Dokumentas atspausdintas iš teismų praktikos paieškos sistemos INFOLEX.

Praktika
(www.teismupraktika.lt)

Kortelė:

123750_RegNr_3K-3-221/2009

http://www.infolex.lt/tp/123750

Santrauka:

Ieškovas (vežėjas) prašė priteisti iš atsakovo (krovinio siuntėjo) įsiskolinimą už krovinio vežimą,
išlaidas už krovinio iškrovimą, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Teismai ieškinį
tenkino iš dalies, atsakovas pateikė kasacinį skundą.

LAT pažymėjo, kad vežėjo atsakomybė už krovinį prasideda nuo to momento, kai jis priima krovinį
vežti. Siuntėjas privalo pasirūpinti visais reikiamais dokumentais: importo ir eksporto leidimais,
kilmės sertifikatais ir bet kuriais kitais dokumentais, kurių reikalaujama įvažiuojant į atitinkamos
valstybės teritoriją. Tuo tarpu vežėjas atsakingas tik už jam perduotų ir važtaraštyje minimų
dokumentų praradimą ar neteisingą panaudojimą, be to, vežėjas neįpareigotas tikrinti dokumentų ir
informacijos teisingumo ir visapusiškumo (LAT bylos Nr. 3K-3-3/2005, 3K-3-34/2006).
Nagrinėjamoje byloje buvo nustatyta, kad tarp pridėtų prie važtaraščio dokumentų nebuvo Latvijos
– Rusijos pasienyje muitinės procedūroms atlikti būtinų sanitarinių-epideminių išvadų (sertifikato).
Tai reiškia, jog krovinio siuntėjas (atsakovas) nepasirūpino nurodyto dokumento perdavimu vežėjui.
Negavęs sertifikato, vežėjas negalėjo jo prarasti ar panaudoti neteisingai, o krovinio vežimas šalių
sutartu maršrutu tapo negalimas. Tokiu atveju, vadovaujantis CMR konvencijos 16 str. 2 d., vežėjas
įgijo teisę iškrauti krovinį siuntėjo sąskaita, po ko vežimas laikytinas baigtu.

LAT teismų sprendimą ir nutartį paliko nepakeistus.

Civilinė byla Nr. 3K-3-221/2009

Procesinio sprendimo kategorijos: 44.5.1; 60 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. gegužės 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Janinos Januškienės (pranešėja) ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. individualios
įmonės kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. birželio 26 d.
sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio
15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „ Maksimiliana“ ieškinį atsakovui
R. individualiai įmonei dėl užmokesčio už krovinio vežimą priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ginčas byloje yra dėl krovinio siuntėjo prievolės sumokėti vežėjui užmokestį už krovinio pervežimą
tarptautiniais sausumos keliais.

Ieškovas UAB „ Maksimiliana“ nurodė, kad pagal šalių pasirašytą sutartį-užsakymą ieškovas turėjo
pervežti krovinį maršrutu Olandija-Lietuva-Latvija-Rusija. Už krovinio pervežimą sutarta sumokėti
3 900 eurų. Ieškovas pasikrovė krovinį Olandijoje ir nuvežė jį iki Latvijos Respublikos-Rusijos
Federacijos sienos Grebnevo pasienio punkto. Čia transporto priemonė su kroviniu buvo sulaikyta ir
neįleista į Rusijos Federaciją. 2007 m. spalio 25 d. Rusijos Federalinės priežiūros tarnybos vartotojų
teisėms ir žmogaus gerovei ginti Pskovo srities valdyba potvarkiu Nr. 325 (toliau - potvarkis) dėl
sanitarinių-epideminių išvadų su reikalaujamais dokumentais nepateikimo nutarė sustabdyti
krovinio (dažomųjų medžiagų) įvežimą į Rusijos Federaciją, kol bus pašalinti nustatyti sanitarijos
įstatymo pažeidimai. Šiuo potvarkiu krovinys grąžintas atgal į Latvijos Respubliką. Ieškovo
teigimu, jis negalėdamas vykdyti vežimo sutarties dėl to, kad atsakovas R. individuali įmonė jam
nepateikė sertifikato, telefonu ir raštu kreipėsi į atsakovą dėl reikalaujamų Rusijos muitinės
tarnybos reikalaujamų dokumentų pateikimo. Jų nepateikus, ieškovas grąžino krovinį į Lietuvą ir
iškrovė jį muitinės sandėliuose.

Kadangi bylos nagrinėjimo metu atsakovas sumokėjo vežimo užmokesčio dalį - 5869, 76 Lt, tai
ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovo: 4326, 08 Lt už krovinio vežimą, 2109, 47 Lt išlaidų už
krovinio pervežimą į Vilnių ir jį iškraunant, 36,18 Lt procesinių metinių palūkanų nuo 2008 m.
vasario 24 d. iki ieškinio pateikimo dienos – 2008 m. kovo 3 d., 59,45 Lt procesinių metinių
palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki 2008 m. kovo 31 d., kada atsakovas sumokėjo
5869,76 Lt, įstatymo nustatytas 14,18 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo
teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2008 m. birželio 26 d. sprendimu nusprendė:

1) priimti ieškovo UAB „ Maksimiliana“ atsisakymą nuo ieškinio dalies dėl 5869,76 Lt sumos
išieškojimo ir bylos nagrinėjimą dėl 5869,76 Lt sumos išieškojimo nutraukti;

2) ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti iš atsakovo R. individualios įmonės ieškovo UAB „

Maksimiliana“ naudai 4326,08 Lt už krovinio pervežimą, 2109,47 Lt nuostolių atlyginimo, 5 proc.
dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (6435,55 Lt) nuo ieškinio pareiškimo dienos (2008
m. kovo 7 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 3324,66 Lt bylinėjimosi išlaidų;

3) atmesti likusią ieškinio dalį.

Teismas, įvertinęs šalių sudarytą sutartį – užsakymą kroviniui pervežti ir CMR važtaraštį, nustatė,
kad buvo vykdomas krovinio (chemikalų) pervežimas tarptautiniu maršrutu Olandija-Lietuva-
Latvija-Rusija. Krovinio vežimą atliko vežėjas – ieškovas. Teismas nurodė, kad ginčo santykiams
taikoma 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija. Rusijos Federalinės
priežiūros tarnybos vartotojų teisėms ir žmogaus gerovei ginti Pskovo srities valdybos 2007 m.
spalio 25 d. potvarkiu Nr. 325 nurodyta, nepateikus krovinio sanitarinių–epideminių išvadų
(sertifikato), sustabdyti krovinio (dažomųjų medžiagų) įvežimą į Rusijos Federaciją, iki bus
pašalinti nustatyti sanitarijos įstatymų pažeidimai, t. y. tolesnis krovinio pervežimas tapo negalimas
dėl krovinį lydinčių dokumentų (sertifikato) nebuvimo. Teismas iš įrašo važtaraštyje (grafa 5:
pridedami dokumentai) nustatė, kad sertifikato nebuvo tarp pridedamų prie važtaraščio dokumentų.
Teismas padarė išvadą, kad atsakovas, kaip ekspeditorius ir krovinio siuntėjas pagal CMR
konvenciją, nepasirūpino, jog būtų pateiktas vežėjui krovinio sertifikatas, reikalingas pateikti
muitinėje įvežant kenksmingą krovinį į Rusiją, ir kad vežėjas sertifikato neprarado ir nepanaudojo
neteisingai. Aplinkybę, kad nebuvo sertifikato, patvirtino ir šalių susirašinėjimas tiek
telekomunikacijų priemonėmis, tiek paštu. Teismas sprendė, kad vairuotojas neturėjo pareigos
tikrinti, ar yra visi reikalingi krovinio dokumentai. Ieškovas (vežėjas), negalėdamas toliau tęsti
maršruto Rusijos Federacijos teritorijoje, paprašė atsakovo instrukcijų dėl krovinio, tačiau atsakovas
pateikė nelogiškas, nekonkrečias, prieštaraujančius įstatymams instrukcijas vežėjui, neperdavė jam
sertifikato ir nenurodė, kada pateiks. Dėl to vežėjas pagrįstai sprendė ne laukti pasienyje su
kroviniu, o atvežti jį į Lietuvą ir iškrauti atsakovo sąskaita muitinės sandėliuose. Teismas
konstatavo, kad iškrovus krovinį pervežimas baigėsi. Ieškovas patyrė 10 195,84 Lt nuostolių, nes
jam nebuvo sumokėtas numatytas pervežimo iš Olandijos iki Rusijos užmokestis. Atsakovas po
ieškinio pareiškimo sumokėjo ieškovui 5869,76 Lt už atliktą pervežimą ir ieškovas atsisakė šios
sumos priteisimo. Dėl to likusi neatlyginta ieškovo nuostolių suma už pervežimą (4326,08 Lt)
priteistina iš atsakovo. Ieškovo patirtus nuostolius taip pat sudaro 1641,87 Lt išlaidų už krovinio
pervežimą nuo Grebnevo pasienio punkto iki Vilniaus ir 467,60 Lt išlaidų dėl krovinio iškrovimo
muitinės sandėliuose. Teismas sprendė, kad ieškovo reikalavimas priteisti jam 14,18 proc. metinių
palūkanų yra nepagrįstas, nes šiuo atveju šalių santykius reguliuoja CMR konvencija ir joje yra
nurodyta šių palūkanų skaičiavimo tvarka bei dydis. Ieškovas nereiškė pretenzijų atsakovui dėl
palūkanų, dėl to 5 proc. metinės palūkanos skaičiuojamos nuo ieškinio pareiškimo dienos iki
visiško teismo sprendimo įvykdymo nuo priteistos ieškovui sumos. Teismas nurodė, kad likusi
ieškinio dalis dėl 36,18 Lt ir 59,45 Lt palūkanų, 14,18 proc. procesinių palūkanų priteisimo yra
nepagrįsta.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 15 d.
nutartimi atsakovo R. individualios įmonės apeliacinis skundas atmestas ir nutarta palikti nepakeistą
Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. birželio 26 d. sprendimą.
Nutartyje apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pagal CMR konvencijos 11 straipsnį vežėjas
neprivalo tikrinti reikiamų dokumentų, reikalingų muitinės formalumams atlikti, tinkamumo. Dėl to
atsakovas yra atsakingas dėl ieškovo nuostolių, patirtų dėl reikiamų dokumentų, reikalingų muitinės
formalumams atlikti, nebuvimo. Pagal šalių sudarytą 2007 m. spalio 19 d. sutartį–užsakymą
kroviniui pervežti (2.1 punktas) atsakovas R. individuali įmonė įsipareigojo pateikti visus nustatyta
tvarka užpildytus dokumentus, būtinus kroviniui pervežti per Lietuvos ir užsienio šalių teritorijas.
Ieškovas, per protingą laiką nesulaukęs iš atsakovo sanitarinių-epideminių išvadų dėl krovinio,
ėmėsi priemonių, kurios, jo manymu, geriausiai atitiko kroviniu disponuojančio asmens interesus,
perveždamas ir iškraudamas krovinį Lietuvos muitinės sandėliuose. Tokie ieškovo veiksmai atitiko
ekonomiškumo ir bendradarbiavimo principus ir nelaikytini CMR konvencijos 16 straipsnio 2
dalyje nustatytų vežėjo teisių viršijimu. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas įsipareigojo per tam
tikrą laiką pateikti trūkstamus dokumentus, todėl krovinio pervežimo nutraukimas ir krovinio
grąžinimas į Vilnių atitiko CMR konvencijos 16 straipsnio 2 dalies nuostatas. Atsakovas,
sumokėjęs ieškovui 1700 eurų (5869,76 Lt) vežimo užmokestį už maršruto dalį Olandija – Lietuva,
nėra visiškai atsiskaitęs su ieškovu pagal krovinio vežimo sutartį. Aplinkybė, kad ieškovas raštu
nepranešė atsakovui apie krovinio buvimo vietą iki 2007 m. spalio 29 d., nepanaikina atsakovo
prievolės atlyginti ieškovui 4326,08 Lt užmokestį už krovinio pervežimą ir 2109,47 Lt ieškovo
turėtas krovinio grąžinimo iš Grebnevo pasienio punkto į Vilnių išlaidas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas R. individuali įmonė prašo panaikinti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės
teismo 2008 m. birželio 26 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 15 d. nutartį bei perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios
instancijos teismui. Kasaciniame skunde išdėstyti tokie kasacijos pagrindai ir juos pagrindžiantys
esminiai argumentai:

1. Skundžiamuose sprendime ir nutartyje teismai, nustatydami atsakovo atsakomybės taikymo

pagrindus ir apimtis, neatsižvelgė į tai, kaip kita šalis vykdė savo sutartines pareigas, įskaitant
pareigą bendradarbiauti (CK 6.38 straipsnio 3 dalis, 6.200 straipsnio 2, 3 dalys). Kasatoriaus
teigimu, teismai neįvertino aplinkybės, kad, praėjus maždaug valandai nuo tada, kada vežėjo
vilkikas su kroviniu pajudėjo nuo Latvijos – Rusijos pasienio Lietuvos link, atsakovas į pasienį
elektroniniu paštu perdavė muitinės procedūroms atlikti būtiną sertifikatą. Dėl to ieškovas,
nenurodęs grįžti su kroviniu atgal į pasienį, pažeidė šalių pareigą kooperuotis, tokie jo veiksmai
neatitiko atsakovo interesų, taigi ir CMR konvencijos 14 straipsnio reikalavimų.

2. Nustatydami krovinio pervežimo užmokesčio kainą vienam kilometrui ir apskaičiuodami

pervežimo užmokestį vežimo maršruto atkarpoje Olandija – Latvijos ir Rusijos pasienis, teismai
nenagrinėjo tikrųjų šalių ketinimų dėl vežimo užmokesčio dydžio sudarant sutartį (CK 6.1963
straipsnio 1, 2 dalys). Teismai neatsižvelgė į įprastą komercinę praktiką, kad tarptautiniams
pervežimams sausumos keliais Europos Sąjungos teritorijoje taikomi mažesni tarifai, nei tarifai,
taikomi atliekant vežimą Rusijos Federacijos teritorijoje. Dėl to turėjo būti apskaičiuojami mažesni
vežėjo patirti nuostoliai dėl negautų vežimo užmokesčio pajamų.

3. CK 6.249 straipsnio 1 dalies prasme įvardytų nuostolių atsiradimas siejamas su asmens

neteisėtais veiksmais, be kurių šių nuostolių nukentėjusi šalis nepatirtų. Vežimo sutartimi šalys
nesusitarė, kad atsakovas turės kompensuoti ieškovui jo grįžimo iš Rusijos išlaidas, dėl to ieškovas
turėjo grįžti savo sąskaita. Dėl šios priežasties teismai nepagrįstai pripažino ieškovo grįžimo nuo
Latvijos-Rusijos pasienio į Vilnių išlaidas nuostoliais. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai
įrodyti, tai jų dydį nustato teismas (CK 6.249 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 8 d. nutartis UAB „Baldų rojus“ v. G. O.
byloje Nr. 3K-3-197/2007). Nuostolių įrodinėjimo pareiga tenka šaliai, kuri jų patyrė, o teismas gali
nustatyti jų dydį tik tuo atveju, jei jų dydžio nustatyti neįmanoma.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas UAB „ Maksimiliana“ prašo atsakovo kasacinį skundą
atmesti ir palikti nepakeistus Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. birželio 26 d.
sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio
15 d. nutartį. Atsiliepime išdėstyti tokie nesutikimo su kasaciniu skundu esminiai argumentai:

1. Kasacinio skundo argumentas, kad muitinės procedūroms atlikti trūkstamą sertifikatą atsakovas
atsiuntė į pasienį, prieštarauja byloje teismų nustatytoms faktinėms aplinkybėms, pagal kurias
atsakovas sertifikato nepateikė ir nenurodė, kada pateiks. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų
informavęs ieškovą apie muitinei pateiktą sertifikatą. Dėl to ieškovas neturėjo pasirinkimo ir
grąžino krovinį atgal ir vadovaudamasis CMR konvencijos 14 straipsnio 1 dalimi ir 16 straipsniu
pasinaudojo teise iškrauti krovinį juo disponuojančio asmens sąskaita. Ieškovas nesutinka taip pat
su atsakovo kasacinio skundo teiginiu, kad sertifikatą pakanka atsiųsti elektroniniu paštu, ir nurodo,
jog sertifikatas yra oficialus dokumentas, kuris muitinės pareigūnams pateikiamas tokia pat tvarka,
kaip ir kiti dokumentai.

2. Atsakovas neįrodė teiginio, kad krovinio vežimo kaina yra didesnė Rusijos Federacijos nei
Europos Sąjungos teritorijoje. Krovinio vežimo išlaidas (krovinio pakrovimas, eksporto muitinės
procedūrų forminimas, degalų kaina, kelių mokesčiai, vairuotojams dienpinigiai, sugaištas laikas
Rusijos pasienyje) ieškovas įskaičiavo į bendrą vežimo užmokesčio sumą. Teismai pagrįstai
ieškovo nuostolius apskaičiavo kaip patirtus proporcingai atliktam vežimui. Būdamas atsakingas už
krovinį ieškovas patyrė nuostolių jį grąžindamas maršrutu Latvijos ir Rusijos pasienis – Vilnius.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl krovinio siuntėjo prievolės sumokėti vežėjui sulygtą užmokestį už krovinio vežimą

Šalių sudaryta sutartimi-užsakymu kroviniui pervežti vežėjas įsipareigojo pervežti krovinį

sausumos keliais iš Olandijos į Rusiją, siuntėjas (atsakovas) įsipareigojo sumokėti vežėjui
(ieškovui) nustatytą užmokestį. Spręsdami ginčą, kilusį iš krovinio vežimo sutarties, teismai
pagrįstai taikė Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos ( CMR) nuostatas. CMR
konvencijoje reglamentuojamos vežėjo ir siuntėjo pareigos. Konvencijos nuostatų prasme vežėjo
atsakomybė už krovinį prasideda nuo to momento, kai jis priėmė krovinį vežti. Sutarties šalių teisės
ir pareigos, susijusios su aprūpinimu vežimui reikalingais dokumentais, ir atsakomybė dėl tokių
dokumentų nebuvimo ar netinkamo panaudojimo yra nustatyti CMR konvencijos 11 straipsnyje.
Šiame straipsnyje nurodyta, kad iki krovinio perdavimo vežėjui siuntėjas privalo prie važtaraščio
pridėti visus reikiamus dokumentus ir vežėjui suteikti visapusišką informaciją, reikalingą muitinės
bei kitiems formalumams atlikti; vežėjas neprivalo tikrinti šių dokumentų ir informacijos
teisingumo bei visapusiškumo; siuntėjas atsako vežėjui už visus nuostolius, atsiradusius dėl to, kad
šių dokumentų ir duomenų nebuvo arba jie buvo pateikti ne visi arba netikslūs, išskyrus atvejus, kai
kaltas pats vežėjas; vežėjas yra atsakingas už dokumentų, minimų važtaraštyje ar jam įteiktų,
pametimą ar neteisingą jų panaudojimą. Aptariamo straipsnio prasme siuntėjas privalo pasirūpinti
visais reikiamais dokumentais: importo ir eksporto leidimais, kilmės sertifikatais ir bet kuriais kitais
dokumentais, kurių reikalaujama įvažiuojant į atitinkamos valstybės teritoriją. Tuo tarpu vežėjas
atsakingas tik už jam perduotų ir važtaraštyje minimų dokumentų praradimą ar neteisingą
panaudojimą, bet iš jo negali būti išieškoma žalos atlyginimo daugiau, nei būtų išieškota krovinio
praradimo atveju (Konvencijos 11 straipsnio 3 punktas).

Nurodytų CMR konvencijos nuostatų aiškinimo ir taikymo kasacinio teismo praktikoje ankstesnėse
bylose yra nurodyta, kad jei teismas nustato, jog nuostoliai patirti dėl reikiamų dokumentų ar
informacijos, reikalingų muitinės formalumams atlikti, nebuvimo, už tai atsakingas yra siuntėjas,
nes vežėjas neįpareigotas tikrinti šių dokumentų ir informacijos teisingumo ir visapusiškumo. Pagal
CMR konvencijos 6 straipsnio 2 dalį CMR važtaraštyje turi būti nurodytas perduotų vežėjui
dokumentų sąrašas. Pridėti visus reikiamus dokumentus muitinės formalumams atlikti yra siuntėjo
pareiga. Be to, siuntėjas privalo suteikti vežėjui visapusišką informaciją muitinės ir kitiems
formalumams atlikti (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005
m. sausio 5 d. nutartis UAB „Senukų prekybos centras“ v. UAB „ EM Trans“ byloje Nr. 3K-3-
3/2005; 2006 m. sausio 16 d. nutartis UAB „Baltic Freight Services“ v. A. J. individuali įmonė
byloje Nr. 3K-3-34/2006).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad tarp pridėtų prie važtaraščio dokumentų nebuvo Latvijos –
Rusijos pasienyje muitinės procedūroms atlikti būtinų sanitarinių-epideminių išvadų (sertifikato),
tai reiškia, kad atsakovas, būdamas krovinio siuntėjas pagal CMR konvenciją, nepasirūpino
nurodyto dokumento perdavimu vežėjui, taip pat kad negavęs sertifikato vežėjas negalėjo jo prarasti
ar panaudoti neteisingai. Dėl reikalaujamo dokumento nepateikimo Latvijos – Rusijos pasienyje
sustabdytas krovinio įvežimas į Rusiją. Krovinio siuntėjui nepateikus visų reikiamų krovinį lydinčių
dokumentų tolesnis krovinio vežimas šalių sutartu maršrutu tapo negalimas. Iš byloje pateiktos šalių
susirašinėjimo medžiagos (T. 1, b. l. 105-113) nustatyta, kad išaiškėjus nurodytoms kliūtims
krovinio vežimui vežėjas 2007 m. spalio 25 d. informavo siuntėją apie kliūtis, laukdamas tolesnių
nurodymų, susijusių su krovinio vežimu, tačiau siuntėjas nepateikė reikiamo sertifikato ir aiškiai
nenurodė, ar sertifikatą pateiks, taip pat nenustatė šio dokumento pateikimo termino.

Byloje pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pripažino, kad nesulaukęs per protingą laiką
siuntėjo įmanomų vykdyti instrukcijų vežėjas negalėjo tęsti vežimo numatytu maršrutu, dėl to,
grąžindamas krovinį siuntėjui, veikė jo interesais. Byloje esančioje šalių susirašinėjimo medžiagoje
užfiksuotas siuntėjo nurodymas vežėjui tęsti vežimą numatytu maršrutu, nepaisant trūkstamo
dokumento muitinės procedūroms atlikti, laikytinas neįmanomu vykdyti pagal CMR konvencijos 12
straipsnio 5 dalies b punktą. Tokiais atvejais, kurie apibrėžti CMR konvencijos 16 straipsnio 2
dalyje, vežėjas gali nieko nelaukdamas iškrauti krovinį siuntėjo sąskaita, po tokio iškrovimo
vežimas laikomas baigtu. Byloje nustatyta, kad krovinį ieškovas grąžino į Lietuvą ir jį iškrovė
Vilniaus teritorinės muitinės sandėlyje pagal UAB „Vilniaus Transimeksa“ išrašytą PVM sąskaitą-
faktūrą. Teismai pagrįstai sprendė, kad tokie atlikti vežėjo veiksmai, nesant jokių kitų įmanomų
vykdyti siuntėjo nurodymų, geriausiai atitiko siuntėjo interesus ir negali būti laikomi vežėjo
bendradarbiavimo principo vykdant sutartines prievoles pažeidimu ( CMR konvencijos 14
straipsnio 2 dalis). Priešingai, siuntėjas nepateikė įmanomų vykdyti nurodymų vežėjui ir nenurodė
(nepatvirtino) tikslios krovinio iškrovimo vietos, tai laikytina bendradarbiavimo vykdant sutartines
prievoles stoka. Aplinkybė, kad siuntėjas pavėluotai elektroniniu paštu išsiuntė sertifikatą pasienio
tarnyboms, neturi reikšmės, nes krovinys tuo metu buvo grąžintas į Lietuvą. Kadangi siuntėjas laiku
ir tinkamai neperdavė būtino krovinį lydinčio dokumento, tai nuostolių dėl tokio dokumento
nepateikimo rizika tenka siuntėjui (atsakovui), o ne vežėjui (ieškovui).

Pirmiau nurodyta, kad pagal CMR konvencijos 16 straipsnio 2 dalį krovinio vežimas laikomas
baigtas iškrovus krovinį. Dėl to, atvežęs krovinį ir pasirūpinęs jo iškrovimu Vilniaus teritorinės
muitinės sandėlyje, vežėjas veikė siuntėjo interesais ir įgijo teisę reikalauti vežimo užmokesčio,
skaičiuotino nuo krovinio priėmimo vežti iki vežimo pabaigos, kaip ir krovinio iškrovimo bei
saugojimo išlaidų atlyginimo.

Kasaciniu skundu atsakovas ginčija priteisto vežimo užmokesčio dydį, nurodydamas, kad teismai
neatsižvelgė į įprastą komercinę praktiką, kad tarptautiniams pervežimams sausumos keliais
Europos Sąjungos teritorijoje taikomi mažesni tarifai, nei tarifai, taikomi atliekant vežimą Rusijos
Federacijos teritorijoje. Atsakydama į šį argumentą kolegija nurodo, kad šalys sutartyje aiškiai
susitarė dėl pervežimo užmokesčio tvirta suma, jos neskaidydamos atskiroms maršruto atkarpoms.
Dėl to byloje teismai pagrįstai įvertino ieškovo nuostolius kaip patirtus faktiškai atliktam krovinio
vežimui.

Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, priimtu sprendimu tenkindamas ieškinio dalį ir
priteisdamas nuostolių atlyginimo bei apeliacinės instancijos teismas nutartimi palikdamas
nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, priėmė teisėtus sprendimą ir nutartį. Kasacinio
skundo argumentais nėra įstatyme nustatyto pagrindo naikinti skundžiamų teismų sprendimą ir
nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359
straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. birželio 26 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 15 d. nutartį palikti nepakeistus.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo
dienos.

Teisėjai

Zigmas Levickis

Janina Januškienė

Vincas Verseckas

</BODY