Dr.

SUE JOHNSON
Dr. SUE JOHNSON

t~-Ąjd(Mks

Septyni pokalbiai
apie ilgai trunkančią meilę

Iš anglų kalbos vertė

Teresa Aidukienė

VILNIUS 2014
U D K 173 Dr. Sue Johnson

Jo-89 H O L D M E TIG H T :
Seven Conversations
for a Lifetime o f Love
Little, Brown and
Company, 2008

Copyright © 2008 by Susan Johnson

This edition published by arrangement with Little,
Brown, and Company, New York, New York, USA.
A ll rights reserved.
© Teresa Aidukienė, vertimas į lietuvių kalbą, 2014
© Asta Puikienė, viršelio dizainas, 2014
© „Ty to alba“, 2014

ISBN 978-609-466-050-4
 Skiriu savo klientams ir kolegoms,
padėjusiems man suprasti meilę.
Savo partneriui Johnui,
savo vaikams Timui, Emmai ir Sarah%
kurie išmokė mane ją pajausti ir duoti.
 K ad ir kas nutiktų, šok su m anim i,

Šokim , tegul sm uikas alsuoja ugnim i.

Im k m ane ir neški - kelią tu žinai,

Šok su m anim i, šokim am žinai.

Leonard Cohen
 Turinys

Įžanga........................................................................................11

PIRMA DALIS
Kitoks meilės aiškinimas

Visiškai naujas požiūris į m eilę..................................................... 21

Kur pradingo mūsų meilė? Ryšio praradimas.................................. 38
Em ocinis jautrumas - raktas į meilės ilgaamžiškumą....................... 50

ANTRA DALIS
Septyni esminiai pokalbiai

1 p o k a l b i s . Atpažinkite šėtonišką d ialogą.................................... 77

2 p o k a l b i s . Raskite ypač jautrias v ie ta s...................................... 112
3 p o k a l b i s . Iš naujo permąstykite keblias situacijas .......................138
4 p o k a l b i s . Laikyk mane tvirtai. Įsipareigojimas ir ry šy s...............161
5 p o k a l b i s . Atleidim as už skriaudas........................................... 187
6 p o k a l b i s . Ryšys per seksą ir lytėjim ą................................. 209
7 p o k a l b i s . Kaip palaikyti meilės g yvastį.................................... 230

TREČIA DALIS
„Laikyk mane tvirtai" galia

Traumuojančių žaizdų gydymas. M eilės g a lia ............................... 259

Stipriausias ryšys. M eilė kaip galutinė rib a .................................... 278

Padėka.....................................................................................293
Literatūra.................................................................................295

9
 Įžanga

V isuom et žavėjausi žm onių santykiais. Britanijoje, kur prabėgo

m ano vaikystė, tėtis laikė aludę, tad begalę laiko praleisdavau joje

stebėdama žm ones - susitinkančius, besišnekučiuojančius, ge­

riančius, besipešančius, šokančius, flirtuojančius. Bet tuom et nie­

ko m an nebuvo svarbiau už m ano tėvų santuoką. Bejėgiškai stebė­

jau, kaip jie žlugdo ir ją, ir save. V is dėlto žinojau - jie m yli vienas

kitą. Paskutinėm is gyvenim o dienom is tėtis liejo karštas ašaras dėl

m am os, nors jie negyveno kartu jau daugiau kaip dvidešim t m etų.

M atydam a tėvų skausmą prisiekiau sau niekuom et netekėti.

R om antiška m eilė, priėjau išvadą, tėra iliuzija ir spąstai. K u r kas

geriau gyventi vienam , laisvam ir nesupančiotam . V is dėlto, nors

ir buvau prisiekusi, įsim ylėjau ir ištekėjau. M e ilė traukė m ane ly ­

giai tokia pat jėga, kokia aš ją stūm iau šalin.

Tad kas gi šis paslaptingas ir galingas jausmas, sužlugdęs m ano

tėvus, sujaukęs m ano pačios gyvenim ą, o daugeliui iš m ūsų esąs

kone svarbiausias ir džiaugsm o, ir sielvarto šaltinis? A r yra koks

nors kelias per šį labirintą, vedantis ilgai trunkančios m eilės link?

A š taip susižavėjau m eile ir santykiais, kad ėm iau studijuoti

psichologiją ir p sich olog in į konsultavim ą. G ilin ausi, kaip šią dra­

m ą aprašė poetai ir m okslininkai. M o k ia u sutrikusios psichikos

vaikus - tuos, kurie nepatyrė m eilės. Konsultavau suaugusiuo­

11
 Įž a n g a

sius, iš paskutiniųjų bandančius ją susigrąžinti. D irb a u su šeim o­

m is, kurių nariai m ylėjo vienas kitą, bet negalėjo gyventi nei kar­

tu, nei vienas be kito. M e ilė buvo paslaptis ir tokia liko.

Su porom is pradėjau d irb ti bebaigdam a rašyti p sich olog inio

konsultavim o daktaro disertaciją B ritų K olu m b ijos universitete

Vankuveryje. M an e tiesiog pakerėjo, kaip įnirtingai tie žm onės

kovojo už savo jausmus ir kaip jie kalbėjo apie savo santykius -

daugeliui jų tai buvo gyvybės ir m irties klausimas.

D irb d am a su pavieniais žm onėm is ir šeim om is jau buvau pa­

tyrusi džiugių sėkmės akim irkų, bet konsultuoti du vienas su kitu

kariaujančius partnerius pasirodė esą ne m ano jėgoms. A trodė,

čia nepadės nei knygos, nei m etodai, kurių buvau m okom a. Tom s

porom s nerūpėjo jokios įžvalgos apie jų vaikystę. Jos nenorėjo

net girdėti apie supratingum ą ar m okym ąsi tartis. N enorėjo netgi

m okytis veiksm ingos kovos taisyklių.

A trodė, m eilė yra tai, dėl ko nesideram a. K a ip nesideram a dėl

aistros ir ryšio. Ju k tai ne p rotu valdom os reakcijos, o emociniai

atsakai. Taig i ėm iau tiesiog įsiklausyti į p orų išgyvenim us ir m o ­

kytis suprasti jų em ocijų ritm us, įsijausti į jų rom antiško m eilės

šokio judesius. Konsultacijas pradėjau įrašinėti ir tuos įrašus ne

kartą peržiūrėjau.

Stebėdama, kaip tos poros šaukia ir rauda, barasi ir nutyla, pra­

dėjau suprasti, kad esama tam tikrų esm inių neigiam ų ir teigiamų

em ocinių m om entų, kurie ir lem ia santykius. Padedama m oksli­

nio darbo vadovo Leslie’o Greenbergo pradėjau plėtoti naują porų

terapijos m etodą, pagrįstą kaip tik tais m om entais. Jį pavadinom e

em ocijų terapijos m etodu - E T M (angį. Em otionally Focused The­

rapy, E F T ) .

Pradėjom e tirti: vienom s porom s taikėm e dar tik plėtojam ą

E T M , kitom s - elgesio terapiją, jas m okėm e bendrauti ir tartis,

12
 Įž a n g a

dar kitom s netaikėm e jokios terapijos. E T M rezultatai džiugiai

nustebino - jie buvo daug geresni už abiejų pastarųjų. Partneriai

m ažiau vaidijosi, pasijuto artim esni ir juos labiau tenkino tarpusa­

vio santykiai. Tokia sėkmė atvėrė m an kelią į m okslo darbuotojo

pareigas O tavos universitete, kur laikui bėgant atlikau daugiau ty­

rim ų su įvairiom is porom is konsultavim o kabinetuose, m okym o

centruose ir klinikose. Rezultatai ir toliau buvo stebinam ai geri.

K a d ir kaip pu ikiai sekėsi, suvokiau, jog vis dar negaliu per­

prasti em ocinės dram os, kurią patiria m ano konsultuojam os p o ­

ros. Yriausi per m eilės labirintą, bet vis negalėjau pasiekti jo v i­

durio. Turėjau tūkstantį klausim ų. K o d ė l kenčiantys partneriai

verda tokių kunkuliuojančių jausm ų katile? K am tie žm onės taip

kovoja dėl savo m ylim ųjų atsako? K o d ė l veikia E T M ir kaip galė­

tum e jį dar patobulinti?

Ir štai kartą sėdint bare, o juk kaip tik bare aš gavau pirm ąsias

pam okas apie žm onių santykius, pačiam e ginčo su kolega įkaršty­

je staiga supratau, pajutau tokį įkvėpim ą, apie kokį kartais tenka

skaityti. M u d u diskutavom e, kodėl tiek daug specialistų įsitikinę,

kad puikūs m eilės ryšiai tėra tikslin gi sandėriai. M u m s įprasta

m anyti, kad reikia siekti kuo daugiau naudos kiek įm anom a m a­

žesnėmis sąnaudom is.

A š pasakiau, kad m ano p orų terapijos seansuose atsiskleidžia

kur kas daugiau. „Gerai, jei m eilė nėra vien sandėris, kas tada ji

yra?“ - paklausė kolega. Ir išgirdau save lyg niekur nieko sakant:

„N a, tai em ocinis ryšys. T ai įgim tas saugaus em ocin io ryšio p o ­

reikis. Tai lygiai tas pat, ką [britų psichiatras] Johnas B ow lb y savo

prieraišum o teorijoje sako apie m otinos ir kūd ikio ryšį. Tas pat

galioja ir suaugusiesiems.“

Taip ir palikau šią diskusiją nebaigtą. P risim inusi visus tuos

karštus savo p orų skundus ir desperatišką gynim ąsi staiga įžvel­

13
 ĮŽANGA

giau savitą logiką. Žin ojau, ko jiem s reikia, ir supratau, kaip E T M

keičia santykius. Rom antiška m eilė grindžiam a prieraišum u ir

em ociniu ryšiu. M ū sų p rigim tin is poreikis - turėti tai, į ką galė­

tum e atsirem ti, m ylim ą asm enį, gebantį teikti patikim ą em ocinį

ryšį ir saugumą.

A š buvau tikra, kad atradau, gal net iš naujo, kas yra m eilė ir

kaip ją atgaivinti, pasiekti, kad ji truktų ilgai. K a i tik ėm iau taiky­

ti prieraišum o ir ryšio m odelį, kur kas aiškiau pradėjau supras­

ti, kokia dram a vyksta kenčiančių porų gyvenim e. Tada aiškiau

ėm iau suvokti ir savo santuoką. Supratau, kad kilus dram om s mus

pagauna em ocijos, kurios yra dalis tos išlikim o program os, kurią

gamta sukūrė m um s per m ilijonus evoliucijos m etų. Ir niekaip ne­

įm anom a išvengti šių em ocijų ir p oreikių neiškreipiant savo p ri­

gim ties. Supratau, kad p orų terapijai ir švietim ui trūksta aiškaus

m okslin io p o žiū rio į m eilę.

Paviešinusi šiuos sam protavim us pam ačiau, kad daugum a

kolegų jiem s visiškai nepritaria. Suaugusieji turėtų vald yti savo

em ocijas - toks buvo pirm as jų atsakas. N a, iš tiesų pagrindinė

daugum os santuokų sunkum ų priežastis ir yra em ocijų pertek­

lius. O jas reikia įveikti, nepakanka tik išklausyti ir p riim ti. Svar­

biausia, tv irtin o kolegos, kad sveiki žm onės gali su tuo patys

susidoroti. T ik neįgalieji priklauso nuo kitų žm onių, tik jiem s

reikia kitų pagalbos. Tokiem s mes turim e prikūrę apibūdinim ų:

jie esą susipainioję , vienas nuo kito priklausom i , neatskiriam i ar

netgi susilieję . K ita ip tariant, jų jausm ai - tikras jovalas. Vienas

nuo kito pernelyg priklau som i sutuoktiniai - štai kas yra santuo­

kos rykštė!

Taigi specialistam s belieka, anot m ano kolegų, skatinti žm o­

nes išm okti gyventi savo galva. Daktaras Spockas tėvus m okė: jei

paim i ant rankų verkiantį vaiką - ugdai silpnuolį. Tačiau daktaras

14
 Įž a n g a

Spockas labai klydo taip kalbėdam as apie m ažylius. O m ano k o ­

legos - apie suaugusiuosius.

E T M esmė labai paprasta: pam irškite, kad jus m okė atkakliai

ginčytis, analizuoti ankstyvos vaikystės patirtį, aplinkinius ste­

b in ti didingais rom antiškais poelgiais ir ieškoti naujų sekso pozų.

Verčiau pripažinkite, kad esate em ociškai prisirišę prie partnerio

ir nuo jo priklausom i, panašiai kaip vaikas priklauso nuo tėvų -

šie jį m aitina, guodžia ir saugo. Suaugusiųjų prieraišum as galbūt

yra labiau abipusis ir ne toks orientuotas į fizin į kontaktą, bet jo

pagrindas toks pat. E T M orientuotas kurti ir stiprin ti partnerių

em ocin į ryšį atpažįstant ir keičiant esm inius dalykus, nuo kurių

priklauso suaugusiųjų m eilės ryšiai: b ū ti vienas kitam atviriem s,

jautriem s ir vienam prie kito prisiderinti.

Šiandien E T M iš pagrindų pakeitė p orų terapiją. N u odugnūs

pastarųjų penkiolikos m etų tyrim ai parodė, kad 7 0 -7 5 proc.

porų, kuriom s taikytas E T M , įveikė sunkum us ir yra patenkintos

savo santykiais. A trod o, rezultatai bus ilgalaikiai net kalbant apie

tas poras, kurios buvo atsidūrusios ant skyrybų slenksčio. A m e ri­

kos psichologų asociacija E T M pripažino kaip praktiškai patvir­

tintą p orų terapijos būdą.

Šiaurės A m erikoje jau yra tūkstančiai E T M galinčių taikyti

specialistų, šim tai Europoje, Anglijoje, Australijoje ir Naujojoje

Zelandijoje. Šio m etodo m okom a Kinijoje, Taivane ir Korėjoje.

Pastaruoju m etu įvairios organizacijos, pavyzdžiui, J A V ir K ana­

dos kariuom enės, N iu jo rk o ugniagesių gelbėtojų tarnyba, kreipėsi

į m ane pagalbos diegiant E T M kaip priem onę, kurią taikant būtų

galima padėti sunkum ų turintiem s šeimos nariam s ar partneriam s.

ETM populiarėja, tam pa žinom esnis. V is daugiau žm onių

manęs prašo šį m etodą paaiškinti taip, kad jį suprastų ir galėtų

p ritaikyti sau. A š tai ir darau.

15
 Įž a n g a

„L aik yk mane tvirtai“ skiriam a visom s porom s - jaunom s,

senom s, susituokusiom s, susižadėjusiom s, tiesiog gyvenančiom s

kartu, laim ingom s, kenčiančiom s, tradicinės orientacijos, h o m o ­

seksualiom s - trum pai tariant, visiem s partneriam s, trokštan­

tiem s ilgai trunkančios m eilės. M ote rim s ir vyram s. V isų profesi­

jų, socialin ių sluoksnių ir kultūrų žm onėm s, nes kiekvienas šioje

planetoje patiria tokį patį esm inį bendravim o poreikį. Ši knyga

neskirta žm onėm s, kurių santykiai sm urtingi, ir tiem s, kurie turi

sunkių priklausom ybių, m at tai žlugdo gebėjim ą p ozityviai ben d ­

rauti su partneriais. Tokiais atvejais geriausia kreiptis į gydytoją.

Šią knygą suskirsčiau į tris dalis. Pirm ojoje bandau atsakyti į

seną kaip pasaulis klausim ą - kas yra m eilė. Joje kalbam a ir apie tai,

kaip dažnai santykius griaunam e ir prarandam e m eilę, nors m ūsų

ketinim ai kuo geriausi ir įžvalgos protingiausios. Šioje dalyje taip

pat aprašom i ir apibendrinam i naujausi artim ų santykių neregėto

proveržio tyrim o rezultatai. Pasak vieno iš D enverio universiteto

Santuokos ir šeimos studijų centro vadovų H ow ardo M arkm ano,

„dabar neįtikėtinai geras laikas porų terapijai ir švietim ui“.

Pagaliau ėmėmės k urti m okslą, kurio objektas - artim i san­

tykiai. Suskatom e tirti, kaip m ūsų p okalbiai ir veiksm ai perteikia

m ūsų tikruosius poreikius ir baim es, kaip jie padeda užm egzti ar,

priešingai, nutraukti pačius brangiausius ryšius su kitais žm onė­

m is. Ši knyga m ylintiem s atvers naują pasaulį - naują supratim ą,

kaip m ylėti ir kaip tai daryti tobulai.

A n troje knygos dalyje supaprastintai išdėstytas E T M . Pa­

teiktuose septyniuose pokalbiuose apibūdinam i lem iam i artim ų

santykių m om entai. Sužinosite, kaip juos p riim ti, kad ryšys taptų

tvirtas ir ilgalaikis. Pasakojamos tikros istorijos ir „A nalizu okite ir

m okykitės“ skyreliai, pateikiam i prie kiekvieno pokalbio, pam o­

kys taikant E T M k urti jūsų pačių santykius.

16
 Įž a n g a

Trečioje dalyje rašoma apie m eilės galią. M e ilė kaip niekas k i­

tas geba gydyti sielos žaizdas, kuriom is m us kartais „apdovanoja“

gyvenim as. M e ilė leidžia m um s pajausti stipresnį ryšį su išorin iu

pasauliu. J i yra iš tiesų atjaučiančios, civilizu otos visuom enės pa­

grindas.

U ž sėkmę plėtojant E T M dėkoju visom s tom s porom s, su ku­

riom is d irbu jau daugelį m etų. Rašydam a knygą rėm iausi jų isto­

rijom is, pakeičiau tik vardus ir kai kurias detales. V isos m ano pa­

teikiam os istorijos sudėtos iš daugybės išties vykusių pokalbių, tik

supaprastintos, kad geriau perteiktų tikrąsias tiesas, kurias išgirdau

iš tūkstančių porų. Jos daug ko išm okė mane, tikiuosi, išm okys ir

jus. Ši knyga - m ano bandym as perduoti savo patirtį jum s.

Poras pradėjau konsultuoti devintojo dešim tm ečio pradžioje.

Praėjus dvidešim t penkeriem s metam s stebiuosi, kad konsultaci­

jų kam baryje sėdėdam a prieš porą vis dar jaučiu stiprų jaudulį.

A š ik i šiol nudžiungu pam ačiusi, kad partneriai staiga pradeda su­

prasti vienas kito širdžių siunčiam as žinutes. Jų pastangos ir pasi­

ryžim as kasdien praturtina m ane ir įkvepia puoselėti savo pačios

neįkainojam us ryšius su artim aisiais.

V isiem s m um s tenka patirti ryšių užsim ezgim o ir n utrūkim o

dram ų. D abar jas galėsim e dar ir suprasti. T ik iu o si, ši knyga padės

jum s savo santykius paversti nuostabiais nuotykiais. K a ip tik taip

nutiko m an - ir tai aprašiau šioje knygoje.

„M e ilė yra visa tai, kas apie ją kalbam a... - rašė E rica Jong. -

T ik ra i verta dėl jos kovoti, b ū ti narsiems, riziku oti viskuo. Bėda

tik ta, kad jei n erizikuoji niekuo, rizika tampa dar didesnė.“ N ega­

liu su tuo nesutikti.

17
šuva viAiidid
 Visiškai naujas
požiūris į meilę

„Mes gyvename vienas kito prieglobstyje.“

Keltų posakis

M e ilė , ko gero, dažniausiai vartojam as ir daugiausia galios tu rin ­

tis žodis. A p ie ją prirašyta gausybė knygų, p rikurta poem ų. Ją ap­

dainuojam e ir jos m eldžiam e savo m aldose. D ė l jos kariaujam e

(prisim in kite Trojos Eleną) ir statom e m onum entus (ar m atėte

Tadž M a h alį?). M e s jaučiam ės p akiliai, kai atvirai galim e pasa­

kyti: „A š m yliu tave!“ Ir m us prislegia sunkum as m eilei išblėsus:

„A š tavęs daugiau n eb em yliu !“ A m žin a i apie ją galvojam e ir kal­

bam e.

Kas ji yra iš tikrųjų?

M o k slin in k a i ir praktikai nuo am žių suko galvą ieškodam i

m eilės apibrėžties, troško ją perprasti. A n o t kai kurių šaltakrau-

jų stebėtojų, m eilė tesanti abipusiškai naudingas ryšys, pagrįstas

sandoriu daryti vienas kitam m alonius dalykus vadovaujantis

du od u -g au n u p rin cip u . K iti, labiau gilinęsi į m eilę istorin iu p o ­

žiūriu, m anė ją esant sentim entalią socialinę tradiciją ar tiesiog

21
 K i t ok s m e i l ė s a i š k i n i m a s

p a p ro tį kurį esą X III a. Prancūzijoje sukūrę m enestreliai. B io lo ­

gams ir antropologam s m eilė - tai genų perdavim o iš kartos į kar­

tą ir p aliku on ių auginim o strategija.

D augum ai žm on ių m eilė buvo ir lig i šiol tebėra paslaptin­

gas ir sunkiai nusakom as jausmas - jį galim a ap ib ū d in ti, bet jo

neįm anom a įsprausti į apibrėžties rėmus. Pažvelkim e į praeitį.

D a r X V III a. Benjam inas Franklinas, buvęs nuovokus, gilinęsis

į daugybę sričių studentas, m eilę apib ū d in o taip: „Perm aininga,

laikina ir atsitiktinė." Jau m ūsų laikais M a rily n Yalom m okslinėje

knygoje, skirtoje žm onos statusui nagrinėti žvelgiant į istoriją,

prisipažin o neradusi apibrėžties ir m eilę vadino „n uodingu sek­

so ir sentim entų m išiniu, kurio niekas negali tiksliai apibrėžti".

Pasak m ano m am os, anglės, dirbusios bufetininke, m eilė - tai

„tos juokingos penkios minutės". G ana vykęs apibūdinim as, gal

tik kiek per ciniškas.

Tačiau šiandien mes jau nebegalim e sau leisti m eilę apibrėž­

ti kaip m įslingą jėgą už m ūsų pažinim o ribų. J i per daug m um s

svarbi. G erai tai ar blogai, bet X X I a. m eilės ryšys tapo svarbiausiu

em ociniu ryšiu daugelio žm onių gyvenim e.

V ien a iš šią svarbą lėm usių priežasčių - mes gyvenam e vis la­

biau socialiai izoliu oti. Rašytojai, pavyzdžiui, Robertas Putnam as

knygoje „Boulingą žaidžiam po vieną" (Bow ling Alone), atskleidė,

kaip mes kenčiam e prarasdam i „socialinį kapitalą" (šią sąvoką

1916 m. sukūrė V ird žin ijo s valstijos pedagogas, atkreipęs dėm esį

į kaim ynus, kurie nuolat vien i kitiem s teikia pagalbą, užuojautą ir

draugystę) ir kaip tai pavojinga. D augum a m ūsų jau nebegyvena

bendruom enėse, kurių nariai palaiko vienas kitą, drauge su tėvais

ar vaikystės draugais, kurie būtų ranka pasiekiam i. V is daugiau

valandų dirbam e, važinėjam e vis ilgesnius atstumus, todėl m um s

lieka vis m ažiau galim ybių sukurti artim us santykius.

22
 V isiškai n a u j a s pož i ū ri s j m e i l ę

Poros, su kuriom is susiduriu darbe, dažniausiai gyvena dvie­

se. D augum a respondentų, kaip parodė 2006 m . N acio n a lin io

m okslo fon d o atlikta apklausa, teigė, kad jų artim ų žm on ių ratas

nuolat siaurėja, taip pat paaiškėjo, jog daugėja žm onių, iš viso ne­

tu rin čių nieko, j ką galėtų rem tis ar kuo pasikliauti. Šią situaciją ai­

rių poetas Johnas O ’D on o h u e apibū din o taip: „D id žiu lė švininė

vienatvė tarsi šalta žiem a slegia daugybę žm onių.“

N eišvengiam ai dabar iš savo m ylim ųjų prašom e em ocin io ry­

šio ir priklausym o jausmo, to, ką, tarkim e, m ano m očiutė gaudavo

iš viso kaim o. Prie viso šito dar prisideda ir rom antinės m eilės

garbinim as, būdingas m ūsų populiariajai kultūrai. Ir film ai, ir te­

levizijos m u ilo operos, ir dram os form uoja m ūsų nuostatą, kad

kaip tik m eilė - visa ko esmė ir prasm ė, o laikraščiai, žurnalai, T V

laidos tiesiog m irga naujienom is apie nepailstam as aktorių ir kitų

įvairių visuom enei žin om ų asm enų rom antiškų ryšių ir m eilės

paieškas. T o d ė l neturėtų stebinti faktas, kad žm onės, pastaraisiais

m etais dalyvavę J A V ir K anadoje vykusiose apklausose, juos ten­

kinantį m eilės ryšį reitingavo kaip patį svarbiausią siekį, o finansi­

nę sėkmę ir gerą karjerą savo vertybių skalėje stum telėjo žem yn.

T o d ė l būtina suvokti, kas ta m eilė yra, kaip ją kurti ir išlaikyti.

Laim ei, per pastaruosius du dešim tm ečius išryškėjo įdom us ir iš

esmės naujas m eilės supratimas.

D abar jau žinom e, kad m eilė iš tikrųjų yra evoliucijos proce­

so viršūnė, įdom iausias žm onių gim inės išlikim o m echanizm as.

Ir ne dėl to, kad skatina m us p oru otis ir daugintis. Ju k p oru otis

galim e ir nem ylėdam i! O dėl to, kad m eilė m us skatina em ociš­

kai p risirišti prie nedaugelio žm onių, suteikiančių m um s saugią

užuovėją nuo gyvenim o uraganų. M e ilė - m ūsų tvirtovė, sukurta

em ociniam saugum ui u žtik rin ti ir skatinanti m us susidoroti su

egzistencijos sunkum ais.

23
 K i t oks me i l ė s a i š k i n i m a s

Poreikis em ociškai p risirišti - surasti ką nors, į ką galėtum e

kreiptis sakydam i „laikyk m ane tvirtai“, - glūdi m ūsų kūne, ge­

nuose. Šis poreikis, kaip ir m aisto, būsto ar lytinis, svarbus m ūsų

gyvybei, sveikatai ir laim ei. Je i norim e b ū ti fiziškai ir psichiškai

sveiki, turim e b ū ti em ociškai prisirišę prie vieno ar kebų m um s

nepakeičiam ų žm onių, kad išgyventum e.

Nauja prieraišumo teorija

Atsakym o į klausim ą, kokia yra tikroji m eilės paskirtis, ieškota

ilgą laiką. D a r 1760 m. Ispanijos vyskupas, rašydamas savo vy­

resnybei Rom oje, atkreipė dėm esį, kad nem ažai vaikų, augan­

čių našlaičių nam uose, „m irė iš liūdesio“, nors turėjo pastogę ir

m aisto. Ketvirtajam e-penktajam e X X a. dešim tm ečiuose A m e ri­

kos ligoninėse vaikai našlaičiai, kuriem s trūko tik paglostym o ir

em ocin io ryšio, m irė tiesiog masiškai. Psichiatrų dėm esį patraukė

vaikai, kurie, fiziškai būdam i sveiki, atrodė abejingi, bejausm iai

ir negebantys palaikyti ryšio su kitais. D avidas Levy, 1937 m. tai

aptardamas „A m erikos psichiatrijos žurnale“ (Am erican Journal

o f Psychiatry) pasirodžiusiam e straipsnyje, tokią paauglių būseną

apibūdino kaip „em ocin į badą“. Penktajam e X X a. dešim tm etyje

am erikiečių analitikas Renė Spitzas sukūrė sąvoką „nesugebantys

atsiskleisti“ om enyje turėdam as vaikus, atskirtus nuo tėvų ir pa­

kliuvusius į ju od o sielvarto gniaužtus.

V is dėlto teko palūkėti, kol britų psichiatras Johnas B ow lby

įžvelgė ir tiksliai paaiškino, kur glū di esmė. Būsiu sąžininga. Ir

kaip psichologė, ir kaip žm ogus, jeigu turėčiau kuriam nors žm o­

gui skirti apdovanojim ą už vien in telį jo gyvenim o nuopelną, ne­

dvejodam a jį įteikčiau Jo h n u i B o w lb y ’ui, o ne Freu du i ar dar ku­

24
 V isiškai n a u j a s p oži ūri s į m e i l ę

riam nors žm ones m ėginusiam perprasti tyrėjui. Jis sugriebė visas

stebėjim ų, ataskaitų įžvalgų gijas ir jas pindam as sukūrė nuoseklią

ir aiškią prieraišum o teoriją.

B ow lb y gim ė 1907 m. Baroneto sūnus augo apsuptas auklių

ir guvernančių, nes tuo m etu taip buvo įprasta aukštuom enei. T ik

d vylikam ečiui tėvai leid o drauge sėstis prie pietų stalo, ir tai tik

valgant desertą. Jis buvo išsiųstas į internatinę m okyklą. Vėliau

m okėsi Švč. Trejybės koledže K em bridže. B ow lb y b gyvenim as

pasuko netradicine linkm e: jis pradėjo d irb ti savanoriu naujoviš­

kose internatinėse em ociškai nestabilių vaikų m okyklose, kurias

ėmėsi steigti ateities vizijų turintys žm onės, kaip antai A . S. N e il-

las. Tose m okyklose daugiausia dėm esio buvo skiriam a em ocinei

param ai, o ne įprastai griežtai disciplinai.

Sudom intas savo patirties B o w lb y įstojo į m ed icin os m o ­

kyklą stu diju oti psichiatrijos, taigi jo laukė septyneri m etai ne­

nutrūkstam os psichoanalizės. Su juo dirbusiam p sich oan aliti­

kui greičiausiai nebuvo lengva. M o k yto jai, kaip antai Ronaldas

Fairbairnas, tvirtinęs, kad Freudas pernelyg nuvertinęs p o re ik į

bendrauti su kitais žm onėm is, darė įtaką B o w lb y ’ui. Jis p rieši­

nosi profesiniuose sluoksniuose įsigalėjusiai n uom onei, kad pa­

cientų sutrikim ai kyla dėl jų pačių v id in ių kon fliktų ir pasąm o­

n in ių fantazijų. B ow lb y tvirtin o, kad daugum a tų p roblem ų yra

išorinės ir jos prasideda dėl santykių su tikrais žm onėm is.

D irbdam as su em ocinių sutrikim ų turinčiais paaugliais L o n ­

done, Vaikų konsultavim o klinikoje, jis ėmė tikėti, kad dėl nevy­

kusių santykių su tėvais vaikai išm oksta vos keliais negatyviais

būdais susidoroti su svarbiausiais jausmais ir poreikiais. 1938 m.

B ow lb y ui, kaip pradedančiam gydytojui, prižiūrim am žinom os

analitikės M elan ie K le in , buvo paskirtas hiperaktyvus berniukas,

kurio m am a buvo nepaprastai nerim astinga. Tačiau jaunajam gy­

25
 K i t ok s m e i l ė s a i š k i n i m a s

dytoju i buvo draudžiam a kalbėtis su šio vaiko m am a, nes, anot vy­

ravusios nuostatos, tik vaiko ketinim ai ir fantazijos verti dėm esio.

Ir tai B ow lb y įsiutino. Jo asm eninė patirtis tapo akstinu sukurti

savo teoriją: ryšio su tais, kuriuos vaikas m yli, kokybė ir ankstyva

em ocinė deprivacija ir yra svarbiausi veiksniai, lem iantys asme­

nybės vystym ąsi ir in d iv id o santykius su kitais žm onėm is.

1944 m. B ow lb y pirm ajam e šeim os terapijos tem ai skirtam e

straipsnyje „Keturiasdešim t keturi jauni vagišiai“ (Forty-four Ju­

venile Thieves) teigė: „Po abejingum o kauke slypi neišm atuojam a

kančia, o dem onstruojam as šiurkštum as slepia neviltį.“ Jaunieji

B o w lb y ’o prasižengėliai buvo ne tik sukaustyti nevilties ir įniršio,

bet ir griežtai nusistatę: „M anęs daugiau nenuskriaus.“

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui Pasaulio sveikatos or­

ganizacija paprašė B o w lb y o parengti studiją apie Eu ropos vaikus,

iš kurių karas atėmė ir nam us, ir tėvus. Jo tyrim o rezultatai tik pa­

tv irtin o paties įsitikinim ą, kad em ocinis badas iš tiesų egzistuoja

ir kad m eilės ryšys yra toks pat svarbus kaip ir maistas. T iria n čiam

ir kartu studiją rengiančiam B ow lb y u i d id e lį įsp ū d į padarė Char-

leso D a rw in o m intis, kad dėl natūraliosios atrankos sustiprėja

reakcijos, padedančios rūšiai išlikti. B ow lb y padarė išvadą, kad

brangių artim ųjų buvim as šalia yra nuostabus išlikim o garantas ir

tai įsitvirtin o vykstant evoliucijai.

T o k ia radikali B o w lb y ’o teorija anuom et buvo triukšm ingai

atmesta. M a ža i trūko, kad jis būtų buvęs pašalintas iš Britanijos

psichoanalitikų draugijos. Buvo įprasta m anyti, kad m am ų ir kitų

šeim os narių lepinam i vaikai neišsiugdo savarankiškum o, tam ­

pa nuo kitų per daug priklausom ais paaugliais, o šie - reikiam ų

gyventi kom petencijų neturinčiais suaugusiaisiais. T o d ė l vaikus

auginti esą geriausia laikantis tinkam o ir šalto atstumo. Šios n u o­

statos buvo reikalaujam a laikytis netgi tuom et, kai vaikai ir paaug­

26
 V isiškai n a u j a s pož i ū ri s j m e i l ę

liai patirdavo stresą ar sirgdavo. B o w lb y b laikais tėvams nebuvo

leidžiam a p asilikti ligoninėje šalia sergančių sūnų ir dukterų - jie

privalėdavo savo vaikus palikti tiesiog prie durų.

1951 m. B ow lb y ir jaunas socialinis darbuotojas Jamesas R o-

bertsonas sukūrė film ą „D vejų m etų vaikas paguldom as į lig o ­

ninę“ nuosekliai atskleidžiantį piktą mažos mergaitės protestą,

siaubą ir neviltį, kai ligoninėje buvo palikta viena. Robertsonas

parodė film ą L o n d o n o Karališkosios m edikų draugijos nariam s

tikėdam asis, kad gydytojai supras vaiko, atskirto nuo tų, kuriuos

m yli, patiriam ą stresą ir p oreik į palaikyti su jais ryšį, ram iai jaus­

tis. Film as buvo atmestas teigiant, kad tai, kas jame parodyta, yra

apgavystė, ir beveik uždraustas. T ik septintajam e X X a. dešim t­

m etyje Britanijoje ir Jungtinėse A m erikos Valstijose tėvams buvo

pradėta leisti lankyti savo atžalas ligoninėse, bet ne ilgiau nei vie ­

ną valandą per savaitę.

B o w lb y ’u i reikėjo surasti k ito k į būdą pasauliui įro d yti tai, ką

jis pats gerai žinojo. Jo asistentė kanadietė tyrėja M a ry A in sw orth

parodė, kaip tai padaryti. Jos parengtas paprastas eksperim entas

padėjo išskirti keturių tip ų elgseną. B ow lb y ir ji pati tikėjo, kad tai

prieraišum ui yra svarbiausia: mes stebim e tuos, kuriuos m ylim e,

palaikom e su jais em ocin į ir fizin į artum ą; tų žm on ių ieškom e k i­

lus neaiškum ui, susirūpinę ar apim ti liūdesio; su jais išsiskyrę jų

ilgim ės; mes pasikliaujam e jais tikėdam i, kad jie m ūsų neapleis,

kai išeisim e patyrinėti platesnio pasaulio.

Šis eksperim entas buvo pavadintas „Keista situacija“ ir paska­

tin o atlikti tūkstančius m okslin ių studijų, o amžiaus tarpsnių psi­

chologijoje padarė perversm ą. Tyrėjas pakviečia m am ą ir vaiką į

svetim ą kam barį. Po kelių m in u čių m am a vaiką palieka vieną su

tyrėju, šis prireikus m ėgina m ažylį nuram inti. Po trijų m in u čių

m am a grįžta. Išsiskyrimas ir susitikim as pakartojam i dar kartą.

27
 K i t oks m e i l ė s a i š k i n i m a s

D augum a vaikų jų m am om s išėjus pyko: raitėsi; verkė; mėtė

žaislus. Bet kai kurie pasirodė esantys em ociškai tvirtesni. Jie pa­

tys greitai nusiram ino; lengvai atkūrė ryšį su grįžusiom is m am o­

m is ir lyg niekur nieko toliau žaidė pasitikrindam i; ar jos yra neto­

liese. A trod o, jie buvo įsitikinę; kad m am os bus šalia; kai tik jiem s

jų reikės. Tačiau sunkiau atsigaunantys vaikai buvo nerim astingi

ir agresyvūs arba nesiartino prie grįžusių m am ų. Pačių nusira­

m inančių vaikų m am os buvo em ociškai šiltesnės; jautresnės ir

greičiau reaguojančios. Pykstančių vaikų m am ų elgesys buvo

nenuspėjam as, o m am os vaikų, kurie prie jų nesiartino, buvo šal­

tesnės ir abejingos. Šiuose paprastuose išsiskyrim o ir susitikim o

tyrim uose B ow lb y įžvelgė aktyviai pasireiškiant m eilę ir pradėjo

aiškintis jos apraiškas.

B o w lb y teorija buvo pripažinta tik po kelerių m etų, jam pa­

rengus įžym iąją trilog iją apie žm on ių prieraišum ą, išsiskyrim ą ir

netektį. Jo kolega H a rry H arlow , V isko n sin o universiteto p sich o ­

logas, taip pat atkreipė dėm esį į tai, ką jis vadino „m ielu ryšiu",

ir paskelbė rezultatus savo tyrim o, atlikto su neseniai gim usiais

b ežd žion ių jaunikliais, atskirtais nuo m am ų. Jis pamatė, kad at­

skirti m ažyliai taip troško šio ryšio, jog leidus p asirin kti m aisto

duodančią plien in ę „mamą" ar m inkštą paklotą be m aisto, jie

beveik kaskart pasirinkdavo pastarąjį. Taig i H arlo w eksperim en­

tai atskleidė ankstyvos atskirties žalą: fiziškai sveiki prim atų jau­

n ikliai, kurie buvo atskirti nuo m am ų pirm ais gyvenim o m etais,

vėliau tapo socialiai suluošintais suaugusiais gyvūnais. Šios bež­

džionės neišm oko įveikti sunkum ų, suprasti kitų gyvūnų b en d ­

ravim o ženklų. Jos buvo liūdnos, autodestruktyvios, negebėjo

p oru otis.

Prieraišum o teorija, iš pradžių atrodžiusi keista ir buvusi

išjuokta, galų gale aukštyn kojom apvertė vaikų ugdym o m eto­

28
 V isiškai n a u j a s pož i ū ri s j m e i l ę

dus Šiaurės A m erikoje. (D abar galėdam a u žm igti šalia savo po

apendicito operacijos sveikstančio vaiko m intyse dėkoju Jo h n u i

B o w lb y ’ui.) Šiandien p lačiai pripažįstam a, kad vaikai tu ri visišką

teisę į saugų, n u olatin į fizin į ir em ocin į artum ą, o jeigu jos nepai­

som a, kaina - didžiulė.

Meilė ir suaugusieji

1990 m. B ow lb y m irė. Jis nesulaukė antrojo proveržio, paskatinto

jo darbų: prieraišum o teorijos taikym o kalbant apie suaugusiųjų

m eilę. Pats B ow lb y manė, kad suaugusiesiems būdingas toks pat

prieraišum o poreikis, mat jis buvo tyrinėjęs A n tro jo pasaulinio

karo našlių elgesį ir padaręs išvadą, kad jų elgsena labai panėšėjo

į benam ių paauglių, kad kaip tik šis poreikis yra jėga, form uojanti

suaugusiųjų tarpusavio santykius. T ik ir šįkart jo teorijos prita­

rim o nesulaukė. K aip buvo galim a tikėtis, kad santūrus anglas,

priklausąs aukštesnei visuom enės klasei, im s spręsti rom antiškos

m eilės m įsles! K ad ir kaip būtų, mes m anėm e žinantys viską, ką

tik įm anom a žin o ti apie m eilę. M an yta, kad m eilė tėra trum palai­

kė, užm askuota lytinė aistra, anot Freudo, esm inis instinktas, tik

pridengtas drabužėliu. A rb a savotiškas nebrandum o požym is -

poreikis pasikliauti kitais. A rb a m oralinė nuostata, pagrįsta troš­

kim u aukotis, kuris veikiau reiškia poreikį duoti, nei pačiam ką

nors gauti ir turėti.

Tačiau svarbiausia tai, kad m ūsų kultūroje buvo ir tikriausiai

tebėra įprasta suaugusio žmogaus gyvenim e nesieti m eilės su

prieraišum u nei socialiniu, nei psich olog iniu požiūriu : ju k bran­

džiu laikom as nuo kitų nepriklausom as asmuo, kuris pats gali

p asirūpinti savim i. M ū sų kultūroje labai seniai įsitvirtinęs nepa­

29
 K i t ok s m e i l ė s a i š k i n i m a s

žeidžiam o kovotojo, kuris vienas pasitinka gyvenim o iššūkius ir

pavojus, įvaizdis. P risim inkite Jam esą Bondą, nenugalim ą žm ogų,

kurio kultas ir p o keturių dešim tm ečių vis dar neabejotinai yra

stiprus. O žm ones, kuriem s, atrodo, vien savęs nepakanka ar ku­

rie su kitais susiję tvirtais prieraišum o saitais, psichologai apibū­

dina tokiais žodžiais: neatsiskyrę, priklausom i, simbiotiški ar netgi

susilieję. O ju k Bow lby, priešingai, tokį ryšį vadino „veiksm inga

priklausom ybe“, o gebėjim ą „nuo lopšio ik i grabo lentos“ kreiptis

em ocinės param os į kitus žm ones laikė asmens stiprybės šaltiniu

ir jos požym iu.

Suaugusiųjų tarpusavio prisirišim o tyrim ai prasidėjo B ow l­

b y b gyvenim o saulėlydyje. Tuom et darbavęs! D enverio universi­

tete socialiniai psichologai Philas Shaveris ir C in d y H azan, norė­

dam i išsiaiškinti, ar suaugusiesiems būdingos tokios pat reakcijos

ir vien od o elgesio m odeliai kaip m otinom s ir vaikams, pateikė vy­

rams ir m oterim s klausim ų apie jų m eilės ryšius. Šią apklausą jie

aprašė ir išspausdino vietos laikraštyje Rocky M o u n tain News. Jų

apklausti suaugusieji teigė, kad jiem s reikia em ocinio artum o su

savo m ylim uoju, jie troško b ū ti užtikrinti, kad prireikus, apėmus

liūdesiui, nerim ui ar ilgesiui kur nors išvykus, sulauks m ylim ojo

atsako. Jie sakė, kad labiau pasitikėtų savim i keliaudam i po pasaulį,

jeigu žinotų turį tvirtą m ylim ojo užnugarį. Respondentai taip pat

atskleidė skirtingų elgesio su savo partneriais būdų. Jausdam iesi

su m ylim u žm ogum i saugūs jie teigė galį lengvai n u tolti ir vėl susi­

jungti; jausdam iesi nesaugūs jie arba tapdavę nerim astingi, p ik ti ir

kontroliuojantys, arba iš viso stengdavosi išvengti bet kokio kon­

takto ir norėdavo palaikyti atstumą. K aip tik tokius m am ų ir vaikų

elgesio m odelius buvo pastebėję ir aprašę B ow lb y ir Ainsw orth.

N e vienas H azan ir Shaverio atliktas tyrim as patvirtino, kad

apklausos rezultatai ir B o w lb y ’o teorijos yra teisingos. Jų darbai

30
 V isiškai n a u j a s p ož i ūri s j m e i l ę

tiesiog sukėlė laviną kitų m okslin ių tyrim ų. D abar šim tai tyrim ų

patvirtina B o w lb y b įžvalgas apie suaugusiųjų prieraišum ą - apie

juos bus kalbam a visoje knygoje. A p ib e n d rin an ti išvada: saugus

rom antiškų partnerių jaučiam as ryšys yra raktas į tvirtą m eilę ir

d id žiu lis stiprybės šaltinis šių santykių siejam iem s asm enims.

D a r kelios svarbios įžvalgos:

• K a i jaučiam ės saugūs, vadinasi, m us tenkina artum o su part­

neriu santykiai ir mes pasitikim e savo m ylim uoju, tada galim e

siekti param os ir ją suteikti. M in esotos universiteto p sich o ­

logo Jeffb Sim psono tyrim e kiekviena iš aštuoniasdešim t tri­

jų į rom antiškus pasim atym us vaikštančių porų, užp ild žiu si

klausim yną apie savo ryšį, turėjo pasėdėti kam baryje. M o te ­

rys buvo įspėtos, kad netrukus būsiančios pakviestos daryti

tai, kas daugum ą žm on ių verčia sunerim ti (kokia tai būsianti

veikla, nebuvo pasakyta). M oterys, savo m eilės ryšį klausi­

m yne apibūdinusios kaip saugų, atvirai pasakė, kaip jom s ne­

m alonu dėl būsim os užduoties, ir kreipėsi į savo partnerius

param os. M oterys, apskritai neigusios prieraišum o p o re ik į ir

vengusios artum o, tuo m om entu dar labiau nutolo nuo savo

partnerių. V y rų atsakas į partnerių elgesį buvo dvejopas: tie,

kurie sakė esą saugūs, buvo linkę dar labiau padėti n ei įprastai

ram inam ai prie m oterų prisiliesdam i ir jom s šypsodam iesi;

vyrai, prieraišum o ryšį apibūdinę kaip nepakankam ą, partne­

rėms prasitarus apie savo nerim ą, akivaizdžiai jautė mažesnę

užuojautą, be to, m enkino jų patiriam ą įtam pą, rodė m ažiau

šilum os, rečiau jas lietė.

• K a i ryšys stiprus ir jaučiam ės saugūs, lengviau pakeliam e

nuoskaudas, kurių neišvengiam ai pasitaiko, ir m ūsų atsakas

supykus rečiau būna agresyviai priešiškas. Izraelio Bar-Ilano

31
 K i t ok s m e i l ė s a i š k i n i m a s

universiteto m okslininkas M a rio M ik u lin ce ris atliko keletą

tyrim ų. Jis dalyvių klausdavo, kaip stipriai jie jaučiasi esą su­

siję ir kaip valdo pyktį kilus konfliktam s. Buvo tikrinam as jų

pulso dažnis, kai, pateikus p orų konfliktų aprašym us, atsaki­

nėdavo į klausim us. T ie, kurie jautėsi esą susiję su partneriu

artim ais ryšiais ir galintys juo pasikliauti, teigė, kad panašiose

situacijose jautė m ažesnį pyktį ir pagiežą. Jie tv irtin o gebą val­

d yti savo pyktį, kėlė pozityvesnius tikslus, pavyzdžiui, išspręs­

ti problem as ir susitaikyti.

• Saugus ryšys su m ylim uoju suteikia galios. M ik u lin c e rio at­

lik ti tyrim ai parodė, kad, kai jaučiam ės saugiai susiję su kitais,

geriau patys save suprantam e ir labiau patys sau patinkam e.

Žm onės, jautęsi saugesni nei k iti dalyviai, gavę lapą su sąrašu

būdvardžių, buvo linkę save ap ib ū d in ti teigiam iau. O paklaus­

ti apie savo neigiam as savybes jie tuoj pat atsakė, kad jiem s

to li ik i idealų, bet vis tiek apie save m ano gerai.

M ik u lin ce ris irgi atrado tai, ką B ow lb y jau buvo įžvelgęs: su­

augusieji, susiję saugiais tarpusavio ryšiais, yra sm alsesni ir im les­

n i naujai inform acijai. Jų negąsdina neaiškum ai, jie sakydavo, kad

jiem s patinka klausim ai, į kuriuos galim a atsakyti įvairiai. Štai v ie ­

na iš pateiktų užduočių: buvo apibūdintas žm ogaus elgesys, o da­

lyviai turėjo įvardyti jo neigiam as ir teigiamas savybes. G laudžiais

ryšiais su partneriais susiję dalyviai lengviau suvokdavo jiem s

pateikiam ą kaskart naują inform aciją ir atitinkam ai keisdavo savo

vertinim us. A trod o, mes esame atviresni naujai patirčiai ir linkę

lanksčiau vertin ti dalykus tada, kai jaučiam ės esą saugūs ir susiję

su kitais. Smalsumas kyla, kai žm ogus jaučiasi saugus. N elankstu­

mas, griežtum as būdingas žm onėm s, kurie nuolat tikisi įvyksiant

ką nors negera.

32
 V isiškai na u j a s p ož i ūri s \ meilę

• K u o artim esni savo partneriam s esame, tuo savarankiškesni

ir nepriklausom esni galim e bū ti. Šį teiginį, nors jis prieštarau­

ja m ūsų kultūros dogm ai, kad suaugusysis gali per gyvenim ą

p u ik iai eiti vienas pats, Pitsburgo Carnegie b M e lio n o univer­

siteto psichologės Brooke Feeney tyrim o, kurį atliekant buvo

stebim a 280 porų, rezultatai patvirtino. T ie , kurie jautė, kad

jų poreikius partneris supranta, problem as ryžtingiau spren­

dė patys, labiau pasitikėdam i savo jėgom is, jiem s geriau sekėsi

siekti savo tikslų.

Įrodymų gausa

V isų sričių m okslin ių tyrim ų rezultatai labai aiškiai rodo, kad mes

esame ne tik socialūs gyvūnai, bet ir tokie gyvūnai, kuriem s rei­

kia ypatingo artim o ryšio su kitais, o tai neigdam i mes patys sau

keliam e pavojų. Istorikai jau seniai atkreipė dėm esį, kad A n tro jo

pasaulinio karo m etais koncentracijos stovyklose išgyveno dau­

giau p orų n ei pavienių asm enų. Taip pat jau nuo seno žinom a,

kad vedę vyrai ir ištekėjusios m oterys gyvena ilgiau nei viengun­

giai jų bendraam žiai ir vienišės bendraam žės.

A rtim a s ryšys su kitais yra gyvybiškai svarbus m ūsų sveika­

tai - p sich in e i, e m ocin ei ir fizin ei. Lo u ise H aw kley iš Č ikag os

universiteto K o g n ity vin ė s ir socialinės n eurologijos m o k slin ių

tyrim ų centro apskaičiavo, kad vienatvė kelia arterinį krau jo­

spūdį, to d ė l rizika p atirti infarktą arba insultą padidėja du kar­

tus. M ič ig a n o universiteto sociologas Jamesas H o u se ’as tv irti­

na, kad em ocinė izo liacija kelia didesnę grėsmę sveikatai nei

rūkym as ar aukštas kraujospūdis. Ir dabar mes apie tai visiem s

pranešam e! Šie m o kslin iai atradim ai tikriausiai p atvirtin a laiko

33
 K i t oks m e i l ė s a i š k i n i m a s

p atikrin tą posakį: „M u m s skirta kentėti, b et kentėti vienam - tai

jau per daug.“

Svarbu ne tik tai, ar mes turim e artim ų ryšių savo gyvenim e

ar ne - šių ryšių kokybė taip pat reikšm inga. Prasti santykiai ken­

kia m ūsų sveikatai. K liv la n d o Case o Western Reserve universiteto

m okslin in kai vyrų, sergančių stenokardija ir hipertenzija, paklau­

sė: „A r žm ona kaip nors parodo savo m eilę jum s?“ Atsakiusieji

„ne“ per ateinančių penkerių m etų laikotarpį turėjo du kartus

daugiau stenokardijos p riep u olių nei atsakiusieji „taip“. M o te rų

širdies ir kraujagyslių būklę panašūs dalykai taip pat veikia neigia­

m ai. M o te rų , m aniusių, kad jų santuokos nevykusios, o partne­

riai jas nuolat skaudina, arterinis kraujospūdis gerokai padidėjęs

ir streso horm on ų daugiau nei jų bendraam žių, besidžiaugiančių

laim ingom is santuokom is. K itas tyrim as įrodė, kad m oterim s, jau

turėjusiom s širdies infarktą, rizika jį patirti pakartotinai yra tris

kartus didesnė, jei esama nesutarim ų su sutuoktiniais.

Pensilvanijos universiteto psichologas Jim as C o yn e as padarė

išvadą, kad pacientų, tiek vyrų, tiek m oterų, santuokos kokybė,

kaip ir ligos - širdies nepakankam um o - sunkum o laipsnis ir p o ­

žym ių išreikštum o lygis, yra puikus pranašas, pasakantis kiek jų

dar bus gyvų p o ketverių m etų. Poetai, pavertę širdį m eilės sim ­

b o liu , ko gero, tik atlaidžiai nusišypsotų išgirdę m okslin in kų iš­

vadas, kad žm on ių širdies stiprum as neatsiejamas nuo jų m eilės

ryšių stiprum o.

Tarpusavio santykių įtam pa neigiam ai veikia im unitetą, en­

dokrininės sistem os veiklą, o susirgus netgi m ūsų galią įveikti ligą.

O hajo valstijos universiteto psichologė Janice K iecolt-G laser at­

liko kvapą gniaužiantį eksperim entą: neseniai susituokusieji stip­

riai ginčydavosi, paskui kebas valandas būdavo im am i ir tiriam i jų

kraujo m ėginiai. Rezultatai parodė, kad kuo agresyvesni ir labiau

34
 V isiškai n a u j a s p ož i ūri s į m e i l ę

kitą niekinantys būdavo partneriai, tuo daugiau išsiskirdavo stre­

so h orm on ų ir tuo labiau silpdavo im uninė sistema. Ir šis poveikis

ištikdavęs dvidešim t keturias valandas. D ar labiau pritrenkė kitas

K iecolt- G laser attiktas tyrim as. V akuum iniu siurbliu savanorėms

ant rankų buvo padaryta m ažų pūslelių. Paskui m oteris įtrauk­

davo į ginčą su sutuoktiniais. K u o aršesnis būdavo kivirčas, tuo

ilgiau gydavo oda.

M e ilė s ryšių kokybė taip pat yra svarbus veiksnys, lem iantis

m ūsų psichinę ir em ocinę sveikatą. N e rim o ir depresijos epide­

m ijos daugiausia būdingos pasiturinčiai visuom enei. K on fliktai,

kai m ylim as žm ogus pažeria pagiežingos kritikos, verčia suabejoti

savim i ir sukelia bejėgiškum o jausmą, o tai yra klasikinės prielai­

dos susirgti depresija. Ju k mes trokštam e, kad žm onės, kuriuos

m ylim e, patvirtintų, jog esame ko nors verti. A n o t tyrėjų, dėl

įtam pos santuokoje dešim teriopai padidėja grėsmė susirgti de­

presija!

Tai blogos naujienos - bet yra ir gerų.

D abar jau šim tai attiktų tyrim ų įrodė, kad teigiam i m eilės ry­

šiai m us apsaugo nuo streso ir padeda lengviau susidoroti su gy­

venim o iššūkiais ir traum om is. Izraelio m okslininkai tvirtina, kad

poros, kurias sieja saugus em ocinis ryšys, gali kur kas geriau su­

sidoroti su pavojais, pavyzdžiui, apšaudant raketom is, nei poros,

kurias sieja silpnesni ryšiai. Pirm osios poros ne taip nerim auja, o

po atakų tu ri m ažiau sunkum ų.

V ie n m ylim o partnerio rankos laikym as m um s daro d id žiu lį

p oveikį - tai nuram ina nervines ląsteles m ūsų smegenyse. V ird ž i­

nijos universiteto psichologas Jim as Coanas pacientėm s, kurių

smegenys būdavo tiriam os m agnetinio rezonanso m etodu, pasa­

kydavo, kad užsidegus raudonai šviesai jom s į pėdas gali b ū ti pa­

leistas elektros im pulsas. Ši inform acija suaktyvindavo pacienčių

35
 K i t oks me i l ė s a i š k i n i m a s

sm egenų streso centrus. Bet jeigu partneriai laikydavo už rankos,

būdavo registruojam as žem esnis streso lygis. O gavus elektros

srovės im pulsą jom s m ažiau skaudėdavo. Pastebėta, kad laim in ­

giausių m eilės ryšių atvejais - apklausti partneriai surinkdavo

daugiausia balų pasitenkinim o savo m eilės ryšiu skalėje - šis efek­

tas būdavo stipriausias. Tokias poras tyrėjai vadindavo „superpo-

romis". Kontaktas su m ylim u partneriu išties veikia kaip apsauga

nuo šoko, streso ir skausmo.

Žm onės, kuriuos m ylim e, teigia Coanas, yra slapti reguliuo­

tojai procesų, vykstančių m ūsų kūnuose ir m ūsų em ociniam e

gyvenim e. K a i m eilė „neveikia" tai m us skaudina. „Nuoskauda"

iš tiesų yra tikslus ir aiškus apibūdinim as, teigia K aliforn ijos

universiteto psichologė N ao m i Eisenberger. Jos atlikta smegenų

vaizdų analizė parodė, kad atstūmimas ir atmetim as, kaip ir fizi­

nis skausmas, suaktyvina procesų grandinę toje pačioje smegenų

srityje, lim binėje sistemoje. Faktiškai ši sm egenų sritis suaktyvė­

ja kaskart, kai patiriam e em ocin į išsiskyrim ą su tais, kurie m um s

brangūs. Skaitydam a šio tyrim o m edžiagą prisim iniau, kaip m ane

tiesiog fiziškai sukrėtė pačios išgyventas sielvartas. Išgirdusi, kad

m irė mama, pasijutau kaip sudaužyta, tarsi m ane būtų partrenkęs

sunkvežim is. K a i esame artim i, apsikabinę ar m ylim ės, kūnai p ri­

sip ild o laim ės horm on ų oksitocino ir vazopresino. Jie suaktyvina

„atlygio" centrus smegenyse ir į kraują im a plūsti ram ybę ir lai­

m ę nešančių m edžiagų, pavyzdžiui, dopam ino, o streso horm ono

ko rtizo lio koncentracija mažėja.

N uėjom e ilgą kelią stengdamiesi suprasti, kas yra m eilė, ir suvokti

jos svarbą. Tarp svarbiausių veiksnių renkantis porą 1939-aisiais

36
 V isiškai n a u j a s pož i ū ri s \ meil ę

m oterys m eilei skyrė penktą vietą. Paskutiniam e X X a. dešim tm e­

tyje ji atsidūrė m oterų ir vyrų įvardytų veiksnių sąrašo viršuje. D a ­

bar net koledžo studentai iš santuokos tikisi „em ocinio saugum o“.

M e ilė - tai ne glajus ant gyvenim o torto. J i yra svarbiausias

p irm in is poreikis, kaip deguonis ar vanduo. Tai suvokę ir priėm ę

lengviau galėsime perprasti tarpusavio santykių problem ų esmę.

 Kur pradingo mūsų meilė ?
Ryšio praradimas

„Niekad nebūname labiau pažeidžiami

nei tuomet, kai esame įsimylėję.“

Sigmund Freud

„D idžiausia bėda ta, kad Sali tiesiog nieko neišm ano apie p in i­

gus, - pareiškia Džėjus. - J i labai em ocinga, jai sunku pasikliauti

m anim i ir tiesiog leisti m an tvarkyti m ūsų finansus." Sali pratrūks­

ta: „Taip, kurgi ne! K a ip visada - visos bėdos dėl manęs. Tarsi tu

pats išm anytum ką apie pinigus! M e s nuėjom e ir nupirkom e tą

kvailą autom obilį, kurio taip užsim anei. A u to m o b ilį, kurio m um s

visai nereikia ir kuris m um s ne pagal kišenę. T u tiesiog darai tai,

ką n ori. K o m an reikia, tau niekada nerūpi. Tiesą pasakius, tu m an

irgi nerūpi, jau kuris laikas."

Krisas yra „negailestingas, nelankstus, nerūpestingas tėvas",

kaltina vyrą D žeinė. „Supranti, vaikais reikia rūpintis. Jiem s rei­

kia tavo dėm esio, ne tik tavo taisyklių!" Krisas nusisuka. Jis ram iai

kalba apie tai, kad vaikam s reikia disciplinos, ir kaltina D žeinę

negebėjim u nustatyti jiem s elgesio ribų. Jie ginčijasi. Galiausiai

38
 K ur p r a d i n g o m ū s ų m e i l ė ? R yšio p r a r a d i m a s

D žein ė užsidengia veidą ir pasigirsta aimana: „A š tavęs nebepa­

žįstu. T u kaip svetimas.“ Ir Krisas vėl nusisuka.

Natas ir Kerė sėdi užsispyrusiai tylėdam i. G aliausiai Kerė

palūžta ir im a garsiai raudoti išsakydama, kaip ją šokiravo N ato

rom anas, kokia ji jaučiasi išduota. Natas, aiškiai susinervinęs, be­

ria priežastis, paskatinusias b ū ti neištikim ą. „Sakiau tau daugybę

kartų, kodėl taip įvyko. A š švarus. Ir, D ieve, tai buvo prieš dvejus

m etus! T ai jau praeity! A r ne laikas tau šitai pam iršti ir m an atleis­

ti?“ - „Tu nežinai, ką reiškia būti švariam“, - šm urkščioja Kerė. Jos

balsas prityla, ji pašnibždom taria: „A š tau nerūpiu, tau tas pat,

kad m an skaudu. T u tiesiog nori, kad viskas būtų kaip buvę.“ Ji

im a raudoti, jis žiū ri į grindis.

K iekvienos poros klausiu, kokia, jų nuom one, didžiausia jų

santykių problem a ir kaip ją bū tų galim a išspręsti. K ie k pasvars­

tę jie siūlo savo idėjas. Sali sako, kad D žėjus per daug n o ri viską

kontroliu oti, jis turėtų m okytis galia dalytis teisingiau. A n o t K ri-

so, jis ir D žein ė - tokios skirtingos asmenybės, kad susitarti dėl

vaikų auklėjim o tiesiog neįm anom a. Jie galėtų pam ėginti spręs­

ti problem ą pradėdam i lankyti „specialistų“ vedam us kursus tė­

vams. Natas įsitikinęs, kad K erė pam iršo, kas yra seksas. G alb ū t

jiem s reikėtų apsilankyti pas seksopatologą, kad jų intym us gyve­

nim as vėl taptų laim ingas.

Šios poros labai stengiasi suvokti, kodėl išgyvena tokią įtam ­

pą, tačiau nesugeba apie tai kalbėti. Daugelis specialistų pasakytų,

kad p orų paaiškinim ai užčiuopia tik ledkalnio viršūnę, d id žiu lio

sunkum ų kalno paviršių. Tai kokia tikroji problem a, g lū d in ti po

tuo, kas matoma?

Je i paklausčiau specialistų, daugelis pasakytų, kad šios poros

įsivėlusios į destrukcinę kovą dėl galios arba sarkastiškus ginčus.

D a r p rid u rtų - poros turėtų išm okti derėtis ir patob u lin ti savo

39
 K i t oks m e i l ė s a i š k i n i m a s

bendravim o įgūdžius. Bet taip sakydami konsultantai taip pat ne­

įžiū ri dalyko esmės - jie nusileidžia tik ik i ledkalnio vaterlinijos.

N orėd am i atrasti tikrąją problem ą turėtum e panerti giliau:

nutrūko šių p orų em ocinis ryšys, būdam i drauge jie nesijaučia

esą saugūs. Poros ir psichoterapeutai pernelyg dažnai nesupranta,

kad ginčai iš tikrųjų yra protestai prieš šį em ocin į atotrūkį. Išgy­

venam a įtam pa slepia partnerių klausim us vienas kitam : A r ga­

liu tavimi pasikliauti, priklausyti nuo tavęs? A r tu čia dėl manęs? A r

sulauksiu tavo pagalbos, kai man šito reikės, kai aš paprašysiu? A r
aš tau rūpiu? A r tu mane p riim i ir vertini? A r tau manęs reikia, ar
kliaujies m anim i? Pyktis, kritika, reikalavim ai iš tiesų tėra šauks­
mas, skirtas m ylim iesiem s, m aldavim as atverti širdį, susigrąžinti

partnerį em ociškai ir atkurti saugų ryšį.

Pirminė panika

A n o t prieraišum o teorijos, m ylim asis - tai prieglobstis, kuriame

mes gyvename. K ai šis asmuo tampa em ociškai nepasiekiamas ar

neišreiškia šiltų jausmų, mes jaučiamės esą šaltyje, vieniši ir bejė­

giai. Tada mus užvaldo pyktis, liūdesys, nuoskauda ir stipriausia

iš visų em ocijų - baimė. Nenustem bam e prisim inę, kad baim ė -

mūsų įgim tos reagavimo į pavojų sistemos dalis, o ji pradeda veik­

ti vos pajutusi grėsmę mūsų išlikim ui. O juk ryšio su m ylim uoju

praradimas kelia pavojų kaip tik mūsų saugumui. Pavojaus signa­

las pasklinda iš smegenyse esančio m igdolinio kūno, arba baimės

centro, kaip jį pram inė Josephas LeD ou x, N iu jorko universiteto

Neurologijos m okslo centro m okslininkas. Ši vidurinėse smege­

nyse esanti ir form a prim enanti m igdolą sritis sukelia automatinę

reakciją. M es nemąstome - mes jaučiame, mes veikiame.

40
 K ur p r a d i n g o m ū s ų m e i l ė ? R yšio p r a r a d i m a s

Kiekvienas pajuntam e tam tikrą baim ę, kai nesutariam e ar

ginčijam ės su savo partneriais. Bet tie, kurių ryšiai saugūs, tai

pajunta kaip m om en tin į signalą. Baim ė greitai atslūgsta patiem s

suvokus, kad tikro pavojaus nėra, arba partneriui įtikinus, jog k ly­

dom e. Tačiau tuos, kurių ryšiai silpn i arba išblėsę, baim ė gali tie­

siog užvaldyti. M u s, anot Vašingtono valstijos universiteto m oks­

lin in ko neurologo Jaako Pankseppo, užvaldo „pirm inė panika".

Tada dažniausiai arba tam pam e reiklūs ir dedam e pastangas kom ­

fortu i susigrąžinti siekdam i, kad partneris išsklaidytų abejones,

arba atsiribojam e ir atitolstam e siekdam i sušvelninti skausmą ir

apsisaugoti. Nesvarbu, kokius žodžius tariame, iš tikrųjų tokiose

situacijose sakome štai ką: „Pastebėk mane. B ū k su m anim i. M a n

tavęs reikia." Arba: „N eleisiu tau manęs žeisti. Atvėsiu, pasisteng­

siu susivaldyti."

Šios strategijos, kilus baim ei prarasti ryšį, nesąm oningos, ir

bent jau iš pradžių jos veikia. Bet jeigu sielvarto apim ti partne­

riai jų griebiasi vis dažniau, jie įsuka šėtonišką nesaugum o spiralę,

stum iančią juos pirm yn ir tolinančią vieną nuo kito. Atsiranda vis

daugiau situacijų, kai nė vienas iš partnerių nesijaučia saugus, abu

puola gintis ir kiekvienas apie kitą ir apie savo ryšį galvoja b lo ­

giausia.

Jei m ylim e savo partnerį, tai kodėl negirdim e jo prašančio

m ūsų dėm esio, p atikinim o, kad ryšys tebėra, tiesiog rūpinim osi?

Ju k dažniausiai neįsiklausom e į savo partnerį. Būnam e išsiblaškę

arba paskendę darbuose. N em okam e kalbėti kalba, kuri rodytų

prieraišum ą, nesiunčiam e aiškių signalų partneriui, ko norim e

patys ar kaip jis m um s rūpi. D ažn ai kalbam e dvejodam i, nes savo

pačių poreikius vertinam e prieštaringai. A rb a savo prieraišum o

p o re ik į išreiškiam e su p ykčio atspalviu ir frustracija, nes nepa­

sikliaujam e savo ryšio tvirtum u, abejojame, ar jis gali suteikti

41
 K i t ok s m e i l ė s a i š k i n i m a s

m um s saugumą. M e s supykstam e ir, užuot paprašę, im am e rei­

kalauti, paskui dažniausiai eina „jėgų išm ėginim as“, o ne apsi­

kabinim ai. K a i kurie iš m ūsų, stengdam iesi sum ažinti natūralų

e m ocin io artim um o ilgesį, sutelkia dėm esį į veiklą, ku ri tik maža

d alim i atliepia šį p oreikį. D ažniausiai tai būna seksas. U žm askuo­

ti ir iškreip ti signalai, kuriuos siunčiam e, padeda neapnuoginti

tikrojo ilgesio, bet dėl to m ylim iesiem s tik sunkiau atsiliepti.

Šėtoniški dialogai

K u o ilgiau partneriai jaučiasi praradę ryšį, tuo negatyvesnis jų

bendravim as. Tyrėjai išskyrė keletą žeidžiančio elgesio m odelių,

jie vadinam i įvairiai. T ris iš jų, kuriuos m anau esant svarbiausius,

vadinu šėtoniškais dialogais: „Surask blogiuką“, „Protesto polka“

ir „Sustink ir išnyk“ (apie juos sužinosite 1-ame pokalbyje).

Pagal pasikartojim o dažnum ą iš šios trijulės labiausiai išsiski­

ria „Protesto polka“. Prasidėjus šio tipo dialogui vienas iš partnerių

tam pa kritiškas ir agresyvus, kitas ginasi ir yra „nepram ušam as“.

Vašingtono universiteto Siatle psichologas Johnas Gottm anas tei­

gia, kad poros, kurios „įstringa“ tokio bendravim o m odelyje per

kelerius pirm us santuokos metus, tu ri daugiau nei 80 proc. tik i­

m ybę išsiskirti per ateinančius ketverius ar penkerius metus.

Pažvelkim e į vieną porą. K ero l ir D žim as jau ilgą laiką k ivir­

čijasi dėl jo n u olatinio vėlavim o. Per seansą m ano kabinete K erol

niurzgėdam a prim ena D žim u i paskutinį prasižengim ą: jis laiku

neatvyko, nors jie buvo susitarę eiti į vakarinį k in o seansą. „K od ėl

tu am žinai vėluoji? - klausia ji. - Tau nesvarbu, kad esame pasky­

rę pasim atym ą, kad aš laukiu, kad tu visuom et m ane užgauni?“

D žim as reaguoja ram iai: „M an e užlaikė. Bet jei ketini ir vėl kabi­

42
 K ur p r a d i n g o m ū s ų m e i l ė ? R yšio p r a r a d i m a s

nėtis, galbūt m um s vertėtų tiesiog grįžti nam o ir pam iršti tą pasi­

m atym ą.“ K e ro l atsilygina išvardydam a visus kartus, kai D žim as

vėlavo. Šis pradeda ginčytis dėl jos pateikto „sąrašo“, neatlaiko ir

užsisklendžia - daugiau netaria nė žodžio.

G inčas be pabaigos - D žim as ir K e ro l yra pakliuvę į nuolati­

nės kovos spąstus. K ada buvo tas paskutinis kartas, kai D žim as

pavėlavo? A r tai buvo praėjusią savaitę ar prieš kelis m ėnesius?

Jie stengiasi kapstytis iš aklavietės - „kas iš tiesų atsitiko“ - ieško­

dam i atsakymo, kurio pasakojim as „tikslesnis“, o kuris „kalčiau­

sias“. Jie įsitikinę, kad problem a - arba jo neatsakingumas, arba

jos priekabum as.

O iš tiesų visai nesvarbu, dėl ko jie ginčijasi. K itą kartą m ano

kabinete ši pora pradeda bartis dėl D žim o nenoro kalbėti apie jų

tarpusavio ryšį. A n o t D žim o , „kalbėjim asis apie tokius dalykus

tiesiog sukelia b arn į“: „K o kia nauda iš tokių pokalbių? V is tas

pats per tą patį. T ai nervina. K a d ir kaip būtų, galiausiai viskas

baigiasi kalbom is apie m ano „trūkum us“. A š jaučiuosi artim esnis,

kai m ylim ės.“ K ero l purto galvą: „A š nenoriu sekso, kai mes netgi

nesišnekam e!“

Kas gi čia vyksta? K e ro l ir D žim o „vėlavim o“ reikalas, spren­

džiam as p u olim o ir atsitraukim o būdu, peraugo į dar dvi proble­

mas: „mes nesikalbam e“ ir „mes nesim ylim e“. Jie įtraukti į siau­

bingą ratą: kiekviena reakcija sukelia daugiau negatyvių reakcijų

ir em ocijų. K u o labiau K e ro l kaltina D žim ą, tuo labiau jis atsitrau­

kia ir užsisklendžia. Ir kuo labiau jis atsitraukia, tuo piktesnės ir

kandesnės jos atakos.

G aliausiai tai, dėl ko baramasi, visai nebetenka prasmės. K a i

poros pasiekia šią stadiją, jų ryšį paženklina apmaudas, atsargu­

mas ir nutolim as. K iekvieną skirtybę, kiekvieną nesutarim ą jie

m ato per negatyvo filtrą. Jie klausosi nuostabių žodžių, o girdi

43
 K i t oks m e i l ė s a i š k i n i m a s

grasinim ą. Jie m ato neaiškiai elgiantis ir tikisi blogiausia. Jie užval­

d yti katastrofiškų baim ių ir abejonių, nuolat budrūs ir pasirengę

gintis. N e tg i norėdam i suartėti nebegali. D žim o patirtis gali b ū ti

pu ikiai apibūdinta grupės Notorious Cherry Bombs atliekam os

dainos pavadinim u „Sunku b u čiu o ti naktį lūpas, kurios visą dieną

tau skaudžiai kando".

Retkarčiais partneriai patys gali pastebėti ir įvardyti šėtoniškų

dialogų, į kurių spąstus jie pakliuvo, apraiškas. D žim as m an pa­

sako, kad jis „žinąs", ką jam teksią išgirsti apie tai, kaip jis nuvylęs

K erol, dar jai burnos nepravėrus, todėl jis atsitveriąs „siena" n o ­

rėdamas nepakliūti į „ugnies zoną", tačiau šis bendravim o būdas

jiem s toks įprastas ir savaime suprantamas, kad jau nebegali k i­

taip. Tačiau daugum a p orų nesuvokia, kokiu bendravim o šablonu

pagrįsti jų santykiai.

P ik ti ir nusivylę partneriai ieško paaiškinim o. Jie nusprendžia,

kad jų m ylim asis ar m ylim oji yra bejausm is ar žiaurus. Kaltę dėl

to prisiim a sau. „G al aš esu bloga, - K ero l sako m an. - K a ip saky­

davo m ano mama, m ane tiesiog per sunku m ylėti." Jie nuspren­

džia, kad nė vienas iš jų nevertas pasitikėjim o, o m eilė - melas.

M in tis , kad šios pu olim o-atsitrau kim o spiralės yra p irm i­

nės panikos dėl em ocinio ryšio praradim o apraiškos, daugeliui

psichologų ir konsultantų vis dar atrodo naujovė. D augum a pas

mane profesinės kvalifikacijos tob u lin ti ateinančių kolegų buvo

m okom i konfliktą traktuoti kaip konfliktą, o porų „kovas" - kaip

pagrindines jų tarpusavio santykių problem as. T o d ė l jie labiau­

siai stengdavosi, kad poros įgytų derybų ir bendravim o įgūdžių

konfliktu i suvaldyti. Tačiau taip reaguojama į ligos požym ius, o

pati liga lieka negydom a. Taigi žm onės, įsitraukę į nesibaigiantį

nevilties ir tolin im osi šokį, tarsi turėtų pasirinkti kitokius šokio

žingsnius, nors iš tiesų jie turėtų pakeisti m uziką, pagal kurią

44
 K ur p r a d i n g o m ū s ų m e i l ė ? R yšio p r a r a d i m a s

šoka. „N u stok m an sakiu sį ką turiu daryti“ - įsako D žim as. Prieš

piktai atsikirsdam a K e ro l vos sekundę svarsto, ką išgirdusi: „K ai

aš nesakau, tu nedarai nieko ir mes abu esame n ieku r!“

Esam a daugybės būdų, kuriais siekiam a padėti porom s m a­

žin ti įvairias įtam pos apraiškas, tačiau kol nesuprasim e, kokiais

esm iniais principais grindžiam i m eilės ryšiai, tol neįstengsim e

suprasti su m eile susijusių problem ų ar porom s pasiūlyti tvirtos

pagalbos. Šis pu olim o-atsitrau kim o būdas nėra tiesiog blogas

įprotis, jis atspindi tikrovę, glūdinčią giliau: šios poros em ociškai

badauja. Jos praranda em ocinės „m itybos“ šaltinį. Jaučiasi n u ­

skurdusios. Ir desperatiškai siekia vėl b ū ti puoselėjam os.

K o l nepatenkinsim e esm inio em ocinio ryšio p oreikio ir ne­

pažabosim e baim ės šį ryšį prarasti, jokie įprasti būdai, kaip antai:

problem ų sprendim o ar bendravim o įgūdžių gerinim as, vaikys­

tės nuoskaudų nagrinėjim as ar pertraukos, - nebus tinkam i ir

veiksm ingi. Gottm anas įrodė, kad laim ingos poros nesikalba kaip

nors „kvalifikuočiau“ ar „įžvalgiau“, palyginti su nelaim ingom is.

Taip pat ne visuom et em patiškai įsiklauso vienas į kitą ar suvokia,

kaip praeitis gali sukelti problem iškų lūkesčių. Ir savo kabinete aš

matau didžiulės įtam pos apimtas poras, kurios stulbinam ai aiškiai

įvardija ir padem onstruoja nepaprastas savo pačių elgesio įžvalgas,

bet negali suprantam ai kalbėti su savo partneriais tada, kai užlieja

em ocijų cunam is. K lientė Sali m an sako: „Žinote, esu gana iškal­

binga. T u riu daugybę draugų. Esu užsispyrusi ir m oku klausytis.

Bet kai mus ištinka tie siaubingi ilgo tylėjim o periodai, m ėginim as

prisim in ti rekom endacijas, girdėtas per besirengiančiųjų tuoktis

m okym ų savaitę, prim ena pastangas skaityti praktinį vadovą „kaip

išskleisti parašiutą“, kai jau krin ti žemyn.“

Standartinės priem onės tikrai nesustiprina em ocin io ryšio

ir nesum ažina grėsmės šio ryšio saugum ui. Poros nesužino, kaip

45
 K i t oks m e i l ė s a i š k i n i m a s

atkurti šį ryšį ar kaip jį išlaikyti. Būdai, kurių poros m okosi, gali

padėti sustabdyti barnį, bet kaina - baisi. D ažnai tai dar labiau

padidina em ocin į atotrūkį tarp partnerių ir sustiprina baim ę b ū ti

atstum tam ir paliktam , nors iš tiesų šios poros norėtų viena -

iš naujo su tvirtin ti ryšį.

Svarbiausi prieraišumo
ir atsiribojimo požymiai

Prieraišum o teoriją pritaikę m eilei galim e suprasti žalingus šablo­

nus. K a ip tik ji atkreipia m ūsų dėm esį į tai, kas ryšį griauna ir kas jį

kuria. Kartais klientai pasako: „Viskas klojosi puikiai. Praleidom e

keturias nuostabias dienas. Jautėmės esą draugai. Bet tuom et atsi­

tiko tas dalykas, ir visas gėris, buvęs tarp m ūsų, nugarm ėjo praga­

ran. A š nieko nesuprantu.“

D ram atiški pokyčiai tarp m ylim ųjų įvyksta greitai, chaotiškai

ir su tokiu em ociniu įkarščiu, kad jie nespėja netgi suvokti, kas

iš tikrųjų vyksta, ir nepastebi savo pačių reakcijos. Bet sulėtinę

veiksm ų eigą galėtum e įžvelgti lem tingus posūkius ir suprasti,

kad buvo galim a elgtis ir kitaip. Prieraišum o poreikis ir jį ly d in ­

čios stiprios em ocijos dažnai prasiveržia staiga. P okalbį apie kas­

dieniškus reikalus partneriai staigiai pakylėja ik i saugum o ir išlik i­

m o klausim ų. „D žon is per daug įnikęs į televizorių“ akim irksniu

išauga į „aš nebegaliu atlaikyti m ūsų sūnaus įn iršio priepuolių.

Tiesiog esu niekam tikusi mama. Bet tu juk nesiklausai, ką dabar

sakau. A š žinau, žinau, kad tu ri dirbti, juk tai tau ir terūpi, ar ne?

T ik ne m ano jausmai. Č ia aš esu visai viena.“

Jeigu jaučiam ės iš tiesų esą saugūs ir tvirtai susiję su savo part­

neriu, šis esm inis pokalb io m om entas dvelktelės lyg trum palaikis

46
 K ur p r a d i n g o m ū s ų m e i l ė ? R yšio p r a r a d i m a s

gaivus brizas saulėtą dieną. Bet jeigu nesame tik ri dėl savo ryšio,

įsisuks negatyvi, tarpusavio ryšį atšaldanti nesaugum o jausm ų

spiralė. B ow lb y m um s išaiškino, kada suskamba m ūsų ryšiui k i­

lusio pavojaus signalas. T ai nutinka, kai staiga šiame pasaulyje pa­

sijuntam e netvirtai, suvokiam e esantys pažeidžiam i ar pajuntam e

neigiam ą ryšio su m ylim u asm eniu poslinkį, kai jaučiam e grėsmę

ar pavojų ryšiui su juo. Grėsm ės, kurias pajuntam e, gali atklysti

ir iš išorės, ir iš m ūsų pačių v id in io pasaulio. Jos gali b ū ti tikros

ar įsivaizduojam os. Svarbiausia, kaip mes jas suvokiam e, o ne tai,

kaip iš tiesų yra.

Peteris, jau šešeri m etai susituokęs su L in d a , pastaruoju m etu

jaučiasi šiai pon iai esąs nebe toks svarbus. J i tu ri naują darbą, jie

vis rečiau m ylisi. Pobūvyje draugas pažeria kom entarų, kad L in d a

tiesiog švyti, o Peteris, regis, plinka. K a i Peteris pastebi L in d ą įsi­

traukusią į pokalb į su pritrenkiam os išvaizdos vyriškiu - tu rin čiu

vešlią ševeliūrą - skrandį jam surakina spazmai. A r padės Peteriui

nusiram inti žinojim as, kad jo žavingoji žm ona jį brangina ir kad

grįš pas jį ir bus su juo, jei tik jis paprašys? G alb ū t jis prisim ins

akim irką, kai taip ir atsitiko, ir m alonus prisim inim as num aldys

kilu sį slogutį.

O kas bus, jeigu nepavyks išsklaidyti kilu sio nerim o? A r jis

supyks, prieis prie žm onos ir griežtai išrėš, ką manąs apie jos flir­

tavimą? O gal išmes iš galvos šį rūpestį sau pasakydamas, kad į tai

nekreips dėm esio, ir nueis m ostelėti dar taurelės arba... šešių? Bet

kuris iš įvardytų bū dų kilusiai baim ei nustelbti - puolim as ar atsi­

traukim as - L in d ą tik n u tolintų nuo jo. J i pasijustų m ažiau susiju­

si su savo sutuoktiniu ir jam ne tokia patraukli. O tai savo ruožtu

tik padidintų pirm inę Peterio paniką.

Antras lem iam as m om entas ateina iškart tiesioginei grėsmei

pranykus. Partneriai tu ri galim ybę atkurti ryšį, jei tik nesutrukdo

47
 K i t oks m e i l ė s a i š k i n i m a s

netinkam i situacijos sprendim o būdai. Vėliau pobūvyje L in d a ieš­

ko Peterio. A r jis leisis b ū ti surastas, kad ji pam atytų nuoskaudą ir

baim ę, kurią jis pajuto jai taip in tym iai kalbantis su kitu vyriškiu?

A r jis išreikš savo em ocijas taip, kad paskatintų išsklaidyti jo abe­

jones? O gal apkaltins „šlaistym usi“ ir pareikalaus tuojau pat grįž­

ti nam o ir m ylėtis su juo, ar vis dėlto išliks tylus ir užsisklendęs?

Trečias lem tingas m om entas - kai pavyksta suvaldyti savo dėl

grėsmės prieraišum ui kilusias emocijas, siekiam a ryšio ar nuram i­

nim o ir iš m ylim o asmens sulaukiam a norim o atsako. Tarkim e, Pe­

teriui pavyksta pasivesti L in d ą į šalį ir giliai įkvėpus oro pasakyti,

kad jam buvo sunku stebėti ją kalbantis su tuo gražuoliu. O gal jis

teįstengs p rieiti ir, atsistojęs šalia, sutrikusia išvaizda parodyti savo

susirūpinim ą. Tarkim e, L in d a sureaguos teigiamai. N etg i jeigu jam

nelabai pavyks išreikšti savo jausmų, ji pajus ką nors negera ir išties

Peteriui ranką. Švelniai paklaus, ar jis gerai jaučiasi. J i bus prieina­

ma, jautri. T ik ar Peteris šitai pastebės, ar jis tikės, kad tai nuošir­

dų? A r jis tai priim s, jausis paguostas, priartėjęs ir ateity pasikliaus

savo partnere? A r priešingai - išliks atsargus, vengs jos siekdamas

nuslėpti, kad yra toks pažeidžiam as? A r ją užsipuls norėdam as pa­

tikrinti, „ar jai tikrai ne tas pats“?

Galiausiai, kai Peteris ir L in d a vėl įprastai bendraus, ar jis bus

tikras, kad ji iš tiesų yra šalia kaip ram i užuovėja, kur gali rasti pa­

guodą užgriuvus rūpesčiam s ar abejonėms? A r vis dėlto jis jausis

esąs nesaugus? A r jis m ėgins k on troliu oti L in d ą ir daryti jai spau­

dim ą siekdamas išgauti jos m eilės garantijų, ar pasistengs apriboti

savo geismą ir verčiau susitelks į darbus, susiras naujų žaisliukų,

padedančių nukreipti dėm esį?

Šios dram os centre atsidūrė Peteris, bet jei perkeltum e dėm e­

sį į Lin d ą , paaiškėtų, kad ji taip pat tu ri ne m enkesnių prieraišum o

poreikių ir baim ių. Iš tiesų visi mes, tiek vyrai, tiek m oterys, vie­

48
 K ur p r a d i n g o m ū s ų m e i l ė ? R yšio p r a r a d i m a s

n odai jautrūs šitiem s dalykam s. T ik galbūt kartais tai išreiškiam e

kiek skirtingai. K a i santykiai „pakim ba ore“ vyrai dažniau kalba

esą atstum ti, nesuprasti, žlugdom i, o m oterim s labiau būdinga

jaustis apleistom s ir neturinčiom s į ką atsirem ti. Be to, tokiose

situacijose pasireiškia dar viena m oterų savybė. Tyrėjai ją vadina

„globok ir padėk“. G a l dėl to, kad m oterų kraujyje yra daugiau ok­

sitocino, vadinam o „priglaudim o h orm on u “, jos, jausdam os ryšio

trūkum ą, yra labiau linkusios rūpintis kitais.

N e stiprėjantis konfliktas sugriauna santuoką. K a ip parodė itin

reikšm ingas Tedo H u ston o iš Teksaso universiteto tyrim as, tai

atsitinka dėl silpnėjančio prieraišum o ir em ocin io jautrum o. Iš

tiesų kaip tik em ocinio jautrum o trūkum as, o ne konflikto stip­

rum as leidžia geriausiai prognozuoti, kas ištiks santuoką p o pen-

kerių m etų. Santuokos žlugim as prasideda nuo silpstančio em o­

cin io partnerių ryšio. K onfliktas kyla vėliau.

M y lė d a m i mes subtiliai balansuojam e ant įtem pto lyno. Jei,

papūtus abejonių ir baim ės vėjams, apim ti panikos stveriamės

vienas kito ar staiga apsigręžę pasileidžiam e ieškoti užuovėjos,

lynas vis labiau įsisiūbuoja ir m ūsų pusiausvyrai kyla dar didesnė

grėsmė. K a d išsilaikytum e ant lyno, turim e judėti darniai, jaus­

dam i vienas kito judesius, reaguodam i į vienas kito em ocijas. Jei

ryšys artim as, padedam e vienas kitam išsilaikyti ant lyno. M e s iš­

laikom e em ocinę pusiausvyrą.

 Emocinis jautrumas -
raktas į meilės ilgaamžiškumą

„Žmogaus širdis vysta,

jei neatliepia kitos širdies.“

Pearl S. Buck

Tim as ir Sara sėdi m ano kabinete. Tim as nesupranta, kodėl čia

atsidūrė. N e g i tik dėl to, sako jis, kad juodu sm arkiai kivirčijosi. Ji

kaltinusi jį ignoravus ją vakarėlyje ir gąsdinusi paim sianti jų dvie­

jų vaiką ir persikelsianti pas savo seserį. Jis nieko nesuprantąs. Jų

santuoka visai gera. Tiesio g Sara „nepakankam ai subrendusi" ir

„per daug tikisi". Ji nesuvokianti, kokį spaudim ą jis patiriąs darbe

ir kad jis negalįs visada prisim in ti, jog „širdys ir gėlės - santuokos

dalis". Tim as pasisuka kėdėje ir įsistebeilija į langą, o veidas tarsi

sako: „Ir ką gi daryti su tokia m oterim i?"

T im o nusiskundim ai pažadina Sarą iš nevilties transo būse­

nos. Ji kandžiai pareiškia, kad Tim as ne toks jau šaunuolis, koks

m ano esąs. M o te ris vy ru i išrėžia štai ką: jis „bendraująs kaip kre­

tinas", turįs „n u lį įgūdžių". Staiga liūdesiu i užvaldžius visą esybę

ji im a m urm ėti, bet taip tyliai, kad vos įstengiu išgirsti tariam us

50
 E m o c i n i s j a u t r u m a s - r a k t a s j me i l ė s i l g a a m ž i š k u m ą

žodžius. Tim as - „akm uo“ nusigręžiantis nuo jos netgi tada, kai

ji „m iršta“. N eturėjusi už jo tekėti. J i kūkčioja.

K a ip ši pora atsidūrė tokioje situacijoje? Sara, sm ulki tam sia­

plaukė m oteris, ir Tim as, stilingai atrodantis vyriškis, vedę jau tre­

ji m etai. Jie buvo puikūs darbo kolegos ir laim ingi žaidim ų part­

neriai, jų įgūdžiai ir energija p u ik iai derėjo. Jie tu ri naują namą

ir aštuoniolikos m ėnesių dukrytę, kuriai prižiū rėti Sara pasiėm ė

m otinystės atostogų. O dabar jie nuolat tarpusavyje kovoja.

„A š tegirdžiu tai, kad vėlai pareinu nam o ir per daug d ir­

bu, - irzliai ištaria Tim as. - Bet aš d irbu dėl m ūsų, ju k žinai.“ Sara

šnabžda, kad „m ūsų“ nebėra. „Tu sakai, kad manęs jau nebepažįs­

ti, - toliau kalba Tim as. - N a, ju k tokia ir yra subrendusių žm onių

m eilė. D a ry ti kom prom isus ir b ū ti draugais.“

Sara prikanda lūpą ir atsako: „K a i m an buvo persileidim as, tu

netgi nepasiėm ei laisvadienio pabūti su m anim i. Štai ir visi tavo

reikalai ir kom prom isai... - ji papurto galvą. - M a n e apim a n evil­

tis, kai negaliu prisibelsti ik i tavęs. N iekada dar nesijaučiau tokia

vieniša, netgi tada, kai gyvenau viena.“

Saros žinia skatina skubiai susirūpinti, bet Tim as šito nesu­

vokia. A n o t jo, „ji per daug jausm inga“. Bet čia ir yra esmė. M es

niekada nebūnam e em ocingesni, nei kilus pavojui m ūsų p irm i­

niam m eilės ryšiui. Sara desperatiškai siekia atkurti ryšį su T im u .

Šis desperatiškai bijo, kad jau bus praradęs intym um ą su Sara -

jam ryšys taip pat gyvybiškai svarbus. T ik jo poreikis turėti šį ryšį

užm askuotas kalbom is apie kom prom isus ir buvim ą suaugusiai­

siais. Jis m ėgina atm esti Saros nusiskundim us teigdamas, kad rei­

kia „ram ybės ir tvarkos“. A r gali ši pora pradėti vėl em ociškai „gir­

d ėti“ vienas kitą? A r gali jie p risid erin ti vienas prie kito dar kartą?

K a ip aš galėčiau jiem s padėti?

51
 K i t ok s me i l ė s a i š k i n i m a s

ETM taikymo pradžia

Ilgai nesupratau, kaip b ū tų galim a padėti porom s, panašiom s į

Saros ir T im o . Žin ojau, kad išklausyti ir atskleisti svarbiausias

em ocijas yra esm iniai dalykai norin t, kad pas m ane konsultuotis

atvykę asmenys pajustų p okytį. Taigi, kai devintojo dešim tm ečio

pradžioje Vankuveryje, Kanadoje, karštom is vasaros popietėm is

pradėjau d irb ti su įtam pą išgyvenančiom is p orom is, atpažinau

tas pačias em ocijas ir jų kuriam ą m uziką, pagal kurią šoka abu

partneriai. Bet m ano seansuose, regis, tvyrodavo tai em ocijų

chaosas, tai tyla. N etrukus ėm iau kiekvieną rytą universiteto

b ib liotekoje ieškoti krypties, žem ėlapio, galinčių padėti spręsti

dramas, vykstančias m ano kabinete. Surastoje m edžiagoje dau­

giausia buvo teigiam a, kad m eilė yra iracion a li ar jos perprasti

neįm anom a, taip pat, kad išgyventi stiprias em ocijas - akivaiz­

džiai pavojinga ir geriau su jom is neprasidėti. N e kažin kaip galė­

jo padėti ir kai kuriose knygose pateikti siūlym ai porom s taikyti

tėviško p risirišim o m odelius kuriant santykius su m ylim aisiais.

M a n o pastangos paskatinti poras gerinti b endravim o įgūdžius

sulaukė kom entarų, esą tikrovėje tai nepadeda pasiekti n orim o

tikslo ir naudos neduoda.

N usprendžiau, kad jie teisūs ir kad aš kažkodėl neįžvelgiu

problem os sprendim o esmės. Bet m ane tai dom ino, ir d om ino

taip stipriai, kad valandų valandas sėdėdavau peržiūrinėdam a

konsultacijų vaizdo įrašus. N utariau peržiū rinėti juos tol, kol iš

tiesų suprasiu šias m eilės išnykim o dramas. G albū t, k ol suprasiu,

kas yra ta m eilė! Ir galiausiai paveikslas ėmė ryškėti.

Prisim iniau, kad niekas nesuvienija žm onių taip, kaip bendras

priešas. Supratau, kad galėčiau porom s pagelbėti padėdam a pa­

m atyti pasikartojančius negatyvius jų tarpusavio sąveikos m ode-

52
 E m o c i n i s j a u t r u m a s - r a k t a s į me i l ė s i l g a a m ž i š k u m ą

liūs - šėtoniškus dialogus, o ne vienas kitą kaip priešą. Savo sean­

suose atkurdavau p orų diskusijas padėdam a partneriam s įžvelgti

juos pagaudavusią spiralę, užuot daugiausia dėm esio kreipus į

paskutinį nuskam bėjusį partnerio atsakymą ir reagavimą į jį. Jei

lygintum e su tenisu, tai juos m okiau m atyti žaidim o visum ą, o

ne vien tik virš tinklo skriejantį kam uoliuką. K lie n tai pradėjo su­

prasti visą dialogą, kaip jis savaime vystosi ir kaip tai juos abu žei­

džia. T ik kodėl šie pasikartojantys sąveikos m odeliai būdavo taip

stipriai išreikšti? K o d ė l jie tokie įtraukiantys ir keliantys sielvartą?

N e tg i abiem partneriam s atpažinus savo ydingą prigim tį, šie dia­

logai vis tiek kartodavosi. Atrodydavo, kad partnerius jų em ocijos

traukte traukia atgal netgi tada, kai jie suprasdavo savo „m odelį"

ir kaip jis juos abu pagauna į savo spąstus. Ir kodėl šios em ocijos

tokios galingos?

Sėdėdavau ir stebėdavau tokias poras kaip D žeim ės ir H ju .

K u o labiau pyksta D žeim ė ir kritikuoja H ju , tuo tylesnis jis tam ­

pa. Po daugybės subtilių klausim ų jis m an pasakė, kad tylėjim u

slėpė tai, jog jautėsi „sužlugdytas" ir „liūdnas". Liūdesys skatina

m us užsisklęsti ir sielotis, taigi H ju jau buvo pradėjęs apraudoti

savo santuoką. Ir, žinom a, kuo labiau jis užsisklęsdavo, tuo atkak­

liau D žeim ė reikalaudavo „ją įsileisti". Jos piktas skundim asis jam

būdavo tarsi signalas, kad atėjo metas tyliai gintis, o jo tylėjim as

ją dar labiau skatindavo piktai reikalauti. Raundas po raundo. Jie

abu buvo įstrigę.

K a i sulėtindavom e šių spiralinių šokių tempą, pasireikšdavo

švelnesnės em ocijos: liūdesys, baim ė, sutrikim as ir gėda. K a lb ė ­

jim asis apie šias em ocijas, galbūt pirm ą kartą, ir suvokim as, kaip

jųdviejų sąveikos m odelis juos abu įtraukdavo į savo spąstus, pa­

dėjo D žeim ei ir H ju drauge jaustis saugiau. D žeim ė nebeatrodė

tokia pavojinga, kai įstengdavo prisipažinti H ju , kokia vieniša ji

53
 K i t ok s m e i l ė s a i š k i n i m a s

jaučiasi. Šioje situacijoje blogiukų nebuvo. Jų pokalbių turinys pa­

kito, vis rečiau priekaištaudavo ir atsitverdavo tylos siena. D alyda­

m iesi švelnesnėm is em ocijom is jie pradėjo kitaip žvelgti vienas į

kitą. D žeim ė pripažino: „A š nesugebėjau m atyti viso paveikslo.

T ik žinojau, kad H ju to li nuo manęs. M an iau , kad aš jam nerū­

piu. D abar suprantu, kaip jis stengėsi išvengti m ano strėlių ir siekė

m ane nuram inti. A š jas leid žiu apim ta nevilties, tiesiog negaliu

kitaip reaguoti.“

D abar m ano praktika įgavo tam tikrą kryp tį. K onsultuojam i

partneriai ėmė darytis geresni vie n i kitiem s. A trod ė, kad sum enko

skaudžių em ocijų pliūpsniai. Šie neigiam ų reakcijų m odeliai visa­

da kartodavosi kai nepasisekus užm egzti saugaus em ocin io ryšio

vienas iš partnerių im davo siekti kito supratim o. T ai ir būdavo ta

lem iam a šėtoniško dialogo pradžios akim irka. K a i tik partneriai

suvokdavo, kad abu yra šio dialogo aukos ir gali daugiau atsiverti

vienas kitam išdrįsę riziku o ti pasidalyti slaptesnėm is em ocijom is,

tada konfliktai nurim davo ir jie pasijusdavo šiek tiek artim esni.

Taigi reikalai klostėsi pu ikiai. A r iš tiesų?

M a n o konsultuotos poros teigė, kad ne. D žeim ė štai ką pasa­

kė: „M ū sų santykiai pagerėjo, rečiau baramės. Bet iš esmės niekas

nepasikeitė. Jei liausim ės pas jus lankęsi, viskas prasidės iš naujo.

Ž in au , kad taip bus.“ K ito s poros teigė tą patį. Tad kur vis dėlto

slypėjo problem a? Peržiūrinėdam a vaizdo įrašus m ačiau, kad su

stipresnėm is em ocijom is, tokiom is kaip liūdesys arba, pasak v ie ­

no kliento, atviras „teroras“, iš tiesų nebuvo dirbam a. M a n o klien ­

tai vis dar buvo atsukę nugaras vien i kitiem s.

Em ocija - žodis, kilęs iš lotyn ų kalbos žodžio emoveo - „iš­

ju d in u “. M e s kalbam e apie tai, kad em ocijos m us „neša“ ir kad

m ūsų sielą „pakylėja“ m ylim ųjų parodyti stipresni jausm ai. Taigi

partneriai, siekdam i atkurti ryšį, iš tikrųjų turėtų leisti em ocijom s

54
 E m oc i ni s j a u t r u m a s - raktas į meilės i l g a a m ž i š k u m ą

„judėti“ naujais keliais. M a n o klientai turėjo m okytis riziku oti,

atskleisti savo silpnybes, savybes, kurių vykstant šėtoniškiem s

dialogam s jie buvo įgudę nerodyti. K a i ypač nutolę partneriai im ­

davo išpažinti artum o praradim o ir atskirties baim es, m ačiau, kad

jie gali kalbėtis ir apie tai, kaip ilgisi rūp inim osi ir tikrojo em o­

cin io ryšio. Šis apsinuoginim as „paveikdavo“ juos kaltinančius

partnerius: paskatindavo švelniau elgtis, išsakyti savo pačių norus

ir nuogąstavim us. Tai prim indavo situaciją, kai staiga du žm onės

atsigręžia veidu vienas į kitą, apsinuoginę, bet stiprūs, ir n o ri ap­

sikabinti.

Tokios akim irkos kaip ši būdavo stulbinam os ir dram atiškos.

Jos viską pakeisdavo ir duodavo pradžią naujai p ozityviai m eilės

ir ryšio spiralei. Poros tvirtin o, kad šios akim irkos pakeitusios jų

gyvenim ą. Partneriai ne tik galėdavo išsivaduoti iš šėtoniško dia­

logo p in klių , bet ir atsiduoti naujai m eilei ir jautrum ui, saugum ui

ir artum ui. Tada artim ai bendradarbiaudam i jie jau galėdavo kurti

naują savo gyvenim o istoriją ir planuoti, kaip drauge rūpintis savo

santykiais ir saugoti savo artim um ą. Bet aš vis tiek negalėjau su­

prasti, kodėl šios akim irkos tu ri šitokią galią!

Įkvėpta šių atradim ų įtikin au Lesą Greenbergą, savo m oks­

lin io darbo konsultantą, kartu atlikti pirm ąjį tyrim ą - ištirti šį

pagalbos būdą ir jį pavadinti em ocijų terapijos m etodu ( E T M ) .

M e s norėjom e nustatyti, kaip tam tik ri em ociniai signalai keičia

m ylim ųjų ryšį. Pirm iausia, šio tyrim o rezultatai patvirtin o m ano

prielaidą, kad šis darbo gerinant tarpusavio santykius m etodas

padeda žm onėm s ne tik išsivaduoti iš negatyvių bendravim o m o ­

delių p in klių , bet ir kurti naują m eilės ryšio pojūtį.

K itu s pen kiolika m etų aš ir m ano kolegos vis labiau gilinom ės

į E T M tyrim us ir nustatėme, kad jis padėjo 85 proc. p orų, atvy­

kusių konsultuotis, - jų tarpusavio ryšiai kokybiškai pakito. Be

55
 K i t oks m e i l ė s a i š k i n i m a s

to, šie pokyčiai buvo tvarūs ir ilgalaikiai, išliko netgi partneriam s

patekus į nepaprastą stresinę situaciją, pavyzdžiui, vaikui susirgus

sunkia lėtine liga. M e s patyrėm e, kad E T M buvo veiksm ingas

sunkvežim ių vairuotojam s ir teisininkam s, gėjams ir heterosek-

sualams, skirtingų kultūrų porom s, taip pat porom s, kur m oterys

vadindavo vyrus „nereiškiančiais em ocijų“ o vyrai partneres -

„pikčiu rn om is“ ir „nepakenčiam om is“ D irb a n t pagal šį m etodą

p orų įtam pa psichoterapijos pradžioje neturėjo įtakos jų laim ei

pabaigoje (tuo jis skiriasi nuo kitų m etodų). K od ėl? Troškau tai

išsiaiškinti, bet pirm iausia reikėjo išspręsti kitus galvosūkius.

A r čia visų svarbiausia - em ocinė drama? K o d ė l tie šėtoniški

dialogai taip paplitę ir tokie galingi? K o d ė l ryšio pajautim o aki­

m irkos keičia partnerių santykius? A trodė, tarsi būčiau radusi

kelią per nepažįstam ą vietovę, bet neturėdam a žem ėlapio n ežin o­

jusi, kur esu. M a n teko m atyti, kaip partneriai, ką tik grasinę sky­

rybom is, iš naujo įsim ylėjo vienas kitą ir rado būdų, kaip m eilę

skatinti ir palaikyti. Bet atsakymų į šiuos klausim us niekaip nesu­

gebėjau užčiuopti.

N ežym ūs m om entai galiausiai lem ia m ūsų gyvenim ą: tiek

partnerių m eilės ryšius, tiek ir sunkiai dirbančių terapijos specia­

listų ir tyrėjų, panašių į mane, kasdienybę. Atsakydam a į kolegos

klausim ą: „Jeigu m eilės ryšiai nėra sandėriai, derybos dėl naudos

ir galim ų nuostolių - kas jie tada yra?“, abejingai tariau: „A , tai

em ociniai saitai... N eįm anom a rasti m eilės priežasčių ar derėtis

dėl jos. Tai em ocinė reakcija.“ Ir staiga m ano protas pagavo kai ką

nauja.

V ėl peržiūrėdam a vaizdo įrašus sutelkiau dėm esį į poreikius

ir nuogąstavim us, apie kuriuos kalbėjo konsultuojam ieji. Įsigi­

linau į dramatiškas iš esmės jų tarpusavio santykius pakeitusias

akim irkas. Ieškojau em ocinių saitų! D abar supratau. Įžvelgiau tą

56
 E m o c i n i s j a u t r u m a s - r a k t a s j me i l ė s i l g a a m ž i š k u m ą

em ocin į jautrum ą, kuris, anot Joh n o B o w lb y ’o, ir yra m ylėjim o ir

bu vim o m ylim am pagrindas. K a ip galėjau šito nepastebėti anks­

čiau? M an au , taip įvyko dėl to, kad į galvą buvo įkalta, jog pasibai­

gus vaikystei tokio p ob ū džio saitai nutrūksta. Bet ju k toks ir yra

suaugusių žm onių m eilės šokis. N uskubėjau nam o aprašyti savo

įžvalgų norėdam a jas tuojau pat p ritaikyti darbe su porom is.

Prieraišum o teorija pateikė atsakymus į tris m ane lig i to l kan­

kinusius klausim us. Tru m p ai tariant, ji teigė, kad:

1. Stiprios partnerių em ocijos, prasiverždavusios per konsulta­

cijas, šį tą reiškė, nebuvo vien tik neracionalios. Jos prasm in­

gos. Partneriai elgdavosi taip, lyg per terapiją kovotų dėl savo

gyvybės, tiesa, jie kaip tik tai ir darė. A tskirtis ir galim as m ei­

lės ryšio praradim as žm ogaus smegenyse u žkod u oti ir sieja­

m i su pirm inės panikos reakcija. Šis saugaus e m ocin io ryšio

su keletu žm on ių p oreikis yra išsivystęs per m ilijon u s žm o­

gaus raidos m etų. Sielvarto apim ti partneriai gali vartoti skir­

tingus žodžius, bet jie visada pateikia tuos pačius esm inius

klausim us: ar pasirūpinsi m anim i? ar aš tau rūpiu? ar bū si su

m anim i, kai m an tavęs reikės, kai šauksiuosi tavęs? M e ilė yra

svarbiausia išlikim o prielaida, todėl staiga pajusti em ocin į

atotrūkį nuo savo partnerio, ryšio su juo nutrūkim ą, siaubin­

ga. Šį ryšį turim e vėl atkurti, savo poreikius išsakyti taip, kad

paskatintų partnerį em ociškai atsakyti. Šis e m ocin io ryšio

su arčiausiai esančiaisiais troškim as yra emocinis prioritetas,

svarbesnis netgi už m aisto ir sekso poreikius. M e ilė s dram os

esmė ir yra šis saugaus e m ocin io ryšio alkis, išlik im o im p e­

ratyvas, ku rį jaučiam e nuo lop šio ik i karsto. M e ilė s ryšys yra

vien in telis saugus prieglobstis, k okį tik per am žius m um s yra

pasiūliusi gamta.

57
 K i t oks m e i l ė s a i š k i n i m a s

2. Šios em ocijos ir prieraišum o poreikis ir buvo tie sąm oks­

linin kai, vertę neigiam ai bendrauti - pereiti prie šėtoniškų

dialogų. D abar supratau, kodėl šis bendravim o m odelis taip

užvaldo ir nuolat kartojasi. K a i atrodo, kad saugus ryšys pra­

rastas, partneriai pakliūva į „kovok arba spruk“ ciklą. Gavę

atsaką, bet k okį atsaką, jie kaltina vienas kitą, tam pa agresy­

vūs arba užsisklendžia ir stengiasi visai nereaguoti. A b u įsi­

baim inę, tik skirtingai tai išreiškia. Bėda ta, kad šis „kaltinim ų

ir atsiribojim o“ ciklas, kartą į jį įsitraukus, sustiprina visas jų

baim es ir did in a vienum os pojūtį. E m o cin ė priklausom ybė,

sena kaip pasaulis, diktuoja šį šokį. Jokie racionalūs įgūdžiai jo

nepakeis. D augum a kaltinim ų šiuose dialoguose tėra nevilties

kupinas ryšio maldavimas, protestas prieš išsiskyrimą. N u ra ­

m in ti šią sielos raudą gali tik em ocinis m ylim ojo priartėjim as,

palaikym as ir baim ės išsklaidym as. D augiau niekas. Jeigu šis

ryšys neužsim ezga, kova tęsiama. Partneris pašėlusiai sieks

partnerio em ocinės reakcijos. Tas kitas, girdėdam as, kad jis

jau nebem ylim as, užsisklęs. Sąstingis pavojaus akivaizdoje -

įgim ta žm ogaus reakcija pajutus bejėgiškum ą.

3. Svarbiausios pokyčių akim irkos taikant E T M - saugaus ryšio

akim irkos. Tada, jausdam i saugią darną ir tarpusavio ryšį, abu

partneriai gali girdėti ir suvokti, kaip vienas ir kitas m aldauja

prieraišum o, ir atsakyti rūpestingu dėm esiu, kaldindam i ryšį,

nesutraukom ą skirtybių, nuoskaudų ir laiko išm ėginim ų. Šios

akim irkos form uoja saugų ryšį, ir kaip tik tai viską pakeičia.

Jos išsklaido abejones ir atsako į klausim ą: „ A r galiu tavim i

pasikliauti?“ Partneriai, sužinoję, kaip išreikšti savo porei­

kius ir suartėti, kiekvieną kartą m ėgindam i tai atlikti drauge,

sustiprina savo m eilės ryšį. Ž in om a, tokios akim irkos kuria

58
 E moci ni s j a u t r u m a s - raktas \ meilės i l g a a m ž i š k u m ą

naują šokį, grindžiam ą partnerių pasitikėjim u taikant E T M .

N eabejotinai jie tam pa stipresni kaip asmenybės. Jei žinote,

kad turite m ylim ąjį ir kad jum s pašaukus jis atsilieps, jaučiatės

labiau pasitikį savim i ir vertingesni. O ir pasaulis nebeatrodo

toks gąsdinantis, kai turite kuo pasikliauti ir žinote, kad jame

esate ne vienas.

A tlik u si pirm ąjį E T M tyrim ą supratau suradusi taką, vedan­

tį poras iš beviltiško sielvarto lin k laim ingesnių santykių. Bet tik

supratusi, kad visko problem a, visa drama susijusi su prieraišum o

ryšiais, suvokiau, kad atradau platų m eilės „žemėlapį", kuriuo

naudodam asi galėsiu sistem ingai num atyti šios kelionės lin k ypa­

tingo m eilės ryšio žingsnius.

N etrukus m ano užsiėm im ai su porom is pasikeitė. Stebėdam a

partnerius, reikalaujančius ir atsitraukiančius, supratau B o w lb y o

koncepciją apie išsiskyrim o sielvartą. K a i kurie partneriai, norė­

dam i b ū ti išgirsti, šaukdavo vis garsiau, k iti šnabždėdavo vis tyliau

taip stengdam iesi nesutrikdyti „paliaubų". G irdėjau, kaip į šėto­

niškų dialogų žabangas įtraukti partneriai kalba apie prieraišum ą.

Ž ū tb ū tin is em ocinės reakcijos poreikis baigdavosi kaltinim ais ir

siaubinga baim e b ū ti atstumtam , o rezultatas - užsisklendim as

ir nutolim as - būdavo šių nesibaigiančių konfliktų pastoliai. D a ­

bar tapo lengviau sustyguoti partnerių em ocijas. Supratau šio

poreikio būtinum ą. Apm ąstydam a savo naują p o žiū rį į konsul­

tuojam ų porų problem as, jų em ocijas, poreikius, nesibaigiančius

konfliktus suvokdam a kaip prieraišum o troškim ą ir visa tai taip,

kad tarp partnerių užsim egztų ryšys, sužinojau, jog šis m etodas

jiem s tinka. Jie m an patys tai pasakė. Jie teigė dabar supratę žo­

džiais neįvardytas ir atrodžiusias neracionalias savo baim es ir ga­

lintys suartėti su savo m ylim aisiais iš esmės nauju būdu. O kokį

59
 K i t oks m e i l ė s a i š k i n i m a s

nepaprastą palengvėjim ą jie pajuto sužinoję, kad jų troškim ai ar

baim ės neturi nieko bendra su „nebrandum u“. N ebereikėjo jų

slėpti ar neigti. D abar jau galėjom e E T M , kaip darbo su porom is

m etodą, šlifu oti - ju k buvom e ne tik pažįstam am e rajone, mes jau

turėjom e žem ėlapį, tiesiai vedantį į reikiam us nam us. G alėjom e

im tis reikalo iš esmės.

D augelį m etų vykd yti m oksliniai suaugusiųjų prieraišum o

tyrim ai patvirtin o tai, ką sužinojau per terapijos užsiėm im us ste­

bėdam a tūkstančius porų: esm inių pokalbių, skatinančių em oci­

n į ryšį b ū ti jautrų ir saugų, svarbą. Tai, kad kaip tik p o tokių p o ­

kalbių partnerių tarpusavio ryšys kaskart vis labiau sustiprėdavo.

Savo tyrim ais įrodėm e, kad šiems pokalbiam s įvykus poros išsi­

vaduodavo iš sielvarto ir sutvirtindavo tarpusavio ryšį. Šioje kny­

goje dalijam asi m inėtų pokalb ių tu rin iu taip, kad m etodą galėtu­

m ėte p ritaikyti kurdam i savo santykius su m ylim u žm ogum i. L ig i

šiol p orų terapijom s vadovaudavo E T M perpratę profesionalai.

Tačiau šis m etodas toks naudingas ir toks reikalingas žm onėm s,

kad aš supaprastinau jo taikym ą. Troškau, kad jūs, skaitytojau, ga­

lėtum ėte nesunkiai juo pasinaudoti norėdam as keisti ir stiprinti

savo santykius.

P. J. Į.

E T M pagrindai išdėstyti aptariant septynis pokalbius, kurių tiks­

las - paskatinti rastis tam tikrą em ocinį jautrum ą, esantį partne­

rių m eilės ilgaam žiškum o raktu. Šį em ocin į jautrum ą sudaro trys

pagrindinės dalys:

60
 E m oc i ni s j a u t r u m a s - rakt as j meilės i l g a a m ž i š k u m ą

• Pasiekiam um as: ar galiu tave „pasiekti“?

Tai reiškia buvim ą atviram savo partneriui netgi tada, kai ap­

ninka abejonės ar jaučiatės esąs nesaugus. D ažnai taip stengiatės

įrod yti, kad jūsų em ocijos svarbios ir neužvaldo visos jūsų esybės.

T o d ė l galite atsitraukti per žingsnį, bet nenutolti nuo m ylim ojo ir

atsakyti į jo siunčiam us prieraišum o ženklus.

• Jautrum as: ar galiu tikėtis tavo jausm ingos reakcijos?

T ai reiškia em ociškai p risid erin ti prie partnerio ir parodyti,

kad jo em ocijos, ypač prieraišum o poreikis ir dėl jo praradim o k i­

lusios baim ės, turi įtakos jūsų būsenai. Tai reiškia prip ažinti ir nu­

sistatyti, kas svarbiausia, - „skaityti“ partnerio siunčiam us em o­

cinius signalus ir prireikus atsakyti siunčiam ais aiškiais ram inim o

ir globos signalais. Jautrum as visada suvirpina m ūsų em ocijas ir

nuram ina fiziškai.

• Įsipareigojim as: ar tikrai tau būsiu svarbus ir tu būsi artimas?

Įsipareigojimo sąvoka apibrėžiam a įvairiai. „Įsipareigojęs“ - tai

atsidavęs, susidom ėjęs, įtrauktas, sužavėtas, pasižadėjęs, susijęs.

E m o cin is įsipareigojim as šiame kontekste suprantamas kaip iš­

skirtinis dėmesys, kurį skiriam e tik m ylim am žm ogui. Ilgiau į jį

žiūrim e, dažniau prie jo liečiam ės. Partneriai tai dažniausiai api­

b ūdina kaip jausm inį buvim ą drauge.

Įsidėm ėkite: em ocinio ryšio esmė - P. J. Į. ir frazė: „ A r tu čia,

ar tu su m anim i?“

61
 K i t oks m e i l ė s a i š k i n i m a s

ETM - septyni esminiai pokalbiai

G rįžk im e prie Saros ir T im o ir pažvelkim e, kaip veikia E T M . Pa­

nagrinėkim e keturis pirm us pokalbius, pakeitusius Saros ir T im o

santykius, tai padės suprasti jų pokyčius. A n tro je šios knygos da­

lyje rašoma, kaip šie santykiai galėtų tobulėti. K a ip Sara ir Tim as,

galite išm okti sustoti pajutę, kad klim pstate į e m o cin io bado liū ­

ną ir vis labiau tolstate vienas nuo kito. Su šia grėsme susiduria

daugelis partnerių. N egana to, galite išm okti suprasti rafinuotą

m eilės logiką ir ją kuriančių p oka lb ių m eną.

Per pirm ą p oka lb į - „A tpažinkite šėtoniškus dialogus“ - ska­

tin u partnerius atpažinti kenkiantį juos traukiantį šokį vos tik jis

prasideda, atpažinti, kaip kiekvieno iš partnerių judesiai didina

jų tarpusavio konfrontaciją. K a i tik jie suvokia savo netikusius

žingsnius, prašau jų pažvelgti giliau - paieškoti, ką iš tikrųjų slepia

tos pragaištingos pastabos, ir suvokti, ką iš tikrų jų abu sako. Sa­

ros pu olim ai ir reikalavim ai - tai nevilties kupinas priešinim asis,

suvokus, kad jos ir T im o saitai trūkinėja, o T im o gynyba ir šaltas

racionalum as - jo nuogąstavim ų, kad jis Sarą nuvylė ir ją praran­

da, išraiška. Ir kuo labiau jis stengiasi atrem ti jos priekaištus, tuo

vienišesnė ji jaučiasi ir tam pa piktesnė. Po kurio laiko jiem s b elie­

ka kaltinim ai ir gynyba.

Bet dabar Tim as ir Sara m oka užm egzti naują p ozityvų pokal­

b į, suteikiantį jiem s galios prasidėjus šėtoniškam dialogui įveikti

šį kenkiantį kalbėjim osi būdą, vadinam ą „Protesto polka“. Sara

jau geba pasakyti: „M anau, kad m an tiesiog sunku. A š jaučiuosi

įskaudinta. M a n taip liūdna. U žsipu olu tave norėdam a, kad pa­

stebėtum , kaip aš jaučiuosi. Suprastum , kas vyksta, ir grįžtum pas

mane. Bet tu tik tolsti nuo manęs teisindam as save. M a tyt, kai

puolu, esančiajam šalia atrodau gan pavojinga, taigi tu stengiesi

62
 E m o c i n i s j a u t r u m a s - r a k t a s | me i l ė s i l g a a m ž i š k u m ą

dar labiau atsitraukti. Tada aš dar labiau įsiuntu. Ir mes įstringa­

me. A n ksčiau nesuvokdavau, kaip tai vyksta.“ Tim as supranta,

kodėl jo atsiribojim as dar labiau paskatina Sarą b ū ti reiklesnę. Jie

abu im a atpažinti dialogo m od elį ir liaujasi vienas kitą kaltinti.

D abar jie pasirengę antram pokalb iu i.

„Jautrių vietų ieškojim as“ T im u i ir Sarai padeda suprasti savo

ir vienas kito reakcijas ir tai, kad visos jų dram os esmė - baim ė

prarasti em ocin į tarpusavio ryšį. Partneriai pradeda žvelgti pla­

čiau - m atyti ne vien tik akim irkos reakcijas, tokias kaip Saros

įn iršį ir santūrų T im o atsiribojim ą. Pradedam e skverbtis į sritį

gilesnių ir švelnesnių jausm ų, susijusių su prieraišum o poreikiu

ir baim e jį prarasti. Tim as atsigręžia į kur kas ramesnę ir labai įdė­

m iai besiklausančią Sarą ir taria: „Tu teisi. Praėjusią naktį, tą aki­

m irką, nesugebėjau pajusti, kad esi įskaudinta. Tem atau tik tavo

p yktį ar ką nors panašaus. Tegirdžiu, kad ir vėl jį sukėliau. Ir vėl

nepasisekė. A š niekada negalėjau suprasti, kas iš tikrų jų vyksta, -

jis užsidengia veidą. Atsidusęs kalba toliau: - Taigi aš m anau, kad

tiesiog viskam stengiuos padaryti galą. Sustabdyti kivirčą ir savo

paties pasikartojančius protrūkius. B et ar tu m anai, kad nesuvo­

kiu, jog prarandu tave?“ Jis panarina galvą. Sara pasilenkia lin k jo

ir švelniai paim a ranką. N e, tai nereiškia, kad jam ji neberūpi ar

kad jam jos nebereikia. Jis paprasčiausiai negeba suvaldyti savo

baim ės ją prarasti.

Sara ir Tim as pradeda suvokti, kad šokant su partneriu neįm a­

nom a nesiliesti prie jo jautrių vietų. Privalom e žin oti, kad tokių

vietų yra, ir gebėti apie jas kalbėtis taip, kad partneris taptų ar­

tim esnis. Sara ir Tim as dabar žino pavojaus ženklus ir kur slypi

jautrios, su tam tikrais įvykiais susijusios vietos, galinčios sukel­

ti nuogąstavim ų dėl prieraišum o praradim o. „Im u niršti, kai vė­

luoji, - sako Sara. - T ai m an prim ena tėvą. M u s palikęs, jis vis

63
 K i t oks m e i l ė s a i š k i n i m a s

skam bindavo ir sakydavo, kad m ane m yli. Sakydavo, kada atvyks

manęs paim ti, bet taip niekad ir neapsireiškė. O aš vis tikėdavau­

si - tik kartą supratau, kokia esu kvailė, jei m anau esanti jam svar­

b i. Taig i jaučiuosi panašiai.“ Pasakodam a apie savo nusivylim ą ir

ilgesį, užuot kalbėjusi apie juntam ą pyktį, ji paskatina T im ą naujai

pažvelgti į ją ir į tai, kas jai svarbiausia. Jis pradeda labiau įsiklau­

syti į tai, ką ji sako, ir jų em ocinis ryšys tam pa stipresnis.

Per trečią pokalbį, vadinam ą „G rįžim u prie sunkaus m om ento“,

ši pora, įvardydam a kiekvieno žengtus žingsnius ir patirtas em oci­

jas, prisim ena laikotarpį, kai jų santykiai buvo pasiekę aklavietę: pa­

kliuvę į reikalavim ų ir atsiribojim ų spiralę. D abar jie patys valdo šį

tarpusavio „šokio“ sukurtą m om entą. Ir kaip tai atrodo?

Sa r a : „ M us tie „polkos“ žingsneliai labai įtraukė. K o l šito ne­

žinojau, pati gąsdindavau paliksianti jį. B et dabar kita m ano pusė

im a klausti: „K ą gi tu darai? K ą mes darom e?“ V ėl įklim pom e. Su­

vokiu, kad jis tu ri reaguoti ir tai tik dalis jo m eilės jausm ų. N e tu ­

rėčiau dėl to blogai jaustis. Bet m ane išm uša karštis vos pradedu

apie tai kalbėti. Buvau išsigandusi. Skam bėjo taip, lyg jis būtų iš­

sižadąs pažado - ketinom e išvykti ir drauge praleisti šį savaitgalį,

o dabar šito nebebus. Tada susigaudžiau: „Palauk sekundę. Ir vėl

mes čia. Stabtelkim e.“ T u o m om entu jis išėjo iš kam bario, ( ji atsi­

gręžia į Tim ą.) Taigi aš atėjau, radau tave ir pasakiau: „E i, mus vėl

įtraukė ta nelem ta polka. A š nusim iniau, tarsi tu būtum nuspren­

dęs nesilaikyti pažado.“ ( ji šypsosi.)

T i m a s : „T u teisi. A š jau užsičiaupiau. Pasidaviau. Bet pasąm o­

nė m an p rim in ė m ūsų pokalbius. Taig i kai tu atėjai ir radai mane,

m an akm uo nusirito. Tada aš galėjau tau pasakyti, kad tikrai n oriu

išvykti savaitgaliui su tavim i. Išaiškėjo, kad mes gebame ištrūkti

iš šito šokio ir kažkaip įsikib ti vienas į kitą, nuram inti vienas kitą.

64
 E m o c i n i s j a u t r u m a s - r a k t a s j me i l ė s i l g a a m ž i š k u m ą

Padėjo tai, jog prisim iniau tave sakius, kad bijai b ū ti apvilta, jeigu

aš nerasiu laiko šiai išvykai. Bet aš neišgirdau tavo p ikto tv irtin i­

m o, kad esi apskritai m anim i labai nusivylusi"

Sa r a : „N iekada nesuvokdavau, kad m ano pyktis taip stipriai

tave veikia. Iš tikrųjų m aniau, kad jis apskritai tavęs nejaudina.

Taip, būčiau nusivylusi, užsipuolusi, tai tiesa. N ebūčiau sulaukusi

tavo reakcijos. T ik ra i nebūtų padėję tavo ir tavo šeim os patarim ai

subręsti ir tvarkytis savarankiškai. Tada būčiau jautusis dar vie ­

nišesnė."

T i m a s : (Palinksta prie jos.) „Žinau. Nesuprasdavau. M e s kaž­

kaip būdavom e įtraukiam i į šias pinkles - tu įskaudinta ir vieniša

ir aš jausdamasis tarsi idiotas. Negalėjau suprasti, kas su m um is

negerai, ir kuo labiau stengdavausi šitų situacijų išvengti ir jas

sum enkinti, tuo blogiau darėsi. Sju sako, kad tai dažnas atvejis.

M anau, dar niekad nesame tiek daug kalbėję apie savo em ocinius

poreikius, ko mes trokštam e iš vienas kito."

Sa r a : „Šis mus įsukęs šokis ir yra problema, net jei tu kartais

ir nesuvoki tikrovės, susijusios su artimumu." (Ji šypsosi. Jis linksi
galva pritardamas jos nuom onei ir taip pat nusišypso.)

Tim as ir Sara dabar gali daryti tai, ką daro poros, kurių saugus

tarpusavio ryšys. Jie geba atpažinti ir p riim ti vienas kito protestus

dėl prieraišum o. Jie jaučiasi saugūs pradėti naują pokalbį, sustip­

rinsiantį jų em ocinius saitus.

Šie trys pokalbiai m ažina tarpusavio santykių įtam pą ir paren­

gia partnerius kitiem s ryšį plėtojantiem s ir stiprinantiem s d ialo ­

gams.

K etvirtas pokalbis - „L a ik yk m ane tvirtai" - vienas iš tų p o ­

kalbių, kurie kokybiškai keičia p o rų santykius. Šis pasikeitim as

pastūm ėja partnerius b ū ti pasiekiam esnius, em ociškai jautres­

65
 K i t ok s m e i l ė s a i š k i n i m a s

nius ir stipriai įsipareigojusius vienas kitam . „Įžeidim ų atleid i­

m o“ „R yšio per seksą ir lytėjim ą“ ir „K aip palaikyti m eilės gyvas­

t į“ p okalb iai pagrįsti kuriam u in tym iu ryšiu. Partneriai, kai tik

pereina ketvirtąjį, įgyja priem onę, padedančią reaguoti į m eilės

pakilim us ir atoslūgius, ir sužino apie būdą išsilaisvin ti iš atotrū­

k io žabangų.

„Laikyk m ane tvirtai“ - sunkus, bet svaiginamas pokalbis. Šiuo

atveju form uojam as em ocinis ryšys - tai kažkas tokio, ko dau­

gybė p o rų nebuvo patyrusios netgi per pradinio susižavėjim o

įkarštį, kai jų kūnai buvo sk lid in i aistros horm onų. Tai prim ena

džiaugsm ingą tėvų ir vaiko ryšį, tik yra sudėtingesnis, abipusis

ir seksualinis. K a ip ir atskleidžia šis pokalbis, partneriai save ir

savo m ylim uosius suvokia skirtingai. Jie pastebi, kad patiria naujų

em ocijų, im a kitaip bendrauti. D abar jie nebijo daugiau riziku oti

ir siekti daugiau intym um o.

Pažvelkim e, kaip toks pokalbis vyksta tarp T im o ir Saros, kai

jau viskas atsiduria savo vietose.

D abar Tim as jau drįsta pasakyti žm onai, kad jį „beprotiškai

paralyžiuoja“ pajutus jos nepasitenkinim ą. Jis vis dar užsisklen­

džia, bet nenorėtų, kad tai vėl kada nors pasikartotų. Jis priduria:

„T ik aš nebežinau, kaip b ū ti tau „artim am “. N esu tikras, kad aps­

kritai suvokiu, kaip tai atrodo. Išskyrus tuos atvejus, kai suprantu,

kad tu n o ri m ylėtis.“

Tačiau reakcija, reiškianti tarpusavio ryšį, yra įgim ta, ir kai aš

T im o paklausiu, kaip jis savo mažajai dukrelei parodo, kad ją m yli,

jo veidas nušvinta. „O , šnabždu jai, apkabinu, ypač vakare prieš

miegą, - vardija jis. - Ir ji nusišypso m an grįžus iš darbo, m at aš

turiu savų m ažybinių žodelių, kuriuos išgirdusi, ji supranta, kad

džiaugiuosi ją m atydam as. Jai patinka, kai pabučiuoju į skruostą

ir pasakau, jog ji am žiam s m ano m ylim a dukrytė. A š žaidžiu su

66
 E m o c i n i s j a u t r u m a s - r a k t a s į me i l ė s i l g a a m ž i š k u m ą

ja ir tom is akim irkom is tik jai skiriu visą savo dėmesį.“ Staiga jo

akys išsiplečia. Jis jau žino, ką ketinu pasakyti. „Taip, kai jautiesi

saugus, tada gana nesunku ro d y ti m eilę ir artim um ą. Iš tiesų žinai,

kaip p risid erin ti prie m ylim o žmogaus. Ž in ai, kaip švelniai rea­

gu oti ir kaip palaikyti ryšį.“ Tim as šypsosi, neužtikrintai, bet v il­

tingai. Paskui kalbam ės, kas trukdo jam b ū ti jautriam ir švelniam

su žm ona. Jis atsisuka į Sarą ir pasako, jog dažnai būna susierzinęs,

per daug įsibaim inęs, kad būtų žaism ingas ir „ją išgirstų “.

T ai ir yra tas esm inis T im o ir Saros tarpusavio ryšio m om en­

tas. Vyras nutyla, bet netrukus pripažįsta: „Žin au , nesirūpinau

tavim i. Žinau, tave nuvyliau. A š taip įsitraukiau - norėjau darbe

įrod yti, kas esu, taip pat ir tau. Taig i tavo pyktis, nors aš taip sten­

giuosi, tiesiog žudo mane. N egaliu šito p riim ti, tad atsiriboju. Bet

noriu, kad būtum e drauge. M a n reikia tavęs. N orėčiau, kad su­

teiktum m an galim ybę nustoti tiesiog stebėti, kaip darau klaidą

p o klaidos, ir kad žinotum , jog tu m an esi labai svarbi. N o riu , kad

būtum e kartu. N e visada žinau, kaip tai padaryti.“ Sara išplečia

akis, suraukia kaktą ir sukūkčioja.

Tim as tapo pasiekiam as. Jis jau gali pasakyti žm onai, kad jam

reikia em ocin io ryšio, prip ažinti savo pažeidžiam um ą. Jis em ociš­

kai įsipareigojęs. T ai ir yra svarbiausia, o ne tai, ką jis sako. Bet iš

pradžių Sara net nežino, kaip elgtis su šiuo nepažįstam uoju. A r ji

galinti juo pasitikėti? Per tokį trum pą laiką jis pakeitė jų santykių

m uziką iš polkos į tango - jausm ingą šokį. Bet m oteris kandžiai

replikuoja: „Ir kai tu „nežinai“, kaip pats pasakei, sprunki į darbą,

kur esi „specialistas“, argi ne taip?“

Pam ažu, T im u i vis kalbant apie savo poreikius, Sara juo pati­

ki: „Tai tas vyras, kurį pam ilau, vyras, kurio visada troškau.“ D abar

Saros eilė įsitraukti į naują šokį, kurį šokdama ji turėtų sušvelninti

savo piktą nusistatym ą. J i gali pasakyti jam, kaip jai buvo baisu

67
 K i t o k s me i l ė s a i š k i n i m a s

jaustis „išduotai“ ir kaip troško, kad jis nuram intų. A š skatinu

ją paprašyti kaip tik to, kas jai padėtų jaustis saugiai. „Tarsi rizi­

kuočiau šokti iš d id elio aukščio ir tikėtis, kad pagausite, - taria

dvejodam a. - Išsiugdžiau tokį d id elį nepasitikėjim ą.“ - „Prašyk

manęs, - vos girdim ai sako jis. - Ju k esu čia.“ - „M a n reikia, kad

nuram intum . M a n reikia tavo dėm esio. Ž in o ti, kad būsiu įvertin ­

ta, nors akim irką. M a n reikia, kad pastebėtum ir reaguotum , jei

jaučiuosi užgauta, jei esu išsigandusi. A r gali m ane apkabinti?“ Jis

atsistoja ir apglėbia ją.

Iš savo tūkstančių p orų stebėjim o patirties žinau, kad tai ir yra

esm iniai m om entai, partnerių santykius perkeliantys nuo nesta­

bilaus pagrindo ant tvirtos žemės ir padedantys porom s atrasti

m eilę visam gyvenim ui. K a ip tik tada Tim as ir Sara sukūrė jų ryšį

apsaugantį pasitikėjim ą, kurio trokšta kiekvienas iš m ūsų.

Analizuokite ir mokykitės

Č ia pateikiam i klausim ai ir pratim ai padės pažvelgti į savo santy­

kius su partneriu per em ocinio prieraišum o prizm ę.

„A. /. Į " klausimynas

Šis klausim ynas padės jum s taikyti šios knygos išm in tį gerinant

santykius su partneriu. Paprasčiausiai perskaitykite kiekvieną

teiginį ir šalia apveskite raidę T (taip) arba N (ne). N orėdam i

įvertinti rezultatus, kiekvienam atsakym ui „taip“ skirkite po vieną

balą ir paskui visus juos sudėkite. G alite in d ivid u aliai atsakyti į šio

klausim yno klausim us ir apm ąstyti jūsų santykių kokybę. A rb a

68
 E m o c i n i s j a u t r u m a s - r a k t a s j me i l ė s i l g a a m ž i š k u m ą

jūs ir jūsų partneris galite atskirai u žp ild yti klausim yną, paskui

drauge aptarti atsakymus.

A r manote, kad jūsų partneris jums pasiekiamas?

1. M a n nesunku sulaukti partnerio dėm esio. T N

2. Su m ano partneriu lengva bendrauti jausm ingai. T N

3. M a n o partnerio elgesys parodo, kad aš jam svarbiausia. T N

4. N esijaučiu vienišas ar atskirtas šių savitarpio santykių. T N

5. Su savo partneriu galiu dalytis visais išgyvenim ais. T N

Jis išklausys.

A r manote, kad jūsų partneris jums jautrus?

1. Jei aš trokštu b ū ti drauge, b ū ti nuram intas, T N

jis bus su m anim i.

2. M a n o partneris reaguoja į m ano signalus, T N

reiškiančius, kad norėčiau jo artim um o.

3. Ž in au , kad kai nerim auju ar abejoju, galiu kliautis T N

savo partneriu.

4. N e tg i tada, kai kivirčijam ės ar m ūsų nuom onės T N

išsiskiria, žinau, kad savo partneriui esu svarbus

ir kad rasime m um s abiem priim tin ą išeitį.

5. Jei m an reikės patikinim o, koks svarbus esu savo T N

partneriui, to sulauksiu.

69
 K i t oks m e i l ė s a i š k i n i m a s

A r esate vienas kitam emociškai įsipareigoję?

1. M a n labai m alonu jaustis artim am , pasitikėti T N

savo partneriu.

2. A š savo partneriui galiu pasipasakoti beveik T N

apie viską.

3. Ju o pasitikiu ir tada, kai būnam e atskirai, tikiu, T N

kad m us sieja tarpusavio ryšys.

4. Žinau, kad m ano partneriui rū p i m ano džiaugsm ai, T N

nuoskaudos ir baim ės.

5. Jaučiuosi pakankam ai saugus b ū ti em ocingas T N

su partneriu.

Jei suskaičiavus rezultatas lygus 7 ar yra didesnis, esate teisin­

game kelyje į saugų tarpusavio ryšį ir ši knyga gali padėti jį dar

labiau sustiprinti. Jei rezultatas mažesnis nei 7, pats laikas pradėti

dėm esingai rem tis šioje knygoje aprašytais pokalbiais savo ryšiui

su m ylim uoju stiprinti.

Tarpusavio ryšio su partneriu supratim as ir dalijim asis m in ­

tim is apie jį yra pirm asis žingsnis gebėjim o k urti jūsų abiejų

trokštam us ir abiem reikalingus santykius kelyje. A r partnerio

suvokim as apie jūsų pasiekiam um ą, jautrum ą ir įsipareigojim ą

atitinka jūsų paties įsivaizdavim ą apie save, taip pat ir p o žiū rį į ry­

šio patvarum ą? Pasistenkite nepam iršti, kad jūsų partneris kalba

apie tai, koks saugus ir prisirišęs jis yra šiuo m etu, o ne apie tai, ar

esate tobulas ar netobulas partneris. G alite pakaitom is su partne­

riu kalbėti apie klausim us ir atsakymus, kurie pasirodys jum s esą

70
 E m o c i n i s j a u t r u m a s - r a k t a s { me i l ė s i l g a a m ž i š k u m ą

svarbiausi ar pozityviausi. G eriausia kiekvienam skirti ik i penkių

m inučių.

Dabar, jeigu gerai jaučiatės, pam ėginkite panagrinėti tuos

klausim us ir atsakymus, kurie, jūsų m anym u, sukėlė sunkiausių

em ocin ių išgyvenim ų. T ai d aryti stenkitės padėdam i partneriui

p risid erin ti prie jūsų jausm ų. Jis negalės šito padaryti esant nei­

giam ai atmosferai, todėl pasistenkite vengti k ritik u o ti ar kaltinti.

K iekvieno klausim o analizei rekom enduojam a skirti taip pat ik i

penkių m inučių.

Emocinių ryšių nagrinėjimas

G alb ū t jum s patogiau aptarti bendrus klausim us, n ei diskutuoti

naudojantis klausim ynu. G alite tiesiog apm ąstyti toliau pateiktus

klausim us arba užsirašyti atsakymus dienoraštyje - taip labiau į

juos įsigilinsite. Taip pat galite savo įžvalgom is dalytis ir atsaky­

m us aptarti su partneriu.

• A r jum s buvo naudinga sužinoti T im o ir Saros istoriją? A r

ji jum s ką nors prim inė? K u ri dalis iš tikrųjų jum s pasirodė

esanti svarbi ir kaip jūs ją suprantate?

• K o k ių tiesų apie m eilę arba santuoką išm okote iš savo tėvų?

Iš savo bendruom enės? A r galim ybė siekti kitų žm on ių para­

m os, pasitikėti kitais buvo laikom i stiprybe ir sum anum u?

• A r ankstesni jūsų santykiai buvo saugūs, pagrįsti m eile žm o­

gui, kuriuo pasitikėjote, kuriam jautėtės artim as ir prireikus

galėdavote sulaukti jo pagalbos? A r įsivaizduojate, kaip visa

tai turėtų būti, ar turite m odelį, galintį jum s padėti k urti da­

bartinius santykius? P risim inkite k okį nors m alonų epizodą

71
 K i t oks me i l ė s a i š k i n i m a s

ar tipišką akim irką, atspindinčius šį ryšį, ir papasakokite part­

neriui.

• A r iš savo buvusių santykių patirties sužinojote, jog m ylim ieji

gali b ū ti nepatikim i, o jūs turite b ū ti budrus ir kovoti norėda­

mas, kad jus pastebėtų ir į jūsų poreikius b ū tų atsižvelgiam a?

O gal sužinojote, kad kliovim asis kitais pavojingas ir geriau­

sia laikytis atstum o, apsieiti be kitų, vengti artim um o? K a i

pajuntam e, kad m ūsų m ylim as žm ogus nutolęs ar atsiribojęs

nuo m ūsų, dažniausiai taip būna nutikę dėl šių pagrin din ių

strategijų. K o k ia strategija vadovavotės kurdam i ankstesnius

santykius, tarkim e, su tėvais, reikalam s pakrypus neigiam a

linkm e?

• A r galite p risim in ti atvejį, kai jum s iš tikrųjų reikėjo, kad m yli­

mas žm ogus bū tų su jum is? Jeigu jo nebuvo, ką tai jum s reiškė

ir ko iš šios situacijos išm okote? K a ip susitvarkėte? A r ši patir­

tis tu ri kokios nors įtakos dabartiniam jūsų ryšiui?

• Jeigu jum s sunku kreiptis į kitus ir jais pasikliauti, leisti jiem s

b ū ti artim esniem s, kai iš tikrųjų jum s šito reikia, ką darote, kai

gyvenim as tam pa per daug sudėtingas ar pasijuntate vienišas?

• Pasakykite du labai konkrečius ir specifinius dalykus, kuriuos

patikim as, pasiekiam as, jautriai em ociškai reaguojantis ir įsi­

pareigojęs m ylim asis, palaikantis santykius su jum is, padary­

davo įprastą dieną, ir kaip tuom et pasijusdavote.

• A r galite dabartinio savo partnerio paprašyti, leisti jam su­

prasti, kad jum s reikia artim um o ir paguodos? A r tai padaryti

jum s lengva? O gal priešingai - sunku? G alb ū t abejojate, ar

tik nebus tai silpnum as, o gal tai jum s atrodo pernelyg rizi­

kinga? Įvertinkite šį sunkum ą nuo 1 ik i 10. Aukštas rezultatas

reiškia, kad jum s labai sunku tai padaryti. Tai pasakykite savo

partneriui.

72
 E m o c i n i s j a u t r u m a s - r a k t a s j me i l ė s i l g a a m ž i š k u m ą

• K a i esant dabartiniam s santykiam s jaučiatės nutolęs ir v ie n i­

šas, ar audringai reiškiate em ocijas, nerim ą ir skatinate part­

nerį reaguoti? A r esate labiau linkęs užsisklęsti ir pasistengti

ig n oru oti bu vim o drauge poreikį? A r prisim enate, kada taip

buvo nutikę?

• P risim inkite savo santykių m om entus, kai klausim as „ar tu

čia, su m anim i?“ liko be atsako, o jūs pradėdavote kovoti dėl

kiekvienos sm ulkm enos. T ai papasakokite partneriui.

• A r galite p risim in ti tuos m om entus, kai vienas iš jūsų siekė

kito artim um o, o tas jautriai reagavo į šį poreikį, ir jūs abu jau­

tėtės em ociškai susiję ir saugūs būdam i drauge? T ai papasako­

kite partneriui.

Dabar, kai jau žinote, ką reiškia m eilė ir pozityvios vienas nuo kito

priklausom ybės kūrim as, kitose knygos dalyse aprašyti santykius

padedantys keisti pokalbiai atskleis, kaip tokį ryšį sukurti su part­

neriu. P irm i keturi p okalbiai išm okys apriboti negatyvias santy­

kių spirales, kurių rezultatas - atotrūkis vienas nuo kito, ir prisid e­

rin ti vienam prie kito taip, kad būtų sukurtas ilgalaikis em ocinis

jautrum as. K iti du pokalbiai atskleis, kaip nuoskaudų atleidim as

ir in tym u m o puoselėjim as padeda stiprin ti em ocin į tarpusavio

ryšį. Paskutinis pokalbis parodys, kaip svarbu savo santykiais rū ­

pintis kasdien.
 vn97*yoj
'Yirrvrmip? 'p^AjWdQ

SI I VQ VH1NV
 1 pokalbis
Atpažinkite šėtonišką dialogą

„Barniai geriau nei vienatvė."

Airių patarlė

K iekvieną iš m ūsų m ylim iausias žm ogus gali ir pakylėti į džiaugs­

m o padangę, ir nutrenkti žem ėn. G a li pakakti nusisukti, nepagar­

biai pasielgti, leptelėti neapgalvotą pastabą. A rtim um as be jaut­

rum o neįm anom as. Jeigu m ūsų ryšys su partneriu yra saugus ir

tvirtas, mes šių jautrum o akim irkų nesureikšm inam e. Iš tikrųjų

galim e jom is pasinaudoti tarpusavio ryšiui dar labiau sustiprinti.

Bet žm onės, kurie nesijaučia esą saugūs ir tvirtai vienas su k itu su­

siję, tokiais m om entais užsiplieskia tarsi m iškas per sausrą. G a is­

ras kaipm at apim a visus jų tarpusavio santykius.

K a ip tik tai ir nutiko per audringas pirm as tris terapijos u ž­

siėm im o m inutes D žim u i ir Pam elai, seniai susituokusiai porai,

išgyvenančiai santykių nuosm ukį, nors ir pripažįstančiai patrauk­

lias vienas kito savybes. D žim as per ankstesnes konsultacijas kelis

kartus m an buvo sakęs, kad auksiniai Pam elos plaukai ir žydros

akys jį tiesiog pakeri, o Pam ela dažnai pabrėždavo, jog jis geras

vyras ir tėvas ir netgi „šiek tiek" dailus.

77
 S e p t y n i e s mi ni ai p o k a l b i a i

Ši konsultacija prasidėjo visai nekaltai: Pam ela pasakė, kad ji

ir D žim as m aloniai praleido savaitę drauge ir ji nusprendusi labiau

p am aloninti vyrą, nes m ačiusi, kad jis įsitem pęs dėl darbo reikalų.

D a r ji pasakė, kad tikrai norėtų, jog prireikus em ocinės param os

jis išdrįstų jai apie tai pasakyti. D žim as suprunkščia, pavarto akis

ir sėdėdamas ant sukam osios kėdės nusigręžia nuo žm onos. Tą

akim irką, prisiekiu, kabinete pajutau karšto vėjo gūsį.

Pam ela pratrūksta: „K ą, p o perkūnais, tu n o ri parodyti šita

kvaila savo išraiška? O m e n y tu rin t m ūsų santykius aš stengiau­

si kur kas labiau palaikyti tave nei tu mane, pasipūtęs šunsnuki.

Esu čia, nes siūlau tau pagalbą, bet tu, kaip visada, elgiesi taip, lyg

būtum viršesnis.“ - „Tai tik tuščios kalbos, - atšauna D žim as. -

N iekada nesikreipsiu į tave pagalbos. Priežastis kaip ant delno. T u

m ane tik išplūstum . T u taip darai daugybę m etų. Štai kodėl m udu

įklim p om e į šitą jovalą.“

M ė g in u juos ram inti, bet jie šūkauja taip garsiai, kad manęs nė

negirdi. Pagaliau liaunasi, kai pasakau, kad liūdna, nes šis jųdviejų

bendravim as prasidėjo nuo Pam elos pozityvu m o ir atsidavusios

m oters įvaizdžio pristatym o. Pam ela apsiverkia, D žim as užsim er­

kia ir atsidūsta. „Taip m um s am žinai nutinka“, - sako jis, ir yra tei­

sus. K a ip tik nuo čia ju od u turi pradėti keisti tai, kas jiem s visu o­

m et nutinka. Pokytis prasideda, kai atpažįstamas elgesio m odelis

ir dėmesys sutelkiam as į žaidim ą, o ne į kam uoliuką.

K a i negalim e užm egzti p atikim o ryšio su partneriu, griebia-

mės trijų pag rin d in ių d ialogų - juos vadinu šėtoniškais dialogais.

„Surask b logiu ką“ - tai į aklavietę vedantis m odelis: partneriai

nepaliaujam ai kaltina vienas kitą. Toks bendravim as užtikrina,

kad abu stengsis laikytis per m ylią vienas nuo kito, jie taip pat ne­

įstengia atkurti įsipareigojim ų ir saugaus prieglobsčio. Partneriai

„šoka“ per ištiestą ranką vienas nuo kito. Štai D žim as ir Pam ela

78
 Atpažinkite šėtonišką dialogą

pu ola kaltin ti vienas kitą dėl jų santykius žlugdančios įtam pos.

D au g p o rų ne kartą taip pabendrauja, bet ilgain iu i darosi sunku

tai ištverti. D au geliui „Surask blogiuką" yra tik trum pa įžanga į

dažniausiai pasireiškiantį ir labiausiai įtraukiantį „sielvarto šokį".

Santuokas tiriantys m okslin in kai tokį partnerių bendravim o

būdą pavadino „reikalauju-traukiuosi" arba „k ritik u o ju -te i-

sinuosi". A š jį vadinu „Protesto polka" nes laikau jį reakcija ar,

tiksliau, protestu prieš ryšio saugum o, kurio m um s užm ezgus

santykius visiem s reikia, praradim ą. Trečiasis šokis - „Sustink ir

išnyk", E T M teorijoje kartais jį vadinam e „atsitrauk-atsitrauk".

Jis pasireiškia partneriam s kurį laiką pabendravus „šokant" „P ro­

testo polką", kai šokėjai jaučiasi esą tokie bejėgiai, kad im a pa­

siduoti, „užšaldo" savo em ocijas ir poreikius. Tada telieka san­

tūrum as ir nutolim as. Ž m on ės atsitraukia norėdam i išvengti

užgauliojim ų ar bėgdam i nuo nevilties. Šokių kalba, ant parketo

staiga nelieka nė vien o šokėjo, abu partneriai sėdi pasienyje. Šis

šokis - pavojingiausias.

M y lė d a m i visi mes kartais griebiam ės kurio nors iš šių ne­

gatyvių bendravim o m odelių. K a i kurie, kad ir koks saugus jų

m eilės ryšys, „sušoka" trum pą, nors ir pavojingą, šokį. Kitiem s,

kurių ryšys ne toks patikim as, tai tam pa įprastom is reakcijom is.

Ilgainiui tam, kad įsipliekstų šėtoniškas dialogas, pakanka vien

nem alonios m ylim ojo užuom inos. Iš tikrųjų šie žalingi bendra­

vim o m odeliai kartais tam pa tokie įprasti ir nuolatiniai, kad visiš­

kai pakerta m ylim ųjų santykius, užblokuoja visas pastangas juos

pagerinti ir vėl pajusti bendrystę.

K a i jaučiam ės nesaugūs ir nesulaukiam e jautraus atsako, yra

tik du būdai apsaugoti save ir išlaikyti ryšį su partneriu. Vienas iš

jų - vengti įsipareigoti, vadinasi, pasistengti n u slop in ti savo em o­

cijas, užsisklęsti ir neigti em ocin io ryšio poreikį. K itas - įsiklau­

79
 S e p t y n i es mi ni ai p o k a l b i a i

syti į savo nerim ą ir kovoti, kad būtum pripažintas ir sulauktum

em ocinės reakcijos.

K o k ia strategija vadovausim ės būdam i atitrūkę vienas nuo

kito - tam pa reikšm ingu žingsniu, juk atsitraukim as ir užsisklen­

dim as iš dalies atspindi m ūsų įgim tą tem peram entą, bet vis dėlto

jį labiausiai skatina žengti m ūsų iš praeityje ar dabartyje buvusių

svarbiausių tarpusavio santykių įgyta patirtis. Negana to, m ūsų

strategija nėra nekintam a, nes iš kiekvienų naujų santykių mes

m okom ės. G alim e b ū ti kritiški palaikydam i vienus tarpusavio

santykius ir rinktis atsitraukti užm ezgę kitus.

Jei nebūčiau įsikišusi į D žim o ir Pam elos ginčą per konsulta­

ciją, jie tikriausiai būtų šuoliavę per visus tris šėtoniškus dialogus,

išsikvėpę, išsekę, susvetimėję, praradę v iltį, paskui grįžę prie jiem s

geriausiai žinom o dialogo. Neišvengiam ai jie būtų radę riebių žo­

delių savo santykiam s ap ib ū d in ti ir ateityje tie vertinim ai būtų

gerokai juos aptem dę, pakenkę pasitikėjim ui vienas kitu. Kaskart

jiem s šitaip elgiantis ir neįstengiant surasti būdo, kaip palaiky­

ti saugų ryšį, tarpusavio santykiai vis labiau silpsta. Per terapiją

šiek tiek aprim stam e. D žim as ir Pam ela prašo manęs sutvarkyti

šią problem ą. Suprantam a, kiekvienam iš jų tai reiškia - paauklėti

kitą. Atokvėpis trunka tik trisdešim t sekundžių ir jie vėl įsitraukia

į dialogą „Surask blogiuką“.

1 šėtoniškas dialogas - „Surask blogiuką"

D ialog o „Surask blogiuką“ tikslas - kiekvieno dalyvio siekis save

apsaugoti, bet pagrindinis „judesys“ - abipusis puolim as, kalti­

nim ai ir priekaištai vienas kitam . Pradinis šio p orų bendravim o

būdo taškas - jaučiam ės įžeisti ar pažeidžiam i ir staiga praran­

80
 Atpažinkite šėtonišką dialogą

dam e savikontrolę. E m o cin io saugum o - kaip nebūta. K a i su-

nerim stam e, darom e viską, kas, m ūsų nuom one, galėtų grąžinti

buvusią padėties kontrolę. Šito gali bū ti siekiam a vardijant neigia­

mas partnerio savybes, jį juodinant. Puolam e p ykčio pagauti ar iš

anksto, kad užkirstum e kelią partnerio atakai.

„Surask blogiuką" galėtų b ū ti vadinam as ir „tai ne aš, tai - tu".

K a i jaučiam ės esą užspeisti į kam pą ir apim ti baim ės, m atom e tik

tai, kas akivaizdu. G alim e m atyti ir jausti tik tai, ką m um s kitas ką

tik padarė. Įsiaudrinus daug sunkiau suvokti savo reakcijos povei­

k į m us užgavusiajam. Sutelkiam e dėm esį į kiekvieną žingsnį ir tai,

kaip „tu užm ynei m an ant kojos", o ne į visą šokį. L a ik u i bėgant,

m ūsų žingsniai ir pats šokis tam pa nevalingi.

K a i pakliūvam e į neigiam o bendravim o spąstus, im am e jo

laukti, ieškoti ir į jį reaguoti netgi greičiau, nei jis iš tiesų pasireiš­

kia. Ž in o m a, tai tik dar labiau tok į bendravim ą sustiprina. K a ip

sako Pam ela: „N et nežinau, kas pasireiškia pirm iau. A š laukiu ir

vėl būsianti nuvilta. Laik au paruoštą ginklą. G a li bū ti, kad pa-

spausiu gaiduką net D ž im u i n etu rin t blogų ketinim ų!" B ū dam i

budrūs ir tikėdam iesi būsiantys užgauti mes užkertam e visus

kelius, kuriais galėtum e ištrū kti iš šio b eviltiško šokio. N e g a li­

m e drauge su partneriu atsipalaiduoti, su juo susisieti ar juo pa­

sitikėti. Nebereaguojam e įvairiai, o tai lėtai griauna tarpusavio

santykius.

D žim as šį procesą apibūdina taip: „Nebežinau, ką užmezgęs

šiuos santykius iš viso jaučiu. A š arba priblokštas, arba įsiutęs.

M anau, esu praradęs visus jausmus. M a n o em ocinis pasaulis

sumažėjo, susitraukė. M a n terūpi apsiginti." Tokia reakcija ypač

būdinga vyram s. D augybė pirm ą kartą pas m ane konsultuotis

atėjusių partnerių į klausim ą „ką jaučiate dabar, m atydam as savo

žm oną verkiančią?" atsako paprastai: „Nežinau." P u ldam i ir gin ­

si
 S e p t y n i e s mi ni ai p o k a l b i a i

dam iesi stengiamės atsiriboti nuo jausm ų. L a ik u i bėgant jų iš viso

gali nebelikti. O be jausm ų - kom paso artim ų santykių teritorijo­

je - tikrai pasiklysim e.

Tam pam e vis labiau nepatenkinti tarpusavio santykiais, vis

labiau jaučiam ės esą nesaugūs, im am e m anyti, kad m ūsų partne­

ris neatidus ir tu ri daugybę ydų. K aip sako D žim as: „Prisim enu

m am ą sakius, kad Pam ela m an netinka, nes nepakankam ai su­

brendusi, ir po visų šių kivirčų manau, jog m ano m am a buvo teisi.

K o kie gali b ū ti artim i santykiai su tokiu agresyviu žm ogum i? Tai

beviltiška. M u m s abiem būtų geriau, jei išsiskirtum e, nors vai­

kams ir būtų sunku.“

K a i partneriai „Surask blogiuką“ šoka tik retsykiais, o m eilus

bendravim as vis dar yra įprastas, aprim ę jie ir vėl būna drauge.

K artais jie suvokia, kaip užgavo vienas kitą, ir atsiprašinėja. Jie gali

net juoktis iš „kvailysčių“, kurių abu prikalbėjo. Pam enu, kaip kar­

tą ėm iau rėkti ant savo vyro D žo n o : „Tu, d id žiu lis vyre kanadieti,

tu...“ ir prapliupau juoktis, nes jis kaip tik toks ir yra! Tačiau kai

bendravim o m odeliai, apie kuriuos kalbam e, jau įsišakniję ir tapę

įpročiu , tada galinga, atsakomąją reakciją sukelianti spiralė jau yra

susiform avusi. K u o labiau m ane p u oli, tuo pavojingesnis m an at­

rodai, kuo labiau tikiuosi užpuolim o, tuo stipriau sm ogsiu atgal.

Taip ir keliaujam a šia spirale. Šis žalingas ėjimas ratu tu ri b ū ti n u ­

trauktas, tik po to pora galės k urti tikrą tarpusavio pasitikėjim ą

ir saugumą. Šio šokio sustabdym o paslaptis - pripažinti, kad nė

vienas neturi b ū ti blogiukas. Piktadarys čia yra pats „kaltin u -kal-

tin u “ m odelis, o partneriai - aukos.

V ėl pažvelkim e į D žim ą ir Pam elą šokio „Surask blogiuką“

sūkuryje ir pastebėkim e, kaip jie keliom is paprastom is u žuom i­

nom is ir naujai reaguodam i ištrūksta iš šio destruktyvaus bend­

ravim o rato.

82
 At pa ž i n k i te šėtoni šką di a logą

Pa m e l a : „N eketinu čia sėdėti ir klausytis tavo aiškinim ų, k o ­

kia aš netikusi. Pasak tavęs, viskas, kas tarp m ūsų ne taip, vyksta

dėl m ano kaltės!“

D ž i m a s : „Šitaip niekada nesu sakęs. T u tik viską išpūti. T u

tiesiog nusistačiusi neigiam ai. Štai kad ir aną dieną, užsukus m ano

draugui, viskas buvo gerai, bet staiga tu pasakei...“

D žim as „užsivedė“ ir nėrė į m ano vadinam ą „tu rin io nuotėkų

vam zdį“. K a ip tik čia partneriai ir pateikia išsam ių pavyzdžių apie

vienas kito pralaim ėjim us - kad įrod ytų buvę teisūs. Poros g in či­

jasi dėl to, ar šie pavyzdžiai „tik ri“ ir kurio iš jų netikęs elgesys „tai

išprovokavo“.

A š siūlau jiem s šiuos būdus, padėsiančius atpažinti šėtonišką

dialogą:•

• Būkite dabartyje ir dėm esį sutelkite į tai, kas tarp jūsų vyksta

čia ir dabar.

• Pažvelkite į uždarą kritikos ratą, kuriam e jūs abu sukatės. N ėra

tikrojo „starto“ šiame rate.

• Turėkite om enyje, kad šis kritikos ratas, jūsų šokis - jūsų p rie­

šas, ir pagalvokite apie padarinius, kurių sulauksite, jeigu iš šio

rato neištrūksite.

Štai kas vyksta toliau:

D ž i m a s : „N a, m anau, kad taip ir yra. M u s tai įtraukia, m us

abu. B et aš tikrai niekada anksčiau šito nepastebėjau. Ž in a u , aš

taip supykstu, kad p o akim irkos jau nieko nebegaliu jai atsa­

kyti.“

S ju : „Taip. Troškim as laim ėti ginčą ir įro d yti savo tiesą kitam

83
 S e p t y n i es mi ni ai p o k a l b i a i

ir yra blogiukas, turintis tokią traukos jėgą. Bet iš tikrų jų niekas

nelaim i. A b u pralaim i.“

Pa m e l a : „N eb en oriu taip kivirčytis. T ai m ane žudo. Jūs teisi,

tai griauna m ūsų tarpusavio santykius. M e s vis labiau saugomės

vienas kito. K oks skirtum as, kuris galų gale bus teisus? M e s abu

tam pam e vis nelaim ingesni. M an au , kad aš pati suku šį ratą siek­

dam a parodyti, jog D žim as nebegali m anęs n u vilti. A š m ėginu

priversti jį pasijusti esant m enkesnį.“

S ju : „Taip. O jūs, D žim ai, ar žinote, ką darote? (Jis papurto

galvą.) N a, prieš kelias m inutes pasakėte: „N ebeateisiu pas tave,

nepasitikiu tavim i, nes tu m an kartais keli pavojų.“ Taigi, kaip su­

prantu, toks pareiškim as reiškia, kad dėl problem ų kaltinate Pa­

m elą?“

D ž i m a s : „Taip, lyg ir sakau jai: „Tu m anęs neįveiksi.“ Va tada

aš ją ir įskaudinu.“

S ju : „Ir p o visų šitų vienas kito pu ld in ėjim ų jūs abu jaučiatės

išsisėmę, vis labiau sutriuškinti ir vieniši, argi ne taip?“

D ž i m a s : „Tikrai taip. Ta nesibaigianti kritika, tas ratas, šokis,

kad ir kaip tai vadintum e, m us įvaro į aklavietę. A š tai matau. T ik

kaip visa tai sustabdyti, štai koks klausimas. Im kim kad ir tą m ūsų

kivirčą, apie kurį dabar kalbam e: aš tikrai nieko tokio jai nepasa­

kiau, ji pati pradėjo sukti ratą!“

S ju : (A š kilsteliu antakius. Jis nutyla.) „Pirm iausia turite at­

pažinti pasikartojantį savo reakcijų m od elį ir suprasti, kad savo

teisum o įrodinėjim as tik dar labiau atstum ia jus vieną nuo kito.

Troškim as b ū ti „nugalėtoju“ ir priversti kitą prisipažin ti klydus -

tai žabangų dalis. Į jas pakliuvę šį šokį im ate prip ažinti kaip savai­

m e suprantam ą, užuot ieškoję esmės arba siekę begalinėse faktų

ar įvykių versijose rasti įrodym ų. Jeigu norite, susivieniję galite šį

priešą, griaunantį jūsų tarpusavio santykius, nugalėti.“

84
 Atpažinkite šėtonišką dialogą

D ž i m a s : (Ž iū ri į žm oną.) „N a, aš n enoriu dabar gilin tis į šių

kivirčų detales. M e s esame įtraukti į šį ratą. M an au , galėtum e jį

pavadinti „K u ris čia bjaurus?“ (A b u juokiasi.) T a i m us žudo. Tad

im kim e ir sustabdykim e jį čia ir dabar. T u lyg ir sakei, kad norėjai

m an padėti. T ai kodėl tuom et aš apkaltinau tave tuščiažodžiavi­

m u? A š noriu, kad tu m ane labiau palaikytum !“

Pa m e l a : „Taip, manau, jei čia galėtum e stabtelėti ir pasakyti:

„E i, mes vėl sukamės ratu. N ekaitin kim e atmosferos ir nepradėki-

m e vėl užgaulioti vienas k ito“, tada galėtum e b ū ti geresni draugai

ir galbūt netgi šiek tiek daugiau nei draugai! G alb ū t truputėlį to­

kie, kokie buvom e.“ (Ji apsiašaroja.)

Pam ela šiuo atveju teisi. Gebėjim as sustabdyti šokį „Surask

blogiuką“ - būdas b ū ti draugais. B et poros n o ri kur kas daugiau

nei tarpusavio draugystės. Pradėti valdyti šį „ p u o lu -p u o lu “ šokį

tėra pirm as žingsnis. R eikia tęsti darbą ir išnagrinėti kitas m eilės

santykių vietas, kur partneriai suklupo. Bet pirm iausia atlikite ke­

lis toliau pateiktus pratim us.

Analizuokite ir mokykitės

Šie klausim ai ir apm ąstym ai gali padėti suvokti, kaip jūs ir jūsų

antroji pusė judate šokdam i „kovok-laim ėk“. G alite apsvarstyti,

užsirašyti klausim us ir atsakymus, garsiai juos perskaityti ir, žin o ­

ma, pasidalyti savo m intim is su partneriu.

D augum a m ūsų m oka pu ikiai kaltinti. D a r rojaus sode A d o ­

mas kaltino Ievą, o Ieva kaltino A d om ą. Jie abu kreipėsi į D ievą

sakydam i: „Tai ne m ano kaltė. Tas kitas yra blogiukas.“ D abarties

laikais Frankas M cC o u rta s knygoje „Tamsta m okytojas“ ( Teacher

85
 S e p t y n i es mi ni ai p o k a l b i a i

M a n ) pažym ėjo, kaip lengva paskatinti vaikus rašyti, jei rašinėlio

tem a - paaiškinim as, kodėl neatliko nam ų darbų. Jie nuostabiai

išradingi kaltindam i kitus dėl savo neveiklum o. Taig i prisim inkite

atvejį, kai dėl jūsų kaltės k ilo kokia nors nedidelė problem a.

Pavyzdžiui, aš nuvykau į draugės nam us kviestinių pietų. N o ­

rėjau padėti šeim ininkauti, bet išm ečiau lėkštę su užkandžiais ant

virtuvės grindų. D abar pam ąstykite apie savo veiksm us esant šiai

situacijai ir sugalvokite keturis būdus, kurie padėtų apkaltinti ką

nors kitą. (Lėkštė buvo sunki, o draugė manęs neįspėjo!) Įdom u,

kaip jum s seksis. Įsivaizduokite tris draugės atsakymus, kuriais ji

galėtų paneigti jūsų argum entus. Ir kas tuom et atsitiktų? Pakliū-

tum ėte į užburtą ratą?

D abar pasistenkite p risim in ti panašų atvejį su savo sutuok­

tiniu . K o kiu s argum entus pasitelkėte savo nekaltum ui įro d yti ir

kovai „laim ėti“? K u o kaltinote savo partnerį? K a ip dažniausiai at­

sikertate, kai jaučiatės įvaryti į kampą?

A r galėtum ėte nusakyti kandžios kritikos ir etikečių klija­

vim o ratą, kuris jus abu įtraukė? K a ip apibūdinate vienas kitą?

K a ip jūs vienas kitą žeidžiate ir siutinate? A r būta „laim ėtojo“?

(Tik ria u siai ne!)

Kas atsitiko pasibaigus kovai „Surask blogiuką“? K ą m anote

apie save, savo partnerį, jūsų tarpusavio ryšį? A r sugebėjote aptar­

ti šią situaciją, pasikalbėti apie įvykusį kivirčą ir nuram inti vienas

kitą? Jeigu ne, kaip susidorojote su tarpusavio ryšio saugum o pra­

radim u? Kas, jūsų m anym u, galėtų nutikti, jei būtum ėte pasakę:

„M es im am e k liju o ti etiketes vienas kitam norėdam i įrod yti, kad

kaip tik kitas iš m ūsų yra blogiukas. M e s tik dar labiau užgausime

vienas kitą, jei tęsim e šį „p u o lu -p u o lu “ šokį, todėl pasistenkim e

neįsitraukti į jį. G a l mes galėtum e neieškodam i kaltin in ko tiesiog

pasikalbėti apie tai, kas nutiko?“

86
 Atpažinkite šėtonišką dialogą

2 šėtoniškas dialogas - „Protesto polka"

T ai labiausiai paplitęs ir į spąstus viliojantis p orų šokis. Vašing­

tono universiteto Siatle psichologo Joh n o G ottm an o tyrim ai at­

skleidė, kad daugybė sutuoktinių, įsitraukusių į šį šokį vos susi­

tuokę, penktųjų santuokos m etin ių nebesulaukia. Esam a ir tokių

porų, kurios, kartą įsitraukusios, jį šoka am žinai. „A m žin a i“ p rie­

žastis - pagrindiniai „Protesto p olkos“ judesiai suform uoja užda­

rą ratą, kuriam e kiekvienas judesys išprovokuoja vis stipresnį kitą

judesį. V ienas partneris siekia kito, tik netinkam u būdu, o kitas

atsitraukia, ir ši šokio figūra kartojasi. Šis šokis tęsiasi am žinai dar

ir dėl to, kad jį išprovokuoja stipriausios šioje planetoje em ocijos

ir poreikiai. Prieraišum o santykiai - tai vieninteliai saitai Žem ėje,

kai bet kokia reakcija yra geriau nei jokios. Nesulaukus jokios m y­

lim o asmens em ocinės reakcijos m ūsų genai liep ia protestuoti.

„Protesto polka“ - tai siekis sulaukti tokios reakcijos, ku ri vėl su­

jungtų ir nuram intų.

Tačiau atpažinti šį tarpusavio santykių m od elį porom s sun­

kiausia. K itaip, nei akivaizdus m odelis „p u o lu -p u o lu “ iš „Surask

blogiuką“, „Protesto polka“ yra subtilesnė. Vienas partneris rei­

kalauja aktyviai protestuodam as prieš ryšio nutraukim ą, kitas

traukiasi tylėjim u priešindam asis prieš jam reiškiam ą kritiką. N e ­

patenkinti partneriai, negaunantys vienas iš kito jų ryšį p atvirti­

nančio ženklo, dažnai skundžiasi tu rį neaiškių „bendravim o sun­

kum ų“ ar patiriantys „nuolatinę įtam pą.“

Pažvelkim e, kaip šokam a „Protesto polka“.

M ijo s ir K eno, jaunų sutuoktinių, sėdinčių m ano kabinete

klausiu: „Ir kur, jūsų m anym u, g lū di problem a? Sakėte, kad m yli­

te vienas kitą ir norite b ū ti kartu. Jūs drauge jau šešeri m etai. K a ip

konkrečiai norėtum ėte pakeisti savo santykius?“

87
 S e p t y n i es mi ni ai p o k a l b i a i

M ija , sm ulki tamsiaplaukė, įdėm iai žvelgia į savo vyrą Keną,

aukštą, patrauklų vyriškį, ram ų ir tylų, atrodo, labai susidom ėjusį

k ilim u p o savo kojom is. Ji sučiaupia lūpas ir atsidūsta. Tada pa­

žvelgia į mane, m osteli ranka jo pusėn ir iškošia: „Štai problem a,

tiesiog čia. Jis niekada nesikalba, m an jau bloga nuo šito! A š tie­

siog užverdu, kai jis tyli. A š velku visą šių santykių naštą. A š da­

rau viską, ir vis daugiau. O jeigu nedaryčiau...“ Ji beviltiškai iškelia

rankas. Kenas sunkiai atsidūsta ir žvelgia į sieną. M a n patinka, kai

vaizdas toks aiškus ir u žčiu op ti polką taip lengva.

Tokioje m om entinėje jų santykių nuotraukoje matau pagrin­

dinę kiekvieno iš partnerių poziciją šiame sielvarto šokyje. M ija

laužiasi į duris protestuodam a prieš savo išgyvenam ą atskirtį, o

Kenas laiko jas užrėmęs. M ija sako, kad K eną jau du kartus buvo

palikusi, bet, jam m aldaujant grįžti, atsileido. Kenas teigia, kad

nors jis ir nesupranta, kas vyksta, bet jaučia, kad jųdviejų situa­

cija ganėtinai beviltiška. Jis sako m an nusprendęs, kad tai arba jo

kaltė - galbūt jis niekada neturėjęs vesti, arba jie su M ija papras­

čiausiai netinka vienas kitam . Bet kuriuo atveju, jis nesąs tikras, ar

jų apsilankym as pas m ane tu ri kokią nors prasmę. Jie jau anksčiau

buvo m ėginę konsultuotis.

Paklaustas, ar jie kivirčijasi, Kenas atsako, kad jie beveik n ie­

kada nėra turėję rim to barnio. „Surask blogiuką“ į savo spąstus jų

nepagavo. Bet buvo ne vienas kartas, kai M ija pareikšdavo išei­

nanti, o Kenas atsakydavęs: „Puiku.“ Šios akim irkos būdavo gana

nem alonios. Ir, Kenas atvirauja, ji vis stengiasi m ane „ugdyti“. Tai

sakydamas susiraukia ir nusijuokia.

Paskui M ija ir Kenas papasakoja savo istoriją. Paprašius dau­

gum a p orų gali p risim in ti kokį sm ulkų įvykį ar epizodą, atsklei­

džiantį jų ryšio esmę. Pozityvūs epizodai prisim enam i sukakčių

proga ar kitais m aloniais atvejais. Jeigu tai negatyvūs p risim in i­

88
 At pa ž i n k i te šėtonišką di alogą

m ai, poros laužo galvas stengdam osi suvokti, ką tas epizodas sako

apie jų santykius.

K e n a s : „Daug mąstau, kaip ją pam aloninti. Tik ra i noriu, kad ji

su m anim i būtų laim inga. Bet niekas nepadeda. Ji troško, kad eitu­

m e į šokius. Taigi aš sutikau. Bet m um s ten nuėjus viskas sugriuvo.“

M i j a : „Viskas sugriuvo, nes tu nešokai! Pirm iausia tu nėjai į

šokių aikštelę, o kai jau išėjai, tiesiog stovėjai kaip stulpas.“

SjU: „O ką tu darei, M ija ? “

M ij a : „ A š ištem piau jį ant parketo ir tąsiausi su juo m ėginda­

m a parodyti, kaip reikia šok ti!“

K e n a s : (Purtydam as galvą.) „Iš tiesų tu p ritū p ei ir pradėjai

ju d in ti m an kojas. Tada aš įsiutau ir pasitraukiau iš aikštelės.“

M ij a : „Jei aš to nedarysiu, nieko ir nebus. Tai galim a pasakyti

apskritai apie m ūsų santykius. Jeigu aš pati ko nors neįgyvendin­

siu, tai ničnieko ir neįvyks. (Ji pasisuka į mane.) Jis tiesiog neda­

lyvauja.“

S ju : „Taigi tai ir yra blogai jūsų santykiam s, ir ne tik šokių

aikštelėje. Tavo pasirinktas būdas, kaip m ėgini iš K e n o išgauti

em ocinę reakciją, ir K en o nejudrum as, kalbėjim as taip tyliai, kad

tu negali išgirsti, ką jis sako. A r šitai jus dem oralizuoja ir verčia

jaustis nesaugiai būnant kartu?“

M ij a : „Taip, tai tiesa. N iekad negirdžiu, ką jis sako. T ik daug

m urm a. Kažkada stengiausi priversti jį kalbėti aiškiau. Bet tada jis

iš viso nustojo su m anim i šnekėtis!“

K e n a s : „Taip, kartais m urm u. T u šaukei ant manęs autom o­

bilyje, kai važiavom e greitkeliu. A š vairavau, o tu reikalavai, kad

vis garsiau pakartočiau, ką sakiau!“

89
 S e p t y n i e smi ni ai p o k a l b i a i

Sj u : „M ija, atrodo, tu tapai šokių m okytoja, K e n u i nurodan­

čia, kaip jis turėtų judėti ir kalbėti. Ir tu tai darai nebijodam a, kad

Kenas atsiribos nuo tavęs ir jok io šokio drauge nesušoksite, ( ji

supratingai linkteli.) T u lauki norėdam a, kad Kenas priartėtų,

trokšdam a pajusti judviejų ryšį, o kai šitai neįvyksta, jautiesi vie ­

niša. Taig i n o ri pagerinti situaciją, išm okyti jį reaguoti. B et visa

tai virsta gana stipriu spaudim u, netgi kritika. Tada Kenas išgirsta,

kad tai jis viską išprovokuoja: kalba ne taip, šoka ne taip - ir visa

tai im a daryti netgi blogiau?“

K e n a s : „Tiksliai taip ir yra. A š tik sustingstu. N ie k o negebu

padaryti tinkam ai. Jai netgi nepatinka, kaip valgau.“

S ju : „Taigi. Ir kuo labiau tu sustingsti, K enai, tuo daugiau,

spėju, M ija stengiasi tave m okyti.“

M ij a : „ A š taip susinervinu. A š jį raginu, baksnoju. R aginu jį

trokšdam a reakcijos. Bet kokios.“

S ju : „Gerai, pasiaiškinkim e, kaip tai vyksta. T u ragini ir baks-

noji, o Kenas sustingsta, atsiriboja ir vis silpniau reaguoja. Kenai,

tu užsisklendi? (Jis linkteli.) O kuo labiau užsisklendi, tuo labiau

M ija kelia balsą ir tuo stipriau tave niukina. Šis ratas vis greičiau

sukasi ir griauna jūsų tarpusavio santykius. Kas vyksta tavo v id u ­

je, K enai, kai sustingsti ir atsiriboji?“

K e n a s : „Jaučiuosi tarsi būčiau paralyžiuotas, bijau iš viso ką

nors daryti. Ju k kad ir ką daryčiau, viskas bus blogai. Taig i darau

vis m ažiau. A š užsidarau savo kiaute.“

M i j a : „Ir tada aš jaučiuosi tokia vieniša. A š tiesiog stengiuosi

visais įm anom ais būdais jį pažadinti.“

SjU: „Supratau. Šis ratas iš tikrųjų jau įgavo pagreitį. Vienas iš

jūsų sustingsta ir jaučiasi kaip ištiktas paralyžiaus, užsisklendžia

savo kiaute, o kitas jaučiasi paliktas už tos slėptuvės durų ir norė­

damas sulaukti reakcijos vis stipriau ir garsiau į jas beldžiasi.“

90
 At pa ž i n k i te šėtoni šką di a logą

M ij a : „Tai mus abu liūdina. T ik kaip galėtum e sustabdyti šį

besisukantį ratą?“

S ju : „N a, yra nem ažai būdų. Šie žingsniai jum s dabar tokie

pat svarbūs kaip kvėpavimas. Jūs net nejaučiate, kad juos žengiate.

Jum s reikia aiškiai suvokti, kaip šis uždaras ratas kelia pavojų jūsų

santykiam s. K a ip tik todėl ir negalite jaustis saugūs bū dam i kartu.

Jei būčiau Kenas, dabar dėl viso pikto sum urm ėčiau, kad buvau

neteisus. Je i būčiau M ija , reikalaučiau ir raginčiau, nes m intyse

m aldaučiau: „Pakviesk m ane šokti. A te ik ir bū k su m anim i.“

M ija : „Tikrai, taip ir jaučiuosi. K a ip tik šitai ir m ėginu daryti,

stengiuosi jį priartinti. B et aš nebegaliu daugiau prašyti. Jaučiuosi

sutrikusi.“

K e n a s : „Tai su m um is viskas gerai, nors ir pakliuvom e į šį

ratą? T ai nereiškia, kad mes tiesiog netinkam e vienas kitam ?“

S ju : „Teisingai. D augelis panašiai įklim psta negalėdam i rasti

būdo, kaip, būnant drauge, b ū tų galim a jaustis saugiem s ir sie­

jam iem s glaudaus ryšio. A š situaciją m atau šitaip - tu esi toks

svarbus M ija i, kad ji tiesiog negali laukti, k o l išeisi ar nusisuksi

nuo jos. O tu sustingsti ir atsirib oji nuo M ijo s bijodam as pa­

d aryti ką nors vėl „ne taip“, kas jai nepatiktų, o šitai ją suerzina

ir kaskart iš naujo supurto jūsų santykius. Senoji aksiom a „kai

abejoji, nieko nesakyk ir n edaryk“ - m eilės ryšiam s visiškai n e­

taikytina. K lau sim ai kyla tik tokie: ar galite vienas kitam padėti

šį vis greitėjantį judėjim ą spirale sustabdyti? ar galite pastebėti

m om entą, kada ji jus pagauna ir, judėdam i kartu, išgelbėti savo

santykius?“

K e n a s : „G alvis dėlto galime!“

Per vėliau vykusias konsultacijas Kenas ir M ija dar ne kartą

narstė savo polką. Jie atrado, kad „spiralė“, taip jie pavadino savo

91
 S e p t y n i e s mi ni ai p o k a l b i a i

bendravim ą, ypač išryškėja, kai iškyla prieraišum o klausim ai. P ro­

testo akim irkų būna visose santuokose, bet tada, kai esminis tar­

pusavio ryšys saugus, šiuos protestus nesudėtinga nutraukti arba

jie netgi tampa atramos taškais santykiams stiprinti.

Pavyzdžiui, laim ingoje santuokoje M ija irgi protestuotų, kai

jaustųsi em ociškai atskirta nuo Keno, bet ne taip audringai. M ažiau

nerim audam a dėl tarpusavio ryšio ji savo protestą išreikštų kur kas

švelniau ir aiškiau. Kenas, savo ruožtu, būtų jautresnis ir labiau rea­

guojantis į jos protestą. M ijo s susikrim tim o ar nusivylim o jis nelai­

kytų nei jo, kaip m ylim ojo, nei jų tarpusavio santykių pasm erkim u,

o tik jos siunčiam u signalu apie artim um o su juo poreikį.

Tačiau esant nesaugiem s tarpusavio santykiam s ši „Protesto

polka“ įgauna pagreitį ir darosi vis smarkesnė. G aliausiai kyla to ­

kia sum aištis, jog partneriai visai nebegali susitvarkyti su kilusiais

sunkum ais ar aiškiai išreikšti savo m inčių, kad ir apie ką kalbėtų.

Tada atotrūkis ir sielvartas jų santykius persm elkia vis labiau. Ta­

čiau reikia pastebėti, kad nė vien i santykiai, apie kuriuos kalbu

šioje knygoje, nėra visiškai užvaldyti destruktyvaus bendravim o.

V is dar esama artim um o akim irkų. T ik jos pernelyg retai pasireiš­

kia arba būna per m enkai parodom os, kad kom pensuotų „P ro­

testo p olkos“ darom ą žalą. A rb a artim um as būna ne toks, kokio

geidžia kuris nors iš partnerių. Pavyzdžiui, vyras, linkęs vengti bet

kokių konfrontacijų, siekia in tym iai suartėti su partnere m iega­

majame, bet daugum ai m oterų lytin ių santykių nepakanka prie­

raišum o poreikiam s patenkinti.

D aug m etų terapijos specialistų požiūris į šį partnerių bendra­

vim o m od elį buvo klaidingas: jie tai laikė poros varžybom is „kie­

no bus tiesa“ ir bandė tai spręsti m okydam i partnerius problem ų

tvarkym o įgūdžių. T ai šiek tiek prim ena siūlym us naudoti Kleenex

servetėles virusiniam plaučių uždegim ui gydyti. Buvo ignoruoja­

92
 Atpažinkite šėtonišką dialogą

mas „karštas* prieraišum o poreikis, dėl kurio ir kyla toks kom p ­

likuotas partnerių bendravim as. Pagal prieraišum o teoriją, šiuo

atveju spręstina problem a - ne pats konfliktas ar jo valdym as, o

em ocinis nutolim as. Ju k neatsitiktinai Kenas „atsitvėręs siena" -

taip jo nereagavimas vadinam as m okslinėje literatūroje, o toks jo

elgesys ir įžiebia žm onos įn iršį ir agresiją. A trod o, agresyvi reak­

cija užkoduota prim atų genuose, kai m ylim as asmuo, nuo kurio

jūs priklausote, elgiasi taip, tarsi jūsų nebūtų. Žm ogaus kūdikis ar

beždžioniukas su mama, „atsitvėrusia siena" bendraus agresyviai,

žūtbūt reikalaus b ū ti pripažintas. Nesulaukęs jos reakcijos pasijus

negailestingai atstumtas, sutrikęs ir bejėgis.

Tai, kas buvo aprašyta, yra tik vienas iš „Protesto polkos" pa­

vyzdžių. N e kiekvienas kaip Kenas atsiribojęs ir gintis pasirengęs

partneris įvardys sustingim ą. Bet m ano patirtis rodo, kad visi

puolantys ir atsitraukiantys partneriai savo patirtį linkę panašiai

apibūdinti. Pasiklausykite: galite išgirsti ir atrasti sau b ū din gų p o ­

sakių bei elgsenos būdų.

Partneriai, besielgiantys kaip M ija , dažnai vartoja šiuos teigi­

nius:

• „Sudaužiau širdį. G alėčiau am žinai raudoti. Kartais jaučiuosi

taip, lyg šie santykiai pam ažu m ane marintų."

• „Šiom is dienom is jis visada užsiėm ęs, kažkur kitur. N e tg i b ū ­

damas nam ie sėdi prie kom piuterio ar spokso į televizorių.

A trod o, lyg gyventum e skirtingose planetose. Kelias į jo pla­

netą m an užkirstas."

• „Kartais manau, kad užm ezgusi šiuos santykius esu vienišes­

nė, nei buvau gyvendam a viena. A trodo, kad lengviau bū ti

vienai, nei gyventi taip - kartu, bet atskirai."

• „Tuo m etu m an jo taip reikėjo, o jis buvo toks nutolęs. A trodė,

93
 S e p t y n i e s mi ni ai p o k a l b i a i

kad jam visai nerūpiu. M a n o jausm ai jam nebuvo svarbūs. Jis

tiesiog juos ignoruodavo.“

• „M es tik kam bario draugai. A trod o, niekada nebebūsim e ar­

tim i.“

• „Be abejo, aš įsiuntu. A trod o, kad jam nerūpi, tad užvožiu jam.

A š ju k stengiuosi išpešti iš jo reakciją, nors kokią.“

• „N esu tikra, kad iš viso jam rūpiu. A trod o, kad jis m anęs tie­

siog nemato. N ežinau, kaip jį pasiekti.

• „Jei aš nebūčiau vis spaudusi, mes niekada nebūtum e suartė­

ję. Tai niekada nebūtų įvykę.“

Įžvalgiau panagrinėjus šiuos teiginius atsiskleidžia gausybė

prieraišum o aspektų: noras jaustis svarbiam ir partnerio ve rti­

nam am , nerim as dėl ryšio susilpnėjim o - tarsi gyvybės ir m irties

klausim as, jautim asis pašalintam ir vienišam , b u vim o išduotam

jausmas, prireikus nesulaukta pagalbos ar nebuvo galim ybės

kliautis partneriu, ilgėjim asis em ocin io ryšio ir pyktis nesulau­

kus reakcijos, jausmas, kad m ylim asis yra tik b ičiu lis ar kam bario

draugas.

Šios konsultuojam os poros, paskatintos sutelkti dėm esį į ne­

gatyvius šokius ir ap ib ū d in ti tik savo judesius, o ne partnerių klai­

das ar kaltes, dažniausiai vartoja tokius veiksm ažodžius: stumti,

traukti, tėkšti, pulti, kritikuoti, skųstis, spausti, įniršti, rėkti, provokuo­

ti, stengtis suartėti ir tvarkyti. Šokant kartais sunku pam atyti, kaip
juda kojos. Tais atvejais, kai protestuojam e, daugum a iš m ūsų tei­

gia, kad įsitraukę į persekiojim u ir protestu grįstus santykius b ū ­

davo nusivylę, įsiutę ar susierzinę, o visa tai m ato m ūsų partneriai.

Tačiau tai tik paviršius to, kas iš tiesų vyksta šokant polką.

Partneriai, besielgiantys panašiai kaip Kenas, paprastai kalba

šitaip:

94
 At pa ž i n k i te šėtonišką di a logą

• „N iekada negaliu jai įtik ti, todėl paprasčiausiai pasiduodu.

V isa tai beviltiška.“

• „Esu pritrenktas. N e t nežinau, kaip jaučiuosi. Taig i tiesiog su­

stingstu ir atsiriboju.“

• „Suprantu, kad tu riu šiokių tokių trūkum ų. K a ip sutuoktinis

esu nevykėlis. Tai m ane tiesiog paralyžiuoja.“

• „U žsičiaupiu ir laukiu, kol ji aprim s. Stengiuosi išlik ti tylus,

nedrum sti ramybės. Taip rūpinu osi m ūsų santykiais - ne-

drum sčiu ramybės.“

• „A š įlen d u į savo kiautą, tik tada esu saugus. A tsitveriu siena.

Stengiuosi užverti duris ir negirdėti jos p iktų kom entarų. Esu

kalinys, sėdintis teisiam ųjų suole, o ji yra teisėja.“

• „O m en y turint šiuos santykius, jaučiuosi esąs visiškas n ie­

kas. N eatitinkantis reikalavim ų. Taigi lekiu prie kom piuterio,

bėgu į darbą arba pasineriu į pom ėgius. D arbe aš esu šis tas.

Nem anau, kad jai ką nors reiškiu.“

• „A š jai nerūpiu. Esu jos sąrašo gale. Yra vaikai, namas, jos šei­

ma, tik paskui - aš. Po perkūnais, šuo - ir tas p irm iau! A š tie­

siog parnešu į nam us pinigus. Taig i jaučiu kažkokią tuštum ą.

Taip ir nesupratau, kas ta m eilė.“

• „Nem anau, kad m an iš viso reikia ko nors besielgiančio kaip

ji. N e tu riu tokio poreikio. M a n e visada m okė, kad negerai

leisti sau norėti turėti tokį žm ogų, ji vaikiška. Taig i aš sten­

giuosi tvarkytis pats. T iesio g nueinu šalin.“

• „N ežinau, apie ką ji kalba. M u m s viskas gerai. Ju k santuoka

tokia ir būna. T iesio g tam pam a draugais. K a d ir kaip būtų,

nesu tikras, ką ji tu ri om eny sakydama artim i .“

• „Problem as stengiuosi spręsti konkrečiais būdais. M ė g in u

visa tai sutvarkyti. A š vadovaujuosi savo galva. T ai nepadeda.

Ji šito nenori. A š nesuprantu, ko ji apskritai nori.“

95
 S e p t y n i e s mi ni ai p o k a l b i a i

Č ia esama ir tokių tem ų: bejėgiškum as ir pasitikėjim o savo

jėgom is, reikalingų veikti, stoka, bėgim as nuo negatyvių jausm ų

ty lin t ir sustingstant, požiūris į save kaip į netinkam ą partnerį,

jautim asis esant teisiam uoju ir nep riim tin u partneriui, m ėgini­

mas susidoroti su situacija neigiant kilusias santykių problem as

ir prieraišum o poreikį, griebim asis bet kokių veiksm ų, kad būtų

išvengta partnerio įn iršio ir nepritarim o, racionalus problem ų

sprendim as kaip būdas išvengti em ocin io bendravim o.

P artneriai, panašūs į K eną, ap ib ū d in d am i savo veiksm us

vartoja tokius žodžius: išvykti, užsičiaupti, tapti paralyžiuotam ,

nustum ti jausmus į šalį, pasislėpti, būti sutrikdytam , stengtis išlai­

kyti savo m intis ir sutvarkyti reikalus. Ž o d žia i, kuriuos jie daž­
niausiai vartoja kalbėdam i apie savo jausm us, yra „depresija, su­

stingim as, jausm ų stoka, bejėgiškum as, pralaim ėjim as“. O tai, ką

paprastai m ato jų partneriai, įvardijam a kaip em ocinės reakcijos

trūkum as.

Šiuo atveju įtakos tu ri lytis, o vaidm enis „parenka“ kultūrinė

aplinka ir poros ypatum ai. M ū sų visuom enėje m oterys linkusios

rūpintis poros santykiais. Jos greičiau n ei jų partneriai pastebi d i­

dėjantį atotrūkį ir dažnai jom s labiau rū p i jų prieraišum o p orei­

kiai. T o d ė l m oterys p orų šokyje dažniausiai veda - beria kaltin i­

m us savo sutuoktiniam s. V yrai, kita vertus, buvo m okom i slopin ti

em ocijas, nereikšti em ocin ių poreikių, o b ū ti problem ų sprendė­

jais, ir tai suform avo jų p o lin k į atsiriboti.

Je i aš kreipsiuos į jus norėdam a em ocin io ryšio, o jūs intelek­

tualiai sureaguosite į problem ą, užuot atkreipęs dėm esį į mane

pačią, prieraišum o lygm eniu aš „nepatirsiu em ocinės reakcijos“.

Socialinės param os gavėjų tyrim ai vienareikšm iškai teigia, kad

žm onės n o ri „netiesioginės“ pagalbos, vadinasi, iš partnerio vei­

kiau laukiam a em ocin io p atvirtin im o ir globėjiško rūpinim osi, o

96
 Atpažinkite šėtonišką dialogą

ne racionalaus patarim o. V yrai dažnai sako nežinantys, kaip rea­

guoti em ociškai. Bet jie tai daro! Jie tai daro, kai jaučiasi saugūs,

dažniausiai būdam i su savo vaikais. Vyras gali iš visų jėgų steng­

tis reaguoti į žm onos nerim ą ar susirūpinim ą apipildam as ją pa­

tarim ais ir sprendim ų variantais, visai nesuprasdamas, kad ji iš

tikrųjų trokšta jo em ocinio įsipareigojim o, o tai jau tragedija. Jo

įsipareigojim as jai prilygsta problem os sprendim ui.

Ir vyram s, ir m oterim s įdiegtos socialinės nuostatos padeda

p ak liū ti į polkos spąstus. Labiau siai destruktyvi nuostata, teigia

kad sveikam , brandžiam suaugusiajam visai nereikia em ocin io

ryšio, todėl jis į tokią param ą tiesiog neturi teisės. K lien tės m an

sako: „A š negaliu jam prisipažin ti, jog jaučiuosi esanti maža ir

n oriu, kad jis m ane apglėbtų. Ju k aš ne vaikas" arba „A š tiesiog

negaliu paprašyti, kad eitų pirm as, bent retkarčiais. N ie k ad nesu

šito prašiusi. Jaučiu n etu rin ti tam teisės. M a n neturėtų to rei­

kėti." N egalėdam i p rip ažin ti ir įvardyti savo pačių prieraišum o

p o re ik ių negebėsim e ir aplinkiniam s d u o ti aiškaus ženklo, net­

gi šiems poreikiam s tapus karštais. O dviprasm iški ženklai tik ir

skatina p olką tęsti. Ju k daug lengviau pasakyti: „Ir kodėl tu nesi

šnekesnis? A rg i nenorėtum m an ko nors pasakyti?", nei pačiam

atverti sielą ir paprašyti partnerio atsižvelgti į m ūsų prieraišum o

poreikius.

„Protesto polką" šoka ne tik m ylim ieji, bet ir tėvai su vaikais,

b roliai su seserimis, iš tikrųjų ją gali šokti bet kas, artim ais em oci­

niais saitais susijęs su kitu asm eniu. Pasitaiko, kad m um s lengviau

pastebėti, jog šokam e su broliais ar seserimis, ar savo vaikais, nei

suvokti tai darant su sutuoktiniu. A r taip yra dėl to, kad pažeidžia­

m um as ne toks akivaizdus? K lausiu savęs, kodėl m ano paauglys

sūnus, dūsaudamas ir atmesdamas m ano pastabas dėl vėlavim o,

tiesiog priverčia m ane peržengti kantrybės ribą ir įsitraukti į k ri­

97
 S e p t y n i e smi ni ai p o k a l b i a i

tiškų kaltin im ų klam pynę, nors m us ir sieja m eilės saitai. A tsa­

kym as paprastas. Staiga išgirstu abejonę prieraišum o ryšių pras­

m ingum u. Jis išpučia į m ane akis. Jo kalbos tonas paniekinantis.

Išgirstu, kad m ano nerim as ar kom entarai jam nė m otais. A š esu

nereikšm inga. Taig i keičiu m uziką ir im u k ritik u o ti jį patį. Jis atsi­

traukia ir vėl nuo m anęs atsiriboja. Ir mes jau tolstam e vienas nuo

kito. Skam ba polkos m uzika. Ir staiga aš ją atpažįstu. Taig i žengiu

žingsnį į šalį ir kviečiu jį pažvelgti į šitą m udviejų šokį. „Palūkėk

m inutę. K as gi čia vyksta? M e s leidžiam ės įtraukiam i į kvailą gin ­

čą ir abu esame skaudinam i.“ T ai pirm as polkos stabdym o žings­

nis - šios m uzikos atpažinim as.

K o išm okau per dvidešim t m etų stebėdama, kaip partneriai

atsikovoja savo santykius iš šito šokio? M a n o konsultuotos poros

m ane daug ko išm okė.

Pirm a: reikia tai pam atyti. V isą vyksm ą. R e ik ia suprasti, kaip

šitą šokį jūs ir jūsų partneris šokate ir ką tai pasako apie jūsų san­

tykius, m aža žin o ti tik ginčo turinį. Taip pat turite m atyti visą

šokį. Je i dėm esį sutelksite į atskirus šokio žingsnius, ypač kito as­

m ens, pavyzdžiui, „ei, tu užsipuolei m ane“, susipainiosite. R eikia

per žingsnį atsitraukti atgal ir pam atyti visą vaizdą.

A ntra: abu dalyviai tu ri suvokti, kaip kiekvieno partnerio ju ­

desys įtraukia kitą partnerį į šio šokio sūkurį. K iekvienas asmuo

pakliūva į šio šokio spąstus ir neišvengiam ai įsitem pia kitą. Jei

užsipulsiu, paskatinsiu tave gintis ir teisintis. A š tiesiog netyčia

apsunkinu kitam galim ybę b ū ti atviram ir reaguojančiam . Jei b ū ­

siu nutolusi ir abejinga, paliksiu tave atsiribojusį, vieną ir im siu

persekioti, bandysiu prievarta atkurti ryšį.

Trečia: šios polkos esmė - krim tim asis dėl silpnėjančių p rie ­

raišum o ryšių. Jos siautulio negali sustabdyti logiškas problem ų

sprendim as ar form alus bendravim o m etodikų taikym as. T u ri-

98
 Atpažinkite šėtonišką dialogą

m e suvokti šio šokio p rig im tį, jeigu norim e pakeisti esm inius

tarpusavio bendravim o elem entus ir grįžti prie saugaus em oci­

n io ryšio. Tu rim e išm okti atpažinti partnerio siunčiam us ženk­

lus dėl em ocinės reakcijos p o re ik io ir pastebėti, kaip neviltis,

jos nesulaukus, virsta „aš jį stum iu, raginu, darau bet ką, kad tik

sulaukčiau reakcijos" arba „aš sustingstu norėdam as nebegirdėti

apie savo ydas ir apie tai, kad jau ją praradau". Šie bendravim o

m od eliai yra universalūs, nes m ūsų poreikiai, baim ės ir reakcijos

siekiant užkirsti kelią prieraišum o ryšio praradim ui ir atskirčiai

taip pat universalūs.

K etvirta: galime išm okti suprasti m eilės prigim tį, įsijausti į šias

atotrūkio vienas nuo kito, protesto ir sielvarto akim irkas - pagrin­

dinius polkos elementus. Tada galėsime suvokti, kad m ūsų prie­

šas - polka, o ne partneris.

Penkta: partneriai gali pam ėginti stoti į kovą drauge ir į šį

priešą kreiptis vardu, kad galėtų sulėtinti šokio m uziką, išm okti

žengti žingsnį į šalį ir sukurti pakankam ai saugum o, reikalingo

atviram p oka lb iu i apie jų abiejų em ocin io prieraišum o poreikius

ir em ocijas.

Kenas ir M ija , kai jau geba tai padaryti, atgauna v iltį išgelbė­

ti savo santykius. Pasak K eno, „suprantate, kai tik mes pradėjo­

m e tai daryti, į tą spiralę, apie kurią mes čia kalbam e, nebūnam e

įsiurbti. Vakar pasakiau M ija i: „M es jau įklim pom e šioje vietoje.

A š im u tolti ir atsiriboti, o tu vis labiau niršti. Tai ir yra tas m o ­

mentas, kai tu jautiesi atstumta, juk taip? N etu rim e taip elgtis.

Liaukim ės. Eikš, apsikabinkim e." Ir ji paklausė. Jaučiausi n u o ­

stabiai..." Paklausiau K eno, kas labiausiai padėjo įveikti šią polką.

Jis atsakė, kad suvokim as, jog M ija „nėra priešas", kad „ji kovojo

norėdam a išsaugoti ryšį", kai polka prasidėjo, o ne ketindam a „su­

try p ti mane".

99
 S e p t y n i e smi ni ai p o k a l b i a i

G ebėjim as atpažinti ir suprasti protestą kaip pasipriešinim ą

atsiskirti ir pasitraukti iš „Protesto p olkos“ yra svarbiausia n or­

m aliem s tarpusavio santykiam s. Jei norim e, kad partnerių ryšys

išliktų saugus, kupinas m eilės, stiprus ir tobulėjantis, poros turėtų

gebėti „susilopyti“ atsiskyrim o apraiškas ir išm okti su jom is d oro­

tis taip, kad tai neužkirstų kelio bendravim ui, nepakirstų pasitikė­

jim o ir saugumo.

Analizuokite ir mokykitės

A r K e n o ir M ijo s istorija jum s ką nors prim ena? A r atpažįstate

jų šokio žingsnius buvus ir jūsų santuokoje? G a l galėtum ėte p ri­

sim inti, kada paskutinį kartą polka buvo laim ėtoja? Pažvelkite

per prieraišum o prizm ę ir pam atysite, ar jūsų ginčai dėl faktų ar

problem ų nėra kova už tarpusavio ryšį? Pavyzdžiui, ar iš tiesų

ginčijotės dėl vasarnam io, kuriam e vienas iš partnerių mėgsta

lankytis ir tapyti, rekonstrukcijos, ar šio k ivirčo esmė - nerim as

dėl pavojaus, kilu sio jūsų prieraišum o ryšiui? G a lb ū t partneris

buvo paliktas nuošaly, o tai ir yra priežastis. G a lb ū t vienas iš jūsų

iš tikrų jų kalbėjote apie m enką tarpusavio saitų saugum ą ir jūsų

artim um o trūkum ą siekdam as išsklaidyti kilusias abejones ir

išgirsti p atikinim ų , kad jis klysta, tačiau p okalbis pakryp o apie

praktinius dalykus ir įstrigo.

K a ip dabar elgiatės jūs, kai pajuntate atotrūkį vienas nuo kito

ir nesaugumą? Pasistenkite pagalvoti, į kurį iš šiame skyriuje ap­

rašytų istorijų apie p orų santykius asm enų jaučiatės esą panašūs.

Taip pat verta p risim in ti savo paskutinį ginčą ar skaudų epizo­

dą. Jei įsivaizduosite, kad esate nepastebimas žiūrovas, teikiantis

ataskaitą apie įvykį dienraščiui, kaip apibūdintum ėte savo šokį ir

100
 At paži nki te šėtonišką di al o gą

svarbiausius judesius? A r protestuojate, ar traukiatės? A r m anote,

kad tampate kritiški ir stengiatės savo m ylim ąjį pakeisti? O gal jūs

atsiribojate ir užsisklendžiate sakydam i sau, kad bet koks troški­

mas išsklaidyti abejones yra rizikingas ir į jį įsiklausyti neverta?

Kartais mes visi pasielgiam e panašiai.

Lankstum as ir gebėjimas m atyti savo ėjim us ir jų poveikį k i­

tiem s šiuo atveju ir yra svarbiausia. A š patariu jum s b ū ti drąsiems,

gerai įsižiūrėti ir id en tifiku oti jum s būdingą reakciją. T ai yra tai,

kas pasireiškia staiga, jum s net nespėjus kvėptelti. T ai yra reak­

cija, jus galinti pastūm ėti į užburto rato spąstus, - nutolsite nuo

asmens, kurį m ylite labiausiai iš visų. Šios reakcijos gali b ū ti vis

kitokios esant įvairiem s santykiam s. Bet dabar tiesiog galvokite

apie svarbiausią savo ryšį ir tai, kaip jūs reaguojate, kai m ylim asis

abejoja dėl prieraišum o ryšio.

A tito lim o vienas nuo kito akim irką m um s sunkiausia pagauti,

jeigu patys ir esame tas tolstantis asmuo. G alb ū t jum s priim tin a

užsidaryti savo vidiniam e pasaulyje stengiantis nusiram inti atsi­

ribojant nuo išorinio? Kartais toks elgesys išties gali b ū ti naudin­

gas. Bet tik tol, k ol nepradedate šito daryti nevalingai ir pastebite,

kad darosi vis sunkiau b ū ti atviram ir jautriai em ociškai reaguoti.

Tada atsiribojim as taps postūm iu „Protesto p o lk a i“ įgauti pagrei­

tį. N etrukus partneriui pritrūks jūsų artim um o, jis pasijus esąs at­

skirtas, atstumtas ir apleistas.

A r galite p risim in ti kokį nors ypatingą atvejį, kai atsiribojim as

ir nereagavimas jūsų santykiam s išėjo į naudą? K as atsitiko jum s

atsiribojus? Šią strategiją dažniausiai renkamės siekdam i užkirsti

kelią barniui, bijodam i, kad jis pakenks ir kels grėsmę m ūsų santy­

kiam s. O dabar pam ėginkite p risim in ti atvejus, kai atsiribojim as

ir užsisklendim as akivaizdžiai nedavė naudos jūsų tarpusavio san­

tykiam s? K a ip p o atsiribojim o jautėtės jūs ir jūsų partneris?

101
 S e p t y n i es mi ni ai p o k a l b i a i

Pasvarstykite, gal vertėtų pasikalbėti su partneriu apie kai ku­

riuos jūsų atsakymus į šiuos klausim us. A r būta atvejų, kai abu

buvote įtraukti į polką? Pam ėginkite „atsukti atgal" tai, kas vyko,

ir įvardyti kiekvieno iš jūsų žingsnius. A r m atote visą ratą? A p ra ­

šykite jį parinkdam i po vieną žodį.

Kuo labiau a š ___________ , tuo labiau t u ___________ ,

tada aš dar labiau___________ , ir taip vėl ne kartą.

Patys sugalvokite šio šokio pavadinim ą ir pažiūrėkite, ar abu

galite pakalbėti apie tai, kaip jis silpnina jūsų ryšio saugumą. Ir

kaip tai keičia jūsų em ocin io ryšio m uziką?

Pavyzdžiui, Todas sako, kad svarbiausias jo ryšys su part­

nere - intym ūs santykiai. Jis kur kas labiau pasitiki savim i lo v o ­

je nei aptarinėdam as savo jausmus su žm ona. Jis atpažįsta savo

p agrindinį polkos judesį: „A š siekiu tavęs norėdam as intym um o.

Bet ne tik dėl seksualinio pasitenkinim o. Tai m an žinom as būdas

artim um ui išreikšti. K a i tu m ane atstumi, aš dar atkakliau tavęs

siekiu „kaulydamas" iš tavęs pasiaiškinim ų. K u o labiau tave spau­

džiu, tuo labiau tu tolsti ir saugai savo teritoriją."

Jo žm ona Belą atšauna: „Taip, ir kuo daugiau kritiku oji ir

spaudi savo reikalavim ais, tuo labiau jaučiuosi priblokšta. Tod ėl

vis labiau nuo tavęs nusigręžiu. O tu daraisi įkyresnis ir vis labiau

tau tai tam pa žūtbūtiniu reikalu, ir tai tęsiasi be pabaigos. A rg i

ne taip?" Todas sutinka, kad jau išryškėjo ben d ri jųdviejų polkos

bruožai. Jie nusprendžia šį šokį vadinti „sūkuriu": abiem atrodo,

kad pavadinim as išreiškia įkyrias Tedo m intis apie galim ybes su­

artėti su žm ona ir tai, kaip ją apsėda noras trūks plyš saugoti savo

teritoriją. Paskui Todas atvirai pasako, kad jaučiasi vis labiau at­

stumtas ir paklaikęs, o Belą pareiškia besijaučianti suakm enėjusi

102
 Atpaži nki te šėtonišką di alo gą

ir vieniša jųdviejų santuokoje. O kaip sekasi jum s ir jūsų m ylim a­

jam kalbėtis apie savo „Protesto polkos" žingsnius?

A r kartais žengiate į šalį, ištrūkstate iš „Protesto polkos" ir pra­

dedate kitaip bendrauti? A r būna atvejų, kai rizikuojate ir atvirai

prašote artim um o ir globos arba išpažįstate savo jausmus ir porei­

kius sutuoktiniui, užuot atsiriboję nuo jo? Kas pastūmėja taip elg­

tis? K ą darote, kad polka neperžengtų ribų? Pam ėginkite drauge

paieškoti atsakymų į šiuos klausimus. A r yra koks nors būdas pa­

dėti vienas kitam jaustis saugiau, kad atotrūkio jausmas akim irks­

niu nepastūmėtų į šį šokį? D ažnai šios atsakymų paieškos baigiasi

taip: poros pripažįsta, kad jų polkoje yra nerim o dėl prieraišum o

trūkum o ženklų. Pavyzdžiui, Chuanas suvokė, jog pakanka žm onai

A n a i pasakyti: „Suprantu, kad iš tiesų esi susinervinusi ir tau kažko

iš manęs reikia, bet aš pats neturiu supratimo, ką turėčiau daryti."

3 šėtoniškas dialogas - „Sustink ir išnyk"

Kartais, porai atvykus pas m ane konsultuotis, negirdžiu nei apie

kartėlį dėl „Surask blogiuką", nei apie pašėlusius „Protesto p o l­

kos" viražus. V ie n m irtina tyla. Jei įsivaizduosim e artim us san­

tykius kaip šokį, tai šiuo atveju abu partneriai sėdi palei sieną!

A trod o, jiem s niekas nesvarbu, atrodo, nė vienas nėra su šiuo šo­

kiu susijęs. T ik tarp partnerių tvyro įtam pa, o skausmą išduoda

jų veidai. E m o cijų tyrėjai tvirtina, kad galim e b an dyti n u slopin ti

savo em ocijas, bet tai nepadeda. K a ip yra pastebėjęs Freudas, jos

sunkiasi išorėn pro kiekvieną m ūsų odos porą. A š matau, kad abu

partneriai apsitvėrę akm enine gynybos ir neigim o siena. K ie kvie ­

nas užėm ęs savigynos poziciją ir stengiasi elgtis taip, lyg nieko ne­

jaustų ir neturėtų jokių poreikių.

103
 S e p t y n i e s mi ni ai p o k a l b i a i

Šis šokis vadinasi „Sustink ir išnyk“ jis dažnai randasi po

„Protesto p o lk o s“ Štai kas atsitinka, kai reikalaujantis, kritiškas

partneris liaujasi stengtis sulaukti su tuoktinio dėm esio ir tiesiog

nutyla. Šiam ratui įsibėgėjant agresyvusis sielvartaus dėl san­

tykių, paskui atsiribos, dar vėliau paliks partnerį. K on su ltu otis

atėję partneriai paprastai būna labai m andagūs, netgi padeda v ie ­

nas kitam spręsti praktinius klausim us, bet jei nieko nebus daro­

ma, m eilės ryšiu i - galas. K artais tas partneris, kuris dažniausiai

būna atsiribojęs, im a suvokti - kad ir kaip taikingai viskas atro­

dytų, nebėra jo k io em ocin io ryšio, n ei teigiam o, nei neigiam o.

T ai suvokęs partneris neretai sutinka kreiptis pagalbos į konsul­

tantą ar paskaityti tokią knygą kaip ši.

K raštutinis nutolim as vienas nuo kito „Sustink ir išnyk“ atve­

ju - tai reakcija į ryšio praradim ą ir bejėgiškum o jausm o išraiška

nesitikint tą ryšį atgaivinti. D ažniausiai vienas iš partnerių pasa­

koja istoriją, kaip jis siekė b ū ti suprastas, priešinosi ryšio trūku­

m ui, liūdėjo vienas. Dabar, pasak šio partnerio, jis negali nieko

jausti, jis tiesiog suakmenėjęs. K itas partneris dažniausiai būna

įkliuvęs į atsiribojim o spąstus. Šis atsiribojim as jam kaip gynyba,

tačiau partneris stengiasi neigti, kad taip atsiskleidžia atotrūkis.

Šiuo atveju nei vienas, nei kitas nesiekia tarpusavio bendrystės.

N ė vienas nesiryžta riziku oti. Taigi čia apskritai nešokam a. Jei šiai

porai nebus suteikta pagalba ir visa tai tęsis, ateis akim irka, kai

nebus galim ybių atkurti pasitikėjim o ar atgaivinti m irštančių san­

tykių. Tada jie ir baigsis sukantis „Sustink ir išnyk“ ratui.

Teris ir K ero l m an prisipažino, kad niekada nėra buvę vadi­

namąja „artim um o saitais susieta pora“. Bet K erol, prislėgta, in ­

telektuali m oteris, tvirtino, kad ji daug kartų m ėginusi pasikalbė­

ti su vyru apie jo „depresiją“. K a ip tik taip ji suprato jų em ocinį

atšalimą. Teris, kuklus, oficialiai besielgiantis vyriškis, sako, kad

104
 At pa ž i n k i te šėtonišką di a logą

daugelį m etų žm ona ieškojo priekabių, ypač dėl vaikų auklėjim o.

Jie pas m ane atėjo, nes susipešė, o tai jų gyvenim e itin retas įvykis.

Prasidėjo nuo to, kad K erol, ruošdam asi su Te riu eiti į p obūvį,

apsim ovė kelnes, kurios jam nepatiko. Teris pareiškė, kad jeigu ji

eis į p o b ū vį m ūvėdam a šias kelnes, vadinasi, ji jo visai nem yli, to ­

dėl jiem s belieka išsiskirti! Pakeliui į p o b ū vį Teris jai pasakė, kad

jis buvo bepradedąs rom aną su bendradarbe, bet, jo m anym u, tai

K ero l neturėtų rūpėti, nes, kad ir kaip būtų, ju k jie nebeturi in ty­

m ių santykių. Savo ruožtu, K e ro l atskleidė, kad ji buvo pam etusi

galvą dėl seno draugo, ir pabrėžė, jog Teris niekada prie jos n epri­

siliečia iš m eilės ar siekdamas intym um o.

Per m ūsų konsultaciją ju od u kalbėjo apie savo gyvenim us,

sakė esą paskendę darbo ir vaikų auklėjim o reikaluose, skundė­

si, kad vis sunkiau atrasti laiko artim um ui ir m ylėjim uisi. K e ro l

pareiškė, kad kartą ji suvokusi - jie tam pa „svetim i“, ji m ėginu­

si „su pu rtyti T e rį“ reikalaudam a su ja dažniau kalbėtis. K a i tai

nepadėjo, ji labai supyko. Teris patikino, kad jau daugybę m etų

K e ro l elgėsi kaip „teisėja“, ypač vertindam a jo vaikų auklėjim o

m etodus, bet m aždaug prieš m etus ji tiesiog nutolo. K e ro l pa­

aiškino, kad pagaliau nusprendusi sutram dyti savo įn iršį ir susi­

taikyti su tuo, jog tokia ir yra santuoka. J i priėjo išvadą, jog savo

vyru i nėra patraukli ar tiek įd o m i, kad galėtų patraukti jo dėm esį.

Atsakydam as į tai Teris liū d n a i konstatavo, kad K e ro l ir dviejų jų

vaikų ryšys nepaprastai stiprus, o jis, atrodo, bus kažkaip prara­

dęs savo sutuoktinę. J i yra m am a, bet ne žm ona. V yras stebėjosi,

ar jis buvo nusiteikęs rim tai ir „savam prote“, kad pasirinko b ū ti

su m oterim i.

T ik ro ji „Sustink ir išnyk“ bendravim o m odelio problem a -

beviltiškum as. A b u šie partneriai nusprendė, kad dėl sunkum o,

kurį jie patiria, kalti patys, jų įg im ti trūkum ai. N atūrali reakcija -

105
 S e p t y n i e smi ni ai p o k a l b i a i

pasislėpti, užm askuoti savo nem ylim ą „aš“. Prisim inkite, svar­

biausią B ow lb y o prieraišum o teorijos teiginį: mes trokštam e

akyse tų, kuriuos m ylim e, pam atyti savo pačių b u vim o prasmę.

K o k ia gi dar inform acija galėtų b ū ti svarbesnė ir galinti tiksliau

atskleisti, kas mes iš tikrųjų esame kasdieniam e gyvenim e? T ie,

kuriuos m ylim e, ir yra m ūsų veidrodis.

K ero l ir Teris jausdam i, kad vienas nuo kito tolsta ir yra bejė­

giai ką nors pakeisti, ėmę vis labiau vengti vienas kito. Svarbiausi

prieraišum o ženklai, kuriuos m atom e, kai bendrauja vaikai ir tė­

vai, taip pat m ylim ieji - ilgėlesnis žiūrėjim as vienas į kitą, m ylavi­

m ai, - iš pradžių retėjo, o vėliau ir visai išnyko. Pasitaikė, kad Teris

ir K ero l per visą konsultaciją taip nė karto ir nepažvelgė vienas k i­

tam į akis. Be to, pasak jų, spontaniški prisilietim ai iš jų gyvenim o

jau seniai buvo dingę. B ū dam i abu labai intelektualūs jie galėdavo

racionaliai svarstyti apie ly tin io ryšio trūkum ą ir neigti, bent jau

taip būdavo dažniausiai, kad kiekvienam skaudu b ū ti negeidžia­

m am sutuoktinio. A b u kalbėdavo apie depresijos požym ius, ir iš

tiesų depresija yra natūrali ryšio su m ylim uoju praradim o apraiš­

ka. Bėgant laikui atotrūkis tarp jų didėjo ir siekti artim um o atrodė

vis rizikingiau. K e ro l ir Teris papasakojo apie temas, veiksm us ir

jausmus, pasireiškusius atsisakius „Protesto p olkos“, vis dėlto ju o ­

du ėmė stipriau abejoti savo gebėjim u m ylėti. Ši abejonė paraly­

žiavo juos abu ir „užšaldė“ protestą, kuris dažniausiai kyla siekiant

atkreipti dėm esį į tokį destruktyvų nutolim ą.

K a i leidom ės raustis kiekvieno jų praeityje, abudu kalbėjo

apie tai, kad augo šaltose, viską pasveriančiose šeim ose, kuriom s

em ocinis atotrūkis buvo priim tinas. Kiekvienas iš jų, kai pasijus­

davo esąs em ociškai atskirtas, savaime atsiribodavo ir im davo

neigti em ocin io artum o poreikį. M ū sų patirtis su m ylim aisiais

praeityje form uoja m ūsų dabartinius santykius. E m o cin io atotrū­

106
 At paži nki te šėtonišką di alogą

kio akim irkom is, negalėdam i saugiai užm egzti ryšio su asm eniu,

kurį m ylim e, mes lyg niekur nieko pradedam e elgtis kaip vaikys­

tėje - ju k tada paveikdavom e tėvus, turėdavom e jiem s galios nors

truputį. K ilu s „karštoms" em ocijom s, įspėjančiom s apie m ūsų

santykiam s kylantį pavojų, mes autom atiškai stengiamės jas už­

gniaužti ir pabėgti - puolam e sam protauti ir u žsiim ti prablaškan­

čia veikla. Šiam e šokyje, kai sutuoktiniai tolsta vienas nuo kito,

em ocijų vengim as pats savaime veda prie pabaigos. Pasak Terio:

„Jeigu išliksiu šaltas, niekada nekils kalbų apie jausmus. A š n en o­

riu atverti tos Pandoros skrynios."

Šie susidorojim o su savo em ocijom is ir poreikiais būdai

tam pa „program uojam u“ pasirinkim u. T ai „atsitinka“ akim irks­

niu, net nepajutus, kad buvo pasirinkta. B et pastebėję, kad vien i

bū d ai m us įtraukia į žlugti pasm erktus šokius su m ylim aisiais,

galim e atrasti ir kitų. Jie nėra neatsiejam a m ūsų asm enybės da­

lis, m um s nereikia m etų m etais trunkančios psichoterapijos ir

įžvalgų siekiant juos p erform u oti. Teris papasakojo turėjęs pagy­

venusį, nedraugišką tėvą, m otin a buvusi žym i politikė. Jis sum išo

paklaustas, kada jautėsi esąs artim as m am ai. V yras atsakė, kad ją

teprisim ena žiū rin čią televizorių. A r jis turėjo iš ko rinktis? N e,

teko išm okti pakęsti atstumą ir užgniaužti e m ocin io artim um o ir

nuram in im o poreikius. Ir šią pam oką vyras buvo p u ik ia i išm o­

kęs. B et strategija, padėjusi išgyventi vaikystėje, santuokoje tapo

nelaim e. K e ro l taip pat suvokė, kad pradėjo „nykti vid u je“, kai

ne kartą turėjo „n u tild y ti“ savo prieraišum o ir e m o cin io ryšio

p oreikį.

K a ip ir kitų šokių atveju, Teris ir K erol, supratę, kurie jų

žingsniai skiria juos vieną nuo kito, įgijo šiek tiek vilties ir atsklei­

dė savo jausm us vienas kitam . K e ro l įstengė p ripažinti, kad, n o ­

rėdam a atbukinti atstūm im o skausmą, ji „pasidavė“ ir „pasistatė

107
 S e p t y n i e smi ni ai p o k a l b i a i

sieną“ tarp savęs ir Terio. J i pripažino, kad norėdam a patenkinti

fizin io kontakto ir e m ocin io ryšio p o re ik į visa esybe atsigręžė į

vaikus. Teris atskleidė buvęs šokiruotas, kai šitai išgirdo, nes jis

vis dar stipriai geidė žm onos. Jie pradėjo atvirai kalbėtis, kaip

vienas kitą veikdavo, ir suvokė, kad vis dar svarbūs vienas kitam .

Po kelių naujų bandym ų ir gin čų K e ro l jau galėjo m an pasakyti:

„A b u jaučiam ės saugesni. Sunku g inčytis, b et tai kur kas geriau

nei šalta tuštum a arba atsargi tyla.“ Teris p atikino: „Iš to užbur­

to rato, kuriam e sukom ės, m anau, galim e ištrūkti. A b u buvom e

įskaudinti, išsigandę ir atsiriboję vienas nuo kito. B et neturim e

šito daryti.“ N aujos pradžios išeities taškas - žinojim as, kaip pa-

sispendžiam e spąstus, į kuriuos pakliūvam e, ir kaip vienas iš kito

atim am e m eilę, kurios abiem taip reikia. Stiprūs saitai pradeda

form uotis apsisprendus pan aikin ti atotrūkį ir sielvarto sukeltus

šokius.

Analizuokite ir mokykitės

A r „Sustink ir išnyk“ m odelis prim ena jūsų bendravim ą su part­

neriu? Jei taip, kur išm okote ig n oruoti ir nuvertinti savo em ocinio

ryšio poreikį? Kas jus m okė taip elgtis? K ada jausdavotės ypač

vieniši? A r galėtum ėte išdrįsti šiuos klausim us ir savo atsakymus

aptarti su partneriu? M okym asis riziku oti ir pradėti panašius atvi­

rus pokalbius veikia kaip priešnuodis, padedantis įveikti norą pa­

bėgti nuo savo prieraišum o poreikių. A r žinote kokį nors būdą,

kuris praverstų partneriui, panorusiam jum s padėti?

A r galite papasakoti partneriui apie kurį nors vieną ženklą,

kada prasideda jus vieną nuo kito tolinantis šokis? T ai gali b ū ti

netgi toks paprastas dalykas kaip galvos nugręžim as tam tikru

108
 A tpaži nki te šėtonišką di al o gą

m om entu. A r galite tiksliai pasakyti, kaip atstumiate nuo savęs

partnerį arba sukuriate atmosferą, kuri atrodo pavojinga ir jis bijo

prie jūsų artintis?

K ą sakote patys sau, būdam i em ociškai atsiriboję ir norėdam i

pateisinti šią atskirtį, sudrausti save, jei kiltų noras kreiptis į part­

nerį? Kartais pareiškiam e, kas yra m eilė ir kaip mes privalėtum e

elgtis puoselėdam i m eilės santykius, kaip mus m okė tėvai ar netgi

perėm ėm e iš kultūros tradicijų. A r galite apie tai pasikalbėti?

A r galite parengti sąrašą - surašyti viską, ko netekote dėl šito

šokio? Paprastai mes prisim enam e tas em ocinio artim um o aki­

m irkas, kurias patirdavom e susižavėjim o pradžioje, kai bet kuria

kaina norėdavom e b ū ti šalia kaip tik šito asmens. M e s nepam irš­

tame šių akim irkų, kaip ir savo vilčių , troškim ų. Ir kaip šis des­

truktyvus šokis visa tai sugriovė?

Ir paskutinė užduotis šiame skyriuje: ar galėtum ėte pasakyti, ku­

ris iš šių trijų bendravim o m odelių - „Surask blogiuką", „Protesto

polka", „Sustink ir išnyk" - kelia didžiausią grėsmę dabartiniam s

jūsų m eilės santykiams? A tm in kite, kad su barniu susiję faktai (ar

tai būtų vaidas dėl vaikų dienotvarkės, jūsų intym aus gyvenim o

ar karjeros) nėra esm iniai. T ik ro ji jūsų nerim o priežastis yra grės­

mė, kurią jaučiate kilus em ocin io ryšio su partneriu stiprum ui ir

saugum ui. D estruktyvius bendravim o šokius skatina nepatenkin­

tas m ylim ojo pasiekiam um o, jautrum o ir em ocinio įsipareigoji­

m o poreikis. Pam ėginkite panagrinėti ir apibendrinti savo b en d ­

ravim o m odelį, griaunantį jūsų santykius: į praleistas kiekvieno

teiginio vietas įrašykite, jūsų m anym u, tinkam us žodžius. Paskui

sudėkite juos į pastraipą, tiksliausiai apibūdinančią jus ir jūsų san­

tykius. Tai aptarkite su partneriu.

109
 S e p t y n i e s mi ni ai p o k a l b i a i

K a i_______________ , jaučiu, kad mūsų tarpusavio ryšys

nėra saugus. Įrašykite žodžius, kurie paleidžia tarpusavio ato­
trū kio m uziką, pavyzdžiui: kai tu pasakai, kad esi p er daug pavar­

gusi intym iai bendrauti, o mes jau būname neturėję intym ių santy­
kių kelias savaites, kai ginčijamės dėl vaikų auklėjimo, kai, atrodo,
dienų dienas nesikalbame. N egalim a rašyti ilgų, apibendrintų,
abstrakčių teiginių ar užm askuotų kaltinim ų, todėl, pavyzdžiui,

neleidžiam a rašyti: kai su tavimi būna sunku, kaip jau įprasta.

T ai apgaudinėjim as. M in tis reikškite konkrečiai ir tiksliai.

Aš p ra d e d u _______________ . Tokį judesį mūsų šokyje

renkuosi stengdamasi susidoroti su mane užplūdusiu kartė­
liu ir atrasti būdą, kaip tą mūsų šokį pakeisti. Pasirinkite veiks­
m ažodį, pavyzdžiui: skųstis, kabinėtis, apsibrėžti ribas, tave ignoruoti,

bėgti, trauktis.

Tai darau tikėdamasi (-s), ka d _______________ . Įvardykite

tai, ko tikitės, kas įstum ia jus į šį šokį, pavyzdžiui: mes išvengsime

konfliktų ar aš priversiu tave dažniau reaguoti į mane.

Kadangi toks bendravim o m odelis kartojasi, ja u č iu ____

_________________. Įvardykite tai, ką jaučiate. Šiam e etape p o ­

ros dažniausiai įvardija: nusivylimą, pyktį, sustingimą, tuštumą,

sutrikim ą.

Tada apie mūsų santykius sakau sa u :_________________.

Suform uluokite pačią baisiausią išvadą, kokia tik jum s gali ateiti

į galvą, pavyzdžiui: tau mes visai nerūpime, aš tau nesvarbi (-us),

niekada tau neįtinku.

n o
 Atpažinkite šėtonišką dialogą

A š taip supranta tą užburtą ratą, kuriame šokame savąjį šokį

vis labiau toldam i vienas nuo kito: kai tik padarau pirm iau
aprašytą judesį, atrodo, kad t u ______________ . Pasirinkite
veiksm ažodį, pavyzdžiui: užsisklendi, pastūmėji mane reaguoti.

Kuo labiau_____________ , tuo tu labiau_____________ .

Ir tada mes abu pakliūvame į širdgėlos ir atskirties spąstus.
Įrašykite veiksm ažodžius, išreiškiančius jūsų ir partnerio šokio

žingsnius.

Galbūt galėtume įspėti vienas kitą vos šis šokis prasideda.

Tai galėtume pavadin ti______________ . Šio šokio atpaži­
nimas - tai pirmas žingsnis į išsivadavimą iš mūsų santykius
griaunančio rato.

Išmokę atpažinti šiuos negatyvius pasikartojančius bendravim o

m odelius ir pripažinti, kad jie į savo spąstus įtraukia jus abu, būsi­

te pasirengę m okytis, kaip iš jų išsivaduoti. K itas pokalbis atskleis,

kokios galingos em ocijos, ypač baim ė dėl prieraišum o susilpnėji­

m o, skatina prasidėti šį destruktyvų šokį.

 2 pokalbis
Raskite ypač jautrias vietas

„Prieraišumo trūkinėjimas pavojingas...

Čia kaip su ragenos įbrėžimais -
santykių trūkinėjimas gali baigtis jų agonija.“

Thomas Lewis, Fari Amini ir Richard Lannon,

„Bendroji meilės teorija' (A General Theory of Love)

V is i m ylintys yra pažeidžiam i. T ai susiję su teritorija. Su tais,

kuriuos m ylim e, būnam e em ociškai atviresni ir kartais neišven­

giam ai skaudinam e vie n i kitus neatsargiai ištartais žodžiais ar

neapgalvotais veiksm ais. N o rs šie atvejai ir žeidžia, bet patirtas

skausmas nebūna stiprus ir greitai praeina. Bet beveik kiekvie­

nas iš m ūsų esame ypatingai jautrūs bent vienam dalykui - savo

em ociniam e apvalkale turim e ypač jautrią vietą - reaguojančią

į švelniausią prisilietim ą, kurią itin lengva įbrėžti ir kuri labai

skausminga. N u b rū žin to s šios jautrios vietos gali kraujuoti tiek,

kiek truks m ūsų santykiai. Tada prarandam e em ocinę pusiau­

svyrą ir įklim pstam e į šėtoniškus dialogus.

Kas iš tikrųjų yra ta jautrioji vieta? A š ją apibrėžiu kaip padi­

dėjusį jautrum ą (hipersensityvum ą), suform uotą tam tikrų žm o­

112
 R a s k i t e y pač j a u t r i a s vi etas

gaus praeities įvykių ar dabartinių santykių, kai daugybę kartų

prieraišum o p oreikio būdavo nepaisom a, jis būdavo ignoruoja­

mas arba likdavo nesuprastas, ir žm ogus im davo jaustis, kaip aš

visa tai vadinu, „2 A “ - emociškai apvogtas a r apleistas. „2 A “ - v i­

siems būdingos potencialiai jautrios vietos.

Šis jautrum as dažnai kyla dėl praeityje buvusių ir skaudžiai

pasibaigusių santykių su m um s svarbiais žm onėm is, ypač tėvais,

suform avusiais m ūsų pag rin d in į m eilės santykių m odelį, broliais

ir seserim is ar kitais šeim os nariais, ir, žinom a, buvusiais ir esa­

m ais m ylim aisiais. Pavyzdžiui, neseniai kalbėjausi su savo vyru

D žo n u , bet kai jo akys ėmė m erktis, aš pasiutau. Jis buvo pavargęs

ir apsnūdęs, deja, šis vaizdas m ane nuskraidino į praeitį, kai m ano

buvęs partneris užm igdavo kaskart, vos pabandydavau pradėti

rim tą pokalbį. Šis snūstelėjim as būdavo ne itin su btili atsiribo­

jim o, atotrūkio nuo bendravim o form a. T ai patyrusi tapau ypač

b u d ri - staigų m ieguistum ą p riim u kaip em ocinę išdavystę.

Fransua, vienas iš m ano klientų, ypač jautriai reaguoja į bet

kokią užuom iną, kad žm ona N ik o lė galbūt jo nebetrokšta ar pra­

deda dom ėtis kitu vyriškiu. Pirm a santuoka jam sukėlė labai daug

skausmo - žm ona atvirai ir daug kartų buvo neištikim a. D abar jį

apim a nežm oniška panika, kai N ik o lė vakarėlyje nusišypso jo rafi­

nuotam b ičiu liu i ar kai jos nebūna namie, nors jis tikisi ją ten esant.

L in d a skundžiasi, kad jaučiasi įskaudinta, kai jos vyras D ž o ­

natanas „vengia pasakyti, jog atrodau gražiai, ar p agirti už tai, ką

tikrai gerai atlikau. Jau čiu osi nuolat įskaudinta, tada tam pu san­

tū ri ir kritiška tavo atžvilgiu “, - sako ji vyru i. L in d a šį jautrum ą

sieja su savo mam a. „Ji niekada ir dėl nieko m anęs nėra pagyrusi,

tik visada sakydavo, kad atrodau nepatraukliai. K artą ji pasakė

m ananti, kad jei žm ones girsi, jie nustos dėti pastangas. A š troš­

kau b ū ti jos pripažinta ir įsižeisdavau, kai šito nesulaukdavau. Ir

113
 S e p t y n i e s mi ni ai p o k a l b i a i

dabar, m anau, šito trokštu sulaukti iš tavęs. Taig i kai b ū n u pasi­

puošusi ir klausiu tavęs, kaip atrodau, susidaro įspūdis, kad tau

nesu svarbi, ir tai m ane žeidžia. Ir tu žinai, kad m an reikia šio

pagyrim o, bet jo neištari. B ent jau taip atrodo. N egaliu šito su­

prasti, m an labai skaudu.“

Žm onės gali turėti keletą jautrių vietų, tačiau paprastai vie­

na yra svarbiausia, taigi „palietus“ kaip tik ją ir įsisuka destruk­

tyvaus bendravim o ratas. Stivas pajunta dvigubą sunkum ą jo

žm onai M e re i užsim inus apie norą dažniau in tym iai bendrauti.

T ai galėtų b ū ti priim ta kaip labai teigiamas troškim as. Bet Stivui

jos pareiškim as - kovinė raketa, triuškinanti jo, kaip ly tin io part­

nerio, pasitikėjim ą savim i, nes jo m igdolinis kūnas’ tiesiog rėkte

rėkia - „prasideda“ - ir jis netenka žado. Stivas į šį M erės pasa­

kym ą reaguoja užsisklęsdam as ir atsiribodam as nuo jos. „A trodo,

lyg staiga atsidurčiau savo pirm ojoje santuokoje ir girdėčiau, kad

esu ne kas kita, o didelis nusivylim as, todėl bijau iš viso ką nors

daryti, ką jau kalbėti apie lovą.“ Vaikystės patirties aidas taip pat

aitrina jautriąją vietą. Stivas buvo m ažiausio ūgio vaikas klasėje

ir jo tėtis klausdavo broliam s girdint: „ A r aš kalbu su Stivu, ar su

Stefani?“ Ta patirtis lėm ė jo p o žiū rį į save - „per m enkai vyriškas

bet kuriai m oteriai“.

Tačiau jautrios vietos ne visada būna praeities žaizdų p rim in i­

mas. Jų gali netikėtai atsirasti ir dabartiniuose m eilės santykiuose,

netgi tada, kai jie klostosi laim ingai, jeigu jaučiam ės ypač em ociš­

kai nuskurdinti ar apleisti. Jautrių vietų atsiranda išgyvenant dide­

les gyvenim o perm ainas ar krizes, kaip antai: k ū d ikio gim im ą, ligą

ar darbo praradim ą, kai m um s ypač reikia partnerio palaikym o,*

* Smegenų limbinės sistemos sritis, atliekanti svarbiausią vaidmenį reguliuojant emocijas ir

formuojantis emocionaliems prisiminimams {vert. past.).

114
 R a s k i t e y p a č j a u t r i a s vi etas

bet jo nesulaukiam e. Jų taip pat gali atsirasti, kai partneris nuolat

atrodo abejingas ir dėl to kyla visa apim antis skausmas, kuris mus

persm elkia net dėl sm ulkm enų. M ū sų „em ocinė oda" draskom a,

kai nesulaukiam e reikiam os reakcijos iš žmogaus, kurį m ylim e.

D žefo ir M ilė s santykiai buvo puikūs ik i tol, kol geriausias

vyro draugas gavo darbą, kurio Džefas labai troško ir jo siekdamas

daug ir sunkiai dirbo. D žefą apėmė depresija. U žu o t jį nuram i­

nusi ir įkvėpusi pasitikėjim o, sunerim usi M ilė „ėdė" jį liepdam a

„tiesiog atsikratyti to". Jie rado kaip išeiti iš šios krizės ir vėl tapo

artim i, bet po šios patirties D žefas tapo ypač jautrus žm onos re­

akcijom s į bet kokį susikrim tim ą. Ūm ūs, atrodytų jokio raciona­

laus pagrindo neturintys vyro pykčio protrūkiai, kai tik jam pasi­

rodydavo, kad M ilė jo neparem ia, netrukus paskatino ją ginantis

užsisklęsti tyloje ir jaustis netikusia žm ona. G alite num anyti, kas

nutiko paskui. Jie įsitraukė į šėtonišką dialogą.

H elen a buvo p riblokšta terapijos specialistui pareiškus, kad

ji esanti kalta dėl paauglio sūnaus potraukio į alkoh olį. Per k o n ­

sultaciją jos vyras Šernas, m ylin tis sutuoktinis, pritarė specialisto

n u om onei. Vėliau, kai H elen a išsakė nuoskaudą, Šernas puolė

grįsti savo nuom onę pateikdam as ne vieną skaudų argum entą.

Tada H elen a nusprendė nepaisyti savo „kvailos" nuoskaudos ir

sutelkti dėm esį į gerąsias jųdviejų santuokos puses, ir m anė, kad

jai pavyko.

Bet svarbias em ocijas nu slop in ti sunku ir toks m ėginim as

dažniausiai im a n u od yti santykius. H elenos nuoskauda ėmė k ilti

į paviršių. Ž m on a „graužia" Šerną už jo nuom onę, pasakytą dėl

kiekvieno jos veiksm o, ir vyras, nežinodam as, ką sakyti, kalba vis

rečiau. Staiga ateina metas, kai jie im a bartis beveik dėl visko. Še­

rnas kaltina H eleną panašėjant į jos „paranojišką" m otiną. H elena

jaučiasi vis labiau sutrikusi ir vieniša.

115
 S e p t y n i es mi ni ai p o k a l b i a i

D že fo ir H elen os jautriosios vietos buvo užgautos, tik jie šito

nesuprato. Keista, kad daugelis m ūsų to taip pat nepastebi. Iš tik­

rųjų net nepripažįstam e turintys tų ypač jautrių vietų. Supranta­

m e tik savo antraeilę reakciją į tos „vietos“ suerzinim ą - g ynybinį

sustingim ą ir užsisklendim ą ar p ykčio pliūpsnį, {lindim as į savo

kiautą ir įniršis b ū d in g i šėtoniškam dialogui, o jie užm askuoja

esm ines em ocijas, kurios kyla, kai pasijuntam e esą pažeidžiam i:

liūdesį, gėdą ir dažniausiai baim ę.

Jei su m ylim uoju nuolat įsiveliate į šėtonišką dialogą, galite

b ū ti tikri, kad jį išprovokuoja skausmas prisilietus prie ypač jau­

trios vietos ar, tai dar labiau tikėtina, prie jūsų abiejų ypač jautrių

vietų, ir belieka apgailestauti, jog jos beveik neišvengiam ai „brū­

žins“ viena kitą. Sužeidus m ylim ą žm ogų paties reakcija taip pat

dirgina.

Pakalbėkim e apie Džesę ir M aik ą , kurie nieko kito nedarė, tik

barėsi nuo tos akim irkos, kai dvylikam etė m oters dukra persikė­

lė pas juos. Pasak Džesės: „Staiga, lyg per vieną naktį, M aikas iš

šilto ir švelnaus vaikin o pavirto tironu. Jis įsakinėja m ano vaikui,

kuria visokias taisykles. Būdam as nam ie dažniausiai kalba tik pa­

kėlęs balsą. Jis panašus į visus agresyvius m ano gim inės vyrus. A š

negaliu pakęsti, kai kas nors rėkauja ar įsakinėja. N iekas nuo šito

neapsaugojo manęs, bet savo vaiką aš galiu apsaugoti.“

M a ik a s bando liū d n a i prieštarauti, esą jis m ylįs savo žm oną,

nors ji diena iš dienos atsisakanti su juo kalbėtis, ir p asip ik ti­

nęs garsiai pareiškia nenorėjęs tapti jos nepakenčiam o, nieko

n egerbiančio vaiko tėvu. Jis užsiplieskia kalbėdam as apie tai,

kaip daugybę m etų le p in o D žesę, paskui staiga suprato, kad jis

jai tiesiog „neegzistuoja, kai painiojasi tas vaikas“. M a ik a s p ris i­

m ena atvejį, kai jis susirgo juostine pūsleline, bet D žesė, pasak

jo, b u vo per daug užsiėm usi savo dukters reikalais, kad galėtų

116
 R a s k i t e y p a č j a u t r i a s vi etas

„jį slaugyti" G ėlim as vienas kitam į jautrias vietas įsuko juos į

„Protesto polką".

Užgautos To m o ir Brendos jautriosios vietos juos įvėlė į kitą

šėtonišką dialogą - „Sustink ir išnyk" Brenda pam etusi galvą iš

m eilės ką tik gim usiam kūdikiui. Tom as m ėgina gauti šiek tiek

dėm esio sau, bet taip, kad erzina Brendą, ir kartą naktį ji pratrūks­

ta. Pasak jos, ji, pavargusi nuo jo reikalavim ų, išvadina jį „hiper-

seksualiu" ir „apgailėtinu". Tom as šokiruotas. N ors jis patrauklus

vaikinas, bet drovus ir nepasitiki savim i bendraudam as su m oteri­

m is. Jam visada buvo svarbu jausti, kad Brenda jo geidžia.

Jis atsilygina: „G erai jau, gerai. A kivaizd u , kad tu m anęs dau­

giau nebem yli ir viskas, ką darei dėl manęs pastaruosius keletą

m etų, buvo apgaulė. M a n nebereikia tavo apkabinim ų. Nem atau

reikalo b ū ti su tavim i. E is iu į šokius, o tu gali rūp intis savo k ū d i­

kiu." N am ie jis palieka įvairių ženklų, tu rin čių atskleisti jo flirtą

su m oterim i iš pram oginių šokių grupės. Brenda užaugo jausda­

m asi esanti paprasta m ergina ir jai visada knietėjo suprasti, kodėl

patrauklus ir sėkmės lydim as Tom as pasirinko ją. P asipiktinusi ji

dar labiau atsiriboja ir dar daugiau dėm esio skiria vaikui. Tom as

ir Brenda beveik nesikalba. N u o latin is stengim asis apsaugoti

savo jautrias vietas neleidžia jiem s em ociškai reaguoti, nors to

abu ilgisi.

Šis santykius griaunantis bendravim as baigiasi ne tik atpa-

žinus ir pažabojus šėtonišką dialogą ( l pokalbis), bet taip pat

suradus ir nuram inus savo jautrias vietas ir padėjus m ylim ajam

padaryti tą patį. Žm onėm s, užaugusiem s m ylinčioje ir saugioje

aplinkoje, žaizdas išsilaižyti bus lengyiau. Jie tu ri m ažiau jautrių

vietų ir jos ne tokios skaudžios. Supratę, kuo pagrįstas jų nega­

tyvus bendravim as su m ylim u žm ogum i, jie geba greičiau iš jo

ištrūkti ir sušvelninti skausmą.

117
 S e p t y n i e s mi ni ai p o k a l b i a i

Tačiau traum uoti arba m ylim ų žm onių ar tų, nuo kurių buvo

priklausom i, rūpesčio nepatyrusiem s asm enim s šis procesas u ž­

trunka ilgiau ir iš jų atim a kur kas daugiau pastangų. Jų jautriosios

vietos tokios opios, kad atskleisti savo baim es ir im ti pasitikėti

partnerio siūlom os pagalbos nuoširdum u - jiem s did žiu lis iššū­

kis. Kalas, prievartą patyręs arm ijos veteranas, sako: „A š visas esu

viena didelė jautri vieta. A š trokštu, kad m ane nuram intų, bet kai

m ano p onia iš tikrųjų prie manęs prisiliečia, neretai net negaliu

suprasti, ar tai glam onė, ar dar vienas kirtis."

Ir vis dėlto mes nesame praeities kaliniai. G alim e pasikeisti

į gera. N eseni tyrim ai, kuriuos atliko Joanne D avila, N iu jo rk o

valstijos universiteto Stouni Brukę psichologė, kaip ir kitų m oks­

lin in kų gauti rezultatai, patvirtin o tai, ką matau per konsultaci­

jas: padedant m ylinčiam sutuoktiniui galim a išgydyti netgi gilias

žaizdas. M e s galim e „nusipelnyti" pam atinio saugaus ryšio, jeigu

jautrus ir m ylintis partneris padės susidoroti su skausmingais

jausmais. M e ilė gali m us keisti tikrąja šio žodžio prasme.

Kai užgaunama ypač jautri vieta

Yra du požym iai, iš kurių galim a spręsti, kad buvo užgauta jūsų

ar partnerio jautrioji vieta. Pirm as - staiga aiškiai pasikeitęs

em ocinis bendravim o tonas. D a r prieš akim irką jūs su m ylim u

žm ogum i juokavote, bet dabar vienas iš jūsų susierzinęs ar įn ir­

šęs ar, priešingai, abejingas ir šaltas. Jūs išm uštas iš pusiausvyros.

T ai prim ena situaciją, kai žaidim o taisyklės buvo pakeistos, bet

jūsų niekas neinform avo. Įskaudintas partneris siunčia naujus

ženklus, o kitas stengiasi suvokti, kodėl taip įvyko. Pasak Tedo:

„Važiuodam i au tom ob iliu paprasčiausiai plepam e ir ūm ai visas

118
 R a s k i t e y p a č j a u t r i a s vi etas

au tom ob ilio salonas iš vidaus „apledėja“. J i to li nuo m anęs, žiū ri

pro m ašinos langą, jos lūpos - siaurutis brūkšnys ir ji tokia pa­

niurusi, lyg trokštų tik vien o - kad manęs iš viso nebūtų. Taig i iš

kur tai atsiranda?“

A n tras - reakcija į įžeid im ą dažnai atrodo esanti neadekva­

ti pačiam įžeid im u i. M a ria sako: „M y lim ė s dažniausiai penkta­

dieniais. T a ig i aš laukiau Pjero, b et paskam bino susinervinusi

sesuo ir įsitraukiau į p o k a lb į su ja. M a n a u kalbėjom ės apie p en ­

k io lik a m in u čių . Pjeras labai įniršo. K ilo įprastas barnis. O pyk­

dam as jis tiesiog praranda sveiką protą.“ V isa i ne, tai M a ria dar

nesuvokia m eilės logikos, o Pjeras negali suprantam ai n ei sau,

n ei žm on ai paaiškinti apie savo jautriąją vietą. Jis teigia: „ M a n o

protas m an sako: „D ė l ko čia širsti? T ie sio g n u rim k.“ B et aš jau

la ip io ju sienom .“

Šie požym iai susiję su svarbiausiu prieraišum o p oreikiu ir

pasireiškia staiga pajutus baim ę dėl jam kilusio pavojaus. Jų ap­

raiškos esmė - žm ogų užplūdusios slapčiausios ir galingiausios

em ocijos. Jei norim e suprasti savo ypač jautrias vietas, turim e

išsam iau panagrinėti slapčiausias em ocijas, kurios padeda šį jaut­

rum ą suprasti, ir tas em ocijas „išsid ėlioti“ taip, kad būtų lengviau

jas valdyti. Šito nepadarę prasilenksim e su jom is, ginsim ės, daž­

niausiai pykdam i ar suakm enėdam i, ir taip partneriui siusim e v i­

sai klaidingą ženklą. Esant netvirtam ryšiui savo pažeidžiam um ą

sugebame nuslėpti taip, kad partneris niekada taip ir nepam ato

m ūsų tikrojo „aš“.

Panagrinėkim e, kas atsitinka užgavus ypač jautrią vietą.

1. Prieraišum o ženklas patraukia m ūsų dėm esį ir paleidžia

„prieraišum o apsaugos sistemą“, m ūsų troškim us ir baim es.

T ai m ygtukas, „įjungiantis“ em ocijas. Juo gali tapti žvilgsnis,

119
 S e p t y n i e s mi ni ai p o k a l b i a i

ištarta frazė, em ocin io bendravim o su partneriu pokytis. P rie­

raišum o ženklai gali b ū ti pozityvūs ar negatyvūs, sukeliantys

gerus arba blogus jausmus. Prieraišum o ženklas, erzinantis

ypač jautrią vietą, paleidžia pavojų skelbiančią sistemą. „ A r­

tėja kažkas keista, bloga ar skausminga" sako smegenys. Jūsų

apie pavojų įspėjanti sistema gali „įsijungti" išgirdus kritikos

natas m ylim ojo balse arba partneriui nusisukus tą akim irką,

kai siekiate apkabinti. M e rė sako sutuoktiniui E rik u i: „Žinau,

tu stengiesi b ū ti rūpestingas. Taip, tai gerai. T u tikrai pasikalbi

su m anim i apie m ano rūpesčius. Viskas gerai, k ol nepasakai

„klausyk" tokiu tonu lyg kreiptum eisi į mažą, kvailą ir nieko

neišm anantį vaikiščią. Šis žodis sm inga m an į odą lyg adata.

A š pasijuntu taip, lyg tave erzinčiau. Lyg m anytum , kad esu

kvaila. Pasijuntu įskaudinta." Tai naujiena E rik u i - jis manęs,

kad juodu ginčijasi todėl, jog ji nepritaria nė vienai jo m inčiai.

2. M ū sų kūnas reaguoja. Žm onės sako: „M a n susuka pilvą ir

balsas im a lūžinėti" arba „A š nustėru ir nutylu." Kartais vie ­

nintelis būdas sužinoti, kaip iš tikrųjų jaučiam ės, - įsiklausyti

ir išgirsti, ką sako kūnas. Stiprios em ocijos verčia m ūsų kūną

m obilizu otis. Jis žaibiškai „persijungia" į išgyvenim o režim ą.

K iekviena em ocija turi tik jai būdingą p sich olog in į „parašą".

K a i bijom e, kraujotaka suaktyvėja kojose, kai pykstam e, ji su­

aktyvėja rankose.

3. M ū sų protas, tūnantis už kaktos, sm egenų prefrontalinėje

žievėje, šiek tiek per lėtas. D abar jis bando suvokti, ką jam sako

už em ocijas atsakingos smegenys, m ūsų m igdolinis kūnas, ir

stengiasi suprasti, ką visa tai reiškia. Tai vyksta tada, kai mes

tikrinam e pirm inės įžvalgos teisingum ą ir sprendžiam e, ką šis

120
 R a s k i t e y pač j a u t r i a s vi etas

prieraišum o ženklas sako apie m ūsų ryšio saugumą. Kerė pra­

žūtingas išvadas padaro iškart gavusi ženklą. Ji sako: „K a i tik

im a atrodyti, kad p o akim irkos m ylėsim ės, o tu pareiški esąs

pavargęs, aš ne juokais įsiuntu. A tro d o taip, kad m anęs kaip

m oters visai negeidi. Tarsi būčiau viena iš tavo draugelių. N ie ­

kuo tau neypatinga.“ Jos sutuoktinis Derekas klausia: „A rg i aš

negaliu b ū ti pavargęs?“ - „N e, jei visą vakarą flirtavai su m ani­

m i ir suteikei įvairių lūkesčių. Tada, jeigu jie lieka nepatenkin­

ti, m an reikia pagalbos su jais susidoroti. N en oriu , kad viskas

baigtųsi tik m ano pykčiu.“

4. Turėdam i m ylim ą žm ogų mes einam e lin k jo, nuo jo arba

prieš jį. Ir tai susiję su m ūsų em ocijom is. P yktis liep ia m um s

artintis ir kovoti. G ėda - atsitraukti ir slėptis. Baim ė skatina

išnykti ar sustingti ar ekstrem aliose situacijose - atsigręžti ir

d u oti atkirtį. Liūdesys kelia sielvartą ir skatina nieko nedaryti.

Štai ką H ana pasakoja apie barnius su vyru: „A š tiesiog n oriu

sprukti. M a n reikia ištrūkti. Pamatau jo piktą veidą, ir manęs

nebėra. Pasak jo, aš jį tiesiog laikau nesvarbiu, bet kai išgirstu

jį pykstant, kojos pačios im a judėti. Tiesiog negaliu b ū ti su

juo ir klausytis.“

V isa tai įvyksta per nanosekundę. Charlesas D arw inas, žavė­

jęsis em ocijų galia ir jų vaidm eniu kovojant už išlikim ą, norėjo

suprasti, kiek jis gali vald yti savo paties emocijas. L o n d o n o zoo ­

logijos sode jis stovėdavo prie stiklinės terarium o, kuriam e buvo

apgyvendinta d idžiu lė gyvatė, sienos ir daugybę kartų m ėgindavo

neatšlyti nuo stiklo tą akim irką, kai gyvatė bandydavo kirsti. Taip

niekada ir nepavyko. Jo kūnas išsigandęs kaskart sureaguodavo,

nors protas ir sakydavo, kad tikro pavojaus nėra.

121
 S e p t y n i e s mi ni ai p o k a l b i a i

Panašiai atsitinka atvirum o ir švelnum o akim irką, kai staiga

iš partnerio lū pų išgirstu kritiką. Pajuntu, kaip kūnas sustingsta.

Įžeidim ui suvokti ir akim irksniu atšlyti turbūt p rireikia m ažiau

nei dviejų šim tųjų sekundės (m okslininkai nustatė, kad m aždaug

tiek laiko m um s reikia suvokti em ocijas, m atom as kito žmogaus

veide). Lyriškos akim irkos kaip nebūta. Em o cijo s m um s pasako,

kas yra svarbu. Jos lyg vid in is kompasas padeda m um s orien tuo­

tis ir parodo judėjim o kryptį.

Analizuokite ir mokykitės

Atpažinkite savo ypač jautrias vietas

A r galite, om eny turėdam i dabartinius santykius, tiksliai n u ro­

d yti laiką, kai staiga praradote em ocinę pusiausvyrą: trum putė

p artnerio reakcija ar jos trūkum as ir jūsų jausmas dėl ryšio su

m ylim uoju saugum o akim irksniu pasikeitė arba kai ūm ai surea­

gavote taip, kad net žin odam i tiesiai patekote į šėtoniško dialogo

pinkles. G a l prisim enate akim irką, kai reagavote ypač piktai arba

kai visiškai nuo p artnerio atsiribojote? Pažvelkim e, ką reiškia

jūsų reakcija, panagrinėkim e giliau slypinčias em ocijas ir šį at­

sitikim ą.•

• K a ip klostėsi santykiai? K oks jum s buvo neigiam as prierai­

šum o ženklas, jungiklis, kuriam spragtelėjus pajutote em o­

cin io ryšio su partneriu nesaugumą? K ą apskritai jautėte tą

sekundės dalį prieš įtūždam i ar atsiribodam i? K ą konkrečiai

partneris padarė ar pasakė, kas sukėlė tokią jūsų reakciją?

122
 R a s k i t e y p a č j a u t r i a s vi etas

Pavyzdžiui, A n a, m ediciną studijuojanti m ergina, vos kelis

m ėnesius gyvenanti su Patriku, teisininku, sako: „Tai įvyko pra­

ėjusio ketvirtadienio vakarą. M e s visiškai įstrigom e. Blogai jau­

tėmės diena iš dienos. T ai prasidėjo tada, kai Patrikui pasakojau

apie savo studijų užduotis. K a ip m an sunku. Baigdam a pasakoti

jaučiausi lyg kvaištelėjusi. M a n e užvaldė įniršis, o kaip tik toks yra

m ano „vaidm uo" m ūsų bendravim o rate. Pažiūrėkim . Prisim enu

jo balsą, tokį tolim ą, lyg skaitytų paskaitą auditorijoje. Ir tada jis

pasakė, kad negalės m an padėti, jei aš dėl šitų dalykų taip kvailioju

ir einu iš proto. Tas balsas m an reiškia pavojų. Jis nesutarim ą pa­

verčia tam tikra krize."

• K a ip reaguoja kūnas galvojant apie akim irką, kai buvo u ž­

gauta jūsų ypač jautri vieta? G alite jaustis išsiblaškę, vieniši,

įsikarščiavę, dūstantys, tarsi kam užgulus krūtinę, labai m aži,

tušti, n etvirti, bepravirkstantys, abejingi arba užsidegę. A r šie

kūno p otyriai padeda savo patirtį įvardyti?

A n a sako: „A š labai susijaudinu. Purškiu kaip katė. Patrikas

pasakytų, kad tiesiog išprotėju. Štai kaip jis tai supranta. Bet g iliai

viduje šis susijausm inim as labiau prim ena virp u lį, išgąstį."

• K ą sako jūsų smegenys - kokia viso šito prasmė? K ą jūs sako­

te sau, kai taip atsitinka?

A n a atsako: „M intyse aš sakau sau: „Jis m ane smerkia." Taigi

įsiuntu ant jo. Bet tai ne visai taip. Panašiau būtų: „Jis manęs ne­

parem ia. A š viena turiu viską padaryti..." Jam nė m otais, kad m an

reikia pagalbos. Tai gąsdina."

123
 S e p t y n i e smi ni ai p o k a l b i a i

• K ą darėte po to? K a ip pradėjote veikti?

A n a atsako: „O i, aš klykiau, rėkiau ir išvadinau jį išsigim ėliu

dėl to, kad m an nepadeda, palinkėjau nugarm ėti į pragarą. M a n ir

nereikią jo pagalbos. Paskui keletą dienų tyliai niršau. Taip elgda­

m asi jaučiuosi lyg gerčiau nuodus. Lyg nepaisyčiau savo giliausių

jausm ų. Ir nusprendžiau, kad negalim a niekuo pasikliauti. Ž m o ­

nės niekada nepadės.“

• Pam ėginkite sujungti visus šiuos elem entus u žpildydam i pra­

leistas sakinių vietas:

Per šį įvykį mano jausmus užgavo________________ . Išo­

riškai tikriausiai p aro d žiau ________________ . Bet vidu­
je aš tiesiog jau čiau ________________ (pasirinkite vieną iš
pagrin din ių negatyvių emocijų: liūdesį, pyktį, gėdą, baimę). Tai,
ko troškau, b u v o __________________ . Svarbiausia žinia,
kurią gavau apie mūsų ryšį, apie save ar savo meilę, buvo

A n a sako: „Im pulsyvum as - Patriko kalbos būdas. A š išgirstu

nuosprendį. A tm etim ą. G a l ir parodžiau savo pyktį, bet jaučiau

baim ę, jaučiausi esanti vieniša. Troškau, kad jis stengtųsi mane

įtik in ti sakydamas, jog jaudintis dėl m okym osi reikalų, o kilus ne­

aiškum am s prašyti jo pagalbos - suprantamas dalykas. Svarbiau­

sia išgirsta žinia apie m ūsų santykius buvo tokia - negaliu kreiptis

į jį tikėdam asi, kad m anim i bus pasirūpinta.“

• K a ip jūs m anote, kokia ypač jautri vieta buvo užgauta šioje

situacijoje?

124
 R a s k i t e y p ač j a u t r i a s vi etas

A na: „A š tiesiog negaliu pakęsti, kai jaučiu, kad m an jo reikia,

ir aš leid žiu sau pasakyti jam, kad m an reikia jo pagalbos, bet gau­

nu neigiam ą atsakymą. Jis netgi pasako, kad neturėčiau turėti nei

tokių norų, nei poreikių. Tada išsigąstu.“

G a l galėtum ėte p risim in ti buvus kitų akim irkų, kai jūsų ypač

jautrios vietos būdavo užgautos.

• A r ši aprašyta itin jautri vieta vienintelė, tu rin t om eny jūsų

santykius, ar esama ir kitų? Žm onės gali turėti daugiau nei

vieną jautrią vietą, bet dažniausiai būna vienas svarbiausias

prieraišum o ženklas, pasireiškiantis įvairiom is aplinkybėm is.

Raskite savo ypač jautrių vietų

atsiradimo priežastis

• Perm ąstykite savo gyvenim o istoriją. A r jūsų ypač jautri v ie ­

ta pasireiškė bendraujant su tėvais, seserim is ir broliais, esant

kitiem s m eilės ryšiam s ar netgi užm ezgus santykius su b en ­

draam žiais vaikystėje? A r šis jautrum as atsirado dabar? Kitas

būdas į tai pažvelgti - paklausti savęs, kai jaučiatės įskaudinti,

ar už jūsų m ylim o žmogaus kartais nešm ėkščioja kokie nors

praeities šešėliai? A r galėtum ėte bet kuriuo atveju tiksliai įvar­

dyti, kada praeityje koks nors žm ogus jus stipriai užgavo ir jūs

m anote, kad tai buvo jūsų pažeidžiam um o pradžia?

A n a pareiškia: „M am a visada sakydavo, kad iš m anęs daug

nesitiki, tik vienintelė m ano sesuo, pasak m am os, galėjo ko nors

gyvenim e pasiekti. Tuose nam uose aš buvau vieniša. M a n o svajo­

nės niekam nerūpėjo. K a i sutikau Patriką, atrodė, jis tiki, kad ir aš

125
 S e p t y n i e s mi ni ai p o k a l b i a i

kai ką galiu. Pirm ą kartą patyriau saugum o jausmą. B et dabar, kai

supratau, koks jis kritiškas ir m ane atstum iantis tada, kai reikia jo

pagalbos, praeityje išgyventas jausmas, kad niekam nerūpiu, vėl

grįžta. O visos nuoskaudos atgyja.“

• A r m anote, kad partneris pastebi šį jūsų pažeidžiam um ą? A r

jis m ato tik tai, kas paviršiuje - jūsų tam tikrais veiksm ais reiš­

kiam as reakcijas?

A n a atsako: „Tikrai n e ! A š neleidžiu jam pam atyti tos skauda­

m os vietos. M a n tai ir į galvą neateitų. Jis tik pam ato m ane įniršu­

sią ir būna išbartas.“

• A r galite spėti, kokia ypač jautri jūsų partnerio vieta? A r tiks­

liai žinote, kas jį labiausiai dirgina?

Aptarkite su partneriu

M e s paprastai nen oriai pripažįstam e savo pažeidžiam um ą. G y ­

venam e visuom enėje, kurioje m anom a, kad žm onės tu ri b ū ti

stiprūs, nepažeidžiam i. M e s linkę ig n o ru o ti ar n eigti savo trapu­

mą, silpnybes. U žu o t pripažinu si savo liūd esį ir troškim us, K erė

kaupia p yktį. „K ita ip bijau, kad pavirsiu silpnu, verkšlenančiu

m ažu ir reikliu žm og u m i“, - sako ji. M e s bijom e paskęsti savo pa­

čių skausme. Partneriai pasakoja: „Jei leisčiau sau verkti, galbūt

nebeturėčiau jėgų liautis. Pavyzdžiui, prarasčiau savikontrolę ir

verkčiau am žinai.“ A rb a: „Jei leisčiau sau šitai pajusti, dar labiau

būčiau įskaudintas. N uoskauda užvaldytų m ane ir taptų nebepa­

keliam a.“

126
 R a s k i t e y p a č j a u t r i a s vi etas

Tikriau siai dar labiau nenorim e savo m ylim iesiem s prisipa­

žin ti tu rį silpnybių. M an om e, kad taptum e ne tokie patrauklūs.

Taip pat pripažįstam e, kad, atskleidę tiesą apie savo pažeidžiam as

vietas, įduotum e ginklą į ranką asm eniui, galinčiam m us stipriau­

siai įskaudinti. G alb ū t partneris pasinaudotų šiuo pranašum u.

M e s instinktyviai stengiamės apsisaugoti.

K a i esame m ylim i, kartais mes nelinkę pripažinti, kad m ato­

m e partnerį susikrim tusį, netgi kai tai akivaizdu. Nesam e tikri,

ką m um s galvoti ir daryti, ypač jei neturim e jok io veiksm ingos

reakcijos m odelio. Ju k esama žm onių, niekada nem ačiusių, kaip

tas saugus ryšys pasireiškia tikrovėje. Ir mes arba nenorim e p ripa­

žinti, kad m ūsų m ylim as žm ogus savo „em ocijų odoje“ tu ri ypač

jautrią vietą, arba nenorim e prisitaikyti šio pažeidžiam um o sau.

M a n e visada žavi tai, kad vaiko verksmas, kaip jo siunčiam as sig­

nalas, m um s tam pa prioritetu. M e s reaguojame. M e s nebijom e

vaikų, pripažįstam e, kad jie pažeidžiam i ir jiem s m ūsų reikia. Juos

vertinam e prieraišum o požiūriu . O į suaugusiuosius žvelgti b u vo­

m e m okom i kitaip.

Tiesa yra tokia: niekada nesukursim e tikrai stipraus ir saugaus

tarpusavio ryšio, jei neleisim e tiem s, kuriuos m ylim e, m us gerai

pažinti arba jeigu jie patys n en ori m ūsų pažinti. M a n o klientas

D eividas, aukšto rango viršininkas, tai supranta: „M anau, sugebu

suvokti, kad tos stiprios em ocijos, m ano liūdesys, baim ės nuolat

slepia tam tikrus dalykus. Jei b ūnu užsiėm ęs ir atsiriboju nuo bet

kokio kitų reiškiam o susierzinim o ar negatyvios inform acijos, tai

neigiam ai paveikia ir m ūsų bendravim ą.“

M e s norim e ir m um s tikrai reikia, kad m ylim ieji reaguotų,

kai būnam e įskaudinti. B et jie negali šito padaryti, jei mes savo

nuoskaudos niekaip neišreiškiam e. T ik ra i m ylėti, vadinasi, b ū ti

drąsiam . Ir pasitikėti. Jei turite slaptų tikrų ir rim tų abejonių dėl

127
 S e p t y n i e s mi ni ai p o k a l b i a i

savo m ylim ojo geranoriškum o, pavyzdžiui, jeigu fiziškai jo bijote,

tada, žinom a, geriau juo nepasikliauti. (T o kiu atveju tikriausiai

kreipsitės į psichoterapijos specialistą arba netgi pamąstysite, ar

verta šiuos santykius tęsti.)

K a i esate pasirengę atvirauti apie savo em ocin į pažeidžiam u­

mą, tai daryti pradėkite pam ažu. N ėra reikalo atverti visos sielos.

D ažnai pradžioje tiktų pasikalbėti apie pačią atvirum o galim ybę.

„M a n sunku apie tai kalbėti...“ - p u ik i pradžia. Paskui būna leng­

viau p o tru p utį atskleisti, į kuriuos dalykus ypač jautriai reaguo­

jate. K a i jausite, kad galite nevaržom ai kalbėti, galėsite atviriau

papasakoti apie priežastis, sukėlusias tokį skausmą.

T a i paskatins jūsų m ylim ą žm ogų pasielgti taip pat - atverti

jum s savo sielą, atskleisti tiesą apie ypač em ociškai jautrias vietas

ir jų susidarym o priežastis. D ažnai tai, kas būna atskleidžiam a, ge­

rokai nustebina. Per pirm ą konsultaciją paprastai tik vienas iš p o ­

ros, kurios santykiai įtem pti, papasakoja apie savo ypač em ociškai

jautrias vietas, o kitas būna šokiruotas ir sunkiai gali patikėti tuo,

ką išgirdo. M a t ik i to l m atydavo tik paviršinę savo m ylim o žm o­

gaus em ocinę reakciją, kuri pridengdavo ir nuslėpdavo skausm in-

gesnį pažeidžiam um ą.

Ž in o m a, jei tiesiog pripažinsim e, kad turim e pažeidžiam ų

vietų, ir apie jas papasakosim e, vien dėl to savaime jos neišnyks.

Jos virto sunerim ti skatinančiom is sistem om is, kurios jau tapo

neatskiriam a m ūsų dalim i, signalizuojančiom is apie m ūsų ryšiui

su m ylim iausiu žm ogum i kilu sį pavojų, todėl taip lengvai jų „ne­

išjungsi“. T ai tikriausiai ir parodo, kokią svarbią vietą m ūsų gyve­

nim e užim a prieraišum as. Iš žmogaus kaip rūšies įgim to išlikim o

kodo lengvai inform acijos nepašalinsi.

Svarbiausia em ocija čia yra baim ė, baim ė prarasti tarpusa­

vio ryšį. Ir m ūsų nervų sistemai, kaip pažym i Josephas L e D o u x ,

128
 R a s k i t e y pač j a u t r i a s vi etas

dirbantis N iu jo rk o universiteto N eurologijos m okslo centre,

naudinga palaikyti ryšį tarp baim ės signalo ir m ig d olin io kūno,

sm egenų srities, saugančios „įrašus“ apie m ūsų patirtas em ocijas

ir su jom is susijusius įvykius. V isa nervų sistema sukurta kaupti ir

p a p ild y ti inform aciją ir neleisti jos lengvai pašalinti. Ju k n o rin t iš­

vengti pavojaus verčiau klaidingai interpretuoti p ozityvų signalą,

nei negatyvų palaikyti p ozityviu . B et šie ryšiai gali susilpnėti, kaip

sužinosite skaitydam i kitą skyrių.

Bet netgi tik pasikalbėjus apie slapčiausius jausm us ir troš­

kim us su partneriu nuo p ečių nukrinta d idžiu lė našta. D e iv id o

paklausiau: „Jauti didesnę nuoskaudą ar baim ę, kai le id i sau p risi­

m in ti tuos sudėtingus jausm us ir kalbėtis apie įvairius su jais su­

sijusius dalykus?“ Jis nusijuokia. Nustem ba. „N e, - atsako, - net

juokinga. Supratus, kad viskas m an gerai, o šie jausm ai tiesiog už­

program uoti, tapo kur kas lengviau. Iš tikrųjų tai netgi savotiška

pagalba - pavaikštinėti po tą siaubų p iln ą teritoriją ir susitvarkyti

su tais jausmais. K adangi jie tu ri prasmę, tai kaskart lyg gabalėlį jų

pasiim i.“ Pastebiu, kad jo em ocinė pusiausvyra dabar kur kas ge­

resnė, jis geriau jaučiasi „savo paties kailyje“, negu tada, kai n u o ­

lat stengėsi paslėpti baim es ir išvengti „gąsdinančių“ m ylim osios

siunčiam ų ženklų. T ai m an prim ena m okytojo Frensio, m okančio

m ane šokti tango, žodžius: „K a i tvirtai stovi ant kojų, darniai jauti

save, tada gali klausytis m anęs ir judėti kartu su m anim i. Tada mes

galim e judėti drauge.“

V incentas ir Džeim sas, gėjų pora, taip pat atrado šį dėsningu­

mą. Vincentas, kilus sunkum ų su D žeim su, pasišalina ir tyli. „K ą

aš galiu pasakyti? - klausia manęs Vincentas. - A š nežinau, kaip

jaučiuosi. N ežinau, kas nutinka, kai tik jis im a burbėti, kad m ūsų

santykiai ne tokie jau ir laim ingi. Džeim sas n o ri „iškalbėti tai“.

K a ip aš galiu kalbėtis apie tai, ko nežinau? Taigi sutrinku, tyliu ir

129
 S e p t y n i e s mi ni ai p o k a l b i a i

leid žiu jam išsikalbėti. Bet jis tik vis labiau niršta.“ Jei m ūsų ryšiui

su m ylim uoju gresia pavojus, apim a bejėgiškas liūdesys, gėda dėl

neadekvačių jausm ų ar nesėkmės ir beviltiška baim ė b ū ti atstum ­

tam, pam estam ar ko nors netekti. Tokiais atvejais dažniausiai

skam ba panikos m uzika.

K a ip jau aptarėme pirm iau, m ūsų prieraišum o aliarm o siste­

m a „įsijungia“ dėl em ocijų stygiaus: negalėdam i užm egzti em o­

cin io ryšio su m ylim uoju jaučiam e dėm esio, rū p in im osi ir pa­

guodos trūkum ą - paguodos, kurią H a rry H arlo w vadino „ryšio

teikiam u kom fortu “. K itas jungiklis - jautim asis apleistam . Sis

jausmas gali k ilti pasijutus em ociškai išduotam („K ai skam binu,

jok io atsako. M a n taip blogai ir esu vien as“) ar atstum tam („Jau­

čiu, kad esu nepageidaujamas, kritikuojam as. N esu vertinam as.

N iekada nebūnu svarbiausias“). M ū sų smegenys į em ocin į ne­

p riteklių ir apleistum o jausmą reaguoja siųsdamas bejėgiškum o

ženklus.

V incentas nepajėgė suprasti ir ap ib ū d in ti šių em ocijų, D že im ­

so paprašyti jas reikšti švelniau, taigi jos tapo greitai reaguojančia

„karšta“ ypač em ociškai jautria vieta, įspėjančia apie n u olatinį pa­

vojų, dėl to gindam asis V incentas pasitraukė.

K as atsitinka V in ce n tu i išnagrinėjus ir išnarpliojus visus šios

ypač em ociškai jautrios vietos elem entus? Jis pradeda sutelk­

ti dėm esį ir suvokti, kas jam nutinka akim irką prieš jo įprastą

„sutrinku“ reakciją, kuri D žeim sui kelia tokią baim ę. D ė l kokio

ypatingo ženklo ši „sutrinku“ būsena prasideda? K a i nusiram ina

ir šiek tiek pagalvoja, V incentas m an jau pasako: „M anau, dėl jo

veido. M atau surauktus antakius. M atau nusivylim ą ir jau žinau,

m an - galas. Įsiklausęs į savo kūną, kai tai pasakoju, jaučiu, koks

jis įsitem pęs - lyg skrandyje plazdėtų būrys peteliškių, lyg būčiau

neišlaikęs m okyklin io egzam ino. K a i mąstau, ką visa tai reiškia,

130
 R a s k i t e yp ač j a u t r i a s vi etas

tikiu, kad mes pasm erkti. T ai beviltiška. Nesvarbu, ko jis nori, aki­

vaizdu, kad aš šito neturiu.“

Džeim sas klausia: „Ir kas prie viso to dar prisideda?“ V in ce n ­

tas tyliai atsako: „N a, nerim as - tai tinkam as žodis.“ Pastebiu jo

veide atsispindintį palengvėjim ą. N e tg i jei ta žinia nėra gera, jis

jaučiasi gerai galėdamas tvarkytis v id in į pasaulį. Tada kalba to­

liau: „Taigi, jeigu dabar paklaustum ėt, kokį judesį šis jausmas ska­

tina m ane atlikti, kokiam veiksmui pastūmėja, atsakyti lengva. A š

paprasčiausiai nieko nedarau. N ėra nieko, ką padaręs dar labiau

nepabloginčiau situacijos. A š tiesiog būnu ramus ir laukiu, kol

D žeim sui praeis nusivylim as.“

Taig i dabar V incentas jau gali ap ib ū d in ti, kaip užgaunam a

jo ypač em ociškai jautri vieta ir kaip dėl to jis neįstengia atsa­

k yti partneriui. Jis sako, kad jį apim a liūdesys, nerim as, neviltis

ir jis stengiasi tiesiog ram iai tū n o ti laukdam as ir puoselėdam as

m enkutę v iltį, jog problem a išnyks. Pasak V in ce n to , jo em oci­

jos - jam pačiam „nepažįstam a teritorija“, todėl jis jaučiąs iššūkį,

kai reikia jas suprasti. A š pagiriu jį už jo drąsą ir atvirum ą, paskui

mes pasišnekučiuojam e apie tai, kad jo pasirinkta „užčiauptos

burnos strategija“ daugybėje situacijų veikia p u ikiai. B et om e­

n y tu rin t m eilės santykius ji tam pa pavojaus signalu, siunčiam u

p artneriui, ir kitos istorijos dalies - su nelaim inga pabaiga - au­

tore. Kalbam ės m ėgindam i išsiaiškinti, kaip susiform avo ši em o­

ciškai jautri vieta. Jis prisim ena, kad m eilės santykių su D žeim su

pradžioje jautėsi labai tv irtai ir retkarčiais galėdavo išreikšti savo

jausm us. Tačiau m etam s bėgant jie nutolo. Jie dar labiau n u tolo

D že im su i patyrus nugaros traum ą, kai jis negalėdavo pakęsti net

m enkiausio p risilietim o, nes jam skaudėjo. Tada V in ce n to pasi­

tikėjim as sum enko, o D žeim sas savo nepasitenkinim ą rodydavo

vis dažniau.

131
 S e p t y n i es mi ni ai p o k a l b i a i

Džeim sas atsako V in ce n tu i: „N a, ik i šiol niekada nepastebėda­

vau tavo nerim o. N ė akim irkos. A š tik m atydavau, kaip tu šaliniesi

manęs, paskui mes įsiveldavom e į tą velniavą. Ž in a i, vargina kal­

bėtis su tuštum a.“ Jis jau sugeba pasakyti V in ce n tu i, kad pradeda

suprasti, kaip jam sunku nepasiklysti savo em ocijų pasaulyje, kai

jis, Džeim sas, taip staigiai įsiunta. Paskui Džeim sas prabyla apie

savo em ociškai ypač jautrią vietą - jis jaučiasi V in ce n to iškeistas į

jaudinam ą aktoriaus karjerą. Vincentas, atsakydamas partneriui:

„G al aš ir esu tau svarbus, bet kai piktai m ane u žsipuoli, tiesiog

pakvaištu“, su savo pažeidžiam um u jau stengiasi susidoroti visai

kitaip. Jis neatsiriboja, yra pasiekiam esnis.

Esant m eilės santykiam s apskritai geriau reikšti neigiam as

em ocijas, negu em ociškai atsiriboti. Nesulaukęs reakcijos partne­

ris tik dar labiau panikuoja. Štai ką Džeim sas sako V in cen tu i: „A š

tada pajuntu, kad trokštu užvožti tau ir įrod yti, jog tu negali tie­

siog atstum ti manęs.“ V incentas ir Džeim sas dabar liftu leidžiasi į

vienas kito em ocijų pasaulį. Pasikeitus pokalb io p o b ū d žiu i paaiš­

kėja m ūsų pačių em ocinė reakcija ir pradedam e partneriui siųsti

aiškesnį ženklą apie savo prieraišum o poreikį. Tada m ylim ajam ir

suteikiam e didžiausią šansą su m eile reaguoti.

Panagrinėkim e keletą situacijų, kai V in ce n to padedamas

Džeim sas atpažino savo itin em ociškai jautrias vietas. Vincentas

klausia, dėl ko konkrečiai Džeim sas nusivilia. Šis pam ąsto ir ne­

trukus atsako: „D abar jau tiesiog laukiu, kada tai bus. Stebiu, kada

„pam irši“ m ūsų planus praleisti laiką drauge.“ B et tada Džeim sas

nukrypsta į įvairias detales apie tai, kaip, pasak jo, V incentas išsi­

ugdė šį „įp ro tį“. Taig i V incentas pasiūlo D žeim su i labiau sutelkti

dėm esį į tai, iš kur jis „žin o“, kad taip bus. K oks ženklas D žeim sui

parodo, kad kažkas negerai?

K a i Džeim sas akim irką užsim erkia, girdžiu lifto, besileidžian­

132
 R a s k i t e y p ač j a u t r i a s vi etas

čio žem yn į em ocijų pasaulį, ūžim ą. „A trodo, V incentas sutriko.

Jis visai nekreipia į m ane dėm esio“, - sako Džeim sas, jo akyse pa­

sirodo ašaros. Jei ram iai pabūnam e su savo em ocijom is, dažnai

jos išryškėja, lyg nuotrauka, kurios blankus vaizdas pam ažu taptų

ryškesnis. Džeim sas kalba toliau: „Taigi gerklėje pajuntu gum ulą.

G a l ir nuliūstu. M a n o smegenys sako: „Štai jis vėl pradeda. Pa­

sišalino, kad pabūtų vienas su ta savo knyga. O aš čia vienas, su

savimi.“ M ū sų gyvenim as puikus, turim e daugybę dalykų. Bet aš

jame esu vienas.“

V incentas, per ankstesnes konsultacijas reaguodavęs, kai kal­

bėdavo apie tai, kaip daug jis davęs D žeim su i ir kad šis vis dėlto

turėtų b ū ti savarankiškesnis, dabar atidžiai klausosi. A š m atau

D žeim so vienišum ą ir jo troškim ą išlaikyti m eilų ryšį su V in ­

centu. D žeim sas stengiasi įsiklausyti į savo jausm us, atrasti savo

em ocinę reakciją. Jis dabar jau tyliau sum urm a: „N a, tada aš pa­

galvoju, kad V in ce n tu i m anęs nebereikia. Jis visada čia pat, bet

nepasiekiamas.“

D žeim so balsas dar sušvelnėja, kai labiau atsigręžia į V in ce n ­

tą. „Jei ir neįsiuntu, jaučiuosi netvirtai. Ir dabar nesijaučiu užtik­

rintai, ir m an liūdna. Ir aš nenoriu į tave žiūrėti. A š m anau, kad

tu tiesiog atsikalbinėji. T ik ro ji tavo m eilė - darbas. Stengiuosi su

tuo susitaikyti, bet ta baim ė, tas liūdesys tiesiog virsta kartėliu.“

Jis ranka persibraukia per veidą ir staiga jame pasirodo su niekuo

nesiskaitantis pyktis, nors prieš akim irką m ačiau tik liūdesį ir pa­

žeidžiam um ą. „A š nebenoriu b ū ti čia. A tskirai galbūt būtum e lai­

m ingesni.“

Va tai tau! P ykčio pliūpsnis. Jam sunku suvaldyti stiprius jaus­

mus. Bet Vincentas šaunuolis. Jis supranta, kad D žeim sas sten­

giasi, tad jis jam irgi padeda. „Taigi apim tas nevilties sakai, kad

jautiesi netvirtai, kad tau liūdna. N o ri išgirsti, kad darbas m an dar

133
 S e p t y n i e s mi ni ai p o k a l b i a i

ne viskas. G erai. N elabai m oku kalbėti apie poreikius. D abar tik

m okausi tai daryti. Bet, p o galais, noriu, kad baigtum tą „atskirai

būtum e laim ingesni“ nesąm onę. A rb a aš taip pat labai greitai pa­

sijusiu nelaim ingas su tavim i, supratai?“ Ir Džeim sas praplium pa

juoku.

Jie jau atrado savo būdą. Jie m okosi susidoroti su savo ypač

jautriom is vietom is tokiu būdu, kuris juos suartina.

Analizuokite ir mokykitės

Kiekvienas pasistenkite prisim in ti situaciją, kai papasakojote vie­

nas kitam apie savo pažeidžiam um ą ar kadaise iš m ylim ojo patirtas

nuoskaudas, o jūsų m ylim as žm ogus reagavo taip, kad pasijutote

esą artim esni vienas kitam . K ą konkrečiai padarė jūsų m ylim asis,

kad įvyko šis pokytis?

D abar pasiaiškinkite, ar abu sutariate dėl kokio nors neseniai

įvykusio įprasto konflikto, kai kuriam laikui buvote pakliuvę į šė­

toniško dialogo pinkles. K u ris iš jūsų įsikarščiavo ar stengėsi p ri­

slop in ti stiprių em ocijų proveržį? Sugalvokite pavadinim ą būdui,

kuris dažniausiai padeda susitvarkyti su jausmais sunkiose situa­

cijose, pavyzdžiui, suakmenėju, sustingstu, užim u kovotojo p o zi­

ciją, bėgu ir slepiuosi, ir pasakykite partneriui.

Jei esate įpratę taip elgtis su partneriu, galbūt taip yra dėl to,

kad anksčiau buvusiem s m eilės santykiam s šis būdas būdavo v ie ­

nintelis paveikus. K a ip šis em ocijų valdym o būdas padėdavo iš­

saugoti svarbiausius jūsų gyvenim e ryšius? Pavyzdžiui, ar prašėte

m ylim ojo atkreipti dėm esį ar bent stengėtės pasiekti, kad jis ne

taip griežtai atsiribotų ar jūsų neatstum tų?

A r jūs su buvusiu partneriu apsiribodavote tik paviršutiniško­

134
 R a s k i t e yp ač j a u t r i a s vi etas

m is reakcijom is, ar galiausiai atvėrėte slaptesnius jausmus? Pasa­

kykite partneriui, kaip buvo sunku kalbėti apie ypač em ociškai

jautrius dalykus, įvertinkite šį sunkum o lygį dešim tbalėje skalėje.

O kaip sekasi apie tai kalbėtis dabar? A r partneris galėtų kaip nors

tai palengvinti? N epam irškite: mes visi dėl em ocijų patenkam e į

tą pačią sunkią padėtį, kiekvienas stengiamės įžvelgti savo em oci­

n io gyvenim o prasmę, darom e, ką tik galime, ir klystam e.

K a i galvojate apie situaciją, kurioje judu kaip pora įstrigote, ar

galite kiekvienas atskirai įvardyti ženklą, pastūm ėjusį jus prarasti

em ocinę pusiausvyrą ir pajusti stiprų nesaugum o jausmą? Pasi­

stenkite tai pateikti savo partneriui tiesiog kaip įvykusį faktą. Be

jokių kaltinim ų. A n a sako: „A š kūkčiojau, o tu tylėjai.“ Patrikas

atsako: „M ačiau tavo veidą. N uoskaudą jame. A š taip blogai jau­

čiausi. A n u o m et nežinojau, kaip elgtis.“

N uoskauda, kylanti užgavus jūsų ypač em ociškai jautrią v ie ­

tą, pasireiškia labai įvairiai. T o lia u pateiktais žodžiais ar posakiais

ap ib ū d in kite savo jausm us dabartiniu bendravim o su partneriu

laikotarpiu. Jeigu juos p er sunku ištarti garsiai, galite pažym ėti

rašikliu šiam e puslapyje ir p arod yti partneriui.

K ilus šiam incidentui, jei būčiau įsiklausęs (-iusi) į tai, kas mane la­
biausiai žeidžia, būčiau jautęs (-usi), kad esu: atsiskyręs (-usi), apleis­
tas (-a) ir nevertinamas (-a), nusiminęs (-usi) ir bejėgis (-ė), budrus (-i)
ir suvaržytas (-a), išsigandęs (-usi), užgautas (-a), beviltiškas (-a),
įbaugintas (-a), išgąsdintas (-a), panikuojantis (-i), atstumtas (-a),
lyg tau visai nerūpėčiau, ignoruojamas (-a), neatitinkantis (-i) reika­
lavimų, nutilęs (-usi) ir vienišas (-a), sutrikęs (-usi), sumišęs (-usi), su­
sigėdęs (-usi), tuščias (-ia), bijantis (-i), šokiruotas (-a), liūdnas (-a),
nelaimingas (-a), nusivylęs (-usi), izoliuotas (-usi), nuliūdintas (-a),
abejingas (-a), išjuoktas (-a), sukrėstas (-a), mažas (-a) ar nereikšmin­
gas (-a), nepageidaujamas (-a), pažeidžiam as (-a), susirūpinęs (-usi).

135
 S e p t y n i e s mi ni ai p o k a l b i a i

A r galite apie savo jausmus pasikalbėti su partneriu? Jeigu da­

bar jum s per sunku atlikti šią užduotį, gal bent galėtum ėte pasi­

kalbėti apie tai, kas, jūsų m anym u, blogiausia galėtų nutikti, jei vis

dėlto atvirai pasikalbėtum ėte panašia tema? A r galite partneriui

pasakyti:

K a i ketinu atvirai pasakyti tau apie savo švelniausius jaus­

mus, pasirodo, kad tai sunku padaryti. Vaizduotė man sako,
kad baisiausia, kas galėtų įvykti, b ū tų ____________ .

A r galite paklausti partnerio, kaip jis jaučiasi, jeigu taip atvi-

raujate? A r partneris pakankam ai padeda jaustis saugiam, jeigu iš­

liejate savo jausmus? K o k į poveikį, pasak jūsų abiejų, toks atviras

kalbėjim asis daro jūsų santykiams?

A r galite drauge sukurti naują to sudėtingo bendravim o, kurį

aptarėte iš pradžių, versiją? A r galite kiekvienas ap ib ū d in ti pa­

g rindinius savo šokio judesius (pavyzdžiui, aš n u tylu ir vengiu

kontakto) ir įvardyti jausmus, kuriuos m ato partneris, kurie aki­

vaizdūs jum s abiem (pavyzdžiui, jaučiausi nejaukiai, buvau „ant

rib os“, lyg būčiau norėjęs pasišalinti. Jaučiausi išbartas) ?

Įsitraukiau į šo kį_____________ir jaučiau_____________ .

D abar pažvelkim e giliau. Pasistenkite įvardyti konkretų p rie­

raišum o ženklą, sukėlusį stiprias em ocijas iš tų, kurias pirm iau

išvardijote. G alb ū t tai buvo kokia nors jūsų partnerio balso gai­

da. Tada įrašykite jausmus, kuriuos pasirinkote iš pateikto sąrašo

savo būsenai apibūdinti.

136
 R a s k i t e y pač j a u t r i a s vi etas

K ai išgirdau / pamačiau_________, pajutau, k ad_________.

Stenkitės m intis reikšti paprastai ir aiškiai. Tarptautiniai, d vi­

prasm iški žodžiai gali sujaukti tokio pobū džio pokalbį. Jeigu įstrig­

tumėte, tiesiog tai įvardykite vienas kitam ir pam ėginkite vėl grįžti

prie paskutinės pokalbio vietos ir pradėkite iš pradžių.

D abar galim e visus šiuos elem entus sujungti.

K a i mūsų bendravimą ištinka bėda ir a š ______________

(vartokite veiksmą reiškiantį žodį, pavyzdžiui, reikalauju), jaučiu
_______________ (regima emocija). Em ocinis „mygtukas“, kad

pasijusčiau esantis (-i) atstumtas (-a) - tai, kai matau / jaučiu /

g ird ž iu _______________ (prieraišumo ženklas). D ar jaučiu

K ą kiekvienas iš jūsų ką tik sužinojote apie ypač em ociškai jaut­

rias žm on ių vietas? Jas užgaunate tiesiog todėl, kad m ylite vienas

kitą.

Esant bet kokiam bendravim ui, netgi jeigu abu partneriai elgiasi

atsargiai, neįm anom a visuom et b ū ti darniai. Ž en k lų galim a nepa­

stebėti, bus akim irkų, kai prieraišum o pažeidžiam um o jausmas iš­

kils aikštėn. Svarbiausia atpažinti ypač em ociškai jautrias vietas ir

su jom is susitvarkyti neįsitraukiant į negatyvaus bendravim o ratą.

K itam e skyriuje daugiau sužinosite apie tai, kaip elgtis su šitais

prieraišum o jausmais nepalaikant destruktyvaus bendravim o.

137
 3 pokalbis
Iš naujo permąstykite
keblias situacijas

„Svarbiausia ištaisyti klaidas,

bent jau būti linkusiam tai daryti."

Deborah Blum, „Meilė Goon Parke' (Love at Goon Park)

Tetulė D o ris, labai apkūni pon ia peroksidu išblukintais plaukais

ir gyvaplaukiais ant smakro, rom u laistė kalėdin į pudingą. T u o pat

m etu ji ginčijosi su jau neblogai įkaušusiu m ano dėde Sidu. Ji atsi­

gręžė į jį ir pareiškė: „Č ia jau mes pakliūvam e į nepaprastą padėtį.

V ien ą iš tų barnių, vedančių į m um s gerai žinom ą aklavietę. T u

jau beveik „išsijungęs“, o ir aš, p o galais, nesijaučiu taip, lyg būčiau

sp in d in ti K alėd ų fėja. A r ketinam e tai įveikti? A š, kaip visada,

audrinsiuos, o tu linguosi galva, jei dar pajėgsi. Ir abu jausimės

prastai. A r m um s šito reikia? O gal vis dėlto galėtum e pradėti iš

naujo?“ D ėd ė Sidas iškilm ingai linktelėjo ir švelniai sum urm ėjo:

„Jokių netikėtum ų, jok io lingavim o, - ir netrukus pridūrė: - N u o ­

stabus pudingas, D oris.“ Pakilo, patapšnojo tetai per sėdynę ir nu ­

svirduliavo į kitą kam barį.

138
 IŠ NAUJO PERMĄSTYKITE KEBLIAS SITUACIJAS

A š labai vaizdžiai prisim enu šią nedidelę dramą, nes žinojau,

kad dėdė Sidas aną vakarą ketino b ū ti Santa K lausu ir bet kokie

„netikėtum ai“ galėjo reikšti, kad liksiu be dovanų. Tada m ano

Kalėdas nuo žlugim o išgelbėjo pagyrim as ir patapšnojim as. Bet

dabar, prabėgus daugybei m etų nuo to vakaro, į jųdviejų bendra­

vim ą žvelgiu kitaip, kur kas m ažiau sureikšm indam a save. D ėdė

Sidas ir tetulė D o ris sugebėjo atpažinti negatyvaus elgesio m ode­

lį, paskelbti gaisro pavojų ir atkurti šiltesnį tarpusavio ryšį.

D o ris ir S idui tikriausiai nebuvo sunku beprasidedantį barnį

greitai nutraukti ir pradėti kitaip bendrauti, nes tarp jų dažniau­

siai vyravo m eilė ir jautrum as. Ž in om e, kad žm onėm s, jaučian­

tiem s, jog jų ryšys su partneriu tvirtas, tai padaryti lengviau nei

nerim aujantiem s dėl šio ryšio tvirtum o. Jie geba žengtelėti atgal

ir pam ąstyti, ką abu daro, be to, kiekvienas iš jų suvokia savo vaid­

m enį. M ylim iesiem s, nerim aujantiem s dėl savo santykių tvirtu ­

m o, tai padaryti gerokai kebliau. Jie pakliūva į em ocijų chaosą,

m atom ą jiem s bendraujant, ir vienas į kitą žvelgia kaip į grėsmę,

vienas kitą m ato kaip priešą.

Tam , kad vėl sujungtų tarpusavio saitus, vienas kitą m ylintys

žm onės tu ri gebėti n u slo p in ti konfliktą ir aktyviai k u rti svarbiau­

sią em o cin į saugumą. Jie tu ri gebėti d irb ti išvien apribodam i savo

negatyvius pokalbius ir taip su silp n in ti nesaugum o jausm ą. G a l

jie ir ne tokie artim i, kokie trokšta bū ti, bet vienas kitą užgavę su­

geba atsigręžti ir atlyginti padarytą skriaudą. N epaisydam i savo

skirtyb ių jie neleidžia savo laivu i bejėgiškai n u kry p ti į šėtoniš­

kų dialogų vandenis. Ir užkliudę vienas kito ypač jautrias vietas

sugeba nepereiti prie nerim astingų reikalavim ų ar abejingai atsi­

rib o ti. Jie taip pat m oka geriau susitvarkyti su klaidinam ais ne­

aiškum ais, kai m ylim as žm ogus, kuris gali kilusią baim ę išsklai­

dyti, kartais pats akim irksniu ją sukelia. Tru m p ai tariant, jie daug

139
 S e p t y n i es mi ni ai p o k a l b i a i

dažniau sugeba išlaikyti em ocinę pusiausvyrą ir jiem s tai kur kas

lengviau sekasi. T ai padeda santykių įtrūkim us užglaistyti ir su­

k u rti tikra m eile pagrįstą ryšį.

Skaitydam i šį dialogą sužinosite, kaip p risiim ti atsakom ybę už

em ocin io atotrūkio ar nesuderinam um o akim irkas, kaip jas vadi­

na prieraišum o teoretikai, ir pastūm ėti jas nuo pavojingo paaštrė­

jim o lin k saugum o ir patikim um o. Porom s, jas m okydam a, kaip

tai daryti, patariu iš naujo peržiūrėti sunkius savo santykių m o ­

m entus ir pritaikant tai, ko išm oko per 1 ir 2 pokalbius apie ben d ­

ravim o būdą, baim es dėl prieraišum o, sugalvoti, kaip sušvelninti

padėtį. M a n o praktikoje mes pakartojam e tiek audringus ginčus,

tiek ram esnius dažnai pasikartojančius nesusišnekėjim us. Pri-

stabdau pokalb į ir partneriam s u žduodu klausim ą („O kas konk­

rečiai čia įvyko?“), taip nukreipdam a dėm esį į esm ines jų ryšio

akim irkas, kai nesaugum o jausmas itin sustiprėdavo, ir atskleidžiu

jiem s, kaip tokiu atveju galėtų greitai nutraukti konfliktą ir savo

bendravim ą pakreipti gerokai pozityvesne linkm e.

K lara ir Peteris barasi ne šiaip sau. Jie verti „O skaro“ nom ina­

cijos už sutuoktinių kivirčus. Šį kartą konfliktas įsiplieskia K larai

pareiškus, kad Peteris galėjo kur kas daugiau padėti, kai ji sirgo

hepatitu. „Tu elgeisi taip, lyg nieko nebūtų nutikę, - sako ji. - K a i

pasiūliau tau apsitvarkyti nam uose, tapai pagiežingas ir suirzai.

N ežinau, kodėl turėčiau su tuo taikstytis.“

„Taikstytis! - sušunka Peteris. - K ie k m an žinom a, tu su nie­

kuo nesitaikstai. T u tai jau tikrai pasistengi, kad atkentėčiau dėl

m enkiausios klaidelės. Ž in om a, nesvarbu, kad aš dirbau kaip iš­

protėjęs prie d id žiu lio projekto. T u ju k m ane laikai didele savo

klaida! N uostabiai aiškiai tai parodei. N e taip jau ir sirgai tada, kai

apsisukusi perskaitei m an paskaitą, kaip tinkam ai prižiū rėti vo ­

nios kam barius.“ Jis patraukia kėdę taip, lyg ruoštųsi išeiti.

140
 Iš NAUJO PERMĄSTYKITE KEBLIAS SITUACIJAS

K lara atlošia galvą ir sudejuoja iš nevilties: „M en kos klaidelės!

K a ip tada, kai atstūm ei mane, nekalbėjai su m anim i d vi dienas. A r

tai tu ri om eny? T u tikras bjaurybė, štai kas esi.“ Peteris, nusisukęs

į sieną, sausai kom entuoja: „Taip, gerai, vėl šitas „bjaurybė“ ne­

klauso viršininkės.“ Kvalifikuotas m eilės ryšio žlugdym as įgauna

pagreitį.

Neleiskite atotrūkiui didėti

O dabar pakartokim e šią nedidelę dram ą ir pažvelkim e, kaip ši

pora galėtų sukurti naują šokį. Štai žingsniai, galintys juos išvesti į

taką kur kas darnesnių santykių link:

1. Sustabdykite šį „žaidim ą“. Bardam iesi K lara ir Peteris buvo

pakliuvę į pu o lim o ir gynybos spąstus: kas teisus, o kas klysta,

kas yra auka, o kas niekšas. Jie priešininkai, beveik išim tinai

vartojantys tik įvardžius „aš“ ir „tu“. „M a n čia tenka rūpintis

viskuo, - karingai pareiškia Klara. - Ir jeigu tu negali prisid ėti

ir taip pat to daryti, tai aš galiu apsieiti ir be tavęs.“ Ši perga­

lė - šioks toks „priešo“ sutriuškinim as - gal ir nėra tai, ko ji

iš tikrųjų norėtų. Peteris tyliai sako: „ A r galim e nustoti? A rg i

sukdam iesi šioje spiralėje ne abu pralaim im e?“ Jis jau varto­

ja „m es“. Klara atsidūsta. J i pakeičia pokalb io k ry p tį ir toną.

„Taip, - atsako susim ąsčiusi. - Šioje vietoje mes am žinai

įstringam e. Č ia mes pakliūvam e į spąstus. A b u norim e įro d yti

savo tiesą, taigi šito siekiam e ik i išsekimo.“

141
 S e p t y n i e smi ni ai p o k a l b i a i

2. Įvardykite savo „ėjim us“. K lara skundėsi, kad Peteris į ją ne­

kreipia dėm esio, kad, kilus barniui, nesistengia išgirsti jos

argum entų. Jie kartu vardija savo „ėjim us“. K lara prisim ena:

„Prasidėjo nuo m ano nusiskundim ų ir sukilusio pykčio, o tu,

ką tu darei?“ - „A š pradėjau gintis, bandžiau atsikirsti“, - atsa­

ko jis. K lara toliau kalba: „O tada aš nesusilaikiau ir ėm iau dar

labiau tave kaltinti, iš tikrųjų protestavau prieš tavo atsitrau­

kim ą nuo manęs.“ Peteris, dabar tyliau, surizikuoja pašm aikš­

tauti: „K a i ką praleidai. Tada tu grasinai, pam eni? Praleidai

„gabaliuką“ apie tai, kaip galėtum apsieiti be m anęs“.

K lara šypsosi. D rauge jie trum pai apiben drin o savo „ėji­

m us“: K lara nesusilaiko, o Peteris vaidina nepasiekiam ą, K la ­

ra kelia balsą ir grasina, Peteris m ano, kad su ja tiesiog neįm a­

nom a, ir stengiasi pasprukti. Vyras juokiasi. „Nepajudinam a

uola ir valdinga boba. K oks pokalbis? N a, aš galiu suprasti,

kad kalbėtis su uola tikrai nelinksm a.“ K lara tęsia jo m in tį ir

pripažįsta, kad jos piktas, kritiškas tonas tikriausiai paskatina

jį gintis ir sustiprina norą pasišalinti p o tokio p ob ū džio bar­

nio. Jie abu sutinka, kad sunku b ū ti atviriem s.

3. Įvardykite savo jausmus. D abar K lara jau sugeba kalbėti apie

savo pačios jausmus, užuot, pasak jos, „visą dėm esį kreipusi

į Peterį ir slėpdam a juos gausybėje kvailų priekaištų“. Ji atvi-

rauja: „Tai pyktis. D alis manęs n o ri pasakyti: „Gerai, jei aš jau

tokia nesugyvenam a, tai parodysiu tau. T u m anęs neįveiksi.“

Bet viduje esu gerokai sukrėsta. A r supranti, apie ką aš?“ Pe­

teris sušnibžda: „ A k taip, pažįstamas jausmas.“ G ebėjim as aiš­

kiai pripažinti, kaip šiuo atveju, kad kyla regim os em ocijos,

tokios kaip pyktis ir sutrikim as, ir yra b u vim o em ociškai pa­

siekiam am savo m ylim ajam pradžia. Tai pasiekti kartais pade­

142
 IŠ NAUJO PERMĄSTYKITE KEBLIAS SITUACIJAS

da kalbėjim as apie „dalis.“ A trod o, tai padeda pripažinti, kad

turim e ir ne itin gerų savybių, taip pat įvardyti dviprasm iškus

jausmus. Tarkim e, Peteris sako: „Taip, dalis manęs yra sustin­

gusi. T ai m ano nevalinga reakcija, kai mes atsiduriam e tokioje

aklavietėje. Bet kita dalis manęs, manau, būna sukrėsta.“

4. P risiim kite atsakom ybę už savo partnerio jausm ų form avi­

mą. M e s turim e suvokti, kaip m um s įprastos em ocijos išm uša

partnerį iš vėžių ir sukelia stipresnes su prieraišum u susijusias

baim es. Jeigu m udu esame susiję, tai suprantam a, kad m ano

jausm ai paveiks tavuosius. Tačiau kokį poveikį jie daro m yli­

m am žm ogui, gali b ū ti sunku suprasti tada, kai esame apim ti

savo pačių em ocijų, ypač jei baim ė susiaurina regėjim o lauką.

K ilu s barniui viskas vyksta akim irksniu, o K lara būna tokia

įniršusi, kad iš tikrų jų nesuvokia, kaip jos kritiškas tonas ir

žodis „nesitaikstysiu“ sm inga Peteriui į jo ypač jautrią vietą

ir išprovokuoja gintis. Iš tikrų jų ji pareiškia, kad dėl jo elgesio

kaltos tik jo asm eninės ydos. Jis yra bjaurybė!

T u o m om entu Peteris irgi nesuvokia, kodėl pasakymas,

kad jis nenorįs kalbėtis su „viršininke“, paskatina K larą su­

nerim ti dėl to, kaip ji gyventų, jeigu jo nebūtų. N orėd am i iš

tikrųjų suvaldyti šėtonišką dialogą ir num aldyti ypač jautrių

vietų sopėjim ą abu partneriai tu ri p risiim ti atsakom ybę už

vienas kito įstūm im ą į negatyvaus bendravim o spiralę ir savo

pačių sielvarto d idinim ą. D abar Peteris jau gali tai daryti. Jis

sako: „Per tokius barnius aš ginuosi, paskui liaujuosi kalbėjęs.

Štai tada, kai užsičiaupiu, tu ir pakvaišti, argi ne taip? Pasijunti

lyg manęs nebūtų šalia. Taip, aš nustoju kalbėti. N ežinau, ką

dar turėčiau daryti. T iesio g taip n oriu sustabdyti tavo piktų

kaltin im ų srautą.“

143
 S e p t y n i es mi ni ai p o k a l b i a i

5. Paklausinėkite partnerio apie jo slaptesnes em ocijas. Barda-

m iesi ir barniui pasibaigus, kaip dažniausiai būna, atitolę vie­

nas nuo kito, Peteris ir K lara neįstengia įsiklausyti į slaptesnes

vienas kito em ocijas ir suvokti, kad jie pylė druską vienas k i­

tam ant žaizdų. T ik m atydam i visą vaizdą ir tru p utį atvėsę jie

gali im ti dom ėtis vienas kito švelnesnėm is, atvirai nepasireiš­

kiančiom is em ocijom is, užuot suvokę vien savo pačių nuos­

kaudas ir baim es, o kito įžvelgdam i tik blogiausia.

D abar Peteris atsigręžia į žm oną ir sako: „Pradėjau galvoti,

kad tu tiesiog n o ri m ane „nusodinti". Bet šiose situacijose tu

juk ne šiaip siunti, argi ne? Visas šis triukšm as ir įniršis kyla

dėl to, kad jautiesi įskaudinta, juk taip? D abar suprantu. Ž i­

nau, kad tavo em ociškai ypač jautri vieta - baim ė b ū ti palik­

tai ir išduotai. T ik ra i nenoriu tavęs skaudinti. Buvau pripra­

tęs m atyti tave kaip teisuolę ir šeim os galvą, besistengiančią

žūtbūt įrodyti, kad aš esu niekam tikęs sutuoktinis." K a i Klara

paklausia Peterio, kokie švelnesni jausm ai jam buvo kilę per

šį ginčą, jis jau geba pažvelgti į savo vid ų ir įvardyti, kad kaip

tik žodis „nesitaikstysiu" buvo sukėlęs d idžiu lę baim ę, jog vis­

kas žlugs.

Ir Klara, p risim inusi jų jautrias vietas užgavusius pokal­

bius, priduria: „Taigi tu m anei, kad ir ką darytum , vis tiek

m ane nuviltum . Tai juk labai blogai, kyla noras viską m esti

ir sprukti." Peteris pritaria. Ž in om a, dabar labai padeda per

ankstesnius pokalbius buvęs atviras partnerių prisipažinim as

apie savo ypač jautrias vietas, tačiau taip pat svarbus yra ir su­

vokim as, kokį stiprų poveikį darom e savo partneriui, taip pat

ir aktyvus dom ėjim asis partnerio pažeidžiam um u.

144
 Iš NAUJO PERMĄSTYKITE KEBLIAS SITUACIJAS

6. Pasikalbėkite apie savo slaptesnes, švelnesnes em ocijas. N ors

garsiai įvardyti savo slapčiausias em ocijas, kartais liūd esį ir

gėdą, bet dažniausiai baim ę dėl prieraišum o santykiam s ky­

lančios grėsmės, gali b ū ti pats sunkiausias žingsnis, jis gali

teikti ir didžiausią pasitenkinim ą. Taip partneris sužino, kuo

jūs labiausiai rizikuojate, kai veliatės į barnius. G ana dažnai

nesusim ąstom e apie savo prieraišum o poreikius ir baim es,

kuriuos slepia nuolat besikartojantys barniai dėl kasdienių

dalykų. T o k ių situacijų kaip ši išaiškinim as padeda K larai su­

vo k ti savo pačios jausm us ir išd rįsti atvirai apie tai pasikalbėti

su Peteriu. K lara g iliai įkvepia ir sako jam: „Jaučiuosi įskau­

dinta, bet apie tai pasakyti tau labai sunku. A š bijau. Jaučiu

baim ę lyg gerklėje įstrigusį gum ulą. Jei nustočiau pas tave

lankytis norėdam a, kad atkreiptum į m ane dėm esį, galėtum

tiesiog stebėti, kaip mes vis labiau tolstam e vienas nuo kito.

K a ip m ūsų santykiai nyksta, k ol galiausiai jų nelieka. Ir tai

siaubinga.“ Peteris klausosi ir lin k si galva. Jis jai sako: „M a n

geriau, kai tu išd rįsti m an apie tai pasakyti. Jaučiu, kad im u

kitaip tave pažinti, kai sakai tokius dalykus. Tada tu tam pi

kažkuo panašesnė į m ane. Len g viau jausti m ūsų artim um ą.

D ė l to n orisi išsklaidyti tavo abejones. K artais galiu pasi­

traukti, bet neleisiu tau nuo m anęs nutolti.“

7. Būkite kartu. V is i p irm iau pam inėti žingsniai atkuria tikrą

žm onių, m ylin čių vienas kitą, partnerystę. D abar pora tu ri

bendrą pagrindą po kojom is ir bendrą m otyvą. Save jie su­

vokia kaip sąjungininkus, o ne priešus. Jie sugeba neleisti

įsiliep snoti negatyviem s pokalbiam s, stiprinantiem s nesau­

gum o jausmą, ir pavojus pasitinka drauge. Peteris sako žm o­

nai: „M a n patinka, kai abu sugebame stabtelėti ir p ritilti. M a n

145
 S e p t y n i e s mi ni ai p o k a l b i a i

patinka, kai abu sutinkam e, kad šis pokalbis pernelyg sunkus,

kad jis ne vietoje ir m um s abiem kelia baim ę. Lab ai daug reiš­

kia, kad galim e susitarti, kad nenorim e pakliūti į aklavietę,

kaip dažniausiai m um s nutinka. N e tg i jei tiksliai ir nežinom e,

kur tai m us nuves, taip daug geriau. Ju k neturim e nuolat pa­

k liū ti į tą aklavietę.“

V isa tai dar nereiškia, kad Peteris ir K lara iš tikrų jų jaučiasi esą

darni pora ir kad juos sieja stiprūs saitai. Bet tai reiškia, kad jie

jau žino, kaip sustabdyti jų santykius ardančią properšą ir neleisti

jai išsiplėsti ik i neperžengiam os prarajos. Jie žin o du svarbiausius

barnių silpn in im o elem entus: pirm a, bet kokia vieno iš partnerių

reakcija esm inę konflikto ir atsitraukim o akim irką gali nepapras­

tai įskaudinti ir išgąsdinti kitą; antra, kad negatyvios partnerio

reakcijos gali b ū ti ne kas kita, kaip beviltiškos pastangos susido­

roti su baim ėm is, jog jųdviejų prieraišum ui k ilo grėsmė.

Poros ne visada gebės p ritaikyti šias žinias ir žengti reikiam us

žingsnius, kad sum ažintų susvetim ėjim ą. Bū tin a praktikuotis n o ­

rin t peržengti nerim ą keliančių praeities įvykių prisim inim us, tai

daryti vis iš naujo, k ol viskas taps aišku ir, priešingai nei praei­

tyje, partneris išties pagalbos ranką. Poros, perpratusios šį būdą,

gali pradėti įtraukti šią kelių žingsnių strategiją į kasdienių savo

santykių ritm ą. Susikivirčiję ar pajutę, kad tolsta vienas nuo kito,

partneriai gali atsitraukti per žingsnį atgal ir paklausti: „Ir kas gi

čia vyksta?“

N e tg i patyrusios poros ne visada gebės tai padaryti - tam

tikrais atvejais pyktis gali b ū ti per stiprus. D ažniausiai, kai vyras

nepastebi m ano ženklo, reiškiančio norą pabendrauti, aš galiu at­

sitraukti ir akim irką pam ąstyti apie m ūsų ryšį. A š ram i ir gabu pa­

sirinkti, kaip reaguoti. Bet kartais tam pu tokia pažeidžiam a, kad

146
 IŠ NAUJO PERMĄSTYKITE KEBLIAS SITUACIJAS

pasaulis akim irksniu susitraukia taip, jog visa tai tam pa gyvenim o

ar m irties reikalu. Reaguoju aštriai, siekdama bent kiek suvaldyti

situaciją ir taip sum ažinti k ilu sį savo bejėgiškum ą. Bet m ano vyras

įžvelgia tik priešiškum ą. K a i apsiram inu, ieškau kontakto su juo.

Klausiu: „H m m , gal galėtum e „prasukti“ viską dar kartelį?“ Tada

„paspaudžiam m ygtuką“ ir pakartojam e tai, kas nutiko.

N e kartą kartodam os panašius dalykus poros išsiugdo p u ikią

nuojautą, padedančią suvokti suklydus ir įžengus ne į tą teritoriją.

Jos greičiau pajunta virpant pagrindą p o kojom is ir išm oksta grei­

čiau išsigelbėti. Jos išsiugdo pasitikėjim ą savo gebėjim u p risiim ti

atsakom ybę už atitolim o vienas nuo kito akim irkas ir savo labiau­

siai branginam ų santykių form avim ą. Tačiau kiek užtrunka, kol

poros išm oksta kalbėtis kaip tetulė D o ris ir dėdė Sidas - trum pai

ir taupiai, kad neliktų erdvės konfliktu i.

Pripažinkite savo poveikį partneriui

Kerė ir Šėlas pu ikiai parodo visas konflikto slop in im o subtily­

bes. A m b icin g a, šauniai atrodanti pora susituokusi jau dvidešim t

m etų, abu sutaria tik dėl to, kad pastarieji ketveri m etai buvo tik­

ras „pragaras“. Jie nuolat pakliūva į negatyvaus bendravim o spira­

lę dėl to, kad Kerė, daug laiko skirianti naujai profesinei karjerai

p o ne vienų nam ie su vaikais praleistų m etų, gulasi m iegoti gero­

kai vėliau nei Šėlas. Jie m ėgino tai išspręsti, bet susitarim ų nebuvo

laikom asi.

M a n o kabinete dėl šito jie kivirčijosi gal dešim t m in u čių . Pa­

klausiau, ar toks vienas kito puldinėjim as ir yra įprastas jų bendra­

vim o būdas. Kerė, aukšta, elegantiška m oteris, v ilk in ti raudonos

spalvos drabužiais, su taip pat raudonu itališku o d in iu portfeliu,

147
 S e p t y n i e s mi ni ai p o k a l b i a i

kandžiai atsakė: „N e. Paprastai aš tikrai būnu ram i. M ėgstu m an­

dagum ą. K a i tik jis pradeda elgtis agresyviai, nugrim ztu į savo

m intis. Bet pastaruoju m etu ėm iau jaustis vis dažniau įvarom a į

kam pą, taigi aš atkutau stengdamasi priversti jį trum pai atsitrauk­

ti.“ A š garsiai spėju, kad abipusių atakų, kurias m ačiau, ratas tik­

riausiai ir yra nedidelis nukrypim as nuo jų įprasto bendravim o

m odelio, kai Kerė em ociškai atsiriboja, o Šėlas stengiasi bent šiek

tiek susivaldyti ir paskatinti žm oną bendrauti. A b u sutinka.

Šėlas, iškalbus korporacijos teisininkas žilstelėjusiais sm ilki­

niais, ryžtingai im asi rėžti tulžingą kalbą - esą jis savo santuokoje

labai nuskriaustas. Jis negauna jokio švelnum o, dėm esio ir in ty­

m um o. Jo neišklauso. Jis įniršęs ir tam turintis teisę. K erė užverčia

akis į viršų, sukryžiuoja kojas ir im a vieną, apautą raudonu aukš­

takulniu, siūbuoti aukštyn žem yn. A š sakau, kad jų bendravim o

m odelis išryškėjo tiesiog čia ir dabar: jis niršta ir reikalauja dėm e­

sio, ji siunčia ženklus - „Tu ik i manęs neprasim uši.“

Kerė nutraukia įtem ptą tylą - im a atvirai juoktis m ano žo­

džiuose atpažinusi savo strategiją. Tada Šėlas pažeria įžvalgų apie

Kerės auklėjim ą, dėl kurio ji ir užaugo neišsiugdžiusi em patijos,

taip pat pateikia patarim ų, kaip ji šį trūkum ą galėtų ištaisyti. Kerė,

žinom a, gird i tik tai, kad ji vienintelė yra kalta, kad tik ji privalo

stengtis ištaisyti savo trūkum us. V ėl įsivyrauja įtam pa.

M e s šiek tiek pasikalbam e apie prieraišum ą ir m eilę ir tai, kad

esame užprogram uoti elgtis taip, kaip elgiasi Šėlas, pajutęs susve­

tim ėjim ą: jis agresyviai siekia Kerės, o ji, m atydam a tik jo pyktį,

norėdam a n u rim ti pati ir išsaugoti santykius, gindam asi atsiribo­

ja. A trod o, žinia „tai ne tavo trūkum ai kalti, mes taip užprogra­

m u o ti“ buvo labai paveiki.

Bendravim as, pagrįstas priešprieša „tu išklausysi - tu manęs

nepriversi“, vyravo visą šios poros santuoką, tačiau tapo ypač

148
 IŠ NAUJO PERMĄSTYKITE KEBLIAS SITUACIJAS

akivaizdus ir nuodijantis gyvenim ą K erei pradėjus sėkm ingą

nekilnojam ojo turto brokerės karjerą. Kiekvienas iš jų pradėjo

šį m od elį taikyti kilus barniam s, nesusipratim am s, kasdienėm s

nuoskaudom s. Intelektiniam e lygm enyje jie abu suvokia, kad da­

bar jų santykiai rem iasi kaip tik šitokiu bendravim o m odeliu, o

juodu, pasak Selo, tam pa „greitai besisukančio em ocijų rato au­

komis".

Bet akivaizdu, kad Kerė m ato Selą per siaurą nepasitikėjim o

prizm ę. Ji tikrai nesupranta, kokį poveikį vyru i daro jos atsiribo­

jim as čia ir dabar ir kaip pastūm ėja jį įsisukti į šitą destruktyvų

bendravim o ratą. Ji iš tiesų nesuvokia, kaip nevalingai pati for­

m uoja jo reakciją.

V ie n u m om entu K erė pasisuka į jį ir griežtai paklausia: „Tai

kaip čia atsitiko, kad tapai toks įžūlus? G erai, tegul kontakto p o ­

reikis užprogram uotas, bet aš ju k galiu b ū ti ir šalta, toks m ano

būdas. A š juk buvau tau pakankam ai gera žm ona. A r sutinki?"

Šėlas, spoksodam as į grindis, form aliai linkteli. „Bet štai šįryt tu

įn ik a i postringauti, kad aš neva am žinai n etu rin ti laiko, kad ik i

vėlum os neateinanti į m iegam ąjį. Tai jau tapo m ūsų problem a.

N u o la t ją gvildenam e. Jei neinu m iegoti tuo pat laiku kaip tu, ar

einu m iegoti vėliau, nei šito norėtum , tu tiesiog pasiunti. K ažko

aš čia negaliu suprasti. Susidaro įspūdis, kad nėra nieko svarbes­

n io už tai, ko tu n o ri tą akim irką, netgi jei mes ir būnam e pabuvę

drauge dieną."

Šėlas pradeda išsam iai dėstyti argum entus, turinčius atskleis­

ti, kad jis nėra toks jau reiklus. Kerė atsiriboja, ji m intim is to li nu ­

keliauja dar jam nebaigus savo p irm o racionalaus sakinio.

D abar jau turim e pakeisti dialogo lygį ir šiek tiek labiau jį pa-

spalvinti em ocijom is. Paklausiu, ar jis prisim ena, kaip jaučiasi

laukdam as Kerės ateinant į m iegam ąjį. Vyras akim irką pagalvoja

149
 S e p t y n i es mi ni ai p o k a l b i a i

ir atšauna: „A k , nuostabu visą laiką laukti savo žm onos. Spėlioti,

ar ji teiksis ir kada teiksis pasirodyti!" Iš p irm o žvilgsnio jis atro­

do ir yra toks, koks yra, taigi žm ogus, pripratęs prie atsakomybės

naštos ir įsiteikti jam siekiančių aplinkin ių dėm esio. Bet įžvelgiu

po piktom is reakcijom is slypint abejones, ar ji iš viso „pasirodys"

ir norės su juo būti.

Klausiu: „K ą dabar jaučiate apie tai kalbėdamas? Kalbate p ik ­

tai, bet po sarkazm u juntam as kartėlis. K ą jaučiate jos laukdamas

ir jausdamas, kad jai nesvarbu, kiek ilgai laukiate, ar kad ji gali iš

viso neateiti?" Paspaudžiau lifto m ygtuką „žemyn". Ilgokai patylė­

jęs jis atsako.

„Kartėlis, - prataria Šėlas. - Štai tinkam as žodis. Taigi aš jį pa-

verčiu tiesiog pykčiu. K a ip jaučiuosi laukdamas? - ir staiga jo vei­

das persim aino. - Tai kančia, štai kas tai yra, - jis ranka užsidengia

akis. - A š nepakeliu tokios savijautos."

Kerė iš nuostabos lošteli galvą. Ji suraukia antakius, o veido

išraiška liud ija ją n etikint Selo žodžiais. Švelniai paprašau Selo

padėti m an suprasti žod į kančia . Šėlui prakalbus, visas jo varžy­

masis, siaubas lyg jis būtų teism o salėje, pranyksta. „M a n atro­

do, kad aš visada esu pačiam e Kerės gyvenim o pakrašty, - sako

jis. - Jaučiuosi esąs jai visiškai nesvarbus. Ji m ane įspraudžia į savo

perkrautos dienotvarkės tarpus. M es buvom e įpratę suartėti prieš

užm igdam i. Bet dabar, kai ji valandų valandas „ruošiasi" ateiti į

lovą, aš tiesiog jaučiuosi atstumtas. Jeigu stengiuos tai pakeisti ir

apie tai pasikalbėti, būnu paprasčiausiai užčiaupiam as. K a i guliu

lovoje vienas, apim a jausmas, kad jai visiškai nerūpiu. N ežinau,

kas atsitiko. N e visada juk buvo šitaip. Jaučiuosi taip, lyg būčiau

likęs vien u i vienas."

Suvokiu jo žodžius vienui vienas ir atstumtas ir suprantu jo

netekties jausmą. Prisim enu jį per pirm ą konsultaciją pasakojus

150
 IŠ NAUJO PERMĄSTYKITE KEBLIAS SITUACIJAS

apie vaikystėje patirtą vienatvės jausmą, kad daugiausia laiko jis

praleido brangiose internatinėse m okyklose, kai jo tėvai, d ip lo ­

m atai, keliaudavę po pasaulį. Prisim enu jį sakius, kad K erė yra

vienintelis žm ogus, kuriam per visą gyvenim ą jautęs artim um ą,

kuriuo pasitikėjęs, kad tik ją sutikus jam atsivėrė visiškai naujas

pasaulis. Apm ąstydam a šias m intis ir jo pasakytus žodžius im u

suprasti šio vyro skausmo pagrįstum ą. Tada pasiteirauju, kaip

jis jaučiasi šią akim irką, kalbėdam as apie šį skausmingą p o ty rį -

jausmą, jog esi atstumtas. Jis pasako: „M a n liūdna ir atrodo, kad

viskas beviltiška."

Klausiu: „ A r neatrodo, kad kažkuri jūsų esybės dalis sakytų,

jog praradote savo vietą Kerės pasaulyje? Jūs nebeužtikrintas, kad

esate tikrai svarbus Kerei?" - „Taip, - Selo balsas labai tylus. - N e ­

išm anau, ką turėčiau daryti, taigi nirštu ir keliu triukšm ą. Tai ir

dariau praėjusį vakarą." Bandau apibendrinti: „Stengiatės atkreip­

ti Kerės dėm esį. Bet jaučiatės esąs bejėgis. D augum a iš m ūsų

išsigąsta pajutę pavojų, kilu sį ryšiui, kai nesulaukiam e m ylim o

žmogaus reakcijos." - „N e n o riu šitaip jaustis, - p rid uria Šėlas. -

Bet jūs teisi. Tai gąsdina. Ir liūdina. K a d ir praėjusią naktį, guliu

tamsoje ir galvoju: „Ji užsiėm usi. J i tam turi teisę." O čia aš jau­

čiuosi it koks apgailėtinas kvailys." Tariant šiuos žodžius jo akys

pritvinksta ašarų.

Šį kartą, kai žvelgiu į Kerę, jos akys plačiai atm erktos. J i pa­

sviro į priekį, arčiau prie vyro. K lausiu, ką ji m ananti apie šiuos

vyro atviravim us. „Tikrai esu sutrikusi, - sako ji ir pasisukusi į

Selą klausia: - A r tu rim tai? M atau, kad rim tai. T u užpykai ant

manęs, nes nesijauti esąs m an svarbus! Jautiesi vienišas? A š n ie­

kada šito nepastebėjau. N iekad a net neįsivaizdavau... - ji kelias

sekundes patyli. - A š tem atau m ane u žsipuolantį karingai nusi­

teikusį vyriškį."

151
 S e p t y n i e s mi ni ai p o k a l b i a i

Kalbam ės apie tai, kaip jai keista girdėti, kad jos nepasiekia­

m um as Selą veikia ir kad dabar jis gyvena pasaulyje, kuriam e jam

jos trūksta, kad jis bijo, jog jos gyvenim e nebeliko jam vietos.

„Tikrai suprantu, kad tu m atydavai m ane kaip tik tokį, - kalba Šė­

las. - A š stengiuosi m esti iš galvos šiuos jausmus. P y k ti ar b ū ti

kandžiam lengviau, taigi tu šitai ir matai.“

A tro d o , K erei sunku. Jos vyras - ne tas žm ogus, kokį ji m anė

esant. N egaliu susilaikyti nepastebėjusi, kad Selo pyktis atstumia

Kerę ir šiai atitolus juos įsuka nesaugum o ir atskirties spiralė.

„Tikrai nežinojau, kad tu šitaip jautiesi, - sako Kerė. - N e ži­

nojau, kad m ano atsiribojim as, stengiantis išvengti p ik tų barnių...

N iekada nem aniau, kad tu manęs lauki ir jautiesi toks įskaudintas.

N ežinojau, kad tai tave taip žeidžia. K a d m ano atėjimas į lovą tau

toks svarbus. Barantis atrodydavo, kad tau tiesiog reikia daugiau

sekso, - dabar jos veidas ir balsas sušvelnėję. N ustebusi sušnibž­

da: - N ežinojau, kad tiek daug tau reiškiu. M an iau , kad n o ri m ane

kontroliu oti.“

Paklausiau, ar ji supranta, kad jos atitolim as, siekiant išveng­

ti Selo pykčio, sukeldavo jo prieraišum o baim es, užgaudavo ypač

jautrią vietą, sužadindavo pyktį ir įstum davo jį į kančių ratą.

„Taip, aš tai suprantu, - pripažįsta ji. - A š spėju, kad kaip tik

dėl to jis ir negalėdavęs nustoti pykti, netgi m um s pasikalbėjus,

jau žinodam as, kaip tai m an nepatinka. Suprantu, kad m ano atsi­

ribojim as ir užim tum as sužadina visas tas jo reakcijas ir jausmus.

A š negaliu pakelti jo p ykčio p rotrū kių ir tolstu dar labiau. Ir tada

mes abu atsiduriam e aklavietėje, - ji atsisuka į Selą. - Bet aš... aš

nė nenutuokiau, kad tu laukdavai manęs tamsoje jausdamasis

toks vienišas. Nesuvokiau, kad tave taip veikiu. T iesio g nesupra­

tau, kad gali jaustis vienišas tamsoje.“

Kerė ir Šėlas iš tikrųjų pradeda įžvelgti savo vienas kitam tu ri­

152
 Iš NAUJO PERMĄSTYKITE KEBLIAS SITUACIJAS

m ą em ocinio prieraišum o galią. Sutuoktiniai pradeda susigaudy­

ti, kaip jie pažadina vienas kito baim es ir palaiko „Protesto polką"

Jis išreiškia protestą prieš jos atsiribojim ą. Ji protestuoja prieš jo

agresyvų siekim ą jos artim um o. Šėlas ir Kerė pradeda konkrečiai

suprasti, kaip jie vienas kitą įtraukia į tam tikro m od elio negatyvų

bendravim ą.

Atpažinkite, kaip baimė užvaldo

jūsų partnerį

Per kitą konsultaciją Kerė ir Šėlas apmąsto dar vieną esm inę aki­

m irką: kai Šėlas buvo paprašytas pasakyti savo nuom onę apie

drabužį, kurį ji ketino vilk ėti per gim inaičių jungtuves, kuriose ji

jautėsi kaip prašalaitė. Kerė siekė jo param os, bet jis nesuprato.

U žu o t jai pagelbėjęs, jis buvo negailestingai kritiškas, bandė įteig­

ti, esą ji jau žinojusi, kad jam šis apdaras nepatinka, o tai, kas jam

iš tikrųjų patinka, juk niekam neįdom u. Taip šis pokalbis greitai

peraugo į ginčą apie jų intym aus gyvenim o kokybę. Jie pakliuvo į

įprasto savo šokio sūkurį: Kerė ėmė vis labiau atsiriboti stengda­

m asi išvengti Selo pykčio, o jis vis daugiau niršo. T ik šį kartą, su­

prasdam i, kokiam e rate jie sukasi, abu dar kartą atkartojo barnio

tu rin į ir įžvelgė, kaip jųdviejų baim ės dėl prieraišum ui kilusios

grėsmės verčia juos sielvartauti ir laikytis atstumo.

„N a, tu paklausei, ką m anau apie tavo suknelę, - sako Šėlas. -

„A r gerai?", paklausei tu. A š pasakiau savo nuom onę, štai ir vis­

kas." Kerė nusisuka į langą. J i vos tvardosi, kad nepravirktų. K a i

pasiteirauju, kas yra, ji atsisuka ir užsipuola Selą: „Taip, aš tavęs

paklausiau. Ir tu žinojai, kad m an svarbu, kaip atrodau būdam a

tarp tų žm onių. N esijaučiu ten saugi. G alėjai pasakyti ką nors, kas

153
 S e p t y n i e smi ni ai p o k a l b i a i

m ane būtų palaikę. Betgi ne. Išklausiau pain ių kom entarų apie tai,

kaip aš nesistengiu tavęs pam aloninti. A š paprašiau tavo n u om o­

nės, argi ne? M a n reikėjo tavo paramos, o ne visos puokštės k ri­

tikos. K o , p o perkūnais, tu iš manęs nori? Č ia jau aš nieko nebe­

galiu padaryti. T ai ir yra viena iš tų akim irkų, kai aš tiesiog n oriu

čia nebūti, „Teleportuok mane, S koti“'. O galiausiai viskas taip dėl

to, kad tu n o ri daugiau sekso.“ J i nusisuka nuo jo ir spokso į sieną.

„Tu teisi, - garsiai ir aiškiai taria jis. - Taip, tu paklausei. Bet

nuo kada m ano nuom onė ką nors reiškia? T u vilkėsi, ką norėsi.

Tai, ko n o riu aš, visai nesvarbu. Taip, dėl to, kad esi tokia šalta

lovoje, m an tikrai ne geriau. B et tai tik problem os dalis. Ir visai

nereiškia, kad aš tiesiog n o riu daugiau sekso.“

Paprašau Selo ir Kerės šioje vietoje padaryti pauzę ir „nu­

spausti“ kartojim o m ygtuką. K ą per pastarąsias keletą m in u čių

būtų užfiksavusi vaizdo kamera? Žinojau, kad jie gali tai padaryti.

Buvau m ačiusi juos vos prieš savaitę išeinančius iš savojo destruk­

tyvaus bendravim o rato. Šėlas nusišypso ir atsilošia kėdėje. Jis im a

pasakoti, kaip jie pakliuvo į aklavietę. „A ha, na taip. V ėl pasireiškė

šitas spaudim o-atsitraukim o m odelis. Spėju, kad tai įvyko ne dėl

suknelės fasono, argi ne? Ir netgi ne dėl sekso.“

M a n labai patinka, kad Šėlas tai pasako. Jis supranta, kad ju o ­

du neužčiuopia esmės - prieraišum o jausm ų ir poreikių, dėl kurių

ir vyksta ši jų drama. Jis supranta to, kas nutiko, spiralę. D abar

jis turi liautis, atsisakyti kritiku otojo vaidm ens. Vyras atsigręžia į

Kerę. „Šioje vietoje aš, regis, tam pu pernelyg įkyrus. M an au , dėl

to, kad vis dar kenčiu dėl praėjusios nakties. Je i prisim eni, siūliau

tru p u tį pasiglam onėti darbo kam baryje. B et tu buvai pavargusi, -

jis patyli, žvelgia žem yn. - Taip būna labai dažnai.“*

* Posakis iš populiaraus JAV televizijos serialo „Žvaigždžių kelias" {vert. past.)

154
 IŠ NAUJO PERMĄSTYKITE KEBLIAS SITUACIJAS

Šėlas ką tik pu ikiai pakeitė pokalb io temą. Jis dėm esį nukrei­

pia į savo paties tikrovę ir pakviečia Kerę joje apsilankyti. D abar

laukiu žm onos reakcijos. A r ji išliks nutolusi ir nepasiekiam a, ar

pasinaudos galim ybe sutriuškinti jį kom entaru, pavyzdžiui: „A k,

tai tu kenti. G erai, paklausyk, drauguži...“? A r ji parem s jo siekį

ištrūkti iš jiem s įprastos kilp os - nerim astingo persekiojim o ir

skausm ingo atsiribojim o?

Kerė g iliai įkvepia ir iškvepia. J i kalba švelniai: „Teisingai. Taip

nutinka dėl to, kad tu m anęs sieki, o aš būnu pavargusi. Tada tu

pajunti stiprią nuoskaudą, tave užplūsta kartėlis ir tuo m om entu

tai jau tam pa kaltinim u, kad nevertinu tavo nuom onės, neateinu

ir neprisiglaudžiu prie tavęs.“

M ote ris, pripažindam a jų kovoje kylančias em ocijas, susieja

prieraišum o temą su dabartinės jų dram os intriga. J i kalba toliau:

„A š tikrai norėjau tavo patarim o dėl tos suknelės, bet tu įpykai,

ju k taip? Klausyk, mes čia jau buvom e tūkstančius kartų. T ai jau

praeity. K o d ė l negalim e liautis?“

N esusilaikau nepasakiusi, kad kaip tik tai jie čia dabar ir daro.

Jie jau m ato savo negatyvaus bendravim o m od elio visum ą ir ne­

siekia jo susiaurinti laukdam i, k ol kuris nors sureaguos neigiam ai.

D abar Kerė žengia dar vieną žingsnį lin k jų santykių saugum o. J i

palinksta prie Selo. „N a, aš manau, kad vis dar m okausi atpažinti

tavo ypač jautrias vietas. Suprantu, kad galėjai pam anyti, jog pra­

ėjusį vakarą buvau em ociškai šalta. A š tiesiog buvau išsunkta. Pa­

bijojau pradėti tai tau aiškinti. Ž in au , kad geidei intym um o. G a l

bijojau, kad vėl neįsiveltum e į savo įprastus tuščius ginčus. Taigi

aš tiesiog atsitraukiau.“

„ A r tai buvo vienas iš tų kartų, apie kuriuos kalbėjom ės? -

klausia Šėlas. - K a i tu m anai, kad niekas kitas, tik dviejų valandų

trukm ės m ylėjim asis m ane galėtų pam aloninti? V ienas iš tų atve­

155
 S e p t y n i es mi ni ai p o k a l b i a i

jų, kai jauti p sich olog in į spaudim ą ir m anai, kad negali patenkinti

m ano reikalavim ų?“

Ši reakcija m ane apstulbina. Sulėtinę savo šėtonišką dialogą

ju od u atvėrė kelią sm alsum ui, dom ėjim uisi partnerio tikrove.

Šėlas jau ne tik stengiasi „susidėlioti“ savo jausmus - jis trokšta

įsijausti į žm onos jausmus ir juos p riim ti.

A kivaizdu , kad Kerę tai sujaudina, ir aš pastebiu, kaip ji pa­

silenkusi nusiauna raudonus aukštakulnius, savo „pasipūtusius

batus“, taip ji juos buvo pavadinusi. T ie batai tu ri d u oti pasauliui

žinią, kad ji stipri m oteris ir kad jos reikia paisyti. J i arčiau p risi­

traukia kėdę. „Taip, tikrai jaučiau tą spaudim ą. Ir atrodo, kad tik

atsitraukiau. Bet dabar mes žinom e, kad ta akim irka tau buvo

labai iškalbinga, ju k taip? Tada tu užsipuolei, o aš tik dar labiau

atsiribojau. T ai šitaip dažniausiai ir būna.“

K am baryje pasklinda kitokia m uzika. Kiekvienas iš partnerių

įsigilina į jų tarpusavio šokį ir įvardija savo žingsnius. M aža to, jie

tiksliai įžvelgia, kaip jie vienas kitą į jį įstum ia. T ik ar jie iš tikrųjų

suvokia šio šokio p oveikį tarpusavio santykiam s? A r supranta,

kaip šis pasikartojantis ratas įtraukia juos abu į savo spąstus ir ver­

čia pajusti atskirties ir baim ės būseną? M a n o kom entaras: „B ū ti

tokioje situacijoje labai sunku jum s abiem . Ju k galiausiai abu jau­

čiatės vieniši.“

„Taip, - sako Šėlas, - m anau, kad tuom et atsiduriu liūdesio ir

baim ės kupinoje erdvėje. K a ip tik tai ir stengiausi pasakyti savo

piktom is pastabom is. „K o d ė l ji klausia m ano nuom onės, lyg jai iš

tiesų rūpėtų?“ Ir kai apim a šis jausmas...“ Jis nutyla.

„Tai atsitinka, kai im ate baim intis ir abejoti, ar iš viso bent

kiek esate svarbus Kerei, - pasakau. - Tai būdinga m um s visiem s.

Šis baim inim asis - m eilės jausm o dalis. T ik būna labai sunku tie­

siog sėdėti apie tai mąstant, kur kas lengviau - pradėti lieti pyktį.“

156
 IŠ NAUJO PERMĄSTYKITE KEBLIAS SITUACIJAS

D abar visas Kerės dėmesys nukreiptas į vyrą, ji kalba ram iai, už­

tikrintai: „Taigi ta baim ė ir įstum ia tave į tą tamsumą...“ - „Taip, -

atsako Šėlas, - ir aš staigiai į ją įšoku stengdamasis kaip nors susi­

d o ro ti su esama situacija, ją pataisyti. M a n e užvaldo įniršis.“

„Ir tada, Šėlai, jūsų pyktis pažadina pačios Kerės baim es“, -

paaiškinu. „Taip, tiesa, - sutinka Kerė. - Štai tada ir pajuntu bai­

mę, kad niekada negebu šiam vyriškiu i įtikti. Tiesio g nem oku to

padaryti. Kvailiausia, kad iš tikrų jų m an pačiai patinka su juo gla­

m onėtis sėdint ant sofos. M a n patinka tai, kaip mes m ylim ės. M u s

abu užveda ir pribaigia tas kvailas šokis.“

A š sakau, kad jie kalbėdam iesi ką tik pagavo tą savo dialogo

šėtoną ir pargriovė. Jie abu skirtingais būdais stengėsi susidoroti

su baim ėm is siekdam i sušvelninti savo nerim ą, užuot viję jį lauk.

Bet Šėlas n o ri pasakyti dar vieną jam svarbų dalyką. A trod o, kad

jis net paaugo savo kėdėje, lyg staiga būtų pasijutęs stovįs ant ge­

rokai tvirtesnio pagrindo. „M es jau pradedam e vald yti šią situa­

ciją. Jeigu sugebėsim e atpažinti savo akligatvius ir kaip nors susi­

tvarkyti su savo ypač jautriom is vietom is bei suprasti, kaip n ep ilti

ant jų druskos, kodėl gi ne, mes galėtum e tapti... - jis padaro pau­

zę ieškodam as tinkam ų žodžių, - na... netgi artim esni“, - baigia

šypsodam asis. Kerė juokiasi ir siekia jo rankos.

K ą, m ūsų nuom one, per šiuos du paskutinius dialogus daro

Šėlas ir Kerė? •

• Jie pradėjo judėti ne tik savo negatyvaus šokio žingsniu, bet

ir ėmė pastebėti jo pasikartojim ų sukuriam ą m odelį: kaip jis

pasireiškia ir pasiglem žia jų santykius.

• Kiekvienas iš jų pripažįsta savo šio šokio žingsnius.

• Ju o d u pradėjo įžvelgti, kaip šie žingsniai tam pa kiekvieno

iš jų svarbiausia p rieraišum o p o re ik ių ir b aim ių priežastim i.

157
 S e p t y n i es mi ni ai p o k a l b i a i

Jie im a suvokti, k o k į neapsakom ai d id ž iu lį p o ve ik į vienas k i­

tam turi.

• Jie supranta, garsiai įvardija ir atvirai kalbasi apie nuoskaudas,

kai jautėsi buvę atstum ti, ir baim es b ū ti paliktiem s - išgyveni­

m us, suteikiančius šokiui energijos.

V isa tai reiškia, kad ju o d u geba konfliktu s n u slo p in ti, n eleis­

ti jiem s plėtotis. M a ža to, kaskart, kai tik jie tai daro, abu k u ­

ria saugų pagrindą nepaprastom s em ocijom s, kurios yra m eilės

jausm o dalis.

O dabar, sužinojus, kaip galim a n u slop in ti kilu sį konfliktą,

laikas pam ėginti žinias p ritaikyti gerinant savo santykius su part­

neriu.

Analizuokite ir mokykitės

1. D rauge su partneriu pasirinkite paprastą, bet neišspręstą (ne­

sudėtingą) savo santykių situaciją, vieną iš susiklosčiusių per

pastarąsias dvi ar tris savaites. Tru m p ai ją apibūdinkite raš­

tu - lyg viską, kas vyko, bū tų stebėjęs nepastebim as žiūrovas.

Tikėkim ės, jūs abu sutarsite dėl to, ką aprašysite. D abar užra­

šykite iš eilės tai, ką tada darėte. K a ip jūsų veiksm ai susiję su

partnerio žingsniais ir kaip jie pastūm ėja jį kaip tik taip elgtis?

Palyginkite savo aprašym us ir parenkite bendrą variantą, p ri­

im tiną jum s abiem . Rašykite paprastai, aprašom uoju stilium i.

2. Rašykite apie jausmus, kuriuos išgyvenote, ir kaip jie paskati­

no taip partnerį em ociškai reaguoti. A ptarkite tai, ką parašėte,

ir parenkite bendrą variantą. D abar paklauskite vienas kito

158
 Iš NAUJO PERMĄSTYKITE KEBLIAS SITUACIJAS

apie slaptesnius ir švelnesnius jausmus, kuriuos galbūt jautė

jūsų partneris. Būkite smalsūs. Smalsavimas suteikia itin ver­

tingos inform acijos. Jeigu partneriui sunkiai sekasi įvardyti

švelnesnius jausmus, pam ėginkite spėlioti rem dam iesi savo

žin iom is apie ypač jautrias partnerio vietas. Pasikalbėkite su

partneriu: arba patvirtinkite, kad tai, kaip apibūdinote jo švel­

nesnius jausmus esant tai situacijai yra tiesa, arba patikslinkite

aprašymą.

3. N audodam iesi pirm esne inform acija pam ėginkite drauge api­

b ū d in ti ar aprašyti, ką esant anai situacijai būtum ėte galėję

pasakyti vienas kitam , jeigu būtum ėte gebėję atsistoti drauge

vienoje barikadų pusėje ir užbaigti ją taip, kad abu būtum ėte

jautęsi esą saugūs. K aip jūs būtum ėte elgęsi? K ą būtum ėte jau­

tę vienas kitam ir ką m anytum ėte apie savo santykius?

4. D abar pasirinkite sudėtingą neišspręstą problem ą ir panagri-

nėkite ją šiais trim is aspektais. Jei įstrigsite, paprasčiausiai p ri­

pažinkite, kad tam tikrą pratybų dalį jum s sunku atlikti. Jeigu

pasirodys, kad jūsų partneriui sunku atlikti tam tikras pratybų

užduotis, pasiteiraukite, ar jis žino, kaip šiuo m om entu jūs

galėtum ėte padėti. Kartais pakanka m enko padrąsinim o, kad

žm onės toliau atliktų užduotį.

5. Jei būtum ėte žinoję, kad konfliktų ir atsitolinim o m om entus

galim a sušvelninti ar šitaip išnagrinėti, kaip tai būtų galėję pa­

veikti jūsų santykius? Pasikalbėkite apie tai su savo partneriu.

Išnagrinėję šiuos tris pokalb iu s ir įgiję naujų įžvalgų dabar ga­

lėsite ir patys n eleisti kilusiem s konfliktam s plėtotis. T a i labai

159
 S e p t y n i es mi ni ai p o k a l b i a i

svarbu. Bet, jeigu iš tikrų jų norim e, kad ryšys b ū tų stiprus, pa­

grįstas m eile, n orm aliais tarpusavio santykiais, turim e gebėti ne

tik m ažiau negatyviai b en d rau ti ir išgyventi b aim ių dėl galim o

prieraišu m u i k ilu sio pavojaus. Taip pat turim e suprasti ir p riim ­

ti p artn erio protestus dėl prieraišu m u i k ilu sių pavojų, atvirai ir

įtaigiai kalbėtis, kad p ok a lb ia i skatintų b ū ti pasiekiam us, jaut­

rius ir įsipareigojusius vienas kitam . K a ip tik šito ir m okysim ės

per kitus pokalbius.

 4 pokalbis
Laikyk mane tvirtai.
Įsipareigojimas ir ryšys

„Kai tave myli, tavo vardą taria kitaip.

Tiesiog žinai, kad tave mylinčių
žmonių burnoje tavo vardui saugu."

Bilio, ketvertų metų berniuko, meilės suvokimas

D ė l vieno iš daugelio ekranuose pateikiam ų m eilės įvaizdžių H o ­

livudas neabejotinai teisus. T ai akim irka, kai du žm onės žvelgia

vienas kitam į akis, paskui lėtai apsikabina ir pradeda šokti pu ikiai

derindam i judesius. Tai pamatę iš karto suvokiam e, kad tuodu

žm onės vienas kitam svarbūs, kad juos sieja tarpusavio ryšys.

Šie ekranuose m atom i vaizdai beveik visada yra ženklas, kad

pora išgyvena ankstyvą ir svaiginam ą savojo rom ano pradžią. R e ­

tai pasitaiko, kad toks vaizdas reikštų brandesnę m eilę. Bet tai ir

yra H o liv u d o klaida. N es tokios stipraus jautrum o ir įsipareigoji­

m o akim irkos m eilės ryšiui yra gyvybiškai svarbios. Tiesą sakant,

jos ir yra skiriam ieji laim ingų, tvirtų p orų ženklai.

K a i įsim ylim e, beveik visi natūraliai ir spontaniškai prisitai­

161
 S e p t y n i esmi ni ai p o k a l b i a i

kom e prie savo partnerių. M e s ypač gerai vienas kitą suprantam e

ir esame išskirtinai jautrūs kiekvienam partnerio veiksm ui ir žo­

džiui, kiekvienai jo jausm ų apraiškai. Bet laikui bėgant daugelis

savo partneriam s pradedam e skirti m ažiau dėm esio, nusiram ina­

m e ir netgi atbunkam e. M ū sų em ocijų antenos tam pa ne tokios

im lios, o galbūt ir partnerio signalai jau silpnesni.

N orėd am i sukurti ir išlaikyti patikim ą tarpusavio ryšį turim e

gebėti derintis prie m ylim o žmogaus taip pat stipriai, kaip tai da­

rėme anksčiau. K a ip g i mes tai galim e padaryti? Sąm oningai kur­

dam i įsipareigojim ų vienas kitam ir tarpusavio ryšio pajautim o

akim irkas. T o m okydam iesi iš šio pokalb io žengsite pirm ąjį žings­

nį, o k iti pokalbiai atskleis, kaip toliau aktyviai stiprin ti dvasinio

artim um o jausmą, todėl panorėję patys gebėsite sukurti savo „ho-

livudines akimirkas".

„Laik yk m ane tvirtai" pokalbis rem iasi saugum o jausmu, kurį

jūs drauge su partneriu kūrėte per 1,2 ir 3 pokalbius m okydam ie­

si, kaip nepradėti negatyviai bendrauti su partneriu, ar tai apriboti,

taip pat išskirti ir įvardyti bent vieną iš slaptesnių jausm ų, kylan­

čių kartojantis negatyviem s ciklam s ir atotrūkiam s. Veiksm ingai

siekti tarpusavio ryšio ir į partnerį palaikom ai reaguoti labai sun­

ku, jei poros santykiai neturi svarbiausio pagrindo - saugumo.

Skaitydam i šį pokalb io aprašym ą išm oksite ne vieno pozityvaus

kreipim osi į partnerį ir reagavim o į žm ogų, kurį m ylite, m odelių.

Praktiškai m okysitės kalbėti prieraišum o kalba.

G alvokite taip: 1, 2 ir 3 p okalbiai šiek tiek prim ena pasivaikš­

čiojim ą drauge parko takeliais, 4 pokalbis - panašus į tango. Jis

parodo aukštesnį em ocin io ryšio lygį. V is i prieš tai vykę pokal­

b iai - tai pasirengim as šiam, o visi būsim i dialogai priklauso nuo

poros gebėjim ų sukurti kaip tik šį. Pokalbis „Laik yk m ane tvir­

tai" - pagrindinis tiltas, jungiantis erdvę tarp dviejų vienatvių.

162
 L a i k y k m a n e t v i r t a i . Įs i p are i go j i mas ir ryšys

A tsisakyti įprastos gynybinės elgsenos ir prip ažinti savo svar­

biausius poreikius gali b ū ti sunku, netgi skausminga. B et p rie­

žastis, kodėl riziku o ti verta, paprasta. Jei neišm oksim e atvirai ir

nuoširdžiai leisti partneriui iš tikrųjų suprasti m ūsų prieraišum o

poreikių, galim ybė, kad jie kada nors bus patenkinti, - labai maža.

Siunčiam as ženklas tu ri b ū ti toks garsus ir aiškus, kad partneris

tikrai gautų reikiam ą žinią.

Jei m anom e, kad aplinkiniais žm onėm is apskritai pasitikėti

galim a ir m ūsų ryšys su m ylim uoju tvirtas, tada lengviau palai­

k yti em ocinę pusiausvyrą, kai jaučiam ės esą pažeidžiam i, rem tis

savo giliausiais jausm ais ir garsiai išsakyti prieraišum o poreikį,

kuris yra m ūsų esybės dalis. B et jaučiant, kad ryšys netvarus,

sunkiau pasitikėti savo poreikiais ir rizik u o ti tapti pažeidžia­

m am . Tokiose situacijose kai kurie iš m ūsų stengiasi va ld yti savo

em ocijas bet kuria kaina ir, u žuot atvirai atskleidę jas partneriui,

tiesiog reikalauja to, ko trokšta. K iti apskritai nepripažįsta, kad

esama em ocijų ir poreikių . B et jų esama. K a ip film e In the C ut’,

kur nuovokus, bet kruvinas piktadarys šnabžda M e g R yan he­

rojei, vengiančiai artim um o su kitais žm onėm is: „Tu taip šito

trokšti, kad net skauda.“

4 p oka lb į sudaro dvi dalys. P irm o ji - „K o aš bijau labiausiai?“ -

reikalauja toliau tyrin ėti ir detalizuoti savo slapčiausius jausmus,

kuriuos užčiuopėte per ankstesnius pokalbius. Tuose dialoguose

liftu leidotės į savo em ocijų gelmes. Tam , kad dabar išskirtum ė-

te savo prieraišum o prioritetus, turite nusileisti ik i pat apatinio

aukšto.

A n tros dalies pavadinim as „K o aš labiausiai iš tavęs tikiuosi?“

yra lem iam as viso E T M klausim as. T ai apim a gebėjim ą atvirai ir *

* Jane Campion filmas, Lietuvoje rodytas pavadinimu „Kruvinoji poezija" {vert. past.).

163
 S e p t y n i e smi ni ai p o k a l b i a i

suprantam ai išreikšti savo poreikius taip, kad partneris pajustų

esąs kviečiam as dalyvauti naujame dialoge, kurio esm iniai klau­

sim ai būtų: pasiekiam um as, jautrum as ir įsipareigojim as, taigi

P. J. Į. pokalbyje.

Porai kyla sunkumų

Č arlis ir K ijo k o - jauna im igrantų pora iš A zijos, kurios kultūroje

priim ta, kad vyras yra šeim os galva, atsakingas už nam ų ūkio rei­

kalus, o em ocijas reikšti nepriim tina. K ijoko, kai jos nepriėm ė į

universiteto m agistrantūrą, tapo „isteriška“ ir gydytojas skyrė gy­

dym ą antidepresantais. Č arlis m ėgino jai padėti patarim ais, kurie

dažniausiai buvo tiesiog pastebėjim ai, kad K ijo k o savybės netin ­

ka jos pasirinktai profesijai. N everta nė sakyti, kad tokie patarim ai

negelbėjo. Štai tokia buvo jų situacija, kai apsilankė pas mane.

Č arlis ir K ijo k o lengvai atpažino savo šėtonišką dialogą: jis -

em ociškai atsiribojęs, skaito jai protingus m oralus, kupinas „tu­

rėtum ir privalėtum “, ji praplium pa piktom is tiradom is ir iš be­

jėgiškum o puola į ašaras. Po kelių konsultacijų ju od u jau galėjo

prašnekti apie savo ypač jautrias vietas, nors jiem s vis dar buvo

sunku iš tikrųjų g ilintis į jautrius dalykus. K ijoko, mažytė, egzo­

tiškos išvaizdos, labai greitai kalbanti m elodinga anglų kalba, pa­

pasakoja, kad jos vaikystė buvusi suvaržyta griežtų taisyklių ir kad

šeim a ją ignoruodavo tol, kol ji nepasielgdavo taip, kaip būdavo

reikalaujam a.

A š pastebiu, kad dabar K ijo k o nepakenčia bet kokių pasaky­

m ų, kaip ji „turėtų“ elgtis, ir jaučiasi esanti baudžiam a, kai tik pa­

junta Č a rlį nutolstant. J i stengiasi paaiškinti tai Č a rliu i: „Jaučiuosi

lyg būčiau parblokšta, tokia apgailėtina, o tu ateini m an įsakinėti.

164
 L a i k y k m a n e t v i r t a i . Įs i p are i go j i mas ir ryšys

T u sakai: „Taip, tu ir turėtum jaustis esanti apgailėtina, dabar da­

ry ti tai ir tai ." Taigi aš tau priešinuosi. Tavo patarim ai m ane tik

žem ina. A š pasijuntu įskaudinta ir im u pykti. Tada tu pažeri m an

dar daugiau taisyklių, kaip turėčiau valdyti pyktį. Ir aš pasijuntu

vieniša. Be jokios paguodos." J i pripažįsta, kad jos vyras daugeliu

atvejų „nepakartojamas". Jis tu ri atsakomybės jausmą, yra sąžinin­

gas, ji labai jį gerbia. T ik jų kivirčai ir jo fizinis bei em ocinis atsiri­

bojim as ją „veda iš proto". „M anau, tu tai vadini nesąm onėm is. O

m ane vis labiau apim a depresija."

Č a rliu i, fizikos asui, iš pradžių buvo labai sunku tai suprasti.

Pagal jo m eilės sampratą žm ona turėjo b ū ti apsaugota nuo jos pa­

čios „liūdėjim o" ir b ū ti jos gidu šiame naujame Šiaurės A m erikos

pasaulyje. Kalbėdam as apie savo em ocijas kartą jis prisipažįsta,

kad jam širdis „plyšta" dėl tų K ijo k o pykčio „protrūkių". Bet daž­

niausiai jis m enkina savo nuoskaudas ir dėm esį sutelkia į žm onos

„problemas."

Pam ažu Č arlis nustoja kritikavęs K ijo k o reakcijas („K ijoko

turi psichologinę problem ą, ji perm aininga kaip orai") ir pradeda

aptarinėti savo paties reakcijas („Aš ginuosi. N egaliu vald yti jos

nepagrįstų protrūkių. Taip, kaip dabar, mes nam ie niekada nekal­

bam e. Tokie pokalbiai m an svetim i"), galiausiai im asi nagrinėti

savo em ocijas ir m otyvus („Pasijuntu priblokštas. Taigi duodu

patarim ų, tu rin čių jai padėti valdyti pyktį").

K ijo k o im a aiškiau form uluoti, kaip ji „spaudžia", kad jos n u o­

m onės būtų paisom a ir Č arlis nustotų nuo jos tolti. Ji pripažįsta,

kad ją skaudina, jog Č arlis jai nepritaria, kad jaučiasi „išbrokuota"

nuo to laiko, kai vyras nustojo su ja m ylėtis ir ėmė vengti bet k o ­

kio fizin io kontakto. A trod o, kad m ano kabinete skam ba žodžių

priblokštas ir išbrokuota aidas. Baigiantis valandai Č arlis apiben­

drina: „M anau, kad m ano patarim ai ir logiški argum entai skaudi­

165
 S e p t y n i e s mi ni ai p o k a l b i a i

na K ijoko, verčia ją jaustis esant apgailėtiną. M ėgin im as nepaisyti

jos jausm ų tik dar labiau pablogina padėtį.“ K ijoko, savo ruožtu,

sako, kad dabar supranta, jog C a rlio abejingum as ir logika yra jo

priedanga nuo diskom forto, kurį jaučia dėl jos „liūdesio“.

Jie pajuda lin k p okalb io „Iš naujo perm ąstykite keblias si­

tuacijas“. Tokios akim irkos būta, kai Č arlis lankėsi pas draugą, o

K ijoko, jausdamasi vieniša, jam paskam bino. N o rs ir girdėjo jos

balse susijaudinim ą, Č arlis neišklausė, taigi pasakė esąs užsiėm ęs

ir baigė pokalbį. T ik visa tai pergalvoję dar kartą jie suvokė, kas iš

tikrųjų įvyko. K ijo k o prisipažįsta, kad ji tuom et galvojo apie jų ­

dviejų santykių problem as ir jai staiga kilęs nenum aldom as noras

paskam binti ir išgirsti ką nors, kas išsklaidytų abejones. O Č arlis

aiškina, kad jis, išgirdęs jos balse em ocinę įtam pą, „sunerim o“ ir,

paprasčiausiai bijodam as artėjančio jos em ocijų protrūkio, nuo

jo pabėgo nutraukdam as pokalbį. Tada K ijo k o pripažįsta, kad ji

iš tiesų „kvailai nuliūsta“, kai Č arlis nuo jos nutolsta, ir kad ji su­

pranta, kaip dėl to vyras sutrinka ir kaip tai jį pribloškia. Jie abu

patenkinti, kad dabar gali pasikalbėti apie tai, kai kartais „pam eta

kelią“ savo santuokoje ir įsivelia į vienas kito kaltinim us.

A tėjo laikas Č a rliu i ir K ijo k o pradėti 4 p oka lb į ir išdrįsti atvi­

rai prip ažinti savo nepaprastus poreikius.

Ko aš bijau labiausiai?

Šios pokalb io dalies tikslas - išryškinti em ocijas. K lausiu Č arlio,

kaip K ijo k o galėtų jam padėti vėl pasijusti saugiam, m ylim am , ką

jis esant šiems santykiam s kadaise buvo patyręs. „N a, aš nebesi-

baim inčiau ir nem oralizuočiau, jeigu ji liautųsi lieti p y k tį“, - atsa­

ko jis. Tada paprašau jo papasakoti apie save ir savo jausmus. Jis

166
 L a i k y k m a n e t v i r t a i . Įsi p a r e i go j i mas ir ryšys

atsako nežinąs, nuo ko pradėti. Jausm ų pasaulis jam „svetim as“.

Bet dabar jis supranta, tai sakydamas m an plačiai nusišypso: tur­

bū t esama „logikos“, jog reikia įsiklausyti į tai, ką jauti, ir apie tai

pasikalbėti. Jis pasisuka į K ijo k o ir pasako, kad dabar, supratęs,

jog ji jaučiasi atstumta ir baudžiam a tuom et, kai jis jai patarinė­

ja, m ano ją esant lyg ir nuspėjam esnę, taip pat ir „saugesnę“. Bet

jis nelabai žinąs, kaip iš tikrų jų „prisikasti“ ik i savo paties gilesnių

jausm ų.

Klausiu, kaip jis apibūdino savo jausmus per ankstesnius p o ­

kalbius. N u o ko pradėjo. Jis labai protingas vyras, ir pasako m an

tai, ko mes, psichoterapeutai, m okom ės m etai iš m etų. Jis sako:

„N a, pirm iausia žiūriu į tai, kas sulaiko mane, kas trukdo sutelkti

dėm esį į jausmus. Ž iū riu į tą m om entą, kai atmetu jausmus ir tik

galvoju, kaip rasti form ulę problem ai spręsti.“ A š sutinku, ir K ijo ­

ko įsitraukia į pokalbį sakydama: „Tikriausiai prim ena tai, kaip aš

m okausi anglų kalbos. Jeigu jausm ai tau kaip užsienio kalba, sunku

gerai jaustis. M e s stengiamės laikytis atokiau nuo to, ko nepažįsta­

me. Tai, ko nepažįstame, gąsdina.“ Č arlis juokiasi ir žm onai atsako:

„Taip. Vengiu jausmų, nes jie nesuprantam i. Jaučiu, kad jų neval­

dau. Lengviau parengti tau tobu linim osi programą.“

Jis atsigręžia į m ane ir pasako dar vieną dalyką: „M ū sų la­

biausiai pavykę p okalb iai būdavo tie, kai sugebėdavom e p aim ti

problem ą, kaip jūs sakote, „už rankenų“ ir ją n u odugn iai apsvars­

tyti.“ „R ankenos“ - tai vaizdiniai, žodžiai ir frazės, atveriantys

duris į m ūsų slapčiausių jausm ų pasaulį, silpnąsias m ūsų vietas,

m ūsų em ocinę tikrovę. K ijo k o ir aš prim enam e Č a rliu i kai kurias

iš tų „rankenų“, kurios padėjo jam pasakojant žm onai apie savo

reakcijas: širdis „plyšta“, jis sutrikęs, apim tas nerim o, pakvaišęs,

sprunkantis. Č a rlis pritardam as linkteli, bet jo išraiška rodo

abejonę. „M a n sunku sulėtinti tem pą ir apsistoti p rie tų „ranke­

167
 S e p t y n i e s mi ni ai p o k a l b i a i

n ų “ - šnabžda jis. - N e tg i siekiant visa tai paaiškinti sau pačiam .

K lau sytis signalų, sujudinančių m an jausm us ir m intis. N ežinau,

kur tai nuves. A š labiau pasikliauju m ąstym u. B et gal čia vien jo

nepakanka.“ A š pritariam ai lin k te liu ir klausiu, kokia gi „ranke­

na“ šią akim irką kausto jo dėm esį. Jis ty lia i atsako: „N a, ju k tai

akivaizdu. A š užsisklendžiu savo m intyse, kai nebegaliu pakelti

nerim o nuojautos.“

M u d v i su K ijo k o net loštelim e. „K oks to „nerim o“, tokios abs­

trakčios sąvokos, ryšys su visu tuo?“ A š smalsauju garsiai. Tada į

pokalb į įsiterpia K ijoko. Per ankstesnius pokalbius ji išm oko išsi­

aiškinti tokias abstrakčias sąvokas, panašias į šitą, ir neleisti jom s

sužlugdyti pokalbio. J i palinksta arčiau vyro ir klausia: „Č arli, ar

tai reiškia, kad tas nerim as ir yra priežastis, kodėl tu atsiriboji nuo

savo em ocijų ir m anęs?“ Jis spokso į grindis ir iš lėto linkteli.

Č arlis atsidūsta. „A š tik n o riu viską kontroliu oti, taigi manau,

kad esama did elio nerim o. A š iš tikrųjų sutrinku, kai matau K ijo ­

ko prislėgtą, tada jaučiuosi priblokštas. A š nežinau, ką turėčiau

daryti.“ Šioje vietoje n oriu paliesti partnerio baim ių ištakas, taigi

paklausiu: „Ir kokia didžiausia nelaim ė galėtų čia įvykti, Č arli? K o

tu b ijai labiausiai?“ B et nėra reikalo net klausti. Č arlis pats p risi­

pažįsta: „Ž o d is sudaužytas vis tuksi m an galvoje, - sako jis. - Jeigu

liksiu ir klausysiuosi K ijo k o sielvartavim o, būsiu sudaužytas. A š

nebevaldysiu padėties. Tas protrūkis m us nužudys.“ Č arlis pasakė

labai daug. T u rim e pasigilinti į šį m om entą. Taig i m ėginu iš jo iš­

kvosti dalelę po dalelės ir padėti Č a rliu i šią temą išplėtoti. Visada

geriausia pradėti nuo em ocijos atpažinim o.

Klausiu: „Taigi, Č arli, čia svarbiausia em ocija, kaip išgirdau,

yra baim ė. A r teisingai supratau?“ Jis išd id žiai linkteli. „Taip, aš

ją jaučiu štai čia“, - sako jis ir patapšnoja sau į krūtinę. A š klau­

siu toliau: „Bet ką gi ši baim ė tau sako? K o k ių siaubingų „jeigu“

168
 L a i k y k m a n e t v i r t a i . Įsi p a r e i go j i mas ir ryšys

čia esama? G albūt, jeigu nebūsi toks šaltas, K ijo k o taps dar labiau

nekontroliuojam a? G a l tu išgirsi, kad ji trokšta to, ko tu nežinai,

kaip jai suteikti? Jei būsi atviras savo žm onos skausmui, tai reikš,

kad nebuvai tobulas vyras, koks turėjai būti? Tada gal ją visiškai

prarasi?" Č arlis energingai linkteli. „Taip, visa tai tiesa. Viskas. A š

taip stengiausi. Regis, žinau ką daryti, bet tai neveikia. K u o labiau

stengiuosi ją įtik in ti elgtis protingai, tuo blogiau darosi. Tod ė l

jaučiuosi bejėgis. V isiškai bejėgis. M a n sekasi viskas, kad ir ką da­

rau. A š vadovaujuosi taisyklėm is. Bet dabar..." Jis skėsteli ranko­

m is taip pripažindam as pralaim ėjęs.

K u ris iš m ūsų nenorėtų, kad būtų viena ar dvi patikim os tai­

syklės, kaip m ylėti ir b ū ti m ylim am ? Tačiau m eilė - im p rovizaci­

ja. O Č arlis pasitraukia nuo geriausio orientyro - savo ir žm onos

em ocijų.

K lausiu jo: „D abar klausydam asi apie šiuos baim ės ir bejėgiš­

kum o jausmus n oriu paklausti, kas tave labiausiai gąsdina, kokio

ženklo bijai labiausiai? A r gali pasakyti tai K ijoko?" Jis atsisėda

tiesiai ir išrėkia: „A š nežinau, kaip tai padaryti. A š neįstengiu su­

galvoti, - dar labiau pasisuka į K ijo k o ir sako: - A š neišm anau,

kaip elgtis, kai tu su m anim i nesijauti laim inga. Ir gali pratrūkti

p ykčiu bet kurią akim irką. N iekada savim i nepasitikiu būdam as

su tavim i. O juk m an šito reikia. M a n labai liūdna. M e s drauge

nukeliavom e į kitą pasaulio kraštą. Jei neturėsiu tavęs..." Vyras

pravirksta. K ijo k o taip pat.

K as gi čia atsitiko? Č arlis išnarpliojo ir įvardijo savo slapčiau­

sias em ocijas, kurios atskleidė jo tvirto em ocinio ryšio su žm ona

poreikį. Iš savo em ocijų maišaties jis dėlioja aiškią žinią apie p rie ­

raišum o poreikį. Pažvelgiu į jį, o jis m an nusišypso. Vyras nepana­

šus į bejėgį ar sutrikusį. Paklausiu: „Č arli, kaip jautiesi visa tai pa­

sakęs?" - „Kažkaip keistai, - atsako jis. - D abar jaučiuosi gerai dėl

169
 S e p t y n i es mi ni ai p o k a l b i a i

to, kad sugebėjau šiuos dalykus pasakyti. N esubyrėjau į šipulius.

K ijo k o irgi vis dar tebėra čia, o aš jaučiuosi tapęs stipresnis.“ K a i

išnagrinėjam e ir įprasm inam e arba, kaip aš tai vadinu, „sutvarko­

m e savo patirtis ir išgaunam e iš jų esmę“, nesvarbu, kad ir koks

skausmingas būtų procesas, galiausiai pajuntam e palengvėjim ą ir

jaučiam ės stipresni.

T a i kitas, pasiekiam esnis Č arlis. K ijo k o reakcija šią akim irką

bus lem tinga. Esant nelaim ingiem s santykiam s, vienam partne­

riu i surizikavus ir atsivėrus, kitas pernelyg dažnai arba šito ne­

supranta, arba b ijo patikėti tuo atsivėrim u. Teko girdėti, kaip

partneriai nepripažindavo ir atmesdavo naujus savo m ylim ųjų

žingsnius jų pusėn, o argum entai būdavo nuo „tai juokinga“ ik i

„na, na, pažiūrėsim , kaip tai įro d ysi“. Ir jie vėl grįždavo prie savo

šėtoniško dialogo.

Tiesa yra ta, kad niekas n enori riziku o ti gauti atkirtį ir neatsi­

veria kaip Čarlis, jeigu tas kitas žm ogus nėra jam iš tikrųjų svar­

bus. Pasitaiko, kad atsivėręs partneris tu ri ku rį laiką nuolat kar­

toti savo žinią tol, kol m ylim asis įpranta į jį žvelgti kitaip. Savo

šėtoniškam e dialoge įstrigusiom s porom s būtų pravartu dar kartą

peržvelgti 1 ,2 ir 3 pokalbius.

Laim ei, K ijo k o palaiko Č a rlio atsivėrimą. „D abar aš daug ge­

riau suprantu, kaip tu m in tim is „ein i“ į tą šalčiu dvelkiančią vietą,

ir viskas baigiasi tuo, kad im i žerti m an nurodym us, - sako ji. -

N iekada nem aniau, kad aš tau reiškiu tiek daug, kad galiu šitaip

sm arkiai tave įskaudinti. G e rb iu tave už tai, kad atvirai apie tai

kalbi. D ė l to jaučiuosi tam panti tau artimesnė.“ Č arlis tiesiog jai

šypteli ir kartą ar du apsisuka sukam ojoje kėdėje.

G ebėjim as rim tai žiūrėti į nekasdienius partnerio atsivėri­

m us ir tam e dalyvauti yra abipusio jautrum o ir įsipareigojim ų

pradžia. Č a rlio jausm ai pasiekė K ijoko.

170
 L a i k y k m a n e t v i r t a i . Įsi p are i go j i mas ir ryšys

D ab ar atėjo K ijo k o eilė atskleisti savo jausm us ir pažiūrėti,

ar Č a rlis nepasitrauks. J i grįžta prie esm inės akim irkos ir sako

Č a rliu i: „K a i parėjai nam o, pasakiau tau, kad esu n u liū d u si, o

tu atsakei: „T ik neapkrauk m anęs tom nesąm onėm “, ir kad jeigu

tokie p ro trū k iai nesiliaus, tu tikriau siai bū si priverstas išeiti. Pa­

sijutau pasiekusi ribą. A š negaliu visada b ū ti ram i ir racionali.“

Č a rlis pasijunta nepatogiai ir vos g irdim ai sum urm a: „A tsip ra ­

šau.“ Jis pripažįsta, kad tokiais atvejais neįstengia suprasti jos

nuoskaudos.

K ijo k o spusteli em ocijų lifto m ygtuką ir n u sileid žia keliais

aukštais žem iau. J i pradeda: „M a n taip liūd n a, kad atrodo, jog

m es daugiau nebegalėsim e b ū ti kartu.“ Č a rlis lin k te li ir atsako:

„B et tu neturėtum taip jaustis, ju k m es stengiam ės pagerinti savo

santykius, - jis susiim a, papurto galvą ir tęsia: - A š pasistengsiu

suprasti tavo nuoskaudas. K o k ia akim irka buvo blogiausia, k o kį

nem aloniausią jausm ą patyrei?“ T a i buvo labai geras klausim as,

ir jį užduodam as Č a rlis pagelbėjo žm onai u žčiu o p ti reikalo

esmę.

Bet K ijo k o negali į jį atsakyti. J i sėdi ir tyli, veidu ritasi d id žiu ­

lės ašaros. Č arlis paglosto jai kelį. „K ad esi pam išusi, aš pasakiau

tik todėl, jog išsigandau dėl galinčių tarp m ūsų įsiliep snoti b lo ­

gų jausm ų“, - šnibžda jis. K ijo k o atsako: „Baisiausios akim irkos

buvo, kai tu m etei ragelį, ir vėliau, kai pasakei, kad išeisi. T u pasa­

kei, kad aš tokia neprotinga.“

Čarlis, dabar labai sunerim ęs, taria: „N ežinau, ką daryti, kad

būtų geriau. K ą turėčiau padaryti?“ - klausia atsisukęs į mane.

„K ad bū tų geriau, K ijo k o tu ri jausti, jog tu esi kartu su ja, - at­

sakau. - T u ri parodyti, kad tau ne tas pats, ar jai skaudu.“ Jo akys

išsiplečia, jis negali patikėti. K ijo k o vėl kalba: „Jeigu m an liūdna

arba baisu, arba pykstu ant tavęs, tu tiesiog nusisuki nuo manęs.

171
 S e p t y n i e s mi ni ai p o k a l b i a i

T u nenuram ini manęs. O dabartiniu m etu nesim yli su m anim i ir

netgi neapkabini. K a ip tik tada, kai m an tavęs reikia, tu pradedi

reikšti nepritarim ą. T u nusigręži ir m en kin i mane. A š nesu tokia

žm ona, kokios tu nori.“

Sunku klausytis K ijo k o pasakojim o apie patirtus atstūm im o ir

baim ės b ū ti paliktai jausmus. N enuostabu, kad kartais ji praranda

em ocinę pusiausvyrą, im a piktai protestuoti prieš esamą situaciją

ar panyra į depresiją. Bet dabar ji kalba aiškiai ir tiksliai: „M ane

žudo, kai tu, nepaisydamas, kaip aš jaučiuosi, griebiesi savo tai­

syklių. D a r niekada nesijaučiau tokia vieniša, - dabar ji žiū ri tie­

siai į jį. - Č arli, tu nesi dėl manęs, nesi su m anim i. Taigi mane

apėm usi panika. A r tu m ane girdi?“

Jis siekia jos rankų, abi suim a ir laiko. Jis vis linksi galva. „Taip,

taip, taip.“ Č arlis tyliai jai sako: „Labai liūdn a tai girdėti. M a n labai

liūdna.“ Ir tai tiesa. Jo em ocinis įsitraukim as yra toks pat apčiuo­

piam as kaip kėdė, ant kurios jis sėdi. K ijo k o aiškiai atskleidė su­

prantanti savo giliai slypinčias em ocijas ir m ylim ajam davė n edvi­

prasm išką ženklą - įvardijo prieraišum o p oreikį. J i išgrynino savo

stipriausią skausmą, įvardijo tai, kas m um yse užprogram uota ir

pasireiškia kaip apleistum o ir panikos, kad m ylim ajam nerūpim e,

jausmai, ir jis ją išgirdo.

A b u partneriai suvokė savo em ocinę tikrovę ir atsivėrė vienas

kitam .

Analizuokite ir mokykitės

Č arlis daug ką daro, kad suvoktų savo slaptesnes em ocijas ir ga­

lėtų jom is dalytis. Pam ėginkite p risim in ti ar iš naujo paskaitykite

šiuos epizodus, kur:

172
 L a i k y k m a n e t v i r t a i . Įsi p a r e i go j i mas ir ryšys

• Č arlis pradeda analizuoti dabartinę situaciją ir tai, kaip jam

sunku suvokti savo jausmus. Kas trukdo jam pasakyti, kaip jis

jaučiasi?

• Č arlis atpažįsta kai kurias užuom inas iš anksčiau vykusių p o ­

kalbių ir išvysta tuos vaizdinius, frazes ar jausmus dienos švie­

soje. K a i jis pažvelgia į juos iš arti, supranta, kad iš tikrųjų tai

baim ės, gėdos, liūdesio ar netekties apibūdinim ai.

• Č arlis atpažįsta baisiuosius „jeigu" - blogiausia, kas galėtų

įvykti, jeigu jis pripažintų savo partnerės jausmus. Pražūtingų

padarinių vardijim as atskleidžia tai, ko jis pats labiausiai bijo:

lik ti bejėgiškam ir vienišam . Tai svarbiausia 4 pokalb io dalis.

• Č arlis apie savo slapčiausias baim es pasisako žm onai ir ap­

mąsto, kaip atvirai atskleisti jai jausmus.

O dabar pažvelkim e į tai, ką savo vyru i atskleidė K ijoko, ir pam ė­

ginkim e atsakyti į šiuos klausim us:

• K o k ia situacija labiausiai įskaudino Kijoko?

• Kas baisiausia, jos p ožiūriu, galėtų įvykti?

• Įvardykite keturis dalykus, kuriuos daro Č arlis, kai K ijo k o

būna apim ta liūdesio ir nerim o, ir kurie sukelia jai baim ę dėl

prieraišum o. K ijo k o įvardijo juos paprastais žodžiais, reiš­

kiančiais veiksm us.

• K o kio s dvi em ocijos būdingiausios Kijoko?

G rįžk ite prie esm inio dabartinių savo santykių m om ento, atras­

kite savo „rankenas" ir jas apibūdinkite raštu. Paprašykite partne­

rio padaryti tą patį. Paskui atsisėskite drauge. K u ris iš jūsų labiau

užsisklendęs? Tas ir pradeda pokalbį, nes kai santūresnis partne­

ris nerodo jokio įsipareigojim o ženklo, aktyvesniam , nuolat p ro ­

173
 S e p t y n i e s mi ni ai p o k a l b i a i

testuojančiam sunkiau atsiverti tam, kuris lakiau įsijautęs į savo

nuoskaudas ir baim es. Jeigu esate santūresnis, sekite Č a rlio p ėd o­

m is ir įsijauskite į savo pagrindines baim es, atvirai jas išpažinkite

ir pasakykite, kaip jaučiatės jas atskleidę.

Jeigu esate tas, kuris klausosi, reaguokite atsakydami, kaip

jaučiatės girdėdam i partnerio atsivėrimą. Buvo lengva ar sunku

suprasti partnerio žinią? Je i buvo sunku, kada partneriui kalbant

tapo sunku klausytis? K ą tuo m om entu pajutote? K oks jausmas

apėmė? D rauge panagrinėkite kilusius jausmus.

O dabar partneris, kuris buvo klausantysis, taip pat atsiveria.

Šis pokalbis bus ypač naudingas porom s, kurių santykiai įtem p­

ti, bet pravers ir toms, kurių santykiai darnūs. V isi mes turim e bai­

m ių dėl prieraišum o, tik kai kada jos m um s neatrodo svarbios.

O svarbiausia, nepam irškite, kad tai jautrus pokalbis: jūs abu

atskleidžiate savo pažeidžiam iausias vietas. A b u privalote gerbti

riziką, kurios ėmėsi partneris. A tm in kite, kad jūs abu žengiate

šį žingsnį, nes vienas kitam esate išskirtiniai ir stengiatės sukurti

ypatingą jus siejantį ryšį.

Ko aš labiausiai iš tavęs tikiuosi?

Įvardijus esmines baim es dėl prieraišum o natūraliai vyksta svar­

biausio poreikio - prieraišum o - atpažinim as. Baim ė ir ilgesys -

tai d vi tos pačios m onetos pusės.

A n troje 4 pokalb io dalyje tiesiai pasakom a apie prieraišum o

poreikį, ku rį dabar gali patenkinti tik jūsų partneris.

Šis pokalbis gali b ū ti sklandus ir lengvas arba kupinas abejo­

nių. V ien a yra p rip ažin ti ir p riim ti savo paties em ocinę tikrovę

ir visai kas kita atskleisti ją partneriui. T a i did elis šuolis tiem s,

174
 L a i k y k m a n e t v i r t a i . Įs i p are i go j i mas ir ryšys

kuriem s retai yra tekę pasijusti saugiai šalia kitų žm onių. Taigi

kodėl tai reikėtų daryti? N es mes ilgim ės ryšio, o nuolat besigi­

nančių ir atsiskyrusių žm on ių gyvenim as tuščias ir liūdnas. R a ­

šytoja A n ais N in nuostabiai perteikia šią m in tį: „Ir atėjo diena,

kai rizika lik ti susispaudus pum pure tapo skausm ingesnė, nei

rizika pražysti."

M a n o klientė R ozm ari apie tai kalba kitaip. K anadoje žm o­

nės žaidžia ledo ritu lį. K artais mes net gyvenim ą lyginam e su

ledo ritu liu ! Rozm ari, aistringa žaidėja, pasisuka į partnerį A n d rė

ir sako: „A š dėviu veido apsaugą. A š tu riu ją n usiim ti, jeigu n o ­

riu, kad tu suprastum , ko trokštu, ir paprašyti tavęs to, ko aš n o ­

riu. V ien a m ano esybės dalis sako, kad taip atsiverti - tai atstatyti

veidą sm ūgiui, kaip atsitiko praėjusį m ėnesį žaidžiant ledo ritu lį.

V eid o slėpim as po apsauga nereiškia, kad nem yliu tavęs ar kad

tu esi blogas partneris. A š am žinai žaidžiu gynyboje. A tsigręžti

ir paprašyti. Tai jau visai kita pozicija. Tai baugina. B et jei kalbė­

tum e sąžiningai, su ta kauke aš jaučiu tuštum ą. Taip irg i žaidim o

nelaim ėsi."

G rįžk im e prie Č a rlio ir K ijo k o ir pažiūrėkim e, kaip jie kelia­

vo per šią lem iam ą 4 pokalb io dalį. A š paklausiu Č a rlio : „K o tau

reikia iš K ijo k o dabar, kad, kaip sakei, pasijustum „saugiai ir u ž­

tikrintai"? K o trokšti, Č arli? A r gali aiškiai pasakyti K ijoko, ko tau

iš jos reikia?" Jis akim irką pasvarsto, tada atsisuka į ją ir pradeda:

„A š n oriu žinoti, kad tada, kai nepasirodau esąs tobulas vyras,

būnu sumišęs, nežinau, ką daryti, tu vis tiek n o ri b ū ti su m anim i.

G a l ir tai, kad tau manęs reikia netgi tada, kai pyksti. N e tg i kai

būnu priblokštas, darau klaidų, užgaunu tavo jausmus. A š n oriu

žinoti, kad tu manęs nepaliksi. K a i tu esi prislėgta ar labai įniršu­

si, atrodo, kad tavęs jau nebėra. Taip, teisingai. A š teisingai pasa­

kiau, - ir tada, lyg staiga suvokęs rizikuojąs, jis nusisuka, nervingai

175
 S e p t y n i es mi ni ai p o k a l b i a i

pasitrina kelius ir tyliai ištaria: - M a n labai sunku šito prašyti. A š

niekada niekieno šitokių dalykų nesu prašęs.“

C a rlio veide m atom os em ocijos sugraudina K ijoko. J i atsako

švelniai, bet tvirtai: „Č arli, esu čia, su tavim i. T ai viskas, ko aš n o ­

riu, - b ū ti su tavim i. M a n nereikia tobulo vyro. Jeigu mes galim e

štai taip kalbėtis, mes galim e vėl tapti artim i. T ai viskas, ko aš kada

nors troškau.“ Č arlis atrodo ne toks įsitem pęs ir šiek tiek pritrenk­

tas. Jis nusijuokia ir taria: „A k , dabar tai gerai, viskas iš tikrųjų

labai išm intinga.“ J i juokiasi drauge su juo.

K ijoko, atėjus eilei įvardyti savo poreikius, pradeda kalbėti

dabar jau žinanti, kad jos noras išsklaidyti kilusias abejones ir nu­

ram inti yra „tinkam as, netgi natūralus dalykas“. O šis žinojim as jai

padeda suvokti, ko ji iš Č a rlio nori. Bet tada ji, žinom a, nukrypsta

nuo tem os. Stebeilydam a į lubas kalba apie norus tiesiogiai nesi­

kreipdam a į vyrą. „M anau, norėčiau, kad jis...“ Sustabdau ją, pa­

prašau įsiklausyti į savo slapčiausius jausmus, pasisukti į Č a rlį ir

kalbėti žiū rin t į jį.

K ijo k o pasisuka į Č a rlį ir giliai įkvepia. „A š noriu, jog p riim ­

tum tai, kad esu em ocingesnė nei tu ir kad tai gerai. Tai - ne trū­

kumas. Ir nieko blogo, kad manęs ram inam ai neveikia priežasčių

vardijim as ir tie privalėtum. N o riu , kad liktum su m anim i ir būtum

artimas, parodytum , jog rūpiniesi m anim i, kai nesijaučiu esanti

stipri. N o riu , kad prisiliestum prie manęs ir apkabintum , pasaky­

tum , jog esu tau svarbi. Tiesiog noriu, kad būtum su m anim i. Tai

viskas, ko m an reikia.“

Č arlis visai apstulbo. Jis ištaria: „Tu sakai, jog paprasčiausiai

nori, kad būčiau šalia?“ K ijo k o jo paklausia: „K aip tai atrodo, kai

kalbu tokius dalykus?“ Jis papurto galvą: „Tai rodo, kad aš dėjau

labai daug pastangų norėdam as, kad mes eitum e vien in teliu keliu,

bet nepastebėjau paprasčiausio takelio, buvusio čia pat, - tada jis

176
 L a i k y k m a n e t v i r t a i . Įsi p a r e i go j i mas ir ryšys

švelniai šypteli. - T ai gerai skamba. Jau geriau. A š galiu šito im tis.

G a liu tai padaryti būdam as su tavim i.“

D abar ir Čarlis, ir K ijo k o suderino savo svarbiausius poreikius

ir gali siųsti vienas kitam aiškius ženklus, susijusius su šių poreikių

tenkinim u. Jie gali daryti tai, ką daro partneriai, siejam i stipraus

prieraišum o jausmo. Ž in o d a m i savo pačių em ocijas ir kliauda-

m iesi jom is, p risim in dam i praeityje patirtas baim es jie sustiprėjo,

kiekvienas in d ivid u aliai ir abu drauge. K a i poros geba tai padary­

ti, jom s lengviau sekasi užglaistyti konfliktus, nesantaiką ir ugdyti

m eile grįstus santykius.

Č arlis ir K ijo k o ne tik tapo pasiekiam i, jautriai reaguojantys ir

įsipareigoję vienas kitam , jie ėmė skleistis kaip asmenybės. K ijo k o

kategoriškesnė, Č arlis lankstesnis. D abar žinodam i, kaip įtraukti

vienas kitą į P. J. Į. pokalbį, jie gali padėti vienas kitam tobulėti.

A p žvelkim e dar dviejų p orų „L aik yk m ane tv irta i“ pokalb ių aki­

m irkas. Asm eninės šių p o rų istorijos buvo kom plikuotesnės, jų

em ocin io saugum o jausmas - gerokai trapesnis nei Č a rlio ir K i­

joko. Tačiau jos taip pat sugebėjo paskatinti savo širdis prabilti.

D ian a ir D eividas dėl savo santykių kovojo trisdešim t penke­

rius metus, eidam i per baim ės, em ocin io bado, depresijos rūką -

visa tai, kas liko po jų ankstesnio gyvenim o, paženklinto prievar­

tos ir sm urto, kadaise patirtų iš tų žm onių, kurių jiem s reikėjo

labiausiai. T ik prasidėjus m ūsų užsiėm im am s D ian a pasakė D e i­

vid u i: „A š turiu išeiti. A š negaliu kam uotis kaskart, kai tu išsigąs­

ti. G a lų gale dienų dien om tū n oti užsidarius savo kam baryje - ne

išeitis. N egaliu gyventi už šios sienos.“ D abar per p oka lb į „L a i­

kyk m ane tvirtai“ ji sako D e iv id u i: „A š m yliu tave. A š n o riu arti­

m um o, bet negalim a jo siekti spaudim u. Su tavim i n o riu jaustis

saugi. N o riu , kad suteiktum m an laisvės rinktis, išgirstum , kai sa­

177
 S e p t y n i e smi ni ai p o k a l b i a i

kau, kad esu užversta darbais. Tavo pastangos, kad abu žengtum e

vien od o dydžio žingsniais, bergždžios. Po visų šių m etų aš noriu,

kad tu patikėtum , neleisiu tau išeiti, neleisiu m um s išsivaikščioti.

M a lo n u šokti drauge. N o riu , kad padėtum m an su tavim i jaustis

saugiai ir tik paskui prašytum , siektum manęs. Tada aš galiu atsi­

gręžti ir mes galim e šokti.“

Atėjus D e iv id o eilei kalbėti apie poreikius, užuot išliejęs savo

prieraišum o baim es tulžingais kom entarais apie D ian ą, jis kalba

apie savo netekties baim ę ir kitą tos baim ės pusę - ilgėjim ąsi ry­

šio. Jis siunčia žm onai aiškią žinią, kuri perteikia jo slapčiausias

em ocijas ir troškim us. T ai „saugus pokalbis“. N ėra p ykčio pliū p s­

n ių ar išsisukinėjim o rem iantis intelektualiais sam protavim ais.

D abar jis gali siekti savo žm onos.

„N ežinau, kaip tai išsakyti žodžiais, - pradeda jis. - Tai p rim e­

na m an situaciją kariuom enėje, kai turėdavau šokti iš lėktuvo. T ik

čia nėra parašiuto! D iana, aš esu baugštus žm ogus. Esu išm okęs

visą laiką sergėtis pavojų. Esu pratęs iš karto pradėti veikti „pri-

siim k atsakom ybę“ režim u ir m an labai sunku elgtis kitaip. Bet

dabar žinau, kaip m ano atsakom ybės prisiėm im as apsunkino tau

gyvenim ą ir atstūmė tave, - kiek patylėjęs kalba toliau: - V ien a

m ano esybės dalis visada bijo, kad tu negali iš tikrųjų m ylėti m a­

nęs. A š nuolat reikalauju tą m eilę patvirtinti, žinios, kad esu tau

svarbus. V isada trokštu, kad išsklaidytum m ano abejones. N o riu

žin oti, kad esu m ylim as, nepaisant visų m ano problem ų, m ano

charakterio. Tačiau m an taip sunku prašyti. D abar aš nesvarum o

būsenos! M a n reikia užtikrintum o. Ir m an taip sunku prašyti. A r

tu gali m ane m ylėti netgi su visom is m ano problem om is?“

D ian os veido išraiška rodo, kad ji m ato visą jo patiriam ą

skausmą ir baim ę. J i palinksta lin k jo ir labai lėtai, atsargiai sako:

„A š m yliu tave, D e ivid ai. M y liu nuo šešiolikos m etų. Nežinau,

178
 L a i k y k m a n e t v i r t a i . Įsi p are i go j i mas ir ryšys

kaip dabar reikėtų nustoti m ylėjus. K a i tu šitaip kalbi, n oriu laiky­

ti tave apkabinus am žinai.“

Jų veidus užlieja šypsenos.

Filipas ir Tabita labai skiriasi nuo D eivid o ir D ianos. A biejų

pirm osios santuokos nebuvo sėkmingos, kiekvienas labai daug in ­

vestavo, kad aukštai užkoptų karjeros laiptais. Jų penkerius metus

trukusių santykių krizė pasireiškia tuo, kad jiems susiruošus apsigy­

venti drauge Filipas kaskart im a ir apsigalvoja. A b u labai intelektu­

alūs, rafinuoti žmonės, kurie, vos kilus m ažiausiai įtam pai, stengiasi

jos išvengti. Filipas užsismaukia ant akių brangią m inkštą fetrinę

skrybėlę ir neria į savo religinius renginius ir platonišką draugystę

su kitom is m oterim is, o Tabita naršo parduotuves ieškodam a dar

elegantiškesnių kostium ėlių ir m eno dirbinių arba panyra į darbo

projektų sūkurį. A b u kiek nustebę, kad neatrodo galį išsiskirti ir pa­

sukti skirtingais keliais, bet Tabita galiausiai pateikia F ilip u i ultim a­

tumą. Apsigyvenkim e kartu arba m ūsų santykiams - galas.

P irm in ę F ilip o nuostatą išreiškia jo teiginys: „N e tik iu , kad

žm onėm s reikia žm onių. Seniai nusprendžiau, kad tai tiesiog

kvailystė. A š turiu daugybę draugų, bet geriausiai jaučiuosi b ū ­

damas vienas. N iekada nesuvokiau šitų „m ieloji“ ir „balandėli“

nesąm onių.“ D abar jis sako Tabitai: „Suprantu, kad kaskart, kai

tik mes iš tikrųjų tam pam e artim i, kai pribręsta akim irka p risiim ti

įsipareigojim us, dalis m ano esybės im a panikuoti ir užtrenkia du­

ris. M an au , kad seniai esu nusprendęs niekada nestatyti visko ant

kortos. N iekada niekam nesuteikti galios įskaudinti m ane ar su­

triuškinti. Taig i m an nepaprastai sunku pripažinti, jog noriu, kad

m anim i rūpintum eisi, n o riu atsidurti tavo glėbyje. N e tg i dabar tai

sakydamas jaučiu, kad manęs laukia ašarų jūra. M a n reikia žinoti,

kad tu niekada gyvenim e nenusigręši ir neatsiribosi nuo manęs.

A š matau save, mažą berniuką, kuriam buvo liepta eiti šalin, kai

179
 S e p t y n i e smi ni ai p o k a l b i a i

m am a susirgo. Tam tikra prasm e tas mažas berniukas ir įsako m an

bėgti, kai tik pajuntu, kad m an tavęs reikia. A š n o riu leisti tau p ri­

artėti. A r galėtum išm okyti m ane pasitikėti? A r gali pasakyti man,

jog neapleisi, kad ir kas nutiktų?“

Tabita tik tą ir tegali daryti, nes šios poros ryšys jau tapo kur

kas nuoširdesnis. Atėjus jos eilei įsitraukti į P. J. Į. pokalbį, ji jau

gali pasakyti: „Šiek tiek įstengiu suprasti, kad nuo manęs šalin

tave stum ia tavoji baim ė. Bet tu riu žinoti, jog esu tau tiek svarbi,

kad šią baim ę nugalėtum . N egaliu susitaikyti su tokia nežinia. Per

daug skaudu. N o riu , kad tu investuotum į mus, į m ūsų santykius.

A š m yliu tave ir manau, kad tu gali m anim i pasitikėti. Bet m an

reikia to stabilum o, vietos, kuri būtų m ūsų abiejų. M a n sunku tai

sakyti. Baim inuosi, kad nesu pakankam ai gera, pakankam ai tob u ­

la sakyti tau tokius pageidavim us. A p n in k a m intys, kad gal tai, jog

tu vis dar bijai, yra m ano kaltė, ir galbūt n oriu pernelyg daug. M a ­

nau, praeityje kaip tik tokios m intys sulaikė m ane nuo sprendim o

nubrėžti šią ribą. A r aš iš tikrųjų verta šito? A r tu riu teisę? Gerai,

tu riu ar neturiu, noriu, kad įsipareigotum , jog leisi m an b ū ti svar­

b i tau! Neturėdam a tos saugios vietos gyvenim e negaliu daugiau

riziku oti. Per daug baugu, pernelyg skausminga. N o riu , kad suri­

zikuotum ir atvertum m an duris. A š tavęs nenuvilsiu.“

Filipas, akivaizdžiai sujaudintas jos žodžių, švelniai taria: „Taip.

M anau, tu n o ri b ū ti su m anim i. Ir tu verta m ano rizikos. M an e

buvo įtraukusi m ano paties baim ė, per daug bijojau atsiverti iš tik­

rųjų. Bet negaliu tavęs prarasti. Taigi aš investuoju, tai baugina, ir

aš esu čia.“

N u o to m om ento, kai tik Filip as išsklaido jos abejones įsi­

pareigodam as, spinduliuodam as m eilę, šie jųdviejų santykiai įgy­

ja tvirtą ir saugų pagrindą.

180
 L a i k y k m a n e t v i r t a i . Įs i p are i go j i mas ir ryšys

Neuromokslai apie tarpusavio harmoniją

M a n o tyrim o rezultatai rodo, kad kiekviena pora p o pokalb io

„Laik yk m ane tvirtai“ kaskart pajunta stiprų em ocin į ryšį. Fizik a i

kalba apie „rezonansą“, tarp dviejų elem entų kylančius atsako­

m uosius virpesius, sudarančius jiem s sąlygas akim irksniu sinch­

ron izu oti signalus ir vėl veikti harm oningai. T ai tokios pačios

vibracijos, kurias girdžiu Bacho sonatos kulm inacijoje, kai šimtas

m uzikos tonų susilieja. K iekviena m ano kūno ląstelė reaguoja ir

aš su šia m uzika tam pu vieniu. K a i stebiu panašias akim irkas, ku­

rias patiria m otina ir vaikas, m ylim ieji, žm onės, siekiantys supras­

ti ir pajuntantys stipresnį ryšį, m ano reakcija visada būna tokia

pati: staiga užplūsta džiaugsmas.

Tą ryšio p ojū tį parodo ne tik m ūsų jausmai, bet ir m ūsų kūno

ląstelės. K a i partnerių reakcija vienas į kitą pagrįsta em patija, nau­

jausi tyrim ai rodo, kad tuom et suaktyvinam os tam tikros nervų

ląstelės, vadinam ieji veid rod in iai neuronai, esantys prefrontali-

nėje galvos smegenų žievėje. A trod o, šie neuronai yra vienas iš

p agrindinių m echanizm ų, leid žian čių m um s pajusti, ką išgyvena

kuris nors žm ogus. T ai yra kitoks supratim o lygm uo nei kito žm o­

gaus jausm ų suvokim as protu. K a i stebim e kito asmens veiklą,

šios sm egenų ląstelės reaguoja taip, lyg mes patys tai darytum e.

V eid rod in iai neuronai - m ūsų genetinio paveldo dalis, mes „už­

program uoti b ū ti susiję“, ir tai suteikia pagrindą m eilės ir atsida­

vim o jausmams.

Sm egenų tyrėjai veid rod in iu s neuronus atsitiktinai atra­

do 1992 m ., kai vienas iš jų, fiksuodam as beždžionės sm egenų

veiklos rodikliu s ir tuo pat m etu laižydam as ledus, pastebėjo,

kad beždžionės smegenys sureagavo taip, lyg j i pati b ū tų juos

laižiusi! Šie specializu oti neuronai leid žia m um s „perskaityti“

181
 S e p t y n i e s mi ni ai p o k a l b i a i

kito žm ogaus ketinim us ir em ocijas „priėm us“ tą kitą į savo vid ų .

Sm egenis tiriantys m okslin in kai, pasiskolinę iš fizikų kai kurias

sąvokas, dabar jau kalba apie atgarsį sukeliančias em patijos rezo­

nanso būsenas. T a i skam ba labai abstrakčiai. Šis atradim as įsim y­

lėjėliam s yra žinia, kad žiūrėjim as vienas į kitą tu ri juntam ą galią.

Jis padeda b ū ti tuo m etu jausm ingiem s ir p riim ti partnerio siun­

čiam us n ežodinius ženklus. T ai sukuria tam tikrą susidom ėjim ą

ir em patiją, kurių nelieka ne tokio tiesioginio, atviro p okalb io

m etu. V e id ro d in ia i neuronai leidžia m um s pam atyti kito žm o ­

gaus em ocijas ir jas pajusti visa savo esybe. Prieraišum o sam ­

prata pagrįsta m okslo įrodym ais, kad p atikim o tarpusavio ryšio

esmė - „jaustis jaučiam am “.

Per pirm ąsias konsultacijas Č arlis ir K ijo k o nerezonavo. Jiem s

būdavo sunku net pažvelgti vienam į kitą ir atrodė, kad juodu kal­

ba skirtingom is kalbom is. Tačiau per p oka lb į „Laik yk m ane tv ir­

tai“, kai Č a rlio lū pų kam pučiai nusvirdavo ir akys prisim erkdavo,

K ijo k o taip pat im davo m erktis. K a i jis nusijuokdavo, ji nusišyp­

sodavo. Jo em ocijų daina tapo dueto atliekam u kūrin iu . Tikėtin a,

toks jautrum as ir sudaro em patijos pagrindą, kai mes tiesiogine

prasm e jaučiam e kitą žm ogų ir jaučiam ės esantys drauge su juo,

todėl elgiamės supratingiau.

T ai tikrai yra toks pat proto, kūno ir em ocijų vienis, kurį lai­

m in gi įsim ylėjėliai jaučia m ylėdam iesi ar kurį jaučia m otina ir

jos kūdikis žvelgdam i vienas į kitą, glausdam iesi ir ulbėdam i. Jų

em ocijos dera ir jie juda sinchroniškai, be jok ių p roto pastangų,

netardam i nė žodžio. T ik ramum as ir džiaugsmas.

V eid rod in iai neuronai ne viską paaiškina. G anėtinai daug pas­

tarųjų m etų tyrim ų pagerina m ūsų supratim ą apie neurochem inį

prieraišum o pagrindą. Šie tyrim ai atskleidė, kad jautraus em ocinio

įsipareigojim o akim irkom is m ūsų smegenis u žtvin do oksitocinas.

182
 L a i k y k m a n e t v i r t a i . Įs i p a r e i g o j i mas ir ryšys

Pram intas „glam onių horm onu" oksitocinas, išsiskiriantis tik žin ­

d uolių smegenyse, susijęs su palaim os būsenom is. A trodo, jis su­

kuria m alonum o, pasitenkinim o p otyrių ir ramybės antplūdį.

M o k slin in k a i oksitocino poveikį atskleidė lygindam i skirtin ­

gų prerijų pelėnų rūšių poravim osi įpročius. V ien os rūšies pelėnų

patinai ir patelės yra m onogam ai, jauniklius jie augina kartu ir pa­

laiko ilgalaikius ryšius, kitos rūšies patinų ir patelių poravim asis -

„vienos nakties nuotykis", ir jaunikliam s tenka patiem s savim i pa­

sirūpinti. Pasirodo, ištikim ybe išsiskiriančių graužikų smegenys

gam ina oksitociną, o jų „nedorovingųjų" pusbrolių smegenys -

ne. Tačiau kai m okslininkai m onogam iniam s pelėnam s davė pre­

parato, neutralizuojančio oksitociną, šie m ažieji gyvūnėliai ly tiš­

kai santykiaudavo, bet neprisirišdavo prie savo partnerių. O kai

tyrėjai tiem s patiem s graužikam s davė papildom ą dozę oksitoci­

no, jie stipriai p risirišo vienas prie kito ir šis ryšys nepriklausė nuo

to, ar jie poravosi, ar ne.

M ū sų smegenyse oksitocin o išsiskiria, kai tikim ės fizin io

kontakto su artim u žm ogum i arba jį jau liečiam e, ypač patiriant

stiprias em ocijas, pavyzdžiui, orgazm ą ar žindant kūdikį. Švedų

neuroendokrinologė K erstin U vn as-M ob erg nustatė, kad vien

m intys apie m ylim ą žm ogų gali paskatinti išsiskirti oksitocino. Jis

riboja streso horm onų, panašių į kortizolį, išsiskyrim ą.

Parengiam ieji tyrim ai parodė, kad žmonės, gavę oksitocino, la­

biau n ori bendrauti su kitais. Šie atradim ai padeda paaiškinti m ano

stebėjim ų rezultatus: nuo tada, kai patiriantys įtam pą partneriai iš­

m oksta vienas kitą stipriai apkabinti, jie siekia vienas kito stengda­

m iesi vėl pakartoti šias m alonias pokyčių akim irkas. A š tikiu, kad

P. J. Į. bendravim as pradeda „girdyti" mus kaip tik šiuo neuroche-

m in iu m eilės gėrim u, kurį evoliucija tobulino m ilijonus m etų. A t­

rodo, oksitocinas yra gamtos išrastas būdas prieraišum ui skatinti.

183
 S e p t y n i e s mi ni ai p o k a l b i a i

Analizuokite ir mokykitės

D a r kartą perskaitykite, kaip Č arlis ir K ijo k o vėl užm ezga tvirtą

tarpusavio ryšį.

P risim inkite praeityje turėtą tvirtą ryšį su m ylim uoju, tėvais

ar artim u draugu. Įsivaizduokite, kad tas asm uo dabar sėdi prieš

jus. A p ie kokį nepaprastą savo prieraišum o p ore ik į jam pasakytu­

mėte? K a ip m anote, ką jis atsakytų?

O dabar pamąstykite apie santykius, kai jūsų tarpusavio ryšys

nebuvo tvirtas. K o konkrečiai troškote iš to žmogaus? Pasistenkite

tai pasakyti dviem paprastais sakiniais. K ą tas žm ogus būtų atsakęs?

D abar panagrinėkite santykius su dabartiniu partneriu. Pa­

galvokite, ko jum s labiausiai reikia, kad jaustumėtės esą saugūs ir

m ylim i. Atsakym ą užrašykite. Tada su partneriu pradėkite atvirą

pokalbį.

Štai čia sąrašas frazių, kurias dažniausiai vartoja partneriai per

šio p ob ū džio pokalbį. Jei tai jum s padės, galite kurią vieną, labiau­

siai jum s tinkančią, pasižym ėti ir parodyti partneriui.

M a n reikia jausti, kad:•

• Esu tau ypatingas (-a) ir tu tikrai vertin i m ūsų santykius. M a n

reikia, kad įtik in tu m mane, jog esu tau svarbiausias (-ia) ir

nieko nėra svarbesnio už m ūsų santykius.

• T u m anęs trokšti kaip partnerio (-ės) ir m ylim ojo (-osios),

tau svarbu padaryti m ane laim ingą.

• Esu m ylim as (-a) ir priim am as (-a) su visom is savo silpnybė­

m is ir netobulum ais. Tau nereikia, kad būčiau tobulas (-a).

• Esu reikalingas (-a). N o ri, kad būčiau šalia.

• Esu saugus (-i), nes tau rū p i m ano jausmai, nuoskaudos ir p o ­

reikiai.

184
 L a i k y k m a n e t v i r t a i . Įsi p are i go j i mas ir ryšys

• G a liu kliautis tavim i, tikiu, kad m an padėsi, neapleisi, kai ta­

vęs labiausiai reikės.

• Būsiu išgirstas (-a) ir gerbiam as (-a). Prašau manęs neatstum ­

ti ir n epriskirti m an blogiausių savybių. Suteik m an šansą iš­

m okti b ū ti su tavim i.

• G a liu tikėtis tavo param os, kad išgirsi m ane ir visa kita atidėsi

į šalį.

• G a liu paprašyti tavęs apkabinti mane ir suprasti, kad m an šito

paprašyti labai sunku.

Jei ši užduotis bus per sunki, atlikite lengvesnę - pasikalbė­

kite apie tai, kaip nelengva aiškiai suform uluoti ir išreikšti savo

poreikius. Pasakykite partneriui, kaip, jei taip apskritai įm anom a,

jis galėtų jum s padėti tai padaryti. Šis dialogas atskleidžia esm inę

em ocinę m ūsų gyvenim o dramą, todėl prie jo kartais turim e ar­

tėti iš lėto.

Jeigu jūs esate tas partneris, kuris klausosi, ir abejojate, kaip

reikėtų reaguoti, arba pernelyg bijote reaguoti, atvirai tai p ripa­

žinkite. Šiuo atveju dalyvavim as kur kas svarbesnis, nei gebėjimas

aiškiai reaguoti. Patvirtindam i, kad išgirdote partnerio žinią, kad

jum s svarbu tai, kuo ji ar jis su jum is dalijasi, ir kad norite reaguoti

į tai, ką išgirdote, - yra pirm as pozityvus žingsnis. Jau paskui galė­

site aiškintis, kaip pradėti tenkinti m ylim ojo poreikius.

D rauge su partneriu nuspręskite, kuri iš porų istorijų - D e iv i­

do ir D ian os ar F ilip o ir Tabitos - jum s artim iausia.

Po pokalb io „Laik yk m ane tv irta i“ užsirašykite svarbiausias

judviejų m intis. H eteroseksualių p orų partnerei šią u žd u otį at­

lik ti tikriausiai bus lengviau nei vyru i. Daugelis m okslin ių ty ri­

m ų įrodė, kad gyvus p risim inim us ir em ocijas sukėlusius įvykius

m oterys atm intyje išlaiko geriau nei vyrai. Tai lem ia fiziolog in iai

185
 S e p t y n i e smi ni ai p o k a l b i a i

m oterų ir vyrų sm egenų skirtum ai, o ne jų susidom ėjim as vienas

kitu. T o d ė l prireikus šiuo atveju m oterys gali savo partneriam s

šiek tiek padėti.

Esm in iai teiginiai pagelbės porai toliau nagrinėjat savo vidaus

ir išorės dramas ir ateityje atliks vedlio funkcijas „L aik yk m ane

tvirta i“ pokalbiuose.

„L aik yk m ane tv irta i“ pokalbis - pozityvus tarpusavio ryšio su­

tvirtinim as. Jis pasiūlo p riešnuodį tom is akim irkom is, kai nutols­

tama vienas nuo kito įsisukus negatyvaus bendravim o ratui, ir

leidžia į pasaulį žvelgti drauge, kaip kom andai. Bet dar svarbiau,

kad kaskart tokio pokalb io sukuriam os šio em ocin io rezonanso

akim irkos vis labiau sutvirtina partnerių tarpusavio ryšį. Šių p o ­

kalbių galia suderinti ir keisti m ūsų santykius akivaizdi. K a ip pa­

m atysite skaitydam i apie kitus pokalbius, toks atviras dalijim asis

m in tim is paveikia visus kitus tarpusavio santykių aspektus.

 5 pokalbis
Atleidimas uz skriaudas

„Visi sako, kad atlaidumas - gera savybė,

kol patiems netenka už ką nors atleisti."

C. S. Lewis

Konradas ir jo žm ona H elena įsitraukę į „Laik yk m ane tvirtai"

p o k a lb į net oras virpa nuo em ocijų rezonanso. „Leisk m an tave

priglausti, - m aldauja Konradas. - Pasakyk, ko tau reikia." H elena

pasisuka į jį šypsodam asi, lyg ketintų tuoj pat patenkinti jo prašy­

mą. T ik staiga jos veidas paniūra. J i spokso į grindis. O tada lyg iš

toli sklindančiu balsu sako: „K a i aš ten buvau, sėdėjau ant laiptų ir

pasakiau tau: „Gydytojas m ano, kad sergu. K rūties vėžiu. V isą gy­

venim ą šito laukiau žinodam a, kad taip ir bus. M a n o m am a m irė

nuo jo. M o čiu tė - taip pat. D abar jis atėjo manęs."

Jos balsas pasikeičia, ji sum išusi. „Tu praslinkai pro mane, te­

nai sėdinčią, - ji paliečia sau petį, lyg vis dar jausdama aną p risi­

lietim ą, - ir pasakei: „Susiim k. N ėra jokio reikalo eiti iš proto ir

kelti sum aištį, kai nesi tikra. N usiram ink, vėliau pasikalbėsim e, ką

daryti." T u užlipai laiptais į darbo kam barį ir uždarei duris. Praėjo

187
 S e p t y n i es mi ni ai p o k a l b i a i

am žinybė, kol n u lipai žem yn. Palikai m ane vieną ten sėdėti. T u

m ane m irštančią palikai ant tų laiptų."

Jos balsas vėl pasikeičia. G u viu , dalykišku tonu m an sako, kad

ju odu su K onrad u padarė didelę pažangą užsiim dam i santykių te­

rapija, daugiau tokių negailestingų barnių, kokie atvedė juos pas

mane, nebepasitaiko. Iš tikrųjų reikalai sm arkiai pagerėjo, todėl,

ko gero, jau nebėra ko aptarti. Konradas sutrikęs ir pritrenktas to,

kas ką tik buvo. Pokalbis ant laiptų įvyko daugiau nei prieš trejus

metus, o gydytojo spėjimas nepasitvirtino - H elena neserga krū ­

ties vėžiu. Siekdam as nesukelti barnio Konradas paskubom p rita­

ria žm onos n u om onei dėl terapijos poveikio: viskas esą puiku ir

nebeliko nieko, ką dar reikėtų aptarti.

Maži įvykiai - skaudūs padariniai

Esu ir anksčiau m ačiusi tokių netikėtų atotrūkio akim irkų. P o ­

ros nuolat daro pažangą, jas gaubia švelniausi jausm ai ir staiga...

bum bt! K u ris nors iš partnerių prisim ena įvykį, kartais iš pažiū­

ros visai nereikšm ingą, ir pasijuntam a taip, lyg iš kam bario būtų

išsiurbtas visas deguonis. Š ildanti viltis akim irksniu virsta sting­

dančia n eviltim i.

Bet kaip vienas mažas įvykis gali turėti tokios visa apim ančios

galios? N a, akivaizdu, kad tas įvykis nem enkas. Bent jau vienam iš

partnerių jis labai reikšmingas.

Per terapijos ir tyrim ų dešim tm ečius aš atradau, kad tam tikri

įvykiai ne tik paliečia m ūsų jautriąsias vietas ar „užgauna jaus­

mus". Jie padaro tokią gilią žaizdą, kad m ūsų pasaulis apsiverčia

aukštyn kojom is. Tai santykių traum os. Ž o d yn e žodžio trauma

apibrėžtyje m inim os žaizdos, sukeliančios baim ę ir bejėgiškum ą,

188
 A t l e i d i m a s už s k r i a u d a s

kurios priverčia suabejoti visų turėtų nuostatų apie įvykių nuspė­

jam um ą ir kontrolę teisingum u.

H arvardo m edicinos m okyklos profesorė Ju d ith H erm an pa­

stebi, kad traum ų padariniai būna ypač skausm ingi, kai yra susiję

su „žm ogiškojo ryšio pažeidim u“. A rg i gali b ū ti kas nors skau­

džiau, nei b ū ti užgautam tų žm onių, kuriais pasitikim a m anant,

kad kaip tik jie padės ir m us saugos?

H elena ir Konradas su santykių traum a susidūrė akis į akį. Ir

nors įvykis ant laiptų buvo prieš trejus metus, jis tebebuvo labai

gyvas, niekais paverčiantis bet kokią H elenos galim ybę ištiesti

ranką savo vyru i. Po šio atsitikim o H elena bendraudam a su K o n ­

radu būdavo susierzinusi ir nepatikli, jos reakcijos svyruodavo

nuo ryškių šio įvykio p risim in im ų ik i visiško atsiribojim o ir arti­

m um o atm etim o. N ustatyta, kad per didelis budrum as, p risim i­

nim ai ir artim um o vengim as - tai traum inio streso požym iai. K a i

H elen a iš tikrųjų stengdavosi aptarti savo jausmus, Konradas šį

įvyk į m enkindavo ir palikdavo ją dar labiau suirzusią. D abar, kai

Konradas prašo H eleną rizik u o ti drauge, leisti ją apglėbti, ji tuoj

pat prisim ena laiką, kai, būdam a drauge su juo, buvo tokia pažei­

džiam a. A id i aliarmas ir ji atsisako vėl tenai grįžti. Šitą akim irką

vadinu „niekada daugiau“. Be jokios abejonės, pokalbis „Laik yk

m ane tvirta i“ pakliūva į aklavietę.

Je i grėsmės akivaizdoje iš m ylim o žm ogaus nesulaukiam a

em ociškai tvirtybės teikiančios reakcijos, tai gali paveikti tarpu­

savio santykius apskritai, pažym i prieraišum o tyrėjai Jeffas Sim p-

sonas iš M in esotos universiteto ir Stevenas Rholesas iš Teksaso

A & M universiteto. T ai gali nustelbti šim tus m ažesnių teigiam ų

įvykių ir vienu kartu sutriuškinti m eilės ryšio saugumą. T o k ie įvy­

kiai tam pa galingi dėl griežto neigiam o atsakymo, ku rį jie „patei­

kia“ žm ogui į jam ramybės neduodančius klausim us: „ A r parem si

189
 S e p t y n i e smi ni ai p o k a l b i a i

m ane tada, kai pagalbos reikės labiausiai? A r nesi abejingas m ano

skausm ui?“

K a i itin reikia m ylim o žmogaus param os, vietos kom p rom i­

sams ar dviprasm iškum ui lieka ne kažin kiek. Šį testą partneris

išlaiko arba neišlaiko. Šios akim irkos gali sum alti į šipulius visas

teigiamas nuostatas tiek apie pačią m eilę, tiek apie m ylim o žm o­

gaus patikim um ą ir taip d u oti pradžią sielvartui dėl santykių arba

ir taip trapų tarpusavio ryšį padaryti dar trapesnį. N eįvardijus ir

neišnagrinėjus šių įvykių neverta tikėtis jautrum o ir em ocinio įsi­

pareigojim o.

K a i pirm ą kartą drauge su kolegom is pradėjom e žiūrėti „L a i­

kyk m ane tv irta i“ vaizdo įrašus, m anėm e, kad išdavystė visuom et

būna ta žaizda, dėl kurios santykiai „nukraujuoja“. V is dėlto m um s

atrodė, kad žodis išdavystė ne visai tinka skausm ui, apie kurį pa­

sakojo įskaudinti partneriai, apibūdinti. „Per m ūsų santykių la i­

kotarpį buvo daugybė nuoskaudų ir sunkių valandų, - Fransina

aiškina D žozefu i, kadaise sukusiam rom aną su kolege. - Sutinku,

kad galėjai jaustis apleistas gim us dvynukam s, kad tuom et, kai su­

tikai tą m oterį, buvai nusivylęs m ūsų in tym iu gyvenim u. A š galiu

netgi suprasti, kad tavo santykiai su ja išsiplėtojo taip staiga, jog

buvai tiesiog įtrauktas į juos. Iš tiesų ne pats rom anas didžiausia

problem a. N egaliu pam iršti, kaip m an apie tai pasakei. A š visą

laiką galvoju apie tai. T u matei, kokia buvau priblokšta. T ie s io ­

gine prasm e buvau pritrenkta. Ir ką tu darei tada, juodžiausiom is

m ano gyvenim o akim irkom is? D ė l savo užm egzto rom ano kalti­

nai mane. T u vardijai m ano blogąsias savybes, vis kalbėjai, kaip

tavo gyvenim as galėjęs klostytis be manęs. A tro d ė taip, lyg manęs

iš viso nebūtų. T u m anęs visiškai nepaisei. Prie šios situacijos aš

nuolat grįžtu. Jeigu tu iš tikrųjų kada nors m ane m ylėjai, tai kaip

šitaip galėjai elgtis?“

190
 A t l e i d i m a s už s k r i a u d a s

A kivaizdu , kad Fransina išgyvena ne tik dėl D žozefo neišti­

kim ybės ir išdavystės. Supratau, kad nors įskaudinti partneriai

dažnai jaučiasi esą išduoti, pirm iausia jie jaučiasi sutuoktinio p a ­

likti. Jų raudas dažniausiai galim a apibū din ti žodžiais: „Ir kaip tu

galėjai m ane palikti tokią sunkią akim irką?“ Paprastai partneriai

patiria santykių traumas tada, kai išgyvena stiprų em ocin į stresą,

esant itin dideliam prieraišum o p oreikiu i - įvykus persileidim ui,

m irus tėvams, staiga netekus darbo, sužinojus, kad serga pavojin­

ga liga ir gydantis nuo jos.

Sutuoktiniai, sukeliantys šias nuoskaudas, nebūna piktavališ­

k i ar sąm oningai nejautrūs. Iš tikrųjų jie netgi tu ri geriausių keti­

nim ų. K itaip tariant, jie nežino savo m ylim ųjų prieraišum o p o ­

reikių ir negali suteikti jiem s em ocinės ramybės. K a i kurie, be to,

būna įsitraukę į kovą su savo pačių nerim u. K a ip Šernas, liūd n ai

savo žm onai sakantis: „K a i pam ačiau tą kraują, tiesiog pakvaišau.

A š net nesuvokiau, kad prarandu kūdikį. M an iau , kad tu m iršti.

K a d netenku tavęs. P uoliau spręsti problem os. Palikau tave vieną

ant užpakalinės taksi sėdynės, atsisėdau šalia vairuotojo ir ėmiau

jam n urodinėti, kuria k ry p tim i važiuoti į ligoninę. A š nesupratau,

ko tau tada iš manęs reikėjo.“

Su santykių traum om is partneriai dažnai stengiasi tvarkytis

jas ignoruodam i arba m ėgindam i užm iršti. Jie daro didelę klai­

dą. Įprastos kasdienės nuoskaudos lengvai išm etam os iš galvos,

ypač jautrios vietos gali pam ažu išnykti (jeigu liausim ės jas draskę

šėtoniškais dialogais), bet neišsiaiškinus, kas sukėlė traum ą, nuo

jos neišgyjam a. D ė l jų atsiradęs bejėgiškum as ir baim ė beveik ne­

išd ild om i. Jie susiję su m ūsų išlikim o instinktais. Išm intingiau,

išlikim o prasme, b ū ti nepatikliam ir suvokti, kad pavojaus iš tik­

rųjų nėra, nei būnant patikliam susidurti su tikru pavojum i. Sis

nepasitikėjim as apriboja įskaudinto partnerio gebėjim ą riziku o ti

191
 S e p t y n i e s mi ni ai p o k a l b i a i

ir stipriau em ociškai prisirišti. O traum a kankina. K u o labiau H e ­

lena reikalauja, kad Konradas atsiprašytų už tai, jog paliko ją ant

laiptų, tuo daugiau racionalių pasiaiškinim ų atranda vyras. O jie

tik patvirtina jos vienišum o jausmą ir palaiko jos pyktį.

Partneriam s kartais pasiseka suskaidyti em ocines traumas

į dalis, bet to padarinys - šalti tarpusavio santykiai ir atotrūkis

vienas nuo kito. B e to, pastatyta barikada saugo tik kurį laiką.

U žgauti jausm ai prasiveržia, kai į pirm ą vietą iškyla prieraišum o

poreikis. Laris, įtakingas vadovas, m etų m etus į žm oną Siuzaną

nekreipė dėm esio. B et išėjęs į pensiją ėmė ją „m erginti“. Jų san­

tykiai pagerėjo, bet per p oka lb į „Laik yk m ane tv irta i“, kai Laris

tikėjosi paguodos iš žm onos, ji pratrūko. Siuzana pasakė, jog po

to, ką jis padarė „virtuvėje M o ris o gatvėje“, ji nusprendusi daugiau

niekada jo n eprisileisti arti, kad jis negalėtų jos įskaudinti.

La ris n etu ri nė m ažiausio supratim o, apie ką kalba Siuza­

na, tačiau jis tikrai žino, kad M o ris o gatvėje jie nebegyvena jau

septyn iolika m etų! Siuzana nepam iršo, kas atsitiko vieną karštą

popietę. J i buvo prislėgta, dar neatsigavusi p o patirto eism o įv y ­

kio, negana to, jos pečius užgriuvo trijų m ažų vaikų auklėjim o

rūpesčiai. L aris grįžęs nam o rado ją sėdinčią virtuvėje ant g rin ­

dų ir kūkčiojančią. J i labai santūri m oteris, b et tada m aldavo ją

apkabinti. Jis tepasakė, kad ji tu rin ti susiim ti, ir nuėjo skam binti

telefonu. Siuzana sako L a riu i: „A n ą popietę, tysodam a tenai, aš

lioviau si verkti. A š suakm enėjau. Pasakiau sau, kad daugiau n ie­

kada nepakartosiu šios klaidos - nesitikėsiu, kad tu pasirūpinsi

m anim i. K a d kliausiuos savo seserim is. Ir visus tuos m etus tu

šito netgi nepastebėjai! O dabar tau staiga m anęs prireikė ir nori,

kad bū čiau su tavim i atvira?“

V ien in telis būdas susidoroti su šiais prieraišum o pažeidi­

m ais - atvirai juos įvardyti ir kartu gydyti. R ekom enduojam a tai

192
 A t l e i d i m a s už s k r i a u d a s

d aryti nedelsiant. A š tuo įsitikinau, kai m ano aštuonm etis sūnus,

kam uojam as ūm aus apendicito skausmų, parkrito p rie ežero vy­

kusiam e vakarėlyje, kurio šeim ininkai buvom e aš ir m ano vyras

D žonas. A š išskubėjau į artim iausią ligon inę nu rod žiu si D žo n u i

baigti vakarėlį ir važiu oti iš paskos. M ažoje vietinėje ligoninėje

op eru oti negalėjo, ir m es ilgai, nerim audam i važiavom e į m ies­

tą. K a i tenai nuvykom e, reikalai buvo visai prasti. Atskubėjęs

chirurgas tik pažvelgęs į m ano sūnų pareiškė, kad turįs op eru oti

„tuojau pat“. V ėl paskam binau vyru i, o jis vis dar buvo p rie eže­

ro! Praėjus dviem valandom s žiūrėjau, kaip m ano sūnus buvo

vežam as į intensyviosios terapijos skyrių, o m ano vyras nerū­

pestingai žingsniavo ligoninės k o rid o riu m i. A š užsiplieskiau. Jis

buvo priblokštas, kad buvau tokia išsigandusi ir jaučiausi tokia

vieniša. Jis suprato m ano p yktį ir nusivylim ą, paaiškino, kodėl

atvyko taip vėlai, ir nuram ino m ane. V is dėlto m an prireikė laiko

įsitik in ti, kad jis suprato, kas dėjosi m ano širdyje. Per artim iau­

sias savaites mes šį įv yk į nagrinėjom e kelis kartus, k o l šią žaizdą

galutinai išgydėm e.

K on rad o ir H elenos gydym asis prasideda m ano kabinete: vy­

ras aiškina, kad palikęs ją ant laiptų valandą verkė. Jis manė, kad

parodęs savo baim ę ir silpnum ą dar labiau ją n u liū din tų . L ig i šiol

Konradas slėpė savo gėdą tuo pat m etu bergždžiai stengdamasis

įtik in ti žm oną atleisti.

Svarbiausia partneriam s - atlaidumas. Socialinius reiškinius

nagrinėjantys m okslininkai tiek m eilę, tiek atlaidum ą pradėjo

tirti visai neseniai. D augum a tyrėjų apie atlaidum ą kalba kaip

apie m orale grindžiam ą sprendim ą. A tsikratyti nuoskaudos ir at­

leisti žm ogui už blogą elgesį laikom a teisingu ir geru dalyku. Ta­

čiau žm ogui nepakanka vien tik sprendim o atleisti, kad atgautų

prarastą pasitikėjim ą jį įskaudinusiuoju ir tarpusavio santykiais.

193
 S e p t y n i e smi ni ai p o k a l b i a i

Partneriam s reikia tam tikrų gydom ųjų pokalbių , skatinančių ne

tik atleisti, bet ir vėl pasitikėti. Atgim ęs pasitikėjim as - štai svar­

biausias tikslas.

M aždaug prieš penkerius m etus pradėjau žym ėtis partnerių

atlaidum o ir susitaikym o šokio žingsnius. D rauge su savo stu­

dentais ir kolegom is peržiūrinėdam a konsultacijų vaizdo įrašus

m ačiau, kad kai kurios poros atsitrenkia į „niekada daugiau“ aki­

m irkos skausmą ir pakliūva į aklavietę, o kai kurios susidoroja su

tuo, kas santykius griauna. M e s supratom e, kad poros tu ri gebėti

įveikti 1, 2 ,3 pokalbius ir taip sukurti savo santykių saugum o pa­

grindą, ir tik p o to jos turėtų įsitraukti į „A tle id im o už skriaudas“

pokalbį.

N eseniai atlikti tyrim ai padėjo m um s geriau suprasti santykių

traumas. Sužinojom e, kad jos ne visada akivaizdžios, kad svar­

būs ne įvykiai patys savaime, o jų sukeltas pažeidžiam um as. K a i

kuriem s partneriam s tam tikrais m om entais flirtavim as gali b ū ti

skaudesnis nei pats romanas. M e s taip pat atradom e, kad poros

gali kentėti nuo daugybinių traum ų, ir kuo jų daugiau, tuo sun­

kiau atkurti pasitikėjim ą. Svarbiausia išm okta pam oka - turim e

kreipti dėm esį į partnerio nuoskaudą ir nesiliauti klausinėjus tol,

kol in ciden to esmė neišaiškėja galutinai, netgi jeigu pats įvykis at­

rodo m enkas ar nuoskauda išpūsta.

M e rė ir Ralfas atpažino šėtoniškus dialogus ir gali kalbėtis

apie savo jautriausias vietas, apžvelgti „lem iam as akim irkas“, bet

M e rė v ilk in a pradėti „L a ik yk m ane tvirtai“ pokalbį. U žu o t įsitrau­

kusi į pokalbį, ji nesiliauja m inėjusi pikantiškų nuotraukų, kurias

Ralfas buvo palikęs nam ie ant savo rašom ojo stalo, vaizduojančių

jį ir jo sekretores skyriaus vakarėlyje vilk in čiu s tik apatiniais. O jis

juk žino, kad ji reguliariai tą stalą tvarkanti. Ralfas atsiprašinėja,

pripažįsta, kad vakarėlyje šiek tiek „perlenkta“, kad nuotraukos

194
 A t l e i d i m a s už s k r i a u d a s

nepriim tinos, tvirtai užtikrina, jog jok ių in tym ių dalykų nebuvo.

Jis iš tikrųjų nesupranta, kodėl ji taip įsižeidė. Vyras stengiasi įsi­

jausti į M erės pasakojim ą ir pagaliau pastebi, kad ji nuolat kartoja:

„K aip tik tada, po to, kas buvo įvykę.“ T o d ė l jis klausia: „K okią

reikšm ę tu ri laikas visai šiai istorijai?“

M e rė apsipila ašaromis. „K aip gali šito klausti? A r tu n ep ri­

sim eni? T ai įvyko p o tų siaubingų diskusijų, kai pasakei, kad aš

tik slopinu tave. T u reikalavai, kad įsigyčiau šilkin ių apatinių ir

pasiskaityčiau knygų apie seksą. Tėvų nam uose buvau griežtai

auklėjama. Pasakiau, jog esu per drovi, kad taip daryčiau. Bet tu

neatlyžai. Pasakei, jeigu šito nepadarysiu, mes neišliksim e drau­

ge kaip pora. Taigi aš padariau tai. D ė l m ūsų. Padariau viską, bet

m an buvo taip gėda, jaučiausi tokia pažem inta. O tu, atrodo, net

nepastebėjai. N iekada net nepasakei, kad tau buvo m alonu! N ė

karto. B et pozuodam as tose nuotraukose atrodei labai patenkin­

tas ir m erginos - taip pat. Jos nebuvo drovios kaip aš. A š pasikei­

čiau, kad būčiau kaip tos m erginos, bet tai - nesvarbu. Ir pasku­

tinis dalykas buvo tas, kad tu, žinodam as, jog tvarkau tavo stalą,

netgi nepagalvojai, kaip jausčiausi radusi tas nuotraukas! Tau b u ­

vau tiesiog niekas!“ D abar Ralfas supranta žm onos skausmą. Jis

palinksta prie jos, paim a už rankos ir ram ina.

Šiuo atveju tiek M erė, tiek Ralfas parodė drąsą ir ryžtą

kru opščiai analizuodam i įvykį, k ol išryškėjo visa jo esmė. K artais

to l nežinom e, kas tam tikru atveju m us žeidžia, k ol visko neišna-

grinėjam e drauge su partneriu. Būna labai sunku m us įskau d in u ­

siam žm ogui pasakyti, kas iš tiesų m us žeidžia. Tačiau skausmas

visada prasm ingas, jeigu jį siejam e su prieraišum o poreikiais ir

baim ėm is.

195
 S e p t y n i esmi ni ai p o k a l b i a i

Šeši žingsniai atleidimo link

K o k ie yra p okalb io „A tleidim as už skriaudas“ žingsniai?

1. Įskaudintas partneris tu ri išsakyti savo skausmą taip atvirai

ir paprastai, kaip tik įm anom a. N e visada tai padaryti lengva.

T ai reiškia, kad reikia atsispirti pagundai apkaltinti partnerį

ir dėm esį sutelkti į pačias nuoskaudas, aplinkybes, kuriom is

viskas įvyko, ir saugum o su partneriu jausmą. K a i būna sun­

ku u žčiu op ti skriaudos esmę, stengiamės padėti žm onėm s

„įju n gti“ em ocijas užduodam i šiuos klausim us:

A r kilus ekstrem aliai situacijai sulaukiau paguodos? A r

jaučiausi apleistas (-a) ir vienišas (-a) ? A r jaučiau, kad partne­

ris manęs nevertina tada, kai m an žūtbūt reikėjo patvirtinim o,

jog aš ir m ano jausm ai esame svarbūs? A r staiga nepasirodė,

kad partneris - pavojaus šaltinis, o ne saugus prieglobstis,

kurio taip reikėjo? Šie klausim ai taiko tiesiai į traum uojančią

prieraišum o žaizdų esmę.

G a li b ū ti nelengva peržiūrėti em ocijas siekiant išgryninti

pačią nuoskaudos esmę. O „kaltajam “ tiek pat sunku stengtis

nepasiduoti, kaip ir girdėti apie savo partneriui sukeltą kančią.

Pokalbiai apie savo ypač jautrias vietas, šėtoniškų dialogų ana­

lizė turėtų padėti įsijausti į vienas kito atviras išpažintis netgi

tada, kai atviravim o turinys kelia nerim ą. K a i abu partneriai

geba suprasti esmines prieraišum o nuoskaudų, poreikių ir k i­

lusių baim ių priežastis, jie gali sulėtinti diskusijų tem pą ir im ti

vienas kitam padėti.

Po m ėnesių m ėnesius trukusių abipusių kaltinim ų Vera

pagaliau pajėgia pasakyti Tedui: „Pam irškim e tą laikotarpį,

kai tau būdavo sunku eiti į chem oterapijos seansus drauge su

196
 A t l e i d i m a s už s k r i a u d a s

m anim i. Žinau, kad šie su vėžiu susiję dalykai tave nukeldavo

į laikus, kai, būdam as dvylikam etis berniukas, stebėjai, kaip

tavo mama, vienintelis žm ogus, kuriam tu kada nors iš tiesų

rūpėjai, m iršta nuo vėžio. O vaizdas, kurį prisim inus m an u ž­

gniaužia kvėpavim ą, yra ta diena, kai grįžau nam o ir verkiau,

verkiau. Pasakiau tau, kad ilgiau šito neištversiu. O tu nieko

nepasakei. T u nieko nepadarei. Bet tada užėjo m ano sesuo,

pam eni? J i labai susinervino, puolė į ašaras, ir tu pašokai nuo

kėdės jos ram inti. T u laikei ją apglėbęs, tyliai šnibždėjai, -

Vera pratrūksta kūkčioti, bet toliau kalba: - T u guodei, bet

ne mane. Tavo ram inim as, prisilietim ai buvo skirti ne man.

Tą naktį pasakiau sau, kad verčiau jau viena num irsiu, nei vėl

tavęs paprašysiu rūpintis m anim i. Tačiau šis skausmas tebėra

gyvas ir su juo vis dar esu viena." Tedas žiū ri į Verą ir staiga

suvokia jos širdgėlą ir įniršį. Tai siaubinga žinia, bet ji bent jau

suteikia aiškum o. Vera dūrė pirštu tiesiai į žaizdą. Tedas tai pa­

matė. D abar gali prasidėti gydym asis.

2. Sukėlęs skausmą partneris em ociškai dalyvauja, jis pripažįs­

ta nuoskaudą patyrusio partnerio širdgėlą ir savo vaidm enį.

Įskaudinti partneriai, kol nepatikės, kad kita pusė tikrai visiš­

kai pripažįsta suteikusi skausmo, negalės šio skausmo atsikra­

tyti. Jie protestuodam i ir reikalaudam i vėl šauksis partnerio.

Tai tu ri aiškią prasmę, jeigu suprantame, kas yra prieraišum as.

Jei asm uo nesuvokia, kaip užgavo kitą žm ogų, tai kaip pastara­

sis gali juo pasikliauti ar jaustis saugus būdam as drauge?

Ankstesnėse diskusijose apie traumas matėme, kad skau­

dinto ją kartais apim a gėdos ar saviplakos jausmai. Tai skati­

na atm inti, kad m eilės ryšių klaidos neišvengiam os. M e s visi

kartais ilgim ės m ylim ųjų artim um o. M es visi būnam e sutrikę.

197
 S e p t y n i e s mi ni ai p o k a l b i a i

V is i įklim pstam e savo pačių baim ėse ir kartais m um s nepa­

vyksta apsaugoti m ylim ųjų, kad jie neparpultų. N ėra nei to ­

b u lų sielos draugų, nei nepriekaištingų m ylim ųjų. M o k yd a ­

m iesi m ylėti visi klupinėjam e, kartkartėm is užm inam e vien i

kitiem s ant kojos.

G alb ū t partneris niekada anksčiau neįsigilindavo į p rie­

raišum o ženklus ir tik dabar iš tikrųjų pradeda suvokti, kokį

skausmą sukėlė. Svarbu turėti galvoje, kad nors įvykio ir būta

praeityje, įskaudinęs partneris jo poveikį ateičiai gali pakeisti.

Padėdamas užgautam m ylim ajam suprasti savo reakciją pa­

gelbsti atgauti tikėjim ą, kad ateityje bus kitaip. Ram inim as ir

em ocinė šilum a taip pat padeda įskaudintajam kitaip p riim ti

savo skausmą.

Tedas sako: „D abar im u tai suprasti. Pastaruosius kelis

kartus mes kalbėjom e apie tai, aš galėjau tau pasisakyti, kaip

tavo vėžys sustingdydavo m ane „lyg elnią, patekusį į m ašinos

šviesų srautą“. T ai buvo lyg pakartojim as situacijos, kai sirgo

m ano mama. Tačiau tu teisi. Tą dieną m atei m ane pakylantį

guosti tavo sesers, tavo trokštam ą paguodą suteikiantį jai...“

Vera linkčioja ir kūkčioja, jis tai m ato ir jo balsas švelnėja. „Tau

tai buvo nepakeliam a.“ J i vėl linkteli. „Tai buvo netgi blogiau

nei m ano sąstingis. A š nepaguodžiau ir ik i šiol neguodžiu ta­

vęs netgi matydam as, kad esi įskaudinta. K o d ė l šitaip elgiuo­

si? M anau, kaltas m ano požiūris į tave. T u esi tokia stipri, tik­

rai stipresnė nei aš. Ž in au , tai tikrai kvaila, bet aš galvoju, tada

buvo lengviau ram inti tavo seserį, nes kaskart į tave pažvelgęs

pam atydavau savo pralaim ėjim ą ir bejėgiškum ą. N es tu m an

reiški labai daug.“ Vera kurį laiką svarsto išgirstus žodžius,

tada jos lūpose im a rastis nedrąsi šypsena.

198
 A t l e i d i m a s už s k r i a u d a s

3. Partneriai pradeda atvirkščiai taikyti „niekada daugiau“ for­

m ulę. A š tai suprantu kaip norą pakeisti scenarijų. Vera išnyra

iš už gynybinės sienos ir sako Tedui, kad jaučiasi labai vieniša,

kad jaučia kartėlį ir n eviltį. J i sako: „K itą dieną p o to, kas įvy­

ko, nusprendžiau, kad tau tai buvo per sunku. N ebuvau tikra,

ar tau tikrai rūpėjo, kaip aš su visu tuo susidorojau. Taig i kova

su vėžiu staiga tapo beprasm iška. N orėjau tiesiog pasiduoti.“

K albėdam a ji stebi Ted o veidą. Jam e m atyti nuoskauda. Jis

sako: „A š nenoriu, kad šitaip jaustum eis, negaliu pakelti m in ­

ties, kad tu norėjai pasiduoti. Liau tis kovojus dėl to, kad aš

negalėjau tavęs paguosti. T ai siaubinga.“

4. Įskaudinusieji partneriai dabar prisiim a kaltę, atgailauja ir

apgailestauja, kad sukėlė nuoskaudą savo m ylim iesiem s. Tai

neturi vykti nuasm eninta ar gynybine atsiprašym o form a. Jei

bus šaltu tonu pasakyta: „Klausyk, aš atsiprašau, gerai?“, tai ne

tik neliudys apgailestavim o, bet dar ir parodys, kad partnerio

patirtas skausmas m enkinam as. Jei norim e, kad įskaudintasis

atgaila patikėtų, turim e įsiklausyti ir įsijausti į m ylim ojo jau­

čiam ą skausmą taip, kaip aprašyta 3-iam e žingsnyje. Tu rim e

parodyti, kad m ylim ojo skausmas veikia ir m us pačius. K a i

Tedas atsigręžia į Verą ir im a kalbėti, jo balse girdėti liūdesys ir

sąžinės graužatis, juos išduoda jo veidas. Jis jai sako: „A š tikrai

tave įskaudinau, ar ne? N epasirūpinau tavim i. Lab ai dėl to ap­

gailestauju, Vera. Buvau visai išmuštas iš vėžių ir palikau tave

galynėtis su priešu vieną. M a n sunku tai pripažinti. N e n o riu

savo paties akyse atrodyti toks žm ogus, toks vyras, kuris tave

štai taip nuvilia. Bet aš šitaip pasielgiau. T u tu ri teisę pykti.

N iekada nem aniau, kad m ano parama gali b ū ti tokia svarbi.

Tačiau dabar aš žinau, kad tave įskaudinau labai stipriai. N e iš­

199
 S e p t y n i esmi ni ai p o k a l b i a i

m aniau, ką tu riu daryti, todėl tik jaudinausi ir nieko nedariau.

N o riu pam ėginti pagerinti padėtį. Jei tik leisi.“

A kivaizdu, kad Verą labai sujaudino Ted o atsiprašymas.

K ą tokio jis padarė, kas šiuo atveju buvo taip veiksm inga?

Pirm a, jo elgsena aiškiai byloja, kad jis jaučia Veros skausmą

ir dėl jo jaudinasi. A ntra, jis atvirai jai pasako, kad jos pyktis

pagrįstas. Trečia, jis atvirai prisipažįsta, ką padarė tokio, kas ją

taip stipriai užgavo. K etvirta, visa jo povyza šaukte šaukia, kad

jam gėda. Jis žm onai pasako, kad jaučiasi nusim inęs ir nusivy­

lęs savo paties elgesiu. Penkta, jis dar kartą patikina nuo šiol

paremsiąs ją besigydančią.

Svarbiausia tinkam ai atsiprašyti! A š m ėginau tai padaryti

tris kartus norėdam a pasiekti bent pusę to, ką pasiekė Tedas,

ir atsiprašyti savo dukters po to, kai stipriai užgavau jos jaus­

m us. Tedo atsiprašymas nėra tik atgailavimas - tai ir kvietimas

vėl atkurti ryšį.

5. D abar jau gali vykti ir „Laik yk m ane tv irta i“ pokalbis - dėm e­

sys sutelkiam as į prieraišum ui padarytas žaizdas. Įskaudinti

partneriai įvardija, kas jiem s padėtų įsijausti į buvusio įvykio,

kai patyrė traum ą, m om entą. Tada jie tiesiai paprašo, kad jų

prieraišum o p oreikiai bū tų patenkinti, kitaip sakant, kad jų

m ylim i žm onės reaguotų kitaip, nei reagavo tuom et. Taip ku­

riamas naujas em ocinis ryšys, veikiantis lyg priešnuodis prieš

beviltišką atskirtį ir atotrūkį, kuriuos sukėlė tas incidentas.

„Tada m an reikėjo, kad paguostum ir parem tum . M a n reikėjo,

kad apkabintum . M a n ir dabar šito reikia! - Vera pareiškia T e ­

dui. - Tu om et patirti baim ės ir bejėgiškum o jausm ai manęs

neapleidžia lig i šiol. K a i pagalvoju, kad vėžys gali atsinaujin­

ti, ar netgi, kai jaučiu atotrūkį tarp m ūsų, m an reikia, kad iš-

200
 A t l e i d i m a s už s k r i a u d a s

sklaidytum a b e jo n e s T e d a s atsako: „A š noriu, kad jaustum,

jog gali m anim i pasikliauti, kad prireikus būsiu su tavim i.

A š darysiu viską, ką tik reikės. M a n ne visada pavyksta gerai

perprasti kitų žm onių jausmus, tačiau aš m okausi. N en oriu ,

kad jaustum eisi vieniša ir išsigandusi." D abar tai jau gydantis

P. J. Į. pokalbis.

6. Pora dabar kuria istoriją, naujai nušviečiančią tą tiek skausmo

sukėlusį įvykį, sugriautą pasitikėjim ą ir tarpusavio ryšį, susifor­

m avusius šėtoniškus dialogus. Svarbiausia, kad ši istorija yra

apie tai, kaip jie drauge atvirai pripažino patyrę santykių trau­

mą ir pradėjo ją gydyti. Tai prim ena naujo gobeleno audim ą

naudojant visus turim us siūlus. D abar pora, jau kaip kom anda,

gali aptarinėti, kaip padėti vienas kitam tobulėti ir toliau gydy­

ti santykių traumą bei užkirsti kelią kitom s. Siekiant užtikrinti

gydym ąsi gali p rireikti sukurti tam tikrų ritualų, kurie nura­

m intų įskaudintą partnerį. Pavyzdžiui, jei praeityje būta m eilės

rom ano „į šalį", pora gali susitarti, kad apie kiekvieną kontaktą

su buvusiu m eilužiu ar m eiluže bus tuoj pat pranešama įskau­

dintai pusei ar kad buvęs neištikim as partneris nuolat skam ­

bins ir pasakos, ką, kur ir su kuo veikia. K artą Tedas, kalbėda­

masis su žm ona, pasakė: „Kvailiausia, kad m an buvo lengviau

ram inti tavo seserį nei tave, nes ji m an ne tokia svarbi kaip tu!

Su ja aš nebijau susipainioti ar suklysti. Suprantu, kodėl nuo to

laiko, kai tai atsitiko, tu nė karto nesikreipei į mane paguodos,

pavyzdžiui, tuom et, kai išsigandai, kad vėžys gali pasikartoti.

M atau, kaip em ociškai mes vienas nuo kito vis labiau tolom e.

A š žinau, kiek daug tau prireikė drąsos vėl šią temą im ti nag­

rinėti su m anim i. O juk aš tau nepadėjau, kai tu m ėginai tai

daryti anksčiau. T u stengeisi rodyti nusivylim o ženklus, o aš

201
 S e p t y n i e smi ni ai p o k a l b i a i

m aniau, kad ketini sugriauti m ūsų namus. M a n patinka, kai ga­

lim e taip atvirai kalbėtis ir neįstrigti visam e tame m us supan­

čiam e skausme.“ Vera Ted u i atsako: „M a n patiko, kai pasakei,

kad tau padėtų, jei pasignalizuočiau vėliavėle: „Laikas „laikyti

m ane tvirtai“, Tedai.“ A trod o, tu iš tikrųjų mąstai, kaip prisitai­

kyti ir užtikrinti, kad tai, kas buvo, vėl nenutiktų.“

Tedas ir Vera sklandžiai atliko visus šiuos žingsnius. Bet pasi­

taiko porų, kuriom s tai padaryti kur kas sunkiau. Jeigu šėtoniški

dialogai nuolat vargina, pasitikėjim o ir saugum o likę labai mažai,

p oka lb į „A tleidim as už skriaudas“ gali tekti kartoti keletą sykių.

Taip pat ir tada, jei traum uojančių įvykių būta ne vieno. Tačiau

tokiais atvejais paprastai viena kuri nors nuoskauda išryškėja la­

biausiai. Taigi ją išgydžius ir kitos išnyksta, lyg pajudinus kortų

nam elį.

K ita vertus, dėl kai kurių įvykių, dažniausiai neištikim ybės, taip

pat sunkiau atleisti už skriaudas. M in ė tu atveju tiek daug sielvartą

keliančių aplinkybių. Tačiau ir tada paprastai būna vienas m om en­

tas, apim antis visą skriaudą. Prisim enate Fransiną ir Džozefą? Jų

atveju tai, kaip jis pasakė žm onai apie savo neištikim ybę, ir buvo

priežastis, atstūmusi ją nuo jo. Šio vyro romanas buvo trumpas.

Rom anai, trunkantys ilgą laiką, žeidžia skaudžiau. Ilgalaikė sąm o­

ninga neištikim ybė pakerta tikėjim ą, kad pažįstam e partnerį, kad

gebame jį pažinti. G aliausiai negebame apibrėžti savo pačių realy­

bės ir b ū ti tikri, kas yra „tikra“.Ju k vaikams sakome: „Geriausia ne­

pasitikėti nepažįstamaisiais. N iekada nežinai, ką jie gali padaryti.“

U ž sielos žaizdas gali b ū ti atleista, bet jos niekada neišnyks­

ta. G eriausias rezultatas, ku rį galim a pasiekti, - jas, kaip akivaiz­

dų ryšio atsinaujinim o ir atkūrim o faktą, įtrau kti į p o rų p rierai­

šum o istorijas.

202
 A t l e i d i m a s už s k r i a u d a s

Analizuokite ir mokykitės

1. Pirm as žingsnis gydant prieraišum o traum ą - ją atpažinti ir

įvardyti. Prisim inkite, kada ir kaip jus labai įskaudino žm o­

gus, kuris jum s svarbus, bet - ne jūsų partneris. Traum a gali

b ū ti tokia, kaip p irm iau aprašyta, arba kokia nors m enkesnė

nuoskauda. Kas konkrečiai sukėlė skausmą? A r tai buvo pasa­

kyta pastaba, ar koks nors konkretus veiksm as, ar, priešingai,

neveiklum as? P irm iau aprašytoje situacijoje Vera sako, kad

baisiausia akim irka buvusi tada, kai ji suvokė, jog Tedas šiuo

įtam pos kupinu laikotarpiu geba guosti kitus, bet ne ją. O jūs

kokias nerim ą keliančias išvadas apie svarbų jūsų gyvenim e

asm enį padarėte? Pavyzdžiui, gal nusprendėte, kad tas asm uo

jum is nesirūpina, kad esate jam visai nesvarbus ir galite b ū ti

paliktas lik im o valiai? K o ilgėjotės, kai patyrėte šį skausmą?

Jeigu tai sunku suform uluoti, pam ėginkite sugalvoti, kokia

galėjo b ū ti ideali reakcija. K ą darėte, kad apsigintum ėte? Pa­

vyzdžiui, pakeitėte p okalb io temą ir išėjote iš kam bario? A r

supykote ir pareikalavote pasiaiškinti?

Paklauskite savęs: ar jaučiausi taip, lyg m an nebūtų suteik­

ta parama? A r m ano skausmas, baim ė buvo palaikyti kaip ne­

reikšm ingi? A r jaučiausi apleistas (-a) ? A r jaučiausi nuvertin­

tas (-a) ? A r staiga į tą žm ogų pažvelgiau kaip į pavojaus šaltinį,

išnaudojantį ir išduodantį mane?

Suvokę savo praeityje patirtas nuoskaudas atvirai jom is

pasidalykite su partneriu. M arse pasakoja savo partnerei E i-

m ei, kaip jos m am a reagavo į žinią, kad M arse nutraukė suža­

dėtuves suvokusi esanti netradicinės orientacijos. „Prisim enu

viską, - sako M arse. - A š su m am a buvau virtuvėje. A š tai iš­

tariau beveik pašnibždom is, nes labai bijojau tai pasakyti. J i

203
 S e p t y n i e s mi ni ai p o k a l b i a i

atsisuko, jos veidas buvo suakmenėjęs. J i tarė: „A š apsim esiu,

kad tu niekada šito nesakei. N e n o riu to žin oti. K a ip nugyven­

si savo kvailą pam išėlės gyvenim ą, spręsti tau pačiai." Jaučiausi

lyg gavusi kum ščiu į paširdžius. T ik rų tikriausiai jaučiausi n u ­

vertinta. Išėjau. Štai kas nutiko, ir aš pati priėm iau sprendi­

m ą dėl m ūsų santykių. N iekad daugiau nesidalijau su ja jokia

asm enine inform acija. Ji nenorėjo pažinti manęs. A š tiesiog

atsitveriau nuo jos siena. G a l ir troškau, kad ji p riim tų m ane

ir nuram intų, tokia sutrikusi tada buvau. Tačiau lioviausi šito

tikėtis. Bijodam a b ū ti įskaudinta, aš ilgą laiką nieko per arti

neprisileidau.“

2. Pam ąstykite, ar jum s sunku ar lengva atsiprašyti, netgi dėl

m ažm ožių. Tai įvertinkite nuo 1 ik i 10 balų. D ešim t reiškia,

kad lengvai pripažįstate kažko nepastebėję ar padarę klaidų.

A r galite prisim in ti, kada garsiai išreiškėte apgailestavim ą vie ­

nu iš šių posakių:

• žaibiškas atsiprašymas: „Taip, atsiprašau dėl to. K ą valgysim e

vakarienei?"

• atsiprašymas siekiant sum ažinti savo atsakom ybę: „Na, gal aš

tai ir padariau, bet..."

• priverstinis atsiprašymas: „M anau, turėčiau pasakyti..."

• m anipuliacinis atsiprašymas: „Niekas nesusitvarkys tol, kol aš

šito nepasakysiu, taigi..."

Tai šabloniški atsiprašym ai, kurie gali pagelbėti nesm arkiai

užgavus, bet tais atvejais, apie kuriuos kalbam e, jie gali tik dar la­

biau sustiprinti įskaudinto asmens nusivylim ą.

204
 A t l e i d i m a s už s k r i a u d a s

3. A r galite p risim in ti atvejus, kai užgavote savo m ylim us žm o­

nes? Atvejus, kai jie galėjo jausti, kad trūksta jūsų param os ar

paguodos, netgi tai, kad juos apleidote? Atvejus, kai jie galėjo

pagalvoti, kad keliate pavojų ar juos atstumiate?

A r galite įsivaizduoti, kad apie visa tai nuoširdžiai šiems

žm onėm s prisipažįstate? K ą galėtum ėte pasakyti? K ą būtų

sunku prip ažinti kalbant apie padarytą skriaudą? D ažn ai part­

neriai, kalbėdam i apie m ylim o žmogaus įskaudinim ą, vartoja

štai šias paprastas frazes:

• „A š pabėgau. N u vy liau tave.“

• „N em ačiau tavo skausm o ir kad tau m anęs reikėjo. Buvau

per daug sutrikęs, išsigandęs, piktas, susirūpinęs. A š tiesiog

tylėjau.“

• „N ežinojau, ką daryti. Jaučiausi esąs kvailys ir bijojau padaryti

ką nors ne taip.“

Panagrinėkite tai, kaip Tedas penkis kartus atsiprašė Veros.

Jis sako, kad jam rū p i jos skausmas; kad ji pagrįstai užsigavo; jis

p risiim a kaltę dėl ją įskaudinusių veiksm ų; teigia jaučiantis gėdą

dėl savo elgesio; ir užtikrina, kad padės jai pasveikti. K u rį iš Tedo

atsiprašym ų jum s būtų sunkiausia ištarti?

K a ip m anote, kaip jūsų prisipažinim as paskatintų užgautą as­

m enį jaustis? Ir kaip galėtų jam padėti?

4. D abar panagrinėkite konkretų įskaudinim ą esant dabarti­

niam s jūsų santykiam s. G alite šias pratybas atlikti vien i arba

jūsų partneriui klausantis ir stengiantis suprasti. Jeigu šis

atviravim as - per sunki užduotis, pradėkite nagrinėti neseną

m enką įžeidim ą. Tada, jei norite, galite pakartoti pratybas, bet

205
 S e p t y n i es mi ni ai p o k a l b i a i

jau nagrinėdam i sunkesnį įskaudinim o atvejį. Stenkitės jį kuo

išsam iau apibūdinti. Sunku tvarkytis su didelėm is, neaiškio­

m is nuoskaudom is. G a l tada buvo nelengvas jūsų gyvenim o

tarpsnis, lydim as daugybės skaudžių išgyvenim ų. A r buvo

koks nors m om entas, kai ta nuoskauda išsikristalizavo? Kas

sukėlė šį skausmą? K ą pajutote iš pat pradžių? K ą nusprendė­

te dėl tarpusavio santykių ir kokius žingsnius žengėte norėda­

m i apsisaugoti?

„Tai įvyko tuo m etu, kai aš buvau vos pradėjusi lankyti

naujus kursus ir m an labai trūko pasitikėjim o savim i, - M erė

sako D žim u i. - K artą p o vakarienės sukaupusi visą drąsą tavęs

paklausiau, ką m anai apie visas m ano pastangas ir apie tai, ką

jau esu padariusi. T ik ra i tikėjausi, jog pasakysi, kad pastebėjai,

kaip to li esu pažengusi ir kad tik i m anim i. Tačiau, atrodo, tu

net negirdėjai, ką sakau, ir aš pasijutau sum enkinta. N eparo­

džiau tau, kaip n u liū d in ai mane. K a ip m an reikėjo tavo padrą­

sinim o. Taig i tiesiog nusprendžiau viena siekti savo svajonės.

D abar aš vieną savo gyvenim o dalį laikau atskirtą, atskirtą

nuo m ūsų abiejų.“

5. A r dabar galėtum ėte partneriui pasakyti, ko tikėjotės tą skau­

džią akim irką ir kaip jautėtės nesulaukę norim os reakcijos.

Taip pat galite papasakoti, kaip jaučiatės dabar, išdrįsę atvi­

rai prisipažinti, ko taip ilgėjotės. T ai darydam i stenkitės jokiu

bū du nekaltinti partnerio dėl jum s sukelto skausmo. K a ltin i­

m ai tik pakenktų pokalbiu i. K aip klausantis partneris stenki­

tės išgirsti savo m ylim ojo pažeidžiam um ą ir atvirai pasakyti,

kokius jausmus tai sužadina. Paprastai, jei iš tikrųjų klauso­

mės, išgirdę m ylim ą žm ogų sakant, kad jam m ūsų reikia, tuoj

pat reaguojame.

206
 A t l e i d i m a s už s k r i a u d a s

6. Jeigu esate partneris, įskaudinęs m ylim ą žm ogų, pam ėginkite

padėti jam suprasti jūsų reakcijos tą sunkią akim irką priežastį.

N o rin t pačiam suvokti savo reakcijos potekstę, gali prire ik ti iš

esmės įsig ilin ti į anuo m etu susiklosčiusią situaciją. L a ik y k i­

te šią analizę žingsniu, padėsiančiu partneriui geriau nuspėti

jūsų veiksm us. Padėkite jam pasijusti saugiau, kad išdrįstų

atskleisti, ką tuom et jautė. Jeigu išdrįs atvirai papasakoti, ką

tąkart jautė, turėsite visą vaizdą ir žinosite, ką šis įvykis jam

reiškė prieraišum o p oreikių prasme.

7. A r būdam as partneriu, kuris suteikė skausm o m ylim ajam ,

dabar suprantate, kad įskaudinote savo partnerį ir turite jo at­

siprašyti? T ai sunku padaryti. P rireikia drąsos p rip ažin ti sau,

kad esame nusivylę savo pačių elgesiu. Jaučiam ės pažem inti,

kai reikia p rip ažin ti buvus nejautrius ar neatidžius. G alb ū t

gebėsim e atsiprašyti tik sugraudinti, kai m ylim i žm onės atvi­

rai išpažino skausmą ar nuogąstavim us. Je i galim e tai padary­

ti nuoširdžiai, tada savo m ylim iesiem s dovanojam e d id žiu lę

dovaną.

8. A r galite būdam as įskaudintas partneris p riim ti atsiprašymą?

Jeigu taip, sukuriate naują pagrindą, ant kurio dabar judu

stovite. Pasitikėjim as vėl gali stiprėti. A teityje praeities n u o­

skaudos aidui pasigirdus galėsite ram iai išsklaidyti kilusias

abejones žinodam i, kad partneris pasistengs reaguoti jautriai.

O atsiprašantis partneris dabar galės išreikšti savo m eilę, kuri

praeityje per įvykį buvo pasiklydusi.

9. G aliausiai apibendrinkite savo pasikalbėjim ą: trum pai papa­

sakokite apie tą skaudų įvykį, jo poveikį jūsų santykiam s, kaip

207
 S e p t y n i e s mi ni ai p o k a l b i a i

abu pataisėte situaciją ir kaip ketinate u žtikrin ti, kad ji dau­

giau nebepasikartotų.

Jeigu negalite net įsivaizduoti, kaip atlikti tą „A nalizu okite

ir m okykitės“ užduotį, pam ėginkite atvirai pasakyti partneriui

apie tai, kad atsiprašymas jum s atrodo keistas ar sunkus. K itas

būdas pradėti - prip ažinti žaizdą, kurią reikia gydyti, ir keliais

sakiniais užrašyti, koks turėtų b ū ti pokalbis, jeigu žengtum ėte

p irm iau aprašytus žingsnius. Tada šia inform acija pasidalykite

vienas su kitu.

Prieraišum o žaizdų supratim as ir žinojim as, kad prireikus galim e

savyje atrasti jėgų vienas kitam atleisti, suteikia nepaprastą galią

kurti lankstų, ilgalaikį ryšį. N ėra santykių, apsaugotų nuo skaus­

m o. Tačiau šokdam i savąjį šokį galėsite judėti išraiškingiau ir ele-

gantiškiau, jeigu, užm ynę vienas kitam ant kojos, žinosite, kaip

gydytis.
 6 pokalbis
Ryšys per seksą ir lytėjimą

„Mes švaistome laiką ieškodami

tobulo meilužio, užuot sukūrę tobulą meilę.“

Tom Robbins

A nkstyvojoje santykių stadijoje aistra užplūsta be pastangų.

K o n e kiekvienas žodis, žvilgsnis ar prisilietim as pulsuoja geismu.

Tai gamtos sukurtas būdas traukti m us vieną prie kito. Bet kokią

vietą seksas užim a m ūsų santykiuose atslūgus pirm am svaigi­

nančio geism o antplūdžiui? Taip, jis traukia m us vieną prie kito,

bet ar gali padėti m um s išsilaikyti drauge, sukurti ilgalaikį ryšį?

Be abejo, taip. Iš tiesų geras seksas yra galingas siejantis veiksnys.

Aistringas susižavėjimas yra lyg šaltas užkandis. Seksas, kai iš tie­

sų m ylim a ir ryšys ilgalaikis, yra pirm asis patiekalas.

Bet mes paprastai negalvojame apie seksą šitaip. V isa m ūsų

kultūra ir daugybė santykių žinovų nuteikia mus galvoti apie aistrą

labiau kaip apie praeinantį p ojū tį nei kaip apie ilgai veikiančią jėgą.

M u m s tvirtinam a, kad sekso laužai, taip skaisčiai liepsnoję m eilės

pradžioje, neišvengiam ai išdega, lygiai kaip ir m ūsų santykiai, ka­

daise kupin i jaudulio, negailestingai perauga į prozišką draugystę.

209
 S e p t y n i e s mi ni ai p o k a l b i a i

M aža to, mes išm okyti žiūrėti į seksą kaip į savitikslį. G e id u ­

lio patenkinim as, pageidautina patiriant stiprų orgazmą, - štai ir

visas tikslas. M e s susitelkiam e į sekso m echaniką, pozas, būdus ir

žaislus - visa, kas gali sustiprinti patiriam ą palaim ą. Seksas, m ūsų

įsitikin im u , yra ne kas kita, kaip tuoj pat patiriam as fizinis pasi­

tenkinim as.

Tvirtas ryšys ir visišką pasitenkinim ą teikiantis seksualumas

iš tiesų eina koja kojon, jie pap ildo ir sustiprina vienas kitą. E m o ­

cinis ryšys lem ia puikų seksą, o puikus seksas stiprina em ocinį

ryšį. K a i partneriai em ociškai pasiekiam i, jautrūs ir įsipareigoję,

seksas tam pa in tym iu žaidim u, saugiu p otyriu . Saugiai besijau­

čiantys partneriai gali atsipalaiduoti ir su pasitikėjim u atsiduoti

jausmams vienas kito glėbyje, patenkinti savo seksualinius p orei­

kius ir dalytis savo slapčiausiais džiaugsmais, lūkesčiais ir skaus­

mais. Tada „m ylėtis“ ir reiškia iš tiesų m ylėti vienas kitą.

O kiek iš tiesų svarbus yra pasitenkinim ą teikiantis seksas palai­

kant m eilės ryšį? Pasirodo, geras seksas yra neatskiriam a laim ingų

santykių dalis, nors ir ne pati svarbiausia. Sekso pedagogai Barry

ir E m ily M c C a rth y iš A m erikos universiteto Vašingtone šiame re­

gione atliko tyrim us. Jų išvada tokia: laim ingos poros mano, kad

jų santykių sėkmė tik 15-2 0 proc. priklauso nuo gerų ly tin ių san­

tykių, o nelaim ingos net 5 0 -7 0 proc. nepasitenkinim o priskiria

seksualinio p ob ū džio problem om s. Patenkinti partneriai seksą

laiko tik vienu iš daugelio pasitenkinim o ir artim um o šaltinių, o

nepatenkinti sutelkia į seksą visą dėm esį ir dažnai regi jį kaip d i­

džiausią nesėkm ių kaltininką.

K o d ė l seksas tam pa toks svarbus nepatenkintiem s partne­

riams? Todėl, kad kaip tik jis dažniausiai nukenčia pats pirm asis,

kai poros santykiai im a šlyti. Bet iš tikro problem a ne ta. Lytin is

210
 R yšys per se ks ą ir l y t ė j i m ą

nepasitenkinim as - tai partnerių santykių „kanarėlė šachtoje“'.

Iš tiesų partneriai praranda ryšį ir nebesijaučia em ociškai saugūs

vienas kito prieglobstyje. Tai, savo ruožtu, slopina potraukį ir sek­

sas nebeteikia tokio pasitenkinim o, todėl sekso būna vis m ažiau,

nuoskaudų vis daugėja, o tai dar labiau silpnina em ocin į ryšį, ir ra­

tas užsidaro. Tru m p ai tariant: nėra tvirto ryšio - nėra sekso, nėra

sekso - nėra ryšio.

T ai nesunku suprasti. K a ip pažym ėjo H a rry H arlo w knygo­

je „M o k y tis m ylėti“ (Learning to Love), prim atai išsiskiria iš kitų

gyvūnų tuo, kad jų ly tin ia i santykiai vyksta veidas į veidą ir „la­

biausiai pažeidžiam os kūno vietos yra atviros partn eriu i“. Taip jau

įgim ta, kad negalim e vienu m etu b ū ti ir susirūpinę savo saugumu,

ir atsidavę aistrai.

M ū sų em ocin io ryšio saugumas lem ia m ūsų santykius tiek lo ­

voje, tiek kitur. Pagal tai, kaip patogiai jaučiam ės būdam i artim i

su partneriu ir kiek saugus yra m ūsų poreikis b ū ti su m ylim uoju,

skirsis ir m ūsų in tym ių santykių tikslai. A š išskiriu tris sekso tipus

ir juos vadinu herm etišku seksu, guodžiančiu seksu ir sinchroniš­

ku seksu.

Hermetiškas seksas

H erm etiško sekso tikslas yra sum ažinti seksuahnę įtam pą, patirti

orgazm ą ir pajusti pasitenkinim ą dėl savo ly tin io pajėgum o. Tai

būdinga tiem s, kurie taip ir neišm oko pasitikėti ir n en ori atsiverti,*

* Užuomina j seną kalnakasių paprotį imti į šachtą narvelyje uždarytą kanarėlę. Pasklidus
nuodingom s dujoms, žmonėms dar nieko nepajutus kanarėlė nugaišta - tai ženklas skubiai
palikti šachtą {vert. past.).

211
 S e p t y n i e s mi ni ai p o k a l b i a i

taip pat tiem s, kurie jaučiasi nesaugūs su partneriu. Visas dėmesys

šiuo atveju sutelkiam as į p o jū tį ir pasirodym ą. Ryšys su partneriu

lieka antroje vietoje. Ši nuasm eninto sekso rūšis yra pražūtinga

m eilei. Partneris jaučiasi išnaudojam as ir sudaiktintas, o ne verti­

namas kaip asmenybė.

M erė, klausantis jos m ylim ajam K a ilu i, sako m an: „A š jam

tesu pripučiam a barbė. M ū sų seksas toks tuščias. Jis m an tesukelia

vienišum o jausmą.“ - „M anau, kad gal taip ir yra, - sutinka K a i­

las. - B et kadaise lovoje būdavom e artim esni. K a i prasidėjo visi

tie kivirčai, aš nustojau rūpintis m ūsų santykiais. M a n o jausm ai

išseko ir seksas tapo m echaniškas. T u m an tapai tiesiog „m oteri­

m i“. Taip patogiau. A š bent žinau, kaip „tai“ daryti. B ū ti artim am

sunkiau. Jei aš matau tave kaip M erę, im u galvoti apie visas m ūsų

problem as ir m an sugenda nuotaika. Taig i m an geriau susitelkti į

patį seksą. Tu om et jaučiuosi geriau, kad ir trum pai.“

K ailas em ociškai atsiriboja, nes nežino, kaip b ū ti „artim am “.

Bet daugelis kitų, ypač jeigu jie jaučiasi išd u oti ankstesnio part­

nerio, lieka em ociškai nuošaly iš įp ro čio ar todėl, kad taip nori.

Jiem s vienintelis sekso tikslas yra susijaudinim as ir orgazmas. Jie

linkę apsiriboti trum palaikiais santykiais, dažnai tetrunkančiais

vieną naktį. Be to, kaip parodė M in esotos universiteto p sich o lo ­

go Jeffo Sim psono ir jo kolegų tyrim as, jie susilaiko nuo bet kokių

veiksm ų, kurie galėtų skatinti em ociškai prisirišti, tokių kaip abi­

pusis glam onėjim asis ir bučiavim asis. Pornožvaigždė Ronas Jere­

my, ku rį galim a laikyti tikru sekso galiūnu, pritaria tiem s, kurie

keičia partnerius, kad seksas nepabostų, bet jis laikosi taisyklės

„jokių glam onių“. E m o cin is ryšys - tai durys į tikrąjį erotiškum ą

ir šias duris reikia laikyti uždarytas. K ita vertus, be jokių abejonių,

labiausiai išreklam uotas parodom ojo sekso atstovas yra Džeim sas

Bondas. Per keturis dešim tm ečius jis turėjo daugybę m oterų ir

212
 R yšys per se ksą ir l y t ė j i m ą

beveik visos jos buvo iš priešo stovyklos ir jom is negalim a buvo

pasitikėti. T ik kartą jis buvo iš tikrųjų įsim ylėjęs ir em ociškai, ir

tuo pat m etu seksualiai. (Bondas veda m erginą ir - kaip patogu -

ji tą pačią dieną nužudom a.)

H erm etiškas seksas, atrodo, daugiau būdingas vyram s. G a ­

lim as daiktas, tai lem ia vyriškasis horm onas testosteronas, kuris

kelia ly tin į potraukį, o gal tai susiję su kultūrine nuostata. V yrai

nuo mažens m okom i, kad rod yti per daug jausm ų - silpnum o

ženklas. N ežin od am i, kur ta riba, jie dažnai iš viso vengia juos ro ­

dyti. H erm etiškas seksas taip pat gali b ū ti susijęs su vyrų p rig im ­

tim i. Kas pasakė: „Vyrai kaip m ikrobangų krosnelės, o m oterys -

kaip lėtp u od žiai“? Vyras gali įveikti atstumą nuo sujaudinim o ik i

orgazm o per keletą sekundžių, ir tik m inim aliai bendraudam as.

M o te ria i susijaudinti reikia kur kas daugiau laiko, jai taip pat

sunkiau išlaikyti dėm esį, sutelktą į paprastą pojūtį. Jai reikia, kad

partneris derintų su ja judesius ir reakcijas. G eram seksui m ote­

riai reikia bendravim o ir ryšio.

T ie k vyram s, tiek m oterim s em ocin is atsiribojim as neleidžia

p atirti visos seksualum o pilnatvės. K anzaso universiteto p si­

ch olog o O m ri G illa th o tyrim ai parodė, kad jauni žm onės, kurie

em ociškai atitolę vienas nuo kito, tu ri daugiau ly tin ių partn e­

rių, bet jiem s seksas neteikia to k io p asitenkinim o kaip tiem s,

kurie yra iš tiesų artim i su partneriu. Šio tip o seksas jaudina, bet

aistra trum palaikė. Pasitenkinim as „vienm atis", tod ėl siekiant jį

išlaik yti tenka nepaliaujam ai keisti partnerius ar ieškoti naujų

sekso technikos elem entų. T a i galėtum e pavadinti „vis daugiau

pojūčių".

21 3
 S e p t y n i e s mi ni ai p o k a l b i a i

Guodžiantis seksas

G u od žian tis seksas atsiranda tada, kai ieškom e patvirtinim o, kad

esame vertinam i ir geidžiam i. Pats lytinis aktas šiuo atveju tėra

priedas. Tikslas yra sum ažinti su prieraišum u susijusias baim es.

Č ia daugiau em ocinio dalyvavim o nei herm etiško sekso atveju,

bet svarbiausia iš em ocijų, įžiebianti seksualinio šokio ritualą, yra

nerim as. G illa th o tyrim ai įtikinam ai rodo, kad kuo labiau esame

susirūpinę dėl savo priklausom ybės nuo kitų, tuo labiau būnam e

linkę atiduoti pirm enybę glam onėm s ir jausmams, o ne lytiniam

aktui. M a n d ė m an sako: „Seksas su Frenku puikus. Bet, atvirai

kalbant, aš labiau trokštu glam onių. Ir kad m ane nuram intų. Sek­

sas čia kaip testas - jeigu Frenkas manęs geidžia, aš jaučiuosi sau­

giai. Ž in om a, jei kartais jis nebūna pakankam ai susijaudinęs, aš

jaučiuosi kalta ir im u nuogąstauti." K a i seksas yra tik p iliu lė nuo

nerim o, tai neatrodo labai erotiška.

G u od žian tis seksas gali padėti kurį laiką išlaikyti stabilų ryšį,

bet jis taip pat dirgina jautriąsias vietas ir suka negatyvius ratus.

K a i abipusių troškim ų tenkinim as bent kiek sutrinka, iškart atsi­

randa skausmas ir neigiam ybė. Jei šio tipo seksas tam pa santykių

dalim i, gali atsitikti, kad vienas iš partnerių tik liguistai stengsis

patenkinti kitą arba taps toks reiklus, jog lytinis potraukis atsidurs

toli gražu ne pirm oje vietoje. Fizin is intym um as, tapęs tik neri­

m o dėl santykių ram inim o priem one, pats gali tuos santykius ir

sugriauti.

K o ris žm onai A m an d ai sako: „Nesuprantu, kodėl blogai, jei

m ylim asi dažnai? G a liu lažintis, kad daugybė žm onių tuo užsiim a

kas rytą ir kas vakarą. Ir daugybė m oterų kaskart patiria porą tre­

jetą orgazmų." A m anda žvelgia į m ane ir m udviejų veiduose m a­

ty ti nuovargis ir nusivylim as. K o ris tai pastebi ir nusuka žvilgsnį.

214
 R yšys per se ks ą ir l y t ė j i m ą

Jis atrodo liūdnas ir sugniuždytas. „N a, gerai jau, gerai. G alų gale

iš tiesų ju k kalbam e ne apie seksą, ar ne? - klausia jis. - K a i laikau

tave glėbyje, kai mes m ylim ės ir aš tave sujaudinu, o tavo kūnas į

m ane reaguoja, tik tuom et esu tikras, kad tu m ane iš tiesų m yli, tik

tuom et išties jaučiuosi su tavim i saugiai. Tu om et esu tikras, kad

tu m yli m ane ir geidi manęs. K a i galvoju apie tai, suprantu, kad

reikalauju per daug sekso. K u o labiau verčiu tave, tuo m ažiau tau

tai patinka. Bet m ane tiesiog apsėdusi baim ė prarasti tave. N u o to

laiko, kai pernai buvom išsiskyrę, aš nuolat jaučiu baim ę ir seksas

m an - kaip sauganti gūnia.“ A m an da prisitraukia su kėde arčiau

ir apkabina jį. K oris, kiek pabuvęs jos glėbyje, nuostabos kupinu

balsu sako: „Tu apkabinai m ane! T u neniekini m anęs?“ A m anda

pabučiuoja jį į skruostą ir K o ris suvokia, kad jis gali tikėtis in ty­

maus apglėbim o ir užuojautos. K o rio ir A m andos santykiai, o

kartu ir jų intym us gyvenim as pasikeičia į gera.

G u od žian tis seksas dažnai atsliūkina, kai partneriai griebia­

si šėtoniškų dialogų ir jiem s trūksta svarbiausios artim o ryšio

dalies - n uolatinio saugaus ir guodžiančio prisilietim o. „Seksas

m um s kadaise buvo tai, kada tikrąja to žodžio prasm e būdavom e

kartu, - sielvartauja Alekas, kurio dešim ties m etų ryšys su N ana

ėmė trūkinėti. - O dabar ji jau nebenori m ylėtis. A š visą laiką jau­

čiuosi atstumtas. Kartais įnirštu. Kaskart, kai pagalvoju, kad jai tai

visai nerūpi, m an skaudu. Ji sako, kad aš per daug įkyrus, ir išeina

m iegoti į kitą kam barį. Tiesą sakant, jau nekalbant apie seksą, mes

net nebeliečiam e vienas kito.“

A š susirūpinu, kai partneriai sako negalintys b ū ti dėm esingi

vienas kitam ir saugoti vienas kito spręsdam i visus kasdienius rū ­

pesčius. Suklustu, kai jie sako, kad nesim yli. Bet kai pasako, kad

neliečia vienas kito, suprantu, jog jų santykius ištiko tikrai didelė

bėda.

215
 S e p t y n i e smi ni ai p o k a l b i a i

A štu o n io lik o s kvadratinių pėdų* oda, dengianti kiekvieno

suaugusio žmogaus kūną, yra didžiausias m ūsų ju tim o organas.

Švelnus jos glam onėjim as ir glostym as drauge su em ocijom is, ku­

rias tokie veiksm ai sukelia, daugum ai m ūsų yra tiesiog karališkas

kelias į tikrą m eilę. Lytėjim as suveda į viena d vi esmines paska­

tas - seksą ir poreikį b ū ti pripažintam ir globojam am kito, m um s

ypatingo, žmogaus. K a ip savo knygoje „Lytėjim as“ ( Touching ) pa­

žym ėjo dabar jau m iręs antropologas A sh ley M on tagu , odos kon ­

taktas su oda yra sekso ir prieraišum o kalba. Lytėjim as jaudina,

bet drauge ir ram ina, guodžia.

Vienas iš gyvybinių m ūsų poreikių, kurį turim e nuo pat gim i­

m o ik i m irties, yra bū ti liečiam iem s, pastebi Masačūsetso universi­

teto žmogaus raidos psichologė Tiffany Field. J i tvirtina, kad Šiau­

rės Am erikos gyventojai yra tarp m ažiausiai linkusių besti žm onių

pasaulyje ir nuolat jaučia „lytėjim o alkį“. Tikėtina, kad lytėjim o, ap­

kabinim o ir glam onių stokojančių vaikų smegenys auga lėčiau, taip

pat lėtėja em ocinio intelekto raida, t. y. gebėjimas valdyti emocijas.

A trod o, vyrai šiuo p o žiū riu ypač pažeidžiam i - jie labiau jau­

čia lytėjim o alkį. F ie ld pažym i, kad jau nuo gim im o berniukai pa­

prastai m ažiau laikom i ant rankų ir glam onėjam i negu mergaitės.

Suaugę vyrai, atrodo, ne tiek reaguoja į švelnų prisilietim ą negu

m oterys, bet aš pastebiu, kad jiem s to reikia nė kiek ne mažiau.

V yrai nesiprašo apkabinam i, juos nuo to sulaiko arba kultūrinės

tradicijos („tikri vyrai nepripažįsta apkabinim ų“), arba įgūdžių

stoka („jie nežino, kaip to paprašyti“). A š apie tai pagalvoju kas­

kart, kai m ano klientės m oterys skundžiasi, kad vyrai apsėsti sek­

so. Tada sakau, kad ir aš tokia būčiau, jei seksas būtų vienintelė

galim ybė, išskyrus futbolą, kai mane kas liestų ar apglėbtų.

* Apie 1,7m 2(vert. post.).

216
 R yšys per se ksą ir l y t ė j i m ą

„A š tik noriu, kad M ard žorė ištiestų ranką ir paliestų m ane, -

tvirtin a Teris. - M a n reikia žin oti, kad ji nori, jog prieičiau arčiau.

A š n oriu jaustis reikalingas, geidžiam as. Ir ne vien sekso prasme.

Yra kai kas daugiau.“ - „N e, tu nori, kad bū tų viens du - ir orgaz­

mas“, - nesutinka M ardžorė. „G al tik tiek aš tem okėjau paprašy­

ti“, - atsako vyras. M e s negalim e visų savo fizin io ir em ocin io ry­

šio p oreikių perkelti į m iegam ąjį. Jei bandom e tai padaryti, m ūsų

lytinis gyvenim as neatlaiko tokios naštos.

Svarbiausia gero sekso sąlyga - patikim as ryšys, kai partneriai

gali užm egzti P. J. Į. pokalbius, ir švelnūs p risilietim ai. N e t sekso

terapeutai sutinka, kad svarbiausia norm alaus ly tin io gyvenim o

dalis yra „nereikalaujantis m aloninim as“. T o d ė l aš dažnai siūlau

partneriam s keletą savaičių susilaikyti nuo ly tin ių santykių. K a i

m ylėtis draudžiam a, nė vienas iš partnerių nejaučia nerim o ar nu ­

sivylim o ir abu gali susitelkti į lytėjim o pojū čių tyrim ą. Įpratimas

prašyti švelniai p risiliesti stiprina poros ryšį, o artim esnis vienas

kito kūno pažinim as, suvokim as, kas partnerį labiausiai jaudina

ir teikia jam pasitenkinim ą, tam pa svarbūs „tik dėl tavęs, tik su

tavim i“ santykiam s.

Sinchroniškas seksas

Sinchroniškas seksas yra toks, kai em ocinis atvirum as ir juslu­

mas, švelnūs prisilietim ai ir erotiškum as eina drauge. Toks seksas

ir turėtų būti. Jis teikia pilnatvę ir pasitenkinim ą, jis jungia. K a i

partnerių ryšys em ociškai tvirtas, fizinis intym um as gali išsaugoti

savo pradinę aistrą, išradingum ą ir dar daugiau. Įsim ylėjėliai vienu

m om entu gali b ū ti švelnūs ir žaism ingi, kitu - užsidegę ir erotiški.

V ien u akto m etu jie gali susitelkę siekti orgazmo, kitu - švelniai

217
 S e p t y n i e smi ni ai p o k a l b i a i

nerti į poeto Leonardo C o h e n o apdainuotą „tūkstančio bu čin ių

gylio“ gelmę.

Ž o d į sinchroniškumas jau vartojau 4-am e pokalbyje apibū­

dindam a partnerių em ocinę harm oniją. Č ia norėčiau praplėsti

jo reikšm ę, kad apim tų ir fizinę harm oniją. C o m e llio m edicinos

m okyklos psichiatras Danas Stemas taip pat vartoja šį term iną, kai

kalba apie tai, kaip stipraus ryšio siejami įsim ylėjėliai dera, jaučia

vienas kito vid in ę būseną ir norus, reaguoja į besikeičiančias vie ­

nas kito būsenas, lygiai taip kaip empatiška m otina jaučia savo kū­

dikį. M ažylis atsim erkia ir spiegia iš džiaugsmo, m otina reaguoja

stengdamasi pam ėgdžioti jo sujaudintą čiauškėjim ą. M ylim asis

kraipo galvą ir dūsuoja, m ylim oji šypsodam asi glosto jam šoną

atitinkam u ritm u. Toks sinchroniškum as sužadina „žodžiais neiš­

reiškiam ą glaudaus ryšio jausmą“ ir sudaro pačią ryšio - em ocinio,

fizin io ir lytin io - esmę. Em o cin is saugumas form uoja fizin į sinch-

roniškum ą, o fizinis sinchroniškum as form uoja em ocinį saugumą.

Jautrum as už m iegam ojo rib ų padeda šiam procesui. G lau d ų

ryšį puoselėjantys partneriai gali atskleisti savo seksualinį pažei­

džiam um ą ir troškim us nebijodam i b ū ti atstum ti. V is i bijom ės

pasirodyti lovoje esą „nelabai“. „Pažvelk į mane, - sako Kerė. - A š

visa strazdanota. A r yra tekę kada m atyti m od elį su tiek šlakų ant

viso kūno? A š nekenčiu jų. Ir kai pagalvoju apie juos, labai n oriu

išjungti šviesą.“ En d is, jos vyras, šypsosi. „D abar tai būtų tiesiog

gėda, - sako jis švelniai. - M a n patinka tavo strazdanos. Jos - dalis

tavęs. M a n reikia tavęs. M a n nereikia m odelio. M a n patinka tie

taškučiai, jie m ane jaudina. O tu sakai, kad tau patinka pliktelėję

vyrai kaip aš, jie tau atrodo seksualiausi. Ju k iš tiesų taip m anai, ar

ne?“ Šyptelėjusi Kerė sutinka.

Saugiai besijaučiantys, m ylintys partneriai gali atsipalaiduoti

ir pasinerti į m eilės m alonum us. Nesijausdam i sutrikę ar įžeisti jie

218
 R yšys per se ks ą ir l y t ė j i m ą

gali atvirai kalbėtis apie tai, kas žadina ar slopina jų jausm us. Psi­

chologės D eborah D avis iš N evados universiteto ir C in d y H azan

iš C o rn e llio universiteto savo tyrim ais nustatė, kad tvirto ryšio

saistom i partneriai gali atviriau kalbėti apie savo poreikius ir pa­

geidavim us, jie taip pat labiau linkę eksperim entuoti užsiim dam i

lytiniais santykiais su m ylim uoju. K in o film uose įsim ylėjėliai ne­

kalba apie tai, ko n o ri lovoje. Jie tiesiog daro. Bet b an dyti m ylėtis

nesijaučiant taip saugiai, kad galėtum atvirai kalbėtis, tai tas pat,

kaip b an dyti nu tu p d yti reaktyvinį lainerį be instrukcijų ir pagal­

bos iš skrydžių valdym o bokšto.

Elizabetė džiugiai pasakoja m an, kaip jos dvidešim t penkerių

m etų vyras Džefas prisipažino apie savo seksualines fantazijas:

jį „m oko“ aukštos klasės prostitutė. Tai išgirdusi Elizabetė staiga

pažem ino balsą, nutaisė prancūzišką akcentą ir visą valandą savo

susižavėjusiam vyru i vaidin o rafinuotą šios profesijos dam ą. „Tu

buvai toks mačo tą vakarą, - Elizabetė sako D žefu i. - A š net n eį­

tariau, kad gali toks būti.“ Džefas pratrūksta juoktis. „A š taip pat

neįtariau, kad galiu toks b ū ti. Bet ju k ir tu buvai visiškai kitokia.

K u r dingo m ano m ažoji d rovioji žm onelė?“ Elizabetė nusijuokia

ir sako: „Bet geriausia, ką gaunu iš sekso, kad ir ką darytum e, yra

tai, jog po to apkabini m ane lyg b ūčiau tau labai brangi.“

Saugiai besijaučiantys partneriai gali nuram inti ir paguosti

vienas kitą, išvien b an dyti spręsti neišvengiam as problem as, ku­

rių nerodo film uose, bet jos yra neatskiriam a kiekvienos poros

ly tin ių santykių dalis. Frenkas, patiriantis erekcijos sunkum ų,

kuriuos nesigėdydam as įvardija kaip „Čarlis nusprendė nusnūs­

ti“, aptaria pastarąjį „pasim atym ą“ su žm ona, kai buvo justi visi

didelės nesėkmės požym iai. „Silvija iš pradžių pasakė kažką apie

m ano svorį ir aš jau pradėjau raukytis, - sako Frenkas, - bet tu o ­

m et ji susiprato ir apkabino mane, kad pasijusčiau geriau. Deja,

219
 S e p t y n i esmi ni ai p o k a l b i a i

lem iam u m om entu m ūsų aštuoniolikm etis per anksti grįžo nam o

ir Č arlis, na, nusprendė snūstelėti. Silvija prim inė, jog skaitėm e

tokią knygą, kurioje aiškinam a, kad per keturiasdešim t m ylėjim o­

si m in u čių daugelis vyrų trum pam praranda erekciją, bet jeigu jie

nepuola į paniką, ji grįžta. M e s pasišaipėm e iš Č a rlio ir likom e

lovoje. Tu om et pam atėm e, kad baigėsi m ūsų naudojam as lubri-

kantas, tad Silvijai teko keltis ir eiti ieškoti dar.“ Č ia Silvija jau ne­

valdom ai kvatoja. „Galiausiai, - tęsia Frenkas, - kai viskas grįžo į

vėžes, aš padariau nerangų judesį ir apverčiau žvakę. U žu olaida

ėmė rūkti! - jis plačiai nusišiepia žm onai ir pašm aikštauja: - N ie ­

ko sau pasim atym as, ar ne, brangioji?“ Silvija prisim ena, kaip jie,

užuot toliau bandę pasim ylėti, nusprendė verčiau pasidaryti karš­

to šokolado. „Bet tada, - ji vėl sukikena, - Frenkas pasakė kažką

seksualaus ir mes galiausiai pasim ylėjom e.“ J i iškelia rankas ir pa­

lenkia galvą į šoną, visai kaip M a rily n M o n ro e.

Tokios istorijos jaudina mane. Jos rodo, kad m ūsų intym ūs

santykiai gali b ū ti spontaniški, aistringi ir teikiantys džiaugsmo,

kad mes net ir santykiam s tęsiantis dešim tm ečiais galim e atrasti

nuostabiausių savo partnerio savybių. Jos rodo, kad galim e pra­

rasti ryšį ir vėl jį užm egzti, įsim ylėti vis iš naujo, kad erotizm as -

tai iš esmės žaidim as ir galim ybė atsipalaiduoti ir atsiduoti jaus­

mams. O tam būtina jaustis em ociškai saugiam.

Jei ryšys tvirtas, susijaudinam a ne bandant atgaivinti žavingus

aistros proveržių m om entus, bet rizikuojant b ū ti apsinuoginu­

siam kasdienėse, nuolatinėse - „čia ir dabar“ - fizin io ir em ocin io

ryšio situacijose. K artu su šiuo atvirum u ateina jausmas, kad m y­

lėtis su partneriu kaskart yra naujas nuotykis. „Praktika ir em o­

cinis įsitraukim as kuria tobulybę“ - štai svarbiausia erotiško ir

tenkinančio sekso taisyklė, kurią kartoju porom s, o ne begalinis

siekimas naujovių, galbūt padėsiančių nugalėti „n u o b o d u lį“. N e ­

220
 R yšys per se ks ą ir l y t ė j i m ą

nuostabu^ kad naujausi Čikagos universiteto m okslin in ko Edw ar-

do Laum anno am erikiečių ly tin io gyvenim o tyrim ai parodė; jog

susituokusių porų; daug m etų gyvenančių drauge ir susikūrusių

em ocin į saugumą, ly tin iai santykiai ir dažnesni, ir labiau tenki­

nantys nei nesusituokusių partnerių.

K a i specialistai im a aiškinti, kad jaudinam as seksas būna tik

užm ezgus naujus santykius, kai siekiam a tik užkariauti ir sužavė­

ti, aš prisim enu pažįstam ą seniai susituokusią vyresnio amžiaus

porą ir kaip jie šoka argentinietišką tango. Ju od u visiškai atsidavę

ir užim ti vienas kitu. Jų judesiai ik i skausmo apgalvoti, absoliučiai

žaism ingi ir pribloškiam ai erotiški. Ju od u taip prisiderinę vienas

prie kito, taip vienas į kitą reaguoja, kad net šokdam i kūrybiškai ir

nuolat im provizuodam i nepadaro nė vieno klaidingo žingsnio ar

posūkio. Jie juda kaip vienas, gracingai ir tobulai.

Sprendžiame sekso problemas

Dažniausios lytin io gyvenim o problem os, kylančios Siaurės A m e ­

rikos gyventojam s, yra m enkas m oterų lytinis potraukis ir vyrų

priešlaikinė ejakuliacija bei erekcijos sutrikim ai. M anęs tai neste­

bina. Labiausiai kenčiančias poras į neviltį varo šėtoniški dialogai.

M oterys dažniausiai jaučia vienatvę ir atskirtį. Tada jos arba kryps­

ta į guodžiantį seksą, arba visiškai atsisako intym ių santykių. V yrai

jaučiasi nesaugūs. Jie linkę pasinerti į herm etišką seksą arba patiria

seksualinių sunkum ų. Jei partneriai įstengia užm egzti tvirtą ryšį, jų

intym us gyvenimas dažniausiai susitvarko savaime arba ben dro­

m is abiejų pastangomis. D ė l atnaujintų lytin ių santykių patiriamas

abipusis m alonum as ir intym um as drauge su oksitocinu, išsiski­

riančiu per orgazmą, sutvirtina jų ryšį.

221
 S e p t y n i esmi ni ai p o k a l b i a i

Elena, pasijutusi saugesnė, galiausiai įstengė prisipažinti H e n ­

riui, kad su juo negali patirti orgazm o - m etų m etus ji tik vaidino

jį. H en ris dėl to neįsižeidė ir nepajuto jokios grėsmės. Jis supratin­

gas ir palaikantis. Pasirausęs bibliotekoje jis užtikrina Eleną, kad

apie 70 proc. m oterų negali p atirti orgazm o vien nuo ly tin io akto.

Tad jie bendrom is pastangom is parengė tris strategijas projektui

„Elenos orgazm ai" įgyvendinti.

Panagrinėkim e išsam iau, kaip vienų santykių prieraišum as ir

įsipareigojim as susipina. A istra nėra pastovi. G eism as natūraliai

stiprėja ir silpnėja, atsižvelgiant į įvykius, m etų laiką, sveikatą,

į tūkstančius priežasčių. V is dėlto tokie svyravim ai daugum ą

m ūsų nervina ir, jei tik negalim e apie tai atvirai kalbėtis, gali su­

kelti santykių problem ų ar jas išryškinti. D augelis partnerių pa­

jėgūs ištverti retus lytin iu s santykius, bet negali pakęsti jausm o,

kad partneris jų negeidžia. K a ip susidoroti su tokiais jausmais,

toks iššūkis neišvengiam ai kyla daugum ai partnerių, net tiem s,

kurie jaučiasi p alygin ti saugiai. Pavyzdžiui, tokiem s kaip Laura

ir Bilas.

Jie apsilankė pas m ane netrukus po to, kai Laura atsigavo po

depresijos, kuri apėm ė netekus darbo. Jos gydytojas, žinodam as,

kad norm alūs santykiai yra geriausia apsauga nuo ligos atkryčių,

suprato, jog jai yra kilę sunkum ų dėl santykių su vyru, ir nukrei­

pė pas m ane, kad patikrin čiau jųdviejų „šeim inį atitinkam um ą“.

Lau ra dėsto savo rūpesčius: „M es labai m ylim e vienas kitą, -

sako ji. - Bet, na, Bilas nuolat būdavo „užsivedęs". Jis vis liesdavo

m ane. Ir m an tai patikdavo. Jei aš nenorėdavau m ylėtis, tiesiog

pasakydavau „ne" ir jis su tuo susitaikydavo. M e s pažaisdavom e,

pasiglam onėdavom e ir jausdavom ės artim i. Bet štai jau keletą

m etų jis neberodo iniciatyvos. T ik ra i puiku, kad mes pasim yli­

me, tai bet jei aš to neužsigeidžiu, nieko nebūna. M a n e tai labai

222
 R yšys per se ksą ir l y t ė j i m ą

skaudina. M e s jau dvidešim t m etų kartu. A r dėl to, kad aš jau

vyresnė, nebeatrodau jam tokia seksuali? Susivokiu, kad guluosi

į lovą vėliau, kai jis jau m iega. K a d išvengčiau viso to. B et taip

mes vis labiau tolstam e vienas nuo kito.“ Bilas atsako: „A š jau

n ebeturiu to p olėkio kaip anksčiau. Pastaruoju m etu ir darbas

m ane visiškai išsekina - na, tu žinai. Bet m an patinka m ylėtis, o

tu tokia seksuali. N em atau čia problem os. N a, gal tik tai, kad tu

jautiesi blogai, be abejo.“

T a i vienas iš tų m om entų, kai galim ybė užm egzti P. J. Į. p o ­

k alb į išties svarbi. T ik kyla klausim as, ar gali Laura susitaikyti su

tuo, kad ją įskaudino, ir atleisti B ilu i, ir ar jis įstengs išgirsti jos

protestą ir reaguoti? „K a ip jūs ir sakėte, - sako m an Laura, - kai

mes susikivirčijam e, pasidaro taip, kad „aš spusteliu ir B ilu i su­

genda nuotaika“, bet mes galim e kalbėtis ir susitarti. Tad m anau,

kad m ūsų santuoka vykusi. V is dėlto m um s sunku kalbėti apie

seksą. M e s ne kartą bandėm e ir paskui kuriam laiku i pagerėda­

vo, bet galiausiai viskas vėl nusistovėdavo kaip buvę.“ K adangi

jiem s jau b u vo tekę įsisukti į negatyvias santykių spirales ir ju odu

išm oko atsakingiau žvelgti į tai, m anau, kad tai galioja ir jų p o žiū ­

riu i į ly tin į gyvenim ą.

A š pasiteirauju, kokie jų lūkesčiai dėl ly tin io gyvenim o. Bilas

sako, kad jis ly tin ių santykių pageidautų kartą per d vi savaites ar

panašiai. Laura to norėtų kas dešim t dienų. T ai m us prajuokina.

Problem a staiga nustoja rodytis tokia didelė. B et mes įdėm iau pa­

žvelgiam e. Bilas sako, kad vienintelė bėda, jo nuom one, yra ta, jog

Laura irzli ir tru putį atsiribojusi. „Jei aš naktį prašau jos paglam o­

nėti mane, ji dažnai nereaguoja, o m an to labai reikia, - pripažįsta

jis. - Tiesą sakant, jeigu jau aš galvoju apie tai, vadinasi, m an to

labai trūksta.“ Laura apsiašaroja. „A š tiesiog n enoriu glam onėti

ir vėl atsidurti tokioje situacijoje, kai tau kils noras pasim ylėti ir

223
 S e p t y n i e s mi ni ai p o k a l b i a i

tu vėl nusivilsi. Ir dar m anau, kad bijau net kalbėti apie tai. K a i

tu tiesiai klausi, ar aš seksualiai nusivylusi, ir aš atsakau, kad ne,

m ūsų pokalbis tuo ir baigiasi.“ A š įžvelgiu išankstinį Lauros n eri­

m ą ir jos bandym ą apsiginti. M e s sutariame, kad vengim as kalbėti

apie ly tin io gyvenim o pokyčius jau im a tru kd yti jų santykiam s ir

skaudinti juos pačius.

Prašau, kad jie konkrečiau įvardytų, kas juos skaudina. Laura

kurį laiką dvejoja, bet galiausiai pabando paaiškinti. „Iš dalies - bai­

mė, kad tu jau nebežiūri į mane kaip į m oterį. A š tau tik žmona. L a ­

biau raukšlėta ir kiek pilnesnė nei anksčiau. M a n baisu, kad aš tau

gal nebe tokia seksuali, nebe tokia geidžiama. T u apglėbi mane taip,

kaip aš apkabinu draugę. Atrodo, nebesidom i m anim i kaip kadaise.

M a n tuom et būdavo taip gera. A š jausdavausi tokia artim a tau.“

Bilas iš tiesų klausosi ir netgi padeda žm onai paklausdamas:

„Tikrai visa esmė čia? Jautiesi atstumta, nes aš m anau, kad tu jau

nebeseksuali?“ Laura atsidūsta, vėl apsiašaroja ir linkteli. „N a, kai

m udu m ylim ės, aš jaučiuosi įsitem pusi. Taip, aš jaučiuosi geidžia­

ma. A k im irk ą. Ž in au , kad tu nu sidirbi ir esi labai pavargęs, bet su­

prantu ir tai, jog tu gali m ylėtis arba nesim ylėti. Tau tai nėra svar­

bu. K artais pagalvoju, kad jei aš nesiim čiau iniciatyvos, ši m ūsų

gyvenim o dalis taip ir baigtųsi. Ir tu ram iai į tai žiūrėtum . M an e

siutina, kai taip pagalvoju. Tada sakau sau: „G erai, nieko nedary­

siu. E in a jis velniop.“ B et štai tuom et m an ir suskausta.“ J i paliečia

sau ties širdim i. Bilas paim a ją už rankos.

A š klausiu: „ A r tikrai taip, Laura? Skausmas dažniausiai susi­

jęs su liūdesiu, p ykčiu ir baim e. T u jauti, kad seksas su tavim i B ilu i

nėra toks svarbus. A r tai viskas? G a l yra dar kas nors?“ J i linkteli

ir kalba toliau: „Jei aš nerodau iniciatyvos ir nesiūlau pasim ylėti,

tai ir lieku su šiais jausmais. O jei siūlau... - jos balsas užlūžta ir

ji stipriai suspaudžia lūpas. - K aip sunku tai sakyti. N o rs netu-

224
 R yšys per se ks ą ir l y t ė j i m ą

retų b ū ti taip sunku. M ū sų santuoka vykusi, o aš stipri m oteris.

Bet m ane gąsdina, kad tenka im tis tokios iniciatyvos. T ai lyg šokti

nuo skardžio. M a n niekuom et nereikėdavo to daryti anksčiau. O

kai tu m aloniai nusišypsai, pasakai, kad esi pavargęs ir nusisuki

m iegoti, aš tiesiog m irštu. Bandau apsim esti, kad nieko čia tokio,

bet iš tiesų m an labai sunku dėl to kreiptis į tave.“ Bilas sum urm a:

„A š to nežinojau.“

„ A r visi šie jausm ai pasako, ko tau reikia iš B ilo ? “ - klausiu

Lauros. O ji kreipiasi į jį: „M anau, m an labiausiai reikia tavo pa­

tv irtin im o , kad tau tikrai svarbu m ylėtis su m anim i. K a d tu vis

dar geidi manęs. M a n reikia, kad kartkartėm is pašiurtum e laiko

sau, m um s abiem , kad aš galėčiau b ū ti tikra, jog b ū ti su m ani­

m i tau yra svarbiausia. M a n reikia, kad parodytum , kaip kadaise,

kad tebesi m ano vyras.“ B ilas reaguoja em ocingai. V ie n u sykiu iš­

pyškina, kad yra toks išsekęs, jog didžiąją laiko d alį tiesiog vaikš­

to m iegodam as. K a d m yli ją ir dažnai galvoja apie ją kaip m oterį.

„Bet m an niekuom et neatėjo į galvą, kad p asiū lyti pasim ylėti tau

gali b ū ti taip sunku. M a n labai gaila, - sako jis. - A š bijau, kad

jei pats im siu osi tokios iniciatyvos, gal atsitiks taip, jog būdam as

pervargęs negalėsiu pasiekti erekcijos, todėl ir susilaikau nuo

tokių siūlym ų, kai negaliu b ū ti tikras.“ Ju o d u pratrūksta juoku

ir prisim ena keletą atvejų, kai iš tiesų buvo taip nutikę ir viskas

baigdavosi apsikabinim u, tada būdavo maža erotikos, užtat daug

jausm o ir artim um o.

Šio pokalb io pakako, kad Bilas ir Laura savo ly tin į gyvenim ą

grąžintų į saugią - žaidim o ir ryšio - zoną. Taip pat jis buvo lyg ža­

dintuvo čirškim as. A š patariau jiem s parengti jausm ais apsiribo­

jantį scenarijų tiem s atvejams, kai pasim ylėti nebus lem ta. Bilas

padėjo Lau rai tai padaryti ir net pats pradėjo dažniau rod yti in i­

ciatyvą pasim ylėti. Jis taip pat ėmė labiau stengtis patikinti Laurą,

225
 S e p t y n i esmi ni ai p o k a l b i a i

kad kai ji siūlo pasim ylėti, jis vertina jos ryžtą riziku oti. Jis, savo

ruožtu, jai aiškiai pasakė, kad jam reikia žin oti, kada ji jo geidžia,

ir kad jis nenorėtų jog ji vengtų artim um o ir sekso su juo. Jis dar

kartą patikino, kad m yli ją ir jos geidžia.

Be to, Bilas ir Laura ėmė skirti daugiau dėm esio lytiniam ak­

tui. K iekvieną kam barį kartkartėm is tenka pavalyti ir naujai pa­

puošti, taigi ir m iegam ąjį. Ju o d u drauge perskaitė keletą erotinės

tem atikos knygų ir pirm ąkart per keletą m etų pasikalbėjo, kaip

galėtų sujaudinti vienas kitą, kad lytin iai santykiai juos labiau ten­

kintų. Jie patvirtino, kad jųdviejų lytinis gyvenim as pagerėjo, o

drauge sutvirtėjo ir tarpusavio ryšys.

Per paskutinį pokalb į B ilu i ir Lau rai pasakiau, kad sekso

technika - viso labo tėra nereikšm ingas papuošim as, o ne tikras

džiaugsm as! Jų sekso vadovėlis buvo pats geriausias iš visų - ge­

bėjim as susikurti artim um ą, įsijausti vienam į kitą ir siekti em oci­

n io sinchroniškum o.

Analizuokite ir mokykitės

Savarankiškai

A r šiame skyriuje radote kokią nors pastabą ar teiginį, kurie p ri­

vertė jus susim ąstyti apie savo ly tin į gyvenim ą? K o k į jausmą jum s

tai sukėlė? U žrašykite tai. K ą šis jausmas, ar tai būtų kūniškas p o ­

jūtis, ar tokia aiški em ocija kaip pyktis, atskleidžia jum s apie jūsų

ly tin į gyvenim ą?

A r apskritai jaučiatės em ociškai saugiai ir susaistyti tvirtu ry ­

šiu, kai esate lovoje su partneriu? K as padeda jum s taip jaustis? O

jei taip nesijaučiate, kaip partneris galėtų jum s padėti?

226
 R yšys per se ks ą ir l y t ė j i m ą

K o kiam tip u i priskirtum ėte savo lytinius santykius - herm e­

tiškam , guodžiančiam ar sinchroniškam seksui? Tikėtin a, kad

kartkartėm is gali pasireikšti bet kuris iš šių trijų. Bet jeigu jūs n u o­

lat krypstate į herm etiškąjį ar guodžiantįjį, tai šį tą pasako apie

jūsų saugum o jausmą.

K o k ie keturi didžiausi jūsų lūkesčiai lovoje? G erai apgalvo­

kite savo atsakymus. K artais gali paaiškėti, kad jie ne visai tokie,

kokius įsivaizdavote iš pradžių. Partneriai yra m an sakę, kad po

sekso labiausiai norėtų b ū ti švelniai apkabinam i ir glam onėjam i,

bet nedrįso šio noro išsakyti partneriui.

K a ip manote, ar pakankam ai liečiate ir apglėbiate partnerį?

Vienas prisihetim as gah išreikšti ir ryšį, ir paguodą, ir geismą. K ada

konkrečiai labiausiai norėtum ėte b ū ti hečiam i ir apglėbiam i?

Jeigu jum s tektų rašyti „Trum pą m ylin čio (ką)___________

vadovą“ ir įrašytum ėte savo vardą, ką jame rašytumėte? Tarp

svarbiausių nurodym ų galėtų b ū ti atsakymai į šiuos klausim us:

kas padeda fiziškai ir em ociškai atsiverti lytiniam s santykiams?

K as jus labiausiai „užveda“ prieš ly tin į aktą ir jo m etu? K o k io s ti-

kėtum ėtės jūsų glam onių prieš ly tin į aktą ir paties akto trukm ės?

K o k ia i pozai teikiate pirm enybę? Jum s labiau patinka tai daryti

greitai ar lėtai? K oks labiausiai jaudinantis būdas, kurį taikydam as

jūsų partneris gali jus stim uliuoti, įtraukti į m eilės žaidim ą? A r ga­

lite to paprašyti?

K as iš ly tin ių santykių jum s suteikia didžiausią pasitenki­

nim ą? (Tai nebūtinai turėtų b ū ti orgazmas ar netgi pats aktas.)

K ada m ylėdam iesi jaučiatės labiausiai neužtikrintai ar nejaukiai?

K ada jaučiatės artim iausi savo partneriui?

Jei tai, kas čia pasakyta, galite aptarti su partneriu, puiku. Jei

ne, galbūt galėtum ėte užm egzti su juo pokalb į apie tai, kaip sunku

kalbėti apie tokius dalykus.

227
 S e p t y n i esmi ni ai p o k a l b i a i

Su partneriu

A r turite su partneriu bendrą nuom onę, kiek procentiškai laiko

jūsų seksas iš tiesų puikus? A tsim inkite, tyrim ai rodo, kad ne m a­

žiau kaip 15-2 0 proc. ly tin ių santykių poros laiko nevykusiais,

netenkinančiais bent vien o iš partnerių. K ą jūs kaip pora norė­

tum ėte įstengti pakeisti, kai seksas netenkina jūsų fiziškai? O

kai netenkina em ociškai? K a ip jum s galėtų pagelbėti partneris?

D rauge sukurkite film o scenarijų ir pabandykite įsivaizduoti, kaip

tai galėtų atrodyti ekrane.

Pažaiskite „Tobulą“ žaidim ą. Jo pradžia tokia:

Jei būčiau neprilygstamas (-a) lovoje, galėčiau (daryčiau)

___________ , tuomet tu jaustum eisi___________ .

Įsitikinkite, ar jūsų su partneriu sutam pa bent keturi atsaky­

m ai. Tada įvardykite vienas kitam vieną savybę, dėl ko partneris

jus žavi lovoje ir kitur.

A r galite kiekvienas jūsų p risim in ti tokį laikotarpį, kai ly ti­

niai santykiai iš tiesų teikė jum s pasitenkinim ą? Pasidalykite šiais

prisim inim ais su m ylim uoju kiek įm anom a sm ulkiau. Pasakykite

vienas kitam , ko jus išm okė šie pasakojim ai.

Pam ąstykite, kaip seksas gali paveikti jūsų santykius. A r jis tik

m alonum as, ar tai būdas pasijusti artim esniem s, ar jis teikia fizin į

palengvėjim ą, ar yra priem onė išsilaisvinti nuo streso ar liūdesio,

ar tai rom antiška kelionė, ar pabėgim as nuo pasaulio, erotiškas

nuotykis, švelnus susiliejim as, aistros protrūkis? A r jaučiatės sau­

giai patirdam i tai su m ylim uoju? K okia galėtų b ū ti rizika, kurią

sutiktum ėte p risiim ti lovoje? A r galite vienas kitam įvardyti šią

228
 R yšys per se ks ą ir l y t ė j i m ą

riziką ir paaiškinti, kaip partneris galėtų reaguoti, jei reikalai pa­

kryp tų į bloga ar, priešingai, į gera?

M e s buvom e įpratę m anyti, kad jaudinantis, erotiškas seksas ir

saugus, tvirtas ryšys - nesuderinam i. D abar jau žinom e, kad tvir­

tas ryšys - tai tram plinas į labiausiai jaudinančius, n u otykių ku­

pinus santykius. Savo ruožtu, atviras, atsakingas ir glaudus fizinis

ryšys padeda palaikyti stiprų em ocin į ryšį. Kitas, paskutinis p o ­

kalbis toliau gilinasi į tai, kaip palaikyti m eilės gyvastį.

 7 pokalbis
Kaip palaikyti meilės gyvastį

„Tas, kas bodisi santuoka,

tiesiog neskiria jai dėmesio.“

Kolegės vyras

„A r jūs pastebite, kokių nors neįtikėtinų savo santykių poky­

čių?" - paklausiau vienos iš žaviausių p orų baigiantis labai sėk­

m ingom s konsultacijom s. Ineza, garsiai kalbanti aistringa ruda­

plaukė, atsakė: „Taip, tik ar įm anom a bus šį jausmą išsaugoti?

M a n o sesuo, bjaurybė, sako: „M anai, kad sugebėjai iš naujo rasti

m eilę su savo Fernandu. Bet juk santuoka - tai ne kas kita kaip

įpročiai. Ji, kaip ir pienas, tu ri „geriausia iki" datą. Po šešių m ėne­

sių grįšite prie savo senų nesąm onių. M e ilė s neišlaikysi nutvėręs.

T iesiog taip jau yra." M a n baisu, kai ji im a taip kalbėti. G a l iš tiesų

mes vėl nuklysim e į visus tuos kivirčus ir vienatvę?"

M ū sų konsultacijos užsiėm im as baigėsi, bet tvarkant užrašus

m an galvoje skamba du balsai. Vienas cituoja graikų filosofą H e-

rakleitą: „Viskas teka, niekas nestovi vietoje." Tai turėtų galioti

ir m eilei, mąstau. Ju k daugeliui porų po terapijos seansų kurso

230
 K aip p a l a i k y t i m e i l ė s gyvast į

būdingas „atkrytis“ - jos grįžta prie senų problem ų. G a l Inezos

sesuo realistė. Bet štai prabyla kitas balsas, jis cituoja X I a. kinų

poetą Su D on g p o : „M e tai iš m etų aš prisim enu tą m ėnesienos

naktį, kurią praleidom e vienu du tarp skurdžiom is pušaitėm is

apaugusių kalvų.“ G a l d id žiu lio prieraišum o akim irkos tu ri galios

išlaikyti įsim ylėjėlius kartu daugybę m etų. Prisim enu m ūsų ty ri­

m us, kurie parodė, kad per E T M užsiėm im us išm oktą susikurti

pasitenkinim o ir laim ės jausmą partneriai išlaiko ir per didžiausių

stresų kupinus gyvenim o tarpsnius.

A š jau žinau, ką atsakyti Inezai. Per kitą konsultaciją sakau jai:

„Viskas juda ir keičiasi, bet m eilės santykiam s negalioja „yra kaip

yra“. M e s galiausiai išm okstam e „sukurti“ ir „išsaugoti“ m eilę. T o ­

dėl tik ju du su Fernandu galite nuspręsti, kaip klostysis jūsų san­

tykiai. G a li atsitikti, kad jei aktyviai nepuoselėsite savo santykių,

jūsų pasiekti laim ėjim ai im s blėsti. Bet m eilė - kaip kalba. Jei ja

kalbi, kalbėti darosi vis lengviau. Jei nekalbi - pradedi ją užm iršti.“

P. J. Į. p okalbiai - tai m eilės kalba. Jie sutvirtina tą saugią

užuovėją - jūsų ryšį ir ugdo jūsų gebėjim ą b ū ti lanksčiam , ieškoti,

išlaikyti ir stiprin ti m eilės jausmą. 7 pokalbis - žem ėlapis, vedan­

tis jūsų m eilę į ateitį. Ž in gsn iai yra tokie:

• D a r kartą įvardykite ir apm ąstykite pavojingas savo santykių

vietas, kur kyla pavojus nuklysti nuo saugaus kurso ir įk lim p ti

į šėtoniškus dialogus. T ai leis jum s surasti apylankas ir tru m ­

piausius kelius atgal į patikim o ryšio zoną.

• Švęskite teigiam us didelius ir mažus santykių pokyčius. Taigi,

pirm a, apm ąstykite tuos kasdienio gyvenim o m om entus, ku­

rie skatina b ū ti atvirus, jautrius ir leidžia geriau suvokti, kokią

teigiam ą įtaką darote vienas kitam , ir, antra, išryškinkite tuos

santykių lū žio taškus, kada jūsų ryšys tapo tvirtesnis.

231
 S e p t y n i e smi ni ai p o k a l b i a i

• Laikykitės tam tikrų ritualų, kurie jum s kasdien išsiskiriant

ir vėl susitinkant padėtų su tvirtin ti jūsų ryšį, tarpusavio pa­

ramą ir jautrum ą vienas kitam . Tokie ritualai - tai būdas iš­

laiky ti jūsų ryšį tvirtą šiam e triukšm ingam e ir chaotiškam e

pasaulyje.

• Padėkite vienas kitam aptikti santykių problem as aptardam i

skirtum us ir kivirčų priežastis, drauge nuspręsdam i, kaip iš

anksto užkirsti sunkum am s kelią, ir sąm oningai kurkite em o­

cin į saugumą, pasitikėjim ą. Tai leis jum s spręsti problem as,

kol jos dar neužspeitė jūsų į kam pą. A š tai vadinu strategija

„saugumas visų pirma". K a i em ocinis saugumas jau u žtik rin ­

tas, vienas iš partnerių gali įvardyti problem ą švelniau, ne taip

agresyviai, kitas - gali tęsti diskusiją net jei ir nesutinka su

partnerio požiūriu.

• Sukurkite „atsikuriančių santykių istoriją". Joje turėtų atsi­

spindėti, kaip judu kūrėte ir tebekuriate savo m eilės ryšį. Ji

turėtų pasakoti, kaip jūs veldavotės į konfliktus, tolote vienas

nuo kito ir kaip išm okote glaistyti įtrūkim us, jungtis iš naujo

ir atleisti nuoskaudas. Ta istorija būtų apie tai, kaip įsim ylėti

vis iš naujo.

• Sukurkite „būsim os m eilės istoriją". J i turėtų num atyti, kaip

atrodys jūsų santykiai p o penkerių ar dešim ties m etų ir k o ­

kios pagalbos norėtum ėte iš partnerio, kad ši vizija taptų

tikrove.

7 pokalbis grindžiam as supratim u, kad m eilė - nuolatinis

procesas, kai em ocinis ryšys užsimezga, nutrūksta, jo vėl siekia­

ma ir taip toliau. M e ilė s ryšys yra gyvas. Jeigu juo nesirūpinsim e,

jis savaime im s nykti. Siam e pasaulyje, kuris sukasi vis greičiau ir

verčia m us im tis vis daugiau darbų, tikru iššūkiu tam pa gebėjimas

23 2
 K aip p a l a i k y t i m e i l ė s gyvas t į

b ū ti šalia, kai to reikia, ir reaguoti į savo paties ir partnerio ryšio

poreikį. Šis paskutinis pokalbis prašo jūsų sąm oningai ir dėm e­

singai pažvelgti į savo m eilės ryšį.

Pažiūrėkim e, kaip tai atrodo tikrovėje.

Aplenkite pavojingas vietas

Inezai ir Fernandui visai nesunku pastebėti gresiančio nedidelio

pavojaus ženklus. Jau daugelį m etų jie nesiliauja šokę „Protesto

polkos“, o šokio tem pą palaiko Fernando potraukis alkoh oliu i ir

audringi Inezos grasinim ai b ei kerštingas flirtavim as. Dabar, per šį

pokalbį, Ineza gali pasakyti Fernandui: „K a i tu atsitveri tyla ir n u ­

sigręži nuo manęs, aš sutrinku. Tokiom is akim irkom is n o riu pasa­

kyti tau: „Klausyk, Fernandai, prašau, atsigręžk ir b ū k su m anim i.“

A r tu galėtum išgirsti m ano prašym ą? Tai m an tikrai padėtų. G a l

m ano nerim as tada neprasiveržtų taip audringai.“ Fernandas, savo

ruožtu, Inezai sako, kad jis iš jos tenori, jog ji, supykusi ant jo, tie­

siog taip ir pasakytų ir, užuot pu olusi svaidytis ultim atum ais, įvar­

dytų, kas jai nepatinka. A b u jie sutinka, kad tokios „apylankos“

padėtų tiek vienam , tiek kitam palaikyti em ocinę pusiausvyrą ir

neįsisukti į neigiam ų em ocijų spiralę.

K ita pora, K ristin a ir D arenas, vos neišsiskyrė dėl jo neiš­

tikim ybės. „M anau, kad m u du jau atsigaunam e n u o to, - sako

jam . - B et norėčiau, kad žin otu m , jog dabar ben t m enkiausia

užu om in a, kad m u dviem galbūt trūksta sekso, privers m ane

bėgti ir slėptis. B en t sekundę šm ėstelėjusi baim ė, kad tu n o ri

daugiau, n ei aš tau galiu d u oti, priveiks m ane. A š jau nebesu

taip p riblokšta, bet m ane vis dar p ykin a nuo viso šito.“ Darenas

atsako: „A š suprantu. M a n o bandym as apie tai u žsim in ti v ie ­

233
 S e p t y n i e smi ni ai p o k a l b i a i

ną vakarą b u vo nelabai vykęs būdas pasakyti, kad geidžiu tavęs.

K ą gi m an d aryti?“ K ristin a su regim u palengvėjim u sum urm a:

„G al tiesiog be u žuolankų pasakyk, kad m ūsų in tym ū s santykiai

puikūs ir kad tu laim ingas su m anim i.“ Jis nusišypso ir taria: „Tą

tikrai galiu pasakyti.“

Atšvęskite santykių atkūrimo

momentus

Šiaip jau mes nelinkę sakyti savo partneriui, kaip m us paveikia

tam tik ri gestai ar nevalingai ištarti žodžiai, kaip jie padeda m um s

pajusti ypatingą artim um ą. Fernandas, šiek tiek sutrikęs, prisipa­

žįsta, kad kai Ineza, jau p o viso to, kas įvyko, pristatė jį savo kole­

gei sakydama: „O čia m ano brangiausias, m ano vyras“, jis tiesiog

sutirpo. Jis pasijuto tikrai esąs jai brangus. D abar jis kasdien apie

tai galvoja.

N iekas nepam iršta tų lū žio taškų, kai santykių tvirtu m o klau­

simas iškyla ypač aštriai. Šiuos P. J. Į. m om entus prisim enam e

nuolat. B et svarbu juos aptarti. K e i sako D o n u i: „M a n svarbiau­

sias m om entas atkuriant m ūsų ryšį buvo ta naktis, kai net po

keturiasdešim t penkerių m ūsų santuokos m etų tu pasakei, kiek

daug tau reiškia, kad aš paėm iau tave už rankos. T u visuom et tiesi

m an ranką, o aš kartais paim u ją, kartais - ne. K a i tu pasakei, kaip

tau tai svarbu, kad tau tai parodo, jog esame kartu, kad drauge

mes galim e viską, aš buvau sukrėsta. A š staiga pam ačiau tave kaip

žm ogų, kuriam reikia manęs, o ne tą d id elį valdingą vyrą, kuris tik

ir m oka nustatinėti taisykles.“

Per pokalb iu s su kita pora mes svarstom e, kaip Lo ren so de­

presija su niokojo jo gyvenim ą. „N em anau, kad b ū čiau ją įveikęs

234
 K aip p a l a i k y t i m e i l ė s gyvast į

be tavęs, - sako jis žm onai N ensei. - K a d ir kaip buvau palūžęs,

tu m anęs neapleidai ir visada buvai šalia. Tą dieną, kai aš b u ­

vau pakviestas p o ka lb io dėl darbo ir jie vietoj m anęs priėm ė tą

vyruką, o aš grįžau nam o jausdam asis d idžiau siu n evykėliu pa­

saulyje, prisim en i, ką m an pasakei?" N ensė papurto galvą. „Tu

pabučiavai m ane ir pasakei: „Tu m ano vaikinas. N iekas daugiau

nesvarbu. M e s nepražūsim e. M y liu tave, ponuli." A š to niekad

nepam iršiu. M a n tai ik i šiol padeda, kai viskas griūva ir im u abe­

jo ti savimi."

N e t kai partneriai įklim psta į šėtoniškus dialogus, kuris nors

kartais pribloškia tokiu em patijos proveržiu, kad m an užgniau­

žia kvapą. A š skatinu juos siekiant atnaujinti santykius laikytis

įsitvėrus to m om ento lyg šviesos spindulio tamsoje. M aksinė,

paprastai pykstanti ant R ik o už jo „tylėjimą", staiga labai ram iai

sako jam: „M anau, kad suprantu. T u atrodai toks ramus. Bet tu

bijai. T u panašus į tą mažą vienišą berniuką nuotraukoje, kaban­

čioje prie m ūsų židinio. Pats vienišiausias berniukas pasaulyje. T u

niekad niekur nepritapai. O dabar esi čia, su m anim i, plepiausia

pasaulyje m oterim i, ir aš tave užgožiu. T o d ė l tu tiesiog užsidarai ir

bandai nusiram inti. T ai taip liūdna. T u vis tiek jautiesi labai v ie n i­

šas." Rikas prisim ena tai kaip akim irką, kai staiga pasijuto regimas

ir suprastas, kad žm ona, nors ir pyksta, m yli jį.

Siekiant išsaugoti m eilę svarbiausia atpažinti šiuos esm inius

ryšį liudijančius m om entus ir lyg šeim os nuotraukas iš geriausių

laikų laikyti juos abiem m atom oje vietoje. Jie prim ena m um s, k o ­

kie brangūs yra m ūsų santykiai. Jie prim ena m um s, kaip papras­

tai - vien rūpindam iesi - galim e pakeisti partnerio pasaulį.

23 5
 S e p t y n i e smi ni ai p o k a l b i a i

Išsiskyrimą ir santykių atkūrimą

pažymėkite ritualais

R itualai - svarbi santykių dalis. Tai nuolat kartojam i sąm oningi

veiksm ai, kuriais pažym im e svarbias datas ar santykių m om entus.

R itualai įtraukia mus em ociškai ir fiziškai, jie gerąja prasme p ri­

kausto m us prie svarbiausių m om entų.

R eligija nuo seniausių laikų rem iasi ritualais. A š prisim enu

garsų tyrim ą, psichologo A lfre d o Tom atiso atliktą su grupe vie­

nuolių, kuriem s buvo diagnozuota itin stipri depresija. K ru o p š­

čiai išsiaiškinę visas aplinkybes tyrėjai padarė išvadą, kad depre­

sija grupės nariam s k ilo tuom et, kai jie atsisakė ritualo dukart per

dieną giedoti grigališkąjį choralą. Jie prarado bendruom enės jaus­

mą, ku rį ik i tol patirdavo giedodam i kartu. N u ostab ių m uzikos

kū rin ių giedojim as kartu jiem s liu d ijo jų tarpusavio ryšį ir bend­

rai patiriam ą džiaugsmą.

V isiem s prim atam s susitikim ai ir išsiskyrim ai yra svarbiausi

prieraišum o santykius lem iantys m om entai. M e s tai pastebim e

augindam i vaikus, kai jie dar m aži. Iš papratim o pabučiuojam e

juos atsisveikindam i ir apglėbiam e juos grįžusius. K o d ė l taip pat

negalėtum e bendrauti su savo m ylim aisiais? N u o latin iai vos pa­

stebim i gestai, siunčiantys žinią „tu m an daug reiški“ yra be galo

svarbūs išlaikant santykius tvirtus ir ilgalaikius.

Partneriam s ne visuom et lengva atpažinti šiuos išsiskyrim o

ir susitikim o ritualus. Ž o e lis žvelgia su nuostaba, kai paprašau jo

įvardyti tokius jo vedybiniam gyvenim ui su Em a būdingus veiks­

mus. Jis m an sako: „Po galais, aš matau, kaip šuo kaskart, m an

grįžus nam o, šėlsta iš džiaugsm o ir sveikina mane, ir aš visuom et

paglostau jį. Bet nesuvokiu, kaip kas nors panašaus galėtų b ū ti su

Em a. K ą aš pastebiu ir ką darau - sąm oningai ir reguliariai, kas­

236
 K aip p a l a i k y t i m e i l ė s gyvas t į

dien - kas palaikytų m ūsų santykius? N esu tikras.“ Jam kasantis

pakaušį Em a sukikena ir ateina į pagalbą: „Kvaileli, kuo čia dėtas

šuo! N a, kai mes ilgiau nesim atom e, tu grįžęs įe in i į virtuvę ir iš

tiesų švelniai pasakai: „K aip laikosi m ano saulutė?“ Ir paglostai,

dažniausiai užpakalį. M a n tai labai patinka. A š to tikiuosi.“ Ž o e liu i

palengvėja ir jis sako: „O , tai gerai. N a, nuo šiol visados mes pasi-

glostysim ir pasibučiuosim . T u riu om eny m udu, ne šunį.“

N eatpažinti dalykai išnyksta. Sielvartaujantys partneriai kar­

tais karčiai skundžiasi praradę šiuos m enkučius ritualus. K eitė

sako N ik u i: „Rytais išvykdam as iš nam ų tu neateini ir neapkabini

manęs. Tiesą sakant, tu net nebeatsisveikini. Lyg mes būtum e tie­

siog kam bario draugai. M e s gyvenam e visiškai skirtinguose pa­

sauliuose, ir tave tai tenkina.“ Po keleto P. J. Į. p okalb ių K eitė ir N i­

kas nusprendžia atnaujinti šį ritualą ir net p a p ild yti jį klausim ais,

ką vienas ir kitas ketina nuveikti per dieną. Kartais į tokius ritua­

lus įtraukiam e visą šeimą. Pam enu vakarienes sekm adieniais - iš

pradžių sėdėdavom dviese, vėliau tai virto šeim os susitikim ais,

kai ateidavo ir m ano vaikai. Prisim enu savo sūnų jau po dauge­

lio m etų skundžiantis: „A š taip užsiėmęs. K o d ė l m um s taip jau

b ūtina sekm adieniais vakarieniauti kartu?“ M a n o m ažoji dukrelė

pribaigė jį atsakymu: „Todėl, kad sekm adienis ir kad mes esame

šeima, ir kad tai ypatinga, kvaily.“

A š padedu šeim om s susikurti savus ritualus, ypač tokius, ku­

riais pažym im i susitikim ai ir išsiskyrim ai ar svarbiausios prierai­

šum o apraiškos. Tokie specialiai suplanuoti m om entai puoselėja

ateities santykius. Štai keletas dažniausiai besikartojančių:

• Reguliarūs ir sąm oningi apkabinim ai, laikym as glėbyje, pa­

bučiavim as nubudus ir einant m iegoti, išvykstant iš nam ų ir

grįžtant.

237
 S e p t y n i e smi ni ai p o k a l b i a i

• Laiškų rašymas ir tru m p i rašteliai vienas kitam , ypač tais atve­

jais, kai vienas iš partnerių išvyksta arba kai pora susitaiko po

kivirčo ar atšalusių santykių laikotarpio.

• D alyvavim as kartu dvasiniuose ar kitokiuose ritualuose, to­

kiuose kaip šeim os pietūs, pavasarinių gėlių sodinim as šei­

m os sode, bendra m alda ar religinės apeigos.

• Įprastas skam binim as keliskart per dieną paprasčiausiai pa­

klausti, kaip partneris laikosi.

• D alijim o si asm eniniais rūpesčiais ritualo susikūrim as, kai ski­

riam a laiko asm eninėm s problem om s aptarti, nebūtinai jas

sprendžiant ar leidžiantis į diskusijas praktiniais klausim ais.

Pitas ir M ara laikosi kasdienio ritualo, kuris prasideda vienam

iš jų paklausus: „Tai kaipgi tu dabar jautiesi?“ ar „N a, kaipgi

mums sekasi kartu?“ Šie įvadiniai klausim ai p oka lb į nukreipia

nuo kitų tem ų. Sara ir Nedas laiko šiems pokalbiam s skiria

kiekvieną savaitę. Penktadienio vakarais, po vakarienės, jie

susėda prie p u od elio kavos ir bent pusvalandį šnekučiuojasi.

Jie tai vadina „d alijim osi“ laiku.

• S kirti laiko paprasčiausiai pabūti kartu, pavyzdžiui, sekm a­

d ien io rytą pusryčiauti lovoje, be vaikų, ar pakoreguoti savo

darbotvarkę taip, kad būtų galim a kasdien drauge pusryčiauti.

• Reguliariai skirti vakarą pasim atym am s, bent kartą per m ė­

nesį.

• K artą per m etus drauge lankyti kokius nors kursus, m okytis

ko nors nauja, gal net drauge im tis kokio nors projekto.

• Ypatingų dienų, m etinių, gim tadienių šventimas savaip, asme­

niškai. K a i m an kyla pagunda tai p ritaikyti savo m ylim iem s

žm onėm s, visuom et prisim enu, jog toks noras liudija, kad šie

žm onės nuolat yra m ano m intyse ir kad taip išreiškiam a tvirto

ryšio esmė.

238
 K aip p a l a i k y t i me i l ė s g yvas t į

• Sąm oningai apsispręsti nenusišalinti nuo kasdienių partne­

rio rūpesčių ir džiaugsm ų ir reguliariai juos aptarti. K a ip jau

kalbėjom e pirm iau, tokios pastabėlės kaip „tai padaryti buvo

sunku, bet tu ryžaisi“ ar „tu taip stengeisi, kad niekas nebūtų

stengęsis labiau“, ar „m ačiau, kaip tu toje situacijoje stengei­

si parod yti tikros tėvystės pavyzdį,“ beveik visais atvejais yra

veiksm ingesnės nei konkretūs patarim ai. M e s dažnai šitaip

paskatinam e savo vaikus, bet pam irštam e tai p ritaikyti part­

neriui.

• Išnaudoti progas viešai pristatyti partnerį ir jūsų santykius.

T ai gali b ū ti cerem onija, pavyzdžiui, priesaikos atnaujinim as,

arba paprasčiausia padėka partneriui draugų akivaizdoje, tar­

kim e, už skanią vakarienę ar pagalbą jum s siekiant asm eninių

tikslų.

Kartais partneriam s reikia tokių form alių veiksm ų, kad jie

sujudintų įprastinę gyvenim o tėkmę, dėl kurios tam pa beveik

neįm anom a užm egzti artim o ryšio. Šonas ir Eim e, nuoširdžiai

stengdam iesi pakeisti savo santykius nuo abipusio atsiribojim o

gerokai artim esniu ryšiu, suvokė, kad jie susikūrė tokį gyveni­

m o būdą, jog visą jų laiką suryja karjera, ilgos kelionės į darbą ir

nam o, rūpinim asis vaikais, ir net savaitgaliais jiem s retai pasiseka

išbūti kartu vienam e kam baryje ilgiau nei dešim t m inučių.

N u olatin is persidirbim as ir pervargim as tapo m ūsų kultūros

dalim i. Ir mes m anom e, kad tai norm alu. Bostono koledžo so cio ­

logijos profesorė Ju liet Schor savo knygoje „Persidirbęs am erikie­

tis“ ( The Overworked Am erican) pažym i, kad Jungtinės Valstijos

(ne ką atsilieka ir Kanada) „išsiskiria iš kitų pasaulio šalių kaip

darboholikų tauta, pirm aujanti tiek darbe praleidžiam ų dienų

skaičium i, tiek darbo valandom is per dieną“.

239
 S e p t y n i e s mi ni ai p o k a l b i a i

K in ijo je dirbantiem s žm onėm s priklauso trijų savaičių atos­

togos. D augum oje Eu ropos šalių atostogaujama šešias savaites.

Bet Šonas - tipiškas am erikietis. Jis dirba kiekvieną savaitgalį

jam nuolat skam bina iš darbo kilus bet kokiai apskaitos ar finan­

sų problem ai, per kasm etines dviejų savaičių atostogas su šeima

jis nesiskiria su BlackBerry ir kom piuteriu. Ju dėjim o „G yvenk

paprastai" ( Voluntary Sim plicity ) vadovė C e cile Andrew s atlikusi

tyrim ą nustatė, kad Šiaurės A m erikoje sutuoktiniai kalbasi v id u ­

tiniškai dvylika m in u čių per dieną. Šonas ir E im e m ano, kad jų

atveju tikslesnis skaičius yra penkios ar šešios m inutės, o ir šneka­

si jie daugiausia apie einam uosius reikalus ir nam ų ruošą. K ą jau

kalbėti apie intym ius santykius - tam jie per daug pavargę.

G aliausiai jie nusprendė į pirm ą vietą iškelti savo santykius.

Šono, finansininko, žodžiais tariant, jiem s reikia pasirūpinti savo

„svarbiausia investicija". Tai reiškia: m ažiau rūpintis vaikų u ž­

im tum o reikalais, kas m ėnesį skirti vienas kitam pasim atym us,

sekm adienio rytais rasti laiko intym iem s santykiam s, triskart per

savaitę papusryčiauti drauge. Eim e dirba nam ie, todėl Šonas kart­

kartėm is skam bina jai tiesiog šiaip, kartais net pam alonindam as

erotinėm is užuom inom is. Jei kas nors, girdėdam as Eim ės pokal­

bį, klausia, kas skam bina, ši atsako: „Tai santykių rem onto spe­

cialistas." Ši pora atgavo prarastą laiką ir bendrom is pastangom is

rado būdų, kaip puoselėti santykius, kad jie stiprėtų.

Visų pirma - saugumas

Siekiant išsaugoti m eilę svarbiausia gebėti atskirti santykių klau­

sim us nuo praktinių sunkum ų, pastaruosius tuom et nesunku

išspręsti vienu ypu. Savo pirm uosiuose tyrim uose devintajam e

240
 K aip p a l a i k y t i m e i l ė s gyvast į

dešim tm etyje pasitelkdam i E T M mes nustatėme, kad partneriai,

kurie išm oko pasikliauti vienas kitu ir užm egzti tvirtesnį ryšį, įgijo

ir geresnių įgūdžių spręsti kasdienėm s problem om s, kurios ik i tol

tem dydavo jų santykius. Jie išm oko d irb ti drauge, tapo atviresni ir

lankstesni. M e s supratom e, kad taip atsitiko todėl, jog kasdienės

problem os ir tėra viso labo kasdienės. Jos nebebuvo ta scena, ku ­

rioje galėtų reikštis partnerių baim ės dėl santykių ir nepatenkintų

poreikių.

D žim as ir M erė dabar jau gali ram iai kalbėti apie šio išvykas

nardyti jūroje - jie nebeįsivelia į šėtoniškus dialogus. Bet dar v i­

sai neseniai vos užsim inus apie tokią išvyką M e rė užsiplieksdavo

įn iršiu ir rūpesčiu dėl „ mačo atsiribojim o" ir „beprotiškos rizikos".

Dabar, kilus klausim ų dėl sunkum ų, galinčių rastis D žim u i išvyks­

tant į ilgą kelionę nardyti, jis pirm iausia paklausia M erės, ar ne­

reikia jai padėti jaustis saugiai apie tai kalbantis. A r jai kyla kokių

jausm ų, kuriais ji norėtų pasidalyti?

M e rė vertina tai, kad jos nuom onės klausiama, ir sako, jog šiek

tiek baim inasi. J i jau nebesijaučia palikta, kai D žim as išvyksta, bet

vis dėlto jaudinasi dėl jo. J i prisipažįsta girdėjusi, kad vienas iš

D žim o kom panionų garsėja nutrūktgalviškum u. D žim as patikina

ją, kad griežtai laikysis saugum o taisyklių, kaip jie jau buvo sutarę,

ir čia pat pasisiūlo atsisakyti kelionės, jei M e re i tai kelia rūpesčių.

M e rė jaučiasi išklausyta ir nuram inta, todėl gali ram iai klausytis

vyro aiškinim o, kodėl ši išvyka jam tokia svarbi. Tada jau jie kartu

per dešim t m in u čių išsprendžia visus praktinius klausim us, susi­

jusius su D žim o kelione.

A š skatinu partnerius, planuojančius, kaip spręsti būsim as

problem as, tarkim e, žm ona nori, kad vyras daugiau prisidėtų

prie vaikų auklėjim o, pirm iausia surengti P. J. Į. p oka lb į apie tai

ir atskleisti savo baim es ir poreikius, susijusius su šiuo klausim u.

241
 S e p t y n i e smi ni ai p o k a l b i a i

Tada jie gali įvardyti praktinius klausim us ir, jau kaip kom anda,

apsvarstyti galim us sprendim us. D žanet buvo įpratusi kaltinti

vyrą M orisą , kad jis nepadeda jai nustatyti leistin o elgesio rib ų

jųdviejų sūnui. M orisas tokiais atvejais greitai pasišaipydavo iš

jos susirūpinim o ir dingdavo. D abar ji pradeda p oka lb į su vyru

pripažindam a savo pažeidžiam um ą. „A š nesijaučiu esanti gera

mama, - sako ji. - M a n labai sunku apibrėžti vaikui, kas galima, o

ko ne. T o d ė l jaučiuosi, lyg būčiau kažkas tarp raganos ir ištižėlės.

M a n e visa tai labai slegia. Ta pasaka be galo - nustatyti taisykles,

kovoti su jo išsisukinėjim ais, aiškintis m okykloje, vežioti jį į visus

tuos renginius. A š darausi pikta, bet tik dėl to, kad m an iš tikrųjų

reikia pagalbos. A š nebegaliu to pakelti viena. Suprantu, kad tu

pasitrauki apim tas nevilties, bet tada palieki m ane vieną ir sutri­

kusią. Prašau, drauge raskim e kokią nors išeitį.“

M orisas, dabar jau įsitikinęs, kad žm ona jį vertina ir pasitiki

juo, išgirsta jos nerim ą ir reaguoja į jį. Ju od u pripažįsta, kad abu

prislėgti tėvystės rūpesčių ir abiem reikia vienas kito paramos.

Ju od u apibrėžia problem ą - jų sūnus pernelyg artim ai bendrauja

su labai jau lengvai į gyvenim ą žiūrinčiais draugais - ir jie kartu

nusprendžia nustatyti tam tikras ribas. Ju od u aptaria, kaip konk­

rečiai palaikytų vienas kitą kalbėdam iesi su sūnum i, jei šis šių ribų

nepaisytų.

Pokalbis, kaip b ū ti tėvais drauge, tu ri b ū ti konstruktyvus.

D ialogas, virstantis žūtbūtiniu įniršiu ar beviltišku išsisukinėjim u,

niekada neduos tinkam ų rezultatų. K ad problem os būtų spren­

džiam os, būtina gebėti susitelkti ir elgtis lanksčiai. E m o cin io sau­

gum o sąlyga yra kom andiniai veiksm ai ir kūrybiškas problem ų

sprendim as. D augybė tyrim ų įrodė, kad em ocinis saugumas ir

tvirtas ryšys susiję su m ūsų gebėjim u įvardyti savo poreikius, įsi­

jausti į aplinkin ių būseną, toleru oti nesklandum us ir m ąstyti aiš­

242
 K aip p a l a i k y t i m e i l ė s gyvast j

kiai, nuosekliai. Bandant išspręsti, kokią nors praktinę problem ą,

derėtų pirm iausia išsiaiškinti, ar joje neslypi koks nors neišspręs­

tas santykių klausim as. Kartais, iškilus problem ai, pakanka išgirs­

ti, kaip em ocingai partneris atlieka m uzikos kūrinį, ir problem a

nušvinta naujai.

K a i H elė spaudžia D o n ą pasitikrin ti dėl nevaisingum o, jis spi­

riasi. Ju o d u problem ą įvardija įvairiai: kaip kovą dėl viršenybės,

kaip skirtingą p ožiū rį į norą turėti vaikų, D o n o savanaudiškum ą,

H elės perdėtą dėm esio poreikį, jųdviejų kaip poros nesuderina­

m um ą. T ai išties d idžiu lė problem a! Tačiau per P. J. Į. p oka lb į ji

pakinta ir sumažėja. D on as jau įstengia kalbėti apie tai, kaip H e ­

lės viską užgožiantis troškim as susilaukti k ū d ikio verčia jį jaustis

nereikalingą. „Kartais nuogąstauju, kad esu tau tik sperm os ban­

kas, - sako jis. - M a n reikia žin oti, kad tau esu svarbus dėl savęs

paties.“ K a i H elė ir D onas jau gali kalbėti apie tai ir vyras įsitikina,

kad H elės troškim as susilaukti k ū d ikio yra jos m eilės jam dalis, šis

nesusipratim as tam pa viso labo laiko klausim u. D onas suvokia,

kad jeigu juodu dar m etus išbūtų kartu, jų santykiai sutvirtėtų ir

jis gal nebeprieštarautų kreiptis į m edikus vaisingum o klausim u.

H elė tam pritaria.

Sukurkite glaudaus ryšio istoriją

Partneriam s įsivėlus į šėtonišką dialogą dažnai, užuot nuosekliai

papasakojus, kas vyksta, kartojam a tik sum išim ą liu d ijan ti „kas su

m um is darosi?“ p ob ū džio giesmelė. Partnerių pasakojam os isto­

rijos - iškraipytos ir vienpusiškos. Jie m an sako, kad jų santykiai

klostosi puikiai, ir čia pat puola įnirtingai, netaktiškai kaltin ti vie­

nas kitą. Jie sakosi trokštą globos, bet tuoj papasakoja, kaip atstu­

243
 S e p t y n i es mi ni ai p o k a l b i a i

m ia vienas kitą, kai bando pasirūpinti. E m o cin is nepastovum as

neleidžia jiem s suteikti savo istorijai prasmės, griauna jų gebėjimą

pateikti nuoseklų savo santykių vaizdą. Bet kai partneriai geba įsi­

jausti į vienas kito jausmus ir „jaučiasi jaučiami", tai padeda jiem s

pasiekti pusiausvyrą, tiek fiziologinę, tiek em ocinę, ir jie jau gali

susistem inti savo turim ą inform aciją, sutelkti m intis ir pateikti

nuoseklią savo jausm ų ir santykių istoriją.

Istorijų m um s reikia tam, kad galėtum e susivokti savo gyveni­

me. M e s panaudojam e jas kaip tam tikrus m odelius, padedančius

žengti toliau. M e s kuriam e istorijas, o jos, savo ruožtu, kuria mus.

Partneriai, jausdam iesi saugiai vienas kito draugijoje, gali sukurti

rišlią savo santykių istoriją ir rasti būdų, kaip juos atkurti ir sutvir­

tinti. Taip ne tik prasm ingai susum uojam a, kas įvyko praeityje,

bet ir nubrėžiam os ateities gairės.

Jūsiškė glaudaus ryšio istorija turėtų apibendrinti, kaip judu

patekote į nepatikim o ryšio zoną ir galiausiai drauge radote būdų

išbristi iš tos klam pynės.

N ik o lė ir Bertas atėję pas m ane išsakė visiškai skirtingas savo

santykių istorijos versijas ir nė vienas nepripažino, kad kito papa­

sakota istorija tu ri bent kokį ryšį su tikrove. Ju o d u gyveno skir­

tingose santuokose ir nė vien o iš jų pasakojim as neatrodė teisin ­

gas. Bet praėjus keletui m ėnesių jų ryšys tapo gerokai tvirtesnis

ir jie jau įstengė pateikti aiškų, logišką pasakojim ą apie jiem s k i­

lusius sunkum us ir kaip jie išgelbėjo savo santuoką. Jie tai pava­

d in o „K a ip N ir B nugalėjo dem onus, įveikė atskirtį ir galutinai

suartėjo".

„N a, mes įsim ylėjom e iš p irm o žvilgsnio, - pradeda pasakoti

Bertas, - ir nors nesuvokėm e, ką darą, ir nė vienas iš m ūsų nebuvo

patyręs, ką reiškia geri santykiai, net ir su savo tėvais, m um s sekėsi

visai neblogai. M e s m ylėjom e vienas kitą. Bet vėliau, jau susilaukę

244
 K aip p a l a i k y t i me i l ė s gyvast į

trijų dukrelių, pajutom e, kad viskas išsivadėjo ir m ūsų santykiuo­

se padvelkė šaltukas. N ik olė s valdos buvo nam ai, m ano - darbas

ir sportas. O kai jai prasidėjo tos bėdos su sveikata ir mes nusto­

jom e m ylėtis, tada m ūsų ryšys visai nutrūko. M anau, tai aš kal­

tas - užuot ją palaikęs, dažnai pasitraukdavau į savo darbą ir pas

draugus.“

„N e p risiim k visko vien sau, - įsiterpia N ik o lė . - Pasijutusi

apleista pradėjau visur įžiūrėti tavo kaltę. Tada ir įsisukom e į tą

„N ik o lė atakuoja" ir „Bertas atsiriboja" polką ir tepastebėdavo­

me, kaip bjauriai elgiasi partneris. G aliausiai ėm ėm e suprasti,

kad prarandam e vienas kitą, ir jau nepaisydam i galim ų padarinių

pradėjom e dalytis savo nuoskaudom is ir išsakyti poreikius. M es

supratom e, kad abu jaučiam ės labai vieniši."

Č ia pasakojim ą perim a Bertas: „A š m anau, kad labiausiai

m um s padėjo suvokim as, jog mes nesame tokie jau skirtingi.

M e s tik kitaip išreiškėm e savo liūdesį. A š turėjau suprasti, kaip

m ano atsiribojim as išgąsdino N ik o lę ir privertė ją pasijusti pa­

žeidžiam a. K a i ji išdrįso m an tai pasakyti, m ane iš naujo u žplūdo

jausm ai jai."

N ik o lė šypteli vyru i ir priduria: „Lū žio taškas m an buvo, kai

tu pasakei, kad jautiesi išsekintas nuolat girdėdam as vardijam us

savo trūkum us, kuriuos įžvelgiau tavyje, kad tik sielvartauji ir esi

netekęs vilties, jog m ylėsiu tave. Nenorėjau, kad taip jaustum eisi.

Tada abu ir suradom e būdą kalbėtis apie savo jautrias vietas, at­

sigręžti vienas į kitą, suteikti vienas kitam galim ybę pabandyti iš

naujo. K a i m udu prisim inim ais grįžom e į tą naktį, kai gim ė m ūsų

paskutinis kūdikis, tu leidai m an išlieti visas tas senas nuoskaudas

ir nusivylim ą. Pripažinai, kad neužtarei manęs prieš tą daktarą,

nors aš m aniau, jog turėjai tai padaryti. M a n tai buvo labai svarbu.

A š vėl pradėjau tavim i pasitikėti."

245
 S e p t y n i e s mi ni ai p o k a l b i a i

Bertas atsigręžia į m ane ir nusijuokia. „M u d u tikriausiai atro­

dom e labai patenkinti savim i, ir iš tiesų jaučiam ės nuveikę d id žiu ­

lį darbą. A š jaučiu, kad susigrąžinau žm oną. M e s radom e kelią at­

gal, į artim um ą, ir m an patinka, kad dabar galim e papasakoti, kaip

tai padarėm e. T ai teikia m an pasitikėjim o savimi.“

B ertu i ir N ik o le i nereikėjo ypatingos pagalbos, kad išdėstytų

šią istoriją drauge. K artais m an tenka tru p utį padėti partneriam s

aiškiau suform uluoti kai kurias jų istorijos detales. Jeigu jum s rei­

kia pagalbos, siūlau padėti vienas kitam rem iantis šiais patarim ais:

• Trim is būdvardžiais arba pasitelkę tris įvaizdžius ap ib ū d in k i­

te savo santykius, tapusius nesaugiais ir patekusius į negatyvią

spiralę. Pavyzdžiui, vedantys į aklavietę, išsekinti, minų laukas.

• Pasirinkite du veiksm ažodžius, kurie išreikštų, kaip kiekvie­

nas iš jūsų įsisukote į tą negatyvų šokį ir kaip sugebėjote pa­

keisti žingsnį. A š paspaudžiau, tu nusigręžei. Bet m udu išmoko­

me kalbėti apie savo baimes ir atsigręžti vienas į kitą.

• P risim in kite vieną esm inį m om entą, kai išvydote vienas kitą

kitoje šviesoje, pajutote kai ką nauja ir gebėjote ištiesti vienas

kitam ranką. Pamenu tą šeštadienio popietę, kai išėjau. Grįžęs

į kam barį pam ačiau tave raudant. Tavo veido išraiška labai su­
jaudino mane. A š pajutau mūsų abiejų liūdesį, tada priėjau prie
tavęs ir pasakiau, jog noriu, kad mes vėl būtume artimi, jog man
reikia tavo pagalbos. M es turėjome padėti vienas kitam.
• Pateikite tris būdvardžius, em ocijų apibūdinim us ar vaizdi­

nius, apibūdinančius jūsų santykius šiuo m etu. Žaismingi, ku­

p in i pasitenkinimo, keliantys žavesį, palaim ingi, ranka rankon.

• Išskirkite vieną veiksm ą, kurį atliekate norėdam i puoselėti

atvirus ir vis gerėjančius tarpusavio santykius. Apsikabinam e

prieš užmigdami, pasibučiuojame nubudę.

246
 K aip p a l a i k y t i me i l ė s gyvas t j

M a rio n ir Stivas, sėkm ingai išgelbėję savo santykius nuo n u o­

latin ių barnių ir atkūrę patikim ą em ocinį ryšį, pasakoja savo is­

toriją. „Iš pradžių m ūsų santykiai buvo šalti ir įtem pti, mes abu

jautėmės vieniši, - sako M a rio n . - Stivas vis užsipuldavo mane,

trenkdavo durim is, o aš tiesiog traukdavausi ir slėpdavausi. M u d u

abu m atėm e vienas kitą tik kaip keliantį problem ų. Bet tą dieną,

kai ėm ėm e kalbėti apie skyrybas, abu supratom e, kad bijom e pra­

rasti vienas kitą. Tada ėmėm ės vienas kitą m okyti pasitikėti vie ­

nas kitu.“

Č ia įsiterpia Stivas: „Įdom iausia buvo kalbėti apie tą metą,

kai viskas iš tikrųjų pasikeitė. M a n lem iam as m om entas buvo, kai

M a rio n verkdam a prisipažino, kad visuom et m anė esanti ne itin

graži, protinga ir seksuali ir kad jai labai gaila, jog aš galiausiai pa­

sijutau vienišas. Ir kad ji norėjo atsiverti m an ir b ū ti su m anim i,

bet pabijojo. Nem anau, kad kada nors esu jautęsis toks artim as jai

kaip tuom et. N iekuom et nesupratau, kaip ji iš tiesų jautėsi. K a ip

ji stengėsi neužgauti manęs, kai mes nutolom e. O aš nesupratau,

kaip ją žeidžia ir žem ina m ano piktos pastabos.“

A š paklausiau: „M a rio n , ar p risim en i tą m om entą, kai u žp lū ­

do nauji jausm ai, kai judu su Stivu pasijutote visai kitaip?“ - „O ,

taip, - atsakė ji. - T a i buvo ta naktis, kai kalbėjom ės apie tai, kaip

jis spaudžia m ane tol, k ol neištveriu. Staiga pam atau, kad jis la­

bai liūdnas. Vyras sako: „N a, m an b ū tų geriau, jei tu p yktu m ant

m anęs, negu visiškai ig n oruotu m mane. K a i tu pyksti ant manęs,

aš ben t jau žinau, kad tau šį tą reiškiu.“ A š supratau. Dabar, kai

tik im u vėl viskuo abejoti, m in tim is grįžtu prie to pokalb io. T a i

m ane nuram ina. M a n o did eliam ir stipriam vy ru i reikia to iš m a­

nęs. N uostabu, tiesa?“ J i pakreipia galvą į šoną ir nusišypso lyg

tik ką atskleidusi didžiausią paslaptį. Ši paslaptis keičia visą jos

pasaulį.

247
 S e p t y n i es mi ni ai p o k a l b i a i

Stivui ir M a rio n nesunku prisim in ti teigiam ų pavyzdžių iš savo

dabartinių santykių. Jie pritaria m inčiai, kad jų dabartinę santykių

padėtį geriausiai atspindi tai, kaip juodu pasisveikina ir apsikabina

grįžę vakare. M a rio n sako, kad ji jaučiasi labiau „pasitikinti“ kaip

žm ogus nuo to laiko, kai abu sugebėjo pasukti savo santykius rei­

kiam a kryptim i. J i jaučiasi „artim a“ Stivui ir patiria „ram ią laim ę“.

Stivas atsargiai renkasi žodžius: „K ai ji ryžtasi prisiartinti, aš tirps-

tu, - sako jis. - Ir mane apim a euforija. T ai visiškai kitoks pasitikė­

jimas. A r tirpti, būti apimtam euforijos ir pasitikėti nepakanka?“ A š

sakau jam, kad, m ano nuom one, jiem s viskas bus gerai. L ie p iu jam

paklausti M a rio n ir ši atsako plačia atvira šypsena.

Paskui mes kalbam ės apie tai, kad bus ir tokių m om entų, kai

jie pasiges vienas kito ženklų, nesugebės reaguoti ir įsisuks į nei­

giam ų em ocijų ratą. Jie apsvarsto, kaip konkrečiai galėtų sustab­

d yti dėl šėtoniškų dialogų beįsisukantį neigiam ų em ocijų ratą.

Tokiais atvejais Stivas sako M a rio n : „Č ia mes abu pralaim im e ir

m um s abiem skaudu.“ M a rio n m ane patikina: „A š tegaliu g iliai

įkvėpti ir pakeisti temą. A š sakau Stivui: „M an e tai gąsdina. M u m s

reikia stabtelėti“.“ Ju od u pripažįsta, kad dabar jau, užplūdus skaus­

m ui, randa laiko įsiklausyti ir paguosti vienas kitą.

Paprašau jų pasakyti m an vieną būdą, ką ju od u daro, kad iš­

laikytų pasiekiam um ą ir stiprų ryšį. Jie sako, kad kas keletą die­

nų rašo vienas kitam m eilės laiškelius ir lip d o juos prie pagalvių,

rankinių ar b u itin ių technikos prietaisų. Žavu! A š pati kartais taip

darau savo vaikam s. Bet kodėl m an neatėjo į galvą padaryti taip

savo vyrui? Jie dar prisipažįsta m an, kad pasim ylėję visuom et pa­

sako vienas kitam , ką partneris padarė labai gerai. Per tuos bar­

nius jie buvo praradę pasitikėjim ą savo seksualiniu patrauklum u

ir gebėjimais, o dabar sugebėjo parem ti vienas kitą ir susigrąžinti

tarpusavio pasitikėjim ą.

248
 K aip p a l a i k y t i me i l ė s gyvastj

Sukurkite ateities meilės istoriją

A š prašau partnerių sukurti jų ateities m eilės istoriją. M e s kal­

bamės apie tai, kokias savo asm eninio gyvenim o svajones ju odu

puoselėja ateičiai - artim iausiem s penkeriem s ar dešim čiai m etų.

K u o saugesnę užuovėją randam e su m ylim uoju, tuo labiau galim e

pasitikėti savim i, b ū ti atkaklesni ir drąsesni. Turėdam i arčiau sa­

vęs m ylim ą žm ogų mes labiau pasitikim e savim i ir galim e drąsiau

svajoti. Savo istorijoje partneriai dėsto, kaip jų santykiai klostysis

ateityje. Tam jie prašo vienas kito pagalbos ir aptaria, kaip ben d­

rom is jėgom is galėtų šią istoriją paversti tikrove.

„A sm eniškai aš norėčiau įk u rti savo bendrovę, - sako Stivas

M a rio n . - K a d ir mažą. Bet negaliu to padaryti be tavo pagalbos.

Ir n oriu tai padaryti kliaudam asis tavo požiūriu, o ne prieštarau­

damas jam. Tavo idėjos m an išties naudingos.“ K a i ateina M a rio n

eilė kalbėti, ji sako m ananti, kad gal jau metas jai pagaliau baigti

m okslus. Ir kad ji labai vertina jo pasisiūlym ą prižiū rėti vaikus va­

karais, kai jai paskaitos. J i taip pat užsim ena, kad per artim iausius

penkerius m etus ju od u galėtų susilaukti dar vieno kūdikio. T ai iš­

girdęs Stivas užverčia akis ir apsimeta, kad griūva iš krėslo. B et jis

sutinka, kad galim a apie tai kalbėti, nors jam ši m intis ir baisoka. Ji

susidom i jo baim ėm is ir sutinka išklausyti nuogąstavim us.

Tada pokalbis pakrypsta apie tai, kaip juodu įsivaizduoja savo

ateities santykius. A b u n o ri išsaugoti iš naujo atrastą tarpusavio

artim um ą ir neprarasti savo bū dų tai padaryti. M a rio n sako Sti-

vui, kad norėtų patobulinti jų intym ius santykius ir siūlo drauge

paskaityti knygų apie seksą. Jis sutinka. Jis norėtų, kad ju od u pra­

leistų daugiau laiko kartu su vaikais ir m ažiau su jos gim inėm is. Jai

nelengva tai girdėti, bet įstengia išklausyti jo argum entus ir nebe

taip priešiškai p riim ti tokį pasiūlym ą. M a rio n nusako jam savo

249
 S e p t y n i e smi ni ai p o k a l b i a i

ribas. J i „tiesiog negali im ti ir atsisakyti“ švęsti religinių švenčių

su savo artim aisiais ir jis gerbia tokią jos nuostatą. J i pažvelgia į

m ane ir sako: „N eblogai, ar ne? Prieš keletą m ėnesių mes negalė­

jom e sutarti, kada vykti apsipirkti, jau nekalbant apie visus tuos

pokyčius ir ateities planavim ą.“ Patikim as em ocinis ryšys - štai

kas viską pakeitė.

G aliausiai klausiu, ką juodu, būdam i jau labai seni, norėtų pa­

pasakoti proanūkiam s apie savo santykius. Stivas sako: „A š norė­

čiau pasakyti jiem s, jog buvau geras vyras ir iš tikrų jų dėjau visas

pastangas, kad m ano žm ona būtų laim inga. K a d ji visuom et buvo

m ano gyvenim o šviesa. Ir dabar yra.“ M a rio n neįstengia kalbėti.

Su ašarom is akyse sušnabžda: „Pritariu.“

Išsaugokite pozityvius pokyčius:

kurkite naujus modelius

A tsisveikinusi su M a rio n ir Stivu prisim enu, kad E T M taikym o

pradžioje mes nebuvom e linkę klausinėti partnerių, kaip jie pla­

nuoja saugoti pozityvius savo santykių pokyčius. V isu om et m a­

niau, kad jeigu jau supranti, kas yra m eilė, pripažįsti savo prierai­

šum o poreikius ir randi kelią į P. J. Į. pokalbius, tai taip užburia,

kad partneriai, savaime suprantam a, m ano, jog taip bus am žinai.

Ir nėra jok io reikalo planuoti, kaip išsaugoti m eilę. Bet m ano k o n ­

sultuojam os poros privertė m ane pagalvoti kitaip. K a i atrandi

naujų b ū dų palaikyti ryšį su partneriu, kuriant pasakojim ą apie

šiuos pokyčius visai ne pro šalį įtraukti į jį naujai atrastas em oci­

jas, suvokim ą ir reakcijas. G laudaus ryšio istorija - tai nuoseklus

būdas atspindėti jūsų santykių dramą. D ram ą, kuri neišvengia­

ma, kad ir kaip aiškiai viskas atrodytų. Poros sako m an, kad taip

250
 K aip p a l a i k y t i m e i l ė s gyvast į

lengviau išsaugoti pozityvius pokyčius, kuriuos pačiom s pavyko

pasiekti, ir leidžia susikurti jų santykių m odelį - saugią užuovėją,

kurią sukūrė drauge ir gali atkurti bet kada ir tiek kartų, kiek tik

prireiks.

Partneriai taip pat gali pasinaudoti šiais pozityviais m od e­

liais - jie padėtų susidoroti su kartkartėm is kylančiom is santy­

kių problem om is, ypač kai paliečiam os jautrios vietos. Jie taip

pat padeda apsisaugoti nuo šalutinio poveikio, kai m us įžeidžia,

įveikti abejones ir išsaugoti ryšį. K a i skrendant lėktuvą im a blaš­

k yti ir aš p u olu į paniką, nusiram inti padeda p risim in im ai apie

panašias situacijas praeityje ir kaskart lėktuvui pavykdavę saugiai

n utūpti.

G laudaus ryšio istorija - tai kažkas panašaus. M a rio n kartą

m an sako: „Kartais m ano kūnas tiesiog liepia bėgti, jis sako man,

kad šie santykiai lygiai tokie pat kaip su m ano tėčiu ar buvusiu

vyru. Tu om et prisim enu, kai ryžausi pam ėginti su Stivu ir viskas

buvo gerai. Tai padeda m an atsigręžti ir riziku oti iš naujo, užuot

jį atstumus. K artais m ano protas sako, kad dabar jo eilė reaguoti

ir kad aš neturėčiau prašyti. Bet prisim enu, kad jis yra sakęs ne­

žinąs, ką daryti, jei nepadedu jam ir nepasitikiu juo. Tada atrodo,

tarsi dalis m ano smegenų sakytų: „Jaučiuosi lyg atsidūrusi ryklių

knibždančiam e vandenyje." Bet tie pozityvūs praeities vaizdai

m an prim ena, kad įbridau tik į seklią balutę. Ir kad su Stivu esu

visiškai saugi."

N au ji pozityvaus ryšio m odeliai kelia iššūkį ne tik m ūsų įpras­

tiniam p o žiū riu i ir reakcijom s į partnerį, bet taip pat ir santykių

m odeliam s, atsiradusiem s iš gausybės santykių su tėvais ir b u vu ­

siais m ylim aisiais. Jie keičia m ūsų p ožiū rį į artim us santykius ir

į tai, kas juose galim a ir kas ne. Jie keičia m ūsų supratim ą apie

m us pačius. A š turiu om enyje ciniškas, nepadorias m intis, sukel­

251
 S e p t y n i e s mi ni ai p o k a l b i a i

tas m ūsų ankstesnio gyvenim o; m intis, apie kurias net nenutuo­

kiam e, kol jos nepasirodo tuom et, kai esame apim ti panikos, nes

praradom e tvirtą ryšį su m ylim u žm ogum i.

Stivas m an sako: „Kartais, kai prarandu kontaktą su ja, m ano

m intys nuklysta į tikrai neigiam ą erdvę ir protas sako man, kad

visi santykiai - tikras mėšlas. K a d negali pasitikėti ir pasikliauti

niekuo ir jau vien bandym as tai daryti rodo, jog esi kvailys. K ad

vienintelis būdas gyventi - saugotis, jog nebūtum užpultas iš nu­

garos, ir viską kontroliu oti. Tokiais m om entais aš nebūnu drau­

giškas, o M a rio n lieka tik priešo vaidm uo. Bet dabar m udu su

M a rio n jau užm ezgėm e ryšį ir, net jei m an kyla tokių m inčių, kita

m ano esybės dalis ram i, tad galiu kurti m ūsų glaudaus ryšio isto­

riją. O ji gal net panašesnė į film ą. A š mąstau apie vaizdus, u žp il­

dančius m ūsų kuriam ą istoriją, ir apie tai, kad buvęs kartėlis, regis,

nuplaukia kažkur šalin. M anau, kad tai padeda m an b ū ti atvires­

niam žm onai, taip pat ir kitiem s žmonėms."

Johnas B ow lb y manė, jog m intyse kurdam i m eilės m odelius

mes apibendrinam e tūkstančius kad ir pačių nereikšm ingiausių

ryšių su m ylėtais žm onėm is. O šie m odeliai, savo ruožtu, valdo

m ūsų lūkesčius ir reakcijas dabartyje. Puiku, jei šie m ūsų m odeliai

iš praeities yra aiškūs, nuoseklūs ir pozityvūs, ir blogai, jeigu jie

negatyvūs, painūs ir chaotiški. M e s visuom et linkstam e laikytis

to, ką jau žinom e. Jei šis p olin kis negatyvus, praeities įp ročiai gali

m us įkalinti, tada bus sunkiau atvirai p riim ti pozityvius santykių

su m ylim aisiais pokyčius. Negatyvūs m odeliai perša m um s m intį,

kad artim um as yra pavojingas ir kad pasitikėti kitu kvaila, ar kad

esame niekam tikę ir negalim e tikėtis, jog m us m ylės. Pozityvūs

m odeliai tvirtina, kad aplinkiniai daugiausia yra verti pasitikėji­

m o, kad m us galim a m ylėti ir galim e tikėtis rūpinim osi. Išmokę

puoselėti patikim us, m eile grindžiam us santykius su partneriais

252
 K aip p a l a i k y t i m e i l ė s gyvast į

ir įtraukę į savo m od elį naujas patirtis, teigiančias, kad m ūsų san­

tykiai su kitais galim i, mes įžengiam e į naują pasaulį. Senos n u o ­

skaudos ir neigiam a praeities santykių patirtis pasitraukia į šalį ir

nebedaro įtakos m ūsų elgesiui su m ylim ais žm onėm is.

Iš tyrim ų, pavyzdžiui, tokių, kuriuos atliko K a lifo rn ijo s u n i­

versiteto psichologė M a ry M a in su suaugusiaisiais, turinčiais

įgim tą pasitikėjim o kitais ir saugum o jausmą, m atom e, kad nėra

esmė, jog šie žm onės gyvenim e palaikė vien p uikius santykius su

tėvais ir globėjais. Svarbiausia, kad jie m oka b ū ti em ociškai atvi­

ri, aiškiai nusakyti savo praeities santykius, įvertin ti gerą ir blogą

p atirtį ir padaryti teisingas išvadas. Skatindam a partnerius pra­

tu rtin ti savo m eilės sampratą, aš raginu juos p o zity via i p erfor­

m u oti jų pasąm onėje g lū din čius artim o ryšio su kitais m odelius.

N au jieji m od eliai padeda jiem s iš tiesų b ū ti su partneriu, užuot

kovojus su kadaise buvusių santykių atgarsiais.

A š galiu, pavyzdžiui, pasakyti jiem s: „Žinau, kad tavo m ig d o­

linis kūnas, o jis atsako už em ocijas, priim a naują inform aciją ir

atitinkam ai reaguoja, bet gal m alonėtum visą šią inform aciją su­

tvarkyti, surūšiuoti ir sudėti į savo prefrontalinę žievę, kuri atsa­

kinga už m ąstym ą. G a li praversti ateičiai." Naujausi neurom okslo

tyrim ai rodo, kad tai, ką sakau, ne šiaip m etaforos. Danas Siegelis,

aktyviausiai propaguojantis naujausių m okslo apie sm egenis atra­

dim ų taikym ą aiškinant žm onių santykius, knygoje „Vaikų auklė­

jimas: žvilgsnis iš vidaus" (Parentingfrom the Inside O u t ) tvirtina,

kad m ąstym o m odeliai glūdi m ūsų smegenyse, kaip tik jais rem ­

dam iesi neuronai siunčia inform aciją vienas kitam . D aug kartų

siųsdam i ir gaudam i vienodus pranešim us neuronai, kaip teigia

K anados psichologas D onaldas Hebbas, susijungia į tam tikrus

takus. N au ji potyriai, jeigu jie prisim enam i ir įsisavinam i, gali iš

tiesų pakeisti smegenų struktūrą.

253
 S e p t y n i e smi ni ai p o k a l b i a i

Taig i M a rio n ir Stivas dabar bando „išgraviruoti“ smegenyse

savo atnaujintų santykių takus. Takus, įtvirtinančiu s jųdviejų p o ­

zityvias vienas kito ir tarpusavio santykių nuostatas. A š manau,

visi būdai m eilei palaikyti, aprašyti šiame pokalbyje, padeda neu­

ronam s susijungti reikiam u būdu ir sukurti n eu ron in į vilties ir ti­

kėjim o tinklą, padėsiantį partneriam s išsaugoti ryšį ateityje.

G aliausiai visa, kas čia m inėta - ritualai, istorijų kūrim as -

tai paprasti būdai, skatinantys partnerius nuolat skirti dėm esio

savo santykiam s. Šis dėm esys - lyg deguonis, palaikantis ryšio

gyvybę ir klestėjim ą. Psichologas Robertas Karenas knygoje

„Prieraišum o pagrindai: p irm ie ji santykiai ir kaip jie form uoja

m ūsų gebėjim ą m ylėti“ (Becom ing Attached: F irst Relationships

and H o w They Shape O u r Capacity to Love ) prim ena, kad n orin t

p atirti stiprią ir ilgai trunkančią m eilę, padedančią em ociškai ir

intelektualiai klestėti, visai nebūtina b ū ti turtingam , apsukriam

ar žarstyti sąm ojus. V isa, ko reikia, tai „būti ten“ visom is prasm ė­

m is. Je i gebėsim e tai, m eilė ne tik bus ilgalaikė - ji sužydės naujai

ir tai nuolat kartosis.

Analizuokite ir mokykitės

• A r jūsų santykių šiuo m etu netrikdo kokie nors pavojaus

ženklai, iš praeities kylantys p risim inim ai, žeidžiantys jautrias

vietas, nerim as ar panašiai ? G a l galite nu rod yti, kada paskutinį

kartą tai pastebėjote? G alb ū t jūsų kūnas siunčia žinią „čia kaž­

kas negerai“ ir jus užplūsta atitinkam ų em ocijų banga. A r gali­

te įvardyti tas em ocijas? O kaip jum s galėtų padėti partneris?

Kas galėtų jus nuram inti ir sustabdyti beįsisukantį negatyvų

ratą? A r galite pasidalyti šia problem a su m ylim u žm ogum i?

254
 K aip p a l a i k y t i m e i l ė s gyvast į

• A r galite p risim in ti p ozityvių jūsų santykių m om entų? K a d ir

labai m enkų. Jeigu tai priverčia jūsų širdį krustelėti ir jus šyp­

telėti; vadinasi; jie svarbūs. A r jūsų partneris žino apie juos?

Pasakykite jam.

• A r galėtum ėte išskirti esm inius jūsų ryšio m om entus, kai san­

tykiai pasiekė aukštesnį lygm enį arba jūs patys ar partneris ta­

pote atviresni ir atsakingesni? K a ip tai įvyko? K ą jūs ar partne­

ris padarėte, kad tai įvyktų? Kartais mes prisim enam e pirm ąjį

b u čin į, susitaikym ą po rim to kivirčo ar atvejį, kai m ylim asis

buvo supratingas ir gavome iš jo tai, ko labiausiai reikėjo.

• A r šiuo m etu turite ritualų, reiškiančių atsidavimą, išsiskyrim ą

ar santykių atnaujinim ą? A r sąm oningai ištariate pasisveikini­

m o ir atsisveikinim o žodžius? Pasitikrinkite, ar galite kartu

su partneriu išvardyti tuos ritualus. A r galėtum ėte susikurti

naują kasdienį ritualą, kuris padėtų jum s tapti atviresniem s,

atsakingesniems ir labiau padedantiem s vienas kitam ?

• P risim inkite, kaip aptarėte kokią nors problem ą, tik tos d is­

kusijos baigėsi tiek jūsų, tiek partnerio n usivylim u. A r ga­

lėtum ėte surašyti savo poreikius ir baim es, kurias jautėte

tai aptardam i? K a ip galėtum ėte tai pasakyti partneriui? K ą

partneris galėtų padaryti, kad padėtų jums? Jei sulauktum ė­

te tokios pagalbos, kaip, jūsų nuom one, tai paveiktų judviejų

diskusiją?

• D rauge su partneriu pabandykite sukurti glaudaus ryšio is­

torijos pradžią. Įtraukite tai, kaip jus buvo įsukęs šėtoniškas

dialogas ir kaip iš jo ištrukote, sukūrėte P. J. Į. p oka lb į ir atkū-

rėte ryšio pojūtį. K o judu abu išm okote iš tos patirties? Jeigu

jum s sunku kurti šią istoriją, aptarkite tai su partneriu ir, kad

užduotis būtų lengvesnė, pritaikykite tuos elem entus, kurie

buvo aptarti šiame pokalbyje anksčiau, pavyzdžiui, sugalvoki­

255
 S e p t y n i e s mi ni ai p o k a l b i a i

te tris būdvardžius, apibūdinančius jūsų ryšį. Padėti galėtų ir

šio p okalb io pavyzdžių aptarimas.

• D rauge sukurkite savo ateities m eilės istoriją - aprašykite,

kaip atrodys jūsų ryšys p o penkerių ar dešim ties m etų. Pagal­

vokite, k okį vieną dalyką jūs patys dabar galėtum ėte padary­

ti, kad padėtum ėte savo svajonei išsipild yti. T ai papasakokite

savo partneriui. K a ip jis gali jum s padėti, kad išsipild ytų jūsų

asm eninės svajonės?

• K o k į m enkniekį galėtum ėte padaryti kasdien, kad jūsų m yli­

m asis pajustų jus „esant čia“, kartu su juo? Paklauskite partne­

rio, kaip tai atsilieptų jūsų santykiam s.

• Jūs ką tik nukeliavote į naują m eilės m okslą. Sis m okslas skel­

bia, kad m eilė yra gerokai svarbesnė, nei tvirtin a pačios sen­

tim entaliausios dainos apie ją. Bet m eilė nėra m istinė, pa­

slaptinga jėga, kuri, kaip teigiama dainose, verčia mus iš kojų.

M e ilė - tai m ūsų išlikim o kodas, ir ji tu ri savo logiką, kurią mes

dabar jau pajėgiame suprasti. Tai reiškia, kad tvirtas, d id elį pa­

sitenkinim ą teikiantis m eilės ryšys nėra tik svajonė, tai pasie­

kiamas tikslas, pasiekiamas m um s visiem s. Ir tai keičia viską.

TREČI A DALIS

aalia
 Traumuojančių žaizdų gydymas.
Meilės galia

„Pokalbiai su žmona - man tikras atokvėpis

nuo tų dalykų, kurie čia dedasi...
Kaip pirmas oro gurkšnis, kai per ilgai
išbūni panėręs po vandeniu.“

Joel Buchannan, JAV kareivis Irake,

„Washington Post Magazine“,
2006 m. vasario 12 d.

K a i žm onės vienas kitam bando paaiškinti, kaip jie supranta pa­

saulį, neišvengiam ai atsiranda tokių personažų kaip pabaisos,

raganos ar vaiduokliai. Jie vadinam i įvairiai - ragana žiežula, de­

vyngalviu slibinu, giltine su dalgiu. Šios būtybės atspindi m ūsų

suvokim ą, koks pavojingas ir nenuspėjam as yra gyvenim as. T ik

kitų žm onių parama ir supratim as mus gali apsaugoti nuo šių siau­

būnų. N e t kai viskas atrodo beviltiška, ryšiai su kitais žm onėm is

teikia paguodos ir stiprybės. B illy Joelas dainoje „Labanakt, Sai-

gone“ kalba kareivio Vietnam e vardu. Priedainyje choras traukia:

„M es krisim e visi kartu." D ain os pabaiga skamba kaip iškilm ingas

pasižadėjim as, o ne kaip laidotu vių giesmė. Brolybės ryšiais susiję

259
 „L a i k y k m a n e t v i r t a i “ g a l i a

kareiviai drąsiai stos prieš dem onus, nuo kurių, jei kovotų pavie­

niui, būtų bėgę neatsigręždam i.

M a n o vaikystė, laisvam aniška tėvo aludėje, bet katalikiška kla­

sėje, buvo ganėtinai saugi. V is dėlto kartais susapnuodavau skais­

tyklą ar raudonakį nelabąjį, labai panašų į seserį Teresą, m ano

m okyklos direktorę, kviečiančią mane pasiaiškinti dėl padarytų

nusikaltim ų, pavyzdžiui, kodėl pavogiau Tiffan y A m os liniuotę

ir, kai niekas nematė, piktdžiugiškai ja talžiau pačią savininkę. A š

m elsdavausi visiem s šventiesiem s - jie sudarė m ano asm eninę

gelbėtojų kom andą, visi, apsirengę baltai ir m ėlynai, buvo be galo

panašūs į m ano mažąją senelę anglę. Šis m očiu čių legionas niekad

nepavėluodavo p u lti į pagalbą ir m ane išgelbėdavo!

K a i gyvenim as tam pa pernelyg pavojingas ir nenuspėjamas,

suvokiam e, kaip labai m um s reikia aplinkin ių pagalbos pasitin­

kant lik im o iššūkius. O po m ūšio, kai skauda žaizdas ir iš m ūsų

pasitikėjim o savim i tvirtovės lieka griuvėsiai, štai tada m um s la­

biausiai prireikia tų, kuriem s mes rūpim e. M ū sų svarbiausių ryšių

kokybė lem ia, kaip gydom ės traumas ir po jų atsigauname, o ka­

dangi viskas juda ratu, savo ruožtu ir traum a veikia m ūsų santy­

kius su tais, kuriuos m ylim e.

Ž o d is trauma kilęs iš lotyn ų kalbos žodžio, reiškiančio „su­

žalojimą". Psichologai nuo seno linkę m anyti, kad tik nedaugelis

m ūsų per visą gyvenim ą yra patyrę tikrą traumą. Tačiau dabar vis

labiau im am a suprasti, kad traum inis stresas beveik toks pat daž­

nas kaip depresija. Per neseniai atliktą išsamų tyrim ą daugiau nei

12 proc. J A V m oterų pripažino kuriuo nors gyvenim o laikotarpiu

išgyvenusios d id elį potraum inį stresą.

Traum ą galim a apibrėžti kaip bet kokį baim ę keliantį įvykį,

kuris akim irksniu pakeičia m um s pažįstam ą pasaulį, padaro mus

bejėgius ir em ociškai pribloškia. Jau kalbėjom e apie tarpusa­

260
 T r a u m u o j a n č i ų ž a i z d ų g y d y m a s . M eilės g a l i a

vio santykių traumas, kurias, nors ir netyčia, sukelia vienas kitą

m ylintys partneriai: p risim inkite 5-ą pokalbį - „A tleidim as už

skriaudas“. D abar kalbėsim e apie dar skaudesnes žaizdas, žm onių

ar įvykių sukeltas neliečiant m ūsų tarpusavio santykių. Per dau­

gybę m etų m ano kolegom s ir m an teko susidurti su žm onėm is,

patyrusiais prievartą vaikystėje, užpu olim o ar išprievartavim o au­

kom is, vaiko netekusiais tėvais, vyrais ir m oterim is, kenčiančiais

sunkias ligas ar išgyvenančiais tragiškus katastrofų padarinius.

Teko bendrauti ir su kolegų žūties slegiamais p olicijos pareigū­

nais, sugniuždytais ugniagesiais, nes negalėjo išgelbėti patekusių­

jų į bėdą, m ūšių p risim in im ų persekiojam ais kariais.

T u rėti atjaučiantį m ylim ą žm ogų, vadinasi, turėti saugią prie-

bėgą supančioje sum aištyje. Jei jaučiatės em ociškai vieniši, nesu­

laikom ai ritatės į bedugnę. A tsitiesti p o traum os kur kas lengviau

tu rin t žm ogų, iš kurio galite tikėtis supratim o ir param os. C h ri-

sas Fraley ir jo kolegos iš Ilinojaus universiteto p atvirtin o šiuos

teiginius tirdam i Rugsėjo 11-osios liudinin ku s, tom is tragiško­

m is akim irkom is buvusius Pasaulio prekybos centre ar n etoli jo.

Praėjus aštuoniolikai m ėnesių po tragedijos tie, kurie neturėjo į

ką atsirem ti, dažniau išgyveno slegiančius prisim in im u s ir buvo

perdėtai irzlūs, kentė depresiją, palyginti su tais, kurie jautėsi

saugūs artim o žm ogaus prieglobstyje. Negana to, pastarieji, pa­

sak jų draugų ir artim ųjų, p o tragedijos jautėsi netgi tvirčiau nei

ik i jos. A trod ė, lyg jie bū tų gebėję p a k ilti virš esamos situacijos ir

tapti gerokai stipresni, nei buvo.

N eturėdam i patikim o ryšio su kitais žm onėm is negalim e taip

sėkm ingai kovoti su traum os padariniais, o šie, savo ruožtu, žlug­

do m ūsų santykius. Ir priešingai, pasitikdam i negandą petys į petį

su m ylim u žm ogum i darom ės tvirtesni, sugebame atgauti dvasi­

nes ir fizines jėgas, o tai dar labiau stiprina tarpusavio ryšį.

261
 „L a i k y k m a n e t v i r t a i “ g a l i a

Užgniaužti jausmai

N e t in stin ktyviai suvokdam i, kad m eilė padėtų m um s greičiau

išsigydyti žaizdas, to li gražu ne visuom et išdrįstam e atsiverti ir

žengti jos pasitikti.

N eretai tam, kad apsigintum e nuo pavojaus, turim e „užšal­

d y ti“ savo jausm us ir tiesiog veikti. T ai ypač taikytin a tiem s, kam

pavojus yra kasdienio darbo dalis. N iu jo rk o ugniagesys sakė

m an: „K a i skubam e į gaisrą, ypač jeigu jis did elis, aš jaučiuo-

si lyg pripum pu otas. Įjungę sirenas lekiam e gatvėm is gelbėti

žm on ių . M e s žinom e, kaip tai daryti. G aisre tu tiesiog veiki. Te n

nėra vietos baim ei ar abejonėm s. Jei ir pajun ti jas, tiesiog n u ­

stum i šalin.“

Problem os iškyla vėliau. M e s ne visuom et suvokiam e, kad

esame sužeisti. M u m s atrodo, kad tai m enkina m us kaip žm ones,

darom ės silpnesni ir ne tokie patrauklūs. D augelis m ūsų šias bai­

mes ir abejones laikom e savyje m anydam i, kad jei jas parodysi­

me, tai susilpnės m ūsų galios, kai pavojus grįš. K a i kurie iš m ūsų

m ano, kad apginti privatų gyvenim ą galim a tik pabaisą laikant

uždarytą narve. K ariai kalba apie tylėjim o įžadus ir apie tai, kaip

jie privalą slėpti karinę patirtį, kad apsaugotų ne tik save, bet ir

m ylim us žm ones. Jie skatinam i taip elgtis. K ariuom enės kape­

lionas m an prasitarė: „M es kareiviam s sakom e: „Nepasakokite

žm onom s apie patiriam us baisum us, tai tik gąsdins ir žeis jas.“ O

žm onom s mes sakom e: „N eklausinėkite apie karą. T ai tik iš naujo

prim ins jūsų vyram s tuos skaudžius m om entus.“

Bet pabaisų neįm anom a išlaikyti narvuose. Jos ištrūksta. Ir

tai visam laikui pakeičia m us - kaip mes m atom e pasaulį ir kaip

m atom e save pačius. Traum a sudaužo m ūsų viltis, kad pasaulis

yra teisingas, o gyvenim as - nuspėjamas. Po patirtų sukrėtim ų

262
 T r a u m u o j a n č i ų ž a i z d ų g y d y m a s . M eilės g a l i a

keičiasi m ūsų bendravim as su m ylim aisiais ir em ocin iai ženklai,

kuriuos jiem s siunčiam e. M u s pakeičia drakono alsavim o karštis.

Kanados taikdarys A frikoje, kuriam teko m atyti, kaip žu d o­

m os m oterys ir vaikai, grįžęs nam o suvokė, kad nebegali apkabin­

ti savo žm onos ir vaikų. Jo vaikų veidai p rim inė jam veidus tų,

kuriuos matė m irštančius. Jis nesiryžo to pasakyti žm onai. Vyras

užgniaužė šiuos jausm us savyje. N evilties apim ta žm ona patiki­

no: „Jis taip ir negrįžo namo.“ Em ociškai jo čia nėra, skundėsi ji. Ji

negalinti jo „rasti“.

K arį, grįžusį iš Irako ir besigydantį po sunkios chirurginės ope­

racijos, kaskart kai žm ona ruošiasi išeiti iš nam ų apsipirkti, ištinka

nepaaiškinam i įniršio priepuoliai. Jis sako jai, kad niekada daugiau

ja nebepasitikės ir kad jų santykiai baigti. Ji sutrikusi ir apim ta de­

presijos. Bet tai baigiasi tada, kai jis galiausiai papasakoja jai apie

m ūšyje patirtą sužeidim ą, kurį anksčiau bandė sum enkinti savo šei­

m os akivaizdoje. G u lin čiam ant neštuvų, gausiai sulaistytų krauju,

daugiausia svetimu, jam buvo atliktas paskutinis patepimas ir jį pa­

liko vieną. Žm on a staiga suprato, kaip jį „sužalojo“ tai, kad šalia ne­

buvo jos. J i taip pat suprato, kodėl jis atsisakė nuskausm inam ųjų -

jam atrodė, kad skausmas - tai atpildas už jo „nusikaltim us“ kare.

M e s privalom e išm okti „atitirp in ti“ savo jausmus ir pasidalyti

jais su tais, kuriuos m ylim e. T ai reiškia, kad ir jie, m ūsų m ylim ieji,

bent akim irką turi pažvelgti drakonui į akis. Tai vienintelis būdas

jiem s iš tikrųjų suprasti m ūsų skausmą, m ūsų poreikius, laikyti

m us tvirtai ir padėti m um s išgyti. Tas kanadietis taikdarys ir tas

Irake sužeistas kareivis padarė tai, ko stengiausi jus išm okyti šio­

je knygoje. Partnerių padedam i jie leid o sau įsileisti juos į savo

em ocin į pasaulį. G a l jie ir nepasidalijo visom is savo patirtų išban­

dym ų detalėm is, bet išm oko išreikšti savo skausm o esmę ir atsi­

gręžti į m ylim uosius.

263
 „L a i k y k m a n e t v i r t a i “ g a l i a

Šios poros sugebėjo suprasti, kaip vieno iš sutuoktinių patirtis

pakeitė jį, ką jis turėtų išsigydyti ir kaip turėtų kreiptis į partnerį

pagalbos ir paguodos. Ž m on o s sugebėjo prisipažinti, kaip sunku

jom s buvo ištverti išsiskyrim o laikotarpį ir kaip beviltiškai jos jau­

tėsi, kai vyrai grįžo tokie nutolę ir p ikti. D irb d a m i su kareiviais ir

jų žm onom is mes ir vienus, ir kitus laikom e kariais: vien i kaunasi

svetim uose kraštuose, k iti - nam ų fronte.

Nesvarbu, ar atskleidžiam e, kas m us ištiko, ar ne, traum a v i­

suom et paliečia abu partnerius. Partneris jaučia skausmą ir stre­

są stebėdamas, kaip m ylim as žm ogus bando išsigydyti žaizdas,

ir taip pat sielojasi dėl pasikeitusių santykių. Ugniagesio žm ona

M arse pasakė m an: „Po to, kai gaisre žuvo keturi m ano vyro drau­

gai, m an prasidėjo košm arai. Jie atsinaujina kaskart, kai suskamba

telefonas ar kai pam atau prie durų p olicin in k ą. R egiu H alą žuvu­

sį. Pabundu apsipylusi prakaitu ir įsitveriu į jį. V erkiu tykai, kad

nepažadinčiau jo. Žinau, kad jam buvo labai sunku, kai tai atsitiko.

M u m s labai padėjo, kad atsivėrėme vienas kitam ir ėm ėm e apie

tai kalbėtis. Jis patikino, kad jam labai skaudu, bet vis tiek neatsi­

sakytų savo profesijos. O aš pasiguodžiu jam, kaip kartais sunku

b ū ti ugniagesio žm ona.“

K erol, prieš dvejus m etus patekusi į skaudžią autom obilių ava­

riją ir ik i šiol esanti neįgali, nuolat kenčianti skausmus, labai suirzta,

kai jos partnerė Laura tyliai rauda, bet nekalba apie savo jausmus.

K erol kaltina ją esant šaltą. Galiausiai Laura ram iai ištaria: „Gerai,

prisipažįstu, kad daugiau nebegaliu. A š nebepakeliu visų tų vizitų

pas gydytojus, advokatus, nuolat klausytis skirtingų diagnozių ir,

be viso to, dar viena pati rūpintis vaikais. A š patiriu tokį stresą, kad

kartais suvokiu keikianti tave už tai, jog tau skauda. K a ip m an tau

pasakyti, kad skauda ir man, kad aš kenčiu dėl to, jog tau taip skau­

da? Ir kai tu irzti, m an geriausia pasišalinti, kad nepratrūkčiau ir

264
 T r a u m u o j a n č i ų ž a i z d ų g y d y m a s . M eilės g a l i a

dar labiau tavęs neįskaudinčiau. G a l m an trūksta tavo pripažinim o,

kad tai nutiko ne tik tau. K a d tai nutiko m ums. Ta avarija visam

laikui pakeitė m ano gyvenim ą. Ir m an taip pat reikia pripažinim o.“

Atsigręžkite į mylimąjį

K a ip tvirtas ryšys padeda m um s susidoroti su trauma?

D aną ir M av is pas m ane nukreipė gydytojai, bijodam i, kad

dažni šios poros kivirčai neleis D a n u i atsigauti po labai stipraus

insulto, ku rį šis patyrė prieš trejus metus. Jo ligos padariniai buvo

labai skaudūs. K eturiasdešim t šešerių Danas turėjo p alikti darbą

ir porai grėsė netekti būsto. Pirm us m etus po insulto Danas ne­

galėjo kalbėti, bet dabar jau, nors ir labai lėtai, kalba, tik sunkiai

vaikšto. Įpusėjus gydym o seansui suvokiu, kad šiai porai m ano

pagalba nereikalinga. Jie tu ri vienas kitą! Jie labai prisirišę ir atjau­

tus, ir M a v is spindi iš pasididžiavim o pasakodam a, kaip Danas

pradėjo naują verslą - gam ina puikius baldus. M a n paklausus,

kaip juodu įveikė insulto padarinius, M av is atsakė: „N a, pirm us

porą m ėnesių mes tik laikėm ės apsikabinę ir verkėm e. V is i m um s

sakė, kad reikia kurti konkrečius planus, bet m udu tenorėjom e

drauge graužtis. Toks didelis buvo m ūsų praradimas.“

M a v is ir Danas padeda vienas kitam atsigauti suteikdam i sau­

gią priebėgą, kur kiekvienas jų galėtų pasielvartauti. Iš pradžių

abu buvo pernelyg sutrikę, bet ilgain iu i jiem s pasisekė susitaikyti

su savo nelaim e. Danas pasakojo, kaip M avis visuom et nuram in­

davo jį patikindam a, kad visada bus šalia ir kad ji tik in ti jo stipry­

be ir gebėjim u rasti išeitį. „Jūs, M avis, esate D a n u i kaip saugus

uostas, kaip pasitikėjim o ir vilties šaltinis, ir kaip tik tai padėjo

jam žingsnis po žingsnio judėti pirm yn “, - beliko pasakyti man.

265
 „L a i k y k m a n e t v i r t a i “ g a l i a

M a v is liū d n a i pripažįsta, kad ne visuom et būna švelni ir rū ­

pestinga. K artais ji, kaip ir Danas, būna nervinga ir irzli. „Sykį

netekusi kantrybės išrėžiau, kad jis turėtų labiau pasistengti

vaikščioti, nes aš tiesiog nepajėgiu viskuo p asirū p in ti viena. O jis

net nepažvelgė į m ane ir visą dieną nepratarė nė žodžio.“ Danas

šyptelėjęs pridūrė: „Vėliau, vakare, aš pasakiau, kad esu luošas ir

todėl jai visiškai nenaudingas, o ji, tokia žavinga, lengvai susiras

kitą vyrą. B et ji tik atsakė, kad negali be m anęs, nors aš iš tiesų

luošys.“

K a i Danas neranda savyje jėgų kovoti toliau, M avis padaro

tai už jį. „Ji sakydavo: „Tu padainuok m an vieną eilutę iš m ūsų

dainos. Padaryk tai dėl manęs.“ Taip aš iš naujo pradėjau m okytis

kalbėti.“ M avis temato, ką negaluojantis sutuoktinis tu ri geriau­

sia, ir tikina jį, kad, nepaisant nieko, su visom is savo žaizdom is jis

jai vis tiek brangus. J i nepaliauja siuntusi jam žinią, kad tiki, jog jis

atsities ir susikurs naują gyvenim ą. J i užkerta D a n u i kelią į b evil­

tiškum ą ir depresiją. J i duoda jam pretekstą nesiliauti stengusis.

N o rs D anas kalba lėtai ir vietom is neaiškiai, aš suvokiu, kad

šis pasakojim as didele d alim i yra jų bendros kūrybos vaisius. Yra

žinom a, kad viena sėkm ingo gydym osi p o traum os dalių - gebėti

suteikti tragiškai istorijai nuoseklų vaizdą, tokį, kuris padėtų susi­

gaudyti chaose ir suvokti, jog padėtis vėl gali b ū ti kontroliuojam a.

K a i vienas iš partnerių susitelkia į negatyvias ištikusios negandos

puses, kitas tuoj atskuba į pagalbą ir bando pateikti platesnį situa­

cijos paveikslą.

M a v is prisipažįsta: „Po kelių m ėnesių, kai m edicininės pagal­

bos program a jau ėjo į pabaigą, pajutau nebepajėgianti susidoroti

su įtam pa. M a n e apsėdo m intis, kad D an o insultas gali pasikarto­

ti. Teįstengiau galvoti apie vaistus, kurie galėtų apsaugoti jį nuo

tokios grėsmės. K artą susėdom e ir pabandėm e p risim in ti viską,

266
 T r a u m u o j a n č i ų ž a i z d ų g y d y m a s . M eilės g a l i a

ką m um s sakė gydytojai. A trod o, insultą sukėlė padidėjęs kraujo­

spūdis ir paveldim um as - D an o gim inėje taip jau yra buvę. Tačiau

jo dėdė Austinas sulaukė aštuoniasdešim t septynerių, tad mes pa­

bandėm e p risim in ti, koks buvo jo gyvenim o būdas. Pakoregavę

keturis dalykus nusprendėm e, kad to pakanka ir kad dabar jau

galim e b ū ti ram esni dėl atkryčio grėsmės. Sudarėm e sąrašą visų

p riem on ių ir jų ėmėmės, pažym ėjom e, koks buvo kiekvienos jų

poveikis. Tada aš pasijutau ramiau.“ Svarbiausia, kad ši pora stojo

prieš negandą drauge.

Patikim as ryšys padeda m um s įveikti traum ą ir išg yti todėl,

kad:

• M a ld o m ūsų skausmą ir teikia ramybės. F izin is ir em ocinis

artim um as ram ina n ervų sistem ą ir padeda atgauti pusiau­

svyrą, tiek fiziologinę, tiek em ocinę. Bėdos ištiktam partne­

riu i m ylim ojo globa tokia pat reikalinga ir be galo svarbi kaip

ir vaistai. K artais mes neparodom e užuojautos todėl, kad b i­

jom e - m anom e, jog m ūsų em ocinis atsakas kaip nors dar la­

biau susilpnins partnerį. M e s nesuprantam e, kokią galią tu ri

m ūsų m eilė.

• Padeda m um s neprarasti vilties. M ū sų ryšys verčia nesiliauti

kovojus. Danas ram iai sako: „Jei M avis paliktų mane, aš liau-

čiausi kovojęs ir pasiduočiau.“ M avis praėjus m etam s nuo

D a n o insulto padovanojo jam m edžio apdirbim o įrankių

kom plektą! Tai paskatino D an ą im tis visiškai naujos veiklos,

o M a v is suteikė pagrindo didžiu otis juo.

• U žtik rin a m us, kad tas „kitas“ žm ogus, kuriuo tapom e, - toks

pat vertinam as ir m ylim as. M u m s reikia, kad kas nors pasaky­

tų, jog b ū ti priblokštam užgriuvusių sunkum ų nėra žlugim o

ženklas.

267
 „L a i k y k m a n e t v i r t a i “ g a l i a

• Padeda m um s susivokti; kas įvyko. Pasakodam i savo istoriją gal­

būt ir patys pradėsim e geriau suprasti to, kas mus ištiko; reikš­

mę; iš chaoso atkurti tvarką ir pasijusti vėl valdantys padėtį.

E m o cin is ryšys be galo svarbus gydym ui. D augum a traum ų

specialistų yra įsitikinę; kad būsim us traum os padarinius geriau­

sia num atyti žvelgiant ne į tai, ar labai baisi nelaim ė ištiko, o į tai,

ar yra į ką atsigręžti tikintis paguodos ir supratim o.

Tačiau gal ne kiekvienas iš m ūsų turi galim ybę susidoroti su

drakonu taip, kaip tai gebėjo Danas ir M avis. K a ip sužinojom e

ankstesniuose skyriuose, mes dažnai pasigendam e tarpusavio

prieraišum ą liud ijan čių ženklų. Nepastebim e, kaip partneris ilgisi

em ocinio nusiram inim o, puolam e ką nors daryti, sprendžiam e

praktines problem as, bet paliekam e m ylim ąjį vieną su jo skaus­

m u. A rb a nesugebame d u oti aiškaus ženklo, kad m us reikia pa­

guosti. M ū sų poreikiai, m ūsų ryšio troškim as, m ūsų vienišum o

jausmas, kai nerandam e saugios priebėgos, em ocinės pusiausvy­

ros praradim as, - visa tai nelem tų įvykių sukelto em ocin io chaoso

padariniai. Ir jei nerandam e m eilės ir ryšio su partneriu, šis em o­

cinis chaosas tik stiprėja.

Traumos atgarsiai

M ū sų em ocijos ir siunčiam i ženklai ne visuom et būna teisingi -

kartais juos užgožia pernelyg garsūs kadaise patirtos traum os

atgarsiai. Jie gali sutrikdyti, išgąsdinti ir m ūsų partnerį. P risim i­

nim ai, perdėtas jautrum as, ūm ios reakcijos, irzlum as ir pykčio

p riepuoliai, beviltiškum as ir uždarum as - tokie gali b ū ti traum os

požym iai. Traum os atgarsių persekiojam i žm onės dažnai slepia

268
 T r a u m u o j a n č i ų ž a i z d ų g y d y m a s . M eilės g a l i a

nuo partnerio šią problem ą. Jie m ano turį gebėti patys susidoroti

su ja ar kad partneris to nesupras. O šis, savo ruožtu, p riim a šiuos

požym ius asm eniškai, im a sielvartauti ir atsiriboja.

Zen ą ir V ilas susikivirčijo bandydam i aiškintis, kas sutrukdė

jiem s pasim ylėti praėjusią naktį. V ilas įsižeidęs dėl Zen os „atstū­

mimo", ši ty li ir ašaroja. G aliausiai Zeną papasakoja V ilu i, kad kai

ji gulėdam a lovoje išgirdo jį lipant laiptais, staiga m intim is grįžo į

autom obilių stovėjim o aikštelę, kur kadaise buvo išprievartauta.

Išgirdus artėjant sunkius žingsnius ją vėl užplūdo baim ė. M y lė tis

ji jau negalėjo. Jai kalbant V ilo veide pasipiktinim ą keičia suprati­

mas ir užuojauta. Z enos išpažintis viską pakeitė. V ilas jos nenoro

m ylėtis jau nepriėm ė kaip įžeidim o ar pykčio, tai suprato, kaip jos

troškim ą nuolat saugotis. Zeną paaiškino jam, kad nors pu ikiai

supranta esanti nam ie ir saugi, jos kūnas reaguoja taip, lyg grėstų

pavojus. V ilas sugebėjo nuram inti Zeną, raudančią dėl prarasto

saugum o ir savitvardos jausmo.

M ū sų nervų sistem ai prigim ta sutikus pabaisą kurį laiką dre­

bėti iš siaubo. Smegenys įtem ptai b u d i stebėdamos pavojaus

ženklus ir, esant bent m enkiausiam įtarim ui, skelbia pavojų. M aža

to, kad m us lanko tie nelem ti praeities prisim inim ai, mes darom ės

„apsėsti" - negalim e užm igti, esame nenuspėjam i ir be pagrindo

irzlūs. D eja, irzlum as dažnai atsigręžia į m ūsų partnerį, o šis taip

pat pajunta įtam pą ir nerim ą. Traum inis stresas persm elkia m ūsų

santykius.

Ted u i teko tris kartus dalyvauti karinėse m isijose Irake. G r į­

žęs jis važiuoja su žm ona autom obiliu ir netenka savitvardos, kai

kitas vairuotojas užkerta jam kelią ir priverčia sukti į kelkraštį.

K elkraščiai labai pavojingi - tai jis prisim ena iš Irako. Tedas im a

persekioti nusižengusį vairuotoją - lekia d id žiu liu greičiu ir vienu

m etu net stukteli į autom obilio galą. K a i D o rin , jo žm ona, prašo

269
 „L a i k y k m a n e t v i r t a i “ g a l i a

jį nusiram inti ir liautis lėkus, jis ją iškoneveikia. T ik gerokai vėliau

jis sugeba ram iai pažvelgti į tai, kas įvyko. Vyras atsiprašo žm o­

nos ir ju od u kartu aptaria, kaip reikėtų elgtis tokiose situacijose.

Jausti nerim ą ir pratrūkti p ykčiu - šias d vi būsenas skiria plonytė

riba, kurią daugeliu atvejų taip lengva peržengti. Patyrus traum ą

ši riba tam pa dar plonesnė. Ted u i nem alonu girdėti D o rin sakant,

kad jo nesitvardym as ją gąsdina. Jie ilgai kalbasi apie tai ir galiau­

siai sutaria dėl keleto frazių, kuriom is D o rin perspės Tedą, kad jo

įniršis im a peržengti ribas, ir taip padės jam nusiram inti. Ir juodu

pasijunta artim esni.

Nuolatinė atskirtis

Patyrus traum ą lik ti vienam - kai siekiant suvaldyti jausm ų su­

m aištį užgniaužiam os visos em ocijos - yra pražūtinga tam, kas ją

patyrė, ir gali sugriauti visus jo santykius su žm onėm is. Jo partnerį

tai įsuka į panikos ir nesaugum o spiralę ir susilpnina poros ryšius.

D ė l to kenčiantis asm uo nebegali patirti gydančio teigiam ų em o­

cijų poveikio, neišskiriant ir artim um o m ylim ajam džiaugsm o.

A tsikratyti savo jausm ų sunku ir tai darantys žm onės dažnai ieško

palengvėjim o griebdam iesi narkotikų ar alkoholio, o tai tik dar la­

biau atitolina galim ybę atkurti em ocinį ryšį.

D žo, daugelį m etų dirbantis policijoje, per nuožm ų susišau­

dym ą neteko kolegos ir dabar jau trečias m ėnuo tu ri nedarbingu­

m o lapelį. T ik tuom et, kai draugas atvyko pasveikinti jo m ažosios

dukrelės su šeštuoju gim tadieniu, D žo suvokė savo atskirtį. D ra u ­

gas pasakė matąs, koks laim ingas yra D žo, kad tu ri tokią šeimą,

kuri jį m yli, ir kad tai, be abejo, labai padeda jam išgyventi draugo

netektį. D žo neginčijo, kad yra laim ingas. Bet pats taip nesijautė.

270
 T r a u m u o j a n č i ų ž a i z d ų g y d y m a s . M eilės g a l i a

Vėliau tą vakarą pagaliau atsivėrė žm onai M egan. Jis pasakė jai,

kad jaučiasi kaltas dėl draugo žūties. Jis buvo susigėdęs ir išsigan­

dęs. Ž m on o s m eilė ir palaikym as buvo D žo pats geriausias tos gė­

dos ir baim ės atsvaras.

D žo ir M egan įstengė gan greitai grįžti į norm alų gyvenim ą,

bet kas atsitinka, kai traum ą patyrę asmenys lieka em ociškai už­

dari? Traum os aidas neišsisklaido. Jo vis atsikartojantys atgarsiai

pam ažu pagraužia partnerių ryšį ir pasitikėjim ą, todėl šie privalo

suprasti, kad vengim as atverti savo jausmus pasm erkia jų santy­

kius nuslysti į šėtoniškų dialogų prarają. A š perspėjau: „D žo, ne­

pakliū k į spąstus. K u o didesnis tavo stresas, kuo labiau išmuštas

iš vėžių jautiesi, tuo labiau užsisklendi. Šitaip neišsigydysi. N ie k o

daugiau ir neveiki, tik tūnai nustėręs ir ieškai, kaip pasislėpti nuo

drakono. Je i tu nieko nebejauti, atstum i ir žm oną. J i nebegali tavęs

parem ti. Tiesą sakant, ji lieka vieniša. Jūsų ryšys silpnėja ir tai m a­

tydam as tu dar labiau sielvartauji. Ratas užsidaro.“

N eviltis, kuri apninka išgyvenusiuosius traumą, dažnai išpro­

vokuoja tokius jų veiksm us, kurie atstum ia partnerį kaip tik tu o ­

m et, kai jo pagalba reikalingiausia. D žeinė ir Edas kartu spokso

per m ano kabineto langą. T ai jau ketvirtas jų apsilankym as pas

mane. K a i pirm ąkart kalbėjom ės telefonu, D žein ė pasakė, kad

santuokoje jaučiasi vieniša. O dabar jie čia dėl pastaruoju m etu

nuolat kylančių kivirčų. D žeinė, valdingesnė ir reiklesnė iš jų d vie­

jų, perprato naują jų negatyvaus šokio figūrą - ėmė tvirtin ti, kad

vienintelis būdas išsivaduoti iš ją kankinančio skausm o yra savi­

žudybė. D eja, ši beviltiška protesto išraiška dar labiau padidin o

atskirtį tarp jos ir Edo. Šis, jau ir taip drovesnis ir labiau linkęs atsi­

traukti, dabar jaučia grėsmę, yra sutrikęs ir pasitraukia dar toliau.

D žein ė pripažįsta nuolat „graužianti“ Ed ą ir sutinka su m ani­

m i, kad tai yra jos protestas prieš nesiliaujantį jo traukim ąsi nuo

271
 „L a i k y k m a n e t v i r t a i “ g a l i a

jos. Edas, savo ruožtu, sako m an, kad atsakydamas į D žeinės irz­

lum ą jis grįžta iš darbo vis vėliau. Ši jauna pora gyveno laim in ­

gai ik i įvykio, nutikusio prieš porą m etų. D žein ė įsileid o į namus

jaunuolį - žiaurų plėšiką. Jis dūrė jai p eiliu ir ji vos m irtin ai ne­

nukraujavo. K eletą m ėnesių jai teko praleisti ligoninėje, bet ir po

to dar jautė nuolatin į skausmą. E d o nuom one, D žein ė jau turėjo

pam iršti šį įvykį. Bet jos košm aruose šis užpuolim as atgyja vis

stipriau, ir dabar ji jau kalba apie savižudybę.

A p tarian t negatyvų jų santykių ratą aiškėja, kad D žeinės gra­

sinim ai nusižudyti yra ne kas kita, kaip jos m aldavim as vyro pa­

galbos vaduojantis iš tų ją persekiojančių košm arų. Jų kivirčuose

įžvelgiu D žeinės patirtos traum os atgarsius. B et Edas nesutin­

ka. Jis m an sako: „Sutinku, kad m ūsų santykiai pasikeitė nuo to

užpuolim o. Bet negaliu suprasti, kaip tai susiję su tuo, kad mes

ėm ėm e nuolat kivirčytis. Štai kad ir paskutinis atvejis. J i tiesiog

pasiuto vien dėl to, kad aš porą valandų buvau pam iršęs įjungti

savo m o b ilų jį telefoną, kai žaidžiau golfą. Ir visi tie grasinim ai pa­

kelti ranką prieš save. A š tiesiog nebegaliu to pakelti.“ Jis sunkiai

atsidūsta, o D žein ė apsipila ašaromis.

D žein ė nebuvo linkusi pasakoti E d u i n ei visų u žpu olim o de­

talių, nei apie savo košm arus. J i jautėsi kaltinam a jo dėl to, kad

buvo tokia kvaila - atidarė duris užpuolikui. A š staiga p risim i­

niau, kad pasakojim e apie paskutinį jų barnį buvo pam inėtas

telefonas. „Palauk, D žeine, - tariau, - tu ju k m inėjai, kad per tą

užpuolim ą, kai gulėjai ant grindų ir buvai beprarandanti sąmonę,

pam atei šalia kavos stalelio ant k ilim o g u lin tį telefoną? B et nesu­

gebėjai priversti savo kūną paklusti ir pasiekti jį.“ J i linkteli. A š kal­

bu toliau: „Dar, prisim enu, sakei, kad nors buvai beprarandanti

sąm onę ir m anei, jog m iršti, vis tiek stengeisi pasiekti telefoną ir

paskam binti E d u i. Ir sakei sau: „A š paskam binsiu E d u i, jis atsku­

272
 T r a u m u o j a n č i ų ž a i z d ų g y d y m a s . M eilės g a l i a

bės ir išgelbės mane.“ A r ne taip?“ D žein ė raudodam a sum urm a:

„Bet aš nesugebėjau to padaryti.“ - „Tai tiesa, bet telefonas buvo

vienintelė tavo viltis. T ai buvo tavo gelbėjim osi ratas. T o d ė l dabar

kaskart, kai skam bini E d u i, o jo telefonas išjungtas, manau, tave

apim a panika. T u suvoki, kad ir vėl negali jo pasiekti, ar ne taip?“

D žein ė rauda, o E d o veidas išduoda, kad pagaliau viską suprato,

vyras rankom is taršo sau plaukus.

D žein ė ir Edas im a kalbėtis apie tai, kad kaskart, kai kas nors

prim ena užpuolim ą, jai žūtbūt prireikia ryšio su juo. K a i susisiekti

nepavyksta, jos kūnas savaime reaguoja taip, lyg ji vėl gulėtų be­

jėgė ant grindų ir jos gyvybė blėstų. J i sako E d u i: „K a i suvokiau,

kad aš viena, o tavo telefonas išjungtas, tiesiog pakvaišau. M a n o

širdis daužėsi, m an ėmė trū kti oro.“ Kalbėdam a apie savižudybę

ji bandė pasiekti, kad Edas suprastų, kokia neviltis ją apim a, kai

suvokia, kad jos gyvybė priklauso nuo ryšio su juo. O E d ą toks

grasinim as pribloškė ir jam pasidarė dar sunkiau reaguoti.

E d u i ir D že in ei pagaliau pavyksta užm egzti P. J. Į. pokalb į ir

jie sukuria tvirtą atspirties tašką, nuo kurio gali pradėti gydyti

D žeinės traum os padarinius. Edas suvokia, kad nevalia m enkinti

D žeinės patirtos baim ės ir skausmo. Jeigu jis jaučiasi sutrikęs, ge­

riau taip ir pasakyti, negu tiesiog pasitraukti. Santykiam s taisantis

Edas darosi nebe toks prislėgtas, o D žeinės košm arai ir p risim in i­

m ų b lyksniai sparčiai slopsta. M aža to, Edas suvokia galįs suteikti

D že in ei tai, ko negali niekas kitas - guodžiantį jausmą, kad jos

skausmas nelieka be dėm esio, kad jis matomas ir suprantamas,

kad ji nepaliekam a vieniša su savo baim e ir kad ji gyvenim e tu ri į

ką atsirem ti.

Patyrusieji traum ą jaučia žūtbūtin į artim o žm ogaus param os

poreikį, tačiau dažnai elgiasi taip, kad šią paramą atstumia. T ai gali

iškreipti jų santykius ilgiem s dešim tm ečiam s, o kartais ir visam

273
 „L a i k y k m a n e t v i r t a i “ g a l i a

gyvenim ui. Tačiau jei partneriai geba atsigręžti vienas į kitą ir k o ­

vo ti drauge, jie gali įveikti drakoną.

V ietn am o karas jau seniai pasibaigė, ben t jau tiem s, kurie pa­

tys nekariavo, ir tiem s, kuriem s neteko laukti grįžtant artim ųjų.

D ag u i tai buvo lyg vakar. Jis vis dar bebaim is dvidešim t trejų le i­

tenantas, vedantis savo b ū rio vyrus į pavojų ir gebantis saugiai

juos visus parvesti atgal. N a, gal ne visai visus. Dagas gauna ne­

įgalum o pensiją ir gydosi nuo alkoholizm o, o jo ketvirtoji san­

tuoka taip pat klostosi nekaip. Jis sako esąs tikras, kad jo žm ona

Paulina ketina jį palikti. Ir jis, ko gero, neklysta. D augiausia laiko

jų bendram e gyvenim e užim a nesibaigianti „Protesto p olka“: ji

skundžiasi, jis traukiasi. Paulina, tru p u tį jaunesnė už vyrą ir ik i

to l nebuvusi susituokusi, p ik tai sako, kad jie tiesiog „dreifuoja į

skirtingas puses“. J i sako D ag ui: „A š m yliu tave, bet tavo ūm us

būdas varo m an stresą. T u arba b ū n i suirzęs, arba tavęs nėra.

Em o ciška i tu išnyksti. K a i bandau pasakyti, kaip labai m an tavęs

reikia, tu tiesiog įsiun ti. A š nebeturiu pasirinkim o.“ Jis atsigręžia

į m ane su kreiva šypsenėle ir sako: „M atai, ar nesakiau, kad ji ke­

tina m ane p alikti. G erai, aš būsiu pasirengęs. V isu o m e t tu ri b ū ti

pasirengęs blogiausiam , kas gali įvykti.“ Toks šūkis gal ir tiktų ka­

riu i, bet ne m ylim ajam .

Paulina ir Dagas atskleidžia daugiau savo „Protesto p olkos“

detalių. Jie sukasi šiame sūkuryje daug greičiau ir audringiau

negu daugum a m ano sutiktų porų. Traum os padariniai suteikia

pap ildom ų neigiam ų vijų jų užburtai spiralei. A š pradedu geriau

suprasti jų santykių paaštrėjim o priežastis, kai Dagas papasakoja

apie savo patirtį Vietnam e. „Labai paprasta, - sako jis. - N ie k a­

da neparodyk baim ės ir niekada neklysk. Jei suklysi, kas nors žus.

Ir tai bus tavo kaltė. Šios dvi taisyklės išgelbėjo m an gyvybę. Jos

m an g iliai įstrigo.“ N esunku suprasti, kaip šios „taisyklės“ „pasi­

274
 T r a u m u o j a n č i ų ž a i z d ų g y d y m a s . M eilės g a l i a

tarnavo" D ag ui užsisklęsti ir tapti liguistai jautriam bet kokiam

Paulinos ženklui, kad jis nesąs tobulas.

Esm in is lūžis įvyksta per šios poros jautriausias vietas palie­

čiantį pokalbį, kai jie vienas kitam atskleidžia, kas juos labiau­

siai žeidžia. Dagas ne tik pripažįsta, kad „slėpėsi, saugiai tūnojo

tam siam e tunelyje", bet ir pasako žm onai labiausiai bijantis, kad

ji pamatys, koks jis yra iš tikrųjų. Paulina, savo ruožtu, sako: „A š

šaukiu ir reikalauju, nes negaliu tavęs rasti. Tai gąsdina mane. A š

m yliu tave. Su visom is tavo baim ėm is, V ietnam u ir viskuo." - „Tu

manęs nem ylėtum , jei žinotum , ką aš ten dariau, - atšauna jis. -

A š grąžinau savo vaikinus nam o, bet niekas neturėtų daryti to,

ką mes ten darėme." Jis prisipažįsta niekad niekam nepasakojęs,

į kokį baisų susišaudym ą buvo patekęs ir kokius davęs įsakym us,

jie dabar jį persekioja, ir kaip jam dėl to gėda. „Jei tai žinotum , pa­

liktum mane. N iekas neįstengtų m ylėti žmogaus, dariusio tokius

dalykus", - sako jis.

Po dar kelių konsultacijų per „Laikyk m ane tvirtai" pokalb į

Dagas jau geba atskleisti svarbiausius savo „slaptos gėdos" fak­

tus. Jis nepasakoja Paulinai visų detalių. A tskleidžia tik tiek, kiek

būtina, kad ji suprastų jo didžiausią baim ę - jog niekas neįstengs

jo m ylėti. Paulinos atsakymas kupinas m eilės ir užuojautos. „Tu

puikus m ylintis vyras, tu darei tai, ką privalėjai daryti, ir tai darei

taip gerai, kaip tik buvo įm anom a. Ir sum okėjai už tai, m okėjai

kiekvieną m ielą dieną. O dabar aš m yliu tave dar labiau, nes tu

nepabūgai riziku o ti ir atsivėrei man", - sako ji.

Dagas priverstas sulaužyti savo paties sukurtą „nenugalim u­

m o" taisyklę - niekada n erodyti jokio silpnum o ženklo. Jis pa­

aiškina, kad m ūšyje baim ė paralyžiuoja ir tik tobulai atliekam i

veiksm ai garantuoja sėkmę. „Jei veiksi tobulai ir nedarysi klaidų,

tik tada žudynės liausis. T ik tada grįši nam o“, - sako jis žm onai.

275
 „L a i k y k m a n e t v i r t a i “ g a l i a

„Betgi neįm anom a b ū ti tokiam tobulam , todėl tu niekada ir ne­

grįžti nam o. N e t jei aš stoviu čia išskėtusi rankas ketindam a tave

apkabinti, ilgėdam asi tavęs“, - raudodam a atsako ji. D abar jau jo

eilė p u lti į ašaras.

D ago ir Paulinos santykiai visiškai pasikeičia, kai ji jam švel­

niai ištaria: „M a n reikia, kad tu įsileistum mane. A š m yliu tave

ir m an taip reikia tavęs.“ B et Dagas neišgirsta prašym o. Jis g irdi

kaltinim ą. N uleidęs žvilgsnį į savo batus ištaria: „Jei taip, tai tu

per daug reikalauji.“ Paulinos veidą iškreipia neviltis, bet tuom et

Dagas nutyla ir pakelia akis į ją. „K ą tu pasakei? - paklausia jis. -

A š girdėjau, tu sakei, kad nedariau to, ką privalėjau daryti, kad tik

viską sugadinau. Jei tu būtum laim inga, neprašytum tokių daly­

kų. B et ką tu m an pasakei?“ T ik po kelių m in u čių Dagas pagaliau

supranta, kad tai jo baim ė kalba už jį: „Jai negali reikėti tavęs. T u

viską sugadinsi, ir ji paliks tave.“ Šis balsas nustelbia Paulinos žo­

džius apie m eilę ir paverčia juos priekaištavim u. Paulina apkabina

jį. Vyras jai taria: „M a n taip pat reikia tavęs. M a n reikia tavo palai­

kym o. Ir aš n oriu palaikyti tave.“ Po keturiasdešim ties m etų Dagas

pagaliau grįžta nam o.

Didžiausia kliūtis

V isos traum os, užsitęsusi baim ė ir pyktis sukelia nepageidautinų

padarinių. Bet labiausiai santykiam s kenkianti kliūtis, m ano gal­

va, yra gėdos jausmas, ateinantis paskui. Patyrę traum ą jaučiam ės

išgąsdinti, apnuodyti ar tiesiog jaučiam ės blogai. M e s jaučiam ės

atsakingi už tuos baisius dalykus, kurie m um s nutiko, ir neverti

dėm esio ir globos. A rg i galim e prašyti to, ko nesame nusipelnę?

M a n o pacientė D žein ė per pirm ąją konsultaciją pasakė: „Būsiu

276
 T r a u m u o j a n č i ų ž a i z d ų g y d y m a s . M eilės g a l i a

atvira, visas tas kalbėjim asis apie santykius tėra laiko gaišimas.

A rg i kas nors apskritai norėtų bendrauti su m anim i? Po to u žp u o­

lim o jaučiausi šlykšti.“ T o k io m is akim irkom is ypač reikia, kad

kas nors paneigtų tokias bjaurias nuostatas, kitaip tariant, reikia

m ylin čio žm ogaus palaikym o. Edas sako žm onai: „Tu m ano bran­

giausia. A š vos nepraradau tavęs. M a n skaudu girdėti tave taip kal­

bant. T u buvai sužeista. N e tu ri to gėdytis. O dabar aš jau žinau,

kaip tave palaikyti, ir tu nebeturi nieko bijoti.“

M u m s reikia artim o žmogaus, kuris būtų saugi užuovėja, ku­

ris bū tų šalia, kai m um s skaudu, ir patikintų mus, kad nesame kal­

ti dėl to, kas įvyko, ir kad pasijusti bejėgiam ir sutrikusiam nėra

silpnum as. Patikim as m eilės ryšys - tai skydas, saugantis m us nuo

pabaisų ir gydantis jom s pasitraukus.

Terapijos seansams einant į pabaigą Dagas nusprendžia susi­

siekti su savo b ū rio vyrais, kariavusiais Vietnam e, nors ir prisibijo,

kad jie galbūt prisim ins jį kaip „kietakaktį tironą“. Jis sako: „G alų

gale tikroji problem a yra ta, kad tau teko m atyti, kas blogiausia,

tai, ko mes visi bijom e, ir tavo pasaulis jau ne toks kaip visų kitų.

T u stovi nuošaly. V ie n u i vienas. Ir nedaug yra žm onių, kurie m es­

tų tau pagalbos virvę, - jis atsigręžia į Pauliną: - Bet tu, m ano m ei­

le, atėjai pačiu laiku. T u priėm ei m ane su visom is m ano pabaiso­

m is. Su tavim i aš vėl tapau žm ogum i.“

Iš skausm o gali rastis stiprybė ir stipresnis ryšio jausmas - jei

tik gebėsim e pasinaudoti m eilės galia. „Vieną dieną, ištvėrę blaš­

kančius vėjus, bangas, p otvynius ir pavojus, mes patirsim e m eilės

galią ir tada, antrą kartą pasaulio istorijoje, žm ogus atras u gnį“,

rašė prancūzų krikščioniškasis m istikas ir rašytojas Pierre as T e il­

hard as de Chardinas. T ai ne deginanti ir bauginanti ugnis, o ta,

kuri teikia šviesą ir šilum ą. T ai m eilė, kuri gali pakeisti ne tik m ūsų

santykius, bet ir m ūsų pasaulį.

277
 Stipriausias ryšys.
Meilė kaip galutinė riba

- Tai jūs vis dėlto gavote

iš gyvenimo, ko norėjote?
- Taip.
- O ko gi jūs norėjote?
- Vadinti save mylimu, jaustis
mylimiausiu pasaulyje.

Raymond Carver

M o k y tis puoselėti m eilės ryšius - štai svarbiausia užduotis. T o ­

kie ryšiai audžia patikim ą artim um o tinklą, kuris padeda dorotis

su gyvenim o negandom is ir gyventi geriau. T ai gyvenim ui sutei­

kia prasmės. D augum ai m ūsų, jau gu lin t m irties patale, kaip tik

ryšių su brangiausiais žm onėm is stiprum as yra tai, ką vertinam e

labiausiai.

M e s in tu ityviai suvokiam e, kad tie, kas paklūsta ryšio b ū ti­

nybei, gyvena geresnį gyvenim ą. V is dėlto m ūsų kultūra labiau

skatina m us konkuruoti, o ne veikti išvien. N o rs per m ilijonus

m ūsų evoliucijos m etų esame užprogram uoti nenuilstam ai siekti

bendrystės ir artim um o, mes linkę norm aliais laikyti tuos žm o­

278
 St i p ri aus i as ryšys . M ei lė kaip g a l u t i n ė riba

nes, kurie gali išsiversti be kitų. Toks požiūris ypač pavojingas

šiais laikais, kai m ūsų bendrum o jausmą kasdien neigia įsigalėjusi

nuostata padaryti kuo daugiau per kuo trum pesnį laiką ir m ūsų

gyvenim ą užversti daiktais.

M e s kuriam e atskirum o kultūrą, ku ri prieštarauja m ūsų b io ­

lo g in e i p rig im čiai. K a ip p u ik ia i pastebėjo Thom as Lew isas ir jo

kolegos knygoje „B e n d ro ji m eilės teorija“ (A General Theory o f

Love), m es žinom e, kad jei „m aitinsim e ir rengsim e k ū d ikį, bet

n eleisim e jam p ala ikyti e m o cin ių ryšių, jis m irs“. D eja, m es iš ­

m o k y ti m anyti, kad suaugusiesiem s yra kitaip. K o d ė l taip m a­

nom e?

Psichiatras Jonathanas Shay knygoje apie karo traum as „ O d i­

sėjas A m erikoje“ ( Odysseus in A m erica ) prim ena m um s, kad yra

„dvi svarbiausios žm on ių bendrybės“ - mes visi gim stam e bejė­

giai ir priklausom i, taip pat esame m irtin g i ir tai žinom e. V ie n in ­

telis būdas norm aliai gyventi nepaisant šių silpnųjų vietų - at­

sigręžti į aplinkinius ir laikytis vienam kito. T ik tada, aprim ę ir

sustiprėję, galim e drąsiai žengti į pasaulį.

Prieraišum o teorija teigia, kad m ūsų em ocinių ryšių su aplin­

kiniais poreikis yra neginčijam as. Tūkstančiai raidos p sich o lo ­

gijos tyrim ų, atliktų su m otin om is ir kūdikiais, suaugusiųjų tar­

pusavio prieraišum o tyrim ai, šiu olaikin io neurom okslo tyrim ų

rezultatai patvirtina, kad esant artim iem s santykiam s partneriai

iš tiesų priklauso vienas nuo kito. M e s nesame pavienės planetos,

skriejančios viena apie kitą.

Ši norm ali priklausom ybė yra rom antiškos m eilės pagrindas.

Įsim ylėjėlių kūnai sudaro „n e u ro n in į duetą“ - vien o jų siu n čia­

m i ženklai keičia partn erio h o rm o n ų balansą, širdies veiklą,

b io lo g in iu s ritm us ir net im u n in ę sistemą. M e ilė s santykiuose,

„glam onių h orm on as“ oksitocinas u žtvin d o p artn erių kūnus,

279
 „L a i k y k m a n e t v i r t a i “ g a l i a

užlieja ramaus džiaugsm o banga ir padeda suvokti, kad viskas

gerai šiam e pasaulyje. M ū sų kūnai sukurti kaip tik tokiem s san­

tykiam s.

N e t m ūsų tapatybė - santykių su artim iausiais žm onėm is re­

zultatas. A rtim i ryšiai praplečia m ūsų savivoką ir pasitikėjim ą sa­

vim i. Jūs dabar neskaitytum ėte šios knygos, jei nebūčiau gebėjusi

persiim ti savo vyro įsitikin im u , kad galiu ją parašyti, - tik m ano

gebėjimas patikėti jo palaikančiais žodžiais privertė m ane rašyti,

užuot ram iai tūnojus nuošalyje. M ū sų m ylim ieji tikrai įžengia į

m ūsų širdis ir protus, o įžengę m us pakeičia.

M e ilė , kurią patiriam e, įstato mus į tam tikras vėžes. Pasitelkę

„nepažįstam os situacijos" m od elį įvertinkite, kiek saugus yra vie­

nų m etų k ū d ikių ryšys su mama, ir galėsite num atyti, kaip klosty­

sis jų socialiniai įgūdžiai m okykloje ir kaip artim ai gebės jie drau­

gauti suaugę, tvirtin a Jeffas Sim psonas iš M in esotos universiteto.

Saugus ryšys su m am a ir ankstyvųjų draugysčių tvirtum as taip

pat leidžia nuspėti, kokia bus to žmogaus m eilės santykių kokybė

jam sulaukus dvidešim t penkerių. M e s esame tokie, kokius mus

suform uoja visa m ūsų santykių istorija.

Kaip meilė veikia

Jei norim e, kad m ūsų m eilės ryšys truktų ilgai, turim e gebėti

suvokti savo slapčiausius poreikius ir troškim us ir paversti juos

aiškiais ženklais, kad m ūsų m ylim ieji galėtų reaguoti į juos. T u ­

rim e gebėti ir p riim ti m eilę, ir atsakyti į ją. Pirm učiausia turim e

atpažinti ir p riim ti svarbiausią prieraišum o kodą, užuot bandę

jo atsisakyti ar jį apeiti. N eretai m eilės santykiuose prieraišum o

poreikis ir jo baim ė tylom is ignoruojam i - jie lem ia elgseną, bet

280
 St i p ri aus i as ry š ys . M ei lė kaip g a l u t i n ė riba

vengiam a tai pripažinti. K a d galėtum e patys form uoti savo m ei­

lės santykius, kurių taip trokštam e, turėtum e pagaliau pripažinti

šiuos dalykus.

N orėd am i kurti santykius turim e b ū ti atviri ir reaguoti tiek

fiziškai, tiek em ociškai. Kas telpa į m ūsų m eilės sampratą, gali­

me suvokti iš tyrim ų, kuriuos Billas M asonas ir Sally M e n d oza

K aliforn ijos universitete atliko su tičių genties beždžionėm is. Šių

m ažų pūkuotų b eždžionėlių patelės žindo jauniklius, bet daugiau

jų m otiniškai negloboja. Jos nelaižo ir apskritai neliečia m ažy­

lių. Tikrasis globėjas yra patinas, tai iš jo m ažylis gauna apie 80

proc. tėviškos m eilės. T ik jis laiko ir nešioja jauniklį, palaiko su

juo em ocin į ryšį ir teikia jam saugų prieglobstį. T ič ių m ažyliai,

atrodo, nelabai nerim auja m otin ai kuriam laikui pasitraukus iš

šeim os, bet pasitraukus tėvui jų streso h orm ono k o rtizo lio kreivė

šauna aukštyn.

Savo kabinete kartais išgirstu em ociškai nutolusius partnerius

sakant: „D arau viską, kad įrodyčiau, jog rūpinuosi. N u pjau n u veją,

parnešu nam o neblogą atlyginim ą, sprendžiu visokias problem as

ir neieškau nuotykių už šeim os ribų. Tai kodėl visa tai nesvarbu,

o m ano žm onai svarbu tik tai, kad mes nesikalbam e apie „em o­

cin į ryšį ir globą"?" A š atsakau: „Todėl, kad tokie jau mes esame.

M u m s reikia, kad kas nors rodytų tikrą dėm esį, apkabintų mus

tvirtai, bent kartkartėm is būtų labai arti ir reaguotų į m us taip,

kad susijaudintum e ir pajaustum e ryšį. Tam niekas negali prilygti.

Ir jum s to reikia taip pat. O gal pam iršot?" Jausti ryšį yra m alonu,

apkabinim as ram ina ir guodžia, nesvarbu, im am e ar duodam e.

D augum ai m ūsų m alonu laikyti kūdikį. Tai juk taip gera, lygiai

taip, kaip laikyti apkabinus m ylim ąjį.

Bet ar ryšys ir prieraišum as jau yra viskas? Suaugusiųjų m ei­

lei dar reikia seksualum o ir rūpinim osi. Prieraišum as - tai esmė,

281
 „L a i k y k m a n e t v i r t a i “ g a l i a

pastoliai, ant kurių laikosi visi šie elem entai. Tarpusavio ryšiai sa­

vaim e suprantam i. Seksualum as geriausiai pasireiškia, kai ryšys

saugus. R izika, kuri yra svarbus erotiškum o elem entas, nebūtinai

susijusi su nuolatinėm is išorinėm is naujovėm is, tam pakanka ge­

bėjim o atsiverti partneriui reikiam u m om entu.

R ūpinim asis ir praktinė param a natūraliai kyla iš m ūsų ryšio,

kai jaučiam ės artim i. „K a i m yli, trokšti daryti viską dėl m ylim ojo.

Trokšti aukotis. Trokšti tarnauti", rašė Ernestas Hem ingw ay. T y ­

rim ai rodo, kad tvirtai susiję partneriai yra jautresni vienas kito

poreikiam s.

R ouzė ir Bilas, studentų pora, kivirčijosi dėl visko, bet ypač

dėl em ocinio ryšio ir praktinės param os. N e t terapijos kursui

baigiantis, kai atrodė, kad reikalai krypsta į gera, jie sugebėjo su­

sivaidyti dėl to, jog jis savo m obiliajam e telefone neturi įsivedęs

vaikų gydytojo telefono num erio, nors ji buvo prašiusi jo padaryti

bent tiek. K ū d ik iu i susirgus ji negalėsianti paskam binti gydytojui

jo telefonu. G aliausiai jie rado bendrą kalbą. „K a i negaliu rasti to

num erio, aš išsigąstu, - paaiškino Rouzė B ilu i. - A š noriu, kad tu

klausytum eisi, kai prašau tavęs tokių dalykų.“ Bilas pasiūlė konk­

retų sprendim ą. „A š suprantu, ką tu sakai, - atsakė jis. - Tarsi

klaustum „ar tu parem si m ane?“ Tau reikia žinoti, kad gali pasi­

kliauti m anim i. O tu p u ik i m ūsų vaikų m otina. A š jau įvedžiau

tą num erį į savo telefoną, be to, užsakiau m o b ilų jį telefoną ir tau,

todėl daugiau taip nenutiks. G a l aš dar kaip nors galėčiau tau pa­

dėti prižiū rėti vaikus?“ Per paskutinę konsultaciją Rouzė pasakė

B ilu i, jog ji daugiau nesipiktins, kad jai tenka prižiū rėti vaikus va­

karais, kai jis m okosi. Dabar, kai jie jaučiasi artim esni, jai m alonu

jam atnešti kavos ir klausytis, kaip jam sekasi studijos. G ebėdam i

su tvirtin ti savo ryšį galim e daugiau dėm esio skirti m ylim ajam , įsi­

klausyti į jo poreikius ir teikti reikiam ą pagalbą.

282
 St i p ri aus i as ry š ys . M eilė kaip g a l u t i n ė riba

Rom antiškiem s santykiam s svarbu viskas - ir tvirtas p risiri­

šimas, ir seksualumas, ir paslaugumas. Partneriai kuria p o zityvių

reakcijų ciklą, kurį sudaro artim um as, jautrum as, rūpinim asis ir

geismas. Per pirm ąją konsultaciją Č arlis n iū riai pranešė, kad jau

kreipėsi į skyrybų advokatą. Dabar, p o kelių m ėnesių, jis, pritaria­

m ai linksin t žm onai Saron, m an sako: „M es tapom e daug artim es­

ni. M anau, labiau nei bet kada. N ebesu toks įsitem pęs ir pavydus.

Ėm iau pasitikėti ja. G a liu pasiguosti jai, kai m an reikia jos pagal­

bos, kad nusiram inčiau, o ji taip pat gali kreiptis į mane. Lovoje

mes taip pat artim esni. Intym ūs santykiai labai pagerėjo. M anau,

mes abu jaučiam ės geidžiam i ir galim e išsakyti savo norus. K a i

jaučiam ės tokie artim i, m an patinka rūpintis ja. M ie la i padedu,

kai jai skauda nugarą. Suradau ir nupirkau šildom ąją pagalvėlę. O

ji padeda m an m esti rūkyti. M ū sų santykiai tapo lyg visiškai nauji.“

Bet pasiekti, kad m eilė veiktų, taip pat reiškia ir tai, jog net jei

dabar jum s ir gera, negalim a liautis dirbus. K a i tik tai suprasite,

vienas iš jūsų pasikeis! Rašytoja U rsula L e G u in prim ena m um s,

kad m eilė „neguli prieš m us lyg akm uo. Ją reikia m in kyti ir kepti

kaskart iš naujo, kaip duoną“. E T M tikslas ir yra parodyti partne­

riam s, kaip tai daryti.

D vid e šim t m ūsų veiklos m etų parodė, kad mes sugebėjom e

padėti „gam inti“ m eilę įvairiausiom s porom s - jaunavedžiam s

ir seniai susituokusiem s, hom oseksualam s ir įprastinės orienta­

cijos, viskuo patenkintiem s ir kankinam iem s nerim o, tradicin ių

pažiūrų ir ieškantiem s naujovių, intelektualam s ir darbininkam s,

santūriem s ir nesivaldantiem s. M e s nustatėme, kad E T M ne tik

padeda „pagydyti“ santykius, jis taip pat padeda k urti santykius,

kurie gydo. A p im tiem s depresijos ir nerim o partneriam s ypač

naudingas palaikym o ryšys, o kaip tik tokį teikia m eile grindžiam i

santykiai.

283
 „L a i k y k m a n e t v i r t a i “ g a l i a

Jei reikėtų apibendrinti, ko išm okau iš visų šių porų, pam inė­

čiau šiuos dalykus:

• Poreikis, kad prireikus būtų kam ateiti į pagalbą ir pasiūlyti

m um s saugų prieglobstį, yra aukščiau visko.

• E m o cin is badas - jis iš tiesų egzistuoja. K a i jaučiam ės em o­

ciškai išsekę, atstum ti ir apleisti, tai sukelia ir fizin į skausmą

bei paniką.

• N edaug tėra b ū d ų įveikti sielvartą, jei netenkinam i m ūsų svar­

biausi ryšio su kitais poreikiai.

• Em ocinė pusiausvyra, ramybė ir tikras džiaugsmas - štai atpil­

das už meilę. Sentimentalus susižavėjimas - tik paguodos prizas.

• N ėra m eilės ar sekso tobulybės. M aniakiškas jos siekimas

veda į aklavietę. Svarbiausia jausti em ocin į ryšį.

• Santykiam s nebūdinga nei paprastai paaiškinam a priežastis,

nei rezultatas, nei tiesios linijos, juose viskas juda apskriti­

mais, kuriuos partneriai brėžia kartu. M e s įtraukiam e vienas

kitą į besijungiančias ir išsiskiriančias kilpas ir spirales.

• E m ocijos pajėgios pasakyti, ko m um s reikia, jei tik gebėsime

įsiklausyti į jas ir jom is vadovautis.

• V is i mes kartais įjungiam e pavojaus signalą. N etenkam e p u ­

siausvyros ir nuslystam e į tokias dvasines būsenas kaip n eri­

mastingas visko kontroliavim as ar sąstingis ir visko vengimas.

Svarbiausia - n elik ti tokios būsenos per ilgai. Jūsų m ylim ajam

per sunku m atyti jus tokius.

• Svarbiausi ryšio m om entai, kai vienas partneris siekia kito, o

tas reaguoja, reikalauja drąsos, bet jie žavūs ir visa keičiantys.

• A tle isti įžeidim us yra visų svarbiausia, bet tai įm anom a tik

tada, jei partneriai suvokia savo pačių skausmą ir supranta,

kad m ylim as žm ogus išgyvena jį kartu su jais.

284
 St i p ri aus i as ryšys . M ei lė kaip g a l u t i n ė riba

• Ilgalaikė aistra yra visai įm anom a, j ei žm onės m yli vienas kitą.

K laid in an tis susižavėjim o įkarštis tėra preliudija, nusistovėjęs

m eilės ryšys - jau sim fonija.

• N esirūpinim as užm uša m eilę. Jai reikia dėm esio. Savo p orei­

k ių žinojim as ir reakcija į partnerio poreikius pajėgūs sukurti

tokį ryšį, kuris tęsis „kol m irtis mus išskirs“.

• V is i stereotipai, p riskiriam i m eilei - jei tave m yli, esi laisves­

nis, gyvybingesnis, galingesnis - yra teisingesni, nei galim a

įsivaizduoti.

N e t ir visa tai žinodam a aš tu riu to m okytis iš naujo kaskart,

kai ryšys su m ylim uoju pažeidžiam as. M a n vis duodam a tik nano­

sekundė apsispręsti: kaltinti, b an dyti p erim ti kontrolę, nutrauk­

ti santykius, keršyti, užtrenkti duris ir atsiriboti ar giliai įkvėpus

pabandyti įsijausti į savo pačios ir m ylim ojo jausm us ir riziku oti,

ištiesti ranką, pasikliauti, apkabinti.

Platesniame rate

Partneriai, užm ezgę stiprų ir patikim ą ryšį, padaro kur kas dau­

giau nei vien sutvirtina tarpusavio santykius. M e ilė s kupino

dėm esio ratas plečiasi lyg ratilai nuo akmens, įm esto į vandenį:

m eilė partnerius skatina rūpintis aplinkiniais, tarkim e, šeim os ar

bendruom enės nariais, ir juos užjausti.

Tyrinėdam a ankstyvojo amžiaus vaikų prieraišum ą M a ry

A in sw orth nustatė, kad jau nuo trejų m etų vaikai, kurie jaučia

saugų ryšį su mama, yra em patiškesni. K a i nereikia nerim auti dėl

savo saugumo, nes jį užtikrina partneris, suprantam a, daugiau

dėm esio galim e skirti kitiem s. Tada žvelgiam e į aplinkinius p o zi­

285
 „L a i k y k m a n e t v i r t a i “ g a l i a

tyviau ir esame labiau linkę užm egzti su jais em ocin į ryšį. Jausda­

m iesi m ylim i ir saugūs darom ės m alonesni ir pakantesni.

Psichologai Philas Shaveris ir M a rio M ik u lin ce ris tyrim ais

įrodė, kad vien prisim inus m om entus, kai kas nors padarė m um s

ką nors gera, bent jau kuriam laikui akim irksniu sumažėja m ūsų

priešiškum as sm arkiai besiskiriantiem s nuo m ūsų žm onėm s. T u o

grindžiam as ir budistų m editacijos m etodas, padedantis tob u linti

jautrum o aplinkiniam s jausmą - žiū rin t į žm ogų galvoti, kaip jį

m yli kiti. M o k s lo tem om is rašanti žurnalistė Sharon Begley kny­

goje apie neurom okslą ir budizm ą cituoja D alai Lam ą, kad tibe­

tiečiai ištikus pavojui paprastai šaukiasi m otinos. A trod o, tai pa­

deda bent jau ne m ažiau nei m ūsų, šiaurės am erikiečių, vartojam i

gerokai šiurkštesni šūksniai!

Įsimylėjėlių meilė ir meilė šeimoje

Seniai žinom a, kad laim ingo šeim os gyvenim o pagrindas yra geri

partnerių santykiai. Jei nuolat patiriam e stresą ir nesiliaujam e

kovoję su partneriu, tai atsiliepia ir m ūsų santykiam s su vaikais.

N ekyla abejonių, kad konfliktai tarp tėvų neišeina į gera vaikams.

Jei esame nusivylę ar apim ti nerim o, nebūsim e geri savo vaikų

auklėtojai. Tokiais atvejais paprastai būnam e šiurkštesni ir ne­

nuoseklūs. Bet yra ir kai kas daugiau nei vien vaikų auklėjimas.

Jei nesėkm ingai susiklostę santykiai verčia m us nepaliaujam ai

kovoti, tai trikdo m ūsų em ocinę pusiausvyrą ir nebeįstengiam e

b ū ti tokie atviri ir jautrūs savo atžaloms. O jei em ociškai nesame

kartu su jais, jie netenka m ūsų globos ir patarim ų. A lisa m an sako:

„A š darausi tokia irzli ir šiurkšti. M an e taip sekina m ūsų santykiai

su Frenku, kad nebeturiu energijos skirti dėm esio vaikams. K a i

286
 St i p ri aus i as ryš ys . M ei lė kaip g a l u t i n ė riba

m ano jaunėlis pradėjo verkdam as sakyti, kad b ijo eiti į m okyklą,

aš jį aprėkiau. D abar jaučiuosi siaubingai. A š tapau ragana, o Fren ­

kas visų šalinasi. M e s privalom e kaip nors tai išspręsti visų m ūsų

labui.“

D ažn i konfliktai šeim oje neretai kelia vaikam s elgsenos ir

em ocin ių problem ų, tarp jų ir depresiją. B et ne tik konfliktai daro

vaikam s poveikį. E m ociškai šalti vienas kitam partneriai dažnai

atsiriboja ir nuo vaikų. Psichologė M elissa Sturge-Apple iš R o-

česterio universiteto teigia, kad tai ypač pasitvirtina kalbant apie

tėvo ir vaikų santykius. Jos tyrim ai parodė, kad vy ru i atsiribojus

nuo žm onos jo, kaip tėvo, dažniausiai netenka ir vaikai.

Ir priešingai, jei esame linkę m ąstyti pozityviai, jei jaučiam e

patikim ą ryšį su partneriu, kur kas lengviau tam pam e gerais tė­

vais, saugia užuovėja ir tvirta atrama savo vaikams. O šie, savo

ruožtu, išm oksta p ozityviai valdyti em ocijas ir k urti santykius

su aplinkiniais. D augybė m okslin ių tyrim ų patikim ai liudija, kad

saugiau šeim oje besijaučiantys vaikai yra laim ingesni, tu ri geres­

n ių socialin ių įgūdžių ir geriau atsispiria stresui. Tad kai sakome,

kad geriausia, ką galim e padaryti savo vaikams, tai puoselėti m ei­

le grindžiam us santykius su sutuoktiniu, nem anykim e, jog tai

sentim entai, - tai m okslo patvirtinta tiesa.

Psichoterapeutai m etų metus tvirtino, kad būti tikrai gerais tė­

vais tėra dvi galimybės: turim e būti patys patyrę saugią ir laim in­

gą vaikystę arba būti išm okyti, kaip gyventi, jei ta vaikystė nebu­

vo tokia jau laiminga. M a n o patirtis sako, kad net ir tuo atveju, jei

vaikystėje teko patirti daugybę em ocinių sunkum ų ir nesame gavę

specialisto pagalbos, sukūrę geresnius santykius su sutuoktiniu ga­

lim e tapti geresniais tėvais. Tam pritaria ir V irdžinijos universiteto

psichologė D eborah C oh n . Jos tyrim ai parodė, kad m otinos, kurios

yra patyrusios nerim o ir nesaugumo jausmą, ištekėjusios už jau­

287
 „L a i k y k m a n e t v i r t a i “ g a l i a

traus ir dėm esingo vyro, gebančio sukurti saugumo atmosferą, gali

užtikrinti saugumą ir m eilę savo vaikams. Gebėdam i m ylėti vienas

kitą galime padėti vienas kitam tapti gerais tėvais.

Tvirtas ir patikim as ryšys šeim oje gali persiduoti ne tik jūsų

vaikam s, bet ir būsim iem s jų partneriam s. A jovos valstijos u n i­

versiteto psichologas Randas Congeris su bendradarbiais ketve­

rius m etus stebėjo 193 šeimas, auginančias paauglius, ir nustatė,

kad sutuoktinių em ocinės šilum os ir tarpusavio pagalbos lygis,

kaip ir jų gebėjimas b ū ti gerais tėvais, lem ia, kokie bus jų vaikų

santykiai su savo išrinktaisiais po penkerių m etų. Vaikai, išaugę

šeimose, kuriose vyravo šiltesni ir labiau palaikantys santykiai,

gebėjo tokius pat santykius užm egzti ir su savo partneriais, ir jų

bendravim as buvo sėkm ingesnis. Gebėjim as m ylėti partnerį per­

siduoda kaip pavyzdys m ūsų vaikam s ir jų partneriam s.

G eresni partnerių santykiai - tai ne tik jų asm eninis reikalas.

Tai ir socialinis gėris. G eresni santykiai - geresnė šeima. O dau­

giau geresnių šeim ų, kuriose santykiai grindžiam i m eile, - tai ir

geresnė, jautresnė bendruom enė.

Visuomenė

M e ile grindžiam os šeim os sudaro žm ogiškais santykiais grin­

džiam os visuom enės pagrindą. Pasak poeto R ob erto Sosos: „Pa­

laim in ti m ylintieji, nes jie - tai sm iltelės, ant kurių laikosi jūros.“

Platėjantis santykių ratas ir jautrum as aplinkiniam s neapsiriboja

artim iausiais žm onėm is ir net jų būsim om is šeim om is. Jis nepa­

liaujam ai plečiasi ir padeda kurti rūpestingesnę bendruom enę, o

galiausiai ir rūpestingesnį pasaulį.

Suprasti, kodėl taip trokštam e m eilės ir kaip toji m eilė veikia,

288
 St i p ri aus i as ryš ys . M eilė kaip g a l u t i n ė riba

yra visų svarbiausia, jei tik norim e susikurti pasaulį, kuris leistų

šiems lūkesčiam s išsip ild yti ir geriausiai atitiktų m ūsų prigim tį.

Žm ogus ilgisi bendravim o, nes jis sukurtas bendrauti su kitais.

M ū sų prigim tis reikalauja artim ai bendrauti su keliais brangiau­

siais žm onėm is, o išm okę to im sim e ieškoti ryšio su kitais - drau­

gais, kolegom is, savo gentim i. Tob u lai įvaldę šį m eną galėsim e

teikti pagalbą kitiem s ir jais rūpintis, nes suprasime, kad jie tokie

pat kaip ir mes, žm ogiški ir pažeidžiam i. Peržengę savo pasaulėlio

ribas turėsim e garbės vadintis visum os dalim i.

A š augau mažame, niekuo nepasižym inčiam e Britanijos m ies­

telyje. Buvo pokario m etai, ir visiem s m um s buvo akivaizdu, kad

norėdam i išgyventi privalom e veikti išvien. Į m ūsų aludę ateidavo

visi: dvasininkas, adm irolas, laikraščių pardavėjas, teisėjas, gydy­

tojas, kontoros tarnautojas, nam ų šeim ininkė, prostitutė. V yres­

nieji leisdavo ištisus vakarus vienam e kam pe lošdam i kortom is ir

p olitiku od am i. Valkatos, keliaujantys iš m iesto į m iestą, čia gau­

davo pastogę, alaus ir d idžiu lę lėkštę m ano m am os keptos kiau­

šinienės su bekonu, o tada jau traukdavo toliau. K areiviai, palūžę

nuo karo p risim in im ų , būdavo priglaudžiam i ir gu odžiam i gali­

niam e kam baryje. G ed in tys žuvusiųjų būdavo apkabinam i, gau­

davo stiklą viskio, o kartais m ano senelė iš geros širdies paskam ­

bindavo jiem s pianinu linksm ą dainelę, nors ir ne visai į taktą. Be

abejo, būta vaidų ir m uštynių, išankstinių nuostatų ir žiaurum o.

Bet aukščiau visko buvo visų m ūsų bendrum o jausmas. M e s su­

vokėm e, kad m um s reikia vienam kito. Ir beveik nuolat būdavo

kas nors, bent vienas ar du iš m ūsų, gebantis užjausti.

Jausdam i ryšį, jausdam i, kad einam e su kuo nors susiėmę už

rankų, gebame jausti kartu su tuo žm ogum i. Užuojautos ir gailes­

tingum o aplinkiniam s galim e išm okti iš Biblijos, K oran o ar B u ­

dos m okym o. Bet visų pirm a, m ano galva, tai turim e pajausti švel­

289
 „L a i k y k m a n e t v i r t a i “ g a l i a

niai tėvų ar m ylim ojo apkabinti. G alb ū t tada galėsim e aktyviai ir

sąm oningai vis plačiau skleisti šiuos jausmus pasauliui.

Jau ne vieną šim tm etį poetai ir pranašai tik in o mus, kad v i­

siems būtų geriau, jei m ylėtum e vienas kitą labiau, ir kad mes tie­

siog privalom e tai daryti. Ši žinia dažniausiai pateikiam a kaip d o ­

rovės taisyklės ir abstrakčios tiesos. Bėda ta, kad tai, atrodo, neturi

tokios didelės įtakos, nebent esame em ociškai paliesti, jaučiam e

asm enišką ryšį su kitu žm ogum i. T ik tuom et galim e įsijausti į to

žmogaus skausmą ir liūdesį lyg į savo paties.

A š, kaip ir daugelis m ūsų, kartkartėm is aukoju tru p u tį p in i­

gų žemės drebėjim ų aukų ar k itok ių nelaim ių ištiktų jų param os

fondam s. Bet iš tikrų jų nelengva reaguoti į m ilžin išk o masto

problem as ar padėti beveidėm s m iniom s. M a n daug lengviau

ir teikia daug didesnį pasitenkinim ą kas m ėnesį skirti didesnę

sumą dviejų m ažų m ergaičių iš Indijos globai šeim ose, kurios

užregistruotos įvaik in im o tarptautinės pagalbos agentūroje P la n

Canada. T u riu tų m ergaičių nuotraukas. Ž in a u jų vardus ir kai­

m ų, kuriuose jos gyvena, pavadinim us. Ž in au , kad viena iš tų šei­

m ų jau įsigijo ožką, o kita pagaliau tu ri švaraus vandens. Svajoju

aplankyti jas. Jaučiu ryšį su jų stojiškos išvaizdos m otin om is, sto­

vin čio m is šalia m ergaičių nuotraukose, kurias gaunu paštu kas

keletą m ėnesių. Šiuolaikinės technologijos tokiem s kaip aš, gy­

venantiem s kitoje pasaulio pusėje, leidžia lengviau palaikyti ryšį

ir teikti pagalbą.

Prieš trejus m etus m ažoje vaizdingoje senų m edin ių nam elių

gyvenvietėje ant nuostabios upės kranto kalvose netoli Otavos

susikūrė organizacija „Veikfildo m očiutės" ( Wakefield Grannies ).

Pradžią jai davė Rose Letw aba, slaugė iš Pietų A frikos. V ien ą sek­

m adienį bažnyčioje ant upės kranto ji kreipėsi į susirinkusiuosius

ir papasakojo, kaip Johanesburgo lūšnynuose m očiutės augina

290
 St i p ri aus i as ryšys . M ei lė kaip g a l u t i n ė riba

anūkus, A I D S aukų našlaičius. Skurdas, pasak jos, ten toks, kad

vaikų dantų šepetėliai laikom i užrakinti - tokie jie vertingi. Tada

tuzinas V eik fild o m o čiu čių nusprendė, kad kiekviena jų susisieks

su viena iš Pietų A friko s m očiu čių ir im s teikti tai šeim ai finansi­

nę paramą. D abar tokių „tarpm očiutinių" grupių Kanadoje ir J A V

jau yra apie ISO.

A m e rikiečių alpinisto ir slaugytojo G rego M o rte n so n o knyga

„Trys pu odeliai arbatos" ( Three Cups o f Tea) - tai pasakojim as apie

asm eninį ryšį, virtu sį labdaros akcija. 1993 m. M ortensonas, ban­

dydamas užkopti į viršukalnę K 2 , pasiklydo Pakistano kalnuose.

G aliausiai jam pasisekė atklibikščiu oti į mažą kaim elį K orfę. V ie ­

tiniai išgelbėjo jam gyvybę ir užm ezgė su M orte n son u ypatingą

ryšį. K aim o seniūnas H a ji A li paaiškino, kad Korfėje, „kai pirm ą

kartą geri su žm ogum i arbatą, esi svetimas. K a i geri antrą kartą,

esi svečias. Gerdam as trečią puodelį, esi šeim os narys".

M ortensonas tapo šeim os nariu. Jo jausmus ypač stiprino p ri­

sim inim ai apie mažąją sesutę Christą, m irusią po ilgos kovos su

epilepsija. Jos veidą jis matė K orfės vaikų veiduose. Jų gyvenim as

buvo kova, panaši į tą, kurią kovojo Christa. Jis paprašė parodyti

jam kaim elio m okyklą, ir buvo nuvestas į vietą, kur aštuoniasde­

šim t du vaikai, klūpėdam i ant sušalusios žemės, lazdelėm is braižė

purve daugybos lentelę. K orfėje nebuvo m okyklos pastato. D a ž­

niausiai nebuvo ir m okytojo, nes kaim as negalėjo sau leisti pra­

bangos m okėti jam dolerio per dieną atlyginim ą.

„M a n plyšo širdis, - prisim ena M ortensonas. Jis atsigręžęs į

H a ji A li ir pasakęs: - Pažadu, aš pastatysiu m okyklą." Per dvylika

m etų M ortensonas ir jo įkurtas Centrinės A zijos institutas Pakis­

tano ir Afganistano kalnuose pastatydino per penkiasdešim t pen­

kias m okyklas, daugelis jų skirtos mergaitėms. Pasak M orten son o,

už tiek pinigų, kiek kainuoja viena kovinė raketa, galim a pastatyti

291
 „L a i k y k m a n e t v i r t a i “ g a l i a

šim tus m okyklų, kuriose vaikai gautų reikiam ą išsilavinim ą. Tai

kitoks karas prieš am žiais nesiliaujančią priešpriešą tarp „m ūsų

ir jų“ kuria rem iasi ekstrem izm as. Tai atsakas, liudijantis ryšio ir

gailestingum o galią.

Šios istorijos teikia m an vilties, kad galim e išm okti m eilės,

puoselėti ją su savo partneriais ir šeim om is, o tuom et, įgiję empa-

tijos ir drąsos, rasti bū dų skleisti ją pasauliui ir jį pakeisti. Rašytoja

Ju d ith C am p b e ll sako: „K a i tavo širdis prabyla, užsirašyk.“ M a n o

užrašams pradžią davė žm onės, atviri, nuoširdūs ir jautrūs aplin­

k in ių nelaim ėm s. Jie kalba apie em ocinio atsako ir asm eninio ry­

šio galią padaryti pasaulį geresnį.

Požiūris į m eilę, pateikiam as šioje knygoje, sutam pa su tra-

pistų vien u olio rašytojo Thom aso M e rto n o m intim is. Pasak jo,

atjauta grindžiam a „aiškiu suvokim u, kad visa, kas gyva, yra tar­

pusavy susiję ir priklauso vienas nuo kito, visa yra vienas kito da­

lis ir apim a vienas kitą“. M an au , kad jei m um s kaip rūšiai lem ta

išlikti šioje žydroje ir žalioje planetoje, turim e išm okti atsikratyti

iliuzijos, kad galim e išgyventi atskirai, ir suvokti, jog tikrai esame

tarpusavyje priklausom i. M e s jau tai patyrėm e puoselėdam i savo

artim iausius santykius.

N elengva baigti knygą apie m eilę. Jos puslapiuose bandžiau

atskleisti naujo m okslo apie m eilę tiesas ir parodyti, kaip jos pa­

deda sukurti patikim ą ir tvarų ryšį. V is dėlto mes niekuom et ik i

galo nesuprasim e m eilės. K u o daugiau atrandame, tuo geriau su­

vokiam e, kiek daug dar nežinom e. A n o t poeto E . E . Cum m ingso,

„puikiausias atsakymas visuom et yra tas, kuris užduoda dar p u i­

kesnį klausim ą“.

292
 Padėka

Pirm iausia norėčiau padėkoti visoms poroms, su kuriom is turėjau garbės

dirbti per paskutinius daugiau kaip dvidešimt penkerius metus. Jūs žavė­
jote, kerėjote ir mokėte mane. Kalbėdam i apie nesutarimų dramą ir apie
santarvę, o tokia ir yra porų terapijos esmė, mes drauge su jumis tyrėme,
ką iš tiesų reiškia mylėti, gyventi sudaužyta širdim i ir rasti kelią į tikrą,
puoselėjančią bendrystę.
Dėkui brangiems kolegoms iš Otavos Porų ir šeimos instituto ir Tarp­
tautinio E T M meistriškumo centro, ypač daktarei Alison Lee ir G ail Pal­
mer. Be jų nebūtų buvę nei instituto, nei centro, su jomis pajėgėme sukurti
tikrai profesionalią šeimą.
Norėčiau padėkoti visiems savo nuostabiems doktorantams iš O ta­
vos universiteto Psichologijos mokyklos. Jie su tokia pat kaip ir aš aistra
ir atsidavimu nėrė į porų terapijos studijas. Drauge su m animi peržiūrėjo
tūkstančius vaizdajuosčių su terapijos seansų įrašais.
Aš dėkinga savo kolegoms iš Otavos universiteto Psichologijos m o­
kyklos, kurie dirbo drauge ir palaikė mane, ypač dėkoju daktarei Valerie
W hiffen. Taip pat kolegoms, kurie drauge su manimi dėstė E T M ir pa­
skleidė šį pagalbos poroms metodą po pasaulį: dr. Scottui W oolley ui iš
Jungtinio universiteto San Diege, dr. Jim ui Furrow, dr. Brentui Bradley ui,
dr. M artinui N orthu i, Dougui T ille y 'ui, dr. Veronicai Kalios, Yolandai
von Hockauf, dr. Leanne ai Campbell, dr. Judy Makinen, taip pat Ting
Liu, E T M išvertusiai į kinų kalbą. M ano ypatinga padėka daktarui Lesui
Greenbergui, Britų Kolum bijos universitete kartu su manimi suformula­
vusiam E T M .

293
 Pa d ė k a

N uoširdžiai dėkoju savo kolegoms socialiniams psichologams, ypač

daktarui P h ilu i Shaveriui, daktarui M ario M iku linceriui ir kitiems prie­
raišumo teorijos taikymo suaugusiųjų santykių terapijoje pionieriams,
kurie pakentė pamišusią klinicistę. Per penkiolika pastarųjų metų jie at­
liko neįsivaizduojamą daugybę tyrimų, o jų įžvalgos suteikė man žinių,
kurias pritaikiau dirbdama su porom is ir kurios padėjo man keisti žmo-
nių gyvenimus. Taip pat dėkoju savo brangiam kolegai Johnui Gottmanui
už visus ginčus ir diskusijas ir daugybę metų jo teikiamą neprilygstamą
paramą bei padrąsinimą.
Norėčiau padėkoti leidyklos redaktorei Tracy Behar už neblėstantį
entuziazmą ir begalinį pasitikėjimą manimi ir šiuo sumanymu, agentei
M iriam Altshuler už profesionalumą ir išm intingus patarimus, redakto­
rei Anastasiai Toufexis, kuri skindamasi kelią per šios knygos juodraščius
palengvino skaitytojo dalią.
Dėkoju trims savo vaikams Tim ui, Emmai ir Sarah’i už jų pakantumą
mane apsėdusiai rašymo manijai, taip pat manimi tikėjusiems draugams
iš Otavos. M an teko laimė rasti kaip tik tai, ką man vertėjo daryti kaip
tyrėjai, pedagogei, rašytojai, gydytojai, bet tikrąsias pamokas apie tai, kas
yra meilė ir tarpusavio santykiai, gavau, be abejo, savo pačios šeimoje.
Labiausiai esu ir visada būsiu dėkinga savo nuostabiam partneriui Johnui
Palm eriui Douglasui - jis yra mano saugi užuovėja, mano jaukus prie­
globstis, mano įkvėpim o šaltinis.
 Literatūra

BENDROJI

Blum, Deborah. Love at Goon Park: Harry Harlow and the science of
affection. Berkley Books, 2002.
Coontz, Stephanie. Marriage, a History: From obedience to intimacy or
how love conquered marriage. Viking Press, 2005.
Ekman, Paul. Emotions Revealed. Henry H olt, 2003.
Goleman, Daniel. Social Intelligence: The new science of human
relationships. Bantam Press, 2006.
Gottman, John. The Seven Principles fo r Making Marriage Work. Crow n
Publishers, 1999.
Johnson, Susan. The Practice of Emotionally Focused Couple Therapy:
Creating connection. Brunner/Routledge, 2004.
Karen, Robert. Becoming Attached. Oxford University Press, 1998.
Lewis, Thomas, Fari Am ini, and Richard Lannon. A General Theory of
Love. Vintage Books, 2000.
M ikulincer, M ario, and P h il Shaver. Attachment in Adulthood: Structure,
dynamics and change. G uilford Press, 2007.
Siegel, Daniel, and M ary Hartzell. Parentingfrom the Inside Out. Putnam,
2003.

295
 L iteratūra

PIRMA DALIS
Kitoks meilės aiškinimas

Barich, Rachel, and Denise Bielby. Rethinking marriage: Change and

stability in expectations 1967-1994. Journal o f Family Issues, 1996,
vol. 17, p.139-169.
Bowlby, John. Attachment and Loss, Volume 1: Attachment. Basic Books,
1969.
--------. Attachment and Loss, vol. 2: Separation. Basic Books, 1973.
--------. Attachment and Loss, vol. 3: Loss. Basic Books, 1981.
Buss, David, Todd Shackelford, Lee Kirkpatrick, and Randy Larsen.
A half century of mate preferences: The cultural evolution of values.
Journal o f Marriage and the Family, 2001, vol. 63, p. 491-503.
Campbell, A., R E. Converse, and W. L. Rodgers. The Quality of
American Life. Russell, Sage Publications, 1976.
Coan, James, H illa ry Schaefer, and Richard Davidson. Lending a hand.
Psychological Science, 2006, vol. 17, p. 1-8.
Coyne, James, M ichael J. Rohrbaugh, Varda Shoham, John Sonnega,
John M . Niekias, and James Cranford. Prognostic importance of
marital quality for survival of congestive heartfailure. The Am erican
Journal o f Cardiology, 2001, vol. 88, p. 526-529.
Dimsdale, Joel E. Survivors. Victims and Perpetrators: Essays on the Nazi
Holocaust. Hemisphere, 1980.
Eisenberger, Naom i I., Matthew D. Lieberman, and K ipling W illiam s.
Why rejection hurts: A common neural alarm systemfor physical and
social pain. Trends in Cognitive Science, 2004, vol. 8, p. 294-300.
Feeney, Brooke C. The dependency paradox in close relationships:
Accepting dependence promotes independence. Journal o f Personality
and Social Psychology, 2007, vol. 92, p. 268-285.
Finegold, Brie. Confiding in no one. Scientifi c Am erican M ind, 2006,
vol. 17, p. 11.
Hawkley, Louise, Christopher M . Masi, Jarett Berry, and John Cacioppo.
Loneliness is a unique predictor of age-related differences in systolic blood
pressure. Journal o f Psychology and Aging, 2006, vol. 21, p. 152-164.

296
 L iteratūra

House, James, K arl R. Landis, and Debra Umberson. Social relationships

and health. Science, 1988, vol. 241, p. 540-545.
Kiecolt-Glaser, Janice K., Tim othy J. Loving, J. K. Stowell, W illiam B.
Malarkey, Stanley Lemeshow, Stephanie Dickinson, and Ronald
Glaser. Hostile marital interactions, pro-inflammatory cytokine
production and wound healing. Archives o f General Psychiatry, 2005,
vol. 62, p. 1377-1384.
Kiecolt-Glaser, Janice K., W illiam B. Malarkey, M arie-Anne Chee,
Tamara Newton, John T. Cacioppo, Hsiao-Yin Mao, and Ronald
Glaser. Negative behavior during marital conflict is associated with
immunological down-regulation. Psychosomatic M edicine, 1993,
vol. 55, p. 395-409.
Kiecolt-Glaser, Janice K., Tamara Newton, John T. Cacioppo, Robert C.
MacCallum, and Ronald Glaser. Marital conflict and endocrineJunction:
Are men really more physiologically affected than women?Journal o f
Consulting and Clinical Psychology, 1996, vol. 64, p. 324-332.
Levy, David. Primary affect hunger. Am erican Journal o f Psychiatry, 1937,
vol. 94, p. 643-652.
Medalie, Jack H., and U ri Goldbourt. Angina pectoris among 10,000 men.
Am erican Journal o f M edicine, 1976, vol. 60, p. 910-921.
M ikulincer, M ario. Attachment style and the mental representation of the
self. Journal o f Personality and Social Psychology, 1995, vol. 69,
p. 1203-1215.
--------. Adult attachment style and information processing: Individual
differences in curiosity and cognitive closure. Journal o f Personality and
Social Psychology, 1997, vol. 72, p. 1217-1230.
--------.Adult attachment style and individual differences in functional
versus dysfunctional experiences of anger. Journal o f Personality and
Social Psychology, 1998, vol. 74, p. 513-524.
M ikulincer, M ario, V ictor Florian, and Aron Weller. Attachment styles,
coping strategies, and post-traumatic psychological distress: The
impact of the Gulf War in Israel. Journal o f Personality and Social
Psychology, 1993, vol. 64, p. 817-826.

297
 L iteratūra

M orell, M arie A., and Robin F. Apple. Affect expression, marital satisfaction
and stress reactivity among premenopausal women during a conflictual
marital discussion. Psychology o f Women Quarterly 1990, vol. 14,
p. 387-402.
O'Leary, K. D., J. L. Christian, and N. R. M endell. A closer look at the link
between marital discord and depressive symptomatology. Journal o f
Social and C linical Psychology, 1994, vol. 13, p. 33-41.
Ortho-Gom er, Kristina, Sarah Wamala, M yriam Horsten, Karen
Schenck-Gustafsson, N e il Schneiderman, and M urray Mittlem an.
M arital stress worsens prognosis in women with coronary heart disease.
Journal o f the Am erican M edical Association, 2000, vol. 284,
p. 3008-3014.
Putnam, Robert D. Bowling. Alone: The collapse and revival of American
community. Simon and Schuster, 2000.
Roberts, Brent W., and Richard W. Robins. Broad dispositions: The
intersection of personality and major life goals. Personality and Social
Psychology Bulletin, 2000, vol. 26, p. 1284-1296.
Simpson, Jeffry, W illiam Rholes, and Julia Nelligan. Support seeking and
support giving within couples in an anxiety provoking situation: The role
of attachment styles. Journal o f Personality and Social Psychology,
1992, vol. 62, p. 434-446.
Twenge, Jean. The age of anxiety? Birth cohort change in anxiety and
neuroticism. Journal o f Personality and Social Psychology, 2000,
vol. 79, p. 1007-1021.
Uchino, Bert, John Cacioppo, and Janice Kiecolt-Glaser. The relationship
between social support and psychological processes. Psychological
Bulletin, 1996, vol. 119, p. 488-531.
Yalom, M arilyn. A History of the Wife. Harper Collins, 2001.

Kur pradingo mūsų meilė? Ryšio praradimas

Gottman, John. What Predicts Divorce? Lawrence Erlbaum Associates,

1994.

298
 L iteratūra

Huston, Ted, John Caughlin, Renate Houts, Shanna Smith, and Laura
George. The connubial crucible: Newlywed years as predictors of
marital delight, distress and divorce. Journal o f Personality and Social
Psychology, 2001, vol. 80, p. 237-252.
LeDoux, Joseph. The Emotional Brain: The mysterious underpinnings of
emotional life. Simon and Schuster, 1996.
Panksepp, Jaak. Affective Neuroscience: Thefoundations of human and
animal emotions. O xford University Press, 1998.

ANTRA DALIS
Septyni esminiai pokalbiai

2 pokalbis: Raskite ypač jautrias vietas

Davila, Joanne, D orli Burge, and Constance Hammen. Does attachment style
change?Journal o f Personality and Social Psychology, 1997, vol. 73,
p. 826-838.
LeDoux, Joseph. The Emotional Brain: The mysterious underpinnings of
emotional life. Simon and Schuster, 1996.

4 pokalbis: Laikyk mane tvirtai. Įsipareigojimas ir ryšys

Carter, Sue. Neuroendocrine perspectives on social attachment and love.

Psychoneuroendocrinology, 1998, vol. 23, p. 779-818.
di Pelligrino, Guiseppe, Luciano Faduga, L. Leonardo Fogassi, V ittorio
Gallese, and Giacom o Rizzolatti. Understanding motor events:
A neurophysiological study. Experim ental Brain Research, 1992,
vol. 91, p. 176-180.
Gallese, Vittorio. The shared manifold hypothesis: From mirror neurons to
empathy.Journal o f Consciousness Studies, 2001, vol. 8, p. 33-50.

299
 L iteratūra

Insel, Thomas. A neurological basis of social attachment. Am erican Journal

o f Psychiatry, 1997, vol. 154, p. 725-735.
Johnson, Sue, and Leslie Greenberg. Relating process to outcome in
marital therapy. Journal o f M arital and Fam ily Therapy, 1988,
vol. 14, p. 175-183.
Kosfeld, Michael, Marcus Heinrichs, Paul Žak, Urs Fischbacher, and
Ernst Fehr. Oxytocin increases trust in humans. Nature, 2005, vol. 435,
p. 673-676.
Stern, Daniel. The Present Moment in Psychotherapy and Everyday Life.
Norton, 2004.
Uvnas-Moberg, Kerstin. Oxytocin may mediate the benefi ts of positive
social interaction and emotions. Psychoneuroendocrinology, 1998,
vol. 23, p. 819-835.
Varela, Francisco, Jean-Phillippe Lachaux, Eugenio Rodriguez, and
Jacques Martinerie. The Brainweb: Phase synchronization and
large-scale integration. Nature Reviews Neuroscience, 2001, vol. 2,
p. 229-239.

5 pokalbis: Atleidimas už skriaudas

Herman, Judith. Trauma and Recovery. Basic Books, 1992.

Simpson, Jeffry, and W illiam Rholes. Stress and secure base relationships
in adulthood. In Attachment Processes in Adulthood, Kim
Bartholom ew and Dan Perlman (editors), Jessica Kingley Publisher,
1994, p.181-204.

6 pokalbis: Ryšys per seksą ir lytėjimą

Davis, Deborah, P h illip Shaver, and M ichael Vernon. Attachment style

and subjective motivations for sex. Personality and Social Psychology
Bulletin, 2004, vol. 30, p. 1076-1090.
Field, Tiffany. Touch. M IT Press, 2003.

300
 L iteratūra

Gillath, Om ri, and D ory Schachner. How do sexuality and attachment

interrelate? In Dynamics of Romantic Love: Attachment, caregiving and
sex. M ario M ikulincer and G ail Goodman (editors), Guilford Press,
2006, p. 337-355.
Harlow, Harry. Learning to Love. Jason Aronson, 1978.
Hazan, Cindy, D. Zeifman, and K. M iddleton. Adult romantic attachment,
affection and sex. Paper presented at the International Conference on
Personal Relationships, Groningen, Netherlands, 1994.
McCarthy, Barry, and Em ily McCarthy. Rekindling Desire. Brunner/
Routledge, 2003.
M ichael, Robert, John Gagnon, Edward Laumann, and Gina Kolata. Sex
in America: A definitive survey. Little, Brown and Company, 1995.
Montagu, Ashley. Touching. Harper and Row, 1978.
Simpson, Jeffry, and S. Gangestad. Individual differences in sociosexuality:
Evidencefor convergent and discriminant validity. Journal o f Personality
and Social Psychology, 1991, vol. 60, p. 870-883.
Stern, Daniel. The Present Moment in Psychotherapy and Everyday Life.
Norton, 2004.

7 pokalbis: Kaip palaikyti meilės gyvastį

Johnson, Susan, and Leslie Greenberg. The differential effects of

experiential and problem solving interventions in resolving marital
conflict. Journal o f Consulting and C linical Psychology, 1985,
vol. 53, p. 175-184.
M ain, Mary. Metacognitive knowledge, metacognitive monitoring and
singular (coherent) vs. multiple (incoherent) models of attachment.
In Attachment Across the Life Cycle, C olin Murray Parkes, Joan
Stevenson-Hinde, and Peter M arris (editors), Routledge, 1991,
p. 127-159.
Schor, Juliet. The Overworked American. Basic Books, 1992.

301
 L iteratūra

TREČIA DALIS
„Laikyk mane tvirtai" galia

Traumuojančių žaizdų gydymas. Meilės galia

Fraley, Chris, David Fazzari, George Bonanno, and Sharon Dekel.

Attachment and psychological adaptation in high exposure survivors of the
September 11th attack
on the World Trade Center. Personality and Social Psychology Bulletin,
2006, vol. 32, p. 538-551.
Johnson, Susan. Emotionally Focused Couple Therapy with Trauma
Survivors: Strengthening attachment bonds. G uilford Press, 2002.
Matsakis, Aphrodite. Trust After Trauma: A guide to relationships for
survivors and those who love them. New Harbinger Press, 1997.
--------.In Harm's Way: Help for the wives of military men, police, EM Ts
and Firefighters. New Harbinger Press, 2005.
Resnick, Heidi, Dean Kilpatrick, Bonnie Dansky, Benjamin Saunders,
and Connie Best. Prevalence of civilian trauma and post-traumatic
stress disorder in a representative national sample of women. Journal o f
Consulting and C lin ical Psychology, 1993, vol. 61, p. 984-991.
Shay, Jonathan. Odysseus in America: Combat trauma and the trials of
homecoming. Scribner, 2002.

Stipriausias ryšys. Meilė kaip galutinė riba

Cohn, Deborah, Daniel Silver, Carolyn Cowan, P h ilip Cowan, and

Jane Pearson. Working models of childhood attachment and couple
relationships. Journal o f Fam ily Issues, 1992, vol. 13, p. 432-449.
Conger, Rand, M ing Cui, Chalandra Bryant, and Glen Elder. Competence
in early adult relationships: A developmental perspective onfamily infl
uences. Journal o f Personality and Social Psychology, 2000, vol. 79,
p. 224-237.

302
 L iteratūra

Mason, B ill, and Sally Mendoza. Generic aspects ofprimate attachments:

Parents, offspring and mates. Psychoneuroendocrinology, 1998,
vol. 23, p. 765-778.
M ikulincer, M ario, P h illip Shaver, O m ri Gillath, and Rachel Nitzberg.
Attachment, caregiving and altruism: Boosting attachment security
increases compassion and helping. Journal o f Personality and Social
Psychology, 2005, vol. 89, p. 817-839.
Mortenson, Greg, and David O liver Relin. Three Cups of Tea. Penguin,
2006.
Simpson, Jeffry, Andrew Collins, SiSi Tran, and Katherine Haydon.
Attachment and the experience and expression of emotions in romantic
relationships:
A developmental perspective. Journal o f Personality and Social
Psychology, 2007, vol. 92, p. 355-367.
Sturge-Apple, Melissa, Patrick Davis, and M ark Cummings. Impact
of hostility and withdrawal in interparental conflict on parental
emotional unavailability and childrens adjustment difficulties. C h ild
Development, 2006, vol. 77, p. 1623-1641.
 Johnson, Sue
Jo-89 Laikyk mane tvirtai : septyni pokalbiai apie ilgai trunkančią meilę /
Sue Johnson ; iš anglų kalbos vertė Teresa Aidukienė. - Vilnius : Tyto alba,
2014.-302, [2] p.
Bibliogr.: 295-303 p.
ISBN 978-609-466-050-4

Daktarė Sue Johnson pelnė tarptautinį pripažinimą kaip geriausia porų santy­
kių psichologė. Dirbdama su problemų turinčiomis poromis ji išplėtojo Em oci­
jų terapijos metodą, kuris davė puikių rezultatų ir daugeliui porų neleido iširti.
Knyga „Laikyk mane tvirtai“ skiriama visoms poroms - jauniems ir vyresniems,
susituokusiems ir susižadėjusiems, tiesiog gyvenantiems kartu, laimingiems ir
kenčiantiems, tradicinės orientacijos ir homoseksualiems, trumpai tariant, vi­
siems partneriams, siekiantiems neblėstančios meilės.

U D K 173+159.922.1

Dr. SUE JOHNSON

Septyni pokalbiai apie ilgai trunkančią meilę

Iš anglų kalbos vertė T e re s a A id u k ie n ė

Viršelio dailininkė A s t a P u ik ie n ė

Tiražas 2 000 egz.

SL 1686. 2014 09 19.12,10 apsk. 1.1.
Išleido „Tyto alba“, J. Jasinskio g. 10, LT-01112 Vilnius,
tel. 249 75 98, info(2)tytoalba.lt
Spausdino U A B B A L T O print, Utenos g. 41 A, LT-08217 Vilnius