12 TEMA TEISĖS NORMOS SOCIALINIŲ NORMŲ SISTEMOJE.

12.1. SOCIALINĖS NORMOS SĄVOKA.

Norma lotyniškai reiškia riba, saikas, valdantis pradas, taisyklė, pavyzdys.

Elgesio norma – tai žmonių tarpusavio santykių standartas, schema, matrica, leidžiamo elgesio riba, aprėpianti leidimą ir
draudimą.

Socialinės normos – tai elgesio taisyklės, kurios skirtos norminti (reguliuoti) žmonių tarpusavio santykius ir kurių vykdymas
garantuotas santykio dalyvių abipuse nauda, taip pat valstybinio arba visuomeninio poveikio priemonėmis.

Socialines normas sukuria arba valstybė, arba konkreti organizacija, kolektyvas siekdami įgyvendinti konkrečios organizacijos,
kolektyvo ar visos visuomenės savireguliaciją.

Visos socialinės normos pasižymi tuo, kad jos išeina iš tam tikro autoriteto ir normina (standartizuoja) žmonių elgesį – suteikia
jam teisių ir pareigų santykio pavidalą.

Norminimo tikslas – vienodo teisinio veiksmingumo priemonėmis apsaugoti visų žmonių teises ir lemti tų teisių
įgyvendinimą.

12.2. SOCIALINIŲ NORMŲ KLASIFIKACIJA.

Atsižvelgiant į tai, kas nustato socialinę normą ir kuo garantuoja jos vykdymą, socialinės normos yra skirstomos į:
 Moralės normas
 Papročius
 Visuomeninių organizacijų arba korporatyvines normas
 Teisės normas.

12.3. TEISĖS NORMŲ SKIRTUMAI NUO KITŲ SOCIALINIŲ NETEISINIŲ NORMŲ.

12.4. TEISĖS NORMŲ IR MORALĖS NORMŲ SUTAMPANTYS IR BESISKIRIANTYS POŽYMIAI.

Moralė – tai vidinis žmogaus įsitikinimas gerbti kito asmens interesus (teises) ir kartu savanoriškas tokios pagarbos reiškimas.

Moralės normos formuojasi remiantis abipuse pagarba, nes moralė visada suponuoja visų asmenų principinės lygybės ir
vienodo vertingumo prielaidą.

Teisės ir moralės normos sutampa tokiais požymiais:

1) ir vienos, ir kitos yra socialinio žmonių elgesio reguliatoriai.
2) Teisės ir moralės normos dažnai yra to paties turinio ir turi tą patį tikslą, t.y. išreiškia žmonių interesus, poreikį juos
apsaugoti nuo individų tarpusavio agresijos, siekia įtvirtinti žmonių santykiuose tarpusavio pagarbą, priešingų
interesų kompromisą ir galiausiai – socialinę santarvę ir rimtį.
3) Teisė sutampa su morale tais atvejais, kai išreiškia vienodą pagarbą konkretaus santykio dalyviams – visų asmenų
formaliąją lygybę, socialinį kompromisą.

Teisės normų ir moralės normų skirtumus lemia tokie požymiai:

1) kilmė. Moralės normos formuojasi priklausomai nuo to, koks socialinių jėgų santykis susiklosto visuomenėje, o jo
pagrindu – ir atitinkamos pažiūros į gėrį ir blogį, į garbę, žmogaus orumą, teisingumą. Moralės normos tampa elgesio
taisyklėmis tik kai visuomenės narių dauguma įsisąmonina jų reikšmingumą ir ima pagal jas norminti kasdienį savo
elgesį. Tuo tarpu teisės normas paprastai leidžia valstybė ir todėl jos iš karto pasidaro visiems privalomos.
2) Reguliavimo apimtis. Teisės normos reguliuoja svarbiausius žmonių santykius, be to, tik tuos, kuriuos galima
išoriškai kontroliuoti ir kuriuose slypi potenciali būtinybė užtikrinti paliepimų vykdymą prievarta. Moralės normos
gali reguliuoti ir tokius santykius, kurie nepatenka į teisinio reguliavimo lauką (meilės, draugystės, įsitikinimų ir kt,)
Tai rodo, kad moralės normos reguliuoja daugiau visuomeninių santykių negu teisės normos. Teisė yra siauresnė
sąvoka negu moralė. Teisė yra tik ta moralės dalis, kuri paversta visuotinai privalomo elgesio taisykle ir galiausiai
garantuojama valstybės prievarta. Bet ir moralė neapima visų visuomeninių santykių. Ji nereguliuoja tokių santykių,
kurie yra grynai techninio pobūdžio ir kuriems negali būti tiesiogiai taikomas moralinio vertinimo matas.
3) Elgesio taisyklės (teisių ir pareigų) detalizavimo laipsnis. Teisės normos yra griežčiau apibrėžtos, suformuluotos,
išvardijami teisių ir pareigų atsiradimo, pasikeitimo ar išnykimo pagrindai, tuo tarpu moralės normoje gali būti
išsakoma tik bendra pareiga (nevok; nekalbėk netiesos; mylėk savo artimą kaip save patį ir kt.) Teisės normoje yra
įkūnyta privaloma egoizmo ir altruizmo vienovė (pusiausvyra), tuo tarpu moralėje gali būti tik altruizmas. Tuo
moralinis altruizmas skiriasi nuo teisinio altruizmo.
4) Normos išraiškos forma. Moralės normos paprastai gyvena žmonių sąmonėje. Jos nefiksuotos specialiuose valstybės
aktuose, neturi griežtos sistemos, neskirstomos į šakas, institutus nes nėra privalomos. Teisės normos atvirkščiai yra
 suformuluotos oficialiuose valstybės aktuose ir sudaro vientisą sistemą vien todėl, kad jos visuotinai privalomos ir,
šitaip pateiktų, jų paprasčiau laikytis.
5) Būdai, kuriais užtikrinamas teisės normų ir moralės normų vykdymas. Teisės normų vykdymas užtikrinamas
abipuse nauda ir valstybės prievarta, moralės normų – pačių piliečių vidiniu įsitikinimu, abipuse nauda ir
visuomeninio poveikio priemonėmis.

Teisė ir moralė viena kitą papildo, viena kita remiasi. Moralės skelbiamos vertybės yra tas orientyras, kuriam turi paklusti
įstatymų leidėjas formuluodamas konkrečias teisės normas. Moralė formuluoja pageidaujamą reikalavimą gerbti žmogaus
teises, o teisės normos tą reikalavimą paverčia privalomu. Todėl teisės normos dažnai yra ir moralės normos. Amoralus
įstatymas negali būti teisinis įstatymas.

Papročiai – tai bendro elgesio taisyklės, susidariusios dėl daugkartinio kartojimosi ir tapusios žmonių įpročiais.

Papročiai susidaro tautoje palengva ir nereikia kokios nors išorinės jėgos, kuri garantuotų jų vykdymą. Geri papročiai padeda
stiprinti teisėtumą. Papročių ir moralės normų skirtumas sunkiai nustatomas. Paprotys dažniausiai tėra moralės forma, o moralė
– papročio turinys (kaip ir teisės normos).

12.5. TEISĖS NORMŲ IR KORPORATYVINIŲ NORMŲ SANTYKIS.

Skirtumai:
1) korporacijų normos skiriasi nuo teisės normų subjekto atžvilgiu: teisės normas leidžia valstybė, o korporacijų –
konkreti korporacija ar jai atstovaujanti valdyba.
2) Skiriasi reguliavimo apimties atžvilgiu: teisės normų privalo laikytis visi gyventojai ir užsieniečiai esantys Lietuvoje,
o korporacijų normų – tik konkrečios korporacijos nariai.
3) Normų vykdymo užtikrinimo priemonėmis: Teisės normų vykdymą garantuoja valstybės prievarta, o korporacijų –
tos organizacijos turimos poveikio priemonės (pastaba, papeikimas, pareigų pažeminimas, pašalinimas iš korporacijos
ir kt.). Bet pagrindinis korporacijų normų garantas yra nauda, kurią asmuo gauna laikydamasis korporacijos normų ir
dėl to išlikdamas joje.

Sutampa:
1) elgesio taisyklės formulavimu: korporacijų normos taip pat yra formaliai apibrėžtos (išdėstytos raštu), jos sudaro tam
tikrą sistemą, kuri įvardijama kaip tos korporacijos įstatai, statusas ar nuostatai.

12.6. TECHNINĖS NORMOS IR JŲ VIRTIMO TEISINĖMIS SĄLYGOS.

Techninės normos – tai elgesio taisyklės, nurodančios, kaip žmogus turi elgtis su daiktais, darbo įrankiais ir technologijomis,
taip pat su gamtos reiškiniais, kad užtikrintų savo paties ir gyvenamosios aplinkos saugumą, kuo ekonomiškiau pasiektų
praktinių tikslų. Techninių normų turinį lemia objektyvūs gamtos dėsniai. Tų dėsnių pažinimas, jų pavertimas elgesio taisykle
kaip tik ir yra techninė norma.

Technines normas nuo socialinių normų skiria tokie požymiai:

1) reguliavimo objektas. Socialinės normos reguliuoja žmonių tarpusavio santykius, o techninės – žmonių santykius su
gamta, su darbo įrankiais ir technologijomis.

2) Kūrybos subjektas – technines normas kuria konkretūs tam tikros srities specialistai, o socialines normas – tam tikras
žmonių kolektyvas: valstybė, tauta, korporacija.

3) Formuluojamos elgesio taisyklės pobūdis – socialinės normos išreiškia bendrą subjektyviai privalomo elgesio
taisyklę, o techninės normos – objektyviai privalomą elgesio taisyklę, pagrįstą būtina gamtos reiškinių priklausomybe.
4) Poveikio už taisyklės nesilaikymą pobūdis – pažeidus techninę normą neišvengiamai atsiranda neigiamų padarinių, ir
dažniausiai tuoj pat. Tuo tarpu pažeidęs socialinę normą, pažeidėjas gali ir nesulaukti valstybinio ar visuomeninio
poveikio, jeigu nebus nustatytas ir patrauktas teisinėn arba korporacinėn atsakomybėn.

Kai kurios techninės normos tam tikromis sąlygomis gali virsti socialinėmis.
Naudodamiesi darbo įrankiais, technologijomis, vieni žmonės tampa pavojingi kitiems, o kartais – ir patys sau tiesiogiai arba
dėl poveikio gyvenamosios aplinkos kokybei.
Tokiomis jos virsta nuo to momento, kai kompetentingos valstybės institucijos jas sankcionuoja – suteikia joms teisės normų
galią. Už jų pažeidimą nustatoma administracinė ar baudžiamoji atsakomybė.
Šios rūšies techninės normos dažnai vadinamos techninio turinio socialinėmis teisinėmis normomis.

Siekiant sumažinti techniškai apsiginklavusio žmogaus pavojingumą sau pačiam ir gyvenamajai aplinkai, kaip tik ir kuriamos
techninio turinio socialinės teisinės normos.