1 Edvino hipotezės

1.1 Apibrėžimas Pažymėkime aibę T := {0, 1}, tuomet T n elementą vadinsime

konfiguracija.
n n
1.2 Pn i Įveskime ekvivalentumo sąryšį r aibeje T : a, b ∈ Tn , a r b ⇐⇒
Pn Apibrėžimas
i
i=1 a = i=1 b . Tuomet ekvivalentumo
Pn sąryšis r suskirsto aibę T į ekviva-
lentumo klases Tdn , kur d = i=1 ai ∀a ∈ Tdn . Elementą iš abės Tdn vadinsime
d lepučių konfiguracija.

1.3 Apibrėžimas F-jas D : Tdn 7→ T m vadinsime detektorių struktūromis ant

d lempučių konfiguracijų aibės, kur Di = j ISi (j)xj , kur x ∈ Tdn , o ISi aibės
W
Si ⊂ {1, 2, ..., n} indikatorius.
 
n a
1.4 Apibrėžimas Aibę Λd = { |a, b ∈ Tdn , a 6= b} vadinsime Tdn injektyvu-
b
mu.

1.5 Apibrėžimas Detektių struktūra D : Tdn 7→ T m vadinama injektyvi, jei

∀v ∈ Λnd D(v1 ) 6= D(v2 )
 1
v ... v1n

Įveskime operaciją Pσ : Λnd 7→ Λnd : ∀v ∈ Λnd Pσ (v) := Pσ 11 =
v2 ... v2n
σ −1 (1) σ −1 (n)
!  
v1 ... v1 1 ... n
−1 −1 , kur σ = yra keitinys. Kadangi
σ (1)
v2 ... v2
σ (n) σ(1) ... σ(n)
 1
v1 ... v1n

S
keitiniai sudaro grupę tai fiksavus v = 1 n , aibė Λv = σ Pσ (v) yra
v2 ... v2
uždara operacijos Pσ atžvilgiu ir Λv ⊂ Λnd .

1.1 Lema ∀ detektorių struktūra D : Tdn 7→ T m : m < n − 1 ir Si ∩ Sj = ∅ i 6=

j ∀i, j nėra injektyvi.  
1 0 1 ... 1 0 ... 0
.Įrodymas. Fiksuokime v = . Jei ∃Si : |Si | >
0 1 1 ... 1 0 ... 0 
z1 z2 ... 1 ... 2 ... n
1 =⇒ galime parinkti keitinį σ = , kur
1 2 ... z1 ... z2 ... n
z1 , z2 ∈ Si : z1 6= z2 =⇒ Pσ (v) duoda prieštarą injekcijai. Telieka variantas
kai ∀Si : |Si | = 1 akivaizdu, kad netenkina injektyvumo, nes m < n − 1 iš
sąlygos. 
n
1.1 Teorema(Edvino silpnoji hipotezė) Jei d = d e,tai ∀ injektyviai f-jai
2
D : Tdn 7→ T m =⇒ m ≥ n − 1. .Įrodymas. Tarkime egzistuoja injektyvi f-ja
D : Tdn 7→ T n−2
1. n = 2k, k ∈ N  
1 0 1 ... 1 0 ... 0
, Di = j ISi (j)xj , jeigu Si ∩
W
Fiksuojame v =
0 1 1 ... 1 0 ... 0

1
Sj = ∅, kai i 6= j , tai iš 1.1 lemos išplaukia ,kad injekcijos nebus. Todėl
tarkime, kad ∃i, j : Si ∩ S j 6= ∅, paimkime kažkurį elementą
 z1 ∈Si∩ Sj ir
1 ... z1 ... t ... n 1
konstruojame keitinį σ = , kur v t = , jeigu
1 ... t ... z1 ... n 1
∃Sk : z1 ∈ Sk =⇒ lieka 2k − 3 nepatikrintos aibės Si ,tarkime kad tokių
@Sk =⇒ tuomet tūrėsime blogesnį variantą, nes lieka 2k − 2 nepatikrintos
aibės Si : z1 ∈/ Si . Fiksuojame v = Pσ (v) iš likusių 2k − 2 nepatikrintų aibių
Si išrenkame tokias Si , Sj : Si ∩ Sj 6= ∅, nes jeigu tokios neegzistuoja iš 1.1
lemos išplaukia,kad injekcijos nėra. Tuomet
 vel paimkime kažkurį elementą 
1 ... z2 ... t ... z1 ... n
z2 ∈ Si ∩ Sj ir konstruojame keitinį σ = ,
  1 ... t ... z2 ... z1 ... n
1
kur v t = . Tuomet fiksuokime v = Pσ (v) ir vėl kartojame ta patį algoritmą.
1
Kadangi tokių t : v1t = v2t = 1 mūsų pradiniame fiksuotame v yra k − 1 =⇒ iš
viso procesą galime kartoti k − 1 =⇒ f-ja D : Tdn 7→ T n−2 nėra injektyvi, nes
iteraciniu procesu sukonstravome prieštą injekcijos apibrėžimui.
2. n = 2k + 1, k ∈ N
Sprendžiame analogiškai. 
n
1.2 Teorema (Edvino stiprioji hipotezė) Jei d = b c,tai ∀ injektyviai f-jai
2
D : Tdn 7→ T m =⇒ m ≥ n − 1.
.Įrodymas. Tarkime egzistuoja injektyvi f-ja D : Tdn 7→ T n−2
1. n = 2k, k ∈ N
Iš 1.1 teoremos =⇒ D nėra injektyvi.
2. n = 2k + 1, k ∈N 
1 0 1 ... 1 0 ... 0
, Di = j ISi (j)xj , jeigu Si ∩
W
Fiksuojame v =
0 1 1 ... 1 0 ... 0
Sj = ∅, kai i 6= j , tai iš 1.1 lemos išplaukia ,kad injekcijos nebus. Todėl
tarkime, kad ∃i, j : Si ∩ S j 6= ∅, paimkime kažkurį elementą
 z1 ∈Si∩ Sj ir
1 ... z1 ... t ... n t 1
konstruojame keitinį σ = , kur v = , jeigu
1 ... t ... z1 ... n 1
∃Sk : z1 ∈ Sk =⇒ lieka 2k − 4 nepatikrintos aibės Si ,tarkime kad tokių
@Sk =⇒ tuomet tūrėsime blogesnį variantą, nes lieka 2k − 3 nepatikrintos
aibės Si : z1 ∈/ Si . Fiksuojame v = Pσ (v) ir iš likusių 2k − 3 nepatikrintų aibių
Si išrenkame tokias Si , Sj : Si ∩Sj 6= ∅, nes jeigu tokios neegzistuoja iš 1.1 lemos
išplaukia,kad injekcijos nėra. Tuomet
 vel paimkime kažkurį elementą  z2 ∈ Si ∩
1 ... z2 ... t ... z1 ... n
Sj ir konstruojame keitinį σ = , kur v t =
1 ... t ... z2 ... z1 ... n
 
1
. Tuomet fiksuokime v = Pσ (v) ir vėl kartojame ta patį algoritmą. Kadangi
1
tokių t : v1t = v2t = 1 mūsų pradiniame fiksuotame v yra k−1 =⇒ iš viso procesą
galime kartoti k − 1 =⇒ lieka tik viena nepatikrinta aibė Si . Tarkime, kad
zl ∈
/ Si l = 1... k − 1, nes kitaip teorema jau įrodyta. Jei |Si | > 1, konstruokime

1 ... w1 w2 t1 t2 ... z1 ... zk−1 ... n
keitinį σ = ,kur v t1 =
1 ... t1 t2 w1 w2 ... z1 ... zk−1 ... n

2
   
0 1
, v t2 = ir w1 , w2 ∈ Si . Gauname, kad paskutinį iteracija Pσ (v) duoda
1 0
prieštarą f-jos D injektyvumui. Jei |Si | = 1 akivaizdu.

2 Λ klasės

2.1 Apibrėžimas Jei turime vektorių v ∈ Λnd , tai v k indeksu vadinsime aibę
Indv (v k ) := {i|v i = v k }.
n n
 aibės Td injektyvumą Λd , tuomet
Tarkime turime  parinkę  v1 , v2 , ..., vd reikšmes 
1 0 1 0 ... 1 0 0 ... 0 1 0 1 ... 1 0 ... 0
atitinkamai , ..., ,
 0 1 0 1 ... 0 1 0 ... 0 0 1 1 ... 1 0 ... 0
1
kur |Indvi | = i − 1. Akivaizdu, kad vd ∈ Λnd .
1

2.2 Apibrėžimas Prieš tai apibrėžtų vektorių rinkinį v1 , v2 , ..., vd vadinsime

aibės Λnd skaidiniu.

2.3 Apibrėžimas F-ją D : Tdn 7→ T m vadinsime injektyvia aibėje B ∈ Λnd ,

žymėsime D ∈ I[B], jei ∀v ∈ B D(v1 ) 6= D(v2 )

2.1 Lema Jei v1 , v2 , ..., vd yra aibės Λnd skaidinys, tai vmax(2d−n+1,1) , ..., vd ∈ Λnd
Sd
ir i=max(2d−n+1,1) Λvi = Λnd .Įrodymas. Akivaizdu 

2.1 Teorema(Nustatymo teorema) Jei detektorių struktūra D : Tdn 7→ T m

n
injektyvi =⇒ D : Td−1 7→ T m yra injektyvi.
.Įrodymas. Akivaizdu, kad galioje tokia diagrama, jeigu teoremos sąlygos išpildy-
tos :

D ∈ I[Λwd−1 ] D ∈ I[Λvd ]

n
D : Td−1 7→ T m inj. D : Tdn 7→ T m inj.

Tuomet tereikia įrodyti kad jei f-ja D ∈

/ I[Λwd−1 ] =⇒ f-ja D ∈ / I[Λvd ]. Tarkime
w ∈ Λwd−1 vienas iš vektorių, kuris prieštaraujainjektyvumui
 =⇒ ∀Si  aibė

z 0 z 1
priklauso vienai iš šių klasių: 1.∀z ∈ Si v = 2.∃z ∈ Si : v =
    0   1
0 1 0
3.∃a, b ∈ Si : v a = , vb = . Jei paimtume z : v z = ir pakeistume
  1 0 0
1
jį v z = , akivaizdu, jei ∃Si : z ∈ Si , tai po pakeitimo Si priklausys 2.klasei
1
ir tuomet w ∈ Λvd . 

3
2.2 Teorema(1-oji nustatymo teorema) Jei detektorių struktūra D : Tdn 7→
T m injektyvi =⇒ ∀k < d D : Tkn 7→ T m yra injektyvi.

D ∈ I[Λwk ] D ∈ I[Λvd ]

D : Tkn 7→ T m inj. D : Tdn 7→ T m inj.

.Įrodymas. Įrodymas analogiškas 2.2 teoremos įrodymui 

3 Detektorių struktūros

Kol kas nagrinėjome detektorių struktūras kaip f-jas, dabar noretume pana-
grinėti kaip atrodo tos struktūros.
Mes detektorių struktūrą apibrėžėme per indikatorius aibėse Si . Sunumeruokime
tokius Si : S1 , S2 , ..., Sm

3.1 Apibrėžimas Turime sunumeruotas aibes Si : S1 , S2 , ..., Sm , tuomet f-

jas L : {1, 2, ..., n} 7→ ℘({1, 2, ..., m}), kur L(i) = {j|i ∈ Sj } vadinsime lepučių
struktūromis.

3.2 Apibrėžimas Pažymėkime ℘({1, 2, ..., m}) := ℘m , tuomet atvaizdį S ⊕ :

℘m × ... × ℘m 7→ ℘m : jei L1 , L2 , ..., Lk ∈ ℘m =⇒ ⊕(L1 , L2 , ..., Lk ) = i Li \
| {z }
S k
1≤i<j≤k (Li ∩ Lj ) vadinsime aibių L1 , L2 , ..., Lk tiesiogine suma.

3.3 Apibrėžimas Skaičių Mk := min1≤i1 <...<ik ≤n | ⊕ (L(i1 ), ..., L(ik ))| vadin-
sime lempučių struktūros L k-minoru.

3.1 Teorema Detektorių struktūra D ∈ I[Λnd ] ⇐⇒ M2k > d − k, kur

k = 1...d − max(2d − n, 0)
.Įrodymas. =⇒ Tarkime, kad kažkuriam k = 1...d−max(2d−n, 0) M2k ≤ d−k,
n
tuomet ∃i1 , ..., i2k : |⊕(L(i
 1 ), ..., L(i2k ))| <= d−k, tuomet iš aibės Λd 
skaidinio
1 0 1 0 ... 1 0 1 ... 1 0 ... 0
pasirenkame vd−k+1 = ir kon-
 0 1 0 1 ... 0 1 1 ... 1 0 ... 0 
1 ... 2k 2k + 1 ... 2k + l ij ... ik zm ... zt ... n
struojame keitinį σ = ,
i1 ... i2k z1 ... zl j ... k 2k + m ... 2k + t ... n
n
tuomet Pσ (vd−k+1 ) =⇒ D ∈ / I[Λd ].
⇐= Tarkime D ∈ / I[Λnd ], tuomet ∃v ∈ Λnd : D(v1 ) = D(v2 ) =⇒ v ∈
Λvd−k+1 , kažkokiam k = 1...d − max(2d − n, 0) =⇒ ∃i1 , i2 , ..., i2k : | ⊕
(L(i1 ), ..., L(i2k ))| <= d − k, prieštara.

3.1 Išvada Jei detektorių struktūra D : T2n 7→ T m apibrėžta per aibes : S1 =

{1, 4, ..., 3k − 2}, S2 = {3, 6, ..., 3k}, S3 = {1, 2}, S5 = {4, 5}, ..., S2k+1 = {3k −
2, 3k − 1}, S4 = {2, 3}, S6 = {5, 6}, ..., S2k+2 = {3k − 1, 3k} =⇒ D ∈ I[Λn2 ] .

4
3.2 Išvada Jei detektorių struktūra D : T2n 7→ T m apibrėžta per aibes : S1 =
{1, 2}, S2 = {1} ∪ {3, 6, ..., 3k}, S3 = {2} ∪ {3, 6, ..., 3k + 2}, S4 = {3, 4}, S6 =
{6, 7}, ..., S2k+2 = {3k, 3k +1}, S5 = {4, 5}, S7 = {7, 8}, ..., S2k+3 = {3k +1, 3k +
2} =⇒ D ∈ I[Λn2 ] .

3.3 Išvada Jei detektorių struktūra D : T2n 7→ T m apibrėžta per aibes :

S1 = {1, 2}, S2 = {2, 3}, S3 = 3, 4, S4 = {1} ∪ {5, 8, ..., 3k + 2}, S5 = {4} ∪
{7, 10, ..., 3k + 4}, S6 = {5, 6}, S8 = {8, 9}, ..., S2k+4 = {3k + 2, 3k + 3}, S7 =
{6, 7}, S9 = {9, 10}, ..., S2k+5 = {3k + 3, 3k + 4} =⇒ D ∈ I[Λn2 ] .