RASĖS KONCEPCIJA

Visi šiuolaikiniai žmonės priklauso vienai biologinei Homo sapiens rūšiai: bet kokios santuokos tarp jų
duoda vienodai vaisingus palikuonis. Ši rūšis, kaip, beje, ir daugelis gyvūnų rūšių, nėra vienalytė. Šis
įvairavimas biologijoje dažniausiai būna žymios populiacijų izoliacijos, kai veikia skirtingi atrankos vektoriai ir
įtvirtinamos adaptyvios mutacijos, pasekmė. Laikui bėgant labiausiai izoliuotos viena nuo kitos populiacijos ir
populiacijų grupės dėl anksčiau aptartų priežasčių gali sukaupti tiek savo paveldimų požymių rinkinio
(genofondo), tiek ir jų išorinio pasireiškimo (fenotipo) žymius skirtumus. Tada kalbama apie porūšius (smulkius
biologinio klasifikavimo vienetus). Tokios populiacijų sistemos paprastai zoologijoje ir vadinamos "rasės"
terminu. Dabartinis žmogus nuo seniausių laikų yra apgyvendinęs plačias teritorijas, tad klimato-geografinių
įvairovė ir populiacijų izoliacija neabejotinai turėjo įtakos jo genotipo ir fenotipo įvairovei. Šios dabartinių
žmonių įvairovės sistematizacija ir klasifikacija visada buvo labai svarbi antropologijos sritis. Iki pastarojo meto
visos klasifikacijos buvo paremtos tipologijos principais. Tai taip vadinamas „rasinis-istorinis“ principas, kurio
esminiai postulatai:
• Rasės – diskretūs ir nesikeičiantys vienetai.
• Skiriamos “grynos” ir “mišrios” rasės.
• Pagrindinė įvairovės priežastis – migracijos ir maišymasis.
• Išskiriant tam tikrus fizinius požymius galima atkurti grupės biologinę istoriją.
• Populiacija (individų grupė), išsiskirianti kokiu nors apibrėžtu parametru (= “porūšis”).
• Parametrai – lengvai matomi ir įvertinami (75% taisyklė).
Taigi, „biologinė rasė“ – tai individų grupė, pasižyminti fizinio tipo panašumais ir turinti bendrą gyvenimo
ar kilmės arealą.
Paskutiniu metu prieita prie nuomonės, kad genetiškai – rasės neegzistuoja:
• Apie 85% žmonių požymių įvairovės yra žmonių grupių viduje.
• Iš viso genomo tik apie 1% nulemia tokius rasinius požymius kaip odos spalva.
• Faktiškai visų genetinių požymių paplitimas nesutampa su įprastomis ribomis tarp rasių.
• Nuo F.Boas laikų žinoma aplinkos įtaka.
Antropologijoje įvairūs tyrinėtojai įvairiais laikotarpiais "rasės" sąvoką traktavo neretai skirtingai, tad ja
paremtos rasių klasifikacijos yra gana skirtingos.
Bendra "rasės" sąvokoje zoologijoje ir antropologijoje – arealo apibrėžtumas ir panašumas. Tad rasių
klasifikacija paremta geografiniu (rasės arealo) ir genetinio artimumo principais. Pagrindinis skirtumas yra tas,
kad žmogus kultūros dėka tampa vis labiau apsaugotas nuo aplinkos poveikio. Kultūra ir istorija vaidina didelį
vaidmenį požymių atsiradimui ar jų praradimui. Socialiniai barjerai gali būti labiau efektyvūs, negu geografiniai.
 Taigi "rasės" ir "populiacijos" terminai savo turiniu tampriai susiję, tačiau pirmasis daugiau būdingas
sistematikui-klasifikatoriui, antrasis – evoliucionistui. Sistematikas pirmenybę teikia arealui ir fenotipiniam
panašumui, evoliucionistas – panmiksijai ir genetinei giminystei. Abu požiūriai papildo vienas kitą.
Rasė yra biologinės žmonių klasifikacijos kategorija, kurios negalima painioti su etnosu. Sąvokos
"populiacija", "rasė" ir "etnosas" turi vieną bendrą bruožą – gyvenimo ar kilmės arealo vienovę. Šis vieningas
arealas palaiko genofondo ir kultūros vientisumą, nes leidžia keistis informacija (genetine – per santuokas,
kultūrine – per bendravimą). Tad galimos fizinio tipo ir kultūros paralelės. Tačiau etnosas – socialinis ir
kultūrinis žmonių padalinys, kurio pagrindinis bruožas – savęs identifikavimas, savimonė. Savimonės, kalbos,
kultūros ypatumai taip pat turi didelės reikšmės antropologinėms klasifikacijoms, nes gali būti vienu iš socialinių
barjerų santuokai.
Kaip minėta, praktiškai bet kokia sistematizacija susijusi su tipologizavimu. Tačiau, kai tipologizmas
tampa pagrindiniu mąstymo būdu, ypač sprendžiant apie evoliucijos procesus, jis gali būti rimta kliūtimi.
Tipologijos supratimu, pagrindas – tai tipas, o individualios ypatybės – neesminiai nukrypimai. Šiuolaikinėje
biologijoje pagrindu laikomas individualus požymių varijavimas, kaip pagrindinis evoliucijos šaltinis. Tačiau
tipologinės klasifikacijos patogios mokymo ir sisteminimo tikslams bei biologinio palyginimo tikslams. Tad iki
šiol jos naudojamos kaip sąlygiški biologiniai vienetai nustatant, pvz., individo kilmės vietą.
Jau senovės egiptiečiai II tūkstantm. pr.Kr. naudojo keturias spalvas, vaizduodami skirtingos kilmės
žmones: egiptiečiai – raudoni, žmonės iš rytų – geltoni, balti – šiaurės tautos, juodi – pietų. Tad reikia pabrėžti,
kad jau tada pagrindiniu skiriamuoju morfologiniu bruožu, kaip ir dabar, buvo pigmentacija. Pirmosios
mokslinės klasifikacijos atsirado gana vėlai. Fransua Bernjė XVII a. pabaigoje suskirstė žmoniją į keturias rases,
dabartine terminologija į europidus, mongolidus, negridus ir laponidus. Karlas Linėjus taip pat skyrė keturias
rases, tačiau ketvirtąja jis išskyrė amerikanidus (indėnus). Biufonas prie šių rasių pridėjo pietų Azijos. Johanas
Friedrichas Blumenbachas sukūrė iki dabar naudojamus „Kaukazoidų“ (=europiečių kilmės), „Mongoloidų“
(=Rytų Azijos kilmės), „Etiopų“(=afrikiečių), amerikanidų (=Amerikos senųjų gyventojų), „malajų“ (pietryčių
Azijos) terminus.
Vėlesnėse klasifikacijose vyravo dvi tendencijos. Viena rėmėsi hierarchiniu principu – kelios
pagrindinės, "didžiosios" rasės, kurios savo ruožtu skirstomos į smulkesnes kategorijas (mažąsias rases,
antropologinius tipus). Tokioje sistemoje kai kurios grupės ir populiacijos lieka be vietos ir priklausomai nuo jų
spėjamos kilmės laikomos tarpinėmis arba savarankiškomis. Antroji tendencija susijusi su išskyrimu didelio
skaičiaus vienodo rango rasių, neatsižvelgiant į individų skaičių. Klasifikacijų įvairovė tapo tokia didelė, kad kai
kurie autoriai šiuolaikinio žmogaus sistematiką ėmė laikyti voliuntaristine. Tai priklausė nuo požymių, pagal
kuriuos sistematizuojama, ir nuo jų hierarchijos (taksonominės vertės). Daug pastangų dėta siekiant sukurti
filogenetinį klasifikavimo principą, t.y. susieti su kilme (kuo požymis senesnis, tuo jis svarbesnis). Tad
nenuostabu, kad daug kas priklauso ir nuo tyrinėtojo pasaulėžiūros ir subjektyvaus požiūrio į daugelį evoliucijos
klausimų.
1902 m. I. Denikeris paskelbė klasifikaciją, kuri tapo pagrindu daugeliui vėlesnių. Ji paremta tik
morfologiniais požymiais. Pagrindinis požymis – plaukų forma, antras – odos spalva. Jis išskyrė 29 tipus.
E.Eikštedtas savo klasifikaciją (1934) kūrė remdamasis kitais principais. Klasikinio trigubo dalijimo į
leukodermus, ksantodermus ir meladodermus viduje jis išskyrė pagrindinius tipus ("rasių ratus"), po to rases,
pradėjusias formuotis kartu su pagrindinėmis, bet atsiskyrusias ir izoliuotas ("šoninės rasės"), "pereinamąsias"
rases, o atskirai paliko "savotiškas rases" (Žr. lentelę). Šioje sistemoje aiškios pastangos panaudoti evoliucijos
faktorius (maišymąsi, izoliaciją ir t.t.) sistematikoje. S.Garn išskyrė devynias "geografines rases". Taip jis
pavadino grupę populiacijų, atkirtų ryškaus geografinio barjero. Prie jų jis pridėjo 32 "lokalines rases", taip
pavadindamas besikryžminančias populiacijas, adaptuotas vietinėms atrankos jėgoms ir atskirtas dėl geografinių
ar socialinių barjerų. Jo klasifikacija paremta populiaciniais principais, bet neatsižvelgiama į laiko faktorių.
Paminėtinos taip pat rusų mokslininkų sudarinėtos rasių klasifikacijos: J.Roginskio ir M.Levino yra gana
griežtos struktūros, trys didžiosios rasės dalijamos į mažąsias, tarpai tarp didžiųjų užpildyti tarpinėmis rasėmis,
pavadinimuose laikomasi geografinio principo. Iš J.Roginskio ir M.Levino klasifikacijos matyti, kad tarp
ekvatorinės ir eurazinės rasių yra dvi tarpinės – etiopinė ir Pietų Indijos; tarp eurazinės ir Azijos-Amerikos –
Pietų Sibiro ir Uralo; ypatingą vietą tarp Amerikos ir australinės rasių užima Polinezijos ir Kurilų rasės.
Nežiūrint didelės klasifikavimo įvairovės, praktiškai visur išskiriami tokie antropologiniai tipai,
nepriklausomai nuo jų rango: europidai (Eurazijos, kaukazoidų rasė), tarp kurių savo ruožtu skiriami šviesiai ir
tamsiai pigmentuoti, o taip pat lapių variantai; mongolidai (Azijos – Amerikos) su amerikanidiniu, eskimidiniu ir
Tolomųjų Rytų tipais; negridai (ekvatorinė) su australidiniu, Melanezijos, negritų, pačių negrų, bušmenų (Pietų
Afrikos, koisanidiniu) ir pigmėjų (negriliniu, Centrinės Afrikos) tipais. Į savarankiškus variantus su ginčijama
kilme išskiriama: Polinezijos, ainų (Kurilų), etiopų (Rytų Afrikos), vedoidinė, dravidų (pietų Indijos) rasės.
Žinomai metisinėmis laikomos pietų Sibiro (turaninė) ir Uralo (ugrų) rasės. Labai dažnai į savarankiškų ar
mišrių rasių kategoriją patenka: australinė, bušmenų, lapių, negritų, negrilų, amerikanidų rasės.
Eurazijos (europidų) rasei būdinga šviesi ar kiek tamsesnė oda, tiesūs ar banguoti plaukai, gerai
augantys barzda ir ūsai, siaura aukšta nosis, aukšta nosies šaknis, siauros šnervės, nedidelis burnos plyšys,
plonos neatsikišusios lūpos (ortocheilija), visas veidas ortognatiškas, griežtos horizontalios profiliuotės. Kūno
tretinė danga nuo ryškios iki vidutinės, ūgis nuo aukšto iki žemesnio už vidutinį, vyrauja mezomorfiniai
konstituciniai tipai. Šios rasės Šiaurės vakarų variantams būdinga šviesios akys ir plaukai. Šiaurinėse
populiacijose riestos nosies nugarėlės gali siekti 30-40%. Paplitimo sritis – Europa, Šiaurės Afrika, Priešakinė
Azija, Šiaurės Indija.
Ekvatorinei (australo-negridų) didžiajai rasei būdinga tamsi oda, akių rainelė ir plaukai, banguoti ar
raityti plaukai, plati nosis, žema ar vidutinė nosies šaknis, mažai atsikišusi nosis, plačios šnervės, didelis burnos
plyšys, plačios atsikišę lūpos (procheilija ir prognatija). Tarp Australijos aborigenų pasitaiko šviesiaplaukių,
daugiausia vaikų ir jaunų moterų; papuasai turi polinkį į rudaplaukiškumą. Ūgis labai įvairuoja. Iki Europos
kolonijinės ekspansijos gyveno daugiausia Senajame Pasaulyje į pietus nuo Vėžio tropiko.
Azijos-Amerikos (mongolidų) rasei būdinga tamsesni ar šviesūs odos atspalviai, akys ir plaukai tamsūs;
dažniausia tiesūs, neretai kieti plaukai, menka ar net labai menka barzda ir ūsai, vidutinio pločio, žema (Azijos
rasių) ar atsikišusi (Amerikos) nosis, žema ar vidutinė nosies šaknis, procheilija, vidutinis lūpų plotis, plokščias
veidas, išsišovę skruostakauliai, viršutinis vokas su kloste ir epikantu, visas veidas didelis. Ūgio variacijos
mažesnės: nėra nei aukštaūgių, nei labai mažaūgių grupių. Rasės arealas apima Rytų ir Centrinę Aziją, Sibirą,
Ameriką, Indoneziją.
Smulkesnė Eurazinės (europidinės) didžiosios rasės charakteristika.
Atlanto-Baltijos rasė: šviesi oda, plaukai ir akys, ilga nosis, aukštas ūgis. Arealas: šiaurės-vakarų
Europa.
Vidurio Europos rasė: tamsesnė pigmentacija, apvalesnė galva, kiek mažesnis ūgis. Arealas: Europos
vidurio juosta.
Indijos-Viduržemio jūros rasė: tamsūs plaukai ir akys, tamsoka oda, banguoti plaukai, siaura, ilga ir
atsikišusi nosis, labai siauras veidas, pailga galva. Arealas: pietų Europa, šiaurės Afrika, Arabija, Irakas, pietų
Iranas, šiaurės Indija.
Baltosios-Baltijos jūrų rasė: šviesi oda, plaukai ir akys (nors kiek tamsesni, negu Atlanto-Baltijos),
vidutinio intensyvumo barzdos augimas, palyginus trumpa, tiesi ar riesta nosis, žemas veidas, vidutinis ūgis.
Arealas: šiaurės-rytų Europa.
Balkanų-Kaukazo rasė: tamsūs plaukai ir akys, išsišovusi nosis, labai gausus veido ir kūno
plaukuotumas, žemas ir platus veidas, apskrita galva, aukštas ūgis. Arealas: Balkanų pusiasalis, Kaukazas,
vakarų Iranas.
Kiekvienoje eurazinių rasių stebimi dideli daugelio rodiklių svyravimai. Atlanto-Baltijos rasėje skiriami
šiaurės vakarų – Didžioji Britanija, rytų Norvegija, Švedija, (pailga galva, siauras veidas) ir pietryčių – šiaurės
Vokietija (apskrita galva, platus veidas) variantai. Balkanų-Kaukazo rasė taip pat skirstoma į variantus, iš kurių
ypač skiriasi Balkanų ir priešakinės Azijos (pastarieji mažesnio ūgio, didesnio veido plaukuotumo, labiau
išsišovusia nosimi). Daugelis antropologų skiria alpinę rasę, paplitusią Prancūzijos pietryčiuose, Šveicarijoje, iš
dalies – Austrijoje. Tai tamsiaplaukiai, apskritagalviai, neaukšto ūgio, žemaveidžiai žmonės. Gana neaiškios ir
Vidurio Europos rasės ribos, kurią galima laikyti rinkiniu variantų, atsiradusiu susimaišius įvairioms šiaurės ir
pietų europidų rasėms.
Smulkesnė ekvatorinės (australo-negridų) didžiosios rasės charakteristika.
Australinei rasei būdinga tamsi oda, banguoti plaukai, gausi tretinė kūno danga ant veido ir kūno, labai
plati nosis, palyginus aukšta tarpunosė, vidutinis veido plotis, ūgis virš vidutinio. Paplitimo arealas: Australija.
 Vedoidinė rasė nuo australinės skiriasi silpna tretine plaukų danga, siauresne nosimi, mažesniu
prognatizmu, mažesne galva ir veidu, mažesniu ūgiu. Arealas: pietų Indija, Ceilonas, vidinės Malakos pusiasalio,
Sumatros, Kalimantano, Sulavesio salų sritys.
Melanezinė rasė (įskaitant ir negritų tipus) pasižymi raitytais plaukais; gausia tretine plaukų danga ir
ryškiais antakių velenais artima australinei. Pasižymi didele fenotipine įvairove. Arealas: Melanezija, Filipinai,
Malaka, Andamanų salos, Tasmanija.
Negrų rasė nuo australinės skiriasi labai raitytais plaukais,nuo melanezinės – labai storomis lūpomis,
žemesniu tarpunosiu ir plokštesne nosies nugarėle, ne tokiais ryškiais antakių lankais ir aukštesniu ūgiu. Arealas:
Afrika į pietus nuo Sacharos.
Negrilinė (centrinės Afrikos) rasė nuo negrų skiriasi labai mažu ūgiu, gausia tretine kūno danga,
plonesnėmis lūpomis, labiau atsikišusia nosimi. Arealas: centrinė Afrika.
Bušmenų (pietų Afrikos) rasė pasižymi labai mažu ūgiu, šviesesne oda, siauresne nosimi, plokštesniu ir
mažu veidu, steatopigija, kartais sutinkamu epikantu. Arealas: pietvakarių Afrika.
Smulkesnė Azijos-Amerikos (mongolidų) didžiosios rasės charakteristika.
Šiaurės Azijos: palyginus mažiau individų su kietais plaukais, šviesesnė oda, plaukai ir akys, labai
silpnai auga barzda, plonos lūpos, didelis plokščias veidas, aukštos akiduobės, veido ortognatija. Arealas: Sibiras
į rytus nuo Jenisiejaus upės. Joje savo ruožtu skiriami Baikalo ir Centrinės Azijos tipai.
Arktinė (eskimų) rasė: nuo Šiaurės Azijos skiriasi kietesniais plaukais, tamsesne oda ir akimis, retesniu
epikantu, kiek siauresniu veidu, siauresne nosimi, mažiau ortognatišku veidu, labiau atsikišusia nosimi ir
storesnėmis lūpomis. Arealas: šiaurės rytų Azija ir Amerikos šiaurė.
Tolimųjų Rytų rasė: lyginant su šiaurės Azijos, pasižymi kietesniais plaukais, tamsesne pigmentacija,
storesnėmis lūpomis, mezognatiškumu, gerokai siauresniu veidu. Arealas: šiaurės ir šiaurės-rytų Kinija, šiaurės
Tibetas.
Pietų Azijos rasė: oda dar tamsesnė, lūpos dar storesnės, veidas dar žemesnis ir mezognatiškas, veidas
mažiau plokščias; mažesnio ūgio, negu Tolimųjų Rytų rasė. Arealas: pietų Kinija, Indokinija, Indonezija.
Amerikos rasė: labai varijuoja daugeliu požymių, artimiausia jai yra arktinė. Epikanto beveik nėra, nosis
labai atsikišusi, ryški mezognatija, oda gana tamsi. Veidas stambus, ne plokščias. Kai kurie autoriai linkę išskirti
į atskirą rasę. Arealas: Amerikos žemynas, išskyrus šiaurę.
„Pereinamosios rasės“
Etiopinė (rytų Afrikos): užima tarpinę padėtį tarp europidų ir negridų pagal odos spalvą ir plaukų formą.
Oda nuo šviesiai rudos iki tamsiai šokoladinės, plaukai stipriai garbanoti, lūpos saikingai storos; veido bruožais
artimesnė europidams. Ūgis virš vidutinio, liekno kūno sudėjimo.
Pietų Indijos (dravidinė) rasė panaši į etiopinę, skiriasi tiesesniais plaukais ir mažesniu ūgiu, kiek
žemesniu ir platesniu veidu. Užima tarpinę padėtį tarp vedoidinės ir Indijos-Viduržemio jūros rasių.
 Uralo rasė daugeliu požymių užima tarpinę padėtį tarp Baltosios-Baltijos jūrų ir šiaurės Azijos rasių.
Mongolidiniai bruožai švelnesni; būdinga įgaubta nosies nugarėlė.
Pietų Sibiro (turaninė) rasė taip pat tarpinė tarp europidų ir mongolidų didžiųjų rasių. Pasižymi labai
stambiais veido matmenimis, nosies nugarėlė tiesi ar išgaubta, lūpos vidutinio storio.
Polinezinė rasė pagal daugelį sistematikos požymių užima neutralią padėtį. Jai būdinga banguoti plaukai,
šviesiai rusva oda, vidutiniškai išreikšta tretinė plaukų danga, vidutiniškai atsikišusi plati nosis, mezognatija,
stipriai atsikišę skruostikauliai, storokos lūpos, aukštas ūgis, stambus veidas.
Kurilų (ainų) rasė savo neutralia padėtimi primena polinezinę. Pasižymi labai ryškia tretine plaukų
danga, suplokštėjusiu veidu, gana dideliu epikanto dažnumu, plaukai kieti ir banguoti. Nuo polineziečių skiriasi
žemu ūgiu.

Tokiu būdu nežiūrint daugiau ar mažiau ryškių skirtumų, visos žmonių rasės labai tampriai susietos savo
pereinamomis formomis. Dabartinės žmonijos susimaišymas leidžia tik apytikriai išvesti ribas tarp morfologinių
tipų. Be to, daugelio požymių skirtumai grupių viduje neretai viršija skirtumus tarp didžiųjų rasių. Kaip matyti,
tradicinės rasių sistematikos pagrindą sudaro nediskretūs (nepertraukiamo varijavimo) požymiai. Jų paveldėjimo
mechanizmas yra poligeninis.
Dauguma osteologinių požymių, naudojamų tirti populiacijų genofondo kitimus laiko bėgyje, taip pat
yra poligeniniai, nulemti didelio lokusų skaičiaus. Be to, jiems didelės įtakos neretai turi ir aplinkos poveikis.
Odontologinius požymius iš esmės apsprendžia genetiniai faktoriai, tačiau jie taip pat pasižymi poligeniškumu,
nors yra ir su paprasta paveldėjimo sistema (Karabelio gumburėlis nulemiamas vieno lokuso su kodominantinių
alelių pora).
Dermatoglifiniai požymiai pasižymi milžinišku polimorfizmu; jei delta indekso kintamumas didele
dalimi kontroliuojamas genetiškai, tai pagrindinių delno linijų įvairovei didesnės įtakos turi aplinka. Abu
požymiai yra poligeniški. Nors dermatoglifiniai požymiai pasižymi didele tarpgrupine įvairove, tačiau pastaroji
nesutampa su tradicinėmis rasių klasifikacijomis. Tad ryšio tarp dermatoglifinių ir rasinių požymių nėra.
Daugumos diskrečių požymių paplitimas taip pat nesutampa su tradicinių rasių arealais. Yra genetinių
markerių, būdingų tik vienai rasei: Diego faktorius dažnai sutinkamas tarp Amerikos indėmų (nuo 0,025 iki
0,48), žymiai rečiau tarp kinų ir japonų, tuo tarpu kai tarp europidų ir negridų jo visiškai nerandama. Tačiau
dažniausia požymiai sutinkami visose rasinėse grupėse, tik skirtingais dažnumais. Fy ir Duffy, kai kurios
fermentinių sistemų ypatybės, įvairūs hemoglobino anomalūs variantai labiau paplitę apie ekvatorių, kas siejama
su endeminiais maliarijos židiniais. Laktazės deficitas būdingas daugeliui negridų, mongolidų ir kitų; aukštas šio
fermento aktyvumas suaugusiems stebimas tik Šiaurės ir Centrinės Europos gyventojams.
Alkoholdehidrogenazės netipiniai variantai sutinkami tarp 5-20% europidų ir 90% japonų; dėl to dažnai japonai
sunkiai toleruoja alkoholį – net nuo nedidelio kiekio veidas parausta, padažnėja pulsas, ima pykinti.
 Kai kurie rasiniai požymiai kinta su amžiumi. Silpnai pigmentuotose grupėse su amžiumi tamsėja plaukų
ir akių spalva, ypač vaikystėje, tuo tarpu kai tamsiose grupėse senstant skys kiek pašviesėja. Mongolidų ir
mišriose grupėse su amžiumi mažėja epikanto dažnumas. Mišriose (metisinėse) populiacijose dėl jų savito
genofondo stebimi savotiški rasinių požymių amžiniai kitimai (melaneziečiams vėlai atsiranda plaukų
banguotumas, tarp Pamiro kalniečių vaikų neretai pasitaiko šviesiaplaukių ir t.t.).