Romėniškoji teisės ir teisingumo samprata

Ius ir fas

Šiuolaikinį išsireiškimą „teisė“ romėniškoje terminologijoje atitinka lotyniškas žodis

ius, kurį Romos jurisprudencija vartojo įvairiomis prasmėmis. Šiuo terminu buvo apibrėžiama ir
teisė objektine (objektinė teisė – teisės normų visuma), ir subjektine (subjektinė teisė – įgalinimas)
prasme. Romėnų jurisprudencijai šis šiuolaikinis teisės skirstymas į objektinę ir subjektinę nebuvo
žinomas.

Žodis ius reiškė valstybės leidžiamos ir saugomos veiklos sritį (žmonių teisė). Tuo
tarpu fas – tai religijos leidžiamos ir globojamos veiklos sritis (dieviškoji teisė).

Kiekvienas žingsnis už ius globojamos srities ribų, materialių vertybių ar asmens

neliečiamumo pažeidimas buvo laikomas neteisėtumu, neteisingumu (iniuria). Tai suteikdavo
nukentėjusiajam teisę vartoti savigyną arba reikalauti, kad valstybė pažeidėjo atžvilgiu taikytų
atitinkamą sankciją. Savo ruožtu veika, kuria pažeidžiama dieviškoji teisė, fas srities ribų
peržengimas buvo vadinamas nefas

Mėginimai apibrėžti teisę ir teisingumą

Romos teisininkai, nuosaikiai ir atsargiai žvelgę į teorinius ir abstrakčius klausimus,

nesuformulavo išsamaus ir universalaus teisės apibrėžimo. Reikšmingas faktas, jog Gajus, romėnų
teisės pagrindų vadovėlio autorius (II a.), jame nepateikė teisės apibrėžimo, o dalyko dėstymą
pradėjo aptardamas teisės klasifikacijas. Teisės apibrėžimo nerasime nei Justiniano Institutiones, nei
Digesta (VI), nors kompiliatoriai šiuos rinkinius pradėjo skyriais De iustitia et iure – „Apie teisę ir
teisingumą“. (Inst. 1, 1; D. 1, ). Kita vertus, šaltiniuose nestinga formuluočių ir pasisakymų, kuriais
remiantis galima susiformuoti nuomonę apie tai, kaip romėnų teisininkai suprato tokias pamatinės
reikšmės sąvokas kaip: teisė (ius), teisingumas (iustitia) bei teisybė (aequitas).
Vienu iš plačiausiai žinomų ir originaliausių mėginimų apibrėžti teisę yra laikomas
klasikinio laikotarpio teisininko Publijaus Juvencijaus Celso pasisakymas, kurį perteikė kitas garsus
teisės žinovas – Domicijus Ulpianas:

Ulpianus, D. 1, 1, 1 pr.:

„[...] ut eleganter Celsus definit, ius est ars boni et aequi“.

„[...] kaip vykusiai apibrėžė Celsas, teisės yra gebėjimas taikyti tai, kas gera ir
teisinga“.

Apibrėždama teisės sąvoką, romėnų jurisprudencija ne kartą rėmėsi teisingumo idėja.

Tokią sąsają randame Ulpiano tekste, kuris pateikiamas Justiniano Digesta pradžioje.

Ulpianus, D. 1, 1, 1 pr.:

„Iuri operam daturum prius nosse oportet, unde nomen iuris descendat. – Est autem a
iustitia appellatum“.

„Prieš imantis teisės mokslo reikia žinoti, iš kur kyla pavadinimas „teisė“ (ius). Ji taip
pavadinta būtent nuo žodžio „teisingumas“ (iustitia)“.
 Žodžio ius reikšmę aiškindamas etimologine jo kilme iš žodžio iustitia, teisininkas
nurodė itin svarbų ryšį tarp teisės ir teisingumo. Pasak jo, teisingumas yra nekintama ir amžina valia
kiekvienam suteikti tai, kas jam priklauso“ – Iustitia est constans et perpetua voluntas ius suum
cuique tribuendi (D. 1, 1, 10 pr.).
Kitame tekste mėgindamas atskleisti teisės esmę, Ulpianas pasitelkė giminingas
pagrindinių teisės principų (praecepta iuris) bei teisės mokslo, teisės srities žinių (iurisprudentia)
sąvokas.

Ulpianus D. 1, 1, 10, 1:

„Iuris praecepta sunt haec: honeste vivere, alterum non laedere, suum cuique
tribuere“.

„Teisės principai yra šie: gyventi garbingai, nekenkti kitiems, kiekvienam

atiduoti tai, kas jam priklauso“.

Ulpianus D. 1, 1, 10, 2:

„Iuris prudentia est divinarum atque humanorum rerum notitia, iusti atque iniusti
scientia“.

„Teisės mokslas yra dieviškųjų ir žmogiškųjų reikalų išmanymas, žinojimas to, kas
teisinga ir kas neteisinga“.

Romėnų teisės skirstymas

(Definitio per divisionem)

Romėnų teisininkai, nors ir nebuvo linkę į teorinius ir abstrakčius samprotavimus,

įvedė įvairius teisės skirstymus. Kai kurie jų savo aktualumo nėra praradę ir šiandien. Tai teisės
skirstymas į :

 viešąją teisę ir privatinę teisę (ius publicum – ius privatum),

 teisę, taikomą plačiam asmenų ratui ir ypatingąją (išimtinę) teisę (ius
commune – ius singulare),
 griežtąją arba rigoristinę teisę ir teisingą teisę (ius strictum – ius
aequum).

Romos jurisprudencija taip pat atribojo ir skirtingus istorinius teisės sluoksnius: ius
civile – ius gentium – ius honorarium, kurie susiformavo ir vystėsi senovės Romoje vykstant
socialiniams bei valstybės santvarkos pokyčiams. Imperijos laikotarpiu, kuomet išnyko tokį teisės
išsisluoksniavimą lemiantys veiksniai, teisininkai ėmė priešinti senąją ir naująją teisę, kurios
šiandien literatūroje yra įvardinamos kaip ius vetus ir ius novum.
Dar vienas skirstymas, kurio, tiesa, romėnų teisėje galime pastebėti tik pradmenis,
buvo įvestas veikiant graikų filosofinei minčiai. Jo esmė – tai pozityviosios, valstybės kuriamos
teisės atskyrimas nuo prigimtinės (ius naturale).
 Ius publicum – ius privatum

Vienas iš pagrindinių romėnų jurisprudencijos įvestų teisės skirstymų – tai viešosios

teisės (ius publicum) ir privatinės teisės (ius privatum) atskyrimas. Šis skirstymas buvo žinomas
Ciceronui (106-43 m. pr. Kristų) bei Titui Livijui (59 m. pr. Kristų – 17 m. po Kristaus), kuris,
rašydamas apie XII lentelių įstatymas, tvirtino juos buvus „visos teisės – tiek viešosios, tiek ir
privatinės šaltiniu“ – fons omnis publici privatique iuris (Ab urbe condita 3, 34, 5).
Teisės skirstymo į viešąją ir privatinę kriterijus garsiajame savo apibrėžime nurodė
Ulpianas:

Ulpianus D. 1, 1, 1, 2:

„Publicum ius est quod ad statum rei Romanae spectat, privatum quod ad singulorum
utilitatem: sunt enim quaedam publice utilia, quaedam privatim. Publicum ius in sacris, in
sacerdotibus, in magistratibus consistit. Privatum ius tripertitum est: collectum etenim est ex
naturalibus praeceptis aut gentium aut civilibus“.

„Viešoji teisė yra ta, kuri susijusi su Romos valstybės santvarka, o privatinė, kuri
susijusi su atskirų asmenų interesais; nes kai kurios teisė [normos] kuriamos bendrais, o kai
kurios atskirų asmenų interesais. Viešoji teisės susideda iš kulto, šventikų, magistratūrų
[reglamentavimo]. Privatinė teisė yra trinarė, nes susideda iš prigimtinės, tautų (ius gentium)
ir piliečių (ius civile) teisės normų.

Remiantis šiuo apibrėžimu, dviejų teisės dalių atribojimo pagrindas buvo nauda,
interesas (utilitas). Normos, kurios buvo skirtos visiems, vadintos viešąja teise, o tos, kurių tikslas
buvo atskirų asmenų interesų apsauga – privatine teise.

Romėnų jurisprudencija labai aiškiai skyrė viešosios ir privatinės teisės institutus.

Viešoji teisės reglamentavo valstybės santvarką ir funkcijas, o, visų pirma, valstybės institucijų
kompetenciją ir administracijos veiklą. Vartojant šiuolaikinę terminologiją, galima pasakyti, jog
viešėjai teisei priklausė baudžiamoji, konstitucinė, administracinė ir sakralinė teisė. Savo ruožtu
privatinė teisė reguliavo atskirų asmenų, piliečių asmenines ir turtines teises.
Įvairiuose šaltinių tekstuose vartojama formuluotė ius publicum, vartojama santykyje
su terminu ius privatum, įgyja dar vieną reikšmę. Pirmoji žymi absoliučiai privalomas teisės
normas, tuo tarpu antroji – tas, kurios gali būti keičiamos tarp atskirų teisės subjektų sudaromomis
sutartimis. Viešosios teisės srityje reiškėsi pirmaeilis, valdingas valstybė pobūdis, kurį išreiškė
žinomas principas: Ius publicum privatorum pactis mutare non potest (D. 2, 14, 38) – Viešoji teisė
negali būti keičiami privačių asmenų tarpusavio susitarimais.
Ius publicum sudarė absoliučiai privalomos teisės normos, kurių kiekvienas teisės
subjektas privalėjo laikytis ir negalėjo jų taikymo panaikinti išreikšdamas savo asmeninė valią.
Remiantis vėlesne, ne romėniškos kilmės terminologija, šis teisės normų junginys buvo pavadintas
ius cogens (absoliučiai privaloma teisė). Ius privatum, skirtingai nei ius publicum, pripažino šalių,
kurios konkrečiose situacijose laisvu valios išreiškimu galėjo formuoti tarpusavio teisinius
santykius, autonomiją. Šiuo požiūriu ius privatum buvo apibrėžiama kaip ius dispositivum
(santykinai privaloma teisė).
Ulpiano atskirtos dvi teisės dalys vystėsi netolygiai. Labiausiai romėnų teisės
suklestėjo privatinės teisės srityje. Kai kurie teisininkai (pavyzdžiui, Gajus), pristatydami istorinę
romėnų teisės raidą, apskritai neužsiminė apie viešąją teisę: teisę (ius) jie tapatino su privatine teise
(ius privatum). Recepcija bei romėnų teisės įtaką teisės kūrimui įvairiose teisės sistemose po Romos
imperijos žlugimo (tiek viduramžiais, tiek ir naujaisiais laikais) buvo daugiausia ir veik išimtinai
susijusios su ius privatum.

Ius civile

Panašiai kaip ir kitos antikinės teisės sistemos, romėnų teisė laikėsi teisės personalizmo principo.
Remiantis juo, kiekvienas pilietis, nesvarbu, kur bebūtų, naudojosi savo valstybės (savo civitas)
teise. Atsižvelgiant į šį principą, galima išskirti du romėnų teisės sluoksnius (dalis) – ius civile ir ius
gentium. Ius civile sampratą pačioje „Institucijų“ pradžioje Gajus aiškina taip:

Gaius Institutiones 1, 1:

„Nam quod quisque populus ipse sibi ius constituit, id ipsius proprium est vocaturque
ius civile, quasi ius proprium civitatis“.

„Teisė, kurią tauta pati sau yra nustačiusi, yra tinkama tik jai pačiai ir vadinama
piliečių teise“.

Taigi, ius civile buvo visuma Romos valstybėje galiojančių teisės normų, kuriomis
naudotis galėjo tik Romos valstybės piliečiai (civis – pilietis). Būdama seniausias, o pradžioje
vienintelis romėnų teisės sluoksnis, kilmės požiūriu, ji buvo iš dalies paprotinė, iš dalies valstybės
kuriama (pozityvioji) teisė. Be teisinio papročio (mos), šios teisės dalies kūrino šaltiniai buvo tautos
susirinkimų leidžiami įstatymai (leges), plebėjų susirinkimo priimami nutarimai (plebiscita), Senato
nutarimai (senatus consulta), imperatoriaus potvarkiai (decreta principium) bei jurisprudencija. Ius
civile pasižymėjo milžinišku formalizmu ir rigorizmu. Šiam teisės sluoksniui priklausančios normos
buvo priskiriamos tiksliajai arba griežtajai (rigoristinei) teisei – ius strictum.

Ius civile iš esmės saistė tik romėnų piliečius. Galimybės naudotis jos institutais
neturėjo nei sąjungininkai, nei kitos svetimšalių – peregrinų grupės. Kai kuriais atvejais lotynams ir
peregrinams išimties tvarka buvo suteikiamos tam tikros teisės: conubium, t. y. teisės sudaryti
santuoką pagal ius civile, bei commercium - teisė atlikti civilinės teisės reglamentuojamus juridinius
veiksmus ūkinės apyvartos srityje.
Atsižvelgiant į archainį senovės Romos gyventojų pavadinimą, romėnų ius civile taip
pat vadinta „kviritų teise“ (ius Quiritium).

Ius gentium

Ius gentium – tai romėnų privatinės teisės sluoksnis (dalis), apimantis tas teisės
normas, kurios, pasak Romos jurisprudencijos, sutapo su kitų tautų teisės nuostatomis. Kaip teigia
Gajus, ius gentium buvo laikoma teise, kuri bendra visiems žmonėms:

Gaius, Institutiones 1, 1:

„Omnes populi, qui legibus et moribus reguntur, partim suo proprio, partim communi
omnium hominum iure utuntur. Nam quod quisque populus ipse sibi ius constituit, id ipsius
proprium est vocaturque ius civile quasi ius proprium civitatis, quod vero naturalis ratio inter
omnes homines constituit, id apud omnes populos peraeque custoditur vocaturque ius gentium,
quasi quo iure omnes gentes utuntur. Populus itaque Romanus partim suo proprio, partim communi
omnium hominum iure utitur“.
 „Visos tautos, kurios vadovaujasi įstatymais ir papročiais, iš dalies naudojasi nuosava
[teise], iš dalies teise, kuri yra bendra visiems žmonėms. Nes ta teisė, kurią kiekviena tauta pati sau
nustatė, yra tinkama tik jai ir vadinama piliečių teise, kaip nuosava piliečių bendruomenės teisė, tai
tuo tarpu ta, kuria įgimtas protas nustatė visoms tautoms, yra viena, jos laikosi visos tautos ir
vadinasi tautų teisė kaip teisė, kuria naudojasi visos tautos. Taigi, romėnų tauta iš dalies naudojasi
savo [teise], iš dalies visoms tautoms bendra teise“.

Pagrindinius šios teisės dalies principus romėnų jurisprudencija neabejotinai kildino iš

suvokimo, jog esama tokių teisinių institutų ir teisės normų, kurios pripažįstamos ir taikomos tiek
Romoje, tiek ir kitų bendruomenių. Pavyzdžiui, Gajus „Institucijose“ nurodo, jog ius gentium buvo
žinomas teisės institutas, kuris vadintas potestas – valdžia, kurią šeimininkas disponavo vergų
atžvilgiu: In potestate itaque sunt servi dominorum. Quae quidem potestas iuris gentium est, nam
apud omnes peraeque gentes animadvertere possumus dominis in servos vitae necisque potestatem
esse, et quodcumque per servum acquiritur, id domino acquiritur (G. 1, 52) – „Taigi, vergai
paklūsta šeimininkų valdžiai. Toji valdžia yra tautų teisės institutas, nes visose tautose galima
vienodai pastebėti tai, jog šeimininkams priklauso vergų gyvybės ir mirties teisė, o bet kas, ką įgyja
vergas, atitenka šeimininkui“.
Tačiau, priešingai, kaip toliau dėsto Gajus, tėviškoji valdžia (patria potestas), kuria
pater familias įgyvendino savo vaikų atžvilgiu, negalėjo būti pripažinta svetimšaliams: Item in
potestate nostra sunt liberi nostri, quos iustis nuptiis procreavimus. Quod ius proprium civium
Romanorum est, fere enim nulli alii sunt homines, qui talem in filios suos habent potestatem (G. 1,
55) – „Taip pat mūsų valdžiai paklūsta mūsų vaikai, kurių susilaukėme teisėtoje santuokoje. Šią
teisė turi tik romėnų piliečiai, nes ko gera nėra jokių kitų žmonių, kurie savo vaikams turėtų tokią
valdžią“.
Taigi, romėnų teisėtvarka net ir svetimšalius pripažino turint potestas vergams, o
atitinkamai ir teisę atlikti išlaisvinimus, kuria pastarieji naudojosi, tačiau kategoriškai atmetė
galimybę pripažinti svetimšalius turint tėviškąją valdžią savo vaikams. Taigi, tėviškoji valdžia
(patria potestas) buvo laikoma specifiniu romėnišku institutu.
Ius gentium, kaip istorinis romėnų teisės sluoksnis, nuo ius civile skyrėsi tuo, kad ji,
atsižvelgiant į dinamišką Romos ūkio plėtotę ir romėnų užvaldomas vis didesnes teritorijas, buvo
taikomi reguliuoti privatinius teisinius santykius tarp romėnų piliečių ir svetimšalių (peregrini) bei
tarp pačių peregrinų tais atvejais, kai jų bylas spręsdavo Romos teismai.
Romėnų teisės sluoksnis, vadintas ius gentium, apėmė, visų pirma, normas, kurios
susiformavo tarptautinės ūkinės apyvartos praktikoje. Būtent šiame teisės sluoksnyje susiformavo
tokie teisės institutai kaip neformalaus pobūdžio prievolės, pagrįstos gera valia (bona fides), t. y., be
kita ko, konsensualinės ir dauguma realinių sutarčių, taip pat kai kurie nuosavybės įgijimo būdai,
Pavyzdžiui, neformalus daikto perdavimas įgijėjui (traditio) bei užvaldymas (occupatio). Ius
gentium normos buvo priskiriamos teisingajai teisei – ius aequum.
Ius gentium plėtotė buvo laipsniško romėnų teisės laisvėjimo nuo rigorizmo ir
griežtumu tendencijos išraiška bei atspindėjo senovės Romoje vykusį laipsniško perėjimo nuo
nacionalinės prie universaliosios teisės procesą.
Peregrinų pretoriaus praktikoje taikoma ius gentium koegzistavo su ius civile ir darė
jai poveikį. Laikui bėgant, prieštaravimai tarp šių teisės sluoksnių sumenko. Tokių pasikeitimų
priežastis buvo vis dažnesnis Romos pilietybės suteikimas. Esminės reikšmės šiuo atžvilgiu turėjo
garsusis imperatoriaus Karakalos 212 m. ediktas (Constitutio Antoniniana), kurio pagrindu beveik
visiems laisviesiems Romos valstybės gyventojams suteikta pilietybė. Valstybės politikos
permainos pilietybės (status civitatis) atžvilgiu nulėmė tai, kad priešprieša ius civile – ius gentium
neteko pagrindo, tačiau šio teisės padalijimo pėdsakai aptinkami dar ir Justiniano kodifikacijoje.

Ius honorarium
 Istorinėje romėnų teisės raidoje teisininkai išskyrė ius honorarium. Tai buvo romėnų
teisės sluoksnis (dalis), apėmęs jurisdikcinių magistratūrų, visų pirma, pretorių (bei kurulinių edilų
ir provincijų vietininkų) ediktuose išdėstytas normas. Todėl ji taip pat buvo vadinam ius
praetorium. Teisininkas Papinianas (II/III a.) taip apibrėžė šio teisės sluoksnio funkcijas:

Papinianus, D. 1, 1, 7, 1:

„Ius praetorium est, quod praetores introduxerunt adiuvandi vel supplendi vel
corrigendi iuris civilis gratia propter utilitatem publicam“.

„Pretorių teisė – tai teisė, kurią pretoriai įvedė tikslu padėti, papildyti bei
pataisyti civilinę teisę visuomenės naudai“.

Pretorių vaidmuo teisės vystimuisi – didžiulis. Ir nors formaliai jie negalėjo kurti ar
naikinti ius civile, iš esmės veikė jos raidą. Pagrindinis efektyvus būdas formaliai ir griežtai ius
civile pritaikyti buvo pretoriaus ediktas. Sutinkamai su cituotu teisininko pasisakymu, pretoriaus
įgyvendinamos teisės kuriamosios veiklos tikslai buvo:

adiuvare – pagalba,
supplere – papildymas,
corrigere – civilinės teisės pataisymas.

Ius honorarium, panašiai kaip ir ius gentium, egzistavo drauge su ius civile. Kai kada
šių teisės dalių nuostatos ryškiai išsiskirdavo. Pavyzdžiui, daiktinės teisės srityje buvo skiriami du
nuosavybės teisės tipai – kviritinė, t. y. pagal ius civile, bei bonitarinė, t. y. pagal ius honorarium.
Principato laikais, nuo tada, kai imperatoriaus Hadriano nurodymu buvo parengtas salviškasis
ediktas (Edictum Salvianum), pretoriaus vaidmuo teisėkūroje sunyko, o paties atskyrimo ius civile –
ius honorarium reikšmė iš esmės sumenko.

Ius naturale

Prigimtinės teisės (ius naturale) sąvoka, veikiant graikų filosofijai, daugiausiai

Aristotelio ir stoikų filosofinei minčiai, senovės Romoje atsirado Respublikos laikotarpio pabaigoje.
Pats terminas ius naturale nėra tikslus ir greičiau priklauso filosofinėms, o ne teisinėms
kategorijoms. Šaltiniuose jis dažnai vartotas sąryšyje su terminu ius gentium, nors šios dvi teisės
dalys buvo skiriamos. Pasak Gajaus, naturalis ratio (prigimtinis protas), kitaip tariant, prigimtinės
teisės elementas, buvo ius gentium pagrindas.
Terminas „prigimtinė teisė“ šaltiniuose buvo vartojamas taip pat ir teisei, būdingai
visiems gyviems sutvėrimams, žymėti. Taip prigimtinę teisę apibrėžia Ulpianas:

Ulpianus, D. 1, 1, 1, 3:

„Ius naturale est, quod natura omnia animalia docuit“.

„Prigimtinė teisė yra tai, ko prigimtis yra išmokiusi visas gyvas būtybes“.

Kaip toliau rašo teisininkas, iš šios teisės kyla vyro ir moters sąjunga, palikuonių
gimdymas ir jų auginimas. Toliau Ulpianas konstatuoja, kad: „Videmus etenim cetera quoque
animalia, feras enim istius iuris peritia censeri (D. 1, 1, 1, 3) – „Nes matome, jog visoms gyvos
būtybėms, taip pat ir laukiniams žvėrims, ši teisė yra žinoma“. Kitoje vietoje (D. 1, 1, 11 pr.)
prigimtinę teisę Ulpianas apibrėžia kaip idealią teisė, kuri atitinka teisingumo bei teisybės kriterijus
ir nesutampa su pozityviąja teise (quod semper est bonum et aequum). Teisininkas tvirtina, jog
pagal prigimtinę teisė visi žmonės privalantys būti laisvi, tačius ius gentium įteisino vergovę (D. 1,
1, 4 pr.).
Justinianas, savo „Institucijose“ idealios teisės idėją jungdamas su krikščionybės
doktrina, pateikė naują prigimtinės teisės, suprantamos kaip tam tikra nuolatinė ir nekintama teisinė
tvarka, apibrėžimą:

Institutiones Iustiniani 1, 2, 11:

„Sed naturalia quidem iura, quae apud omnes gentes peraequae servantur, divina
quadam providentia constituta semper firma atque immutabilia permanent“.

„Tačiau prigimtinės teisės, kurių visos tautos vienodai laikosi, yra Dieviškosios
Apvaizdos nustatytos ir visuomet išlieka pastovios bei nekintamos“.

Ši Justiniano pateikta ius naturale samprata tapo kūrybiniu impulsu vėlesnės

prigimtinės teisės teorijoms bei turėjo įtakos šiuolaikinės viešosios teisės pripažįstamai idėjai,
tvirtinančiai, jog žmogus turi teisių, kurios yra ankstesnės nei visuomenė ir visuomenės sutartis.

Ius commune – ius singulare

Kitas romėnų privatinėje teisėje egzistavęs padalijimas buvo, nors ir ne visuomet

griežtas, teisės, priklausančios plačiam asmenų ratui (ius commune) ir ypatingosios, išimtinės
teisės, taikomos tik pavieniams įvykiams arba konkrečiai apibrėžtai asmenų grupei (ius singulare)
atskyrimas. Šaltiniuose pirmoji sąvoka reiškė bendruosius (in genere) teisės institutus bei principus,
tuo tarpu antroji buvo susijusi su išimtines, nuo bendrosios teisės sistemos logikos nukrypstančias,
normas. Paulius šį atskyrimą apibrėžė taip:

Paulus D. 1, 3, 16:

„Ius singulare est, quod contra tenorem rationis propter aliquam utilitatem
auctoritate constituentium introductum est“.

„Ypatingoji teisė yra tokia, kurią įstatymų leidėjas, atkreipdamas dėmesį į tam
tikrą interesą nustatė prieštaraudamas teisės normoms“.

Taigi, ypatingoji teisė apėmė teisės normas, kurios buvo bendrojo teisinio reguliavimo
išimtys. Kaip ius singulare pavyzdį galima paminėti kario testamentą, kuris galėjo būti sudaromas
nesilaikant bendrosios teisės nustatytos testamento sudarymo formos.
Kai kada ius singulare buvo apibūdinama tokiais terminais kaip: privilegium,
beneficium arba favor.

Ius vetus – ius novum

Principato laikotarpiu skirtumai tarp istoriškai susiformavusių romėnų teisės

sluoksnių, t. y. ius civile, ius gentium bei ius honorarium nyko dėl vis besiplečiančio romėnų
piliečio rato. Paskelbus jau minėtą Constitutio Antoniniana, kuri Romos pilietybę suteikė beveik
visiems laisviesiems imperijos gyventojams, ankstesnis šių teisės sluoksnių atskyrimas ir jų
tarpusavio prieštaravimai tapo nepagrįsti. Dominato laikotarpiu, apibūdinant ankstesniais raidos
laikotarpiais susiformavusią teisę, imtas vartoti terminas „senoji teisė“ – ius vetus arba ius
antiquum, kuriai priešpastatyta imperatorių konstitucijose (leges) išdėstyta imperatoriškoji teisė,
vadinta „naująja teise“ – ius novum.

Ius strictum – ius aequum

Šaltinių tekstai sudaro galimybę išskirti teisės normų padalijimą į tas, kurių buvo
privalu laikytis griežtai, nenukrypstamai, tiksliai, pagal įstatymo raidę (ius strictum) bei tas, kurias
reikėjo taikyti atsižvelgiant į geros valios ir teisingumo principus (ius aequum). Ypatingos reikšmės
šis padalijimas turėjo civiliniame procese, kuriame skirti griežtosios teisės (actiones stricti iuris) ir
gera valia pagrįsti (actiones bonae fidei) ieškiniai. Griežtosios teisės ieškinių atveju teisėjas
privalėjo griežtai (stricte) laikytis procesinėje formulėje suformuluoto nurodymo. Taip pat galiojo ir
griežti sandorių, kurie buvo šių ieškinių pagrindas, turinio aiškinimo principai.
Griežtosios teisės ieškinių prieštara buvo gerosios valios ieškiniai, kurių atveju
teisėjas, priimdamas sprendimą, atsižvelgdavo ne tik į iš ieškinio turinio sekančias aplinkybes,
tačiau taip pat ir į neformalias sutarčių sąlygas bei geros valios ir teisingumo principus.
Padalijimas į ius strictum ir ius aequum korespondavo su romėnų teisės skirstymu į
jau minėtus istorinio jos vystimosi sluoksnius. Ius strictum principai atspindėjo senąją, iš prigimties
konservatyvią ius civile, pasižymėjusią griežtu formalizmu. Pagal šios teisės normas, juridinių
veiksmų sukeliamos teisinės pasekmės neretai priklausė nuo nustatytų žodžių ištarimo arba tam
tikrų, teisės numatytų gestų atlikimo. Savo ruožtu ius aequum koncepcija išsikristalizavo ius
honorarium ir ius gentium, kuriamų respublikinių magistratūrų, daugiausia pretorių, praktikoje,
terpėje. Nuolatinį teisės atitikimo teisingumo (aequitas) ir gėrio (bonum) principams postulatą
įgyvendinti praktiškai jie siekė suinteresuotiems asmenims suteikdami atitinkamas teisinės gynybos
priemones. Tai, visų pirma, buvo procesinės išlygos (exceptiones), neprocesinės gynybos priemonės
bei ryžtingai ir novatoriškai konstruojamos pretorinių ieškinių (actiones praetoriae) formulės.

Gajaus Istitutiones sistema

Didžiausios svarbos įgijo trinarė sistema, kurią pritaikė Gajus. Savo „Institucijų“
pradžioje jis šią sistemą apibūdino taip:

Gaius, Institutiones 1, 8:

„Omne [...] ius, quo utimur, vel ad personas pertinet vel ad res vel ad actiones“.

„Visa teisė, kuria naudojamės, yra susijusi arba su asmenimis, arba su daiktais,
arba su ieškiniais“.

Taigi gajus, greičiausiai pasinaudodamas ankstesniais jurisprudencijos pasiekimais,

visą privatinę teisę („Institucijose“ dėstoma tik privatinė teisė) suskirstė į:

 personae – teisė, susijusi su asmenimis,

 res – teisė, susijusi su daiktais,
 actiones – teisė, susijusi su ieškiniais.

Gajaus sistema plačiai taikyta vėlesniais laikais. Kompiliatoriai ja rėmėsi rengdami

Justiniano „Institucijas“ (VI a.), per kurias Gajus sistema veikė ir vėlesnius teisės struktūrizavimus.
Gajaus „Institucijose“ pritaikyta sistema buvo pagrįstos ir didžiosios XIX a. civilinės teisės
kodifikacijos: 1804 m. Prancūzų civilinis kodeksas (taip pat vadintas Napoleono kodeksu) bei 1811
m. Austrijos civilinis kodeksas (Allgemeines Bürgerliches Gesetzbuch – ABGB). Be to, ši sistema
turėjo įtakos ir 1917 m. kanonų teisės kodekso struktūrai.

Pandektinė sistema

XVIII ir XIX a. sandūroje susiformavo nauja, vadinamoji pandektinė romėnų teisės

sistema (vok. Pandektensystem). Ją sukūrė pandektistai, siekę pritaikyti romėnų teisę laikmečio
poreikiams (feodalinių laikų pabaiga ir kapitalizmo pradžia).
Pandektinė sistema buvo senojo romėniško teisės padalijimo patobulinimas bei
pagerinimas. Esminė naujovė buvo apsiribojimas materialinės privatinės teisės padalijimu,
paliekant nuošalyje civilinį procesą ir išskiriant vadinamąją bendrąją dalį. Šis padalijimas buvo
toks:

I. Bendroji dalis – teisinių santykių subjektai, bendroji daikto (res) samprata nei
juridiniai veiksmai (sandoriai).
II. Specialioji dalis:

 šeimos teisė,
 daiktinė teisė,
 prievolės,
 paveldėjimo teisė.

Didelės svarbos pandektinė sistema įgijo XIX ir XX amžiuje. Ja rėmėsi ne tik

pandektinės teisės vadovėlių autoriai, bet ir kodifikacijų, visų pirma, 1896 m. Vokietijos civilinio
kodekso (Bürgerliches Gesetzbuch – BGB), rengėjai. Šia sistema iš esmės pagrįstas ir 2000 m.
redakcijos Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas.