CPT BYLOS

1. 3K-3-549-415/2016 (Siurprizinis sprendimas, rungimosi principas, teismas savo sprendime negali

remtis šalių nenurodytais faktais).............................................................................................................3
2. 3K-3-485/2014 (Šalių ginčą turi nagrinėti nepriklausomas ir nešališkas teisėjas)................................4
3. 3K-3-218/2006 (Advokatas negali dalyvauti byloje esant interesų konfliktui)....................................5
4. 3K-3-69/2013 (Įrodymas, kuris vertintinas konkretaus ginčo byloje pagal CPK nustatytas įrodymų
vertinimo taisykles, negali būti materialinio pobūdžio reikalavimo dalykas atskiroje byloje)....................5
5. 3K-3-595/2007 (juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo sąlygos, ypatingoji teisena, sprendžiamas
ginčas ne dėl teisės)..................................................................................................................................6
6. 3K-3-465/2007 (ypatingoji teisena dėl anstolio veiksmų)...................................................................7
7. 3K-3-234/2006 (nepagrįstas atsisakymas priimti ieškinį dėl soc. paramos skyriaus išvados apie
neatitikimą globėjo statusui)....................................................................................................................7
8. 3K-3-167/2008 - Suinteresuotas asmuo įstatymo nustatyta tvarka pasirinko alternatyvų teismo
procesui ginčo dėl teisės sprendimo būdą.................................................................................................8
9. 3K-3-62/2007- c.b. nepriskiriama teismų kompetencijai, kai sprendžiamas ne ginčas dėl teisės........9
10. 3K-3-171/2014 - Suinteresuotas asmuo įstatymo nustatyta tvarka pasirinko alternatyvų teismo
procesui ginčo dėl teisės sprendimo būdą...............................................................................................12
11. 3K-3-92/2007 - Suinteresuotas asmuo įstatymo nustatyta tvarka pasirinko alternatyvų teismo
procesui ginčo dėl teisės sprendimo būdą. dėl akcininko teisės ginčyti sprendimus, plius dėl teisės
kreiptis į teisma kaip tokios....................................................................................................................14
FABULA: Atstovaudami trečiąjį asmenį AB „DFDS LISCO“, advokatai A. A. ir V. B. surašė ir pateikė atsiliepimą į
kasacinį skundą, kuriuo prašė šį skundą atmesti, skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti
nepakeistus ir priteisti trečiajam asmeniui AB „DFDS LISCO“ iš ieškovo D. S. kasaciniame teisme turėtas
bylinėjimosi išlaidas. Prie atsiliepimo į kasacinį skundą buvo pateikti 2006 m. gruodžio 5 d. PVM sąskaitos
faktūros nuorašas ir 2006 m. gruodžio 6 d. mokėjimo pavedimas Nr. 7439, patvirtinantys, kad už atsiliepimo į D.
S. kasacinį skundą surašymą tretysis asmuo AB „DFDS LISCO“ sumokėjo advokatams 6 281,38 Lt......................14
12. 3K-7-470/1999 teisėjų teisė kreiptis į teismą...............................................................................15
13. 3K-3-142/2007 - priskirtinumo supainiojimas su teismingumu.....................................................16
14. 3K-3-466/2005.............................................................................................................................18
15. 3K-3-49/1999 teismo teisė vertinti viešojo administravimo subjektų veiksmų teisėtumą............19
16. 3K-3-384/1999 neleistinumas riboti teisę kreiptis į teismą...........................................................20
17. 3K-7-518/2002 neleistinumas riboti teisę kreiptis į teismą...........................................................21
18. 3K-3-320/2013 Žalą, kurią padarė valstybės institucijos (kalėjimas), atlygina valstybė.................22
19. 3K-3-287-690/2017......................................................................................................................23
20. 3K-3-629/2006 Pas Mikelėną tema apie advokatus šitoje byloje( normų nėra, bet paaiškinta dėl
ko buvo pažeistas ir neteisėtas sandoris ) Likusi bylos dalis apie restituciją.............................................24
21. 3K-3-54/2007...............................................................................................................................25
22. Byla 3K-3-256/2005.....................................................................................................................26
23. 3K-3-480/2009.............................................................................................................................27
24. T-102-2014..................................................................................................................................28
25. T-39/2015....................................................................................................................................28
26. 3K-7-149-706/2015......................................................................................................................29
27. 3K-3-683-686/2015......................................................................................................................30
28. 3K-3-291-701/2017......................................................................................................................31
29. 3K-3-541/2008.............................................................................................................................32
30. 3K-3-298-313/17 (NERADAU).......................................................................................................33
31. 3K-3-175-706/2015......................................................................................................................33
32. 3K-3-309/2013.............................................................................................................................34
33. 3K-3-397/2006.............................................................................................................................34
34. BYLA 3K-3-165-684/2015.............................................................................................................35
35. BYLA e3K-3-426-969/2016...........................................................................................................37
36. KT 1994-02-14 (prokuroro kreipimasis su ieškiniu į teismą).........................................................40
37. KT 2001-02-22 (ar neprieštarauja Konstitucijai prokoruro dalyvavimas civilinėje byloje).............41
38. 3K-3-354/2005 (pensininko ir neįgalaus asmens interesų gynimas)..............................................43
39. 3K-3-677/2005 (terminai kreiptis į teismą skaičiuojami nuo tyrimo pabaigos).............................43
40. 3K-3-242/2006 (terminai kreiptis į teismą skaičiuojami nuo tyrimo pabaigos).............................44
41. 3K-3-333-248/2017 (baudos paskyrimas advokatui už rašytinio įrodymo nepateikimą)..............44
42. 3K-3-256-684/2015 (bylinėjimosi išlaidų apmokėjimas – apmoka kitas, ne byloje dalyvaujantis,
asmuo)...................................................................................................................................................45
43. 3K-3-194/2006 - ginant viešą interesą gali būti apgintas privatus.................................................46
44. 3K-3-291/2006 - viešo intereso egzistavimo klausimas sprendžiamas bylos nagrinėjimo metu, o ne
bylos iškėlimo stadijoje...........................................................................................................................47
45. 3K-3-666/2006 - sąrašas nėra baigtinis........................................................................................48
46. 3K-7-229/2007 – ieškinys tenkintas;............................................................................................49
47. 3K-3-578/2007 – termino atnaujinimas, kai terminą praleidžia prokuroras..................................50
48. 3k-3-302/13 dėl ieškinio trūkumų šalinimo..................................................................................52
49. 3k-3-372/13 dėl ieškinio trūkumų šalinimo: kai ieškinys dėl sutarties nutraukimo ir kai prašoma
įtraukti trečiuosius asmenis nepareiškiančius savarankiškų reikalavimų.................................................54
50. 3k-3-109/2008 („Lietuvos dujų interesų gynimas)........................................................................58
51. 3k-3-279/2009 (ieškinys tenkintas)..............................................................................................59
52. 3k-3-307/2009.............................................................................................................................60
53. 3k-3-319/2009 (ieškinys atmestas)..............................................................................................60
54. 3k-7-414/2014 (ar galima įpareigoti prokurorą reikšti ieškinį, inicijuoti proceso atnaujinimą)......61
55. 3k-3-315/2014 (dėl pareiškimo trūkumų šalinimo, kai pateikiamas pareiškimas dėl daikto
pripažinimo bešeimininkiu).....................................................................................................................62
56. 3k-3-179-611/2017 (dėl procesinių dokumentų įteikimo advokatui elektroninių ryšių
priemonėmis).........................................................................................................................................63
57. e3K-3-75-916/2016 (nagrinėjimo dalykas – ar tikrai prokuroras tinkamai atliko tyrimą)..............63
58. 3K-3-570-701/2015 (neteisingai taikytina CPK 325 straipsnio 6 dalis)...........................................64
59. 3K-3-110/2007 (sprendžiant klausimą dėl termino atnaujinimo visada žiūrima kiek tas terminas
yra praleistas, nagrinėjamu atveju vieną dieną)......................................................................................65
60. 3K-3-144/2010 (dėl terminų trūkumams pašalinti, kai pirma darbo diena po poilsio dienos).......66
61. 3K-3-467/2013 (jeigu asmuo gauna nemokamą pagalbą iš valstybės apmokėti advokato išlaidas,
šis faktas rodo, kad jo turtinė padėtis yra sunki, todėl ši aplinkybė yra pakankamas pagrindas teisėjui tokį
asmenį atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo)...................................................................................67
62. 3K-3-218/2010 (dėl CPK 197 straipsnio 2 dalies pažeidimo).........................................................68
63. 3K-3-342/2010 (dėl pacientų sveikatai padarytos žalos dydžio nustatymo komisijos sprendimo
įrodomosios reikšmės)............................................................................................................................69
64. 4580 421 – ARBITRAŽO BYLA (Bosca prieš Lietuva. ekspertams mokamas užmokestis gali viršyti
net ŽM dydį, jei vykdomos sunkios ekspertizės - buvo paskirta 516 eur. Išlaidų susijusių su ekspertize)..70
65. e3K-3-431-701/2016 - išlaidos, susijusios su ikiteisminiu ginčo sprendimu - galima prašyti, kad šios
išlaidos būtų įtrauktos į bylinėjimosi išlaidas. Kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos......................................70
66. 3K-3-409/2012 - Negaliojančiu pripažinto sandorio objektu esančio daikto įgijėjo sąžiningumao ar
jo nesąžiningumo nustatymas yra ne teisės, o fakto klausimas...............................................................72
67. 3K-3-429-313/2015 – su įrodinėjimu............................................................................................72
68. 3K-3-67/2006 – įrodymų vertinimas.............................................................................................74
69. 3K-3-376/12................................................................................................................................75
70. 3k-3-303-687/17..........................................................................................................................76
71. 3K-3-86-415/2017;.......................................................................................................................76
72. 3K-3-368-611/2017......................................................................................................................77
73. 3K-3-58/2007...............................................................................................................................78
74. 3K-3-564/2009.............................................................................................................................79
75. 3K-3-205-415/2017......................................................................................................................80
76. 3k-7-335/14.................................................................................................................................81
77. 3k-3-701/2013.............................................................................................................................83
78. 3K-3-368-611/2017......................................................................................................................85
79. 3K-3-60-701/2016........................................................................................................................86
80. 3K-3-365/2014.............................................................................................................................87
81. 3K-3-478-415/2016......................................................................................................................89
82. 3K-3-222-611/2015......................................................................................................................90
83. 3K-3-70-248/2017........................................................................................................................91
84. 3k-3-34/14...................................................................................................................................93
85. 3k-3-428/10.................................................................................................................................94
86. 3k-3-561/2010.............................................................................................................................94
87. 3k-3-142-701/2017 (teismas turi teisiškai kvalifikuoti ginčą, o ne šalys).......................................96
88. 3k-3-374-378/2015 - procesinių dokumentų įteikimas (deklaruota gyvenamaji vieta)..................98
 1. 3K-3-549-415/2016 (Siurprizinis sprendimas, rungimosi principas, teismas savo
sprendime negali remtis šalių nenurodytais faktais)

FABULA: Prokuroras, gindamas viešąjį interesą, prašė panaikinti apskrities viršininko sprendimus, kuriais
atsakovams buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko valdytą žemės sklypą bei pripažinti
negaliojančiais vėlesnius šio sklypo perleidimo sandorius. Sprendžiama dėl materialiosios teisės normų,
reglamentuojančių ieškinio senaties atnaujinimą, restitucijos taikymą, pripažinus negaliojančiais
administracinius aktus, kuriais asmenims atkurtos nuosavybės teisės, ir proceso teisės normų,
reglamentuojančių bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, aiškinimo ir taikymo.

LAT IŠAIŠKINIMAI:
 Atsižvelgiant į tai, kad ieškinio senatis yra materialinio teisinio santykio, dėl kurio kilęs ginčas, sudėtinis
teisinis (įstatymu nustatytas) elementas (CK 1.124, 1.126 str., 1.131 str. 1 ir 2 d., 1.132 str.), o ieškinio
senaties termino atnaujinimo klausimą teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (CK 1.131 str. 2 d.),
konstatuotina, kad tokioje situacijoje, kai pirmosios instancijos teismas pripažino, jog ieškinio senaties
terminas apskritai netaikomas, o apeliantas skųsdamas šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį
išdėsto teisinius argumentus, kuriais remdamasis prašo nauju sprendimu ieškinį atmesti dėl ieškinio
senaties termino pasibaigimo, tačiau neteikia argumentų dėl šio termino atnaujinimo pagrindų vertinimo,
o ieškovas (prokuroras) atsiliepime į apeliacinį skundą dėsto savo poziciją, palaikančią pirmosios
instancijos teismo išvadą dėl ieškinio senaties termino netaikymo ir jokiais aspektais nesiremia praleisto
ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrindais bei apeliacinės instancijos teismui bylą nagrinėjant
rašytinio proceso tvarka, apeliacinės instancijos teismo savo iniciatyva priimtas procesinis sprendimas
atnaujinti ieškinio senaties terminą vertintinas ne kaip apeliacinio skundo ribų peržengimas (CPK 320
str. 2 d.), o kaip siurprizinis sprendimas, nes teismas privalo savo iniciatyva spręsti šį klausimą
vadovaudamasis CK 1.131 str. 2 d. nepaisydamas to, ar šis klausimas keliamas apeliaciniame skunde.
 Įgyvendindamas šią teisę, teismas turi procesinę pareigą užtikrinti dalyvaujančių byloje asmenų teisę
būti išklausytiems ir pateikti savo argumentus dėl visų bylos išsprendimui reikšmingų aplinkybių ir jų
teisinių vertinimų (CPK 42 str., 302 str.). EŽTT jurisprudencija dėl Konvencijos 6 str. 1 d. taip pat
atskleidžia, kad patys teisėjai privalo gerbti proceso rungimosi principą, ypač kai jie atmeta skundą ar
nusprendžia dėl ginčo savo iniciatyva iškelto klausimo pagrindu.
 Taigi manytina, kad rungimosi, betarpiškumo ir teisėjų nešališkumo principų įgyvendinimą tokioje
teisinėje situacijoje, kokia yra šioje byloje, geriausiai atitiktų bylos nagrinėjimas žodinio proceso tvarka,
kurio metu būtų galimybė teismui informuoti dalyvaujančius byloje asmenis apie nagrinėjamų
aplinkybių ir teisinių vertinimų ribas, kurias nustato ne tik apeliacinis skundas (CPK 320 str.), bet ir
įstatymas (CK 1.131 str.2 d.), ir sudaryti procesines sąlygas jiems pasisakyti dėl visų bylos išsprendimui
reikšmingų aplinkybių ir jų teisinio vertinimo.

2. 3K-3-485/2014 (Šalių ginčą turi nagrinėti nepriklausomas ir nešališkas teisėjas)

FABULA: Ieškovas prašė pripažinti negaliojančiu ir panaikinti atsakovo visuotinio susirinkimo sprendimą
dėl jo (ieškovo) pašalinimo iš atsakovo narių. Ieškovas nurodė, kad šis sprendimas yra neteisėtas tiek savo
esme, nes ieškovas pašalintas be jokios nustatytos kaltės ir nesant jokių atsakovo įstatuose numatytų
pašalinimo sąlygų, tiek ir dėl procedūrinių pažeidimų, kurie buvo padaryti priimant sprendimą. Byloje
nagrinėjama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių nario pašalinimo iš asociacijos pagrindus ir
procedūrą, proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo,
dėl teismo nešališkumą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo.

LAT IŠAIŠKINIMAI:
 Teisė į nešališką teismą yra viena žmogaus teisių, ginamų tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu
(Konstitucijos 29 str., 31 str. 2 d., 109 str., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6
str. 1 d., CPK 6, 21 str.).
 Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pabrėžiama, kad teisė į nešališką teismą turi būti nagrinėjama dviem
aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad
nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas. Pasisakydamas dėl objektyviųjų
teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, Teismas yra pabrėžęs, kad turi būti nustatyta realių faktų, kurie
kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar
nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama. Lemiamos reikšmės
turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai. Objektyvusis testas dažniausiai yra susijęs su
hierarchiniais ar kitokiais teisėjo ir kitų proceso dalyvių ryšiais. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti
sprendžiama, ar aptariamo ryšio pobūdis ir laipsnis yra toks, kad rodytų teismo nešališkumo stoką. Be
kita ko, sprendžiant teisės į nešališką teismą pažeidimo klausimą, svarbu netgi tai, kaip susidariusi
situacija ir esančios aplinkybės atrodo objektyviam stebėtojui. Nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį
demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti žmonėms ir visų pirma bylos šalims. Taigi bet kuris
teisėjas, dėl kurio nešališkumo stokos esama teisėtos (pagrįstos) priežasties nuogąstauti, privalo
nusišalinti.
 Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad asmeninis nešališkumas (subjektyvusis aspektas) yra
preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Objektyvusis teisėjo nešališkumas yra bet
kokių prielaidų, keliančių abejonių dėl nešališkumo, nebuvimas.
 Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, CPK normose įtvirtintas
nušalinimo institutas. Byloje dalyvaujantis asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti
neobjektyvus ir šališkas, remdamasis CPK 65-66 str. nurodytomis aplinkybėmis, gali teikti motyvuotą
teisėjo nušalinimo pareiškimą. Asmuo, reikšdamas nušalinimą, turi pagrįsti, kad egzistuoja pakankamas
pagrindas manyti, jog byla bus išnagrinėta neobjektyviai ir šališkai, t. y. nurodyti konkrečias aplinkybes
ir pateikti jas patvirtinančius įrodymus, kurie patvirtintų tokį pagrindą. Pagal CPK 68 str. 2 d.
reikalavimus, motyvuotas nušalinimas teisėjui turi būti pateikiamas prieš pradedant nagrinėti bylą iš
esmės. Įstatymas vėliau pareikšti nušalinimą leidžia tik tuo atveju, kada pareiškiantis nušalinimą
dalyvaujantis byloje asmuo apie teisėjo nušalinimo pagrindą sužinojo vėliau. Šia nuostata siekiama
apriboti byloje dalyvaujančių asmenų piktnaudžiavimo procesu galimybes, t. y. užtikrinti bylos proceso
koncentracijos ir ekonomiškumo principo įgyvendinimą (CPK 7 str.).
 Nors teismo nustatytos bylos aplinkybės yra objektyviai naudingos vienai šalių, o teismo išvados šalies
vertinamos kaip nenuoseklios, nelogiškos ar spėjamojo pobūdžio, tai nereiškia teisėjo šališkumo, jeigu
nėra duomenų apie jo suinteresuotumą bylos baigtimi ar kitų aplinkybių, kurios keltų abejonių dėl teisėjo
nešališkumo.
 Reikalavimas teisėjui neturėti jokio ryšio su jo nagrinėjamoje byloje dalyvaujančiais asmenimis
keliamas, tačiau tai dar nėra priežastis teisėjui nusišalinti.

3. 3K-3-218/2006 (Advokatas negali dalyvauti byloje esant interesų konfliktui)

FABULA: Pareiškėjas kreipėsi į teismą, pareikšdamas pareiškimą dėl juridinio asmens ir valdymo organo, t.
y. atsakovo veiklos tyrimo. Atsakovas apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą neleisti konkretiems
advokatams atstovauti pareiškėjui pagal pavedimą civilinėje byloje, nes šie advokatai yra atstovavę
atsakovui. ApT prašymą tenkino iš dalies, nušalinti advokatai pateikė kasacinį skundą.

LAT IŠAIŠKINIMAI:
 Pagal CPK reikalavimus atstovais pagal pavedimą civiliniame procese gali būti tik advokatai arba
juridinių asmenų darbuotojai, turintys aukštąjį teisinį išsilavinimą. Keliamus reikalavimus dažniausiai
atitinka advokatai, nes jų teisinė kvalifikacija yra patikrinama laikant advokato egzaminus, taip pat dėl
to, kad jie nuolat kelia dalykinę kvalifikaciją.
 Advokatūros įstatymas įstatymas nustato advokatų veiklos principus: jų veiklos laisvę ir
nepriklausomybę; tarpusavio santykių demokratiškumą; kolegiškumą ir sąžiningą konkurenciją; veiklos
teisėtumą; kliento paslapties neatskleidimą; lojalumą klientui; interesų konflikto vengimo bei
nepriekaištingo elgesio principą. Advokatūros įstatymo 39 str. yra nustatytos advokato pareigos. Jame
nurodoma, kad advokatas privalo sąžiningai atlikti savo pareigas, laikytis Lietuvos advokatų etikos
kodekso reikalavimų, elgtis dorai ir pilietiškai.
 Advokatūros įstatymas imperatyviai nustato, kad advokatas, kuris yra ar buvo byloje vienos šalies
atstovu arba gynėju, negali būti šioje byloje kitos šalies atstovu ar gynėju (Advokatūros įstatymo 25 str.
2 d.). Šį reikalavimą pažeidęs advokatas yra laikomas šiurkščiai pažeidusiu Advokatūros įstatymo
imperatyvius reikalavimus.

4. 3K-3-69/2013 (Įrodymas, kuris vertintinas konkretaus ginčo byloje pagal CPK

nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, negali būti materialinio pobūdžio
reikalavimo dalykas atskiroje byloje)

FABULA: Ieškovas, sudaręs su trečiuoju asmeniu (ūkininku) sutartį dėl rapsų išauginimo ir pardavimo
ieškovui, prašė panaikinti Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų pažymą, kurioje nepagrįstai
konstatuojamos nenugalimos jėgos aplinkybės apie Lietuvos klimatą, dėl kurių ūkininkas neįvykdė sutarties.

LAT IŠAIŠKINIMAI:
 Teisė kreiptis į teismą yra konstitucinė asmens teisių ir laisvių apsaugos garantija – Konstitucijos 30 str.
1 d. įtvirtinta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.
CPK 5 str. 1 d. nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka
kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal
šią proceso teisės normą teisę į teisminę gynybą turi asmuo, kurio teisė ar įstatymų saugomas interesas
yra pažeisti ar ginčijami. Suinteresuotumas – tai savarankiškas teisinis interesas ir poreikis jį ginti.
 Teisėjų kolegijos vertinimu, Prekybos, pramonės ir amatų rūmų išduota nenugalimos jėgos (force
majeure) aplinkybes liudijanti pažyma, kaip tokia, nesukuria materialinių teisinių padarinių.
Materialinius teisinius padarinius, t. y. atleidimą nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą, civilinės
atsakomybės netaikymą (CK 6.212, 6.253 str.) lemia nenugalimos jėgos aplinkybių buvimas, bet ne jas
liudijančios pažymos išdavimas. Nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybes liudijanti pažyma turi tik
procesinę teisinę reikšmę, nes vertintina tik kaip įrodymas civilinėje byloje dėl sutartinių įsipareigojimų
vykdymo ar civilinės atsakomybės taikymo (CPK 177 str. 2 d.). Ieškovas nagrinėjamoje civilinėje byloje
siekia ginčo teisena nuginčyti įrodymą, kurio pagrįstumui patikrinti taikytinos civilinio proceso normos,
reglamentuojančios įrodymų rinkimą, jų tyrimą bei vertinimą (CPK 176–185 str.). Ieškovas turi
galimybę paneigti ginčijamą pažymą civilinėje byloje dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo ar civilinės
atsakomybės taikymo kitais įrodymais, pagrįsdamas force majeure aplinkybių nebuvimą. Tokiu būdu
jam yra užtikrinama teisė į teisminę gynybą: šios pažymos kaip įrodinėjimo priemonės įvertinimas
teismo tvarka dėl jos išdavimo ir joje išdėstytų faktinių duomenų (įrodymų apie force majeure
aplinkybes) pagrįstumo patikrinimo.
 Įrodymas, kuris vertintinas konkretaus ginčo byloje pagal CPK nustatytas įrodymų vertinimo taisykles,
negali būti materialinio pobūdžio reikalavimo dalykas atskiroje byloje ir ginčijamas CPK nustatyta
tvarka. Teismas, gavęs tokį ieškinį, turi atsisakyti jį priimti CPK 137 str. 2 d. 1 p. pagrindu kaip
nenagrinėtiną teisme.

5. 3K-3-595/2007 (juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo sąlygos, ypatingoji

teisena, sprendžiamas ginčas ne dėl teisės)

FABULA: Pareiškėja prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji yra palikėjos pusseserė. Pareiškėja
nurodė, kad šio fakto nustatymas reikalingas pareiškėjai siekiant atnaujinti terminą palikimui, atsiradusiam
po palikėjos mirties, priimti.

LAT IŠAIŠKINIMAI:
 Prašymas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo yra ypatingosios teisenos. CPK 443 str. 1 d.
nustatyta, kad ypatingosios teisenos bylas teismas nagrinėja pagal šio Kodekso taisykles, su išimtimis ir
papildymais, kuriuos nustato šio Kodekso V dalis ir kiti įstatymai. Pagal šią įstatymo normą,
spręsdamas, ar byla nagrinėtina teisme, teismas gali taikyti ir CPK 293 str. 1 p. normą, jeigu tam yra
pagrindas. Teismas taip pat privalo atsižvelgti ir į CPK V dalies XXVI skyriuje nustatytus reikalavimus.
 CPK 444 str. 1 d.nustatyta, kad teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ir turtinių
teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Ši įstatymo norma reiškia, kad ypatingosios teisenos tvarka
teismas kompetentingas nustatyti ne bet kokius faktus, bet tik tokius, nuo kurių priklauso asmenų
asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Teismine tvarka nenustatinėjami faktai,
kurie realiai buvo ar yra, tačiau pagal teisę jie neturi juridinės reikšmės.
 Juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti
faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę
turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių
atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų
dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių,
pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (CPK 444, 445 str.).
 LAT pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog pareiškėja neįrodė prašomo
nustatyti fakto tikslingumo ir tokio fakto juridinės reikšmės. Teismas nustatė, kad po palikėjos mirties
jos turtą paveldėjo testamentiniai įpėdiniai. Šiems asmenims išduotas paveldėjimo teisės liudijimas
įstatymų nustatyta tvarka nėra nuginčytas, jo pagrindu paveldėtojai įregistravo savo nuosavybės teises į
paveldėtą turtą. Vertindami pareiškėjos teisinį interesą - paveldėti ginčo turtą - teismai teisingai
konstatavo, kad nenuginčijus suinteresuotų asmenų testamentu ir jo pagrindu išduotais paveldėjimo
teisės liudijimais įgytos nuosavybės teisės į palikėjos turtą, giminystės nustatymo faktas nesukurs
pareiškėjai turtinių teisių. Todėl pirmosios instancijos teismas, remdamasis CPK 293 str. 1 p., pagrįstai
nutraukė bylą.

6. 3K-3-465/2007 (ypatingoji teisena dėl anstolio veiksmų)

FABULA: Pareiškėja prašė teismo įpareigoti suinteresuotą asmenį (antstolės atstovą) panaikinti surašytą
paveldimo turto apyrašą dėl buto, grąžinti jai visus pagal šį turto aprašą paimtus daiktus, panaikinti atliktus
turto apyrašus dėl namo, suteikiant jai teisę nevaržomai naudotis jai priklausančia nuosavybe, bei nutraukti
vykdomąją bylą pagal suinteresuoto asmens pareiškimą.
LAT IŠAIŠKINIMAI:
 Nagrinėdamas bylas ypatingosios teisenos tvarka, taip pat ir skundus dėl antstolio veiksmų, teismas
privalo būti aktyvus, t. y. imtis visų būtinų priemonių tam, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos
aplinkybės (CPK 443 str. 8 d.). Tai gali būti paaiškinama būtinumu ginti viešąjį interesą. Nagrinėjama
byla, kaip byla dėl antstolio veiksmų, yra nedispozityvi. Toks reikalavimas teismui yra iš esmės
imperatyvus, nes skundą dėl antstolio veiksmų padavusiam asmeniui teismas turi užtikrinti, kad jo
prašymas bus išspręstas išsiaiškinus visas bylos aplinkybes ir bus tinkamai apsaugotos jo teisės. Taip yra
dėl to, kad tik teismas atlieka antstolio procesinės veiklos kontrolę (CPK 594 str.).
 Teisę skųsti antstolių veiksmus vykdymo proceso dalyviai turi tais atvejais, kai antstolio konkretaus
veiksmo apskundimas yra nustatytas vykdymo procesą reglamentuojančiose teisės normose. CPK XXXI
skyriuje nustatyti skundo dėl antstolio veiksmų padavimo terminai ir sąlygos. Tačiau tais atvejais, kai
antstolis vykdomąjį dokumentą jau yra įvykdęs, jo veiksmai nebegali būti skundžiami CPK XXXI
skyriuje nustatyta tvarka, bet gali būti ginčijami specialia tvarka.
 Esant tokioms bylos aplinkybėms, teismas turi svarstyti, ar vykdymo proceso dalyviai gali pasinaudoti
savo teise apskųsti antstolio veiksmą CPK XXXI skyriuje nustatyta tvarka, t. y. ar, įvykus turto
perdavimui, kai yra panaikintas teismo procesinis sprendimas, kurio pagrindu turto administratoriui
perduotas aprašytas turtas, jie turi pagrindą ieškinio teisenos tvarka reikalauti grąžinti turtą, ar tokiu
atveju jau kyla ginčas dėl testamento vykdymo (CK 5.38 str. 1 d.).
 Tais atvejais, kai pareiškėja skundžia antstolio veiksmus, kartu reikalaudama gražinti turtą, jeigu skunde
nurodomos aplinkybės, kad nėra grąžinamas antstolio trečiajam asmeniui (šiuo atveju teismo paskirtam
turto administratoriui) perduotas turtas, teisėjas, gavęs skundą dėl antstolių veiksmų CPK XXXI skyriaus
tvarka, turi taikyti ieškinio trūkumų šalinimo institutą ir pasiūlyti pareiškėjui reikšti atitinkamą ieškinį,
nes tokie ginčai nagrinėjami ieškinio teisenos tvarka, o CPK XXXI skyrius jų nagrinėjimo
nereglamentuoja (CPK 138 str.). Tik taip gali būti garantuojama vykdymo proceso dalyvių teisėtų
interesų apsauga ir užtikrintas aktyvus teismo vaidmuo, nagrinėjant skundus dėl teismo antstolio
veiksmų.
 7. 3K-3-234/2006 (nepagrįstas atsisakymas priimti ieškinį dėl soc. paramos skyriaus
išvados apie neatitikimą globėjo statusui)

FABULA: Ieškovė prašė teismo panaikinti savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus išvadą
nerekomenduoti jos tapti savo vyro sesers rūpintoja. Teismai atsisakė priimti ieškinį kaip nenagrinėtiną
teisme.
LAT IŠAIŠKINIMAI:
 CK 3.242 str. 3 d. nustatyti pretendentams į globėjus ir rūpintojus keliami reikalavimai. CPK 506 str. 2
d. 2 p. nurodyta globos ir rūpybos institucijų pareiga raštu pateikti išvadą, kuria teismui siūloma globėjo
ar rūpintojo kandidatūra. Ši procesinė teisės norma nustato globos ir rūpybos institucijų pareigą pagal
CK 3.242 str. nuostatas atrinkti pretendentus į globėjus ir rūpintojus, pateikti byloje šiuos reikalavimus
atitinkančių asmenų, konkrečiai - neveiksnaus ar ribotai veiksnaus asmens globėjo ar rūpintojo
kandidatūras.
 Toks teisinis reglamentavimas lemia tai, jog pretendento į globėjus ar rūpintojus parinkimas yra globos
ir rūpybos institucijų pareiga, o teismas skiria globėją ar rūpintoją iš šių institucijų parinktų pretendentų.
Globos ir rūpybos institucijos išvada (rekomendacija) dėl konkretaus asmens tinkamumo tapti globėju,
rūpintoju, visų pirma reiškia, kad asmuo laikomas tinkamu tapti kandidatu į globėjus ar rūpintojus ir
CPK 506 str. 2 d. pagrindu ši kandidatūra bus pateikta teismui, kuris spręs dėl atitinkamo kandidato
paskyrimo globėju ar rūpintoju.
 Atvejai, kai globos ir rūpybos institucija neparenka atitinkamo asmens pretendentu (kandidatu) į
globėjus (rūpintojus), nepatenka į globėjo (rūpintojo) paskyrimo teisme nagrinėjimo dalyką. Jeigu asmuo
nesutinka su globos ir rūpybos institucijos išvada, kad jis netinka tapti pretendentu į globėjus ar
rūpintojus, tokią išvadą, nepriklausomai nuo jos įforminimo (išvada, rekomendacija, raštu ar kitu
dokumentu), jis turi teisę skųsti, nes globos ir rūpybos institucijos raštas apie netinkamumą pretenduoti
tapti rūpintoju sukelia teisinius padarinius - ši institucija jo nesiūlys skirti globėju (rūpintoju) CPK 506
str. 2 d.alyje nustatyta tvarka, t. y. iš esmės išvada dėl asmens netinkamumo būti globėju (rūpintoju)
užkerta kelią pretenduoti įgyti globėjo (rūpintojo) teises.
 Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimą įstatymų leidėjas turi
pareigą įstatymu nustatyti tokį teisinį reglamentavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ir laisvių, taip
pat - įgytų ar siekiamų įstatymų nustatyta tvarka įgyti - pažeidimų, būtų galima spręsti teisme. Jeigu
teisių gynimo reglamentavimas yra nepakankamas, teisinio reglamentavimo spragoms užpildyti taikoma
įstatymo analogija arba bendrieji teisės principai. Neveiksnaus asmens globos organizavimo tvarkos
nereglamentuoja norminiai aktai kaip, pavyzdžiui, vaiko globos (Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2002 m. kovo 27 d. nutarimas Nr. 405 "Dėl Vaiko globos organizavimo nuostatų patvirtinimo"). Šiuose
nuostatuose taip pat nenustatyta tvarka, pagal kurią galima būtų skųsti institucijos atsisakymą pripažinti,
kad asmuo tinkamas globoti vaiką. Tik pasirengimo įvaikinti procedūras nustatančiose normose
numatyta galimybė skųsti valstybinės įvaikinimo institucijos (Įvaikinimo tarnybos) išvadą (CPK 490
str.).
 Asmuo, nesutinkantis su globos ir rūpybos instancijos išvada (rekomendacija) dėl jo netinkamumo tapti
pretendentu į globėjus ar rūpintojus, tokią išvadą gali skųsti teismui, vadovaudamasis bendraisiais
civilinių teisių ir teisėtų interesų gynimo nuo pažeidimų principais (CK 1.138 str., Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 30 str.). Kadangi išvados dėl asmens tinkamumo būti globėju (rūpintoju) apskundimo
įstatymas nereglamentuoja, o tinkamumo tapti globėju ar rūpintoju patikrinimo teisiniai santykiai yra
panašūs į asmens pasirengimo įvaikinti patikrinimą, reglamentuojamą CPK 490 str., tai šio straipsnio
nuostatos pagal analogiją gali būti taikomos sprendžiant išvados dėl asmens tinkamumo būti globėju
(rūpintoju) apskundimo klausimą.

8. 3K-3-167/2008 - Suinteresuotas asmuo įstatymo nustatyta tvarka pasirinko

alternatyvų teismo procesui ginčo dėl teisės sprendimo būdą
FABULA: Atsakovas AB draudimo įmonė Lietuvos eksporto ir importo draudimas (vėliau – jo teisių
perėmėjas Austrijos draudimo bendrovė Coface Austria Kreditversicherunge AG) ir AB „Geltonasis laivas“
sudarė prekinio kredito draudimo sutartį VRPKD. Tą pačią dieną UAB draudimo įmonė Lietuvos eksporto ir
importo draudimas (draudikas), UAB „Geltonasis laivas“(draudėjas) ir AB Vilniaus bankas (Bankas)
pasirašė susitarimą – priedą Nr. 5 prie 2004 m. liepos 8 d. kredito draudimo sutarties (trišalis susitarimas),
kuriame, be kitų sąlygų, buvo nustatyta, kad draudimo išmokos gavėjas yra Bankas. Šioje trišalėje sutartyje
taip pat buvo susitarta dėl faktoringo santykių tarp sutarties šalių. Minėtos sutarties 27 punktu šalys susitarė,
kad „kiekvienas ginčas, nesutarimas ar reikalavimas, kylantis iš šio susitarimo ir (ar) draudimo dokumentų
ar su jais susijęs, turi būti sprendžiamas arbitražu pagal Arbitražo teismo prie Asociacijos Tarptautiniai
prekybos rūmai – Lietuva arbitražo taisykles“. Sutarties 29 punkte šalys įtvirtino taisyklę, jog esant
prieštaravimams tarp draudimo dokumentų ir šio susitarimo, taikomos šio susitarimo nuostatos. 2004 metų
liepos 8 d. prekinio kredito draudimo sutarties pagrindu išduotame prekinio kredito draudimo liudijime
(polise), kuris galiojo iki 2005 metų liepos 8 d., naudos gavėju nurodyta AB Vilniaus bankas. Kitą dieną po
prekinio kredito draudimo sutarties sudarymo AB Vilniaus bankas ir UAB „Geltonasis laivas“ sudarė
faktoringo sutartį, kurios 15.5 punkte buvo nustatyta, kad klientas (UAB „Geltonasis laivas“) laikysis visų
prekinių kreditų draudimo sutarties ir susitarimo prie prekinių kreditų draudimo sutarties (priedo Nr. 5)
sąlygų. Taigi darytina išvada, kad minėtu faktoringo sutarties 15.5 punktu ieškovas įsipareigojo laikytis ir
susitarimo dėl arbitražinės išlygos, įtvirtintos trišalio susitarimo 27 punkte, juolab, kad faktoringo sutarties
50 punkte taip pat įtvirtinta identiška arbitražinė išlyga. 2005 metų balandžio 11 d. buvo pasirašytas šios
faktoringo sutarties Pakeitimas Nr. 1, kuriame nurodoma, kad faktoringo limito galiojimo terminas
pratęsiamas iki 2006 m. sausio 10 d. (vietoje nustatyto galiojimo iki 2005 m. balandžio 8 d.). Pažymėtina ir
tai, kad 2005 m. liepos 11 d. buvo sudaryta nauja Prekinio kredito draudimo sutartis VRPKD Nr. 0583/05 ir
jos pagrindu išrašytas prekinio kredito draudimo liudijimas (polisas) serija VRPKD, kuriame nurodyta, kad
draudimo sutartis galioja nuo 2005 m. liepos 9 d. iki 2006 m. liepos 8 d. Šiame prekinio kredito draudimo
liudijime (polise) taip pat nurodyta, kad naudos gavėjas pagal naująją prekinio kredito draudimo sutartį yra
AB SEB Vilniaus bankas.
LAT IŠAIŠKINIMAI:
Byloje vyksta ginčas dėl arbitražinės išlygos taikymo.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad visos šios teismų nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad 2004 m.
liepos 8 d. trišalio susitarimo sąlygos dėl arbitražinės išlygos galiojo ir sudarius naują prekinio kredito sutartį
bei padarius 2005 m. balandžio 11 d. faktoringo sutarties pakeitimą, nes bylos duomenimis nustatyta, kad
trišalio susitarimo šalys savo verslo santykius ir toliau grindė nuostatomis, kurios buvo įtvirtintos minėtose
sutartyse. Dėl šių aplinkybių, nepagrįstas yra kasacinio skundo argumentas, kad teismai netinkamai aiškino
ir taikė CK 6.193 straipsnį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai
atsižvelgė į minėto straipsnio nuostatas, jog aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji
sutarties šalių ketinimai, atsižvelgiant į sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, šalių elgesį po
sutarties sudarymo. Šalių elgesys kaip tik ir patvirtino, kad šalys siekia vadovautis jau nustatytomis ir
sutartyse aptartomis taisyklėmis.

9. 3K-3-62/2007- c.b. nepriskiriama teismų kompetencijai, kai sprendžiamas ne

ginčas dėl teisės

FABULA: Ieškovas Lietuvos VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija ir atsakovas Belgijos įmonė
„Hydro Soil Services NV“ 1997 m. vasario 28 d. sudarė rangos sutartį dėl ieškovo valdomų krantinių
renovacijos ir gilinimo darbų prie šių krantinių. Nurodytoje sutartyje šalys nustatė, kad, nepasiekus
draugiško ginčo sprendimo Sutarties 67.2 punkte nustatytais terminais, bet koks ginčas turi būti galutinai
išspręstas, jeigu sutartyje nenurodyta kitaip, pagal Tarptautinių prekybos rūmų taikinamąjį reglamentą ir
arbitražo procedūros taisykles vieno ar daugiau arbitrų, paskirtų pagal šias taisykles. Lietuvos VĮ Klaipėdos
valstybinio jūrų uosto direkcija kreipėsi su ieškiniu dėl nuostolių, atsakovui netinkamai įvykdžius šalių
rangos sutartį, atlyginimo į Lietuvos teismą, teigdama, kad šalių sudarytas arbitražinis susitarimas yra
niekinis, nes jam sudaryti nebuvo gauta VĮ Klaipėdos jūrų uosto direkcijos steigėjos – Lietuvos Respublikos
susisiekimo ministerijos – išankstinio sutikimo, todėl šalių ginčas spręstinas teismine tvarka. Teismai paliko
ieškovo ieškinį nenagrinėtą, nes konstatavo, kad arbitražinis susitarimas gali būti pripažintas negaliojančiu
vienai iš šalių pareiškus atskirą ieškinio reikalavimą, ir tik pateikus įrodymus, jog arbitražinis susitarimas
pripažintas negaliojančiu arba šalys nauju susitarimu yra jį panaikinusios, ginčas gali būti nagrinėjamas
teisme. Ieškovo teigimu, šalių sutarties nuostatos dėl sutarties šalių ginčų sprendimo arbitraže negali būti
taikomos, nes prieštarauja Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 2 dalies
nuostatai, pagal kurią arbitražui negali būti perduoti ginčai, jeigu viena šalis yra valstybės ar savivaldybės
įmonė, o arbitražiniam susitarimui sudaryti nebuvo gauta išankstinio šios įmonės steigėjo sutikimo.
LAT IŠAIŠKINIMAI:
Ieškovas Lietuvos VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija ir atsakovas Belgijos įmonė „Hydro Soil
Services NV“ sudarė ir arbitražinį susitarimą arbitražinės išlygos forma, susitardami spręsti iš rangos
sutarties kilsiančius ginčus arbitražo būdu.
Arbitražinio susitarimo sudarymas kartu reiškia, kad šalys atsisako nagrinėti tarpusavio ginčus teisme.
Teisėjų kolegija pažymi, kad sudarytas arbitražinis susitarimas yra šalims privalomas ir jos negali
vienašališkai šio keisti, taip pat negali jo pažeisti, t. y. kilus ginčui, rinktis vietoje arbitražo kitą, pavyzdžiui,
teisminį ginčo sprendimo būdą. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad arbitražinis susitarimas yra privalomas
ne tik jo šalims, bet ir teismui. Kai yra arbitražinis susitarimas, teismas privalo atsisakyti savo jurisdikcijos ir
turi nukreipti sutartį pažeidusią šalį įvykdyti sutartinę prievolę, t. y. kilus ginčui kreiptis į arbitražą.
Pažymėtina, kad 1958 m. Niujorko konvencijos dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo,
kurios dalyvės yra tiek ieškovo valstybė, t. y. Lietuva, tiek atsakovo valstybė, t. y. Belgija, II straipsnio 3
dalyje imperatyviai nurodyta, kad valstybės dalyvės teismas, jeigu į jį patenka ieškinys tokiu klausimu, dėl
kurio šalys sudarė arbitražinį susitarimą, turi, vienai iš šalių prašant, nusiųsti šalis į arbitražą, jeigu
nenustato, kad nurodytas susitarimas yra negaliojantis, niekinis, neveikiantis (praradęs reikšmę) ar jo
negalima įvykdyti (1958 m. Niujorko konvencijos dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo
II straipsnio 3 dalis).
Lietuvos CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punkte nustatyta, kad teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu šalys yra
sudariusios susitarimą perduoti ginčą spręsti arbitražui ir atsakovas prieštarauja ginčo nagrinėjimui teisme
bei reikalauja laikytis arbitražinio susitarimo, o pagal CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punktą, jeigu šalys yra
tarpusavyje sudariusios sutartį perduoti tą ginčą spręsti arbitražui, teismas palieka pareiškimą nenagrinėtą.
Principas, jog teismas, esant arbitražiniam susitarimui, turi atsisakyti jurisdikcijos, ribojamas dviem
išlygomis. Pirma, teismas atsisako jurisdikcijos tik tada, jeigu viena iš šalių reikalauja, kad ginčą spręstų
arbitražas. Kai viena iš šalių, nepaisydama arbitražinio susitarimo buvimo, kreipiasi dėl ginčo į teismą, o
kita šalis dėl to neprieštarauja, laikoma, kad šalys atsisako arbitražinio susitarimo, ir tokiu atveju šalių ginčas
gali būti sprendžiamas teisme. Tačiau jeigu bent viena šalis reikalauja, kad ginčas būtų sprendžiamas
arbitraže, teismas turi atsisakyti savo jurisdikcijos. Antra, teismas gali neatsisakyti spręsti šalių ginčą, jeigu
nustato, kad arbitražinis susitarimas yra negaliojantis, niekinis, neveikiantis (praradęs reikšmę) ar jo
negalima įvykdyti. Arbitražinis susitarimas gali būti pripažįstamas negaliojančiu, remiantis kurios nors
valstybės nacionalinės teisės normomis. Taigi tam tikrais atvejais nacionalinis teismas gali arbitražinio
susitarimo nepripažinti dėl to, kad jis negalioja, ir imtis spręsti šalių ginčą.
Nagrinėjamu atveju ieškovas – Lietuvos valstybės įmonė, nepaisydamas to, kad jo ir atsakovo sudarytoje
1997 m. vasario 28 d. rangos sutartyje nustatyta arbitražinė išlyga (arbitration clause) dėl iš šios sutarties
galinčių kilti ginčų sprendimo arbitražine tvarka, remdamasis Lietuvos CPK 787 straipsnio 1 dalies 3
punktu, kreipėsi į ginčo dalyku esančios prievolės įvykdymo vietos valstybės, t. y. Lietuvos, teismą.
Atsakovas Belgijos įmonė „Hydro Soil Services NV“ išreiškė prieštaravimą, kad ieškovo reikalavimas, kilęs
iš šalių sudarytos rangos sutarties, būtų nagrinėjamas teisme ir pareikalavo laikytis arbitražinio susitarimo.
Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad šalių arbitražinis susitarimas, sudarytas arbitražinės išlygos forma, yra
rašytinis, atitinka kitus Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo arbitražiniam susitarimui
keliamus reikalavimus, šalių ginčas gali būti arbitražinio nagrinėjimo dalykas, todėl teismai laikė šį
arbitražinį susitarimą galiojančiu. Teismai taip pat nurodė, kad arbitražinis susitarimas gali būti pripažintas
negaliojančiu vienai iš jo šalių pareiškus reikalavimą dėl jo pripažinimo negaliojančiu Lietuvos Respublikos
komercinio arbitražo įstatymo 10 straipsnyje nustatytais pagrindais.
Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 10 straipsnyje nustatyta, kad arbitražinis susitarimas
gali būti pripažintas negaliojančiu vienos iš šalių reikalavimu, bendraisiais sandorių pripažinimo
negaliojančiais pagrindais, taip pat nustačius, jog yra pažeisti šio įstatymo 9 ir 11 straipsnių reikalavimai.
Arbitražinio susitarimo galiojimą lemia arbitražiniam susitarimui taikytina teisė. Nagrinėjamu atveju šalys
arbitražo vietą pasirinko Švedijoje, Stokholme, tačiau ieškovas kreipėsi į Lietuvos teismą ir prašo spręsti iš
rangos sutarties kilusį ginčą teismine tvarka, teigdamas, jog šalių arbitražinis susitarimas yra niekinis ir
negaliojantis pagal Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 2 dalį, nes jį
pasirašiusi Lietuvos valstybės įmonė negavo išankstinio savo steigėjo – Lietuvos Respublikos susisiekimo
ministerijos – sutikimo, todėl šalių ginčas negali būti sprendžiamas arbitraže.
Nagrinėjamu atveju teismai nustatė, kad šalių ginčas dėl prievolių iš jų sudarytos rangos sutarties vykdymo
gali būti arbitražinio nagrinėjimo dalykas, taigi yra arbitruotinas. Teismai nenustatė, kad šalių arbitražinis
susitarimas prieštarauja Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 2 daliai.
Teisėjų kolegija, iš dalies sutikdama su kasatoriaus teiginiu, kad arbitražinis susitarimas gali būti laikomas
niekiniu ir atitinkamos valstybės teismas gali jo nepripažinti, kartu pažymi, kad niekinis arbitražinio
susitarimo pobūdis turi būti akivaizdus, t. y. turi būti akivaizdu, jog toks susitarimas prieštarauja tos
valstybės viešajai tvarkai ar imperatyviajai nacionalinės teisės normai. Taigi teismas ex officio gali
pripažinti arbitražinį susitarimą negaliojančiu arba, kitaip tariant, gali nepripažinti arbitražinio susitarimo tik
tokiu atveju, kai nėra jokių abejonių dėl atitinkamo susitarimo prieštaravimo viešajai tvarkai ar
imperatyviajai įstatymo normai, ir tam, kad būtų padaryta tokia išvada, nereikia papildomai aiškintis bylos
aplinkybių ir rinkti bei tirti papildomų įrodymų.
Nagrinėjamu atveju teismai nelaikė šalių sudaryto arbitražinio susitarimo akivaizdžiai niekiniu. Lietuvos
Respublikos komercinio arbitražo įstatyme nėra nustatyta, kokia forma turi būti išreikštas valstybės įmonės
steigėjo sutikimas dėl arbitražinio susitarimo sudarymo, taigi toks sutikimas gali būti žodinis, rašytinis arba
išreikštas konkliudentiniais veiksmais. Dėl to nagrinėjamu atveju teismai negalėjo nustatyti arbitražinio
susitarimo negaliojimo fakto ex officio, nes nėra akivaizdu, kad, šalims sudarant arbitražinį susitarimą,
nebuvo gauta išankstinio ieškovo – Lietuvos valstybės įmonės – steigėjos Lietuvos Respublikos susisiekimo
ministerijos sutikimo. Šis faktas gali būti nustatytas tik išsiaiškinus konkrečias faktines aplinkybes, laikantis
bendrųjų įrodinėjimo taisyklių. Teismas negali imtis tirti tokių aplinkybių, jeigu nėra pareikšta atitinkamo
reikalavimo dėl arbitražinio susitarimo pripažinimo negaliojančiu šiuo pagrindu, nes priešingu atveju
teismas pažeistų civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą (Lietuvos CPK 13 straipsnis).
Pažymėtina, kad tarptautinio arbitražo doktrinoje ir praktikoje laikomasi pozicijos, jog, kilus abejonei dėl
arbitražinio susitarimo buvimo ir jo galiojimo, abejonės aiškinamos arbitražinio susitarimo galiojimo naudai,
t. y. taikomas principas in favor contractus.
Pažymėtina ir tai, kad šalių rangos sutartis, kurioje nustatyta arbitražinė išlyga buvo vykdoma, ir iki 2005 m.
rugpjūčio 1 d., kai VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija kreipėsi su ieškiniu į teismą dėl nuostolių,
vykdant šią rangos sutartį, atlyginimo, šalims nekilo abejonių dėl šioje sutartyje įtvirtintos arbitražinės
išlygos teisėtumo bei jos galiojimo. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pagal arbitražo doktrinoje ir
praktikoje galiojančias nuostatas arbitražinio susitarimo buvimą ir galiojimą, taigi šalių valią spręsti ginčus
arbitražine tvarka, gali patvirtinti ne tik rašytiniai įrodymai, bet ir kiti faktai, tarp jų – sutarties vykdymas, iš
kurio galima padaryti išvadą, jog šalys sutiko su jų sudarytos sutarties sąlygomis, tarp jų – ir su sutartyje
įtvirtinta arbitražine išlyga. Nėra akivaizdžiai aišku, kad ginčo šalių sudarytas arbitražinis susitarimas
prieštarauja Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 2 daliai. Teismai neturėjo
pagrindo nepripažinti šalių sutartyje įtvirtinto arbitražinio susitarimo ir laikyti, kad ieškovo pareikštas
ieškinys priklauso teismo jurisdikcijai.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kai šalys yra sudariusios arbitražinį susitarimą ir atsakovas prieštarauja
bylos nagrinėjimui teisme bei reikalauja laikytis arbitražinio susitarimo, teismas turi atsisakyti priimti ieškinį
(CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punktas), o jeigu tai paaiškėja iškėlus bylą, pareiškimą palikti nenagrinėtą
(CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Tik jeigu teismui pateikiami įrodymai, kad arbitražinis susitarimas
yra teismo sprendimu pripažintas negaliojančiu ar šalys nauju susitarimu yra jį panaikinusios arba teismui
nustačius, kad arbitražinis susitarimas yra niekinis, neveikiantis (praradęs reikšmę) ar jo negalima įvykdyti,
šalių ginčai gali būti nagrinėjami teisme. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad teismai, spręsdami dėl atsakovo
prašymo pripažinti, jog teismas neturi jurisdikcijos nagrinėti ieškinį, nustatę, kad šalys yra sudariusios
arbitražinį susitarimą ir šis yra galiojantis, turėjo nurodytą atsakovo prašymą ne atmesti, bet taip pat palikti
nenagrinėtą.

10.3K-3-171/2014 - Suinteresuotas asmuo įstatymo nustatyta tvarka pasirinko

alternatyvų teismo procesui ginčo dėl teisės sprendimo būdą

FABULA: Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl ginčo priskirtinumo teismo arba arbitražo
kompetencijai. Ieškovas pareikštu ieškiniu prašė pripažinti V. N. ir N. N. 2010 m. kovo 18 d. akcijų
dovanojimo sutartį (Nr. 4) bei J. N. ir N. N. 2010 m. kovo 18 d. dovanojimo sutartį dėl gautinų sumų iš UAB
„EAE“ ir UAB „RYT“ pagal 2009 m. sausio 6 d. ir 2009 m. vasario 6 d. paskolos sutartis (Nr. 5) niekinėmis
ir negaliojančiomis ab initio kaip apsimestinius sandorius arba kaip sandorius, sudarytus dėl apgaulės, arba
kaip sandorius, sudarytus dėl suklydimo; pripažinti, kad šios dovanojimo sutartys buvo sudarytos siekiant
pridengti N. N., V. N. ir J. N. susitarimą dėl sutartyse nurodyto turto perdavimo V. N. laikinam
neatlygintinam valdymui; pripažinti, kad UAB VP GRUPĖ (pavadinimas nuo 2014 m. vasario 17 d.
pakeistas į UAB „Veldė“) pažeidė 2006 m. rugsėjo 1 d. Paslaugų teikimo sutartį, konsultuodama dėl
dovanojimo sutarčių sudarymo išskirtinai N. N. naudai (J. N. nenaudai); atsižvelgiant į tai, kad N. N. natūra
nevykdo tikrojo J. N., V. N. ir N. N. susitarimo, o UAB VP GRUPĖ pažeidė 2006 m. rugsėjo 1 d. Paslaugų
teikimo sutartį konsultuodama dėl dovanojimo sutarčių sudarymo, nutraukti tikrąjį J. N., V. N. ir N. N.
susitarimą bei taikyti restituciją natūra arba piniginiu ekvivalentu kartu su iš turto gautų pajamų grąžinimu iš
dovanojimo sutartyse nurodyto turto;
LAT IŠAIŠKINIMAI:
Dėl arbitražinės išlygos galiojimo ne arbitražinio susitarimo šalims ir galimo prisijungimo prie
arbitražinės išlygos
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad Dovanojimo sutarties Nr. 4 8 punkte ir Dovanojimo
sutarties Nr. 5 14 punkte įtvirtintos galiojančios arbitražinės išlygos, kuriomis sutarčių šalys yra tarpusavyje
susitarusios ginčą perduoti spręsti arbitražo teismui. Nagrinėjamoje byloje nekyla ginčo dėl arbitražinių
išlygų galiojimo sutarčių šalims, tačiau keliamas klausimas dėl Dovanojimo sutartyje Nr. 4 nustatytos
arbitražinės išlygos galiojimo ieškovui. Ieškovas kasaciniame skunde teigia, kad arbitražinės išlygos
sudarymo padariniai sieja tik arbitražinį susitarimą sudariusias šalis, o prisijungimas prie arbitražinės išlygos
negalimas be aiškiai išreikštos prisijungiančiosios šalies valios. Teisėjų kolegija su šiais kasatoriaus
argumentais iš esmės sutinka.
Lietuvos Respublikos teritorijoje vykstantis arbitražinis nagrinėjimas, arbitražinio susitarimo formos ir
turinio reikalavimai, taip pat kiti su arbitražu susiję klausimai reglamentuojami Komercinio arbitražo
įstatymo ir CPK nuostatų. Priešingai nei teismų jurisdikcija, arbitražo teismo jurisdikcija yra grindžiama
šalių susitarimu perduoti konkretaus ginčo nagrinėjimą arbitražo teismui, todėl pagrindinė taisyklė, kurią ne
kartą savo praktikoje yra nurodęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kad arbitražinė išlyga galioja sutarties
šalims. Pažymėtina, kad arbitražiniam susitarimui, kaip ir kiekvienai sutarčiai, galioja bendrasis principas,
kad susitarimas taikomas jo šalims. Tai, kad arbitražinio susitarimo galiojimas nukreiptas konkrečiai į tokio
susitarimo šalių tarpusavio ginčų sprendimą, rodo ir Komercinio arbitražo įstatymo nuostatų analizė.
Komercinio arbitražo įstatyme nustatyta, kad arbitražiniu susitarimu laikomas šalių susitarimas perduoti tam
tikrų kilusių ar galinčių kilti ginčų sprendimą arbitražo teismui, taip pat nustatyta, kad komerciniu arbitražu
laikomas ginčo sprendimo būdas, kai asmenys savo susitarimu tarpusavio ginčui spręsti kreipiasi ar
įsipareigoja kreiptis į Komercinio arbitražo įstatymo nustatyta tvarka paskirtą arbitrą. Nuostatos, kad
susitarimo perduoti ginčus nagrinėti arbitražo teismui galiojimas nukreiptas į šio susitarimo šalis, yra
nustatytos ir CPK 23 straipsnyje, 137 straipsnio 2 dalies 6 punkte ir 296 straipsnio 1 dalies 9 punkte,
reglamentuojančiuose šalių teisę savo susitarimu perduoti ginčą spręsti arbitražo teismui ir teismo
procesinius veiksmus esant tokiam šalių susitarimui.
Kaip savo nutartyse teisingai pažymėjo teismai, taisyklė, kad arbitražinis susitarimas saisto tik jį
pasirašiusius asmenis, turi išimčių, tačiau šios tiek teisės doktrinoje, tiek užsienio ir arbitražo teismų
sprendimuose laikomos siauromis ir nesuteikia teismui diskrecijosjas plėsti. Vis dėlto tam tikrais atvejais
asmuo gali būti laikomas sutikusiu nagrinėti ginčą arbitraže ne tik pasirašius arbitražinį susitarimą, bet ir
savo elgesiu, iš kurio sutikimas nagrinėti ginčą arbitraže yra aiškiai numanomas. Asmens sutikimas nagrinėti
ginčą arbitraže gali būti laikomas aiškiai numanomu, kai toks asmuo gali pagrįstai tikėtis, kad dėl savo
elgesio bus susaistytas arbitražinio susitarimo. Apibendrinant teisės doktriną galima pažymėti, kad iš esmės
yra tik keletas atvejų, kai asmuo gali būti laikomas savo elgesiu sutikusiu su arbitražiniu susitarimu, kurio
nepasirašė. Pirma, toks sutikimas galimas, kai asmuo atskiru susitarimu perima vienos iš sutarties šalių
teises ir pareigas konkrečioje sutartyje, kurioje įtvirtinta arbitražinė išlyga. Bendrąjį principą, kad
perleidžiant teises pagal pagrindinę sutartį, pagrindinės sutarties šalį pakeičiantis asmuo yra saistomas ir
sutarties sąlygos, nustatančios iš sutarties kylančių ginčų teismingumą, savo praktikoje yra pažymėjęs ir
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Antra, numanomu asmens sutikimu su konkretaus ginčo nagrinėjimu
teisme galima laikyti atvejus, kai asmuo vėlesniu savo elgesiu sutiko su ginčo nagrinėjimu arbitražo teisme.
Pavyzdžiui, asmuo gali būti laikomas sutikusiu su ginčo nagrinėjimu arbitraže, kai, inicijavus su asmens
interesais susijusį arbitražo procesą, asmuo paskyrė atstovą ir dalyvavo arbitražo teismo posėdyje. Trečia,
arbitražinio susitarimo nepasirašęs asmuo gali būti laikomas sutikusiu su ginčo nagrinėjimu arbitraže, kai
arbitražinį susitarimą ar sutartį, kurioje yra arbitražinė išlyga, sudarė teisėtas asmens atstovas ir šis atstovas
veikė pagal savo įgaliojimus. Ketvirta, kai arbitražinis susitarimas saisto vieną juridinį asmenį, gali būti
laikoma, kad kitas itin glaudžiai su juo susijęs asmuo taip pat sutiko su konkretaus ginčo nagrinėjimu
arbitražo teisme.
Teisėjų kolegija pažymi, kad, sprendžiant klausimą dėl galimo arbitražinio susitarimo galiojimo išplėtimo jo
nepasirašiusiems asmenims, visais atvejais turi būti vertinama, ar nebus apribota tokių asmenų konstitucinė
teisė į teisminę gynybą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje. Lietuvos Respublikos
Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra ne kartą konstatuotas iš konstitucinio teisinės valstybės principo
ir kitų nuostatų kylantis imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės pažeistos, turi absoliučią
teisę kreiptis į nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris išspręstų ginčą. Asmens teisė kreiptis į teismą negali
būti dirbtinai suvaržyta, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkintas šios teisės įgyvendinimas. Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, kad arbitražinio susitarimo tikslas yra
atsisakyti bet kurios valstybės teismų jurisdikcijos ir perduoti ginčą spręsti arbitražui, taigi arbitražinio
susitarimo sudarymas kartu reiškia, kad šalys atsisako nagrinėti tarpusavio ginčus teisme. Taigi, sprendžiant
arbitražinio susitarimo išplėtimo jo nepasirašiusiems asmenims klausimą, turi būti analizuojama tikroji
susitarimo nepasirašiusio asmens valia dėl arbitražinio susitarimo taikymo ir aplinkybės, rodančios faktinį
asmens sutikimą būti arbitražinio susitarimo šalimi, arba pagrįstą numatymą, kad jam bus taikomas
arbitražinis susitarimas.

Šios bylos atveju ieškovas yra fizinis asmuo, ginantis savo kaip galimo turto savininko teises. Ieškovas nėra
Dovanojimo sutarties Nr. 4 šalis, taip pat jis neišreiškė valios prisijungti prie arbitražinės išlygos ir
nuosekliai ginčija šios išlygos jam galiojimą, nesutinka ir neigia perėmęs vienos iš Dovanojimo sutarties Nr.
4 šalių (dovanotojo) teises ir pareigas. Dovanojimo sutartį Nr. 4 ieškovas ginčija kaip tretysis asmuo, kurio
teises ji galimai pažeidžia. Teismų argumentas, kad ginčydamas Dovanojimo sutartį Nr. 4 bendraisiais
sandorių negaliojimo pagrindais ieškovas turėtų būti laikomas perėmusiu Dovanojimo sutarties Nr. 4 šalies
teises ir pareigas, nėra pakankamas pripažinti ieškovą susaistytu sutartyje įtvirtinta arbitražine išlyga.
Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovas, ginčydamas Dovanojimo sutartį Nr. 4, nepatenka į nurodytus
išskirtinius atvejus, kai yra galimas arbitražinio susitarimo išplėtimas jo nepasirašiusiems asmenims.
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais ir aplinkybėmis, pripažįsta pagrįstu ieškovo kasacinio
skundo argumentą, kad jis negali būti laikomas sutikusiu su Dovanojimo sutartyje Nr. 4 pasirinktu ginčų
nagrinėjimo arbitraže būdu.
Dėl CPK 24 straipsnio aiškinimo ir taikymo
Ieškovas kasaciniame skunde teigia, kad nagrinėjamoje byloje teismai netinkamai aiškino ir taikė CPK 24
straipsnio 1 dalyje įtvirtintą tarpusavyje susijusių ginčų teismingumo teismams prioriteto taisyklę. Jo
nuomone, ši nuostata turėtų būti aiškinama taip, kad tais atvejais, kai byloje keliami tarpusavyje susiję
reikalavimai, kurių vienas priskirtinas teismo, o kitas – arbitražo kompetencijai, visi jie turi būti nagrinėjami
teisme. Teisėjų kolegija tokius kasacinio skundo agumentus atmeta kaip nepagrįstus.
Reikalavimų, kurių vieni priskirtini teismo kompetencijai, o kiti aiškiai patenka į šalių sudaryto arbitražinio
susitarimo sritį, sujungimas reikštų tiek teismo, tiek arbitražo teismo kompetencijos ribų peržengimą, kurį
šalys apibrėžė arbitražiniame susitarime. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tokia situacija, kai tam tikri šalių
reikalavimai patenka į teismo, o kiti į arbitražo teismo kompetenciją, aptarta ir Komercinio arbitražo
įstatyme. Šio įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje nurodyti teismo procesiniai veiksmai tokiais atvejais ir
nustatyta, kad kai bylos negalima nagrinėti tol, kol bus išspręsta arbitražo byla, teismas privalo bylą
sustabdyti. CPK 24 straipsnio nuostatos, priešingai nei 23 straipsnio, 137 straipsnio 2 dalies 6 punkto ir 296
straipsnio 1 dalies 9 punkto, nėra skirtos teismo ir arbitražo teismo santykiui reguliuoti. CPK 24 straipsniu,
reglamentuojančiu bylos priskyrimo teismui prioritetą, siekiama užtikrinti asmenų teisę į teisminę gynybą ir
jis taikytinas tais atvejais, kai dalis reikalavimų priskirtini teismo, o dalis kitų institucijų kompetencijai.
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad tais atvejais, kai dėl dalies byloje
reiškiamų reikalavimų yra galiojanti arbitražinė išlyga, o dėl dalies tokios išlygos nėra ir šiuos reikalavimus
galima faktiškai ir teisiškai atskirti (jie kyla iš skirtingų sandorių, tarp skirtingų asmenų ir pan.), jie turi būti
nagrinėjami atskirai. Jei bylos teisme nebus galima nagrinėti, kol nebus išnagrinėtas ginčas arbitraže, bylos
nagrinėjimas turėtų būti sustabdytas. Priešingas CPK 23 straipsnio ir 24 straipsnio 1 dalies aiškinimas
paneigtų arbitražinio susitarimo privalomumą (pacta sunt servanda) sutarties šalims, sutarčių laisvės
principą, galbūt sudarytų prielaidas šalims piktnaudžiauti, vengiant iš arbitražinio susitarimo kylančių
prievolių vykdymo, byloje pareiškiant keletą reikalavimų, kurių bent vienas būtų priskirtas teismo
kompetencijai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai nagrinėjamu atveju tinkamai taikė ir aiškino CPK
24 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą, jog ji nėra taikoma tuo atveju, kai dėl konkretaus ginčo nagrinėjimo
šalys yra sudariusios arbitražinį susitarimą.
 11.3K-3-92/2007 - Suinteresuotas asmuo įstatymo nustatyta tvarka pasirinko
alternatyvų teismo procesui ginčo dėl teisės sprendimo būdą. dėl akcininko teisės
ginčyti sprendimus, plius dėl teisės kreiptis į teisma kaip tokios

FABULA: Atstovaudami trečiąjį asmenį AB „DFDS LISCO“, advokatai A. A. ir V. B. surašė ir pateikė

atsiliepimą į kasacinį skundą, kuriuo prašė šį skundą atmesti, skundžiamus teismų procesinius sprendimus
palikti nepakeistus ir priteisti trečiajam asmeniui AB „DFDS LISCO“ iš ieškovo D. S. kasaciniame teisme
turėtas bylinėjimosi išlaidas. Prie atsiliepimo į kasacinį skundą buvo pateikti 2006 m. gruodžio 5 d. PVM
sąskaitos faktūros nuorašas ir 2006 m. gruodžio 6 d. mokėjimo pavedimas Nr. 7439, patvirtinantys, kad už
atsiliepimo į D. S. kasacinį skundą surašymą tretysis asmuo AB „DFDS LISCO“ sumokėjo advokatams 6
281,38 Lt.

LAT IŠAIŠKINIMAI:
CPK 277 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad teismas, neišsprendęs bylinėjimosi išlaidų klausimo,
gali dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu priimti papildomą sprendimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kasacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą dėl AB Vilniaus
vertybinių popierių birža valdybos sprendimo panaikinimo, 2007 m. kovo 9 d. nutartimi kasacinį skundą
atmetė, o apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą. Dėl to, vadovaujantis CPK 47
straipsnio 2 dalimi ir 98 straipsniu, trečiajam asmeniui AB „DFDS LISCO“, kaip asmeniui, nors
nepareiškusiam savarankiškų reikalavimų, tačiau dalyvavusiam pusėje šalies (atsakovo), kurio naudai
priimtas sprendimas, iš kasatoriaus priteistinos išlaidos už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į kasacinį
skundą. Prieš išnagrinėjant bylą kasacine tvarka, buvo pateikti dokumentai, patvirtinantys, kad už teisinę
pagalbą tretysis asmuo AB „DFDS LISCO“ ją teikusiems advokatams sumokėjo.
Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, priteistinos
atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R–85 patvirtino
Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą
teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, kuriose nustatytais priteistino užmokesčio už suteiktas
teisines paslaugas maksimaliais dydžiais yra ribojamos teismo priteistinų bylinėjimosi išlaidų sumos.
Spręsdama dėl trečiajam asmeniui AB „DFDS LISCO“ priteistinų atstovavimo kasaciniame teisme išlaidų
sumos, teisėjų kolegija atsižvelgia į Rekomendacijų 2 punkte nurodytus priteistino užmokesčio už advokato
teisinę pagalbą kriterijus: išnagrinėta byla nebuvo didelės apimties ir itin sudėtinga, joje nebuvo reikalingos
specialios žinios, trečiajam asmeniui atstovavę advokatai dalyvavo byloje nuo nagrinėjamo pirmosios
instancijos teisme, byloje nebuvo sprendžiami nauji teisiniai klausimai. Remdamasi šiais kriterijais ir
Rekomendacijose nustatytu maksimaliu užmokesčio už advokato teisinę pagalbą surašant atsiliepimą į
kasacinį skundą dydžiu (Rekomendacijų 8.14 punktas), teisėjų kolegija sprendžia, kad iš ieškovo D. S.
trečiajam asmeniui AB „DFDS LISCO“ prašoma priteisti už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą suma
mažintina iki 1200 Lt. (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

12.3K-7-470/1999 teisėjų teisė kreiptis į teismą

FABULA: Ieškovas A. M-a- nuo 1995 m. balandžio mėnesio dirbo Vilniaus apygardos teismo teisėju. 1999
m. liepos 20 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Nr. 126 atleistas iš pareigų, remiantis Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 84 str. 11 p., 112 str. , 115 str. 5 p., atsižvelgus į Lietuvos Respublikos
teisingumo ministro teikimą bei Teisėjų tarybos patarimą. Ieškovas prašė panaikinti Respublikos Prezidento
dekretą, grąžinti jį į Vilniaus apygardos teismo teisėjo pareigas ir išieškoti atlyginimą už visą priverstinės
pravaikštos laiką. Prašymą motyvavo tuo, kad darbdavys nenurodė atleidimo iš darbo priežasčių, o jis nėra
padaręs žeminančių teisėjo vardą veiksmų. Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo teisėja 1998 m. 
rugpjūčio 28 d. nutartimi atsisakė priimti A. M-o pareiškimą, kaip nežinybingą teismui. Teisėja nurodė, kad
pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir 105 straipsnius Konstitucinio Teismo kompetencijai
priskirtina pareiga nagrinėti, ar Prezidento aktai prieštarauja Konstitucijai ir įstatymams. Tokia teisė
apylinkės teismui nesuteikta. 

LAT IŠAIŠKINIMAI:
Respublikos Prezidento dekretas atleisti teisėją iš pareigų yra individualaus pobūdžio vienkartinis aktas,
kuriuo, realizuojant įstatymų suteiktą kompetenciją darbo santykių srityje, išreikšta valia dėl darbo sutarties
pasibaigimo. Nagrinėjant ieškovo inicijuojamą ginčą svarstytina, ar visi procedūriniai veiksmai iki dekreto
priėmimo atlikti laikantis teisės aktų reikalavimų, ar teisingumo ministras turėjo pagrindą prašyti
Respublikos Prezidentą atleisti ieškovą A. M-ą, savo poelgiu pažeminusį teisėjo vardą. Ieškovo inicijuojamo
ginčo dalykas yra ne Respublikos Prezidento dekreto atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir
įstatymams patikrinimas, o ieškovo atleidimo iš pareigų teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d. nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės
pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Teisminės gynybos prieinamumo principas taip pat įtvirtintas
Teismų įstatymo 4 bei CPK 4 straipsniuose. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencijos 6 str. 1 d. patvirtina, kad kiekvieną civilinį ginčą turi spręsti teismas. Kiekvienas asmuo turi
teisę, kad jo byla būtų nagrinėjama lygybės ir viešumo sąlygomis nepriklausomo ir nešališko teismo. Šios
įstatyminės nuostatos garantuoja kiekvienam asmeniui, manančiam, kad jo teisės yra pažeistos, teisminės
gynybos prieinamumą. Pažymėtina, kad teisė ginčyti atleidimą iš pareigų yra viena iš teisėjų
nepriklausomumo garantijų, kurios svarbą pabrėžė Jungtinių T-ų Organizacijos Generalinė Asamblėja, 1995
m. gruodžio 13 d. patvirtinusi „Pagrindinius teisėjų nepriklausomumo principus”. CPK 26 str. iš esmės
įtvirtino visų ginčų dėl teisės žinybinę priklausomybę teismams, o CPK 29 str. nustatė teisminės
priklausomybės prioriteto taisyklę. Šio straipsnio antrojoje dalyje nurodyta, kad, kilus
abejonei ar galiojančių įstatymų kolizijai dėl konkretaus ginčo žinybingumo, ginčas nagrinėjamas teisme. 

DĮK 251 str. (1990 m. gegužės 15 d. įstatymo Nr. I–211 redakcija) nustatyta, kad pareigūnų, kuriuos,
vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucija, į pareigas skiria, renka ar tvirtina ir atleidžia Lietuvos
Respublikos Aukščiausioji Taryba arba skiria ir atšaukia jos Prezidiumas, o darbo ginčai atleidimo iš darbo
klausimais nagrinėjami įstatymų nustatyta tvarka. DSĮ 1 str. 2 d. taip pat nurodyta, kad darbo sutarties
sudarymo ir nutraukimo su valstybinės bei vykdomosios valdžios teismo ir prokuratūros tarnautojais bei
kitais asmenimis ypatumus nustato įstatymai ir kiti norminiai aktai, reguliuojantys tokių darbuotojų darbo
santykius, jeigu šis įstatymas to nedraudžia. Teismų įstatyme nėra aptariama teisė ginčyti atleidimą iš teisėjų
pareigų, tokio ginčo tvarka, kompensacijų klausimai ir kt. Kitų specialių įstatymų, reguliuojančių tokių
pareigūnų darbo ginčų nagrinėjimą, nėra. DSĮ 42 str. 1 d., nenumatanti jokių išimčių, suteikia teisę visiems
darbuotojams, kurie nesutinka su atleidimu iš darbo, kreiptis į teismą dėl darbo ginčo išnagrinėjimo. Šios
nuostatos atžvilgiu Teismų įstatymas jokių ypatumų nenumato. Esant DĮK 241 str. 2 d. 1 p. ir DĮK 251 str.
kolizijai su DSĮ 42 str. 1 d., taikytina vėlesnė teisės norma – DSĮ 42 str. 1 d., kuri atitinka Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d. ir Konvencijos  6 str. 1 d. bei tiesiogiai reguliuoja ginčo teisinį santykį
dėl teisės kreiptis į teismą išnagrinėti tokio pobūdžio darbo ginčą.

Išdėstyti ieškininio pareiškimo priėmimo teisinio reguliavimo ypatumai leidžia daryti išvadą, kad atleistas iš
teisėjo pareigų ieškovas turi teisę reikalauti grąžinti jį į ankstesnes pareigas, ir šis ginčas žinybingas teismui.
Teismai, padarę išvadas, kad A. M-o ieškininis reikalavimas teismui nežinybingas, pažeidė CPK 26 str. 1
d. , 150 str. 1 d. 1 p. normas, todėl teismų nutartys naikintinos ir ieškininio pareiškimo priėmimo klausimas
perduotinas svarstyti iš naujo (CPK
3542 str. 2 d. ). Pagal Teismų įstatymo 56, 59, 30 straipsnius, Teisingumo ministerijos nuostatų 6. 1. 2, 11.
14, 11. 17 punktus Teisingumo ministerija kontroliuoja teisėjų administracinę veiklą, iškelia drausminę bylą,
surenka medžiagą ir pateikia ją Teisėjų garbės teismui dėl drausminės nuobaudos teisėjui taikymo, taip pat
pateikia medžiagą Respublikos Prezidentui dėl teisėjo atleidimo iš pareigų. Teismų įstatyme numatyta
teisėjų atleidimo procedūra vadovavosi ir teisingumo ministras, inicijavęs ieškovo A. M-o atleidimą iš
pareigų. Dėl šių procedūrinių veiksmų, taip pat atsižvelgiant į tai, kad ši institucija tvarko teismų
finansavimo klausimus, atsakovu byloje trauktina Teisingumo ministerija. Priimant ieškininį pareiškimą,
reikėtų vadovautis CPK 151 str. nuostatomis. 

13.3K-3-142/2007 - priskirtinumo supainiojimas su teismingumu.

FABULA: Ieškovė nuo 1992 m. kovo 1 d. dirbo Švedijos Karalystės ambasadoje kultūros ir informacijos
projektų vadove. Švedijos Karalystės ambasadorė 2005 m. gruodžio 30 d. įsakymu atleido ieškovę iš darbo
nuo 2006 m. sausio 2 d. pagal Lietuvos Respublikos DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą. Švedijos
Karalystės ambasada 2006 m. gegužės 19 d. raštu teismui pranešė, kad Švedijos Vyriausybė reikalauja
nutraukti bylą pagal ieškovės ieškinį, remdamasi Lietuvos Respublikos precedentine teise (V. S. v. JAV
ambasada; A. C. (S.) v. Lenkijos Respublikos ambasada).

LAT IŠAIŠKINIMAI:
Kasaciniu skundu apskųstos teismų nutartys, kuriomis byla pagal ieškovės ieškinį Švedijos Karalystės
ambasadai dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu nutraukta kaip nenagrinėtina Lietuvos Respublikos
teisme, nes teismai konstatavo, kad ieškovę ir atsakovą – Švedijos Karalystės ambasadą – siejo viešosios
tarnybos teisiniai santykiai, reglamentuojami viešosios teisės normų, o Švedijos Karalystė pareiškė prašymą
taikyti imunitetą nuo Lietuvos teismų jurisdikcijos.
Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė kreiptis į teismą, kaip ir bet kuri kita subjektinė teisė, gali būti
įgyvendinama laikantis įstatymų nustatytos tvarkos ir sąlygų. Kiekvienu atveju, kai nacionaliniame teisme
yra pareiškiamas ieškinys užsienio valstybės subjektui, teismas ex officio privalo patikrinti, ar jis
kompetentingas nagrinėti šį ieškinį. Nagrinėjamoje byloje ieškinys pareikštas specifiniam užsienio subjektui
– Švedijos Karalystės ambasadai. Tarptautinėje teisėje pripažįstama, kad ambasada ar kita diplomatinė
atstovybė yra valstybės aparato dalis, įgyvendinanti valstybės suverenias teises. Taigi ieškinio pareiškimas
ambasadai iš esmės reiškia ieškinio pareiškimą valstybei. Tarptautinėje teisėje ir tarptautinėje praktikoje
visuotinai pripažįstamas valstybės imuniteto principas, kuris reiškia valstybės, jos organų ir atstovų, taip pat
valstybės turto imunitetą nuo užsienio valstybių jurisdikcijos, t. y. ir imunitetą nuo užsienio valstybių teismų
jurisdikcijos bei imunitetą nuo vykdomųjų veiksmų. Valstybės imuniteto doktrina leidžia valstybei gintis
nuo jai reiškiamo ieškinio, atsisakant dalyvauti procese atsakovu pagal jai reiškiamus reikalavimus. Tačiau
šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje ir tarptautinės teisės doktrinoje pripažįstama riboto valstybės imuniteto
doktrina, pagal kurią valstybė ar jos vardu veikianti institucija gali turėti imunitetą tik dėl veiksmų viešosios
teisės reglamentuojamoje srityje (acta jure imperii), o tais atvejais, kai valstybė ar jos institucija dalyvauja
privatinės teisės reglamentuojamuose santykiuose (acta jure gestionis), valstybė negali remtis imunitetu nuo
užsienio teismų jurisdikcijos, nes šiuose santykiuose valstybė dalyvauja tokiais pačiais pagrindais kaip ir
privatūs asmenys.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tuo atveju, kai ieškinys yra reiškiamas užsienio valstybei ar jos institucijai,
nacionalinio teismo galimybė nagrinėti tokį ieškinį priklauso nuo to, iš kokio pobūdžio teisinių santykių, t.
y. iš reglamentuojamų viešosios ar privatinės teisės, kilo šalių ginčas, ir ar užsienio valstybė reikalaus taikyti
jai valstybės imuniteto doktriną. Nacionaliniam teismui nustačius, kad ginčas su užsienio valstybe kilo iš
viešosios teisės reglamentuojamų santykių, kuriuose taikoma valstybės imuniteto doktrina, ir diplomatiniais
kanalais išsiaiškinus, jog užsienio valstybė nesutinka, kad jai ar jos institucijai pareikštas ieškinys būtų
nagrinėjamas iš esmės, t. y. prašo taikyti jai imuniteto doktriną, ieškinys negali būti teisminio nagrinėjimo
dalykas ir teismas turi bylą nutraukti (CPK 293 straipsnio 1 punktas).
Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek Lietuvos Respublikos, tiek Švedijos Karalystės veiksmai tarptautiniuose
santykiuose, tiek nurodytų valstybių teismų praktika rodo šių valstybių poziciją laikytis riboto valstybės
imuniteto doktrinos, t. y. abi valstybės pripažįsta, kad privatinės teisės reglamentuojamuose santykiuose
valstybė negali remtis imunitetu.
Jungtinių Tautų konvenciją dėl valstybių ir jų turto jurisdikcijos imunitetų. Pažymėtina, kad pagal nurodytos
Konvencijos 11 straipsnį, jeigu valstybės nesusitaria kitaip, valstybė negali remtis imunitetu nuo kitos
valstybės teismo jurisdikcijos tais atvejais, kai sprendžiamas klausimas susijęs su darbo sutartimi, sudaryta
valstybės ir asmens dėl darbo, atliekamo kitoje valstybėje. Kartu pažymėtina, kad šiame straipsnyje
nustatyta nurodytos bendrosios taisyklės išimčių, kai valstybė vis dėlto gali remtis imunitetu nuo kitos
valstybės teismo jurisdikcijos. Lietuva nėra šios Konvencijos dalyvė, todėl nagrinėjamu atveju Konvencijos
nuostatos gali būti vertinamos kaip tam tikros tarptautinės teisės raidos tendencijos valstybių imuniteto
doktrinos srityje, tačiau neįpareigojančios jomis vadovautis.
Bylą nagrinėję teismai sprendė, kad jau iš ieškovės pareigybės pavadinimo (kultūros ir informacijos projektų
vadovė) galima daryti išvadą, jog jai skirtos pareigos tam tikru aspektu padėjo Švedijos Karalystei
įgyvendinti suverenias funkcijas, taigi šalis siejo ne privatinės teisės reglamentuojami darbo teisiniai
santykiai, o viešosios teisės reglamentuojami viešosios tarnybos teisiniai santykiai, t. y. santykiai, kuriuose
valstybė gali remtis imuniteto doktrina.
Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2001 m. birželio 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A.
C. (S.) v. Lenkijos Respublikos ambasada, bylos Nr. 3K-3-203/2001, konstatavo, kad ieškovė, dirbusi
Lenkijos Respublikos ambasadoje korespondente–telefoniste, t. y. techninį darbą, padėjo Lenkijai
įgyvendinti suverenias teises, taigi ją su Lenkijos Respublikos ambasada siejo viešosios tarnybos teisiniai
santykiai.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju, įvertinant tai, kad ieškovė dirbo Švedijos Karalystės
ambasadoje kultūros ir informacijos projektų vadove, t. y. buvo administracinio–techninio diplomatinės
atstovybės personalo narė, žemesniųjų instancijų teismai pagrįstai nusprendė, jog ją ir Švedijos Karalystės
ambasadą siejo viešosios teisės reglamentuojami, t. y. viešosios tarnybos, teisiniai santykiai. Taigi
akivaizdu, kad ieškovė, būdama Švedijos Karalystės ambasados kultūros ir informacijos projektų vadovė,
padėjo Švedijos Karalystės ambasadai vykdyti atstovaujamosios valstybės funkcijas priimančioje valstybėje.
Tai taip pat patvirtina, kad ieškovę ir Švedijos Karalystę siejo viešosios tarnybos teisiniai santykiai.
Teisėjų kolegija atmeta kasatorės argumentus, kad tai, jog atsakovas, tiek priimdamas ją į darbą, tiek ją
atleisdamas, vadovavosi Lietuvos Respublikos DK, rodo, kad šalis siejo darbo, o ne valstybės tarnybos
teisiniai santykiai. Vien tai, kad šalys tarpusavio teisinius santykius įformino darbo sutartimi ir taikytina
teise nurodė Lietuvos teisę, nėra pagrindas konstatuoti, jog šalis siejo darbo, o ne viešosios tarnybos teisiniai
santykiai, nes, minėta, visi diplomatinės atstovybės personalo nariai, dirbantys atstovybėje, yra laikomi
esančiais akreditavusios valstybės viešojoje tarnyboje, nepaisant su jais sudarytų sutarčių pobūdžio. Teisėjų
kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad nėra pagrindo naikinti apskųstas teismų nutartis kasaciniame
skunde nurodytais motyvais.

14.3K-3-466/2005

FABULA: Ieškovė A. K. prašė teismo pripažinti negaliojančiu 2003 m. gruodžio 29 d. turto pardavimo iš
varžytynių aktą, kuriuo parduotas jai nuosavybės teise priklausantis butas Šiauliuose. Ieškovė nurodė, kad
turtas parduotas iš varžytynių, pažeidžiant CPK normas.
LAT IŠAIŠKINIMAI:
Kasaciniame skunde nurodoma, kad išieškojimas negalėjo būti nukreiptas į paskutinę gyvenamąją patalpą.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nebuvo pažeisti CPK 663 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatyti apribojimai,
taikomi išieškant iš gyvenamojo būsto. CPK 663 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad išieškoti iš skolininkui
priklausančio būsto, kuriame jis gyvena, galima tik tuo atveju, jeigu išieškoma suma viršija tris tūkstančius
litų. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad išieškoma suma viršijo 3000 Lt, todėl išieškojimas
pagal CPK 663 straipsnio 3 dalį galėjo būti nukreiptas į gyvenamąjį būstą. Pagal CPK 663 straipsnio 4 dalį
teismas skolininko ar jo šeimos narių prašymu po to, kai butas ar gyvenamasis namas išieškant sumas,
nesumokėtas už sunaudotus energijos išteklius, komunalines ir kitokias paslaugas, yra areštuotas, gali
nustatyti, kad nebūtų išieškoma iš paskutinio buto, gyvenamojo namo ar jų dalies, būtino šiems asmenims
gyventi. Tai teismas gali nustatyti atsižvelgdamas į vaikų, invalidų ir socialiai remtinų asmenų materialinę
padėtį bei interesus. Prašymas dėl to paduodamas ir nagrinėjamas apylinkės teisme šio
Kodekso 593 straipsnyje nustatyta tvarka.

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad skolininkė ar jos šeimos nariai, areštavus butą, nesikreipė į teismą su
prašymu nustatyti, kad nebūtų išieškoma iš paskutinio buto, būtino šiems asmenims gyventi.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 179 straipsnį,

nepasiūlydamas ieškovei kreiptis į nepriklausomus turto vertintojus dėl buto rinkos kainos nustatymo.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas pagal CPK 179straipsnį turi teisę, o ne pareigą siūlyti pateikti
šalims papildomus įrodymus, be to, siūlydamas pateikti papildomus įrodymus teismas neturi nurodyti
konkrečių įrodinėjimo priemonių, išskyrus būtinąsias įrodinėjimo priemones (CPK 177 straipsnio 4 dalis),
todėl nepasiūlydamas ieškovei kreiptis į nepriklausomus turto vertintojus dėl buto rinkos kainos nustatymo
teismas nepažeidė CPK 179 straipsnio.

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad buvo nesilaikyta CPK 706 straipsnio reikalavimų, t. y. kad
skelbimas apie varžytynes paduotas 19 dienų iki varžytynių, o ne prieš mėnesį. CPK 706 straipsnio 1 dalyje
numatyta, kad jeigu iš varžytynių parduodamas skolininkui priklausantis nekilnojamasis turtas bei kitas
įstatymų nustatyta tvarka registruotas turtas, taip pat kitas kilnojamasis turtas, kurio vieneto vertė viršija
šimtą tūkstančių litų, apie būsimas varžytynes antstolis paskelbia antstolių kontoros skelbimų lentoje, turto
buvimo vietos vietiniame laikraštyje bei specialiame interneto tinklapyje ne vėliau kaip likus vienam
mėnesiui iki varžytynių dienos. Kitais atvejais apie būsimas varžytynes antstolis ta pačia tvarka paskelbia ne
vėliau kaip likus dvidešimčiai dienų iki varžytynių dienos. Taigi parduodant skolininkui priklausantį
nekilnojamąjį turtą apie būsimas varžytynes skelbiama ne vėliau kaip likus vienam mėnesiui iki varžytynių
dienos. Pagal CPK 707 straipsnio 4 punktą skelbime apie varžytynes nurodomas varžytynių laikas.
Aiškinant šias teisės normas, darytina išvada, kad skelbime apie nekilnojamojo turto varžytynes nurodytas
varžytynių laikas negali būti ankstesnis nei vienas mėnuo nuo paskelbimo
dienos. CPK 602 straipsnio 4 punkte numatyta, kad turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui,
turto pardavimo be varžytynių aktus suinteresuotų asmenų reikalavimu teismas gali pripažinti
negaliojančiais, jeigu turtas buvo parduotas anksčiau, negu buvo skelbimuose nurodytas pardavimo laikas.
Sistemiškai aiškinant šią teisės normą, skelbimuose nurodytas pardavimo laikas turi būti aiškinamas kaip
pardavimo laikas, nurodytas pagal CPK 706 straipsnio reikalavimus, t. y. nekilnojamojo turto pardavimo iš
varžytynių aktą teismas gali pripažinti negaliojančiu, jeigu turtas buvo parduotas anksčiau, negu buvo
skelbimuose nurodytas pardavimo laikas, kuris negali būti ankstesnis nei vienas mėnuo nuo paskelbimo
dienos. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustačius, jog apie varžytynes paskelbta
pažeidžiant CPK 706 straipsnyje nurodytus terminus, teismas gali pripažinti turto pardavimo iš varžytynių
aktą negaliojančiu pagal CPK 602 straipsnio 4 punktą.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad antstolis apie varžytynes paskelbė likus 19 dienų, t. y.
pažeidžiant CPK 706 straipsnio reikalavimus, tačiau padarė išvadą, kad šis pažeidimas
neatitinka CPK 602 straipsnio 4 punkte numatytų sąlygų. Apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina
ir byla perduotina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui. Nagrinėjant bylą iš naujo atkreiptinas
dėmesys į tai, kad CPK 602 straipsnio nustatytais atvejais teismas turi teisę, o ne pareigą turto pardavimo iš
varžytynių aktą pripažinti negaliojančiu, todėl tinkamam teisės normų taikymui nagrinėjamoje byloje būtina
nustatyti ne tik tai, kada buvo paskelbta apie varžytynes ir kada parduotas turtas iš varžytynių, bet ir kitas
aplinkybes, kurios pagrįstų teismo išvadą dėl pripažinimo ar nepripažinimo turto pardavimo akto
negaliojančiu, jei nustatomos CPK 602 straipsnyje 4 punkte numatytos sąlygos.

15.3K-3-49/1999 teismo teisė vertinti viešojo administravimo subjektų veiksmų

teisėtumą

FABULA:  Ieškovo kasaciniame skunde nurodytas argumentas yra teisės klausimas, susijęs su teisės
kreiptis į teismą tinkamo realizavimo problema. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis
nustato, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Kaip ir
kiekviena teisė, teisė kreiptis į teismą turi būti realizuojama laikantis tam tikros įstatymo nustatytos tvarkos.
Taigi pozityvius teisinius padarinius kreipimasis į teismą suinteresuotam asmeniui gali sukelti tik tuo atveju,
jeigu ši teisė bus įgyvendinama laikantis įstatymų nustatytos tvarkos ir sąlygų.

LAT IŠAIŠKINIMAI :

Konstitucinės teisės kreiptis į teismą tvarką nustato Lietuvos civilinio proceso kodeksas bei kiti
Lietuvos Respublikos įstatymai. Pagal Lietuvos CPK 150 straipsnio 2 dalies 2 punktą viena iš tinkamo
teisės kreiptis į teismą realizavimo sąlygų yra ginčo išankstinio neteisminio sprendimo tvarkos,
įstatymo nustatytos atitinkamai bylų kategorijai, laikymasis.
Reikalavimas prieš kreipiantis į teismą bandyti ginčą išspręsti neteismine tvarka negali būti vertinamas kaip
konstitucinės teisės kreiptis į teismą varžymas ar ribojimas, jeigu tokia tvarka yra nustatyta įstatymu, nėra
pernelyg biurokratiška ar sudėtinga, ir jeigu po to, kai asmuo šį reikalavimą įvykdo, jam yra suteikiama
galimybė kreiptis į teismą. Jeigu šių trijų kriterijų yra paisoma, išankstinė neteisminė ginčo sprendimo
tvarka vertintina kaip racionalus teisės institutas.
Jis įgalina ginčus išspręsti mažesnėmis laiko ir finansinėmis sąnaudomis tiek piliečiams, tiek valstybei.
Sprendžiant klausimą, ar išankstinė neteisminė ginčo sprendimo tvarka iš tiesų yra nustatyta pagrįstai ir ar ji
neprieštarauja konstitucinei teisei kreiptis į teismą, taip pat reikia atsižvelgti į ginčo specifiką bei į teismo ir
kitų valstybės institucijų kompetencijos atribojimo būtinumą. Ginčų, susijusių su žeme, specifiką
apsprendžia ta aplinkybė, jog jų sprendimas siejasi ne tik su teisės, bet ir techniniais – žemėtvarkos ir
žemėnaudos projektavimo, matavimo, kitais klausimais, kurių sprendimas neįeina į teismo kompetenciją. Be
to, pažymėtina, kad išankstine neteismine tvarka sprendžiant ginčus, susijusius su nuosavybės teisės
atkūrimu į žemę, teisės aktai pakankamai detaliai sureguliuoja piliečių prašymų nagrinėjimo tvarką ir
nustato atitinkamų sprendimų priėmimo terminus. Todėl įstatymų nustatyta išankstinė neteisminė kai kurių
ginčų, susijusių su žeme, sprendimo tvarka yra pateisinama.
Kaip matyti iš ieškininio pareiškimo, ieškovas jame sujungė du tarpusavyje susijusius reikalavimus:
reikalavimą dėl ginčijamos žemės suteikimo tretiesiems asmenims pripažinimo neteisėtu ir reikalavimą dėl
nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą atkūrimo natūra. Specialūs Lietuvos Respublikos įstatymai nustato,
kad kiekvienas iš šių reikalavimų gali būti nagrinėjamas teisme tik po to, kai suinteresuotas asmuo yra
pasinaudojęs neteismine ginčo sprendimo tvarka. Pagal 1991 m. liepos 25 d. Lietuvos Respublikos žemės
reformos įstatymo 18 straipsnio 2 dalį skundus dėl žemės sklypų suteikimo teisėtumo nagrinėja apskričių
viršininkai ir Žemės ir miškų ūkio ministerija. Suinteresuotas asmuo, nesutikdamas su šių institucijų
priimtais sprendimais, turi teisę kreiptis į teismą. Byloje nėra duomenų, kad žemės sklypų suteikimą
tretiesiems asmenims ieškovas būtų apskundęs apskrities viršininkui ir Žemės ir miškų ūkio ministerijai.
Todėl teismai pagrįstai konstatavo, kad ieškovas nesilaikė išankstinės neteisminės šio ginčo sprendimo
tvarkos.
Pagal 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą
atkūrimo įstatymo 19 straipsnį, valstybės institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisės į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi kasacinį skundą,
konstatuoja, kad nėra nustatyta Lietuvos CPK 3542 straipsnyje numatytų pagrindų skundžiamoms teismų
nutartims panaikinti. Todėl teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos
CPK 368 straipsnio 1 dalies 1 punktu.

16.3K-3-384/1999 neleistinumas riboti teisę kreiptis į teismą

FABULA: Bylos dalį dėl ieškovės P. R-ės ieškinio atkurti nuosavybės teisę į žemės sklypą teismas nutraukė
kaip nežinybingą teismui. Nutartyje teisėjų kolegija nurodė, kad teismo išvados nepakankamai  pagrįstos,
nes iš Panevėžio miesto valdybos nebuvo išreikalauti dokumentai, surinkti ir priimti nagrinėjant P. R-ės
prašymą atkurti nuosavybės teisę; nėra išsiaiškinta, kodėl nebuvo įregistruotas ieškovės žemės sklypas, o
atsakovų žemės sklypai įregistruoti tik 1998 m. ; nenustatyta, ar nuosavybės teisė į dalį žemės sklypo
ieškovei buvo atkurta laikantis 1991 m.  birželio 18 d. Įstatymo dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų 5 straipsnyje numatytų galimybių; neišsiaiškinta, ar iš tiesų
dalis žemės sklypo buvo paimta valstybės reikmėms ir ar ši žemės sklypo dalis buvo  įregistruota;
nenustačius šių aplinkybių, negalima daryti išvados, kad žemės sklypai atsakovams buvo suteikti neteisėtai;
atsakovas A. I-a- žemės sklypą įgijo atlygintinai, todėl yra sąžiningas įgijėjas ir jam negali būti taikoma CK
143 straipsnio 3 d. ; teismas negali priimti sprendimo dėl nuosavybės teisės atkūrimo, nes teismui
žinybingos bylos tik dėl sprendimų atkurti nuosavybės teises teisėtumo (b. l. 145-147). 
LAT IŠAIŠKINIMAI:
Ieškovės O.R kasaciniame skunde išdėstyti argumentai yra susiję su trimis teisės aiškinimo ir taikymo
klausimais, dėl kurių turi pasisakyti teisėjų kolegija (CPK 358 str. ).

Pagal CPK 337 straipsnį apeliacinės instancijos teismas turi teisę panaikinti teismo sprendimą ir perduoti
bylą nagrinėti iš naujo, jeigu bylos aplinkybėms išaiškinti būtina surinkti daug naujų įrodymų ir jeigu
pakartotinis bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme neužvilkins galutinio sprendimo priėmimo.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nutartyje išvardyta gana daug aplinkybių, kurias reikia
aiškintis. Šiems klausimams nustatyti reikia surinkti atitinkamus įrodymus.  Todėl teisėjų kolegija turėjo
pakankamą pagrindą grąžinti bylą nagrinėti iš naujo. Remdamasi šiais argumentais Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos nutarties dalis dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimo panaikinimo ir
dalies bylos perdavimo nagrinėti iš naujo yra teisėta ir pagrįsta. 

Dėl ginčų, susijusių su nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu, žinybingumo

Civilinių bylų žinybingumas yra teismo kompetencija nagrinėti ir spręsti ginčus dėl teisės. Žinybingumo
apimtis tiesiogiai priklauso nuo teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos apimties. Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis nustato, kad “asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos,
turi teisę kreiptis į teismą”. Ieškovė P. R., kaip buvusio savininko teisių perėmėja, kreipėsi į teismą
prašydama apginti pažeistą nuosavybės teisę neteisėtai nacionalizuojant turtą (nuosavybės teisė yra viena
pagrindinių žmogaus konstitucinių teisių, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str.). Bet kokios
teisės, taip pat ir nuosavybės teisės realumas, priklauso nuo galimybės ją apginti efektyviais gynimo būdais.
Pripažinus, kad pažeistos nuosavybės teisės negalima ginti teismine tvarka, kiltų abejonių, ar įstatymo
pripažinta teisė atkurti pažeistą nuosavybės teisę yra reali.
Tiek teisė kreiptis į teismą, tiek ir nuosavybės teisė yra vienos pagrindinių žmogaus teisių, kurias gina
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija). Ir Lietuvos CK
(606 str.), ir CPK (482 str.) įtvirtina tarptautinės teisės prioriteto prieš vidaus teisę principą. Lietuvos
Respublikai ratifikavus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, ji tapo sudėtine
Lietuvos teisės sistemos dalimi, todėl teismai Lietuvos vidaus teisę turi aiškinti ir taikyti šios Konvencijos
kontekste ir, esant vidaus teisės ir Konvencijos nuostatų kolizijai, suteikti prioritetą Konvencijos
nuostatoms.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais,
konstatuoja, kad 1997 m. liepos 1d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį
turtą atkūrimo įstatymo 17-19 straipsniai nustato privalomą išankstinį neteisminį prašymų dėl nuosavybės
teisės atkūrimo nagrinėjimą administracine tvarka šio Įstatymo 17-18 straipsniuose nurodytose institucijoje.
Teismas nagrinėja klausimą dėl nuosavybės teisės atkūrimo, jeigu Įstatymo 17-18 straipsniuose numatytos
valstybės institucijos atsisakė atkurti nuosavybės teisę arba per įstatymų nustatytus terminus nepagrįstai
vengia priimti sprendimą dėl nuosavybės teisės atkūrimo.

17.3K-7-518/2002 neleistinumas riboti teisę kreiptis į teismą

FABULA: P. E. D. 2001 m. sausio 11 d. dar kartą kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą, P.
E. D. ir A. D. , gavę Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2001 m. sausio 31 d. neigiamą atsakymą,
kreipėsi į Vilniaus miesto 2- ąjį apylinkės teismą su prašymu įpareigoti generalinę prokuratūrą ištirti naujas
aplinkybes ir pripažinti , jog Generalinė prokuratūra savo neveikimu pažeidė ieškovų interesus. Vilniaus
miesto 2- asis apylinkės teismas atsisakė priimti P. E. D. ir A. D. ieškinio pareiškimą. Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovų atskirąjį skundą, Vilniaus
miesto 2 – ojo apylinkės teismo nutartį paliko nepakeistą P. E. D. ir A. D. kasaciniu skundu prašo panaikinti
Vilniaus miesto 2- ojo apylinkės teismo 2001 m. gegužės 4 d. ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. birželio 19 d. nutartis, pakartojo ieškinio pareiškime išdėstytas
faktines aplinkybes ir nurodė šiuos pagrindus apylinkės teismo ir apygardos teismo teisėjų kolegijos
įsiteisėjusioms nutartims panaikinti: 1. Apylinkės teismas ir apygardos teismo teisėjų kolegija pažeidė
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 6, 30 ir 31 straipsnių nuostatas, garantuojančias teisę kreiptis į teismą ir
bylos išnagrinėjimą nepriklausomame ir bešališkame teisme. 2. Teismai nesilaikė CPK 4, 26 ir 29 straipsnių
nuostatų, numatančių jų teisę kreiptis į teismą, kad būtų apgintos jų pažeistos teisės. CPK 26 straipsnio
nuostatos numato, kad ginčai, kylantys iš konstitucinių teisinių santykių, yra žinybingi teismams. Teismai
pažeidė CPK 245 ir 246 straipsnius, nes, palikdami ieškinio pareiškimą nenagrinėtą, nenurodė, kaip
pašalinti aplinkybes, kliudančias nagrinėti bylą. 4. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegija, išnagrinėjusi bylą rašytinio proceso tvarka, neatsiuntė pareiškėjams nutarties nuorašo.

LAT IŠAIŠKINIMAI:

Pareiškėjų nurodytos aplinkybės yra susijusios su baudžiamosios teisės normų reguliuojamais santykiais,
todėl turi būti nagrinėjamos pagal Lietuvos Respublikos BPK normų, o ne pagal CPK normų nuostatas. Iš
ieškinio pareiškimo matyti, kad pareiškėjai prokuroro veiksmus skundžia remdamiesi CPK normomis.
Tokiomis aplinkybėmis Vilniaus miesto 2 – asis apylinkės teismas ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegija pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjų ieškinio pareiškimą kaip nenagrinėtiną
CPK normomis nustatyta tvarka.

Kasatoriai teisingai nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 ir CPK 4 straipsnių nuostatos
garantuoja jų teisę kreiptis į teismą, kad būtų apgintos jų pažeistos teisės. Kita vertus, pareiškėjai
neatsižvelgia į tai, kad šias konstitucines nuostatas konkretizuoja ir detalizuoja civiliniai, baudžiamieji ir
administraciniai (tiek procesiniai, tiek tam tikru aspektu ir materialiniai) įstatymai. Konstitucijos nuostatos
nustato tik teisę kreiptis į teismą, bet šios teisės realizavimo tvarkos nenustato. Teismo darbas vykdant
teisingumą yra procesinė veikla ir priklausomai nuo nagrinėjamų santykių prigimties jo veiklą
reglamentuoja baudžiamieji, civiliniai ir administraciniai įstatymai.
Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 6 straipsnio ir 30 straipsnio 1
dalies bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnio 2
dalies nuostatos pareiškėjui suteikia teisę apskųsti teismui prokuroro veiksmus, susijusius su baudžiamosios
bylos atnaujinimu dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, bet toks skundas nagrinėtinas kompetentingo teismo
baudžiamojo proceso tvarka baudžiamojoje byloje, o ne civilinio proceso tvarka civilinėje byloje.

18.3K-3-320/2013 Žalą, kurią padarė valstybės institucijos (kalėjimas), atlygina

valstybė.

FABULA: Byloje sprendžiami būtinosios valstybės deliktinės atsakomybės sąlygos – valstybės institucijos
neteisėtų veiksmų (neveikimo) nustatymo ir valstybės atsakomybės kartu su žalą padariusiu asmeniu
taikymo klausimai.

LAT IŠAIŠKINIMAI:

Civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo
šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Viena šio
principo įgyvendinimo išraiškų įtvirtinta CPK 353 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad kasacinis
teismas patikrina byloje priimtus teismų procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu, o kasacijos funkciją
vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų. Kadangi pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas
nenustatyta, tai ši byla kasacine tvarka nagrinėjama pasisakant tik dėl kasaciniame skunde keliamų klausimų
teisės normų taikymo prasme;

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis)
lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių
nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas
byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku,
egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje
esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK
185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato
teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Dėl to, nesant byloje įrodymų, patvirtinančių VĮ Marijampolės
pataisos namų atsikirtimus į ieškinį, apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad ieškovės neįrodė
VĮ Marijampolės pataisos namų pareigūnų neteisėto neveikimo, pažeidė nurodytas įrodinėjimo ir įrodymų
vertinimo taisykles, asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą (CPK 6 straipsnis). Pagal CPK 178
straipsnį atsakovas Lietuvos valstybė taip pat turėjo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindė savo atsikirtimus
(išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti),
tačiau apeliacinės instancijos teismo išvados padarytos remiantis tik VĮ Marijampolės pataisos namų
atsiliepimuose į ieškinį ir apeliacinį skundą nurodytais duomenimis. Kadangi tarp šalių kilęs ginčas yra
susijęs su teisės aktų nustatytų viešąjį interesą užtikrinančių funkcijų vykdymu, tai teismas turėjo pasiūlyti
atsakovui pateikti įrodymus, patvirtinančius jo atsikirtimus į ieškinį, t. y. kad buvo imtasi visų galimų
priemonių tam, kad būtų užtikrinta, jog mobilieji telefonai nepateks nuteistiesiems, esantiems pataisos
įstaigos teritorijoje. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl VĮ
Marijampolės pataisos namų neteisėto neveikimo ir atsakovo Lietuvos valstybės deliktinės atsakomybės,
netinkamai taikė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles reglamentuojančias proceso teisės normas; dėl
nustatyto pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla ir priimtas neteisėtas procesinis sprendimas (CPK
346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis).;

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, byloje nesant įrodymų, jog VĮ Marijampolės pataisos namai tinkamai
vykdė nurodytą pareigą, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė nesant Lietuvos valstybės
deliktinės atsakomybės (CPK CK 6.271 straipsnio 1, 4 dalys, 6.250 straipsnis, CPK 178, 185 straipsniai).
Teisėjų kolegija nurodo, kad sprendžiant dėl nurodytos pareigos vykdymo svarbu nustatyti, kaip ši teisės
aktais reglamentuota valstybės pareiga konkrečiai buvo vykdoma, o nustačius, kad nebuvo vykdoma ar buvo
vykdoma netinkamai – kaip tai lėmė asmens patirtą žalą, t. y. nustatyti priežastinį ryšį tarp neteisėto
neveikimo ir asmens patirtos žalos.
Tam, kad būtų nustatyta, ar VĮ Marijampolės pataisos namai ėmėsi tinkamų ir pakankamų priemonių
užtikrinant, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems nepatektų mobilieji telefonai ir būtų
tinkamai (kiek tai objektyviai įmanoma) vykdoma valstybės pozityvioji pareiga apsaugoti visuomenę nuo
nusikalstamų nuteistų asmenų, laikomų bausmės atlikimo vietose, veiksmų, atsakovo pateiktų įrodymų
pagrindu turi būti nustatinėjamos faktinės aplinkybės, tai nepriklauso kasacinio teismo kompetencijai, todėl
byla grąžintina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Byloje vis
dėlto nustačius VĮ Marijampolės pataisos namų pareigūnų neteisėtą neveikimą, taikytina atsakovo Lietuvos
valstybės dalinė, o ne solidarioji atsakomybė (CK 6.271 straipsnio 1, 4 dalys), nes akivaizdu, kad įstaigos
pareigūnų neteisėtas neveikimas (jei bus nustatytas) tik netiesiogiai galėjo turėti įtakos žalos atsiradimui,
priešingai nei S. N. nusikalstami veiksmai, kuriais tiesiogiai buvo padaryta žala ieškovėms, kas jau
konstatuota šioje byloje ir kasacine tvarka ši apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis neskundžiama
(CPK 353 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju, esant galimai tik Lietuvos
valstybės dalinei atsakomybei dėl ieškovių patirtos žalos, jų reikalavimas priteisti iš šio atsakovo turtinės
žalos atlyginimą solidariai su atsakovu S. N. teismų atmestas pagrįstai.
Nurodytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad, apeliacinės instancijos teismui šioje byloje
netinkamai taikius valstybės deliktinę atsakomybę reglamentuojančias materialiosios teisės normas, taip pat
įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles reglamentuojančias proceso teisės normas, yra pagrindas
panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo
sprendimo dalis atmesti ieškinio reikalavimus priteisti ieškovėms neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos
valstybės, ir grąžinti šią bylos dalį apeliacinės instancijos teismui apeliacine tvarka nagrinėti iš naujo (CPK
359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

19.3K-3-287-690/2017

FABULA: Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių rūšinį

teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui, aiškinimo ir taikymo.
LAT IŠAIŠKINIMAI:
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 22 straipsnyje nustatyta, kad bendrosios
kompetencijos teismams nagrinėti priskiriami ginčai, kylantys iš civilinių, šeimos, darbo, intelektinės
nuosavybės, konkurencijos, bankroto, restruktūrizavimo, viešųjų pirkimų ir kitų privatinių teisinių santykių;
teismai taip pat nagrinėja bylas ypatingosios teisenos tvarka, prašymus dėl užsienio teismų sprendimų ir
arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje, skundus dėl Lietuvos Respublikos
teritorijoje veikiančio arbitražo sprendimų. Taigi bylos dėl žalos atlyginimo pagal bendrąją taisyklę
nagrinėjamos bendrosios kompetencijos teisme.
Bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš
kurio kilo ginčas, pobūdis. Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to,
koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja (ABTĮ 21 straipsnio 2  dalis, CPK 36
straipsnio 2 dalis). Bylų priskyrimo teismams institutas padeda nustatyti, kurio teismo kompetencija yra
nagrinėti ginčą, t. y. rūšinio teismingumo taisyklės, kuriose, atsižvelgiant į nagrinėjamų santykių prigimtį,
nurodyta teismo jurisdikcija išspręsti ginčą.
Kai teismui kyla abejonių dėl bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam
teismui, šiuos klausimus rašytinio proceso tvarka išsprendžia speciali teisėjų kolegija, į kurią įeina Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
pirmininko pavaduotojas ir po vieną šių teismų pirmininkų paskirtą teisėją (CPK 36 straipsnio 3 dalis).
Nutartis dėl bylos rūšinio teismingumo klausimų sprendimo yra galutinė ir neskundžiama (CPK 36
straipsnio 5 dalis).
CPK 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad iškelta civilinė byla (bendrosios kompetencijos teisme) negali būti
nutraukta arba pareiškimas negali būti paliekamas nenagrinėtas vien dėl tos priežasties, kad byla teisminga
administraciniam teismui. Šiais atvejais byla perduodama pagal rūšinį teismingumą.
Nors pagal CPK 347 straipsnio 2 dalį kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais bei
aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme, tačiau teisėjų kolegija,
atsižvelgdama į tai, jog bylų rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui
taisyklių pažeidimas laikytinas absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 6
punktas), sprendžia, jog teismas ex  officio privalo pasisakyti dėl rūšinio teismingumo taisyklių taikymo šioje
byloje.
Kaip minėta nutarties 12 punkte, viešojo administravimo subjekto neteisėti veiksmai nagrinėjami
administraciniuose teismuose. Todėl teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimas dėl Alytaus pataisos namų
neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir dėl to galimai atsiradusios žalos yra teismingas administraciniam teismui.
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad teismų procesiniai sprendimai
naikintini ir byla perduotina pagal teismingumą Kauno apygardos administraciniam teismui (CPK 329
straipsnio 2 dalies 6 punktas, 340 straipsnio 5 dalis, 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

20.3K-3-629/2006 Pas Mikelėną tema apie advokatus šitoje byloje( normų nėra, bet
paaiškinta dėl ko buvo pažeistas ir neteisėtas sandoris ) Likusi bylos dalis apie
restituciją.

FABULA: Ieškovas nurodė, kad ginčo patalpų pirkimo-pardavimo sandoris yra niekinis, nes prieštaravo tuo
metu galiojusioms imperatyviosioms įstatymo normoms - Advokatūros įstatymo 37 straipsniui. Ieškovas
perleido ginčo turtą atsakovei, kuri kaip advokatė atstovavo jam atkuriant nuosavybės teises į šį turtą.
Įsigydama patalpas pagal pirkimo-pardavimo sutartį, 10 000 Lt atsakovė jam nesumokėjo, nes tokiu būdu, t.
y. perleidžiant ginčo turtą, jai buvo atsiskaityta už suteiktas advokato paslaugas. 2005 m. gegužės 12 d.
mainų sutartimi A. S. ginčo patalpas perleido V. A. P. ir A. P. Šie sudarė mainų sandorį, bet realiai patalpų
neperėmė, nes jos yra pritaikytos advokato veiklai. Ieškovo teigimu, mainų sutartis yra tariamas sandoris,
sudarytas tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių.

LAT IŠAIŠKINIMAI:

A. S. į praktikuojančių Lietuvos advokatų sąrašą įrašyta 1999 metais. Ginčo sandorio sudarymo metu galiojo
1998 m. birželio 25 d. Advokatūros įstatymo 37 straipsnio 1 dalies redakcija, nustatanti, kad advokatas,
įrašytas į praktikuojančių advokatų sąrašą, negali dirbti ar eiti kitų apmokamų pareigų įmonėse, įstaigose ir
organizacijose, užsiimti verslu, išskyrus teisinės pagalbos teikimą. Darytina išvada, kad atsakovė A. S.,
būdama praktikuojanti advokatė ir veikdama pagal 2001 m. birželio 1 d. ieškovo išduotą įgaliojimą, vykdė
profesinę veiklą ir todėl privalėjo laikytis Lietuvos advokatūros etikos reikalavimų bei rekomendacijų,
Advokatūros įstatymo normų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad 1998 m. birželio 25 d. redakcijos
Advokatūros įstatymo 37 straipsnio 1 ir 3 dalys yra susijusios. Pagal sandorio sudarymo metu galiojusio
Advokatūros įstatymo 37 straipsnio 3 dalį advokatas pats ar kito asmens vardu neturėjo teisės bet kokių
sandorių pagrindu įsigyti iš savo klientų, kuriems jis atstovavo ar kuriuos gynė byloje, turto ar teisių į šį
turtą. Tokios sutartys negalioja. Notarė 2002 m. rugpjūčio 20 d. tvirtindama ginčo sandorį pažeidė tuo metu
galiojusio Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 37 straipsnio 3 dalies nuostatą. Apeliacinės
instancijos teismas, pripažindamas negaliojančia A. S. ir G. A. P. 2002 m. rugpjūčio 20 d. pirkimo-
pardavimo sutartį dėl 9/100 dalių administracinių patalpų pirkimo-pardavimo, tai reikiamai motyvavo.

21.3K-3-54/2007

FABULA : Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. rugpjūčio 17 d.
nutartimi apeliacinį procesą nutraukė, motyvuodamas tuo, kad skundas paduotas asmens, neturinčio teisės jį
paduoti (CPK 315 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Teismas vadovavosi CPK 57 straipsnio 3 dalimi, kurioje
nustatyta, kad advokato teisės ir pareigos bei jų mastas patvirtinami rašytine su klientu sudaryta sutartimi.
Byloje su atskiruoju skundu pateikta 2005 m. vasario 10 d. teisinių paslaugų sutartis, kuria atsakovas paveda
advokatų profesinei bendrijai „Baublys ir partneriai“ atstovauti jam visuose teismuose. Teismas konstatavo,
kad sutartyje duotų įgaliojimų terminas neapibrėžtas. CK 2.412 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įgaliojimo
terminas gali būti apibrėžtas ir neapibrėžtas. Jeigu terminas įgaliojime nenurodytas, tai įgaliojimas galioja
vienerius metus nuo jo sudarymo dienos. Teismas motyvavo, kad atsakovo suteiktame įgaliojime (teisinių
paslaugų sutartyje) advokatų profesinei bendrijai „Baublys ir partneriai“ terminas nėra nurodytas, todėl jis
galioja vienerius metus nuo jo sudarymo dienos, t. y. iki 2006 m. vasario 10 d.

LAT IŠAIŠKINIMAI:
Šalių susitarimas dėl teisinių paslaugų teikimo reiškia pavedimo sutarties sudarymą CK 6.716 straipsnio 1
dalies, 6.756 straipsnio 1 dalies ir 6.763 straipsnio prasme. Išorinį atstovavimą reglamentuojančios CPK ir
Advokatūros įstatymo normos nurodo, kad atstovais pagal pavedimą teisme gali būti advokatai, jų padėjėjai,
kurių teisės ir pareigos bei jų apimtys patvirtinami su klientu sudaryta atstovavimo sutartimi (CPK 56
straipsnio 1 dalies, 1, 2 punktai, 57 straipsnio 3 dalis, 59 straipsnis, Advokatūros įstatymo 48, 49 straipsniai).
Tiek pavedimo sutartis, tiek pavedimo sutarties pagrindu išduotas įgaliojimas (CK 6.756 straipsnis)
pasibaigia CK 2.147 ir 6.763 straipsniuose nurodytais tapačiais pagrindais.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad advokatas klientą teisme atstovauja teisinių paslaugų sutarties, o ne
įgaliojimo, išreiškiančio vienašalę atstovaujamo asmens valią (CK 1.63 straipsnio 3 dalis), pagrindu, todėl
advokato įgaliojimų terminas spręstinas pagal sutarčių galiojimą ir pasibaigimą reglamentuojančias teisės
normas. Pasibaigus sutarčiai dėl teisinių paslaugų teikimo (užbaigus teikti teisines paslaugas, klientui
nusprendus sutartį nutraukti), pasibaigia ir sutartyje nustatytos advokato teisės atlikti konkrečius veiksmus
bylos procese. Dėl to advokato teisės atstovauti klientui teisme ir jo vardu atlikti procesinius veiksmus
pabaiga sietina su teisinių paslaugų sutarties pabaiga. Nurodytos teisinių paslaugų sutarties UAB „Mauda“
nenutraukė, taigi, kol galioja sutartis, galioja ir advokatų profesinės bendrijos advokatų teisė (ir pareiga)
atlikti sutartyje nurodytus procesinius veiksmus bylų procese. Apeliacinės instancijos teismas, neturėdamas
įrodymų, kad ginčijama sutartis yra nutraukta ar pasibaigusi, ir spręsdamas, kad atstovo įgalinimai pasibaigė
praėjus metams nuo sutarties sudarymo, netinkamai taikė materialinės teisės normas, todėl apeliacinės
instancijos nutartis naikintina (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Nagrinėdamas bylą iš naujo,
apeliacinės instancijos teismas turi aiškintis nurodytas aplinkybes ir tik tada daryti atitinkamas išvadas.

22.Byla 3K-3-256/2005

FABULA: Ieškovas nurodė, kad Valstybinio patentų biuro Apeliacinis skyrius patenkino atsakovo UAB
„Ajonda“ 1999 m. rugpjūčio 9 d. protestą dėl ieškovui UAB „Paletti“ priklausančio dizaino „Lentyna
atvirukų ekspozicijai“ pripažinimo negaliojančia. Ieškovas nurodė, kad Sprendimas, kuriuo atsakovo UAB
„Paletti“ protestas buvo patenkintas 1995 m. liepos 4 d. Pramoninio dizaino įstatymo 4 straipsnio 2 punkto
pagrindu, t. y. kaip neturintį individualių savybių, yra neteisėtas ir naikintinas. Šią bylą nagrinėjęs pirmosios
instancijos teismas nustatė, kad dizainas reg. Nr. 948 ir dizainas reg. Nr. 913 skiriasi savo matmenimis,
atskiromis detalėmis, UAB „Ajonda“ stendo dizainas yra savarankiškas kūrinys, ir nors lyginamieji dizainai
turi panašių bendrinių požymių, tačiau dizainas reg. Nr. 913 negali būti supainiotas dėl esminių požymių
visumos, t. y. stalčiaus, dienos šviesos lempos, UAB „Ajonda“ logotipo viršutiniame segmente. Teismas taip
pat pažymėjo, kad UAB „Ajonda“ atstovai bylos nagrinėjimo metu nuosekliai įrodinėjo, kad UAB „Paletti“
ir ir UAB „Ajonda“ dizainai nėra vienas kito kopija PDĮ 4 straipsnio prasme. Apeliacinės instancijos
teismas minėtoje byloje, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pažymėjo, kad pirmosios
instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog dizainas reg. Nr. 913 yra skirtingas ir naujas, palyginus su ieškovų
dizainu, nėra jam tapatus PDĮ prasme ir nėra šio dizaino kopija Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo
(toliau – ATGTĮ) prasme. Remdamasis šiais sprendimais ir kitais argumentais ieškovas prašė panaikinti
VPB Apeliacinio skyriaus sprendimą.

LAT IŠAIŠKINIMAI:

CPK 18 straipsnyje nustatyta, kad įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra
privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams
asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. CPK 279 straipsnio 4 dalyje
nustatyta, kad sprendimui, nutarčiai ar nutarimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų
teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat
kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius (sprendimo res judicata galia). CPK 182
straipsnio 2 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu
kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo
sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvavusiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Bylos
šalims ir kitiems byloje dalyvavusiems asmenims (kaip kad ir yra nagrinėjamosios bylos atveju, - ir dėl to
ginčo byloje nėra), įsiteisėjęs teismo sprendimas yra ne tik privalomas, bet ir turi tiek prejudicinę, tiek res
judicata galią.

CPK 182 straipsnio 2 punkte yra imperatyviai nurodyta, kad kitoje civilinėje ar administracinėje byloje turi
dalyvauti tie patys asmenys. Kitos bylos ieškinio dalykas gali sutapti tik iš dalies arba gali būti netgi
skirtingas. Gali nesutapti netgi kitos bylos ieškinio pagrindas. S-bu, kad įrodinėjamas faktas būtų
reikšmingas abiejose bylose, kad pirmiau išnagrinėtoje byloje nebūtų dirbtinai įrodinėjami faktai, kurie
kitoje byloje būtų naudojami kaipprejudiciniai. Taigi, įsiteisėjusiu teismo sprendimu civilinėje byloje
nustatytos aplinkybės dėl dizaino reg. Nr. 913 individualių savybių, lyginant jį su dizainu reg. Nr. 948, dėl
to, jog dizainas reg. Nr. 913 skiriasi savo matmenimis, atskiromis detalėmis ir negali būti supainiotas dėl
esminių požymių skirtumų, palyginus su dizainu reg. Nr. 948, pripažintina prejudiciniais faktais (CPK 182
straipsnio 2 punktas) ir negali būti ginčijama (CPK 279 straipsnio 4 dalis) nagrinėjamoje byloje dėl VPB
Apeliacinio skyriaus sprendimo panaikinimo (t. y. sprendžiant, pagrįstai ar nepagrįstai šiuo sprendimu
dizaino reg. Nr. 948 buvo pripažinta negaliojančia PDĮ 4 straipsnio 2 punkto pagrindu). Be to, kasacinio
teismo teisėjų kolegija pažymi, jog, kaip ne kartą savo jurisprudencijoje yra nurodęs Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas, vertindami tokias pat faktines aplinkybes, teismai teisės normas turi aiškinti ir
taikyti vienodai,  taip pat atkreipia dėmesį į dar iš senovės romėnų teisės atėjusį principą allegans contraria
nos est audiendus (negalima to paties kartu ir teigti, ir neigti). Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada,
kad bylą nagrinėję teismai, VPB Apeliacinio skyriaus sprendimą, kuriuo buvo pripažinta negaliojančia
dizaino registracija Nr. 948, panaikino pagrįstai.

VPB Apeliacinio skyriaus sprendimas Nr. 2Ap-603 dėl dizaino registracijos Nr. 948 pripažinimo
negaliojančia buvo priimtas, išnagrinėjus ginčą tarp dviejų šalių (vadinamąja inter-parties procedūra), ir tais
pagrindais, dėl kurių pagal PDĮ VPB ginčijamojo dizaino  ekspertizės neatliko, kai buvo sprendžiama dėl šio
dizaino įregistravimo. Suinteresuotas asmuo, pareikšdamas protestą, šiuo atveju, ginčijo ne atitinkamus
VPB, bet protestuojamojo dizaino savininko veiksmus, pareiškiant registruoti, suinteresuoto asmens teigimu,
nenaują ir neturintį individualių savybių, dizainą. Taigi  ginčo šalims teisės aktų nustatyta tvarka apskundus
VPB Apeliacinio skyriaus sprendimą teismui, tai reiškia, jog ginčo šalys tarp jų kilusio ginčo sprendimą
perkelia nagrinėti į teismą. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog tais atvejais, kai teismui teisės
aktų nustatyta tvarka apskundžiamas VPB Apeliacinio skyriaus sprendimas, priimtas išnagrinėjus ginčą tarp
dviejų ginčo subjektų tais pagrindais, dėl kurių VPB ginčijamojo pramoninės nuosavybės objekto (šiuo
atveju-dizaino) ekspertizės neatlieka (kai yra sprendžiama dėl to pramoninės nuosavybės objekto
įregistravimo), VPB toje byloje nėra ginčo šalis, taigi  neturi būti traukiamas atsakovu, o jeigu yra
patrauktas ir ieškovas nesutinka dėl jo pakeitimo – ieškinys dėl VPB  turi būti atmestas kaip
pareikštas netinkamam atsakovui (CPK 45 straipsnio 3 dalis). To nepadarę, bylą nagrinėję teismai
pažeidė CPK 45 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisės normą, nes ieškinį tenkino asmens, kuris nėra
ginčijamojo materialinio teisinio santykio subjektas. Šis pažeidimas turi esminės reikšmės vienodam teisės
aiškinimui ir taikymui, ir turėjo įtakos neteisėtų procesinių sprendimų (dėl šio atsakovo ) priėmimui (CPK
346 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

23.3K-3-480/2009

FABULA: Atsakovas teikė ieškovei interneto paslaugas, leidžiant juo neribotai naudotis vakarais,
savaitgaliais bei švenčių dienomis, ir nors ieškovė internetu naudojosi šeštadienį, bet atsakovas taikė darbo
dienos tarifą, nes poilsio diena iš to šeštadienio buvo perkelta į kitą dieną. Ieškovė prašė priteisti nepagrįstai
sumokėtą užmokestį už interneto paslaugas bei panaikinti trečiojo asmens - Ryšių reguliavimo tarnybos,
nagrinėjusios ginčą ikiteismine tvarka, sprendimą. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai ieškinį
tenkino. Tretysis asmuo pateikė kasacinį skundą.
LAT IŠAIŠKINIMAI:

LAT pažymėjo, kad skundžiant Ryšių reguliavimo tarnybos, kaip ikiteisminės ginčo sprendimo institucijos,
sprendimą ginče tarp galutinio paslaugų gavėjo ir elektroninių ryšių paslaugų teikėjo, ji į bylą turi būti
įtraukta atsakovu, o jeigu ginčas nebuvo nenagrinėjamas ikiteismine tvarka, teismas ją gali įtraukti proceso
dalyviu arba ši institucija gali įstoti į procesą savo iniciatyva, kad duotų išvadą, siekdama įvykdyti jai
pavestas pareigas (CPK 49 str. 2 d.). Nors šiuo atveju Ryšių reguliavimo tarnyba buvo įtraukta trečiuoju
asmeniu be savarankiškų reikalavimų, tačiau ji turėjo visas procesines teises, galėjo teikti paaiškinimus ir
atsikirtimus į ieškovės reikalavimą, skųsti teismo sprendimą, todėl padarytas proceso teisės normų
pažeidimas nelaikytinas absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu.

Dėl kasacijos ribojimo netaikymo: Atsiliepime į kasacinį skundą nurodoma, kad nagrinėjamo ginčo atveju
kasacija negalima, nes ginčo suma mažesnė negu penki tūkstančiai litų (CPK 341 straipsnio 2 punktas). Iš
ieškinio matyti, kad ieškovė apskundė Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2006 m. gruodžio 22 d.
įsakymą Elektroninių ryšių įstatymo 36 straipsnio 4 dalies pagrindu ir pareiškė reikalavimą šį įsakymą
panaikinti, taip pat reikalavo priteisti iš atsakovo 317 Lt. Laikytina, kad ieškovė pareiškė neturtinį ir turtinį
reikalavimus. Nagrinėjamos bylos kontekste darytina išvada, kad, esant pareikštiems neturtiniam ir turtiniam
reikalavimui, kasacijos ribojimas ginčo suma netaikomas, nes jis galioja tik turtiniams reikalavimams.  Dėl
to teisėjų kolegija sprendžia, kad atsiliepimo į kasacinį skundą argumentas, kuriuo įrodinėjamas kasacijos
negalimumas dėl šalių ginčo, yra nepagrįstas, nes CPK 341 straipsnio 2 punkte nustatytas ribojimas
taikomas turtiniams ginčams ir netaikomas neturtiniams reikalavimams dėl netinkamo sutarties įvykdymo
ištaisymo.

Dėl Ryšių reguliavimo tarnybos, kaip išvadą teikiančios institucijos, procesinės padėties: Kasaciniame
skunde teigiama, kad Ryšių reguliavimo tarnyba bylose, kuriose apskųstas jos sprendimas dėl galutinio
paslaugų gavėjo ir elektroninių ryšių paslaugų teikėjo ginčo, įtrauktina į bylą kaip išvadą teikianti institucija.
Pagal CPK 49 straipsnio 2 dalį valstybės ir savivaldybių institucijų dalyvavimas procese, teikiant išvadą
byloje, turi būti susijęs su viešojo intereso gynimu ir yra galimas tik įstatymuose nustatytais atvejais.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad institucijų dalyvavimo byloje tikslas – pateikti objektyvią ir nešališką
kompetentingą nuomonę. Nagrinėjamos bylos kontekste Ryšių reguliavimo tarnyba jau sprendė ginčą iš
ankstine ne teismo tvarka ir pateikė savo vertinimą, kurį dabar byloje gina. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia,
kad Ryšių reguliavimo tarnyba šiuo atveju turėjo būti atsakovu, o aptariamas kasatoriaus argumentas
nepagrįstas.

24.T-102-2014

FABULA: Ieškovai prašė priteisti solidariai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos banko, ir UAB -
žalos, padarytos netinkama banko, kuris vėliau bankrutavo, veiklos priežiūra ir auditu, atlyginimą. Kadangi
reiškiamas reikalavimas valstybei dėl žalos atlyginimo grindžiamas valstybės institucijos – Lietuvos banko,
neteisėtu veikimu ir neveikimu, t. y. pareigos prižiūrėti ir kontroliuoti bankų veiklą nevykdymu, taip
pažeidžiant Bankų įstatymą bei Finansų įstaigų įstatymą, šis reikalavimas patenka į CK 6.271 str.
reglamentavimo sritį, todėl jis nagrinėtinas administraciniame teisme (ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p.). Nors
reikalavimas UAB'ei dėl žalos atlyginimo yra civilinio teisinio pobūdžio, tačiau administracinis reikalavimas
yra vyraujantis šioje byloje, todėl visa byla teisminga administraciniam teismui.

LAT IŠAIŠKINIMAI:

Specialioji teisėjų kolegija konstatavo, kad byla teisminga administraciniam teismui.

Dėl teismingumo : Byla teisminga administraciniam teismui. Šioje byloje keliamas reikalavimas solidariai
atlyginti žalą, padarytą Lietuvos banko veiksmais netinkamai vykdant pareigą kontroliuoti Ūkio banko
veiklą, o UAB „Deloitte Lietuva“ (audito bendrovė) netinkamai atlikus Ūkio banko veiklos auditą. Ginčai
dėl žalos atlyginimo yra civilinio pobūdžio ir pagal bendrą taisyklę jie yra priskirti nagrinėti bendrosios
kompetencijos teismui (CPK 22 straipsnio 1 dalis, 25 straipsnis). Administraciniai teismai nagrinėja tik tuos
ginčus dėl žalos atlyginimo, kurie yra apibrėžti ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. ginčus dėl žalos,
atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).
Nagrinėjamu atveju reiškiamas reikalavimas valstybei dėl žalos atlyginimo grindžiamas valstybės
institucijos – Lietuvos banko, neteisėtu veikimu ir neveikimu, t. y. pareigos prižiūrėti ir kontroliuoti bankų
veiklą nevykdymu, taip pažeidžiant Bankų įstatymą bei Finansų įstaigų įstatymą. Šis reikalavimas dėl žalos,
atsiradusios dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų vykdant viešosios teisės reglamentuojama veiklą,
patenka į CK 6.271 straipsnio reglamentavimo sritį, todėl nagrinėtinas administraciniame teisme (ABTĮ 15
straipsnio 1 dalies 3 punktas).

25.T-39/2015

FABULA: Ieškovai - bankrutuojančio banko klientai - prašė solidariai priteisti iš Lietuvos Respublikos,
Lietuvos banko, bankrutuojančio banko, audito bendrovės ir kt., dėl kurių veiksmų atsirado banko
nemokumas, jo veiklos sustabdymas bei nutraukimas, žalos atlyginimą.

Nors šiuo atveju žala kildinama tiek iš viešojo administravimo subjektų (Lietuvos Respublikos, Lietuvos
banko) viešojo administravimo srityje atliktų neteisėtų veiksmų, tiek iš privačių subjektų (banko akcininkų,
valdymo organų narių, audito bendrovės) neteisėtų veiksmų, tačiau yra labai glaudžiai susiję, didžioji dalis
keliamų reikalavimų yra civilinio teisinio pobūdžio, juos išskirti į atskiras bylas neekonomiška ir
netikslinga, todėl visi jie nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme.

Specialioji teisėjų kolegija išaiškino, kad byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui.

Dėl teismingumo: Byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui. Šioje byloje prašoma iš atsakovų BAB
banko SNORAS, Lietuvos Respublikos, Lietuvos banko, BAB banko SNORAS vadovų ir akcininkų R. B. ir
V. A. bei auditoriaus UAB „Ernst & Young Baltic“ solidariai priteisti žalos atlyginimą. Ginčai dėl žalos
atlyginimo yra civilinio pobūdžio ir pagal bendrą taisyklę jie yra priskirti nagrinėti bendrosios
kompetencijos teismui (CPK 22 straipsnio 1 dalis, 25 straipsnis). Administraciniai teismai nagrinėja tik tuos
ginčus dėl žalos atlyginimo, kurie yra apibrėžti ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. ginčus dėl žalos,
atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).
Nagrinėjamu atveju reiškiamas reikalavimas atsakovams Lietuvos Respublikai bei Lietuvos bankui dėl žalos
atlyginimo grindžiamas atsakovų neveikimu ir netinkamais veiksmais vykdant AB banko SNORAS
priežiūrą. Šis reikalavimas dėl žalos, atsiradusios dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų vykdant
viešosios teisės reglamentuojama veiklą, patenka į CK 6.271 straipsnio reglamentavimo sritį, todėl
nagrinėtinas administraciniame teisme (ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Reikalavimas dėl žalos
atlyginimo atsakovams banko akcininkams ir valdymo organų nariams grindžiamas jų neteisėtais veiksmais
vadovaujant bankui bei privedant banką prie nemokumo situacijos. Atsakovo audito bendrovės UAB „Ernst
& Young Baltic“ civilinė atsakomybė grindžiama šio juridinio asmens veiksmais teikiant neteisingas ir
neišsamias audito ataskaitas. Kadangi šie atsakovai nėra viešojo administravimo subjektai, tad šie
reikalavimai nepatenka į ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto sritį ir yra teismingi bendrosios
kompetencijos teismui.

26. 3K-7-149-706/2015

FABULA: Ieškovas (advokatas) prašė priteisti nesumokėtą honorarą, o atsakovė priešieškiniu prašė
pripažinti negaliojančiomis teisinių paslaugų sutartis dėl apgaulės. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai
ieškinį tenkino, o priešieškinį atmetė. Atsakovė pateikė kasacinį skundą.

LAT nurodė, kad vadovaujantis ES teise ir ESTT prejudiciniu sprendimu, advokatas, vykdantis savo
profesinę veiklą, už atlyginimą teikdamas teisines paslaugas asmeniniais tikslais veikiančiam fiziniam
asmeniui (vartotojui), yra verslininkas (plačiąja prasme), todėl advokato ir fizinio asmens sudaryta tipinė
sutartis turėtų būti teismo teisiškai kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis, ir teismas turi ex officio atlikti
tokios sutarties nesąžiningų sąlygų kontrolę. Nagrinėjamu atveju teismai nevertino ginčo šalių sudarytų
teisinių paslaugų sutarčių pobūdžio ir nekvalifikavo jų kaip vartojimo sutarčių, todėl ir jų sąlygų netikrino
nesąžiningumo aspektu, nors sutartyse išvardytos apibendrinamojo pobūdžio teisinės paslaugos, kaip antai
atstovavimas turto padalijimo, santuokos nutraukimo ir vaiko gyvenamosios vietos nustatymo byloje, byloje
dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir kitose bylose, nurodytos konkrečios galutinės mokėtinos sumos už
paslaugas, nesant paaiškinimų, kurios paslaugos įkainotos kokiu atlyginimo dydžiu, kas kelia abejonių dėl
sulygtų paslaugų apimties ir kainų aiškumo.

LAT iš dalies panaikino apeliacinės instancijos teismo nutartį ir grąžino bylą nagrinėti iš naujo apeliacine
tvarka.

Dėl išlaidų advokatui: Pažymėtina, kad vartotojo teisė į informaciją yra viena pagrindinių vartotojo teisių,
glaudžiai susijusių su vartotojo teise būti apgintam nuo nesąžiningų sutarčių sąlygų. Nesąžiningų sąlygų
kontrolė yra susieta su vartotojo teisės į informaciją pažeidimo pasekmėmis. Skaidrumo principo sąsają su
vartotojo teise į informaciją yra pabrėžęs ir ESTT, jis akcentavo, kad nepakanka šį principą įgyvendinti vien
per teismų praktiką, ir išaiškino jį kartu kaip nustatantį verslininko pareigą teikti informaciją vartotojui, ir ne
tik sudarant sutartį, bet ir prieš sutarties sudarymą. Prejudiciniame sprendime ESTT konstatavo, kad
advokatas savo nuožiūra sprendžia, ar sutartiniuose santykiuose su savo klientu naudotis iš anksto jo paties
ar jo profesinės asociacijos organų parengtomis tipinėmis sąlygomis. Kadangi šios sąlygos įtrauktos į
atitinkamas sutartis tiesiogiai advokato valia, negalima tvirtinti, kad taikant sutarties sąlygų (ne)sąžiningumo
kontrolę galėtų kilti grėsmė, jog bus pakenkta advokato ir jo kliento santykių specifikai ar bus pažeisti
advokato veiklos principai (prejudicinio sprendimo 26–27 punktai). Sutarties sąlygose, dėl kurių atskirai
nesiderama, kurios parengtos bendrai naudoti, nėra su advokatų klientais susijusios asmeninės informacijos,
dėl kurios atskleidimo galėtų būti pažeista advokato profesinė konfidencialumo pareiga (prejudicinio
sprendimo 31 punktas). Kai advokatas savo nuožiūra sudaro su klientu tipinę sutartį, t. y. sutartį su
sąlygomis, dėl kurių nebuvo atskirai derėtasi, šių sutarties sąlygų (ne)sąžiningumą teismas turi vertinti ex
officio, net ir tais atvejais, kai klientas (vartotojas) nereiškia tokio reikalavimo. Taigi advokatas, vykdantis
savo profesinę veiklą, už atlyginimą teikdamas teisines paslaugas asmeniniais tikslais veikiančiam fiziniam
asmeniui (vartotojui), yra verslininkas (plačiąja prasme). Todėl advokato ir fizinio asmens, kuris veikia
siekdamas su jo verslu, prekyba ar profesija nesusijusių tikslų, sudaryta tipinė sutartis turėtų būti teismo
teisiškai kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis. Pagal kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką
teismas ex officio turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę
pagal CK 6.188 straipsnio 2 dalyje (šiuo metu galiojančio CK 6.228 4 straipsnio 2 dalyje) išdėstytus
kriterijus. Teismo pareiga ex officio įvertinti vartojimo sutarties sąlygas nesąžiningumo aspektu turi būti
vykdoma visuotinai nepriklausomai nuo to, kokioje teismo procedūroje teisėjas priima su tokių sąlygų
vertinimu susijusius procesinius sprendimus. Nagrinėjamoje byloje ieškovas, prašydamas priteisti
atlyginimą už teisines paslaugas, pateikė keturias teisinių paslaugų sutartis pagal Advokatų tarybos 2005 m.
birželio 30 d. sprendimu patvirtintą kliento atstovavimo civiliniame teisme sutarties rekomendacinę formą.
Tokio pobūdžio Advokatų tarybos sprendimai yra rekomendaciniai ir advokatas, sudarydamas su klientu
teisinių paslaugų sutartį Advokatūros įstatymo 48 straipsnio 1 dalies pagrindu, renkasi savo nuožiūra –
naudoti iš anksto Advokatų tarybos patvirtintą standartinę formą ar sudaryti individualiai aptartų sąlygų
sutartį su klientu, ar užpildžius standartinę formą kartu sudaryti individuliai aptartų sąlygų susitarimą.
Teismai nagrinėjamoje byloje nevertino teisinių paslaugų sutarties pobūdžio ir nekvalifikavo jos kaip
vartojimo sutarties, todėl ir jos sąlygų netikrino nesąžiningumo aspektu. Kaip jau pažymėta, pripažinus
tiriamas teisinių paslaugų sutartis vartojimo sutartimis (remiantis aptartu prejudiciniu sprendimu), būtina jų
teisminė kontrolė siekiant įvertinti ir nustatyti, ar jų sudarytos sąlygos nėra nesąžiningos CK 6.188 straipsnio
2 dalies (šiuo metu galiojančio CK 6.2284 straipsnio 2 dalies) prasme. Sutarties dalykas, šiuo atveju teisinės
paslaugos, taip pat jų kaina standartinėse teisinių paslaugų sutartyse turi būti vertinamos nesąžiningumo
požiūriu, jeigu jos išreikštos neaiškiai ir nesuprantamai (CK 6.188 straipsnio 6 dalis (CK 6.2284 straipsnio 6
dalis), šios sąlygos turi būti aiškinamos vadovaujantis CK 6.193 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta contra
proferentem taisykle kartu su CK 6.188 straipsnio 6 dalimi (CK 6.228 4 straipsnio 6 dalimi). Neaiškios
sutarties sąlygos aiškintinos sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies ir vartotojo naudai. Aplinkybių dėl
teisinių paslaugų sutartyse sulygtų paslaugų apimties ir kainų nustatymas bei vertinimas yra fakto klausimai,
jų kasacinis teismas iš naujo nenustatinėja (CPK 353 straipsnio 1 dalis), todėl teisinių paslaugų sutarčių
sąlygų aiškumo ir suprantamumo aspektams tirti byla dėl šios dalies grąžintina nagrinėti apeliacinės
instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

27.3K-3-683-686/2015

FABULA: Ieškovė advokatų profesinė bendrija „Černiauskas ir partneriai“ 2014 m. balandžio 18 d. kreipėsi
į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Kamesta“ 943 874,57 Lt (273 364,97 Eur)
skolos už suteiktas teisines paslaugas, 1887,80 Lt (546,74 Eur) netesybų bei 6 proc. dydžio procesines
palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Ieškovė su atsakove
2009 m. spalio 23 d. sudarė teisinių paslaugų sutartį Nr. 219/2009, pagal kurią advokatų profesinės bendrijos
advokatas G. Č. ir kiti bendrijai teisinę pagalbą teikiantys advokatai, advokatų padėjėjai bei dirbantys
teisininkai įsipareigojo veikti kaip atsakovės patarėjai ir atstovai ginče su Kauno miesto savivaldybe dėl
2005 m. rugpjūčio 1 d. Koncesijos sutarties netinkamo vykdymo, atlikti kitus klientės pavedimus, būtinus
ginčui išspręsti, o atsakovė įsipareigojo suteikti ieškovei visus reikiamus dokumentus ir būtiną informaciją,
reikalingą įsipareigojimams tinkamai atlikti, pateikti paaiškinimus, reikalui esant dalyvauti susitikimuose,
teismo posėdžiuose, informuoti bendriją apie ginčo išsprendimą, turimas pastabas dėl teisinių paslaugų
teikimo ir sumokėti ieškovei minėtos sutarties 3 dalyje nustatytą šalių sutartą honorarą (toliau – Teisinių
paslaugų sutartis). Ieškovė nurodė, kad honorarą pagal Teisinių paslaugų sutartį sudarė: 1) per visą laikotarpį
atliktų darbų pagal valandinį įkainį sumos, nepriklausančios nuo to, kokia bus ginčo baigtis; 2) 25 procentų
sėkmės mokestis, skaičiuojamas nuo Koncesijos sutarties 44.5 punkte nurodytos 8 procentų sumos; 3) 25
procentų sėkmės mokestis nuo papildomai gautų pajamų, kurias sumokėtų Kauno miesto savivaldybės
administracija, susijusių su sutarties nutraukimu (Teisinių paslaugų sutarties 3.1 dalies d punktas). Ieškovė
pažymėjo, kad atsakovė pagal Teisinių paslaugų sutartį įsipareigojo sumokėti ieškovei sėkmės mokestį
visais atvejais, kai ginčo sprendimas yra palankus atsakovei, todėl šiuo atveju sėkmės mokestis sudaro 918
943,20 Lt (266 144,35 Eur). Pasak ieškovės, ginčas su Kauno miesto savivaldybe dėl 2005 m. rugpjūčio 1 d.
Koncesijos sutarties netinkamo vykdymo buvo baigtas taikos sutartimi civilinėje byloje Nr. 2-389-173/2012,
pagal kurią Kauno miesto savivaldybė įsipareigojo tinkamai įvykdyti Koncesijos sutartį joje nustatytomis
sąlygomis ir tvarka. Taip pat atsakovė skolinga 24 931,37 Lt (7220,62 Eur) už darbus pagal valandinį įkainį
(2014 m. balandžio 1 d. PVM sąskaita faktūra serija APB 14 Nr. 129).

LAT IŠAIŠKINIMAI:

Dėl kasatorės prašymo skirti žodinį bylos nagrinėjimą : CPK 356 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji
taisyklė, kad kasacinė byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Įstatymu taip pat nustatyta teismo
diskrecijos teisė nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, kai tai yra būtina (CPK 356
straipsnio 2 dalis), ji gali būti įgyvendinama tiek savo, tiek šalių iniciatyva. Šalis gali pateikti motyvuotą
prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis teismui nėra privalomas. Taigi įstatymu nustatyta
teismo diskrecijos teisė nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka. Dėl to ir šalys, teikdamos
prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių
būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Ieškovė kasaciniame skunde teikia prašymą nagrinėti bylą žodinio
proceso tvarka kasacinės instancijos teisme, argumentuodama, kad šis sprendimas bus reikšmingas
advokatūrai ir bus pasisakoma naujais teisės aiškinimo ir taikymo klausimais. Būtinumo skirti žodinį bylos
nagrinėjimą egzistavimo aspektu įvertinusi nagrinėjamą bylą bei šioje byloje pateiktą nurodytą ieškovės
prašymą, atsižvelgusi į tai, kad dalyvaujančių byloje asmenų teisė būti išklausytiems buvo įgyvendinta tiek
bylą žodinio proceso tvarka nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek jiems teikiant savo procesinius
dokumentus apeliacinės instancijos ir kasaciniam teismams, teisėjų kolegija konstatuoja, kad būtinumo skirti
žodinį bylos nagrinėjimą nenustatyta. Dėl to nurodytas ieškovės prašymas netenkintinas, byla pagal CPK
356 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją taisyklę kasaciniame teisme nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Dėl kitoje byloje priimto teismo sprendimo prejudicinės galios nagrinėjamai bylai: Kasaciniame skunde
nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 13 d.
nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-389-173/2012, nustatytus prejudicinius faktus, kad šiame procese
buvo pasiekta sėkmė ir atsakovė įsipareigojo sumokėti sėkmės mokestį (CPK 182 straipsnio 2 punktas).
Aiškindamas proceso teisės normas dėl prejudicinių faktų taikymo, kasacinis teismas yra suformulavęs
tokius prejudicinių faktų kriterijus (byloje turi būti nustatytas jų visetas): prejudiciniais faktais laikytinos
įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje byloje nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės
turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus
atvejus, kai teismo sprendimas sukuria teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems asmenims; pirmesnėje
civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo
dalykas ar bent jo dalis; svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose . Atsižvelgdama į
tai, kad civilinėje byloje Nr. 2-389-173/2012 kasatorė nedalyvavo, be to, šioje byloje nebuvo nagrinėjamos
ir nustatytos reikšmingos faktinės aplinkybės, susijusios su teisinių paslaugų sutarties nuostatų aiškinimu,
sėkmės mokesčio mokėjimu, teisėjų kolegija sprendžia, jog pagrindo remtis Kauno apygardos teismo 2012
m. birželio 13 d. nutartyje priimtu sprendimu kaip turinčiu prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje
apeliacinės instancijos teismas neturėjo. Tačiau ši aplinkybė gali būti vertinama kaip vienas iš įrodymų
nagrinėjamoje byloje. 

28.3K-3-291-701/2017

FABULA: Kasacinėje byloje sprendžiama dėl atsakovo byloje tinkamumo, Lietuvos Respublikos civilinio
kodekso (toliau – CK) 6.665 straipsnio 1 dalies 2 punkto, reglamentuojančio užsakovės teisę reikalauti
statybos rangos darbų kainos sumažinimo dėl rangovės atliktų netinkamos kokybės darbų, aiškinimo ir
taikymo, kai rangovė reikalavimo teisę į užsakovę dėl apmokėjimo už darbus yra perleidusi kitam asmeniui,
kuris nėra rangos sutarties šalis ir kuriam užsakovė pareiškė reikalavimą sumažinti statybos rangos darbų
kainą. Ieškinyje nurodyta, kad 2007 m. vasario 12 d. ieškovė ir trečiasis asmuo UAB „Adakris“ sudarė
statybos rangos sutartį (toliau – Rangos sutartis), kuria trečiasis asmuo įsipareigojo pastatyti ir perduoti
daugiabutį gyvenamąjį namą su komercinėmis patalpomis, o ieškovė įsipareigojo jį priimti ir atsiskaityti.
Sutartimi nustatyta darbų kaina – 1 366 547 Lt (395 779 Eur). Trečiasis asmuo UAB „Adakris“ ir atsakovė
2009 m. balandžio 2 d. sudarė reikalavimo perleidimo (cesijos) sutartį (toliau – Reikalavimo perleidimo
sutartis, Cesijos sutartis), kuria UAB „Adakris“ perleido atsakovei 189 191 Lt (54 794 Eur) reikalavimo
teisę į skolininkę – ieškovę - pagal 2007 m. vasario 12 d. statybos rangos sutartį. Ieškovė nurodė, kad
trečiasis asmuo UAB „Adakris“ (rangovė) netinkamai vykdė Rangos sutartį, atliko netinkamos kokybės
darbus ir trūkumų nepašalino. Rangovei buvo išsiųstos pretenzijos dėl darbų defektų pašalinimo, tačiau, šiai
nesiėmus jokių veiksmų dėl jų pašalinimo, ieškovė 2009 m. balandžio 6 d. pranešimu vienašališkai nutraukė
Rangos sutartį. Rangovės atliktų darbų defektai konstatuoti defektų aktu, šiuo remiantis buvo apskaičiuota,
kad defektų šalinimo vertė sudarytų 400 099,76 Lt (115 877 Eur). Remiantis ieškovę ir trečiąjį asmenį
siejusios Rangos sutarties sąlygomis, užsakovė turi teisę nemokėti už atliktus darbus, jei jie atlikti
nekokybiškai. Pagal Rangos sutartį likusi nesumokėta užsakovės suma sudaro 189 191 Lt (54 794 Eur).
Kadangi mažinti darbų kainą galima tik nesumokėta rangos darbų kainos dalimi, todėl ieškovė prašė priteisti
tik defektų šalinimo sąmatoje nurodytos darbų kainos dalį, neviršijančią reikalavimo pagal Reikalavimo
perleidimo sutartį, – 189 191 Lt (54 794 Eur).

LAT IŠAIŠKINIMAI:

Dėl atsakovo tinkamumo, užsakovui (ieškovui) pagal rangos sutartį reiškiant reikalavimą dėl atliktų darbų
trūkumų atitinkamai sumažinti darbų kainą : Nurodyti byloje dalyvaujančius asmenis yra ieškovo,
paduodančio ieškinį, pareiga (CPK 111 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 135 straipsnio 1 dalis). Spręsdamas
konkretų ginčą teismas konkrečioms bylos aplinkybėms taiko materialiosios teisės normas. Byloje
dalyvaujančių asmenų teisės ir pareigos vienų kitiems nustatomos išnagrinėjus bylą ir priėmus teismo
sprendimą. Netinkama šalimi civiliniame procese laikytinas asmuo, kuris nėra ginčijamo materialinio
teisinio santykio dalyvis ir kuriam atitinkamai nepriklauso reikalavimo teisė (netinkamas ieškovas) arba
kuris neturi pareigos atsakyti pagal jam pareikštą ieškinį (netinkamas atsakovas). Tam, kad asmens, kuris
kreipėsi į teismą pažeistos teisės ar teisėto intereso gynybos, reikalavimas būtų patenkintas, turi būti
identifikuotas materialusis teisinis santykis, kuris sieja ginčo šalis, ir iš jo kylanti ieškovo reikalavimo teisė.
Ieškovui pareiškus reikalavimą savo pažeistoms teisėms ar įstatymo saugomam interesui apginti tik esant
atsakovui, kaip materialiojo teisinio santykio, iš kurio kilęs ginčas, subjektui, teismas gali priimti sprendimą,
kuris turėtų tiesioginę įtaką šalių materialiosioms teisėms ir pareigoms, t. y. išspręsti šalių kilusį ginčą.
Atsižvelgiant į civilinio proceso teisėje galiojančius šalių autonomijos, rungimosi principus, ieškovas,
reikšdamas ieškinį, pats pasirenka asmenis, kuriems reiškia ieškinį (atsakovus), kaip ir pats apibrėžia bylos
nagrinėjimo ribas, nurodydamas ieškinio pagrindą ir dalyką. Nustačius, kad konkretus asmuo nėra
materialinio teisinio santykio, iš kurio kilęs ginčas, tiesioginis subjektas ir neturi pareigos atsakyti pagal
pareikštą ieškinį, nėra teisinio pagrindo tokį asmenį vertinti kaip tinkamą atsakovą byloje. Ieškovė
kasaciniame skunde ginčija apeliacinės instancijos teismo išvadas, kad šios bylos atsakovė, nebūdama
teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas dėl atliktų darbų kokybės, šalis, nėra tinkama atsakovė pagal ieškovės
pareikštus reikalavimus dėl atliktų darbų kokybės, taip pat jog ieškovė CK 6.665 straipsnio 1 dalies 2 punkte
nustatytą teisių gynimo priemonę, t. y. sumažinti darbų kainą, turi teisę reikšti tik teisinio santykio, iš kurio
kilo ginčas, šaliai, t. y. rangovei – UAB „Adakris“. Ieškovės teigimu, tokios apeliacinės instancijos teismo
išvados prieštarauja tiek esamam teisiniam reguliavimui, tiek ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismo praktikai,
teismas nepagrįstai rėmėsi sutarties uždarumo principu, kuris ginčo atveju netaikytinas. Atsižvelgiant į
apskųstos nutarties motyvus ir kasacinio skundo argumentus, vertintina, kad kasaciniame skunde ieškovė tik
deklaratyviai teigia, jog nurodytos apeliacinės instancijos teismo išvados prieštarauja teisiniam reguliavimui.
Kasaciniame skunde nenurodoma išsamių teisinių argumentų, kurie pagrįstų tokį ieškovės teiginį ir šia
prasme CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyto kasacijos pagrindo buvimą. Pažymėtina, kad
kasaciniame skunde net ir neteigiama, jog atsakovė yra materialiojo teisinio santykio, iš kurio kilęs ginčas,
subjektas, o tik nurodoma, kad atsakovė negali būti laikoma nesusijusiu su Rangos sutartimi, iš kurios kilęs
ginčas, asmeniu. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo
nutartį, konstatuoja, kad pagrindo ją naikinti kasacinio skundo argumentais nenustatyta (CPK 346 straipsnis,
359 straipsnio 3 dalis). - SPREND. - iešknį atmetė.

29.3K-3-541/2008

FABULA: Ieškovas A.S. įmonė „Megaskalė“ teismo prašė priteisti iš atsakovo UAB „Karmo“ 11 010 Lt
skolą už pagamintus ir sumontuotus baldus, 445,40 Lt palūkanų, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos
sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas A. S. įmonė
„Megaskalė“ ir K. J. individuali įmonė (2007 m. liepos 23 d. pertvarkyta į UAB „Karmo“) 2006 m. spalio
11 d. sudarė rangos sutartį, pagal kurią ieškovas įsipareigojo pagaminti du virtuvės baldų komplektus ir juos
sumontuoti atsakovo nurodytose patalpose. 2007 m. vasarą buvo atlikti papildomi darbai. Už atliktus darbus
atsakovas liko skolingas ieškovui 11 010 Lt. Praleidęs atsiskaitymo terminą, atsakovas privalo sumokėti
ieškovui 445,40 Lt palūkanų.

LAT IŠAIŠKINIMAI:

Vertinant papildomo civilinės atsakomybės subjekto procesinę teisinę padėtį bylose, kai subsidiarioji
atsakomybė kyla CK 2.104 straipsnio 2 dalies pagrindu, pažymėtina, kad teisme nagrinėjant ginčą dėl
prievolių, atsiradusių iki naujos formos juridinio asmens įregistravimo juridinių asmenų registre, vykdymo,
tik ieškovo valia, kylanti iš prievolinių civilinių santykių, kurių šalys yra ieškovas ir pagrindinis bei
papildomas skolininkai, lemia, ar siekiama išspręsti ne tik pagrindinio, bet ir papildomo civilinės
atsakomybės subjekto atsakomybės pagal subsidiariosios atsakomybės taikymo principus klausimą. Tokia
valia išreiškiama procesiniais veiksmais (CPK 111 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 135 straipsnio 1 dalis),
kuriais papildomas civilinės atsakomybės subjektas būtų nurodytas kaip antrasis atsakovas, o reikalavimas
formuluojamas pagal subsidiariosios atsakomybės taikymo principus, t. y. papildomo skolininko pareiga
atsakyti atsiranda tik tada, kai prievolės neįvykdo pagrindinis skolininkas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijų nutartyse, kuriose aiškinamos procesinės teisės normos,
reglamentuojančios dalyvaujančių byloje asmenų procesinę padėtį, yra išaiškinta, kad tik esant atsakovui,
kaip materialiojo teisinio santykio subjektui, teismas gali priimti sprendimą, sukeliantį tam asmeniui teisines
pasekmes. Kol asmuo nėra atsakovas, o tik trečiasis asmuo, dėl tokio asmens teismas negali priimti jo teises
ir pareigas nustatančio sprendimo.

CPK 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, jog ieškinys pareikštas
ne to asmens, kuriam priklauso reikalavimo teisė, arba ne tam asmeniui, kuris turi pagal ieškinį atsakyti, gali
vienos iš šalių motyvuotu prašymu, nenutraukdamas bylos, pakeisti pradinį ieškovą arba atsakovą tinkamu
ieškovu arba atsakovu. Šioje normoje įtvirtinta galimybė netinkamą šalį pakeisti tinkama šalimi. Netinkamos
šalies pakeitimas tinkama šalimi taip pat reiškia, kad teismas ieškovo prašymu gali pakeisti toje byloje
dalyvaujančio asmens procesinę padėtį. Pagal CPK 45 straipsnio 3 dalį tuo atveju, jeigu ieškovas nesutinka
atsakovą pakeisti kitu asmeniu, o pagal pirmiau nurodytą šių normų aiškinimą ir pakeisti toje byloje
dalyvaujančio asmens procesinę padėtį, teismas nagrinėja bylą iš esmės.

30. 3K-3-298-313/17 (NERADAU)

31. 3K-3-175-706/2015

FABULA: Byloje kilo ginčas dėl vežėjo atsakomybės mažinimo nepristačius krovinio dėl trečiųjų asmenų,
pervežėjų (agentų), kaltės.

LAT IŠAIŠKINIMAI:

Asmenys įtraukiami trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančias savarankiškų reikalavimų, jeigu teismo

sprendimas gali turėti įtakos jų teisėmis ar teisėtiems interesams. Absoliučiai daugumai atvejų trečiųjų
asmenų dalyvavimas procese pasireiškia grynai procesiniu teisiniu suinteresuotumu bylos baigtimi. Jų
interesą byloje lemia tai, kad nuo bylos baigties gali priklausyti jų materialiosios teisės ir pareigos po to
pradėtame regresiniame procese. Pagal CPK 47 straipsnio 1 dalies nuostatas trečiųjų asmenų įtraukimas į
bylą galimas ir teismo iniciatyva. Asmenų materialiosios teisės ir pareigos vienų kitiems gali būti
nustatomos užtikrinant jiems galimybę pasinaudoti visomis įstatymų įtvirtintomis procesinėmis teisinėmis
garantijomis, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad trečiųjų asmenų įtraukimas į nagrinėjamos bylos procesą yra
teismo teisė, tai tokie asmenys gali būti įtraukti į procesą, jeigu tai neprieštarauja proceso koncentruotumo ir
operatyvumo principams.

Pažymėtina, kad sprendžiant, ar įtraukti į bylą trečiaisiais asmenimis vežimo procese dalyvavusius visus
vežėjus, reikšminga CMR konvencijos 36 straipsnio nuostata, kad ieškinys dėl krovinio praradimo gali būti
reiškiamas pasirinktinai keliems ar vienam iš vežėjų. Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad tai papildoma
garantija siuntėjui, o konkretaus vežėjo kaltė reikšminga tik sprendžiant vežėjų tarpusavio atsakomybės už
padarytus nuostolius klausimą, nes vežėjas, kuriam siuntėjas reiškia reikalavimą, atsako pagal konvenciją
visa apimtimi.

CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalis taikoma ir tais atvejais, kai sąmoningus, tyčinius veiksmus įvykdė
vežėjo agentas arba kiti asmenys, kurių paslaugomis naudojosi vežėjas vežimo metu, kai agentai ar kiti
asmenys vykdė jiems pavestas užduotis. Tokiais atvejais šie agentai ar kiti asmenys dėl jų asmeninės
atsakomybės taip pat negali vadovautis atsakomybę ribojančiomis nuostatomis (CMR 29 straipsnio 2 dalis).
Užsienio teismai tokiems atvejams priskiria ir krovinio pristatymą neįgaliotam jį gauti asmeniui[2]. Pagal
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją, vežėjo didelis neatsargumas, kuris, atsižvelgiant į
konkrečios bylos aplinkybes, gali būti prilyginamas tyčiniams veiksmams, kurie yra pagrindas taikyti
vežėjui visišką atsakomybę už krovinio praradimą, suprantamas kaip paprasčiausių atidumo ir rūpestingumo
taisyklių nepaisymas, taip pat tokie asmens veiksmai, kurių šis, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir
rūpestingumo reikalavimų, nebūtų padaręs, arba neveikimas – neatlikimas visų įmanomų veiksmų, galėjusių
sumažinti žalos atsiradimo riziką arba padėti jos išvengti, taip pat tokie sąmoningi, pakankamai tikslingi
vežėjo vairuotojo veiksmai, dėl kurių kiltų grėsmė krovinio išsaugojimui.

32. 3K-3-309/2013

FABULA: Ieškovė V. S. kreipėsi į teismą nurodydama, kad gyvenamajame name Vilniuje, Malonioji g. 17,
yra trys butai: 1-asis butas nuosavybes teise priklauso atsakovams J. A. D. ir E. V. I.-D., 2-asis butas
mansardiniame aukšte – dalines nuosavybes teise ieškovei V. S. ir atsakovui R. S., 3-iasis butas su rūsiu
nuosavybės teise – atsakovei B. M.. Šio gyvenamojo namo inventorineje byloje yra nurodytas bendras
pastoges plotas (87,54 kv. m) ir bendras mansardos plotas (116,90 kv. m). 2008 metais rangos sutarties
pagrindu treciasis asmuo UAB „Naujamiescio bustas“ organizavo namo stogo keitimo darbus, kuriu galutine
kaina buvo 41 980,72 Lt. Ieškove, gyvenanti mansardiniame aukšte, atsižvelgdama i tai, kad stogo
apšiltinimo darbai nebuvo atlikti, savo lešomis ir darbo sanaudomis atliko šiuos darbus ir patyre 1541,02 Lt
išlaidu, del kuriu CK 4.83 straipsnio pagrindu kreipesi i treciaji asmeni, prašydama spresti finansavimo
klausima. Treciasis asmuo atsisake iskaiciuoti ir paskirstyti visiems namo bendraturciams ieškoves patirtas
išlaidas. Ieškovei kreipusis i juos tiesiogiai, pastarieji išlaidu padengti taip pat nesutiko.

LAT IŠAIŠKINIMAI:

CPK 266 straipsnyje nustatyta, kad teismas neturi teisės spręsti klausimo dėl neįtrauktų dalyvauti byloje
asmenų teisių ar pareigų. Vienas iš teismo sprendimo absoliučiu negaliojimo pagrindu yra teismo
nusprendimas dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2
punktas, 360 straipsnis). Nusprendimas šiuo atveju suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas,
pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje
asmens teisinei padėčiai ar padariniams. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad šių teisės normų tikslas –
užtikrinti, jog teismuose nebūtų nagrinėjami su asmens teisėmis bei pareigomis susiję klausimai, šiam apie
tokį nagrinėjimą nežinant ir negalint išreikšti savo pozicijos, t. y. tokiu reguliavimu siekiama užtikrinti
asmens teisė būti išklausytam.

Spręsdamas dėl trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, procesinio statuso pripažinimo,
teismas visais atvejais turi identifikuoti materialinį teisinį santyki, kuris tą asmenį sieja su ginčo šalimis, ir
materialiaja teises norma, kurioje nustatytos galimi teismo sprendimo padariniai treciojo asmens teisems ir
pareigoms. Taigi, sisteminis pirmiau nurodytu procesines teises normu vertinimas leidžia daryti išvada, kad
absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neitraukia i procesa
visu teisini suinteresuotuma turinciu asmenu, o tik tais, kai tai susije su istatymo nurodytais padariniais –
sprendimu turi buti nuspresta ir del tokiu asmenu.

33.3K-3-397/2006

FABULA: Ieškovas prašė: 1) pripažinti Spaudos rūmų aukštuminio pastato savininkų bendrijos ,,Spaudos
rūmai“ narių teisę ne konkurso tvarka proporcingai bendrijos narių nuosavybės teise turimų patalpų plotui
nusipirkti arba išsinuomoti 1103263/4667947 dalis valstybinio 78 012 kv. m ploto žemės sklypo, esančio
Vilniuje, Laisvės pr. 60; 2) panaikinti Vilniaus miesto valdybos 2001 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr.
2213V; 3) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. rugpjūčio 29 d. įsakymą Nr. 3422-01; 4) priteisti
iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

LAT IŠAIŠKINIMAI:

CPK 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalys gali užbaigti bylą taikos sutartimi. Pagal CPK 140 straipsnio
3 dalį šalys gali baigti bylą bet kurioje proceso stadijoje. Ši bylos šalių teisė negali būti paneigta. CPK 42
straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas netvirtina šalių taikos sutarties, jeigu ji prieštarauja
imperatyviosioms įstatymo normoms ar viešajam interesui. Taigi pagal šių normų sisteminį aiškinimą
darytina išvada, kad šalių teisė sudaryti taikos sutartį nėra absoliuti – ji neturi prieštarauti imperatyviosioms
įstatymo normoms ar viešajam interesui. Taigi teismas, esant šalių sudarytai taikos sutarčiai, prieš
tvirtindamas ją, privalo įsitinkinti, ar neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms ar viešajam
interesui.

Patvirtinta taikos sutartis pagal įstatymą prilyginta teismo sprendimo galiai, nes, patvirtinus ją, bylos
nagrinėjimas toliau nevyksta, nes ji nutraukiama (CPK 140 straipsnio 3 dalis). Esant patvirtintai taikos
sutarčiai, kaip ir įsiteisėjusiam teismo sprendimui, ieškinys negali būti pareiškiamas, nes teismas atsisako
priimti ieškinį (CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas) arba nutraukia bylą (CPK 293 straipsnio 1 dalies 3
punktas).

CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu
pripažįstama, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir
pareigų. Ši norma taikytina ir apeliacinės instancijos teismui, ir kasaciniam teismui. Kartu ši norma
aiškintina ir tai teisinei situacijai, kai byloje dalyvauja tretieji asmenys. Trečiųjų asmenų dalyvavimas byloje
reiškia, kad bylos išsprendimas tiek priėmus teismo sprendimą, tiek nutartimi patvirtinus taikos sutartį, šie
teismo priimti procesiniai dokumentai gali turėti įtakos jų teisėms ir pareigoms (CPK 47 straipsnio 1 dalis).
CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta, kad absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu
pripažįstami ir tokie atvejai, kai pirmosios teismas išnagrinėjo bylą, kai nebuvo vieno iš dalyvaujančio
byloje asmenų, kuriam nebuvo pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, jeigu toks asmuo remdamasis šia
aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą. Aiškinant šią teisės normą, būtina atsižvelgti į teisės principą,
kad teismas prieš priimdamas sprendimą turi išklausyti ir kitą šalį (audi alteram partem). Lietuvos
Respublikos Konstitucinis Teismas 2004 m. kovo 31 d. nutarime dėl šio principo pasisakė konstitucinės arba
kitokios teisinės atsakomybės kontekste, tačiau šio principo turi būti paisoma ir civiliniame procese. Taigi
teismas, tvirtindamas šalių sudarytą taikos sutartį, turi aiškinti, ar taikos sutartyje nustatytomis sąlygomis
nepažeidžiamos trečiųjų asmenų teisės. Nustatytos teisės tvarkos pažeidimai valstybėje netoleruojami. Jeigu
teismas, tvirtindamas šalių sudarytą taikos sutartį, neišsiaiškina, ar byloje nėra pažeidžiamos dalyvaujančių
trečiųjų asmenų teisės, arba patvirtina taikos sutartį nedalyvaujant teismo posėdyje trečiajam asmeniui,
kuriam nebuvo pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą ir kuris nebuvo informuotas apie sudarytos taikos
sutarties sąlygas, toks procesinės teisės normos pažeidimas pripažintinas pažeidžiančiu viešąjį interesą.

34.BYLA 3K-3-165-684/2015

FABULA: Byloje sprendžiamas ginčas, ar advokato padėjėjui Advokatų garbės teismo sprendimu pagrįstai
pritaikyta drausminė nuobauda – išbraukimas iš Lietuvos advokatų padėjėjų sąrašo.

LAT IŠAIŠKINIMAI:

Kasacinis teismas kasacine tvarka nagrinėdamas bylas, kurių nagrinėjimo dalykas – reikalavimai advokato ir
advokato padėjėjo veiklai, yra nurodęs, kad kiekvienam privalu laikytis įstatyme nustatytų draudimų.
Advokatas ir advokato padėjėjas, būdami teisinės sistemos dalimi, savo veikloje ne tik turi laikytis įstatymo,
bet ir patys siekti įstatymo tikslų bei teisingumo ir teisėtumo įgyvendinimo. Įstatymo reikalavimų
nepaisymas diskredituoja advokato profesiją ir žemina jos prestižą. Advokatas ar advokato padėjėjas,
pažeidęs imperatyviuosius įstatymo reikalavimus, negali teisintis nei įstatymo ar profesinės etikos taisyklių
nežinojimu, nei nepakankamu įstatymo detalumu. Įstatymo ir profesinės etikos taisyklių nuostatas advokatas
ar advokato padėjėjas privalo žinoti ex officio.

Formuodamas teismų praktiką šios kategorijos bylose, kasacinis teismas yra pasisakęs, kad teisiškai
vertinant advokato ar advokato padėjėjo veiksmus, atsižvelgtina į specifinę advokato padėtį ir jos vaidmenį
valstybės teisinėje sistemoje. Advokato paskirtis – teisėtais būdais ir priemonėmis ginti savo kliento teises ir
teisėtus interesus bei siekti, kad būtų įvykdytas teisingumas. Advokato profesija yra viena iš profesijų rūšių,
kurios atstovams taikomi didesni, griežtesni elgesio standartai. Advokato veiklai taikomi ne tik
bendražmogiški elgesio standartai, bet ir specialieji reikalavimai, nustatyti tiek advokatūros veiklą
reguliuojančiuose įstatymuose, tiek profesinės etikos taisyklėse. Profesinės etikos taisyklėse nustatyti
reikalavimai advokato elgesiui yra objektyviai būtini: tik nepriekaištingo profesinio elgesio žmogui gali būti
patikėta dalyvauti teisingumo įgyvendinimo procese. Leidimas šiame procese dalyvauti bet kam,
neatsižvelgiant į jo elgesį, diskredituotų teisingumo įgyvendinimo idėją, kaip tokią.

Aktualios nagrinėjamai bylai 2012 m. sausio 1 d. AĮ redakcijos 34 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad
advokato padėjėjas turi visas šiame įstatyme nustatytas advokato teises ir pareigas, išskyrus narystę Lietuvos
advokatūroje bei proceso įstatymuose nustatytus apribojimus. AĮ 5 straipsnyje nustatyti advokatų veiklos
principai. Šių principų turi laikytis ir advokatų padėjėjai. Vieni jų – veiklos teisėtumas ir nepriekaištingas
elgesys (AĮ 5 straipsnio 3, 6 punktai). Advokato (advokato padėjėjo) pareiga, inter alia, yra sąžiningai atlikti
savo pareigas. Advokatas (advokato padėjėjas) privalo laikytis Lietuvos advokatų etikos kodekso
reikalavimų ir elgtis dorai bei pilietiškai (AĮ 39 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Taigi advokatas (advokato
padėjėjas) privalo laikytis įstatymų ir profesinės etikos reikalavimų. Nepakanka įvertinti advokato (advokato
padėjėjo) veiklą tik įstatymų aspektu, būtina jo veiksmus vertinti profesinę etiką reglamentuojančių normų
kontekste. Pagal Lietuvos advokatų etikos kodekso, kuris taikomas ir advokatų padėjėjams, 1 punktą
Lietuvos advokatai (advokato padėjėjai) dalyvauja įgyvendinant teisingumą, atstovauja ir gina teisėtus savo
klientų interesus teisme, valstybės arba savivaldybių institucijose ar kitose organizacijose. Advokato
(advokato padėjėjo) profesinė veikla reikalauja laikytis teisinių ir moralinių įpareigojimų: 1) klientui; 2)
teismams ir kitoms institucijoms, kur jam tenka ginti kliento interesus ar jiems atstovauti ir veikti jo vardu;
3) advokato profesijai; 4) visuomenei. Advokatas (advokato padėjėjas) visada privalo saugoti profesinę
garbę ir orumą bei nediskredituoti advokato vardo, duotos priesaikos ir teisingumo idėjos.

Drausminės nuobaudos paskyrimo advokatui ar advokato padėjėjui atveju asmuo turi teisę tokį sprendimą
apskųsti teismui, o ši asmens teisė kreiptis į teismą dėl taikytos poveikio priemonės suponuoja teismo
pareigą patikrinti jos taikymo pagrįstumą ir teisėtumą. Jeigu nebūtų visapusiškai tiriamas ir vertinamas
ieškovui taikytų poveikio priemonių teisėtumas ir pagrįstumas, būtų pažeistas visuotinai pripažintas ubi ius,
ibi remedium principas – jeigu yra kokia nors teisė (laisvė), turi būti ir jos gynimo priemonė. Asmens teisė
kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo taip pat reiškia jos gynimą ne formaliai, bet realiai ir
veiksmingai.

AĮ 37 straipsnyje įtvirtinta, kad advokato padėjėjo praktika atliekama pas advokatą, kuris, inter alia, turi
galimybę užtikrinti advokato padėjėjui darbo vietą (37 straipsnio 1 dalis), o advokato darbo vietos sąlygos
turi užtikrinti tinkamą advokato padėjėjo praktikos atlikimą ( 37 straipsnio 2 dalis). Advokatų padėjėjų
praktikos atlikimo tvarkos (toliau – Praktikos atlikimo tvarka) 1.2 punkte nustatyta, kad advokato padėjėjo
praktika yra advokato padėjėjo profesinė veikla, kurią jis vykdo ruošdamasis savarankiškai advokato veiklai
vadovaujant ir kontroliuojant advokatui – advokato padėjėjo praktikos vadovui. Praktikos atlikimo tvarkos
3.1 punkte įtvirtintas reikalavimas darbo vietai – advokato padėjėjo darbo vieta yra kartu su vadovo darbo
vieta. Advokato padėjėjas privalo laikytis Lietuvos advokatų etikos kodekso, vykdyti Advokatų tarybos
sprendimus, teisėtus praktikos vadovo pavedimus ir nurodymus (Praktikos atlikimo tvarkos 6.3.1 punktas).
Praktikos atlikimo tvarkoje taip pat įtvirtintas reikalavimas advokato padėjėjui advokato veikloje
naudojamus dokumentus saugoti savo darbo vietoje (Praktikos atlikimo tvarkos 9.10 punktas). Taigi pagal šį
teisinį reglamentavimą akivaizdu, kad advokato padėjėjo darbo vieta turi sutapti su advokato, jo praktikos
vadovo darbo vieta, tačiau šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad kasatorius faktiškai dirbo
kitoje advokatų kontoroje, ją klientams ir tretiesiems asmenims pristatydavo ir nurodydavo kaip savo
profesinės veiklos teisėtą darbo vietą, o tai prieštarauja AĮ 22, 37 straipsniuose, Praktikos atlikimo tvarkos
3.1, 9.10 punktuose įtvirtintiems reikalavimams.

Vadovaujantis Praktikos atlikimo tvarkos 2.1.9 punktu, kiekvienam advokato padėjėjui yra nustatytas
reikalavimas pasirašyti su būsimu praktikos vadovu sutartį dėl darbo vietos. Tokios sutarties pagrindu
advokato padėjėjas įgyja teises ir pareigas, o tai reiškia, kad negalima situacija, kada už dvišalių pareigų,
kylančių iš sudarytos sutarties, vykdymą turi būti atsakinga tik viena sutarties šalis – darbo vietą suteikiantis
advokato padėjėjo praktikos vadovas. Toks aiškinimas reikštų prieštaravimą sutartinių teisinių santykių
esmei.

AĮ 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžiama teisinių paslaugų sąvoka – tai teisės konsultacijos (patarimai teisės
klausimais), teisinę reikšmę turinčių dokumentų rengimas, atstovavimas teisės klausimais, gynyba bei
atstovavimas bylų procese, kai šie veiksmai atliekami už atlyginimą; įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta,
kad advokato veikla yra teisinių paslaugų teikimas, jo veikla nėra komercinė ūkinė; įstatymo 4 straipsnio 4
dalyje numatytas baigtinis sąrašas veiklų, kurias taip pat turi teisę vykdyti advokatas už atlyginimą teisės
aktų nustatyta tvarka. AĮ 43 straipsnyje nustatyti kiti advokatų veiklos apribojimai, vienas kurių – draudimas
dirbti ar eiti kitas mokamas pareigas.

35.BYLA e3K-3-426-969/2016

FABULA: Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių jurisdikcijos
taisykles tėvų pareigų ir išlaikymo bylose, aiškinimo ir taikymo. Ieškovė nurodė, kad ji ir atsakovas nuo
2007 m. spalio mėn. užmezgė artimus tarpusavio santykius ir periodiškai vedė bendrą ūkį. 2011 m. liepos 20
d. ieškovei gimė duktė A. B. Tiek prieš A. B. gimimą, tiek vėliau atsakovas neigė esąs mergaitės tėvas,
nesirūpino nei ieškove, nei savo dukterimi, oficialiai nepripažino tėvystės ir išlaikymo vaikui neteikė. Iki
šiol vaiko priežiūra, auklėjimu ir išlaikymu rūpinasi ieškovė. Ieškovė siekia nustatyti, kad atsakovas yra A.
B. tėvas. Nors atsakovas iki šiol į savo socialinę paskyrą „Facebook“ įkelia savo ir dukters nuotraukas, taip
neoficialiai savo draugams bei pažįstamiems pripažindamas, kad jis yra vaiko tėvas, tačiau iš tikrųjų visos
dukters išlaikymo ir kitos pareigos tenka tik ieškovei. Atsakovas ne tik oficialiai nepripažįsta, kad A. B. yra
jo duktė, bet ir neteisėtai perleido vaiko išlaikymo prievolę vykdyti ieškovei.

LAT IŠAIŠKINIMAI:

Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui (jurisdikcija) yra viena sąlygų tinkamai įgyvendinti teisę
kreiptis į teismą. Kad bylos su tarptautiniu elementu teismingumo klausimas būtų teisingai išspręstas, būtina
nustatyti, koks konkretus teisės aktas šiuo atveju turi būti taikomas. Teismingumas šeimos bylose su
tarptautiniu (užsienio) elementu nustatomas pagal taikytinus Europos Sąjungos (toliau – ES), tarptautinės
teisės arba nacionalinės teisės aktus.

Kai šalių ar vienos iš jų ir (ar) vaiko yra skirtinga pilietybė ar jų gyvenamoji vieta yra skirtingose ES
valstybėse narėse, sprendžiant teismingumo klausimą taikomas ES teisinis reguliavimas – 2003 m. lapkričio
27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir
tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (toliau –
reglamentas „Briuselis II bis“) ir 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 4/2009 dėl
jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo
prievolių srityje. (toliau – Išlaikymo reglamentas). Jei sprendžiamas klausimas nepatenka į ES teisės
taikymo sritį, teismas turi aiškintis, ar su pareikštu reikalavimu susijusi užsienio valstybė, pavyzdžiui,
kurioje yra vaiko, jo tėvų gyvenamoji vieta ar kurios pilietis yra vaikas ar jo tėvai, yra 1996 m. Hagos
konvencijos dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir
vaikų apsaugos priemonių srityje (toliau – 1996 m. Hagos konvencija) dalyvė; jei ne – ar ta valstybė yra
sudariusi su Lietuvos Respublika tarptautinę teisinės pagalbos sutartį dėl teisinių santykių civilinėse ir
šeimos bylose. Jei sprendžiamam teismingumo klausimui negali būti taikoma nei ES teisė, nei daugiašalė
tarptautinė sutartis ir susijusi užsienio valstybė nėra su Lietuvos Respublika sudariusi tarptautinės teisinės
pagalbos sutarties, reguliuojančios atitinkamus klausimus, tokiu atveju taikomos nacionalinėje teisėje
nustatytos teismingumo taisyklės.

Atsižvelgiant į tai, kad šeimos bylose paprastai yra pareiškiami keli reikalavimai (pavyzdžiui, nutraukti
santuoką ir padalyti bendrą turtą; nustatyti tėvystę, vaiko gyvenamąją vietą, bendravimo su skyrium
gyvenančiu tėvu tvarką ir priteisti išlaikymą), teismas, gavęs ieškinį, visų pirma turi kiekvienam jų
(reikalavimų) atskirai nustatyti tarptautinį (užsienio) elementą, susijusią valstybę ir teismingumo klausimui
spręsti taikytiną teisės aktą. Taigi, esant pareikštiems keliems reikalavimams, dėl kiekvieno jų teismingumo
teismas turi nuspręsti atskirai. Pažymėtina, kad bylose su užsienio elementu vieno iš ieškiniu pareikštų
reikalavimų teismingumas Lietuvos Respublikos teismams automatiškai nesuponuoja galimybės nagrinėti
kitus tuo pačiu ieškiniu reiškiamus reikalavimus, nebent taikytiname tarptautinio teismingumo klausimus
reglamentuojančiame teisės akte tokia tiesiogiai nurodyta.

Pritrūkęs duomenų savo teismingumui pagrįsti visiems ar daliai ieškiniu pareikštų reikalavimų, teismas
priima nutartį dėl trūkumų šalinimo (CPK 115 straipsnio 2 dalis, 138 straipsnis), kiek galima aiškiau
suformuluodamas, kokius duomenis turi pateikti šalys ar viena iš jų, kad teismas galėtų spręsti dėl
teismingumo nagrinėti atitinkamą byloje keliamą reikalavimą.

Nustatęs, kad pagal taikytinas ES, tarptautinės teisės ar nacionalinės teisės normas pareikšti reikalavimai ar
jų dalis jam neteismingi, teismas atsisako priimti ieškinį ar jo dalį dėl konkrečių reikalavimų (CPK 137
straipsnio 2 dalies 2 punktas). Jeigu teismas jau po bylos iškėlimo konstatuoja, kad byla nėra teisminga
Lietuvos Respublikos teismams, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas (CPK 782 straipsnis).

Tais atvejais, kai visi ar dalis pareikštų reikalavimų neteismingi Lietuvos teismui pagal atitinkamuose ES
reglamentuose nustatytus teismingumo kriterijus, teismas privalo ne tik konstatuoti, kad jis neturi
jurisdikcijos pagal atitinkamą reglamentą, bet ir nustatyti, ar atitinkamu klausimu jurisdikciją turi kitos
valstybės narės teismas (reglamento „Briuselis II bis“ 17 straipsnis, Išlaikymo reglamento 10 straipsnis).
Taigi teismas, į kurį buvo kreiptasi, turi įvertinti ne tik savo jurisdikciją, bet, jei atsakymas į šį klausimą yra
neigiamas, ir tai, ar kurios nors kitos ES valstybės narės teismas turi jurisdikciją tą reikalavimą nagrinėti.
Tais atvejais, kai teismas nenustato, kad kurios nors kitos ES valstybės narės teismas turi jurisdikciją pagal
atitinkamo reglamento nuostatas, jis gali savo jurisdikciją dėl atitinkamo reikalavimo pagrįsti, pavyzdžiui,
pagal reglamento „Briuselis II bis“ 14 straipsnį taikydamas lex fori (savo teisę) arba pagal Išlaikymo
reglamento 7 straipsnį taikydamas forum necessitatis (būtinosios jurisdikcijos) taisyklę.

Tiek CPK 785 straipsnio, tiek taikytinų reglamento „Briuselis II bis“ ir Išlaikymo reglamento prasme
pagrindiniu kriterijumi sprendžiant dėl pareikštų reikalavimų teismingumo yra ginčo šalių ir (arba) vaiko
nuolatinė gyvenamoji vieta:

reikalavimui dėl tėvystės nustatymo taikytino CPK 785 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos
Respublikos teismai išimtinai nagrinėja tėvų ir vaikų teisinių santykių, įvaikinimo teisinių santykių bylas,
jeigu nors viena iš šalių yra Lietuvos Respublikos pilietis arba asmuo be pilietybės ir tos šalies nuolatinė
gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje;

reikalavimui dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo taikytino „Briuselis II bis“ 8 straipsnio 1 dalyje
nustatyta, kad valstybės narės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio
nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion, yra toje valstybėje narėje;

reikalavimui dėl vaiko išlaikymo taikytino Išlaikymo reglamento 3 straipsnyje nustatyta, kad jurisdikciją
nagrinėti su išlaikymo prievolėmis susijusias bylas valstybėse narėse turi: a) tos vietos, kurioje yra atsakovo
įprastinė gyvenamoji vieta, teismas; arba b) tos vietos, kurioje yra kreditoriaus įprastinė gyvenamoji vieta,
teismas; arba c) teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su asmenų statusu
susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija
grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe; arba d) teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi
jurisdikciją nagrinėti su tėvų pareigomis susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo,
išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe.

Dėl teisės normų, reglamentuojančių ginčo šalių ir vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą, aiškinimo ir taikymo

Atkreiptinas dėmesys, kad, taikant CPK 785 straipsnio 1 dalį, joje įtvirtinta nuolatinės gyvenamosios vietos
sąvoka aiškintina pagal CK 2.12 straipsnį. Tuo tarpu taikant reglamentą „Briuselis II bis“ ir Išlaikymo
reglamentą juose įtvirtintos nuolatinės gyvenamosios vietos ir įprastinės gyvenamosios vietos sąvokos tiek
ieškovės, tiek vaiko atžvilgiu aiškintinos autonomiškai, nesiejant jų su nuolatinės gyvenamosios vietos
institutu nacionalinėje teisėje.

Asmens gyvenamosios vietos deklaracija yra tik vienas iš kriterijų sprendžiant asmens nuolatinės
gyvenamosios vietos klausimą ir jis gali būti paneigtas kitais objektyviais duomenimis Asmens gyvenamąją
vietą Lietuvos Respublikoje gali rodyti duomenys apie asmens darbą ir socialinį draudimą, banko sąskaitų
išrašai, telefono išklotinės, duomenys apie mokamus mokesčius ir įmokas už komunalines ar kitas
paslaugas, asmens turimas nekilnojamasis turtas, šioje šalyje asmens vardu registruotos transporto
priemonės ir kt. Vien tik gyvenamosios vietos deklaravimo faktas Lietuvos Respublikoje nėra pakankamas
gyvenamajai vietai konstatuoti. Vaiko gyvenimą Lietuvoje, be kita ko, gali rodyti informacija apie lankomą
ugdymo ar mokymo įstaigą, registraciją sveikatos priežiūros įstaigose ir kt.

CPK 185 straipsnio 1 dalyje nustatyta teismo pareiga įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo
įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu,
išnagrinėjimu. Teisiškai reikšmingos aplinkybės turi būti nurodytos ir įvertintos teismo sprendimo
motyvuojamojoje dalyje (CPK 270 straipsnio 4 dalis, 331 straipsnio 4 dalis).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovės ir vaiko
nuolatinės gyvenamosios vietos, įvertino daugumą šios nutarties 22–24 punktuose nurodytų teisiškai
reikšmingų aplinkybių, kurių visuma nagrinėjamu atveju sudaro pakankamą pagrindą spręsti dėl ieškovės ir
vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos buvimo Airijoje. Kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismo
tinkamai neįvertintos aplinkybės – nagrinėjamu atveju, nors ir būdamos teisiškai reikšmingos, negalėtų
sudaryti pakankamo pagrindo ieškovės ir vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos klausimą spręsti kitaip.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad viena iš kasatorės nurodytų aplinkybių – kad ji „nuolatos grįžta į Lietuvą“,
kasatorei neįrodžius tokio grįžimo dažnumo ir apsistojimo Lietuvoje laikotarpio, vertintina kaip patvirtinanti
teismų išvadą dėl kasatorės nuolatinės gyvenamosios vietos Airijoje.

Dėl teisės normų, reglamentuojančių teismingumą reikalavimams dėl tėvystės nustatymo, aiškinimo ir
taikymo

Minėta, kad dėl reikalavimo nustatyti tėvystę teismingumo nagrinėjamoje byloje spręstina vadovaujantis
nacionalinėje teisėje nustatytomis taisyklėmis, konkrečiai – CPK 785 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią
Lietuvos Respublikos teismai išimtinai nagrinėja tėvų ir vaikų teisinių santykių, įvaikinimo teisinių santykių
bylas, jeigu nors viena iš šalių yra Lietuvos Respublikos pilietis arba asmuo be pilietybės ir tos šalies
nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje.

Dėl teisės normų, reglamentuojančių reikalavimų dėl vaiko išlaikymo teismingumą, aiškinimo ir taikymo

Kaip nurodyta šios nutarties 17.3 punkte, nagrinėjamoje byloje reikalavimų dėl vaiko išlaikymo ir išlaikymo
įsiskolinimo priteisimo teismingumo klausimas spręstinas vadovaujantis Išlaikymo reglamente įtvirtintomis
teismingumo taisyklėmis.

Išlaikymo reglamento 3 straipsnyje nustatyta, kad jurisdikciją nagrinėti su išlaikymo prievolėmis susijusias
bylas valstybėse narėse turi: a) tos vietos, kurioje yra atsakovo įprastinė gyvenamoji vieta, teismas; arba b)
tos vietos, kurioje yra kreditoriaus įprastinė gyvenamoji vieta, teismas; arba c) teismas, kuris pagal teismo
valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su asmenų statusu susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas
dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe; arba d)
teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su tėvų pareigomis susijusias bylas, jei
kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš
šalių pilietybe.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovo ir vaiko įprastinė gyvenamoji vieta yra Airijoje, todėl
aptariamo reikalavimo teismingumas Lietuvos teismams negali būti grindžiamas Išlaikymo reglamento 3
straipsnio a ir b punktais. Teismingumas taip pat negali būti grindžiamas Išlaikymo reglamento 3 straipsnio
d punktu, nes remiantis teismo vietos valstybėje galiojančiomis teismingumo taisyklėmis (nagrinėjamu
atveju – taikytinu reglamentu „Briuselis II bis“) Lietuvos Respublikos teismai neturi teisės nagrinėti su tėvų
pareigomis susijusių reikalavimų.

Šioje nutartyje konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimą dėl tėvystės nustatymo
išnagrinėjo pažeisdamas Lietuvos teisėje įtvirtintą teismingumo taisyklę (CPK 785 straipsnio 1 dalį), tačiau
kadangi nė viena iš šalių neapskundė šios sprendimo dalies apeliacinės instancijos teismui, ji įsiteisėjo.
Teisėjų kolegijos vertinimu, ta aplinkybė, kad teismo sprendimo dalis dėl statuso (tėvystės), priimta
pažeidžiant teismo valstybės (Lietuvos) teisėje nustatytas jurisdikcijos taisykles, yra įsiteisėjusi, Išlaikymo
reglamento 3 straipsnio c punkto prasme nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas
pagal teismo valstybės (Lietuvos) teisę turėjo jurisdikciją nagrinėti su asmenų statusu susijusią bylą.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, spręsdami, jog reikalavimas
dėl vaiko išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo nėra teismingas Lietuvos teismams ir tuo pagrindu
nutraukdami bylą, nepažeidė taikytinų teisės normų, reglamentuojančių teismingumą nurodytos kategorijos
bylose.

Dėl teisės į teisingą teismą ir vaiko teisių pažeidimo

Pirma, civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui (jurisdikcija) yra viena sąlygų tinkamai įgyvendinti
teisę kreiptis į teismą. ES ir nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios tarptautinį bylų teismingumą,
yra viešos ir skirtos ne tik teismams, bet ir į teismus besikreipiantiems asmenims. Nors aplinkybės,
sudarančios pagrindą spręsti dėl ieškovo ir (ar) vaiko nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos, paprastai
ieškovui yra žinomos, tačiau jis gali klysti dėl šių aplinkybių teisinio vertinimo – t. y. ar jos yra pakankamos
tam, kad būtų galima spręsti dėl ieškovo ir (ar) vaiko nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos
konkrečioje valstybėje buvimo. Be to, aplinkybės, kurių pagrindu nustatoma šalių ir (ar) vaiko nuolatinė
(įprastinė) gyvenamoji vieta, teismui gali paaiškėti ne bylos iškėlimo etape, o vėliau nagrinėjant bylą
(atsakovui pareiškus poziciją dėl ieškinio, išvadą duodančiai institucijai pateikus teismui prašomus
duomenis ir kt.). Todėl negalimas toks aiškinimas, kad teismas, priėmęs ieškinį dėl visų reikalavimų, vėliau
bet kokiu atveju privalo išnagrinėti visus šiuos reikalavimus, nepaisydamas bylos nagrinėjimo metu
paaiškėjusių aplinkybių, paneigiančių visų ar dalies reikalavimų neteismingumą tam teismui. Siekis kuo
operatyviau išnagrinėti bylą negali paneigti imperatyviųjų teisės normų, reglamentuojančių tarptautinį bylų
teismingumą.

Antra, vertinant, ar konkrečiu atveju teismo veiksmai, nusprendžiant dėl dalies reikalavimų neteismingumo
ne ieškinio priėmimo metu, o priimant galutinį teismo sprendimą, nesudaro pagrindo konstatuoti asmens
teisės į teisingą teismą pažeidimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų už advokato padėjėjo pagalbą nagrinėjant bylą apeliacine tvarka priteisimo

CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti priskiria prie
išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, o CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai
priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo,
dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant
konsultacijas. Tai reiškia, kad įstatymas nustato civilinio proceso dalyviui, kurio naudai priimtas
sprendimas, teisę reikalauti iš kitos (pralaimėjusios) šalies savo patirtų atstovavimo civiliniame procese
pagal pavedimą išlaidų atlyginimo tik tuo atveju, kai jam atstovavo advokatas arba advokato padėjėjas.

Pagal Advokatūros įstatymo 34 straipsnio 2 dalį advokato padėjėjas gali atstovauti tik pirmosios instancijos
teismuose, o rengimas procesinių dokumentų, teikiamų apeliacinės instancijos teismui, nors juos pasirašo ir
teismui pateikia atstovaujamasis, o ne advokato padėjėjas, reiškia atstovaujamojo vardu atliekamus
procesinius veiksmus, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Taigi įstatymas draudžia advokato
padėjėjui atstovauti byloje dalyvaujančiam asmeniui apeliacinės instancijos teisme, todėl konstatuotina, kad
advokato padėjėjas neturi teisės atstovaujamojo vardu apeliaciniame procese atlikti jokio procesinio
veiksmo, už kurį turėtų būti atlyginama pagal CPK 98 straipsnį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisinių, taip pat ir procesinių dokumentų ar jų projektų rengimo, paslaugų
teikimas patenka į atstovavimo sampratą, nes atstovavimas yra ne tik atstovo dalyvavimas teismo
posėdžiuose, bet ir kiti jo atliekami veiksmai (procesinių dokumentų rengimas, pasirašymas, pateikimas
teismui, teisinės konsultacijos, įvairūs paklausimai įstaigoms ir organizacijoms ir pan.).

36.KT 1994-02-14 (prokuroro kreipimasis su ieškiniu į teismą)

FABULA: Pareiškėjas – Skuodo rajono apylinkės teismas nagrinėjo civilinę bylą pagal Skuodo rajono
vyriausiojo prokuroro ieškinį ginant ūkininkų grupės interesus dėl patalpų, esančių Skuode, nuomos
konkurso, kurį surengė Skuodo rajono valstybinė komunalinio aptarnavimo įmonė, rezultatų pripažinimo
negaliojančiais. Prokuroras į teismą kreipėsi remdamasis Civilinio proceso kodekso 53 straipsniu ir
Prokuratūros įstatymo 21 straipsnio trečiąja dalimi. Kitas pareiškėjas – Šiaulių rajono apylinkės teismas
nagrinėjo civilinę bylą pagal Šiaulių rajono vyriausiojo prokuroro ieškinį ginant Šiaulių apygardos kultūros
paveldo inspekcijos ir Vytauto Janavičiaus interesus dėl pajų pasirašymo privatizuojant Šiaulių rajono
valstybinės agrofirmos turtą. Prokuroras pareiškė ieškinį remdamasis Civilinio proceso kodekso 53
straipsniu. Konstitucinis Teismas Skuodo rajono ir Šiaulių rajono apylinkės teismų prašymus sujungė į vieną
bylą.

KT IŠAIŠKINIMAI:

Konstitucijos 5 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas,
Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas. Prokurorų funkcijos yra nustatytos Konstitucijos IX
skirsnyje „Teismas“. Vadinasi, prokurorai čia traktuojami kaip teisminės valdžios sudedamoji dalis. Tačiau
tai nereiškia, kad prokurorai gali vykdyti teismams priskirtas teisingumo funkcijas. Ypač svarbu, kad būtų
tiksliai laikomasi prokurorų funkcijų, apibrėžtų Konstitucijos 118 straipsnio pirmojoje dalyje: „Valstybinį
kaltinimą baudžiamosiose bylose palaiko, baudžiamąjį persekiojimą vykdo ir kvotos organų veiklą
kontroliuoja prokurorai“. Nei šiame, nei kituose Konstitucijos straipsniuose nekalbama apie prokurorų
priežiūros funkcijas teismų veiklos atžvilgiu ar jų įgaliojimus vykdyti vadinamąją bendrąją priežiūrą. Todėl
formaliai vertinant minėto pobūdžio valdinga prokurorų veikla neatitinka Konstitucijos 118 straipsnyje
nustatytų prokurorų funkcijų.

Konstitucijos 33 straipsnio antroji dalis laiduoja piliečiams skundo teisę, t. y. teisę apskųsti valstybės įstaigų
ar pareigūnų sprendimus. Tirti piliečių skundus ir prašymus – kiekvienos valstybės institucijos pareiga.
Todėl ir prokurorai, tiek vykdydami baudžiamojo persekiojimo funkciją, tiek tirdami piliečių skundus ir
prašymus, prireikus gali kreiptis su pareiškimu į teismą ir prašyti apginti kitų asmenų teises. Prokurorai, kaip
viena svarbiausių teisėsaugos institucijų, turi teisę kreiptis į teismą ir dėl teisėtų valstybės interesų bei
pažeistos viešosios teisės gynimo. Tokiais atvejais jie gali reikalauti iš valdymo organų, įmonių, įstaigų ir
kitokių organizacijų bei pareigūnų dokumentų ir informacijos, būtinos civilinei bylai iškelti.

37.KT 2001-02-22 (ar neprieštarauja Konstitucijai prokoruro dalyvavimas civilinėje

byloje)

FABULA: Pareiškėjas – Šiaulių apygardos teismas nagrinėjo civilinę bylą, sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį
Teismą su prašymu: nustatyti, ar prokuroro ieškinio pateikimas už savarankišką juridinį asmenį pagal
bendrąsias sandorių taisykles pagal CK 253, 270 straipsnius bei kitas CK normas, reglamentuojančias
prievoles, neprieštarauja Konstitucijai, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 55
straipsniui, Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 3 straipsniui.

KT IŠAIŠKINIMAI:

Dėl Civilinio proceso kodekso 55 straipsnio 1 dalies nuostatos „įstatymų numatytais atvejais prokuroras
<...> gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintos valstybės ir kitų asmenų teisės bei įstatymų
saugomi interesai“ atitikties Konstitucijos 118 straipsnio 1 ir 3 dalims.

Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaiko,
baudžiamąjį persekiojimą vykdo ir kvotos organų veiklą kontroliuoja prokurorai“, o šio straipsnio 3 dalyje –
„Prokurorų ir tardytojų skyrimo tvarką ir jų statusą nustato įstatymas“. Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalyje
įtvirtintos prokurorų funkcijos – palaikyti valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose, vykdyti baudžiamąjį
persekiojimą ir kontroliuoti kvotos organų veiklą. Kaip minėta, pagal Konstitucijos 118 straipsnio 3 dalį
prokurorų skyrimo tvarką ir jų statusą nustato įstatymas. Nustatydamas prokurorų statusą įstatymų leidėjas
turi kompetenciją nustatyti prokurorų vietą valstybės institucijų sistemoje atsižvelgiant į Konstitucijos 118
straipsnio 1 dalyje įtvirtintas prokurorų funkcijas, nustatyti prokurorų įgaliojimus, reglamentuoti prokurorų
veiklos organizavimą bei procedūras, profesinius ar kitokius reikalavimus prokurorams, nustatyti jų veiklos
garantijas ir pan. Įstatymų leidėjas šioje srityje turi diskreciją, kiek jos neriboja Konstitucija.

Konstitucinis Teismas pažymi, kad 1994 m. lapkričio 8 d. įstatymu panaikinus iki tol galiojusį CPK 53
straipsnį bei naujai išdėsčius CPK 55 straipsnio 1 dalį, teisinis reguliavimas, kuriuo nustatyta prokuroro teisė
kreiptis į teismą su pareiškimu ginti valstybės ir kitų asmenų teises bei įstatymų saugomus interesus, liko iš
esmės nepakitęs. Konstitucinis Teismas 1994 m. vasario 14 d. nutarime yra konstatavęs, kad tuo metu
galiojusio CPK 53 straipsnio normos dėl prokuroro teisės kreiptis į teismą su pareiškimu ginti kitų asmenų
teises bei įstatymų saugomus interesus neprieštarauja Konstitucijai.
Dėl Civilinio proceso kodekso 55 straipsnio 1 dalies nuostatos „įstatymų numatytais atvejais prokuroras
<...> gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintos valstybės ir kitų asmenų teisės bei įstatymų
saugomi interesai“ atitikties Konstitucijos 109 straipsnio 1, 2 ir 3 dalims.

Konstitucijos 109 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatyta: „Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik
teismai. Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso
tik įstatymo.“

CPK 55 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prokuroro teisė kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintos
valstybės ir kitų asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai, nereiškia, kad prokurorui yra priskiriama
teisingumo vykdymo funkcija; ši nuostata nepaneigia Konstitucijos nuostatų, kad teisėjas ar teismai,
vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi ir kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Ginčijamu
teisiniu reguliavimu nėra sudaromos teisinės prielaidos prokurorui įsiterpti į teisingumo vykdymą, pažeisti
Konstitucijoje įtvirtintą teisėjo ir teismų nepriklausomumą. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina
išvada, kad CPK 55 straipsnio 1 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 1, 2 ir 3 dalims.

Dėl Civilinio proceso kodekso 55 straipsnio 1 dalies nuostatos „įstatymų numatytais atvejais prokuroras
<...> gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintos valstybės ir kitų asmenų teisės bei įstatymų
saugomi interesai“ atitikties Konstitucijos 114 straipsnio 1 daliai.

Konstitucijos 114 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Valstybinės valdžios ir valdymo institucijų, Seimo narių ir
kitų pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ar piliečių kišimasis į teisėjo ar
teismo veiklą draudžiamas ir užtraukia įstatymo numatytą atsakomybę.“ Konstitucijos 114 straipsnio
nuostatos yra tiesiogiai susijusios su konstituciniu teisėjo ir teismų nepriklausomumo principu, jose šis
principas sukonkretinamas. Ginčijamoje nuostatoje įtvirtinta prokuroro teisė kreiptis į teismą su pareiškimu,
kad būtų apgintos valstybės ir kitų asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai, nesudaro teisinių prielaidų
prokurorui kištis į teisėjo ar teismo veiklą. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad CPK
55 straipsnio 1 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijos 114 straipsnio 1 daliai.

Dėl Civilinio proceso kodekso 55 straipsnio 1 dalies nuostatos „įstatymų numatytais atvejais prokuroras
<...> gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintos valstybės ir kitų asmenų teisės bei įstatymų
saugomi interesai“ atitikties Konstitucijos 5 straipsniui.

Konstitucijos 5 straipsnyje nustatyta: „Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas
ir Vyriausybė, Teismas. Valdžios galias riboja Konstitucija. Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms.“ Įstatymu
nustačius prokuroro teisę kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintos valstybės ir kitų asmenų teisės
bei įstatymų saugomi interesai, nėra įsiterpiama į Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje nurodytų valstybės
valdžią vykdančių institucijų galias, nėra pažeidžiamas Konstitucijoje įtvirtintas valdžių padalijimas, jų
savarankiškumas ir pusiausvyra, nėra sudaromos teisinės prielaidos pažeisti Konstitucijos 5 straipsnio 3
dalyje įtvirtintą principą, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus
darytina išvada, kad CPK 55 straipsnio 1 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui.

38.3K-3-354/2005 (pensininko ir neįgalaus asmens interesų gynimas)

FABULA: Ieškovai Šilalės rajono apylinkės prokuroras, V. V. ir J. K. prašė atidalyti V. V. ir K. K. dalis iš

bendrosios dalinės nuosavybės pagal jų pateiktą patalpų padalijimo projektą. Atsakovas priešieškiniu prašė
nustatyti naudojimosi veršidės ir daržinės pastatais, kurie yra bendroji dalinė nuosavybė, tvarką pagal jo
pateiktą projektą.

LAT IŠAIŠKINIMAI:
Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad, sprendžiant bendraturčių ginčą, kai vienas (ar keli) iš jų
reikalauja atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, o kitas – nustatyti daikto, kuris yra bendroji dalinė
nuosavybė, naudojimosi tvarką, prioritetas turi būti teikiamas atidalijimui iš bendrosios nuosavybės (CK
4.80 straipsnio 1 dalis) ir tik negalint daikto padalyti natūra gali būti nustatoma naudojimosi tuo daiktu
tvarka.

Kasatorius neteisingai nurodo, kad veršidė – bendrosios nuosavybės teisės objektas – yra nedalus daiktas.
Kasatoriaus teigimu, jis negalės naudotis savo dalimi pagal paskirtį, nes įvažiavus su žemės ūkio technika į
jam tenkančią dalį, neįmanoma išvažiuoti pro kitą veršidės galą, nes šis priklauso ieškovėms, o apsisukti
veršidės patalpose nėra galimybės. Šis kasatoriaus argumentas yra susijęs su faktinių aplinkybių
nustatinėjimu, o tai nėra kasacijos dalykas.

Kasatorius taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas prokuroro apeliacinį skundą,
pažeidė CPK 49 straipsnio 1 dalį, nes šioje byloje nėra viešojo intereso. Šis kasacinio skundo argumentas
atmestinas, nes kasatorius netinkamai aiškina proceso teisės normas. Prokuroro teises inicijuoti civilinį
procesą reglamentuoja CPK ir Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymas. CPK 49 straipsnio 1 dalyje
nurodyta, kad įstatymų numatytais atvejais prokuroras gali pareikšti ieškinį viešajam interesui ginti. Pagal
Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalį prokurorai, nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų
interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar
savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, pareiškimą, skundą arba savo iniciatyva. To
paties įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad prokurorai, turėdami pagrindą manyti, kad pažeisti
teisės aktų reikalavimai, gindami viešąjį interesą turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu, pareiškimu ar
prašymu. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovės V. V. ir J. K. yra pensininkės, J. K., be to, dar ir trečios
grupės invalidė. Atsakovas L. G. trukdo joms naudotis jų nuosavybe. Tai patvirtino ir byloje parodymus
davę liudytojai. Be to, atsakovui už tai, kad trukdė ieškovėms naudotis veršidės patalpomis, buvo iškelta
administracinio teisės pažeidimo byla ir paskirta administracinė nuobauda. Ieškovės dėl savo teisių
pažeidimo kreipėsi į Šilalės rajono merą, vėliau – į Šilalės rajono apylinkės vyriausiąjį prokurorą,
prašydamos teismine tvarka apginti jų teises ir teisėtus interesus. Tokiomis aplinkybėmis prokuroras,
vadovaudamasis nurodytomis įstatymų nuostatomis, turėjo teisę kreiptis į teismą su ieškiniu, o Klaipėdos
apygardos teismas, priimdamas prokuroro apeliacinį skundą, taip pat ir pirmosios instancijos teismas,
priimdamas prokuroro pateiktą ieškinį, CPK 49 straipsnio 1 dalies nuostatų nepažeidė.

39.3K-3-677/2005 (terminai kreiptis į teismą skaičiuojami nuo tyrimo pabaigos)

FABULA: Ieškovas Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas kreipėsi į teismą, gindamas
viešąjį interesą, ir prašė panaikinti atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimą, kuriuo
atsakovui P. R. buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko S. G. nuosavybės teisėmis valdytą
nekilnojamąjį turtą.

LAT IŠAIŠKINIMAI:

Prokurorai nėra subjektai, dalyvaujantys nuosavybės teisių atkūrimo procese, tačiau į teismą su reikalavimu
panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagal analogijos principą jie gali kreiptis per 30 dienų
terminą, kuris skaičiuotinas nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti
išvadą, kad šis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą. Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje išvardytos
priemonės, kurių prokuroras gali imtis, jei yra pagrindas manyti, kad pažeisti teisės aktų reikalavimai, t. y.
prašyti iš asmenų dokumentų ir informacijos, pavesti valstybės institucijų, įstaigų vadovams ir pareigūnams
atlikti patikrinimus ir revizijas, kviesti asmenis ir gauti jų paaiškinimus ir kt. , ir taip rinkti papildomą
informaciją, kad būtų nustatyta, ar yra pažeistas viešasis interesas ir ar yra pagrindas, ginant šį interesą,
kreiptis į teismą. Dėl to terminas, per kurį prokuroras, gindamas viešąjį interesą, gali pareikšti ieškinį dėl
sprendimo atkurti nuosavybės teises panaikinimo, prasideda nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai
duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad šis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą.
 40.3K-3-242/2006 (terminai kreiptis į teismą skaičiuojami nuo tyrimo pabaigos)

FABULA: Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi su
ieškiniu į teismą, kuriame nurodė, kad Vilniaus apygardos prokuratūroje buvo gautas prašymas inicijuoti
Utenos apskrities viršininko administracijos sprendimo „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje
piliečiui Č. R.“ dalies panaikinimo. Šiuo sprendimu atsakovui Č. R. buvo atkurtos nuosavybės teisės į
buvusio savininko A. R. Telšių apskrities  kaime nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą,
perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės sklypą ir miško sklypą.
   
LAT IŠAIŠKINIMAI:

Kasatorius teigia, kad bylą nagrinėję teismai, pripažindami, jog ieškinys teismui pateiktas praleidus 30
dienų terminą, netinkamai aiškino ir taikė LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą
atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas nėra ieškinio senaties
terminas ir jis tiesiogiai taikomas tik piliečiams, kuriems priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių
atkūrimo, ir asmenims, kurių teises ir įstatymų saugomus interesus šis sprendimas pažeidžia ir kurie
kreipiasi į teismą gindami savo teises ir įstatymų saugomus interesus.

Prokurorai nėra subjektai dalyvaujantys nuosavybės teisių atkūrimo procese, tačiau į teismą su reikalavimu
panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar jo dalį pagal analogijos principą jie gali kreiptis per
30 dienų terminą, kuris skaičiuotinas nuo to momento, kai yra surinkti duomenys, leidžiantys daryti išvadą,
kad šis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą.

41.3K-3-333-248/2017 (baudos paskyrimas advokatui už rašytinio įrodymo

nepateikimą)

FABULA: Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių teismo baudos skyrimą
dalyvaujančio byloje asmens atstovui advokatui už įpareigojimo pateikti rašytinį įrodymą nevykdymą,
aiškinimo ir taikymo. 
LAT IŠAIŠKINIMAI:  
Bauda už rašytinių įrodymų nepateikimą gali būti skiriama, kai egzistuoja šios sąlygos: teismo reikalaujami
rašytiniai įrodymai nepateikti nustatytu terminu; juos pateikti privalantis asmuo nepranešė teismui apie
negalimumą įvykdyti teismo įpareigojimą, nurodydamas ir to priežastis, arba teismas tas priežastis pripažino
nesvarbiomis. Kadangi pateikti rašytinį įrodymą gali būti įpareigotas bet kuris asmuo, turintis savo žinioje tą
įrodymą, baudos už rašytinių įrodymų nepateikimą gali būti skiriamos tiek dalyvaujantiems byloje, tiek ir
kitiems asmenims, svarbu, kad tas asmuo disponuotų reikalaujamais rašytiniais įrodymais. 
Nagrinėjamoje byloje teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartimi suinteresuoto asmens (išieškotojo
vykdomojoje byloje) „Redpall Limited“ atstovas advokatas Saulius Aviža buvo įpareigotas pateikti
dokumentų, taip pat ir įmonės veiklos atkūrimo sertifikato, originalus. Advokatas 2016 m. kovo 7 d.
prašymu informavo teismą, kad prašomų dokumentų originalų neturi, juos grąžino įmonei, šios atstovas
(vadovas) juos pateikti advokatui atsisako, tačiau sutinka atsivežti į vyksiantį teismo posėdį. Nagrinėjamu
atveju skirdamas advokatui baudą pirmosios instancijos teismas nevertino advokato nurodytų priežasčių, dėl
kurių nepateikti įrodymų originalai, svarbos ir dėl to nepasisakė.
Kita vertus, pateikti rašytinį įrodymą, taip pat ir jo originalą, gali tik asmuo, realiai jį turintis savo žinioje.
Byloje nenustatyta, kad prašomo dokumento originalas yra pas advokatą S. Avižą ir šis vengia jį pateikti.
Vien ta aplinkybė, kad jis patvirtino šio dokumento kopiją, taigi, privalėjo turėti ir originalų dokumentą,
nereiškia, kad dokumento originalas ir po kopijos patvirtinimo yra būtent pas jį. Nebeturėdamas dokumento
originalo, advokatas objektyviai negali įvykdyti teismo įpareigojimo. Pagal CPK 199 straipsnio 6 dalį bauda
gali būti skiriama kaltiems dėl teismo reikalavimų pateikti rašytinį įrodymą neįvykdymo asmenims, taigi
teismas, skirdamas baudą, turi nustatyti reikalavimo neįvykdžiusio asmens kaltę (žr. ir Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-508/2005). Asmuo negali būti
laikomas kaltu, jei jis neturi objektyvių galimybių įvykdyti teismo įpareigojimą ir pateikti rašytinį įrodymą.
Paminėtina ir tai, kad advokatas veikė kaip suinteresuoto asmens atstovas. Atstovas teisme – tai asmuo,
kuris teisme įgyvendina atstovaujamojo teises ir interesus, veikia atstovaujamojo vardu įstatymų ir
atstovaujamojo nurodyta tvarka, neperžengdamas įgaliojimų ribų. Advokatas, kaip dalyvaujančio byloje
asmens atstovas, yra saistomas atstovaujamojo pozicijos ir procesinius veiksmus turi derinti su juo. Šiuo
atveju suinteresuoto asmens „Redpall Limited“ atstovas R. P., iš pradžių žadėjęs pateikti visų teismo
prašomų dokumentų originalus, 2016 m. gruodžio 19 d. vykusio teismo posėdžio metu nurodė, kad jis
rašytinio įrodymo – įmonės veiklos atkūrimo sertifikato originalo – neturi ir dėl to jo pateikti teismui
negali. Apibendrindama tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad baudos skyrimo klausimą
sprendę teismai netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias baudos už rašytinio
įrodymo nepateikimą klausimą (CPK 199 straipsnis), baudą advokatui skyrė, nenustatę tam būtinų sąlygų
(kaltės).

42.3K-3-256-684/2015 (bylinėjimosi išlaidų apmokėjimas – apmoka kitas, ne byloje

dalyvaujantis, asmuo)
FABULA: Byloje ginčas kilo dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių bylinėjimosi išlaidų atlyginimą,
aiškinimo ir taikymo. Ieškovė G. S. pareikštu atsakovui Kauno vaikų darželiui „Aviliukas“ ieškiniu prašė
panaikinti jai atsakovo direktorės įsakymais skirtas drausmines nuobaudas, taip pat panaikinti darbo ginčų
komisijos protokolinį sprendimą; priteisti iš atsakovo visas jos turėtas bylinėjimosi išlaidas.

LAT IŠAIŠKINIMAI:

Kasacinio teismo praktikoje, pasisakant dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo galimybės, kai tokias išlaidas
apmoka ne šalis, o kitas, byloje nedalyvaujantis asmuo, yra išaiškinta, kad proceso šalių ar kitų byloje
dalyvaujančių asmenų atstovų išlaidos, vadovaujantis tiek teisės doktrinoje, tiek teismų praktikoje
galiojančiu principu „tas, kas veikia per kitą, veikia pats“ (lot. – qui fact per alium, facit per se), laikytinos
bylinėjimosi išlaidomis kaip pačių atstovaujamųjų išlaidos. Šios byloje dalyvaujančių asmenų atstovų su
procesu susijusios išlaidos, taip pat bylinėjimosi išlaidų apmokėjimo prievolę už byloje dalyvaujantį asmenį,
šiam neprieštaraujant, įvykdžiusių kitų, nors ir nedalyvaujančių byloje, asmenų (CK 6.50 straipsnis) išlaidos
pripažintinos su bylos nagrinėjimu susijusiomis išlaidomis ir dėl jų atlyginimo turi būti sprendžiama.

Išlaidos, skirtos byloje dalyvaujančiam asmeniui atstovavusio advokato ar advokato padėjėjo teisinei
pagalbai apmokėti, yra su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos ir, jeigu CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatytu
terminu yra pateiktas prašymas (tiek raštu, tiek žodžiu teismo posėdyje; tiek byloje dalyvaujančio asmens,
tiek jo atstovo) dėl atstovavimo išlaidų priteisimo bei šių išlaidų dydį (realumą) patvirtinantys įrodymai, jų
atlyginimo klausimas turi būti sprendžiamas, nepriklausomai nuo to, kas – byloje dalyvaujantis asmuo,
kuriam mokama advokato teisinė pagalba realiai buvo suteikta, ar už jį kitas, nors ir byloje nedalyvaujantis,
asmuo – faktiškai atsiskaitė su byloje dalyvaujančiam asmeniui atstovavusiu advokatu ar jo padėjėju.
Nustačius, kad mokama advokato ar advokato padėjėjo teisinė pagalba byloje dalyvavusiam asmeniui buvo
suteikta ir dėl išlaidų jai apmokėti atlyginimo kreiptasi CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, yra
pagrindas priteisti byloje dalyvaujančiam asmeniui atstovavimo išlaidas, nepaisant to, kad už jam suteiktas
teisines paslaugas sumokėjo kitas, nors ir byloje nedalyvaujantis, asmuo.

43.3K-3-194/2006 - ginant viešą interesą gali būti apgintas privatus

FABULA: Ieškovas – Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras. Ieškovo teigimu, atkuriant D.

P. nuosavybės teisę į šį žemės sklypą natūra, buvo pažeistos imperatyviosios Piliečių nuosavybės teisių į
išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 12 straipsnio 4, 6 punkto nuostatos, kad žemė, užimta sodininkų
bendrijų, taip pat pagal įstatymus įsigyta privačion nuosavybėn, yra valstybės išperkama ir negali būti
grąžinama natūra. Taigi D. P. negalėjo susigrąžinti šios žemės natūra, taip pat negalėjo jos perleisti E.
T. ir D. Ž. . Ieškovo teigimu, minėti asmenys negali būti laikomi sąžiningais įgijėjais, nes jie, pirkdami ginčo
žemės sklypą su vandens gręžiniu, tvora, asfaltuoto kelio dalimi, galėjo ir privalėjo išsiaiškinti, kam
priklauso šie statiniai. 

LAT IŠAIŠKINIMAI:

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad CPK 49 straipsnio 1 dalies sąvoka „viešasis interesas“ turi būti aiškinama

atsižvelgiant į įstatymų leidėjo ketinimus ir aptariamos normos tikslus. Įstatymų leidėjas, suteikdamas teisę
prokurorui inicijuoti civilines bylas, kai to reikalauja viešasis interesas, nepateikė viešojo intereso
sampratos. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas viešąjį interesą supranta plačiai ir suteikia teisę prokurorui teisę
spręsti, yra konkrečiu atveju viešasis interesas inicijuoti civilinę bylą ar ne. Galutinai apie viešojo intereso
buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis civilinę bylą, iškeltą pagal prokuroro ieškinį.

Nagrinėjamoje byloje prokuroras  kreipėsi į teismą po to, kai buvo nustatyta, kad Vilniaus apskrities
viršininkas 2002 m. birželio 18 d. priėmė neteisėtą sprendimą, kuriuo buvo pažeistos
imperatyviosios Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 4 ir
6 punkto nuostatos. Jeigu valstybės institucija ar pareigūnas pažeidžia įstatymą arba kitą teisės aktą,
pakertamas piliečių pasitikėjimas valstybe, o kartu pažeidžiamas ir viešasis interesas, kad valstybės
institucijų veikloje būtų užtikrintas teisėtumas ir jos tarnautų žmonėms (Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalis).
Valstybės institucijos priima aktus įvairiais klausimais, todėl gali būti, kad neteisėtu aktu yra pažeidžiamos
konkretaus fizinio ar juridinio asmens teisės arba teisėti interesai. Dažnai yra situacijų, kai neteisėtas
valstybės institucijos aktas pažeidžia kartu ir viešąjį, ir privatųjį interesus. Dėl šios priežasties
viešojo intereso gynimas kartu reiškia ir privačiojo intereso gynimą. Taigi, nustačius faktą, kad valstybės
institucijos priimtas aktas prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms,
neabejotinai yra viešasis interesas, kad šis pažeidimas būtų kuo greičiau pašalintas. Dėl to prokuroras,
nustatęs valstybės institucijos veikloje neteisėtumo faktą, ne tik turi teisę, bet ir privalo į tokį faktą reaguoti
įstatymo nustatytomis priemonėmis. Šiuo atveju civilinė byla inicijuojama viešajam interesui apginti.
Tačiau, minėta, apginant viešąjį interesą, kartu apginamas ir privatusis interesas.

Nagrinėjamoje byloje žemesniųjų instancijų teismai pripažino, kad Vilniaus apskrities viršininko 2002 m.

birželio 18 d. sprendimas yra neteisėtas. Taigi kartu yra pripažinta, kad buvo pažeistas viešasisinteresas, kurį
prokuroras pagrįstai gynė. Panaikinus minėtą neteisėtą sprendimą, buvo apgintas  ne tik viešasis interesas,
kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesas vyktų teisėtai ir skaidriai. Ta
aplinkybė, kad kartu buvo apginti privačių asmenų interesai, nepaneigia viešojo intereso ir jo
gynimo būtinumo nagrinėjamoje byloje buvimo fakto. Tai, kad ginant viešąjį interesą, kartu gali būti
apgintas ir privatusis interesas, tiesiogiai numato ir įstatymas (CPK 49 straipsnio 3 dalis). 

Teisėjų kolegija pažymi, kad tais atvejais, kai viešojo intereso gynimas kartu reiškia ir privačiojo intereso
gynimą, į bylą taip pat įtraukiami asmenys, kurių privatusis interesas kartu yra ginamas. Dėl šių asmenų
procesinės padėties – įtraukti juos į bylą kaip trečiuosius asmenis, pareiškiančius savarankiškus
reikalavimus, ar kaip bendraieškius, sprendžia konkrečią bylą nagrinėjantis teismas. Nagrinėjamoje
byloje SB „Renetas“ ir R. G. buvo įtraukti trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų
reikalavimų. Tokį jų procesinės padėties įvertinimą nulėmė ta aplinkybė, kad nei ginčijamas Vilniaus
apskrities viršininko sprendimas, nei ginčijama pirkimo–pardavimosutartis tiesiogiai nedarė įtakos šių
trečiųjų asmenų teisėms. SB „Renetas“ dėl ginčijamo sprendimo ir sutarties neprarado žemės sklypo
valdymo teisės. R. G. taip pat neprarado nuosavybės teisės į ginčijamą žemės sklypą.

44.3K-3-291/2006 - viešo intereso egzistavimo klausimas sprendžiamas bylos

nagrinėjimo metu, o ne bylos iškėlimo stadijoje

Ieškovai nurodė, kad Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2003 m vasario 17 d. nuosprendžiu pripažino
atsakovą kaltu pagal BK 246 straipsnio 2 dalį ir nuteisė už eismo įvykio metu D. Ž. ir S. P. padarytus
apysunkius kūno sužalojimus, sukėlusius ilgalaikius sveikatos sutrikimus. Dėl patirtų sužalojimų S. P.
gydėsi nuo 2002 m. rugsėjo 25 d. iki 2003 m. gegužės 19 d. Ligos metu S. P. buvo išduoti nedarbingumo
pažymėjimai ir išmokėta ligos pašalpa. Vadovaudamiesi tuo, kas išdėstyta, ieškovai prašė teismo priteisti
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus miesto skyriaus naudai iš atsakovo V. M. 4 388,93
Lt žalos atlyginimo.
LAT IŠAIŠKINIMAI:

Iš bylos duomenų matyti, kad prokuroras kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas priteisti Valstybinio
socialinio draudimo fondo Vilniaus skyriui jo išmokėtas S. P. ligos pašalpas, sužalojus jos sveikatą eismo
įvykio metu, kurio kaltininku pripažintas atsakovas V. M. Valstybinio socialinio draudimo įstaiga,
prašydama teismine tvarka apginti jų teises ir teisėtus interesus, kreipėsi į prokuratūrą 2004 m. gruodžio 8 d.
raštu. Įvertinus bylos aplinkybes, taip pat atsižvelgiant į tai, kad Valstybinio socialinio draudimo fondas
užtikrina valstybinės socialinės apsaugos sistemos egzistavimą, kurios priemonėmis pagal Valstybinio
socialinio draudimo įstatymą visiškai ar iš dalies kompensuojamos apdraustiesiems asmenims ir įstatymų
nustatytais atvejais jų šeimų nariams dėl draudiminių įvykių prarastos darbo pajamos arba apmokamos
papildomos išlaidos, kasacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su žemesnės instancijos teismų išvada, kad
žalos, padarytos Valstybinio socialinio draudimo fondui, tinkamas ir operatyvus atlyginimas tiesiogiai
susijęs su visų, mokančių įmokas socialinio draudimo fondui, taip pat turinčių teisę gauti išmokas iš
socialinio draudimo fondo, interesais, taigi socialinio draudimo įstaigos turėtos išlaidos yra viešojo intereso
dalis. Dėl to pagrįsta apeliacinio teismo išvada, kad atsakovas nepagrįstai ginčą nagrinėjamoje byloje vertina
kaip paprastą civilinį turtinį ginčą, susijusį su piniginių lėšų priteisimu į savarankiškos biudžetinės įstaigos
sąskaitą. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad šiomis aplinkybėmis prokuroras,
vadovaudamasis nurodytomis įstatymų nuostatomis, turėjo teisę kreiptis į teismą su ieškiniu, o teismas,
priimdamas prokuroro pateiktą ieškinį, nei CPK 49 straipsnio 1 dalies, nei Prokuratūros įstatymo 19
straipsnio nuostatų nepažeidė.

Dėl kasacinio skundo argumento, kad socialinio draudimo įstaiga turėjo teisę kreiptis į teismą dėl ligos
pašalpos pritesimo, nekeičia šioje byloje ginamo intereso viešojo pobūdžio ir neatima teisės prokurorui
reikšti ieškinį civilinėje byloje dėl ligos pašalpos, sumokėtos nukentėjusiam asmeniui iš Valstybinio
socialinio draudimo fondo biudžeto lėšų, priteisimo. Ypač įvertinus tai, kad atsakovui už S. P. sužalojimą
eismo įvykio metu buvo iškelta baudžiamoji byla, kuri (nors ir dekriminalizavus veiką dėl naujojo BK
priėmimo) nebuvo nutraukta, kas rodo atsakovo veiksmų neteisėtumą bei pavojingumą visuomenei teisės
pažeidimo padarymo metu. Dėl nurodytos priežasties kolegija taip pat atmeta kasacinio skundo argumentą,
kad šios bylos pagrindas yra ne teisės pažeidimas, o socialinės draudimo įstaigos regresinis reikalavimas,
nes byloje nustatyta, kad atsakovas pažeidė Kelių eismo taisyklių 2.4, 13.10, 14.2 punktų reikalavimus,
sukėlė eismo įvykį, kuriame buvo sužaloti žmonės, taigi byloje nustatytas atsakovo veiksmų neteisėtumo ir
įstatymo pažeidimo faktas kaip pagrindas deliktinei atsakomybei taikyti. Dėl to Valstybinio socialinio
draudimo fondo biudžetui žala padaryta ne regresinio reikalavimo neapmokėjimu, o atsakovo
įvykdyta neteisėta veika, kuri, nors ir buvo dekriminalizuota, tačiau dėl savo pasekmių ir pažeidimo
pobūdžio negali būti pateisinama.

Dėl kasacinio skundo argumento, kad socialinio draudimo įstaiga nepagrįstai buvo įtraukta bendraieškiu
byloje, teisėjų kolegija pažymi, kad tais atvejais, kai viešasis interesas ginamas valstybės institucijos
prašymu ir susijęs su jos funkcijų vykdymu, į bylą taip pat įtraukiamos nurodytos institucijos, o dėl
šių asmenų procesinės padėties – įtraukti institucijas į bylą kaip trečiuosius asmenis, pareiškiančius
savarankiškus reikalavimus, ar kaip bendraieškius - sprendžia konkrečią bylą nagrinėjantis teismas.
Nagrinėjamoje byloje socialinio draudimo įstaiga įtraukta bendraieškiu, nes tokią jos procesinės padėties
įvertinimą nulėmė ta aplinkybė, kad ginčo baigtis, t. y. ligos pašalpos priteisimas ar nepriteisimas, tiesiogiai
susijusi su šios institucijos teisėmis ir interesais šioje byloje, t. y. turi įtakos Valstybinio socialinio draudimo
fondo biudžetui, kurį administruoja socialinio draudimo įstaigos. Dėl to nėra jokio pagrindo teigti, kad,
įtraukus į bylą socialinio draudimo įstaigą bendraieškiu, buvo pažeista atsakovo teisė į tinkamą
procesą, taip pat lygiateisiškumo ir kiti civilinio proceso principai.

45.3K-3-666/2006 - sąrašas nėra baigtinis

FABULA: Ieškovas Kauno apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, 2005
m. liepos 14 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir ieškinio ir patikslinto ieškinio pareiškimuose nurodė, kad
Kauno rajono valdyba 1994 m. rugsėjo 28 d. sprendimu Nr. 2284 atkūrė nuosavybės teisę į visą J. P.
įpėdinių žemę (4,11 ha) J. K., turėjusiai teisę pretenduoti tik į dalį šios žemės. Dėl to J. K. buvo atkurtos
nuosavybės teisės į žemę, nepriklausiusią jos tėvui M. P. J. K. 2004 m. kovo 29 d. mirė. Jos turėtą žemės
sklypą paveldėjo duktė R. M.. Nurodytos žemės paveldėjimas yra neteisėtas, nes palikimą palikusios J.
K. nuosavybės teisės atkurtos neteisėtai.

Dėl prokuroro teisės pareikšti ieškinį viešajam interesui ginti

Pagal CPK 5 straipsnio 3 dalį, 49 straipsnio 1 dalį įstatymuose nustatytais atvejais prokuroras gali pareikšti
ieškinį viešajam interesui ginti. Prokuroro teisė ginti viešąjį interesą detaliau apibrėžta Prokuratūros
įstatymo (2003 m. balandžio 22 d. įstatymo Nr. IX-1518 redakcija) 19 straipsnio 1 dalyje. Nurodytoje
teisės normoje nustatyta, kad prokurorai, nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų
pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka. Prokuroro teisė pareikšti ieškinį,
pareiškimą, prašymą civilinio proceso tvarka yra tik vienas iš Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje
nustatytų viešojo intereso gynimo būdų (Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Pažymėtina, kad nei CPK 49 straipsnio 1 dalyje, nei Prokuratūros įstatymo 19 straipsnyje
nenustatytas atvejų, kada prokuroras, gindamas viešąjį interesą, gali kreiptis į teismą, sąrašas. Teisėjų
kolegija nurodo, kad, pirma, prokuroras gali kreiptis į teismą tada, kai tokia jo teisė yra tiesiogiai nustatyta
įstatymuose, nurodant konkretų teisinį santykį arba bylų kategoriją. Įtvirtindamas tokį teisinį
reglamentavimą įstatymų leidėjas kartu patvirtina, kad tokiais atvejais yra viešasis interesas, taip pat
valstybės tikslą užtikrinti asmenų teisių ir teisėtų interesų apsaugą. Antra, gindamas viešąjį interesą
prokuroras gali kreiptis į teismą remdamasis bendrojo pobūdžio teisės normomis, kuriose nustatyta tokia jo
teisė. Šiuo atveju viešojo intereso gynimas apima asmens (tiek fizinio, tiek ir juridinio (viešojo ar privataus))
ar asmenų grupės, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų, kuriuos pažeidus būtų pažeistas ir viešasis
interesas, gynimą. Byloje nustatyta, kad, neteisėtai ir nepagrįstai atkūrus pretendentui nuosavybės
teises į nekilnojamąjį turtą, buvo pažeistos kitų pretendentų teisės į nuosavybės teisių atkūrimą. Dėl to
nurodytų asmenų teisių gynimas yra ir viešojo intereso gynimas, siekiant, kad asmenų nuosavybės teisės
būtų atkuriamos, laikantis įstatymų reikalavimų, o valstybės ir savivaldybės institucijos, spręsdamos
nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo klausimus, laikytųsi įstatymo bei kitų teisės aktų
reikalavimų. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje Kauno apygardos prokuroras,
remdamasis CPK 5 straipsnio 3 dalimi, 49 straipsnio 1 dalimi, Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi,
turėjo teisę kreiptis į teismą ir ginti viešąjį interesą.

46.3K-7-229/2007 – ieškinys tenkintas;

FABULA: Ieškovas nurodė, kad valstybės įmonė Registrų centras 2003 m. sausio 24 d. įregistravo Lietuvos
švietimo darbuotojų profesinės sąjungos nuosavybės teises į valstybei priklausančius pastatus (duomenys
neskelbtini). Atlikus ginčijamą teisinę registraciją, Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga šį
nekilnojamąjį turtą 2003 m. vasario 5 d. pirkimo–pardavimo sutartimi perleido atsakovui UAB ,,Tertius“,
pastarasis 2004 m. vasario 18 d. pirkimo–pardavimo sutartimi – buvusiam akcininkui atsakovui G. D., o šis
2004 m. kovo 1 d. pirkimo–pardavimo sutartimi – atsakovui UAB ,,Stenrosus“. Ieškovo nuomone,
sandoriai buvo sudaryti pažeidžiant įstatymų reikalavimus ir siekiant išvengti neigiamų teisinių
pasekmių, todėl asmenys, įgiję turtą pagal šiuos sandorius, negali būti laikomi sąžiningais įgijėjais.
LAT IŠAIŠKINIMAI:

Kasaciniuose skunduose keliami klausimai dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių savininko
teisę išreikalauti daiktą iš svetimo neteisėto valdymo, t. y. vindikacijos institutą (CK 4.95 straipsnis),
nekilnojamojo daikto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo (CK 4.96 straipsnio 2 dalis), bei akcentuojama
sąžiningo įgijėjo sampratos problema. Tai yra teisės klausimai, dėl kurių taikymo ir aiškinimo, kaip turinčių
esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, pasisako išplėstinė teisėjų kolegija.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad LŠDPS pardavė jai nepriklausančius nuosavybės teise daiktus UAB
„Tertius“, ši – G. D., o pastarasis – UAB „Stenrosus“. Jau kartą šią bylą nagrinėjusi Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. vasario 1 d. nutartyje nuodugniai išanalizavo teisės
aktus, reglamentavusius SSRS institucijų, taip pat profesinių sąjungų turto teisinį režimą, atkūrus Lietuvos
nepriklausomą valstybę, ir konstatavo, kad pagal Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m.
kovo 13 d. nutarimo Nr. I-18 „Dėl Lietuvos teritorijoje esančių sąjunginio ir sąjunginio–respublikinio
pavaldumo įmonių, įstaigų ir organizacijų statuso“, 1990 m. liepos 30 d. nutarimo Nr. I-437 „Dėl
paramos besisteigiančioms profsąjungoms ir buvusių valstybinių profsąjungų organizacijų turto“ ir
kitų teisės aktų nuostatas nurodytas turtas nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei, bet ne
profesinėms sąjungoms. Dėl to išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinių skundų
argumentai, susiję su tuo, jog LŠDPS ginčijamus pastatus ir statinius valdė nuosavybės teise ir turėjo
teisę savo vardu įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, yra teisiškai nepagrįsti, nes turto
registracija profesinės sąjungos, kaip savininko, vardu prieštaravo imperatyviosioms teisės normoms
ir todėl ji laikytina neteisėta ir niekine (CK 1.80 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi apeliacinis instancijos
teismas padarė teisingą išvadą, kad LŠDPS balanse apskaitomą turtą valdė patikėjimo teise ir
negalėjo įregistruoti savo nuosavybės teisės į juos, nes tai neatitinka Lietuvos Respublikos
Aukščiausios Tarybos 1990 m. kovo 13 d. nutarimo Nr. I-18, 1990 m. liepos 30 d. nutarimo Nr. I-437,
įstatymo „Dėl buvusių Lietuvos TSR valstybinių profesinių sąjungų turto“.

Išplėstinė teisėjų kolegija nurodo, kad LŠDPS ir UAB „Tertius“ sutartis pripažintina negaliojančia
CK 6.307 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu – pardavėjui nepriklausančio daikto pardavimas.
Pripažinus pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia nurodytu pagrindu, parduoto daikto grąžinimo
savininkui klausimas turi būti sprendžiamas taikant vindikacijos taisykles, nustatytas CK 4.96
straipsnyje (CK 6.307 straipsnio 3 dalis).

Išplėstinė teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvus, kuriais
remdamasis teismas pripažino atsakovus nesąžiningais įgijėjais, konstatuoja, kad šie motyvai yra teisiškai
pagrįsti, t. y. atsakovų sąžiningumas vertintas, vadovaujantis teisiniais reikalavimais. Spręsdamas UAB
„Tertius“, G. D. ir UAB „Stenrosus“ sąžiningumo klausimą, apeliacinės instancijos teismas tinkamai
vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d.
nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-238/2006, suformuota taisykle, kad jeigu civilinių teisių ir
pareigų įgijėjas žinojo ar turėjo žinoti apie galimą administracinio akto prieštaravimą įstatymo
nuostatoms, tai jis negali remtis savo sąžiningumu. Pabrėžtina tai, kad apeliacinės instancijos teismas
teisingai pripažino atsakovus nesąžiningais, nes jie neatkreipė dėmesio į tai, kad ginčijamus
nekilnojamuosius daiktus įgyja iš asmens, neturinčio teisės jį perleisti. Priešingai, išplėstinės teisėjų
kolegijos nuomone, visais atvejais būtina atsižvelgti į faktines sandorio sudarymo aplinkybes, įgijėjų teisinį
statusą, tarpusavio santykius, jų subjektyvias savybes, veiklos specifiką, įsigyjamo turto panaudojimo
galimybes ir tikslus, sutarties šalių elgesį iki ir po jos sudarymo, įsigyjamo turto kainą, vertę, pirkimo–
pardavimo sutarčių sudarymo laiką ir kitas konkrečioje situacijoje reikšmingas aplinkybes, nes tai atitinka
CK 1.5 straipsnio 3 dalies nuostatas, pagal kurias reikia vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo
kriterijais. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas
vertino atsakovų sąžiningumą, laikydamasis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių,
suformuluotų CPK 176–185 straipsniuose, atsižvelgdamas į sutarčių sudarymo laiką, atsakovų
žinojimą ir turėjimą žinoti apie teisės aktuose nustatytus draudimus perleisti LŠDPS patikėjimo teise
valdomą turtą, apie Konstitucinio Teismo 2002 ir 2003 metų išaiškinimus. Teismas taip pat atsižvelgė į
UAB „Tertius“ ir G. D. sudarytą beprocentę paskolos sutartį, kurią UAB „Tertius“ panaudojo ginčijamam
turtui įsigyti, į tai, kad G. D. buvo UAB „Tertius“ akcininkas, kad G. D. skubos tvarka (per 11 dienų)
įregistravo savo nuosavybės teisę į ginčijamus pastatus, kad UAB „Stenrosus“ buvo įregistruota tą pačią
dieną, kad teismui areštavus ginčijamą turtą UAB „Stenrosus“ skubos tvarka pateikė prašymą įregistruoti
savo nuosavybės teises, kad po dviejų dienų UAB „Stenrosus“ visos akcijos perleistos užsienio kapitalo
įmonei, taip pat kad UAB „Stenrosus“ steigimo sutartyje nenumatytas nekilnojamojo turto pirkimas kaip
bendrovės steigimo tikslas, kad G. D. ir UAB „Stenrosus“ ginčijamus pastatus ir statinius įgijo po
Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimo, kuriame konstatuota, jog profsąjungų valdomas turtas
yra valstybės nuosavybė, priėmimo. Šios apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
patvirtina, kad atsakovai ne tik žinojo apie teisės aktuose numatytus draudimus perleisti ginčo turtą, bet
ypatingos skubos sąlygomis perleidinėjo didelės vertės ginčo turtą, siekdami išvengti neigiamų pasekmių
savo atžvilgiu ir todėl nelaikytini sąžiningais įgijėjais (CK 4,96 straipsnio 2 dalis, 1.80 straipsnių 1, 2 dalys).

47.3K-3-578/2007 – termino atnaujinimas, kai terminą praleidžia prokuroras.

FABULA: Ieškovo procesinį statusą turintis Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras kreipėsi į teismą

su ieškiniu, kuriuo prašė: 1) pripažinti negaliojančiais: Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 18
d. sprendimą, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės V. Z.  į jam tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 3,81 ha
žemės, grąžinant natūra bendrą 3,66 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai bei vietoj turėtos 0,15 ha žemės
perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį bendrą 0,15 ha žemės sklypą namų valdai,
esantį (duomenys neskelbtini), ir Vilniaus rajono notarų biuro notarės L. Šilerienės patvirtintą 2000 m.
rugsėjo 27 d. paveldėjimo teisės liudijimą; 2) įpareigoti I. S. , L. Z. , F. Z. (F. Z. ), J. K. , A. Z. (A. Z. ) ir
V. I. D. grąžinti valstybės nuosavybėn likusius neparduotus žemės sklypus. 3) priteisti į valstybės biudžetą.

LAT IŠAIŠKINIMAI: 

Viešojo intereso gynimas yra vieno iš pagrindinių privatinės teisės principų - dispozityviškumo principo,
pagal kurį kiekvienas pats gina savo pažeistą teisę, išimtis, nustatyta siekiant apginti silpnesnės šalies, kuri
ne visada gali kreiptis į teismą su reikalavimu apginti jos subjektinę teisę, bei asmenų, negalinčių
savarankiškai pasinaudoti teise į gynybą, teises ir (ar) teisėtus interesus. Viešojo intereso gynimą 
civiliniame procese nulemia  ir kitos priežastys, viena iš jų – privatinių santykių įvairovė, nes yra tokių
civilinės teisės pošakių ir institutų, kurių visuomeninis reikšmingumas yra didesnis nei kitų. Viešasis  ir
privatus interesai koegzistuoja ir iš dalies sutampa. Tokios sutapties buvimas - dar viena iš priežasčių,
dėl kurių civiliniame procese turi būti ginamas viešasis interesas. Viešojo intereso samprata išsiplėtė, o jo
gynyba galima tik tokiomis universaliomis teisės priemonėmis kaip civilinis procesas. Teisės doktrinoje nėra
suformuluota viešojo intereso sąvoka, tai - neapibrėžtas teisės institutas, kurio turinį kiekvienu konkrečiu
atveju nustato teismas.
Įgyvendinant viešąjį interesą nuosavybės teisių atkūrimo procese valstybės ir visuomenės vardu veikia
nuosavybes teises atkurianti valstybės institucija. Nagrinėjamoje byloje prokuroras prašo panaikinti
šios institucijos sprendimą, t. y. susidaro situacija, kurioje prokuroras pradeda ginti viešąjį interesą,
kurį netinkamai įgyvendino valstybės institucija, turėjusi tai padaryti pagal įstatymą. Nagrinėjamoje
byloje šią instituciją prokuroras prašė teismo patraukti atsakovu. Galima vertinti kaip dar vieno viešojo
intereso aspektą tai, kad institucija, nevykdanti jai paskirtos funkcijos, turi būti atsakinga už atsiradusias
tokių veiksmų teisines pasekmes. Kasacinio skundo argumentai, susiję su senaties taikymu, taip pat turi
viešąjį interesą, nes šio teisės instituto paskirtis sutampa su viešuoju interesu išlaikyti civilinių
santykių stabilumą ir apibrėžtumą, užtikrinti realią pažeistų teisių apsaugą. Nagrinėjama byla yra
pavyzdys, kai kartais reikia ieškoti ne tik viešojo ir privataus intereso pusiausvyros, o tiesiog nustatyti kelių
viešųjų  interesų pusiausvyrą arba rinktis, kurio viešojo intereso gynyba konkrečiu atveju yra prioritetinė.

Kolegija pažymi, kad nuosavybės teisių atkūrimas tiems asmenims, kurie jas turėjo, o ne tiems, kurie
tokių teisių turėjimo neįrodė įstatymo nustatyta tvarka, yra prioritetinis viešasis interesas
nagrinėjamoje byloje. Kitaip valstybės institucijos taptų ne teisėtai nuosavybės teises atkuriančiomis, bet
nepagrįstai jas suteikiančiomis institucijomis. Gindamas nuosavybės atkūrimo procese dalyvaujančių
asmenų teises, prokuroras reiškia ieškinį ir nurodytą viešąjį interesą gina tokiomis pat procesinėmis teisėmis
kaip ir ieškovas. Šis prokuroro procesinis statusas  suteikia jam tokias procesines teises ir pareigas kaip ir
ieškovui, kurio materialinio intereso apsaugai pareikštas ieškinys. Teismai nurodė, kad prokuroras neturi
materialinio intereso ir tuo skiriasi nuo ieškovo, kurio materialinio intereso apsaugai vyksta teismo procesas.
Teismai netinkamai aiškino prokuroro  teisinio statuso ypatumus. Tas faktas, kad prokuroras neturi
materialinio suinteresuotumo, nesuteikia jam daugiau teisių nei kitiems ieškovams, nes būtų pažeistas
teisinio apibrėžtumo principas. Materialinio intereso neturinčio ieškovo institutas teisėkūroje
vadinamas teisine fikcija. Tokio  viešajam interesui atstovaujančiojo procesinio teisinio statuso
reikšmė ta, kad jis turi tiek teisių, kiek ir materialinį interesą turintis ieškovas. Prokuroras kaip
ieškovas kreiptis į teismą gali prašydamas ginti viešąjį interesą, tačiau derindamas ir kitą viešąjį
interesą - saugoti teisinių santykių stabilumą.

Nagrinėjamoje byloje reikšmingas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo
19 straipsnio 1 dalyje nustatyto 30 dienų termino teisinis vertinimas. Šis terminas yra sutrumpintas
ieškinio senaties terminas. Šio termino privalo laikytis visi asmenys, taip pat ir prokuroras, kai, gindamas
viešąjį interesą, reiškia ieškinį panaikinti apskrities viršininko administracijos aktą. Sprendžiant klausimą
dėl termino kreiptis į teismą, ne mažiau svarbus ir momento, nuo kurio turi būti skaičiuojamas šis
terminas, nustatymas. Kiekvienu konkrečiu atveju prokurorui reikia surinkti duomenis, kad galėtų padaryti
išvadą, ar pažeistas viešasis interesas ir ar reikia jį ginti. Termino pradžia skaičiuojama nuo tada, kai
tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti. Prokuroro kaip ieškovo veiklai renkant tokius duomenis
taikomas objektyvusis kriterijus. Tai reiškia, kad prokuroras negali delsti ir privalo veikti jo veiklą
reglamentuojančių aktų nustatyta tvarka. Teismas, esant atsakovo reikalavimui taikyti senatį,
patikrina, ar prokuroras nedelsė ir minėtus duomenis rinko per protingą terminą. Nagrinėjamoje
byloje  pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad prokuroras praleido ieškinio senaties terminą. Kolegija
su šia teismo išvada sutinka iš dalies, t. y. kad prokurorui kreipusis į apylinkės teismą, jau buvo surinkta
duomenų, kurie sudarė pagrindą prokurorui teigti, jog pažeistas viešasis interesas ir reikia jį ginti teisme. Po
apylinkės teismo nutarties dėl teismingumo prokuroras delsė kreiptis į teismą pagal teismingumą,
todėl praleido ieškinio senaties terminą, nustatytą specialiajame įstatyme. Vis dėlto, nors ieškinio
senaties institutas, užtikrindamas civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, nustatytu
terminu riboja galimybę ginti pažeistas teises, įstatyme įtvirtinta teismo teisė jį atnaujinti, kai teismas
pripažįsta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Klausimą, ar
ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį
atnaujinti, teismas sprendžia atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę,
ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus
(CK 1.5 straipsnis). Jei teismas konstatuoja, kad pareikštu ieškiniu siekiama apginti visuomenei
svarbius interesus, ieškiniui pareikšti sudėtinga per įstatyme nustatytą terminą surinkti reikiamus
duomenis, ar egzistavo kitos aplinkybės, sukliudžiusios jam laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių
gynimo, ieškovas ėmėsi aktyvių veiksmų ginti pažeistas teises, o praleistas terminas nėra neprotingai
ilgas, pareikšto ieškinio atmetimas dėl ieškinio senaties termino pasibaigimo neatitiktų ieškinio
senaties instituto paskirties. Tokiu atveju viešasis interesas užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių
apsaugą nusveria interesą garantuoti teisinių santykių stabilumą.
Atsižvelgdama į šias priežastis, į prokuroro ieškinyje keliamų klausimų išnagrinėjimo svarbą, į tai,
kad praleistas terminas nėra neprotingai ilgas, teisėjų kolegija laiko, kad  praleistas terminas
atnaujintinas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).
 

48.3k-3-302/13 dėl ieškinio trūkumų šalinimo.

FABULA: Ieškovas 2011 m. rugpjūčio 29 d. kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančiais

vertybinių popierių pirkimo–pardavimo 2008 m. sausio 8 d. sutartį, vienintelio akcininko 2008 m. sausio 7
d. sprendimą Nr. 8, 2008 m. sausio 8 d. sutartį, valdybos posėdžio 2008 m. gegužės 21 d. protokolą Nr. 2,
vertybinių popierių pirkimo–pardavimo 2008 m. gegužės 26 d. sutartį, taikyti restituciją, t. y. parduotas
akcijas grąžinti atsakovui V. B., priteisti solidariai iš atsakovų Panevėžio apygardos teismas 2011 m.
lapkričio 15 d. nutartimi nutarė parengiamąjį teismo posėdį skirti 2011 m. gruodžio 12 d. Ta pačia
nutartimi teismas išaiškino šalims, kad jos pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu turi pateikti
teismui visus turimus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, taip pat nurodyti
įrodymus, kurių negali pateikti teismui, kartu nurodant aplinkybes, trukdančias tai padaryti, bei
galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. Panevėžio
apygardos teismas 2011 m. gruodžio 12 d. protokoline nutartimi įpareigojo ieškovo atstovą per septynias
dienas patikslinti ieškinio reikalavimus, patikslintą ieškinį pateikti teismui ir pagal CPK 119 straipsnį
patikslintą ieškinį išsiųsti tiesiogiai atsakovų atstovams. Ieškovo atstovas parengiamajame teismo posėdyje
prašė spręsti 2012 m. kovo 1 d. patikslinto ieškinio priėmimo klausimą, o teismui atsiųsto paštu 2012 m.
sausio 27 d. patikslinto ieškinio priėmimo klausimo nespręsti; teismui manant, kad ieškinio trūkumai nėra
visiškai pašalinti ieškinyje arba 2012 m. sausio 27 d. ieškinyje, prašė atnaujinti terminą ieškinio trūkumams
pašalinti, laikyti patikslintą ieškinį paduotu nepraleidus termino ir jį priimti.

LAT IŠAIŠKINIMAI:

Dėl reikalavimų ieškiniui ir ieškinio trūkumų šalinimo

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatytas konstitucinis teisminės gynybos

prieinamumo principas, tačiau šios asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo procesinė tvarka ir sąlygos
konkretizuojamos ir detalizuojamos civiliniuose, baudžiamuosiuose ir administraciniuose (tiek
procesiniuose, tiek tam tikru aspektu ir materialiniuose) įstatymuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2002 m. vasario 5 d.

Pagal Civilinio proceso teisės normas teisė kreiptis į teismą įgyvendinama pateikiant teismui ieškinį, tačiau
toks asmens kreipimasis turi atitikti įstatyme nustatytą tvarką (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo
praktikoje pažymima, kad civilinio proceso įstatymo nuostatose nustatyta ieškiniui daug formalių
reikalavimų, tačiau iš esmės ieškinį sudaro du reikalavimai – ieškinio dalykas ir pagrindas. Pagal CPK 135
straipsnio 1 dalies 2 punktą ieškovas ieškinyje privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo
reikalavimą (faktinį ieškinio pagrindą), bei savo reikalavimą (ieškinio dalyką) (CPK 135 straipsnio 1 dalies
4 punktas). Tinkamas ieškinio dalyko ir pagrindo suformulavimas leidžia apibrėžti bylos nagrinėjimo
teisme ribas, sudaro sąlygas priešingai ginčo šaliai parengti atsikirtimo argumentus, užtikrinti šalių
procesinio lygiateisiškumo principo įgyvendinimą. Nesant bent vieno iš šių elementų, negalimas teisminis
nagrinėjimas, todėl ieškinį pareiškiantis asmuo privalo tinkamai surašyti ieškinio pareiškimą, aiškiai
suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą, kad teismas, vadovaudamasis koncentracijos ir ekonomiškumo
principais, galėtų greičiau atkurti teisinę taiką tarp šalių (CPK 2 straipsnis). Tačiau įstatyme ieškovui
keliamas reikalavimas kreipiantis į teismą suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą negali būti
aiškinamas plečiamai taip, jog iš ieškovo jau kreipimosi į teismą momentu būtų pareikalauta įrodyti
pareikšto reikalavimo pagrįstumą. Ieškinio pareiškime ieškovas turi nurodyti, bet ne įrodyti ieškinio
pagrindą.

Kaip pagrįstai nurodė apeliacinės instancijos teismas, įstatyme nustatyti reikalavimai ieškinio turiniui ir
formai yra imperatyvūs. Jų nesilaikymas ieškovui sukelia neigiamų procesinių padarinių. Teismo taikomas
ieškinio trūkumų šalinimo institutas sudaro galimybę ieškovui ištaisyti trūkumus, teismui neatsisakant
priimto pradinio ieškinio. Tačiau įpareigojimas šalinti ieškinio trūkumus tuo atveju, kada pateiktas
ieškinys yra pakankamai aiškus, reikalavimo dalyko esmė, reikalavimo pagrindas ir ribos
suprantami, o tam tikrų šiais klausimais ieškinyje esančių netikslumų pašalinimas iš esmės nieko
nekeistų ir nebūtų staigmena atsakovui, neatitiktų šio instituto paskirties. Tokio pobūdžio klausimai
turėtų būti sprendžiami ne per trūkumų šalinimo institutą (CPK 115 straipsnio 4 dalis), bet
parengiamojo teismo posėdžio metu (CPK 230 straipsnio 1 dalis). Tuo tikslu įtvirtinta galimybė
parengiamojo teismo posėdžio metu, iškvietus šalis, jas apklausti, siekiant išsiaiškinti ginčo esmę ir netgi
visiškai suformuluoti šalių reikalavimus ir atsikirtimų turinį. Taigi iš esmės ieškinio trūkumų šalinimo
institutas gali būti taikomas tada, kai, netinkamai suformulavus ieškinio dalyką ar pagrindą, apskritai
iš pareikšto ieškinio neaiškus ieškovo reikalavimas, jo pagrindas ar ribos ir dėl šių aplinkybių teismo
procesas apskritai negali būti pradėtas.

Nagrinėjamoje situacijoje apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius ieškovo pateiktus
procesinius dokumentus (ieškinį bei jo patikslinimus), padarė išvadą, kad pagal šiuos dokumentus galima
gana tiksliai apibrėžti bylos nagrinėjimo ribas – sandorių negaliojimą actio Pauliana pagrindu ir juridiniam
asmeniui jo vadovo ir dalyvių veiksmais padarytos žalos atlyginimas. Kolegija pažymėjo, kad materialiojo
teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su ieškovo teise į reikalavimo patenkinimą, bus analizuojamos
nagrinėjant bylą iš esmės, todėl įrodymų nepakankamumas yra pagrindas ieškinį atmesti, o ne
atsisakyti jo pagrindu iškelti civilinę bylą. Ieškovas pateikė, jo nuomone, reikalingus įrodymus, nurodė,
kurių negali gauti ir kuriuos teismas turėtų išreikalauti, t. y. tinkamai įgyvendino CPK 135 straipsnio 2
dalyje nustatytą pareigą.

Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada, kartu pažymėdama,
kad teismas, priėmęs procesinį dokumentą ir vėliau pastebėjęs jo turinio trūkumų, gali jį palikti
nenagrinėtą tik tada, kai išaiškėję trūkumai yra esminiai, t. y. dėl kurių bylos negalima išnagrinėti iš
esmės, ir kai jie nebuvo pašalinti per teismo nustatytą terminą trūkumams šalinti.

Proceso įstatymo nuostatomis neleidžiama įpareigoti ieškinio trūkumų šalinti ne teismo nutartimi, o
kitokio pobūdžio dokumentais. Antra, teismas, nustatydamas procesinio dokumento trūkumus ir
nurodydamas terminą jiems pašalinti, turėtų suprantamai išaiškinti į teismą besikreipiančiam
asmeniui, kokie konkretūs trūkumai trukdo ieškinį priimti, ar priimtą nagrinėti ir kaip juos reikėtų
taisyti. Teismas nutartyje dėl ieškinio trūkumų turėtų išvardyti šalintinus trūkumus ir nurodyti jų
šalinimo būdus. Pagal teisinį reglamentavimą trūkumų šalinimo instituto normose leidžiama laikyti
ieškinį nepaduotu tik tuo atveju, kai nepašalinti teismo nutartimi konkretizuoti trūkumai (CPK 115
straipsnio 2, 3 dalys, 138 straipsnis). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas protokoline nutartimi nurodė
ieškovui patikslinti ieškinio reikalavimus, nors įpareigoti šalinti ieškinio trūkumus ne teismo nutartimi
įstatyme nenustatyta. Be to, iš teismo protokolinės nutarties neaiškus šalintinas trūkumas, t. y. neįvardyta
konkrečių trūkumų ar netikslumų ir jų taisymo būdo. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos
teismas 2012 m. kovo 9 d. nutarties palikti ieškinį nenagrinėtą argumentu nurodė tai, jog ieškovas neįvykdė
CPK 226 straipsnyje nustatytos pareigos galutinai suformuoti priimto ieškinio reikalavimus, nes, teismo
nuomone, ieškiniu reiškiami reikalavimai yra prieštaringi – prašoma taikyti restituciją ir priteisti žalos
atlyginimą, tačiau toks trūkumas protokolinėje nutartyje, minėta, nebuvo nurodytas. Taigi, procesinis
klausimas, kurį turėjo teisėjas išspręsti priimdamas nutartį dėl ieškinio trūkumų šalinimo, buvo išspręstas
nesilaikant proceso įstatymo nuostatų. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad pirmosios instancijos teismas
priėmė ieškinį, nenustatęs jo formos ir turinio trūkumų, todėl vėliau taikyti ieškinio trūkumų šalinimo
institutą galėtų tik tada, kai procesinio dokumento trūkumai yra esminiai, t. y. tokie, dėl kurių negali
bylos nagrinėti iš esmės, nors šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė tokių trūkumų. Dėl to
teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pirmosios instancijos teismas
netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias ieškinio trūkumų šalinimo institutą, ir be
teisinio pagrindo ieškinį paliko nenagrinėtą.

Teisėjų kolegija, pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad restitucija ir civilinė atsakomybė
yra savarankiški civilinių teisių gynimo būdai.

Tais atvejais, kai restitucijos nepakanka pažeistoms asmenų teisėms ar viešajam interesui apginti, gali būti
taikomi subsidiarūs civilinių teisių gynimo būdai, pavyzdžiui, nuostolių atlyginimas, nepagrįsto praturtėjimo
išreikalavimas ir pan.; subsidiarūs civilinių teisių gynimo būdai taikomi laikantis dispozityviškumo principo
suinteresuotų asmenų prašymu. Taigi ieškovo prašomi taikyti restitucija ir nuostolių atlyginimas yra
skirtingi civilinių teisių gynimo būdai, galintys būti savarankišku ieškinio dalyku, tačiau tuo atveju,
jei restitucijos nepakanka pažeistoms asmens teisėms apginti, gali būti taikomas ir kitas civilinių teisių
gynybos būdas – nuostolių atlyginimas. Dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo pateiktame ieškinyje ir
jo papildymuose ieškinio dalyku nurodyti savarankiški civilinių teisių gynybos būdai nelaikytini trūkumais,
sudarančiais esminių kliūčių tolesnei proceso eigai.

49.3k-3-372/13 dėl ieškinio trūkumų šalinimo: kai ieškinys dėl sutarties nutraukimo
ir kai prašoma įtraukti trečiuosius asmenis nepareiškiančius savarankiškų
reikalavimų.
FABULA: Byloje kilo ginčas dėl teismo nutarties dėl ieškinio trūkumų šalinimo, kuria ieškovai įpareigoti
patikslinti ieškinio dalyką (reikalavimą) ir į bylą įtraukti tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų
reikalavimų, teisėtumo ir pagrįstumo. Ieškovai I. V. ir B. V. (toliau – ieškovai) kreipėsi į teismą prašydami
pripažinti nesudaryta ieškovų ir atsakovo Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus (toliau – atsakovas)
paskolos sutartį. Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. gegužės 14 d. nutartimi ieškovai buvo
įpareigoti per dešimt dienų nuo nutarties kopijos įteikimo dienos pašalinti ieškinio trūkumus: patikslinti
ieškinio dalyką, sumokėti trūkstamą 361 Lt žyminio mokesčio dalį ir pateikti tai patvirtinančio dokumento
originalą, taip pat ieškinio ir jo priedų kopijas tretiesiems asmenims; S. K. ir M. K. įtraukti į bylą trečiaisiais
asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų. Teismas nurodė, kad ieškovai su ieškiniu pateikė
mokėjimo nurodymą, patvirtinantį, jog sumokėtas 139 Lt žyminis mokestis, nors ginčuose dėl sutarčių
modifikavimo mokamas 500 Lt žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Kadangi ieškovai
ginčo faktines aplinkybes grindė santykiais su kitais skolininkais S. K. ir M. K., tačiau jų į bylą neįtraukė,
tai, vadovaudamasis CPK 47 straipsnio 1 dalimi, teismas šiuos asmenis įtraukė į bylą trečiaisiais asmenimis.
Įvertinęs atsakovo pateiktą atsiliepimą, kuriame išreikštos abejonės dėl ieškinio pagrindo ir (ar) dalyko bei
nurodoma, kad šalys sudarė ne paskolos, o kreditavimo sutartį, teismas įpareigojo ieškovus per nustatytą
terminą patikslinti ieškinio dalyką (reikalavimą). Nesutikdami su teismo nutartimi, ieškovai pateikė
atskirąjį skundą.

LAT IŠAIŠKINIMAI:

Dėl ieškinio dalyko ir pagrindo trūkumų šalinimo, kai pareiškiamas ieškinys dėl sutarties pripažinimo
nesudaryta

Ieškovas, reikšdamas ieškinį, be kitų CPK reikalaujamų duomenų, privalo nurodyti savo reikalavimą
(ieškinio dalykas) ir aplinkybes, kuriomis jį grindžia (faktinis ieškinio pagrindas) (CPK 135 straipsnio 1
dalies 2, 4 punktai). Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad ieškovo suformuluotas
ieškinio dalykas ir jo nurodytas faktinis ieškinio pagrindas apibrėžia teisminio nagrinėjimo dalyką, o
ieškinio reikalavimą pagrindžiančių materialiosios teisės normų nurodymas ieškinio pareiškime rodo,
kaip ginčo santykį teisiškai vertina pats ieškovas, kokį pažeistos teisės gynybos būdą ar būdus prašo
teismo taikyti. Nesant bent vieno iš šių elementų, negalimas teisminis nagrinėjimas, nes gali būti sudarytos
prielaidos dalyvaujančių byloje asmenų teisės į teisingą teismą pažeidimui, o teismui sudaromos kliūtys
veiksmingai vykdyti proceso reikalavimus. Tinkamas ieškinio pagrindo aplinkybių išdėstymas ir
reikalavimo suformulavimas sudaro galimybę kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims įvertinti ir suprasti,
kokiu pagrindu bei kokie konkretūs reikalavimai jiems reiškiami, nustatyti, kaip kitaip teismo sprendimas
gali paveikti jų teises ar teisėtus interesus. Ši informacija dalyvaujantiems byloje asmenims yra būtina,
siekiant gintis nuo pareikštų reikalavimų ar naudotis kitomis procesinėmis teisėmis, apsaugančiomis nuo jų
teisėtų interesų pažeidimo ateityje (prejudicinių faktų nustatymo, regresinių reikalavimų pareiškimo ir kt.).
Tinkamai išdėstant ieškinio pagrindo aplinkybes ir aiškiai formuluojant reikalavimus teismui sudaromos
sąlygos vykdyti teisingą ir tinkamą procesą, užtikrinamos galimybės pagal koncentracijos ir ekonomiškumo
principus greičiau atkurti teisinę taiką tarp šalių (CPK 2 straipsnis).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. gegužės 14 d.
nutarties, kuria ieškovai buvo įpareigoti pašalinti ieškinio trūkumus, be kita ko, patikslinti ieškinio dalyką
(reikalavimą). Ši nutarties dalis apeliacinės instancijos teismo palikta nepakeista, teismui nurodžius, kad,
manydami, jog 2008 m. sausio 28 d. sudaryta kreditavimo sutartis turi būti kvalifikuojama kaip paskolos
sutartis, kasatoriai turėtų tai aiškiai nurodyti ieškinyje ir atitinkamai patikslinti ieškinio dalyką. Kasatoriai
laikosi pozicijos, kad, reikšdami ieškinį, jie turėjo teisę pasirinkti savo pažeistos teisės gynimo būdą, tą
padarė nuspręsdami ginčyti paskolos sudarymo faktą (prašydami pripažinti šią sutartį nesudaryta), todėl
teismai, konstatuodami, kad iš ieškinio neaišku, kokios sutarties sudarymo faktą kasatoriai ginčija, kokį
teisių gynimo būdą pasirinko, pažeidė proceso teisės normas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad informacija apie sudarytą sutartį kvalifikuotina kaip faktinė aplinkybė,
vienas ieškinio pagrindo elementų, kuris privalo būti nurodytas, kai ginčas kyla dėl sutarties
sudarymo, modifikavimo, pasibaigimo, nutraukimo ar kitų su sutartimi susijusių veiksmų atlikimo.
Tuo atveju, jei ieškinio reikalavimu prašoma pripažinti nesudaryta ieškinio pagrinde kitu pavadinimu
nurodytos sutarties dalyvių sutartį, tačiau nenurodoma jos data, šalys ir kiti sutartį identifikuojantys
duomenys, tai dėl reikalavimo abstraktumo, esant prieštaringumui tarp sutarčių pavadinimų, gali būti
pakankamas pagrindas ieškinio dalyką ir pagrindą laikyti neaiškiais. Ieškinio pagrindas gali būti
pripažintas neaiškiu, jeigu jame nenurodyta, kad vieno pavadinimo sutartis vertinama kaip esanti
kito pavadinimo sutartis, ir tokios išvados negalima padaryti iš teismui pateiktų dokumentų visumos.
Ieškinio dalykas – ieškovo reikalavimas atsakovui – gali būti neaiškus, jeigu jis neatitinka konkretumo ir
tikslumo reikalavimų. Ginčijant sutartį ar jos dalį būtina nurodyti, kada, kokią (vartojant sutarties
tekste nurodytą pavadinimą, jeigu ji rašytinė) ir kurių šalių sudarytą sutartį reikalaujama nuginčyti.
Jeigu ginčijama sutarties dalis, papildomai turi būti nurodoma, kokia dalis skundžiama, ar ji susijusi su
sutarties šalimis, ar su jos dalyko dalimi (teisių ir pareigų apimtimi ir kt.). Vertinant, ar ieškinio reikalavimo
formuluotės netikslumai yra ieškinio trūkumai, kuriems pašalinti būtina nustatyti terminą, atsižvelgiama į
tai, dėl keleto sutarčių keliamas ginčas, ar aiški ginčo sutartis iš ieškinio pagrindo aplinkybių, ar iš ieškinio
faktinių aplinkybių ir reikalavimų suprantama ginčijamos sutarties dalies apimtis.

Nepaisant to, ieškinyje nepateikta faktinių duomenų apie kasatorių ir atsakovo sudarytą (nesudarytą)
konkrečią paskolos sutartį, nėra argumentų, pagrindžiančių poziciją, kad būtent ieškinyje aprašytą
Kreditavimo sutartį kasatoriai laiko paskolos sutartimi ir siekia, jog ji būtų pripažinta nesudaryta.
Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatyti ieškinio netikslumai (duomenų apie ginčijamą sutartį
nenurodymas ieškinio reikalavime, tiesioginių argumentų, ar Kreditavimo sutartį kasatoriai
kvalifikuoja paskolos sutartimi, nepateikimas) buvo pakankami teismams pripažinti, kad kasatorių
reikalavimas yra neaiškus.

Kaip jau buvo minėta šioje nutartyje, teismas, įvertinęs konkrečios bylos aplinkybes ir nustatęs, kad ieškinio
reikalavimas ar pagrindas yra neaiškus, turi spręsti, ar dėl tokio neaiškumo teismo procesas apskritai
negalėtų būti pradėtas, ar neaiškumus būtų galima pašalinti parengiamojo teismo posėdžio metu, taip
užtikrinant tiek proceso operatyvumą, tiek efektyvią pažeistų asmens teisių gynimą bei galimybę atsakovui
gintis nuo pareikšto ieškinio. Turi būti įvertintas neaiškumų pobūdis, jų kiekis, apimtis, reikšmė ir pan.
aplinkybės. Teisėjų kolegija laiko, kad nagrinėjamoje byloje nustatyti ieškinio dalyko ir pagrindo
neaiškumai, tuo atveju, jei nebūtų kitų ieškinio trūkumų ar neatitikčių CPK reikalavimams, galėtų būti
ištaisomi parengiamojo teismo posėdžio metu. Tačiau tokia išvada gali būti padaryta tik įvertinus ir teisiškai
kvalifikavus visus teismų nustatytus ir kasatoriaus skundžiamus ieškinio trūkumus. Dėl to teisėjų kolegija
įvertina ir pasisako dėl trečiųjų asmenų įtraukimo į bylą ir su tuo susijusių aplinkybių tuo aspektu, ar
tam tikros aplinkybės gali būti vertinamos kaip trūkumai, kuriems nustatytinas terminas jiems
pašalinti.

Dėl trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, įtraukimo į bylą teismo iniciatyva

Asmenys įtraukiami trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, jeigu teismo

sprendimas gali turėti įtakos jų teisėms ar teisėtiems interesams. Jeigu yra ginčijama sutarties dalis, tai
reiškia, kad, patenkinus ieškinį, gali įvykti asmenų teisių ir pareigų, nustatytų šia sutartimi, perskirstymas.
Pagal tai sprendžiama, kad teismo sprendimas gali turėti įtakos visoms sutarties šalims, jos gali būti
suinteresuotos bylos baigtimi. Pažymėtina, kad įstatyme nenustatyta tiesioginės pareigos teismui
nurodyti, kurios šalies pusėje įtraukiami tretieji asmenys. Be to, teismas nežino jų pozicijos tuo metu,
kai sprendžia įtraukimo klausimą. Šie asmenys privalo būti informuoti apie bylą, jiems turi būti sudarytos
sąlygos išreikšti savo poziciją dėl pareikšto reikalavimo ir spręsti dėl tolesnių veiksmų – ar dalyvauti byloje,
ar reikšti savarankiškus reikalavimus ir kt. Kadangi nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl sutarties
pripažinimo nesudaryta ir šią aplinkybę ginčija du iš keturių sutartyje nurodytų kredito gavėjų, tai teisėjų
kolegija pripažįsta teisiškai nepagrįstais kasacinio skundo motyvus dėl pagrindo įtraukti į bylą kitus du
kredito gavėjus trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, nebuvimo.

Pagal CPK 47 straipsnio 1 dalies nuostatas trečiųjų asmenų įtraukimas į bylą galimas teismo iniciatyva.
Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų dėl ginčo dalyko, teismo iniciatyva gali būti
įtraukiami dalyvauti byloje, jeigu bylos išsprendimas gali turėti įtakos jų teisėms arba pareigoms. Taigi,
ieškinio, kuriame neįtraukti tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, trūkumą
gali pašalinti teismas. Trūkumai, kuriuos savo iniciatyva pašalina teismas, nelaikytini ieškinio
trūkumu, kuriam reikia nustatyti terminą jam pašalinti. Vis dėlto tai nereiškia, kad, teismo iniciatyva
nusprendus įtraukti į bylą trečiuosius asmenis, nepareiškiančius savarankiškų reikalavimų, negali
būti nustatomi įpareigojimai ieškovui. Pagal konkrečias bylos aplinkybes teismas sprendžia, ar jis turi
galimybių savarankiškai įtraukti trečiuosius asmenis į bylą ir tai įgyvendinti pagal proceso taisykles, ar
privalo nustatyti trūkumus, kuriuos pašalinti reikėtų įpareigoti ieškovą, pvz., pateikti naujai parengtą ieškinio
tekstą su jau įtrauktais trečiaisiais asmenimis. Jeigu teismas turi duomenų apie trečiuosius asmenis, kurie
pagal CPK reikalavimus privalomi norint asmenį įtraukti į bylą (vardas, pavardė, adresas, asmens kodas ir
kt.), tai trūkumų nustatyti neprivalo. Jeigu šių duomenų teismas neturi ir juos reikia surinkti arba būtina
įvykdyti kitokius reikalavimus (pateikti naujai išdėstytą ieškinį su visais duomenimis, pridėti jo vertimą,
pateikti didelį jo kopijų skaičių ar didelės apimties ieškinį, atskirais atvejais – įvykdyti įteikimo
reikalavimus, pateikti išvadas, kurias turi teisę teikti į procesą įtraukiami asmenys, ar kt.), teismas ir su
trečiųjų asmenų įtraukimu į bylą susijusiems klausimams spręsti gali nustatyti ieškinio trūkumus bei
skirti ieškovui terminą jiems pašalinti.

Nagrinėjamoje byloje teismas savo iniciatyva įtraukė į bylą S. K. ir M. K. trečiaisiais asmenimis,

nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, ir įpareigojo ieškovą pateikti ieškinio ir jo priedų kopijas šiems
asmenims. Be kasatorių ieškinio, pateikti ir šeši jo priedai, todėl teisėjų kolegija vertina, kad teismai turėjo
pakankamą pagrindą nustatyti ieškinio trūkumus ir nutartimi įpareigoti ieškovą pateikti ieškinio bei jo priedų
kopijas tretiesiems asmenims. Sprendžiant dėl ieškinio trūkumų šalinimo formos svarbi ir teismų nustatyta
aplinkybė, kad kasatorių ieškinio dalykas ir pagrindas nėra aiškūs. Tokiais atvejais reikia įvertinti nustatytų
trūkumų visumą, o ne tik kiekvienos neatitikties konkretų pobūdį ir apimtis. Teisėjų kolegija sprendžia, kad
nagrinėjamoje byloje teismai, įpareigoję kasatorius pateikti ieškinio kopijas į bylą įtrauktiems tretiesiems
asmenims ir kartu įpareigoję per nustatytą terminą pašalinti ieškinio dalyko ir pagrindo trūkumus, tinkamai
taikė proceso teisės normas dėl ieškinio trūkumų nustatymo.

Dėl teismo nutarties, kuria į bylą įtraukti tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų,
apskundimo

Ginčydami teismų nutartis dėl trūkumų šalinimo, kasatoriai kartu kvestionuoja ir trečiųjų asmenų,
nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, įtraukimo į bylą pagrįstumą.

CPK neįtvirtinta nuostatų, pagal kurias atskiruoju skundu gali būti skundžiama teismo nutartis,
kuria į procesą įtraukti tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų. Pažymėtina, kad
nutartis, kuria į procesą įtraukiami tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų,
neužkerta galimybės tolesnei bylos eigai, neatima ir nesuvaržo byloje dalyvaujančių asmenų
procesinių teisių. Dėl nurodytų priežasčių laikytina, kad nutartis, kuria į procesą įtraukiami tretieji
asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, atskiruoju skundu neskundžiama. Teisėjų
kolegija konstatuoja, kad apeliacinis procesas dėl atskirojo skundo dalies įtraukti į bylą trečiuosius
asmenis, nutrauktas pagrįstai ir teisėtai (CPK 315 straipsnio 5 dalis, 334 straipsnis).

CPK 341 straipsnyje nustatyta, kad kasacija negalima dėl pirmosios instancijos teismo sprendimų ir
nutarčių, neperžiūrėtų apeliacine tvarka. Kadangi nėra procesinės galimybės paduoti atskirąjį skundą dėl
pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria į bylą įtraukti tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų
reikalavimų (ši nutartis apeliacine tvarka neskundžiama), tai, sistemiškai aiškinant bylų procesą kasacinės
instancijos teisme ir atskirųjų skundų nagrinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas, darytina
išvada, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria į bylą įtraukti tretieji asmenys,
nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, neskundžiama kasacine tvarka.

50.3k-3-109/2008 („Lietuvos dujų interesų gynimas)

FABULA: Vilniaus rajono apylinkės vyriausioji prokurorė, gindama AB „Lietuvos dujos“

interesus, CPK 49 straipsnyje nustatyta tvarka pareiškė ieškinį atsakovams A. J. V. M., B. J. B. ir V. R.
K. dėl žalos atlyginimo. Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gegužės 22 d. nutartimi ieškinys priimtas
nagrinėti; to paties teismo 2007 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi ieškovei nustatytas terminas daliai – 24 690
Lt – žyminio mokesčio iki 2007 m. rugpjūčio 20 d. sumokėti. Kilo ginčas dėl bylos dalies,
kurioje prokurorė pareikštu ieškiniu siekia apginti viešąjį interesą, nustatymo ir su tuo susijusio klausimo dėl
atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktą išsprendimo.  

LAT IŠAIŠKINIMAI:

Viešojo intereso gynimas yra vieno iš pagrindinių privatinės teisės principų – dispozityviškumo principo,
pagal kurį kiekvienas pats gina savo pažeistą teisę, išimtis, nustatyta siekiant apginti silpnesnės šalies, kuri
ne visada gali kreiptis į teismą su reikalavimu apginti jos subjektinę teisę, bei asmenų, negalinčių
savarankiškai pasinaudoti teise į gynybą, teises ir (ar) teisėtus interesus. Teisės doktrinoje nesuformuota
viešojo intereso sąvoka, tai – neapibrėžtas teisės institutas, kurio turinį kiekvienu konkrečiu atveju nustato
teismas. Viešojo intereso apsaugos klausimu įvairių kategorijų bylose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija yra suformavusi teismų praktiką. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2000 m. gruodžio 7 d. nutartyje civilinėje byloje A. M. ir
kt. prieš Lietuvos Respublikos Vyriausybę ir kt., bylos Nr. 3K-7-1209/2000, suformulavo kriterijus viešajam
interesui nustatyti. Prokurorui ar valstybės, savivaldybės institucijoms įstatymo suteikta teise kreiptis į
teismą iš anksto pripažįstama, kad konkretūs santykiai ir iš jų kylantys ginčai gali būti susiję su viešuoju
interesu. CPK 49 straipsnio 1 dalies sąvoka „viešasis interesas“ turi būti aiškinama, atsižvelgiant į įstatymų
leidėjo ketinimus ir aptariamos normos tikslus. Kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka, gindamas viešąjį
interesą, prokuroras gali visais atvejais, nustatęs tokį teisės aktų pažeidimą, kurio pobūdis, prokuroro
nuomone, turi esminės reikšmės asmenų, jų grupių, valstybės ir visuomenės teisėms bei teisėtiems
interesams ir sudaro pagrįstų prielaidųprokuroro reiškiamam materialiniam teisiniam reikalavimui
patenkinti. Galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis civilinę
bylą, iškeltą pagal prokuroro ieškinį (CPK 49 straipsnio 1 dalis).
Nagrinėjamoje byloje prokuroras prašo priteisti iš atsakovų A. J. V. M., B. J. B. ir V. R. K. AB „Lietuvos
dujos“ Vilniaus filialo, kaip trečiojo asmens, naudai 11 877 058,95 Lt žalai atlyginti. Gindamas AB
„Lietuvos dujos“ Vilniaus filialo materialinius interesus, prokuroras reiškia ieškinį ir nurodytą viešąjį
interesą giną tokiomis pat procesinėmis teisėmis kaip ir ieškovas. Šis prokuroro procesinis statusas suteikia
jam tokias procesines teises ir pareigas kaip ir ieškovui, kurio materialinio intereso apsaugai pareikštas
ieškinys. Taigi prokuroras neturi materialinio intereso ir tuo skiriasi nuo ieškovo, kurio materialinio intereso
apsaugai vyksta teismo procesas. Tas faktas, kad prokuroras neturi materialinio suinteresuotumo, nesuteikia
jam daugiau teisių nei kitiems ieškovams, nes būtų pažeistas teisinio apibrėžtumo principas. Materialinio
intereso neturinčio ieškovo institutas teisėkūroje vadinamas teisine fikcija. Tokio viešajam interesui
atstovaujančio procesinio teisinio statuso reikšmė ta, kad jis turi tiek teisių, kiek ir materialinį interesą
turintis ieškovas. Prokuroras kaip ieškovas gali kreiptis į teismą, prašydamas ginti viešąjį interesą,
tačiau derindamas ir kitą viešąjį interesą – saugoti teisinių santykių stabilumą. Dėl to svarstytina, ar
nėra teisinio pagrindo trečiąjį asmenį įstatymo nustatyta tvarka pakeisti bendraieškiu (CPK 44,
45 straipsniai), pareikalauti sumokėti įstatymo nustatytą žyminį mokestį (CPK 80 straipsnis),
atkreipiant dėmesį į tai, kad CPK nenustatyta imperatyviųjų teisės normų, draudžiančių nagrinėjančiam bylą
teismui nutartimi taikyti ieškinio trūkumų šalinimo institutą bet kurioje proceso stadijoje.
Esant nurodytoms aplinkybėms, pripažintina, kad yra pagrindas panaikinti skundžiamas teismų nutartis ir
perduoti pirmosios instancijos teismui klausimą dėl žyminio mokesčio mokėjimo nagrinėti iš naujo.
 51.3k-3-279/2009 (ieškinys tenkintas)

FABULA: Byloje kilo ginčas dėl valstybinės žemės sklypo 301 kv. m ploto dalies privatizavimo. Ieškovas
pareiškė ieškinį viešajam interesui ginti, prašydamas pripažinti negaliojančiomis Vilniaus apskrities
viršininko 2001 m. birželio 22 d. įsakymo Nr. 1967-01 1 ir 2 punktų nuostatų dalis dėl 301 kv. m ploto
valstybinės žemės pardavimo atsakovui A. G., Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. birželio
28 d. sudarytos sutarties Nr. P01/2001-24643, kuria A. G. iš valstybės įsigijo 0,1301 ha žemės sklypą, dalį
dėl parduotos 301 kv. m valstybinės žemės sklypo dalies; bei taikyti restituciją.

LAT IŠAIŠKINIMAI:

CPK 49 straipsnio 1 dalies nuostata suteikia prokurorui teisę spręsti, yra konkrečiu atveju viešasis interesas
inicijuoti civilinę bylą ar ne. Dėl to kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka, gindamas viešąjį interesą,
prokuroras gali visais atvejais, nustatęs tokį teisės aktų pažeidimą, kurio pobūdis, prokuroro nuomone, turi
esminę reikšmę asmenų, jų grupių, valstybės ir visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams ir sudaro
pagrįstas prielaidas prokuroro reiškiamam materialiniam teisiniam reikalavimui patenkinti. Galutinai apie
viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis civilinę bylą, iškeltą pagal prokuroro
ieškinį (CPK 49 straipsnio 1 dalis).
Nagrinėjamoje byloje prokuroras nurodė, kad buvo pažeisti valstybės interesai, nes privatizuojant valstybinę
žemę buvo pažeistos imperatyviosios teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios valstybinės žemės
privatizavimą, neteisėtai buvo leista įgyvendinti asmeniui nepriklausanti teisė, kompetentingos valstybės
institucijos sudarė iš dalies neteisėtą sandorį. Teisėjų kolegija pažymi, kad viešojo intereso apsaugos
funkciją privatizuojant valstybinę žemęatlieka inter alia institucijos, atstovaujančios valstybei šiame
procese, t. y. atitinkamos apskrities viršininko administracija arba savivaldybė (CPK 49 straipsnio 1 dalis).
Šių institucijų kompetencija inter alia yra žemės sklypų dydžio, ribų, naudojimo fakto ir pan. nustatymas
(Žemės reformos įstatymo 8, 9 straipsniai, Tvarkos 12, 15 punktai ir kt.). Šioms institucijoms tarpusavyje
tinkamai nebendradarbiaujant ir dėl to veikiant skirtingai, gali būti pažeidžiami asmenų ar asmenų grupių
interesai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje pabrėžiama, kad tinkamas
valstybės institucijų ir pareigūnų funkcijų vykdymas yra viešojo intereso dalis, nes jeigu valstybės institucija
ar pareigūnas pažeidžia įstatymą arba kitą teisės aktą, pakertamas piliečių pasitikėjimas valstybe, kartu
pažeidžiamas ir viešasis interesas, kad valstybės institucijų veikloje būtų užtikrintas teisėtumas ir jos
tarnautų žmonėms (Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalis).

Teisėjų kolegija pažymi, kad šalių ginčas dėl valstybinės žemės 301 kv. m privatizavimo tęsiasi nuo
1995 m., todėl kyla klausimas dėl teisminės gynybos efektyvumo. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu
atveju kompetentingos valstybės ir savivaldybės institucijos nebendradarbiaudamos tarpusavyje,
veikė skirtingai, priėmė sprendimus, kurie besitęsiančio šalių ginčo neišsprendė, prokurorui atsirado
pagrindas kreiptis į teismą CPK 49 straipsnio 1 dalies pagrindu, siekiant užtikrinti teisminės gynybos
efektyvumą ir pasiekti teisinę taiką byloje. Pažymėtina, kad prokuroras, kaip taisyklė, neturi teisės kištis į
privačių asmenų ginčą, tačiau teismas visais atvejais turi patikrinti, ar nėra pažeidžiamas viešasis interesas.
Nagrinėjamu atveju Vilniaus apskrities viršininko administracija, neatsižvelgdama į Vilniaus rajono
apylinkės teismo 1995 m. kovo 17 d. sprendimą ir Vilniaus miesto valdybos 2000 m. gegužės 25 d.
sprendimą Nr. 1050V, priėmė ginčijamą sprendimą vadovaudamasi tik atsakovo A. G. pateiktais
dokumentais, kurie nebuvo pakankami. Toks sprendimas užvilkino šalių ginčo išsprendimą ir taip pažeidė
viešąjį interesą. Dėl to teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada, konstatuoja,
kad šioje byloje prokuroras pagrįstai reiškė ieškinį viešajam interesui ginti CPK 49 straipsnio 1 dalies
pagrindu.

52.3k-3-307/2009

FABULA: Pareiškėjas I. D. 2001 m. gegužės 29 d. kreipėsi į teismą ir nurodė, kad 1970 metais pasistatė
gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini). 1986 m. liepos 22 d. namo teisinė registracija buvo
panaikinta, nes, vykdant naujų gyvenamųjų namų statybą, jis turėjo būti nugriautas. Namo griovimo darbai
nebuvo atlikti, todėl pareiškėjas iki kreipimosi į teismą dienos gyveno jame ir jį valdė, tačiau negalėjo
įregistruoti nuosavybės teisių, nes neišliko nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų. Pareiškėjas prašė
nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis nuosavybės teise valdo gyvenamąjį namą, esantį (duomenys
neskelbtini).

LAT IŠAIŠKINIMAI:
Kasatoriaus nuomone, byla išnagrinėta pažeidžiant jo teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, nes teismas
bylą sprendė prokurorui inicijavus proceso atnaujinimą, nesant viešojo intereso.
Kasacinio teismo teisėjų kolegija paaiškina, kad aplinkybė, jog teismas patenkino prokuroro prašymą dėl
proceso atnaujinimo ir, pakartotinai išnagrinėjęs bylą, atmetė pareiškėjo prašymą dėl juridinę reikšmę
turinčio fakto nustatymo, savaime nereiškia CPK 21 straipsnio nuostatų pažeidimo. Tiek pagal CPK 365
straipsnio 2 dalį, tiek pagal Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnį Lietuvos Respublikos
generalinis prokuroras, siekdamas apginti viešąjį interesą, turi teisę paduoti prašymą dėl proceso
atnaujinimo. Viešojo intereso gynimo poreikis konstatuojamas individualiai kiekvienoje konkrečioje byloje.
Nagrinėjamoje byloje viešasis interesas reikalauja tiek apginti asmenų, siekiančių susigrąžinti nuosavybę,
teises, tiek apsaugoti valstybės interesą užtikrinti jos prisiimtų įsipareigojimų nuosavybės atkūrimo srityje
įgyvendinimą. Pažymėtina, kad šioje byloje teismas nesprendė R. R. nuosavybės teisių atkūrimo klausimų,
tačiau suinteresuoto asmens M. P. (pretendentės atkurti nuosavybės teises į turto savininkės R. R. iki
nacionalizacijos turėtą nekilnojamąjį turtą) pateikta informacija buvo pagrindas generaliniam prokurorui
inicijuoti proceso atnaujinimą užbaigtoje civilinėje byloje bei padėjo visapusiškiau išaiškinti bylos
aplinkybes. Kita vertus, bylos dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo pripažįstamos
nedispozityviomis bylomis, todėl išsamesnis ir visapusiškesnis bylos aplinkybių išaiškinimas negali būti
siejamas su teismo nepriklausomumo ir nešališkumo pažeidimu (CPK 443 straipsnio 8 dalis).

53.3k-3-319/2009 (ieškinys atmestas)

FABULA: Byloje kilo ginčas dėl administracinių aktų atkurti nuosavybės teises į žemę teisėtumo, kai buvo
pažeista specialiųjų teisės aktų nustatyta sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo tvarka.
Nagrinėjamoje byloje Šiaulių apygardos vyriausiasis prokuroras kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti
negaliojančiais Kauno viršininko administracijos 1996 m. gruodžio 12 d. priimtus administracinius aktus dėl
nuosavybės teisių atkūrimo, nurodęs, kad šie priimti pažeidžiant 1991 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. I-1454
„Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – 1991 m.
birželio 18 d. Įstatymas) 9, 10 straipsnių nuostatas, t. y. nesant savininko nuosavybės teisę neginčytinai
įrodančių dokumentų.

LAT IŠAIŠKINIMAI:

Pagal kasacinio teismo jurisprudenciją CPK 49 straipsnio 1 dalies sąvoka „viešasis interesas“ turi būti
aiškinama atsižvelgiant į įstatymų leidėjo ketinimus ir aptariamos normos tikslus. Įstatymų leidėjas,
suteikdamas teisę prokurorui inicijuoti civilines bylas, kai to reikalauja viešasis interesas, nepateikė viešojo
intereso sampratos. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas viešąjį interesą supranta plačiai ir suteikia prokurorui
teisę spręsti, yra konkrečiu atveju viešasis interesas inicijuoti civilinę bylą ar ne. Galutinai apie viešojo
intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis civilinę bylą, iškeltą pagal prokuroro ieškinį.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad nuosavybės teisių atkūrimas laikantis
specialiojo teisinio reglamentavimo nuostatų yra viešasis interesas.
Nuosavybės teisės atkuriamos tiems asmenims, kurių jos buvo pažeistos, t. y. buvusiems savininkams, o
jeigu jie mirę – kitiems specialiajame įstatyme nurodytiems asmenims, kurių teisės yra išvestinės iš buvusio
savininko teisių. Kai nuosavybės teisė atkuriama asmeniui, kuris tos teisės neturėjo, toks nuosavybės teisės
atkūrimas yra neteisėtas, nes prieštarauja imperatyviosioms specialiojo įstatymo nuostatoms, kad
nuosavybės teisės gali būti atkurtos tik buvusiam savininkui, taip pat pažeidžia viešąjį interesą.
Nagrinėjamu atveju ieškinio pagrindu nurodytos aplinkybės iš esmės reiškia tai, kad prokurorui pagal
surinktus duomenis kilo abejonių, ar Kauno viršininko administracijos gruodžio 12 d. administraciniais
aktais nuosavybės teisė į žemę atkurta tam asmeniui, iš kurio ji buvo nacionalizuota. Taigi nagrinėjamu
atveju prokuroras, manydamas, kad yra pažeistos nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančio įstatymo
imperatyviosios nuostatos atkurti nuosavybės teisę tik buvusiam savininkui, turėjo teisę kreiptis į teismą,
remdamasis viešojo intereso gynimu (Konstitucijos 118 straipsnio 2 dalis, CPK 49 straipsnio 1 dalis,
Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad tai, pažeistas konkrečiu atveju prokuroro nurodytas viešasis interesas ar
ne, kiekvienu atveju nustato teismas, analizuodamas konkrečios bylos aplinkybes ir aiškindamas bei
taikydamas šioms aplinkybėms teisės normas.

54.3k-7-414/2014 (ar galima įpareigoti prokurorą reikšti ieškinį, inicijuoti proceso

atnaujinimą)

FABULA: Pareiškėjas K. J. prašė teismo panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012 m.

lapkričio 6 d. nutarimą, kuriuo buvo atsisakyta kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr.
2-1003-221/2011, ir įpareigoti Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą tinkamai išnagrinėti pareiškėjo
prašymą. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, priimdamas skundžiamą
nutarimą, nevertino, ar teismų procesiniuose sprendimuose yra padaryta aiškių teisės normos taikymo
klaidų, tik nurodė, jog byloje nėra viešojo intereso.

LAT IŠAIŠKINIMAI:

CPK XVIII skyriuje nustatyta, kad užbaigtų bylų procesas gali būti atnaujintas. Prašyti atnaujinti procesą
gali bylos šalys ir asmenys, neįtraukti į bylą, kai užbaigtoje byloje buvo nuspręsta dėl jų teisių ir pareigų.
Prašymą atnaujinti procesą, siekiant apginti viešąjį interesą, CPK XVIII skyriuje nustatyta tvarka gali
paduoti Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras (CPK 365 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad proceso
atnaujinimo pagrindus nustatanti norma taikoma visiems subjektams, turintiems teisę prašyti atnaujinti
procesą užbaigtoje byloje, nepriklausomai nuo to, kokį interesą jie prašo apginti – privatų ar viešąjį, išskyrus
atvejį, nustatytą CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte (jei sprendime padaryta aiški teisės normos taikymo
klaida). 

Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras turi teisę pareikšti prašymą atnaujinti procesą šiame
punkte nustatytais pagrindais dėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių), kai
kitiems subjektams tokia teisė suteikta tik dėl pirmosios instancijos įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuriuo
padaryta aiški teisės normos taikymo klaida. Toks teisės suteikimas Lietuvos Respublikos generaliniam
prokurorui nereiškia, kad jis prašo atnaujinti procesą visose užbaigtose bylose, išnagrinėtose pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismuose, vien dėl aplinkybės, kad išnagrinėjus bylą lieka neteisingo teisės normų
pritaikymo tikimybė. Tokią teisę jis turi tik tokiu atveju, jei teisės normos taikymo klaida yra pakankamai
akivaizdi, ir toks neteisingas teisės normos pritaikymas yra tokio pobūdžio, kad gali lemti viešojo intereso
pažeidimą, t. y. vien aplinkybė, kad, sprendžiant privataus pobūdžio ginčą potencialiai netinkamai
pritaikytos teisės normos, dar nereiškia viešojo intereso pažeidimo (CPK 365 straipsnio 2 d dalis,
366 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Priešingas aiškinimas, pagal kurį bet kuris teisės normų pažeidimas
savaime reikštų ir viešojo intereso pažeidimą, lemtų, kad Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras
privalėtų reaguoti į visus galimus netinkamo teisės normų taikymo atvejus, o tai reikštų jo vykdomą bendrą
teismų procesinių sprendimų teisėtumo priežiūrą, nesuderinamą su konstitucinėmis prokuratūros
funkcijomis, taip pat neleistiną kišimąsi į asmenų, kurių byla išnagrinėta, privatinę autonomiją. 
Pažymėtina, kad aplinkybė, jog kitiems asmenims, turintiems teisę prašyti atnaujinti procesą užbaigtoje
byloje,nėra suteikta teisės teikti tokį prašymą dėl aiškios teisės normos taikymo klaidos galimo padarymo ar
tokios klaidos neištaisymo pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme nereiškia jų teisių gynybos
susiaurinimo ar kad teisę į tokią gynybą jie turi netiesiogiai, prašant Lietuvos Respublikos generalinį
prokurorą pateikti tokį prašymą. Įstatymo leidėjas išskyrė privataus ir viešojo intereso gynimo priemones,
atsižvelgdamas į tokių interesų gynimo priemonių skirtumą. Pavyzdžiui, dalyvaujantys byloje asmenys turi
teisę į apeliaciją, o prokuroras – tik tuo atveju, jei byloje dalyvavo. Tais atvejais, kai prokuroras nedalyvavo
byloje, ir joje esantis viešasis interesas nebuvo teismo apgintas, Lietuvos Respublikos generaliniam
prokurorui gali tekti naudotis prašymo atnaujinti procesą teise, taigi – ir dėl padarytos aiškios
teisės normos taikymo klaidos tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose. 
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad proceso atnaujinimas yra res judicata
principo, lemiančio pagarbą teisinio apibrėžtumo principui, išimtis. Siekiant teisinio
tikrumo teismui galutinai išsprendus ginčą, jo sprendimas neturi būti kvestionuojamas, taip užtikrinant
santykių stabilumą. Jokia proceso šalis neturi teisės siekti proceso atnaujinimo tik dėl nagrinėjimo ir naujo
sprendimo priėmimo. Kitaip tariant, atitinkamassprendimas gali būti panaikintas tik siekiant
ištaisyti teisės normos taikymo klaidą, iš tiesų turinčią esminę reikšmęteisinei. Šios proceso
atnaujinimo taisyklės taikomos ginant tiek privatų, tiek viešąjį interesą. Taigi Lietuvos Respublikos
generalinio prokuroro teisė prašyti atnaujinti procesą jau užbaigtoje byloje, siekiant apginti viešąjį
interesą, skiriasi nuo kitų viešąjį interesą ginančių priemonių, ir yra išimtinė tiek dėl subjekto, kuriam
suteikta ši teisė, tiek dėl šios teisės taikymo.
Galiausiai tai, ar viešasis interesas iš tiesų egzistuoja ir ar jis buvo pažeistas, nustato nagrinėjantis
bylą teismas. Taigi Konstitucijoje nustatytas prokuratūros teisinis statusas reiškia, kad prokuroras, kaip
nepriklausomas, specifinius valdingus įgaliojimus turintis valstybės pareigūnas negali netirti gautos
informacijos, bet turi diskreciją priimdamas sprendimus jam pavestais klausimais, todėl prokuroro veiksmų
teisėtumas gali būti tikrinamas tik tokia apimtimi, kokia tiesiogiai nustatyta įstatyme.
Jau buvo nurodyta, kad prokuroras, gindamas viešąjį interesą, turi ieškovo teises ir pareigas, todėl,
naudodamasis CPK 5 straipsnio 3 dalimi suteikta teise ginti viešąjį interesą, turi tiek teisių, kiek ir kita
proceso šalis ar proceso dalyvis. Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui paduodant prašymą
atnaujinti procesą užbaigtoje byloje, jis paprastai nėra tos bylos šalis ir reiškia prašymą tik viešojo intereso
gynimo tikslu. Atsižvelgdama į išimtinius šios viešojo intereso gynimo priemonės pobūdį ir subjektą,
kuriam suteikta teisė paduoti prašymą atnaujinti procesą, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad
asmeniui, pateikusiam informaciją dėl viešojo intereso pažeidimo jau užbaigtoje byloje, neturėtų būti
suteikta teisė apskųsti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro nutarimą, kai jis atsisako teikti tokį
prašymą. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro nutarimas atsisakyti teikti teismui prašymą
atnaujinti procesą užbaigtoje byloje nėra skundžiamas teismine tvarka.

55.3k-3-315/2014 (dėl pareiškimo trūkumų šalinimo, kai pateikiamas pareiškimas

dėl daikto pripažinimo bešeimininkiu)
FABULA: Pareiškėjas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos CPK
XXXIV skyriaus nustatyta tvarka kreipėsi į teismą, prašydama 500 000 JAV dolerių, esančių pareiškėjos
depozitinėje sąskaitoje Nr. LT547300010112394245 AB banke „Swedbank“, pripažinti bešeimininkiu turtu
ir perduoti valstybės nuosavybėn.

LAT IŠAIŠKINIMAI:

Minėta, kad ieškinio trūkumų šalinimo institutas sudaro galimybę pareiškėjui ištaisyti trūkumus, teismui
neatsisakant priimti pradinio pareiškimo. Jis gali būti taikomas tada, kai dėl netinkamo pareiškimo dalyko ar
pagrindo formulavimo iš pateikto pareiškimo yra neaiškus reikalavimas, jo pagrindas ar ribos ir dėl šių
aplinkybių teismo procesas apskritai negali būti pradėtas. Įpareigojimas šalinti pareiškimo trūkumus
neatitiktų šio instituto paskirties, jeigu būtų taikomas tuo atveju, kai pateiktas pareiškimo yra pakankamai
aiškus, reikalavimo dalyko esmė, reikalavimo pagrindas ir ribos suprantami, o tam tikrų šiais
klausimais pareiškime esančių netikslumų pašalinimas iš esmės nieko nekeistų. Tokio pobūdžio klausimai
galėtų būti sprendžiami ne per trūkumų šalinimo institutą, bet parengiamojo teismo posėdžio metu (CPK
443 straipsnio 5 dalis). Pažymėtina, kad ypatingosios teisenos bylos yra nedispozityvios, šiose bylose
teismas turi būti aktyvus (CPK 179 straipsnio 2 dalis). CPK 443 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad teismas
turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės. Šio straipsnio 3 dalyje
įtvirtinta, kad jeigu paaiškėja, jog nagrinėjama byla susijusi su atitinkamo asmens teisėmis ir pareigomis,
teismas šaukia jį dalyvauti byloje kaip suinteresuotą asmenį. Taigi pareiškėjas, prašydamas daiktą
pripažinti bešeimininkiu, turi nurodyti visus tuo nustatymu suinteresuotus asmenis. Jeigu paaiškėja,
kad nagrinėjama byla susijusi su atitinkamo asmens teisėmis ir pareigomis, įstatymas nustato teismui teisę
savo iniciatyva šaukti jį dalyvauti kaip suinteresuotą asmenį (CPK 443 straipsnio 3 dalis). Taigi,
pareiškimo, kuriame neįtrauktas suinteresuotas asmuo, trūkumą gali pašalinti teismas. Tokie
trūkumai, kuriuos savo iniciatyva pašalina teismas, siekiant užtikrinti proceso
operatyvumą, nelaikytini ieškinio (pareiškimo) trūkumu, kuriam reikia nustatyti terminą jam
pašalinti.

56.3k-3-179-611/2017 (dėl procesinių dokumentų įteikimo advokatui elektroninių

ryšių priemonėmis)

FABULA: Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas išsiuntė  procesinius
dokumentus su naujais įrodymais ieškovės advokatui teisės aktais neįtvirtintu būdu, t. y. išsiuntė el. paštu.
LAT IŠAIŠKINIMAI:
Pagal CPK 1751 straipsnio 9 dalį advokatams, advokatų padėjėjams, antstoliams, antstolių padėjėjams,
notarams, valstybės ir savivaldybių įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms, finansų įstaigoms, draudimo
įmonėms teismas procesinius dokumentus įteikia elektroninių ryšių priemonėmis. Procesinių dokumentų
įteikimo elektroninių ryšių priemonėmis tvarką ir formą nustato teisingumo ministras.
Remiantis teisingumo ministro 2012 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 1R-332 patvirtinto Procesinių
dokumentų pateikimo teismui ir jų įteikimo asmenims elektroninių ryšių priemonėmis tvarkos aprašo 2 ir 23
punktais, jei adresatas privalo gauti procesinius dokumentus elektroninių ryšių priemonėmis arba yra
pateikęs sutikimą gauti procesinius dokumentus savo LITEKO VEP posistemio paskyroje ir jo LITEKO
VEP posistemio paskyra yra aktyvi, atsakingas teismo darbuotojas išsiunčia procesinius dokumentus į
adresato LITEKO VEP posistemio paskyrą. Apie tai proceso dalyvis informuojamas elektroniniu pranešimu
savo LITEKO VEP posistemio paskyroje ir nurodytu elektroniniu paštu. Patvirtinus dokumentų siuntimą
LITEKO VEP posistemyje automatiškai fiksuojamas jų išsiuntimo momentas. Jei adresatas privalo
procesinius dokumentus gauti elektroninių ryšių priemonėmis, tačiau jo LITEKO VEP posistemio paskyra
nėra aktyvi, teismas registruotu laišku informuoja proceso dalyvį, kad jis privalo aktyvuoti savo LITEKO
VEP posistemio paskyrą, ir nustato ne trumpesnį nei 7 kalendorinių dienų terminą paskyrai aktyvuoti.
Suėjus teismo nustatytam terminui atsakingas teismo darbuotojas išsiunčia procesinius dokumentus į
proceso dalyvio LITEKO VEP posistemio paskyrą ir šie procesiniai dokumentai laikomi įteiktais teisės aktų
nustatyta tvarka.
Taigi vadovaudamasis nurodytais teisės aktais apeliacinės instancijos teismas ieškovės advokatui kitos
šalies procesinius dokumentus turėjo įteikti išsiųsdamas juos į ieškovės advokato LITEKO VEP
posistemio paskyrą, o ne elektroniniu paštu.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors procesiniu dokumentų įteikimas elektroniniu paštu neįtvirtintas CPK
ir lydimaisiais teisės aktais, tačiau, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, toks įteikimo būdas gali būti
laikomas nepažeidžiančiu byloje dalyvaujančių asmenų teisių (pvz., jeigu būtų nustatyta, kad elektroniniu
paštu išsiųstus dokumentus advokatas gavo, ir pan.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamu
atveju ieškovės teisės buvo suvaržytos nustatant per trumpą terminą susipažinti su naujais įrodymais ir savo
nuomonei dėl jų pareikšti, nepasisako, ar nagrinėjamu atveju ir įteikimo būdas pažeidė jos teises.

57.e3K-3-75-916/2016 (nagrinėjimo dalykas – ar tikrai prokuroras tinkamai atliko

tyrimą)

FABULA: Nagrinėjamoje byloje Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė kreipėsi į Lietuvos Respublikos
generalinę prokuratūrą, prašydama taikyti viešojo intereso gynimo priemones ir išieškoti valstybės biudžetui
padarytą žalą. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Viešojo intereso skyriaus prokuroras 2015 m.
sausio 5 d. nutarimu atsisakė taikyti viešojo intereso gynimo priemones regreso tvarka išieškant pinigų
sumas. Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė apskundė šį nutarimą aukštesniajam prokurorui. Lietuvos
Respublikos generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus vyriausiojo prokuroro 2015 m. kovo
9 d. nutarimu šis 2015 m. sausio 5 d. nutarimas paliktas galioti. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, ar
asmuo, pateikęs prašymą dėl galimai pažeisto viešojo intereso, gali aukštesniojo prokuroro nutarimą skųsti
teismui.

LAT IŠAIŠKINIMAI:
Dėl asmens, pateikusio informaciją dėl galimai pažeisto viešojo intereso ir nesutinkančio su aukštesniojo
prokuroro nutarimu, kuriuo paliktas galioti prokuroro nutarimas atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo
priemones, teisės skųsti šį nutarimą teismui

Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad prokurorai, nustatę asmens, visuomenės,
valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymuose nustatytais atvejais ir tvarka
pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, pareiškimą, skundą
arba savo iniciatyva, taip pat ir tais atvejais, kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti
asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti. Prokurorai, turėdami
pagrindą manyti, kad yra pažeisti teisės aktų reikalavimai, gindami viešąjį interesą, turi Prokuratūros
įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje nurodytus įgaliojimus.
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad prokurorų, kaip valstybės pareigūnų, įgaliojimai teisės aktuose
negali būti apibūdinami kaip jų subjektinė teisė, kurią jie gali įgyvendinti savo nuožiūra, t. y. kaip tokia
teisė, kuria jie gali pasinaudoti arba nepasinaudoti; tokie įgaliojimai – tai ir pareigos, kurias prokurorai ne tik
gali, bet ir privalo įgyvendinti, jeigu yra įstatymuose nustatytos sąlygos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs,
kad prokuroras, kaip nepriklausomas, specifinius valdingus įgaliojimus turintis valstybės pareigūnas, negali
netirti gautos informacijos, bet turi diskreciją priimdamas sprendimus jam pavestais klausimais.
Prokuroras, gavęs informaciją apie galimai pažeistą viešąjį interesą ir atlikęs tyrimą, gali priimti sprendimą
taikyti viešojo intereso gynimo priemones arba atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones.
Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad skundas dėl prokuroro nutarimų atsisakyti taikyti
viešojo intereso gynimo priemones paduodamas aukštesniajam prokurorui per 30 dienų nuo nutarimo
nuorašo gavimo dienos. Taigi prokuroro nutarimas atsisakyti taikyti viešojo intereso gynimo priemones
visais atvejais gali būti skundžiamas aukštesniajam prokurorui. Aukštesnysis prokuroras, išnagrinėjęs
skundą dėl prokuroro nutarimo, priima vieną iš šių nutarimų: palikti galioti nutarimą arba panaikinti
nutarimą.
Pagal Prokuratūros įstatymo 4 straipsnio 2 dalį prokurorų proceso veiklą kontroliuoja aukštesnysis
prokuroras ir teismas; aukštesnysis prokuroras ir teismas nustato prokurorų padarytus proceso įstatymų
pažeidimus ir panaikina neteisėtus sprendimus. Pagal Prokuratūros įstatymo 15 straipsnio 6 dalį proceso
dalyviai, nesutikdami su aukštesniojo prokuroro priimtu proceso sprendimu, gali įstatymų nustatyta tvarka
sprendimą apskųsti teismui.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad asmuo, pateikęs informaciją dėl galimai pažeisto viešojo intereso ir
nesutinkantis su aukštesniojo prokuroro nutarimu, kuriuo paliktas galioti prokuroro nutarimas atsisakyti
taikyti viešojo intereso gynimo priemones, gali skųsti šį aukštesniojo prokuroro nutarimą teismu.

58.3K-3-570-701/2015 (neteisingai taikytina CPK 325 straipsnio 6 dalis)

FABULA: Nagrinėjamoje byloje kasatorius teigia, kad, netinkamai taikius CPK 325 straipsnio,
reglamentuojančio apeliacinės instancijos teismo sprendimo ar nutarties priėmimą ir paskelbimą, 6 dalį,
nustatančią veiksmus, kurių imamasi teismui dėl objektyvių priežasčių negalint priimti ir paskelbti
sprendimo ar nutarties numatytu laiku, nuostatas, kyla abejonių dėl teismo proceso tinkamumo, bylos
išnagrinėjimo skaidrumo ir objektyvumo.

LAT IŠAIŠKINIMAI:
Dėl teisės į tinkamą teismo procesą
Numatyta galimybe keisti teismo sudėtį (sudaryti naujos sudėties teismą) esant tam tikroms aplinkybėms,
pavyzdžiui, CPK 325 straipsnio 6 dalies nuostata, suteikianti teisę paskirti naujos sudėties teismą tais
atvejais, kai per protingą terminą neišnyksta teisėjo liga ar kitos objektyvios priežastys, dėl kurių negali
dalyvauti bylą nagrinėjantis teisėjas.
CPK 325 straipsnio 6 dalyje nustatyta: „Kai suserga ar dėl kitų objektyvių priežasčių procese negali
dalyvauti bylą nagrinėjantis teisėjas, kiti teisėjų kolegijos teisėjai, o kai bylą nagrinėja vienas teisėjas, –
teismo pirmininkas ar Civilinių bylų skyriaus pirmininkas gali motyvuota nutartimi nustatyti kitą, negu šio
straipsnio 1 dalyje numatyta, sprendimo (nutarties) priėmimo ir paskelbimo datą. Apie nustatytą naują datą
pranešama dalyvaujantiems byloje asmenims. Jeigu šios priežastys neišnyksta per protingą laiką, teismo
pirmininkas ar Civilinių bylų skyriaus pirmininkas paskiria naujos sudėties bylą nagrinėjantį teismą ir
nustato bylos nagrinėjimo datą.“
CPK 325 straipsnio 6 dalyje ne tik įvardytos procesinės priemonės, taikytinos teismui dėl objektyvių
priežasčių negalint priimti ir paskelbti procesinio sprendimo, bet ir nurodytas šių priemonių taikymo
eiliškumas bei pagrindai. Visų pirma, paaiškėjus, kad negali dalyvauti bylą nagrinėjantis teisėjas, tai kiti
teisėjų kolegijos teisėjai, o bylą nagrinėjant vienam teisėjui, – teismo pirmininkas ar Civilinių bylų skyriaus
pirmininkas motyvuota nutartimi nustato kitą, negu šio straipsnio 1 dalyje numatyta, sprendimo (nutarties)
priėmimo ir paskelbimo datą. Šios priemonės taikymo skaičius nėra ribojamas niekaip kitaip kaip tik jos
taikymą lemiančių priežasčių trukme. Tik tuo atveju, kai šios priežastys neišnyksta per protingą laiką,
teismo pirmininkas ar Civilinių bylų skyriaus pirmininkas taiko kitą priemonę – paskiria naujos sudėties
bylą nagrinėjantį teismą ir nustato bylos nagrinėjimo datą. Pastaroji priemonė nesilaikant nurodyto
eiliškumo galėtų būti paskirta tuo atveju, kai jos faktinio pagrindo ilgalaikis pobūdis akivaizdus iš karto. Ji
aiškintina kaip būtina tais atvejais, kai dėl akivaizdžiai ilgai truksiančių aplinkybių teisėjas dar ilgą
laikotarpį negalės dalyvauti priimant procesinį sprendimą, dėl to, vis atidedant jo priėmimą, atsirastų teisinis
neapibrėžtumas, būtų pažeistas proceso operatyvumo principas, asmenų procesinės ir materialinės teisės bei
teisėti interesai.
Nagrinėjamoje byloje, prieš pakeičiant teismo sudėtį, nebuvo atsižvelgta į CPK 325 straipsnio 6 dalyje
nustatytus teismo sudėties pakeitimo pagrindus ir tvarką. Pakeitimo metu, t. y. 2014 m. gruodžio 22 d.,
teisėjos A. Jarackaitės nedarbingumas truko 11 dienų. Šis laikotarpis nelaikytinas viršijusiu protingą
terminą. Procesinio sprendimo priėmimas ir paskelbimas iki to momento dar nebuvo nė karto atidėtas.
Nutartyje dėl teismo sudėties pakeitimo, be teisėjos ligos fakto, išsamesnių motyvų, pagrindžiančių
būtinumą pakeisti teismo sudėtį, nenurodyta. Neatsižvelgta į tai, jog, 2014 m. gruodžio 22 d. nutartimi
sudarius naujos sudėties teismą, prasidėjo šventinis laikotarpis, į kurį įėjo daug valstybinių švenčių ir poilsio
dienų (gruodžio 24–28 dienos). Papildomai atkreiptinas dėmesys į tai, kad, Lietuvos teismų informacinės
sistemos LITEKO duomenimis, 2014 m. gruodžio 31 d. Lietuvos apeliaciniame teisme paskelbtas ne vienas
procesinis sprendimas, kurį priėmusioje teisėjų kolegijoje buvo ir teisėja A. Jarackaitė. Visose bylose
nutarčių paskelbimai buvo nustatyti anksčiau, t. y. 2014 m. gruodžio 9–16 dienomis, ir jie buvo atidėti, kol
pasveiks ir į darbą sugrįš teisėja A. Jarackaitė, todėl, vertinant susidariusią situaciją iš objektyvaus stebėtojo
ar juolab asmens, kurio byla nagrinėjama teisme, pozicijos, visuma šių aplinkybių gali sukelti abejonių dėl
teisingumo vykdymo skaidrumo ir objektyvumo, todėl, siekiant jas pašalinti, būtina sudaryti galimybę bylą
apeliacine tvarka išnagrinėti iš naujo.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytas abejones sukėlęs CPK 325 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos aiškios
proceso teisės normos pažeidimas sudaro pagrindą panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą
grąžinti nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

59.3K-3-110/2007 (sprendžiant klausimą dėl termino atnaujinimo visada žiūrima

kiek tas terminas yra praleistas, nagrinėjamu atveju vieną dieną)

FABULA: Atsakovas 2006 m. birželio 15 d. pateikė apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo. Terminas
apeliaciniam skundui paduoti baigėsi 2006 m. birželio 14 d. Atsakovo apeliacinis skundas nebuvo priimtas,
prašymas atnaujinti praleistą terminą apeliaciniam skundui paduoti netenkintas, nes terminas praleistas ne
dėl svarbių priežasčių.

LAT IŠAIŠKINIMAI:

Pažymėtina, kad sprendžiant praleisto apeliacinio skundo padavimo termino atnaujinimo klausimą būtina
atsižvelgti į tikslus, kurių siekta įstatymu nustatant teismo sprendimų apeliacinio apskundimo terminus, t. y.
užtikrinti teismo sprendimų, kartu ir civilinių teisinių santykių stabilumą. Dėl to praleistas terminas gali būti
atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, kai jo praleidimo priežastys yra svarbios. Ar apeliacinio skundo
padavimo termino praleidimo priežastis yra svarbi, kiekvienu atveju, vadovaudamasis teisingumo,
protingumo, sąžiningumo kriterijais, sprendžia teismas savo nuožiūra, įvertindamas apelianto prašyme
nurodytas aplinkybes ir apelianto pateiktus įrodymus (CPK 3 straipsnio 7 dalis, 78 straipsnis, 307 straipsnio
2 dalis). Sprendžiant, ar asmuo prarado teisę apskųsti teismo sprendimą dėl įstatyme nustatytos apskundimo
procedūros nesilaikymo, būtina įvertinti pažeidimo pobūdį šį pažeidimą lėmusių aplinkybių prasme, t. y. ar
termino apeliaciniam skundui paduoti praleidimą lėmė netinkamas naudojimasis procesinėmis teisėmis, ar
įvykusi klaida ir kitos panašaus pobūdžio aplinkybės.
Teisėjų kolegija, vertindama visų byloje nustatytų aplinkybių kontekste tai, kad terminas apeliaciniam
skundui paduoti yra praleistas viena diena, t. y. minimaliai, kad atsakovui teisinė advokato pagalba buvo
suteikta tik likus kelioms dienoms iki termino apeliaciniam skundui paduoti pabaigos (b. l. 144) ir kt.,
pažymi, kad iš esmės sąžiningai procesiškai elgęsis atsakovas neturėtų prarasti vienos pagrindinių procesinių
teisių – teisės apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacine tvarka. Remiantis aptartais
argumentais, skundžiamos teismų nutartys, kuriomis iš esmės formaliais pagrindais atsisakyta atnaujinti
praleistą terminą apeliaciniam skundui paduoti, naikinamos dėl netinkamo procesinės teisės normų (CPK
307 straipsnio 2 dalis) taikymo, atsakovo prašymas tenkinamas ir terminas apeliaciniam skundui dėl
Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2006 m. gegužės 15 d. sprendimo peržiūrėjimo paduoti atnaujinamas
(CPK 346 straipsnio 2 dalis, 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 4 dalis.

60.3K-3-144/2010 (dėl terminų trūkumams pašalinti, kai pirma darbo diena po

poilsio dienos)

FABULA: Ieškovė E. V. pateikė teismui apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009
m. balandžio 22 d. sprendimo civilinėje byloje dėl nuosavybės teisės pripažinimo. Vilniaus miesto 3-iasis
apylinkės teismas 2009 m. gegužės 21 d. nutartimi nustatė terminą iki 2009 m. birželio 1 d. apeliacinio
skundo trūkumams pašalinti. Teismas nurodė, kad apeliacinis skundas neatitinka tokiam procesiniam
dokumentui keliamų reikalavimų, nes jame nenurodyta ginčijama suma, nesumokėtas žyminis mokestis nuo
ginčijamos sumos, pateikti įrodymai, kad sumokėta tik 200 Lt žyminio mokesčio, taip pat yra kitų trūkumų.

LAT IŠAIŠKINIMAI:
Dėl procesinių terminų pabaigos nustatymo
Teismai, atsisakydami priimti kasatorės apeliacinį skundą, taip pat nurodė, kad ji praleido teismo nustatytą
terminą šio skundo trūkumams pašalinti. Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės
teismas 2008 m. gegužės 21 d. nutartimi nustatė kasatorei terminą iki 2008 m. birželio 1 d. apeliacinio
skundo trūkumams pašalinti. Kasatorės atstovas padavė teismui prašymą pratęsti šį terminą iki 2009 m.
birželio 20 d. (šeštadienio). Teismas šį prašymą patenkino. Kasatorė pataisytą apeliacinį skundą išsiuntė
teismui 2009 m. birželio 22 d. (pirmadienį). Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2009 m. birželio 26 d.
nutartimi atsisakydamas priimti apeliacinį skundą, be kitų argumentų, taip pat nurodė, kad kasatorė praleido
jai nustatytą terminą skundo trūkumams pašalinti, nes, teismo teigimu, tuo atveju, kai terminas nustatomas
konkrečia data, CPK 74 straipsnio 5 dalis netaikoma.
Procesinių terminų pabaigos skaičiavimo taisykles įvirtina CPK 74 straipsnis, kurio 5 dalyje nustatyta, jog
tais atvejais, kai paskutinė termino diena tenka ne darbo arba oficialios šventės dienai, termino pabaigos
diena laikoma po jos einanti darbo diena. Taigi tokiu atveju terminas prasitęsia iki pirmosios po ne darbo
arba oficialios šventės dienos einančios darbo dienos dvidešimt ketvirtos valandos nulis minučių. Įstatyme
nenustatyta jokių šios taisyklės taikymo išimčių.
Tais atvejais, kai terminas nustatomas pažymint tikslią kalendorinę datą, nurodyta data ir laikoma paskutine
termino diena. Tačiau ši taisyklė negali būti taikoma pernelyg formaliai, nes termino nustatymas tikslia
kalendorine data priklauso ir nuo jį nustatančio asmens apdairumo. Šiuo atveju, teismui paskutine termino
diena nustačius šeštadienį, susidarė situacija, kai paskutinę nustatyto termino dieną kasatorė negalėtų atlikti
reikiamų procesinių veiksmų, nes tai ne darbo diena. Pripažįstant, kad tai vis tiek yra paskutinė diena
procesiniam veiksmui atlikti, nepagrįstai sutrumpinamas teismo nustatytas terminas. Dėl to, vadovaujantis
teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais (CPK 3 straipsnio 1 dalis), turi būti laikoma, kad galioja
CPK 74 straipsnio 5 dalies taisyklė ir paskutine termino diena laikytina pirma po nustatytos kalendorinės
datos esanti darbo diena.
Pagal CPK 74 straipsnio 7 dalį, jei dokumentai turi būti siunčiami per pašto įstaigą, laiškai ar kitoks
siuntinys pašto įstaigai turi būti įteiktas iki paskutinės termino dienos ir tai turi būti patvirtinama pašto
spaudu ar išduotu kvitu. Dėl to nagrinėjamu atveju, kasatorei išsiuntus pataisytą apeliacinį skundą teismui
2009 m. birželio 22 d., turi būti laikoma, jog teismo nustatytas terminas šiam veiksmui atlikti nebuvo
praleistas, o teismai, spręsdami kitaip, pažeidė CPK 74 straipsnio 5 dalį.

61.3K-3-467/2013 (jeigu asmuo gauna nemokamą pagalbą iš valstybės apmokėti

advokato išlaidas, šis faktas rodo, kad jo turtinė padėtis yra sunki, todėl ši
aplinkybė yra pakankamas pagrindas teisėjui tokį asmenį atleisti nuo žyminio
mokesčio mokėjimo)

FABULA: Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti negaliojančia atsakovų AB „Lietuvos
geležinkeliai“ ir L. M. 1992 m. rugpjūčio 24 d. sudarytą gyvenamojo namo pirkimo–pardavimo sutartį ir
taikyti abišalę restituciją. Vilniaus miesto 4-asis apylinkės teismas 2012 m. birželio 12 d. sprendimu ieškinį
atmetė. Ieškovė dėl nurodyto teismo sprendimo pateikė apeliacinį skundą ir prašymą atleisti nuo žyminio
mokesčio sumokėjimo, nes jos finansinė padėtis yra sunki.

LAT IŠAIŠKINIMAI:
Dėl CPK 83 straipsnio 1 dalies 14 punkto aiškinimo ir taikymo
Pagal CPK 80 straipsnį kiekvienas ieškinys ar priešieškinis apmokamas CPK 80 straipsnio 1 dalyje nustatyto
dydžio žyminiu mokesčiu. Kita vertus, įstatymų leidėjas, garantuodamas teisę kreiptis į teismą, suteikė
teismui galimybę pagal besikreipiančių asmenų prašymą iš dalies atleisti juos nuo žyminio mokesčio, jeigu
jie pateikia įrodymus dėl negalėjimo sumokėti visos mokesčio sumos (CPK 83 straipsnio 3 dalis). Taigi
žyminio mokesčio sumokėjimas yra viena iš tinkamo teisės kreiptis į teismą (pareikšti ieškinį) įgyvendinimo
sąlygų (CK 80 straipsnis). Atleidimas nuo žyminio mokesčio mokėjimo – viena iš žyminio mokesčių
lengvatų. Jos yra priemonės, kuriomis pirmiausia siekiama užtikrinti asmenų teisę kreiptis į teismą.
Kasatorė nurodo, kad ji, teikdama ieškinį dėl gyvenamojo namo pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo
negaliojančia ir restitucijos taikymo, taip pat apeliacinį skundą, prašė atleisti ją nuo žyminio mokesčio
mokėjimo, tačiau apeliacinės instancijos teismui negalėjo tinkamai pateikti dokumentų, įrodančių jos turtinę
padėtį, duomenų apie jos vyro gaunamas pajamas, nes nežinojo, kaip tinkamai tai padaryti. Byloje yra
duomenų, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, įvertinusi kasatorės turtinę padėtį
nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., 2013 m. vasario 20 d. priėmė sprendimą dėl antrinės
teisinės pagalbos ieškovei iki 2013 m. gruodžio 31 d. teikimo, paskiriant advokatą ir apmokant 100 procentų
antrinės teisinės pagalbos išlaidų.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 2 straipsnio 3 punkte pateikta antrinės teisinės pagalbos
apibrėžtis – dokumentų rengimas, gynyba ir atstovavimas bylose, įskaitant vykdymo procesą, atstovavimas
išankstinio ginčo sprendimo ne teisme atveju, jeigu tokią tvarką nustato įstatymai ar teismo sprendimas; be
to, ši teisinė pagalba apima bylinėjimosi išlaidų bylose, išnagrinėtose civilinio proceso tvarka, su bylos
nagrinėjimu administracinio proceso tvarka susijusių išlaidų ir su baudžiamojoje byloje pareikšto civilinio
ieškinio nagrinėjimu susijusių išlaidų atlyginimą.
Pagal šio įstatymo 20 straipsnio 1 dalį asmenys, turintys teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, nagrinėjant
civilines ir administracines bylas, taip pat baudžiamosiose bylose pareikštus civilinius ieškinius, atleidžiami
nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų (išskyrus Civilinio proceso kodekso 88 straipsnio 1 dalies
6–8 punktuose nurodytas bylinėjimosi išlaidas).
Darytina išvada, jog ieškovė pagrindė savo prašymą atleisti ją nuo žyminio mokesčio sumokėjimo pagal
CPK 83 straipsnio 1 dalies 14 punktą. Ieškovė pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 20
straipsnio 1 dalį yra atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo teikiant ieškinį bei atitinkamai apeliacinį
skundą (CPK 83 straipsnio 2 dalis). Ieškovės sumokėtas 1161,59 Lt žyminis mokestis teikiant ieškinį taip
pat jai grąžintinas vadovaujantis CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 5 dalimi.

62.3K-3-218/2010 (dėl CPK 197 straipsnio 2 dalies pažeidimo)

FABULA: Ieškovas UAB ,,Baltijos grupė“ ir atsakovas UAB ,,Koralita“ 2006 m. rugpjūčio 11 d. sudarė
krovinio ekspedijavimo sutartį, pagal kurią atsakovas užsakė penkių konteinerių su šaldytos jautienos
kepenimis pervežimą jūra iš Klaipėdos į Kanadą, Monrealio uostą. Krovinio 2006 m. rugpjūčio 27 d.
konosamente nurodytas agentas ekspeditorius UAB „Koralita“, krovinio siuntėjas kompanija „Jambor
LLC“, krovinio gavėjas Kanadoje – kompanija „Export Packers Company LTD“. Ieškovui pristačius krovinį
į Monrealio uostą, „Export Packers Company LTD“ atsisakė jį priimti, nurodydama, kad jokio krovinio
nelaukia ir su juo neturi jokio ryšio. Apie tokią situaciją ieškovas 2006 m. rugsėjo 6 d. informavo atsakovą,
prašydamas patikslinti krovinio gavėjo duomenis bei nurodydamas, kad priešingu atveju krovinys bus
grąžintas užsakovui. Atsakymas iš atsakovo nebuvo gautas. Krovinys grąžintas į Klaipėdos uostą, tačiau
Klaipėdos apskrities valstybinės maisto ir veterinarijos tarnyba uždraudė konteinerius iškrauti, nes grąžintam
kroviniui atsakovas negalėjo pateikti originalių, galiojančių veterinarinių dokumentų. Ieškovas nugabeno
krovinį į Hamburgo uostą Vokietijoje ir utilizavo.

LAT IŠAIŠKINIMAI:

Dėl CPK 197 straipsnio 2 dalies pažeidimo

Įrodymų vertinimas byloje turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi
įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti
svaresniu. Šios taisyklės išimtis yra įrodymai, kuriems didesnė įrodomoji galia suteikta įstatymo. Tai –
oficialieji rašytiniai įrodymai (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Proceso ekonomiškumo ir operatyvumo
sumetimais, atsižvelgiant į tai, kad tam tikruose rašytiniuose įrodymuose pateikiama informacija yra gerokai
objektyvesnė ir patikimesnė, įstatymo nustatyta, kad dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybės
institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgalintų asmenų, neviršijant jiems nustatytos kompetencijos ir laikantis
atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi
didesnę įrodomąją galią. Šių įrodymų didesnė įrodomoji galia reiškia, kad oficialiuosiuose rašytiniuose
įrodymuose nurodytos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais,
išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Taigi didesnė įrodomoji oficialiųjų rašytinių įrodymų galia
nereiškia, jog šiuose užfiksuotos aplinkybės negali būti paneigiamos, t. y. tokių įrodymų pateikimas
nepaneigia teismo pareigos vertinti įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis). Dėl to atmestini kasatoriaus
teiginiai, kad teismai, esant oficialiajam rašytiniam įrodymui, privalo juo vadovautis darydami tam tikras
išvadas.
Kasatorius neteisingai suvokia konosamento įrodomąją galią ir nepagrįstai nurodo, jog konosamentas
nagrinėjamoje situacijoje turi būti laikomas oficialiuoju rašytiniu įrodymu dėl reikšmingų bylai aplinkybių.
Konosamentas - tai krovinio vežimo dokumentas, išduodamas krovinius transportuojant jūra. Hagos-Visbi
taisyklių 3 straipsnio 3 dalyje nurodoma vežėjo, kapitono arba vežėjo agento pareiga priėmus prekes išduoti
siuntėjui konosamentą ir nurodoma informacija, kuri turi būti įrašyta konosamente (t. y. pagrindiniai ženklai,
būtini nustatyti, kad prekės yra tokios, kokias siuntėjas raštu nurodo prieš pradedant krauti prekes, paketų ar
vienetų skaičius, kiekis arba svoris, prekių būklė ir kt.). Konosamentas yra disponavimo kroviniu
(reikalavimo teisę į prekes patvirtinantis) dokumentas, kuriame užfiksuojama siuntėjo nurodyta informacija,
todėl, priešingai nei teigia kasatorius, pats savaime šis dokumentas atstovavimo santykių neįrodo. Dėl šios
priežasties nepagrįstais laikytini kasatoriaus argumentai, kad konosamentas inter alia patvirtina faktines
aplinkybes, kad siuntėjas yra konosamente nurodytas asmuo ,,Jambor LLC“ ir kad kasatorius veikė kaip
siuntėjo atstovas.
Pažymėtina ir tai, kad Hagos-Visbi taisyklių 3 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog konosamentas yra prima
facie įrodymas, kad prekių vežėjas priėmė konosamente nurodytas prekes, apibūdintas pagal 4 straipsnio 3
dalies a, b ir c punktus. Taigi, remiantis šia nuostata, konosamentas laikytinas prima facie įrodymu,
patvirtinančiu tik tai, kad prekių vežėjas priėmė konosamente nurodytas prekes. Kadangi konosamentas kaip
prima facie įrodymas laikytinas tik vežėjo priėmimo krovinio pervežimui aspektu, visos kitos aplinkybės,
įskaitant ir sutarties šalis, turi būti nustatomos vertinant konosamentą kartu su kitais įrodymais, esančiais
byloje, t.y. pagal sutartį ar užsakymą, kitus dokumentus, ypač atkreipiant dėmesį į tai, kas su vežėju šią
sutartį sudarė, kas konkrečiai įsipareigojo sumokėti už vežimo paslaugas, kas krovinį perdavė vežėjui, ar
buvo pateiktas įgaliojimas veikti kito asmens vardu ir pan. Tais atvejais, kai ekspeditorius su vežėju sutartį
sudaro ne savo, o kliento vardu, tai turi būti aiškiai matyti sutarties turinyje ar net konosamente, darant
atitinkamus įrašus. Taigi nagrinėjamu atveju kilus ginčui dėl kasatoriaus teisinio statuso, konosamentas nėra
prima facie įrodymas su tuo susijusioms aplinkybėms patvirtinti ar paneigti.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad konosamentas yra vienašalis dokumentas (t. y. pasirašomas vieno asmens),
kuriame nurodoma siuntėjo suteikta informacija apie krovinio savininką, siuntėją, gavėją ir pan. Vežėjas,
kapitonas arba vežėjo agentas, priimdamas krovinį turi ribotą galimybę patikrinti suteiktos informacijos
tikrumą ir ši kontrolė paprastai apsiriboja duomenų apie gautas prekes patikrinimu. Dėl to apeliacinės
instancijos teismas, vertindamas ginčo konosamento įrodomąją galią, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad
nagrinėjamu atveju konosamentas taip pat buvo surašytas vadovaujantis kasatoriaus pateikta informacija
apie krovinio siuntėją, ekspeditorių ir gavėją.
Teismai konosamentą ir kitus kasatoriaus nurodytus įrodymus tinkamai vertino kartu su visais byloje
surinktais įrodymais ir CPK 185 straipsnio 2 dalies bei 197 straipsnio 2 dalies nuostatų nepažeidė.

63.3K-3-342/2010 (dėl pacientų sveikatai padarytos žalos dydžio nustatymo

komisijos sprendimo įrodomosios reikšmės)

FABULA: Byloje nustatyta, kad atsakovas 2005 m. rugpjūčio 24 d. ieškovei suteikė medicininę paslaugą –
atliko sternohondroplastikos operaciją ir po krūtinkauliu ant šonkaulių lanko įdėjo metalinį fiksatorių
(plokštelę) krūtinkaulio vientisumui atstatyti. Plokštelę numatyta pašalinti po metų. 2006 m. liepos 27 d.
operacijos metu plokštelės pašalinti nepavyko, nes fiksatorius buvo suaugęs su aplinkiniais audiniais.
Atsakovas neinformavo ieškovės apie galimą tokią komplikaciją. Plokštelė pašalinta 2009 m. sausio 6 d. VšĮ
Vilniaus universiteto ligoninės santariškių klinikų Širdies chirurgijos cente. Ieškovė teigė, kad atsakovas
netinkamai parinko gydymo priemones, nes krūtinkauliui fiksuoti panaudojo kaulų osteosintezei (kaulų
lūžiams) skirtą plokštę su angomis varžtams, nors krūtinkaulio plastikai yra naudojamos Nuss tipo plokštelės
be angų. Tokių plokštelių operacijos atlikimo metu atsakovas neturėjo. Valstybinio medicininio audito
inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2007 m. birželio 21 d. ataskaitoje nustatyta, kad kaulų
osteosintezei skirtą plokštelę buvo galima naudoti krūtinkauliui fiskuoti, bet tai susiję su sudėtingesniu jos
pašalinimu. Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija 2008 m. spalio 9 d. sprendimu
konstatavo, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugos suteiktos netinkamai, nes dėl plokštelėje esančių
angų varžtams tvirtinti kilo pavojus suaugti aplinkiniams audiniams, atsakovas įpareigotas atlyginti ieškovei
30 minimalių mėnesinių algų neturinės žalos.

LAT IŠAIŠKINIMAI:
Dėl Pacientų sveikatai padarytos žalos dydžio nustatymo komisijos sprendimo įrodomosios reikšmės
CPK 197 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, pagal kurią dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių
institucijų, taip pat kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis
atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi
didesnę įrodomąją galią (prima facie). Aplinkybės, nustatytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose,
laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus,
įrodymais.
Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 13 straipsnio 1, 2 dalyse, 17 straipsnio 1 dalyje
nurodyta, kad sveikatos priežiūros įstaiga privalo atlyginti žalą, padarytą pacientams dėl šios įstaigos ar jos
darbuotojų kaltės teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, pažeidus sveikatos priežiūros kokybės ir
priimtinumo reikalavimus atlyginama turtinė ir neturtinė žala, šios žalos dydį, esant suinteresuotų asmenų
ginčui, nustato Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija.
Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimų, kuriais nustatomas neturtinės žalos
dydis, nėra pagrindo priskirti prie oficialiųjų rašytinių įrodymų pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį, kai
nagrinėjamas ginčas dėl komisijos sprendimu nustatytos žalos dydžio pagrįstumo. Nors aptariamas
komisijos sprendimas yra dokumentas, kurį priima institucija pagal įstatyme nustatytą kompetenciją, bet
civiliniame procese dėl šio dokumento ginčijimo ir apskundimo teisme jis neturi oficialaus rašytinio
dokumento statuso. Atsiliepime į kasacinį skundą taip pat neteisingai teigiama, kad teismas negali sumažinti
pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos nustatyto dydžio, kai komisijos sprendimą skundžia
pacientas ir prašo priteisti žalos daugiau negu nustatyta skundžiamu komisijos sprendimu. Pažymėtina, kad
komisijos sprendimas neturi teismui privalomosios galios, nes priešingu atveju būtų pažeistas teismo
nepriklausomumo principas.
Nagrinėjamos bylos atveju su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu nesutiko
tiek pacientas, tiek ir žalą atlyginti turinti gydymo įstaiga. Kilus ginčui teisme, komisijos nustatytą dydį
patikrina ir galutinį priteistinos neturtinės žalos dydį nustato teismas, vadovaudamasis įstatyme nustatytais
neturtinės žalos nustatymo kriterijais bei laikydamasis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių. Žalos
dydis nustatytinas įvertinus byloje surinktų įrodymų visetą (176, 185 straipsniai). Komisijos sprendimas
vertinamas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, o juo nustatyto neturtinės žalos dydžio pagrįstumą turi
paneigti su nustatytu dydžiu nesutinkančios bylos šalys, pateikdamos nepagrįstumą patvirtinančius
įrodymus.
Pažymėtina, kad nagrinėjant komisijos sprendimu nustatyto neturtinės žalos dydžio klausimą teisme,
neturinės žalos dydžio pagrįstumą pakanka kvestionuoti atsiliepimuose ir kituose šalių procesiniuose
dokumentuose ir nebūtina pareikšti priešieškinio. Be to, iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad
komisijos sprendime nepagrįsta, kodėl nustatytas būtent 30 MMA (24 000 Lt) atlygintinos neturtinės žalos
dydis. Dėl to komisijos sprendimu nustatytas dydis teismo nesaisto ir teismas bet kokiu atveju privalo
patikrinti, ar komisijos nustatytas neturtinės žalos dydis yra pagrįstas, ar jis atitinka visiško nuostolių
atlyginimo principą. Minėta, kad svarbu įvertinti tai, kad žalos padaręs asmuo, iš jo priteisus nepagrįstai
didelį atlygintinos neturtinės žalos dydį, nebūtų nubaustas, nes tai prieštarautų civilinės atsakomybės
paskirčiai.

64.4580 421 – ARBITRAŽO BYLA (Bosca prieš Lietuva. ekspertams mokamas

užmokestis gali viršyti net ŽM dydį, jei vykdomos sunkios ekspertizės - buvo
paskirta 516 eur. Išlaidų susijusių su ekspertize)

65.e3K-3-431-701/2016 - išlaidos, susijusios su ikiteisminiu ginčo sprendimu - galima

prašyti, kad šios išlaidos būtų įtrauktos į bylinėjimosi išlaidas. Kitos būtinos ir
pagrįstos išlaidos.

FABULA: Ieškovė kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos
ir darbo ministerijos Kauno skyriaus darbo ginčų komisiją (toliau – Darbo ginčų komisija ir DGK)
prašydama priteisti iš atsakovo jo mokymams skirtus 382,29 Eur. Ieškovė nurodė, kad 2014 m. balandžio 9
d. sudarė su atsakovu darbo sutartį, pagal kurią atsakovas įsidarbino vadybininku. Ieškovė 2014 m. liepos 2
d. užsakė savo darbuotojams 6600 Lt (1911,49 Eur) (be PVM) vertės konsultacinius mokymus. Atsakovas
dalyvavo šešiolika akademinių valandų trukusiuose mokymuose ir gavo tai patvirtinantį pažymėjimą.
Atsakovas 2015 m. vasario 13 d. pateikė ieškovei prašymą atleisti jį iš vadybininko pareigų. Šalių sudaryta
darbo sutartis nuo 2015 m. vasario 20 d. buvo nutraukta Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir
DK) 127 straipsnio 1 dalies pagrindu. Vadovaudamasi šalių sudarytos darbo sutarties 7 punktu, nustatančiu
darbuotojui pareigą atlyginti mokymams per paskutinius vienerius metus skirtas išlaidas, jei darbo sutartis
nutraukiama be svarbios priežasties, ieškovė prašė priteisti iš atsakovo jo mokymams skirtų lėšų atlyginimą.

LAT IŠAIŠKINIMAI:
Dėl CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punkto aiškinimo ir taikymo

Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 181,50 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, patirtų kreipiantis į DGK,
atlyginimą. Teismai šį ieškovės reikalavimą atmetė. Kasaciniame skunde ieškovė kelia netinkamo CPK 88
straipsnio 1 dalies 9 punkto aiškinimo ir taikymo klausimą. Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos
teismas neatsižvelgė į tai, kad jos patirtos ir prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos atitinka CPK 88
straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtintus kriterijus, todėl skundžiama nutartimi užkirto kelią atgauti
neišvengiamai su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas.

Pagal CPK 79 straipsnio 1 dalį bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos
nagrinėjimu. CPK 88 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sąrašas išlaidų, kurios priskirtinos prie susijusių su bylos
nagrinėjimu. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos:
1) sumos, išmokėtos liudytojams, ekspertams, ekspertinėms įstaigoms ir vertėjams, bei išlaidos, susijusios su
vietos apžiūra; 2) atsakovo paieškos išlaidos; 3) išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu; 4)
išlaidos, susijusios su teismo sprendimo vykdymu; 5) atlyginimo už kuratoriaus darbą išlaidos; 6) išlaidos
advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti; 8) išlaidos, susijusios su laikinųjų apsaugos priemonių
taikymu; 9) kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos. Šis sąrašas nėra baigtinis, kadangi šio straipsnio devintame
punkte įtvirtinta teismo diskrecijos teisė su bylos nagrinėjimu susijusiomis išlaidomis pripažinti ir kitas
išlaidas, atitinkančias minėtame punkte įtvirtintus kriterijus.

Kasacinis teismas, aiškindamas CPK 88 straipsnio 1 dalies 8 punktą (atitinkantį šiuo metu galiojančio 9
punkto 2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. IX 1480 redakciją), yra pažymėjęs, kad teismas, vadovaudamasis
įstatymu bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, gali išlaidomis, susijusiomis su bylos
nagrinėjimu, pripažinti ne tik tas išlaidas, kurios tiesiogiai išvardytos CPK 88 straipsnio 1 dalies 1–7
punktuose, bet ir kitas su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas. Kad tiesiogiai įstatyme neišvardytos išlaidos
galėtų būti pripažintos išlaidomis, susijusiomis su bylos nagrinėjimu, jos turi atitikti abi CPK 88 straipsnio 1
dalies 8 punkte nustatytas sąlygas, t. y. jos turi būti būtinos ir pagrįstos. Ar turėtos išlaidos buvo būtinos,
sprendžiama pagal tai, ar asmuo neišvengiamai turėjo daryti šias išlaidas dėl bylos nagrinėjimo, ar nebuvo
įmanoma apsieiti ir be jų, ar išlaidos nėra perteklinės ir neprotingos. Išlaidų pagrįstumo sąlyga reiškia, kad
turėtas išlaidas būtina įrodyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. 3K-3-104/2009; 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama šalies teisė į darbo ginčų komisijoje patirtų
bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje
byloje Nr. 3K-3-733-421/2015). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai individualus darbo
ginčas, išnagrinėtas DGK, perkeliamas nagrinėti į teismą, šalies išlaidų advokato pagalbai, patirtų darbo
ginčų komisijoje, atlyginimo klausimas išsprendžiamas taikant CPK normas dėl bylinėjimosi išlaidų
paskirstymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-174-
701/2016).

Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas apskųstoje nutartyje nenustatė ieškovės Darbo ginčų komisijoje
patirtų išlaidų neatitikties CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punkto reikalavimams. Priešingai, apeliacinės
instancijos teismas nutartyje nurodė, kad sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog Darbo ginčų
komisijoje patirtos bylinėjimosi išlaidos turi būti atlyginamos. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su
pirmosios instancijos teismo išvada dėl 181,50 Eur išlaidų advokato pagalbai, ieškovės patirtų kreipiantis į
DGK, neįtraukimo į atlygintinų bylinėjimosi išlaidų sąrašą, motyvuodamas tuo, kad ieškovės prašymas
Darbo ginčų komisijos buvo atsisakytas priimti ir nebuvo iš esmės nagrinėtas, ieškovė Darbo ginčų
komisijai nebuvo pateikusi prašymo dėl šių išlaidų priteisimo.

Apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvai, dėl kurių buvo atsisakyta tenkinti ieškovės prašymą dėl
DGK patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo, paneigia kasatorės argumentus dėl netinkamo CPK
88 straipsnio 1 dalies 9 punkto aiškinimo ir taikymo. Aptariamų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas ieškovei
teismų buvo nepriteistas ne todėl, kad neatitiko CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtintų būtinumo ir
pagrįstumo kriterijų, o dėl to, kad teismai, spręsdami dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, nukrypo nuo
CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės. Teisėjų kolegija
atkreipia dėmesį į tai, kad CPK 88 straipsnio 1 dalis nereglamentuoja bylinėjimosi išlaidų tarp šalių
paskirstymo, todėl, sprendžiant dėl teismų išvados nepriteisti ieškovei bylinėjimosi išlaidų, šios patirtų
kreipiantis į DGK, atlyginimo teisėtumo, vadovaujamasi CPK 93 straipsniu, reglamentuojančiu bylinėjimosi
išlaidų paskirstymą.

66.3K-3-409/2012 - Negaliojančiu pripažinto sandorio objektu esančio daikto įgijėjo

sąžiningumao ar jo nesąžiningumo nustatymas yra ne teisės, o fakto klausimas

FABULA: Nagrinėjamoje byloje ieškovė, kuri yra J. P. vaikaitė ir įpėdinė paveldint pagal testamentą, prašė
pripažinti negaliojančiais penkis vėliau sudarytus ginčo turto perleidimo sandorius, kurie, anot ieškovės,
namų valdą perleidžiant vis kitiems asmenims, turi žinomai priešingą visuomenės interesams tikslą; sudaryti
tik dėl akių, nesiekiant sukurti teisinių padarinių, nes namų valdą vienas po kito įgiję asmenys žinojo apie
joje gyvenančią J. P. šeimą, tačiau jiems nereiškė reikalavimų; ieškovės teigimu, jie nėra sąžiningi turto
įgijėjai ir jų teisės negintinos, todėl šiuo atveju restitucijos taikymas natūra atitiktų viešąjį interesą – taip
būtų apgintos name gyvenančių neįgalių asmenų ir nepilnamečių vaikų teisės į gyvenamąjį būstą.

LAT IŠAIŠKINIMAI:

Dėl įgijėjų sąžiningumo reikšmės

Pažymėtina tai, kad atsakovai gina teises, remdamiesi sąžiningo įgijėjo institutu (CK 1.80 straipsnio 4 dalis,
6.153 straipsnis); jie teigia, kad sąžiningai įgijo turtą, buvusį pripažinto negaliojančiu sandorio dalyku, todėl
šis negali būti iš jų išreikalautas. Iš esmės tai reiškia, kad atsakovai remiasi šio instituto normų įtvirtinta
išimtimi dėl pripažintam negaliojančiu sandoriui taikytinų teisinių padarinių. Teisėjų kolegija pažymi, kad,
atsižvelgdamas į ieškovo įrodinėjamas aplinkybes, teisinį ieškinio pagrindą teismas taiko ex officio,
atsižvelgdamas taip pat į CK 1.5 straipsnį, kurio taikymas svarbus sprendžiant restitucijos klausimą. Daikto
įgijėjo sąžiningumo ar jo nesąžiningumo nustatymas yra ne teisės, o fakto klausimas, ko šioje byloje teismai
nevertino ir nenagrinėjo, taip pat neatsižvelgė į tai, ar atsakovai šioje situacijoje buvo pakankamai apdairūs,
rūpestingi, ar jie gali būti pripažinti sąžiningais turto įgijėjais objektyviąja prasme, atsižvelgiant ir į tai, kad
įgijėjų nesąžiningumas buvo įrodinėjamas inter alia ir ta aplinkybe, jog turtas buvo perleidžiamas, ieškovės
šeimai gyvenant namų valdoje. Taigi šioje byloje teisminio nagrinėjimo dalykas dėl 1993 m. rugsėjo 9 d. R.
M. ir UAB „Medicinos bankas“, 1998 m. gruodžio 31 d. UAB „Medicinos bankas“ ir Airijos kompanijos
„SK?Impex Ltd“ bei 2002 m. sausio 11 d. Airijos kompanijos „SK?Impex Ltd“ ir UAB „Medicinos banko
lizingas“, t. y. vienas po kito sudarytų sandorių pripažinimo negaliojančiais, yra aplinkybės, ar turto įgijėjai
žinojo (turėjo žinoti), kad turto perleidimas pažeidžia kitų asmenų teises. Pažymėtina ir tai, kad vien turto
įgijėjo sąžiningumas nelemia to fakto, kad restitucija natūra neturi būti vykdoma, atsižvelgiant į faktines
aplinkybes. Pagal CK 6.145 straipsnio 2 dalį sąžiningumas yra vienas aspektų, kuriuo remdamasis teismas
svarsto, ar vykdyti restituciją iš viso ir ar vykdyti ją natūra.

67.3K-3-429-313/2015 – su įrodinėjimu

FABULA: Ieškovas UAB „Minvesta“ bankroto administratorius kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti
solidariai iš atsakovų L. N., M. N., D. T. ir V. I. 5 874 961 Lt (1 701 506,31 Eur) nuostolių. Jis nurodė, kad
atsakovai, skirtingais laikotarpiais vadovavę bendrovei, nesudarė apskaitos dokumentų, kurie leistų nustatyti
kiekvieno jų vadovavimo laikotarpiu buvusio įmonėje turto vertę, neperdavė įmonės bankroto
administratoriui turto ir lėšų, taip pat dokumentų, kurie pagrįstų bendrovės turėtų ir nuo 2009 m. pradžios iki
bankroto bylos iškėlimo gautų lėšų panaudojimą bendrovėje, jos turto realizavimą ir iš to gautų lėšų
panaudojimą. Dėl tokių neteisėtų bendrų atsakovų veiksmų (neveikimo), pažeidžiančių Buhalterinės
apskaitos įstatymo, Akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ir ABĮ), CK 2.87 straipsnio nuostatas, įmonės
kreditoriams padaryta 5 874 961,00 Lt (1 701 506,31 Eur) žala.

LAT IŠAIŠKINIMAI:

Dėl įrodinėjimo proceso

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad bankroto instituto esmė, tikslai ir paskirtis
lemia tai, jog bankroto procesas neabejotinai susijęs su viešuoju interesu. Šio proceso teisėtumo kontrolė yra
pavesta teismui. Viešojo intereso buvimas įpareigoja bankroto bylą nagrinėjantį teismą būti aktyvų ir,
sprendžiant konkrečius bankroto proceso metu kilusius klausimus, įvertinti reikšmingas jiems išspręsti
aplinkybes. Nesant byloje pakankamai duomenų išvadai dėl kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo, teismas
turi imtis priemonių išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes; tai apima ir teisę rinkti įrodymus (CPK 179
straipsnis, Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 6 punktas). Atsižvelgiant į kasacinio teismo
praktiką dėl viešojo intereso buvimo bankroto procese, sutiktina, kad kai ginčas byloje susijęs tiek su pačios
bendrovės, tiek su jos kreditorių interesais, tuomet teismas gali būti aktyvus ir rinkti įrodymus. Kasacinio
teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad aktyvus teismo vaidmuo neturi pažeisti civiliniame procese
vyraujančio rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi
kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus tuos atvejus, kai šių aplinkybių nereikia įrodinėti
pagal įstatymą (CPK 12, 178 straipsniai). Taigi teismas, tokio pobūdžio bylose turėdamas teisę ex officio
rinkti įrodymus, yra saistomas šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principų bei įrodymų sąsajumo taisyklių.
Teismo teisė savo iniciatyva rinkti įrodymus gali būti tinkamai įgyvendinta tik kai bankrutuojančios įmonės
administratorius iš esmės įvykdo pareikštų reikalavimų pagrįstumo įrodinėjimo pareigą, bendra tvarka jam
nustatytą CPK 178 straipsnyje. Pastebėtina, kad nagrinėjamoje byloje bankroto administratorius tinkamai
nepagrindė savo įrodinėjamų aplinkybių, pavyzdžiui, teiginiui, kad negalima nustatyti UAB „Minvesta“
debitorių, prieštarauja valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. lapkričio 8
d. patikrinimo akte pateiktas debitorių sąrašas, tačiau administratorius nepateikė jokių įrodymų, kad visų jų
atžvilgiu skolų išieškojimai negalimi dėl to, jog prarasti bendrovės dokumentai. Bankroto administratoriui
nepateikus papildomų įrodymų dėl išieškojimo iš šių kreditorių negalimumo, nepagrįsta ir teismo išvada dėl
žalos dydžio, lygaus visiems debitorių reikalavimams. Šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principai
civiliniame procese suponuoja, kad šalims turi būti suteikta galimybė susipažinti su visais bylos įrodymais ir
atsikirsti į juos, ypač į tuos, kuriuos teismas renka ex officio. Šiame kontekste paminėtini nagrinėjamai bylai
aktualūs Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) suformuluoti bendrieji principai dėl rungimosi
principo garantijų procese. Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinta teisingo bylos nagrinėjimo koncepcija
nustato teisę į rungtynišką procesą, reiškiančią, kad šalys privalo turėti galimybę ne tik pateikti įrodymus
savo reikalavimams pagrįsti, bet taip pat teisę žinoti ir komentuoti visus įrodymus ar pastabas, pateiktus
siekiant paveikti teismo sprendimą. Be to, EŽTT yra pripažinęs, kad patys teisėjai privalo gerbti proceso
rungimosi principą, ypač kai jie atmeta skundą ar nusprendžia dėl reikalavimo teismo iniciatyva iškelto
klausimo pagrindu. Rungimosi principo įgyvendinimas turi užtikrinti, kad asmenys, reiškiantys reikalavimus
teisme, pasitikėtų tinkamu teisingumo sistemos funkcionavimu. Šis pasitikėjimas, be kitų dalykų, yra
grindžiamas įsitikinimu, kad ginčo šalis bus išklausyta dėl visų bylos elementų. Kitaip tariant, ginčo šalys
gali pagrįstai tikėtis, kad joms bus suteikta teisė pateikti paaiškinimus ar priešingus įrodymus ne tik
priešingos ginčo šalies pateiktiems, bet ir teismo savo iniciatyva surinktiems įrodymams.

Nagrinėjamoje byloje bankroto administratorius prašė priteisti solidariai iš atsakovų L. N., M. N., D. T. ir V.
I. 5 874 961 Lt (1 701 506,31 Eur) žalos, kurią bendrovė patyrė dėl to, kad atsakovai, skirtingais
laikotarpiais vadovavę bendrovei, nesudarė apskaitos dokumentų, kurie leistų nustatyti kiekvieno jų
vadovavimo laikotarpiu buvusio įmonėje turto vertę, neperdavė įmonės bankroto administratoriui turto bei
lėšų, taip pat dokumentų, kurie pagrįstų bendrovės turėtų ir nuo 2009 m. pradžios iki bankroto bylos
iškėlimo 2011 m. balandžio 15 d. gautų lėšų panaudojimą bendrovės veikloje ir jos naudai, bendrovės turėto
turto realizavimą ir iš to gautų lėšų panaudojimą. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovų
neteisėtų veiksmų, savo iniciatyva rinko įrodymus, nesusijusius su ieškinio dalyku – deliktine vadovų
atsakomybe už dokumentų ir turto neperdavimą (pvz., buvo surinkti įrodymai, kad kasatorė L. N. perleido
jai priklausančias bendrovės akcijas; kasatorius M. N. nuo 2004 m. dalyvavo įvairių įmonių veikloje kaip jų
vadovas ir (ar) akcininkas arba likviduotojas; L. N. tapus UAB „Lemesta“ vadove, pasikeitė šios bendrovės
pagrindinė veikla; E. N. (kuris nedalyvauja šioje byloje) sudarė reikalavimo perleidimo sutartį su bendrove;
2010 m. lapkričio 2 d. buvo pakeistas ieškovės pavadinimas). Faktiškai teismas rinko įrodymus, kurie galėtų
pagrįsti tyčinio bankroto faktą (ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalis), taip pat deliktinę akcininko ir vadovo atsakomybę
platesniais pagrindais, nei dokumentų ir turto neperdavimas (pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalis, 2.87
straipsnio 7 dalis). Tačiau ir tais atvejais, jei teismas pasiūlytų ieškovui patikslinti ieškinio dalyką ir ieškovui
nurodžius bendresnį vadovų deliktinės atsakomybės teisinį pagrindą (CK 2.87 straipsnio 7 dalis) už
fiduciarinių pareigų bendrovei pažeidimą, tiek teismui ex officio taikant tyčinio bankroto institutą (ĮBĮ 20
straipsnio 1 dalis), šalims turi būti suteikta galimybė pateikti įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius
civilinės atsakomybės pagal konkretų teisinį pagrindą sąlygų buvimą.

Dėl šių pirmiau nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas,
išanalizavęs ne tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme šalių pateiktus įrodymus, bet ir teismo
iniciatyva surinktus teismui prieinamuose registruose, Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO
esančius duomenis ir konstatavęs daugybę su kasatoriais susijusių aplinkybių, kurios nebuvo minimos šalių
procesiniuose dokumentuose, bei jų pagrindu padaręs išvadas apie kasatorės L. N. nesąžiningumą bei jos
veiksmų neteisėtumą, prieš tai nesuteikęs teisės jai pasisakyti dėl nurodytų aplinkybių ir į jas atsikirsti,
pažeidė rungimosi ir proceso šalių lygiateisiškumo principus.

68.3K-3-67/2006 – įrodymų vertinimas

FABULA: Ieškovė paaiškino, kad kartu su šeima nuolat gyveno namo, esančio (duomenys neskelbtini),
vieno kambario bute, nuo 1946 m., kita pusės namo dalimi naudojosi S. V. šeimos nariai, jų tarpe ir duktė F.
F. 2000 m. lapkričio 3 d. ieškovė gavo atsakovo A. K. pareiškimą, kuriuo jis prašė per 3 mėnesius išsikelti iš
jam nuosavybės teise priklausančio namo. 1988 m. sausio 7 d. paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą,
patvirtintas Kauno rajono notarų biuro notarės R. S., buvo išduotas F. F. po S. V. mirties 1953 m., šiuo
paveldėjimo teisės liudijimu F. F. įgijo gyvenamąjį namą, nors palikėja S. V. nuosavybės į jį neturėjo. Dėl to
negalėjo būti išduotas 2000 m. rugpjūčio 3 d. paveldėjimo teisės liudijimas pagal testamentą, patvirtintas
Kauno miesto 19-ojo notarų biuro notarės A. U., kuris buvo išduotas A. K. po F. F. mirties, ir kurio pagrindu
A. K. įgijo nuosavybėn žemę ir pastatus. Atsakovas A. K. priešieškiniu prašė teismo panaikinti Kauno
miesto apylinkės teismo 2003 m. vasario 12 d. sprendimą, taikyti sprendimo įvykdymo atgręžimą, nustatyti
juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. K., V. S. (S.) ir V. F. (F.) nuo 1941 m. valstiečių kiemo nuosavybės
teisėmis valdė gyvenamąjį namą su priklausiniais (duomenys neskelbtini), šiuo metu (duomenys
neskelbtini). Šis juridinis faktas nustatytinas nuosavybės teisių įregistravimo tikslu. Atsakovas nurodė, kad
jo senoliai kaip repatrijantai atsikėlė gyventi iš Lenkijos, jiems buvo suteiktas visas ginčo namas, o ieškovės
šeimai leido apsigyventi atsakovo senolė. Po motinos mirties atsakovas paveldėjo visą turtą, todėl mano, kad
turi teisę iškeldinti ieškovę.

LAT IŠAIŠKINIMAI:
Pirmosios instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs ir įvertinęs pateiktus į bylą įrodymus: archyvinius
pažymėjimus, išlikusius (duomenys neskelbtini) ūkinių knygų registracijos duomenis, liudytojų parodymus,
padarė išvadą, kad nei V., nei G. šeimos nuosavybės teisių įstatymo nustatyta tvarka neįgijo. Nesutikti su šia
teismo išvada ir pripažinti ją neteisėta nėra jokio teisinio pagrindo. Teismas savo išvadas privalo pagrįsti
procesiniame įstatyme suformuluotų įrodymų vertinimo taisyklių tvarka. CPK 185 straipsnio nuostatose
nurodyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir
objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą savo nutartyse yra nurodęs, kad įstatymas iš anksto neapibrėžia
įrodymų galios, nenustato vienų įrodymų viršenybės prieš kitus. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje
grindžiamas taip vadinama tikėtinumo taisykle, kurios esmę sudaro laisvo įrodymų vertinimo principas. Šis
principas reiškia, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno
ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Teismas, vertindamas įrodymus, vadovaujasi įstatymo
reikalavimais ir remiasi logikos dėsniais, sprendžia apie gautų faktinių duomenų tikrumą, sąsajumą,
leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams nustatyti. Vadovaudamasis
nurodytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis ir pagal teismo posėdyje išnagrinėtų įrodymų įvertintu visetu
pirmosios instancijos teismas patenkino ieškovės E. G. pareikštus ieškinio reikalavimus. Teismo sprendime
dėl kiekvieno reikalavimo pasisakyta išsamiai, nurodant teismo padarytų išvadų pagrįstumą patvirtinančius
įrodymus. Kasacinio teismo teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl
faktinių bylos aplinkybių įvertinimo, sprendžia, kad teismas tinkamai pritaikė materialinės teisės normas,
nepažeidė procesinio įstatymo reikalavimų, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas laikytinas
pagrįstas ir teisėtas. Šio sprendimo peržiūrėjimui pagrindų nagrinėjant bylą kasacine tvarka nenustatyta.

69.3K-3-376/12

FABULA: Ieškovė prašė priteisti iš atsakovų - įmonės, kurioje nelaimingo atsitikimo darbe metu žuvo jos
vyras, bei VSDFV - vienkartinę draudimo išmoką, mėnesines negautų pajamų išmokas iki vaikai sulauks
pilnametystės ir laidojimo pašalpą.

LAT IŠAIŠKINIMAI: 

Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir teismo teisės taikyti alternatyvų teisių gynimo būdą žalos atlyginimo byloje

LAT pabrėžė, kad teismas, priimdamas sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali keisti nei
ieškinio dalyko (pvz., priteisti šaliai to, ko ji neprašo), nei ieškinio pagrindo (remtis tokiais faktais, kurių
šalys nenurodė, ir įrodymais, kurių byloje nėra), išskyrus įstatyme nustatytus atvejus. Kadangi ieškovė prašė
priteisti vienkartinę draudimo išmoką, atlyginti dalį negautų pajamų bei laidojimo išlaidas, pirmosios
instancijos teismas, priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą, peržengė ieškinio ribas, nes ieškovė
nesuformulavo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, nenurodė argumentų dėl patirtos neturtinės žalos bei
nepateikė žalos padarymą ir jos dydį patvirtinančių įrodymų. LAT pažymėjo, kad ginčai, kylantys dėl žalos,
atsiradusios darbo santykių metu, taip pat laikytini darbo ginčais, tačiau jie nagrinėjami įprastine ieškinio
teisena, neatsižvelgiant į CPK XX skyriuje nustatytus darbo bylų nagrinėjimo ypatumus, todėl CPK 418 str.
nuostata, kad teismas tokios kategorijos bylose gali savo iniciatyva, kai yra pagrindas, taikyti alternatyvų
darbuotojo teisių ar interesų gynimo būdą, nagrinėjamu atveju negalėjo būti taikyta.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada ir pažymi, kad ieškovė
nors ieškinyje ir papildomame ieškinyje nurodė CK 6.284 straipsnio 1 dalį, kuria reglamentuojamas ir
neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nesuformulavo reikalavimo atlyginti patirtą neturtinę žalą, juolab kad
ieškinio pagrindu nenurodė jokių argumentų dėl jos patirtos neturtinės žalos bei nepateikė kokių nors šios
žalos padarymą ir jos dydį patvirtinančių įrodymų. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad pagal
ieškovės suformuluotus ieškinio dalyką ir pagrindą, apeliacinės instancijos teismas neturėjo teisinio
pagrindo priteisti ieškovei draudimo išmokos iš atsakovo valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos,
nes nenuginčytas sprendimas nelaimingą atsitikimą pripažinti nedraudžiamuoju įvykiu; tokio pagrindo
nebuvo ir pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 27 straipsnį
priteisti draudimo išmoką iš atsakovo UAB ,,Leimesta“– ši išmoka mokama iš Valstybinio socialinio
draudimo fondo biudžeto nelaimingų atsitikimų darbe socialiniam draudimui skirtų lėšų, todėl darbdavys
nėra atsakingas už draudimo išmokos neišmokėjimą, kai įvykio pripažinimą nedraudžiamuoju lėmė paties
nukentėjusiojo elgesys. Ieškinyje kasatorė, remdamasi CK 6.284 straipsnio 1 dalimi, prašė priteisti turtinės
žalos atlyginimą – negautas pajamas, taip pat CK 6.291 straipsnio pagrindu laidojimo išlaidas, kurios,
apeliacinės instancijos teismui įvertinus byloje faktinius duomenis, yra priteistos. Kitokios turtinės žalos,
išreikštos kokiu konkrečiu dydžiu, kasatorė ieškiniu neprašė priteisti, juolab kad nenurodė tai patvirtinančių
argumentų, nepateikė įrodymų. Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, bylą
nagrinėdamas pagal ieškiniu apibrėžtas ribas, tinkamai aiškino ir taikė Nelaimingų atsitikimų darbe ir
profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 27 straipsnio ir CK 6.284 straipsnio nuostatas.

Ginčai, kylantys dėl žalos, atsiradusios darbo santykių metu, taip pat laikytini darbo ginčais, tačiau įstatymo
leidėjo įsakmiu nurodymu jie turi būti nagrinėjami įprastine ieškinio teisena, neatsižvelgiant į CPK XX
skyriuje nustatytus darbo bylų nagrinėjimo ypatumus. Taigi, CPK 418 straipsnio nuostata, kad teismas
tokios kategorijos bylose gali savo iniciatyva, kai yra pagrindas, taikyti alternatyvų darbuotojo teisių ar
interesų gynimo būdą, nagrinėjamu atveju negalėjo būti teismo taikyta – kasatorė nėra susijusi su atsakovu
darbo teisiniais santykiais, ieškinyje nesuformuluotas reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, todėl pirmosios
instancijos teismas nepagrįstai savo iniciatyva tokią priteisė.

70.3k-3-303-687/17

FABULA: Ieškovai prašė teismo įpareigoti atsakovę perduoti daugiabučio gyvenamojo namo savininkams
faktiškai priklausančius bendrojo naudojimo objektus bei su jais susijusius dokumentus, o atsakovė
priešieškiniu prašė pripažinti negaliojančia namo savininkų ir kitos įmonės sudarytą jungtinės veiklos
sutartį.

LAT IŠAIŠKINIMAI:

LAT nurodė, jog namo administratorius (atsakovė) nelaikytinas turinčiu teisinį (materialųjį ar procesinį)
suinteresuotumą dėl daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų sudarytos jungtinės veiklos sutarties ir
jam neįrodžius, kad jo teisės būtų kitaip pažeistos (CK 6.227 str. 3 d.), spręstina, kad ieškinį (nagrinėjamu
atveju - priešieškinį) byloje pareiškė asmuo, neturintis reikalavimo teisės. Tokiu būdu apeliacinės instancijos
teismas pagrįstai atmetė atsakovės priešieškinį. Be to, namo savininkams sudarius jungtinės veiklos sutartį ir
įregistravus ją VĮ Registrų centre, buvęs administravimas pasibaigė (CK 4.84 str. 10 d.). Ieškovai jungtinės
veiklos sutartimi nusprendė kitą ieškovą (įmonę) paskirti namo bendrosios dalinės nuosavybės objektų
administratore, taip pat nusprendė, kad bendrojo naudojimo objektai ir su jais susiję dokumentai,
nepanaudotos lėšos perduodami valdyti tiesiogiai naujam administratoriui, todėl atmestini atsakovės
argumentai, kad nauja namo administratorė yra netinkama ieškovė byloje.

71.3K-3-86-415/2017;

FABULA: Ieškinyje nurodė, kad ieškovas ir atsakovas (broliai) nuo 1991 m. kartu dirbo UAB „Tosa“.
Ieškovams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausė 25 proc. (1250 vienetų) paprastųjų vardinių
UAB „Tosa“ akcijų, o atsakovui – 75 proc. akcijų. 2006 m. rugpjūčio 30 d. neeilinio UAB „Tosa“ akcininkų
susirinkimo sprendimu, priimtu remiantis atsakovo balsais, ieškovas buvo atleistas iš bendrovės vadovo
pareigų. Ieškovas teigia, kad 2010 m. birželio mėnesį jis atsitiktinai sužinojo, kad jau nėra UAB „Tosa“
akcininkas – 2006 m. gruodžio 12 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi 25 proc. paprastųjų vardinių UAB
„Tosa“ akcijų parduota atsakovui už 250 000 Lt (72 405 Eur). Ieškovas teigia, kad jis nepasirašė Sutarties,
todėl ji negali būti laikoma sudaryta. Sutarties taip pat nepasirašė ir ieškovo sutuoktinė ieškovė R. S., 25
proc. UAB „Tosa“ akcijų bendraturtė, kuri nesudarė Sutarties, nedavė tam sutikimo, taip pat neišdavė
įgaliojimo ieškovui sudaryti Sutartį jos vardu .  

LAT IŠAIŠKINIMAI:
Dėl akcijų pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo nesudaryta kaip savarankiško civilinių teisių gynimo
būdo
Akcijų pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimas negaliojančia ir jos pripažinimas nesudaryta yra du
skirtingi civilinių teisių gynimo būdai. Tik sudaryta sutartis gali būti ginčijama bei pripažįstama
negaliojančia (priklausomai nuo negaliojimo pagrindų – niekine arba nuginčijama). Nesudaryta sutartis
(nesant vertybinių popierių savininko valinio veiksmo perleisti nuosavybės teisę pirkėjui ir pirkėjo
apmokėjimo už jas fakto (CK 6.305 straipsnio 1, 2 dalys) nėra sandorio pripažinimo negaliojančiu objektas.
Dėl šalims tenkančios įrodinėjimo naštos ir dokumento kopijos įrodomosios reikšmės
Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis
grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). Ieškovas privalo įrodyti jo teisę
sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo
reikalavimą, turi įrodyti atsakovas
Pagal CPK 184 straipsnį, jeigu pareiškiama, kad įrodymas yra suklastotas, tai teismas gali įpareigoti
pareiškusį apie įrodymo suklastojimą asmenį pateikti suklastojimo įrodymus; tokiam pareiškimui patikrinti
teismas taip pat gali skirti ekspertizę arba išreikalauti kitokius įrodymus. Taigi įrodinėjimo našta tenka
pareiškusiai apie dokumento klastojimą šaliai, o teismas gali skirti ekspertizę klastojimo faktui nustatyti, kai
yra tokio abejotino tikrumo dokumento originalas.
Kai nėra dokumento originalo, neįmanoma patikrinti jo klastojimo fakto atliekant ekspertizę. Pateikus tik
dokumento kopiją ir nesant originalo, įrodinėjimas vyksta ne pagal CPK 184 straipsnio, o pagal CPK 202
straipsnio taisykles dėl dokumento kopijos įrodomosios reikšmės. Tokiu atveju apie dokumento kopijos
įrodomąją galią sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Dokumento kopijos įrodomosios reikšmės nustatymas
priskirtas teismo diskrecijai; jis įgyvendinamas teismui įvertinus, ar, be kopijos, yra kitų dokumento
sudarymą ir turinį patvirtinančių pakankamų įrodymų.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kai nėra dokumento originalo, o tik kopija, teismas
sprendžia, ar kopiją pripažinti įrodymu, ir vertina jos įrodomąją reikšmę nustatydamas bylos faktines
aplinkybes. Kai dokumento originalas neišlikęs, jo kopija teismo gali būti pripažįstama įrodymu,
atsižvelgiant į tai, kaip šioje kopijoje esantys duomenys dera ir ar neprieštarauja kitoms bylos aplinkybėms
bei kitiems įrodymų duomenims, ar kiti bylos įrodymai nepaneigia kopijoje išdėstytų duomenų
Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo
Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį, be kita ko, reiškia, kad bet kokios informacijos įrodomąją
vertę nustato teismas. Jis remiasi vidiniu savo įsitikinimu, kuris turi būti grindžiamas visapusišku ir
objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu bei vadovaudamasis
įstatymais. Faktą galima pripažinti įrodytu, t. y. pakankamai patikimai nustatytu, jeigu iš byloje esančių
įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertina teismas, susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas
privalo ne tik tirti ir vertinti kiekvieną byloje priimtą įrodymą, jo prigimtį, pobūdį, taip pat turinį sudarančius
duomenis, bet ir įvertinti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie to įrodymo sąsajumą, leistinumą,
patikimumą ir įrodomąją reikšmę.
Vertinant liudytojų parodymus pagal CPK 185 straipsnio reikalavimus, reikia atsižvelgti į jų subjektyvų
pobūdį. Rašytiniai įrodymai vertinami kaip aiškesni ir patikimesni nei liudytojų parodymai. Rašytinių
įrodymų turiniui, skirtingai nei liudytojų parodymams, neturi tokios įtakos turinio fiksavimo, išsaugojimo,
atkūrimo ir perteikimo aplinkybės (gebėjimas matyti, girdėti ar suprasti tam tikras aplinkybes, jas visas
detaliai įsiminti ir atgaminti bei perteikti neiškraipant). Liudytojo parodymams neišvengiamai daro įtaką
laiko veiksnys, nes dalis aplinkybių, svarbios bylai detalės gali būti užmirštos. Be to, liudytojo parodymų
turiniui gali turėti įtakos tokios subjektyvios aplinkybės, kaip liudytojo požiūris į įvykius ar faktus, apie
kuriuos jis duoda parodymus, liudytojo santykiai su asmenimis, dėl kurių teisių ir interesų jis liudija ar apie
kurių elgesį, veiksmus ar su jais susijusias aplinkybes jis duoda parodymus. Tokios nuostatos dėl įrodymų
patikimumo vertinimo gali būti taikomos tiems įrodymams, kurių pagrindą sudaro fizinių asmenų
paaiškinimai (šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimai ir argumentai, liudytojų parodymai ir kt.). Dėl šių
aplinkybių asmeniniai liudijimai patikimumo prasme vertinami kaip subjektyvaus pobūdžio ir paprastai
silpnos įrodomosios galios įrodymai .
Vertindama notaro parodymų įrodomąją reikšmę, teisėjų kolegija pažymi, kad notaras, atlikdamas notarinį
veiksmą – liudydamas dokumentų nuorašų ir jų išrašų tikrumą (Notariato įstatymo 26 straipsnio 4 punktas),
neturi iš įstatymo kylančios pareigos tikrinti dokumento, kurio nuorašą liudija, originalumo, jį pasirašiusių
asmenų valios, sutarties sąlygų tikrumo.  

72.3K-3-368-611/2017

FABULA: Ieškovas nurodė, kad 2014 m. rugsėjo 19 d. pagal terminuotą darbo sutartį buvo priimtas dirbti
iki 2016 m. rugsėjo 14 d. atsakovės technikos direktoriumi. Kadangi atsakovė nuolat vėluodavo išmokėti
ieškovui darbo užmokestį, jis 2015 m. spalio 9 d. išsiuntė atsakovei pareiškimą atleisti jį iš darbo pagal DK
127 straipsnio 2 dalį. Tačiau atsakovė 2015 m. spalio 9 d. įsakymu paskyrė ieškovui drausminę nuobaudą už
šiurkštų darbo pareigų pažeidimą – atleidimą iš darbo.

LAT IŠAIŠKINIMAI:
Dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo ir įrodinėjimo apimties, esant ginčui dėl šiurkštaus darbo pareigų
pažeidimo, susijusio su komercinės paslapties atskleidimu

Teismas vertina byloje esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu
aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185
straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimo taisyklės yra suformuluotos įstatymo ir išplėtotos Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta,
kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių
abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl
fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą
faktą buvus, nei jo nebuvus.

Civiliniame procese galiojančios bendrosios taisyklės įpareigoja teismą, vertinantį įrodymus, patikrinti
kiekvieno jų sąsajumą, leistinumą, ryšį su kitais įrodymais, taip pat tai, ar nėra tarp jų prieštaravimų; teismas
privalo įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai paskirstyta
įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai patikimi. Teismai turi vertinti įrodymus, vadovaudamiesi nurodytomis
įrodinėjimo taisyklėmis ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas.

Šioje byloje atsakovės kasaciniame skunde keliamas įrodymų pakankamumo ir jų patikimumo darbo byloje
teisės klausimas, t. y. ar gali būti įrodinėjamas netiesioginiais įrodymais darbuotojo šiurkštus darbo
drausmės pažeidimas, susijęs su komercinės paslapties atskleidimu.

Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad su komercinės paslapties atskleidimu susijusioje byloje
ypač didelę reikšmę įgyja netiesioginiai įrodymai ir jų visapusiškas bei objektyvus vertinimas, tinkamas
tikėtinumo taisyklės taikymas; netiesioginių įrodymų reikšmė ir būtinumas juos vertinti kompleksiškai su
visomis bylos aplinkybėmis grindžiamas tuo, kad gauti tiesioginių įrodymų, pagrindžiančių paslapties
atskleidimą patvirtinančius veiksmus ar neveikimą, yra ypač sunku ar apskritai neįmanoma, atsižvelgiant
taip pat į tai, kad pažeidimas gali būti padaromas ne tik tyčia, bet ir dėl neatsargumo. Teismų praktikoje
laikomasi pozicijos, kad netiesioginiai įrodymai yra tinkami fakto egzistavimui ar neegzistavimui nustatyti;
minėta, svarbus yra bylos aplinkybių kompleksinis vertinimas .

Civilinėse bylose šiurkštus darbo pareigų pažeidimas gali būti įrodinėjamas ir (vien tik) netiesioginiais
įrodymais, tačiau netiesioginių įrodymų jų pakankamumo prasme turi būti pateikta tiek, kad neliktų jokių
pagrįstų abejonių darbo drausmės pažeidimo fakto buvimu.

73.3K-3-58/2007

FABULA: Kauno miesto apylinkės teismas 2005 m. rugsėjo 2 d. sprendimu patenkino UAB „Tomis“
pareiškimą ir nustatė nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį įgijimo faktą – kad UAB „Tomis“
įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į pastatus, esančius: A. Juozapavičiaus pr. 15H (pažymėtas
plane 1H1p), A. Juozapavičiaus pr. 15D (pažymėtas plane 91G1p), A. Juozapavičiaus pr. 15C (pažymėtas
plane 92B1p), A. Juozapavičiaus pr. 15E (pažymėtas plane 93F1p), A. Juozapavičiaus pr. 15 (pažymėtas
plane 287G1p), taip pat pastatus, esančius A. Juozapavičiaus pr. 25 (pažymėti plane 240H1p, 241F1p,
239F1p, 243F1p). Pareiškėjas Kauno miesto savivaldybė kreipėsi į teismą su prašymu atnaujinti procesą,
įtraukti jį į bylą suinteresuotu asmeniu, Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 2 d. sprendimą
panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo UAB „Tomis“ prašymą nustatyti nuosavybės teisės
įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą atmesti.

LAT IŠAIŠKINIMAI:

Atsisakydami atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodytu pagrindu (teismas nusprendė
dėl asmens teisių ir pareigų, neįtraukęs jo į bylos nagrinėjimą), teismai vadovavosi tik CPK 532 straipsnio
nuostatomis, reglamentuojančiomis pasirengimą nagrinėti bylą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal
įgyjamąją senatį fakto nustatymo, netaikydamas bendrųjų ypatingosios teisenos instituto normų. CPK 443
straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas privalo šaukti dalyvauti byloje suinteresuotą asmenį, t. y. tokį, su
kurio teisėmis ar pareigomis susijusi byla. pažymėjo, kad byloje ypatingos teisenos tvarka sprendžiant
vienos pagrindinių teisių – nuosavybės teisės (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis) klausimus,
siekiant išvengti klaidų ir nepagrįsto turto nusavinimo, teismas turi būti aktyvesnis nei kitose bylose ir
privalo imtis adekvačių priemonių, kad į bylos  nagrinėjimą būtų įtraukti  visi suinteresuoti asmenys.
Kolegija konstatuoja, kad CPK 532 straipsnyje reglamentuojamas paskelbimas apie bylos nagrinėjimą
spaudoje yra pakankamas tais atvejais, kai nėra jokių duomenų apie asmenis, suinteresuotus bylos
išnagrinėjimo rezultatu. Kauno miesto apylinkės teismas, su UAB „Tomis“ pareiškimu dėl nuosavybės
teisės įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu gavęs Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko
išrašą ir nuomos sutartis, kuriose yra duomenų apie Kauno miesto savivaldybės teises į ginčo pastatus,
nešaukė į bylą Kauno miesto savivaldybės ir neišsiaiškino pateiktų duomenų reikšmės, taigi neįvykdė CPK
443 straipsnio 3 ir 8 dalyse nustatytų pareigų. Teismai, sprendę proceso atnaujinimo klausimą, CPK 532
straipsnyje įtvirtintą teisės normą aiškino, neatsižvelgdami į jos reikšmę ir sisteminius ryšius su
bendrosiomis ypatingosios teisenos instituto normomis, todėl pareiškėjo teisių apsaugai užtikrinti nepagrįstai
pripažino pakankama priemone spaudoje paskelbtą skelbimą apie bylos nagrinėjimą. Kolegija atkreipia
dėmesį į tai, kad nedalyvavimas nagrinėjant bylą dėl nuosavybės įgijimo įgyjamąja senatimi neatima teisės
asmeniui, sužinojusiam apie priimtą teismo sprendimą, turintį įtakos jo teisėms ar pareigoms, reikalauti
proceso atnaujinimo. Toks kreipimasis turi būti išnagrinėtas ne aiškinantis, kodėl jis nedalyvavo byloje, bet
ar priimtu ir įsiteisėjusiu sprendimu nenuspręsta dėl pareiškėjo teisių ir pareigų, ar nepažeistos jo teisės ir
teisėti interesai.

Teismai pareiškėjo nurodytus proceso atnaujinimo pagrindus analizavo nevertindami byloje užfiksuotų
faktinių aplinkybių, nukrypdami nuo įgyjamosios senaties instituto prigimties, nepaisydami jo imperatyviųjų
normų. Procesas byloje turi būti atnaujintas abiem pagrindais: dėl padarytos aiškios teisės normos taikymo
klaidos ir dėl to, kad išspręsta byla dėl kasatoriaus teisių ir pareigų jo neįtraukus į bylą. Išnagrinėjus bylą
nedalyvaujant kasatoriui, jis neteko galimybės ginti savo teisių instancine tvarka. Kolegija sprendžia, kad dėl
nurodytų priežasčių priimti teismų sprendimai naikintini ir priimtinas naujas sprendimas – procesą byloje
dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo atnaujinti ir perduoti bylą nagrinėti
Kauno miesto apylinkės teismui (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

74.3K-3-564/2009

FABULA: Byloje sprendžiama dėl statybos rangos sutarties nutraukimo teisinių padarinių ir taikytinų
materialinės teisės normų. Ieškovas, vykdantis statytojo (užsakovo) funkcijas (išskyrus projekto
finansavimo), remdamasis 2006 m. lapkričio 28 d. su UAB „GK projektai“ sudaryta Projekto valdymo
sutartimi, 2007 m. liepos 17 d. sudarė su atsakovu UAB „Medga“ daugiabučio gyvenamojo namo su
komercinėmis patalpomis, požemine ir antžemine parkavimo aikštelėmis statybos rangos sutartį (toliau –
Rangos sutartis), kuria šis įsipareigojo atlikti sutartyje nustatytus generalinės rangos darbus, o ieškovas –
juos priimti ir sumokėti; darbų kaina – 48 749 125,11 Lt (įskaitant PVM). Ieškovas iki darbų pradžios iš
anksto sumokėjo rangovui 400 000 Lt ir pervedė 91 292 Lt draudimo įmoką. Atsakovas atliko darbų už 539
840 Lt (įskaitant PVM), už kuriuos ieškovas sumokėjo 401 071 Lt. Dėl nekilnojamojo turto rinkoje
susiklosčiusios blogos padėties ir nesant projekto finansavimo šaltinio, UAB „GK projektai“ 2007 m. spalio
14 d. nutraukė su ieškovu sudarytą Projekto valdymo sutartį; ieškovas, reaguodamas į šią aplinkybę, 2007
m. spalio 31 d. atsisakė Rangos sutarties (CK 6.658 straipsnio 4 dalis) ir pranešė atsakovui, reikalaudamas
grąžinti šio nepanaudotas ieškovo iš anksto sumokėtas lėšas – 352 523 Lt. Tuo tarpu atsakovas pranešė apie
padarytą 370 957,33 Lt šio reikalavimo įskaitymą. Ieškovas nelaikė, kad įskaitymas teisėtas, galimas be jo
sutikimo, kad šalių reikalavimai priešpriešiniai, vienarūšiai ir kad suėjęs atsakovo reikalavimo terminas; jis
taip pat nepripažino, kad atsakovas atliko darbų už 21 164,72 Lt ir kad turi teisę į negautą pelną. Jis prašė
priteisti 352 523,15 Lt nepanaudotų lėšų, 6 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo
visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

LAT IŠAIŠKINIMAI:

Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo pareiga įrodyti žalą (nuostolius) reiškia, jog jis turi pateikti įrodymus,
patvirtinančius žalos dydį. Šiuo atveju atsakovas prašė priteisti negautas pajamas, kurios turi būti
suprantamos kaip negautas pelnas, t. y. priteisti tai, dėl ko būtų pagerėjusi jo turtinė padėtis (CK 6.249
straipsnio 1 dalis). Nustatant atlygintinų nuostolių dydį, būtina atsižvelgti į byloje konstatuotas reikšmingas
aplinkybes, tarp jų – į tai, kokių išlaidų būtų patyręs atsakovas (pavyzdžiui, mokesčiai, kitos išlaidos).
Civilinė atsakomybė yra pažeistos teisės gynimo būdas, kurio veiksmingumas užtikrinamas, taikant CK
6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą normą – teismas privalo nustatyti atlygintinų nuostolių dydį, jeigu šalis
negali tiksliai įrodyti nuostolių dydžio.

Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimamas
sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies (šalių) atstovavimo išlaidas; šio straipsnio 2 dalyje nustatyta,
kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato
darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos
advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Kasatorius pateikė
atstovavimo išlaidas kasaciniame teisme patvirtinantį įrodymą – 2009 m. rugsėjo 30 d. sąskaitą faktūrą Nr.
2009357-1, iš kurios matyti, jog jis turėjo 3871,41 Lt išlaidų. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos
Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas
dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą
maksimalaus dydžio, įvertinusi prašymo argumentus, laiko, kad prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų
kasaciniame teisme atlyginimo tenkintinas iš dalies, priteisiant kasatoriui iš atsakovo 1500 Lt atstovavimo
išlaidų kasacinės instancijos teisme atlyginimo. Kadangi trečiasis asmuo UAB „GK projektai“ nepateikė
išlaidas patvirtinančių įrodymų, tai šiuo atveju nėra teisinio pagrindo spręsti dėl patirtų išlaidų dydžio ir
atlyginimo; teisėjų kolegija nesprendžia dėl šio prašymo (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Dėl išlaidų, susijusių
su procesinių dokumentų įteikimu

75.3K-3-205-415/2017

FABULA: Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių prejudicinių faktų
vertinimą, aiškinimo bei taikymo. Ieškovė L. B. kreipėsi į teismą prašydama: pripažinti prievolę, kylančią iš
2006 m. lapkričio 7 d. Laidavimo sutarties Nr. LKS 06/11/04/, 2007 m. spalio 25 d. papildomo susitarimo
prie Laidavimo sutarties, asmenine R. B. prievole arba pripažinti, kad ieškovė atsako su sutuoktiniu tik
subsidiariai ir tik bendrosios jungtinės nuosavybės turtu.
LAT IŠAIŠKINIMAI:
Dėl prejudicinių faktų vertinimo
Tais atvejais, kai teismai jau yra išsprendę ginčą, jų sprendimu neturėtų būti abejojama.
CPK 182 straipsnio 2 punktas nustato, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo
sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus,
kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai
faktai).
Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs
tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu
nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet
kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia
teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai
pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad
įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose .
Teismui konstatavus, kad pirmiau nurodytos aplinkybės egzistavo, jos byloje dalyvavusiems asmenims
tampa prejudiciniais faktais, kurių kitoje byloje tarp tų pačių šalių įrodinėti nereikia, jos negali būti ginčo
objektas kitoje, vėliau iškeltoje, civilinėje byloje. Net ir pripažįstant, kad praktikoje gali susiklostyti
situacijos, nulemiančios išimčių iš pirmiau nurodytos bendrosios taisyklės, pagal kurią įsiteisėjęs teismo
sprendimas dėl pažeistų materialinių teisių gynimo sukuria prejudicinius faktus dėl šių materialinių teisių
egzistavimo ir jų pažeidimo, kurių vėliau paneigti kitoje byloje negalima, taikymo poreikį, šios išimtys
turėtų būti aiškinamos ypač siaurai, taikant tuos pačius kriterijus, kaip ir proceso atnaujinimo institutui.
Teismo sprendimui dėl prievolių vykdymo įgijus res judicata (galutinis teismo sprendimas) galią, sandorio
ginčijimas tampa komplikuotas, mat tektų kvestionuoti įsiteisėjusį teismo sprendimą, ir tai galėtų kelti
grėsmę teisiniam tikrumui, teisinių santykių šalių teisėtiems lūkesčiams ir civilinės apyvartos stabilumui.
Vis dėlto praktikoje gali susiklostyti situacijos, nulemiančios išimčių iš pirmiau nurodytos bendrosios
taisyklės taikymo poreikį. Prie tokių išimčių priskirtini atvejai, kai asmenų teisės veiksmingai dalyvauti
procese ginant savo teises buvo apribotos .
Teisėjų kolegija pažymi, kad nors iš laidavimo sutarties kylančių prievolių pobūdis vertinant ieškovės
sutikimo turinį pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nebuvo analizuojamas ir nepateikta argumentų,
kodėl tokios prievolės nekvalifikuotinos kaip asmeninės laiduotojo prievolės, pirmosios ir apeliacinės
instancijų teismai argumentavo padarytas išvadas dėl sutuoktinių prievolės, kylančios iš laidavimo sutarčių,
solidarumo. Byloje nenustatyta, kad ieškovė neturėjo visų procesinių galimybių pirmosios instancijos teisme
įrodinėti iš laidavimo sutarčių kylančių prievolių asmeninį (laiduotojo prievolių) pobūdį reikšdama
priešieškinį nagrinėjamoje byloje arba atsiliepdama į ieškinį. Savo teisėmis proceso šalis turi naudotis
sąžiningai, operatyviai, laikydamasi kooperavimosi (bendradarbiavimo) principo (CPK 8 straipsnis).
Procesinis neveikimas, kai, turėdama procesines sąlygas įrodinėti prievolių, kylančių iš laidavimo sutarčių,
asmeninį (tik laiduotojo) pobūdį, ieškovė to nedarė CPK nustatyta tvarka, nėra pagrindas pripažinti proceso
šalies teisės veiksmingai dalyvauti procese ginant savo teises ribojimą, todėl tokia situacija negali būti
vertinama kaip išimties, minimos nutarties 21 punkte, taikymo pagrindas.
Dėl nurodytų argumentų kasacinis teismas prieina prie išvados, kad civilinėje byloje Nr. 2-2413-656/2011
konstatavus, jog ieškovė savo laisva valia prisiėmė solidariąją prievolę su sutuoktiniu, šie faktai byloje
dalyvavusiems asmenims tapo prejudiciniais faktais, kurių kitoje byloje tarp tų pačių šalių įrodinėti
nebereikia, jie negali būti ginčo objektas kitoje civilinėje byloje (CPK 182 straipsnio 2 punktas), taigi
pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai paliktini nepakeisti, o kasacinis skundas
atmestinas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

76.3k-7-335/14

FABULA: Ieškovai prašė priteisti iš atsakovo nuostolių, atsiradusių dėl nepagrįsto laikinųjų apsaugos
priemonių (akcijų arešto) taikymo, atlyginimą bei palūkanas. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai
ieškinį atmetė. Ieškovai pateikė kasacinį skundą.

LAT IŠAIŠKINIMAI:

Dėl atsakovo teisės gauti nuostolių, padarytų ieškovo prašymu taikant laikinąsias apsaugos priemones, kai
ieškinys  atmestas, atlyginimo tvarkos ir sąlygų pagal CPK 146 straipsnio 2 dalį

CPK 146 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių
taikymo, atlyginimo institutas yra šalių interesų pusiausvyros išraiška. CPK 146 straipsnio 2 dalyje
nustatyta, kad, įsiteisėjus sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieškovas
atlygintų nuostolius, kuriuos atsakovas patyrė dėl ieškovo prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių.
Pagal CPK 146 straipsnio  2 dalies nuostatas teisė į nuostolių dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių
atlyginimą gali būti susieta su atlyginimo užtikrinimu, taip pat nustatytas terminas iki kada po to, kai
įsiteisėja sprendimas dėl ieškinio atmetimo, galima pareikšti prašymą atlyginti nuostolius, kad galiotų tokių
nuostolių atlyginimo užtikrinimas. Iš esmės teisinis nuostolių atlyginimo instituto reguliavimas po 2011m.
spalio 1 d. išliko, buvo praplėstas tik atsakovo teisių įgyvendinimas – galimybė kreiptis nuostolių atlyginimo
per keturiolika dienų po to, kai įsiteisėja teismo sprendimas atmesti ieškinį, taip pat, laiku nepasinaudojus
nurodyta galimybe, atsakovui išlieka teisė bendra tvarka reikšti ieškinį dėl nuostolių atlyginimo (CPK 146
straipsnio 2 dalis). Dėl to teismų praktika dėl CPK 147 straipsnio 3 dalies dėl atsakovo nuostolių, galimų dėl
laikinųjų apsaugos priemonių  taikymo, atlyginimo lieka aktuali taikant ir CPK 146 straipsnio 2 dalį.

Taigi CPK 146 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta procesą civilinėje byloje pralaimėjusios šalies civilinė
atsakomybė, kurios tikslas – atlyginti (kompensuoti) procesą laimėjusiai šaliai nuostolius, atsiradusius dėl
pralaimėjusios procesą šalies prašymu teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Ieškinio atmetimas yra
būtina atsakovo patirtų nuostolių atlyginimo sąlyga, nes ieškovas, prieš pateikdamas ieškinį, reikšdamas
prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, suvokia, kad tokio prašymo tenkinimas dar nereiškia
ieškinio pagrįstumo. Dėl to tokiu atveju ieškovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki
ginčo išsprendimo, veikia savo rizika ir turi pareigą atlyginti atsakovui atsiradusius nuostolius.
Taigi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs praktiką, kad, sprendžiant klausimą dėl nuostolių,
padarytų taikant laikinąsias apsaugos priemones, atlyginimo ieškovui, prašiusiam taikyti tokias priemones,
yra taikoma griežtoji civilinė atsakomybė.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pasisakyta, kad, spręsdamas dėl civilinės atsakomybės už žalą,
atsiradusią dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civiliniame procese, teismas turi nustatyti šias
civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos.
Neteisėti veiksmai yra įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos neįvykdymas arba veiksmų, kuriuos
draudžia įstatymai ar sutartis, atlikimas, arba bendrojo pobūdžio reikalavimų elgtis atidžiai ir rūpestingai bei
taip, kad niekam nepadarytum žalos, pažeidimas (CK 6.246 straipsnis, 6.263 straipsnio 2 dalis). Neteisėtais
veiksmais, kaip civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, sąlyga
pripažintinas asmens, prašiusio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, bendrojo pobūdžio pareigos elgtis
atidžiai ir rūpestingai pažeidimas, patvirtinamas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuriuo jo reikalavimai
pripažinti nepagrįstais ir atmesti.

Kiekvienas suinteresuotas asmuo, kuris mano, kad jo teisė pažeista, turi teisę įstatymų nustatyta tvarka
kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5
straipsnio 1 dalis). Civilinė byla gali būti iškelta tik suinteresuoto asmens iniciatyva (nemo judex sine
actore; nemo invitus agere cogitur), teismas tai savo iniciatyva padaryti negali. Išplėstinė teisėjų kolegija
pažymi, kad, nustačius, jog atsakovo turtinių teisių suvaržymo pagrindas neteisėtas, nes ieškinys pripažintas
nepagrįstu, rizikos dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimų padarinių atlyginimo nustatymas
atitinka proceso šalių teisių ir interesų lygiateisiškumo, proceso rungimosi ir dispozityvumo principus, pagal
kuriuos šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi šio Kodekso nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms
priklausančiomis procesinėmis teisėmis (CPK 13, 17 straipsniai). Dėl to ieškovas, kreipdamasis į teismą ir
prašydamas suvaržyti priešingos šalies teises, kad būtų užtikrintas jo interesų gynimas, turi numatyti, kad,
neįrodžius savo reikalavimo pagrįstumo, jam gali tekti atlyginti atsakovui dėl taikyto suvaržymo patirtus
nuostolius, t. y. ieškovas veikia savo rizika. Teismai taip pat turi įvertinti reikalavimo pagrįstumą bei
reikalavimo taikyti suvaržymus atsakovo turtui atitiktį ieškovo reikalavimams tenkinti ieškinį. Dėl to tiek
ieškovo veiksmai, kreipiantis į teismą, tiek prašant teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tiek
civilinės bylos užvedimas bei vėliau atsiradusi žala dėl nepagrįstai taikytų laikinųjų apsaugos priemonių bei
civilinės atsakomybės ieškovui pagal CPK 146 straipsnio 2 dalį taikymas nepripažintini teisės kreiptis į
teismą suvaržymais.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos išaiškinta, kad nuostolius išlaidų
forma apibūdina tokie požymiai: realumas, būtinumas ir protingumas. Šioje byloje kaip viena iš nuostolių
formų yra negautos pajamos, kurioms taip pat taikytini nurodyti požymiai ir remiamasi šiuos požymius
suformuota teismų praktika.

Reikšmės nustatant negautų pajamų faktą ir jų dydį. Pirma, negautų pajamų numatomumas, kai atsakovas
sugeba įrodyti, kad patyrė tokius nuostolius, kuriuos buvo numatęs sudarydamas sutartį. Antra, negautos
pajamos turi būti įrodytos su pagrįstu tikrumu, jog taikytos laikinosios apsaugos priemonės lėmė atsakovo
ateities įplaukų praradimą. Trečia, prarastų pajamų apskaičiavimas, kurį nustato teismas, remdamasis
įrodymų vertinimo taisyklėmis. Ketvirta, vertintini paties atsakovo, kurio turtui buvo taikyti procesiniai
suvaržymai, veiksmai – kaip jis, siekdamas tam tikro pelno, naudojosi savo turtinėmis teisėmis, kol nebuvo
taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir vėliau jas taikius, t. y. ar jis veikė aktyviai, siekdamas pakeisti
laikinąsias apsaugos priemones. Praradimai gali atsirasti tik tada, kai uždraudus atlikti tam tikrus veiksmus
su nekilnojamojo turto ar akcijų pardavimu, atsakovui atimama galimybė gauti naudą, įgyvendinant turtines
teises į areštuotą turtą. Praradimams atsirasti taip pat svarbu įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo
apimtį ir trukmę. Be to, negautos pajamos turi ir realumo požymių (CK 6.249 straipsnio 3 dalis), t. y.
nukentėjusysis turi konkrečiai nurodyti, kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymas apribojant disponavimą
turtu paveikė suvaržyto turto vertę ir jo, kaip verslininko, galimybę plėtoti nekilnojamojo turto verslą.
Nuostoliai turi būti realūs, šalims draudžiama kurti hipotetinius nuostolius.
Tuo tikslu teismai turi taikyti CPK 185 straipsnyje įtvirtintas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles.
Įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam
tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnis). Pagal
civiliniame procese galiojantį rungimosi principą (CPK 12 straipsnis) ir CPK 178 straipsnyje įtvirtintą
įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo
reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pažymėta, kad ginčuose dėl žalos atlyginimo pareiga įrodyti aplinkybes,
kuriomis rėmėsi ieškovas ieškinyje, priklauso ieškovui, o aplinkybes, kuriomis rėmėsi atsakovas atsikirtime
į ieškinį, – atsakovui . Ši taisyklė aktuali ir įrodinėjant būsimą žalą, kuri grindžiama realia tikimybe, kad
nuostoliai bus patirti ateityje. Kai dėl atsakingo už žalą asmens padaryto delikto žala dar nėra patirta
nukentėjusio asmens, gali būti atlyginama tik tokia žala, kuri nukentėjusiojo yra įrodyta kaip tikrai
atsirasianti ateityje ir jos atsiradimas yra neišvengiamas.

Pagal CPK 185 straipsnyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę įrodymus, vadovaudamasis įstatymais,
vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios
buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu teismo posėdyje. Dėl to teismas nustato reikšmingas
faktines aplinkybes teisingam bylos išnagrinėjimui įvertinęs bylos įrodymų visumos ir kiekvieno iš jų
atskirai įrodomąją reikšmę. Nagrinėjamos bylos kontekste sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą
svarbu įvertinti tų įrodymų patikimumą ir pakankamumą, kurie pagrįstų atsakovo įrodinėjamą žalą ir jos
dydį, t. y. ieškovui kilo pareiga įrodyti, o teismui – nustatyti teisingą padarytų nuostolių (negautų pajamų)
dydį ir priežastinį ryšį tarp atsiradusių nuostolių ir atsakovo veiksmų.

77.3k-3-701/2013

FABULA: Ieškovas V. J. kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo 70 000 Lt skolos,      30 600 Lt
palūkanų, 36 618,40 Lt delspinigių ir bylinėjimosi išlaidas. Jis nurodė, kad 2001 m. vasario 3 d. sudarė
paskolos sutartį ir perdavė atsakovui 70 000 Lt. Šią sumą atsakovas privalėjo grąžinti iki 2003 m. vasario 4
d. 2002 m. balandžio 1 d. atsakovas perdavė ieškovui 3000 Lt, šią sumą pagal CK 6.872 straipsnio 2 dalies
nuostatas ieškovas įskaitė kaip palūkanas. Jis pagal sutartį priskaičiavo 24 proc. metinių palūkanų, kurios už
dvejus metus sudarė 33 600 Lt, ir 0,2 proc. delspinigių už kiekvieną uždelstą dieną (36 318,40 Lt).
Atsiliepimu į ieškinį atsakovas S. C. prašė ieškinį atmesti. Jis nurodė, kad paskolos sutartimi pinigai
paskolinti S. C. personalinei įmonei, o ieškiniu reikalaujama jų iš S. C., kaip fizinio asmens. Atsakovas
pažymėjo, kad su ieškovu jokios paskolos sutarties nėra sudaręs ir jokių įmokų skolai grąžinti nėra mokėjęs,
o sutartis yra suklastota. Atsakovo nuomone, palūkanos yra neprotingai didelės, viršijančios daugiau kaip
pusę skolos sumos, be to, delspinigiai įskaitomi į nuostolių atlyginimą, o minimalius nuostolius šiuo atveju
padengia palūkanos. Delspinigiai, atsakovo manymu, taip pat aiškiai per dideli. Atsakovas nurodė, kad
tuščią lapą su savo parašu buvo palikęs savo advokatui, kad jis surašytų atsakovo įmonės vardu užklausą
antstoliui, todėl spėja, jog šiuo lapu  pasinaudojo ieškovas, kuriam taip tuo metu atstovavo tas pats
advokatas.               

LAT IŠAIŠKINIMAI:
Dėl apeliacinio skundo tikslinimo
 
Kasatorius nurodo, kad Lietuvos apeliacinis teismas nepagrįstai 2013 m. gegužės 14 d. priėmė ieškovo
(apelianto) pateiktą patikslintą apeliacinį skundą ir juo vadovavosi, nes terminas apeliaciniam skundui
tikslinti buvo pasibaigęs, taip pat priėmė naujus rašytinius įrodymus su trūkumais, nes kopijos nebuvo
patvirtintos.

Teisėjų kolegija sutinka su kasatoriaus teiginiu, kad pagal CPK 323 straipsnyje įtvirtintą reglamentavimą,
pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama, tačiau
konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje esančio dokumento, pavadinto „patikslintas apeliacinis skundas“,
turinys neatitinka apeliaciniam skundui keliamų reikalavimų (CPK 306 straipsnis), todėl jis negali būti tokiu
laikomas.

2011 m. gruodžio 27 d. apeliaciniame skunde ieškovas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė
CPK 163 straipsnio 3 dalies nuostatų, nes nesustabdė iki bus išnagrinėta susijusi baudžiamoji byla. Ieškovo
nuomone, dėl šios priežasties nebuvo atskleista bylos esmė, todėl byla grąžintina pirmosios instancijos
teismui nagrinėti iš naujo. O 2013 m. gegužės 14 d. teismui pateiktame dokumente, pavadintame
„patikslintas apeliacinis skundas“, ieškovas nurodė, kad baudžiamoji byla, kuri, jo manymu, buvo pagrindas
stabdyti nagrinėjamą bylą, yra išnagrinėta, todėl nebėra  pagrindo grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui
nagrinėti iš naujo, ir prašo priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.

Atsižvelgdama į šias aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad dokumentas, pavadintas „patikslintas
apeliacinis skundas“, savo turiniu yra rašytiniai šalies paaiškinimai. Šalies teisė duoti paaiškinimus teismui
raštu ir žodžiu įtvirtinta CPK 42 straipsnio 1 dalyje, ja šalis gali naudotis ir bylą nagrinėjant apeliacinės
instancijos teisme (CPK 302 straipsnis). Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas, priėmęs
rašytinius šalies paaiškinimus iki bylos nagrinėjimo iš esmės, nelaikytinas padaręs proceso teisės normų
pažeidimą. 

Kasatorius taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai priėmė ieškovo pateiktus naujus
įrodymus – įsiteisėjusių teismų sprendimų baudžiamojoje byloje nepatvirtintas kopijas. Kasacinio teismo
kolegijos vertinimu, ieškovo pateikti dokumentai (teismo sprendimų kopija) apskritai nelaikytini nauju
įrodymu CPK 314 straipsnio aspektu, nes jie teismui prieinami iš Teismų informacinės sistemos LITEKO,
taip pat skelbiami viešai.

Dėl CPK 182 straipsnio 1 dalies 3 punkto netinkamo aiškinimo ir taikymo

Teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant dėl to, ar tam tikri priimtame išteisinamajame teismo nuosprendyje
konstatuoti faktai gali būti vertinami kaip prejudiciniai nagrinėjamoje civilinėje byloje, yra būtina nustatyti,
koks buvo įrodinėjimo dalykas baudžiamojoje byloje ir koks jis yra šioje byloje. Nagrinėjamu atveju
baudžiamojoje byloje buvo nustatinėjama, ar V. J. pagamino netikrą dokumentą (paskolos sutartį) ir jį
panaudojo siekdamas apgaule įgyti didelės vertės turtinę teisę. Teismas, vertindamas kaltinamajam pareikšto
kaltinimo pagrįstumą, nustatinėjo 2001 m. vasario 3 d. paskolos sutarties (iš kurios yra kildinamas ieškovo
reikalavimas atsakovui šioje byloje) atsiradimo aplinkybes ir konstatavo, kad teisminio tyrimo surinktų
įrodymų pagrindu negalima kategoriškai teigti, jog sutartis buvo suklastota ir joje nurodyti duomenys
neatitinka tikrovės. Pažymėtina, kad šie baudžiamojoje byloje nustatyti faktai įeina į įrodinėjimo dalyko
sudėtį ir civilinėje byloje.

Pagal kasacinio teismo praktiką išteisinamasis nuosprendis absoliučiai visais atvejais negali būti
pripažįstamas prejudicinę galią turinčiu ir eliminuojančiu išteisinto asmens civilinės atsakomybės taikymo
galimybę . Kasacinio teismo praktikoje yra pasisakyta, kad išteisinamajame nuosprendyje nustatytos
aplinkybės tiek, kiek jos susijusios su nusikalstamos veikos vertinimu ir inkriminavimu baudžiamosios
teisės prasme, neturi prejudicinės galios civilinėje byloje, nes skiriasi šių bylų įrodinėjimo dalykas bei žalą
padariusio asmens veiksmų neteisėtumo vertinimo kriterijai .Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
suformuota praktika, teismo nuosprendžiai, kuriais nustatyti faktai civilinio ginčo teisiniame santykyje nėra
prejudiciniai, vertintini kaip rašytiniai įrodymai pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles .Tai reiškia,
kad civilinę bylą nagrinėjantis teismas privalo nustatyti ne tik tai, ar sutapo baudžiamojoje ir civilinėje
byloje įrodinėtinos aplinkybės, bet ir įvertinti priežastis, kodėl buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis:
nenustačius nusikalstamos veikos, suėjus senaties terminams, nesant baudžiamajame procese leistinų
įrodymų ir pan. Akivaizdu, kad išteisinamąjį nuosprendį byloje priėmus dėl to, kad, pvz., surinkti įrodymai
negali būti pripažinti leistina įrodinėjimo priemone baudžiamajame procese, civilinėje byloje teismas
privalėtų spręsti dėl tokių įrodymų leistinumo civiliniame procese ir, pripažinus juos leistina įrodinėjimo
priemone, atitinkamai priimti sprendimą dėl asmens kaltės atsižvelgdamas į šių įrodymų turinį.
Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad baudžiamojoje byloje faktas gali būti pripažintas įrodytu, kai tampa
akivaizdus. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių
buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas
gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti,
jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus .

Nagrinėjamu atveju, sutampant baudžiamojoje ir civilinėje bylose įrodinėtinoms aplinkybėms, susijusioms

su  paskolos sutarties suklastojimu, ir  baudžiamojoje byloje nustačius, kad suklastojimo faktas nėra
įrodytas, civilinę bylą nagrinėjantis teismas galėjo remtis šia aplinkybe įvertinęs, ar skirtingi įrodymų
pakankamumo laipsniai baudžiamajame ir civiliniame procesuose nesudaro pagrindo civilinėje byloje
priimti kitokį sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, plačiau nepasisakė dėl baudžiamojoje byloje esančių
įrodymų, tik konstatavo, kad, remiantis jais, labiau tikėtina, jog paskolos sutartis šalių buvo sudaryta. Ši
apeliacinės instancijos išvada, nors ir nėra išsamiai motyvuota, atskleidžia, kad teismas baudžiamuoju
nuosprendžiu konstatuotas aplinkybes įvertino civilinėje teisėje galiojančiu tikimybių pusiausvyros principu,
todėl kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo CPK 182 straipsnio 1 dalies 3 punkto aiškinimo ir
taikymo atmestini.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija pabrėžia, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu
sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas, o nepakankamas
sprendimo (nutarties) motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas. Tuo atveju, kai teismo
sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346
straipsnio 2 dalies 1 punktą, tik jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į
pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai.
Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad
sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas
įvykdytas atidžiai , tačiau pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai
nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste . Nagrinėjamos
bylos kontekste teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo motyvų apimtis ir turinys
nesudaro pagrindo konstatuoti, kad  yra pagrindas taikyti CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą.

78.3K-3-368-611/2017
FABULA: Ieškovas prašė pripažinti neteisėtu jo atleidimą iš darbo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą
(komercinės paslapties atskleidimą), priteisti iš atsakovės išeitinę išmoką, VDU už uždelstą atsiskaityti laiką
bei neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai ieškinį tenkino iš dalies. Atsakovė
pateikė kasacinį skundą.

LAT IŠAIŠKINIMAI:

LAT nurodė, kad šiurkštus darbo pareigų pažeidimas gali būti įrodinėjamas ir (vien tik) netiesioginiais
įrodymais, tačiau netiesioginių įrodymų jų pakankamumo prasme turi būti pateikta tiek, kad neliktų jokių
pagrįstų abejonių darbo drausmės pažeidimo fakto buvimu. Nagrinėjamoje byloje teismai, konstatavę, jog
atsakovė nepateikė tiesioginių įrodymų, pagrindžiančių ieškovo padarytą šiurkštų darbo drausmės pažeidimą
dėl komercinės paslapties atskleidimo, nevertino atsakovės pateiktų netiesioginių įrodymų ir nepasisakė dėl
jų, nevertino ir neanalizavo jų visumos. Be to, teismai, pripažinę ieškovo atleidimą neteisėtu, be teisėto
pagrindo priteisė ieškovui 2 mėnesių VDU dydžio išeitinę išmoką ir VDU už priverstinę pravaikštą už
laikotarpį nuo darbo sutarties pasibaigimo iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo
įsiteisėjimo dienos, nes DK 300 str. 4 d. įtvirtintas vidutinis VDU už priverstinės pravaikštos laiką, kai
terminuotos darbo sutarties nutraukimas prieš terminą pripažįstamas neteisėtu, priteisiamas tik už laikotarpį
nuo atleidimo iš darbo dienos iki terminuotos darbo sutarties termino pabaigos. Pagaliau, spręsdamas dėl
ieškovui priteistino VDU už priverstinės pravaikštos laiką, teismas turėtų atsižvelgti į formuojamą praktiką
dėl teismo teisės mažinti VDU už priverstinės pravaikštos laiką.
LAT panaikino apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.
Teismas vertina byloje esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu
aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais
(CPK 185 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimo taisyklės yra suformuluotos įstatymo ir išplėtotos Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta,
kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių
abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl
fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą
faktą buvus, nei jo nebuvus.
Civiliniame procese galiojančios bendrosios taisyklės įpareigoja teismą, vertinantį įrodymus, patikrinti
kiekvieno jų sąsajumą, leistinumą, ryšį su kitais įrodymais, taip pat tai, ar nėra tarp jų prieštaravimų; teismas
privalo įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai paskirstyta
įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai patikimi. Teismai turi vertinti įrodymus, vadovaudamiesi nurodytomis
įrodinėjimo taisyklėmis ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas.
Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad su komercinės paslapties atskleidimu susijusioje byloje
ypač didelę reikšmę įgyja netiesioginiai įrodymai ir jų visapusiškas bei objektyvus vertinimas, tinkamas
tikėtinumo taisyklės taikymas; netiesioginių įrodymų reikšmė ir būtinumas juos vertinti kompleksiškai su
visomis bylos aplinkybėmis grindžiamas tuo, kad gauti tiesioginių įrodymų, pagrindžiančių paslapties
atskleidimą patvirtinančius veiksmus ar neveikimą, yra ypač sunku ar apskritai neįmanoma, atsižvelgiant
taip pat į tai, kad pažeidimas gali būti padaromas ne tik tyčia, bet ir dėl neatsargumo. Teismų praktikoje
laikomasi pozicijos, kad netiesioginiai įrodymai yra tinkami fakto egzistavimui ar neegzistavimui nustatyti;
minėta, svarbus yra bylos aplinkybių kompleksinis vertinimas
Civilinėse bylose šiurkštus darbo pareigų pažeidimas gali būti įrodinėjamas ir (vien tik) netiesioginiais
įrodymais, tačiau netiesioginių įrodymų jų pakankamumo prasme turi būti pateikta tiek, kad neliktų jokių
pagrįstų abejonių darbo drausmės pažeidimo fakto buvimu

CPK 331 straipsnio 4 dalies 3 punkte nustatyta teismo pareiga motyvuojamojoje nutarties dalyje išdėstyti

argumentus, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės
instancijos teismas, pagrįsdamas savo išvadas, skundžiamame procesiniame sprendime pasisakė tik dėl
ieškovo pateiktų įrodymų, tačiau ne dėl įrodymų, kuriais savo įrodinėjamas aplinkybes grindė atsakovė, ir
taip pažeidė teisės į tinkamą teismo procesą principą.
32.Esant nurodytoms aplinkybėms, kadangi bylą nagrinėję teismai pažeidė pirmiau aptartas įrodinėjimo ir
įrodymų įvertinimo taisykles, neatsižvelgė į kasacinio teismo išaiškinimus dėl netiesioginių įrodymų
vertinimo, dėl ko galėjo būti neteisingai išspręsta byla, kasaciniu skundu skundžiama apeliacinės instancijos
teismo nutartis naikintina, perduodant bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui
(CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

79.3K-3-60-701/2016

FABULA: BUAB prašė priteisti solidariai iš atsakovų žalos, padarytos jiems neperdavus bankroto
administratoriui įmonės turto ir dokumentų, atlyginimą - neperduoto turto vertę. Pirmosios instancijos
teismas ieškinį tenkino pilnai, o apeliacinės instancijos teismas - iš dalies. Atsakovas pateikė kasacinį
skundą. 

LAT IŠAIŠKINIMAI:

LAT nurodė, kad atsakovai buvo ne tik bendrovės akcininkai, bet ir direktoriai, t. y. asmenys, atsakingi už
bendrovės turto įtraukimą į apskaitą ir išsaugojimą. Atsistatydindami iš pareigų ir perleisdami akcijas,
kiekvienas jų turėjo užtikrinti skaidrų bendrovės turto ir dokumentų perdavimą. Šiuo atveju teismai pagrįstai
konstatavo, kad JAR nebuvo pateikti finansinės atskaitomybės dokumentai, nebuvo parengtas įmonės turto
balansas turto bei dokumentų perdavimo momentui, todėl nėra objektyvios galimybės nustatyti bendrovės
faktinio turto vadovų pasikeitimo momentu dydžio, tai lėmė neteisėti atsakovų veiksmai sudarant fiktyvius
sandorius dėl įmonės akcijų pardavimo kitiems atsakovams bei šiems asmenims deklaruojant fiktyvų
vadovavimą įmonei. Tokiu būdu atsakovams pereina pareiga paneigti kaltės prezumpciją, įrodant, koks
turtas faktiškai buvo perduotas, o jiems nenuginčijus prezumpcijos - atlyginti neteisėtais veiksmais padarytą
žalą. Nesant byloje pateiktų įrodymų dėl balansinio turto sandaros ir jo dinamikos per laikotarpį iki bankroto
bylos iškėlimo ir atsižvelgiant į aplinkybę, kad kreditorių reikalavimai, kurie pripažinti atsakovų padaryta
žala, sudaro mažesnę pusę balansinio įmonės turto, spręstina, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai
įvertino vadovo padarytą žalą. 
LAT paliko galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad bendroji įrodinėjimo pareigos taisyklė įtvirtinta CPK 12 ir 178 straipsniuose –

kiekvienas suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo
reikalavimus bei atsikirtimus. Tačiau galimos situacijos, kai teismas turi teisę ne tik pasiūlyti šalims pateikti
reikalingus įrodymus, bet ir, esant tokiam poreikiui, ex officio rinkti įrodymus, siekdamas nustatyti
reikšmingas bylai faktines aplinkybes (CPK 179 straipsnio 2 dalis). Tokiems atvejams priskirtini CPKir kitų
įstatymų nustatyti atvejai, taip pat kai to reikalauja viešasis interesas ir nesiėmus šių priemonių būtų
pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Bankroto proceso atveju
bankrutuojančios įmonės teisių gynimas yra susijęs su viešuoju interesu. Tačiau šalių rungimosi principas
lemia, kad, priimant sprendimą, būtų remiamasi įrodymais neviršijant šalims jų žinomumo ribų. Šios
nuostatos teismų nebuvo pažeistos.

Taip pat atmestini kasacinio skundo argumentai, kad teismai pažeidė CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatas
konstatuodami prejudicinius faktus. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad prejudiciniais faktais laikytinos
kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės
turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus
atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje
civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo
dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose Teismo argumentai
atitinka faktinius bylos duomenis.

Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo prejudicinė ir res
judicata reikšmė galioja ne tik bylos dalyviams, bet ir bylą nagrinėjančiam
teismui. CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punkto norma reiškia ne tik tai, kad dalyvaujantys byloje asmenys yra
atleidžiami nuo ankstesnėje byloje nustatytų aplinkybių įrodinėjimo, bet ir tai, kad teismas negali
nepripažinti prejudicinių faktų įrodytomis aplinkybėmis
CPK 279 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismo sprendimui, nutarčiai ar nutarimui įsiteisėjus, šalys ir kiti
dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio
reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius;
šioje teisės normoje įtvirtinta įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata galia. Sprendimas, turintis res
judicata galią, sukuria ne tik procesinius, bet ir materialiuosius teisinius padarinius; materialieji tokio
sprendimo padariniai dvejopi: pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio (negatyvusis res
judicatapoveikis, įtvirtintas CPK 279 straipsnio 4 dalyje), antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas
kitoje civilinėje byloje (pozityvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 182 straipsnio 2 punkte)
Sprendimas, priimtas byloje dėl BUAB „K.“ bankroto pripažinimo tyčiniu, yra, be kita ko, reikalavimo
pagrindas nagrinėjamojoje civilinėje byloje.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kadkasatorius atsiliepime į ieškinį ir apeliaciniame skunde
argumentų dėl to, kad civilinėje byloje Nr. B2-1862-258/2012 nustatytos aplinkybės negali būti laikomos
prejudiciniais faktais nagrinėjamoje byloje, nenurodė (CPK 347 straipsnis).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai nustatė žalos dydį. Minėta, kad
nagrinėjamoje byloje kasatorius nenurodė konkrečių faktinių aplinkybių, susijusių su įmonės turtu: nei koks
konkrečiai turtas įmonėje jo vadovavimo pabaigoje buvo apskritai, nei koks ir kokiu būdu bei aplinkybėmis
jis buvo perduodamas (jei iš viso buvo perduodamas), nei kur jis yra. Šalių paaiškinimai yra vienas iš bylos
įrodymų (CPK 177 straipsnio 1, 2 dalys). Remiantis contra spoliatorem prezumpcija šaliai nepateikus ar
atsisakius pateikti įrodymą, reikia laikyti egzistuojant tai šaliai pačius nepalankiausius faktus, kuriuos tas
nepateiktas įrodymas būtų patvirtinęs. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai
vadovavosi CK 6.249 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kuriose įtvirtinta teismo teisė nustatyti žalos dydį,
jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti. Dėl kasatoriaus M. M. ir kitų atsakovų neteisėtų veiksmų
ieškovė objektyviai negali pateikti daugiau įrodymų dėl žalos dydžio, remiantis tuo, kas nurodyta, nėra
pagrindo teigti, kad teismas netinkamai nustatė žalos dydį.

80.3K-3-365/2014

FABULA: Ieškovai prašė iškeldinti atsakovą iš jų buto bei priteisti skolą už komunalinius mokesčius, o
atsakovas priešieškiniu prašė pripažinti butą jo ir ieškovės bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.
Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai ieškinį tenkino iš dalies, o priešieškinį atmetė. Atsakovas pateikė
kasacinį skundą.

LAT IŠAIŠKINIMAI:

LAT pripažino, jog teismai pagrįstai nenustatė ir atsakovas neįrodė išimtinių aplinkybių, kurios sudarytų
pagrindą remtis raštu pateiktais liudytojų parodymais, buvimo, atsakovas aiškiai neargumentavo jų
parodymų pridėjimo prie bylos būtinumo, išsamiai nepagrindė, kokias aplinkybes patvirtintų ar paneigtų
liudytojų parodymai ir kokia šių aplinkybių reikšmė ginčo išsprendimui. Ta aplinkybė, kad į teismo posėdį
atvyko tik du iš penkių kviestų liudytojų, taip pat nesudaro pagrindo teigti, jog teismas nesiėmė priemonių
atsakovo prašymo įvykdymui užtikrinti – jo prašymu, atidėtas bylos nagrinėjimas, neapklaustiems
liudytojams iš naujo įteikti šaukimai, teismo posėdžio metu padaryta pertrauka. Atsakovui pareiškus teisėjai
pakartotinį nušalinimą, kuris motyvuotas ankstesniame prašyme išdėstytomis prielaidomis apie teisėjos ir
kitos šalies ryšius, neparemtus pridėtais įrodymais bei grindžiamas tais pačiais argumentais, teisėja neturėjo
pagrindo tokį nušalinimą perduoti teismo pirmininkui ir pagrįstai pati jį išnagrinėjo bei atmetė.
LAT paliko galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį.

Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad atsisakymas apklausti liudytojus yra atsisakymas
priimti į bylą norimus pateikti įrodymus, todėl šie veiksmai kvalifikuojami pagal CPK 181 straipsnį .
Spręsdamas prašymą dėl liudytojų apklausos, teismas turi įvertinti, ar konkretus asmuo gali būti liudytojas
(CPK 189 straipsnis), ar prašymas paduotas laikantis tvarkos (CPK 190 straipsnis), ar liudytojas galės
nurodyti aplinkybes, susijusias su byla (CPK 189ir 180 straipsniai), ar turinčios reikšmės bylai aplinkybės
gali būti įrodinėjamos liudytojų parodymais (CPK 197 straipsnio 2 dalis), ar prašymas galėjo būti pateiktas
anksčiau, o jo vėlesnis pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą (CPK 181 straipsnio 2 dalis) ir kitas
aplinkybes.
Teismas, vadovaudamasis CPK 248 straipsnio 1 dalimi, nusprendė antrą kartą (dėl tos pačios priežasties)
neatidėti teismo posėdžio ir tęsti bylos nagrinėjimą.

 CPK nustatyta, kad išimtiniais atvejais, kai negalima arba sudėtinga apklausti liudytoją teismo posėdyje,
bylą nagrinėjantis teismas turi teisę vertinti liudytojo raštu pateiktus parodymus, jeigu, teismo nuomone,
atsižvelgiant į liudytojo asmenybę ir liudytinų aplinkybių esmę, tai nepakenks esminių bylos aplinkybių
atskleidimui (CPK 192straipsnio 8 dalis). Nagrinėjamoje byloje teismai nenustatė ir kasatorius neįrodė
išimtinių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą remtis raštu pateiktais liudytojų parodymais, buvimo,
kasatorius aiškiai neargumentavo jų parodymų pridėjimo prie bylos būtinumo, taip pat išsamiai nepagrindė,
kokias aplinkybes patvirtintų ar paneigtų liudytojų parodymai ir kokia šių aplinkybių reikšmė ginčo
išsprendimui. Dėl to kasatoriaus pateiktos liudytojų parodymų kopijos, nenustačius
specialiųjų CPK 192 straipsnio 8 dalies taikymo sąlygų, laikytinos neatitinkančiomis įrodinėjimo priemonių
leistinumo požymio, o atsisakymas priimti tokius įrodymus negali būti prilyginamas atsisakymui apklausti
liudytojus. Atsisakymą priimti raštu pateiktus liudytojų parodymus teismas motyvavo tuo, kad įrodymų
šaltinis yra tiesiogiai duoti liudytojų parodymai. Ši argumentacija laikytina pakankamai pagrindžiančia
atsisakymą priimti ne įstatymo nustatyta tvarka pateiktą įrodymą, todėl nėra teisinio pagrindo
konstatuoti CPK 181 straipsnio pažeidimą.

Šiame kontekste svarbu pažymėti, kad civilinio proceso principai ir tikslai lemia, jog pagrindinę įrodinėjimo
pareigą turi ginčo baigtimi suinteresuotos jo šalys (CPK12, 178 straipsniai), dėl to laikytina, kad pirmosios
instancijos teismas, užtikrindamas šalių lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis) ir kitus teisingo proceso
principus, pagrįstai atsisakė papildomai atidėti teismo posėdį tam, jog dar kartą būtų šaukiami antrąkart į
teismo posėdį neatvykę kasatoriaus nurodyti liudytojai.
Pirma, kasatorius nenurodė CPK 189 straipsnio 2 dalyje esančių pagrindų, dėl ko D. K. negalėjo būti
šaukiama ir apklausiama kaip liudytoja

Aplinkybės, kad asmuo tarnybos, darbo, asmeniniais, draugystės, verslo ar kitokiais ryšiais yra susijęs su
dalyvaujančiais byloje asmenimis, teismo turi būti įvertintos ir į jas atsižvelgta sprendžiant dėl tokio asmens
duotų parodymų įrodomosios galios; išvada dėl jų patikimumo darytina pagal liudytojų parodymų turinį,
visų byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis).
Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, CPK normose įtvirtintas
nušalinimo institutas. Byloje dalyvaujantis asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti
neobjektyvus ir šališkas, remdamasis CPK 65-66 straipsniuose nurodytomis aplinkybėmis, gali teikti
motyvuotą teisėjo nušalinimo pareiškimą (CPK 68straipsnis). Asmuo, reikšdamas nušalinimą, turi pagrįsti,
kad egzistuoja pakankamas pagrindas manyti, jog byla bus išnagrinėta neobjektyviai ir šališkai, t. y. nurodyti
konkrečias aplinkybes ir pateikti jas patvirtinančius įrodymus, kurie patvirtintų tokį pagrindą 
Nors pagal CPK 68 straipsnio 2 dalies nuostatą teisėjui reiškiamas nušalinimas turi būti motyvuotas,
kasatoriaus prašymuose nenurodytos teisiškai reikšmingos teisėjos D. L. nušalinimo aplinkybės, išreikštos
tik abejonės jos nešališkumu.

Prašymą nušalinti teisėją kasatorius taip pat grindė aplinkybėmis, kad teismas sutiko apklausti kaip liudytoją
atsakovo sutuoktinę D. K., priėmė namo bendrijos pirmininkės V. Ž. parengtą pažymą, kurios tekstą
padiktavo ieškovas, atmetė prašymus pradėti ikiteisminį tyrimą dėl šios pažymos suklastojimo; kasatoriaus
vertinimu, šios aplinkybės skyrėsi nuo nurodytųjų ankstesniame nušalinime, todėl teismų negalėjo būti
laikomos tuo pačiu nušalinimo pagrindu, kurį pareiškus teisėjas nušalinimo klausimą gali išspręsti pats
(CPK 69 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus pirmininkas, spręsdamas teisėjos D. L. ir viso Panevėžio miesto apylinkės teismo nušalinimo
klausimą, nustatė, jog jame pateikti kasatoriaus argumentai susiję su procesiniais teisėjų veiksmais
(kasatoriaus prašymų atmetimu, nurodymu, kad jis nepateikė tam tikrų įrodymų, ieškovų prašymų
tenkinimu). Antrą kartą teikiamą prašymą nušalinti teisėją D. L. kasatorius taip pat motyvavo nurodydamas
teismo priimtus jam nepalankius procesinius sprendimus (apklausti kaip liudytoją D. K., priimti V. Ž.
parengtą pažymą, atmesti prašymus pradėti ikiteisminį tyrimą). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai
pagrįstai sprendė, jog pakartotinis kasatoriaus prašymas buvo grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais
– teismo priimtas atskirais procesiniais sprendimais, kurie tariamai nepalankūs kasatoriui – kaip ir prieš tai
pareikštas prašymas, todėl teisėja, remdamasi CPK 69 straipsnio 1 dalimi, turėjo teisę pati išspręsti
nušalinimo klausimą, jo neperduodama teismo pirmininkui. Konkretūs kasatoriaus teiktame nušalinime
nurodyti teisėjos procesiniai veiksmai nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste negali būti vertinami kaip
patvirtinantys (paneigiantys) jos šališkumą (nešališkumą), o jų teisėtumas (pagrįstumas) gali būti
patikrinamas konkretų sprendimą apskundus aukštesnės instancijos teismui. Šiame kontekste pažymėtina ir
tai, kad, kaip jau buvo konstatuota sprendžiant dėl pirmosios instancijos teismo vykdytos liudytojų
apklausos teisėtumo, procese nebuvo tenkinami išimtinai tik ieškovų prašymai (pvz., buvo apklausti
kasatoriaus liudytojai, atidėtas teismo posėdis, suteikiant papildomą galimybę atvykti kitiems liudytojams,
be to, iš bylos medžiagos matyti, kad buvo tenkinami ne visi ieškovų prašymai). Atsižvelgdama į tai, kas
nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, kasatoriui pareiškus teisėjai pakartotinį nušalinimą, kuris
motyvuojamas ankstesniame prašyme išdėstytomis prielaidomis apie teisėjos ir kitos ginčo šalies ryšius,
neparemtus pridėtais įrodymais ar kitais duomenimis, bei grindžiamas tais pačiais argumentais (atliktų
procesinių veiksmų neteisėtumu), nepaisant to, jog nurodomi kiti teismo atlikti procesiniai veiksmai, teisėja
neturėjo pagrindo tokį nušalinimą perduoti teismo pirmininkui ir pagrįstai pati jį išnagrinėjo bei atmetė.

81.3K-3-478-415/2016

FABULA: Draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką eismo įvykyje nukentėjusiam asmeniui, prašė ją regreso
tvarka priteisti iš eismo įvykio pasišalinusio atsakovo. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai ieškinį
atmetė. Ieškovas pateikė kasacinį skundą. 
LAT IŠAIŠKINIMAI:

LAT nurodė, kad ieškovas neįrodė savo teiginių dėl atsakovo kaltės ir neteisėtų veiksmų, nes įvykį mačiusių
asmenų parodymai, užfiksuoti Norvegijos policijos pranešime apie eismo įvykį, negali būti vertinami kaip
liudytojų parodymai CPK prasme, tuo tarpu prašymą dėl liudytojų apklausos ieškovas pateikė tik apeliacinės
instancijos teismui, nenurodė motyvuotų aplinkybių, kodėl tokio prašymo negalėjo pateikti pirmosios
instancijos teismui, kai byla buvo nagrinėjama iš esmės ir kai vyko įrodymų rinkimas. Neįrodžius atsakovo
kaltės ir neteisėtų veiksmų, atsakovui nekilo pareiga pateikti jo kaltę paneigiančius įrodymus, jog
automobilis iš jo buvo pavogtas. 
LAT paliko galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį.

Bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis
grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis,
kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK178 straipsnis). Pagal kasacinio teismo išaiškinimus
įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių
byloje asmenų teisė ir pareiga. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios,
išskyrus CPK nustatytas išimtis (CPK 185 straipsnio 2 dalis)
pagrindžiančiu jos reikalavimą atlyginti žalą, ji rėmėsi Norvegijos policijos medžiaga, iš kurios teismai
nustatė, kad ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas ir atsakovas kaltu dėl eismo įvykio nebuvo pripažintas
būtent dėl įrodymų trūkumo.
Remiantis ikiteisminio tyrimo medžiaga, kuri neturi prejudicinės galios pagal CPK 182 straipsnį ar didesnės
įrodomosios galios pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį negalima nei patvirtinti, nei paneigti, kad atsakovas
buvo kaltas dėl padarytos žalos ir kad jis pasišalino iš įvykio vietos.
Kasatorės pateiktus įrodymus – Norvegijos policijos medžiagą, teismai tyrė ir vertino
pagal CPK 185 straipsnyje nustatytas taisykles, ir pagrįstai konstatavo, kad kasatorė neįrodė savo teiginių
dėl atsakovo kaltės ir neteisėtų veiksmų. Įvykį mačiusių asmenų parodymai, užfiksuoti Norvegijos policijos
pranešime apie eismo įvykį, negali būti vertinami kaip liudytojų parodymai CPK įtvirtintų įrodymų ir
įrodinėjimo taisyklių taikymo prasme (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 189, 190, 192 straipsniai). Asmens,
neapklausto CPK nustatyta tvarka, paaiškinimai nelaikomi leistinais įrodymais
Prašyti apklausti kaip liudytoją asmenį turi byloje dalyvaujantis asmuo (CPK 190 straipsnis). Nagrinėjamoje
byloje ieškovė prašymą dėl liudytojų apklausos pateikė tik apeliacinės instancijos teismui, nenurodė
motyvuotų aplinkybių, kodėl tokio prašymo negalėjo pateikti pirmosios instancijos teismui, kai byla buvo
nagrinėjama iš esmės ir kai vyko įrodymų rinkimas.
Kasatorė, siekdama pagrįsti atsakovo kaltę, galėjo remtis visomis įrodinėjimo priemonėmis
(CPK 177 straipsnis); teismo posėdžio apeliaciniame procese metu ji nurodė, kad ieškinį įrodinės byloje
surinktais įrodymais, t. y. pati pasirinko savo teisių gynimo apimtį ir būdą.
Atsakovas, kuris teigė, kad jis neatsakingas už atsiradusią žalą, nes automobilis iš jo buvo pavogtas, turėjo
pagal CPK 178straipsnį įrodyti šį faktą, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad, neįrodžius atsakovo kaltės ir
neteisėtų veiksmų, atsakovui nekilo pareigapateikti jo kaltę paneigiančius įrodymus, jog automobilis iš jo
buvo pavogtas.

Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį
(CPK 353 straipsnio 1dalis), sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti CPK normų, reglamentuojančių
įrodymų tyrimą ir vertinimą, pažeidimo, nukrypimo nuo kasacinio teismo suformuotos šių normų aiškinimo
ir taikymo praktikos todėl ją naikinti remiantis kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo
(CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.

82.3K-3-222-611/2015

FABULA: ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Transimeksa“ kasacini skunda ,atsakovui uždarajai
akcinei bendrovei „Varicom“ dėl restitucijos taikymo ir atsakovo priešieškinį ieškovui dėl nuostolių
atlyginimo priteisimo. Byloje sprendžiami teisės normų, reglamentuojančių tiesioginio lizingo ir pirkimo–
pardavimo išsimokėtinai sutartis bei nuostolių dėl šių sutarčių nutraukimo atlyginimą, ekspertizės skyrimą,
įrodymų tyrimą ir vertinimą, palūkanų priteisimą, aiškinimo bei taikymo klausimai.
LAT IŠAIŠKINIMAI:

Remiantis byloje teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis (CPK 353 straipsnio 1 dalimi), jeigu šalių

sutartis būtų buvusi įvykdyta, atsakovas pagal ją būtų gavęs 482 220 Lt (139 660,57 Eur). Byloje nėra ginčo,
kad kasatorius pagal šią sutartį sumokėjo atsakovui 233 500,50 Lt (67 626,42 Eur), taigi liko nesumokėti
248 719,50 Lt (72 034,15 Eur).

Eksperto išvada – viena iš civiliniame procese leistinų rašytinių įrodinėjimo priemonių (CPK XIII skyrius
„Įrodymai ir įrodinėjimas“, septintas skirsnis „Eksperto išvada“). Ekspertizę skiria teismas savo ar byloje
dalyvaujančių asmenų iniciatyva, kad išsiaiškintų bylos nagrinėjimo metu kylančius klausimus, kuriems
reikia specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių (CPK212 straipsnio 1 dalis). Ekspertizės
paskyrimas reiškia, kad byloje dalyvaujantys asmenys turės papildomų su bylos nagrinėjimu susijusių
išlaidų, taip pat pailgės bylos nagrinėjimo trukmė, nes paprastai, paskyrus ekspertizę, bylos nagrinėjimas
sustabdomas iki tol, kol ekspertas (kompetentinga ekspertizės įstaiga) pateiks ekspertizės išvadą
(CPK 164 straipsnio 2 punktas). Dėl to kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad ekspertizės
skyrimas turi būti pagrįstas ne spėjimu, bet teismo įsitikinimu, jog jos atlikimas yra tikslingas ir jos
paskyrimas atitiks pagrindinį proceso tikslą – teisingai ir tinkamai išnagrinėti bylą, laikantis proceso
koncentracijos ir ekonomiškumo, kooperacijos ir kitų proceso principų pusiausvyros
(CPK 2 straipsnis, 7 straipsnio 1dalis, 8, 17, 21 ir kt. straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje bylojepagal M. Ž. A.
pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, bylos Nr. 3K-3-26/2005; 2014 m. vasario 14 d.
nutartis, priimta civilinėje bylojeUAB „Šilutės vandenys“ v. AB firma „Šilutės Rambynas“, bylos Nr. 3K-3-
29/2014). Dalyvaujantis byloje asmuo, reikalaudamas teismo skirti ekspertizę tam tikram klausimui
išsiaiškinti, turi tokį reikalavimą motyvuoti, nurodyti, kokias reikšmingas bylai aplinkybes ekspertas turėtų
nustatyti ir kokių specialių žinių tam reikia, o teismas, spręsdamas dėl ekspertizės paskyrimo, turi atsižvelgti
tiek į ekspertizę prašančio paskirti asmens argumentus, tiek ir šalių reikalavimų bei atsikirtimų į juos pobūdį,
byloje pateiktus įrodymus, taip pat įvertinti, kokią įtaką eksperto išvada turėtų teisingam bylos išsprendimui.
Tokiu atveju, kai prašymas skirti byloje ekspertizę grindžiamas tik spėlionėmis ir abejonėmis, o ne pagrįstu
įsitikinimu, jog tam tikrų byloje kilusių klausimų išsiaiškinimui yra būtinos specialios žinios, teismas turi
pagrindą prašymo skirti ekspertizę netenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Investicinių projektų
vykdymo grupė“ v. UAB „Bioetan LT“, bylos Nr. 3K-3-576/2013; 2014 m. vasario 14 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje UAB „Šilutės vandenys“ v. AB firma „Šilutės Rambynas“, bylos Nr. 3K-3-29/2014).
Šioje teisės normoje įtvirtintos vadinamosios procesinės palūkanos, kurios pradedamos skaičiuoti nuo bylos
iškėlimo (ieškinio teisėjo rezoliucija priėmimo momento (CPK 137 straipsnio dalis) iki visiško teismo
sprendimo įvykdymo. 

83.3K-3-70-248/2017 
FABULA: Kasacinėje byloje kilo ginčas dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo pareigą,
įrodymų ryšį su byla ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo. Atsakovas 2010 m. liepos 12 d. buvo
priimtas į UAB „Autokaravanas“ eiti vairuotojo– ekspeditoriaus pareigas, 2015 m. vasario 20 d. darbo
sutartis su juo nutraukta pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą.
Atsakovas UAB „Autokaravanas“ direktoriaus įsakymais nuo 2014 m. birželio 28 d. iki 2015 m. sausio 9 d.
buvo siunčiamas į komandiruotes, nurodyta jam išmokėti dienpinigius už faktiškai komandiruotėje išbūtą
laiką pagal nustatytus įkainius; išduoti avansą bei apmokėti visas su komandiruote į užsienį susijusias
išlaidas pagal 2003 m. sausio 28 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą Nr. 99 „Dėl komandiruočių
sąnaudų atskaitymo iš pajamų tvarkos patvirtinimo“. Su ieškovės įmonės direktoriaus įsakymais atsakovas
buvo supažindintas pasirašytinai.
LAT IŠAIŠKINIMAI:  

Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo pareigą, įrodymų ryšį su byla bei įrodymų
vertinimą, aiškinimo ir taikymo
Nagrinėjamoje byloje tarp šalių ginčas kilo dėl su darbo užmokesčiu susijusių išmokų – dienpinigių ir
komandiruočių išlaidų už laikotarpį nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2015  m.  vasario  20 d. – išmokėjimo. Tarp
šalių nėra ginčo dėl atsakovo teisės gauti šias išmokas ar dėl jų dydžio, ginčijamas tik jų išmokėjimo faktas.
Darbo ginčų komisija, sprendusi šį ginčą, priteisė atsakovui nesumokėtų dienpinigių  ir komandiruočių
išlaidų bei vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką, kadangi šių sumų išmokėjimo darbdavė
neįrodė.
Pirmosios instancijos teismui ieškovė kartu su ieškiniu pateikė papildomus įrodymus, pagrindžiančius
atsakovui išmokėtas išmokas už komandiruotėse išbūtą laiką. Iš šių papildomų ir kitų dokumentų visumos
pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad visi dienpinigiai ir komandiruočių išlaidos nuo 2014 m.
liepos 1 d. iki 2015 m. vasario 20 d. atsakovui buvo išmokėti, ir ieškinį tenkino. Apeliacinės instancijos
teismas nusprendė, kad pateiktų įrodymų nepakanka ieškovės nurodytoms aplinkybėms pripažinti
įrodytomis ir ieškinį atmetė.
Bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis
grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK
nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Remiantis CPK 414 straipsnio 1 dalimi, darbo bylą
nagrinėjantis teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu jis mano, jog
tai yra būtina siekiant teisingai išspręsti bylą.
Pagal 2000 m. vasario 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo
organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 19 punktą, jeigu kasos išlaidų orderyje arba mokėjimo
žiniaraštyje nėra pinigų gavėjo parašo, laikoma, kad pinigai neišmokėti. Nors priešinga prezumpcija šiame
teisės akte neįtvirtinta, teisėjų kolegijos vertinimu, pinigų gavėjo parašas prie gautų sumų yra pakankamas
patvirtinimas apie pinigų gavimą. Tokiu atveju pareiga įrodyti, kad ginčijamos sumos neišmokėtos, tenka
asmeniui, ginčijančiam jų gavimą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas didžiausią įrodomąją
reikšmę ir suteikė į bylą pateiktiems buhalteriniams dokumentams – avanso apyskaitoms ir avansinių
mokėjimų žiniaraščiams, kuriuos pasirašydamas atsakovas patvirtino, jog juose nurodytas sumas gavo, ir
sprendė, kad atsakovas nenuginčijo pinigų išmokėjimo faktą patvirtinančių įrodymų.
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 414 straipsnio 1 dalimi suteikta diskrecija 2016 m.
kovo 10 d. nutartimi paskyrė rašysenos ekspertizę, siekdamas išsiaiškinti, ar avanso apyskaitas ir avansinių
mokėjimų žiniaraščius pasirašė atsakovas, ar kitas asmuo, kadangi atsakovas pasirašymo faktą neigė.
Lietuvos teismo ekspertizės nustatyta, jog tirtus buhalterinius dokumentus pasirašė atsakovas. Ekspertizės
akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių
paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis. Tačiau eksperto išvadai kaip
įrodymų šaltiniui CPK nesuteikia išskirtinės galios, ji teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo
įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų byloje esančių įrodymų ištyrimu. Teismo
nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuojamas bylos sprendime arba nutartyje (CPK 218 straipsnis).
Apeliacinės instancijos teismas nenustatė ekspertizės akto trūkumų, tyrimo neišsamumo ar išvadų
prieštaringumo, tačiau sprendė, kad eksperto išvada dėl parašų autentiškumo, vertinama kartu su kitais
įrodymais, nėra pakankama patvirtinti faktą, jog ginčijamos lėšos atsakovo iš tiesų buvo gautos. Kasacinis
teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi
įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal
vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių
išnagrinėjimu. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai eksperto išvadą vertino kartu su kitais
įrodymais, taip pat ir surinktais apeliacinės instancijos teisme. Tačiau nurodytas įrodymų vertinimo
principas, reiškiantis, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, nepaneigia teismo pareigos
atsižvelgti į įrodymų leistinumą ir sąsajumą (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitas įrodinėjimo
taisykles (CPK 182 straipsnis).
Pagal CPK 180 straipsnį teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias
reikšmės bylai aplinkybes. Taigi įstatymas nurodo, kad įrodymai konkrečioje civilinėje byloje yra ne bet
kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas. Šioje normoje įtvirtinta
įrodymų sąsajumo taisyklė, reiškianti, kad kiekvienoje byloje įrodinėjimas turi būti nukreiptas į faktų,
kuriuos būtina nustatyti, išaiškinimą. Įrodymai gali būti susiję su įrodinėjimo dalyku tiesiogiai arba
netiesiogiai. Tiesioginiai įrodymai yra susiję su įrodinėjamais faktais taip, kad leidžia daryti vienareikšmę
išvadą apie tai, įrodinėjamas faktas egzistuoja ar ne. Netiesioginiai įrodymai tokios vienareikšmės išvados
padaryti neleidžia. Apibrėžus įrodinėjimo apimtį tie įrodymai, kurie nesusiję su įrodinėjimo dalyku,
vertintini kaip nereikšmingi faktinėms bylos aplinkybėms nustatyti.
Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas vertino šiame teisme pateiktus įmonės apskaitos
dokumentus ir jų pagrindu konstatavo tam tikrus įmonėje vedamos apskaitos trūkumus: atskaitingas asmuo
M. G., turėjusi teisę atsiskaityti grynaisiais pinigais su tiekėjais bei įmonės darbuotojais, neteikė buhalterijai
nustatytos formos avanso ataskaitos, išmokėjimas darbuotojams atliekamas naudojant teisės aktų
reikalavimų, nustatytų buhalteriniams dokumentams, neatitinkančius dokumentus – avansinių mokėjimų
sąrašus ir išrašus iš bendrųjų žiniaraščių, ir pan. Teisėjų kolegija pažymi, kad toks atsiskaitymo būdas, kai
pinigus įmonės darbuotojams pagal mokėjimo žiniaraščius išmoka atskaitingas asmuo, teisės aktais yra
leidžiamas. Įmonėje 2007 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. 01/02 patvirtinta laisvos formos dokumento,
naudojamo atskaitingam asmeniui išmokant kitam asmeniui avansą kelionės išlaidoms, forma. Šios formos
dokumentai ir buvo naudojami įmonės vidaus apskaitai. Apeliacinės instancijos teismas nepagrindė, kodėl
tokių dokumentų naudojimas yra neteisėtas, neatitinkantis teisės aktų reikalavimų. Teisėjų kolegijos
vertinimu, buhalterinės apskaitos netikslumai ir atskaitingo asmens M. G. galimai padaryti atsiskaitymo už
gautas lėšas su įmonės buhalterija tam tikri pažeidimai, esant pinigų išmokėjimą atsakovui patvirtinantiems
dokumentams, nesudaro pagrindo spręsti, kad pinigai atsakovui nebuvo išmokėti.
Apeliacinės instancijos teismas, be to, nurodė, kad tikėtina atsakovo versija, jog jis galėjo tiesiog sąžiningai
suklysti, dokumentus pasirašyti pakankamai neįsigilinęs ir nesupratęs jų turinio. Teisėjų kolegija pažymi,
kad dokumentai, kurie buvo pateikiami pasirašyti atsakovui, yra įprasti, pasikartojantys, tos pačios rūšies
(avansų apyskaitos arba avansinių mokėjimų žiniaraščiai), pinigų sumos juose aiškiai nurodytos, šie
dokumentai buvo pasirašomi nuolat. Tai leidžia daryti išvadą, kad atsakovas turėjo suprasti jų turinį ir
pasirašymo padarinius. Atkreiptinas dėmesys, kad tokia atsakovo versija atsirado po to, kai ekspertizės aktu
buvo patvirtinta, jog dokumentuose yra jo parašas. Apibendrindama tai, kas pasakyta, teisėjų kolegija
sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų sąsajumo taisyklę, išvadas dėl reikšmingų
faktinių aplinkybių (pinigų nesumokėjimo) nebuvimo grindė įrodymais, nesusijusiais ar susijusiais labai
tolimu ryšiu su įrodinėjimo dalyku. Šis procesinis pažeidimas sudaro pagrindą apeliacinės instancijos teismo
sprendimą panaikinti (CPK 359 straipsnio 3 dalis, 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).   

84.3k-3-34/14

FABULA: Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo įsiskolinimą už suvartotą elektros energiją. Pirmosios
instancijos teismas ieškinį tenkino, o apeliacinės instancijos teismas - atmetė. Ieškovas pateikė kasacinį
skundą.

LAT IŠAIŠKINIMAI:

LAT pripažino nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą, jog elektros skaitiklis atsakovo patalpose
įrengtas be atlikto teisinio metrologinio patvirtinimo (pasibaigęs matavimo priemonės tipo sertifikato ar
pažymėjimo galiojimas), todėl skaitiklio rodmenys nepripažinti leistinais įrodymais. LAT pažymėjo, jog
sprendžiant ginčą dėl skolos už suvartotą elektros energiją priteisimo svarbu įvertinti konkretaus elektros
skaitiklio, kurio rodmenimis remiantis reiškiamas reikalavimas, duomenis ir jų patikimumą. Vien ta
aplinkybė, jog prieš tai beveik 10 metų galiojęs atsakovo patalpose esančios matavimo priemonės tipo
tvirtinimo pažymėjimas nebuvo atnaujintas ginčui aktualiu laikotarpiu, nepaneigia šio prietaiso, kurio
patikra atlikta Metrologijos įstatymo nustatyta tvarka, galimybės atlikti savo funkcijas ir užfiksuoti faktiškai
suvartotos energijos kiekį. Pirmosios instancijos teismas nustatė aplinkybes, pagrindžiančias ginčo skaitiklio
rodmenų patikimumą – ieškovas pateikė pažymą, patvirtinančią, kad apskaita veikė ir skaitiklio rodmenys
buvo fiksuojami, ieškovo nurodytų skaitiklio rodmenų dydis atitiko antstolio faktinių aplinkybių
konstatavimo protokole esančiose nuotraukose užfiksuotus duomenis, todėl apeliacinės instancijos teismo
išvados laikytinos nepagrįstomis.
LAT panaikino apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina

apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės
instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Kasacinio nagrinėjimo dalyką sudaro kasaciniame skunde
iškelti teisės klausimai. Kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį teisės taikymo aspektu keliami klausimai dėl
materialiosios teisės normų, reglamentuojančių matavimo priemonių teisinį metrologinį patvirtinimą ir jomis
gautų duomenų įrodomosios galios, reiškiant ieškinį dėl skolos už elektros energiją priteisimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad konkretaus skolos dydžio nustatymas yra fakto klausimas, kurių kasacinis
teismas nenagrinėja (CPK353 straipsnio 1 dalis). Byloje nesant duomenų ir teismams nenustačius
aplinkybių, kokiu pagrindu pakoreguota 2010 m. birželio 23 d. PVM sąskaita faktūra serija VEG Nr.
053703, ar tai darant atsižvelgta į atsakovo atliktus mokėjimus už elektros energiją, ar apskaičiuojant skolą
įvertintos visos atsakovo sumokėtos sumos, nėra galimybės atsakovo argumentų išnagrinėti kasaciniame
teisme. Dėl to skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla grąžintina
apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes keliami klausimai gali būti išspręsti apeliacinės
instancijos teisme (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5punktas).

85.3k-3-428/10

FABULA: Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 50000 Lt avansą, sumokėtą pagal preliminarią žemės sklypo
pirkimo - pardavimo sutartį, kuri nebuvo sudaryta dėl atsakovo kaltės. Atsakovas priešieškiniu prašė priteisti
iš ieškovo 50000 Lt baudą, kadangi pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl ieškovo kaltės. Pirmosios
instancijos teismas ieškinį tenkino, o priešieškinį atmetė. Apeliacinės instancijos
teismas sprendimą panaikino, ieškinį atmetė, o priešieškinį tenkino ir priteistą baudą įskaitė į avansą.
Ieškovas pateikė kasacinį skundą. 

LAT IŠAIŠKINIMAI:

LAT pripažino, kad apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas priešieškinį bei konstatuodamas ieškovo
kaltę dėl pagrindinės žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutarties nesudarymo, tinkamai vertino visus byloje
surinktus įrodymus bei šalių elgesį. Preliminariosios sutarties sudarymo metu atsakovas buvo sklypo, dėl
kurio pardavimo šalys tarėsi, savininkas, turėjo sklypo planą, sklypui nebuvo jokių disponavimo apribojimų,
t. y. iš esmės nebuvo kliūčių pagrindinei sutarčiai sudaryti, dėl kurių būtų kaltas atsakovas, tuo tarpu
ieškovas laikėsi pasyvios pozicijos ir nerodė jokios iniciatyvos sudaryti sandorį, tuo pažeisdamas teisėtus
atsakovo lūkesčius. 
LAT paliko galioti apeliacinės instancijos teismo sprendimą.

Kilus tokio pobūdžio ginčui, pažymėtina, kad sutartimi sulygtų šalių pareigų bei teisių nustatymas yra fakto
klausimas, todėl bylą nagrinėjusių teismų išvados dėl tikrojo sutarties turinio kasacine tvarka gali būti
peržiūrėtos tik sutarčių aiškinimo taisyklių tinkamo aiškinimo ir taikymo aspektu
(CPK 353  straipsnio 1 dalis

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir
pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims
(CPK 178 straipsnis). Tuo tarpu teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų
pakankamumo taisykle. Išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo
įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu
(CPK 185straipsnio 1 dalis; Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir
įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje
byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis,
teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis).
Šios išvados nepaneigia kasatoriaus argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas negalėjo remtis
pokalbio telefonu įrašu. Pirmiausia, minėta, šį įrašą teismas vertino kaip vieną iš įrodymų, vadovaudamasis
įstatyme įtvirtintomis įrodymų sąsajumo bei leistinumo taisyklėmis (CPK 177, 180 straipsniai).
Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad kasatorius nepagrindė savo teiginių, jog
apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, tuo tarpu bylos medžiaga
patvirtina, kad teismas, vertindamas įrodymus ir darydamas išvadą, jog dėl pagrindinės sutarties nesudarymo
yra kasatoriaus kaltė, rėmėsi byloje pateiktų įrodymų visetu, todėl proceso teisės normų, reglamentuojančių
įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nepažeidė (CPK 176, 178, 179, 185 straipsniai).

86.3k-3-561/2010

FABULA: Ieškovas prašė nutraukti santuoką dėl atsakovės kaltės, o atsakovė priešieškiniu prašė pripažinti
negaliojančiu ieškovui duotą sutikimą įgyti nekilnojamąjį turtą asmeninėn nuosavybėn, kaip gautą apgaule
bei pripažinti šį turtą bendrąja jungtine nuosavybe. Pirmosios instancijos teismas santuoką nutraukė,
priešieškinį atmetė, o apeliacinės instancijos teismas sprendimą dalyje dėl priešieškinio panaikino ir jį
tenkino. Ieškovas pateikė kasacinį skundą. 

LAT IŠAIŠKINIMAI:

LAT pabrėžė, kad turtas, įregistruotas viešame registre vieno sutuoktinio vardu, nesant nuorodos, kad jis yra
bendroji jungtinė nuosavybė, laikomas asmenine to sutuoktinio nuosavybe, kol neįrodyta kitaip. Kita vertus,
sutuoktinių turto registracija atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją, todėl teismas,
sudarydamas sutuoktinių turto balansą, turi vadovautis ne tik viešo registro duomenimis, bet ir patikrinti šių
duomenų tikrumą (patikimumą) remdamasis CK 3.88 str. 1, 2 ir 4 d., 3.90 ir 3.91 str. taisyklėmis.
Nagrinėjamu atveju apeliacinis teismas vertino visas šias aplinkybes, tačiau ieškovo pajamų deklaraciją
nepagrįstai pripažino oficialiuoju rašytiniu įrodymu, turinčiu didesnę įrodomąją galią, nevertino visų
duomenų, patvirtinančių lėšų ir ginčo turto įsigijimo šaltinius, jo priklausymą sutuoktiniams asmeninės ar
bendrosios jungtinės nuosavybės teise, jų panaudojimo sąžiningumą kito sutuoktinio atžvilgiu, t. y. ar
sutuoktinis apie šių lėšų įgijimą, jų panaudojimą buvo tinkamai informuotas, taip pat neanalizavo ydingos
sandorio šalies valios formavimosi proceso, priežasčių, jos tikrųjų ketinimų, t.y. ar atsakovė suvokė tikrąją
sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė
savarankiškai, ar tokiam sprendimui įtaką darė kiti veiksniai.
LAT iš dalies panaikino apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir toje dalyje perdavė bylą nagrinėti iš
naujo apeliacine tvarka.

Šioje byloje ginčas vyksta dėl šalių nuosavybės teisių į santuokos metu įsigytą namų valdą. Ieškovas
asmeninės nuosavybės teises į ginčo turtą įrodinėjo CK 3.88 straipsnio 3 dalies nuostatasatitinkančiaisviešo
registro duomenimis, rašytiniais įrodymais,
patvirtinančiais CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkteįtvirtintąasmeninės nuosavybės teisės atsiradimo
pagrindą – turto įgijimą už asmenines lėšas, esant raštu kvalifikuota notarine forma išreikštam atsakovės
sutikimui, kad namų valda priklausytų ieškovui asmeninės nuosavybės teise. Pažymėtina, kad teismai laikėsi
pirmiau cituoto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos išaiškinimo ir,
spręsdami nuosavybės teisių į ginčo turtą klausimą, nesivadovavo vien tik viešo registro duomenimis, bet
tikrino pagrindą nuosavybės teisėms atsirasti pagal CK 3.88 ir 3.89 straipsnių nuostatas: vertino, kokia
nuosavybės teisės forma priklausančias lėšas įgijėjas panaudojo įsigydamas namų valdą, apeliacinės
instancijos teismas analizavo atsakovės sutikimo ieškovui įgyti namų valdą asmeninės nuosavybės teise
tinkamumą. Dėl to kasatoriaus argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino ir netikrino
duomenų apie ginčo turto registraciją ieškovo vardu patikimumo, yra nepagrįstas. Apeliacinės instancijos
teismas šiuos duomenis tikrino, analizuodamas Brangų turtą įsigijusio arba įsigyjančio Lietuvos Respublikos
gyventojo pajamų deklaraciją, ieškovo pateiktą įsigyjant ginčo turtą, pagrindžiant lėšų jam įgyti šaltinius.
Teisėjų kolegija, pabrėžusi, kad deklaracijos duomenys turi didesnę įrodomąją galią kaip oficialūs rašytiniai
įrodymai, atmetė ieškovo pateiktus įrodymus apie lėšas namų valdai įsigyti, prieštaraujančius deklaracijos
duomenims. Kasacinio teismo teisėjų kolegija, sutikdama, kad teismas, įvertinęs įrodymų patikimumą,
turėjo pagrindą juos motyvuotai atmesti, nesutinka su nurodytos pajamų deklaracijos pripažinimu
oficialiuoju rašytiniu įrodymu. Oficialiojo ir turinčio didesnę įrodomąją galią (prima facie) rašytinio
įrodymo sąvoka apibrėžta CPK 197 straipsnio 2 dalyje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atskleisdamas šios
įstatymo normos turinį, ne kartą nurodė, kad rašytinis įrodymas gali būti teismo pripažintas
oficialiuoju (prima facie) tik esant tokioms sąlygoms: 1) jis turi būti išduotas valstybės ar savivaldybės
institucijos ar kitų įstatyme išvardytų subjektų; 2) įstatyme nurodyti subjektai, išduodami oficialų
dokumentą, neviršijo savo kompetencijos; 3) dokumentas atitinka teisės aktų nustatytus jo formos ir turinio
reikalavimus; 4) jame pateikta informacija yra pakankama nustatyti įrodinėjimo dalyką sudarančias
aplinkybes Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas deklaraciją oficialiuoju įrodymu, neanalizavo, ar
ji atitinka išvardytus kriterijus. Deklaracijos pateikimo metu galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos
įstatyme „Dėl brangų turtą įsigijusių arba įsigyjančių Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų deklaravimo“
buvo nustatyta, kad pajamų deklaracija pateikiama jas deklaruojančio asmens nuolatinės gyvenamosios
vietos valstybinei mokesčių inspekcijai (4 straipsnio 1 dalis), t. y. informaciją šiame dokumente pateikia ne
valstybės ar savivaldybės institucijos, bet pajamas siekiantis pagrįsti asmuo; Valstybinė mokesčių inspekcija
pajamų deklaracijų duomenis naudoja tik apmokestinimo reikalams (7 straipsnis); už deklaracijoje pateiktų
duomenų teisingumą atsako juos pateikęs asmuo, o ne deklaraciją priėmusi institucija (9 straipsnio 1 dalis).
Išvardytų įstatymo nuostatų visuma sudaro pagrindą padaryti išvadą, kad Brangų turtą įsigijusio arba
įsigyjančio Lietuvos Respublikos gyventojo pajamų deklaracija neatitinka pirmiau išdėstytų oficialiajam
įrodymui keliamų pirmosios ir ketvirtosios sąlygų: jo turinį suformavo ne CPK 197 straipsnio 2 dalyje
nurodyta institucija, bet deklaraciją institucijai pateikęs asmuo; jį priėmusi institucija netikrino, ar tikrai
būtent iš nurodytų šaltinių gautos lėšos buvo panaudotos įsigyjant ginčo turtą, taigi vien tik šiame
dokumente pateikta informacija nėra pakankama patikimai nustatyti nagrinėjamoje byloje įrodinėjimo
dalyką sudarančias aplinkybes. Dėl to šis dokumentas vertintinas kaip paprastas rašytinis įrodymas kartu su
visais kitais įrodymais, atsižvelgiant į šiuose įrodymuose esančią informaciją, šios informacijos
pakankamumą, jos gavimo būdą, prieštaravimų nebuvimą ir kt.

Taigi nagrinėjant reikalavimą pripažinti sandorį negaliojančiu dėl suklydimo ar apgaulės, būtina analizuoti
ydingos sandorio šalies valios formavimosi procesą, priežastis, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji
suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų
priėmė savarankiškai, ar tokiam sprendimui įtaką darė kiti veiksniai. Apeliacinės instancijos teismas,
nagrinėdamas bylą, išvardytų aplinkybių netyrė ir nevertino, todėl skundžiamame procesiniame sprendime
jo padarytos išvados nėra pagrįstos pagal įstatymo reikalavimus (CPK 270 straipsnio 4 dalies 2 punktas).
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas dalytino turto vertę, be pagrindo
vadovavosi tik atsakovės pateikta turto vertinimo pažyma. Iš teismo išdėstytų motyvų matyti, kad teismas
laikėsi CPK 181 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto reikalavimo atsisakymą priimti įrodymus motyvuoti ir pagrindė
nesivadovavimą ieškovo pateiktomis turto vertės nustatymo pažymomis duomenų jose nepakankamumu –
pažymėjo, kad pažymose turto vertintojai neatskleidė nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo
metodikos, nenurodė lyginamųjų analogiško turto vertės nustatymo pavyzdžių. Dėl to nurodytas kasatoriaus
argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
Kadangi byloje nenustatytos jos teisingam išsprendimui reikšmingos aplinkybės, tai
vadovaujantis CPK 359 straipsnio 3 dalimi skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis
naikintina ir grąžintina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.

87.3k-3-142-701/2017 (teismas turi teisiškai kvalifikuoti ginčą, o ne šalys)

FABULA: Kasacinėje byloje kilo ginčas dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių ieškinio ribų

peržengimą, civilinių teisių gynimo būdo pakeitimo galimybę, teisę būti išklausytam, aiškinimo ir taikymo. 
Šioje byloje ieškovė ieškiniu reiškė reikalavimą dėl pirkimo–pardavimo sutarties ir hipotekos lakštų
pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo, tačiau reikalavimo dėl savo teisių gynimo
nesuformulavo kaip uzufrukto nustatymo. Kaip vieną iš ieškinio pagrindų ji nurodė aplinkybę, kad: J. L. ir ji
suklydo, suklaidinti atsakovo A. T., kuris aiškino, kad įkeitę Turtą atsakovo prievolėms bankui užtikrinti, o
vėliau perleidę atsakovo nuosavybėn ir patį Turtą bei grąžinę pagal Sutartį iš jo gautus pinigus, tiek J. L.,
tiek ieškovė iki mirties galės gyventi savo Name ir atsakovas juos išlaikys; J. L. ir ieškovė suklydo dėl
Sutarties turinio, nes manė, kad yra sudaroma ne pirkimo–pardavimo sutartis, o išlaikymo iki gyvos galvos,
be kita ko, jiems suteikiant teisę iki mirties gyventi Name, sutartis. 
 

LAT IŠAIŠKINIMAI:
 
Dėl teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės apeliacinės instancijos teisme
 
Atsakovė kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas uzufruktą,
nepagrįstai peržengė ieškinio ribas, pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalį, atsakovo teisės būti išklausytam
principą (CPK 42 straipsnio 1 dalis), priėmė siurprizinį sprendimą. 
CPK 135 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismui pateikiamas ieškinys turi atitikti bendruosius
reikalavimus, keliamus procesinių dokumentų turiniui; jame, be kita ko, privalo būti nurodytos aplinkybės,
kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), ir ieškovo reikalavimas (ieškinio
dalykas).
Teismas, išnagrinėjęs bylą, turi priimti sprendimą dėl visų byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus atvejus, kai
priimamas dalinis sprendimas (CPK 265 straipsnio 2 dalis); priimdamas sprendimą, jis įvertina įrodymus,
konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, nustatytos ir kurios ne, koks įstatymas turi būti
taikomas šioje byloje ir ar ieškinys tenkintinas (CPK 265 straipsnio 1 dalis). Sprendime neleidžiama
peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK numatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis). 
Pagal proceso teisės normas ieškovas privalo nurodyti ieškinio faktinį pagrindą (aplinkybes, kuriomis
grindžia ieškinio reikalavimą), tačiau jam nebūtina nurodyti ieškinio reikalavimo teisinio pagrindo, nes
teismas kiekvienu atveju sprendžia, kokias teisės normas taikyti, nagrinėjant ginčą pagal ieškovo faktiniu
pagrindu nurodytas aplinkybes. Teismas, pripažinęs ieškinio faktiniu pagrindu nurodytas aplinkybes
įrodytomis, atlieka jų teisinį įvertinimą (nustato ir taiko ginčo teisinį santykį reglamentuojančias teisės
normas) ir sprendžia, ar tokio pažeistų teisių gynimo būdo pagrįstai reikalaujama, ar jis taikytinas ir, jei taip,
kokia apimtimi. 
Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad teismas yra saistomas ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių ir neturi
teisės nustatyti tokių aplinkybių, kuriomis, reikšdamas reikalavimą, nesirėmė ieškovas, tačiau kitoks, nei
ieškovas nurodė, nustatytų aplinkybių teisinis įvertinimas nelaikomas ieškinio pagrindo pakeitimu (ieškinio
ribų peržengimu). Teismas, priimdamas sprendimą, negali jo grįsti faktais, kuriais ieškovas nesirėmė
teikdamas reikalavimą, ir išplėsti reikalavimo ribų apimties bei priteisti daugiau, nei ieškovas prašė. Pažeistų
teisių gynimas mažesne nei pasirinktas ieškovo pažeistų teisių būdas apimtimi nereiškia reikalavimo ribų
peržengimo.

Apeliacinis teismas, nors nagrinėja bylą pagal proceso normų nustatytas taisykles, tačiau kaip ir pirmosios
instancijos teismas yra saistomas pirmiau aptartų proceso normų, reglamentuojančių ieškinio pagrindą ir
dalyką bei draudimą peržengti ieškinio ribas. CPK 320 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apeliacinės
instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus,
kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar
valstybės teisės ir teisėti interesai; apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas teismas praneša
dalyvaujantiems byloje asmenims; apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar
nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Atsižvelgiant į ieškovės pareikšto ieškinio pagrindą ir dalyką bei nurodytus kasacinio teismo praktikoje
pateiktus išaiškinimus, nėra pagrindo pripažinti pagrįstu kasacinio skundo argumentą, kad apeliacinės
instancijos teismas, nustatydamas uzufruktą, peržengė ieškinio ribas, pažeidė CPK 265 straipsnio 2
dalį. Tokia išvada atitinka kasacinio teismo praktiką, kurioje ieškovei reiškus reikalavimą panaikinti
nekilnojamojo turto dovanojimo sutartis ir taikyti restituciją, o apeliacinės instancijos teismui
nustačius ieškovei uzufruktą – teisę iki gyvos galvos naudotis atsakovei priklausančiomis atitinkamomis
gyvenamojo namo patalpomis, kasacinis teismas pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teismas kitokių
aplinkybių, kuriomis, reikšdama reikalavimą, nesirėmė ieškovė, nenustatė, tačiau nustatytas
aplinkybes teisiškai kvalifikavo kitaip, nei nurodė ieškovė, ir konstatavo, jog byloje apeliacinės instancijos
teismas neperžengė ieškinio ribų. Dėl to kaip nepagrįsti atmestini kasacinio skundo argumentai, kad
apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas uzufruktą, peržengė ieškinio ribas, pažeidė CPK 265 straipsnio
2 dalį.

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šalių ginčą, turėjo teisę spręsti dėl uzufrukto
nustatymo, tačiau tai nereiškia, kad teismas gali priimti siurprizinius sprendimus. Tuo tarpu šiuo atveju
pripažintini pagrįstais kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas
uzufruktą, pažeidė atsakovo teisę būti išklausytam (CPK 42 straipsnio 1 dalis),
priėmė siurprizinį sprendimą. 
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė, atstovaujama kvalifikuoto atstovo advokato, nereiškė
ieškinio dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu (CK 1.87 straipsnis), o teismas, priimdamas sprendimą,
negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko, nei ieškinio pagrindo (CPK 265
straipsnio 2 dalis).

Vertintina, kad apeliacinės instancijos teismas apskųstame sprendime nepagrįstai nurodė, jog pirmosios
instancijos teismas nustatė atsakovo A. T., ieškovės ir J. L. žodinio susitarimo dėl J. L. ir ieškovės teisės iki
gyvos galvos naudotis svetimu daiktu (atsakovui parduoto Namo atitinkamomis patalpomis)
buvimą. Kadangi tokia aplinkybė pirmosios instancijos teismo nėra nustatyta, tai apeliacinės instancijos
teismas ja, kaip nustatyta pirmosios instancijos teismo, rėmėsi nepagrįstai. 
Konstatuotina, kad apskųsta apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis yra priimta neužtikrinus tinkamo
CPK 42, 47 straipsniuose ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje nustatytų dalyvaujančių byloje asmenų teisių
įgyvendinimo. Tai yra pagrindu naikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį (CPK 346
straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359  straipsnio 3 dalis). Kasacinis teismas pats negali pašalinti tokio pobūdžio
pažeidimo, nes šio pašalinimas yra susijęs ir su faktinių bylos aplinkybių nustatymu. Dėl
to, panaikinus apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, bylos dalis dėl uzufrukto nustatymo
perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. 

88.3k-3-374-378/2015 - procesinių dokumentų įteikimas (deklaruota gyvenamaji

vieta)

FABULA: Byloje sprendžiami elektros energijos tiekėjo teisės kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo, įmokų
grynaisiais pinigais priėmimo ir pranešimo apie teismo posėdžio laiką ir vietą klausimai.
Ieškovas AB „Lesto“ prašė priteisti iš atsakovų skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos
už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas nurodė, kad atsakovams nuosavybės teise priklauso gyvenamasis butas (duomenys neskelbtini) ir
sodo namas su žemės sklypu. Ieškovas tiekė elektros energiją į atsakovų butą laikotarpiu nuo 2011 m.
gruodžio 30 d. iki 2013 m. balandžio 24 d., už ją atsakovai liko skolingi 589,04 Lt (170,60 Eur). Ieškovas
taip pat tiekė elektros energiją į atsakovų sodo namą laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 10 d. iki
2013 m. balandžio 24 d., už ją atsakovai liko skolingi 166,86 Lt (48,33 Eur). Ieškovo nuomone, atsakovai,
kaip vartotojai, privalo sumokėti už sunaudotą elektros energiją (CK 6.388 straipsnis). 

LAT IŠAIŠKINIMAI:
Dėl pranešimo apie teismo posėdžio laiką ir vietą
 
Vienas iš atvejų, kai konstatuojamas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, nustatytas CPK 329
straipsnio 3 dalies 1 punkte. Taigi šio bylos grąžinimo iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui
pagrindo taikymo sąlygos yra: 1) byloje dalyvaujančiam asmeniui nepranešta apie teismo posėdžio vietą ir
laiką; 2) pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą nedalyvaujant šiam asmeniui; 3) toks asmuo savo
apeliacinį skundą grindžia bylos išnagrinėjimo jam nedalyvaujant aplinkybe. Tik nustačius visas šias
sąlygas, galima konstatuoti CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytą absoliutaus sprendimo
negaliojimo pagrindą ir, juo remiantis, perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Įstatyme detaliai reglamentuojama teismo procesinių dokumentų (toks yra ir teismo šaukimas) įteikimo
šalims bei kitiems suinteresuotiems asmenims tvarka. Už teismo šaukimo įteikimą atsakingas teismas, kuris,
pagal CPK 117 straipsnio 1 dalį, remdamasis diskrecijos teise ir atsižvelgdamas į konkrečios situacijos
poreikius bei aplinkybes, nustato, kokiu konkrečiu būdu tikslingiausia ir ekonomiškiausia įteikti teismo
šaukimus. CPK 123 straipsnyje įtvirtintos bendrosios procesinių dokumentų įteikimo taisyklės, pagal kurias
teismo šaukimai dalyvaujantiems byloje fiziniams asmenims įteikiami asmeniškai, o jeigu šie neturi civilinio
procesinio veiksnumo – tai atstovui pagal įstatymą. Procesiniai dokumentai turi būti įteikiami adresato
gyvenamojoje arba darbo vietoje, kurias pradiniame civilinės bylos proceso etape privalo nurodyti bylą
inicijuojantis asmuo. Fizinio asmens gyvenamąja vieta pagal CK 2.16 straipsnio 1 dalį laikoma vieta, kurioje
jis faktiškai dažniausiai gyvena. Siekiant užtikrinti procesinių dokumentų įteikimo efektyvumą, nustatytos
bendrųjų procesinių dokumentų įteikimo tvarkos taisyklių išimtys: jei procesinį dokumentą pristatantis
asmuo neranda adresato jo gyvenamojoje ar darbo vietoje, dokumentas įteikiamas kuriam nors iš kartu su
juo gyvenančių pilnamečių šeimos narių. Toks įteikimas yra lygiavertis įteikimui asmeniškai adresatui. Jei
adresato gyvenamojoje vietoje nerandama nei paties adresato, nei pilnamečių jo šeimos narių, tai procesinius
dokumentus galima įteikti kitais alternatyviais būdais: namo (bendrijos) administracijai, butų eksploatavimo
organizacijai, seniūnijos seniūnui ar darbovietės administracijai (CPK 123 straipsnio 3 dalis).

Nagrinėjamoje byloje svarbu pažymėti tai, kad atsakovai A. S. ir K. S. yra sutuoktiniai, gyvenantys kartu.
Atsiliepimas į ieškinį pateiktas abiejų bendraatsakių vardu, tai reiškia, kad jie procesiškai bendrininkauja ir
bendradarbiauja. Byloje nustatyta, kad atsakovas teismo parengiamojo posėdžio metu žodžiu pažymėjo, jog
jo sutuoktinė apie teismo posėdį žino, tačiau dėl sveikatos problemų neturi galimybės dalyvauti. A. S. pati
asmeniškai nesirūpino savo procesinėmis teisėmis, nesidomėjo bylos eiga, kas leidžia pagrįstai manyti, kad
ji visiškai pasitikėjo savo sutuoktinio procesiniais veiksmais ir teismui teikiamais paaiškinimais. Be to,
atsakovas, žinodamas apie paskirtų posėdžių datą ir laiką, bylos eigą, turėjo pareigą informuoti apie tai
sutuoktinę.

Įstatyme įtvirtintas draudimas teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą ar nutartį naikinti vien formaliais
pagrindais (CPK 328 straipsnis). Juolab negali būti pripažįstamas teisėtu sprendimo ar nutarties naikinimas
menamu, t. y. galinčiu būti, bet galinčiu ir neegzistuoti, pagrindu. Europos Žmogaus Teisių Teismo
jurisprudencijos analizė rodo, kad nacionalinio teismo pareiga tinkamai informuoti bylos šalį apie procesą
vertinama pakankamai griežtai, draudžiant formalų požiūrį į jos vykdymą. Šio teismo praktikoje nuosekliai
pabrėžiamas bendrasis principas, kad šalių lygybė netektų prasmės, jei bylos šaliai nebūtų pranešta apie
bylos nagrinėjimą taip, kad ji turėtų galimybę jame dalyvauti, jeigu nuspręstų pasinaudoti vidaus teisėje
įtvirtinta tokia teise. Vis dėlto taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad EŽTT kiekvieną situaciją analizuoja
individualiai ir vertina proceso visumą; tam tikri informavimo defektai gali būti vertinami kaip iš esmės
nepažeidžiantys Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies
reikalavimų, jei iš proceso visumos matyti, kad asmuo galiausiai turėjo galimybę pateikti savo poziciją,
pastabas byloje. Kasacinis teismas, remdamasis pirmiau nurodyta EŽTT jurisprudencija, yra nurodęs, kad
net jei ir buvo nustatyti tam tikri informavimo defektai, jie gali būti vertinami kaip neesminiai ir
nepažeidžiantys pagrindinių nacionalinio civilinio proceso principų bei žmogaus teisių esmės, jei,
analizuojant procesą bendrai, matyti, kad asmuo turėjo galimybę pateikti savo poziciją, pastabas byloje ir
pirmiau įvardyti trūkumai nelėmė neteisingo teismo sprendimo priėmimo. Kaip jau nurodyta pirmiau,
proceso, kaip visumos, vertinimas pripažįstamas taip pat ir EŽTT praktikoje.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nustatytos aplinkybės (atsakovė savo poziciją į ieškinį išreiškė
atsiliepime; kasatorius nagrinėjant bylą teisme patvirtino, kad atsakovei apie teismo posėdį žinoma; atsakovė
neteikė prašymų bylos nagrinėjimą atidėti ir kt.) lemia išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti civilinio
proceso bei žmogaus teisių pažeidimo, o kasatoriaus argumentai nepatvirtina CPK 329 straipsnio 3 dalies 1
punkte įtvirtinto absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo.