BENDRŲJŲ TEISINIO MĄSTYMO SĄVOKŲ APARATAS.

8 TEMA. TEISINIS REGULIAVIMAS KAIP SOCIALINIO REGULIAVIMO RŪŠIS.

8.1. SOCIALINIO REGULIAVIMO SĄVOKA IR PRIEŽASTYS.

8.2.TEISINIO REGULIAVIMO SĄVOKA

Teisinis reguliavimas – tai praktiškai funkcionuojanti (veikianti) teisės samprata.

Iš jo poreikių kyla atitinkamos orientacijos teisinės idėjos, teisės normos, teisinės organizacinės procedūros. Visos teisės
sąvokos įsiprasmina kaip teisinio poveikio žmonių elgesiui priemonės, o pati teisėkūra – kaip tokių priemonių gamyba.

Teisinis reguliavimas – tai tokia socialinio reguliavimo rūšis, arba forma, kai teisinis poveikis žmonių elgesiui yra daromas
teisės normomis.

Reguliuoti žmonių elgesį – tai jį modeliuoti subjektinėmis teisėmis (leidimais) ir pareigomis (draudimais, pareigomis).

Šiuo modeliavimu daromas tiesioginis poveikis žmonių elgesiui, jų santykiams, kreipiant tą elgesį ir visą visuomenės raidą
įstatymų leidėjui norimų vertybių linkme.

Teisinis poveikis yra platesnė sąvoka negu teisinis reguliavimas, nes teisinis poveikis daromas ne tik teisės normomis, bet ir
teisinėmis idėjomis.

Teisinio reguliavimo priežastys klasinėje ir demokratinėje valstybėse yra skirtingos:

 Klasinėje valstybėje – teisinėmis priemonėmis reguliuojamas žmonių elgesys siekiant legalizuoti (sunorminti) vienų
socialinių grupių agresiją kitų grupių atžvilgiu, organizuotu būdu slopinti pavergtųjų pasipriešinimą. Reguliavimu
siekiama suteikti vienai grupei pareigomis negarantuotų teisių (privilegijų), o kitai socialinei grupei – primesti
prievoles. Tokiu reguliavimu įtvirtinamas vienų viešpatavimas ir kitų pavergimas.

 Demokratinėje valstybėje – derinti priešingų grupių interesus ir tokiu būdu įtvirtinti bei palaikyti visuomenėje
socialinę santarvę bei rimtį. Siekiama užtikrinti visų visuomenės narių laisvę plėtojant teisę ne kaip socialinio
pavergimo, o kaip visų išlaisvinimo priemonę.

Teisinis reguliavimas atskiriamas nuo kitų socialinio reguliavimo formų apibrėžiant jo objektą, t.y. išsiaiškinant, koks
žmonių elgesys reguliuojamas teisės normomis, kad nereikėtų naudotis juridinio poveikio priemonėmis ten, kur to paties
galima pasiekti neteisinio reguliavimo priemonėmis.

8.3. TEISINIS REGULIAVIMAS SOCIALINIO REGULIAVIMO SISTEMOJE.

8.4. TEISINIO REGULIAVIMO OBJEKTAS (SFERA) IR JO PRIKLAUSOMYBĖ NUO TEISĖS SAMPRATOS.

Teisinio reguliavimo objektas – tai tas socialinis žmonių elgesys, kuriam daromas poveikis teisės normomis.

Socialinis elgesys – tai žmonių tarpusavio santykiai, kurių pagrindu žmonės siekia apsaugoti ir įgyvendinti savo teises ir
interesus.

Teisės normos reguliuoja ne visus žmonių santykius, o tik reikšmingiausius apsaugoti ar įgyvendinti žmogaus teises.

Teisės normos nereguliuoja draugystės, religinių įsitikinimų, kai kurių šeimos vidaus santykių, pvz., vyro ir žmonos teisių bei
pareigų pasiskirstymo šeimoje, nes tai nėra kitų žmonių teisėms reikšmingi santykiai.
Nekorektiška būtų teisės normomis įpareigoti studentą skolinti savo kolegai paskaitų užrašus. Tai kartu būtų ir asmens teisių
autonomiškumo paneigimas, formuotųsi nuostata, kad asmuo negali savo nuožiūra disponuoti jokiomis savo teisėmis. Tai
reikštų kraštutinį, totalitarinį režimą, ištisai disponuojantį asmeniu.

Pats asmens autonomiškumo pripažinimas jau tampa prielaida, kad teisinis reguliavimas negali būti visuotinis; turi būti
nustatoma riba, kuri saugotų asmens teisių autonomiškumą ir neleistų į tą sritį įeiti valstybės vykdomam teisiniam
reguliavimui.

Teisinio reguliavimo apimtis tiesiogiai priklauso nuo teisės sampratos pobūdžio.

Remiantis normatyvistine (etatistine) teisės samprata, kuri teisę tapatina su įstatymu, teisinio reguliavimo sritis apribojama
tik įstatymo nuorodomis.

Reguliuoti reiškia įsakmiai ar detaliai nurodinėti visuomeninio santykio dalyviams visas įmanomas teises ir pareigas bei tų
teisių r pareigų atsiradimo, pasikeitimo ar išnykimo pagrindus. Teisinis reguliavimas gali skverbtis į žmonių elgesį tiek, kiek
įstatymų leidėjas laiko reikalinga.

Nėra jokių nuo įstatymo leidėjo valios nepriklausomų ribų, kurių negalėtų peržengti reglamentuojanti valstybės valia.

Objekto požiūriu normatyvistinis teisinis reguliavimas gali būti visuotinis, o metodo požiūriu – imperatyvus.

Remiantis pilietine (demokratine) teisės samprata, kuri pripažįsta prigimtines žmogaus teises ir iš jų išplaukiantį asmens
autonomiškumą, teisinis reguliavimas negali būti visuotinis.
Pripažįstama, kad yra privatus žmogaus gyvenimas, kuris sudaro asmens neliečiamumo sritį.
Gali būti reguliuojama pozityviosios teisės priemonėmis tik iki tam tikros ribos, kiek tai reikalinga garantuoti visų gerovę.
Pripažįstamas ir toks teisinis reguliavimas, kai patiems piliečiams suteikiama teisė riboti savo elgesį vienas kito atžvilgiu.

Remiantis pilietine teisės samprata, pripažįstamas teisinio reguliavimo ribų objektyvumas ir dispozityvaus metodo
dominantė.

Konkretinti teisinio reguliavimo sritį – tai klausti, kokie socialiniai santykiai, kokiu mastu teisinėje valstybėje patenka į
teisinio reguliavimo sritį?

Teisės normomis pirmiausia reguliuojami tie žmonių santykiai, kurie turi pirmaeilės reikšmės apsaugoti arba įgyvendinti
žmogaus teises:

1) turtiniai žmonių santykiai, nes turtas (vartojamosios vertės) yra žmogaus biologinės ir kultūrinės egzistencijos
įtvirtinimo priemonė, visų žmogaus teisių ir laisvių tikrovės pagrindas ir garantas. Ekonomiškai nuskurdęs asmuo yra
ne tik beteisis, bet konfliktiškas teisės atžvilgiu, nes nepajėgus vykdyti pareigas, kurios garantuoja naudojimąsi tam
tikromis teisėmis. Turtiniai santykiai apima dvi pagrindines žmogaus veiklos sritis – gamybą ir mainus. Svarbiausi yra
nuosavybės santykiai.

2) Žmonių santykiai, atsirandantys valdant valstybę. Tai dažniausiai valdžios institucijų, pareigūnų, piliečių ar jų
susivienijimų tarpusavio santykiai. Kadangi valdžios pareigūnai yra gavę iš tautos apibrėžtus įgaliojimus veikti tautos
vardu ir tautos interesais, tai, vykdydami juos, įgyja teisę leisti visiems privalomus paliepimus ir kartu reikalauti, kad
šie būtų visų besąlygiškai vykdomi. Tokių įgaliojimų turėjimas sudaro galimybę jais piktnaudžiauti. Todėl valdinių
įgaliojimų įgijimas, naudojimasis jais turi būti griežtai reglamentuotas teisės normomis, t.p. kuriamas kontrolės
mechanizmas.

3) Teisėsaugos santykiai, atsirandantys užkertant kelią visuomeninės tvarkos pažeidimams, patraukiant teisės
pažeidėjus teisinėn atsakomybėn ir įgyvendinant jiems paskirtas teisinio poveikio priemones.

Tai pagrindinės visuomeninių santykių rūšys, kurios tiesiogiai patenka į teisinio reguliavimo sritį (yra to reguliavimo objektas).

Bet ir šių trijų grupių ne visi visuomeniniai santykiai yra reguliuojami teisės normomis. Pvz., teisės normomis nėra
reguliuojami techninės kūrybos santykiai.

Teisinio reguliavimo sritis nesutampa su abstrakčiu visuomeninių santykių skirstymu į turtinius, valdymo, teisėsaugos
santykius.

Siekiant suvokti, kokie visuomeniniai santykiai patenka į teisinio reguliavimo sritį, reikia vadovautis ne tik turiningaisiais, bet
ir formaliais tų santykių požymiais.

Socialiniai santykiai patenka į teisinio reguliavimo sritį, jeigu yra tokio pobūdžio, kad:
 1) juos galima išversti į teisės kalbą (formuluoti);
2) juos galima kontroliuoti valstybės priemonėmis.
3) Jie kartojasi ir yra visuotiniai, kitaip sakant, yra tipiški tos visuomenės politinių, socialinių sąlygų atžvilgiu.

8.5. TEISINIO REGULIAVIMO METODAS: IMPERATYVINIS IR DISPOZITYVINIS.

Teisinio reguliavimo objektas rodo, kokius socialinius santykius reguliuoja konkreti teisė, o teisinio reguliavimo metodas –
kaip, kokiu būdu ji šitai daro.
Metodo pobūdį lemia reguliuojamo objekto specifika: vienaip reikia reguliuoti turtinius santykius ir kitaip – valdymo ar
teisėsaugos santykius.

Teisinio reguliavimo metodas – tai teisinio poveikio žmonių elgesiui būdų ir priemonių sistema.

Jis atsako į klausimą, kaip, kokiu būdu ir kiek reguliuojami visuomeniniai santykiai.

Įstatymų leidėjas neturi daug teisinio poveikio priemonių. Siekdamas sukurti naujus visuomeninius santykius ar pakreipti juos
kuria nors vertybine linkme, jis gali suformuluoti visuomeninio santykio dalyviams vieną iš trijų paliepimų arba įvairiai derinti
juos tarpusavyje:
1) elkitės tik šitaip
2) taip nesielkite
3) elkitės taip, kaip manote esant reikalinga (įgalinimas)

Tai pagrindiniai teisinio reguliavimo būdai, kuriuos papildyti pagyrimas, rekomendacija, lengvata.

Šių teisinių būdų tarpusavio derinimas sudaro teisinio reguliavimo metodą.

Išskiriami du pagrindiniai teisinio reguliavimo metodai: imperatyvusis ir dispozityvusis.

Jeigu darant teisinį poveikį vyrauja įpareigojamasis ir draudžiamasis paliepimai, tai turime imperatyvųjį teisinio
reguliavimo metodą, o jei leidžiamasis – tai dispozityvųjį.

Imperatyvusis teisinio reguliavimo metodas.

Esmę sudaro įpareigojamieji ir draudžiamieji paliepimai. Jo esmė: kas nurodyta teisės normose, tą reikia daryti; kas daugiau,
tas – už įstatymo ribų ir draudžiama.
Galioja principas: viskas, kas nėra tiesiogiai leista įstatymo, draudžiama.
Visuomeniniai santykiai negali atsirasti ankščiau negu juos leidžianti teisės norma.
Imperatyvųjį reguliavimą apibūdina siekis detaliai ir smulkmeniškai reguliuoti visuomeninio santykio dalyvių elgesį.
Šiuo metodu paprastai naudojasi administracinė ir baudžiamoji teisė (materialioji ir proceso)

Dispozityvusis reguliavimo metodas

Jo turinį sudaro leidžiamieji ir draudžiamieji paliepimai, jų sąveika. Jis siekia ne detaliai, smulkmeniškai reguliuoti
visuomeninio santykio dalyvių elgesį, o tik pagrindines tokio elgesio kryptis, bendras elgesio ribas, toliau suteikiama laisvė
patiems santykio dalyviams savo nuožiūra sukonkretinti savo teises bei pareigas ir tai daryti nevaržant vienas kito teisių.
Visuomeniniai santykiai eina pirmiau teisės normos, nes galioja taisyklė: viskas leidžiama, kas tiesiai neuždrausta.
Šis metodas vyrauja privačioje teisėje.

Reguliuojant žmonių santykius teisės priemonėmis, neturi būti absoliutinama nei imperatyviojo, nei dispozityviojo metodo
kompetencija, nes tai lems vienpusiškumą.
Imperatyvusis ir dispozityvusis reguliavimo metodai grynu pavidalu praktikoje nesutinkami.
Visada turime reikalą su imperatyviojo ir dispozityviojo metodų tarpusavio derinimu, papildymu. Jų sąveika išreiškia
principas: leidžiama viskas, kas nėra draudžiama, jeigu tai yra protingai reguliuojama.

Kiti teisinio reguliavimo metodai:

Administracinėje teisėje veikia subordinacijos ir valdingo įsakymo metodas, leidžiantis operatyviai reguliuoti
administracinę, tarnybinę, operatyvinę ir kitokią valstybės institucijų ir pareigūnų veiklą.

Pagyrimas kaip teisinio reguliavimo metodas iš esmės būdingas darbo teisei, kur veikia įvairios premijavimo sistemos,
kuriomis siekiama stimuliuoti moralinį ir materialųjį darbuotojų suinteresuotumą…. Bet jos galimos ir administracinėje teisėje
(ordinų suteikimas, garbės vardų suteikimas)

Šalių lygiateisiškumo ir autonomijos metodas būdingas proceso šakų teisei, kur ieškovo ir atsakovo, kitų teisminio tyrimo
dalyvių teisinė padėtis vienas kito atžvilgiu yra tokia pati.
8.6. TEISINIO REGULIAVIMO METODO PRIKLAUSOMYBĖ NUO VYRAUJANČIOS TEISĖS SAMPRATOS IR POLITINIO REŽIMO.

Konkretaus teisinio reguliavimo metodo vyravimas konkrečioje šalyje priklauso ne tik nuo vyraujančios teisės sampratos, bet
ir nuo valstybės vaidmens konkrečioje visuomenėje.

Juo valstybė aktyviau kišasi į žmonių santykius, tuo labiau suvalstybinamas visuomeninis gyvenimas, tuo didesnis teisinio
reguliavimo imperatyvumas. Ir atvirkščiai – juo mažesnis suvalstybinimo laipsnis, tuo didesnis piliečių elgesio
dispozityvumas.

Esant totalitariniam režimui, kuris reiškia padidintą valstybės aktyvumą reguliuojant visuomenės gyvenimą, naudojami
skirtingi metodai reglamentuoti valstybės pareigūnų ir piliečių elgesį. Valstybės institucijoms, pareigūnams nustatomas
dispozityvus režimas, o valdomiesiems įvedamas imperatyvus režimas.

Demokratinio režimo atveju galioja atvirkštinis principas. Valdžios institucijų ir pareigūnų įgaliojimai ribojami imperatyviai.
Tuo tarpu piliečiams nustatoma dispozityvi elgesio laisvė: viskas, kas nevaržo kitų asmenų teisių ir nepažeidžia įstatymų,
visuomenės moralės ir protingumo principų, leidžiama.
Kitokio piliečio teisių ribojimo nereikia, išskyrus bendras pareigas, kurios reikalingos palaikyti bendro gyvenimo organizaciją
(pareiga mokėti mokesčius, karo tarnyba ir kita) ir kurios išplaukia iš visuomeninės piliečių sutarties.

Visuomenė neturi siekti visiško santykių sureguliavimo. Nesutarimai, konfliktai turi būti numanomi. Įstatymas turi formuluoti
ne gatavus konfliktų sprendimus, o tik jų sprendimo priemones. Šiomis sąlygomis visai kitokį vaidmenį ima vaidinti teismai.
Nesutarimai sprendžiami laisvo nepriklausomo teismo, kuris vykdo teisingumą klausydamas ne tik įstatymo, bet ir teisės.
Teismų veikla turi ugdyti piliečių pasitikėjimą teise ir teismų vykdomu teisingumu, kad teisme visais atvejais būtų galima
apginti subjektinę teisę, kai tik ši pažeista.

Konkretaus teisinio reguliavimo metodo populiarumas keičiasi priklausomai nuo to, kaip konkrečiu istoriniu laikotarpiu
konkrečioje šalyje suprantama pati teisė ir teisinio reguliavimo tikslai: pozityviosios teisės priemonėmis siekiant legalizuoti
vienos socialinės grupės agresiją prieš kitas socialines grupes, vyraus imperatyvusis reguliavimo metodas, o siekiant skirtingų
socialinių grupių kompromiso ir santarvės – dispozityvusis metodas.

8.7.TEISINIO REGULIAVIMO STADIJOS.

Laiko požiūriu galima išskirti dvi teisinio reguliavimo stadijas.

1) teisės subjektų teisinės padėties, arba teisinio statuso, pirminis nustatymas. Šioje stadijoje konstitucija ir kiti
įstatymai nustato pradinę visiems piliečiams vienodą teisinę padėtį (teises ir pareigas). Valstybės institucijų teisinė
padėtis – tai jų kompetencija (gauti įgaliojimai, jų naudojimo tvarka ir ribos), apibrėžta įstatymu.

2) Asmens įsitraukimas į teisinius santykius siekiant pačiam lemti savo teisinę padėtį, jos apimtį. Asmuo,
prisiimdamas naujų pareigų artimui, plečia savo teisinę padėtį, o atsisakydamas vykdyti tam tikras pareigas, siaurina
savo teises. Tuo tarpu padaręs teisės pažeidimą – atsisakęs vykdyti tam tikras pareigas, jis susiaurina savo pradinę
teisinę padėtį – praranda tam tikram laikui teisę į laisvę, nuosavybę ar į kitas įstatymo jam garantuotas teises.

8.8. TEISINIO REGULIAVIMO SUBJEKTAI.

Teisinis reguliavimas vyksta sąveikaujant valstybės ir pačių asmenų valiai.

Valstybės dalyvavimas vykdant teisinį reguliavimą reiškia, kad

 valstybė pirmiausia sukuria teisinio poveikio žmonių elgesiui priemones (teisės normas),
 įkūnija jose tam tikrą žmonių elgesio reglamentavimo tipą (smulkmeniškąjį arba principinį), taip pat
 sukuria institucijų sistemą vykdyti ir prižiūrėti tą reguliavimą.

Valstybinį reguliavimą papildo šalies gyventojų savivalda

Pagrindinė žmonių savivaldos, arba savireguliacijos, priemonė – sandoriai. Jų turinys – pačių santykio dalyvių valios reikalas.
Pozityvioji teisė juos tik legalizuoja nustatydama jiems tam tikrą teisinę formą.

Teisinis reguliavimas suprantamas kaip valstybės ir pačių žmonių poveikis tarpusavio elgesiui (savireguliacija).