6 TEMA TEISĖS IDĖJOS RAIDA

Negalima suformuluoti visiems laikams bendros teisės sampratos. Konkretus teisės turintys priklauso nuo epochos, kurioje
formuluojama ta teisė ir ja naudojamasi. Dėl skirtingų tikslų, į kuriuos buvo orientuota teisė skiriamos raidos stadijos.

6.1. IKIKAPITALISTINĖS ARBA “NEIŠVYSTYTOS” TEISĖS STADIJA.

Civilizacijos pradžioje nebuvo aiškaus teisių ir pareigų skirtumo, nes buvo pradinė visuomenės narių lygybė, pagrįsta
kolektyviniu darbu ir kolektyviniu vartojimu.

Teisių ir pareigų vienovė ėmė formuotis prasidėjus darbo specializacijai ir individualiems gamintojų mainams bei iškilus
būtinybei tuos mainus grįsti lygiavertiškumu darbo, įdėto į mainų objektus. Iš čia – privačios teisės pradžia.
Jai priešinga tendencija formavosi ėmus tvarkyti viešąjį visuomenės gyvenimą – pagrindinių socialinių grupių (klasių)
santykius ne teise, o jėgos persvara. Jėga ėmė daugeliu atveju savavališkai nustatinėti visuomenės nariams teisių ir pareigų
santykį. Ekonomiškai ar politiškai stiprieji savo pareigas ėmė perkėlinėti pavergtiesiems. Todėl pirmieji liko be pareigų,
antrieji – be teisių. O galiausiai abi pusės buvo vienodai nužmogintos, nes nepavaldžios žmoniškumą išreiškiančiai teisių ir
pareigų vienovei.
Nuo tos akimirkos viešąjį visuomenės gyvenimą ėmė tvarkyti ne teisė, o įstatymas, dažnai savivaliaujantis teisės atžvilgiu. Bet
kurią stipriojo savivalę, įformintą įstatymu, imta vadinti teise. Šitaip įvyko teisės ir įstatymo išsiskyrimas, dėl kurio ir
formavosi statistinė teisės samprata, vieninteliu teisės šaltiniu paskelbusi valstybės (stipriojo) valią. Teisė, kaip subjektinių
teisių ir pareigų vienovė susiaurinta iki “teisės principo”, taikomo tik civilinėje, arba, kitaip sakant, - privačioje teisėje.

Todėl to laikotarpio visuomenėje kartu funkcionavo dvi teisės sampratos: viena iš jų teisę suprato kaip stipriojo valią, paversta
visuotinai privalomo elgesio taisykle, kita – kaip priešingų interesų derinimą kompromisu, preziumuojant santykio dalyvių
lygiateisiškumą.

Pirmajai atstovavo viešoji teisė, antrajai – privačioji teisė (civilinė, arba “miesto teisė” – jus civile)
Privačioji teisė rėmėsi šalių lygiateisiškumu, mainų lygiavertiškumu bei teisių ir pareigų pusiausvyra, nes reguliavo turtinius
laisvų piliečių santykius (Atėnų, Romos miestų demokratija).
Tuo tarpu socialinių grupių, taip pat piliečių ir valstybės santykius reguliavo viešoji taisė, kuri rėmėsi statistine taisės samprata,
jėgos primatu ir santykio dalyvių nelygiateisiškumu.
Visiems privalomo elgesio taisykle galėjo virsti interesas tik tos socialinės grupės, kuri turėjo jėgos (fizinės, karinės,
ekonominės ar politinės) persvarą.
Priešingų grupių interesai šiuo atveju ne derinami, o vienas kito slopinami.
Teisės ir pareigos tarp visuomenės narių paskirstomos pagal jų turimos jėgos mastą, visa tai sankcionuojant, įtvirtinant
įstatyme.
Šitaip suprantama viešoji teisė rėmėsi teisės ir įstatymo tapatinimu. Bet kuri elgesio taisyklė, įgijusi įstatymo formą, yra teisė.
Todėl vienų teisės virto privilegijomis, o kitų pareigos – prievolėmis. Tokia teisė įtvirtino ne socialinę santarvę ir rimtį, o vienų
viešpatavimą, kitų – pavergimą.
Kadangi viešoji teisė reguliavo daugiau santykių ir svarbesnius, tai jos teisės samprata ir buvo vyraujanti.

Totalitariniai režimai, propaguojantys jėgos primatą, suinteresuoti apibrėžti teisę ne kaip teisių ir pareigų vienovę, o tik kaip
“privalomo elgesio taisyklę”, kad nereikėtų konkretinti tos taisyklės turinio – nereikėtų parodyti, koks yra joje nustatomų teisių
ir pareigų, tarpusavio santykis, nebūtų demaskuojama valdžios savivalė kuriant teisę. Čia svarbiau pabrėžti pačią elgesio
taisyklę, o ne jos santykį su abipuse teisinio santykio dalyvių nauda.

6.2. KAPITALISTINĖS ARBA LIBERALIZMO EPOCHOS TEISĖ.

Modernios teisės sampratos ištakos slypėjo vergvaldinės ir feodalinės epochų civilinės teisės vertybiniuose, metodologiniuose
pagrinduose – visų santykio dalyvių lygiateisiškumo ir laisvos valios pripažinime. Visuomenė demokratėjo civilinės, arba
miesto, teisės principus nuosekliai verčiant visos teisės principais.
Civilinėje teisėje, kai naudos veiksnio nepakako garantuoti teisinių imperatyvų vykdymą, įsikišdavo valstybės prievarta. Bet ji
šitaip darė siekdama ne pavergti asmenį, o padėti jam išlikti socialinės santarvės subjektu, santarvės, kuri pasiekiama tik
garantuojant savo teises atitinkamų pareigų vykdymu artimo naudai. Tokia santarvė yra tikrasis visuomeninio santykio dalyvių
laisvės garantas.
Nuo tos akimirkos teisės skirstymas įviešėją ir privačiąją nebetenka principinės reikšmės, nes tiek santykiams tarp piliečių, tiek
santykiams tarp socialinių grupių (klasių) ar piliečio santykiams su valstybe, jos institucijomis galioja ta pati subjektinių teisių
ir pareigų vienovė.

6.3. DEMOKRATINĖS VISUOMENĖS TEISĖ.

6.4. TEISĖS PAŽANGOS SAMPRATA.