PLANAS

I Valstybės ir teisės sąveikos problema (įžanga)

II Valstybės ir teisės santykis skirtngais požiūriais į teisės sampratą

1. Pozityvistinis požiuris:
a) valstybės ir teisės suvokimas,
b) kritika,
c) valstybės įtaka teisei.
2. Vertybinis (aksiologinis) požiuris:
a) valstybės ir teisės suvokimas,
b) teisinė valstybė,
c) kritika,
d) teisės įtaka valstybei.
3. Sociologinis požiuris:
a) valstybės ir teisės suvokimas,
b) kritika,
c) teisės ir valstybės sąveika ir santykinis savarankiškumas.
4. Lietuvos kelias į naują valstybės ir teisės suvokimą.

III Išvados

Šiame darbe nesistengiama išspręsti pačios teisės - valstybės santykio

problemos, nes griežtai atmetant atskiras teorijas ir pasirenkant vieną
vienintelę, galima tik sukurti uždarą sistemą - nesugebančią vystytis. Reikia
suprasti ivairias teorijas, atrasti ju privalumus ir trukumus. Tik taip galima
suvokti ši klausimą. Be to, ko gero, nei vienas teises teorijos klausimas
negali buti išspręstas kartą ir visiems laikams. Kaip rašo A. Vaišvila, “teises
sampratos šiuolaikiškumas - tai jos apibrežimu atitikimas konkrečios šalies
einamojo momento žmogaus teisiu saugos, socialinio kompromiso bei
socialines santarves poreikius. Todel istoriškai velesnes teises definicijos
nebutinai turi buti nudienos požiuriu moderniškesnes”. Analogiškai ir teisės
bei valstybės santykio klausimas sprendžiamas konkrečių aplinkybių
kontekste.

Teisės sampratos, teisės ir valstybės santykio klausimais Lietuvoje iki

šiol buvo vengiama diskutuoti. Nors kardinaliai pasikeitė Lietuvos padėtis,
Lietuvoje vyksta teisinė reforma, bet nekeičiamas visos teisės sistemos
pagrindas - pats požiūris į teisę. Atrodo, kad šie klausimai vis dar laikomi
reikšmingais vien teisininkams teoretikams. Bet teisės ir valstybės santykio
klausimas nėra vien teorinis. Jo praktinės reikšmės esmė yra ta, ar valstybė
yra susaistyta teisės, ar valstybei ir jos valdymo organams galioja
visuomenei nustatyta tvarka, ar valstybė gali savo nuožiūra šią tvarką keisti.
Teisės ir valstybės santykio klausimas iš tiesų yra svarbus. Kaip rašo
P.Leonas, “kai tenka kalbėti apie teisės pagrindinius klausimus, neišvengi
nepalietęs visuomenės ir valstybės, o kai kalbi apie visuomenės ir valstybės
pagrindinius klausimus, negali nepaliesti teisės”. Todėl ateityje padėtis turėtų
keistis, praktiniai sprendimai negali visą laiką pirmauti prieš teorinius. Taigi,
kas žino, ar jau dabar prasidedantys šių klausimų svarstymai neperaugs į
radikalius teisės teorijos problemų svarstymus.
Valstybės ir teisės santykis istoriškai keitėsi. Keitėsi ir požiūris į jį.
Vyrauja nuomonė, kad valstybės ir teisės atsiradimas ir vystymasis -
vieningas procesas, ir sunku nustatyti, kas atsirado pirmiau. Yra požiūris,
kad teisė atsirado pirmiau už valstybę. Ji susiklosto ten, kur žmonės įsijungia
į socialinius santykius, kur vystosi prekiniai santykiai, nuosavybė ir
valdymas. O vėliau gimsta valstybė ir įstatymas kaip civilizuotesnė ir
tobulesnė teisės forma. Kitu požiūriu, kaip rašo N.I. Matuzovas, “istoriškai
valstybė ir teisė atsiranda vienu metu, veikiant toms pačioms priežastims”.
Tai, kad vienu metu - nereiškia, kad tuo pačiu momentu ir adekvačiai. Tai
sąlyginai ilgas periodas. Šiuo požiuriu valstybe ir teise išauga iš papročių ir
ekonominių poreikių. Savo nuomonę, be abejo, turi visos skirtingai teisę
suvokiančios kryptis (ir normatyvistinė, ir sociologinė, ir kt.).
Galų gale, tai nėra labai svarbu. Daug svarbiau, kad teisei reikšmingu
būdu valstybė iškyla tada, kai iškyla būtinybė teisės normas įtvirtinti ir
įgyvendinti, tai yra dviejuose teisės objektyvizacijos etapuose: teisės
idėjoms virstant teisės normomis ir teisės normoms reguliuojant teisinius
santykius.
 Nors valstybė tėra civilizacijos reiškinys ir įkūnija jos prieštaringumą,
tačiau kartu ji “įkūnija stipriausią socialinį veiksnį visuomenėje -
organizuotą politinę valdžią, turinčią tiek pozityvią, tiek negatyvią reikšmę”.
Anot S.S. Aleksejevo, o taip pat ir S. Vansevičiaus, ši pozityvi reikšmė yra
ta, kad politinė valstybinė valdžia būtina siekiant užtikrinti visuomenės
vientisumą civilizacijos sąlygomis, organizuotą jos funkcionavimą,
racionalų valdymą, apginti visuomenę ir išreikšti bendrus gyventojų
interesus. Tačiau tuo pat metu veikia ir negatyvioji destruktyvi socialinė
psichologinė valstybės dalis. Mat valstybinę valdžią įgyvendina specialus
valstybinis aparatas, valdingų organų sistema, kurie labiausiai patiria tiek
visuomenės struktūrų, nacionalinių santykių, tiek savo pačios įstatymų, tai
yra “politinės valdžios dėsningumų” įtaką. Štai dėl šių savo ypatybių ir
dėsningumų, valstybinė valdžia suvokiama kaip negatyvus reiškinys -
veikiantis per jėgą ir prievartą. Remdamasi savo monopoline prievartos
teise, valstybinė valdžia gali pasukti absoliutizmo, nekontroliuojamo augimo
keliu, “visko, kas dar galėtų turėti valdingą reikšmę, atmetimo” keliu. Tačiau
kartu reikia nepamiršti ir kito šios problemos aspekto: “plėtojantis socialinei
pažangai, stiprėjant laisvės ir humanizmo idėjoms, konkrečiuose visuomenės
vystymosi etapuose demokratijos būveine ir skleidėja tampa būtent išvystyta
valstybė, kur realiai įmanomas politinės valstybės valdžios ribojimas”. O tai
kelias į teisės progresą.
Teisė ir valstybė organiškai ir glaudžiai susiję. Jei teisė - tam tikra
visuomeninė tvarka, tai ji negali nesiremti į valstybę, kaip tą tvarką
formuojantį ir palaikantį mechanizmą. Tai yra teisės institucionalizacija. O
institucine teisės samprata virsta todėl, kad “nori būti socialiai veiksminga”,
tai yra, kad galėtų daryti realų poveikį visuomeniniams santykiams ir kad
būtų kažkas daugiau, nei moralė. Štai kodėl teisei iškyla būtinybė vienytis su
valstybe. Valstybė į teisės tapsmo procesą įsijungia atlikdama teisėkūros ir
priežiūros funkcijas, atitinkamai kaip parlamentas ir teisėsaugos institucijos.
Kaip bebūtų, net ir esant tokiam glaudžiam teisės ir valstybė ryšiui,
šio santykio prioritetų nustatymas nėra beprasmiškas - per daug reikšmingi
jo rezultatai. Sprendžiant šį klausimą, daug kas priklauso nuo teisės
sampratos, kuria remiamasi. Teisės kaip visuomeninio susitarimo (socialinio
kompromiso) samprata verčia manyti, kad ir valstybė yra tokio kompromiso
institucinis pagrindas. Ir atvirkščiai, jei teisė suprantama, kaip pajungimo
priemonė, jei ji remiasi jėga, tai ir valstybė turi būti suprantama, kaip
prievartos įrankis. Tačiau remiantis vien bendru požiuriu i teisę kaip i
kompromiso priemonę, neimanoma nustatyti, kam šiame santykyje priklauso
prioritetas. Čia svarbu, kam teikiama pirmenybė pačiame ontologiniame
teisės vystymesi ir apibrėžiant teisę: teisinėms idejoms, normoms ar
santykiams. Teisės - valstybės santykis keičiasi atitinkamai vertybinėje,
normatyvistinėje ir sociologinėje teisės sampratose.

“…sprendiniui “geras“ duoda pradžią ne

tie,
kuriems tas “gera“ yra daroma! Veikiau
jau patys “gerieji“, t.y. kilmingieji,
galingieji,
aukštesnieji pareigūnai…“

Friedrich
Nietzche

Teisinis normatyvizmas pradėjo formuotis, kai valstybę pradėta

suvokti kaip suverenų politinį vienetą. Tuo metu įsigali pažiūra, kad
vienintelė žmones tikrai įpareigojanti teisė yra pozityvioji teisė. Taigi tik
pozityvioji teisė iš tikrųjų laikoma teise; prigimtinę ir dieviškąją teisę imta
laikyti artimesnėmis moralei, nei teisei. Vėliau politinė praktika ilgą laiką šį
požiūrį palaikė, nes valstybė buvo linkusi teisę laikyti savotišku priedu.
Normatyvizmas, arba etatizmas, siekia suvokti teisę per teises normas.
Butent jos pripažistamos teises šerdimi ir svarbiausiu elementu.
Normatyvizmas “kalba tik apie teises normas, o ne apie ju turini. Jis
abejingas šiam turiniui, nes viskas, ką valstybine valdžia nustato,
sankcionuoja, paverčia privalomo elgesio taisykle, čia laikoma teise.” Todėl
šios teorijos šalininkai nesutiko su teisės ir valstybės atskyrimu. Štai
Kelzenas manė, kad valstybė tiek pat neįmanoma be teisės, kaip ir teisė be
valstybės, nes jos abi yra skirtingos vieno reiškinio pusės. Taigi teisė
sutapatinama su įstatymu. Valdžia yra teisė. Valstybė kuria įstatymus (taigi
teisę), ir visa tai yra teisinga bei teisėta. “Teisė kaip socialinis institutas yra
valstybingumo elementas, organiškai įeinantis į valstybės struktūrą.“
 Jei remsimės normatyvistiniu teisės supratimu, tai teisės ir valstybės
santykyje pagrindinis vaidmuo priklauso valstybei. Teisė pavaldi valstybei,
kaip teisinių normų, kurių sistema ji ir yra, kūrėjai. Vienintelis teisės šaltinis
yra valstybės valia: nėra teisės šalia valstybės ir be valstybės. “Teisė - tai
valstybės nustatyta ar sankcionuota bendro elgesio taisyklė, garantuota
valstybės prievarta ir dėl to visuotinai privaloma“. Aišku, tada neįmanomas
joks valstybės ribojimas teise: juk jei valstybės (t.y. jos valdančiųjų organų)
teisė netenkina, tai teisės normos paprasčiausiai keičiamos. Šiuo atveju
“pilietinės visuomenės interesus teisė atspindi tik tada, kai jie
transformuojasi į valstybinius interesus“. Teisė tėra valstybės produktas, jos
logiška pasekmė. Istoriškai teisė buvo sukurta valstybės, tačiau kartu
normatyvistinėje interpretacijoje “teisė nėra istorinis procesas, o tik viena
iškarpa iš to proceso, nes teise čia laikoma tik pozityvioji teisė.“ Visa teisės
esmė čia sutelpa vienoje jos istorinio tapsmo stadijoje.
Yra skirtingų normatyvistinių teorijų, nors jos visos ir laiko teisę
valstybės įsakmių paliepimų sistema. Apie jas rašo G.N. Manovas. Anot jo,
kraštutinis normatyvizmas “teisės esmę beveik visiškai ištirpdo valstybėje,
teisę nagrinėja kaip antrinį reiškinį lyginant su valstybe, kaip valstybės
funkciją, jos instrumentą.“ Tada teisė neturi realios galios ir privalo visiškai
remtis į valstybės prievartą. Nuosaikesnės kryptys bando susieti valstybę su
visuomene, tarpininkaujant teisei; arba, kaip rašo M.I. Baitinas, iškilo
būtinybė pažinti teisę “ir iš bendražmogiškų pozicijų“. Tačiau ir čia ryšys
veda “nuo valstybės prie visuomenės, nuo aktyvios kūrybinės jėgos prie
įtakojamos, chaotiškos ar silpnai organizuotos terpės“. Teisė tėra valstybės
priemonė reguliuoti visuomeniniams santykiams ir reguliuoja juos pagal joje
įkūnytą valstybės valią. Todėl teisė visuomenėje gali būti tik viena, ir ji yra
“vieninga ir vienarūšė su valstybe”. Anot to pačio M.I. Baitino,
šiuolaikiniam normatyvizmui būdinga teisės, kaip valstybės sukurto, bet
atspindinčio visuomenės valią, tapusią valstybine valia, oficialaus teisėtumo
ir teisingumo kriterijaus samprata.
 “Ji [valstybė], savo nuožiura, jei jos
valdymo
interesai pareikalaus, gali sulaužyti
priesaiką ir padaryti šventvagystę. Joks
melas, jokia apgaulė, joks žiaurumas
svetimiems ar saviems piliečiams negali
būti peikiamas, jeigu tuo pačiu jai
atneša naudą.”

Johanas Cheizinga

Be abejo, normatyvizmas - tai sudėtinga ir įvairialypė teorija, tačiau ji

dažnai kritikuojama. Kodel?
Normatyvizmas, atmesdamas sociologinį ir ideologinį teisės aspektą,
skelbdamas valstybės valią vieninteliu teisės šaltiniu, nepripažindamas
etikos ir filosofijos įtakos, tampa uždara sistema. “Jei viskas, ką valdžia
reglamentuoja, yra teisė, tai teisė tvirtai užsklendžiama valstybinės valios
ribose.” Teisėje dorovę “lygiaverčiai pavaduoja valstybės prievarta”.
Valstybės veiksmams netaikomi žmogiškos moralės kriterijai. Net ir pati
šiurkščiausia valdžios savivale istatyme iforminta tampa teise, o “istatymu
leidejui užtenka tik žinoti, ko jis nori ir kaip tą savo norą (dažnai
savavališką) paversti visiems privalomo elgesio taisykle”. Čia teisė yra
privaloma tik pavaldiesiems, o valstybė vadovaujasi vien procedūrinėmis
normomis. Taip šis požiūris nuošalyje palieka teisės turinį, neapima
teisingumo ir teisėtumo turiningojo kriterijaus, todėl neskiria įstatymų nuo
valdžios savivalės.
Tokioje teorijoje atsispindi stiprios valstybės siekimas, tačiau kartu,
neigdama pliuralizmą ir valdžiu susiskirstymą, ji pasmerkia valstybę
totalitarinio režimo gresmei. Butent teisiniu etatizmu, kaip rašo A. Vaišvila,
“buvo siekiama legalizuoti valstybes globojamą agresyvumą tu socialiniu
grupiu, kuriu interesas yra objektyvizuotas istatymu nustatytoje socialineje
tvarkoje…Todel pozityvioji teise čia įsiprasmina ne kaip priemonė…
savivalei apriboti, o kaip priemonė tai savivalei atpalaiduoti, ją legalizuoti
bei sankcionuoti”. Taip yra, nes čia siekiama konflikto, kuriame laimės jėga,
o ne teisė, taigi į teisėtumą pretenduos tik pakankama jėga paremti interesai.
Taigi kaip tik etatizmas trukdo pereiti nuo tarnybos valdžiai prie tarnavimo
žmogui. Normatyvistiškai suprantamoje teisėje “nėra nei pagarbos žmogaus
teisėms, nei valdžios savivalės varžančios teisės, o yra tik pozityviosios
teisės normose įtvirtinta valdžios valia, abejinga jos nustatomų elgesio
normų santykiui su prigimtinėmis žmogaus teisėmis”.
Kitą normatyvizmo pavojaus aspektą nurodo G.N. Manovas. Jis
teigia, kad logiškas normatyvizmo išbaigimas yra valstybes kultas, kuriame
teisininkai “i istatymu leidybą ir istatymu tekstus žiuri kaip i Šventą Raštą”.
Tokiu būdu normatyvizmas tampa vidumi prieštaringas, nes atmesdamas
vertybinį (aksiologinį) požiūrį į teisę, jis aukščiausia vertybe paskelbia
valstybę.
Taigi teisės ir valstybės santykį normatyvizme galima apibūdinti kaip
totalitarinį (valstybė aukščiau teisės ir jos neribojama, o valstybinė (politinė)
valdžia yra sukoncentruota). Iš tiesų, toks politinis terminas čia visai tinka,
nes jei vertinsime šalutinį valstybės poveikį teisei, tai matysime, kad
politinis režimas teisės - valstybės santykį smarkiai įtakoja, dažnai
nulemdamas kitus jo bruožus ir ypatybes. Be to, politinis režimas, tiesiogiai
veikdamas visuomenės būtį, tiesiogiai veikia ir teisės funkcionavimą bei
vystymąsi. Kaip rašo S.S. Aleksejevas, “autoritarinio režimo sąlygomis teisė
iš viso atlieka gana siauras, sutrauktas funkcijas…iš esmės veikia kaip
“valdžios teisė” - jos įnagis, instrumentas”. Čia teisė faktiškai neveikia,
vietoje jos veikia “įteisinusi savo veiksmus autoritarinė valstybė”,
nereikalinga išvystytos teisės sistemos. Ir teisė praranda savarankišką
reikšmingumą.
Normatyvizmo kritika atskleidžia, kad ši koncepcija nepriekaištinga
tik iš pažiuros, o iš tiesu turi nemažai spragu bei trukumu. Istoriškai
normatyvizmas susikompromitavo fašistiniuose ir komunistiniuose
režimuose. Jo atsisakymas “yra itin svarbus”, kaip rašo E. Kuris, tai “ypač
išryškėja žvelgiant jau iš šių dienų perspektyvos, kai Vakarų politinės ir
teisinės minties socialinis kryptingumas bene visuotinai įvardijamas teisinės
valstybės arba teisės viešpatavimo (rule of law) kategorijomis”.
Tačiau ir dabar toks etatistinis - normatyvistinis požiuris randa savo
šalininku. Juk normatyvistinę teises sampratą palaiko ir tai, kad praktikoje
teisininkai daugiausia dirba su teises normomis, o tai yra jiems pagrindas
teises normas laikyti pagrindiniu lygmeniu. Praktikos atveju teises normos
tebelieka ypatingoje pozicijoje. Štai S.A. Komorovas rašo: “Teise
neegzistuoja be valstybes, ji [teise] yra tiesioginis jos [valstybes] produktas,
…[teise] gimsta iš ypatingos valstybines veiklos - teisekuros procese… teise
yra politikos instrumentas…”. Anot jo:

TEISĖ
kyla iš valstybės
išreiškia valdžioje esančių politinių jėgų valstybinę valią
valstybės saugoma
yra visuomeninių santykių reguliatorius
charakterizuojama: a) formaliu apibrėžtumu,
b) normativiškumu,
c) sistemiškumu, tai yra teisės normų
d) dinamiškumu, bruožai
e) nepersonifikuotumu.
yra visuotinai reišminga ir visuotinai privaloma.

Teisė čia yra su valstybe susijęs juridinis instrumentas. Nors, reikia

pamineti, kad autorius pripažista, jog teise turi riboti valstybę.
Panašiai ir M.I. Baitinas linksta prie normatyvizmo. Tiesa, tai
“šiuolaikinis normatyvizmas”, kuriame stengtąsi ištaisyti praeities klaidas.
Jei anksčiau, anot jo, teisės normos buvo vertinamos kaip vertybės savaime,
tai dabar normatyvizmas tiesiog priima teisę kaip teisės normų visumą, o tai
atskleidžia aiškią, apibrėžtą teisės esmę - teisės kaip valdingo visuomeninių
santykių reguliatoriaus.
 “… [valstybė] yra įstatymų šaltinis, ji
visiems
valstybės nariams nustato - jų
tarpusavio
santykių ir santykių su valstybe
atžvilgiu -
normą, kas yra teisinga ar
neteisinga.”

J.J.
Rousseau

Normatyvizmas - tai plati teisinės minties kryptis: be abejo, ji negali

būti visiškai klaidinga. Galime lengvai įsitikinti teisės ir valstybės ryšių
reikšmingumu teisėkūros ir teisės įgyvendinimo bei priežiūros lygiuose.
 Valstybė yra ypatingai reikšmingas visuomenėje socialinis veiksnys. Ji
pirmiausiai priimama, kaip politologinė sąvoka, bet kartu ji yra ir teisinė
sąvoka, nes tam, kad teisė darytų realų poveikį, būtų socialiai veiksminga ir
išreikštų daugiau nei abstrakčius neprivalomus moralinius pageidavimus, ji
(teisė) privalo ieškoti vidinio vienijimosi su valstybe galimybės, “teisės
institucionalizacija - tai jos socialinio veiksmingumo užtikrinimas”.
Ši institucinė teisės samprata mus ir nukreipia į tą teisės tapsmo,
ontologinio vystymosi momentą, kuriame išryškėja teisės apsijungimo su
valstybe būtinybė, ir kartu ji parodo, kodėl iškyla šis teisės poreikis.
Valstybė įgyja stulbinančią reikšmę teisei tame jos materializavimosi laike,
kai reikia, itvirtinti ir igyvendinti teises normas. Valstybes aktyvumas yra
butina to sąlyga. A. Vaišvila teigia, kad “valstybe užtikrina triadini teises
egzistavimą, garantuoja teises perejimą nuo vieno ontologinio lygio prie
kito…Teises nebutu, jei nevyktu šis ontologinis perejimas…Valstybe tampa
tuo organizaciniu mechanizmu, kuris užtikrina teises kelią nuo teises ideju
iki socialines santvarkos realybes”. Taigi valstybė teisine kategorija tampa
atlikdama dvi fukcijas: 1)teisėkūros ir 2) priežiūros.
Kaip matome, normatyvistai savo teorijos kūrimui turėjo tvirtą
pagrindą. Be abejo, suabsoliutindami valstybės vaidmenį teisei, jie apribojo
pačią teisę, atmete reikšmingus jos bruožus. Tačiau kitų teisės sampratų
kūrėjai (su retomis išimtimis) jokių būdu neneigė valstybės reikšmės.
“Valstybinis nihilizmas ne mažiau pavojingas už teisinį nihilizmą”, - rašė
V.V. Lazarevas. Istorinė patirtis rodo, kad teisės įgyvendinimas be valstybės
būtų neįmanomas. Juk, kaip rašė S.S. Aleksejevas, “Jai [teisei] būdingas
matomas ar nematomas valstybinis komponentas, ją žymi valstybinės
valdžios “pėdsakas”. Daugelis autorių kaip pagrindinius teisės bruožus
iškelia jos: valstybinį valinį, normatyvinį, valdingą - reguliacinį pobūdį, jos
privalomumą ir valstybinio poveikio garantijas, jos neatskiriamumą, nuo
valstybės etc. Šie bruožai dažnai tik kitais žodžiais išreiškia tą patį - dvi jau
anksčiau minėtas valstybės, kaip teisinės sąvokos, funkcijas. Plačiau
atskleistos jos ir parodys teisės santykį su valstybe, bei kiek pagrįstas yra tų
teiginių iškėlimas.
Teisė kaip humanistinė idėja yra bejėgė, bet tam kad ji taptų teisės
norma, visuotinai privalomo elgesio taisykle, prireikia politinės valdžios
organizacijos - valstybės. Visuotinį privalomą “teisei iš šalies įneša valstybės
valia, kuri suteikdama teisės normoms visuotinį vykdymo įsakmumą
atskiria teisę nuo moralės”. Šiuo požiuriu valstybe kuria teisę. Per teisekurą
valstybe tampa institucines teises dalimi. Teisekuros prosese valstybe ir
teise susijungia i vieną.
 Valstybė veikia ir kaip teisės normų vykdymo garantas. Ji iškyla, kai
reikia užtikrinti, kad teisės normos būtų įgyvendintos socialiniuose
santykiuose, virstų teisiniais santykiais. “Teisėje įforminta valia oficialiai
patvirtinama ir užtikrinama valstybės”. Taigi valstybė užtikrina teisės
gyvybingumą. Garantuojant teisės normų įgyvendinimą, valstybė naudoja
savo poveikio priemones, o nevykdant teisės normų reikalavimų, ji gali
panaudoti valstybinę prievartą - atitinkamą sankciją. Tada atrodo, kad šis
privalomumas “yra tik valstybinės valdžios organų savavališkų sprendimų,
valstybės paliepimų, įsakymų ir nurodymų privalomumo pasekmė”. Čia ir
slypi normatyvizmo nuostatos šaknys.
Tai viena teisės - valstybės santykio pusė: valstybės įtaka teisei, bet ši
įtaka nėra absoliuti. Ko gero, nė kiek nemažesnę įtaką daro ir teisė valstybei.
Bet kad tai nustatyti, reikia pirmiau išsiaiškinti kitą požiūrį į teisę, kuris leis
kitaip pažvelgti ir į teisės - valstybės santykį.

Trumpai apibrėžiant normatyvistinį valstybės - teisės santykį:

 “Vis dėlto yra tikrasis įstatymas,
teisingas
protas, - atitinkantis prigimtį,
galiojantis
visiems, nekintamas ir amžinas,
isakmiai
raginantis atlikti pareigas,
draudimais
atgrasantis nuo piktadarysčių.”
Ciceronas

Jau XVIII - XIX a. Vakarų Europoje atgimė dar antikos laikais iškelta
pažiūra, kad pozityvioji teisė turinti atitikti tam tikrą aukštesniąją teisę. Nors
etatizmui ir neturėta alternatyvos, bet teisės moralumo ir teisingumo
klausimas buvo keliamas ir tada, ir prieš tai.
 Žvelgiant iš vertybines sampratos, pagal kurią teises turini ir esmę
sudaro bendražmogiškos idejines vertybes, poziciju,
galima kalbeti apie teises viršenybę valstybei. Teise su savo turiningosiomis
vertybemis apsprendžia valdžios veikimą, todel galima kalbeti apie teises
prioritetinę padeti lyginant su valstybe ir apie teisinę valstybę. Net
viduramžiais teise nebuvo visiškai subordinuota politinei valdžiai - istatymai
ją (valdžią) varže tol, kol nebuvo pakeičiami. Jau tada (XI - XII a.) buvo
pasakyta, kad “yra teisė, turinti didesnę (juridinę) galią už valstybės
sukurtąją.”
Aksiologinį požiūrį atstovauja skirtingos teorijos (pavyzdžiui,
solidarumo, prigimtinės teisės, psichologinė ir kitos), todėl ir aukščiausios
vertybės iškeliamos skirtingos. Bet kas tai bebūtų: dievo valia, įgimtos
žmogaus savybės ar visuomeninė santvarka, bet tai pagrindinė teisės dalis, ir
reali teisė turi orientuotis į šias vertybes. O jei teisė be valstybės turi tvirtą
pagrindą ir todėl yra aukščiau už ją (valstybę), tai valstybe turi buti pajungta
teisei, tapti teisei tarnaujančia jėga.
Bene tipiškiausia ir populiariausia yra prigimtinės teisės teorija.
Prigimtinės teisės teorija sudaro esminį šiuolaikinės demokratinės teisės
sampratos pagrindą. Šios krypties šalininkai teisės viršenybę kildino iš
“prigimtinio įstatymo nesugriaunamumo ir juo besiremiančių individo
subjektinių teisių neatskiriamumo.” M.N. Marčenko pabrėžia tokias
vertybes: teisė turi būti visų ir kiekvieno laisvės priemonė (matas), įstatymai
turi realiai tarnauti tautos ir valstybės interesams, o realizavimas privalo būti
maksimaliai teisingas.
 Todėl valstybė negali savavališkai nustatyti teisės normų ir yra
idėjinio teisės turinio suvaržyta. Taigi čia įmanomas, etatistų požiūriu,
paradoksas: ne visada valstybės priimti įstatymai yra teisiniai. Ir net
išvystyta įstatymų leidimo sistema nėra ženklas, kad įstatymai ir valstybė
atitinka teisės reikalavimus. Tai akivaizdžiai parodo totalitarinių valstybių
pavyzdžiai. Kaip apie tai rašo E. Kūris, įstatymų leidėjai yra viršesni už
pozityviąją teisę ir neprivalo jai paklusti, kadangi patys ją kuria, bet,
kurdami pozityviąją teisę, jie negali nukrypti nuo dieviškosios ar prigimtinės
teisės reikalavimų. Pačios teisės normos tėra teisinių idėjų įsikūnijimas.
Prigimtinė teisė, kylanti iš pačios žmogaus prigimties, yra privaloma
visiems, tačiau nepakankamai pritaikyta konkretiems gyvenimo atvejams ir
tik todėl detalizuojama pozityviojoje teisėje. Ji yra pozityviosios teisės
kriterijus. Taigi teisė ir istoriškai, ir logiškai atsiranda anksčiau už valstybę,
yra viršesne už ją, o valstybe niekada negali pretenduoti i pirminio teises
kurejo vietą. Čia, skirtingai nuo normatyvizmo, teisė nėra tapatinga
įstatymams, o įstatymai tėra “viena iš teisės išraiškos formų.” Įstatymai yra
tik tiek teisinis reiškinys, kiek išreiškia teisę. Neatitinkantis teisės idėjų ir
principų įstatymas teise negali būti, todėl teisė nepriklauso nuo įstatymų
leidėjo valios. Tik teisinis įstatymas gali būti laikomas “oficialia forma
pripažinta, konkretizuota ir ginama teise.” Ir taip atsiranda pozityvioji teisė,
turinti visus objektyviai suprantamus teisės bruožus. Valstybė privalo gerbti
ir saugoti aukščiausias vertybes (pavyzdžiui, prigimtines žmogaus teises).
Taigi istatymas ne todel yra privalomas, kad jis kyla iš valstybes, bet todel,
kad jis yra teisinis ir tokiu budu ateina butent kaip teise. Ne teise yra
valstybinio privalomumo pasekme, o šis privalomumas yra teises pasekme;
pats savaime “istatymas neturi savo nuosavo turinio, skirtingo nuo teises
turinio”, rašo V.S. Nersesianc. Teisės primato iškėlimas įtakoja ir žmogaus
viršenybės prieš valstybę iškėlimą. Buvęs priemone, dabar žmogus tampa
tikslu.
 Be abejo, valstybė yra būtina, kaip įgyvendinanti institucinę teisės
būtį, paverčianti teisę visuotinai privaloma elgesio taisykle, numatančia jos
vykdymą ginančią sankciją. Jei pirmiausia teise pasireiškia žmoniu sąžineje,
tai veliau išreiškiama teises normose ir jos vykdymas prižiurimas valstybes.
Tokiu atveju galima pasakyti, kad “valstybe nesukuria teises, tačiau užtikrina
jos veikimą visomis stadijomis”. Ji teisę išveda ar suformuluoja iš realybes
sąlygu. Bet valstybe ir jos kuriama pozityvioji teise yra vertinamos teisiniu
vertybiu atžvilgiu, todel teise yra valstybes ir jos leidžiamu istatymu tikslas.
Valstybes reikšme ir prasme apsprendžiama tuo, kiek ji nukreipia savo veiklą
i teises reikalavimu igyvendinimą. Bet tai nesupriešina visuomeneje
pavyzdžiui, prigimtines ir pozityviosios teises savaime. Demokratineje
visuomeneje teisiniu ideju (vertybiu) svarbos iškelimas neprieštarauja
pozityviajai teisei, nes šios paskirtis yra jas (vertybes) itvirtinti. Ir todel,
pavyzdžiui, prigimtine teise ir pozityvioji teise gali sudaryti vientisą
socialiniu santykiu reguliavimo sistemą. Vertybinio vertinimo lygiu istatymo
ir valstybes reikšmę lemia ju ryšiai su teise; valstybe ir istatymas privalo buti
teisiniais.
 “Jie tobulins tuos [valstybės]
apmatus,
žiuredami dvieju dalyku: kas
prigimtyje
yra teisinga, gražu, nuosaiku ir
panašiai
ir, antra, kaip visa tai pasireiškia
žmonese.”

Platonas
 Vien kalbant apie teisės prioritetą prieš valstybę, galima kalbėti ir apie
teisinę valstybę. Kaip rašo R.Z. Livščicas, “apsprendžiantis turiningas
teisines valstybes požymis yra valstybes suvaržymas teise”, valstybės
veiklos apribojimas teise, kuris, aišku, nėra tikslas pats savaime, o tik būdas
užkirsti kelią valstybės (valdžios) savivalei. Valstybės apribojimas teise
remiasi tuo, kad teisinėje valstybėje politika ir valdymas turi būti teisės, kaip
teisingumo įsikūnijmo, įgyvendinimo priemonė. Vertybinis požiūris ir buvo
filosofinis teisinės valstybės pagrindas, tai yra praktinio teisės viršenybės
idėjos įgyvendinimo pagrindas.
Atrodo, kad pirmasis teisinę valstybę ir teises viršenybę teoriškai
pagrinde A.V.Dicey. Jis raše: “Anglija yra valdoma pagal teises
viešpatavimo principą”, kuris reiškia, kad yra esminių teisingumo principų,
kurių niekas negali pažeisti, net valstybė. Teisės vystymasis, jos principai,
žmogaus teisės ir laisvės lemia valstybės veikimą ir vystymąsi. Šiuos
principus ginant “teisės viešpatavimas yra priešpriešinamas kiekvienai
valdžios sistemai, kuri remiasi valdžioje esančių žmonių plačiais ir
diskretiškais įgaliojimais, užtikrinamais prievarta”,- rašo A.V. Dicey. Tokių
būdu, piliečiai gali per teisę apsiginti nuo valstybes savivaliavimo. Nors
valstybe yra suvereni, bet prievartos taikymas joje paremtas teise, o tai daro
neimanoma savivalę. “Teisineje valstybeje neturi buti jegos sąvokos, o
prievartos sąvoka turi buti interpretuojama kaip teisine prievarta, kuri
igyvendinama istatymu nustatytomis formomis ir proceduromis.” Aišku,
valstybės apribojimas teise nepadaro asmens laisvės absoliučia. Ją irgi riboja
teise (kitu žmoniu teises ir interesai). Valstybe ir asmuo tampa abipusiai
atsakingais.
Nepaisant teisinės valstybės specifikos, ji yra ir lieka valstybe.
Suverenitete pasireiškia politinė jos prigimtis, ji turi specialų valdymo
aparatą ir teisinių priemonių sistemą, taigi valstybė neištirpsta visuomenėje.
Bet, iš kitos pusės, jos ypatingumas parodo pagrindines veiklos kryptis - 1)
žmogaus, kaip svarbesnio už valstybę ir visuomenę, teisių įtvirtinimas ir
gynimas ir 2) valdžių atskyrimas, užtikrinantis demokratiją.
Žmogaus teises ir laisves iškyla kaip pagrindine vertybe, jos yra
aukščiau už kitus visuomeninius ar valstybinius sprendimus, yra
neatskiriamos nuo žmogaus ir ne iš valstybes gautos. Neprieštaringumo
žmogaus teisems reikalavimas valstybes teisekurą padaro pavaldžia teisei,
teisingumui ir dorovei, pozityviąją teisę - žmogaus teisiu saugotoja, valstybę
- žmogaus teisiu ir laisviu apsaugos teisine organizacija. Kaip rašo A.
Vaišvila, butent “butinybe padidinti žmogaus teisiu apsaugą pašaukia i
pozityviosios teises leksiką tokias sąvokas kaip teisinis istatymas, teisine
valstybe, teisine tvarka ir kitas”. Ir jei teisinė valstybė reikalauja įtvirtinti
įstatymo viršenybę, kaip rašo A.B. Vengerovas, kad “teisinėje valstybėje
realizuojamas pagrindinis valstybiškai organizuotos visuomenės imperatyvas
“įstatymo valdžia”, tai įstatymas suprantamas tik kaip objektyvios, nuo
valstybės nepriklausomos, vertybės, garantija, apsauganti nuo valstybės
savivalės. Valdžia save apriboja ne savo pačios leidžiamais istatymais, o
šiomis vertybemis; ir tik šiuo budu valstybe tampa valdoma teises. Juk
valstybes ir teises uždavinys yra reguliuoti visuomeninius santykius, derinti
priešingus interesus. Jei pripažistamas teises viešpatavimas, o visuomeniniai
santykiai grindžiami ne jega, o teise, tai tokia tvarka bus kompromisu tvarka.
Tada jei teise - socialinio kompromiso priemone, tai valstybe - jo siekianti
organizacija. “Teise…turetu virsti visuomenes savivaldos ir socialines
inžinerijos priemone…socialiniu institutu, vienijančiu valstybę ir civilizuotą
pilietinę visuomenę…ir suteikiančiu pastarajai autonomijos galimybę.”
Valdžiu atskyrimas vel nukreiptas prieš piktnaudžiavimą teise. Teises
ir valstybes vystymosi procese susiformavo tam tikros taisykles ir
proceduros teisekuros ir jos atitikimo teisei kontrolei. Teisines valstybes
formavimasis atspindi perejimą nuo nedemokratiniu sistemu prie pilietines
visuomenes, prie teises viršenybes, prie demokratijos.
Kodėl reikia kalbėti apie teisinę valstybę, kalbant apie teisės ir
valstybės santykį? Nes kaip tik teisinėje valstybėje teisės ir valstybės
santykis gali būti pozityvus. Žinoma, teisinė valstybė yra greičiau idealas,
nei realybė, greičiau procesas, nei greitai tam tikrais pakeitimais pasiekiamas
taškas, bet kartu ji gali būti esminis teisės ir valstybės santykio problemos
sprendimas. Kaip rašo S.S. Aleksejevas, teisinės valstybės ribose teisė
valstybei suteikia “civilizuotumo bruožų”, ją ijungia i demokratines
valstybes instituciju sistemą ir taip panaikina ar bent jau sumažina
negatyvius valdžios esybes pasireiškimus.
 Etatizmas vertybiniam požiuriui priekaištavo del jo pernelyg
moralinio pobudžio. Teises etinis - dorovinis kruvis, jo manymu, panaikina
pačią teisę. Morale etatistams tera romantika ir poezija, nes “valstybes
prievarta labiau pasitikima negu savanorišku žmogaus pasidavimu teises
imperatyvams”. O juk, normatyvizmo požiuriu, aukšti abstraktus moraliniai
idealai, kad ir kokie reikšmingi jie butu, negali veikti kaip teisingumo
(teisetumo) kriterijai, nes humaniškumo, demokratiškumo ir teisingumo
lygio neimanoma objektyviai ivertinti. Taigi taip i teisę vietoje valstybes
ateina subjektyvios nuomones. Bet vertybinio požiurio atstovai, iškeldami
ideologini teises elementą, pasiulo kriteriju teisinei istatymu ir valstybes
vertei nustatyti. Tada teise ir dorove suvokiamos, “kaip du skirtingi tos
pačios pagarbos žmogaus teisems semantiniai lygiai”. Aišku, tam rekalingas
tam tikras moralinis visuomenės subrendimas, o be jo dorovės kriterijus
nebus objektyvus ir liks vienintelis būdas visuomenei socializuoti - valstybės
prievarta, jos vykdomas teisių siaurinimas ir smulkmeniškas
reglamentavimas. Iš kitos pusės, demokratijos plėtra - valstybės
smulkmeniškų paliepimų mažėjimas ir leidimas piliečiams ar jų bendrijoms
tvarkytis savarankiškai - yra tiesiogiai susiję su teisės vystymusi ir
tobulinimu. Tačiau pačių vertybių ir asmens teisių į tas vertybes
sutapatinimas yra teisės ontologizavimas. Tada žmogaus teisės kildinamos
ne iš visuomenės, o iš gamtos, taigi atskiriamos nuo pareigų. Bet taip teisė
atsiskiria ne tik nuo valstybės ar visuomenės, bet ir nuo savo istorinio
tapsmo, ir net nuo mokslinio suvokimo, tampa duotybe. Todėl šios vertybės
yra ne absoliučios, o tik būtinos individui ir visuomenei vystytis, tai - teisės,
susijusios su pareigomis.
M.I. Baitinas priekaištauja vertybinei sampratai, nes, jo požiuriu, ši
pernelyg nutolusi nuo ištaku - prigimtines teises teorijos, ir todel pati teise
čia prarado būtiną apibrėžtą poziciją - tampa beforme. Teisė negali egzistuoti
be savo institucinės išraiškos, o griežtas teisės ir įstatymo atskyrimas veda į
jų supriešinimą. Bet iš esmės, kaip jau buvo minėta, teisės ir įstatymo
atskyrimas, aksiologiniu požiūriu, nėra valstybės atmetimas. Tai tik teisės ir
savivalės atribojimas bei supriešinimas. Skirdami įstatymą nuo teisės, kartu
pripažįstame, kad egzistuoja objektyvios vertybės, nepriklausančios nuo
valstybės. Teisinėje valstybėje teisė neatskiriama nuo valstybės ir jos
politikos. Jei ši yra demokratiška ir humaniška, vykdoma tautos ir jos pačios
interesais, tai valdymas gali remtis teise. O jei neatitinka šių rekalavimų, tai
negali remtis teise, tik įstatymu (kuris ne visada yra teisinis).
Kitas aspektas yra tas, kad žvelgiant i teisę iš šiu vertybiniu poziciju,
kartais niveliuojasi valstybes vaidmuo. Teises prioriteto iškelimas ir plati jos
reikšme užtemdo valstybę, jos didelę reikšmę teises ontologinio vystymosi
procese. Bet realiai valstybes valdžios apribojimas valstybę padaro
demokratine, ir tada ji ne tiek ištirpsta teiseje, kiek igauna naują kokybę.
Tada demokratijai butina teise platesne prasme, nei tiesiog valstybes
nustatytu teises normu visuma. Anot S. Vansevičiaus, kad demokratija ir
laisvė nevirstų savivaliavimu, reikalingos “adekvačios teisės formos,
užtikrinančios apribojimus, valstybinės valdžios sutvarkymą, būtiną
savivaldos erdvę, teisiškai reikšmingą tautos valios pasireiškimą ir kartu
užkirstą kelią griaunantiems procesams, minios savivalei, prievartai ir
panašiai”.
Normatyvistai kritikavo vertybinį požiūrį daugiausiai dėl to, kad jų
manymu, teisė negali lygiavertiškai konkuruoti su valstybe, nes tėra jos
pasekmė ir įrankis. Aksiologinės krypties šalininkai negali sutikti su tokiu
siauru teisės traktavimu. Teisė gali būti valdymo ir politikos priemone tik
savo demokratinio teisingo pagrindo dėka, ir tik tada, jei valstybė atitinka
prigimtinės teisės reikalavimus. Teisė dargi egzistuoja ir vystosi prieštaroje
su valstybe. Tarp jų gali būti nesutarimų ir neatitikimų. Nors ir glaudžiai
tarpusavyje susijusios, teisė ir valstybė tam tikra prasme gali būti laikomos
priešingybėmis (bet sąlyginai: nereikia pamiršti, kad jos civilizuotoje
demokratinėje visuomenėje nebūtinai supriešinamos, o veikia išvien ir
sudaro vienybę). Priešingos jos ta prasme, kad realiai jų pozicijos
nevisuomet sutampa, ir jei valstybė siekia išsiveržti iš teisinių ribų, tai teisė
siekia valstybę tam tikru laipsniu suvaržyti. Teisė, “kaip civilizacijos ir
kultūros reiškinys, formuojasi bei vystosi tik iki tol, kol pagal demokratijos
principus riboja valstybinę valdžią.” Todėl teisė tampa galingu demokratiniu,
antitotalitariniu veiksniu. Taip žvelgiant į teisės - valstybės problemą, teisė
kyla ne tiek iš valstybės, kiek iš priešingos jai srities. Valstybė tampa ne tik
formuojančia ir garantuojančia teisę jega, kam pritaria normatyvistai, bet ir
tam tikru veiksniu, iššaukiančiu būtinybę kito, be valstybės, socialinio
reguliatoriaus. Na, o teisė čia tampa pagrindiniu veiksniu, galinčiu apriboti
valstybę ir jos savivalę.
Ko gero, šiais laikais, kai Vakarų teisinės minties kryptingumas “bene
visuotinai įvardijamas teisinės valstybės arba teisės viešpatavimo
kategorijomis”, nedaug terasime griežtai kritikuojančių vertybinę sampratą
ir, tuo labiau, iš jos kylančią teisines valstybes teoriją.
 “Neverta davinėti nurodymų
nepriekaištingai išauklėtiems
žmonėms.
Daugeliu atveju jie ir patys lengvai
supras, kokie įstatymai čia
reikalingi.”

Platonas

Aišku, kad vertybinis požiuris iškelia milžinišką teises reikšmę,

kartais net valstybę “ištirpindamas” teiseje. Be abejo, tam tureta svariu
priežasčių.
Valstybės įtaka teisei ir teisėkūros, ir priežiūros sferoje negali būti
suabsoliutinama, tokiu būdu suprantant ją siaurai - etatistiškai.
Jei teisės veikimą užtikrina valstybė, tai šis klausimas turi du
aspektus. Iš vienos pusės, pozityvioji teisė, kaip valstybės darinys,
užtikrinama valstybės paramos ir gynimo, ir todėl šis garantavimas gali būti
suprantamas kaip valstybės savarankiškas sprendimas. Bet iš kitos pusės, šis
garantavimas valstybės leidžiamai teisei (pozityviajai teisei) suteikiamas tik
dėl teisinės jos prigimties, todėl “privalomumas - teisės pasekmė”. Teisės
objektyvios savybės, jos iškeliamos vertybės, nepriklauso nuo įstatymų
leidėjo (valstybės). Valstybės įtaka teisei neabsoliuti, teisė tam tikra prasme
yra savarankiškas ir nepriklausomas reiškinys, turintis savų dėsningumų. Jos
privalomumas (besiremiantis tomis pačiomis objektyviomis teisės
savybėmis) priklauso ir nuo įstatymų leidėjo valios (kuris oficialia valdinga
forma teisėkūros procese išreiškia teisės reikalavimus), ir nuo kitų
aplinkybių - “sociumo išsivystymo lygio, prielaidų teisinių įstatymų
atsiradimui ir veikimui būvimo ir kitų”. “Valstybė negali panaudoti teisės
prieš jos tikrąją paskirtį.” Yra valstybės poveikio teisei ribos: visų pirma,
kaip jau sakyta, pačios teisės savitumas, pavyzdžiui, jos reguliacinis
potencialas. Ir pati valstybė turi savo galimybių ribas, jos ir jos institucijų
galimybės užtikrinti teisės veikimą konkrečiomis sąlygomis irgi apriboja
valstybes poveiki teisei. Valstybes pagrindinis uždavinys yra suteikti teisei
ypatingą kokybę, o tada ji ima veikti pati savarankiškai, ir jos veikimas gali
buti nukreiptas taip pat prieš valstybę (valdžią). Valstybe ne kuria (formuoja)
teisę, o tik “užbaigia teisekuros procesą, suteikdama teisei tam tikras
juridines formas” - tai yra, valstybė kuria teisę tik instituciniu lygiu ir
pirmine teisės priežastimi laikoma negali būti. Valstybė yra išimtinė
įstatymų kūrėja, bet ne teisės, kuri su įstatymu gali ir nesutapti. Be to, jei
valstybė atsiranda tam, kad palaikytų tvarką visuomenėje, tai teisė kuria tam
teisinius mechanizmus. Visuomenėje teisė - tai valstybinis socialinių
santykių reguliatorius, bet valstybės veikla demokratinėje visuomenėje yra
teisinio pobūdžio.
Taigi, kaip motome, egzistuoja ir atgalinis valstybės - teisės ryšys. Ne
vien valstybė įtakoja teisę. Dar daugiau, valstybei teisė reikalinga ne mažiau
kaip teisei valstybė. O anot V.V. Lazerevo, teisės įtaka valstybei pasireiškia
dviejuose dalykuose: valstybės vidinėje organizacijoje ir jos veikloje. Teisė
demokratinėje sistemoje tampa ne tiesiog valstybės priedu (ar dar blogiau -
įrankiu), bet ji gali tapti reikšmingu valstybę apribojančiu veiksniu.
Jau tam, kad valstybė egzistuotų kaip organizacija, reikalinga teisė.
Teisė garantuoja valstybės stabilumą, jos organizavimo racionalumą ir
pačios sistemos veiklos efektyvumą. Teise valstybei suteikia civilizuotą
demokratinę formą, šiuolaikiškumą. “Valstybingumas nesuvokiamas be
teises arba už teises”, todėl teisė valstybę daro pilnaverte.
Teisė formuoja valstybės vidinę struktūrą, vidinius valstybės
organizavimo santykius, jos mechanizmo dalių santykius. Taip padedant
teisei, įtvirtinama valstybės vidinė organizacija, jos forma, valdymo
mechanizmai ir jų sandara, valstybinių organų ir pareigūnų statusas ir
kompetencija, valdžios padalijmo principai, būtini institutai, pačios
valstybės ir jos mechanizmo dalių vieta, vaidmuo ir funkcijos, sąveika su
kitomis institucijomis ir gyventojais. Savo veiklos reglamentacijai valstybė
irgi kuria teisę.
Teisės įtaka vidinei valstybės struktūrai garantuoja stabilumą,
sukurdama valdžios padalijmą, neleisdama sukoncentruoti valstybinės
valdžios vienose rankose. Ir tada “valstybinių struktūrų santykiai teisiškai
sureguliuojami, virsta teisiniais santykiais”.
Taigi teisė atlieka nemenką vaidmenį valstybės atsiradime, vystymesi
ir tobulėjime. Teisė tampa esminiu valstybinės visuomenės organizacijos
bruožu, leidžiančiu žmonems ne “susiorganizuoti” i valstybę, o “sukurti”
valstybę.
Kitas teisės poveikio aspektas yra tas, kad valstybė būtent per teisę
vykdo savo tikslus ir uždavinius, politiką, nustato visuomeninę tvarką,
individo padėtį. “Teisės reikšmė valstybėje pareina…nuo to, kaip valstybės
valdžia vykdo savo uždavinius, kaip ji valdo”, rašo P. Leonas. Kaip jau buvo
sakyta, demokratinė valstybė veikia per teisę ir teisinėmis priemonėmis.
Totalitarinė valstybė gali valdyti remdamasi prievarta, o demokratinė -
socialinius procesus įtakoja per teisę. Paradoksalu, bet atsisakymas nuo
teisės naudojimo valstybinę valdžią tik susilpnina ir atveda prie jos
nuvertimo bei valstybinės santvarkos pasikeitimo. Valstybė negali veikti už
teisės ribų ir be teisės. Teisė yra būtina valstybinės veiklos pusė, savybė, nes
teisė nepakeičiama socialinių santykių reguliavimo sferoje, o jos
panaudojimo būtinybė kyla ne vien iš valstybės. Valstybė negali atmesti
teisės, nekenkdama visuomenei. Atsisakymas nuo teisės sukelia “rimtas
ekonomines, politines ir dorovines pasekmes”,- rašo V.V. Lazarevas. Teise
nesiremianti valstybė yra gilios krizės apimtos visuomenės požymis. Taigi
teisė įtvirtina ir įteisina valstybės veiklą, kartu nustatydama jos ribas,
galimybes, kontroliuoja valstybės veiklos teisėtumą, atitikimą visuotinai
priimtiems standartams. Pavyzdžiui, V.V. Lazarevas išskiria septynias teisės
poveikio valstybei kryptis.
Tai ir teisės veikimas per atskirus asmenis - valstybė piliečius veikia
per teisę ir jos ribose, o piliečiai valstybę veikia irgi per teisę. Jei valstybes ir
individo satykyje nera teises, tada jis verčiamas valstybės sraigteliu ir
priverstas tarnauti valstybei. Žmogus yra priemonė, o valstybė - tikslas.
Teisė į valstybės ir atskiro individo santykį įneša kitokį pobūdį: šis santykis
visiškai apsiverčia, ir žmogus tampa tikslu, o valstybe - priemone, jam
tarnaujančia. Šiuo požiuriu teises verte nulemta jos ryšio su valstybe tiek,
kiek pati valstybe tarnauja žmogui. Teise apriboja valstybes veiklą, ypač
žmogaus asmeninio gyvenimo srityje. Bet teise ir legalizuoja valstybes
veiklą, taigi ir valstybinio poveikio priemones (prievartą), kurioms suteikia
teisinę formą, tai jau buvo mineta. Bet koks prievartos panaudojimas,
nesurištas su teise, yra valstybes neteiseto veikimo pavyzdys. Galimybę
valstybes veiklą kontroliuoti velgi suteikia teise, kurdama prielaidas abipusei
valstybes ir visuomenes atsakomybei. Teise valstybei tampa vienintele
bendra “kalba” su visuomene ar atskiromis jos grupemis (pavyzdžiui, V.V.
Lazarevas išskiria tautines), o taip pat su “ kitomis valstybemis ir apskritai
pasauline bendrija”.
Reikia pridurti, kad teisės vaidmuo demokratinėje valstybėje tik
stiprėja. Bene visuotiniu idealu tampa teisinė valstybė, apribota, “surišta”
teisės. Kaip rašo V.V. Lazarevas, “Tik būdama teisės apribota, valstybė gali
veikti “laisvai”. O taip pat, - kuo labiau teisė atspindi visuomeninio
vystymosi reikalavimus, tuo labiau ji suriša valstybę”.
 “…labiausiai ir aukščiausiojo gėrio
siekia
ta bendrija, kuri yra visų
svarbiausioji ir
apima visas kitas; ši bendrija ir
vadinama
valstybe…”

Aristotelis

Sociologinė kryptis yra viena iš pagrindinių XX a. teisės krypčių. Ji

ypač paplito JAV. Šis požiuris i teisę taip pat itakojo teisines valstybes
teorijos vystymąsi, nes teisę pripilde socialinio turinio ir irode, kad
visuomeneje teise yra pusiausvyrą atstatanti jega.
Jei remsimės sociologiniu teisės supratimu, kur teisė suprantama kaip
visuomenėje realiai susiklostę santykiai, tai teisė ir valstybė yra viename
lygyje. Teisė formuojasi ir per valstybę, ir per visuomenėje besiklostančius
santykius. Todėl teisė nėra nulemta valstybės (nes formuojasi ir šalia jos), o
valstybė nesuvaržyta teisės (nes teisė formuojasi ir per valstybę). Teisė nėra
grynai valstybinis fenomenas, ji yra “socialinė”. Visuomenėje yra daugybė
socialinių junginių, kurie turi savo teisę, todėl ir teisė yra nevienalytė. Šiuo
požiūriu, teisė, išskyrus nedidelę dalį, ne pačios valstybės kuriama, o
pasirenkama iš atskiruose socialiniuose santykiuose susiformavusios. Teisė
“gyvuoja ir veikia ne tiktai valstybėje ir ne tiktai valstybėje gimsta”. Prieš
valstybės užtikrinimą teisė yra socialinė teisė, kuri nuo valstybinės skiriasi
tik paliepimų griežtumu ir garantavimo priemonėmis. Kiekviena
organizacija turi savo faktinę tvarką, taigi ir savo teisę, kuri egzistuoja šalia
valstybės. Valstybės pasirenkama teisė apsaugoma ypatingai, nes valstybė
yra viešpataujantis socialinis junginys, tačiau kartu ir antrinis. Įsikūrus
valstybei, tam tikra socialinės teisės dalis yra suvalstybinama ir tampa
privaloma žemesniems junginiams. Valstybė tampa teisės poveikio būdu, ir
atskiri socialiniai junginiai, norėdami ją paveikti, siekia valstybinės valdžios.
“Kova dėl valdžios visuomet yra kova už teisę”, - rašo M.Romeris. Teisė
kuriama tarpusavy kovojančių interesų. Bet socialinė teisė, jei tik ji
neprieštarauja valstybei ar liečia valstybės nereglamentuojamus santykius,
gali laisvai kartu veikti, nesutikdama valstybės prieštaravimų.
Taigi įstatymų formavimasis - tai tik vėlyvoji teisės vystymosi stadija.
Įstatymų leidėjas ne sukuria, o atranda teisės normą, kai ji jau būna
įsigaliojusi žmonių santykiuose, todėl ir teisė yra ne vien tai, ką valstybė
įtvirtina įstatymuose, bet tai, kas socialinių santykių praktikoje susiklosto.
Teisė čia ir yra ypatinga pačių socialinių santykių savybė. O ir patys
įstatymai tik tiek teisės požiūriu naudingi, kiek yra įgyvendinami, kiek
veikia teisinius santykius, nes teisė yra ne tai, kas valstybės buvo sugalvota,
o tai, kas realybėje gavosi. Teisiniai santykiai ne tik yra pirminė medžiaga,
bet ir vienintelė terpė, kurioje teisė realiai veikia; taip suprantama teisė
vadinama “gyvąja teise”, nes, anot jos šalininkų, valstybės įtvirtinamų teisės
normų visuma tėra negyvybinga abstrakcija, jei neįvertinami visuomeniniai
santykiai. Todėl valstybės kuriama teisė (įstatymai) ir besiformuojanti
santykiuose teisė gali skirtis. Įstatymų tekstuose teisė negali pilnai
atsiskleisti. Teisė yra ir normų visuma, ir jų faktinė realizacija, ir tam tikra
tvarka, bet pirmenybė teikiama būtent visuomenėje susiklosčiusiai tvarkai,
žmoniu abipuses pagarbos ir apsikeitimo paslaugomis santykiams.
Sociologinė kryptis, iškelianti visuomenės vaidmenį kuriant teisę,
kartu parodo siekį, decentralizuojant valdymą, silpninti imperatyvinį
valstybės vaidmenį ir apriboti jos kišimąsi į socialinius santykius. Čia net
teismai tampa ne valstybės, o visuomenės institucija. Mat jei teisė yra ne
taisyklė, o konkretus sprendimas, tai teisėkūroje iškeliamas ne valstybės, o
teismų vaidmuo. Teisė suteikia visuomenei savarankiškumo galimybę ir
kartu, vienija ją su valstybe. Todėl ši teorija aiškiai yra demokratinio,
antitotalitarinio pobūdžio.

Sociologinės teisės sampratos teorija reikalauja aukšto visuomenės

kultūros (ir teisinės kultūros) lygio. Stiprūs savivaldos ir savireguliacijos
mechanizmai neįmanomi be išvystytos teisės. O jei nenustatomas protingas
santykis su valstybe, tai visuomenei iškyla dezorganizacijos pavojus.
Perdėtas sociologinio prado sureikšminimas pasireiškia, kai teise vadinami ir
tokie socialiai reikšmingo elgesio veiksniai, kurių normatyvinis turinys yra
abejotinas. Bet šie trūkumai kyla ne tiek iš pačios teorijos, kiek iš galimo jos
iškreipimo. O štai kokius sociologinės krypties trūkumus iškelia M.I.
Baitinas.
Anot jo, teisė - ne pati subjektų veikla, bet ypatingas šios veiklos
reguliatorius. Ši veikla gali būti ir teisę pažeidžianti, todėl negalima tapatinti
tvarkos su normatyviniu reguliavimu, ji pati yra teisinio reguliavimo
objektas. Teisė negali būti vienu metu ir reikalavimas, ir esamybė. Faktinė
santykių tvarka - teisė negali reguliuoti tos pačios tvarkos, nes čia susilieja
tai, kas reguliuojama, su tuo, kas tai daro. Iš kitos pusės, sociologinio
požiūrio atstovams teisė yra ne tiek visuomeninė veikla, kiek ypatingas jos
pobūdis ir “esminė socialinio bendravimo funkcija”. Be abejo, taip
suprantama teisė ne tik gali būti, bet ir yra prieštaringa, nes skirtingų
socialinių grupių tikslai ir iš jų solidarumo sąmonėje kylantys teisiniai
imperatyvai gali susikirsti. Bet tokia “socialinė” teisė negali būti verčiama ir
neverčiama pozityviąja teise. Kadangi socialine teise nera vieninga, o
valstybei reikia vieningos teises, tai valstybe, iš karto susidurusi su
egzistuojančia socialine tvarka, pasirenka iš visuomeninių santykių terpės
tas normas, kurias ji mano suvalstybinti. Ir pati valstybės organizacija
priklauso nuo bendrų interesų, jungiančių žmones į vieną socialinę grupę,
valstybę.
Dar sakoma, kad teisės normos nesukuria teisinių santykių, jie kyla iš
realių visuomeninių santykių, bet teisiniais jie tampa ne patys savaime, o per
teisę, nors tai ir nesumažina teisinių santykių, kaip teisės realizacijos sferos,
reikšmės. Tačiau teisė niekada nebuvo “valstybės monopolinis kūrinys”, ir
anot sociologinės krypties atstovų, ji lydi visus socialinius santykius. Taigi,
nors šiuos santykius teisiniais padaro sureguliavimas teisės normomis, tačiau
pačias teisės normas valstybė paima iš tų pačių santykių. Valstybė niekada
neateina į teisiškai sterilią aplinką, nes ten, kur kuriasi valstybė, jau yra
visuomenė ir visuomeniniai santykiai, taigi ir teisė.
Normatyvistinio požiurio atstovai, kuriu teorijos labiausiai kertasi su
kitomis, sociologinei teises sampratai primeta ir dar vieną, mažai tiketiną
trukumą. Anot ju, jei teise yra faktiniai santykiai, tai bet kokie valdžios,
kuriančios jai patogią santykiu tvarką, veiksmai gali buti laikomi teise. Iš
tiesu, sociologinio požiurio atstovams, kaip jau mineta, teise nera
valdančiųjų laisvai ir vienvaldiškai nustatyta, valstybę smarkiai įtakoja
visuomenė. O pati teisė kuriama visuomeniniuose santykiuose, kurie vyksta
taip pat ir nepriklausomai nuo politinių santykių.
 Aišku, kad normatyvizmas sureikšmina valstybės, o aksiologinis
požiūris - teisės vaidmenį; skirtingai nuo jų, sociologinis požiūris pripažįsta
abipusę teisės ir valstybės įtaką ir kartu tam tikrą šių reiškinių
savarankiškumą.
Nuo savo atsiradimo valstybė ir teisė tarpusavy yra susiję, reikalingos
viena kitos, sąlygojančios vieną kitą, jos kartu veikia ir vystosi ir todel
atskiras ju veikimas neimanomas. Šiame ryšyje ir teise, ir valstybe yra
vertingos. Anot N.I. Matuzovo, ju vienovę “išreiškia ju kilme, tipologija,
ekonominis, kulturinis ir kitoks determinuotumas, istorinio likimo
bendrumas; tai, kad jos pasireiškia kaip socialinio reguliavimo ir tvarkos
ivedimo priemones, akumuliuoja ir balansuoja bendrus ir individualius
interesus, garantuoja asmens teises”. Todėl kai kurie autoriai net teigia, kad
ne tik neįmanoma, bet ir beprasmiška svarstyti, kas pirmiau ir kas svarbiau -
valstybė ar teisė. Tokiu požiūriu, šio klausimo kėlimas tik išduoda išankstinį
nusistatymą, o valstybė ir teisė sudaro vienovę: viena kitą lemia ir viena kitą
apima. Tarp jų nėra griežtai apibrėžto priežastinio ryšio, jas sieja gilesnė
abipusė priklausomybė, todėl jos neįmanomos viena be kitos. Valstybė ne
sukuria teisę, bet, iš vienos pusės, kaip rašo V.V. Lazarevas, yra “jai pajungta
jėga, o iš kitos - galinga teisės galią, jos potencialą visuomeninėje sistemoje
palaikanti ir sustiprinanti priemonė”.
Visgi valstybė ir teisė lieka gana atskirais reiškiniais. Kiekvienas jų
turi savo tikslus ir metodus. Todėl veikdami kartu, jie nesusilieja, o tai
neleidžia valstybės ir teisės sutapatinti. Nors jų vystymasis yra vieningas
procesas, bet jau jis nulemia jų skirtumus. Be to, valstybė ir teisė gali veikti
priešingomis kryptimis.
Valstybė naudojasi teise, siekdama savo politinių tikslų. Tačiau
valstybės vaidmens negalima suabsoliutinti. Valstybė gali teisę panaudoti
visuomeninių procesų reguliavimui tik tiek, kiek teisė tai leidžia. Todėl
galima sakyti, kad teisė yra tam tikru laipsniu nepriklausoma nuo valstybės.
Ji turi savo dėsningumus ir principus. Nors pozityviosios teisės, kaip
institucinio darinio, egzistavimas tiesiogiai priklauso nuo valstybės, bet, kaip
jau minėta, valstybė nėra vienintelė teisę kurianti jėga. Čia jos veikimas yra
gana apibrėžtas. Kaip rašo S. Vansevičius, “teisėkūra pradedama, kai
visuomenės poreikiai nusistovi, pribręsta reikalas išleisti naujas normas”, bet
ir tada valstybė į šį procesą įsikiša tik tam tikrose stadijose. Teisėkūros
procesas gali veikti dvejomis kryptimis. Valstybė arba pati, numačiusi tam
tikrų santykių reglamentavimo poreikį, nustato teisės normas, arba
sankcionuoja jau veikiančias normas. Ji taip pat gali perduoti šią teisę kitoms
organizacijoms. Teisekura nereiškia jokio tiesioginio “valdymo”, ji tik
apjungia visuomeninio gyvenimo reikalavimus su aktyvia kurybinga igaliotu
organu veikla. Nors ir galima pasakyti, kad valstybe tam tikra prasme valdo
teisinę visuomenes sferą, bet “jei ir galima teisę laikyti valstybes
instrumentu, tai tik su sąlyga, kad ir valstybe tuo pačiu lygiu yra teisės
instrumentas”.
Iš kitos pusės, nors teisės vaidmuo valstybės organizacijoje ir veikloje
yra svarbus, bet tai, kad valstybės leidžiami įstatymai ne visada atitinka teisę
o kartais į įstatymą įvedama savivalė, parodo kad valstybė irgi turi santykinį
savarankiškumą. Anot V.V. Lazerevo, valstybės “paprastas santykinis
savarankiškumas - natūralus reiškinys”, o sąmoningas teises ignoravimas yra
jau per didelis savarankiškumas.
 “Lietuvių tauta…siekdama atviros,
teisingos, darnios pilietinės
visuomenės
ir teisinės valstybės…”

Lietuvos Respublikos
Konstitucija

Konstitucinis Lietuvos pasiryžimas kurti teisinę valstybę turetu buti

lydimas daugelio teoriniu teises klausimu, kurie šiuo atveju igyja plačią
praktinę reikšmę, svarstymo ir sprendimo. Deja, atrodo, kad daugelis
klausimu paliekami be atsakymu, ir net teisines sistemos reforma, kuri,
atrodo, turetu liudyti apie visuomenes poreiki tvarkytis pagal naujas
vertybes, apie teises sampratos pasikeitimą, iš tiesu vykdoma be esminiu
teisines sampratos pasikeitimu.
Teisės samprata šiandien Lietuvoje beveik nesiskiria nuo Tarybų
Sąjungos kažkada mums primestos. Taip atsitiko, nes žmonių teisinė
sąmonė, kuriai teko labai greitai persiorientuoti, vis dar skeptiškai vertina
daugelį tuometinės ideologijos neigtų vertybių. Vis dar sunku “priimti
nuostatą, jog yra viršesnė ir labiau privaloma teisė, nei valstybės sukurtoji”,
ir dar šiandien dažnai teisininku teigiama, kad teise - viso labo istatymu
paversta valstybes valia. Normatyvizmas, dar neseniai Lietuvoje buvęs
vienitele teises samprata, dabar demokratejimo procese jau užleidžia savo
vietą. Kartu su juo pirmaujančią poziciją praranda ir valstybe. Iškilusi
individo reikšme pareikalavo ir teises viršenybes. Pozityvioji teise
palenkiama žmogaus teisiu saugai, taip atsisakoma nuo istatymo ir teises
tapatinimo, nuo etatizmo. Iš kitos puses, normatyvizmas dar nevisiškai
išstumtas. Nors Lietuva ir orientuojasi i Vakaru valstybes, kurios yra
pripažintos demokratinemis ir kuriose ši samprata laikoma ne tik abejotina,
bet dažnai ir klaidinga, tačiau įvekti normatyvistinę sampratą - tai ne tik
pripažinti jos neperspektyvumą, bet ir įveiktį ją “determinavusį bei
palaikantį bendrosios kultūros tipą, kurį apibūdina nepakankamas
visuomenės gebėjimas naudotis teise be smulkmeniško valstybinės valdžios
nurodinėjimo, be intensyvios išorinės priežiūros bei prievartos”. Kol
visuomenė nepasiekė tokio kultūros lygio, tol jai yra būtinos etatistinės
socializavimo priemonės, ir tol neįmanomas perėjimas prie kokybiškai kitos
teisės sampratos ir kito požiūrio į valstybės ir teisės santykį. Štai kodėl tokia
teisinė reforma, kuri vykdoma Lietuvoje, negali iš esmės pakeisti šių dalykų.
Ji pati, kildama iš vis dar normatyvistinės teisinės sąmonės, tampa ribota,
teisinės valstybės sąvoka irgi tampa ribota. Bet kokia reforma reikalinga
teisinės sąmonės pokyčių.
Galų gale, kyla klausimas, ar iš viso tikslinga keisti visą teisės
tradiciją, o ir kokią turėtume kurti, kieno pavyzdžiu remtis? Mūsų sąmonėje
ir mūsų teisės teorijoje įsigalėjęs vienas požiūris. Jis nėra neabejotinas, bet
juk visos sampratos pasikeitimas yra didžiulis teisinės sąmonės lūžis. Mūsų
teisės raidą stabdė dabar atmesti ideologiniai Tarybų Sąjungos pagrindai, bet
kopijuodami Vakarų teisinės sistemos bruožus, mes dar nesukursime Vakarų
standartus atitinkančios teisės. Dėl kitokios teisės sampratos Lietuvos teisės
teorija nepajėgia “adekvačiai suvokti net jau turimą Vakaru teisini
patyrimą”, todėl svetimos teisės kopijavimas virsta daugiausia neesminių
dalykų perėmimu. Valstybei reikalinga autentiška savo visuomenės teisė,
“nulemta šios visuomenės gyvenimo būdo, jos tautinio charakterio ir
istorinės patirties”. Aišku, jau šių klausimų svarstymas rodo, kad dabartinė
teisės tradicija Lietuvai nepakankama, kad jau žengti pirmieji žingsniai link
teisinės valstybės. Lietuvos teisininkai, iškėlę sau uždavinį kurti tokią
valstybę mokosi iš kitų šalių patirties, bet tik išsiaiškinus visuomenės
poreikius, jos teikiamą reikšmę valstybei, teisei, įstatymui, paaiškės, kokia
valstybė ir teisė reikalinga Lietuvai.
 Taigi aišku, kad Lietuva šiuo metu yra savotiškoje kryžkeleje. Pamažu
ji atsisako nuo ilgus metus dominavusio normatyvizmo ir pasirenka
demokratiniu valstybiu kelią. Štai kodel Lietuvoje dabar toks reikšmingas
teises ir valstybes santykio klausimas (kaip ir daugelis kitu teises teorijos
klausimu).
Aišku, kad teisės ir valstybės santykis yra sudėtingas, daugiaaspektis.
Neabejotina valstybės reikšmė teisei ir teisės reikšmė valstybei. Teisės -
valstybės tema susijusi ir su daugeliu kitų temų, nuo kurių nagrinėjimo čia
buvo atsisakyta. Tai ir pati teisės samprata, kuri čia paliesta tik tiek, kiek
buvo aktuali duotai temai; čia buvo net atsisakyta platesnės atskirų požiūrių
kritikos. Reikšmingos šiam klausimui ir teisėkūros problemos, kurių
platesnis nagrinėjimas atrodė netikslingas (tai atskira plati tema).
Nepaliestos ir teisinės valstybės kūrimo prielaidos (ekonominės, dorovinės
ar socialinės), ir net daugelis specifinių jos bruožų, nekalbama apie pilietinę
(atvirą) visuomenę ar panašiai. Iš tiesų, tai ne mažiau svarbūs dalykai,
tiesiog pats kalbėjimas apie teisinę valstybę buvo šioks toks nukrypimas nuo
temos, kurio visgi neįmanoma buvo išvengti.
Apibendrinant, galima pasakyti, kad teisės ir valstybės santykio
nagrinėjimas pagal atskirus požiūrius į teisės sampratą leido ne tik plačiau
pažvelgti i ši klausimą, bet ir atskirai atskleisti jo aspektus, giliau pagristi
atskirus požiurius. Štai todel atsisakyta ir nagrineti teises bei valstybes
santyki istoriniu požiuriu, kaip kintanti ir tobulejanti per tam tikrą laiką. Iš
tiesu, nelabai itikinamas yra vertybinio požiurio atstovu tvirtinimas, esą
teises istorija tera jos praeities klydimu istorija, bet istorija dažnai eina ratu,
ir pamirštos teorijos grižta, o neseniai buvusios naujovemis nugrimzta i
praeiti. Dažnai istorinis naujumas nereiškia požiurio vertes savaime.
Pagal požiuri i teises sampratą čia išnagrinėtos trys teorijų grupės,
išskiriančios skirtingus teisės elementus: vertybinė, laikanti teisės esme
teisines idėjas (ir padėjusi išsiaiškinti teisės įtaką valstybei), normatyvistinė,
laikanti pagrindu teisines normas (ir parodžiusi valstybės įtaką teisei), bei
sociologinė, laikanti teisės pagrindine dalimi teisinius santykius (ir
atskleidusi teisės ir valstybės ryšių įvairiapusiškumą bei sudėtingumą). Visos
šios teorijos turėjo savo pagrindą susikurti, todėl negali būti laikomos
visiškai klaidingomis. Gal geriau kalbėti apie jų trūkumus arba atitikimą
(neatitikimą) konkrečioms aplinkybėms, istorinėms sąlygoms. Iš tiesų,
normatyvizmas, sukurtas palyginti neseniai, dabar, atrodo, sparčiai traukiasi.
Tuo tarpu vertybinio požiurio idejos, iškeltos seniausiais laikais, vis atgimsta
ir yra aktualios šiais laikais. Aišku, kad šiu teoriju populiarumas (ar
nepopuliarumas) konkrečioje visuomenėje ar konkrečiu istoriniu laikotarpiu
nepanaikina kitose teorijose sureikšminamų teisės elementų (jos ontologinio
vystymosi pakopų). Taip pat ir valstybė bei teisė, nesvarbu, kiek jos
sureikšminamos atskirose teorijose, negali būti niveliuojamos kitose.
Taigi valstybės ir teisės santykis sprendžiamas skirtingai įvairiose
teorijose, ir kiekvienu atveju pasirenkamas pagal poreikius, visuomenės
kultūros lygį ir kitas aplinkybes.
LITERATŪRA:

1. A.V. Dicey. Konstitucinės teisės studijų įvadas. V.,1998.

2. M.A. Glendon, M.W. Gordon, C. Osakwe. Vakarų teisės tradicijos. V.,
1993.
3. H.L.A. Hart. Teisės samprata. V.,1997.
4. F. A.Von Hayek. Teisė, įstatymų leidyba ir laisvė. V., 1998.
5. S. Katuoka. Valstybės ir teisės pagrindinės kategorijos. V., 1997.
6. W. Lamentovich. Šių laikų valstybė. V., 1998.
7. P. Leonas. Teisės enciklopedija. V., 1995.
8. Lietuvos Respublikos Konstitucija. V., 1996.
9. M. Romeris. Valstybė ir jos konstitucinė teisė. V., 1995.
10.V.A. Vaičaitis. Pasvarstymai teisingumo ir etatizmo klausimais // Justitia.
1997. Nr.5.
11.A. Vaišvila. Atvira visuomenė ir teisinė valstybė // Teisės problemos.
1998. Nr. 1.
12.A. Vaišvila. Etatizmas - konceptuali teisinės reformos kliūtis // Teisės
problemos. 1997. Nr. 3.
13.A. Vaišvila. Liberalizmas ir dorovinės būties krizė. V., 1992.
14.A. Vaišvila. Teisė kaip visuomeninė sutartis // Kriminalinė justicija. 1997.
T.7,8.
15.A. Vaišvila. Teisinio įstatymo viršenybė // LPA mokslo darbai
“Kriminalinė justicija”. 1997. T.VI.
16.Valstybės ir teisės teorija. Red. S. Vansevičius. V., 1989.
17.S. Vansevičius. Teisės teorija. V., 1998.
18.С.С. Алексеев. Теория права. М., 1996.
19.А.Б. Венгеров. Теория государства и права. M., 1998.
20.С.А. Комаров. Теория государства и права. M., 1998.
21.Р.З. Ливщиц. Теория права. M., 1994.
22.Н.И. Матузов, А.В. Малько. Теория государства и права. M., 1997.
23.В.С. Нерсесянц. Философия права. M., 1997.
24.В.С. Нерсесянц. Юриспруденция. M., 1998.
25.Общая теория государства и права. Под редакцией М.Н. Марченко.
M., 1996.
26.Теория права и государства. Под редакцией В.В. Лазарева. M., 1996.
27.Теория права и государства. Под редакцией Г.Н. Манова. M.,1996.
28.В.Н. Хропанюк. Теория государства и права. M., 1995.