1 C1
C2 C2
T T
SP SP
6.1 pav. Aukštojo dažnio kanalo elektros linijoje schema
Kol kas daugiausiai paplitę apsaugos su aukštojo dažnio kanalais linijos laiduose. Jie naudojami
jau daugelį metų ir ju patvirtino apsaugų su šiais kanalais patikimumą. 6.1 paveiksle panaudoti šie
žym÷jimai; RA – relin÷ apsauga; UF – aukštojo dažnio signalų užtv÷rimo filtras; C1 ryšio
kondensatorius; C2 ir T sudaro prijungimo filtrą, SP – aukštojo dažnio signalu siųstuvas ir
priimtuvas.
© A. Narg÷las 58
Linijos apsaugos suveikia atsiradus gedimui tinkle (ne vien tik linijoje). Kai gedimas saugomoje
linijoje (K) aukštojo dažnio aparatūra užtikrina greitą ir selektyvų jos išjungimą. TJ linijoje gali
sutrikdyti aukštojo dažnio signalų perdavimą, tod÷l išjungimo schema sudaryta taip, kad signalo
perdavimas gedimo metu yra nebūtinas; jis reikalingas tik tada, kai gedimas yra išorinis ir linijoje
n÷ra gedimo.
6.2. Apsaugų su ryšio kanalais įgyvendinimo būdai
Greitas ir selektyvus TJ išjungimas gali būti įgyvendinamas taikant įvairius būdus. 6.2 paveiksle
parodyta apsaugos struktūra (a) ir du greitų apsaugų su ryšio kanalu realizavimo būdai (b ir c).
K1 K
I1 I2 K2
I1K I2K
~ ~
Ryšio kanalas
RA1 SP SP RA2 a)
tS RA1 Pagreitinti RA2
tS
Pagreitinti RA1 b)
RA2
tS RA1
tS Uždrausti RA2 veikimą c)

RA2
Uždrausti RA1 veikimą
6.2 pav. Linijos apsauga su ryšio kanalu: a) – struktūrin÷ schema; b) – apsaugų su pagreitinimu
charakteristikos; c) – apsaugų su veikimo draudimu charakteristikos
6.2b paveiksle parodytas kryptin÷s distancin÷s apsaugos panaudojimas greitam gedimo

išjungimui. Kai gedimas išor÷je (K1 ar K2) suveikia distancin÷s apsaugos (RA2 ar RA1) antroji
zona turinti uždelsimą ir pasiruošia rezervuoti gretimos linijos apsaugą (paveiksle neparodyta). Kai
gedimas saugomoje linijoje (K) suveikia abi apsaugos ir tuo pat momentu į priešingą linijos galą
pasiunčia jo apsaugos pagreitinimo signalą. Jis reikalingas tiktai tada kai gedimas yra antroje
zonoje, turinčioje uždelsimą. Kitais atvejais šis signalas tiktai paantrina distancin÷s apsaugos
pirmosios (greitosios) zonos išjungimą. Tod÷l gedimai bet kurioje linijos vietoje išjungiami be
uždelsimo. Čia būtina atkreipti d÷mesį į tai, kad tokios apsaugos negalima naudoti, kai jos sujungtos
aukštojo dažnio kanalu, nes trumpasis jungimas (K) gali sutrukdyti pagreitinimo signalo perdavimą.
Tod÷l ryšio kanalas šioje apsaugoje turi būti nepriklausomas (pvz. optinis kanalas).
© A. Narg÷las 59
6.2c paveiksle parodyta kryptin÷ neselektyvi greita apsauga, kurios veikimo zona apima visą
liniją ir dali gretimos linijos. Selektyvumą užtikrina ryšio kanalu perduodami apsaugų suveikimo
draudimo komandos. Pavyzdžiui, kai yra išorinis gedimas (K1), apsauga RA1 neveikia, kadangi
sroves tek÷jimo kryptis yra priešinga. Apsauga RA2 gal÷tų suveikti, tačiau jos veikimą uždraudžia
papildoma RA1 apsaugoje esanti priešingos krypties rel÷ kuri pasiunčia draudimo komandą ryšio
kanalu. Analogiškai apsaugos veikia esant TJ taške K2. Jei gedimas yra linijoje (K) abi kryptin÷s
apsaugos greitai išjungia gedimą. Šiuo atveju komandų perdavimas į kita linijos galą nebūtinas.
Tod÷l ši apsauga gali taisyklingai veikti esant bet kokio tipo ryšio kanalui, įskaitant aukštojo dažnio
kanalą saugomoje linijoje.
6.3. Srovių fazių diferencin÷ apsauga su ryšio kanalu
Naudojami ir kitokie apsaugų su ryšio kanalais sudarymo būdai. Pavyzdžiui, siųstuvai ir

priimtuvai gali tiesiogiai nustatyti abiejų linijos galų srovių fazių pasikeitimus gedimo metu. Tai
srovių fazių diferencin÷ apsauga (6.3 pav).
i1 i1K i2K i2
K1 K K2
I1 I2K I2
I1K
~ ~
UFS2 UFS2
& &
Išj.
UFS1 UFS1 Išj.
Ryšio kanalas
RA1 FS FS RA2
a)
I1
I1K I2K b)
K1, K2 K
i I2
i i1K
i1
t t
i2K
i2
UFS1 u1 u2 UFS1 u1 u2
t t
UFS2 UFS2
t t
6.3 pav. Linijos srov÷s fazių diferencin÷ apsauga: a) – apsaugos schema; b) – vieno apsaugos
komplekto (RA1) veikimo procesų grafikai
Schemoje (6.3a pav.) abiejuose linijos galuose gali būti naudojamos jautrios MSA (RA1 ir
RA2) be uždelsimo. Jos gali išjungti jungtuvas tik tada, kai ryšio aparatūra nustatys abiejų linijos
galų srovių kryptis (srovių fazių kryptis). Priimama sąlyga (6.3b pav.), kad išorinių trumpųjų
© A. Narg÷las 60
gedimų (K1, K2) metu, srov÷s (I1 ir I2) linijos galuose yra priešingų fazių (kampas tarp jų lygus 180
laipsnių). Atsiradus gedimui saugomoje zonoje (K) trumpojo jungimo srovių (I1K ir I2K) faz÷s
sutampa (kampas tarp jų lygus 0 laipsnių). Paveiksle 6.3b parodyta vieno linijos galo (RA1) srov÷s
sinusinių signalų išsid÷stymas laiko ašyje nesant gedimo linijoje (kair÷je) ir esant TJ linijoje
(dešin÷je). Jau min÷ta, kad atsiradus gedimui srovių faz÷s kampas keičia kryptį. Faziniai kampai
tarp srovių vektorių apsaugos siųstuvuose ir priimtuvuose nustatomi pagal stačiakampių signalų
išsid÷stymą laiko ašyje. Tod÷l siųstuvai su priimtuvais, esantys abiejuose linijos galuose vadinami
srovių fazių krypties nustatymo įtaisais (FS). Impulsas atsiranda, kai sinusin÷s srov÷s kryptis
teigiama. FS priima savo ir iš kito linijos galo atsiųstus stačiakampius impulsus (u1 ir u2). Jų
išsid÷stymas yra UFS1 grafike Jei gedimo n÷ra šie impulsai užpildo visą kintamosios srov÷s periodo
laiką ir FS iš÷jime įtampos (UFS2) nebūna. Tod÷l jungtuvo išjungimo komanda nepaduodama.
Atsiradus gedimui impulsų atsiradimo momentai beveik sutampa ir signalo (UFS1) grafike (6.3b
pav.; dešin÷je) atsiranda pertrūkiai. Tuo pat metu FS iš÷jime atsiranda įtampa (UFS2), kuri leidžia
apsaugai RA1 (ar RA2) išjungti jungtuvą. Apsaugos gali išjungti jungtuvus per 1 – 2 kintamosios
srov÷s periodus. Esant gedimui saugomoje linijoje impulsų perdavimas iš vieno linijos galo į kitą
n÷ra būtinas – apsaugos vis vien išjungs jungtuvus. Siekiant išvengti klaidingo linijos išjungimo
ryšio kanalo funkcionavimas turi būti visą laiką kontroliuojamas.
Apsaugas su ryšio kanalais gali pritaikyti linijoms, turinčioms daugiau nei du galus.
© A. Narg÷las 61
7. GALIOS TRANSFORMATORIŲ APSAUGOS
7.1. Bendrosios žinios apie galios transformatorius
Galios transformatoriai gali būti įvairios galios, trifaziai ir vienfaziai ir su skirtingą apvijų
skaičiumi. Daugumos transformatorių magnetin÷ šerdis su apvija talpinama į baką užpildytą alyva.
Ji sustiprina transformatoriaus izoliaciją ir pagerina aušinimo sąlygas. Transformatorių prijungimo
prie tinklo schemos panašios į elektros linijų prijungimo schemas (7.1 pav.).
~ ~ ~ ~ ~
a) b) c) d) e)
~ ~ ~
7.1 pav. Transformatorių prijungimo prie tinklo schemos
Paveiksle 7.1a parodytas transformatorius (žeminantysis ar aukštinantysis įtampą) maitinamas iš

vienos pus÷s; paveiksle 7.1b yra žeminančiojo transformatoriaus, turinčio dvi antrines apvijas ir
maitinimą iš aukštosios įtampos apvijos pus÷s, prijungimo schema. Maitinamo iš abiejų pusių ryšio
transformatoriaus schema, kuriame galios perdavimo kryptis gali keistis, yra 7.1c paveiksle. Trijų
apvijų ryšio transformatoriaus prijungimo schema yra 7.1d paveiksle. Paveiksle 7.1e parodyta
autotransformatoriaus, kuris turi bendrą abiejų įtampų apviją, schema. Gedimų metu visi
transformatorių jungtuvai turi būti išjungiami.
Dauguma perdavimo ir skirstomųjų tinklų transformatorių yra trifaziai. Vienfaziai
transformatoriai naudojami perdavimo tinkluose, kai jų galia labai didel÷ (pvz., 330/110 kV, 250
MVA).
Transformatoriai gali sudaryti bendrai valdomus blokus su kitais elektros sistemos objektais,
pvz., generatoriaus ir transformatoriaus blokas, linijos ir transformatoriaus blokas ir kt.
Kai kurie transformatoriai turi specialius įtaisus, įgalinančius darbo metu keisti transformacijos
koeficientą ir reguliuoti įtampą. Tai apvijos atšakų perjungikliai, galintys veikti, esant apkrautam
transformatoriui. Reguliuojama esant apkrovai transformatoriaus apvija gali būti pažymima rodykle
(pav. 7.1a).
Aptartos transformatorių įjungimo į tinklą schemos leidžia tvirtinti, kad jų relinei apsaugai
galima naudoti elektros linijoms naudojamus apsaugų principus. Savaime aišku, kad būtina
atsižvelgti į transformatorių specifiką: jų vietą elektros tinkle, patikimumo reikalavimus, galią ir kt.
Antra vertus transformatorių yra kompaktinis įrenginys lyginant su linija ir tai įgalina plačiau
naudoti diferencinį apsaugų veikimo principą, kurį taikant reikia sujungti objekto pradžios ir galo
įtaisus. Taip pat transformatoriams galima naudoti mechaniniais principais paremtas apsaugas.
© A. Narg÷las 62
7.2. Galios transformatorių gedimai, nenormalūs režimai ir apsaugos
Žemiau išvardyti transformatoriaus apvijų, šerdies ir aušinimo sistemos gedimai bei nenormalūs
režimai ir galimos apsaugos (veikimo principai).
• Trifaziai ir dvifaziai trumpieji jungimai transformatoriaus korpuse esančiose apvijose ir ant
gnybtų (7.2 pav. – K3 ir K2). Vienfaziuose trasformatoriuose su atskirais bakais vidiniai TJ
neįmanomi. Apsaugos: išilgin÷ diferencin÷ apsauga, maksimaliosios srov÷s apsauga, dujin÷
apsauga.
• Vienfaziai trumpieji jungimai ir įžem÷jimai (7.2 pav. – K1 ir KVĮŽ) apvijose ir ant gnybtų.
Apsaugos: nulin÷s sekos MSA, diferencin÷ apsauga, dujin÷ apsauga.
• Vienos faz÷s vijų trumpinimas (7.2 pav. – KFVT). Apsaugos: diferencin÷ apsauga,
maksimaliosios srov÷s apsauga, dujin÷ apsauga.
• Nutolusių išorinių TJ apsaugų rezervavimas. Maksimaliosios srov÷s apsauga su uždelsimu.
• Simetrin÷ perkrova padid÷jus apvijų srovei. Apsaugos: maksimaliosios srov÷s apsauga su
specialia suveikimo trukm÷s charakteristika; temperatūros jutiklis, įjungiantis ventiliatorius.
• Magnetin÷s šerdies plieno perkaitimas d÷l pablog÷jusios izoliacijos tarp šerdies lakštų.
Dujin÷ apsauga.
• Transformatoriaus šerdies magnetinio lauko neleistinas padid÷jimas (įsisotinimas). Speciali
per didelio šerdies įsisotinimo apsauga.
• Alyvos lygio pažem÷jimas. Dujin÷ apsauga.
A B C
K3
K3
K2
K1
KVĮŽ KFVT
Bakas
K2
A B C
7.2 pav. Trumpieji jungimai transformatoriuje ir gnybtuose
7.3. Dujin÷ transformatorių apsauga
Dujin÷ apsauga reaguoja į dujų išsiskyrimą iš transformatoriaus alyvos, kuria būna užpildytas
bakas ir jame esanti šerdis ir apvijos. Atsiradus vidiniams gedimams did÷ja temperatūra pažeistose
apvijos ar šerdies vietose, alyva skaidosi ir iš jos išsiskiria dujos. Dujinei apsaugai naudojamos
specialios mechanin÷s rel÷s, kurias įmontuoja transformatoriaus gamintojas. Naudojamos dviejų
tipų dujin÷s rel÷s. Pirmojo tipo dujin÷ rel÷ reaguoja į dujų išsiskyrimo greitį (Buchhoz‘o rel÷). Ji
montuojama vamzdyje, jungiančiame baką su konservatoriumi. Didelio vidinio gedimo metu
© A. Narg÷las 63
alyvoje išsiskyrusios dujos dideliu greičiu veržiasi iš bako į konservatorių (iš jo į aplinką). Nuo
greitai besiveržiančių dujų suveikia tam skirtas kontaktas pritvirtintas prie plūd÷s ir pasiunčia
transformatoriaus išjungimo komandą. Jei dujos išsiskiria l÷tai (pvz. esant vietiniams išlydžiams
izoliacijoje) suveikia signalizacijos kontaktas. Tas pats kontaktas gali suveikti d÷l bako pažeidimo
pažem÷jus alyvos lygiui. Ši rel÷ jautriai reaguoja į vidinius gedimus. Ji gali klaidingai suveikti nuo
žemes dreb÷jimo ar kitų smūgių. Ją turi didesn÷s galios transformatoriai. Kartais dujin÷ apsauga
naudojama tiktai signalizacijai
Antrojo tipo dujin÷ rel÷ reaguoja į staigų sl÷gio padid÷jimą atsiradus gedimui transformatoriaus
bake. Tokiu atveju suveikia apsauginis vožtuvas su kuriuo sujungtas transformatoriaus išjungimo
kontaktas. Ši apsauga naudojama mažesn÷s galios transformatoriams, esantiems gamybin÷se
patalpose.
7.4. Diferencin÷ transformatorių apsauga nuo dvifazių ir trifazių trumpųjų jungimų
Ši apsauga gali selektyviai, greitai ir jautriai apsaugoti transformatorius nuo trifazių ir dvifazių
TJ atsirandančių bako viduje ir ant gnybtų. Nors diferencinę apsaugą galima pritaikyti kiekvienai
apvijai dažniausiai ji daroma bendra visoms transformatoriaus apvijoms (7.3 pav.).
A A A
T T T
7.3 pav. Dviejų ir trijų apvijų transformatorių diferencinių apsaugų prijungimo schemos
Esant tokiam diferencin÷s apsaugos sudarymo būdui padid÷ja nebalanso srov÷s ir iškyla
papildomi sunkumai užtikrinant apsaugos jautrumą.
TA1 TA2
IA1 IA2
IB1 IB2
IC1 T IC2
I21 I22
INB
ISK
INB I21
IC2 I22
IC1 A1 A2 A3
300
7.4 pav. Diferencin÷s apsaugos prijungimas dviejų apvijų transformatoriui
© A. Narg÷las 64
7.4 paveiksle parodytas dviejų apvijų transformatorius, kurio apvijos sujungtos pagal įžemintos
žvaigžd÷s ir trikampio schemą. Normalaus darbo metu apvijų srov÷s (pvz., IC1 ir IC2) skiriasi savo
dydžiu ir faze (fazinio kampo skirtumas – 300). Išorinio TJ metu šis skirtumas (ISK) did÷ja ir
apsaugos jautrumas gali būti nepakankamas, kadangi apsaugos suveikimo srov÷ turi būti didesn÷ už
nebalanso srovę (IS > INB), proporcingą skirtumui (ISK). Nebalanso srovę galima sumažinti pasukant
žvaigžde sujungtos apvijos antrin÷s srov÷s (I21) fazę. Tai padaroma sujungiant srov÷s
transformatorių TA1 antrines apvijas trikampiu. Srov÷s transformatorių (TA1 ir TA2) koeficientai
parenkami taip, kad antrinių srovių modulių (I21 ir I21) skirtumas būtų minimalus. Tačiau nebalanso
srov÷s sumažinti iki pageidautinos reikšm÷s daugeliu atvejų neįmanoma. Tai galima padaryti
apsaugos rel÷je suvienodinat skirtingų srovių poveikį į suveikimo dydį.
Analogišką įtaka nebalanso srov÷s did÷jimui turi transformatoriaus apvijos atšakų perjungimas
(įtampos reguliavimas) darbo metu (7.1a pav.).
Kita nebalanso srov÷s atsiradimo priežastis – transformatoriaus įmagnetinimo srov÷s
padid÷jimas staigiai pakitus įtampai ant gnybtų. Įmagnetinimo srov÷s įtaką diferencin÷s apsaugos
nebalanso srov÷s padid÷jimui paaiškina transformatoriaus atstojamoji schema su diferencine
apsauga (7.5 pav.). Joje priimta, kad transformatoriaus koeficientas lygus vienetui. Srov÷s
transformatorių koeficientai taip pat lygūs vienetui. Z1 – pirmin÷s apvijos varža, Z2 – antrin÷s
apvijos varža, ZĮM – šerdies įmagnetinimo varža.
A ISA > INB

INB = IĮM
I1 Z1 Z2 I2
U1 ZĮM IĮM
U2
7.5 pav. Transformatoriaus atstojamoji schema su diferencine apsauga

Schema rodo, kad įmagnetinimo srov÷ (IĮM) lygi nebalanso srovei (INB). Normalaus darbo metu
ši srov÷ sudaro keletą procentų nuo vardin÷s srov÷s ir negali daryti didesn÷s įtakos apsaugos
suveikimo srov÷s parinkimui Tačiau šuoliu padid÷jus gnybtų įtampai (pvz. po TJ išjungimo tinkle)
ši srov÷ gali keletą kartų viršyti transformatoriaus vardinę srovę. Tod÷l diferencin÷s apsaugos
suveikimo srov÷ tur÷tų būti atitinkamai padidinta ir d÷l to apsauga gali netenkinti jautrumo
reikalavimo (kJ = IKmin/ISA > 2). Apsaugos jautrumą galima padidinti įjungiant dažnio filtrus rel÷s
grandin÷je. Įmagnetinimo srov÷ turi dideles nuolatin÷s srov÷s ir antrosios harmonikos dedamąsias.
Užtveriant jų srov÷s kelią į rel÷s apviją galima sumažinti rel÷s A suveikimo srovę (ISA).
Būtina atkreipti d÷mesį į tai, kad nebalnso srov÷ gali padid÷ti nuo transformatoriaus šerdies
įsisotinimo padid÷jimo (įtampos ant gnybtu padid÷jimo ir dažnio sumaž÷jimo). Tod÷l diferencines
apsaugos veikimas turi būti suderintas su specialios įsisotinimo apsaugos veikimu (jei tokią apsaugą
turi transformatorius).
7.5. Transformatorių diferencinių apsaugų schemos
Dvi apsaugų nuo trifazių ir dvifazių TJ schemos parodytos 7.6 ir 7.7 paveiksluose.
© A. Narg÷las 65
~
IT1
IT1 IT2
TA1 I1 +
w1
A I2
w2
T
I2 I1
TA2 TF
IT2
~
7.6 pav. Vidutin÷s galios dviejų apvijų transformatoriaus diferencin÷s apsaugos schema
Dviejų apvijų transformatoriaus diferencin÷ apsauga sudaryta pagal 7.4 paveikslo schemą. 7.6
paveiksle parodyta suprastinta vienos faz÷s apsauga. Įmagnetinimo srov÷s įtaka jautrumui
sumažinama panaudojant filtruojantį transformatorių (TF), kuris nepraleidžia žemo dažnio
dedamųjų. Antrinių srovių skirtingumo įtaka mažinama prijungiant atskirų srov÷s transformatorių
iš÷jimus (sroves) prie skirtingo transformatoriaus TF vijų skaičiaus, kad nesant gedimo būtų
tenkinama lygyb÷: I1·w1=I2·w2.
Čia w1 ir w2 – prijungtų vijų skaičius. Tokiu būdu balansuojamos normalaus režimo srovių
kuriami magnetiniai srautai. Šios apsaugos suveikimo srov÷ būna didesn÷ už vardinę
transformatoriaus srovę: IS = (1,5 ÷ 2)·ITN. Ją galima naudoti jei jautrumo koeficientas tenkina
reikalavimus (kJ = IKmin/IS > 2). IKmin skaičiuojama veikimo zonos gale, kai transformatorius
maitinamas iš vienos pus÷s.
~
IT1 +
TA1 I1
DS
T
I2 IS=f(IST)
IT2 TA2
~
7.7 pav. Reguliuojamo galios transformatoriaus diferencin÷s apsaugos schema
© A. Narg÷las 66
Jei transformatorius turi darbo metu perjungin÷jamas vienos apvijos atšakas (įtampos
reguliatorių) tai išorinių trumpųjų jungimų metu labai padid÷ja nebalanso srov÷. Norint užtikrinti
diferencin÷s apsaugos jautrumą panaudojamos specialios diferencin÷s rel÷s su stabdymu (DS, 7.7
pav.), kurios suveikimo srov÷ (IS) priklauso nuo stabdymo srov÷s (IST).. Stabdymo srov÷ (IST) rel÷je
suformuojama taip, kad apsauga nesuveiktų išorinių TJ metu ir tenkintų jautrumo reikalavimą kai
TJ yra saugomoje zonoje. Kad apsauga klaidingai nesuveiktų nuo įmagnetinimo srov÷s padid÷jimo
rel÷je gali būti panaudotas stabdymas nebalanso srov÷je atsiradusia antrąja harmonika, kuri
išskiriama panaudojant filtrą.
Transformatorių diferencin÷s apsaugos (7.6 ir 7.7 pav.) saugo ne tiktai nuo trifazių ir dvifazių
TJ, bet gali reaguoti į vienos faz÷s vijų trumpinimą, tačiau jos jautrumas šiuo atveju gali būti
nepakankamas. Tod÷l diferencin÷ apsauga negali pilnai pakeisti dujin÷s apsaugos.
7.6. Autotransformatoriaus diferencin÷ apsauga
Autotransformatoriaus diferencin÷ apsauga skiriasi nuo tradicinio transformatoriaus apsaugos. Ji

daugiau primena linijos su trimis galais diferencinę apsaugą, kadangi joje nereikalingas srovių fazių
pasukimas ir naudojami srov÷s transformatoriai su vienodu transformacijos koeficientu (7.8 pav.)
+ +
A A
a) b)
7.8 pav. Autotransformatorių diferencin÷s apsaugos schemos

Paveiksle 7.8a parodyta dviejų įtampų autotarnsformatoriaus apaugos schema (pvz., 330 ir 110
kV). Jo abiejų apvijų neutral÷ yra bendra. Ji saugo nuo visų TJ rūšių. Ji mažiau jautri
transformatoriaus įtampos reguliavimui bei įmagnetinimo srov÷s padid÷jimui. Dažnai
autotransformatoriai turi ir trečią apvija, kuri yra izoliuota nuo pagrindinių apvijų. Ją galima įjungti
į diferencinę apsaugą panaudojant srov÷s faz÷s pasukimą ir srovių įtakos suvienodinimą (7.8b pav).
7.7. Transformatorių apvijos su įžeminta neutrale diferencin÷ apsauga nuo vienfazių

trumpųjų jungimų
Transformatoriaus (T) įžemintos neutal÷s apvijai, kurios nuo vienfazio TJ negali apsaugoti
pagrindin÷ diferencin÷ apsauga su faz÷s pasukimu (7.4 pav.), galima pritaikyti nulin÷s sekos
diferencinę apsaugą (7.9 pav.).
© A. Narg÷las 67
T K1 NSSF
K1
I0G
NT I0N I0N–I0G A
7.9 pav. Įžemintos transformatoriaus apvijos diferencin÷ apsauga
Apsauga sudaryta iš nulin÷s sekos srov÷s filtro (NSSF) esančio apvijos išorin÷je dalyje ir
neutral÷s srov÷s transformatoriaus (NT). Neutral÷s įžeminimo laidas kartu yra nulin÷s sekos srov÷s
filtras. Srov÷s transformatorių koeficientai ir kryptys parinktos taip, kad nesant vienfazio TJ su
žeme į relę teka tik nebalanso srov÷. Esant gedimui saugomoje zonoje srov÷ tekanti į relę žymiai
padid÷ja ir apsauga išjungia transformatorių. Apsauga gali suveikti ir esant dvifaziam TJ su žeme.
Esant vienfaziam TJ arti neutral÷s apsauga gali nesuveikti d÷l per mažos TJ srov÷s. Pageidautina,
kad tokio gedimo išjungimą rezervuotų dujin÷ apsauga.
7.8. Transformatoriaus bako srov÷s nutek÷jimo apsauga
Panašias funkcijas kaip ir diferencin÷ įžemintos neutral÷s apvijos apsauga gali vykdyti
transformatoriaus bako nutek÷jimo srov÷s kontrol÷s apsauga. Apsaugos schema parodyta 7.10
paveiksle. Transformatoriaus bakas turi būti izoliuotas nuo žem÷s, Įžem÷jus apvijai srov÷ turi tek÷ti
specialiu įžeminimo laidu ant kurio užd÷tas srov÷s transformatorius prijungtas prie apsaugos rel÷s.
Ši apsauga teoriškai gal÷tų apsaugoti ir izoliuotą transformatoriaus apviją. Apsauga gali veikti
pakankamai patikimai ir jautriai, jei nuolatos užtikrinamas izoliacijos tarp bako ir žem÷s leistina
varža.
+
IĮŽ
7.10 pav. Transformatoriaus bako srov÷s nutek÷jimo apsauga
7.9. Transformatorių maksimaliosios srov÷s apsaugos
Transformatorių maksimaliosios srov÷s apsaugų paskirtis gali būti dvejopa. Mažesn÷s galios
transformatoriams ji gali būti viena pagrindinių apsaugų. Didel÷s galios transformatorių MSA yra
rezervin÷ – ji rezervuoja transformatoriaus diferencinę apsauga ir gretimų linijų ar kitų objektų
apsaugas. Dažniausiai naudojamos atskiros apsaugos nuo tarpfazių ir nuo vienfazių trumpųjų
© A. Narg÷las 68
jungimų. Transformatoriams, maitinamiems iš vienos pus÷s apsaugos statomos viename
(maitinimo) gale. Kai maitinimas dvipusis apsaugos turi būti statomos abiejose pus÷se. Šiuo atveju
viena apsauga tur÷tų būti kryptin÷.
Transformatorių maksimaliosios srov÷s apsaugų schemos parodytos 7.11 paveiksle.
~ ~ K2 ~
Išj. Q2 ir Q3 IS2, tS2
Q1 Q2
IS3, tS3
A tS1>tS2 ir tS3 A1 IS1, tS1 A2 A3
K3
IS, tS
IS2, tS2 IS3, tS3 ~
Q3
A2 A3 A1
IS1, tS1
Q1
Q2 Q3 Išj. Q2 ir Q3
K2 K3 ~ tS1> tS2 > tS3
a) b) c)
7.11 pav. Transformatorių maksimaliosios srov÷s apsaugos
Šios apsaugos taikomos transformatoriams, turintiems diferencines apsaugas. Pagrindin÷ jų

paskirtis gretimų objektų (linijų, variklių ir kt.) apsaugų rezervavimas. Taip pat jos tur÷tų suveikti
jei transformatoriaus gedimo neišjungtų dujin÷ ar diferencin÷ apsauga.
Paveiksle 7.11a parodyta žeminančiojo transformatoriaus MSA. Jos suveikimo srov÷ (IS)
parenkama pagal gretimų objektų (pažym÷tų rodykle) apsaugos jautrumo reikalavimus,
užtikrinančius patikimą gretimų objektų pagrindinių apsaugų rezervavimą. Suveikimo trukm÷ (tS)
parenkama pagal selektyvaus veikimo reikalavimą.
Paveiksle 7,11b yra žeminančiojo transformatoriaus su dviem antrin÷mis apvijomis MSA.
Apsaugas turi visos apvijos. Antrinių apvijų apsaugos (A2 ir A3) išorinio TJ metu (K2 ar K3)
išjungia tiktai savo apvijas. Tod÷l transformatorius gali perduoti energiją į kitą, nesugedusią apviją.
Maitinimo apvijos apsauga (A1), turinti didžiausią uždelsimą (tS1), išjungia visus jungtuvus
(tik÷tina, kad tai bus tik esant gedimui transformatoriuje ir nesuveikus diferencinei ar dujinei
apsaugai).
Paveiksle 7.11c parodyta elektrin÷je esančio trijų apvijų transformatoriaus MSA. Generatorius
prijungtas prie jungtuvu Q1 valdomos apvijos. Jo apsauga A1 išjungia visus tris jungtuvus Kitos
apvijos prijungtos prie tinklų, kuriuose yra generatoriai. Apsaugos (A2 ir A3) prijungtos tik prie
jungtuvo Q2 apvijos. Apsauga A2 išjungia jungtuvą Q2, kai TJ yra taške K2. Kryptin÷ apsauga A3
išjungia jungtuvą Q3, kai TJ yra taške K3. Tokią išjungimo tvarką užtikrina tinkamai parinktos
apsaugų suveikimo trukm÷s (tS1, tS2, tS3). Ši jungtuvų išjungimo tvarka užtikrina dalinį galios
perdavimą, kai transformatoriaus MSA išjungia tik vieną apviją. Apsaugų suveikimo srov÷s (IS1,
IS2, IS3) parenkamos pagal jautrumo reikalavimus. Norint užtikrinti jautrumą dvifazių TJ metu
dažnai naudojami atvirkštines sekos srovių filtrai.
7.10. Transformatorių nulin÷s sekos maksimaliosios srov÷s apsauga
Ši apsauga reikalinga transformatoriams kurie turi apviją su tiesiogiai įžeminta neutrale.
© A. Narg÷las 69
Ji turi saugoti įžemintą apviją ir rezervuoti prijungtų prie apvijos linijų apsaugas. Jei
transformatorius turi diferencinę šios apvijos apsaugą tai MSA ją rezervuoja. Naudojamos dvi
apsaugų prijungimo schemos (7.12 pav.).
KĮŽ T K1
NSST
K1
A
NT I0N A T
IS tS a)
KĮŽ T K1 NSSF
NSST
K1
A I0G
A T
IS tS b)
7.12 pav. Transformatoriaus nulin÷s sekos srov÷s apsaugų schemos
Paveikslo 7.12a schemoje apsauga prijungta prie įžeminimo laido srov÷s transformatoriaus (NT)
ir schemoje 7.12b – prie nulin÷s sekos srovių filtro (NSSF), prijungto prie transformatoriaus gnybtų
grandin÷s. Suveikimo srov÷s (IS) parenkamos pagal jautrumo reikalavimus ir suveikimo trukm÷s
(tS) – pagal selektyvaus veikimo reikalavimus. Pirmoji schema yra jautresn÷ gedimams (K1)
transformatoriaus viduje.
Paveiksle parodyta ir izoliuotos transformatoriaus apvijos apsauga nuo vienfazio įžem÷jimo. Ji
jungiama prie specialaus nulin÷s sekos srov÷s transformatoriaus (NSST). Apsauga gali signalizuoti
apie įžem÷jimą arba išjungti transformatorių.
7.11. Žeminančiųjų vidutin÷s galios transformatorių apsauga
7.13a paveiksle parodyta vidutin÷s galios transformatoriaus, maitinamo iš vienos pus÷s,

maksimaliosios srov÷s apsaugos schema. Šis transformatorius neturi diferencin÷s apsaugos tod÷l
MSA yra dviejų pakopų. Pirmoji pakopa – atkirta, kuri saugo dalį transformatoriaus apvijų (tS ≅ 0)
ir MSA su uždelsimu, kuri saugo visą transformatorių ir rezervuoja iš žemosios pus÷s maitinamų
objektų apsaugas. Transformatoriaus pirmin÷ apvija sujungta trikampiu, antrin÷ – įžeminta
žvaigžde. Toks sujungimas gali sumažinti apsaugos jautrumą naudojant dvifazes apsaugos schemas,
kuriose kontroliuojamos srov÷s IA ir IC. Tą rodo dvifazio trumpojo jungimo žvaigžd÷s pus÷je
srovių pasiskirstymas ir vektorin÷ diagrama (7.13b pav.).
© A. Narg÷las 70
IA IB IC
~ L1 T2
tS1 ≅ 0 s tS2=1,5s IB
A1 A2
TA
IA IC
IS1 IS2
T
K2
a) A B C b)
7.13 pav. Žeminančio transformatoriaus maksimaliosios srov÷s apsauga
Norint padidinti apsaugos jautrumą schemoje turi būti trys rel÷s. Į jas reikia paduoti sroves IA,
IB, IC arba IA, IC ir IA+IC.
7.12. Transformatorių perkrovos apsaugos
Dviejų apvijų transformatoriui ši apsauga gali būti bendra abiems apvijoms. Dažniausiai
perkrovos būna simetrin÷s tod÷l apsaugai galima naudoti vieną relę. Didesn÷s galios
transformatoriams pageidautina taikyti trifazę perkrovos apsaugą. Pageidautina, kad apsauga tur÷tų
dvi pakopas: signalizaciją, kuri suveikia kai IT = (1,05 – 1,1)ITN, ir apsaugą, kurios suveikimo srov÷
priklauso nuo perkrovos didumo. Did÷jant perkrovos srovei išjungimo trukm÷ turi maž÷ti.
~
Sign.
Q2 Sign.
A/t A/t
~
Q3
A/t
tS = φ[A/(I/ITN)2]
Q1
Sign.
~
7.14 pav. Trijų apvijų transformatoriaus perkrovos apsauga
© A. Narg÷las 71
7.14 paveiksle parodyta trijų apvijų transformatoriaus apsaugo. Ji numatyta visoms trim
apvijoms. Kiekvienai apvijai numatyta signalizacija ir išjungianti apsauga su priklausoma nuo
srov÷s suveikimo trukm÷s charakteristika. Apvijos išjungimo trukm÷ paprastai būna atvirkščiai
proporcinga srov÷s santykinio padid÷jimo kvadratui.
8. GENERATORIŲ APSAUGOS
8.1. Bendrosios žinios apie generatorius
Dažniausiai naudojami sinchroniniai generatoriai. Tipinį sinchroninį generatorių sudaro (8.1a

pav.) generatorius (G), žadintuvas (GE) ir pirminis variklis (dažniausiai vandens ar garo turbina T).
Generatoriuje yra trifaz÷ statoriaus apvija (S) ir besisukantis rotorius (R) su nuolatin÷s srov÷s apvija
(LG). Rotorių ir žadintuvą suka turbina. Nuolatin÷ žadintuvo srov÷ paduodama į rotoriaus apviją per
kontaktinius žiedus (KŽ).
Q
UA UB UC
A B C IA IB LG
G IC K3
1 2
K3
S
S K2 If
KFVT
+ –
LG R GE
KŽ K1
b) c)
LSA
GE
+ –
T a)
8.1 pav. Sinchroninio generatoriaus struktūra ir galimi gedimai
Paveiksle parodyta generatoriaus sandara n÷ra vienintel÷. Gali būti skirtingi pirminiai varikliai,
žadinimo sistemos ir prijungimo prie tinklo būdai. Dauguma generatorių prijungti prie izoliuotos
neutral÷s tinklo. Generatoriaus statoriaus apvija valdoma jungtuvu (Q), žadinimo grandin÷ –
magnetinio lauko slopinimo automatu (LSA).
8.2. Generatoriaus gedimai, nenormalūs režimai ir apsaugos
Galima atskirai nagrin÷ti statoriaus (trifaz÷s kintamosios srov÷s apvijos) ir rotoriaus (žadinimo
grandin÷s) gedimus.
Statoriaus apvijos galimi gedimai (8.1b pav.) ir apsaugos:
• Trifaziai ir dvifaziai trumpieji jungimai (K3 ir K2) – išilgin÷ srovių diferencin÷ apsauga.
• Vienfazis apvijos įžem÷jimas (K1) – nulin÷s sekos srov÷s, nulin÷s sekos įtampos ar speciali
apsauga.
• Vienos faz÷s vijų trumpinimas (KVFT) – skersin÷ diferencin÷ apsauga.
© A. Narg÷las 72
• Srov÷s padid÷jimas išorinių trumpųjų jungimų metu – maksimaliosios srov÷s apsauga.
Generatoriaus apsaugos gali tur÷ti neveikimo zonas, nes trumpasis jungimas gali būti tarp apvijų
taškų, turinčių mažą įtampų skirtumą ir gedimo srov÷ gali būti mažesn÷ už apsaugos suveikimo
srovę.
Rotoriaus gedimai (8.1c pav.) ir apsaugos:
• Vieno rotoriaus apvijos taško įžem÷jimas – speciali apsauga (hidrogeneratoriams).
• Antrojo rotoriaus apvijos taško įžem÷jimas – speciali apsauga (turbogeneratoriams).
Statoriaus ir rotoriaus nenormalūs režimai ir apsaugos:
• Simetrin÷ statoriaus apvijos perkrova – maksimaliosios srov÷s apsauga.
• Nesimetrin÷ statoriaus apvijos perkrova (rotoriaus įšilimas nuo indukuotų dvigubo dažnio
srovių) – atvirkštin÷s sekos srov÷s apsauga.
• Atsitiktinis stovinčio generatoriaus jungtuvo įjungimas – maksimaliosios srov÷s ir įtampos
sumaž÷jimo apsauga.
• Rotoriaus apvijos perkrova – maksimalios srov÷s ar įtampos apsauga.
• Statoriaus įtampos padid÷jimas – maksimaliosios įtampos apsauga.
• Statoriaus magnetin÷s sistemos neleistinas įsisotinimas – speciali apsauga.
• Aktyviosios galios sumaž÷jimas ar krypties pasikeitimas – galios sumaž÷jimo apsauga.
• Rotoriaus srov÷s sumaž÷jimas (asinchroninis režimo atsiradimas) – speciali apsauga.
Generatorių gedimai panašūs į linijų ir transformatorių gedimus. Apsaugų veikimo principai
n÷ra nauji, tačiau juos reikia pritaikyti specifin÷ms generatorių konstrukcijos ypatyb÷ms (pvz.,
hidrogeneratoriams ar turbogeneratoriams) ir darbo režimų sąlygoms.
Dar galima pamin÷ti generatorių nenormalius režimus susijusius su elektros sistemos režimų
sutrikimais – tai dažnio padid÷jimas ar sumaž÷jimas, įtampos sumaž÷jimas ar padid÷jimas ir
nesinchroninis darbas. Jie paprastai likviduojami panaudojant elektros sistemos automatiką, kuri
atsižvelgia į avarinių procesų visumą
Galimi ir mechaniniai generatoriaus gedimai: rotoriaus vibracija, guolių pažeidimai, aušinimo
sistemos gedimai ir kt. Juos likviduoja speciali technologin÷ automatika, kuri esant reikalui išjungia
generatorių.
8.3. Išilgin÷ diferencin÷ apsauga
Generatoriaus vienos faz÷s diferencinių apsaugų schemos yra 8.2 paveiksle. Apsaugos
jungiamos prie srov÷s transformatorių esančių generatoriaus neutral÷je ir iš÷jimo jungties gale.
Suveikę diferencin÷s apsaugos nedelsiant išjungia generatoriaus jungtuvą (Q), žadinimo grandin÷s
lauko slopinimo automatą (LSA) ir stabdo turbiną (T).
Didesn÷s galios generatoriams apsauga turi būti visose trijose generatoriaus faz÷se. Mažesn÷s
galios generatoriams gali būti naudojama dviejų fazių diferencin÷ apsauga jeigu neutral÷ yra
izoliuota.
Normalaus darbo metu srov÷s tos pačios faz÷s neutral÷je ir iš÷jime yra vienodos, tod÷l galima
naudoti klasikinę diferencin÷s apsaugos schemą (8.2a pav.). Jos suveikimo srov÷ turi būti didesn÷
už apsaugos nebalanso srovę išorinio TJ metu (IS > INBmax). Suveikimo srov÷ apsprendžia apsaugos
jautrumą ir galimą neveikimo zonos santykinį ilgį. Didinant jautrumą naudojama rel÷ su dažnio
filtru (AF), kuris nepraleidžia į relę žemo dažnio harmonikų, atsirandančių išorinio trumpojo
jungimo metu, tačiau suveikimo srov÷ būna didesn÷ už vardinę įtampą (IS ≅ 1,2·IGN).
Didel÷s galios generatorių diferencinei apsaugai (8.2b pav.) naudojamos specialios rel÷s su
stabdymu (DS), kurios leidžia sumažinti suveikimo srovę (IS ≅ 0,2·IGN), padidinti jautrumą ir
sumažinti nejautrumo zoną, kuri būna prie neutral÷s.
Norint apsaugoti generatorių nuo trumpųjų jungimų neveikimo zonoje naudojama speciali
vienfazio įžem÷jimo apsauga apimanti visą apviją.
© A. Narg÷las 73
Į LSA ir T Į LSA ir T
Q Q
+ +
AF DS
K3, K2 K3, K2
~ G ~ G
a) b)
8.2 pav. Generatoriaus išilgin÷s diferencin÷s apsaugos schemos
8.4. Skersin÷ diferencin÷ apsauga
Skersin÷ diferencin÷ apsauga saugo nuo vienos faz÷s vijų trumpinimo. Šią apsaugą galima
įgyvendinti kai generatoriaus vienos faz÷s apvija sudaryta iš dviejų lygiagrečių dalių (8.3 pav.).
A A B C
b)
A
G IS, tS
K2
+
FVT
a) K
KFVT
A
TA F
N
8.3 pav. Generatoriaus skersin÷s diferencin÷s apsaugos schemos
8.3a paveiksle parodyta generatoriaus vienos faz÷s tradicin÷ skersin÷s diferencin÷s apsaugos
schema. Visam generatoriui reikalingi trys apsaugos komplektai. Schemą galima suprastinti
panaudojant atskirų lygiagrečių apvijų šakų neutral÷s išskaidymą į dvi dalis (8.3b pav.). Jungtis tarp
atskirų neutralių gali vykdyti viso generatoriaus skersin÷s diferencin÷s apsaugos funkcijas. Rel÷ prie
jungties jungiama per srov÷s transformatorių (TA). Jungtimi cirkuliuoja aukštesniųjų harmonikų
srov÷s, tod÷l rel÷ jungiama per užtveriantįjį filtrą (F) praleidžiantį į relę tik pagrindinio dažnio
© A. Narg÷las 74
signalą. Suveikimo srov÷ parenkama remiantis eksploatacijos duomenimis (IS ≅ 0,2·IGN). Apsauga
gali suveikti ir dvifazio TJ metu, tačiau jos jautrumas gali būti nepakankamas. Apsauga nesuveikia
jei trumpinamos vijos yra arti viena kitos. Apsauga gali tur÷ti nedidelį uždelsima (tS ≅ 0,5 s).
8.5. Apsauga nuo vienfazių įžem÷jimų
Vienfaziai įžem÷jimai yra dažniausiai pasitaikantys generatorių gedimai ir gali būti

pavojingesnių dvifazių ir trifazių trumpųjų jungimų pradin÷ stadija. Tod÷l ši apsauga privaloma
visiems generatoriams.
NSĮF
A
NSSF UG
TV-NSĮF V 100%
95% V2
G 3f
G V1
K1 K1 f
R
V TVN UN
TVN
a) b)
8.4 pav. Generatoriaus statoriaus apvijos apsaugų nuo vienfazio įžem÷jimo schemos
Paveiksle 8.4a parodytos galimos apsaugų nuo vienfazio įžem÷jimo schemos: nulin÷s sekos
srovių filtras (NSSF) su srov÷s rele (A), prijungtas prie generatoriaus iš÷jmo grandin÷s; įtampos
transformatorius (TV-NSĮF) su įtampo rele (V), sujungtas pagal nulin÷s sekos įtampos filtro (apvijų
sujungimas: įžeminta žvaigžd÷ – atviras trikampis) schemą ir įtampos transformatorius prijungtas
prie statoriaus apvijos neutral÷s (TVN) su įtampos rele (V).
Apsaugai su srov÷s rele būtina naudoti specialų nulin÷s sekos srov÷s transformatorių
(pavyzdžiui su dviem šerdimis ir papildomu įmagnetinimu), galintį reaguoti į mažas įžem÷jimo
sroves. Apsauga gali reaguoti į keleto amperų eil÷s pirminę įžem÷jimo srovę. Išorinių trumpųjų
jungimų (K3 ar K2) metu apsaugą reikia išjungti, nes ji gali klaidingai suveikti. Apsauga turi
nejautrumo zoną, kai įžem÷jimas atsiranda arti neutral÷s.
Apsauga su nulines sekos įtampos filtru (TV-NSĮF), prijungtu prie generatoriaus iš÷jimo
grandin÷s, gali suveikti vienfazio įžem÷jimo metu. Tačiau jos suveikimas gali būti neselektyvus.
Norint užtikrinti selektyvų veikimą ir padidinti jautrumą reikia apsaugą papildyti kryptine rele kuri
leis jai veikti tik tada, kai įžem÷jimas bus generatoriaus apvijoje. Apsauga turi neveikimo zoną.
Apsauga prijungta prie neutral÷s įtampos transformatoriaus (TVN) yra jautresn÷ ir parenkant
suveikimo įtampą galima apriboti jos veikimo zoną, kuri turi apimti visą generatoriaus statoriaus
apviją ir neveikti kai įžem÷jimas yra tinkle. Rezistorius (R) antrin÷je grandin÷je apriboja
generatoriaus neutral÷s trumpalaikius viršįtampius.
© A. Narg÷las 75
Paveiksle 8.4b parodyta didel÷s galios generatoriaus su tiesioginiu apvijos aušinimu apsaugos
nuo vienfazių įžem÷jimų schema. Šiuose generatoriuose galimi apvijų vienfaziai įžem÷jimai arti
neutral÷s, kurie kenkia apvijų izoliacijai ir gali sukelti tarpfazius TJ. Tod÷l šiems generatoriams
reikalinga pilna (100%) apsauga nuo vienfazių įžem÷jimų. Ją sudaro dvi įtampos rel÷s (V1 ir V2).
Įtampos rel÷ (V1), prijungta prie neutral÷s transformatoriaus (TVN). Ji turi dažnio filtrą,
praleidžiantį tik pagrindin÷s harmonikos įtampą. Jis padidina apsaugos jautrumą ir ji gali saugoti
apie 95% apvijos ilgio. Rel÷s V1 nesaugomą apvijos dalį saugo rel÷ V2 su trečiosios harmonikos
filtru. Ji kontroliuoja neutral÷s transformatoriaus (TVN) ir generatoriaus iš÷jime esančio nulin÷s
sekos įtampos filtro (NSĮF) įtampų (UN ir UG) skirtumą. Rel÷ V2 patikimai suveikia, kai apvija
įžem÷ja prie neutral÷s. Ji taip pat dubliuoja ir apsaugos V1 saugomą apvijos dalį. Apsauga gali
įjungti signalizaciją arba išjungti generatorių.
Galimi ir kiti 100% statoriaus apvijos apsaugos įgyvendinimo būdai, pavyzdžiui autonominio
nedidel÷s galios žemo dažnio generatoriaus (25 Hz) prijungimas prie visų trijų fazių apvijų per
nulin÷s sekos įtampų filtrą ir autonominio generatoriaus srov÷s kontrol÷ panaudojant srov÷s relę.
Įžem÷jus generatoriaus apvijai bet kurioje vietoje tokia apsauga gali suveikti.
8.6. Maksimaliosios srov÷s apsaugos
Jos jungiamos prie srov÷s transformatorių (TA), esančių generatoriaus statoriaus apvijos
neutral÷je (8.5 pav.).
Sign. Sign.
TV
IS, US, tS IS, tS IS, tS
IS, tS=f(I1) IS, tS=f(I2)

G ~ V1 V2 V3
A1 A2 A3 TSSF–A1, A2 ASSF–A1, A2
TA MSA SPA NPA
8.5 pav. Generatoriaus maksimaliosios srov÷s apsaugos
Maksimaliosios srov÷s apsauga (8.5 pav., MSA) paskirtis rezervuoti generatoriaus diferencines
apsaugas ir gretimų objektų (transformatorių, linijų) apsaugas. Jautrumo padidinimui apsaugoje
panaudota minimaliosios įtampos blokuot÷. Suveikimo trukm÷ parenkama pagal selektyvumo
reikalavimą (tSMSA = 5 ÷ 7 s). Jei MSA jautrumas nepakankamas naudojama distancin÷ apsauga,
kurią naudojant taip pat galima sumažinti suveikimo trukmę.
Simetrin÷s perkrovos apsauga (SPA), prijungta (reles A1 ir A2) prie tiesiogin÷s sekos srov÷s
filtro (TSSF), signalizuoja apie generatoriaus visų trijų fazių vienodą srov÷s padid÷jimą (IS1 ≅
1,1·IGN, tS11 > tSMSA). Labai didel÷s galios generatoriams gali būti naudojama antroji apsaugos
pakopa su priklausoma suveikimo srov÷s charakteristika (tS12 = f(I1), atspindinčia statoriaus apvijos
įšilimą ir išjungiančia generatorių neleistinai padid÷jus apvijos temperatūrai.
© A. Narg÷las 76
Nesimetrin÷s perkrovos apsauga (NPA) reaguoja į atvirkštin÷s sekos srov÷s padid÷jimą. Srov÷s
rel÷s (A1, A2) prijungtos prie atvirkštin÷s sekos srov÷s filtro (ASSF). Apsaugos paskirtis – reaguoti
generatoriaus statoriaus srovių nesimetriją, kuri atsiranda d÷l apkrovos fazinių srovių nevienodumo
ar nesimetrinių TJ (K2, K1) tinkle. D÷l atsiradusios atvirkštin÷s srov÷s generatoriaus rotoriuje
indukuojama dvigubo dažnio srov÷, kuri kaitina rotorių. Pirmoji rel÷ (A1) signalizuoja apie
atvirkštin÷s sekos srov÷s padid÷jimą (IS21 ≅ 0,05·IGN, tS21 > tSMSA). Antroji rel÷ (A2) turi
priklausomą nuo atvirkštin÷s srov÷s suveikimo trukm÷s charakteristiką (tS22 = f(I2), atspindinčią
rotoriaus įšilimą ir išjungiančią generatorių, kai prognozuojama rotoriaus temperatūra viršija
leistiną.
8.7. Apsauga nuo įtampos padid÷jimo
Apsauga nuo įtampos padid÷jimo pirmoje eil÷je reikalinga hidrogeneratoriams, kurių įtampa
gali padid÷ti staigiai sumaž÷jus jų apkrovai ir d÷l to did÷jant sukimosi dažniui ir žadintuvo įtampai.
Generatoriaus reguliatoriai (dažnio ir įtampos) kartais nesp÷ja stabilizuoti dažnio ir įtampos, d÷l
didel÷s agregato inercijos. Apsaugos schema yra 8.6 paveiksle.
Q UG G If
TV
~ GE
US2≅1,5·UN; tS2≅1,5s US1≅1,2·UN
V2 V1
LSA išj.
Į f ir U REG
U/F
UG>UL & f<fL
8.6 pav. Generatoriaus įtampos padid÷jimo apsaugos
Apsauga turi dvi pakopas: pirmoji pakopa, įtampos rel÷ V1, kuri suveikusi (US1≅1,2·UN)
nedelsiant pasiunčia į žadintuvą (GE) žadinimo srov÷s (If) mažinimo komandą; antroji pakopa,
įtampos rel÷ V2 su didesne suveikimo įtampa (US2≅1,5·UN) ir uždelsimu (tS2≅1,5s), pasiunčia
jungtuvo (Q) ir lauko slopinimo automato (LSA) išjungimo komandą.
Apsaugos schemoje yra ir generatoriaus magnetin÷s sistemos neleistino įsisotinimo (magnetinio
srauto padid÷jimo) apsauga (rel÷ U/F), kuri suveikia, kai vienu metu virš leistinos (UL) padid÷ja
generatoriaus įtampa (UG) ir sumaž÷ja dažnis (f) žemiau leistino (fL). Apsauga siunčia komandas į
dažnio ir įtampos reguliatorius ir jei tas nepadeda išjungia jungtuvą ir lauko slopinimo automatą. Ši
apsauga naudojama ne tik hidrogeneratoriams bet ir didel÷s galios turbogeneratoriams, veikiančiais
sistemoje kurioje galimi dideli dažnio ir įtampų nuokrypiai (pvz., veikiant salos režime).
8.8. Apsauga nuo generatoriaus galios sumaž÷jimo
Generatoriaus aktyviosios galios sumaž÷jimas dažniausiai susijęs su pirminio variklio

sutrikimais. Apsaugos schema parodyta 8.7 paveiksle.
Apsauga (galios rel÷ W) išjungia generatorių, kai aktyvioji galia sumaž÷ja ar keičia kryptį.
© A. Narg÷las 77
Q TA PG
IG UG
~ ~
PS TV G
8.7 pav. Apsauga nuo generatoriaus galios sumaž÷jimo
8.9. Apsauga nuo atsitiktinio generatoriaus įjungimo
Apsauga nuo atsitiktinio stovinčio generatoriaus įjungimo dažniausiai naudojama vidutin÷s ar

mažos galios generatoriams, kuriuos eksploatuoja elektros vartotojai ar skirstomieji tinklai. Tuos
generatorius reikia dažnai stabdyti ir v÷l paleisti, tod÷l did÷ja klaidingo generatoriaus įjungimo
tikimyb÷.
Q G
UG IG TA
~ ~
TV
V US A IS
8.8 pav. Apsauga nuo atsitiktinio stovinčio generatoriaus įjungimo
Apsaugoje (8.8 pav.) numatyta maksimaliosios srov÷s (A) ir minimaliosios įtampos (V) rel÷s.
Apsauga išjungia jungtuvą, jei įjungiant jungtuvą įtampa (UG) nepadid÷ja iki leistinos normalaus
darbo įtampos ir srov÷ žymiai viršija generatoriaus darbo srovę. Apsauga veikia be uždelsimo.
Veikiant generatoriui ją galima išjungti ir sustojus – įjungti.
8.10. Rotoriaus grandin÷s apsaugos
Hidrogeneratoriams reikalinga apsauga nuo rotoriaus apvijos vieno taško įžem÷jimo (8.9a pav.)
apsauga. Vieno taško įžem÷jimas n÷ra pavojingas, tačiau po to gali atsirasti antrasis įžem÷jimo
taškas. Hidrogeneratoriuje su ryškiais poliais d÷l to atsiranda magnetinio lauko asimetrija, kuri
sukelia mechanines j÷gas ir gali pažeisti agregato guolių sistemą. Tod÷l atsiradus įžem÷jimui
rotoriuje hidrogeneratorių reikia stabdyti ir remontuoti.
Apsaugą sudaro autonominis kintamos srov÷s šaltinis (U), srov÷s rel÷ (A) ir kondensatorius (C),
prijungtas prie rotoriaus grandin÷s. Įžem÷jus apvijai padid÷ja srov÷ tekanti per kondensatorių,
apviją ir įžem÷jimo vietą, rele suveikia ir išjungia generatorių.
Turbogeneratoriams dvigubas rotoriaus apvijos įžem÷jimas n÷ra labai pavojingas, tod÷l jiems
naudojama apsauga nuo rotoriaus dviejų taškų įžem÷jimo (8,9b pav.). Apsauga (rezistorius R)
prijungiama atsiradus pirmam įžem÷jimo taškui.
© A. Narg÷las 78
Sign.
+ S
V
HG ~ TG ~ V
+
LG LG
1 2
R
1 C
A
+ – I + –
If
GE U ~ If
GE
a) b)
8.9 pav. Generatoriaus rotoriaus apsaugų schemos
Įtampos rel÷ (V) jungiama prie žem÷s (veleno) ir tinkamai parinkto (kuriame voltmetras V rodo
nulinę įtampą) reguliuojamo rezistoriaus taško. Šis taškas atitinka įžem÷jusio apvijos taško
santykinę vietą. Atsiradus antram įžem÷jimo taškui rel÷s įtampa padid÷ja ir ji gali išjungti
generatorių ar signalizuoti apie gedimą. Apsauga n÷ra tobula – ji turi neveikimo zoną ir iš principo
negali veikti jei pirmasis įžem÷jimo taškas yra bet kuriame apvijos gale.
8.11. Apsaugos nuo rotoriaus srov÷s sumaž÷jimo ir padid÷jimo
Generatoriaus rotoriaus srov÷ gali sumaž÷ti sugedus žadintuvui ar žadinimo reguliatoriui.
Sign.
Q Q
Z A1 A/t
G ~ LG
jX
G ~ If
Uf
R
LG
x‘d J
+ –
If
A2 GE
+ –
xd If ↓
b)
GE a)
8.10 pav. Apsaugos nuo rotoriaus srov÷s sumaž÷jimo ir padid÷jimo
D÷l to generatorius gali pereiti į asinchroninį režimą. Daugeliui generatorių šis režimas yra
neleistinas ir jį reikia išjungti. Asinchroninio režimo atsiradimą galima nustatyti matuojant
© A. Narg÷las 79
reaktyviosios galios kryptį, varžą ant generatoriaus gnybtų ir kitais būdais. 8.10a paveiksle parodyta
apsauga su varžos rele, kuri fiksuoja žadinimo srov÷s sumaž÷jimą. Varžos rel÷s suveikimo
charakteristika (apskritimas paslinktas į neigiamą reaktyviosios varžos ašies dali; x’d xd –
generatoriaus reaktansai) įgalina patikimai nustatyti žadinimo srov÷s sumaž÷jimą (asinchroninio
režimo atsiradimą). Apsauga gali tur÷ti dvi pakopas; pirmoji nedelsiant išjungia generatorių
nutrūkus žadinimo srovei; antroji išjungia jungtuvą sumaž÷jus žadinimo srovei jei asinchroninis
režimas nesibaigia per nustatytą laikotarpį.
8.10b paveiksle parodyta apsauga nuo generatoriaus rotoriaus srov÷s padid÷jimo (neleistino
įšilimo). Rotoriaus apvijos įšilimą būtina kontroliuoti matuojant žadinimo srovę (If). Tam
reikalingas nuolatin÷s srov÷s matavimo jutiklis (J), kurio iš÷jimo srov÷ (ar įtampa) paduodama į
apsaugą. Apsauga turi tris pakopas: A1 – signalizacija apie srov÷s padid÷jimą, A2 – žadinimo
srov÷s mažinimo komanda, siunčiama į žadintuvą (ar žadinimo reguliatorių) ir A/t – apsauga su
priklausoma nuo srov÷s suveikimo trukm÷s charakteristika, įvertinančia faktinę rotoriaus apvijos
būklę (įkaitimą). Pastaroji išjungia generatoriaus jungtuvą ir LSA. Tokią apsaugą pirmoje eil÷je
privalo tur÷ti didel÷s galios generatoriai su tiesioginiu apvijų aušinimu.
8.12. Generatoriaus ir transformatoriaus bloko apsaugos
Dažnai naudojamos generatoriaus ir transformatorių bloko schemos. Kadangi šis blokas sudaro
atskirą vienetą, tai galima naudoti kai kurias bendras apsaugas. Bloką (8.11 pav.) sudaro
generatorius, bloko transformatorius (BT) ir savųjų reikmių transformatorius (ST). Atsiradus
gedimui bloke turi būti išjungiami abiejų transformatorių jungtuvai. Bendros gali būti šios
apsaugos: rezervin÷ maksimaliosios srov÷s apsauga (MSA), išilgin÷ diferencin÷ apsauga su
stabdymu (DS) ir vienfazio įžem÷jimo apsauga (V). Kitos apsaugos parenkamos atskirai
generatoriui ir transformatoriui pagal nustatytus reikalavimus.
QB DIF
DS
TB K1
NSĮF
TS
~ G
MSA
QS QB;tSB
A
QS;tSS
8.11 pav. Generatoriaus ir transformatoriaus bloko bendros apsaugos
Maksimaliosios srov÷s apsauga (MSA) turi saugoti generatorių, abu transformatorius ir dalinai
gretimus objektus tenkindama jautrumo reikalavimą. Suveikimo trukm÷ parenkama pagal
© A. Narg÷las 80
selektyvumo reikalavimus. Jungtuvas QB turi būti išjungtas anksčiau nei jungtuvas QS (tSB < tSS),
kad išjungus pagrindinį jungtuvą (QB) generatorius gal÷tų veikti maitindamas savąsias reikmes.
Apsauga nuo vienfazių įžem÷jimų (nulin÷s sekos įtampų filtras NSĮF ir rel÷ V) gali saugoti visą
generatoriaus įtampos tinklą (generatoriaus, abiejų transformatorių apvijas ir jungtis). Tačiau
generatoriaus apvija turi neveikimo zoną.
Bendra diferencin÷ apsauga DIF, apimanti generatorių ir abu transformatorius, privalo tenkinti
jautrumo reikalavimus. Tod÷l naudojama apsauga su specialia rele, turinčia stabdymą (DS). Jei
apsauga tenkina jautrumo reikalavimą, savųjų reikmių transformatorius (TS) gali buti neįjungtas į
saugomą zoną (srov÷s transformatoriaus, pažym÷to brūkšnine linija n÷ra).
Didel÷s galios blokams šios apsaugos gali būti tiktai rezervin÷s, nes dažniausiai netenkina
keliamų reikalavimų. Tokiu atveju generatorius ir transformatoriai privalo tur÷ti atskiras apsaugas,
kurios tenkina visus reikalavimus.
9. ELEKTROS VARIKLIŲ APSAUGOS
9.1. Elektros variklių gedimai, nenormalūs režimai ir apsaugos
Aukštosios įtampos kintamosios srov÷s varikliams reikalingos tos pačios apsaugos kaip ir
atitinkamos galios generatoriams. Jie jungiami prie izoliuotos (kompensuotos) neutral÷s tinklų.
Dauguma variklių yra asinchroniniai, kuriems nereikalinga rotoriaus grandinių apsauga.
Gedimai ir apsaugos:
• Trifaziai ir dvifaziai trumpieji jungimai statoriaus apvijoje (MSA ir išilgin÷ diferencin÷
apsauga).
• Vienfaziai įžem÷jimai statoriaus apvijoje (nulines sekos srov÷s apsauga).
• Sinchroninių variklių rotoriaus apvijos įžem÷jimas (speciali apsauga).
Saugant statoriaus apviją reikia saugoti ir variklio prijungimo liniją (dažniausiai kabelį).
Nenormalūs režimai ir apsaugos:
• Simetrin÷ perkrova, kuri priklauso nuo sukamo mechanizmo režimo (MSA su uždelsimu).
• Nesimetrin÷ perkrova, kuri priklauso nuo tinklo režimo (Atvirkštin÷s sekos srov÷s MSA).
• Srov÷s sumaž÷jimas – darbas tuščia veika, kenkiantis sukamam mechanizmui (minimalios
srov÷s apsauga).
• Įtampos sumaž÷jimas (minimaliosios įtampos apsauga).
• Nesinchroninis darbas – tik sinchroniniams varikliams (speciali apsauga).
Parenkant apsaugas reikia atsižvelgti į variklio galią, darbo režimus ir reikalavimus, kuriuos
kelia sukamas mechanizmas. Pageidautina, kad apsaugų schemos būtų galimai paprastesn÷s.
9.2. Variklių maksimaliosios srov÷s apsaugos nuo dvifazių ir trifazių trumpųjų jungimų
9.1 paveiksle parodytos dvi schemos: pirmoji (9.1a pav.) turi vieną relę (A) į kurią paduodamas
dviejų fazių srovių skirtumas (IA – IC); antroji (9.1b pav.) turi dvi reles (A1, A2). Į jas teka srov÷s IA
ir IC. Abi schemos naudojamos varikliams prijungtiems prie izoliuotos neutral÷s tinklo. Suveikimo
srov÷ (IS) apskaičiuojama vienodai:
IS = kP·IMP.
Formul÷je kP – patikimumo koeficientas: kP = 1,2 ÷ 1,4; IMP – variklio maksimali paleidimo
srov÷: IMP = (4,5 ÷ 6,5)·IMN; IMN – vardin÷ variklio srov÷.
Apsaugos veikia be uždelsimo. Apsaugų jautrumas nustatomas pagal dvifazio TJ minimalią
srovę ant variklio gnybtų (IK2min). Reikalaujamas jautrumo koeficientas turi būti lygus 2. Atskiroms
schemoms koeficientai skaičiuojamos skirtingai:
schemai 9.1a – kJ = IK2min/(1,73·IS) > 2; schemai 9.1b – kJ = IK2min/IS > 2.
© A. Narg÷las 81
6 kV 6 kV
Išj. Išj.
+ +
IA
A1
IA – IC IC
A A2
TA TA
K3, K2 K3, K2
M a) M b)
9.1 pav. Variklių MSA nuo dvifazių ir trifazių trumpųjų jungimų
Pirmosios apsaugos schemos jautrumas yra 1,73 karto mažesnis už antrosios. Tą apsprendžia
schemos rel÷s (A) prijungimo būdas (srovių skirtumas IA – IC); tačiau ji yra paprastesn÷ ir ją galima
naudoti, jei tenkinamas jautrumo reikalavimas. Jai naudojant MSA jautrumo reikalavimas
netenkinamas, varikliui reikia naudoti išilginę diferencinę apsaugą.
9.3. Variklių diferencin÷ apsauga nuo dvifazių ir trifazių trumpųjų jungimų
Naudojant diferencinę apsaugą (9.2 pav.) galima padidinti gedimų (K2, K3) išjungimo jautrumą.
A B C
A1
A2
+
A3
A
3 2
K ,K
M
K3 K2
a) b)
M
9.2 pav. Variklių diferencinių apsaugų schemos
© A. Narg÷las 82
Diferencinei apsaugai suveikimo srov÷ parenkama didesn÷ už maksimalią nebalanso srovę ir
gali būti artima vardinei srovei: IS = (1,2÷1,4)·IMN. Jos jautrumas trifaziams ir dvifaziams
trumpiesiems jungimams padid÷ja apie 3 – 4 kartus lyginant su MSA jautrumu. Apsauga gali būti
dvifaz÷ ar trifaz÷. Gali būti naudojama tradicin÷ diferencin÷s apsaugos schema (9.2a pav.) arba
kompaktin÷ schema su vienu srov÷s transformatoriumi vienoje faz÷je (9.2b pav). Jis turi dvi
pirmines apvijas, kuriose srov÷s teka priešinga kryptimi perkeliant variklio neutralę prie į÷jimo
gnybtų. Antrin÷ srov÷ proporcinga variklio apvijos į÷jimo ir iš÷jimo (neutral÷s) skirtumui.
9.4. Variklio apsauga nuo vienfazių įžem÷jimų
Apsaugai nuo vienfazių įžem÷jimu panaudojamas nulin÷s sekos transformatorius (NST)

uždedamas ant variklio maitinimo kabelio (9.3a pav.).
6 kV 6 kV
Išj. Sign.
+ + +
K·I0 I2
A/t A/t
A ASSF
NST TA
SP NP
K 1 IM
M a) M b)
9.3 pav. Variklio apsaugos nuo vienfazio įžem÷jimo ir perkrovų
Suveikimo srov÷ turi būti didesne už savą variklio ir kabelio talpinę srovę: IC ≅ 3ω·(CK+CM)·UF.
CK ir CM – kabelio ir variklio vienos faz÷s laidininko talpa žem÷s atžvilgiu; UF – tinklo fazin÷
įtampa. Apsaugos jautrumas priklauso nuo viso tinklo linijų ir kitų objektų sumin÷s talpos. Apsauga
gali veikti be uždelsimo. Ji saugo nuo dvigubų įžem÷jimų kai vienas įžem÷jimo taškas yra tinkle ir
kitas variklyje.
9.5. Variklio apsauga nuo simetrinių ir nesimetrinių perkrovų
Apsaugų schema yra 9.3b. paveiksle. Į apsauga nuo simetrin÷s perkrovos (SP) jungiama prie
vienos faz÷s srov÷s. Apsaugą nuo nesimetrin÷s perkrovos (NP) kontroliuoja atvirkštin÷s sekos
srovę, gaunamą ASSF filtro, kuris prijungtas prie visų trijų fazių srov÷s transformatorių. Abi
apsaugos gali tur÷ti signalizacijos pakopas ir priklausomas nuo srov÷s suveikimo pakopas (rel÷s
A/t), kurios kontroliuoja variklio įšilimą ir išjungia variklį. Apsauga SP gali išjungti variklį
užstrigus jo velenui. Taip pat gali tam tikram laikotarpiui uždrausti išjungto įšilusio variklio
įjungimą. Apsaugą nuo perkrovų galima papildyti temperatūros jutikliais, įmontuotais į variklį.
9.6. Variklių apsauga nuo įtampos sumaž÷jimo
Variklių įtampa sumaž÷ja trumpųjų jungimų maitinimo tinkle metu ar paleidžiant variklius.
© A. Narg÷las 83
Variklių apsukos d÷l to pradeda maž÷ti. Išjungus trumpąjį jungimą įtampa ant variklių gnybtų
gali nepadid÷ti nes ją mažina padid÷jusi prad÷jusio stoti variklio srov÷. Variklių apsukų did÷jimo
procesas gali užstrigti d÷l tolimesnio variklių srov÷s did÷jimo. Tod÷l variklius gali išjungti
simetrin÷s perkrovos apsauga. Tokia pat situacija gali susidaryti po trumpalaikio įtampos
nutraukimo. Turint galvoje, kad kai kuriuos variklius galima bet kada išjungti nepakenkiant
technologiniam procesui, tikslinga juos išjungti pradiniu įtampos sumaž÷jimo pradžioje ir taip
užtikrinti technologiniam procesui svarbių variklių savaiminį pasileidimą po trumpalaikio įtampos
sumaž÷jimo. Šio tikslo įgyvendinimui naudojama minimaliosios įtampos apsaugos. Apsauga su
didesniu uždelsimu reikalinga visiems varikliams, kurie turi būti išjungti po maitinimo įtampos
tiekimo ilgalaikio nutraukimo pagal darbo saugos reikalavimus.
Dviejų variklių (M1 ir M2) minimaliosios įtampos apsaugų schemos yra 9.4a paveiksle.
UM
0,5 s 15 s tS
TV
+
T T
TSĮF A
U1 TA
V1 V2
IM1 IM2 IM
0,7·UN 0,5·UN
M1 M2 M b)
a)
9.4 pav. Variklių minimaliosios įtampos ir srov÷s apsaugos
Apsaugų įtampos rel÷s (V1 ir V2) prijungiamos prie tiesiogin÷s sekos įtampų filtro (TSĮF) ir
variklius išjungia su uždelsimu. Tiesiogin÷s sekos įtampa (U1) geriau atspindi įtampos sumaž÷jimo
įtaką variklio darbui ir dalinai saugo nuo apsaugos klaidingo suveikimo nutrūkus įtampos
transformatoriaus (TV) antrin÷s įtampos vienai fazei (perdegus saugikliui). Variklis M1 išjungiamas
trumpalaikio įtampos sumaž÷jimo metu (US≅0,7·UN; tS≅0,5 s). Variklis M2 išjungiamas tik esant
ilgalaikiam įtampos nutraukimui (US≅0,5·UN; tS≅15 s). Tokiu būdu trumpalaikių maitinimo įtampos
(UM) sumaž÷jimų metu variklio M2 veikimas nenutrūksta ir tą padeda užtikrinti variklio M1 greitas
išjungimas. Įmonių pastot÷se varikliai gali būti grupuojami, kiekvienai grupei numatant bendrą
minimaliosios įtampos apsaugą. Trumpalaikio maitinimo įtampos sumaž÷jimo metu išjungti
varikliai atsikūrus įtampai gali būti įjungiami automatiškai panaudojant automatinio kartotinio
įjungimo (AKĮ) įtaisus.
9.7. Variklio apsauga nuo srov÷s sumaž÷jimo
Variklio srov÷s žymus sumaž÷jimas rodo, kad variklis per÷jo į tuščiosios veikos režimą.
Varikliui šis režimas nepavojingas, tačiau kai kuriems mechanizmams (pvz., siurbliams) jis yra
nepageidautinas ar net kenksmingas. Apsaugoje (9.4b pav.) naudojama minimaliosios srov÷s rel÷
prijungta prie vienos faz÷s ir išjungimo komandos uždelsimas (tS). Suveikimo (kontaktų uždarymo,
kurie normalaus darbo metu yra atviri) srov÷ turi būti didesn÷ už tuščiosios veikos srovę. Apsauga
išjungia variklį ilgesniam laikui nutrūkus maitinimo įtampai. Kitų variklių, neturinčiu
minimaliosios srov÷s apsaugos, išjungimą vykdo minimaliosios įtampos apsauga (9.4a pav.).
© A. Narg÷las 84
9.8. Sinchroninių variklių apsaugų ypatumai
Sinchroniniams varikliams naudojamos tos pačios apsaugos kaip ir asinchroniniams varikliams.

Tai apsaugos nuo trifazių ir dvifazių trumpųjų jungimų (MSA ar diferencin÷ apsauga), nuo
vienfazių įžem÷jimų (nulin÷s sekos apsauga), nuo simetrinių ir nesimetrinių perkrovų (MSA su
priklausoma suveikimo trukm÷s charakteristika) ir minimaliosios įtampos apsauga.
Tačiau sinchroniniai varikliai turi savo specifiką – jie turi žadinimo sistemą, kuri daro juos
panašius į sinchroninius generatorius. Tod÷l didesn÷s galios varikliams gali būti reikalinga rotoriaus
grandin÷s apsauga nuo įžem÷jimo, analogiška generatoriaus rotoriaus apsaugai. Šiems varikliams
taip pat reikalingos apsaugos susiję su sinchroninio darbo sutrikimais. Juos gali sukelti rotoriaus
srov÷s sumaž÷jimas ar nutrūkimas, apkrovos smūgiai ir kiti faktoriai.
9.9. Sinchroninio variklių apsaugos nuo aktyviosios ir reaktyviosios galios krypties

pasikeitimo
Apsaugos (9.5 pav.) kontroliuoja aktyviosios (P) ir reaktyviosios (Q) galių krypčių pasikeitima.
Abi rel÷s jungiamos prie tiesiogines sekos srov÷s ir įtampos filtrų (srov÷s I1 ir įtampos U1).
U
TV
Q P
P Q
TA I1
U1
If
M = GE
9.5 pav. Sinchroninio variklio apsaugos nuo aktyviosios galios padid÷jimo ir reaktyviosios galios
sumaž÷jimo (nuo nesinchroninio darbo)
Aktyviosios galios rel÷ (P) suveikia kai variklio galia teka į tinklą. Tai atsitinka nutrūkus
maitinimo linijai, kai variklis iš inercijos sukasi ir palaiko visų kartu veikiančiu variklių įtampą.
Tokiu atveju šį variklį reikia nedelsiant išjungti nes atsikūrus įtampai jis negali savaime pasileisti ir
trikdo bei uždelsia automatinio elektros tiekimo atkūrimo procesą
Reaktyviosios galios rel÷ (Q) fiksuoja reaktyviosios galios tek÷jimą į variklį ir tuo fiksuoja, kad
rotoriaus srov÷ sumaž÷jo ar visai nutrūko ir variklis per÷jo į nesinchroninį darbą. Jei reaktyvioji
galia per nustatytą laikotarpį nepakeičia krypties, variklį reikia išjungti.
9.10. Žemos įtampos variklių apsauga
Mažos galios žemos įtampos trifaziai varikliai jungiami prie 0,4 kV įtampos įžemintos neutral÷s
tinklo. 9.6 paveiksle yra variklio prijungimo ir apsaugos schema. Nuo visų trumpųjų jungimų (K1,
K2 ir K3) variklį apsaugo trys saugikliai (F). Variklis valdomas trijų polių kontaktoriumi, kuris
negali išjungti trumpojo jungimo srovių. Nuspaudus paleidimo mygtuką (SP) kontaktoriaus
elektromagnetas (K) uždaro tris pagrindinius ir vieną pagalbinį kontaktą. Mygtuko kontaktą
© A. Narg÷las 85
šuntuoja pagalbinis kontaktas ir kontaktorius būna suveikęs iki nuspaudžiamas variklio stabdymo
mygtukas (SS).
Apsaugai nuo simetrin÷s perkrovos numatytos temperatūros kontrol÷s rel÷s (KT1 ir KT2),
kurios turi priklausomą nuo srov÷s suveikimo trukmę. Šių relių kontaktai nutraukia kontaktoriaus
elektromagneto srovę ir išjungia variklį. Sumaž÷jus įtampai kontaktorius atkrenta, atidaro variklio
valdymo kontaktus ir jį išjungia. Tokiu būdu jis vykdo minimaliosios įtampos apsaugos funkcijas.
Tokia variklio valdymo ir apsaugos schema sudedamą į vieną aparatą, kuris vadinamas magnetiniu
paleidikliu. Valdymo mygtukai gali būti perkelti į variklio valdymo vietą patogią operatoriui.
A
B
C 0,4 kV
N
F K3, K2, K1 KT1 KT2
SS SP
K
KT1 KT2
9.6 pav. Žemos įtampos variklio apsaugos schema
Apsaugos schemą galima papildyti nulines arba atvirkštines sekos filtru, kuris tur÷tų išjungti
variklį perdegus vienos faz÷s saugikliui.
Didesn÷s galios žemosios įtampos varikliai valdomi jungtuvais, kurie gali išjungti trumpojo
jungimo srovę. Jie paprastai turi visas 9.6 paveiksle parodytas apsaugas: maksimaliosios srov÷s
apsaugą nuo visų trumpųjų jungimų, apsaugą nuo perkrovos ir minimaliosios įtampos apsaugą.
© A. Narg÷las 86
10. AUTOMATINIS KARTOTINIS ĮJUNGIMAS
10.1. Bendrosios žinios
Automatinis kartotinis įjungimas (AKĮ) – tai greitas relin÷s apsaugos išjungtų elektros sistemos
objektų (linijų) įjungimas vykdomas specialiais įtaisais nedalyvaujant operatoriui.
Dažniausiai AKĮ naudojami oro elektros linijoms, nes buvo pasteb÷ta, kad daugelis jų gedimo
priežasčių savaime išnyksta trumpam nutraukus įtampą. Tai atmosferinių viršįtampių sukelti oro
izoliacijos tarp laidų (ar laido ir žem÷s) pramušimai, medžių prisilietimai, įvairių daiktų užmetimai,
didelių gabaritų mobilių mechanizmų prisilietimai, paukščių nutūpimai ant laidų ir kt. Po trumpos
pauz÷s įjungus relin÷s apsaugos išjungtą liniją gedimas išnyksta ir daugeliu atvejų toliau tęsimas
elektros energijos tiekimas. Tą patį galima pasakyti apie relin÷s apsaugos klaidingai išjungtas
linijas, kurių galimyb÷ vykdyti savo funkcijas po įjungimo yra labai tik÷tina. Jei gedimo priežastis
neišnyksta liniją v÷l išjungia relin÷ apsauga.
AKĮ gali būti naudojamas ne tiktai oro linijoms bet ir kabelių linijoms, pastočių šynoms, kai
kuriems transformatoriams (dažniausiai skirstomojo tinklo) ir elektros varikiams pagrindžiant jų
panaudojimo tikslingumą.
AKĮ vadinamas s÷kmingu, kai po įjungimo linija (objektas) lieka toliau veikti (gedimo
priežastis savaime išnyko). AKĮ vadinamas nes÷kmingu, kai po įjungimo liniją išjungia relin÷
apsauga (gedimo priežastis neišnyko – yra pastovus gedimas). Oro linijų s÷kmingų įjungimų
tikimyb÷ yra 75 – 85 %; kabelių linijų, šynų ir transformatorių – 50 %. S÷kmingų įjungimų periodas
kinta nuo 0,5 metų (oro linijoms) iki 15 metų (kabelių linijoms, šynoms ir transformatoriams).
Kad AKĮ būtų s÷kmingas, linija tam tikrą laikotarpį būtų be įtampos. Elektros lanko užgesimo
trukm÷ priklauso nuo įtampos ir kinta nuo 0,15 s iki 0,3 s. Tod÷l kartotinio įjungimo trukm÷ turi
būti didesn÷ už nurodytus skaičius. Taip pat reikia atsižvelgti į jungtuvo įjungimo galimybes po
išjungimo (gali būti reikalinga pauz÷ tarp jungtuvo išjungimo ir įjungimo)
AKĮ gali veikti vieną kartą (vienkarčiai AKĮ įtaisai) ar keletą kartų (iki 5 kartų – daugiakarčiai
AKĮ įtaisai). Vienkarčio AKĮ įtaisai dažniausiai naudojami perdavimo tinkluose. AKĮ kartotinumo
didinimas s÷kmingo įjungimo tikimybę padidina palyginti nedaug (10 – 15 %), bet padeda atkurti
elektros tiekimą didesniam elektros vartotojų skaičiui, kurie prijungti prie skirstomųjų tinklų.
Kiekvienas sekančio AKĮ įjungimo trukm÷ yra didinama.
Dažniausiai naudojami trifaziai AKĮ įtaisai, kadangi linijos valdomos trifaziais jungtuvais ir
relin÷ apsauga daugeliu atvejų išjungia visas tris linijos fazes nepriklausomai nuo to ar TJ buvo
vienfazis, ar dvifazis, ar trifazis. Perdavimo tinklo linijose su įžeminta neutrale (110, 330 kV) gali
būti taikomas vienos faz÷s išjungimas atsiradus vienfaziam TJ ir tokiu atveju tikslinga naudoti
vienfazis AKĮ.
Perdavimo tinklo linijų išjungimas kartais elektros sistemą padalina į dvi dalis ir linijos AKĮ
gali būti vykdomas tik atsižvelgiant į sistemos atskirų dalių sinchroninio darbo sąlygas. Tod÷l AKĮ
įtaisuose gali būti reikalingos sinchroninio veikimo kontrol÷s rel÷s (įtaisai). Pastaruoju metu mažos
galios generatoriai jungiami prie skirstomųjų tinklų. Tod÷l sinchronzmo kontrol÷ gali būti
reikalinga ir skirstomojo tinklo linijų AKĮ įtaisuose.
10.2. AKĮ įtaisų struktūra
AKĮ įtaisai veikia kartu su relin÷s apsaugos įtaisais. Jie gali veikti jei linijos jungtuvas yra
išjungtoje pad÷tyje ir tenkinamos kitos suveikimo sąlygos. AKĮ įtaiso struktūrin÷je schemoje (10.1
pav.) jungtuvo (Q) pad÷tį fiksuoja į÷jimas JP. Relin÷s apsaugos (RA) išjungimo komanda taip pat
gali būti perduodama į AKĮ įtaisą. Jis gali kontroliuoti linijos įtampą (UL) ir atsižvelgti į papildomas
sąlygas (į÷jimas PS), pavyzdžiui tikrinti ar kartu su jungtuvo išjungimo komanda neat÷jo AKĮ
uždraudimo signalas. Jis gali būti reikalingas suveikiant ADN ar kitiems automatiniams įtaisams.
© A. Narg÷las 87
Įj.
Q
Išj. JP
TA
RA AKĮ
UL
TV
IL UL PS
10.1 pav. AKĮ įtaiso struktūrin÷ schema
Daugiakarčio AKĮ įtaiso įjungimas į jungtuvo valdymo schemą parodytas 10.2 paveiksle. Joje
yra: jungtuvo Q įjungimo (AC) ir išjungimo elektromagnetai su blokkontaktais (Q1, Q2);
operatyvinio įjungimo ir išjungimo mygtukai (S1, S2) bei šių komandų fiksavimo (įsiminimo) rel÷
(M); jungtuvo pad÷čių kontrol÷s rel÷s – L1 suveikia kai Q išjungtas ir L2 suveikia, kai jungtuvas
įjungtas; linijos relin÷s apsaugos iš÷jimo kontaktas (RA). Operatyviosios srov÷s šaltinio gnybtai
(šynel÷s) pažym÷tos pliusu (+) ir minusu (–).
+ –
tS
T AKĮ:N, tN, tG
M1 U& PS
AKĮ
L1
S1 Q1
AC
1
M Q
S2 0 Q2
AT
L2
RA
10.2 pav. AKĮ įtaiso įjungimas į jungtuvo (Q) valdymo schemą
© A. Narg÷las 88
Paveikslo viršutin÷je dalyje yra AKĮ įtaisas. Jis įjungiamas kartu su jungtuvu paduodant
įjungimo komandą mygtuku S1, kurią įsimena rel÷ M ir uždaro kontaktą M1. Jis paleidžia laiko relę
T ir po nustatytos laiko trukm÷s (tS) AKĮ įtaisas pasiruošia veikimui. Tokiu būdu užtikrinamas AKĮ
įtaiso neveikimas, kai įjungiant tam tikrą laikotarpį buvusią išjungtą liniją suveikia relin÷ apsauga.
Tokiu atveju AKĮ netikslingas, nes yra maža tikimyb÷, kad jis bus s÷kmingas (prieš įjungimą linija
buvo be įtampos ir labai tik÷tinas joje esantis pastovus gedimas), antra vertus, operatyvinių požiūriu
ilgesnį laikotarpį išjungtos linijos greitas įjungimas daugeliu atvejų n÷ra svarbus.
Kai relin÷ apsauga (RA) išjungia jungtuvą Q, užsidaro blokkontaktas Q1, suveikia išjungtos
pad÷ties rel÷ L1 ir paruošiama AKĮ paleidimo grandin÷. Jei papildomos kontrol÷s kontaktas
(U&PS) uždaras AKĮ įtaisas pradeda veikti. AKĮ įtaiso pagrindin÷je dalyje yra numatytas veikimo
ciklų skaičius (N) ir kiekvieno ciklo įjungimo trukm÷ (tN). Po kiekvieno s÷kmingo įjungimo ciklo
per nustatytą laiką (tG) AKĮ įtaisas grįžta į pradinę parengties pad÷tį. Jei po paskutinio veikimo
ciklo AKĮ yra nes÷kmingas, įtaisas pasilieka neveikimo pad÷tyje ir jį įjungti gali tiktai operatorius.
Tokia AKĮ įtaiso struktūra gali tenkinti įvairių tinklų ir įtampų linijų ar kitų objektų
reikalavimus.
10.3. Perdavimo tinklo linijų AKĮ
Perdavimo tinklo linijos (Lietuvoje 330 ir 110 kV) turi maitinimą iš abiejų galų, tod÷l AKĮ
įtaisai turi būti abiejuose galuose. Jų veikimas turi būti tarpusavyje koordinuotas. Norint užtikrinti
s÷kmingą AKĮ turi būti sudarytos sąlygos tam tikrą laiko tarpą linijai pabūti be įtampos. Kita vertus,
išjungiant liniją elektros sistema gali būti padalyta į dvi izoliuotas dalis, kurių kiekvienoje gali
pasikeisti dažnis ir kampai tarp įtampos fazorių. Tod÷l AKĮ įtaisai įjungimo metu turi atsižvelgti į
sistemos atskirų dalių sinchroninio darbo galimybes. Galimi įvairūs perdavimo linijų AKĮ būdai,
priklausantys tuo konkrečios linijos vietos tinkle ir kitų sąlygų.
10.3.1. Linijos su dvipusiu maitinimu AKĮ su įtampų kontrole
Perdavimo tinkle dažnai galimi atvejai, kai d÷l gedimo išjungta linija nedalina sistemos į
izoliuotas dalis nes sujungtos keletu linijų, kurios 10.3 paveiksle pažym÷tos punktyrine linija. Tod÷l
vykdant kartotinį įjungimą nereikia kontroliuoti sinchroninio veikimo sąlygų, nes kampinis dažnis
(ω) sistemoje yra vienodas ir įtampos (U1 ir U2) linijos galuose mažai skiriasi. Kadangi linija
maitinama iš abiejų galų, reikia suderinti jų kartotinio įjungimo įtaisų (AKĮ1 ir AKĮ2) ir relinių
apsaugų (RA1 ir RA2) veikimo tvarką TJ ir AKĮ vyksmo laikotarpyje, kad būtų užtikrinta linijos
būvimo be įtampos reikalaujama trukm÷. Tikslinga tai atlikti naudojant AKĮ su įtampų kontrole.
U1 , ω RA1 RA2 U2 , ω
K
~ ~
TV1 TV2
AKĮ1 V1 US ≅ UN US ≅ 0 V2 AKĮ2
+ +
10.3 pav. Linijos su dvipusiu maitinimu AKĮ su įtampų kontrole
© A. Narg÷las 89
Įtaisas AKĮ2 turi įtampos sumaž÷jimo kontrolę. Kai gedimą (K) išjungia apsauga (RA2) ir
išnyksta įtampa linijoje (gedimą išjungia RA1 ir įtampos rel÷ V2 uždaro kontaktus) AKĮ2 gali
įjungti jungtuvą ir patikrinti ar gedimas linijoje išnyko. Jei AKĮ nes÷kmingas, įjungimą galima
kartoti. Tuo metu įtaisas AKĮ1 negali veikti nes linijoje n÷ra įtampos ir rel÷s V1 atviras kontaktas
draudžia įjungimą. Po s÷kmingo AKĮ2 įjungimo linijoje atsiranda įtampa ir AKĮ1 įjungia savo
jungtuvą užbaigdamas s÷kmingo įjungimo procesą. Kadangi šiuo atveju įtaiso AKĮ2 valdomam
jungtuvui tenka išjungti dagiau trumpųjų jungimų, po tam tikro laikotarpio tikslinga keisti vietomis
AKĮ įtaisų įtampų kontrol÷s funkcijas.
10.3.2. Nesinchroninis AKĮ
Kai išjungus sugedusią liniją sistema dalinama į dvi dalis tam tikrais atvejais galima naudoti
nesinchroninį AKĮ (NAKĮ), t.y. kartotinį linijos įjungimą neatsižvelgiant į sinchroninio darbo
sąlygas. Įjungimą gali vykdyti jau išnagrin÷ti AKĮ įtaisai su įtampų kontrole, tačiau šiuo atveju
pasikeičia linijoje vykstantys procesai. Po s÷kmingo AKĮ2 linijos įjungimo (10.4 pav.), atskiruose
linijos galuose esantys generatoriai jau sukasi skirtingais dažniais (ω1 ir ω2) ir atstojamosios
generatorių įtampos (U1 ir U2 sukasi viena kitos atžvilgiu. Kampas tarp jų (θ) kinta nuo 0 iki 3600.
Tod÷l įtaisui AKĮ1 įjungus jungtuvą, linija tek÷s nesinchroninio įjungimo srov÷ (INS), kurios
maksimalią vertę galiama apskaičiuoti Taip:
INSmax = (U1 + U2)/(Z1 + ZL + Z2).
Ši srov÷ kenkia elektros įrenginiams, bet svarbiausia, kad sujungtoje sistemoje prasideda
švytavimai. Tokį AKĮ galima naudoti tiktai tada, kai švytavimai greitai užgęsta ir įjungimo metu
generatorių srov÷ neviršija leistinos srov÷s. Bendru atveju norint panaudoti nesinchroninį AKĮ
reikia atlikti įjungimo proceso dinamikos skaičiavimus. Galingose elektros sistemose NAKĮ
naudojamas retai. Reikia tur÷ti galvoje, kad nesinchroninio įjungimo metu gali klaidingai suveikti
distancin÷s apsaugos (joms reikia numatyti specialius įtaisus draudžiančius veikti švytavimų metu).
U1 , ω1 RA1 RA2 U2 , ω2
K
~ ~
INS ZL
Z1 TV1 TV2 Z2
∆U
U1,ω1
θ U2,ω2
AKĮ1 V1 US ≅ UN US ≅ 0 V2 AKĮ2
+ +
10.4 pav. Linijos su dvipusiu maitinimu nesinchroninis AKĮ
10.3.3. Greitas AKĮ
Greitas AKĮ (GAKĮ) yra nesinchroninio AKĮ atmaina. Jei AKĮ įvykdomas labai greitai (per
0,25 – 0,5 s) tai dažniai atskirtose sistemos (10.4 pav.) dalyse (ω1 ir ω2) ir kampas (θ) tarp įtampų
(U1 ir U2) daug nepakinta. Įjungimo metu susidariusios pauz÷s be įtampos linijoje trukm÷s pakanka
elektros lanko užgesimui, kuris užtikrina didelę s÷kmingo AKĮ tikimybę. Greitą įjungimą
garantuoja greita linijos relin÷ apsauga (su ryšio kanalais) ir greitas (orinis) jungtuvas. Užtikrinant
GAKĮ veikimą tuo pat momentu paduodama jungtuvo išjungimo ir įjungimo komanda. Tokiu atveju
© A. Narg÷las 90
TJ srovę nutraukia greitai atsidarę orinio jungtuvo lanko gesinimo kontaktai, kurie po neilgo
uždelsimo v÷l užsidaro. Greito AKĮ metu nesinchroninio įjungimo srov÷ (INS) būna mažesn÷, ji
daro mažesnį poveikį generatoriams ir švytavimai greičiau nuslopsta. Prieš naudojant GAKĮ reikia
atlikti įjungimo proceso dinamikos skaičiavimus.
10.3.4. AKĮ su sinchronizmo kontrole
Jei perdavimo tinklo linijai negalima naudoti jau aprašytų AKĮ įtaisų, tenka naudoti AKĮ su
sinchronizmo kontrole (AKĮSK), kuri įruošiama tik viename linijos gale (AKĮ1). Kito linijos galo
(AKĮ2) įtaisas kaip ir kitose AKĮ schemose kontroliuoja įtampos nebūvimą (rel÷ V2). Po AKĮ2
atlikto s÷kmingo linijos įjungimo pradeda veikti AKĮ1 sinchronizmo kontrol÷s rel÷ (SK). Ji
reaguoja į linijos (UL) ir šynų (UŠ) įtampų fazorių skirtumo (∆U = UL – UŠ) kitimo greitį ir
amplitud÷s sumaž÷jimą. Sinchronizmo kontrol÷s įtampos (∆U) kitimo kreiv÷s parodytos 10.6
paveiksle: a) – vektorin÷ diagrama; b) – įjungimo draudimo kreiv÷; c) – įjungimo leidimo kreiv÷.
UŠ , ωŠ RA1 RA2
UL, ωL K
~ ~
TV1’ TV2
TV1”
SK
AKĮ1 ∆U = UŠ –UL ≅ 0 US ≅ 0 V2 AKĮ2
+ +
10.5 pav. Linijos su dvipusiu maitinimu AKĮ su sinchronizmo kontrole
∆U
b)
a)
t
UŠ,ωŠ
∆U T1
θ θ =0
UL,ωL
∆U
c)
ĮZ
T2
θ=0
10.6 pav. Sinchronizmo kontrol÷s įtampos (∆U) kitimo kreiv÷s

© A. Narg÷las 91
Dviejų sistemų sinchroninio darbo sąlygos yra trys: 1) UŠ ≅ UL; 2) fŠ ≅ fL; 3) θ ≅ 0. AKĮ įtaise
galima pasitenkinti apytikr÷mis sinchronizmo sąlygomis. Laikoma, kad 1 sąlyga (įtampų modulių
vienodumas) tenkinama automatiškai. Abiejų dažnių (fŠ ≅ fL) skirtumą galima nustatyti pagal ∆U
kreiv÷s periodą (T = 1/[fŠ – fL]). Jei T didesnis už leistiną periodą (TL), apsprendžiamą leistinu
dažnių (∆UL = [fŠ – fL]) skirtumu, abi sistemas galima sujungti. Tod÷l 10.6b paveikslo kreiv÷ (jos
periodas T1<TL), rodo, kad jungtuvo įjungimas yra neleistinas. 10c kreiv÷s periodo trukm÷ atitinka
leistiną (T2>TL), tačiau įjungimo komanda turi būti paduota kai kampas tarp įtampų fazorių (θ) yra
artimas nuliui (paveiksle pažym÷ta galima įjungimo komandos padavimo zona – ĮZ).
Naudojant AKĮSK linijos įjungimas nebūna labai greitas, bet jis apsaugo nuo pavojingų
nesinchroninių dviejų sistemos dalių sujungimų. Jį galima naudoti ir 10.3 paveikslo schemoje, jei
yra tikimyb÷, kad gali nutrukti dviejų sistemų ryšys lygiagrečiomis linijomis.
10.3.5. Vienfazis AKI
Vienfazis AKĮ (VAKĮ) naudojamas 110 ir 330 kV linijose, kuriose 80 – 90 % visų gedimų
sudaro vienfaziai trumpieji jungimai. Tod÷l tikslinga tokio gedimo metu išjungti sugedusią fazę ir ją
pakartotinai įjungti, t.y. naudoti vienfazi AKĮ. Išjungus vieną fazę ryšys tarp dviejų sistemos mazgų
nenutrūksta, tik pablog÷ja įtampos kokyb÷ (atsiranda nesimetrija). VAKĮ tinka linijoms, kurios yra
vienintelis ryšys tarp dviejų sistemų ir kai yra linijos sudarančioms papildomą ryšį tarp sistemų.
Naudojant VAKĮ relin÷ apsauga (RA-1F, 10.7 pav. ) turi patikimai atrinkti sugedusią fazę ir paduoti
išjungimo komandą į atitinkamą jungtuvą. VAKĮ suveikimo trukm÷ parenkama apie 10 – 15
sekundžių, kad gal÷tų patikimai užgęsti TJ sukeltas elektros lankas, kurį papildomai maitina
sveikosios linijos faz÷s per indukcinius ir talpinius ryšius. Esant išjungtai vienai fazei relin÷ apsauga
turi patikimai saugoti nepažeistas fazes, nes gedimas gali atsirasti VAKĮ pauz÷s metu. Nes÷kmingo
VAKĮ atveju reikia išjungti visų fazių abiejų linijos galų jungtuvus. Jei linijoje atsiranda dvifazis ar
trifazis trumpasis jungimas tai vykdomas trifazis AKĮ (TAKĮ, 10.7 pav.). Tai gali būti greitas AKĮ
ar AKĮ su sinchronizmo kontrole.
Įj. Įj.
VAKĮ VAKĮ
TAKĮ TAKĮ
RA-1F 330 kV RA-1F
Išj. Išj.
U1 , ω U2 , ω
K1 K2
~ ~
K3
10.7 pav. Vienfazio AKĮ struktūrinį schema
Kai išjungiama viena faz÷ linija pradeda skleisti elektromagnetinius trikdžius, kurie kenkia kai
kurių elektroninių įtaisų ir ryšio sistemų veikimui. VAKĮ įtaisai yra sud÷tingi ir brangūs, tod÷l jų
naudojimą pageidautina ekonomiškai pagrįsti.
© A. Narg÷las 92
10.4. Skirstomojo tinklo linijų AKĮ
Skirstomojo tinklo linijos dažniausiai turi radialinę struktūrą ir maitinamos iš vienos pus÷s. Jose
tikslinga naudoti daugiakarčius AKĮ, padidinančius s÷kmingų įjungimų tikimybę (10 – 15 %).
Norint sumažinti d÷l atsiradusių gedimų išjungiamų elektros vartotojų skaičių linijos skaidomos į
mažesnes dalis naudojant įvairius aparatus (jungtuvus, saugiklius, sekcionavimo įtaisus ir kt.).
Linijose su keletu atkarpų reik÷tų pailginti gedimo išjungimo trukmę norint užtikrinti paprastų
apsaugų (MSA) selektyvų veikimą. AKĮ įtaisų panaudojimas leidžia išvengti šių trūkumų. Jie gali
pagreitinti apsaugų veikimą tenkinant selektyvumo reikalavimus ir pagerinti elektros tiekimo
sistemos funkcionavimą. Visumoje galima tvirtinti, AKĮ įtaisų ir relinių apsaugų bendro veikimo
koordinavimas sudaro galimybes padidinti elektros tiekimo patikimumą. Žemiau aprašyti keli
relin÷s apsaugos ir AKĮ įtaisų panaudojimo skirstomajame tinkle būdai.
10.4.1. Radialinių linijų AKĮ
Radialin÷je linijoje su trimis atkarpomis (10.8 pav.) naudojamos neselektyvios ir greitos

apsaugos (tS1 ≈ t S2 ≈ t S3 ≈ 0.05 s), kurių veikimo zona pilnai apima dvi gretimas linijas. Atsiradęs
TJ bet kurioje vietoje (K1, K2, K3) išjungiamas be papildomo uždelsimo. Selektyvų veikimą
užtikrina AKĮ įtaisų, esančių arčiau maitinimo šaltinio, veikimo kartotinumo didinimas: AKĮ1 – 3
kartai, AKĮ2 – 2 kartai ir AKĮ1 – 1 kartas. Esant TJ taške K3 gali suveikti dvi apsaugos RA3 ir RA2
ir abu AKĮ įtaisai (AKĮ3 ir AKĮ2) įjungs savo jungtuvus. Jei AKĮ s÷kmingas, elektros tiekimo
schema bus atkurta. Po nes÷kmingo AKĮ apsauga RA3 išjungs savo jungtuvą ir AKĮ3 neveiks. Jei
tuo pat metu bus išjungtas 2 jungtuvas jis v÷l bus įjungtas. AKĮ įtaisų įjungimo laikai visais atvejais
turi atitikti selektyvaus veikimo reikalavimus: tSAKĮ1 > tSAKĮ2 > tSAKĮ3. Būtina pažym÷ti, kad toks
AKĮ ir relin÷s apsaugos veikimas turi ne tik privalumų (greitas TJ išjungimas) bet ir trūkumų:
padid÷ja trumpalaikių įtampos nutraukimų elektros vartotojams skaičius ir įtaisų gedimų metu gali
būti be reikalo sutrikdytas elektros tiekimas kai kuriems vartotojams. Kitaip, sakant pablog÷ja
elektros energijos kokyb÷s rodikliai. Norint pagrįsti šios schemos panaudojimo tikslingumą reikia
atlikti elektros kokyb÷s rodiklių skaičiavimus. Be to šioje tiekimo schemoje panaudojami 3
jungtuvai.
RA-AKĮ NAKĮ1=3 RA-AKĮ NAKĮ2=2 RA-AKĮ NAKĮ3=1
1 K1 2 K2 3 K3
~
tS
RA1 RA2 RA3
LK
10.8 pav. Greitų neselektyvių apsaugų ir AKĮ panaudojimas linijose
10.4.2. Linijų su sekcionavimo įtaisais AKĮ
Norint atpiginti elektros tiekimo schemą linijoje galima naudoti automatinius sekcionavimo
įtaisus. Tai įtaisai, kurie gali išjungti linijos atkarpą, kai ja neteka srov÷. Greta to, jie gali išjungti
© A. Narg÷las 93
liniją po iš anksčiau nustatyto TJ srov÷s pratek÷jimo skaičiaus. Sekcionavimo įtaisai yra žymiai
pigesni už jungtuvus. Jų veikimą reikia suderinti su linijos jungtuvo (Q1) RA ir AKĮ veikimu.
Trijų atkarpų linijos su atšakomis ir automatiniais sekcionavimo įtaisais schema yra 10.8
paveiksle. Joje yra vienas jungtuvas (Q1) su RA ir AKĮ įtaisais ir du automatinio sekcionavimo
įtaisai (S1, S2). Jungtuvo relin÷s apsaugos veikimo zona apima visą liniją įskaitant atšakas. Esant
gedimui taške K3, TJ srov÷ teka per abu sekcionavimo įtaisus ir jungtuvą. Gedimą išjungia
jungtuvo RA po to veikia AKĮ. Jei AKĮ s÷kmingas, procesas tuo užbaigiamas. Jei AKĮ nes÷kmingas
v÷l išjungiamas jungtuvas (Q1). Šios AKĮ pauz÷s metu (po antrojo TJ srov÷s pratek÷jimo), kai linija
neteka srov÷, sekcionavimo įtaisas (S1) atidaro kontaktus. Po to AKĮ įjungia jungtuvą ir atkuria
elektros tiekimą dviems atkarpoms (iki S1 kontakto). Sekcionavimo įtaisas S2 atidaro kontaktus po
trijų TJ srov÷s pratek÷jimų, vykstančių nustatytame laikotarpyje. Jungtuvo Q1 veikimo
kartotinumas lygus 4. Tokiu būdu gedimai linijoje ir jos atšakose likviduojami selektyviai.
RA-AKĮ NAKĮ1=4
S2 S1
K1 K2 K3
~
Q1 NS2=3 NS1=2
10.9 pav. Linijos, turinčios sekcionavimo įtaisus, AKĮ
10.4.3. Linijų su saugikliais atšakose AKĮ
Linijos su saugikliais atšakose naudojamos norint atpiginti elektros tiekimo schemą. Trumpieji
jungimai atšakose gali būti išnykstantys kaip ir kitose linijos vietose. Tod÷l pageidautina AKĮ
vykdyti ir atšakoms. Patys saugikliai to padaryti negali. Tod÷l naudojamas AKĮ ir RA įtaisai su
saugiklių išsaugojimo funkcija pirmojo TJ metu. Tam naudojama labai greita jungtuvo Q1 apsauga
(tS ≈ 0,05 s). Atsiradus gedimui taške K2 (už saugiklio) jį greitai išjungia jungtuvo Q1 relin÷
apsauga. Saugiklio išsilydimo charakteristika turi būti tinkamai parinkta, kad per RA suveikimo
laikotarpį (≈ 0,05 s) jis nesuveiktų. Vykdant AKĮ apsaugos suveikimo trukm÷ padidinama (pvz., iki
0,5 s) ir po jungtuvo įjungimo saugiklis susp÷ja išsilydyti ir izoliuoti linijos atšaką, jei gedimas
neišnyko (nes÷kmingas AKĮ) arba atšaka pradeda tiekti elektros energiją, jei gedimas už saugiklio
išnyko (s÷kmingas AKĮ). Esant gedimui pagrindin÷je linijos dalyje RA ir AKĮ veikia įprastine
tvarka. Schemoje galima naudoti keleto ciklų AKĮ.
RA-AKĮ NAKĮ1=2
IS1= 0,05 s; IS2= 0,5 s K1
~
Q1
K2
10.10 pav. Linijos, turinčios atšakas su saugikliais, AKĮ
© A. Narg÷las 94
10.4.4. Linijų su paskirstytaisiais generatoriais AKĮ
Paskirstytieji generatoriai (PG) dažniausiai jungiami prie elektros vartotojų tinklo. Kartu su
elektros apkrovomis jie sudaro įmon÷s elektros sistemą. Prie linijos ji jungiama atskira jungtimi.
10.11 paveiksle parodyta linijos su PG relin÷s apsaugos ir AKĮ schema. PG jungtį sudaro
transformatorius T, kurį apsauga RA gedimo maitinimo linijoje (K) metu išjungia jungtuvu Q2
izoliuoja paskirstytų generatorių sistemą (PGS) nuo linijos. Q2 gali būti išjungiamas perduodant
komandą ryšio kanalu iš Q1 jungtuvo relin÷s apsaugos. Izoliuota sistema (PGS) turi palaikyti
generatorių (PG) ir apkrovų (A) galių balansą. Tam naudojami dažnio reguliatoriai ir automatinis
dažninis nukrovimas (ADN). Tuo pat metu linijos relin÷ apsauga išjungia jungtuvą (Q1) ir vykdo
AKĮ. Po s÷kmingo AKĮ sistema PGS gali automatiškai sinchronizuotis su linija įjungdama jungtį
(jungtuvą Q2).
RA-AKĮ
K
~
Q1
PGS
RA T
A
Q2 ~ PG
10.11 pav. Linijos su paskirstytais generatoriais AKĮ schema

10.5. Variklių AKĮ
UŠ Įj.
AKĮ
TV
Išj.
TA RA V1 V2
UŠ
V1S: ↓0,7·UN; 0,5 s

M1 M2 V2S: ↑UN; 10 s
10.12 pav. Variklio AKĮ schema

Variklio AKĮ (10.12 pav.) naudojamas tiktai tada, kai jį (M2) išjung÷ minimaliosios įtampos
apsauga (V1), palengvindama neišjungto variklio (M1) savaiminį pasileidimą po įtampos (UŠ)
trumpalaikio sumaž÷jimo. AKĮ įtaisą paruošia įjungimui rel÷ V1 išjungdama variklį sumaž÷jus šynų
įtampai (UŠ < 0,7·UN ir t > 0,5 s). Variklio įjungimą kontroliuoja rel÷ V2, kuri suveikia padid÷jus
šynų įtampai (UŠ ≈ UN). Įjungimas gali būti su uždelsimu. Jei įtampos sumaž÷jimo metu
išjungiamas daugiau nei vienas variklis, skirtingi AKĮ įtaisų suveikimo laikai užtikrina variklių
paleidimo tvarką. Tai sumažina įtampos kritimą variklių įjungimo metu. Kai variklį išjungia kitos
apsaugos (RA) AKĮ įtaisas nepaleidžiamas.
© A. Narg÷las 95
11. AUTOMATINIS REZERVINIŲ MAITINIMO ŠALTINIŲ ĮJUNGIMAS
11.1. Bendrosios žinios apie automatinį rezervinių maitinimo šaltinių įjungimą
Automatinio rezervinių maitinimo šaltinių įjungimo (ARĮ) įtaisai greitai įjungia rezervinį šaltinį,
kai d÷l gedimo ar kitų priežasčių išjungiamas pagrindinis šaltinis. Maitinimo šaltinis šiuo atveju gali
būti elektros linija, transformatorius ar greta esančios skirstymo šynos (šynų sekcijos). ARĮ
naudojamas skirstomuosiuose elektros tinkluose siekiant padidinti elektros tiekimo patikimumą.
Šiuose tinkluose dažniausiai naudojamos radialin÷s vienpusio maitinimo linijos. Sugedus linijai
nutrūksta elektros tiekimas vartotojams. Norint padidinti elektros tiekimo patikimumą būtina tur÷ti
greitai įjungiamus rezervinius maitinimo šaltinius. Tą patį galima būtų pasiekti naudojant uždarus
(žiedinius) elektros tinklus, tačiau juose reikalinga didel÷s galios įranga, nes juose TJ srov÷s yra
didesn÷s. Tod÷l jie yra brangūs. Naudojant vienpusio maitinimo linijas sumaž÷ja TJ srov÷s ir
tinkluose gali būti naudojama mažesn÷s galios įranga. Norint padidinti elektros tiekimo
patikimumą elektros tiekimo schema turi būti pritaikyta ARĮ įtaisų panaudojimui.
11.2. Elektros tiekimo sistemos su ARĮ įtaisais
11.1 paveiksle parodytos dvi elektros tiekimo, kuriose patikimumo padidinimui naudojami ARĮ
įtaisai.
a) b)
~ ~ ~ ~
UP UR U1 U2
PL RL L1 L2
Q1 ARĮ Q2 Q1 ARĮ Q2
SI SII
A A1 Q3 A2
11.1 pav. Elektros tiekimo schemos su ARĮ įtaisais
11a paveikslo schemoje apkrovos A1 patikimas elektros tiekimas užtikrinamas numatant

pagrindinę ir rezervinę maitinimo linijas (PL ir RL). Linijos turi būti maitinamos iš nepriklausomų
elektros šaltinių, kurių galimyb÷ išeiti iš rikiuot÷s vienu metu yra mažai tik÷tina. Darbo metu linijos
PL jungtuvas Q1 yra įjungtas ir linijos RL jungtuvas Q2 (patamsintas) – išjungtas . Išnykus įtampai
UP ar išsijungus jungtuvui Q1 ARĮ įtaisas įjungia liniją RL (jungtuvą Q2) ir į apkrovą paduoda
rezervinio šaltinio įtampą UR. Įjungimas gali būti įvykdytas per keletą sekundžių.
Šios schemos trūkumu galima laikyti tai, kad rezervin÷ linija dirba neapkrauta. AKĮ įtaise
numatoma galimyb÷ keisti vietomis rezervinę ir pagrindinę linijas.
11b paveikslo schemoje parodytas dviejų tos pačios skirstyklos sekcijų (SI ir SII) apkrovų (A1 ir
A2) maitinimas skirtingomis linijomis (L1 ir L2), prijungtomis prie nepriklausomų šaltinių. Linijas
rezervuoja sekcijas jungiantis jungtuvas (Q3). Sugedus vienai linijai jungtuvą Q3 įjungia ARĮ
įtaisas. Kiekviena linija privalo tur÷ti galimybę maitinti abiejų sekcijų apkrovas (A1 ir A2) Tai
reiškia, kad prisijungus kitos sekcijos apkrovai linija nebus perkrauta ir sekcijų įtampos lygis bus
leistinose ribose. Išsijungus abiems linijoms ARĮ įtaisas veikti negali.
© A. Narg÷las 96
~ ~ ~
U1 UR U2
T1 TR T2
RA1 ARĮ1 ARĮ2 RA2
SI SII
A1 A2
11.2 pav. Transformatorių ARĮ schema su bendru rezerviniu transformatoriumi
Schemoje (11.2 pav.) transformatoriai T1 ir T2 prijungti prie skirstyklos sekcijų (SI ir SII),
kurios maitina savo apkrovas (A1 ir A2). Rezervavimui numatytas atskiras transformatorius (TR),
kuris normalaus darbo metu būna išjungtas. Jis turi tris jungtuvus: viena bendrą (viršuje) ir du
sekcijų (SI ir SII) rezervavimo (apačioje). Kai transformatorius (pvz., T1) išsijungia, ARĮ įtaisas
įjungia bendrą rezervinio transformatoriaus (TR) jungtuvą ir atitinkamos sekcijos (šiuo atveju SI)
rezervavimo jungtuvą. Suveikiant apsaugoms (RA1 ar RA2) turi būti išjungiami abu
transformatorių T1 ir T2 jungtuvai. Šioje schemoje vienu metu gali būti rezervuojami abu sekcijas
maitinantys transformatoriai (T1 ir T2), jei rezervinio transformatoriaus galia yra pakankama ir
tenkinami įtampos kokyb÷s reikalavimai.
11.2 paveikslo schema naudojama elektrinių savųjų reikmių elektros tiekimo sistemoje.
Rezervinis transformatorius gali būti bendras didesniam sekcijų skaičiui (pvz. 6).
11.3. ARĮ įtaiso schema
Elektros tiekimo schemos (11.1a pav.) ARĮ įtaiso struktūra parodyta 11.3 paveiksle.
K1 ~ UP UR ~
PL RL
RAP RAR
URL
UMIN
UŠ
K2 Q1 Q2
ĮK
Š
A
K3
11.3 pav. ARĮ įtaiso struktūrin÷ schema
© A. Narg÷las 97
Schemoje yra pagrindine (PL) ir rezervine (RL) linijos, kurios turi jungtuvus (Q1, Q2) ir relines
apsaugas (RAP, RAR). ARĮ įtaisas susideda iš dviejų dalių: rezervin÷s linijos jungtuvo įjungimo
komandos formavimo schemos (ĮK) ir šynų įtampos sumaž÷jimo apsaugos (UMIN). Schema ĮK
perduoda ribotos trukm÷s komandą į rezervin÷s linijos jungtuvą (Q2), kai pilnai išsijungia
pagrindines linijos jungtuvas (Q1) suveikus šios linijos apsaugai. Ribota įjungimo komandos
trukm÷ apsaugo jungtuvą Q2 nuo daugkartinio jo įjungin÷jimo ir išjungin÷jimo, kai jungtuvas Q1
išjungiamas esant neišnykstančiam gedimui (K2) šynose Š. Įtampos sumaž÷jimo apsauga UMIN
išjungia jungtuvą Q1, kai dingsta elektros tiekimo sistemos maitinimo šaltinio įtampa (UP) ir tuo
inicijuoja rezervin÷s linijos įjungimą.
Tokią ARĮ schemą galima pritaikyti ir kitoms elektros tiekimo schemoms (11.1b ir 11.2).
11.4 paveiksle parodyta detalizuota ARĮ įtaiso schema. Įjungimo komandos formavimo
schemoje (ĮK) yra laiko rel÷ (TI), kuri atidaro savo kontaktą po suveikimo v÷lavimo trukm÷s tI, kuri
skaičiuojama nuo jungtuvo Q1 išjungimo patvirtinimo momento (tI ≈ 0,5 s).
Įtampos sumaž÷jimo apsaugoje yra dvi įtampos rel÷s (VŠ ir VR) ir laiko rel÷ (TU). Rel÷ VR
kontroliuoja įtampos būvimą rezervin÷je linijoje. Jei įtampos (UR) n÷ra, rezervo įjungimas
nevykdomas nes tai daryti netikslinga. Rel÷ VŠ kontroliuoja įtampos sumaž÷jimą šynose, kai
nutrūksta elektros tiekimas pagrindine linija PL. Rel÷ suveikia, kai UŠ < 0,7⋅UŠN (UŠN – vardin÷
šynų įtampa). Kad įtampos sumaž÷jimo apsauga nesuveiktų trumpalaikių TJ metu įvedamas
išjungimo komandos uždelsimas – laiko rel÷ TU. Rel÷s suveikimo trukm÷ (tS) turi būti didesn÷ už
maitinimo tinklo ar apkrovos relinių apsaugų suveikimo laikus (gedimų K1 ir K3 išjungimo
trukmes). Dažniausiai suveikimo trukm÷ būna šiose ribose: tS = 0,5 – 1,5 s. Faktin÷ jungtuvo Q1
išjungimo trukm÷ gali gerokai padid÷ti nes įtampą ant šynų (UŠ) gali palaikyti iš inercijos
besisukantys varikliai (sinchroniniai ir asinchroniniai).
K1 UP tS.
+
UMIN
– +
TU RL
PL
VŠ VR UR
RAP RAR
tI.
Q1 + Q2
TI
Š ĮK UŠ K2
RA RA RA
K3
11.4 pav. ARĮ įtaiso principin÷ schema
Kad UMIN įtaisas klaidingai neveiktų perdegus įtampos transformatorių saugikliams, įtampos
reles tikslinga jungti prie tiesiogin÷s sekos įtampų filtrus. ARĮ įtaisas turi veikti, kai pagrindinę
liniją išjungia operatyvinis personalas, tod÷l norint išjungti pagrindinę liniją (transformatorių) prieš
tai reikia išjungti ARĮ įtaisą
© A. Narg÷las 98
11.4. Variklių savilaida ARĮ metu
Variklių savilaida – tai savaiminis variklio darbo pratęsimas po trumpalaikio įtampos

sumaž÷jimo. Jei ARĮ naudojamas variklinei apkrovai, tai rezervinio šaltinio įjungimas gali būti
nes÷kmingas, jei nebus užtikrinta variklių savilaida. Įjungiant rezervinį šaltinį labai padid÷ja
variklių įjungimo srov÷ – ji gali būti artima variklio paleidimo srovei. D÷l to sumaž÷ja šynų įtampa
ir gali prasid÷ti įtampos maž÷jimo lavina ir variklius išjungia perkrovos ar įtampos sumaž÷jimo
apsaugos. Srovių pasiskirstymas normalioje darbo schemoje ir po ARĮ parodytas 11.5 paveiksle.
Normaliame režime srov÷s teka per abu transformatorius ir šynų įtampos yra leistinose ribose
(11.5a pav.). Kai mitinimo transformatorius T1 išjungiamas įjungiamas sekcinis jungtuvas.
Pradiniu ARĮ veikimo momentu padid÷ja pirmosios sekcijos (S1) srov÷ (11b pav.). Priimta, kad ji
padid÷ja 5 kartus. Tod÷l sumaž÷ja įtampos (U1 ir U2) abiejų sekcijų šynose ir ARĮ gali būti
nes÷kmingas. Numatant tokį atvejį reikia iš anksčiau atlikti variklių savilaidos galimybių
skaičiavimus. Jei savilaida negalima galima numatyti dalies variklių išjungimą ARĮ metu
panaudojant jų minimaliosios įtampos apsaugą ir jų automatinį įjungimą atsikūrus įtampai tam
panaudojant variklio AKĮ įtaisą. Teigiamą efektą gali duoti maitinimo transformatoriaus (T1)
išjungimo pagreitinimas nutrūkus elektros tiekimui (išnykus įtampai U1, 11.5a pav).
U1 U2 U2
T1 T2 T1 T2
I1N I2N 5·I1N + I2N
5·I1N
U1N S1 S2 U2N U1<U1N S1 S2 U2<U2N
a) UM b)
11.5 Srovių pasiskirstymas schemoje su ARĮ įtaisu
11.5. ARĮ veikimo pagreitinimas naudojant dažninį variklių išjungimą
Didžiausia varikliu įjungimo ARĮ metu srov÷ būna tada, kai varikliai ilgą laiką sukasi iš
inercijos be maitinimo. Tokiu atveju rezervinio (sekcijinio) jungtuvo įjungimas (11.5b pav.) gali
užtrukti iki 10 sekundžių. Tokiu atveju variklių ijungimo srov÷ gali būti artima stovinčio variklio
paleidimo srovei. Tyrin÷jant išjungtų iš tinklo variklių savilaidos procesus buvo pasteb÷ta, kad
išjungtų variklių liekamoji įtampa maž÷ja žymiai l÷čiau nei tos įtampos dažnis. Tod÷l pagrindinio
šaltinio jungtuvo išjungimą galima pagreitinti panaudojant dažnio sumaž÷jimo apsaugą (dažninį
ARĮ paleidimą). Apsaugos schema yra 11.6a paveiksle, kur ji pažym÷ta FMIM; ji veikia kartu
įtampos sumaž÷jimo apsauga (VMIN). Į apsaugą paduodamos dvi įtampos – rezervinio šaltinio
(UR) ir variklių prijungimo šynų (UŠ). Joje yra trys rel÷s: šynų įtampos (išjungtų variklių) dažnio
sumaž÷jimo (FŠ), rezervinio šaltinio dažnio (FR) ir įtampos (VR) kontrol÷s.
11.6b paveiksle yra išjungtų variklių liekamosios įtampos (UM=UŠ) ir dažnio (fM=fŠ) maž÷jimo
priklausomyb÷ nuo jų išjungimo trukm÷s (t). Aiškiai matyti, kad dažnis maž÷ja sparčiau. Dažnio
sumaž÷jimo apsauga neturi uždelsimo ir tai papildomai pagreitina jos veikimą. Apsaugos FMIN
relių suveikimo tvarka parodyta 16c paveiksle. 1 eilut÷je parodyta relių kontaktų pad÷tis normalaus
darbo metu, kai variklius maitina pagrindinis transformatorius. 2 eilut÷je parodyta kontaktų pad÷tis
© A. Narg÷las 99
po įtampos U1 dingimo, kai sumaž÷jus variklių dažniui suveikia (uždaro kontaktą) rel÷ FŠ. 3 eilut÷je
parodyta kontaktų pad÷tis esant normaliai maitinimo schemai, kai sumaž÷ja dažnis sistemoje.
Atsidaręs rel÷s FR kontaktas neleidžia klaidingai išjungti transformatoriaus jungtuvo. Įtampos rel÷
neleidžia vykdyti ARĮ, kai n÷ra įtampos rezerviniame maitinimo šaltinyje (U2).
U1 U2 1
FMIN
+ UŠ b)
a)
FŠ FR VR fŠ
T2 t
T1
UŠ
UR
UMIN fŠ=f0 fR=f0 UR=UN
1
UŠ fŠ<f0 fR=f0 UR=UN
2
Š fŠ<f0 fR<f0 UR=UN
3
UM, fM FŠ FR VR c)
11.6 pav. Dažninis ARĮ įtaiso paleidimas
Greitinant ARĮ veikimą reikia atsižvelgti į galimą trumpalaikį srov÷s padid÷jimą d÷l tinklo
įtampos (UR) ir iš inercijos besisukančių variklių liekamosios įtampos (UM=UŠ) fazorių
priešpriešin÷s krypties įjungimo metu. Jei ši srov÷ kenkia varikliams, ARĮ įtaisas turi laukti iki kol
sumaž÷s stojančių variklių įtampa.
11.6. Tinklo sekcionavimo jungtuvo ARĮ
Skirstomuosiuose tinkluose linijos maitinamos iš vienos pus÷s. Jų elektros tiekimo patikimumą

galima padidinti panaudojant linijų sekcionavimą, jų AKĮ ir vieno jungtuvo ARĮ (11.7 pav.).
U1=0 & U2≅UN; tS1 ARĮ U2=0 & U1≅UN; tS2
U1 TV1 TV2 U2
RA AKĮ RA AKĮ RA AKĮ RA AKĮ
~ ~
K1 K2 K3 K4
Q1 Q2 Q3 RA Q4 Q5
11.7 pav. Sekcionavimo jungtuvo ARĮ panaudojimo schema
ARĮ įtaiso suveikimo (Q3 įjungimo) sąlyga: įtampos dingimas vienoje jungtuvo pus÷je ir jos
būvimas kitoje pus÷je. ARĮ įjungimo laikas turi būti suderintas su kitų jungtuvų (Q1, Q2, Q4, Q5)
relinių apsaugų ir AKĮ suveikimo laikais. Šis ARĮ įjungdamas jungtuvą Q3 vykdo ir linijų AKĮ
funkcijas. Šioje schemoje Jungtuvai (Q2 ir Q4) gali būti pakeisti automatinio sekcionavimo įtaisais.
© A. Narg÷las 100
12. AUTOMATINIS DAŽNINIS NUKROVIMAS
Automatinis dažninis nukrovimas (ADN) – tai greitas elektros vartotojų apkrovų išjungimas
prasid÷jus avariniam dažnio maž÷jimui (žemiau 50 Hz) elektros energetikos sistemoje, vykdomas
specialiais įtaisais. Normaliai dažnį nustatytose ribose (50 +/– 0,1 Hz) sistemoje palaiko dažnio
reguliatoriai, kurie nuolat balansuoja aktyviąsias generatorių ir apkrovų galias (PG = PA). Neleistiną
dažnio sumaž÷jimą sistemoje sukelia didelis generatorių aktyviųjų galių trūkumas (PG << PA), kuris
atsiranda po avarinio galingo generatoriaus (visos elektrin÷s) ar elektros perdavimo linijos,
tiekiančios elektros energiją sistemai, išjungimo. Dažnio reguliatoriai tokio dažnio sumaž÷jimo
negali likviduoti d÷l valdomo aktyviosios galios rezervų trūkumo. Tokiu atveju reikia paleisti
stovinčius generatorius. Geriausiai tam tinka rezerve esantys hidrogeneratoriai ir dujų turbinų
generatoriai. Tačiau stovinčių generatorių paleidimas užima tam tikrą laikotarpį (pvz.
hidrogneratoriai paleidžiami per 1 – 2 minutes) ir per jį dažnis gali neleistinai sumaž÷ti. Dažnio
sumaž÷jimas yra labai pavojingas elektros energetikos sistemai, nes tuo metu gali prasid÷ti dažnio
maž÷jimo lavina (atsiradęs teigiamas grįžtamasis ryšys mažinantis garo turbinų generatorių galią),
kuri d÷l neleistinų technologinių režimų pasikeitimų verčia stabdyti elektrinių agregatus. Tod÷l
prasid÷jusi avarija gali išplisti į gretimas sistemas ir gali būti nutrauktas elektros tiekimas dideliam
skaičiui vartotojų. Tokiu atveju dažnio maž÷jimo proceso pradžioje būtina greitai išjungti dalį
elektros vartotojų tuo mažinant apkrovą ir atkuriant aktyviųjų galių balansą bei padidinant dažnį iki
leistinos vert÷s. Išjungtas apkrovas galima įjungti, kai bus paleisti rezerviniai generatoriai.
12.2. ADN įgyvendinimo principai
ADN įtaisai turi neleisti sumaž÷ti sistemos dažniui žemiau nustatytos ribos. Ši riba priklauso
nuo dažnio sumaž÷jimo trukm÷s. Kiekvienam konkrečios elektros energetikos sistemos darbo
režimui galima sudaryti leistino dažnio (fL) sumaž÷jimo priklausomyb÷s nuo jo trukm÷s kreivę –
fL = φ(t), kurios pobūdis parodytas 12.1 paveiksle. Pagal kreivę galima spręsti, kad dažnio
sumaž÷jimas iki 45 hercų yra visiškai neleistinas ir darbo trukm÷ su 49,2 hercų dažniu yra neribota.
ADN įtaisas turi užtikrinti tokį dažnio valdymą kad jis nesumaž÷tų žemiau leistino dažnio kreiv÷s.
fL, Hz
50
49 49,2
48
47
46
t, s
45
25 50 75 100
12.1 pav. Leistino dažnio sumaž÷jimo kreiv÷s pavyzdys
Dažnio maž÷jimo proceso pobūdis priklauso nuo generatorių ir apkrovų dažninių charakteristikų
(P = φ(f)) bei aktyviųjų galių nebalanso (∆P = PA – PG), kuris iš anksto nežinomas ir sunku jį iš
numatyti. Tod÷l ADN dažniausiai išjungin÷ja atskiras apkrovas pagal skirtingas dažnio sumaž÷jimo
reikšmes. Tam sistemos apkrovos skirstomos į atskirus blokus, kurie turi vienodus suveikimo
© A. Narg÷las 101
nuostatus (fS ir tS), kurie išjungiami tuo pačiu metu. Blokai vadinami ADN eil÷mis. Visi blokai
(išjungimo eil÷s) savo ruožtu suskirstomi į dvi grupes – ADNI ir ADNII. Grup÷s ADNI paskirtis
sustabdyti dažnio maž÷jimą ir grup÷s ADNII paskirtis – atkurti dažnį iki ilgalaik÷s leistinos
reikšm÷s (pagal 12.1 paveikslą ji lygi 49,2 herco). ADN įtaisai išd÷stomi rajonin÷se skirstomojo
tinklo pastot÷se ir išjungia vartotojus maitinančias linijas. Įtaisų skaičius sistemoje yra nedaug
mažesnis už skirstomojo tinklo maitinimo linijų skaičių. Prie ADN įtaisų prijungta apkrova gali
apimti iki 60% visos sistemos apkrovos.
Grup÷ ADNI gali tur÷ti iki dvidešimt eilių (blokų), kurių suveikimo dažnis kinta nuo 48,5 Hz iki
46,5 Hz. Atskirų eilių suveikimo dažniai skiriasi 0,1 Hz: 48,5; 48,4; 48,3; 48,2; .............. 46,5 Hz.
Visų eilių suveikimo trukm÷s artimos nuliui. Esant didesniam aktyviosios galios deficitui dažnis
maž÷ja greičiau ir išjungiama daugiau apkrovų nei esant l÷tam dažnio maž÷jimui. Tam tikru
momentu dažnis gali stabilizuotis esant neleistinam dažnio sumaž÷jimui (pvz., 47,0 Hz) ir
tolimesnis ADNI eil÷s veikimas nutrūksta. Šioje pad÷tyje dažnio atkūrimo funkciją perima ADNII
grup÷. Prie ADNI grup÷s prijungta galia sudaro apie 50% sistemos apkrovos.
Grup÷ ADNII kaip ir ADNI gali tur÷ti keletą eilių. Visų eilių suveikimo dažnis vienodas (pvz.,
49,2 Hz). Suveikimo laikai yra skirtingi atskiroms eil÷ms ir gali būti parinkti nuo 15 iki 90
sekundžių. Prijungta galia sudaro apie 40%. ADNII ir ADNI grupių išjungiamos apkrovos gali būti
bendros. Tod÷l ADNII grup÷s išjungimo komandos gali būti siunčiamos ir į ADNI grup÷s įtaisus.
Išjungiamos tik tos ADNI grup÷s apkrovos, kurios iki tol buvo neišjungtos.
Supaprastinto ADN, turinčio tik po tris ADNI ir ADNII eiles veikimo procesas parodytas 12.2
paveiksle.
f, Hz
ADN I ADN II 1
50
49
48,5
47,5
46,5 2
45,5
tS1
tS2
3
tS3
t, s
25 50 75 100
12.2 pav. ADN veikimo proceso kreiv÷
Stora linija (1) rodo dažnio kitimą veikiant abiems ADN įtaisų grup÷ms. Jei nebūtų ADNII
grup÷s dažnis stabilizuotųsi pagal kreivę 2. Jei iš viso nebūtų ADN dažnis maž÷tų pagal kreivę 3.
Bendru atveju gali suveikti tiktai dalis abiejų ADN grupių įtaisų. Kai įjungiami rezerviniai
generatoriai apkrovas galima v÷l įjungti į tinklą. Tą gali padaryti operatyvinis personalas ar
dažninio automatinio kartotinio jungimo (DAKĮ) įtaisai.
© A. Narg÷las 102
ADN veikimą galima pagerinti naudojant specialias dažnio maž÷jimo greičio reles, kurios gali
lanksčiau reaguoti į kiekvieną dažnio maž÷jimo situaciją.
Paskirstytų generatorių sistemos, kurios turi savo vartotojus ir gali prarasti ryšį su elektros
energetikos sistema, ADN įtaisai turi veikti nutrūkus šiam ryšiui. Jie turi užtikrinti izoliuotai
veikiančios sistemos aktyviųjų galių balansą.
12.3. ADN įtaisų schemos
ADN įtaisai gali būti bendri visi pastotei arba atskiri kiekvienai maitinimo linijai. Dabar
dažniau naudojami atskirų linijų ADN įtaisai. Jų suveikimo nuostatai parenkami atsižvelgiant į
elektros sistemos reikalavimus. Schemos pagrindas – dažnio sumaž÷jimo rel÷ F (12.3 pav.).
Schemoje yra vienas ADNI grup÷s (dažnio rel÷ F1 ir tarpin÷ rel÷ L) ir vienas ADNII grup÷s
(dažnio rel÷ F2 ir laiko rel÷ T). Viena linija neturi ADN įtaiso. Suveikdami abu ADN įtaisai išjungia
AKĮ įtaisus (jei jie yra). Kai sistemos dažnis atkuriamas, išjungtas linijas įjungia operatyvinis
personalas. Skirstykloje gali būti keletas skirtingų eilių abiejų grupių įtaisų.
UŠ
AKĮ AKĮ TV
UŠ, f
L F1 T F2
F1: ↓48,5 Hz; 0,1 s F1: ↓49,2 Hz; 20 s

ADNI ADNII
12.3 pav. ADN ir be AKĮ struktūrin÷ schema
12.4. ADN su dažniniu AKĮ schema
ADN su dažniniu AKĮ struktūrin÷ schema yra 12.4 paveiksle (dažnio rel÷s F1, F2, F3, F4).
UŠ
AKĮ AKĮ TV
UŠ, f
F1 F2 F3 F4
F1: ↓48,5 Hz; 0,1 s F3: ↓49,2 Hz; 20 s

F2: ↑49,2 Hz; 10 s F4: ↑49,2 Hz; 30 s
ADNI ADNII
12.4 pav. ADN ir DAKĮ struktūrin÷ schema
© A. Narg÷las 103
Schemoje, neparodytos tarpin÷s ir laiko rel÷s. Rel÷s F1 ir F3 suveikia sumaž÷jus dažniui,
išjungia jungtuvus ir stabdo AKĮ veikimą. Rel÷s F2 ir F4 suveikia padid÷jus dažniui iki leistinos
reikšm÷s ir po nustatyto laiko paleidžia AKĮ įtaisus, kurie įjungia jungtuvus.
12.5. Automatinis įtampinis nukrovimas
Pasitaiko atvejai kai veikiant ADN sistemos galių balansas atkuriamas ir dažnis padid÷ja iki
leistinos reikšm÷s, tačiau įtampos kai kuriuose perdavimo tinklo mazguose neleistinai sumaž÷ja.
Tokia situacija yra pavojinga. Ją galima likviduoti išjungiant pastočių apkrovas. Tam naudojamas
automatinis įtampinis nukrovimas (AĮN). Jis išjungia linijas, prijungtas prie ADN įtaisų. AĮN įtaisai
gali tur÷ti keletą eilių, turinčių skirtingus suveikimo laikus ir vienodą suveikimo įtampą. Suveikiant
automatiniam įtampiniam nukrovimui AKĮ draudžiamas. AĮN naudojamas kartu su įtampą
kontrliuojančiu AKĮ (ĮAKĮ), kuris išjungtas linijas įjungia atsikūrus įtampai ir dažniui. AĮN įtaisų
išjungiamų apkrovų apimtis ir jų įrengimo vietą nustatoma pagal stabilumo ir patikimumo
skaičiavimų rezultatus.
13. PERDAVIMO TINKLO REŽIMINö AUTOMATIKA
Perdavimo tinkle galimi nenormalūs režimai, kurių metu aktyviųjų galių balansas skirtingai
pažeidžiamas atskirose tinklo vietose. Tai d÷l to, kad atskiromis linijomis maksimali perduodama
galia turi tam tikras ribas ir generatorių dažnio reguliatoriai negali tinkamai reaguoti į susidariusią
situaciją. Tai gali atsitikti d÷l gedimo išsijungus didelę galią perduodančiai linijai.
EL
f1 > f0
PG1+PG2+PG3 > PA1+P1MAX
~ P1 f2 < f0
P1 = P1MAX
G1 PG1
L1
~ P2 P2 = 0 S
G2 PG2
K L2
~ A1
A2
G3 PG3
PA2
PA1
13.1 pav. Elektros energetikos sistema, kurioje galimas aktyviųjų galių balanso pažeidimas
13.1 paveiksle parodyta elektrin÷ (EL), turinti tris generatorius (G1, G2, G3), apkrovą A1 ir dvi
linijas (L1 ir L2), jungiančias elektrinę su sistema S, turinčia apkrovą A2. Kai linijomis perduodama
didel÷ aktyvioji galia (P1 + P2) ir atsiradus trumpam jungimui (K) išjungiama viena liniją (L2),
pirmoji linija (L1) apsikrauna iki maksimalios pralaidumo ribos (P1MAX). Elektrin÷s generatorių
galia darosi didesn÷ už apkrovą ir jos dažnis (f1) pradeda did÷ti. Sistemoje S atsiranda aktyviosios
galios deficitas ir joje dažnis (f2) sumaž÷ja. Elektrin÷s dažnį tur÷tų stabilizuoti generatorių dažnio
reguliatoriai, tačiau esant dideliam galios pertekliui jie negali greitai to padaryti. Tod÷l šiluminiuose
garo agregatuose įruošiami greito generatorių galios sumažinimo įtaisai, kurie palengvina aktyviųjų
© A. Narg÷las 104
galių balansavimą ir dažnio stabilizavimą. Hidroelektrinių ir kai kurių atominių elektrinių
agregatams negalima taikyti greito galios sumažinimo. Tod÷l tikslinga greitai išjungti dalį (vieną ar
du) generatorių. Tam naudojami specialūs generatorių išjungimo įtaisai (GĮ). Tuo pat metu
sistemoje sumaž÷jus dažniui gali suveikti ADN. Šios priemon÷s negarantuoja jungtin÷s sistemos
(EL ir S) stabilaus darbo. Joje gali prasid÷ti asinchroninis režimas. Ši režimą reikia automatiškai
likviduoti išjungiant liniją tam panaudojant asinchroninio režimo nutraukimo (ARN) įtaisą.
13.2. Generatorių išjungimo automatika
13.2 paveikslo schemoje (tai 13. pav. schema be linijos L2) parodyta generatoriaus išjungimo
įtaiso (GĮ) struktūrin÷ schema ir jo veikimo sąlygos. Į GĮ paduodama linijos srov÷ (IL1), šynų įtampa
(U), dažnis (f1) ir visų trijų generatorių faktinių aktyviųjų galių reikšm÷s. Įtaisas suveikia kai
padid÷ja dažnis (f1) ir sumin÷ generatorių galia (ΣPG) žymiai viršija linijos galią (P1MAX). GĮ
parenka išjungiamus vieną ar du generatorius kad skirtumas ΣPG – P1MAX po generatorių išjungimo
būtų minimalus.
GI f1 > f 0; ΣPG > P1MAX f2 < f 0

~ PG1, PG2, PG3 ADN
G1 PG1
IL1 L1
~ U; f1
L1
P1MAX S
G2 PG2
~ A1
A2
G3 PG3
PA1
13.2 pav. Generatoriaus išjungimo įtaiso (GĮ) padid÷jus struktūrin÷ schema
13.3. Asinchroninio režimo nutraukimo automatika
Negalima garantuoti, kad po generatorių išjungimo sistemos stabilumas bus garantuotas. Tod÷l
abiejuose linijos (L1) galuose turi būti pastatyti asinchroninio režimo nutraukimo (ARN) įtaisai,
kurie išjungia savo jungtuvą (liniją). 13.3 paveiksle parodytas ARN įtaisas, esantis prie elektrin÷s. Į
jį paduodama linijos asinchroninio režimo srov÷ (IAR) ir įtampa (UAR). Pagal jas pačiame įtaise
nustatoma (apskaičiuojama) asinchroninio režimo galia (PAR). Šių dydžių kitimo kreiv÷s parodytos
13.4 paveiksle. Tai periodiškai kintantys dydžiai.
Sroves ir įtampos (13.4 pav.) kitimo periodas atitinka atskirų jungtin÷s sistemos dalių (EL ir S)
dažnių skirtumą: T = 1/[f1 – f2] ≅ 0,5 – 1 s. Galios kitimo periodas dvigubai trumpesnis. Galios
kreiv÷s (pradin÷ faz÷) priklauso nuo to kuris dažnis didesnis: jei f1 > f2, tai galia kinta pagal ištisin÷s
linijos kreivę, jei f1 < f2, tai ji kinta pagal brūkšninę kreivę. Ši savyb÷ panaudojama elektrin÷s
generatorių (jų turbinų) dažnio koregavimui (galios PG keitimui) kol linija dar neišjungta, tuo
didinant tikimybę, kad abi sistemos įsitrauks į sinchroninį darbą.
Linijos jungtuvas gali būti išjungiamas, kai asinchroninio režimo srov÷s (ar įtampos) pulsacijos
tęsiasi ilgiau nei nustatyta trukm÷ (pvz., TP ≥ 1 min). Kitas jungtuvo išjungimo nustatymo
kriterijus – nustatyto pulsacijų skaičiaus viršijimas (pvz., NP ≥ 100).
© A. Narg÷las 105
PG ↑↓
ARN TP arba NP
~ Išj. f2
UAR
G1 PG1
~ U, f1 L1 S
IAR, PAR
G2 PG2
~ A1
A2
G3 PG3
PA1
13.3 pav. Asinchroninio režimo nutraukimo įtaiso struktūrin÷ schema
IAR
t
T = 1/[f1 – f2]
UAR
f1 > f2 f1 < f2
PAR
t
13.4 pav. Elektrinių dydžių kitimas linijoje asinchroninio režimo metu
Gali būti naudojami ir kiti asinchroninio režimo nuraukimo būdai bei įtaisai.
© A. Narg÷las 106
14. SINCHRONINIŲ MAŠINŲ ĮJUNGIMO Į TINKLĄ AUTOMATIZAVIMAS
Įjungiant sinchronines mašinas (generatorius, variklius, kompensatorius) reikia juos

sinchronizuoti su tinklu (sistema). Tam reikalinga atlikti keletą operacijų. Operatyvini personalas
gali suklysti, tod÷l šias operacijas pageidautina automatizuoti. Sinchroninių generatorių įjungimo
operacijų automatizavimas labai pageidautinas avarinių situacijų metu.
Pagrindiniai reikalavimai sinchroninių mašinų įjungimui yra šie: žalingų poveikių (didelių
srovių, mechaninių smūgių) mašinoms išvengimas, mazgo (šynų) įtampos lygmens išlaikymas
leistinose ribose ir operacijų vykdymo greitis (trukm÷).
Generatorių įjungimui naudojami automatiniai sinchronizatoriai. Jie būna dviejų rūšių: tikslūs
(naudoja tikslios sinchronizacijos būdą) ir savaiminiai (naudoja savaimin÷s sinchronizacijos būdą).
Variklių įjungimui naudojami įvairūs savaimin÷s sinchronizavimo būdai.
14.2. Automatiniai tikslūs sinchronizatoriai
Jie generatorių įjungia šia tvarka: generatorius įsukamas iki greičio, artimo sinchroniniam;
įjungus žadintuvą (rotoriaus srovę) statoriaus įtampa padidinama iki vardin÷s; kaitaliojamas
generatoriaus dažnis (fG) ir įtampa (UG) iki patenkinamos sinchroninio darbo sąlygos (fG = fS, UG =
US ir kampas tarp fazorių UG ir US lygus nuliui: φ ≅ 0). Čia indeksais S pažym÷ti sistemos dydžiai.
Sinchronizatoriaus struktūrin÷ schema yra 14.1 paveiksle. Jame greta įprastinių yra nauji
pažym÷jimai: T – generatoriaus turbina, TGR – turbinos greičio (dažnio) reguliatorius, GKM –
turbinos greičio keitimo mechanizmas, φ – fazorių (UG ir US) kampo kontrol÷s rel÷ su paskuba, ∆F
– dažnių skirtumo (fG – fS) kontrol÷s rel÷, ∆U – įtampų skirtumo (UG – US) kontrol÷s rel÷, SKL –
sinchroninio darbo sąlygų kontrol÷s logikos elementas, siunčiantis jungtuvo įjungimo komandą ir
GDV – generatoriaus dažnio priderinimo sistemos dažniui įtaisas. Visos trys kontrol÷s rel÷s (∆f,
∆U, φ) kontroliuoja įtampos (∆U = UG – US) modulio kitimo procesą (14.2 pav.).
Įj.
TV1 TV2
TGR
φ
UG; fG ∆F US; fS
GKM ∆U
~ G
fG↓ fG↑
SKL
T
GDV
14.1 pav. Automatinio sinchronizatoriaus struktūrin÷ schema

© A. Narg÷las 107
∆U ∆U
US UG
ωS φ UG – US = 0 UG – US ≠ 0
ωG
t
T = 1/[f1 – f2]
ĮZ, φ ≅ 0
14.2 pav. Kontrol÷s įtampos (∆U) kitimas sinchronizavimo metu
Paveiksle (14.2) vektorin÷ diagrama rodo ∆U ir φ priklausomybe nuo generatoriaus ir sistemos

kampinių dažnių (ωG ir ωS). Pagal ∆U modulio kreivę galimo sinchroninio darbo sąlygos
nustatomos taip: kai kreiv÷ liečia laiko ašį tai rodo, kad įtampos (UG ir US) yra vienodos; kai kreiv÷s
periodas yra ilgas, tai dažniai (fG ir fS) yra labai artimi ir įjungti generatorių galima; kai ∆U art÷ja
prie nulin÷s reikšm÷s kampas φ art÷ja prie nulio ir jungtuvą galima įjungti (tam reikalingas
paskubos elementas, kompensuojantis jungtuvo įjungimo pav÷lavimą.
Dažnių suvienodinimo įtaisas (GDV, 14 pav.) gali paduoti dažnio koregavimo komandas į
generatoriaus turbiną T (per greičio kontrol÷s mechanizmą GKM ir greičio reguliatorių – TGR).
Įtampų suvienodinimo įtaisai dažniausiai nenaudojami, nes tą atlieka personalas prieš
sinchronizatoriaus paleidimo komandos padavimo momentą.
Šis sinchronizatorius švelniai įjungia generatorių be generatoriaus srov÷s padid÷jimo ir
mechaninių smūgių. Trūkumas – procesas užtrunka pakankamai ilgai (keletą minučių)
14.3. Automatinis savaiminis sinchronizatorius
Šio sinchronizatoriaus schemoje (14.3 pav.), kuri įjungia hidrogeneratorių (G) yra paleidimo
kontaktas (SP), technologinių sistemų kontrol÷s kontaktas (TSK), dažnių skirtumo rel÷ (∆F), įtampų
(UG ir US) įjungimo rel÷ (L), hidroturbinos (HT) paleidimo kontrol÷s įtaisas (HPK), kreipratis (K) ir
žadinimo srov÷s valdymo (lauko slopinimo) automatas (LSA).
Įj. +
SP
TSK
TV1
Įj.
ĮGP US; fG
LSA ∆F
ĮF UG; fG
TV2
L
LG ~ G
KVM HPK
GE K
HT
14.3 pav. Automatinio savaiminio sinchronizatoriaus struktūrin÷ schema
© A. Narg÷las 108
Automatinis savaiminis sinchronizatorius (14.3 pav.) generatorių įjungia šia tvarka: paleidžia
generatorių (atidaro HT kreipratį K) esant išjungtam lauko slopinimo automatui – LSA (IF = 0) ir
prijungia prie rel÷s ∆F įtampas (UG IR US). Kai dažniai (fG ir fS), suart÷ja jungiamas jungtuvas ir
LSA. Per generatoriaus statoriaus apviją prateka didel÷ paleidimo srov÷ (IGP), rotoriuje atsiranda
žadinimo srov÷ (IF) ir generatorius savaime sinchronizuojasi. Procesas vyksta greitai (1 – 2
minutes). Padid÷jusi statoriaus srov÷ ir rotoriaus srov÷s įjungimas sukelia mechaninius smūgius
veikiančius veleną. Tod÷l turi būti patikrinta savaimin÷s sinchronizacijos leistinumas. Laikom, kad
savaimin÷ sinchronizacija leistina kai IGP ≤ 3,5·IGN.
Automatinius savaiminius sinchronizatorius praktiškai tinkami visiems hidrogeneratoriams ir
turbogeneratoriams veikiančius blokuose su transformatoriais. Juos patartina naudoti avarinių
situacijų metu, kai generatorius reikia greitai įjungti.
Įjungus jungtuvą turi būti išjungiama rel÷ L ir nutraukiamas įtampos padavimas į relę ∆F,
kadangi jos apvija (UG) pritaikyta mažai liekamajai įtampai.
14.4. Sinchroninio variklio paleidimo automatizavimas
Automatinio paleidimo schemos reikalingos didel÷s galios sinchroniniams varikliams. Gali būti
naudojami įvairūs paleidimo būdai. 14.4 paveiksle parodyta asinchroninio paleidimo savaimin÷s
sinchronizacijos schema su reaktoriumi (LR), mažinančiu paleidimo srovę (IMP) ir neleidžiančiu
sumaž÷ti šynų įtampai (UŠ).
UŠ
PK
Įj. +
Q2 Q1
TK
LR
TA
IMP & IK
A
M
Įj. IS < IMP

LM
LSA GE
14.4 pav. Sinchroninio variklio automatinio paleidimo struktūrin÷ schema
Paleidimas pradedamas uždarant kontaktą PK ir įjungiant jungtuvą Q1 (jei technologin÷s

kontrol÷s kontaktas TK yra uždaras). Į variklį M per reaktorių LR prateka paleidimo srov÷, nuo
kurios suveikia rel÷ A ir jos iš÷jme signalas išnyksta. Iš jungtuvo gaunamas signalas į loginę
schema IR (&), kuri paruošia jungtuvo įjungimo rel÷s kontrol÷s (IK) grandinę. Kai varikio apsukos
padid÷ja rel÷ A grįžta į pradinę pad÷ti (iš÷jme signalas atsiranda), suveikia elementas IR (&) ir rel÷
IK įjungia jungtuvą Q2 ir lauko slopinimo automatą LSA. Po perinamojo proceso variklis
įtraukiamas į sinchroninį veikimą. Tuo variklio įjungimo procesas užbaigiamas. IK įjungimo
impulsas yra ribotos trukm÷s, kad suveikus variklio apsaugai jungtuvas nebūtų v÷l įjungiamas.
Tokią schemą galima naudoti ir didel÷s galios asinchroniniams varikliams.
© A. Narg÷las 109
15. ELEKTROS SISTEMŲ AUTOMATINIAI REGULIATORIAI
Elektros energetikos sistemoje (EES) automatiniai reguliatoriai veikia nuolatos. Pagrindin÷ jų
paskirtis – užtikrinti elektros energijos kokyb÷s rodiklių palaikymą. Greta to jie turi gerinti EES
režimų patikimumo (saugumo) sąlygas. Dar viena svarbi reguliatorių paskirtis – elektros energijos
perdavimo priimtinų ekonominių rodiklių užtikrinimo sąlygų sudarymas.
Reguliatorius privalo tur÷ti sinchroniniai generatoriai. Pagrindiniai jų reguliatoriai: dažnio,
aktyviosios galios, įtampos ir reaktyviosios galios. Generatoriaus dažnis reguliuojamas
(stabilizuojamas) keičiant jo pirminio variklio (turbinos) galią. Kai kurie sistemoje veikiantys
generatoriai turi stabilizuoti jo aktyviąją galią. Generatoriaus įtampa reguliuojama keičiant
generatoriaus žadinimo srovę, nuo kurios priklauso generatoriaus reaktyvioji galia. Esant reikalui
generatoriaus įtampos reguliatorius gali stabilizuoti jo reaktyviąją galią. Tod÷l dažnai įtampos ir
reaktyviosios galios reguliatoriai vadinami bendru vardu – žadinimo reguliatoriais.
Įtampos ir reaktyviosios galios reguliatoriai taip pat reikalingi sinchroniniams kompensatoriams
ir varikliams. Elektros tinkluose naudojami transformatorių įtampos reguliatoriai. Kondensatorių
baterijas automatiškai valdo reaktyviosios galios valdymo įtaisai.
Reguliatorių darbas elektros sistemoje turi savo ypatybes. Sistemoje jų yra didelis skaičius, ir
jie gali daryti įtaką vienas kitam. Tod÷l būtinas visų reguliatorių bendro darbo suderinimas,
užtikrinantis jų stabilų veikimą. Be to, reguliatoriai turi tinkamai reaguoti į sistemoje atsirandančius
gedimus (pvz., trumpuosius jungimus, gretimų objektų staigų išjungimą ir kt.).
Elektros sistemose naudojami tradiciniai automatiniai reguliatoriai veikiantys pagal neigiamo
grįžtamojo ryšio principą (uždaros valdymo sistemos) ir veikiantys pagal trikdymą (atviros valdymo
sistemos). Atskiruose reguliatoriuose abu principai gali būti naudojami kartu. Reguliatoriai turi
valdomo dydžio nuokrypio matavimo, stiprinimo ir vykdymo elementus. Taip pat naudojami
papildomi grįžtamojo ryšio elementai. Elektros sistemose gali būti naudojami reguliatoriai su
statine ir astatine išorine charakteristika.
Pagrindinis automatiniam reguliatoriui keliamas reikalavimas – jo veikimo stabilumo
užtikrinimas. Tai reiškia, kad po bet kokio trumpalaikio išorinio poveikio jis turi per nustatytą
laikotarpį grįžti į tą pačia pad÷tį ar pereiti į kitą stabilią būseną. Stabilumo sutrikimai dažniau
atsiranda uždarose sistemose. Tod÷l iš anksčiu reikia ištirti reguliatorių stabilaus veikimo sąlygas
numatant tam tikrą stabilumo atsargą.
Automatiniai reguliatoriai turi tenkinti tam tikrus valdymo kokyb÷s reikalavimus. Juos galima
apibūdinti šiais rodikliais:
1. Valdomųjų dydžių paklaidomis (nuokrypiais nuo nustatytų reikšmių) veikiant nusistov÷jusiu
režimu.
2. Dinaminiu reguliavimo sistemos tikslumu, t,y. valdomųjų dydžių paklaidomis (nuokrypiais)
kintant išoriniams poveikiams.
3. Pereinamojo proceso atsirandančiais po išorinio poveikio pobūdžiu, t.y. valdomojo dydžio
švytavimo amplitude, dažniu ir trukme.
Automatiniai reguliatoriai turi būti parenkami taip, kad tenkintu keliamus reikalavimus.
Valdymo kokybę galima pagerinti tinkamai parenkant reguliatoriaus į÷jimo ir iš÷jimo dydžių
veikimo diapazoną, papildomus grįžtamuosius ryšius ir koreguojančius elementus.
15.2. Sinchroninių generatorių žadinimo sistemos
Žadinimo sistema yra sinchroninio generatoriaus įtampos ir reaktyviosios galios (žadinimo)
reguliatoriaus vykdymo elementas. Žadinimo sistemą sudaro nuolatin÷s srov÷s šaltinis tiekiantis
srovę į generatoriaus rotoriaus apviją. Ji turi užtikrinti šios srov÷s valdymą (keitimą tam tikrame
diapazone). Naudojamos įvairios žadinimo sistemos. Trijų žadinimo sistemų ir jų sujungimo su
automatiniu žadinimo reguliatoriumi (AŽR) schemos yra 15.1 paveiksle.
© A. Narg÷las 110
AŽR
I2 I1 GE IF
TV
+ UG
LE2 LE1
RN LG ~
– G IG a)
TA
AŽR
IF
GE TV
L + UG
~ LG ~ b)
– IG
G TA
AŽR
IF TAN TV
UG+K⋅IG L UG
+
LG ~ c)
– TA IG TE
G
15.1 pav. Sinchroninių generatorių žadinimo sistemų tipai
Pirmosios žadinimo sistemos (15.1 pav.) pagrindas – nuolatin÷s srov÷s generatorius (GE), kurį
suka pirminis variklis (turbina). Jis turi dvi žadinimo apvijas LE1 ir LE2. Pirmoji (LE1) didesnę dalį
srov÷s gauna iš žadinimo generatoriaus (GE) per nustatymo rezistorių RN. Pradinis jos ir
generatoriaus žadinimo srov÷s (IF) nustatymas vykdomas keičiant rezistoriaus (RN) varžą. Žadinimo
reguliatoriaus, kuris kontroliuoja generatoriaus įtampą (UG) ir srovę (IG), iš÷jimą galima jungti
lygiagrečiai apvijai LE1 (papildant jos srovę) arba prie atskiros apvijos LE2, kuri srovę gauna tik iš
reguliatoriaus. Ši sistema naudojama jau daug metų, tačiau daugeli atvejų ji netenkina didel÷s galios
generatorių reikalavimų. Ji nepakankamai patikima ir turi didelę inerciją.
Antroje schemoje (15.1b pav.) žadinimo srov÷ gaunama iš kintamosios srov÷s generatoriaus
kuris yra ant bendro agregato (generatoriaus ir turbinos) veleno. Generatoriaus srov÷s dažnis yra
400 – 500 Hz, kuris sudaro galimybę sumažinti žadinimo srov÷s (IF) pulsacijas. Nuolatin÷ žadinimo
srov÷ (IF) valdoma lygintuvo (L) tiristoriais. Ši žadinimo sistema yra greita ir tenkina didel÷s galios
generatoriams keliamus reikalavimus užtikrinant elektros energetikos sistemos režimų stabilumą,
tod÷l plačiai naudojama.
Trečioje schemoje (15.1c pav.) žadinimo srov÷ gaunama iš generatoriaus statoriaus apvijos per
žadinimo sistemos transformatorių TE. Srov÷ išlyginama valdomu tiristoriniu lygintuvu L.
Paleidžiant generatorių žadinimo sistema savaime susižadina ir padidina žadinimo srovę. Kad
žadinimo srov÷ nesumaž÷tų trumpojo jungimo tinkle metu, lygintuvo į÷jimo įtampa padidinama
panaudojant srov÷s transformatorių, esantį generatoriaus neutral÷je (TAN). Įtampos padid÷jimas
proporcingas statoriaus srovei (K·IG). Ši sistema dažniausiai naudojama hidrogeneratoriams,
kuriems sunku įmontuoti žadinimo generatorius ant bendro agregato veleno. Ji gali tur÷ti gerą
dinaminę charakteristiką.
© A. Narg÷las 111
15.3. Reliniai žadinimo forsavimo ir greito žadinimo srov÷s mažinimo įtaisai
Tai reliniai žadinimo srov÷s automatinio valdymo įtaisai, kurie papildo nuolat veikiančius
žadinimo reguliatorius. Jie turi veikti avarinių situacijų metu. Žadinimo forsavimo įtaisą (15.2 pav.)
sudaro minimaliosios įtampos rel÷ (V↓), prijungta prie tiesiogin÷s sekos įtampos filtro (TSĮF). Ši
rel÷ suveikia trumpojo jungimo metu sumaž÷jus įtampai ant generatoriaus gnybtų. Ji užtrumpina
rezistoriaus RN varžą ir tuo padidina žadinimo srovę IF. Tai pagerina generatoriaus darbo stabilumą.
Forsavimo trukm÷ turi būti apribota keletu sekundžių.
Greito žadinimo mažinimo įtaisą (15.2 pav.) sudaro maksimaliosios įtampos rel÷ (V↑), prijungta
prie TSĮF. Ji padidina GE žadinimo apvijos grandin÷s LE1 varžą įjungdama rezistorių RP. D÷l to
sumaž÷ja žadinimo srov÷ IF ir sustabdomas įtampos UG did÷jimas. Šis įtaisas naudojamas
hidrogeneratoriams, kurių įtampa pradeda staigiai augti sumaž÷jus aktyviajai apkrovai kai padid÷ja
dažnis. Šis įtaisas veikia kartu su generatoriaus maksimaliosios įtampos apsauga.
AŽR
GE IF
IAŽR IG
UG
+
LE1 RN RP LG ~
– G TV
TSĮF
US =0,85·UGN V↓ V↑ US =1,5·UGN
U1
15.2 pav. Relinio žadinimo forsavimo ir greito žadinimo srov÷s mažinimo įtaisų schema
15.4. Generatoriaus kompaundavimo įtaisas

Tai žadinimo reguliatorius veikiantis pagal trikdantį dydį. Pagrindinis faktorius (trikdantis
dydis), keičiantis generatoriaus įtampą (UG), yra statoriaus srov÷ (IG). Įtampą galima stabilizuoti
generatoriaus žadintuvo srovę padidinant papildoma srove, proporcinga statoriaus srovei. Tą atlieka
kompaundavimo įtaisas (15.4 pav.).
I1 GE IF UG
TA
+
ULE LE R
N
LG ~
– G IG
– TT
L
IK=k·IG
UL RK
+
15.4 pav. Generatoriaus kompaundavimo įtaiso schema
© A. Narg÷las 112
Generatoriaus srov÷ iš matavimo transformatoriaus TA paduodama į tarpinį transformatorių TT
(parametrų suderinimui) ir per lygintuvą L patenka į žadinimo sistemą (žadintuvo žadinimo apviją
LE). Lygintuvo iš÷jimas sujungtas lygiagrečiai su apvija LE. Kol apvijos LE įtampa ULE didesn÷ už
lygintuvo įtampą UL srov÷ iš lygintuvo neteka. Padid÷jus generatoriaus srovei lygintuvas pradeda
didinti žadinimo apvijos LE srovę ir nuo jos did÷ja generatoriaus įtampa. Generatoriaus su
kompaundavimu charakteristika yra 15.5a paveiksle. Ji rodo, kad kompaundavimas sumažina
įtampos nuokrypius. Keičiant rezistoriaus RK (15.4 pav) varžą galima koreguoti generatoriaus
charakteristiką – tai parodyta 15.5b paveikslo grafikuose. Kompaundavimo įtaiso privalumas – jo
paprastumas ir greitas veikimas. Trumpojo jungimo pradžioje jis forsuoja žadinimą, kol forsavimo
įtaisas dar nesuveikęs. Įtaiso trūkumas – žema reguliavimo kokyb÷. Jie naudojami mažos galios
generatoriams arba kaip papildomas automatinio įtampos reguliatoriaus blokas, gerinantis jo
veikimo kokybę.
UG UG
RK1
Su K RK2
Be K RK1 > RK2

a) b)
IG IG
15.5 pav. Generatoriaus su kompaundavimo įtaisu (K) charakteristikos
15.5. Sinchroninio generatoriaus įtampos (žadinimo) reguliatorius
Sinchroninio generatoriaus su nuolatin÷s srov÷s žadintuvu (15.1a pav.) įtampos (žadinimo)

reguliatoriaus, veikiančio pagal neigiamo grįžtamojo ryšio principą, schema yra 15.6 paveiksle.
GE IF
IG UG
+
LE2 LE1 R
N UF LG ~
– G TA
TV
IG
KOMP
IK
NAT
IĮR
-dUF/dt
UGK + x·IG UG
ST SNE
ME
U0
U0 – (UG + x·IG)
15.6. Sinchroninio generatoriaus įtampos reguliatorius struktūrin÷ schema
© A. Narg÷las 113
Reguliatoriaus į÷jimas prijungtas prie generatoriaus srov÷s ir įtampos transformatorių (TV ir
TA). Reguliatorių sudaro nustatymo autotransformatorius NAT, kuriuo keičiamas palaikomos
įtampos lygis; statiškumo nustatymo elementas SNE, kuriuo formuojama statin÷ reguliavimo
charakteristika; matavimo elementas ME, fiksuojantis įtampos nuokrypį; stiprintuvas S ir lankstaus
neigiamojo ryšio elementas dUF/dt, gerinantis sistemos valdymo stabilumą ir kokybę. Iš÷jimas
prijungtas prie papildomos žadintuvo apvijos LE2. Reguliatorius gali tur÷ti ir kompaundavimo įtaisą
(paveiksle pažym÷tas punktyrine linija), kuris gerina valdymo kokybę;
Reguliatoriaus statiškumo nustatymo elementas suformuoja 15.7 paveiksle parodytas
charakteristikas: UG = f(IGR) ir UG = f(IGA); čia IGR – reaktyvioji generatoriaus srov÷s dedamoji ir
IGA – aktyvioji srov÷s dedamoji. Tai reiškia kad reguliatorius reaguoja tik į reaktyviosios srov÷s
dedamosios srov÷s pokyčius (15.7a pav.) ir nereaguoja į aktyviosios dedamosios pokyčius (15.7b
pav.). Tai reiškia kad kintant aktyviajai srovei (zona N: nuo IGA1 iki IGA2) generatoriaus įtampa
nesikeičia. Turint galvoje, kad srovių dedamosios (IGR ir IGA) atitinka galias (Q ir P), galima
tvirtinti kad reguliatorius reaguoja tik į reaktyviosios galios pasikeitimus. Tokiu būdu atskiriamas
įtampos reguliavimas nuo dažnio reguliavimo. Pagrindiniai įtampos reguliavimo charakteristikos
(15.7a pav.) parametrai yra pradin÷ įtampa (UG0) ir statiškumo koeficientas (kS = ∆U/∆I, V/A). UG0
keičiamas nustatymo autotransformatoriumi (NAT, 15.6 pav). Koeficientas kS keičiamas
koreguojant statiškumo nustatymo elemento (SNE) parametrus. Jis įgalina formuoti ne tik statinę
charakteristiką (15.7a pav) bet ir astatinę bei neigiamo statiškumo charakteristikas.
UG UG
U = UG0 – kS·IGR UGMAX
UG0
N
NAT
UGMIN
a) Q P
IGR IGA1 IGA2 IGA
15.7. Sinchroninio generatoriaus įtampos reguliatoriaus charakteristikos
15.6. Sinchroninių generatorių su AŽR lygiagretus darbas
Kai generatoriai sujungti lygiagrečiai reikia žinoti, kaip tarp jų pasiskirstys reaktyviosios galios
(Q). Tą galima nustatyti pagal generatorių charakteristikas:
U = UG0 – kS·QG; kS = ∆U/∆Q, kV/MVA.
Jei elektrin÷je yra trys generatoriai su AŽR prijungti prie tų pačių šynų (15.8a pav.), tai išorines
charakteristikas galima aprašyti taip.
U = UG01 – kS1·QG1,
U = UG02 – kS2·QG2,
U = UG03 – kS3·QG3.
Čia U – vienoda visiems generatoriams šynų įtampa.
Elektrin÷s ekvivalentinę charakteristiką galima užrašyti taip:
U = UE0 – kSE·QE.
© A. Narg÷las 114
Pastarojoje išraiškoje yra suminis statiškumo koeficientas (kSE) ir pradin÷ charakteristikos
įtampa (UE0), kurie apskaičiuojami taip:
kSE = 1/(1/kS1 + 1/ kS2 + 1/ kS3);
UE0 = kSE·( UG01/kS1 + UG02/kS2 + UG03/kS3).
Lygtys rodo, kad suminis statiškumo koeficientas yra mažesnis už bet kuri generatoriaus
statiškumo koeficientą. Pradin÷ įtampa įsiterpia tarp generatorių pradinių įtampų ir atitinka tam
tikrą pasvertą vidurkį.
Turint šias išraiškas galima surasti reaktyviosios galios pasiskirstymą tarp atskirų generatorių
(15.8a pav), esant skirtingoms jų charakteristikoms (15.8b pav.).
a) U b)
QE = QG1+QG2+QG3
G1NS
U UE0, kSE UG10
UG20 G3A
UG30 E
UE G1
QG1 QG2 QG3
G2
UG10, kS1 UG20, kS2 UG30, kS3 G3
~ G1 ~ G2 ~ G3
Q
AŽR1 AŽR2 AŽR3
15.8 pav. Generatorių reaktyviųjų galių pasiskirstymas ir jų charakteristikos
Atskirų generatorių reaktyviąsias galias galima apskaičiuoti pagal suminę elektrin÷s galią (QE)
ir generatorių reguliavimo charakteristikų parametrus (UG0 ir kS):
QG1 = QE·(kSE/kS1) + (UG01– UE0)/ kS1;
QG2 = QE·(kSE/kS2) + (UG02– UE0)/ kS2;
QG3 = QE·(kSE/kS3) + (UG03– UE0)/ kS3.
Lygtys rodo, kad reaktyviųjų galių pasiskirstymas priklauso nuo visų generatorių
charakteristikų pradinių įtampų (UG0) ir statiškumo koeficientų (kS). Imdami reaktyviosios galios
pokyčius gauname:
∆QG1 = ∆QE·(kSE/kS1);
∆QG2 = ∆QE·(kSE/kS2);
∆QG3 = ∆QE·(kSE/kS3).
Šias lygyb÷s leidžia tvirtinti, kad sumin÷s reaktyviosios galios pasiskirstymas tarp atskirų
generatorių yra atvirkščiai proporcingas to generatoriaus statiškumo koeficientui. Esant pastoviems
generatorių charakteristikos statiškumo koeficientams (kS) reaktyviųjų galių pasiskirstymą galima
pakeisti keičiant charakteristikų pradines įtampas (UG0).
Jeigu vieno generatoriaus (pvz., G3) statiškumo koeficientas būtų lygus nuliui (kS3 = 0), t.y. jo
reguliatorius būtų astatinis (charakteristika G3A, 15.8b pav.), tai visų elektrin÷s generatorių sistema
taptų astatine ir suminę reaktyviosios galios apkrovos pokyčius padengtų tik vienas generatorius –
G3. Kiti generatoriai pereitų į reaktyviosios galios stabilizavimo režimą. Tai atspindi žemiau
esančios lygtys:
© A. Narg÷las 115
∆QG1 = 0;
∆QG2 = 0;
∆QG3 = ∆QE.
Toks generatorių reguliatorių charakteristikų suderinimas atskirais atvejais gali būti
taikomas elektrin÷se su prie tų pačių šynų prijungtais generatoriais.
Jei generatorių reguliatorių statiškumas būtų neigiamas (kS = –∆U/∆Q), pavyzdžiui
generatoriaus G1 reguliavimo lygtis: yra U = UG01 + kS1·QG1 (G1NS, 15.8b pav.), tai lygiagrečiai
sujungti generatoriai stabiliai dirbti negal÷tų. Tam tikrais atvejais reguliatorius su neigiamu
statiškumo koeficientu gali būti naudojami įtampos nuostolių kompensavimui, pavyzdžiui
generatoriams veikiantiems bloko su transformatoriumi schemomis.
Bendru atveju elektrin÷se būtina tur÷ti antrinį visos elektrin÷s įtampos ir reaktyviosios galios
reguliatorių, kuris koordinuoja individualių reguliatorių darbą. Dažniausiai tai atliekama
koreguojant generatoriaus charakteristikos pradinę įtampą (UG0), tam panaudojant nustatymo
autotransformatorių (NAT, 15.6 pav.).
15.7. Transformatorių įtampos reguliatoriai
Transformatorių įtampos reguliatoriai dažniausiai naudojami skirstomuosiuose tinkluose norint

pagerinti teikiamos elektros energijos kokybę. Įtampa reguliuojama perjungiant apkrauto
žeminančio transformatoriaus aukštosios įtampos apvijos atšakas (15.9a pav). Tuo keičiamas
transformatoriaus transformacijos koeficientas ir antrin÷s apvijos įtampa. Aukštosios įtampos (U1)
apvijos atšakos perjungimas žemąją įtampą (U2) keičia tam tikra pakopa (∆U), kuri atitinka
įtampos tarp apvijos atšakų įtampą (δU). Atšakų keitimą vykdo specialus perjungimo mechanizmas
(PM), kurį gali valdyti automatinis įtampos reguliatorius (AĮR).
Transformatorių įtampos reguliavimui dažniausiai naudojami reliniai reguliatoriai. Tokio
reguliatoriaus schema parodyta 15.9b paveiksle. Į jo į÷jimą paduodama pastot÷s šynų įtampa (U) ir
transformatoriaus žemosios įtampos apvijos srov÷ (IT). Iš÷jime tam tikrais momentais atsiranda
atšakų perjungiklio relin÷s valdymo komandos DĮ (didinti įtampą) ir MĮ (mažinti įtampą).
T2
DĮ
PM
PM T1
T MĮ
T +
+
U1 US1 US2
∆U U2 IT TA
∂U V1 V2
U
Z IT·Z
a)
TV
UA
b) UV = U–IT·Z
15.9 pav. Transformatoriaus įtampos reguliatoriaus schema
© A. Narg÷las 116
Reguliatoriaus matavimo dalį sudaro dvi tikslios įtampos rel÷s V1 ir V2, kurių grįžimo
koeficientai lygūs vienetui (kGV = 1). Jų suveikimo nuostatai parenkami taip:
US1 = U0 + ∆U;
US2 = U0 – ∆U.
U0 – užduota pradin÷s vidutin÷s įtampos reikšm÷.
Toks suveikimo įtampų parinkimas užtikrina reguliatoriaus neveikimą, kai šynų įtampos
nuokrypis neviršija atšakos pakopos įtampos ∆U, nes tokiu atveju atšakų perjungimas netikslingas.
Tai reiškia kad esant patenkintai nelygybei:
U0 – ∆U > U < U0 + ∆U,
rel÷ V1 yra nesuveikusi, rel÷ V2 – suveikusi ir reguliatorius nesiunčia jokio signalo.
Kai U > U0 + ∆U abi rel÷s yra suveikusios ir iš÷jimo signalas paduodamas į laiko relę T1, kuri
po nustatyto laiko pasiunčia įtampos mažinimo komandą (MĮ).
Kai U < U0 – ∆U abi rel÷s yra suveikusios ir iš÷jimo signalas paduodamas į laiko relę T2, kuri
po nustatyto laiko pasiunčia įtampos didinimo komandą (DĮ).
Komandų vykdymo uždelsimas (iki 5 minučių) įvestas tam, kad reguliatorius nereaguotų į
trumpalaikius įtampos sumaž÷jimus gedimų (trumpųjų jungimų) metu. Šynų įtampos kitimas laike
parodytas 15.10a paveiksle. Jame matoma, kad įtampos lygio palaikymo kokyb÷ n÷ra labai aukšta,
tačiau vidutin÷ palaikomos įtampos reikšm÷ daugeliu atvejų gal tenkinti prie pastot÷s prijungtų
vartotojų reikalavimus.
U T1 U U
U0+∆U
U0
UA
U0–∆U
T1
a) b) IT
t
15.10 pav. Transformatoriaus su įtampos reguliatoriumi charakteristikos
15.10b paveikslo grafikai rodo transformatoriaus reguliatoriaus teigiamo statiškumo koeficiento

(srov÷s kompensacijos) panaudojimą nutolusio vartotojo įtampos stabilizavimui. Tam skirtas
reguliatoriaus statiškumo sudarymo elementas, t.y. varža Z per kuria teka transformatoriaus srov÷ IT
(15.9b pav.). Pratekančios srov÷s sudaroma tinkamos krypties varžos įtampa ITA·Z mažina įtampą
UV, patenkančią į įtampos reles (V1 ir V2). D÷l to vidutin÷ šynų įtampa auga did÷jant srovei IT
(linija U, 15.10b pav). Tai padeda geriau stabilizuoti nutolusio vartotojo apkrovos vidutinę įtampą
(linija UA). Esant dideliam vartotojų skaičiui įtampos reguliavimo efektas atskiriems vartotojams
gali būti skirtingas.
Transformatoriaus reguliatorius turi būti išjungiamas sugedus perjungimo mechanizmui (PM),
trūkstant reaktyviosios galios aukštosios įtampos tinkle ar neleistinai padid÷jus magnetiniam srautui
transformatoriaus šerdyje.
© A. Narg÷las 117
15.8. Kondensatorių baterijų galios automatinio valdymo įtaisai
Kondensatorių baterijos naudojamos reaktyviosios galios kompensavimui, nustatyto galios

koeficiento palaikymui ar įtampos kokyb÷s pagerinimui. Baterijų galia keičiama prie skirstymo
šynų prijungiant didesnį ar mažesnį kondensatorių skaičių. Tai reiškia, kad jų valdymas turi būti
diskretinis (relinis) ir galia keičiama tam tikromis pakopomis, panašiai kaip transformatoriams su
atšakomis keičiama įtampa. Tod÷l kondensatorių valdymui geriausiai tinka relinis valdymo įtaisas
(reguliatorius). Reguliatoriaus schema yra 15.11 paveiksle.
Q↓
T U ACR
φ
IT
RA RA RA
C-1 C-2 C-4
15.11 pav. Kondensatorių baterijų galios reguliatoriaus struktūrin÷ schema
Į valdymo įtaisą (ACR) paduodama šynų įtampa (U) ir maitinimo transformatoriaus (ar linijos)
srov÷ (IT). Matavimo elementas parenkamas pagal konkrečios pastot÷s reikalavimus. Jis gali
kontroliuoti reaktyviosios galios nuokrypį, jos krypties pasikeitimą, įtampos nuokrypį, apkrovos
faz÷s kampą ir kt. Prie įtaiso prijungtos trys kondensatorių grup÷s valdomos jungtuvais.
Kondensatorių galia sugrupuota pagal dvejetainę sistemą: 1, 2, 4, tod÷l gali būti 8 prijungtos galios
pakopos (nuo 0 iki 7). Baterijų įjungimo ir išjungimo tvarką nustato įtaiso loginis elementas.
Kondensatorių įjungimas ir išjungimas turi būti vykdomas su uždelsimu. Jei kondensatorių grupę
išjungia relin÷ apsauga (RA) jos dalyvavimas reaktyviosios galios valdyme nutraukiamas. Likę
kondensatorių grup÷s gali toliau vykdyti numatytą valdymo algoritmą.
15.9. Sinchroninių generatorių dažnio reguliatorių paskirtis
Elektros sistemos dažnio palaikymas nustatytose ribose (pvz., 50+/–0,1 Hz) yra vienas
pagrindinių patikimo jos funkcionavimo faktorių ir elektros kokyb÷s rodiklių. Dažnį palaiko
sinchroniniai generatoriai sukami pirminių variklių (pvz., garo ar vandens turbinų). Jis nekinta esant
aktyviųjų galių balansui, kai elektros vartotojų (įskaitant tinklų nuostolius) apkrovos galia lygi
generatorių atiduodamai galiai. Padid÷jus apkrovai dažnis maž÷ja, sumaž÷jus – did÷ja. Sumaž÷jus
dažniui reikia didinti energijos nešiklio padavimą į pirminius variklius ir padid÷jus dažniui –
mažinti. Šias operacijas vykdo automatiniai dažnio reguliatoriai (ADR). Jungtin÷se elektros
© A. Narg÷las 118
energetikos sistemose (EES) dažnis turi būti vienodas visuose jos mazguose ir visi generatoriai su
pirminiais varikliais (agregatai) veikia lygiagrečiai bendru režimu. Vieno agregato galios pakitimas
gali pakeisti galios srautų pasiskirstymą perdavimo tinkle. Tai daro įtaką sistemos ekonomiškumui
ir patikimumui. Tod÷l dažnio reguliavimas yra tiesiogiai susijęs su aktyviųjų galių valdymu. Dažnio
reguliavimas vykdomas naudojant hierarchinę valdymo sistemą. Žemutin÷ jos grandis yra pirminiai
generatorių (agregatų) dažnio reguliatoriai. Kita grandis – pagalbin÷, tai grupinis elektrin÷s galios
reguliatorius, koordinuojantis pirminių reguliatorių darbą – paskirstantis apkrovas tarp generatorių
ir nuolat palaikantis nustatytus reguliavimo galios rezervus (galimybę didinti ar mažinti
generuojamą galią). Trečioji grandis – elektros sistemos (valdymo rajono) reguliavimo sistema, kuri
vadinama antriniu reguliatoriumi. Ji koordinuoja visų elektrinių generatorių, dalyvaujančių dažnio
reguliavime, darbą ir stabilizuoja tarpsisteminius aktyviųjų galių srautus. Ši valdymo struktūra
kitaip vadinama automatinio generacijos valdymo (AGV) sistema. Dažnio reguliavime dalyvauja
tik dalis tam paruoštų elektrinių generatorių; kiti generatoriai palaiko pastovią galią ir ją keičia
pagal numatytą grafiką ar pagal pirminio variklio darbo sąlygas: vandens debito kitimą
(hidrogeneratoriai) šilumos vartojimo grafiką (termofikacinių elektrinių generatoriai), v÷jo stiprumą
(v÷jo generatoriai) ir kt.
Generatorių (agregatų) dalyvaujančių AGV darbe automatiniai dažnio reguliatoriai privalo
tenkinti šiuos reikalavimus:
• Palaikyti dažnį normaliame režime pagal nustatytą statinę charakteristiką – fG = φ(PG).
• Keisti generatoriaus dažnį ar aktyviąją galią pagal AGV sistemos komandas.
• Keisti generatoriaus dažnį pagal išorines komandas sinchronizacijos metu.
• Riboti dažnio sukimosi dažnio did÷jimą staigiai sumaž÷jus apkrovai.
• Staigiai sumažinti agregato galią pagal perdavimo tinklo automatikos komandas.
15.10. Sinchroninio generatoriaus dažnio reguliatoriaus veikimo principas
Pirmiausiai buvo sukurti mechaniniai garo turbinos automatiniai sukimosi dažnio reguliatoriai
(ADR). Jo struktūra yra 15.12 paveiksle. Turbinos veleno sukimosi dažnis (nT) atitinka sinchroninio
generatoriaus įtampos dažnį (fG); generatoriaus aktyvioji galia – turbinos (T) veleno pasipriešinimo
momentą (MP). Dažnį stabilizuoja išcentrinis reguliatorius (IR). Jis susideda iš šarnyrais sujungtos
svirčių konstrukcijos, svorelių ir spyruokl÷s. IR sukasi kartu su turbinos velenu. Sukantis velenui
nuo išcentrin÷s j÷gos svoreliai bando nutolti nuo IR ašies, spyruokl÷ tam priešinasi. Esant
nustatytam dažniui jie užima tam tikrą pad÷tį. Reguliatoriaus išcentrinis mechanizmas (taškas a)
svirtimi (abc) sujungtas su garo padavimo vožtuvu ir gali keisti garo padavimą į turbiną.
IR
fG fG = fG0 – kS·PG
fG↑ b c fG↓ fG0
fG↓ a fG↑
nT
d PG
PG ~
fG G MP V Garas
T
15.12 pav. Mechaninis statinis sukimosi dažnio reguliatorius
© A. Narg÷las 119
Padid÷jus dažniui (apsukoms nT) išcentrin÷ svorelių j÷ga tašką a pakelia aukštyn ir svirtimi bei
vožtuvu (V) sumažina garo padavimą. Sumaž÷jus dažniui (apsukoms nT) išcentrin÷ svorelių j÷ga
sumaž÷ja ir taškas a nusileidžia žemyn ir svirtimi bei vožtuvu (V) padidina garo padavimą. Toks
reguliatorius yra statinis – jis nepilnai stabilizuoja dažnį. Jis kinta pagal statinę charakteristiką, kuri
yra 15.12 paveikslo dešin÷je. Charakteristikos statumas priklauso nuo statiškumo koeficiento kS
(kS=∆f/∆P, Hz/MW). Norint sumažinti dažnio kitimą reikia mažinti koeficientą kS. Ta galima
padaryti į valdymo mechanizmą įvedant stiprintuvą.
Mechanin÷se sistemose dažniausiai naudojami hidrauliniai stiprintuvai, sudaryti iš suspausta
alyva valdomų cilindrų su stūmokliais. 15.13 paveiksle parodytas išcentrinis dažnio reguliatorius
su hidrauliniu stiprintuvu. Jame paveiksle 15.12 esantis strypas (cd) pakeistas hidrauliniu
stiprintuvu (HS). Jame mažojo cilindro (sklandžio S) stūmokliai valdo pagrindinio cilindro (PC)
stūmoklį, sujungtą su garo padavimo vožtuvu (V). Kai sumaž÷jus dažniui taškas c pakyla aukštyn
alyva paduodama į apatinę cilindro dalį ir vožtuvas atidaro garo padavimą. Padid÷jus dažniui taškas
c leidžiasi žemyn ir sklandžio stūmokliais paduoda alyvą į viršutinę cilindro dalį ir jo stūmoklis
sumažina garo padavimą. Šio reguliatoriaus charakteristika yra astatin÷; jis pilnai stabilizuoja dažnį
(žr. 15.13 paveikslo dešiniąją dalį). Tačiau elektros energetikos sistemose tokie generatoriai negali
lygiagrečiai dirbti. Tod÷l tokį reguliatorių galima naudoti mažos galios izoliuotose sistemose,
kuriose vienas generatorius gali stabilizuoti dažnį. Stiprintuve įvedus neigiamą grįžtamąjį ryšį
(parodytas punktyrine linija) reguliatorius tampa statiniu su nedideliu statiškumo koeficientu.
IR
fG fG = fG0 = const
b c
fG↑ fG0
fG↓ a
nT PC
Alyva
PG ~ PG
S d
fG G MP
T V Garas
15.13 pav. Mechaninis astatinis sukimosi dažnio reguliatorius
15.11. Generatoriaus dažnio reguliatoriaus struktūrin÷ schema
Struktūrin÷ schema yra 15.14 paveiksle. Greta pagrindinių agregato dalių: turbinos (T),
generatoriaus (G) ir energijos nešiklio vožtuvo (V), parodyti šie reguliatoriaus valdymo elementai:
dažnio nuokrypio matuoklis (∆F), hidraulinis stiprintuvas (HS) su kieto grįžtamojo ryšio elementu
(GR), pagrindinio vožtuvo pavara (VP) ir agregato sukimosi dažnio keitimo mechanizmas (DKM).
Greta jų parodyti elementai rišantys dažnio reguliatorių su kitomis valdymo sistemomis: elektros
energetikos sistemos avarinio valdymo įtaisu (AV) ir elektrin÷s dispečerinio valdymo sistema (EV).
Avarinio valdymo įtaisas (AV) reaguoja į greito agregato galios mažinimo signalą (AS), kurį
atsiunčia EES priešavarin÷s automatika padid÷jus dažniui. Elektrin÷s valdymo sistema (EV) keičia
agregato dažnį sinchronizacijos metu arba koreguoja agregato statin÷s charakteristikos – f = φ(PG)
pradinį dažnį (fG0). Čia būtina priminti, kad jungtin÷se EES naudojami agregatai privalo tur÷ti
© A. Narg÷las 120
statinę charakteristiką. Jau buvo min÷ta, kad naudojant hidraulinius stiprintuvus statinę
charakteristiką padeda suformuoti kieta (neturinti inercijos) neigiamojo grįžtamojo ryšio grandis.
AS
AV
VP V
HS
f G P, f
GR ~
T
f0 – f
∆F
DKM EV
f0
15.14 pav. Statinio dažnio reguliatoriaus struktūrin÷ schema
Pageidautinos dažnio reguliatorių charakteristikos yra 15.15 ir 15.16 paveiksluose.
fG fG =fG0 – kS·PG
PGN
fG0
∆fDKM
PG
15.15 pav. Pageidaujama dažnio reguliatoriaus statin÷ charakteristika
100
Galios prieaugis(%)
75
50
25
0
0 5 10 15 20 25 30 35
Laikas (s)
15.16 pav. Pageidaujama dažnio reguliatoriaus dinamin÷ charakteristika
© A. Narg÷las 121
Dažnio reguliatoriaus statin÷je charakteristikoje (15.15 pav.) pažym÷tas pradinio dažnio keitimo
darbo metu diapazonas (∆fDKM), kurį realizuoja dažnio keitimo mechanizmas. Statiškumo
koeficientas (kS) darbo metu nekeičiamas; jo reikšm÷ santykiniais vienetais (∆f·PN/∆f·f0) turi būti
lygi 0,04 – 0,06; PN – vardin÷ generatoriaus galia, f0 – vardinis dažnis.
Dinamin÷ dažnio reguliatoriaus charakteristika (15.16 pav.) rodo pageidautiną agregato galios
kitimo greitį atsiradus dažnio nuokrypio signalui. Pageidautina, kad procesas užsibaigtų per 30
sekundžių ir būtų be švytavimų. Praktiškai daugelis agregatų (pirmoje eil÷je garo turbinų), su
tinkamais reguliatoriais tenkina keliamus reikalavimus.
15.12. Hidromechaninis garo turbinos sukimosi dažnio reguliatorius
Tai patobulinta reguliatoriaus, parodyto 15.13 paveiksle schema. Pirmiausiai jame pakeista
svirčių sistema. Ją greta buvusių svirčių abc ir cd atsirado papildomos svirtys egh ir bg, kurios
užtikrina sistemos statiškumą (sudaro kietą neigiamą grįžtamąjį ryšį) ir pradinio charakteristikos
dažnio (fG0) keitimą. Jį vykdo dažnio keitimo mechanizmas (DKM) susidedantis iš reduktoriaus (R)
ir reversinio variklio. Pagal komandas iš elektrin÷s valdymo sistemos (EV) jis pakelia tašką e
aukštyn arba nuleidžia žemyn, tuo keisdamas pradinį agregato charakteristikos dažnį. Kitas
pakeitimas – avarinis turbinos galios mažinimas, kurį vykdo avarinio valdymo įtaisas (AV),
išleisdamas alyvą iš hidraulinio stiprintuvo (HS) pagrindinio cilindro apatin÷s dalies ir tuo staigiai
pridarydamas garo vožtuvą (V).
IR
b c
fG↑
a h
fG↓ e
fG0↑
g
EV M R DKM
fG0↓ HS
Alyva
PG ~ AV
fG d
G M P nT
T V Garas
15.17 pav. Hidromechaninio garo turbinos dažnio reguliatoriaus struktūrin÷ schema
Tokie reguliatoriai tenkina mažos ir vidutin÷s galios agregatų keliamus valdymo kokyb÷s
reikalavimus. Didesn÷s galios agregatams naudojama keletas lygiagrečiai veikiančių hidraulinių
stiprintuvų. Reguliatoriaus trūkumas mechaninių svirčių su šarnyrais būvimas, kurie greitai susid÷vi
ir blogina valdymo kokybę (padidina nejautrumo zoną). Labai didel÷s galios agregatams (P ≥ 300
MW) naudojami hidrodinaminiai sukimosi dažnio agregatai, kuriuose valdymo signalai perduodami
keičiant alyvos sl÷gį. Dažnio nuokrypio matavimui dabar naudojami elektriniai ir elektroniniai
elementai.
Būtina atkreipti d÷mesį į tai, kad garo turbinų reguliatoriai gali veikti tik tam tikrame agregato
galios kitimo diapazone. Dažniausiai jis būna arčiau vardin÷s galios, nes esant mažai apkrovai
šiluminiai agregatai negali stabiliai dirbti
© A. Narg÷las 122
15.13. Hidroturbinos sukimosi dažnio reguliatorius
Hidroturbinų valdymas yra sud÷tingesnis lyginat su garo turbinomis, kadangi hidroturbinos

rotoriaus mas÷ yra žymiai didesn÷. Vandens srauto valdymas yra taip pat kelia daugiau problemų
lyginant su garo srauto valdymu. Hidroturbinos inercija yra žymai didesn÷ ir jos valdymo operacijų
vykdymui reikalinga didel÷ galia. Hidroturbinų reguliatoriuose naudojamai elektriniai dažnio
nuokrypio matavimo, stiprinimo bei grįžtamojo ryšio elementai ir hidrauliniai stiprintuvai.
Elektriniai ir elektroniniai elementai teikia dideles galimybes suderinant atskirų reguliatoriaus dalių
energetines charakteristikas, t.y. parenkant reikiamos galios bei dinaminių parametrų elementus tuo
užtikrinant reikiamą valdymo kokybę. Reguliatoriaus struktūrin÷ schema yra 15.18 paveiksle.
AV
S fG0 – fG
fG0 fG0↑
IV
DKE EV
∆F fG0↓
EM ES
fG UGA
a b
– dLK/dt ULk └┘ GA
HS GR ST
G ~ PG, fG
LK
KVM HT
K
15.18 pav. Hidroturbinos dažnio reguliatoriaus struktūrin÷ schema
Elektrin÷ reguliatoriaus dalis maitinama iš pagalbinio sinchroninio generatoriaus (GA) su

magnetiniu žadintuvu, kurį suka hidroagregato velenas. Kintamosios srov÷s įtampos (UGA) dažnis
(fG) yra toks, pat kaip ir pagrindinio generatoriaus (G). Įtampa paduodama į dažnio nuokrypio
matavimo elementą (∆F). GA taip pat tiekia operatyvinę srovę visiems elektriniams elementams,
kuriems ji yra reikalinga. Pradinis generatoriaus charakteristikos dažnis kontroliuojamas dažnio
keitimo elementu, turinčiu ryšį su elektrin÷s valdymo sistema (EV). Dažnio nuokrypio signalas
paduodamas į elektrinį stiprintuvą (ES), kurio iš÷jimo nuolatin÷ (IV) srov÷ atitinka dažnio nuokrypį.
Ji valdo elektromagnetinį mechanizmą (EM), turintį judančia šerdį, kuri mechaniškai sujungta su
spyruokle S ir hidraulinio stiprintuvo HS į÷jimu (svirtimi ab). Atsiradus dažnio nuokrypiui
pirmiausiai pajuda taškas a (sklandžio stūmokliai). Jie atitinkama kryptimi nukreipia alyvą į
pagrindinį HS cilindrą ir įjungia vandens kreipiamojo rato (K) mechanizmą (KVM), kuris pakeičia
vandens kiekį, tekantį į hidroturbina. Hidraulinis stiprintuvas turi neigimą grįžtamąjį ryšį (svirtį ab),
tod÷l jo poveikis į hidroturbiną yra ribojamas – t.y. vykdomas statinis reguliavimas. Reguliavimo
kokyb÷s gerinimui numatytas lankstus neigiamas grįžtamasis neigiamas ryšys (GR) paduodantis į
stiprintuvą ES kreipiamojo rato poslinkio (LK) greičio (išvestin÷s) neigiamą signalą. Agregato
dažnio reguliavimo charakteristika koreguojama statiškumo elementu ST, kuris į matavimo
elementą paduoda įtampą, atitinančią kreipiamojo rato pad÷ties kitimą. Avarinių situacijų metu
turbinos valdymo (dažniausiai dažnio mažinimo signalas) gali būti paduodamas iš valdymo įtaiso
AV tiesiogiai į stiprintuvą ES. Tokiu būdu padidinamas komandos vykdymo greitis nes ji aplenkia
© A. Narg÷las 123
matavimo elementą (∆F), turintį inerciją. Hidroturbinos dažnio reguliavimo statin÷ charakteristika
iš esm÷s nesiskirsi nuo garo turbinos charakteristikos (15.15 pav.).
Hidroturbinos dinamin÷ charakteristika skiriasi nuo garo turbinos charakteristikos, nes jai
daro įtaką vandens stulpo savyb÷s. Greitai atidarant ar uždarant kreipiamąjį ratą pradiniu momentu
turbina keičia savo galią priešinga kryptimi.
∆PG
+1
t, s
10 20 30 40
–1
15.19 pav. Hidroagregato dinamin÷ charakteristika
Hidroturbinos reakcija į vienetinę galios padidinimo komandą parodyta 15.19 paveiksle. Galia
proceso pradžioje staigiai padid÷ja priešinga kryptimi ir po to palaipsniui maž÷ja pasiekia reikiamos
krypties ir didumo reikšmę. Šis efektas yra labai žymus elektrin÷se su aukšta vandens patvanka,
pvz., kalnų elektrin÷se. Jis sumažina turbinos reakcijos greitį ir valdymo kokybę. Tobulinant
valdymo algoritmus (pvz., taikant adaptyvų valdymą hidroturbinos dinaminę charakteristiką galima
pagerinti padaryti ją artimą reikalaujamai charakteristikai (15.16 pav.). Hidrogeneratorių dažnio
reguliatorių privalumas yra jų galimyb÷ veikti dideliame galios kitimo diapazone.
15.14. Elektrinių agregatų su dažnio reguliatoriais darbas elektros sistemoje
Čia išnagrin÷ti generatorių (turbinų) dažnio reguliatoriai (pirminiai ADR) pilnai nestabilizuoja
elektros energetikos sistemos dažnio, nes jie visi turi statines charakteristikas. Kai vienu metu
veikia daug dažnį reguliuojančių generatorių dažnio nuokrypiai labai žymiai sumaž÷ja ir net gali
tenkinti keliamus dažnio palaikymo kokyb÷s reikalavimus.
a) ~ SG PA b) f
∆f = kGS⋅∆PS
f0+∆f
kGS KSS KSA f0
f0–∆f
PS = PG1+PG2+…+PGM
PG1 PG2 PGM ∆PS ∆PS
G1 G2 GM
~ ~ ~ PS
kSG1 kSG2 kSGM
DR1 DR2 DRM PSVID
15.20 pav. Sumin÷ elektros sistemos dažnin÷ charakteristika
© A. Narg÷las 124
Tačiau lieka du neišspęstas klausimai – aktyviųjų galių pasiskirstymas tarp dažnų reguliuojančių
generatorių ir reguliavimo galios rezervų nuolatinis palaikymas. Pradžiai reikia išsiaiškinti dažnio
reguliavimo charakteristikos parametrus. Sistemoje (15.20a pav.) yra reguliavime dalyvaujantys
generatoriai (G1, G2, ... GM) su dažnio reguliatoriais (DR), reguliavime nedalyvaujančius
atstovaujantis generatorius (SG) ir sistemos apkrova (PA). Sumin÷ šios sistemos charakteristika yra
15.20b paveiksle.
Sumin÷ elektros energetikos sistemos charakteristika yra analogiška vieno agregato
charakteristikai. Nagrin÷jant sistemos parametrus n÷ra reikalo nagrin÷ti visą aktyviosios galios
kitimo diapazoną – užtenka tur÷ti sistemos galios ir dažnio nuokrypių kitimą vidutin÷s aktyviosios
galios (PSVID) ir vardinio dažnio (f0) tam tikrame diapazone (15.20b pav.). Vardinis dažnis yra
pastovus (f0) o vidutin÷ sistemos apkrovos galia (PSVID) kinta priklausomai nuo apkrovos grafiko.
Tačiau charakteristikos pobūdis nuo to iš esm÷s nekinta.
Suminis (ekvivalentinis) sistemos, turinčios M dažnio reguliavimo generatorių statiškumo
koeficientas (kGS) apskaičiuojamas taip:
kGS = 1/(k1/kSG1 + k2/kSG2 + k3/kSG3 + ⋅⋅⋅⋅ + kN/kSGM)
Čia kSG(1-M) – generatorių dažnio charakteristikų statiškumo koeficientai, išreikšti vardinais ar
santykiniais vienetais; kN – generatorių galios koeficientai, įvertinantys jų santykinę galią:
kM = PGNM/PSN,
PGNM – atskiro generatoriaus vardin÷ galia, PSN – vardin÷ sistemos galia (visų veikiančių
generatorių vardinių galių suma).
Dydis, atvirkščias statiškumo koeficientui (kGS) kartais vadinamas reguliavimo galia:
PRG = 1/ kGS, [MW/Hz].
Jis parodo, kiek aktyviosios galios (MW) reikia norint pakeisti sistemos dažnį vienu hercu.
Dažnio nuokrypis pakitus apkrovai ∆PA lygus:
∆f = kGS⋅∆PA.
Pagal šią lygybę ir žinant dažnio kitimo diapazoną (∆fD) galima nustatyti aktyviosios galios
(∆PR) kitimo (reikalingo reguliavimo galios rezervo) apimtį:
∆PR = ∆fD/kGS⋅
Generatorių (∆PGM) apkrovų pasiskirstymas apskaičiuojamas taip:
∆PGM = (kGS ⋅ kN / kSGM)⋅∆PA.
Atskiro generatoriaus (M-tojo) apkrovos pokytis tiesiogiai priklauso nuo generatoriaus galios,
suminio apkrovos pokyčio ir yra atvirkščiai proporcingas statiškumo koeficientui kSGM.
Realiai surandant visos sistemos statiškumo koeficientą reikia įvertinti ne tik generatorių bet ir
apkrovos statines charakteristikas, kurios yra panašios į generatorių charakteristikas. Tod÷l
nagrin÷jant EES režimus reikia naudoti ne generatorių statiškumo koeficientą (kGS), bet sistemos
statiškumo koeficientą (kSS):
kSS = 1/(1/kGS+1/kAS).
Čia kAS – apkrovos statiškumo koeficientas.
Šie nagrin÷jimai rodo, kad dažnio reguliavimas atskirais generatoriais, turinčiais statinę
charakteristiką, neatitinka elektros energijos kokyb÷s ir sistemos darbo ekonomiškumo reikalavimų
nes dažnis nestabilizuojamas ir apkrovos skirstomos pagal generatoriaus charakteristikos statiškumo
koeficientą. Tod÷l sistemose reikalingi antriniai reguliatoriai (AGV sistema), koreguojantys atskirų
agregatų dažnio charakteristiką (pradinį jos dažnį fG0) ir tuo stabilizuojantys sistemos dažnį ir
generatorių galią atsižvelgiant į ekonomiškumo ir patikimumo reikalavimus.
© A. Narg÷las 125
15.15. Dažnio reguliavimas jungtin÷se elektros energetikos sistemose
Dabar dauguma elektros sistemų yra jungtin÷s – jas sudaro daugelis atskirų valstybių EES.
Europoje yra trys jungtin÷s sistemos: UCTE (Vakarų ir Vidurio Europos), NORDEL: Šiaur÷s šalys
ir UPS/IPS: NVS ir Baltijos šalys.
Pastovaus dažnio ir tarpsisteminių galių srautų palaikymas tokiose sistemose yra vienas
pagrindinių sistemų patikimo funkcionavimo reikalavimų. Jose reikia suderinti skirtingus atskirų
valstybių interesus gaunant maksimalią bendrą naudą. Aukštos kokyb÷s dažnio stabilizavimas
jungtin÷je sistemoje sumažina dažnio reguliavimo sąnaudas, užtikrina galios perdavimo kontraktų
tikslų vykdymą, mažina elektros perdavimo linijų užsikimšimo tikimybę ir didina sistemos
patikimumą.
Jungtin÷se sistemose naudojami du dažnio reguliavimo būdai: centralizuotas dažnio
reguliavimo būdas ir decentralizuotas.
Esant centralizuotam jungtin÷s sistemos dažnio reguliavimui (15.21 pav.) valdymą vykdo viena
didžiausios galios sistema panaudodama centrinį dažnio reguliatorių (CDR), kuris savo ruožtu
vykdo antrinio dažnio reguliatoriaus funkcijas ir stabilizuoja dažnį pasikeitus apkrovai bet kurioje
sistemoje (∆PA1, ∆PA2, ∆PA3). Sistema (EES3) privalo tur÷ti pakankamus reguliavimo galios
rezervus (pvz., hidroelektrines), kurių agregatai gali dirbti plačiame reguliavimo charakteristikos
diapazone. Būtinas pakankamas atskiras sistemas jungiančių linijų pralaidumas. Dideli aktyviosios
galios deficitai, kurių metu gali sumaž÷ti dažnis, likviduojami bendromis pastangomis.
Reguliatorius nestabilizuoja galios srautų tarp sistemų, tačiau jie gali būti koreguojami arba
reguliuojami. Mažos sistemos, esančios jungtin÷je sistemoje, gali stabilizuoti savo tarpsisteminių
galių srautus nekenkdamos jungtin÷s sistemos patikimumui.
~ ~ ~ ~ ~ ~
G P12 = var G
EES 1 EES 2
V ∆PA1 f = const ∆PA2 V
P13 = var CDR P23 = var
~ ~ ~
G
EES 3
∆PA3 V
15.21 pav. Jungtin÷s EES su centralizuotu dažnio reguliavimu struktūrin÷ scema
Decentralizuoto dažnio reguliavimo sistema parodyta 15.22 paveiksle. Naudojant šį būdą

atskiros sistemos ar jų dalys pakeičiamos valdymo rajonais (VR1, VR2, VR3), kurie turi
automatinio generacijos valdymo (AGV) įtaisus (antrinius dažnio reguliatorius). Reguliatorių į÷jimo
dydis (valymo paklaida VP) turi dvi dedamąsias: tarsistemin÷s galios suminį nuokrypį (∆P12+ ∆P13,
∆P21+ ∆P23, ∆P31+ ∆P32,) ir visiems rajonams bendrą dažnio nuokrypį (∆f), dauginamą iš
atitinkamų reguliavimo koeficientų (kR1, kR2, kRl). Reguliavimas baigiasi, kai abi dedamosios
priart÷ja prie nulin÷s reikšm÷s. Kadangi reguliatoriai minimizuoja dažnio ir tarpsisteminių galių
nuokrypį , tai vartotojų apkrovos galios nuokrypį padengia tik to paties valdymo rajono elektrin÷s.
© A. Narg÷las 126
Pavyzdžiui, padid÷jus vartotoju apkrovai 1-me rajone (∆PA1) ją padengia rajono VR1 elektrinių
generatoriai. Kitų rajonų reguliatoriai generatorių galios ir tarpsisteminių galių srautai nepasikeičia.
AGV 1 VP1= ∆ P12+∆ P13+kR1·∆ f=0 AGV 2
~ ~ VP2= ∆P21+∆P23+kR2·∆ f=0 ~ ~ ~

~
G P12 = const G
EES 1 EES 2
f = const
V ∆PA1 ∆PA2 V
VR 1 P13 = const P23 = const VR 2
AGV 3 VP3=∆ P31+∆ P32+ kR3·∆f=0
~ ~ ~
G
EES 3
V ∆PA3
VR 3
15.22 pav. Jungtin÷s EES su decentralizuotu dažnio reguliavimu struktūrin÷ schema
Didinant valdymo kokybę AGV reguliatorių valdymo paklaidos reguliavimo koeficientus (kR)
reikia tinkami parinkti koeficientai, kurį galima vadinti reguliavimo galia (MW/Hz). Jis turi atitikti
savo valdymo rajono statiškumo koeficientą:
kR1 = 1/kSS1;
kR2 = 1/kSS2;
kR3 = 1/kSS3.
Tokiu atveju vieno rajono valdymo poveikis kitiems valdymo rajonams bus minimalus.
Reguliatorius gali veikti ir esant kitokiai koeficientu reikšmei, tačiau tokiu atveju perinamųjų
procesų metu tarpsisteminiai srautai gali kisti, bet jų reikšm÷s grįžta į išeities pad÷ti procesams
pasibaigus.
Decentralizuotoje sistemoje valdymo resursai yra teritoriškai išsklaidyti ir tai didina valdymo
patikimumą. Visos sistemos įneša proporcingą ind÷lį į dažnio reguliavimą. Sistema gali s÷kmingai
veikti elektros rinkos sąlygomis. Decentralizuota sistema, sumažina galios nuostolius elektros
tinkluose. Mažos sistemos gali nedalyvauti dažnio reguliavime, bet reguliuoti tik tarpsisteminius
srautus. Didelių sutrikimų (avarijų) metu, pvz., d÷l gedimo išsijungus didel÷s galios generatoriui,
visi valdymo rajonai įsitraukia į dažnio stabilizavimo procesą, tačiau per nustatytą laikotarpį
avarijos pasekmes turi likviduoti tas rajonas, kuriame įvyko avarija.
© A. Narg÷las 127
LITERATŪRA
1. A.Narg÷las. Elektros sistemų relin÷ apsauga. – KPI ASVMM, Vilnius:1983.-100p.

2. A.Narg÷las. Elektros sistemų automatika. – KPI ASVMM,Vilnius:1984.-70p.
3. A.Narg÷las. Energetinių objektų automatinis valdymas.– KPI ASVMM, Vilnius: 1987.-88p.
4. J. Lewis Blackburn, Thomas J. Domin. Protective Relaying. Principles and Applications. Third
Edition. – CRC Press, Taylor & Francis Group, Boca Raton – London – New York.: 2007. - 633p.
5. P. M. Anderson. Power System Protection. – IEEE PRESS, New York: 1999. – 1307p.
6. H. Ungard, W. Winkler, A. Wiszniewski. Protection Techniques in Electrical Energy Systems. –
Marcel Dekker, Inc., New York - Basel - Hong Kong: 1995. – 387p.
7. Walter E. Elmore. Protective Relaying. Theory and Applications. Marcel Dekker, Inc., New York -
Basel - Hong Kong: 1994. – 367p
8. E.I. Bass, V.G. Doroguncev. Relejnaja zaščita elektroemergetičeskich sistem: Izdatelstvo MEI,
Moskva: 2002. – 296p.
9. N.I. Ovčarenko. Avtomatika električeskich stancij i elektroenergetičeskich sistem: Izdatelstvo NC
ENAS, Moskva: 2001. – 504p
© A. Narg÷las 128

Raa 2010-02 PDF

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

Raa 2010-02 PDF

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

Relin÷ apsauga ir automatika

EES – Elektros Energetikos Sistema

I.1. Elektros sistemų relin÷s apsaugos ir automatikos (RAA) įtaisų paskirtis

I.2. Bendrieji relin÷s apsaugos ir automatikos įtaisų realizavimo principai ir keliami

I.2 pav. Relin÷s apsaugos ir automatikos įtaisų išd÷stymas elektros sistemoje

I.3. RAA įtaisų parinkimo ir projektavimo tvarka (principai)

I.4. Relin÷s apsaugos ir automatikos įtaisų struktūra

Relin÷s apsaugos ir automatikos įtaisų struktūrin÷ schema sudaroma taikant automatinio

I.4.1. Relin÷s apsaugos ir priešavarin÷s automatikos įtaiso struktūra

I.3 pav. Relin÷s apsaugos ir automatikos įtaisų prijungimo schema

I.4 pav. Relin÷s apsaugos ir priešavarin÷s automatikos įtaiso struktūrin÷ schema

I.4.2. Jungtuvų valdymo schema

I.5 pav. Jungtuvo įjungimo ir išjungimo valdymo schema

I.4.3. Reguliatorių struktūra

I.7 pav. Generatoriaus reguliatorių prijungimo struktūrin÷ schema

I.5. Bendrosios žinios apie reles

I.8 pav. Elektromagnetin÷ rel÷: a) supaprastintas br÷žinys, b) charakteristika

Paveiksle pažym÷ta: 1 – magnetolaidis, 2 – apvija, 3 – inkaras, 4 – judantis kontaktas, 5 –

I.9 pav. Elektronin÷ rel÷ (relinis elementas): a) – principin÷ schema, b) – charakteristika

I.5.1. Relių klasifikacija

Relių naudojamas relinei apsaugai ir automatikai tikslinga suklasifikuoti į grupes.

I.5.2. Relių žym÷jimai schemose

Kontaktinių relių žym÷jimai schemose parodyti I.10 paveiksle.

I.10 pav. kontaktinių relių žym÷jimai schemose

TAIP NE ARBA IR UŽDELSIMAS

I.11 pav. Bekontaktinių relių ir loginių elementų žym÷jimas

I.6. Srov÷s ir įtampos transformatoriai

∆I = (|I1 – I2*KTA |)/I1

I.7. Simetrinių dedamųjų filtrai

TSĮF U1 = (UA + aUB + a2UC)/3 ASĮF U2 = (UA + a2UB + aUC)/3

NSĮF U0 = (UA + UB + UC)/3

UC (IC) NSSF I0 = (IA + IB + IC)/3

I.8. Operatyviosios srov÷s šaltiniai

Pagrindinis reikalavimas operatyviosios srov÷s šaltiniams – aukštas elektros tiekimo

I.14 pav. Nuolatin÷s operatyviosios srov÷s šaltinis su akumuliatorių baterija

OSŠ RAA RAA

I.15 pav. Kintamosios operatyviosios srov÷s šaltiniai

1.1. Gedimai elektros linijose

UA UB UC TJ tarp fazių ir žem÷s

1.1 pav. Įžemintos neutral÷s tinklo linijų gedimų rūšys

Trumpuosius jungimus (1.1 pav.) galima suskirstyti į 4 rūšis:

1.2 pav. Izoliuotos (kompensuotos) neutral÷s tinklo linijų gedimai

1.3. Tipin÷s elektros tinklų linijų sujungimo schemos

1.4. Elektros linijų relin÷s apsaugos įtaisų veikimo principai

Naudojamos šios apsaugos:

2.1. Pagrindin÷s savyb÷s

Maksimaliosios srov÷s apsaugos (MSA) reaguoja į srov÷s padid÷jimą linijoje. Srov÷s

2.2. Maksimalios srov÷s apsauga su nepriklausoma suveikimo trukm÷s charakteristika

2.2 pav. Linijos MSA su nepriklausoma charakteristika schema

Schemoje parodyta: Q – linijos jungtuvas esantis įjungtoje pad÷tyje, TA – srov÷s

kjA3 = IKDmin /ISA3 > 1,5; rezervas nenumatytas.

2.3. Maksimaliosios srov÷s apsauga su priklausoma suveikimo trukm÷s charakteristika

2.4 pav. MSA su priklausoma charakteristika

2.6 pav. Maksimaliosios srov÷s apsaugų su priklausomomis charakteristikomis suderinimas

2.4. Maksimaliosios srov÷s atkirta

2.7 pav. Maksimaliosios srov÷s atkirtos schema

IS1 IS2 IS3 IS4

2.10 pav. Daugiapakop÷s maksimaliosios srov÷s apsaugos struktūrin÷ schema

2.5. Greitai veikiančios MSA su išjungimą draudžiančių komandų perdavimu

Greitas maksimaliosios srov÷s apsaugas galima sukurti selektyvumo užtikrinimui panaudojant

2.6. Maksimaliosios srov÷s apsaugų jautrumo padidinimas

Realiuose tinkluose linijų MSA kartais netenkina jautrumo reikalavimo – apskaičiuotas

2.6.1. Maksimaliosios srov÷s apsauga su minimaliosios įtampos blokuote