Antano Baranausko kūriniuose apdainuojama gimtojo krašto gamta, idealizuojama Lietuvos

senovė, kaip kontrastas to laikotarpio realijomis atskleidžiamas gamtos ir žmogaus dvasinis ryšys.
Poeto vieni iš pagrindinių kūrybos tikslų – protestuoti prieš nacionalinę priespaudą, įtikinti žmogų,
kad jis turi būti laisvas, mylėti gamtą, atsigręžti į senųjų dienų istoriją ir patirties semtis iš šios, kad
ir toliau būtų galima gyventi darnoje bei harmonijoje. Baranauskas savo kūryboje subtiliai pabrėžia
tokias vertybes, kaip ir jau paminėta gamta, dvasinis žmogaus ir gamtos ryšys, bei tauta, kurios
dalimis yra kiekvienas skaitantis Antano Baranausko kūrinius. Besimokydamas kunigystės, Varnių
kunigų seminarijoje, poetas parašė bene visus pagrindinius savo poezijos kūrinius, tame tarpe ir
romantinę poemą "Anykščių šilelis", kurioje gėrimasi tėvynės kraštovaizdžiu, idealizuojama
Lietuvos praeitis. Lietuvos kraštovaizdžio, ypač „miško mistikos“ vaizdavimu Baranauskas tęsė
Lietuvos Romantizmo literatūros tradiciją, perimtą iš A. Mickevičiaus ir S. Daukanto, kurią vėliau
perdavė ir Maironiui. Poemos sandara pagrįsta romantinei literatūrai būdingu praeities ir dabarties
kontrastu. Idealizuotą gyvybingos praeities paveikslą įrėmina nykios, merdinčios dabarties vaizdai.
Senovės šilelyje gausu visa ko: knibšdėte knibšdėjusi gyvybė, vaizdai, kvapai, garsai susipina,
susilieja į vieną, vientisą darnų organizmą, saistomą gyvybinės energijos. Šis vaizduotėje atkurtas
gyvybingas, darnus pasaulis jaučiamas lyg sakrali erdvė, prarastasis rojus. Žmogus miške patiria
būties paslaptį, begalybę. Miško ramybė, grožis nutildo kasdienius rūpesčius, pažadinamos
žmogaus kūrybinės galios. Miške pajuntama žodžiais sunkiai išreiškiama sielos pilnatvė,
nusiraminimas. Antroje poemos dalyje pasakojama dramatiškų lūžių paženklinta tautos istorija. Nuo
seno miškas lietuviui buvo maitintojas, gynėjas, prieglobstis. Miškas iškyla lyg galinga, tautą
sauganti jėga. Miškas herojiškai aukojosi bado ir maro metais. Poetas tartum sako, kad santarvė su
gamtos pasauliu lemia būties džiaugsmą, gyvenimo gerovę. Poemoje atgyjantis, tautos atmintyje
saugomas miškas yra tėvynės nemirtingumo simbolis. Baranauskas įtvirtino lietuvių literatūroje
romantinę miško metaforą. Baranauskas pirmasis lietuvių kalba sukūrė įspūdingą miško paveikslą ir
prabilo apie slapčiausius sielos išgyvenimus. Kitame, viename pirmųjų lietuviškų eilėraščių „dainu
dainelę“, kuris tapo populiaria 19a. Patriotine daina, perteikiamas lietuvių tautos istorinės patirties
vaizdas nuo priešistorės iki dabarties. Eilėraštyje poetas aprėpia Lietuvos sitoriją nuo mitinių laikų
iki gyvenamojo meto. Žavimasi senove, tarsi aukso amžiaus laikais. Pasižyminti tokiomis
savybėmis kaip patriotizmas, meilė gimtajai šaliai bei jos vertinimas. Būdingi romantizmo bruožai:
meilė gimtajam kraštui, praeities ir dabarties kontrastas. Jo kūriniai ir šiandien kalba apie lietuviams
esminį ryšį su gamta, dvasios vertybių svarbą, bei darnios būties grožį.

Gamta visuomet buvo svarbi lietuviui, nes agrarinės kultūros žmogui tai yra pasaulis, kuriame jis
gali rasti prieblobstį dvasinę ramybę. Todėl ši tema yra itin dažna lietuvių literatūroje. XVIII a.,
XIX a., XX a. rašytojai ir poetai vaizdavo gamtą gerbiantį žmogų, patyrusį priespaudą, baudžiavos
sunkenybę. Tik gamtos pasaulis padėjo ištverti žmogaui gyvenimo negandas ir tapo atrama.
Ryškiausiai žmogaus ir gamtos ryšį savo kūryboje atskleidė