Stephen

Clarke

(sg)
S’
Stephen Clarke

MëSIE
Stephen Clarke

Iš anglų kalbos vertė

Ieva Stasiūnaitė

baltos lankos
UDK 820-3
Cl-21

Redaktorė
Laima Patriubavičienė

Viršelio dailininkas
Jonas Liugaila

Versta iš:
Stephen Clarke, A Year in the Merde, Bantam Press, 2004

©Stephen Clarke, 2003

©Ieva Stasiūnaitė, vertimas į lietuvių kalbą, 2006
©Baltų lankų leidyba, 2006
Printed in Lithuania
ISBN 9955-23-019-3
Autorius norėtų padėkoti Prancūzijos vyriausybei
už 35 valandų darbo savaitę, dėl kurios
penktadienio popietėmis jis galėjo užsiimti
įdomesniais dalykais nei darbu.
Merei.
 Pagrindinį šios knygos grožį sudaro ne tiek jos
literatūrinis stilius arjoje esančios gausios ir naudingos žinios,
kiek paprastumas ir tikroviškumas.
Jos puslapiuose užfiksuoti įvykiai, kurie tikrai atsitiko.
Man beliko juos tik nuspalvinti.
Jerome K. Jerome, Trise valtimi pratarmė
Turinys

SEPTEMBRE
Jos niekad taip ir nepažins viena kitos
Kodėl prancūzai nekenčia visų, kurie kalba
angliškai, o ypač tų, kurie nemoka prancūziškai
(tokių kaip aš - moi)? ....................................................11

OCTOBRE
Viena koja mėšle
Apsilankau skirtingose Paryžiaus vietose, - ir turistų
nuniokotose, ir nelabai išvaikščiotose, - ir įlipu į šuns
kakos krūvą, tiesiogine ir perkeltine prasme.................. 47

NOVEMBRE
Jauskitės chez moi - kaip namie
Ieškau buto. Fantastinis pasakojimas apie pastogę - ar
bendri tualetai su skylėmis grindyse „romantiški“? ___78

DĖCEMBRE
Dieve, apsaugok virtuvę
(pratinęs gomurį prie prancūzų virtuvės, stengiuosi iš
paskutiniųjų pajusti nostalgiją angliškam maistui....... 110

9
JANVIER
Namas - maison - užmiestyje
Pamatau ES subsidijuojamo Prancūzijos
kaimo keistenybes ir nusprendžiu pirkti įtartinai
pigų vasarnamį............................................................ 140

FĖVRIER
Mylėkitės, o ne kariaukite
įtampa gresiant karui Irake. Tuo tarpu mergina,
intensyviai mokydama mane prancūzų seksualinio
gyvenimo ypatumų, stengiasi kaip įmanydama
mane paversti aistringu meilužiu................................. 181

MARŠ
Žvakučių džiaugsmai
Tyrinėju nepaprastai kilniaširdiškų Prancūzijos
medicinos sistemų ir netgi išbandau šiai šaliai
būdingų „gydymų pro užpakalines duris“.................... 203

AVRIL
Laisvė, lygybė - Liberté, égalité - traukitės man iš kelio
Pamatau, kad prancūzai vis dėlto slapta žavisi anglais.
Tai ypač tinka egzotiškajai Florencijai..........................235

MAI
1968 metai ir visa kita
Turėdami be galo daug ilgų savaitgalių, kasmetinių
atostogų, kurias reikia išnaudoti, ir nuolatos
kamuojami streikų, prancūzai žino, kad jeigu iki
gegužės pirmosios nepabaigė metams planuotų
darbų, vadinasi, įklimpo į mėšlų - merde..................... 265

10
 #

Jos niekad taip ir nepažins viena kitos

Nauji metai neprasideda sausį - tai žino kiekvienas prancūzas. Tik
mulkiai anglai mano priešingai.
Iš tikrųjų metai prasideda pirmąjį rugsėjo - septembre- pirma­
dienį.
Tuomet paryžiečiai sugrįžta į kontoras po mėnesį trukusių
atostogų ir pradeda planuoti, kur ištrūks poilsiauti lapkritį.
Be to, kaip tik tada prancūzai imasi įgyvendinti visus savo suma­
nymus, pradedant nauja šukuosena ir baigiant atominės elektrinės
statyba. Štai kodėl pirmą rugsėjo pirmadienį devintą valandą ryto
stovėjau per šimtą jardų nuo Eliziejaus laukų ir stebėjau besibu­
čiuojančius žmones.

Mano geras draugas Krisas liepė nevažiuoti Prancūzijon. Tiesa,

dažną sužavi jų gyvenimo būdas, puikus maistas ir politiškai ne­
korektiškos moterys stulbinančiais apatiniais.
Bet, perspėjo jis, gyventi su jais - tikras pragaras. Krisas jau
trejus metus dirbo viename Prancūzijos banko filiale Londone.
„Jie visus britus tą pačią dieną atleido, kai tik Prancūzijos futbolo
komanda buvo pašalinta iš Pasaulio taurės finalo. Ir tai nebuvo
atsitiktinumas“, - patikino jis.

n
 Kriso nuomone, prancūzai - lyg atstumta moteris. 1940 metais
jie mėgino prisipažinti mums meilėje, bet mes tik pasišaipėme iš
jų akcento ir didžianosio generolo de Golio ir nuo tada nepadarė­
me nieko - tik nuodijome juos savo šlykščių maistu ir stengėmės
nušluoti prancūzų kalbą nuo žemės paviršiaus. Štai kodėl jie kūrė
pabėgėlių stovyklas prie pat Eurotunelio ir atsisakė valgyti mūsų
jautieną, kuri jau seniai buvo pripažinta saugi. „Dabar prancūzai
mus visą laiką baus. Nevažiuok tenai“, - įkalbinėjo Krisas.
„Man labai gaila, - atsakiau, - bet privalau ten nuvykti ir pa­
tikrinti tuos apatinius.“

Jei važiuojate dirbti į kitą šalį vien dėl moterų apatinio trikotažo,
manau, tai geruoju nesibaigs. Tačiau vienerių metų sutartis man
teikė itin daug vilčių.
Susiradau savo naujojo darbdavio biurą, įspūdingą devyniolik­
to amžiaus pastatą iš blankaus aukso spalvos akmens, ir patekau
tiesiai į orgiją.
Žmonės čia bučiavosi laukdami lifto. Žmonės bučiavosi ir prie­
šais gėrimų automatą. Netgi priimamojo sekretorė buvo persi­
svėrusi per stalą ir mylavosi su ką tik pirma manęs vidun įėjusia
moterimi.
„Oho, - pagalvojau, - jei čia kils pūslelinės epidemija, jiems reiks
mautis prezervatyvus ant galvų.“

Aš, žinoma, žinojau, kad prancūzai mėgsta pakštelėti į skruostą,

bet tik ne tokiu mastu. Klausiau savęs, gal šioje kompanijoje įprasta
prieš darbą gerokai užsimesti ekstazio?
Atsargiai slinkau priimamojo link, kur dvi moterys jau baigė
bučiuotis ir dabar keitėsi naujienomis. Kompanijai akivaizdžiai
nerūpėjo administracijos darbuotojų žavesys, nes sekretorė buvo
vyriško veido, kuriam, rodos, labiau tiko būti susiraukusiam nei
šypsotis. Ji skundėsi kažkuo, ko negalėjau suprasti.
Entuziastingai nusišypsojau švytinčia, ką tik iškepto darbuotojo
šypsena. Deja, be atsako. Valandėlę palaukiau vis dar tikėdamasis,
kad kas nors pastebės mano nebylų kreipinį - „štai ir aš, visai ne­

12
prieštaraučiau, jei paklaustumėte, kodėl čia atvykau“. Ničnieko.
Taigi žengiau žingsnį pirmyn ir berte išbėriau atmintinai išmoktą
slaptažodį:
- Bonjour;je suis Paul West Je viens voir Monsieur Martin.*
Moterys neaiškiai tauškė apie déjeuner, - žinojau, kad tai prieš­
piečiai, - ir jau mažiausiai pusšimtį kartų prižadėjo viena kitai
paskambinti, kai sekretorė pagaliau atsisuko į mane.
- Monsieur?12- jokio atsiprašymo. Joms, matote, leidžiama pa­
sibučiuoti, o aš galėjau likti nuošaly.
Vėl mėginau pakartoti savo slaptažodį:
- Bonjour;je...3- ne, buvau kupinas užgniaužto pykčio, o ban­
dymas kalbėti prancūziškai panešėjo į lingvistinį spageti. - Paulius
Vestas, - pasakiau, - pas poną Marteną.
Kam tie veiksmažodžiai? Dar kartą išspaudžiau kuo nuoširdesnę
šypseną.
- Marijana, - nepatenkinta burbtelėjo sekretorė. Tai rodė ir jos
ženklelis atlape, nors aiškiai matyti, kad ji - hanibalas Lekteris.
Beveik girdėjau, ką ji galvoja: „Tas tipas visai nešneka prancū­
ziškai, be to, tikriausiai mano, kad de Golis - didžianosis. Šuns­
nukis.“
- Paskambinsiu jo asistentei, - turbūt pasakė Marijana. Pakėlusi
telefono ragelį, ji įnirtingai surinko kažkokį numerį, visą laiką
atidžiai mane apžiūrinėdama, lyg abejotų, ar tinkamai ta proga
apsirengiau.
Stebėjausi, nejaugi taip prastai atrodau? Stengiausi apsirengti taip
elegantiškai, kaip tik turėjo rengtis į Paryžių atvykęs britas. Tamsiai
pilkas Polio Smito kostiumas (beje, vienintelis šio dizainerio kostiu­
mas, kurį turėjau). Marškiniai sniego baltumo, lyg šilkaverpio vikšrai
būtų mitę chlorkalkėm, ir pritrenkiantis Hermès firmos kaklaraištis,
kurio elektros energijos, jei įjungtum jį į tinklą, būtų pakakę visam

1 Laba diena. Esu Paulius Vestas. Atvykau pasimatyti su ponu Martenu. (Prane.) (Čia
ir toliau - vertėjos pastabos.)
2 Pone? (Prane.)
3 Laba diena> esu ... (Prane.)

13
Paryžiaus metro. Kad atrodyčiau truputį oresnis, aš netgi dėvėjau
juodas šilkines trumpikes. Ne tik prancūzės gali pritrenkti savo apa­
tiniais drabužiais.
Tikrai nenusipelniau tokio veriančio sekretorės žvilgsnio, nes
buvau apsirengęs geriau už daugelį kitų čia atėjusių žmonių - į
Dilberą - animacinio serialo herojų - panašių vyrų, moterų su
vienodais sijonais ir pernelyg patogiais batais.

- Christine? J’ai un Monsieur...4 - pašnairavo į mane Marija­

na.
Akivaizdu, kad turėjau kažką daryti, bet ką?
- Votre nom?5- paklausė ji užversdama akis aukštyn. Paskutinį
žodį sumurmėjo taip, lyg būtų puolusi į neviltį dėl mano nerangaus
bukumo.
- Paulius Vestas.
- Polis Vesas, lankytojas pas poną Marteną, - pasakė Marijana ir
padėjo telefono ragelį. - Prisėskite ten, - tarė lėta prancūzų kalba,
tarsi sirgčiau Alzheimerio liga.

Savo kontoroje bosas įdarbino išties žavingus žmones, nes Kris­

tina, jo asistentė, palydėjusi mane iki penkto aukšto, buvo aukšta
brunetė, rami ir besišypsanti tamsiai dažytomis lūpomis. Bet kuris
vyras už dvidešimties žingsnių būtų ištirpęs nuo tos šypsenos.
Stovėjau lifte šalia jos, žiūrėdamas tiesiai į akis ir kvėpdamas jos
kvepalus. Vos juntamas cinamono dvelksmas. Taip norėjosi ją
suvalgyti.
Tai buvo viena iš tų retų progų, kai pagalvoji: „Nagi, lifte sustok.
Įstrik tarp dviejų aukštų. Aš jau nusišlapinau ir galiu palaukti. Duok
man valandėlę ar dvi apžavėti šią belaisvę žiūrovę.“
Bėda ta, kad pirmiausia turėčiau išmokyti ją angliškai. Kai pa­
mėginau pakalbinti, ji tik nuostabiai nusišypsojo ir prancūziškai
atsiprašė, kad nė velnio nesuprato. Šiaip ar taip, čia buvo bent viena
paryžietė, kuriai, regis, patikau.
4 Kristina? Atėjo ponas ... (Prane.)
5 Kuo jūs vardu? (Prane.)

14
 Išėję iš lifto, patekom į koridorių - tikrą didžiulio gotikinio
namo ir sunkvežimio dvigubais langais mišinį. Jo girgdžiančias ir
nublizgintas grindis, išskyrus pačius pasienius, dengė ilgas, rytie­
tiškos išvaizdos kilimas. Lubas ir sienas puošė didžiuliai senoviniai
gipso verpetai, tačiau durys buvo nukeltos nuo vyrių ir pakeistos
aštuntame dešimtmetyje madingu tamsintu stiklu. Lyg ir norint
paslėpti stilių įvairovę, koridoriuje buvo tiek žalialapių augalų, kad
čia galėjai laukti tikro džiunglių karo.
Vos tik Kristina pabeldė į stiklines duris, vyriškas balsas su­
šuko:
- Entrezl6
Įėjau ir štai jis, sėdi prie lango, pro kurį matyti Eifelio bokštas, ir
baksnoja pirštu į apsiniaukusį dangų. Mano naujasis bosas atsistojo
ir apėjo aplink stalą su manimi pasisveikinti.
- Pone Martenai, - tariau tiesdamas jam ranką, - malonu jus
vėl matyti.
- Vadinkite mane Žanu Mari, - su silpnu akcentu, bet puikia
anglų kalba atsakė jis. Paėmęs mane už rankos, prisitraukė taip
arti savęs, kad pagalvojau apie bučinius į skruostą. Tačiau jis tik
patapšnojo per petį.
- Sveikas atvykęs į Prancūziją, - pasakė.
„Po velnių! Jau net dviem žmonėms patinku!“ - pagalvojau.

Kaip kompanijos bosas, Žanas Mari atrodė visai šauniai. Jam

buvo apie penkiasdešimt metų, bet tamsios jo akys spindėjo jau­
nyste, pliktelėjęs, nors tai nekrito į akį, nes plaukus šukavo atgal
ir kirpo trumpai, jo ryškiai mėlynos spalvos marškiniai ir gelto­
nas kaklaraištis be jokių pastangų atrodė stilingai. Buvo atviro ir
draugiško veido.
Kai jis paprašė kavos, pastebėjau, kad į Kristiną kreipėsi tu, o ji
vadino jį vous7. Man niekaip nepavyko šito suprasti.

6 Užeikite! (Prane.)
7 Tai atitinka mūsų familiarų tu ir formalų jūs. Anglai abiem atvejais vartoja įvardį
you.

15
 - Sėskis, Pauliau, - vėl angliškai prakalbo Žanas Mari. - Kaip
jautiesi? Kaip kelionė, viešbutis, kuriame apsistojai?
- O, dėkui, viskas puiku ... - standartinės frazės, bet padeda
palaikyti pokalbį.
- Na, tai ir gerai, - kai jis žvelgė į mane, susidarė įspūdis, kad
mano laimė - svarbiausias dalykas visame pasaulyje. Nusispjaut ant
to pasaulinio atšilimo! Ar Pauliui patinka jo kambarys viešbutyje?
Štai pagrindinis klausimas.
- Visi čia tokie laimingi, tik bučiuoja vienas kitą, - pasakiau.
- O, taip, - jis žvilgtelėjo į koridorių turbūt norėdamas patikrin­
ti, ar nepavyks kokį praeivį apdovanoti prancūzišku bučiniu. - Tai
dėl rentrée*, supranti. Mes tarsi grįžtame namo iš kosmoso, nes
paryžiečiams bet kas toliau nei dešimt kilometrų nuo Lafayette Ga­
leries parduotuvių - tarsi kita planeta. Visą mėnesį nesimatėme su
kolegom, tad esame laimingi juos vėl sutikę, - jis prunkštelėjo, lyg
būtų papasakojęs kažką juokinga. - Na, ne visada tokie laimingi,
bet neatsisakome pasibučiuoti.
- Netgi su vyrais?
Žanas Mari nusijuokė:
- Manai, prancūzai moteriški?
- Oi, ne, žinoma, ne, - supratau, kad paliečiau opią vietą.
- Tai gerai.
Pajutau, - jei Kristina būtų buvus kambaryje, jis būtų truktelėjęs
kelnes žemyn ir įrodęs jai savo vyriškumą.
Tačiau jis tik suplojo, kad išsklaidytų ore susikaupusius hor­
monus.
- Jūsų biuras bus šalia manojo, pro langus matysime tą patį
vaizdą. Pritrenkiantis vaizdas, ar ne? - bosas ištiesė ranką lango
link, tarsi norėdamas pristatyti kokį įžymų svečią. Tačiau tai išties
buvo įžymybė. - Jei dirbi Paryžiuje, ne visada gali grožėtis Eifelio
bokštu, - išdidžiai pasakė jis.
- Nuostabu.8

8 Sugrįžimas. (Prane.)

16
 - Taip. Norime, kad būtum su mumis laimingas, - tarė Žanas
Mari. Tuomet gal ir rimtai kalbėjo.

Kai pirmą kartą sutikau jį Londone, kompanija vadinosi Vian-

Diffusion9ybet jis greičiau buvo jos mylimas dėdė negu krikštatėvis
ar didysis brolis. Prieš dešimt metų Žanas Mari perėmė šį verslą
iš tėvo, kuris jį pradėjo būdamas kuklus mėsininkas. Dabar jiems
priklausė keturios „gamyklos“ (iš esmės, didžiuliai mėsos per­
dirbimo cechai - baubiantys gyvuliai viename gale, o sumalta
mėsa įdarui - kitame) ir pagrindinė kompanijos būstinė. Apyvar­
ta buvo milžiniška, nes prancūzams „hamburgeriai“ arba steaks
hâchés'°y kaip juos patys iš patriotiškumo vadino, be galo patiko.
Kai sutikau su Žano Mari darbo pasiūlymu, man pasirodė, kad jis
ieškojo žmogaus, galinčio ištraukti jo kompaniją iš plaučkepenių
perdirbimo liūno. Žodžiu, mano „angliškas“ projektas turėjo nu­
gramzdinti krauju suteptą verslo pradžią užmarštin. Galbūt dėl to
jis taip šiltai mane sutiko.
Įdomu, ar ir kitiems kolegoms taip patiksiu.
- Žanai Mari, noriu jūsų paklausti vieno dalyko, - pasakiau, kai
jis mane lydėjo, tiksliau, beveik nešte nešė koridoriumi į posėdžių
salę. - Kaip turėčiau kreiptis į kiekvieną, tu ar vous? - jau nekalbu
apie tai, kad nesugebu ištarti prancūziškų vardų.
- O, tai visai paprasta - visus, su kuriais dirbi, išskyrus vyresnius
už save arba jei jiems tavęs nepristatė, vadink tu. Daugelis į tave
irgi kreipsis tuf tik einantys žemesnes pareigas arba tavęs nepa­
žįstantys - vous. Supratai?
- Hm, taip, - nors aiškiau tikrai nepasidarė. Tikra prancūzišką
svogūnų sriubą primenanti košė.
- Bet tie, kurie dirbs su tavimi, kalbės angliškai.
- Angliškai? Argi neturėčiau stengtis prie visų pritapti?
Žanas Mari neatsakė. Jis paskutinį kartą truktelėjo mane už al­
kūnės, ir mes jau posėdžių salėje. Ji buvo pačioje pastato gilumoje,
9 Mėsos perdirbimas. (Prane.)
10 Mėsainiai. (Prane.)

17
su langais abiejuose galuose. Pro vieną matėsi Eifelio bokštas, pro
kitą - kiemas ir modernus administracinis stiklo pastatas.
Salėje buvo keturi žmonės. Viena pora - vyras ir moteris - sto­
vėjo susiglaudę prie lango į kiemą, o kiti du - vyras su moterim
tyliai sėdėjo prie ilgo ovalaus stalo.
- Tai - Paulius, - visiems angliškai pranešė Žanas Mari.
Mano naujieji darbo bičiuliai atsisuko susipažinti su manimi.
Pirmas vyras buvo labai aukštas, apkūnus gal keturiasdešimties
metų blondinas, antras - jaunesnis, sudžiūvęs ir praplikęs. Iš dvie­
jų moterų viena buvo trisdešimtmetė blondinė, tvirtai į uodegą
pakaušyje surištais medaus spalvos plaukais ir atsikišusiu smakru,
dėl kurio negalėjai pavadinti jos gražia, o kita miela trisdešimt
penkerių metų apskritaveidė, didelėmis rudomis akimis ir papras­
ta rausva palaidinuke.
Visiems paspaudžiau ranką ir akimirksniu pamiršau jų vardus.
Susėdome prie stalo, aš su Žanu Mari - vienoje pusėje, o mano
keturi naujieji kolegos - kitoje.
- Klausykite, tai išties jaudinanti akimirka, - pareiškė Žanas
Mari. - Mes, kaip sako anglai, imsimės naujos veiklos. Plauksim
į naujus vandenis. Žinome, kad sėkmė gali nusišypsoti restoranų
versle. Prancūzijos greito maisto industrija negalėtų egzistuoti be
mūsų maltos jautienos. Atidarę angliškas arbatines, taip pat gausim
nemažai pelno. Čia žmogus, gerai išmanantis šį reikalą, - jis išdi­
džiai mostelėjo į mane. - Kaip žinote, Paulius buvo prancūziškų
kavinių tinklo Voulez-Vous Café Avec Moi11 rinkodaros vadovas
Anglijoje. Pauliau, kiek kavinių esi atidaręs?
- Kai išėjau iš kompanijos, buvo trisdešimt penkios. Tačiau jau
praėjo dvi savaitės, tad ką gali žinoti, kiek jų dabar yra.
Aš, žinoma, juokavau, bet visi, visiškai patikėję anglų ir ameri­
kiečių dinamiškumu, net išsižiojo iš nuostabos.
- Taip, - pasakė Žanas Mari maudydamasis mano šlovės spin­
duliuose. - Mačiau, kaip jiems sekasi, ir norėjau tokio rinkodaros
11 Ar nenorėtum su manim išgerti kavos? (Prane.) Tai aliuzija į populiarią prancūzišką
dainą „Voulez-Vous Coucher Avec MoiT - „Ar nenorėtum pergulėti su manim?“

18
vadovo, tad nuvykau į Londoną ir nuskalpavau juos. Ar teisingai
pasakiau?
- Perviliojot į savo kompaniją, - pataisiau jį.
- Taip, ačiū. Manau, kad Paulius sėkmingai vadovaus mūsų
naujajam angliškų arbatinių tinklui Prancūzijoje, kaip tai darė
Anglijoje, kur vien prancūziškos kavinės, tai yra hm, prancūziškose
kavinėse Anglijoje. Pauliau, galbūt tu pats toliau prisistatyk? - pa­
klausė jis, akivaizdžiai išsekintas paskutinio sakinio.
- Žinoma, - kuo natūraliau nusišypsojau ir įdėmiai nužvelgiau
visus sėdinčius priešais mane. - Aš - Paulius Vestas, - mačiau,
kaip jie bandė ištarti mano vardą. - Sukūrus Voulez-Vous Café
Avec Moi kavinių tinklą, tapau jo rinkodaros vadovu. Pradėjome
šį verslą praėjusių metų liepą, savaime aišku, liepos keturioliktąją,
Bastilijos paėmimo dieną. Penkias kavines atidarėme Londone ir
Anglijos pietryčiuose, o visas kitas, net po dešimt iškart, ir taip
tris kartus iš eilės - svarbiausiuose šalies miestuose ir prekybos
centruose. Atsivežiau ataskaitą, kad galėtumėte susipažinti su visa
istorija. Prieš tai dirbau mažoje alaus darykloje, - bet pastebėjęs jų
surauktus antakius pasitaisiau, - kompanijoje, štai ir viskas.

- Tu liabei jaunas, - pasakė tas liesas tipas. Ne kaltindamas, bet

susierzinęs.
- Nelabai, man dvidešimt septyneri. Jei būčiau roko žvaigždė,
jau būčiau miręs.
Atsiprašinėdamas jis sugestikuliavo rankomis.
- Ne, ne. Aš nekritikuoti. Aš tik... susižavėti, - jis kalbėjo su
keistu, ne visai prancūzišku akcentu, kurio negalėjau atpažinti.
- O, mes visi žavimės Poliu, nėra jokios abejonės, - linksmai
mane drąsindamas tarė Žanas Mari. - Kodėl kiekvienam neprisi-
stačius? - paklausė jis. - Bernardai, prašom pradėti.

Bernardas buvo aukštas ir kresnas, ežiuku apkirpta galva ir

dailiais šviesiais ūsais vyras. Atrodė kaip švedų policininkas dėl
skaudančių kojų turėjęs anksti išeiti į pensiją. Jis buvo pasipuo­
šęs šviesiai mėlynais marškiniais ir neaiškios raudonos spalvos

19
kaklaraiščiu. Galėjo ant kaktos išsitatuiruoti „nuobodus“, bet tada
būtų tapęs pernelyg įdomus.
Bernardas nervingai nusišypsojo ir prakalbo:
- Esu Bernardas, atsakyti už komunika syjan, hm...
„Mėšlas, - pagalvojau, - nejaugi Žanas Mari nesakė, kad susi­
tikimas vyks anglų kalba? Kaip čia yra, kad kai kuriems žmonėms
leido kalbėti vengriškai?“
Bernardas iš Budapešto ir toliau keletą minučių nesuprantamai
kalbėjo, o tada, kaip galėdamas aiškiau, sprendžiant iš skausmingos
veido išraiškos, kažką labai svarbaus išstenėjo:
- Tikėtis darbas siu jumis.
„Palauk, - mąsčiau, - nors nemoku nė vienos Vidurio Europos
kalbos, vis dėlto kai ką supratau. Jis tikisi dirbti su manimi. Tikras
keistuolis, statęs Babelio bokštą. Vajėzau - juk tai anglų kalba, tik
ne ta, kuria visi kalbame.“
- Ačiū, Bernardai, - padrąsindamas šypsena tarė Žanas Mari.
Nejaugi jis pasirinko labiausiai niekam tikusį tik norėdamas pa­
brėžti savo puikią anglų kalbą? Tikiuosi. - Dabar tu, Markai.

Markas - praplikęs ir sudžiūvęs šakalys, vilkintis tamsiai pilkais,

viršuje prasegtais ir nelygintais marškiniais. Pasirodo, keletą metų
praleido JAV pietuose, štai kodėl kalbėjo su keistu akcentu - kaip
Skarletė O’Hara, padauginusi prancūzų anyžinės degtinės.
- Būti i ty viršininkes, - pasakė jis.
- 1ty viršininkes, - pritariamai pakartojau, klausdamas savęs, ką
tai, po velnių, galėtų reikšti. Šiaip ar taip, aiškiai susiję su arbata12.
Tiesiogiai susiję.
- Ja. Kompiuteris sistema, - patvirtino Markas.
- O, tai juk IT, informacinės technologijos, - pasakiau. Jis piktai
dėbtelėjo į mane. - Puikiai kalbi angliškai, - greitai pridūriau. -
Kiek laiko praleidai JAV?
- Metius studijuoti magistrantūra Džo - jos valstija, tada penki
metai dirbti draudimas firma Atlanta. I ty skyrius, žinioma.

12 Anglų kalbos žodyje arbata garsas „i“ tariamas ilgai: tea [t i:].

20
 - Žinioma, - pritariau.
- Gerai, Markai. Stefani? - Žanas Mari ir vėl tapo tikru kon­
feransjė.

Stefani buvo ta blondinė atsikišusiu smakru. Nors kalbėjo

su stipriu prancūzišku akcentu, o gramatika varė siaubą, aš
pradėjau suprasti. Ji buvo „atsakyti dėl pirkimas“ (už žaliavos
supirkimą) pagrindiniame mėsos perdirbimo ceche ir dabar
jautėsi „liabei leiminga“, nes bus „teip pat atsakyti dėl pirkimas
anglių arbatinėse“.
Akivaizdu, kad ji išvargo šnekėdama, kaip ir aš - jos klausyda­
masis. Trumpai pakalbėjusi, ji pažvelgė į Žaną Mari, lyg sakytų
„padariau penkiasdešimt atsispaudimų, tu, kitus mėgstantis
kankinti šunsnuki, ir tikiuosi, kad vertėjo“.
- Ačiū tau, Stefani. Nikole.

Kita moteris, ta tamsiais, trumpai kirptais plaukais, buvo švel­

naus balso, bet kalbėjo labai aiškiai. Kadangi buvo atsakinga už
visos kompanijos finansus, ją paskyrė ir mano projekto revizore.
- Esi buvus Anglijoje, ar ne, Nikole? - pasiteiravau. - Spren­
džiant iš tavo akcento, pakankamai dažnai, - kontoros taisyklė
numeris vienas - visada pataikauk tam, kas tikrina tavo finansus.
- Teip, mano vyrs buvo engles, - atsakė ji liūdnai šypsodamasi.
O, dieve, ar jis mirė, ar jie išsiskyrę? Tačiau dar ne metas klausi­
nėti.
- Neapsigauk, - patarė Žanas Mari. - Nikolė atrodo labai miela,
bet jos širdis geležinė. Štai kodėl mūsų finansai tokie geri. Ji - mūsų
tikroji viršininkė.
Nikolė nuraudo. Nusprendžiau, kad tai jau panašu į meilę be
atsako. Žanas Mari, giriantis jos profesinį meistriškumą, ir Nikolė,
kuri nori nusiplėšti liemenėlę, kad priverstų jį liaupsinti jos papus.
O gal aš mąstau labai stereotipiškai?
- Na, angliškai šnekate daug geriau, nei aš prancūziškai, - pa­
sakiau, žiūrėdamas Stefani ir Bernardui, tikriems anglų kalbos
invalidams, tiesiai į akis. - Nusipirkau kompaktinę plokštelę

21
savarankiškai mokytis prancūzų, tad prižadu toot sweet13 pradėt
studijuoti.
Jie buvo tokie malonūs, kad net nusijuokė.

Kadangi jau tapome bičiuliais, nusprendžiau jiems atskleisti savo

kuklų planą. Nieko, kas įžiebtų ginčą.
- Pagalvojau, kad kartu galėtumėme sugalvoti laikiną projekto
pavadinimą. Suprantate, kad pasijustume komanda. Kažkas pa­
našaus į Metas išgerti arbatos.
- O, - Bernardas mėšlungiškai krūpčiodamas atsistojo. - Ne,
mes ją turėti - Mano arbata stiprus.
Aš sušnairavau, o kiti juokėsi. Pasisukau į Žaną Mari tikėdamasis
sulaukti pagalbos, bet jis žiūrėjo kitur.
- Mano arbata stipri? Mūsų firminis ženklas? Tai net ne pa­
vadinimas, - išdrįsau pareikšti savo nuomonę, - juk tai nieko ne­
reiškia.
- Ne, - Bernardas angliškai šnekėjo prastai, bet atskleidė savo
gabumus, kai reikėjo atsakinėti vienskiemeniais žodžiais. - Ma
arbata stiprus - liabei juokingas pavadinti. Tai anglių humor.
- Anglų humoras? Bet mes taip nejuokaujame.
- O, - Bernardas atsisuko į Žaną Mari tikėdamasis jo pa­
laikymo.
- Žinoma, tai turėtų būti mano siuvėjas, - paaiškino Žanas
Mari.
- Tavo siuvėjas? - pasijutau taip, lyg vaidinčiau siurrealistiniame
filme. Netrukus pro langą įskris Salvadoras Dali su jam iš kelnių
kyšančiu prancūzišku batonu.
- Mano siuvėjas yra turtingas14, - pasakė Žanas Mari.
- Tikrai? - „Štai ir Salvadoras“, - pagalvojau, bet viskas, ką ma­
čiau pro langą, kaip paprastai buvo tik Eifelio bokštas.
- „Mano siuvėjas turtingas“ - tipiškas anglų posakis.
- Ne, netiesa.

13 Čia tyčia iškraipoma prancūziška frazė toute de suiteyreiškianti „tuojau“

14 Anglų kalbos žodis rich turi dvi reikšmes: „stiprus“ ir „turtingas“.

22
 - Bet prancūzai taip galvoja. Jis paminimas visose senose pasi­
kalbėjimų knygelėse.
- Gerai, gerai, manau, turiu su jumis sutikti, - pasakiau. Visi
spoksojo į mane, tarsi tik dabar būčiau supratęs sąmojį ir nusi­
juokęs. - Panašu, kad į mano vežėją trenkė žaibas15.
- A? - dabar prancūzų komanda atrodė sutrikusi.
- Taip rašoma mūsų knygose apie kalbą, - pasakiau. - Lygio­
sios, - triumfuodamas nusišypsojau. Visi pritariamai linktelėjo
galva. Nesusipratimas išaiškintas. Problema išspręsta. - Bet tai vis
tiek baisus pavadinimas, - turėjau tai jiems pasakyti dėl jų pačių
gerovės. Dėl mūsų projekto sėkmės.
-O!
- Tikrai nori Metas išgerti arbatos? - Žanas Mari neatrodė su­
sižavėjęs mano idėja. - Truputį nuobodoka.
- Ne, ne visai. Tai tik laikinas pavadinimas. Siūlau prieš galutinai
apsisprendžiant ištirti rinką, bet kol kas išsirinkime kokį paprastą
pavadinimą. Jei nepatinka Metas išgerti arbatos, ką manote apie
Arbata dviem?
- Oi, ne, - tai buvo Stefani. - Tas taip pat nuobodus. Mums
reikėti juokingas pavadinimas. Kaip sakyti Bernardas, anglių hju-
moras.
- Hm, o jei pavadintumėm Arbatas kavinė?16- paklausė Mar­
kas.
- Arbatas kavinė? - vėl nesusigaudžiau.
- Aha. Arbata, apostrofas s, kavinė, - paaiškino Markas. Stefani
pritardama linktelėjo. Gera mintis.
- Arbatas kavinė? Bet anglai taip irgi nesako.
- Sako, - atšovė Stefani. - Turėti daug pavadinimas su apostro­
fas - Arrys Bar, Libertys Statue17.

15 Tai nieko nereiškiantis posakis, paminėtas senoje pasikalbėjimų knygelėje svetur

keliaujantiems anglams.
16 Rašomojoje anglų kalboje savybinio linksnio vienaskaitos forma sudaroma prie ben­
drojo linksnio vienaskaitos formos priduriant -s (apostrofą + s).
17 Ano baras, Laisvės statula. (Angį)

23
 - Brooklyn’s Bridge19, - pasakė Markas.
- Trafalgar’s Square19, - pridūrė Bernardas.
-Ne...
- Roll’s Royce, - Bernardas jau visai įsivažiavo.
- Ne! - ir iš kur jie traukė tas nesąmones?
- Prancūzijoj manoma, kad apostrofas - tai labai angliška, - Ža­
nas Mari vėl vaidino vertėją. - Prie Eliziejaus laukų yra tokia
amerikietiška Sandwich’s Café20.
- Tiesa, - patvirtino Stefani baksteldama pirštu į stalą.
- Gerai, bet anglai taip nesako, - turėjau atkakliai laikytis savo
nuomonės. - Vadindami stovyklavietę un camping, o mašinų sto­
vėjimo aikštelę - un parking, turbūt irgi manote, kad tai angliška,
tačiau klystate.
- O, - Stefani kreipėsi į teisėją Žaną Mari pagalbos. Kažkas kri­
tikuoja prancūzų kalbą? Reikia parodyti geltoną kortelę, ar ne?
- Kiekviena šalis perima kitos kultūrą, - pasakė Žanas Mari. -
Kai buvau Anglijoje, visi restoranai siūlė žemuoginį crème brulée21.
Tačiau crème brulée yra crème brulée. Kodėl tuomet nepasivaišinus
žemuoginiu prancūzišku batonu arba žemuoginiu kamambero
sūriu?
Visa prancūzų komanda linktelėjo pritardama Žano Mari tvirtai,
bet teisingai drausmei.
- Nes būtų toks pat merde22, koks išeina, jums, engles, kada į
šampanas įpilti apelsinai sultys, - pasakė Stefani.
Visi net krūptelėjo išgirdę, kaip darkomas jų nacionalinis turtas.
- Bet jūs, norėdami pagaminti kir royal, sumaišote juodųjų
serbentų likerį su šampanu. - Buvau tai skaitęs turisto vadove, bet
geriau nebūčiau to daręs. Prancūzai tik susiraukė išgirdę mano
sąmojingą visažinystę.
Žanas Mari pasistengė ginčininkus nuraminti:

“ Bruklino tiltas. (Angį.)

19 Trafaigara aikštė. (Angį.)
20 Sumuštinių kavinė. (Angį.)
21 Karamelė. (Prane.)
22 Mėšlas. (Prane.)

24
 - Ištirsim rinką - surašysime visus pasiūlymus ir patikrinsime,
ką žmonės mano apie šiuos ir kitus pavadinimus.
- Teisingai, - linktelėjau tarsi koks ant užpakalinės mašinos
sėdynės įsitaisęs plastmasinis elzasietis, trokštantis pritarti nuo­
stabiai Prancūzijos diplomato minčiai.
- Bernardas turbūt galėtų tai suorganizuoti, - pasiūlė Žanas
Mari.
Bernardas nusišypsojo - tas darbas kaip tik jam. Apatiški ži­
buriukai jo akyse bylojo - jis tikras, kad pavyks įpiršti savo idėją
žmonėms, atliekantiems viešosios nuomonės apklausą.
- Gerai, išties labai veiksmingas, - pasakė Žanas Mari. - Tikras
angliškas susirinkimas - susėdame ir nutariame, kaip spręsime
iškilusias problemas.
Nutariame? Kiekvienas laikomės savo nuomonės, tad nuspren­
džiame nusisamdyti konsultantą, kurį papirksim, kad tik šis sutiktų
su to vyruko sumautomis idėjomis. Man tai tikrai neatrodė veiks­
minga. Tačiau tada pirmą kartą dalyvavau prancūzų susirinkime.
Dar daug reikėjo išmokti.

Mano priėmimas Paryžiaus visuomenėje buvo lygiai toks pat

slegiantis, kaip ir pirmasis susitikimas darbe.
Žanas Mari sumokėjo už viešbutį, kuriame apsistojau, maždaug
už kilometro į vakarus nuo Triumfo Arkos, tiesą sakant, visai ne
Paryžiuje, o prie aštuonių juostų automagistralės, dar romantiškai
vadinamos Didžiosios Armijos Aveniu, kur mašinos zujo tarp
miesto centro ir Defanso verslo rajono dangoraižių.
Viešbutis buvo įsikūręs nuobodžiame šiuolaikiniame dirbtinio
akmens pastate, savo spalva primenančio sniegą, kuriame ką tik
nusišlapino šuo. Mano kambarys - tokios pat spalvos, jis buvo
skirtas dviem žmonėms, bet jei šie būtų panorėję tuo pačiu metu
atsistoti ant grindų, jiems būtų tekę lytiškai santykiauti. Galbūt toks
ir buvo architekto sumanymas, nors, kol ten gyvenau, nedažnai
tekdavo imtis tokių veiksmų.
Šiaip ar taip, viešbutis buvo prašmatniame Neuilly priemiestyje,
kurio pavadinimą reikia tarti Ne-ji, o ne Njūli, kaip vadinau jį visą

25
laiką, kol ten gyvenau. Tai pilkas rajonas, bet dviejose ar trijose
prekybinėse jo gatvėse dar galėjai aptikti tokių krautuvėlių, kokių
Jungtinėje Karalystėje nė su žiburiu neberastute: žuvies, sūrių,
šokolado parduotuvių, ir įvairių mėsinių, prekiaujančių šviežia
mėsa, įvairiai paruoštais pusfabrikačiais bei arkliena. Ten netgi
buvo krautuvėlė, prekiaujanti vien keptais viščiukais.
Tad kai mano mini stereoaparatūros baterijas šimtąjį kartą ištiko
koma, nusprendžiau kokioje nors draugiškoje vietos elektrotech­
nikos prekių parduotuvėje nusipirkti adapterį. Praklaidžiojau visą
šeštadienį ir pagaliau radau mažą spalvingą krautuvėlę, pilną radijo
imtuvų, kišeninių žibintuvėlių ir kitų panašių daiktelių.
Viduj buvo ilgas, nešvarių pirštų nučiupinėtas stiklinis pre­
kystalis ir chaotiškai sustatytos lentynos, prigrūstos įvairiausių
elektros prietaisų, pradedant mažytėmis laikrodžių baterijomis ir
baigiant dulkių siurbliais bei mikseriais. Tarp visų tų dėžių stovėjo
vidutinio amžiaus vyriškis pilku nailoniniu kombinezonu ir lygiai
tokiu pat papilkavusiu veidu. Tikras Adamsų šeimynėlės pusbrolis
iš Paryžiaus.
- Bonjou^y - nusišypsojau, tarsi iš anksto atsiprašydamas dėl
prastos prancūzų kalbos, kurią jis netrukus išgirs. Tačiau jokios
šypsenos nesulaukiau. Pardavėjas tik spoksojo į mane iš po savo į
spygliuotą vielą panašių antakių tarsi tirdamas ir darydamas ne­
malonias išvadas.

Turbūt turėčiau pridurti, kad tuomet nevilkėjau Polio Smito

kostiumu. Buvau su oranžiniais gėlėtais marškiniais, kuriuos radau
vienoje parduotuvėje Portobelo gatvėje. Jie buvo tokie ryškūs, tarsi
vaizduotų Havajų salose sprogusį dažų fabriką, dėl to, mano many­
mu, atrodžiau atsipalaidavęs ir draugiškas,.ypač turint omeny, kad
buvau su ilgais banglentininko šortais ir raudonais kaip gesintuvas
sportbačiais. Pastebėjau, kad nedaugelis Neji rajone taip rengėsi,
bet buvo maloniai šilta rudens diena, ir man nė į galvą neatėjo, kad
tokia apranga galėjo turėti įtakos perkant elektros prietaisus.23

23 Laba diena... (Prane.)

26
 - /e...24- pradėjau, bet staiga suvokiau, kad nežinau, kaip pran­
cūziškai stereoaparatūra, jungiamasis laidas, kištukinis lizdas,
adapteris arba, jei jau visai atvirai kalbant, elektra. Noriu pasakyti,
kad Jungtinėje Karalystėje, jei tau reikia kokio nors elektros prie­
taiso, paprasčiausiai nueini j universalinę parduotuvę ir išsirenki.
Blogiausiu atveju, daugiausia, ką turi padaryti, - parodyti pirštu.
- Jai un hi-fi2S, - surizikavau kaip prancūzas pabrėždamas pa­
skutinį žodį - ifi. Elektrotechnikas neatrodė suglumęs, - tai teikė
vilčių. Bet ir susidomėjęs nebuvo.
- Jai un hi-fi anglais26^- dar giliau žengiau į lingvistines „džiun­
gles“ ir atsiprašydamas plačiai nusišypsojau.
Apgailestauju, bet tai geriausia, ką sugebu. Prašau truputį pa­
laukti, kol baigsiu.
- Jai un hi-fi anglais, mais ici27... - bandžiau atrodyti bejėgis ir
tai nebuvo sunku.
Pardavėjas vis dar nerodė jokių pagalbos ženklų. „Po šimts
velnių!“ - pagalvojau ir nusprendžiau aktyvuoti vožtuvo lizdą
lingvistiniame išmetimo mechanizme:
- Man reikia adapterio, kad galėčiau įjungti savo stereoaparatu-
rą, - paaiškinau angliškai, tobulai tardamas žodžius ir bandydamas
juos perteikti itin išraiškinga mimika. Visada maniau, kad prancū­
zams patinka pantonima, bet tas tipas nemėgo Marselio Marso.
- Parlefranęais28, - pasakė jis, dar neaiškiai numykdamas „hm“
pabaigoje. Tai, regis, Neji rajono žargonu reiškia „nieko neišma­
nantis angle“.
- Jei galėčiau, kalbėčiau, bjaurus bukagalvi, - atšoviau jam, ir
iškart pasijutau geriau mestelėjęs tokį įžeidimą, kurio jis niekada
nesupras.
Tačiau jis tik gūžtelėjo pečiais, lyg sakydamas „Kad ir kokią
problemą turėtum, tai tavo problema, ne mano, o tai liūdna, bet

24 Aš... (Prane.)
25 Turiu stereoaparatūrą... (Prane.)
26 ... anglišką. (Prane.)
27 ... Turiu anglišką stereoaparatūrą, bet čia... (Prane.)
28 Kalbėkite prancūziškai. (Prane.)

27
gana juokinga, nes, sprendžiant iš išvaizdos, esi nuolat į kvailas
situacijas pakliūnantis ir nieko, kaip ir dabar, nepešantis idiotas.
Ir, beje, tie marškiniai kelia pasišlykštėjimą.“ Visa tai - vienu pečių
trūktelėjimu.
Neturėjau jokių šansų laimėti gūžtelėjimo pečiais varžybas ar
prisiliesti prie adapterio, tad išėjau iš parduotuvės.

Nuėjau ne daugiau kaip jardą, kai, sulenkęs abu kelius ir iškėlęs

vieną pėdą kelio aukštyje, tarsi paralyžiuotas sustingau. Tai chi
poza.
Mano gražaus raudono sportbačio galas buvo užglaistytas raus­
vai gelsvomis šuns išmatomis.
- Ot mėšlas!
Nežinau, ar man pasivaideno ar iš tikro išgirdau elektrotechniką
sušunkant:
- Ne mėšlas, o merde> tu, nieko neišmanantis užsienieti.

Pradėjau suvokti, kad Paryžius truputį primena vandenyną. Čia

puiku gyventi, jei pats esi ryklys - daug šviežios žuvies, krabų,
moliuskų, ir jei kas nors tave apkakoja, paprasčiausiai perkandi jį
pusiau. Gal tave ir ne visi myli, bet palieka ramybėje, kad galėtum
mėgautis gyvenimu.
Tačiau jei elgiesi kaip žmogus, tuomet laiką leidi plūduriuoda­
mas paviršiuje, blaškomas bangų ir medžiojamas ryklių.
Tad reikia kaip galima greičiau tapti rykliu.
O pirmas iš pažymėtų dalykų tavo evoliucijos darbotvarkėje - iš­
mokti sklandžiai kalbėti ryklių kalba.
Turėjau kompaktinę prancūzų kalbos pamokų plokštelę, bet
pamaniau, kad gal Kristina, Žano Mari padėjėja, pamokys mane
privačiai. Juk taip galima ir ryklį su gražiais pelekais susirasti.

Kristina - ši mano mintis nežadėjo nieko gera.

Nesu iš tų vyrukų, kurie mano, kad meilė - tai tik laimėti taškai
sužaidus teniso partiją. Tačiau man ne itin sekdavosi užmegzti
gerus santykius. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl taip mielai pri­

28
ėmiau pasiūlymą išvykti iš Jungtinės Karalystės. Londone turėjau
merginą vardu Rūta, bet mūsų bendravimas abu vedė į pražūtį. Mes
susiskambindavome, susitardavome susitikti, o tada laukdavome,
kuris pirmas praneš turintis rimtų priežasčių atšaukti pasimatymą.
Galiausiai susitikdavome tik tam, kad susinėtume ir/arba audrin­
gai pasimylėtume, o tuomet dvi atsiskyrimo - kaip sako ispanai,
incommunicado savaitės, po to vėl susiskambiname ir taip toliau, ir
taip be galo. Abu sutikome, kad mano noras emigruoti - ženklas,
kad santykiai galbūt nebuvo idealūs.

Jau buvo praėjusios beveik dvi savaitės nuo audringo sekso su

Rūta, kai pirmą kartą lifte atsidūriau su Kristina. Neprireikė ne­
panaudotų, visą mano kraujotakos sistemą užpildžiusių hormonų,
kad pastebėčiau, kokia ji kankinamai graži. Ilgi, kaip ir daugelio
prancūzių, vos pašukuoti plaukai leido jai koketiškai gundyti, pa­
vyzdžiui, užkišti vienišą garbaną už ausies arba nubraukti ją nuo
kaktos. Vėlgi, kaip ir dauguma prancūzių, ji buvo gana liesa, bet
visur, kur reikia, buvo išlinkimų ir iškilumų. O jos nepaprastos
aukso spalvos akys, tarsi sakė - nesi jau toks Kvazimodas. Kiekvie­
ną kartą, kai įeidavau į jos kabinetą, - o tai dariau kur kas dažniau
nei reikėtų kasdien dalykiškai bendraujant dėl kelių arbatinių
įkūrimo, - ji koketiškai pažvelgdavo į mane mirksėdama savo
didžiulėmis (tikromis) blakstienomis.
Mano baisi prancūzų kalba ją juokino. O tai, kad priverčiu ją
juoktis, tegu ir pažemindamas save, man teikė neapsakomo ma­
lonumo.
- Tu esprofesseurpour moi29, - painiodamasis pasakiau jai pačią
pirmą savaitę.
Ji nusijuokė. Apsimečiau, kad įsižeidžiau.
- Non. Je veux parlerfrançais.30
Ji vėl nusijuokė ir kažką nesuprantamai atsakė.
- Tu apprendre anglais avec moi? - pasiūliau. - Nous, er...}1 - iš
29 Tu man esi mokytoja. (Prane.)
30 Ne. Noriu kalbėti prancūziškai. (Prane.)
31 Tu mokytis su manim angliškai? Mes hm... (Prane.)

29
paskutinių jų stengiausi pamėgdžioti apsikeitimą šnekamosios kal­
bos pratybomis judesiu, kuris buvo kažkoks labiau, nei tikėjausi,
ginekologiškas.

Vis dėlto gimdos kaklelio pavaizdavimas jos neatstūmė. Tą vaka­

rą po darbo nuėjome išgerti į klaikiai brangų avangardinį kokteilių
barą visai šalia Eliziejaus laukų. Tai tokia vieta, kur, norėdami būti
matomi, visi sėdi tiesūs it strėlės Filipo Starko krėsluose.
Palinkau prie Kristinos, ir mes juokingu prancanglų žargonu
kalbėjomės apie gyvenimą Londone bei Paryžiuje. Aš, kaip tikras
balandėlis32, daug laiko praleidau burkuodamas.
Vos tik jaukiai įsitaisėme ir ėmėme pirštų galiukais vienas kitą
liesti, ji staiga pasielgė tarsi Pelenė.
- Mon train33345,- pasakė ji.
- Non, nori, le metro ėst trės brrmm brrmmlA, - paprieštaravau,
turėdamas omenyje, kad važiuodama metro namus pasieks daug
anksčiau nei pavirs moliūgu.
Tačiau ji papurtė galvą ir parodė mažą sulankstomą priemiesti­
nių traukinių žemėlapį. Ji gyveno labai toli nuo miesto centro.
- Viens chez moP5, - kilniai pasiūliau. Tai viena geriausių frazių,
kurią buvau radęs savo kompaktinio disko žodynėlyje. Vjan še mua
skambėjo kaip bučinys.
Ji žvilgtelėjo, švelniai prisilietė tamsiai dažytomis lūpomis prie
manųjų, ilgu pirštu perbraukė man per smakrą ir išėjo. Likau it
prikaltas prie stalo su stačiu pimpalu, kuriam nuginkluoti būtų
prireikę JT rezoliucijos.
Nieko nesupratau. Tokią akimirką dauguma anglių, kurias pa-
kviesdavau po darbo išgerti Londone, arba būtų pernelyg aiškiai
parodžiusios, kad nebuvau ponas Seksualusis, arba būtų stipriai
apsivijusios blauzdomis aplink mano ausis. Tačiau gal tada susi-

32 Plg. anglų kalbos žodis pigeon turi dvi reikšmes: „balandis0ir „maišyta kalba, žargo­
nas“.
33 Mano traukinys. (Prane.)
34 Ne, ne, metro labai... (Prane.)
35 Važiuok pas mane. (Prane.)

30
tikinėdavau su mergužėlėmis, kurios tik ir laukdavo progos užsi­
karti kam ant kaklo.

Kitą rytą pirmiausia atnešiau jai į kontorą kavos.

- Ce soir, tu veux...?36- leidau jai pačiai pasirinkti arba šnekamo­
sios kalbos pratybas, arba kažką, kas labiau panėšėjo į medicininę
apžiūrą.
- Boire un verre?37- nusprendė ji ir pavaizdavo, kad geria. Na,
gerai, bent jau pradžiai tinka.
- On se retrouve au bar à dix-neuf heures?3*- aiškiai tardama
žodžius, pasiūlė ji.
„Susitikti bare. Laikyti tai paslaptyje. Gerai“, - pagalvojau. Vakar
iš kontoros išėjome kartu visus koridoriuje baisiai nustebindami.
Kai susitikome septintą valandą, Kristina nesiteikė šnekėtis an­
gliškai. Ji prancūziškai paklausė, ar buvau vedęs ir ar turiu vaikų
Londone.
- Mais non!39- patikinau ją.
- Pourquoi pasf40
- Pfff, - paaiškinau. Man nepakako prancūzų kalbos žodžių
smulkiau papasakoti apie pragaištingus santykius su Rūta.
Kaip paprastai ji sumirksėjo ir lygiai aštuntą kaip Pelenė dingo.
Tikrai niekaip negalėjau suprasti prancūzių. Ar jos mėgo įžangi­
nes glamones mintyse? O gal joms patiko intelektualus seksas?
O gal norėjo, kad vyrai ant jų šokte užšoktų? (Taip nemaniau - nie­
kada nesutikau moters, kad ir kokios tautybės ji būtų, kuriai patiktų
būti suvedžiotai ją stipriai sugriebiant, lyg žaidžiant regbį).
O galbūt taip simboliškai ši prancūzė vaizdavo prancūzų ir
anglų santykius - ji gundo mane seksualumu, bet laikosi atokiai
nenorėdama užsikrėsti kempinlige.

36 Ar nenorėtum šį vakarą... ?(Prane.)

37 Išgerti? (Prane.)
38 Susitinkam bare septintą vakare? (Prane.)
39 O, ne, tikrai ne! (Prane.)
40 O kodėl? (Prane.)

31
 Atsakymo ieškojau užsisakytoje ataskaitoje apie tai, ką iš tikro
apie mus mano prancūzai.
Ten neradau nieko konkretaus, kas paaiškintų, kodėl Kristina
nenorėjo su manim pergulėti, bet vis tiek buvo įdomu paskaityti.
Be kempinligės ir chuliganų, žodis anglais41prancūzams dažniau­
siai asocijavosi su karaliene, Šekspyru, Deividu Bekhemu, ponu
Bynu, Rolling Stones (visi, mano nuostabai, buvo teigiami veikėjai)
ir, žinoma, arbata, kurią gerti - madinga ir kultūringa. Prancūzai,
matyt, niekada nebuvo Anglijos paplūdimio užkandinėje ir ne­
ragavo pienu atskiestų arklio myžalų, kuriuos į vienkartinį polis­
tirolo puodelį šliūkšteli ten uždarbiaujantis šešiolikmetis (aš viską
žinau apie tą siusią su pienu, nes pats taip prasimanydavau pinigų).
Prancūzijoje puodelis arbatos kavinėje kainavo beveik dvigubai
brangiau nei kava iš automato.
„O šventi arbatinuko apdangalai“, - mąsčiau. Kodėl, po velnių,
anksčiau neprasukome to reikalo su angliškom arbatinėm? Ir kodėl
man nepaskyrė geresnės komandos?
Visi komandos nariai turėjo perskaityti šią ir kitas ataskaitas,
bet kada bepaklausdavau jų nuomonės, viskas, ką išgirsdavau,
buvo „liabai įdiomus“. Nė velnio jie neskaitė. Kiek žinojau, prie
projekto jie niekuo neprisidėjo. Ruduo vos prasidėjo, o iš jų jau
jokios naudos.
Panašu, kad reikėtų pasikalbėti su Žanu Mari apie Stefani, Ber­
nardo ir Marko perkėlimą į tokį projektą, į kurį jiems, tiesą sa­
kant, nebūtų nusispjaut. Bet kuriuo atveju, kuo toliau nuo mano
arbatinių.
Žinoma, jie pradės manęs už tai nekęsti, bet neturėjau kito pa­
sirinkimo.

Žanui Mari pasakiau, kad noriu aptarti keblų klausimą, bet jis
pareikalavo, kad jau tą patį midi42nueitume kur nors priešpiečių.
Anot jo, šiandien labai svarbu pavalgyti priešpiečius. Daugiau
nieko neaiškino.
41 Angliškas, anglų. (Prane.)
42 Vidurdienj. (Prane.)

32
 Iš pastato išėjome pusę pirmos lydimi skambaus bon appėtit43.
Mus pamatę žmonės tai sušukdavo lyg palinkėdami „Linksmų Ka­
lėdų“. Panašu, kad priešpiečiai čia visada šventė. Ir kodėl gi ne.

Gatvėje daugėjo puošnių, kontorose dirbančių žmonių. Ka­

dangi ji netoli Eliziejaus laukų, visur, kur pažvelgsi, tik Chanel ir
Dior - akiniai nuo saulės, rankinės, sijonai... Taip rengėsi vidutinio
amžiaus žmonės. Tačiau buvo ir pulkeliai jaunų žinomų dizainerių
džinsais mūvinčių sekretorių ilgais, natūraliai kaip Kristinos krin­
tančiais plaukais, kurių ankštos palaidinukės vertė kostiumuotus
vyrus į jas nuoširdžiai įsistebeilyti. Žanas Mari nebuvo išimtis - ei­
nant jo akys, rodos, nuolat bėgiojo nuo užpakalių link papų.
Pro šalį praėjo dvi išsipusčiusios moterys tvido kostiumėliais.
Paryžiečiai, regis, tikrai mėgsta žirgus, bet vienas Dievas žino, kur
jie juos laiko šiame painiame gatvių labirinte. Galbūt požeminiuose
garažuose?
- Kodėl šiandien tokie svarbūs šitie priešpiečiai? - paklausiau.
- Pamatysi, - erzino jis mane vaipydamasis praeinančiom bam­
boms.
Ant gatvės kampo buvo tipiška Paryžiaus brasserie44- šeši ap­
skriti lauko staliukai baltu kaip marmuras paviršium, pintos kėdės
bei išsikišusi stiklo veranda.
Žanas Mari čiupo kėdę prie paskutinio laisvo staliuko nepaisy­
damas ten ketinusio atsisėsti žmogaus susierzinimo.
- Mums pasisekė, - pasakė Žanas Mari. - Paryžiuje, jei saulėta,
visi lauko staliukai būna užimti. Žinoma, jei tai gera kavinė.
Ant stalo atsirado du plastmasiniai meniu. Padavėjas buvo žilap­
laukis išvargęs vyras įprasta padavėjų uniforma - baltais marški­
niais, juodomis kelnėmis ir juoda liemene su keliomis nuo smulkių
pinigų išsipūtusiomis kišenėmis. Jis stabtelėjo ir kažką neaiškiai
burbtelėjo apie plat dujour45. Po to bakstelėjo pirštu į mėlyną prie

43 Gero apetito. (Prane.)

44 Aludė, alinė, smuklė. (Prane.)
45 Dienos patiekalas. (Prane.)

33
meniu priklijuotą lapelį ir nulėkė prie kito staliuko. Kad ir koks
buvo jų plat du jour, negalėjau įskaityti tos keverzonės. Nebent
ten iš tikro parašyta crétin dauphin (silpnaprotis dofinas?), kuo aš
labai abejojau.
- Ką mums reikia aptarti? - žvilgtelėjęs į meniu ir padėjęs jį šalį,
paklausė Žanas Mari.
- Hm, - bandžiau skaityti meniu ir susikaupti.
Staiga vėl atsirado į mus iš aukšto spoksantis padavėjas. Žanas
Mari šypsena paragino mane užsisakyti pirmam.
- Hm, - pakartojau.
Padavėjas įsižeidęs dingo. Jis jau nekentė manęs. Ar angliškas
„hm“ mane išdavė?
- Ataskaitos labai... - Žanas Mari nutilo ir suraukė antakius. -
Kaip angliškai prometteur? Pažadingas?
- Hm, - prie staliuko sėdėjom jau beveik trisdešimt sekun­
džių.
- Daugžada?
- Daug žadantis.
- Markic & Spencer ataskaita buvo daug žadanti. Jie kvailai pa­
sielgė uždarydami savo parduotuves Prancūzijoje. Mums patinka
angliškos prekės.
- Taip. Hm, ką užsisakysite? - jaučiausi sutrikęs.
- Chèvre chaud.
- Chèvre?
- Tai moteriškosios lyties... na, kaip ji vadinas? Panaši į avį, tik
ant galvos su... nagais?
- Su nagais ant galvos?
- Ragais?
- A, ožka.
- Taip, ožka.
Karšta ožka?
Vėl pasirodė padavėjas.
- Chèvre chaud, - pasakiau. Jei gausiu ragus, atiduosiu juos
Žanui Mari.

34
 - Deux46, - pridūrė Žanas Mari.
- Et comme boisson?47- paklausė padavėjas. (Žuvis?48Ožką rei­
kia valgyti su žuvimi?). Štai kodėl paprastai priešpiečius valgydavau
valgykloje - tiesiog pasidedi ant padėklo, ką nori, ir viskas.
- Une Leffey- pasakė Žanas Mari. - Alaus rūšis. - paaiškino jis.
Na, žinoma, žuvis yra poisson, o boisson - gėrimas.
- Gerai. Deux, - jau visai įsijautęs užsisakiau.
Padavėjas pagriebė meniu ir dingo nieko neužsirašęs.
Jei paryžiečiai išties turėjo dviejų valandų pertrauką priešpie­
čiams, juos užsisakius likdavo net valanda penkiasdešimt devynios
minutės. Kas sakė, kad būtent Amerikoje atsirado greito maisto
užkandinės?

- Ką mes turim aptarti? - paklausė Žanas Mari.

- Norėčiau pasikalbėti apie jūsų komandą, - pradėjau nesi­
tikėdamas sulaukti pagalbos. - Mano komandos nariai... - ilgai
mąsčiau, kaip gražiau pasakyti „aš jų nenoriu“, bet nesugalvojau.
- Man jų nereikia, - tai juk nuskambėjo daug geriau negu ne­
noriu, ar ne?
Žanas Mari nervingai nusijuokė ir atsilošė kėdėje. Pasirodė pa­
davėjas su dviem į geltonas popierines servetėles suvyniotais stalo
įrankių komplektais. Peiliai buvo dantyti ir smailėjantys. Tikėjausi^
Žanas Mari neišvynios savojo ir nesmeigs man į kaklą.
- Tau jų nereikia?
- Kol kas ne. Man reikia žmonių, kurie ištirtų būsimų arbati­
nių vietas ir atliktų vartotojų apklausas remdamiesi ataskaitomis,
kurias visi privalome skaityti. Turime žinoti, ko žmonės tikisi iš
angliškų arbatinių, ką ir kada jie ten valgytų? Man reikia darbuo­
tojų, kurie siūlytų pavadinimus ir prekinius ženklus. Bet šis darbas
ne Bernardo, Stefani ir kitų nosiai.

46 Du. (Prane.)
47 Ar ką nors gersite? (Prane.)
48 Prancūzų kalbos žodžiai „gėrimas” ir „žuvis” skiriasi tik vienu garsu: boisson ir po­
isson.

35
 Žanas Mari vis dar buvo atsilošęs, bet neketino griebtis peilio.
Dar ne. Jis atsiduso.
- Prancūzų kompanijos - tai ne anglų ar amerikiečių, - pa­
sakė jis.
Grįžo padavėjas nešdamas du didelius bokalus su kojelėmis
putojančio alaus.
- Vous avez desfritesf49- Žanas Mari paklausė padavėjo, kuris
gal išgirdo, o gal ir ne. - Tu teisus, - jis vėl kreipėsi į mane. - Iš­
skyrus Nikolę, mūsų finansų direktorę, kuri turi peržiūrėti visus
projektus, ir Marką, kuris bus labai kvalifikuotas darbuotojas,
kai pradėsime prekių apskaitą ir t.t., kitus du, Bernardą ir Stefani,
pakviečiau todėl, kad nežinau, ką su jais daryti. Jie turi darbo,
bet nepakankamai. Nenoriu sužlugdyti tavo projekto. Priešin­
gai - aš daugiausia tavim pasitikiu. Tikiuosi, gali juos suburti,
įkvėpti arba, jei nieko neišeis, nekreipk dėmesio. Jie ras kuo
užsiimti.
- Ras kuo užsiimti? Ar jų algos - dalis mano biudžeto?
Žanas Mari nusijuokė.
- Jūs keisti. Jeigu tik žmogus truputį lėčiau dirba, iškart jį at­
leidžiate. Čia viskas kitaip. Jie paskambina inspecteur du travail,
darbo inspektoriui, pasiskundžia, ir tu padengi nuostolius arba
profesinė sąjunga paskelbia streiką, o jau tada - tikras mėšlas.
Bernardas ir Stefani čia dirba mažiausiai dešimt metų. Žinai, kokio
dydžio kompensaciją turėčiau sumokėti, jei juos atleistu? Net jei kiti
darbuotojai nestreikuotų? O jei kiltų streikas, jautiena taip skaniai
nekvepėtų, kai darbininkai išjungtų šaldytuvus.
- Nesiūlau jų atleisti. Tik... - kaip turėčiau pasakyti „priversti
juos dingti man iš akių“?

Padavėjas grįžo nešdamas dvi lėkštes, kaupinas žvilgančių salotų

su pakepintais ir ant mažų skrebučių sudėliotais balto sūrio gaba­
lėliais. Jokių ragų. Jei man atnešė ne tą patiekalą, kurį užsisakiau,
neketinau skųstis.

49 Ar turite bulvių lazdelių? (Prane.)

36
 Jis padėjo lėkštes ant stalo, palinkėjo mums bon appétit ir nu­
sigręžė.
Žanas Mari paprašė savofrites.
- Je nai que deux mains, Monsieur50, - pasakė padavėjas. Jis turi
tik dvi rankas. Jei teisingai supratau, padavėjas ką tik labai man­
dagiai paprašė Žano Mari atsiknisti.
- Kaip jums patinka šis padavėjas? - paklausiau, kai jis vėl kaž­
kur nulėkė. - Argi jo neatleistumėte? Jis tiesiog bjaurus.
- Bjaurus?
- Taip, na, žinot, tikras storžievis. Vėpla.
- A, vėpla, taip, gerai žinau šį žodį. Tu prancūūzų vėėėpla, - Ža­
nas Mari nusišypsojo užplūdus mieliems prisiminimams, kaip
jį įžeidė kažkoks anglas. - O, padavėjai visada labai greiti per
priešpiečius. Jie žino - jei būsime nepatenkinti, nepaliksime ar­
batpinigių.
„Nesamdysiu vėplų savo arbatinėse“, - tuomet mąsčiau. Tačiau
turėjau pripažinti, kad tas tipas greitas. Hipervėpla.
- O, šiandien jis greitesnis nei paprastai, - tarė Žanas Mari pa­
slaptingai šypsodamasis ir ėmė vynioti savo stalo įrankius.
Atrodė, kad atgrubnagiškumą jis laiko savaime suprantamu
dalyku, kaip ir tai, kad ketinom užkandžiauti vos ne pačiam kelio
viduryje. Vos jardas skyrė mus nuo prie šaligatvio krašto pastatytų
mašinų. Bet koks praeivis, nepasukdamas galvos galėjo spjauti
mums į lėkštę. O jei Žanas Mari būtų staigiau sujudėjęs su peiliu,
nekaltam pėsčiajam tikrai būtų atlikęs cezario pjūvį.
- Gal vėliau apsvartysime, ką daryti su komanda, - pasakė Žanas
Mari. - Tarkime, kitą mėnesį. Bon appétit.
- Bon appétit, - atsakiau, nors jis ką tik tą apetitą man su­
gadino.
Nedrąsiai atsikandau, ir apetitas akimirksniu grįžo. Tada supra­
tau, kad chèvre - tai ožkos pieno sūris, o ne ožkiena. Išties labai
skanu - šiltas ir riebus sūris ant trapaus skrebučio ir traškiais
graikiniais riešutais apibarstytos salotos su aštriu padažu.

50 Turiu tik dvi rankas, pone. (Prane.)

37
 Paragavau to padažo, ir pajutau, kaip į mane plūstelėjo šiluma.
Štai valgau lauko kavinėje mėgaudamasis rudenio saule, užmiršęs
pravažiuojančias mašinas ir žmones, kurie, negavę staliuko, neslėpė
savo susierzinimo. Aukšti, įspūdingi pastatai, kurių akmeninius
balkonus laikė nukalti dievai, gyvūnai ir klasikiniai cokoliai, į
mane, regis, nebežiūrėjo iš aukšto. Beprotiškai brangių drabužių,
didžiulių šampano butelių ar statinaičių su per kraštus lipančiu
truffle pâté51 prikimštos parduotuvių vitrinos nebeatrodė kaip
kažkokios svetimos visatos dalis. Kelias nuostabias sekundes jutau,
ką reiškia priklausyti Paryžiui.
- Tikiuosi, visa kita darbe gerai? - paklausė Žanas Mari. Mačiau,
kad jis iš tiesų vylėsi, kad taip ir yra.
- Taip, viskas puiku. Na, bet šiokia tokia kebeknė iškilo dėl mano
vizitinės kortelės, - tą rytą buvau gavęs jų visą dėžutę.
- Taip?
Nusprendžiau neminėti, kad jose užrašyta „Paulius Vesas“. Iš
karto ėjau prie reikalo:
- Na, kadangi negalėjome išsirinkti laikino pavadinimo, mano
vizitinėje kortelėje išspausdintas pagrindinis kompanijos prekinis
ženklas. Tiesa? VianDiffusion.
- Na ir ką?
- Na, galbūt tai visai nieko Prancūzijoje, bet anglui didelės rau­
donos raidės VD52tikrai nesužadins apetito. O kadangi kai kurie
mūsų tiekėjai tikrai bus anglai...
Žanas Mari atrodė sunerimęs.
- Ką reiškia VD?
Paaiškinau.
Siaubingas Žano Mari juoko priepuolis liovėsi, kai jam į gerklę
pateko gabalėlis skrebučio. Jis gurkštelėjo alaus ir su popierine
servetėle nusišluostė ištryškusią ašarą.
- Kai nuvykau į jūsų kompaniją Londone, niekas apie tą prekinį
ženklą neužsiminė.

51 Triufelių paštetu. (Prane.)

52 Venerinė liga (angį. veneral disease).

38
 Neužsiminėme, - galvojau, - bet visi smagiai pakrizenome.
- Laimei, man apie tai pasakei, - tarė Žanas-Mari. - Pradėjome
pardavinėti mėsą kitoms šalims. Kaip tik ketinau pakeisti prekinį
ženklą į „VD eksportuotojai“.
- Jums labai pasisekė, - sutikau. - Taigi ar nemanote, kad reikėtų
ko nors tikrai angliško ant mūsų vizitinių kortelių? Pavyzdžiui,
Metas išgerti arbatos arba Arbata dviem?
- Hm, arba Mano arbata yra stipri?
Dabar aš paspringau gabalėliu skrebučio.

Grįžo padavėjas ir po mūsų mažu prieskonių rinkiniu pakišo

sąskaitą. Paskui kažką man nesuprantamai pasakė ir nuėjo.
Žanas Mari išsišiepė ir servetėle nusišluostė lūpas.
- Viskas, - pratarė jis.
- Kas viskas?
Jis paaiškino, kad padavėjas ketina dabar skaičiuoti gautus die­
nos pinigus, nes, kaip ir visi kiti į profsąjungą susibūrę padavėjai,
kitaip tariant, dauguma tipų juodomis liemenėmis, o jie, kad ir kaip
keista, beveik visi vyrai, jis pirmą valandą pradeda streiką. Vidury
priešpiečių pertraukos, kad pridaryti kuo daugiau keblumų. Nors į
sąskaitą visada įėjo penkiolikos procentų priemoka už aptarnavimą,
streikas vis vien skelbiamas, nes padavėjams, kad susidarytų padori
alga, irgi reikia arbatpinigių, o įvedus eurą jų sumažėjo. Prieš eurą
po priešpiečių buvo įprasta palikti dešimties frankų banknotą, bet
dabar daugelis duodavo vieną eurą, tai yra tik 6,5 franko. Nors šaliai
pereinant prie naujos valiutos beveik visos kainos kavinėse buvo
suapvalintos, tai, matyt, nepadengė nuostolių.
Grįžo padavėjas dairydamasis jam priklausančių pinigų.
- Bet mes dar nebaigėme valgyti, - Žanas Mari atrodė įsižei­
dęs. - Norėtume deserto ir kavos.
Padavėjas kažką pakartojo apie en grėve - streiką.
Žanas Mari gūžtelėjo pečiais, - nebuvau matęs, kad kas taip
jais truktelėtų, - net pralenkdamas tą elektros prekių pardavėją.
Pečiai, rankos ir visa jo krūtinės ląsta be galo abejingai pakilo ir
vėl nusileido.

39
 - Tai ne mūsų bėda, - tarsi kokią paryžietišką mantrą sumur­
mėjo Žanas Mari ir, matyt, paklausė, kodėl padavėjai streikuoja,
kai reikia aptarnauti, o ne pasiimdami pinigus.
Padavėjas nesileido į intelektualius ginčus ir nužvelgęs Žaną
Mari, susiraukė.
- Gerai, ko norėtumėte desertui? - paklausė jis ir žaibiškai
užsirašė. Vieninteliai patiekalai, kuriuos atpažinau, buvo crème
brûlée ir mousse au chocolat53. Greitai pasirinkau pastarąjį, o Žanas
Mari - kažkokį vaisinį pyragaitį. Padavėjas piktai mus nužvelgė ir
nusisuko.
- Et deux cafés54, - šūktelėjo Žanas-Mari jam nueinant.
Maždaug po dvidešimties sekundžių išties gavome, ką užsisa­
kėme, o padavėjas - pinigus ir arbatpinigius. Vieną eurą, savaime
aišku. Žmonės prie kitų staliukų bandė kaip ir Žanas Mari susi­
tarti, bet padavėjas juos perrėkdavo arba paprasčiausiai nekreipė
dėmesio.
Supratau vieną svarbų dalyką paryžiečių gyvenime: neprivalai
stengtis jiems patikti. Tai labai panašu į anglus. Turi parodyti,
kad tau nusispjaut į jų nuomonę. Tik tuomet gausi, ko nori. O aš
stengdamasis juos palenkti į savo pusę, viską dariau atvirkščiai. Jei
per daug šypsaisi, jie mano, kad esi protiškai atsilikęs.
Tad jei negaliu atsikratyti savo komandos, privalau būti griež­
tesnis.

Vienintelis sunkumas, su kuriuo tada susidūriau, - jie buvo

baisiai mandagūs, tarsi atlikdami kažkokias apeigas. Pirmą kartą
tądien mane susitikę, Markas ir Bernardas visuomet paspausdavo
man ranką. Visi kiekvieną rytą pasakydavo bonjour ir paklausda­
vo ça va55, o išsiskiriant palinkėdavo bonne journée, geros dienos,
jei būdavo popietė - bonne aprèsmidi, o jei dar vėliau - bonnefin
d’après-midi, gerai praleiskite likusią popietę. Jei pirmą kartą su­

53 Šokolado putėsiai. (Prane.)

54 Ir du kavos. (Prane.)
55 Kaip sekasi? (Prane.)

40
sitikdavome penktą valandą popiet, vietoj bonjour jie sakydavo
bonsoir56. O jei vienas ar kitas iš mūsų susiruošdavo namo, išsi-
skirdavome palinkėję bonne soirée, gero vakaro. Aš jau nekalbu
apie bon weekend penktadienį arba bonne semaine (geros savaitės)
pirmadienį. Dieve, kaip visa tai sudėtinga.
Visiems pasisveikinus, beveik nelikdavo laiko pradėti kalbą apie
tai, kodėl neskaitomos ataskaitos ir nepriimami sprendimai.
Tad aš, kaip projekto vadovas, nutariau jiems parodyti, kad
laisvos - laissez-faire - dienos baigėsi.

Vieną rytą nuėjau į personalo skyrių. Matyt, tik ten galėjau

susitarti dėl naujų vizitinių kortelių, kuriose mano vardas būtų
parašytas taip, kaip rašė dar tėvo proseneliai, o kompanijos lytiniu
būdu plintantį prekinį ženklą pakeistų Metas išgerti arbatos.
Kristina paaiškino, kad jai neleidžiama užsakyti vizitinių, nes
tai gali padaryti tik personalo skyriaus darbuotojas.
Susiradau tą skyrių ir pabeldžiau į duris; dėl iki kelių nuleistų
žaliuzių pro jų matinį stiklą nieko negalėjau įžiūrėti.
- Entrez57, - sudejavo moters balsas.
Viduje pamačiau Marijaną, tą sekretorę šiurkščiais plaukais,
sėdinčią prie pustuščio stalo, ant kurio buvo tik kompiuteris ir
vazonas su į šunvyšnę panašiu augalu, bet tai tikriausiai kokia
nors žibuoklė.
- O, vous êtes personalo skyriuje, aussi58? - paklausiau.
- Non, je suis réceptionniste aussi.59
Marijana pradėjo kažką lėtai, nerišliai murmėti, kaip nuo de­
vintos iki vienuoliktos ryto ir dalį popieties dirba priimamojo
sekretore ir kaip, regis, šis darbas nederėtų kvalifikuotam personalo
skyriaus darbuotojui. Po pirmos nuoskaudų papliūpos nebesisten­
giau suprasti. Ji kažkuo piktinosi, kol galų gale visi skundai virto
monotonišku verkšlenimu.
56 Labas vakaras. (Prane.)
57 Užeikite. (Prane.)
58 Dirbate ir personalo skyriuje? (Prane.)
59 Ne, aš - priimamojo sekretorė. (Prane.)

41
 Norėjau paklausti, kodėl ji neieško darbo kompanijoje, kur
trūksta etatinės inkščiančios karvės, bet įtariau, kad tuomet naujų
vizitinių greičiau tikrai negaučiau.
Labai aiškiai didžiosiomis raidėmis užrašiau savo vardą, pavardę
ir prekinį ženklą Metas išgerti arbatos.
- Vizitinės bus ne anksčiau kaip kitos savaitės pabaigoje, - pa­
sakė Marijana.
- Kitos savaitės? - sudejavau.
- Kitos savaitės pabaigoje, - pabrėžė ji.
- Gerai, ateisiu penktadienį.
- O, geriau palaukite iki kito pirmadienio, - pasakė Marijana
beveik džiūgaudama dėl tokių lėtų apsisukimų.
Vis dėlto man iš dalies pasisekė - po dešimties dienų turėsiu
kartoninį įrodymą, kad tvirtai apsisprendžiau laimėti prekinių
ženklų karą. Su mumis, anglais, menki juokai.

Kitas žmogus, su kuriuo griežtai pasielgiau, buvo Kristina. Kitą

rytą į darbą atėjau anksti - ji visada tokiu metu pasirodo. Nužy­
giavau į jos biurą, padėjau kavą ant jos stalo ir įspaudžiau seilėtą
bučinį jai į lūpas. Tai buvo ne regbio puolėjo ataka, greičiau - pri­
valomas lūpų tango.
Panašu, kad prikėliau patį Frankenšteiną. Ji pradėjo liežuviu tarsi
dantistės pirštu zonduoti man gomurį. Tai buvo tikras prancūziškas
bučinys. Kristina aistringai atsiduso.
- Viens60y- pratarė ji, traukdama mane koridoriumi į moterų
tualetą. Jai užrakinus duris, staiga ėmėme trintis savo aprengtais
kūnais, išsamiai tyrinėdami vienas kito tonziles. Spėjau tik pagal­
voti, kodėl, po velnių, švarko kišenėje nesinešioji prezervatyvų, kai
ji netikėtai liovėsi bučiuotis ir sugriebė rankomis man veidą.
- O! - ji vėl stipriai pabučiavo mane į lūpas ir didžiai apgailestau­
dama žengė žingsnį atgal. „Kodėl taip gailiesi? - stebėjausi. - Mes
dar nieko kvailo nepadarėme.“
- Kas atsitiko? - paklausiau.

60 Eikš. (Prane.)

42
 - Turim liautis.
- Kodėl?
- Jai un petit ami61, - pasakė ji.
„Mažas draugas? Kas gi tai? - klausiau savęs. - Mažos vaginos
eufemizmas?“
Ji matė, kad sutrikau, tad paaiškino:
- Unfiancé62
„Jokių problemų, - norėjau pasakyti, - nesu pavydus. Paskubė­
kime.“ Tačiau kaip visa tai pasakyti prancūziškai? Vietoj to tiesiog
vėl žengtelėjau jos link.
- Non, ça ne va pas63, - vėl apgailestaudama ir ištiesusi rankas,
lyg norėtų mane atstumti, tarė ji.
Anot jos, tai folie64. Jai dvidešimt penkeri, ji norėjo ištekėti ir
turėti vaikų. Sužadėtinis - geras žmogus, ir ji nenori jo prarasti
dėl romano su kažkokiu anglais, kuris Paryžiuje bus tik vienerius
metus.
- Mais...65 - stengiausi sugalvoti labiau įtikinamų argumentų nei
nun peu de sexe anglais66tikrai nepakenks jūsų santykiams“ arba
„nesijaudink, aš nieko nesakysiu jam“.
- Mais, pourquoi...?67- pagaliau paklausiau sumosavęs rankomis
rodydamas iki kraujosrūvų nukandžiotas lūpas.
Ji pažvelgė į mane nutaisiusi skausmingą, bučinio prašančią
veido miną.
- Cetait une erreur68, - pasakė. - Baisi erreur. - Ji norėjo, kad
jai atleisčiau. - Et merei69, - pridūrė.
- Merci pourquoi?70- paklausiau, net jei nesu toks tuščias, kad

61 Turiu draugelį. (Prane.)

62 Sužadėtinis. (Prane.)
63 Ne, nieko nebus. (Prane.)
64 Kvailystė. (Prane.)
65 Bet... (Prane.)
66 ... truputis sekso su anglu... (Prane.)
67 Bet kodėl...? (Prane.)
68 Tai buvo klaida. (Prane.)
69 Ir ačiū. (Prane.)
70 Už ką ačiū? (Prane.)

43
manyčiau, jog kartą lyžtelėjus mano tonziles, galiu akimirksniu
patirti orgazmą.
- Dėkui, kad elgeisi kaip tikras anglas. Tu išauklėtas ir doras
žmogus. Leidai tave pabučiuoti be...
„Ne, aš nesu prakeiktas anglų džentelmenas“, - norėjau jai
pasakyti. Jei sakydama „džentelmenas“, ji turėjo omeny tuos,
kurie nenori tuoj pat sugulti, vieninteliai džentelmenai, kuriuos
pažinojau, buvo dar lytiškai nesuprendę jaunuoliai, tik ir lau­
kiantys, kol pradės augti gaktos plaukai. Kristina nežinojo, kad
mes, anglai, labai pasikeitėme nuo to laiko, kai Džeinės Osten
herojės galėjo būti tikros nebūsiančios gerai išdulkintos vos tik
joms sutikus pasivaikščioti po mišką. Netgi princesė Diana tai
darydavo atsirėmusi į medį su jojimo instruktoriumi, tiesa? O ir
dabar tai, kas dėjosi mano galvoje ar trumpikėse, visiškai nebuvo
džentelmeniška.
- Pardonne-moi, mon71angle, - švelniai pratarė ji ir paliko mane
stovintį moterų tualete su dar viena beverte erekcija. „Atsitiktinai
išsiliejusi sėkla suyra, - maniau, - kadangi daug jos švaisčiau ne
pagal paskirtį.“
- Kad tu pasiųstum, pone Darsi, - pasakiau luboms. - Po velnių,
Hiuji Grantai. Kaip jūs galit iš anglo reikalauti ką nors išdulkinti,
jei visą laiką esate tokios velniškai mandagios?

Dėl padavėjų streiko pasijutau truputėlį populiaresnis - nors

tiek gerai.
Dar nepasibaigus pirmai chaotiškai darbo dienai, kai kavinių
savininkai nusivarė nuo kojų ir buvo lankytojų apšaukti, tos užkan­
dinės, kurių padavėjai streikavo, - faktiškai visos prašmatnesnės
brasseriesy - pradėjo priimti į darbą laikinus darbuotojus.
Netikėtai klientus ėmė aptarnauti siaubingai nekvalifikuoti, bet
žavūs studentai, kurie iš džiaugsmo, kad gaus arbatpinigių ir kad
nebereikia nešioti beisbolo kepuraičių, dirbo smirdintį, mažai
mokamą darbą prie greito maisto prekystalių.

71 Atleisk man, mano... (Prane.)

44
 Vietoj atstumiančio, kofeino perdozavusio niurgzlio juoda liemene
iš Monmartro staiga jums šypsojosi gražioji Amelija iš Monmartro
arba ką tik pradėjęs dirbti aistringas vyrukas iš Lotynų Amerikos.
Jie nežinodavo, iš ko pagaminti patiekalai, netyčia išmesdavo
lėkštes, sumaišydavo sąskaitas - jauteisi lyg Anglijoje, kur mano­
ma, kad patarnavimas prie stalo - idealus laikinas darbas visiškai
nekvalifikuotiems.
Tačiau kartu tai buvo palaima, lyg visą gyvenimą žiūrėjęs tiktai
Ingmaro Bergmano filmus, atrastum „Monty Pyton“.
Daug šitų naujų jaunų padavėjų tik ir džiaugėsi galėdami pa­
šnekėti angliškai, kai tik išgirsdavo mano darkytą prancūzų kalbą.
Nors tai nedavė nieko gero mano kalbos įgūdžiams, džiaugiausi
supratęs, kad padavėjams patinka bendrauti su manimi. Netgi už­
sirašiau porą telefonų numerių. Merginų, savaime suprantama.
Savaitę stebėję, kaip tie naujokai, dirbantys nepilną darbo dieną,
susirenka arbatpinigius, prancūzų padavėjai ėmė suvokti, kad gal­
būt jie susimovė. Netikėtai juodaliemeniai grįžo į nuolatinį darbą,
mėlyni prie meniu priklijuoti lapeliai tapo kaip niekad įskaitomi, o
užsakymų priėmimas dar labiau pagreitėjo, pasiekdamas pasaulio
rekordą. Gyvenimas akimirksniu grįžo į įprastas vėžes - Paryžiuje
tai, regis, nuolat nutikdavo. Niekas, netgi pagrindinės šalies pramo­
nės šakos - maisto pramonės - streikas negalėjo ilgam sutrikdyti
spartaus miesto gyvenimo tempo.
Turėjau priprasti, kad greitai ir vėl manęs nekęs.

Vizitinės kortelės buvo paskutinis lašas, perpildęs mano kan­

trybės taurę.
Jas paskutinę rugsėjo savaitę, pavėlavusi kelias dienas, atnešė
niurzglė Marijana.
Žvilgtelėjau į permatomos plastiko dėžutės vidų. Mano vardas
buvo ištaisytas. Gerai.
O vietoj VD puikavosi nauja emblema - Mano arbata yra stipri.
Mano arbata yra stipri? Išperos.
Marijana lūkuriavo netoliese, neabejotinai laukdama progos
paliežuvauti apie mano reakciją.

45
 - Merei, - pasakiau šaltakraujiškai, kaip koks anglų kareivis,
kuriam seržantas ką tik įteikė revolverį - jis verčiau ištaškys sau
smegenis, negu gėdingai pasiduos priešui.
Įsitikinęs, kad Marijana vis dar mane stebi, išmečiau tas korteles
su visa prakeikta dėžute jos neatidaręs į šiukšlių dėžę.

46
 Octobre

Viena koja mėšle

Visi žino, kad prancūzams patinka sraigės. Escargots.
Vienas iš jų mėgstamiausių būdų jas paruošti - dar gyvas sudėti
tiesiai ant kepimo grotelių. Prieš kepant, escargots pasūdomos, -
joms tai it rūgšties vonia, - o tuomet, bandydamos apsisaugoti, jos
pašalina visas gleives. Kitaip tariant, šis sutvėrimas priverčiamas
išsituštinti. Net prancūzai nevalgo sraigių mėšlo.
Turint galvoje tokį nepaprastai žiaurų elgesį, posakis, kad pran­
cūzai mėgsta kukliąją sraigę, gali atrodyti keistas. Tačiau ką nedau­
gelis žmonių (ir dar mažiau sraigių) suvokia, yra tai, kad Prancūzija
šiems aukojamiems moliuskams sumokėjo didžiausią duoklę - jos
sostinė iš tikrųjų panaši į milžinišką escargot.

To nesupratau iki pirmo spalio šeštadienio.

Buvo pilkas rytas (turėjau pirmą kartą išsitraukti megztinį).
Paryžiečiai staiga pradėjo vaikščioti greičiau nei įprasta, lyg būtų
mirtinai išsigandę, kad universalinėse parduotuvėse pritrūks pre­
kių prieš jiems ten nusigaunant.
Sėdėjau lauko kavinėje ir žiūrėjau išpūtęs akis.
Ne į moteris, nors praeivių figūros atitiko olimpietėms keliamus
reikalavimus.

47
 Žvilgčiojau į rudeninį sprogimą - priešais mane stovintį, vaisiais
ir daržovėmis nukrautą prekystalį, kokio dar nebuvau regėjęs. Ne­
simatė nė kvadratinio milimetro maistinės plėvelės - viskas buvo
šviežia. Didžiuliai ryšuliai ridikėlių su dar nenupjautais lapais.
Man toptelėjo, kad niekada nebuvau matęs ridikėlio lapo. Gau­
sybė daržovių, kurių net nepažinau. Štai dideli balti svogūnėliai,
šalia kurių ant lapelio parašyta fenouil. Paieškojau šio žodžio ki­
šeniniame žodynėlyje - pasirodo, tai krapai. Taip, buvau jų valgęs
viename žuvies restorane, bet tik supjaustytus mažais gabalėliais
ir pakepintus. O šitie buvo tokie dideli, tarsi kietos baltos žmonių
širdys su viršūnėse kyšančiomis sunkiomis žaliomis arterijomis.
Šalia krapų - krepšys su raudonais ir baltais taškeliais margintomis
ankštimis, panašiomis į žirnių. „Ecosseruy- parašyta ant kortelės.
„Škotai“1- artimiausia reikšmė, kurią radau savo žodynėlyje. Ne­
gali būti - škotą dažnai išmuša raudonomis dėmėmis, kai jis tampa
futbolo komandos vadybininku, bet šios ankštys labiau panėšėjo
į pupelių. Dar gulėjo įspūdingos krūvos šviežių, tamsiai raudonų
figų ir kaupai mažų, sultingų vynuogių, tikrų ir žemėtų, lyg iš tikro
nokusių ant vynmedžio gryname ore - visiška priešingybė žvilgan­
čioms klonuotoms vynuogėms Anglijos prekybos centruose.
Man ten besėdint ir bevarvinant seilę, vienas iš pardavėjų pa­
linko virš išdėliotų vaisių bei daržovių ir panardino rankas į miško
grybų kauburį, pilna sauja semdamas kreivus, šokolado spalvos
cėpes12su dar nenupjautomis žemėtomis šaknimis. Beveik erotika,
pasakytumėte, jei mėgtumėte miško grybus.

Atplėšiau akis nuo maisto ir sutelkiau dėmesį į miesto vadove

esantį Paryžiaus žemėlapį. Jame kiekvienas iš dvidešimties miesto
arrondissements3pavaizduotas skirtinga spalva. Rajonų išsidėsty­
mas, - pirmą kartą tai pastebėjau, - priminė spiralę, kurios centre
buvo mažas, stačiakampis Pirmasis arrondissement. Antrasis - di-
1 Žodžių žaismas: Ecossais (pranc.) - škotai; ecosser (pranc.) - aižyti (pupas, žir­
nius).
2 Baravykai. (Prane.)
3 Rajonai. (Pranc.)

48
dėsnis stačiakampis iškart virš pirmojo. Pastarojo dešinėje buvo
Trečiasis, o po juo - Ketvirtasis. Truputėlį žemiau, kitoje upės pu­
sėje, palei jos dešinį krantą driekėsi Penktasis arrondissement ir t.t.
Šią numerių spiralę užbaigė Dvidešimtasis rajonas tolimiausiame
sraigtinio miesto pakraštyje šiaurės rytuose.

Miesto rajonų išsidėstymas savo forma gana aiškiai priminė

sraigės namelį. Pati sraigė turbūt jau seniai suvalgyta.
Rūpestingai tyrinėjau žemėlapį ieškodamas orientyrų. Pirmaja­
me arrondissement buvo Luvras. O Antrajame? Matyt, nieko. Ten
nupieštas vienas pilkas rutuliukas, kuris, rodos, žymėjo kažkokią
įdomią vietą. „Bourse“, - šalia parašyta. Pasižiūrėjau savo žodynė­
lyje - „piniginė; birža; kapšelis (šnek.)“. Aha, tai garsus Paryžiaus
prostitučių kvartalas.
Trečiajame rajone buvo Pompidu centras, o ketvirtajame - Vo-
gėzų aikštė - Place de Vosges, kurią turisto vadovas apibūdino kaip
„perdėtai prašmatnią XVII amžiaus aikštę, anksčiau - karališkų
dvikovų lauką, kur kadaise Prancūzijos karalių Henriką II netyčia
persmeigė anglų riteris grafas de Montgomeris“. Dar viena prie­
žastis mūsų nekęsti.
Penktajame rajone buvo Panteonas - „didžiulis klasikinio sti­
liaus mauzoliejus, kuriame prancūzai laidoja savo įžymius rašyto­
jus“. „Truputį per žiauriai elgiamasi su rašytojais, - galvojau, - vien
dėl to, kad buvo pernelyg intelektualūs.“
Sraigė šliaužė toliau „išvyniodama“ privalomų pamatyti pastatų,
kuriuose niekada nebuvau buvęs, sąrašą.
Iki tol tiesiog baisiai tingėjau ištirti savo naująjį miestą. Na, bu­
vau atidžiai iš išorės apžiūrėjęs jo pagrindines įžymybes, - Luvrą,
savaime aišku, Dievo Motinos katedrą ir Pompidu centrą, - bet
pirmą mėnesį daugiausia laiko praleidau arba dirbdamas, arba
dykinėdamas ir skiesdamas kraują kofeinu bei alkoholiu.
Jei jus, kaip ir mane, pinta alaus ir tiesioginė futbolo rungtynių
transliacija plačiaekraniame televizoriuje padaro laikinai laimingus,
tuomet vakarais ir savaitgaliais palaimos injekciją galite gauti bet ku­
rioje iš daugelio Paryžiaus angliškų alinių. Prie baro (jokio pavojaus,

49
kad jus įžeis koks tipas su liemene) angliškai (trumpas atokvėpis po
patirto pažeminimo) užsisakote ir po akimirkos jau valgote įprastą
anglų alinėms ėdalą, pavyzdžiui, vištieną tikka masalu4.
Liga - mano vienintelis tikras pasiteisinimas dėl tokios kultū­
rinės izoliacijos. Per visą žmonijos istoriją buvo daug ligų, kurios
glumino gydytojus. Kai kurios jau daugelį amžių netgi nelaikomos
ligomis. Viduramžiais, pavyzdžiui, geriausias vaistas nuo epilepsi­
jos priepuolio buvo sudeginti kokią vienišą senę našlę, kurim savo
nelaimei, turėjo karpą ant nosies ir juodą katę.
Persikėlus į Paryžių, mane pradėjo kankinti dar jokiuose medi­
cinos vadovėliuose neaprašyti simptomai. Tuomet nežinojau, kad
netrukus patirsiu priepuolį.

Išgėręs kavos ir paskutinį kartą ilgesingai nužvelgęs ridikėlių

lapus, patraukiau pėstiesiems skirta Montorgueil (montorgei) Ant­
rojo rajono gatve, su slidžiu baltu grindiniu, kavinėmis ir erotiškais
maisto prekystaliais į boursef kuri, pasirodo, buvo ne rausva ir
plaukuota, o graikų šventyklos formos ir akmeninė. Iš tikrųjų, kaip
ir mano žodynėlyje nurodyta, tai senoji birža.
Gatvės aplink bourse gana judrios - pilna greitai lakstančių
motorolerių ir nekantriai vairuojamų mašinų. Vien todėl, kad tai
įstaigų rajonas, dar nereiškia, kad penktadieniais po darbo Pary­
žiuje išnyksta visos dvikojės gyvybės formos. Kartu su skubančių
mašinų srautu žingsniavau į rytus ir staiga vienoje kryžkelėje ap­
tikau rue Seint Denis, kurioje rikiavosi begėdiškiausios prostitutės
kokias tik buvau matęs nuo tada, kai lankiausi Bankoke. Tuomet
pabėgau iš baro, nes ten nepilnametės mergaitės vis sėdosi man ant
kelių ir klausė „pone, ar norite, kad pačiulpčiau?“
Tačiau šios paryžietės merginos - visos suaugusios, besiveržiančios
kaip prinokusios figos iš karštų kelnaičių ir pusiau atsegtų bluzelių. Jų
antakiai negailestingai išpešioti, o lūpos pasiutusiai pridažytos. Čia
platus pasirinkimas, kiekvienam pagal skonį - juodaodės, azijietės,
baltosios, devyniolikos, trisdešimties, gurkt, penkiasdešimties.

4 Britų perimtas iš indų virtuvės vištienos patiekalas su kariu ir pomidorų padažu.

50
 Visur taip pat mačiau daug vyrų, kurie apžiūrinėjo prekes, klausė
kainos ir pranykdavo tarpduriuose.
Čia nebuvo tokių veidrodinio stiklo vitrinų kaip Amsterdame.
Viskas vyko tiesiai tau prieš nosį. Moterys, stovinčios ant šaligatvio
ir bandančios sujaudinti vyrus. Jei nebūčiau taip paniškai bijojęs
AIDS, būčiau leidęsis nunešamas sekso potvynio bangos.
Pasukau į šalutinę gatvelę jausdamas palengvėjimą, kad pavyko
išvengti pagundos, ir paslydau ant gigantiškos šuns paliktos krūvos,
gulinčios vidury baltai grįstos gatvės ir rėkiančios „Štai aš!“, mano
sekso stygiaus nualintiems jausmams.
Kaip galėjau jos nepastebėti?
Išgirdau juoką. Už kelių jardų tarpduryje stovėjo penkiasdešimt -
metė prostitutė, kuri priminė Merilin Monro vaškinę skulptūrą po
Madam Tiuso muziejaus šildymo sistemos perkrovos.
- La merde,- dainavo ji nuo tabako išgverusiu balsu, - ąuon voit
danser le long dės golfes clairs5.
Supratau, ką reiškė la merde> ir pamaniau, kad ji giedojo kažkokį
prancūzišką kūno funkcijas garbinantį himną. Tik po daugelio
mėnesių sužinojau, kad tuomet ji, perdirbdama seną dainą apie
jūrą „La Mer\ sukirto protingą sąmojį. Tik Prancūzijoje gali sutikti
intelektualią prostitutę.

Suprantate, tai buvo mano liga - šiurpus sugebėjimas pataikyti

tiesiai į arčiausiai šalia manęs gulintį šuns merde.
Kuo labiau stengiausi ištirti Paryžių, tuo labiau išsiterlindavau
batus.
Pasak vieno straipsnio, kurį radau internete, aš nebuvau vienin­
telis - kiekvienais metais ligoninėje atsiduria šeši šimtai penkias­
dešimt paryžiečių, kurie visu ilgiu išsitiesia paslydę ant penkiolika
tonų kakalų, kuriuos miesto gatvėse palieka du šimtai tūkstančių
šunų. „Du šimtai tūkstančių, - galvojau, - tai daugiau nei Čingis­
chano armija.“

5 Tai, kas matoma šokant prie vaiskios įlankos. (Prane.)

51
 Pradėjau stiprinti savo gynybą.
Nuėjau į nupigintų prekių parduotuvę, kur savaitgalio išvykoms
įsigijau gerą atsargą neįtikėtinai pigių Šiaurės Korėjoje gamintų
brezentinių sportbačių. Visą dieną juos terlindavau, o po to prie
viešbučio nusviesdavau į šiukšlių dėžę. Nelabai ekologiška, bet ge­
rai mano viešbučio kilimams. O ir registratorė mandagiai dėjosi ne­
matanti, kaip visą laiką pražygiuodavau pro ją tik su kojinėmis.
Norėdamas nueiti į darbą neišsitepęs, apsiginklavau didžiuliu
ryšuliu virvutėmis surišamų šiukšlių maišelių, kuriuos užsimau­
davau ant batų kaip vienkartinius kaliošus. Na, taip, važiuojant
metro, žmonės į mane spoksodavo, o aš, prieš patekdamas į lie­
žuvaujančios Marijanos akiratį, turėdavau nepamiršti tų maišelių
nusiimti, bet vargau ne veltui.

Tačiau taip elgdamasis tik kovojau su simptomais, bet negydžiau

ligos. įklimpau į mėšlą ne tik tiesiogine, bet ir perkeltine prasme.

Pavyzdžiui, darbe, kai dėl sugadintų vizitinių kortelių nuėjau

susitikti akis į akį su Bernardu. Akivaizdu, kai tai jo darbas, ar
ne? Mano arbata stipri - Bernardo idėja, o aš nenorėjau jos įgy­
vendinti.
- Aš? Aš? - gynėsi jis, rodydamas talentą šnekėti vienskieme­
niais žodžiais, dėl kurio priminė prancūziškai įgarsintą vieną iš
animacinių filmukų apie Vailą ir kojotą. - Ne. Aš nedaryti šitos
kortelės, aš.
Bernardui išspaudus pergalingą šypseną jo ūsai nevaldomai
krutėjo. Jis atrodė labai patenkintas galėdamas į mano kaltinimus
numoti ranka. Toks patenkintas, kad net neslėpė sporto žurnalo,
kurį tuo metu skaitė.
- Jei skaitai šitą, tikiuosi, tai reiškia, kad turėjai laiko perskaityti
ir mano ataskaitas? - kandžiai paklausiau.
- Šitą? O, aš žiūrėti šitą, nes ten būti mums didelė reklama, - jis
atvertė žurnalą, kur per visą lapą puikavosi Žano Mari tobulai su­
maltos jautienos reklama - garsus arogantiškas prancūzų regbio
žaidėjas, suleidęs dantis į pusžalį mėsainį, atrodo, patyrė ekstazę.

52
 - Geras, ką? Šis žaidėjas, jis tai daryti dėl mūsų, nes jis būti
mano dreuges, - Bernardas, regis, buvo neką mažiau susijaudinęs
matydamas, kaip nerangiai įšokau į tuos kvailus diplomatinius
spąstus.

Tas pat nutiko ir po darbo. Paskambinau vienai iš padavėjų, su

kuria susipažinau per streiką, ir susitariau dėl sekmadienio pa-
priešpiečių. Tačiau prieš mums susitinkant, ji atsiuntė bauginantį
elektroninį laišką su priedu „kelios man labai svarbios eilutės“.
Atsidariau tą laiško priedą, kur, kaip supratau, ji rašė apie vieną
moterį aplankiusią dvasią, kuri aiškino, kad „tristesse“ (liūdesys)
iš tikro yra „jote“(džiaugsmas), ir atvirkščiai.
„O, Dieve, - kuždėjo protas, - kuo toliau nuo to mėšlo.“ „Ne,
ne, - sakė kirkšnys, - nebijok.“
Ji buvo aukšta, šviesiaplaukė studentė, po nukarusiais drabužiais
slepianti puikią figūrą. Šviesios odos, su miela riesta nosyte, kurią
norėjosi nukąsti, ir mažyčiu apgamu ant kairiojo skruosto, kuris
tartum sakė „pabučiuok čia“. Jos veidas atrodė taip, lyg visą gyve­
nimą nebūtų matęs nė kruopelytės makijažo. Ji buvo iš tų žmonių,
kurie, regis, nežino, kad yra gražūs. Man tai patinka. Aleksa, - toks
jos vardas, - puikiai šnekėjo angliškai ir lankė fotografijos kursus.
Ar gali būti geresnis pasiteisinimas merginai, prašančiai, kad nu­
simestumėte drabužius?
Tad užuot ištrynęs jos elektroninę žinutę ir išbraukęs ją iš savo
gyvenimo, parašiau atsakymą, kur pritauškiau visokių niekų apie
tai, kad pamatyti ją bus vienjoie ir jokio tristesse (taip, sunkus ato­
dūsis - atsiprašau), ir toliau fantazavau apie būsimas fotosesijas.

Mano pageidavimu susitarėme susitikti aštuonioliktame Mon-

martro bokšto aukšte, toje vietoje, kur Amelijos Pulan vaikinas
žvelgė į ją pro teleskopą.
Ultramoderniu funikulieriumi, - vertikaliu metro, - pakilau į
patį baltosios Sacré Coeur bazilikos, primenančios vestuvių pyragą,
viršų. Penkias minutes vėlavau, bet, laimei, Aleksa, kaip ir daugelis
paryžiečių moterų, vėlavo daugiau nei penkiolika minučių.

53
 Pasisveikinome nekaltai pasibučiuodami į abu skruostus. Vilkė­
dama aplamdytu senu odos švarku, per kaklą ištampytu megztiniu
ir džinsais su skyle, pro kurią švietė kelis, - beje, išties gražus
kelis, - ji spinduliavo santūriu seksualumu. Per petį buvo pasi­
kabinusi fotoaparatą.
O aš tiesiog netvėriau kailyje dėl nepakankamai naudojamo
seksualumo, ir nors čia Paryžiaus kalvos viršūnėje buvo truputį
vėjuota, palikau marškinius prasegtus, kad truputį atidengčiau,
kaip tikėjausi, fotogeniškų krūtinės plaukų. Jų nėra daug, bet tuos,
kuriuos turiu, ji gerai pamatė.
- Malonu vėl su tavimi susitikti, - pasakiau.
- Taip, - sutiko ji akivaizdžiai tirdama mano jautrumą šviesai.
Tada atsukome nugaras fleitomis grojančiam perujiečių or­
kestrui, kuris linksmino besifotografuojančių turistų minias, ir
įsispoksojome į Paryžiaus stogus.

Van Gogo laikais Monmartro kalva, ant kurios rinkdavosi įkvė­

pimo, tyro oro ir pigaus gėralo ieškantys menininkai, buvo už­
miestyje. Dabar Paryžius ją visiškai prarijo, bet dėl savo aukščio ji
vis tiek liko užribyje. Nuo kalvos viršūnės atsiveria pilkų cinkuotų
stogų, kurie turbūt per šimtmetį mažai pasikeitė, margumynas.
Kadangi Eifelio bokštą iš dešinės užstojo auksalapiai kaštonai,
išskyrus aukštus lyg dangoraižius daugiabučius namus miesto
pakraštyje, čia labai mažai kas skrodžia žemą dangaus skliautą.
Galėjai matyti mėlynus ir baltus Pompidu centro vamzdžius ir,
žinoma, Monparnaso bokštą, tarsi juodą stiklo durklą smingantį
Paryžiaus širdin. Tačiau be viso šito miestas priminė milijono
romantiškų mansardų, tinkamų pradedančiųjų Bodlerų keverzo­
nėms, kolekciją. Negalėjau susilaikyti nenusišypsojęs.
- Toks nusibodęs vaizdas - tikra cliché*, - sudejavo Aleksa.
„Kas čia dabar, - klausiau savęs, - mano joie prilygsta jos tris-
tesseiM
- Man jis nespėjo nusibosti, nes čia lankausi pirmą kartą.6

6 Klišė. (Prane.)

54
 - Hm, - suniurnėjo ji.
Nusisukau nuo to įprasto vaizdo. „Leisk jai šnekėti, - raginau
save. - Ką ji išties mėgsta?“
- Ką manai apie „Ameliją“? - tarsi žiūrėdamas pro teleskopą,
sutelkiau dėmesį į maždaug šimtas pėdų žemiau esančią gatvę.
- O, - ji patraukė pečiais. - Ženė - protinga direktorė, bet labiau
patiko Delicatessen. Ar esi jį matęs?
- Ne. O apie ką jis?
- Apie ką? - susigūžė ji. Akivaizdu, kad tai filmas, kuris buvo
pernelyg geras ir galėjo būti apie bet ką. Dar vienas neapdairus
žingsnis. - Ten taip dažnai filmavo stambiu planu, - Aleksa atrodė
įsiutusi. - Pusę filmo rodė vien Odri Totu akis.
- Bet užtat gražias akis, - bandžiau pajuokauti.
- Būtent, - sumurmėjo ji.
Akimirką supanikavau. „Galbūt, - galvojau, - Aleksai susida­
rė įspūdis, kad pakviečiau ją norėdamas išdrožti pamokslą apie
šiuolaikinę prancūzų estetiką, o ne tam, kad prieš suguldami į lovą
užkąstumėme.“

Tačiau mums beklaidžiojant po mažą meno dirbinių turgelį,

kur galėjai įsigyti blogiausių pasaulyje Renuaro pamėgdžiotojų
darbų, pokalbis tapo truputėlį sklandesnis. Plepėjome apie tai,
ko atvykau į Paryžių, apie jos viešnagę Anglijoje (ji praleido
metus Londone kaip fotografo asistentė) ir tik truputėlį daugiau
apie tai, kaip, jos manymu, keitėsi šiuolaikinė prancūzų estetika
(matyt, ji pasmerkta užmarščiai dėl vis didesnio panašumo į
Disnėjaus stilių).
Pamačiau, kad ji buvo ne agresyvi, o sąžininga. Ji slėpė fizinį
grožį po maišo formos švarku, o švelniąją asmenybės pusę - at­
virai reikšdama savo nuomonę, ir tai turbūt atbaidė pulkus vyrų.
Ir ačiū Dievui.

Netoli Mulen Ružo suklupau ant išdžiūvusių šuns išmatų, kurios

priminė dvokiančią nuodingos kakavos rūšį. Jos tykojo prie me­
džio, tad kai mėgindamas tą kakavą nuo bato nukratyti, spyriau į jo

55
kamieną, turėjau sušokti kankaną. Kaip paskutinis kvailys, tuomet
avėjau madingus, ne Korėjoje gamintus sportbačius.
Aleksa labai gerai išsisuko iš padėties. Tiesą sakant, geriau už
mane. Ji kelias-akimirkas palaukė, kol nustojau keiktis, o tada, kad
nusiplaučiau tą kaką, nuvedė mane prie nutekamojo vamzdžio, kur
telkšojo vandens balutė. Rodos, jos visai nesuerzino taip netikėtai
nuplėšta mano šaltakraujiškumo kaukė. Iš dalies džiaugiausi, kad
ji pamatė mane, praradusį savitvardą. Tai lyg ir praskaidrino at­
mosferą, jei tik tai, ką padaro šunytis, gali ką nors praskaidrinti.
Kol gardžiavomės šviežiai spaustomis apelsinų sultimis, šviežio­
mis figomis ir rūkytos lašišos gabaliukais apibarstyta kiaušiniene,
ji stengėsi išpešti aiškesnės informacijos apie mano negalavimą.
Iškėliau hipotezę, kad tai psichologinė būsena, kuri išryškėjo su­
sidūrus su unikaliais Paryžiaus šaligatviais.
- Tai lyg disleksija. Ar žinai, kas tai yra?
- Taip, - Aleksa linktelėjo galva, iki skausmo simboliškai lup­
dama prinokusią tamsiai raudoną figą.
- Kai kuriuo atžvilgiu sergu disleksija. Arba neskiriu tam tikrų
spalvų. Kai kurie žmonės nemato skirtumo tarp žodžių reikšmių
arba neskiria spalvų, o aš nepastebiu šuns mėšlo. Sergu mėšlalek-
sija.
- Ar tik nesi truputį apsėstas? - Aleksa atsmaukė figos apyvarpę
ir pasigardžiuodama suleido į ją aštrius dantis.
- Apsėstas? Galbūt. Niekada nemačiau, kad kiti valytųsi batus.
Ar kada nors matei, ką nors čia valantis batus?
- Retai, - Aleksa apie tai susimąstė. Ji į mane bent jau žiūrėjo
rimtai. Jei būčiau išmėginęs šią pasidaryk-pats psichologiją su Rūta,
savo angle „mergina“, ji būtų apkaltinusi mane bandymu jai įkyrėti
ir metusi mane. Dauguma britų, išskyrus jaunąją kartą, priklauso
dėl-Dievo-meilės-nustok-aimanuoti psichoterapijos mokyklai.

- Esi tikras, kad tai nutinka ne dėl to, kad jūs, anglai, tokie sno­
bai, vaikštote užrietę nosis?
- Turi omenyje, kad žiūrime su panieka į visus užsieniečius?
Taip, galbūt tu teisi.

56
 Aleksa atrodė patenkinta padėjusi man susivokti. Paėmusi dar
vieną figą, su ja pasielgė daug švelniau nei su paskutiniąja.
- Gaila, kad atvykai į Paryžių tokiu blogu metu, - jos akyse
blykstelėjo linksmi žiburiukai.
- Blogu metu?
- Taip, dėl to streiko.
- Streiko?
- Taip, hm... kaip vadinate tuos, kurie valo gatves?
- Gatvių šlavėjai?
- Taip. Jie streikuos. Pradės pirmadienį.
- Rytoj?
- Taip.
-Ne.
- Taip.

Aleksa susirūpinusi tyrė mane. Įdomu, kiek laiko buvau ištiktas

šoko?
- Kodėl jie paskelbė streiką? - iš paskutiniųjų užgniaužiau aša­
ras.
- Tai dėl šitų, na, supranti, - ji sumojavo rankomis, tarsi šluo­
tų. - Šepečių?
- Šluotų.
- Taip, jie nori geresnių šluotų.
Gatvės šlavėjų šluotos iš tiesų atrodė šiek tiek juokingai. Tai
buvo modernios raganos šluotos - ilgas aliumininis kotas su žalių
plastikinių virbų pėdu vietoj tradicinių beržinių vytelių.
Anot Aleksos, gatvių šlavėjai norėjo, kad jų firminę šluotą pa­
keistų mažiau juos žeminantis ant peties nešiojamas į milžinišką
elektrinį dantų šepetuką panašus prietaisas. Miesto valdžia tai
padaryti atsisakė, tad gatvių šlavėjai nusprendė protestuoti, ir kol
vyko derybos dėl plastikinių virbų ir didžiulių elektrinių dantų
šepetėlių kainų, gatvėse pamažu kaupėsi krūvos purvo.
Pajutau, kad netrukus bus mano eilė kūliavirsčia atsidurti pran­
cūzų greitosios pagalbos automobilyje.

57
 Pakėlęs akis, pamačiau, kad Aleksa pašėlusiai kikena.
- Kas yra?
- Tu, angle, juokini. Esi toks, na, žinai, kaip Hju Grantas.
- Hju Grantas? - prieš mane sušmėžavo Kristinai jausto geismo
šmėkla, kurios veide mainėsi daugybės anglų aktorių, nesugebėju­
sių savo partnerėms apsukti galvos, bruožai.
- Taip, na, žinai, jis atrodo kaip paklydęs berniukas. Tai labai...
jaudina.
- Jaudina.
- Taip, kaip e...kaip jūs tai vadinate? Šuniukas.
- Šuniukas, - vadinasi, dabar panašus į pasiklydusį šunį. Tuo­
met, galvojau, geriausia būtų nugabenti mane į ligoninę ir nedel­
siant suleisti mirtiną dozę.
- Ką po to veiksi? - paklausiau Aleksos, kai sumokėjau sąskai­
tą.
- Kodėl klausi? - jos akyse vėl blykstelėjo linksmi žiburiukai.
Mūsų Aleksa mėgsta šiek tiek paerzinti.
- Pamaniau, gal galėtume... - netgi aš supratau, kad dabar ne
itin tinkamas metas pasakyti „pergulėti“. Žūtbūt stengiausi su­
galvoti, kaip negrėsmingai ir nenuobodžiai galėtume praleisti lai­
ką. - Pasižiūrėti fotografijų, - linktelėjau galva į fotoaparatą. - Na,
žinai, pasivaikščioti dairantis fotogeniškų daiktų ir žmonių. Gali
būti visai įdomu.
- Paprastai taip nedarau. Nuotraukos atsiranda savaime.
- A, - dar nė viena neatsirado per visą kartu praleistą rytą.
- Ne, šiaip ar taip, turiu aplankyti savo tėvą.
- O, taip, - tai, apie ką tuomet nevykusiai daug atsiprašinėdamas
galvojau, skambėjo blogiau nei „turiu čia pasilikti ir pešioti savo
spenelių plaukus“.
- Juk galime ir vėl netrukus susitikti, ar ne?
- Jei tik norėsi.
- Puiku. Pavyzdžiui, šį vakarą? Galėtume nuveikti ką nors links­
mesnio.
Ji nusijuokė.
- Gaila, bet šį vakarą negaliu, - ir tai buvo viskas.

58
 Greitai pasitrindami skruostais atsibučiavome, ir dao7. Net au
revo/r8man nepasakė. Nekaltinau jos. Kaip save gerbiančiai pary­
žietei galėtų patikti vyras, kuris šneka tik apie šunų užpakalius?

Kitą rytą nubudau penktą valandą; klausiausi tylos. Na, anokia

ten tyla. Vis dar girdėjau mašinų gausmą aštuonių juostų magis­
tralėje kelio pabaigoje. Ko išties švintant negirdėjau, tai šluotų
brūkšėjimo ir ūžiančių valymo mašinų.
Paryžiuje pamatysi begalę žalių mašinų - purškiančių, su šepe­
čiais, panašių į vandens saugyklas ant keturių ratų ir su elektrine
žarna, galinčia nušluoti Tienanmenio aikštėje susirinkusius riau­
šininkus. O šlavėjai taip pat turi slaptą ginklą - raktą, skirtą ant
kiekvieno gatvės kampo esančioms sklendėms atidaryti. Tuomet
pliūpteli vanduo, kuris teka grioveliais į kitame gatvės kampe
esančius kanalizacijos vamzdžius, plukdydamas visas per naktį
susikaupusias šiukšles: alaus skardines, tuščias kavinių pelenines,
greito maisto pakuotes ir girtuoklius. Ant daugelio gatvės kampų
gali pamatyti susuktus ilgiausius kilimus. Iš pradžių maniau, kad
čia valkatos juos greitosiomis susivynioja vietoj pagalvių, bet iš
tiesų taip gatvių valytojai išradingai sugalvojo nukreipti vandens
tėkmę. O dabar kilimai išdžius.

Išėjau į darbą ir, tarsi balerina nušuoliavau gatve, apsivyniojęs

batus dviem juodais plastmasiniais maišeliais.
Panašu, kad šiukšlių vežėjai, reikšdami solidarumą valytojams,
irgi sustreikavo. Šaligatviai buvo grūste prigrūsti šiukšlių dėžių,
kurias concierges9išnešė laukan tikėdamiesi, kad jas ištuštins. Taip
pat buvo visokio šlamšto, kurio paprastai niekada nemačiau, pavyz­
džiui, trikojė kėdė priešais restoraną, ryšulys sužiedėjusių batonų
netoli boulangerie10.

7 Iki\(ItaL)
8 Iki pasimatymo. (Prane.)
9 Namsargiai. (Prane.)
10 Duonos parduotuvės. (Prane.)

59
 Sustojau prie bankomato, bet šis išspjovė mano kortelę, lyg jos
skonis būtų kaip pasenusio batono. Ekrane pasirodė užrašas, kad
pinigų nėra. Ir supratau, kodėl, kai paprašiau balanso. Atlyginimas
į mano sąskaitą nebuvo pervestas.

Kažkas bandė man kabinti makaronus, ir jiems tai išties sekė­

si.
Kai tik atėjau į biurą, pasikviečiau Marijaną.
- Nesumokėta? - paklausė ji. - O! Ateik pas mane vienuolik­
tu
Dabar ji dirbo priimamojo sekretore. Tokie skubūs reikalai,
kaip nepervestas atlyginimas, matyt, turėjo palaukti, kol ji užsidės
kepuraitę su užrašu „personalo skyrius“.
- Ar galiu pamatyti žmogų, kuris atsakingas už...? - nežinojau,
kaip prancūziškai „buhalterija“.
Man reikėjo grynųjų, o ne patarimų.
-Už...?
- Finansus?
- Ateik j mano biurą vienuoliktą, - prancūziškai pakartojo ji
tartum kalbėtų su protiškai atsilikusiu. - Bonne journée.
Jei jau esi darbe, nesimaišyk po kojomis.

Marijana pasirodė penkiolika minučių po vienuoliktos su kava

rankoje. Nuėjome į jos biurą, ir tik suradusi padėkliuką puodeliui
pastatyti, pasikabinusi ant kėdės atlošo megztinį, truputėlį pra­
vėrusi langą, kad įleistų gryno oro, ir prisiminusi, kaip įjungti
kompiuterius, ji pagaliau atsisėdo ir ėmė smiliumi su nukramtytu
nagu spaudinėti pelę.
- A, dabar aišku, - ji nusišypsojo, tiksliau - plačiau išsižiojo
rodydama pilkus dantis. Stovėjau, tikuosi, atrodžiau grėsmingai,
palinkęs virš nuodingo augalo ant Marijanos stalo. - Neturite carte
de séjour, - pasakė ji ir vėl šyptelėjo, tarsi tikėdamasi padėkos už
tokį bereikšmį atsakymą.
- Carte de séjour?
- Taip.

60
 - Kas tai? - trumpai paklausiau taip sulaužydamas visas gramati­
kos taisykles, kad pamačiau, kaip Marijana iš paskutinių jų stengiasi
susivaldyti ir atsispirti pagundai užversti akis į lubas.
- Tiksliai ir nežinau. Pas mus niekada nedirbo užsienietis.
Žinojau, kad carte reiškė „kortelę“.
- Tai tapatybės kortelė?
- Spėju, kad taip, - Marijanai ypač gerai sekėsi apsimesti žmo­
gumi, kuriam visiškai nusispjauti į visatos paslaptis.
- Kur aš, hm, rasti carte de séjour ?
- Nežinau, - abejingai patempusi lūpą, Marijana taip trūktelėjo
pečiais, kad, regis, sujudėjo visu kūnu. - Tik žinau, kad užmokesčio
skyrius negalėjo pervesti pinigų, nes jos neturi.
- O tu man nepasakyti? - blogiausia tai, kad vienas į kitą krei­
pėmės „tu“, lyg būtume geriausios draugės, kurios ką tik moterų
tualete apsikeitė makijažo patarimais.
- Negi užmokesčio skyrius tavęs neperspėjo? - pasiteiravo Ma­
rijana, įsiutusi, kad kažkas dirba taip neefektyviai.
- Ne, niekas sakyti man. Jai besoin argentn, - pasakiau netai­
syklinga, bet suprantam kalba. - Maintenant.11213
- Tu veux une avanceV3
Avanso? Apie kokį čia avansą kalbama, jei tai praėjusio mėnesio
atlyginimas? Tačiau dabar atrodė netinkamas metas prancūziš­
kiems loginiams debatams.
- Oui, une avance, - pratariau.
- Galiu dėl to susitarti telefonu, - kol Marijana rinko numerį,
ji, regis, pagyvėjo staiga supratusi, kad problema jau sprendžiama.
Net jei tai ir ne jos problema, tai įvyko jos biure, tad buvo beveik
lygiai taip pat nemalonu, lyg tai būtų jos problema, bet dabar ji
atgaus ramybę.
- Dar šį rytą čekį atneš į tavo biurą, - pasakė ji po trumpo po­
kalbio su užmokesčio skyriumi, - pusę mėnesio atlyginimo.

11 Man reikia pinigų. (Prane.)

12 Dabar. (Prane.)
13 Nori avanso? (Prane.)

61
 - Gerai. Ačiū.
Marija beveik švytėjo iš laimės.
- Turėsi pasirašyti dėl to čekio, - tarė ji. - Turi kokį nors doku­
mentą? Pasą? Carte de...?
Netikėtai mano mintis užplūdo žavūs smurtiniai vaizdai - per­
sonalo skyriaus darbuotojai springstantys žemėmis ir vazonėlio
šukėmis.

Kristina paskambino norėdama sužinoti, kaip man sekasi gauti

carte de séjour.
Kokį pusvalandį sėdėjau laimingas biure, po truputį svaigda­
mas nuo jos plaukų aromato, kol ji skynėsi kelią per biurokratines
džiungles.
Ji paaiškino, kokius išrašė adresus ir dokumentus.
Pasirodo, kaip ES pilietis, turėjau nuvykti į préfecture, centrinę
policijos nuovadą, kuri buvo šalia saloje esančio gėlių turgaus, jei
eitumėte palei upę nuo Dievo Motinos katedros pusės. Turėjo būti
gražus vaizdas.
Tereikėjo pasiimti pasą, darbo sutartį, tris paso nuotraukas, pa­
skutinę sąskaitą už elektrą ir visus žiurkėnų, kuriuos laikiau nuo
1995 metų, santuokų liudijimus, visa tai nukopijavus ant vidur­
amžių pergamento. No problème.u
Anot Kristinos, gera žinia ta, kad man leido pasiimti laisvą die­
ną, šiems nuobodiems kanceliariniems formalumams sutvarkyti.
„Kaip civilizuota“, - pamaniau.
- Liaukis į mane šitaip spoksojęs, - tarė Kristina, pamačiu­
si mano akyse dėkingumą ir palaikiusi jį aistra. Iš dalies taip ir
buvo.
- Comme ąuoiV5
- Šitaip! - Kristina nusijuokė ir pavarė mane šalin. - Va tra­
vailler!14156

14 Jokių problemų. (Prane.)

15 Kaip? (Prane.)
16 Eik dirbti! (Prane.)

62
 Kaip prancūzės sugebėdavo abejingai reaguoti į seksualias užuo­
minas ir išlikti koketiškos? Dieve, net kepdamos dingti iš akių, jos
buvo seksualios.
Nauja diena - nauja prancūzų gyvenimo būdo pamoka: su­
pratau, kodėl leidžiama vieną dieną neiti į darbą - tam reikalui
sutvarkyti reikia mažiausiai trijų dienų.
Kitą rytą nuėjau į préfecture, skindamasis kelią tarp ilgų, tuščių
gėlių dėžių, pasklidusių per visą aikštę iš nešluotos turgavietės.
Mane ir mano rankinę peršvietė rentgeno spinduliais, patikri­
no metalo detektoriumi ir dabar teliko laukti pažeminimo iš nesu­
bombarduojamoje būdelėje sėdinčios moters, kuri, pusvalandį ap­
tarnavusi priešais mane stovinčią žmonių eilę, valandėlę šnarpštė
prie mano dokumentų ir pagaliau paaiškino, kad reikia daugiau paso
kopijų ir kad nuotraukose neturiu šypsotis. Ir vėl viskas iš pradžių.

Kitą rytą ji pamatė, kad neatnešiau mano gyvenamąją vietą

įrodančios sąskaitos už elektrą. „Tai dėl to, kad gyvenu viešbu­
tyje“, - pasakiau jai. Taigi reikia mano darbdavio raštiško pa­
tvirtinimo, kad gyvenu viešbutyje. Ne, atsiųstas faksas, kol būsiu
laukiamajame, netinka. Jai reikėjo pasirašyto rašalu originalo, be
to, aš vis tiek negalėjau įeiti į laukiamąjį be reikalingų dokumentų.
Ar negalėjo ši moteris to vakar paminėti? Ne, trūktelėjimas pečiais,
matyt, kad ne.
Trečią rytą, perkopęs Alpes primenančią krūvą suzmekusių
gėlių dėžių ir sutraiškytų svogūnėlių ir ant pirštų galų apėjęs besi-
voliojančias gėrimų skardines bei vėjo plaikstomus laikraščius, aš,
pagirtas dėl dokumentacijos kokybės ir kiekybės, pagaliau pajutau
didžiulį pasitenkinimą. Man leido atverti uždraustąsias duris, ir
aš įžengiau į tipišką pilkos spalvos įstaigos laukiamąjį su palei tris
sienas stovinčiomis žemomis kabinomis, kurių forma priminė at­
vertą sraigės namelį.
Priešais lanku stovinčias būdeles - eilė kėdžių, kurių ketvirtadalį
užėmė išvarginti carte de séjour kandidatai. Kai kurie iš jų atrodė
lygiai taip pat, kaip ir aš - tinkantys darbui įstaigoje. Kiti buvo

63
sijonuoti mūsų variantai. Įdomu, kiek mūsų darbdaviams atsiėjo
šios poilsio dienos kartu sudėjus?
Laukė ir grupelė nevykėlių, kurie atrodė taip, tarsi mėgintų
įtikinti, kad Europos Sąjunga jau priėmė penkiolika naujų narių.
Mano mintys, matyt, kvepia rasizmu, bet sprendžiant iš šeštosios
kabinos sklindančių argumentų, nelabai klydau.
- C’est l’Europe, non?17- šaukė vyras juodais ūsais. - Je suis
européen, moi/18
Pareigūnė už neperšaunamo stiklo blykstelėjo akimis. Moterys
penktoje ir septintoje būdelėje staiga nustojo tvarkyti priešais jas
stovinčių žmonių dokumentus ir iškišo galvas, kad palaikytų savo
kolegę. Iš kitos stiklo pusės siūbtelėjo netikėtas vienskiemenių
žodžių pliūpsnis.
-Ehohl19
- Ho là. Eh\2021
- Non, mais je suis européen, moi! Merdel2'
Lemtingas žodis paliko stebuklingai stiprų įspūdį.
- Oh! - vyrą erzinusi moteris pastūmė jo bylą pro stiklo apačią
atgal ir paliepė ją pasiimti.
Ūsuotas vyras ir toliau tauškė nesąmones apie žmogaus teises
ir panašius nereikšmingus dalykus, bet jo kankintoja liko visai
abejinga ir šalta kaip ledas. Moterys iš penktos ir septintos būdelės
vėl iškišo galvas ir pratrūko dar keliais vienskiemeniais žodžiais.
Vyras pasakė, kad niekur neis. Galų gale laukiamajame pasirodė
policininkas ir rankos mostu pavargusia veido išraiška paprašė
atstumtojo išeiti. Žmogus apsidairė ieškodamas palaikymo, bet
mes visi vengėme susidurti su juo akimis. Valstybinės įstaigos
laukiamajame žmogaus teisėms ne vieta.
Maždaug po dvidešimt keturių valandų atėjo ir mano eilė. Taip
pat šešta kabina. Mirties kabina. Linksmai (bet ne itin šypso­
17 Ar tai Europa, ar ne? (Prane.)
18 Esu europietis! (Prane.)
19 Ei, oi! (Prane.)
20 O. Ei\ (Prane.)
21 Ne, betgi aš esu europietis! Mėšlas! (Prane.)

64
damasis) pasakiau bonjour ir iš visų jėgų stengdamasis atrodyti
kaip europietis ir tyliai melsdamasis į priekį pastūmiau šūsnį
popierių.
Langelių eilėje rausvame aplanke moteris kiekvieną dokumentą
pažymėjo paukščiuku. Tuomet ji paėmė lapą popieriaus su nuo­
traukomis ir sučiaupė lūpas.
- Nuotraukas reikėjo iškirpti.
- Ak, - pratariau (galvodamas: „Aaaaaaaaaak!“). - Tikrai neži­
nojau, - įtaigiai pridūriau leisdamas suprasti, kad būčiau iki pasi­
bjaurėjimo dėkingas už progą ne tik iki reikiamo dydžio išsikirpti
nuotraukas, bet ir pamasažuoti jos pėdas jai patikusiu aromatiniu
aliejumi, jei tik ji leistų atsiklaupti po stalu.
- Nieko tokio, - ji paėmė žirkles ir pati iškirpo keturias nuo­
traukas. Vieną pastūmė man. - Mums reikia trijų, o ne keturių.
- A. O Jūs nenorit?
Norėjau pajuokauti, kad sumažinčiau įtampą, bet ji sustingo ir
rūsčiai mane nužvelgė.
Jau mačiau laikraščių antraštes: anglas išsiųstas iš šalies už švel­
nų seksualinį priekabiavimą prie prancūzės valstybės tarnautojos.
„Britanija turi išstoti iš Europos Sąjungos, - reikalauja prezidentas
Širakas, - mes, prancūzai, esame tie, kurie seksualiai priekabiauja,
o ne jūs.“
Kai pažvelgiau jai į akis, - tamsias ir bejausmes dėl pernelyg
daug metų bendravimo sujos už laiko švaistymą nekentusiais žmo­
nėmis, - žinojau, kad tai svarbiausia akimirka. Tas tipas juodais
ūsais to nesuprato. Aš turėjau deramai su ja elgtis.
Paėmiau nuotrauką.
- Man labai triste (liūdna), - pasakiau. - Ši nuotrauka negra­
ži. - Pažvelgęs į tikro nusikaltėlio fotografiją, susiraukiau ir pa­
slėpiau ją krepšyje.
Ji linktelėjo ir beveik nusišypsojo.
- Šypsotis nuotraukose yra interdit2223,- pasakiau. - DommageP
Visi būtų ne tokie triste.

22 Uždraudžiama. (Prane.)
23 Gaila. (Prane.)

65
 - Taip, būtų malonu matyti daugiau šypsenų, - ji vos šyptelėjo
ir šiurkščiai prie rausvos kortelės prisegė vieną iš mano nuotrau­
kų. - Tai laikina carte de séjour. Mes pranešime jums laišku, kada
galėsite gauti tikrąją carte de séjour.
- Merci beaucoup.24
- Bonne journée.
- Bonne journée.
Išlėkiau iš ten bučiuodamas naujutėlaitę rausvą kortelę. 1:0 mano
naudai prieš Prancūziją. Bent jau šį rytą.

Tą popietę dėl Aleksos daugiau taškų nelaimėjau. Taip, dėl Alek­

sos. Paskambinau jai ir mes tikrai linksmai paplepėjome. Ji juokėsi
iš mano nuotykių su biurokratais ir jai netgi išsprūdo, kad Hju
Grantas „Notinhile“ - išties très sexy25. Desperatiškai bandžiau
prisiminti, ar Hju galų gale pavyksta Džulijai apsukti galvą, ar ne?
Neatrodė mandagu to klausti Aleksos telefonu, tad susitariau dėl
priešpiečių ir tikėjausi geriausio.
Ji mane nustebino: norėjo, kad užkandžiautume bateau mou­
che26- vienoje iš neįtikėtinai turistų nuniokotų valčių, kurios pluk­
do svečius Senos upe aukštyn ir žemyn, nuo Eifelio bokšto iki
Dievo Motinos katedros ir vėl atgal. Ji ir toliau atkakliai kalbėjo
apie vaizdo klišes. Galbūt ji man nuolaidžiavo. Arba tai ženklas,
kad su manimi, jos nuomone, tik apie klišes ir tegalima šnekėti.
Išlipau iš metro prie Almos tilto, netoli tunelio, kuriame žuvo
princesė Diana. Keli turistai, daugiausia jauni dvidešimtmečiai,
stovėjo vidury žiedinės sankryžos virš tunelio ir spoksojo į auksas­
palvės liepsnos skulptūrą, tikslią Laisvės statulos fakelo kopiją, kuri
dabar yra neoficialus žuvusios princesės simbolis. Stabčiodamos
vidury kelio, tarsi dvejotų, ir rizikuodamos mirti panašiai kaip
Diana, žiedo link ėjo dvi baltai apsirengusios vienuolės.
Upė plukdė savo gilius ir žalius vandenis, bet jie netgi nesiekė Al­
mos tilte iškaltos senojo kareivio skulptūros apačios. Ypač lietingu
24 Esu labai dėkingas. (Prane.)
25 Labai seksualus. (Prane.)
26 Garlaivis. (Prane.)

66
laikotarpiu vanduo ima semti jo batus, o jei artėja prie genitalijų,
paryžiečiai turi pradėti pildyti smėlio maišus.
Čia švartavosi du ar trys į horizontalius stiklinius daugiabučius
namus panašūs bateaux mouches.
Aleksa sėdėjo ant suoliuko ir prisimerkusi žiūrėjo į blyškią
saulę. Ji vilkėjo odinę striukę, bet šį kartą, nors ir keista, segėjo si­
joną - tokį ilgą, džinsinį drabužį, kuris slėpė jos kelius, bet parodė
lygias ir baltas tarsi kremas blauzdas. Atrodė, kad ji colis po colio
atidengia savo kūną.
Pasilenkiau ir pabučiavau ją į skruostą.
- Tave stebina mano pasirinkimas? - paklausė ji.
Pasisukau, kad žvilgtelčiau į didžiulę, bjaurią valtį.
- Taip.
- Parinkau ją dėl tavęs. Vidury upės nėra šunų.

Valtis stikliniais šonais leidosi į kelionę Senos upe. Tačiau

nelabai jautėsi, kad plauki valtimi. Nesiūbavo ir nesupo, nors
vanduo srauniai tekėjo, keldamas mažus verpetus ir sūkurius
po daugeliu tiltų. Valtis buvo tokia didelė, kad, regis, važiavai
geležinkeliu.
Tačiau sėdėdami rudens saulėje aukštai ant stogo, pučiant švel­
niam vėjeliui tarp dviejų aukštų apstatytų upės krantų, galėjome
apžiūrėti miestą netrikdomi spartaus jo gyvenimo tempo.
Aleksa išsiėmė keletą į foliją suvyniotų sumuštinių ir atkimšo
du mažus šalto alaus butelius, kai staiga paleido komentaro įrašą.
Iš pradžių prancūziškai, vėliau vis kitas balsas prakalbo angliškai,
vokiškai, ispaniškai ir galiausiai, rodos, rusiškai bei japoniškai.
Pasukom miesto centro ir Dievo Motinos katedros link.
- A votre droite, - pranešė moteriškas balsas juostoje, - l’Hôtel
des Invalides, la tombe de l’Empereur Napoléon BonaparteP
- Jūsų dešinėje, - linksmai prakalbo amerikietis aktorius, - Hôtel
des Invalides... kapas.72

27 Dešinėje matysite... Invalidų rūmus, imperatoriaus Napoleono Bonaparto kapą.

(Prane.)

67
 Tą akimirką, kai žmonės nuspręsdavo pasukti galvą ir pažvelgti
dešinėn, galėjai pasakyti, kokios jie tautybės. Tačiau bulgarai turbūt
visą kelionę ketino spoksoti j priekį.

- Kas čia? - paklausiau, pradėjęs knebinėti foliją, į kurią buvo

suvyniotas ilgas, iš pusės batono pagamintas sumuštinis.
- Normandijos dešrelė - andouille de Virė.
Vos tik baigėsi komentaras apie Invalidų rūmus japonų kalba,
balsas prancūziškai paprašė pažvelgti į kairę ir paaiškino, kad
vidury Santarvės aikštės pastatytas obeliskas su auksine viršū­
ne - Egipto vicekaraliaus dovana.
Ant pusės batono buvo išdėlioti įtartinai atrodančios pilkai
rudos masės griežinėliai.
- Dešrelė? - mano balsas nuskambėjo skeptiškai ir nustelbė
pranešimą vokiečių kalba apie der Concorde-Platz.
- Taip.
Atsikandau ir išspjoviau atgal į foliją.
- Skonis - kvapas - kaip merdel
Aleksa manė, kad tai labai juokinga.
- Oi, prašau. Tik ne tavo mėgstama pokalbių tema. Tai tipiška
andouille.
Ji paaiškino, iš ko ta dešrelė gaminama. Siurbtelėjau alaus, kad
prasiskalaučiau dantis. Akivaizdu, kad ką tik atsikandau kiaulės
tiesiosios žarnos.
- Galėjai parinkti ką nors mažiau tipiška.
- Ak, jūs anglai... Jūsų fermos - tiesiog fabrikai, kur maistas auga
sterilizuotuose mėgintuvėliuose. Paragauk kito sumuštinio.

- O su kuo tuomet kitas? Su/ūme28karvės banda?

Aleksa nusijuokė.
- Tave Prancūzija gąsdina, ar ne?
- Gąsdina, moP Tuoj pat išvyniok tą sumuštinį.
Aleksa taip ir padarė. Jis buvo su skystu geltonu sūriu ir dvokė.

“ Rūkyta. (Prane.)

68
Negalėjau susiturėti nenusisukęs. Tapau Azijos turistų, žiūrinčių
į medį, kuris, anot komentaro japonų kalba, regis, tapo Santarvės
aikšte, šeimos nariu.
- Tai reblošonas.
Ji pamojavo juo man panosėje. Tai turėjo būti vienas iš tų nepa­
sterizuotų sūrių, kuriais Anglijoje uždrausta prekiauti turbūt dėl to,
kad, sprendžiant iš jų smarvės, juos gramdė nuo tvarto grindų.
- Geras. Pabandyk.
- Gerai, jokių problemų.
Iš visų jėgų stengiausi būti panašus į Briusą Vilį, o ne į Hju
Grantą. Aleksa vis tiek juokės.
- Nuoširdžiai sakau - jis nėra aštrus. Ar nesi ragavęs ėpuaso arba
miunsterio. Tie iš tiesų dvokia. Labai juos mėgstame.
- Tikrai nepritampu šioje šalyje.
Aleksa guosdama paglostė man ranką. Į veidą dvelktelėjo sūrio
kvapas.
- Prisitaikysi.
Įsitaisiau patogiai su alaus buteliu ir stebėjausi.

Valtis ką tik praplaukė Luvrą ir dabar artėjo prie dviejų smėlio

spalvos baržų, kurias iš juostelės sklindantis amerikiečio balsas
pavadino „legendiniais Monos Lizos namais.“ Bus keli supainioti
nuotraukų albumai Arkanzase.
- Pavyzdžiui, - kalbėjo Aleksa, - privalai išmokti nesiraukyti, jei
bučiuoji merginą, kuri ką tik suvalgė truputėlį reblošono.
- Ar galiu užsispausti nosį?
Ji niuktelėjo man į šonkaulius, bet leido pajusti lūpų skonį. Jis
taip patiko, kad ištvėriau gerą valandėlę. Kažkodėl visiškai nesi­
jaudinau dėl to, kad plaukdami Sena ir bučiuodamiesi atrodėme
kaip paryžietiška cliché.
Apkabinau ją, padėjau jos galvą sau ant peties ir mąsčiau: „Se­
kasi gi tau, šunsnuki.“ Kalbinau ją taukšdamas visokius niekus, o
jai vis tiek patinku.
Vis dar buvome apsikabinę, kai valtis praplaukė po Dievo Mo­
tinos katedros aukštomis gotikinėmis atramomis.

69
 - Ką veiksi likusią popietę? - paklausiau.
- Ak, turiu aplankyti tėvą.
- Tėvą? Vėl? Turiu omeny, ką - ?
- Taip. Jis turi problemų.
- Kokių problemų?
Tikėjausi, kad tai velniškai didelės problemos. Bankrotas arba
bent jau silpna prostata.
- Ak, širdies reikalai. Mano tėvai išsiskyrė, nes jis suprato besąs
gėjus. O dabar jį paliko mylimasis.
- Ir tu turi jį guosti?
- Taip. Nebūtų labai taktiška, jei jis to prašytų mamos. Be to,
ji Maskvoje kuria dokumentinį filmą apie banditus. Kas ten žino,
kada grįš.
- Aišku.
„Kartais, - galvojau, - visai smagu būti nuobodžiu viduriniosios
klasės anglu.“
Plaukėme pro modernų arabų dailės institutą stikliniu fasadu,
į kurį vokiečiai abejodami sušnairavo, išgirdę, kad tai gothische
Kathedral.
- Tačiau galim susitikti ryt vakare, - pasiūlė ji. - Nevalgysim -
nuveiksim ką nors kita.
Dar kartą suleidau dantis į nebešviežią sūrį.
Praplaukėme po tiltu, nuo kurio mums švilptelėjo kažkoks vai­
kis. Jam neatrodėme cliché.

Biure irgi viskas ėmė sklandžiau klotis.

Iki šiol tiesiog siutau, nes niekada nieko nenuspręsdavome. Kas
savaitę mano komanda šaukdavo „komisiją“ (taip jie vadino kiek­
vieną susirinkimą), tad surašydavau darbotvarkę primindamas,
ką dar reikia nuveikti. Tačiau kiekvieną kartą visi vienas per kitą
tik ir šnekėjo, kokia jiems tualete prieš susirinkimą šovusi mintis.
Kodėl neužsegus padavėjams kiltų? Arba: nuėjau į airišką barą, o
ten ant sienos pritvirtintas senas dviratis - kodėl mums neįsigijus
keletą senų dviračių?
Vienoje „komisijoje“ Markas pasiūlė visiems padavėjams dėvėti
katiliukus ir nešioti skėčius, - jie turėtų atrodyti kaip „Mesjė Stidas

70
su meliono spalvos skrybėle ir natūralios odos batais“ (Chapeau
melón et bottes de cuiry- katiliukas ir odiniai batai, - matyt, buvo
prancūziška „Keršytojų“ versija). Visi puolė ilgai aptarinėti, ką
reikėtų daryti su skėčiu nešant pilną padėklą sumuštinių su laši­
ša. Stefani netgi atsistojo ir su liniuote pamėgdžiojo kūrėjų sąra­
šą televizijos filmo pradžioje. Ji mūvėjo aptemptomis kelnėmis,
demonstruodama labai jau nekeršytojiškai atrodančius celiulito
bumbulus ant šlaunų.
Anksčiau, kai leidau dienas nuobodžiaudamas, būčiau norėjęs
atsinešti skėtį ir jiems parodyti, kur norėčiau juo bakstelėti, bet
dabar jaučiau, kad galėjau patogiai įsitaisyti ir leisti jiems links­
mintis.
Žanas Mari irgi neatrodė susidomėjęs šiuo laiko švaistymu.
Jiems per klaidą pradėjus šnekėti prancūziškai, jis netgi prie jų
prisidėjo, o pokalbio pabaigą sutiko beveik su seksualinio pasi­
tenkinimo atodūsiu. „Tik prancūzai, - pagalvojau, - gali patirti
orgazmą klausydamiesi savo pačių kalbų. Oralinis seksas su savimi.
Pats sau pačiulpk.“
- Bernardai, kada tiksliai turėsi tyrimo apie prekinį ženklą re­
zultatus? - nuoširdžiai paklausiau.
-Ak! O!
Bernardas taip susigėdo, kad, regis, net jo balti ūsai nuraudo.
Jis neabejotinai sutriko.
- Su kuriuo cabinet d’ėtudes konsultavaisi? (Buvau paklausęs
Kristinos, kaip prancūziškai „rinkos tyrimų institutas“)
- Uh... - Bernardas maldavo Žaną Mari padėti.
- Tai mano kaltė, - tarė Žanas Mari, kuris nebeatrodė taip pa­
laimingai nusiteikęs, lyg būtų į užpakalį įsikišęs vibratorių. - Lie­
piau Bernardui nebetęsti to tyrimo. Atsiprašau, Pauliau. Turėjau
tau pasakyti. Tačiau...
- Manėte, kad priimsiu tai asmeniškai. Visiškai ne. Esu anglas.
Mes mokame pralaimėti. - Tai melas, bet prancūzai juo tiki. Lai­
mei, jie niekada nematė kino kronikos, vaizduojančios verkiančius
anglų futbolo fanus, kai jų komandą perkelia į žemesnę lygą, arba
kabelinės televizijos filmuotds medžiagos apie visuotinį siautėjimą

71
gatvėse, kurį sukelia koks nors be eilės į prekybos centro mašinų
stovėjimo aikštelę įsibrovęs tipas.
- Vadinasi, tai jūs, Žanai Mari, užsakėte tas vizitines korteles su
užrašu Mano arbata yra stipri, ar ne?
Visi, išskyrus mane, pasijuto nejaukiai. Vadinasi, jie visi žinojo
apie apgaulę.
- Taip, tiesa, - prisipažino Žanas Mari. - Tačiau tau gerai sekasi
tvarkyti kitus reikalus, tad pagalvojau, kad tas pavadinimas - antra­
eilis dalykas. Supranti, Pauliau, Mano arbata yra stipri buvo mano
mintis. Ir tai tikrai geras pavadinimas Prancūzijoje. Tau jis atrodo
neįdomus, arba sakai, kad angliškai jis nieko nereiškia, bet tu ne
prancūzas.
Visi pažvelgė į mane norėdami pamatyti, kaip pakelsiu šį triuš­
kinantį smūgį. Nesu prancūzas? Didžiausias įžeidimas.
Smūgį priėmiau vyriškai.
- Gerai. Puiku, Žanai Mari. Jūs geriau nei aš pažįstate Prancūziją.
Be to, esate bosas. Tačiau, jums leidus, pasakysiu štai ką: atėjus iš
kitos kompanijos, nelabai profesionaliai atrodo, jei komandos va­
dovas nežino apie svarbiausią sprendimą, susijusį su jo projektu.
Taip nedera vadovauti efektyviai dirbančiai komandai. Jei ir toliau
taip dirbsime, manau, ateityje neišvengsime sunkumų.
Visa tai apvainikavau kaip paryžietis gūžtelėdamas pečiais. Kūno
kalba tarsi bylojau: „Jei maišot šitą makalynę, tai jūsų reikalas.
Palaikėte mane tuo, kuriam ant visko nusišvilpt.“ Ir tai suveikė.
Penkių prancūzų veiduose atsispindėjo visokios emocijos, bet tik
ne pergalės džiaugsmas dėl tariamo mano pažeminimo. Jie žvelgė
į ateitį aiškiai bijodami galbūt priešakyje tykančių spąstų.

Toks požiūris, pritaikytas kasdieniniame gyvenime, - raktas,

kaip vaikščiojant Paryžiaus šaligatviais nesutepti savo batų. Kai
vaikštai, tavo pasąmonė rūpestingai tiria šaligatvį. Ji išmoksta at­
pažinti mažiausią iškilimą ir duoda kojoms signalą instinktyviai
jį apeiti. Paklauskite paryžiečių, kaip jie, nepaisant visko, sugeba
išsaugoti švarius batus. Jie nežino. Tai jų įgimtas sugebėjimas.
Lažinuosi, kad tie 650 žmonių, kurie, paslydę ant merde, atsiduria

72
ligoninėje, - turistai, provincialai arba nusenę ir paliegę, kurių
instinktai atbukę.

Tuo tarpu mano instinktai dar labiau sustiprėjo. Tą vakarą, kai

turėjau pasimatymą su Aleksa, užsisėdėjau biure, skaitydamas ver­
slo apybraižas apie labiausiai vykusias maisto etiketes Prancūzijoje.
Turėjo būti apie pusę aštuonių vakaro. Dirbdamas tik su staline
lempa, tyliai sėdėjau turbūt dvi valandas biure.
Už kitų durų jau kurį laiką, - miglotai suvokiau, kad ten Žanas
Mari, - buvo girdėti kažkieno balsai. Nieko keista. Nekreipiau jokio
dėmesio. Pirmas neįprastas garsas, kurį išgirdau, buvo aiktelėjimas,
lyg kas nors baisiai brangiame restorane būtų gavęs sąskaitą, arba
kažkam nedaug trūktų ligi lemiamo momento biuro oh-la-la po­
sėdyje.
Nustebęs spoksojau į pertvarą, tarsi tai padėtų geriau išgirsti.
Taip, silpnas nuolatinis girgždesys. Galbūt kas nors šokinėjo ant
biuro kėdės. Arba stalas linko nuo antsvorio.
Vėl pasigirdo lygiai toks pat aiktelėjimas, o tada - moteriškas
balsas, reikalaujantis Žano Mari dar nesustoti. Kas gi buvo ta pa­
slaptingoji meilužė? Tikėjausi, kad ne Kristina. Ir tikriausiai ne
Markas dainuoja falcetu?
Dar keli atodūsiai, vienas ar du kriuktelėjimai, ir girgždesys
liovėsi. Tai būtų mane gal ir sujaudinę, jei iš paskutiniųjų nebūčiau
stengęsis negalvoti apie pusiau nuogą Žaną Mari. Tikrai nenorėjau
ten eiti.
Balsai tapo garsesni. Metas susisagstyti sagas ir užsisegti už­
trauktuką. Jie turbūt manė, kad šiame aukšte vieni, nes vienas jų
pravėrė duris, ir moteriškas balsas staiga sustiprėjo. Po velnių, tai
Stefani, dažniau nei reikalaujama šiame darbe besirūpinanti mėsos
supirkimu.
Nieko iš jos kalbos nesupratau, bet ji paminėjo vachefolle, kem-
pinligę, ir importer du boeuf anglais, angliškos jautienos importą,
kuris iki šiol buvo nelegalus. Žanas Mari jai, rodos, paprieštaravo
sakydamas, kad niekas apie tai nesužinos. Tuomet jis išstūmė ją iš
savo Įžiuro, ir aš išgirdau, kaip sužvangėjo užtrenkiamos stiklinės

73
durys. Tačiau balsai garsėjo, tad vis dar galėjau juos girdėti. Žanas
Mari kažką niurnėjo apie biudžetą. Stefani pasakė: „Merde, o kaip
mūsų įvaizdis visuomenėje?“ Net prastai mokėdamas prancūzų kal­
bą, supratau, kad dėl nelegalaus pigios angliškos mėsos supirkimo
pokalbis pakrypo nuo geraširdiškų pajuokavimų po lytinio akto iki
audringo barnio tarp „tiekimas skyrius“ viršininkės ir jos boso.
Iš dešimties balų šis merde buvo vertas vienuolikos. Tas mė­
sainius reklamuojantis Bernardo draugužis iš Prancūzijos regbio
komandos, matyt, nepatirtų į ekstazę panašaus malonumo, jei
sužinotų, į ką suleidžia dantis.
Palikau ant rašomojo stalo įjungtą lempą, praviras savo kabineto
duris ir tyliai išpėdinau laiptų link susitikti su Aleksa.

Vienuoliktame, Oberkampf rajone susikibę rankomis žingsnia­

vome to paties pavadinimo gatve. Anot Aleksos, tai jau nebebuvo
madingų barų rajonas, bet dėl to tik smagiau. Žmonės, kurie lan­
kosi tik madingose vietose, buvo dingę, o rajone (jos rajone) vis
dar liko neišbandytų vietų vakarui praleisti.
Nuėjome į Pietų Amerikos džiunglių motyvais įrengtą barą, -
laimei, tai buvo džiunglės su oro kondicionieriumi, - įsitaisėme
ir užsisakėme nežmoniškai brangaus meksikiečių alaus.
Bare stovėjo ilgos sofos, tad galėjome jaukiai vienas prie kito
priglusti, pakaitomis šnekučiuodamiesi, gerdami ir laižydamiesi.
- Šį vakarą prašau tavęs vieno dalyko, - tarė Aleksa, rankos
mostu vydama šalin tekilos komivojažierių, bandantį priversti
visus bare dėvėti milžiniškus sombrerus, - neapsistok prie savo
mėgstamos pokalbio temos. Ar sutinki, pone Apsėstasis angle?
- Gerai, bet iš tikrųjų tai nėra anglų požiūris į gyvenimą. Nie­
kada apie tai nesusimąstydavau, kol čia neatvykau.
- Įkyrias mintis apie šunų užpakalius vadini požiūriu į gyveni­
mą? - Aleksa sukrizeno. Norėdama pasigerti, dabar ji, nieko ne-
valgydama, išskyrus tortiljų traškučius, ėmėsi antro alaus bokalo.
Be to, ji kaip įmanydama stengėsi atsikratyti to komivojažieriaus,
kuris virš jos galvos laikė šiaudinę Meksikos dydžio skrybėlę.
- Na, taip, tai iš dalies apibendrina prancūzų gyvenimo filosofiją.

74
Visada galvojate tik apie save, tad užuot susirinkę ir nusprendę, kaip
išvengti šunų kakalų ant šaligatvių, jūs išmokstate, kaip į tą merde
neįlipti, - sutikau užsidėti sombrerą, kad tik tas tipas atstotų.
- Na, gerai, gerai, prašau tuoj pat liaukis. Duok tą savo skrybė­
lę! - Andelel29- tekilos šalies atstovas prisijungė prie meksikietiškų
garsų šarados ir užmaukšlino Aleksai ant akių sombrerą.

Išėję į gatvę, nusviedėme galvos apdangalus ant šiukšlių krūvos

ir patraukėme į niūriai apšviestą barą su slogias, tingias kompo­
zicijas grojančiu didžėjumi ir blogai nusiteikusia padavėja, kurios
patiektų kokteilių kainos nuteikdavo antrą kartą už paskolą įkeisti
savo nekilnojamą turtą. Tuomet už kelių namų priėjome pigesnę
vietą, sausakimšą ir prirūkytą; nuo disko stiliaus muzikos čia ga­
lėjai apkursti.
Nurėpliojau prie prekystalio pasiimti dviejų bokalų alaus ir pri­
sijungiau prie kampe stovinčios Aleksos (ten palyginti buvo tylu,
nes nuo garsiakalbio mus skyrė daugiau kaip penkios pėdos, o nuo
artimiausio prisigėrusio šokėjo - mažiausiai jardas).
Buvo taip prirūkyta, kad neįmanoma kvėpuoti, per triukšmą
nieko negalėjai girdėti, tad mes, kaip ir visi kiti, gėrėme, stebėjome
žmones, šokome, prakaitavome, dar truputėlį išgėrėme, bučiavo­
mės ir juokėmės.
Tie šokiai buvo keisti. Iš pradžių kiekvienas gan įprastai straka-
liojo pagal šokių ir disko įrašus, bet tada didžėjus uždėjo pankroką.
Išėjau į šokių aikštelę pasiruošęs išlieti susikaupusią agresiją ir pasi­
jutau tarsi Elvio klipe. Seilėdamasis šėlte šėlo Džo Strameris, o visi
prancūzai šoko dzaivą. Aleksa suko mane aplink rankos atstumu ir
aiškino, kad jie tai vadina le rock ir šoka jį paleidus bet kokį grei­
tesnės muzikos įrašą. Pamaniau, kad tai ne tokia jau bloga mintis.
Jungtinėje Karalystėje vienintelis fizinis kontaktas su „partneriu“
grojant punk stiliaus muzikai - smūgis kumščiu į inkstus.
Bešokdami kažkuriuo metu su Aleksa nutarėme liautis gėrę, kol
dar nepadauginome.
29 Puiku! (/sp.)

75
 Tačiau tai panėšėjo į sprendimą užkimšti bateau mouche skylę,
kai keleiviai jau iki kaklo panirę į upės vandenį. Prisimenu, kaip
kažkam, - ne Aleksai, - surikau į ausį, kad mane „užrokendūkino“,
kas iš tikro man nieko (tai miglotai suvokiau, net būdamas girtas
kaip pėdas) nereiškė, ir tikriausiai dar mažesnę reikšmę turėjo
juodaodei prancūzei, kuriai tai sušukau.
Atsimenu, kad po to Aleksa man liepė nulipti nuo stalo, o skus­
tagalvis barmenas švelniai, bet ryžtingai, - na, šiaip ar taip, ryž­
tingai, - jos patarimą įgyvendino.
Miglotai prisimenu sūraus kraujo skonį burnoje ir daug pėdų, iš
kurių į viršų dygo šokančios kojos. Ir čia mano vakaras baigėsi.
Kitą rytą mano mobilaus telefono žadintuvas bliaute bliovė, kad
atsibusčiau.
- Voulez-vous coucher avec moix, - klykė jis, mano Londono
dienų palikimas („pagirios“3031čia buvo ypač tinkamas žodis).
Atsimerkiau ir apstulbau nuo akinamai baltos spalvos - baltos
lubos, balta šviesa, baltas triukšmas. Arba mane užgriuvo šilta
sniego lavina, arba buvau kažkieno bute (mano viešbučio kambarys
rusvai gelsvos, lyg drumzlinos jūros spalvos).
O taip, prisiminiau. Mes grįžome į jos namus. Štai ji guli savo
lovoje šalia manęs, užsiklojusi akinamai balta pūkine antklode, vis
dar slepianti savo grožybes.
Puiku. Be galvos skausmo ir sauso, tarsi degte išdeginto gomurio,
mano fizinių pojūčių centre atsidūrė nepaprastai suzmekęs pimpa-
las. Pagaliau yra rezultatas, nors ir negalėjau jo prisiminti.

Telefonas vis dar dainavo man. Pasiekiau ranka grindis ir šiaip

taip iš švarko kišenės ištraukiau tą triukšmą keliantį plastmasės
gniutulą.
- Sveikas, čia Aleksa.
Skausmingai nusijuokiau.
- Labai protinga.
30 Ar nori su manimi pergulėti? (Prane.)
31 Anglų kalbos žodis hangover turi dvi reikšmes: „pagirios“ ir „palikimas“.

76
 -Kas?
Pažiūrėjęs į jos pusę, perbraukiau per pūkinę antklodę toje vie­
toje, kur buvo į jos galvą panašus gniužulas.
- Paniką keliantis skambutis, - pasakiau telefonui ir pūkinei
antklodei. - Tačiau jei norėjai mane pažadinti, tereikėjo ištiesti
ranką ir pakutenti. Visada pavyksta.
- Ką tu pasakei? Pakutenti?
- Taip.
Po antklode kažkas sunkiai atsiduso ir iškišo ranką.
- Palauk, - tariau.
Truputėlį truktelėjau antklodę žemyn.
Miglotai prisiminiau praeitą naktį, bet galiu prisiekti, kad kai
paskutinį kartą mačiau Aleksą, jos ranka buvo visai ne juoda.
- Pauliau? Ar tu ten? Kur tu? - girdėjosi telefono ragelyje.
O merde.

77
Novembre

Jauskitės chez moi - pas mane kaip namie

Ar tik ne Edita Piaf dainavo „Je ne regrette rienai? Na, kalbėk už
save, kvaila karve.
Susiradau žmogų, su kuriuo galėjau bendrauti, kuris buvo links­
mas bei protingas, ir visų svarbiausia, turėjo išties žavius kelius. O
aš viską sugadinau. Je regrette beaucoup}

Nenorėjau pasilikti, kol ta juodaodė mergina nubus. Kiek jos

mačiau, kai ji išsidriekusi kaip negyva miegojo, ji atrodė daug
stipresnė už mane. Tikros plaukikės pečiai.
Gal vyro pečiai?
Greitai iš kito lovos galo dirstelėjau po antklode, kad įsitikin­
čiau. Jis/ji gulėjo veidu žemyn, bet nemačiau, kad kas nors tarp
kojų tabaluotų.
Fui.
Taip pat be galo palengvėjo, kai paaiškėjo, kad išdykavau sau­
godamasis. Tas ilgas, rausvas, susiraukšlėjęs priedas karantis ant
man pimpalo buvo ne groteskiškai ištįsusi apyvarpė, o panaudotas1

1 Aš nieko nesigailiu... (Prane.)

2 Aš labai gailiuosi. (Prane.)

78
prezervatyvas, kuris prilipo ten, kur vienas iš mūsų jį prieš kelias
valandas buvo nusviedęs.

Kai po dviejų minučių išėjau laukan, turėjau prisimerkti dėl

neįprastai ryškios šviesos. Prireikė kelių akimirkų suvokti, kad
vasara neužlindo be eilės tarp žiemos ir pavasario. Gatvė tvieskė
atspindėdama šlapius, žvilgančius šaligatvius.
Krūvos šiukšlių buvo dingusios, o aukštos kaip dangoraižiai
stirtos smirdinčių dėžių - sutvarkytos. Kol miegojau, gatvėse šėlo
šarvuota žalių valymo mašinų divizija, šluojanti viską, kas tik joms
priešinosi. Streikas baigėsi.

Norėjau savo džiaugsmu pasidalyti su Aleksa, bet buvo per vėlu.

Jos atsakyklyje palikau mažiausiai dešimt nuolankiausių atsipra­
šymų, bet nė į vieną nesulaukiau atsakymo.
Pagaliau, trokšdama apsaugoti telefoną nuo plūstančių žinučių,
ji teikėsi atsiųsti elektroninį au-revoir laišką. Jame rašė, kad manė,
jog aš besą „liūdnas“ žmogus ir kad nenorėjo prisiimti atsakomybę
už mano „trapią laimę“. Taip, tai tos senos nesąmonės apie joie-
tristesse. Nekask duobės, nes pats įkrisi.

Norėdamas nusiraminti, nusprendžiau lapkritį paskirti buto

paieškoms. Žanas Mari pasisiūlė mokėti už viešbutį tris mėnesius,
tad reikėjo pradėti galvoti apie sprukimą laisvėn. Dabar, pasibaigus
streikui, tam buvo tinkamas metas. Kristina papasakojo, kad valy­
tojai nebereikalauja mechaninių šluotų, kad sutiko su atlyginimo
padidinimu ir pažadu, kad vieną kartą per savaitę jiems leis paban­
dyti pavairuoti vieną iš tų žaliųjų mašinų. Trumpai tariant, galėsiu
visur vaikštinėti netepdamas savo busimojo šeimininko kilimų.

Pirmą mėnesio šeštadienį sėdėjau kavinės terasoje (dabar, regis,

tik tokiose vietose mąstydavau) ir varčiau turisto vadovą ieškoda­
mas informacijos apie vietas, kur galėčiau apsistoti.
„Paryžiuje, - ten rašoma, - geriausiai gyventi prie didelio metro
mazgo.“

79
 Tas pats ir Londone. Nors sakydamas, kad nori gyventi prie
patikimiausios Londono metropoliteno linijos, esi truputėlį pa­
našus į tą, kuris teigia norintis vesti kupranugarį, kuriam iš burnos
skaniausiai kvepia.
Toliau vadove rašoma: „Metro ne visur nuostabus, bet apskritai,
palyginti su Londono metro, tai svajonė. Visų pirma, pigu - su Car-
te Orange gali ištisą mėnesį važinėti visais Paryžiaus autobusais ir
metro už apytikriai vienos valandos Londono metro bilieto kainą.
Be to, - tik įsivaizduokite, - jei dirbate Paryžiuje, jūsų darbdavys
sumoka pusę Carte Orange kainos.“

Turisto vadovas taip pat turėjo paminėti, kad metro stotyse

pilna pusnuogių moterų. Pavyzdžiui, stotis šalia viešbučio, kuria­
me apsistojau. Kai pirmą kartą ten nuėjau, mergina su trijų pėdų
pločio krūtimis reklamavo liemenėlę, o kita, kuri vilkėjo suplėšytus
marškinėlius, - filmą. Nežinau, ką reklamavo kelios kitos mer­
ginos, juosinčios tik siaurus odinius diržus. Gėrimą? Kvepalus?
Dulkių siurblius? Bet ką. Jos turėjo dideles krūtis. Peronų sienos
buvo nuklijuotos erotiniais plakatais - kad keleiviai neliūdėtų, kai
traukiniai vėluoja. Šiaip ar taip, tie keleiviai - vyrai ir lesbietės.

Supratau, kad čia važinėjimas į darbą mažiau traumuoja nei

Londone. Visų pirma, piko metu traukiniai atvyksta kas minutę.
Be to, kaip žinote, Prancūzijoje viena minutė turi šešiasdešimt
sekundžių. Jei praleidai vieną traukinį, paprasčiausiai kelias se­
kundes palaukei kito. Tai nesunku. Beje, kalbant apie prakaitą,
prancūzai, priešingai paplitusiai nuomonei, nesmirdi taip, lyg
pažastis būtų trinę žaliu česnaku. Aš užuodžiau tik kvepalus ir
po skutimosi vartojamą losjoną. Žmonės čia labiau išbalę nei
keleiviai Londone ir beveik niekas neskaito laikraščių. Tačiau,
pagrindinis skirtumas lyginant su Londonu tas, kad jeigu reikia
stovėti, tai iš tikrųjų ir gali stovėti, o ne važiuoti sulinkęs perpus
kaip Anglijos metro. Kodėl tie Londono inžinieriai suprojektavo
tokius mažyčius tunelius? Nejaugi jie galvojo, kad tik hobitai
važinės metro?

80
 Vienu žodžiu, Paryžiaus viešuoju transportu iš tiesų važinėja
žmonės, ir jiems nesinori keliauti automobiliu.

„Rinkdamiesi metro mazgą, šalia kurio norėtumėte gyventi, -

rašoma vadove, - turite žinoti, kad Paryžiuje butai maži, o namai
tirštai gyvenami. Tai reiškia, kad turėsite daug kaimynų. Jų bus
visur - viršuj, apačioj, kiekvienoje pusėje, jūsų name ir namuose
priešais. Galbūt bus dešimt ar daugiau kompanijų, kurios jus matys,
triukšmaus ir skleis į jūsų butą įvairiausius kvapus.“
Kvapus? Ar jie visi gamina dešras iš kiaulės tiesiosios žarnos ir
vietoj tapetų klijų naudoja nepasterizuotą sūrį?
„Patikimiausia, - toliau tęsiama turisto vadove, - apsilankyti
bute skirtingu paros metu. Ištirkite, koks tame rajone naktinis
gyvenimas (jis gali būti audringas arba visai apmiręs). Pasistenkite
susipažinti su kaimynais viršutiniame aukšte - kad išvengtumėte
per storų, flamenką šokančių krepšininkų šeimynėlės. Žvilgtelėkite
į langus kitoje gatvės pusėje (tai vadinama vis-à-vis3) ir pasidairy­
kite, ar nepastebėsite žiūronų ar švysčiojančių genitalijų.“
„Bet vėlgi, visos šios atsargumo priemonės ganėtinai beprasmės,
nes jei jums iš tikro kas nors norės išnuomoti savo butą, verksite
iš dėkingumo. Kad pralenktumėte tuntus bent kiek padoresnio
būsto ieškančių žmonių, į apžiūras turite eiti apsiginklavę Whos
is Who puslapio apie savo šeimą kopijomis ir Šveicarijos banko
garantija, kad sėdite ant paslėptos nacių aukso atsargos. Kadangi
tik nedaugelis gali pateikti tokius dokumentus, turėtumėte ruoštis
gyventi pašiūrėje.“
- Pesimistas, - pratariau. - Merei.
Paskutinį žodį pasakiau ne turisto vadovui, bet man kavos atnešu­
siam padavėjui. Na, tai panėšėjo ne tiek į kavos puodelį, kiek į punšo
taurę, pripiltą beveik balto troškinio. Merei ištariau susierzinęs.
Prašiau café au lati4, o atnešė tą Kolumbijos kavos plantaci­
jų ir Normandijos pieningų bandų metinės produkcijos mišinį.

3 Vienas priešais kitą, priešpriešiais. (Prane.)

4 Kava su pienu. (Prane.)

81
Žvilgtelėjau į sąskaitą - oho, į kainą įėjo mokestis už karvių kelionę
pirmąja traukinio klase.

Tai buvo vienas iš paskutinių mėšloleksijos padarinių. Norė­

damas atšvęsti tą faktą, kad galiu vaikštinėti neišsitepdamas šuns
kaka, nuklydau toli nuo savo viešbučio ir dabar buvau puse mylios
arčiau Triumfo Arkos. Sėdėjau lauko brasserie su prašmatniu žabos
bei aukso spalvos tentu ir padavėju negailestingai iškrakmolyta
prijuoste. Plėšikiškų kainų teritorija. Turėjau ją pastebėti. Dabar
jau per vėlu.
Pasiėmiau du būsto paieškų šaltinius. Viešbučio registratorius
buvo rekomendavęs Figaro laikraštį, - tai dienraštis, spausdinantis
daug parduodamų ir nuomojamų būstų skelbimų, - ir Particulier
à Particulier, storą savaitinį žurnalą, kuriame pilna tokio tipo
skelbimų iš visos Prancūzijos.
Abu buvo kimšte prikimšti viliojančių pasiūlymų.
Jei tik būčiau galėjęs juos suprasti.
Viename Figaro skelbime parašyta: „11E Oberkampf. Gerai, tiek
dar suprantu - tai vienuoliktasis arrondissement, Oberkampfrajo­
nas. „2/3P 2e ét, sėj av mezz, 1 ch, SdE, parquet.“Sos! Padėkite.
Išsiėmiau žodynėlį ir susiradau vienintelį nesutrumpintą žodį.
Parquet - „parketas“. Puiku - vadinasi, butas su grindimis. Tačiau
ką, po velnių, reiškė visa kita?
Kitame skelbime siūlė „HE proche Marais“. Ši vieta, regis, prie
pelkės - bent jau taip sakė žodynėlis. Sprendžiant iš nuomos kai­
nos, tai labai geidžiama pelkė. Skaičiau toliau: „3P RdC s/cour,
SdB/WC, dressing“.
Cour reiškė „kiemą“, WC, matyt, tualetas, bet dressinį?? Ar ten
iš čiaupo bėga Provanso aliejus su actu? Labai gourmet56.
Ne, žodynėlis mane pataisė: dressing - didelė drabužinė.
Štai vienas butas prie Bastilijos aikštės, kur, kai nebeveikia giljo­
tina, dabar turbūt saugu gyventi. Tai beau 2 pièces - gražus dviejų

5 Angį. dressing reiškia „padažas“.

6 Smaližius, smaguriautojas, gurmanas. (Prane.)

82
kambarių butas, 5è étage (aha, penktame aukšte, et paaiškinta),
ascenseur (ačiū Dievui, liftas), gde chambre (didelis miegamasis),
balcon (nuosavas balkonas - puiku) ir SàM avec cuis amer (po
šimts velnių!).
Anot mano žodynėlio, tai tikriausiai reiškė, kad jis tinkamas
sadomazochistams su karčiomis (amer) šlaunimis (cuisses). Ta­
čiau įtariau, kad netiksliai išverčiau. Buvau teisus - iš tiesų, tai
valgomasis (salle à manger) su atviro planavimo virtuve (cuisine
américaine).
„Nieko keista, kad taip sunku,“ - sakiau sau. Juk Jungtinėje
Karalystėje nuomojamų butų skelbimai užsieniečiams tikriausiai
tokie pat nesuprantami. Visi tie reikalavimai N/S only - iš svetur
atvykę žmonės manydavo, kad jų kambario draugai iš Naujosios
Škotijos kažkuo ypač traukė butų savininkus7.

Pakėliau kavos puodelį, - nuo jo svorio vos nepasitempiau abiejų

riešų sausgyslių, - ir stebėjau su kitu užsakymu ateinantį padavėją.
Tai, ką jis nešė rankoje, buvo skirta už kelių staliukų sėdinčiam
vyrukui ir atrodė kaip - taip, ten buvo café au lait normalaus dy­
džio puodelyje.
- Merei, - su stipriu amerikietišku akcentu, - netgi aš jį galėjau
pažinti, - pasakė klientas. O tai, kad jis skaitė Herald Tribune,
mane, pasitempusį riešą, dar ir įžeidė.
- Atleiskite,- arčiau jo pasilenkęs tariau. Amerikietis pakėlė akis
nuo laikraščio. - Kaip jums pavyko?
- Kas pavyko? - jis suraukė antakius. Vyras buvo apie trisdešimt
metų amžiaus, su ilgokais Kurto Kobaino plaukais ir nunešiotu
juodu kostiumu, kurį dėvėjo ant išblukusio sportinio nertinio su
užrašu University of New York. Be abejonės, tai prisirpęs lupikau­
tojų taikinys, ar ne?
Šiaip ne taip truputį aukščiau pakėliau savo ežero dydžio puodelį
su kava.
- Gauti normalią porciją?

7 N/S - non-smoking „nerūkantiems“ ir „Naujoji Škotija“ (Kanados provincija).

83
 Amerikietis garsiai nusijuokė - tai buvo gergždžiantis rūkoriaus
juokas. Jis pasiėmė savo kavą, sąskaitą ir laikraštį ir atsisėdo prie
mano staliuko.
- Mano vardas - Džeikas, - tiesdamas ranką pasakė jis.
- Paulius.
Mes paspaudėme vienas kitam rankas.
- Svečiuojatės Paryžiuje? - žiūrėdamas į mano puodelį ir stebė­
damasis jo didumu, paklausė Džeikas.
- Ne, gyvenu čia du mėnesius. O jūs?
- Nejaugi? Aš čia apskritai gyvenu, - Džeikas nusikvatojo, tarsi
tai būtų baisiai juokinga.
- Ką, čia? - paklausiau, rankos mostu rodydamas apylinkes ir ti­
kėdamasis, kad Džeikui, - nuolatiniam šios kavinės klientui, - būtų
mažiau skaudu būti taip apiplėštam.
- Ne, aš čia netoliese kartais dirbu. Štai ten, tame banke, - Džei­
kas laikraščiu mostelėjo link didingo pastato, kurio kolonos ir
išlenkti langai priminė laivo pirmagalį ir tarsi užapvalino priešais
esantį gatvės kampą. Neatrodė, kad čia įdarbintų nesiskutusius bei
apdriskusius gitaristus, išskyrus galbūt tuos, kurie naktį sutiktų
pastumdyti dulkių siurblį.
- Ten dirbate? - nepavyko balse nuslėpti savo skepticizmo.
- Na, vieną kartą per savaitę kalbų mokykla siunčia mane dėstyti
anglų kalbos kursų.
- Šeštadieniais?
- Taip. Kai kurie Prancūzijos bankai dirba ir šeštadieniais.
- Jūsų nereikalauja apsirengti truputį, na, suprantate...
- Ne. Dirbate banke? - jis staigiai bakstelėjo laikraščiu mano
pusėn.
- Ne, maisto kompanijoje.
Džeikas reikšmingai linktelėjo mano elegantiškų marškinių ir
dizainerio sukurtų džinsų link.
- Jums netgi savaitgaliais patinka vilkėti savo trisdešimt pirmą­
jį8? - paklausė jis.
8 Pažodinis prancūziškos frazės se mettre sur son trente et unt kuri reiškia „puošniai
apsirengti“, vertimas.

84
 - Kas man patinka?
- Na, suprantate, elegantiškai rengtis. Ar mes angliškai taip ne­
sakome? Vilkėti savo trisdešimt pirmąjį? Prakeikimas.
Jis purkštelėjo susierzinęs ir pasiteiravo, ką veikiu Paryžiuje. Kai
papasakojau, jo vienintelis komentaras buvo „tarsi Paryžiuje dar
trūktų vienos kavinės“. „Charmant“9, - pagalvojau.
- Ieškote naujo buto? - jis permetė akimis mano atverstą Figa­
ro. - Kur norėtumėte gyventi?
- Hm, nežinau. O kur pasiūlytumėte?
- Gyvenu Penkioliktajame.
- Ir kaip? - mėginau įsivaizduoti, kur tas rajonas ant sraigės
kriauklės. Galvojau, kad jis apačioje, kairėje.
- Velniškai bourgeois101, - Džekas piktai suniurzgėjo. - Nepaspy-
rus vaikiško vežimėlio, šaligatviu neįmanoma žengti nė žingsnio.
Ten pilna turtingų baltaodžių katalikų turinčių 3,6 vaiko.
-A.
- Devynioliktasis labiau įperkamas.
- Koks?
- Pigus, suprantate? Įperkamas, - jis pirštais pabarbeno į stalo
paviršių, tarsi norėdamas dar kartą įsidėmėti tą žodį.
- Netoli buttn užpakalio? - Aleksa buvo sakiusi, kad devynio­
liktasis rajonas tampa nauja gyvenamąja vieta. Ten buvo didžiulis
miesto parkas su dirbtiniu kalnu viduryje, kurio pavadinimas
prasidėjo butt.
- Butte de ChaumonŪ Šomono kalvose? Negalite ten gyventi. Toli
nuo metro. Be to, tai taip pat tikra balade de dimanche12vieta.
Atrodžiau pakankamai sumišęs.
- Na, suprantate, sekmadieniniai pasivaikščiojimai, - paaiški­
no jis. - Minios žmonių stovi eilėje, kad pamatytų, kaip jų vaikai
bando suptis kokia nors vargana karusele.
- A. Nepatinka?
9 Žavinga. (Prane.)
10 Ištaigingas. (Prane.)
11 Angį. butt - „pasturgalis, užpakalis“.
12 Sekmadienio vaikštynės. (Prane.)

85
 - Ne, - Džeikas akimirką pagalvojo. - Monparnasas tinka dėl
gero susisiekimo, bet kadangi nesate lordas, negalėsite sau leisti
gyventi geriausiuose kvartaluose. Be to, jis truputėlį rang-gar.
- Koks? - Džeiko anglų kalba buvo labai nesuprantama. Pradė­
jau domėtis, ar tik jis ne koks prancūzų kilmės amerikietis iš JAV
pietų, nes anglų kalbos amerikietiškas variantas, kuriuo jis šnekėjo,
buvo maišytas su pelkių aligatorių prancūzų kalba.
- Ringard, na, supranti, neskoningas. Turistų išvaikščiotas.
- O! O kaip Chatelet7 - tai didžiulė metro mazginė stotis pačia­
me miesto centre.
- Chatelet? - Džeikas vos nepaspringo. - O žmogau, pamirškite
tai. Pernelyg arti Les Halles senojo Paryžiaus turgaus, kuris gal ir
galėjo tapti Paryžiaus Grinviču, bet keli vadinamieji architektai
aštuntajame dešimtmetyje pavertė jį geriausia prekiautojų narko­
tikais išviete.
Oho, šis vyrukas mane varė į depresiją.
- Džeikai, visai neatrodo, kad jums Paryžius labai patinka. Kodėl
čia apsistojate?
- Turiu šiokio tokio darbo, - jis susimąstęs apsuko savo puo­
delį ant lėkštutės ir kaip paryžietis įsispoksojo kažkur į tolį. - Po
velnių, - jis vėl nukreipė žvilgsnį į mane. - Baigėsi kavos per­
traukėlė. Turiu pamoką, - jis įsikišo sulankstytą laikraštį į švarko
kišenę. - Gal kada dar susidursime? Kiekvieną savaitę čia ateinu
tuo pačiu metu.
- Taip. Būtinai, - kitą kartą būsiu linkęs į savižudybę.
Džeikas buvo beišeinąs, kai jam į galvą šovė mintis.
- Žinot, koks geriausias būdas susirasti butą?
- Koks?
- Susiraskite paryžietę merginą ir persikelkite gyventi pas ją.
- Jūsų tiesa.
- Aš rimtai. Taip daro dauguma vyrukų.
- Taip, taip. Aš tai jau bandžiau. Susiradau tinkamą merginą,
bet persikėliau ne į tą butą.

86
 Vis dėlto, jei negalėjau gyventi su Aleksa, galbūt galėjau apsistoti
jos kaimynystėje?
Norėdamas išvengti pažeminimo, nesiryžau surinkti nė vieno iš
skelbimuose rastų numerių, tad įsėdau į metro ir nuvažiavau net iki
Oberkampfstoties. Pakilau eskalatoriumi iki gatvės ir, ieškodamas
nekilnojamojo turto agentūros, apsisukau 360 laipsnių kampu.
Buvo maždaug vidudienis, mašinų grūstis pamažu slinko plačiu
bulvaru aukštyn ir žemyn.
Pasukau prie rue Oberkampf ir netrukus priėjau ryškiai geltoną
parduotuvės fasadą su užrašu Immoland. Pagrindiniame lange
kabojo parduodamų butų nuotraukos su įprastu nesuprantamu
žargonu, - triplex rdc s/cour, SdB + SdE, o mažame lango skyrelyje
prie durų - gyvenamųjų vietų sąrašas. Žinojau, kad ten ne pasiūly­
mai filmų natūroje kūrėjams13, o agentūros nuomojami butai.

- Bonjour, - pasakiau prie kompiuterio sėdinčiam vyrukui.

- Taip, ar galiu kas nors padėti? - angliškai paklausė jis. Įdomu,
kas mane išdavė: akcentas ar tai, kad atrodžiau bejėgis?
Paaiškinau, ko norėjau - bent jau iki rugpjūčio pabaigos išsi­
nuomoti butą.
- Prašau. Sėskitės, - tarė vyrukas šypsodamasis. Jis buvo apie
trisdešimties, šviesiais, atgal sulaižytais plaukais, patamsėjusia
oda, nes naudojo savaiminio įdegio losjoną, vilkėjo ankštu rudu
kostiumu. Pamaniau, kad iš pažiūros jam labiau tiko pardavinėti
rankines, o ne butus. Savaime aišku, visiškai negąsdinant kitų.
Manęs paklausė, kokio „paviršiaus“ ieškau - pasirodo, reikėjo
suprasti, kad jis turi galvoje ne tapetuotas ar dažytas sienas, o kiek
noriu kvadratinių metrų.
Deja, nors ir supratau klausimą, aiškiau nepasidarė, nes kvadra­
tinio metro, net jam skėlus antausį, nebūčiau pažinęs. Turiu omeny,
kad žinau, kas yra metras, bet kokio dydžio buvo trisdešimties ar
keturiasdešimties kvadratinių metrų butas?

13 Anglų kalbos žodis locations gali reikšti ir „gyvenamąją vietą“, ir „natūralią filmavimo
aplinką“.

87
 - Su vienu miegamuoju? - išdrįsau paklausti.
- Atskiras? - paklausė agentas.
- Taip, šiuo metu gyvenu vienas, - tačiau nesupratau, kodėl jam
tai turėtų rūpėti.
Pagal tai, kaip agentas užmerkė vieną akį ir įsikišo parkerį sau
į ausį, galėjau pasakyti, kad vėl persijungėme į nebendravimo
režimą.
- Hm, su atskiras sa/on14? - pasiteiravo vyrukas.
Pamaniau: „dabar jis galvoja, kad aš ir mano partneris - kirpėjų
gėjų porelė.“ Visai nekaip sekėsi.
- Norėti su vienas miegamasis ir atskiras vartotojų kamba­
rys, - agentas vėl pabandė. - Salon yra bendrasis, suprantate?
Bendrasis kambarys?
- A! Taip. Teisingai. Miegamasis ir svetainė, - padrąsinančiai
linktelėjau galva.
- Gerai. Turėti.
Agentas pasiėmė aplankalą, staigiai peržvelgė jo plastikinius
puslapius ir tėkštelėjo atverstą, kad parodytų buto su chambrey
sėjoury cuisine ir SdB (pasirodo, kad tai šalie de bains - vonios
kambarys) planą. SdEykaip jis paaiškino, buvo šalie deau - atskira
dušo patalpa.
- Kur tas butas? - paklausiau.
- Rue O'bare komf> - pasakė agentas.
- Puiku.
- Žinote ta gatvė?
- O, taip, - pamėgdžiojau, kaip gėriau alų ir nukritau nuo stalo.
- Geras. Norėti jį dabar aplankyti?
- Noriu.
- Turėti garaaantinis laiškas?
-Ne.
- Hm (skausminga veido išraiška). A (smarkiai galvoja). O (su­
sitaikymas). Nusiraminti - viskas gerai.

14 (Kirpyklos, madų ir pan.) salonas arba svetainė. (Prane.)

88
 Po šešių valandų vis dar mėginau ištrinti iš atminties tą paže­
minimą, kurį patyriau.
Visų pirma, ten buvo romantiška mansarda, nuo kurios, anot
agento, atsiveria „puikus stogų vaizdas“. Tai tiesa - galėjau matyti
daug stogų. Ir daug skylių stoge.
- Labai greit uštaisyti, - pasakė agentas.
Ar tai mano vaizduotės žaismas, ar iš tikro sudraskyto, vieną
iš skylių dengiančio laikraščio antraštė skambėjo Napolėon ėst
mort15?
Pripažinau, kad barų atžvilgiu butas buvo labai patogioje vie­
toje - tame pačiame pastate kaip ir baras, iš kurio vandentiekio
vamzdžiais į viršų sklido kalantys techno muzikos ritmai.
Kita menka problema ta, kad man būtų reikėję dalytis laiptų
aikštelėje esančiu tualetu - skyle grindyse su aštuoniomis kitomis
romantiškomis mansardomis, kurių vienoje aiškiai gyveno aklas,
dizenterija užsikrėtęs žmogus.
- Concierge, ji dar šiandien nevalyti, - pasakė agentas.
Tai gal ir tiesa, bet netgi be techno smūgių ir šlykštaus tualeto
tai niekada nebūtų buvę mano svajonių namai dėl vienos papras­
tos priežasties - butas buvo beveik plokščias tiesiogine to žodžio
prasme. Negalėjau jame atsistoti stačias. Na, ne visai taip. Galėjau
stovėti tarpduryje, bet jei tik žengdavau žingsnį į priekį, kaktą su­
sitrenkdavau į lubas, kurios nuožulniai leidosi iki už maždaug trijų
jardų esančių grindų. Butas buvo tarsi trikampis pleištas, kuriame,
norėdamas išvengti kaukolės lūžių, turėjai vaikščioti palinkęs 45
laipsnių kampu.
- Jis nėra braangus, - pasakė agentas.
- Tai ne butas, - tariau. - Tai spinta - tikra tikriausio Toblerone
šokolado saugykla.

Antroji vieta buvo urvas. Tiksliau sakant, prancūzų kalba cave

reiškia „rūsys“. Tačiau ši vieta iš tikrųjų panėšėjo į urvą.
Iš gatvės pro didžiules medines duris patekome į akmenimis

15 Napoleonas mirė. (Prane.)

89
grįstą kiemą - labai gražu. Sienos aplink mus buvo aukštos ir
trupėjo; jas puošė raustančios gebenės girliandos - atrodė labai
neįprastai. Kiemo kampe buvo senos medinės, daug mažesnės nei
pirmosios durys, į kurias agentas įkišo keturių colių ilgio geležinį
raktą. Kai durys girgždėdamos atsidarė, jis ištiesė ranką viduje
ieškodamas jungiklio. Išgirdau spragtelėjimą, bet šviesos nebuvo.
- Pateisyti, - įdėmiai spoksodamas į tamsą pratarė agentas. - Toj
čia būti daugiau elektros.
- Taip, manau, jos reikėtų daug daugiau.
Žengėme vidun ant žemėtų grindų, ant kurių buvo galima so­
dinti bulves.
- Greit turėti gražia grindis, - pasakė agentas. - Langą, viską.
Belangėje tamsoje galėjau įžiūrėti plikas akmenines sienas ir
krūvą įpakavimo dėžių, kurios, visai galimas dalykas, buvo karstai.
Įdomu, ar tik paskutinis gyventojas - ne kažkoks mesjė Drakula?
- Dabar pasirašyti sutartį, o kai atvykti, čia viskas bus.
- Jei dabar pasirašau sutartį, aš žuvęs.

Agentas mane patikino, kad trečiajame bute yra viskas: grindys,

langai, elektra ir labai didelis vonios kambarys.
Jis nemelavo. Ten išties buvo labai didelis vonios kambarys.
Tiksliau, buvo labai didelis vonios kambarys. Jame stovėjo lova ir
dujinė viryklė, dvi viena ant kitos kampe sukrautos medinės kėdės
ir trumpa plati lenta. Beje, pamiršau paminėti didžiulę, septynių
pėdų ilgio emaliuotą vonią, kuri užėmė beveik pusę kambario.
Stengiausi nesijuokti ir neverkti.
- Kam ta lenta? - paklausiau.
Agentas padėjo lentą skersai vonios, o iš abiejų jos pusių vieną
priešais kitą pastatė vidun įkeltas kėdes.
- Stalas pietums, - pasakė jis.
Lėtai ir giliai iškvėpiau.
- Matote šitą? - tariau rodydamas į kortelę, užklijuotą ant marš­
kinių. - O šitą? - pasisukau, kad pademonstruočiau džinsų etike­
tę. - Matote... - staiga lioviausi rodęs į kojas, kai atsiminiau, kad
aviu vienais iš dviejų mano turimų porų korėjietiškų sportbačių,

90
kuriuos puošė labai azijietiškos išvaizdos Haris Poteris (arba, kaip
tos šalies dizaineris jį pervadino, „Plaukuotas Pederastas“1617).
- Neprivalau gyventi urvuose arba voniose, - pasakiau agen­
tui. - Turiu pakankamai pinigų, kad galėčiau išsinuomoti butą.
Sakėte, kad ketinote man tokį parodyti - su miegamuoju, svetaine
ir vonia.
Nejausdamas jokios kaltės, agentas, kaip tai ir įprasta paryžie-
čiams, gūžtelėjo.
- Tačiau man sakyti, kad neturėti jokio garantinio laiško. Be jo
privalote gyventi vonioje. Norite šito ar ne?
Ne. Vis tiek merei.

Pirmadienį pirmiausia nuėjau susitikti su Žanu Mari, kuris buvo

užsiminęs, kad gal galės padėti, jei ieškosiu buto.
Kristina pasakė, kad tą rytą jo nebus, nes dalyvauja susitikime
su ministre de Vagriculture.
- Kodėl? - nėra jokios abejonės, - jam duoda pylos dėl le boeuf
anglais importo.
- Jis apdovanojamas medaliu už tai, kad remia Prancūzijos
žemės ūkį. - Kristina džiugiai nusišypsojo, tarsi būtų pagerbtas
jos tėtis.
- Medaliu? - negalėjau patikėti ir taip stengiausi susivaldyti ne-
prunkštelėjęs, kad jutau, kaip man iš ausų ima varvėti ironija.

Žanas Mari atvyko popiet ir parodė mums medalį. Jis atidarė

mėlynos spalvos odinę dovanų dėžutę su įspaustu ornamentu ir La
République Française17. Viduje, balto šilko pataluose gulėjo apvalus
bronzinis medalis, kurį puošė abstrakti kompozicija įvairių galvijų
ir maistinių augalų motyvais. Pažymėjimas ant dėžutės dangtelio
skelbė, kad mesjė Žanas Mari Martenas išrinktas Chevalier de la
culture bovine.

16 Anglų kalba Harry Potter ir Hairy Poofter skamba labai panašiai.

17 Prancūzijos Respublika. (Prane.)

91
 Kol Kristina iš nuostabos burkavo palinkusi virš medalio, Žano
Mari paklausiau, ką tiksliai reiškė Chevalier de la culture bovine.
- Jaučių kultūros kavalierius.
- Jaučių kultūros? - taigi jį įšventino į riterius už nuopelnus
galvijų kinui?
- Matau, esi sumišęs, - akimirką jis nebeatrodė toks savimi
patenkintas. - Žodis „kultūra“ turi dvi reikšmes. Mes sakome la
culture du thėyarbatmedžių auginimas. Prancūziškai šis žodis gali
reikšti kultūrą, kaip meną ir grožinę literatūrą, arba žemdirbystę.
Na, žinoma. Bet kas nagrinėjantis Prancūzijos pretenzijas į Euro­
pos Sąjungos subsidijas neabejotinai mato, kad prancūzai neskiria
prasimanymų18nuo žemės ūkio.
- Aišku. Tapai seru už nuopelnus Prancūzijos jautienos pra­
monei.
- Taip, tikriausiai dabar esu seras Žanas Mari, - jis nusijuokė ir
vėl atrodė savimi patenkintas.
Tas žmogus mane stebino. Jo veide nebuvo nė ženklo sutrikimo
ar veidmainystės. Turėjau pripažinti, kad moka klasiškai elgtis.
Kristinai grįžus į savo biurą, papasakojau Žanui Mari apie apsi­
rūpinimo būstu problemą. Jis pasakė, kad dabar tam neturi laiko,
bet norėjo, kad kitą šeštadienį ateičiau į jo namus pietų.
- Mano žmona priekaištavo, kad nesirūpinu tavimi. Čia esi jau
daugiau nei mėnuo, o tavęs dar nepakviečiau pietų. Ji teisi. Aš
blogas šeimininkas. Atsiprašau.
Jis uždėjo ranką man ant peties ir prašė leisti ištaisyti savo kaltę.
Manau, kad tai išties logiška. Prancūzijoje išdavystė nėra toks
šlykštus nusikaltimas kaip pietų etiketo pažeidimas.

Man pasisekė, kad Žanas Mari mane apgyvendino viešbutyje taip

arti savo buto, nes tą šeštadienį Paryžiaus visuomeninio transporto
vairuotojai paskelbė streiką.
Ir dėl ko gi jie išėjo į gatves? Etatų mažinimas? Reikalavimai dėl
darbo saugos? Ne.

18 Anglų kalbos žodisfiction reiškia: „grožinė literatūra“ ir „prasimanymas, fikcija“.

92
 Profsąjungos širdo, nes sklido gandai, kad vyriausybė svarstė
galimybę kada nors ateityje panagrinėti grynai teorinę idėją, jog
vieną dieną (ne dabar, bet tarkime, po aštuoniasdešimt metų) ji
galbūt mažiau mokės transporto darbuotojams, kurie penkiasde­
šimties metų turi išeiti į pensiją.
„Oho, - tariau sau, - tuojau pat vykstu į transporto bendrovės
būstinę pasiimti stojančiojo į darbą anketos.“
Tačiau, kad jį perkūnas, negalėjau ten nusigauti - transporto
darbuotojai streikavo.

Šiaip ar taip, tą šeštadienio vakarą transporto streikas manęs per­

nelyg nesutrukdė. Iki sero Džono namų - 15 minučių pėsčiomis.
Vienintelė kliūtis buvo Didžiosios armijos prospektas.
Tiek metropoliteno linija, tiek jai lygiagreti priemiesčio linija
buvo uždarytos, tad pagrindiniame kelyje į Paryžių iš vakarų pusės
susidarė baisi mašinų grūstis.
Aštuonios juostos, - keturios kiekvienos krypties, - į spūstį pa­
kliuvusių automobilių. Jie graudžiai kaip banginių būrelis signali­
zavo norėdami kitus patikinti, kad šiame į neapmatomą vandenyną
panašiame gudronuotame plente jie ne vieni.
Tačiau kai tik perėjau per kelią ir iškosėjau iš plaučių teršalus,
atsidūriau kitame pasaulyje. Kirtęs palei plentą nusidriekusią kavi­
nių, parduotuvių ir įstaigų eilę, išvydau tylias, lapuočiais apsodintos
gatves, kuriose beveik nebuvo jokio eismo. Vienodas Paryžiaus
šešiaaukščių daugiabučių namų virtines čia pakeitė išsibarstę dideli
atskiri namai ir privatūs sodai.
Už maždaug trijų šimtų jardų priėjau plačią alėją, į kurią iš
viršaus žvelgė prašmatnių daugiabučių eilė. Ne visi jie buvo ypač
gražūs - keli jų buvo neskoningi aštunto dešimtmečio pastatai su
ilgais, spalvotais balkonų turėklais. Tačiau ten taip pat stovėjo itin
dailūs devyniolikto amžiaus daugiabučiai - galėjai pamanyti, kad
karalius Edvardas VII juos nusipirko kaip pied-a-terre - laikiną
prieglobstį, kuriame galėtų apsistoti savaitgaliais dalyvaudamas
smarkiose žirgų lenktynėse netoliese esančiame Longchamps hi­
podrome.

93
 Turėčiau parduoti begalę puodelių arbatos, kad galėčiau čia
gyventi.
Tačiau, ačiū Dievui, bandelės su kotletais turbūt davė nemažą
pelną. Tai buvo chez Žaną Mari.

Jo namas buvo vos ne visiška priešingybė tiems, kuriuos aplan­

kiau su nekilnojamo turto agentu. Nesimatė nei atsilupusio tinko,
nei pūvančios medienos. Jis tikriausiai buvo švaresnis ir tvarkin­
gesnis nei tą dieną, kai buvo baigtas statyti. Kreminės spalvos
akmenys atrodė taip, tarsi kiekvieną rytą concierge skustų sienas
prie prijuostės diržu prisirišusi kibirą vandens.
Namo langai išėjo į Bois de Boulogne, didžiulį, mišką primenantį
parką, kur ponai atvyksta pajodinėti, o brazilai užsidirba grynųjų
lyties keitimo operacijoms. Kitos tokios vietos Paryžiuje nerasite.

Reikėjo surinkti šešių skaitmenų kodą norint patekti į vestibiulį,

kurio marmurines grindis dengė kilimai, o švarias baltas sienas prie
pat lubų puošė įmantrūs gipso lipdiniai. Visur kvepėjo pinigais ir
vaškuotomis grindimis. Vestibiulio gale buvo storo stiklo durys su
vidiniu telefonu. Tik dešimt pavardžių - apartamentai turėjo būti
didžiuliai. Nebent kai kurie gyventojai buvo tokie ypatingi, kad net
nenorėjo matyti savo vardų prie skambučio mygtuko.
Paskambinau ir pranešiau apie savo atvykimą virš stiklinių durų
pritaisytai video kamerai.
- Montez, c'est au cinquième19, - tarė švelnus moteriškas balsas.
Matyt, ponia.
Lifto išorinės durys buvo sunkūs geležiniai vartai, o vidinės - iš
lakuoto riešutmedžio su graviruotu stiklu. Lėtai girgždėdamas liftas
pakilo į pačią pastato gilumą. Jaučiausi tarsi važiuočiau antikvarine
parduotuve Liudviko XV drabužių spintoje.

Plačiai ir širdingai šypsodamasis Žanas Mari laukė, kad atidarytų

lifto duris.

19 Pakilkite, butas penktame aukšte. (Prane.)

94
 - Užeik, užeik, - karštai pakvietė jis. - Ak, gėlės! Mano žmona
tave akimirksniu įsimylės. - Jis parodė į mažytę puokštę, kurią
nupirkau už nemenką sumelę gėlių krautuvėlėje šalia viešbučio.
Tikėjausi, kad už tokius pinigus gavau nykstančią rūšį.
Žanas Mari palydėjo į svetainę, kuri dydžiu priminė futbolo
aikštę. Čia vyravo antikiniam stiliui būdinga prabanga ir šiuolaiki­
nis santūrumas: auksu dengti siuvinėti krėslai šalia juodos odinės
sofos; juodai pilkas abstraktus estampas greta aliejiniais dažais
viduramžių dailininko tapyto peizažo su karve.
Viso šito viduryje sėdėjo moteris - aukštuomenės dama tikrąja
to žodžio prasme: šviesūs plaukai iki pečių, didžiuliai perlai, Dior
stiliaus nertinis ant nepriekaištingai paprastos lininės suknelės ir
figūra, kurią kovoje prieš senėjimą buvo paramstęs pats geriau­
sias chirurgas Europoje. Ji priėjo su manimi susipažinti tiesdama
ranką ir atlenkusi riešą beveik neabejotinai Prancūzijos Académie
nurodytu kampu.
Ji paspaudė (arba, tikriau sakant, suslėgė) ranką, pasakė, kad
buvo enchantée20 ir priėmė mano mikroskopinio dydžio puokštę
beveik jokia užuomina neleisdama suprasti, kad tai, jos manymu,
soupçon21neįspūdinga.
Ji maldavo mane sėstis ant sofos, o tuo tarpu pati nuėjo paimti
vazos ir liepė Žanui Mari pasiūlyti svečiui ko nors nedelsiant iš­
gerti.
Buvo justi, kad po žavinga išore slepiasi kieta širdis ir ponia gintų
savo gerą vardą Louis Vuittono beisbolo lazda.
Ji grįžo su meniškai dekoruotu porceliano indu, už kurį turbūt
paklotum tiek pat, kiek už automobilį Portobello gatvėje, ir lydima,
kaip man atrodė, savo dviejų vaikų.
Vaikinukas aiškiai buvo studentas - išblukusiais džinsais, ap­
smukusiais, bet brangiai kainavusiais marškinėliais su firmos
emblema, juodais, tik pradėjusiais virvutėmis veltis plaukais,
basas.

20 Sužavėta. (Prane.)
21 Truputėlį. (Prane.)

95
 Jis silpnai spustelėjo man ranką ir Žano Mari buvo pristatytas
kaip Benua22.
Mergina buvo vardu Elodija ir, apskritai kalbant, daug įdomesnė.
Blondinė kaip ir mama, tačiau be jokios beisbolo lazdos. Spren­
džiant iš drabužių, ji naudojosi mamos kreditine kortele, bet nepa-
veldėjo jos subtilaus, rafinuoto skonio. Elodija nuo galvos iki kojų
vilkėjo dizainerių kurtais aptemptais drabužiais, pro kuriuos švie­
tėsi apatiniai - įmantriai nėriniuotos juodos liemenėlės petnešėlės
ir, kaip vėliau pamačiau, išdidžiai demonstruojamas korsetas. Tai
tokio tipo moteris, apie kurį mane perspėjo mano bičiulis Krisas.
Mm... Ji taip sugniaužė man ranką, kad ta beveik nutirpo.
- Elodija studijuoja Ešersėjuje, - pasakė Žanas Mari.
Skambėjo kaip kažkoks nežinomas Anglijos universitetas, ir
kadangi neatrodžiau pakankamai nustebintas, man paaiškino, kad
tai HEC, brangiausia Prancūzijoje aukštoji vadybos mokykla. Pa­
kėliau reikiamą antakį Elodijos pusėn ir man buvo atsilyginta labai
miela šypsena.
- O Benua studijuoja mediciną, - Žano Mari lūpose tai nu­
skambėjo kaip bausmė.
- Non, papa23, - Benua šyptelėjo ir pranešė tėčiui, kad jis ką tik
perėjo į biologiją.
- Biologiją!
Žanui Mari tai buvo šiokia tokia staigmena, tad kai mes visi
siurbčiojome šampaną ir kramsnojome petits fours24, tarp jų kilo
šeimyninis kivirčas dėl to, kada gi sūnus (kuriam, matyt, jau buvo
dvidešimt ketveri) pagaliau apsispręs, ką daryti su savo gyvenimu.
Prieš vėl imdamas pamokslauti savo atžalai, Žanas Mari retkarčiais
nutildavo, kad manęs angliškai paklaustų tokių dalykų kaip „Ką tu
veikei, kai buvai dvidešimt ketverių?“
Dukra, atrodo, galvojo, kad visa tai labai juokinga, ir vis man
šypsojosi, tarsi sakytų „nesijaudink, čia taip visada“. Pastebėjau,
kad ji labai gražiai valgo petits fours. Išranki, bet raji.
22 Prancūzų kalba žodis benoit taip pat reiškia „švelnus, atlaidus“; iron. „saldus“.
23 Ne, tėti. (Prane.)
24 Pyragėliai, sausainiai. (Prane.)

96
 Manau, kad pietaudamas stalo įrankiais naudojausi teisingai.
Na, valgant austres man jų visai neprireikė. Tiesiog sekiau kitų
pavyzdžiu - išspaudžiau truputėlį citrinos sulčių į praviras geldeles
(austrės vis dar buvo gyvos ir krūpčiojo) prieš susiversdamas jų
turinį sau į gerklę.
Nepasakyčiau, kad buvo nemalonu - truputėlį panašu į citrinos
skonio sūrias bronchų gleives.
Turėjau dantytą, vos ne žaliai jautienai pjaustyti skirtą peilį, kurį
mama patikino nusipirkusi iš savo „nuostabaus“vietinio mėsinin­
ko. Beliko tikėtis, kad Žanas Mari nebuvo jo tiekėjas.
Kai šitą sudorojau ir nusivaliau nuo lūpų kraują, man patiekė
daržovių: gratin dauphinoisyt.y. orkaitėje keptų bulvių su pienišku
muškatiniu padažu ir tarkuoto sūrio plutele, bei žalių pupelių,
kurios beveik skendo svieste.
Vengiau padaryti netaktą mažu apvalainu peiliu nupjaudamas
varvančių kamambero ir bri gabaliukų smailias viršūnėles, tad
ėmiausi kantalio, nuostabiai pikantiško sūrio. Jo skonis - kaip
minkšto čederio, kuris vos kvepėjo atleto pėda.
Galų gale panaudojau brangią sidabrinę šakutę ir šaukštą, kai
atėjo eilė gateau mi-cuit au chocolat - šokoladiniam biskvitiniam
pyragaičiui, kuris kaip ir jautiena, viduryje buvo neiškepęs. Jaus­
mas toks, tarsi būčiau užsiminėjęs oraliniu seksu naudodamas
aukščiausios rūšies kakavos sviestą.
Kai tik liaudavausi dejuoti iš malonumo, atsakinėjau į įprastus
klausimus apie Angliją.
Ponia:
- Ar jūsų mama išties gamina kalėdinį pudingą prieš šešis mė­
nesius?
Benua:
- Ar visuose anglų klubuose yra striptizo šokėjų?
Provokatorius Žanas Mari:
- Ar labai lengva jaunam vyrui įsidarbinti Londone, jei jis labai
tingi baigti universitetą?
Elodija, dar didesnė provokatorė:
- Ar jūs, anglai, bijote moterų?

97
 Mes sėdėjome ant sofos ir kalbėjomės apie problemas, su kurio­
mis susidūriau ieškodamas būsto.
Elodija kikeno iš mano nuotykių su nekilnojamojo turto agentu
ir tučtuojau rado išeitį.
- Jis gali su manimi gulėti!
Vos sau ant slėpsnų neišliejau kavos. Ponia, regis, irgi norėjo ten
išpilti savo puodelio turinį.
Elodija, žinoma, tik erzino.
- Turiu kambarį savo bute. Paulius ten galėtų apsigyventi, - ji
puikiai šnekėjo angliškai.
- Tačiau tas butas visai nebrangus, tau nereikia, kad kas nors padė­
tų jį išlaikyti, - paprieštaravo ponia prancūziškai. Atrodo, čia buvau
visai priimtinas kaip pietų svečias, bet ji nepasitikėjo manimi, jei
jausčiau pasitenkinimą dalydamasis su jos dukra vien šaldytuvu.
- Taip, Maman2S>jis beveik nieko nekainuoja, tad Pauliui tai
atsieis pusę nieko.
- Ar tai jūsų butas? - paklausiau Žano Mari suteikdamas jam
progą pasinaudoti veto teise.
- Ne, tai Paryžiaus butas, - pertraukė Elodija. - Kadangi esu
vargšė, jokių išimtinių teisių neturinti studentė, gyvenu skur­
džiame, neprivilegijuotame bute. Jis panašus į - kaip jie Bronkse
vadinami? Suprantate, tie statiniai.
A, princesė gyvenanti lindynėje. Galėjau įsivaizduoti tą vie­
tą - be stogo, smirdinti skylė vietoj tualeto, purvinos grindys. Ne,
ačiū, jau esu ten buvęs, viskas baigta.
- Na, labai tau, Elodija, dėkoju, bet...
- Aš jus ten nuvesiu. Kada norėtumėte? Koks jūsų telefono nu­
meris? - atrodė, kad verslo mokykla, kurioje ji mokėsi, atkaklumo
pratyboms teikė daug reikšmės.

Nepriėmiau jos pasiūlymo pavėžėti namo. Vadinkite mane se­

namadišku, bet jau pačią pirmą dieną nesitempiu boso dukters į
lovą. Jokiu būdu ne vidury eismo spūsties.

25 Mama. (Prane.)

98
 Tačiau kai kitą rytą ji paskambino, sutikau apsilankyti jos bute,
kai tik baigsis metro darbuotojų streikas.

Tuo tarpu nuvykti kur nors į centrą, kur negalima nueiti pės­
čiomis, užimdavo begalę laiko, nebent buvai kantrus kaip bado
streikininkas arba agresyvus it amerikiečių futbolininkas, kurį ką
tik pavadino katyte.
Pačiam vairuoti? Nė negalvokit. Žanas Mari pasiūlė mane pa­
vėžėti iki kontoros, bet jis išvykdavo šeštą ryte norėdamas išvengti
kamščių.
Dviratis ir riedučiai - nebloga mintis tol, kol važiuoji vien šali­
gatviais ir nori užmušti pėsčiuosius.
Autobusai ir metro - tik gladiatoriams. Tas streikas panėšėjo į
subtilų sadistinį išbandymą. Jis nebuvo visuotinis. Kai kurių prof­
sąjungų nariai ir toliau dirbo, tad tam tikrais maršrutais minima­
lios paslaugos buvo teikiamos, ir tai pritraukdavo galybes į neviltį
puolusių keleivių, bet dėl to kildavo visai realus pavojus, kad tie
keliai bus nukloti skeletų.
Paryžiaus gyventojai, kurie kasdien važinėja į darbą, greitą ir
efektyvų susisiekimą laiko savaime suprantamu dalyku. Taigi jei
autobusai ir metro važiuoja lėčiau nei įprasta, jie susierzina. O jei
dar autobusas ar metro kiekvienoje stotelėje turi palaukti dešimt
minučių, kol norintys išlipti, įlipti arba pasilikti žmonės su laga­
minėliais vieni kitiems iškabins akis, atmosfera įkaista labiau nei
paprastai.
Tad patikrinau, ar mano Walkman grotuve įdėtos naujos bate­
rijos, išsirinkau ramų maršrutą toliau nuo teršalais spjaudančių
automobilių kamščių ir rytą pėsčiomis leidausi į ilgą kelionę dar­
ban. Greitai žingsniuodamas Bulonės mišku, aš netgi linktelėjau
pasisveikdamas su keliais tokiais pat į sunkią kelionę išsiruošusiais
nelaimėliais, bet jie, užuot atsakę tuo pačiu, spoksojo kažkur tolu­
mon. Darėsi įdomu.
Streikas, aišku, baigėsi. Visuomeninio transporto darbuotojams
mažiausiai norėjosi, kad žmonės imtų apsieiti be jų.
Taigi vieną rytą mes vėl visi pavirtome nebyliais keleiviais.

99
 Tai man buvo signalas nueiti kruopščiai ištirti Elodijos gyve­
namosios vietos.
Jos namas taip priminė bendrabutį, kaip Chanel Nr. 5 - nuo
maratono bėgiko kojinių sklindančius kvapus.
Visų pirma, jis stovėjo tiesiog vidury Marė kvartalo, kuris, pasi­
rodo, - ne kokia pelkė, kaip aiškino mano žodynėlis, bet ultrama-
dingas, viduramžiais dvelkiantis miesto centras, kur pilna kavinių,
drabužių parduotuvių ir krautuvių, prekiaujančių tokiomis dekoro
detalėmis, kad tik gėjai žino, ką su jomis veikti. Kiekviename kvad­
ratiniame metre galėjai rasti vieną nekilnojamojo turto agentūrą,
kurios vitrinas apžiūrinėjo apsiseilėję klientai. O štai ir aš - laisvai
ir nerūpestingai žingsniuojantis.
Pats daugiabutis namas buvo gana šiuolaikiškas - spėjau, kad
statytas ketvirtame dešimtmetyje, iš šviesiai oranžinių plytų, daug
tvarkingesnis nei bet koks plytų mūrinys, kurį buvau kada nors
matęs. Langai aukšti, su žvilgančiomis baltojo metalo langinėmis
ir mažyčiais balkonais. Jų turėklų art deco stiliaus geležines kons­
trukcijas puošė gigantišką spermatozoidą primenanti dekoraci­
ja - tikriausiai gėlės. Tikros raudonos gėlės virste virto iš prie kelių
langų pritvirtintų dėžučių.
- Negali būti, kad tai savivaldybės namai, - pasakiau.
- O, dar ir kaip gali, - Elodija mėgavosi matydama mane tokį
apstulbus} (ir nusiraminusį), kad nekvietė manęs nusnūsti su nar­
kotikų pardavėjų ir visuomenės atstumtųjų kompanija. - Visi gy­
ventojai - teisininkai, gydytojai ir t.t. Arba politikų sūnūs, dukros ir
draugai. Tėtis man įtaisė šį butą per Hotel de Ville dirbantį draugą.
Na, žinai, rotušėje?
- Pigūs gyvenamieji namai, skirti tik nedaugeliui išrinktųjų?
- Jei jums labiau patinka, galite gyventi tame urve.
- Ne, ne, mano gyvenimo tikslas - turėti kiek įmanoma daugiau
privilegijų.
Tik įėjus į neapsakoma švara kvepiantį betoninį kiemelį, mus
užpuolė šiukšlių dėžė.
Iš už tos žalios ant ratukų riedinčios dėžės išlindo maža, apvali
tamsiaplaukė moteris ir aprėkė Elodiją tarsi koks ispaniškai šnekan­

100
tis olandas. Tuomet paniurusi pradingo už nėriniuota užuolaida
pridengtų durų, ant kurių buvo užrašyta - concierge.
- Ji juk tau nesakė, kad negali į svečius kviestis vyriškių, ar
ne? - pasiteiravau.
Tokia mintis Elodiją prajuokino iki ašarų. Supratau, kad atsa­
kymas į mano klausimą buvo ne.

Jei concierge iš tikrųjų priekaištavo Elodijai, kad ši vedasi vyrus

į namus, ji tikriausiai ne tuščiai švaistė laiką, nes vos tik įžengėme
į butą, Elodija siurbte įsisiurbė man į lūpas.
Elodija išties rimtai žiūrėjo į verslo magistrantūros studijas.
Seksas jai buvo kaip verslo modelis.
Abu skubiai, stropiai apnuoginome savo turtą, atlikome mokslo
tiriamąjį darbą, pasirengėm eksploatacijai, o tada buvau pakvies­
tas užpildyti jos rinkos nišą savo produktais. Padariau visa, kas
įmanoma, kad patenkinčiau jos didžiulį poreikį, ir aprūpinau
ją savo atsargomis, kokias tik pajėgiau sukaupti. Po kurio lai­
ko, įsiskverbus į smarkiai svyruojančią rinką, burbulas pagaliau
sprogo, ir mes nugrimzdome be jėgų visiškai išeikvoję savo par­
davimus.
- Parodysiu jūsų kambarį, - pasakė ji, praėjus maždaug dešim­
čiai sekundžių po to, kai žlugo jos rinka.
Kaip greitai galima užgesinti po orgazmo spindėte spindinčio
vyruko aistrą. Įsidėmėkite, turėjau pripažinti, kad ji buvo daug
malonesnė, nei paskutinis mano sutiktas nekilnojamojo turto
agentas.

Štai taip - gyvenau kaip inkstas taukuose. Gavau pigų, saulėtą

kambarį pačiame miesto centre. Nereikėjo rūpintis namų ruoša,
nes Žanas Mari susitarė su dukra, kad ji susiras valytoją, kuri iš
pagrindų kuops jos butą. Be to, vėl turėjau virtuvę, tad bus links­
ma - jau daug laiko praėjo nuo tada, kai paskutinį kartą ką nors
vaišinau savo pasta-siurprizu (siurprizu, nes pamiršau į vandenį
įdėti druskos).

101
 O visų svarbiausia, kad kai tik Elodijai nusibosdavo verslo teo­
rija, ji pakviesdavo mane į savo kambarį, kad patikrinčiau jos
dialoginę duomenų apdorojimo sistemą.
La belle vie d Paris26, ar ne?

Netgi concierge įnešė savo kuklų indėlį, kad palengvintų man

gyvenimą. Kalba, kuria ji purkštavo ant Elodijos, buvo portugalų.
Šiuo metu tokių senų prancūzakalbių concierges kaip istorijose
apie Megrė nebeliko - jas pakeitė valymo paslaugas teikiantys
subrangovai arba Prancūzijoje uždarbiaujančios portugalų šeimos,
finansuojančios savo didelių namų statybas gimtojoje šalyje.
Madam Da Kosta liovėsi kalbėtis su Elodija prancūziškai, nes,
kaip ir visi tame name gyvenantys snobai, Elodija nekreipė į ją jokio
dėmesio. Pasirodo, Elodija turėjo blogą įprotį - iš vakaro laiptų
aikštelėje ji palikdavo maišus su šiukšlėmis. Kai iš jų sunkdavosi
skystis, kas gi daugiau, jei ne concierge turėdavo jį išvalyti.
Madam Da Kosta buvo žvėriškai gera concierge - nuodingus
chemikalus ji gaudavo už dyką iš antros darbovietės, kur dirbo
įstaigos valytoja, ir kiekvieną sekmadienio vakarą su vyru bei sūnu­
mi šturmavo koridorių ir laiptinę šveisdami nuo tinko nešvarumus.
Po jų atakos laiptinė kvepėdavo kaip citrinos sulčių fabrikas.
Tačiau kita vertus tai jai netrukdė daugelį vakarų išguiti mus iš
namų lauk, nes lipnus kepamos žuvies kvapas atsėlindavo pro durų
apačią ir bet kokį plytų klojinyje atsiradusį plyšį. Sėdėdavai svetai­
nėje žiūrėdamas televizorių, kai staiga pasijusdavai taip, lyg tavo
galva būtų lėtai brukama į kibirą su apyšilčiais žuvies taukais.
Aš concerge iš pirmo žvilgsnio patikau, nes pasakiau bonjour
ir išties turėjau tai omeny. Mane mėgo dar ir dėl to, kad, kaip ir
ji, buvau užsienietis. Ji labai atidžiai tikrino, ar gavau užsienio
korespondenciją ir visiems kitiems to namo gyventojams adre­
suotus laiškus. Jei ant voko buvo užsienietiškas pašto ženklas ar
pavardė, jis tikriausiai skirtas man. Savaime aišku, neketinau jai
prieštarauti. Tiesiog naktį išsėlindavau pro duris ir diskretiškai iš

26 Gražus gyvenimas Paryžiuje. (Prane.)

102
naujo išdalydavau ne man skirtus laiškus. Buvo verta pasistengti
išlikti geriečiu jos akyse.

Nebuvau vienintelis vyrukas gaunantis Elodijos prekių pavyz­

džius, bet tai manęs per daug nejaudino, netgi kai man užmigti
trukdydavo pro mus skiriančią sieną sklindantis jos ritmiškas
viauksėjimas.
Be to, man pasisekė, kad netapau jai tuo vieninteliu, nes vieną
šeštadienio rytą, kai sėdėjau virtuvėje trokšdamas kuo greičiau iš­
gerti puodelį espresso kavos, spėkite, kas įėjo. Visko galėjau tikėtis,
bet tik ne Žano Mari.
Nebuvau nuogas, tik užsitempęs neužsagstytus džinsus, pro
kuriuos matėsi plaukai.
Mačiau, kaip Žanui Mari iškilo vienas klausimas: kur ir su kuo
aš miegojau?
Tuomet įėjo Elodija, visiškai be nieko, tik su nusitrynusiais lūpų
dažais ir kažkokio vyro marškiniais. Blogai apskaičiuotas laikas.
- Bonjour, tėti, - ji pabučiavo jį.
- Labas rytas, Pauliau, - pasakė ji ir, - paprastai rytais to ne­
darydavo, - pabučiavo mane.
Žanas Mari žiūrėdamas į mane prisimerkė.
- Oi, tėti, Pauliau, tai Čiko.
Į virtuvę atklydo mano išsigelbėjimas aukšto kaip bokštas an­
gelo pavidalu. Septynių pėdų aukščio tipas buvo panašus į Pietų
Amerikos supermodelį, gausiai želatina suteptais plaukais ir itin
išsišovusiais skruostais, visiškai nuogas, apipjaustytas ir tuo besi­
didžiuojantis.
Buvo gan aišku, kas ką dulkino.
- Čiko, chéri27>tai mano tėtis. Kodėl tau nenuėjus ir ko nors
neapsivilkus?
Čiko įsitikino, kad visi pamatėm jo gražų įdegį, o tada vėl pa­
lengva išėjo. Galėjau prisiekti, kad jis buvo nusiskutęs savo sėd­
menis.

27 Brangusis. (Prane.)

103
 - Tikiuosi, Pauliau, praeitą naktį aš su Čiko tavęs nepaža­
dinau.
- Ką bedarydami? - pakėliau akis į Žaną Mari, duodamas aiš­
kiai suprasti, kad kenčiu lygiai taip pat, kai ir jis čia atėjęs. Abu
jaučiame tą patį, bose.
- Ar galiu... - Žanas Mari nutilo. Jis nuo anglų kalbos perėjo
prie prancūzų. - Elodija, turiu su tavimi pasikalbėti!
Dabar mano dešimties litrų puodelis espresso jau buvo gatavas,
tad įsidėjau cukraus ir siurbtelėjau truputį gyvybės į savo orga­
nizmą, kol tėvas su dukra išėjo ir koridoriuje surengė šnypštimo
rungtynes. Čiko nebegrįžo. Tikriausiai nežinojo, ką apsirengti.
Bandžiau slapta klausytis jų ginčo, vildamasis prisirinkti naujų
prancūziškų tėvą žeminančių žodelių, bet jie, regis, kivirčijosi dėl
„le dressing;“
Įdomu, ar tai prancūziškas eufemizmas? Ar ne per daug vyrukų
įsileidi į savo didžiulę drabužinę?
Supratau, kad Elodija liepė tėvui laikytis nuošaliau nuo jos dra­
bužinės. Jau kurį laiką ji tikriausiai smagiai tuštino jo kreditinę
kortelę, tad jis norėjo atgauti pinigus už jos vieną iš penkių naujų
porų auksapadžių Gaultiero sportbačių.
- Aš turiu raktą, - pratarė jis. Galbūt taip norėjo perspėti, kad
gali čia retkarčiais užsukti ir pasimatuoti kai kurias jos sukneles.
Bet kokiu atveju, apsikeitę grasinimais ir atkirčiais, jie išsisky­
rė - Žanas Mari išėjo, o Elodija, išraudusi ir murmanti prancūziš­
kus įžeidimus, sugrįžo į virtuvę.

Jau anksčiau pastebėjau tą jos „dressing \ Kartą pabudau vidury

nakties jos lovoje ir pamačiau, kaip pro drabužinės durų plyšelį
skverbiasi šviesa. Nuėjau jos išjungti, bet durys buvo užrakintos.
Keista, pamaniau. Nejaugi ji mano, kad ketinu vogti jos apatinius
drabužius?
Vis dėlto nesiruošiau kritikuoti savo šeimininkės. Esu tikras,
kad tuo metu man pasisekė labiau nei daugeliui Paryžiuje būstą
nuomojančių žmonių.

104
 Nesugebėjau atsispirti pagundai nueiti į Džeiko kavinę ir pasi­
girti radęs Paryžiuje butą.
Jis atrodė nustebęs. Ne tiek dėl to, kad apsigyvenau su moterimi,
bet todėl, kad išsinuomojau kambarį HLM28bendrabutyje.
Tą šeštadienio rytą Džeikas darbą baigė anksti ir pasiūlė kartu
nueiti į „geriausią parduotuvę Paryžiuje“. Kodėl gi ne, pamaniau,
įsivaizduodamas nukainotų prekių.parduotuvę, kur tau dykai pa­
siūlo išgerti alaus, o už prekystalio stovi pusnuogės pardavėjos.

Tačiau pasirodė, kad tai prakeiktas antikvariatas.

Jis gan žavus, įsikūręs viduramžių name su rąstiniu karkasu
tiesiai priešais Dievo Motinos katedrą. Viduje buvo maloniai tvan­
ku, o knygos, griūte griūvančios ant tavęs iš visų pusių, atsidavė
pelėsiais. Jos dengė beveik visas grindis, lipo aukštyn sienomis it
mirę, apdulkėję šikšnosparniai. Visos buvo anglų kalba.
Džeikas pasisveikino su apsnūdusiu jaunu tipu, kuris sėdėjo prie
prekystalio, ir modamas pakvietė mane į parduotuvės galą. Už­
lipome siaurais laiptais, - kilimą ir tapetus čia irgi atstojo knygos,
kurios grasino iškabinti akis, jei nežiūrėtum, kur eini.
- Nedaug žmonių čia užlipa, - pasakė Džeikas.
Galėjau suprasti, kodėl. Nebent jie tikrai buvo pasiryžę prasi-
skelti galvas dulkėta „Anapus istorijos: metafilosofinis požiūris į
Amerikos imperijos sukūrimą“ (ketvirtas tomas) kopija.
Užlipome į antrą aukštą, - vis dar jokios žymės, kad knygų tva­
nas slūgsta, - ir įėjome į žemą, ryškiai apšviestą kambarį, kur ant
suolo palangėje ir enciklopedijų krūvų sėdėjo penki žmonės.
Kaip man paaiškino Džeikas, tai rašytojų būrelis. Šiandien čia
susirinko trys amerikiečiai, britas ir australas - du vyrai ir trys
moterys, tikri dvidešimties-trisdešimties penkerių metų amžiaus
į meniškumą pretenduojantys Džeiko klonai ir privačios parengia­
mosios mokyklos auklėtiniai. Buvau vienintelis, kuris neatsinešė
aplankalo su raštais. Jie visi kažką pasižymėjo, kai mane pristatė.

28 Hébergement à loyer modéré - būstai, skirti nedideles pajamas gaunantiems asme­

nims.

105
 Atsisėdau ant kretino Belzebubo ir klausiausi moters, kuri aiš­
kino apie savo dar rašomą romaną. Kažkas apie dvi save per mas­
turbaciją atrandančias merginas. Nebūčiau atsisakęs pamatyti tą
filmą, bet knyga reikalavo išties daug pastangų. Ji mums paskaitė
porą lapų, kurie beveik visam gyvenimui mane atgrasė nuo sekso.
Mes visi turėjome pasakyti savo nuomonę.
- Puiki mintis, - tariau, kai atėjo mano eilė. - Paukštyčių lite­
ratūra - paskutinė mada, ar ne?
Rašytoja iš nevilties nunarino galvą.
- Tai ne paukštyčių literatūra, o moterų romanas. Paukštyčių
literatūra - beprasmė frazė, kurią sugalvojo rinkodaros žmonės, -
žodį „rinkodaros“ ji ištarė tokiu tonu, kokiu Sadamas Huseinas
turbūt pasakytų „Džordžas Bušas“.
- Tačiau tai geras ėjimas, - tariau. - Moterys skaito daug daugiau
nei vyrai. Didesnė rinka.
Visi kambaryje vienu metu sunkiai atsiduso ir nuleido galvas.

Tuomet atsistojo Džeikas. Jis išsiėmė iš rankinės aplanką ir pa­

skaitė kelis eilėraščius apie vaginas, kurias jam teko pažinti. Tie
rašytojai, kurie (mano kuklia nuomone) atrodė vieni iš mažiausiai
seksualių žmonių, kuriuos buvau matęs Paryžiuje ne eilėje prie
Gelbėjimo armijos prieglaudos siūlomos nakvynės, išties ketino
papasakoti apie savo seksualinius įpročius.
Džeikas sukūrė eilėraščių ciklą apie dulkinimąsi su Paryžiuje gy­
venančiomis visų tautybių moterimis. Jo naujausias kūrinys - pen­
kiasdešimties eilučių odė sunkumams, su kuriais susiduriama ka­
binant albanes. Pasirodo, visos jos - piktų sąvadautojų rankose.
- Kodėl paprasčiausiai nesumokėjus vargšei merginai ir užbai­
gus tą reikalą? - maldavau.
- Ne, žmogau, aš niekada nemoku. Kur čia ta poezija?
- O kaip tau šitas: vos už vieną pinigėlį paplekšnoti ją galėjai?
- Na, na.
- Arba: sumokėk už jos stangrų pilvuką, o ji pabučiuos tau...
- Atrodo, kad tu, Pauliau, jau pakankamai prisikeliavai. Nesu­
prantu, kodėl man deklamuoji tą mėšlą.

106
 Jis visiems paaiškino mano gyvenimo sąlygas: nuomą, vietą, kur
apsistojau, priverstinį seksą.
Masturbatorė moteris buvo šokiruota. Arba pavydėjo.
- Tai spekuliacija. Ar žinai, kam tie butai skirti?
Jie visi įsitraukė į karštligiškas lenktynes vieni su kitais, lygin­
dami savo varvančius stogus, prišlapintas laiptines, tarakonus,
įsilaužimus ir sušvilptas algas, jei iš viso dar gaudavo atlyginimą.
- Galiu lažintis, kad mokesčiai už šildymą įskaityti į nuomą, ar
ne? - pasiteiravo australe.
- Ką aš žinau, - prisipažinau, kaip tikras Paryžietis truktelėda­
mas pečiais.
Tas gūžtelėjimas juos suerzino ir supykdė dar labiau nei mano
negrabūs bandymai kritikuoti literatūros kūrinius.
Buvau mandagiai paprašytas išeiti. O po to man liepė atstoti.

Nulipau laiptais žemyn neprasiskėlęs galvos, ir vos neužšokau

ant tarpduryje stovinčios Aleksos.
- Aleksa!
Ji atrodė kaip niekad paslaptingai žavi. Ji nuraudo ir nekaltai
pabučiavo man į skruostą.
- Pauliau, kaip tu laikais?
- Ką tu čia veiki?
- Žinai, moku skaityti.
Linktelėjau galva. Nežinojau, ką atsakyti, arba, tikriau sakant,
žinojau, bet neišdrįsau.

Nuėjome į šalia esančią kavinę - panašu, kad ten nuo turistų

truputį nuplėšdavo pinigų, bet man bent kartą tai nerūpėjo, - ir
kalbėjomės.
Jai viskas gerai, ji mane patikino visus dešimt kartų, kiek ją pa­
klausiau.
O kaip jos tėvas?
Jos tėvas vis dar gėjus ir susisielojęs, ačiū.
- Aišku. Dieve, Aleksa. Tą naktį...
- Nesvarbu.

107
 - Man svarbu. Klausyk. Nemanau, kad „tada buvau girtas“ kada
nors skambės kaip išties įtikinamas pasiteisinimas. O kaip dėl „tada
buvau ištiktas komos“? - ji man pritarė šypsodamasi. - Ta moteris
turbūt parsinešė mane namo pasikišus po pažasčia. Nepažįstu jos.
Nuo to laiko jos nemačiau. Nežinau, ką mes darėme. Tik žinau,
kad atsibudau su prezervatyvu karančiu ant...
- Prezervatyvu? Vadinasi, tu..?
- Tikriausiai. Neturiu jokio supratimo. Apsilankiau pas hipnoti­
zuotoją, bet ji pasakė, kad netgi pasąmonėje nėra jokių atsiminimų,
kuriuos būtų galima iškelti.
Nusipelniau dar vienos šypsenos.
- Aleksa, tai nesvarbus įvykis. Šiurpus atsitikimas.
- Hm, - ji pakeitė pokalbio temą - paklausė, kur šiuo metu gy­
venu. Paaiškinau, kaip man pasisekė. Tačiau kažkaip nepaminėjau
Elodijos.
- Sugebėjai gauti HLM bendrabutį iš savo ištvirkusio boso? - ji
iš visos širdies nusijuokė. - Kadangi nebeįlipi į merde, tapai tikru
paryžiečiu.
Jos akyse vėl žaidė pašaipa.

Puodelis kavos, kelionė taksi, ir mes atsidūrėme Aleksos palė­

pėje, kuri užėmė visą didžiulio rekonstruoto pramoninio pastato
lapuočiais apsodintame kieme viršutinį aukštą.
Pro langų sieną vidun liejosi saulės šviesa.
- Mano tėvai čia gyveno prieš išsiskirdami. Tai buvo pirmoji
tėvo fotografijos studija.
- Po galais, ką jis čia fotografavo - turistinių kelionių laivus?
Tačiau, mes ilgai negaišome lygindami savo butų plotą. Meta­
liniais sraigtiniais laiptais užlipome į jos miegamąjį, kur pagaliau
pamačiau ją visą - nelauktai ir iš visų pusių - sienas dengė jos
meniniai aktai.
Aleksa nusirengė, tad taip pat išvydau jos trimatę versiją. Ji
turėjo viską, ką tik mano vaizduotė man buvo žadėjusi, bet čia
dar ir kvapai, skonio pojūtis ir švelnumas bei galų gale truputis
jausmų.

108
 Susipažinome su vienas kito visais išlinkimais ir trūkumais bei
sulaikę kvapą bučiavomės.
Ji tokia mergina, kuri veikiau pati dalijosi savo kūnu, negu pri­
mygtinai reikalavo, kad aš jį nuodugniai ištirčiau. Ji man šnibždėjo
prancūziškai, tuo tarpu Elodija nurodymus išrėkdavo tobula anglų
kalba.
- Ld, /d, /d29, - ji tartum dainuodama parodydavo man savo
jautriausias vietas.
- Aaaaaa, - atsidusau, demonstruodamas balsą automatinių
pėdų masažuotojų reklamai.
Po orgazmo aš paprastai jaučiu poreikį papasakoti kokį mielą
trumpą anekdotą, bet šį kartą negalėjau ištarti nė žodžio.
Tyliai gulėjome prakaituodami ant jos pūkinės antklodės, kuri
buvo ne akinamai balta, o šviesiai oranžinė, ir aš pajutau, kad pa­
galiau atsidūriau namie.
- Pauliau? - ji sudrumstė tylą praėjus gerom dviems ar trims
minutėm. - Ką tu manai...?

Taip. Ji ketino manęs paprašyti persikelti pas ją. Nebūčiau nė

sekundės dvejojęs. Netgi sutikčiau rūpintis namų ruoša.
Ei, pagalvojau, galbūt aš galėjau pernuomoti savo kambarį Elo-
dijos bute?
Ieškau vyriškos lyties nuomininko, norinčio dalytis butu ir šei­
mininkės vagina. Centrinis šildymas, gera vieta. (Butas taip pat
neblogas. Oho!)
Dabar man beliko išsiaiškinti prancūziškose reklamose varto­
jamus sutrumpinimus.

29 Ten, čia. (Prane.)

109
Décembre

Dieve, apsaugok virtuvę

Žodis selfprancūzų kalba reiškia savitarnos restoraną. Išties ironiš­
ka - ego - it pigi užkandinė, kai Prancūzija save įsivaizduoja kaip
didžiulį restoraną, galintį patenkinti kiekvieno gurmano skonį.
Tačiau tai gana vykęs apibūdinimas, nes nepaisant prancūzų
noro, kad mes apie juos geriau galvotume, jiems patinka greitas
maistas. Jie visam pasauliui pasakoja valgantys tik foie gras' ir
triufelius, bet dauguma priešpiečiauja ir praleidžia savaitgalius
šveisdami mėsainius.
Tai dėl to, kad greito maisto restoranai paruošia maistą taip,
kaip mėgsta prancūzai. Personalas su uniformomis, kartojantis
vienodas išmoktas frazes ir žiūrintis, kad servetėlė ant tavo padėklo
būtų tvarkingai sulankstyta. Viską paaiškina prancūzų polinkis į
ceremoningumą. Patinka jums ar ne, kelionė į greito maisto už­
kandinę tampa kulinariniu įvykiu.

Prancūzų meilė maistui tokia didelė, kad jie, eidami į boulangerie

nusipirkti duonos, visai netenka proto. Boulangerie - vienintelė1

1 Žąsies kepenų paštetą. (Prane.)

110
vieta pasaulyje, kur prancūzai kantriai stovi eilėje. Ne, netiesa - jie
kantriai elgiasi ir tabako krautuvėlėje, kai nori nusipirkti cigarečių,
bet tik iš baimės, jog pasipriešinus koks nors liguistos būsenos
žmogus, kenčiantis nikotino badą, gali suplėšyti tave į gabalus.
Apsilankymas vietinėje boulangerie buvo tikras įvykis. Ten
paprastai aptarnauja, arba, tikriau sakant, už ankšto prekystalio
stumdosi trys ar keturios moterys. Jos bėgioja šen bei ten vykdy­
damos tavo užsakymą, o tada pačios turi stoti į eilę, kad pasakytų
prie kasos stovinčiai moteriai, savininkei, kiek esi skolingas. Kai
pirkdavau prancūzišką batoną, mane aptarnaujanti pardavėja, taip
pat ir savininkė, turėjo teisę jį per vidurį suspausti, tartum plutos
traškesys joms būtų tapęs nenugalimu įpročiu. Jei pirkau pyragą,
tekdavo palaukti geras penkias minutes, kol jį su meile kaip dovaną
suvynios ir papuoš kaspinu. Retkarčiais to stebėti pasirodydavo
miltuotas kepėjas, kurį žmona nuvarydavo šalin bijodama, kad
jis į kasą pribarstys miltų. Tvyrant tokiam chaosui, eilė pagarbiai
šlepsėjo į priekį, net jeigu ji dažnai nusidriekdavo kelis jardus už
parduotuvės. Žmonės čia, regis, gerbė stovėjimą eilėse, tai buvo
tarytum valgymo ritualo dalis.

Aš, matyt, nerodžiau pakankamai pagarbos tokiems ritualams.

- Nelabai domiesi maistu, tiesa? - lyg norėdama įsitikinti, kad
išgirdau klausimą, ji nuoga krūtimi man niuktelėjo į ausį. - Ga­
minu nuostabų sūrį - Raclette, o tau nė motais.
Tai Elodija, kuri klajodama po virtuvę tik su odiniu dirželiu
ir šypsena veide, prancūzų polinkiui į valgio ceremoniją suteikia
naują atspalvį. Buvo gruodžio pradžia, bet visai nesimatė, kad jos
oda, kurią, tiesą sakant, beveik visą mačiau, būtų pašiurpusi nuo
šalčio. Tai dėl to, kad nepaisant visko, mokestis už šildymą įėjo į
pagal HLM programą skirto buto nuomą, kurią ji nuolatos taip
padidindavo, kad visiška arba pusėtina nuogybė buvo vienintelis
būdas išvengti perkaitimo.

Kukliai apsivilkęs šortais ir marškinėliais, sėdėjau prie taurės

atšaldyto Apremonty itin su sūrio patiekalais tinkančio gaivaus

m
balto vyno iš kalnuoto Savojos regiono. Gėriau jau trečią taurę - tai
tikriausiai paaiškino, kodėl taip nesėkmingai grabinėjausi steng­
damasis surinkti sūrio gaminimo įrangą, kurios dėka valgysime
šitą „nuostabų rakletą“.
Netoli Elodijos namų esančioje universalinėje parduotuvė­
je - grand magasin - buvo didžiulis sudėtingiausios Vakarų pa­
saulyje valgių gaminimo įrangos pasirinkimas. Parduotuvė turėjo
mouclade rinkinių, kuriuose midijas galėjai išdėlioti stačias (taip,
stačias!) ir sausai tradiciniu vakarietišku būdu ištroškinti. Ten buvo
miniatiūrinių rakleto gaminimo komplektų-krosnelių su mažomis
keptuvėmis, kuriose išlydai storą rakleto sūrio gabalą, o vėliau jį
užpili ant virtų bulvių, ir didesnių rakleto rinkinių, kuriuose gali­
ma išlydyti vieną didžiulio sūrio gabalo pusę, o paskui ją specialiu
peiliu lyg kokia giljotina nukirsti. Nieko nuostabaus, kad prancūzai
tokie geri inžinieriai - norint pagaminti pietus, reikia turėti pra­
moninio dizaino diplomą.
Kovojau su dideliu rakleto rinkiniu beviltiškai stengdamasis
laikyti pirštus toliau nuo ašmenų. Elodija buvo nupirkusi sūrio
gabalą, kuris dydžiu prilygo pusei mažalitražio automobilio rato.
- Ar norėtum sumuštinio su žemės riešutų sviestu, a?
Jei neatsakiau, kad apginčiau savo šalies garbę, tai dėl to, kad ką
tik užsismeigiau ranką ant sūrį laikančių rinkinio dantų ir su siaubu
spoksojau į pirštus klausdamas savęs, kuris iš jų pirmas nukris.
- O gal konservuotos lašišos?
- Ne. Klausyk, Elodija, aš aistringai domiuosi tuo, ką mes čia
gaminame. Tačiau nemanau, kad recepte minimas amputuotas
pirštas ar virtas spenelis. Kodėl tau pačiai nesurinkus šių lokiams
skirtų spąstų, o aš pasirūpinsiu bulvėmis.
Netgi blogiau už pirštuose tvinkčiojantį skausmą buvo mintis apie
puode netvarkingai šokinėjančių bulvių nuplikytą odą. Man dažnai
tekdavo į pūsles įtrinti kremą. Be to, žinojau, kur tai nuves.
- Taip, tai vienintelis dalykas, kurį jūs, anglai, virtuvėje išma­
note - jūs viską verdate.
- Netiesa. Tai tik senas stereotipas. Anglų virtuvė nuo to laiko
labai pasikeitė.

112
 - Virtuvė? Hm! Ir kaip gi ji pasikeitė?
- Mes daugiau neverdame. Dabar naudojame mikrobangų kros­
nelę.
Apsikeitėme vietomis. Ji atsisėdo prie virtuvinio stalo, o aš nu­
ėjau su šakute bakstelėti bulvių, kad patikrinčiau, kiek joms dar
liko virti.

Buvo neabejotinai malonu gaminti valgį su gražia, jauna, tik

dviem kvadratiniais milimetrais audinio prisidengusia mergina,
bet aš būčiau teikęs pirmenybę kitai. Netgi apsirengusiai merginai.
Bėda ta, kad Aleksa nepakvietė persikelti pas save.
Klausimas, kurį ji taip troško užduoti, kai gulėjome jos lovoje,
nebuvo apie mūsų gyvenimą kartu. Ji būtų pasiteiravus, ar, mano
nuomone, du žmonės, kalbantys skirtingomis kalbomis, gali iš tiesų
bendrauti. Turiu omeny, intelektuliai ar ką?
Mano atsakymas, - liūdna tyla, - tikriausiai patvirtino jos abe­
jones.
Taigi dabar oficialiai daugmaž buvome pora, bet gyvenome at­
skirai, o aš iš paskutiniųjų stengiausi išsisukti nuo Elodijos kvie­
timų. Jai pasakiau, kad turiu merginą, bet tai ją pralinksmino ir ji
toliau prašydavo lovoje atlikinėti akrobatinius triukus, be to, bute
beveik niekada nevilkėjo daugiau nei moteriško apatinio trikotažo
parduotuvės persirengimo kambaryje. Ji apsimesdavo, kad pyksta,
kai priešindavausi, bet nemanau, kad jai tai rūpėjo. Jos kraujyje
nebuvo nė kruopelytės nepasitikėjimo savimi. Ji dažnai į namus
atsivesdavo tokius vyrukus, į kuriuos žiūrėdami Vogue skaitytojai
varvintų seilę.
- Merdel - su rakleto rinkiniu jai taip pat nesisekė, kaip ir man,
vienintelis skirtumas tas, kad dabar ne pirštui, o krūčiai grėsė pa­
vojus būti amputuotai.
- Kodėl tau neapsirengus, o aš pabaigsiu.
- Kvaila bukaprotė mašina! - ji nusviedė pusiau surinktą įtaisą
ant stalo ir iki dugno išgėrė mano vyno taurę. Ji nerodė jokių žen­
klų, kad eis apsirengti - gaila, nes Aleksa turi atvykti po penkių
minučių ir gali nustebti matydama, kad mano šeimininkė, tiesą

113
sakant, - prisirpusi nudiste, o ne nuobodi verslo mokyklos auklė­
tinė, kaip ją buvau apibūdinęs.
- Gal man nueiti atnešti iš drabužinės tavo apdarų? Tik pasakyk,
ką atnešti.
- Hm? O. Ne, nereikia. Pati apsirengsiu.

Patikrinau, kas dar yra mūsų meniu. Salotos, - šviežios, ne iš

rankinės, - nuplautos ir suvyniotos į virtuvinį rankšluostį, laukė,
kada bus suplėšytos, - ne supjaustytos, - gana nedideliais gaba­
lėliais, kad galėtum paimti šakute ir nepjaustydamas suvalgyti.
Prancūzijoje, jei pjaustysi lėkštėje patiektas salotas, gali būti nu­
baustas mirtimi.
Pagal Elodijos receptą gaminau padažą - į šaukštą acto su jame
ištirpinta druska įmaišyti arbatinį šaukštelį ar panašiai garstyčių,
tuomet įpilti tris šaukštus alyvų aliejaus. Neturėjau kitos išeities,
kaip ruošti pagal jos receptą, nes ji griebdavosi fizinės prievartos,
kai grasindavau paeksperimentuoti.
- Ne, druska acte. Druska acte! - ji skaudžiai įgnybo man į ran­
ką. - Palauk, kol ji ištirps. Palauk! - virtuvėje ji buvo beveik tokia
pat despotė kaip ir lovoje.
Du tuzinai mikroskopinio plonumo kumpio griežinėlių buvo
it vėduoklė išdėlioti didelėje lėkštėje ir priminė cholesterolio po­
kerio kortas. Tamsiai raudonos spalvos, vietomis beveik juodi.
Esu tikras, kad prekybos centras Jungtinėje Karalystėje būtų juos
išmetęs, nes puvimo procesas jau buvo itin vėlyvos stadijos, bet,
anot Elodijos, jie buvo puikūs, o aš - pernelyg jos įbaugintas, kad
prieštaraučiau.
Ant virtuvės stalo stovėjo negili pailga lėkštė sūriui, kurią ne­
protingai bandžiau nukišti į šaldytuvą.
- Į šaldytuvą? Negalima sūrio dėti į šaldytuvą! Tu jį pribaig­
si! - Elodija neabejotinai manė, kad bakterijos turi teisę gyventi
ir daugintis.

Vienintelis dalykas, dėl kurio išties abejojau, buvo desertas,

mano typiquement anglais indėlis į meniu. Aš visą laiką apie jį

114
galvojau, net turėdamas be galo daug rūpesčių, kol gavau reika­
lingus produktus.
Tiesa ta, kad jei juodas ir aukštas it piliakalnis kalėdinis pudingas
nėra tavo šeimos istorijos dalis, tuomet Britanijos pagrindinis įna­
šas į švenčių sezoną gali atrodyti truputį panašus į tai, kas ištekėjo
iš naftos tanklaivio.
Tačiau garuojantis ir su ridikėlio lapu ant viršaus? (Negalėjau
rasti bugienių.)
- Nagi, merginos, jūs pernelyg jautriai reaguojate.
Aleksa ir Elodija su siaubu traukėsi, tarytum pudingas gali tuoj
sprogti ar prabilti į jus kokia nors nežinoma kalba.
Tačiau nepaisant mano nuogąstavimų, tarp jų užsimezgė ryšys.
Tiesa, jos susivienijo prieš mane ir visa, kas angliška, bet, šiaip ar
taip, susivienijo.
- O kas čia7. - sudejavo Aleksa, kai supyliau tik truputį gumu­
liuotą saldų kremą į ąsotėlį.
- Tai anglo kraujas, - pareiškė Elodija. - Sukrešėjęs ir bespalvis.
- Tik paragauk truputį, jis tau patiks, - atnešiau iki pusės nu­
gertą viskio butelį ir žiebtuvėlį, kad galėčiau apipilti pudingą lieps­
nojančiu alkoholiu.
- Tu teisus. Geriausiąjį paversti pelenais, kol jis nepadarė jokios
žalos, - pasakė Aleksa.
Jos net atsisakė jo paragauti, tad genamas vyriško išdidumo,
patriotiškumo ir genetiškai paveldimos silpnaprotystės, buvau pri­
verstas suvalgyti visą pusę svaro sveriantį pudingą ir pintą kremo,
tuo tarpu merginos toliau be perstojo komentavo anglų valgymo
įpročius.
- Girdėjau, kad krepšinio kamuoliai gaminami iš angliško sūrio.
- O angliškos dešrelės - iš senų vyriškų kojinių.
Mano vieninteliai atsakomieji veiksmai į šią provokaciją buvo
mėtymasis kremo gumulėliais.
- Žuvis su traškučiais - kodėl kepate visiškai gerą žuvį biskvite?
- Ir kokį ten mėtinį džemą valgote su mėsa? Argi neturėtumėte
jį tepti ant skrebučio pusryčiams?
- Ak ne, - suaimanavau, nes iš virškinimo trakto netrukus turėjo

115
išsiveržti pudingo lava, - mėtinis padažas su mėsa - vienas geriau­
sių mūsų kada nors sukurtų derinių. - Mano liaupses kulinarinėms
subtilybėms sugadino garsus ir nesuvaldomas žagsėjimas.
- Žinau, kad Anglijoje įprasta gatvėje bloguoti, tad prašom, jei
jauti šleikštulį, iškišti galvą pro langą, - įspėjo mane Elodija.
Apie antrą valandą ryto ji nusprendė, kad laikas miegoti, vienai,
ačiū Dievui.
Iki to laiko beveik visas kalėdinis pudingas ištirpo mano kraujyje
ir stuburo smegenų skystyje, tad tikėjausi, kad Aleksa liks mano
kambaryje.
- Nesijaudink, nesiklausysiu prie sienos pridėjusi ausį, - ženg­
dama iš virtuvės ir jau pusiau nusirengusi tarė Elodija.
Savaime suprantama, kad taip praradau bet kokią galimybę
užsiimti seksu.

Po atsitikimo su kalėdiniu pudingu pagalvojau, kad būtų puiki

mintis duoti autentiškumo pamoką mano už arbatinių atidarymą
atsakingai komandai.
- Prancūzai geria arbatą kitaip negu anglai, - pasakiau jiems.
Aplink stalą nuvilnijo bendras nepasitikėjimą reiškiantis „o“.
Pakviečiau komandą į didelę brasserie. Prie langų stovėjo apvalūs
stalai marmuriniais paviršiais, o jos gilumoje - oranžinės dirbtinės
odos kabinos. Dabar, ketvirtą valandą, po vidurdienio antplūdžio ir
dar nesuplùdus apéritif2geriančiai miniai čia viskas buvo laikinai
apmirę. Prie baro dailininko drabužiais vilkintis vyras pilkšvais
plaukais gėrė raudoną vyną. Kitas, plikas, iš pažiūros komivojažie­
rius, dailiu pilku kostiumu sėdėjo vienas prie lango ir draskydamas
į gabalėlius kiaulės koją skaitė sporto laikraštį L’Êquipe. Jis šakute
pakėlė storą gyslotos rausvos mėsos gabalą ir atsargiai įsidėjo į
burną. Jam per smakrą ant laikraščio varvėjo riebalai.
Mano penketas susigrūdo į kabiną - vyrai vienoje pusėje, mo­
terys - kitoje. Nebuvo taip numatyta - tiesiog atsitiko. Sėdėjau su
moterimis: tryniausi šlaunimis su Nikole ir spoksojau į Marką,

2 Aperityvas. (Prane.)

116
kuris nuobodžiavo kaip paauglys susirinkime apie pražūtingą mo­
bilių telefonų poveikį smegenų ląstelėms, ir Bernardą, kuris, regis,
gerai leido laiką labai nė dėl ko nesijaudindamas.
Ten buvo ir Žanas Mari. Vos slėpdamas susierzinimą jis įdėmiai
žvelgė į sėdinčiuosius aplink stalą. Tik Stefani atrodė labiau pa­
niurusi, o jos akys, kaip ir kašmyro megztukas uždaru kaklu, buvo
beveik juodos kaip anglis.

- Žiūrėkite, - tarsi kaltindamas pirštu bakstelėjau į tamsiu plas­

tiku dengtą stalą.
Visi pažvelgė žemyn.
Ant stalo buvo du bokalai alaus, du puodeliai cafés au lait3 ir
du maži biskvitinės spalvos arbatinukai šalia dviejų didelių, baltų
tuščių puodelių. Viename puodelyje buvo citrinos griežinėlis, o
prie kito - mažutis ąsotis su šiltu pienu.
- Į ką čia žiūrėti? - atžariai paklausė Stefani.
- Gerai. Pirma, apsižvalgykite, kur yra arbatžolių maišeliai.
Visų žvilgsniai nukrypo į lėkštelėse šalia arbatinukų gulinčius
arbatžolių maišelius su mažomis kartono etiketėmis, kurios sanka­
bėlėmis buvo prisegtos ant keturių colių ilgio balto siūlo galo.
- Karštas vanduo, - iš tikrųjų verdantis vanduo, - turi būti
pilamas tiesiai ant arbatinuke esančių arbatžolių maišelių. Kuo
šaltesnis vanduo, tuo silpnesnė bus arbata.
Stefani ir Nikolė pakėlė savo arbatinukų dangtelius, paėmė už eti­
kečių arbatžolių maišelius ir įmetė juos į vandenį. Jiems plūduriuo­
jant vandens paviršiuje, iš jų pradėjo sunktis šviesiai ruda dėmė.
- Taip. Toliau pažiūrėkite, kur stovi tie arbatinukai.
Mačiau, kaip Markas ir Stefani vienas į kitą žvilgtelėjo. Tas an­
glais kvaištelėjo.
- Taigi, kur jie, Markai?
- Čė, - šį žodį jis išmoko Džordžijoje. - Ant stalo, taip?
Stefani ir Bernardas suprunkštė. Stefani aiškiai juokėsi iš manęs.
- Kaip pirštu į akį, Markai. Čė, - tokio tipo žmonėms kaip3

3 Kava su pienu. (Prane.)

117
programuotojai, pasirodo, viskas yra vis tiek, jie mano, kad visi
kiti pasaulyje - mulkiai ir kad nešiodamas ant pernelyg aptemp­
tų džinsų diržo prikabintą savo kompanijos ženklelį jie atrodo
šauniai.
- Moterys, - Nikolė pasakė.
- A, taip, - be ūpo atšovė Žanas Mari. - Tik moterys užsisakė
arbatos. Labai gerai, Nikole, - jis ją apdovanojo spinduliuojančia
šypsena, o Stefani ją pervėrė nuožmiu žvilgsniu.
Visiems buvau liepęs užsakyti, ką tik geidžia. Aš vaišinau. („Vai­
šinti?“ - pasiteiravo Bernardas.) Markas ir Bernardas užsisakė
alaus, o aš su Žanu Mari - kavos. QED.4
- Jungtinėje Karalystėje visi geria arbatą, - tariau. - Na, iš­
skyrus silpnosios kavos latte mėgėjus Londone. Anglijoje nebūtų
pastatytas nė vienas namas, jei mūrininkai negautų arbatos. Ant­
rąjį pasaulinį karą laimėjome tik dėl to, kad mūsų kareiviai buvo
gausiai aprūpinami arbata.
- Dar truputis padėti amerikonai, - pratarė Markas.
- A, taip, bet žinokite, kad visi amerikiečiai, prieš įsiverždami
į Normandijos paplūdimius, stabtelėjo Anglijoje išgerti puodelį
arbatos.
- Taip, suprantu, - Žanas Mari pasakė. - Tai dėl jų, - jis sprag­
telėjo pirštais į kitoje stalo pusėje sėdinčių moterų pusę. - Prikvė­
pintas arbatžolių paketėlis, lėkštelė, arbatinukas, citrina. Tai labai
moteriška. Tačiau pateisina kainą.
- Teisingai, kainą, - paėmiau ant mažos plastikinės lėkštutės
stalo gale padėtą sąskaitą. - Arbata sąskaitoje - brangiausia. An­
glijoje ji būtų pigiausia.
- Bet tai puiku, kaip jūs tai vadinate, valeur ajoutée, didesnė
kaina, - pasakė Žanas Mari.
- Didelis antkainis, taip. Tačiau pirkdamas šiuos arbatžolių
maišelius, kuriuose arbata labai prastos kokybės, daugiau moki
už etiketę, sankabėlę tai etiketei pritvirtinti ir vokelį, į kurį įdėtas
kiekvienas arbatžolių maišelis, negu už pačią arbatą.

4 QED - tai ir reikėjo įrodyti. (Lot.)

118
 - Bet tai panašus į arbata, kuris parduoti Prancūzijoje, - pratarė
Stefani.
- Galbūt, bet pats arbatžolių maišelis turi klostes, dėl Dievo
meilės. Kiek tai kainuoja?
- Kliostes? - pasiteiravo Stefani.
Nukėliau dangtelį nuo savo arbatinuko ir, laikydamas už eti­
ketės, išėmiau susitaršiusį maišelį. Vanduo vis dar buvo šviesaus
alaus spalvos. Bakstelėjau į klostes kiekvienoje mažo varvančio
stačiakampio pusėje. Tai buvo labai sudėtingas inžinerijos kūrinys
palyginti su paprastu lygiu anglišku arbatžolių maišeliu.
- Jungtinėje Karalystėje už vieno šito kainą galima nusipirkti
penkis arbatžolių maišelius, be to, geresnės kokybės. Galima suma­
žinti arbatos kainą, pagerinti jos kokybę ir vis tiek gauti pelno.
- Nuostabu! - Žano Mari nuotaika pastebimai pagerėjo.
- Bet tai labai madinga, labelley- paprieštaravo Stefani.
- Nori mados, užsisakai arbatinukų servizą su ant jų esančiu
savo madingu prekiniu ženklu.
Tai išgirdę, jie it susitarę aiktelėjo. Visi, išskyrus Stefani, kuri
jautė, kad į jos tiekimo skyriaus teritoriją įsiveržta Normandijos
stiliumi.
- A, taip. Prekinis ženklas su užrašu Mano arbata yra stip­
ri, Bernardai? - paklausė Žanas Mari. - Prižadėjai imtis skubių
veiksmų?
Bernardas nuraudo.
- Taip, prekinis ženklas testas, hm, labai greitas baigti.
Labai greitas pradėti, pamaniau. Garbės žodis, vykdydamas tik
vienos dienos reikalaujančią užduotį, tas vyrukas panėšėjo į jūrų
vėplį.
- Tai ką siūlai? Pakeisti šį su arbatos gėrimu susijusį moterišką
vaizdinį? - pasiteiravo Žanas Mari.
- Nemanau, kad norime tai daryti, - atsakiau, o kiti pradėjo
bambėti ir gūžčioti pečiais - kodėl, po velnių, juos čia visus atvilko,
jei nieko nereikia keisti?
- Ne visiškai, šiaip ar taip, - tęsiau. - Ši sudėtinga arbatos ruoši­
mo ir gėrimo ceremonija pravers mūsų vardui. Tokioms firminėms

119
arbatoms, kaip Darjeeling, LapsangSouchongir panašioms. Į meniu
turime įtraukti daugiau į vyrišką lytį orientuotų gėrimų, pavyzdžiui
didelį puodą nepaprastai stiprios angliškos arbatos. Turėsime iš­
saugoti arbatos kaip prabangos produkto įvaizdį, bet pirkti ją pigiai.
Štai kodėl Stefani turės paspausti Indijos gamintojus.
- Papūsti? - suraukusi nosį, Stefani pažvelgė mano pusėn.
- Paspausti, paraginti. Žinau, kad labiau mėgsti viską pirkti iš
prancūzų tiekėjų... - ji nusuko akis, Žanas Mari nekaltai stebeilijo
į priekį. - Bet bus daug pigiau pirkti tiesiai iš gamintojų. Manau,
turėsi vykti į Londoną su jais susitikti.
- Į Londonas? - beveik galėjau užuosti Stefani apėmusį siaubą
dėl to, kad bus priversta šnekėti angliškai daugiau nei valandą.
- Puiki mintis. Aš palydėsiu Stefani, - Žanas Mari tuo tarpu,
regis, įsivaizdavo pigiausią britų jautieną, kurią galėtų paslėpti savo
nedideliame lagamine.
Net Stefani nušvito, kai bosas pasisiūlė vykti kartu. Ji tikriausiai
niekada nematė jo už įstaigos sienų.
- Taip, gal ir įdomus, - ištarė ji.
- Puiku, - pasakiau. - Duosiu tau sąrašą mūsų nacionalinių pro­
duktų, kuriuos turėsi atvežti. Surengsime degustaciją. Visi galėsite
paragauti autentiškų britų virtuvės patiekalų.
Stojo pauzė, kol kiekvienas mintyse tai išsivertė. Tuomet antakiai
pradėjo kilti, o lūpos - vipti.
-O!

Stefani ir Žanui Mari išvykus į „Londonas“, galėjau vėlai vakare

truputį pašniukštinėti. Stefani neužrakino savo kabineto durų, o
ginkluotas sargybinis sukdavo savo įprastinį ratą tik iki aštuonių,
tad maždaug nuo septynių pastatas buvo tuščias ir aš niekieno ne­
trikdomas galėjau pasinaudoti Stefani kompiuteriu.
Jos kabinetas buvo didelis, su sutvarkytu rašomuoju ir apvaliu
posėdžių stalu bei šešių pėdų knygų spinta, pilna tvarkingai su­
žymėtų segtuvų.
Visą sieną virš posėdžių stalo dengė įrėmintos fotografijos. Vie­
noje jų buvo Stefani ir Bernardas, abu, spoksantys į Bernardo drau-

120
gūžį regbio žaidėją, kuris dydžiu priminė mamutą, matyt, reklamos
fotosesijos metu. Visose kitose nuotraukose - besišypsanti Stefani,
stovinti šalia didžiulių, lapų vainikais išpuoštų karvių. Ant kai kurių
jų užpakalio buvo įspaustas raudonas kompanijos ženklas VD, tarsi
įspėjantis lytiškai susijaudinusius ūkininkus, kad gali pasigauti ką
nors šlykštaus, jei mėgintų čia pat atlikti mokslinį boeuf tyrimą.
Man prireikė maždaug penkiolikos sekundžių atsidaryti jos paš­
to dėžutę - slaptažodis „stefani“, kvaila mergytė. Į šiukšlių dėžę,
arba corbeille, kaip mūsų sisteminė programinė įranga tai vadino,
ji buvo sukišusi begalę žinučių, bet visiškai jų neištrynė. Tarp tų
žinučių buvo kelios pavadinimu „BAng“, kurį net neišmanėlis už­
sienietis, koks aš ir buvau, galėjo iššifruoti kaip anglų jautiena.
Tad stebint Stefani karvėms ir regbio žaidėjui, skaičiau jos pusiau
slaptą ginčą su Žanu Mari.
Visų pirma, susierzinęs puikiausių prancūzų Limousin galvijų
tiekėjas skundėsi, kad jo užsakymų skaičius mažėjo, o VianDiffu-
sion produkcijos, kaip sklido gandai, - staigiai pašoko. Tada buvo
Žano Mari prašymas užsakyti mėsą iš skerdyklos esančios prie
pat Belgijos sienos. Ir galiausiai - lavina panikos apimtos Stefani
žinučių apie nupirktus ir per Lamanšą atvežtus Anglijos galvijus,
sužlugdžiusius Belgijos rinką nespėjus jų parduoti mažiausiomis
kainomis.
Atsispausdinau visus tuos laiškus ateičiai.

Kai tik Žanas Mari sugrįžo, visas šis reikalas su Anglijos mėsi­
niais galvijais beveik tiesiogine prasme jo akivaizdoje sprogo. Vieną
rytą atėjęs į darbą pastebėjau, kad pastatas šiek tiek kitoks. Ak, štai
kas - paradinių durų paprastai neužtverdavo pusė tonos karvių
mėšlo. Be to, neprisiminiau kada nors anksčiau šiame madingame
Paryžiaus rajone matęs traktoriaus, kurių pikti, mėlynus kombine­
zonus vilkintys vairuotojai kažką rėkavo apie anglų jautieną.
Kompanijos nelaimei, pusė Paryžiaus radijo ir televizijos stočių
buvo įsikūrusios vos už kilometro, tad gatvė knibždėte knibždėjo
fotoreporterių ir įkyriai mikrofonus kaišiojančių žurnalistų. Jie
ėmė interviu iš ūkininkų ir filmavo porą gražių, auksaspalvių

121
Prancūzijoje augintų karvių, kurios atvyko kartu su jais turbūt
norėdamos protestuoti dėl to, kad anglų gyvuliai neleido joms būti
Žano Mari sumaltoms.
Nežinodamas, ką daryti, lūkuriavau ant kito šaligatvio su minia
praeivių ir kolegų. Iki devintos valandos buvo dar toli, tad nė vienas
iš mano komandos nebuvo pasirodęs.
Kadangi čia Paryžius, prie masinio mitingo prisijungė ir vairuo­
tojai, kurie signalizavo mėšlo krūvai pasitraukti iš kelio. Mėšlas,
žinoma, nereagavo, ir paprastai tyli gatvė prisipildė pypsėjimo,
skandavimo ir mūkimo.
Staiga kažkas mane iš už nugaros pagriebė ir nutempė į tarpdurį.
- Tai aš, - sušnypštė Žanas Mari. Jis nė iš tolo neatrodė kaip
paprastai ramus, veikiau beveik susierzinęs. Jo praretėję plaukai
buvo lengvai susitaršę, o jūros mėlynumo šilkinis kaklaraištis - mi­
limetru pasislinkęs nuo rausvų marškinių apykaklės. - Eikš, turime
duoti interviu, - man nespėjus paklausti, ką privalėjau sakyti, jo
veidą nušvietė nejudri šypsena ir jis nusitempė mane prie artimiau­
sios televizijos kameros.
Toliau nuo minios stovintis nuo šalčio pamėlynavęs darbštuolis
mums prisistatė kaip kabelinės televizijos žinių kanalo atstovas.
Jauna mergina storu juodu paltu stovėjo šalia traktoriaus rato ir
kalbėjo į kamerą.
Žanas Mari palaukė, kol ji baigė, o tada, vis dar įsikabinęs man
į alkūnę, priėjo ir prisistatė. Mergina, nujausdama išskirtinį in­
terviu, nusitempė jį priešais kamerą ir paliepė operatoriui pradėti
filmuoti.
Operatorius, kurio platūs pečiai ir suglamžyta avikailio striukė
atrodė taip, tarsi būtų trynęsis filmavimo aparatūrą jau ganėtinai
daug metų, paliepė jai pakeisti kadrą. Tarp jų akimirksniu įsiplieskė
kivirčas, kurio metu jis pagrasino išeiti, jei ji nedarys, ko jis prašo,
o tada Žanas Mari, mergina ir aš, traukiamas kartu su jais kaip koks
neplanuotas priedas, buvome taip sustatyti, kad į kadrą patektų
kompanijos pastatas ir karvės mėšlo krūva.
Mergina pradėjo klausinėti. Kadangi ji neturėjo beveik jokio su­
pratimo apie tai, kas čia vyksta, jos klausimai buvo „papasakokit,

122
kas čia dedasi" pobūdžio, tad Žanas Mari atsigavo ir galėjo itin
galantiškai pateikti neginčytiną požiūrį į susiklosčiusią situaciją.
Nieko nuostabaus, kad tai buvo grynas melas. Angliška jautiena?
Oho, kas jiems pakišo tokią mintį? Jis ką tik gavo medalį iš Žemės
ūkio ministerijos. Ar galvijų augintojai manė, kad ministerija duotų
medalį tam, kuris pirko anglų jautieną? Kaip „ridiculeU5\
Po to jis pratrūko karštai save ginti, o tai buvo lygiai tokia pat
veidmainystė, kaip ir tai, kas dėjosi anksčiau, bet dabar turėjo
progą atrodyti įskaudintas ir įsitikinęs savo teisumu. Štai tuomet
atėjo ir mano eilė.
Mane pristatė kaip Anglijos draugą, atvykusį atidaryti arbatinių,
kurios duotų darbo šimtams prancūzų. Šimtams, galvojau, ar keti­
nau nusamdyti po vieną plovėją kiekvienam puodeliui?
Reporterė nukreipė į mane mikrofoną, kad pakomentuočiau.
- Ouiy - išmintingai paaiškinau.
Žanas Mari prisipažino, kad ką tik buvo Londone, kur sudarė
sandėrį su anglų maisto kompanija, bet tai buvo susiję su arbata,
o ne su jautiena. Argi ne taip, Pauliau?
- Ouiy - patvirtinau.
Žanas Mari pasakė, kad visa tai buvo tik liūdnas nesusipratimas.
Jis didžiavosi pirkdamas prancūzų mėsinius galvijus, ir tiktai juos,
bet importuodamas anglišką arbatą nematė nieko blogo. Negana to,
jis pakvietė visus ūkininkus nemokamai išgerti puodelį angliškos
arbatos, kai tik atidarys savo arbatines, kurios, tarp kitko, vadin­
sis, - Mano arbata yra stipri.
Galėjau tik įsivaizduoti tuos ūkininkus, sėdinčius čia su auliniais
batais ir klausančius save, ar užsisakyti Earl Grey ar Orange Pekoe
arbatos.
- Mano arbata yra stipri? Labai įdomu, - pasakė mergina. Net
operatorius šyptelėjo.
- Taip, manome, kad tai labai geras pavadinimas, ar ne, Pauliau?
- Ouiy - ką galėjo pakeisti dar vienas melas.5

5 Juokinga. (Prane.)

123
 Davėme daugmaž tokį pat interviu tiekui kamerų ir radijo mik­
rofonų, kiek tik Žanas Mari galėjo užgrobti, o tada jis nusivedė
mane toliau nuo demonstracijos, kad prisiglaustume Eliziejaus
laukų kavinėje, kol praeis neramumai.
- Kodėl neatvyksta policija ir jų neišvaiko? - pasiteiravau. - Tu­
riu omenyje, juk šunims teršti gatves uždrausta, tad tikriausiai
karvės kur kas labiau nusižengia įstatymui?
- Policija? Kaip tik tada, kai mums jos reikia, kad apgintų pran­
cūzų virtuvę, ji paskelbia streiką, - atsakė Žanas Mari įsižeidęs.

Nesu tikras, ar policija būtų galėjusi čia ką nors pakeisti. Pary­

žiaus policija geriausia pasaulyje tik tuomet, kai sėdi autobuse.
Visame mieste matai juos lavinančius šį savo unikalų įgūdį. Išeini
į gatvę, o ten - didžiulė eismo spūstis, nes policija nusprendė vienas
šalia kito sustatyti du savo autobusus. Viduje sėdi pastiprinimo
būriai maištui malšinti, kurie, matyt, iš anksto gavo įspėjimą apie
kaip tik toje gatvėje beprasidedančias riaušes. Jie ten gali praleisti
visą rytą, tik retkarčiais išlipa, kad pamankštintų kojas, užbėgtų
į boulangerie ar palygintų savo apsauginę aprangą, o tada, kai tas
maištas neįvyksta (žinoma, kad taip ir būna, nes per daug aplinkui
policijos), jie vyksta pasėdėti į kitą gatvę.
Be šio atvejo, vienintelis kartas, kada mačiau policininkus buvo
tada, kai jie bastėsi būriuodamiesi po keturis ar penkis ir šnekučiavo­
si arba važinėjo kalnų dviračiais aplink margą Marė kvartalą, matyt,
norėdami visiems parodyti savo šlaunis ir dviratininko šortus.
Tačiau tuomet taip pat nemačiau jokio nusikaltimo, tad jie,
matyt, elgėsi teisingai.
Tiesą sakant, paaiškėjo, kad policininkai streikavo dėl įvykių už
Paryžiaus ribų, kur nebuvo taip ramu. Miestą beveik iš visų pusių
supo vargingi priemiesčiai - iš esmės jis buvo apsuptas jaunų ir
įtūžusių darbo neturinčių jaunuolių gaujų. Ten, kur paryžiečiai
niekada nedrįsta kelti kojos, buvo uždari rajonai, ant policijos
nuovadų mėtomos padegamosios bombos, o dėl važiavimo per
kelio užtvaras vaikinai buvo šaudomi. Policininkų profsąjunga
siūlė politikams paskubėti gerinti tų žmonių socialinę padėtį, jei jie

124
vieninteliai prisiima atsakomybę už tuos siautėjimus. Prezidentas
Širakas reikalavo taikos Irake, bet vertė savo policininkus dalyvauti
partizaniniame kare. Na, o dabar policija atsisakė kariauti.

Jei Žaną Mari papiktino policijos protesto akcija, suprantama,

kad jo duktė jautėsi visiškai priešingai.
Vieną vakarą, kai buvau numatęs pasilikti pas Aleksą, išėjome
papietauti, paskui - į alinę. Staiga Aleksai užėjo noras sužinoti,
kiek gėriau alaus.
- Anglijoje negali puikiai praleisti vakaro, jei nepasigeri. Prisi­
lupu tada namo atsivedi moterį ir prieš užmigdamas ją išbarškini.
Tai taip angliška!
Maniau, kad mandagumas reikalauja sėdint alinėje gerti alų - sa­
vininkas gali susierzinti, jei ten tik sėdėtum ir dvi valandas kram­
tytum nagus. Be to, pati Aleksa išsirinko šitą airišką alinę, vieną iš
maždaug penkių milijonų, esančių Paryžiuje, kurios, atrodo, duoda
darbo visai Airijos vyriškajai lyčiai.
- Tai neteisinga, Aleksa. Nesu girtas. Maniau, mes maloniai
leidžiame vakarą.
- Bet mauki alų lyg vandenį. Tu jo net neparagauji.
Tuomet gėriau antrą bokalą Gineso alaus ir dėl tokio kiekio
buvau visiškai blaivas, palyginti su tuo, kiek per tą to laiką buvo
išlenkę dauguma mano tėvynainių. Be to, kitaip negu Aleksai, man
atrodė, kad mėgavausi alaus skoniu.
- To nesakytum, jei būčiau išgėręs dvi taures vyno.
- Tai ne tas pats.
- Argi ne? Žinai, alus - toks pat taurus gėrimas kaip ir vynas.
Jūs Prancūzijoje gaminate iš vynuogių, mes - iš apynių. Ir viena,
ir kita skanu. Tai tas pats, jeigu sakytum, kad esi miesčionis, nes
valgai ožkos, o ne karvės pieno sūrį.
- Yra naminiu ir pramoniniu būdu gaminami sūriai.
- Taip, na, bet jei kalbame apie gėrimus, visi nutuokiame apie ko­
kybę. Ir ne tik alaus. Vienoje iš mano ataskaitų teigiama, kad Brita­
nija užima antrą vietą po Prancūzijos pagal suvartojamo šampano
kiekį. Be to, dauguma geriausių prancūziškų vynų eksportuojami

125
j Jungtinę Karalystę. Prancūzai įsižeidžia, kad mes Pietų Afrikos,
Australijos ir Kalifornijos vyną vertiname lygiai taip pat, kaip ir
jų šalies. Mes nesame tokie snobai, štai ir viskas. Geras alus - toks
pat geras kaip ir geras vynas, nesvarbu iš kurios pasaulio šalies jis
būtų.
- Taip, ir jūs jo geriate tiek daug, kad nuvirstate. Štai kodėl anglai
alinėse stovi - jei nugriūva, žino, kad laikas namo.
- Tuo tarpu prancūzai tik truputį įkaušta, o tada nuvažiuoja nuo
kelio ir ką nors užmuša. Iš Europos šalių pas jus daugiausia mirties
atvejų dėl vairavimo išgėrus.
Triumfuodamas ligi dugno išgėriau bokalą Gineso alaus, o mano
pilvas, matyt, vis dar kenčiantis dėl per didelės kalėdinio pudingo
dozės, pro nosį išpūtė didžiąją dalį dujų.
Tikrai netinkamu laiku.
- Jei manai, kad šiąnakt tave įsileistų į savo lovą, skaudžiai - kaip
jūs sakote?
- Skaudžiai nusivilsi, - pasufleravo tuo metu nuo stalo tuščius
indus kraustantis paslaugus jaunas airis aptemptais marškinėliais
su Gineso alaus emblema.
- Ačiū, - truputėlį per šiltai raumeningam airiui šypsodamasi
atsakė Aleksa.
- Taip, labai dėkoju, - pasakiau jam.

Kai parėjau namo, butas buvo tuščias, o Elodijos durys -

praviros.
Stovėjau ant slenksčio ir žiūrėjau į jos miegamąjį. Ten niekas
nebuvo pasikeitę - atidarytas nešiojamas kompiuteris ant seno
plastiku dengto stalo, gražiai ant stereoaparatūros nukarusi juoda
liemenėlė, pusmilijonis sukrautų arba sumestų į krūvą ant plikų
grindų kompaktinių diskų ir tuščias šampano butelis bei dvi taurės,
stovinčios it altorius jos milžiniškos lovos kojūgalyje.
Grindų lentos garsiai girgždėjo, kai pasukau drabužinės link,
bet namuose nebuvo nieko, ką galėjau pažadinti.
Pasilenkiau pažiūrėti pro rakto skylutę ir pasijutau lyg kas darytų
man veido masažą. Spyna ir rankena buvo šiltos. Neužuodžiau

126
jokio degėsių kvapo, bet visos durys įkaitusios it radiatorius. Gal
kitaip nei Merilinai Monro, Elodijai patiko laikyti savo apatinius
baltinius kūno temperatūroje? Nieko negalėjau įžiūrėti - rakto
skylutė iš kitos pusės buvo užkimšta.

Tačiau vos tik atsiguliau ant pilvo norėdamas žvilgtelėti pro durų
apačią, kai laiptinėje išgirdau jos balsą. Subrazdėjo į paradinių durų
spyną kišamas raktas.
Nebebuvo laiko dingti iš jos kambario - atsitrenkčiau tiesiai į ją.
Taip pat nenuvo jokios prasmės ropoti po lova - ji buvo vos du
colius virš grindų, tad man būtų reikėję pirmiausia išlyginti save
laidyne.
O gal man palįsti po kompaktiniais diskais ir tikėtis, kad ji ne­
pastebės keistos žmogaus pavidalo krūvos?
Ne, liko vienintelis dalykas. Atsisegiau kelnes ir atsiguliau ant
lovos.
- Pauliau, - ji įžengė į miegamąjį, ilgas juodos odos paltas dengė
ją nuo smakro iki kelių. Ji atrodė baisiai sumišusi. Rankos mostu
parodė sau per petį. - Manau, pažįsti Marką.
Marką? Marką, su kuriuo dirbu? Čiupau už praskiepo sagų ir
stengiausi paslėpti trumpikes, kol visai negavau galo iš sumiši­
mo.
Tačiau ne - tas Markas, kuris įėjo paskui Elodiją, buvo žemo
ūgio, panko šukuosena, su maskuojančios spalvos švarku ir dvylika
numerių per dideliais apsmukusiais džinsais. Niekada nebuvau
jo matęs. Jo akiniai nuo saulės buvo tokie juodi, kad jis mane, ko
gero, irgi vargiai įžiūrėjo.
- Markas le Darkas? Garsus didžėjus, - aiškino Elodija atsipra­
šydama. - Kodėl tu mano lovoje?
- A, taip. Tikėjausi... bet kadangi jau atsiradai... išeisiu, - atsi­
stojau kilniai pasiūlydamas savo vietą naujam pretendentui.
- Ar judu su Aleksa, na, supranti? - ji rankomis pavaizdavo
plėšomą popierių.
- Ne, tiesiog buvau čia vienas ir jaučiausi, na, žinai, bet ne, tu
teisi, aš...

127
 Elodija įtariai į mane spoksojo. Jos įdėmus žvilgsnis klajojo nuo
mano pusiau užsegtų džinsų iki jos drabužinės durų. Tikėjausi,
ji neketino šepetėliu nuvalyti rakto skylutės ieškodama akių ant­
spaudų, nes būčiau sugautas nusikaltimo vietoje.
- Ne, Pauliau, gali pasilikti ir mums padėti.
- Jums padėti? - pasitraukiau toliau nuo lovos.
- Ne mylėtis. Marką atsivedžiau namo ne dėl to, kad jį išdul­
kinčiau. Eikš.
Ji prasegė savo paltą, išsiėmė iš džinsų kišenės raktą ir nužygiavo
drabužinės durų link.
Šiltas medis atsivėrė atskleisdamas savo paslaptį, ir aš vos ne­
dribtelėjau ant lovos.
- Še tai tau.
Ji juokėsi iš manęs, nes sėdėjau išsižiojęs iš nustebimo. Jos drau­
gas Markas atgavo regėjimą ir net švilptelėjo susižavėjęs šalia Elo-
dijos drabužių kabyklos augančiu mažu tropikų sodu.
Viena kambariuko siena buvo palikta drabužiams. Kita, maž­
daug šešios pėdos iš trijų, - iki lubų užstatyta tankinėmis lempomis
ir marihuanos sodinukais.
- Taip, Pauliau, esi velniškai teisus. Še tau kad nori.
Tai štai dėl ko Žanas Mari taip pyko. Nieko nuostabaus.
Net Prancūzijoje, kur į žolės rūkymą policija žiūrėjo daugmaž
pro pirštus, čia buvo pakankamas kiekis Elodiją pasodinti į
kalėjimą.
- Ar čia tavo rinkodaros projektas verslo mokyklai? - pasi­
teiravau.
- Ne, aš nepardavinėju. Tai mano draugams, - ji liovėsi šypsotis
ir tapo dalykiška. - Gatvėje stovi Marko visureigis. Tu jam padėsi
nunešti visus augalus į mašiną.
- Ką? Pamiršk.
- Jei nepadėsi, pasakysiu Aleksai, kad gulėjai mano lovoje, o
tėvui - kad mane išdulkinai.
Kaip anglų džentelmenas galėjo atsakyti susikrimtusiai mad­
muazelei?

128
 Iš viso buvo dvidešimt vazonų, kurių kiekvienas svėrė kokią
toną. Liftu pasinaudoti negalėjome - jeigu jis sugestų, mes įstrigtu­
mėme su savo grobiu, kol vienas iš gyventojų, - gal teisėjas, - kitą
rytą mus išleistų. Taigi dešimt kartų iš penkto aukšto nusileidau su
Marku žemyn, o Elodija vis sekė mums iš paskos rinkdama visus
lapus, kurie nukrito trinktelėjus puodynes į sienas ar turėklus.
Gatvėje tris juostas užimantis visureigis pamažu buvo prikrautas
uždraustų augalų. Savaime aišku, automobilio langai buvo tamsūs,
bet gana aiškiai matėsi būdingas lapų siluetas.
- Nesijaudink, - patikino mane Markas. - Jokios policijos.
Elodija, žinoma, pasinaudojo streiku norėdama, kad tėvas pa­
liktų ją ramybėje.
- Žinai, kas juokingiausia? - paklausė ji manęs, kai liejau pra­
kaitą paskutinį kartą lipdamas laiptais žemyn.
- Ne, - man daugybiniai trūkiai visai neatrodė juokingi.
- Prancūzijoje marihuana - l’herbe arba le thé. Arbata. Labai
tinka, ar nemanai? Ketini mano tėvui atidaryti arbatines. O dabar
jo dukrai padedi nešti arbatą.
Ji laiminga nusijuokė. Aš ne. Šiuo metu ir tėvas, ir dukra nau­
dojosi manimi, kad nuslėptų savo nešvarius darbelius.

Po kelių dienų man paskambino Džeikas, tas pelkių poetas. Už­

simiršęs jam tikriausiai daviau savo telefono numerį.
- Sveikas, Pauliau, aš, na, taip sakant, labai gailiuosi, supranti...
- Liepęs man atsiknisti?
- Taip, na, prisipažįstu, bet ir pats negali, na, taip sakant, tyčiotis
iš vyruko poezijos, ne...
- Nepasiųstas po velnių?
- Kaip ir sakiau, labai gailiuosi.
- Nori pasakyti, kad atsiprašai.
- Po velnių, taip. Atleisk.
- Ar pavyko su albane?
- Taip.
- Be jokio užmokesčio?
- Savaime suprantama. Na, beveik. Ji viena iš tų elgetų metro

129
stotyje. Žinai, su visais tais sijonais? Na, ji sakė, kad albane, bet
manau, kad gal rumune.
- Vadinasi, sumovė tavo poemą?
- Na, taip. Nesu tikras, ką rašyti.
- Mergaitė iš Rumunijos, kuri sakė esanti albane?
- Klausyk, žmogau, neketinu su tavimi daugiau šnekėti apie
poeziją. Aš tik paskambinau, nes norėjau atsiprašyti ir pasiūlyti
tau pagalbą.
- Pagalbą?
- Taip. Pasakyk man - ką sakai padavėjui užsisakydamas kavos
su pienu?
- Un café au lait, s’il vous plait.6
- Žmogau, tau reikia padėti. Susitikime ryt vienuoliktą valandą
toje kavinėje.

Nors sveikas protas prieštaravo, nuėjau. Kai atėjau po vienuo­

liktos penkiolika (šiuo metu mano punktualumas vis labiau ėmė
priminti prancūzų), jis jau sėdėjo prie lango ir kažką keverzojo už­
rašų knygelėje. Tas pats nublizgintas kostiumas, tie patys žvilgantys
plaukai, bet vietoj medvilninio sportinio nertinio su universiteto
emblema šiandien jis vilkėjo labiau šiam sezonui tinkantį, nors dar
mažiau žavų juodą megztinį atraitomu kaklu, kurį, sprendžiant iš
jo visiškai prarastos formos, turbūt pavogė iš gigantiško kalmaro.
Peleninėje ant stalo smilko paties susukta cigaretė, kuri prieš
užgesdama keliais miligramais dūmų visiškai „užbaigė“ judrioje
kavinėje tvyrantį mėlyną rūką.
- Nė žodelio, - pasakė jis paspaudęs man ranką. - Tik žiūrėk
ir klausykis.
Jis truputėlį pakėlė smakrą, pasuko galvą, kol jo akys susitiko
su padavėjo, ir sušuko:
- Un crème, s’il vous plait.7
- Un crème, uni* - padavėjas suriko į baro pusę.
6 Prašyčiau vieną kavos su pienu. (Prane.)
7 Prašyčiau kavos su pienu. (Prane.)
8 Vieną kavos su pienu. (Prane.)

130
 Džeikas atsisuko į mane. Jo neskusto veido išraiška bylojo apie
pasitenkinimą.
- Crème - ar tai ne kremas? - paklausiau.
- Taip, bet šitaip padavėjai vadina café au lait. Turi vartoti jų
žargoną. Ar tau to niekas nesakė?
-Ne.
- Merde. Iš tavęs nulups daug pinigų. Espresso kava - un express,
aišku? Espresso su trupučiu pieno vadinama une noisette. Silpna
juoda kava - un allongé. Ir taip toliau. Kalbėk jų kalba, ir jie žinos,
kad tu - ne turistas, - jis autoritetingai gurkštelėjo savo crème.
Priverčiau Džeiką pakartoti įvairius kavos gėrimų pavadini­
mus, o pats užsirašiau juos ant lapo, kurį jis išplėšė iš savo užrašų
knygelės.
- Tas pats su alumi, - tarė Džeikas. - Argi nematei lauko kavi­
nėse sėdinčių turistų su, taip sakant, dvilitriais buteliais alaus?
- Taip, - prisipažinau susigėdęs. Prieš kelias savaites Eliziejaus
laukuose užsimaniau ko nors greitai išgerti, o praleidau visą va­
landą tuštindamas dangoraižio dydžio bokalą.
- Tai dėl to, kad jie paprašė une bière. Turi užsisakyti un demi,
kuri reiškia normalią stiklinę. Kažkas panašaus į pusę bokalo alaus.
Taip pasakai, ir jie žino, kad nesi turistas.
- Puiku. Nuostabu. Un demi, - įtraukiau tai į savo sąrašą.
- Jei šito nežinosi, jei neįrodysi jiems, kad čia esi chez toi9, jie
tave arnakuos10.
- Jie ką?
- Prakeikimas. Kaip jūs sakote? Aš ką tik pasakiau. Išvilios
daugiau pinigų. Panašiai su grafinais.
- A, taip, vandeniui.
- Taip. Kiekvienoje kavinėje ir restorane, jei tik panorėsi, tau
atneš ąsotį vandens iš čiaupo. Tačiau tuomet turi prašyti une carafe
d'eau. Panorėsi tik de Veau, ir tau parduos mineralinį vandenį. Gra­
finas čia kažkas panašaus į slaptažodį, kurio prireikia, jei nenori,
kad tave arnakuotų. Apiplėštų. Po šimts velnių.
9 Savo namuose, vietinis. (Prane.)
10 Arnaque (pranc.) - išvilioti pinigus.

131
 - Et voilà11, - vienu įspūdingu rankos mostelėjimu padavėjas
man patiekė normalaus dydžio puodelį kavos ir normalaus dydžio
sąskaitą.
- Merei, - pasakiau. Kavoje su puta išmaišiau du gabalėlius cuk­
raus ir pažvelgiau į savo atvaizdą kavinės stikliniame fasade. Taip,
atrodžiau beveik toks pat patenkintas, kaip paryžietis.

Kadangi artėjo Kalėdos, maisto parduotuvės tapo dar labiau nei

paprastai ceremoningos. Kai kurios iš jų priminė ritualinių žudynių
vietas. Lauke prie mėsinių žemyn galva kabojo nepaliesti kiškiai
nenudirta oda - atrodė, lyg jie būtų nusibaigę nuo kraujavimo iš
nosies. Vieną dieną net išvydau ant šaligatvio tarytum poilsio pri­
gulusį šerną. Kai po kelių valandų ėjau pro tą pačią parduotuvę,
vitrinoje buvo išdėlioti dideli žvėries gabalai su kailiu, o nuo sienos
žemyn, pritariamai vaipydamasi žvelgė jo galva.
Prekybos centrai gatvėse įrengė kioskus, kur pardavinėjo ant
grūsto ledo išdėliotas austrių pintines, kalnus krevečių ir luitus la­
šišos filė. Tuose sezoniniuose kioskuose dirbantys žmonės drebėjo
ir keikėsi, nes jų rankos šalo žvarbiame vėjyje.
Panašus reginys buvo ir lauke prie alinių, kurių dauguma spe­
cializavosi pardavinėdamos jūros gėrybių patiekalus. Netgi šalčiau­
siais žiemos vakarais ten mačiau savo pautus šąlančius vyrus su
guminėmis prikyštėmis. Jų darbas buvo ne tik stengtis dėl nušalimo
prarasti visus savo pirštus, bet ir atidaryti austres bei išmėsinėti
krabus. Niekada nesupratau, kodėl jie tai turi daryti gatvėje, o ne
virtuvėje. Gal mašinų teršalais apnešti krabai skanesni, o galbūt
vyrai norėjo gyviems omarams leisti ištrūkti į nutekamąjį vamzdį
ir sprukti atgal į Britaniją.

Ta žiemos maitinimosi karštligė kaip tik tiko maistui ragauti.

Turėjau progą patikrinti, ką žmonės mano apie tikrą anglų virtuvę.
Žinoma, išskyrus kalėdinį pudingą.

11 Na štai. (Prane.)

132
 Žanas Mari ir Stefani grįžo iš Londono su visais produktais,
kurių buvau prašęs, išskyrus sūdytos mėsos skardinę, kuri turėjo
būti tikra provokacija.
Internetu pripirkau įvairių anglų virtuvės rykų, pasiskolinau
mikrobangų krosnelę ir vienąkart per priešpiečius mūsų posėdžių
salėje paruošiau švedišką stalą. Stengiausi surengti šventę. Ilgas po­
sėdžių stalas buvo paslėptas po keturiomis popierinėmis Jungtinės
Karalystės valstybės vėliavą imituojančiomis staltiesėmis. Iš maisto
ir gėrimų tiekėjo išsinuomojau švytinčius baltus porcelianinius ser­
vizus. Indus irgi puošė mažos vėliavėlės, be to, nupirkau daugybę
vakarėliams skirtų vienkartinių puodelių, lėkštučių ir servetėlių su
tipiškais Londono motyvais - raudonais dviaukščiais autobusais,
juodais taksi ir mitiniais besišypsančiais policininkais.
Niekas to nesupainios su vokiškų patiekalų ragavimu.
Kai mano kolegos prancūzai įėjo į salę, jų šnervės sutrūkčiojo
užuodus keptas dešreles. O galbūt juos taip paveikė mano prikyštė
su damos vienais apatiniais vaizdu.
Jie buvo atsargūs. Vyrai susikišo rankas į kišenes, o moterys jas
sukryžiavo. Vieno ar dviejų veiduose pasirodė truputį baugšti iš­
raiška, lyg jie būtų pakeliui pas dantistą.
Buvau pakvietęs visą savo komandą ir dar dešimt jaunesnių
bendrovės darbuotojų. Mano pagrindinis taikinys - jaunų tar­
nautojų minia.
Jie sukiojosi priešais stalą domėdamiesi, ar mano ekspoziciją
reikėjo valgyti ar tik kaip muziejuje apžiūrėti. Žanas Mari vėlavo,
tad ledai nebuvai visiškai pralaužti.
Pasitikau juos surengdamas trumpą treniruotę, kaip užpildyti
mano varžybų dalyvių korteles, ir pakviečiau visus užkrimsti.
Visą rytą su Kristina spausdinome korteles su įvairių valgių
pavadinimais dviem kalbom. Nelengva išversti tokius patiekalus
kaip „su lupenomis virta bulvė, įdaryta keptomis pupelėmis ir
tarkuotu sūriu“. Prieš surasdamas tinkamus prancūziškus žodžius,
turi prancūzui paaiškinti, kodėl, tiesą sakant, jis turėtų su maistu
išdarinėti tokius dalykus.

133
 Nikolė pirmoji žengė ryžtingą žingsnį.
- Mm, pyragėliai su mėsa, - tarė ji atsikąsdama. - Prisiminti,
kaip mano vyras daryti... - ji netikėtai liovėsi svajojusi, išspjovė tą
pyragėlį į servetėlę ir persmeigė ploną dešrelę kokteilio lazdele.
- Kas čia po velniai būti? - Markas uostinėjo garuojantį dubenį
su mėsos ir inkstų apkepu, kuriam pavyko praslysti pro muitinę.
Jis mėgino padaryti įspūdį merginai, kuri, sprendžiant iš iširusios
šukuosenos ir ties klubais kabančia kortele su vardu, irgi dirbo
informacinių technologijų skyriuje.
Jis perskaitė priešais dubenį padėtą kortelę.
- O, pudingas su mėsa? Su mėsa valgyti saldus padažas, o da­
bar mėsą su saldiumynais? O! - jis kaip mimas nusivaipė savo
gerbėjai.
- Esu tikras, kad būdamas pietinėse valstijose, paaiškinai vi­
siems stuobriams, kodėl jie turėtų liautis valgę batatus su mėsa,
ar ne, Markai? O ką jau kalbėti apie tavo atskaitytus moralus apie
gastronominį netaktą valgant užsigerti kokakola?
Markas kažką suniurnėjo ir bambėdamas nuklydo toliau.
- O, Bernardai, vaišinkis, - kreipiausi į kitą savo draugą, prie
stalo atšlepsėjusį šviesiaplaukį jūrų vėplį.
- Artjojo priešpiečiai, - atsakė jis. Tai ne jūrų vėplio pasisvei­
kinimas, o mėginimas ištarti „artojo priešpiečiai“ - „duona su
sūriu ir raugintu agurku“ - įprastinė dingstis angliškose smuklėse
užprašyti per didelę kainą nesivarginant į duonos vidų pridėti sū­
rio. Išdėliojau ingredientus garbingesniems artojams, siūlydamas
rinktinius sūrius (išlaikytą čederį ir stiltoną), raugintas daržoves
bei žalias salotas su padažu. Man taip pat pavyko užsakyti pyra­
gėlius su mėsa, kurie atrodė kaip mažos karvės bandos ant dides­
nių bandų - pamaniau, kad paryžiečių pasąmonėje jie susilauks
pritarimo. Kortelėje paaiškinau, kad duona su sūriu ir raugintu
agurku - tradicinis vieux fermiers anglais12valgis. Girdėjau, kaip
Bernardas stebėjosi, kad jie nusinešdavo tas salotas į laukus neiš-
lieję padažo.

12 Senų anglų ūkininkų. (Prane.)

134
 - Paragauk angliško stiltono, - labai lėtai jam pasakiau. - Tau
jis patiks - skonis kaip prancūziško rokforo.
- Gerai, - jis čiupo pusės svaro sūrio gabalą ir nutolo man nespė­
jus pasakyti, kad degustacijai privalėjo atsipjauti tik griežinėlį.

Dabar kambaryje buvo pilna žmonių - maždaug dvidešimt

spraudėsi prie stalo. Aukštesni vyrai per kitų pečius siekė lėkštelių
su maisto porcijomis. Greičiau pulkelis negu eilė būriavosi aplink
žmones linksminantį elektrinį virtuvą, kai jie pamatė iš jo čiurkšle
trykštančią arbatą, o ne karštą vandenį.
- O, morkos pyragas! - jauna brunetė iš pardavimų skyriaus
aptemptais juodais marškinėliais ir dar siauresnėmis kelnėmis
šokinėjo apimta ekstazės priešais glajumi apteptus morkų pyrago
gabalus. - Turėti tai kai ten bėry.
- Taip, puiku, - neturėjau supratimo, ką ji sakė, bet ji buvo mano
pirmoji patenkinta klientė.
- Žinoti kai ten beris? - ji turėjo pilną burną morkų pyrago,
kuris man visai nepadėjo iššifruoti, ką ji bandė pasakyti.
- Ne, nemanau. Kas tai?
- Tai miestas.
- Taip, teisingai. Atsiprašau?
- Jūs tai žinoti! Šalia tunelis. Išlendi iš tunelio, pakilti. Ten ka­
tedra. Kai ten beris!
Kažkas galvoje spragtelėjo.
- O, Kenterberis. Katedra, teisingai. Esi ten buvus?
- Taip, mes važiuoti su mano klasė, kai eiti į mokyklą. Mes,
comment dire13? Mes vogti daug kompaktinis diskas iš parduotuvė.
Būti linksmai. Valgyti morkos pyragas kavinėje. Man patikti! - da­
bar ji šveitė trečią pyrago kubą, o jos marškinėliai buvo išmarginti
auksinių trupinių.
- Nuostabu.
- Man patikti anglių maistas. Einu dabar valgyti blynai.

13 Kaip pasakyti. (Prane.)

135
 Prie lėkščių su traškučiais padėjau raidėmis A, B, C ir t.t. pa­
žymėtas korteles su prieskonių sąrašu. Žaidimas buvo toks: reikėjo
atspėti, kurie yra kurie, ir padėti varnelę prie savo mėgstamiausių.
Mano kolegos skaitinėjo vertimus ir juokėsi iš tokio pernelyg su­
dėtingo būdo paruošti bulves. Kas po galais, mačiau juos klausian­
čius, norėtų valgyti Vusterio padažu, marinuotais svogūnais arba
ežiuku pagardintus traškučius? Kristina versdama paaiškino, kad
ežiukas - pokštas ir kad į tuos traškučius buvo pridėta dirbtinio
mėsos aromato, bet tai tik patvirtino, kad prancūzai prietaringi.
Šiaip ar taip, jiems maistas - ne pokštas.
Tačiau jie ragavo ir jiems tai patiko. Netrukus ežiuko krūva sub­
liūško, tarsi žvėrelis būtų mėginęs pereiti greitkelį.
- Skani, - pasakė Stefani, kai sukinėjausi aplink mažas keptas
bulvytes. Buvau priruošęs miniatiūrinių su lupenomis virtų bulvių
su įvairiais tradiciniais įdarais. Ji buvo paėmusi su sūriu.
- Patinka?
- Ne, - ji parodė į sutarkuotą sūrį. - Norėti pasakyti, šis sūris,
tai 50 pro centai o ras.
- Oras?
- Taip, puh puh, - ji kelis kartus iškvėpė.
- Ak, oro. Jis geriau ištirpsta, kai sutarkuotas.
- Taip. Apsimokėti parduoti oras, ar ne?
Šunsnukė. Tačiau ji teisi, nes parduoti pigų tarkuotą sūrį pigioje
mikrobangų krosnelėje išvirtoje bulvėje labai pelninga.

Kitame stalo gale pastebėjau riaušes, tad atsiprašęs nuėjau ten.

Kristina man akimis siuntė pagalbos žinutes, eidama imtynių su
šutve kanibalų, grėsmingai bėginėjančių aplink ją ir mėginančių
išplėšti didelius gabalus jos mėsos.
Ji prižiūrėjo duonos skrudintuvą, turėjusį didžiausią pasisekimą.
Ji bandė supjaustyti paskrudintus sumuštinius su sūriu į kąsnio
dydžio gabalėlius, bet jie, vos tik išlindę iš tos mašinos, bemat
būdavo pavogti nespėjus išdalyti.
- Markai, atrodo, dabar jau labiau mėgsti anglišką maistą? - drą-

136
šiai padėjau ranką tarp skrebučio su sūriu ir kumpiu ir Marko
besirausiančių pirštų.
- Anglių? Tei pransiūzių. Niekada neragauti croquetteu, mesjė?
Taip paniekinęs mano virtuvę, jis stebėtinai narsiai išvengdamas
Kristinos peilio čiupo sveikutėlį skrebutį.

Vėliau su Kristina apžiūrėjome valgių likučius, kuriuos, kaip

pasakytų bet kuris vyriausias virėjas, daug svarbiau žinoti, negu
tai, kas iš tikrųjų suvalgyta.
Mėsos ir inkstų apkepas buvo net nepaliestas. Faktiškai nepa­
ragautas. Na, šiaip ar taip, jame buvo iš anglų pirktos jautienos.
Pyragas su kiaulienos įdaru? Mažai kas jo ragavo, ir žinojau kodėl.
Prancūzams jis buvo panašus į grubiai supjaustytą, anemišką šaltos
mėsos imitaciją. Keptos bulvės taip pat neturėjo pasisekimo, bet
galbūt dėl to aš pats buvau kaltas - tai tikrai nelabai tinkamas patie­
kalas švediškam stalui, kai nesinaudojama jokiais stalo įrankiais.
Vis dėlto stirtos tuščių lėkščių ir itin dėmėtų varžybų dalyvių
kortelių krūva, regis, įrodė, kad degustacija praėjo sklandžiai. Jie
mėgo anglų virtuvę, nors ir nenorėjo to pripažinti.
Kristiną stipriai apkabinau ir seilėdamasis į skruostą atsidėko­
damas pabučiavau.
- O! Tampi toks panašus į prancūzus, - ji man prancūziškai
pasakė. - Maistas ir seksas - tau vienas ir tas pats!
Tikriausiai pirmą kartą žmonijos istorijoje dirbtiniais mėsos
prieskoniais pagardinti traškučiai buvo pavadinti seksualiais.

Žanas Mari degustacijoje nepasirodė, bet kai papasakojau, kaip

gerai ji pavyko, jis buvo sužavėtas, nors matėsi, kad jam nuobodu.
Jis permetė akimis teigiamus įvertinimus ir mano pasiūlymus,
kaip paruošti įprastus angliškos virtuvės patiekalus taip, kad jie
būtų patrauklūs prancūzams. Buvo netgi labiau nei paprastai išsi­
puošęs: tviskantys tamsiai raudoni marškiniai su monogramomis
ant auksinių rankogalių sąsagų, o kostiumas - taip gerai sukirptas,

14 Kroketo, maltinuko. (Prane.)

137
kad gulėjo kaip nulietas. Ultravioletinių spindulių lempos suteiktas
įdegis buvo nepriekaištingai tolygus. Jis sėdėjo prie stalo didžiu­
liame oda apmuštame krėsle, o virš jo peties buvo aiškiai matyti
kabantis įrėmintas riterystės sertifikatas, tartum jis būtų pozavęs
portretui.
- Puiku, - jis padėjo sąrašą į šalį ir abejingai nusišypsojo.
- Rūpesčiai? Dar viena demonstracija? - pasiteiravau.
- Oi, ne. Ūkininkai mums dar kartą neužtrauks nemalonumų.
- Tikiuosi, juos įtikino televizijai duoti mūsų interviu?
- Ne, įteikiau jiems sąrašą greito maisto restoranų, kurie iš mūsų
neperka prancūziškos jautienos. Jie ketina įsitikinti, ar šie žmonės
neperka užsienietiškos jautienos, - panašu į puikią seną prancūzų
tradiciją bendradarbiauti su priešu. - Be to, nusiųsiu Stefani pa­
daryti daugiau nuotraukų su jų prancūziškomis karvėmis.
- Jie turėtų būti patenkinti.
-Ką?
Jo balse išgirdau susirūpinimą, nors atrodė, kad viskas kontro­
liuojama. Stebėjausi, kodėl jis toks nusiminęs.
- Pauliau, tu bet kuriuo atveju vyksi namo su šeima sutikti
Kalėdų?
- Taip, jau šį vakarą, - dabar mano eilė nusiminti: penkias dienas
sėdėsiu savo gimdytojų pernelyg tvarkingoje svetainėje, valgysiu
sausą kalakutą ir apsimesiu, kad žiūrėdamas per satelitinę televiziją
rodomų futbolo rungtynes bendrauju su tėvu. Su Aleksa ketinome
išvykti į jos tėvų vasarnamį Alpėse ir ten kelias dienas kūrenti
laužą iš rąstgalių bei susiglaudę gulėti po pūkine antklode, bet ji
paskutinę akimirką atostogas atšaukė. Mat jos tėvas išsiskyrė su
dar vienu vaikinu ir nenorėjo būti vienas per šias šeimos šventes.
Tuo tarpu motina tikriausiai gyveno susimetusi su skaitmeninių
DVD diskų plagiatoriumi iš Ukrainos.
- Ką tik elektroniniu paštu išsiunčiau jums ataskaitą apie pro­
jekto eigą, - pasakiau Žanui Mari.
- Aha, gerai.
- Ji labai trumpa.
- Aha.

138
 - Žanai Mari, aš jūsų neįspėjau. Mano komanda nebedirba
su manim. Tas darbas labiau primena šnekamosios anglų kalbos
pratybas. Ar nemanote, kad po Kalėdų turėsime kai ką iš esmės
pakeisti?

Žanas Mari nė nespėjo atsakyti, kai pro duris galvą įkišo Kristina
ir paskelbė, kad priimamajame laukia /Jinspecteur15.
- Policininkas? Tai jie nebestreikuoja? - paklausiau.
- Ne, ne, - Žano Mari žvilgsnis vėl buvo susirūpinęs. - Tai ins­
pektorius iš Žemės ūkio ministerijos.
- Ak, taip? Tikriausiai atėjo jūsų pasveikinti su... - linktelėjau
galva sertifikato link. Iš Žano Mari veido supratau, kad nepataikiau.
Įdomu, ar jo veidmainystė jam lygiai taip pat atsirūgs, kaip koks
pusiau suvirškintas boeuf anglais16gabalėlis?
Jis atsistojo ir susiveržė jau ir taip kietai surištą kaklaraištį.
- Bet kuriuo atveju, esu tau dėkingas, Pauliau. Nesijaudink dėl
to projekto. Ar nevertėtų tau dabar sėsti į traukinį ir išvykti?
Jis nužingsniavo durų link. Buvau prašomas išeiti.
- Gerai, pasimatysim po Kalėdų, Žanai Mari.
- Hm, taip.
- Linkiu joyeux Noël17. Atvešiu jums truputį kalėdinio pudingo.
- Taip. Ačiū.
Tai įrodė, kad jis nesiklausė. Jis blankiai šyptelėjo, paspaudė man
ranką ir sugrįžo prie savo stalo.
Ar išmintingai pasielgiau nusipirkdamas bilietą į abi puses?

15 Inspektorius. (Prane.)
16 Jautiena, paruošta pagal angių receptą. (Prane.)
17 Linksmų Kalėdų. (Prane.)

139
 Janvier

Užmiesčio maison
Nedaugelis už Prancūzijos ribų žino, kaip iš tikro susikūrė Europos
Sąjunga.
Kaime šalia mažytės fermos, kur gamino labiausiai susiraukšlė­
jusias dešreles Prancūzijoje, šarlio de Golio šeima, matyt, turėjo
vilą. Tos ilgos, plonos, beformės saliamio dešrelės, - prancūzų
vadinamos saucissons secs, - pakabinamos džiūti, kol sukietėja it
vyno butelys. Jos tokios kietos, kad net yra specialios krautuvės,
prekiaujančios tik žudikiškais lenktiniais peiliais, kuriais saucisson
supjaustomos tinkamais valgyti plonais griežinėliais.
Vis dėlto Šarlis de Golis buvo didis saucisson mėgėjas. Po Antrojo
pasaylinio karo Prancūzijoje buvo palyginti ramu (išskyrus kelis
karus dėl kolonijų), tad jis kelis kartus per metus galėjo savaitga­
liui ištrūkti į kaimą. Tik atvykęs, Général' visada reikalaudavo šio
vietinio delikateso griežinėlių su aperityvu.
Tačiau vieną penktadienio vakarą, kai jis atvažiavo, quelle hor­
reur2- dešrelių nebuvo. „Pourquoi pas?“3- paklausė Général. Jam123

1 Generolas, karvedys. (Prane.)

2 Koks siaubas. (Prane.)
3 Kodėl ne? (Prane.)

140
atsakė, kad ferma turi finansinių rūpesčių, tad liovėsi gaminti
dešreles.
De Golis nedelsiant ėmė veikti. Jis pateikė parlamentui įstatymo
projektą dėl smulkiems ūkininkams naudingos subsidijų sistemos.
Tačiau profsąjungos parlamentą laikė po padu ir projektą sužlugdė.
Tuomet de Goliui į galvą šovė puiki mintis. Kodėl, pagalvojo jis,
visoje Europoje nesukūrus bendros valdymo formos, kurios dėka
pavyktų subsidijuoti jo dešreles? Jis negalėjo atskleisti savo tikrųjų
motyvų, tad su Italijos, Vokietijos ir Ispanijos (pastebėsite, kad
visos pagarsėjusios savo dešrelėmis) vadovais apsistojo ties miglota
idėja apsaugoti Europos gamintojus nuo pasaulinės konkurenci­
jos, - ir štai ir suformuota bendroji rinka. Netrukus generolo pro­
teguojama vietinė kiaulių ferma skendėjo euruose ir gamino tiek
daug dešrelių, kad pusę jų reikėjo sušerti kiaulėms.
Na, galbūt tai nėra gryna tiesa, bet tik taip galėjau paaiškinti
giliai įsišaknijusį Britanijos priešiškumą Europai - palyginti su
itališkomis, vokiškomis, ispaniškomis ir saucisson sec, mūsų deš­
relės - beviltiškai blyškios ir ištižusios.
Savaime aišku, kad šiandien Europos Sąjunga pinigais remia ne
tik prancūzų kiaulių fermas, bet ir galvijų bei vaismedžių auginto­
jus, sūrininkus, vyndarius, alyvų aliejaus gamintojus ir visus kitus,
kokius tik galima įsivaizduoti, ūkininkus.
Dėl to nesileidžiu į rimtus ginčus. Tik tų subsidijų dėka dabar
Prancūzijos kaimas toks nuostabus. Jį galima aptikti vos už kelių
kilometrų nuo Paryžiaus, kur gyvena traktorius vairuojanti liaudis,
mananti, kad norint iš sodo išbaidyti benamius šunis, reikia ištarti
žodį „Dioras“. Allez! Dior!

Atėjo sausis, ir laikydamasis puikios paryžiečių tradicijos, už­

simaniau nusipirkti užmiesčio namą - maison. Galite pamanyti,
kad tai beprotiška mintis, kai esi pasirašęs tik vienerių metų darbo
sutartį. Tačiau dabar gaudavau visą atlyginimą ir beveik nieko
nemokėjau už nuomą, o mažą chateau4 Normandijos gilumoje

4 Pilis, dvaras, rūmas. (Prane.)

141
įmanoma įsigyti už tokią pat kainą, kokią londoniečiai moka už
bendrą sieną su ištisu skruzdėlynu.
Mano akstinai įsigyti namą iš esmės buvo tie patys kaip ir čio­
nykščių paryžiečių. Visų pirma, man jau truputį įkyrėjo gyvenimas
miesto knibždėlyne. Palyginti su Londonu, Paryžiuje, ypač Marė
kvartale, kur nuomojausi būstą, vargu ar yra bent kvadratinis colis
žalumos.
Kaip ir daugumą paryžiečių, mane nuo kaimynų, taip pat vertė
vemt. Žinojau, ką kiekvieną akimirką veikia virš manęs gyvenanti
šeima. Septynta valanda ryto: nuskamba žadintuvas, bum, ponia
išlipa iš lovos, apsiauna giliųjų vandenų naro batus ir, garsiai it
per ruporą žadindama vaikus, trepena per mano lubas. Vaikai
sviedžia patrankos sviedinių prikrautus krepšius ant grindų, pa­
skui, turbūt kiekvienas tempdamas po kelis kūjus, galvotrūkčiais
dumia į virtuvę. Ten pasičiumpa po didelį batono gabalą ir sėda
priešais televizorių, per kurį visada rodo animacinį filmą apie nieko
neveikiančius, tik vienas ant kito rėkaujančius ir sprogdinančius
žmones. Kas minutę kuris nors vaikas versdamasis kūliais (panašiai
kaip pasišokinėjantys patrankos sviediniai) kelioms sekundėms
dumia atgal į virtuvę, tuomet vėl sugrįžta prie televizoriaus (kartu
atsivesdamas įsiaudrinusių kengūrų šeimyną). Tuo tarpu tualete,
pasistojus vieną lašelį, vanduo nuleidžiamas vidutiniškai penkias­
dešimt kartų. Galiausiai - dešimt minučių beprotiškai šūkaujama,
o lygiai penkiolika po aštuonių visi vaikai su trenksmais staugdami
išlekia į mokyklą.
Tačiau vos tik pasidarau puodelį raminamosios arbatos, po­
nia grįžta ir priverčia savo dresuotų begemotų komandą viską
sutvarkyti, ką jie ir daro bildėdami kanopomis ar kuo kitu, o tuo
pačiu metu kažkoks mirtinai meilės iškankintas prancūzas pro
nosį traukia sentimentalią dainą. Vieną kartą išdrįsau užlipti į
viršų ir paklausti, ar ištiesų begemotams būtina visą laiką namie
avėti aukštakulniais bateliais, bet pasipūtusi, perlais išsidabinusi
moteriškė man prieš nosį užtrenkė duris.
Nebūtų buvę taip blogai, bet vaikai ėjo į mokyklą ir šeštadie­
niais. Tad trokšdamas išvengti pernelyg dažnų minčių apie pade-

142
girną ar užpuolimą su kirviu, pradėjau ieškoti maison savaitgalio
išvykoms.
Klausiau savęs, ar tik ne dėl to paryžiečiai tokie panašūs į ma­
niakus. Namie juos nuolatos atakuoja nepageidaujami kaimynų
gyvenimo garsai. O tada, kai išeina į lauką, jiems tenka vaikščioti tik
kieta gudronuotos skalda. Tas nuolatinis dundesys ausų būgneliuose
ir kojose tikriausiai priverčia jų smegenis atšokti nuo centro.
Nesupraskite manęs klaidingai. Džiaugiausi po Kalėdų sugrįžęs
į Paryžių. Vos tik išlipau iš traukinio ir susiliejau su minia met­
ro stotyje, pasijutau iš naujo pasikrovęs energija. Tai viliojantis
miestas. Žinojau, kad dabar kavinėse mane aptarnaus, kad galiu
įsibrauti į eilės pradžią ir siutinti žmones paprasčiausiai gūžte­
lėdamas pečiais. Jautiesi, tarytum tau sektųsi žaisti ypač sunkų
kompiuterinį žaidimą.

Kai pirmą Naujųjų metų pirmadienį nuėjau į biurą, viskas ėjosi

kaip sviestu patepta. Jokių karvės mėšlo krūvų priimamajame.
Jokių mūsų rankines atidarinėjančių bei uždraustos mėsos ieš­
kančių policininkų. Kaip ir visi kiti, pirmą rytą bučiuodamasis su
kolegomis, gerdamas kavą ir domėdamasis, kur išvykti per kitas
atostogas, jaučiausi visiškai patenkintas.
Didžiąją popietės dalį užėmė Žano Mari biure surengta kviestinė
arbatėlė la galette5 garbei. Tai šventinė ceremonija, kurios metu
visi valgo plokščią, apskritą croissant6su marcipanų įdaru. Stefani
supjaustė tą galette griežinėliais, tuomet Kristina, kaip jauniausia
darbuotoja, turėjo palįsti po stalu ir pasakyti, kam kuri skiltelė tu­
rėtų atitekti. Kai tik tai buvo padaryta, visi atsargiai pradėjo šveisti,
dairydamiesi, kas, atsikandęs pyragaityje paslėptos porcelianinės
dovanėlės, išsilauš dantį. Galų gale Žanas Mari iš burnos išsitraukė
marcipanais suteptą karvę. Šiaip būčiau pamanęs, kad čia kvepėjo
suktybe, bet dabar jis iki pat susibūrimo pabaigos su ta popierine
karūna atrodė gan kvailai.

5 Galėta, džiūvėsis. (Prane.)

6 Pusmėnulio formos raguolis. (Prane.)

143
 Žanas Mari, Naujųjų metų proga prisidengęs geranoriškumo
skraiste, buvo įsitempęs, bet jokiu būdu ne paklaikęs iš nerimo. Jo
medalis vis dar kabojo ant sienos, tad galimas daiktas, kad minis­
terijos siųstas inspektorius tiesiog užėjo paplepėti apie mėsmalės
ašmenis. O kai užsiminiau apie namo pirkimą užmiestyje, galbūt
Normandijoje, Žanas Mari tučtuojau pasisiūlė kitą savaitgalį mane
nuvežti į „gražiausią miestelį Prancūzijoje“.

Aleksa važiuoti kartu nenorėjo - jos tėvelis buvo ką tik atjunkęs

nuo prozako ir jautėsi „gležnai“ - tad šeštadienio rytą devintą
valandą susitikau su Žanu Mari kompanijos požeminiame garaže,
kur jis buvo palikęs nuplauti savo prabangų sidabrinį Renault auto­
mobilį, ir mes išvykome į užmiestį.
- Negalima delsti nė minutės, - pratarė jis, kai skrosdamas eis­
mą, signalizuodamas pėstiesiems trauktis iš kelio ir linguodamas
įsiliejo į beprotišką mašinų srautą Eliziejaus laukuose. - Visi pary­
žiečiai bus kelyje.
Tiesą sakant, atrodė, kad visas Paryžius susirinko važiuoti ap­
link Triumfo arką.
Ir buvo lengva paaiškinti kodėl. Triumfo arka tikrovėje daug
įspūdingesnė nei atvirukuose - tai šimtas šešiasdešimt pėdų į viršų
šaunantis dvigubas statinys, o ne kukli arka. Napoleonas ją užsakė,
norėdamas įamžinti savo pergalę prieš rusus ir austrus Austerlico
mūšyje 1805 metais (bent jau taip rašo turisto vadovas, o aš neturiu
pagrindo juo netikėti), ir šiandien didinga arka stovi apžergusi
mažą salelę vienos iš didžiausių Europoje žiedinės sankryžos, kuri
žinoma kaip VÊtoile, arba žvaigždė, viduryje. Sankryžoje yra dvyli­
ka išvažiavimų, o ji pati - ketvirčio mylios skersmens, tad mašinos
turi pakankamai daug vietos tuo pačiu metu lakstyti mažiausiai
dvylika skirtingų krypčių. Kaip žvaigždė, VÊtoile yra, viena vertus,
juodoji skylė, antra vertus, - supernova. Mašinos čia įtraukiamos,
kaip pamišusios pašokdinamos aplinkui, o tada išmetamos tolyn
vienu iš tų išvažiavimų.
Žanas Mari, padidinęs greitį, lėkė tiesiai į automobilių spūstį ir
vargu ar spėjo mirktelėti, kai kamikadzės Kawasaki motociklas vos

144
pusiau nepadalijo jo prabangios naujos mašinos. Po to jis paspau­
dė sireną, tartum tai mums būtų padėję išvengti mažyčio Smart
markės automobilio šono, kuris atsirado iš niekur per pėdą nuo jo
leistiną greitį viršijančio variklio dangčio. Jis, regis, buvo pamiršęs
apie savo mašinos stabdžius, kai keturis ar penkis kartus slystelėjo
norėdamas išvengti susidūrimo. Įdomu, po kiek sekundžių nuo jo
nusisuks fortūna, o aš kramtysiu oro pagalvę?
Tačiau turiu pripažinti, kad taip pragaištingai lėkdamas aš pui­
kiai leidau laiką. Man pagarbią baimę kėlė čia demonstruojama
susidūrimų išvengimo taktika, o malonią adrenalino dozę teikė
absoliutus šaltakraujiškumas tų vairuotojų, kurie, kad išvažiuotų iš
sankryžos, turėdavo mestis tiesiai priešais atvažiuojančias mašinas,
retkarčiais vidury eismo visiškai sustodami, net jeigu Žano Mari
automobilis lėkė jiems tiesiai į šoną.
- Draudimo kompanijos niekada netiria VÊtoile sankryžoje
įvykusių eismo nelaimių, - paaiškino Žanas Mari. - Tai būtų pa­
našu į klausimą, kaip boksininkas susilaužė nosį, - jis nusijuokė
ir mažiausiai trims sekundėms užsimerkė.
- Nuostabu, - pratariau. Užsimerkiau ir aš laukdamas to, kas
neišvengiama.
Vis dėlto per stebuklą mes išvengėme to, kas neišvengiama, ir
galų gale išsivadavome nuo Étoile gravitacinės traukos. Dabar Žano
Mari beprotybė apsiribojo kalbėjimu mobiliu telefonu, važiavimu
zigzagais iš vienos juostos į kitą, norint mašinų sraute išlošti bran­
gius jardus, ir lėkimu per raudoną šviesą.
- Užsidegus raudonai šviesai, nusidriekia automobilių eilės, - su
panieka tarė jis. - Ji skirta tiems, kurie turi marias laiko.
Privažiavome kelių sankirtą pažymėtą „šiaurė“, o jis pasuko į
vakarus.
- Ar Normandija ne šiaurėje? - paklausiau.
- Ne, ji šiaurės vakaruose, - atsakė jis, vėl sukdamas, šį kartą į
pietvakarius. - Bet mes nevažiuojame prie vandenyno. Ten per­
nelyg daug paryžiečių. Jie pakrantę vadina Dvidešimt pirmuoju
rajonu. Neįpirksi.
Taigi buvo nuspręsta.

145
 Nuo saulės išsisukome vidutiniškai du kartus viršydami leis­
tiną greitį. Jis vairavo taip greitai, kad rodės visai įmanoma, kad
paliks saulę užpakalyje ir nuveš mus atgal į naktį. Jis toks buvo
nevienintelis. Buvome ketvirti ar penkti didelių mašinų kolo­
noje, kurios lėkė autostrada tokiu pačiu greičiu, kaip ir mes, ir
bendromis jėgomis lėčiau važiuojančius vijo iš greito važiavimo
juostos. Tiesą sakant, taip truputį saugiau, nes plūduriavai šalia
tau iš dešinės tvyrančio chaoso, kur žmonės staiga išnirdavo iš
už sunkvežimių nieko neįspėję, pralenkdami vieni kitus toje pa­
čioje juostoje arba vairuodami tik per kelis colius nuo priešais
važiuojančios mašinos užpakalinio buferio. Buvo lengva suprasti,
kodėl Prancūzija pirmavo Europoje pagal eismo nelaimių skaičių.
Tiršto rūko dvelktelėjimas, vienas lietaus lašelis, ir šitoks elgesys
baigiasi mirtimi.
Tądien buvo sausa, bet šaltoka. Dėl mažo plikledžio lopinėlio
galėjome nučiuožti ligi pat Atlanto, bet Žanas Mari troško pasinau­
doti proga. Varydamas mašiną kaimo link, jis laikė akis įsmeigęs
į priešais mus važiuojantį automobilį, dairydamasis menkiausio
požymio apie mažėjantį greitį, kad galėtų jį aplenkti. Tuo tarpu
pats vis burnojo nedėkingus ūkininkus. Pasirodo, ministerija apie jį
buvo gavusi įspėjimą, tad inspektoriui jis turėjo pateikti įrodymus,
kad visą savo jautieną pirko iš legalių šaltinių.
- Tai, žinoma, nebuvo sunku padaryti.
- Savaime aišku.
O šiandien jis turėjo susitikti su kažkuo, kas „daro įtaką ūki­
ninkams“, pasakė jis, „ir išbučiuoti jo kojas kaip vergas priešais
cai'd7“.
Tiksliai nežinojau, ką caid reiškia, bet iš Žano Mari veido išraiš­
kos spėjau, kad tas žmogus veikiausiai nesiplauna tarpupirščių.

Neprivažiavę Šartro, išsukome iš plento ir patraukėme į kalvotą,

miškingą vietovę, išmargintą mažomis fermomis ir keturių namų
kaimeliais.
7 Didelį viršininką, tūzą. (Prane.)

146
 Iš kalvų išnyrome į plačią, saulės nutviekstą lygumą. Žanas
Mari nuleido savo lango stiklą, kad giliai į plaučius įkvėptų vėsaus
kaimo oro.
- Atvykome, - tarė jis, kai įriedėjome į centrinę žaviai griūvančio
Tru prie Mejeno aikštę.
Buvo turgaus diena. Visur buvo matyti netvarkingai sustatyti
balti furgonai. Žmonės klaidžiojo tarp jų su pirkinių krepšeliais,
kurie, atrodė, tuoj sprogs ir padengs kelią salotomis ir traškiais
prancūziškais batonais. Seni vyrai mėlynais kombinezonais ir su
kepurėmis ant galvų, paskendę mažame cigarečių dūmų rūke,
grupelėmis šnekučiavosi atsirėmę į halės sieną. Tai buvo ūkininkai,
kuriuos neabejotinai jau informavo apie naujas subsidijas už ant
jų kiaulių nupieštą Europos Sąjungos vėliavą.
Halė - tai tik aukštas, čerpėmis dengtas stogas ant storų akme­
ninių atramų, kurį aukštai ore laikė sukryžiuotos masyvios, grubiai
tašytos medinės ir metalinės perdangos sijos su beveik nusilupu­
siais dažais. Viduje - eilės prekystalių, prie kurių darbavosi pamė­
lynavusiais pirštais ir kelis paltus vilkintys žmonės, kurie šildėsi
šūksniais siūlydami be tvarkos judančiai miniai įsigyti jų tipiškų
prancūziškų prekių. Ten stovėjo vien tik bulvėmis ir žaliomis dar­
žovėmis, arba tiktai obuoliais ir kriaušėmis nukrauti prekystaliai,
pirkėjų apspistas mėsininko furgonas, dar vienas furgonas, prie
kurio niekas nesibūriavo, ir žuvų kioskelis didžiule nukirsdinto
tuno galva viliojantis vėpsančius vaikus. Šalia milžiniško katilo, kur
riebaluose virė bulvės, taip pat mačiau ilgą rôtisserie* su žindukliais
paršeliais - tikra milžinų užkandinė.
- Čia daug tipiškesnis vaizdelis nei Normandijoje, - pasakė man
Žanas Mari. - Bet daug pigesni namai. Tu eik štai ten.
Jis parodė į mūrinį namą kitoje turgaus aikštės pusėje, bet užrašo
auksiniais dažais virš mažo parduotuvės langelio su užuolaidėle
negalėjau įskaityti.
- Tai notaras, - tarė Žanas Mari. - Jo pavardė - Lesė.
- Lesė, - pakartojau stengdamas neįsivaizduoti škotų aviganio.

8 Kepsninę. (Prane.)

147
 - Jis teisininkas, bet pardavinėja ir namus. Jis laukia tavęs.
- O jūs neisite?
- Ne, turiu reikalų. Jis tau aprodys namus ir nuveš j Šartrą, kur
galėsi įsėsti į Paryžiaus traukinį. Bilieto kainą įskaičiuok į išlaidų
sąskaitą.
Po akimirkos jau buvau išlipęs iš mašinos, o Žanas Mari nurūko
į turgaus minią. Tai tiek tos pagalbos iš jo. Jis nuveža ten, kur ne­
noriu, ir išlaipina. O kas, jeigu tas Lesė bus kur nors savaitgaliui
išvykęs? Ar šiame krašte yra taksi? O gal turėsiu grįžti autostopu
ant žuvis vežančio sunkvežimio viršaus?

Tačiau Lesę, kurio išvaizda teikė ne itin daug vilčių, vis dėl­
to radau. Jis šildėsi sėdynę prie ugnies savo perkaitintoje senoje
krautuvėlėje. Vieninteliai kambaryje su žemomis lubomis esantys
baldai buvo sunkus, oda apmuštas medinis stalas, nauja sukamoji
kėdė ir dvi metalinės tamsiai raudonos kartotekos dėžutės. Virš
marmurinio židinio kabojo nuo dūmų pajuodusi dar automobilinių
laikų turgaus aikštės fotografija, ir atrodė, tartum mesjė Lesė būtų
iššokęs iš tų laikų tiesiai į dabartį.
Jis priminė Dikenso romanų herojų, kuris ką tik apsilankė šiuo­
laikinėje drabužių parduotuvėje ir nelabai supranta, kam skirti kai
kurie apdarai. Blogai surištas kaklaraištis dengė vieną jo marškinių
apykaklės pusę, kelnės apsmukusios ir dėl plono odinio dirželio
ties liemeniu klostėtos, o storas vilnonis švarkas atrodė, lyg būtų
pasiūtas iš senų, prie durų tiesiamų kilimėlių. Jo retėjantys žili
plaukai buvo ilgi ir išdrikę, be to, jis juos energingai atmesdavo
atgal, kad nelįstų į akis.
- Ar jūs - mesjė Lesė? - paklausiau prancūziškai.
- Oui, - jis draugiškai man paspaudė ranką.
- Ar parduodate namus?
- Parduodu? Namus? Ne.
-Ne?
- Ak, čia daug parduodamų namų. Dabar palankus metas įsigyti
namą, bet turiu tik vieną - savąjį. Galite jį pirkti, jei norite, - atsakė
ir tyliai sukikeno.

148
 - Bet mesjė Martenas... jis sako, kad jūs pardavinėjate namus.
- Mesjė Martenas? Ar jūs jį pažįstate?
- Taip.
- Taip, savaime suprantama.
Apsigręžiau. Šįkart balsas pasigirdo nuo šalia durų esančių sraig­
tinių laiptų. Man plačiai šypsojosi ir tiesė ranką, kad paspaustų
manąją, maždaug trisdešimties metų vyriškis, dabitiškai it kaimo
džentelmenas mūvintis chaki spalvos rumbuoto pliso kelnes, su
geltona liemene ir rudu velvetiniu švarku.
- Gijomas Lesė, - tarė jis. - Tai mano tėvas. Ar mama dar neap-
sipirko? - pasiteiravo jis tėvo. Pastarasis kažką sumurmėjo. Panašu,
kad jis lūkuriavo, kol žmona sukinėjosi po turgų.
Prisistačiau Gijomui ir stengiausi pakartoti, ką Lesė vyresnysis
buvo sakęs apie palankų metą pirkiniams.
Lesė jaunesnysis suprato, ką turėjau omeny, ir nusijuokė.
- Galbūt ir turime daug pardavimui skirtų namų. Tačiau jūs ne
tokių norite. Ne visi jie yra užmiesčio vilos. Bet turiu vieną tokį.
Vasarnamį. Gražų ir nebrangų. Dabar vyksime jo apžiūrėti.
Jis palinko virš stalo, pradarė vidurinį stalčių ir išėmė didelį
raktų ryšulį. Tuomet nuplėšė prie žiedo pritvirtintą popierinę
kortelę su pavarde ir, lydėdamas mane durų link, į švarko kišenę
įsikišo raktus.
- Pirma apžiūrėsime namą, o tada nusivešiu jus į geriausią šio
krašto restoraną.
- O, bet... - buvau sau prisakęs saugotis nekilnojamojo turto
agentų su dovanomis. Jie panašūs į serijinius žudikus - pasiūlys
užsidėti antrankius, kad žinotum, koks jausmas būti jais surakin­
tam.
- Tai mesjė Martenas nori mus pakviesti norėdamas atsiprašyti,
kad jus paliko.
- Jis kartu su mumis priešpiečiaus?
- Ne, bet jis sumokės.
- Aha, sutinku, gerai, - leidausi palydimas pro duris į tamsiai
mėlynos spalvos mersedesą.

149
 Važiuodami iš miestelio, matėme kelis namus, ant kurių prie­
kinių vartelių kabėjo iškabos su užrašu „A Veridre“9.
- Šie žmonės nori palikti miestelį ir apsigyventi kaime. Kaip ir
jūs, mesjė Vestai.
- Bet, hm, čia jau kaimas, ar ne? - norėjau pasakyti, kad beveik
visos šios vilos turėjo sodus, kurie ribojosi su dirbamąja žeme.
Palyginti su Paryžiumi, tai panešėjo į atogrąžų girią, kur dar joks
žmogus nebuvo įkėlęs kojos.
- A, čia miestelis. Kur mes važiuojame, - tikras kaimas.
Stabtelėjome prie mažiausiai penkiasdešimties kelių sankirtų,
pravažiavome šaltas, ūksmę teikiančias miškingas vietoves bei dau­
gybę aukštyn žemyn kylančių kalvelių stačiais šlaitais ir maždaug
po dvidešimties minučių pasiekėme pusės mylios pločio upės slėnį,
kurios abiejuose krantuose augo aukšti, skeletus primenantys me­
džiai. Mačiau viena nuo kitos per šimtą metrų slėnyje išsidėsčiusias
ūkininkų sodybas, kol upė padarė vingį, ir vaizdas dingo.
- Voi/d10.

Tik išlipus iš mašinos, mane pritrenkė spengianti tyla. Beveik

girdėjau, kaip už dviejų laukų iš namo kamino į dangų kyla dūmai.
Visur straksėjo maži paukšteliai. Medžio viršūnėje sparnais plasno­
jo varna - žiopsojau į ją, tartum ji būtų ką tik iššovusi iš patrankos.
Mesjė Lesė neklydo - čia buvo tikras kaimas.
Automobilį pastatėme ant žole užžėlusio kranto prie tikrai dai­
laus vasarnamio, kvadrato formos vienaaukščio akmeninio pastato
su apsamanojusiu čerpėmis dengtu stogu ir gelsvais lango rėmais.
Jį supo kuokštuotos vejos ir pliki vaismedžiai. Šalia namo stovėjo
didžiulis klojimas, dabar perdirbtas į garažą ir ūkinį pastatą su
naujomis dvigubomis durimis bei stoglangiu sename iš lentjuosčių
sukaltame stoge.
- Jums priklauso ir iki tų medžių nusidriekiantys laukai, - pra­
tarė mesjė Lesė, lyg jau būčiau nusipirkęs šiuos namus. Jis parodė
už vaismedžių esančias dvi nuolaidžias ganyklas, iš kurių vienoje
9 Parduodama. (Prane.)
10 Štai. (Prane.)

150
buvo traktorius, o kitoje ganėsi avys. Panašu, kad sodybos gyven­
tojai mėgo ūkininkauti.
Lesė išsiėmė raktus ir mane įleido. Vidus buvo labai skoningai
šiuolaikiškai įrengtas. Poilsio kambaryje stovėjo didžiulis akme­
ninis židinys, beveik tokio pat aukščio, kaip ir pats namas, o kiek­
viename posūkyje turėjai saugotis, kad nesusitrenktum galvos
į atidengtas sijas. Ten taip pat buvo neseniai įrengta prašmatni
virtuvė, šiuolaikiškas vonios kambarys, tualetas su vandens nulei­
dimo įtaisu ir milžinišku karšto vandens katilu. Poilsio kambaryje
ir dviejuose miegamuosiuose stovėjo būtiniausi baldai - skoningos
šiuolaikiškos kaimiškų baldų imitacijos.
- Viskas įskaityta į kainą, - man pasakė mesjė Lesė.
Tai buvo jo pirmi žodžiai įžengus vidun. Jokio smarkaus rekla­
mavimo - jis tiesiog leido suprasti, kokia neįtikėtinai žema kaina.
Šioje viloje jau buvo galima gyventi, bet už ją prašė tiek, kiek tikė-
tumeisi sumokėti už bestogius griuvėsius.
- .Kodėl ji tokia, hm, pigi? - pasiteiravau. Tai kvailas klausimas,
jei nori ką nors pirkti, bet turėjau paklausti.
Mėsė Lesė gūžtelėjo pečiais, bet ne taip, kaip paryžiečiai, - kitus
erzinančia maniera, - o tik dėl to, kad nežinojo atsakymo.
- Šiame krašte tokios kainos. Nuo čia tolokai iki Paryžiaus.

Nuėjome į klojimą, kurio dabar penkiasdešimt procentų buvo

šiuolaikinis garažas ir tiek pat procentų - senovinis ūkinis pa­
statas. Garaže buvo betoninės grindys ir maža rakinama aikštelė,
kaip spėjau, dviračiams laikyti. Senovinėje dalyje grindis vis dar
atstojo suplukta žemė, o sienos byrėjo. Ten atsidavė benzinu ir
sausa mediena.
- Bonjour.
Klojimo tarpduryje stovėjo neaukštas žmogus plokščia kepure.
Jau koks nors įsibrovėlis?
- Bonjour, - mesjė Lesė jį akivaizdžiai pažinojo ir nuėjo pasi­
sveikinti.
Tai buvo apie šešiasdešimties metų ūkininkas, pusiau nykštukas
gremėzdiškomis rankomis ir skaisčiai raudonais žandais.

151
 Jie pradėjo šnekėtis apie mane prancūzų ir senovės egiptiečių
kalbų mišinį primenančia vietine tarme, kurios visai nesupratau.
Mesjė Lesė, atrodo, tvirtino, kad galbūt pirksiu šį namą. Spren­
džiant iš ūkininko veido išraiškos, jis nustebo. Stebėjausi - argi
nebuvau panašus į kaimo džentelmeną? Ne, ne visai. Pažvelgęs
žemyn, pastebėjau, kad mano sportbačiai aplipę įspūdingu purvo
sluoksniu. Supratau, kad kaimas daug nešvaresnis net už Paryžiaus
šaligatvį, o mano kojos - tikras nepraktiškumo pavyzdys.
Tie du vyrai toliau šnekėjosi. Pokalbio metu ūkininkas gan
grėsmingai mojavo ranka rodydamas į laukus. Neišmanydamas
apie gyvenimą Prancūzijos kaime, savęs klausiau, ar tik šis senis
neparduodamas kartu su namu, taigi ir jį perku. Ar turėčiau jį
maitinti, jei derlius būtų prastas? Ar turėčiau nuvežti jį į mišką ir
nušauti, jei dėl senatvės negalėtų dirbti?
Mesjė Lesė aiškiai bandė nuraminti ūkininką, ir šis nuėjo, bet
ne atgal į gatvę, o į mano vaismedžių sodo gilumą. Koks įžūlumas!
Nejaugi jis manė esąs šios vietos savininkas?
- Tai ponas Ožemas, gyvena gretimoje sodyboje. Jis dirba šiuos
laukus ir nori būti tikras, kad pirkėjas ir toliau jam leis jais nau­
dotis.
- Tai priklauso nuo, hm, kaip, hm, kodėl, hm, ką, - pasakiau.
Mėginau prisiminti, kaip prancūziškai „būkite malonus - jokių
satanistų ritualų ir mėšlo krūvų prie virtuvės durų“.
- Jis moka pinigus, kad galėtų viename lauke dirbti, o kita­
me - laikyti avis.
- Moka?
- Taip, simbolinę sumą.
Vadinasi, aš čia netgi užsidirbsiu? O jei tas senis imsis plūgo šeštą
valandą ryto, aš, kaip šeimininkas, bent jau galėsiu priversti jį liautis, -
ne taip, kaip HLM bendrabutyje virš manęs gyvenančią ponią.
- Jums čia patinka?
- Taip, - atsargiai atsakiau, nes pagaliau įsikišo sveikas protas.
Net jeigu kaina, kurios jie prašė, juokingai maža, nepakenktų dar
labiau nusiderėti.
- Jis mažas ir... - dėl ko dar, po galais, galėjau skųstis? - Ir čia

152
labai daug, hm, žolės, kurią, hm, brrmm, - pavaizdavau save stu­
miantį elektrinę mašiną vejos žolei pjauti. Kad tokios nė neturėjau,
neparodžiau.
Mesjė Lesė su užuojauta linktelėjo.
- Galėsit paprašyti pono Ožemo nupjauti žolę, kurią jis galėtų
sušerti savo gyvuliams. Arba tegu jis leidžia pačioms avims tą žolę
retkarčiais nuėsti.
- Hm, - pasakiau, tarsi neapsiprendęs, kas, - ūkininkas ar avių
banda, - labiau tiko šiam nuobodžiam ir sekinančiam darbui.
- Kodėl jums šios vilos, sakykim, kitam savaitgaliui neišsinuo­
mojus? Pažiūrėtumėte, ar patinka.
- Šis namas išnuomojamas?
Ar svetimi žmonės miegos mano kaimiškoje lovoje dar man
nespėjus jos su Aleksa išbandyti?
- Ne, ne. Bet jei rimtai svarstote jį pirkti, galime pigiai išsi­
nuomoti.
- Nors nėra jokios garantijos, kad pirksiu?
- Žinoma, kad ne. Kol nepasirašėte sutarties, nėra garantijos.
- Puiku. Kitam savaitgaliui, gerai?
- Gerai. Štai raktai.
- Jau dabar?
- Man jus pristatė mesjė Martenas. Anot jo, esate sąžiningas
jaunuolis.
Įdomu, ar Žano Mari lūpose tai nuskambėjo kaip komplimentas
ar užgauli užuomina?

Tačiau Žanu Mari negalėjau skųstis, nes jis iš tiesų man labai
padėjo. Elodija buvo išvykusi į JAV, kur pagal mainų programą se­
mestrą studijavo Harvarde. Pasirodo, dukart per metus geriausiose
Prancūzijos verslo mokyklose besimokantys vaikai turėjo trims
mėnesiams išvykti į užsienį, kad dar labiau patuštintų tėvų kišenes.
Todėl Žanas Mari davė man jos automobilio raktus ir pasakė, kad
galiu juo naudotis, jei norėčiau nuvykti į kaimą.
Jis taip pat paklausė, ar aš nieko prieš, kol ji išvykusi, mokėti visą
buto nuomą, nes dabar ten gyvensiu vienas. Kai paprieštaravau,

153
arba, tiksliau sakant, netikėdamas savo ausimis ėmiau springti, jis
akimirksniu pasidavė ir pasakė, jog gausiu premiją, kad galėčiau
tris mėnesius padengti papildomas nuomos išlaidas. Oho, pagalvo­
jau, studijuoti tose verslo mokyklose turbūt išties labai brangu.
Apie šį finansinį susitarimą užsiminiau Aleksai ir pasakiau,
kad jis galbūt viliasi, jog sudaužysiu Elodijos automobilį - tuomet
jį nurašytų ir pareikalautų, kad draudimo kompanija atlygintų
nuostolius. Tačiau Aleksa su manimi nesutiko. Anot jos, buvau
pernelyg ciniškas draugiško boso atžvilgiu.

Mudu su Aleksa visai gerai sutarėme. Elodijai išvažiavus, ji galėjo

pasilikti mano nuomojamame bute nebijodama, kad trečią valandą
ryto bus priversta klausytis aikčiojimų, o rytą - stebėti, kaip pus­
nuogė šeimininkė gamina valgyti. Nieko iš anksto neplanuodami,
mes galėjome dviese praleisti vakarą, o po to ir naktį, nesileisdami
į filosofines diskusijas apie tikrąją vyro ir moters santykių prigimtį
postfeministiniame pasaulyje.
Jos tėvas, susipažino su gražuoliu peilių dizaineriu iš Danijos ir
grįžo pralinksmėjęs, tad kitą savaitgalį po mano žvalgomosios iš­
vykos mudu sėdome į Elodijos Peugeot 206 ir patraukėme į vakarus.
Dangus buvo labiau apsiniaukęs nei praėjusį savaitgalį, kaupėsi lie­
tus, ir atrodė, kad kiti vairuotojai nusprendė arba aplenkti debesis,
arba iškeliauti į kitą pasaulį. Jaučiausi lyg važiuodamas elektriniu
automobiliuku atrakcionų parke.
Kol vairavau, arba, tiksliau sakant, laikiau vairą virpėdamas
iš baimės, Aleksa kuopė mašiną. Ji tai darė ne todėl, kad buvo
pamišusi dėl švaros, bet todėl, kad daiktų skyrelyje rado keistą
piliulę su kaukole. Jos manymu, jei dėl mano pernelyg atsargaus
vairavimo mus sustabdys, būsime suimti, nes turime tikrą receptų
knygą, kaip pasigaminti uždraustų medžiagų. Tad viską, ką rado
įtartina, - mažą plastmasinį buteliuką, gumulą nežinomų daržovių
masės, tuščią plastikinį voką, - ji metė pro langą. Kai prie Šartro su­
stojome nusišlapinti ir išgerti kavos, ji netgi persėdo į automobilio
galą ir ėmė raustis po sėdynėmis. Kas kelios minutės pajusdavau
smarkiai padidėjusį oro slėgį, ir netrukus pro užpakalinį langą pra­

154
skriedavo dar vienas įtarimą sukėlęs daiktas. Jei tuomet miškuose,
tik išvažiavus iš Paryžiaus, koks nors policininkas būtų vedžiojęs
narkotikus ir sprogmenis užuodžiantį šunį, šis tikrai būtų mus
susekęs ir nepaleidęs kokius du šimtus kilometrų.
Mums jau beveik atvykus į vasarnamį, išgirdau, kaip Aleksa
nusikeikė.
- Kas dabar? Ir ranktūriai prikimšti heroino?
- Ką, nesiklausei radijo?
- Ne, - tuo metu skaitė žinias, bet man jos buvo tik nesupran­
tami plepalai.
- Elektrikai paskelbė streiką.
- O! Sustosime ir nusipirksime žvakių. Be to, manau, kad vasar­
namyje yra dujinė viryklė.
- Dujų techniką ir elektros prietaisus prižiūri tie patys spe­
cialistai.
-Hm.

Nuvykome į turgų Tru miestelyje, kur visam savaitgaliui apsi­

rūpinome maistu, taip pat nusipirkome žvakių ir porą žibintų. Man
netgi šovė nuostabi mintis nusipirkti medžio anglių ir malkų, kad
bet kokiu atveju galėtumėme pasigaminti valgyti.
Savaitgalis užmiestyje su seksualia prancūze prie žvakių šviesos
ir židinio? Ar reikia dujų ir elektros, kad gerai praleistum laiką?

Kai sustojome prie vasarnamio, pradėjo lyti. Visą slėnį aptraukė

debesys, o medžiai tarsi pastojo jiems kelią, kad lietus galėtų pra­
pliupti kaip tik ant mūsų savaitgalio slaptavietės. Tačiau netgi tokiu
drėgnu, bejėgiškai apniukusiu oru vasarnamis atrodė nuostabus.
Aleksa murkė iš malonumo. Kaip niekad anksčiau buvau pasiryžęs
tapti šios vietos savininku.

Ką išties norėjau padaryti, tai sviesti ją ant lovos, bet susival­

džiau, ir prisiverčiau padėti ruošti pikniko vietą. Mėsa ant atviros
ugnies buvo kepama tokiame iš plytų sumūrytame statinyje prie
pat virtuvės durų. Jis buvo pilnas pelenų, tad prieš kurdamas ugnį,

155
turėjau klojime surasti mažą kastuvėlį ir susemti juos į plastmasinį
maišelį (ir sau ant džinsų). Lietus visai įsismarkavo, ir privertė kelis
kartus giliai į plaučius įkvėpti pelenų.
Virš rėmo, ant kurio kepama mėsa, buvo kažkas panašaus į sto­
gelį, bet lietaus lašams tai nerūpėjo, nes jie krito šiek tiek įkypai
ir užgesindavo ugnį dar jai nespėjus įsidegti, tad ištiesiau rankas
it nukryžiuotasis ir striuke pridengiau liepsnas, kol jos sužėrėjo.
Dūmai su pelenais beveik užkimšo visus mano bronchus.
Įveikęs kosulio priepuolį, išėjau susitikti su ponu Ožemu, tuo
ūkininku, už kokių penkių jardų per tvoros viršų spoksančiu į
mane. Per merkiantį lietų jis kažką vebleno senovės egiptiečių
kalba, o jo burnos kamputyje aukštyn žemyn šokinėjo cigaretė.
Beveik atspėjau, ką jis šnekėjo.
- Jūs ką, visai išsikraustėte iš proto? Negi jūs, miestiečiai, ne­
žinote, kad niekas vidury žiemos pilant lietui nekepa mėsos?
Atsidėkodamas už patarimą, linktelėjau jam galva ir padariau vis­
ką, kas įmanoma, kad kosėčiau kuo toliau nuo liepsnos, kuriai grėsė
pavojus nuo šalčio užgesti. Kai pakėliau akis, jo jau nebebuvo.

Su Aleksa kukliai užkandome mėsos, salotų bei vaisių ir nu­

sprendėme, kad žlėgtainius pabaigsime kepti kitą dieną. Net Alek­
sai nepatiko mėsa, kuri buvo visiškai žalia, išskyrus suanglėjusį
pelenais padengtą milimetro storio sluoksnį.
Popietę praleidome lovoje (o ką dar veikti neapšviestame, ne­
šildomame name?), po to užsidegėme žibintus, kad vėl apsireng­
tumėme ir išeitumėme į tamsą vakarienės. Vis dar smarkiai lijo.
Tokį lietų prancūzai apibūdina vaizdingu posakiu - „lyja it myžanti
karvė“.
Užuot pasukę atgal į Tru, stabtelėjome prie pono Ožemo namų.
Nulėkiau per lietų su žemėlapiu jo paklausti, ar čia kur netoliese
yra kaimo aubergen.
Jis stovėjo ant slenksčio ir kurį laiką vėl kažką man šnekėjo,
kol galų gale jį nutildžiau ir priverčiau išgirsti mano klausimą. Jis1

11 Smuklė, užeiga. (Prane.)

156
pažiūrėjo į mane kaip į paskutinį kvailį, bet sutiko patarti, kur ga­
lėtume pavalgyti. Jis ne itin buvo tikras dėl auberges, bet galiausiai
bakstelėjo pirštu vakarų pusėn ir pasakė, kad galėtumėme užkąsti
už kelių kilometrų esančiame kazino.
Tai skambėjo daug praštmatniau, nei įsivaizdavau - man būtų
labiau patikusi maža kaimo smuklė, kur valgius taisė ta pati šeima
nuo tada, kai čia užsuko su Asteriksu susikauti keliaujantys ro­
mėnai, ir kur mes vėl atrastumėme dieviško skonio padažą, kurio
apie maistą rašantys žmonės ieškojo jau daugelį metų. Tačiau šiam
planui žlugus, spėjau, kad vakarienė ištaigingame kazino buvo
daug geresnė už bet kokį valgį, kurį pasigamintume patys ant at­
viros ugnies.
- Ką jis pasiūlė? - pasiteiravo Aleksa, kai įlipau į automobilį ir
nuo manęs ant jos pradėjo varvėti vanduo.
- Pamatysi. Tai bus staigmena.

Būtent čia, manau, išmokau pamoką apie vyrų ir moterų santy­

kius postfeministiniame pasaulyje. O pamoka tokia: nežadėkjokios
staigmenos, jei nesi šimtu procentų tikras, kad ji bus maloni. *
Suprantama, Aleksa, būdama prancūzė, būtų žinojusi, kad be­
veik visi Prancūzijos kazino yra prie jūros arba mineralinių van­
denų kurortuose. Neklauskite, kodėl taip yra - galbūt panėrimas į
jūrą ar mineralinius vandenis numalšina praradimo ąkausmą, kai
lošdamas rulete netenki visų pinigų. Tačiau kad ir ką kalbėtume,
Aleksa iškart būtų žinojusi, kad tikrai nevažiuojame į kazino. Mes
vykome į Kazino. Tai Kazino prekybos tinklui priklausanti parduo­
tuvė, o didesnėse parduotuvėse dažnai būna savitarnos valgykla.
Ji man būtų pasakiusi, kad laukti eilėje, kol tau į lėkštę unifor­
muotas prekybos centro darbuotojas semtuvėliu įdės steak-frites,
tikrai nėra ta maisto valgymo ceremonija, kurią ji laiko ypač sek­
sualia, net jeigu taip užkandžiauti mėgsta daugelis prancūzų.

Kai sustojome automobilių stovėjimo aikštelėje, ji atsisakė lipti

iš mašinos. Galėjome toliau važiuoti iš pramonės objektais ap­
statyto žemės sklypo į miesto centrą, bet prekybos centras atrodė

157
vienintelė vieta, kur, kiek tik akys aplinkui užmato, degė šviesos. Jis
tikriausiai turėjo nuosavą maitinimo šaltinį, kuris dingus elektrai
neleisdavo atitirpti šaldymo kameroms.
Tačiau man pavyko įkalbėti Aleksą įeiti vidun, ir mes suvalgėme
karštą patiekalą. Bet blogiausia buvo tai, kad beveik visiems kitiems
mieste irgi šovė ta pati mintis, tad turėjome sėdėti prie to paties
stalo tarsi šeima, kurios vienas vaikas tokio amžiaus, kad dar at­
pila maistą, kitas, pasičiupęs šakutę, peilį ar šaukštą, daužė jais į
stalą (ir taip pat atpylinėjo maistą), o trečias - paniuręs paauglys,
kuris nežinojo, kad nemandagu kas penkios sekundės niuksėti
alkūnėmis anglui į šonkaulius.
Net mano mėgstamiausia teorija apie „buvimą savimi“, taikliai
apibūdinanti prancūzų tautos charakterį, nepraskaidrino nuotai­
kos. Tiesą sakant, priešingai, - tik sugadino.

Nereikia nė sakyti, kad į vasarnamį sugrįžome tylėdami. Tuomet

mąsčiau - mums pasisekė, kad tą popietę pasimylėjome. Naktinės
glamonės tikrai nebuvo įtrauktos į mūsų meniu.
Sėdėjome lovoje ir pasišviesdami savo žibintais skaitėme. Aš - į
anglų kalbą verstą Emilio Zolia romaną „Paryžiaus pilvas“ apie
Paryžiaus maisto turgų, o Aleksa - prancūzų kalba „Moterys kilu­
sios iš Veneros, o vyrai - iš bukagalvių planetos, kur jiems kalama
neklausti moterų patarimo, kur praleisti vakarą“.

Nelauktai mūsų skaitymą lovoje nutraukė audringi ir nesuvo­

kiami įvykiai. Visų pirma, kažkas, regis, su motociklu įvažiavo į
klojimą. Dėl to elektrikų protesto akcija baigėsi, ir miegamajame
plykstelėjo šviesa. Po kelių sekundžių kažkas (matyt, tas pražuvėlis
motociklininkas) ėmė daužyti į duris.
Įsmukau į džinsus bei švarką ir nuėjau patikrinti. Nešildomi
kambariai vasarnamyje buvo šalti it ledas, bet dabar visos šviesos
tarp miegamojo ir paradinių durų degė normaliai. Streikas neabe­
jotinai baigėsi, ir ko daugiau norėti. Tačiau vis dar buvo girdėti,
kaip klojime riaumoja motociklas. Atidariau duris, kad paprašyčiau
Yamahos vairuotojo važiuoti kur nors kitur.

158
 Vis dėlto ten stovėjo nuo šalčio šiltai apsisiautęs mesjė Ožemas,
kuris man kažką nerišliai murmėjo. Atpažinau vieną ar du žo­
džius - ėmiau pamažu suprasti šią senovės egiptiečių kalbą.
- Grange, - pratarė jis.
Netgi normalia prancūzų kalba tai reiškė „klojimą".
Tačiau man nespėjus pasiteirauti, kodėl jis naudoja mano grange
kaip savo garažą, jis prasibrovė pro mane ir nuėjo į virtuvę. Aš
nusekiau paskui ir radau jį besikrapštantį po kriaukle. Tai mane
daugiau suglumino nei suerzino. Nusprendžiau, kad po kriaukle
neįmanoma padaryti daug žalos nesušlapus ir neišsipurvinus, tad
kodėl jam turėčiau trukdyti?
Jis atsistojo, nuėjo prie viryklės ir uždegė dujas.
- Kas čia vyksta? - virtuvėje pasirodė Aleksa, mano didžiausiam
pasitenkinimui, visiškai apsirengusi.
Nebaigus mesjė Ožemui aiškinti, supratau dar du svarbius su
grange susijusius posakius.
Kai grįžau mintimis atgal, prisiminiau, kad jis juos pavartojo
šnekėdamas savo nesuprantama tarme ir dieną, kai mėgindamas
uždegti ugnį, paklausiau, ar čia galima kur nors netoliese gauti
karštą patiekalą. Tie žodžiai buvo „avarinis generatorius“ ir „dujų
balionas“.

- Sutinku, kad nelabai ką žinau apie gyvenimą gūdžioje Pran­

cūzijos provincijoje, bet, reikia pripažinti, ir tu nelabai apie jį
nutuoki.
Ji po antklodėmis pasimuistė.
- Noriu pasakyti, mes abu turėjome pastebėti akivaizdžius žen­
klus, argi ne taip? Pavyzdžiui, kai nuėjau paklausti mesjė Ožemą
kelio. Kodėl iš tikro mudu nenustebome, kad jo namas švietė it
fejerverkų paroda per Bastilijos paėmimo dieną? Juk visi jie čia
turi generatorius, ar ne?
Besimuistanti figūra išlindo iš po anklodės, bent jau kyštelėjo
nosį, kuri žaviai krutėjo, kai ji kikeno, džiaugdamasi sąmoju apie
karštą ryto kavą ant naktinio staliuko ir karštu oru, dėl kurio nuo
radiatorių viršaus pakilo dulkės.

159
 Staiga įsiviešpatavo taika, kuri, kaip ir visuomet, nekilnojamojo
turto rinką prikėlė naujam gyvenimui.
- Būtinai nusipirk šį namą, - pasakė ji. - Tai idealus prieglobstis
nuo pasaulio. Ką reikia daryti, kai nori įsigyti namą?
Aleksa to paklausė, kai atsisėdo ir abiem rankomis tvirtai suspau­
dė savo puodelį su garuojančia kava. Ji vilkėjo mano marškiniais.
- Nežinau. Gal apžiūrėti parduodamą namą.
- Apžiūrėti? Tarsi atliktum rinkos tyrimus?
- Ne, tai lyg tikrintum konstrukcines detales, kad sužinotum,
ar namas nesugrius ir ar nepaskęs purve.
- O, - ji patraukė pečiais. - Man jis atrodo visai geras.

Tuomet juokiausi, bet greitai išsiaiškinau, kad Aleksos požiūris

beveik toks pat, kaip ir kiekvieno, kuris sukosi Prancūzijos nekil­
nojamojo turto versle.
Mesjė Lesė sakė, kad savaitgalį galiu jam bet kada skambinti, tad
sekmadienio rytą, dar gulėdamas lovoje, taip ir padariau.
- Ar įmanoma atlikti konstrukcinę namo ekspertizę? Jei su­
griūtų, suprantate?
- Ką? Ekspertizę? - mesjė Lesė, atrodo, sumišo išgirdęs, kaip
mėginau šnekėti architektūrine prancūzų kalba.
- Taip, konstrukcinę namo ekspertizę. Sienų, stogo, grindų...
Suvokęs, ką norėjau pasakyti, jis mane pertraukė:
- Turime dokumentą, kuriuo patvirtinama, kad čia nėra termitų
ir sanitarinės technikos įrangos, - pasakė jis.
- Neįrengta vandentiekio sistema? Luktelkite valandėlę, - delnu
uždengiau telefono ragelį ir paklausiau Aleksos, ar, jos nuomone,
įprasta kriauklių, vonios ir tualeto neįskaityti į kainą.
Ji paėmė telefoną man iš rankų ir greitai bei veiksmingai pa­
sišnekėjo su mesjė Lesė, kas man kėlė šiokį tokį nerimą, nes ji
žemiau liemens buvo nuoga ir turėjo kalbėtis, tik su manimi ir
savo ginekologu.
Dabar ji uždengė telefono ragelį ir man paaiškino:
- Kalba eina ne apie vandentiekį, kvaileli. Tu turi omenyje plom­
berie - vonią ir visa kita, o jis - kad dažuose nėra plomb.

160
 - Plomb?
- Na, kaip vadinate tai, kas aptinkama senuose dažuose? Iš jo
gaminamos kulkos.
- Kalbi apie šviną?
- Taip, kai parduodi namą, privalai turėti pažymėjimą, kad
dažuose nėra švino. Ir termitų. Ir jokio amiante12.
- Skruzdėlių13? Virtuvėje jų daug mačiau.
- Ne, amiante. Tai nedegi medžiaga.
- Salotos?
- Ne, kvaily. Jis naudojamas luboms.
- Taip, tai salotos.
- Silpnaprotis. Pats ir kalbėkis su juo, - pratarė ji atiduodama
man telefoną.
- Turite pasirašyti promesse de ventey- man pasakė Lesė. - Tai
pažadas sumokėti tam tikrą pinigų sumą.
- Pasirašyti pasižadėjimą pirkti?
- Turite septynias dienas apsigalvoti. Jei norite, galiu atnešti tą
promesse de venteykad dabar pasižiūrėtumėte.
- Dabar? O, bet...
Tartum norėdamas priversti mane sutikti, aplink namą išdėstytas
nekilnojamuoju turtu prekiaujančių partizanų būrys staiga pradėjo
šaudyti į sodą.
Aleksa suspiegė.
- Taip. Prašau, ateikite, - pasakiau mesjė Lesė. - Su policija, ir
greičiau. Kažkas mus puola su dundesiu.

Kol įsidrąsinome apsirengti (kas nori būti nušautas pusnuogis?)

ir dirstelėti pro langą, šaudymas laikinai aprimo. Pro miegamojo
langą galėjau matyti klojimo kampą, dalį vaismedžių sodo ir už jo
plytinčius laukus, kurie nuožulniai kilo iki pat slėnio pakraščio.
Sode, regis, užaugo naujų medžių su ryškiai oranžiniais kamienais
ir šautuvus primenančiomis šakomis.

12 Asbesto atmaina. (Prane.)

13 Žodžiai amiante ir ant (angį. skruzdėlė) tariami labai panašiai.

161
 Nusprendžiau, kad tai medžiotojai. Šeši ar septyni vyrai, apsigin­
klavę pompiniais lygiavamzdžiais šautuvais, stovėjo klausydamiesi
mesjė Ožemo, kuris mosikavo rankomis rodydamas į namą.
- Kodėl jie dėvi tas oranžines liemenes? - pasiteiravau. Visuo­
met maniau, kad medžiotojai privalo slėptis nuo savo grobio, o
kiekvienam net už kilometro esančiam gyviui pranešti, kad čia
laksto palaidi žudikai.
- Nes šaudo vienas į kitą, - Aleksa paaiškino. - Jie pagarsėję
tuo, jog šaudo į bet ką, kas juda: į kates, šunis, išėjusius pasivaikš­
čioti žmones ir kitus medžiotojus. Tad dabar jie vilki oranžiniais
drabužiais. Be to, šitaip apsirengusius juos lengviau rasti miške, jei
prisigėrę netenka sąmonės.
- Eime pažiūrėti, kas ten vyksta, - tariau gana drąsiai, bent
tuomet taip maniau.

Atrakindami užpakalines duris, mudu su Aleksa sukėlėme baisų

triukšmą ir, stengdamiesi medžiotojams duoti žinią, kad nesame
triušiai, išėjome laukan garsiai kalbėdamiesi.
Sušukau bortjour, ir lėtai nuėjome sodo link.
Mesjė Ožemas dalijo cigaretes. Mus pamatęs, jis pavarė medžio­
tojus šalin, ir šie patraukė atgal į laukus.
Ožemas atėjo su mumis pasilabinti, paspaudė rankas ir pasakė,
kad gražus rytas, o jis išties toks ir buvo - dangus apsiniaukęs, de­
besys plaukė žemai, o oras - gaivus, bet nešaltas. Dabar, kai nustojo
šaudyti, paukščiai vėl iškišo galvutes iš slėptuvių ir ėmė čiulbėti.
- Kas čia, hm, vyksta ir kodėl? - paklausiau senojo ūkininko.
Aleksa išvertė atsakymą:
- Medžiotojai manė, kad namas tuščias. Paprastai jie čia niekada
neateina. Jie bandė mus apginti nuo triušių.
- Vadinasi, čia gyvena milžiniški triušiai-žmogėdros? - pasi­
teiravau jos.
- Taip, jie ateina ir suryja avis bei visas daržoves, kurias pa­
sodini.
- Bet mums patinka triušiena, - pasakiau mesjė Ožemui
griežtai.

162
 Mesjė Ožemas, rodos, sutiko. Aleksa vėl išvertė.
- Jis sako, kad jaučiasi laimingas tai girdėdamas ir kad me­
džiotojai mums priešpiečiams duos du triušius, jei jų nušaus pa­
kankamai.
- Pasakyk jam, kad niekada nevalgau gyvūnų, kuriuos pats
turiu nulupti.
- Negalime atsisakyti. Mes būsime jo naujieji kaimynai.
Buvau sukrėstas iki širdies gelmių iš laimės. Tai pirmas kartas,
kai Aleksa bendraudama su manimi pavartojo žodį „mes“. Mes
apžiūrėjome „mano namą“, o jei užsukdavome į svečius pas jos
draugus, jie visada norėdavo susipažinti su manimi - niekada ne­
būdavo taip, kad jie kviesdavo užeiti mus kartu.
- Na, gerai, manau, visada bus galima tuos triušius užkasti, kai
tik sutems.
- Ne, aš juos paruošiu pietums.
Aleksa padėkojo mesjė Ožemui už pasiūlymą, jis nuėjo lauku
paskui medžiotojus, kurie jau beveik pasiekė tolumoje augančius
medžius ir dabar pasklido į visas puses it vėduoklė vėl užimdami
medžiotojų pozicijas, o jų fluorescentiniai švarkai šokinėjo tarsi
plūdės suartame lauke. Kitame lauke besiganančios avys instinkty­
viai en masse14pasitraukė nuo šautuvais ginkluotų vyrų. Kas sakė,
kad avys kvailos?

Mesjė Lesė užsuko maždaug po valandos, ir mes, susėdę ap­

link virtuvės stalą, vedėme derybas. Su neperšlampama striuke
ir nublizgintais rudais batais jis dar labiau nei anąkart panėšėjo
į anglą.
Jis atsinešė pardavimo sutartį - promesse de vente - storą bro­
šiūrą su paliktom tuščiom vietom namo, žemės dabartiniams ir
būsimiems savininkams surašyti. Kai kur jis jau buvo tvarkingai
mėlynu rašalu įrašęs atsakymus ir dabar aptarė su manimi įvairius
pirkimo etapus. Turėjau pasirašyti anketoje, išrašyti kaip užstatą
dešimties procentų čekį nuo galutinės kainos, o tada per savaitės

14 Masiškai, kartu. (Prane.)

163
pertrauką galutinai apsigalvoti, nes dar galėjau atsisakyti pasiūlymo
neprarasdamas savo rankpinigių. Tačiau jei nuspręsčiau nebepirkti
praėjus tam laikui, pardavėjas gautų tuos dešimt procentų. Tuo
tarpu pardavėjas negalėjo niekam kitam to namo parduoti, net jei
jam pasiūlytų didesnę kainą. Anketoje buvo įrašyta data, po dviejų
mėnesių, kada mes pasirašysime tikrąją pirkimo sutartį, arba acte
de vente. Viskas atrodė aišku, išskyrus vieną dalyką.
- Ar jūs esate teisininkas, ar tas, kuris parduoda? - paklausiau.
Jis linktelėjo galva - geras klausimas.
- Mažuose miesteliuose mes dažnai esame ir advokatai, ir agen­
tai. Žmonės prašo mūsų parduoti jų namus, nes žino, kad galime
sutvarkyti visus teisinius reikalus, - jis sumosavo man pažymomis
apie termitus, šviną ir asbestą („amiante“) bei sankabėlėmis susegtų
popierių pluoštu, kuriuose pateiktas tikslus nuosavybės planas. Ten
viską, - kiekvieną kambarį, klojimą, daržą, vaismedžių sodą, - eks­
pertas buvo apskaičiavęs kvadratinio milimetro tikslumu.
- Aš irgi privalau susirasti teisininką?
- Jei norite. Arba aš galiu jums tuos reikalus sutvarkyti. Čia ne­
daug teisininkų, o paryžietis to nepadarys, - jis prunkštelėjo, nes
ši minties jam pasirodė juokinga.
- Kokius teisinius dalykus jūs privalote dėl manęs padaryti?
- O, aš turiu būti tikras, kad municipalinė savivaldybė nenori
to namo pirkti. Tačiau ji tikrai ne... - jis raminamai palietė mano
ranką. - Privalau patikrinti, ar geležinkelių kompanija nenori per
šį slėnį tiesti naujos linijos, o to jie tikrai nesirengia daryti. Į pietus
nuo čia jau yra TGV geležinkelis. Aš paruošiu galutinę pirkimo-
pardavimo sutartį, acte de vente.
- Kiek už tai moku?
Jis visai neatrodė įsižeidęs dėl tokio klausimo.
- Man nelabai daug, o štai valstybei - nemažai. Mokesčiams
privalote sumokėti penkis procentus nuo galutinės kainos.
- Penkis procentus?
- Taip, dar neseniai buvo dešimt.
Netgi papildomai sumokėjus tuos penkis procentus, kaina liko
labai patraukli. Mesjė Lesė atsuko savo elegantišką juodą Mont

164
Blanc parkerį, ir aš pasirašiau dvi blankų kopijas - vieną pardavėjui,
o kitą sau. Išrašiau čekį ir panešiojau jį po savo šiltą naują virtuvę,
kad išdžiovinčiau rašalą. Aleksa padrąsinančiai šypsojosi man.
Mesjė Lesė atrodė toks patenkintas, koks paprastai būna žmogus,
kuris netrukus gaus čekį.
- Ar galime čia atvažiuoti ir kitą savaitgalį? - paklausiau.
- Taip, manau, tikrai galite. Šiaip ar taip, namas beveik jūsų. Ar
leisite mesjė Ožemui ir toliau naudotis laukais?
- Kodėl gi ne? - trūktelėjau pečiais.
- Gerai. Susitiksiu su juo ir nuraminsiu. Jis nori pradėti sodinti.
-Oką?
- Nežinau. Bet nesijaudinkite - tie seni ūkininkai, tiesą sakant,
visi biologiniai.
- Biologiniai?
- Nenaudoja chemikalų, - išvertė Aleksa.
Kai vieni kitiems palinkėjome bon dimanche, mesjė Lesė savo
švarko kišenėje surado raktus.
- Jums pasisekė su tuo generatoriumi, - pasakė jis. - Štai mieste
mes neturime elektros. Panašu į viduramžius. Po šeštos vakaro
negalime skaityti.
O, tuomet pasijutau toks patenkintas savimi.

Kitas savaitgalis galėjo būti suprogramuotas programinės įran­

gos kompanijos, kuriančios dialoginį filmą pavadinimu „Šimtas
priežasčių, kodėl būtumėte paskutinis kvailys neįsigydamas nuo­
savybės Prancūzijos kaime“. Oras buvo ypač tam tinkamas - gai­
va išdžiovino visą purvą ir dėl to norėjosi pasišokinėjant lėkti
vingiuotais kaimo takais. Kompiuterio programoje medžiotojai
(kurie, anot mesjė Ožemo, tų triušių nė nemėgino žudyti, o atklydo
į šią slėnio pusę tik todėl, kad šernas apgraužė vieną kitą medžio
sodinuką) buvo ištrinti. Programuotojai taip pat padidino Aleksos
libido ir apdovanojo ją nauju troškimu prigaminti daug sotaus
maisto iš vietinių produktų, kurių-pirkome turguje (pastarasis
savo ruožtu buvo atkurtas naudojant vaizdingus kaimo vaizdus,
kuriais aprūpino Prancūzijos maisto klišių ministerija). Programos

165
kūrėjai, įvedę į klavišinį kompiuterį Prancūzijos sutikimą grįžti prie
sumanymo parduoti branduolines technologijas trečiojo pasaulio
šalims ir taip visam gyvenimui prancūzų darbininkams garantuoti
darbą, netgi sugebėjo maitinimo tinkle atkurti elektros energijos
tiekimą.
Būtų buvę beprotiška apsigalvoti ir to vasarnamio nepirkti.
Gėriau baltą Luaros slėnio vyną ir mąsčiau, kur dar Aleksą pabu­
čiavus, kol septynių dienų terminas, per kurį turėjau apsispręsti,
diskretiškai ant pirštų galų prastipseno pro mano miegamojo langą
Lesės biuro link.

Nuosavybės įsigijimas Prancūzijoje, regis, subtiliai pakeitė mano

galvoseną. Pajutau, kad daug geriau supratau paryžiečių požiūrį
į darbą. Darbo dienos pavirto švelniu dirgikliu tarp savaitgalių, o
penktadienio popietės prasidėdavo po priešpiečių, kada internete
patikrindavau, ar iš miesto vedančiuose keliuose nesusidarė eismo
grūstys.
Mano arbatinių projektas visą sausį it koks žvėris žiemojo, bet
aš dėl to nesigraužiau. Mane daug labiau domino, kaip mesjė
Lesei sekasi stumtis į priekį tame teisiniame liūne. Kai tik jam
paskambindavau, kad išgirsčiau kokių nors naujienų apie namo
pirkimą, jis visuomet perskambindavo Aleksai - žodžiu, viskas,
atrodė, einasi gerai.

Vieną šeštadienio popietę, kai mudu su Aleksa buvome mano

maisotty kurį kiekvieną savaitgalį nuomojausi, mums begeriant
kavą, pro virtuvės duris kyštelėjo nosį Žanas Mari. Jis sakė, kad
lankėsi provincijoje, nes norėjo „vėl pabučiuoti catdT.
- Caid\ - Aleksa pasiteiravo.
Žanas Mari buvo pernelyg susidomėjęs Aleksos fiziniais duo­
menimis, kad teiktųsi atsakyti. Jis paklausė, kas „ta graži jauna
mergina“, ir laikė jos ranką taip ilgai, jog pamaniau, kad jis stengiasi
išgraviruoti savo delne jos pirštų antspaudus. Jis stypsojo šalia jos
it garnys, laukiantis tinkamo momento perdurti vargšą, nekaltą
karpį.

166
 Tačiau blogiausia tai, kad ir Aleksa, žiūrėdama jam į akis, šyp­
sojosi ir mėgavosi kiekviena akimirka.
- Norite apsidairyti? - paklausiau Žano Mari.
Dėl manęs jis galėjo pradėti nuo sodo galo ir eiti tol, kol įklimps
purve.
- Arba išgerti kavos? - pasiūlė Aleksa.
- Oi, ne. Norėčiau, bet turiu eiti, - tarė jis atsitraukdamas nuo
Aleksos. Beveik galėjai išgirsti, kaip vienas nuo kito atsiplėšia jų
kūnai. - Le caid a un caillou d la place du coeur.15
Ji pasimaivė žavėdamasi jo poezijos trupinėliu, ir jis išėjo pa­
likdamas paskui save įkaitusio testosterono debesį.
- Ką jis turėjo omenyje? - pasiteiravau.
- Nežinau. Caid turi akmeninę širdį, - pasakė Aleksa meilingu
žvilgsniu spoksodama į duris. - Tas tavo bosas labai draugiškas.
- Draugiškas? Klysti, dabar jis blogai nusiteikęs. Kai nusiteikęs
draugiškai, jis tuojau pat pasilenkia ir patenkina tave oraliniu
būdu.
- O, tu pavydi! - sušuko ji, tarytum būtų iškrypimas prieštarauti
jo aistrai mano merginai.
- Taip, pavydžiu. O kas nepavydėtų?
Pamaniau, kad tai Aleksai paglostys širdį, ir neklydau.
Tačiau aš melavau. Nepavydėjau jos, tik labai įširdau. Koks
šunsnukis, šitaip man matant lenda prie mano merginos? Jei bū­
čiau lauke ravėjęs bulves, jis būtų ją pakvietęs pasivažinėti savo
kompanijos furgonu ir pasidulkinti. Arba bent jau būtų išviliojęs
iš jos telefono numerį.
Koks nors reperis būtų susikvietęs saviškius ir suorganizavęs
pasišaudymą iš važiuojančio automobilio. Tačiau aš buvau gerai
išauklėtas fermeris (na, beveik), tad nusprendžiau imtis ne tokių
smurtinių veiksmų.

Buvau maloniai nustebintas sužinojęs, kad Stefani nepakeitė

savo slaptažodžio ir vis dar turėjo mielą įprotį ištrinti žinutes, bet

15 Viršininko širdis akmeninė. (Prane.)

167
neištuštinti savo šiukšlių dėžės. Be to, ji, atrodo, nesuprato, kad iš­
siųstų žinučių kataloge buvo saugomi visi jos laiškai ir juos galėjo
perskaityti visokie šniukštinėtojai. Tokiems žmonėms išties neturi
būti leidžiama siųsti elektronines žinutes apie nelegalų maisto pro­
duktų importą.
Vieną vakarą pasilikau darbe norėdamas peržiūrėti jos naujau­
sią korespondenciją. Buvo trečiadienis, šią savaitės dieną įstaigos
labiau nei paprastai būna ištuštėjusios, nes daug mamyčių, kai
vaikams nereikėdavo eiti į mokyklą, pasiimdavo išeiginę.
Taigi mano aukšte, kai švilpaudamas perėjau iš savo biuro pas
Stefani, buvo mirtina tyla.
Pirmieji ženklai, kurie, kaip supratau, bylojo apie caid egzis­
tavimą, pasirodė maždaug prieš mėnesį Žano Mari elektroninėje
žinutėje. Joje jis rašė „je men occupe“, „aš tai sutvarkysiu“, atsaky­
damas į Stefani laišką, kuriame buvo šie žodžiai: „iifaut absolument
calmer lejeu avecftiu. Baigti žaidimą su NF?
Paieškojau žinučių su NF, kad ir kas jis ar ji būtų. Vienoje už­
tikau, kaip Stefani įspėjo Žaną Mari, kad NF ir „chasse et peche“16
gali prišaukti „graves ennuis“1718Žano Mari ncirconscriptionux%>taip
pat ir jo kompanijai. Ar gali „medžioklė ir persikai“19 priversti
„mirti iš nuobodulio“20, kai kalbama apie Žano Mari apyvarpės21
pašalinimą? Turėčiau paprašyti Akeksos man tai išversti.
Atsispausdinau tą žinutę ir skaičiau toliau, kol aptikau laišką, po
kurio išsiuntimo priešais mūsų bendrovės pastatą netrukus susi­
rinko ta liaudis. Tuomet ir sužinojau, kad Žanas Mari importavo
anglišką jautieną.
Žinutė buvo ilga, surinkta su visais rašybos ženklais, bet atro­
dė panaši į aplinkraštį. Stefani ją persiuntė Žanui Mari, o vėliau

16 Medžioklė ir žvejyba. (Prane.)

17 Dideli nemalonumai. (Prane.)
18 Apygarda. (Prane.)
19 Kita chasse et peche reikšmė.
20 Kita graves ennuis reikšmė.
21 Angį. circumcision, „apipjaustymas“ ir pranc. circonscription, „apygarda“, labai pa­
našiai tariami.

168
„ištrynė“. Žinutę atsiuntė Nacionalinio Fronto atstovas - jau net
aš žinojau, ką tas pavadinimas reiškia. Žinoma, kad NF. Tai radi­
kalių dešiniųjų pažiūrų politinė partija, kuri 2002 metais pateko
į paskutinį prezidento rinkimų turą. Laiško autorius, atrodo, rašė
vien eufemizmais, bet supratau, ką jis turėjo galvoje. Tais metais
pasitaikė proga parodyti atsidavimą ir meilę savo tėvynei, o ne
propaguoti internacionalizmo idėjas. Globalizacija buvo prancūzų
gyvenimo būdą ėdantis vėžys. NF su savo sąjungininkais iš Chasse
et Pêche tai primins gegužę vyksiančiuose savivaldybės rinkimuose.
Visos Prancūzijos bendrovės, ypač tos, kurios turi interesų žemės
ūkyje, turi tai atsiminti.
Tai galėjo būti paprasta „pirk prekę prancūzišką“ tipo žinutė, jei
Stefani, persiųsdama ją Žanui Mari, nebūtų kai ko prirašiusi - jei
teisingai supratau, ji teiravosi apie jo ketinimus dalyvauti tuose
rinkimuose gegužės mėnesį. Balotiruotis rinkimuose? Vadinasi,
Žanas Mari buvo politikas, prekiautojas malta jautiena bei būsimas
arbatinės savininkas?
Atsispausdinau kitus elektroninius laiškus, kuriuos norėjau dar
kartą perskaityti, ir išėjau.

Kiek būgštaudamas kreipdavausi į Aleksą prašydamas išversti

žodžius, kurių negalėjau rasti savo žodynėlyje. Nebuvau įsitikinęs,
kiek laiko ji jaus Žano Mari suvedžiojimo hipnoze padarinius.
Sėdėjome abu kinoteatre laukdami, kol prasidės Prancūzijos ir
Vokietijos dokumentinis filmas apie pripučiamas lėles gaminančių
kinų merginų darbo sąlygas.
Iš menką atlyginimą gaunančios bilietų kontrolierės buvome ką
tik nusipirkę itin brangių ledų, kai aš nei iš šio, nei iš to nerūpestin­
gai paklausiau, kas tie Chasse et Pêche. Pasirodo, kad tai kažkokia
provincijoje aktyvi politinė partija, kurią sudarė medžiotojai ir žve­
jai, norintys apginti savo teisę nepaisyti ES įstatymų, draudžiančių
bet kokių nykstančių paukščių, labai neapdairiai migruojančių per
Prancūziją, medžioklę. Be to, ta partija, regis, gyventi į Prancūziją
persikeliančius žmones ir keliaujančius plunksnuočius kišo į tą
pačią kuprinę - tiek vienus, tiek kitus leido medžioti.

169
 Kol žiūrėjome milžiniško dyzeliu varomo visureigio reklamą,
Aleksai užsiminiau girdėjęs, kad Chasse et Pêche gali susivienyti
su Nacionaliniu Frontu ir kartu dalyvauti gegužės mėnesį vyksian­
čiuose savivaldybių rinkimuose.
Tačiau Aleksa, kuri abejingai lyžtelėjo Cornetto ledų, nenu­
stebo.
Paklausiau, kas tiksliai laimėjo savivaldybių rinkimus.
- Mano arklys, - pratarė ji.
-A?
- Miestų, kaimų ir arrondissements arklys, - ją erzino, kad ne­
suprantu, nors dėl muzikos, kuri skambėjo nesibaigiančioje dujas
ryjančių pabaisų reklamoje, netgi ta pačia kalba šnekantiems žmo­
nėms buvo neįmanoma bendrauti. - Les maires22] - suklykė ji man
į ausį vos tik muzika liovėsi groti.
- A, merai, - pasakiau trindamas nutirpusią ausį ir trokšdamas
žinoti, kodėl taip silpna po krūtine.
Atsilošiau ir pasiruošiau būti įtikintas daugiau nepirkti Kinijoje
gamintų lėlių.

Kai tik parėjau namo, - vienas, nes Aleksa nebuvo seksualiai

nusiteikusi po tokio slegiančio filmo (kam tada ėjo su manim to
šlamšto žiūrėti? - to nepaklausiau), - atsidariau Prancūzijos vy­
riausybės tinklalapį ir suradau įrodymus, kurių ieškojau.
Tru miesto meras buvo kažkoks Žanas Mari Martenas, „vietinis
verslininkas ir žemvaldys“. Jis buvo išrinktas kaip jokiai partijai
nepriklausantis kandidatas, bet bakstelėjau pele prie kitų tame
rajone vykusių rinkimų rezultatų ir pamačiau, kad jis laimėjo,
nes Nacionalinis Frontas ir Chasse et Pêche, kuriuos kaimyninėse
kaimo apygardose paprastai palaikydavo daug žmonių, surinko
stebėtinai mažai balsų.
Vadinkite mane įtariu, bet tuomet suabejojau dėl Žano Mari
„draugiškumą“. Buvo maždaug pirma valanda nakties. Virš manęs
gyvenanti madam Begemote sapnavo, kad trepena per nendrių

22 Merai (pranc.)> plg mare (angį.) - kumelė.

170
lysves Cenrinėje Afrikoje. Lauke girdėjosi pavieniai praeinančių
ūžautojų šūksmai ir juokas bei iš gėjų baro ant gatvės kampo
sklindantis tolimas muzikos dunksėjimas. Tokia palyginti tyli ap­
linka man padėjo sujungti į vieną visumą paskiras abejones, kurios
plaikstėsi galvoje tarsi suplėšyto laikraščio skuteliai.
Įdomu, koks žmogus gali suorganizuoti kelių šimtų eurų pre­
miją, kuria sumokama jo išvykusios dukters buto nuoma? Tai
turbūt nepaprastai maži pinigai tokiam turtingam verslininkui
kaip Žanas Mari. Nebent, žinoma, visą gyvenimą jis stengėsi nie­
kada nepralaimėti.
Taigi mano galvoje sukosi įvairiausios mintys. Ką manau apie
tai, kad kaip tik Žanas Mari taip maloniai mane supažindino su
mesjė Lesė? Ir nemokamai paskolino automobilį, kad nuvažiuočiau
apžiūrėti tą vasarnamį?
Ta mintis man neleido užmigti visą likusią naktį.

Kitą rytą paskambinau Lesė norėdamas sužinoti, „kaip sekasi

tvarkyti namo pardavimo reikalus“. Kaip ir paprastai, „situacija
buvo valdoma“, „dėl ko čia nerimauti?“ ir t.t., ir t.t. Taip, žinoma.
Susitariau su juo susitikti per priešpiečius kitą sekmadienį, kad jis
man smulkiau papasakotų apie darbų eigą.
Tuomet pakviečiau Nikolę priešpiečių į ką tik šalia mūsų biuro
atsidariusį restoraną, kuris savo klientams rodė vergišką nuolan­
kumą. Maloni permaina būti aptarnautam su tokia pagarba.
Pastaruoju metu su Nikole susitikdavau retai, nes ji neateidavo
į daugelį mūsų „komisijų“. Maniau, kad ji taip elgėsi dėl dviejų
priežasčių - pirma, mes dar neleidome jos numatytų biudžeto lėšų,
antra, ji turėjo svarbaus darbo, kurį turėjo užbaigti.
Kai putlokas jaunas padavėjas mums padavė ant mažų lente­
lių kreida išrašytus meniu, Nikolė paaiškino, kad aš pirmą kartą
skaičiuodamas išlaidas suklydau. Projektui Mano arbata yra stipri
buvo išleista gana daug pinigų. Sukurti prekinį ženklą (panašu, kad
taip kalbėdama, ji turėjo omenyje Mano arbata yra stipri parašymą
kursyvu gelsvai ruda spalva Times Roman šriftu) mums atsiėjo
nemenką sumelę. Be to, brangiai kainavo nekilnojamojo turto

171
įkeitimas, kadangi patalpos, kuriose norėjome atidaryti arbatines,
buvo prašmatniame rajone. Tačiau, anot Nikolės, tai nėra itin svar­
bu, nes patalpos trumpam laikui išnuomotos batų parduotuvių su
nuolaida tinklui.
Patalpos? Hipotekos? Greitai sunešiojami nukainoti batai? Žanas
Mari buvo daug labiau užsiėmęs, nei maniau.
Tačiau visa tai sužinojęs, nebuvau per daug apstulbintas. Jei ji
man būtų pasakiusi, kad Žanas Mari nusipirko Darjeeling23valstybę
ir pasirūpino, kad visos kitos arbatmedžių plantacijos Azijoje būtų
subombarduotos napalmo bombomis, manau, būčiau tik kilstelėjęs
antakį, ir viskas.
Valgiau austres, kurias dabar galėjau šliurpdamas nuryti ne­
galvodamas apie bronchitą, ir colio storumo rūkytos juodadėmės
menkės filė užpiltą garstyčių padažu bei patiektą su tian, primenan­
čiu pyrago tešlos apkepą su cukinija. Kai visa tai užsigėriau lengvu
baltu Sansero vynu, sumokėjau maždaug tiek pat, kiek prastoje
Londono užeigoje kainuoja suteptas sumuštinis.
Nikolė aptarė su manimi pardavimo sutartį, kuri kelias savaites
beveik užmiršta gulėjo ant stalo mano miegamajame.
Anot jos, viskas atitinka reikalavimus, nors dviejų mėnesių namo
pardavimo terminas trumpesnis nei paprastai, bet tai, matyt, dėl to,
kad neturėjau parduoti savo namo norėdamas sudaryti šį finansinį
sandorį, tad reikalai buvo mažiau komplikuoti.
Pasiteiravau, ar įmanoma pasitraukti, jei norėčiau.
Nikolė nurijo skrudintos menkės kąsnį ir ėmė svarstyti.
Nusprendžiau, kad suraukusi antakius, sutelkusi visą dėmesį į
sprendžiamą klausimą, ji atrodė patraukli, nors ir nebuvo elegan­
tiškai apsirengusi. Pažaidusi su plona aukso grandinėle, ji palietė
permatoma spalva nulakuotu nagu lūpas, ant kurių, netgi įpusėjus
priešpiečius, vis dar buvo matyti šviesiai rožinių lūpdažių pėd­
sakai. Ji iš tų moterų, kurios rūpinasi savimi, be to, buvo linkusi
kalbėdama paliesti pašnekovą, nors reikėjo atidžiai stebėti, kad
tai pamatytum.

23 Indija.

172
 Trumpam švystelėjusi šypsena paryškino jos vos pastebimai
dažytų akių kampučiuose nuo juoko (ar rūpesčių) atsiradusias
raukšles.
- Norrri užmiestyje pirrrkti chateau24, ar ne? - paklausė ji.
- Jau nesu toks tikras.
- Tokiu atveju, - tarė ji palinkdama arčiau, lyg prie kito staliuko
sėdinti ir mobiliu telefonu kalbanti verslininkė galėtų dar slapta
ir jos klausytis, - klasikinis būdas nutrrraukti namo pirrrkimo
sandorį - bankas. Jei jis atsisako suteikti krrreditą.
- Paskolą?
- Taip, paskolą. Jei jis nesutinka duoti paskolą, gali atgauti savo
dešimt procentų.
- O, - net vaisinio vyno gurkšnis nepakėlė man nuotaikos.
Bankas niekada neatmes mano prašymo dėl paskolos. Kai vietinio
banko valdytojas pamatė, kiek uždirbu, kiek moku nuomos ir kokia
namo kaina, jis ne tik suteikė man paskolą už įkeistą nekilnojamąjį
turtą, bet dar bandė įsiūlyti paskolą ir mašinai. Be to, jis paklausė,
kodėl man nenusipirkus mažo butuko Paryžiuje, ir pasiūlė neatidė­
liojant pasinaudoti banko paslauga „tūkstantis eurų nenumatytoms
smulkioms išlaidoms".
- Ar tai vienintelis būdas pasitraukti iš šio sandorio? - maldavau
Nikolės, kai padavėjas vėl pildė mūsų taures.
- Taip, jei tas namas nesugrrrius, - ji sukikeno baikščiai dairy­
damasi po restoraną, norėdama įsitikinti, kad jos švelnus juokas
netrukdė kitiems klientams.
- Puiku. Vadinasi, man telieka nusipirkti sprogmenų.
Iš to, kaip iš mano iki pusės pripiltos taurės per visą stalą ištiško
jos turinys, manau, padavėjas turbūt suprato angliškai.
Kitą savaitgalį Aleksa negalėjo vykti kartu su manimi, nes tas
šaukštų dizaineris paliko jos tėtį ir dabar pastarasis grasino kaip
nors drastiškai peiliu susižaloti.
Tačiau į maison vis tiek išvažiavau. Prieš ką nors nuspręsdamas,
norėjau dar kartą ten apsidairyti.
24 Pilis. (Prane.)

173
 Atvykau gana vėlai, po šeštadienio priešpiečių. Prancūzijos pro­
vincija kaip paprastai atrodė žavi: nuolaidus upės slėnis, kur niekas,
išskyrus plikus medžius, neaugo, išsibarstę namai ir pono Ožemo
raudonas traktorius, traukiantis sėjamąją suartu slėniu aukštyn
medžių link.
Pastačiau mašiną prie klojimo ir pasukau ūkininko pusėn. Aukš­
toje sodo žolėje vis dar blizgėjo rasa, tad mano Paryžiuje pirkti
sportbačiai netrukus permirko. Kai priėjau sodo galą, ponas Ože-
mas apsigręžė ir pradėjo riedėti šlaitu žemyn į mano pusę.
Pagalvojau, kad tokiam mažam ūkiui tai didelis traktorius, be
to, dar gana naujas tokiam senam fermeriui. Vairuotojo kabinoje
galėjo laisvai tilpti du žmonės, o užpakaliniai ratai buvo tokio pat
dydžio, kaip pats šeimininkas. Traktorius, tvirtas it uola, riedėjo
giliomis provėžomis nenukrypdamas nė centimetro į kairę ar de­
šinę, kai barstė sėklas.
Ožemas buvo nuvažiavęs kokius dvidešimt jardų nuo kalvos, kai
pakėlė akis ir pamatė mane, išnyrantį iš sodo. Mano apranga ne­
buvo maskuojanti - vilkėjau ryškiai oranžinės spalvos medvilninį
sportinį nertinį, o kad apsaugočiau savo jautrias miesčioniškas
ausis nuo drėgmės ir šalčio, ant galvos užsidėjau baltą vilnonę
kepurę.
Vos mane pastebėjęs, jis pasuko į kairę, savo namo vartų link,
tarpuvartėje sustojo, išlipo iš kabinos ir, pagriebęs tris ar keturius
baltus plastikinius maišus, bet kaip sukišo juos vidun. Tada vikriai
klestelėjo į vairuotojo vietą ir visu greičiu nupupsėjo atgal į savo
klojimą.
Nemanau, kad jis taip elgėsi dėl to, kad rytą pamiršo užsivilkti
švarius marškinius.
Žvilgtelėjau į jo sėjamas vagas anapus žemos vielų tvoros. Žemė
buvo dar kartą apversta, nes reikėjo apsaugoti sėklas nuo alkanų
varnų, bet purve mačiau kelias balsvas dėmeles, kur džiovinti ku­
kurūzų grūdai krisdami nepataikė į vagą.
Dešinėje, kitame lauke, stovėjo netvarkingai į dvi bandas susi-
spietusios avys, kurios galbūt mąstė, ar reikia bijoti oranžine ap­
ranga vilkinčio tipo. Šalia elektrinės tvoros neleidžiančios avims

174
patekti į suartą lauką, pamačiau du didelius baltus maišus panašius
į tuos, kuriuos ponas Ožemas taip troško paslėpti.
Patraukiau prie išmestų maišų. Avys nusprendė, kad galėčiau
būti medžiotojas ir išsibėgiojo po visą ganyklą.
Susmukę purve gulėjo du sėklų maišai su javų pavadinimu
(„mai's“25), serijos numeriu ir vienos garsiausių pasaulyje agroche­
minės firmos prekiniu ženklu. Firma buvo žinoma ne vien tarp
ūkininkų, nes ji bandė įtikinti, kad gyvenimas kur kas pagerėtų, jei
tik nusileistume ir pripažintume, kad žemės ūkio ateitis priklauso
genetiškai modifikuotiems javams.
Vadinasi, ES subsidijos Ožemo netenkino - jam dar mokėjo ir
už genetiškai modifikuotų grūdų išbandymą? Nenuostabu, kad jis
galėjo nusipirkti naują traktorių.
Nusisukau nuo baikščių avių ir pamačiau ant traktoriaus užpa­
kalinio rato stovintį ir saugiai iš savo sodybos kiemo mane stebintį
senąjį fermerį.

Kitą rytą pabudau nuo tokio triukšmo, lyg būtų šaudęs kareivių
būrys. Mane jau kankino galvos skausmas, nes praėjusį vakarą, ilgai
ir susimąstęs pietaudamas, ištuštinau du butelius vyno.
Tai ir vėl buvo medžiotojai, bet šįkart daug arčiau. Oranžinėmis
striukėmis vilkinčios figūros išdidžiai žingsniavo priešais klojimą,
sode, netgi prie virtuvės durų ir toje vietoje, kuri, kaip tikėjausi,
kada nors pavirsianti į mano mažą krapų lopinėlį.
Vienas jų, įraudęs riebuilis su ūsais didumo sulig suaugusia žiur­
ke, stovėjo išžergęs maskuojančiomis kelnėmis aptemptas kojas,
per petį persimetęs šratinį šautuvą it koks Rembo kino mėgėjams
skirto žurnalo viršelyje. Jis spoksojo tiesiai į mano miegamojo
langą.
Neturėdamas nei neperšaunamos liemenės, nei prieštankinio
raketinio ginklo, pamaniau, kad geriausia per šturmą nesipriešinti.
Tad staiga pasilenkiau ir iškviečiau pastiprinimą.
- Ką? - paklausė mesjė Lesė užsimiegojusiu balsu. Kaip ir aš, jis

25 Kukurūzai. (Prane.)

175
buvo ką tik pakirdęs iš miego. - Medžiotojai? Jie tikriausiai mano,
kad šiandien name nieko nėra.
- Ne, ne. Vienas vyras stebi mano miegamojo langą, - įtikinėjau
jį pradėjęs šnekėti netaisyklinga prancūzų kalba, kuri atskleidė
mano kritišką padėtį.
- Paskambinsiu ponui Ožemui. Jis lieps jiems išsinešdinti, - tarė
Lesė taip ramiai, kaip gali kalbėti tik ginkluotų banditų neapsuptas
žmogus.
Surizikavau vogčiomis žvilgtelėti pro langą. Rembo vis dar
įžūliai į mane stebeilijo, bet dabar stovėjo dviem žingsniais arčiau
ir buvo išsitraukęs peilį, kurį daugelyje pasaulio vietų būtų pa­
vadinę kalaviju. Neatrodė, kad jis išsigąstų kažkokio mažo seno
fermerio.
- Nesu tikras, ar to užtenka. Gal galite čia skubiai atvykti?
Prašau...
- Gerai, būsiu tout de suite, - džiaugiausi girdėdamas, kad įgrį-
sau ponui Lesė iki gyvo kaulo.
Dėdamas ragelį girdėjau kažką lauke šnypščiant. Tai tikriausiai
Elodie automobilio padanga, kuri paskutinį kartą atsiduso prie jos
prisilietus mežioklinio peilio ašmenims.

Atvirai kalbant, kroviau į kelnes iš baimės. Ropojau po namus

keturiomis, užsklendžiau visas duris, nors ryžtingam medžiotojui
būtų pakakę mandagiai pabarbenti šautuvo buože į bet kurį langą,
kad įsilaužtų vidun.
Tuomet atsisėdau židinyje, kuris buvo gana gilus bei tamsus ir
paslėpė mane net nepritraukus fotelio turinčio užstoti vaizdą nuo
lango pusės.
Laimei, praėjusį vakarą užkūriau ugnį, tad užgesusių žarijų šilu­
ma truputį apramino mano iš baimės pašiurpusią odą. Buvau tik
su trumparankoviais marškiniais ir apatinėmis kelnaitėmis.
Gūždamasis savo slaptavietėje, girdėjau džiūgaujančius ir besi­
juokiančius balsus, kuriuos tikriausiai girdėjo ir Bosnijos musul­
monai prieš įsiveržiant sukarintos organizacijos nariams ir išsi­
tempiant jų šeimų vyrus.

176
 Šūvis, dūžtantis langas, dar vienas šūvis ir tai, ką palaikiau ant
namo krintančia švino kulkelių kruša.
Pagaliau pasigirdo beldimas į paradines duris. Lesė.
Iššliaužęs iš židinio, kiek įkabindamas nulėkiau į prieškambarį
ir su trenksmu atlapojau duris.
Mane pasitiko žiurkės didumo ūsai ir raudona alkoholiko nosis.
Rembo.
Niekada nepagalvojau, kad jie pabels į paradines duris. Rembo
išties išmano psichologiją.
Kol abu su medžiotoju vienas kitą per nedidelį atstumą tyrinė­
jome, mano jau taip susiraukšlėję pautai dar labiau susitraukė ir
sulindo aukštyn į kelnaites. Šautuvą jis buvo pasikabinęs už nu­
garos, o peilį įkišęs į makštį, bet aš vis tiek ganėtinai bijojau, ypač
kai nuošaliau lūkuriavo jo draugužių šutvė.
- Bonjour, - tarė jis.
Kadangi nenorėjau būti nemandagus su tokiu gerai ginkluotų
džentelmenų būriu, atsakiau tuo pačiu.
- ęa va?26- pasiteiravo jis.
- Ouiy et vous?27- panašiai sveikinausi ir su savo bendradarbiais,
kai susitikdavome lifte. Tik, žinoma, jie būdavo be ginklo.
- Ketini pirkti šį namą? - jis į mane kreipėsi „tu“,, kuris tinka
kreipiantis į draugus, šeimos narius, vaikus, gyvūnus ir kitų rasių,
kurių negerbi, žmones.
- Nežinau. Kažin ar tai geras sumanymas?
Jis kuris kvatojo iš burnos paskleisdamas stiprų alkoholio kva­
pą. Jei būčiau prikišęs degantį degtuką, šis vyras būtų išskridęs į
orbitą.
- Žinai, jei įsigysi šį namą, mes vis tiek čia ateisime ir medžiosi­
me, kai tik panorėsime? - jis kalbėjo lėtai ir beveik nešniaukroda-
mas, kaip būdinga vietinei tarmei, kad aiškiai suprasčiau kiekvieną
žodį.
- Netgi mano miegamajame?

26 Kaip sekasi? (Prane.)

27 Gerai, o jums kaip? (Prane.)

177
 Jis vėl nusijuokė ir, reikšmingai žvilgtelėjęs j mano plikas kojas,
paklausė:
- Ar tu Marteno draugelis? - tai užgavo mano vyriškumą, bet
buvo beprasmiška kaip nors reaguoti.
- Žano Mari Marteno? Jis mano bosas. Kodėl klausiate?
- Jei pirksi namą, visi susitarimai tebegalios?
- Kokie susitarimai?
- Pavyzdžiui, su senuoju Ožemu.
- O! Kukurūzai?
- Kad ir tai, - jis lėtai linktelėjo, tarsi sveikindamas mane, jog
supratau gana painų dalyką. - Buvo čia protestuotojų, kurie mėgino
tai sustabdyti. Jie išrovė sodinukus ir stengėsi mums pridaryti viso­
kiausio merde. Jie yra miestiečiai, o mes - paprasčiausi ūkininkai,
bandantys užsidirbti pragyvenimui. Gendarmes28 irgi žino, kad
geriausia mus palaikyti, - jis išsišiepė grasindamas.
Vadinasi, visa tai dėl to, kad užklupau tą seną šunsnukį sėjantį
genetiškai modifikuotus javus?
- Sakote, kad esate susitarę su ponu Martenu. Kodėl būtent su
juo?
- Tai juk jo namas, no«? - sprendžiant iš jo veido išraiškos, tai
jau privalėjau žinoti.
Jis teisus - aš iš tiesų turėjau tai žinoti. Tačiau toje pardavimo su­
tartyje pardavėjas buvo įvardytas kaip kažkoks vietinis gyventojas.
- Čia jo namas? Merde.
Medžiotojas nusišypsojo ir atsipalaidavo. Jis apsisuko, kad pa­
merktų akį vienam iš savo draugelių, iš išvaizdos irgi primenan­
čiam Rembo. Pasakydamas merde, t.y. viešai pripažindamas, kad į
jį įlipai, atrodo, suminkštindavai net kiečiausią prancūzo širdį.
- Jei tai jo namas, - pasakiau, - ne, tuomet neperku.
Man dingtelėjo, kad reikėjo paprašyti vyrukų paversti šią vietą
pelenais. Taip būčiau nutraukęs sutartį, bet neužteko laiko. Pa­
tenkinti, kad gąsdinimo taktika pavyko, medžiotojai jau buvo
pradėję skirstytis.

28 Žandarai. (Prane.)

178
 Rembo atsisuko ir nusišypsojo.
- Bon dimanche29, - palinkėjo jis man.
Senieji budeliai turbūt sakydavo bonne guillotine prieš nukirs-
dami žmonėms galvas.

- Ne, tai ne pono Marteno namas, - atkakliai tvirtino Lesė po

pusvalandžio. Aš juo netikėjau. - Jis padovanojo jį dabartiniam
pardavėjui, savo giminaičiui, o jam to namo nebereikia.
- Vadinasi, jei pirksiu, Žanas Mari negaus nė euro?
Prieš ištardamas „ne“, Lesė sudvejojo truputį ilgiau, nei derėjo.
Buvau visiškai apsirengęs. Patogiai sėdėjau mane nuo medžioto­
jų slėpusiame fotelyje. Židinyje, kur gūžiausi iš baimės suskliaudęs
ausis, spragsėjo degančios malkos, o maža svetainė prisipildė sal-
džiakvapio perregimo dūmo.
Pažiūrėjau Lesė į akis ir papurčiau galvą. Tiesiog neįtikėtina.
Stebėjausi ne tiek dėl to, kad galėjau būti apgautas. Juk Žanas
Mari apkvailino visą Žemės ūkio ministeriją. Be to, jis prancūzų
politikas, tad buvo pratęs žaisti aukščiausioje apgavikų lygoje. Tuo
metu, gresiant karui Irake, beveik visa Prancūzija patikėjo savo
prezidento demonstruojamu pacifizmu, nors informuoti šaltiniai
tikino, kad tokį apsisprendimą paskatino naftos pirkimo sutartys,
kurias Prancūzija buvo pasirašiusi su Sadamu.

Man negėda pripažinti, kad buvau mulkinamas. Nekaltinau ir

prancūzų, užkibusių ant prezidento užmesto kabliuko. Nieko čia
gėdinga būti apgautam nesąžiningo politiko virtuozo - juk visiems
taip gali nutikti.
Ne, stebėjausi tik dėl to, kad Žanas Mari taip su manim pasielgs.
Kodėl paprasčiausiai nepardavė to namo atvirosios rinkos sąlygo­
mis? Už tokią mažą kainą jį tikrai kas nors nupirktų, ar ne?
Juk nupirktų?
- Pone Lesė, noriu kai ko jūsų paklausti. Tai labai svarbu.

29 Gero sekmadienio. (Prane.)

179
 Sėdėdamas krėsle, jis šiek tiek sujudėjo, ir aš maniau pastebėjęs
tikras fizines pastangas atrodyti nuoširdžiam: jo akys išsiplėtė, o
galva pakrypo į šoną.
- Šiame name kažkas negerai? - paklausiau. - Jūs neatskleidžiate
paslapties, nes šiaip jo niekas nepirktų?
- Įslaptinta problema? - jis pamėgino kaip paryžietis truktelėti
pečiais, bet nesėkmingai, nes buvo tikras provincialas. Iš Paryžiaus
gyventojo gūžtelėjimo būtum supratęs, kad ši mintis - graudi kvai­
lystė. O jis tiesiog bandė atitraukti mano dėmesį.
- Jūs advokatas, - tariau. - Užduosiu jums klausimą kaip teisės
specialistui. Susirasiu kitą advokatą, jei neatsakysite. Visų pir­
ma, tvarkant namo pardavimo reikalus, juk nenormalu atstovauti
dviem žmonėms, ar ne?
Šįkart jis pečiais netruktelėjo.
- Alors30, mesjė Lesė. Ar Žanas Mari turi kokių nors slaptų rū­
pesčių dėl šio namo?
Jis nuleido pečius.
- Na, gerai, - pratarė jis. - Bet nesu įsitikinęs, kad tai teisėta
priežastis nutraukti kontraktą.
- Kokia dar priežastis?
- Prancūzijoje į kai kuriuos dalykus mes žiūrime kitaip.
- Į kokius dalykus?
- Daugelis žmonių galės gauti darbą, be to, tai pritrauks naujas
investicijas.
- Kas pritrauks?
- Nauja atominė elektrinė.

30 Na. (Prane.)

180
 Février

Mylėkitės, o ne kariaukite
Jei gyvenate Prancūzijoje, būtinai išmoksite vieną esminį su meile
susijusį dalyką, kuris priverčia mus, anglakalbius, pasirodyti visiš­
kais neišmanėliais viliojimo mene.
Dalykas toks: lingerie1tariamas visai ne taip, kaip manome.
Ne len-že-ri arba len-že-re, o len-žri.
Prancūzai niekaip negali suprasti, kaip mes tariame lingerie.
Pabandyk prancūzei pasakyti, kad nori jai nupirkti len-že-ri, ir ji
sutriks. Geriausiu atveju ji pamanys, kad nori jai nupirkti ką nors
iš boulangerie. Ko norėtum Šv. Valentino dienos proga, chérie12*
Gal duonos kepaliuko?

Aleksa nebuvo iš tų mergužėlių, kurios mėgo lingerie. Jai labiau

patiko nuogybė, o tai puikiai tiko ir man.
Tad prasidėjus vasariui, meilės mėnesiui, sukau galvą, ką jai
padovanoti per Šv. Valentiną.
Gal romantišką savaitgalį Venecijoje?

1 Moteriški apatiniai baltiniai. (Prane.)

2 Brangioji. (Prane.)

181
 Vieną vėlų vakarą, kai gulėjome susiglaudę mano lovoje, - Elo-
dija dar nebuvo grįžusi, tad jokių keistų garsų už miegamojo
sienos, - Aleksos paklausiau, ar ji kada nors buvo Venecijoje.
-Ne.
- Ar norėtum ten nuvykti? - švelniai it burtininkas, kuris sten­
giasi apkerėti itališka romantika, pabučiavau ją į smilkinį.
- Nenoriu net galvoti apie keliones šioje klimato zonoje esan­
čiuose kraštuose.
Akivaizdu, kad bučinys nebuvo pakankamai venecijietiškas. Gal
turėjau labiau seilėtis, kad jis primintų kanalus.
- Nori pasakyti, kad per šalta?
- Ne, - ji atšlijo nuo manęs ir atsisėdo. - Turiu omeny politinį
klimatą, savaime suprantama.
Nemeluosiu sakydamas, kad tuo metu pasaulis nenukrypdamas
žygiavo tiesiai į karą. Tiesa ir tai, kad kai kurios anglakalbės šalys
stengėsi įtikinti Jungtines Tautas, kad kiekvienas keliaujantis ton
pusėn būtų pavėžėtas.
- Būtų pernelyg pavojinga keliauti, - tarė ji. - Dėl karo Irake
musulmonai pagalvos, kad jų nekenčiame, ir pradės visur vykdyti
teroristinius išpuolius.
- Teisingai. Drovusis Širakas negali nulėkti į Bagdadą ir įkalbėti
Sadamą būti geresniam, - susimąstęs pasakiau.
Aleksa visiškai išsivadavo iš mano glėbio ir įsispoksojo į mane,
atsilošusį ant pagalvės.
- Ar kalbėjai su ironija? - paklausė ji.
-Ne.
Ji tai suprato kaip ironišką „taip“.
- Nesuprantu tų anglų! - supykusi sumurmėjo ji. - Jūs remiate
amerikiečius, o jie nieko nedaro, tik gina savo interesus.
Per praėjusias savaites šią nuvalkiotą istoriją girdėjau taip dažnai,
kad nesugebėjau susivaldyti.
- Ką, manai, Širakas negina prancūzų interesų? O naftos pirki­
mo ir pardavimo sutartys tarp Elfo ir Sadamo? Ar pamiršai, kad
Sadamas skolingas Prancūzijai milijardus dolerių ir kad amerikie­
čiai norės šią skolą anuliuoti, jei jo režimas žlugs? O Prancūzija,

182
norėdama apginti savo interesus, kuo skubiausiai siunčia savo
kariuomenę į Afriką, tiesa? Tas pacifizmo protrūkis man primena
norą suvalgyti savo croissant3.
- Croissants? Ką tai turi bendra su croissants?
Mėginau paaiškinti savo sąmojį, bet ji mane nutraukė.
- Bet kokiu atveju širdyje nekenti prancūzų.
-Ką?
- Taip, kaip ir visi anglosaksai.
- Kodėl prancūzai mus, anglus, vadina anglosaksais? Anglo­
saksai buvo pavojingų geltonplaukių gentis su ragais ant šalmų,
viduriniais amžiais užkariavusi Britanijos salas. Ar aš nešioju šalmą
su ragais?
- Širdyje, taip. Jūs visi vikingai. Okupantai.
- Tikrai? Ne taip, kaip prancūzai, kurie, išskerdė begalę alžy­
riečių kolonijiniame kare ir įžiebė neapykantą tarp musulmonų ir
Vakarų. Ir kurie taip susimovė, kai iš paskutiniųjų laikėsi įsikibę
savo kolonijos Vietname, kad išprovokavo dvidešimt metų trukusį
bombardavimą napalmo bombomis, nuo kurių žuvo paprasti gy­
ventojai, o paskui apie tai buvo pastatyti blogiausi filmai Holivudo
istorijoje. Beje, taip pat ir vieni geriausių, pavyzdžiui, „Šių dienų
Apokalipsė“, „Gimęs...“
Tačiau Aleksa nebuvo linkusi mūsų skirtingas politines pažiūras
nuleisti juokais. Ji pakilo nuo lovos, užsimovė džinsus, greitomis
įsispyrė į sportbačius ir išėjo iš miegamojo. Girdėjau ją pasičium­
pant ant kabliuko kabojusį švarkelį, o tada durys užsitrenkė.
Pro lubas į kambarį veržėsi prislopintas viršuje gyvenančios
pasipūtėlės protestas.
- Pernelyg triukšmaujame, ką? - pašokau ir nutrepsėjau į prieš­
kambarį. - Tik kartą švelniai trinktelėjome durimis ir jau skun­
džiatės?
Pasiėmęs iš prieškambario spintos šluotą, vaikščiojau po butą
daužydamas ja į lubas, tarsi su batais ant platformos aukštyn ko­
jomis žaisčiau „klases“.
3 Pusmėnulio formos raguolis. (Prane.)

183
 - Na, dabar jau tylu? - suurzgiau užvertęs galvą aukštyn, kai
stuktelėjau į lubas. - Ar tai jus pažadino? - bum, bum, bum. - Patys
neatsisakote patriukšmauti, bet nemėgstate, kai tai daro kiti, tie­
sa? - dun, bumpt, pokšt. - Norite suvalgyti croissant, ar ne? - Bum,
bom, BUM.
Suprantu, kad tai juokinga, bet liguistai ramina, kai tave ką tik
paliko mergina.
Daužyti į vaikiukų miegamojo lubas, žinoma, vengiau. Netgi
anglosaksų užkariautojai turi širdį.

Lingerie - ne vienintelis įdomus žodis, be kurio neįsivaizduoja­

ma prancūzų meilės kalba.
Žodis rupture anglų kalboje skamba brutaliai, bet paprastai - tai
išvarža, skausmingas pilvo sienelės trūkis, kuris gydomas sudaigstant
yrantį pilvą chirurginėmis siūlėmis. Tačiau prancūzų kalboje rupture
gali reikšti ir santykių nutraukimą. Ir jokia operacija čia nepadės.
Atvirai kalbant, neturėjau jėgų mikrooperacijai, kuri būtų buvus
reikalinga norint susigrąžinti Aleksą. Kelis kartus jai paskambinau
ir palikau taikytis kviečiančias žinutes. Atrodo, net sutikau, kad
britų bei amerikiečių elgesys truputį priminė vikingų būdą. Tačiau
visą laiką galvojau: „Po velnių, kokie tarpusavio saitai verčia palikti
tokios rūšies politines žinutes?“ Galiausiai gavau šį atsisveikinimo
tekstą: „Neskambink. Manęs neįtikins.“
Įtikinti? Ar tai naujas žodis reiškiantis „ką nors apsiausti minkš­
tai išdirbta briedžio ar elnio oda“4? Ne, niekada to nedarysiu - tai
būtų pernelyg lengvabūdiškai erotiška, kai ji elgėsi taip rimtai. Jai
politiniai principai svarbiau nei truputis švelnumo. Dar nebuvau
sutikęs tokio žmogaus. Mano studijų laikais vienintelė priežastis,
kodėl žmonės vienijosi į politinius judėjimus, - kad kas nors su
jais pergulėtų.
Prisiminiau, kaip pirmą kartą susipykome su Aleksa. Ji pasakė,
kad dviem skirtingų kultūrų žmonėms niekada nepavyks išlikti

4 Vietoj angį. persuade („įtikinti“) originale parašyta persuede, kurio antras skiemuo
suėdė anglų kalba reiškia „zomša“.

184
kartu. Šiaip ar taip, ji, atrodo, buvo teisi. Ypač jei tie žmonės - šiuo
istorijos momentu susitikę prancūzai ir anglai.

Su malonumu būčiau dar labiau pabloginęs Prancūzijos-Brita-

nijos santykius, bet, deja, Žano Mari šalimais nebuvo, tad jo už­
mušti negalėjau. Nežinau, ar jis nenorėjo man trukdyti, bet visai
nebeužeidavo į mano biurą.
- Jis susitinka su klientais, - tai viskas, ką Kristina tegalėdavo
pasakyti.
Tuo tarpu mano pardavimo sutartis, savaime suprantama, tik­
sėjo it išlaikyto burgundiško vyno dėžėje paslėpta bomba.
Nunešiau sutartį Nikolės rekomenduotam teisininkui. Jo konto­
ra buvo prašmatniame pastate kitoje Eliziejaus laukų pusėje. Virš
paradinių durų kabojo auksinis skydas, tartum čia būtų išnuo­
mojami gladiatoriai.
Stengdamasis iš visų jėgų, paaiškinau, ko noriu. Sekretorė at­
rodė labai susidomėjusi tol, kol suprato, kad pasirašant pirkimo
sutartį, man jos boso nebereikės. Ji paliepė attendez ici5ir paliko
mane gėrėtis storu kilimu ir ant medžio plokštėmis apmuštų sienų
kabančiomis sudėtingomis graviūromis su aštuoniolikto amžiaus
Paryžiaus vaizdais. Kaip matyti, teisininko darbas buvo gana gerai
mokamas.
Po poros minučių sekretorė atskubėjo atgal, jos aukštiems batų
kulniukams be garso smigant į kilimą.
- Man labai gaila, bet metras Rondekiuiras negali priimti šio
užsakymo, - pratarė ji šypsodamasi su gailesčiu.
Ji tol stovėjo sunėrusi rankas priešais savo šiugždančią baltą
bliuzelę, kol susitaikiau su pralaimėjimu ir pasukau durų link.
- Bonne journée, - palinkėjo ji, tarytum perspėdama, kad pini­
ginių rūpesčių man užteks visam gyvenimui.
Liko vienintelis būdas išspręsti mano teisines problemas. Kaip
elgiasi anglai susidūrę su dilema, kuri reikalauja atsargos ir įžval­
gumo? Jie prisigeria kaip kiaulės.

5 Palaukite čia. (Prane.)

185
 Buvo šeštadienis, Šv. Valentino dienos išvakarės. Ar gali būti
tinkamesnis laikas iš nevilties nusilakti iki žemės graibymo?
Nuvykau į Oberkampfo rajoną, kur buvau susitaręs susitikti su
trim iš Anglijos atvykusiais vyrukais. Pirmą kartą juos pamačiau
prie mano biuro esančiame angliškame bare, o susibičiuliavau liūd­
nomis aplinkybėmis, kai Anglija, žaisdama su kažkokia Vidurio Azi­
jos mėgėjų komanda, grūmėsi dėl dar vienų lygiųjų nulisinulis.
Skirtingai nuo mano įprastų draugužių, su kuriais išlenkdavau
taurelę, šie trys vyrukai labiau mėgo regbį, garsiau šnekėjo ir šiaip
buvo smarkesni. Be to, jie teikė pirmenybę juokingoms istorijoms
ir kalboms apie futbolą, o ne įkyrioms šnekoms apie savo šalies
vadovo požiūrį į Vidurinius Rytus ištikusią krizę. Jie čia darbavosi
vienoje telekomunikacijos kompanijoje, kur rengė kažką panašaus
į įstatymų projektus, kurių neįstengiau suprasti net tuomet, kai iš­
gėręs kelis bokalus kartaus alaus, visiškai atsipalaidavau.

Kai atvykau į Oberkampfo gatvėje esantį barą, gana paprastą ka­

vinę, kurią dėl kažkokios priežasties ypač mėgo jaunimas, vyrai jau
buvo kaip reikalas įsilinksminę. Madingai apšviestame gretimame
bare beveik nebuvo žmonių.
- Pauliau! Atėjai laiku - kaip tik tavo eilė užsakyti visiems po
taurelę!
Bobas, kalbantis garsiausiai iš visų, man tai šūktelėjo stovėdamas
maždaug už dviejų metrų. Tai buvo šviesiaplaukis milžinas, net
aukštesnis už mane, su beveik bespalviais antakiais. Jis su kitais
stovėjo prie nikotino dūmuose skendinčios sienos tarp paradinio
įėjimo ir baro.
Prasiskynęs kelią pro rūkalių minią, siekiau savo piniginės.
- Būtinai. Ko norėsite?
Paspaudžiau ranką Bobui, Janui, - pirma laiko plinkančiam
jorkšyriečiui, - ir Deividui, kūdikiško veido visą laiką šypsančiam
londoniečiui.
- Visiems demis6>o damoms, - ko pageidautų, - suriko Bobas.

6 Pusę bokalo alaus. (Prane.)

186
 - Damoms?
Bobas pasitraukė į šalį, ir aš pamačiau tris dvidešimtmetes mer­
ginas, trijų anglų priremtas prie sienos.
- Panelės, susipažinkite, tai Paulius, - išdidžiai pareiškė Deivi­
das. - Pauliau...
Jis leido joms pačioms prisistatyti, nes tikriausiai buvo pamiršęs
jų vardus.
- Florencija, - mažo ūgio, bet grakšti mergina, pusiau indė, ilgais
šilkiniais plaukais ir viliojančia bamba.
- Vivjana, - aukšta neaiškių azijietiškų bruožų baltoji besišyp­
sančiomis konjako spalvos akimis.
- Marija, - gana tvirto sudėjimo, bet liekna juodaodė.
Paryžiui būdingas etninių grupių mišinys. O būdamos tipiškos
paryžietės, visos merginos pasilenkė į priekį, kad jas du kartus į
skruostą pabučiuotų. Tik Marija verčiau davė, negu ėmė.
- Ei, merginos, jus, regis, ne per daug domina Paulius, - pasakė
Deividas. Jis, atrodo, buvo nusižiūrėjęs Mariją.
- Ne, jis gėjus, tas Paulius, - paskelbė Janas visam bare. - Gyvena
Marė kvartale.
Anglai ėmė kikenti, bet Marija juos nutildė.
- Ne, jis nėra gėjus, tas Polis. Aš su jo dulkintis.
Visi baisiai nustebo, bet didžiausia staigmena tai buvo man.
Bobas šiurkščiai nusikvatojo iš mano sumišimo.
- Na, Pauliau, papasakok mums, - pareikalavo jis.
Pakėliau rankas pasiduodamas - visai nenutuokiau, apie ką ji
kalbėjo.
- Aš... hm... - štai tiek težinojau.
- Poli, kodėl palikti mane tas rytas? Tu ne anglių džentelmenas,
a? - Marija kažką pašnibždėjo savo draugėms, ir jos pratrūko
juokais.
Staiga man atsivėrė akys. Išsižiojęs parodžiau į jos plaukus, kurie
buvo juodi it degutas, o ne peroksidiniai, kaip tada, kai prieš daugelį
mėnesių atsibudau šalia jos lovoje.
- Pamylėjo tave ir išėjo, ar ne? - paklausė Deividas globėjiškai
uždedamas ranką ant raumeningo Marijos dilbio.

187
 - Mylėti? Hm! Dešimt minutės ir - miegot.
Dabar iš manęs net kratydamosi juokėsi šešios fizionomijos, tad
kaip niekad anksčiau norėjau pasigerti.
- Marija, atleisk man. Tai buvo... aš buvau...
- Buvai toks greitas, net nepažinai manęs.
- Na, taip, išties nebuvau gerai į tave įsižiūrėjęs.
Tai išgirdusios, merginos aiktelėjo apstulbintos, o vaikinai gar­
siai nusižvengė.
- Suprantate, ką turiu omenyje.
- Ak, taip? Įėjimas tik prekybininkams, ar ne, Pauliau? - suriko
Bobas.
- Paliesk savo kojų pirštus ir sukąsk dantis? - pridūrė Deivi­
das.
Nusprendžiau, kad laikas atnešti gėrimus. Prasibroviau iki baro
stebėdamasis, dėl kokio savižudiško instinkto užsimaniau nuskan­
dinti savo sielvartą taip netoli tos vietos, kur paskutinį kartą taip
kvailai susiginčijau su Aleksa.

- Visi prancūzai truputį sumoteriškėję, - Bobas plyšojo visa

gerkle, kai grįžau nešinas padėklu su gėrimais: vaikinams - alus,
Florencijai - vynas, džinas su tonikų - Vivjanai, o dvigubą porciją
romo baugščiai ištiesiau Marijai.
Bobas buvo pakankamai didelis, tad jam nerūpėjo, ar kas nors
iš maždaug dvidešimties bare susirinkusių prancūzų jį suprato. Du
iš jų, vilkintys dizainerių kurtais repuojančių gansterių drabužiais,
dėbtelėjo į anglą taip, lyg būtų smarkiai įsižeidę, bet jis ir toliau
garsiai malė liežuviu.
- Kai kurie netgi nešioja rankinukus.
- Dės sacs d mainV - susiraukė Marija. Merginos ėmė pašnibž­
dom aiškintis, ką jis turėjo galvoje.
- Taip, jie panašūs į mažus lagaminėlius su rankenėle ir dirželiu.
Juose telpa tik asmens liudijimas, kamambero sūrio gabaliukas ir
cigarečių pakelis.

7 Rankinukus? (Prane.)

188
 - Tokius nešioja daugiausia vyresni vyrai, - įsikišau ir aš siū­
lydamas savo pagalbą. - Ne Paryžiuje. Mačiau juos leidžiančius
laiką užmiestyje.

- Ah oui\8- pagaliau Florencija suprato, apie ką kalbama, ir api­

būdino pinigines primenančias rankines savo draugėms.
- Taip, tai būti seni vyrai, - Marija pasakė. - Jie nebūti bobos,
jie seni. Seni anglai, kaip ir aš, turėti cackas, bet jos ne tokios kaip
mano, - ji suėmė delnais savo marškinėlius ir, pakėlusi krūtis,
atsisuko mano pusėn.
Mandagiai nusukau akis į šalį. Tikrai nenorėjau vėl pabusti jos
lovoje. Tad tik apsižiaugiau matydamas, kaip Deividas nerūpes­
tingai priėjo prie Marijos ir pasilenkė, kad jo akys atsidurtų tiesiai
prieš jos spenelius.

Vos išmaukęs pusę bokalo alaus, Bobas vėl užgiedojo savo

giesmelę.
- Tuomet kokie gi jų vardai? O jie, pavyzdžiui, Mišelė, yra mo­
teriški ir, ir... Pauliau, kuo vardu tavo bosas?
- Žanas Mari.
- Na štai, vyrukas vardu Meri! Keista, ar ne?
- Taip, - Deividas linktelėjo galva. - Niekad nesutiksi anglo,
kurio pirmas vardas būtų moteriškas. Tai tas pats, jei Bobą čia
vadintų Bobiu Džeine.
- Bobiu Siu, - gurguliuodamas pasiūlė Janas ir pats nusivaipė
iš tokios absurdiškos minties - stambi ir plaukuota būtybė mote­
rišku vardu.
Tačiau merginoms jau iki gyvo kaulo įgriso klausytis užsie­
niečių, kurie nėrėsi iš kailio norėdami laimėti vietinės reikšmės
varžybas.
- Norėti vardai? Hm! O keip Šonas Konehris? Jis - mėšlas, - už­
protestavo Marija.
- O mano eks nebuvo boba, - pasakė Vivjana. - Jis didelė
problema. Jis turėti dvi, trys merginos visada.
8 Ak, taip! (Prane.)

189
 - Taip, prancūzai, jie pamato moterį, ji jam šypt, ir jis tučtuojau
nori tave išdulkint, allez hopl9- nuolankiai pratarė Florencija.
- Klausykit, svarbiausia, be abejonės, tai, kad prancūzės daug
moteriškesnės už prancūzus, - padariau užuominą vildamasis, kad
mūsų draugija gal norės pakeisti pokalbio temą.
Sakydamas komplimentą, turėjau omeny Florenciją, bet būtent
Marija atsiduso:
- Ah, enfirtl'0Vienas iš jūsų pasakyti kaškas malonaus.
Tai tarusi, ji sugriebė man už rankos ir taip trūktelėjo, kad, pra­
radęs pusiausvyrą, apglėbiau ją, lyg būtume pirmą kartą susitikę.
- Paulius, jis žino, truputis pasigerinti - štai kaip reik užkariauti
prancūzę.
- Taip, pasakyti ką nohrs gražaus, prašyti, - tarė Florencija
erzindama Janą.
- Na, gerai, - pagaliau susiprato Janas. - Tiesa, prancūzės sek­
sualios, bet ne užkietėjusios feministės. Pavyzdžiui, darbe, jos,
regis, sugeba užsitarnauti pagarbą nekakindamos vyrų moterų
diskriminacija. Na, suprantat, ką noriu pasakyti. Personalo skyriuje
dirba tokia moteris...
- Kas, Sandrina? - pasiteiravo Bobas.
- O! - aistringa Deivido dejonė išdavė viską, ką turėjome žinoti
apie Sandriną.
- Taip, bet ji to neslepia, - tęsė Janas. - Jei ją pagiri, kad gerai
atrodo, ji ne praneša profesiniam tribunolui apie seksualinį prie­
kabiavimą, tik padėkoja ir paklausia, ar tave domina vienos dienos
mokymai kaip planuoti savo laiką.
- Jai bet kada rasčiau laiko, - pratarė Bobas ir dėl to susilaukė
Deivido ir Jano sveikinimų.
Pasijutau tarsi riedutininkų treneris, kuris ką tik matė, kaip jo
auklėtiniai įsirėžia į dar vieną žibinto stulpą. Bobas išties nesupra­
to, kad taip elgdamasis tą vakarą namo grįš vienas, be paryžietės
merginos. Jis vilkėjo trumparankoviais, aukštyn užsismaukusiais, -
buvo matyti plaukuota bamba, - marškiniais, o išgėręs alaus, kai-
9 Op, opa! (Prane.)
10 Ak, pagaliau! (Prane.)

190
bėjo garsiai ir be jokių paryžietėms patinkančių diplomatinių
vingrybių, nes, anot jo, taip šneka tik moterys. Bobas buvo gan
išvaizdus vyrukas, bet pernelyg stačiokiškas, kad bent viena mano
matyta paryžietė sutiktų su juo permiegoti. Nebent būtų turtingas
ir įžymus - tuomet, žinoma, visos jį vaikytųsi.
Visa tai labai slėgė.
- Žinote, aš jau galbūt eisiu, - pareiškiau.
Šiaip ar taip, kai Marija taip atkakliai persekiojo, pasigerti buvo
pernelyg pavojinga. Dabar geriausia eiti namo, kol dar įžiūriu, kad
tikrai esu vienas.
- O, taip! Traukti į kitas baras. Su muzika, galbūt šokiai!
Marija taip susiūbavo klubais, kad vos neišlėkiau pro langą.
- Taip, Pauliau, nutilk ir gerk ligi dugno. Man reikia tavęs - no­
riu, kad pavertėjautum, kai pliurpsiu su merginomis, - tarė Bobas
draugiškai ranka it kokiu vėzdu grąžindamas mane į žemę.
Kai pro duris visas būrys išėjome laukan, kur šalta ir gaivu, nes
nebuvo cigarečių dūmų, Marija uždėjo ranką man ant užpakalio
ir it replėmis jį suspaudė. Pasijutau, kaip sraigė, kol jos dar nenu-
sviedė ant kepimui skirto rėmo.

Kaip man palengvėjo, kai po maždaug devynių ar dešimties va­

landų sėdėjau vienas savo lovoje, gėriau stiprią kavą ir džiaugiausi,
kad neskauda galvos.
Po antklodėmis aiškiai jutau savo truputį suzmekusį pimpaliuką,
bet tai nieko nuostabaus, ypač turint omenyje, kiek tą naktį varg­
šeliui reikėjo iškęsti. Žvilgtelėjau - taip, jis toks pat susiraukšlėjęs
kaip ir viena iš de Golio mėgstamų dešrelių. Tačiau daug labiau
išglebęs.
- Vienas skrebutis ou deuxn? - kažkas šūktelėjo virtuvėje.
-Deux\
Girdėjau, kaip už sienos ant skrebučio tepamas sviestas, o tada į
kambarį įėjo nuoga moteris nešina padėklu su pusryčiais. Tai, kaip
padėklas pusiau padalijo jos kūną, atrodė gana juokingai - pliki

11 ...ar du? (Prane.)

191
papai viršuje, apkirpti gaktos plaukai apačioje, tartum tai būtų
visiškai nevykęs bandymas paslėpti jos drovumą.
- Skrebutis, dar kava, un oeufá la coque1213.
- Ačiū, Marija.
Taip, naktį praleidau su Marija. Beje, pats tai ir pasiūliau.

Antrame bare, kai ji mus nusitempė į tamsią, tariamai koloniji­

nio stiliaus uždarą vietelę, pajutau, kad būtų visai teisinga Marijai
pasakyti, kad susidėdama su manimi ji apsiriko, ir paaiškinau,
kodėl - Aleksa, Žanas Mari, maison. Užuot nunešus mane į šokių
aikštelę, ji atsisėdo ir klausėsi mano bėdų.
- O, tai nebūti problema, - galiausiai pratarė ji, kai pradėjau
pasakoti apie atominę elektrinę. - Suprranti, aš dirrbti bonke.
- Bonke?
- Taip. Crédit de France.
- A, banke, na, žinoma, - beveik girdėjau pokštelėjimą, kai
galvoje įsižiebė elektros lemputė. - Sakai, banke?
Staiga mano nuotaiką pataisė svajos apie atidarytą seifą ir iš jo
pluoštais krentančius šlamančius, kurių pakaktų sumokėti dešim­
ties procentų įmokai už namą, finansuoti kanditatą, kuris nugalėtų
Žaną Mari vietos rinkimuose ir galbūt Tru miestelyje pastatyti
aplinkos neteršiantį vėjo malūną su sodyba.
- Taip. Galiu duoti - kaip jūs sakyti? ConseilsV3
- A, patarimų, - vadinasi, ne pinigų.
Mano viltys subliūško it girto medžiotojo peiliu prarėžta pa­
danga.
- Taip.
Ji apsvarstė, kaip galėtų man padėti. Patarimai skambėjo įtiki­
namai, tad ėmiau ją dievinti.
Tačiau turėjau jos paklausti dar vieno dalyko:
- Ar ryt dalyvausi toje antikarinėje manifestacijoje?
- Ne. O kodėl klausti? Manai, amerikiečiai ir britai liautis, nes

12 Minkštai išvirtas kiaušinis. (Prane.)

13 Patarimai. (Prane.)

192
mes žygiuoti Paryžiuje? O, ne, paryžiečiai nenori karo, turim liau­
tis! - jai puikiai pavyko parodijuoti amerikietį karo strategą, ku­
riam nusispjauti į prancūzų viešąją nuomonę apie Iraką.
- Bet ką tu palaikai: savo poną Širaką ar mano poną Blerą?
- Pffi Quelle différence?14Visi politikai, jie kap skirtingos spalvos
merde. Pfu! - ji nusispjovė, tartum būtų atsikandusi mėšlo.
Nusijuokiau ir pasakiau, kad dar anksti, - maždaug vienuolikta
valanda, - tad ar ji nenorėtų apsilankyti mano namuose ir truputį
paišdykauti?
Ji norėjo. Tad taip ir padarėme.
Kai grįžome, ji tučtuojau nusimetė drabužius ir nurengė mane
bei primygtinai pareikalavo, kad abu nusipraustume po dušu.
Ankštoje ir girždančioje dušo kabinoje darėme tai, ką paprastai vei­
kia du besiprausiantys balandėliai: muilinomės ir glamonėjomės, o
kai nusiplovėme, ji parodė, kodėl norėjo, kad būtume švarūs nuo
galvos iki pirštų galiukų. Išradingos vaizduotės ta Marija, ir ne tik
tada, kai kalba apie bankininkystės strategiją.

Pirmai progai pasitaikius, o tai buvo kitą antradienį, be penkioli­

kos devintą ryto, nuėjau susitikti su vietinio banko valdytoju. Mano
bankas, kaip ir dauguma parduotuvių, pirmadieniais nedirbo.
Jam paaiškinau, kodėl nepaisant visko maison yra gera inves­
ticija, be to, paprašiau atmesti mano prašymą dėl nekilnojamojo
turto įkeitimo. Jis perspėjo, kad turėsiu padengti frais de dossier,
administracines išlaidas, bet žvilgtelėjęs į kompiuterį, pamatė, kad
jų bus tik tiek, kiek kainuotų didelis butelis šampano. Vis dėlto,
pamaniau, švęsiu su vienu buteliu vietoj dviejų. Banko tarnautojas
patikrino pardavimo sutartį - promesse de vente, ar nepraėjo termi­
nas, kai dar galėjau persigalvoti, ir pasakė pranešiantis pardavėjo
advokatui, kad sutartis nutraukta.
Mes nusišypsojome, paspaudėme vienas kitam rankas, ir po
dešimties minučių aš išėjau jau laisvas žmogus.

Liko vienintelė kliūtis - kaip tą žinią pranešti Žanui Mari.

Įžengti į jo kabinetą su pergalinga šypsena?

14 Koks skirtumas? (Prane.)

193
 Ne, jis dar pagalvos, kad esu hystérique15.
O gal paklausti, kodėl jis norėjo mane, savo ištikimą anglų pro­
tégé16, išduoti?
Ne, jis mane palaikytų paskutiniu idiotu.
Nei iš šio, nei iš to užsiminti, kad nusprendžiau nebepirkti namo,
kurį jo draugas Lesė man surado?
Ne, Lesė jam papasakos viską, apie ką su manimi kalbėjosi, tad
bosas žinos, kad išsisukinėjau.
Žanas Mari, grįžęs iš savo paslaptingų kelionių, nepradėjo šne­
kėti šia opia tema, tad pasielgiau taip, kaip būtų pasielgęs bet koks
save gerbiantis paryžietis, kuris per plauką išvengė klastingo, miglą
pučiančio, apgaviko nagų.
Truktelėjau pečiais ir nieko nesakiau. C’est la vie.17Gyvenimas
Paryžiuje su visomis jo veidmainystėmis ramiai ėjo savo vaga ne­
atkreipdamas kitų dėmesio.
Jei jau taip, mūsų santykiai šiek tiek pagerėjo - kai susitikda­
vome, jis nebebūdavo toks valdingai draugiškas ir, ko gero, ėmė
labiau gerbti jį pergudravusį žmogų.
„Ko gero“ - čia svarbiausias žodis.

Nei aš, nei Marija nepirkome vienas kitam šv. Valentino atviru­
kų, bet, antra vertus, kaip ji sakė, mes nebuvome įsimylėjėliai, tik
meilužiai. Anot jos, vienas kitam buvome cinq à sept - taip vadi­
namas žmogus, su kuriuo, prieš grįždamas namo pas sutuoktinį,
susitinki pasimylėti tarp penktos ir septyntos valandos popiet.
Tačiau dabar, kai darbo grafikas lankstesnis, tai galima daryti
daugmaž kada nori.
Anot Marijos, tai tik viena iš intymaus gyvenimo tradicijų Pran­
cūzijoje.
Pavyzdžiui, naktinė plaštakė čia vadinama baise-en-ville, arba
miesto kekše, tai reiškia, kadji turi pakankamai bagažo, kai tu nori nu­
vykti į Paryžių ir ten praleisti naktį mėgaudamasis uždraustu seksu.
15 Isterikas. (Prane.)
16 Protežė. (Prane.)
17 Toks jau tas gyvenimas. (Prane.)

194
 O kalbant apie telefono išklotines, jose pateikiami tik pirmi
keli rinktų numerių skaitmenys - taip norima apsaugoti budrumą
praradusius sutuoktinius, kurie skambina meilužiams iš namų.
Teisybė.
O dabar - pornografija.
Savaime suprantama, gyvenime man buvo tekę išsinuomuoti
neįprastą filmą, o kai jausdavausi vienišas, internete jų ieškodavau
už dyką. Tačiau Prancūzijoje viskas ne taip įslaptinta. Pornogra­
finiai žurnalai čia atvirai reklamuojami spaudos kioskų languose.
Nešvankių komiksų gali nusipirkti kiekviename knygyne. Nepri­
dengtas pornografines scenas, tokias kaip įsiskverbimas ir ejaku­
liacija, beveik kiekvieną savaitę rodo per televiziją, per vieną iš
šešių pagrindinių žemyno kanalų. Marija turėjo visą į vaizdajuostę
įrašytų televizijos laidų kolekciją. Ten radome prieš pornografinį
filmą rodomas „žinias“, per kurias paprastai pranešama apie tai,
kas statė naują filmą arba kokia busimoji pornografijos žvaigždė
pirmą kartą pasirodo televizijos ekranuose. Kolekcijoje taip pat
buvo įrašų (mes juos greitai persukome į priekį) su direktoriais,
kurie ropojo keturpėsti, pustuzinis dar nebaigtų filmų klipų bei
interviu su juose besifilmuojančiomis žvaigždėmis, nors jos, net
ir pertraukų metu masturbavosi.
Kad turėtumėme, ką veikti per pertraukas - štai kaip Marija
naudojo pornografiją. Su prezervatyvu po poros kartų vis dar no­
rėjau mylėtis, bet fiziškai jaučiausi nusilpęs. Na, sakyti, kad netekau
jėgų, nėra visiškai tikslu, - man paprasčiausiai reikėjo stimulo. Štai
tuomet Marija įdėdavo video kasetę į videomagnetofoną, ir mes
kartu ją žiūrėdavome.
Jei prarasdavau motyvaciją, kai per televiziją rodydavo kokį
nors pornografinį filmą, abu jį pažiūrėdavome mylėdamiesi. O
vieną šeštadienį, vidurnaktį, įsijungę televizorių, išvydome grupinį
interviu su tais pačiais aktoriais ir per visą ekraną žybčiojantį žodį
Libertėl*\

18 Laisvė! (Prane.)

195
 Visi aktoriai buvo nuogi, o tas, kuris su telesuflerio pagalba
kalbėjo jų vardu, vargu ar atrodė išsiblaškęs turint omeny, kad
tuomet nosį į jo tarpukojį buvo įbedusi mergina. Gal tuzinas pran­
cūzų pornografijos žvaigždžių drybsojo ant didžiulės lovos su
baldakimu. Merginos demonstravo intymiausiose vietose įvertus
auskarus, o vaikinai, kurie per interviu tylėjo it žemė, savo pro­
fesijos įrankius buvo atsainiai užsimetę ant šlaunų arba nukreipę
statmenus bambų link.
Atstovui monotoniškai skaitant (viešai dulkintis jis, kaip regis,
daug gabesnis nei šnekėti), paaiškėjo, kad aktoriai ketina dvi sa­
vaites streikuoti, nes Prancūzijos televizijos valdyba pranešė galbūt
uždrausianti pornografiją pagrindiniuose kanaluose.
- Tai baisu, - pareiškė Marija ištraukdama mano penį iš vagi­
nos. Ji sėdėjo man ant kelių ir abejingai plačiu užpakaliu mane
masažavo.
Anot atstovo, draudimas per televiziją rodyti pornografiją pada­
rytų galą liberté d'expression19Prancūzijoje. Moteris, veidu prilipusi
prie apatinės jo kūno dalies, pritardama linktelėjo galva. Dėl savai­
me suprantamų priežasčių ji negalėjo pasakyti savo nuomonės.
Kai pareiškimai baigėsi, ekranas aptemo ir Marija išjungė tele­
vizorių. Ji liūdnai paskelbė, kad palaikydama aktorius nežiūrės nė
vienos į vaizdajuostę įrašytos kanalo laidos, kol tęsis streikas.
Atvirai kalbant, pajutau palengvėjimą.
Mano galva, tie filmai banalūs it mėsainiai. Problema ta, kad
pornografijos industrija, kaip ir visos prancūzų gyvenimo sritys,
buvo uždaras grupės verslas, tad per televizorių rodydavo vieną
ir tą patį vaizdelį - kaip tie patys žmonės be perstojo mechaniškai
vienas kitą dulkina. Jiems ilgai ir nuobodžiai „vaidinant“, užtektinai
prisižiūrėdavai jų veidų, kad vėliau juos atpažintum. Be to, prieš
imdamiesi veiksmų, aktoriai, kaip ir visi prancūzai, visą amžinybę
šnekėdavo. Tad po kurio laiko jausdavaisi taip, tarsi stebėtum, kaip
kartu dulkinasi tavo giminaičiai, o mano gimtinėje nemanoma,
kad tai labai erotiška.
19 Žodžio laisvė. (Prane.)

196
 Apskritai paėmus, man būtų labiau patikę, jei aktoriai būtų ap­
sirengę ir vaidintų visuomenę informuojančiuose filmuose apie
stovėjimą eilėse ir mandagumo svarbą bendraujant su klientais.
Tai būtų buvę labai nauja ir seksualu.

Tačiau Marijai nereikėjo pornografijos žvaigždžių pagalbos, kad

išlaikytų vyro dėmesį. Vieną penktadienį, po cinq à sept jausmų
protrūkio mano bute, ji nusivedė mane į Martinikos restoraną
Marė kvartale. Marijos šeima buvo kilusi iš prancūziškosios Vakarų
Indijos, o šiame restorane, anot jos, maistą ruošė taip pat skaniai,
kaip ir jos mama.
Klaikiai kičiniame interjere akį rėžė freskos, vaizduojančios,
matyt, šėlstančioje jūroje besiblaškančias žvejų valtis. Grojo šaiži
kreolų muzika, kažkas panašaus į energingą, pernelyg greitą regį,
kuris įsimeta į pečius ir verčia juos visaip krutinti ir sukinėti, netgi
jei, kaip ir aš, esi ritmo nejaučiantis anglų baltasis.
Prie mūsų priėjo padavėjas, jaunas juodaodis vaikinas, kuris
ėmė laidyti įvairias nešvankias užuominas apie mano draugystę
su Antilų čiabuve, tačiau visai negrasindamas. Atrodo, jis, taip
geraširdiškai erzindamas užsidirbdavo arbatpinigių. Anot jo, jei
norėjai patenkinti savo moterį, turėjai paragauti boudin - mažų
pikantiško skonio kraujinių dešrelių. O jei su boudin užsisaky­
tumėme aperityvo, mano pasididžiavimas taptų tiesus ir aukštas,
kaip ta taurė su alkoholiniu gėrimu. (Tikėjausi, kad ant penio galo
nestyros mažas popierinis skėtis.)
Kai prisikirtome boudins, gratin de christophine (kažkas pa­
našaus į keptą agurotį), accras (pikantiškų bulvinių paplotėlių
su menke), raudonų pupelių, ryžių, aštraus kiaulienos troškinio,
keptos žuvies ir kokosinių ledų, jau buvau beeinąs namo, kad
horizontalioje padėtyje visa tai suvirškinčiau, kai Marija pareiškė,
kad dabar eisime pašokti.
Ji nusivedė mane per Marė rajoną į mažą kiniečių kvartalą Tre­
čiajame arrondissement. Paėjęs tik keliomis jo gatvėmis, jauteisi
taip, tarsi būtum įžengęs viduramžių Šanchajų. Tarp senovinių
Paryžiaus pastatų buvo kinų restoranai su meniu tik kinų kalba,

197
maisto parduotuvės, kuriose neatpažinau jokių prekių, mano su­
pratimu, primenančių maistą, išskyrus žalius Tsing Tao butelius
alaus, ir didmenininkai užsivertę ką tik lėktuvu atkeliavusiomis
jpakavimo dėžėmis. Net dešimtą valandą vakaro kai kurie jų vis
dar skaičiavo ir iškrovinėjo prekes.

Pačiame kvartalo vidury, blunkančių koklių pastate vyko afro-

karibietiška diskoteka.
Viduje buvo karšta kaip tropikuose, ankšta ir nepatogu. Muzi­
ka panėšėjo į tą, kurią girdėjau restorane - greitas, lengvas, besi­
keičiantis ritmas ir spiegiančiomis gitaromis grojamos trankios
melodijos. Visi poromis ritmingai judėjo. Tai priminė mano su
Aleksa bare matytą džaivą, bet čia partneriai šoko taip susiglau­
dę, kad tarp jų nebuvo matyti nė menkiausio šviesos plyšelio.
Glaustinukėmis vilkintys juodaodžiai, pavydėtinai stangriais už­
pakaliais spausdamiesi prie moterų stengėsi patraukti jų dėmesį,
o šios visiškai neatrodė dėl to įsižeidusios. Na, šiaip ar taip, visų
judesiai sutapo su muzikos ritmu. Juodaodžių ir baltųjų moterų
buvo maždaug po lygiai, o vyrai - beveik visi afrikiečiai. Mačiau ir
keletą baltųjų, kurie šoko su tamsaus gymio gražuolėmis. Manyje
glūdintis cinikas sakė, jog kažkur netoliese tikriausiai stovi BMW
su sulankstomu viršumi.
Mudu su Marija atidavėme paltus rūbininkui, ir ji nusitempė
mane į šokių aikštelę.
- Nemoku šito šokio, - teisinausi.
- Tai paprastas, įsivaizduoti, kad užsiimti seksas su muzika, -
pratarė ji vis dar mane traukdama.
Ji buvo teisi. Užuot ritmingai šokinėjus, tereikėjo perkelti kūno
svorį nuo vienos kojos ant kitos, - viens-du, viens-du, - ir dubeniu
smarkiai stumtelėti savo partnerį. Labiau patyrusių šokėjų judesiai
buvo sudėtingesni, bet Marijos sekso technika visiškai pasiteisino.

Pamaniau, koks puikus klubas. Ir kaip gerai padariau užsimau­

damas trumpiausias trumpikes, kokias tik turėjau, - čia tokia vieta,
kur vaikinui reikėjo apatinių palaikymo ir kontrolės.

198
 Bėda ta, kad dėl aštraus maisto mano trumpikėse ėmė šėlti tikra
tropinė audra. Sušokę du ar tris šokius, vieną būtinai turėjome
sėdėti iki galo.
Marija surado staliuką ir užsakė gėrimų, o aš septynmyliais
žingsniais nuskuodžiau sumažinti mano juosmenyje didėjantį
spaudimą.
Grįžęs po penkių minučių, gėrimus radau, o Marijos - ne.
Įdomu tik, ar jos pavardė ne Cė/esfe20?
Ne, štai ir ji - rangosi su aukštu, lanksčiu juodaodžiu besipui­
kuojančiu sidabro spalvos marškinėliais ir dar keliais tipais pavydą
keliančiomis sėdynėmis.
Apsidairiau - gal kokiai moteriai patiktų pora angliškų sėd­
menų?
Ne, tokios, kuri sėdėtų viena be vyriškos draugijos, nesimatė.
O prie baro driekėsi eilė vaikinų, tik ir laukiančių progos nutverti
kokią nors vargšę merginą, bent kelioms sekundėms paliktą silpną
šlapimo pūslę turinčio draugužio. Atrodo, kad tai ir buvo mano
klaida. Šiame klube savo moters negali paleisti iš akių. Jei reikia į
tualetą, matyt, turi ją neštis ant pečių.
Mačiau, kad Marija žiūri į mane, šypsosi, mėgaujasi šokiu ir
nežymiai gūžteli (jei tik įmanoma antakiais gūžtelėti), tartum ap­
gailestaudama, kad ją išplėšė man iš rankų.
Kai judesiais parodžiau puolęs į neviltį dėl moteriškos lyties
šokėjų trūkumo, ji, atrodo, linktelėjo galva į tolimiausią klubo
kampą.

Įsistebeilijau į dūmuose paskendusią tamsą. Kampe buvo kelios

geriančios ir besiglamonėjančios poros ir, taip, moteris - vieni­
ša juodaodė mergina viršugalvyje surištomis ilgų šviesių plaukų
sruogomis. Traukdama per dryžuotą šiaudelį žėruojantį kokteilį,
ji abejingai spoksojo į šokių aikštelę. Kitos taurės ant jos staliuko
nemačiau.

20 Dangiškoji. (Prane.)

199
 Iš paskutiniųjų stengiausi ištirti, kodėl ji viena.
Merginos veidą dengė storas makiažo sluoksnis, lūpos buvo
juodos kaip degutas, o akių šešėliai - purpurinės spalvos. Krūtinė
atrodė pernelyg išpūsta, kad būtų natūrali, be to, buvo pavojingai
įsprausta į per siūles braškančius marškinėlius gilia iškirpte. Galbūt
ji kekšė? Tačiau, tiesą sakant, su ja permiegoti neturėjau jokio noro,
o pašokti nebuvo su kuo. Tad prasibroviau pro staliukus prie jos.
- Voulez-vous danser avec moi?21- pasiteiravau.
Ji paleido iš burnos šiaudelį, nužvelgė mane nuo galvos iki kojų
ir šaltai linktelėjo galva.
- Gerai.
Merginai atsistojus, pamačiau, jog ji segi aptemptą mini sijonėlį,
į kurį apatinė kūno dalis lygiai taip pat sunkiai tilpo, kaip ir du
minkšti bumbulai - į marškinėlius viršuje. Jei sijonas būtų buvęs
bent kiek trumpesnis, esu tikras, ant jos sėdmenų būčiau perskaitęs
du ištatuiruotus žodžius - „jie“ „išnuomojami“.
Ką gi, pagalvojau, dabar jau per vėlu.
Mergina ištiesė ranką, ir aš palydėjau ją į šokių aikštelę. Jai teatra­
liškai braunantis pro minią, visos geriančios porelės pakėlė akis. Ne
taip dažnai baltasis iškviečia juodaodę prostitutę pašokti, ar ne?
Ji lipte prilipo prie manęs, ir mes ėmėme šokti pagal muzikos rit­
mą trindamiesi kirkšnimis. Tuo tarpu Marijos šlaunis vis dar maigė
jos dailusis šokių partneris. Kai pagavau jos žvilgsnį, ji šyptelėjo,
akivaizdžiai nustebinta, kad man pavyko susirasti naują šokėją.
Ji nebuvo vienintelė. Kiti du šokantys juodaodžiai man irgi
linktelėjo ir nusišypsojo, tartum mane girdami, - tiesa, truputį
globėjiškai, - kad sutikau pasikeisti partnerėmis. Staiga man šovė
mintis, kad čia galbūt vienas iš tų svingerių klubų, kuriais taip
garsėja Paryžius. Jei taip, po kito šokio išeinu. Paprastai man daug
labiau patinka pačiam pasirinkti su kuo dulkintis.

Pasibaigus šokiui, Marija išsivadavo iš vyruko gniaužtų ir priėjo

prie manęs.

21 Ar norėtum su manimi pašokti? (Prane.)

200
 - Eikš, mes turėti dabar išgerti.
Gan šiurkščiai kalba su mano partnere, pamaniau.
- Dans utie minute, je danse une danse encore22, - griežtai pa­
sakiau.
Ir iš tiesų jaučiau, kad su prostitute šokti sekėsi geriau. Ji, atrodo,
iš manęs tikėjosi daugiau, tad mokė sudėtingesnių žingsnių.
Be to, ji itin mitri slėpsnų masažistė.
- Ne, mums reikėti dabar išgerti, - tarė Marija.
Ji atsiprašydama šyptelėjo ir išplėšė mane iš savo varžovės glė­
bio.
- Au revoir, - pasakiau.
Mano partnerė nuolankiai pakreipė galvą ir atsisveikindama
nusišypsojo.
- Nematei? - paklausė Marija, kai stebėjau atgal prie savo sta­
liuko krypuojančią prostitutę.
- Ko nemačiau?
- Nepajutai?
-Ko?
Užuot atsakiusi, Marija nuleido ranką ir patrynė man tarpuko­
jį, kuris, sakykime, vis dar mėgavosi prisiminimais apie neseniai
buvusį glaudų ryšį su mini sijonu.
- Žinoma, kad pajutau, - pasakiau. - Bet nepastebėjau, kad tu
būtum mėginusi išvengti to vyruko atkakliai sukamo dubens.
Ji nusijuokė.
- Jausti, bet nežinoti.
- Ko nežinau?
Marija įdėmiai pažvelgė į merginą.
- Jis turėti pimpalas.
- Ne, - tariau žiūrėdamas į lieknas merginos kojas ir stangrų,
krypuojantį užpakaliuką. Prisiminiau, kokie švelnūs jos skruostai
(turiu omenyje veido šonus23). - Vyras? Negali būti.
- Bet jausti jo pimpalas, non?

22 Luktelk valandėlę» sušoksiu dar vieną šokį. (Prane.)

23 Angį. cheek gali reikšti ne tik „skruostas“, bet ir „užpakalis, sėdmenys“.

201
 Prisiminiau, kaip mes šokome, bei šypsenas Marijos ir kitų
šokėjų veiduose. Jie nei pritarė tokiam elgesiui, nei žavėjosi mano
šokių žingsneliais, tik stebėjo, kaip mano šakumą masažavo trans-
vestitas.
Dabar man toptelėjo, kad partnerės tarpkojis buvo pernelyg
iškilus kaip merginai. Tačiau juk aš - pradedantysis genitalijų
šokėjas.
- Pati man ją parodei, - apkaltinau.
- Aš pajuokauti, kvailas, rimtas angle.
- Gerai, Marija, - nusileidau, - nuo šiol tik tu masažuosi mano
kelnes, gerai?
Ji sutiko, tad būdama šokių aikštelėje ne tik šoko. Tarp šokių
ji nuolatos erzindama paleisdavo į darbą rankas. Ypač tuomet,
kai kokia nors afrikietė pakildavo sušokti hélicoptère24. Tai toks
tradicinis šokis, kurio metu moterys stovėdamos išsiriečia į priekį
ir, prigludusios prie vyrų šlaunų, virpina savo užpakalius. Marija
matė, kad man ši tradicija pasirodė savita ir įdomi, tad pirštais
skatino mano susidomėjimą.
Kol grįžome į mano butą, negalėjo būti net kalbos, kad iškart
eisiu miegoti.

Po valandos pastangų, kai Marija braukė piršto nagu man per

pilvą, aš pagaliau ėmiau snūduriuoti.
- Matyti, net anglai galėti išmokt amour, - tarė ji. - O juk visas
février - meilės mėnuo.
„Man pasisekė, kad dabar ne keliamieji metai“, - dar spėjau pa­
galvoti prieš pasinerdamas į sapnų karalystę. Sapnavau, kad tapau
vienuole.

24 Sraigtasparnis. (Prane.)

202
 Mars

Žvakučių džiaugsmai
Prancūzai gal ir garsėja dviveidiškumu, bet kai kuriais atžvilgiais,
pavyzdžiui, vadindami daiktus tikraisiais vardais, atviresni nei
mes, „anglosaksai“.
Soutien-gorge yra liemenėlė, bet išvertus pažodžiui, - „krūtinės
ląstos ramstis“, kuris skamba it koks medicininis įtaisas neleidžiantis
senų moteriškių papams trintis aplink kelius. „Gaisrininką“ jie va­
dina paprasčiausiu pompier, tai yra „siurblį prižiūrinčiu asmeniu“.
O jų kovas vadinamas tuo pačiu vardu kaip ir planeta - Mars. Karo
dievas. Šiais metais mėnesio pavadinimas pasirodė itin taiklus.

Prasidėjus karo mėnesiui, nusprendžiau, kad pats laikas vadinti

daiktus tikraisiais vardais. Jau praėjo beveik šeši mėnesiai nuo
mano darbo Paryžiuje pradžios. Turėjau meniu, uniformų pavyz­
džius, taip pat ir skelbimus apie naujas darbo vietas. Iš teisybės,
mūsų arbatinės turėjo greitai atsidaryti.
Tačiau viskas, ką mes darėme, buvo tik pliurpalai.
Būdamas užsiėmęs maison reikalais, ne itin kvaršinau dėl to sau
galvą, bet dabar, eidamas į darbą, pajutau nuo projekto sklindantį
silpną gangrenos kvapą.

203
 Tai rodė ir tai, kad tik baigiantis pirmai kovo savaitei man
pasisekė sukviesti visus j tą patį kambarį.
- Taigi, pažvelkite į šitą kontrolinį sąrašą, - pasakiau jiems
paduodamas pažangą iliustruojančią diagramą su penkių spalvų
žiojėjančiomis spragomis mūsų strategijoje.
Markas, Bernardas, Nikolė ir Stefani pastūmė savo puodelius
su kava į šalį ir ėmė studijuoti varnelėmis pažymėtus ir tuščius
langelius. Žanas Mari iškėlė savo lapą it laivo vairą ir atsilošė kė­
dėje. Pastebėjau, kad jis net neprisilietė prie kavos. Jis ką tik buvo
grįžęs iš Žemės ūkio ministerijos, kur dalyvavo kviestiniuose prieš­
piečiuose. Mūsų kavos aparatas tikriausiai neatitiko ministerijos
standartų.
Markas pakėlė akis. Jis atrodė sunerimęs. Ir iš tikrųjų yra dėl
ko sunerimti, pamaniau. Tuščių langelių buvo dukart daugiau nei
su varnelėmis.
- Kur tai spausdinti? - paklausė jis manęs.
- Kur tai spausdinau? Gali nesijaudinti dėl informacijos nu­
tekėjimo, nes tai vienintelės kopijos.
- Aha. Pažvelgti čia, - jis bakstelėjo į gėdingai menką pažangą,
kurią padarėme rengdami darbuotojų priėmimo planą.
- Ir ką?
- Jis labai pur vynas.
- Pur vynas?
- Teip. Šis raudonas spalva, jis labiau rudas nei raudonas.
- Gal visi spausdino širdeles Šv. Valentino dienai, ir todėl baigėsi
raudonas rašalas.
- Ne. Šitas nauji spaustinduvai niekam verti, - Markas staiga
nutilo ir ėmė prancūziškai šaukti Žanui Mari apie spausdintuvų
grąžinimą tiekėjams. Pagautas šalyje tvyrojusios antiamerikietiškos
nuotaikos, jis spausdinimo aparatus išvadino amerikietiško merde
krūva, nors laikas, kurį praleido JAV, buvo tikriausiai reikšmin­
giausias pasiekimas jo gyvenimo aprašyme.
Sociologiniu ir spausdintuvų technologijos požiūriu visa tai
buvo labai įdomu, bet ne dėl to sušaukiau susirinkimą.

204
 - Tai viskas, ką mums norėjai pasakyti? Nepakankamai ryškios
spalvos?
Žanas Mari, atrodo, pritarė Markui. Žiūrėdamas į savo lentelę, jis
rodė įvairiausias grimasas, tartum visos spalvos būtų buvę rausvai
rudi šešėliai.

Dabar keistai švokšdamas prabilo Bernardas.

- Šite, - sušnypštė jis, tarsi tikrindamas, ar nauji dantų protezai
gali garsiai švilpti.
Pakėlęs savo lapą, jis bakstelėjo į viršutines eilutes, kur padėjau
varneles prie tų kelių dalykų, kuriuos mums išties pavyko pa­
siekti.
- Taip?
- Kas būti šite?
- Ką turi omenyje?
- Kas būti šite? - jis ore nupaišė varnelę.
- Varnelė, savaime suprantama.
- Var nelė?
- Var nelė? - dabar Stefani pamėgino ištarti žodį.
- Anglijoje teigiami dalykai žymimi varnele, - paaiškino Niko-
lė. - Jei uždavinį išsprendei teisingai, mathématique1mokytojas
padės varnelę, jei ne - kryžiuką.
Kadangi Bernardui ir Stefani tai pasirodė nepaprastai įdomu,
jie netikėtai nukrypo nuo pokalbio temos pradėję klausinėti, kaip
žymime langelius anketose - varnelėmis ar kryžiukais? Markas
pasiteiravo, ar jie nepastebėjo, kad kai kuriuose tinklalapiuose, kai
norima ką nors patvirtinti, langelyje atsiranda varnelė.
- O, taip. Labai įdomus, - nusprendė Bernardas.
Tuo metu įsivaizdavau, kaip pasiimu kulkosvaidį ir taip suvarpau
jų kaukoles kulkomis, kad jų padarytos skylės primena varneles.
- Žanai Mari? - maldavau.
Jis vis dar sėdėjo ir atrodė šiek tiek įsižeidęs dėl mūsų pokalbio.
Akimirką pasvarstęs, Žanas Mari pagriebė mano lentelę ir ėmė
ja mosikuoti ore, tarytum tikėdamasis, kad ji sužvangės.
1 Matematikos. (Prane.)

205
 - Anot Bernardo, tai labai įdomu, - pareiškė jis. - Bet ar su­
pranti, kad kai esame ant karo slenksčio, geriausia, - kaip jūs
sakote? - nuleisti galvą?
- Nuleisti galvą?
- Na, taip. Nunarinti.
- Ką turite omenyje?
Jis atrodė dar labiau įsižeidęs.
- Noriu pasakyti, kad Prancūzijos ir Anglijos santykiai nėra
draugiški. Jei kariausime, kas žino, ar prancūzams „puodelis ska­
nios angliškos arbatos“ skambės maloniai? - pasiduodamas jis
gūžtelėjo pečiais, o šis judesys man jau spėjo įkyrėti.
- Lukterkit, Žanai Mari, apie ką čia kalbate?
Visi kambaryje laukė, kol jis sugalvos, ką atsakyti. Tai užtruko.
- Sakau, - pagaliau prabilo jis, - kad mums geriau, jei ponas
Bleras, ponas Bušas ir ponas Širakas yra draugai. Negalime žengti
į priekį, kol nežinome atsakymo. Turime palaukti. Pauliau, išeini
atostogų. Važiuok savaitei ar dviem į Angliją.

Negalėjau patikėti savo ausimis. Mane išsiunčia iš šalies.

- Norite pasakyti, kad užšaldote projektą tokiu atveju, jei kiltų
karas? Ar tai nėra šiek tiek trumparegiška?
Jis mano klausimus ignoravo, tad paklausiau daugiau.
- O ką darysite, jei kils karas? Atsisakysite projekto? Ar žinote,
kiek truko pirmasis karas Golfo įlankoje? Pakankamai ilgai, kad
spėtų pritraukti puodelis arbatos.
Užuot atsakęs, jis tik nusivaipė.
- O jei ir kiltų karas, ar išties manote, kad paryžiečiai dėl to
jaudinsis? Tuoj ateis pavasaris - jiems labiau rūpės, kurios firmos
akinius nuo saulės jie nešioja.
Markas, Bernardas ir Stefani pakankamai gerai suprato, tad pro­
testuodami vos girdimai sušuko „ak!“ Tačiau Žanas Mari ir į juos
nekreipė jokio dėmesio.
- Jei važiuosi į Angliją, - tarė jis, - ar gali atsiųsti virškinimą
gerinančių tablečių? Man crise defoie.
Tą būseną, kai persivalgęs ar padauginęs alkoholio subloguoji,

206
prancūzai vadina crise defoie, „kepenų krize“. Ar buvai toks rajus,
kad kepenys kenčia nuo nervinio išsekimo?
- Atsiųsti...?
- Taip, Prancūzijoje virškinimą gerinančios tabletės parduoda­
mos tik vaistinėse, o vaistininkai nuo šio vakaro paskelbė streiką.
Pritruksiu tų tablečių, nes dabar pernelyg dažnai turiu dalyvauti
kviestiniuose pietuose, - jis pasitrynė pilvą. - Anglijoje daugelį
vaistų gali nusipirkti prekybos centre, - paaiškino jis kitiems.
Likusią dienos dalį prastūmiau klausydamasis prancūzų kalba
vykusios diskusijos apie valstybės nekontroliuojamos mažmeninės
prekybos vaistais privalumus. Nuo to bet kam galėjo sustreikuoti
skrandis.

Savaime suprantama, kuo skubiausiai elektroniniu paštu iš­

siunčiau laiškus ponui Blerui, Bušui ir Huseinui, pranešdamas,
kad dar vienas karas Golfo įlankoje gali katastrofiškai padidinti
vyriškos lyties bedarbių gretas Paryžiaus centre įsikūrusioje britų
maisto kompanijoje.
Tačiau negavau nė vieno atsakymo ir grįžau namo priverstinių
atostogų. Ir buvau baisiai sukrėstas pamatęs, kaip gyvendamas
Prancūzijoje pasikeičiau.
Visų pirma, aš, kaip ir Džeikas, mano senas draugužis iš Ame­
rikos, pamiršau paprasčiausius angliškus žodžius. Atrodo, kad
žodžiai kaip parkeriai - jei kurį laiką nevartoji, jie išdžiūsta.
Nulėkiau į Marx & Spencer parduotuvę prie tėvų namų, o ten
viskas pasikeitę nuo to laiko, kai ten paskutinį kartą lankiausi per
Kalėdas. Tad priėjau prie jaunos pardavėjos ir paklausiau:
- Kur yra...?
Galva tuščia kaip puodynė. Pirmas už kalbą atsakingame smege­
nų skyrelyje šmėžtelėjęs žodis buvo s//p2, kurį prancūzai taria „slyp“.
Tai ne apatinis sijonas3- taip prancūziškai vadinosi dalykas, kurio
man reikėjo ir kurį gan dažnai minėjo Marija, kaip antai „Poliau,
nusimauk s/yp“.
2 Apatinės vyriškos kelnaitės. {Prane.)
3 Angį. slip reiškia „apatinukas“.

207
 Kitas į galvą toptelėjęs žodis buvo culotte4ykurį taip pat daug
kartų girdėjau iš Marijos lūpų: „Poliau, ar žinai, kad kalbi su culotte
nedėvinčia moterimi?“
Marx &Spencer pardavėja tikriausiai pagalvojo, jog mane ištiko
katatonijos priepuolis, tad suraukė antakius, tarsi būčiau galėjęs
staiga ant jos susmukti.
Jau norėjau sakyti „moteriškos kelnaitės“, tačiau jų irgi neieško­
jau. Prakeikimas, kaip tai angliškai vadinasi?
- Vyriškos trumpikės! - džiaugsmingai surikau.
Vargšė mergina net šoktelėjo jardą atatupsta.
- Antrame aukšte, kairėje, - nervingai tarstelėjo ji ir nubėgo
įspėti apsaugos darbuotojų apie eskalatoriumi kylantį mikčiojantį
fetišistą.

Nei jei atsimindavau žodžius, tėvai sakydavo jaučią nežymų

prancūzišką akcentą. Mano klasės draugai buvo atviresni. „Kalbi
kaip varlė“, - tikino jie.
Vietinėje smuklėje, kur paskutinį kartą lankiausi kelis metus
prieš persikeldamas į Londoną, kalbėti su prancūzišku akcentu irgi
buvo ne visai geras dalykas. Grėsė karas bulvariniuose laikraščiuose
Prancūzijos opozicija svaidėsi įžeidimais, tad, kai kurie žmonės
būtų sukapoję baldus į šipulius, jei būtų įtarę, kad jie padengti
prancūzišku laku.
Nors mano draugužiai buvo politiškai korektiškesni, aš vis tiek
iš paskutiniųjų stengiausi atrodyti vietinis.
Deja, man nesisekė. Nežinojau, kas šiuo metu miesto futbolo
komandos vadybininkas, o tai jau buvo išdavystė, kurią draugai
atleido tik kai visiems užsakiau po taurelę.
Kalbai pasisukus apie tarptautinės svarbos įvykius, jaučiausi už­
tikrintai, kol jie neįsitraukdavo į rimtas diskusijas, kas galėjo turėti
įtakos neišvengiamiems karo Golfo įlankoje padariniams. Nuo
kada visi anglai tapo Jungtinių Tautų ginklų inspektoriais mėgėjais?
Ir kur jie lankė intensyvius aukštosios diplomatijos kursus? Abiejų

4 Apatinės moteriškos kelnaitės. (Prane.)

208
pusių politinių žaidimų aptarimas mane sekino lygiai taip pat, kaip
girtą kiaules auginantį prancūzų ūkininką būtų išvarginęs savaitę
trukęs seminaras apie kriketo taisykles.
Supratau, kad paryžiečiai galbūt didžiavosi savo antimilitaristine
pozicija, bet pernelyg į tai nesigilino. Posakis „viskas dėl naftos“
tapo madingas kaip ir džinsai su diržu. Beje, jie (išskyrus diržą,
savaime suprantama) man pradėjo patikti. Nenorėjau karo, tačiau
lygiai taip pat netroškau praleisti visą gyvenimą kalbėdamas, kaip
jo nenoriu. Troškau kokiu nors vienu ultramadingu posakiu nu­
traukti šnekas apie karą ir grįžti prie rimtų temų, tokių kaip seksas,
atostogų planai ir kur nusipirkti gerų jūros produktų.

Ak, taip, produktai. Tai aktualiausia problema. Kai mama ant

stalo padėdavo dubenį su nepjaustytomis salotomis, sveikais po­
midorais, agurkų griežinėliais ir salierų stagarais, jausdavau ne­
nugalimą potraukį ignoruoti majonezo ir grietinės stiklainių ir
pasigaminti aštraus padažo. Tačiau virtuvėje buvo tik salyklinio
acto ir kažkokio kepimui skirto augalinio aliejaus. Supjaustęs
daržoves ir sudėjęs prieskonius, kuriuos turėjau po ranka, grįžau
prie stalo su dubeniu padažo ir ėmiau plėšyti salotų lapus. Man nė
į galvą neatėjo, kad elgiuosi neįprastai, kol tėvas paklausė:
- Vadinasi, Paryžiuje nėra peilių ir šakučių?
- Ne, bet... - nebaigiau aiškinti. Ne dėl to, kad pamiršau žodžius,
bet todėl, kad supratau, kaip kvailai skambės, jei pasakysiu „niekas
salotų peiliu riepjausto“.
Likusius lapus supjaustęs peiliu, ilgai apžiūrinėjau salierus.
Niekada nemačiau, kad tuos stagarus valgytų Prancūzijoje - ten
maistui vartoja tik aštrų šakniavaisį, kurį supjausto kubeliais,
lyg ruoštų kopūstų salotas. Prancūzai mano, kad salierų lapai
ir stiebai, kaip ir griežčių bei pastarnokų, tinkami tik arkliams
ar galvijams šerti. Triaukšdamas jų kietą, skaidulingą minkšti­
mą, supratau, kad ir aš visiškai su tuo sutinku. Argi čia gardu?
Mano paletė, atrodo, buvo sugadinta. Vos pajutęs, kad daržovė
truputį prėska, imdavau dairytis alkano arklio, kuriam galėčiau
ją sušerti.

209
 Namuose susidūriau ir su kita problema - nebepakenčiau iš
prekybos centro pirktos duonos. Įdomu, kaip aš ir visi anglai taip
ilgai apsiėjome be duonos krautuvėlių ant kiekvieno gatvės kampo?
Dabar tai atrodė panašu į pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą.
Gimtajame krašte buvau užsienietis.
Tad prisikroviau lagaminą virškinimą gerinančių tablečių bei
angliškų vyriškų trumpikių ir patraukiau atgal į miestą, kur galėjau
tikėtis geresnio maisto ir lengvesnių, atpalaiduojančių pokalbių.
Važiuodamas po Lamanšu nutiestu geležinkeliu, klausiau savęs,
kada prancūzai nuspręs tą tunelį užmūryti visai nepaisydami savo
karingų kaimynų iš pragaro.

Kadangi tarnyboje faktiškai nebuvo kas veikti, nuolatos elektro­

niniu paštu plepėjau su Anglijoje likusiais bičiuliais. Mano draugas
Krisas, Prancūzijos banko atleistas iš pareigų, jautė pareigą siųsti
man kiekvieną prancūzus pašiepiantį anekdotą, rastą internete. Per
dvi ar tris dienas sukaupiau apie šimtą juokingų istorijų, nuotraukų,
karikatūrų ir dainų, nuo kandokos pastabėlės, kad Širako pozicijai
galbūt įtakos turėjo jo pavardė, kuri baigėsi „iraku“, iki labai ne-
diplomatiškų vaizdinių pasiūlymų, kur Prancūzijos prezidentas
galėtų susikišti Eifelio bokštą.
Nereikia nė sakyti, kad buvau atsargus ir stengiausi nė vieno iš
tų sąmojų nepalikti ant spausdintuvo.

Akylai dairiausi Žano Mari, bet jo nebuvo matyti. Vienintelė

apie jo egzistavimą bylojanti užuomina - tabletės, kurias palikau
ant jo rašomojo stalo. Jos buvo dingusios.
Mūsų „comités“5nebeposėdžiavo, ir visi, išskyrus Nikolę ir Kris­
tiną, elgėsi su manimi lyg būčiau juos per Lamanšą plukdantis ir
beapsiverčiąs keltas.
Bernardas, vos mane pamatęs, paspausdavo man ranką ir pa­
slaptingai nusišypsodavo. Kadangi jūrų vėpliai negali mįslingai
šypsotis, atrodė, tartum jis mėgintų nusibezdėti.

5 Komitetai. (Prane.)

210
 Stefani man pareiškė (prancūziškai), jog yra įsitikinusi, kad
Jungtinėse Tautose viršų paims prityrę Prancūzijos diplomatai, o
ne „šiurkštūs anglosaksų barbarai“.
- Tikriausiai taip ir bus, - atsakiau (prancūziškai), - nes anglosak­
sų diplomatai šneka abrakadabra kalba ir turi sparnus ant galvų.
Ji atrodė suglumusi. Nepakankamai gerai mokėjau prancūzų
kalbą, kad galėčiau perteikti ironiją.
Markas niekada nekalbėjo apie karą jei kitų nebūdavo šalia, -
manau, slapta jis palaikė JAV, bet nedrįso prisipažinti. Jis žinojo,
kad tai ne visai populiarus požiūris.
Mariana, priimamojo sekretorė, karo taip pat neminėjo, bet jai
to ir nereikėjo. Ji rūsčiai dėbteldavo į mane kiekvieną kartą, kai tik
įeidavau į pastatą arba išeidavau iš jo, ir aiškiai manė, kad būtent aš
noriu subombarduoti Iraką. O gal dabar, kai patekau į Žano Mari
nemalonę, išryškėjo jai būdingas nedraugiškumas. Sukandusi pil­
kus dantis, ji man pranešė, kad neturėjau išeiti atostogų neužpildęs
kažkokios formos. Be to, ji apskritai nebuvo tikra, ar aš, išdirbęs
kompanijoje mažiau nei metus, turėjau teisę jas gauti.
- Na, gerai, - tariau jai. - Oficialiai pranešu, kad grįžau iš atosto­
gų, - po šimts velnių tą diplomatiją, nusprendžiau. Skelbiu karą.
Kristina buvo kaip paprastai draugiška ir graži, bet daugiausia
laiką leido šnekėdama telefonu su fiancė6 arba mama. Pirmajam
valandą po valandos šnekėdavo, kad vis dar dievina savo „chaton
damour“ (mylimą kačiuką), o su pastarąja ginčijosi dėl vestuvių,
kurios, kaip supratau, įvyks jau po metų. Jos buvo planuojamos
kruopščiau nei visas mūsų arbatinių tinklas.

Nikolė buvo vienintelė bendradarbė, su kuria iki šiol prasmingai

pasišnekėdavau. Žinojau, kad tai iš dalies dėl to, kad ji nenori pa­
miršti anglų kalbos, bet man tai netrukdė.
Pradėjome kartu dažnai mieste priešpiečiauti. Oras taisėsi, tad
kartais būdavo visai malonu pasėdėti lauko kavinėje. Kai kuriose
šalia biuro esančiose alinėse tarp terasų staliukų kabojo dujiniai

6 Sužadėtinis. (Prane.)

211
šildytuvai, tad jei švietė saulė, jauteisi it vidurvasarį. Tik reikėjo
atsargiai stotis, kad neužsiliepsnotų plaukai.
Būtent Nikolė man pranešdavo naujausias žinias apie blogė­
jančių Anglijos ir Prancūzijos santykių įtaką projektui. Kiekvieną
kartą, kai valstybių vadovai piktai susiginčydavo, mano svajonė
apie arbatines atrodė vis mažiau ir mažiau tikėtina. Ji priminė ant
kalno šlaito augančių vynmedžių pumpurus, kuriuos pamažu nu­
draskė nesiliaujančios liūtys su audromis.
Prancūzijos žiniasklaida iš jaudrios britų spaudos kartojo visas
Širaką kritikuojančias antraštes, tad būtum pagalvojęs, kad mes,
anglai, apskritai nemėgstame paryžiečių. Tačiau už biuro ribų ši
tema retai buvo svarstoma.
Kai pirkdamas prancūzišką batoną kalbėdavau su baisiu it mil­
žiniška, virš galvos plevėsuojančia Jungtinės Karalystės vėliava
akcentu, vienintelis boulangère7komentaras būdavo „prašom, sep-
tyniadešimt centų“.
O kada bepraeidavau pro McDonaldą arba greito maisto KFC,
ten visada būdavo pilna žmonių. Ar jie iš tiesų manė, kad links­
muosius rinkinius vaikams sugalvojo prancūzai?
Jei nuotaikos Paryžiuje ir buvo niūrokos, tai neturėjo nieko
bendra su užsienio politika. Duaigiausia dėl to kaltas buvo vais­
tininkų streikas.
Anot mano patikimo turisto vadovo, „Paryžiuje kas dešimt
metrų vaistinė, kurios žalias neoninis kryželis žybsėdamas kviečia
prancūzus užeiti ir persisotinti vaistais. O perfrazuojant vieną seną
dainą, niekada neišvysi savu dviračiu važiuojančio vaistininko.
Leidimai atidaryti vaistinę kainuoja nemažą sumelę, bet jie perkami
ir parduodami taip godžiai, kaip ir Monė paveikslai.“
Šiuo metu vaistinės uždarytos, jų geležinės grotelės užvertos. Ta­
čiau po kiekvienu nežybčioj ančių vienišu žaliu kryželiu stoviniavo
būreliai čiaudančių ir dejuojančių žmonių, kurie buvo priklausomi
nuo vaistų ir dabar meldė stebuklo.
Tuomet nežinojau, kad netrukus ir aš prie jų prisijungsiu.
7 Duonos, pyrago pardavėjo. (Prane.)

212
 Pirmą kartą mano sveikata sušlubavo, kai į Paryžių atskrido, - ko­
kia ironija! - gydytojų brigada. Vienas jų buvo Marijos vaikinas.
- Vaikinas? - paklausiau netikėdamas savo ausimis, kai ji, kal­
bėdama telefonu, pranešė, kad dėl įvairumo naktų nebeleisime
nuogi. - Tu turi vaikiną?
- Taip. Jis nebūti Pary mieste.
Ši moteris, kuri praėjusį mėnesį iš visos širdies su manimi mylė­
josi visomis įmanomomis pozomis, buvo ištikima kitam vyrui?
- Kas jis toks? Vienuolis? Kastratas? - juk tik taip galėjau pa­
aiškinti, kodėl ji tokia nepasotinama, ar ne?

- Ne, jis būti daktaras, - Marija papasakojo, kad jos vaikinas

priklausė prancūzų visuomeninei organizacijai Médecins sans
Frontières*. Dabar jis buvo nusiųstas į Bagdadą, kur jį ką tik per­
spėjo, kad britų ir amerikiečių bombos gali neatskirti iš Prancū­
zijos atvykusių gydytojų nuo Irako kareivių. Gydytojai užuominą
suprato ir išvyko iš šalies.
Į galvą lindo visokie klausimai apie daktaro seksualinį pajėgu­
mą, Marijos sugebėjimą užsidegti ir tapti abejinga bei mano, kaip
labai didelio stačio penio, vaidmenį, bet, atrodo, nebuvo prasmės
jų užduoti.
- Patiekti thruputi prezrvatyvas mano bute. Norėti aš tau jie
atsiųsti? - paklausė ji.
- Ne, pasilaikyk. Gal prisireiks. Niekada nežinai, kada tavo
vaikinas išvyks ir paliks tave vieną visą popietę.
- A?
- Pasilaikyk juos. Man jų nebereikia.
- Kodėl nepaskambini Florencijai? Tu jai patikti, - pasiūlė
Marija.
Florencija buvo pusiau indiško kraujo jos draugė, kurią mačiau
bare. - Pasakyti jai, kad norėti susitikinėti su prancūze.
- Ką tai reiškia? Žinai, anglėms irgi patinka seksas. Galbūt tik
tave reikia keturis kartus per naktį išdulkinti, ir taip kiekvieną
mielą naktelę.
8 Gydytojai be sienų. (Prane.)

213
 Marija nusijuokė.
- Tu pykti. Paskambki Florencijai, ji tave guosti.
- Nori pasakyti, kad jos vaikinas savaitei išvyko, tai reikia, kad
kas nors ją apvaisintų?
Padėjau ragelį ir, pagalvojęs apie įkaušusias prancūzes, tyliai
kelis kartus nusikeikiau. Reikalus dar labiau pabloginti galėjo tik
Elodija, jeigu ji, protestuodama dėl JAV priešiškumo Prancūzijai,
parskubėtų iš už Atlanto namo. Tačiau antra vertus, pažįstu ją - ji
gali bet kur gyventi, kad tik būtų gausiai aprūpinta narkotikais ir
vyriškos lyties modeliais.

Tai, kad Marija mane metė, išėjo į gera - tą dieną, kai staiga
prasidėjo karas, jaučiausi ramus ir atsipalaidavęs. Išmiegojau visas
aštuonias valandas. Naktį buvo akimirkų, kai pusiau būdravau, bet
versdamasis ant kito šono, jausdavau tokį palengvėjimą, kad ne-
pabudau rankai (arba dar blogiau - burnai) kutenant man žemiau
juostos, kad tučtuojau vėl giliai ir ramiai užmigdavau.
Užteko kelias minutes pasiklausyti vapančių iš susijaudinimo
žurnalistų ir sprogstančių bombų, kad tą rytą gulėdamas lovoje aš
su palengvėjimu suvokiau, kad bent vienoje pasaulio vietoje, - ant
mano čiužinio, - nevykdomi karo veiksmai.
Nusprendžiau, kad seksas - nuostabus dalykas, bet jis kaip šam­
panas. Jei kiekvieną kartą valgydamas privalai išgerti keturias
taures, imi svajoti apie stiklinę vandens.
Tad tik stovėdamas po dušu ir alpiu karštu vandeniu masažuo­
damas sustingusius raumenis, kad juos (kurie kvailai skundėsi
naktinės mankštos trūkumu) atgaivinčiau, aš pagaliau supratau,
apie ką šnekėjo per žinias.
Karas?
Užsukau vandenį ir stovėjau visas varvantis, o tuo tarpu šaltis
pamažu smelkėsi į kabiną ir kėlė man šiurpulį.
Karas.
Visi (išskyrus, galbūt pirmą naktį antskrydžio metu žuvusius
žmones) žinojome, kad tai neišvengiama, bet vis tiek buvome
sukrėsti.

214
 Karas reiškė mirties nuosprendį ir man. Turiu pripažinti, tai
nėra taip blogai, kaip žūti sprogus bombai virš tavo galvos arba į
tavo tanką pataikius granatai, bet vis tiek man tai buvo skaudus
smūgis.

Neskubėdamas nuvykau į darbą. Sveikindamasis su Marijana,

išsišiepiau plačiu šypsniu. Ji tik kriuktelėjo, kas, manau, teikė vilčių.
Jei būtų paruošusi pranešimą apie atleidimą iš pareigų, man būtų
nusišypsojusi žavia pilka šypsena.
Nuėjau į Kristinos kabinetą ir iškart pakviečiau ją į pasimatymą.
- Alors?910
- Alors ąuoiV0- ji išsitraukė popierinę servetėlę iš gėlėmis kve­
piančio pakelio, kuris gulėjo ant stalo, ir nusišnypštė nosį. - Oh,
la guerre? Oui, les pauvres enfants11, - Kristina papurtė galvą ir
staiga nutraukė pokalbį, kad paskambintų mamai ir jos paklaus­
tų, ar ji turinti atliekamų vaistų nuo kosulio, ir įsitikintų, kad dėl
karo veiksmų Viduriniuose Rytuose nenutrūks šilko vestuvinėms
suknelėms tiekimas.
Nusviedžiau portfelį ant savo stalo ir paskambinau Nikolei.
- Alors? - paklausiau jos.
- Qui est-ce?12- na, žinoma, ji nepažino manęs, nes kalbėjau
prancūziškai. Žmogaus balsas labai pasikeičia, kai jis prabyla kita
kalba.
- Čia Paulius.
- A, sveikas, Pauliau. Tas karas, jis baisus, ar ne?
- Taip, tu teisi. Karas yra plaučkepeniai13. Kaip dėl, hm... - žinau,
tai skambėjo absurdiškai, bet kitaip negalėjau pasakyti. - Kaip
manai, kokį poveikį jis turės mūsų arbatinėms?
- A, taip, - ji akimirką pagalvojo. - Nežinau. Pasikalbėk su
Žanu Mari.

9 Na? (Prane.)
10 Kas na? (Prane.)
11 A, karas? Taip, vargšai vaikai. (Prane.)
12 Kas? (Prane.)
13 Anglų kalba žodis offal („plaučkepeniai“) tariamas panašiai kaip awjul („baisus“).

215
 - Bet jo čia nėra. Ir niekada nebūna.
- Teisybė. Tuomet tikriausiai daryk toliau, ką ir darei.
Tądien nusprendžiau ir toliau nieko neveikti, tik parašyti drau­
gams elektroninius laiškus, perskaityti prancūzus pašiepiančias
istorijas ir išgerti kavos. Tai nebuvo labai nemalonu, bet ne taip
įsivaizdavau savo karjerą.

Nei tą, nei kitą dieną Žanas Mari nepasirodė. Trečią taip pat. Visa
tai priminė apgaulingą karo pradžią 1939 metais, kai prancūzai
mėnesių mėnesius ir toliau ramiai gyveno. O paskui staiga užėjo
priešas ir juos sutrypė.
Sunku spręsti, ką kiti manė apie arbatines. Vien todėl, kad sunku
įvertinti, ką kažkas mąsto, jei jo visai nematai.
Tačiau tai nebuvo visiška tiesa. Iš tikrųjų aš mačiau kitus savo
„komandos“ narius. Atsitrenkiau į Bernardą, kuris stovėjo prie
kavos automato ir skaitė nurodymus ant ką tik kolegos paskolin­
to raumenis atpalaiduojančio kremo tūbelės. Nelauktai pasirodė
Stefani, kad paklaustų, kaip dabar atrodo Londonas (ji tebegyveno
mielais kelionės su Žanu Mari prisiminimais) ir ar atsitiktinai ne­
turiu skausmą malšinančių vaistų. Užėjo Markas, kuris mėgino
išmainyti nikotino pleistrus į kažkokį fungicidinį kremą. Nedrįsau
paklausti, kam jį naudos.
Aš pats iš savo kolegų galėjau šį bei tą įsigyti, bet dėl vaistininkų
protesto akcijų visą šalį surėmė pusiau pamiršti negalavimai ir ji
pamažu ėmė merdėti.

Pagaliau vieną popietę įriedėjo Žanas Mari, kuris atrodė pasi­

tikintis savimi, tarsi prieš pat karą būtų nusipirkęs Kalašnikovo
akcijų. Pastebėjęs praviras mano kabineto duris, jis kiek sulėtino
žingsnį. Pabeldė, visai be reikalo, ir įėjo. Bakstelėjęs pelės myg­
tuką, uždariau prancūzus pajuokiančią karikatūrą, į kurią tuo
metu žiūrėjau, ir atsistojau, pasiruošęs kaip tikras vyras atremti
kaltinimus.
Jis paspaudė man ranką ir linksmai pasisveikino.
- Kaip jaučiatės? - paklausiau.

216
 Jis nesuprato, tad patryniau sau pilvą. Nemačiau jo nuo tada,
kai priverstinai išėjau atostogų.
- A, taip, ačiū, labai gerai. Gal netyčia turi daugiau virškinimą
gerinančių tablečių?
- Gaila, bet ne.
- Tiek to. Esu tau labai dėkingas.
Įdomu, ar to britams rodomo dėkingumo pakaks įpūsti mano
projektui naują dvasią.
- Na, tai ką manote apie karą?
- Tas karas, taip...Leisk man sutvarkyti kai kuriuos reikalus,
o tada pasišnekėsime, - jis pakėlė savo portfelį. - Ateik į mano
kabinetą po penkių minučių.
Tai nežadėjo nieko gera.
Praėjus penkioms minutėms ir trisdešimčiai sekundžių, - nie­
kada nebūk labai tikslus eidamas į susitikimą su prancūzu, - pa­
beldžiau į jo kabineto duris ir užtikau jį pilstantį į puodelius kavą.
Kristina taip pat ten buvo.
- Sėskis, Pauliau, - tarė jis ir pastūmė man baltą puodelį su
lėkštute.
Nekreipdamas dėmesio į kavą, atsisėdau. Šyptelėjau, lyg sakyčiau
„paskubėkite!“
Jis pasakė ilgą kalbą apie karą, politiką, svyruojančias kainas
pasaulinėje rinkoje, darbdavių socialinio draudimo įmokas, savo
skrandžio būklę (na, galėjo to ir neminėti, bet aš jau anksčiau lio­
viausi klausytis laukdamas svarbiausios pasakojimo vietos).
- Taigi, - užbaigė kalbą jis, - siūlau tau čia pasilikti, kol baigsis su­
tartis, arba bent jau iki karo pabaigos ir pamokyti mus anglų kalbos.
Jis nusišypsojo, tarsi būtų burtininkas, ką tik iš savo kavos puo­
delio ištraukęs gyvą iguaną.
- Atsiprašau?
- Mums tai bus puiki proga. Mes jau siunčiame žmones į anglų
kalbos kursus. O dabar jie galėtų ateiti pas tave. Žinoma, ir toliau
gausi savo atlyginimą.
Savaime suprantama, mąsčiau, juk ir toliau turėsiu jam mokėti
už Elodijos butą.

217
 Man nė į galvą neatėjo, kad anglų kalbos mokymas neįėjo į
mano pareigas. Vienintelis dalykas, dėl kurio mintyse iškart pa­
prieštaravau, - kad reikės būti maloniam su Mariana, kai ji man
kartos netaisyklingus veiksmažodžius visais įmanomais būdais
juos iškraipydama. Arba dar blogiau, kai turėsiu su ja užmegzti
pokalbį.
- Ne, - pasakiau. - Ne.
- Neskubėk. Pagalvok, - tarė Žanas Mari. Tačiau kuo ilgiau apie
tai mąsčiau, tuo ryškiau mačiau pilkus Marianos dantis.

Baigęs darbą, namo grįžau pasivaikščiodamas vaizdingomis

vietomis. Gražūs vaizdai puikiai tinka egzistenciniams apmąsty­
mams.
Kelią iš Eliziejau laukų iki Marė kvartalo galima nueiti ir pės­
čiomis, tik reikia pasirinkti tokį maršrutą, kur beveik nėra mašinų,
ir tuomet praeisi pro kai kurias gražiausias miesto vietas. Čia gali
žingsniuoti paskendęs romantiškuose apmąstymuose, ar greitai
sutiksi savo gyvenimo meilę arba nuo kurio tilto ketini nušokti.
Nuėjau prie Almos tilto, kuriame iškalto kolonisto kareivio
dukslios kelnės vis dar buvo sausos, tuomet palei Senos krantą iki
Invalidų tilto. Žemiau gatvės lygio, seną akmenimis grįstą upės
pakrantę buvo matyti surūdiję geležiniai žiedai dar iš tų laikų, kai
čia būdavo rišami plaukiojantys laivai. Dabar, kai tik praėjau pro
bateaux mouches, dauguma prie krantinės prisišvartavusių laivų
buvo rekonstruotos baržos, plukdančios vien tik sodo baldus ir
didelius kambarinius augalus.
Nors saulė buvo man už nugaros, ji akinamai tvieskė į akis
atsispindėdama nuo Aleksandro III tilto auksinio lapo. Negalėjų
suprasti, kodėl to aukso niekas nepavagia. Tas lapas išties nulietas
iš tikro aukso ir atrodė lyg priklijuotas ant vidury tilto esančios
Neptūno karūnos, tad pakaktų brūkštelti skalpeliu, ir jo nebeliktų.
Tuomet mąsčiau, ar nevertėjo nueiti nusipirkti tą chirurgo peilį.
Žinoma, kai vaistinės vėl atsidarys.
Žingsniuodamas palei tyliai savo vandenis plukdančią sraunią
upę, galėjai nesunkiai įsivaizduoti laivą, kuriam sustojus, pati pa-

218
šaulyje gražiausia, protingiausia, apolitiškiausia ir seksualiausia
mergina tave pakvies vakare paplaukioti.
Tačiau pamačiau tik benamį, kuris po tiltu drėgnuose šešėliuose
statėsi kartoninę priedangą.

Perėjęs Santarvės aikštę, patekau į Tiuilri sodą, o tada medžiais

apsodintomis alėjomis nužingsniavau stiklinės Luvro piramidės
link.
Čia stabtelėjau ko nors išgerti. Prie kavinės, pro kurios langus
matyti piramidė (arba piramidės), buvo atvira terasa, tad pasivai­
šinau nepaprastai stipriu alkoholiniu kokteiliu. Prie kitų staliukų
sėdintys turistai buvo sukišę nosis į gidus. Mano galva, yra tokių
turizmo mėgėjų, kurie, užuot apžiūrinėję miesto įžymybes, stu­
dijuoja, kaip patekti į kitą vietą. Pro šalį galėjo praskristi nuogų
kankano šokėjų pilotuojamas karšto oro balionas, bet niekas, iš­
skyrus mane, jo nebūtų pastebėjęs.
Tačiau suprantu, kad tai tik atstumto vyro kalbos. Netrukus ir aš
pavirsiu vienu iš tų, kurie sėdi Paryžiaus kavinėse ir rašo nešioja­
mu kompiuteriu pompastiškas kalbas, visą laiką tikėdamiesi, kad
kažkas prieis ir paklaus, ką rašai, kai iš tikrųjų visi tokių žmonių
šalinasi bijodami, kad jie išties panorės paaiškinti ką rašą.

Praėjau iš kairės bei dešinės Luvro „rankų“ apglėbtą piramidę,

po to tuščią, vėjuotą Cour Carrée ir išėjau į gatvę. Nulingavęs pro
Samaritaine universalinę parduotuvę į kitą upės pusę, pakrante pa­
traukiau į salas, kur Asterikso giminaičiai pastatė pirmąjį Paryžiaus
miestą. Čia nesimatė nė vieno šiuolaikinio pastato, tad jaučiausi it
patekęs į viduramžius.
Susiradau suoliuką ir, kol sutemo, sėdėjau ant jo žiūrėdamas į
upės aukštupyje esančią Dievo Motinos katedrą.

Ką, po paraliais, aš veiksiu karo metu? Gal atrodė, kad truputį

dramatizuoju, bet susidūriau su rimta problema. Darbo faktiškai
nebeturėjau. Net jei karas būtų greitai baigęsis, neįtikėtina, kad Ža­
nas Mari vėl būtų ėmęsis mano projekto. Šiaip ar taip, mes būtume

219
labai vėlavę. Tad Paryžiuje man nebeliko kas veikti: neturėjau mer­
ginos, tik kelis draugus, kurie buvo greičiau atsitiktiniai sugėrovai,
negu giminingos sielos, ir butą, už kurį mokėjau žmogui, kuriam
šią akimirką mažiausiai troškau mokėti.
Atvirai kalbant, tikras merde.

Peršalau tikriausiai tada sėdėdamas prie upės. Na, sakydamas,

kad tai peršalimas, turiu omenyje maliarijos ir tuberkuliozės hib­
ridą. Su keliais skausmingiausiais plaučių uždegimo simptomais.
Per naktį man nepaprastai pakilo temperatūra, o plaučiai, regis,
pavirto į skreplių fabrikus.
Jei būčiau buvęs Jungtinėje Karalystėje, būčiau nekvaršinęs gydy­
tojui galvos dėl savo nereikšmingų kančių ir taip atlikęs patriotinę
pareigą. (Koks sunkiai dirbantis apylinkės gydytojas nori girdėti
apie susirgimą lengva maliarinės tuberkuliozės forma?) Būčiau už­
sukęs į vaistinę ir nusipirkęs ko nors karšto bei citrininio. Bet vais­
tininkai, žinoma, vis dar streikavo, tad turėjau eiti pas gydytoją.
Paryžiuje, jei susirgai, nereikia ieškoti vietos poliklinikos. Čia
gydytojai dirba įprastuose butuose ir reklamuojasi ant lauko durų
pasikabinę mažas žalvarines lenteles su savo pavarde, informacija,
kokioje srityje specializuojasi, ir telefono numeriu. Kai tik į tas
iškabas atkreipi dėmesį, supranti, kad jų visur pilna. Visai šalia
savo buto, - taip arti, kad kosėjant lengva užkrėsti kitus, - mačiau
lenteles su pediatrų, osteopatų, dermatologų, stomatologų, gine­
kologų, psichiatrų, ortodontų, oftalmotologų ir netgi rentgenologų
pavardėmis. Ir tai tik man žinomų sričių specialistų kabinetai.
Keista pagalvoti, kad daugiabučiame name galėtum gyventi šalia
rentgenografinius tyrimus darančio arba visą dieną tarp moters
kojų akis išsproginusio žmogaus. Turėtum liftu ir laiptais dalytis su
ligoniais arba bepročiais. Bendros šiukšlių dėžės vestibiulyje būtų
pilnos išrautų dantų ir nupjautų karpų. Tai neatrodė sveika.
Ant daugumos lentelių parašyta, kad dėl rendezvous14 reikia
susitarti iš anksto, bet galų gale radau médecin généraliste15, kuris
14 Susitikimas, pasimatymas. (Prane.)
15 Bendrosios praktikos gydytojas. (Prane.)

220
kaip tik dabar priiminėjo ligonius. Buvo vos kelios minutės po
dešimtos, o jis dirbo iki dvyliktos, o vėliau nuo dviejų.
Gydytojas buvo vardu Žanas Filipas Diofuaras ir dirbo šimtme­
čio senumo name Rivoli gatvėje.

Pravėriau sunkias nulakuotas paradines duris, perėjau apšnerkštą

koridorių ir, visą laiką kosėdamas bei švokšdamas, kilimu dengtais
laiptais užlipau į ketvirtą aukštą. Ten veikė liftas, bet jis atrodė toks
mažas ir iškleręs, kad bijojau jame įstrigti ir pritrūkti popierinių
servetėlių anksčiau nei remontininkas mane išlaisvins.
Ant buto durų buvo dar viena žalvarinė lentelė bei iškaba, kuri
liepė paskambinti ir įeiti. Taip padaręs, atsidūriau tuščiame prieš­
kambaryje baltomis sienomis. Registratoriaus nė kvapo. Koridorius
medinėmis grindimis suko į kairę, o priešais mane esančios durys
vedė į šalie d’attente16. Kai žengtelėjau žingsnį laukiamojo link,
grindys garsiai sugirgždėjo. Tai vienintelis garsas, kurį girdėjau,
išskyrus mašinų gaudesį lauke. Jau beveik tikėjausi laukiamąjį
pamatyti pilną buvusių pacientų skeletų, kurie taip ir numirė ne­
sulaukę pagalbos.
Tačiau klydau, nes vos tik pravėriau laukiamojo duris, į mane
atsisuko keturi ar penki gyvi žmonės, matyt, norėdami ištirti, ar ne­
sergu kokia užkrečiama liga. Jie visi sėdėjo palei sienas stovinčiuose
krėsluose priešais tamsiai pilko marmuro židinį su veidrodžiu auk­
siniais rėmais virš atbrailos. Patekau į gana paprastą paryžietišką
svetainę. Atrodė, kad atvykau į ypač nuobodų vakarėlį.
Kai įėjau, vienas ar du iš jų sumurmėjo bonjour, tad atsakiau tuo
pačiu. Arčiausiai prie židinio tyliai sėdėjo dvi senutės, paskui pa­
auglė, kuri kaip tik tuo metu savo grotuve keitė kompaktinį diską, ir
mama su vežimėlyje gulinčiu per daug puošniai aprengtu kūdikiu.
Vaikas buvo raudonas kaip burokas, tarsi tuoj sprogtų. Nenorėjau
žinoti, ar jis taip atrodė dėl užkietėjusių vidurių, karščio ar todėl,
kad buvo pilnas sprogmenų.

16 Laukiamasis. (Prane.)

221
 Supratau, kad tas kambarys lygiai toks pat nuobodus, kaip ir
anglų gydytojo laukiamasis, išskyrus tai, kad čia geresni žurna­
lai. Prancūzijoje galima paskaityti gana naujus Eile numerius,
kuriose rasi nepaprastai įdomių straipsnelių su nuotraukomis,
kaip išlaikyti tobulą užpakaliuką ir kaip pačiai masažuojantis
sustangrinti krūtis. Sėdmenis treniruojančios ir krūtis masažuo­
jančios merginos tikrai neturėjo dėl ko jaudintis, bet neketinau
liepti joms liautis.
Kai tik įsitaisiau, išgirdau iš už sienos sklindantį silpną daktaro
murmesį. Jis velniškai daug šnekėjo, viliausi, kad jis stengėsi įtikinti
savo pacientą išsinešdinti ir leisti įeiti kitam.
Pirmą pusvalandį sėdėjau ir tyliai kentėjau, retkarčiais nusičiau-
dėdamas ir skausmingai atsidusdamas, bet jaučiausi patenkintas.
Tačiau per tą laiką vidun įėjo tik paauglė. Girdėjau, kaip ji dak­
tarui liejo visus savo rūpesčius.
Jei reikalai judės tokiu tempu, čia būsiu užstrigęs ir tą valandą,
kai gydytojas išeis priešpiečių. Arba valandų valandas. Tačiau prieš
tai mane apdrabstys sprogstantis kūdikis. Troškau, kad motina
išimtų tą vargšelį iš miegmaišio, su kuriuo nesušaltum net Pietų
ašigalyje, bet ji, kaip ir aš anksčiau, buvo įnikusi į Eile - tikriausiai
skaitė apie valgių gaminimą, nes kūdikis marinavosi savo sultyse.

Prancūzams nebūdinga stovėti eilėse. Įdomu, ar laukiamajame

irgi nebuvo eilės? Pagalvojau, kad merginai išėjus galbūt turėčiau
valdingai, tartum tai būtų mano prigimtinė teisė, įsibrauti į gydyto­
jo kabinetą, kaip tai daro pirma tavęs į autobusą besispraudžiantys
žmonės.
Tačiau gydytojas, paspaudęs paauglei ranką, iškišo galvą į lau­
kiamąjį ir pakvietė ponią Buvjė.
Vadinasi, čia buvo eilė ir jis žinojo kai kurių pacientų pavardes.
Tikiuosi, ne dėl to, kad buvo iš anksto susitaręs susitikti.
Ponia Buvjė, toji motina, jau dešimt minučių zujo tai vidun, tai
laukan ir dabar, matyt, ką tik atėjo patikrinti, ar kūdikis dar neiš­
kepęs. Mielos senutės vidun įėjo kartu, vis dar tylėdamos, tartum
mėgindamos atsiminti, kuo skundėsi.

222
 Padėjau žurnalą į šalį ir sutelkiau dėmesį į gydytojo balsą, steng­
damasis užgirsti jį atsisveikinant. Už manęs stovėjo du žmonės,
kurių vienas, pavėlavęs vidutinio amžiaus vyras plokščia kepure,
lakstančiomis akimis ir gerais, bet truputį apspurusiais drabužiais,
regis, norėjo apgaule užlįsti be eilės. Jis sėdėjo pasilenkęs į priekį,
pasidėjęs rankas ant kelių, tarsi pasiruošęs šokti iš vietos. O gal jį
paprasčiausiai kamavo veriantis hemorojaus skausmas. Įėjęs į lau­
kiamąjį, jis sušuko messieurs dames17(taip prancūzai pasisveikina
su kambaryje esančiais žmonėmis), lyg norėdamas pranešti apie
save, o ne palinkėti mums geros dienos. Be to, jis net nežvilgtelėjo
į žurnalus. Įtariau, kad jis nesivaržytų užlįsti be eilės priešais mirš­
tantį anglą, nes jo hemorojus svarbesnis už mano beveik mirtiną
plaučių ligą.
Gydytojas palydėjo senutes prie durų ir pasuko į laukiamąjį.
Ponui Landūnui ištarus „bonjour; docteur“>jis linktelėjo galva
pasisveikindamas. Na, viskas, pamaniau, teks čia murksoti ir per
priešpiečių pertrauką. Tad giliai įkvėpiau oro ir pašokau nuo kėdės,
savo keistu „monsieur?“ išgąsdindamas gydytoją.

Tąkart turėjau būti parengęs trumpą kalbą. Įdomu, kaip tuomet

pasakiau „jūs manęs nepažįstate, bet man jūsų reikia, kad išgelbė­
tumėte mano gyvybę“?
Kai galiausiai ištariau bonjour, jis nusišypsojo ir palydėjo mane
į savo kabinetą, aiškiai nesijaudindamas dėl keistuolių savo lau­
kiamajame.
- Man šalta, - paaiškinau prancūziškai. - Ne, - pasitaisiau. Tiesą
sakant, iš paskutiniųjų stengiausi įsidėmėti kelis pagrindinius žo­
džius, tokius kaip „kosėti“ (tousser), „gaisras plaučiuose“ (poumons
enfeu) ir „apči“ (atchoum).
Gydytojas, pavirtęs naujutėlaičiu plokščiaekraniu makintošu,
mane pertraukė norėdamas sužinoti pavardę, adresą, gimimo datą,
socialinio draudimo numerį ir 1.1. Visai buvau pamiršęs: Prancū­
zijoje biurokratija svarbiau už sveikatą.

17 Ponai ir ponios. (Prane.)

223
 Išmokau iš patyrimo visada nešiotis visus atpažinimo dokumen­
tus, tad prireikė tik dešimties minučių mano kortelei užvesti, o
per tą laiką beveik baigiau popierines servetėles. Jam spausdinant,
nusprendžiau, kad jis visai nepanašus į daktarą. Jis daug mažiau
gąsdino nei jo kolega anglas. Mūvėdamas džinsais, užsivilkęs vil­
nonį švarką, sveikai atrodydamas, lyg daug laiko leistų gryname
ore, bei susivėlusiais plaukais jis atrodė greičiau draugiškas, nei
prislėgtas griūvančios britų sveikatos apsaugos sistemos. Jis buvo
turistų stovyklos direktorius.
Apibūdinau, arba tiksliau sakant, pademonstravau savo simpto­
mus. Jis mane pasvėrė, pasiklausė plėšomą popierių primenančių
garsų mano krūtinėje, giliai į gerklę įkišo pagaliuką, kol vos ne-
susivėmiau, o tuomet pareiškė pamatuosiąs man temperatūrą. Jis
pakėlė prie pneumatinį plaktuką primenančio įtaiso pritvirtintą
termometrą.

Buvau girdėjęs, kur prancūzų gydytojau kiša termometrus. Mari

man papasakojo markizo de Sado plunksnos vertą istoriją apie
kažkokį vargšą vyruką, kuris buvo išprievartautas pistoletu. Tuo
metu tai manęs visai nesudomino, o dabar, matydamas, kad iš­
krypėliškomis de Sado fantazijomis užsikrėtę ir prancūzų medikai,
dar mažiau jaudinausi.
- Ne, ne, - paprieštaravau spausdamas užpakalį giliau į minkštą
patikros stalo paviršių. - Man ne karšta.
- Turim pažiūrėti, ar nekarščiuojate, - pasakė gydytojas nu­
kreipdamas pistoletą į lubas it koks dvikovos dalyvis, kuris trokšta,
kad būtų pralietas kraujas.
- Ar greitai? - paklausiau.
- Taip, tereikia jį spustelti, ir jis iškart parodo temperatūrą, - jis
raminamai nusišypsojo.
Pistoletą primenančio termometro vamzdis visai neatrodė ilgas.
- A, na, gerai, jei tai neužtruks, - atsakiau ir apsiverčiau ant
pilvo, kad galėčiau nusismaukti apatines kelnaites, bet anksčiau
nei spėjau pasinaudoti proga truktelti elastines kelnaites jis įbruko
šautuvą man į ausį ir spustelėjo.

224
 - Hm, trisdešimt aštuoni ir devynios dešimtosios. Turite karščio.
Nusijuokiau su palengvėjimu.
- Iš tikrųjų karščiuojate, - tarė jis stebėdamasis, kodėl atrodžiau
toks patenkintas sužinojęs blogas naujienas.
Tos dienos, kai kišdavo termometrą į tiesiąją žarną, regis, seniai
praėjo.
Gydytojas sugrįžo prie kompiuterio išrašyti man receptą.

Receptas buvo šiokia tokia staigmena. Kaip jau sakiau, papras*

tai nekvaršindavau gydytojams galvos dėl peršalimo, kol visiškai
prarasdavau balsą ir nieko be bendrinės nejautros negalėdavau
praryti. Netgi tuomet tikėdavausi, kad gydytojas man išrašys tik
arbatos ir aspirino.
Šis prancūzų daktaras buvo šiek tiek kitoks. Visų pirma jis pa­
siteiravo, kokių vaistų turiu namie.
- Nieko. Kelias aspirino tabletes, - atsakiau.
Jis, regis, truputį įsižeidė ir išpyškino vaistų, kuriuos, jo many­
mu, tikrai turėjau turėti namų vaistinėlėje, pavadinimus. Kiekvieną
kartą purčiau galvą.
- Suprantu, - pasakė jis ir, norėdamas atitaisyti žalą, kurią sau
darau taip apsileisdamas, išrašė antibiotikų, nuskausminamųjų,
purškalų, apsitrynimams skirto pipirmėčių aliejaus ir įkvėpiamųjų
vaistų, kurių būtų pakakę išgydyti visai kaimenei bronchitu ser­
gančių žirafų. - Ar naudosite žvakutes?
- Žvakutes? Nežinau. Ar jos didelės?
Tiesą sakant, nebuvau tikras, kaip atrodo „didelė“ žvakutė, ir ar
iš viso jų būna skirtingo dydžio. Iki tol taip saugiai gyvenau, kad
niekada nieko negyvo sau į išeinamąją angą nekišau.
Daktaras pakėlė dešinį smilių ir išmatavo viršutinį krumplio
sąnarį.
- Galbūt pabandysiu, - pratariau.
Turėjau omenyje, kad pirmai progai pasitaikius pamėginsiu iš­
mesti jas į šiukšlių dėžę.
Tad jis išrašė ir atspausdino dar ir žvakučių receptą.
Žiūrėdamas į ilgą sąrašą, supratau, kodėl prie kiekvienos miesto

225
vaistinės būriavosi vilties netekusios minios. Jei padaugintumėte
mano patirtį iš medicinai žinomų ligų ir prancūzų skaičiaus, o
šį daugiklį - iš negalavimų rimtumo, gautumėte nuo vaistų pri­
klausomą šalį.
- Kur visa tai galiu nusipirkti? - paklausiau.
- Turėsite nueiti į visą parą dirbančią vaistinę. Mieste yra viena
ar dvi vaistinės, teikiančios būtiną pagalbą.
- Ar aš tas nenumatytas blogiausias atvejis? - pasiteiravau vil­
tingai.
- Taip, nes turite receptą, - mano venas užplūdo dėkingumo
banga it paracetamolio dozė. Gydytojas man padavė popieriaus
lapą su trimis adresais. - Nueikite į vieną jų. Jos vienintelės, kurios
dirba. Turėsite ilgai laukti. Galbūt pagysite anksčiau nei gausite
vaistų, - toks ir toks sveikuolis nusijuokė iš savo žiauraus pokšto.
- Dirbate Paryžiuje?
- Taip, - pamelavau.
- Gal norite arrêt maladie?
Jis paaiškino, kad tai pateisinamasis raštelis. Sutikau, labai pra­
šom. Tiks bet koks pasiteisinimas, kad tik išvengčiau tų nelaimingų
anglų kalbos pamokų.
Kai atsistojau eiti, dabar jau gydytojas pasirodė sergantis.
- Reikia, hm, sumokėti, - pratarė jis raudonuodamas. Jis pasakė
ne payer1*, bet régler, kas labiau reiškė „apmokėti sąskaitą“.
- A, taip, - vėl atsisėdau. - Kiek?
Krūptelėjęs, tartum nederėtų būti tokiam tiesiam, jis persisvė­
rė per stalą ir ištiesė gydymo kurso blanką, kuriame buvo įrašęs
mokestį už konsultaciją. Paprastoje kavinėje tai man būtų kainavę
beveik kaip penki ar šeši bokalai alaus.
- Didžiąją jo dalį, žinoma, padengia socialinis draudimas. Ar
turite savišalpos draudimą?
- Ką tokį?
- Kompanijos sveikatos draudimą.
- O, tikriausiai taip.

'* Sumokėti. (Prane.)

226
 - Na, tuomet jie sumokės likusią dalį - jums šimtu procentų
kompensuos gydymo išlaidas.
Mano galva, tai šiek tiek sudėtinga, bet ganėtinai gera sistema.
Tik gaila, kad ji nebuvo taikoma alui.

Nužingsniavau (arba tiksliau sakant, nuvilkau savo skaudantį,

drebantį kūną) per Seną į artimiausios visą parą dirbančią vaistinę.
Turėjau praeiti pro ligoninę, kuri vadinosi Hotel Dieu, „Dievo vieš­
butis“. Kaip tokiai įstaigai - ne daug vilčių teikiantis pavadinimas.
Jis skambėjo kaip stotelė, kurioje trumpam sustoji prieš iškeliau­
damas anapus. Tai dėl ligoninės vietos - pro jos langus atsiveria
Dievo Motinos katedros vaizdas.
Tačiau tai, kas buvo lauke, teikė daug daugiau vilčių. Žvilgtelė­
jęs į lentą prie pagrindinio įėjimo, susidariau įspūdį, kad telefonu
įmanoma susitarti susitikti su kokiu tik nori specialistu. Anglas,
pripratęs šešis mėnesius laukti eilėse, kad pamatytų ką nors iš ligo­
ninės personalo, kurio specializacija siauresnė nei tualetų valytojų,
spoksotų į šį telefonų numerių sąrašą tarsi į pasaulio dešimtuką
patekusių supermodelių namų telefonus. Tad išsitraukęs iš kišenės
mobilųjį, įsirašiau plaučių, ausų, nosies, gerklės specialistų ir dėl
viso pikto laboratorijos, kur man reiktų pasidaryti smegenų ske-
nografiją, numerius. Atsarga gėdos nedaro.

Nupėdinau toliau, perėjau Senos antrą atšaką ir patraukiau į

Šen Žermeno bulvarą, kur šalia medicinos mokyklos, buvo didelė
vaistinė. Iš karto supratau, kada einu ta kryptimi, nes girdėjau,
kaip ligonių aimanos nustelbia net didžiulio eismo keliamą džerš­
kėjimą.
Na, gal truputį perdėjau taip sakydamas - greičiau pačiam no­
rėjosi dejuoti, kai pamačiau šaligatviu Šv. Mykolo bulvaro link
besidriekiančią mažiausiai šimto žmonių, - senų ir jaunų, stovin­
čių su ramentais ir be jų, - eilę. Jau nekalbu apie į save panašius
invalidus, kurie šuoliavo šaligatviu arba šlubčiojo per kelią, kad
atsistotų į eilę. Pasipusčiau padus ir užsiėmiau vietą. Atgavęs kva­
pą, mėginau apskaičiuoti, kiek laiko čia praleisiu. Kadangi temti

227
turėjo po maždaug penkių valandų, man išties vertėjo atsinešti
čiužinį arba palapinę.

Kaip ir dauguma eilių Prancūzijoje, ši buvo dviejų ar trijų žmo­

nių pločio. Stumeisi į priekį po milimetrą, jei tik tai įmanoma,
laikydamas nosį ir kojų pirštus tiesiai prieš žmogų, kuris atėjo
po tavęs, bet atsistojo šalia. Tam tikra prasme dėl to eilė imdavo
greičiau judėti, nes vos tik tarp tavęs ir priešais stovinčio žmogaus
atsirasdavo oro molekulė, tu tą spragą užpildydavai.
Už manęs stovintis aukštas, atletiškas vyras su džinsais ir spor­
tine striuke užmezgė pokalbį.
- Turite receptą? - paklausė jis manęs taip įtariai lyg parduotuvės
kasininkas, kuris nemato visų tavo krepšyje esančių prekių.
- Taip, - ištraukiau jį iš kišenės.
- A. Kuo skundžiatės?
Sušniurkščiau nosimi.
- Peršalau, - atsakiau ir tučtuojau pasigailėjau dėl savo atvirumo.
Verčiau būčiau pasakęs „cholera“ ir niekieno nekliudomas nusi­
gavęs į eilės pradžią. - O kas jus vargina? - pasidomėjau.
- Frrunkuls.
Luktelėjau - prieš atsakydamas, jis turbūt ką tik išsišnypštė nosį.
Tačiau daugiau informacijos nesulaukiau.
- Frrunkuls? - pakartojau kaip mokėdamas.
- Taip.
Po ilgų apibūdinimų, iškalbingų judesių rankomis ir dar iškal-
bingesnio krūptelėjimo iš skausmo, nusprendžiau, kad jo klyne
iškilo šunvotė, arba „furunkulas“.
- Oo, - užjaučiau jį. - Gerai, kad Dievas sukūrė vyriškas trum­
pikes, ar ne?
Mūsų pokalbis baigėsi.

Kitas mane užkalbinęs žmogus buvo pasiturinti vidutinio am­

žiaus karjeros siekianti moteris, kuri paklausė, ar, priėjus mano ei­
lei, negalėčiau jai paimti vaistų. Anot jos, galėčiau jai paskambinti,
kai iki vaistinės bus likę keli metrai.

228
 - Neturite recepto? - pasiteiravau.
- Turiu, bet negaliu laukti.
- Kodėl? Labai skubate?
- Kodėl? Ši eilė, ji tokia ilgay- ji atrodė nesveikai vien nuo min­
ties apie stovėjimą eilėje.
- A, privalote laukti, tai eilė. - Pasakė priekyje / už manęs sto­
vintis žmogus.
- Sumokėsiu dešimt eurų, - tarė moteris.
- Parodykite savo receptą, - pasakė vyras ir žengtelėjo pusę
milimetro atgal, kad sudarytų sandėrį.
Kiek aš supratau, netoliese vyko dar keli tokie sandėriai ir buvo
lygiai tiek pat įtūžusių žmonių, kurie kėlė balsą norėdami savo
šūksmais pertraukti nusikaltusius. Viskas veltui. Mokantys užlįs-
davo be eilės, triukšmadariai šūkavo, o savęs gailinti eilė pamažu
slinko į priekį dėl ją ištikusios nelaimės kaltindama Dievą, valstybę,
orą ir visus kitus. Jei norėtumėte būti išties žiaurus, galėjote pa­
sakyti, kad tai prancūzų visuomenės mikrokosmas.

Apie antrą valandą popiet aš pagaliau pasiekiau vaistinę.

Prie geležinių langinių stovėjo palinkusi pharmacienne19su baltu
chalatu. Tai buvo labai elegantiška ir graži blondinė, pasipuošusi
perlais ir šiugždančia bliuzele, kurios dvi ar trys viršutinės sagos
buvo prasegtos. Tikras tonikas kenčiančiam vyrui. Mergina segėjo
ženklelį su užrašu, kad ji streikuoja.
Ji buvo labai draugiška ir visai neskubėjo - galbūt iš dalies dėl
to susidarė tokia ilga eilė. Ji pradingo kelioms minutėms, kad su­
rinktų man kalną spalvotų vaistų dėžučių.
- Ir visa tai turiu išgerti? - paklausiau, kai pagaliau ji vėl pa­
sirodė.
Nežinojau, ar man net pakaks jėgų visa tai parsinešti namo.
Mergina paaiškino, kad man duos dvi dėžutes po šešias anti­
biotikų tabletes, nes gydytojas jų išrašė aštuonias. Vadinasi, iš­
mesiu beveik pusę vaistų. Tik nereikia jaudintis, ramino ji, viską
kompensuoja socialinės paramos fondas.
19 Vaistininkė. (Prane.)

229
 - Arba mano savišalpos draudimas? - paklausiau dėdamasis
visažiniu.
- Taip.
Panašu, kad čia skiriami didžiuliai pinigai nuostoliams pa­
dengti.
Sukinėdama pirštą virš žvakučių dėžutės, ji pasiteiravo, ar aš
žinąs, ką su jomis veikti. Sugalvosiu, patikinau ją. Troškau, kad
man būtų pakakę prancūzų kalbos žinių pasakyti, kad anglai - ne
stuobriai, tad atskiria užpakalį nuo burnos.20
Kai pagaliau parėjau namo, likusią popietę skaičiau ant visų
dėžučių esančias instrukcijas. Kol baigiau trinti, purkšti, ryti ir
įkvėpti, spėjo sutemti.
Turiu pripažinti, kad padariau ir tai - „švelniai įstūmiau“. Tie­
siog dėl juoko pabandžiau „pasimatuoti“ žvakutę. Į anglų kalbą
išverstose instrukcijose buvo parašyta, kad ji „apvalys trachėją ne­
suerzindama virškinimo trakto“, bet aš nieko nepastebėjau, išskyrus
gana nemalonų pojūtį, lyg tuoj pridėčiau į kelnes, o tuomet - šil­
tas, švelnus jausmas, kai dujos tarnybiniu eskalatoriumi keliauja
plaučių link. O kitą rytą nuėjus į tualetą - šleikštus sprogimas.
Žinojau, kad kai kuriems žmonėms, jaučiantiems potraukį į išangę,
tai būtų pasirodę patrauklu, bet namiškiams Anglijoje neturėjau
apie ką rašyti.

Kai sugrįžau į darbą (arba bent jau į savo biurą), Mariana, kuri
kažkodėl buvo su kaklo įtvaru, man nusišypsojo. Vadinasi, ji viską
žino. Tėkštelėjau savo pasiteisinimo raštelį ant priimamojo stalo ne­
kreipdamas jokio dėmesio į jos aiškinimą, kad personalo skyriaus
darbuotojos pareigas ji eina tik nuo tada iki tada.
- Bonne journėey- palinkėjau jai ir pasukau lifto link.
Būdamas namie, turėjau laiko perskaityti savo darbo sutartį ir
paieškoti internete informacijos apie prancūzų darbo teisę. Pa­
sirodo, kad čia mokamos didelės piniginės kompensacijos, jei
20 Angliško posakio not to know ones arsefrom ones elbow („nė velnio nenutuokti, nie­
ko nenuraukti“) pažodinis vertimas būtų „neatskirti užpakalio nuo alkūnės“. Knygos
autorius šį posakį išplečia po elbow pridėdamas žodį mouth („burna“).

230
terminuota sutartis nutraukiama jai nepasibaigus. Be to, egzistavo
daugybė vien tik su darbo aprašymu susijusių teisės normų.
Man nebereikės mokyti anglų kalbos. Ketinau išeiti iš darbo
išsiderėjęs pakankamai pinigų, kad galėčiau Paryžiuje padykinėti,
kol nuspręsiu, kad metas užsiimti prasmingesne veikla.

Susitariau susitikti su Žanu Mari, tad kai atvykau, jis sėdėjo

savo biure, durys buvo praviros. Su baltais šilkiniais marškiniais
ir raudonu kaklaraiščiu jis atrodė tikrai šventiškai.
- A, Pauliau, - sušuko jis pamatęs mane.
Staiga jis surimtėjo. Tikriausiai tai pramonės magnato veido
išraiška.
Įėjau vidun.
- Pagijai, - pasakė jis, tikiuosi, vis dar rimtu veidu.
- Taip, ačiū. O kaip jūs?
- Gerai. Sėskis.
- Aš tik nueisiu pasikabinti paltą... - mostelėjau savo biuro
link.
- Ne, ne. Atsisėsk, prašom.
Atsisėdau. Įdomu, kam taip skubėti? Gal Didžioji Britanija ir
Amerika užpuolė Prancūziją? Tą rytą nesiklausiau žinių. O gal
mane išsiųs į karo belaisvių stovyklą?
- Iškilo problema, - pasakė Žanas Mari.
Jis tikrai atrodė taip, tarsi repetuotų per televiziją transliuojamą
prezidento kalbą apie drąsą, kurios prireiks susidūrus akis į akį su
anglosaksų priešu. Ypač sėdėdamas, nes jis buvo po savo medaliu
už kvailą narsą.
- Taip, dėl to čia ir esame, Žanai Mari.
- Bet tai kita problema.
-A?
- Taip, man labai gaila, bet turiu tave atleisti iš darbo.
- Atleisti mane? Bet juk tik jūs galite sustabdyti projektą.
- Turime tave atleisti už labai sunkų nusižengimą.
- Sunkų nusižengimą?
- Taip, mes tai vadiname fautegrave.

231
 - Koks Jaute grave? Ką tik Marianai padaviau pasiteisinimo
raštelį. Aš nebuvau...
- Ne, ne, tai ne todėl, kad nėjai į darbą. Štai dėl ko.
Jis man stalu pastūmė pluoštą popierių.
Žvilgtelėjau į viršutinį lapą ir viską supratau.
- Jūs šniukštinėjote po mano elektroninius laiškus, - tariau.
Tuose popieriuose buvo atspausdinti visi mano gauti anekdotai
apie prancūzus, kurių apdairiai nespausdinau.
- Šniukštinėjau? Ne. Tavo elektroninės žinutės saugomos mūsų
kompanijos kompiuterių sistemoje.
Vadinasi, tai Marko darbas.
- Juk negalite žmogaus atleisti vien todėl, kad jam atsiuntė kelis
anekdotus.
- Kelis anekdotus? - jis išskėtė smilių ir nykštį norėdamas pa­
rodyti, kokio storumo ta krūva.
- Vien dėl to, kad kažkas sukuria kelis anekdotus apie Prancūziją,
jūs galite mane atleisti? Bet tai totalitarizmas.
- O, ne, - Žanas Mari karčiai nusijuokė. - Ne todėl, kad jie apie
prancūzus. Visai ne. Dėl laiko. Laiko, kurį leidai juos skaitydamas.
Turėjai užtrukti valandų valandas! Elektroms paštas skirtas ne
slaptai iš ko nors pasijuokti, o darbui.
Žinoma, tai visiška veidmainystė. Visi kompanijos darbuoto­
jai, įskaitant Žaną Mari, per dieną sugaišdavo valandų valandas
gerdami kavą, rūkydami, ilgai priešpiečiaudami, skambindami
auklei, iš anksto užsisakydami traukinio ar lėktuvo bilietus atei­
nančiam savaitgaliui, o pastaruoju metu - prekiaudami aspirino
tabletėmis, kurių galiojimo laikas jau seniai pasibaigęs. Tačiau,
kaip nutinka tobulos veidmainystės atveju, tiesa niekam nerū­
pėjo. Jis mane sučiupo. Žinojau tai, jis irgi žinojo. Beliko aptarti
kainą.
- Galiu tai užginčyti per darbo inspektorių, - pasakiau.
- Jei Paryžiuje pasiliksi pakankamai ilgai, kad sulauktum jo
sprendimo.
- Ne tik mano pašto dėžutė šioje kompanijoje įdomi.
- Ką nori pasakyti?

232
 - Noriu pasakyti, kad vieną dieną buvau Stefani biure, o ji buvo
neuždariusi savo elektroninio laiško.
- A, - jis susimąstė. - Esu tikras, ji ištrynė senas žinutes, tad jos
dabar, kaip jūs sakote, šiukšlių krepšyje - corbeille? - jo anglų kalba
pastebimai sušlubavo, bet jis liko šaltakraujiškas.
- Galbūt ji jas atspausdino ir paliko mėtytis visiems ant akių.
Tai išgirdęs, Žanas Mari žvilgtelėjo į Kristinos kabineto duris.
Per stiklą matėme, kad ji kalbasi telefonu.
Jis prabilo saldžiu balsu:
- Kam gali rūpėti tos žinutės? - spėju, kad turėjo omeny savo
žmoną arba Žemės ūkio ministeriją? Arba kitus žmones. Kiek
žinojau, jį su Stefani galėjo sieti kai kas daugiau nei seksas ir ne­
legalus jautienos importas.
Trūktelėjau pečiais kaip paryžietis. Ne mano problemos - ne
man spręsti. Gūžtelėjimas pečiais kaip visuomet paveikė.
- Labai gerai, - pasakė Žanas Mari. - Pamiršiu tuos juokus. Šioje
kompanijoje padarei viską, kas įmanoma, tad išmokėsime tau visą,
kaip jūs sakote, dédommagement?
- Kompensacija.
- Taip, kompensaciją ir pirma laiko dėl ekonominių priežasčių
nutrauksime kontraktą, gerai?
- Ir leisite už dyką gyventi Elodijos bute.
- AK merde, là tu exagères!21
Jei jis nebūtų toks mirtinai įtūžęs, būtų visai linksma. Paban­
džiau įlisti į jo kišenę, tad jis sureagavo taip, tarsi jam į užpakalį
neatsiklausęs būčiau įkišęs žvakutę. Akimirksniu jo veidą nuplies­
kė kaklaraiščio spalvos raudonis, o smilkiniai beveik pastebimai
tvinkčiojo.
- Štai ką aš jums, Žanai Mari, pasakysiu: išmokėsite man ne­
didelę premiją sutarties nutraukimo proga. Tai jums bus mano
nuompinigiai.
Jis persisvėrė per stalą mano pusėn bambėdamas visokias ne­
švankybes. „Petit merdeux“22, rodos, buvo dažniausia.
21 Po velnių, to jau per daug! (Prane.)
22 Mėšlas. (Prane.)

233
 Jis paliepė, vis dar prancūziškai, iki mėnesio pabaigos išsineš­
dinti i&jo buto.
- Na ką gi, arba praneši apie mane socialinio būsto fondui?
Dėl to į jo smilkinius siūbtelėjo dar daugiau kraujo, ir jis tyliai
kaip žvėris žemu balsu suurzgė.
Išsiėmiau telefoną, kuriame buvau įsirašęs visų gydytojų nu­
merius. Panašu, kad Žanui Mari skubiai prireiks kardiologo pa­
galbos.

234
 Avril

Liberté, égalité - laisve, lygybe,

traukitės man iš kelio
Balandžio pirmą suprasite, kodėl prancūzai žavisi britų humoro
jausmu: mes išties mokame juokauti.
Ne, tai nesąžininga kai kurių labai linksmų prancūzų atžvilgiu.
Turiu omeny, pavyzdžiui, komiką Koliušą, kuris motociklu įsirėžė
į sunkvežimį su priekaba. Tai nebuvo pokštas - jis užsimušė. Kai
dabar pagalvoju, geriau būtų likęs gyvas. Jau šiek tiek mokėjau
prancūziškai ir supratau kai kuriuos jo senus į vaizdajuostę įra­
šytus skečus. Mano galva, šiuo metu Prancūzijai reikėjo būtent
tokio žmogaus kaip Koliušas, kuris išties mokėjo politikams pūsti
miglą į akis. Jis ne ironizuodavo, bet klastingai demaskuodavo ne
tik valdančiąją partiją, bet apskritai visus gavusius šiltą vietelę.
1981 metais šis komikas dalyvavo prezidento rinkimuose kaip le
candidat bleu-blanc-merde ir turėjo šansų laimėti, bet vėliau pasi­
traukė. Sklido gandai, kad slaptosios tarnybos aiškiai pareiškė, kad
jis ilgai negyvens, jei eis iki galo.
Koliušas būtų iškrėtęs kokią nors smagią išdaigą mano pirmosios
Melagių dienos Prancūzijoje proga, nes čia nieko gudriau už ant

235
nugaros prismeigtą žuvį1nesumąsto. Turiu omenyje ne gyvą žuvį -
tokia galbūt tikrai pralinksmintų. Manau, didžiulis, tarp kieno nors
menčių uodega pliaukšiantis otas atrodytų visai juokingai.

Sėdėdamas prie lango vietinėje gėjų kavinėje (rytais ji visai

nesiskyrė nuo bet kurios kitos Paryžiaus kavinės, kurioje renkasi
normalūs žmonės, išskyrus tai, kad ant padavėjų veidų vis dar buvo
matyti praėjusios nakties makijažo pėdsakų), stebėjau mokinių
būrelį, kurie stumdydamiesi šiurkščiai mėgino vienas kitam ant
striukių prismeigti nupieštą popierinę žuvį.
- Kodėl žuvis? - paklausiau padavėją, atnešusį laikraštį, kurio
prašiau.
- O kodėl gi ne? - atsakė jis ir buvo teisus. Juk visa kita Prancū­
zijoje centralizuota, tad kodėl tokie negali būti balandžio pirmosios
pokštai?
Tą dieną prancūzų laikraščiuose išties spausdinami melagingi
straipsniai, bet jie dažnai būna nevykę. Tad laikraščio pirmajame
puslapyje perskaitęs, kad žurnalistai paskelbė streiką, buvau beveik
tikras, kad tai ne balandžio pirmosios pokštas.
Žurnalistai metė darbus, nes, anot jų, vietos rinkimų kampanija
buvusi nuobodi.
Visiškai juos supratau. Kai karas Irake beveik baigėsi ir nugrimz­
do užmarštin, korespondentai tikriausiai patyrė šoką turėdami
rašyti apie tai, kas laimės Kamambervilyje prie Mėšlo upės, kur
gyvena tik trys ožkos ir plaukuota senė.
Tačiau šiuose vietos rinkimuose bent jau daugiau pastatyta ant
kortos nei įprastuose ginčuose, kuri partija skirs daugiausia pinigų
žaidimų aikštelių ožkoms statybai. Būtent tais metais po prezidento
rinkimų čia, kaip ir kituose Prancūzijos regionuose, vos neišrinko
ultradešiniųjų fašistų kandidato.
Aišku, reporteriai nesakė protestuojantys dėl to, kad „rinkimų
kampanija pernelyg nuobodi“. Anot vieno žurnalistų sąjungos pa­
reigūno, kuris buvo cituojamas laikraštyje, jie streikavo, nes „nė

1 Melagių diena prancūziškai - poisson davril. Poisson - žuvis.

236
viena politinė partija nekreipė dėmesio į šaliai svarbius klausimus -
ekonominį nuosmukį, socialinio aprūpinimo sistemos reformą, ne­
darbą ir prancūzų vaidmenį tarptautinėje arenoje po karo Irake.“
Tačiau pats girdėjau, kokia bukai nuobodi galėjo būti ta kampa­
nija. Kartą per radiją transliavo interviu su kažkokiu politiku. Po­
kalbio esmė, kiek supratau, buvo „ačiū, kad atvykote į mūsų laidą,
pone Politike“ ir „tai nepaprastai įdomi politika“, o potekstė - „ei,
mūsų klausosi milijonai žmonių, tad kalbėkime kiek galima pom-
pastiškiau, kad atrodytumėme protingi“.

Paskutiniame laikraščio numeryje prieš nutylant spausdinimo

mašinoms perskaičiau įvairių partijų programų analizę. Gryna tie­
sa, kad jos nekreipė dėmesio į, mano manymu, svarbius dalykus.
Komunistai žadėjo visiems valstybės tarnautojams sutrumpinti
pensinį amžių iki trisdešimt penkerių metų. Socialistai visiškai
nieko neketino daryti, nes niekaip neišsirinko vadovo, kuris galėtų
ką nors pasiūlyti. Visos centro dešiniosios partijos (o jų buvo apie
dešimt) tikino darbdavius, kad jiems nebereikės mokėti atlygini­
mų, be to, jie bus atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, jei dėl
pramoninės taršos mirtų mažiau nei šimtas tūkstančių žmonių.
Ultradešiniųjų ketinimai atrodė dar sunkiau įgyvendinami - penk­
tadienio vakarais kiekvienoje place du marché23jie siūlė ant gro­
telių kepti imigrantus. Kaimo partijos pažadai irgi prasilenkė su
tikrove - ji rengėsi pakeisti įstatymą dėl nykstančių gyvūnų, kad
medžiotojai galėtų šaudyti į drontus, vienaragius, undines ir iš
Amerikos atvykusius turistus.
Koliušas tikriausiai būtų pasakęs: liberté, égalité, merde. Beveik
norėjau, kad žurnalistai nutrauktų streiką ir toliau apie tai rašytų,
nes dabar, kai man uždrausta dirbti, turėjau daug laiko skaitymui.

Greitai įpratau dykai leisti laiką ir nepasakyčiau, kad tai buvo

nemalonu. Tikrai nežinau, kodėl farniente2- itališkas žodis, nes

2 Turgaus aikštėje. (Prane.)

3 Tuščias laiko leidimas. (It.)

237
Paryžius tam idealiai tinka. Pusryčiai kavinėje (ilgesingai spoksau į
praeinančias moteris). Po to - dailės paroda, (po ją šlaistydamasis
ilgesingai spoksau į jaunas turistes ir dailės akademijos studentes,
kurios čia dirba puse etato prižiūrėtojomis). Priešpiečiai kavinėje
(žr. „pusryčiai“ aukščiau), apsilankymas kino teatre (alpstu dėl
herojės), šėliojimas bare su draugužiais anglais (taip garsiai šneku
apie moteris, kad visas atbaidau).
Vietintelis dalykas, kartais sutrikdydavęs šį dienos režimą, buvo
oras, kuris čia krėtė bjaurius pokštus. Ryte galėjo būti giedra ir
šilta, matydavai, kad merginos po paltais vilkėjo lengvus, per daug
apnuoginančius vasarinius drabužius. Tačiau per priešpiečius apsi­
niaukdavo arba imdavo lyti, ir tie kūną mažai dengiantys apdarai
taip ir likdavo paslėpti.
Persišaldymą išsigydžiau, bet vis tiek kankinausi. Paryžiuje buvo
pavasaris, o aš supratau, kad tas palengvėjimas, kurį jaučiau niekieno
neverčiamas kiekvieną naktį keturis kartus mylėtis, truko neilgai.

Norėdamas aptarti šią keblią padėtį, kurioje atsidūriau, susitikau

su senu draugužiu Džeiku iš Amerikos. Jis vis dar buvo pasinėręs į
tarptautinį sekso projektą. Mes vienas kitam atleidome tą „nešdin­
kis iš knygyno“ incidentą, be to, dabar jis man buvo neabejotinai
dėkingas. Kitame rašytojų grupės susitikime Džeikas taip politiškai
korektiškai piktinosi, kad negerbiu moterų literatūros, kad viena
iš pradedančiųjų rašytojų su juo pergulėjo. Taip gimė dar viena jo
poema (ta moteris buvo iš Naujosios Zelandijos). Laimei, jis man
nepasiūlė ją perskaityti.
Dabar susitikome Liuksemburgo sode, puikioje vietoje užveista­
me didžiuliame parke į pietus nuo Lotynų kvartalo. Jame tyvuliavo
apskritas ežeras, kur galima pasiirstyti valtimi, o vaikams - sa­
vaitgaliais išsinuomoti mažytes jachtas. Čia taip pat buvo viena
iš tų kelių Paryžiaus pievelių, po kurias leidžiama vaikščioti. Šį
šiokiadienio rytą ją išmargino ropojantys kūdikiai ir paskui juos
sekiojančios mamos bei auklės.
Sėdėjome su Džeiku mažoje parko lauko kavinėje. Ji glaudėsi ne­
dideliame paviljone su terasa, kurios šviesiai žalios metalinės kėdės

238
stovėjo po aukštais kaštonais. Jų lapai buvo ką tik išsiskleidę, be­
veik geltoni ir dvelkiant švelniam vėjeliui šlamėjo. Nors įsitaisėme
toli nuo mašinų, mums grėsė pavojus būti apdergtiems balandžių.
Tačiau Džeikui tai neturėjo didelės reikšmės. Jis nežmoniškai ne­
valyvas: ant akių jam krenta neplauti plaukai, o senas kostiuminis
švarkas atrodo taip, lyg jį būtų apkramčiusi ir net apdergusi pran­
cūziška kiaulė. Jei ne mano palyginti elegantiška išvaizda, kavinėje
tikriausiai nebūtų jo aptarnavę.

Apie karą ilgai nešnekėdami („visuomet kenčia tik civiliai

gyventojai“, „kodėl tiek daug žmonių užkimba ant politikų kab­
liuko?“ ir t.t.), priėjome prie reikalo. Supažindinau Džeiką su
nekokiais tarp manęs ir Žano Mari susiklosčiusiais santykiais
ir kaip vyras, ne trokštantis, bet pasirengęs permiegoti su san­
tuokinio amžiaus sulaukusiu žmogumi be vyriškos atributikos,
paklausiau, ką daryti.
Džeikas nusijuokė ir mostelėjo koja į balandžių porelę deformuo­
tomis pėdomis, kurie atšlubavo pažiūrėti, ar negalėtų čia išmelsti
trupinėlį maisto. O gal dėl to, kad norėjo paragauti kiaulių spirų.
- O, esi stygiuje, - tarė jis.
Per praėjusius kelis mėnesius jo anglų kalbos žinios dar labiau
sumenko, bet dabar mokėjau pakankamai prancūziškų posakių,
kuriuos jis pažodiškai vertė, kad suprasčiau.
- Taip, - sutikau, mėgindamas prisiminti, kada paskutinį kartą
liečiau moterį nesapnuodamas išskyrus bereikšmius su manimi
atsisveikinančių kolegių pakštelėjimus į skruostą.
- Ką veikei, kai, na, neturėjai merginos, tos fotografijos?
- Fotografės, - pataisiau jį. Retkarčiais negalėjau susilaikyti. - Ji
dirbo padavėja nepilną darbo dieną.
- Voila4tau ir atsakymas.
- Taip, dabar, regis, lankausi baruose, kur visos padavėjos su kuo
nors jau be perstojo pliurpia ir net nežiūri į tavo pusę, jei tau iš kel­
nių nekyšo sportinio modelio Mersedeso rakteliai. Arba vaikštau

4 Štai, va. (Prane.)

239
į angliškas smukles, kur visos prie baro stovinčios merginos turi
vaikinus prancūzus.
- Taip, sunkus atvejis.

Mes gurkšnojome kavą, stebėjome, kaip mirga medžių lapai,

nušviesti saulės spindulių, ir klausėme savęs, kodėl prakaitu apsi­
pylę bėgikai, skuodžiantys dviejų mylių per valandą greičiu, nepa­
siliko namie užuot kėlę kojomis dulkių debesis, kuriais turėjome
kvėpuoti.
- Be to, Džeikai, tu ieškai visai ko kito. Tu tik nori su jomis pa­
sidulkinti, tiesa? Tam tikra prasme tau lengviau.
- Nori, nori, žmogau. Supranti, kartais turiu parodyti, kas čia vir­
šininkas. Na, pasakyti, kad ją myliu ir panašias conneries56.Kartais
skiriu tam savaitesy kad pasiekčiau, ko noriu.
- Bet aš noriu daugiau, Džeikai.
- O, nori įsitaisyti jos bute?
- Taip. Ne. Turiu omenyje, kad išties noriu su kuo nors susi­
pažinti.
- Susipažinti? O, žmogau, privalai tapti anglų kalbos mokyto­
ju. Sutiksi gražių moterų, kurios turės su tavimi bendrauti, na,
valandą.
- Mokyti anglų? Pamiršk, - net krūptelėjau nuo minties apie
pilkus dantis.
- AUez^y Pauliau. Žinai, šį rytą man kursai, juos lanko tikra gra­
žuolė, - jis linktelėjo galva į pagrindinės gatvės, esančios už parko,
kurią dabar užstojo medžiai, pusę. - Iš draudimo bendrovės. Ji tavo
skonio. Valstybės tarnautoja. Tikra pupytė. Trop belle pour mo/7,
supranti, ką noriu pasakyti? Be to, ji visai nepriekabi.
Papurčiau galvą ir nusigręžiau. Stebėjau, kaip senas padavėjas,
pražilęs juoda liemene vilkintis maždaug šešiasdešimties metų vy­
ras, pateikė kavos ir croissant vidutinio amžiaus moteriai su brangiu
kremo spalvos odiniu paltu. Ir pasiliko paflirtuoti, ji juokėsi.

5 Nesąmones, kvailystes. (Prane.)

6 Eime. (Prane.)
7 Man per daug graži. (Prane.)

240
 Pamaniau, kodėl man nesusiradus padavėjo darbo? Galiu imtis
bet ko, išskyrus mokymą.
- Paryžiuje reikia eiti paskui plaukus, - pareiškė Džeikas. Tai ga­
lėjo būti nepaprastai protingas patarimas, jei tik būčiau jį supratęs.
- Plaukti pasroviui, - paaiškino jis. - Pažvelk į juos, - pasakė
jis rodydamas į ežerą.
Vandenyje nesimatė nė vienos miniatiūrinės jachtos, bet saulėje
vaikščiojo arba bėgiojo daug žmonių.
- Ir ką?
- Matai, kaip jie vaikšto? - jis mostelėjo dešine ranka, tartum
vaizduotų žiedinėje sankryžoje į dešinę, kaip tai priimta Prancū­
zijoje, važiuojančią mašiną.
Supratau, ką jis turėjo galvoje. Beveik visi tie žmonės elgėsi
taip, lyg būtų žiedinėje sankryžoje - išeidavo iš vieno kurio nors
pėsčiųjų tako arba nulipdavo laiptais ir, norėdami apeiti ežerą ratu,
pasukdavo į dešinę.
- Tas pats ir metro stotyse, - tęsė jis. - Žmonės jaučiasi kaip
mašinoje. Tik pabandai lipti laiptais kaire puse, jie mano, kad
kuoktelėjai. Jie visi eina pasroviui, dešine puse. Tas pats ir poli­
tikoje. Visi partijų vadovai iš tos pačios ėco/e8. Jie nenori pakeisti
Prancūzijos. Visi jie trokšta tik vieno dalyko - kad Prancūzija būtų
planetos centras. Et voild.
- Ką tai turi bendra su anglų kalbos mokymu?
- A, šiomis dienomis čia didžiausia srovė. Kad ir ką tie politikai
sakytų, visi prancūzai nori mokytis anglų. Pažiūrėk į mane. Nuo
metų pradžios, stengiuosi iš paskutiniųjų, kad tik mane atleistų.
Sutinku, kol kas dėstau kursuose, bet, taip sakant, įžeidinėju kvailus
studentus. Na, aš čia šiek tiek perdedu.
- Kodėl nori būti atleistas?
- Ar žinai, kad bedarbio pašalpa sudaro septyniasdešimt pro­
centų tavo paskutinės algos dydžio? Bet jie niekada manęs neišmes.
Jiems reikia manęs. Nes visi ligi vieno Prancūzijoje nori išmokti
anglų kalbą. Štai dėl ko turi tapti mokytoju.

8 Mokyklos. (Prane.)

241
 - Bet juk neturiu šiam darbui reikalingos kvalifikacijos.
Džeikas taip pratrūko kvatotis, kad visi balandžiai iki pat Eifelio
bokšto su siaubu pakilo į orą.

- Silvija, ką praėjusį vakarą valgėte pietums?

- Išsikepti mėšlas.
- Norite pasakyti crêpes9? Blynelių.
- Taip, blyn-eilių.
Sunkiausia buvo nesusijuokti.
- Gerai, Filipai, ką pasakytumėte padavėjui, jei neturėtumėte
stalo įrankių?
- Hm, atsiprašyti, norėti peilio ir sekso101.
Tai baisu. Nors prancūzų mokėjau neką geriau nei jie - anglų,
kartais nesusilaikydavau ir sukikendavau.
- Penktą valandą popiet dihrbau.
- Puiku.
- Septintą valandą vakare sėdėjau trauk-iny.
- Gerai.
- Devintą klausyti radijo.
- Kada, AM ar PM11?
- Ne, tai buvo FM.
O retkarčiais, ypač kai reikėdavo vaidinti poromis, stebėdavausi,
ką, po velnių, aš čia veikiu?
- Pone, jei nesumokėsite mūsų sąskaitos, mes kreiptis į savo
avokadą.
- Savo avokadą?
- Taip, savo avokadą.
- Savo žalią vaisių?
- A? Gerai, mes kreipsimės į savo šaleveisiu.
- Ne, jūs turite omenyje advokatą.
- Prašiau?
9 Anglų kalbos žodis crap - mėšlas ir pranc. crêpes - blyneliai tariami labai panašiai.
10 Anglų kalbos žodžiai fork - „šakutė“ ir fuck - „lytiniai santykiai“ skiriasi tik vienu
garsu.
11 Ante meridiem (lot.) - priešpiet. Post meridiem (lot.) - po pusiaudienio.

242
 - Pažiūrėkite, aš tai parašysiu. A-D-V-O-K-A-T-A-S.
- Taip, avokadas.
- Gerai, pirmyn, kreipkitės į tą savo avokadą.

Tačiau apskritai kalbant, Džeikas teisus. Mažiausiai kelias sa­

vaites mokyti anglų kalbos buvo smagu, panašiai kaip aplankyti
daugybę namų, kuriuos ne itin nori nusipirkti. Tuomet gali būti
landus ir dėl to išties iš arti pažvelgti į kitų žmonių gyvenimus be
jokių emocinių įsipareigojimų.
Džeiko mokykla buvo patenkinta mane priėmusi dirbti. Tiesą
sakant, tokia patenkinta, kad paskyrė man pamokas tą pačią dieną,
kai tik pasibeldžiau į duris, nes, skirtingai nei daugelis nevykėlių,
kurie užsiriša kaklaraištį ir tampa anglų kalbos mokytojais Pary­
žiuje, aš turėjau „tikrą“ darbą.
Mokyklos savininkė buvo Andrėja, griežta penkiasdešimties
metų vokietė, liesa iš šipulys, tarsi į verslininkės kostiumėlį įspraus­
ta prisitaikėliškų kremzlių masė. Ji tobulai šnekėjo angliškai ir dar
geriau prancūziškai. Segėjo didelius deimantinius auskarus, o jos
įdegusią kaktą vagojo gilios raukšlės - toks derinys bylojo, kad
darbas kalbų mokykloje - ne tik malonumas, bet ir kančia.
Mano carte de séjour fotokopija vis dar buvo šilta, kai Andrėja
man įteikė kompanijos, kur turėjau tą popietę mokyti, adresą.
- Bet ko aš turiu juos mokyti? - paklausiau.
- Tiesiog šnekėtis su jais. Prisistatyti, paklausti, ką jie veikia,
papasakoti, kuo pats pastaruoju metu užsiimate, ir pasižymėti jų
klaidas. Kai iki pamokos pabaigos liks dvidešimt minučių, pra­
dėkite jas nagrinėti. O jei jie šnekės visą valandą, pasakykite, kad
klaidas paanalizuosite kitą kartą. Tai atrodo labai profesionalu, be
to, užima daugiau laiko. Ir žiūrėkite, kad jie pasirašytų lape, kur
žymimas lankomumas. Taip mes sužinome, kokio dydžio sąskaitą
jiems pateikti.
Andrėja pasižiūrėjo į mane, tartum jau seniai turėjau išeiti iš jos
kabineto. Mokytojų rengimo kursai, atrodo, pasibaigė.

243
 Tarp mano mokinių nebuvo nė vienos gražios moters, tik pavar­
gusi mama, kuriai anglų kalbos reikėjo darbui su klientais Elizie­
jaus laukuose įsikūrusiame banke, bet jai labiau patiko šnekėti, ką
gamino vakarienei (o gamino ji „mėšlą“), ir trys inžinieriai, kurie
turėjo išvykti į Kiniją parduoti televizorių antenų ir labai bijojo
užsikrėsti SARS. Nors kaliau jiems į galvą nesakyti „aš nesitikiu už­
sikrėsti“ ir patyriau visišką nesėkmę juos mokydamas taisyklingai
tarti „advokatas“, inžinieriai vis tiek atrodė patenkinti.
Be to, dar vaikščiojau j didelį viešbutį, kurio vadybininkas (Fi-
lipas, tas „peilis ir seksas“) norėjo būti perkeltas į JAV ir turėjo
įtikinti valdybą, kad pajėgs su darbuotojais ir klientais bendrauti
angliškai. Apsimesdavau vienu iš jo padavėjų, kuo nors iš valdybos
bei jo amerikiete sekretore (nors paskutinis vaidmuo mane šiek tiek
trikdė), ir viskas. Vos tik anketoje atsiranda parašas, varyk iš čia.
Jei pritrukdavau medžiagos, iš kurios galėčiau mokyti, pasi­
čiupdavau tos dienos anglišką laikraštį, ir mes apie ką nors šne­
kėdavomės. Bandžiau savo mokinius prakalbinti apie prancūzų
žurnalistų streiką, bet stebėtinai daug jų net nenutuokė, kad toks
streikas vyksta, arba tai jiems nerūpėjo. Jie ne itin skaitė dienraš­
čius, išskyrus nemokamai metro stotyse dalijamus laikraščius,
kurie nestreikavo, nes profesinės sąjungos jų rašliavos nepripažino
žurnalistika. Dar turėčiau pridurti, kad nė vienas prancūzas nepra­
leisdavo per televiziją rodomų žinių, per kurias pusę laiko paprastai
reklamuojamas po jų rodomas filmas. O mano studentams oficialių
žinių trūkumas - visai ne naujiena. Priešingai - jie mėgo skaityti
apie Deivydo Bekhemo šukuosenas. Ne tam, kad aš tai pažymėčiau
lankomumo lapo skiltyje „aptartos temos“. Ten visada būdavo
„šiuolaikinio dizaino studijų įkvėpta diskusija apie britų kultūrą“.
Tad tiek to anglų kalbos mokymo Paryžiuje, išskyrus kelias
pratimų knygas ir kasetes. Tiesiog turėjau susitaikyti su faktu, kad
buvau mažiausiai pasaulyje apmokamas pokalbių šou vedėjas.
Džeikas teisus. Šis darbas nereikalavo jokių pastangų, nes visi šie
žmonės žūtbūt troško išmokti anglų kalbą. Nors dabar jie, atrodo,
visą kaltę dėl visų pasaulį ištikusių nelaimių, nuo genocido Afrikoje
iki kavos kainos, suvertė Amerikai, tačiau vis tiek karštai troško

244
išmokti jos kalbą. Karas Irake? Koks tas karas?.. Blogi prancūzų ir
amerikiečių bei anglų ir prancūzų santykiai? Kam tai rūpi?.. Ar jie
norėtų valgyti priešpiečius tipiškoje angliškoje arbatinėje? O, taip,
o kur ji? (Taip, Žanai Mari, kur išties ji yra?).

Stengiausi nepraleisti pro ausis ir akis nieko, kas galėjo suteikti

žinių apie Žaną Mari. Internetu ir su Nikolės pagalba sekiau jo
politinius nuotykius. Vis dar kartą per savaitę eidavome su Nikole
priešpiečių, tačiau dabar, kai baigdavome valgyti, turėjau būti at­
sargus, kad neprašyčiau jos pasirašyti lankomumo lape.
Anot jos, šiuo metu Žanas Mari kaip niekad daug laiko pra­
leisdavo Tru miestelyje. Stefani ten irgi kartais nuvažiuodavo,
kad nuvežtų jam darbo. (Mano galva, važiuodavo dirbti ir paiš-
dykauti.) Iš to, ką Stefani papasakojo Nikolei, supratau, kad Žanas
Mari susitikinėja su visais jo rinkiminėje apygardoje gyvenančiais
ūkininkais, be to, pasirodo turgaus dienomis, kad paspaustų jiems
ranką ir ką nors prie kiekvieno prekystalio nusipirktų. O būdamas
Paryžiuje, pasakojo Nikolė, jis dažnai priima šalyje žinomus po­
litikus, įskaitant, - sušnibždėjo ji, - kažkokios partijos vadovą,
kuris kartą užsiminė, kad Aušvicas, jei išvis toks egzistavo, buvo
niekas kitas, tik atostogas organizuojančio Viduržemio jūros klubo
pirmtakas.
- Ne, - paprieštaravau pilna burna kramtydamas pusžalį tuno
kepsnį. - Sutinku, kad Žanas Mari išnuomotų savo mirusią pro­
senelę kaip telefonu iškviečiamą palydovę, jei tik pamatytų, kad už
tai galėtų papinigauti, bet tikrai nemanau, kad jis - fašistas.
- Ne, ne fašistas. Ne tikras fašistas. Tu nesuprasti, kaip tai, na,
kaip tai pasakyti angliškai? - Nikolė pamojavo šakute. - Garbinga.
Štai ką reiškia būti fašistu Prancūzijoje. Tai tiesiog liūdesio - nos-
talgie - forma.
- Nežinojau, kad domiesi politika, Nikole, - pasakiau jausda­
masis truputį nusivylęs.
Mano liguista būsena dėl staigaus sekso trūkumo buvo pasiekusi
kritinį tašką, ir aš net svarsčiau, ar nepaklausus Nijolės, ar nenorinti
išmokti intymesnių angliškų žodžių. Galbūt „oo...“ arba „aa...“ ir

245
„taip, ir toliau taip daryk, Pauliau, tu, nesustabdoma meilės maši­
na“. Tačiau jei ji domisi politika, tuomet ačiū, ne. Jau patyriau, ką
tai reiškia, būdamas su Aleksa. Pakakdavo leptelti žodį pro šalį,
ir - orgasmus interruptus12.
- Ne, ne itin domėtis politika, - tarė ji. - Bet mano šeima kilusi iš
pietvakariai, netoli Karkasonės. Pagal thradiciją mes komunistai.
- Tikrai? - staiga ji vėl tapo patrauklesnė.
Visuomet komunistes įsivaizduodavau kaip ilgakojes šviesiap­
laukes fermose dirbančias savanores, šieno stirtoje atsiduodančias
dėdei Džo. Tai ne todėl, kad Nikolė - ilgakojė blondinė net mano
sekso ištroškusioms akims.
- Bet antra vehrtus, nėra taip, kaip galvoji. Mano vyras to nesu­
prasti. Mano šeima nenorėti sunaikinti kapitalizmo. Jie paprasčiau­
si žemės ūkio kooperatyvo, kuris propaguoja komunizmą, nariai.
Tai tradicija. Mano tėvas dalyvavo komunistų pasipriešinimo ju­
dėjimas prieš nacius. Jis padėjo amerikiečiams.
Ji tapo dar patrauklesnė. Rezistento duktė? Susidėjusi su manimi,
dezertyravusiu anglų pilotu, kuris priverstas slėptis po jos lova. O
vieną naktį, kai jos tėvo nėra namie (sprogdina geležinkelį), ji man
ir sako: „Šiąnakt neprivalai miegoti po lova“. Tada ir išmokinu ją,
kaip angliškai „ooo“ ir „aaa“.
- ... ir Žanas Mari labei labei trokšti valdžios.
- Kaip, ką, atsiprašau? - buvau sukrėstas, staiga sugrąžintas iš
1944 metų į dabartį.
- Žanas Mari. Jis nenori būti tik kakokio mažo miestelio
merė.
- Meras.
- Taip. Meras. Ačiū. Ši atominė...
- Elektrinė.
- Ši atominė elektrynė, ji liabai aktuali regioninė problema. Jei
jis būtų pakankamai įtakingas tame krašte, atominę elekthrinę
tikrai pastatytų. Jį gerbtų kaip, kaip jūs ten sakote? Un homme
d’influence.

12 Orgazmo nė ženklo, (lot.)

246
 - Kaip įtakingą žmogų.
- Ačiū. Tei padėti jo politinei karjerai. Ir, hm, - ji giliaprasmiškai
nusijuokė. - Jis tikrai turėti iš to ir finansinės naudos.
- Nejaugi? - šie rinkimai darėsi vis įdomesni. Norėdamas tai at­
švęsti, užsisakiau gabalą minkšto šokoladinio torto su apelsinais.
- Ei, Nikole, to dar tau nesakiau. Pradėjau mokyti anglų kal­
bos.
- Ar mokykloje?
- Taip, duodu tikras pamokas. Ar nenorėtum ir tu pasimokyti?...

Vienąkart, įpusėjus balandžiui, kai rytą nereikėjo į darbą, nu­

ėjau į gėjų kavinę paskaityti laikraščio. Prieš pat vidurdienį grįžau
namo norėdamas greitai užsitepti sumuštinį su šviežiu, ką tik pirktu
batonu. Tačiau durys, atrodo, buvo užsikirtusios.
Pamėginau jas atrakinti tris kartus (iš pradžių įkišau raktą kaip
paprastai, po to - aukštyn kojom, galiausiai - klykdamas iš nevil­
ties ir padėdamas spyriu į duris). Bet viskas buvo veltui.
„O, supratau. Čia turbūt miesto taryba, pakeitė numerius ant
visų jai priklausančių butų durų, kad mėgintumėme patekti į sve­
timą butą, ir taip pavėluotai iškrėtė bežuvį balandžio pirmosios
pokštą“, - tariau sau, kad ir kaip tai absurdiškai skambėjo. Šiaip
ar taip, net toks žmogus kaip aš, niekada nestudijavęs Oksforde ar
Kembridže, prisimena, kuriame aukšte gyvena.
„O gal mano raktas ištirpo kišenėje, nes iš mano kelnaičių sklin­
da pragariškas karštis?“
Nusprendžiau, kad tai irgi nelabai tikėtina. Viską paaiškino, kaip
dabar pastebėjau, - pati spyna, kuri buvo kitokia nei prieš valandą.
Kažkas ją pakeitė.
Suskambo telefonas. Numerio nepažinau.
- Bonjour, ponas Vėsai, - tarė mandagus vyriškas balsas.
Po to jis mandagiai paaiškino, kad jei noriu patekti į butą ir
atgauti savo daiktus, galiu tai padaryti čia grįžęs ketvirtą valandą
popiet.
- Kas jūs?
- Jūs nesate teisėtas šio buto gyventojas, tad neturite teisės čia

247
gyventi, - pasakė balsas, kuris, mano nuomone, lyg ir vengė at­
sakyti į mano klausimą.
- Ar jūs iš Miesto tarybos valdybos?
- Ar norite čia sugrįžti ketvirtą valandą? - ir vėl ne visai tiesus
atsakymas.
- Taip, - pasakiau, mėgindamas parodyti pavyzdį.
- Tuomet iki ketvirtos, - tarė balsas. - Bonne journée.
Nusprendžiau išplėšti balso stygas kiekvienam, kas man dar kada
nors palinkės bonne journée. Taip pat stebėjausi, kas, po paraliais,
čia dedasi.

Jei apninka abejonės, kreipkis į savo concierge. Šios portugalės

žino viską, kas ir kur vyksta. Jei Sadamas Huseinas būtų bandęs
pasislėpti Paryžiuje, atlygis už jo galvą būtų buvęs panaudotas pa­
statyti prie kiekvieno namo Porte po naują garažą.
Nulipau žemyn susitikti su ponia da Kosta jos loge'3, mažame
vieno kambario bute pirmame aukšte šalia paradinių namo durų.
Ji gyveno kartu su savo vyru, kuris buvo maždaug dviem pėdom
aukštesnis už ją, ir didžiausiu, kokį tik esu regėjęs, televizoriumi. Jų
trys paaugliai sūnūs ten ateidavo pavalgyti, bet miegodavo kažkur
kitur. Rytais kartais matydavau vieną iš jų su pižama atskuodžiantį
iš gatvės.
Kai ponia Da Kosta atidarė stiklines duris, kurias dengė tinkli­
nė užuolaida, užuodžiau silpną menkės kvapą. Ji vilkėjo juodus
marškinėlius ilgomis rankovėmis ir juodas blauzdines, ant galvos
styrojo tamsių nešukuotų plaukų kupeta. Ji truputį priminė viš­
čiuką - tik krūtinė ir skiauterė. Mane pamačiusi, ji akimirksniu
šoktelėjo atgal.
Panašu, kad aš čia visiems atrodau beteisis.
Tačiau ne, ji ir vėl pasirodė, sumišusi, dabar jau susirišusi plau­
kus, ir atsiprašė, kad buvo dar neišdalijusi korespondencijos. Ji
sviedė man saują laiškų, kurių viršutinis buvo skirtas Herr Doktor14
Helmutui Ringelnecui.
13 Namsargio būstas. {Prane.)
14 Ponui daktarui. (Vok.)

248
 - Noti, non, - paprieštaravau. - Turiu omenyje, taip, dėkui už
laiškus, bet atėjau dėl kitos priežasties.
Bet po galais! Kaip prancūziškai pasakyti, kad nedaviau sutikimo
pakeisti spyną?
- Mano durys nebenori mano rakto, - pamėginau.
Pakėliau raktą ir pamėgdžiojau žmogų, kuris staiga pamato, kad
tai jau nebe raktas.
- Ah, ouil - jos galvoje sukasi krumpliaračiai, įvykiai susidė-
lioja į savo vietas. - Rytą atėjo du vyrai, jie čia daug trinkt, bum,
trakšt! - dabar ji vaidino pantomimą. - Aš lipu aukštyn, jie laužia
duris. Klausiu, kas tokie būsit, o jie man, užsičiaupk, mes tik pa­
keisime spyną ir išeisime. Ir jie keičia, po to išeina. Braukšt! Ar jie
ne jūsų ieškojo?
-Ne.
- Ne, jūs netriukšmaujate. Ne taip, kaip kiti, - ji pakėlė į mane
akis ir pritariamai nusišypsojo.
Gera turėti gynėją, nors ir tokį mažą, striuką buką, kaip ponia
Da Kosta.
- Ar jie iš Miesto tarybos valdybos?
- Ne. Vienas vyras atrodė kaip eilinis spynas keičiantis meistras.
Kitas buvo didelis... - ji išpūtė statinę priminančią krūtinę, su­
gniaužė savo bicepsus, - ir labai elegantiškas. Kaip... - ji ieškojo
tinkamo žodžio. - Kaip asmens sargybinis, - ji pati sau linktelėjo
galva. - Kaip spyną keičiančio žmogaus asmens sargybinis. Bizar-
re15, - ji susiraukė.
- Trės bizarre, - sutikau ir papasakojau jai apie telefono skam­
butį, kurio neseniai sulaukiau.

Po dešimties minučių mano rankos buvo apvyniotos senu portu­

galų nacionalinės futbolo rinktinės spalvų (žalia, raudona ir prakaito
dėmės) nertiniu, o aš pats - užsimerkęs ir besimeldžiantis, kad kai
vėl jas atmerksiu, mano pirštai nebūtų pavirtę avietinės spalvos
coulis16.
15 Keista. (Prane.)
16 Skiediniu. (Prane.)

249
 Taip kalbu, nes šalia manęs, taikydamasis į didžiulį kaltą, kurį
laikiau prie naujosios spynos, kūju mosavo ponas Da Kosta.
Vėliau pasigirdo kurtinantis, kaulus sudrebinęs smūgis, durys
iš lengvo prasivėrė, ir mes jau viduj.

Viskas buvo lygiai taip, kaip palikau. Virtuvėje gulėjo tris die­
nas neplauti indai, mano miegamąjį puošė išmėtytų kojinių ir
apatinių drabužių kilimas, o Elodijos kambarys buvo užrakintas,
kad aš pasijutęs vienišas ir nepradėčiau dairytis po stalčius su jos
apatiniais.
Ponia viską tai gerai įsidėmėjo, kad turėtų apie ką liežuviu
pliaukšti, o tada pareiškė, kad laikas nešdintis.
- Bet aš niekur neišvažiuoju, - paprieštaravau. - Dar kartą pa­
keisiu spyną ir pasiliksiu.
- Noti. Nematei didelio žmogaus. Asmens sargybinio, - priminė
ji, vėl išpūsdama krūtinę.
Ponas, kuris beveik nešnekėjo prancūziškai, pritardamas žmonai
linktelėjo galva ir kažką jai pasakė gomuriniu balsu.
- Jis sako, jie ketvirtą valandą būna pikti. Privalai eiti.
- Bet kur?
Jie greitai pasitarė, ir ponia paplekšnojo man per ranką.
- Mes surandame jums butą. Asmens sargybinis jūsų neranda.
Ponas nuėjo atnešti dėžių mano knygoms ir kompaktiniams dis­
kams, o aš pradėjau krautis lagaminus. Ponia pasiliko mane stebėti.
- Tai ta mergina, ta Elodija, - tarė ji iškošdama jos vardą pro
dantis ir persižegnodama, kad atbaidytų jos laiptų aikšteles teršusią
raganą.
- Ne, ji Amerikoje. Tai jos tėvo darbas, - tai, rodos, buvo labiau­
siai tikėtinas paaiškinimas.
Spynos keitimo ir pranešimo man operacija vyko taip sklandžiai,
kad priminė Žano Mari braižą. Kažkas palaukė, kol išėjau, pakenkė
mano durims, o tuomet luktelėjo, kol grįžau, kad pasitaikius pro­
gai paskambintų. Viskas buvo suplanuota tiksliai kaip Žano Mari
laikrodis. Nesupratau tik viena - kodėl jam tai rūpėjo. Artėjant
rinkimams jis tikrai turėjo skubesnių reikalų.

250
 - Bet tai ne jo butas! Aš pranešu municipalité17! - piktinosi
madam Da Kosta.
- Ne, - lioviausi rinkęs purvinas kojines ir perspėjau ją nemė­
ginti susiremti su Žanu Mari. - Neteksite darbo, o jis savo buto
nepraras. Tai mano pergalė, - pasakiau jai. - Mes išlaužėme duris,
aš pasiimu savo daiktus. Gana.

Neturėjau daug turto, bet kai viską sugrūdome į loge, kuriame

gyveno concierge, deguoniui beveik nebeliko vietos.
Užsiropščiau ant lagamino, sterblėje laikydamas pilną drabužių
šiukšlių maišą, o rankoje - puodelį su kava, ir susimąsčiau, kaip
žemai nusiritau. Nuo vilą turinčio ir boso dukterį dulkinusio rin-
kodaros direktoriaus iki visuomenėje nepritampančio benamio, ne­
turinčio nieko, ką galėtų stipriai apkabinti, išskyrus maišą purvinų
vyriškų trumpikių. Ne visai tinkamas kandidatas Forbes sąrašui, į
kurį įtraukiami sėkmingo verslo pavyzdžiai. Viskas, ką tik bandžiau
pasiekti Paryžiuje, daugiausia per Žaną Mari baigėsi šnipštu. O ka­
ras irgi nepadėjo, savaime suprantama. Ką veikei karo metu, tėveli?
Užrakinai ir neleidai man įeiti į savo butą. Tikras bjaurybė.
- Argi jums nereikia šiandien dirbti? - paklausiau ponios, kuri
mane nerimastingai stebėjo, kartu su manimi liūdėdama.
- Ne, mes dirbame naktį.
- Nenorite miego?
- Mes baigiame ketvirtą valandą, pamiegame prieš berniukams
išeinant į mokyklą. Galbūt popiet numingame.
- Kur ponas?
- Nuėjo mašinos. Jis nuveš jus į naują butą. Su draugais.
- Draugais?

Ponui sugrįžus, mes greitai prikrovėme jo naują Renault auto­

mobilį, kuris mažai skyrėsi nuo Žano Mari bosomobilio. Concierges
ir jų šeimos būstui išleidžia nedaug pinigų, bet žino, kaip investuoti
į prancūziškas plataus vartojimo prekes.

17 Municipalitetui. (Prane.)

251
 Pavėžėjęs mane dvi ar tris gatves Marė kvartalu, jis sustojo di­
džiuliame grįstame vargingo, viduramžiais statyto namo kieme.
Įėjome pro besilupančius senus aukštus vartus, o kad patektume į
loge, užlipome mažais akmeniniais laipteliais, vedančiais į vieną ar­
kos pusę. Už matinio stiklo durų buvo šalta virtuvė, kurioje stovėjo
didžiulis šaldytuvas ir ilgas valgomasis stalas su mažu televizoriumi
viename gale. Pastarasis kažkada buvo aptaškytas baltais dažais, ir
dabar tiktai jo ekranas buvo nuvalytas. Antrasis kambarys - tamsus
miegamasis su dviejų aukštų gultais prie kiekvienos sienos. Užuo­
laidos buvo nuleistos, o kambarys atsidavė įkaitusiais kūnais ir
vyriškomis pažastimis.
Ponas Da Kosta liepė netriukšmauti. Dviejose iš tų lovų įžiūrėjau
tamsius gniutulus, kurių vienas tyliai šnarpštė, tartum per miegą
kramtytų kremzlės gabaliuką.
Mes iškrovėme mašiną ir tyliai įstūmėme mano daiktus tarp
lagaminų ir įpakavimo dėžių, kuriomis čia buvo nuklota pusė
miegamojo grindų. Vieta panešėjo į užuoglaudą iškeldinties nuo­
mininkams.
Prireikė dviejų reisų susivežti visus daiktus, o tada ponas atsi­
sveikino.
- Jums čia bus gerai. Štai raktas. Au revoir.
Padėkojau, paspaudžiau jam ranką ir likau vienas virtuvėje,
kurioje man kompaniją sudarė tik keturios sulankstomos plastma­
sinės kėdės ir kičinis sieninis laikrodis su Mergele Marija.

Klausiau savęs, ką po galais turėčiau daryti. Laukti, kol pabus

viena iš miegančiųjų gražuolių, ir prisistatyti esąs netikėtas naujas
gyventojas? Grįžti atgal pas ponią Da Kostą ir paklausti, kaip su­
sitarta dėl nuomos ir kiek galėčiau čia pasilikti? Ar važiuoti tiesiai
į geležinkelio stotį ir nešdintis iš tos Prancūzijos?
Nesu iš tų, kurie lengvai meta pradėtą darbą, tad nusprendžiau
vykti tiesiai į geležinkelio stotį ir nusipirkti bilietą į po dviejų sa­
vaičių išvykstantį traukinį. Sumečiau, kad tiek laiko man prireiks
išsiskalbti purvinus skalbinius ir išmesti arba išdalyti daiktus, kurių
nenorėjau laivu gabentis namo.

252
 Tačiau kur tie namai? Tik ne pas tėvus. Bet kur, tik ne ten.
- Tu, velnio išpera, Žanai Mari, - dejavau nekaltajai Mergelei.
Jis išties švęstų pergalę, jei parskuosčiau dėl jo atgal pas ma­
mytę.
Tikėjausi, kad po dviejų savaičių, užuot atsisveikinęs, galėsiu jam
atsiųsti truputį merde. Būtų gerai jam apie save priminti.

Tą popietę, kai suskambo telefonas, turėdamas pertrauką tarp

pamokų sėdėjau prirūkytame, nuošaliame kavinės kampe. Pažinau
spynų laužytojo numerį.
Buvo lygiai penkiolika minučių po ketvirtos. Žinoma, jie vėlavo.
Matai, norėjo priversti anglą laukti.
- Oui? - atsiliepiau nutaisęs macho18balsą, kaip žmogus įsitaisęs
draugę su kūju.
- Tu išlaužei duris?
- Kokias dar duris?
- Savo duris.
- Aš neturiu durų.
- Turėsi sumokėti už spyną.
- Kokią spyną? - gaila, kad studentai tuomet manęs negirdėjo.
Šis pokalbis buvo puikus pavyzdys, kaip užduoti atviro tipo klau­
simus. Būtume galėję tai tęsti valandų valandas. Kokią spyną? Kurį
butą? Kokį šampūną? Kurį belgų filosofą?
Skambintojas, matyt, pats asmens sargybinis, galiausiai ėmė
karščiuotis ir pasakė mano senąjį adresą.
- Ak, taip, žinau tą butą. Patariu jums nusiųsti sąskaitą mesjė
Žanui Mari Martenui. M-A-R-...
- Petit merdeux, - pertraukė mane balsas, ištardamas jau girdė­
tus Žano Mari man skirtus žodžius, kai jį mačiau paskutinį kartą.
Akivaizdu, kad jie mane aptarinėjo.
Balsas vis dar grasindamas kažką dudeno. Padėjau ragelį ir
brūkštelėjau sau raštelį, kad nepamirščiau pasikeisti telefono nu­
merį. Tik dvi savaitės, ir jie matys mane kaip savo ausis.

Vyrišką, tvirtą, energingą. (Isp.)

253
 Mano trys naujieji kambario draugai buvo pakankamai draugiš­
ka kompanija. Du iš jų Pedro ir Luisas su ponu Da Kosta naktimis
valė laiptines. Kitas, Vaško, kaip pagaliau supratau, buvo esantis
kažkoks su kartimi šokinėjantis ir mušamaisiais instrumentais
grojantis muzikantas, kuris dienomis dirbo pastolius gaminan­
čioje kompanijoje. Visi buvo iš tų atkakliai savo pažiūras ginančių
darbininkų, kurie kasėsi sėklides ir nesivaržydami raugėjo, bet į
švelniarankius, tokius, kaip mane, nežiūrėjo iš aukšto. Jie buvo
mano metų, gal truputį vyresni, ir jau kelis mėnesius taikstėsi su
nepatogumais, nes siuntė visus uždirbtus pinigus savo šeimoms,
ir priėmė mane į tremtinių draugiją.
Kai pirmą vakarą grįžau chez nous19 su pora butelių vyno, jie
kaip tik paskubom ruošė valgį, kas dviem iš jų tikriausiai buvo
priešpiečiai, o kitam - pietūs. Pagrindinis patiekalas buvo žuvis
su traškučiais. Kaip vėliau pamačiau, jie tai valgė beveik visą laiką,
išskyrus pusryčius.
Jie man pasiūlė pasivaišinti tais pirmaisiais priešpiečiais/pietu-
mis, ir aš negalėjau atsisakyti, nors labai magėjo. Keptuvės vidus
ir išorė buvo taip apsitraukusi riebalų pluta, kad sunku pasakyti,
kokios ji buvo spalvos. Bulvėms kepti skirtas puodas, - keista
burbuliuojanti mašina su dangčiu, kuri paslėpdavo nuo žmonių
akių traškučius, kol jie ten kepė, - buvo neuždengtas ir, regis, pil­
nas tos pačios mašininės alyvos, kuri ten buvo, kai jį prieš dešimt
metų pardavė.
Pats maistas buvo skanus, ypač kai jį nuplovėme mano vynu,
ir nors beveik neapsikeitėme nė vienu visiems žinomos kalbos
žodžiu, išskyrus ęa va20 ir kelių futbolininkų vardus, mus suvie­
nijo daužomos taurės ir per portugalų kabelinę televiziją rodomi
„Gelbėtojai“. Pamelos Anderson lūpų judesiai visiškai nesutapo
su jos balsu, bet, antra vertus, kiek man žinoma, garso ir vaizdo
sinchronizacijos originale taip pat nebuvo. Nekreipiau tiek daug
dėmesio į dialogus.

19 Namo. (Prane.)
20 Puiku. (Prane.)

254
 Miegojau priešais Vaško ant apatinio kairiojo gulto, kurį, spren­
džiant iš gilios daubos jo spyruokliniame čiužinyje, turbūt pavel­
dėjau iš pilvoto grizlio. Supratau, kad viename kambaryje su kitu
vyruku nesu miegojęs nuo tų laikų, kai išgėrę netikėtai nulūžome
ant miegamojo grindų per paskutinę mokykloje geografijos iš­
vyką į gamtą, kada bendrabutyje surengėme bezdėjimo varžybas.
Vaško galėjo rungtyniauti su bezdaliais tarptautiniu lygiu, ir aš
nenorėjau, kad jis pradėtų kompleksuoti, tad visuomet, prieš nu­
krisdamas (arba užsnūsdamas), iš paskutiniųjų jam pritardamas
pirsteldavau.
Bute buvo taip ankšta kaip tarpmiestinio traukinio kupė. Visuomet
ant ko nors užmindavai - žmogaus ar jo daiktų. Prieš porą mėnesių
toks gyvenimas būtų nepaprastai slėgęs, tačiau dabar, tik liko kelios
dienos iki tos valandos, kai Paryžiui atversiu savo kortas, čia buvo
neką nepatogiau nei oro uosto laukiamajame tranzitiniams kelei­
viams, kurie, grįždami iš Azijos, ten trumpam sustoja. Paprasčiausi
turėjau susitaikyti, kad neišvykdamas iš miesto, atrodo, turėjau vis
mažai šansų susipažinti su gražuolėmis paryžietėmis. Jei atsivesčiau
tokią į savo baraką, atvėsinčiau karščiausias erogenines jos zonas.

Paskutinę savaitę prieš man išvykstant iš Paryžiaus, mano bose

Andrėja nusiuntė mane išdėstyti penkių dienų kursą į didelę kom­
piuterių techninės įrangos kompaniją. Ten mes buvome dviese
ir turėjome skirtingas grupes. Jaunus pardavimo vadovus mokė
Karia, mergina iš Floridos, kurios pagrindinė šiam darbui rei­
kalinga kvalifikacija buvo įdegusios šlaunys ir nepaprastai žavus
būdas nutūpti ant stalo krašto. Lapai, kuriuose ji žymėjo studentų
lankomumą, buvo pilni parašų ir telefonų numerių. Ji ne kvailė.
Šių kojų dėka Karia išsiderėjo iš pragmatiškos Andrėjos didesnį at­
lyginimą ir pusę laiko praleido užsiimdama rinkodara, kai tik bose
nutardavo, kad trumpas sijonas būtinas norint sudaryti sandėrį, o
tai dažnai nutikdavo, nes čia - Paryžius.

Mano grupėje buvo tie, kurie nenorėjo patekti pas Karlą arba
nebuvo pakankamai įžūlūs, kad ten pakliūtų, ir keli žmonės, kurie

255
išties pageidavo išmokti verslo anglų kalbą iš tikro anglo versli­
ninko (arba buvusio verslininko). Tai reiškė, kad būčiau turėjęs
daugiau ruoštis, bet atkasiau kelis savo pranešimus apie arbatines
ir pagrindinių žodžių juos mokiau iš ten.
Savaime suprantama, jie visi manė, kad arbatinės - puikus su­
manymas, ir tai būtų mane siutinę, jei nebūčiau jautęsis toks išse­
kintas, po visų septynių įtempto darbo valandų per dieną. Dariausi
panašus į tuos portugalus vyrukus, kurie plūkėsi kaip jaučiai, kad
namo parvežtų pinigų. Visą dieną dėstydamas šiuose kursuose
išties pajusdavai, ką reiškia uždirbti pinigus. Toks darbas daug
sunkesnis nei įstaigoje. Negali parašyti elektroninio laiško savo
draugams, kai stovi priešais dešimt studentų. Na, bet jei neatkreipi
į save dėmesio, įmanoma.

Su Karia nueidavome į valgyklą. Paprastai būdavome vieni, be

savo studentų, nors jie beveik visada ir priešpiečiaudavo kartu su dės­
tytojais teisindamiesi, jog nori įgusti tuščiai šnekėti apie šį bei tą.
Kartą, mudviem su Karia besėdint valgykloje, mūsų pokalbį
kažkas nedrąsiai nutraukė.
- Poli? Cest ioi?21
Pakėliau akis ir pamačiau mielą man besišypsantį veidą. Pažinau
šią merginą, bet negalėjau iškart prisiminti jos vardo.
- Florencija, Marijos draugė, - pasakė ji man prancūziškai.
Tai ta pusiau indė mergina, kuri bandė su manimi burkuoti,
bet kuriai taip ir nepaskambinau. Ji gerai atrodė, bet buvo pasi­
keitusi. Bare jos ilgi juodi plaukai plaikstėsi palaidi, o pati mūvėjo
aptemptais džinsais pažemintu juosmeniu. Dabar ji plaukus buvo
surišusi į uodegą, vilkėjo rusvai žalsvos spalvos marškinėlius bei
segėjo džinsinį sijoną.
- O, taip, sveika. Ar tu čia dirbi? - pasiteiravau.
- Oui, - ji pažiūrėjo skersomis į Karlą. Supažindinau jas.
Florencija ir Karia žvilgtelėjo viena į kitą norėdamos žinoti
atsakymą į esminį klausimą „ar ji su juo miega?“ Tačiau jos tai

21 Ar tai tu? (Prane.)

256
darė nekonkuruodamos (gaila), tik mėgindamos iškart išsiaiškinti
situaciją.
- Gal prisijungsi? - pasiūlė Karia, tad Florencija atsisėdo prie
mūsų staliuko, šalia jos ir priešais mane.
- Mes abu čia savaitę mokome anglų kalbos, - paaiškinau. - Dir­
bame toje pačioje kalbų mokykloje.
- A, tai dabar esi anglų kalbos mokytojas? Kodėl išėjai iš to kito
darbo?
- Ai, tai ilga kalba, - ne itin norėjau leistis į šnekas.
- Vadinasi, anglas ir amerikietė atvyko skleisti propagandos apie
poną Blerą ir ponę Bušą?
Karia nusijuokė.
- Taip, tavo tiesa. Visi studentai manęs nekenčia, nes mano, kad
esu Amerikos imperialistinės galios simbolis, - ji taip nuožmiai it
imperialiste suurzgė, kad visi kompanijoje dirbantys vyrai būtų
užsirašę dar dešimt metų lankyti anglų kalbos kursus.
- O Paulius atrodo kaip Džeimsas Bondas, - pasakė Florencija.
- Na, aš išties jaučiuosi toks senas, kaip Šonas O’Koneris, jei tai
turėjai omenyje.
- Ei, ar nenorėtumėte kavos? - paklausė Karia, mosteldama
per petį į valgyklos kampe įsikūrusį kavinę primenantį barą. Ten
visada būriavosi žmonės, laukiantys, kol juos čia po priešpiečių
aptarnaus, bet Karia paprastai sugebėdavo būti pakviesta į eilės
pradžią.
- Taip, puiki mintis. Eini su mumis? - paklausiau Florencijos.
- Ne, jūs abu pasilikite čia. Aš atnešiu, - tarė Karia.

Kol Karia rūpinosi kava, Florencija papasakojo apie savo darbą

kompiuterinės įrangos kompanijoje. Ji buvo buhalterė. Anot jos,
tai nėra įdomu, bet šiuo metu ieškotis kito darbo jai nesinorėjo.
Pamačiau, kad tai gana tipiškas kvalifikuotų prancūzų požiūris.
Jei tavo kompanijai gerai sekasi ir faktiškai negresia pavojus būti
atleistam, tad paprasčiausiai tryniesi žiovaudamas iš nuobodulio ir
nieko neveikdamas, bet saugus, kaip negyvenamoje saloje atsidūręs
žmogus, gausiai apsirūpinęs vištienos sultinio kubeliais.

257
 Panorau, kad Karia sugrįžtų ir išgelbėtų mane nuo šios liūdnos
istorijos, kurią tiek daug kartų girdėjau savo anglų kalbos pamo­
kose.
Tartum skaitydama mano mintis, Florencija staiga koketiškai
nusišypsojo.
- Kodėl man nepaskambinai? - paklausė ji.
- O, supranti...
- Susiradai kitą? - ji žvilgtelėjo į Karlą, prie baro plepančią su
pulku jaunų vyrukų, kuriems liežuviai kabojo ant kostiumų.
- Karlą? Oi ne, ji tik kolegė. Ji turi vaikiną.
- Tuomet ką nors kitą?
- Ne, ne. Nieko kito neturiu, - prisipažinau labiau nusiminęs,
nei norėjau.
Tai tiesa. Net nebandžiau išdykauti su Nikole. Užuot pasiūlęs
jai privačiai pasimokyti Vangiais de l’amour22, paklausiau, ar ji
nenorėtų įtikinti VianDiffusion mokėti už anglų kalbos pamokas
mūsų mokykloje - Andrėja pažadėjo man dešimt procentų ko-
mispinigių už kiekvieną mano atvestą naują mokinį, su kuriuo
ji sudarys sandėrį. Nikolė tai suprato kaip nevykusią užuominą,
kad noriu gauti atlyginimą už pasikalbėjimus su ja angliškai, ir
dėl to truputį nuliūdo. Iš to, ką ji pasakė, nusprendžiau, kad mano
pasiūlymas perkelti mūsų savaitinius pokalbius iš restorano į jos
miegamąjį būtų ją mažiau prislėgęs, bet jau buvo per vėlu. Ji atrodė
pernelyg nusiminusi ir pažeidžiama, kad ja pasinaudočiau. Vėliau
sau pasakiau, kad retkarčiais galiu būti atstumiančiai dorovingas
šunsnukis, kuris leidžia laiką vienas lovoje su žurnalu. Tai įvyko,
kai vis dar turėjau savo kambarį.
Mano žodžiai, o gal ir mano išvaizda, privertė Florenciją nusi­
juokti. Tai buvo garsus, laimingas juokas.
- Kas čia juokinga?
Pamačiau, kad ji turi gražius dantis, be jokių plombų.
- Nieko, - tarė ji vis dar juokdamasi.
- Ei, ar ką nors pastebėjai? - pasiteiravau jos.

22 Angliškų žodžių apie meilę. (Prane.)

258
 Ji žvilgtelėjo dairydamasi į kitus staliukus, kurie tuštėjo, nes
žmonės grįžo prie darbo. Ji pasisuko pažiūrėti, ar negrįžta Karia,
bet ši vis negrįžo.
-Ne?
- Tu kalbi prancūziškai, o aš - angliškai. Argi ne keista?
- Pastebėjau, - ji nusišypsojo.
- Niekada to nedarau. Paprastai jeigu šneku angliškai, turiu
taikstytis su kieno nors siaubingu akcentu.
- Pavyzdžiui, Marijos?
- Taip, kad ir Marijos, - abu nusijuokėme. - Arba bandau kalbėti
prancūziškai ir negaliu pasakyti nė pusės to, ką noriu pasakyti.
- O ką tu nori pasakyti? - paklausė Florencija. Moterys mėgsta
tokius klausimus, pamaniau, o dar kai juos užduoda taip vylingai
žiūrėdamos į akis... Beje, tai buvo tamsios, gražios akys. Staiga
visai nebetroškau, kad Karia sugrįžtų.

- Tai gali skambėti neįtikėtinai nuvalkiotai, - tariau.

- Taip?
- Bet tu tokia švelni.
- Ir kodėl tai nuvalkiota?
- O, supranti, na, kaip rytietiškas šilkas.
- A, taip. Čia jau nieko nauja, - Florencija nusijuokė ir pabučiavo
man ranką, kuri buvo nukarusi ant jos nuogo peties ir nepridengtos
kairės krūties. - Bet čia ne šilkas. Tai dėl tūkstančių litrų kremo ir
losjonų, kuriais kiekvieną savaitę įtrinu savo kūną.
- Hm. Tiesa, tu išties kvepi losjonu, - jos nugara kvepėjo kokoso
riešutais. Pamaniau, kad mane išmetė į negyvenamos salos krantą,
bet be nuobodaus vištienos sultinio.
Ji atsisuko veidu į mane savo didžiulėje lovoje.
- Paprastai čia nesivedu vyrų pačią pirmą dieną, - pasakė ji. - Ar
supranti tai?
Linktelėjau galva ir apsižvalgiau, kurgi ji mane atsivedė. Prieš
mums nugriūvant į lovą, neturėjau daug laiko gėrėtis aplinka.
Kambarys būtų priminęs etninės grupės dekoratoriaus parodų salę,
jei šalia nebūtų pačios tikriausios Florencijos. Sienas puošiantys

259
ryškiai raudonos spalvos kilimai ir kašmyrinės užuolaidos buvo
giminių atsiųsti iš Pondičerio, senos Prancūzijos kolonijos Pietų
Indijoje.
- Na, manau, paprastai bent jau priverti vyrus iš anksto nupirkti
tau vakarienę, - susitikome iškart po darbo ir nuvykome į jos butą
Dvidešimtame rajone, netoli Per Lašezo kapinių. Sukritome j lovą
dar prieš pusę septynių.
Protestuodama dėl šios užgaulios užuominos, ji pamėgino man
trinktelti, bet sugriebiau ją ir prisitraukiau prie savęs, kad sukliu-
dyčiau kumščiuotis. Manau, būtent tai ji ir buvo sumaniusi.
- Kada iš Irako grįžta tavo vaikinas? - paklausiau pusiau juokais.
- Silpnaprotis. Neturiu aš jokio vaikino. Ar aš tau koks žais­
liukas, ką? Tik mergina, su kuria gali pasidulkinti, nes nieko kito
neturi?
- Turėjai manęs to paklausti prieš nusimesdama drabužius.
Tai išprovokavo dar smarkesnes grumtynes, dar daugiau glamo­
nių, o galiausiai abu it paklaikę ropinėjome po grindis ieškodami
dar vieno prezervatyvo iš pakelio, kurį pakeliui nusipirkome jos
vietinėje vaistinėje.
Buvo tamsu, kai atsimerkiau ir pamačiau ją gulinčią ant kitos
pagalvės už kelių colių bei spoksančią į mane. įsistebeilijau ir aš.
Mūsų žvilgsniai ilgam susitiko, o dėl to aš paprastai jaučiuosi ne­
smagiai.
Tuomet man į galvą šovė beprotiška mintis.
- Žinai ką, Florencija. Pasitikrinkime šį savaitgalį dėl AIDS.
Ji pakilo nuo pagalvės ir palinko manęs pabučiuoti. Šiaip ar
taip, šiais laikais tai romantiškiausias dalykas, kokį vaikinas gali
pasakyti merginai.

Mūsų tyrimų rezultatai buvo neigiami, nors nervus tampančios

kančios, kurias išgyvenome juos atplėšdami, tikriausiai pavertė
mus mirtinais širdies ligoniais. Turėjome pasimylėti, kad nusi­
ramintume.
Na, „nusiraminti“ - ne tinkamiausias žodis. Paaiškėjo, kad
laisvalaikiu Florencija vadovauja pilateso - tai jogos ir tempimo

260
pratimo mišinys - pratyboms. Ji pritaikė visas savo žinias ir mie­
gamajame, tad po poros lovoje su Florencija praleistų valandų
skaudėjo net ten, kur net negalvojai, kad gali skaudėti. Be to, buvai
kelis žingsnius arčiau nirvanos.
Suplėšiau traukinio bilietą (na, šiaip ar taip, iškeičiau jį į pinigus)
ir persikėliau su visa savo manta į jos butą. Pedro, Luisas ir Vaško
trumpai, be ceremonijų atsisveikino, ir mes vienas kitam palinkėjo­
me sėkmės. Ta maža loge per Paryžiaus dykumą besibraunantiems
klajokliams iš tikrųjų buvo kažkas panašaus į oazę.
Florencijos namai, palyginti su ta skyle, kurioje gyvenau, buvo
beveik nepadoriai erdvūs. Tai buvo trijų kambarių butas per du vir­
šutinius modernaus namo aukštus langais į kapines. Viršutiniame
aukšte buvo balkonas. Esant gražiai dienai, galėjai išlipti iš lovos
ir sėdėti ten nuogas mataruodamas kojomis (arba bet kuo kitu, ką
norėjai mataruoti) virš Paryžiaus namų stogų.
Cinikas būtų pasakęs, kad paprasčiausiai naudojausi šia mergi­
na, kuri taip nuostabiai mylėjosi ir suteikė man būstą. Būčiau jam
atsikirtęs, paprašęs pono Da Kostos trinktelti jam kūju. O tada,
palikdamas smarkiai sumuštą ciniką mirti, būčiau jam palinkėjęs
bonne journée.

Vieną šeštadienį žurnalistai nutraukė protesto akciją, nors rin­

kimų kampanija vyko kaip niekad monotoniškai. Kaip ir dauguma
prancūzų streikų, šis visiškai nieko nepakeitė. Nutraukti čia darbą
ir išeiti į gatves buvo maždaug kaip tautodailės rūšis, streikas
streiko labui.
Tą rytą su Florencija sėdėjome ant suoliuko kapinėse, kurios
nebuvo jau tokios liūdnos, kaip gali atrodyti. Per Lašezas atrodo
kaip šviesus ir erdvus parkas ar mažas miestelis. Kapų „rajonus“
dalija plačios it keliai alėjos, o daugelis mauzoliejų primena mi­
niatiūrinius namukus. Tačiau tai tylus ir žalias miestas, kuriame
auga brandūs medžiai ir nėra jokių eismo spūsčių. Maloni vieta
patinginiauti pirmą išties vasarišką pavasario rytą.
Tarp savęs ant suoliuko turėjome pasidėję porą aukštų puodelių
su kava, raguolių parduodamų išsineštinai, ir maišelį croissants. Aš

261
skaičiau anglišką muzikinį žurnalą, o Florencija pirmą kartą per
daugelį savaičių nusipirko prancūzišką laikraštį. (Antraštė pirma­
jame puslapyje: „Žurnalistų streikas baigėsi“. Pamaniau, nelabai
akivaizdu.)

Kapinėse buvo gana daug žmonių, tiek gėles nešančių laidotu­

vininkų, tiek Oskaro Vaildo, Šopeno ir Džimo Morisono ieškančių
turistų.
- Ei, ar čia tik ne tavo bosas? - paklausė Florencija.
Pakėliau akis į artėjantį kapinių lankytojų būrelį. Jie buvo jauni,
ant veidų nukarusiais plaukais, apsmukusiais džinsais bei mažo­
mis, jiems per užpakalius pliaukšinčiomis kuprinėmis. Kuris buvo
kurios lyties atskyriau tik todėl, kad merginos buvo labiau apnuo­
ginusios savo bambas. Jie užmesdavo akį į kapinių žemėlapį, o tada
prisimerkę žvilgteldavo į kelio ženklą su alėjos pavadinimu.
- Nebent jis prasidūrė bambą.
- Ne, čia, - ji įbruko man laikraštį.
Jo vidiniame puslapyje pamačiau nuotraukoje Žaną Mari su
delegacija rūškanų ūkininkų. Antraštė skelbė, kad pastarieji
atvyko į Paryžių norėdami pūvančiomis braškėmis užpilti Tro-
kadero fontanus kitapus upės, priešais Eifelio bokštą. Tai ne
kokia šiuolaikinio meno apraiška, o ispaniškos braškės, kurių
jie prisigrobstė prie įvairių visoje šalyje pastatytų kelio užtva­
rų. Trumpame straipsnyje buvo aiškinama, kad taip ūkininkai
protestavo dėl rinką užtvindžiusių pigių ispaniškų uogų, kurios
nustelbė prancūzišką produkciją. Tačiau niekas neužsiminė, kad
balandžio vidurys - dar per daug ankstyvas metas prancūziš­
koms braškėms, bet dėl to nei fermeriai, nei Žanas Mari, regis,
nesuko sau galvos.
Štai jis, kovotojas dėl ūkininkų teisių, kažkada ateityje, kai už­
ims įtakingą postą, žadantis padaryti viską, kas įmanoma, kad
uždraustų bet kokį užsienietiško maisto, ypač ispanų spekuliantų
ir „anglosaksų užkariautojų“ produkcijos, importą.
Jis atrodė kaip prityręs prancūzų politikas - nepriekaištingai
elegantiškas kostiumas, išlyginti marškiniai, standus kaklaraištis

262
ir nepakenčiamai pompastiška šypsena. Liberté, égalité, vanité23.
Ūkininkai stovėjo apstoję jį ratu kruvinomis nuo braškių ranko­
mis, tartum ką tik nugalabiję visus jo politinius varžovus, o jį patį
palikę švarutėlį.

Prie mūsų suoliuko priėjo vienas iš prancūziškų Džimo Mori-

sono klonų šutvės.
- Où est...?24- prabilo jis.
- Là-bas, à droite25, - pasakė jam Florencija.
- Merci, Madame26, - mandagiai atsakė jis ir visa gauja skubiai
nužygiavo. Vienas iš jų ėmė dainuoti „Rai theliai audhroje“.
- Idiotas, - pasakiau. - Tai aš apie Žaną Mari. Kaip jis gali saky­
ti, kad uždraus maisto importą iš užsienio? Ar Prancūzija ketina
auginti kokoso riešutus?
- Prancūzija juos jaw augina, - tarė Florencija.
- Ką, milžiniškuose atominiuose šiltnamiuose po žeme?
- Ne. Mums priklauso kelios salos Karibų jūroje ir Ramiajame
vandenyne.
- Kolonijos?

- Ne, kai kurios jų yra Prancūzijos dalis, départements27, pavyz­

džiui, Dordonės. Ten auginame kokoso riešutus, bananus, mangus.
Net jeigu ir sutinku, kad Žanas Mari - idiotas, būkim atviri, jis tei­
sus sakydamas, kad Prancūzija irjos užjūrio teritorijos irjos įprasti
draugai Vakarų Afrikoje gali patys apsirūpinti maistu. Supranti,
mes - ne Anglija. Prancūzija negali susitaikyti su faktu, kad ji nu­
stojo viešpatauti pasaulyje. Teigiame, kad esame prieš globalizaciją,
bet iš tikrųjų niekada nesiliovėme globalizavę.
- O, - vadinasi, vyrukas buvo sugalvojęs kažkokį įtikinamą
planą.

23 Laisvė, lygybė, tuštybė. (Prane.)

24 Kur yra...? (Prane.)
25 Ten apačioje, į dešinę. (Prane.)
26 Ačiū, ponia. (Prane.)
27 Administracinės apygardos. (Prane.)

263
 Turėjau pripažinti, kad jis šauniai padirbėjo. Tas darkymasis su
angliška jautiena įrodė, kad prancūzų ūkininkai jam iš tikrųjų nei
galvoj, nei uodegoj (arba jaučio sėklidėse), o jo siaubinga veidmai­
nystė buvo lygiai tokia pat įspūdingai graži.
Tačiau Žano Mari rinkiminėje kampanijoje neabejotinai buvo
ir kokia nors silpna vieta.
- O ikrai? Juos atveža iš Irano arba Rusijos, tiesa?
- Manau, Prancūzijoje jau yra fermų, kur auginami eršketai, -
pasakė Florencija. - Žinoma, jo planai niekada netaps tikrove,
bet vis tiek įdomu. Tai rodo, kad Prancūzija visas savo kolonijas
pasirinko dėl maisto. Tiesą sakant, vienintelis dalykas, kurio jis
negalėtų gauti, jei imtų vykdyti savo pažadus, išskyrus tokius spe­
cifinius produktus, kaip rusišką degtinę arba kanadietišką klevų
sirupą, yra arbata.
- Arbata. Žinoma. Logiška.
- Taip, ji daugiausia įvežama iš senų Anglijos kolonijų, ar ne?
Truputį užaugina Vietnamas, viena buvusių mūsų kolonijų, bet
nepakankamai.
- Vadinasi, Elodija buvo teisi. Arbata būtų kaip narkotikai.
- Elodija?
- Mano boso duktė, - Florencija atrodė susidomėjusi, bet į
smulkmenas nesileidau. - Noriu pasakyti, kad Žanui Mari tapus
prezidentu, arbata būtų uždrausta. Ją gerti būtų pavojingiau nei
rūkyti žolę. Žmonės gamintų ženklelius su arbatos lapais, o Anglija
taptų panaši į Amsterdamą, kur norėdami apsvaigti nuo Lapsang
Souchong, atvyktų prisiekę arbatos mėgėjai prancūzai.
- Galbūt, bet man ją tieks slaptai.
- Kaip tai?
- Turiu dėdę Indijoje, kuris užsiima importu bei eksportu. Jis
galėtų man atsiųsti arbatos.

264
 Mai

1968 ir visa kita

1968 metų gegužę studentai tol plėšė akmenis nuo Paryžiaus gatvių
grindinio ir bombardavo policininkų užtvaras, kol žlugo ultrakon-
servatyvi Šarlio de Golio vyriausybė. Prancūzai jums tvirtins, kad
mai soixante-huit1visiškai pakeitė jų šalį, nors aš nemačiau jokių
permainų. Kaip Džeikas pasakytų, jie vis dar plaukia pasroviui.
Studentai, kurie svaidėsi akmenimis, dabar yra ultrakonservatyvūs
bosai, politikai - vis dar įtakingi ir privilegijuoti, o šalį valdo de
Golio pažiūrų prezidentas. Vienintelis pokytis, regis, yra tas, kad
dauguma grindinio akmenų dabar padengti gudronuota skalda.
Tačiau gegužė - labai svarbus mėnuo prancūzų kalendoriuje,
nes metai čia prasideda rugsėjį, o baigiasi gegužę.

Mes nedirbome gegužės pirmą (ironiškai pavadintą fête du tra­

vail2, tarsi per fête du vin3negalėtum gerti vyno), gegužės aštun­
tą (pergalės prieš fašistinę Vokietiją dieną) ir gegužės dvidešimt
devintą (per Šeštines). Visos šios šventės pasitaikė ketvirtadienį,
tad kiekvieną kartą žmonės turėjo vadinamąjį pont, arba tiltą, kai
1 Šešiasdešimt aštuntųjų gegužė. (Prane.)
2 Darbo šventė. (Prane.)
3 Vyno šventė. (Prane.)

265
norėdami pasiilginti savaitgalį iki keturių dienų, penktadieniais
pasiimdavo išeiginę. Pridėjus prie prancūzų trisdešimt penkių
darbo valandų savaitės, tai reiškė, kad gegužę velniškai dažnai
rytais pagulinėdavau su Florencija.
Birželį darbui irgi neliko daug laiko. Daugelis tarnautojų ne tik
nedirbo pirmadieniais, bet ir iki mėnesio pabaigos turėjo išnaudoti
savo kasmetines atostogas, tad prieš išeidami vasarą poilsiauti, jie
pasiimdavo maždaug savaitę išeiginių.
Bet kokiu atveju, artėjo liepa, tad iki grįžimo rugsėjį nevertėjo
imtis jokio darbo.
Apskritai, jei Prancūzijoje to, ką buvai susiplanavęs, nepadarai
iki balandžio trisdešimtos, esi iki ausų įklimpęs į merde.

Lyg viso to dar būtų negana, po Gegužės pirmosios šventės

mokytojai išėjo į gatves. Per metus jie turėjo beveik keturis mė­
nesius atostogų, bet negavo ponts ir dėl to jautėsi nuskriausti. Tad
Florencijos kabinete buvo pilna jaunuolių, kurie darydami savo
atvaizdų fotokopijas ir su skylmuša durstydami pirštuose skyles,
elgėsi kaip tikri vaikai. Dar mažiau darbo nei įprastai.
Turint omenyje, kad streikas - tarsi prancūzų liaudies daina,
visi kiti - pašto darbuotojai, pardavėjai, sunkvežimių vairuotojai,
aktoriai, austrių atidarytojai, sūrių nokintojai, padavėjų liemenių
siuvėjai, ilgų batonų kepėjai, dešrelių džiovintojai ir visose kitose,
kokias tik galėtumėte išvardyti, prancūzų pramonės šakose dir­
bantys žmonės, - irgi nusprendė dainuoti kartu. Policininkai dar
dirbo, kol ašarinėmis dujomis išvaikė kelis demonstrantus, o tada
irgi paskelbė protesto akciją.

Galbūt pagalvosite, kad tai ne itin palankus metas pradėti verslą.

Tačiau būtent tai ir padariau.
Prasidėjus gegužei, mečiau mokytojavimą. Vis tiek dauguma
mano nuolatinių studentų nebelankė užsiėmimų dėl niekada ne­
sibaigiančių savaitgalių. Tad atsisveikinau su savo vokiete bose
Andrėja (kuri paklausė, ar neturiu draugų/vaikų/kambarinių gy­
vulėlių, kurie norėtų tapti anglų kalbos mokytojais) ir nuėjau ap­

266
lankyti savo senos sugulovės Marijos. Tai nutiko likus savaitei iki
banko darbuotojų streiko.
Marijos vaikinas buvo išvykęs, bet Florencija patikino, kad man
negresia joks pavojus. Tačiau saugumo sumetimais susitariau susi­
tikti su Marija jos biure, kurio sienos buvo stiklinės, o langai išėjo
tiesiai į gatvę. Jei išties nutiktų kas nors nemalonaus, tai nutiktų
praeivių upės akivaizdoje.
Tačiau per daug gerai apie save manau. Iš to, ką man papasakojo
Florencija, Marija išties į mane žiūrėjo kaip į kažkokį seksualinio
raštingumo projektą. Pasipustęs padus po mūsų pirmo susitikimo,
įrodžiau, kad anglai yra coincė (įsitempę, arba pažodžiui „lėtapė-
džiai“), o ji norėjo mane „išjudinti“. Kadangi atsistojau ant kojų,
Marija džiaugėsi manimi lyg prancūzų darbininkė, sužinojusi, kad
jos sūnus pirmą kartą sustreikavo.
Buvau matęs Mariją tarnybiniais drabužiais ir anksčiau (šiaip ar
taip, ji juos man matant nusimesdavo), bet dabar pasijutau labai
keistai sėdėdamas priešais jos biure, kaip klientas, atvykęs pas
patarėją finansiniais klausimais. O dar keisčiau atrodė, kai mano
konsultantė sudariusi sandorį stipriai mane į lūpas pabučiavo. Net
prancūzų bankai neteikia tokių paslaugų.
Ji man suteikė paskolą dvylikai mėnesių be turto įkeitimo.
- O jei negalėsiu jos grąžinti?
Ji trūktelėjo pečiais.
- Neužduok kveilas klausimas. Grąžinsi. Esi geras anglių ber­
niukas. Be to, mano draugas.
Paryžiuje, jeigi turi draugų, visi keliai atviri. Ji patikino, kad
pinigus gausiu, kai tik pasibaigs streikas.
O paskolos man reikėjo, žinoma, arbatinei, kurią sumaniau ati­
daryti. Kadangi Florencija galėjo pigiai be jokių tarpininkų gauti ar­
batos, tai netikėtai tapo savaime suprantamu dalyku. Kodėl turėčiau
atsisakyti perspektyvaus projekto tik todėl, kad manęs atsisakė be­
veik visiškų nevykėlių komanda, kurios atsikratyti taip norėjau?
Su Florencija nuodugniai aptarėme ekonominius dalykus. Puikiai
išmanydama sąskaitybą, ji akimirksniu sukurpė įtikinamą verslo

267
planą. Ji manė galėsianti mesti nuobodų darbą ir per metus prisi­
jungti prie manęs. Didžiausias apdovanojimas - darbą iki gyvos
galvos turinti prancūzė, kuri ketino jį mesti. Tikslas - nugalėti.
Vienintelė kliūtis, su kuria galėjau susidurti, buvo Žanas Mari.
Ketinau pasinaudoti jo tyrimu, jo atliktais testais. Ar jis bandytų
mane sustabdyti ir verstų vykdyti kokį nors straipsnį, draudžiantį
konkuruoti su buvusiu darbdaviu? O jei jau griežtai laikysimės
įstatymo raidės, su dabartiniu darbdaviu? Oficialiai aš vis dar
dirbau jo kompanijoje.
Man buvo aišku, kad Žanas Mari atsisakė minties atidaryti arba­
tinę vardan savo politinės karjeros. Dešinysis sparnas ir ūkininkų
partijos pažadėjo, kad jis daug pasieks, jei elgsis teisingai, tad jis
užglaistė savo nusikalstamą veiklą ir sužlugdė „anglosaksišką“
maisto projektą.
Tačiau jeigu, jo nelaimei, iškelčiau aikštėn viską, ką žinojau (arba
galėjau įrodyti cituodamas elektroninius laiškus) apie jautienos
importą, jo verslui ateitų galas, politinėms ambicijoms - taip pat.
Nebuvo prasmės visiems pasakoti apie tarnybinį boso romaną
su Stefani, nes kaltinimai neištikimybe tik padidintų už jį bal­
suojančių žmonių skaičių per rinkimus. Sakykime, prezidentas
Miteranas, po mirties susilaukė didžiausios pagarbos, kai į laido­
tuves atvyko jo nesantuokinė duktė. Meilužės neturintis prancūzų
politikas - kaip šerifas be ginklo, nes tuomet žmonės mano, kad
jis neturi kibirkšties.
Taip pat nebuvo prasmės aiškinti, kad meras Žanas Mari ketino
pasipelnyti iš jo regione planuojamos atominės elektrinės statybos.
Tai būtų tas pats, kaip „atskleisti“, kad prostitutė, teikdama sekso
paslaugas, užsidirba gerus pinigus. Visi to tikėjosi.
Tačiau žinojau, kad jei paviešinčiau aferą su angliška jautiena,
jis ilgam neturėtų ramybės.
Rinkimai turėjo įvykti trečią gegužės sekmadienį, tad turėjau
tik kelias dienas norėdamas truputį paspausti Žaną Mari, kol jis
jautėsi pažeidžiamas.
Likus savaitei iki rinkimų, paskambinau jam į biurą ir įkalbėjau
Kristiną mane sujungti. Ji pasakė, kad jis už tai tikriausiai ją aprėks,

268
bet surizikavo, „nes visada su ja elgiausi kaip tikras džentelmenas“.
Vadinasi, nepermiegoti su mergina kartais irgi gerai.
- Klausau! - tai ir viskas, ką Žanas Mari man sududeno.
- Man reikia su tavim pasikalbėti.
- O aš neturiu jokio reikalo su tavim pasikalbėti.
- Tu gal ir ne, bet man reikia.
Laimei, jis nebepakartojo „man nereikia su tavimi pasikalbėti“, nes
kitaip tai būtų tęsęsi tol, kol vienas iš mūsų būtų miręs iš bado.
- Kalbėk, - tarė jis ir sušlamino popieriais, tarsi tai reikštų, kad
jis nebūtinai ketino klausytis.
Nenorėjau telefonu atvirai grasinti, kad jį sukompromituosiu.
Na, tiesą sakant, tai padariau, bet maniau, kad Žanas Mari nusodins
mane kaip visiškai žalią šioje srityje ir lieps dingti iš akių. Tad ne­
minėdamas angliškos jautienos, aiškiai pasakiau, kad esu pasiryžęs
su juo susitikti pirmadienį arba vėliausiai antradienio rytą.
Susitarėme susitikti trečiadienį septintą valandą vakaro jo bute
Neuilly priemiestyje.
- Tą vakarą esu pakviestas pietums, - pasakė jis man pabrėžda­
mas, kad tai jokiu būdu ne kvietimas jaukiai praleisti vakarą.
- Aš irgi, - atsakiau.
Pigiame Pietų Indijos restorane su Florencija ir Marija atšvęsime
mūsų naują pradžią. Nebent Žanas Mari mane išmestų iš balkono.

Tą trečiadienį visuotinis streikas pasiekė apogėjų - miesto gatvės

buvo purvinos, žmonės pikti, keliuose susidarė automobilių spūs­
tys, viskas skendėjo tamsoje, nes atjungė elektrą, ir niekur negalėjai
nusipirkti šviežių batonų; žodžiu, tvyrojo tikras chaosas, kuris, kaip
visi kalbėjo, buvo didesnis nei 1968 metų gegužę.
Tuo metu, viršiję savo ankstesnį rekordą, streikuotojai vis dėlto
grįžo į darbą, kad galėtų išnaudoti savo likusias kasmetines ato­
stogas.

Duris atidarė Žano Mari žmona. Ji atrodė kaip visada tobulai

išsipuoselėjusi. Plaukų šaknys nudažytos - gerai! Savaiminio įde­
gio losjonas neseniai užteptas - gerai! Šį sezoną madinga Dior

269
apyrankė - gerai! Krūtys nukreiptos tiksliai 80 laipsnių kampu į
pietus - gerai! Gerai!
Ji paspaudė man ranką ir įleido į poilsio kambarį, net nemėgin­
dama užmegzti lengvą pokalbį ar nusišypsoti. Jeigu ji nesusileidusi
botulino toksino raukšlėms lyginti, tai aišku, kad dabar šiuose
namuose buvau persona non egzista.

Įėjus į poilsio kambarį, kaip visada užėmė kvapą: pro langus

skleidėsi nuostabus Bulonės miško vaizdas (kiek sostinės gy­
ventojų viršutiniuose aukštuose esančiuose butuose gali gėrėtis
vien tik medžiais?). Tačiau nuo to laiko, kai paskutinį kartą čia
lankiausi, kambarys buvo smarkiai pasikeitęs. Ant marmurinės
židinio atbrailos dabar stovėjo įspūdingas molinis Marijos bius­
tas. Ne Žano Mari registratorės. Niekas nenorėtų, kad ši vargšelė
į juos spoksotų nuo židinio atbrailos, net jeigu būtų padengta
moliu. Tai buvo Marija, revoliucionierė, dėdės Šerno prancūziškas
atitikmuo. Kadangi čia Prancūzija, vietoj barzdoto seno dėdės,
atrodančio taip, tartum reklamuotų keptą vištą, dabar matai be­
veik nuogą moterį.
Mano neįgudusiai akiai šis Žano Mari biustas atrodė labai gražiai
nulipdytas. Marijos vardas buvo ranka įrašytas senoviniu raitytu
šriftu. Ten, kur skulptorius tobulino tarpą tarp iškilusių patriotiškų
krūtų, galėjai netgi įžiūrėti jo pirštų atspaudus. Tai buvo vienas iš
antikinio meno kūrinių. Žanas Mari investavo daug pinigų į savo
naują politinę karjerą.
Jei būčiau užkietėjęs šantažistas, būčiau pakėlęs tą statulą nuo
židinio atbrailos ir pagrasinęs simboliškai sudaužyti į šipulius jo
ateities planus, jei mano reikalavimai nebus įvykdyti. Tačiau pa­
sitenkinau tik iš arti ja gėrėdamasis ir švelniai piršto galiuku pa­
liečiau vieną iš nepaprastai kietų spenelių.
- Tu ne pirmas, - pratarė Žanas Mari, ir aš vos nenutrenkiau
skulptūros nuo lentynos. Jis pasirodė kambaryje man už nugaros,
vilkėjo ryškiai mėlynos spalvos marškiniais, tačiau tąkart buvo
be kaklaraiščio. - Jei atidžiau pažiūrėsi, pamatysi mažą, kaip jūs
sakote, tamsią dėmelę, kuri atsirado dažnai liečiant jos krūtis.

270
Manau, žmonėms labiau patinka dešinioji, - jis tyliai sukikeno iš
savo politinės satyros.
Vyrukas atrodė neabejotinai džiugiai nusiteikęs - kalbėdamas
telefonu, jis buvo kitokios nuotaikos. Man net šovė į galvą mintis,
kad jis galbūt paprašė savo draugužio spynlaužio asmens sargybi­
nio, pasibaigus pokalbiui, kaip nors juokingai mane nudėti.
Jis stovėjo nejudėdamas iš vietos ir laukė, kol pats prieisiu, o tada
atžariai spustelėjo man ranką. Tas paspaudimas smarkiai skyrėsi nuo
to pirmojo, kai pirmą kartą čia lankiausi. Tuomet vos nenugriuvau,
tartum jis būtų ketinęs išplėšti man iš rankų įsivaikinimo dokumen­
tus ir pareikšti, kad aš - vienintelis jo sūnus ir paveldėtojas.

Kai atsisėdome vienas priešais kitą kambario viduryje ant seno­

vinių kėdžių auksinėmis atramomis, iš kelnių kišenės jis išsitraukė
kelis stambius segtukus ir mums kalbantis ėmė atlenkinėti savo
marškinių rankogalius. Dėjosi ponu Abejinguoju.
- Manau, tame bute dabar kažkas kitas gyvena? - paklausiau
norėdamas pralaužti ledus.
Jis gūžtelėjo pečiais. Ledo lytis liko sveika.
- Man įdomu, Žanai Mari, kodėl taip pasielgei? Juk mokėjau
nuomą.
Jis giliai įkvėpė, lyg mėgintų prisiversti man atsakyti.
- Kartais draugui reikia buto, - pasakė jis.
- Suprantu, - spėjau, kad visa tai - politikos dalis. Net arklys
arklio veltui nekaso. Gal ten apsistojo tas pats asmens sargybi­
nis. Nacionalinio fronto vyrukams reikia raumeningų žaliūkų
apsaugos, nes Prancūzijoje gyvenanti didelė arabų bendruomenė
palankiai į politikus rasistus nežiūri.
- Paaiškink, kodėl man suteikei garbę čia apsilankydamas? - pa­
siteiravo jis.
- Man reikia paslaugos.
- O! - jis skeptiškai nusijuokė iš mano įžūlumo, lygiai kaip mano
komanda, kai išdrįsau apšmeižti prancūziškų arbatžolių maišelių
kokybę.
- Dviejų paslaugų, - pasakiau.

271
 - A? - jis liovėsi juokęsis ir labai susidomėjo savo rankogalio
segtuku. - Ir kokių gi?
- Ketinu atidaryti anglišką arbatinę.
- Oho! Ir kas gi tau pakišo tą mintį, a? - jis papurtė galvą tarsi
nusivylęs, bet nenustebintas šios išdavystės. - Ir kodėl man tai
turėtų rūpėti? - jo akyse, atrodo, blykstelėjo nerimas.
- Man nereikia pinigų. Jų turiu.
- Taip. Ir tai mano pinigai. Sumokėjau, kad metus galėtum
dykinėti, - jam kažkaip pavyko atrodyti ir pasipiktinusiam mano
nedėkingumu, nors aiškiai jautė palengvėjimą, kad neatėjau pra­
šyti išmaldos.
- Pats taip nusprendei, bet nieko iš to neišėjo, Žanai Mari. Tu
sustabdei projektą.
- Dėl to kaltink karą, - jis nutaisė graudų veidą, beabejo, treni­
ruodamasis ateityje vyksiančioms politinėms fotosesijoms.
- Nesvarbu. Bet kokiu atveju pasiskolinau pakankamai pinigų, kad
galėčiau atidaryti arbatinę. Tačiau neturiu patalpų. Tad noriu išsinuo­
moti vieną iš tų pastatų, kuriuos nusipirkai. Rinkos kaina, žinoma.
- Ten dabar batų parduotuvė, - jis užsegė pirmą segtuką ir su­
telkė visą dėmesį į antrąjį.
- Tas, apie kurį galvoju, šiuo metu tuščias (tą ir jis pats turbūt
žinojo). Noriu jį metams išsinuomoti, o pasibaigus sutarčiai, nu­
sipirkti. Vėlgi, rinkos kaina.
Mačiau, kaip Žanas Mari mintyse skaičiuoja kišeniniu kalku­
liatoriumi. Gautas rezultatas sukėlė jam šypseną, trumpam nu­
švietusią veidą. Jis pamanė, kad neįvertinau savęs.
- Tu man sumokėtum? Nupirktum iš manęs? - linksmai pa­
klausė jis. Tąkart jo akyse nemačiau jokio nerimo. Kaip tik priešin­
gai. - Po to, kas tarp mūsų įvyko? - jis užsegė ir antrąją rankogalio
sąsagą ir atsilošė krėsle mėgaudamasis pokalbiu.
- Taip, įsigijai geriausias patalpas angliškai arbatinei, ir jos kaip
tik tuščios. Logiškas sprendimas.
- Niekas nesužinos, kad ten bus angliška arbatinė?
- Niekam nesakysiu.
- Juk nebūtum suinteresuotas, ar ne? - jis atidžiai mane apžiū­

272
rinėjo bandydamas įžvelgti apgaulę, o tada patraukė pečiais. - Jei
ta patalpa tuščia, galbūt galėtum ją išsinuomoti.
- Ačiū.
- Pasakiau „galbūt“.
- Gerai. Dabar antra paslauga.
-A?
- Noriu pavadinimo.
- Pavadinimo?
- Mano arbata stipri. Buvai teisus, Žanai Mari. Prancūzai išties
galvoja, kad tai puikus pavadinimas.
Žanas Mari taip garsiai nusikvatojo, kad net jo žmona kyštelėjo
galvą pro duris, norėdama įsitikinti, kad nekankinu jo kutenda­
mas.
- Nori nusipirkti pavadinimą, kurio nekenti? Mano pavadini­
mą?
- Žinau, žinau, - pasakiau, stengdamasis užgniaužti erzinančią
pasitenkinimo savimi gaidelę jo balse. - Mėnesių mėnesius nie­
ko neveikiau, tik kiršinau kitus komandos narius mėgindamas
jiems įpiršti kitą pavadinimą, bet klydau, tad dabar norėčiau jį
panaudoti.
- Kiek man už tai sumokėsi?
- Nieko.
Juoko neliko nė pėdsako.
- Dėl to negali būti nė kalbos.
- Teisiškai neprivalėčiau tau nieko mokėti. Bernardas taip ir
neprisiruošė jį įregistruoti.
- Kaip tai? Ne...
- Taip. Tuomet perspėjau tave. Džonas Lenonas, rašydamas „I
Am the WalrusUĄ, išties turėjo galvoje Bernardą.
-A?
- Atsiprašau, vis tiek nesuprasi.
- Na, taip, anglų humoras, - jis karčiai nusijuokė. - Žinai, nieka­
da neprisipažinsiu klydęs, - jis pasilenkė į priekį it sąmokslininkas,4

4 Aš esu jūrų vėplys. (Angį.)

273
tarsi jo statulai nebūtų galima patikėti paslapčių, - bet kartais
norėčiau, kad ir mes išmoktume elgtis taip kaip anglosaksai. Kas
nors nepatinka, atleidi iš darbo, - jis spragtelėjo pirštais. - Tai taip
paprasta, taip nuostabu.
Sugrąžinau jį iš svajų j tikrovę:
- Nori pasakyti, kaip atleidai mane?
Jis tik sukriuksėjo, tartum aš būčiau mėginęs papasakoti seniai
nutikusią linksmą istoriją.
- Arba, sakykim, koks nors prancūziškas produktas brangiai
kainuoja, tad paslapčia Anglijoje jo nuperki pigiau?
Jis metė grėsmingą žvilgsnį primindamas, kad jam dirba pakan­
kamai baisūs žmonės, galintys nutildyti potugalę concierge.
- Užsiminiau apie tai pirmą kartą, - pridūriau, - nes norėčiau
būti tikras, kad padarysi tai, ko prašau. Man reikia tavo sutiki­
mo.
Žanas Mari sėdėjo spoksodamas į mane it karalius, sveriantis
visus už ir prieš - pasijuokti iš savo juokdario arba leistis nukirs­
dinamam.
- Turiu būti tikras, kad man leisi naudotis patalpomis ir kad
nesipriešinsi, kai registruosiu pavadinimą, o tada galėsiu įforminti
sutartį banke.
Geras dešimt sekundžių Žanas Mari nejudėjo, tada staiga iškėlė
rankas tarsi pasiduodamas.
- Vadinasi, susitarėme? - pasilenkiau norėdamas sukirsti rankas.
Jis nuleido rankas, po to nedrąsiai vieną jų ištiesė. Ji buvo didelė,
ruda, su pasvaro dydžio auksiniu segtuku rankogalyje. Paėmiau ją
ir suspaudžiau. Ji buvo gležna.
- Gerai, - pasakiau, - smulkmenas atsiųsiu faksu į tavo biurą
rytoj devintą valandą ryto, o vienuoliktą ateis pasiuntinukas pasi­
imti pasirašytos nuomos sutarties.
Žanas Mari stipriau sugniaužė man ranką ir prisitraukė mane
prie savęs. Įdomu, ar mes patvirtinsime sandorį pasibučiuodami
taip kaip Marija?
Tačiau nieko panašaus nenutiko, išskyrus tai, kad pamačiau jo
krauju pasruvusias akis ir galėjau nuodugniai apžiūrėti jo pomada

274
suteptus bei atgal tamsiomis, dažytomis sruogomis sušukuotus
plaukus, kurie labai priminė jo skulptūrą. Tik ne visai molio spal­
vos. Labiau priminė išsiliejusią naftą.
- Nous sommes quittes, alors?5- sušnypštė jis. Užuodžiau silpną
alkoholio kvapą, tad nusisukau.
- Nemanau, kad Prancūzija ir Britanija kada nors bus atsiteisu-
sios, - tariau. - Bet mes paprastai mokame palaikyti nuoširdžius
darbo santykius.
- Oho, - jis tyčiodamasis išsišiepė, vis dar laikydamas mano
ranką.
Kadangi liesdamiesi sėdėjome vienoduose sostuose, staiga paju­
tau, tartum mes būtume grandinės dalis. Šią grandinę sudarė pran­
cūzų verslininkai ir politikai, kurie pastoviai vieni kitiems ne už
dyką ištiesdavo pagalbos ranką, užuot klastingai vieni kitus išdavę,
o tai duotų priešingus rezultatus. Žanas Mari laimės rinkimus, o aš
žinojau kai ką, kas galėjo patvirtinti jo siaubingą veidmainystę, bet
nutariau tylėti, jei jis man padarys vieną kitą paslaugą. Spėju, kad
įsipainiojau į kažkokį korupcijos tinklą, bet tai visiškai natūralu,
nes tokia jau ta Prancūzija.
- Esame draugiškai nusiteikę priešai, - pasakiau. - Argi ne taip
britai ir prancūzai gyveno nuo Napoleono laikų?
- Nuo tada, kai sudeginote Žaną d’Ark, - suniurnėjo jis.
Jis paleido mano ranką. Atsistojau.
- Bonne soirée, - palinkėjau jam. - Oi, ir merde.
Palikau jį, kad pasiruoštų tiems savo pietums.
Beje, tuomet nebuvau užgaulus. Norėdami palinkėti sėkmės
prieš bet kokį išbandymą, pavyzdžiui, egzaminą, pasirodymą teatro
scenoje arba (spėju) rinkimus, prancūzai sako merde.
Kaip matote, merde nutinka ir netgi gali nešti sėkmę tol, kol į jį
įlipa kas nors kitas.
FIN6

5 Vadinasi, mes atsiteisę? (Prane.)

6 Pabaiga. (Prane.)

275
UAB „Baltų lankų“ leidyba
Aušros Vartų g. 29/1, LT-01129 Vilnius
http://www.baltoslankos.lt
leidykla@baltoslankos.lt
Spausdino UAB „Vilniaus spauda“
Viršuliškių skg. 80, LT-05131 Vilnius
 Visiems gerai žinoma sena anglų ir prancūzų tautų
„draugystė“ romane Vieneri metai mėšle pateikiama
šiuolaikinio jauno brito akimis. Tai romanas apie linksmus
jauno anglų verslininko Paulio Vesto, siekiančio pritapti
Paryžiuje, nuotykius. Taip pat ir apie sunkumus, jo patirtus
bandant Pancūzijos sostinėje sukurti ir atidaryti angliškų
arbatinių tinklą.
«
„Mėšlas“ romane ir metaforiškas, ir realus. Šunys
Paryžiaus gatvėse jo „prikrauna“ po 15 tonų kasmet ir apie
650 paslydusių ir susižeidusių žmonių atsiduria ligoninėje,
tad šmaikštūs patarimai, kaip to išvengti, tikrai vertingi.
Ne mažiau naudingi ir pamokymai, kaip bendrauti su
prancūzų biurokratija, susitarti su paniurusiu Paryžiaus
padavėju, ištverti prancūzų susitikimus ar iškęsti
streiką - savitą prancūzų sporto formą.

Stephen’as Clarke’as (g. 1958 m.), britų žurnalistas ir

rašytojas, Paryžiuje gyvena daugiau nei dešimtmetį. Juo­
kais parašytas jo romanas Vieneri metai mėšle iš pradžių
buvo išleistas Paulio Vesto slapyvardžiu autoriaus lėšomis.
Tačiau netrukus teko kartoti tiražą, nes šis šmaikštus
kultūrinius dviejų tautų skirtumus aprašantis romanas
tapo labai populiarus. Pasak autoriaus, visi romano veikėjų
prototipų vardai pakeisti - taip jis siekia apsisaugoti nuo
skaitytojų, dėvinčių Yves’o Saint Laurent’o kostiumus ar
seginčių Christiano Dioro sijonus, kaltinimų.

ISBN 9955-23-019-3