UDK 327(100) Če-103

Bendras Lietuvos radijo ir televizijos ir leidyklos "Alma littera" projektas

ISBN 978-609-01-0263-3

ISBN 978-609-01-0264-0 (su DVD)

© Algimantas Čekuolis, 2012 © Leidykla "Alma littera", 2012

 Turinys
KARO TRIŪBOS
ŽALGIRIO MŪŠIO UŽKULISIAI
VIRUSAS IR DURKLAI
AMERIKOS KARININKŲ ŽMONOS
KARO ŠUNYS IR JŲ ISTORIJA
ŠIAUDINĖS KARO TRIŪBOS
ŽUDYMO BRIGADA
PAMALDŪS BANDITAI
KVAILIAI NELAIMĘ PRIŠAUKIA VISIEMS
GRYBŲ KARAS
ŠALYS IR ŽMONĖS
ANGLŲ TAUTA, KALBA IR ETIKETAS
NEBYLYS IR ŠUNIUKAS
DANAI MOKA GYVENTI
SUOMIJA PRIKLAUSO „NOKIAI“
IZRAELIO AUKSAS
NAUJAS KINIJOS STEBUKLAS
ŠIRŠIŲ LIZDAS UGNIKALNYJE
SENTIKIAI GRĮŽTA Į SIBIRĄ
BŪRAI VAŽIUOJA Į GRUZIJĄ
PRO KIEMO VARTELIUS Į ES
MOKYTOJAI IR MOKINIAI
SLAPTASIS ANGLIJOS GINKLAS
GENIJAI IR JŲ KALVĖS
AUKSINIS DARŽELINUKŲ AUKLĖTOJAS
KINĖS MAMOS
INFORMACIJA BE INFORMATIKOS
AŠ PATS VISKĄ ŽINAU
DRUMSTAS MEILĖS ELIKSYRAS
KUR SLEPIASI IR KIEK TRUNKA MEILĖ
AR SVEIKA VESTI IR TEKĖTI?
MEILĖS LAIŠKŲ METAS
ČADRA IR PRAMANAI
MOTERS SLĖPINIAI ERZINA LABIAU
KARAS MOTERIMS
NĖŠČIOS TURISTĖS
ŠVEDIJA STEIGIA SEKSO MINISTERIJĄ
ŠVEDIJOS VYRAI ĮPRANTA
VYRŲ DAUG, VYRŲ NĖRA
 MOTERYS IR VYRAI
DRUMSTAS MEILĖS ELIKSYRAS
AMERIKONIŠKAS FLIRTAS
JAPONIŠKOS SKYRYBOS
PASLAPTINGA ESYBĖ ŽMOGUS
DRĄSOS GALIMA IŠMOKTI
BAIMĖ MŪSŲ PAVELDAS
MĖNULIO PILNATIS IR JOS BURTAI
BŪTI BURTININKU LENGVA
TAMSIOS VIDURAMŽIŲ NAKTYS
GERIAUSIAS MOTERS DRAUGAS
LĖLĖS AR GRAŽUOLĖS?
JUOKO ANATOMIJA
PAGYROS TINGINYSTEI
SUSIRINKIMŲ KOŠMARAS
ANGELAI SU RAGIUKAIS
NELYGYBĖ ŽUDO
GIRTAVIMO EPIDEMIJA EUROPOJE
LINKĖJIMAI IŠ ATEITIES
SUDEGINKIME ANT LAUŽŲ GENŲ BURTININKUS
MAISTO JAU TRŪKSTA
ATEITIES VARPAS
SAUGUS IR TRAPUS ŽEMĖS LAIVAS
SĖDIME ANT UGNIKALNIŲ
GAMTA VISADA IŠDAIGAUJA
ŽMONIJA DAR PAGYVENS
IŠ KELIONIŲ VADOVO UŽRAŠŲ
Ši knyga nėra ankstesnių autoriaus knygų tęsinys ar pakartojimas.
Faktai ir vardai tikri.
 KARO TRIŪBOS

ŽALGIRIO MŪŠIO UŽKULISIAI

Kaip Žalgirio mūšiui buvo ruošiamasi? Juk tais senais laikais tai nebuvo paprasta. Nei
radijo, nei pašto, net pašto karvelių nebuvo.

1408 metais Naugarduke susitikę pusbroliai Vytautas ir Jogaila nutarė vieną kartą
galutinai sutriuškinti Kryžiuočių ordiną. Kadangi viešoji Europos nuomonė buvo labai
svarbi, abu valdovai sutarė, kad agresyvi, puolančioji pusė turėtų būti kryžiuočiai. Juos
išprovokuoti apsiėmė Vytautas. 1409-ųjų gegužės pabaigoje jam pasistengus sukilo
žemaičiai. Ordinas nieko negalėjo padaryti, nes Lenkijos pasiuntinys rūsčiai pareiškė
teutonų komtūrui, kad Lietuvos žemių užpuolimas bus tolygus Lenkijos užpuolimui. (Dabar
tokia NATO taktika irgi labai veiksminga.) Nors toks pareiškimas buvo tolygus karo
paskelbimui, bet formaliai jį paskelbti teko ordinui. Tai buvo pirmas didelis sąjungininkų
laimėjimas.

Tais laikais per karą jau buvo naudojama artilerija. Ji nebuvo naujiena nei
kryžiuočiams, nei sąjungininkams. Abi šalys ją naudojo jau kelis dešimtmečius ir buvo
sukaupusios nemažą arsenalą. Sąjungininkai turėjo 60 įvairaus kalibro patrankų, šaudančių
akmeniniais, geležiniais ir ketaus sviediniais, ir puikių artileristų. Kryžiuočiai turėjo 100
patrankų, jiems irgi netrūko specialistų.

Ruošdamasis karui, kryžiuočių magistras įsakė išlieti didžiausią to meto patranką.

Prireikė 231 centnerio ketaus ir teko ją daryti iš dviejų dalių, nes būtų buvusi nepajudinama
iš vietos. Tik prieš mūšį abi dalys buvo sujungiamos varžtais. Ji šaudė 300 kilogramų
akmeniniais sviediniais ir buvo velnioniškai brangi: iššauti vieną sviedinį atsiėjo septynias
to laiko grivinas. Tiek kainavo devynios karvės, panašiai tiek mokesčių nedidelis kaimas
sumokėdavo per metus. Ginkluotė visada brangi, ir jai niekada negailima pinigų.

Daugiau duomenų apie tą patranką nėra, bet yra smulkesnis aprašymas kitos
patrankos, XIV amžiaus pabaigoje išlietos Niurnberge ir pavadintos „Grimhilda".
Patrankoms dažniausiai buvo duodami moteriški vardai. Tas paprotys išliko iki mūsų laikų,
iki „Didžiosios Bertos" ir „Katiušos". Įdomu kodėl?

„Grimhilda" buvo mažesnė už minėtą magistro sunkiąją patranką, šaudė tik 200
kilogramų sviediniais, bet ir jai tempti reikėjo keturiolikos arklių. Dar šešiolika arklių vilko
medines platformas, jos vėliau buvo klojamos „Grimhildos“ kelyje. Artileristų skydus (nes
šaudant labai taškėsi) tempė trys vežimai. Mašina tai patrankai pastatyti buvo boginama
vežėčiose, tempiamose keturių arklių. Tokie patys keturių arklių tempiami vežimai gabeno
šaudmenis. Į vieną vežimą tilpdavo trys sviediniai.

Didžiosios patrankos buvo naudojamos tik miestams ginti arba per apsiaustį jiems
pulti. Į kitus žygius buvo imamos mažesnės.

1409 metų spalio 9-ąją tarp kryžiuočių ir Lietuvos-Lenkijos sąjungos buvo pasirašytos
paliaubos. Visiems buvo aišku, kad jos laikinos. Čekų karalius Vaclovas IV Liuksemburgietis
bandė taikyti abi puses, bet veltui.

Pirmasis to karo mūšis buvo už visuomenės nuomonę, dabar tai pavadintume viešųjų
ryšių kampanija. Vytautas su Jogaila po visą Europą išsiuntinėjo laiškus, kaltinančius ordiną
grobimais, prievartavimais. Bet labiausiai mušė per skaudžiausią ordino vietą kad jis
neatlieka savo misijos krikštyti, o kariauja su krikščionimis. Mat dalis lietuvių jau buvo
pakrikštyti. Sąjungininkai negailėjo ir dovanų kyšių. Apskritai vyko rimtas diplomatinis
darbas. Vengrijos karalius Zigmantas, spėjama, ordino prašymu, buvo susitikęs su Vytautu ir
pasiūlęs jam išrūpinti karaliaus karūną, jeigu atsimes nuo lenkų. Bet tai iš esmės būtų buvęs
lindimas po ordino sparnu. Vytautas atsisakė, tačiau siekdamas, kad Zigmantas neįsižeistų
ir jį palaikytų, pasiuntė jam kelis vežimus dovanų 12 sakalų drauge su laikyklėmis ir 12
dresuotų šunų, gausybę įvairių medžioklės reikmenų, auksinėmis pasagomis kaustytų žirgų,
sabalo kailio kepurių, kiaunės kailio pirštinių, 4 poras šiltų perlais apsiūtų rankogalių, šilko
skarų, 1200 sabalų ir 1200 šermuonėlių kailiukų, 12 paauksuotų dubenų, 12 auksu ir sidabru
puoštų peilių, 4 sidabru apkaltus medžioklinius ragus, 20 auksu siuvinėtų rankšluosčių ir 10
didelių staltiesių. Vengrijos karalienei Barborai irgi labai daug gražių ir brangių dalykų.
Pamėgink visa tai atstumti!

Nesnaudė ir ordinas. Irgi siuntinėjo laiškus, kviesdamas į šventą kryžiaus žygį prieš
„pagonis ir atskalūnus". Kvietė krikščionis vienytis, nes, kaip rašė Ulrichas fon Jungingenas,
„pražūtis gresia ne tik mano ordinui, bet visai krikščionybei1'. Didysis magistras žinojo, kad
žodžiai tokiais atvejais menkas argumentas, ir pasiuntė nešališkam arbitrui, čekų karaliui
Vaclovui IV įspūdingą sumą 60 tūkstančių florinų. Vienas florinas 3,5 gramo aukso. Kitaip
sakant, 210 kilogramų aukso kyšį. Nepriklausomos žiniasklaidos tada nebuvo, ir
kyšininkaujantys valdovai nebuvo pričiupti.

Slapčia vyko ir suktos diplomatinės derybos. Ordinas Vengrijos karaliui Zigmantui

pasiūlė fantastiškus pinigus 300 tūkstančių florinų (daugiau nei toną aukso) ir pažadėjo
dalytis lietuvių ir lenkų žemėmis, jeigu karalius trenktų Lenkijai iš pietų. Tada jau Žalgirio
mūšis būtų buvęs pralaimėtas, ir visi mes dabar gyventume kitaip. Zigmantas aiškaus
atsakymo nedavė, delsė.

Vyko ir šnipų karas. Teutonų ordinas buvo ne tik karinė ir bažnytinė organizacija, o ir
didelė prekybos kompanija. Jis turėjo atstovus mozūrų, lenkų miestuose ir net Lietuvoje.
Tie atstovai turėjo ryšių su vietos pirkliais, o šie žinojo viską. Sąjungininkai, kaip rašo lenkų
žurnalas „Przekroj", irgi turėjo savo agentų pačioje ordino širdyje. Nuo 1398 metų asmeninis
Didžiojo magistro Konrado (o vėliau ir jo įpėdinio Ulricho) gydytojas buvo Bartolomiejus.
Maždaug 1403 metais, spėjama, jis tapo sąjungininkų šnipu. Kitas informatorius buvo
Ulricho mylimas kamerdineris Štaskė fon Bolmenas. Juodą lauko žvalgybos darbą ir vienai,
ir kitai pusei atlikdavo prūsai. Nes jie gyveno pusiaukelėj ir laikėsi vidurio. Taip abu
priešininkai puikiai žinojo, kur juda priešo kariuomenė ir kur reikia sukti, kad užkirstų jai
kelią. Susidūrimas buvo neišvengiamas.

1408 metų gruodį Vytautas su Jogaila vėl susitiko, šį kartą Brastoje, ir parengė kruopštų
karo planą. Buvo numatyta smūgio kryptis, vieta ir laikas, nuspręsta, kada susijungs lietuvių
ir jiems pavaldžios rusų kariaunos su lenkais, kur bus pereinamos upės, kur lauks maisto
sandėliai.

Ir be šnipų buvo aišku, kad ruošiamasi dideliam karui. Tarkim, slapta buvo pastatytas
pontoninis tiltas. „Tokio tilto ant valčių niekas dar nebuvo matęs", paskui rašė kronikos.
Tiltas buvo nuplukdytas Vysla žemyn ir vėl sumontuotas prie Červinsko. 1410 metų liepos 2-
ąją lenkų kariuomenė tuo tiltu persikėlė į dešinįjį Vyslos krantą ir susijungė su Vytauto
armija. Janas Dlugošas savo kronikoje rašo, kad tas persikėlimas buvo pavyzdinis. Tiltas
buvo aptvertas, pastatyti griežti, alebardomis ginkluoti tvarkdariai. Persikėlus tiltas vėl
buvo išardytas ir nutemptas į Plocką, kad karalius ir kariuomenė galėtų juo grįžti.

Didelei kariuomenei reikėjo daug maisto. Kryžiuočiams nebuvo sunku, savo pilyse jie
turėjo sukaupę 29 tūkstančius tonų javų. Tačiau sąjungininkams teko iš anksto pasirūpinti
maistu ir jį gabentis. 1409 metų gruodį Belovežo girioje buvo surengta aštuonių dienų
medžioklė, paskui dar medžioklės Palenkėje ir prie Sandomiro. Kasdien po medžioklės
vidutiniškai buvo užsūdoma 50 statinių žvėrienos. Be to, mozūrų miestams buvo užkrauta
maisto duoklė.

Svarbiausia abiejų armijų jėga buvo kavalerija, suskirstyta į vėliavas, šios į pogrupius
ietis iš 3-5 žmonių: šarvuotas raitelis su ietimi, kalaviju, skydu, durklu ir kirviu arba kuoka,
panašiai ginkluotas jo ginklanešys, dar raitas šaulys, ginkluotas arbaletu arba lanku ir dar
kertamuoju ginklu, be to, ginkluotas padėjėjas ir gurguolininkas. Panašiai buvo suformuoti
ir pėstininkai. Visi turėjo maisto penkioms savaitėms, palapinių, puodų, keptuvių, todėl
vienai iečiai buvo skirtas arklio traukiamas vežimas.

Kadangi sąjungininkų kariuomenėje buvo apie 30 tūkstančių raitelių ir 2500

pėstininkų, vežimų turėjo būti apie 10 tūkstančių, labai daug artilerijos ir amunicijos
vežimų. Reikia pridurti, kad drauge su armija traukė amatininkai, didžiūnų kanceliarijos,
gydytojai ir kartu arba kiek atsilikę kiti kilmingieji, daug vežimų su panelėmis.
Apskaičiuota, kad vilkstinė turėjusi būti 85 kilometrų ilgio. Tarp vežimų buvo būtina palikti
tarpus, kad atsitraukimo atveju neištiktų pražūtinga grūstis. Todėl buvo žygiuojama ne
vienu keliu, o keliais lygiagrečiais.

Gurguoles saugojo pėstininkai. Jos turėjo gerokai atsilikti nuo pagrindinių jėgų, nelipti
joms ant kulnų, kad nekliudytų staiga persigrupuoti; kovojant tai neišvengiama.

Visa tai reikalavo geležinės drausmės, ją ypač sunku palaikyti, kai dauguma karių
masės šauktiniai. („Po kaimus šauklys, jo putotas arklys į kovą lietuvininkus šaukia...")
Vadai nebuvo labai išrankūs rinkdamiesi priemones drausmei palaikyti. Kai sustojus prie
Lidzbarko atokvėpiui du lietuviai apiplėšė bažnyčią miestelis kariuomenės jau buvo
nusiaubtas, Vytautas jiems įsakė visai armijai žiūrint patiems pasistatyti kartuves ir jose
pasikarti. Nuo tol kariai buvo labai akylus, kad nepražiopsotų mažiausio Vytauto rankos
mostelėjimo.

Lenkų kronikininkai, kurių medžiaga aš naudojuosi, gerokai vėliau rašė, kad Vytautas
dažnai kardavo prasikaltusius vyrus, netgi pripaišo jam sadisto bruožų. Jie pasakoja, kad
kartais nusikaltėlius jis neva atiduodavęs sudraskyti alkanoms dvaruose laikomoms
meškoms ir pats tą procesą stebėdavęs. Ir iš kitų šaltinių galima įtarti, kad mūsų Didysis
kunigaikštis gal ir tikrai nebuvo tyras kaip žibutė. Bet prisiminkime, kokie papročiai tada
buvo visoje Europoje. Vytautas gyveno apsuptas išdavikų ir žmogžudžių. To laiko Lietuvoje
bent raganos nebuvo deginamos.

Žygiuojant į Žalgirį (Griunvaldą) vadai užmerkdavo akis tik dėl totorių plėšikavimų,
nes totoriai su eikliais žirgais buvo nepamainomi raitieji žvalgai. Totoriai vis tiek viską
darė taip, kaip jiems patiko.

Kaip buvo valdoma tokia jūra karių, kai nebuvo nei radijo ryšio, nei garsiakalbių? Janas
Dlugošas tai smulkiai aprašo. „Kol kariuomenės maršalas Zbignevas nepradės žygiuoti
nešdamas mažąją vėliavą, niekas neturi palikti stovyklos. Visi įspėti: tegul niekas nedrįs
trimituoti tik karaliaus trimitininkas. Išgirdusi jo pirmą signalą, kariuomenė rikiuojasi ir
imasi ginklo. Po antro balnoja žirgus. Po trečio palieka stovyklą sekdami savo ženklus
(vėliavas)."

Liepos 13-ąją jau temstant armija pasiekė Dombruvnos miestelį, užėmė jį, nusiaubė,
paleido dūmais ir žygiavo toliau degančių miestelių ir kaimų šviesoje. Liepos 15-ąją auštant
pasiekė kalvotas, pelkėtas, miškeliais apaugusias Liudvigovo, Stenbarko ir Griunvaldo
kaimų apylinkes. Ten jų jau laukė Didžiojo magistro armija.

Kaip to laiko kariai buvo ginkluoti? Geras raitelis, paprastai bajoraitis, tiek lietuvių,
tiek lenkų armijose dažniausiai turėdavo du arklius. Vienu jodavo žygyje, tai būdavo
paprastas arklys. Kitas kovos žirgas (geriau eržilas) būdavo šarvuotas grandiniais arba
plokštiniais šarvais. Buvo uždengiamas žirgo pasturgalis, kaklas ir galva. Jis turėjo būti
stiprus, nes jam reikėjo nešti maždaug 150 kilogramų svorį raitelį, jo ginkluotę, balną.
Puolant jam tekdavo pasiekti apytikriai 25 kilometrų per valandą greitį. Jis turėjo atlaikyti
priešo smūgį. Tokie žirgai buvo labai brangūs jų kaina kartais siekdavo 80 grivinų. Tiek
kainavo 100 karvių. Nereikia manyti, kad raitelis būdavo uždarytas į šarvus kaip į konservų
dėžutę. Kvaili televizijos filmai dabar juos kaip tik taip rodo. Grūdinto plieno šarvai svėrė
20-25 kilogramus, mažiau negu visa šių dienų kario ekipuotė. Ne ką daugiau negu dvi
neperšaunamos liemenės. Be to, reikia turėti omeny, kad šarvų svoris lygiai paskirstytas
visam kūnui. Stiprus vyras, nublokštas nuo žirgo, be vargo atsikeldavo ir kaudavosi pėsčias,
galėjo bėgti arba vėl įšokti į balną. Šarvai nebuvo stori vos 2-3 milimetrų storio, pritaikyti
prie kūno tarsi kostiumas, skardos sujungtos odiniais diržais. Tai leido laisvai judėti.
Neseniai padarius bandymus paaiškėjo, kad su tokiais šarvais galima net plaukti. Šarvas
atlaikydavo kardo smūgį, o arbaleto strėlė jį galėdavo pramušti tik iš arti, ir tai, jeigu
nenuslysdavo. Filmų režisieriai klysta, aprengdami savo aktorius sunkiais, įspūdingais
šarvais.

Tą jie daro nusižiūrėję į muziejų eksponatus. Bet muziejuose stovi turnyrų šarvai nes
tik tokie išliko! jie sunkūs, stori, nes jų užduotis vienintelė apsaugoti nuo ieties smūgio, kai
susiduria du riteriai ant įsibėgėjusių žirgų. Tikrame kare su turnyriniais šarvais žmogus
nelabai pakariautų.

Žalgirio mūšį laimėjome, nes jam buvo gerai pasiruošta.

 VIRUSAS IR DURKLAI
Pastaruosius penketą metų pasaulio spaudoje nuolatos buvo kalbama, kad Iranas tuoj
tuoj sukurs atominę bombą. Izraelyje karštligiškai buvo statomi gelžbetoniniai bunkeriai
civiliams ir kariuomenei pasislėpti. Viena po kitos vyko konferencijos, kuriose Vakarų
valstybės kaltino Iraną laužant tarptautinius susitarimus, šios šalies irgi pasirašytus,
draudžiančius branduolinio ginklo plėtrą. Irano delegatai dievagojosi, kad visai
nesiruošiama kurti bombos. Vakarų diplomatai iš to juokėsi, rodė nuotraukas Irano
įrengimų, visai nereikalingų taikiam atomui, bet būtinų bombai gaminti.

Paskui triukšmas dėl bombos aprimo. Kas nutiko? Regis, prasidėjo naujas, visai kitoks
karas.

Pirmas klausimas: kodėl prieš Irano branduolinio ginklo projektą piestu stojo beveik
visas pasaulis? Juk yra daugiau šalių, irgi nelabai angeliukų, turinčių branduolinį ginklą:
Šiaurės Korėja, Pakistanas, Indija, galų gale Izraelis. Kodėl dėl jų nekeliama triukšmo?

Žmonijos nelaimė, kad šios šalys turi atominį ginklą. Vyko šaltasis karas, ir jos spėjo
prasmukti. Vėliau, kai Libija irgi bandė tokį ginklą įsitaisyti, prie Sovietų Sąjungos jau
negalėjo prisiglausti, ir Libijai pirštai buvo nukapoti.

Iranas daug kartų už Libiją didesnis, turi mokslinį potencialą ir priešų, ne tik Izraelį,
bet ir visus kaimynus. Nes Iranas tai Persija. Ji visą laiką su kaimynais elgėsi agresyviai.
Iranėnai šiitai, o dauguma jų kaimynų arabų sunitai. Myli vienas kitą kaip liuteronai ir
katalikai Europoje viduramžiais.

Pirmasis Irano smūgis visai nebūtinai tektų Izraeliui. Todėl arabų valstybių vadovai
šaukia: „Nukirskite tai gyvatei galvą!" Atvirai sako: jeigu Iranas turės atominį ginklą, visi
kiti regione irgi privalės jį įsigyti. Tada ir prasidės: o kodėl ne Brazilija? Turi mokslininkų,
pinigų, žaliavų. Kodėl ne Argentina, ne Venesuela, ne Kuba ir taip toliau?

Ir teroristams toks ginklas labai knieti. Gresia branduolinio ginklo metastazės, o tai
tikrai būtų žmonijos pabaiga. Būtina stabdyti, ir labai ryžtingai.

Bet tada antras klausimas kodėl triukšmas aptilo? Hilari Klinton (Hillary Clinton)
pareiškė: „Iranas turi techninių problemų." O akutės bėgioja kaip laputės. Mačiau per
Amerikos televiziją. Įvyko netikėtas dalykas. Jėgas suvienijo Vakarų žvalgybos Amerikos
CŽV, Vokietijos „Bundesnachrichtendienst" (BND), slaptosios Prancūzijos, Anglijos
tarnybos, taip pat abidvi Izraelio žvalgybos. Tų įstaigų prigimtis reikalauja, kad jos būtų
neprieinamos kaip Šveicarijos bankų seifai. Nes pasakysi kaimynui nežinia kas išgirs.
Tačiau šiuo atveju viskas buvo sunešta į krūvą, kas ką moka geriau, tą ir daro. Amerika
vykdė „Brain Drain" programą už didelius pinigus troško persivilioti Irano mokslininkus.
Kelis pavyko, dar keli keistai dingo, dar su keliais nutiko kvailos istorijos. Sakysim, toks
Šahramas Amiris. Išvažiavo į Saudo Arabiją ir pražuvo. Iranas pakėlė triukšmą, kad jis
pagrobtas. Tikrai, atsidūrė Amerikoje, CŽV buvo tardomas, paskui paleistas. Iš CŽV gavo
penkis milijonus dolerių. Bet po keturiolikos mėnesių sėdo į lėktuvą ir grįžo į Teheraną,
kur buvo sutiktas kaip didvyris. Pareiškė labai pasiilgęs šeimos. Amerikiečiai nenorėjo likti
kvailio vietoj. Jie pareiškė, kad Amiris tikrai buvo pagrobtas, bet viskas inscenizuota paties
Amirio prašymu, kad nenukentėtų šeima. Koks tolesnis Amirio likimas neaišku.

Toje gudruolių ir gudročių kovoje tiek nuotykių ir keistenybių, kad užtektų dešimčiai
Džeimso Bondo filmų.

Pirmas frontas. Vokiečių žvalgyba BND buvo užverbavusi Irano verslininką

(slapyvardis Delfinas), jo firma dalyvavo statant atominius įrenginius Natanze. Delfinas
perrašinėjo į savo nešiojamąjį kompiuterį svarbius duomenis, tarp jų įrodymus, kad
įrenginiai skiriami ne elektros energijai gaminti, o branduolinėms galvutėms, ir laukė
progos visa tai perduoti vokiečiams, kad gautų politinį prieglobstį. Nespėjo. Irano
kontržvalgyba jam nukirto galvą. Žmona, pasiėmusi vyro kompiuterį, paspruko į Turkiją.
Buvo užverbuotas Irano generolas Ali Rėza Asgaris, buvęs gynybos viceministras. Irgi
išvažiavo į Turkiją ir joje dingo.

Antras frontas. Buvo nužudyti keli Irano mokslininkai, branduolinės fizikos

specialistai. Ardeširas Hasanpuras nei iš šio, nei iš to prisikvėpavo nuodingųjų dujų ir
užduso. Nukrito lėktuvas, gabenantis atomo fizikų grupę. 2010 metų sausį žuvo fizikos
profesorius Masudas Alis Mohamadis šalia jo automobilio sprogus motociklui, o lapkričio
27-ąją automobiliu važiuojantį kitą Irano atomo specialistą lenkė motociklas. Mokslininkas
nepastebėjo, kad motociklininkas prikabino prie automobilio magnetinę miną ir nurūko.
Mina sprogo, mokslininkas žuvo iš karto. Visai tuo pat metu prie kito mokslininko irgi
priartėjo motociklas, irgi prikabino miną, bet iranėnas pastebėjo, spėjo iššokti iš
automobilio, mina sprogo, mokslininkas liko gyvas, tik pritrenktas. Panašių mirčių sąrašą
galima sudaryti ir 2011-aisiais.

Žinovai sako, kad visa tai labai primena Izraelio žvalgybos Mosado braižą. Kada nors
bus pagarsintas visas, galbūt labai ilgas, tos kovos aukų sąrašas.

Trečias frontas. Kadangi uždrausta parduoti Iranui visokias automatizuotas sklendes,

aukštam spaudimui atsparius aliumininius vamzdžius ir tūkstančius kitų panašių dalykų, jis
bando visa tai gauti per privatininkus. Buvo sugalvota paleisti į darbą fiktyvius pardavėjus ir
taip išgaudyti Irano agentus. Gruzijoje apsireiškė verslininkas iš vienos Baltijos valstybės ir
pasiūlė jo šaliai jau nereikalingą branduolinę įrangą. Netruko atsirasti pirkėjas iš Irano.
Gruzinų policija jį suėmė. Verslininkas Amerikoje jau duoda parodymus.

Ketvirtas frontas. Susivienijusios žvalgybos sužinojo, kad iranėnai slapta perka

sudėtingą Vakarų aparatūrą. Gerai, sako nelabai sąžiningam verslininkui. Parduok, bet
prieš tai paskolink porai savaičių mums arba gausi tokią baudą, kad tavo anūkai
neišsimokės. Aparatūra nuskraidinama į Ameriką, ten specialistai vienur paplonina, kitur
įskelia plika akim nepamatysi, ir, Iranui sumokėjus baisius pinigus, požeminėse gamyklose
aparatūra arba praleidžia mirtinas dujas, arba neveikia. Tokius vakuuminius siurblius
pardavė Šveicarijos Tinerių (Tinners) firma, tėvas ir du jo sūnūs.

Būtų gaila iranėnų, jeigu jie taip atkakliai veržtųsi pagaminti, tarkim, mašinėlę žolei
parkuose pjauti. Bet jie siekia pasigaminti ginklą, kuris nužudytų šimtus tūkstančių žmonių.
Juk niekas Iranui negresia, niekas nenori nė centimetro jo žemės.

Penktas frontas. Negevo dykumoje, Izraelyje, stovi Dimonos kompleksas viena

labiausiai saugomų pasaulio vietų. Oficialiai nesakoma, bet visi žino, kad tai Izraelio
branduolinės ginkluotės širdis. Eilių eilės didelių, galingų gamyklų. Būkime teisingi.
Izraelis niekam negrasina. Turi branduolinį ginklą, kad šimtus kartų už jį galingesni priešai
nedrįstų pulti. Jeigu tikėsime landžiais žurnalistais, pastaruosius dvejus metus Dimonos
centrui įsakyta sabotuoti Irano branduolinio ginklo programas. Bet kaip? Per didelį
atstumą? Nebombarduojant?

Izraelis kartu su amerikiečiais nusipirko vokiečių „Siemens" gamybos atominių

centrifūgų tokių pačių, kokias buvo nusipirkęs Iranas ir naudoja Natanze uranui sodrinti.
Tai milžiniškos, labai brangios ir labai sudėtingos mašinos, visa jų kaskada. Jų rotoriai
sukasi garso greičiu, mašinos viena kitai perduoda medžiagą ir po ilgų mėnesių pagamina
kelis gramus ginkluotei tinkamo urano. Centrifūgas valdo kibernetika. Dar 2008 metais JAV
pasikvietė „Siemens" specialistus ir Aidaho valstijoje išklausinėjo apie jų centrifūgų
pažeidžiamiausias vietas. Paskui buvo sukurtas kompiuterinis virusas „Stuxnet“ (jį greičiau
reikėtų vadinti ne virusu, o jau visu kirminu), išbandytas su tomis nupirktomis „Siemens"
centrifūgomis ir paleistas į pasaulinį tinklą. Jis išniro daugelyje vietų Indijoje, Indonezijoje,
Europoje. Bet nedarė nieko blogo. Šniukštinėjo kaip pelė, ieškanti sūrio gabaliuko.
„Stuxnet“ buvo užprogramuotas ieškoti tik „Siemens" centrifūgų kibernetinių kontrolierių
ir juose apsigyventi. Dar „Stuxnet“ buvo užprogramuotas nukopijuoti signalą, kuriuo
kontrolinė aparatūra praneša į valdymo centrą, kad viskas gerai, tada sugadinti centrifūgą.
Neįtikėtina, bet taip ir įvyko. Viruso kūrėjai neketino pakenkti pašaliniams. Dabar aišku,
kad virusas turėjo kodą, leidžiantį patekti tik į 984 centrifūgas Natanze. Kai tarptautinės
komisijos inspektoriai 2009 metais apsilankė Natanze, jie pamatė, kad pašalinta dauguma
centrifūgų. Kiek? Lygiai 984. Aiškėja ir kitos aplinkybės. Atrodo, „Stuxnet“ gali sugadinti
mašiną, kurią sugriauti siunčiamas, arba gali labai ilgai joje tūnoti nepastebėtas, o paskui
staiga įjungti didžiausią greitį, ir mašina pati subyrės.

Įtarti, kad „Stuxnet“ paleido paprasti programišiai, na, tie kibernetiniai chuliganai,
negalima. Jis per daug sudėtingas, turi daug funkcijų, gerų specialistų būrys jį turėjo kurti
porą metų. Be to, kur programišius gautų „Siemens" centrifūgą savo virusui išbandyti?

Dėl penkių frontų sąveikos Irano branduolinė programa atidedama 3-4 metams.
Atominio ginklo plėtra pasaulyje pristabdoma. Bet mano širdis nesidžiaugia. Juk prasidėjo
naujas karas kibernetinis. Pirmas jo pliūpsnis užregistruotas prieš kelerius metus, tąkart
Rusijos kompiuteriai, masiškai užpuolę mažytę Estiją, gerokai apgriovė jos ūkį ir finansus.
Gerai, kad Europos Sąjunga taktiškai įsikišo ir pristabdė įsismarkavusią Rusiją.
 Bet Negevo dykumos pergalė duos postūmį ir pateisinimą kibernetiniam ginklui
visame pasaulyje.
 AMERIKOS KARININKŲ ŽMONOS
„New York Times" išspausdino straipsnį, atskleidžiantį, kokios nuotaikos Amerikos
kariuomenėje, kiek laisvės improvizuoti turi jos karininkai. Ir kokia aukštų karininkų
žmonų įtaka.

Jaunas amerikietis Gregas Mortensonas, alpinistas, truputį hipiuojantis studentas

paplyšusiais džinsais ir ilgais plaukais (kurį laiką jis neturėjo buto ir gyveno automobilyje),
nutarė pagerbti mirusios sesers Kristinos atminimą įkopti į antrą pagal aukštį viršūnę
Himalajuose, Hindukušo keteroje, Karakorumo apygardoje Šiaurės Pakistane, ir ten padėti
gintarinius sesers karolius. Gražu. Tai viena atšiauriausių vietų pasaulyje. Atšiaurus
klimatas, statūs kalnai, jokios valdžios.

Į žygį vyrukas išėjo su keturiais bičiuliais ir būriu vietos nešikų. Po septyniasdešimties

dienų būrį ištiko nelaimė. Krisdamas į kalnų plyšį susižalojo grupės narys. Jį gelbėdamas
(išgelbėti pavyko) susižalojo ir pats Gregas, o paskui dar paklydo. Nuėjo ne ten, kur jo laukė
draugai ir nešikai, o visai į kitą pusę. Išsekęs, žaizdotas, alkanas pakliuvo į mažą Korfės
kaimelį, pakibusį ant atbrailos virš didžiulio slėnio. Gyventojai jį nuvedė pas kaimo senolį
Hadži Ali. Gregą paguldė, aptvarstė, davė karštimo ir leido gyventi kaimelyje, kol atgaus
jėgas.

Kai vaikinas pradėjo vaikščioti, pamatė kelis vaikus, lazdele braižančius smėlyje raides.
Iš jų sužinojo, kad nei kaime, nei arti jo nėra mokyklos, bet vienas vaikas mokėjo kelias
raides ir aiškino kitiems, kad yra toks dalykas kaip skaitymas ir rašymas. Gregas susijaudino
ir pasakė vaikams, kad pastatys jiems mokyklą. Spontaniškas nuoširdaus žmogaus pažadas.

Gregas pasitarė su senoliu Hadži Ali, grįžo į Jungtines Valstijas, bet paaiškėjo, kad
įvykdyti pažadą ne taip lengva. Savų pinigų Gregas neturėjo, o aukoti dolerius mokyklos
statybai musulmonų krašte, tolimam kalnų kaimelyje, niekas nenorėjo. Dar žiūrėjo įtariai.
„Daug tokių, prašančių pinigų, šlaistosi."

Tačiau vaikino būta atkaklaus. Jam pavyko pasikalbėti su Žanu Herni (Jean Hoerni),
vienu iš Kalifornijos mokslo slėnio, to, kuriame prasidėjo visa kibernetika, kūrėjų, ir jį
įtikinti. Gavo 12,5 tūkstančio dolerių ne kažin kokie pinigai, bet Šiaurės Pakistano
sąlygomis jų užteko mokyklai pastatyti. Tiesa, prieš tai teko pastatyti tiltą kitaip nebuvo
galima atvežti medžiagų.

Amerikos išradėjui patiko, kaip greitai Gregas įvykdė sumanymą, ir jis nutarė
prisitaikyti vis labiau Amerikoje plintančią tezę, kad „numirti turtingam nepadoru". Herni,
gerokai pagyvenęs žmogus, sirgo leukoze, tad surašė testamentą. Šeimos nenuskriaudė, bet
didumą savo nemenko turto užrašė mokyklų Pakistane ir Afganistane statybai. Amerikoje
tokie dalykai jau niekieno nestebina. „Microsoft" įkūrėjas multimilijardierius Bilas Geitsas
(Bill Gatės) visai nesenas, multimilijardierius Vorenas Bafetas (Warren Buffet) jau
pagyvenęs bet abu visus savo turtus užrašė labdarai, tik Afrikoje.
 Žanas Herni netrukus mirė. Už jo pinigus Gregas Mortensonas pastatė 147 mokyklas
Šiaurės Pakistane ir Afganistane, įsteigė Centrinės Azijos institutą ir fondą. Jo pastatytas
mokyklas jau baigė 64 tūkstančiai vaikų, iš jų 52 tūkstančiai mergaičių, nes Gregas
daugiausia dėmesio skyrė mahometonėms mokyti. Mišrių mokyklų tose šalyse negali būti,
mulos kategoriškai draudžia. Berniukai vis šio bei to pamokomi, be to, bent kiek praprusę
jauni vyrai išvyksta į miestą, nes tik ten gali gauti kokio nors darbo, o mergaitės lieka
kaime. Kai ateina laikas, jos auklėja naują kartą, ir nuo jų raštingumo priklauso, kokia ta
karta bus.

Grego Mortensono kelias Pakistano ir Afganistano šiaurėje nebuvo rožėmis klotas.

1996 metais jį buvo pagrobę talibai. Ilgai aiškinosi, bet paleido. Kitą kartą buvo pakliuvęs
tarp dviejų ugnių, kai susikivirčijo afganų karo vadeivos ir jų kariuomenės pradėjo pilti
viena į kitą iš kulkosvaidžių. Gregas pasislėpė sunkvežimyje, vežančiame siaubingai
dvokiančias papuvusias odas, ir tūnojo jame aštuonias valandas. Islamo mulos du kartus
jam buvo paskelbę mahometonų nuosprendį fatvą kiekvienas musulmonas, pamatęs tą
žmogų, turi tuoj pat nužudyti.

Nei šventasis Koranas, nei pranašas Mahometas neprieštarauja, kad mergaitės būtų
šviečiamos. Bet vietos mulos tai draudžia. Jie skatina ir palaiko prietarus grynai
asmeniniais sumetimais. Gregui pavyko pasiekti, kad aukštesni islamo šventikai fatvą jam
atšauktų.

Jį tardė Amerikos CŽV, o po teroristinių išpuolių prieš Ameriką rugsėjo 11-ąją jam ėmė
grasinti net paprasti amerikiečiai už tai, kad moko ir auklėja mahometoniukus.

Bet Afganistano ir Pakistano kaimuose dabar jis didvyris, nors visi žino, kad jis
amerikietis. Juo jau pasitiki islamo lyderiai, įvairių karinių formuočių vadai, valstybės
tarnautojai ir valdininkai, genčių galvos. Nes visi mato, kad jis be atvangos dirba ir
stengiasi gerinti švietimą, ypač mergaičių. O jos vienų dukterys, kitų būsimos žmonos.

Gregas tą darbą daro jau šešiolika metų, beveik pusę laiko jis kalnuose ir pusdykumėse,
vietose, kurias visi kiti vakariečiai laiko fronto linija ir teroro tėvonija.

Negalima sakyti, kad jo darbas nebuvo pastebėtas Amerikoje. Drauge su žurnalistu

Deividu (David) Relinu jis parašė knygą „Trys puodeliai arbatos". Gal ir nelabai
intriguojanti antraštė. Bet balti kalba kaip tik balti genčių Hindukuše regione Gregas
pradėjo savo veiklą tas posakis turi ypatingą reikšmę.

Balti tautos sakoma: „Jeigu su atvykėliu išgersi vieną puodelį arbatos, jis tau svetimas.
Išgėrei antrą jis gerbiamas svečias. Išgėrei trečią jis šeimos narys." Graži taisyklė, galėtų
galioti visame pasaulyje. Kol žmogaus nepažįsti jis tau svetimas. Kai gerai pažįsti gali tapti
labai artimas.

Grego knyga turėjo milžinišką pasisekimą jau parduota 4 milijonai egzempliorių, ji

išversta į 40 kalbų. 2009-aisiais Gregui skirtas aukščiausias Pakistano civilinis ordinas
„Pakistano žvaigždė". Amerikos Senatas jį pristatė Nobelio taikos premijai. Norvegijos karo
akademijoje ta knyga tapo privaloma.

O kuo čia dėtos aukštų Amerikos karininkų žmonos?

Kol Gregas statė mokyklas mergaitėms, Amerikos ir jos sąjungininkų kariuomenės darė
ką įsakytos: kariavo su talibais ir Al Kaida (Al-Qaeda), stengėsi kuo daugiau priešų nukauti,
raketomis iš nepilotuojamų lėktuvų zvimbalių sprogdino jų vadus ir neišvengiamai
užmušdavo daug niekuo kaltų žmonių. Bet net ir kariškiai ėmė sutikti su nuomone, kad šio
karo laimėti negalima. Ne todėl, kad amerikiečiai būtų blogi kariai ar afganai būtų
išskirtinai narsūs. Tiesiog nukauto talibo vieton stoja kitas, o visų afganų neišžudysi,
atominės bombos į pusdykumę irgi nenumesi.

Sąjungininkų pajėgų Afganistane vadui Amerikos generolui Stenliui Makristalui

(Stanley McCrystal) žmona įbruko Mortensono knygą „Trys puodeliai arbatos". Kariškiai į
knygą žiūrėjo iš aukšto: „Ką tas gauruotas hipis išmano? Mums darbą reikia dirbti, jau
aštuoneri metai sėdim mėšle."

Niekas nematė, kaip ponia Makristal įkalbinėjo vyrą ją perskaityti. Dabar, kai tai jau
tampa istorija, aplinkiniai sako, kad įkalbinėjo ilgai. Bet kai generolas knygą perskaitė,
iškart ėmė keisti sąjungininkų taktiką. Pareikalavo, kad karininkai savo kareiviams
palieptų stengtis ne kuo daugiau talibų nukauti, o kuo mažiau.

Sutikite keistas įsakymas. Abejoju, ar toks per karą kada nors kam nors buvo duotas.
Generolo nurodymu, užėmus ar apsupus miestą, kuriame talibai įsitvirtinę, paliekamas
kelias evakuotis. Su talibų vadais kalbamasi telefonu, vietovė stipriai apšaudoma, bet ne
kovos, o dūminiais sviediniais.

Kai pastarąjį kartą buvau Afganistane, mačiau tokį puolimą. Prisipažinsiu nieko
nesupratau. Įširdę britų karininkai buvau su jais irgi nieko negalėjo paaiškinti. Sakė: gavom
tokį kvailą įsakymą.

Prezidentas Obama Makristalą iš pareigų pašalino. Ne dėl jo naujos taktikos, buvo kitų
dalykų. Į jo vietą buvo paskirtas generolas Deividas Petreusas (David Petraeus).

Nepatikėsite. Šio generolo žmona irgi privertė vyrą perskaityti Mortensono knygą.
Atsitiktinumas ar ne, bet tą patį padarė ir admirolo Maiklo Maleno (Michael Mullen),
generalinio štabo viršininko, žmona. Taigi tiems aukšto rango vyrams nieko neliko, kaip
tik įtikinti ir patį prezidentą Obamą.

Na, gal supaprastinau. Generolas Petreusas dar Irake ten jis vadovavo anksčiau, kol
buvo perkeltas į Afganistaną buvo pradėjęs tartis su vietos šeichais, įvairiais būdais
patraukė juos sąjungininkų pusėn ir pasiekė, kad Irakas beveik nurimo. Afganistanas kiek
kitoks. Žmonės beveik neraštingi, visiškai nesupranta, kaip galėtų prisidėti valdant
valstybę. Tvarką daro kaimų senoliai. Jų pasitaiko visokių ir paikų. Bet kitokių nėra.
Generolas Petreusas ne tik vykdė Makristalo pradėtą politiką įtraukė ir patį Mortensoną.
Drauge su juo sąjungininkų vadas ir kiti aukšti karininkai Afganistane susitikinėjo su kaimų
senoliais, genčių vadais, ėmė su jais gerti arbatą.

Amerikiečiai greiti. Abi partijos jau vilioja Petreusą kandidatuoti į prezidentus. Tas
juokiasi ir vilionių kratosi. Nesusigundęs politiko karjera, dabar vadovauja CŽV.

Mes turime didžiuotis. Lietuvos kontingentas, šefuojantis Goro provinciją, tokios

politikos laikėsi visą laiką. Ir gana sėkmingai.

Afganistane dar mažai kas pasikeitė ir negreitai pasikeis. Religijos klausimas labai
svarbus, yra daug fanatikų. Jų netrūksta abiejose pusėse. Kiekvienas fanatikas įsitikinęs, kad
jis teisus, ir teisus tik jis vienintelis teisuolis.

Neteisuolis anas, ir jį žūtbūt reikia užmušti.

 KARO ŠUNYS IR JŲ ISTORIJA
Kai pastarąjį kartą lankiausi Afganistane, Helmando provincijoje buvau priskirtas prie
britų parašiutininkų. Einant patruliuoti arba važiuojant šarvuočiais, priekyje visada
žingsniuodavo vienas arba du žvalgai, ir kiekvienas už ilgo pasaitėlio vesdavosi šunį.
Tiksliau, šuo eina pirmas, šniukštinėja ir už pasaito tempia žvalgą. Kartais šuo bėga
palaidas. Suradęs miną arba savadarbį sprogmenį, sustoja kaip įkastas ir laukia, kol prieis
vedlys ir nutars išminuoti ar pridėti užtaisą ir miną susprogdinti.

Helmando provincijoje kovos labai atkaklios, kiekvieną rytą randama vis naujų minų,
ir kartais per valandą tegali nueiti vos du kilometrus. Šunys elgėsi išmintingai, buvo
paklusnūs, tad negalėjau nepaklausti parašiutininkų: iš kur tie šaunūs keturkojai? Juk nei
per Antrąjį pasaulinį, nei per Vietnamo karą apie tokius kareivėlius beveik nebuvo girdėti.
Taikos metais juos pasitelkia tik policija ir kinas. O Afganistane karo šunys tokie pat
svarbūs kaip zvimbaliai nepilotuojami lėktuviukai.

Iš kaulų, aptinkamų senose stovyklavietėse, paaiškėjo, kad šuva susiejo savo gyvenimą
su žmogumi palyginti neseniai maždaug prieš 14 tūkstančių metų. Buvo prijaukintas vilkas,
ir aišku, kodėl vilkas, o ne koks kitas žvėris. Tarp vilkų stiprus hierarchijos supratimas.
Kiekvienas gaujoje žino, kas yra vadas, ir jo klauso. Jeigu ką tik atsivestas vilkiukas
pirmiausia pamato jį šeriančio žmogaus ranką, duodančią pieno ar sukramtytos mėsos, ta
ranka, tas žmogus visą gyvenimą bus jo tėvas motina. Į jį žiūrės šuniškomis akimis. Tas
posakis lyg ir turi paniekos atspalvį, o iš tikrųjų šuva juk žiūri su meile.

Akmens amžiuje vilkai visada šlaistėsi arti žmonių stovyklų, nes ten būdavo atliekų.
Žmonės rasdavo ką tik atsivestų, dar aklų vilkiukų. Yra lietuviškas posakis: „Kad ir kiek
vilką šerk, jis vis tiek žiūri į mišką." Vilkus tikrai buvo bandoma šerti, tik gal ne visada
sėkmingai. Vilkai ne iškart tapo šunimis.

Nepasakysi, kad virtęs šunimi vilkas daug laimėjo. Žmonės dideli egoistai. Sunkiai
valandai atėjus, viduramžiais, kai priešai apsiausdavo miestą, savo ištikimus draugus jie
suvalgydavo. Kai hitlerininkai apsupo Leningradą ir blokados žiede miestą laikė beveik
trejus metus šunų greit neliko. Korėjoje, Vietname, keliose Kinijos provincijose kai kurių
veislių šunis iki šiol augina maistui. Nenoriu plėstis.

Atkreipėte dėmesį, kiek daug yra šunų veislių? Kaip nė vienų kitų žinduolių, taip pat ir
vilkų. Jeigu vilkų rujoje atsivedamas apsigimėlis, sakysim, trumpomis kreivomis kojytėmis,
tarsi mamutas ant jo būtų užlipęs, vilkė jam perkąs gerklę arba paliks vienišą po krūmu.
Neleis veislės gadinti ir maisto eikvoti. Gandrai irgi silpnesnius gandriukus išmeta iš lizdo,
ypač jeigu sausra. Balandžiai rodos, taikos simbolis, o užkapoja sergantį arba apsigimusį
draugą.

Bet kai buvę vilkai augo su žmonėmis, išsigimėlių būdavo pagailima. Jie net tapo
reikalingi. Trumpomis kreivomis kojytėmis, ilgas kaip dešra aiški gamtos nelaimė, bet geras
iš olų barsukams varinėti. Taip atsirado taksų. Kai genuose kas sutrikdavo ir gimdavo
milžinas, jam irgi leisdavo augti. Tapdavo lokių ir šernų varinėtoju, būryje net liūtus
puldavo. Štai iš kur apie 400 šunų veislių. Paskui žmonės perprato selekciją, išmoko
kryžminti ir kurti tokias veisles, kokių reikia. Taip atsirado vokiečių aviganiai ir dar
keliolika rūšių. Bet visi jie, ir saujoje telpantis čihuahua, ir vyrui iki juosmens siekiantis
danų dogas, yra šunys, ir visi kilę iš vilkų. Vilkų ir šunų genai skiriasi tik 0,2 procento, o
šunų ir kojotų 4 procentais.

Šunų išmintis, ištikimybė žmogui ir gebėjimas mokytis pritrenkia. Jų uoslė 100

tūkstančių kartų geresnė negu žmogaus. Labradorai 98 procentų tikslumu diagnozuoja
žmogaus storųjų ir plonųjų žarnų vėžį. Prancūzų aviganis Elias žmogaus maisto
produktuose puikiai užuodžia gliuteną nepageidaujamą priedą.

Šunys mokosi puikiai kai juos dresuoja. Turbūt jeigu žmonės nebūtų mokę savo vaikų,
nuo mažens laikę juos būdoje pririštus grandine, kažin ar kas būtų pastatęs raketą ir
paleidęs ją į Mėnulį.

Apie šuns ištikimybę, šunišką ištikimybę, yra begalė jaudinančių pasakojimų. Vieno
liudininkas buvau.

Mergaitė šiukšlyne aptiko gaištančią iš bado ir šalčio kalytę. Parsinešė namo, išmaudė,
abi susidraugavo taip, kad labiau nebūna. Kalytė gerai plaukė, bet neleisdavo savo globėjai
maudytis, net bristi giliau lodavo, čiupdavo dantimis už maudymuko ir tempdavo į krantą.
Matyt, genai liepė taip elgtis. Kai kartą mergaitė maudėsi vonioje, kalytė pro praviras duris
pamatė tą siaubingą, jos nuomone, padėtį, šoko loti, bandė tempti mažąją šeimininkę iš
vonios, bet už ko sugriebsi, juk neimsi kandžioti savo motinos. Nedaug svyravusi, kalytė
ėmė lakti muiluotą vonios vandenį. Tikėjosi išlakti visą ir taip išgelbėti savo šventąją.

Bet grįžkime į Afganistaną. Sąjungininkai turi daug didesnį nuošimtį šunų, negu jų
turėta per du pastaruosius pasaulinius karus. Nes Afganistano konfliktas asimetriškas.
Koalicijos pusėje toliašaudės raketos, nepilotuojami zvimbaliai, kampu šaudantys
pėstininkų ginklai; bet talibų pusėje savadarbės minos. Amerika išleido 20 milijonų dolerių,
bandydama visokias priemones minoms ieškoti. Veltui. O šunų neapgausi, nors mina būtų
užkasta į žemę ar įkišta į šalikelėje tysančią stipeną.

Sėkmingiausiai šunis naudoja britai. Galbūt todėl, kad tarp jų ir namie daug šunininkų.
„Daily Telegraph" aprašo vieną epizodą. Po sunkių kautynių talibai buvo išstumti iš kaimo.
Bet eiti į kaimelį parašiutininkai vis tiek nedrįso. Talibai palieka visokiausių spąstų.
Šunvedės, eilinės Šarlotės Kuk (Charlotte Cook) kuopos vadas neleido į mūšio zoną. Su
labradoru Henriu ji turėjo laukti nuošalyje. Šuniukui šaudymai ir sprogimai nerūpėjo. Net
kai šalimais kaukdamas nutūpė sraigtasparnis paimti kelių sužeistųjų, jis ir toliau gaudė
savo uodegą. Bet kai vadas davė komandą apieškoti pastatus, Šarlotė atkabino pasaitėlį,
Henris puolė uostyti visų kampų ir sienų jam buvo pabodę laukti. Prie vienų durų Henris
susijaudino, sulojo, pasitraukė, vėl grįžo ir vis gaudė Šarlotės žvilgsnį. Ji suprato: ten arba
sprogmenys, arba spąstai. Kareivių ir vietos gyventojų gyvybė buvo išsaugota.

Britai suformavo dalinį Pirmąjį karinių dresuotų šunų pulką, ir jis įeina irgi skamba
iškilmingai į Karališkosios armijos veterinarijos korpusą.

Ieškodamos tinkamų šunų, įvairių šalių kariuomenės lanko augintojus, gyvūnų

globėjus, klausinėja mokyklose. Didžiausi britų varžovai amerikiečiai, nes jiems šunų reikia
ne tik fronte, bet ir namie narkotikų prekeiviams gaudyti. Šioje srityje pasižymi spanieliai.
Apieško automobilį aštuonis kartus greičiau negu žmogus. Amerikiečiai lėktuvais kas
savaitę iš Europos išsigabena maždaug po šimtą šuniukų. Nes tinkamų šunų rasti nelengva,
ir ne visi leidžiasi dresuojami. Nebūtinai turi būti grynaveisliai. Kartais imami ir neaiškios
kilmės, vadinamieji kiemsargiai. Jie tarnauja aštuonerius metus, kartais ir ilgiau, o paskui
išleidžiami į užtarnautą pensiją į šunyną, kur daug erdvės ir ėdalo.

Šunys labai skirtingi. Net toje pačioje vadoje vieni gali būti gabūs ir darbštūs, kiti
žiopliai. Vienų uoslė nuostabi, kitų ne tokia puiki. Dresuojama ieškoti tam tikrų kvapų tik
skatinant. Šunys niekada nebaudžiami, geriausiai juos veikia abipusė meilė ir pagarba. Ir
dygliuotos apykaklės uždraustos.

Kaip juos moko? Paprastai. Medžiagos, kurios ieškoti šuo mokomas, pavyzdžiui,
trotilo, padedama į narvelį, ir šuva paleidžiamas. Kai jis pribėga prie narvelio, turi prie jo
atsisėsti. Tą akimirką, kai užpakaliukas paliečia žemę, jis gauna dovaną dresuotojas meta jo
mėgstamą žaislą, dažniausiai lauko teniso kamuoliuką. Šuo čiumpa ir žiaumoja kaip
didžiausią skanumyną. Niekas nežino, kodėl jiems taip patinka kamuoliukai. Paskui
narvelis slepiamas vis toliau ir gudriau.

Dar šunį reikia pripratinti prie neįprastų garsų ir neišvengiamos kovos maišaties.
Tarškinama didelėmis tarškuolėmis, leidžiama juostelė su sprogimų, vaikų balsų ir visokių
mykimų įrašais. Prie jų šuo pamažu pripranta. Tik nepavyksta išmokyti lipti į ūžiantį,
mentemis mosikuojantį sraigtasparnį. Tenka suimti į glėbį ir cypiantį iš baimės įnešti.

Karininkai stebi, ar šuo ir šunvedys myli vienas kitą. Jeigu ne, pora išskiriama.

Prieš porą metų Helmande vyko gelbėjimo operacija. Buvo pasiųstas sraigtasparnis su
26 kareiviais išgabenti iš kovų zonos springerspanielio Mončio. Buvo spėjama, kad jis
prarijo plastikinį sprogmenį. Tokio masto operacijos vykdomos tik tada, kai reikia gelbėti
sunkiai sužeistus karius. Kai Montis atsipeikėjo po narkozės, gavo porą savaičių atostogų, o
paskui vėl išvyko į frontą.
 ŠIAUDINĖS KARO TRIŪBOS
Turbūt kai kas dar atsimenate, kaip prasidėjo Amerikos karas Irake. Irako diktatorius
Sadamas Huseinas buvo apkaltintas tarptautinių įstatymų ir sutarčių laužymu jis gamina
bakteriologinį ir cheminį ginklą, taikosi ir atominę bombą sukurti. Buvo pareikalauta, kad
įsileistų tarptautinę komisiją. Sadamas iš pradžių spyriojosi, paskui sutiko, bet komisijai į
vienas vietas leido važiuoti, į kitas ne. Tai dar labiau suerzino tarptautinę visuomenę, ypač
Ameriką, kuri buvo įsitikinusi, kad su ja žaidžiama katę ir peles.

Priežastį taip manyti Amerika turėjo. Visi žinojo, kad tai niekšas, žmogžudys ir
sukčius, kokių reta. Jis baigė savo dienas kartuvėse. Tikrai turėjo cheminį ginklą beje, pirktą
Vakaruose, ir jį panaudojo prieš savo šalies piliečius kurdus. Jis tikrai ruošėsi gaminti
atominę bombą, bet atlėkė Izraelio bombonešiai, sudaužė gamyklą į smulkų žvyrą, ir
Sadamas suprato, kad branduolinio ginklo jis niekada neturės. Tada susirado kanadietį
inžinierių, genialų fantastą išradėją, kuris pasisiūlė pagaminti ypač galingą toliašaudę
patranką, vamzdis turėjo būti, rodos, šimto metrų ilgio, žadėjo pastatyti tris tokias
patrankas ir jomis sunaikinti žydų valstybę. Tačiau Izraelio agentai patykojo inžinierių ir
nužudė. Be jo niekas neįstengė sukurti tokių patrankų.

Buvo aišku Sadamas sukčiauti nenustos.

Bet komisija nieko nerado. Tai tik didino amerikiečių nerimą vadinasi, viską
naikinantieji Sadamo ginklai labai gerai paslėpti arba išvežti į užsienį ir paruošti mirtinam
smūgiui. Prezidentas Bušas Jaunesnysis (George W. Bush) tikino pasaulį ir sąjungininkus,
kad jis gerai žino esą įrodymų, kad bjauriuosius ginklus Sadamas tikrai turi, būtina jam
nusukti sprandą, kol nepražudė milijonų žmonių.

Kai tokius dalykus viešai, atvirai skelbia didžiosios valstybės vadovas sunku nepatikėti.
Irakas buvo užpultas, amerikiečių ir sąjungininkų kariuomenė perėjo per visą kraštą,
patikrino slapčiausias vietas. Rado masinius politinių Sadamo priešininkų kapus, rado
cheminio ginklo aukų kapus bet draudžiamų ginklų ar jų gamybos pėdsakų neaptiko. Buvo
sumedžioti ir ištardyti visi žymesni Irako mokslininkai ir karo inžinieriai. Irgi jokių
naujienų, jokių požymių.

Amerikos vyriausybė, prezidentas Bušas ir Didžiosios Britanijos vyriausybė pasijuto

labai nejaukiai. Branduolinio, cheminio ir bakteriologinio ginklo Irake tema daugiau
nebuvo kalbama, ji liko užmuilinta. Buvo įvardytos kitos karo veiksmų Irake priežastys:
demokratijos įvedimas, tautinių ir religinių mažumų gynimas, kova su Al Kaida ir jos
finansiniais rėmėjais. Dalykai rimti, bet tokiu atveju tektų kariauti su dešimtimis šalių.
Reikia pripažinti, kad tie antriniai įsiveržimo tikslai galų gale buvo pasiekti. Irako kurdams
ir šiitams joks pavojus nebegresia, demokratija ten irgi stebėtinai greitai leidžia šaknis,
nors išliko ir gentinė, šeichų valdomų bendruomenių sankloda, o tai nėra blogai. Taip
Rytuose tvarkosi daug valstybių. Ir kad šiandien arabai pabudo, kad ėmė įsivaizduoti
kariamus kaip Sadamą savo šalių diktatorius, kad jie pakirdo ir nori gyventi geriau irgi šito
karo pasekmė. Bušo žingsnis nebuvo visiškai paikas.

Bet kaina už tą dalinę taiką ir dalinę demokratiją Irake sumokėta siaubinga: šimtai
tūkstančių žuvusių irakiečių, daugiausia civilių. Kiek tiksliai niekas nežino, skaičiai
svyruoja nuo šimto tūkstančių iki milijono; tai irgi parodo šio karo siaubą. Amerikiečiai
savo žuvusiuosius yra tiksliai suskaičiavę: 2010 metų gegužės 28 dieną buvo žuvę 4404 jų
kariai; žūva ir toliau. Moraliniai ir materialiniai nuostoliai neišmatuojami. Žinoma, kalbėti
apie kokią nors naftą, kaip šio karo priežastį, būtų tamsuoliška. Tačiau dabar, kai dulkės
nusėdo, galime paklausti: kas pastūmėjo Ameriką ir jos sąjungininkus žengti tokį žingsnį?

Jūs, žinoma, juoksitės ir nepatikėsite. Amerikos prezidentą ir vyriausybę apgavo.

Valstybių vadovai ir valdovai tokie pat žmonės kaip mes, nė kiek neprotingesni, tik
kartais žinių, informacijos ir gerų patarėjų turi daugiau. Bet klaidas daro kaip kiekvienas
mirtingasis. O kiek jų padarė Stalinas, Hitleris, Musolinis, Hirohito ir visas kietakakčių
žvaigždynas per dvi valandas neišpasakosi. Jie taip viską sujaukė, ir jeigu ne jie, šiandien
istorija būtų visai kitokia. Diktatorių ir valdovų klaidos paprastai paaiškėja tik po jų mirties.
Bet ne tokioje plepioje demokratiškoje šalyje kaip Amerika, nesugebėjusioje išsaugoti nuo
sovietų atominės bombos paslapties, kurios paslapčių paslaptis diplomatų susirašinėjimą su
vyriausybe, aukščiausio rango karininkų susirašinėjimą slaptais karo ir žvalgybos reikalais
įmanoma pavogti ir išpliurpti visam pasauliui. Todėl jos didieji riktai paaiškėja labai greitai.
Šitas irgi.

Vokietijos Erlangeno miesto mažame butuke gyvenantis bedarbis imigrantas iš Irako

Rafidas ai Džanabis (Janabi) sėdėjo su žmona prieš televizorių ir klausėsi vieno
įtakingiausių pasaulio žmonių, Amerikos valstybės sekretoriaus Kolino Pauelo (Colin
Powell) kalbos Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje. Buvo 2003-iųjų vasaris. Kalba buvo tokia
svarbi, kad dauguma televizijos stočių ją transliavo visam pasauliui. Bet tik ai Džanabis,
Vakarų žvalgyboms žinomas „Curveball“ slapyvardžiu, vienas vienintelis pasaulyje žinojo,
kas darosi. Nes jis buvo pagrindinis Kolino Pauelo kalbos argumentų, demaskuojančių
Sadamo Huseino režimą, šaltinis.

Prieš pusmetį ai Džanabį tardė Vokietijos žvalgyba. Nei šiai žvalgybai, nei vėliau
amerikiečiams nė į galvą neatėjo, kad beveik viskas, ką ai Džanabis jiems pasakė, buvo
melas. Jis pats, inžinierius chemikas, buvo dirbęs Irako pramonėje. Dabar jis kalba atvirai
biologinį Sadamo ginklą išgalvojo, nes jam rūpėjo nuversti diktatorių. Pats apstulbo
pamatęs, kad Bušo valdžios vanagai jo pasakėlėmis patikėjo.

Dabar sako: „Pasitaikė proga nuversti režimą. Ir aš, ir mano sūnūs didžiuojamės, kad
mūsų dėka Irakas gavo bent kiek demokratijos."

Tai tapo didžiausia apgavyste visų žvalgybų istorijoje.

Generalinėje Asamblėjoje Pauelas minėjo ne vien ai Džanabio pašnabždėtus

argumentus. Buvo trys kaltinimų Sadamui paketai: uranas, kurį jis slapčiomis perka
Afrikoje, prieglobstis Al Kaidai ir jos finansavimas, taip pat ai Džanabio papasakota istorija.
Pirmos dvi laikui bėgant nublanko, nes paaiškėjo, kad ne viskas taip, bet ai Džanabio
biologinio ginklo versija laikėsi. Kritus Bagdadui ir sąjungininkams užėmus visą Iraką, tapo
aišku, kad ir biologinio ginklo nebuvo. Prasidėjo klaidos šaltinio paieškos. Vokietijos
žvalgyba patarė ai Džanabiui pakišti galvą po pagalve ir tylėti. Žiniasklaida jį buvo
pričiupusi tik du kartus 2007-aisiais CNN televizija, bet jis neprisipažino; kartą į jo namus
veržėsi Danijos televizija, bet jis iškvietė policiją.

Al Džanabis nesivaikė naudos. Jis jau buvo gavęs politinį prieglobstį Vokietijoje. Bet
praėjus trims savaitėms, kai jam buvo suteiktas prieglobstis, jį aplankė žmogus, prisistatė
daktaru Pauliumi ir pasakė, kad inžinierius chemikas, tą darbą dirbęs Bagdade, gali padėti
kovoti su diktatorium. Tada ai Džanabis nutarė duoti valią savo fantazijai ir sukurpė
siaubingą pasakojimą, o šis netrukus tapo Pauelo plačiai nuskambėjusios kalbos pagrindu.
Valstybės departamento sekretorius rodė sunkvežimių, paruoštų drabstyti nuodus,
piešinius ir sakė: „Turime tiesioginį liudytoją, Irako inžinierių chemiką, kuris vadovavo
vienai tokiai kilnojamai biologinių užkratų gamyklai. Per nelaimingą atsitikimą 1998
metais, kai žuvo 12 žmonių, jis irgi buvo ten.“ Kas nepatikės? Ko daugiau reikia?

Dabar ai Džanabis sako, kad jam nepatiko meluoti, bet turėjęs ką nors padaryti savo
tėvynei Irakui. „Padariau, ką padariau, ir esu patenkintas. Irake jau nėra diktatūros", sako
jis.

Vokietijos žvalgyba buvo pradėjusi jį įtarinėti. Dubajuje suieškojo buvusį ai Džanabio

viršininką Latifą, o tas lengvai demaskavo ai Džanabio melus. Ta neva biotoksinų gamykla
iš tikro buvusi paukščių lesalo fabrikas. Latifo sūnus, kuris, anot ai Džanabio, Britanijoje
supirkinėjo aparatūrą, tikrai gyveno Anglijoje, bet buvo vidurinės mokyklos mokinys.

Bet jau buvo šaukštai po pietų. Džinas buvo išleistas iš butelio. Amerikos vadai ir jos
vyriausybė patikėjo ai Džanabiu, nes troško patikėti. Po rugsėjo 11-osios antpuolių Niujorke
ir Vašingtone Amerika norėjo stipriai užtvoti arabams. To troško ir visa amerikiečių
visuomenė.

Liūdna, bet tenka pripažinti: valstybės kartais mažai skiriasi nuo kaimo bernų, išėjusių
pasimušti su kito kaimo bernais. Ne tiek svarbu dėl ko svarbu pasimušti.

Yra ir kita aplinkybė. Vašingtone visada grumiasi dvi srovės: „vanagai", griežtų
žingsnių šalininkai, ir „balandžiai", labiau linkę į taiką. „Vanagų" būryje buvo Bušo
viceprezidentas Ričardas Čeinis (Richard Cheney) ir gynybos sekretorius Donaldas
Ramsfeldas (Donald Rumsfeld) labai netikęs politikas, sugadinęs visą karo Irake pradžią.
Spėjama, kad juodu laiku sužinojo, jog ai Džanabis viską išgalvojo, bet tą informaciją
nuslėpė, siekdami dviejų tikslų: jie norėjo pradėti karą prieš Iraką ir, jeigu melas išplauks į
paviršių, sukompromituoti „balandį" Koliną Pauelą, Amerikos vardu kalbėjusį iš Jungtinių
Tautų tribūnos. Jiems pavyko abu planai. Pauelas iš politikos gavo pasitraukti. Bet už karą
Irake savo gyvybėmis sumokėjo šimtai tūkstančių žmonių.
 ŽUDYMO BRIGADA
2010 metų gegužės 2-ąją Afganistano kaimelyje Kaladajuje mula Adahdadas namie
geria pusryčių arbatą. Su juo žmona Morą. Įbėga vienas iš septynių jų vaikų ir šaukia, kad
kaime amerikiečių kareiviai. Mula Adahdadas atlieka ir seniūno pareigas, todėl išeina į
gatvę. Jam reikia pasikalbėti su tais amerikiečiais. Jis buvo girdėjęs apie naują Amerikos
politiką Afganistane ieškoti susitarimo su vietos gyventojais per šventikus, genčių vadus ir
šeichus, patraukti juos savo pusėn ir taip atkirsti nuo talibų. Karių būrys turėjo išžvalgyti
padėtį, patikrinti, ar kaime nėra talibų. Tada atvyktų aukštesnieji karininkai ir prasidėtų
derybos.

Į kaimą grupė atvažiavo šarvuočiu „Stryker". Jį vairavo Adamas Vinfildas (Adam

Winfield), o trys žvalgai, vadovaujami seržanto Kalvino Gibso (Calvin Gibbs), ėjo greta. Jie
pamatė, kad mula išėjo iš namų ir dairosi. Vinfildas vėliau pasakojo, kad žmogus jam
neatrodė pavojingas. Atvirkščiai atrodė draugiškai nusiteikęs. Bet seržantas Gibsas
sukomandavo griebti jį, paklupdyti griovyje, pasitraukti, metė į mulą granatą ir įsakė
kitiems dėl tikrumo suvarpyti mulos kūną kulkomis. Tada seržantas, užsimovęs gumines
pirštines, chirurginėmis žirklėmis viską turėjo įsidėjęs nukirpo mažąjį lavono pirštelį,
išrovė vieną dantį ir padavė Adamui: „Pasilaikyk kaip karo trofėjų." Adamas metė žemėn.
Seržantui paaiškino: „Tegul išdžiūsta." Prie lavono seržantas dar padėjo rusišką skeveldrinę
granatą, o raporte parašė, kad išėjęs iš už namo afganas norėjo į juos mesti granatą, bet ši
sprogo jo rankose, o prie lavono buvo rasta antroji.

Po savaitės atvažiavo amerikiečių grupė, ieškanti būdų susikalbėti. Jie įtikinėjo kaimo
gyventojus, kad jų mula norėjo susprogdinti kareivius, kad turėjo dvi granatas, o
amerikiečiai atvyko ne tam, kad šaudytų į pirmus pasitaikiusius, ir tegul visi tai žino. Kaip į
šiuos amerikiečius žiūrėjo vietiniai, galima įsivaizduoti.

Kandaharo provincijoje Afganistane, amerikiečių bazėje „Ramrod" (grūstuvas),

šarvuočių „Stryker" dalinyje susibūrė slapta brigada „Kili Team" Žudymo komanda. Jie žudė
ilgai ir be jokio karinio reikalo, net ne iš keršto, slapta nuo savo viršininkų, veiksmus
planuodavo iš anksto ir visada pavaizduodavo, kad nukovė priešą, talibą, fotografuodavosi
su auka. Paskui buvo surasta 4 tūkstančiai nuotraukų. Jos tokios baisios ir ciniškos, kad
Amerikos ir Vokietijos laikraščiai, kuriems pavyko gauti kopijas, išdrįso išspausdinti tik
kelias. Kareiviai rinko suvenyrus, kad galėtų didžiuotis grįžę namo.

Penktoji „Stryker" brigada buvo įprastas dalinys, nei blogesnis, nei geresnis už kitus
amerikiečių dalinius Afganistane. Su talibais susidurdavo retai. Kartais per naktinius
žiūronus pamatydavo talibų pagalbininkus, minuojančius kelius arba kaišiojančius minas
spąstus. Tai karas prieš vaiduoklius kol sprogimas nusineša vieno ar kito kareivio gyvybę.

Brigada turėjo nemažai nuostolių. Nuo 2009 metų liepos žuvo 36 vyrai. Tai mažai, jeigu
lyginsim su aukomis per bet kurį Europos karą, bet didesnis nuošimtis negu kituose
amerikiečių padaliniuose. Nes amerikiečių kareiviai neina atakon stati prieš kulkosvaidžius
ir ant priešo ambrazūrų krūtine negula. Jeigu priešas paleidžia tirštesnę ugnį, jie iš viso
nepuola, o išsikviečia lėktuvus ir atakos sraigtasparnius kartais iš labai toli, iš Arabų jūroje
plūduriuojančių lėktuvnešių. Nesakau, kad amerikiečių kariai bailiai. Visai ne. Jų karo
samprata kitokia. Jų karininkai turi aiškų įsakymą: svarbiausia užduotis išsaugoti kareivius.
Ir kareiviams įsakyta: saugokite savo gyvybę.

Ir štai į brigadą atvyko naujas vyresnysis seržantas Kalvinas Gibsas, nes jo pirmtakui
mina nutraukė abi kojas. Gibsas stambus, metro devyniasdešimt penkių, trumpai kirptas
mėlynakis blondinas. Iš karto gavo Rembo pravardę.

Viskas pasikeitė. Gibso įsakymai visada tik riksmas, jis nemokėjo suregzti sakinio,
neįpynęs bent trijų bjaurių keiksmažodžių. Patyręs karys, išbuvęs visą terminą Irake ir jau
atpylęs vieną terminą Afganistane. Jo visai nedomino civilių apsauga. Jam karas buvo karas,
afganai priešai.

Gibsas iš kuklios šeimos. Jo tėvas buvo valytojas mormonų bažnyčioje. Penkiolikos jį

išmetė iš vidurinės mokyklos. Sulaukęs aštuoniolikos pasišovė stoti į jūrų pėstininkų
mokyklą, bet kai toks išsilavinimas, nepriėmė. Tapo paprastu pėstininku. Svarbiausiu
uždaviniu laikė kovoti dalinyje su tuo, kas kariuomenės žargonu vadinama „nugaros
virpuliai", tai yra su jaunų kareivių baime nukauti žmogų.

Amerikos kariuomenėje ta tema nekalbama. Visi žino, bet mano, kad kovoje tai
išsispręs savaime. Gibsas mėgo žudyti ir to reikalavo iš kareivių. Pareiškė, kad jam
reikalingi kariai, kurie „užmuš bet ką ir be mažiausio gailesčio". Kai kartą kareivis
paklausė, kodėl Gibsas nupjauna nukautiesiems pirštus, šis atsakė, kad jam smagu gąsdinti
žmones. Juk tokį pirštą galima įdėti į pagalbos maisto produktais paketą.

Jo elgesys daliniui kėlė pavojų. Viename kaime jis smagindamasis nušovė du šunis.
Gyventojai įsižeidė ir pasakė, kad amerikiečiams daugiau nepadės. Siekdami parodyti, kaip
jų nekenčia, sudegino maisto pagalbos paketą. Visi dalinio kareiviai dabar pripažįsta, kad
Gibsas sadistas. Ant blauzdos išsitatuiravęs, kiek žmonių užmušė Irake ir kiek Afganistane.
Afganus jis niekino ir kitaip negu laukiniais nevadino. Bet nepalikdavo savo nusikaltimų
pėdsakų. Kai kiti brigados nariai fotografuodavosi prie aukų, Gibsas stengdavosi į kadrą
nepakliūti. Jis mainikaudavo su afganų kareiviais: duodavo jiems pornografinių nuotraukų
mainais į sovietinius kalašnikovus ir granatas. Jo spintoje buvo visas arsenalas ginklų,
kuriuos dėdavo prie nukautų, neva pasipriešinusių talibų.

Vėliau į dalinį atvyko jaunas kareivis Adamas Vinfildas, akiniuotas knygius iš

inteligentiškos šeimos, idealistas. Jis neabejojo, kad karas Afganistane teisingas. Juk dėl to
sutiko respublikonai, demokratai ir Amerikos sąjungininkai Europoje. Vaikystėje giedojo
bažnyčios chore, su juo buvo išvykęs į Boliviją, ten pamatė tokį skurdą, kad grįžęs namo
pasakė tėvams: „Aš daugiau dėl nieko nedejuosiu!" Norėjo tapti misionierium, bet galų gale
įstojo į kariuomenę.
 Atvykęs į dalinį, Adamas pajuto, kad brigadoje kažkas ne taip, nors kiti vengė prie jo
atvirai kalbėti. Kai kartą jie vėl vyko į aukų medžioklę, Gibsas išlipo iš šarvuočio ir nuvedė
būrį prie La Mohamad Kalio kaimelio, palikęs Adamą saugoti mašinos, nes juo nepasitikėjo.
Būriui priartėjus prie kaimo, pasirodė Gulas Mudinas, jaunas žemdirbys. Džeremis
Morlokas (Jeremy Morlock), dešinioji Gibso ranka, jam pamojo prieiti arčiau. Kai vaikinas
buvo maždaug už penkių metrų, Morlokas liepė pakelti švarko skvernus taip tikrinama, ar
žmogus nėra mirtininkas savižudis. Vaikinas pakluso, bet Morlokas sušuko: „Granata!
Nušaukit jį!“ kad atrodytų, jeigu kas girdi, tarsi amerikiečiai puolami, o tada metė granatą į
vaikiną.

Adamas to nematė, bet kai kareiviai vėl susėdo į šarvuotį, nuotaika buvo keista.
Kareiviai buvo susijaudinę, pakilūs, tarsi išgėrę. Jie pasakojo savo versijas, daužėsi delnais,
rodė ką nufotografavę. Adamas suprato, kad vairuodamas šarvuotį jis irgi yra dalyvis.
Seržantas Gibsas matė, kad Adamas priblokštas. Toks mamytės sūnelis pabers žirnius, jeigu
jį paklaus. Todėl netrukus buvo surengta kita medžioklė, per ją žuvo mula Adahdadas. Šį
kartą ir Adamas turėjo paleisti į žmogų kelis šūvius.

Grįžęs į bazę, Adamas dvi savaites neatsitokėjo. Paskui paskambino tėvui į Floridą ir
paprašė atsiversti socialinį tinklą „Facebook". Nenorėjo kalbėti. Kas nors galėjo nugirsti.
Geriau buvo parašyti. Užuominomis, trūkinėjant ryšiui, pasakė tėvui, kas įvyko. Tas, buvęs
jūrų pėstininkas, liepė sūnui tylėti, saugoti nugarą, pažadėjo pagalbą ir puolė skambinti. Į
vyriausiojo armijos inspektoriaus būstinę. Į kariuomenės prokuratūrą. Floridos senatoriui
Bilui Nelsonui. Jam atsi. liepdavo telefono atsakikliai, ir kaskart jis viską išpasakodavo.
Paskui paskambino į Luiso fortą, sūnaus brigados bazę. Ten galų gale atsiliepė žmogus
budintis seržantas Džeimsas Bekas (James Beck). Vinfildas tėvas jam pasakojo dvylika
minučių. Seržantas užsirašė skambintojo telefono numerį.

Praėjo kelios valandos. Kelios dienos. Kelios savaitės. Tėvas negavo jokio atsakymo nei
iš seržanto, nei iš tų kitų, kam skambino.

Laikas viską sustatė į vėžes.

Brigados karys Stoneris grįžo iš atostogų ir rado kareivių miegamąjį dvokiantį hašišu.
Paprašė draugų nerūkyti hašišo miegamajame. Tie nekreipė į jį dėmesio. Stoneris
pasiskundė karininkui, ir kolegos buvo nubausti. Stoneriui buvo surengta egzekucija jį
užpuolė septyniese, visą suspardė. Paliko neliestą tik veidą, kad karininkai nepastebėtų, ir
išeidami pasakė: jeigu netylės, Gibsas jį užmuš.

Bet Stoneris vėl nuėjo pas karininką. Tas surašė protokolą ir liepė Stoneriui grįžti į
bendrą patalpą. Kareivis atsisakė: „Nenoriu mirti, kaip tie nekalti afganai." Karininkas
apstulbo.

Siūlas pradėjo vyniotis. Buvo suimta dvylika brigados narių. Armija bandė slėpti, ilgai
delsė, bet kur tu Amerikoje ką nors nuslėpsi! Pirmas buvo nuteistas Morlokas. Jam grėsė
kalėjimas iki gyvos galvos, bet jis sutiko liudyti prieš Gibsą ir gavo tik 24 metus. Kiti
brigados nariai irgi prisipažino. Dar neaišku, kiek grupė nužudė. Kalbama, kad 78 žmones.

Gibsas neprisipažįsta, per apklausas tyli. Jam gresia kalėjimas iki gyvos galvos.

Kokias išvadas galima padaryti? Nesakykite, kad vienas žmogus ar maža jų grupelė dar
nieko nereiškia. Demokratiškoje valstybėje reiškia. Ypač jeigu jie pusgalviai, kaip seržantai
Abu Graibo kalėjime Irake arba tas pakvaišęs pastorius Floridoje, sudeginęs Koraną, įdomu,
ką jis tuo pasiekė? Šitie žudikai tokie pat. Dabar amerikiečiai jau užmiršo, ko jiems reikėjo
Afganistane. Sukrėsti šaukia, kad reikia nešti iš tos Azijos šalies muilą.

Antra. Net ir tokios civilizuotos valstybės kaip Jungtinės Valstijos pradėtas karas
traiško jo dalyvius. Adamas, buvęs bažnyčios choristas, tapo nusikaltėliu. Sėdės trejus
metus.

Trečia. Šis karas turbūt pirmas istorijoje, kai karininkai rimtai mėgina tramdyti savo
įsiutusius pavaldinius. Vietnamo Mei Lai kaime buvo truputį kitaip. Vokiečiai, kai ėjo per
Sovietų Sąjungą, savo kareivių nestabdė. Atvirkščiai, skatino žiaurumus, o genocidą vykdė
valstybiniu mastu. Nestabdė žvėriškumų sovietai nei dorojant savus, nei žengiant per
Vokietiją. „Pravda“ išspausdino Iljos Erenburgo straipsnį „Ubej evo“ („Užmušk jį“). Lietuvoje
Vetrovo divizija irgi paliko kruviną taką.

Gaila sąžiningų Amerikos karių Afganistane. Lietuvių karių ten irgi gaila. Jiems dabar
bus sunkiau.
 PAMALDŪS BANDITAI
Italų mafija ne tik paleido tą sąvoką į pasaulį, bet ją naujai ir nuspalvino.

Bemaž visi tikri Italijos mafiozai religingi. Gal taip ieško psichologinės atsvaros savo
neabejotinai nusikalstamiems veiksmams?

Hašišo plytelę reikia padalyti į 33 dalis, nes tiek metų gyveno Jėzus Kristus. Kiekvieną
gabalėlį reikia peržegnoti. Kiekvienas kokaino maišelis, padalytas porcijomis, kad
tarpininkams prekeiviams gatvėje būtų lengviau klientus aprūpinti, būtinai turi būti
pašlakstytas šventintu Lurdo vandeniu. Šios apeigos užtikrins verslo sėkmę, o klientą,
panaudojusį per didelę dozę, apsaugos nuo mirties.

Mafiozai pripažįsta, kad nužudyti žmogų nuodėmė. Bet jeigu tai padaryta dėl mafijos
interesų, ponas Dievas atleis. Neseniai policija netoli Neapolio, Kasai di Prinčipės vietovėje,
surado ištaigingą bunkerį, kuriame gresiant pavojui slėpdavosi „Kamoros" („Camora"),
Neapolio mafijos, vadai. Viename bunkerio kambarių buvo koplyčia, sienos padabintos
popiežiaus Jono Pauliaus II plakatais, šventųjų paveikslais, daug religinio turinio žurnalų ir
laikraščių. Tokios literatūros rasta ir kambariuose.

Tas bunkeris pasaulio televizijoms buvo sensacija, bet Italijoje nieko nenustebino.
Prieš ketvertą metų buvo surastas Šventasis Raštas, suskaitytas taip, kad kai kurie lapai
buvo įklijuoti, o jų kampai pageltę. Šalia teksto ranka rašytos pastabos. Naujiena nebūtų
didelė, bet italų karabinieriai tą Bibliją surado Bernardo Provencano (Bernard
Provenzano), Sicilijos „Cosa Nostra“ vado, slėptuvėje. Jis kaltinamas nužudęs 120 žmonių.
Ant pamaldaus mafiozo kaklo kabojo trys kryželiai, o kišenėse jis turėjo penkis rožinius.

Kai 1995 metais buvo areštuotas Katanijos mafiozų bosas Santapaola, jo slaptavietėje
policininkai irgi rado įrengtą bažnytėlę. Stebėtiną kolekciją šventų paveikslų, kryžių ir
knygų turėjo savo slėptuvėje ir Toto Rina (Toto Riina), ko gero, žymiausias Italijos žudikas,
paklojęs kelis šimtus žmonių.

Robertas Savianas, kurio knyga rėmiausi ruošdamas jums šį pasakojimą, pats klausia: iš
kur toks užkietėjusių nusikaltėlių šventeiviškumas? Ekspertai tikina, kad šaknys tradicinis
pietų Italijos gyventojų pamaldumas ir auklėjimas.

Sicilijos teisėjo Džovanio Falkonės (Giovannio Falcone) nuomone (jis praleido kelis
šimtus valandų, kalbėdamasis su areštuotais mafiozais, vėliau buvo nužudytas), tapti
mafijos nariu tai priimti kitą tikėjimą, tapti kitos religijos išpažinėju.

Net sugauti ir su policija bendradarbiaujantys mafijos nariai nenoriai apie tą

ceremoniją pasakoja. Vienas iš jos ritualų kandidatas krikštatėvio ir svarbiausių klano
žmonių akivaizdoje įsipjauna dešinės rankos smilių (šaudant juo paspaudžiamas gaidukas)
ir savo krauju patepa šventą paveiksliuką. Tada jį padega, laiko degantį ant delno ir taria
priesaikos žodžius: „Jeigu išduočiau, tegul pavirsiu pelenais, kaip šitas šventas paveikslėlis."
Mafiozai į šią ceremoniją žiūri labai rimtai. Juk prisiekia vienu metu ir Dievui, ir
šeimininkui, kuris taip įgyja dieviškų savybių.

Tai nėra koks nors senas ritualas jis šių laikų. Kai 2007 metais buvo suimtas Salvatorė
Lo Pikolas (Salvatore Lo Piccolo), surado kortelę, kurioje ranka buvo parašytas toks
priesaikos tekstas. O smogikas Salvatorė Grigolis (Salvatore Grigoli) pasakojo: „Kai ėjome
nušauti kunigo Pino Puglisijaus (Pino Puglisio), visi persižegnojome ir pasakėme: Dievo
vardu"

Mafiozai įsitikinę, kad dangaus šventieji juos remia. Sicilijos gauja savo globėja
pasirinko mergelę Mariją, Kalabrijos gauja arkangelus Mykolą ir Gabrielių.

Mafija vagia iš Katalikų bažnyčios ne tik apeigas ir šventuosius, bet stengiasi įsiterpti ir
į jos šventes. Per Didžiąją savaitę traukia maldininkų procesijos. Jų organizatoriai dori
žmonės, nuoširdūs katalikai, susibūrę į brolijas, kai kurioms jų keli šimtai metų. Eiti
pirmose eilėse, o ypač nešti šventųjų paveikslus arba skulptūras yra didelė garbė. Mafiozai
veržiasi gauti tokią teisę, dėl jos šantažuoja arba paperka brolijas.

Prieš porą metų Sant Onofrijo miestelyje mafija savo naujiems, labiausiai
nusipelniusiems kareiviams suteikė teisę nešti milžiniškas Jėzaus Kristaus ir Marijos
statulas Velykų procesijos priekyje. Brolijos pirmininkas atsisakė juos priimti į eitynes. Kitą
dieną duryse rado kulką, paleistą iš pistoleto. Įsikišo vyskupas, ir procesija buvo atšaukta.
Tačiau tokie drąsūs poelgiai gan reti.

Paralelinė mafijos religija būtų karikatūrinė, jei Bažnyčia prie to nekištų pirštų. Mafija
turi savo kapelionus. Augustinas Kopola (Augustino Coppola), kurį vadina mafijos kunigu,
tūnančiam slėptuvėje žudikui, jau minėtam Toto Rinai, suteikė Santuokos sakramentą. Kai
Šiaros vietovėn netoli Palermo namo iš kalėjimo grįžo trys gangsteriai, vietos klebonas
įsakė skambinti visais varpais ir aukojo padėkos mišias. Kunigas Džuzepė Džovinacas
(Giuseppe Giovinazzo) leisdavo mafijos bosams bažnyčioje šaukti pasitarimus, pats
tarpininkaudavo gangsterių ir jų pagrobtų žmonių šeimų derybose. Kitas Sicilijos kunigas
Džakomas Ribandas (Giacomo Ribando), žinomas mafijos šalininkas, kartą atvirai pareiškė:
„Norėčiau, kad visi mano parapijiečiai taip karštai mylėtų Dievą ir Evangeliją, kaip kai
kurie mafijos žmonės."

Bet ilgas sąrašas ir kunigų, kurie paaukojo savo gyvybę įtikinėdami bendruomenės
tikinčiuosius, kad nieku gyvu negalima sutaikyti mafijos ir Evangelijos. Pirmoji mafijos
auka buvo kunigas Filipas di Fortis, Sicilijoje nužudytas 1910 metais. Plačiai nuskambėjo
kunigo Pino Puglisijaus nužudymas Palerme 1993 metais ir kunigo Džuzepės Dianio
(Giuseppe Diani) žūtis po dvejų metų Kasai di Prinčipėje. Kai kurie kunigai Sicilijoje mišias
laiko ir pamokslus sako saugomi policijos.

Palermo prokuroras Robertas Skarpinatas (Roberto Scarpinato), pats labai religingas,

sako, kad Katalikų bažnyčioje tikinčiojo ir Dievo santykius tvarko tarpininkas dvasininkas.
Nelygu, kur ir kaip buvo auklėjamas, jis gali būti mafijos arba antimafijos kunigas.

Dalis kaltės tenka ir Bažnyčiai. Katalikų bažnyčia dar nesugeba, sako jis,
nedviprasmiškai šiuo klausimu kalbėti. Todėl dažnai ir mafiozai, ir jų aukos sėdi suoluose
toje pačioje bažnyčioje. Kai kuriems ne tokiems išprususiems dvasininkams užtenka, kad
žmogus nesvarbu, kiek jo siela suteršta baisiais nusikaltimais, dalyvautų religinėse
apeigose, kalbėtų poterius, priimtų sakramentus.

Po Antrojo pasaulinio karo Italijos episkopatas tylėjo mafijos klausimais, nes mafija
buvo svarbus sąjungininkas kovoje prieš komunizmą.

Pirmasis popiežius, kuris ryžtingai pasmerkė mafiją, buvo Jonas Paulius II. Jis pats
savaip buvo pakliuvęs į jų spąstus. Pirmą kartą Siciliją jis aplankė 1980 metų lapkričio 20
dieną. Šimtų tūkstančių Palermo gyventojų, išėjusių į gatves jo pasveikinti, ir milijonų
televizijos žiūrovų visame pasaulyje akivaizdoje papamobiliu popiežių vežė Andželas Sina
(Angel Siina), stambus „Cosa Nostros" šulas. Tai buvo didžiausia mafijos viešųjų ryšių
pergalė. Bet 1997 metais irgi Sicilijoje, Agridžente, popiežius trenkė ganytojiška lazda į
žemę ir sušuko: „Dievas pasakė: nežudyk! Jokia mafija to įstatymo pakeisti negali.
Atsiverskite!"

2010 metų vasarį Italijos vyskupų konferencija viešai pasisakė mafijos klausimu. Ją
pavadino vėžiu, graužiančiu pietinę Italiją. Spręsti, kokie bus to pasmerkimo rezultatai, dar
anksti.
 KVAILIAI NELAIMĘ PRIŠAUKIA VISIEMS
Paryžiuje vyko demonstracija, ne pirma ir ne paskutinė tą dieną ir tą savaitę, tik šiek
tiek kitokia. Maždaug 800 žmonių protestavo prieš merijos draudimą organizuoti mitingą,
kurio šūkis „Vynas ir dešra".

Viskas atrodytų nekalta, prancūziškai žaisminga, lyg ir nebūtų ko valdžiai kištis.

Merija susirūpino todėl, kad demonstracija buvo provokuojanti. Per interneto dienoraščius
sukviesti žmonės taip norėjo protestuoti prieš neva Prancūzijos islamizaciją. Gerai žinoma,
kad religingas musulmonas pirštu nepalies nei vyno, nei kiaulienos. Demonstrantai eitynių
priešakyje nešė tautinę Prancūzijos trispalvę ir kelias dešras.

Kiaulė tapo kovos prieš Koraną simboliu ne tik Prancūzijoje. Italijos „Šiaurės lygos"
partijos, artimos buvusiam premjerui Silvijui Berluskoniui (Silvio Berlusconi), veikėjai su
Senato vicepirmininku veda pasiganyti paršiukus tose vietose, kur buvo planuojama statyti
mečetes.

Norvegijoje Bergeno miesto tarybos narys sumanė kitą kovos už principus būdą.
Miesto gyventojus jis paragino iškabinti prie namų kiaulių kojyčių, o per garsiakalbius leisti
kiaulių žviegimą, jeigu miesto valdžia leis musulmonams melstis po atviru dangumi.

Didžiojoje Britanijoje, Niuporte, pasiūlyta nauja sporto šaka. Dalyviai susirenka prie
mečetės ir varžosi, kuris toliau numes kiaulės galvą. Britai, kaip žinoma, sporto fanatikai.
Prie mečetės susirenka daug dalyvių ir kikenančių žiūrovų. Ta sporto šaka jau
propaguojama JAV, Levistaune.

Indijoje religinė įtampa ypač aštri. Kasmet per susidūrimus arba užpuolant iš pasalų
ten žūva keli tūkstančiai žmonių, Bangaloro mieste musulmonų minia susirėmė su policija,
nes paaiškėjo, kad į jų mečetes buvo primėtyta kiaulių galvų.

Dabar pamėginkime įsivaizduoti Europos musulmonų padėtį. Jie buvo pakviesti arba
atvyko patys, kai prancūzai atsisakė valyti savo išvietes. Ir ne tik. Automobilių pramonė,
chemijos gamyklos, audimo ir siuvimo įmonės, maisto apdirbimas ir daug kitų ekonomikos
šakų Vokietijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Olandijoje beveik visose Vakarų Europos šalyse
neveiktų be imigrantų. Kai kurie šių musulmonų neturi kitos tėvynės. Ne tik todėl, kad jų
tėvai ir seneliai gimė Europoje, bet ir dėl to, kad jų gimtinės: Tunisas, Alžyras, Marokas,
kitos kolonijos pačių prancūzų ar belgų buvo vadinamos užjūrio departamentais, o tų
kolonijų gyventojai Prancūzijos piliečiais. Alžyre ir kitur spalvotieji vietos gyventojai
kartais masiškai kovodavo prancūzų pusėje ir kraštiečių buvo nekenčiami. Dauguma jų net
jokios kitos kalbos nemoka, Europoje baigė mokyklas, uoliai dirba, moka mokesčius. Yra,
žinoma, ir tokių, kurie piktnaudžiauja pašalpomis ir visokia parama, bet parodykite kaimą
ar miestelį, kur ir tarp baltųjų tokių nebūtų.

Islamas graži religija, jeigu nenusirita į fanatizmą, į tokias kovingas radikalų sektas
kaip vahabitai ir panašios. Korane neįsakyta moterims dengti veido. Dauguma kitų
kraštutinumų, kuriuos dabar matome islamo šalyse, atsirado vėliau, kovojant prieš
asimiliaciją ir ypač vyrams bei visų rūšių šventikams siekiant sustiprinti savo valdžią ir
tikinčiųjų priklausomybę. Irgi ne naujiena, tai būdinga ne vien islamui.

Dabar pabandykime įsivaizduoti, sakysim, arabų kilmės paauglį Prancūzijos vidurinėje

mokykloje. Truputį rudas, didelėmis kaip juodslyvės akimis. Jis tikintis musulmonas, kaip jo
tėvai. Mečetė vieta, kur jis gali susikaupti, bendrauti su Aukščiausiuoju. Gerai tai ar blogai?
Manote, jis neturi ginti savo mečetės? Ar jūs nešoktumėte ginti bažnyčios, jeigu jos
šventoriuje kitos tikybos žmonės tyčia svaidytus! nudvėsusiomis katėmis ir žiurkėmis? Jūs
privalėtumėte savo šventovę ginti, kitaip koks jūs vyras, koks žmogus. Neturėtumėte kitos
išeities.

Pro šalį traukia „Vyno ir dešros" eitynės. Manote, klasės draugai tą juodaakį vaikiną
paliks ramybėje? Netrauks jo per dantį, nekabins ko nors negražaus ir numirk kaip
juokinga jam ant nugaros? Ar jis turi kur pasidėti, kur dingti?

Turi. Ieškos kovingo, protingo, iškalbingo šventiko imamo ar mulos, kuris jį patikins,
kad jis nėra niekingas padaras, netgi atvirkščiai vienutėlis teisuolis. Ir parodys jam kelią.
Galbūt kelią į amžinybę rojuje.

Tai nėra abstrakčios prielaidos. Patys nuožmiausi džihadistai savižudžiai, kurie

pasirodo Afganistano, Jemeno karo laukuose, dabar atvyksta iš Europos ir JAV. Jie išprusę,
moka kalbų, puikiai perpratę europiečių psichologiją ir moka savo žinias panaudoti. Juos
gamina mūsų visuomenės.

Galėtumėte pasiklausti: o mums kas rūpi? Lietuvoje mažai musulmonų, o dar mažiau
tarp jų fanatikų. Jie nei persekiojami, nei iš jų tyčiojamasi. Tiesa. Turime kitokių, savų
rūpesčių, ir atrodytų, kad į aną pasaulį galėtume žiūrėti ramiai.

Bet ar tikrai esame tolerantiški kitiems ir kitokiems? Ar neatkreipėte dėmesio, kaip

daugelis lietuvių pirma pasitaikiusia proga rodo chamo snukį?

Jei pasižiūrėsi į veidrodį nepadės. Jame visi esame gražūs kaip angelas Gabrielius.
Pasižiūrėkime į kaimynus. Jų nuomone, jie irgi labai gražūs.
 GRYBŲ KARAS
Jeigu kartais manote, kad Skandinavijos tautos, vieno kraujo broliai, gyvena
neapsakomai draugiškai, rankutėmis susikabinusios šoka ratelį, nejuokinkite. Tankų
skandinavai vienas prieš kitą nesiunčia, šypsosi vieni kitiems, bet žmogaus natūra keičiasi
negreitai.

Danų laikraštis „Nyhedsavisen" išspausdino straipsnį griausminga antrašte: „Švedų

politika danų atžvilgiu kultūrinis imperializmas". Pasak straipsnio, du danų mokslininkai
„po kruopštaus, daug metų trukusio tyrimo" padarė išvadą, kad švedų baldų koncernas
„Ikea" (jį žinome ir Lietuvoje) sąmoningai ir nuolat žemina danus. Kaip? Vertingesni baldai
minkštasuoliai, knygų lentynos pavadinti Švedijos miestų vardais: Stokholmas, Malmė,
Kiruna; lovos ir spintos Norvegijos miestų vardais. Suomiški vardai palikti kėdėms ir
stalams, o viskas, po ką vaikščiojama ir trypiama kojomis: kilimai, takeliai ant grindų ir
šluosteklės, kojų valytuvai (tai labiausiai įžeidė danus) puikuojasi Danijos miestų vardais.
„Ikea" aiškino, kad tai atsitiktinumas, kad tie pavadinimai sukurti seniai kūrėjai jau
pensininkai. Šaukštai po pietų.

Ak, prabilo ir mokslininkai? Tada jau į temą dėmesį atkreipė ir visos Europos spauda:
„The Daily Mail", „The Independent", net rimtasis „Der Spiegei". O Danijos spauda dundėjo
toliau: „Danija nebus švedų pašluostė!" O kaip užvirė danų nacionalistai! Kuoktelėjusių yra
visur. Jie pareikalavo, kad Švedija grąžintų Danijai Skaniją, pietinę Švediją, kadaise
priklausiusią Danijai. Kaip tik Skanijojeyra pagrindinė „Ikea" būstinė.

„Danijos žurnalistams pavyko iš spintos ištraukti lavoną, pasakė Oslo universiteto

antropologas Eriksenas. Skandinavija turi daug tokių lavonų, bet šitas, daniškasis, dvokia
labiausiai. Abi tos šalys ilgai grūmėsi dėl viešpatavimo mūsų pusiasalyje", norvegas
negailėjo pašaipos abiem pusėms.

Iki XVII amžiaus Skandinavijoje vyravo danai. Jie daug metų valdė Norvegiją. Vėliau,
karaliaus Gustavo Adolfo laikais, iškilo Švedija ir iš esmės pajungė regioną. Po Napoleono
karų Norvegija atiteko švedams, to danai jiems negali dovanoti iki šios dienos, nors
Norvegija jau šimtą metų nepriklausoma valstybė.

Priešiškumas justi abipusėse pašaipose. „Kaip atpažinsi, kad atsidūrei Švedijoje?"

Atsakymas: „Karvės ten gražesnės už moteris."

Viena savivaldybė didžiulėje reklamos lentoje prie plento užrašė: „Saugok Danijos
švarą. Padėk nunešti švedą į keltą".

Turimas omeny keltas, plaukiojantis tarp Švedijos ir Danijos, ir tai, kad švedai
atvažiuoja į Daniją prisigerti, nes čia pigiau ir ne tokia griežta policija. Organizuojamos
specialios švedų ekskursijos į Kopenhagą. Pažįstami danai Kopenhagoje man sakydavo:
„Nekreipk dėmesio į tuos girtuoklius. Tai švedai." Beje, panos irgi geria, ko gero, dar
daugiau. Ypač senojo uosto, jau vadinamo Naujuoju, rajone. Iš pradžių netikėjau, maniau,
danai gėdijasi ir bando savo garbę ginti. Paskui įsiklausiau: tikrai, švediškai kalba. Jeigu dar
pajėgia pakalbėti.

Švedai į norvegus žiūri atlaidžiai, bet danas jų akyse nevertas pasitikėjimo nešvarus
lengvapėdis.

Dvi savaites danų spauda burbuliavo ir taškėsi straipsniais, kuriuose jau buvo
smerkiama visa švedų tauta. Tarptautinis amerikiečių leidžiamas laikraštis „International
Herald Tribūne" nusistebėjo: „Tokios modernios šalys, o jose vis dar tiek daug ksenofobų."

Istorija tuo nesibaigė. Žurnalistai iš rimtesnių laikraščių ėmė ieškoti tos dviejų
mokslininkų komisijos, kuri „ilgai ir nuodugniai" tyrė koncerno „Ikea" ir apskritai Švedijos
kultūrinį imperializmą. Paaiškėjo, kad jokios komisijos, nei tyrimo, nei mokslinio
pranešimo nėra ir nebuvo.

„Man paskambino žurnalistas ir paklausė, ar atkreipiau dėmesį, kaip pavadintos firmos

„Ikea" pašluostės, pasakoja profesorius Troelis Mylenbergas, kuris minimas kaip tyrimo
autorius. Klausimas mane kiek nustebino. Atsakiau: nežinau, pavartysiu „Ikea" katalogą.
Kitą dieną žiūriu aš laikraštyje jau nurodytas kaip „išsamaus, daug metų trukusio" tyrimo
autorius. Pasišaipiau, bet vėliau, kai visa ta istorija susidomėjo Europos dienraščiai, man jau
buvo nejuokinga."

Tai vyksta šalyse, kurios nekariavo viena prieš kitą šimtą metų, kurių kalbos labai
panašios, įsišaknijusi demokratija, gyvenimas stabilus, vyriausybės keičiasi tvarkingai,
raštingumas beveik šimtaprocentinis, tokiu pat vardu krona vadina savo pinigus, kur
visiška laisvė važinėti, kurti verslą, kur nėra religinių trinčių.

Ko tada stebėtis, kad Lietuvoje irgi yra beždžionių?

 ŠALYS IR ŽMONĖS

ANGLŲ TAUTA, KALBA IR ETIKETAS

Turbūt visi žinome, kad anglai daug kalba apie orą. Susitikus būtinai pasakys: „Gražus
oras, ar ne?“ Arba: „Sausis, o gana šilta, tiesa?" Atsakymas irgi skambės panašiai: „O, pernai
šiuo metu buvo šalčiau, tiesa?" Arba: „Kiek vėsoka, ar ne?"

Ne anglams, net puikiai mokantiems kalbą, gyvenantiems Didžiojoje Britanijoje gal

dešimtį metų, kitą kartą atrodo, kad britai be galo susirūpinę atmosferos sąlygomis ir
amžinai nustebę dėl tų savo orų ir jų pokyčių. Gal todėl, kad salos, spėlioja užsieniečiai, čia
pat vandenynas.

Iš tikro Britų salų klimatas niekuo ypatingu nepasižymi, mažai skiriasi nuo mūsiškio
tik minkštesnis, žiemą beveik visada žalia. Nebūna jokių tornadų, musonų, cunamių, labai
retai šėlsta pražūtingos audros. Kalbėdamas apie orus, anglas visai ne apie juos kalba.
Sakinys apie orus visada baigiasi klausimais: „Ar ne?“, „Tiesa?" Tai ritualas, kodas, anglų
slaptažodis, padedantis nugalėti jiems būdingą santūrumą, uždarumą, bet ir neprikišamai
suteikiantis kitam žmogui galimybę pratęsti pokalbį arba jį mandagiai nutraukti, atsakius
kokiu nors nieko nereiškiančiu „uhum" ar „tikrai". Toliau kalbėtis nebūtina. Bet visai nieko
neatsakyti ar nors nenumykti nemandagu. Būtų tas pat, kaip neatsakyti į pasisveikinimą. Ir
visai nebūtina toliau ką nors išvedžioti apie orus ar pereiti prie kokios kitos temos. Pats
anglų pasisveikinimas, jų „How do You do“, „How are You“ ar kiti variantai irgi savotiški.
Išvertus į lietuvių kalbą būtų: „Kaip jums einasi", „Kaip laikotės." Tačiau klaida būtų suprasti
tą sakinį kaip klausimą ir imti aiškinti, kad nusilaužėte koją, kad vedėte ar panašiai. Iš tikro
jūsų niekas nieko neklausia, o sveikinasi, ir net be jokios klausiamosios intonacijos.
Išprusęs žmogus atsako lygiai taip pat, irgi be klaustuko sakinio pabaigoje.

Beje, šitaip Anglijoje dažniausiai sveikinasi aukštuomenė ir inteligentai. Žemesnės

klasės, darbininkai ir jaunimas dažniau sako: „Sveiki!" (,,Hi!“) Kadangi anglo sakinys apie
orus yra paslėptas pasisveikinimas, į jį būtina ne tik atsakyti. Atsakymas turi būti
pritarimas. Žmogus sako jums: „Šalta, ar ne?" Jūs atsakote: „Mmm, labai šalta", nors galbūt
esat suprakaitavęs. Nesutikti rimtas etiketo pažeidimas.

Anglijoje etiketas, mandagumas svarbiau negu logika. Juk į „Laba diena" niekas
neatsako: „Ne, ne laba diena."

Kitas britų savitumas dėl orų jie gali skųstis, kniaukti, kad šalta, kad lyja be perstojo ar
šlapia vasara bet tik su saviškiais. Užsienietis NEGALI KRITIKUOTI BRITŲ ORŲ. Klimata
anglui kaip šeimos narys. Žmogus pats gali skųstis savo vaikų (ar tėvų) elgesiu, tačiau
kritika iš šalies nepriimtina. Rodytų jūsų neišsiauklėjimą.

Dažnai važinėjame į Angliją, tūkstančiai mūsiškių ten dirba. Neretai girdime juos
sakant: „Mokame angliškai, o susikalbėti negalime. Su kitais imigrantais taip, o su tikrais
anglais niekaip. Nosį riečia, ar ką?"

Tikrai daugelis mūsų įpročių ir manierų, kurios Lietuvoje išsiauklėjimo viršūnė, ten
kaip stiklu per akmenį. Ir joks anglas tau to nepasakys, nors tu svilink jį ant lėtos ugnies.
Nes jiems nuo pat vaikystės įdiegiamas kitas svarbus anglų bruožas: „Nestumk kito
žmogaus į nepatogią padėtį."

Atvažiavo rusų pirkliai į Londoną. Dar caro laikais. Padavė jiems arbatos. Pirkliai pila
arbatą į lėkštutę, kaip Rusijoje buvo įprasta, ima cukraus gabaliuką, sriubčioja. Anglai, nei
susižvalgę, nei susikumšdavę, visi kaip vienas, tarsi nematomam dirigentui lazdele
mostelėjus, daro tą pat. Kai padavė po dubenėlį šilto vandens su citrinos skiltelėmis
pirštams nusiplauti, rusų pirkliai vandenį išgėrė. Tuoj pat tą patį ramiausiu veidu padarė ir
šeimininkai.

Anglijos visuomenė susisluoksniavusi į klases. Panašiai Škotijoje, Velse, šiek tiek

mažiau Airijoje. Kitose angliškai kalbančiose šalyse Jungtinėse Valstijose, Kanadoje,
Australijoje, Naujojoje Zelandijoje dar mažiau. Anglijos aukštoji klasė tai karališkoji šeima,
senoji aristokratija hercogai, grafai ir vadinamieji seni pinigai. Tai turtingųjų sluoksnis, bet
ne uždirbęs tuos pinigus neseniai, o paveldėjęs per pastaruosius du šimtus metų ne vėliau.
Finansinė aristokratija visada bus susigiminiavusi su bajoriškąja aristokratija.

Laiptu žemiau aukštesnysis vidurinės klasės sluoksnis. Tai inteligentija, bet tik kelių
kartų senumo. Aukšti kariškiai iš aukštų kariškių šeimų, kai kurie bet nevisi žymūs medikai,
juristai, bankininkai, didžiųjų Anglijos universitetų profesūra. Dar laiptelis žemyn, ir
turime vidurinę-vidurinę klasę, lietuviškai gal būtų vidurinės klasės vidurį. Dar vienas
laiptelis ir jau bus žemutinis vidurinės klasės sluoksnis. Jam priklauso visi, kas nedirba
fizinio darbo.

Pačioje piramidės apačioje gausiausia klasė: darbininkai ir smulkūs tarnautojai.

Vartojant marksistinę terminologiją proletarai, nors toks proletaras greičiausiai gyvena
nuosavame name su nedideliu sodeliu, turi automobilį, bent kartą per metus važiuoja ilsėtis
į užsienio kurortą ir gaus pensiją, iš kurios galės padoriai gyventi.

Priklausymas vienai ar kitai klasei nesusietas su pinigais, su pajamomis. Profesija irgi

turi mažai reikšmės. Klasė paveldima gimstant. Beveik kaip Indijos kastos. Pašalinis,
žiūrintis į Londono minią ar keleivius metro vagone, to nematys. Labai margi, bet anglai, ir
tiek. Tačiau anglas pasakys, ypač jeigu bus ištarti bent keli žodžiai, kas kuriai iš penkių
klasių priklauso. (Jeigu aukštuomenės žmogus važiuos metro arba eis minioje.)

Priklausymą klasei rodo drabužiai ne tiek jų kaina, kiek drabužių pobūdis.

Aukštuomenės vyras niekada neužsivilks visiškai naujo drabužio. Jis bus naujas, bet truputį
paglamžytas. Princas Filipas, karalienės Elžbietos II vyras, rengiasi tik taip. Vindzorų
dinastijos moterys mačiau ir Jos Didenybę, ir Jos Prakilnybę princesę Aną rengiasi
elegantiškai, spalvos suderintos. Bet drabužiai niekada nebus vienos spalvos, tarkim, turkio
spalvos skrybėlaitė, švarkelis, sijonas, rankinukas ir bateliai. Bus žaliai žydri, bet skirtingų
atspalvių. Tarsi neužteko pinigų vienam atspalviui.

Ypač klasę išduoda kalba. Tie patys daiktai vadinami skirtingais žodžiais, ir tų žodžių
daug. Pavyzdžiui, aukštosios klasės žmonės vengia sakyti „aš“. Sako „vienas". Ir ne „mes“, o
„vieni". Ne „mums", o „vieniems". Arba iš viso praleidžia įvardį, tarsi telegramą rašytų.

Dar labiau skiriasi tarimas. Aukštuomenė beveik netaria balsių. Žemutinis sluoksnis
beveik netaria priebalsių. Štai sostinės pavadinimas London. Aukštuomenės žmogus
pasakys LNDN, dirbantis fizinį darbą OON.

Tarpusavyje anglai susikalba, nors dažniau daug ką spėja, negu supranta vienas kitą.
Bet kai atvažiuoja užsienietis, sakysim, anglų kalbos dėstytojas iš Lietuvos, gražiai išmokęs
taisyklingą Oksfordo ir BBC tarseną, jis būna priblokštas ir labai nusiminęs. Siaubas, jei jis
dar ir mokinių ekskursiją atvežė. Nes pirmas porą savaičių Londone jis mažai ką supras.
Man taip buvo ne kartą.

Taksi vairuotojai vien tik „kokniai", žemiausios klasės londoniečiai. Gali pamėginti
susikalbėti, juos specialiai moko, bet geriau parašyk jiems ant popieriuko. Vidurinės klasės
ir jų pogrupiai irgi turi savo kalbą. Ir sakinio daryba kitokia. Skiriasi daug daugiau negu,
sakysim, žemaičių nuo rašytinės lietuvių kalbos.

Klasės nesimaišo, tai neįmanoma. Įsivaizduokime merginą, nutekėjusią į aukštesnę

klasę. Arba vaikiną, vedusį, kaip sakoma, „į viršų". Tas pat, jeigu veda ar teka „žemyn". Juk
vadinsi daiktus kitais žodžiais negu tavo aplinka. Kitaip atrodysi. Neatsikratysi akcento.
Elgesys bus visai kitoks negu tų, tarp kurių pakliuvai. Prarasi buvusius draugus, naujų
neįgysi. Visą laiką būsi svetimkūnis ir kliuvinys.

Be abejo, būna visko. Bet mišrios poros retos ir gyvena trumpai. Taip jau daug šimtų
metų. Tik žodis „klasė" mūsų dienų Anglijoje vartojamas retai, ir užsieniečiui geriau jo
neištarti. Ypač aukštesnės klasės akivaizdoje. Visi žino, kaip yra, bet barjero neperžengia,
nors jo tarsi nemato.

Apskritai veidmainiškumas labai įsišaknijęs anglų visuomenėje. Maloni šypsena,

malonus balsas, o galvoja savo. Apie proletarus sako: nedidelių pajamų grupė ar mėlynų
marškinių žmonės, ne tokie išsilavinę piliečiai.

Anglai drovūs. Tie, kas matėte, kaip elgiasi atvažiavę į Lietuvą futbolo sirgaliai,
nesutiksite su manim. Tačiau būriai girtų, apsikarsčiusių vėliavomis ir savo klubo simbolika
britų ar nuogų užpakalių rodymas ir taip toliau atvirkštinė drovumo pusė. Grįžę į namus, į
savo įstaigas ar parduotuves, jie vėl bus santūrūs ir korektiški. Atsipalaiduoja ir siunta
būryje. Lietuvoje atsipalaiduoja ne todėl, kad mūsų šalį laikytų nereikšminga. Taip elgiasi
sekiodami savo komandas ir po kitus Britų salų miestus, taip pat po Prancūziją, Vokietiją.
Ten per pagėrusių sirgalių muštynes net žuvusių būna. Prisigalvoja ir kitokių būdų ištrūkti
iš kasdienybės.

Kartą sustojau degalinėje. Staiga BRUM BUM BUM įlėkė būrys baikerių ant motociklų
gal koks trisdešimt. Juodos odos kombinezonai, užtrauktukai ir kitos geležėlės, šalmai
kamuoliai, nepermatomi antveidžiai. Spardosi, keikiasi, rėkauja. Pašiurpau: gali kliūti.
Vienas sustoja šalia mano mašinos. Nulipa, nusivožia šalmą netikiu savo akimis. Žila
bobutė. Gal šešiasdešimties, nedidelė, apskritutė, žili plaukai išsidraikę, suprakaitavusi, bet
laiminga. Turbūt kokia mokytoja ar buhalterė. Viso būrio baikeriai, vyrai ir moterys,
panašūs. Keliauja po šalį apsimetę kitokiais ir labai kietais.

Žiūrėkit, koks drovus anglas, kai reikia sveikintis. Nežino, turi pirmas ištiesti ranką ar
laukti. Dažnai būna, kad ranką lyg tiesia, paskui atitraukia sutrikęs ir lyg pamosikuoja. Kai
jus supažindina, rankos paspaudžiamos, bet labai greitai, abiejų ištiestos kiek galima toliau,
kairioji pamiršta, ir jokių tapšnojimu per petį.

Taip pat ir prisistatant ar pristatant. Verslo ar diplomatiniuose susitikimuose aišku:

pasakai savo vardą ir pavardę. Visai kitaip vakarėliuose ar kituose susibūrimuose. Ten savas
ir labai griežtas etiketas. Priimta pakalbinti nepažįstamą žmogų. Bet jei į aludę vos įėjęs
amerikietis garsiai pasakys: „Sveiki, aš Džonas Smitas iš Ajovos“, ir dar ranką išties, anglai
susigūš, tarsi pro lubas būtų prapliupęs lietus. Jų akimis, tai baisus netaktas. Daugių
daugiausia atsakys: „Sveikas, sveikas." Ir, žinoma, savo vardų nesakys. Norite pasikalbėti?
Pradėkite nuo oro, paskui gal apie aplinką, bet visada tik teigiamai. Jeigu pokalbis užsimegs
ir bus įdomus, gal anglas po poros valandų ir pasakys savo vardą. Tik leiskite jam pirmam tą
padaryti. Anglui jo vardas labai intymus dalykas, tai jau bičiulystės pradžia.

Jeigu tiesiai klausite apie profesiją, gyvenamąją vietą ar ko nors asmeniškai anglas
jausis, tarsi jam dantį trauktumėte. Turite būti nedrąsus, susivaržęs, nerangus. Neįtikėtina,
priešingai negu kur kitur pasaulyje, kaip tik tai Anglijoje yra gero auklėjimo požymis. Ir,
žinoma, niekada negalima girtis nei žodžiais, nei tonu. Dieve saugok! Apie save geriausia
kalbėti ironiškai, menkinant save. Tik tada pašnekovo ausis taps draugiška. Anglai iš esmės
nekenčia pagyrūnų ir net menkiausio pasipūtimo. Anglas pasakys: „Et, truputį sportuoju." O
paskui sužinosi, kad jis olimpinis čempionas. Arba: „Et, kai trini visą laiką tą patį, tai
kartais, trumpam, kas nors ir pavyksta." Galva nuleista, akys į šoną, visas toks sutrikęs. Pats
niekada nepasakys, nors gyvam lupk odą, kad jam šiemet įteikta Nobelio premija.

Tiesa, apie rimtus dalykus kalbama rimtai. Bet griežčiausiai draudžiama susireikšminti,
sureikšminti savo darbą, šeimą, net tautą, jos istoriją ar kokius nors laimėjimus. Neleistina
būti iškilmingam, pompastiškam. Tai sukelia pašaipą, nors visada slepiamą. Jei norite tai
irgi galite vadinti anglų veidmainiškumu.

Dauguma tautų juokams turi atskirą laiką ir vietą. Anglijos visuomenėje humoru,
ironija, geraširdišku paerzinimu, kartais net tyčiniu kvailumu supinama viskas. Ypač
vertinamas ironiškas pavojaus, padėties reikšmingumo menkinimas.
 Kai Anglija dar turėjo kolonijų, valdė Indiją, kartą tūkstančiams sukilėlių puolant anglų
fortą jauno leitenanto krūtinę kiaurai pervėrė ietis. Krisdamas jis pasakė draugams: „Turbūt
šiandien pavėluosiu į gubernatoriaus priėmimą."

Skaitytojas paklaus: „Koks čia juokas? Kur čia humoras?"

Suprantamas klausimas. Anglų humoras subtilus, rafinuotas, o ironija ir sumenkinimas

pirmiausia savęs visada susipynę. Sunkiai sergantis, lėtinės ligos išsekintas anglas pasakys:
„Turiu šiek tiek nemalonumų." Nelaimė, katastrofa: „Ką gi, ne visai taip, kaip būčiau
norėjęs." Mato žadą užgniaužiančią gražuolę: „Gan daili." Puikus spektaklis ar loterijoje
laimėjo milijoną: „Neblogai."

Mums sunku suprasti santūrią anglų pašaipą, o jiems mūsų anekdotai dažniausiai
atrodo primityvūs. Jeigu to nesuvoksi, niekada Anglijoje nepasijusi kaip namie. Niekad
nesuprasi, kada anglas juokauja, kada ne.

Britai ekscentriški. Mėgsta keistus, kartais pabrėžtinai konservatyvius drabužius. Jų

maistas prastas. Griežtai laikosi eilės.

Jeigu du žmonės laukia autobuso, stos vienas paskui kitą. Bet jeigu kas nors lenda be
eilės retai ką nors sakys, gal tik akis pavartys. Nes nesikišti į kitų reikalus ir nestumti kitų
žmonių į nepatogią padėtį dar viena anglų savybė.

Apie jų sportiškumą. Visi žaidimai su kamuoliu ir daug kitų atsirado Anglijoje, futbolas
dar XIII amžiuje. Tada tai būdavo bernų muštynės, kaimas prieš kaimą. Futbolo
chuliganizmas irgi ne šių dienų išradimas. Pirma buvo muštynės, o futbolas išsirutuliojo iš
jų. Anglai šmaikštauja: „Nuėjau pasimušti, o jie ten, pasirodo, tik futbolą žaidžia."

Aludės, tiksliau pasakius, pabai (anglų Public house trumpinys vieši ir atviri namai)
tautinė institucija. Kitose šalyse pilna aludžių, pasivadinusių pabais, bet tikri tik Anglijoje ir
apskritai Britų salose.

Yra baras, galima suvalgyti kokį nors lengvai pagaminamą patiekalą, yra laisvalaikio
žaidimų: biliardo stalų, galima pamėtyti strėlytes į taikinį ir dar keletas kitokių, bet pabo
esmė ne ta. Pabas kelias valandas tampa antrais susirinkusių vyrų namais, čia nemažai ir
moterų. Barjerai tarp klasių pabe mažai pastebimi. Nuolatiniai lankytojai vadina vienas
kitą vardais arba ironiškomis pravardėmis. Santechnikas bus Kiauras, liesa ponia Šakutė,
gydytojas tiesiog Dokas. Už pabo sienų niekas tų pravardžių nežino, nes net nuolatiniai jo
lankytojai nesilanko vienas pas kitą, dažnai net nežino, kur kas gyvena. Visa jų pažintis ir
bičiulystė, nors gali trukti dešimtmečius, tik pabe.

Galioja griežtos etiketo taisyklės, nors nežinančiam atrodo, kad tokių nėra. Pabe yra
staliukų, bet nėra padavėjų. Ne kartą mačiau: įeina užsieniečiai, kartais visas būrelis,
susėda, laukia, paskui išeina piktindamiesi, kad Anglijoje blogai aptarnaujama.
 Užsisakyti reikia bare, o nusinešti prie staliuko pačiam. Barmenas (jų gali būti keli)
dirba gerai, sukasi kaip vijurkas ir stengiasi aptarnauti visus, bet kartais tenka atkreipti jo
dėmesį. Tai turi būti daroma be žodžio, šaukimo, mosikavimo rankomis, spragsėjimo
pirštais ar beldimo moneta. Visa tai laikoma vulgarybėmis. Jeigu publika įkaitusi, o
savaitgalio vakarais ji visada įkaitusi, gali gauti į sprandą. Mandagus būdas pagauk barmeno
žvilgsnį. Dar gali laikyti rankoje tuščią stiklinę, jeigu nori, kad papildytų, arba pinigus, jei
nori sumokėti. Tik nemosikuok tais daiktais.

Kai įeina nuolatinis lankytojas, kiti nuolatiniai sutinka jį garsiais šauksmais, o

barmenas jau pila jo mėgstamą alaus rūšį. Nuolatiniai čia visada susispiečia būreliais. Jie
turi savą etiketą. Kuris nors pasakys: „Mano eilė, ar ne?“ Apsidairęs, kokį gėrimą ir kokią
rūšį kas jo būrelyje geria, eina prie baro, užsako ir būtinai priduria: „Ir vieną tau.“ Vadinasi,
vienas gėrimas barmenui. Tai arbatpinigiai. Tas linktelės galva, pasakys „ačiū". Paskui eina
kitas, ir taip visi iš eilės. Užsakantis alų turi sumokėti ir atnešti. Bandyti išsisukti, kai ateina
tavo eilė, ar delsti baisi negarbė. Liksi vienas. Būrelyje ginčijamasi, net rėkaujama apie
politiką, sportą ar automobilius, bet tol, kol užsakymų ratelis sukasi, muštynių nebus. Nes
užsakyti gėrimų tai draugystės ranką ištiesti.

Užsieniečiai gali daugelio tų subtilybių nežinoti, ir jiems bus atleista. Tačiau

nedovanos ir žiūrės kaip į laukinį, jeigu barmeno paprašęs jis nepridurs žodelio „prašau", o
gavęs nepasakys „ačiū". Tie du žodžiai čia vartojami dažniau negu kur kitur pasaulyje.
 NEBYLYS IR ŠUNIUKAS
Ketverių metų berniukas ištarė pirmą žodį gyvenime netrukus po to, kai per gimimo
dieną gavo dovanų šuniuką, mopsų kalytę, ir vėl tapo nebyliu, kai tas buvo pavogtas.
Berniukas Liamas gyvena Anglijoje, Vakarų Jorkšyre. Mopsiukės vardas Milė.

„Iš jo burnos nesilieja žodžiai, nors žinome, kad viduje jis klykia: Kur mano Milė? Kur
ji? Berniuko mama Eimė (Aimee) labai susirūpinusi. Jie iš tikro buvo tapę geriausiais
draugais. Laimingi žaisdavo valandų valandas. Tiesiog neįtikėtina. Mano sūnus nesugeba
ilgesnį laiką kuo nors domėtis, nauji žaislai jam visada greit nusibosta, bet dėl mopsiukės
dėjosi nuostabūs dalykai. O dabar jis vėl užsidarė savo kiaute."

Mažasis Liamas serga nesugeba mokytis, jo vystymasis sulėtėjęs. Tačiau praėjus dviem
savaitėms, kai gavo dovanų šuniuką, jis ištarė du pirmuosius savo žodžius: šuo, paskui
mama. Šeima gyvena kaip dauguma anglų nedideliame nuosavame name, turi kiemelį.
Jame mopsei buvo pastatyta uždaroma būda. Iš ten kalytė buvo pavogta. Motina įtaisė
sūnui kitą šuniuką, bet jokios paguodos. Vaikas jį stumia šalin.

„Liamas su Mile buvo neišskiriami draugai, matau, kaip sūnaus širdis plyšta iš sielvarto,
pasakoja motina. Jis vis eina prie Milės namelio ir daužo daužo kumšteliu stogą."

Mopsytę berniukui per gimtadienį padovanojo senelis. Jis pasakoja: „Vos tik berniukas
pamatė Milę, akys užsidegė džiaugsmu. Jis buvo toks laimingas. Kalytė irgi buvo apsvaigusi
iš laimės, visa virpėjo suprasdama, kad ja domimasi. Buvo gražu į juos žiūrėti. Draugystė
berniuką pakeitė. Po dviejų savaičių jis ištarė pirmuosius du savo žodžius ir matėme, kad
stengiasi pasakyti „tėte". Dar prieš savaitę mudu su jo mokytoju stebėjomės, kiek daug Milė
padėjo berniukui. O tada... matote, kas įvyko."

Ekspertai sako, kad draugiški naminiai gyvulėliai dažnai padeda mokytis turintiems
sutrikimų vaikams. Jie aiškina, kad su šuniuku vaikai gali kalbėti drąsiau negu su žmogum.
Šuva nepasmerks, nenusijuoks, net neišsišieps. Jam visai nerūpi, kad žodžiai galbūt
ištariami neteisingai.

Britai pasaulyje žinomi kaip didžiausi gyvūnėlių globėjai. Kai žinutė apie šį įvykį
pasirodė dienraštyje „Daily News“, pasipylė dėl vagystės pasipiktinusių skaitytojų laiškai,
internetas net dūzgė nuo protestų. Keli verslininkai paskelbė, kad už Milę sumokės išpirką,
gerokai didesnę, negu mopsai kainuoja naminių augintinių parduotuvėje. Policija tiria įvykį
kaip rimčiausią nusikaltimą. Pirmais įtariamaisiais tapo kelios apylinkėje gyvenančios kinų,
vietnamiečių ir korėjiečių šeimos, nes kai kurioms tų tautų gentims jauni šuniukai
skanėstas.

Britai net kreipėsi į karalienę prašydami įsikišti.

 DANAI MOKA GYVENTI
Nuo to laiko, kai visuomenės nuomonės tyrimo organizacija „gallup“ pradėjo matuoti,
kiek kiekvienos visuomenės žmonės patenkinti kasdieniu gyvenimu, mūsų kaimynai danai
visus keturiasdešimt metų užima pirmąsias vietas.

Toje mažoje karalystėje yra visko: žmonės serga, miršta, pavyduliauja, skiriasi, žudosi,
būna visuotinių streikų ir politinių skandalų, žmogžudysčių, per finansų krizę bankrutavo
šimtai įmonių. Bet net užsieniečiai sutinka: danai patenkinti gyvenimu. Kodėl?

Matau ironiškai patemptą skaitytojo lūpą: „Niekai. Duok man krūvą pinigų, gerą namą
aš irgi būsiu laimingas."

Kaip tik tai ir reikia išsiaiškinti, nes mūsų, lietuvių, visuomenė ypatinga, nors to gal
nepastebime. Visi mes vargo pelės. Ir tie, kurie dabar turtingi, ir tie, kurie ne. Visi perėjome
tą patį. Visą mūsų istoriją vargą vargome, visada trūko materialinių dalykų. Manėme: jeigu
turėsime stogą virš galvos, pavalgyti, apsirengti ir apsiauti, būsime laimės viršūnėje. Laisvės
sąvoka buvo tapusi miglota, buvo sunku patikėti, kad laisvė išvis įmanoma. Mūsų siekis
patenkinti materialinius poreikius išliko iki šiandien. Bėgam, skubam kaip voverė rate ir
nematom, kad tas kelias niekur neveda, laimės nesuteikia.

Kuo skiriasi danai?

Viskas prasideda mokykloje. Danijos mokyklose, pradinėse irgi, mokytojai ir

direktoriai nėra visagaliai, viską žinantys autoritetai. Orientuojamasi į kiekvieną mokinį
atskirai, individualiai. Toks modelis ne tik skatina norą įgyti žinių, bet padeda formuotis
mokinio nuomonei.

Pagrindus tokiai mokyklai dar XIX šimtmečio viduryje padėjo pastorius Severinas
Grundtvigas. Jis padarė ir kitą svarbų dalyką: įkūrė liaudies universitetus, visiems
prieinamas mokyklas. Jų tikslas pažadinti baigusio pradinę mokyklą kaimo jaunimo
sąmonę. Mokomasi ir tautos istorijos, mitologijos, dainuojamos šiauriečių dainos. Pietauti
mokytojai sėda kartu su mokiniais, vienas į kitą kreipiasi vardu. Toje mokykloje nerašomi
pažymiai, nereikia laikyti egzaminų.

Mažai žinome ir apie skandinavišką moralės kanoną Janteloven. Jokia vyriausybė ir

joks parlamentas jo nenuleido, jis atėjo iš literatūros, iš rašytojo Akselio Sandemosės (Aksel
Sandemose) kūrybos. Ir visai neseniai 1933 metais. Jo taisyklės stulbinamai paprastos:

Niekas neturi teisės jaustis geresnis už kitus. (Tai tapo danų visuomenės ir elgesio
norma.)
Nemanyk, kad ką nors reiški.
Nemanyk, kad esi protingesnis už kitus.
Nemanyk, kad gali mus ko nors pamokyti.
 Nemanyk, kad tavo rūpesčiai svarbesni už mūsų.
Neturi teisės juoktis iš mūsų požiūrio.

Skamba kaip koks katekizmas, bet toks mąstymas padėjo sukurti teisingą visuomenę
žmogiško veido kapitalizmą. Janteloven kodeksas sulygina silpnus ir stiprius, turtingus su
tais, kurie gyvena iš socialinės paramos. Bet neguldo talento ant vienos lentynos su
vidutinybe. Vidutinybė turi pranašumų, ji remiama. Gal gražu, bet ne visada gerai. Jauni
danai būriais emigruoja į užsienį daryti karjeros.

Atsimenate Anderseno pasaką apie bjaurųjį ančiuką? Juk Andersenas danas. Iš

bjauriojo ančiuko gali išaugti gulbė toks danų požiūris. Jų karalienė Margareta II kartą
Naujųjų metų kalboje pasakė: „Mes labai didžiuojamės savo kuklumu. Bet tai irgi tarsi
didybės manija."

Kitas kaimynų šalies gyvenimo principas solidarumas. Kiekvienas danas, paklaustas

apie solidarumą, atsakys, kad laimingam gyvenimui solidarumas būtinas. 78 procentai danų
nelygybę laiko didžiausia visuomenės blogybe. Kitose šalyse taip mano tik 30 procentų.
Tokia danų nuostata nuo seno. Jų patarlė sako: „Tau nėra gerai, jeigu tavo kaimynui blogai
sekasi."

Rimti viso pasaulio sociologai ir psichologai su tuo irgi sutinka. Jeigu visuomenėje veši
pavydas, jokios santarvės, teisės, net jokios laisvės negali būti.

Nuo vaikystės danas mokomas savarankiškumo, jam sakoma, kad nereikia su kitais
dalytis rūpesčiais ir bėdomis. Nešti šiukšles iš namų, viešai skalbti savo baltinius ten kone
tabu. Tačiau kai bėdos užgniaužiamos, irgi nekas. Tai ir vienatvės priežastis.

Tą problemą įveikti bandoma labai savotiškai. Danija pasaulio rekordininkė

nevyriausybinių organizacijų skaičiumi. Šalyje, kuri turi tik 5,5 milijono gyventojų, yra 300
tūkstančių sąjungų, draugijų ir susivienijimų. Kiekvienas gyventojas priklauso vidutiniškai
septynioms visuomeninėms organizacijoms, o kas trečias dirba kokį nors savanorišką
darbą. Toks gyvenimo būdas gerai veikia visus. Susitinka panašių pažiūrų žmonės, visi
tampa socialiai aktyvūs.

Kai mūsiškiai ten patenka, apsigyvena ir kalbą išmoksta, ir vaikus į vietos mokyklą
siunčia, net kasryt po dušu prausiasi vis tiek nepritampa. Kažkas kliudo. Danais netampa.

Danai laimingiausi pasaulyje ne todėl, kad gyvena turtingai. To turto žmonės ne kažin
kiek turi. Laimingi todėl, kad pasitiki vieni kitais. Sutartys retai sudaromos raštu užtenka
rankas paspausti.

Yra ir kita laimingo danų gyvenimo priežastis. Jie žino, kad valstybės ir jos piliečių
santykiai teisingi. Rusijos žurnalas „Ogoniok" baisiausiai nustebęs rašo, kad 98 procentai
danų pasitiki savo vyriausybe. O kaip nepasitikėsi? Danija viena mažiausiai korumpuotų
valstybių.
 Jeigu kam pasirodys, kad danai veršiukai, siūlau pagalvoti iš naujo. Danai ilgus amžius
buvo svarbiausia vikingų gentis. Europoje ir aplink ją paliko ryškų pėdsaką. Dauguva, Neva,
Priegliumi, kartais Nemunu pasiekdavo Dnieprą ir savo eldijomis nusileisdavo iki Juodosios
jūros ir Konstantinopolio, paskui iki Alpių papėdės, ten įkūrė Lombardiją (šis pavadinimas
kilęs iš ilgų vikingų barzdų longobardo). Kaip prietiltį įkūrė tvirtovę Taliną. Pavadinimas
kilo iš žodžių „dan“ danų (truputį švepluojant išėjo ,,tan“) ir „linna“ miestas. Danų miestas.
Estai žino, kokia jų sostinės vardo kilmė, tik nenoriai prisimena.

Kiti danai užvaldė Prancūzijos vakarinę dalį, kuri iki šiol vadinasi Normandija,
šiauriečių kraštas, nors yra vakaruose. Dar kita grupė užpuolė Angliją, užėmė ją ir į sostą
pasodino savo karalių. Iš kalbų mišinio lotynų, prancūzų, keltų ir šiaurės germanų, tai yra
danų, gimė žodingoji anglų kalba.

Smarkūs žmonės, jie turi daug pasaulinio garso mokslininkų, rašytojų, menininkų. Kai
Lietuva paskelbė savo nepriklausomybę, Danija iškart po Islandijos ją pripažino, nors
Kremlius grasino, svaidė žaibus ir perkūnus.

Girdžiu skaitytojo klausimą: o kodėl pas mus ne taip? Atsakymas paprastas: mes dar ne
tokie. Valstybės gyvenimą nulemia piliečiai, jų charakteris ir gyvenimo būdas, o ne
atvirkščiai. Kokie žmonės, tokia bus ir valstybė. Šlykštitės korupcija? Tai prisiminkite, kada
pats davėte kyšį visai neseniai? Nepatinka netvarka? O kiek kartų per savaitę pats laužote
taisykles? Svajojate apie žmonių solidarumą? Puiku. O kada paskutinį kartą kuo
nuoširdžiausiai padėjote svetimam žmogui, nebijodamas nuostolio?

Mūsų žmogiškumą gniuždė ilgas Azijos viešpatavimas. Danai to niekada nėra patyrę.
Bet Azijos įtaka jau ima eiti iš mūsų kaulų kaip įšalas. Mano karta dar ne, bet mūsų vaikai ir
anūkai tikrai gyvens pagal skandinavišką pavyzdį.

Nes visi kiti keliai blogesni.

 SUOMIJA PRIKLAUSO „NOKIAI“
Apie Suomiją, nors ji mūsų artima kaimynė, nors ta pati jūra skalauja mūsų krantus,
žinome stebėtinai nedaug. Galbūt nelabai norime apie ją žinoti, nes štai kas: Suomija ne ką
didesnė už mus, penki su trupučiu milijonai gyventojų. Kaip pas mus, iškasenų irgi nėra
turėjo nikelio kasyklas šiaurėje, bet sovietai jas atėmė kartu su Karelija. Pasiėmė kaip
kontribuciją, baudė už tai, kad Suomija, žinote, užpuolė vargšę Sovietų Sąjungą. Taip visą
nikelį dar Chodorkovskio valdoma bendrovė iškasė.

Dirbamos žemės nekokios, dar prastesnės už mūsų, ir tų nelabai platu, juk trečdalis
teritorijos tundra. Miškų daug daugiau negu Lietuvoje, bet jų kokybė prasta. Tik pietuose
suomių miškai panašūs į mūsų pušynus ir eglynus, o toliau į šiaurę gan skurdūs, kreivi
medeliai, tinkami tik į celiuliozę sumalti. Ežerų, tiesa, Suomija turi gerokai daugiau, 188
tūkstančius, įskaitant ir mažiukus. Važiuojant per pietryčius, vandens matyti daugiau negu
žemės. Gražu, yra kur pažvejoti, turistams daug vietos, bet kažin kokių turtų ežerai
neduoda.

Istorija suomiams buvo negailestinga, panašiai kaip mums. Du karai su Sovietų

Sąjunga, daug žuvusių, prarastos teritorijos, sunkios kontribucijos bet išvengė okupacijos ir
trėmimų.

Nežiūrint visų tų panašumų, Suomija ekonomiškai dabar laikosi geriau negu bet kuri
kita Europos valstybė, atrodo, ir visoje žemėje jiems mažai lygių. Pasaulyje pirmauja jų
universitetai, vidurinės mokyklos ir net vaikų darželiai, sveikatos apsauga, socialinė
rūpyba.

Iš kur visa tai?

Tai, kad jie išvengė okupacijos, labai svarbu. Kaip jos išvengė? Nepasakyčiau, kad
suomių kareiviai drąsesni. Kareiviai jie puikūs, bet mūsų partizanai, kuriems pasenusiais
ginklais teko kautis su daug gausesniu priešu, išsilaikė devynerius metus.

Suomiams pasisekė dėl dviejų dalykų: jie turėjo maršalą Manerheimą (Carl Gustaf Emil
Mannerheim), o Sovietų Sąjunga į Suomiją turėjo tik vieną kelią tarp Leningrado ir Ladogos
ežero. Tą kelią jiems užtvėrė Manerheimo gynybos linija, ir Maskva gerokai apsilaužė į ją
dantis, paklojo prie jos apie 300 tūkstančių savo kareivių.

Okupacija nulėmė tą didžiulį skirtumą tarp mūsų šalių. Iki karo Estijos ekonomika
gerokai pranoko Suomijos, ir Lietuva buvo atsilikusi nedaug.

Bet mus dabar domina svarbesnis dalykas: kaip Suomija pasinaudojo apginta savo
nepriklausomybe? Kaip pasiekė tokį aukštą lygį?

Yra bendrų dalykų suomių atkaklumas siekiant užsibrėžto tikslo, darbštumas,

susiklausymas. Kuklumas. Jeigu suomis gali nusipirkti arba pasistatyti trijų aukštų namą, jis
statys vienaaukštį. Jei gali nusipirkti mersedesą, pirks opeliuką. Lietuvis atvirkščiai.

Bet imtasi ir konkrečių veiksmų. Tarkim, sovietai užkrovė jiems dideles kontribucijas.
Suomiai pasiūlė dalį tos baudos, visai nepelnytos, sumokėti laivais. Sovietai sutiko, suomiai
pasistatė laivų statyklas ir laivus kepa iki šiol dabar juos parduoda.

Dar svarbiau kitkas. Vos karui pasibaigus vyriausybė didumą biudžeto skyrė švietimui,
mokslui, naujoms technologijoms, ir tai atkakliai daro jau šešiasdešimt metų. Didžiausias
laimėjimas einant šiuo keliu buvo mobiliųjų telefonų išradimas. Iš pradžių visame pasaulyje
jie kitaip negu suomiškai ir nebuvo vadinami.

Tik nereikia manyti, kad tie aparačiukai jiems iš dangaus nukrito. Taip, buvo trys
pargrįžę namo įvairių profesijų emigrantai, vienas didžiausias entuziastas, kiti du ne tokie,
apie juos spietėsi vis didesnis būrys, bet iš pradžių verslas jiems nėjo lengvai.

Įmonės istorija ilga, siekia beveik XIX amžiaus vidurį, kai pietvakarių Suomijoje,
apsamanojusiame Nokijos kaimelyje, to paties vardo upelio krante buvo pastatytas
celiuliozės malūnas. Kurį laiką gamino popierių suomiai tada nelabai ką ir mokėjo daugiau
daryti, paskui gamino padangas, elektros kabelius. Verslas šlubavo, pasaulinės celiuliozės
kainos buvo labai netvirtos, įmonė blaškėsi, kurį laiką gamino guminius batus, paskui
medžioklinius šautuvus.

Šiuolaikinės „Nokios“ istorija prasidėjo septintą šio amžiaus dešimtmetį, kai įmonė
susidomėjo automobilių telefonais, net buvo nuklydusi į televizorių gamybą. Bet ir čia
neviskas ėjo kaip sviestu patepta. Kadangi neturėjo savų kvalifikuotų darbuotojų, pirko
šlubuojančias įmones Vakarų Europoje, daugiausia Vokietijoje, ir ten bandė gaminti. Vėl
apsiriko. Televizorius geriau ir pigiau gamino Japonija. Nupirktos įmonės bankrutavo ir vos
nenusitempė į dugną naujųjų šeimininkų suomių.

Tai buvo rūsti, bet neišvengiama mokykla. Verslininkai suprato, kad būtina rasti savo
nišą pasaulio ekonomikoje, savo landą, būtina paruošti savo specialistų, tik taip kas nors
gali pavykti. Tada ir griebėsi mobiliųjų telefonų, kurių idėja jau buvo bandoma įgyvendinti
įvairiose pasaulio šalyse, ir kalė ta kryptim kietai.

Pataikė. Toje srityje greit užėmė pirmąją vietą pasaulyje, o bendrovės akcijos pabrango
tiek, kiek mažai kas istorijoje buvo pabrango, 2000 metais buvusio kaimelio akcijos tapo
vertos 222 milijardų eurų, kurį laiką ši bendrovė net buvo pirmame didžiausių pasaulio
bendrovių dešimtuke.

Suomiai užmėtė pasaulį tais savo aparačiukais. Per palyginti trumpą laiką jų buvo
pagaminta ir parduota 400 milijonų vienetų.

Tačiau toks pakilimas truko nelabai ilgai. Patenkinti savo laimėjimais, o gal ir apsvaigę
nuo jų, bendrovės vadovai pražiopsojo du svarbius dalykus. Tokius pačius telefoniukus
pradėjo gaminti dar dešimtys įmonių, ypač Azijoje, pasivogusios arba nusipirkusios ir net
patobulinusios suomių produktą.

Antras dalykas, kurio suomiai nesitikėjo, bent netikėjo, kad jis ateis taip greitai, buvo
irgi labai skaudus: mobilieji telefonėliai paseno. Taip, jie ir toliau gaminami, jų parduodama
vis daugiau, jie vis geresni, pigesni, suomiai tebėra didžiausi mobiliųjų telefonų pardavėjai
pasaulyje, 2010 metais jų pardavė 461 milijoną vienetų, beveik dvigubai daugiau už
artimiausią konkurentą „Samsung" (281 milijonas). Bet išmaniųjų telefonų rinkoje juos jau
aplenkė „Samsung" ir „Apple".

Pasaulis, ypač jo moderniosios technologijos, labai greitai keičiasi. Išmanieji telefonai,

tokie kaip „BlackBerry" ir „iPhone", dar prieš metus kitus buvę prabangos žaisliukai,
šiandien daugeliui vartotojų tampa būtinu atributu. Jie daug brangesni, bet tose rinkose,
kurios iš tikro svarbios, kuriose sukasi dideli pinigai Amerikoje ir Vakarų Europoje, jų
pardavimas auga kaip ant mielių. O čia suomių bendrovė kol kas nedaug ką turi pasakyti.
Madas ima diktuoti kiti.

Tai ką daro suomiai? Daro tai, ką ir visada, kai juos ištinka nelaimė ar krizė, susiima ir
pradeda dirbti. Pasižiūri, kur jų laive skylė, ir ją užkamšo. Taip ir „Nokia": nors bendrovės
finansinė padėtis smarkiai pablogėjo, pernai ji net patyrė nuostolių, į mokslinių ir
techninių specialistų ruošimą žiūrima kaip į svarbiausią uždavinį. Šiuo metu „Nokia"
finansuoja trečdalį šalies mokslinių institucijų arba jose vykdomų projektų. Tai labai brangu
net ir tokiai rimtai bendrovei. Atsakoma, kad nematyti kito kelio apsisaugoti nuo žlugimo.

Suomiai dideli patriotai. Tikrai sunku surasti kitą tautą, kuri taip mylėtų savo tėvynę.
Myli tyliai, be skambių žodžių ir pareiškimų, bet visa širdim. Jie labai didžiuojasi savo
mažaisiais telefonais, tvirtina, kad koncerno iškilimas jiems leidžia vaikščioti pakelta galva.
Nėra ko stebėtis, pažiūrėkime į rodiklius: bendrovėje dirba 132 tūkstančiai žmonių žinoma,
ne vien Suomijoje, bet 120 šalių, tais jų telefonėliais prekiaujama 150 pasaulio valstybių. 2010
metais jos apyvarta buvo 42 milijardai eurų. Tai didžiausia Suomijos bendrovė, kai kuriais
metais jos eksportas sudarydavo ketvirtadalį viso šalies eksporto. Išties yra kuo didžiuotis.

Bet suomiai nebijo daryti sudėtingų operacijų. Negaili giliai pjauti mylimiausiam
vaikui.

Kai tapo aišku, kad bendrovė ima rimtai atsilikti, akcininkai ir valdyba išmetė iš darbo
daugelį metų bendrovę valdžiusį legendinį Olį Peką Kalasvą (Olli-Pekka Kallasvuo), o į jo
vietą paskyrė kanadietį Stefeną Elopą (Stephen Elop). Tradiciškai žiūrint, jis net nelabai
rimtas žmogus. Dažnokai keičia darbą, nes daug kas jį kviečia, ir visada elektronikos srityje.
Pastaruoju metu jis dirbo amerikiečių koncernui „Microsoft". Pardavimų skyriaus
viršininku naujasis šefas paskyrė Neilą Gordoną iš Pietų Afrikos Respublikos.

Visą mėnesį Suomijoje drebėjo žemė: „Siaubas, mus užvaldė užsieniečiai!" Ir ne be

reikalo žemė drebėjo. Elopas pradėjo nuo to, kad atleido 1800 darbuotojų. Bet triukšmas
greitai nuščiuvo. Suomiai suprato, kad įsižeisti nėra ko. Jei nori išlikti, turi keistis.

Ir „Nokia" keičiasi. Sudarė sandorį su „Microsoft" ir taip tikisi atsikovoti savo dalį po
saule.
 IZRAELIO AUKSAS
Izraelis vienintelė Artimųjų Rytų šalis, neturinti gamtos turtų. Todėl ji senokai nutarė
tą trūkumą kompensuoti sparčia aukštųjų technologijų raida. Į mokslinius tyrimus kasmet
investuoja 5 procentus visų šalies pajamų tai pasaulio rekordas. Todėl Izraelyje išspręsta
daug interneto technologijų problemų. Sakysim, internetinis komunikatorius, kurį sukūrė
Izraelio firma ICQ, o po dvejų metų nupirko Amerikos milžinas AOL. Arba internetinis
telefonas, kuriuo apsukrūs kompiuterininkai gali kalbėtis su visu pasauliu ir nieko
nemokėti. Arba „Scitex“, sukūrusi vaizdo skaitmeninio skaldymo technologiją, būtiną
aukštos kokybės vaizdui perduoti...

Kodėl apie Izraelio technologijų laimėjimus žinoma palyginti nedaug? Todėl, kad šalis
ir jos rinka nedidelė, plėsti gamybos negalima, todėl lieka vienintelė išeitis: padaryti
svarbius išradimus ir juos parduoti.

Jošis Vardis (Joseph (Jossi) Vardi), gyvoji Izraelio aukštosios technologijos legenda,
sukūręs ICQ, tą strategiją paaiškina žydišku anekdotu. „Našlė žydė prisimena mirusį
sutuoktinį: Ui, koks nuostabus vyras buvo! Turėjo trūkumų dėl dydžio, bet tai
kompensuodavo greičiu.“

Išsivysčiusiose šalyse studentai vis mažiau domisi inžinerija ir gamtos mokslais, nes tų
dalykų mokytis nelengva. Izraelis prieš dvylika metų reformavo aukštąsias mokyklas, ir
studijuojančių technikos mokslus patrigubėjo.

Teigiamas ir emigrantų iš buvusios Sovietų Sąjungos antplūdis. Iš ten atvyko per

milijoną žmonių, pusė jų turintys aukštąjį išsilavinimą. Dabar Izraelyje kas penktas žmogus
turi aukštosios mokyklos diplomą dar vienas rekordas. O kokybės požiūriu Izraelio
universitetai pasaulyje užima antrąją vietą po Suomijos.

Mokslo kokybė lemiamas veiksnys. Sovietų Sąjunga girdavosi, kad išleidžia daugiau
inžinierių negu kitos šalys. Iki šiol Rusijos ir Ukrainos universitetines mokyklas baigia
daugiau absolventų negu Jungtinėse Valstijose. O kas iš to?

Tradicijos irgi milžiniškos svarbos veiksnys.

Kai II amžiuje po Kristaus sukilę prieš Romą žydai buvo nugalėti ir išblaškyti po visą
imperiją ir Palestinoje jų neliko nė vieno, rabinai įsakė: kiekvienas žydų berniukas turi būti
raštingas. To ir buvo siekiama, nors ir tada, ir viduramžiais raštingų žmonių kitos tautos
turėjo labai mažai. Du tūkstančiai raštingumo metų negalėjo nepalikti pėdsako.

Labai svarbų vaidmenį čia atlieka žydės motinos, pašaliečiams jos sunkiai
suprantamos. Jošis Vardis visai be ironijos pasakoja: „Motina žydė kasdien kala savo vaikui:
Ar už visa tai, ką dėl tavęs padariau, per daug yra tikėtis, kad tu nusipelnysi Nobelio
premijos ?“
 Šalyje, supamoje islamo vandenyno, visą laiką kone karo padėtis, todėl kariniai
užsakymai kaip niekas kitas skatina technologijų pažangą. Izraelyje sukurti nepilotuojami
kovos lėktuvai, labai našios raketos. Branduolinį ginklą jie irgi turi, nors tą neigia.
Pranešimų gavikliai („peidžeriai") buvo sukurti Izraelyje karo tikslams, kaip ir labai tobula
šifravimo ir pasiklausymo technika. Kai kariuomenei tie žaisliukai nusibosta, jie
išslaptinami ir paleidžiami į prekybą. Ir paklausa didelė, ir kainos didelės.

Izraelitai visada buvo žinomi kaip gabūs verslininkai, bet tie gabumai jiems nenukrito
iš dangaus. Jų kultūroje verslininkas, kaip ir bet kurios kitos srities veikėjas, pradėjęs ką
nors nauja ir pralaimėjęs, nėra visuomenės smerkiamas atvirkščiai. Taip pat ir Jungtinėse
Valstijose nesėkmė pradėjus ką nors nauja tai augimo ir brandumo požymis suprantama ir
toleruojama. Bet akademinėje terpėje tarp universitetų dėstytojų į aktyvų dalyvavimą
praktinėje veikloje prieš dešimt metų dar buvo žiūrima iš aukšto. Ši nuostata irgi ištaisyta.
Dabar Izraelis tokio bendradarbiavimo srityje užima penktąją vietą po Suomijos,

Islandijos, Singapūro ir JAV. Persilaužti padėjo vyriausybės politika, kuri visokiais

būdais skatina užsienio ir nacionalinio verslo investicijas į mokslą, o tose srityse, kurios
privatininkams atrodo per daug rizikingos, valstybė finansuoja pati. Šiuo metu tai
biotechnologija ir nanotechnologija.

Ne viskas tobula. Izraelio įmonės ir mokslininkai nesugeba sukurti didelių tarptautinių

korporacijų. Izraelio didžiųjų galvų svajonė vis ta pati: sukurti naują, veržlią įmonę ir
parduoti ją investuotojui arba su ja įeiti į Niujorko biržą ir pralobti. Pastaruoju metu net
labiau į Londono ar Singapūro biržas.

Nevykusia strategija to irgi negalima pavadinti. Pernai Amerikos milžinė HP nupirko

Izraelio firmą „Mercury Interactive" už 4,5 milijardo dolerių. Už tokius pinigus galima
finansuoti pusšimtį naujų įmonių, ieškančių dar neatrastų kelių ir neužimtų technologinių
nišų.

Analizuojant Izraelio mokslo ir technologijų laimėjimų priežastis, negalima užmiršti ir

begalinio tos tautos judrumo. Jos žmonės prasiveržia į geriausius JAV ir Didžiosios
Britanijos universitetus. Tiesa, jokiam gabiam ir darbščiam žmogui ten niekad nebuvo
daromos kliūtys. Dabar, pavyzdžiui, tose aukštosiose mokyklose kinų iš KLR mokosi
gerokai daugiau negu kitų tautų atstovų.

Manyti, kad žydai laiko savo kišenėje visą pasaulį, nėra protinga. Pasaulis per daug
didelis ir įvairus, kad tilptų net į didžiausią kišenę. Be to, žydų etnoso nėra. Juos vienija, kai
vienija, tikyba, tačiau religijos klausimais žydai irgi labai susiskaldę. Dauguma jų ateistai.

Tačiau istorija juos išmokė remti vienam kitą, ir priešų akivaizdoje jie visada
susivienija.

Didelę įtaką žydų kilmės žmonės turi pasaulio finansams ir žiniasklaidai, ypač
Jungtinėse Valstijose, nors ten jie irgi susiskaldę.

Be abejo, pasaulio žydai visokiausiais būdais remia Izraelį. Tačiau ta parama būtų
neprasminga, kaip jokios paramos nieko gero neduoda Afganistanui, Somaliui ar Egiptui,
jeigu pats Izraelis nemokėtų gerai tvarkytis šalyje.
 NAUJAS KINIJOS STEBUKLAS
Apie Kiniją galime kalbėti teigiamai, neigiamai arba santūriai, bet išleisti jos iš akių
neįmanoma ir dėl to, kad kinai maždaug penktadalis žmonijos, ir dėl to, kad ši šalis
tvarkosi labai savaip. Tik nevadinkime jos tvarkos komunistine. Nieko panašaus. Tai tiesiog
kinų tvarka.

Senovės Kinija vadinosi Vidurio imperija, nes, sakydavo kinai, į ją veda visi keliai.
Kinija nori tą sąvoką atgaivinti ir siūlo pradėti didžiausią mūsų epochos statybą: sujungti
Kiniją su Europa geležinkelių tinklu. Bet ne senaisiais geležinkelio bėgiais, o greitais ant
magnetinės pagalvės. Toks traukinys važiuoja neliesdamas žemės, todėl nėra trinties. Iš
tiesų jis ne važiuoja, o lekia 350 kilometrų per valandą greičiu, gali net greičiau, ir iš Pekino
į Londoną atvažiuotų per dvi paras. Tai ne ką ilgiau negu lėktuvu, turint omenyje, kad į oro
uostą dažniausiai toli važiuoti, paprastai reikia ilgai laukti, kartais dar koks ugnikalnis
pamaišo.

Taip ir girdžiu nuogąstavimus: bet kai toks traukinys trenksis, tai jau bus.

Ne visai taip. Jo kelias atskirtas nuo bet kokių kitų kelių, dažniausiai iškeltas virš
žemės ir nesusikryžiuoja su kitais keliais ar geležinkeliais, o ant žemės aptvertas taip, kad
joks žmogus ar žvėris negalėtų į jį prasmukti.

Viena linija eis piečiau nuo dabartinės Rusijos Transsibiro magistralės per Kazachstaną
į Maskvą, toliau arba per Lietuvą, arba kitu maršrutu per Lenkiją, Vokietiją į Didžiąją
Britaniją. Antrasis, pietinis maršrutas eis per pietų Kiniją pro Indijos sostinę Delį,
Pakistaną, Afganistaną, Iraną, Turkiją, o toliau Europa. Tarp tų dviejų linijų eis vidurinioji
nuo Ramiojo vandenyno pakrantės per visą centrinę Kiniją į Uzbekistaną, Turkmėniją,
Kirgiziją, o Teherane susijungs su pietiniu maršrutu.

Tai dar ne viskas, bičiuliai. Vienas atsišakojimas eis iš Pekino į pietus, per Vietnamo
Hanojų ir Hošiminą į Tailando Bankoką, į Malaiziją, pakeliui beveik liesdamas Kambodžą
ir Laosą.

Projektas tikrai kvapą gniaužiantis. Žmonija niekada nieko panašaus nėra stačiusi.

Viskas, kas susiję su Kinija, dažniausiai turi kelias prasmes. Pirmoji akivaizdžiausia.
Greitasis geležinkelis ant magnetinės pagalvės (santrumpa iš anglų kalbos MAGLEV,
magnetiškai pakeltas) sujungs šalis, turinčias vertingų iškasenų, bet neturinčias prieigų prie
jūros, priartins jas prie tų iškasenų vartotojų, prie Europos, bet svarbiausia prie Kinijos.

Visos neprieinančios prie jūros šalys pasmerktos skursti, būti kitų išnaudojamos, arba
vystosi daug lėčiau negu galėtų. Žinoma, tik ne Šveicarija. Todėl Azijos šalys su didžiausiu
optimizmu vertina šį projektą. Gerokai pagreitės prekių apyvarta. Dabar kelionė laivu iš
Tolimųjų Rytų į Europą trunka 2-3 mėnesius, net ir konteineriais vežant. Atgal tiek pat. Iš
to vėl daugiausia laimės Kinija, nes ji turi ką eksportuoti, o netrukus turės daug daugiau. Po
kelerių metų ji užtvindys Europos rinką pigiais automobiliais, kurie nebūtinai turės būti
kiužiai, kaip jau ne kiužiai kai kurie kiti Kinijos gaminiai. Europiečiai irgi nesėdės išsižioję
žiūrėdami, kaip juos išstumia iš rinkos. Konkurencija geras dalykas, ir daugiausia dėl jos
laimi vartotojas.

Antras šio projekto aspektas yra politinis.

Jeigu pažvelgsime į geležinkelių istoriją, kuo aiškiausiai pamatysime, kad jie visada
buvo priemonė dominuoti ir valdyti. Britanijai užvaldžius Indiją, kolonija tapo pelninga tik
tada, kai jos žaliavas ir žemės ūkio produktus iš krašto gilumos buvo įmanoma nuvežti į
uostus. Iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos indai nepajėgė išsilaisvinti, nes tuose
didžiuliuose plotuose kolonizatorių armija buvo mobili, geležinkeliais visur suspėdavo.

Britų pavyzdžiu pasekė rusai. 1889 metais jie užbaigė Transkaspijos magistralės
statybą. Ji leido rusams gan laisvai jaustis imperijos pietuose ir šachuoti Iraną. O 1905
metais buvo baigta Transuralo magistralės statyba, ji garantavo carų valdžią Kazachstane ir
visoje Vidurinėje Azijoje. Vėliau bolševikai ne tik tuo tinklu naudojosi, bet jį ir plėtė.

Kinų projektas, apie kurį šiandien kalbame, būtų pirma geležinkelio statyba tarp
žemynų po 1916 metų, kai Rusija baigė Transsibiro magistralę, leidusią jai viešpatauti
Ramiojo vandenyno pakrantėje.

Šis kinų projektas kelis kartus didesnis už visus kitus kartu sudėjus.

Gali kilti mintis: kinai užvaldys pasaulį. Galbūt pasitvirtins pranašystės, kad geltonieji
valdys Žemę, ir sąmokslo teorijų šalininkai galės triumfuoti.

Nėra taip paprasta. Kinai paprasčiausiai siekia lygių teisių, priderančios jiems vietos
pasaulyje ne daugiau. Baltiesiems, juodiesiems, rudiesiems ir visiems kitiems būtų blogiau,
jeigu kinai ir toliau liktų europiečių sugniuždyti, įvaryti į kampą kaip pastaruosius porą
šimtų metų. Tai geriausia terpė revoliucijoms, o jos visą laiką siaubė kinų žemę. Naujas
geležinkelio tinklas atvertų kelius didelei prekybai, o prekyba, kaip žinome, taika ir gerovė.
Pasaulis tikrai taptų kitoks.

Ar tikroviškas šis projektas? Daug tikroviškesnis, negu mes manome.

Pats išradimas padarytas Vakarų Vokietijoje, ten buvo pastatytas ir pirmas trumpas
MAGLEV kelias. Trumpos jo linijos veikia ne tik Kinijoje, bet ir Japonijoje, Pietų Korėjoje.
Bet tai daugiau žaisliukai, prestižo dalykas. Suprantama, kodėl tos linijos neišplėstos tuose
kraštuose nėra nieko, ką reikėtų vežti toli ir skubiai. Europoje tas pat. Apelsinai tiesiai iš
rūšiavimo sandėlio kur nors Valensijoje (Ispanija) iki Suomijos provincijos prekybos centro
durų sunkvežimiais atvežami per dvi tris paras, greičiau ir nereikia. Bet Kinijos ir visos
Azijos platybėse, kur kitų kelių gal ir nėra, tai bus gerovės laidas.
 Kinijoje MAGLEV geležinkeliu važiavau prieš trejus metus iš Pekino miesto į oro uostą.
Ką čia kalbėti, nei krečia, nei supa, nei galva svaigsta, arbatos stiklinė stovi ant staliuko net
nevirpa, nors greitis didžiausias. Tokių trumpų ruožų Kinijoje jau keli. O pirmoji tūkstančio
kilometrų ilgio linija, jungianti šalies gilumos miestą Uhaną (Wuhan) su vandenyno
pakrantės didmiesčiu ir uostu Guangdžou (Guagzhou), irgi atidaryta. 2013 metais po Kiniją
važinės jau 800 tokių traukinių.

MAGLEV tinklas kainuos neapsakomai didelius, protu nesuvokiamus pinigus. Nieko.

Kinai turi didžiulį prekybos su Vakarais balanso perteklių ir nesiruošia jo tuščiai marinuoti.
Be to, Pekinas vien savo lėšomis tokio tinklo nepajėgtų pastatyti. Šiuo metu po interneto
pasaulį blaškosi daug pinigų milijardinės sumos, ieškančios, kur būtų saugu nutūpti ir gauti
nors 4, nors 3,5 procento metinių palūkanų. Tas geležinkelis galbūt duos didesnes. O dėl
darbo jėgos rūpesčių nebus.

Ar visiems patinka tas kinų užmojis? Kur ten patiks. Ypač jis nervina Rusiją. Kol ši
draskėsi su Ukraina ir Gruzija, kinai ir be naujojo geležinkelio užsitikrino energetinių
žaliavų sutartis su Turkmėnija ir Kazachstanu. MAGLEV projektas išstumia rusus iš
tradicinių jų įtakos sferų Vidurinėje Azijoje. Gali pakenkti net Rusijos ekonomikai, nes jai
lieka daug mažesnis pigių žaliavų kąsnis. Rusų politikos apžvalgininkai sako tiesiai šviesiai:
„Mes prarandame Vidurinę Aziją, dėl kurios grumdamiesi carai tiek daug žmonių
paaukojo." Padėtis tame regione Kremlių verčia ieškoti atramos Vakaruose, Europos
Sąjungoje, štai kodėl žengti tie gražūs žingsniai Lenkijos atžvilgiu, nes Lenkija visada
Rusijai gulėjo skersai kelio į Europą, tas netikėtas prisipažinimas dėl Katynės, nors galų
gale viskas baigėsi tragiškai, turiu omeny sudužusį lėktuvą su Lenkijos prezidentu ir visa jo
svita. Tačiau net ir be Lenkijos Europos Sąjunga, nors dujas ir naftą perka, neužmiršta
priminti Rusijai, kad laikas tapti tikrai demokratiškai. Kremlius atsako einąs savo keliu.

Lieka neaiškus atsakymas į dar svarbesnį klausimą: ar pasaulio bendrija kinų svajonę
apie žaibo traukinius laikys priimtina? Nes tame plane galima įžiūrėti bandymą užvaldyti
pagrindinius Eurazijos transporto kelius. Reikės labai daug įvairių tarptautinių sutarčių,
kinams teks daug derėtis ir įrodinėti. Ir dar viena aplinkybė: jeigu tai būtų prancūzai ar
vokiečiai, prieštaravimų būtų daug mažiau, nors, be jokios abejonės, tas geležinkelis
niekada negalės būti vien Kinijos nuosavybė, o tik bendras konsorciumas ir statant, ir
valdant.

Šiaip ar taip, tai, kad Pekinas stengiasi įgyvendinti tą viziją, rodo, kokia ambicinga,
išdidi, turtinga tapo naujoji Kinija ir kaip ji veržiasi į platųjį pasaulį.
 ŠIRŠIŲ LIZDAS UGNIKALNYJE
Buvusios sovietų respublikos Centrinėje Azijoje turi raktą nuo Europos energetinės
ateities. Gali duoti jai galimybę išsivaduoti iš monopolistinių Rusijos gniaužtų, gali ir
neduoti. Nors tas šalis valdo žiaurūs valdovai, su jais kalbėtis tenka meiliai.

Turkmėnijos prezidentas Gurbanguly Berdymuchamedovas labai nori būti jūrininku.

Visa bėda, kad Turkmėnija dykumos šalis. Turi tik Kaspijos jūros kranto gabalą, bet Kaspija
nesusisiekia su jokiomis jūromis ar vandenynais. Nieko. Berdymuchamedovas turi
nuostabią jachtą „Pabudimas". Ji pastatyta Italijoje. Nemaža ja plaukioti reikia septynių
jūrininkų. Ponas Berdymuchamedovas atvyksta į ją apsivilkęs dryžuotais jūreivio
marškiniais, užsidėjęs kapitono kepurę, ant kaklo žiūronai. Jam taip patinka ta jachta, kad
kartais joje surengia Ministrų Tarybos posėdžius. Apie tai slapta telegrama Vašingtonui
praneša Turkmėnijos sostinėje Ašchabade dirbantys Amerikos diplomatai.

Privalomame visoms mokykloms ir universitetams vadovėlyje apie šį prezidentą

rašoma taip: „Jo valdžia iš Dievo. Jokios problemos jam nėra per didelės. Jis ne tik ligonius
gydantis daktaras, jis ir iškili asmenybė, prisiima visą atsakomybę už tautos likimą. Toks
derinys stebina visus. Jo vadovaujamos mūsų šalies laimėjimai traukia pasaulio dėmesį."

Iš tikro Turkmėnija pagal gyventojų gerovę ir sveikatos apsaugą užima 171-ąją vietą
pasaulyje iš 193, o pagal priespaudą ir beteisiškumą vieną pirmųjų. Na, dabar šiek tiek
pagerėjo. Ankstesnis Turkmėnijos valdovas Saparmuratas Nijazovas, satrapas ir maniakas,
pats sau pastatė auksinį paminklą Ašchabado centre. Laikrodinis mechanizmas tą paminklą
suko taip, kad saulė visada apšviestų veidą. Mirė perdozavęs įvairių stipriai veikiančių
vaistų. Kaip po jo mirties dantų gydytojas atėjo į valdžią, nelabai aišku. Bet čia kita tema.

Nijazovas buvo suteikęs Amerikai teisę naudotis Turkmėnijos oro erdve skraidant į
Afganistaną ir iš jo. Tai labai svarbi lengvata Amerikai, ir jai rūpi toliau taip skraidyti. Bet
dar svarbiau, kad ši negerų sapnų karalystė Karakumų dykumoje, didumo kaip dvi
Prancūzijos, o gyventojų tik penki milijonai, plūduriuoja ant milžiniško dujų burbulo, kuris
galėtų patenkinti visus Europos dujų poreikius ir numušti kainas, kurias dabar diktuoja
Rusija. Į dujų burbulą tiesia pirštus ir Kinija, ir Indija.

Berdymuchamedovas ir kiti Vidurinės Azijos valdovai žaidžia amžiais patikrintą

žaidimą kalba apie savo neutralitetą, nešališkumą, o iš tikro sustumia didžiąsias valstybes
kaktomis. Naujasis Turkmėnijos prezidentas atnaujino amerikiečių teisę naudotis jo šalies
oro erdve, bet dėl dujų ir dujotiekio suka nosį į šoną. Jau penkeri metai projektuojamas,
2013 metais galbūt bus pradėtas statyti vakarietiškas dujotiekis „Nabucco" iš Centrinės
Azijos per Turkiją, Bulgariją, Rumuniją ir Vengriją, o Austrijoje jis bus sujungtas su Europos
tinklais. Bus beveik 4 tūkstančių kilometrų ilgio, kainuos apie 8 milijardus eurų. Bet turėti
tokią galingą ir brangią gerklę prasminga tik tokiu atveju, jeigu per ją gausiai tekės dujos.
Dujos iš Turkmėnijos, Azerbaidžano, galbūt Irako, o ateityje net iš Irano. Jeigu dujų nebus,
brangiame vamzdyje gros dykumų vėjai. Garantijų, kad ant dujų burbulų sėdinčios šalys
sutiks parduoti dujų, nėra, neaišku, ir kokia būtų dujų kaina.

Amerikos diplomatai slaptoje telegramoje rašo, kad Rusija buvo gudresnė. Jos dujų
bendrovė „Itera", turinti tris naftos ir dujų laukus Kaspijos jūroje, tą jachtą Turkmėnijos
vadui Italijoje užsakė, atvežė ir padovanojo drauge su septyniais švedų jūrininkais. „Itera"
susitarė su švedų laivininkystės bendrove, kad ši parinktų geriausius. Jiems teko paskirti
sidabrines algas. Kaip kitaip švedą į Karakumus nuvarysi?

Bet jeigu manote, kad prezidentas Berdymuchamedovas buvo laimingas, klystate. „O

kodėl ne tokia kaip Romano Abramovičiaus?" paklausė susiraukęs. Rusijos oligarcho jachta
kainuoja keliasdešimt milijonų dolerių, turi aikštelę sraigtasparniams ir visokių kitokių
dalykų. Rusai ilgai ir kantriai aiškino, kad tokia jachta Kaspijai būtų per didelė.

Amerikos naftos bendrovės nepagailėtų ir dviejų jachtų, bet jų padėtis blogesnė už

„Iteros" JAV įstatymai kategoriškai draudžia duoti kyšius svetimų valstybių veikėjams, buvo
atvejų, kai amerikiečiai savo bendroves nubaudė milijoninėmis baudomis. Kaip jos
prasisuka Afrikoje, neturiu supratimo.

Jachta, savaime suprantama, tik viena detalė. Buvęs dantų gydytojas gyvena
rytietiškoje prabangoje. Jo garažai pilni aukščiausios klasės vakarietiškų automobilių. Visi
bent kiek svarbūs postai valstybėje užsėsti jo bičiulių ir giminių. Žmona ir viena duktė
gyvena Londone, kita duktė Paryžiuje. Meilužė rusė, buvusi jo padėjėja. Amerikos
diplomatų telegramos charakterizuoja jį taip: tuščiagarbis, labai konservatyvus, puikiai
meluoja ir vaidina. Vidurinės Azijos šalių vadovai jį niekina. O jis pats gerbia tik Kiniją.

Diplomatai apie visus Centrinės Azijos režimus ir vadovus rašo, kad jie šlykštūs,
keisčiausi despotai pasaulyje, bet bendrauti su jais tenka, jeigu Amerika nori išplėsti savo ir
sumažinti Rusijos įtaką Vidurinėje Azijoje.

Nė apie vieną to regiono šalį ar jos vyriausybę amerikiečiai nesurado gerų žodžių.
Tadžikija, rašo jie, stovi ant bankroto slenksčio. Septynių su trupučiu milijonų šalis prie
Afganistano šiaurinės sienos didumą pajamų gauna iš nusikaltėlių, nes Tadžikija yra
svarbiausias heroino koridorius iš Pietvakarių Azijos į Rusiją ir Europą. Šalis mirtinai
susipjovusi su kaimyne Uzbekija, o jos rytuose liepsnoja islamistų maištas. Tadžikija leidžia
Amerikos lėktuvams skraidyti per savo teritoriją, bet pagalbą įkainoja neįtikimai: reikalauja
nutiesti kelius, tunelį po Himalajų kalnynu į Pakistaną, pastatyti elektrinių ir tiltų net ten,
kur nėra kelių. Amerikiečiai linksi galvomis ir žiūri, kas bus toliau. Su tadžikais flirtuoja ir
jų labai mylima Indija: čia ji nori turėti savo karinę bazę pirmą užsienyje ir taip užspausti
Pakistaną, savo mirtiną priešą. Iranui Tadžikija irgi labai rūpi. Tai gimininga, persiškai
kalbanti tauta. Irano prezidentas Achmadinedžadas čia dažnai lankosi. Jis turi bendramintį
Afganistano prezidentą Hamidą Karzajų. Vakarai greitai išeis, Karzajui reikalingi
sąjungininkai, o Afganistano šiaurėje gyvena tadžikai.

Šį didelį žaidimą greičiausiai laimės Kinija. Ji neįsivėlusi nei į religinius regiono

konfliktus kaip Iranas, nei į politinius kaip rusai. Ji nori tik vieno: prekiauti ir užsitikrinti
žaliavų srautą.

Kirgizijos oro uostas Manasas svarbi amerikiečių karinė bazė. Čia stovi dauguma jų
lėktuvų tankerių (kovos lėktuvai kuro prisipila ore), čia stovi ir milžiniški krovininiai
lėktuvai „Galaxy“. Kas mėnesį 55 tūkstančiai Amerikos karių per Manasą vyksta į
Afganistaną arba grįžta iš jo. Iš oro uosto pro stiklą juos smalsiai stebi rusų kariškiai. Jų
bazė irgi čia pat.

Amerikiečiai rašo, kad kirgizai nuoširdūs žmonės, mielai bendrauja, JAV karininkai
moko specialiuosius kirgizų kariuomenės dalinius. Žmonės čia bloguoju prisimena
kolonizatorę Rusiją, o jos veiklą dujų gavybos srityje vadina grobikiška.

Uzbekijoje, rašoma telegramose, Amerika sėkmingai bendradarbiauja su uzbekų

žvalgyba, turinčia puikų šnipų tinklą Afganistane, nes ten gyvena daug uzbekų.

Bet svarbiausia Jungtinių Valstijų partnere laikoma Kazachija, didžiausia regiono šalis,
irgi turtinga naftos ir dujų, o jos vadovą Nursultaną Nazarbajevą, buvusį kompartijos CK
sekretorių, diplomatai vadina sumaniausiu ir gudriausiu iš visų regiono valstybių vadovų. Jo
iniciatyva ir jam vadovaujant buvo pastatyta Kazachijos sostinė visai naujas, modernus,
gražus miestas Astana, kuriam nėra lygaus nuo Maskvos iki Pietų Korėjos. Nazarbajevas irgi
leidžia amerikiečiams skraidyti į Afganistaną ir atgal, bet kai šie paragino jį surengti „gerus
rinkimus ir priminė, esą Amerika siekia, kad draugiškos šalys būtų demokratiškos, o jų
gyventojai turėtų visas teises, Nazarbajevas atkirto, kad bandymas varganoje šalyje įdiegti
demokratines reformas baigtųsi blogai. Kazachija, pareiškė jis, pasirinko kitą kelią: pirma
ekonomika, politika paskui. Amerikiečiai turi duomenų, kad korupcija irgi nėra svetimas
prezidentui dalykas. Prieš metus jis buvo perrinktas dar septyneriems metams, nors
rinkimų rezultatai labai įtartini daugiau kaip 95 procentai balsavo už jį.

Kita vertus, jis labai savarankiškas, netgi šiurkštus su Maskva. Šifruotose telegramose
rašoma, kad Kazachijos krašto apsaugos ministerijoje yra labai vakarietiškai nusiteikusi
grupė, jai vadovauja geras Amerikos draugas įtakingas politikas. Jeigu po tokių dalykų
paviešinimo Astanoje kam nors nulėks galvos, aš nežinau, kaip bus galima pateisinti
„WikiLeaks’o“ vėjavaikiškumą.

Arti šio regiono Azerbaidžanas. Nors palyginti nedidelė 9 milijonai gyventojų, šalis yra
tūzas šioje kortų malkoje; kita vertus, vidinę jos tvarką Amerikos diplomatai prilygina
viduramžių feodalizmui Europoje. Nieko nepadarysi, tenka flirtuoti, rašo jie.

XIX amžiuj e Azerbaidžane kirtosi Rusijos ir Anglijos interesai, Anglija siekė išplėsti
savo valdas Irane, kuris greta Azerbaidžano. Kova buvo pavadinta Didžiuoju žaidimu ir taip
istorijos vadovėliuose vadinama iki šiol. Tapusi sovietinė, Rusija paskelbė neva teisę
tautoms apsispręsti, teisę į valstybingumą, į šviesų rytojų, dėl visa ko dar atsiuntė iš
kalniečių suformuotą Laukinę diviziją ir žaidimą laimėjo.
 Dabar Anglijos vietą užėmė JAV. Byrant sovietų imperijai jos suspėjo atsikąsti gerą
gabalą buvo pastatytas naftotiekis per Gruziją į Turkijos uostą Čeichaną, kuriuo jau keleri
metai j Vakarus teka milijonai barelių naftos. Bet daugiau ką nuveikti amerikiečiams
nesiseka. Nes Azerbaidžanas šalis, nepanaši į jokią kitą. Milijardinės įplaukos be perstojo
plūsta į šalies biudžetą, visi užhipnotizuoti aukso srauto, nuo jo springsta. Ekonomika
kasmet auga po 15 procentų. (Priminsiu: dauguma pasaulio šalių būtų laimingos, jeigu
ekonomika kasmet augtų po procentą; Lietuva tik kartą, 2003 metais, augo daugiau negu 10
proc., tiksliau 10,2 proc.) Tad tokie dalykai kaip teisingumas ir tvarka valdžiai visai nerūpi.

Norite azerbaidžaniečių anekdoto? Irgi iš tų telegramų. „Laimėsi bylą teisme, jeigu esi
teisėjo draugas arba jeigu teisėjui tave rekomenduos Bendžaminas Franklinas." Kaip žinote,
ant šimto dolerių banknoto yra Franklino atvaizdas. Nepriklausoma spauda ir disidentai
suvaržyti kietai. 1993-2003 metais šalį valdė diktatorius, buvęs kompartijos CK sekretorius
Heidaras Alijevas. Prieš mirdamas jis perdavė vadžias sūnui Ilhamui, kuris valdo visai kaip
tėvelis. Kelios susigiminiavusios šeimynos pasidalijo teritoriją ir ekonomikos sektorius. Jos
susitarė nelįsti į viena kitos daržą, o visos kartu neįsileisti konkurentų iš užsienio.
Sultingiausi kąsniai, aišku, teko Alijevo šeimai ir jo artimiesiems. Alijevų šeima kilniaširdė,
leidžia ir kitiems pasipelnyti.

Sakysim, Heidarovų šeimai. Kai jos narys Kamatadinas sulaukė garbingo patriarcho
amžiaus trisdešimt penkerių, buvo paskirtas šalies muitinių viršininku. Tai itin korumpuota
įstaiga net ir Azerbaidžano standartais, rašo amerikiečiai. O medalių ir ordinų jaunuolis
turi tiek, kiek Brežnevas.

Valstybės vado šeima nuo kuklumo irgi nemirs. Jo sūnūs dabar nori nusipirkti du
reaktyvinius „Gulfstream“ lėktuvus, kiekvienas kainuoja po 20 milijonų dolerių. Bet
Amerikos įstatymai reikalauja perkant tokį daiktą nurodyti, iš kur pinigai. Prašom, atsakė
berniukai. Ir pateikė šeimos investicijų sąrašą. Kai jis pakliuvo į Vakarų spaudą, visi
apstulbo. Buvo žinoma, kad Alijevų šeima priglobė po savo sparneliu didumą Azerbaidžano
ekonomikos, bet čia buvo oficialus, pasirašytas dokumentas. Pasirodo, šeimai priklauso
daugybė pramonės šakų, tarp jų cemento, asfalto gamyba, chemijos, tekstilės, pieno,
alkoholio produkcija, statybos ir net granatų sulčių monopolis. Tas sultis matome ir
Lietuvoje. Gražiai lietuviškai atspausdintos etiketės.

Visa tai būtų gražu, jeigu nebūtų liūdna. Pusė šalies gyventojų skursta. Vidutinės
žmogaus mėnesio pajamos 24 doleriai, maždaug 60 litų. Disidentai šnabžda: „Nafta nėra
mūsų lobis. Nafta mūsų nelaimė."

Centrinė Azija ir Azerbaidžanas turi ir problemų. Nepasidalija teritorija, vandeniu,

Ferganos slėniu. Tarp tadžikų ir uzbekų, kirgizų ir kazachų, azerų ir armėnų visada trintys
arba karai. Bet regionas negalės suklestėti, režimai irgi nebus nuversti tol, kol liepsnos
Afganistanas.
 SENTIKIAI GRĮŽTA Į SIBIRĄ
Nedaug žmonių nori gyventi nuošaliose Sibiro vietovėse, kur temperatūra siekia 40 °C
žemiau nulio, o neretai ir dar daugiau. Bet vokiečių žurnalo „Der Spiegei" korespondentas
Benjaminas Bideris Rusijoje, Tolimuosiuose Rytuose, aptiko kaimą Dersu, kurio gyventojų
per pastaruosius metus ne tik keliolika kartų padaugėjo, bet kuriems Sibiras rojus. Tai rusų
sentikiai, dar žinomi „starovierų" vardu, Rusijos stačiatikių bažnyčios atšakos nariai.

Kai patriarchas Nikonas 1653 metais reformavo Rusijos stačiatikių bažnyčią, daugeliui
tikinčiųjų tai atrodė šėtono prasimanymas. Dalis atsiskyrė nuo oficialios bažnyčios ir toliau
meldėsi senoviškai, žegnojosi dviem pirštais, o ne žiupsniu, kaip Nikonas buvo įsakęs, nors
už tai, kad patriarcho nurodymų neklausė, sentikių popai buvo kariami, jų cerkvės
deginamos, tikintieji tremiami į imperijos pakraščius ir į caro Rusijos užgrobtas šalis, nuo
Suomijos iki Lenkijos. Lietuvoje jų nedaug, bet išlaikė kai kurias savo cerkves. Lietuviai juos
gerbia, nes jie darbštūs, švarūs, sąžiningi žmonės, niekam ant sprando nelipa.

Bolševikai nekentė sentikių, kaip ir carai. Todėl, kai revoliucionieriai 1920 metais
pasiekė Tolimuosius Rytus, dauguma sentikių pabėgo per Kiniją, Japoniją, išsiblaškė po visą
pasaulį.

Dabar Maskva juos kviečia grįžti ir tikisi jų padedama sustabdyti katastrofišką Sibiro
gyventojų retėjimą.

Prieš metus Fiodoras ir Tatjana Kilinai susikrovė savo daiktus, pasiėmė Urugvajaus
sostinėje Montevidėjuje išduotus pasus ir leidosi kelionėn į protėvių žemę, kurios niekada
nebuvo matę. Iš paatogrąžių, iš Urugvajaus ir Argentinos pasienio, jie atvyko į Rusijos ir
Kinijos pasienį ir laimingi. Fiodorui 70 metų, jis gimė ir visą gyvenimą praleido
emigracijoje. Ne tik neužmiršo rusų kalbos, bet išlaikė sentikių tarseną, kurią paspalvina
vos girdimas ispaniškas akcentas.

Fiodorui Dersu kaimas jo pasaulinės odisėjos pradžia ir pabaiga. Pora turi 12 vaikų, 59
anūkus ir 43 proanūkius. Su juo atvyko 24 šeimos nariai. Urugvajuje Kilinai irgi gyveno
nuošaliai nuo miestų ir civilizacijos, bet dabar Fiodoras džiaugiasi. Glostydamas žilą barzdą
sako, kad kuo toliau nuo civilizacijos ir žmonių, tuo arčiau Dievo: „Kai mažiau žmonių
stipresnis tikėjimas."

Sentikių merginos tebepina kasas, ištekėjusios plaukus tvirtai apriša skarute. Niekas
nesifotografuoja, nes tai nuodėmė.

Tvirtos sentikių pažiūros, jų ilgaamžis konservatyvumas, aiški gyvenimo filosofija

staiga tapo labai patrauklūs naujojoje Rusijoje, vis dar nepajėgiančioje susigaudyti, kuo tapo
ir kur eina, nors sovietinė sistema jau žlugusi 20 metų. Svarbiausia, kad sentikiai nesibaido
nuošalių Sibiro vietų kaip kiti rusai, masiškai bėgantys į miestus ir į europinę šalies dalį.
Todėl Maskva finansuoja sentikių kelionę j protėvių žemę ir stengiasi padėti jiems įsikurti.
Tuščių pirkių Sibire iki valiai.

Bet sentikiams jokios ypatingos pagalbos nereikia. Jie išgręžia eketes upėje, pasigauna
žuvų. Tai kuklus priedas prie jų kasdienio maisto bulvių su kopūstais.

Fiodoras sako, kad Dersu kaimelis beveik rojus. Čia nėra nei televizijos, nei tualetų su
vandeniu. Dyzelinis generatorius tiekia elektrą tik kelias valandas per dieną. Virtuvės
rakandai ir indai pridengti languotomis skepetomis kad šėtonas nesuterštų. Visa tvarka
namie senoviška, net ir laikas jiems eina senoviškai. Jie naudoja Julijono kalendorių, kuris
Rusijoje buvo panaikintas dar 1918 metais.

Vis dėlto naminukės išsivaro. Fiodoras įsipila stiklinę, ją peržegnoja, nes reikia „nuvyti
šėtoną, kuris visą laiką slankioja apie mus" ir išlenkia vienu mauku.

Maskva iki 2012 metų Sibire tikisi apgyvendinti apie 300 tūkstančių pargrįžėlių.

Kol kas atvyko tik 20 tūkstančių.

 BŪRAI VAŽIUOJA Į GRUZIJĄ
Kristijonas Donelaitis savo parapijiečius vadino būrais, ir mūsų dienų žmogus,
skaitydamas tą nuostabią poemą, yra įsitikinęs, kad tai prūsiškas žodis, reiškiantis valstietį,
ūkininką. Ne visai taip. Pirmiausia Kristijonas Donelaitis buvo ne prūsas, o lietuvis, kaip ir
jo parapijiečiai. Prūsiją kelis kartus nusiaubė maras, ir Prūsijos valdovai, matydami, kad
nėra kam žemės dirbti, mokesčių mokėti, leido kasmet 5 tūkstančiams lietuvių, kai kuriais
metais net 10 tūkstančių, keltis į Prūsiją, užimti tuščias sodybas, dirbti žemę ir būti gerais
piliečiais. Ypač daug važiavo tauragiškių. Atkreipkite dėmesį: ir „Metų“ autorius, ir jo
veikėjai kalba grynai lietuviškai. Prūsų kalbos tie ateiviai net nemokėjo. Prusai jau buvo
beišnykstą. Jų kalbos paminklų liko nedaug, iš jų matyti, kad prūsų kalba labai skiriasi nuo
lietuvių kalbos.

Žodis būras {būrai) ne lietuviškas ir ne prūsiškas. Jis olandiškas. Atkeliavo kartu su

olandų naujakuriais, kurie irgi buvo kviečiami apsigyventi ištuštėjusiuose kaimuose ir
viensėdžiuose. Daugiausia važiavo fryzai iš artimiausio pelkėto Olandijos krašto
Fryzlandijos. Ryškiai nubrėžtų sienų tada nebuvo, nuosavybės teisės, kai stovi tuščios
sodybos ir ištisi kaimai, irgi tik apytikrės.

Senieji prūsai savęs prūsais irgi nevadino ir tą kraštą kaip visumą matė gan miglotai.
Kiekviena gentis buvo pati sau šeimininkė, jos nariai buvo išdidus galindas arba sembas,
arba nadruvis, bartas, pamedėnas. Genčių separatizmas buvo viena iš priežasčių, dėl kurių
žlugo jų sukilimai. Juk ir Lietuvą suvienyti pavyko ne per dieną. Gentys gyveno savo
gyvenimą ir nesuprato, ko iš jų nori tas svetimas keista tarme ar net visai kita kalba
kalbantis kunigaikštis.

Apie galindus atskira istorija. Yra legenda, kad visa gentis ar dalis jos susipyko su
vadais ir iškeliavo nežinoma kryptim. Daugiau apie ją nieko nebuvo girdėti. Lietuvoje jie
tikrai neatsidūrė, žinotume.

Į rytus, pas sūduvius jotvingius jiems nebuvo ko ieškoti. Jei būtų patraukę dar toliau į
rytus rusų kronikos tokį įvykį būtų atspindėjusios. Kur keliauti, nenuoramoms galėjo
patarti paukščiai, kiekvieną rudenį atkakliai skrendantys ta pačia kryptim ir kiekvieną
pavasarį grįžtantys.

Manau, man pavyko surasti jų pėdsakus.

Ispanijoje žinoma pavardė Galindo. Ten jos reikšmės niekas negali paaiškinti,
dauguma ispanų pavardžių daiktavardinės arba būdvardinės kilmės. Ar nebus taip toli
nusiritusi prūsų gentis? Kita vertus, nėra taip jau toli. Pora savaičių gerai pakinkytu vežimu.

Galindus mini jau graikų matematikas ir geografas Klaudijas Ptolemajas, gyvenęs ir

rašęs porą šimtų metų po Kristaus gimimo, o prūsų vardas į istorijos kronikas patenka daug
vėliau, IX amžiuje. Yra manančių, kad žodis prūsas (prūsai) gali būti sudarkytas žodis
pryzai.

Jeigu ir taip, tai čia bus kokie ankstesni fryzai, atsibastę į Sembos pusiasalį, o ne maro
nusiaubtus kaimus apgyvenę olandai.

Šiaip ar taip, olandų įtaka tam kraštui ir visam baltų pamariui neabejotina. Užtenka
paminėti klumpes. Toks modelis iš vieno medžio gabalo, koketiškai užriesta nosyte
drožiamas tik Olandijoje ir visur, kur siekė jos įtaka. Visada vadinamas olandišku žodžiu
„klumpen“, ne kitaip. Paėmęs medžio trinką, kirvį ir kaltą, klumpės neišskobsi. Reikia
gerokai pas meistrą pasimokyti. Į Aukštaitiją ir toliau į rytus tikros klumpės neprasmuko.
Ten daro medpadžius. Tai visai kitas apavas odos viršus, kulnas atviras, šiaudai pakratai
išbyra.

Rytprūsiuose būrų (olandiškai boer ūkininkas, valstietis) nebeliko. Aišku viena: tai
buvo kieto charakterio žmonės, pasaulio žemėlapyje jie paliko ryškų pėdsaką ne tik
Prūsijoje. Kai kelias į Karaliaučiaus apylinkes jiems buvo uždarytas, susikrovė į burlaivius
mantą, gyvulius, pasiekė patį tolimiausią Afrikos kampą ir įkūrė ten savo koloniją Laisvą
būrų respubliką. Žemė ten buvo gera, derlinga, nors nedirbama, puikus klimatas daug
saulės ir pakankamai drėgmės. Bet ji nebuvo tuščia. Joje gyveno juodaodžių gentys,
daugiausia karingi zulusai, zulai. Ką gi, būrai griebėsi šautuvų, pritaikė krašto užkariavimo
taktiką. Išlipę iš laivų, jie pirmiausia pasidirbdavo stiprius vežimus. Ratai kartais būdavo be
stipinų medžio skritiniai su skyle ašiai. Juos traukdavo keliolika jaučių. Baisiai girgždėdavo,
bet būrai dėl to nesijaudindavo. Sakydavo: ir gerai, žvėris atbaido. Artėjant vakarui,
vežimus sustatydavo ratu, išorėje sukraudavo užtvarą iš dygliuotų šakų nuo laukinių žvėrių
ir nuo zulų, o rytą traukdavo toliau. Taip užkariavo visą kraštą. Zulus pavertė vergais. Gerų
dėdžių tada nebuvo. Dabar irgi tokių nelabai daug.

Laisvos būrų respublikos ramybė buvo neilga. Nugalėjusi Napoleoną, Didžioji Britanija
energingai plėtėsi į visą pasaulį. Jos kolonijoms reikėjo atramos taško Pietų Afrikoje, ypač
atsiradus garlaiviams, jie sunaudodavo devynias galybes akmens anglių. Puikus Keiptauno
uostas tiko, tai spyna, sukabinanti visą Britanijos grandinę: Gibraltaras, Adenas, Kolombas,
Honkongas. Britai užpuolė būrus. Prasidėjo karas žiaurus, ilgas. Britai vieną po kito siuntė
pulkus, patrankas.

Jau buvo ir šiokių tokių kulkosvaidžių. Būrai turėjo tik šautuvus, neretai su titnaginiu
skiltuvu, užtaisomus per vamzdį.

Didžioji Britanija nugalėjo. Bet pasielgė taip, kaip anglai visada daro, neišvijo būrų, net
nepanaikino jų respublikos, o įkūrė britų imperijos federaciją. Kalbos irgi buvo dvi anglų ir
afrikanų (stipriai pakitusi senoji olandų kalba).

Naujai šaliai sekėsi. Atsirado anglių kasyklų kuro labai reikėjo Keiptaune sustojantiems
laivams. Surado deimantų. Jų kasyklos veikia iki šiol ir yra didžiausios pasaulyje. Ir aukso
rado, nors vietomis teko raustis į kelių kilometrų gylį, ten, kur justi žemės gelmių karštis.
Pigios darbo jėgos irgi turėjo užtektinai. Zulai ir juodaodžiai iš toliau plūste plūdo, nes
Europos požiūriu vargani uždarbiai šachtose buvo dangaus palaima skurstantiems, jokio
darbo nei specialybės neturintiems afrikiečiams. Bijodami juodaodžių persvaros, baltieji
įvedė rasistinę apartheido politiką. Ji buvo pateisinama neva tuo, kad rasės turi gyventi
nesimaišydamos, paskirai. Iš tiesų tai buvo žiauri juodaodžių diskriminacija ir priespauda.
Jiems buvo skiriami tik sunkiausi ir juodžiausi darbai, nevalia temstant pasirodyti baltųjų
kvartaluose, jiems blogiausios vietos viešajame transporte, apskritai šuns gyvenimas.
Demokratinės pasaulio valstybės griežtai smerkė apartheido politiką. Jungtinės Tautos vis.
griežtino represijas, apribojo, paskui visai uždraudė prekybą su Pietų Afrika, o Britanijos
Tautų Sandrauga išmetė ją iš narių. Įsižeidusi Pietų Afrika pasiskelbė respublika.

Bet šalyje prasidėjo neramumai, juodųjų maištai ir streikai. Baltiesiems buvo vis
sunkiau išlaikyti valdžią, o kai per pasaulį nuvilnijo laisvės banga, sužlugdžiusi Sovietų
Sąjungą, Jugoslaviją, Lotynų Amerikos diktatūras, atėjo galas ir Pietų Afrikos apartheidui.
Šalyje įvyko pirmi tikri, laisvi rinkimai. Valdžia atiteko juodaodžiams jų dešimt kartų
daugiau negu baltųjų.

Bet Pietų Afrikos Respublikai vis tiek sekėsi. Pirmuoju jos prezidentu tapo Nelsonas
Mandela, zulas, tamsiaodis, ilgus metus už politinę veiklą sėdėjęs kalėjime. Bet jis nebuvo
linkęs kerštauti, sugebėjo suvienyti visų odos atspalvių žmones bendram tikslui. Pietų
Afrika klestėjo.

Mandelos kadencijai pasibaigus, pasibaigė ir Pietų Afrikos sėkmė. Atėjęs kitas

juodaodis prezidentas, o po jo trečias, jau buvo kitokie. Negalima pasakyti, kad baltieji buvo
atvirai diskriminuojami. Tačiau skirstant svarbius postus dabar vis dažniau žiūrima į odos
spalvą jeigu juoda, tai gerai, į gebėjimus ir išsilavinimą numojama ranka. Prasidėjo žemės
reforma, kartais užgrobiamos baltųjų fermerių žemės, šeimininkai nužudomi. Daugeliui
baltųjų psichologiškai tapo sunku gyventi šalyje, valdomoje buvusių jų vergų, laikytis jų
įstatymų.

Būrai vėl ėmė dairytis, kur čia patraukus. Ir akys nukrypo į Gruziją. Jos vyriausybė
pakvietė Pietų Afrikos fermerius atsikelti pas juos mainais už patirtį ir žinias apie modernų
žemės ūkį. Gruzijos išeivių , reikalų ministras Papuna Davitaja pareiškė, kad jo šalis
pakvietė pietų afrikiečius, nes Gruzija ieško investuotojų į žemės ūkį. Jis pasakė, kad
sovietiniais metais žemdirbystė Gruzijoje buvo apleista, pasveikino pirmąją atvykusią
apsižvalgyti Pietų Afrikos fermerių delegaciją ir davė jiems visas garantijas, nes būrai,
pareiškė ministras, geriausi pasaulyje žemdirbiai. Delegacijai grįžus namo, buvo sušauktas
būrų suvažiavimas. Išrinktas komitetas, kuris rengia konkrečius planus masinei emigracijai.
Maždaug 40 tūkstančių fermerių nepritaria Pietų Afrikoje rengiamai žemės reformai ir nori
emigruoti į Užkaukazę. Fermerių lyderis Hendrikas Milsas (Hendrik Mills) pareiškė
spaudai, kad Gruzijoje puikios žemdirbystės perspektyvos, ir investuoti lėšas šioje šalyje
dabar daug pelningiau ir saugiau negu Pietų Afrikos Respublikoje.

Būrams nelengva palikti gimtąjį kraštą, į kurį protėviai atsikėlė prieš du šimtus ir
daugiau metų, bet jie neturį kitos išeities. Gyvenimas blogėja kas mėnesį, siaučia
nusikaltėliai, brangsta darbo jėga, reforma grąžins žemę seniesiems jos šeimininkams. Kitas
fermeris Pitas Kempas (Piet Kemp) pareiškė, kad pradžią padarys maža grupė dešimt ar
dvidešimt fermerių, bet juos tuoj paseks tūkstantis, ir Gruzijoje jie įsikurs visai neblogai.
Gruzijos vyriausybė tikisi, kad naujieji jos piliečiai pakels žemės ūkio lygį, ypač
vynininkystės kultūrą. Gruzinai gamina vyną jau šimtus metų, bet tai daugiausia saldūs
arba pusiau saldūs vynai, Europoje jie nelabai mėgstami ir perkami.

Gruziniški vynai buvo populiarūs Rusijoje, bet dėl politinių kivirčų ir antigruziniškos
Kremliaus politikos jų importas uždraustas. O štai Pietų Afrikos vynai Europoje labai
mėgstami, ir gruzinai norėtų perimti jų gamintojų patirtį. Vynas ir vyndarystė viena
pelningiausių žemės ūkio šakų. Maisto kultūrai pasaulyje plintant, gero vyno poreikis
sparčiai didėja.

Būrams nebus lengva pritapti. Gruzinų kalba sunki, raidynas kitoks. Kitoks klimatas,
kitokios ir žemdirbystės tradicijos. Tačiau, sako Kempas, jis ir nemažai fermerių linkę
pabandyti. Jis pareiškė: „Aš keliuosi į Gruziją ne tam, kad iš jos padaryčiau naują Pietų
Afriką. Kai ten nuvyksiu, noriu tapti gruzinu." Sumanymą kritikuoja ir iš vienos, ir iš kitos
pusės. Gruzijos opozicija pyksta, kad atvykėliams žemė parduodama už grašius, nors
valstiečiams gruzinams žemės trūksta. Pietų Afrikos vyriausybė irgi sunerimo: kas dėsis
vyno pramonėje, apskritai žemės ūkyje, kai išvažiuos geriausi fermeriai? Reikėjo anksčiau
galvoti, ant kieno pečių laikosi šalis.

Toje naujoje būrų klajonėje matyti ir moteriškas pradas. Visada ieškok moters.

Gruzijos prezidento Michailo Saakašvilio žmona Sandra olandų kilmės.

 PRO KIEMO VARTELIUS Į ES
Rumunijos gyventojų daugėja kaip niekada, nors gimdymo namams ar kaimo
akušeriams darbo nepadaugėjo. Rumunų, daugiausia vyrų, kas mėnesį atsiranda po
keliasdešimt tūkstančių. Iš karto suaugusių.

Nėra jokios mistikos ir paslapties. Rumunijos vyriausybė noriai dalija savo pasus
kaimynams Moldovos gyventojams.

Tik sąvoka „kaimynų šalis" ginčytina. Rumunai ir moldavai viena tauta, kalba, viena
tikyba jie stačiatikiai. Ilgą laiką buvo ir viena valstybė. Rusijos carai, kariaudami su turkais,
atplėšė jos dalį ir pavadino Besarabija. Žlugus carinei Rusijai, Rumunija tą teritoriją atgavo,
bet vėl prarado. 1940 metais pagal Molotovo-Ribentropo paktą Besarabija buvo „išvaduota",
kaip ir Baltijos šalys, paskelbta Moldavijos TSR, o kad labiau skirtųsi nuo savo mamytės
Rumunijos, buvo įvesti rusiški rašmenys. Truputį keistas derinys. Rumunų kalba lotynų
kalbos dialekto raidos produktas. Tose vietose buvo dislokuotas Romos legionas. Iš čia ir
Rumunijos pavadinimas.

Bet visa tai buvo seniai. Kai Europos šalys vienijosi į Europos Sąjungą, kai pirmasis
branduolys plėtėsi į pietus, paskui į šiaurės rytus, kai galų gale buvo leista prisidėti mums,
paskui Bulgarijai ir Rumunijai, Moldova vėl pasijuto nuskriausta ji tokio pasiūlymo negavo,
o kai pati ėmė prašytis, Briuselis praleisdavo pro ausis.

Moldova labai neturtinga, turbūt vargingiausia šalis Europoje. Gyvenimo lygis

maždaug kaip Sudane, Afrikoje.

Tą dar būtų galima pakęsti, Moldova nedidelė šalis, 3,6 milijono gyventojų. Laikui
bėgant supanašėtų.

Bet politinis Moldovos gyvenimas ilgai buvo apmiręs, tarsi visi jos laikrodžiai būtų
sustoję. Moldavai ilgai ir nuobodžiai rinko į valdžią komunistus. Jokio komunizmo jie
nekūrė, bet neatsisakė praeities, priešingai nei Baltijos šalių komunistai, kurie tai padarė
gan vieningai. Tik 2009 metais Moldovoje į valdžią atėjo dešinieji.

Bet svarbiausia Europos Sąjungos šalių delsimo priežastis buvo ir tebėra ligotos
Moldovos kepenys Padniestrė. Tai rusų kolonistų, atvykusių dar su Suvorovo gurguolėmis,
teritorija Padniestrės Respublika. Valstybinė kalba čia rusų, pinigai keistai perspausdinti
rubliai, niekur nedingo Rusijos kariuomenės įgulos, didžiuliai šios šalies ginklų ir
sprogmenų sandėliai. Svarbiausias verslas kontrabanda, falsifikuotų rūkalų ir alkoholio
gamyba. Valdžioje mafija.

Priimti į ES Moldovą su Padniestre, o padniestriečiai mielai sutiktų, tas pat, kas

įskiepyti sau į šoną vėžį. Per Padniestrės plyšį į ES pasipiltų rusai iš Rusijos. Priimti
Moldovą be Padniestrės įamžinti toje teritorijoje separatistų valdžią. Be to, ES nepriima
šalių, kurios turi ginčų su kaimynais, ypač teritorinių. Žiūrėkite, kaip mus ir lenkus privertė
gražiai susitaikyti.

Kaip dažnai būna pasaulyje: kai klausimo neįmanoma išspręsti, įis paliekamas
savieigai. Žmonės viską patvarko.

Rumunija istorijos atskirtiems broliams ėmė be jokių kliūčių išdavinėti Rumunijos

pasus, vadinasi, suteikia jiems pilietybę. Su tokiu pasu važiuok kur nori, nes Rumunija ES
narė. Nors kai kurios ES senbuvės ir prieštarauja, šiemet Rumunija veikiausiai pasirašys
Šengeno sutartį, tada tokio paso savininkas ES galės dirbti legaliai.

Jau beveik milijonas moldavų išvyko iš savo šalies, o Kišiniove eilės pasui gauti prie
Rumunijos konsulato vis dar išsirikiuoja gerokai prieš aušrą.

Rumunija nenori stabdyti to proceso. Atvirkščiai. Atidarė du naujus konsulatus

Moldovos provincijoje, Belcio ir Kahulio miestuose. Visą šį reikalą remia Rumunijos
prezidentas Trajanas Basesku (Traian Basescu). Jis svajoja apie Didžiąją Rumuniją Romania
Nare.

Neprieštarauja ir Moldovos valdžia. Būtų sunku prieštarauti. Iš 53 valdančiosios

koalicijos narių 9 jau turi Rumunijos pasus (įstatymas leidžia turėti du), o 11 padavė
prašymus.

Kas pyksta? Ogi Austrijos ir Vokietijos ultradešinieji ir nacionalistai, bet jie nieko
negali padaryti.

Be referendumų, be Briuselio, Berlyno ar Paryžiaus leidimo ES tyliai plečiasi į Rytus.

Nes moldavai balsuoja kojomis. Žengia į ekonominį ES rojų jų akimis rojų pro netvirtai
uždarytus kiemo vartelius.
 MOKYTOJAI IR MOKINIAI

SLAPTASIS ANGLIJOS GINKLAS

Anglijos nesuprasi be jos „public schools" viešųjų mokyklų, bet čia tas atvejis, kai
pažodinis vertimas klaidina. „Public schools" iš tikro yra privačios mokyklos koledžai.
Mokslas jose kainuoja labai brangiai. Etono koledže, viename didžiausių (1300 mokinių),
mokslas, bendrabutis ir visa kita kainuoja maždaug 120 tūkstančių litų per metus. Tai
neprieinama paprastiems piliečiams ir nelabai prieinama net neblogai uždirbantiems. Yra
valstybinės stipendijos. Jas gali gauti itin gabūs mokiniai, atėję ir iš valdiškų mokyklų, bet
tokias stipendijas arba nuolaidų gauna tik penktadalis mokinių.

Antras barjeras, kurį sunku peršokti paprasto mirtingojo vaikui, pats priėmimo į
mokyklą klausimas. Vaikas gali būti priimtas arba nepriimtas nieko neaiškinant. Privati
įstaiga, ką noriu, tą darau.

Kitos labiausiai žinomos „public schools" Vestminsterio Londone ir Fetso (Fettes)

Škotijoje.

Nuvažiavus į Etono miestelį, jis Londono pašonėje, atrodo, kad pakliuvai į laiko
mašiną ir ji tave nusviedė 400 metų į praeitį. Net ir Anglijoje, kuri labai gerbia ir saugo
senovę, tokių vietų nedaug. Miestelyje justi magija, kurios iš karto neapibūdinsi. Pasvirę
prie upės žilvičiai. Senoviški tiltai. Siauros viduramžiškos gatvelės, medinių sijų ir plūkto
molio namai. Didžiojoje gatvėje siuvyklos, arbatinės, pati seniausia pasaulyje pašto dėžutė.
Gatvėse žmonės tarsi išlipę iš kostiuminio filmo apie senus laikus mokiniai ir mokytojai čia
vilki tik frakus su dviem uodegom žemiau nugaros. Taip vilkėdami turi eiti ir pusryčių. Visų
dryžuotos kelnės, balti marškiniai kieta apykakle, jokių auskarų, barzdų ar ūsiukų, visų
veidai visiškai ramūs, nei įsitempę, nei sutrikę, nors turistų čia minios, jie vėpso į mokinius
ir mokytojus. Tik turistai ir primena, kad dabar ne XV amžius, ne Henriko VI laikai, kai
Etono koledžas buvo įsteigtas. Miestelyje filmuojami istoriniai britų kino ir televizijos
filmai.

Bendrabučio langai žiūri tiesiai į Vindzoro rūmus Didžiosios Britanijos karalių

užmiesčio rezidenciją. Virš jų visada plevėsuoja vėliava. Kai atvažiuoja karalienė, vėliava
pakeičiama. Upėje prie Etono gyvena didžiausias britų salose gulbių būrys. Šalimais keli
koledžo stadionai ir garsieji Etono laukai visokioms žaidynėms ir jodinėti. Napoleono
nugalėtojas kunigaikštis Velingtonas (Wellington) yra pasakęs, kad čia, šituose laukuose,
Anglija laimėjo Vaterlo mūšį, nes kaip tik čia žaisdami regbį, polą ant arklių ir kitokį
vyrišką sportą jaunieji britų aristokratai pavirsta kietukais. Apie tai kalba žuvusių per
Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus Etono absolventų sąrašai. Jie labai ilgi. Adolfas Hitleris
Etono nekentė, vadino jį „ta anglų pusiau karine mokyklėle".
 Nuvykęs į koledžą, Etono mokinių kietumą ne iš karto pastebėsi. Tie frakai ir balti
kaip sniegas trylikamečių marškiniai koledže mokosi berniukai nuo trylikos iki
aštuoniolikos, mergaičių nėra ir niekada nebuvo tikrai atrodo kaip parodija. Kai kurios
šventės irgi.

Pirmas trečiadienis prieš pirmąjį birželio savaitgalį ir sugalvok tu man tokį laiko
skaičiavimą, tikrai angliška mokyklos šventė. Irklavimo taku plaukia iškilminga procesija.
Valtyse mokiniai, visi vienodomis šiaudinėmis skrybėlėmis ant galvų. Skrybėlės papuoštos
gėlytėmis. Krante iškylautojų laukia elegantiškos vaišės. Duodama ir šampano, o desertui
„Etono makalynė": cukraus putėsiai, ledai ir braškės. Visa tai duoklė ir pagarba tradicijoms,
susiklosčiusioms per šimtus metų, dabartinių studentų jungtis su praeitim. Na ir
nesipriešinimas romantikai, net sentimentams.

Tačiau Etonas nėra sustingęs gintare senovės vabzdys. Atvirkščiai. Tai žinomiausia ir
prestižiškiausia mokykla, ruošianti Didžiajai Britanijai šiuolaikinius lyderius. Jos
absolventų sutiksi visose britų gyvenimo srityse, ne tik valdžioje, bet ir bankų valdybose,
stambiuose koncernuose, transporto tarnybose, savivaldybėse. Niekatras Didžiosios
Britanijos princas, nei vyresnysis Viljamas (William), nei jaunėlis Haris (Harry), nebuvo
leidžiami į Etoną (juodu, ypač Haris, nelabai linkę į mokslą), bet Etone eksternu išlaikė
brandos egzaminus.

Etono absolventą gali atpažinti: jis tvirtai stovi ant kojų, pasitiki savim, bet nėra
pasipūtęs, jo manieros nepriekaištingos, jo kalboje neišgirsi provincijos ar žemesnės klasės
šnektos priemaišų, kalba kaip BBC diktorius paprastai ir aiškiai. Niekada nekalbės
pamokomu tonu. O jeigu kam tų požymių nepakanka, etonietį atpažins iš kaklaraiščio: jis
žydras su žaliomis juostelėmis.

Visi Etono auklėtiniai pasiekia aukštas pakopas britų visuomenėje, o tai labai laiptuota
piramidė. Kitos tokios baltųjų žmonių pasaulyje nėra. Pasiekia pačias aukščiausias pakopas.
Naujasis Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Deividas Kameronas (David Cameron)
jau devynioliktas etonietis, valdantis šalį. Keli jo pirmtakai tapo istorinėmis garsenybėmis
Viljamas Gladstonas (William Gladstone), Entonis Edenas (Anthony Eden), Haroldas
Makmilanas (Macmillan), Alekas Daglasas-Hiumas (Alec Douglas-Home).

Mokyklos vadovybė žino, ką reikia daryti, kai buvęs auklėtinis tampa pirmuoju
asmeniu šalyje. Ne pirmas kartas. Mokiniai paleidžiami vienos dienos atostogų. Tradicija
šventas dalykas.

Etoniečiai, kurie eina į karo akademijas ir nežūsta kare ar taikos palaikymo

operacijose, kopia aukštai tampa generolais, admirolais, maršalais. Tarp intelektualų
etoniečių irgi daug. Tą koledžą baigė žymus britų rašytojas Džordžas Orvelas (George
Orwell), ketvirtą praėjusio amžiaus dešimtmetį jis nepabūgo įsivelti į pilietinį Ispanijos
karą, kovojo anarchistų būryje ir buvo sunkiai sužeistas. Jam buvo peršauta gerklė, kai
apkase pasakojo savo nuotykius Paryžiuje. Orvelas parašė romaną pamfletą, atspėjusį, kiek
degraduos komunizmas.

Orvelo mokytojas buvo Aldas Hakslis (Aldous Huxley), irgi žymus rašytojas. Koledžo
vadovybė moka parinkti dėstytojus. Etoną baigė Džonas Keinsas (John Keynes),
ekonominės teorijos kūrėjas, Ijenas Flemingas (Ian Fleming), vėliau dirbęs karinės
žvalgybos vadovybėje, sukūręs agento Džeimso Bondo personažą.

Garsusis koledžas patyrė ir sunkių dienų. Kai į valdžią atėjo leiboristai, Etonas gyveno
kaip apgultoje tvirtovėje. Dauguma Anglijos visuomenės buvo prieš jį, matė jame
privilegijuotų sluoksnių simbolį, snobų, tai yra žmonių, apsimetančių viršesniais už kitus ir
turinčiais neva geresnį už visus skonį, peryklą. Be to, spauda kaltino Etoną sadizmu
mokinių atžvilgiu. Koledžo vadovybė net ruošėsi evakuotis į Airiją, tarsi būtų karas ir grėstų
okupacija. Kritika iš dalies buvo teisinga. Anksčiau, iki XX amžiaus pradžios, į Etoną
pakliūdavo beveik vien aristokratų ir milijonierių sūnūs. Gabumai neturėjo reikšmės.
Teisybė ir tai, kad tvarka tame koledže buvo tikrai rūsti. Pastaraisiais dešimtmečiais
koledžas iš dalies modernizuotas. Į jo muziejų dabar atiduoti klauptai, kuriuose turėdavo
klūpėti mušamas už blogą mokslą, netvarką ar drausmės nesilaikymą mokinys. Kaltininką
mušdavo tol, kol praplyšdavo kelnės ir pasirodydavo pirmas kraujas, ir tai turėdavo daryti
mokytojai. Pylos gaudavo visi mokiniai. Paskutinis buvo išplaktas 1984 metais. Dabar apie
plakimą tik pasakojama kaip ir apie žiaurias patyčias iš naujokų. Už patyčias dabar gresia
būti išmestam.

Kokia mokymo Etone esmė? Be abejonės, mokymas čia gerokai skiriasi nuo kitų
mokyklų, tiek Anglijos, tiek apskritai pasaulio. Daugiausia dėmesio auldėjimui. Mokslo
dalykai, galima sakyti, antroje vietoje nors stojant į koledžą egzaminus reikia išlaikyti labai
gerai, koštuvas tankus. Be kitų dalykų, egzaminus reikia laikyti iš prancūzų ir lotynų kalbų.
Atkrinta 80 procentų kandidatų. Pasakyti, kaip mokinys toliau ugdomas, atskirti, kas
daroma iš tradicijos, o kas pedagoginiais sumetimais, nėra lengva, nes viskas susipynę.
Tarkim, tie frakai (pingvino uniforma) visą dieną, išskyrus, žinoma, sportuojant, gal ir
juokinga, bet įpratina paauglį prie tam tikros laikysenos, pasitikėjimo savim, drąsos, pro
žmones einama tarsi nepastebint jų žvilgsnių. Arba tas kreipinys „pone“ (sir): taip ne tik
mokiniai kreipiasi į dėstytojus, bet ir dėstytojai į mokinius. Kai dar buvo plakama, žilagalvis
mokytojas pasakydavo išplaktam trylikamečiui: „Pone, galite eiti į savo miegamąjį ir
persimauti kelnes."

Gerai, blogai ar juokinga? Iškart nepasakysi. Gal pripranti, kad su tavim visada elgiasi
pagarbiai, ir pats imi elgtis oriai.

Ko mokytis koledže, pasirenka patys mokiniai. Pasirinkti jie gali iš kelių dešimčių
dalykų, bet tada privalo sukaupti į juos visą dėmesį. Mokymas visko po truputį ir nieko
rimtai Etone atmestas. Brandos egzaminai iš trijų dalykų, iš tų, kuriuos pats pasirinkai.
Klasės mažos, po 10-15 mokinių. Mokytojų kvalifikacija aukšta, ir visi savo srities
entuziastai. Koledžas leidžia ir skatina reikšti savo nuomonę. Savame teatre nuolat
repetuojami ir rodomi spektakliai, dalyvių būna daug; yra profesionali garso įrašų studija,
orkestras, irklavimo, regbio ir dar kelių sporto šakų komandos.

Auklėjama savarankiškumo ir mokėjimo gyventi kolektyve. Mokiniai gyvena

bendrabučiuose po 50 žmonių name, juos prižiūri „housemaster", mūsiškai komendantas.
Jis gerai pažįsta visus mokinius, žino jų vardus, nuolat bendrauja su mokinių tėvais, yra
griežtas, bet ne priekabus. Ūkinius bendrabučio reikalus sprendžia patys jo gyventojai,
vadovaujami aukštesniųjų klasių mokinių.

Svarbią reikšmę turi susitikimai su žymiais šalies žmonėmis mokslininkais, ministrais,

koncernų vadovais, meno žmonėmis ir rašytojais; per metus tokių apsilanko apie du šimtus.
Iš mums žinomų galime paminėti aktorių Rovaną Atkinsoną (Rowan Atkinson) tą, kuris
vaidino „Poną Byną“, ponią Roulings (Rowlings), Hario Poterio nuotykių autorę. Svečią, net
jeigu tai ministras, visada sutinka vienas iš mokinių, palydi į klubo salę. Studentai rengia
diskusijas svarbiais politikos, ekonomikos, filosofijos klausimais ir per jas gerai nusmailina
liežuvius. Gyvenime prireiks.

Kai Didžiojoje Britanijoje per pastaruosius rinkimus buvo sprendžiama, kas vadovaus
Konservatorių partijai, o jai laimėjus ir visai šaliai, Kameronui oponentai prikišo, kad jis iš
Etono. Šis akimirksniu atkirto: „Nesvarbu, iš kur ateinu, svarbu, kur einu.“ Ir buvo išrinktas.

Užpernai mokykloje pasirodė Kinijos delegacija. Kinai nuodugniai tyrė auklėjimo ir

dėstymo būdus. Savo tikslo jie neslėpė. Nori Etono modelį įskiepyti modernėjančioje
Kinijoje.
 GENIJAI IR JŲ KALVĖS
Pridėkite ranką prie širdies ir pasakykite, ar suprantate dabartinį jaunimą. Ar kartais
neatrodo, kad tai kita tauta? Pats jaunimas šitai irgi jaučia.

Kartos visada skyrėsi viena nuo kitos, bet ne tiek kaip dabar. Šiuo metu maždaug pusė
lietuvių apie internetą yra tik girdėję. O čia pat šalia jų kita pusė kiborgų karta. Tų iš
mokslinių fantastinių filmų, pusė žmogaus pusė kompiuterio; jie neįsivaizduoja gyvenimo
be kompiuterių, mobiliojo telefono, turinčio daugybę funkcijų, įvairių portalų ir
kibernetinių paslaugų. Tai pirmoji karta, išaugusi su skaitmenine technologija; analogų
pasaulio ji jau neatsimena, kaip ir tarybinio gyvenimo. Lenkijoje 60 procentų jaunimo
pareiškė: „Internetas ir kompiuteriai tokie svarbūs, kad be jų neįsivaizduoju pasaulio."
Panašiai mano prancūzų vaikai, bet ten tokių tik 35 procentai, vokietukų 39 procentai.

Pasaulis dėl to negriūva. Paklausti, kas svarbiausia gyvenime, 39 procentai kiborgų

atsakė: išmintis. Tik tada žmogaus grožis ir patrauklumas, toliau sporto laimėjimai. Į
klausimą, kas jiems didžiausias autoritetas, jie atsako: mama ir tėtis. Tyrėjų nuostabai,
sporto ir popkultūros įžymybėmis žavisi tik 5 procentai.

Bet neapsirikime. Mūsų dienų vaikai nė kiek neabejoja, kad jie geriau už tėvus
nutuokia apie informatiką ir išpeša iš jos daugiau naudos. Jie žino, kad yra kūrybingesni už
tėvus, greičiau mokosi, geba vienu metu daryti kelis darbus.

Netiesa, kad kompiuteriai žudo tradicines dalyvavimo kultūriniame gyvenime formas.

Taip, rečiau vaikštoma į kino teatrus, mažiau skaitoma spaudos. Tačiau tai visos mūsų
visuomenės bėda, o kiborgai, atvirkščiai, tapo aktyvesni, tik tai daro savaip parsisiunčia
filmų ir muzikos iš tinklo, nors tai neteisėta. Ką iš tikro internautai daro rečiau tai vėpso į
televizoriaus ekraną. Ir aš juos sveikinu. Žinome, kaip skurdu prasmės ir turinio viso
pasaulio televizijose.

Ir atvirkščiai. Kai tikrai geras filmas ar teatro spektaklis, salės lūžta nuo jaunimo.
Internetinis jaunimas gausiai perka knygas. Bet jis neperka pelų. Taip, niolikmetės
panelytės užsisvajojusiomis akimis vis dar griebia romanus rožiniais viršeliais. Nesmerkime
jų už tai.

Visuomeniniame gyvenime, net sporte, internautai irgi labai aktyvūs, ypač politikoje,
nes mato mūsų pasaulio visumą ir jos nebijo. Dauguma mūsų mokytojų ir auklėtojų
nepažįsta ir nesupranta tos naujos internautų tautos. Jai taiko savo epochos, praeities
standartus ir šnipštas!

Jungtinių Valstijų ir Lenkijos sociologai drauge su antropologais nutarė tirti jaunimą

etnografiniu būdu taip, kaip tiriamos svetimos gentys, tarkim, papuasai. Buvo keliaujama į
miestus ir mokyklas, tyrėjai sugebėjo susidraugauti su jaunimu, ėjo su jais į šventes, klubus,
stebėjo, kaip jaunuoliai mokosi ir leidžia laisvalaikį. Išvados dar tik apibendrinamos, bet
vienas dalykas paaiškėjo: tai visai kitokie žmonės. Juos valdo du troškimai: būti savim ir
būti drauge su kitais. Jie ieško autoritetų, bet labai retai jais būna tie, kuriuos pripažįsta
suaugusieji. Tarp jaunimo galioja sudėtingas mainų kodeksas, griežtas kaip zulų
bendruomenėj e. Visuose poelgiuose užkoduota kita prasmė. Vienas portalas ar sistema
tinka vieniems dalykams, kitas kitiems. Internautinis jaunimas ne tik nenori pasakoti apie
savo visuomenę jis to nemoka. Ji jam atrodo normali.

Vakarų pasaulis turi sunkų uždavinį ką daryti su staigiai, tiesiog statmenai šaunančiu
jaunimo intelektu.

Vienas kelias labai patrauklus, bet pavojingas kurti mokyklas itin gabiems vaikams,
kuriose jų gebėjimai, jų intelekto variklis būtų apkrautas tempti tokį vežimą, kokį pajėgia,
tada jie būtų laimingi, jusdami savo jėgą, kasdien matydami pažangą. Tai elitinės, išrinktųjų
mokyklos. Nors daug kritikų sako, kad taip skriaudžiami kiti vaikai, kad paprastose
mokyklose išravėjus šviesias galvas dingsta sektini pavyzdžiai, elitinės mokyklos plinta.
Didžiojoje Britanijoje jos buvo nuo seno vadinamosios „public school“, apie jas jau
kalbėjome, bet jos labiau atspindi visuomenės susiskirstymą pagal socialines ekonomines
klases negu gabumus.

Niujorke yra kelios miesto biudžeto išlaikomos itin gabių vaikų mokyklos ir keliolika
privačių. Cituosiu Amerikos spaudą. Kai Kristoferiui (Christopher) buvo tik penki mėnesiai,
jis ištarė pirmus žodžius, pusantrų metukų mokėjo abėcėlę, atpažino spalvas ir skaičiavo iki
dešimties. Dabar jam sukako penkeri, bet jo nepriėmė nė į vieną valdišką mokyklą
talentingiems vaikams: ne itin gabus. Tėvai įtaisė jį į privačią, kur už mokslą reikia pakloti
28,5 tūkstančio dolerių per metus.

Pernai buvo paduota 14 tūkstančių prašymų priimti į municipaliteto remiamus vaikų

darželius gabiesiems. Kandidatai keturmečiai. Tik vienas iš penkių teisingai atsakė į dešimt
klausimų. Komisijai to buvo per mažai. Iš egzaminuojamų 14 tūkstančių komisija galų gale
atrinko 160 tokių, kurie teisingai atsakė į 99 klausimus iš šimto.

Į privačias talentingų vaikų mokyklas Niujorke irgi grūstis. Vaikų darželis prie
Hanterio (Hunter) koledžo gavo 1835 tėvų, turinčių keturmečius pyplius, prašymus. Priėmė
tik 50. Komisijos skaito tų darželių, į kuriuos vaikas ėjo, auklėtojų rekomendacijas,
kalbėdamosi su vaikais žiūri, ar turtingas jų žodynas, kaip jiems sekasi matematika, tikrina,
ar jie kūrybingi. Testai irgi svarbu, bet dauguma tų mokyklų į testus žiūri kaip į pagalbinę
priemonę. Įstoję vaikai labai patenkinti mokslu. Klasės mažos, ne daugiau kaip po 18 vaikų,
beveik kiekvienas jų dirba pagal individualią programą, paliekama laiko menui, muzikai,
šachmatams, ispanų kalbai.

Arčiau mūsų, Lenkijoje, išgarsėjo akademinis licėjus prie Torunės Mikalojaus

Koperniko universiteto. Dėstytojai, kurie dėsto ir licėjuje, ir universitete, tvirtina, kad
genijų jie nemedžioja. Pripažįsta, kad genialių vaikų pasitaiko. Visi žino, kad trejų metų
Mocartas skambino klavesinu, o dar po penkerių parašė pirmąją simfoniją. Torunės licėjuje
yra tokių, kurie vos atėję į mokyklą aplenkia universiteto ketvirtakursius. Yra tokių, kurie
turi fenomenalią atmintį. Bet tie dalykai gali būti laikini arba vienpusiški. Torunės
mokiniai kūdikystėje irvaikystėje buvo visiškai paprasti vaikai. Tik pradinėje mokykloje
pradėjo ryškėti, kad mokslas jiems sekasi kur kas geriau negu kitiems. Jie darydavo
protingas išvadas net tada, kai ta tema nebuvo kalbėta. Kartais per pamokas žiovaudavo,
nes tai, ką aiškino mokytojas, jiems buvo per daug aišku. Mokykla jiems atrodė tik laiko
gaišatis.

Torunės pedagogai ieško visai ko kito vaikų, kurie galvoja unikaliai ir mąsto
savarankiškai, kurie spręsdami problemas moka rasti savo kelią. Mokinius parenka kitaip
negu amerikiečiai. Nevienas nepateko į licėjų todėl, kad mokytojai rekomendavo. Licėjus
išsiuntinėja informaciją visiems teminių konkursų laureatams ir turi kandidatų daugiau,
negu gali priimti maždaug tris į vieną vietą. Galima ir pačiam mėginti brautis. Egzaminai
sunkūs, nemažai kandidatų atkrenta iš karto: kai tokiam savanoriui parodo, kokie
klausimai buvo užduodami pernai, užpernai, jis atsisako juos laikyti. Klausimai arba
uždaviniai priklauso nuo pasirinkto mokytis profilio, juos parengia universiteto dėstytojai.
Gali būti iš matematikos, informatikos, fizikos, gamtos, humanitarinių mokslų, geografijos.
Tada komisija peržiūri kandidatų praeitį pažymėjimus, atestatus, olimpiadų ir konkursų,
kuriuose jie dalyvavo, rezultatus. Įstojus į licėjų, niekas jų neskatina toliau dalyvauti
olimpiadose. Patys veržiasi mėgsta iššūkius.

Mokiniai turi teisę naudotis universiteto biblioteka, gali lankyti paskaitas, dalyvauti
seminaruose. Mokykloje nėra bėdų dėl alkoholio ar narkomanijos. Mokiniams to nereikia.
Licėjaus dėstytojai džiaugiasi augintiniai juos užverčia klausimais.

Kaip tokia mokykla atsirado? 1994 metais Torunės universitetas pats ėmė ieškoti
būsimų studentų, licėjus ėmė veikti 1998 metų rugsėjo pirmąją. Mintį palaikė ir lėšų skyrė
Švietimo ministerija. Kadan gi rezultatai buvo nuostabūs, kilo mintis tokius licėjus steigti
prie visų universitetų, tik taip iš tikro galima padėti gabiems mokiniams. 2006-aisiais buvo
parengta tokia programa, numatanti ir finansavimo šaltinius. Tačiau Lenkijos Seimas
projekto nepraleido. Seimo nariai argumentavo, kad nenori kurti gabių mokinių getų, kad
valstybinės mokyklos turi siekti visų lygybės. Visos partijos ir organizacijos laikėsi tokios
pat nuomonės kairieji, dešinieji, net Mokytojų sąjunga.

Toks požiūris turi teisybės. Išskirtinės mokyklos abiturientas norom nenorom įgyja
genijaus vardą, kurio atsikratyti sunku. Tada ir visuomenėje pritapti nelengva. Įprastoje
mokykloje gabieji yra švyturiai, pavyzdys kitiems.

Galbūt tuos du požiūrius galima suderinti įvedus papildomo užmokesčio sistemą

mokytojams, kurie savo mokykloje rūpinasi itin gabiais mokiniais, atskirai su jais dirba.
Kalbėti apie visų lygybę labai gražu. Bet ar teisinga? Nei Ponas Dievas, nei gamta vienodų į
pasaulį nepaleidžia. Edisonas ar Bilas Geitsas visuomenės gerovei duoda daug daugiau
naudos negu 10 milijonų tokių, kurie moka tik vykdyti nurodymus. Turime galvoti apie
gabiuosius ir kaip apie žmones. Apie jų Jaimę. Jeigu gabus vaikas negali atskleisti savo
gabumų, jeigu įvairiais būdais spaudžiamas būti toks kaip visi vaikai, dažniausiai jis
užsidaro, būna net suserga.

Jeigu įdėmiai, bet nešališkai juos stebėsime, atpažinsime, kur jų talentas. Oksfordo
dėstytoja Bernadetė Tainan (Bernadette Tynan) įsitikinusi, kad nei mokykla, nei darželis
daugeliui vaikų nepadeda atsiskleisti. Ji išskyrė šešis gabumų tipus, į kuriuos paprastai
nekreipiama dėmesio. Vaikas pertvarko klasėje išdėliotas pagalbines mokymo priemones,
mėgsta persodinti klasės draugus. Rodiklis, kad turi vadovo ir organizatoriaus gabumų.
Sukuria klasės kasą, kurios pinigus leis drauge per atostogas. Jeigu nebus užslopintas, taps
verslininku. Smalsus, visur kiša nosį, viskuo domisi turi duomenų tapti mokslininku arba
žurnalistu. Iš lėgo detalių pastato Eifelio bokštą turi architekto gabumų. Kai tik pradėjo
vaikščioti ir kalbėti, ėmė kurti įvairias istorijas: būtas ir nebūtas gali tapti rašytoju.
Nenustoja plepėti, kalba net per pamokas. Reikia kiek įmanoma vengti jį stabdyti gali tapti
televizijos arba radijo žmogum, galbūt juristu.

Jeigu tėvams ir geriems auklėtojams pavyks įžvelgti tuos polinkius ir nekliudyti, jie
nustebs, kiek daug pasiekė. Tada vaikui genijų kalvės nė neprireiks.
 AUKSINIS DARŽELINUKŲ AUKLĖTOJAS
Diskusija apie tai kas nulemia žmogaus gyvenimą: geri mokytojai geroje mokykloje ar
prigimtis, genai, o gal tėvų pavyzdys vyksta seniai. Žmonės ne pelytės, su jais negalima
eksperimentuoti sutupdyti į skirtingus narvus, duoti skirtingo maisto ir žiūrėti, kas bus.

Dėl tėvų įtakos abejonių kyla mažiausiai. Vaikui daro didžiulę įtaką, kaip tėvas su
mama bendrauja, kaip jie duoną šeimai uždirba, ką ir kaip kalba apie gyvenimą ir
kaimynus. Tačiau kartais puikioje, jaukioje šeimoje išauga tikras siaubūnas. Kita vertus, ir
blogose šeimose, kur vagystė įprastas dalykas, sėkminga vagystė šaunumo rodiklis, kur
girtas tėvas su kirviu rankoje vejoj a apie namą motiną, kartais išauga šaunūs jaunuoliai,
vėliau puikiausiai pritampantys gyvenime.

Žmogaus gabumus, jo polinkį į vieną ar kitą sritį ir jo išminties lygį galima nustatyti
testais. Tyrimas kartais užtrunka valandą ir dvi. Gerų mokytojų ir auklėtojų darbo
rezultatai būna akivaizdūs kartais visa klasė puikiai atlieka testus, šauniai pasirodo
visokiose olimpiadose ar televizijos konkursuose.

Ekonomistai, įstaigų ir įmonių vadovai pastebėjo, kad gerai atlikti testai, geri pažymiai
mokykloje vienas dalykas, bet jaunuolio gebėjimas žinias pritaikyti gyvenime visai kas kita.
Iš mokyklos atsineštas šaunumas dažnai greit nublanksta. Duosi vėl testus jis vėl padarys
gerai. Tai gal testai nėra tobuli?

Harvardo universiteto ekonomikos profesorius Radžas Četis (Raj Chetty) nutarė

nagrinėti tą klausimą iš kitos pusės. Ne viską testais apčiuopsi, žmogus paslaptingas
padaras. Profesorius Četis nutarė pažvelgti į gyvenimo tikrovę: kokia sveikata jaunuolių,
kurie neseniai išėjo iš mokyklos? Kiek jie uždirba?

Četis rado geros medžiagos. Devintojo dešimtmečio pradžioje Tenesio valstijoje buvo
atliktas garsus pedagoginis eksperimentas. Jame dalyvavę vaikai dabar suaugę, jiems jau per
trisdešimt. Prieš tris dešimtmečius atliekant eksperimentą buvo aišku, kad kai kurie vaikų
darželių auklėtojai sugebėdavo padėti mažiukams išmokti daug daugiau įvairių dalykų negu
jų kolegos. Tačiau atsineštas iš darželio bagažas pradinėje ir vidurinėje mokykloje greitai
išgaruodavo.

Bet kai profesorius Četis ir jo kolegos pažiūrėjo, kaip šiandien laikosi tie, kurie
darželiuose turėjo išmintingus auklėtojus, tikrus pedagogus, darželio palikimas išplaukė į
paviršių. Iš tų, kurie buvo daug ko išmokę vaikų darželyje, į universitetus ir koledžus įstojo
daug daugiau negu tų, kurie išaugo tokiose pačiose šeimose, bet nelankė gerų darželių.
Lankiusieji gerus darželius daug rečiau turėjo nesantuokinių vaikų. Ir jie uždirba daugiau.
Harvardo tyrėjai pareiškia nežiną kodėl, galį tik spėti: geras auklėjimas ankstyvoje
vaikystėje gali įskiepyti įgūdžius, kurie liks visam gyvenimui, kantrybę, drausmę, geras
manieras, ištvermę ir atkaklumą ko nors siekiant.
 Bet yra dar svarbesnis dalykas.

Jeigu vaikas darželyje turi gerą, autoritetingą auklėtoją, jis neišvengiamai jį (ją)
kopijuos. Vaikui, gležnam daigui, taip gamtos įsakyta.

Svarbiausias gyvenimo pamokas vaikas išmoksta būdamas 3-6 metų. Jos niekada nebus
pakartotos. Tokio amžiaus vaikas pradeda suprasti, kas yra berniukas, kas mergaitė, kuo
skiriasi jų elgesys. Išmoksta bendrauti su bendraamžiais, ne tik su mažyliais
komanduodamas, arba ne tik su vyresniaisiais paklusdamas. Neišmokęs tų pagrindų,
ateityje jis būtų atstumiamas. Išmoksta priklausyti šeimai kaip ypatingai grupei. Pagal tą
modelį jis (ji) kada nors kurs savo šeimą.

Dabar amerikiečiai vėl ginčijasi: ar ne per daug aukštojo mokslo absolventų? Teigiama,
kad mūsų dienomis, kai ekonomika pasaulinė, išsimokslinimas negali apsaugoti
darbuotojo.

Visada surasite pavyzdžių, kurie patvirtintų bet kurį teiginį. Bet jeigu pažiūrėsite į
bendrą vaizdą, į statistikos duomenis, taps aišku, kad labai padidėjo išsimokslinusių ir
neišsimokslinusių žmonių atlyginimų skirtumas. Nekvalifikuoti žmonės dažniau praranda
darbą negu kvalifikuoti.

Taigi klausimas: ar mažiukams, kuriems gerai sekasi vaikų darželyje, nuo pat gimimo
lemtas geresnis gyvenimas, nes jie tokie gimė, ar geram skrydžiui gali pakylėti auklėtojai ir
bendra darželio aplinka? Tenesio eksperimentas leidžia atsakyti į šį klausimą.

Tenesyje vaikai buvo išskirstyti po darželius, o grupės ar klasės juose sudarytos

atsitiktinai, traukiant burtus. Todėl grupės vaikų kilmės požiūriu buvo panašios. Buvo
galima laukti, kad stojant į pradinę visos grupės per testus pasirodys vienodai. Tačiau taip
nebuvo. Kai kurių grupių rezultatai buvo daug geresni. Skirtumas buvo per daug didelis,
kad jį laikytum atsitiktinumu.

Panašiai buvo ir pradinėje mokykloje. Vienos klasės metus ir pirmus, ir antrus, ir

trečius baigė daug geriau. Taip, klasės dydis turėjo įtakos. Tų, kuriose sėdėjo po 13-17 vaikų,
rezultatai buvo geresni už klasių, kuriose mokėsi 22-25 vaikai. Tėvai irgi svarbu. Tose
klasėse, kur buvo daugiau vaikų iš pasiturinčių ar išsilavinusių šeimų, ir kiti mokiniai buvo
kilstelėti. Bet nė vienas iš tų veiksnių nebuvo toks reikšmingas, kad paaiškintų, kodėl vienų
klasių rezultatai metų metais daug geresni negu kitų.

Tada paaiškėjo tikroji priežastis: mokytojas. Vienų mokiniai tampa labai guvūs, kitų
ne. Ir tokie bus daugelį metų.

Paaiškėjo ir kitas visiems bendras dalykas. Ne pirmus metus buvo ginčijamasi, ar

išsimokslinimas virsta uždarbiu. Pinigais. Nebūtų amerikonai. Harvardo-Tenesio
eksperimentas (Amerikoje jį atlikti buvo nelengva, turint omeny rasių įvairovę šalyje ir
tėvų nenorą, kad rasės maišytųsi) parodė, kaip neteisinga ir pavojinga mažai vertinti
išsilavinimą. Eksperimentuotojai apskaičiavo, kad labai geras, iškilus vaikų darželio
auklėtojas vertas laikykitės, bičiuliai 320 tūkstančių dolerių per metus. Arba 66 tūkstančių
litų per mėnesį. Tai daug, labai daug, net ir pagal Amerikos uždarbius.

Kaip buvo skaičiuojama? Paprastai. Praėjus trisdešimčiai metų po eksperimento, buvo

galima suskaičiuoti, kiek dabar uždirba per vienus metus viena mokinių klasė, vaikų
darželyje ir pradinėje mokykloje turėjusi ypač gerą auklėtoją ir mokytoją, ir kiek uždirba
kita. Štai ir skirtumas 320 tūkstančių dolerių per metus. Skaičiuojant neįtraukta kitų
visuomenės laimėjimų geresnės sveikatos ir daug retesnių nusikalstamumo atvejų. Žinoma,
net ir Amerikoje vaikų darželių auklėtojams niekas nesiruošia artimiausiu metu tiek
mokėti.

Bet didžiuliai pedagogikos pokyčiai, ypač dirbant su mažyliais, jau vyksta. Straipsnį
apie profesoriaus Čečio atradimą, kitaip to nepavadinsi, išspausdino „New York Times".
Pitsberge ypač geriems mokytojams jau mokami kelis kartus didesni atlyginimai, o
Vašingtone iš darbo atleidžiami mokytojai, neišlaikę specialių egzaminų.

Švedijos ir Suomijos mokyklose ir darželiuose, pastebėjau, auklėtojais dirba daug jaunų

vyrų, maždaug tiek pat kiek ir moterų. Pamaniau, turbūt nedarbas juos atvarė užpakaliukų
šluostyti. Pasirodo, anaiptol. Jie baigė universitetus, specialius darbo su mažvaikiais
fakultetus. Įstoti į juos sunku, didelis konkursas, nes juos baigęs garantuotai gausi darbo, o
alga bus labai didelė. Ne tokia, apie kokią kliedi amerikiečiai, bet ministro alga.

Dirba jie puikiai. Prie puoduko įpratins ir košytės paduos, moka įsakinėti nekeldami
balso šypsodamiesi. Mažiukams nė į galvą neateina aikštytis. Ne iš baimės, o iš meilės.
Berniukai mato, kokiu reikia būti vyru, mergytės žinos, kokio vyro dairytis, kai ateis laikas.
Visi jie turės pasąmonėje įsirėžusį žmogaus etaloną.

Gal dėl to krizės Švedijos ir Suomijos beveik nepalietė?

Gal dėl to Suomijoje (5,4 milijono gyventojų) per trumpą laiką, visų nuostabai, išaugo
geriausi pasaulio universitetai? Jau aplenkė garsiąsias JAV, Anglijos ir Indijos aukštąsias
mokyklas.
 KINĖS MAMOS
Tie, kam teko gyventi Vakaruose tiek Europoje, tiek Šiaurės Amerikoje, veikiausiai
pastebėjo, kad ten gimę kinų vaikai labai gerai mokosi vietos mokyklose ir būtinai įstoja į
geriausius universitetus. Juos baigę pasižymi svarbiais ir įdomiais moksliniais darbais,
dažnai padaro atradimų. Neproporcingai didelis jų nuošimtis gauna Nobelio premijas arba
kitus aukštus apdovanojimus. Jau net galima išgirsti nelabai taktiškų, nelabai kultūringų
šnabždesių, kad gal kinai, gal azijiečiai apskritai genetiškai gabesni už mus, baltuosius?

Tai svarbus klausimas, nes Kinijoje šiek tiek pagerėjus gyvenimui ši didžiausia pasaulio
šalis išeina į tarptautinę erdvę, su kinais vis dažniau tenka susitikti ir Lietuvoje.

Norėčiau jums pristatyti Vakaruose gyvenančių kinų šeimą. Pažiūrėkime, kaip jie
auklėja vaikus. Ir kodėl tie vaikai beveik visada ir visur žengia kitų priekyje, gal išskyrus
sporto šakas, kurios reikalauja didelės raumenų masės, nors krepšinyje jau irgi atsiranda
kinų galiūnų.

Galimybę pažvelgti į auklėjimo kinų šeimoje paslaptis man suteikė Eimės Čua (Amy
Chua) straipsnis „Kodėl kinų mamos pačios geriausios" dienraštyje „The Wall Street
Journal" ir jos knyga, romantiškai pavadinta „Tigrės motinos kovos himnas". Į straipsnį
internete atsiliepė per 100 tūkstančių žmonių, o knyga šiuo metu perkamiausia Amerikoje
ir Europoje.

Ponia Čua išaugo Amerikoje. Ir ji, ir jos vyras Jeilio universiteto teisės profesoriai.
(Beje, tame universitete dirba ir mūsų Tomas Venclova.) Svarbiausia jos knygos tezė: kinų
vaikai mokosi ir elgiasi daug geriau negu vietos amerikoniukai dėl to, kad motinos kinės
tigrės, o dauguma vakariečių moterų tik švelnios katytės arba dar blogiau. Ji rašo, kad kinės
be jokių ceremonijų leidžia vaikams suprasti, kada šie nepasiekia tėvų jiems nustatytų
standartų.

Dar daugiau. Ponios Čua nuomone, tokį gyvenimo ir santykių šeimoje supratimą
vaikui reikia įdiegti kuo anksčiau, geriausia, kai kūdikis išsirita iš vystyklų. Ponios Čua
žodžiais, ji pažįsta motinų iš įvairių kitų šalių: Korėjos, Indijos, Jamaikos, Airijos, Ganos,
kurios taiko kinų auklėjimo metodus, ir pažįsta kinių, gyvenančių Vakaruose, kurios tų
metodų auklėdamos savo vaikus nepaiso.

Vaiko asmenybė, jo „aš" turi subręsti, kad jis ir ištvertų suaugusiųjų nepasitenkinimą, ir
stengtųsi jo nesukelti. Skaitant ponios Čua knygą negalima nepastebėti, kad ji
nepatenkinta kultūrine Vakarų aplinka, o labiausiai vaikų auklėjimo metodais. Ji piktinasi:
motinos Vakaruose taip bijo pažeisti jautrią vaiko savimeilę, kad vaikų sporto komandose
ženkliukas „geriausias žaidėjas" (kartais tai būna juosta arba raištis ant rankos) skiriamas
visiems komandos nariams kiekvienam.

Nereikia stebėtis, kad Čua knyga Amerikoje ir visame pasaulyje sukėlė didžiulę
pasipiktinimo bangą. Vienos motinos, perskaičiusios tą knygą, nusigando, kitos su ja
nesutinka ir ginčijasi.

Čua nuomone, sėkmė, laimėjimai bet kurioje srityje sukelia pasitenkinimo jausmą, o
vienintelis būdas to pasiekti atkaklus darbas.

Aš perpasakoju knygą ir truputį su ja ginčijuosi. O ar negalima skatinti vaiko veikti toje

srityje, kur jis turi gabumų, kur jam sekasi, ir neversti daryti nemėgstamų darbų?

Be abejo, yra tėvų, kurie per daug liberalūs, duoda per daug laisvės ir kartais net visai
nesako savo vaikams, ką jie turi daryti. Viena šeima taip šventai tiki vaikų teise ir gebėjimu
patiems susitvarkyti, mokytis, kad kartą vienuoliktą valandą vakaro nuėjo miegoti palikę
penkiametę dukrelę prie televizoriaus. Rytą atsikėlę rado ją vis dar žiūrinčią filmukus apie
lėlę Barbę.

Savo dviem dukroms ponia Eimė Čua su vyru Džedu (Jed) Rubenfeltu nustatė taisykles.
Leiskite jas pacituoti. Žinau, kad jaunuoliai ir jaunuolės, skaitydami šį straipsnį, suklyks
pasipiktinę. Dauguma tėvelių irgi pasakys, kad tai žiauru, baisu ir apskritai nepritaikoma.
Galbūt. Netvirtinu, kad tai gerai, kad taip turi būti. Nesakau, kad ir negalima, kad tai gali
tapti skaudžių ir nuolatinių konfliktų šeimoje priežastimi. Mano tikslas informuoti, o
išvadas darykite patys.

Motinos tigrės Eimės Čua taisyklės tokios:

Mano dukros gali mokytis tik griežti smuiku ir skambinti fortepijonu.

Mokykloje jos privalo būti geriausios mokinės iš visų dalykų, išskyrus kūno kultūrą ir
meno pamokas.
Joms draudžiama ir niekada nebuvo leista: nakvoti pas drauges;

dalyvauti mokyklos saviveiklos vaidinimuose; žiūrėti televizorių ir žaisti

kompiuterinius žaidimus; pačioms pasirinkti užklasinės veiklos dalykus; gauti žemesnius
negu šešetukas pažymius.

Motinos tigrės stilius gali būti viską leidžiančio auklėjimo stiliaus atsvara. Bet tiems
abiem auklėjimo būdams, sakyčiau, kažko trūksta. Čua atkakliai kreipia visą dėmesį į vaikų
darbą namuose. Laikydamiesi to, ką skelbia ponia Eimė, vaikai nebendradarbiauja su kitais
nei mokykloje, nei kitur. Mokyklos vaidinimai jai laiko gaišinimas, laiką esą galima
išnaudoti geriau, tarkim, mokantis groti. Bet dalyvaudamas mokyklos vaidinime vaikas
dalyvauja visuomeninėje veikloje. Jeigu talentingų vaikų spektaklyje nėra, vaidinimas bus
blogesnis, nukentės visi ir dalyviai, ir žiūrovai. Vaikai, kurie nedalyvauja renginiuose,
praranda galimybę bendrauti ir tobulinti bendravimo gebėjimus.

Bet ponios Eimės Čua auklėjimo rezultatai geri, niekur nedingsi. Vyresnioji dukra
Sofija, jai dabar aštuoniolika, tvirtina, kad dėl griežto auklėjimo ji tapo nepriklausoma ir
savarankiškai mąstanti, ji moka išnaudoti kiekvieną progą. Jaunesnioji Luiza, namie
vadinama Lulu, puikiai griežia smuiku. Ji solistė. Su jaunimo simfoniniu orkestru
koncertavo Vienoje, Budapešte ir Prahoje.

Bet kaip praktiškai taikomos ponios Eimės taisyklės?

Vokiečių žurnalas „Der Spiegei” ją pakalbino ir su vokišku tiesumu pirmiausia

paklausė: ar dukros nepradėjo jūsų nekęsti?

Motina tigrė atsakė: „Tikiuosi, ne. Svarbiausia buvo, kad Sofija ir Lulu niekada
neparneštų namo blogų pažymių, išmoktų laisvai kalbėti kiniškai Pekino dialektu ir
angliškai. Sofija pusantrų metukų jau mokėjo abėcėlę. Kai kiti vaikai mokėsi skaičiuoti nuo
vieno iki dešimties, savo dukras aš jau mokiau pagrindinių aritmetikos veiksmų ir
dešimtainės sistemos. Būdama trejų metukų, Sofija skaitė Sartro romanus. Norėjau, kad
mano mergaitės domėtųsi ne mezgimu ar panašiai, nes tai niekur neveda. Norėjau, kad jos
mokytųsi to, kas sunku ir ko mokytis prasminga, nes tai ugdo ir galima pasiekti
virtuoziškumo. Nevalia šešerių metų vaikui sakyti: Pagalvok, ko tu nori. Tą ir daryk, ir
tikėtis, kad tas jūsų džiaugsmelis paims į rankas fleitą arba ims kurti eilėraščius.
Greičiausiai jis drybsos prie televizoriaus arba žais kompiuterinius žaidimus.

Kartą ponia Eimė pasakė Sofijai: „Dieve, Dieve, kas kartą tu grieži vis blogiau. Jeigu
rytoj nepradėsi griežti idealiai, surinksiu visus tavo pliušinius meškučius ir sudeginsiu."

Ji pripažįsta, kad jos metodai kraštutiniai. Bet jie buvo sėkmingi. Būdama devynerių,
Sofija laimėjo savo pirmąjį muzikos konkursą. Paskui grojo Niujorko Karnegio salėje
(Carnegie Hali)! Ir jai patiko. Jeigu tau nesiseka, jokia veikla nesuteikia džiaugsmo. Bet
vaikai nemėgsta dirbti savo noru.

Kinijoje tai neišvengiama. Ten sunku patekti į gerą mokyklą. Dar sunkiau į gerą
universitetą. Į vieną vietą universitete 250-300 kandidatų. Todėl svarbu nekreipti dėmesio į
tai, kas vaikams patinka, kas ne. Reikia ir pačiai būti užsigrūdinusiai, nes vaikas priešinsis,
su juo reikės grumtis.

Ponia Eimė Čua nei vienintelė tokio tipo kinė motina, nei koks nors retas
egzempliorius. Toks požiūris į vaikų auklėjimą būdingas iš esmės visoms kinėms motinoms
tėveliams irgi, ir ne tik tada, kai jie atsiduria Vakaruose, bet ir pačioje Kinijoje. Tai šalies ir
tautos tradicija bent vienoje srityje visada siekti tobulumo.

Europietiška demokratija kinų šeimai nepriimtina. Jų požiūriu, tik diegiant

paklusnumą galima išauginti tvirtą žmogų, kuris nepražus ir sugebės atlikti bet kokį darbą.
Europietiškas auklėjimas: meilė, dovanos, trūkumų nepastebėjimas kinių mamų požiūriu
vaikus paverčia buku, jokios iniciatyvos neturinčiu planktonu. Jų nuomone, vaikas turi būti
paklusnus be jokių išlygų. Turi taip dirbti, kad pasiektų norimų rezultatų. Jo asmenybė, jo
„aš“ antraeilis dalykas.

Kinijoje nešvenčiami vaikų gimtadieniai. Užuot tai darius, jiems primenama, kokius
skausmus turėjo iškęsti motina juos gimdydama ir kiek vargo buvo juos auginant. Nors
virkštelė nukirpta, vaikai lieka tarsi tėvų nuosavybė ir, be abejo, turi rūpintis senstančiais
tėvais.

Tik nepamanykite, kad kinai nemyli savo vaikų. Atvirkščiai! Bet auklėjimą jie supranta
kaip prievolę išskelti iš vaiko geriausia, ką šis turi. Galų gale vaikai tai supranta ir už tai
tėvus myli. Nors yra ir kinų šeimų, kuriose įtampa tarp tėvų ir vaikų lieka visą gyvenimą.

Ponia Eimė Čua savo knyga mums visiems užduoda klausimą. Kas geriau: ar kietas,«gal
net negailestingas auklėjimas, tada žmogus suaugęs skros gyvenimo bangas kaip kreiseris,
ar nerūpestinga vaikystė, nelabai žinant o gal ir nesirūpinant, kas iš to vaiko bus?

Atsakydamas poniai Čua, vienas tėvelis parašė: „Jos dukra griežė Karnegio salėje.
Puiku. O mano dukra turi aštuonias geras drauges.

Kuris iš tėvų teisingesnis? Kiekvienas pats turime nuspręsti.

 INFORMACIJA BE INFORMATIKOS
Kaip žmonės susižinodavo žiloje senovėje, kai nebuvo ne tik interneto, telekso,
telefono, pašto, bet ir laikraščių? Juk noras žinoti žmogui visada buvo būdingas.

Lietuvoje ir aplink mus žinių šaltinis buvo seniai žyniai ir šeimų senoliai. Vakarais,
šviečiant balanai arba ugniakurui vidury aslos, krosnis ir kaminus mūryti tik neseniai
išmokome, iki tol gan paišini lakstėme ir ne visada žibutėmis kvepėjome, prie ugniakurų
buvo pasakojama tai, ką senoliai buvo girdėję apie senovę, apie dievus, raganas ir laumes.

Kitas informacijos šaltinis buvo grįžtantys iš tolimų žygių kariai ir benamiai klajokliai.
Juos apnakvindindavo, košės, riešutų ir giros duodavo, o jie pasakodavo, kas kur darosi.
Taip buvo visame pasaulyje. Kartais tie klajokliai žinias pasakodavo dainuodami. Gražu
buvo.

Tik nežinia, kiek tikra.

Tačiau senovės Romoje, prieš gerus du tūkstančius metų ji jau buvo nemažas miestas,
didžiausias Europoje, tokios informacijos neužteko. Bet nei popieriaus, nei elektros
nebuvo. Jūs, žinoma, juoksitės tuomet ir atsirado sienlaikraščiai. Tie, kurie dar atsimena
sovietmetį, žino, kas tai yra.

Pusšimtis metų prieš Kristaus gimimą Julijaus Cezario įsakymu ant Senato sienos buvo
užrašomi dokumentai, su kuriais reikėjo supažindinti piliečius. Vadinosi „Actą diurna
populi Romani“, mūsiškai „Romėnų dienraštis". Būdavo perrašomi Senato nutarimai,
vietininkų iš provincijos raportai, pranešimai apie atvykusius užsienio pasiuntinius ir
panašiai. Buvo ir privačių sienlaikraščių. Jie netgi atsirado anksčiau už „Actą diurna". Buvo
vadinami albumais (iš lotyniško žo džio albus „baltas"). Nes pastato siena turėjo būti balta.
Žodis atėjo iki mūsų, tik įgijo kitą prasmę. Ant baltos sienos galėjai rašyti savo pranešimą
kaip dabar grafičius. Dažniausiai tai buvo prekybiniai pasiūlymai. Reklama atsirado
anksčiau negu spauda! Sakysim: „Parduodu jauną vergą. Mato ir girdi gerai. Valgo saikingai,
neišrankus. Mandagus ir paklusnus." Kitas: „Polinija, Lentulo duktė, išsinuomos užeigą su
rakandais. Suinteresuoti gali ateiti pas Lentulą, pasišaukti vyresnįjį vergą ir išklausinėti."

Kiekvienas Romos pilietis, kurio namuose buvo mūrinė siena, galėjo skirti vietos
albumui. Turėjo atsiklausti miesto valdžios, sumokėti mokestį, sieną išbaltinti kalkėmis ir
suliniuoti kvadratais. Rašoma buvo anglim arba dažais. Kiek reklama verta matei iš karto.
Parašyta anglimi kainavo pigiau, raudonais dažais brangiau. Svarbesnėse gatvėse albumai
buvo brangiausi. Sienos savininkas imdamas pinigus sutardavo, kiek laiko grafičio
nenutrins. Kitur paišyti sienas buvo griežtai uždrausta.

Senato „Actą diurna" skelbimuose buvo pranešama ir apie kūdikių gimimą. Tai buvo
svarbu. Nepasiturinčioms šeimoms plebsui Romos Senatas už kiekvieną kūdikį mokėdavo
premiją, nes imperijai reikėjo karių. Bet buvo sąlyga: apie gimimą turi būti paskelbta.
 Buvo ir kronika. „Į Ostijos prieplauką atplaukė laivas iš Afrikos kolonijų"; „Legatas
Lukulas sučiupo banditų gaujos vadą. Teismo sprendimu tą pačią dieną jis buvo
nukryžiuotas."

Raštingumas atsirado iš reikalo. Prie sienų albumų visada būriuodavosi praeiviai, ypač
daug jų rinkdavosi prie „Actą diurna". Tie, kurie nemokėjo skaityti, o tokių buvo dauguma,
klausydavo, kaip skaito kiti. Buvo ginčijamasi, oficialūs pranešimai papildomi gandais visai
kaip dabar: „O man sakė", „O aš girdėjau", „Tikrai žinau, kad..." Tokiuose susibūrimuose
raštingi žmonės, vadinami raštininkais (lotyniškai scribe), galėdavo neblogai uždirbti. Už
honorarą ant papiruso arba pergamento darydavo „Actą diurna" kopijas ištisai arba tik kai
kuriuos pranešimus.

Kilmingos romėnų šeimos, patricijai, apsukresnius vergus mokė rašyti ir skaityti, tada
siųsdavo į gatvę uždarbiauti, o pinigus pasiimdavo. Taip plito raštingumas. Raštininkų dėka
„Actą diurna" tapo labai populiariu informacijos šaltiniu. Svarbesnius pranešimus „skribai"
perrašydavo tūkstančiais egzempliorių. Pirklių, jūrininkų, maldininkų ir valkatų išnešiotos
žinutės pasiekdavo visą imperiją, kuri tada žiedu supo Viduržemio jūrą. Netrukus ir
provincijos pasekė sostinės pavyzdžiu, įsteigė savo sienlaikraščius.

Žinių apie antikinę Romą ir jos gyvenimą suteikia archeologiniai radiniai, valdininkų
ir privačių žmonių laiškų skiautės. Ypač didelį langą į senovę mums atvėrė Pompėjos ir
Herkulanumo katastrofa.

79 metais po Kristaus, rugpjūčio 24-osios naktį, išsiveržė Vezuvijaus ugnikalnis;

milijonai tonų karštų pelenų ir lavos palaidojo miestus kaip vabzdžius gintare. Paskui vėjai
ir laikas viską užlygino, išaugo žolė, medžiai, ir tik XIX šimtmetyje jie buvo pradėti
atkasinėti.

Katastrofa ištiko rinkimų į miesto valdžią ir teismus įkarštyje. Daugelis grafičių buvo
rinkimų atsišaukimai. Pompėjos valdžia sutvarkė vieną gatvę: vienoje vietoje informacija
apie teatrų ir cirkų spektaklius, kitoje komerciniai skelbimai, trečioje politinė agitacija.

Kokie buvo tekstai? Mažai skiriasi nuo dabartinių. „Šešias dienas prieš balandį
Pompėjos cirke kovos 12 gladiatorių porų. Bus ir įprasta medžioklė. Virš arenos ir tribūnos
bus ištemptas stogas." Buvo ir eiliuotos reklamos. Tik nemokėsiu vertimo sueiliuoti: „Ateik į
dvyliktą bokštą! Skripus jame turi vyninę. Jeigu tavo kišenėj tik vienas variokas, vis tiek
galėsi burną praskalauti. Už du gausi gardžiai išgerti. Už keturis gausi taurę puikaus
Falernos vyno!"

Reklamavosi ir laisvo elgesio panelės.

Paskui įsigalėjo krikščionybė, Romą kelis kartus nusiaubė vandalai iš šiaurės, sostinė
persikėlė į Bizantiją, ekonomika merdėjo, albumai dingo. Informacija ir gandai vėl buvo
perduodami tik žodžiu. Taip truko dvylika šimtmečių. Daug kvailysčių per tą laiką buvo
padaryta, kol Europa iš kinų išmoko gaminti popierių, o Gutenbergas pakartojo kinų
išradimą sudedamas raides. Netrukus, XVII amžiaus išvakarėse, atsirado laikraščiai. Vienas
pirmųjų pasirodė Strasburge, vadinosi „Visų svarbių ir įsimintinų įvykių reliacija".

Dabar laikraščiai vėl praranda savo galybę ir masinius tiražus. Elektronika juos stumia
lauk. Dvikovos baigtis dar neaiški, manau, elektroninė ir popierinė spauda susilies. Jau
dabar vienijamasi. Be informacijos žmogus niekada negyvens.
 AŠ PATS VISKĄ ŽINAU
Turbūt nerasime šeimos, kuri nesiskųstų savo jaunimu. Arba kaimynų jaunimu. Nes
jaunimo nesąmoningas troškimas būtinai skirtis nuo tėvų, kuo mažiau į juos panėšėti. Ar
plaukai sušukuoti į irokėzų indėnų vado geltonai raudonai violetinę skiauterę, ar nuoga
bambytė einant į diskoteką žiemą, ar atžarus tonas, tikslas vienas neleisti, kad tėvai būtų
švelnūs su tavim, nes tu jau didelis, tau jau keturiolika. Tėvų atitolinimo būdai keičiasi, bet
jų esmė ta pati: „Aš pats.“ Ir: „Aš viską žinau."

Verta prisiminti jaunimo istoriją.

VI amžiaus pradžioje, krikščionybės aušroje, vandalai nusiaubė Romą ir imperijos

sostinė persikėlė į Konstantinopolį (dabar Stambulas). Turkų gentys iš Altajaus kalnų atėjo
ir užėmė Konstantinopolį daug vėliau. Iki tol, valdant imperatoriui Justinianui I, buvo labai
populiarios žirgų traukiamų vežimų lenktynės. Sirgaliai vilkėdavo žydrus arba žalius
drabužius. Pirmai grupei priklausė didikai ir jų aplinkos žmonės, žaliesiems pirkliai ir
amatininkai. Imperatorius Justinianas simpatizavo žydriesiems. Beje, homoseksualizmas
graikų diduomenėje tada buvo labai paplitęs. Galbūt iš tų laikų tas nelabai pagarbus
terminas atėjo iki mūsų dienų?

Jausdami valdovo paramą, žydrieji darė, ką norėjo. Nesišukuodavo, nesiskųsdavo,

vaikščiodavo ginkluoti, sutemus rinkdavosi į būrius, iš praeivių atimdavo pinigines, kartais
drabužius, o kartais ir nužudydavo be priežasties. Miesto valdžia nedrįso jų tramdyti.
Žalieji pareikalavo, kad imperatorius įsikištų, bet šis atsisakė. Kilo revoliucija. Imperatorius
vos neprarado sosto, turėjo saviškius subarti.

Jaunimas visur ir visais laikais taip bando apčiuopti, kur riba, kiek gali sau leisti.

Vėliau, feodalizmo laikais, nebuvo kas trukdytų bajoraičiams elgtis kaip šaus į galvą.
Riteris galėdavo raitas ir su visa apranga įjoti į baudžiauninko lūšną nuo lietaus pasislėpti
arba jo dukterį pagrobti. Ir niekas nebausdavo.

Kai prasidėjo buržuazinės revoliucijos, kai buvo pareikalauta, kad įstatymo akivaizdoje
visi būtų lygūs, viskas pasikeitė.

Bet po kiekvienos revoliucijos ateina reakcija, vėl stiprėja konservatyvios pažiūros.

Taip buvo Anglijoje po Kromvelio respublikos. Juk ir po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos
atėjo Napoleonas. Dabar tas pats vyksta Rusijoje. Jos sankloda kur kas pasiutesnis
kapitalizmas negu carų laikais. Jaunimas viską mato ir veikia energingiau už
suaugusiuosius. Žiūrėkite, ką dalis Rusijos jaunimo išdarinėja su svetimtaučiais
darbininkais. Žiūrėkit, kaip nacizmas ten kelia galvą!

Paminėjome Anglijos Kromvelį. Kai jam žlugus buvo atkurta monarchija, lygybės
reikalavimas buvo laikomas beprotyste. Auksinis jaunimas atkuto. Viktoras Hugo aprašo,
ką išdarinėjo jauni didikai. Vienas padegė valstiečio namą ir bičiulių buvo paskelbtas
„džiaugsmų karaliumi". Valstiečio šeima pusnuogė gelbėjosi, viską prarado, o ponaičiai
raitėsi iš juoko. Lordų vaikai valkiodavosi naktimis gatvėmis, daužė srutų statines, namų
langus. Radę seną namą, kuris laikėsi ant stulpų, juos nupjaudavo. Tas pat vyko
Prancūzijoje, kai buvo nuversta jakobinų diktatūra, o jos vadams ir Robespjerui nukirstos
galvos. Valdžią užgrobė ne nuverstieji feodalai per daug išdvėsę buvo, o „naujieji
prancūzai", staiga praturtėję suktybėmis konfiskuojant bajorų turtą ir iš įvairių spekuliacijų
bei kyšių. Naujiesiems viešpačiams reikėjo įsitvirtinti, jų vaikeliai labai mielai jiems
padėdavo, išmušdavo gyventojams iš galvos bet kokias mintis apie laisvę, lygybę, brolybę.
Rengėsi neįprastai. Pudruodavosi plaukus taip primindami buvusių didikų perukus.
Sprandus skusdavo aukštai, kaip buvo skutama vedamiems į ešafotą aristokratams. Va, mes
nebijome giljotinos kirvio!

Anglijos turtuoliai savo vaikus stengdavosi išsiųsti tegul pamato pasaulį, pasisemia
išminties, tampa savarankiški. Daug jų sustodavo Italijoje, lošdavo azartinius žaidimus iš
pinigų. Kai grįždavo į Angliją, juos vadindavo „makaroni". Nešiodavo neapsakomai aukštus
perukus, o ant jų mažą skrybėlaitę. Kalbėdavosi keista anglų, prancūzų ir italų kalbų
makalyne. Ar neprimena mūsiškių „čiotkų" vaikinų ir panelių kalbos? Kas trečias žodis
angliškas, kas penktas rusiškas, pravardės irgi.

Po „makaroni“ Anglijos jaunimo mada tapo puoštis, būti dendžiais. Drabužių spalva,
raštas, stilius turėjo būti kruopščiai suderinti, viskas nauja ir madinga, ir viskas
pritrenkiamai brangu. Jų karalius buvo toks Džordžas (Georg) Brumelis. Anot jo, jaunas
džentelmenas bus vos vos apsirengęs, jeigu tądien jo apdaras kainuos tik 3200 litų mūsų
pinigais. Jis pats keitė drabužius kasdien ir iššvaistė visą turtingo tėvo palikimą. Dendizmo
esmė buvo ne tik puošniai rengtis, bet ir visiškai nieko nedaryti, jaustis viršesniam už
sąžiningai dirbančius nuobodžius piliečius. Nors nei protu, nei išsilavinimu dabitos
nepasižymėjo.

Dendizmas kiek švelnesnėmis formomis tebėra gyvas iki šiol, ypač Anglijoje. Jo sekėjai
kurį laiką vadinosi „mods“.

XX. amžius buvo didelių pokyčių, revoliucijų ir masinių judėjimų metas. Jaunimo
elgesys, kaip visais laikais, buvo rėkiantis ir įžūlus. Atėjo didelė seksualinė laisvė, tapo
populiarus džiazas, paplito greitų automobilių manija. Laikraščiuose buvo pilna pranešimų
apie jaunuolių žūtis. Didžiosios Britanijos monarchija prarado princą Rupertą užsimušė
Prancūzijos greitkelyje. Amerikoje užsimušė milijardinio Vanderbiltų šeimos turto
paveldėtojas.

Augo socialinė įtampa. Turtingų tėvų atžalos jautė revoliucijos grėsmę. Italijoje
„auksinis jaunimas" stojo į Musolinio fašistų būrius. Didesnių ponų (žemvaldžių,
fabrikantų) sūneliai tapdavo vadais, jų tėvai būrius finansuodavo, kariuomenė duodavo
ginklų, tad traiškyti opoziciją socialistus, profesines sąjungas buvo gan lengva pramoga.
 Jauni, turtingi, nebaudžiami chuliganai pasižymėjo išradingumu. Priešą nebūtinai
nušaudavo. Kartais duodavo jam labai stiprių laisvinamųjų vaistų ir pririštą palikdavo mirti.

Ryškus jaunatviško stichiškumo proveržis įvyko 1968 metais. Sukilo kone visas Vakarų
Europos jaunimas: ir studentai, ir darbininkai.

Degino automobilius, valstybines įstaigas, statė barikadas, kariavo su policija. Žuvusių

nebuvo daug, bet sužeistų ir pritrenktų gausybė. Šūkiai buvo kairuoliški arba anarchistiniai,
nors sukilimui vadovavo daugiausia gerai gyvenančių tėvų vaikai. Jiems nebuvo jokio
reikalo laimėti. Svarbu buvo kautis.

Šūkiai buvo tokie: „Ko mes norime? Visko". „Kada? Dabar!" Vienas iš reikalavimų ir dėl
jo kovėsi barikadose! leisti vaikinams laisvai įeiti į merginų bendrabučius.

Netrukus kairuoliškas įkarštis išgaravo. Maišto vadai, tokie kaip Danielis Kon-Benditas
(Cohn-Bendit), Joška Fišeris (Joschka Fischer) ir kiti, ėmėsi įprastos demokratiškos veiklos.
Kon-Benditas tapo žymiu Europarlamento veikėju, Joška Fišeris ilgoką laiką buvo
Vokietijos užsienio reikalų ministras. Žozė Manuelis Barosas (Jose Manuel Barroso)
jaunystėje, tuoj po „Gvazdikų revoliucijos" Portugalijoje, buvo maoistinės grupės MPLA
kovotojas. Per palyginti trumpą laiką pakeitė įsitikinimus, tapo Portugalijos ministru
pirmininku, o dabar jis Europos Komisijos pirmininkas. Tuo metu išpopuliarėjo posakis:
„Kas jaunystėje nebuvo kairysis, tas neturi širdies. Kas subrendęs liko kairiuoju, tas neturi
proto."

Ankstesnėse epochose norėdamas atkreipti į save dėmesį „auksinis jaunimas" turėjo

naudoti prievartą arba kaip nors kitaip šokiruoti aplinką. Dabar reikia, kad spauda apie
tave rašytų, radijas ir televizija kalbėtų. Jeigu apie juos nekalbama, jaučiasi, tarsi jų nebūtų.

Markas Tečeris (Thatcher), garsiosios britų premjerės sūnus, dalyvaudamas lenktynėse

Paryžius-Dakaras, paklydo dykumoje. Visą savaitę jo buvo ieškoma lėktuvais. Namie jį
sutiko kaip dykumos nugalėtoją. Paris Hilton, milijardus kainuojančių viešbučių savininkų
įpėdinė, pasirinko skandalų kelią. Pornografinis filmas, kuriame ji nusifilmavo, buvo
paleistas į internetą. Dažnai susidurdavo su policija, tapo žymiausia dabartinio „auksinio
jaunimo atstove. Panašiai stengiasi elgtis ir jaunos Lietuvos žvaigždės.

Ką mūsų jaunuolis gali atsakyti, kai tėvai jį deda į šuns dienas? Nesiginčyk su tėvais.
Juk jie teisūs. Gražiai nusišypsok. Jeigu motina dar nepaėmė pagalio, pamėgink, gal leisis
paglostoma. Į tėvų klausimus: „Kas iš tavęs išaugs?!" reikia gražiai atsakyti: „Išaugsime tokie
pat kaip jūs.“

Širdies gilumoje tėvai bus patenkinti.

Ir jaunimas išaugs bet su viena sąlyga.

Jaunam lengva ranką ar koją prarasti, stuburą susilaužyti, o dar lengviau, nes tai ateina
be skausmo, susižaloti smegenis. Nikotinas, alkoholis, narkotikai. Maištingas instinktas
traukia.

Todėl jaunystė pats pavojingiausias žmogaus gyvenimo laikotarpis.

 DRUMSTAS MEILĖS ELIKSYRAS

KUR SLEPIASI IR KIEK TRUNKA MEILĖ

Meilę patiria visi gyvi padarai, nuo vos Įžiūrimos musytės drozofilos iki dramblio, nors
visi labai skirtingai. Tačiau tik visai neseniai žmonių meilę pavyko moksliškai išnagrinėti.
Iki šiol apie ją kurta tik dainos, romanai, dramos ir tragedijos. Dabar į meilės procesą ėmė
lįsti kompiuteriai, mikroskopai ir magnetometrai.

Amerikiečių antropologė profesorė Helena Fišer (Fisher), vis dar ugninga, liekna 60
metų blondinė, jau dešimt metų ieško, kurioje žmogaus smegenų kertelėje ta meilė yra.
Suieškojo keliasdešimt savanorių beprotiškai įsimylėjusių žmonių, paguldė juos į MRI
(magnetinio rezonanso tomografą) ir kiekvienai porai parodė po dvi nuotraukas. Viena
pašalinio, kita mylimojo.

Profesorę apstulbino tai, ką ji pamatė. Kai tik tiriamieji pažiūrėdavo į mylimojo ar

mylimosios nuotrauką, smegenų vietos, susijusios su pasitenkinimo ir malonumo pojūčiais,
mediciniškai vadinamos pilvine padangte („ventral tegmental") ir uodeguotuoju branduoliu
(„caudate nucleus"), nušvisdavo.

Buvo surasta meilės buveinė, jos adresas. Meilė tarsi užžiebia caudate nucleus todėl,
kad ten yra dopaminu vadinamo neurotransmiterio, arba nervinių impulsų pernešėjo,
receptorių namai, jų ten tirščiausia. Dopaminas labai savita organizmo kuriama medžiaga,
ji jungia smegenų ląsteles neuronus. Kai smegenyse dopamino netrūksta, žmogus būna
labai energingas, linksmas, žvalus. Puikiai sukaupia dėmesį. Atsiranda poreikis ką nors
laimėti. Todėl kai jūs įsimylite, galite nemiegoti visą naktį, stebėti saulėtekį, dalyvauti
lenktynėse, su slidėmis lėkti nuo kalno stačiausiais šlaitais, kuriuos anksčiau iš tolo
aplenkdavote. Meilė daro mus drąsius, sumanius, verčia rizikuoti. Tai kartais pasibaigia
laimingai, o kartais tragiškai.

Kita profesorė Donatela Maraziti (Donatella Marazziti) tiria panašumus tarp meilės ir
psichinės ligos, vadinamos obsesiniu kompulsiniu sutrikimu. (Ji prisipažįsta, kad pati du
kartus buvo beprotiškai įsimylėjusi.) Kaip rašo žurnalas „National Geographic“, ji su
padėjėjais , parinko 24 įsimylėjėlius tokius, kurie mažiausiai keturias valandas per dieną
galvoja apie savo mylimąjį ar mylimąją, ir ištyrė serotonino kiekį jų kraujyje. Tai kita labai
svarbi žmogaus smegenų medžiaga. Profesorė palygino trijų žmonių grupių kraują: 1)
įsimylėjusių; 2) sergančių obsesiniu kompulsiniu sutrikimu; 3) kontrolinės grupės nei myli,
nei serga. Paaiškėjo, kad pirmos ir antros grupės žmonės serotonino turi 40 procentų
mažiau negu paprasti. Vertimas į lietuvių kalbą: meilės ir psichinio sutrikimo cheminės
formulės panašios.

Liūdna, bet tiesa: kai įsimylėjėliams „pradėjo duoti antidepresantų vaistų, naudojamų
gydant psichinius sutrikimus, tokių kaip prozakas, paksilas, karštos meilės banga staiga
atslūgo arba visiškai dingo.

Laimė, Lietuvoje tie antidepresantai parduodami tik pagal receptus. Ir vis tiek užkeikiu
viskuo, kas jums šventa: jeigu meilė aplankė, nesigydykite nuo jos vaistais. Tai nuostabus
jausmas. Beje, medikai pastebėjo: jeigu vienas sutuoktinių ima vartoti antidepresantus, jo
susidomėjimas partneriu sumažėja ir pora atsiduria ties skyrybų slenksčiu.

Ar ilgai trunka karšta meilė? Ir kodėl pasirenkame kaip tik tą, o ne kitą meilės
objektą? Patenkate į būrį žmonių ir staiga pamatote tą vieną vienintelį (vienintelę), nors
anksčiau niekada nebuvote pažįstami. Kitų tarsi nėra. Meilė iš pirmo žvilgsnio. Tik
nebūtinai ji visus aplanko. Dabar jau daugmaž suprantama, kodėl mes ką nors staiga
įsimylime.

Sakysim, pamatai į save panašų žmogų. Na, tarsi į veidrodį žiūrėtum. Tik ji ne ūsus
augina kaip tu, o turi ant kaktos krintančią koketišką garbanėlę. Bet tarp jūsų atsiranda
simpatijos jausmas, susidomėjimas, kuris nežinia kuo gali baigtis.

Kitas atvejis pasąmonėje tūnantys atsiminimai apie ką nors malonaus. Atsiminimai,

apie kuriuos nieko nežinai, nes jie pasąmonėje. Paprastai tai būna atsiminimai iš ankstyvos
vaikystės ar net kūdikystės, ypač jeigu ji buvo laiminga, mamos veidas, gal plaukai ar jų
kvapas, gal tėvo balsas, jo kalbėjimo būdas, jo juokas. Su žmonėmis, kurie pažadina
mumyse tokius prisiminimus, tik mes nežinome, kad tai prisiminimai, jaučiamės gerai,
jaukiai, kaip namie.

Pažįstu žmogų, kuris tris kartus keitė savo gyvenimo drauges. Visos jos buvo šiek tiek
panašios viena į kitą.

Kartą vartėme jo šeimos albumą. Pamačiau jo mirusios mamos jaunystės nuotrauką. Ir

žagtelėjau. Ji buvo panaši į visas tris mano bičiulio mylimąsias. Vadinasi, to vyro
pasąmonėje visą laiką glūdėjo motinos, kaip moters idealo, įvaizdis, tik jis to nesuvokė.

Apsidairykite ir pamatysite, kad toks reiškinys dažnas.

Moteris irgi renkasi vadovaudamasi tais užmirštais kūdikystės įspūdžiais

nepamirškime, kad pora daug dažniau tampama moters iniciatyva. Laiminga ta pora, , kuri
turi bendrų prisiminimų; visiškai nesvarbu, kad jie niekada taip ir nebus atpažinti.

Tie du keliai į meilę dviejų žmonių panašumas ir pasąmonėje glūdintys kūdikystės

įspūdžiai svarbūs, bet ne vieninteliai. Milijonai evoliucijos metų, sunkūs urviniai laikai o
kada žmonės pradėjo šiek tiek lengviau gyventi? Prieš šimtą metų, ir tai ne visi. Mums
įdiegtas labai stiprus instinktas: rinkis sveiką gyvenimo draugą. Todėl sveikas žmogus
mums atrodo patrauklus, gražus, tokį greičiau įsimylime.

Apie moters sveikatą iškalbingiausiai šneka jos sudėjimas.

 Jeigu jums reikia draugės pasivaikščioti mėnesienos nušviesta paežere arba
kibernetinėms paslaptims kartu lukštenti, labai tiks panytė, laiba ir trapi kaip serbento
šakelė. Bet jeigu jūsų vidinė akis mato būsimus vaikus nors apie juos visai negalvojate, gal
net manote, kad neturėsite vaikų, bet kalbame apie jūsų instinktus, jums atrodys patraukli
ta, kurios dubuo pastebimai platesnis už liemenį. Ir neapsirinkate. Platesnį dubenį turinčiai
moteriai lengviau gimdyti. Vaikai bus sveikesni ir jų galėsite turėti daugiau. Be to, tyrimai
rodo, kad taip sudėta moteris vaisingesnė.

Didelę reikšmę turi moters plaukai. Sveiki, žvilgantys plaukai kalba apie gerą sveikatą.
Reikia įrodymų? Plaukų priežiūros reklamos daug dažnesnės negu visos kitos kosmetikos.

O ką renkasi mergina, kai ateina tam laikas, ypač jeigu gali rinktis? Eilėraščiams apie
meilę drauge skaityti, gal ir diskotekai labai tinka tas raudonskruostis gražuolėlis
dangiškomis akimis. Bet gyvenimo kelią norisi nueiti su visai kitokiu. Reta moteris mokėtų
paaiškinti , kodėl, bet jas labiau traukia stiprūs, griežti vyrai, galbūt net atšiauraus veido.

Galima paaiškinti, mielos panelės, kodėl kaip tik tokie patraukia jūsų žvilgsnį.
Savarankiškas, tvirtai ant žemės stovintis vyras kovotojas turės kraujyje stiprią dozę
hormono testosterono. Vadinasi, jo imuninė sistema greičiausiai stipri, jo vaikai irgi turbūt
bus sveiki, jis ilgai gyvens ir nepaliks jūsų vienos, apsikrovusios vaikais.

Žinoma, niekas, žiūrėdamas į patrauklią moterį ar vyrą, taip nemąsto. Būtų liūdna ir
niekšiška. Dauguma nė nežino, kas tas testosteronas, koks geriausias strėnų ir juosmens
santykis. Ir jau tikrai nieko apie tai nenutuokė pirmykščiai žmonės prieš šimtus tūkstančių
metų. Bet paslėpti už mūsų akių tobuli smegenų kompiuteriai visada viską žaibiškai
apskaičiuodavo, pateikdavo tik galutinę išvadą: patinka ar ne. Griebk arba mauk pro šalį.

Tai dar ne visos priežastys, kodėl vienus įsimylime, o kiti mums terūpi kiek pernykštis
sniegas.

Merginos labai dažnai antroje pusėje ieško to, ko stokoja pačios.

Lozanos universiteto Šveicarijoje profesorius Klausas Vedekindas (Wedekind) pakvietė

49 moteris pauostyti marškinėlių, kuriais prieš tai vilkėjo joms nepažįstami įvairaus
genotipo vyrai. (Kaip tik genų tipas lemia kūno kvapą ir imuninę sistemą.) Paskui paprašė
išdėlioti marškinėlius eilės tvarka kurių kvapas patiko labiausiai, kurių ne taip, o kurių
buvo bjauriausias.

Visoms labiausiai patiko kvapas vyro, kurio genotipas ypač skyrėsi nuo jų pačių
genotipo. Kadangi žmogaus imuninę sistemą nulemia genai, uostydama moteris galbūt
randa tai, ko pati neturi arba turi per mažai. Tik nežino. Kvapas patinka, ir tiek. O iš tikro
padidėja galimybės, kad tokios poros vaikai bus atsparūs ir stiprūs. Ačiū jums, moterys už
tai, kad esate jautrios ir įžvalgios, nors apie tą savo jėgą retai tenutuokiate. Be jūsų
slėpiningų savybių žmonijos paprasčiausiai nebūtų.
 Tik prašau nesakyti, kad taip buvo tik tolimoje praeityje, urviniais laikais.
Prisiminkime iš literatūros: kaip dažnai ir mūsų laikais ji spaudžia prie krūtinės jo
marškinius. Na ir savo pačių patirtį prisiminkime: jeigu meilė buvo tikrai karšta ano
vienintelio kvapas mums atrodė svaiginamai saldus.

O kiek laiko trunka karšta meilė? Mūsų, Vakarų, kultūroje šimtmečiais kuriamos
poemos, romanai ir dainos apie meilės potvynius ir atoslūgius.

Galimas daiktas, kad ir čia artėjame prie racionalesnio supratimo.

Kodėl aistringa meilė trunka taip trumpai? Kodėl žmogus, vakar buvęs toks gražus, po
metų tampa atstumiantis? Juk negalėjo taip greitai pasikeisti toks pat akių pjūvis, tas pats
sodriai duslus balsas. Bet prieš metus tie dalykai jaudino, dabar erzina. O gal jūs
pasikeitėte?

Visame pasaulyje atliekami tyrimai rodo: tiek aistra, tiek neilgai trukus jos pabaiga
vienodai dėsningi reiškiniai. Jokia kita priesaika neduodama taip dažnai kaip ši:
PRISIEKIAME AMŽINAI MYLĖTI VIENAS KITĄ. Ir jokia kita taip dažnai nelaužoma
esmės sulaužoma visada. Todėl kone visame pasaulyje manoma, kad kvailystė pasirinkti
draugą visam gyvenimui, remiantis tokiu trumpalaikiu reiškiniu kaip susižavėjimas.

Pastebėta, kad pirmoji santykių krizė dažnai ištinka po ketverių metų maždaug tiek
laiko reikia vaikui išaugti iš kūdikystės. Jis jau pats valgo, vaikšto, kalba.

Kitas kritinis tarpsnis septintieji aštuntieji santykių metai.

Tam tikras atšalimas neišvengiamas, kadangi smegenys įpranta prie dopamino, į jį

nereaguoja, jau neužsiliepsnoja. Blogiausiu atveju tada kyla noras padauginti to narkotiko.
Prasideda kito partnerio medžioklė. Paskui dar kito ir vėl kito. Tai viena iš priežasčių,
kodėl tiek daug skyrybų.

Geriausiu atveju išblėsusi aistra perauga j ramią nuoširdžią draugystę, kuri remiasi
vienas kito pažinimu, supratimu. Na ir vaikais. Jie gesina liepsnas, daug ką ardo savo
egoizmu ir bejėgiškumu, bet kartu sukuria kitą tvirtą porą jungiantį audinį.

O gal ir gerai, kad romantika išgaruoja. Ar turėtume geležinkelius, lėktuvus,

kompiuterius, televiziją ir tūkstančius kitų dalykų, jeigu visą gyvenimą lakstytume kaip
galvos netekę su saldainių dėžutėmis, gėlių puokštėmis ir priemonėmis nuo pastojimo?

Kalbant rimčiau jeigu cheminiai pokyčiai, kurie vyksta mūsų smegenyse karštai
įsimylėjus, artimi psichinei ligai arba narkotikų sukeltai euforijai, tai per daug ilgai
užtrukusi tokia būsena gali būti psichiškai pavojinga. Gali žmogų rimtai sužaloti. Ką patarti
mokslininkai nesugalvoja.

Perimti Rytų išmintį ne išeitis. Mačiau Pekine. Šalia centrinės Tianjanmenio aikštės
yra Sun Jatseno aikštė. Vaikšto keli šimtai pagyvenusių vyrų ir moterų. Kai kurių rankose
nuotraukos. Ieško sūnums ir dukterims poros. Sueina, dalykiškai kalbasi. Dar neseniai
panašiai buvo Lietuvoje. Indijoje ir dabar sunkiai įsivaizduojamos vedybos iš meilės net
tarp žmonių, turinčių aukštąjį išsilavinimą. Dažniausiai tėvai susitaria, kol vaikai dar maži.

Mums lieka patikimas būdas mylėkime ir būsime mylimi. Svarbu suprasti, kas vyksta.
Džiaukimės potvyniu, bet būkime pasiruošę ir atoslūgiams.
 AR SVEIKA VESTI IR TEKĖTI?
Prieš 150 metų britų medikas Viljamas Faras(William Farr) Prancūzijoje atliko tyrimą.
Suskirstė gyventojus į tris grupes: vedę, niekada nevedę ir našliai ir peržiūrėjo daugelio
metų bažnyčių ir merijų įrašus. Paaiškėjo, kad nesusituokę žmonės miršta gerokai anksčiau
už susituokusius, o našlaujantys gyvena dar trumpiau.

Mūsų dienomis toks skirstymas atrodo primityviai. Dabar įvairovė didesnė: aplink mus
daug kartu gyvenančių nesusituokusių porų, yra gėjų, labai išaugo skyrybų nuošimtis. Bet
daktaro Faro pastebėtas dėsningumas tebėra reikšmingas. Ir šiuolaikiniai tyrimai, klinikinė
statistika rodo, kad susituokusieji rečiau serga plaučių uždegimu, rečiau patenka ant
operacinės stalo, juos rečiau užklumpa vėžys ir infarktas, jiems net smegenys suminkštėja
rečiau. Olandų tyrimai rodo, kad visose mirčių kategorijose, nuo žmogžudystės iki
automobilių avarijų, geriau sekasi sutuoktiniams. Todėl ir valstybė, ir Bažnyčia visame
pasaulyje skatina tokias poras. Ar tai padeda kitas dalykas.

Šiuolaikinė medicina išskiria daug svarbių niuansų. Santuoka gerai, tik anaiptol ne
tada, kai poros santykiai blogi dėl prastų santykių žmogus gali sirgti dažniau ir sunkiau
negu užkietėjęs viengungis. Paaiškėjo, kad įtampos, nuolatinių barnių kupinas sutuoktinių
gyvenimas širdžiai kenkia visai kaip rūkymas. Užkietėję viengungiai yra sveikesni už tuos,
kurie paragavo santuokos malonumų ir išsiskyrė. Svarbu santuokos kokybė.

Įdomius tyrimus toje srityje daro Ohajo universiteto Medicinos koledžo profesoriai
Ronaldas Glazeris (Glaser) ir Dženisė Kikolt (Janice Kiecolt). Per tuos tyrimus kolegos net
patys susituokė, patyrė šilto ir šalto, bet prisitaikė pačių mokslines išvadas ir laimingai
gyvena iki šiol.

Jie ėmė tikrinti, koks mechanizmas veikia, kad kai kurios poros gyvena ilgiau. Ir
anksčiau buvo žinoma, kad didelis stresas artimo mirtis arba net toks dalykas kaip
nuolatinis trukdymas miegoti silpnina imuninę sistemą. Glazeriai norėjo sužinoti, kaip
žmones veikia mažesnis stresas. Pasitelkė savo studentus ėmė jų kraujo mėginius semestro
pradžioje ir per baigiamuosius egzaminus. Tyrimai parodė, kad per sunkius egzaminus
labai sumažėja baltųjų kraujo kūnelių tų, kurie kaunasi su virusais ir net padeda išvengti
vėžio.

Bet kaip tirti sutuoktinius? Prikalbino tyrime dalyvauti 76 moteris. Pusė jų buvo
ištekėjusios, pusė išsiskyrusios arba atsiskyrusios.

Joms reikėjo atsakyti „taip“ arba „ne“ į klausimus: „Jeigu galėtumėte rinktis iš naujo, ar
tekėtumėt už to paties žmogaus?" Arba: „Ar dažnai judu ką nors dirbate drauge?" Ir
panašiai. Moterų, kurių santykiai susiklostė blogai, taip pat tų, kurios sielojosi dėl skyrybų,
imuninė sistema buvo daug silpnesnė negu tų, kurios buvo laimingos susituokusios arba
laimingos dėl to, kad vyrą paliko.
 Glazeriams to neužteko. Toks tyrimas rodė žmogaus būseną vienu konkrečiu metu. O
kaip ištirti ilgalaikę poros būseną, ypač barantis?

Jie įkalbėjo 90 neseniai susituokusių porų. Laboratorijoje sodino vyrą prieš moterį,
viską fiksavo, tyrė. Poros buvo prašomos svarstyti skaudžiausius klausimus, su kuriais
susiduria: namų ruoša, seksas, uošvės arba anytos kišimasis į jų gyvenimą. Atrodytų, tokioje
aplinkoje neturėtų kibti vienas kitam į akis. Kibo kaip dideli. Ir, žinoma, per karščiausią
ginčą imuninė sistema katastrofiškai susilpnėdavo. Jeigu tuo metu būtų pasimaišęs koks
virusas, būtų susirgę.

Tyrėjams ir to buvo maža. Jie norėjo ištirti, ar ilgai konfliktas veikia poros sveikatą, ar
lieka nepataisomų padarinių. Gavo įtaisą, kuris čiulptukais pritvirtinamas prie rankos, po
juo padaromos aštuonios žaizdutės. Per jas galima tirti imuninę sistemą ir jos pokyčius.
Kartu stebėti, kaip tos žaizdelės gyja.

Tačiau kas norės dvi savaites nešioti priklijuotą įtaisą, nors ir nelabai skauda na, kaip
lengvai įžnybus. Bet Amerika yra Amerika: Glazeriai gavo finansinę paramą ir kiekvienai
savanorių porai mokėjo po du tūkstančius dolerių. Surinko 92 poras.

Rezultatai buvo neįtikimi. Kai pora piktai išsibardavo, žaizdelės gijo visa para ilgiau,
negu tai pačiai porai maloniai pasikalbėjus. Tų porų, kurios ginčijosi įsiutusios, žaizdelės
gijo dviem paromis ilgiau. Tai paaiškina, kodėl barnios poros dažniau serga negu laimingos.

Tyrimas svarbus pacientams, kuriems daroma operacija, santykiai gali turėti įtakos, ar
pjūvis gerai gis. Tyrimas parodė, kad piktas barnis ne tik gadina santykius jis gali būti
žalingas sveikatai.

Išvadas tyrėjai daro tokias: poros pirmiausia turi stengtis pataisyti yrančius santykius,
išmokti ginčytis be pajuokos, paniekos, nežemindamos kitos pusės. Vis dėlto jeigu pora ir
toliau nuolat pyksis dėl sveikatos geriau išsiskirti.

Kito tyrimo objektas buvo 9 tūkstančiai jau pusamžių vyrų ir moterų.

Paaiškėjo: kai vedęs vyras (ar ištekėjusi moteris) vėl tampa viengungiu išsiskyręs arba
mirus antrajai pusei, prasideda jo fizinis nuosmukis, iš kurio pakilti retai pavyksta.
Sendamas jis vargsta, sunkiai kopia laiptais, nenori niekur vaikščioti. To, žinoma,
nepasakysi apie vienišus žmones, kurie nebuvo paragavę santuokos vaisių. Jie laikosi daug
geriau negu išsiskyrėliai arba našliai.

O kaip antrosios vedybos? Jos padeda, bet nedaug. Palyginti su tais, kurių santuoka
tvirta, antrą kartą susituokusieji turi 12 procentų daugiau sveikatos bėdų ir 19 procentų
daugiau judėjimo sunkumų. Todėl gydytojai pataria: „Jeigu visai neįmanoma išsaugoti
santuokos, ką jau padarysi. Bet verta, labai verta pasistengti."

Tyrimai rodo, kad konfliktai moteris ir vyrus veikia skirtingai. Moterys suserga širdies
ligomis, jeigu kaudamosi su vyru nejunta bent menkiausio šilumos ženklo, net, rodos,
netyčia ištarto kokio žodžio, pavyzdžiui: „Brangioji, tu mane varai iš proto!" Užtektų ir
švelniai paglostyti jai nugarą, spustelėti ranką. Ko nors, kas rodytų meilę, net ir niršiai
įtūžus. Iki šiol psichologinėje literatūroje buvo tvirtinama, kad moterys nepakelia piktų
žodžių. Dabar aiškėja: labiausiai joms trūksta ne gražių žodžių, o partnerio šilumos.

Vyrai kitokie. Rūstūs žodžiai šeimoje jiems negreitina širdies ligų. Toks pavojus kyla,
kai sutuoktinių barniai tampa kova už tai, kas valdo padėtį, ir kai vyrui tenka prikąsti
liežuvį. Vyrui tai jau tiesiausias kelias į širdies ligas. Šiaip ar taip, barniai veda į širdies ligas
visai kaip rūkymas ar didelis cholesterolio kiekis.

Ar išeitis liautis bartis? Lengva pasakyti, sunku padaryti. Barasi visi, visame pasaulyje.
Bet psichologai pataria mokytis nesibarti bjauriai.

Ir žinote, kaip buvo atrastos tos paprastos taisyklės? Protingi žmonės jas ir taip žinojo,
bet dabar pavyko atlikti įdomų eksperimentą.

Daktaras parinko 16 moterų, darniai sugyvenančių su vyrais, stebėjo jų smegenis labai

tiksliu naujos kartos magnetometru. Kad sukeltų stresą, kiekvienai sudavė po vidutinio
stiprumo elektros smūgį. Antrą kartą dirginant elektra, moters ranką laikė svetimas vyras.
Trečią kartą savas vyras. Kai moteris buvo viena, smegenys parodė didelį šoką, kai jai už
rankos laikė svetimas vyras mažesnį, o kai ji laikėsi įsikibusi savo vyro rankos visai mažą.
Kuo šiltesni buvo poros santykiai, tuo labiau moteriai padėjo laikymasis už vyro rankos.

Tas mažas eksperimentas atskleidžia visą vedybinio gyvenimo filosofiją.

Tik niekada nesakykite savo porai: „Skaičiau, kad tu turi daryti taip ir taip!“ Ne kitam
aiškinkime, kaip elgtis, o pažiūrėkime į save. Tai vienintelis būdas, jeigu norime išsaugoti
meilę, gyventi ilgai ir laimingai.
 MEILĖS LAIŠKŲ METAS
Paštas bankrutuoja visame pasaulyje. Laiškų, be kurių šimtmečiais nebuvo
įsivaizduojama gyvenimo, beveik neberašoma, telegramų nebesiunčiama. Net
tarpmiestinio telefono stočių nereikia, surenki numerį pats.

Ar dėl to žmonės atitolo vienas nuo kito? Kažin. Laikydamas delne mobilųjį telefoną,
rankoje turi visą pasaulį. Gali pasikalbėti, gali žinutę nusiųsti. Žinoma, gali ir niūriai tylėti,
didžiuodamasis savo vienišumu. Nelygu žmogaus būdas.

Bet vienas pokytis labai aiškus: vėl grįžo trumpų laiškų metas. Siųsdamas SMS žinutę,
turi būti lakoniškas, nes tomų neprirašysi. Tai tapo nauja meno rūšimi.

Taip jau yra buvę žmonijos istorijoje. Viduramžiais popieriaus arba nebuvo, arba jis
buvo neįkandamai brangus, buvo rašoma ant odos skiaučių. Ir ne visi buvo raštingi.
Laiškučiai buvo susukami ir slepiami gulbės ar žąsies plunksnoje. Trumpų žinučių menas
klestėjo, jų autoriai irgi. Deja, išliko mažai pavyzdžių. Nes abiem buvo aišku: gavai,
perskaitei, tuoj pat sudegink.

Italijoje, Veronoje, rastas XII amžiaus pergamentinis laiškų rašymo vadovėlis „Modi
dictaminum" siūlo tokius tekstus:

Siunčiu tiek linkėjimų, kiek jūroje yra žuvų.

Vadovėlio autorius pabrėžia, kad reikia skųstis širdies skausmais ir lyginti mylimąją su
brangakmeniais.

Esi tobulas grožis, tokio daugiau niekur nepamatysi.

Gerokai anksčiau, senovės Graikijoje, o vėliau Romoje medžiagos rašyti labai trūkdavo.
Tekdavo naudotis vaškuotomis lentelėmis. Jas sudėdavo po dvi, suvyniodavo,
užantspauduodavo. Nedaug jų išliko.

Nėra nieko negražaus, jeigu myli tai, kas gražu.

Myliu, myliu, prisiekiu dievais, myliu tavo dievišką figūrą. Ir nesigėdiju, kad myliu. Jei kas
mane smerks, kad myliu, turi pagirti, kad myliu gražią būtybę.

Įsimylėti nėra liga. Liga nemylėti. Meilė ateina per akis, o nemylintys yra akli.

Merginos irgi rašydavo vaikinams, tik daug rečiau. Pavyzdys:

Siunčiu tau sveikinimus, nors tu jų nelauki. Siunčiu tau sveikinimus, nors man neatsakai.

Kita mergina jau rašo ant papiruso:

 Prašau man atleisti, kad ašaros sutepliojo kai kurias raides ir kad kai kurios raidės kreivos,
nes beveik alpstu.

Pietų Prancūzijos Provanse trubadūrai jauni muzikantai, poetai, dainininkai

gyvendavo karalių ir didikų rūmuose, linksmindavo juos, mergindavo tiek paneles, tiek
ištekėjusias damas. Nes vedybos tais laikais būdavo ne iš meilės, o grynai ekonominis arba
politinis sandoris. Vyrai dažnai nemylėdavo savo žmonų, žmonos vyrų. Trubadūrų veiklai
buvo platus ir gan laisvas laukas. Kartais vyrai trubadūrus samdydavo žmonoms užimti. To
meto meilės laiškelių mažai išliko, nes jų autoriams grėsė kilpa arba trinka ir budelio kirvis.

Kokio saldaus džiaugsmo pilnos tavo krūtys, kokia esi švari, mano šviesioji gražuole. Tavo
kūnas kupinas syvų, jis kvepia neapsakomai saldžiai.

Truputį keista. Muilo tada nebuvo, maudydavosi žmonės, taip pat ir didikai, vos porą
kartų per metus, prieš šventes. Kadangi maudytis, visi žinojo, labai pavojinga sveikatai.
Utėlės buvo kasdienės gyvenimo draugės. Ypač puikiai jos jautėsi kilmingų ponių ir panelių
šukuosenose, kurios buvo tokios gražios ir prašmatnios, kad plaukų nebūdavo galima plauti
dažniau negu kas tris keturis mėnesius. Po perukais toms mažytėms vyrų ir moterų
palydovėms buvo saugu ir jauku gyventi.

Bet ar tai kliūtis, jeigu karštai myli? Jam kvepia neapsakomai saldžiai, ir viskas.

Nereikia stebėtis, kad tų laikų meilės laiškai (ir net poezija) šiurkštoki, ne per daug
išradingi, šiek tiek netašyti. Mūsų laikų poetai sugeba rašyti daug subtiliau, nuoširdžiau, net
jausmingiau. Žmonija daro pažangą ir šioje srityje. Antikos laikais, žinoma, buvo ir didelių
poetų, bet nedaug, koks vienas per šimtmetį. Nereikia užmiršti, kad tais laikais raštingumo
luobas buvo labai plonas, žmonės vos vos dėliojo raides.

Tačiau nuostabu pirmiausia jas skirdavo meilei.

Smagu prisiliesti prie tų laikų žodžių. Juos rašiusiųjų kaulai seniai virto dulkėmis,
seniai įaugo į medžius, į žolę, gal į pastatus, bet pavartai tuos sudūlėjusius pergamentus ar
papirusus ir tarsi žaibo blyksnis būtų nušvietęs amžių glūdumas: jiems gegužę taip pat
žydėjo sodai.
 ČADRA IR PRAMANAI
Prancūzijos prezidento Nikolia Sarkozi (NIcolas Sarcozy) pasiūlymu šalies
parlamentas priėmė įstatymą, draudžiantį moterims Prancūzijoje pasirodyti viešose vietose
užsidengus veidą burka arba nikabu. 2011 metų balandį įstatymas įsigaliojo. Tas, kas vers
moterį užsidengti veidą, bus baudžiamas kalėjimu arba turės mokėti 30 tūkstančių eurų
baudą.

Prancūzija buvo pirmoji Europoje ir pasaulyje priėmusi tokį įstatymą. Bet neilgai nuo
praėjusių metų liepos toks pat įstatymas įsigaliojo Belgijoje. Gražūs, humanistiški moteris
ginantys įstatymai?

Būtų klaida taip manyti. Tai demagogiškas, populistinis žingsnis, siekiantis tik vieno:
parodyti, kokie mes kieti. Prarandančiam palaikymą Prancūzijos prezidentui rūpi atimti
balsus iš radikalios dešiniosios Le Peno partijos, kurios priekin dabar stojo jo duktė Marina
(Marine). Islamo moterims Prancūzijoje šis įstatymas neduos nieko, tik užkraus dar
daugiau rūpesčių.

Iš savo slaptavietės Pakistane tuoj pat į tai atsiliepė Osama bin Ladenas (tada dar buvo
gyvas), teroristų įkvėpėjas, tikras šventasis kai kuriems islamo radikalams. Jis paskelbė
rūstų nuosprendį: Prancūzija skaudžiai sumokės už islamui daromą skriaudą, pasigailės
paskelbusi tokį draudimą.

Mano pažįstami mahometonai gūžčioja pečiais: kur čia islamo įžeidimas? Mahometas
niekada neliepė moterims dengti veido, ir reta pasaulio mahometone jį dengia. „Ponas
prezidentas kiša ranką po sijonu, nieko daugiau", pyksta jie.

Prancūzija sustiprino prezidento ir visų valstybinių įstaigų apsaugą, piliečius kviečia

būti itin budrius. Visos tos priemonės kainuos milijonus eurų per metus, tačiau rezultatas
bus tik vienas jis galbūt sustiprins svyruojantį prezidento populiarumą. Prancūzams
atrodys, kad kažkas daroma.

Mes, kuriems bent kol kas negresia musulmonų antplūdis, pamėginkime išsiaiškinti:
kaip yra dėl tų moterų drabužių.

Susiradau ponią Duniją Buzar, Prancūzijoje gyvenančią alžyrietę, musulmonę,

Prancūzijos pilietę, priklausančią šalies Islamo kulto tarybai (tai oficiali institucija,
atstovaujanti tos religijos išpažinėjams Prancūzijoje), ir paprašiau mane apšviesti. Dar
priminsiu, kad ji autorė populiarios knygos apie musulmonių moterų apdarus ir apie mitus
dėl tų apdarų.

Išgirdusi mano klausimą, ponia Buzar giliai atsiduso ir pasakė: jai iki gyvo kaulo įgrisę
įrodinėti, kad dangaus skliautas yra aukštai ir jis žydras, o po kojomis žemė. Čia tokia
prancūziška ironija.
 Spėjama, sako ji, kad Prancūzijoje savo veidus dengia 2-3 tūkstančiai moterų. Tai
mikroskopinis nuošimtis didelėje šalyje, nors musulmonų Prancūzijoje daugiau negu bet
kurioje kitoje Europos valstybėje. Tiksliai suskaičiuoti jų neįmanoma. Ypač dengiančių
veidus moterų, nes moteris gali vieną kartą dengtis veidą, kitą kartą ne. Burka nėra kaip
katalikių vienuolių abitas, kurį nešioti prisiekiama stojant į vienuolyną bent kai kuriuose
ordinuose. Kita vertus, nedidelė salafitų sekta Saudo Arabijoje ragina moteris dengti veidą,
net pataria joms iš viso nekelti kojos iš namų. Salafitų nuomone, tai apsaugos moteris nuo
šio pasaulio nešvankybių ir purvo.

Sunku pasakyti, ar salafitų sektos narių daugėja. Bet visai aiškus kitas dalykas:
pastaraisiais metais radikalų grupelės daro vis didesnę įtaką mahometonų jaunimui. Nes
jaunimas nemėgsta, kai jam nurodinėjama, ir jis pats radikalus arba duok jam viską, arba
nieko. Jaunuolių nuomone, juos laiko antrarūšiais žmonėmis. Dalis kilusių iš Siaurės
Afrikos Prancūzijos piliečių, ir ne vien jaunuolių, iki tol nesilaikė jokių musulmoniškų
tradicijų ir nesidomėjo religija, o dabar pradeda klausytis, ką kalba musulmonų radikalai.

Bet kodėl Prancūzijoje tokia aštri padėtis ir kodėl ten tiek daug musulmonų?

Taip, į Prancūziją, kaip ir į kitas Vakarų Europos šalis, veržiasi nelegalūs imigrantai.
Tačiau jų ne tiek jau daug, kai reikia, jie išgaudomi. Bet Prancūzija turėjo daug kolonijų, ir
kai imperija pradėjo byrėti, didumą užjūrio teritorijų pervadino. Jos nustojo būti kolonijos,
tapo Prancūzijos departamentais, o jų gyventojai piliečiais, turinčiais teisę kada tik nori
vykti į kitą departamentą. Taip pat į Europos Prancūziją. Taip kaip mes į Klaipėdą ar
Vilkaviškį. Nes pagal prancūzų įstatymus, reikia pripažinti, labai humaniškus, sąvokos
„tautybe1 nėra. Jeigu turi pilietybę, esi prancūzas, nors galbūt esi geltonodis įžambiom akim
ar vaikštai pliku pilvu ir muši būgną. Taip Prancūzijos piliečiai ir sumirguliavo spalvomis.
Panašiai atsitiko ir Anglijoje, ypač Londone, ir ten gyventojų odos spalvos margumynas.

Bet yra ir kita priežastis. Kylant ekonomikai, Vakarų Europa nebegalėjo apsieiti be
pigios darbo jėgos ir be juodadarbių, pasiruošusių atlikti bet kokius sunkius, nešvarius,
sveikatai pavojingus arba paprasčiausiai neprestižinius darbus, kurių prancūzas nė už ką
nedirbs.

Todėl imigrantai buvo noriai priimami ir net kviečiami. Jeigu dabar afrikiečiai ir arabai
staiga išvažiuotų, Prancūzijoje viskas sustotų.

Pavadinti prezidento Sarkozi politiką rasistine būtų per stipru. Šiuo atveju svarbu ne
rasė, o viešas religinių pažiūrų demonstravimas neįprastais Europoje būdais. Bet tikrai
galima pavadinti prezidento politiką savanaudiška, egoistiška.

Paanalizuokime įdėmiau. Prezidentas Sarkozi, jo valdininkai ir policija afrikiečių nė

pirštu neliečia, tik šią drabužių problemą išgalvojo, o čigonus, kuriuos kažkodėl dabar
reikalaujama vadinti romais, nors tai nieko nekeičia, tremia iš šalies. Ogi jie nieko nedirba.
Kai kam tokia politika pasirodys teisinga, bet nepamirškime, kad romų niekas niekada
nemokė dirbti.

Panaši padėtis keliose Europos šalyse. Priimami darbininkai iš kitų šalių ir žemynų,
net kviečiami, nes labai naudinga priimančiai šaliai. Už tų žmonių išauklėjimą, mokyklas,
sveikatos apsaugą mokėjo šalis, kurioje jie gimė ir augo. O kai žmogus, vyras ar moteris,
subrendo, gali dirbti ir taip padėti išlaikyti kitus savo piliečius, senius ir vaikus, jie šmaukšt
ir išvažiuoja.

Vokietija, kuri neturėjo kolonijų, buvo priversta kviestis turkus. Jiems ir kitiems
imigrantams sugalvojo gražų pavadinimą „gastarbeiter", darbininkas svečias. Bet dabar
turkai Vokietijoje jau turi savo kvartalus, daug mečečių, mokyklų. Dauguma turkų visai
nenori asimiliuotis, virsti vokiečiais. Bet nori likti gyventi Vokietijoje, čia auginti vaikus,
nes čia geri uždarbiai ir gera tvarka.

Visai kaip ankstyvaisiais viduramžiais, vyksta Didysis tautų kraustymasis, tik dabar
keliaujama daug greičiau, automobiliais ir lėktuvais. Per aną Didįjį tautų kraustymąsi
Lietuva liko šone, kaip upės įlankėlė, pro kurią ne per kurią didysis srautas tekėjo ir
nutekėjo. Įdomu, kaip bus dabar.

Bet grįžkime prie mahometonių apdarų. Ponia Buzar tvirtina, kad musulmonių
drabužiai, kuriuos matome Artimuosiuose Rytuose ir Vakarų Europos gatvėse, tradiciniai
tautiniai drabužiai ir su tikėjimu neturi nieko bendra. Tiksliau, kai kurios islamo pakraipos
padarė tuos moteriškus drabužius simboliu, fetišu. Tikri islamo mokslininkai tokio
fetišizavimo nepripažįsta. Nors islamas kaip tikėjimas gyvuoja jau keturiolika šimtmečių,
kai kurie moteriški drabužiai, pavyzdžiui, nikabai, atsirado tik apie 1930-uosius. Jais
moterims prisakė vilkėti salafitų sekta. Kaip ir visos sektos, ji skelbia suprantanti islamą
geriau už kitus musulmonus. Savo sekėjams tvirtina, kad jie Dievo išrinktieji, kad jie
aukščiau už visą pasaulį ir tik jie žino Didžiąją Tiesą. Net reikalauja, kad sektos nariai
sunaikintų vaikystės fotografijas, kur jie drauge su tėvais, nori, kad jaunimas užmirštų savo
praeitį. Vaikinai ir merginos meta mokslą, darbą, patys eina į sektą įsitikinę, kad taip
priartės prie Dievo.

Taip, jų moterys dėvi burką. Tą madą pasigriebė ir kai kurių kitų pakraipų
musulmonės. Burka uždengia visą kūną nuo galvos iki kojų, o akims paliktas siauras
grotuotas plyšys kaip kalėjime. Kadaise, dar iki islamo, toks pat paprotys buvo puštūnų
gentyse Afganistane. Dabar talibai stengiasi jį atgaivinti ir primesti visoms moterims,
tvirtinama, kad tokia Alacho valia.

Dažniau dėvimas, taip pat ir Europoje, nikabas. Jis be grotelių jau ne tokio griežto
režimo kalėjimas. Mada per minėtus salafitus atkeliavo iš Saudo Arabijos.

Nereikia painioti burkos ar nikabo su hidžabu. Tai musulmoniška skara, uždengianti

tik plaukus ir kaklą. Ją dėvi net musulmonų feministės, nes ji bendravimo su Dievu
simbolis. O burka ir nikabas taip, tai siena tarp moters ir pasaulio.
 Kita burka chalidžis akių neuždengia, rodo kiek daugiau veido. Ji būdinga Persų
įlankos moterims.

Čadoras, kartais tariama „čadra", Irano moterų drabužio dalis. Bet jau ir ten siekiama
didesnio griežtumo. Kai Irano prezidentas pristatė parlamentui žmoną, ją reikėjo beveik
atnešti. Buvo suvystyta kaip mumija, nebuvo matyti nė lopinėlio odos, nė plaukelio. Kai
pasakė: „Čia mano žmona", žvengė net kai kurie deputatai.

Dar yra chimaras ilga skara, siekia iki talijos, paslepia plaukus, kaklą ir pečius, bet
veidas lieka atidengtas.

Kitas apdaras šaila. Uždengia galvą ir kaklą, pritvirtinama ant pečių segtukais. Veidas
visai atidengtas. Gali būti ir mišrių variantų.

Mėgindama uždrausti musulmoniškus moterų apdarus, Prancūzijos vyriausybė padarė

ir antrą klaidą. Vyriausybė ir prezidentas mano, kad jie džentelmeniškai ištiesė pagalbos
ranką Prancūzijos mahometonėms, kad toks įstatymas gelbsti moteris.

Paistalai. Musulmonės pačios pasirenka, ką ir kaip dėvėti. Joks piktas vyras ar brolis
joms neįsakinėja. Pamėgink bet kuriai moteriai pasakyti, kaip ji turi rengtis, nesvarbu,
kuriame pasaulio krašte, nesvarbu, ar ji musulmonė, katalikė ar eskime. Negi jūs, vyrai,
nepažįstate moterų?

Jeigu musulmonės būtų verčiamos, tada susitarti būtų lengviau. Bet jos užsidengia
veidą pačios, įsitikinusios, kad taip pakyla aukščiau ir priartėja prie Dievo. Jeigu tikrai bus
uždrausta dengti veidą, jos pačios karštai kovos prieš draudimą, sako ponia Buzar. (Kai
kalbėjomės su ponia Buzar, įstatymas dar nebuvo įsigaliojęs; dabar jau girdime tos kovos
atgarsius.) Jos nuomone, įstatymas, draudžiantis tokį asmenišką dalyką, yra įžeidimas. Buvo
galima suformuluoti kitaip, pavyzdžiui: „Burka mus šokiruoja, nes mes gerbiame islamą."
Arba: „Koranas skelbia vyro ir moters lygybę." Tada niekas neįsižeistų. Bet ne!

Mini sijonėlius galima, ką ten dabar jau galima visai be sijonėlių, o burkos niekaip.

Krikščionybė irgi turi keistenybių. Yra moterų vienuolynų, į kuriuos įstojusios

merginos visą gyvenimą iš jų neišeina. Jos įkalina save. Beje, ar daug mūsų vienuolių
apdarai skiriasi nuo musulmoniškųjų?

Yra vyrų vienuolynų, kur uždrausta kalbėtis. Visą gyvenimą nė žodžio. Išimtis Velykų
Didysis sekmadienis. Yra sektų, kuriose berniukai kastruojami arba plakamasi botagais. Yra
krikščionių sektų, kur nesinaudojama niekuo, kas atsirado per pastaruosius porą šimtų
metų: automobiliais, elektra, radiju, televizija, plastikiniais dirbiniais. Bet niekas tomis
keistenybėmis nesistebi ir pirštų prie jų nekiša.

Todėl gal geriau nespręskime apie kitas religijas iš jų kraštutinumų. Juolab kad šie
tokie, kurie niekam netrukdo ir nekenkia.
Atvirkščiai. Sakyčiau, paįvairina gatvės minią ir pačią gatvę.
 MOTERS SLĖPINIAI ERZINA LABIAU
Moterų mahometonių padėtį galima vertinti įvairiai, ir visada būsi teisus. Kiekvienoje
šalyje ji kitokia, įvairiuose musulmonų visuomenės sluoksniuose irgi skiriasi, be to, ir
pačios moterys skirtingos. Vienoms tikrai patinka gyventi užsidarius, kai namo langai tik į
kiemą, vaikščioti susivysčius kaip Egipto mumijoms, kitos dėl to sprogsta iš piktumo.

Pasiturinčiose arba nors vidutiniškai gyvenančiose šeimose tradicinė šeimos kūrimo

tvarka tokia: tuokiasi du beveik nepažįstami žmonės, jų šeimos susitarusios suplanuoja
vedybas. „Įsimylėsite vienas kitą paskui", sakoma būsimiems jaunavedžiams. Neįtikėtina,
bet tokios poros daug tvirtesnės už europietiškas šeimas.

Yra ir kita tradicija laikinų vedybų. Sutartis sudaroma metams, pusmečiui, gali būti tik
parai, ir šventikai tokius sutuoktinius laimina. Kuo čia skiriasi nuo prostitucijos, negaliu
atrinkti.

Bet vienas dalykas mums čia, Europoje, atrodė aiškus: taip apdangstyta, tokių griežtų
įstatymų ir papročių teisės saugoma islamo moteris ką jau ką, bet tikrai yra saugi.

Pasirodo, nieko panašaus! Paprotys bet ne Korano įstatymas, kad moteris negali išeiti į
gatvę viena, kad ją turi lydėti jos vyras ar brolis (nors vyresnis sūnus), nėra paikas
pramanas, o būtinybė. Islamo šalyse moteris be apsaugos šiurkščiai užkabinėjama. 90
procentų Jemeno, 30 procentų Libano, 83 procentai Egipto moterų prisipažįsta: jeigu tik
pasirodo vienos, jos kasdien patiria priekabes arba girdi nepadorias pastabas savo adresu.
62 procentai Egipto vyrų nesivaržydami prisipažino apklausėjams užkabinėjantys moteris
gatvėje.

Tuose kraštuose prie moterų kimbama labai įvairiais būdais: įžeidinėjama, siūloma
pinigų, tyčia prie jų liečiamasi ir net prievartaujama. Viena libanietė pasakojo anglų BBC
radijui: „Esu gan apvali moteris. Kai einu gatve, vyrai šaukia, kad manęs turbūt niekas
nenori, bet jie sutinką man parodyti, kas yra tikras seksas."

Nėra skirtumo, ar moteris popilnė, ar liesa, vilki standžiai aptemptą palaidinukę ir

mini sijonuką ar musulmonišką burką. Egipte dabar vis daugiau moterų dėvi hidžabą 83
procentai, bet priekabiaujama prie jų ne rečiau, o dažniau. Viena egiptietė pardavėja sako:
„Dėviu dukslius drabužius, nesidažau, prieš išeidama iš namų gal valandą stoviu prieš
veidrodį sukdama galvą, ką čia man dar užsidengus, bet niekas nepadeda."

Apsigobusi hidžabą moteris daugeliui vyrų atrodo ypač provokuojanti. Arba žvilgsniu,
arba tiesiai klausiama: „O ką jau ten tokio taip labai slepi?!"

Arabų šalių valdžia tik neseniai pradėjo pripažinti, kad priekabiavimas prie moterų
rimta problema ir kad tai gali turėti rimtų pasekmių. Egiptietės kartais meta darbą arba
studijas, nes nenori išeiti iš namų ir pakliūti į kryžminę ugnį. Jų vyrai gali padėti tik tuo,
kad patys eina į parduotuves pirkinių.

Kai kuriuose arabų miestuose kuriasi tai, ką galima vadinti moterų getais. Kaire jau yra
atskiri vagonai moterims, kavinės ir paplūdimiai, yra taksi moterims, kuriuos vairuoja
moterys. Libano sostinėje Beirute moterų feminisčių draugija moteris pavėžėti siūlosi net
veltui.

Ne visoms moterims patinka tos naujovės. Sako: tai nauja diskriminacija, naujas
apartheidas. Jis izoliuoja moteris, atima iš jų tai, už ką buvo kovojama ilgus metus lygias
teises į viešąjį gyvenimą. Kurti zonas tik moterims nėra problemos sprendimas. Užuot
kūrus getus, reikia protingai keisti įstatymus, sako aktyvistės.

Daugumoje arabų šalių seksualiniai priekabiavimai nėra laikomi nusikaltimu. Egipto

parlamentas moterų pastangomis, nes jau yra moterų deputačių, dar tik ruošiasi už tokį
įstatymą balsuoti, ir jis bus pirmas visuose musulmonų kraštuose. Kol priekabiavimas bus
prilygintas nusikaltimui, galioja senos elgesio viešoje vietoje taisyklės. Jeigu vyras pakliuvo,
buvo apskųstas ir teismo patrauktas atsakomybėn, bet turi laiko, pinigų ir gerą advokatą,
jam nieko nenutiks.

Nuha Rušdi, kuriai prieš dvejus metus nepažįstamas vyras graibstė už krūtinės, vis
dėlto laimėjo bylą. Užpuolikas gavo trejus metus kalėjimo ir turės sumokėti baudą. Bet
tokia byla pirma ir kol kas vienintelė.

Visi sociologai sutinka, kad net priėmus daug griežtesnius įstatymus mažai kas
pasikeis. Viena iš priežasčių, dėl kurių daugėja priekabiavimų, arabų vyrai užspeisti į
kampą. Jie įstumti į nepavydėtiną padėtį, bet išeities neturi. Stokoja pinigų ir negali vesti.

Egipte vyrai dabar dažnai veda tik sulaukę 35 metų, nes vesdamas musulmonas turi
sumokėti vestuvinę dovaną. Ir kuo aukštesnė socialinė nuotakos šeimos padėtis, tuo
didesnė išmoka. Jeigu šeima turi keturis sūnus, pinigų dažnai užteks tik pirmoms
vestuvėms, na, pirmoms dviem. Kitiems sūnums teks palaukti. Be nuotakos išpirkos (mahr),
dar reikės iškelti puotą, ji trunka kelias dienas, pakviečiami keli šimtai svečių.

Bent pusė vyrų islamo šalyse tvirtina, kad vyrai nekalti dėl priekabiavimų, tai moterys
juos provokuojančios.

Moterys irgi toli gražu nėra laisvos nuo prietarų. 67 procentai Egipto moterų
pripažįsta, kad vyras turi teisę mušti žmoną, nors jos kaltė būtų tik ta, kad kalbėjosi su
nepažįstamuoju. Tik 2 procentai užpultų moterų kreipiasi į policiją. Dažniausiai
policininkai pajuokia auką arba šlykščiai komentuoja jos elgesį. Viena egiptietė pasakoja:
„Kai einu pro vyrų būrelį, rankinę laikau tarp savęs ir jų. Ausyse visada ausinukai, kad
negirdėčiau jų blevyzgų. Išmokau juos atstumti, net jiems užvožti. Pati degu iš gėdos, bet
būna dar blogiau, jeigu kreipiuosi pagalbos į policininką. Paprastai jis mane pasiunčia
toliau arba pats ima čiupinėti. O kai kartą dėl to pasiskundžiau aukštesnei policijos
vadovybei, išgirdau atsakymą juk nieko ypatingo neatsitiko."

Egipto valdžia ilgai nekreipė dėmesio į tas bėdas. Bet diduma Egipto pajamų iš
turizmo; taip lopomos valstybės biudžeto skylės, ir vyriausybė rimtai susirūpino šalies
įvaizdžiu, nes ėmė grėsti, kad užsieniečių turistų sumažės. Turizmo ministerija visoje šalyje
pradėjo kampaniją, raginančią nekibti prie užsieniečių.

Sukūrė filmuką ir kasdien rodo per televiziją. Tipiška scena Kairo turguje: egiptietis
vyras įkyriai kimba prie turistės iš užsienio. Išsigandusi moteris pabėga. Diktorius sako:
„Jeigu priekabiauji prie svečių iš užsienio, ne tik tu prarandi. Praranda visa mūsų šalis." Gal
filmukas ir padės, nors kol kas niekas nesikeičia. Pats mačiau: eina viena, dvi arba net ir
trys šviesiaplaukės plikomis blauzdomis ir nepridengtomis galvomis, o iš visų pusių girdėti
šnypštimas: „Natašša, Natašša!" Ir keli žodžiai darkyta anglų arba rusų kalba.

Ta proga patarsiu lietuvaitėms, jeigu paklius į nemalonią padėtį: nė žodžio rusiškai. Ir

drąsiai, garsiai šaukite: „Turizm polis!" Kai kuriose arabų šalyse tai padeda kaip burtai. Net
užgrūdinti taksi vairuotojai bijo turizmo policijos.

Filmukai ir kitos priemonės gal kiek padės, bet atkreipkite dėmesį: minėtame siužete
nėra nė žodžio apie Egipto moteris. Tik: „Nekibk prie užsienietės."

Nieko nuostabaus, kad Egipte labai madingos karatė pamokos, o moterų rankinėse
būtinai yra balionėlis su ašarinėmis dujomis arba dujinis pistoletas. Užpernai ponioms ir
panelėms buvo išduota 500 leidimų nešioti šaunamąjį ginklą. Tai visiška naujiena toje
šalyje.
 KARAS MOTERIMS
Visi esame didelio, sunkaus karo dalyviai, tik to nepastebime. Neturiu omeny konfliktų
su musulmonų ekstremistais tai niekai. Per pastarąjį šimtmetį tame tyliame ir
nepripažintame kare žuvo maždaug 200 milijonų žmonių daugiau negu per Pirmąjį ir
Antrąjį pasaulinius karus kartu sudėjus.

Suvedant Žemės rutulyje gyvenančių žmonių balansą, skaičiai nesutampa. Kompiuteris

kasmet nurodo, kad yra klaida: moterys vidutiniškai gyvena ilgiau negu vyrai, vadinasi,
pasaulyje jų turėtų būti daugiau. Tačiau taip nėra. Kai kuriose mūsų planetos vietose
moterys išgaruoja kaip dūmas. Indijoje nesuprantamai dingo 100 milijonų moterų. Kinijoje
trūksta arba dėl nežinia kokių priežasčių negimė, arba gimusios dingo apie 200 milijonų.
Pakistane, kuris mažesnis už tas dvi valstybes, dingusių moterų ir mergaičių nuošimtis dar
didesnis.

Tik nemanykite, kad čia dėl kokių nors ypatingų Azijos gyventojų biologinių savybių.
Keralos valstijoje, tai pietinis Indijos kampas, gyventojai rasės požiūriu tokie pat indai kaip
visoje šalyje, bet raštingumo lygis ten labai aukštas 90 procentų. Toje valstijoje berniukų ir
mergaičių gimsta ir išauga maždaug vienodai.

Žinome priežastis. Kai paaiškėja, kad nėščios moters įsčiose yra mergaitė, daugelyje
valstijų daromi abortai, kartais labai vėlyvi.

O jeigu mergytė tąkart ir išgelbstima, dar nėra garantijų, kad ji gyvens. Ją maitina,
prižiūri daug prasčiau negu berniukus. Kinijoje dėl to kas savaitę miršta 800 mergyčių. Bet
ar toms, kurios lieka gyvos, geriau? Žymus Amerikos žurnalistas, Pulicerio premijos
laureatas Nikolas Kristofas (Nicholas Kristof) su žmona, irgi žurnaliste Šerile Vudun (Sheryl
Wudunn) Kinijoje, Kambodžoje, Tailande ir kitose Azijos šalyse aplankė vietas, kur tų
nusikaltimų tirščiausia. Kai sužinojo, kad kaime bus parduodamų į viešnamius mergaičių
turgus, nuvažiavo ten. Kaimelis nebuvo kokiame nors užkampyje, o visai prie sostinės
Pnompenio. Savo knygoje „Pusiaukelė į dangų" autoriai pasakoja, kad aukcione buvo
parduodama vienos mergaitės nekaltybė. Ten buvo ir policininkas, bet jis ne mergaitės
šoko gelbėti jis žiūrėjo, kad mergaitė nepabėgtų. Vienintelis skirtumas tarp to, kas vyko toje
turgaus aikštėje, ir vergų prekybos XIX amžiuje visos tos mergaitės paklius į viešnamius ir
perkopusios dvidešimt visos be išimties mirs nuo AIDS. Turgus nebuvo slaptas. Į prekybą
vergais tose šalyse žiūrima kaip į žemės ūkį.

Tačiau moterų ir mergaičių tragedija ne vien vergų prekyba. Trijuose žemynuose

Azijoje, Afrikoje, iš dalies Lotynų Amerikoje moterys kasdien gyvena mirties baimėje.
Plačiai išsikerojusi paprotinė teisė nužudyti moterį ginant šeimos garbę vien dėl to, kad
kilo įtarimas, gal ji gatvėje pasikalbėjo su kaimynu. Nužudo nebūtinai sutuoktinis. Ranką
pakelti gali ir tėvas, brolis. Mirtim moterys baudžiamos ne tik įtarus neištikimybe, bet ir už
nuostolį šeimos ekonomikai. Visuomenėse, kur nuotaka ateidama į naują šeimą atsineša
kraitį, jo dydis ir vertė aptariami dar iki vestuvių. Būna, kad nuotakos tėvai prižada
daugiau, negu gali duoti. Kai naujos šeimos kantrybė išsenka ir ji nenori ilgiau laukti, marti
žūsta nuplikoma verdančiu aliejum arba sudeginama. Policija savo statistikoje užrašo:
„Buitinė nelaimė." Tokie nutikimai gan dažni Indijoje, Pakistane, Bangladeše. Tai ne kokie
nedideli valsčiai. Tose šalyse pusantro milijardo gyventojų. Egzekucijos pasitaiko ne
kasdien, bet siaubą kasdien patiria milijonai marčių, kurioms tenka baugiai dairytis
nežinant, ką už pusvalandžio sugalvos anyta ar mylimas vyrelis.

Karai tarp valstybių tai masiniai prievartavimai, dažnai žudynės. Prisiminkime, kas
vyko, kai Raudonoji armija žygiavo per Klaipėdos kraštą, Rytprūsius, per Vokietiją. Per
karus Afrikoje Sudane, Zaire viskas kartojasi.

Kiekvieną pavasarį fondas „Assalam Foundation", islamo visuomeninė švietimo

organizacija, Indonezijoje rengia nemokamas mergaičių apipjaustymo akcijas. Motinos
pačios atveda dukrytes ir atiduoda vyresnio amžiaus moterims į rankas. Operacija dalies
lyties organų amputacija vyksta maldos namuose arba mokyklos klasėje. Suolai apdengiami
baltomis paklodėmis. Procedūra trumpa vos pora minučių. Kraujo nelabai daug, bet skauda
nežmoniškai. Po visko genitalijos dezinfekuojamos jodu. Moterys padeda mergaitėms
apsirengti, tos grįžta į laukimo kambarį ir gauna simbolinę dovanėlę vaisių, gal kokį
drabužėlį ir stiklinę pieno. Išoriniai moterų lyties organai dažniausiai nupjaustomi ištisai.
Oficiali statistika 80 atvejų iš šimto. Dar 15 procentų moterų apipjaustoma iš dalies,
išpjaunant klitorį. Atsiprašau jaunimo už tas intymias detales. Ir už tą mano pasakojimo
žiaurumą. Bet privalu žinoti, kokiame pasaulyje gyvename. Dauguma moterų, atvykstančių
iš minėtų šalių į Europą, yra apipjaustytos. Net garsios dainininkės, modeliai.

Kai mūsų merginos nuteka į tas šalis, tarp jų į Artimuosius Rytus, dažniausiai jas irgi
priverčia atlikti tokią operaciją.

Iš kur tas barbariškumas? jokio medicininio ar higieninio pateisinimo nėra.

Penkiolikoje Afrikos šalių moterų apipjaustymą draudžia įstatymas. Bet tai ničnieko
nereiškia, nes apipjaustymo šalininkai tikina, esą ta procedūra daro mergaitę moteriškesnę,
kuklesnę. Jos bus švarios, bus gražios, nes apipjaustymas sumažina jų libido potraukį
vyrams. Neva jos bus ištikimesnės sutuoktiniui. Neapipjaustyta moteris neva netinka į
žmonas. Kvailystė!

Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, apipjaustytų moterų yra 140 milijonų.

Mūsų laikais vergais iš Afrikos jau nebeprekiaujama. XX amžiaus svarbiausias požymis buvo
kova su totalitariniais režimais. Šiame amžiuje neišvengiamai vyks kova už lyčių lygybę
tuose kraštuose, kurie dabar kyla.

Britų medicinos žurnalas „Lancet" rašo, kad į prostitucijos katilą kasmet metama po
milijoną vaikų, viešnamiuose jų šiuo metu 10 milijonų. Tikslių duomenų nėra, nes tarp
plušančių viešnamiuose nelengva atskirti verges nuo atėjusių savo noru (tai yra atvarytų čia
skurdo). Ką gi, galime girtis, kad daug „pasiekėme" skaičiuojama, kad per visą prekybos
vergais laiką į Ameriką išgabenta apie 12 milijonų vergų; šiuolaikinis pasaulis turi beveik
tiek pat sekso vergių.

Viešnamiams būtinai reikia sulaužyti moters dvasią mušant, prievartaujant, grasinant.

Tailande buvo atvejis jautrių prašau neskaityti, kai šeimininkas privertė penkiolikametę
suvalgyti šuns išmatas. Mergaitė prarado bet kokią savigarbą ir bet kokią viltį. Jos mušti jau
nereikėjo.

Kai užsienietis eina tų šalių gatvėmis ir prie jo kimba merginos ir mažos mergaitės, jam
kartais atrodo, kad jos tai daro savo noru. Taip nėra.

Indijoje motinos skiepija dukras daug rečiau negu sūnus skiepai kainuoja! Dukterys
vežamos į ligonines tik kritiniais atvejais, todėl jų miršta du kartus daugiau negu berniukų.

Nemanykit, kad visa tai vyksta tik ten, kur juodaodžiai, rudaodžiai ar įžambiaakiai. Kai
Rytų Europoje subyrėjus komunizmui buvo uždarytos niekam nereikalingomis tapusios
įmonės, nusikaltėlių grupuotėms atsivėrė plačios veiklos dirvos. Ypač ryškiai tai matyti
Rumunijoje, Ukrainoje ir Lietuvoje. Antras veiksnys globalizacija ir vizų sistemos
supaprastinimas. Mūsų tėvai laikėsi namų. Dabar bet kam lengviau nuvažiuoti į didmiestį
arba į tolimą šalį, negu mūsų tėvams prieš pusamžį į arčiausią turgų. Panelė iš Nigerijos,
kurios motina niekada nebuvo apleidusi savo genties, arba lietuvaitė iš mažo miestelio
šiandien per kelias valandas gali atsidurti Italijos viešnamyje.

Trečias veiksnys AIDS. Atrodo, ta liga ir jos baimė turėtų stabdyti prostituciją. Ne.
Vyrai, bijodami užsikrėsti, ieško jaunučiukių mergaičių. Azijoje ir Afrikoje tikima: jeigu turi
tą baisią ligą, vienintelis būdas išsigydyti permiegoti su nekalta mergaite.

Žmogžudžiai.
 NĖŠČIOS TURISTĖS
Policininkų lydimi statybos inspektoriai į pirmą namą ilgoje eilėje mažų, sujungtų
namukų San Gabrielio mieste Kalifornijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ir iškart
suprato kažkas negerai.

Apylinkės gyventojai skundėsi dėl triukšmo ir keistų dalykų į tą virtinę namų tai
atvykdavo, tai iš jų išvykdavo labai daug moterų, tarp jų daug nėščių. Kai policininkai ir
inspektoriai į pirmą namą, pamatė eilę pigių pintų lopšelių, vaikų vežimėlių su kūdikiais ir
keliolika moterų, žindančių vaikus, vystančių juos arba sūpuojančių.

Viskas greitai paaiškėjo. Kvartalas jau senokai buvo tapęs motinystės turizmo centru.
Moterys iš Kinijos moka dešimtis tūkstančių dolerių, kad galėtų pagimdyti savo vaikus
Jungtinėse Valstijose. Pagal šios šalies įstatymus jos teritorijoje gimęs vaikas, nesvarbu, kas
jo tėvai, automatiškai įgyja Amerikos pilietybę.

Pagimdžiusios užsienyje, Kinijos pilietės turi ir kitą joms labai svarbų pranašumą.
Kinijos įstatymai porai leidžia turėti tik vieną vaiką. Ką nori daryk, bet tegali būti vienas.
Tačiau Kinijos įstatymai negalioja užsieniečiams, nors tas užsienietis poros savaičių
kūdikis.

Kalifornijos inspektoriai ir policininkai nelabai daug ką galėjo padaryti. Jie tik privertė
uždaryti tuos privačius namus, nubaudė jų savininką Dvaitą Čangą (Dwight Chang) 800
dolerių bauda, o moteris su kūdikiais perkėlė į artimiausią motelį.

Gimdymo namuose, o gal reikia sakyti gimdymo fabrike, surastos moterys negyveno
skurde ar purve. Namai buvo kruopščiai prižiūrimi, inspektoriams buvo sunku prikibti. Jie
apkaltino namų administraciją tik tuo, kad per daug gimdyvių ir kūdikių gyvena neleistinai
ankštose patalpose. Bet inspektoriai taip ir nepajėgė suskaičiuoti, kiek ten galų gale buvo
mamyčių ir kiek vaikelių.

Šiuo metu visoje Amerikoje karštai diskutuojama apie imigraciją į šalį, apie tai, kad
sparčiai keičiasi Amerikos gyventojų odos spalva. Yra politikų, kurie reikalauja panaikinti
14-ą Konstitucijos pataisą, automatiškai suteikiančią JAV pilietybę kiekvienam vaikui,
gimusiam JAV teritorijoje. Ta pataisa ypač piktnaudžiauja skurdžios ateivės iš Lotynų
Amerikos. Būdamos nėščios nelegaliai prasmunka į Jungtines Valstijas, pagimdo ir jau
nieko joms nepadarysi.

Tačiau San Gabrielio moterys buvo palyginti pasiturinčios. Kai kurie to gimdymo
fabriko kambariai buvo erdvūs, kiti ištaigingi spintos, ryžių virtuvai, šaldytuvai ir net
sūkurinės vonios. Buvo matyti, kad gyventojos neblogai aprūpintos. Liko paketai
gimdyvėms duodamų vitaminų, skardinės pieno miltelių mišiniui naujagimiams ruošti ir
šūsnys nuotraukų vis moterys, laikančios rankose naujagimius. Jos atvyko ne vargo atvytos.
Dar daugiau jos atvyko visiškai legaliai, su turistų vizomis. Paaiškėjo, kad pagimdžiusios su
kūdikiu jos grįžta į Kiniją, veždamosi ir tokį vertingą jo gimimo liudijimą.

Imigracijos žinybos valdininkai sutrikę pripažįsta, kad neįmanoma net apytiksliai

pasakyti, kiek plačiai Amerikoje išplitęs gimdyvių turizmas. Kinijos ir Pietų Korėjos spauda
mirga nuo reklamų, siūlančių visą išvykos paketą gydytojus ir akušeres, draudimą, globą po
gimdymo. O Niujorke turkų bendrovės valdomas viešbutis „Marmara“ kviečia moteris
apsigyventi pas juos mėnesiui. Kai reikės, nemokamai gaus vaiko vežimėlį. Aiškiau
nepasakysi.

Kai buvo aptikti slapti gimdymo namai San Gabrielyje ir paaiškėjo platūs ten daromo
verslo užmojai, Amerikos politikams kilo įtarimas: gal toks atvejis ne vienintelis? Gal
gimdyvių turizmas masinis reiškinys, gal jis apima visą šalį ir tokių kompleksų joje daug?

Amerikos vyriausybė nelabai ir ne visada žino, kas šalyje darosi. Šia tema yra tik 2008
metų oficiali statistika. Tais metais užsienietės Jungtinėse Valstijose pagimdė 7462
kūdikius. Tai būtų tik mažas nuošimtis, nes amerikietės tais metais pagimdė 4 milijonus
vaikelių.

Specialistai nesutinka. Jie tvirtina, kad užsienietės Amerikoje pagimdė dešimt, o gal ir
penkiolika kartų daugiau, negu rodo oficiali statistika. Tie patys imigracijos klausimų
specialistai aiškina, kodėl pasiturinčios kinės taip energingai siekia gauti savo vaikams JAV
pasus. Be jau minėtų priežasčių, gali būti dar viena.

Kinija patyrė tiek daug pokyčių ir pertvarkų, kad moterys nori turėti draudimo polisą,
jeigu tektų bėgti iš Kinijos. O vaikas, kai jam sukaks 21 metai, turės teisę kreiptis į Amerikos
žinybas ir reikalauti pilietybės savo tėvams.

Amerikos valstybės departamentas uždraudė atsisakyti duoti vizas tik dėl to, kad vizos
prašanti moteris nėščia. Negalima atsisakyti. Būtų diskriminacija, sako ponia Hilari
Klinton, Valstybės departamento vadovė.

Be abejo, Amerikoje nevisi tokie minkštaširdžiai. Vienos organizacijos, siekiančios

griežčiau kontroliuoti imigrantus, vadovas Markas Krikorianas sutrikęs. Norėtų pakeisti
padėtį, bet nežino, kokias priemones siūlyti. Jis sako, kad tos kinės nedaro nieko neteisėto,
įstatymų nepažeidžia, bet jos daug blogiau už nelegalias, pogrindines imigrantes.
Nelegaliosios pagimdo vaiką, jį užregistruoja, jis Amerikoje auga, pritampa, įsilieja į
visuomenę. O kinės ir kitos, atvykusios teisėtai, išsiveža žmogų, kuris turi neribotą teisę bet
kada grįžti. Tai jau visai kita situacija. Ji net gali tapti pavojinga.

Amerikiečiai susivokė, kad San Gabrielio miestelis jis 35 kilometrai į rytus nuo Los
Andželo per porą metų labai pasikeitė. Išaugo, tapo svarbia imigrantų iš Azijos sambūrio
vieta. Net dideliuose prekybos centruose užrašai kiniškai arba vietnamietiškai. Visur
rytietiškos arbatinės. Pagrindinis gyventojų verslas paslaugos laikiniesiems gyventojams.
Masinio gimdymo namų, tokių kaip tas, kurį valdžiai teko uždaryti, nedaug, tik keli. Tačiau
tai neatspindi tikrosios padėties. Vietos gyventojų šeimos irgi priima busimąsias gimdyves,
nors ne daugiau kaip po penkias į butą. Kiek tokių geradarių yra, niekas negali susigaudyti.

Būna, kad bute ar mažame namuke gyvena ir 40 žmonių bet vyrų. Tai kita istorija. Jie
dirba ir siunčia namo pinigus.

„New York Times" praneša, kad muitinių ir imigracijos žinyboms kol kas pavyko
patikrinti tik pietinę Kaliforniją. Surado nemažai tokių gimdymo fabrikėlių. Bet niekur
negalėjo prie nieko prikibti. Viskas legalu.
 ŠVEDIJA STEIGIA SEKSO MINISTERIJĄ
Jeigu švedija nebūtų mūsų kaimynė, o švedai protinga tauta, turinti išmintingą
vyriausybę, nesiryžčiau rašyti apie tai, ką neseniai sužinojau. Bet kaimyną reikia pažinti. Be
to, laikui bėgant gali paaiškėti, kad jie teisūs.

Švedijoje ruošiamasi įsteigti sekso ministeriją. Ten jau yra labai įtakinga Seksualinio
švietimo draugija. Kaip tik ji ir jos pirmininkė Osa (Asą) Regner to reikalauja, o ministrų
kabinetas pripažino, kad tokią ministeriją įkurti įmanoma, kad klausimas rimtas ir jį reikia
apsvarstyti. Nes seksas tai politika, pareiškė ponia Regner. Ji sako, kad žmogaus teisės ir
galimybės lytinės sveikatos, žmonių reprodukcijos srityse įvairiose Švedijos vietovėse
skirtingos ir tuo busimoji sekso ministerija turės pasirūpinti. Anot jos, diskriminuojami ne
tik homoseksualai, bet ir kiti piliečiai, ypač jaunimas. Kas nors vyriausybėje, sako ponia,
turi būti už tai atsakingas, turi koordinuoti valstybės politiką. Daugeliui žmonių, kai jie
mylisi, gresia įvairios pasekmės, o jie to nežino. Gotlando saloje, ji Baltijos jūroje, beveik
tiesiai priešais Rygą, vienam seksualinės pagalbos kabinetui tenka 8 tūkstančiai jaunuolių,
o visoje šalyje vidutiniškai 5 tūkstančiai. (Ak, kokia baisi problema! Gerai būtų, kad mes tik
tokių rūpesčių turėtume.)

Tabletės nuo nėštumo daugelyje apskričių jaunuolėms dalijamos veltui, bet Gotlande
merginai per metus už jas tenka išleisti 300 kronų, labai rimtu balsu aiškina susirūpinusi
ponia. Tai beveik šimtas litų. Todėl Gotlando saloje daug abortų 34 tūkstančiui moterų, o
Švedijos vidurkis tik 22.

Gotlande rūpesčių turi ne tik jaunimas. Jei saloje lesbiečių pora nori turėti savo vaikelį,
o vyrų nepripažįsta, už dirbtinį apvaisinimą turi pakloti 10 tūkstančių kronų. Tačiau vyro ir
moters pora už tokią operaciją moka daug mažiau. Be to, tą sumą pora gali atskaityti iš
sumokamų mokesčių. Kitaip tariant, savo rūpestį užkrauti valstybei. Dėl to, sako ponia
Regner, Gotlande plinta venerinės ligos ir ŽIV.

Ponia Regner pasakoja, kokius dar baisius vargus patiria švedai.

Pagalbą neįgaliesiems Švedijoje turi teikti lėnų landstmgai (taip Švedijoje vadinamos jų
savivaldybės). Jų žmonės, jie ir atsakingi. Bet yra tokių savivaldybių, kurios nepripažįsta
vienos ar kitos rūšies seksualinio neįgalumo (esą tai joks neįgalumas), todėl tokiam
kenčiančiam žmogui savivaldybė neprivalo padėti. Geteborgo teismas neseniai turėjo
pamokyti vietos savivaldybę, kad pagalba ir finansinė parama žmonėms, kurie
piktnaudžiauja seksu tokių yra ir vyrų, nė kiek ne mažiau ir moterų, turi būti teikiama
lygiai taip pat, kaip ji teikiama narkomanams arba liguistai įjunkusiems į azartinius
lošimus, arba dar kitokiems nelaimėliams. Visų teisės vienodos, pareiškė teismas. Tas pats
teismas kito lėno valdžią vakarinėje Švedijos pakrantėje privertė nupirkti viagros tablečių
30 metų vyrui, kuris, vartodamas narkotikus, tapo impotentu. Seksas turėjo padėti jam
išsivaduoti nuo narkotikų ir grįžti į sveiką gyvenimą. Pagal Švedijos įstatymus lėno
vadovybė privalo rūpintis, kad jos pilietis turėtų minimumą viso to, ko reikia gyvenimui,
vadinamąjį būtinų dalykų krepšelį. Teismo nutarimu vietos valdžia privalėjo į tą krepšelį
įtraukti ir vaistų erekcijai sukelti, jeigu jos piliečių porą ištiko tokia bėda.

Vietos valdžiai teko su tuo sprendimu susitaikyti. Jos atstovei poniai Henrietai Niuberg
buvo neaiškus tik vienas klausimas, rašo švedų laikraščiai: o kokį sueičių dažnumą
landstingas turi užtikrinti?

Klausimas dalykiškas ir klausiama labai švediškai.

Yra ir kita bėda. Tų vaistų valstybė nekompensuoja. Švedų impotentai dabar reikalauja,
kad valstybė juos finansiškai remtų.

Ponia Regner skelbia, kad seksualumas tai ne tik privatus poros, užsidariusios
kambaryje ir užtraukusios užuolaidas, reikalas. Tai visas problemų ratas, jis apima tokius
klausimus kaip lygybė, sveikata, teisė pačiam spręsti savo kūno ir gyvenimo klausimus. Į tą
ratą patenka ir patikimos informacijos stoka, kontraceptinių priemonių prieinamumas,
nėštumo klausimai, iškylantys, kai to sieki ir kai to nori išvengti.

Niekam negali būti trukdoma reikšti savo polinkius, dėsto ponia savo reikalavimus
vyriausybei. Dėl to niekas neturi patirti diskriminacijos ar persekiojimo. Ir niekas neturi
teisės versti imtis sekso.

Švedijoje išprievartavimo sąvoka labai plati. Laikoma prievartavimu, jeigu vyriškis

labai įkalbinėja arba tą daro piktu balsu, arba gąsdina. Atvirai kalbant, jau darosi neaišku,
kur nubrėžti liniją. Humoristai švedų spaudoje ir tinklaraščių autoriai juokauja, kad reikia
turėti raštišką moters sutikimą, o dar geriau jį patvirtinti pas notarą. Galime juoktis, bet
australui Džuljanui Asandžui (Julian Assange) visai ne juokai. Asandžas tai tas, kuris sukūrė
dabar visur skambantį interneto portalą „WikiLeaks“ ir paskelbė slaptuosius Amerikos
kariuomenės ir diplomatijos dokumentus. Bet jį Londone buvo pasodinę į kalėjimą ne už
valstybinių paslapčių paviešinimą, o pagal Švedijos policijos išduotą tarptautinį arešto
orderį. Dėl ko išduotas orderis? Dvi švedės apkaltino Asandžą išprievartavimu. Nėra jokių
įrodymų, nėra sumušimo ar kitokių prievartos žymių. Moterys tvirtino, kad Asandžas
panaudojęs psichologinę prievartą. To užteko. Pagal Švedijos įstatymus tai irgi prievarta.

Babilono stebuklai. Bet kai ilgiau pamąstai o gal moterys geriau žino? Gal joms viskas
kitaip atrodo?

Švedijoje moterų valdžia. Gal tai, kas buvo tinkama prieš penkiasdešimt metų
pamiškėje karštą vasaros naktį, dabar jau nedora?

Švedija buvo pirma demokratiška šalis, uždraudusi prostituciją ir tą draudimą gan

sėkmingai įgyvendinusi. Padarė paprastai. Baudžia ir iškelia į dienos šviesą ne moterį nes ji
nekalta, ji skursta arba ji narkomanė, arba ją privertė, o jos klientą. Švedijoje iškart beveik
dingo ne tik prostitucija, bet ir prekyba moterimis.
 Opozicija vis tiek nepatenkinta. Kritikuoja vyriausybę už tai, kad neseniai
pirmininkaudama Europos Sąjungai nepasinaudojo proga ir nepareikalavo, kad seksualinė
laisvė, teisė į abortą, vienos lyties žmonių vedybų legalizavimas, kitų pažiūrų žmonių
toleravimas būtų visų ES valstybių politikos pagrindas.

Įdomu, kokia būtų mūsų Seimo nekaltųjų bernelių, kurie žino, kaip visi kiti turi elgtis,
reakcija?

Švedijos sveikatos apsaugos ir socialinės rūpybos ministrė Marija Larson (Maria

Larsson) piktinasi dėl tų opozicijos socdemų, kairiųjų ir žaliųjų sąjungos reikalavimų. Ji
sako, kad Švedija negali nurodinėti kitoms valstybėms, o pačioje Švedijoje visi tie
reikalavimai įvykdyti. Dar daugiau: Švedijoje ne tik leidžiama tuoktis vienos lyties
žmonėms jiems leidžiama įsūnyti ar įdukrinti vaikus. Tik viena įdomi sąlyga. Lesbiečių pora
gali įsūnyti tik berniuką, homoseksualių vyrų pora tik mergaitę. Ilgai galvos nesukau, kodėl
tokios sąlygos, bet kam tai aktualu, turbūt susigaudys.

Ponia Larson neprieštarauja ir dėl sekso ministerijos steigimo. „Problema yra, tik
reikia ją gerai apgalvoti, sako ji. Įsteigti ministeriją galima. Švedijos vyriausybės struktūra
labai lanksti." Vienam iš ministrų būtų galima suteikti antras, papildomas pareigas ir antrą
titulą. Pavyzdžiui, kultūros ministras turi ir kitų pareigų jis kartu yra ir sporto ministras.

Negalima neigti vieno: švedai rimti, blaivūs žmonės. Kaip nutaria, taip ir padaro. Ir iš
kemsynų jie jau seniai išlindo.

O gal jie visai nėra patrakę?

 ŠVEDIJOS VYRAI ĮPRANTA
Jau seniai žinome, kad skandinavijos moterys, ypač švedės, visose srityse išsikovojo
lygias teises su vyrais. Tik dar neišmokė vyrų gimdyti ir kūdikio krūtimi maitinti.
Nesijuokiu iš tų švedžių, juolab kad švedų vyrai visai ant jų nepyksta. Atvirkščiai, sako, kad
gyvenimas pasidarė turiningesnis ir daug įdomesnis.

Juridiškai lygybė ten jau seniai pasiekta Riksdage (parlamente), vyriausybėje,

valdiškoje tarnyboje, kiek mažiau privačiose kontorose. Dabar siekiama lygybės ir namie, o
tai sunkiau.

Pagal švedų įstatymus, gimusio kūdikio priežiūrai priklauso 13 mėnesių atostogų. Bet iš
jų du mėnesiai tėvo atostogos, ir jos privalomos, jų atsisakyti arba perleisti motinai
negalima. Galima tik daugiau paimti. Motina per tą laiką gali atsipūsti arba kokius nors
egzaminus eksternu laikyti, arba grįžti į darbą. Paaiškėjo, kad vyro nežemina, kad jis gali
išmokti tuos visus beveik visus moteriškus darbelius ir daryti juos ne blogiau negu mamytė.

„The New York Times" pasakoja apie švedą Mikaelį Karlsoną, miškininką ir
medžioklės inspektorių, gyvenantį šalies šiaurėje. Buvęs kariškis turi motorines sniego
roges, du šunis, penkis šautuvus ir mėgsta medžioti briedžius. Tikras vyras ir tikras vikingas
ruda barzda, mėlynos siaurokos žvitrios akys. Į savo išvykas per sniegynus kartais jis ima
žmoną ir jų kelių mėnesių dukrelę, o kartais vien dukrelę specialioje kuprinėje ant
krūtinės. Jai nešalta, jaučiasi labai jaukiai, šunys ją irgi myli. Kai būna namie, Mikaelis
pasikalba telefonu su kaimynais, gyvenančiais už šimto kilometrų. Švedijos šiaurėje kaip
Sibire. Pokalbių temos būdingos šių laikų švedų vyrams: kaip elgiasi briedžiai, kokios žuvys
kimba, kaip vaiką įpratinti sėstis ant puoduko. Mikaelio žmona pripažįsta, kad vyras
įpratino jų kūdikėlį prie tvarkos anksčiau ir geriau, negu ji būtų. Žurnalistės paklaustas,
kaip jam patinka moteriški darbai, Mikaelis gūžteli pečiais: „Visi juos daro.“

Dabar visoje Švedijoje nuo prašmatnių Stokholmo centro gatvių iki atšiaurių miškų
prie poliarinio rato 85 procentai vyrų naudojasi tėvo atostogomis. Tuos, kurie atsisako,
užpuola klausimais šeimynykščiai, bičiuliai ir kolegos. Kitos šalys vis dar ieško būdų, kaip
suderinti gimdyvės teisę į atostogas su jos teise į darbą, o Švedijoje kita bėda kaip užtikrinti
vyrų teisę dirbti namie, auginti kūdikį. Švedų moterys vis dar praleidžia daug laiko su
vaikais keturis kartus daugiau negu vyrai.

Kai kurios moterys apsigalvojo: pirma norėjo, kad vyras daugiau būtų su mažyliais, o
dabar jau ne, varo vyrus į darbą, nori pačios karaliauti namie. Kad taip nebūtų, vyriausybė
žada dar prailginti privalomas tėvo atostogas. Privatininkai irgi įpranta, kad nesvarbu,
vyras ar moteris jiems dirba, vis tiek reikės suteikti atostogų, ir net mato teigiamą pusę
mažiau skyrybų, vaikai auga tvirtesni.

Europos reikalų ministrė Birgita Ohlson (Birgitta Ohlsson) pastebėjo įdomų dalyką.
Mačo tipo vyrai, pasižymintys neandertaliečio savybėmis, jau nustojo būti geidžiamiausiu
partneriu. Moterų žurnaluose nebeužima pirmųjų vietų. Labiau vertinamas vyras draugas.
Ministrė visoje Europos Sąjungoje kietai stumia švedišką modelį, tikisi, kad jis kada nors
bus priimtas.

Ji sako, kad vyrai dabar turi viską gali sėkmingai dirbti, kilti tarnyboje ir kartu būti
gerais tėvais. O minėto miškininko žmona Sofija, ji policininkė, sako, kad vyras jai
labiausiai patinka, tiesiog jaudina, kai eina mišku su šautuvu ant peties ir kūdikiu
kuprinėje.

Vienas mano kolega, Švedijos televizijos žurnalistas, turi jau trečią vaiką ir trečią kartą
ima pusės metų atostogas. „Ir žinai ką? Jeigu atsidurčiau negyvenamoje saloje su žmona ir
Tarzanu, man atrodo, ji pasirinktų mane", sako jis ir šypsosi.

Anksčiau ir Švedijoje nieko panašaus nebuvo. 1974 metais Švedija buvo pirmoji šalis,
kuri vietoj motinystės atostogų įvedė sąvoką „tėvų atostogos" tada vyrai turėjo tik teisę, dar
ne pareigą, gauti tėvo atostogas. Ja naudojosi retas. Į tokius buvo žiūrima skersomis, juos
vadino vystykliukų tėveliais. Vyriausybė turėjo imtis reklaminės kampanijos. Vienoje
televizijos juostoje ant sunkumų kilnojimo čempiono nuogų bicepsų tupi laimingas mažylis.

Švedijoje viskas gerokai kitaip negu pas mus. Jos pramonės gaminiai paklausūs visame
pasaulyje, nes jie novatoriški, kokybė puiki. Gyventojai ne šiandien išpruso, mokslo lygis
ten aukštas. Švedai moka labai didelius mokesčius, vidutiniškai 47 procentus pajamų,
sakyčiau, didžiausius pasaulyje, ir nors nepatenkinti niurzga, moka tuos mokesčius
neišsisukinėdami. Nes žino, kad mokesčiai grįžta dėl jų valstybėje gera tvarka. Vaikų
darželiai stipriai biudžeto remiami, auklėtojų algos juose pasakiškai didelės, todėl tose
įstaigose dirba ne tik moterys, bet ir jauni vyrai. Puikiai susitvarko. Į darželį priimami
metukų vaikai. Už senukų priežiūrą, nors prižiūrėtų artimi giminaičiai, valstybė irgi moka.

Po vaiko priežiūros atostogų tiek tėvas, tiek motina pagal įstatymą gauna tokį pat
darbą, kokį dirbo anksčiau, tačiau kol vaikas nepradės eiti į mokyklą, abudu tėvai dirba tik
po šešias valandas per dieną.

Švedai sako, kad valstybė ir visuomenė yra šeimos atspindys. Vienintelis būdas pasiekti
darnos ir daugmaž lygybės visuomenėje tai pasiekti darnos šeimoje. Todėl tėvo atostogos
vaikui prižiūrėti, sako jie, taip svarbu. Jeigu tėvas neima tėvystės atostogų, 13 mėnesių
mokamos atostogos vienu mėnesiu sutrumpinamos.

Ir vis dėlto tas, kas turi savo verslą, kaimiečiai ir imigrantų vyrai retai ima tėvystės
atostogas. Bet aukštąjį mokslą baigusios poros dabar dažnai atostogas dalijasi po lygiai.
Daroma taip: vieną mėnesį namie lieka mama, kitą tėtis, kad nė prie vieno iš tėvų vaikas
labiau nepriprastų ir kad darbe jo arba jos pareigos nebūtų per ilgai apleistos.

Problemų, be abejo, vis tiek netrūksta, ir jų daug. Kuo moters padėtis darbe aukštesnė,
tuo labiau jos elgesys šeimoje primena vyrų elgesį: labai nedaug aukšto rango vadovų ima
tėvystės atostogas. Lygiai taip pat daro aukštą padėtį pasiekusios moterys.

Švedija, palyginti, nedidelė šalis, 9 milijonai, šitokį strateginį sprendimą daugiau

moterų įtraukti į darbą priėmė šeštajame dešimtmetyje, per ekonominį pakilimą. Kitos
šalys pasielgė kitaip jos plačiai atvėrė vartus imigrantams iš Afrikos ir Azijos. Dėl to dabar
turi sunkumų. Gimstamumas Europoje mažėja, vyriausybėms tenka rinktis: arba dar plačiau
atverti duris ateiviams, arba eiti Švedijos keliu.

Reikia pasakyti, kad Švedija irgi leidžia imigraciją į savo šalį, ir didelę, bet tai daro iš
geros širdies, įsileidžia daugiausia žmones, kuriems jų tėvynėje gresia žūtis, kalėjimas arba
jie persekiojami už įsitikinimus. Imigrantai nėra Švedijos ekonomikos ramstis kaip
Vokietijoje, Prancūzijoje ar Anglijoje.

Jungtinės Valstijos turbūt niekada netaikys švediško modelio. Amerikoje mokesčiai

mažesni, šeimoms ir vaikams ji negalėtų skirti tiek biudžeto pinigų, be to, amerikiečiai
liguistai nepriima jokio valstybės kišimosi į šeimos reikalus. Iš kitų šalių tik Portugalija
įvedė privalomas atostogas tėvui bet tik vieną savaitę. Islandija daro kitaip trys mėnesiai
atostogų tėvui, trys motinai ir dar tris mėnesius pasidalykit kaip norit.

Švedijos kelias yra tas, kuriuo anksčiau ar vėliau teks pasukti visoms civilizuotoms
tautoms. Vokietija, rodos, didelė šalis, 82 milijonai gyventojų, nuo 2007-ųjų irgi )au pradėjo
diegti švedų patirtį. Ten vaikui gimus duodamos keturiolikos mėnesių mokamos atostogos,
iš jų du mėnesiai tėvui. Per porą metų tas atostogas imančių vyrų nuošimtis padidėjo nuo 3
iki 20 procentų. Jei jau vokiečiai išmoko keisti sauskelnes ir gaminti maisto mišinius, tai
toks likimas laukia ir visų kitų.

Švedija greitai žengs dar vieną žingsnį, ir tėvo atostogos bus jau keturi mėnesiai. Šalies
politikai pripažįsta, kad daug kam tai atrodo kraštutinumas. Spauda cituoja buvusios
Švedijos socialdemokratų vadovės Monos Sahlin žodžius: „Kartais politikai turi eiti
visuomenės priekyje, eiti toliau ir mąstyti greičiau negu visa tauta." Ji priminė, kaip
nepalankiai buvo sutiktas pirmas žingsnis, kai tėvui buvo suteiktas vienas mėnuo atostogų.

Atsirado nauja aplinkybė. Turintys paklausią specialybę žmonės anksčiau žiūrėdavo,

koks darbdavys jiems geriau mokės. Dabar žiūri o kuris darbdavys suteikia šeimai geresnes
sąlygas? Darbdaviai tą pajuto ir siūlo lanksčias darbo valandas, darbuotojai paleidžiami, kai
vaiką reikia paimti iš mokyklos, su sąlyga, kad darbą jie padarys namie. O darbdaviai, kai
trumpam atsilaisvina darbo vieta, gali išmėginti kitus darbuotojus.

Ir dar viena aplinkybė.

Švedės atkakliai grūmėsi už lygybę, išsikovojo ją, o dabar dažnai sako vyrui: „Man taip
patinka tas mūsų vaikelis! Geriau tu eik į darbą, o aš pabūsiu su juo keletą mėnesių ilgiau."
 VYRŲ DAUG, VYRŲ NĖRA
Kas lemia embriono, vos užsimezgusios gyvybės, lytį? Mikroskopinis genas SRY
pradeda šurmuliuoti jau aštuntą savaitę, jeigu gemalui lemta būti vyriškosios giminės. Tuoj
pat tame sliekelyje atsiranda kiaušiukų pora, ir jie gamina hormoną testosteroną, kuris kuo
rimčiausiai pradeda formuoti būsimą kūną ir protą ne pagal kokį nors kitokį, o tik pagal
vyro projektą. To hormono įsakymu atsiranda maža varpelė, sėkliniai latakai ir visa kita.
Netrukus berniukas jau atrodo kaip berniukas, ir galvos kaip berniukas, kai tik pradės
galvoti.

Čia turiu padaryti vieną iš pažiūros netaktišką pareiškimą, teisybė svarbiau negu
mandagumas: vyrų ir moterų smegenys iš tikro skirtingos. Moterys turi daugiau nervinių
ląstelių tose smegenų vietose, kurios atsakingos už kalbą, jos kalba dvigubai daugiau už
vyrus, kūdikystėje irgi prakalba anksčiau. Ir pilkosios medžiagos moterų galvose yra
daugiau. Vyrų smegenų pusrutuliai truputį asimetriški ir blogiau tarpusavyje
bendradarbiauja. Dėl to vyrai mažiau linkę į empatiją, rečiau įsijaučia į kito asmens būseną.
Jie labiau linkę į agresiją, skuba peštis ir dominuoti.

Vyriškųjų hormonų fabrikėlis gamybos nenutraukia beveik iki vyro mirties, tik jų lygis
organizme būna nevienodas. Rungiantis su kuo nors ar mušantis į organizmą jų
pumpuojama daug, dėl to atsiranda jėgų, labiau susitelkiama, atsiranda daugiau šansų
nugalėti. Žaidžiant pakyla net šachmatininkų testosterono lygis. Jeigu vyras laimi, aukštas
testosterono lygis išlieka. Jeigu pralaimi tas lygis krinta. Greičio viršijimas vairuojant
automobilį, apskritai rizikingas vairavimas būdingas vyrams, kurių organizme neužtenka
vyriškųjų hormonų. Rizikuodamas jis siekia, kad jų būtų gaminama daugiau. Blogai daro.
Yra kitų būdų pakelti testosterono lygį organizme.

Visa tai biologinis veiksnys. Bet turbūt esate girdėję moterų skundus, kad vyrų daug, o
tikrų vyrų nėra. Nors skaičiuojant galvas vyrų ir moterų santykis vis toks pat, tačiau vyriškų
vyrų, tų, kuriems testosterono į valias, trūkumas jaučiamas. Gal moterys ne be priežasties
skundžiasi? Todėl griebkime jautį už ragų.

Kas yra vyriškas vyras, kokia moteris moteriška, ir kodėl per pastarąjį šimtmetį tos dvi
lytys vis labiau panašėja viena į kitą ir dėl to vis labiau irzta?

Vyras yra kryptingas, mato tikslą, dažniausiai tik vieną, jam sunku atsitraukti ir
žvalgytis į šalis. Taip yra todėl, kad jis milijonus metų buvo medžiotojas ir karys. Jis turi
laikytis duoto žodžio, tesėti pažadus. Per visą gyvenimą jam reikia išmokti daug daugiau
negu moteriai.

Jis privalo nors ne visi tą prievolę atlieka grūdintis, mankštintis. Jis palyginti lengvai
atsižada, jeigu ko nors tenka atsižadėti, tarkim, jam lengviau priprasti prie menkesnio
valgio.
 Moteris kitaip. Ji iš prigimties turi daugiau gebėjimų. Penkerių metų mergaitė
atmintinai padeklamuoja daug eilėraščių, jau mokosi ką nors kepti, o svarbiausia jau moka
bendrauti su kitais, žino, ko jai reikia. Berniukui reikia veržtis, lipti, bristi, aukštai
užsikarti, bet jis nežino nei kodėl, nei kam, net nelabai žino kur. Svarbiausia vyro užduotis,
susiformavusi per tūkstantmečius, aprūpinti šeimą. Tada parnešti mamuto straublį, dabar iš
parduotuvės produktų, bet vis tiek juos nupirkti už savo uždirbtus pinigus. Nes vyro
uždirbti pinigai yra skalsūs, o moters pinigai kartais gali ardyti šeimą. Tai užrašyta net vedų
knygose dar prieš penkis tūkstančius metų.

Grįžkime į mūsų dienas. Moteris eina į darbą kaip į mūšį už savo šeimą. Ji kovoja už
didesnį atlyginimą, konkuruoja su kitais, tiek vyrais, tiek moterimis. Ji atlieka ne savo
prigimties misiją, o ši juk auginti, globoti vaikus, mokyti juos bendrauti ir dirbti. Moteris ne
tik dirba, bet dažnai ir uždirba daugiau už vyrą. Būna, kartais net skaičiuoja: ar verta tą
savo vyrą leisti į darbą? O gal tegul sėdi namie su vaikais? Galiausiai ji pradeda didžiuotis
tuo, ką pasiekė, didžiuotis savo užkariavimais.

Puiku, sveikinu ponias, bet visa tai neleidžia vyrui tapti kovotoju, gynėju, parvilkti
namo dramblio koją, tai yra būti tuo, kuo būti šaukia jo prigimtis. Lietuvoje neretas
vaizdelis: vyras nuo pat ryto sėdi prie televizoriaus arba sukiojasi prie alaus kiosko ir
galvoja: „Rytoj eisiu ieškoti darbo. Šiandien jau paskambinau į keletą vietelių." Atrodo, čia
gryna tinginystė. Ne. Atsiskleidžia vyro vienatiksliškumas. Jis moka tik arba dirbti, arba
ilsėtis. O moteris visada siekia karo padėties, kovoti su kuo nors, labai greita ir su savo
vyru.

Taip išryškėja skirtumas tarp protingo ir kvailo vyro. Protingasis supranta, kad su
moterim kovoti neverta, nes dabar ji tvirtesnė. Senais laikais, kai buvo kovojama kardais,
ietimis, turėjai nešioti sunkius šarvus, reikėjo valdyti stiprius žirgus, fiziškai silpnesnės
moterys negalėjo pasižymėti kovoje. Mūsiškė Emilija Pliaterytė ar prancūzaitė

Joana Arkietė išimtys. Dabar vyrai, matydami savo karingą ponią, kuri turi ginklų
visiems atvejams, pasiduoda ir tyso ant sofos arba pagriovy. O moterys toliau tobulina savo
kovos būdus. Sporto salės jų pilnos. Mokyklose mergaitės mokosi geriau. Kai kuriuose
aukštųjų mokyklų fakultetuose žurnalistikos, teisės, medicinos, pedagogikos vyrų jau
mažuma. Net Karo akademijoje. Pažiūrėkite į kvalifikacijos kėlimo seminarus: moterų du
trečdaliai arba dar daugiau.

Ir moteris dar ne visus savo ginklus paleidusi į darbą. Jeigu nebijotų paleisti į darbą to,
kuo stipri nuo gimimo, savo prigimtinių galių švelnumo, atjautos, pasiektų daug daugiau.
Pasiektų visko. Net jos vyras darbo mikliau ieškotų. Dabar moteris rėkia: „Kelinta diena
drybsai! Žiūrėk, žmonės gatvę grindžia, o ne skundžiasi, kad nėra darbo!" Ir dar priduria
porą keiksmažodžių. Ji stovi vyriška poza. Dėl to nei pati laiminga, nei gali ko nors
pasiekti. Liks kaip buvę.

Ne rėkti ant vyro reikia. Užuot rėkusi, žmona turėtų paverkti: „Šaldytuvas tuščias, ką
vaikams duosime?" Tokia netekusi vilties, bejėgė... Jis atsikeltų ir eitų darbo ieškoti, kai tik
tuo jos švelnumu ir bejėgiškumu patikėtų.

Kai kieme atsiranda antras gaidys, juodu mušis, ir vienas bus išvytas. Bet kai pasirodo
agresyvi višta, nesiliaujanti komanduoti, gaidys ją būtinai puola ir dažniausiai mirtinai
užkapoja. Gyvūnų gyvenimas, žinoma, šimtus kartų primityvesnis už žmonių. Bet jis gali
padėti mums šį bei tą suprasti.

Visa visuomenė keičiasi, nors atrodo, kad nelaimės užgriuvo tik mane ir mano šeimą.
Ir visuomenė nenustos keistis. Prieš tūkstančius metų valdovės buvo moterys. Jos buvo
deivės, jų skulptūrėles tašė iš kaulo ir akmens. Jos buvo motinos, vaikai tik jas pažinojo, nes
tėvas keli tėvai retai pasirodydavo.

Kai žmonės ėmė dirbti žemę, kai tapo sėslūs, susiformavo šeima. Tada ėmė dominuoti
vyras, nes raumenys buvo svarbiausia. Lietuvoje prieš Pirmąjį pasaulinį karą geriausias
kąsnelis buvo duodamas tėvui, nes jis maitintojas, išlaiko šeimą, jį visais įmanomais būdais
reikia palaikyti. Dabar jam išvis retai tenka geras kąsnis, greičiau vaikui, kartais net šuniui,
bet ne tėvui. Hierarchinė struktūra suiro, prigimtinis tėvo vaidmuo, jo šventumas dingo.
Liko tuštuma. Nebežinom, kaip turi elgtis vyras, kaip moteris, ir niekas mums šito
nepasakys. Aišku tik viena: viskas keičiasi, ir kiekvienas turi galvoti savo galva.

Tai prasidėjo ne šiandien ir ne vakar. Kiekvienoje šalyje kitaip, skirtingai kaime,

skirtingai mieste. Virsmo pradžia maždaug prieš pusantro šimto metų. Turime Švedijos
pavyzdį. Moterys ten ėjo iki galo, visose srityse išsikovojo lygias teises su vyrais.

Bet nėra laimingos. Vis daugiau jų nori grįžti prie namų židinio. O švedų jaunimas visai
pasiuto. Gerų tėvų vaikai buriasi į gaujas, narkotikai, bankų apiplėšimai kas savaitę. Nes
neturi griežto pavyzdžio, kuriuo galėtų sekti.

Ar tai tobulėjimas? Kitimas taip, bet jo kryptis neaiški. Gal todėl ir mes turime tiek
daug agresyvių vaikų, net agresyvių mergaičių. Padaugėjo skyrybų. Paviršiuje priežasčių
matome begalę, bet jeigu pažvelgsime giliau, dažnai pamatysime: moteris išeina, nes
pavargsta nuo svetimo, ne savo moteriško, vaidmens, o vyras ieško, kur jis galėtų atrodyti
vyras. Moteris visą savo meilę atiduoda vaikui, ne sutuoktiniui. Šis pasijunta kaip penkta
šuns koja. Moteris praranda šeimos saugotoją ir rūpintoją, o vaikas auga vienišius ir
egoistas.

Jau pastebimi ir fiziologiniai mūsų kūno pokyčiai.

Vyrai turi vis mažiau testosterono tik trečdalį to, kiek turėjo anksčiau. Keičiasi ir vyrų
asmenybė. Vis daugiau moteriškų vyrų ir vyriškų moterų. Žinoma, moterims barzdos
neauga, o vyrams krūtys. Charakteris tampa moteriškesnis vyrai darosi sentimentalūs,
siekdami tikslo penkis kartus apsidairys. O moterys tampa karėmis, su dideliu malonumu
kaunasi darbe. Kai pažeidžiama prigimtis, pripuola ligos. Stresas sukelia begalę
psichosomatinių ligų: širdies, smegenų, onkologinių. Kur dažniausiai atsiranda vėžio
židinių? Tose mūsų kūno dalyse, kurios dažniausiai patiria stresą, tai yra susiduria su
neįveikiama kliūtimi. Vyrams tai pirmiausia prostatos vėžys. Dabar juo serga dauguma
pasaulio vyrų, nesvarbu, kur gyvena ir kokia ten politinė sistema. Liga atsiranda kaip tik
toje liaukoje, kuri vyrą daro vyru.

Moteris pakerta krūties arba gimdos kaklelio vėžys liga tų organų, kurie moterį daro
moteriška, kuri leidžia gimdyti vaikus ir juos išmaitinti. Ir jai trukdoma būti savimi, kaip
vyrui būti vyru.

Ar yra išeitis? Kai vyksta didžiulis visos žmonijos virsmas, visiems bendro ir tinkančio
atsakymo negali būti. Kiekvienam kitaip, kiekvienai porai kitaip. Patiems reikia rasti išeitį.
Per revoliuciją ar žemės drebėjimą pats turi gelbėti savo kailį. Pirmiausia turi rimtai
susimąstyti dėl savo elgesio, o po trijų mėnesių ar dar vėliau ir dėl savo partnerio.

Moteris tegul pagalvoja, ar ji moteriška. Neturiu omeny intymių dalykų bet ar dar
moka prieiti ir paglostyti, ką nors malonaus padaryti. O gal nenugalimai traukia išdėti
antrąją pusę į šuns dienas, žodžiais ir tonu? Nes liurbis nesitaiso. Taip jis ir nepasitaisys.

Vyras turi dirbti, veikti nepaisydamas, apsimoka ar ne. Gyvam pūti tikrai neverta. Ir jis
turi prisiminti, kad moters negalima kritikuoti. Bet kokio, net menkiausio poelgio kritiką ji
priima kaip visos savo asmenybės kritiką. Pasakysi, kad vaikas murzinas, ir išgirsi
verksmingą arba ugningą kalbą, kad laikai ją apsileidėle, be to, sakiusi, kad vaikų mums
nereikia, ir dar valandą kudakuos. Geriau patylėti. Po pusvalandžio ji tą vaiką nupraus.
Bendras dėsnis tik vienas: prisiminkime savo prigimtį ir puoselėkime jos svarbiausius
bruožus. Ne savo poros, o savo. Tada pasaulio virsmas galbūt praūš virš mūsų galvų.
 MOTERYS IR VYRAI
Kai motinos įsčiose užsimezga gyvybė, tos gyvybės smegenys (žinoma, vos pradas)
būna moteriškos. Tik šeštą savaitę, jeigu gemalas turi vyriškąją chromosomų porą XY,
vienas savitas genas duoda komandą atsirasti kiaušiukų poros pradui; jie, nors
miniatiūriniai, pradeda gaminti testosteroną, o šis drauge su kitais lytinių liaukų
hormonais ima savaip grupuoti neuronus gemalo smegenyse.

Kūdikiui gimus, mergaičių smegenų masė būna vidutiniškai 9 procentais mažesnė. Bet
nervinių ląstelių skaičius nesiskiria moterų smegenyse jų tiek pat kiek vyrų, tik tirščiau.
Atrodytų, vyrų ir moterų protavimas turėtų būti vienodas. Bet Harvardo universiteto
profesorė Džilė (Jill) Goldstein nustatė, kad moterų didesnės kaktinės skilties smegenys,
kurios tvarko komplikuotus protavimo uždavinius. O vyrų smegenyse didesnė smilkininė
dalis, ji atsako už erdvinį mąstymą. Moterų hipokampas didesnis jis sieja jausmus ir
atsiminimus. Kalbos ir klausos centras, jis smilkinių zonoje, moterų irgi apie 11 procentų
didesnis negu vyrų. Gal todėl jos ir kalboms gabesnės, ir čiauška dvigubai daugiau negu
vyrai. O smegenų dalis, tvarkanti paprasčiausias seksualines reakcijas, didesnė vyrų. Gal
todėl jie „vien apie tai“ ir tegalvoja?

Žinduolių tyrimai rodo: kuo svarbesnis vienai arba kitai rūšiai kuris nors gyvenimo
būdas, tuo didesnės atitinkamos smegenų dalys. Medžioja naktį išsivysto ne tik akys, bet ir
regėjimą tvarkančios smegenys. O žiurkės smegenyse milžiniški uoslės centrai. Britų
psichologas Saimonas Beronas-Koenas (Simon Baron-Cohen) priėjo išvadą, kad savitos
moterų ir vyrų smegenys verčia savitai ir mąstyti. Vyrai mąsto sistemomis, moterys pasaulį
suvokia per empatiją ir įsijautimą.

Peršokime šias mokslines tiesas. Leiskite priminti gyvenimą.

Padovanokite berniukui lėlę, ir jis ims ją remontuoti. O mergytė kažin ar antrą kartą
palies jai dovanotą automobiliuką. Izraelio kibucuose tai buvo beveik komunos labai
griežtai kovota už lyčių lygybę, su stereotipais ir supaprastinimais. Izraelyje moterys iki šiol
turi atlikti karinę tarnybą. Bet atėjo psichologai į kibucus daryti tyrimų ir išsižiojo: 70-80
procentų moterų rūpinasi vaikais, o vyrai dirba su mašinomis, statybose ir laukuose.

Psichologės Suzanos (Susan) Pinker nuomone, biologija kalta, kad net labai aukštos
kvalifikacijos moterims sunku konkuruoti bendrovių ir koncernų valdymo sluoksniuose ne
dėl kvalifikacijos stokos, o todėl, kad jos nemoka elgtis su vyrais. Jos per mažai
užprogramuotos konkuruoti ir per daug linkusios į kompromisus, susitarimus, į vidurio
kelio paieškas. Hierarchiškumo, vyresniškumo instinktas joms irgi svetimesnis. Jeigu stovi
daugmaž panašaus amžiaus moterų grupelė, ne visada pasakysi, kuri iš jų vadovė, kuri
sekretorė. Vyrų grupėje viskas aišku iš pirmo žvilgsnio. Vyrai orientuojasi į „alfa patiną"
svarbiausią vyrą kaip kompaso strėliukės į šiaurę.

Kūno kalba įsakmi. Kas išdrimba krėsle galvą atlošęs, kojas sukryžiavęs? Vėl alfa vyras.
Moteris, net ir vadovė, taip nesielgs. Moteris sėdės suglaudusi kojytes, delnai ant kelių arba
stalo. Ir ne vien todėl, kad ji geriau išauklėta. Kas sakė, kad moterys geriau išauklėtos?
Auklėjimas visų vienodas. Tarp jų būna tikrų furijų, ir chamių tarp jų daug. Pažiūrėkite į
prekybą, prisiminkite laikus, kai prekybininkės buvo karalienės. Priežastys kitos. Biologija
lemia, kad moterys, jausdamos neprasimušiančios vyrų dominuojamoje visuomenėje,
pasirenka menkai mokamus darbus vaikų darželiuose, mokyklose ar prie ligonių lovų.

Moterų konsultantės, perskaičiusios nemažai literatūros, pataria naujai iškeptai

vadovei: „O tu nepasiduok! Pasidėk rankas ant krėslo atramų! Krūtinę atstatyk! Tai tavo
pareiškimas kūno kalba. Automobilį palik tik ten, kur vadovybės vietos. Ir visur panašiai
elkis." Ar padės?

Greičiausiai padės. Vadovė bus įvertinta ir pripažinta, kad „beveik kaip vyras". Gal ir
toliau reikalai rutuliosis ta kryptimi arba moteriai nusibos irtis prieš srovę. Nes dėmesio!
šitoje upėje srovės kryptis keičiasi. Atrodo, skirtumai tarp vyrų ir moterų netrukus
visuomenę privers iš esmės keisti mąstyseną, nes negalime leisti vėjais pusės žmonijos
pajėgumo. Per artimiausius dešimt metų ir ekonomikoje turės įvykti tai, kas jau vyksta
politikoje.

Pokyčio varikliu taps moterys, nes pasaulį būtina modernizuoti. Naujo tipo vadovai
turės mokėti mąstyti integraliai, tai yra matyti pasaulį vientisą, neišskiriamai susijusį,
reikės derinti prieštaringas idėjas ir parengti naujus, geresnius sprendimus. Sena taisyklė,
kad nugali fiziškai stipresnis, mums tuoj netiks. Dėl tokių pokyčių daugiausia laimės
moterys. Jos jau dabar laimi.

Diuseldorfe yra firma, aptarnaujanti stambiausius Vokietijos automobilių, maisto

produktų, sunkiųjų įrengimų gamintojus, chemijos pramonę, parenka jiems žmones
vadovauti poskyriams visame pasaulyje, nuo Japonijos, JAV, Rusijos, Indijos iki pačios
Vokietijos. Tos parinkimo įstaigos vadovas sako, kad dabar jau nėra skirtumo tarp lyčių,
išskyrus vieną moterys geresnės. Nes kol moteris pasieks tokią aukštumą, ji turi labai
stengtis ir išmokti būti tinkama. Moteriai visada tenka žaisti vyrų salėje. Rezultatas: ji
išmoksta dviejų žaidimų ir savojo, ir vyriškojo.

Pakliuvę į valdžios viršūnes vyrai jaučiasi kaip žuvys vandenyje. Moterys, įkopusios į
valdžios politinės, dabar ir ekonominės viršūnę, irgi plaukioja kaip žuvys vandenyje. Bet jos
dar moka ir skraidyti kaip paukščiai.

Todėl bijau, kad karštos suvienodinimo šalininkės, siekiančios žūtbūt tapti vyriškos,
trumpai kirptis plaukus, stuksenti žemais kulniukais, eiti ilgais žingsniais plevėsuojant
vyriškomis kelnėmis, ir reikalaujančios, kad vyrai švelnėtų, vėl pavėluos į traukinį.

Klevas gražus medis, ir eglė graži. O ypač gražus mišrus miškas.

 DRUMSTAS MEILĖS ELIKSYRAS
Filmukas, kurį sukūrė ir paleido į internetą Indijos ir Izraelio aktorė ir modelis Orita
Foks (Fox), turėjo milžinišką pasisekimą. Matyti, kaip žvaigždė žaidžia su smauglių
padermės žalčiu. Tai jį pamaigo, tai paglosto, palaižo. Tačiau po kelių minučių susierzinęs
žaltys puola panelę ir įkanda jai į iškilią krūtinę.

Aktorę tuoj pat nuveža į ligoninę, kur paaiškėja, kad jai jokio pavojaus negresia. O
žaltys? Jis apsinuodijo silikonu ir nusibaigė.

Dienraštis „Times of India“ rašo, kad dabar panelė Orita kviečiama filmuotis
automobiliuose įrengiamų saugos pagalvių reklamose. Tekstas gana išradingas: Ieva
sugundo žaltį („pavojų") ir lieka karaliauti rojuje, o ne atvirkščiai.

Išanalizavus Kinijos teisingumo ministerijos leidžiamą statistinį biuletenį, matyti, kad

90 procentų valstybės tarnautojų, kurie per pastaruosius penkerius metus buvo nuteisti už
tai, kad pasisavino valstybės lėšų arba ėmė kyšius, turėjo meilužių.

Tai senas kinų paprotys, feodalizmo laikais jis vadinosi er nai. Kinijoje laimėjus Mao
Dzedongo revoliucijai, šis paprotys buvo pasmerktas, išjuoktas ir griežtai uždraustas.
Tačiau dabar paprotys grįžta. Duanui Jichei (Duan Yihe), buvusiam Šandongo partiniam
sekretoriui, pažintis su jauna, energinga, nuolat reikalaujančia visokių materialinių gėrybių
panele baigėsi tragiškai. Partinis veikėjas buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos, nes sprogus
automobilyje padėtai bombai moteris žuvo. Automobilį jai buvo padovanojęs meilužis.

Jangas Fengas (Yang Feng), kitas Anhui provincijoje už korupciją nuteistas veikėjas,
pasiekė rekordą: turėjo aštuonias mylimąsias. Jas valdė pagal grafiką, kuris buvo sustatytas
moksliškai. Taip, kaip mokoma partiniuose kvalifikacijos kėlimo kursuose.

Didžiausias netaktas būtų pasiteirauti, kiek tam vaikeliui metų. Atrodo, kad šeši
mėnesiai, bet teisingas būtų ir kitas atsakymas dvidešimt metų.

1990 metais, kai JAV prezidentu dar buvo Džordžas Bušas Vyresnysis (George H. W.
Bush), o internetas dar tik žengė pirmuosius žingsnius, vienoje Virdžinijos valstijos
laboratorijoje buvo užšaldytas žmogaus embrionas pati jo užuomazga. Jis buvo tinkamai
atšildytas, implantuotas 42 metų amerikietei (ji ilgai gydėsi nuo nevaisingumo, jos pavardė
neskelbiama), ir 2010-ųjų gegužę gimė berniukas. Šeimoje yra dar vaikų, bet neskelbiama,
kiek jų, jie berniukai ar mergaitės.

Biologiniai kūdikio tėvai taip pat anonimai. Jie pradėjo šį kūdikį prieš 20 metų
pasinaudoję metodu iri vitro (mėgintuvėlyje), o likusias irgi užšaldytų embrionų
užuomazgas padovanojo Džonso mokslo institutui.

Vaikelis plūduriavo skystame azote 19 metų ir 7 mėnesius. Dabar jis turi tiek metų, kad
galėtų būti savo paties tėvu, filosofuoja „The Daily Telegraph" ir klausia: „O ką dar
sugalvosite, ponai?"

Skyrybų žaizdos gali būti labai skaudžios. Tuo įsitikino dvidešimtmetė vokietė,
neseniai metusi savo buvusįjį.

Pernai tas buvusysis iš savo kišenės sumokėjo 4379 eurus už plastinės chirurgijos
operaciją, per kurią panelė gerokai pasididino savo krūtis. Tačiau netrukus po operacijos
tarp draugužių prabėgo juoda katė. Santykiai vis blogėjo, ir galų gale pora išsiskyrė.

Vaikinas buvo labai nusivylęs, gyvenimas jam apkarto. Todėl jis kreipėsi į policiją ir
pareikalavo, kad bėglė būtų surasta: jis žadąs teistis su ja.

Pasirodo, jauna pora buvo pasirašiusi sutartį. Jame draugė pasižadėjo sugrąžinti
išlaidas, jeigu po operacijos neliks su vaikinu bent metus.

Tikrai vokiška tvarka ir blaivus protas, rašo „7sur7“.

 AMERIKONIŠKAS FLIRTAS
Daug amerikiečių ieško poros skelbdamiesi internete, jo svetainėse. Nelabai aišku,
koks nuošimtis taip susipažinusių susituokia ar šiaip susiporuoja, tikslios statistikos nėra.
Tokios draugystės propaguotojai neskuba atvirauti. Bet spėjama, kad dabar jau apie 10
procentų amerikiečių taip suranda gyvenimo draugą ar draugę.

Vokietijoje tas paprotys dar labiau išplitęs, trečiąją vietą užima Didžioji Britanija.
Skandinavijos šalyse tai irgi gan populiaru, o Pietų Europoje Prancūzijoje, Italijoje,
Ispanijoje, Portugalijoje mažiau. Atkreipkite dėmesį: racionaliai mąstančios tautos ir apie
meilę samprotauja racionaliai. O kur svarbiau širdies plazdenimas, ten elektronika nelabai
skubama pasitikėti.

Mūsų parapijoje, Rytų ir Centrinėje Europoje, toks būdas dar nelabai populiarus, gal
kiek labiau Čekijoje ir Vengrijoje.

Elektroninės piršlybos drovų žmogų gali išvaduoti nuo rūpesčių, bet jos turi ydų,
kartais net slepia pavojų.

Po ilgų neakivaizdinių susirašinėjimų elektroniniu paštu, pasipasakojimų, paskui

pokalbių telefonu, jau pirmas susitikimas gali skaudžiai nuvilti. Moteris nesuprasi tos
moteriškos logikos beveik visada bus atsiuntusi nuotrauką, darytą prieš dešimt metų. Arba
dar blogiau, ir dar mažiau suprantama kodėl atsiųs kitos, gražesnės moters nuotrauką. Kam
to reikia? Juk vis tiek susitiks akis į akį. Gal moterys dažniau už vyrus mėgsta gyventi
fantazijų pasaulyje, ir konkretūs rezultatai ne visada jas domina.

Vyras beveik niekada iš anksto nepraneš apie kokius nors savo fizinius trūkumus
kalbos defektus, kreivą petį arba nosį.

Be to, tokios paieškos atveria plačią dirvą kekšėms, įvairiems iškrypėliams ir sukčiams.

Daug rimtesnis dalykas kompiuterizuotos vedybų kontoros, jeigu norite

kompiuterizuoti piršliai. Paduodate paraišką, ir jeigu kontora rimta, tamsta turėsi atsakyti į
porą šimtų klausimų apie save nurodyti amžių, lytį, apimtį, išsilavinimą, odos spalvą, gal
net kilmę. Intymių klausimų irgi būna, labai taktiškai suformuluotų. Turite atsakyti ir į
keliasdešimt klausimų apie tai, kokio partnerio ar partnerės ieškote, kaip jį arba ją
įsivaizduojate. Tenka daug rašyti autobiografiją, apibūdinti savo pomėgius, atsiųsti kelias
nuotraukas. Elektroninis piršlys visus duomenis nuodugniai patikrina, o tada vienas klavišo
paspaudimas ir surandama keliasdešimt paraiškų, kurių atsakymai atitinka tamstos
pageidavimus. Belieka susiskambinti, susitikti prie puodelio kavos ar taurės vyno,
neskubėti, pažiūrėti, pasirinkti. O gal penktasis ar dešimtasis piršlio parinktas kandidatas
bus kažin kas?

Aš nenorėčiau taip rinktis ar būti renkamas, ir savo vaikams nelinkėčiau. Bet

neskubėkime smerkti. Kai ieškome poros senoviškai, tradiciškai, irgi ieškome panašiai,
ieškome atsako į mūsų lūkesčius, tik darome tai užrištomis akimis tamsiame kambaryje,
kuriame tų mums reikiamų kandidatų gali būti visai nedaug. Ieškome mažai ką žinodami,
dažnai apgaudinėjame, ir patys būname apgaudinėjami.

Elektroninių piršlybų įstaigos ateis ir į Lietuvą jeigu dar neatėjo. Tik nežinau, kaip
reikės per mūsų lietuviškas vestuves piršlį karti. Kompiuterio juk nepakarsi.

Tai kas tame milijonus metų vykstančiame procese nauja? Kas jame dar gali būti nauja?

Amerikiečiai vis dėlto sugebėjo šį bei tą surasti.

Leiskite papasakoti apie tolų... kaip tai pavadinti? Sakykim, pažinties ieškojimą, kaip jį
aprašo solidus dienraštis „The New York Times".

Jauna moteris Lorė eina judria Niujorko Manhatano gatve ir atkreipia dėmesį į
simpatišką vyrą maždaug jos amžiaus o jai trisdešimt septyneri, užkandžiaujantį su
draugais prie kavinės staliuko ant šaligatvio. Praeidama ji įmeta į vyriškio spragintų
bulvyčių lėkštę mažą juodą kortelę. Ir nueina toliau, dingsta minios šurmulyje.

Vyras ištraukia kortelę ir perskaito: „Apsidairyk. Galbūt ką nors prarandi?" Toliau

mažomis raidytėmis: „Surask mane." Dar žemiau skaitmeninis kodas, naujos elektroninės
svetainės vienišiams adresas.

Tai nėra tik panelės Lorės nuotykis. Tai naujas flirto būdas Amerikoje. Juo stengiamasi
pastatyti tiltą tarp, pripažinkime, gan mechaniško kompiuterinio suporavimo ir senoviško,
romantiško vienas kito ieškojimo. Be to, kai tamsta kreipsiesi į elektroninio piršlio įstaigą,
turėsi pasitenkinti ta adresų ir aprašų atsarga, kurią įstaiga turi. O jeigu elgsies kaip ta
panelė Lorė (vyriškis irgi gali taip daryti), kandidatų skaičių ribos tik horizontas.

Svarbiausia pirmas ryšys jau yra, bent viena pusė žino, su kuo turi reikalą, kaip tas
kandidatas ar kandidatė atrodo, kokio amžiaus, ūgio, kokia jo ar jos išraiška. Belieka, kad
antroji pusė atsilieptų. Nenuostabu, kad iškart, per keletą mėnesių, atsirado keli šimtai
tarpininkaujančių kontorų, kurios skuba sau ką nors atsignybti iš naujos mados. Amerika
lieka Amerika.

Kontoros spausdina pirmojo pažinties siūlymo korteles, sukuria kelis šimtus to pirmo
sakinio variantų ir duoda klientui pasirinkti pagal skonį ir charakterį. Bet svarbiausia saugo
kliento tapatybę, vardą, telefono numerį, adresą ir be kliento sutikimo niekam neduoda.
Taip šiokia tokia paslaptingumo skraistė lieka. Gali pakviesti, gali atsakyti į kvietimą, o
jeigu kas nors nepatiko toliau nežaisti, ir tavęs nesuras.

Ta pirmoji susipažinimo ir viliojimo frazė nėra toks paprastas dalykas. Ji turi parodyti,
ko kortelės davėjas ieško, bet tuo pat metu truputį pridengti tikruosius tikslus. Pats tonas
gali būti tiesmukas kai kas šito nori arba žaismingas, poetiškas.
 Pirmosios krypties pavyzdys:

Esu šaunesnė (gali būti šaunesnis) negu tavo dabartinė draugė.

Kitas, paprastesnis: Tu man kritai į akį.

Žaismingai provokacinis: Gyvenu penktame aukšte. Lifto nėra. Tikiuosi, tai tau ne
kliūtis.

Už 25 dolerius gauni 50 kortelių su pasirinktu arba paties sukurtu tekstu ir

abonementą mėnesiui priimti tau skirtus skambučius. Ne kažin kokie pinigai, bet pirmoji
kontora jau turi keliasdešimt tūkstančių prenumeratorių.

Laikraščio apklausti kortelių vartotojai atsakinėjo labai įvairiai.

Vieni juokėsi ir sakė, kad tai vaikiškas žaidimas, primena mokinių flirtą Valentino
dieną. Kiti, ypač kitos, pareiškė, kad dabar jos jaučiasi daug laisvesnės. Užuot rymojusi prie
kompiuterio ir laukusi atsakymo, ar kas susidomės jos paraiška, kurią įdėjo kompiuterinio
piršlio įstaiga, ji dabar dažnai išeina į miestą, nesivaržo sėdėti su bičiulėmis bare ar
kavinėje, ir pati jaučiasi kaip medžioklėje arba didelėje parduotuvėje gali pažiūrėti į prekę,
gali ją apžiūrėti, gali pirkti, o gali numoti ranka ir palikti.

Toks pusiau slaptas būdas padeda droviems ir kompleksuotiems žmonėms, kurie kitaip
niekada neišdrįstų žengti pirmo žingsnio. Visada lieka kelias ir pasitraukti, sako naujojo
būdo šalininkai. Jų nuomone, sunkiausia pralaužti pirmąjį ledą ne tik moteriai, bet ir vyrui
dažnai tai būna nelengva, o kortelė padeda.

Šio būdo autoriai tvirtina apvertę aukštyn kojomis kompiuterinių piršlių firmų
principus. Anksčiau, sako jie, tu pirma neakivaizdiniu būdu bendravai su žmogumi, tareisi
su juo, narstei jo kaulelius, tik paskui susitikdavai ir neretai vienas nuo kito atšokdavote. O
dabar matai žmogų, klausaisi, ką tavo chemija tau sako, tik tada prieini arčiau. Arba
neprieini.

Gerai, o kokie to naujojo amerikonų būdo rezultatai?

Tamsus miškas. Praėjo per mažai laiko, kad paaiškėtų statistika. Yra tokių, kurie vedė
arba sukūrė poras, yra tokių, kurie išsivadavo iš vienatvės. Ir, žinoma, yra tokių, kurie
nieko nepasiekė.

O ta panelė Lorė, kuri įkišo savo kortelę žmogui į keptas bulvytes? Jis tuoj pat jai
atsakė per kortelėje nurodytą pasimatymų kontoros kodą.

Neklauskime, kaip ten buvo, bet, atrodo, nieko rimto. Vyriškis buvo argentinietis,
atvykęs į Niujorką verslo reikalais, ir kitą dieną vis tiek turėjo išvykti.
 Jeigu manote, kad Amerikoje kilo susižavėjimo tuo būdu banga, klystate. Internete
radau kelis tūkstančius atsiliepimų apie jį, ir daugiausia labai kritiškų.

„Tai kur dingo meilės supratimas?" klausia vienas.

„Jeigu žmogus patinka tai ar ne geriau pažvelgti jam tiesiai į akis ir nusišypsoti?"

Dar kitas: „Liūdna matyti tokį mėsos teatrą."

„Tai senas triukas tik anksčiau moterys neva netyčia numesdavo nosinaitę."

„Labai daug vienišų žmonių Amerikoje, dvelkia neviltim."

„Puikus kelias paieškoti labai lėkštų pažinčių", sarkastiškai rašo kitas, tarsi pažinčių
pobūdį lemtų ritualas, o ne patys žmonės.

Ir taip toliau. Beveik su visais komentarais galima sutikti. Bet šis būdas liudija viena:
moderniame pasaulyje vyrų ir moterų santykiai keičiasi.
 JAPONIŠKOS SKYRYBOS
Kas pasakė, kad skyrybos būtinai turi būti niūrios teismai, atodūsiai, ašaros, begaliniai
vienas kito kaltinimai? Peštynių irgi būna, ką jau kalbėti apie vienos ir kitos pusės
skleidžiamas paskalas, japonų nuomone, gyvenimas per daug trumpas, kad taip eikvotum
dienas.

Modernioje Japonijoje kai kurios šeimos, bendram gyvenimui nepavykus, per skyrybas
linksminasi taip pat smagiai kaip per vedybas. Apsirengę gražiausiais drabužiais ir
pasitempę, bičiulių ir giminių apsupti, nekantriai laukia tos iškilmingos akimirkos. Kaip ir
vestuvių dieną, nenuleidžia akių nuo savo auksinių žiedų, kuriuos ant padėkliuko laiko
šintoistų šventikas arba notaras, gali būti ir valstybės arba savivaldybės tarnautojas. Jis
padės žiedus ant specialaus priekalo, dienos didvyriams paduos kūjį, o jie žiedus sudaužys.
Tuo metu orkestras gali trenkti maršą.

Tai bus vedybų pabaigos ženklas. Paskui pasiūlomas iškilmingas tostas (šampanas, o
kaip kitaip) už tai, kad buvę sutuoktiniai jau niekada daugiau nepasimatytų. Ir jie išvažiuoja
rikšomis į kelionę aplink visą miestą. Bet buvusi žmona viena rikša, jos buvęs vyras kita. Ir į
priešingas puses. Tai jų naujos kelionės per gyvenimą simbolis.

Visa tai nėra senovinė japonų tradicija. Ją sugalvojo Hirokis Terai, pirklys iš Tokijo
kinų kvartalo, mat prieš kurį laiką skyrėsi jo bičiulis ir niekas nenorėjo, kad tai būtų gyslas
tampanti biurokratinė procedūra. Ceremonija pavyko, pavyzdys pasirodė užkrečiantis, ir
Hirokis įsteigė skyrybų tarpininko biurą. Per metus gavo 800 paraiškų. Jis jau nelabai spėja
suktis. Laiką ir vietą jau reikia rezervuoti iš anksto, mažiausiai prieš porą savaičių. Nieko
nuostabaus. Viskas vyksta daug sklandžiau, kai padeda profesionalai. Juk skyrybos, kad ir
ką sakytum, truputį panašios į laidotuves.

Psichologai aiškina, kad skyrybų ceremonija padeda porai ir jos artimiesiems pajusti
finalą. Apeigos ir visa aplinka turi jaudinti. Besiskiriantieji turi pajusti, kad jie pradeda
naują gyvenimą ir kad jo nusipelnė.

Tačiau visko būna. Dvi poros taip susijaudino, kad po tokio vaidinimo staiga nutarė vis
dėlto likti kartu.

Jau įsteigti Skyrybų rūmai. Gražūs, išpuošti tradicine japonų tapyba. Su palyda atvykusi
besiskiriančiųjų pora pasirašo specialioje registro knygoje, ir kaip suvenyrą abudu gauna po
valgymo lazdelių komplektą. Svarbiausias apeigų žmogus pasako kalbą. Štai vienos tokios
kalbos pavyzdys:

„Juodu susituokė 2002-ųjų gegužę. Susilaukė vaikelio. Tačiau vyro verslas bankrutavo ir
prasidėjo bėdos. Abu nutarė skirtis. Tikiuosi, ši diena jiems bus labai reikšminga. Nes jie
pradeda naują gyvenimą, o mūsų šios dienos šventė padės jiems baigti tą tarpsnį, kuris lieka
praeityje."
 Kaip ir per vestuves, kulminacinė akimirka yra ceremonija su žiedais tada jų
užmovimo, šiuo atveju sudaužymo svečiams mandagiai plojant. Prieš išvažiuojant dviem
atskiromis rikšomis, paprastai artimiausiame restorane vyksta iškilmingi pietūs. Buvusioji
sėda prie vieno stalo, jos buvęs vyras prie kito. Sakomi tostai, dažniausiai keliant ne taurę
alkoholio, o puodelį žaliosios arbatos, ir valgomi tradiciniai japoniški pietūs žuvis, kitos
jūrų gėrybės, daržovės su ryžių kamuoliuku ir mišo sriuba.

Vėl tapusi viengunge ponia po pietų prisipažino: „Mano vyras, ji dar nepratusi kitaip
sakyti, apie skyrybų apeigas sužinojo internete, pasiūlė, kad ir mes taip skirtumės. Iš
pradžių nenorėjau sutikti. Bet dabar man tarsi akmuo nuo širdies nukrito."

Bet ir Japonijoje ne visiems tokios skyrybos patinka. Viena viešnia buvo apsivilkusi
juodai, gedulingai. Ji pasakė: „Nesu tikra, ar tai geras sumanymas. Skyrybos visada sunkus
žingsnis, ir aš nežinau, ar tos visos iškilmės nors kiek jas palengvina. Man labai neramu,
žiūrint į tuos du mano draugus."

Lietuvoje japonų sumanymas galėtų sėkmingai būti pritaikytas. Mūsų šalyje išsiskiria
kas trečia susituokusi pora, o jeigu skaičiuosime ir oficialiai nesusituokusius, tai daugiau
negu kas antra.

Tik rikšų neturime. Manau, mūsų verslininkai, jeigu tik panorės, visada ras išeitį.
Importuos rikšas iš Japonijos ar Tailando, o gal vieną išsiskyrėlį paleis upe ant plausto, be
vairo ir irklų, o kitą, sakysim, karšto oro balionu, irgi be piloto. Kur nors nuplauks ir
nuskris, bet svečiams tikrai bus linksma.
 PASLAPTINGA ESYBĖ ŽMOGUS

DRĄSOS GALIMA IŠMOKTI

Turbūt retai susimąstome, kas yra drąsa. Tiksliausia būtų pasakyti, kad tai asmenybės
arba charakterio bruožas, padedantis įdiegti vertybes. Senovės Graikijos mąstytojo Sokrato
nuomone, drąsa ryškiausiai matoma valstybinėje veikloje. Jeigu valstybė sugedusi, jos
piliečių narsa vysta arba įgyja iškreiptas formas.

Ar drąsos galima išmokti? Sokrato nuomone, kasdien treniruojantis ją galima

išsiugdyti, sustiprinti. Svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp kraštutinumų. Per daug narsos
įžūlumas ir bravūra. Per mažai bailumas.

Pats baimės jausmas, kai kurie jo požymiai kūnas dreba, staiga išdžiūsta burna dar
nėra baimė, nes nuo žmogaus nepriklauso. Tai patiria ir didvyriai. Bailys yra tas, kuris
pavojaus akivaizdoje nesugeba įveikti noro pasitraukti. Bėga nuo to, ką daryti yra jo
pareiga. Žmogus linkęs sprukti, bet jei neneria į krūmus jis ne bailys.

Užauginti drąsų žmogų padeda tinkamas auklėjimas, kai mažam vaikui, tiek berniukui,
tiek mergaitei, patikimos vis svarbesnės užduotys. Bet svarbiausia paties žmogaus
savikontrolė. Motyvuota veikla, tikslas ir tikėjimas, kad jį pasieksi. Būtina išsiugdyti
atsparumą stresui.

Gerai turėti patikimą žmogų, kuris sugebėtų įvertinti tavo pastangas ir pažangą. Labai
svarbu matyti permainas savyje. Taip pat svarbu aplinka, grupė, kuriai vienaip ar kitaip
priklausai. Aplinkiniai gali remti, bet gali ir nemokėti tavęs įvertinti.

Kitas senovės graikų išminčius Aristotelis sakė: „Elgdamasis narsiai, tampi narsuoliu."
Nedvejodamas daryk tai, ką bijai daryti, nepaisyk, kad jauti baimę. Eik pas dantų gydytoją
tada, kada reikia eiti, kalbėk viešai, jeigu prieš žiūrovus baimė tave paralyžiuoja. Taip ugdai
savo valią, tegul ji ir nėra plieninė. Tas kelias veda į garbingą padėtį visuomenėje, politikoje
irgi. Tik nebūtinai jis padeda siekiant karjeros.

Vyrai iš prigimties labiau linkę į agresyvumą, todėl dažniau elgiasi drąsiai.

Yra ir kraštutinumų. Visada rasis isteriško charakterio asmenybių, kurioms svarbu

pasirodyti bet kokia kaina, todėl jos daro beprotiškai drąsius dalykus. Sakysim, pereina
aukštai iškeltomis tilto santvaromis. Tačiau tai betikslė, liguistos asmenybės drąsa.
Aristotelis pataria: „Išlaikyk vidurkį tarp kraštutinumų." Tiksliai ir blaiviai įvertink padėtį,
nors tai nėra paprasta instinktas vertina vienaip, protas kitaip. Abu vertinimai vienas kitą
papildo. Aristotelis siūlo: jeigu aistra arba kiti stiprūs jausmai tave traukia į vieną kurią
pusę, vairuok save į priešingą. Taip išlaikysi pusiausvyrą.
 Būti drąsiu piliečiu daug svarbiau, negu atrodo. Visi Lietuvoje esame sugniuždyti
okupacijos, kvailos ekonomikos, kuri buvo apversta aukštyn kojomis. Jaunoji karta ne ką
geresnė daugelis paveldėjo vergą širdyje. Kadangi nulenktos galvos sindromas beveik
visuotinis, mes jo nepastebime kaip oro.

Mozė, išvedęs savo tautą iš Egipto nelaisvės, dar keturiasdešimt metų ją vedžiojo po
dykumą laukdamas, kol išmirs visi išaugę vergijoje. Nejaugi ir mums reikės tiek ilgai
klaidžioti Lietuvos šunkeliais? Pažiūrėkite, kaip balsuojame. Arba neiname rinkti, arba po
kiekvienų rinkimų griebiamės už galvos: Viešpatie, ką išrinkome? Ir tuoj pat pradedame
talžyti tą savo valdžią net labiau, negu ji nusipelnė. Bet kodėl taip balsuojame? Nes einame
lengviausiu, mažiausio pasipriešinimo keliu. Žiūrim, kuris simpatiškesnis, gražiau kalba,
daugiau žada. Arba siekiam ko netikėto nors truputį paslapties. Nes trūksta drąsos pažiūrėti
į akis tikrovei ir imtis ją taisyti. Snūduringa vergo ramybė ai, man vis tiek pasakys, ką
daryti. Arba man ką nors duos.

Šiandien gyvename gana ramiai. Į Afganistaną retai kam teks vykti, kol mūsų neišmetė
iš NATO, į miškus irgi neteks eiti. Bet ta ramybė apgaulinga. Tol, kol esame pusiau
baudžiauninkai, nemokėsime atpažinti kitų drąsos ir bent juos pastatyti priekyje.

Vadinasi, dar ilgai klaidžiosime.

 BAIMĖ MŪSŲ PAVELDAS
Baimė lydi žmoniją nuo amžių amžinųjų. Visi gyvi padarai ko nors bijo, nes baimė
pavojaus suvokimas, o tai gali padėti išsigelbėti. Tuo labiau žmogui yra būdinga bijoti, nes
jis turi vaizduotę.

Štai kodėl mes ir gyvename palyginti ilgai.

Kartais atrodo: kokie mulkiai, kokie tamsuoliai buvo tie mūsų protėviai ir protėvių
protėviai! Ir kokie šviesūs, kokie blaivūs ir laisvi nuo prietarų dabar esame! Na, dėl to mūsų
šviesumo ir blaivumo dar reikia pažiūrėti.

Žmonės, kuriems dėl kokių nors priežasčių retai tenka palikti savo kaimą ar savo
gatvę, bijo visko, kas yra už horizonto. Viduramžiais tokie buvo beveik visi, todėl žemes,
kurių nematė už ežero, už jūros ar už dykumos, jų vaizduotė apgyvendindavo
visokiausiomis baisybėmis: aštriadančiais banginiais, skraidančiais liūtais ir panašiai.

To laiko kartografai tolimas jūras ir žemynus apgyvendindavo siaubūnais aprašydavo

visiškai rimtu veidu ir patvirtindavo parašu. Dabar nesunku toli nuvažiuoti. Bet ar žmogus
tapo daug protingesnis? Ugnį spjaudančių krokodilų jis nesitiki aptikti, bet pamato
juodaodį ir susigūžia: „Vaje, žiūrėk, negras." Pamato geltonodį: „Vaje, žiūrėk, kiek čia tų
kinų!" Lyg tie jam būtų nuotaką paveržę ar dantį išmušę.

Buvo bijoma užrišti korseto virvutes nes moteris taps bevaisė.

Jeigu manai, kad tavo santuoką kas nors prakeikė, yra būdas išsigelbėti. Pora turi
atsigulti nuoga vienoje lovoje ir pabučiuoti vienas

kitam kairės kojos pirštą. Gal ir smagu, bet kam tokia sudėtinga gimnastika?

Kitas būdas atkerėti: reikia prisiusioti į bažnyčios, kurioje susituokėte, durų rakto
skylutę. Irgi reikalauja vikrumo.

Pomirtinio gyvenimo bausmės buvo konkrečios, ryškios, išsamiai aprašytos, tarsi ten
kas nors jau yra buvęs ir grįžęs papasakojęs. Italijos poeto Dantės „Pragaras" labai
vaizdingas. Apsirijėlius velniai priverčia vemti. Tie kemša ir viską išvemia. Godūnai skaniai
pavalgyti prieš nosį turi gardžiausių patiekalų, bet negali jų paliesti. Į laisvo elgesio moterų
lyties organus velniai ritina ugnies kamuolius, o meilužių lyties organus ryja rupūžės ir
gyvatės. Žmonės buvo tikinami, kad pragaras yra kaip tik toks. Ir tikėdavo.

Kodėl užtrūko karvė, kodėl gaidys pradėjo kudakuoti ar, neduok Dieve, gimė nesveikas
vaikas? Priežastį rasti nesunku, visi ją žino: ragana arba raganius užkeikė. Reikia tuoj pat jį
arba ją sudeginti ant laužo. Kasmet buvo sudeginama šimtai raganų, kaltų tik todėl, kad
buvo arba gražuolės, arba labai bjaurios, o gal stebėtinai išmintingos ar turėjo daug karpų
ant veido.
 Dar niekada nė viena naujovė nebuvo priimta be baimių ir trikdžių. Džordanas Brunas
(Giordano Bruno) ir dar keliasdešimt šviesių galvų sudegė ant laužo. Galilėjus tik per
plauką to išvengė atsižadėjo savo atradimų.

Maždaug XVIII amžiuje žmonės bent mažumėlę atsikratė kraugeriškumo. Kai Čarlzas
Darvinas (Charles Darwin) paskelbė evoliucijos teoriją, jo nepakorė, tik tyčiojosi iš jo visą
gyvenimą, šunimis pjudė.

Kai palyginti neseniai pagausėjo technikos laimėjimų, galimybių reikštis žmogaus

atžagareiviškumui taip pat padaugėjo. Jeigu naujai nutiesto geležinkelio pašonėj, tegul ir už
kelių dešimčių kilometrų, kam nors užtrukdavo karvė, ištikdavo nederlius ar gimdavo
nesveikas vaikas žvilgsniai tuoj pat nukrypdavo į geležinkelį. Jis, velnio išpera, kaltas!

Bulvės buvo įpirštos prievarta.

Kai buvo išrasta elektros lemputė, žegnojosi kaip nuo velnio. Nesuprato, iš kur ir kaip
ta šviesa ateina.

Žmogaus atžagareiviškumo pavyzdžių tūkstančiai. Bet nereikia savęs smerkti. Esam

kokie esam. Vieni paknopstom į naujoves, kiti konservatyvūs kaip Puntukas.

Sunkiausiai naujienas priima vyresni žmonės, moterys ir tie, kas ne tokie išprusę ir
mažiau apsiskaitę. Jų žinios remiasi tik gyvenimo, tėvų ir senelių patirtim. Dar urviniais
laikais gentis matė: vienas jų nuėjo neišbandytu keliu, nukrito į bedugnę ir užsimušė. Kitas
suvalgė niekada neragautą žolytę ir mirė apsinuodijęs. Iš kur bus drąsa naujovėms?

Atsirado lėktuvai iki šiol yra žmonių, kurie neskraido, nes bijo. Jiems pateiki statistiką,
moksliškai įrodinėji, kad skristi lėktuvu saugiau, negu važiuoti automobiliu ar naktį eiti
plentu arba važiuoti dviračiu, o jie netiki, nes nesupranta.

Atsirado mobilieji telefonai. Vėl viskas kartojasi, kaip šokant klumpakojį. Jie pavojingi
sveikatai, žmogus gali apkursti, sukvailėti. Be to, gali pritraukti žaibą į galvą. Nes naujovė
sunkiai suvokiama nėra jokių laidų, o su uošve kalbiesi, tarsi ji stovėtų šalia.

Žinoma, mobiliukas tikrai pavojingas daiktas. Jeigu jį sumalsi, sumaišysi su vandeniu ir

sugersi garantuotai susirgsi. Arba jeigu visą dieną laikysi prie ausies, nesiliausi kalbėjęs su
mylimąja ir visa gimine, o nakčiai dar pasidėsi po pagalve sukvailėjimas užtikrintas.

Bet perdavimo stotys, tie bokštai su viršuje kyšančiomis keliomis antenomis kaip keisti
ragai tai jau tikrai velnio pramanas. Jas stato ant kalvų, nuošaliai, kur žemė pigesnė. Jie
nemosikuoja jokiais sparnais, neleidžia jokių garsų, tik kartais mįslingai žybsi. Nesuprasi jų.
O ko nesupranti, to bijai, ko bijai, to nekenti.

Lietuvoje ta problema dabar visai rimta kaip peršant mums bulves ar statant
geležinkelį. Atsirado žmonių tiek kaime, tiek mieste, kurie šventai įsitikinę, kad tik tos
perdavimo stotys kaltos dėl visų jų bėdų plaukai ėmė žilti ir slinkti, kaimynystėje ar šeimoje
nuo vėžio mirė artimas arba net keli, gimė Dauno liga sergantis vaikas. Nevilties, siaubo
apimtas žmogus žino, kad jis niekuo neprasikalto, dairosi aplink, ieško kokios nors
priežasties ir staiga ją pamato va, tie bokšteliai! Juk anksčiau, kol jie nebuvo pastatyti,
plaukai nežilo! Visi draugai ir pažįstami buvo jaunesni, vėžiu nemirdavo! Dauno ligą
turinčius vaikus laikydavo namie, į gatvę retai išleisdavo, todėl jų mažai buvo matyti. Be to,
tie nelaimėliai anksti mirdavo.

Kai žmogus ieško savo vargų priežasties, nieko nepadės aiškinti. Jam reikia rasti kaltą,
kad nereikėtų savęs klausti: o gal per daug ko nors vartoju? Gal per mažai judu? Per daug
valgau? O kokiomis ligomis sirgo mano protėviai ir giminaičiai? Ne, žmogus puola su kirviu
bokštelį, visai kaip senovėje, arba šaukia eitynes ir reikalauja neleisti statyti bokštelio ar
nugriauti jau pastatytą. Net įrodymų turi, kad jo baimės ne iš piršto laužtos. Baimei pagrįsti
visada randama pasiteisinimas. Viename tokių protestuotojų susirinkime moteriškė pateikė
triuškinantį argumentą. Sako: kai pastatė netoliese retransliatorių, mūsų kieme dingo
balandžiai! Kiti dalyviai pritardami linkčioja galvomis. Niekam netoptelėjo į galvą
paklausti: o gal tame kieme atsirado katinas?

Man nutiko panašiai, tik atvirkščiai. Vilniuje, mūsų kieme, gyveno vikrus katinas
Silvestras. Balandžiai pas mus netūpė. Kai Silvestras iškeliavo į katinų rojų, kiemas pavirto
balandžių lesykla.

Kai yra baimių, visada atsiras žmonių, kurie skuba jomis pasinaudoti. Paprasčiausias
būdas atsistoti ant statinės ir tapti liaudies reikalų gynėju. Ypač patogus tiems, kurie neturi
nieko daugiau pasiūlyti. Arba visų užmirštas, į pensiją išleistas mokslininkas staiga vėl įgyja
tribūną. Jis nėra paikas, jis nesakys, kad mobilieji telefonai ir jų stotys pavojingi. Užtenka,
kad profesorius viešai pareikš: „O aš nežinau! O dar neįrodyta!" Ir jau turės savo
populiarumo penkminutę. Jis oho! gal net laikraščiuose bus paminėtas.

Iš žmonių baimės galima gerai uždirbti. Sukurtas amerikiečių filmas: pagal senovės
majų kalendorių 2012 metais dvyliktą mėnesį bus pasaulio pabaiga. Įrodinėjo labai rimtai,
žmonės ėjo į kino teatrus, griebėsi už širdžių ir galvų. Filmo kūrėjai uždirbo kelis šimtus
milijonų dolerių.

Nėra pasakyta, kad kiekvienas amerikietis sąžiningas ir doras kaip naujagimis.

Kita jų kino darbuotojų grupė sukūrė neva dokumentinį filmą „Grėsmingas signalas" šį
kartą apie mobiliuosius telefonus. Beje, tas filmas du kartus cituoja minėtą lietuvių
profesorių. Atrodo, kitų nelabai surado. Filmo autoriai suplakė į vieną spėjimus, prielaidas,
nepatvirtintus faktus. Filmas gąsdina tuos, kurie nieko nenutuokia. Buvo skleidžiami
gandai, kad filmas uždraustas, kad jo autoriams grasinama. Taip pritraukė dar daugiau
žiūrovų.

Tai kaip yra iš tikro dėl to perdavimo stočių keliamo pavojaus? Taip, jos skleidžia
elektromagnetines bangas tokio pat stiprumo kaip plaukų džiovintuvas ar dvi elektros
lemputės, taigi ir tiek pat pavojingas. Tai kelis tūkstančius kartų mažiau negu tos
nepavojingos bangos, kurias skleidžia televizijos bokštas Vilniuje arba Sitkūnų bokštų
kompleksas prie Kauno. Jeigu būtų kitaip, Vilniaus ir Kauno gyventojai jau seniai gulėtų
kapuose. Paryžiaus irgi, nes Eifelio bokštas Paryžiaus centre transliuoja jau šimtą metų.

Tai gal retransliacinių stočių bangos kitokios? Ne, tokios pačios, tik labai silpnos.
Pasaulinė sveikatos organizacija sušaukė trylikos šalių žymiausių medikų ir fizikų tarybą.
Siekiant išvengti įtarimų ir kaltinimų buvo uždrausta tarybos darbui naudotis judriojo ryšio
bendrovių pinigais. Tyrimas truko dešimt metų.

Ir ką gi? Taryba vienbalsiai nutarė, kad nėra jokio pavojaus.

Lietuvoje padarėme savo tyrimą. Jame dalyvavo dešimt mokslininkų. Nė vienas jų

nemušė pavojaus varpais. Mūsų Sveikatos apsaugos ministerija skelbia: „Nerasta ryšio tarp
aktyvaus ilgalaikio mobiliojo telefono naudojimo ir vėžinių susirgimų rizikos padidėjimo."

Manote, tai įtikina žmones, ypač skardžiabalses moteris, kurios šaukia: „Kodėl miršta
bitės ir sumažėjo žvirblių?" Amerikos mokslininkai nustatė, kad bites užpuolė epidemija
viruso ir grybelio derinys. O kodėl mažiau žvirblių, neturiu supratimo. Gal dėl to, kad
gerokai sumažėjo arklių.

Vienu atveju retransliatoriai tikrai pavojingi jeigu jie pastatyti per retai. Tada susirgęs
žmogus arba vienišas senelis, kai įvyksta kokia nelaimė ar kyla gaisras, nors turės mobilųjį
telefoną, gali ir neprisiskambinti.
 MĖNULIO PILNATIS IR JOS BURTAI
Per mėnulio pilnatį staugia vilkai. Rupūžės tampa neramios, o katės neriasi iš kailio.
Dėl žmogaus poelgių irgi dažnai kaltinama pilnatis. Bet kaip iš tikro? Ar yra rimtų
paaiškinimų?

Mėnulio fazės, ypač pilnatis, tikrai turi reikšmės. Kai pilnatis ir mėnesiena ryški, ypač
jeigu nedebesuota, pelėdos ūbauja dažniau ir garsiau, rupūžės judresnės, šunys ir katės
agresyvesni, tritonai renkasi į būrius, erkės slepiasi į tamsias vietas. Moliuskus, žuvis,
vabzdžius, varliagyvius, vėžiagyvius, paukščius, žinduolius visus veikia. Medikai,
psichologai ir policininkai pastebi, kad per pilnatį padaugėja infarktu ir insultų, daugiau
prievartos ir vandalizmo, kitų nusikaltimų, daugiau žmonių kreipiasi į ligonines. Net
nelaimingų atsitikimų būna daugiau, o vertybinių popierių biržose krinta akcijų kainos. Net
apsinuodijimų netyčiomis daugiau, dažniau nepasirodoma darbe ir mokykloje.

Kodėl? Ar tikrai mėnulis kaltas, o gal yra kokie nors žemiški paaiškinimai?

Atsakymo ieškoma seniai. Yra net moksliškas pavadinimas Transilvanijos reiškinys,

linksint galva į mistinį, iš tikro neegzistavusį Transilvanijos kunigaikštį vampyrą, kuris
neva ypač siausdavo per pilnatį.

Neseniai atlikto statistinio tyrimo rezultatai: pusė universitetų studentų ir 80 procentų

medikų, dirbančių su psichiniais ligoniais, įsitikinę, kad mėnulio fazės turi įtakos žmonių
elgesiui. Tik niekas nežino kaip?

Buvo visokių teorijų. Kad pilnaties šviesa veikia ozono sluoksnį stratosferoje. Kad jo
šviesa poliarizuota. Na ir kas? Kad gal yra kokios nors magnetinės bangos. Gal jonų srautai.
Kioto universitetas Japonijoje iškėlė mintį, kad visa tai dėl žemės magnetinio lauko
svyravimo. Jie nustatė, kad septynios dienos prieš pilnatį geomagnetinis aktyvumas
sumažėja 4 procentais, o paskui grįžta į buvusią būseną.

Sakoma, kad mėnulis, toks didelis ir taip arti mūsų, magnetiškai traukia gyvo
organizmo syvus, o jų daug, visi mes beveik iš skysčio.

Visos tos hipotezės buvo kruopščiai tikrinamos ir nepasitvirtino.

Rimčiausia iki šiol tebegyvuojanti prielaida mėnulio pilnatis „tampo“ skysčius mūsų
kūne. Ta hipoteze susidomėdavo net kai kurie medikai, nors abejodami. Nes ji vaikiška.
Taip, didumą žmogaus organizmo sudaro skysčiai, bet tų skysčių nedaug. Pora trejetas
kibirų teišeitų. Ką ten tokį kiekį patampysi.

Taip, pasauliniame vandenyne juk tai, ką mes vadiname Atlanto, Ramiuoju, Indijos,
Arkties vandenynais, tėra vienas milžiniškas vandens masyvas, padalytas tik mūsų
žemėlapiuose, potvyniai gali būti didžiuliai. Ypač per pilnatį, kai tą vandens masę į vieną
pusę traukia mėnulis ir saulė. Tikriausiai ne vienas matėte, kaip skiriasi vandens lygis per
potvynį ir atoslūgį Temzėje Londone. O didžiausias potvynis, 21,6 metro, užregistruotas
1869 metais Fandžio (Fandy) įlankoje Šiaurės Amerikoje. Baltijos jūroje potvynių mes nė
nepastebime. Ką jau kalbėti apie ežerų potvynius ir atoslūgius pagal mėnulio fazes. Koks
nors Alaušo ar Stirnių ežeras gali pakilti nuo tirpstančio sniego, nuo lietaus bet ne nuo
mėnulio fazių.

Gal nebeverta aiškintis, koks potvynis gali kilti tuose trijuose kibiruose žmogaus
skysčių.

Klaidingos hipotezės išsklaidytos, bet reiškinys tebeegzistuoja. Todėl pažiūrėkime,

kokios pilnaties savybės yra tikros.

Yra viena neginčijama mėnulio pilnaties savybė jos šviesa. Tai galingas gamtos
švilpukas. Gamtos sirena. Pilnatis nedebesuotą naktį šviečia 14-16 kartų skaisčiau negu per
kitas fazes. Per pilnatį galima net automobiliu važiuoti, einant mišku kelią rasti. Donjanos
draustinio Ispanijoje biologijos stoties darbuotojai nustatė, kad didieji apuokai, dar
vadinami erelinėmis pelėdomis, tarpusavyje susiūkauja, suranda vienas kitą ir atpažįsta lytį
iš baltų plunksnų dėmės ant kaklo. Tos plunksnos išsiskleidžia ir matyti tik ūbaujant. Bet
jeigu tamsu, ūbauk ir skleisk plunksnas kiek tik nori, kitas apuokas ar apuoke nepamatys.
Tai nėra ko stengtis. Todėl ta pelėdų rūšis, o paskui paaiškėjo, kad ir kitos, ūbauja ne šiaip
per pilnatį (į mėnulio fazes joms nusispjauti jeigu paukščiai spjaudosi), o tik per tokią
pilnatį, kai dangus neužklotas debesimis.

Žvelgiant į kiekvieno reiškinio šaknis paskirai, vaizdas aiškesnis. Sakysim, vilkai. Ko

jiems staugti į pilnatį? Jie ne tik staugia jie bėgioja ir medžioja mažiau. Nes kai šviesu, jiems
sunkiau užklupti auką. Auka pabėgs, šunys, o gal ir medžiotojas pamatys, patykos. Staugia,
nes ėsti nori. Žiemą šviesią naktį viskas kaip ant delno. Kur vargšui pasidėti? Vienintelė
paguoda susišūkauti su kitais, irgi į panašią padėtį patekusiais vilkais. Ir daugintis reikia.

Rupūžės ir varlės susirenka į poravimosi ir kurkulų leidimo vietas nepaisydamos

debesuotumo. Susirenka savaitę prieš pilnačiai patekant, ir nesvarbu, bus ūkanota ar švies
mėnulis. Iš kur joms žinoti bus debesuota ar ne? O susieiti reikia. Per milijonus metų roplių
organizmas įsisąmonino, kad štai tokiu laiku reikia šuoliuoti ar plaukti į susibūrimo vietas,
ten sulaukti pilnaties, o jeigu bus debesuota ką gi, teks verstis apgraibomis. Laukti nėra
kada, sprendžiamas giminės pratęsimo klausimas. Nes dauguma roplių gyvena paskirai,
kartais toli vienas nuo kito, ir jeigu nebūtų nusistovėjusio laiko rinktis, rūšis išnyktų. Taip
išnyko daugybė rūšių. Kai pilnaties nematyti, lieka atmintis ir įprotis.

Šunys agresyvesni, dažniau kandžiojasi. Kaip tai ištirti?

Buvo pažiūrėta į ligoninių statistiką. Tikrai, per pilnatį įkandama daugiau maždaug 6
procentais. Galbūt todėl, kad šviesią naktį žmonės daugiau vaikščioja? Tokiomis naktimis
juk ir chuliganizmo atvejų daugiau.
 Taip, per pilnatį padažnėja epilepsijos priepuolių, dažniau ištinka depresija, padaugėja
nusikaltimų, didesnė įtaka vaisingumui persileidžiama ir panašiai. Tiesa, tie visi
padažnėjimai ir paūmėjimai ne tokie ir reikšmingi, 4-6 procentais daugiau. Mokslininkai
mano, kad žmonių elgesio pokyčių priežastis per pilnatį bus ta pati kaip ir kitų gyvių
intensyvi šviesa naktį. Jau minėto Kioto universiteto Japonijoje mokslininkai spėja, kad
šviesi naktis sutrikdo melatonino gamybą kankorėžinėje liaukoje. O melatoninas padeda
reguliuoti kitus organizmo hormonus ir yra varančioji spyruoklė mūsų vidaus laikrodyje.

Į šviesos gausumą arba jos trūkumą mes žiūrime nerūpestingai. Kai šalta arba per daug
karšta o, tą suprantame! O kai per daug tamsu ar per daug šviesu nieko. Neskauda.

Tai nemaža klaida. Šviesa gamtoje starto švilpukas. Įrodyta: jeigu žmogui ilgesnį laiką
tenka miegoti prie šviesos, jis būna sudirgęs. Londono neurologijos institute daugelį metų
smulkiai registruojama, kokiomis aplinkybėmis ligonius ištinka epilepsijos priepuoliai.
Paaiškėjo, kad jų padaugėja per pilnatį, bet tik tada, jeigu pilnatis ryški. Kai pilnatį
uždengdavo stori debesys, priepuolių būdavo kaip bet kurią kitą dieną ar naktį.

Tas pat dėl kitų sutrikimų ir nelaimingų atsitikimų. Pažiūrėkime, kaip yra šiaurinėje
Estijoje, Suomijoje, Švedijoje ir Norvegijoje. Žiemą kiaura naktis, o vasarą saulė
nenusileidžia. Tokios vasaros tikri šiauriečiai nelabai mėgsta. Ai, sako, visi vaikšto nervingi,
net šeimoje negali susikalbėti, nežinai, kada gulti, kada keltis. Vis nori ką nors daryti, lyg
nematoma spyruoklė tave varytų.

Šiaurėje vasarą pilnatis nedaro nė mažiausios įtakos.

Bet kaip pas mus gražu skaisčią mėnesienos naktį! Net ir žiemą. Sidabru blizga tolimi
apsnigti laukai, kai kur namų spingsulės, danguje mirga žvaigždės. O vasarą! Niekada
neužmiršiu pasivaikščiojimo Anykščių šile su miela moterimi. Buvo rasa, paparčiai degė.
Voratinkliai žėrėjo kaip perlų vėriniai. Visas miškas kupinas žėručių, brangakmenių, tylos
ir tos šviesos, papildomai dovanotos porai valandų.

Užmirškite blaivius aiškinimus.

Tegul jums mėnulio pilnatis būna kupina magijos.

 BŪTI BURTININKU LENGVA
Burtai, būrimai, astrologai, ekstrasensai lietuvoje labai populiarūs. Kai kurie net bando
eiti į valdžią. Ypatingi mes lietuviai. Ispanijoje, Italijoje burtininkų irgi pilna. Anglijoje nėra
pilies be vaiduoklių, o Portobelo turguje Londono centre dirba keli šimtai būrėjų, yra keli
būrimo namai. Tačiau nevienoje iš minėtų šalių niekam nešauna į galvą įtraukti
bendraujančių su užribių pasauliu kandidatais į rinkimų sąrašus.

Atėjo laikas padaryti svarbų pranešimą. Turiu prisipažinti: aš pats esu burtininkas.
Naudoju burtus ir hipnozę.

O kaip kitaip? Teko patirti du valstybės perversmus, vieną blokadą, keturis karus, du
kartus skendo mano laivas. Be burtų būtų neįmanoma išlįsti nesudaužyta galva. Dabar
raganauti gelbstint savo gyvybę netenka. Burtus ir hipnozę pasitelkiu retai.

Bet perlipau 80 metų slenkstį. Nežinau, kiek dar liko, tik žinau, kad nedaug. Todėl
nutariau pasidalyti būrimo ir raganavimo paslaptimis. Kurie perpras, galės ir patys taip
daryti. Pelningas verslas.

Būrimo esmė įkvėpti žmogui pasitikėjimą jumis. Tada jis nustoja bijojęs, nestabdo
savęs, žodžiai jam plaukia savaime. Jis nustoja kontroliuoti savo kūno kalbą informacijos
šaltinį, daug svarbesnį negu žodžiai.

Patalpoje turi būti maloni, intymi nuotaika. Savo autoritetą ir patirtį pabrėžkite vienu
ar dviem nesuprantamais paveikslais, rožiniais ant stalo ne katalikų. Dvi ar trys spintos su
knygomis. Patogi sofa arba pora gerų, nesutrintų fotelių ir žemas staliukas tarp jų,
staltiesėlė gali būti išsiuvinėta metalo siūlais.

Namie turiu Egipto faraonų erelį, nupieštą ant papiruso gabalo. Vienas svečias priėjo,
ilgai žiūrėjo ir susijaudinęs sako: „Jaučiu tūkstančių metų energiją. Ji tiesiog sruvena į
mane."

Tą paveiksliuką imitaciją nusipirkau už grašius Kairo gatvėje. Jų ten buvo kaip blynų.

Kambarys turi būti truputį pritemdytas, dega žvakė arba mažų žvakučių sietynas,
smilksta žiupsnelis neįkyraus kvapo smilkalų.

Mokėk parodyti klientui, kad esi jam palankus, draugiškas. Geriausia iš tikro jausti
draugiškumą. Nereikės vaidinti. Paaiškink: jeigu jis nori pagalbos, abu turite
bendradarbiauti. Kalbi ramiai, bet ne monotoniškai, tavo kūno kalba irgi turi būti taiki —
nesunerk rankų ir nekryžiuok kojų (tai uždarumas, atsiribojimas), maloniai šypsokis,
dažnai žiūrėk į akis, o kai jis kalba, truputį palenk galvą į vieną pusę taip parodysi dėmesį.
Apie savo jėgos šaltinius geriau iškalbingai patylėk. Paaiškink, kad supranti: jam labai
sunku širdyje. Kam nesunku? O širdis jautriausia klientų vieta. Gali pasakyti, kad visai nesi
burtininkas, tiesiog tavo labai gera nuojauta (žmonės dabar protingi) ir nori šitą savo
talentą panaudoti jo labui. Galima pridurti, kad visi turi intuicijos dovaną, bet dvasinėmis
pratybomis tau pavyko ją ištobulinti.

Kaip apsisaugoti nuo klaidų? Įspėk, kad mediumai (gali taip save vadinti) negali
ateities atspėti visai be klaidų. „Net ir Šarūnas Jasikevičius ne visada pataiko į krepšį, tiesa?“
sakai autoritetingai, su atlaidžia šypsena.

Ar suvoki, ką tuo sakiniu pasakei? Kad esi būrimo meistras. Bet klientas nepastebės,
kad pasigyrei. Sakinys nuskambėjo kaip atsiprašymas.

Yra septynios temos, apie kurias žmonės labiausiai nori šnekėtis. Tai meilė, sveikata,
pinigai, darbas, kelionės, mokslai ir ambicijos. Jeigu nori būti geras žynys, laikykis tų temų,
užduok apie jas klausimus, ir kiekviena tų temų pareikšk savo nuomonę. Padarysi
nuostabaus, dėmesingo pašnekovo įspūdį.

Pokalbį pradėk pareiškimu, kurį kiekvienas prisitaikys sau. Tai astrologinių

pranašysčių technika. Pavyzdžiui: „Sugebi būti labai rūpestingas. Pirmas skubi padėti
žmogui, bet kartais pamatai ir egoistinių savo bruožų. Viską sudėjus į krūvą, esi ramus,
kuklus žmogus, bet aplinkybėms susiklosčius sugebi būti sambūrio siela jeigu tik panorsti."
Žingsnis į vieną pusę ir į kitą. Visada du teiginiai.

„Kartais savo jausmus rodai per daug nuoširdžiai, per daug atsiveri. Moki tiksliai
įvertinti padėtį, o savo nuomonę pakeiti tik gavęs svarių įrodymų. Atsidūręs naujoje
aplinkoje elgiesi labai atsargiai tol, kol neperpranti situacijos. Tačiau tada įgyji pasitikėjimo
savimi." Arba kitaip: „Kortos labai aiškiai rodo, pats gali mėtyti kortas, ypač kokias nors
ypatingas, taro arba kiniškas, gali burti iš kavos tirščių, papjautos vištos vidurių arba ko tik
nori, kad esi žmogus, kuriuo galima pasitikėti."

Kas prieštaraus? Niekas neturės abejonių, kad perpratai jo esmę.

„Nesi šventas, nesi visai tobulas, bet sugebi būti geras bičiulis. Gali pridurti: Moki
susivaldyti, kitiems atrodo, kad esi žmogus, kuris laiko pirštus ant gyvenimo pulso. Tačiau
iš tikro kartais sutrinki, nežinai, ko griebtis. Norėtum labiau kitiems patikti ir norėtum
jaustis laisvesnis bendraudamas su žmonėmis." Dar vienas pavyzdys: „Turi išminties, kurios
iš knygų neišskaitysi. Turi tokios išminties, kokią suteikia tik gyvenimas."

Jeigu tokio kalbėjimo esmę perpratai, mokomės toliau. Kadangi žmogus atėjo pas tave
su kokia nors bėda, reikia surasti jos priežastį. Žiūrėdamas į akis susirūpinęs klausk: „Ar
nenešioji mirusio giminės papuošalų? Ar nelaikai namie vaistų, kurių terminas baigėsi?
Sugedusio laikrodžio? Sugedusios elektronikos? Senų užrašų ant šaldytuvo ar prie telefono?
Raktų, nors seniai užmiršęs, nuo kokių jie durų ar spynų?"

Ne klausk, o tvirtink vis įdėmiai žiūrėdamas į akis: „Vaikystėje tau nutiko nelaimingas
atsitikimas. Gal susijęs su vandeniu, taip? Namie spintoje kabo keletas drabužių, kurių
niekada nevilki, taip? Turi auskarą, kuriam trūksta poros, taip?" Ir taip toliau.

Kontaktas ir pasitikėjimas jau yra. Atėjo laikas daugiau sužinoti apie svečią. Bet
klausimus galima užduoti tik juos slepiant paverčiant pareiškimais. „Aš teisus, tiesa? Ar tai
su tavim susiję? O kodėl turėtų taip būti? Klausau, pakartok!" viskas rodant nuoširdžiausią
dėmesį.

Nepavyks išvengti makaronų kabinimo. Kalboje turi būti gausu ir paslaptingų

ezoterinių žodžių tokių, kurie suprantami tik išrinktiesiems, ir mįslingų posakių. Juos
klientas išsivers taip, kaip jam tinka. Jis vis labiau nesuvokia, kodėl aiškiaregys daro tokias
ar kitokias išvadas, ir tiki, kad sėdi prieš autoritetingą žmogų, žinantį paslaptį. Užuominos
apie senovės knygas ar Egipto išminčius sukelia norą bendradarbiauti, stabdo
prieštaravimus ir išsklaido abejones.

Pasiekus šį etapą, jau lengva iš kliento išspausti informaciją apie jį ir pasukti ją taip,
tarsi ji sklistų iš tavęs visažinio. Sakai, kad kortos ar žvaigždės, ar kavos tirščiai leidžia
suprasti kelias padėties prasmes, ir klausi žmogaus (painūs ezoteriniai žodžiai ir iš amžių
glūdumos srūvanti išmintis jam jau sumaišė galvą), kuri versija jam atrodo tikroviškesnė.
„Šita kombinacija leidžia galvoti taip, o štai šita anaip. Ženklai rodo šis metas palankesnis
tavo asmeniniams tikslams, jiems pirmenybė prieš meilės reikalus. Nežinau, ar tau tai
suvokiama..."

Taip duosi galimybę žmogui pačiam viską iškloti apie save, o tu tai pateiksi kaip savo
nuomonę. Padarysi žmogų laimingą.

Kai neraganausi, laisvalaikio negaišk skaitydamas senas burtų knygas. Geriau susirask
taikomosios psichologijos knygų ir literatūros apie kūno kalbą. Jų yra ir lietuviškai. Man
labai praverčia žurnalas „Skeptic" ir Maiklo Šermerio (Michael Shermer) straipsniai.

Jeigu tėveliai pas tave atves sutrikusią, nežinančią kur eiti mokytis atžalą, pasižiūrėk į
statistiką, kur šiuo metu Lietuvos abiturientai labiausiai veržiasi stoti. Bet leisk svečiui
pačiam papasakoti apie jo savybes ir galimybes. Gali paieškoti žmogaus polinkių testų ir jais
pasinaudoti. Jie sumanyti psichologų ir iš tikro gali padėti.

Kad ir kaip gerai būtum išmokęs burtininko amato, niekada neužmiršk paprastų
bendravimo taisyklių. Būk mandagus. Jeigu yra už ką pagirti pagirk. Visada sakyk svečiui
tai, ką jis nori išgirsti. Pavyzdžiui: „Sutiksi didelę meilę. Tavo finansiniai rūpesčiai išsispręs,
nes esi darbštus, nepriklausomas ir išmintingas žmogus." Tokius žodžius sakai ne iš karto, o
kai žmogus atsiskleidžia.

Būtinai paskaityk horoskopus, ir ne kartą. Jie rašomi meistriškai. Išmoksi kalbėti su

atėjusiais išsiburti.

Praėjo nemažai laiko, o didžioji meilė jo taip ir neaplankė? Nieko baisaus. Žmonės
atsimena pranašystes, kurios išsipildė, o ne tas, kurios prašovė pro šalį. Be abejo, galbūt jam
pasakei ką nors, kas visai nei į tvorą, nei į mietą. Irgi nieko baisaus. Primink jam: juk nuo
pat pradžių sakei, kad šimtaprocentinio tikrumo nebūna. Jeigu svečias ginčysis, tvirtins,
kad suklydai, jam atsakysi (vėl ta pati atlaidi šypsena), kad kalba juk buvo apie tolimą
praeitį arba tolimą ateitį. Mandagiai leisi suprasti, kad klientas turėtų gėdytis dėl savo
skylėtos atminties.

Jeigu ištiko nemalonios tylos minutė, neturėjai, ką pasakyti, pareikšk, kad ryšys su
anuo pasauliu trūkinėja. O dar geriau apkaltink svečią. Pasakyk, kad jis turi labiau stengtis.

Linkiu sėkmės įvaldant naują profesiją. Joje bedarbių nebūna.

 TAMSIOS VIDURAMŽIŲ NAKTYS
Iki industrializacijos pradžios, iki atsirandant pramonei žmonės naktį gyveno visiškai
kitaip negu dieną. Iki pat XVII amžiaus pabaigos naktį šviesa buvo tik ta, kuri patenka pro
langą, žvaigždžių ir mėnulio, jeigu debesys neužstoja, taip pat nešiojamos žvakės ar lempos.
Už namo buvo tamsu, eidami tiltu žmonės įkrisdavo į upę ir dažnas nuskęsdavo. Pėstieji
gatvėse turėjo pasirūpinti nepakliūti po pravažiuojančiais ratais, nes vežikai žmonių nei
matė, nei kreipė į juos dėmesį. Kai praeivis, vengdamas lekiančio vežimo, bandydavo
spaustis prie sienos, jam grėsdavo įsmukti į rūsį arba būti apipiltam išmatomis, tos
daugiausia buvo pilamos pro langą. Keliautojai rašė, kad Paryžius neapsakomai dvokia,
vėjas nešioja dešimties tūkstančių sąšlavynų tvaiką.

Tikras Dievo botagas buvo naktiniai gaisrai. „Jeigu liga ar kitos aplinkybės jus verčia
palikti nakčiai degančią žvakę, pastatykite ją taip, kad žiurkės negalėtų pasiekti ir
nuversti", rašė to laiko žurnalas. Dažnai gaisrus sukeldavo užmigę prie knygos skaitytojai, o
čiužiniai buvo kimšti šiaudais arba šienu.

Daugelyje miestų viduramžiais naktį buvo draudžiama vaikščioti. Uždarius miesto

vartus, varpas pranešdavo, kad kiekvienas turi grįžti namo. Tas, kas nepaisydavo varpo
skambėjimo, turėdavo mokėti baudą. Kai kuriuose miestuose net sandorius naktį daryti
buvo uždrausta, o sudarytos ne dienos šviesoje sutartys negaliojo.

Apie tai, kad įtariamas nusikaltimu žmogus viduramžiais buvo kankinamas siekiant
išgauti jo prisipažinimą, žinome. Kai kuriuose miestuose tvarka buvo geresnė suimtąjį
kankinti draudžiama. Bet jeigu nusikaltimas būdavo padarytas naktį, tai net ir liberaliuose
miestuose Vilniuje, Kaune kiek mažiau, Klaipėdoje tokį įtariamąjį buvo galima kankinti, už
tokį nusikaltimą buvo baudžiama ypač rūsčiai. Piliečiai bijojo nakties ir gynėsi nuo jos kaip
įmanydami.

Viduramžiais, net jų pabaigoje, tai yra neseniai, ir miegama buvo kitaip. Lova vienam
žmogui arba porai mums atrodo įprastas dalykas. Tačiau tada tokią prabangą galėjo sau
leisti tik kilmingi bajorai ir kunigaikščiai. Juk žmonės ilgus šimtmečius buvo labai vargingi.
Neturėjo patalynės, ant vieno čiužinio miegodavo 2-4 žmonės, visi vienoje patalpoje ir
apsikloję vienu užklotu. Taip buvo sutaupoma malkų. Italijoje iki šiol gyva patarlė:
„Siauroje lovoje gulkis per vidurį." Dabar ji turi kitą prasmę, italai net užmiršo, kaip tas
posakis atsirado.

Vedusios poros miestuose paprastai miegodavo atskirai nuo paaugusių vaikų, bet
kaimiečiai beveik visada visa šeima ant vieno čiužinio. Keliautojai pasakoja, kad daugelyje
Europos šalių buvo griežta gulimo tvarka. Vyriausioji dukra miega prie sienos, kuo toliau
nuo durų, tada kitos seserys pagal amžių, motina, tėvas ir sūnūs, o arčiau durų pašaliniai
per žmones einantis siuvėjas, koks nors to laiko Palangos Juzė, samdinys ar samdinė, o
kraščiausiai nakčiai priglaustas elgeta. Vyrai gulėsi arčiau durų todėl, kad jeigu kas užpultų
ar šiaip kas nutiktų, galėtų ginti šeimynykščius. Taip moteriškoji gulto pusė buvo atskirta ir
nuo svečių, ir nuo įsiveržėlių.

Napoleono laikais keliavęs prancūzų stiklius Žakas Luisas (Jacques-Louis) Minitra rašo
dienoraštyje, kad kartą, kai buvo priverstas apsinakvoti pas pažįstamus, jį paguldė iš krašto,
šeimininkas atsigulė viduryje, o žmona prie sienos. Norvegijoje buvo kitas paprotys.
Pastoriai mokė baudžiauninkus, kad šeima ne tik privalo miegoti viename guolyje, bet
miegoti būtina sėdint. Atsigulti ir užmigti pavojinga, mokė jie žmones, gali numirti. Taip
daryti baudžiauninkai buvo verčiami todėl, kad sėdom nedaug pamiegosi, tik tiek, kiek
būtinai reikia. Taip buvo prailginamos darbo valandos.

Kaimo gyventojai nakčiai suvesdavo į trobą naminius gyvulius. Kai kur tas paprotys
išliko iki mūsų dienų, o Danijos ūkininkų sodybos dažnai ir dabar dviejų galų vienas
žmonėms, kitas gyvuliams. Taip juos saugodavo nuo vagių, gyvuliai šildydavo būstą, nors ir
tada mėšlas dvokdavo. Buvo sakoma, kad pienas bus geresnis, jeigu karvės matys židinio
ugnį. Iš tikro taip buvo daroma todėl, kad būtų arčiau vaikščioti prižiūrėti gyvulių.
Stambieji raguočiai būdavo pririšami, nes nežinia, kas jiems naktį šaus. Tik kiaulės
vaikščiodavo laisvai. Tiesą pasakius, ir dabar raguočių mėšlu bjaurisi tik išpaikę miestiečiai.
Iš mėšlo, molio ir šiaudų mišinio Ukrainoje ir Afrikoje iki šiol drebiamos pirkios. Tas
daiktas baktericidinis. Arti jo būti sveika. Britų salose ir Šiaurės Europoje sodiečiai, ręsdami
ar drėbdami gyvenamuosius namus, darydavo nišą sau miegoti, taip gyvuliams likdavo
daugiau vietos.

Keliaujant net pasiturintiems žmonėms dažnai tekdavo miegoti ne atskirose lovose.

Geras tonas reikalavo, kad miegant drauge, ypač kai esi svetimas, prisitaikytum prie tos
šeimos ir tos tautos elgesio taisyklių. Geras, mandagus lovos kaimynas turi gulėti ramiai,
nurodytoje jam vietoje, netempti antklodės ant savęs, o prieš užmigdamas palinkėti visiems
labos nakties. Tačiau tik tada, kai šeimininkas pasakys viską, ką jis norėjo prieš naktį
pasakyti.

Tais laikais irgi buvo keliaujama po svetimas šalis, buvo spausdinami kelionių vadovai,
trumpi žodynėliai, buityje dažniausiai vartojamų sakinių rinkiniai. Jie įdomiu kampu
atspindi to laiko gyvenimą.

Dažniausiai vartojamų frazių rinkinėlyje, išleistame po Prancūziją keliaujantiems

anglams, buvo patariama: „Eidamas į lovą su žmogum, kurio visuomeninė padėtis
aukštesnė negu tavo, kiekvieną kartą pirmiausia sužinok, kurioje lovos pusėje jis miega."

Tame kelionių vadove galima rasti ir tokių sakinių svetima kalba: „Pone, jūs
nepakeliamas lovos bendras!" Kitas: „Prašau netempti užkloto į savo pusę!" Dar kitas:
„Prašau nesispardyti!"

XVIII amžiuje turtingieji ėmė kalbėti, kad miegoti bendroje lovoje nemoralu ir
nesveika. Bažnyčios vadovai irgi ėmė taip tvirtinti. Tačiau vidurinės klasės žmonės
tebesilaikė nuomonės, kad bendras guolis neišvengiamas ir net malonus. Miegoti šalia tau
artimo žmogaus ar šeimynykščio, ar tarno, bičiulio savaime teikė malonumą, ne vien kad
taip buvo šilčiau ar trūko pinigų kitai lovai. Buvo saugiau. Žmonės, kurie dalijosi patalu,
tapdavo artimesni, ir angliškas žodis bedfellow, „lovos bendras", kuris dabar vartojamas
neigiama, net ironiška reikšme, maždaug „a, jie kartu miega", tada tokios prasmės neturėjo.

Į senovišką miegojimo būdą negalima žiūrėti vien neigiamai. Vienas to laiko autorius
rašė: „Dauguma žmonių elgiasi natūraliai tik tada, kai eina miegoti. Dieną visi atlieka kokį
nors vaidmenį." Kai nebuvo šviesos, tik kokia spingsulė, šeima ir svečiai atsiguldavo anksti,
bet paprastai dar neužmigdavo. Dabar atsigulę užmiegame per 10-15 minučių. Bet kai
būdavo ilgai tamsu, sunkiai dirbama, iš visų pusių grėsė pavojus, žmonės valandą dvi
norėdavo pasikalbėti, pabendrauti. Tas laikas kartais būdavo net praktiškai panaudojamas.
Radau tokį pasakojimą. Veržlus, bet neturtingas jaunuolis negalėjo mokytis, nes turėjo
dirbti. Nuomojosi kampą. Sugulus vakare, jis išklausinėdavo lovos bendrą, kuris ėjo į
mokyklą, ko tas dieną išmoko, ir taip pats prapruso.

Be abejo, buvo visaip. Samdinės, miegančios vienoje lovoje su šeimininku, kartais

būdavo seksualiai išnaudojamos. Dieną namų hierarchija (kas svarbesnis, o kas stovi
žemiau) buvo labai griežta, bet bendrame patale vaidmenimis kartais būdavo susikeičiama.

Nuolatinė buvo ir netyčiukų problema.

 GERIAUSIAS MOTERS DRAUGAS
Per dideles iškilmes, tokias kaip karūnavimas, karališkosios šeimos narių vestuvės,
Didžiosios Britanijos karalienė Elžbieta II, jos dvariškiai ir svečiai pasipuošia briliantais,
kurių bendras svoris dienraščio „Daily Post“ skaičiavimu 780 kilogramų. Net ir vyrai: jeigu
brilianto nėra peteliškėje, turi būti bent rankogaliuose.

Iki pat XIX amžiaus Europos jūrininkai, ieškantys naujų jūrų kelių ir žemynų,
papirkinėdavo Afrikos ir tolimų Ramiojo vandenyno salų vadukus stikliniais karoliukais.
Mainais gaudavo žemės plotų, maisto, vergų ir panelių.

Blizgučiai turi kerinčią jėgą: daro žmogų gražesnį, bent jam taip atrodo, patraukia kitų
žvilgsnius. Žmonės visada mėgo dabintis. Ir mūsų pusseserės beždžionės nepraleis žėrinčio
menkniekėlio. Daug paukščių rūšių, pradedant šarkomis, irgi. Tik dabintis nesugeba.
Parsineša į lizdą kokį blizgutį, gėrisi, bet nežino, ką su juo daryti.

Netoli tenuėjome nuo urvinio žmogaus ir Afrikos karaliuko. Tik mums reikia, kad
papuošalai ne tik žiburiuotų, bet ir būtų brangūs. Dar geriau labai brangūs. Tada jie tampa
valdžios, įtakos simboliu.

Pigesni, iš krištolo ar stiklo, nors būtų puikių menininkų padaryti ir žaižaruoja, skirti
plebėjams. Nes magija priklauso nuo mūsų supratimo. Ir Afrikos karaliukai, ir juvelyrinių
parduotuvių Londone, Paryžiuje ar Vilniuje klientai priskiria švytintiems akmenukams
ypatingą vertę, nors iš tiesų jie jokios vertės neturi. Prikabina kainą „30 000 dolerių", tai
tiek ir verti.

Atsiranda lakių posakių: „Deimantai visam laikui." Atsiranda dainelių: „Deimantai

geriausias merginos draugas." Atsiranda tradicijų sužadėtuvių žiedas būtinai su briliantu.
Tuo neva viskas pasakoma. Kita mada reikalauja deimantą šlifuoti ne kitaip, o kad būtų dvi
pagrindais sudurtos piramidės, viršutinės viršus nupjautas. Taip jis labiau meta atšvaitus,
tada deimantas vadinamas briliantu.

Iš tikro deimantas tik itin kietas skaidrus anglies gabaliukas. Vandens išplauti jie buvo
randami upių vagose Indijoje, Afrikoje ir Brazilijoje. Per metus buvo prirenkama pora
kilogramų. 1870 metais Pietų Afrikoje Kimberlio vietovėje deimantus pradėjo kasti
šachtose. Dabar iškasama arba senuoju būdu surenkama apie 26 tūkstančius kilogramų per
metus. Pusė Afrikoje.

Tai ne Afrikos turtas, o jos prakeiksmas. Nes ten, kur dideli turtai, visada atsiranda
trokštančių juos užgrobti, ir užgrobti visus. Esame girdėję ir skaitę apie baisų juodaodžių
išnaudojimą „De Beers" koncerno kasyklose. Jam priklausė 80 procentų deimantų gavybos
Afrikoje. Pasaulis piktinosi labai giliose šachtose žudė gelmių karštis. Nuolat grėsė būti
užgriūtiems. Atlyginimai buvo elgetiški. Užmirškite! Kai 1994 metais Pietų Afrikos
apartheidas žlugo, „De Beers" pardavė kasyklas, dabar turi tik kelias, verčiasi daugiau
briliantų šlifavimu ir urmo prekyba. Tos kasyklos, kurios liko koncerno rankose, nėra joks
pragaras. „De Beers" gerai moka savo darbininkams, jais rūpinasi. Leidžiama kurtis
profsąjungoms ir jos turi nemažą įtaką. Koncernas įkūrė ligonines sergantiems ŽIV, AIDS ir
kitomis ligomis.

Pragaras ir vergovė deimantų kasyklose išliko Siera Leonėje, Angoloje, Konge ir

Zimbabvėje, kur deimantų gavyba priklauso vietos vadukams ar valdžiai. O ji diktatorių
rankose. Tokiose kasyklose algos dažniausiai išvis nemokamos darbininkas gaus šiokį tokį
uždarbį tik ką nors radęs. Gerai, jei gaus nemokamo maisto. Ieškodami blizgančių
akmenukų, žmonės nardo ir grabalioja upėse, kasa tunelius.

Užgriuvus išvengiama laidotuvių išlaidų.

Kaltinti už tai, kas darosi Afrikoje, vien buvusius kolonistus būtų per daug paprasta.
Kalti ir afrikiečiai, paėmę valdžią. Prieš trisdešimt metų visokios gaujos ir revoliucionieriai
apsišaukėliai iš tikro kariavo dėl deimantų ir aukso. Tada atsirado šiurpus pavadinimas
„kruvini deimantai".

Tik 2002 metais pavyko suburti vyriausybes, verslininkus, žmogaus teisių gynėjus, JTO
ir priimti nutarimą, vadinamą Kimberlio procesu. Jis kontroliuoja nešlifuotų deimantų
kilmę ir stebi, kad jie nebūtų karinių konfliktų finansavimo šaltinis. Tie, kurie susitarė,
leidžiasi kontroliuojami.

Bet yra šalių, tokių kaip Zimbabvės respublika, kurios prezidentas Robertas Mugabė su
panieka atmeta pasaulio kritiką ir įspėjimus, juokiasi iš Kimberlio proceso. Užpernai, metų
pabaigoje, kariuomenė Marangės apygardoje nužudė 200 kalnakasių, nepaklususių
prezidentui diktatoriui. Dabar Marangėje viskas priklauso Mugabei ir jo kariuomenei.
Rausti urvus verčiami net vaikai. Laimikis kaip kontrabanda parduodamas Europoje arba
arabams.

Tragiška. Visose Afrikos šalyse, kuriose yra deimantų, žmonės skursta ir vargsta.
 LĖLĖS AR GRAŽUOLĖS?
Lotynų Amerikos miestuose jau beveik nepamatysi negražių moterų. Centrinėse
miestų gatvėse, universitetuose, net vidurinėse mokyklose, prekybos centruose, žodžiu,
ten, kur laikosi vidurinės klasės žmonės ir jos jaunimas, užgriebiant ir kvalifikuotą
darbininkiją, ištisai gražuolės, ir nebūtinai tik nuotakų amžiaus. Vyresnės irgi
susitvarkiusios. Vien iš Venesuelos kilo net šešios „Mis Visata" (Miss Universe), penkios
„Mis Pasaulis" (Miss World) ir dar penkios „Tarptautinė Mis" (Miss International). Mat yra
kelios pasaulinės bendrovės, kiekviena rengia savus grožio konkursus, nepripažįsta kitų.
Skamba kvailokai. Sakysim, „Mis Visata". O ką jie žino, gal kur nors Oriono žvaigždyne
sukasi panaši į mūsų Žemę planeta, o joje yra dar įstabesnė gražuolė. Kokia nors mėlynai
violetiškai žalia ir turi devyniolika kojų. Tiek to. Toks jų pasaulis tuščias auksinių
kaspinėlių rojus.

Bet gražuolės, kurios dalyvauja grožio konkursuose, prieš tai dalyvavo vietinės
reikšmės atrankose, paskui savo šalies konkursuose, paskui pasauliniame. Ten irgi yra ne
tik pirmoji vieta, bet ir vicemis, yra ir dar keli titulai: „Mis Simpatiškiausia", kita bus
„fotogeniškiausia" ir taip toliau juk visos tos panos tikros, ne iš blizgančio popieriaus, ir jų
labai gausu. Patrauktum tinklu per kokią Venesuelą ar Kolumbiją ir tinklas būtų pilnas.

Lotynų amerikietės visuose konkursuose kasmet užima pirmąsias vietas, tik retsykiais
prasiveržia kokia nors indė ar šiaurės amerikietė. Bet iš kur toks derlius?

Atskleisiu paslaptį. Visame pasaulyje moterų grožiui padeda gydytojai plastinės

chirurgijos specialistai. Tik Europoje tai praktikuojama retai, Jungtinėse Valstijose dažniau,
bet vis tiek slepiama. Na, tapo panelė šaunesnė, ir gerai, nereikia nei klausimų, nei
atsakymų.

Lotynų Amerikoje plastinės operacijos o jos labai įvairios jau tapo tautinio sporto
rūšimi. Jas daro visos moterys viso kūno, apie jas atvirai kalba ir didžiuojasi. Idealus biustas,
nenukaręs pasturgaliukas, jausmingos kviečiančios lūpos Pietų Amerikoje mirtinai svarbūs
dalykai. Daugeliui moterų vienintelis būdas prasimušti. Berniokai svajoja apie futbolo
karjerą, o merginos tik apie sėkmingas vedybas arba modelio karjerą. Bankai reklamuoja
kreditus plastinėms operacijoms apmokėti. Galima išsimokėtinai, išperkamosios nuomos
būdu. Tramvajų ir metro vagonų sienos nukabinėtos klinikų reklamomis. Mergaitė pirmą
krūtų operaciją paprastai daro, kai jai sukanka penkiolika. Ji jau suaugusi, ir vietoj
gimtadienio šventės tėvai jai duoda pinigų pirmai operacijai.

Ne visada ir neviskas einasi sklandžiai. Užpernai mirė buvusi „Mis Argentina". Jai taisė
šlaunis, bet operacija nepavyko, kilo komplikacijų. Draugas liūdnai pasakė: moteris turėjo
viską, ko tik galima trokšti gyvenime, o mirė dėl gražesnio užpakaliuko.

Tačiau tai neatbaidė kitų. To žemyno moterų meilė chirurginiam skalpeliui turi tiesiog
mistinę jėgą. Chirurgo pagražinimai, kuriuos kadaise galėjo sau leisti tik Holivudo
žvaigždės, dabar labai pasistengus prieinami visoms. Nosies korekcija kainuoja apie du
tūkstančius dolerių. Bet būna akcijos, o ne tokiose garsiose klinikose galima rasti pigiau. Ir
ne tik gražesnė tapai. Pasidarei operaciją ir gali didžiuotis, visiems pasakoti. Rodo, kad
neblogai gyveni. Juk vis dėlto tai labai vargingas žemynas, didumą gyventojų sudaro sunkiai
vargstantys beturčiai žmonės. Ir nusikalstamumas lipa per kraštus. Kolumbijoje,
Gvatemaloje, Meksikoje, Brazilijoje beveik visose šalyse yra ištisi miestų rajonai, kur
policija nedrįsta pasirodyti. Tai nusikaltėlių viešpatijos. Venesuela pirmauja pasaulyje pagal
žmogžudystes ir plėšimus bet ir pagal gražuolių nuošimtį.

Truputį keista, nes lotynų amerikietės maišytos kilmės. Beveik visos turi indėnų
kraujo, emigrantų iš Europos, atvežtų iš Afrikos vergų genų irgi. Daugumos moterų platūs
klubai, nedidelės krūtinės ir plačios šnervės. Afrikos paveldas. Todėl populiariausios
operacijos krūtų ir nosies korekcija.

Visokių istorijų būna tame pasaulėlyje, kur susiduria moterų troškimai, pinigai,
chirurgija ir reklama.

Neturtinga gražuolė perujietė Marija Chulija Mantila (Maria Julia Mantilla) kreipėsi į
žymų chirurgą Sesarį Morilją (Cesar Morillas), paprašė padaryti ją dar gražesnę. Daktaras
per operacijas taip praturtėjo, kad turi kelis dvarus ir net nusipirko salą jūroje. Marija
Chulija pažadėjo tapti jo reklama. Daktaras operavo jai nosį, padidino biustą, {švirkštė
atitinkamų medžiagų į skruostus ir lūpas. 2004 metais Marija Chulija tapo „Mis Pasaulis".
Jos kraštiečiai tiesiog sprogo iš laimės. Savo rūmuose ją priėmė Peru prezidentas, paskyrė
garbės ambasadore. Tačiau kilo įtarimų gal šį kartą medicinos buvo per daug? Daktaras
Moriljas prisipažino spaudai: „Tai aš ją padariau."

Kilo skandalas. Buvo svarstoma, ar grožio konkursai apskritai turi prasmę, kai visos
gulasi ant chirurgo stalo? Nieko nenutarta, nes tie konkursai reikalingi daugeliui. Su visu
pasauliu nelabai pakovosi. Net karingasis Venesuelos prezidentas Hugas Čavesas (Chavez)
turėjo pasiduoti.

Hugas Čavesas bandė kovoti su plastine chirurgija. Pareiškė, kad ji yra visuomenės
nelygybės simbolis, nes neturtingos moterys negali sau to leisti. Venesuela užvirė. Atsirado
aistruolių, pasiūliusių sukurti fondą neturtingų merginų operacijoms šelpti. Jau ir to fondo
pavadinimas buvo sugalvotas. Pas mus juoktųsi, bet Lotynų Amerikoje jis neatrodė
juokingas. Žinote, kaip turėjo vadintis fondas? „Be krūtų nėra rojaus".

Netrukus Venesuelos prezidentas vis dėlto nutarė nesikišti į keblius moteriškus

reikalus. Nes paaiškėjo, kad ir jo motina neseniai pasidarė plastinę operaciją.
 JUOKO ANATOMIJA
Tas pats sąmojis vieną žmogų priverčia iš juoko ašaroti, antras tik nusišypsos, trečias
net nesupranta, kas čia juokinga. Tautos tuo atžvilgiu irgi labai skiriasi. 2001 metais
viename Amerikos universitete buvo įkurta „Juoko laboratorija". Prašom nesišaipyti. Juokas
labai rimtas dalykas. Platonas ir Aristotelis savo raštuose jam skyrė daug dėmesio.
Zigmundas Froidas (Sigmund Freud) jį vadino svarbių psichologinių procesų
katalizatoriumi. O Amerikos universitetai turi dar keistesnių sumanymų, ir kartais jie visai
neblogai baigiasi.

Ričardo Vaismano (Richard Wiseman) vadovaujama laboratorija atidarė internete

dviejų dalių portalą ir pakvietė pasaulio žmones bendradarbiauti. Buvo prašoma rašyti
sąmojingiausius anekdotus. Šlykštūs ar per daug erotiški buvo atmetami, nes sumanymas
buvo ne šiaip prajuokinti, o nustatyti, iš ko žmonės juokiasi ir kodėl. Dalyviai buvo prašomi
nurodyti savo lytį, amžių, tautybę ir sąmojį įvertinti balais.

Per metus surinkta didžiulė anekdotų ir jų vertinimų kolekcija leido apibendrinti, kas
labiausiai juokina įvairias žmonių grupes, o koks sąmojis sukelia tik šypseną. Tyrimą aprašė
žurnalas „Newsweek“.

Paaiškėjo keli populiariausi anekdotai. Nepasakysiu, kad aš mirčiau iš juoko, bet gal
jums patiks.

Į klasę įeina blogai nusiteikusi mokytoja, aiškiai nori išlieti ant mokinių savo nuoskaudą.
Klausia: „Kurie manote, kad esate kvaili, prašom atsistoti!“ Po kelių sekundžių lėtai atsistoja
vienas berniukas. Mokytoja klausia: „Mariai, kad esi kvailas?" „Ne, atsako tas. Man pasidarė
gaila, kad jūs viena stovite."

Kitas:

Ar girdėjai apie žmogų, kuris buvo labai išdidus, nes per du mėnesius jam pavyko sudėlioti
dėlionę, nors ant dėžutės buvo užrašyta „nuo 2 iki 6 metų".

Dar vienas:

Upės krantu eina kvailys ir anapus upės mato kitą kvailį. Šaukia jam: „Gal žinai, kaip į kitą
krantą pereiti?"Anas kvailys net nesusimąstęs atsako: „Bet tu ir taip esi kitoje pusėje!"

Tie anekdotukai turi vieną bendrą bruožą: jie nėra itin juokingi, bet mieli, nes
pažadina mūsų pranašumo jausmą. Klausydamasis tokio anekdoto žmogus nusišypso,
jaučiasi pakylėtas, svarbesnis jis ne toks, kaip tas mulkis, kuris vaikišką dėlionę įveikė per
du mėnesius, arba kaip tas kitas, kuris pasiklydo tarp dviejų upės krantų; ir ne jis pateko į
kvailą padėtį kaip ta mokytoja.

Teiginys, kad visiems mums reikia jaustis svarbiems, pakylėtiems, pasitvirtina ir tada,
kai kalbame ne apie vieną žmogų, bet apie visą žmonių grupę ar tautą. Anglai mėgsta
šmaikštauti apie airius, amerikiečiai apie lenkus, kurių daug jungtinėse Valstijose,
prancūzai apie belgus, vokiečiai apie savo tautiečius fryzus, rusai apie armėnus ir žydus,
lietuviai apie rusus, ypač naujuosius, apie lenkus, vokiečius ir net latvius. Visais tais atvejais
galioja taisyklė: viena grupė stengiasi pagerinti savijautą kitos grupės sąskaita.

Man neseniai teko buvoti Ukrainoje Kijeve, Besarabijoje, Uždnieprėje. Ten tikra tautų
šiupinynė: ukrainiečiai, moldavai, rusai, vokiečiai, totoriai ir dar kelios. Reikia pasakyti,
kad sugyvena taikiai, nesimuša. Galbūt viena tos taikos priežastis negaili ir nebijo pokštauti
vienas apie kitą. Anekdotų per pusdienį pririnktum krepšį. Vieną pasakysiu.

Rusas ir ukrainietis drauge žvejoja ir pagauna auksinę žuvelę. Rusas sako: „ Aš didesnis,
pirmi du pageidavimai bus mano." Ukrainietis ką darys sutinka. Rusas sako žuvelei: „Noriu, kad
Rusijoje neliktų nė vieno chacholo." (Taip truputį ironiškai kartais vadinami ukrainiečiai.)
Blimpt, žuvelė išpildo. „Noriu, kad Rusija būtų aptverta aklina keturių metrų siena.“ Blimpt
įvykdyta. „Na, dabar tavo eilė“, išdidžiai sako rusas. Ukrainietis klausia žuvelės: „Tai Rusijoje
neliko nė vieno chacholo?“,„Ne, neliko."„Ir Rusija aptverta keturių metrų siena?"„Taip, aptverta"
„Pilk betoną"

Teiginys, kad sąmojo raktas siekis būti reikšmingesniam už kitus, pasitvirtino ir per
kitą eksperimentą, kurį atliko Harvardo universiteto psichologai. Jie paprašė grupę žydų ir
atskirai grupę gojų (nežydų) pasakyti savo nuomonę apie įvairių jiems pateiktų anekdotų
humoristinę vertę. Aišku, gojai daugiau juokėsi iš šmaikštavimų apie žydus, o tiems labiau
patiko, kai mulkiais buvo gojai.

Paskui tiek žydams, tiek gojams buvo pateikiami, atrodytų, nekalti pašmaikštavimai
apie škotus, apie jų šykštumą.

Amerikoje škotas eina vandenyno pakrante ir mato iš vandens išlipantį narą. Škotas baisiai
užsirūstina: „Kodėl man niekas nepasakė, kad į Ameriką galima ateiti pėsčiomis?!“

Tyrėjai nustebo, kad anekdotai apie škotus gojams sukelia šypseną, bet nelabai patinka
žydams. Kodėl? Paskui suprato. Ironiškos strėlės į škotus nebuvo jau tokios nešališkos. Juk
žydams irgi prikišamas šykštumas. Jie pajuto, kad taip kalbant apie škotus, ironijos gali
kristi ir žydų adresu, ir jiems nebuvo juokinga.

Kuo labiau sąmojis arba koks nors įvykis pakelia mus mūsų pačių akyse, tuo jis mus
labiau juokina. Jeigu neįgalus žmogus paslys ant banano žievės ir plosis, turbūt niekas
nesijuoks, o šoks pagelbėti. Bet jeigu visu ūgiu plosis rūstus policininkas, atrodys, nors tai
labai negerai, juokinga. Daugelis Čarlio Čaplino situacijų kaip tik taip suręstos. Apskritai,
kuo žmogus stovi ant aukštesnės visuomenės pakopos, tuo laidomos į jį strėlės mums
atrodo juokingesnės, nes pasakotoją ir klausytoją pakelia. Tačiau esantys valdžioje žmonės
čia nieko juokingo nemato. Adolfas Hitleris taip bijojo humoro savo adresu, kad net sukūrė
specialius teismus teisti pajuokiantiems Trečiąjį Reichą. Žmonės buvo baudžiami, jeigu savo
šunį pavadindavo Adolfu.

Sąmojis atspindi ir seną kaip pati žmonija rungtyniavimą tarp lyčių; ir ta lytis, kuri
tampa taikiniu, nebūtinai tuo džiaugiasi.

Vyriškio vairuojamą automobilį sulaiko policininkas ir sako jam: „ Ar nepastebėjote, kad

jūsų žmona ir vaikai jau prieš porą kilometrų iškrito iš automobilio?“ Vairuotojas nusišypso nuo
ausies iki ausies: „Ačiū Dievui! O jau maniau, kad apkurtau"

Projekte daugiausia balsų, net 46 procentus, surinko iš pirmo žvilgsnio gan paprastas
anekdotas.

Šerlokas Holmsas ir daktaras Vatsonas išvažiavo iškylauti. Pasistatė palapinę ir užmigo.

Vidurnaktį Holmsas žadina Vatsoną ir sako: „Brangusis daktare, pažiūrėk į žvaigždes ir
pasakyk man, ką matai." Vatsonas: „Matau milijonų milijonus žvaigždžių."„Kokią iš to darai
išvadą?" klausia Holmsas. „Jeigu yra milijonai žvaigždžių ir jeigu apie jas, tegul ne apie
kiekvieną sukasi planetos, tai didelė tikimybė, kad dalis tų planetų primena Žemę. O jeigu yra
nors kelios Žemę primenančios planetos, tai kurioje nors iš jų gali būti gyvybė."

Į tai Holmsas atsako: „Vatsonai, tu kvailys. Išvada visiškai kitokia: mūsų palapinę kažkas
pavogė."

Iš pirmo žvilgsnio šiame pasakojime nėra jokių varžytynių dėl pirmavimo, nėra nei
tautinių, nei lyties skirtumų. Užtat sumenkinami abu žinomi, visame pasaulyje populiarūs
personažai. Vatsonas nepastebėjo, kad nėra palapinės, o Holmsas apie tai informuoja
pompastiškai, pasipūtėliškai. Nusišypsojome ir pasijutome gerai.

Kitas, irgi apie situaciją.

Keleivinio lėktuvo pilotas pasikviečia stiuardesę ir sako: „Lėktuvas nepataisomai sugedo,

krisime po penkių minučių, esame virš kalnų, nutūpti nėra kur. Jūs patyrusi stiuardesė. Eikite
pas keleivius, kaip nors juos užimkite, kad nekiltų panikos." Stiuardesė eina į saloną ir sako
keleiviams: „Prašau išsiimti pasus. Taip, gerai. Dabar atverskite puslapį su savo fotografija. Taip,
gerai. Dabar užkiškite nagą ir atplėškite nuotrauką. Pieškite, pieškite, taip įsakė pilotas. Gerai.
Dabar susukite fotografiją į ploną tūtelę. Gerai, labai gerai. Dabar įkiškite tą tūtelę ten, kur
jums saulė nešviečia. Greičiau, greičiau, nes lėktuvas jau krinta. Kai praėjusį kartą sudegė
lėktuvas, buvo didelis vargas atpažinti žmones.“

Šiuo atveju irgi turime priežastį kikenti: mes protingi, saugiai sėdime, įtartinų oro
linijų lėktuvais neskraidome, be to, suprantame humorą.

Humoras tai ventilis, pro kurį išleidžiame mūsų pasąmonėje susikaupusią įtampą. Per
sąmojį išsikrauna ir stresas, kuris persekioja vedybas be meilės, nevykusį seksualinį
gyvenimą, jis net gali padėti įveikti mirties baimę.
Jau 40 metų myliu tą pačią moterį. Žmona mane užmuš, jeigu kada nors apie tai sužinos.

Ir jaučiamės tarsi ant pirštų galų pasistiepę.

 PAGYROS TINGINYSTEI
Amerikos kosmoso agentūra NASA tyrė Budrumą lėktuvų pilotų, kuriems tenka skristi
naktį kelioliką valandų be nutūpimo. Savaime suprantama, per tokius skrydžius po kurio
laiko pilotų reakcija sulėtėja. Į kokią nors naują situaciją jie ima reaguoti ne iš karto, o kaip
sulėtintame filme. Paaiškėjo ir to grėsmingo reiškinio priežastis. Pasirodo, juos ištinka
mikromiegas. Jis trunka vos 3-8 sekundes, dažniausiai atviromis akimis ir pačiam žmogui
nepastebint, bet sulėtėja reakcija, nebesugebama susikaupti.

Tada NASA gydytojai paprašė kelių skraidančių tarp Amerikos ir Europos lėktuvų įgulų
leisti vienam, paskui kitam pilotui pamiegoti 40 minučių ramioje lėktuvo vietoje. Aparatūra
rodė, kad jie miegojo tik 26 minutes. Kituose lėktuvuose pilotai tokios galimybės neturėjo.
Baigiantis skrydžiui ir likus pusantros valandos iki lėktuvo nutūpimo tai sunkiausias
manevras pilotų darbe visiems buvo uždedama tyrimo aparatūra. Pasirodo, lakūnus, kurie
skrydžio metu neturėjo galimybės pamiegoti, per tas pusantros valandos, kol lėktuvas
leidosi, mikromiegas ištikdavo vidutiniškai 22 kartus. Maždaug kas keturias minutes.
Prisipažinsiu pašiurpau. Tų, kuriems buvo leista pasnūduriuoti, mikromiegas neištiko nė
karto. Buvo budrūs ir geros nuotaikos.

Galbūt kuris nors skaitytojas gūžtelės pečiais: „Tokioje rimtoje knygoje apie miegą!" O
kas gali būti svarbiau, ponai, už tai, kas liečia mus visus be išimties? Pilotų poilsis buvo
patvarkytas o kas pasirūpins mumis, jeigu ne mes patys?

Informuoju: toliau pažengusiose šalyse trumpas miegas dieną jau pradedamas

pripažinti, nelaikomas nei senatvės požymiu, nei išglebimu. Bilas Klintonas (Bill Clinton),
buvęs jungtinių Valstijų prezidentas, per iškilmingą Martino Liuterio Kingo minėjimą
užmigo sėdėdamas prieš televizijos kameras, jis ramiai paaiškino žurnalistams, kad jeigu
dieną nepamiega nors dešimt minučių, būna nežvalus.

Vieni medikai sako: dieną norisi pamiegoti galbūt todėl, kad buvo persivalgyta arba
naktį blogai miegota. Tačiau dauguma tyrėjų tvirtina, kad dieną snustelėti būtina taip pat,
kaip judėti ar teisingai maitintis. Geriausias laikas po vidudienio, tarp pirmos ir trečios. Tuo
metu hormonų lygis ir kūno temperatūra krinta, organizmo veikla sulėtėja, sunku
susikaupti. Koks ten darbas... Žinoma, galima kovoti su savo biologiniu ritmu. Prisigerti
kavos. Tačiau tyrimai rodo, kad penkiolika minučių miego suteikia tiek pat energijos, kiek
dešimt stiklinių kavos. Ir sveikiau. Galva prašviesėja, pagerėja nuotaika. Viduržemio jūros
tautos, tenykščių miestų gyventojai ir artojai jau tūkstančius metų daro tokį poilsį siestą, be
jos negali gyventi. Mūsų organizmas toks pat kaip jų.

Bet ne kiekvienas, pasakysite, yra pats sau šeimininkas. Ne kiekvienas gali sėsti į fotelį
ar ant sofos pusvalandį pūsti į ūsą. Todėl ir kalbame. Ateis laikas kai kur jis jau atėjo ir
vadovai supras, kad darbuotojo darbe pamiegotas pusvalandis ne firmos prarastis, o jos
laimėtas pusvalandis. Darbuotojas, kuris nekovoja su įprastu savo organizmo ritmu, o
ramiai pamiega, paskui dirba greičiau ir geriau. Ir kūrybinių jėgų atsiranda. Nes miegant
smegenys gali jam pasufleruoti ilgai varginusios problemos sprendimą. Ir akys pažvalėja,
tampa akylesnės ypač svarbu vairuotojams. Pagerėja atmintis svarbu studentams. Širdis
laiminga. Britų tyrimai rodo: kai žmogus pradeda grimzti į siestą, jo pulsas sulėtėja,
sumažėja kraujospūdis. Ištyrus Graikijos gyventojus paaiškėjo, kad tuos, kurie prisilaiko
siestos, infarktas ištinka 37 procentais rečiau.

Bet yra pora taisyklių. Niekada nepradėkime siestos po trečios valandos. Ji taps miegu,
apsunksite. Ir nereikia daugiau kaip pusvalandžio. Net nebūtina užmigti snūduriuojant
akumuliatoriai vis tiek kraunasi.

Prancūzijos sveikatos apsaugos ministerija jau parengė instrukciją, kuri įpareigoja visas
šalies įstaigas bei įmones paruošti sąlygas ir įvesti miego pertraukas. Nes nustatė, kad ir
tarnautojai, ir darbininkai, net parlamentarai ir ministrai dieną vis tiek vogčiomis bent
ketvirtį valandos pasnūduriuoja.

Jeigu kas Lietuvoje pasiūlytų tokį įstatymą, būtų sudegintas ant laužo kaip Džordanas
Brunas. Mes mėgstame plėšytis. Dar labiau mėgstame vaizduoti, kad plėšomės.
 SUSIRINKIMŲ KOŠMARAS
Esate labai darbštus tarnautojas, darbininkas, menininkas ar studentas, galbūt net
darboholikas bet jeigu paklausčiau, ar jums patinka posėdžiai ir susirinkimai, ar mėgstate
juose sėdėti? Greičiausiai net nusipurtytumėte. Niekas nemėgsta posėdžiauti, bet niekas to
nesako, nes mano, kad būtų nemandagu. Be to, visi šventai įsitikinę, kad posėdžių ir
pasitarimų neįmanoma išvengti.

O vis dėlto pažiūrėkime, kaip yra iš tikrųjų?

Dauguma psichologų jau pripažįsta, kad susirinkimai, išskyrus retas išimtimis, grynas
laiko švaistymas. Jeigu padalinyje A kilo problemų ir sušauksite plačią sueigą vildamasis,
kad kitų padalinių žmonės pasakys ką nors konstruktyvaus, liaukitės. Net ir visų padalinio
A, jeigu jis nemažas, darbuotojų kviesti nėra prasmės, nebent norite ką nors iškoneveikti ar
viešai nubausti. Jeigu reikia ką nors sugalvoti ir nuspręsti pasišaukite tik tuos kelis, kurie
gali žinoti išeitį, ir jų neatskieskite plepiais. Arba net ir gerais, bet reikalo neišmanančiais
žmonėmis jie tik laiką praras. Nes yra žmonių, kurie gali valandą susikaupti prie vienos
problemos, kitą valandą prie kitos tokia našta tenka vadovams, ir yra tokių, kuriems vien
įsibėgėti reikia pusdienio, tai rašytojai, žurnalistai, programuotojai, konstruktoriai,
apskritai visi, kurių darbas kurti. Jiems pusdienis, net ir pora valandų posėdžio prarasta visa
darbo diena.

Jau matau rūsčius vadovų ir savininkų veidus: „Tamsta siūlai, kad aš negirdėčiau
liaudies balso?!"

Tą balsą girdėti būtina, bet didelėse sueigose daugiau kalba plačios gerklės, o ne
liaudis. Kita vertus, visi turi teisę pašnekėti. Bet tam yra bendros gegužinės, jubiliejai.
Klausimai geriausiai sprendžiami, kai vadovo jie iš anksto gerai paruošti. Sudaromas
problemų sąrašas, jis prieš kelias dienas pateikiamas specialistams, paskiriama data ir
valanda. Beje, gerai paruošus problemų klausimyną gali paaiškėti, kad pasitarimo iš viso
nereikia, užtenka atskirais punktais pasikalbėti su vienu arba dviem kompetentingais
kolegomis.

Ne visai teisinga būtų sakyti, kad posėdžių ir pasitarimų ydą mes paveldėjome iš
praeitos visuomenės, iš kurios ištrukome, nes ten susirinkimai buvo būtinas dalykas. Tada
jie buvo liaudies balso imitacija. Susirinkimai nieko iš tikro nenulemdavo, tik buvo
apsimetama, tarsi jie ką nors lemia. Daugių daugiausia žmonės turėdavo progą išleisti garus
ir nusiraminti, lyg ko nors pasiekę.

Šiuo atveju praeities nekaltinkime. Susirinkimų ir posėdžių buvo visada, net

visavaldžių karalių ir imperatorių laikais Karūnos taryba, Slaptųjų patarėjų korpusas, nors
monarchas priimdavo sprendimą pagal savo norą arba kaprizą, o patarėjai svajodavo tik
apie viena kaip atspėti valdovo norą ir jį gerai pateikti. Atrodytų, neįtikėtina, bet ta
tendencija persikėlė ir į kapitalizmą, nors savininkas, regis, turėtų siekti, kad žmonės,
kuriems jis moka pinigus, dirbtų, o ne posėdžiautų. Džonas Linvudas (John Linwood), BBC
technologijų departamento direktorius, neseniai skundėsi profesiniam žurnalui „Ariel", kad
dauguma atsakingų darbuotojų ir gerų žurnalistų pasamdyti dirbti

BBC sistemoje todėl, kad jų kvalifikacija labai aukšta, ir jiems gerai mokama. „Aš
gaunu, pasakė jis, beveik 250 tūkstančių svarų sterlingų per metus (tikrai dideli pinigai,
pasakiški, su niekuo Lietuvoje nepalyginami A. Č.), o per nuolatinius posėdžius beveik
nebelieka laiko savo pareigoms atlikti, net gerai apie jas pagalvoti. Posėdžiai man
katastrofa. O kai ką nusprendžiu daryti, žinau, kad tai būtina, nes esu kvalifikuotas, bet
privalau apie tai aiškinti nieko nenutuokiantiems žmonėms, įsitikinusiems, kad jie irgi turi
dalyvauti procese."

BBC visuomeninė organizacija, ne privati, bet ji veikia kapitalistinėje terpėje ir,

atrodytų, galėtų iš jos ko nors išmokti, jeigu būtų iš ko mokytis. Deja, visi serga panašia liga.

Apskaičiuota, kad daugelyje įmonių 20 procentų darbo užmokesčiui skirtų lėšų

išleidžiama užmokėti už posėdžiuose sugaištą laiką, už kurį niekada nebus atidirbta.

Geresni mūsų laikų vadovai supranta, kad tai liga, yda, ir bando surasti nuo jos vaistų.
Prancūzų dienraščio „Le Monde" redakcijoje susirinkimai vyksta patalpoje, kurioje nėra
kėdžių, posėdžiaujama stovint. Ilgai niekas neužsiplepės, kai kojos pradės linkti per kelius.
JAV aviacijos bendrovės „Delta Airlines" direktorius Ričardas (Richard) Andersonas
posėdžių kambaryje įrengė skambutį, kuriuo gali pasinaudoti bet kuris dalyvis, kai kuris
nors kalbėtojas užsiplepa, nueina į lankas arba ginčai tampa per daug karšti. Amerikos
automobilių milžinės „General Motors" eksporto skyriaus viršininkė Suzana Dočerti (Susan
Docherty) posėdžių salėje neturi savo nuolatinio krėslo. Per kiekvieną posėdį sėdasi vis
kitur, taip bandydama įteigti kolegoms, kad jie turi įprasti prie permainų ir netikėtumų.

Psichologai ir patyrę darbo organizavimo specialistai laikosi nuomonės: kad ir kokios

sąmojingos bei novatoriškos, tos visos priemonės nepadės, nes jomis mėginama gydyti ligos
simptomus, o ne pačią ligą. Jų nuomone, reikia iš viso atsisakyti susirinkimų ir posėdžių,
juos pakeisti kitomis bendradarbiavimo formomis.

Tokio teiginio irgi negalima suabsoliutinti. Yra veiklos sričių, kur posėdžio esmė
nuomonių susidūrimas ir balsavimas, kai sprendimas priimamas balsų dauguma. Tai
parlamentai, savivaldybių, priežiūros tarybos, teismai, ypač prisiekusiųjų. Bet daugumoje
kitų sričių, tokių kaip gamyba, pedagogika, posėdžiai grynas gaištas.

Tai kodėl jie tokie gajūs? Kodėl dauguma vadovų negali be jų išsiversti?

Žmogus, kuris turi teisę sušaukti susirinkimą, dažnai naudojasi ta teise parodyti, koks
jis svarbus. Visai neretai parodyti pačiam sau, koks jis svarbus, nes vadovus dažnai suima
abejonės. Dalis šefų šaukia susirinkimus norėdami perduoti pavaldiniams svarbią
informaciją, nors labai sėkmingai galima ją išplatinti elektroniniu paštu, negaištant darbo
laiko. Yra tokių šefų, kurie radę laisvą valandą prisimena, kad seniai iš arti nematė
bendradarbių veidų, na ir šaukia susirinkimą ar pasitarimą.

Bene dažniausiai posėdžiai šaukiami tada, kai šefas galbūt drauge su artimiausiais
padėjėjais jau priėmė sprendimą ir tik nori jį formaliai patvirtinti. Arba pasidalyti
atsakomybe, jeigu paaiškės, kad sprendimas buvo nevykęs ir nepasiteisino.

O kaip nuobodu posėdžiauti! Lauke saulė, gal malonus vėjelis, gal melancholiškai
sninga, o tu turi sėdėti. Užuolaidos nuleistos, kad tave visai atskirtų nuo laisvės ir
gyvenimo. Jeigu galėtų, viršininkai iššaudytų net čirškiančius žvirblius, o tu turi sėdėti,
vaizduoti, kad klausaisi įtempęs dėmesį.

Kadaise buvo madinga vadinamoji „smegenų audros" teorija. Neva kai susirenka
suinteresuoti žmonės, kai jie įsikarščiuoja, šaukia vienas per kitą, gimsta geros idėjos.
Skamba gražiai. Kai buvau redaktorius, aš pats patikėjau ta teorija ir keliskart buvau
sukėlęs viso kolektyvo „smegenų audrą" kokiai nors problemai išspręsti ar paieškoti
drąsaus ir originalaus temos sprendimo. Apčiuopiamo rezultato nebuvo o tikras darbas
redakcijoje sustojo beveik visai dienai. Kai dabar rimti specialistai ėmėsi analizės, ar tikrai
vieno žmogaus smegenys sužadina kito žmogaus smegenų aktyvumą, paaiškėjo, kad ne!
Būryje žmonėms kyla mažiau gerų sumanymų, negu tiems patiems žmonėms dirbant
atskirai. Kita vertus, jeigu pas viršininką susirenka trys keturi tos pačios srities specialistai
ir be riksmo ar lenktyniavimo įsigilina į problemą, gali išeiti gerai.

Turbūt greitai nepavyks podėdžių išvis išvengti, tad bent pasiaiškinkime, ką daryti, kad
jie duotų daugiau naudos. Ką pataria darbo organizavimo išminčiai Vakaruose?

Įsitikink, kad nėra kitos išeities, tik susirinkimas. Teiginys „Mes pirmadieniais visada
susirenkame" yra beprasmis.

Paruošk posėdžio planą. Kuo daugiau padarysi šiandien, tuo mažiau bus gaištama rytoj.
Ir atskira pastraipa ko reikia pasiekti?

Planą perduok visiems dalyviams dieną prieš susirenkant.

Dalyvių neturi būti daug, daugiausia dvylika. Ir išmok netempti laiko jeigu baigsi per
dešimt minučių, būsi posėdžių Napoleonas.

Neleisk, kad posėdis taptų ataskaitų rinkiniu. Kol dalyviai vienas po kito pasakos, kiek
daug jie padarė, kiti gaiš laiką. O jeigu nori žinoti, kas ką padarė, pasikalbėk su kiekvienu
atskirai.

Nepakęsk nepunktualumo. Prasidėjus posėdžiui, geriausia užrakinti duris ir nekreipti

dėmesio į beldimą. Kitą kartą žinos. Nes yra žmonių, kurie visada vėluoja į posėdį, į mišias,
į vestuves. Jie nemoka būti punktualūs, nes bijo likti nepastebėti. Tik patys apie tą savo
baimę nežino. Atkreipkite dėmesį visada vėluoja tie patys žmonės.
 Atimk visus žaisliukus: nešiojamieji kompiuteriai uždaryti, telefonai išjungti. Arba
dalyvauji posėdyje, arba ne.

Ta nelaimingoji valanda kada nors baigsis, bet tu, šefe, neužmiršk kitą dieną
išsiuntinėti visiems dalyviams protokolo kopijų. Tame protokole privalo būti du dalykai:
kas nutarta ir kam paskirtos kokios užduotys. Gal tada, nors labai abejotina, iš posėdžio bus
šiokios tokios naudos.
 ANGELAI SU RAGIUKAIS
Kokia žmogaus prigimties esmė?

Pasiutę, linkę kariauti. Egoistai, amžini nesubrendėliai, pasakytų daugelis mokytojų ir

tėvų. O jeigu pažiūrėtume rimtai, moksliškai?

Vaikai iš prigimties linkę bendrauti ir padėti kitiems. Žinoma, kiekvienas padaras

privalo būti ir egoistas, jeigu nori likti gyvas. Bet žmogus turi įgimtą norą padėti. Kai
pusantrų metų vaikas mato suaugusį, ne savo šeimos žmogų, kurio rankos užimtos ir jis
negali atidaryti durų ar pakelti nukritusio laikraščio, šoka padėti. Tai įgimtas instinktas,
nes išryškėja ankstyvame amžiuje, tėvams dar nepradėjus mokyti mandagaus elgesio. Jis
būdingas visiems mažiems vaikams nuo salų Ramiajame vandenyne iki Niujorko
dangoraižių ar Mumbajaus lūšnų. Informaciją mažiukai irgi suteikia noriai. Metų sulaukęs
vaikelis pirštu parodys, kur yra nukritęs daiktas, jeigu suaugęs vaizduos, kad negali rasti.
Šimpanzės atvirkščiai, nieko viena kitai neparodys.

Tėvams kartais gali atrodyti, kad jų vaikas nelinkęs bendradarbiauti. Bet tokie vaikai
beveik visada noriai bendradarbiauja už namų durų. Tėvai nustebs, kai klasės auklėtoja ar
kūno kultūros mokytojas girs jų atžalą kaip labai draugišką, mokantį bendrauti. Galbūt tas
vaikas namie su kuo nors kariauja.

Augdami vaikai darosi išrankesni, kam padėti, o kam ne. Jie pradeda suprasti, kad turi
ne tik paisyti grupės interesų, bet ir kitus versti jų paisyti. Jeigu jiems parodė, kaip žaisti
žaidimą, ir ateina naujokas, kuris mėgina žaisti kitaip, vaikai prieštaraus. Kai kurie labai
garsiai. Maždaug nuo trejų metų vaikas bus geras tam, kuris buvo geras jam. Pritapimo
esmė būti geram kitiems. Vaikai išmoksta, nes jie nori būti grupėje.

Vaikams būdingas ir sveikas egoizmas. Tėvams tenka stengtis, kad polinkis bendrauti
imtų viršų. Tai pasiekiama pavyzdžiu, o ne pamokymais, ne tuščiais žodžiais „bendrauk",
„pagalvok apie kitus". Antropologų nuomone, instinktas bendrauti, palaikyti vienas kitą,
net pamaitinti kitą susiformavo labai seniai, kai mūsų proprotėviai dar buvo medžiotojai,
žvejai, maisto rinkėjai. Nes tik būriu galima sumedžioti stambesnį žvėrį. Ir įvaryti žuvų
guotą į seklumą arba spąstus. Žinoma, laimikiu tenka dalytis, bet verta net renkant gamtos
produktus. Sakysim, vieni purto medį, kiti renka vaisius, treti džiovina ar neša į saugyklą,
dar kiti gina nuo keturkojų konkurentų.

Taip per milijonus metų formavosi žmogus. Beždžionės to nedaro. Šimpanzės net ir
drauge ką nors sugavusios nemoka pasidalyti. Tik pešasi.

Taip ir kalba atsirado. Žmogus išmoko savo silpnybes paversti stiprumu. Nes
bendradarbiavimas, savo primityvių troškimų „man, tik man“ užgniaužimas pasirodė labai
naudingas. Atsirado darbo pasidalijimas tarp vyrų ir moterų. Vyrai atnešdavo daugiau
maisto, bet suprato, kad naudinga jo duoti moterims, kurios padarys laimikį valgomą,
vaikus augins.

Kitas žingsnis išmokti bendrauti ne tik savo giminėje, bet ir su kaimynais. Išmokome
būti malonūs vieni kitiems net nebūdami giminaičiai, nes kitos išeities nebuvo. Bet būti
maloniam ne vien šypsotis (irgi tik žmogaus savybė), gal dar žemai lankstytis. Tikrai
malonus tik tas, kuris bendrauja, kuris įsijaučia į kitą žmogų ir jo emocinę būseną. Tai
vadinama empatija. Šimtai tūkstančių metų ištreniravo mūsų giminę, įdiegė instinktą, kad
be empatijos nieko nepadarysi. Būsi arba skurdžiu vienišium, arba paprasčiausiai žūsi.

Empatija yra automatiškas atsakas, jo kontroliuoti mes nesugebame. Kai vaikas išbėga
paskui kamuolį į judrią gatvę ar upėje apsiverčia žvejų luotas, mes šaukiame pakraupę,
šokame vytis svetimo vaiko, plaukti gelbėti nepažįstamų žvejų, kartais patys žūstame.
Nesugeba įsijausti į kito būseną tik psichopatai, visiškai sudiržę žmonės ir tie, kuriems
operuotos ar pažeistos smegenys. Būna, tai atsitinka dar vaikystėje.

Empatija tapo įgimtu jausmu, mūsų biologine prigimtimi, pats žmogus negali jos
atsikratyti. Ačiū Dievui! Tai ir yra žmonijos viltis. Jeigu mus valdytų tik ideologijos,
politinės teorijos, nacionalizmas, prieštaringos religijos jau seniai būtume vieni kitus suėdę.
Žmogaus širdyje ir taip visada grumiasi gėrio ir blogio pradai. Nuo to, kuris laimi, atsiranda
arba Motina Teresė, arba Stalinas, Hitleris.

Nors mūsų prigimtis visuomeniška, žmonės ne visą laiką būna malonūs vieni kitiems.
Kartais reikia imtis priemonių bendrijos kenkėjams sudrausminti.

Kasdien skaitome spaudoje apie gerus darbus. Kažkas grąžino surastą piniginę su
pinigais, kažkas išgelbėjo vaiką iš degančio namo. Tėvų pavyzdys? Religija? Kultūra? Visa
tai turi reikšmės, bet tik tiek, kiek sustiprina pagrindinį neurobiologinį instinktą būti
geram. Instinktą, kurį įgijome per ilgus evoliucijos metus.

Tai neprieštarauja religijai. Galbūt Dievas mums atsiuntė evoliuciją.

Kai ruošiamės pasielgti blogai, nuskriausti kitą žmogų, mūsų galvoje automatiškai
įsijungia seniausios smegenų struktūros, siunčia nemalonių jausmų bangas. Jaučiame
pasibjaurėjimą ir kaltę. Bet kai padarome kitam ką nors gera, esame apdovanojami
teigiamais pojūčiais. Ir kai matome ką nors darant gerą darbą, ir kai niekšišką ką nors
mušant, mus užvaldo stiprūs jausmai.

Bet kartais, sako psichologai, įsikiša smegenų žievė ir pakiša kitokius argumentus.
„Jeigu pavogsiu, gerai uždirbsiu." „Jeigu trenksiu jam į akį, ilgai mane atsimins." Įgimtas
barjeras neatlaiko, lūžta. Tačiau net tada dorovės mechanizmas veikia. Pavyzdžiui, vagies
profesionalo smegenys diktuoja, kad jis ne per daug džiaugtųsi grobiu, siunčia jam
neigiamus jausmus. Jis supranta, kad laimikis nešvarus. Dažniausiai skuba jo atsikratyti
neišmintingais, mūsų požiūriu, būdais: užkasa ar paslepia taip, kad pats užmiršta kur,
prageria per kvailas orgijas. Nustatyta, kad kyšininkai elgiasi panašiai geria brangų
alkoholį, nors nelabai jį mėgsta.

Nusikaltėlių pasaulyje priimta, kad nešvarių pinigų negalima aukoti Bažnyčiai.

Prostitutės maistą vaikams stengiasi pirkti už bedarbės pašalpos pinigus. Savo amatu
uždirbtus skuba išleisti brangiems drabužiams, niekniekiams, narkotikams, nors kartais
nelieka pietums.

Yra išimčių, bet sąžinę turi bemaž visi žmonės. Tas jausmas neapsakomai stiprus. Jis
yra vienas svarbiausių mūsų istorijos ir kultūros variklių. Indulgencijas Bažnyčia
pardavinėjo XIII-XVI amžiuje, iki Liuterio. Bet kas yra indulgencija? Sumoki pinigus
Bažnyčiai, ir tavo nuodėmės atleistos. Indulgencijos buvo įvestos, kai pritrūko pinigų
Florencijos Švenčiausiosios Mergelės Marijos (Santa Maria de Fiore) katedros statybai.
Turtuoliai mokėjo auksinėmis monetomis, o vargšams buvo sukurtas šūkis: „Mokėk grašį
arba du, ir tavo siela įžengs į dangų pro perlinius vartus." Žmonės norėjo būti švarūs, dori,
gerai jaustis. Visi tada buvo tamsūs, bet siekė praustis ir sielą palengvinti.

Protestantų mokymas sako: „Turtėk, kiek gali. Tai reiškia, kad Dievas tau padeda. Bet
mokėk dalytis su kitais. Tik naudingas visuomenei žmogus įgyja dvasios ramybę."

Musulmonų tikyba, kaip ir katalikybė, ragina beturčius remti tiesiogiai. Protestantai

XIX amžiaus pabaigoje nusprendė, kad pasaulį geriau taisyti remiant švietimą, mokslo
tyrimus, kultūrą. Endriu Karnegis (Andrew Carnegie) pastatė ir įrengė 2500 bibliotekų
visame pasaulyje. Alfredas Nobelis, dinamito išradėjas ir patrankų gamintojas, savo turtą
paliko prestižinėms Nobelio premijoms. Džonas Rokfeleris (John Rockfeller), nors baisus
šykštuolis, irgi negalėjo atsispirti žmogaus prigimčiai. Jo nuodėmės nebuvo tokios jau
baisios slapta susitardavo su bankininkais ir geležinkelio bendrovėmis, gniuždė
konkurentus. Tapo didžiausiu turtuoliu pasaulio istorijoje. To laiko dolerius perskaičiavus
šios dienos kursu, turėjo 318 milijardų. Tačiau sulaukęs 60 metų pajuto poreikį didumą turto
panaudoti garbingiems tikslams.

Pasaulis pilnas universitetų, bibliotekų, koncertų salių, stipendijų pažangiems ir

kitokių gerų dalykų. Viskas iš suaukotų fondų.

Mūsų laikais žmonės netapo blogesni. Per pasaulį keliauja vajus: „Nenumirk būdamas
turtingas. Tai nemoralu." Pradėjo Bilas Geitsas (Bill Gates), „Microsoft" įkūrėjas, atidavė
visus savo milijardus padėti Afrikai. Prie jo prisidėjo Vorenas Bafetas (Waren Buffett), kitas
iš pačių turtingiausių pasaulio žmonių. 99 procentus turto paskyrė labdarai.

2010 metų pabaigoje prie jų prisidėjo dar 57 Amerikos milijardieriai. Sutarė taip: iš
karto nebūtina atiduoti visų pinigų. Nebus kaip panaudoti. Bet viešai įsipareigojo paskirti
kilniems tikslams ne mažiau kaip pusę savo turto, ir tai padaryti pirmu komiteto, kuriam
vadovauja Geitsas, reikalavimu.

Tai daro ne tik seniai, pavargę nuo gyvenimo ir prabangos, bet ir visai jauni, praturtėję
per pastaruosius porą metų ir dar nespėję turtu pasidžiaugti. Tarp jų liuteronai, ateistai,
judėjai, katalikai. Markas Cukerbergas (Zuckerberg) ir Dastinas Moskovicas (Dustin
Moskovitz), internetinio bendravimo svetainės „Facebook" įkūrėjai, pareiškė: „Kam laukti
savo karjeros pabaigos ir duoti tik tada, kai tiek daug galima padaryti jau dabar."

Vis dėlto nebloga žmonių giminė. Ne tarp vilkų gyvename.

 NELYGYBĖ ŽUDO
Kaip būti turtingam ir džiaugtis gyvenimu?

Mums toks klausimas gal net į galvą neateina, bet išsivysčiusiose Vakarų valstybėse
žmonės jį sau labai dažnai užduoda. Nes nelygybės pasaulyje vis daugiau. Vieni negali
pasigerinti gyvenimo, kiti negali jiems padėti. Baimė apėmė visus, neaišku, kas bus.
Daugėja agresijos, plinta psichinės ligos. Paaiškėjo, kad visuomenės stabilumui vien
ekonomikos augimo neužtenka. Nelabai svarbu, kiek žmogus vienoje ar kitoje šalyje
uždirba. Daug svarbiau, ar uždarbiai toje šalyje daugmaž apylygiai, ar tarp turtingųjų ir
vargšų gili praraja.

Pirmiausia tai liečia sveikatą. Galime uždirbti dvigubai daugiau, bet nebūsime
sveikesni, jeigu negyvename visuomenėje, kur tarp žmonių pajamų nėra labai didelių
skirtumų. Tas pat, jei kalbėsime apie gyvenimo trukmę, psichines ligas, smurtą,
narkomaniją, žmogžudystes. Čia neturiu omeny nedidelių skirtumų, 10-30 ar kiek daugiau
procentų. Kalbame apie milžiniškus, tūkstančių procentų skirtumus.

Jeigu palyginsime nelygias visuomenes su daugmaž apylygėmis, pamatysime, kad

pirmose žmogžudysčių dešimt kartų, psichinių ligų tris kartus daugiau. Galimybė atsidurti
kalėjime ten šešis kartus didesnė. Liguistai nutukusių žmonių ten tris kartus daugiau bet ne
tarp turtingųjų, o kitoje visuomenės dalyje. Net neraštingumas ryškiai laipsniuotose šalyse
didelis. Norėdami žinoti, kodėl esant panašioms gamtos sąlygoms ir geografinei padėčiai
viena šalis laikosi geriau už kitą, pažiūrėkime, koks jose lygybės laipsnis. Ir turėsime
atsakymą.

Jeigu Jungtinės Amerikos Valstijos savo šalyje sumažintų nelygybę iki keturių labiausiai
egalitarinių valstybių Japonijos, Norvegijos, Švedijos, Suomijos lygio, pasitikėjimas ja
išaugtų keliasdešimt kartų tiek pasaulyje, tiek pačių jos piliečių. Pagerėtų ir kiti gyvenimo
kokybės rodikliai. Amerika labai turtinga, bet nepilnametės mergaitės ten gimdo dvigubai
dažniau, o gyvenimas trunka 4,5 metų trumpiau negu Japonijoje.

Manome, kad kuo turtingesnė visuomenė, tuo geriau ji tvarkosi. Klaida. Diduma
būtent turtingiausių visuomenių turi daugiausia problemų, jeigu kontrastas tarp gyventojų
sluoksnių labai didelis. Daugumoje civilizuotų šalių vandentiekis ar šulinys, stogas virš
galvos jau ne problema. Žmonės ten norėtų valgyti mažiau, o ne daugiau. Pirmą kartą
istorijoje neturtingieji labiau nutukę už turčius. Kylant visuomenės turtingumui,
pasitenkinimo gyvenimu rodikliai (yra tokia sąvoka) ne gerėja, o atvirkščiai mažėja.

Reikalai rimti. Pasaulio turtingieji priėjo labai ilgo istorinio kelio galą. Toliau nėra kur.
JAV nesugeba išspręsti jokių savo vidaus problemų.

Pažvelkime į Lietuvą. Gatvės ir keliai pilni gerų automobilių. Kaip gerai, gražiai, o
dažnai net madingai rengiamės! Kaip valgome! Keliasdešimt tūkstančių kasmet atostogauja
užsienyje. Dingo baimė, niekas mūsų niekur neišveš, nereikia vergauti svetimiems.

O ar lengva rasti patenkintą žmogų? Visi niurna, lyg iš tikro būtų tapę blogiau. Nežinia
ko tikėdamiesi renkame į valdžią keistuolius. Pusė milijono emigravo ieškodami geresnio
gyvenimo, pateko į dar didesnę, į dvigubą nelygybę.

Plačiajame pasaulyje nelygybė naikina visų gyvenimą, tiek turtingų, tiek vargšų.
Turtingasis nėra garantuotas, ar jo vaikas gerai mokysis, ar nebus prievartaujamas, ar
nesigriebs narkotikų. Neturtinguosius spaudžia piniginiai rūpesčiai. Tuose sluoksniuose
daug vienišių, daug ir nepilnamečių motinų. Vaikai iš neturtingų šeimų dažniau nebaigia
mokslo, nes jiems mokslas atrodo dalis turtingųjų pasaulio, kuriam jie, kaip ir jų tėvai,
niekada nepriklausys. Kai matom išimtį, stebimės: „Žiūrėk, iš kokios sunkios šeimos, o kaip
gerai mokosi! Gal net į universitetą įstos!"

Smurtas visuotinis reiškinys tarp nepasiturinčių šeimų jaunimo, nes jie jaučiasi
nepelnytai nuskriausti. Neranda kito kelio tik kelti siaubą aplinkiniams.

Žmonija evoliucionuoja. Užkrečiamosios ligos valstybėse, kur pasiektas aukštesnis

civilizacijos lygis, nustojo būti svarbiausia mirčių priežastim, jų vietą užėmė lėtinės ligos:
širdies ir kraujagyslių, kraujo ir vėžys. Visą XX amžių buvo siekiama pagerinti gyvenimo
higieną buvo kovojama su nikotinu, alkoholiu, netinkamu maistu. Teisingai buvo daroma.
Tačiau tik dabar pradedama suprasti, kad viso to pagrindas yra stresas. O stresas susijęs su
padėtimi, kurią užimi visuomenėje.

Buvo manoma, kad infarktas viršininkų liga, nes jų pečius slegia didelė atsakomybė.
Statistika rodo visai ką kita. Žemiausias įstaigos rangas kurjeriai, sargai, sekretorės nuo
infarkto miršta tris kartus dažniau negu viršininkai. Tik šių mirtis labiau pastebima.
Žemutinis sluoksnis patiria daug didesnį stresą, nes jaučiasi neįvertintas, o vis tiek turi
maloniai šypsotis, pirmas sveikintis.

Nelygybė labai triukšminga. Pažiūrėkite į jaunimo būrį kiekvienas skuba kaip nors
pasirodyti. Kiekvienas vaizduoja kietuką, nors dažnai savim abejoja. Tai irgi stresas, ir jis
nuolatinis.

Buvo manoma, kad nelygybė ir tarpusavio rungtyniavimas kapitalizmas sukūrė

pasaulio vertybes, tai dėl jo taip suklestėjo mokslas, technika, medicina. Irgi tiesa. Bet
privati nuosavybė, taip pat ir gamybos priemonių privati nuosavybė vienas dalykas, o
laukinis kapitalizmas lipimas vienas kitam per galvą, savanaudiškos taisyklės ir įstatymai
nepaisant, ar žmogus galės išgyventi, ar ne visai kitas. Jis pražūtingas.

Mums Lietuvoje jau reikia pasižiūrėti, kur link einame. Mitas, kad skurdas ir badas
išradimų motina. Egalitarinėse šalyse Japonijoje, Suomijoje ar Švedijoje išradimų ir didelių
mokslinių atradimų nuošimtis daug didesnis negu bet kur kitur.

Nes apylygėse visuomenėse prarandama mažiau talentų, didesnis kiekvieno žmogaus

produktyvumas, didesnis ir nuoširdesnis patriotizmas, susiklausymas. Tai Skandinavijos
šalių sėkmės priežastis.

Amerika irgi ne visada buvo tokia kontrastinga. Atvirkščiai. Lygybė buvo pagrindinė
jos vertybė. Ji pradėjo vengti tos sąvokos, o paskui ėmė ją niekinti, kai lygybės šūkį pasivogė
komunistai ir melagingai įrašė į savo vėliavas. Ištikus Didžiajai krizei ir Ruzveltui (Franklin
Roosevelt) paskelbus New Deal naują socialinių ekonominių reformų programą, nelygybė
Jungtinėse Valstijose vėl buvo gerokai sumažėjusi, kitose valstybėse irgi. Paskui,
devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, atėjus į valdžią Reiganui (Ronald Reagan) ir
Tečer (Margaret Thatcher), visuomenės briaunos paaštrėjo.

Mes gerbiame tuos du lyderius komunizmo traiškytojus, jiems visada būsime dėkingi.
Bet savo šalyse jie išžabojo laukinius mustangus, kurie vežimą pasiutusiu greičiu neša
bekele, ir vežimas jau pradeda byrėti.

Ypač pastaraisiais metais. Amerikos visuomenė aiškiai serga. Kalifornijos valstijoje

nelygybės laiptai patys stačiausi, viršus siekia dangų, apačia pragarą. Ir ką ten matome?
Kalifornijoje teko pastatyti tiek daug kalėjimų, kad jiems išlaikyti valstija išleidžia daugiau
negu aukštajam mokslui.

Džordžui Bušui nuširdžiai esame dėkingi. Jis priglaudė mus po NATO sparnu. Bet savo
šalyje jis įvedė mokesčių lengvatas turtingiesiems. Rezultatas? Per savaitę Amerikoje
nušaunama vidutiniškai 200 žmonių. Milijonas per pastaruosius keliolika metų. Daugiau
negu dviejuose Amerikos karuose. Didžiojoje Britanijoje per Tečer laikotarpį kalinių
padaugėjo 4,5 karto.

Jeigu atsiranda didelis turto skirtumas, žmonės nustoja suprasti vienas kitą.

Ar jūs sugebate įsivaizduoti save „bomžo“, kuris naktį rausiasi šiukšlių dėžėje, vietoj?
Turbūt ne, nors jūs, tikėkimės, padorus žmogus. Vergvaldystės laikais ir negrų kančių
niekas nesuprato. Vergvaldžiai buvo padorūs žmonės, dievobaimingi, geri tėvai savo
vaikams. Bet dėl juodaodžių buvo įtikinėjama: „Jie kitokie."

Būtų pavojinga atiduoti nelygybės problemą į rankas vien politikams. Negali ji būti ir
vien socialdemokratų nuosavybė. Taip, Skandinavijoje jie pirmieji suprato problemą ir jos
ėmėsi. Todėl Leninas jų taip nekentė, vadino sociališdavikais. Nes gerindami proletarų
gyvenimą socialdemokratai slopino jų revoliucinį įkarštį. Leninui ne žmonių gerovė rūpėjo,
o revoliucija. Socialdemokratai pagludino aštrius kampus, laimėjo visose Skandinavijos
šalyse, ir iš tikro, bolševizmas ten prarado bet kokius šansus. Socdemai pradėjo naująją
politiką, bet ji buvo per daug gera, per daug sėkmingai priimta, kad ilgai išliktų kaip jų
monopolis. Jau senokai visose Skandinavijos šalyse valdo dešiniosios partijos, bet niekam
ten neateina į galvą griauti gerovės pamatų nestačių visuomenės laiptų.

Lietuvos turtingieji tokie tapo neseniai, dar nespėjo atsidžiaugti turtu. Širdies gilumoje
ne vienas jų baiminasi: ar tikrai, ar taip viskas ir liks? Kokia čia dar parama kitiems, man
pačiam reikia atsidėti juodai dienai.

Ypač kad kai kurių turtėjimo pradžia nebuvo visiškai teisėta.

Emigracija, kaip ventilis garams išleisti, šiek tiek veikia. Bet tik sulig laiko. Pažiūrėkite,
kaip balsuoja mūsų žmonės. Per kiekvienus rinkimus neproporcingai daug balsų nusineša
kokie nors nauji, egzotiški veikėjai arba paslaptingi verslininkai, arba dainininkai, komikai,
dabar jau net būrėjos. Nauji veidai gražiai kalba ir daug žada.

Tai nesibaigs gerai, jeigu nebus ryžtingai pasukta socialinė šalies politika. Jos negalima
atiduoti vien rėksniams į rankas.

Ne tik dėl atjautos, ir ne iš baimės. Dėl savo pačių ir visų mūsų sveikatos.
 GIRTAVIMO EPIDEMIJA EUROPOJE
Europoje alkoholizmas jau epidemija. Neįtikėtina, bet kai kuriose šalyse ji labiau
paplitusi negu Lietuvoje. Prasidėjo masiški girtuokliavimai dalyvaujant tūkstančiams
jaunuolių.

Lietuvos spaudoje kartais pasirodo žinučių, kad mūsų policija sulaikė turistus ar sporto
sirgalius iš Didžiosios Britanijos, nes jie elgėsi nepagarbiai šlapinosi ant prezidentūros
kampo ar kokio nors mums svarbaus paminklo. Daug chuliganiškumo atvejų ir spauda
pražiopso šokiai ant stalų, blevyzgos, kibimas prie moterų. Barų ir restoranų šeimininkai
stengiasi tokius dalykus nuslėpti, be to, kaltininkai paprastai atlygina nuostolius.

Nurimkite, vyrai. Mums dar sekasi, pas mus tokių įvykių nedaug. Visą Europą užtvindė
alkoholis ir girtuokliai. Niekas nežino, kaip, kokiomis priemonėmis su tuo reiškiniu kovoti.

Ypač užtvindė Didžiąją Britaniją. Pradėkime nuo tos šalies vartų, Londono Hitrou ar
Getviko oro uostų. Ankstyvą rytą čia suvažiuoja keleiviai skristi į įvairias Europos ir viso
pasaulio vietas, stato savo žvilgančius, aukštos klasės automobilius milžiniškose kelių
aukštų stovėjimo aikštelėse. Automobilių klasė neturi nieko bendra su jų keleivių ar
vairuotojų klase. Taip, dalis keleivių paprastos šeimos su vaikais, tačiau tose pačiose
tikrinimo eilutėse triukšmauja grupės jaunuolių raudoni, kraujo pritvinkę veidai ir
sprandai, vulgarios tatuiruotės. Jie užtvindo pusę Europos. Sėdę į lėktuvą toliau paslapčia
geria, kimba prie moterų. Chuliganiškai elgsis visas atostogas, nes nieko daugiau nežino ir
nemoka, tik trypti diskotekose, atsitiktinis seksas, muštynės ir pagirios. Anglai jau turi žodį
jiems pavadinti yobo. Tik nepamanykite, kad tai koks nors slaviškas žodis ar darinys, ne! Jis
reiškia kaip tik tai pakvaitęs girtuoklis. Daugiskaita būtų yobos. Jie kartais keliauja kaip
turistai, kartais kaip futbolo sirgaliai, bet tikroji jų kelionių priežastis viena prisigerti. Britai
skrenda į Amsterdamą, Ispaniją ar Baltijos šalis todėl, kad čia alus gerokai pigesnis. Tik tai
juos ir traukia.

Iš girtų triukšmingumu labiausiai pasižymi darbininkų jaunimas, bet nereikia

apibendrinti ir apsirikti. Be saiko geria, nors triukšmauja tyliau, ir vyresni, ir pinigingi
žmonės. Moterys irgi. Praėjusią liepą dvi girtos britės, šaukdamos: „Mums reikia gryno
oro!" ir grasindamos degtinės buteliu, užpuolė lėktuvo palydovę ir dešimties kilometrų
aukštyje mėgino atidaryti lėktuvo duris. Lėktuvui teko tūpti avariniu būdu. Panos buvo
suimtos.

Graikų Zakinto saloje persigėręs mirė nepilnametis bernas iš Anglijos, o kelioliką

bričių vietos teismas nuteisė už atvirą prostituciją: gražiame paplūdimyje jos dalyvavo
viešoje oralinio sekso olimpiadoje kuri suspės daugiau.

Ispanijos Tosa de Maro kurorte, kurį gerai žino ir lietuvaičiai, paauglė ispanė
paskambino tėvams ir paprašė pagalbos. Ji lankė kalbos mokyklą, dėstytojai buvo iš
Didžiosios Britanijos. Bet mergaitėms teko slėptis mediniame namelyje, nes trys mirtinai
girti britai bandė jas išprievartauti. Atskubėjusiai policijai mergaitės papasakojo, kad
dėstytojai iš jų reikalaudavo pinigų alkoholiui.

Graikijoje britas nukando barmenui nosį, kai tas pareikalavo, kad svečias išeitų.
Daugelyje kurortų triukšmas nenutyla iki trečios ketvirtos valandos arba iki aušros.

Nėra ko stebėtis, kad Graikijos ir Ispanijos valdžia pradeda britų chuliganams taikyti
principą „Jokio pakantumo". Policijai duotas įsakymas sulaikyti britus net tada, kai jie dar
nepadarė nusikaltimo, o tik triukšmauja, nusirenginėja, vemia. Lyg ir diskriminacija.
Vokiečiai irgi girtauja, tačiau daug rečiau pakliūva policijai, ir beveik niekada nepakliūva
prancūzai, slavai ar Baltijos šalių piliečiai. 2010 metais Ispanijos cypėse buvo uždaryti du
tūkstančiai girtų Britanijos piliečių trečdaliu daugiau negu 2009 metais. Daug, bet būkime
teisingi: kasmet Ispaniją aplanko 15 milijonų britų. Areštantų nuošimtis nedidelis.

Jis būtų keliolika kartų didesnis, jeigu ispanų policija iš tikro taikytų „Jokio
pakantumo" principą. Bet užeigų ir barų savininkai per municipalitetus spaudžia policiją
žiūrėti į kitą pusę arba kartais net patys sumoka už svečius baudą. Nes britai palieka daug
pinigų.

Negalima sakyti, kad niekas nieko nedaro. Didžiosios Britanijos užsienio reikalų
ministerija paskelbė pranešimą, pavadintą „Apie britų elgesį užsienyje". Britų konsulatas
Graikijoje išplatino plakatus apie girtavimo pasekmes ir pavojų būti išprievartautai, juk
dažnai į alkoholį įpilama migdomųjų vaistų. Britų kelionių agentūrų susivienijimas kreipėsi
į užeigų Graikijoje ir Ispanijoje savininkus ir paprašė nevilioti klientų vakarais siūlant
„drinkus" (gėrimus) už pusę kainos, skelbiant „laimingas valandas", tada geriama
pusvelčiui, ir panašiai. Suprantama, dėl tų visokių triukų kasa pinigų nepraranda atsiima
vėliau, kai klientas jau nieko nemato ir nieko nesupranta.

Nei propaganda, nei raginimai, nei prašymai kol kas nelabai tepadeda. Įprotis gerti iki
nukritimo binge drinking, sutrumpintai bindž, senas britų įprotis. Didžiosios Britanijos
medikų draugijos duomenimis, pačiose Britų salose per pastaruosius dešimt metų
padvigubėjo mirusių nuo per daug išgerto alkoholio. Viena iš priežasčių britų aludėse
(pabuose) mažai valgoma. Bet alaus bokalai ten pripildomi žaibiškai, sūkuriniais siurbliais.
O kai britai atsiduria užsienyje, jiems atrodo, kad geria beveik veltui.

Turi įtakos ir tai, kad tipiškoje britų šeimoje jau nėra drausmės, vyresniųjų niekas
neklauso.

Britai ne tik užsienyje girtauja nenuosaikiai. Savo šalyje irgi. Amerikos žurnalas
„Newsweek“ rašo:

Prasideda savaitgalis. Ištroškę įspūdžių jauni Londono gyventojai susirenka Pikadilio

aikštėje prie Antero paminklo senovės Graikijoje buvo toks nelaimingos meilės dievas. Oras
dvelkia marihuana ir alum. Soho naktiniai klubai Vest Ende jau atsidarę. Netrukus visi pasuks į
tą pusę. Netoli tenueis kilometrą ar du, ir ten liks iki ryto. Eidami visi šaukia, rėkia, šūkaloja.
Gatves kerta nepaisydami raudonos šviesos, transportui neleidžia pravažiuoti. Taksi, autobusai
stovi įstrigę.

Policija nereaguoja. Jeigu nuspręstų ką nors daryti, turėtų suimti keliolika tūkstančių
pagėrusių žmonių.

Ateina pusiaunaktis. Prie teatro „Odeon“ kažkas vemia, du gėjai sustoję vidury gatvės
bučiuojasi, du arabai sportiniame feraryje vaizduoja, kad nori juos suvažinėti. Kai neišgąsdina,
išlipa iš automobilio, ploja, gėjai juos musulmonus! vaišina degtine tiesiai iš butelio. Šaligatviai
jau nukloti butelių duženomis ir vėmalais. Kartkartėmis gavusi pranešimą atvažiuoja greitoji
pagalba. Surenka tysančius be sąmonės.

Ketvirtą ryto Londono centre vis dar grūstis. Bet jau mažiau riksmų, kai kurie barai
užsidaro, policininkai pradeda reguliuoti eismą ir mandagiai įkalbinėja miegančius žolėje
keltis ir eiti namo.

Šeštą nusidriekia eilės į metro. Tačiau blaiviam žmogui tuo metu važiuoti
metropolitenu tikrai nelengva aplink girti paaugliai, kas nors riaugėja, visada kam nors
pasidaro bloga.

Dar prieš dešimt metų penktadienio vakarą po spektaklio kuriame nors Sičio teatre
buvo galima užsukti į barą. Dabar po spektaklio gatve nepraeisi. Visur nauji barai, tiršta
minia, sudaužyti buteliai ir stiklinės, papiltas alus.

Perskaičiau, ką parašiau, ir susimąsčiau. Faktai, apie kuriuos papasakojau, visiškai tikri.

Būna dar blogiau. Bet nepagalvokit, kad visa Didžioji Britanija prasigėrusi. Geria daugelis,
beveik visi, vyrai ir moterys, bet prisigeria iki sąmonės netekimo, skandalus kelia, apskritai
gyvuliškai elgiasi tik nedidelis nuošimtis paauglių ir jaunuolių. Tai triukšmingoji mažuma.
Koks tas nuošimtis, kokio didumo ta triukšminga degradavusi mažuma sunku apskaičiuoti.
Tiesa tokia: Londone keli šimtai barų ir aludžių, bet kas vakarą tik dešimtyje ar
penkiolikoje vyksta riaušės, į kurias turi įsikišti policija.

Visa Europa serga alkoholizmo liga. Atvažiavusiam iš Jungtinių Valstijų arba iš Azijos,
juolab iš musulmoniškų kraštų, atrodo, kad pakliuvo į bekraštį girtuoklių susirinkimą.
Europos Sąjungos visuomenės nuomonės tyrimo žinybos „Euro barame t ras" duomenimis,
24 procentai britų, 23 procentai danų ir suomių per vakarą išgeria daugiau negu penkis
kupinus stikliukus degtinės arba penkis bokalus alaus. Rekordas priklauso airiams. 26
procentai jų gerdami kaskart prisigeria iki sąmonės netekimo.

Vyriausybės bando visokiais būdais kovoti su tuo baisiu reiškiniu, bet kol kas nelabai
sėkmingai. Kai kur visai uždrausta alkoholinių gėrimų reklama. Kitur pradėjo drausti juos
pardavinėti degalinėse, o parduotuvėse įvedamos apribojimo valandos. Britai vėl svarsto gal
barai turi užsidaryti u valandą vakaro, kaip anksčiau, o alkoholio porcijos turi būti
sumažintos?

Visa tai mažai bepadeda, nes santykinai alkoholis vis pinga. Taip, jis darosi brangesnis,
bet uždarbiai auga greičiau. Ir atsiranda naujų gėrimų, kuriuos jaunimas, o kaip kitaip,
būtinai turi išmėginti.

Tai „Kalimočo" kokakola su raudonuoju vynu, arba „Gyvatės kirtis" sidras, alus ir
degtinė. Kai kur alus jau pigesnis už mineralinį vandenį. Užeigų savininkai nepaprastai
išradingi, siekdami konkurencinėje kovoje pritraukti klientus. Visada turi labai pigių
gėrimų, be paminėtų, skelbia ir kitokias akcijas. Sakysim, sumoki dešimt eurų ir gerk kiek
nori. Arba tokie žaidimai kaip „dantisto kėdė": savanoris sėda ant kėdės, o aplinkiniai į jo
pražiotą gerklę pila stiprius gėrimus tol, kol anas nudrimba. Tas žaidimas Anglijoje jau
uždraustas.

Tačiau jaunimui ir tai atrodo per brangu. Jie organizuoja girtuokliškas šventes.
Prancūzijoje jos vadinasi aperitif. Senas, padorus žodis, bet dabar jo reikšmė kita: kur nors
aikštėje ar parke susirenka minios jaunuolių ir vaišindami vienas kitą prisilaka iki žemės
graibymo. Susišaukia per internetinius dienoraščius ir SMS žinutėmis. Girtą minią sunku
suvaldyti, o nubausti nėra ko. Neaiškus organizatorius, arba jo iš viso nėra.

Ispanijoje panašūs susibūrimai vadinasi botellones, nuo žodžio botella butelys.

Atsinešama pigių gėrimų gazuoto vandens, degtinės, vyno, sumaišoma plastikiniame
maišelyje, jis pakabinamas medyje arba laikomas iškeltas rankoje, praduriama skylutė ir
gaudyk čiurkšlę. Tai vadinama „tešmenį papešti". Kai paaiškėjo, kad į botellones ateina
daug nepilnamečių, tokios fiestos miestuose buvo uždraustos. Tada jos persikėlė į užmiestį,
į laukus. Gerai bent tiek, kad mažiems vaikams sunkiau ateiti.

Bet atsirado kvailas rungtyniavimas kuris miestas pritrauks į savo pakraštį didesnę
botellonę. Pernai paskutinės varžybos vyko tarp Granados ir Sevilijos. Laimėjo Granada
susirinko 12 tūkstančių trokštančių prisigerti ko paklius. Sevilijoje jų buvo perpus mažiau.

Ispanijoje, Prancūzijoje ar Italijoje tokių dalykų anksčiau nebuvo. Pietiečių, kurie

visada mokėdavo išgerti saikingai, būtinai užkandant, tose šalyse niekada nepamatydavai
girtų. Užkrėtė šiauriečiai, mėgstantys stiprius gėrimus. Turi reikšmės ir pigus transportas
bei visokie tarptautiniai festivaliai, kuriuose alkoholis liejasi upėmis.

Pernai Vokietijoje per „Meilės paradą" įvyko baisi tragedija žuvo keliasdešimt žmonių.
Diduma minios buvo girta.

Kosta Brava, Viduržemio jūros Katalonijos pakrantė, sąmoningai kviečia triukšmingus

šiauriečius. Lietuviams neblogai žinomas mažas miestukas Loret de Maras jau turi 200
restoranų, 100 viešbučių, 50 diskotekų. Viskas iš betono, rytą be didelių nuostolių galima
nuplauti.

Kaip tokiame kontekste atrodo Lietuva?

 Ne taip jau blogai, nors rankas sau iš nevilties laužome ir norėtume, kad būtų geriau.
„Eurobarometro" duomenimis, išleidžiame alkoholiui didesnį namų biudžeto nuošimtį
negu lenkai, bet mažesnį negu latviai ir estai. Tačiau prisigeriame iki sąmonės netekimo
dažniau negu estai, latviai arba lenkai. Tuo atžvilgiu mus gerokai lenkia Suomija, Airija,
Didžioji Britanija. Vienodai laikomės su belgais.

Apie Rusiją patikimos statistikos „Eurobarometras“ neturi.

Europos pietų gyventojai „nulūžta" labai retai.

Kokias išvadas galima padaryti? Blogai. Tragiška. Tai visiškai aišku. Bet ne beviltiška.
Europa visada mokėjo nugalėti epidemijas. Siautė marai, choleros, šiltinės, visų atmainų
gripas įveikėme.

Šios epidemijos pavojus dar ne iki galo suprastas. Jis tik aiškėja. Pamatysite netrukus
susigriebsime. Ir atrasime įdomių būdų tai epidemijai nugalėti.
 LINKĖJIMAI IŠ ATEITIES

SUDEGINKIME ANT LAUŽŲ GENŲ BURTININKUS

Juodosios tulpės buvo išvestos apšviečiant kobaltu geltonų tulpių lauką. Tai sukėlė
genų mutaciją prigimties pokyčius. Selekcininkas eksperimentavo keliolika metų, tarsi
badė pirštu į dangų, kol jo tulpės pajuodo bet buvo sveikos, gražios, tarsi aksomas. Ir vis
tiek jis nežinojo, kokius genus paveikė kobalto spinduliuotė. Jis buvo kaip medžiotojas
užrištomis akimis, šaudantis į kažkur skraidančias varnas.

Panašiai aklai žmonės medžioja nuo neatmenamų laikų. Gudresnis urvų gyventojas
pastebėjo, kad varpinių žolių sėklas galima valgyti iš karto, o kitas, grūdingesnes, verta
išlukštenti, pasėti, ir išaugs daugiau grūdų. Tokie buvo pirmieji selekcininkai. Tada juos
vadino magais, burtininkais. „Matai, jo lauke viskas daug geriau auga. Aišku, raganius." Bet
taip pradėti sėti rugiai, kviečiai ir kitos grūdinės kultūros.

Šiuo metu nė vienas žmogaus auginamas augalas ar naminis gyvulys nėra toks pat,
koks buvo prieš penkis šimtus ar dešimt tūkstančių metų. Nepasikeitė tik gyvatės, kai
kurios žuvys ir miško grybai. Bet lašišos ar upėtakiai, kuriuos valgome, jau selekcininkų
darbas, o kai kurias žuvis, tokias kaip pangasija, sukūrė mokslininkai, kryžminantys vienas
rūšis su kitomis ir siekiantys išvesti tokią, kuri greičiau auga ir duoda didesnę naudą.
Sakysim, veidrodinis karpis. Jis beveik neturi žvynų, todėl gindamasis nuo aplinkos
išaugina storą poodinių riebalų sluoksnį. Bet be žmogaus pagalbos gamtoje jis, toks rambus
ir riebus, neturėtų šansų išlikti.

1972 metų Nobelio taikos premija buvo paskirta Normanui Borlaugui, kuris išvedė
kviečių rūšį trumpu storu šiaudu, nuo audrų negula, o varpa stora, gausi grūdų. Jis atrinko
labai derlingus kviečius ir juos sukryžmino su žemaūgiais. O kodėl jam paskyrė Taikos, ne
kokią kitą Nobelio premiją? Todėl, kad sotūs žmonės, sočios tautos gyvena taikiau.

Galbūt pastebėjote, kad Lietuvoje kiauliena jau retai turi storą lašinių sluoksnį,
anksčiau laikytą didžiausiu augintojo pasididžiavimu. Dabar kiaulienos šoninė turi daug
daugiau raumenų. Tai irgi veislių kryžminimo mėsingų su greitai augančiomis ir liesomis
rezultatas.

Dirbdamas su gyvuliais ar grūdinėmis kultūromis, selekcininkas gali tikėtis iki savo

amžiaus pabaigos pamatyti rezultatą. Medžiai kitaip. Jie auga ilgai, vaisius pradeda nokinti
vėlai, ir galutinį atrankos bei kryžminimo rezultatą pamatys tik anūkai. Jeigu lenkų
profesorius Ščepanas Pienionžekas (Szczepan Pieniąžek) nebūtų įsikišęs į obels genomo
struktūrą, neturėtume sultingų, skanių obuolių nei Kalėdoms, nei Velykoms, nei kasdienai
žiemą ir pavasarį. Šiaurės Europos obuoliai buvo vidutinio dydžio arba mažučiai, jų žievė
plonutė. Malonu, bet vaisius greitai genda. Senos mūsų obelys aukštos, išsikerojusios. Gražu
dainuoti „obelis kur augalota", bet surinkti derlių nekratant medžio, vadinasi, vos
nenaikinant vaisių, buvo nelengva. Profesorius pakeitė obels genomą, ir turime obelis,
kurios išauga greitai, bet ne ką aukštesnės už žmogų ir jau po ketverių penkerių metų veda
vaisius. Tokių obelų jau yra ir Lietuvoje. Dar ne viskas gerai, jos toliau tobulinamos, bet kai
dabar verslininkai atskraidina obuolių iš pietų, mūsų rinkoje jie jau susiduria su kieta
vietine konkurencija, daugiausia iš Lenkijos, kuri, tik pamanykite, tapo stambia vaisių
augintoja. Ačiū profesoriui. Žinoma, graudu žiūrėti į mūsų tradicinius obuoliukus, kurie
kartais būna visai neblogi, su tokiais išaugome, kitokių net neįsivaizdavome, o dabar guli
krūvomis net nuo žemės nepakelti, nė praeivis neims, Anykščių vynininkams irgi ne visada
įsiūlysi. Mums Lietuvoje tenka mokėti už tai, kad ne mes, o kiti pažangą daro sparčiau.
Pėsčiasis automobilio nepasivys.

Selekcininkus žmonės supranta, todėl jų nebijo. Žmonės bijo genų inžinierių. Tų, kurie
eina trumpesniu ir greitesniu keliu, kišasi į patį organizmo prigimties kodą. Genų visuma
tai dviguba organinių rūgščių spiralė, siūliukas, glūdintis ląstelės branduolyje. Jis toks
mažas, kad genų nematom net pro pačius galingiausius mikroskopus. Galim matyti tik geno
vietą chromosomoje ląstelės branduolyje. Toks neapsakomai mažas daiktas, bet žmogus
išmoko jį karpyti, pašalinti vieną dalį arba kelias, įterpti kitas. Stebuklas! Genetinis kodas
yra universalus visų gyvų organizmų pasaulyje ir bakterijų, ir žmonių, ir krokodilų. Iš jų
galima daryti naują mezginį, ir naujas organizmas bus kitoks. Tokiu būdu netrukus bus
gydomos visos ligos.

Kadangi genetikų darbas paprastam žmogui visiškai nesuprantamas, sunkiai

parodomas tai jų ir bijo. O ko bijome, to nekenčiame. Taip buvo nuo amžių amžinųjų.
Kasmet pasirodo bent po kelis kino filmus apie išprotėjusius mokslininkus, kuriančius
visokias pabaisas. Vien apie Frankenšteiną kiek prikurta. Džeimso Bondo nesibaigiančioje
serijoje irgi apstu mokslininkų maniakų. Žiūrime su malonumu.

Kodėl?

Tokie filmai glosto mūsų savimeilę. „Aš nors nemokytas, bet tokių dalykų nedarau.
Vadinasi, aš normalus, nesu atsilikęs." Taip mąstant gyventi lengviau.

Todėl visame pasaulyje kilo didžiulis judėjimas prieš GMO (genetiškai modifikuotus
organizmus), nė kiek ne mažesnis negu judėjimas prieš Žemės atmosferos atšilimą. Tarsi
atšilimas nebūtų gamtos jėgų žaislas. Toje neva kovoje prieš Žemės atšilimą rimti geografai,
meteorologai nedalyvauja, tik politikai jiems reikia balsų, ypač jaunimo. Kovojant, tiksliau,
neva kovojant su atšilimu, mažiau kreipiama dėmesio į kitą, labai tikrą pavojų taršą. Net ir
susirūpinęs atšilimu pilietis nepasivaržys numesti patvorin tuščios kokakolos skardinės.
„Kas čia tokio, viena skardinė", pasiteisins, ir mūsų ežerai, upės, pievos, pamiškės, miškai
pilni tuščių dėžučių, sudilusių padangų, popierių, butelių. Jūrose plūkauja pusiau
apnuodytos žuvys, prisiriję plastikinių maišelių vandenynuose miršta delfinai maišelius jie
palaiko medūzomis.
 Protesto prieš GMO dalyviai tie patys energingi politikai ir sielvartaujantis jaunimas.
Rimtų biologų tokiuose sąjūdžiuose nėra. Nes jie žino tiesą.

Bet kodėl genetiniams pakeitimams priešinamasi net pačiu aukščiausiu lygiu?

Priešinasi vyriausybės, ypač Vokietijos, kur į valdžią artėja žalieji, Europos Sąjungos
vadovybė.

Vis ta pati nežinomybės baimė. Siaubas, mus lydintis nuo tamsybės laikų. Kažkas
sugalvojo, kad genai gali „ištrūkti" lyg tai būtų žiurkės, o jie net ne bakterijos; arba apkrėsti
ir katinas išaugs dramblio dydžio. Arba kad vartojant GMO produktus mums išaugs
uodegos. Britų geltonoji spauda choru užgiedojo, kad apatinių baltinių iš modifikuotos
medvilnės dėvėjimas „gali" sukelti krūties spenelių vėžį. Niekas nepateikė jokių įrodymų.
Niekas jų net neprašė. Bet jau kaip ir tiesa.

Amerikoje ir Kanadoje auginami GMO ryžiai, kuriuose yra beta karoteno, provitamino,
saugančio nuo apakimo, ir ryžiai, praturtinti feritinu tai baltymas, kuris padeda kaupti
geležį, saugo nuo anemijos. 2002 metais Zambiją ištiko sausra. Derlius žuvo. Amerika
pasiuntė jiems kelis laivus su modifikuota soja ir kukurūzais. Bet zambiečiai laivus net į
uostą atsisakė įsileisti. Atsisakė bandyti atsiųstus grūdus, atlikti kokius nors tyrimus. Geriau
mirs badu. Dabar tų kultūrų sėklų įsigijo Iranas. Jo nesukontroliuosi.

Nauji GMO produktai kelerius metus daug kartų tiriami laboratorijose, duodant
pelėms ir žiurkėms arkliškas dozes, paskui stebint jų palikuonis ir palikuonių palikuonis.
Retsykiais būna pakitimų. Tada tiriama toliau kodėl atsirado pakitimų? Gal per daug
privalgę? Gal mažai juda?

Vyriausybės daugeliu atvejų žino teisybę, bet bijo rinkėjų. Teta Apolinarija, Išdūrio
miestelio autoritetas, nebalsuos už tą partiją, kuri nebus prieš GMO, ir kitus ragins
nebalsuoti. Ji girdėjusi, kad tokie produktai labai pavojingi.

Tai priverčia vyriausybes veidmainiauti. Briuselį irgi šis paskelbia, kad nuo 2014 metų
GMO bus visiškai uždrausti. Tetulė Apolinarija patenkinta.

Čia pat priimamas nutarimas apie moratoriumą tai yra nutariama kol kas to nutarimo
nevykdyti. Nes GMO sustabdyti negalima, kaip nesustabdysi upės bėgimo. Kuriam laikui
galima tik užtvenkti.

Jau seniai gyvename su GMO. Kaip buvo gautas insulinas? Žmogaus genai, kurie mūsų
organizme atsakingi už hormono insulino gamybą, buvo įterpti į bakterijos genus.
Milijonai sergančių cukralige gali normaliai gyventi. Skiepai nuo kiaulių gripo irgi tik šitaip
galėjo būti staigiai pagaminti. Dabar GMO vaistų gaminama daugiau negu bet kokių kitų.
To ne tik niekas nekritikuoja ragina mokslininkus atrasti greičiau ir daugiau naujų vaistų!

Šiuo metu mokslo pasaulis užgniaužęs kvapą stebi Kreigo (Craig) Venterio
eksperimentus Amerikoje. Iš įvairių skirtingų bakterijų genų, kaip iš dėlionės plytelių, jis
bando sukurti visai naują, iki šiol nebuvusią gyvybės formą. Anksčiau buvo verčiami
mutuoti keisti prigimtį jau esantys organizmai. Venteris bando sukurti tai, ko nėra ir
niekada nebuvo bakteriją, kuri gamins vandenilį, švarios energijos šaltinį. Kas tokią
bakteriją pagamins, aplenks visus kitus.

Bet nereikia laukti Venterio bakterijos. Jau dabar GMO keičia pasaulį. Sukurti
organizmai, kurie godžiai ryja naftą. Kai įvyksta nelaimė nafta išsilieja iš tanklaivio ar
nesulaikomai ima veržtis iš gręžinio, kaip neseniai atsitiko Meksikos įlankoje, nuskendus
„British Petroleum" naftos platformai, tie organizmai išbarstomi jūroje, ir po kelių savaičių
švaru. Pritrūkę maisto organizmai žūsta, juos praryja planktonas, mailius, arba jie tampa
negyvu dumblu. Beje, Lietuva viena iš pirmųjų sukūrė tokį produktą ir jį eksportuoja.

Šokolade ir visuose gerų rūšių saldainiuose modifikuoti produktai sudaro gerą dalį.
Kadangi tų medžiagų patys negaminame, juos tenka importuoti ir mokėti dešimt kartų
brangiau.

JAV ir Kanadoje ten modifikuoti maisto produktai plačiai vartojami į teismus buvo
paduota keliasdešimt tūkstančių skundų. Neva vartojant GMO produktus ir gaminius
kažkas susirgo alergija, kitam gimė vaikas su negalia, trečiam nusilpo regėjimas, buvo dar
kitokių skundų, ir visi reikalavo kompensacijų. Skundų autoriai samdėsi geriausias
advokatų kontoras. Nė vienas skundas nebuvo patenkintas, nes nė vieno nepavyko pagrįsti.
Atvirkščiai. Medvilnė dabar daugiausiai modifikuota, todėl jos gaminių atsirado daug ir jie
pigūs. Bet jeigu vengdami modifikuotos medvilnės (o iš kur žinosime, modifikuota ji ar ne?)
vėl griebsimės sintetinių drabužių, ypač baltinių, kurie iš tikro kaupia elektros krūvį,
sveikatai galime pakenkti.

Bet kodėl, paklausite, toks triukšmas pasaulyje, jeigu taip viskas akivaizdu? Su giliu
liūdesiu tenka pripažinti: žmonės tebėra kupini fobijų ir kitokių baimių. Nė kiek ne mažiau
negu prieš šimtus metų.

Atsiradus pirmiesiems traukiniams, prieš garvežį turėdavo joti raitelis ir trimituoti, kad
visi bėgtų nuo pavojaus. Karvės neva užtrukdavo, gimdavo ligoti vaikai. Tik tada laikraščių
tiražas buvo du trys šimtai egzempliorių. Pamokslų klausytojų irgi ne kažin kiek. Dabar
televizija pasiekia milijardus, koks vienas ar penki ištrimitavo visam pasauliui, ir daryk tu
su jais ką nori.

Profesorius Stefanas Malepšis (Malepszy), irgi kaimynas lenkas, įvedė į agurką geną,
kuris biologiškai sintetina saldumą. Išaugo agurkas, 20 tūkstančių kartų saldesnis už cukrų,
be to, nelabai kaloringas, netukinantis ir be blogo metalinio prieskonio, būdingo
sintetiniams saldikliams. Tai revoliucinis atradimas. Tačiau žurnalas „Polityka" praneša,
kad Lenkijos valdžia bijo, neleidžia auginti. Japonijoje irgi buvo išvestas toks agurkas.
Valdžia ten irgi neleidžia jo platinti.

Bijo ko? Kad saldusis agurkas ištrūks, nušuoliuos per laukus ir susiporuos su kopūstu?
 Gali būti vienas kitas nelaimingas atsitikimas kaip važiuojant traukiniu ar
automobiliu. Bet dėl to neatsisakome automobilių, geležinkelių ar lėktuvų. Be abejo,
kontrolė privalo būti, ir labai griežta. Bet kontroliuoti turi tik tie, kurie supranta, ką daro,
ir kurie moka kontroliuoti, o ne vien drausti.

Pažįstu mokslininkų genetikų. Mažai yra protingesnių ir apdairesnių už juos žmonių.

Daroma ir labai egzotiškų eksperimentų. Sakysim, įdiegti akvariumo žuvytei švytėjimą
sukeliančius genus. Atrodo labai gražiai, bet tokia žuvytė negali turėti palikuonių.
Eksperimentuojama. Bandymai trunka ilgai, jie labai brangūs, tad bijoti, kad bus išaugintas
dramblinis katinas, tas pat, kaip bijoti, kad įsibėgėjęs garvežys pakils į dangų. Be to,
genetikai turi ribas. Kol kas neįdiegsi kiaulei šimtakojo genų ir neišauginsi bekono su šimtu
kumpių.

Lietuva laikosi Europos Sąjungos nuostatų. Aš buvau genetikų laboratorijose. Primena

kalėjimą: šarvuotos durys, seifai. Imamasi visų apsaugos priemonių, kad modifikuoti
organizmai nepabėgtų į aplinką, kol jie dar nepatikrinti. Deja, patikrinimo terminai kada
jau užteks tikrinti labai neaiškūs. Priežastis ta pati netikrumas, baimė. Vis dėlto mūsų
mokslininkai šio to pasiekė, ypač sodininkystės ir daržininkystės srityse. Išvesti saldumu
pasižymintys pomidorai, žemoms temperatūroms atsparus rapsas ir cidonija panašus į
svarainį vaisius. Bet dėl protestų, dėl nesuprantančių žmonių protestų mūsų genetikų
darbai prislopę. Viskas daroma tik laboratorijose, į laukus modifikuoti augalai
neišleidžiami. Nors tu sprok.

Konsultavo dr. V. Kleizaitė ir doc. T. Česnienė

 MAISTO JAU TRŪKSTA
Vos prieš dvidešimt metų buvo šmaikštaujama: jeigu „kada nors“ kinai pradės valgyti
daugiau ryžių kasdien nors vienu žiupsneliu daugiau negu dabar, ryžių pasaulyje pritrūks.

Taip ir atsitiko. Kinai ir indai (irgi milijardas žmonių) jau pradėjo trupučiuką geriau
valgyti. Vieni sukramto daugiau ryžių, kiti šiek tiek daugiau paplotėlių iš kvietinių miltų
mes juos žinome kaip „Azijos duoną" arba kaukazietišką pavadinimą lavašas, be tos duonos
jie neįsivaizduoja jokio valgio, panašiai kaip mes be savo duonos.

Dar ne visi ten geriau gyvena. Sakysim taip: tik kokie penki šimtai milijonų kinų ir
maždaug tiek pat indų. Kiti, kaip ir anksčiau, badmiriauja. Bet tie, kurių gyvenimas
pasitaisė, valgo ne tik vienu paplotėliu ar žiupsniu ryžių daugiau, jie jau nori nors kartą per
tris dienas vištienos gabaliuko, kas ketvirtą dieną kiaulienos paragauti, gal dar ir žuvies. O
auginamiems gyvuliams, paukščiams ir tvenkinių žuvims kasdien reikia pašaro ir lesalo.

Kai mūsų šeimininkė Lietuvoje nueina į parduotuvę ir mato, kad maisto produktai
brangesni negu vakar, o vakar buvo brangesni negu užvakar, ji siunta, dairosi, kuriai čia
finansų ministrei, o gal ministrui pirmininkui galvą nusukti.

Tačiau tie žmonės nelabai kalti. Visame pasaulyje pradėjo trūkti maisto produktų, o
išvada gali būti tik viena visi maisto produktai brangsta ir brangs toliau. Visai nesvarbu,
kad mes, Lietuva, užsiauginame grūdų užtektinai. Jeigu kainos pasaulio biržose pakyla,
grūdai eina tenai, kur brangiau, ir tu, žmogau, nieko nepadarysi. Lietuvoje, žemės ūkio
krašte, dar nieko. Yra produktų, kuriuos nelengva išvežti, bet šalims, didumą maisto
perkančioms užsienyje, peilis po kaklu. Užpernai arabų šalyse kviečiai pabrango dvigubai.
Egiptas didžiausias pasaulyje kviečių pirkėjas, importuotojas. Dažnai pasiskaitau portalą
„Asiatimes-chinese.com" (o tie interneto stebuklai: vos Honkonge leidėjai įdėjo straipsnį, ir
tą pačią minutę aš jį skaitau), taigi „Asia Times" atkreipė dėmesį į tokį paprastą, bet ne visų
pastebėtą dalyką: kviečiai Egipte 2010 metais pabrango beveik dvigubai, todėl ten
revoliucija, ir jos negalėjo nekilti. Pusę suvartojamų kviečių Egiptas perka užsienyje. O
pusės jo gyventojų pajamos vos penki litai per dieną. Ir geriau ten nebus, nėra iš ko geriau
būti. Mubaraką nuvertė, gerai, sukčius buvo, kokių reta. Bet nepavydžiu tam žmogui, kuris
bus išrinktas nauju Egipto prezidentu. Juk jis nepadarys stebuklo.

Be abejo, su policija mušėsi ne varguoliai, o nusivylęs ir gyvenimu labai nepatenkintas

jaunimas. Protestai Egipte ir Tunise nebuvo alkanųjų maištas. Jauni arabai nori darbo vietų.
Apsišvietusių, kvalifikuotų specialistų yra milijonai, bet Artimųjų Rytų ekonomikos
struktūra tokia, kad kvalifikuoti žmonės nereikalingi, ir jauni arabai tinkamą darbą gali
rasti tik Europoje ar Amerikoje. Parako statinėje buvo jau seniai, pabrangimas buvo tik
kibirkštis, o ją įskėlė Azijos gyventojai, pradėję valgyti daugiau ir geriau.

Grudai negalėjo nepabrangti, nes išauginti vienam kilogramui jautienos reikia

septynių kilogramų grūdų. Azijos žmonės jau šiek tiek praturtėjo ir gali sau leisti brangiau
mokėti už maistą, bet Egipto, Tuniso, Jordanijos, Jemeno ir dar kelių šalių gyventojai ne. Jie
atsidūrė eilutės gale.

Rusija, įsileidusi žemės ūkio įmones iš užsienio ir davusi laisvę savo verslininkams, jau
buvo gerokai padidinusi grūdų derlių, bet ištiko sausra, ir ji uždraudė eksportuoti kviečius.

Egiptas laikytųsi geriau, jeigu anksčiau būtų susirūpinęs. Žemė ten puiki. Bet savų
kviečių užauginama apie 8 milijonai tonų, o gyventojų 80 milijonų, tad antra tiek grūdų
tenka pirkti užsienyje, šalis yra didžiausia kviečių importuotoja pasaulyje. Naujoji Egipto
valdžia ėmėsi žygių, kaip mažiau priklausyti nuo grūdų importo, net išsinuomojo žemių
kaimyninėse šalyse, bet tokių problemų per metus ar dvejus neišspręsi. Tad išeina taip, kad
ne Amerika ar Izraelis, o Kinija ir Indija yra mirtini arabų priešai. Beje, Amerika jau daug
metų nemokamai veža į Egiptą kviečius pusę to, ką ta šalis įsiveža. Galbūt todėl šį kartą
prieš Ameriką ar Izraelį nebuvo jokių išpuolių. Užteko savų priešų.

Ir dar vienas svarbus dalykas. Kai anksčiau grūdai pabrangdavo dėl sausrų ar kitų
stichinių nelaimių, žmonės taupiau valgydavo pabrangusią duoną, ir tuoj pat kur nors
būdavo užsėjami didesni plotai, o kainos grįždavo į senąją vagą. Dabar grūdų auginama vis
daugiau, bet kainos jau neišsilygins, nes Azijos poreikiai nemažėja. Jie gali tik didėti.
Vadinasi, kažkas privalės valgyti mažiau, o tai bus žmonės pačioje pasaulio laiptų apačioje.
Šiandien ten arabai. Tie iš jų, kurie iki šiol vaikščiojo vargam, dabar vaikščios alkani, ir
Musulmonų brolija arba kokios nors kitos ekstremistinės, kraštutinių priemonių
reikalaujančios organizacijos pradės juos maitinti musulmonišku socializmu. Dirva
ekstremistams paruošta.

Ne tik Artimuosiuose Rytuose žmonėms sunku prasimaitinti. Vargas vis dar persekioja
šimtus milijonų žmonių visame pasaulyje, tiksliau, 900 milijonų. Kas penkias sekundes iš
bado pasaulyje miršta vienas vaikas. Kas keturias minutes vienas žmogus pasaulyje apanka,
nes jo maiste nepakanka vitamino A. Kas šeštas žmogus pasaulyje valgo per mažai, yra
alkanas arba pusalkanis.

Bet kodėl dabar maistas pabrango taip smarkiai, taip staiga ir iš karto visame
pasaulyje? Yra kelios priežastys. Didžioji, pagrindinė, yra ta, kurią paminėjome azijiečiai
ėmė gyventi geriau. Dieve jiems padėk. Bet yra ir kitų svarbių priežasčių.

Spekuliacija.

Mano bičiuliai, kapitalizmas turi daug negražių veidų. Aš ne jį kritikuoju. Kaip galima
smerkti sanklodą, dėl kurios gaminama tiek daug puikių dalykų, pradedant maistu,
drabužiais, baigiant vaistais, automobiliais ir visa tai visam pasauliui; sanklodą, kuri taip
pastūmė pirmyn išradimus, mediciną, apskritai mokslą; kuri galų gale davė laisvę, kuria visi
kvėpuojame ir kurios, kaip oro, net nepastebime? Turbūt joks sveiko proto žmogus
nesvajoja grįžti į laikus, kai dėl šlapios Stalino duonos reikėdavo stotis į eilutę šeštą ryto?
Bet ydų ir kapitalizmas turi apsčiai, tai tiesa.
 Pernai rudenį Jungtinių Valstijų žemės ūkio departamentas pranešė, kad kukurūzų
derlius bus 4 procentais mažesnis, negu tikėtasi. To užteko. Verslininkai ir spekuliantai
šoko supirkinėti kukurūzų, jų kaina pakilo, taip ir liko. Panašiai atsitiko su ryžiais ir
kviečiais. Anksčiau kainos susireguliuodavo savaime. Jeigu kas nors stipriai pabrangsta:
grūdai, vilna, varis ar, sakysim, arbata, tuoj pat jų pradedama gaminti arba auginti daugiau,
įsitraukia nauji gamintojai, ir kainos išsilygina, jos toliau auga, bet lėtai. Šį kartą pakilusi
kaina liko, nes apėmė panika.

Staigus kainų šokinėjimas nesveikas visiems, bet tai ne mirtina liga. Ją puikiai galima
pagydyti. Dar ne tokias žmonija išgydė. Būtina įkurti pasaulinį grūdų banką. Jis pats
neaugins nei kviečių, nei kukurūzų, bet turės rezervus ir užkirs kelią didelėms
spekuliacijoms. Panašiais principais dirba Tarptautinis valiutos fondas, Pasaulio bankas.
Grūdų banką turės įkurti didžiosios valstybės, tai jų pareiga. Per praeitą Didžiojo
dvidešimtuko susitikimą tai jau buvo svarstoma, įvykiai nutarimą paskubins. Žmonės
spaudžia. Turės dalyvauti ne tik didžiosios valstybės, bet ir javus auginančios, grūdus
eksportuojančios šalys Argentina, Tailandas, dabar dar Vietnamas prisidėjo. Jos irgi
kruvinai suinteresuotos, kad nebūtų kainų šuolių paskui nėra kur grūdų dėti.

Kitas bjaurus dalykas spekuliacija žeme. Varganose valstybėse laukus superka

užsieniečiai, nei sėja, nei pjauna, tiesiog laukia kainų kilimo. Karštos galvos tai jau praminė
žemės grobimu. Net valstybės tuo užsiima Kinija Afrikoje, Pietų Korėja Madagaskare. Turi
būti priimtos padoraus elgesio svetimoje šalyje normos, negražūs žingsniai viešinami
tarptautiniu mastu. Jeigu kam atrodo, kad blogiems verslininkams į tai nusispjauti
apsirinkate. Bloga reputacija griauna verslą, pakerta bankų pasitikėjimą. Madagaskare net
nereikėjo jokios tarptautinės organizacijos. Pietų Korėja buvo nupirkusi pusę tos didelės
salos Indijos vandenyne. Gyventojai susigriebė, prasidėjo protesto demonstracijos, buvo
blokuojami keliai, sulėkė pasaulio spauda ir televizija, dar paaiškėjo, kad lemūrams tai reta
gyvūnų rūšis, jie artimi žmogaus ir beždžionių giminaičiai gresia išnaikinimas. Korėjiečiai
nešė kudašių. Pasiliko sau tik kelis sklypus kokoso palmėms auginti.

Yra virtinė kitokių bėdų, vis per tuos gudragalvius europiečius. Ypač Afrikoje, kur už
kyšį gali daryti ką nori. Nusiperka žemės, bet augina ne tai, kas reikalinga vietos
gyventojams, ne maistą, o tai, ką galima pelningai parduoti: augalus, tinkamus biokurui
gaminti, tabaką, arba milžiniškuose kaip lėktuvų angarai šiltnamiuose jie reikalingi nuo
saulės apsiginti gėles, kurios bus nuskintos, sudėtos į dėžes, į lėktuvą ir dar tą pačią dieną
atsidurs Lietuvos ir viso pasaulio gėlių turgeliuose bei kioskuose. O vietos žmonėms
kruopas ir miltus teks pirkti.

Tos bėdos irgi nestruktūrinės. Sustiprės vietos valdžia, pliaukštelės didžiulius

mokesčius tokiai veiklai, kuri žalinga valstybės interesams, išars dabar dirvonuojančius
laukus ir pasitvarkys net ir Afrikoje, kur šiuo metu didžiausias skurdas pasaulyje.

Judama gera kryptimi. Dvidešimtyje Afrikos šalių įdiegta labai sėkminga pagalbos
mažažemiams valstiečiams sistema. Rytų Afrikoje, toje dalyje, kuri arčiau Indijos
vandenyno, Pasaulio bankui padedant ir pasinaudojus Indijos pavyzdžiu, prasidėjo Baltoji
revoliucija masinė pieno ir jo produktų gamyba. Ruandoje galvijų skaičius padidėjo
dešimteriopai. Norėčiau priminti bičiuliams, kad žemė Afrikoje labai gera, saulės užtenka,
ir kur ne dykuma, požeminio vandens irgi nestokojama. Tvarkos mažoka, kartais trūksta
valios ir energijos. Bet ji randasi, kai susiklosto tinkamos sąlygos, kai matyti perspektyva.

Mūsų ramioje Europos padangėje beveik ramioje, sakykim taip dažnai išgirsi žmones
šnekant: „A, ką ten kalbėti. Žmonių priviso per daug." Britų ekonomistas Tomas Robertas
Maltusas (Malthus) dar prieš du šimtus metų įrodinėjo, kad žmonija žlugs, nes neturės ko
valgyti. Jo formulė buvo paprasta: jeigu kiekviena šeima turės keturis vaikus, o kiekvienas
jų vėl po keturis, tai žmonių skaičius planetoje augs geometrine progresija, o maisto
gamyba aritmetine, tai yra daug lėčiau. Todėl būtinai sulauksime karų dėl maisto.
„Ateinantys į šį perpildytą pasaulį žmonės jau neras vietos prie didžiojo Gamtos stalo",
pranašavo Maltusas. Jo teorija tai užmirštama, tai vėl prie jos grįžtama.

Galima rašyti poetiškai, įtikinamai, o galima rašyti teisingai. Jeigu manysime, kad
gimstamumas, koks šiuo metu yra Indijoje ir daugumoje Afrikos šalių, toks ir liks, Maltusas
bus teisus. Bet viskas keičiasi, ir keičiasi labai greitai. Kai žmonės išprusę ir auga jų gerovė,
ypač kai mergaitėms tampa prieinamas mokslas, gimstamumas labai sumažėja, o būna net
katastrofiškai krinta. Tai jau matyti tose Afrikos šalyse, kurioms einasi geriau, ypač Azijoje,
kuri, neseniai atrodė, gyventojų skaičiumi tuoj visus aplenks. Ką jau kalbėti apie Kiniją, kur
gimstamumas reguliuojamas dirbtinai; visose šalyse, kurioms prasikalė ekonominiai
dantukai, gimstamumo rodiklis neigiamas, tai yra žmonių skaičius nuolatos ir jau ilgą laiką
mažėja. Turiu omenyje Taivaną, Singapūrą, Honkongą, net Bangladešą ir kai kurias Indijos
valstijas. O Japonijoje vaikučių gimsta taip mažai, senių taip daug, kad jau klausiama: ar
japonų tauta apskritai išliks?

Visiškai aišku, kad šiuo metu maisto produktų pasaulyje trūksta. Taip pat aišku, kad jie
blogai, labai nelygiai ir neteisingai paskirstomi.

Labai gali būti, kad tie sukrėtimai, kurie dabar ritasi per pasaulį, privers mus visus
atsitokėti ir pasitvarkyti.
 ATEITIES VARPAS
Jeigu pasakysiu mielam skaitytojui, kad gimstamumas (bendras vaisingumo vardiklis,
sutrumpintai BW) Singapūre krito iki nematyto lygio 1,22 vaiko vienai moteriai per visą jos
gyvenimą, gūžtelėsite pečiais: tai man rūpi tiek, kiek pernykštė šermukšnio uoga ant
šakelės.

Bet jeigu pridursiu, kad panašiai yra visose penkiose Rytų Azijos šalyse, vadinamose
Ramiojo vandenyno tigrais, ir Japonijoje, kurią gal ne tigru, gal drambliu reikėtų vadinti,
veikiausiai susidomėsite.

Tauta išlieka, kai jos BW yra 2,1, tai yra kai dešimt statistinių moterų per savo
gyvenimą pagimdo 21 vaiką. Nes kažkas mirs nesulaukęs brandaus amžiaus, kažkas išeis į
vienuolyną arba liks senmerge (senberniu). Kai BW mažesnis už 2,1, tauta eina į pražūtį.
Galbūt lėtais žingsniais, kelionė bus ilga, bet jeigu vardiklis nepasikeis, pražūtis
neišvengiama.

Penki Ramiojo vandenyno tigrai turi daug bendrų bruožų. Taivanas, Honkongas,
mažytė Makao yra kinų gyvenamos valstybėlės, Singapūro gyventojų didelę dalį irgi sudaro
kinai, o Pietų Korėjoje gyvena, žinoma, korėjiečiai. Honkongas ir Makao formaliai
priklauso Kinijai, bet Pekinas tvarko tik tų respublikų protektoratų gynybą ir užsienio
politiką. Skirtingai nei pati Kinija, tie jos protektoratai valdomi demokratiškai; nors
autoritarizmo antkrytis jose gan ryškus, bet visa vidaus sankloda, politinė ir ekonominė,
autonomiškos.

Užtat tarp Taivano ir Kinijos jau pusšimtį metų yra karo padėtis, abi šalys laiko viena
prieš kitą pašiauštus ginklus, bet tai netrukdo joms gyvai prekiauti, o keleiviniams
lėktuvams skraidyti dukart per dieną.

Visos tos šalys turi vieną bendrą bruožą. Kai tik jų ekonomika ir gyventojų gerovė ėmė
kilti vienur tai įvyko prieš penkiasdešimt, kitur prieš dvidešimt metų, moterų vaisingumo
rodiklis krito per pusę arba net dviem trečdaliais. Pietų Korėjoje jis dar septintąjį
dešimtmetį krito dviem trečdaliais ir jau nebepakilo. Taivane BW1956 metais buvo 6,5,1983-
iaisiais 2,2, o 1985 metais jau tik 1,7.

2009 metais BVY Singapūre, kaip minėta, buvo 1,22, Pietų Korėjoje 1,15, Honkonge 1,04,
o kai kuriais metais tik 0,97. Taivane 1,03. Vyriausybinė tos šalies planavimo agentūra
baiminosi, kad 2010-aisiais BW Taivane kris iki 0,94, nes Tigro metais ypač nenorima
susilaukti vaikų. Japonijos BW jau keleri metai laikosi apie 1,3-1,1. Toje šalyje pensininkų
netrukus bus gerokai daugiau negu dirbančiųjų, ir mokėti pensijas bus labai sunku.

Šalyse, kurios nepatyrė nei karo, nei bado, nei epidemijų, dar niekada nebuvo tokio
mažo BW ir tokio mažo gyventojų prieaugio.
 Padėtis Pietryčių Azijoje tik išryškina tai, kad darosi visame besivystančiame pasaulyje,
kuriame moterų vaisingumas per pusšimtį metų krito perpus. Kai žmonės tampa
turtingesni, gyvena miestuose, moterys eina į mokslus ir gauna gerą išsiauklėjimą, gimsta
mažiau vaikų.

Vyriausybės mato tą pražūtingą kryptį, supranta, kad išeitis galėtų būti atviri vartai
imigracijai, tačiau nuo tos minties visus ima šiurpas, tad mėginama visokiais būdais skatinti
savo moteris gimdyti. Nieko nepadeda.

Taivano vyriausybė surengė pobūvį netekėjusioms, bet jau prinokusioms moterims ir

tokiems pat vyrams. Kadangi vyrai ypatingo aktyvumo nerodė, buvo duotas įsakymas
prisistatyti nevedusiems policininkams. Viskas buvo išmintingai suplanuota ir ėjo gerai.
Susikūrė 400 naujų porų. Bet po pusantrų metų gimė tik trys kūdikėliai.

Singapūro gyventojai garsūs savo pilietiniu paklusnumu, dešimtmečiais valdomi savo

pačių išrinktų autoritarinių vadovų, daro viską, kas įsakoma daryti to miesto respublikos
labui. Išmoko nespjaudyti ant šaligatvių, nekramtyti gumos, negerti ir nerūkyti net
parkuose, visi, net ir ne kinai, išmoko literatūrinę kinų kalbą.

Visi singapūriečiai šilkinio mandagumo pavyzdys. Bet niekas jų niekaip nesugebėjo

įtikinti turėti daugiau vaikų.

Singapūro ministras pirmininkas Li Kun Ju (Lee Kuan Yew; turėjau garbės būti jo
vaišinamas arbata, kai ėmiau interviu, dabar jis ministras mokytojas, yra toks postas toje
šalyje) įsitikinęs, kad išmintis paveldima. Todėl labai norėjo, kad turinčios aukštąjį
išsilavinimą moterys gimdytų daugiau vaikų. Mažo gimstamumo problemą jis suprato kaip
Azijos vyro problemą, esą šis nori turėti mažiau išprususią už save žmoną. Jam vadovaujant,
buvo įkurtos dvi valstybinės piršlybų organizacijos. Viena klientams su aukštuoju
išsilavinimu, kita su viduriniuoju.

Puiku. Sistema veikė gerai. Universitetų absolventai surasdavo vienas kitą ir vesdavo
sau lygius.

Bet dėl to daugiau vaikų negimė.

 SAUGUS IR TRAPUS ŽEMĖS LAIVAS
Elektroniniame tinklalapyje radau laiškelį: „Čekuolis apgaudinėja. Jeigu 2012-aisiais
bus pasaulio pabaiga, tai kaip jis galės suvalgyti savo kaklajuostę?!" Va, kas žmogui rūpi.
Pasaulis ką ten. Bet kad Čekuolis neapgautų. (Turiu paaiškinti: vienoje televizijos laidoje
pareiškiau, kad suvalgysiu savo kaklajuostę, jeigu 2012-aisiais ateis pasaulio pabaiga.)

Susitikime Klaipėdoje kitas žmogus tiesiai paklausė: „Ar laikysitės pažado suvalgyti
kaklajuostę, jeigu 2012-aisiais bus pasaulio pabaiga?"

Liaudis nemirtinga. Ir nėra ko stebėtis. Dar neužmiršome Černobylio vardo, o jau

skamba Fukušima. Ugnikalnis Islandijoje sustabdė lėktuvų skrydžius visame pasaulyje.
Buvo kiaulių gripas, paukščių, prieš tai karvių kempinligė, buvo didysis cunamis Indijos
vandenyne, nusiaubęs jo pakrantes ir salas. Žmogaus sąmonė visa tai neišvengiamai
sumuoja, be to, gyventi sunku, vaikai nepaklusnūs, žmona arba vyras amžinai susiraukę,
niūrūs, tai pasąmonė ir kužda: nieko, ateis „svieto" pabaiga, viską išspręs vienu kirčiu.

Nesidžiaukite. Galas tikrai ateis, bet nelabai greitai. Aš nesu ramintojas. Kas pasakė,
kas išgalvojo, kad visatoje puiki tvarka, kad žvaigždės ir planetos sukasi kaip šveicariško
laikrodžio mechanizmas? Taip galėjo pasakyti tik asmuo, nestovėjęs prie gero teleskopo. O
teleskopai, ypač išvestas į beorę erdvę Hablo (Hubble) teleskopas, rodo, kad ten visą laiką
vyksta baisūs dalykai. Ne tik planetos ir žvaigždės trankosi viena į kitą, bet buvo atvejų, kai
viena galaktika smogdavo į kitą. Mūsų visata susikūrė po Didžiojo sprogimo, ir visos
skeveldros Saulės sistema su mūsų Žeme irgi kosminiu greičiu lekia į pašales. Yra
teigiančių, kad už mūsų visatos yra dar kitos visatos, ir gal jų begalė.

Tas mūsų laivas Žemės rutulys visą laiką patiria įvairių nuotykių. Buvo karštų dujų ir
magmos kamuolys. Aušo, formavosi kalnai, žemynai, vieni kilo, kiti grimzdo kaip rūgstanti
tešla. Poliai keitėsi, ledynai užslinkdavo ir dingdavo, į Žemę krito meteoritai ir mažos
planetos. Tai tebevyksta ir vyks toliau, nenurims vien dėl to, kad mudu su tamsta ant to
rutulio apsigyvenome. Visokie bjaurūs daiktai kaip skraidė tolimame kosmose, taip skraido
ir toliau. Kaip sėdėjome ant nevirto kiaušinio, taip ir sėdime, o juk žemės pluta su visais
mūsų miestais, vandenynais ir kalnais proporcingai tokio storio kaip kiaušinio lukštas, o po
juo, po mumis, pragariškai karšta, nepaprastai suspausta ir sunki magma. Be to, tas lukštas
vietomis suskilęs.

Ar tokia struktūra ir tokia aplinka gali ir kada nors galėjo būti saugi?

O dabar atsikvėpkime ir pamėginkime suprasti kitą dalyką. Laikui matuoti mes turime
tik vieną matą žmogaus gyvenimą. Kiek tai bus? Septyniasdešimt metų? Na gerai, būkime
optimistai: devyniasdešimt. Matuojame tuo matu istoriją, bandome juo matuoti net
geologinius ar gamtos pokyčius. Sukūrėme dirbtinę sąvoką šimtmetis. Nes tai artima
žmogaus amžiui. Lietuviškai, taip pat daugelyje kitų kalbų, žodis „šimtmetis" turi brolį žodį
„amžius". Bet „šimtmetis", „amžius" visatoje visai nereikšmingas blykstelėjimas. Galaktikos
po Didžiojo sprogimo lekia, kaip minėjome, į šalis kosminiu greičiu. Kai kurių padėtis
dangaus skliaute buvo nupiešta dar senovės Egipte ir Jėzaus Kristaus laikais. Bet per du
tūkstančius metų jų padėtis dangaus skliaute, mūsų akimis žiūrint, net nepasikeitė. Tarsi jos
stovėtų vietoje.

Yra du laikrodžiai visatos ir mūsų, šios Žemės žmonelių. Sulyginti tuos du laikrodžius
labai sunku, bet pamėginkime.

Skruzdėlė išropojo iš Klaipėdos rytų kryptimi. Vienas jos kojytės priekinės kairiosios
žingsnis ir Žemėje praėjo šimtas metų. Skruzdėlė žingsniuos per Lietuvą, Baltarusiją,
Ukrainą, Rusiją, Sibirą, persikels per Beringo sąsiaurį, pasuks į pietus, iki pat pietinio
Amerikos smaigalio, pakeliui visada sustos peržiemoti tiek kartų, kiek reikia, ir
skruzdėlyčių išperėti, nes ta, kuri išėjo iš Klaipėdos, kažkur prie Raseinių jau bus visai
sudilusi.

Kai šios įsivaizduotos skruzdėlytės tolimas palikuonis pasieks Magelano sąsiaurio

Pietų Amerikoje krantus, o mes skaičiavome tik jo kairės priekinės kojytės žingsnius,
kiekvienas po šimtą žmonių metų, visatoje bus kas nors atsitikę. Ir tai galbūt pasiskubinau.
Galbūt skruzdėlytei reikės apsisukti ir sukarti visą kelią atgal iki Klaipėdos. Taip visatoje
eina laikas. Mūsų laikas, jo matai ir visatos laikas nesusiję.

Kai šį savo sugalvotą palyginimą papasakojau Vilniaus universiteto astronomams, jie

labai juokėsi, bet pripažino, kad sugretinimas artimas tikrovei.

Jeigu priimsime šitą schemą, tai skruzdėlytė dar Dauparų nepasiekė, o iki Gargždų jai
oi kaip toli. Visatos laiko žmogus negali įsivaizduoti.

Kokie realūs pavojai laukia mūsų planetos? Jų gana daug. „Daily Telegraph11 surinko
įvairių sričių mokslininkų komisiją, ir ji tuos galimus pavojus apsvarstė, kiekvienai
galimybei (kad taip gali įvykti) skyrė balus nuo vieno iki šimto.

Pirma hipotezė: mus užpuls ateiviai iš kosmoso.

Jau penkiasdešimt metų visos valstybės kruopščiai tiria visus neatpažintus reiškinius
danguje. Amerikiečiai manė, kad tai sovietų išradimas, sovietai kad amerikonų, visi buvo
baisiai susirūpinę, tardė tuos, kurie neva matė, tuos, kurie neva buvo kosmitų pagrobti.
Jokių įrodymų apie ateivius arba jų žvalgybinius aparatus nerasta. Niekai, kad vyriausybės
slepia. Negalėtų paslėpti.

Ateivių pavojui komisija duoda vieną balą.

Antra hipotezė: artėja planeta žudikė.

2005 metais Amerikos kosminė agentūra NASA paskelbė, kad pastebėjo dešimtąją
Saulės sistemos planetą. Ji tolimame užribyje, bet mūsų sistemai priklauso. Nieko apie ją
dar nežinoma, nei koks dydis, nei kokia orbita, bet jau atsirado tvirtinančių, kad ji netrukus
būtinai pralėks arti Žemės ir čia sukels baisią makalynę.

Komisija tokiai galimybei duoda du balus.

Trečia. 2012 metų gruodžio 21-ąją Saulė svies milžinišką spindulių pluoštą į Žemę arba
įvyks milžiniškas gamtos dujų sprogimas, ir visa tai pražudys gyvybę žemėje. Be to, tą dieną
baigiasi majų, Meksikos indėnų, kalendorius.

Na, dėl to kalendoriaus tai aiški apgavystė. Majų kalendorius baigiasi kaip ir
kiekvienas kitas, o grupė amerikiečių pastatė siaubo filmą, susižėrė kelis šimtus milijonų
pelno, o dabar tyli. Majų seniūnų tarybos narys Pikstunas negali atsiginti žurnalistų, įsiutęs
užsibarikadavo nuo jų ir tvirtina: majai niekada nesakė, kad pasibaigus jų kalendoriui
sustos ir laikas.

Taip, iš Saulės disko kartais išsiveržia protuberantai, įkaitintos ir švytinčios dujos. Kas
vienuolikti metai Saulė suaktyvėja, protuberantų būna daugiau. 2012 metais kaip tik turėtų
būti tas cikliškas, pasikartojantis proveržis. Nėra įrodymų, kad protuberantai kada nors
galėjo pasiekti Žemę. Jeigu proveržis bus labai didelis, jis gali pažeisti Žemės palydovus,
pakenkti astronautų sveikatai, sutrikdyti ryšius ir elektros perdavimo linijų darbą, bet
nieko daugiau.

Trys balai. Teks mano kaklaskarei palaukti geresnės progos.

Ketvirta. Pasikeis magnetinių Žemės polių vietos. Vadinasi, keisis Žemės sūkiai, o tai
sukels baisias katastrofas.

Tie poliai visada judrūs. Neseniai jie pasislinko 50 kilometrų į Sibiro pusę. Norvegijos
uolų tyrimai rodo, kad prieš 800 milijonų metų šiaurės magnetinis polius buvo pasislinkęs į
Europos vidurį. Mokslininkai negali sutarti, kada polių padėtis vėl keisis. Vieni mano: gan
greitai, po tūkstančio metų, kiti po milijono metų.

Dešimt balų.

Penkta. Kada nors turės išsiveržti superugnikalnis, pirmą kartą toks didelis Žemės
istorijoje. Tai įvyks, kai vienoje vietoje po Žemės pluta susikaups daug magmos ir negalės
ištrūkti. Tokia vieta vadinama kaldera katilu. Spaudimas bus toks, kad didelis žemės plotas
bus išdraskytas į gabalus, magma šaus į aukštybes, išsiveržusios į atmosferą dulkės ir
nuodingos dujos keleriems ar keliolikai metų uždengs saulę ir viskas sušals į ledo gabalą.
Atrodo, tokia superkaldera kaupiasi Amerikoje, Jeloustouno nacionalinio parko teritorijoje.
Žemės palydovų nuotraukos rodo, kad ten keliolikos kilometrų gelmėje yra milžiniškos
judrios magmos masės. Natūraliai ta nuo karščio ištirpusio akmens masė išsiveržti negali ir
kol kas spjaudosi tik geizeriais karšto vandens ir garų fontanais. Jie formuojasi negiliai,
žemės plutoje, bet karštį gauna iš apačios. Pasakyti, ar tas požeminis didžiulis ugnikalnis
sprogs, jei taip, tai kada, niekas negali. Ir nėra būdų jam neutralizuoti.
 Komisija duoda dešimt balų, kad tokia katastrofa kada nors įvyks.

Šešta hipotezė. Trečiasis pasaulinis karas.

1962 metais per Kubos krizę branduolinis karas tarp Sovietų Sąjungos ir Jungtinių
Valstijų neprasidėjo vos per plaukelį. Dabar padėtis lyg ir saugesnė. Didžiausią rūpestį kelia
Pakistanas ir Indija. Teritorinis konfliktas, sena nesantaika ir abi turi atominį ginklą bei
raketų jam gabenti. Antra galimybė Korėjos pusiasalis. Trečia Kinijos ir Amerikos
rungtyniavimas gali pereiti į konfliktą.

Penkiolika balų.

Septinta. Didelis teroristų išpuolis. Tai gali įvykti, jeigu kuri nors teroristų grupė įgis
cheminį ar biologinį ginklą ir sunaikins didelį Vakarų miestą. Osama bin Ladenas gyrėsi
turįs kelias atomines bombas, neva jas laiko pagąsdinti. Rusija randa ne visas bombas,
kurias buvo pagaminusi, tarp dingusių šešios telpančios lagamine. Tačiau teroristai
Anglijoje naudojo labai primityvius namų darbo cheminius ir biologinius užtaisus. Buvo
aišku, kad jiems trūksta žinių. Rimtas pavojus kiltų tik tada, jeigu Al Kaidai ar talibams
pavyktų nuversti valdžią Pakistane. Ten gautų ir atominį ginklą.

Komisija tokio karo tikimybei skiria dvidešimt balų.

Aštunta. Naftos poreikiai auga, jos gavyba irgi, bet lėčiau. Kai poreikiai pralenks
gavybą, bus naftos krizė. Ji bus didelė, nes nafta varo pasaulį. Stingant degalų, žemės ūkyje
sustos mechanizmai, trūks trąšų, pesticidų, plastiko. Nauji energijos šaltiniai turi būti
atrasti ar sukurti iki 2020-ųjų, nes tada naftos gavyba pradės kristi.

Tokios krizės tikimybė keturiasdešimt balų.

Devinta: išmirs bitės.

Amerikoje paslaptingai žuvo jau trečdalis bičių. Išskrenda iš avilio ir negrįžta. Serganti
bitė nenori užkrėsti kitų. Vėliau liga pasiekė Europą Prancūziją, Ispaniją, Italiją. Vaistų
nėra, niekas nežino ligos priežasties. Spėjama, kad tai parazitas arba Izraelio bičių
paralyžius.

Kad nebus medaus, tai dar nieko. Bet nebus kam apdulkinti kopūstų, sojų, įvairių
riešutų, medvilnės, vynuogių, vaisių, uogų, saulėgrąžų ir taip toliau. Trečdalis visų maisto
produktų pasaulyje priklauso nuo bičių malonės. Teks pabadauti.

Septyniasdešimt balų.

Dešimta ir paskutinė hipotezė: ekologinė katastrofa. Atšilimas ar atšalimas dar neaišku.

Temperatūra mūsų planetoje kaitaliojasi nuolatos, kaitaliojosi, dar kai žmonių nebuvo.
Ginčydamiesi dėl tos kaitos, aktyvistai pražiopso tikrąją nelaimę jūrų ir kitų vandenų
užteršimą, gyvūnų rūšių žūtį. Mūsų planetoje atsiranda zonos, kuriose žmonės jau negali
gyventi.

Ekologinės katastrofos tikimybei mūsų mokslinė komisija irgi skiria septyniasdešimt

balų.

Ką daryti, kad tai neįvyktų? Juk ši nelaimė priklauso nuo žmonių. Paprastai pradėti
nuo savęs. Pažiūrėti, ar galime mažiau šiukšlinti. Ne diskutuoti, ne demonstruoti, o
organizuoti bičiulius ir išvalyti mūsų upelius, upes, ežerus, pamiškes ir miškus. Bjaurus
darbas, bet be mūsų jo niekas nepadarys.

Konsultavo V. Dobrovolskas
 SĖDIME ANT UGNIKALNIŲ
Kai 2010 metų pavasarį išsiveržęs Islandijos ugnikalnis neištariamu pavadinimu
Eja adlajokudlis nutraukė lėktuvų skrydžius visoje Europoje, o ypač kai pasigirdo
gąsdinimų, esą netrukus išsiverš daug galingesnis jo kaimynas Katla, žmonės rimtai
susirūpino: ateina lėktuvų eros galas. Visi staiga ėmė sekti, kur koks milžinas spjaudo savo
pelenus, kiek lėktuvų turėjo sukti į šoną.

Islandijos gyventojus ugnikalniai stebina ne daugiau negu lietuvius sniegas gruodį.

Saloje 130 ugnikalnių, iš jų 18 veikiančių, joje nuolatos jaučiamas sieros vandenilio
sugedusio kiaušinio kvapas. Pačią Islandijos salą sukūrė išsiveržusi ugnikalnių lava ir
medžiaga, vadinama pelenais. Ji atsiranda, kai įkaitinta lava susiduria su vandeniu.
Islandijoje tai nesunku, nes daugelis kraterių slypi po ledynais. Ir jūra arti. Vanduo užverda,
virsta garais, sudrasko lavą į gabaliukus. Suspausto garo tiek daug, kad jis šauna į aukštybes.
Lavos dulkės, krislai, kurių skersmuo matuojamas šimtosiomis milimetro dalimis, pakyla į
neregėtą aukštį, suformuoja milžiniškus debesis, kurie atmosferos jėgų sūkurio varomi
būtinai slenka į rytus. Priklauso nuo metų laiko arba į Europos šiaurę, arba į jos pietus.

Kol nebuvo reaktyvinių lėktuvų, tai niekam nerūpėjo. Net nebuvo žinoma, kas kur
darosi ir dėl ko.

1783 metais Islandijoje išsiveržė ugnikalnis Laki. Dulkių debesys uždengė pietų Europą,
pasiekė net Artimuosius Rytus. Laki aštuonis mėnesius švirkštė savo galingą srautą.
Europoje žuvo derlius ir dalis galvijų. Labiausiai nukentėjo Prancūzijos karalius Liudvikas
XVI. Prancūzai jam ir karalienei Marijai Antuanetei nukirto galvas. Prasidėjo Didžioji
Prancūzijos revoliucija.

Iš kur prancūzai galėjo žinoti, kodėl jų šalyje badas?

Kai žiūri į žydinčias Lietuvos lankas, žalius miškus, žydraakius ežerus, kai skrendi
toliau per pasaulį ir matai snieguotas kelių kilometrų aukščio kalnų viršūnes, beribius
vandenynus sunku patikėti, kad visa tai susikūrė ant kiaušinio lukšto. Tai, ką mes vadiname
žemės paviršium, tik plonutis sluoksnis, dengiantis pragariškai karštą ištirpusią uolieną su
irgi ištirpusiais metalais. Negana to, tas lydinys dėl savo didumo ir sunkumo susispaudęs
tokia jėga, kokios žemės paviršiuje nelabai pasieksi.

Panašiai kaip vištos kiaušinis. Įsivaizduokime, kad trynys ir baltymas ištirpusi karšta
masė, o lukštas žemės paviršius. Proporcijos tokios pačios. Nesvarbu, kad būna poros
kilometrų gylio šachtų, kad yra dešimtkilometrinių gręžinių. Vis tiek krapštome tik lukšto
paviršių.

Ir tas lukštas sukiužęs. Geologai puikiai žino, kur lūžiai. Vienas eina Atlanto viduriu.
Tai gan taikus griovys. Gelmės į abu jo kraštus nuolat išmeta magmą. Kilometrinėje gelmėje
ji tuoj pat sustingsta. Tas plyšys kaip atitrauktas kelnių ar sijono praskiepas. Jo kraštai
slenka į priešingas puses: Amerika į vakarus, Europa su Afrika į rytus, geologijos požiūriu
gan dideliu greičiu 5 centimetrai per metus. Kadaise Europa, Afrika ir abi Amerikos buvo
vienas didžiulis žemynas. Lūžo pusiau, plūduriuodamas ėmė slinkti į priešingas puses. Tų
dabar atskirais tapusių žemynų ir piešinys žemėlapyje, ir geologinės struktūros vienodos. O
kada užtrauktukas iširo nesunku sužinoti. Paverskite kilometrus, skiriančius Europą nuo
Amerikos, centimetrais ir padalykite iš 5. Gausite metus.

Islandija su Jan Majeno sala yra matomi to plyšio taškai. Jie karščiausi.

Visa Žemės pluta juda. Tektoninis Afrikos blokas nuolat spaudžia Europą, stumia ją
poliaus link. Taip mūsų žemyne susiformavo raukšlės Pirėnai, Alpės, Apeninai, Karpatai,
Kaukazas. O ten, kur abu tektoniniai blokai susiduria, turime ugnikalnių grandinę. Ji
driekiasi per Turkiją, Graikiją ir visą Viduržemio jūros šiaurinį krantą. Grandinėje tokie
galiūnai kaip Etna, Vezuvijus, povandeninis milžinas Marsilis, Flegrėjaus laukai prie
Neapolio, Tyros ugnikalnis, sunaikinęs Santorinio salą. Jo sukeltas cunamis nušlavė visą
Mino kultūrą Kretos saloje. Grandinėje yra dar keliasdešimt ugnikalnių.

Ramiojo vandenyno dugnu eina panašus užtrauktukas kaip Atlante. Jis sukūrė
Japonijos salyną, bet nuolatos kamuoja japonus.

Indijos vandenyno dugno plyšys ne toks reikšmingas.

Kai pro kiužio plyšius prasiveržia turinys, be abejo, reikšmingas įvykis. Vezuvijus jau
mūsų eroje, 79 metais, taip sąžiningai užklojo pelenais tris romėnų miestus Pompėją,
Herkulanumą ir Stabiją, kad jie buvo užmiršti. Žuvo visi gyventojai. Jau mūsų laikais, prieš
300 metų, žmogus tose vietose norėjo išsikasti šulinį ir nustėro užtikęs skulptūras,
keramikos gaminius. Buvo pradėti kasinėjimai.

Vezuvijaus išsiveržimas buvo palyginti menkas. Jis išmetė ant tų nelaimingųjų miestų
„tik“ 5 kubinius kilometrus magmos ir pelenų. Šiuo metu jo gelmėse susikaupė jau 200
kubinių kilometrų.

Žemės gelmės sugeba sukelti lukšto paviršiuje dideles nelaimes. Gali pakeisti klimatą,
sukelti ledynų epochą, išnaikinti Žemės rutulyje bet kokią gyvybę arba kurias nors rūšis.
Toks buvo Tobos ugnikalnio sprogimas Sumatros saloje (prieš 74 tūkstančius metų), Taupo
Naujojoje Zelandijoje (prieš 26,5 tūkstančio metų), Jeloustouno Amerikoje (prieš 640
tūkstančių metų). Mūsų epochoje 1825 metais Indonezijoje sprogo Tamboro ugnikalnis. Dėl
to Šiaurės pusrutulyje visus metus nebuvo vasaros.

Aprašęs šiuos siaubus turiu pareikšti, kad mums, žmonėms, vis dėlto pasisekė.
Gyvename gan tvarkingoje planetoje. Tik mums reikia išmokti tinkamai žiūrėti į seismines
ir kitas gamtos nelaimes.

Pirma, turime suvokti, kad dabar masinės informacijos amžius. Islandijos ugnikalnio
išsiveržimas, pernykštis cunamis Japonijoje (net buvome tą žodį pamiršę, o juk jie visada
buvo), šnabždesiai Etnoje ir Kamčiatkos ugnikalniuose atrodo taip arti, tarsi vyktų mūsų
kieme. Tokius reportažus kasdien matome TV ekranuose, renkame aukas vaitojantiems
žmonėms. Tai gerai, atjauta vienas gražiausių žmogaus bruožų, tuo mes skiriamės nuo
gyvūnų.

Bet blogai, kad ta informacijos gausa ima mus slėgti, bauginti. Imame manyti, kad prieš
penkiasdešimt, juo labiau prieš šimtą metų nelaimių buvo daug mažiau. Jų buvo tiek pat.
Bet nebuvo televizijos, radijas, spauda dirbo kitaip, ir mes nežinojome, kas vyksta kituose
žemynuose bei tolimose salose.

Dabar žinome. Bet apsižvalgykime: daugelis žmonių karta po kartos ir toliau ramiai
nugyvena savo gyvenimą, nepatirdami rimtesnės nelaimės negu šlapia vasara ar perkūnija
sausį. Ir neįtaria, kad tai galbūt gelmių išdaigos.

Požeminių jėgų žmonės visada bijojo. Antikos graikai ir romėnai ten įgrūdo
negailestingus dievus: raišą kalvį Hefaistą, Vulkaną, Plutoną. Krikščionys pragarą, Liuciferį
su velniais; laikė tol, kol popiežius Jonas Paulius II paskelbė, kad tokio pragaro nėra.

Lietuva ne seisminėje zonoje, todėl mūsų senolių tikėjimuose nebuvo kreipiama tiek
daug dėmesio į požemius. Kiek žinau, požemio dievų neturėjome.

Konsultavo dr. Jonas Satkūnas

 GAMTA VISADA IŠDAIGAUJA
Vasaros dabar labai karštos, Rusijoje dega miškai ir durpynai; Lenkijoje potvyniai; daug
kur išsiveržė ugnikalniai; žiema buvo netikėtai šalta, nors ankstesnė šilta ir be sniego.
Pakistane siaubingas potvynis paliko be pastogės 16 milijonų žmonių, Kinijoje ir
Gvatemaloje daugybę palaidojo baisios nuošliaužos.

Susidūręs su tais gamtos reiškiniais žmogus stebisi, iš visur girdėti: „Niekada to

nebuvo." Ir truputį baugu: ką dar gamta iškrės?

Klimato išdaigos mus stebina dėl dviejų priežasčių.

Pirma, žiniasklaida dabar praneša apie įvykius iš pačių atokiausių mūsų planetos
užkampių, kad ir kur kas nutiktų, ypač jeigu nelaimė, tuoj pat visi sužinome. Informacija
gula viena ant kitos. Kartais per savaitę, net per vieną dieną gamtos išdaigų būna tiek daug,
kad atrodo Žemės rutulį krečia drugys.

Prieš šimtą, net ir prieš penkiasdešimt metų nelabai žinojome, kur ta Gvatemala ar
Pakistanas, ir buvo ramu.

Antroji priežastis laiko tėkmę ir klimato kaprizus matuojame savo gyvenimu, o jis
nelabai ilgas. Jeigu kas atšilo ar atšalo, mums atrodo, kad visa gamtos raidos kryptis
keičiasi. Užmirštame, kad tas mastelis žmogaus gyvenimas per trumpas, nieko tikro
pastebėti nespėjame. Gamtai žmogaus gyvenimas tai mikrosekundė. Net du tūkstančiai
metų nuo Kristaus gimimo iki šiandien tik pliaukštelėjimas delnais.

Į rankas man pakliuvo prancūzų klimato istoriko Emanuelio Garnjė (Emmanuel

Garnier) knyga „Orų kaprizai. 500 metų šilumos ir šalčių Europoje". Autorius šaiposi iš
išvadų, kurios daromos vien tik tiriant ledynus tai dabar labai madinga. Norint spręsti apie
klimato kaitą, rašo jis, reikia imti domėn ir daugybę kitų rodiklių: žiūrėti, kokios buvo
žiedadulkės (nes jos išlieka), kokios įvairiais metais buvo medžių rievės, kaip keitėsi
augmenija, gyvūnija. Be to, yra istorinių paminklų užrašų, dienoraščių, registrų bažnyčiose
ir t. t. Tik tada galima kalbėti apie tikslesnę diagnozę.

Paniką keliantys aktyvistai kaip tragišką greitos klimato kaitos pavyzdį rodo Didįjį
Alečą (Aletsch) ledyną Alpėse, kuris per 150 metų sumažėjo 3,5 kilometro. Garnjė primena,
kad Kristaus laikais tas ledynas buvo dar mažesnis.

Gamta mums negaili temperatūros svyravimų. Nuo 950 iki 1200 metų Europoje buvo
labai karšta. Paskui užėjo serija mažų ledynmečių apie 1300,1550 ir 1700 metus. Tie metai
sutapo su Saulės dėmių aktyvumu. O 1608 ir 1709 metais buvo žiauriai šalta, bet tai
nesukliudė temperatūrai vėl būti kaip atogrąžose, tokia Europoje vyravo 1665-1680 metais.

Šiandienos žmogui gali pasirodyti, kad tiek nelaimių ar gamtos keistenybių niekada
nebuvo. Todėl verta žinoti, kad 1500-2009 metais Europą nusiaubė 22 baisūs uraganai. Vėjo
greitis siekė 12 balų, tai aukščiausia žyma Boforto skalėje. Griuvo bažnyčių bokštai, buvo
verčiami miškai. XVI amžiuje visiška sausra (iš dangaus neiškrito nė lašo vandens) truko
350 dienų, o 1784-aisiais Europą buvo užlieję baisūs potvyniai.

Visais tais atžvilgiais XX amžius ir XXI amžiaus pradžia ramybės laikotarpis.

Jeigu žiūrėsime į klimato istoriją nešališkai ir ne tik per savo asmeninį supratimą,
pamatysime įdomių dalykų. Tada visokius nukrypimus sutiksime be nereikalingų baimių.
Viskas šioje žemėje jau buvo.

Mokslininkai dar nesugeba toli numatyti, kas bus, net kokie bus metai. Žino, kad daug
kas priklauso nuo kosminių spindulių ir nuo Saulės dėmių, bet dar negali tiksliai atspėti,
kada tos dėmės atsiras ir kaip ilgai laikysis.

Tačiau nemažai gyvūnų paslaptingu būdu atspėja klimatą kelis mėnesius į priekį.
Gandrai žino, kuriais metais dėti mažiau kiaušinių, perėti mažai gandriukų, perteklių net
išmeta iš lizdo. Praėjusią vasarą pridėjo daug kiaušinių ir gausiai išperėjo palikuonių.
Neapsiriko. Lietuvoje vasara buvo šilta ir drėgna, maisto užteko.

Gandrai apskritai labai išmintingi padarai. Jie atpažįsta žmones, jiems nesvetimi
meilės, ištikimybės jausmai, nors būna, kad ir jie nusuka į šoną. Kartais stebimės, kodėl jie
išskrenda vasarai dar nepasibaigus, Šventojo Baltramiejaus naktį. Jie tinginiai, kaip ir
žmonės. Tuo metu aukštai pradeda pūsti pakeleivingi vėjai, ir jie sklendžia beveik kaip
sklandytuvai, tik retsykiais sumojuodami sparnais. Iki Juodosios jūros pakrantės, pro
vakarinę Turkiją, kerta Viduržemio jūrą į Egiptą ir plasnoja dar toliau į pietus. Spalį juos jau
mačiau Kenijoje.

Žinoma, yra didieji gamtos pasikeitimai. Jie daugiau susieti su Žemės ašies
klaidžiojimais. Todėl kažkada ir Europoje, ir Šiaurės ašigalyje dabar ten Arkties vandenynas
buvo karšta, augo atogrąžų miškai.

Bet kad pamatytum tokią kaitą, reikia gyventi kelis šimtus milijonų metų.
 ŽMONIJA DAR PAGYVENS
Filosofai ir apskritai mąstytojai dažnai pasamprotauja, kad mūsų pasaulis, mūsų
civilizacija neišvengiamai ir palyginti greitai žlugs. Neturiu omeny tų apsukrių vyrukų
Amerikoje, kurie susuko filmą apie pasaulio pabaigą, paskelbė, kad pagal majų kalendorių
ta pabaiga turi įvykti 2012 metų gruodžio mėnesį. Žmonės bandomis veržėsi į kino teatrus
norėdami iš anksto pamatyti, kaip jų pabaiga atrodys. Vyrukai uždirbo kelis šimtus milijonų
dolerių.

Baimė, kad artėja žmonijos pabaiga, persekiojo visada, apie tai kalbama dar Biblijoje ir
įvairiuose raštuose iki jos. Krikščionybės žygis buvo toks pergalingas kaip tik todėl, kad ji
skelbė žmonių lygybę, prisikėlimą iš mirusiųjų ir artimą pasaulio galą, kuris jau čia pat,
reikia jam ruoštis. Nes taip mąstyti žmogui būdinga. Jis mato gimimą žmogaus, kitų gyvūnų,
medžių, žolės, jų brendimą ir visada neišvengiamą žūtį. Žmogus tą matymą perkelia į
pasaulio supratimą, nors visuomenė ne žolė ir ne dramblys.

Dabar mąstytojai dalijasi į dvi sroves. Vieni iš nevilties laužo rankas, nes mato
neišvengiamą ir greitą civilizacijos griūtį. Kiti optimistai. Jie pripažįsta, kad žmonijos
griūtis neišvengiama, bet džiaugiasi, kad ta supuvusi visuomenė žus ir atsiras kita, kuri
jiems galbūt labiau patiktų. Įdomu, kodėl ta nauja, niekam nežinoma civilizacija turėtų būti
geresnė? Knygos, pranašaujančios, kad jau galas, nieko gero nebus, viskas baigiasi,
parduodamos kaip karštos bandelės per didžiąją mokyklos pertrauką.

Yra ir visai priešingos minties mokslinės literatūros, kuri ragina neskubėti bijoti,
tvirtina, kad nėra blogai. Bet į tokią literatūrą kreipiama mažai dėmesio. Ji nėra sensacinga.

Į mano rankas pakliuvo knyga, kurios mintimis negaliu su tamstomis nepasidalinti. Tai
Metjū Ridlėjaus (Matthew Ridley) „Racionalus optimistas". Ji ne tik nuvainikuoja pražūties
teoriją. Mokslų daktaras Ridlėjus pateikia vientisą istorijos teoriją nuo akmens amžiaus iki
2100 metų.

Bet pirmiausia apie jos autorių iš kur toks drąsuolis, nebijantis būti kitoks?

Universitete baigė zoologijos fakultetą. Ilgą laiką buvo tarptautinio ir labai gerbiamo
žurnalo „The Economist" mokslo skyriaus redaktorius. Tai galbūt geriausias žurnalas
pasaulyje. Ridlėjus sugeba suvesti į bendrą vardiklį antropologiją, psichologiją, molekulinę
genetiką, ekonomiką, žaidimų teoriją, yra parašęs kelias išmintingas knygas. Sį kartą jis
ėmėsi visos žmonijos istorijos, pradėdamas nuo paslaptingos ir iki šiol nelabai aiškios visų
mūsų pradžios.

Kodėl Homo sapierts, mūsų protėvis, galime jį pavadinti Adomu, buvo ypatingas?

Daktaro Ridlėjaus nuomone, tik ne dėl didelių smegenų. Neandertaliečių smegenys

irgi buvo didelės. Ir ne dėl mums būdingo noro padėti vienas kitam, nes beždžionės ir kiti
bandomis gyvenantys padarai irgi turi tą instinktą, retsykiais padeda vienas kitam. Ridlėjus
rašo: „Vienai žinduolių rūšiai, bet tik tai vienai, milijonus metų bekasant vienas kitam
nugaras, ir kasant vis smarkiau, kartą į galvą atėjo visai naujas, iki tol niekieno nebandytas
triukas duoti ką nors savo bendrui, o iš jo gauti kokį kitą dalyką." Gyvuliai šito nedaro, tik
poros maitina savo mažylius, o kartais ir vienas kitą.

Ar galima įrodyti, kad taip buvo? Kad tas pirmykštis žmogus kažką davė kitam
pirmykščiam žmogui, ne artimam giminaičiui? Galima. Randame 80 tūkstančių metų
senumo pragręžtas jūrų geldeles. Toli nuo jūros, žemyno viduryje. Vadinasi, žemyno
gilumos gyventojai keitėsi su pakrančių gyventojais. Kito paaiškinimo negali būti.
Neandertaliečiai tuo metu naudojo tik tai, ką surasdavo arti savo stovyklų ir urvų, nieko
daugiau nemokėjo. O mūsų protėviai po pirmų apsikeitimų su kaimynais ėmėsi,
šiuolaikiškai kalbant, eksporto ir importo verslo, nes pamatė, kad tai naudinga.

Ne vien, kad pasisotintų ar pasigražintų. Buvo peržengtas svarbus slenkstis. Adomas

suvokė, rašo Ridlėjus, kad jis gali gauti daiktų, kurių pats nemoka nei padaryti, nei surasti.
Bet kitas Adomas, su kuriuo pirmasis apsikeitė, irgi tai suprato. Pirmykščiai žmonės lėtai,
atsargiai pirmas žingsnis galėjo trukti tūkstantį metų ėmė keistis daiktais. Iš to išaugo
paslaugos, o paskui buvo keičiamasi ir žiniomis. Vienas išmoko užvaryti žuvis į seklumą ir
jas pagauti. Kitas surado, kuri dvėselienos vieta dar nesupuvusi ir ją galima valgyti. Nes
buvome dvėselienos rinkėjai. Dešimt adomų, kiekvienas moka tik po vieną dalyką, bet kai
suduria galvas kiekvienas išmoksta dar devynis dalykus. Taip neapsakomai lėtai, bet kūrėsi
kolektyvinė išmintis. Nusižiūrėję vienas į kitą, išmoko prisijaukinti gyvulius, sėti ar sodinti
naudingus augalus, dalį maisto parduoti keliaujantiems prekeiviams. Pirkliai savo ruožtu
ėmė spiestis į pirmuosius miestus ir statyti laivus savo prekėms vežti.

Prekyba vertė nepasikliauti vien atmintim, viską pasižymėti, ir finikiečių pirkliai

sukūrė abėcėlę. Mokslo centrai dygo kaip žolė pavasarį senovės Graikijoje, Romoje,
Indijoje, Kinijoje, Arabijoje; buvo kuriami rašmenys, kartais pasiskolinami.

Valdovai pažangą laikė savo nuopelnu, nors mokslininkai tikino, kad tai jie viską varo
į priekį. Daktaro Ridlėjaus nuomone, gerbiami ir, be abejo, visuomenei naudingi žmonės
viską apvertė žemyn galva. Iš tikro tai prekeiviai sukūrė imperijas, kurias paskui karaliams
ar kitiems valdovams reikėjo ginti ir valdyti. Tai verslininkai įkvėpdavo mokslininkus
mąstyti, o ne atvirkščiai. Arba tiesiog duodavo jiems užsakymus: sugalvoti, atrasti, surasti
išeitį taip buvo visada, taip yra dabar. Taip eina nuo akmens amžiaus kriauklelių per
garvežį iki kompiuterio. Poreikis pirma, jo sprendimas paskui.

Dar cituoju daktarą Ridlėjų: „Užmirškite nors trumpam karus, marą, badą ir poemas.
Pats svarbiausias istorijos reiškinys apsikeitimai tarp žmonių. Žmonių specializacija ir
nuolatiniai išradimai. Taip buvo sukurta tai, ką turime."

Viljamas (William) Nordhausas, kitas optimistas, apskaičiavo žmonijos pažangos greitį.

Iš pradžių tai buvo neapsakomai lėtas procesas, beveik nepastebimas, bet jis vis greitėjo.
 Nordhausas apskaičiavo, kiek vidutinės kvalifikacijos darbininkas įvairiomis
epochomis mokėjo už valandą šviesos. Surado ir apskaičiavo, kad senovės Babilone už
sezamų aliejaus lempos deginimą vieną valandą darbininkas turėjo dirbti 50 valandų. Mūsų
epochoje, 1800 metais, už taukinės žvakės vienos valandos žibinimą vidutinis darbininkas
turėjo dirbti šešias valandas. Irgi daug, irgi brangu, bet koks šuolis!

Kaip šiandien?

Kadangi elektra gaminama didžiuliais kiekiais, o kiekvienas darbuotojas dabar padaro

daug, automatizuotuose fabrikuose pagamintos elektros lemputės ir dienos šviesos lempos
daug pigesnės už taukines žvakes, šviečia šimtus kartų ilgiau, mūsų laikų darbininkui už
valandą šviesos reikia mokėti vieną savo darbo sekundę.

Tokia pažanga pasiekta nepaisant, kad technologinis progresas iki šiol ėjo netolygiai.
Jam visą laiką kas nors kliudė arba piratai, arba įsiverždavo barbarai, kildavo karai,
revoliucijos, bet dažniausiai vidaus priežastys, vidiniai visuomenės parazitai. Žmonija
visada ieškojo ramybės ir stabilumo, tačiau už tai turėjo mokėti nemažą kainą. Imperijose
parazitavo karalių rūmai ir jų dvariškiai. Monoteistinėse religijose parazitavo šventikų
sluoksnis. Nacionalizmas atvedė į valdžią kariškius. Socializmas parazitinę ir visagalę
biurokratiją. Už neblogai veikiantį kapitalizmą irgi tenka mokėti: išlaikyti parazituojančius
finansininkus, iškęsti krizes. Ir toliau mūsų šimtmetyje gali būti visko karų, epidemijų,
ryškių klimato pokyčių, bet žmonija įrodė: kai pasuka galvas, išeitį randa iš bet kokios
padėties.

Prieš keturis šimtmečius Kinijoje buvo uždraustos bet kokios naujovės. Buvo sudeginti
žemėlapiai, jūrų laivai, uždaryti išradėjai. Valdė šūkis: „Nėr čia ko!“ Šalyje įsivyravo
stagnacija, ji merdėjo, žiauriai atsiliko nuo visų, paskui buvo užkariauta, išgyveno tuziną
sukilimų ir tris revoliucijas. Atsigauna tik dabar.

Pažangai nuolatos bandoma kliudyti. Sakysim, iš mokslininkų dažnai reikalaujama iš

anksto įrodyti, kad jų eksperimentai pasiseks. Tik tada bus skiriama lėšų. Vakarų valstybės
praturtėjo pradėjus veikti globalizacijai, tai yra prekyba ir finansai cirkuliuoja be jokių
apribojimų. Bet dabar norima globalizaciją suvynioti atgal, valstybes vėl uždaryti savo
kiautuose.

Istorija rodo: jeigu pavyksta užspausti stabdžius naujovėms vienoje vietoje, jos
prasiveržia kitur. Užspausim Europoje prasiverš Kinijoje ir Indijoje. Nes idėjos kyla iš
apačios, niekas jų iš viršaus nenuleidžia.

Daktaro Ridlėjaus prognozė tokia: gerovė kils, technologija tobulės, skurdas mažės,
ligos ims trauktis, gimstamumas mažės, džiaugsmo ir laisvės bus daugiau, prievartos
mažiau, gamtosauga pagerės, žmogaus nepaliestų plotų taps daugiau. O tiems, kurie tikina,
kad jau viršūnė, kad geriausios dienos jau praeityje, verta priminti: kaip tik taip manė ir
taip sakė visi iki mūsų gyvenę žmonės.
 IŠ KELIONIŲ VADOVO UŽRAŠŲ
Atgavę nepriklausomybę, puolėm keliauti kaip pasiutę. Buvo pristeigta kelionių biurų,
jie pirko arba nuomojosi Vakarų Europoje važinėtus, kartais gerokai važinėtus autobusus ir
dundėjo visais keliais iki Atėnų ir Gibraltaro.

Nuo amžių esame keliautojų, žygūnų tauta. Prigimtis prasiveržė iš karto, kai tik buvo
nurinktos spygliuotų vielų tvoros.

Kelionių biurų kviečiamas, mielai ėmiausi vadovauti grupėms. Išraižėme visus

žemynus, išskyrus Antarktidą. Iš arčiau susipažinau su lietuviais. Noriu pasidalyti su jumis
kai kuriais tų kelionių įspūdžiais.

Tėtušis

Pavojingiausi keleiviai grupėje vieniši vyrai. Ne viengungiai, tie įpratę. Pavojingiausi

išvažiavusios be žmonų rimtos šeimų galvos, solidūs seniai vedę žmonės, kartais labai
žinomi, einantys atsakingas pareigas. Tarsi nutrūkę nuo grandinės, jie skuba prisilakstyti.
Nė karto nemačiau, kad būtų kitaip. Nors tas jų bėgiojimas nelabai išradingas vis ratais
aplink butelį.

Skridome į Meksiką. Vienišų vyrų buvo tik du tėvas ir suaugęs sūnus. Pagalvojau,
rūpesčių nebus.

Pirmos dvi dienos buvo skirtos ekskursijoms po Meksikos sostinę, ir joms pasibaigus
tėvas, vadinkime jį Mindaugu, pakvietė visą grupę, 25 žmones, atšvęsti jo sūnaus
gimtadienio mariachi restorane. Į kelionės programą to nebuvo įtraukta, ir aš nusigandęs
griebiau Mindaugui už rankovės.

— Ar žinote, kiek tai kainuos?!

Jis patapšnojo man per petį.

— Gal ne daugiau negu Londone ar Lisabonoje?

Čia esu priverstas išduoti kitą paslaptį, žinoma, neminėdamas vardų.

Vieniši vyrai užsienio kelionėje tampa išlaidus. Nežinau kodėl. Gal juos namie labai
engia? Tačiau Mindaugas neatrodė iš tų engiamų. Dviejų metrų ūgio, raumeningas
sunkiasvoris, alaus pilvas jau irgi ryškus, gerokai įraudusiame veide nuolatinė šypsena nuo
ausies iki ausies. O ko jam nesišypsoti? Vidurio Lietuvoje turi kelias įmones, nuomoja
patalpas prekybos centrams. Jis ne tik buvo pirmas vyras grupėje, bet ir neleido, kad tas
žavėjimasis juo bent minutę nusloptų.
 Mariachi orkestras priverstų net ir stimpantį kuiną stotis ant užpakalinių kojų ir šokti.
Penki, o gal ir dešimt metalinių trimitų ir trombonų sutartinai, vienbalsiai ir visa plaučių
jėga maišo dangų su pragaru tomis savitomis, tik Meksikai būdingomis, kažkur
viliojančiomis melodijomis, pritaria būgnas, cimbolai, viena ar dvi gitaros, visų vyrų juodi
nukarę ūsai, visų sombrerai platūs kaip Lukiškių aikštė Vilniuje, karoliukais siuvinėtos
liemenės, marškiniai, kelnės. Ir dar dainuoja kartais po vieną, kartais visi, ūsus suglaudę į
ramunės žiedą. Be pertraukų.

Mūsiškiai šoko su savomis, paskui ankstesnių laikų papročiu ėmė kviesti nuo kitų
staliukų. Išsigandau, bet jokių nesusipratimų. Žmonės buvo atlaidūs gringoms nors negalėjo
suprasti (girdėjau jų kalbas), iš kur tokie, nepanašūs į amerikiečius. Paskui nusprendė, kad
mes rusai.

Tekila ir viskis liejosi upeliais, šventės kaltininkas galų gale užmigo, padėjęs galvą ant
stalo. Mindaugas džiūgavo:

— Žiūrėkit, koks dabar jaunimas! griaudėjo. Nieko negali pakelti! Nesimoko iš tėvų!

Rytą kėlėmės anksti, nes reikėjo į oro uostą Meksikos oro linijomis turėjome skristi į
Čiapą. { autobusą susėdom visi, suskaičiavau, kontrolę irgi visi praėjome. Netrukus pakvietė
į lėktuvą. Sėdim savo vietose, bet man kažko neramu. Dairausi. Aišku nėra Mindaugo. Kur
galėjo dingti? Jeigu liks, bus daug rūpesčių. Kalbų jis nemoka.

Palydovės jau buvo beuždarančios duris ir pasirodo jis. Vos laikosi ant kojų. Kur, kaip,
kada suspėjo? Per visą lėktuvą sodriu baritonu šaukia lietuviškai:

— Tai kurios panelės priims mane atsisėsti? Gal galima ant kelių?

Matau, abi palydovės stumia jį lauk. Jis nesimuša, jis džentelmenas, prieš moterį
rankos nepakels, bet merginos tokio kalno pastumti negali, o jis šypsosi nuo ausies iki
ausies.

Prišoku, aiškinu joms, kad jis turi savo vietą, mes jį prižiūrėsime, pasilikti negali,
nemoka nei ispanų, nei anglų kalbos; o tos savo ruožtu kad neturi teisės priimti tokios
būsenos žmogaus, lėktuvas per mus ir taip vėluoja išskristi, tuoj prarasime skrydžio kanalą.
Į pagalbą atskuba du policininkai, dar pora uniformuotų vyrų.

Matau, nieko nebus. Klausiu palydovių, kada kitas lėktuvas į Čiapą:

— Po trijų valandų.

— Ar mus į jį priims?

— Taip, taip, priims, priims, choru atsako visi.

 — Ar turi pasą ir bilietą? klausiu Mindaugo. Matau, nesupranta, kas darosi, bet orus
baisiausiai.

— Žinoma, turiu! Ir patapšnoja per švarko kišenę.

Riktelėjau grupei, kad niekur neitų iš Čiapos oro uosto ir mūsų lauktų.

Lėktuvo durys užsidarė, koridoriumi rankove sukam atgal. Iki laukimo salės mus lydėjo
uniformuotieji.

Atspėkite, ką pasakė Mindaugas, kai mudu likom vieni? Atsiminsiu iki savo dienų
pabaigos.

Nusišypsojęs nuo ausies iki ausies, sako šiltai, draugiškai:

— O dabar, Algeli, mudu įkalsime!

...Toli, Meksikos centre, išlipo iš lėktuvo mūsų grupė. Joje moterys ir vaikai. Niekas iš
jų nemoka ispaniškai. Iš ten reikės važiuoti toliau. Viešbutis mūsų laukia už 200 kilometrų,
džiunglėse. O mes čia. Ir tikrai neaišku, ar mudu priims į kitą lėktuvą. Ten vietų gali nebūti.

Įsiutęs kibau Mindaugui į atlapus. Atrodžiau, žinoma, kaip kėdė prie spintos.

— Nedrįsk! Sėsk ir neišsidirbinėk! Aš einu, bet jeigu man grįžus tavęs čia nebus, toliau
važiuosiu vienas.

Turbūt niekas su juo, stambiu verslininku, nebuvo taip kalbėjęs.

Grįžau su dviem puodukais trigubo stiprumo kavos ir sumuštiniu. Jis sėdėjo kur
paliktas.

Po trijų valandų mudu priėmė į kitą lėktuvą, netikrino nei bilietų, nei pasų. Apie mus
jau žinojo visas oro uostas. Savąją grupę radom lengvai sėdėjo ratu Čiapos oro uosto
skverelyje ir dainavo lietuviškas dainas. Pamatę mus ėmė ploti.

O aš bijojau, kad Mindaugas gaus ausų.

Gera tauta esame.

Kava

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, viena iš pirmųjų vyriausybių ruošėsi darbo vizitui į

Ispaniją. Ministras pirmininkas pakvietė mane važiuoti kartu. Aš gyniausi, sakiau, kad man
neįdomu būti vertėju.
 — Ne, ką tu, būsi oficialus ir lygiateisis delegacijos narys.

Žinoma, buvau teisus. Gali skelbti kokį tik nori lygiateisiškumą,

bet jeigu moki kalbą, būsi vertėju.

Važiavo ministras pirmininkas, du ministrai, viena departamento direktorė,

kiekvienas paruošęs klausimyną.

Tapau vertėju, kaip jaunystėje.

Vizitas buvo darbo, ne valstybinis su išrikiuota garbės sargyba, vėliavos bučiavimu,

patrankų saliutais, fotosesija, dešimt kartų vis ilgai spaudžiant rankas kaip užstrigusioje
kino juostoje.

Po kuklaus sutikimo oro uoste trys jų žmonės, ilgas limuzinas ir išsimiegojus viešbutyje
pirmasis vizitas, savaime aišku, pas Ispanijos ministrą pirmininką. Juo tada buvo Felipė
Gonsalesas (Felipe Gonzalez), labai simpatiškas andalūzas, taip ir neatsikratęs ryškaus
pietietiško akcento.

Puošnioje laukimo salėje be ceremonijų susipažįstame, stovim, galima pasišnekučiuoti

apie orą, grįžtančią mini sijonukų madą, galbūt apie senoviškus paveikslus sunkiuose
paauksuotuose rėmuose.

Įėjo padavėjas, frako uodega iki pusės blauzdų, lakuota šukuosena, baltos pirštinaitės.

Felipė Gonsalesas vos kilstelėjęs pirštą parodė kreiptis į mane.

— Ko, ponai, norėsite gerti? paklausė padavėjas.

— Ką gersi? klausiu mūsų delegacijos vadovo.

— Prašom kavą.

— Ką tu?

— Kavą.

Kiti irgi: kavą, kavą.

Sakau padavėjui:

— Quatro cafės y un tė para mi, por favor. („Keturis kavos ir man vieną arbatos")

Padavėjas sutriko, bet ilgų metų tarnybos patirtis jam neleido to parodyti ar dar ko
klausti.
 Suėjome į posėdžių salę ilgas pasidabruoto juodmedžio stalas, šeimininkai iš vienos
pusės, mes iš kitos, ant langų užuolaidos, kad saulė į akis niekam nespigintų, ir prasidėjo
darbas. Apie jį nepasakosiu, vis dėlto uždaras posėdis, be to, buvo seniai ir dabar niekam
neįdomu.

Ispanams atnešė po puodelį kavos, man atnešė puodelį arbatos, o kitiems mūsų
delegacijos nariams nieko. Susižvalgėm, bet tylim nereikši pretenzijų, juk Lietuva ir
Ispanija susitinka pirmą kartą ir svarsto rimtus ateities klausimus.

Vėl atėjo padavėjas, nešinas padėklu su keturiomis rasotomis šampano taurėmis.

Pastatė kiekvienam mūsiškiui, o man ne.

Vėl susižvalgėme.

Diena praėjo tvarkant įvairius visų mūsų žinybų reikalus, o rytą vizitas pas jų užsienio
reikalų ministrą.

Viskas vyko kaip pirmą rytą pas ministrą pirmininką, tik baldai buvo tamsiai rudi,
labai sunkūs, priesalyje irgi nėra kur prisėsti, dėl sunkių užuolaidų prietema. Šįkart
padavėjas buvo plikas.

— Ką, ponai, gersite?

— Vyrai, ką gersite? klausiu saviškių.

Jie visi vėl atsako: kavą, kavą. Aš išverčiu: „Keturis kavos ir man vieną arbatos."
Padavėjas lyg ir norėjo ko klausti, bet žinojo: jam nedera su užsienio valstybės vadovais
leistis į kalbas, ir dingo.

Sueinam į posėdžių salę, ir dar prieš dienotvarkės aptarimą ispanams atneša po

puoduką kavos, man arbatos, o po gerokos pertraukos kitiems mūsiškiams po rasotą taurę
sauso šampano.

Kai trečią rytą Vidaus reikalų ministerijoje viskas pasikartojo lygiai taip pat ir kai vėl
prieš mūsiškius pastatė šampano, pakėliau ranką ir paprašiau žodžio techniniu klausimu,
ne iš dienotvarkės. Jų ministras linktelėjo galvą. Paklausiau, kodėl keturiems mūsiškiams
neša šampaną, nors dar rytas ir jie prašė kavos?

Ministras išpūtė akis, paspaudė kelis mygtukus pulte ant stalo ir įbėgo padavėjas ir
kitas be pirštinaičių. Susilenkę trilinki jie kažką pašnabždėjo ministrui į ausį, o tas
pliaukštelėjo delnu į stalą ir juos pavarė. Šampano taurės buvo nurinktos ir atnešta kavos.

Ministras atsikrenkštė ir pasakė:

— Aš irgi turiu techninę pastabą, kad nesusipratimas kartais netaptų priešiškumu.

Mūsų padavėjas nugirdo, kad keturi delegacijos nariai aiškiai sakė „kava", o penktasis,
pirštas į mane, arbatos. Tačiau ponas, jis žvilgtelėjo į sąrašą, Čekuolis išvertė, kad jums
atneštų ne kava, tai yra šampano, o kavos. Mūsų tarnautojai patyrę, yra dirbę Rytų
Europoje ir Rusijoje, taigi žino, kad pagiringi vyrai ten iš ryto kartais mėgsta išgerti sauso
šalto šampano. O ponas Čekuolis, aišku, jūsų moralės sargas, kaip anksčiau būdavo
komisarai, ir jis pakeitė užsakymą.

Aš atsistojau. Mūsiškiai įsižeis, kad juos laiko komisaro vadeliojamais. Ispanai irgi
įsižeis svečiai gauna ko prašę, o pyksta. Todėl teko skubiai aiškinti gramatiką. Komisarų,
pradėjau, Lietuvoje jau nėra. Ponai į mano klausimą: „Ką gersi?" atsakė „kavą", nes
lietuviškai tai žodžio „kavos" vienaskaitos galininkas. Bet skamba jis visai kaip ispanų žodis
cava (jų putojantis vynas), kurio irgi kirčiuojama pirmoji „a“.

Visi nusišypsojome, rūkas išsisklaidė, ir išsiderėjome turėti būsimoje Lietuvos

ambasadoje Madride Lietuvos policijos karininko postą ryšiams su Ispanijos policija.

Čia turiu dukart pasiaiškinti. Kalbininkai reikalauja sakyti: gersiu kavos, ne kavą, bet
atsakydami žmonės dažnai gėrimo rūšį pabrėžia galininko linksniu. O žodis cava net ne
ispaniškas, o kataloniškas. Katalonija tai Ispanijos šiaurryčiai. Ten gaminama dauguma
ispaniškojo šampano, bet žodžio „šampanas" vartoti negalima, jis priklauso vien
Prancūzijos Šampanės regione gaminamam gėrimui, todėl visa Ispanija vartoja katalonišką
žodį cava su kirčiuota pirmąja „a“.

Kreivi taupumo juokeliai

Niekada nesijuokiu iš tautiečių lietuvių. Ypač iš jų taupumo, nes tai ne pats blogiausias
žmogaus bruožas. Ir man ne kartą gyvenime yra tekę rūpintis: o ką rytoj valgysiu? Mačiau,
kaip daug turtingiau už mus gyvenančios tautos, sakysim, švedai, skaičiuoja ant delno
centus. Bet porą nutikimų papasakoti noriu, nes važiuojam ir važiuojam, paslydimų dar oi
kiek bus.

Berlyne visa grupė nuėjome žiūrėti burleskos. Prisijuokėm iki ašarų.

Kai grįžome į viešbutį buvome gavę gerą, ką tik pastatytą, puikiai įrengtą, devynių
aukštų, trys drauge keliavusios merginos nutarė pasistiprinti. Kaip geros lietuvaitės, turėjo
pasiėmusios visko: net medžiotojų dešrelių ir spirito buteliuką, na tokį kaip vaistinėse. Gal
kur laboratorijoje dirbo.

Aš jau buvau pradėjęs sklaidyti pirmus sapno puslapius, kai sustaugė aliarmo sirena.
Tokia net mirštantį iš lovos išverstų. Paskui per garsiakalbius nuaidėjo komanda vokiškai ir
angliškai: „Gaisras, visus prašom skubiai palikti viešbutį! Liftais ir laiptais nesinaudoti,
prašom bėgti išorinėm gaisrinėm kopėčiom."
 Kai vokietis duoda komandą nugara pasišiaušia. Ką jie moka, tai jau moka.

Sugraibiau viena koja batą, kita šlepetę, čiupau lagaminėlį su kelionės dokumentais,
pinigais ir šoviau pro duris.

Koridorium dundėjo viešbučio margumynas moterys išsidraikiusiais plaukais su

chalatais ir be jų, vyrai vienomis trumpikėmis, bet ne tomis, su kuriomis maudomasi.
Kažkas pargriuvo, susidarė spūstis, kažkas rėkė.

Atidarė šonines duris į išorines geležines kopėčias. Buvo kiek baisoka pakibus ties
penktu ar šeštu aukštu. Mindžiojo ant rankų, graibstė už pižamos. Mūsų grupės keleivė
gydytoja, viena ranka bandydama prilaikyti chalatą, atkakliai spraudėsi aukštyn.

— Mano kosmetika labai brangi. Negaliu palikti!

Pūtė žvarbokas spalio vėjas. Apačioje, viešbučio kieme, geltonus spindulius švaistė
gaisrininkų automobilis, šalmuoti vyrai tempė keturkampį brezentą tiems, kurie galbūt
šoks iš viršaus.

Bet niekas nešoko. Po pusvalandžio administracijos žmonės leido visiems grįžti į

kambarius, buvo atrakinti liftai.

Mane surado pusiaukelėje (vaizdo kameros!) ir pabrėžtinai mandagiai pakvietė į

devinto aukšto 917 kambarį. Jame sėdėjo trys mūsų panelės liūdnais veidais, buvo
administracijos žmonių, gaisrininkas ir du policininkai. Šie rašė protokolą.

— Kas atsitiko? paklausiau merginų.

— Nieko, išspaudė viena pro ašaras. Mes folijoje kepėme dešreles. Jos truputį
įsiliepsnojo. Bet niekas neužsidegė, niekas neišdegė.

Administratorius pareiškė, kad arba panelės pačios, arba mūsų kelionių agentūra turės
atlyginti nuostolius sumokėti kompensacijas viešbučio gyventojams už patirtą stresą. Ir
baudą, kad nesilaiko viešbučio taisyklių.

Žinojau, kad rytoj rytą savo ir savo vaikų stresą žmonės įvertins milijonais. Liko
vienintelė viltis: tos nelemtos viešbučio taisyklės, apie kurias užsiminė administratorius.

— O kodėl kambaryje rūkėte?! surikau taip, kad net administratorius atsisuko. Ar

nežinote, kad kambaryje negalima rūkyti?

Dabar jau visos trys žliumbė. Ko jau ko, bet to iš manęs nesitikėjo.

Manė, užstosiu, o čia...

— Mes nerūkėme... Mes visai nerūkančios...

 Pasakiau policininkams:

— Prašom apžiūrėti kambarį. Jei rūkė, turi būti nuorūkų, pelenų arba cigarečių.

Administratorius pasakė jau ieškojęs, bet nieko neradęs.

— Tada prašom parodyti, kur jūsų viešbučio instrukcijoje parašyta, kad svečiai
kambaryje negali pasišildyti dešrelių.

— Bet tai savaime suprantama!

— Yra daug savaime suprantamų dalykų. Bet tol, kol tai įstatymo ar taisyklių
neuždrausta, žmogus pats sprendžia. Nemanau, kad musų ambasados advokatui bus sunku
teisme tai įrodyti.

Ambasados labai nenoriai užsiima asmeninėmis turistų bėdomis. Mūsiškė ambasada

tada buvo ne Berlyne, o Bonoje. Ir visiškai nenutuokiau, ar ji turėjo advokatą.

Išvažiavome nesutrukdyti.

O iš tikrųjų kaltas buvau pats. Paskui kiekvienai bendrakeleivių grupei aiškindavau,

kad modernių viešbučių kambariuose atviros ugnies kurti negalima.

Ta grupė buvo neįprasta, aš net dvejojau, ar jai vadovauti, parapijos choras iš vieno
tolimo rajono, 38 žmonės. Susiruošė į piligriminę kelionę autobusu po šventas vietas
Prancūzijoje, Ispanijoje ir Portugalijoje. Beveik vienos moterys, perkopusios keturiasdešimt
ir gerokai daugiau, visos gražiai apvalios, balsingos. Buvo ir du bosai, gal trys baritonai,
vienas tenoras. Jis atlikdavo solines partijas. Tikrai gražiai giedojo. Ponios juo rūpinosi kaip
sūneliu.

Vis dėlto kolektyvas mane patraukė, nes buvo susistygavęs, labai iniciatyvus, o
ruošiantis kelionei pusę darbo padarė pats. Buvau įspėtas, kad visi labai neturtingi. Manęs
tai nė kiek neišgąsdino, bet paskui kelionėje ne kartą mačiau moteris parduotuvėse iš
užančių traukiant visai nemenkus dolerių ir eurų pluoštus. Beveik visos turėjo bankų
korteles.

Kas sako, kad į mūsų sodžių kompiuteriai ir internetas dar neatėjo, kad mes
kvėpuojame tvankiu užkampio oru? Bobikės buvo neapsakomai išmanios. Vežėsi kariškus
sulig kuprinės didumo termosus nemokamam karštam vandeniui įsipilti. Paskui darėsi
kavą, arbatą, sriubas iš koncentratų, mane vaišino. Puikiausiai gaudėsi žemėlapyje, žinojo,
kiek autobusui reikia laiko nuvažiuoti nuo vieno taško iki kito, pasirinko pigiausių pakelės
viešbučių tinklą „Formule i“.

Kas važinėjo po vakariausias Vakarų Europos šalis, yra girdėjęs tą prancūzų bendrovę.
Prie visų greitkelių plynuose laukuose ir miestų prieigose kaip vėjo malūnai iš tolo matyti
jų balti pastatai, perjuosti šachmatine lenktynininkų juosta ir pasipuošę didžiuliu ženklu
„Fi“.

Tie viešbučiai ypatingas reiškinys.

Prancūzai garsūs racionaliu mąstymu, nešabloniškais, originaliais sprendimais, dideliu

taupumu ir veržlumu versle. Sis viešbučių tinklas įkūnijo visas tas savybes, netgi nuėjo dar
toliau. Sukūrė viešbučius automatus, tokius kaip pardavinėjantys kavą ar saldainiukus.

Kadangi didžiausias visų viešbučių išlaidas sudaro darbuotojų atlyginimai, „Fi“

grandinė, siekdama aplenkti konkurentus mažomis kainomis ir kartu gerai uždirbti,
viešbučiui, kuriame yra 30-40 kambarių, laiko tik vieną tarnautoją, kartais du. Su mažiau
net ir prancūzai nesugebėjo apsieiti. Jis, dažniausiai sėdėdamas namie, priima užsakymus
telefonu, elektroniniu paštu arba faksu ir visai taip pat informuoja, ar yra laisvų vietų, ar
ne. Naktį darbuotojas miega. Kartais jis turi kur nors išvažiuoti. Nieko baisaus. Tada visi
ryšiai perjungiami į centrą, kuris priima užsakymus ir duoda kvalifikuotus atsakymus.

Jeigu nereikėtų keisti patalynės ir kartą per dieną pašluoti, nereikėtų ir to vieno
tarnautojo.

Klientas (arba kaip mūsų atveju klientų autobusas) gali atvažiuoti bet kuriuo laiku,
svarbu nedaug nukrypti nuo sutartojo. Duryse jis ras šviečiantį užrašą keliomis kalbomis:
„Savo kortelę įkiškite čia.“ Įkiši kortelę perskaitai kitą užrašą: „Sveiki atvykę. Kambariai
tokie ir tokie. Dešinėje jūsų raktai." Trakšt, išlenda dėžutė, joje plastikinės kortelės su
numeriais. Nieko tokio, jeigu tą raktą užsimiršęs išsiveši ar pamesi. Jis kompiuterizuotas,
galioja tik iki ryto. Kompiuterizuoti ir dušai. Bėga 20 sekundžių. Reikia dar? Vėl spausk
mygtuką. Tualetai irgi. Kadangi nuvargęs keleivis gali būti užmaršus, jam nereikia rūpintis
nuleisti vandenį. Kai žmogus atsistos, praėjus trims sekundėms tą padarys pats tualetas. Dar
vienas mygtukas sutaupytas.

Kartais mano bendrakeleivius, kai jie pasilenkdavo virš iškilmingojo sosto ieškodami,
kur tas prakeiktas mygtukas ar kokia grandinėle vandeniui nuleisti, tai nemaloniai
nustebindavo.

Piligrimų grupėje tokių neapdairių nebuvo.

Tačiau tobula prancūziškoji racionalizmo dvasia būtinai turėjo anksčiau ar vėliau

susikirsti su savarankišku lietuvių mąstymu.

Ponios bobikės man pareiškė, kad jos įpratusios miegoti autobuse ir turi pasiėmusios
miegmaišius. Todėl viešbutyje užsisakė tik keturis kambarius.

„Fi“ kambariai atskira tema. Jie nedideli. Plati lova dviem, virš jos kaip baldakimas
gultas trečiam žmogui. Paprastai ten lipa keliautojų vaikas.
 Aš pasiėmiau atskirą kambarį. Dar nespėjau įsitaisyti, o jau girdžiu triukšmą.
Traškesys, aimanos ir moterų šūksniai lietuviškai.

Radau subėgusius beveik visus savo piligrimus. Kelios moterys vaitojo, net kraujo buvo.

— Kas nutiko?

Ką čia beslėpsi. Moteriškės išklojo tiesą.

Jos visai nesiruošė miegoti autobuse kieta, šalta, nelabai kur išsitiesi. Viską buvo
suplanavusios dar Lietuvoje: penkios gulasi skersai į dvigulę lovą apačioje, trys lipa į viršų
irgi skersai. Visoms šilta, minkšta, stogas virš galvos, patogumai. Ir visoms pigu.

Bet viršutinis gultas neatlaikė. Dribo žemyn. Prancūzas neįkals trijų vinių, neįsuks trijų
varžtų ten, kur pagal apskaičiavimus tereikia dviejų. Viena moteriškė laikė skepetaitę ant
sumuštos nosies, kitai kraujavo ir jau pradėjo mėlynuoti kakta, o šiaip nieko. Kietos ponios.

Sienoje žiojėjo didžiulė skylė, viršutinis gultas vienu kraštu dar laikėsi. Nemažos
išlaidos, o juk prancūzai dar priskaičiuos ir prarastas pajamas kol remontuos, dviejų
kambarių nuomoti negalės. Praneš visam „Fi“ tinklui, niekur negausime nakvynės.

Liepiau moterims greitai susirinkti visus daikčiukus, sprukti į autobusą ir ten gultis.
Tylėti ir nežibinti šviesos. Pasilikti paprašiau vieną labiausiai įmitusią ir abi sužeistąsias, o
pats nubėgau prie aliarmo mygtuko. Yra toks „Fi“ viešbučiuose, nuvestas į
administratoriaus namus. Gali skambinti tik išimtiniais atvejais: jeigu gaisras, potvynis ar
kas nors miršta. Bet tegul tave saugo Dievulis, jeigu prancūzą pakelsi be reikalo.

Tąkart atskubėjo prancūzė. Atvažiavo automobiliu užsimetusi paltą tiesiai ant chalato.

Geriausia gynyba puolimas. Ir užsipuoliau administratorę:

— Kokia jūsų statybos kokybė?! Vieno žmogaus, vienos moteriškėlės neišlaiko! Juk
galėjo užsimušti. Ką tada būtumėt darę?

— Švenčiausioji Panele Marija! Prisiekiu, niekada to nebuvo atsitikę! Palaukit, turiu

vaistų. Šitai moteriškei reikia užklijuoti kaktą. Viešpatie, septyniolika metų dirbu niekada
niekada!

Žiūriu siekia ranka iš sienos kyšančio nulenkto varžto.

Patylėjo. Metė žvilgsnį į apvalių formų keleivę ir pasakė:

— Duosiu kitą kambarį. Ir toms dviem ponioms po kambarį. Veltui. Pailsėkite.

— Ar jos gali pasikviesti kelias iš autobuso? Dėl draugijos. Žinote, susinervinusios...

 — Prašom, prašom. Jokių problemų.

Kai rytą toliau dūzgėme svarbiausiu Prancūzijos greitkeliu, per mikrofoną paprašiau
visų Lurde melsti atleidimo už mano mažą melą.

Ir kad už jų kolektyvinį sąmokslą irgi būtų pasigailėta ir dovanota.

Bobikės kuo nuoširdžiausiai pažadėjo karštai atgailauti.

Linksmos paukštytės

Prostitutės gan dažnai važinėja į turistines keliones, sakyčiau, jų būna kas trečioje ar
ketvirtoje grupėje, tik ne visada atpažinsi. Elgiasi visiškai gražiai, su grupės vyrais
neprasideda. Kai pagalvoji, suprantama. Neatstos, žmonės pastebės, o jis reikalaus
nemokamos prekės. Rengiasi ir dažosi santūriai. Joms ir nereikia gražios ir jaunos.
Pažiurėjau pasus. Beveik visada devyniolikmetės. Gal todėl, kad tai virsmo amžius. Nustojo
būti paauglės, įžengia į moters amžių, bet jaučia, kad ramunės žiedlapiai tuoj pradės byrėti.

Miklumas neapsakomas.

Paryžius. Stovime eilėje į Eifelio bokštą. Eilė ilgiausia.

Eglė klausia:

— Kiek čia užtruksime?

— Apie dvi valandas, sakau. Kol prieisime, pasikelsime, nusileisime.

— Gerai. Aš jus surasiu. Ir dingsta.

Po dviejų valandų ji prie autobuso. Jos visada labai punktualios.

Mokytoja iš Utenos, kuri sėdėjo šalia Eglės, paskui man pasakojo, kaip abi kalbėjosi.

— Kiek mokėjote už bilietą? paklausė Eglė.

— Po 50 frankų.

— Cha! Aš per tą laiką uždirbau 150.

— Kur?

— Ten pat, krūmakuose.

 Nežinau, kokia čia tarme „krūmakai". Pasipiktinusios moterys paskui užsipuolė mane,
kad reikia ką nors daryti, ją paauklėti.

Bandžiau porą kartų. Išpučia dideles akis, pasipiktinusi purkštauja, dėl nieko
neprisipažįsta.

Moterys niekada dėl nieko neprisipažįsta.

Greičio rekordininkė vis dėlto buvo Izabelė. Pavyzdinga keliautoja rytą ir vakare
dušas, švelnūs kvepaliukai. Šviesūs plaukai sušukuoti tiesiai, sklastymas per vidurį,
drabužiai kone mokinukės uniforma. Gražutė, kukli, tyli. Vatikane žvakutes uždegė,
kiekvienoje aplankytoje bažnyčioje atsiklaupdavo, persižegnodavo.

Grupei vakarieniaujant po pirmo patiekalo ji atsikėlė ir išėjo. Grįžo, kai mes buvome
bebaigią valgyti.

— Tavo patiekalas ataušo.

— Nieko. Sueis.

Kai tai pasikartojo antrą dieną, trečią, pora mūsų vyresnių lapučių pažiūrėjo pro
užuolaidos tarpą. Izabelė sėdo į jos laukusį automobilį. Tas pats automobilis ją ir parvežė.

Melžėja spartuolė. Socialistinio Darbo Didvyrė.

Ne visada joms viskas sekasi.

Autobusu nuvažiuojame į Ljoret de Maro pajūrio kurortą Ispanijoje. Lietuvių jis taip
nučiužinėtas, kad barmenai sako „labas" ir „sveiki" net lenkams, o konferansjė Frankas
atmintinai deklamuoja ištrauką iš „Trakų pilies". Lietuviškai. (Dabar Frankas jau persikėlęs
į Tosą de Marą.)

Dvi panytės visą kelią iki Ljorėto sėdėjo šalimais ir niekuo nesiskyrė nuo kitų keleivių.
Viena buvo kiek vyresnė, apvaloka, skruoste pjautinės žaizdos randas. Vardas Olia,
lietuviškai kalbėjo beveik be akcento. Kita jaunesnė, vardo neatsimenu, nepratarė nė
žodžio.

Vyresnioji, aišku, buvo vadybininkė. Man pasakė, kad į ekskursijas jos nevažinės, kad
dėl jų nesirūpinčiau, jos čia turinčios draugų, o grįžimo dieną, penktadienį, šeštą ryto jos
bus prie autobuso.

Ką galėjau padaryti ar pasakyti?

Bet po penkių dienų Olia mane susirado. Jaunesnioji tipeno iš paskos.

— Mums reikia daktaro, pasakė Olia.

 — Jums?

— Ne, jai.

— Kokio daktaro? Širdies, akių, virškinimo?

Buvau naivus nepatyręs mulkis.

— Reikia daktaro, viską gydančio. Gero daktaro. Mes sumokėsime.

Nuėjau pas viešbučio administratorių pasitarti. Tačiau netrukus paskambino Olia.

— Nesirūpinkite. Mūsų draugai jau surado daktarą.

Paskui tas panas pradėjau atpažinti iš jų žodyno. Jeigu sako „draugai", „turiu draugų", o
važiuojame į vietą, kur ji nėra buvusi, viskas aišku.

Yra ir kita panyčių kategorija. Turbūt jas galima vadinti „nekaltomis išdykėlėmis".
Paprastai jos jaunesnės, 15-18 metų.

Nuvažiavę ilgą kelio gabalą keleiviniai autobusai ir vairuotojai pri valo keturias
valandas stovėti ir ilsėtis. Taikoma, kad toks poilsis būtų Varšuvoje, Prahoje, Krokuvoje.
Paprastai keleiviai eina į miestą.

Prie mūsų mergyčių, jeigu jos keliauja be tėvų, tuoj pat prilimpa vietos vaikinai vos
prasikalusiais ūseliais.

Paskirtu išvažiuoti laiku jos grįžta. Tik iš pradžių niekaip nesupratau, kas darosi.
Gulasi autobuse ant grindų, kad jų nepamatytų pro langus. Viena paprašė ją paslėpti
bagažinėje.

Pasirodo, jos vakarieniavo su vietiniais, išgėrė, o paskui pabėgo.

Šnabždėjosi ir kikeno iki pat Lietuvos.

Mažos nesusipratimų kibirkštys

Dūzgiant autobusu Europos greitkeliais, geriausias vaistas nuo monotonijos mokytis

tos šalies, į kurią vyksti, kalbos. Lietuviai esame gabūs, jeigu tik mums dėstoma ne įsakmiai
ir ne akademiškai. Neapsakomai malonus pojūtis išgirsti save tariant žodį svetima kalba,
kurios iki tol nebuvai girdėjęs.

Ir skubame puikuotis naujomis žiniomis. Kartais sėkmingai, o kartais suteikdami progą

grupei pasilinksminti.
 Atvykstame į Kroatijos poilsiavietę Makarską.

Dvi mūsų panos eina pavakarieniauti pačios vienos, nes žino, ko nori, ir moka kelis
sakinius kroatiškai.

— Želim krevet, sako jos jaunučiam, gal šešiolikmečiam restorano padavėjui. Panelės
mano, kad jos pasakė: „Norim krevečių."

Bet tas parausta kaip šviežiai prapjautas arbūzas ir dingsta.

Grįžta gal po dešimties minučių. Merginos nekantrauja. Pakėlusios balsą vėl sako:

— Želim krevet!

Vaikinas vos neapsiašarojęs vėl dingsta, paskui pasirodo su kitu, šiek tiek vyresniu, ir
įžūlokai klausia:

— A ovo bube dobry? (Ar šitas bus geras?)

Krevet kroatiškai „lova". Krevetės vadinasi kitaip.

Panelės pabėgo ir paskui tą restoraną apeidavo dideliu lanku.

Vienas grupės vyras uoliai mokėsi kroatiškų žodžių ir noriai juos vartodavo. Bet dar
nebuvo išmokęs žodžio „motina".

Po žygio pėsčiomis į kalnus išsiskalbė baltinius ir pakabino džiūti. Naktį buvo audra,
baltiniai nuskriejo žemėn.

Mūsiškis mintyse paruošė sakinį, nuėjo pas namo savininką ir sako:

— Moja maika upadla kroz prozor.

Norėjo pasakyti: „Mano marškinėliai iškrito pro langą."

Šeimininkas pašoko nusigandęs:

— Kur?! Kaip?! Kada?! Ar gyva?

Nes maika kroatiškai reiškia „motina".

***

Pakelės tualetai, ypač kai jie maži, nemenkas rūpestis sustojus autobusui su
trisdešimčia keleivių. Statytojai visur ir visada vienodai įrengia vietų ir vyrams, ir moterims.
Bet moterys užtrunka gerokai ilgiau, be to, moterų turistauja visada daugiau, tad eilė
susidarydavo nemaža. Gaišdavome.

Problemą išsprendžiau, man atrodė, išradingai. Kai vyrai baigdavo procedūrą, prie
durų į vyrų skyrių atsistodavau šauniojo kareivio Šveiko poza ir šaukdavau savo moterims:

— Skubiai eikite į vyrų skyrių! Pasaugosiu jūsų orumą.

Autobuso vairuotojai būdavo laimingi, sugaišdavom mažai.

Tas būdas veikė Lenkijoje, Vokietijoje, Čekijoje, Austrijoje. Bet kai taip padariau
Italijoje, du italai neatkreipė dėmesio į mano, neuniformuoto kareivio Šveiko, veblenimą:
Prego, no pasar. La done, ir drožė į vidų.

Iššoko kaip šampano kamščiai. Ir tuoj pat pasirodė su dviem karabinieriais. Šauni
uniforma, blizga sagos, diržas ne per juosmenį, o įžambiai, nuo antpečio į strėnas. Rimta
policija.

— Gavome skundą, kad šios degalinės tualetą užpuolė transvestitai.

Karabinierių balse buvo girdėti kalėjimo durų spynos girgždesys.

Viduržemio juros baseine, Balkanuose ir ypač Italijoje, žmonės la bai jautrūs lyčių
skirčiai.

***

Žydų košerinio maisto nuostatos labai griežtos. Dažnas iš mūsų mano, kad tik
kiaulienos neleidžiama valgyti ir moliuskų.

Viskas daug sudėtingiau. Pagal žydų ortodoksų taisykles pusryčiams negalima jokios
mėsos. To laikomasi taip pat griežtai, kaip draudimo valgyti bet kokią mėsą su pienu.
Pusryčių galima valgyti tik daržovių, silkės jos paprastai daugybė rūšių ir pieno produktų.
Bet užtai per vakarienę jokio pieno ir jogurto. Vakare jau galima valgyti mėsą, ir vėl gali
būti žuvų.

Į užsienio keliones mūsiškiai važiuoja norėdami pamatyti svetimus kraštus, kitaip

gyvenančius žmones, jų gyvenimo būdą.

Bet yra žmonių, ne kiekvienoje grupėje tokių būna, kurie važiuoja ne pažiūrėti, o patys
pasirodyti. Pabrėžti savo iškilumą, svarbumą. Ypač kai toks vyras vyksta su žmona.

Važiuojame į Izraelį. Tarp keleivių buvęs praėjusios epochos karininkas. Lietuvių

kilmės.

— Ne, aš be kiaulės kūno nenurimsiu! pasakė dar išvažiuojant.

 Pirmi pusryčiai Izraelyje. Savo kambaryje jis prisipjaustė atsivežtų lašinių ir atsinešė į
valgomąjį.

Padavėjai pamatė. Pranešė vadovybei, visus mus iš valgomojo išvarė, nurinko ir išmetė
visą maistą, nes jis „užterštas", pradėjo plauti ne tik indus, bet ir stalus, o mums pusryčių
taip ir nedavė.

Po mūsų atėjo vokiečių grupė. Jie irgi negavo valgyti.

Mūsiškis buvo patenkintas.

— Pamokiau žydus!

Medicinos stebuklas

Ta kelionė į Portugaliją žadėjo būti paprasta ir be nuotykių. Važiavo daugiausia poros,

tai vyrai bus prilaikyti. Kai kas važiavo su vaikais.

Buvo ir vienišų moterų kelios vyresnio amžiaus mokytojos ir gydytojos, bet jos tuoj pat
susispietė į būrelį.

Kelionė ėjo į pabaigą. Sustojom viešbutyje Lisabonoje.

Pusę keturių nakties prie lovos suskambo telefonas. Nusikamavęs, nes buvo visos
dienos ekskursija ir neturėjau progos užsičiaupti, mėginu save įtikinti, kad sapnuoju. Bet
čirškia atkakliai, tenka prabusti.

Skambina mano žmogus. Susijaudinęs sako, kad jo žmonai stemplėje įstrigo žuvies
ašaka, ji sunkiai kvėpuoja, nekalba, silpsta, jie ligoninėje, ašakos ištraukti nesiseka, ją
ruošia operacijai, o jis negali paaiškinti, kad žmona neištvers anestezijos, nuo jos numirs
greičiau negu nuo ašakos.

Paklausęs, kuri ligoninė ir koks skyrius, šoku į kelnes, sandalus, griebiu taksi.

Jeigu vis dar įsivaizduojate Vakarų ligonines kaip medicinos mokslo šventoves
pamirškite. Šita vadinosi iškilmingai atrodo, Šventųjų Mato ir Motiejaus, iš tikro buvęs
senas vienuolynas. Skliautuotos lubos, durys irgi, sienose tinkas nusilupęs.

Mane sutiko jaunas gydytojas, patenkintas, kad galų gale bus galima portugališkai
susikalbėti, paaiškino, kad darė viską, bet kliuvinio ištraukti nepavyko. Ten ne ašaka, o
žuvies stuburkaulio slankstelis su dygiais kampais į visas puses. Rodo man rentgeno
nuotrauką, sako: tie kampai įsirėžė į stemplės audinį, šis tinsta, moteris tuoj nustos
kvėpuoti, reikia skubiai pjauti.
 Moters vyras aiškina, kad jo žmona alergiška, nuo anestezijos ištiks šokas, jau dabar
vos kvėpuoja, tik akis varto.

Sakau daktarui: kvieskite geriausią Lisabonoje konsultantą.

— Ketvirtą nakties? Dėl isterijos požymių?

— Kvieskite. Aš sumokėsiu, sakau, nors žinau, kad Vilniuje reikės ilgai ir sunkiai
derėtis su draudimo bendrove.

Konsultantas atsirado stebėtinai greitai. Toks, koks ir turi būti profesorius, žila smaila
barzdele, akiniuotas, plikas. Nesileisdamas į kalbas liepė vėl statyti moterį į rentgeno
aparatą, pažiūrėjo, pačiu-pinėjo.

— Kokios gali būti kalbos? Į operacinę, ir greitai!

Keturios seselės vėl paguldė mūsiškę ant ratukinių neštuvų. Kadangi ta blaškėsi ir
mykė, kojas pririšo plačia gumine juosta ir jau stumia prie durų, ant kurių užrašas:
„Operacinė. Sterili zona". Nei vyrui, nei sūnui, nei man ten jau nebus galima įeiti.

Moters vyras išsitraukė kamerą ir filmuoja.

Ji pašoko neštuvuose tarsi elektros srovės trenkta, pasilenkė, atkišo į vyrą liesą tirtantį
kumštį ir suriko taip, kaip tik įsiutusios moterys moka rėkti:

— Galvijau! Tu mano mirtį filmuoji!

Bet ji suriko!

Įsikibau į neštuvus, neleidžiu toliau vežti. Atbėgo jaunasis gydytojas, visi stumdomės,
aš šaukiu, nors suprantu, kad tuoj apsaugininkai ateis. Daktariukas aiškina, kad jis negali
profesoriaus neklausyti. Sakau:

— Dar akimirką! Aš pašauksiu profesorių!

Nubėgu koridoriais klausinėdamas, žmonės baltais chalatais šalinasi nuo manęs, tik
pirštais rodo, kur link garsenybė nuėjo.

Nuojauta neapgavo. Radau profesorių jau kieme, kažką šnibžda seselei į ausį. Žinome
tuos širvus lapinus.

Kai pasakiau, kad moteris kalba ir kvėpuoja, ne iš karto galėjo suprasti, apie ką čia aš.
Dar pasikuždėjo su sesele ir nenorom grįžo prie operacinės, kur jau būriavosi keliolika
žmonių.

Vėl pastatė moterį į vertikalųjį rentgeną, pasukinėjo šonu, iš priekio, iš nugaros.

Pasakė:

— Stebuklas.

Ir nuėjo rankų plautis.

Jis nežino, kaip mūsų moteriškės moka rėkti ant vyrų. Ypač savų.

Kai važiavau į viešbutį, jau buvo skaistus rytas. Nuo Atlanto pūtė vėjelis. Palmės
mosikavo plačiomis vėduoklėmis.

***

Kelionė geriausias poros išbandymas. Niekur žmogus taip neatsiskleidžia kaip

ilgesnėje kelionėje.

Jaunimui, kuris galbūt dairosi poros ilgiems dešimtmečiams, siūlau kandidatūrą

išbandyti trumpesnėje, sakysim, poros savaičių kelionėje. Važiuoti ne j povestuvinę, o
priešvestuvinę kelionę. Nes keliaujant gerai pamatai žmogų. Jis visą laiką šalia, neturi, kur
pasislėpti. Ir matai kitų žmonių reakciją į tą tavo svajonę.

Kelionėje neretai būna rizikos akimirkų. Nelauktai išnyra egoisto, savimylos veidas.
Arba riterio ir Motinos Teresės charakteris.

Kai draugauja, jaunimas mato tik gražiąją pusę diskoteka, barai, vienos kitos vaišės,
retų pasimatymų saldumas.

Tačiau gyvas žmogus ir čepsi, ir knarkia, gali tapti nemandagus su pagyvenusiu

žmogum. Vėluoja. Pavargsta, pradeda zyzti.

Būna: graži, miela porelė, o po trijų keturių dienų...

— Nukelk kojas! Man nėra vietos.

— Nesiglaustyk! Ir taip karšta.

— Kur sudėjai? Kodėl nesudėjai? Kai tu sukrauni, nieko negaliu rasti.

Ta pora grįžusi turės labai daug apie ką pamąstyti. Jai geriausia būtų, kol dar vaikų
nėra, leistis į antrą kelionę ir tik tada apsispręsti.

Kelionės ne vien ardo poras. Būna, kad jas suglaudžia. Daug bendrų įspūdžių.

Vis dėlto gan dažnai išskiria.

***
 Kartą važiuoja jauna pora. Jis fotografijos mėgėjas. Ji nefotografuoja, bet labai lipšni,
visada prisiglaudusi, garsiai džiūgauja, kai jis pamato kokį nors kitų nepastebėtą objektą.
Visą savaitę jam pritaria. Bet prasidėjus antrai savaitei nugirdau ją sakant:

— Ką tu čia fotografuoji? Ten nieko nėra.

Panašiai pasakė antrą kartą, jau pykdama.

Jis staigiai pasisuko ir pasižiūrėjo į ją įdėmiai, turbūt niekada taip nebuvo žiūrėjęs.

Sužinojau po poros mėnesių ta pora iširo.

***

Būna ir dar blogesnių atvejų. Pora keliauja drauge, o pamato vienas kitą tarsi pirmą
kartą.

Važiuodami autobusu per Slovėniją, sustojome papietauti.

Kai Jugoslavija suiro, po karo ten liko daug minų. Daug jų ir Slovėnijoje. Sako,
neįmanoma išrankioti. Pavojingos vietos pažymimos susmaigstytomis į žemę lentelėmis
MINOS. Toks kiečiais ir kitomis aukštomis piktžolėmis apaugęs laukas buvo ir šalia
viešbučio, kuriame sustojome pietauti. Viešbučio administratorius pasakojo, kad yra
prieštankinių, kurios namą galėtų nugriauti, yra ir pėstininkų minų, sprogstančių nuo
mažiausio prisilietimo.

Pravažiuojantys turistai tokias lenteles vagia suvenyrams arba kabinasi jas ant tualeto
durų. Iškalbingos: kaukolės ir sukryžiuoti kaulai. Ir prie to minų lauko šalia viešbučio buvo
likusi gal tik pora lentelių ir įspėjamasis užrašas keliomis kalbomis ant tvoros.

Šalimais mūsų pietavo kita grupė iš Slovakijos.

Viena jų pora negražiai ginčijosi. Žmonės buvo, atrodo, gan inteligentiški nerėkavo,
kumščiais negrūmojo, net balso suvis nekėlė. Tik šnypštė ir badė vienas kitą tokiais
neapykantos kupinais žvilgsniais, kad atrodė kaip kibirkštys. Nuo tų jų žvilgsnių staltiesė
galėjo pradegti. Ginčijosi taip karštai ir piktai, kad neabejoju prieš porą metų jų meilė degė
didelėmis liepsnomis.

Vieną akimirką ponia pašoko, išlėkė iš restorano ir nubėgo, nesidairydama ir nieko

nematydama, tiesiai per minų lauką. Tai už galvos nusitverdama, tai mataruodama
rankomis.

Mes išbėgome paskui, ėmėm jai šaukti įvairiomis kalbomis, kad ten minos, kad
pavojinga! Ji negirdėjo ar nesuprato.
Išėjo ir jos žmogus. Mes užsipuolėme: „Kur ji bėga, ten pavojinga, minos, pašaukite ją!“

— Tačiau koks gražus bus fejerverkas! atsakė vyras.