Ignas Rozmanas, IV A klasė

Istorinių asmenybių vaizdavimas moderniojoje literatūroje

(Juozas Grušas, Judita Vaičiūnaitė, Balys Sruoga, Justinas Marcinkevičius)
„Istorijos motto: eadem sed aliter (lot. Tas pats. bet kitaip)“, - romane „Balta drobulė“ rašė
Antanas Škėma. Autoriaus pastebėtas istorinis cikliškumas akivaizdus tiek senojoje, tiek
moderniojoje literatūroje – visų laikų prozininkų, poetų bei dramaturgų kūryba dažnai būdavo įkvėpta
Lietuvos valdovų bei didikų gyvenimų. Akivaizdu, kad istorinių asmenybių portretai literatūroje leido
atskleisti esmines mūsų tautiečių puoselėjamas vertybes: besąlygišką meilę ir kuklumą, ryžtą ir
išmintį, nuoširdumą bei atsidavimą tėvynei. Būtent tokių įvaizdžių šiuolaikiniai autoriai nestokojo
savo kūriniuose vaizduodami LDK didikę Barborą Radvilaitę (Judita Vaičiūnaitė „Kanone Barborai
Radvilaitei“, Juozas Grušas dramoje „Barbora Radvilaitė“), Lietuvos bei Lenkijos valdovus
Mindaugą ir Jogailą (Justinas Marcinkevičius draminėje trilogijoje „Mindaugas, Mažvydas,
Katedra“, Balys Sruoga dramoje „Milžino paunksmė“).
Barbora Radvilaitė – neblėstantis nuostabaus grožio ir tragiškos meilės pavyzdys. Tačiau ne
ką nuobodesnis ir jos mitais apipintas gyvenimas, meilė bei mirtis, vaizduoti modernistės poetės
Juditos Vaičiūnaitės bei dramaturgo Juozo Grušo. XX a. pabaigos poetė Vaičiūnaitė yra parašiusi
nemažai eilėraščių ciklų, tačiau būtent praeities svarba poetei virto kūrybiniu postūmiu – ji įtvirtino
romantinį tautos istorijos jutimą, barokinę Vilniaus dvasią, sakralios erdvės nuojautą. Istorijos, dailės,
archeologijos motyvai, įvairių Lietuvoje gyvenusių tautų patirtis jos poezijoje liudija lietuvių kultūros
daugiasluoksniškumą. Vaičiūnaitės parašytame septynių dalių „Kanone Barborai Radvilaitei“ yra
atskleidžiama renesansiniu laikotarpiu įvykusių dviejų istorinių asmenybių – Žygimanto Augusto ir
Barboros Radvilaitės – meilės tragedija. Paskutinėje kanono dalyje kalba pati Barbora Radvilaitė,
Lietuvos istorijoje užimanti ypatingą vietą ne dėl savo valdymo, o dėl santuokos su Lietuvos
kunigaikščiu Žygimantu Augustu, po kurios tapo Lenkijos karaliene. Šis istorinis kontekstas itin
svarbus norint suprasti Barboros Radvilaitės – Vaičiūnaitės eilėraščio lyrinio subjekto – mintis.
Eilėraščio nuotaika mistiška, nes Barbora jau mirusi, tačiau vis dar gali jausti – mylėti. Didikė sako,
kad ji bus „ne pageltęs pergamentas“ – nebus užmiršta. Pirmos ir antros strofos Barboros žodžiai: „aš
čia gimiau ir grįžau čia numirusi“ – yra antitezė tarp mirties ir gimimo. Bet netgi mirusi ji jautė, kad
„tamsus ir ankštas buvo karstas“ ir girdėjo, kad „kanopų ritmas tarsi laikrodžio tiksėjimas“, o
„Žygimanto alsavimas, duslus ir karštas“. Išryškinama Radvilaitės meilė Žygimantui Augustui:
„Grįžau čia numirusi, į savo dangų įtikėjus“ – tai metafora, Barbora įtikėjo ne į dangų, o į savo meilę
Žygimantui Augustui. Autorė vaizduoja kaip didikė prisikelia „žemės prisilietus“, nes būtent šioje
žemėje ji patyrė, ką reiškia mylėti ir būti mylimai. Tad J. Vaičiūnaitės septintoji kanono dalis yra lyg
Barboros Radvilaitės monologas, kuriame atsiskleidžia jos požiūris į meilę. Vaičiūnaitė kalba apie šį
jausmą santūriai, šaltai, kito žmogaus, Barboros, žodžiais – kuriamas besąlygiškai mylinčios didikės
paveikslas. Kitas taip pat šių laikų autorius, vienas didžiausių XX a. lietuvių dramaturgų Juozas
1
 Ignas Rozmanas, IV A klasė

Grušas pratęsė ir atnaujino lietuvių dramaturgijos tradiciją, įteisino tragedijos žanrą, sukūrė moralinio
teismo teatrą ir savitą dramos tipą, kuriame jungiamos tradicinės ir šiuolaikinės dramos tendencijos.
Anot literatūros mokslininko Lankučio, net ir istorinėse dramose Grušą labiau domina ne istorinis
koloritas, ne politiniai vaizduojamosios epochos įvykiai, aukščiau už viską yra humanistinė žmogaus
egzistencijos prasmė, jo vieta gėrio ir blogio kovoje. Būtent dramoje „Barbora Radvilaitė“ galime
stebėti, kaip scena po scenos, fragmentas po fragmento dramaturgas tarsi mozaiką kuria savąjį meninį
pasaulį, formuoja LDK didikės Barboros Radvilaitės įvaizdį. Istorinėje, poetinėje dramoje Grušas,
kaip ir Vaičiūnaitė „Kanone Barborai Radvilaitei“, vaizduoja legenda tapusią Lietuvos ir Lenkijos
karaliaus Žygimanto Augusto ir Trakų vaivados žmonos Barboros Radvilaitės meilės istoriją. Šis
pasirinktas senas siužetas veikalo centre iškelia taurius teigiamų herojų paveikslus – Barborą
Radvilaitę ir Žygimantą Augustą. „Barboros Radvilaitės“ ekspozicijoje dramaturgas pateikia
informaciją, leidžiančią suprasti didikės charakterį: pirmajame dialoge su Žygimantu Augustu puotos
karaliaus rūmuose Vilniuje metu išryškėja Radvilaitės kuklumas, ji liepia Augustui vadinti ją vardu
(„Vadinkite mane vardu, karaliau.“), slepiasi nuo dailininkų, saugo savo grožį. Trečiosios dramos
dalies pradžioje išryškinamas valdovės nuolankumas. Po karūnavimo, pasveikinta minios ir mylimo
vyro, ji apžiūrinėja karūną, o vėliau aprašomas poetinis Radvilaitės monologas (pertrauktas tik vienos
karaliaus replikos) parodo jausmų kulminaciją, išryškina didikės puoselėjamas vertybes: karalienės
karūna nesuteikia jai laimės („Karūną niekinau ir troškau kaip/ Išganymo“). Radvilaitė sumenkina
karūnos, metaforiškai perteikto valdžios simbolio, prasmę, joje nemato „nei Dievo, nei tiesos“,
suteikiant neigiamą atspalvį, akcentuojami valdžios teikiami turtai, „valdymo galia“. Tad J. Grušas
dramoje vaizduodamas Radvilaitę atskleidė kiek kitokią didikės asmenybę – kurdamas jos įvaizdį
akcentavo jos kuklumą ir nuolankumą. Taigi, Barbora Radvilaitė – valdovė, palikusi ryškų pėdsaką
Lietuvos istorijoje ir įkvėpusi J. Vaičiūnaitę bei J. Grušą kūrybai (dramas apie Barborą Radvilaitę dar
yra sukūrę Juozas Grinius („Gulbes giesmė“), Balys Sruoga („Barbora Radvilaitė“), Raimundas
Samulevičius („Karūna ir smėlis“)).
Literatūroje dažni ir šalių valdovų įvaizdžiai: Mindaugas – pirmasis ir vienintelis Lietuvos
karalius, aprašytas vienoje iš poeto bei dramaturgo Justino Marcinkevičiaus draminės trilogijos dalių
bei Jogaila – Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis, viena įspūdingiausių ir įdomiausių
Lietuvos ir Lenkijos istorijos asmenybių – vaizduotas Balio Sruogos Vytauto Didžiojo garbei rašytoje
dramoje „Milžino paunksmė“. „Žmogus negali gyventi be istorijos <...>“, – viename interviu teigė
„tautos sąžine“ vadintas Justinas Marcinkevičius. Šią mintį autorius įtvirtino savo kūryboje
sutelkdamas esminį lietuvių kultūros vardyną, rodantį, jo paties žodžiais tariant, aukščiausius
nacionalinio patyrimo momentus, o visi Marcinkevičiaus kuriami naratyvų herojai – vienas kitą
papildantys Lietuvos kūrėjai, kultūriniai prometėjai. Turbūt labiausiai dramine trilogija „Mindaugas“,
„Mažvydas“, „Katedra“ išgarsėjęs rašytojas, ją pavertė savotišku nacionaliniu epu ar mitu apie mūsų

2
 Ignas Rozmanas, IV A klasė

pradžią, apie tuos pagrindinius elementus, iš kurių išaugo, nuo kurių ir prasidėjo tai, ką vadiname
Lietuva: valstybės kūrimas („Mindaugas“), rašto ir knygos kūrimas („Mažvydas“), gėrio ir grožio,
dvasinių žmogaus idealų statyba („Katedra“). Būtent poetiškoje tragedijoje „Mindaugas“
Marcinkevičius tarsi atliepė lietuvių tautos troškimus, bandydamas į lietuvių istoriją grąžinti karalių
Mindaugą. Dramos protagonistas Mindaugas, ypač savo politine filosofija, yra šių dienų diktatorius,
racionalus, sąmoningas ir nuoseklus, politinių bei asmeninių tikslų, šiuo atveju – valstybės
suvienijimo ir Mortos meilės, siekia beatodairiškai, nesiskaitydamas nei su žmonėmis, nei su juos
saistančiais moralės principais – taip kuriamas ryžtingo karaliaus įvaizdis, o savąjį terorą jis pateisina
įsitikinimu, kad „Ką jau sulipdo kraujas,/ To nei ugnis neperskirs, nei vanduo.“ Antrosios dramos
dalies „Šlovė ir kančia“ ekspozicijoje su Dausprungu ir karūna, kurioje Mindaugas bando susumuoti
ir įvertinti savo situaciją ir atbudusios sąžinės dirginamas jis jau abejoja savo misijos prasmingumu
– „O ko verta valdžia, jei rankos švarios!“ Vėliau kalbėdamas su žmona Morta valdovas menkina
savo nuodėmių svarbą, ironiškai teigia: „Mes turim savo pragarą, šioj žemėj./ Anas nebus baisesnis.“
Kitoje scenoje keramikos dirbtuvėje Mindaugo pily pokalbio tarp karaliaus ir Senio metu pabrėžiama
Mindaugo meilė savo šaliai: „O jau su kokia meile aš lipdžiau / Ir kūriau savo Lietuvą!“ Karalius
žvelgia į ateitį viltingai, tiki, kad „Tėvynę reikia visą laiką/ Lipdyt ir kurti <...>“ – nuolat dėl jos
aukotis ir dirbti. Tad Just. Marcinkevičius dramoje atskleidžia Mindaugą kaip įvairiapusę, tiek
tironišką, tiek supratingą asmenybę, nuolat akcentuoja protagonisto atsidavimą tautai bei tėvynei.
Kito valdovo – Jogailos, Lenkijos karaliaus, paveikslas kuriamas XX a. pirmosios pusės rašytojo
Balio Sruogos dramaturgijos pradžią žyminčioje dramoje „Milžino paunksmė“. Autorius dramą kūrė
konkursui Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto 500-ųjų metinių proga, pats autorius apie savo
sumanymą rašė: „Aš turiu padaryt, aš turiu padaryt arba išeisiu iš proto“. Dar neišspausdinta drama
susilaukė prieštaringų nuomonių, nes Sruogos kuriamas naratyvas, dramatiškas savo paradoksalumu
ir absurdu, kūrinyje atsiskleidžia neįprastai – veikale, skirtame garbingai sukakčiai, svarbiausias
veikėjas – didysis kunigaikštis Vytautas – netgi nepasirodo. Savita novatoriška dramos konstrukcija,
nauja istorinių personažų (ypač Jogailos) traktuotė nulemia „Milžino paunksmės“ kitoniškumą.
Pirmame veiksme vaizduojamas protagonistas Jogaila – sukriošęs senis, kalbantis pats su savimi ar
tik su jam vienam regimu pasauliu – iš pirmo žvilgsnio, rodos, mažai nutuokia apie valstybės reikalus,
nuolat viską pamiršta, jį ironiškai pašiepia Krokuvos vyskupas Zbignievas. Tačiau tik iš pirmo
žvilgsnio Jogaila nesusigaudo aplinkui vykstančiuose įvykiuose – jo replikos ir lyriniai monologai
rodo valdovo daugiametę išmintį. Antro veiksmo „Karūnos vėtra“ trečio paveikslo antroje scenoje
vaizduojamas Jogailos monologas, kai Zbignievas ir Andrius bando apmulkinti karalių ir apgaule
priversti jį pasirašyti skundą prieš Vytautą. Monologas „Rašyk, rašyk“ yra tarsi Jogailos išpažintis,
sukrečianti savo dramatiškumu ir emocine įtampa, tvyrančia ištraukoje. Nuotaika kuriama retorinių
klausimų („Visai pasenęs. Taigi. Parašei?/ Ar jis mane užmiršo? Aš neužmiršau“) ir nutylėjimų

3
 Ignas Rozmanas, IV A klasė

(„Rašyk tu jam, ir aš – vienuolis. Taigi./ Nuo pat gimimo mano... Nuo pat lopšio...”) pagalba. Jogaila
nuoširdžiai atsiveria – jį sujaudina Švitrigailos bandymas atkurti seniai nutrūkusius broliškus
santykius. Valdovas diktuoja laišką Zbignievui net neįtardamas, jog tai apgavystė ir nors šis
monologas parodo karaliaus naivumą, Jogailos žodžiai kuria išmintingo karaliaus paveikslą.
Diktuodamas laišką Jogaila mąsto apie savo brolį, kurį pats patupdė į kalėjimą, vis stengiasi savo ir
Švitrigailos gyvenimą bei likimą sugretinti. Galime numanyti, kad jį graužia sąžinė ir Jogaila norįs
parodyti, kad jis ne ką laimingesnis:
Visi vienuoliai mes. Tiktai vienuoliai.
Gyvenimą praeinam be pastogės.
Rašyk tu jam, ir aš – vienuolis. Taigi.
Jogailos monologe gausu išmintingų, filosofiškų minčių apie gyvenimą ir jo tuštybę („Kas yr
gyvenimas? Trumpa viešnagė“). Tad šios ištraukos scenoje vaizduotas karaliaus monologas
geriausiai atskleidžia vidinius jo išgyvenimus, ilgametę Jogailos išmintį bei nuoširdumą. Taigi,
Mindaugas ir Jogaila – vienos ryškiausių Lietuvos istorijos asmenybių – ryžtu bei išmintimi
pasižymintys valdovai, vaizduoti šiuolaikinių autorių Justino Marcinkevičiaus ir Balio Sruogos jų
dramose.
Tad vis dėl to kurdami daugelis autorių dėmesį skiria Lietuvos valstybės istorijos
nagrinėjimui, žymiausių istorinių veikėjų aprašymams, jų charakterizavimui. Drama bei lyrika,
literatūros rūšys, kurias, kurdami istorinių asmenybių įvaizdžius, pasitelkė vieni iškiliausių šių laikų
autorių – Judita Vaičiūnaitė, Juozas Grušas, Justinas Marcinkevičius bei Balys Sruoga. Vaičiūnaitės
ir Grušo kūryboje aprašytas spalvingas LDK didikės Barboros Radvilaitės gyvenimas,
Marcinkevičiaus ir Sruogos kūriniuose vaizduoti valdovų karalių Mindaugo ir Jogailos paveikslai
išryškino istorinių aplinkybių bei daugiatautiškumo suformuotą mūsų tautiečių mentalitetą, mums
svarbiausias vertybes – nuolankumą, ryžtą ir sąmoningumą, nuoširdumą bei pilietiškumą.

4
 Ignas Rozmanas, IV A klasė

Istorinių asmenybių vaizdavimas moderniojoje literatūroje

Sudėtinis planas

„Istorijos motto: eadem sed aliter (lot. Tas pats. bet kitaip)“, - romane „Balta drobulė“ rašė
Antanas Škėma.

I. Istorinių asmenybių vaizdavimo svarba, atskleidžiant esmines mūsų tautiečių puoselėjamas

vertybes.
II. Istorinių asmenybių vaizdavimas moderniojoje literatūroje.
1. Barboros Radvilaitės įvaizdžiai modernistės poetės Juditos Vaičiūnaitės bei dramaturgo
Juozo Grušo kūryboje:
a) Barboros Radvilaitės besąlygiška meilė Žygimantui Augustui ir tėvynei Lietuvai J.
Vaičiūnaitės „Kanone Barborai Radvilaitei“;
b) Barboros Radvilaitės kuklumas J. Grušo dramoje „Barbora Radvilaitė“.
2. Šalių valdovų (Mindaugo ir Jogailos) įvaizdžiai Justino Marcinkevičiaus Balio Sruogos
dramose:
a) Lietuvos karaliaus Mindaugo ryžtas Just. Marcinkevičiaus dramoje „Mindaugas“;
b) Lenkijos karaliaus Jogailos ilgametė išmintis B. Sruogos dramoje „Milžino
paunksmė“.
III. Kurdami daugelis autorių dėmesį skiria Lietuvos valstybės istorijos nagrinėjimui, žymiausių
istorinių veikėjų aprašymams, jų charakterizavimui.

Naudoti šaltiniai:

1. A. Škėma. Balta Drobulė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1990.

2. J. Vaičiūnaitė. Eilėraščiai. Prieiga per internetą:
http://www.šaltiniai.info/files/literatura/LH00/Judita_Vaičiūnaitė._Eilėraščiai.LHR400.pdf
3. J. Grušas. Laimingasis: dramos, apsakymai ir novelės. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos
leidykla, 2011.
4. J. Marcinkevičius. Trilogija ir epilogas: poetinės dramos draminė apysaka. Vilnius: Lietuvos
rašytojų sąjungos leidykla, 2005.
5. B. Sruoga. Milžino paunksmė: istorijos kronika. Vilnius: Baltos lankos, 1995.