Kokia turi būti tikro lietuvio laikysena, kai tautai gresia pavojus? Kaip atsiskleidžia individo (tautos) branda?

Radvano „Radviliada“
XVI a. pabaigoje Lietuvos šviesuoliai ėmė skelbti, kad jų tėvynė nėra gerai žinoma ir gerbiama Europoje dėl to, jog
pernelyg ilgai neturėjo dėmesio vertų literatūros paminklų. Prisimintas Cicerono pasakojimas apie tai, kaip iškiliausias
antikos karvedys Aleksandras Makedonietis, stovėdamas prie legendinio Achilo kapo, prisipažino pavydįs šiam
Homero. Mat žmonija greitai būtų pamiršusi ir Trojos karo herojų vardus, ir jų žygius, jei Homeras nebūtų visko
aprašęs.Įsigalėjo požiūris, kad spausdintas literatūros kūrinys yra pats geriausias paminklas. Jau romėnai sakė:
„Žodžiai nuskrenda, raštas lieka“.
Asmenybė
LDK Renesanso epochos rašytojas, kurį drąsiai galime vadinti Lietuvos Vergilijumi, buvo Jonas Radvanas. Spėjama,
kad kilęs iš Vilniaus, nes pirmąjį savo eilėraštį pasirašė kaip „Vilnietis“. Buvo protestantas.
Herojinio epo tema
Lotyniškai hegzametru parašyta poema. Šiam žanrui priskiriama dėl dviejų dalykų – herojaus paveikslo ir tėvynės
istorijos. Keturiose poemos dalyse pavaizduotas Mikalojaus Radvilos Rudojo gyvenimas nuo gimimo iki mirties.
Pirmoje dalyje pasakojama apie jo kilmę, šeimą, auklėjimą. Antra aprėpia Livonijos karo pradžios įvykius. Trečioje
vaizduojama pergalė prie Ulos upės. Ketvirtoje- karo pabaiga ir herojaus mirtis.
„Radviliada“ – tradicinė panegirika, šlovinanti tėvynės gynėją.
Tėvynės gynėjo auklėjimas
Poetas sukuria alegorinę auklėtojo figūrą, kuris siūlo vaikui mintyse užkopti ant Olimpo viršūnės, apžvelgti žemę ir
pamąstyti: kur dingo antikinė Graikija? Kur dabar Atėnai, kur Sparta? Auklėtojas siekia, kad vaikas suprastų: viskas,
kas materialu, yra laikina; viskas, kas auga, yra pasmerkta sunykti; visi žmogaus rankų kūriniai anksčiau ar vėliau
virsta dulkėmis. Išlieka tik žmogaus didybė. Tikrasis atlygis laukia tik danguje, taigi stengtis verta ne dėl šio pasaulio
blizgučių, o dėl savo ramios sąžinės ir tyros sielos, gyventi reikia kukliai ir dorai. Poetas parodo ir savo požiūrį į
kilmingumą: aukšta kilmė – tai ne gimstant gautas pranašumas prieš kitus žmones, o didžiulis Apvaizdos siųstas
įpareigojimas. Tokį poemos Radvilą ir matome: jis niekada nesiskundžia, negalvoja apie patogumus, netinginiauja,
yra dosnus…
Sapnas
Labai svarbus epizodas – Radvilos sapnas naktį prieš lemiamą mūšį. Sapne jam pasirodo Vytautas Didysis, ką tik
sumušęs kryžiuočius Žalgirio mūšyje, bet ne džiūgaujantis, o paniuręs. Vytautas Radvilą vadina vienintele Lietuvos
viltimi pasipriešinti Maskvos jėgai.
 Mikalojas Radvilos Rudojo skydas
Jis turi skydą, ant kurio pavaizduotas garsus praeities pasaulis. Skyde iškalti didieji kunigaikščiai Gediminas,
Algirdas, Kęstutis, Jogaila. Ypač svarbu buvo priminti legendą apie romėnišką lietuvių didikų kilmę; giminystė su
kadaise galingiausia Romos imperija turėjo pabrėžti lietuvių kilmingumą, karingumą ir vertę, priartinti LDK prie
Europos kultūros. Be šios legendos, ant skydo vaizduojamas  ir Vilniaus įkūrimo mitas. Įsidėmėtina, kad, pasak
Radvano, Vilnių Gediminas ne įkūręs ( kaip teigia metraščiuose), o tik pavertęs savo sostine – miestas toje vietoje jau
stovėjęs. Vilnių jis vadina „tautų globėjas“.
LDK peizažas
Lietuvos vaizdinys pribloškiamai įspūdingas. Prieš skaitytojų akis LDK iškyla ne kaip pusiau laukinis, pelkėtas,
brūzgynais užžėlęs kraštas, bet kaip didi valstybė ar netgi imperija. Toliau pripažįstama, kad Lietuva nėra apdovanota
grožiu ir turtais, kokiais didžiuojasi kraštai, laikomi civilizacijos lopšiu: Italija, Graikija, Persija, bet čia pat
pabrėžiama, kad derlingas kraštas, kuriame lengva išmisti, o to krašto gyventojai yra kariai iš prigimties.
Radvanas sukuria tokį tėvynės girių vaizdą, kuris yra hiperbolizuotas: šakomis dangų, o šaknimis požemių karalystę
siekianti giria tampa tarsi mitiniu Pasaulio medžiu, jungiančiu gyvenimą, mirtį ir amžinybę. Jam girios yra Lietuvos
didybės ženklas, pasididžiavimo šaltinis. Poetas sumini miškų žvėris (įspūdingas stumbro aprašymas), pasigiria žuvų
gausa upėse. Ir tada išvardijamos visos upės, kurios tekėjo kunigaikščio Vytauto laikais. Lietuva nuo Baltijos iki
Juodosios jūros.
Radvilos priešmirtinė kalba
Paskutiniai herojaus žodžiai tokie:„Tik, Visagali, prašau: pagailėjęs lietuvių, galingai
Lietuvai dar dovanok ir skeptrą, ir garbę, ir šlovę.“
Skeptras yra ne kunigaikščio, o karaliaus valdžios ženklas. Galima manyti, kad Radvanas prasitarė apie svajonę atkurti
nepriklausomą Lietuvą, ir ne kaip kunigaikštystę, o kaip karalystę.
„Radviliados“ reikšmėRadvanas įamžino didingą tėvynės vaizdinį, sukūrė amžinos, galingos Lietuvos mitą. Tas
vaizdinys susijęs su pagrindiniais Lietuvos simboliais- didžiuoju kunigaikščiu Vytautu, Mikalojumi Radvila Ruduoju,
Vilniumi ir Vytauto laikų kraštovaizdžiu. Didžiausiu savo gyvenimo kūriniu jam pavyko perteikti tokį tėvynės
paveikslą, kokį vėliau romantinėse vizijose regės A. Mickevičius, S. Daukantas, A. Baranauskas, Maironis.Poema
„Radviliada“ yra vienas ryškiausių XVI a. kūrinių Lietuvos literatūroje. Joje aprašytos Lietuvos pergalės Livonijos
kare, tuometės Lietuvos aukštuomenės puoselėta valstybinė ideologija, valstybės geografinis, istorinis, kultūrinis
vaizdas. Poemoje atvaizduojama Mikalojaus Radvilos Rudojo asmenybė, taip pat jo didžiausio priešo Ivano
Rūsčiojo portretas. „Radviliada“ yra literatūrinis, vieno autoriaus sukurtas epas, skirtas Lietuvos valdovams,
karžygiams, istorinėms asmenybėms išaukštinti.