1.

ANTIKOS TEISĖ
Atėnų teisės šaltiniai:
Papročiai,tradicijos.(nerašytiniai)
Tautos susirinkimų įstat(turėjo bendro pobūdžio normų) ir
psefizmai(lietę pavienius asmenis ir konkrečius dalykus) Nuo 7 a pr kr
Drakono įstatymai 621m pr kr
Solono įstatymai 594m pr kr
Drakono įstatymas.
Jie buvo išleisti 621 m.pr.Kr. Iki mūsų dienų išliko tik dalis, reglamentuojanti atsakomybę už nužudymus. Jie
pasižymėjo L. griežtomis bausmėmis: mirties bausmė buvo numatyta už šventvagystę ir vagystę, už svetimų
daržovių pasisavinimą ir dykinėjimą. Apibudinant Drakono įstatymų griežtumą, sakyta, kad jie buvę parašyti ne
rašalu, o krauju. Drakono įstatymai draudė už nužudymą keršyti žudiko giminės nariams. Jie skyrė tyčinį nužudymą
nuo netyčinio ir šiuo atveju numatė ne mirties bausmę, o ištrėmimą ir apskritai nužudžius ginantis atleido žudiką
nuo bausmės. Drakono įstatymai savo laikmečiu buvo teigiamas reiškinys, nes ribojo kraujo kerštą, įvesdami į
visuomenės santykius tam tikrą fiksuotą tvarką ir raštu išdėstytomis normomis varžydami eupatridų savivalę.
Solono įstatymai.
Solono įstatymai buvo vienintelis didelis įstatymų leidybos darbas Atėnuose. Užrašyti ant 16 išbalintų besisukančių
medinių lentų. Solonas, aukščiausiu to meto Atėnų pareigūnu – archontu (aukščiausias pareigūnas), išrinktas 594 m.
pr. Kr. Jau iki Solono iš miesto, kurio gyvenimas rutuliojosi žemės ūkio gamybos pagrindu, Atėnai buvo spėję virsti
vienu iš Viduržemio jūros pakrantėje klestinčių prekybos uostų. Tada sparčiai plėtojosi piniginis ūkis, atsirado
turtingų pirklių, bet ekonominė žemdirbių padėtis blogėjo, jie nusigyveno, netekdavo žemės. Skursdami, daugelis jų
pateko skolinėn turtingųjų atsakomybėn. Labai didelis žemės nuomos kaina taip pat skatino nuomininkų nuskurdimą
ir virtimą vergais. Solonas ėmėsi gelbėti visuomenę, panaikindamas skolas ir skolinę vergovę, išlaisvindamas
piliečius nuo skolinių prievolių – įvykdė seistachija, pažodžiui reiškė “naštos numetimą”. Reformatoriška jo veikla
paveikė ir kt. visuomenės gyvenimo sritis: likvidavo monopolinę eupatridų galimybę eiti valstybines pareigas,
palietė valstybės valdžios organizaciją, reglamentavo naujus civilinius teisinius santykius (privatinę žemės
nuosavybę, paskolos sutartį ir kt.) Jo įstatymai davė akstiną prekybai ir amatams Atėnuose plėtotis. Solonas
valstybės institucijoms pavedė bausti tuos kas neveikia nieko prasminga. Jis nustatė kad sūnus neprivalo išlaikyti
savo tėvo, kuris jo neišmokė amato. Solonas panaikino Drakono įstatymus, išskyrus keletą jo nuostatų dėl
nužudymų. Nuo to laiko Atėnų teisė nebuvo sisteminama, dalis jos net neužrašyta ir reiškėsi kaip žodžiu iš kartos į
kartą perduodama papročių teisė.
Nuosavybės ir valdymo teisė
Dėl aktyvios įstatymų leidybos V-IV a. pr. Kr. Atėnuose susikaupė daug teisės medžiagos, bet valstybė nepajėgė
sukurti tobulesnės kodifikuotos įstatymų sistemos. Pagr. Atėnų civil. ir baudž. teisės institutai nebuvo visiškai
reglamentuoti, o reglamentuotuose liko daug gimininės santvarkos atgyvenų.
Nors teisiniai turtiniai santykiai Atėnuose reguliuoti gana gerai, teisė čia neturėjo specialaus termino, išreiškiančio
nuosavybės teisę. Atėnų valstybė aktyviai dalyvavo ūkiniame gyvenime, kaip tiesioginę nuosavybę turėdama
didelius ariamos žemės, ganyklų plotus, laivų statyklas, rūdynus ir kt. turto. Šis valstybės turtas buvo atiduodamas
naudotis privatiems asmenims. Įstatymai piliečius, kuriems valstybės buvo davusi turtą, paprastai laiko savininkais.
Atėnų teisės normose galima įžiūrėti turto valdymo, t.y. faktinio turto turėjimo su teise juo naudotis, ir nuosavybės,
reiškusios turto valdymą su jo disponavimo teise, skirtumą. Žemė galėjo būti valstybinė ir privati. Nuosavybės
priklausomybė buvo tarpusavyje susipynusi, nes privatinė nuosavybė taip pat buvo kildinama iš valstybinės, o
valstybinė realiai gyvavo privatinės nuosavybės forma. Todėl, nors ir įtvirtinta Solono įstatymuose, privati žemės
nuosavybė laikyta esanti suteikta valstybės, o archontai, pradėdami eiti pareigas, kasmet skelbė apie nuosavybės,
priklausančios piliečiams, išsaugojimą. Žemės ir kt. nekilnojamojo turto nuosavybės negalėjo turėt metekai.
Prievolinė teisė
Atėnų teisė skyrė prievoles, kylančias iš sutarčių (laisvosios prievolės) ir iš teisės pažeidimų - deliktų (nelaisvosios
prievolės). Svarbiausios sutartys buvo sudaromos raštu. Atsižvelgiant į pobūdį, sutartį pasirašydavo arba abi šalys
(pvz., pirkimo ir pardavimo sutartį), arba viena, įsipareigojanti šalis (pvz., paskolos sutartį). Sutarties įvykdymui
užtikrinti iki Solono reformos plačiau taikytas savęs įkeitimas. Vėliau, panaikinus skolinę vergovę, įkeitimo objektas
buvo turtas. Įkeičiamas kilnojamasis turtas iš karto buvo perduodamas valdyti kreditoriui, o šis skolininkui sutarties
netesint, galėjo jį parduoti. Išskirtinę reikšmę turėjo žemės įkeitimas – hipoteka; šiuo atveju įkeista žeme ir toliau
naudojosi skolininkas, bet jis netekdavo teisės ja disponuoti, kol neatsiskaitydavo su kreditoriumi; skolininkui
negalint atsiskaityti, įkeista žemė atitekdavo kreditoriui. Plačiai buvo paplitę rankpinigiai; atsisakęs vykdyti sutartį
pirkėjas netekdavo rankpinigių, tą patį padaręs pardavėjas privalėjo grąžinti dvigubą rankpinigių sumą. Buvo
žinomas laidavimas, reiškęs trečiųjų asmenų įsipareigojimą materialiai atsakyti vienai sutarčių šaliai, kitai šaliai
sutarties nevykdant. Prievolės iš deliktų atsirasdavo padarius žalą svetimam turtui. Deliktas jį padariusiam asmeniui
užtraukdavo prievolę kompensuoti padarytą žalą. Už vergo padarytą žalą, su nukentėjusiuoju galėjo būti atsiteisiama
pačiu žalą padariusiu vergu. Už vaiko padarytą turtinę žalą turėjo atsakyti šeimos tėvas.
Santuoka:
Buvo sudaroma sutartis, kurios šalys buvo jaunikis ir nuotakos šeimos galva. Moters vaidmuo pasyvus.Vyras turėjo
mokėti už nuotaką, ji dažniausiai gaudavo kraitį.Ištekėjusi patekdavo vyro ir tėvo valdžion.Daugpatystė ir
nesantuokinis gyvenimas neleidžiami.Ištuoka vyrui laisva išsk.atv.kai skiriasi ne dėl žmonos neištikimybės turi
grąžinti kraitį.Ištuoka žmonai suteikiama sunkiau.Turtą paveldėdavo sūnus,o jo nesant dukros.Jei nebūdavo
tiesioginių paveldėtojų, tai paveldėdavo šoniniai-broliai, sūnėnai, dėdės,pusbroliai.Žinomas paveldėjimas pagal
testamentą-negalėdavo sudaryti moterys, nepilnamečiai ir tie, kurie turėdavo teisėtų vyriškos lyties palikuonių, nes
palikimas tekdavo jiems.Turėdamas dukrą testatorius galėjo užrašyti palikimą kitam asmeniui su sąlyga, kad jis ves
jo dukrą.
Nusikalt., bausmės:
Primityvūs, kartais leistas kraujo kerštas ir savateismis (vietoj užmuštas naktinis vagis). Sąlygiškai skiriami
nusikaltimai valstybei ir asmeniui.Sunkiausi nusikaltimai yra valst.išdavimas, kėsinimasis į demokratiją, bedievystė,
dievų įžeidimas, šventyklos turto vagystė.Nužudymas, šmeižtas, įžeidimas,neištikimybė, pagrobimas,vagystė
viešoje vietoje buvo laikomi tiek nusik. valst. tiek asmeniui.Teisminis persekiojimas pradedamas nukentėjusiojo
iniciatyva arba bet kurio kito asmens suinteresuoto nusikaltėlio nubaudimu.Taikoma mirties bausmė, kūno bausmės
tik vergams.Taikoma ATIMIJA(politinių teisių atėmimas), pavertimas vergu, baudos ir turto konfiskavimas.
1. Archainis arba seniausi laikai (753 pr.Kr. – III a. pr.Kr. vid.)
Daugiatūkstantmetė romėnų teisės istorija skirstoma į 4 laikotarpius. Romėnai vertėsi gyvulininkyste, kitos ūkio
šakos ir prekyba nebuvo plėtojamos. Privatinių teisinių santykių reguliavimo pagrindas - romėnų įsivaizdavimas,
kas privalu ir teisinga. Pagrindinių teisės šaltiniu pripažintas paprotys ir religinė tvarka. Teisminė valdžia priklausė
karaliams. Jie sprendė privačius ginčus ir nustatė pažeidėjams sankcijas. Jiems priklausė ir įstatymų leidimo teisė.
Išvijus karalius (509 pr. Kr.) įstatymų leidžiamoji ir teisminė valdžia pateko į 2 magistratų rankas – konsulų ir
senato. Visi įstatymai nuo šiol buvo priimami tik akceptuoti senato. Roma tampa respublika. Reikšmingiausias šio
periodo teisės kūrinys – Dvylikos lentelių įstatymai. Jie tapo tolesniu Romos teisinės sistemos pagrindu. Jų
nuopelnas – iki tol gyvavusių papročių ir leges regiae susisteminimas.
2. Ikiklasikinis laikotarpis (367-17 m.pr.Kr.)
Pergalingų karų metu sukaupti turtai skatino gamybą ir prekybą, (ir tarptautinę). Atsirado
daug belaisvių, svetimšalių. Susiformuoja nauja teisės šaka – ius gentium. Romėnų teisės
raidą labiausiai veikė pretorių veikla, o vėliau ir teisės mokslas. Romos teisinėje sistemoje
atsiranda naujų sutarčių formų. Sutartys sudaromos nesilaikant formalių ius civile
reikalavimų ir grindžiamos šalių valia ir ginamos pretoriaus.
3. Klasikinis laikotarpis (I-III a.)
Principato laikotarpis. Principatas žlugo 235 m. mirus imperatoriui Aleksandrui Severui.
Išnyksta principinis ius civile ir ius gentium skirtumas. Tai įvyksta po to, kai 212 m.
imperatorius Karakala išleidžia ediktą, pagal kurį imperijos visuomenės nariams suteikiama
Romos pilietybė. Šis laikotarpis – tai romėnų klasikinės privatinės teisės suklestėjimas.
4. Poklasikinis (smukimo) laikotarpis (II a.-565 m.)
Irstant vergvaldinei santvarkai 396 m. Romos imperija suskilo į dvi dalis – Vakarų ir Rytų.
Pablogėja tiek teisinė, tiek kalbinė įstatymų kokybė. Jie tampa nesuprantami padidėjusiam
magistratų personalui. Daug reikšmės teikiama imperatorių konstitucijoms.
Romos teisės šaltiniai:
Papročiai (seniausios teisinio pobūdžio taisyklės, atsirandančios ir tobulėjančios tautos gyvenime)
12 lent įstat. (sutvarkytas papročių teisės rinkinys, sudarytas iš trumpų taisyklių ir draudimų,surašytų 12
lentelių.Pasirodė dėl patricijų ir plebėjų kovos, nes patricijai naudojosi monopoline teise eiti valstybines pareigas ir
nepaisydami plebėjų interesų aiškino nerašytas papročių normas.Šis įstatymas teisės kūrimą sutelkė tautos
susirinkimo rankose)
Tautos susirinkimų įstat.(jie rėmėsi laiko patikrinta teismų praktika)
Pretorių ediktai(nuo 3 a pr kr.Jie buvo privalomi.Pretoriai nurodydavo teisės formules, kuriomis vadovaudamiesi
jie turėjo įvesti tvarką)
Senatuskonsultai (principato laikotarpiu)
Imperatorių konstitucijos(tai yra aktai, leidžiami tautaijiems perdavus įstatymų leidybos teisę.Tai buvo pagr.
teisės šaltinis dominato laikotarpiu it konst. Galiojo ne tik miestuose ar provincijose, bet ir visoje Romos imperijos
teritorijoje.)
Salvijaus Juljano ediktas 2a.(tai paskutinis Romos pretorius ir jo išleistas ediktas buvo susistemintas pretorių
ediktų rinkinys)
Papiniano,PauliausS,Ulpiano,GajausS,Modestino teisiniai teiginiai(autoritetingiausi 2-3a teisininkai.Juos
išvardino Valentinianas III.)
12 lentelių įstatymai.
Ilgainiui papročių teisę visur mėginama kodifikuoti. Respublikos laiku Romoje tai buvo garsieji 12 lentelių
įstatymai, rinkinys, sudarytas 450 m. pr. Kr., kur buvo užrašytos privatinės ir viešosios teisės normos. Įstatymas
Romoje pasirodė respublikos laikotarpiu. Tada jis reiškė tautos susirinkimo priimtą aktą. 12 lentelių įstatymai – tai
užrašyti papročiai. Išvijus karalius (509 pr. Kr.) įstatymų leidžiamoji ir teisminė valdžia pateko į 2 magistratų rankas
– konsulų ir senato. Visi įstatymai nuo šiol buvo priimami tik akceptuoti senato. Roma tampa respublika.
Reikšmingiausias šio periodo teisės kūrinys – Dvylikos lentelių įstatymai. Jiems komisijos pritarė 449 m. pr. Kr. Jie
tapo tolesniu Romos teisinės sistemos pagrindu. Jų nuopelnas tas, kad jie susistemino daugybę iki tol gyvavusių
papročių ir karalių įstatymų. Jose itin mažai naujovių. Priėmus 12 lent įstat romėnai ieškinius teismuose reiškė
vadovaudamiesi tik įstatymų, kiti pagrindai negaliojo. 12 lent įstat reglamentavo teismo, kaip valstybės institucijos,
ginančios ir prievarta įgyvendinančios subjektyvines teises, įgaliojimus.
Nuosavybės teisė
Pagrindinė daiktinė teisė yra nuosavybės teisė. Teisininkai mano, kad pirmiausiai atsirado
kolektyvinė nuosavybė. Iš jos ilgainiui atsirado privatinė nuosavybė. Seniausioji nuosavybė –
individuali. Dažniausiai nuosavybės teisė į tam tikrą daiktą priklauso vienam žmogui. Pagal
romėnų teisę, daiktas galėjo priklausyti keliems asmenims ir šie valdė jį bendrai. Tokiu atveju
buvusi bendroji nuosavybė. Atlikti veiksmus su visu daiktu reikėjo visų bendrasavininkų
sutikimo. Kiekvienas galėjo pareikalauti padalyti bendrąją nuosavybę. Pagal civilinę teisę,
savininkas galėjo būti tik Romos pilietis – kviritas, todėl ir patį nuosavybė vadinama kviritine.
Nuosavybė suteikia galimybę savininkui daryti su materialiu daiktu viską, ko nedraudžia
teisė. Žemė galėjo būti privati ir valstybinė. Privati žemė nuvo laikoma suteikta valstybės, o valstybinė gyvavo
privatinės nuosavybės forma.Žemės negalėjo turėti metekai.
Prievolinė teisė
Prievolė – tai teisinis santykis, kai vienas subjektas – skolininkas, privalo atlikti kito subjekto
–kreditoriaus, naudai tam tikrą veiksmą ar susilaikyti nuo jo, o kreditorius turi teisę reikalauti
iš skolininko įvykdyti savo pareigą. Romėnų teisininkai prievolę apibrėždavo: jos esmė yra ne
padaryti kokį nors daiktą mums priklausoma, o priversti asmenį kai ką mums duoti, suteikti,
atlikti tam tikrus veiksmus. Prievolė yra laikina. Ji grindžiama šalių lygybės principu. Romėnai
grupavo prievoles į tam tikras rūšis: a) kylančias iš sutarčių; b) iš deliktų; c) kylančias
tarytum iš sutarčių ir deliktų.
Šeimos teisė
Šeima (familia) Romoje buvo asmenų visuma, susijusių giminystės ryšiais. Šeimą galėjo sukurti
tik Romos pilietis. Romėnų šeima buvo patriarchalinė. Kraujo ryšys kokios nors teisinės reikšmės neturėjo. Išlaikyti
šeimą buvo vyro pareiga. Žmona ir vaikai turėjo teisę reikalauti iš vyro ir tėvo išlaikymo. Kraitis turėjo būti
įforminamas specialiu aktu. romėnų teisė pripažino tik tėvo valdžią vaikams. Ne tik tėvui esant gyvam, bet ir po jo
mirties motina jokios teisių į savo vaikus neturėjo. Tėvų ir vaikų tarpusavio teisinių santykių pagrindas buvo teisėta
santuoka ir teisėta šeima.
Baudžiamoji teisė
Baudžiamoji teisė - tai sistema numatanti, kokios veiklos formos draudžiamos ir kokios taikomos bausmės už tų
draudžiamų veiksmų padarymą. Greta pasaulietiškos baudžiamosios teisės egzistavo labai sudėtinga sakralinė
baudžiamoji teisė, kartais numatanti l.dideles bausmes. Religiniais nusikaltimais buvo laikomi priesaikos
pažeidimai, o priesaikos Romoje buvo sutinkamos dažnai. Be religijos neapsiėjo šeimos ir paveldėjimo santykiai.
Teismo proceso teisė
Teismo procesas buvo pagrįsti šalių susitarimu paklusti teisėjo valiai. Ordinariniame procese atsakovo atvykimas į
teismo procesą ieškovo privatus reikalas,o ekstraordinariniame procese šalių iškvietimas į teismą buvo vykdomas
oficialiai, dalyvaujant v-binės valdžios atstovui.
Sen Romos teisės kodifikavimas.
Gausią romėnų teisę Romos valstybėje mėginta kodifikuoti jau tada, kai ši valstybė pradėjo smukti, liovėsi
intensyviai tobulėti, tačiau ji Romos valstybėje liko nesutvarkyta, nekodifikuota.
Gregoriano ir Hermogeniano kodeksai.
Pirmieji, sudaryti privačia iniciatyva, romėnų teisės rinkiniai yra Romos teisininkų Gregoriano ir Hermogeniano
kodeksai. Jie buvo sudaryti III a. pabaigoje – IV a. pradž. Po nedidelių vėlesnių papildymų minėtuose kodeksuose
surinkti Romos imperatorių (nuo Adriano iki Konstatnino) galiojusių konstitucijų išleistų 196-365m. tekstai. Abu šie
neoficialūs rinkiniai Romoje ir provincijose buvo l.populiarūs ir praktiškai turėjo oficialių teisės šaltinių reikšmę.
Teodosijaus kodeksas.
438m. bendru R. ir V. Romos imperijų imperatorių Teodosijaus II ir Valentiniano III nurodymu, pasirodė pirmoji
oficiali imperatorių konstitucijų kodifikacija, jo įsakymų pavadinta Teodosijaus kodeksu. Šiame rinkinyje surinktos
Romos imperatorių konstitucijos, pradedant imperatoriaus Konstantino (312m.) išleistais aktai. Kodeksas buvo
suskirstytas į 16 knygų, kiekviena jų – į titulus, skirtus tam tikroms materialinės teisės sritims; kiekviename titule
imperatorių įstatymų tekstai išdėstyti chronologine tvarka, praktiškai nepakeistu pavidalu. Imperatorius Valentinas
III šį kodeksą paskelbė galiojančiu ir Vakarų Romos imperijoje.
Justiniano kodifikacijos struktūra (Digestai, Institucijos, Kodeksas) ir šaltiniai.
Kodifikacija, padariusi milžinišką įtaką pasaulio teisės raidai, buvo išleista jau žlugus Vakarų Romos imperijai
529m. Bet buvo nutarta jį tobulinti. Paskui imtas rengti teisinių tekstų rinkinys, Justiniano nurodymu pavadintas
Digestais. Justiniano tiesininkai Digestams atrinko tai, kas, jų nuomone, buvo vertingiausia geriausiuose ankstesnio
laikotarpio romėnų teisės traktuose. Struktūriniu požiūriu Digestai dalijami į 50 knygų, o jos savo ruoštu- į 432
titulus, šie – į 9 123 nevienodos apimties fragmentus. Kiekviename fragmente yra tekstas iš kurio nors teisininko
traktato, nurodomas autoriaus vardas ir veikalo, iš kurio jis paimtas, pavadinimas. Dažniausiai cituojami Paulius,
Papianas, Julianas ir kt. Daugiausia dėmesio Digestuose rodoma privatinei teisei. Yra kai kurių tarptautinės teisės
dalykų: užsieniečių statusas, pasiuntinių priėmimas ir siuntimas, kariavimas ir t.t. Digestai parašyti lotynų kalba, bet
daugelis terminų, kartais net ištraukos, pateikiami graikiškai. Pirminis digestų tekstas neišliko. Turimi tik gerokai
vėlesni nuorašai. Kita Justiniano kodifikacijos dalis yra Institucijos arba pagrindai. Tai išsaugojęs tradicinį
pavadinimą elementarus romėnų teisės vadovėlis pradedantiesiems teisininkams ir teisės mokyklų mokiniams.
Pirmosios Institucijos buvo parašytos vieno žymiausio romėnų teisininkų Gajaus apie 161m. Jį sudaro Gajaus
kūriniai, Florentino, Marcijaus, Ulpiano ir Pauliaus institucijos. Institucijose pateikta ne tik trumpa privatinės teisės
apžvalga, bet gvildenami ir baudžiamoji teisė bei baudž. procesas. Justiniano Institucijos skiria teisę į 3 dalis.
Institucijos susidėjo iš 4 knygų. Kiekviena knyga suskirstyta į titulus (skirsnius). Baigiamojoje institucijų dalyje,
vardijamos žmonių pareigos ir įvairių rūšių nusikaltimai. Baigiant romėnų teisės kodifikavimo darbą, buvo
koreguojamas Justiniano Kodeksas. Jis suskirstyta į 12 knygų. Knygos susidėjo iš titulų, šie – iš fragmentų. Kaip
viens teisės dokumentas Justiniano kodifikacija įsigaliojo 534m. gruodžio 29d.
"Vulgarioji" romėnų teisė
Žlugus V. Romai imperijos teritorijoje susikūrė Vestgotų, Ostgotų, Burgundijos karalystės. Greta savo papročių
teisės buvo palikta galioti romėnų teisė. Tačiau tai jau nebebuvo ta buvusioji, o gerokai sutrumpinta, supaprastinta,
taigi suvulgarinta romėnų teisė, nes senoji romėnų teisė buvo per sunki. Būdingas primityvus teisės sąvokų
aiškinimas
Alaricho "Romos vestgotų įstatymas",
506m. vestgotų karaliaus Alaricho II Romos vestgotų įstatymas. Jame sutrumpintai kartojama tai kas buvo
Gregoriano, Hermogeniano, Teodosijaus kodeksuose. Siekiama paprastumo ir aiškumo. Įstatymas skirtas Vestgotų
karalystėje gyvenantiems romėnams. Pirmąją dalį sudaro įvadinė apžvalga pradedantiesiems,
antrąją – teisės doktrinos, trečiąją – paskutiniųjų Romos imperatorių aktai. Alaricho
įstatymas plačiai paplito toli už Vestgotų karalystės ribų.
"Teodoriko ediktas"
Ostgotų karalystėje išleistas. Jis didesnio vaidmens nesuvaidino: galiojo neilgai, naudojosi ne
tik romėnai, bet ir patys ostgotai. Neteko reikšmės, kai jų karalystę 554m. sugriovė
bizantiečiai.
Romėnų teisės renesansas XI a.
Iš naujo gyvuoti V. Europoje romėnų teisei suteikė seno Digestų – pagrindinės Romėnų teisės
sąvado dalies – rankraščio vienoje Italijos bibliotekų Pizoje 9a suradimas. Digestai tapo pagr.
ir, svarbiu, autentišku romėnų teisės žinių šaltiniu. Tai buvo aukšto lygio teisės sistema
kadaise galiojusi V ir R Romos imperijos teritorijose, labai besiskirianti nuo primityvios
germanų genčių teisės. Romėnų teisė tapo pagr veiksniu, galėjusiu padėti įveikti
valstybines, teritorines sienas ir sukurti bendrą V Europos teisinę kultūrą, teisės mokslą ir
teisinį išsilavinimą.
Pirmieji universitetai
Balonijoje seniausiame ir garsiausiame universitete studijavo iki 10 000 studentų
susirinkusių iš visos Europos. Neturėjęs analogų privilegijomis ir mokslo laipsniais –
bakalauro, licenciato, magistro, daktaro suteikiamais gavusiems universitetinį išsilavinimą.
Atsiradę Šiaurės Italijoje, universitetų teisės fakultetai ėmė plisti Vakarų Europoje,
atkreipdami į save, ypač Pietų Prancūzijoje, vis daugiau visuomenės dėmesio. Iš pat pradžių
romėnų teisė buvo vienintelis universitetuose studijuojamas dalykas. Studijų pagrindą
sudarė garsioji Bizantijos imperatoriaus Justiniano kodifikacija, kuri, ėmus kurtis
universitetams, jau nuo 12a. kol kas neoficialiai imta vadinta Civilinės teisės sąvadu. Iš
sudedamųjų kodifikacijos dalių svarbiausia laikyti Digestai.
Glosatoriai
Studijų programa teisės mokykloje prasidėjo Digestų teksto skaitymu. Dėl sudėtingumo
tekstus teko aiškinti: kiek paskaitęs profesorius aiškino (glosavo) kiekvieną perskaityto
teksto žodį ir eilutę, klasifikavo ir apibendrindavo teisinę medžiagą. Profesoriaus diktuojamus
aiškinimus( glosas ) studentai rašė tarp teksto eilučių ir paraštėse. Glosose dėstytojai, dėl šio
savo darbo stiliaus vadinami glosatoriais. Glosatorių vadovaujami, studentai mokėsi
vidutiniškai 7 metus. Paskui jų laukė griežtas egzaminas, per kurį jie turėjo parodyti galį
spręsti sudėtingas teisės problemas. Glosatorių tikslas buvo savo mokslo medžiagos
pagrindus išauklėti puikiai išsilavinusius teisininkus intelektualus. Irnerijus įkūrė glosatorių
mokyklą. Glosatoriai rašė teisės vadovėlius. Akursijaus aiškinimų rinkinys “Susisteminta
glosa” (1250) tapo autoritetingu veikalu. Jame surinkti paskutiniojo laikotarpio glosatorių
tyrinėjimų rezultatai.
Konsiliatoriai
Po Akursijaus, 13a., atsirado nauja romėnų teisės žinovų karta, komentuojanti ne tiek
senuosius tekstus, kiek glosas, perdirbanti ir pritaikanti romėnų teisę naujiems visuomenės
poreikiams. Savo komentaruose jie nutoldavo nuo pirminių romėnų teisės konstrukcijų, bet
padarė didelį darbą suderindami ją su kanonų miestų ir papročių teisės normomis. Daug
dėmesio konsiliatoriai skyrė ekspertinei veiklai: teisiniam politinių, diplomatinių,
administracinių, privatinės teisės aktualijų vertinimui. Žymiausiu konsiliatoriumi laikomas
viduramžių teisininkas Bartolusas de Sasoferatas, gyvenęs 14a.