Dr.

Elizabeth Kilbey

VA IK YSTĖ
TARP
EKRANŲ
Kap skaitmeniniame amžiuje užauginti
sveiką ir laimingą vaiką

14 angių *»Dos verte Kristina A u g u sto je

<&>
i If t u v o s
4 v T O JV
iajum a os
1» IOYK1 *
Versta iš:
Elizabeth Kilbey, U nplugged P arenting. A M in d fu l A p pro ach To R aising C hildren In The
D ig ita l Age. Headline Publishing Group, London, 2017

Redaktorius Vainius Bakas

Dailininke Milena Liutkutė-Grigaitienė
Korektorė Virginija Savickienė

Šj kūrinj, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba

archyvuose, be kūrinio autoriaus ar kito šio kūrinio autorių teisių subjekto leidimo ir be
autorinio atlyginimo draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti,
viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose
tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-480-075-7

Copyright © 2017 Elizabeth Kilbey

© Kristina Augustinaitė, vertimas į lietuvių kalbą, 2018
© Milena Liutkutė-Grigaitienė, dizainas, 2018
© Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018
Ritai ir Rojui
 Visi atvejai, minimi šioje knygoje, paremti tikromis
patirtimis šeimų, su kuriomis susidūriau dirbdama
klinikinį darbą. Norėdama užtikrinti pacientų
konfidencialumą, pakeičiau jų vardus ir kai kurią kitą
asmeninę informaciją.
 JVADAS

Kodėl mums reikia „atsijungti"?

Mūsų vaikų gyvenimas susietas su tiksinčia bomba, kuri aptinkama

mokyklose, vaikų darželiuose, namuose, miegamuosiuose, svetainėse
- visose pastogėse - ir lengvai pasiekiama ištisą parą. Ji kursto ginčus
šeimose ir paveikia vaikų smegenis, jų elgesį, svorį bei vystymąsi. Ji
pakeičia vaikų žaidimus, bendravimą ir laisvalaikio leidimo būdą. Šis
tiksintis sprogmuo - tai laikas, praleidžiamas prie ekrano, ir didžiausią
nerimą kelia tai, kad daugelis tėvų jaučiasi bejėgiai ką nors pakeisti.
Kaip garsi klinikinės vaikų psichologijos specialistė, teikiu pagalbą
šimtams vaikų bei jų šeimos narių ir pastebiu, kad laikas, praleidžiamas
prie ekrano, tėvams sukelia daugiau nerimo nei bet kuri kita problema.
Šis nerimas sieja beveik visus mano sutiktus tėvus, be to, tai -
labiausiai aptariama šiuolaikinio vaikų auklėjimo tema.
Daugumai tėvų išties rimtai rūpi tai, kiek laiko jų vaikai praleidžia
prie ekrano, tačiau jie jaučiasi suglumę dėl tikrųjų pavojų ir nežino, ką
turėtų daryti, kad suvaldytų šią situaciją. 2016 m. pabaigoje paskelbta
agentūros „Ofcom" ataskaita atskleidė, kad pirmą kartą istorijoje
naudojimasis internetu pranoko televizijos žiūrėjimą kaip
mėgstamiausią Jungtinės Karalystės vaikų laisvalaikio veiklą.1Naujausi
tyrimai rodo, kad beveik pusė Didžiosios Britanijos tėvų baiminasi, kad
jų vaikai yra priklausomi nuo ekranų. Stulbinantis procentas tėvų - net
47 proc. - nerimauja, kad jų vaikai praleidžia pernelyg daug laiko
„prisijungę prie tinklo"2. Turint omenyje tai, kad nėra jokių oficialių
vyriausybės gairių, nurodančių, kaip kontroliuoti laiką, praleidžiamą prie
ekrano, nieko nuostabaus, jog tėvai jaučiasi sutrikę, suglumę ir
įsibaiminę.
 Nerimą kelia tas faktas, kad laiko, praleidžiamo prie ekraną,
ilgalaikis poveikis vaikams vis dar nėra iki galo suprastas - vis dėlto,
kaip paaiškinsiu vėliau, dabartiniai duomenys išties verčia sunerimti.
Dirbdama su vaikais jau turėjau puikios progos stebėti išryškėjusius
tam tikrus šio reiškinio rezultatą požymius. Man ne naujiena paaugliai,
kurie praleidžia internete tiek daug laiko, kad nebegali užmigti ar lankyti
mokyklos. Tarkime, pažinojau keturiolikos metą berniuką, kuris
praleisdavo devyniolika valandą per dieną internete, atsisakydavo eiti į
mokyklą ar tiesiog iškelti koją iš savo kambario. Tai gali pasirodyti kaip
nuogąstauti verčiantis kraštutinumas, todėl lengva pamanyti, kad šis
įvykis - retas ir visai neįprastas, tačiau, deja, taip nėra. Vis dažniau
susiduriu su mažamečiais vaikais, kurie taip įninka leisti laiką internete
ir praranda laiko nuovoką, jog verčiau apsišlapina, o ne atsitraukia nuo
ekrano, kad nueitą į tualetą. Vienas mano gydytas vaikas savo
kambaryje tuštindavosi į vienkartines maisto dėžes, užuot atsiplėšęs
nuo internetinio žaidimo - toks stiprus buvo jo potraukis naudotis savo
įrenginiu. Kai prieš dvidešimt metą pradėjau savo karjerą, nebuvau
mačiusi nieko panašaus - tada tai buvo negirdėtas dalykas. Kita vertus,
prieš dvidešimt metą internetas buvo retenybė: anuomet jis buvo
įrengtas anaiptol ne visuose namuose ar darbovietėse, kaip šiais
laikais. Niekaip nebūčiau nuspėjusi, kokiu mastu jis įsibraus į mano
darbą - ir vaiką, su kuriais dirbu, gyvenimą.

Kodėl tai problema?

Pernelyg ilgas laikas, praleidžiamas prie ekrano, vaikams „gali sukelti ilgalaikių
smegenų pažeidimų"3.

Pernelyg ilgas laikas, praleidžiamas internete, „vaikams sukelia psichikos ligų"4.

Kiekvieną dieną tėvai skaito tokias ir panašias antraštes, kurią

skelbiama žinia skamba garsiai ir aiškiai: pernelyg ilgas laikas,
praleidžiamas prie ekrano, kenkia mūsą vaikams. Nežinome, kaip į tai
reaguoti, ir visai neverta manyti, kad tai ne vaiką ir ne mūsą rūpestis.
Mano manymu, didžioji šios problemos dalis kyla dėl to, kad mokomės
būti tėvais iš savo vaikystės patirties ir remdamiesi tuo, kaip mus
augino tėvai. Per savo pačių patirtį, kurią gavome augdami, ir tai, kaip
mus auklėjo tėvai, įgijome modelį arba kodą, kaip būti tėvais: kalbant
psichologiniais terminais, tai vadinama „įdiegtu veiklos modeliu",
įgijome taisyklių arba elgsenos būdų rinkinį, „elgesio normų žemėlapį",
kuris perduodamas kiekvienoje šeimoje ir rodo mums kelią. Tarkime, ką
vaikai turi valgyti, kokiu metu maitinasi, kur miega. Savo vaikų
auklėjimas ir jūsų priimami sprendimai daugiausia bus pagrįsti jūsų
pačių vaikystės patirtimi. Ar valgydavote kartu su šeima, o galbūt vaikai
valgydavo pirmi, o tėvai - vėliau? Kokiu laiku guldavotės miegoti? Ar
miegodavote greta tėvų? Ar tai buvo įprasta jūsų šeimoje? Ir vis dėlto
mūsų vaikai yra pirmoji skaitmeninė karta, vadinasi, jie gimė ir užaugo
tokiame pasaulyje, kuriame jų lūkesčiai, mokymasis ir namuose
leidžiamas laikas yra stipriai veikiami skaitmeninių technologijų, o
mūsų vaikystėje to nebuvo. Nuo pat pirmosios kūdikio gimimo dienos
skaitmeniniai prietaisai tampa jo pasaulio dalimi. Dar visai neseniai
apie kūdikio gimimą pranešdavo laikraščiuose arba ranka rašytame
atviruke, kuris buvo siunčiamas draugams ir giminėms, tačiau dabar ši
žinia perduodama elektroniniu paštu, žinute arba tokiuose socialiniuose
tinkluose kaip „Facebook" ir „Instagram". Tikėtina, jog išmanieji
telefonai ar planšetiniai kompiuteriai ras vietą gimdymo skyriuose, kad
tėvai galėtų akimirksniu ekrane įamžinti pirmąsias kūdikio gyvenimo
akimirkas. Vienas tyrimas atskleidė, kad šių dienų kūdikiams
skaitmeniniai įrenginiai - toks įprastas dalykas, kad net trečdalis jų
išmoko naudotis išmaniuoju telefonu anksčiau, nei pradėjo vaikščioti ar
kalbėti.5
Mes, tėvai, nesame turėję jokios panašios patirties, kuri leistų
suprasti šiandienos mūsų vaikų gyvenimą. Nesame įgiję jokios
autentiškos patirties, susijusios su laiku, praleidžiamu prie ekrano, kuria
galėtume remtis, todėl kyla tiek daug nerimo. Išmaniųjų įrenginių
kontrolė nėra įtraukta į mūsų auklėjimo modelį, nes augdami patys to
nepatyrėme. Neturime žinių, kuriomis galėtume remtis ir kurios mums
nurodytų, kaip tėvai būtų elgęsi su mumis panašioje situacijoje. Pirmą
kartą susiduriame su auklėjimo iššūkiu, kai negalime gauti patarimo iš
ankstesniųjų kartų. Tuo pat metu gauname galybę prieštaringos
informacijos - nuo pseudomokslo iki bauginančių pranešimų
žiniasklaidoje, aiškinančioje, kaip riboti laiką, praleidžiamą prie ekrano.
Nerimaujame svarstydami, kokį poveikį skaitmeninis pasaulis daro
mūsų vaikams. Ar laikas, praleistas prie ekrano, nulems, kad mūsų
vaikai pernelyg greitai suaugs? Ar mūsų vaikai anksti praranda vaikišką
tyrumą dėl to, ką jiems suteikia skaitmeninis pasaulis? Ar laikas,
praleidžiamas prie ekrano, paveiks tai, kaip mūsų vaikai sutelkia dėmesį
ir geba susikaupti, ar tai lems hiperaktyvumo ir smurtinio elgesio
proveržį? Ar jie taps priklausomi nuo išmaniojo įrenginio? Galbūt
nepripažindami skaitmeninio pasaulio vaikus apribojame, todėl jiems
sunku pritapti mokslo institucijose ir bendruomenėje?
Palyginkime skaitmeninį pasaulį su cukrumi - dar vienu visame
pasaulyje išplitusiu, pavojų sveikatai keliančiu dalyku, veikiančiu mūsų
vaikus. Daugeliui tėvų nekiltų mintis kasdien savo vaikui įteikti
sausainių dėžutę ir leisti jais vaišintis, kiek tik širdis geidžia ir kada tik
panorėjus. Tačiau daugeliui tėvų nekyla jokių abejonių suteikiant
vaikams neribotas galimybes naudotis išmaniuoju įrenginiu, pavyzdžiui,
planšetiniu kompiuteriu ar išmaniuoju telefonu. Ar laikas, praleistas prie
ekrano, daro mažiau žalos mūsų vaikams nei cukrus?
Parašiau šią knygą todėl, kad man išties kelia nerimą skaitmeninio
pasaulio poveikis vaikams. Pastebėjau susirūpinimą keliančių pokyčių:
žaidimas, teikdavęs fiziškai aktyvių ir kūrybiškumą skatinančių patirčių,
kur svarbūs žaislai ir vaizduotė, virto veikla, verčiančia vaiką vieną
ištisas valandas sėdėti prie ekrano. Tėvai patys mato, kaip jų vaikus
įtraukia internetinio pasaulio vilionės. Vaikai dažnai nebeklauso tėvų,
atsisako ruošti namų darbus, be to, jų atitraukimas nuo ekrano tampa
nesibaigiančiu konfliktu, o pirmas klausimas, kurį jie užduoda nubudę
ryte, skamba taip: „Ar galiu pasiimti planšetinį kompiuterį?"
Vis dėlto esu tvirtai įsitikinusi, kad dabartinė situacija nėra vien tik
prasta. Toli gražu. įžvelgiu daugybę teigiamų skaitmeninio pasaulio
savybių. Pavyzdžiui, jis leido pakeisti mano vedamas terapijas, -
pradedant nuo to, kad vaikams rodau „YouTube" vaizdo įrašus,
rekomenduoju informacinio pobūdžio interneto svetaines tėvams ir
kartu su vaikais domiuosi šiuolaikiniais žaidimais, leidžiančiais mums
rasti bendrą kalbą. Be to, asmeniškai susidūriau su skaitmeninio
pasaulio daromu poveikiu profesinėje srityje. Kaip trijų vaikų mama, esu
patyrusi sunkumų, kylančių auginant vaikus skaitmeniniame amžiuje.
Turėjau progos matyti, kaip greitai viskas keitėsi, lygindama savo
vyresnėlj (jis gavo telefoną, sulaukęs vienuolikos metų, ir planšetinį
kompiuterį, sulaukęs keturiolikos) su jaunėliu, kuris pradėjo naudotis
planšetiniu kompiuteriu ketverių, o ieškoti vaizdo įrašų „YouTube" - dar
nemokėdamas rašyti. Nerimavau, nes nežinojau, kaip savo šeimos
gyvenime naudoti išmaniąsias technologijas, todėl dabar noriu šias
žinias perduoti kitiems. Norėčiau, kad tėvai žinotų apie pavojus, kuriuos
kelia internetinis pasaulis, ir kad priimdami sprendimus dėl laiko,
praleidžiamo prie ekrano, jaustųsi tvirčiau.

Ar draudimas vaikams leisti laiką prie ekrano -

išeitis?

Nemanau, kad draudimas naudotis ekranais - tinkamas

sprendimas. Mano karjera psichologijos srityje (ir darbas su vaikais)
leidžia teigti, kad svarbu vertinti padėtį realistiškai ir mąstyti praktiškai.
Neįmanoma uždrausti naudotis ekranais šiandienos „prisijungusioje"
visuomenėje, ypač turint omeny tai, kad didelė dalis mokyklinių
užduočių ir namų darbų dabar atliekami elektroniniu būdu, o kai kuriose
mokyklose mokiniams netgi įteikiami planšetiniai kompiuteriai, kuriuos
jie gali naudoti ir mokykloje, ir namuose. Skaitmeninis pasaulis atėjo,
kad pasiliktų. Tėvai neturi galimybės pasirinkti, ar naudotis
technologijomis, ar joms priešintis, todėl turime veikti su jomis išvien.
Manau, kad dalis problemų kyla dėl to, kad oficialiai pateikiami
„ekspertų" patarimai mažai ką turi bendro su tuo, kuo gyvena šeimos
realiame pasaulyje. Tai panašu į dietinio režimo pasirinkimą: teoriškai
viskas skamba gražiai, bet įgyvendinti išties sudėtinga. Dirbdama savo
darbą dažniausiai aplankau žmones jų namuose. Galiu guldyti galvą,
kad, man žengiant pro duris, kas nors iš ten esančių suaugusiųjų ima
šaukti: „Išjunk planšetinj kompiuterį, telefoną, stacionarų kompiuterį ar
žaidimų kompiuterį!"
Taigi, jeigu draudimai nėra geriausias sprendimas, ką tada daryti?
Manau, kad svarbiausia, ko gali imtis tėvai - tai formuoti ir ugdyti
tinkamus skaitmeninius įpročius. Tėvai turėtų kalbėtis su vaikais apie
internetinį pasaulį, kad šie, leisdami laiką prie ekranų, suvoktų
nubrėžtas ribas. Noriu, kad tėvai suprastų, jog neribojama prieiga prie
interneto gali sukelti pačių įvairiausių problemų. Vaikai turi žinoti, kiek
laiko jiems leidžiama praleisti prie ekrano, lygiai taip pat, kaip taikomos
taisyklės kitose srityse: gulantis miegoti, ruošiant namų darbus,
tinkamai elgiantis. Tėvai turėtų kuo anksčiau pradėti ugdyti tinkamus
vaikų skaitmeninių technologijų naudojimo įpročius nelaukdami, kol tai
virs problema. Daugelis mano sutiktų tėvų suprato, kad laikas,
praleidžiamas prie kompiuterio, tapo problema jų šeimoje tik vaikui
sulaukus pilnametystės. Blogiausia, kad jeigu iki pat paauglystės
nemėginsite kontroliuoti, kiek laiko jūsų vaikas praleidžia prie ekrano,
tai padaryti vėliau gali būti per vėlu. Daug sunkiau perimti kontrolę į
savo rankas, jei vaikas didžiąją laiko dalį praleidžia priešais ekraną ir
toks jo elgesio modelis jau įsišaknijęs. Tai ypač pastebima žengiant per
hormonais nusėtą minų lauką paauglystėje.
Geriausias metas formuoti tinkamus naudojimosi internetu
įpročius - kai vaikai yra latentinio (arba pradinės mokyklos) amžiaus.
Tada laikas, praleidžiamas prie ekrano, netaps priklausomybe.

Kas yra latentinis amžius ir kuo jis svarbus?

Latentinis amžius (nuo ketverių iki vienuolikos metų) - be jokios

abejonės, vienas iš labiausiai neįvertintų, bet svarbiausių vaiko raidos
etapų. (Sakydama „neįvertintas", turiu omenyje, kad apie šį etapą tėra
išleistos vos kelios knygos, tad tėvai gauna mažai informacijos ir
paramos. Nepalyginamai daugiau knygų išleista apie kūdikius,
vaikščioti pradėjusius mažylius ir paauglius.)
 Žvelgdami iš psichologinės perspektyvos žinome, kad tai -
lemtingas vaiko raidos metas, bet nerimą kelia dar irtas faktas, kad
šiuo laiku daugelis tėvų tampa mažiau dėmesingi.
Per pirmuosius gyvenimo metus vaikai pereina daugybę raidos
etapų. Jie mokosi apsiversti, atsisėsti, ropoti, vaikščioti, vapenti ir
kalbėti. Šiuo daug jėgų reikalaujančiu ir sekinančiu metu tėvai gauna
gausybę paramos ir patarimų, kurie jiems lengvai prieinami (kaip antai,
sveikatos patikrinimas, galybė knygų pačiomis įvairiausiomis temomis
nuo miego iki nujunkymo, pykčio proveržių ir mokymo sėdėti ant
naktipuodžio). Vaikams pradėjus lankyti mokyklą, tėvų gyvenimas bent
jau iš pažiūros ima atrodyti lengvesnis. Šiuo metu vaikai jau yra praėję
daugelį raidos etapų, ypač susijusių su motorikos ir bendravimo įgūdžių
raida. Jie vaikšto, kalba ir patys apsirengia. Tampa autonomiški. Kita
vertus, tai ramybės laikas, išgyvenus mažylių pykčio priepuolius ir
laukiant paauglystės košmarų. Šiuo vaikystės laikotarpiu naujų įgūdžių
įgyjama lėčiau. Visi procesai tampa stabilesni ir labiau nusistovėję.
Nors iš pažiūros gali pasirodyti, kad nieko svarbaus nevyksta, bet iš
tiesų tai lemiamas vaiko raidos etapas. Jis toks pat „neaktyvus" kaip
žiemą „miegantis" sodas. Galbūt paviršiuje menkai ką teįžvelgsime,
tačiau gelmėje vyksta labai svarbūs procesai.
Tai laikas, kai besivystančios smegenys yra ypač plastiškos ir jas
formuoja įgytos patirtys. Neurologijos mokslų pažanga leidžia suprasti,
kad besiformuojančios smegenys, reaguodamos į aplinką bei įgyjamas
patirtis, nuolat kuria naujus neurologinius ryšius, todėl šias patirtis
turime vertinti gerokai atsakingiau, nei tai darėme anksčiau. Taip pat,
atėjus šiam laikui, galimybė leisti laiką prie ekrano tampa labai
viliojanti. Jeigu šiuo labai svarbiu laikotarpiu vaikai nuolat naudojasi
išmaniuoju įrenginiu, kaip tai veikia jų smegenų vystymąsi? Be to, lygiai
taip pat svarbu atsižvelgti į faktą, kad, nuolat naudodamiesi išmaniuoju
įrenginiu, jie netenka galimybės ugdyti svarbių socialinių bei emocinių
įgūdžių, kurių jiems prireiks vėliau.
Svarbiausias emocinis darbas latentiniu laikotarpiu - kaupti
energiją ir ruoštis tam, kas laukia ateityje: sparčiai vykstantiems
pokyčiams, su kuriais vaikai susidurs paauglystėje. Žinome, kad
pradinukai - atviri ir jiems reikia įspūdžių. Nelyginant kempinės jie
sugeria informaciją, padedančią sėkmingai rasti vietą pasaulyje ir
pasiruošti paauglystės audrai. Latentiniu laikotarpiu vaikai taip pat
atranda savo tapatybę bei pomėgius ir ima megzti socialinius ryšius,
įžengę j platesnį socialinį pasaulį, kurį atveria mokykla, sutikdami naujų
žmonių ir įgydami patirčių už šeimos ribų, jie imasi naujų sumanymų ir
atranda neišmėgintų pomėgių.
Šis etapas taip pat svarbus tėvams. Tai laikas, kai jie gali mėgautis
didėjančiu vaikų savarankiškumu ir kartu su vaiku kurti stabilius,
saugius santykius bei ryšį, kuris pravers paauglystės laikotarpiu.
Greitai kintantis skaitmeninis pasaulis sutrikdo šią ramybę ir
stabilumą, reikalingą latentiniu laikotarpiu. Laikas, praleidžiamas prie
ekrano, šeimose įžiebia naujų barnių. Visame pasaulyje tėvai ir vaikai
pykstasi nesutardami, kiek laiko vaikai gali praleisti internete. Šiuo
svarbiu metu, dar prieš prasidedant paauglystei, kai vaikai tampa
pastebimai savarankiškesni, tėvai gali išmokyti vaikus deramų įpročių,
užtikrinančių saugumą internete, ir gebėjimo priimti tinkamus
sprendimus.
Latentiniu laikotarpiu svarbiausia bendrauti: susirasti draugų ir
pamažu tapti savarankiškesniems ir labiau nepriklausomiems - taip
ruošiamasi įžengti į suaugusiųjų pasaulį. O jeigu mūsų vaikai nuolat yra
„prilipę" prie ekrano, kyla pavojus, kad auginame socialiai izoliuotų
vaikų, pasižyminčių menkais socialiniais įgūdžiais, kartą. Kai vaikai
tampa paaugliais, pernelyg ilgas laikas, praleidžiamas prie ekrano (arba
manija naudotis ekranu), gali paveikti kiekvieną jų gyvenimo sritį,
pradedant tuo, kaip jiems sekasi susirasti draugų, ir baigiant
akademiniais laimėjimais. Vienas iš pavyzdžių yra Kembridžo
universiteto atliktas tyrimas, kuriame buvo registruojama aštuonių
šimtų keturiolikmečių veikla, o vėliau išanalizuoti jų baigiamųjų
egzaminų rezultatai. Vaikai, kurie prie ekrano praleido viena valanda
ilgiau, gavo dviem balais žemesnius baigiamųjų egzaminų įvertinimus.6

Šioje knygoje aš:

• padėsiu tėvams aiškiau suprasti, kokius pavojus latentiniu
laikotarpiu vaikams kelia pernelyg ilgas laikas, praleidžiamas prie
ekrano;
suteiksiu tėvams žinių apie tai, kokių pavojų reikia saugotis
kiekviename vaiko raidos etape;
supažindinsiu su priemonėmis, kurių paskirtis - kad laikas,
leidžiamas prie ekrano, netaptų problema, o vaikai užaugtų sveiki
ir harmoningi;
padėsiu į savo rankas perimti vaikų elgesio internetinėje erdvėje
kontrolę ir sukurti saugią šeimos aplinką namuose, kurioje
ekranai naudojami tinkamai.
 1 SKYRIUS

Laiko, leidžiamo prie ekrano, poveikis

latentinio amžiaus vaikui

Kaip laikas, leidžiamas prie ekrano, veikia jūsų vaiko

vystymąsi, jo fizinę raidą, žaidimus, mokymąsi,
dėmesio sutelkimą ir bendravimo įgūdžius

Klinikine vaikg psichologe esu daugiau nei dešimtmetį. Prieš tai

beveik du dešimtmečius dirbau Nacionalinėje sveikatos tarnyboje. Per
tą laiką mačiau, kaip stipriai keitėsi vaikg patiriamg sunkumg įvairovė ir
mastas. Galbūt labiausiai stebina tai, kad su kai kuriomis iš mūsg
minėtg problemg susiduria vis jaunesni vaikai. Be to, su sparčia
technologijg pažanga susidūriau ir profesinėje, ir asmeninio gyvenimo
srityje. Esu įsitikinusi, kad tarp kai kurig problemg, kurias patiria vaikai,
ir naudojimosi technologijomis nuo ankstyvg dieng egzistuoja ryšys.
Kaip minėjau rašydama šios knygos įvadą, didžiausią nerimą man kelia
vaikai viduriniuoju vaikystės laikotarpiu, kuris dažnai vadinamas
latentiniu.
Per pastarąjį dešimtmetį laikas, kurį, tarkime, britg vaikai praleidžia
internetinėje erdvėje, pailgėjo daugiau nei dvigubai. 2005 m. vaikai nuo
aštuonerig iki penkiolikos metg internete praleisdavo 6,2 valandos per
savaitę. Iki 2015-gjg šis laikas vidutiniškai išaugo iki 15 valandg. Be to,
naudotis internetu pradeda vis jaunesni vaikai: 2014 m., agentūros
„Ofcom" duomenimis, 47 proc. vaikg nuo trejg iki septynerig metg
amžiaus naudojosi planšetiniais kompiuteriais, turinčiais prieigą prie
interneto. Iki 2015-gjg šis skaičius padidėjo iki 61 proc.1
 Akivaizdu, kad daugiau vaikų nei anksčiau naudojasi ekranais ir
praleidžia gerokai daugiau laiko internete. Dirbdama su vaikais ir
šeimomis, padedu spręsti įvairias kasdienes problemas ir jų patiriamus
sunkumus, kartais skaudžiai paveikiančius psichikos sveikatą.
Specializuodamasi tokioje srityje kaip elgesio korekcija, padedu
vaikams įveikti daugybę kylančių problemų, tokių kaip nerimas ir slogi
nuotaika. Padedu šeimoms suvokti vaikų elgesio priežastis ir
išsiaiškinu, kaip juos palaikyti. Taip pat dirbu su paaugliais bei
jaunuoliais, taigi esu įgijusi vertingų žinių apie tai, kuo gyvena šių dienų
paaugliai.
Dauguma tėvų nerimauja dėl to, kaip laikas, leidžiamas internete,
veikia jų vaikus. Tėvai, kurių vaikai įniršta, kai iš jų bandoma atimti
išmanųjį įrenginį, arba kurių vaikams tiesiog nuobodu, neįdomu ir
nesinori daryti nieko kita, kas nėra susiję su ekranais, intuityviai žino,
kad ekranai jų vaikams daro neigiamą poveikį. Tai verčia sunerimti ir
daugelį specialistų. 2016 m. per pačias Kalėdas „The Guardian"
paskelbė keturiasdešimties gydytojų, akademikų ir rašytojų parašytą
viešą laišką, išreiškiantį susirūpinimą dėl to, kad gyvenimo būdas,
leidžiant laiką prie ekrano, kenkia vaikų sveikatai.2 Šiame laiške jie teigė
maną, kad „lauko žaidimų atsisakymas" ir „vis dažniau pasirenkamas
gyvenimas prie ekrano" kenkia vaikų sveikatai ir gerovei. Jų manymu:
„Jei norime ugdyti vaikų savarankiškumą ir emocinį atsparumą, kurie
reikalingi šiuolaikinėje technologinėje kultūroje, jiems reikia ramaus
bendravimo su rūpestingais suaugusiaisiais ir gausybės savarankiškų
žaidimų lauke, ypač ankstyvaisiais metais (0-7)", be to, jie paragino
parengti nacionalines rekomendacijas dėl išmaniųjų technologijų
naudojimo vaikams iki dvylikos metų.
įdomu pažymėti, kad kai kurie iš garsiausių pasaulio technologijų
pasaulio autoritetų siekia, kad jų atžalos skaitmeninėmis
technologijomis naudotųsi kuo rečiau, arba savo vaikams netgi išvis
uždraudžia naudotis išmaniaisiais įrenginiais.
Kai žurnalistas kartą Steve'ui Jobsui pasakė, kad jo vaikai
greičiausiai nepaprastai mėgsta naudotis naujausiu planšetiniu
kompiuteriu, jo atsakymas buvo toks: „Mano vaikai juo nesinaudoja.
Vaikams mūsų namuose ribojame išmaniųjų prietaisų naudojimą."
Pranešama, kad daugelis Silicio slėnyje dirbančių vadovų leidžia savo
vaikus j Valdorfo Stainerio mokyklas, kuriose naudotis ekranais
uždrausta iki dvylikos metų amžiaus.
Kokį poveikį ekranai daro mūsų vaikams - kaip jie paveikia jų
vaikystę? Pirmiausia čia išvardysiu kertinius vaikų vystymosi etapus,
kuriuos jie turi pereiti latentiniame amžiuje, ir patikslinsiu, kuriuo metu
šie etapai turėtų pasireikšti.
 K e tv e ri m e ta i

Socialiniai / emociniai
Kalba / bendravimas
aspektai

Dauguma vaikų:

• mėgsta išbandyti tai, kas

nauja;
• žaidžia vaidmenų žaidimus
Visi vaikai:
vaidindami mamas ir tėčius;
• kūrybiškiau žaidžia • žino pagrindines gramatikos taisykles, tokias
vaizduotės žaidimus; kaip taisyklingas įvardžių „jis" ir „ji" vartojimas;
• verčiau žaidžia su kitais • gali padainuoti dainų arba padeklamuoti eilėraštį
vaikais nei vieni; atmintinai;
• bendradarbiauja su kitais • pasakoja trumpas istorijas;
vaikais; • sugeba pasakyti savo vardą ir pavardę.
• dažnai negali įvardyti, kas
yra realu, o kas - išgalvota.
• Jie kalba apie tai, ką mėgsta
ir kuo domisi.
 K e tv e ri m e ta i

Pažintiniai (mokymosi, mąstymo, problemų

Judesiai / fizinis vystymasis
sprendimo) aspektai

Vaikai turi sugebėti:

Vaikai turi gebėti:
• įvardyti kai kurias spalvas ir skaičius;
• suprasti skaičiavimo principą;
• suprasti laiką;
• atsiminti atskiras pasakojimo dalis;
• šokinėti ir stovėti ant vienos kojos
iki dviejų sekundžių;
• dažniausiai pagauti atšokusį
kamuolį;
• prižiūrimi pilti, pjaustyti ir maišyti
maistą.
 K e tv e ri m e ta i

Pažintiniai (mokymosi, mąstymo, problemų sprendimo) Judesiai / fizinis

aspektai vystymasis

• suprasti sąvokų „panašus" ir „skirtingas" esmę;

• nupiešti žmogų, sudarytą iš dviejų-keturių kūno dalių;
• naudotis žirklėmis;
• kopijuoti didžiąsias raides;
• žaisti paprastus stalo žaidimus arba lošti kortomis;
• papasakoti, kas, jų manymu, knygoje įvyks toliau.
 P e n k e ri m e ta i
Socialiniai / emociniai aspektai
Dauguma vaikų:
• nori draugauti;
• nori būti panašūs j savo draugus;
• mėgsta laikytis taisyklių;
• mėgsta dainuoti, šokti ir vaidinti;
• žino, kokios jie lyties;
• gali įvardyti, kas yra tikra, o kas -
išgalvota;
• yra savarankiškesni;
• kartais būna reiklūs, kartais - labai
paslaugūs.
P e n k e ri m e ta i
Pažintiniai (mokymosi, mąstymo, problemų
sprendimo) aspektai
Vaikai turi gebėti:
• suskaičiuoti dešimt ar daugiau daiktų;
• nupiešti žmogų, turintį bent šešias kūno
dalis;
• klaviatūra surinkti kelias raides ar skaičius;
• nukopijuoti trikampį ir kitas geometrines
figūras;
• išmanyti apie kasdien naudojamus daiktus,
tokius kaip pinigai ir maistas.
Kalba / bendravimas
Visi vaikai:
• aiškiai kalba;
• gali papasakoti paprastą istoriją
vartodami rišlius sakinius;
• vartoja busimąjį laiką (pavyzdžiui,
„močiutė ateis rytoj");
• pasako savo vardą ir adresą.
Judesiai / fizinis vystymasis
Vaikai turi gebėti:
• išstovėti ant vienos kojos dešimt
sekundžių ar ilgiau;
• šokinėti ir peršokti kliūtį;
• verstis kūlversčiais į priekį;
• naudotis šakute ir šaukštu, kartais
- peiliu;
• savarankiškai naudotis tualetu;
• suptis sūpynėse ir užlipti ant jų.
 Š e š e ri m e ta i

Emociniai / socialiniai
Kalba / bendravimas
aspektai

Dauguma vaikų: Visi vaikai:

• turi baimių, jie bijo • daugumą garsų taria tiksliai, tačiau gali patirti
pabaisų arba didelių sunkumų stengdamiesi tinkamai artikuliuoti kai
gyvūnų; kuriuos garsus;
 Š e š e ri m e ta i

Emociniai / socialiniai aspektai Kalba / bendravimas

Visi vaikai:

• laisvai šneka; tiesa,

gali atrodyti, kad jie
niekada nesiliauja
čiauškėti;
• geba kalbėti
suprantamai,
dauguma sakinių
turėtų būti gramatiškai
Dauguma vaikų:
taisyklingi;
• nori, kad tėvai su jais žaistų. Tėvai jiems - pagrindinis • geba nurodyti savo
draugystės ir meilės šaltinis. Vis dėlto pamažu įvyksta vardų ir pavardę, žino
poslinkis, kai šiems poreikiams tenkinti pasitelkiami savo amžių, gimtadienį
draugai ir kiti žmonės, kuriais jie žavisi, pavyzdžiui, ir vietų, kurioje gyvena;
mokytojai; • supranta bendras
• žaisdami daug fantazuoja, pasitelkia vaizduotę; priešybes, tokias kaip
• mėgsta būti vyriausi ir stengiasi rūpintis jaunesniais didelis ir mažas,
vaikais; sunkus ir lengvas,
• dažniausiai linkę žaisti su tos pačios lyties draugais; apačioje ir viršuje;
• skatinami tėvų ar globėjų ima suprasti kitų žmonių • pamažu plėtoja
jausmus, tačiau vis dar daugiausia dėmesio skiria sau. aprašomųjų, detalių
• ima lavėti humoro jausmas. Jiems gali patikti paprasti kalbų;
anekdotai ir juokingos knygelės bei eilėraščiai; • atpažįsta
nesuprantamus
žodžius ir gali
pasiteirauti, kokia jų
reikšmė;
• geba perskaityti bent
dešimt lengvų žodžių,
tokių kaip „katė“,
„skrybėlė", skaityti
paprastas knygutes.
 Š e š e ri m e ta i
Emociniai / socialiniai aspektai
• geba papasakoti nuoseklią istoriją
apie žmones ir objektus, esančius
paveikslėlyje, arba numatyti, kada
vienas įvykis vyks po kito,
pavyzdžiui, važiuoti į parką numatyta
po pamokų.
Pažintiniai (mokymosi, mąstymo,
problemų sprendimo) aspektai
Vaikai turi gebeti:
• pasakyti savo amžių;
• suskaičiuoti iki dešimties ir suprasti,
ką reiškia dešimt. Pavyzdžiui, jie gali
suskaičiuoti dešimt saldainių;
• aiškiai save apibūdinti žodžiais;
• mokytis rašyti;
• imti suvokti laiko sampratą.
Kalba / bendravimas
• tiksliai nukopijuoja trumpus žodžius ir
gali parašyti keletą žodžių be pagalbos;
• piešia vis detalesnius ir sudėtingesnius
piešinius;
• žino, kiek turi rankų ir kojų pirštų;
• dažnai gali suskaičiuoti iki 100, išvardyti
tris skaičius atgaline tvarka ir supranta
tokias sąvokas kaip „pusė" ir „pilnas".
Judesiai / fizinis vystymasis
Vaikai turėtų:
• prarasti pieninius dantis;
• geriau jausti savo kūną ir pusiausvyrą;
• pasižymėti geresne pusiausvyra - jie
gali pašokti, peršokti, šokinėti, tvirčiau
vaikščioti ant žemų sienų ar sijų, pagauti
kamuolį rankomis, neprispausdami jo
prie krūtinės, ir mokytis važiuoti dviračiu;
 Šešeri metai

Judesiai / fizinis vystymasis

• gebėti atskirti kairę nuo dešinės;

• pasižymėti labiau išlavėjusiais smulkiosios motorikos įgūdžiais, kad geriau
valdytų rašiklį, tiksliau rašytų ir pieštų;
• gebėti apsirengti ir rištis batraiščius;
• įsitraukti į didesnio susikaupimo reikalaujantį žaidimą, kaip antai, dėlionė, arba
statyti sudėtingesnes konstrukcijas iš kaladėlių.
 S e p ty n e ri m e ta i

Socialiniai / emociniai aspektai Kalba / bendravimas

Dauguma vaikų:

•tampa autonomiškesni;
• nori būti mėgiami ir priimti
draugų;
• geba žaisti pakaitomis ir
bendradarbiauti;
• užmezga tvirtus santykius,
padeda kitiems vaikams ir
greičiausiai turi geriausią
draugą;
Visi vaikai turėtų:
• laisvai kalbėti, būti įvaldę daugumą kalbos
garsų;
• gebėti apibūdinti įprastus daiktus ir paaiškinti,
kaip jie naudojami, vadovautis instrukcijomis,
sudarytomis iš trijų atskirų dalių;
 S e p ty n e ri m e ta i
Socialiniai / emociniai aspektai
• linkę žaisti su kitais tos pačios
lyties vaikais;
• geba žaisti stalo žaidimus ir
supranta taisykles, tačiau gali
norėti jas pakeisti arba papildyti
savosiomis (ir, pasitaikius progai,
dažnai apgaudinėja);
• pasižymi mažesniu
nerūpestingumu, nei buvo
pastebima ankstesniais metais,
nes tiksliau suvokia tikrovę ir ima
daugiau galvoti apie ateitį.
Dažniausiai tai amžius, kai liaujasi
tikėję Kalėdų Seneliu;
• ima nerimauti, kad nepatinka
aplinkiniams.
Kalba / bendravimas
• turėtų domėtis savo aplinka ir leistis į ilgus
pokalbius, pasakoti anekdotus ar
mėgdžioti intonacijas;
• turėtų suprasti ir vartoti priešingas
sąvokas, tokias kaip „toks pat" -
„skirtingas" arba „pradėti“ - „užbaigti" bei
panašios kategorijos žodžius, kaip antai,
„valgyti", „gerti", „automobilis", „valtis",
„lėktuvas“ arba „vaikščioti", „plaukti",
„skraidyti";
• pradeda savarankiškai skaityti ir vertinti šio
amžiaus vaikams skirtas knygas;
• geba parašyti keletą žodžių, kopijuoti
sudėtingesnes formas, tokias kaip rombas,
ir suprasti kai kuriuos simbolius, kaip antai,
„+“ arba „=";
• ima kurti sudėtingesnius piešinius
(pavyzdžiui, šalia nupiešto namo gali būti
keliukas, sodas ir dangus);
• turėtų gebėti pasakyti laikrodžio su
rodyklėmis rodomą laiką kas ketvirtį
valandos.
 Septyneri metai

Judesiai / fizinis vystymasis

Vaikai pasižymi:

• gerai išvystyta koordinacija. Jie atrodo kupini energijos ir nori parodyti savo
fizinius gebėjimus;
• geba mesti kamuolį, jį sugauti ir spardyti, važiuoti dviračiu ir atlikti sudėtingus
triukus, pavyzdžiui, atsistoti ant rankų;
• yra pasirengę praktikuoti ir tobulinti savo įgūdžius: gali susidomėti kokia nors
veikla, tarkime, laipiojimu, plaukimu, šokiais ar futbolu;
• geba apsirengti, aiškiai rašyti ir naudotis tokiais įrankiais kaip žirklės. Dažniausiai
jiems patinka lipdyti, tapyti, piešti ir gaminti rankdarbius.
 A š tu o n e ri m e ta i

Socialiniai / emociniai aspektai Kalba / bendravimas

Visi vaikai:
Dauguma vaikų:
• turi gerai išlavėjusią kalbą,
• mėgsta leisti laiką kartu su draugais. Draugų
dažniausiai kalba taisyklingai;
nuomonė jiems tampa vis svarbesnė, o
• noriai skaito knygas. Tai
bendraamžių daromas spaudimas gali tapti
mėgstamiausia kai kurių vaikų
problema;
veikla;
• įsitraukę į grupės, pavyzdžiui, jaunųjų skautų,
• patiria keblumų dėl rašybos ir
veiklą, ima jaustis saugesni;
gramatikos. Ši kalbos raidos
• įprastai laikosi taisyklių, kurias patys padeda
sritis ne tokia išlavėjusi kaip
sukurti;
šnekamoji kalba.
 Aštuoneri metai

Socialiniai / emociniai sunkumai

• pasireiškia greitai kintančios emocijos, dažni pykčio protrūkiai;

• gali būti kritiški kitiems, ypač savo tėvams. Gali atrodyti ekspresyvūs ir kartais
šiurkštūs;
• gali būti nekantrūs. Mėgsta tai, kas suteikia greitą pasitenkinimą, jiems sunku
laukti, kol gaus tai, ko nori;
• domisi pinigais. Kai kurie vaikai tampa tarsi apsėsti taupymo ir planuoja, kaip
užsidirbs ir išleis pinigus.

Pažintiniai (mokymosi, mąstymo, problemų

Judesiai / fizinis vystymasis
sprendimo) aspektai

Vaikai turėtų gebėti:

Vaikai turėtų gebėti:
• skaičiuoti kas antrą skaitmenį (2,4, 6,8 ir
• užsirišti batraiščius;
1.1.) bei kas penktą skaitmenį (5,10,15,
• nupiešti rombą;
20 irt. t.);
• nupiešti žmogų iš šešiolikos dalių;
• žinoti, kokia šiandien savaitės diena.
• užsiimdami pomėgiais, sportu ir
Paprastai ne visada gali įvardyti visą datą
aktyviais žaidimais, jie įgyja vis
ir metus;
daugiau įgūdžių.
• skaityti paprastus sakinius;
 Aštuoneri metai

Pažintiniai (mokymosi, mąstymo, problemų sprendimo) aspektai

• atlieka paprastus sudėties ir atimties veiksmus su vienaženkliais skaičiais (tokius

kaip 1+8, 7+5, 6 -2 ,4 -3 );
• atskiria kairę nuo dešinės.
• dažniausiai linkę viską vertinti vienpusiškai (juoda-balta);
• daiktai yra puikūs arba klaikūs, bjaurūs arba gražūs, tinkami arba netinkami;
• vienu metu sutelkia dėmesį j vieną požymį ar idėją, todėl jiems sunku suprasti
sudėtingus klausimus.
 D e v y n e ri m e ta i
Socialiniai / emociniai aspektai
Dauguma vaikų:
• tampa emociškai brandesni ir geba
geriau valdyti nusivylimus, spręsti
konfliktus;
• gali patirti nuotaikos svyravimų ir
būti linkę į pykčio proveržius, tačiau
pamažu šias emocijas ima vis
geriau suvaldyti ir nusiraminti;
• vis rečiau tiki neįtikėtinais dalykais
ir nesibaimina, kad „po lova slepiasi
pabaisa";
• gali jausti didesnę įtampą, kad
nepasiseks, nerimauja, ypač dėl to,
kaip pasirodys mokykloje;
•tampa labiau nepriklausomi,tačiau
jiems vis dar reikia saugumo ir tėvų
pagalbos.
Kalba / bendravimas
Visi vaikai:
• kalba beveik kaip suaugusieji, gali
suprasti ir vartoti platų žodyną bei
sudėtingas sakinio konstrukcijas;
• geba savarankiškai mąstyti, geriau
planuoja, kritiškai mąsto ir pasižymi
geresniais sprendimų priėmimo ir
organizaciniais įgūdžiais;
• ilgiau išlaiko dėmesį, paprastai smalsiai
tyrinėja pasaulį irtai, kaip viskas veikia;
• dažnai ilgam įsitraukia j juos
dominančias veiklas, gali skaityti
įsigilindami, nori daugiau sužinoti apie
rūpimą temą ir išsakyti savo mintis bei
nuomonę;
• supranta, kad daiktai skirstomi į
kategorijas, todėl gali pamėgti juos
kolekcionuoti.
• geba sudėti ir atimti skaičius su
daugiaženkliais skaitmenimis, supranta ir
naudoja trupmenas bei tvarko duomenis;
 Devyneri metai

Kalba / bendravimas

• geba išsamiai papasakoti įvykius ir temas bei užbaigti sudėtingesnius mokykloje

reikalaujamus projektus, tačiau kai kuriems sunkiau pavyksta susidoroti su vis
sudėtingesnėmis akademinėmis užduotimis;
• linkę priklausyti grupei, vis labiau apibrėžia save per bendraamžius, nori tapti
grupės dalimi, būti jai lojalūs;
• trokšta užsiimti veiklomis toliau nuo tėvų ir namg, pavyzdžiui, nakvoti pas
draugus;
• suaugusiuosius, pavyzdžiui, mokytojus ar sporto trenerius, dažnai laiko autoritetu,
tačiau vis didesnę įtaką jiems daro bendraamžiai, todėl gali pasiduoti pastarųjų
daromam spaudimui;
• žino socialiai priimtinas taisykles ir daugeliu atvejų geba tinkamai elgtis;
 Devyneri metai

Kalba / bendravimas

• moka rūpintis savo daiktais, dažnai tvirtai žino, kas yra teisinga, o kas - ne.
Daugelis šio amžiaus vaikų tampa vis labiau socialiai orientuoti, išsako savo
nuomonę apie tai, kas jiems atrodo teisinga, padeda kitiems ir nori padaryti
pasaulį geresnį.
 Devyneri metai

Judesiai / fizinis vystymasis

• ima skirtis berniukų ir mergaičių fizinis augimas, nes brendimas gali prasidėti bet
kuriuo metu;
• abiejų lyčių vaikai nuolat auga, didėja jų svoris, gerėja pusiausvyra, jie tampa
stipresni;
• mergaitės auga greičiau ir šiuo laikotarpiu gali būti aukštesnės ir sunkesnės nei
to paties amžiaus berniukai.
 D e š im t m e tų

Socialiniai / emociniai aspektai Kalba / bendravimas

Dauguma vaikų: Visi vaikai:

• mėgsta leisti laiką su draugais, dažniausiai turi • mėgsta skaityti. Gali

geriausią tos pačios lyties draugą; ieškoti žurnalų ir
• mėgsta būti komandos dalimi ir dalyvauti grupės knygų apie juos
veikloje; dominančius dalykus;
• tvirtina, kad jiems neįdomūs priešingos lyties vaikai, • lengvai bendrauja su
tačiau mėgsta pasirodyti kitiems, erzinti ar kvailioti, kad skirtingo amžiaus
gautų dėmesio iš priešingos lyties vaikų, turėtų progos žmonėmis;
su jais pabendrauti; •jų šnekamosios
• gerai sutaria su tėvais, jų klauso. Tačiau kai kurie vaikai kalbos modeliai
tampa irzlesni, rodo mažesnę pagarbą juos beveik prilygsta
prižiūrintiems suaugusiesiems. suaugusiųjų lygiui.
 D e š im t m e tų

Pažintiniai (mokymosi,
mąstymo, problemų Judesiai / fizinis išsivystymas
sprendimo) aspektai

Vaikai turėtų:

• gebėti pasakyti visą datą

(savaitės diena, mėnesio
diena, mėnuo ir metai);
• paeiliui išvardyti mėnesius;
• gebėti perskaityti ir
suprasti pastraipą,
sudarytą iš sudėtinių
sakinių;
• gebėti perskaityti knygas,
turinčias keletą skyrių;
• gebėti geriau atlikti
sudėties, atimties,
daugybos, dalybos ir
trupmenų skaičiavimo
veiksmus;
• būti išmokę rašyti kursyvu;
• gebėti sukurti paprastas
istorijas.
Vaikai turėtų:
• būti išmokę geriau valdyti pagrindinius ir
smulkiuosius raumenis. Jie mėgsta veiklas,
leidžiančias panaudoti savo įgūdžius, kaip antai,
krepšinis, šokiai ir futbolas;
• pasižymėti didesne ištverme. Daugelis vaikų gali
bėgti, važiuoti dviračiu ir mėgsta veiklas,
reikalaujančias fizinio aktyvumo;
• toliau tobulinti smulkiosios motorikos įgūdžius,
pavyzdžiui, tuos, kurie reikalingi aiškiau rašyti ir
kurti tai, kas reikalauja kruopštumo.
 Kaip ekranai veikia musų vaikus?

Toliau išvardysiu pagrindines sritis, kuriose pastebėjau greitai

vykstančių pokyčių, pasireiškiančių latentinio amžiaus vaikams, vis
dažniau besinaudojantiems išmaniaisiais įrenginiais.

F iz in ia i s u n k u m a i

Dažnai susiduriu su vaikais, kuriems priklausomybė nuo

skaitmeninių įrenginių trukdo pasiekti atitinkamų raidos etapų normas.
Vis daugiau randasi pirminio latentinio laikotarpio pabaigos vaikų (ket-
verių penkerių metų), kurių motoriniai įgūdžiai neigiamai paveikti dėl to,
kad jie tiek daug laiko praleidžia sėdėdami. Tai rodo jų eisena ir
laikysena. Pavyzdžiui, jie gali lipti laiptais pakopa po pakopos
pastatydami ant laiptų abi kojas, kaip tai daro maži vaikai, nes dar nėra
išmokę statyti kojų pakaitomis. Ankstyvaisiais metais šie vaikai
neišlavino pagrindinių motorinių įgūdžių, todėl jiems stinga judrumo ir
koordinacijos įgūdžių, kurie leistų pašokti, peršokti, šokinėti ir išlaikyti
pusiausvyrą. Kitas nerimą keliantis dalykas yra tas, kad sėdėjimas ir
spoksojimas į ekraną lemia, jog jie neišlavina pagrindinių raumenų.
Todėl jų laikysena netaisyklinga: jie negali taisyklingai sėdėti, nes jų
kūno ašis liko nesutvirtinta. Taigi, kai šie vaikai ateina į mokyklą ir turi
ramiai sėdėti griežtoje aplinkoje, to padaryti jie negali, todėl
nenustygsta vietoje ir nuolat muistosi, niekaip nesusikaupia ir blaško
kitus vaikus. Paradoksalu, kad ankstyvoji vaikystė, praleista uždaroje
patalpoje prie išmaniojo prietaiso, - kliūtis vaikui pasirengti, kad jis
išsėdėtų mokykloje, o lakstantys ir aktyvūs vaikai pasižymi gera
raumenų kontrole ir gali ilgiau išsėdėti ramiai. Lankausi daugybėje
mokyklų ir pastebiu apsčiai vaikų, besinaudojančių pusiausvyros
pagalvėlėmis (tai plokščios, apvalios pagalvėlės grublėtu paviršiumi).
Vaikui jos suteikia nestabilią platformą, ant kurios sėdint stimuliuojami
pagrindiniai raumenys, kad šie dirbtų ir leistų jam geriau kontroliuoti
laikyseną ir ramiai sėdėti.
Dėl pernelyg ilgo laiko, praleidžiamo prie ekrano ankstyvoje
vaikystėje, pasireiškia gausybė fizinių negalavimų. Chiropraktikai
tvirtina vis dažniau pastebintys fizinį sutrikimą, kurį vadina „žinučių
kaklu", - kai paauglių stuburas neįprastai išlinksta dėl to, kad palinkę
prie planšetinio kompiuterio ir telefono jie praleidžia ypač daug laiko.
Vienas tyrimas atskleidė, kad vaikams, kurie žaidžia vaizdo žaidimus
ilgiau nei valandą per dieną, kyla didesnė tikimybė patirti riešo ir pirštų
skausmų.3įdomu tai, kad pagrindinis šio tyrimo autorius buvo 11 metų
berniukas, kuris, pastebėjęs, kad ėmė skaudėti pirštus, susimąstė, ar
šis skausmas kilo dėl žaidimų, kai jis naudojosi žaidimų pultu.
Padedamas tėčio reumatologo ir tyrėjų iš Niujorko universiteto, jis
išdalijo 171 klausimo klausimyną savo bendramoksliams, kurių amžius
svyravo nuo 7 iki 12 metų. Apie 80 proc. jų teigė, kad žaidžia
naudodamiesi žaidimų pultu arba įrenginį laikydami rankose. Tyrime
buvo nustatyta, kad kiekviena papildoma įrenginio naudojimo valanda
per dieną skausmo tikimybę padidina 50 proc. Jaunesni vaikai taip pat
dažniau jautė riešo skausmą nei vyresni, o mokslininkai tai susiejo su
faktu, kad jų raumenys ir sausgyslės vis dar vystosi. Kadangi vaikai
nebuvo ištirti, skausmo priežastys ir padariniai (artai gali sukelti
ilgalaikių pažeidimų) lieka nežinomi. Pernelyg ilgas naršymas internete
taip pat lemia prastesnį vaikų regėjimą.4

K a i p v a i k a i ž a i d ž i a ir k o d ė l e k r a n a i g a l i ta i p a v e i k t i

Pernelyg ilgas laikas, praleidžiamas prie ekrano, latentinio amžiaus

vaikams kliudo mokytis žaisti. Laikotarpio pradžioje vaikai įžengia į
lygiagretaus žaidimo etapą - tai reiškia, kad jie žaidžia šalia kitų vaikų,
tačiau ne visada kartu su jais. Taip yra todėl, kad socialiniai žaidimo
aspektai, pavyzdžiui, dalijimasis ir derėjimasis jiems atrodo per daug
sudėtingi. Sunku bendradarbiauti ir žaidžiant laikytis mandagumo
taisyklių, nes vaikus daugiausia vis dar valdo impulsai, be to, jie gali būti
linkę varžytis. Kitaip tariant, šio amžiaus vaikai mieliau atima iš kito, nei
dalijasi. Prieš pradėdami eiti į mokyklą, vaikai susidomi žaidimais su
bendraminčiais, jie supranta, kad žaisti su draugu gali būti daug
smagiau nei vienam. Šiuo ankstyvuoju latentiniu laikotarpiu daugiausia
dėmesio skiriama vaizduotės žaidimams, kurie apima konstravimą ir
kūrybą - dauguma vaikų mėgsta dėžes, pagalius, slėptuves ir... purvą.
Be to, jiems aktualūs imitaciniai žaidimai ir žinios apie realųjį pasaulį,
todėl mėgstami žaislai yra transporto priemonės, vaikiškos virtuvės ir
vežimėliai, raketos ir gydymo priemonių rinkiniai. Latentinio amžiaus
vaikams reikia patirti tikrąjį pasaulį - tai labai svarbu jų raidai. 0 ypač
daug laiko praleisdami prie išmaniojo įrenginio jie praranda daugybę
galimybių mokytis realiame pasaulyje.
Žaidimo - kaip visi ir kiti vystymosi - įgūdžiai turi būti
praktikuojami ir kartojami, kad lavėtų. Vaikai mokosi žaisti ir kuo
dažniau tai daro, tuo geriau jiems sekasi, todėl ypač svarbu, kad jie
turėtų galimybę lavinti kūrybiškumą, vaizduotę ir socialinius vaidmenis.
Žaidimas latentiniu laikotarpiu vaiko raidai turi lemiamos įtakos.
Egzistuoja daugybė įrodymų, patvirtinančių, kad žaidimas - tai
reikšminga priemonė, skatinanti vaikus ankstyvaisiais metais mokytis.
Jei vaikai dėl pernelyg ilgo laiko, praleidžiamo prie ekrano, išsiugdė
nepakankamai žaidimo įgūdžių, kyla pavojus, kad pradėję eiti į mokyklą
jie patirs sunkumų. Ankstyvųjų metų mokymosi programa orientuota į
žaidimą ir savęs pažinimą, taigi vaikai gali prisėsti prie skirtingų klasėje
esančių stalų ir pasirinkti, kokiomis veiklomis nori užsiimti. Vaikai,
praleidę daug laiko prie ekrano, dažniausiai linkę kaitalioti veiklas, jiems
sunku sutelkti dėmesį į siūlomus užsiėmimus, nes šie reikalauja labiau
išlavėjusių žaidimo įgūdžių. Tokie vaikai neturi vaizduotės ir kūrybinio
žaidimo įgūdžių, kuriais turėtų pasižymėti jų bendraamžiai. Daugelis
ikimokyklinio amžiaus vaikų, su kuriais susiduriu savo klinikiniame
darbe ir kurie ypač daug laiko praleidžia prie ekrano, dažniausiai būna
įsikabinę į elementarius, primityvius mažamečių žaidimus - juose
daugiausia vyrauja priežasties ir padarinio ryšys. Užuot dalyvavę
vaizduotės arba vaidmenų žaidime, atkartojančiame aplink juos
verdantį gyvenimą (pavyzdžiui, žaidžiant mamas ir tėčius, policijos
pareigūnus ar gaisrininkus), jie leidžia laiką trankydami vieną daiktą į
kitą arba užpildydami ir ištuštindami juos. Tokiems vaikams tai qali būti
ypač didelis kliuvinys, nes jie stengiasi dalyvauti siūlomose veiklose,
taigi bus linkę trukdyti kitiems klasėje ir sunkiai susiras draugų. Manęs
neįtikina teiginys, kad esama tokių naudojimosi skaitmeniniu įrenginiu
aspektų, kurie latentinio amžiaus vaikams leidžia lavinti žaidimo
įgūdžius ir jais naudotis klasėje bei realiame pasaulyje.

D ė m e s y s ir k o n c e n t r a c i j a

Internetas greitai keičiasi. Esame skatinami greitai spausti tai vieną

nuorodą, tai kitą, vis rečiau pasisaviname tekstinę informaciją iki galo ir
neleidžiame sau tiesiog panuobodžiauti. „Microsoft" atlikta Kanados
žiniasklaidos priemonių vartotojų apklausa atskleidė, kad skaitmeninis
amžius nulėmė, jog žmonės geba sutelkti dėmesį tokį trumpą laiką, kad
netgi auksinės žuvelės gali ilgiau jį išlaikyti.
Tyrėjai apklausė 2000 dalyvių ir ištyrė 112 kitų žmonių smegenų
veiklą. Dalyvių paprašė atlikti tokias užduotis kaip reagavimas į
nuotraukas, skirtumų pastebėjimas, atsakymas į klausimus apie
skaičius ir raides. Jie nustatė, kad vidutinė žmonių dėmesio išlaikymo
trukmė (abiejų lyčių ir visose amžiaus grupėse) sumažėjo nuo 12
sekundžių, nustatytų 2000-aisiais, maždaug tuo metu, kai prasidėjo
internetinė revoliucija, iki 8 sekundžių. Vadinasi, dabar mūsų dėmesio
išlaikymo trukmė - trumpesnė nei auksinės žuvelės (jai būdingos 9
sekundės). Esame tokie nekantrūs, kad pusė iš mūsų nelaukia ilgiau nei
3 sekundžių, kol bus įkelta interneto svetainė. Skaitmeninio greičio
matavimo bendrovės „Dynatrace" atliktas tyrimas parodė, kad 1,5
sekundės siekiantis internetinio puslapio įkėlimo laiko skirtumas gali
sumažinti pardavimus internetu iki 10 proc.
Internetinė erdvė skatina, kad viskas būtų pateikiama greitai ir
mažais informacijos kiekiais: naujienos susiaurinamos į 140 žodžių
sakinius, o mes patys, užuot pasikalbėję, rašome žinutes ir siunčiame
emocijų veidelius.
Problema ta, kad besivystančios vaikų smegenys pripranta prie
greitai kintančios informacijos. Vaikai susigyvena su akimirksniu
gaunamu malonumu ir apdovanojimu - jeigu mobiliojoje programėlėje
teisingai atlieka užduotį arba pereina į kitą žaidimo lygį, jie gauna
virtualų pažymėjimą arba jiems sumirksi ženklelis. Mokymasis
realiame pasaulyje - daug lėtesnis ir už jį rečiau apdovanojama. Vaikai,
kurie daug laiko praleidžia naudodami skaitmeninius įrenginius, gali
išmokti sėkmingai užsiimti keliomis veiklomis vienu metu, tačiau ar tai
nepakenkia jų gebėjimui sutelkti dėmesį? Jei vaikai negali sutelkti
dėmesio, tai kelia didelę grėsmę tolesniam jų išsimokslinimui.
Tyrėjai nustatė ryšį tarp laiko, praleidžiamo prie ekrano, ir
trumpesnio dėmesio išlaikymo. Vieno tyrimo rezultatai atskleidė, kad
vaikai, kurie prie kompiuterio ekrano praleisdavo daugiau nei 2
rekomenduojamas valandas, nuo 1,5 iki 2 kartų dažniau turėdavo
dėmesio sutrikimų.5Šis tyrimas taip pat parodė, kad tokiems vaikams
sunkiau sekėsi susivaldyti, jie buvo linkę į impulsyvumą.
Nors kai kurie tyrėjai nurodo galimą ryšį tarp laiko, vaikų
praleidžiamo prie ekrano, ir dėmesio sutrikimo bei hiperaktyvumo
sindromo (ADHD), aš tai vertinu skeptiškai. Dėmesio sutrikimo
sindromas - genetinė liga, ir gali būti, kad (vėliau tai aptarsiu 8-ame
skyriuje) vaikai, turintys dėmesio sutrikimo sindromą, jaučia didesnį
potraukį ekranams nei neurotipiniai vaikai, todėl jie daugiau laiko
praleidžia internete ir žaisdami žaidimus - nors prie ekrano
praleidžiamas laikas jiems ir nesukėlė šio sindromo.
Savo darbe šiuo metu dažnai susiduriu su vaikais, kurie, atrodo,
beveik neįstengia ramiai išsėdėti 50 minučių trunkančios konsultacijos
metu, net kai jiems pasiūloma juos dominančių priemonių. Visada turiu
rinkinį žaislų (pavyzdžiui, lėlių, žaislinių automobilių ir spalvotų rašiklių),
kuriuos vaikai gali naudoti, man kalbantis su jų tėvais. Tačiau dabar vis
dažniau pastebiu, kad vaikams nepavyksta savarankiškai užsiimti ir jie,
kol kalbamės, reikalauja mobiliojo telefono arba planšetinio
kompiuterio.

M o k y m a s i s ir š v i e t i m a s

Daugelis tėvų stengiasi pateisinti vaikų prie ekranų leidžiamą laiką

sakydami, kad mobiliuoju įrenginiu vaikai gauna prieigą prie mobiliųjų
edukacinių programėlių ir žaidimų, todėl viskas gerai. Tačiau man dėl to
kyla abejonių, nes esu pastebėjusi, jog vaikai dažniausiai naudoja
daugybę mobiliųjų programėlių ir žaidimų, o edukacinio pobūdžio
programėlių tarp jų tėra tik maža dalis. Vienas JAV atliktas tyrimas
atskleidė, kad vaikai nuo dvejų iki dešimties metų mažiau nei pusę laiko
praleidžia prie ekranų naudodamiesi edukacine medžiaga.6
Nerimauju dėl edukaciniais tikslais prie ekranų leidžiamo laiko, nes
vaikams daroma meškos paslauga - jie netenka galimybės ieškoti
atsakymų savarankiškai. Pradėdami lankyti mokyklą jie gali pažinti
skaičius, raides bei garsus, ir tai puiku, tačiau latentinio amžiaus vaikas
turi mokytis plačiai, o skaičiai ir raidės tėra tik maža mokymosi dalis.
Norėdami ko nors išmokti, vaikai turi tyrinėti, jiems reikia patirti
nesėkmę, bandyti ir klysti. Mokymasis prie ekrano tokių galimybių
nesuteikia. Mažus vaikus dažnai lyginame su kempinėmis, kurios viską
sugeria j save. Skaitmeniniame pasaulyje permerkiame „kempinę",
užuot leidę jai pačiai tai, ką reikia, sugerti.
Ekranai vaikams „įteikia" žinias, užuot skatinę juos pačius jų ieškoti.
Ankstesnių kartų vaikai turėjo patys susirasti reikalingų žinių.
Informacija ir mokymasis buvo sunkiau pasiekiami. Dabar vaikai
informaciją gali pasiekti vienu mygtuko paspaudimu, o mokymosi
procesas yra pasyvus, žinios jiems tiesiog patiekiamos. Informacija
prieinama akimirksniu ir be paliovos, tačiau man neatrodo, kad vaikai
išmoksta ją kritiškai vertinti. Viską galima surasti naudojantis „Google"
paieškos sistema: ten visuomet glūdi atsakymai, o vaikai nekelia
klausimų ir kritiškai nevertina to, ką randa. Jie nelygina skirtingų
šaltinių ir nebedaro išvadų, kaip būtų buvę anksčiau.
Mokymasis naudojantis išmaniuoju įrenginiu reiškia tai, kad vaikai
patys neieško atsakymų, nepatiria įžvalgos akimirkos. Atsakymų
radimas - svarbi mokymosi dalis. Dažnai tai gali pareikalauti daugybės
pastangų, tačiau vaikai taip mokomi kantrybės ir ryžto pasiekti
rezultatą.
Mano manymu, didžiausią nerimą kelia tai, kad vis dar nežinome,
kokie skirtumai išryškės tarp vaikų, priklausiusių praeities kartoms,
kurioms teko pačioms ieškoti žinių ir dėti pastangas mokantis, ir šių
dienų kartos, kuri yra pripratusi, kad mokymasis „suteikiamas" per
elektroninius įrenginius.
2016 m. pasirodęs vaizdo įrašas apie tūkstantmečio vaikus (karta,
gimusi tarp 1982-ųjų ir 1994-ųjų) savo darbo vietoje išplito neįtikėtinu
greičiu. (Susiraskite jį interneto svetainėje „YouTube"!) Šiame įraše
pranešėjas, knygų autorius ir konsultantas Simonas Sinekas pasakoja,
kaip ši karta, pirmoji užaugusi technologijų apsuptyje, jaučiasi
nelaiminga ir nepatiria pasitenkinimo. Jis tvirtina, kad daugiausia
technologijos juos pavertė nekantriais ir pripratusiais prie momentinio
apdovanojimo. Jie gali gauti tai, ko pageidauja, beveik akimirksniu:
nereikia laukti savaitės, kad peržiūrėtų mėgstamas TV laidas - galima
viską pamatyti vienu kartu. S. Sinekas tvirtina, kad tam tikrų dalykų
gyvenime nepavyks gauti akimirksniu, tarkime: pasitenkinimo darbu,
tvirtų santykių, įgūdžių, pasitikėjimo savimi ir gyvenimo džiaugsmo,
kuris neatsiejamas nuo to, ką jis vadina „lėtu, bjauriu, nepatogiu ir
purvinu procesu", o visa kelionė, pasak jo, reikalauja pastangų, yra ilga ir
sunki. Ar tai pirmas ženklas to, kas gali atsitikti jaunų žmonių kartai,
turėjusiai galimybę naudotis ekranais nuo ankstyvos vaikystės?
Tyrimai taip pat atskleidė, kad laikas, praleidžiamas prie ekrano,
daro neigiamą poveikį rezultatams mokykloje ir akademinei veiklai.7
Tyrėjai vertino, kaip keitėsi žaisti neįpratusių vaikų (berniukų, kurių
amžius buvo nuo šešerių iki devynerių metų) akademiniai laimėjimai
praėjus keturiems mėnesiams nuo tada, kai jie gavo pirmąjį vaizdo
žaidimą. Šie berniukai rečiau įsitraukdavo į popamokines veiklas,
gaudavo žemesnius pažymius už skaitymą bei rašymą ir daugiau
pastabų iš mokytojų.
Neramu dėl to, kad jau dabar matome, kokį poveikį egzaminus
laikančiai kartai daro pernelyg ilgas laikas, praleidžiamas prie ekranų, -
juolab kad latentiniu laikotarpiu šie vaikai neturėjo tokios prieigos prie
technologijų, kokia būdinga šių dienų vaikams. Dar per anksti spręsti
apie tai, kaip technologijų kupinas latentinis laikotarpis paveiks šios
kartos mokslo laimėjimus, tačiau ribotos apimties rezultatai, kuriuos
esame gavę iki šiol, nėra viltingi.
Pernelyg ilgas laikas, praleidžiamas prie ekrano, taip pat gali
paveikti smegenų raidą. Nuo gimimo iki penkerių metų amžiaus vaiko
smegenyse susikuria dvigubai daugiau neuronų jungčių, nei tai įvyksta
po penktojo gimtadienio. Vėliau šios jungtys sutvirtėja - naudojami
ryšiai sustiprinami, o nenaudojami mažėja ir nyksta. Dėl šios
priežasties, jei vaikai užsiima pasikartojančiomis veiklomis (pvz., visą
laiką praleidžia internete), kyla rizika, kad nesusidarys gilios ir plačios
neuronų jungtys, kurios reikalingos mokantis, nes sustiprinamos tik
susijusios su skaitmeninėmis veiklomis jungtys.

S o c ia lin ė s p ro b le m o s

Bene didžiausią nerimą kelia tai, kad vaikams, praleidžiantiems

labai daug laiko su skaitmeniniais įrenginiais, stipriai sutrinka socialinių
įgūdžių lavėjimas. Vienas iš pagrindinių latentinio laikotarpio aspektų
yra bendravimas: svarbu įsilieti į vaikų grupę ir užmegzti su jais
draugystę, žaisti ir pasikviesti draugų pas save. Daugeliui tėvų tai
puikiai pažįstama, tačiau vis dažniau pastebiu pradinės mokyklos
mokinių, kuriems nebereikia, kad šalia būtų draugų, - jie tiesiog
prisijungia prie žaidimo ir bendrauja su jais internete. Tačiau tai nėra
žaidimas tikrąja prasme. Tai laikas, praleidžiamas prie ekrano.
Viena iš pagrindinių vystymosi latentiniu laikotarpiu užduočių yra ta,
kad vaikai įsitrauktų į aplinkinį pasaulį sulaukdami palaikymo iš šeimos.
Tačiau „prilipę" prie „Xbox" ar planšetinio kompiuterio, neįsitraukdami į
gyvus žaidimus ir nebendraudami akis į akį, jie netenka galimybių
mokytis bendrauti. Skaitmeniniai įrenginiai iš esmės yra izoliuojamojo
pobūdžio. Dažnai tėvai bando mane įtikinti, kad virtualūs žaidimai yra
bendruomeniška veikla, nes žaisdami internete vaikai gali bendrauti su
draugais, tačiau, kalbant apie šio amžiaus vaikus, esu nelinkusi tuo
tikėti. Paauglystėje skaitmeniniai įrenginiai tampa paauglio socialinio
pasaulio dalimi - paaugliai siuntinėja žinutes, naudojasi programėlėmis
„VVhatsApp" ir „FaceTime"; išmanieji įrenginiai virsta priemone,
sustiprinančia socialinį gyvenimą, būtinu priedu, patenkinančiu
nuolatinį poreikį būti „prisijungus". Manau, kad jie apriboja vaiko
socialinį gyvenimą, nes latentiniu laikotarpiu vaikas ima kurti artimus
santykius ir saugioje aplinkoje mokytis taisyklių, galiojančių puoselėjant
draugystę. Didumą laiko vaikai bendrauja stebimi suaugusiųjų
(valgyklos prižiūrėtojos pietų metu ar kitų tėvų, esančių žaidimų
kambaryje). Šiuo laikotarpiu vaikai visada gali kreiptis pagalbos į
suaugusiuosius - jie pasirengę įsiterpti kilus nesutarimams arba padėti
susitarti, kaip žaisti drauge. Šio amžiaus vaikai taip pat žino, kad gali
atsitraukti, grįžti į saugią šeimos oazę ir kurį laiką pabūti nuošalyje, o
užmegztos draugystės kitą dieną jų lauks mokykloje. Laikas, praleistas
socializuojantis akis į akį, sulaukiant pagalbos ir paskatinimo iš
suaugusiųjų, yra būtinas, kad pradinio ugdymo vaikai išlavintų įgūdžius,
reikalingus bendraujant ir valdant emocijas. Deja, laikas, praleidžiamas
prie elektroninių prietaisų, trukdo šiems įgūdžiams plėtotis.
Tyrimas, atliktas Kalifornijos universitete Los Andžele, atskleidė,
kad laikas, praleistas prie ekrano, gali neigiamai paveikti vaikų gebėjimą
atpažinti emocijas.8Tyrėjai išsiaiškino, kad vienuolikmečiai ir
dvylikamečiai tiksliau atpažindavo žmonių emocijas, kai
technologijomis nesinaudodavo penkias dienas.
Ekranai neturėtų pakeisti bendravimo su žmonėmis. Vaikams reikia
daug laiko, praleidžiamo akis į akį su kitais žmonėmis, kad jie išmoktų
atpažinti tokias socialines užuominas kaip veido išraiška, kūno kalba ir
balso tonas. Ekranai viso to nesuteikia. Dirbdama klinikinį darbą
susiduriu su vaikų karta, kuri neįgijo šių socialinių įgūdžių dėl pernelyg
ilgo laiko, praleidžiamo prie skaitmeninių įrenginių. Mokykloms tenka
reaguoti ir imtis veiksmų - daugelyje jų kuriami klubai, skirti mokyti
vaikus socialinių įgūdžių, kurių jie turėjo įgyti latentiniu laikotarpiu. Tai
pamatiniai ir labai svarbūs įgūdžiai, leidžiantys užmegzti pokalbį, dalytis
informacija su kitais, laukti savo eilės ir pažvelgti į situaciją iš kito
asmens perspektyvos. Susidariusi padėtis verčia sunerimti, ypač
išryškėjus virtinei padarinių, paveikiančių vaiko išsilavinimą, socialinių
įgūdžių lavėjimą ir, svarbiausia, emocinę gerovę.
A tv e jo a n a lizė

Dešimtmetę Haną atvedė pas mane dėl to, kad pradinėje mokykloje jai tapo
keblu susirasti draugų. Pastaraisiais metais ji vis dažniau būdavo
atstumiama bendraamžių, o mokykloje jų imta laikyti pažeidžiama mokine,
kuriai gali būti sunku pereiti j vidurinę mokyklų. Tėvai nerimavo ir negalėjo
pasakyti, kodėl jų dukros situacija per tokį trumpų laikų taip stipriai
pasikeitė. Anksčiau atrodė, kad mergaitė turėjo keletu draugų, ir nei
mokytojai, nei tėvai nenumanė, kad ji patiria ryškių bendravimo sunkumų.
Tačiau dabar Hana jautėsi labai prislėgta ir eidama į mokyklų nerimaudavo.
Ji neturėjo draugų, su kuriais galėtų žaisti per pietų pertraukų, be to,
mokykla jos nedžiugino.

K O N S U L TA C IJO S

Kalbant su Hana ir siekiant geriau suprasti jos patiriamas prob­

lemas, greitai tapo aišku, kad vienas iš pagrindinių mergaitės
pomėgių buvo per savo planšetinį kompiuterį žiūrėti serialą apie
Amerikos paauglius. Jos lankoma mokykla kiekvienam mokiniui
buvo skyrusi planšetinį kompiuterį - tai tėvams nekėlė
susirūpinimo, nes prietaisuose galiojo tėvų nustatyti apribojimai.
Hana turėjo prieigą prie „YouTube", kur galėjo matyti medžiagą,
susijusią su mokslais, čia ji ir žiūrėjo šiuos serialus - per dieną iki
šešių ar septynių serijų. Kalbant su Hana tapo aišku, kad ji taip
įniko į šiuos serialus, jog ėmė matyti pasaulį tokį, koks rodomas
seriale. Jai išties buvo sunku kurti santykius, nes tapo keblu
bendrauti su kitomis mergaitėmis, jas suprasti. Ji nesuvokė, kokios
taisyklės galioja užmezgus draugystę: kol vienos mergaitės lavino
bendravimo įgūdžius, Hana negalėjo atsitraukti nuo planšetinio
kompiuterio, todėl pasijuto esanti socialinio bendravimo užribyje, o
tokiu atveju iš naujo integruotis ypač sunku.
Nors dar prieš metus Hana turėjo daug draugų, dabar jautėsi
patirianti sunkumų. Kitos mergaitės ėmė šaipytis išjos manijos
žiūrėti šį serialą ir kalbėtis tik apie jį. Mergaitė nežinojo, kaip
įsitraukti į bendraamžių žaidimus ir pokalbius, tad vis dažniau
atsitraukdavo ir atsiskirdavo. Susipykusi su kitais nežinodavo, kaip
rasti išeitį iš susidariusios padėties. Ji manė, kad situacija išsispręs
lygiai taip, kaip tai nutikdavo žiūrimame seriale, kurio herojai buvo
panašaus amžiaus: jie susikivirčydavo, tačiau kas nors įsikišdavo,
visi susitaikydavo - ir visa tai įvykdavo per pusvalandžio trukmės
seriją. Hana nesuprato, kad realiame pasaulyje santykiai klostosi
kitaip: jeigu ji stengdavosi „įsikišti" kitiems susiginčijus, šie
atmesdavo jos pastangas taisyti padėtį ir šaipydavosi iš jos
naivumo. Tai Haną dar labiau liūdindavo ir glumindavo, todėl ji dar
labiau atsitraukdavo nuo savo bendraamžių ir dar daugiau įnikdavo
į išgalvotą TV serialų realybę. Per pietų pertrauką Hana jausdavosi
vieniša ir vis rečiau sulaukdavo kvietimų pasisvečiuoti draugų
namuose. Kuo prasčiau jai sekėsi mokykloje, tuo labiau ji įnikdavo į
savo planšetinį kompiuterį. Tikras draugystes Hana išmainė į
serialų žiūrėjimą. Užuot gyvenusi tikrą gyvenimą, atrado
alternatyvią realybę. Realiame pasaulyje viskas keitėsi, o ji likdavo
nuošalyje.

IN T E R V E N C IJA

Pirmiausia turėjau padėti Hanos tėvams suprasti, kodėl ji patyrė

socialinę izoliaciją ir kaip prie to prisidėjo planšetinis kompiuteris.
Jos tėvai nenutuokė, ką ji žiūrėdavo interneto svetainėje „YouTube",
ir negalėjo suprasti, kur slypi problema, nes rodomas turinys
savaime nebuvo blogas: čia nesiliejo smurtas, neskambėjo
keiksmai, filmuota medžiaga buvo skirta Hanos amžiaus
žiūrovams. Leidau tėvams suprasti, kad šis išgalvotas pasaulis taip
įsiurbė Haną, kad ji nebedalyvavo realiame gyvenime, nes serialas
buvo įtraukiantis ir prieinamas nuolat.
Teko paplušėti iš peties, kad grąžinčiau Haną į socialinį gyvenimą.
Paaiškinau jai, kad televizijos serialas neatitinka tikrovės - tai ją
labai nuliūdino. Ilgai kalbėjomės apie tai, kaip seriale rodomos
patirtys skyrėsi nuo to, ką ji patirdavo realiame pasaulyje. Leidau jai
suprasti, kad realiame pasaulyje viskas vyksta kitaip nei televizijoje,
ir išaiškinau, kad vienas iš padarinių, kai prie planšetinio
kompiuterio leidžiama tiek daug laiko, yra tas, kad realiame
pasaulyje ji turi mažiau draugų. Atėjus metui įtraukti tėvus,
pasiūliau jiems kontroliuoti, kiek laiko Hana naudojasi planšetiniu
kompiuteriu, užtikrinti, kad per dienų mergaitė pažiūrėtų tik vienų
serijų. Susitariau, kad mokykloje per pietų pertraukų jų pakviestų į
bendravimo grupę, kurių taip pat lankė kiti vaikai, patiriantys
sunkumų žaidimų aikštelėje. Siekiau, kad Hana imtų megzti
socialinius ryšius. Grįžome prie pačios pradžios ir ėmėme rengti
žaidimus su kitomis panašių pomėgių turinčiomis mergaitėmis,
gyvenančiomis kaimynystėje ir lankančiomis tų pačių mokyklų.
Hanos tėvai taip pat dėjo pastangas, kad mokykloje būtų ribojamas
planšetiniu kompiuterių naudojimas. Pavyzdžiui, anksčiau
važiuodama mokyklos autobusu Hana, užuot kalbėjusi su kitomis
mergaitėmis, savo planšetiniame kompiuteryje žiūrėdavo serialų.
Mokykla pasirūpino, kad vairuotojas išjungtų belaidį internetu, o
mokiniai, užuot įnikę į savo išmaniuosius įrenginius, bendrautų vieni
su kitais.

REZULTATAI

Hanos atveju ištaisyti padėtį buvo nelengva: prireikė laiko, kad

mergaitė išlavintų apleistus bendravimo įgūdžius, kuriuos jos
bendraklasiai ugdė ištisus metus. Baigiantis šeštai klasei, surengus
daugybę žaidimo popiečių ir sulaukus pagalbos iš mokytojų, Hanai
pavyko užmegzti kelias tvirtas draugystes - ir tai leido jai
nebesijausti tokiai atskirtai. Problema, su kuria susidūrė Hana,
mokyklų privertė apsvarstyti, kiek skatinti mokinius naudotis
planšetiniais kompiuteriais. Šis atvejis paskatino planšetinius
kompiuterius įvertinti ne tik kaip edukaciniais tikslais naudojamus
įrenginius, bet ir kaip galimų socialinių barjerų šaltinį. Šioje
mokykloje buvo akcentuojamas saugumas elektroninėje erdvėje,
tačiau pernelyg mažai dėmesio skiriama ugdant 5-6 klasių
mergaičių bendravimo įgūdžius. Man padirbėjus su Hana, čia buvo
imtasi aktyvesnių veiksmų.

Suklusti verčiantys požymiai, būdingi ketverių-

septynerių metų amžiaus vaikams

V Vaikui sunku atlikti fizines veiklas, kurias geba atlikti jo

bendraamžiai - kaip antai, važiuoti dviračiu, plaukti, lipti,
bėgti, dalyvauti kūno kultūros pamokose mokykloje.
V Jiems sunku atlikti veiksmus, kuriems reikalingi smulkiosios
motorikos įgūdžiai, kaip antai, apsirengti, užsisegti sagas,
užsirišti batraiščius ir užsitraukti užtrauktuką arba naudotis
peiliu ir šakute.
V Žaidžiant nepavyksta būti kūrybiškiems ir pasitelkti
vaizduotę. Jie nenutuokia, ką veikti su kartonine dėže,
nežino, ką statyti iš kaladėlių.
V Jų, kitaip nei anksčiau, nebedomina persirenginėjimas ar
vaizduotės žaidimai.
V Jiems sunku sukurti žaidimą ar pasakojimą, pasitelkus
tokius žaislus kaip lėlės, figūrėlės, žaisliniai automobiliai ar
kitos transporto priemonės.
V Jiems kilo sunkumų pradedant lankyti mokyklą, sunku
priprasti prie aplinkos ir susirasti draugų.
V Jų elgesys klasėje trukdo kitiems.

Suklusti verčiantys požymiai, būdingi įvairaus

amžiaus vaikams

V Išryškėja elgesio pokyčių mokykloje, kaip antai: mokytojai

pastebi, kad vaikas nesuteikia dėmesio, jam sunkiau sekasi
susikaupti arba sulaukiate informacijos iš mokyklos, kad
jūsų vaikas vienas leidžia laiką per pietus ar kitas
 pertraukas.
V Vaikai liovėsi kalbėti apie draugus, nors tai dažnai darydavo
anksčiau.
V Jie atrodo nelaimingi ir sako, kad mokykloje nuobodu -
vyresnių latentinio laikotarpio amžiaus vaikų atveju tai rodo,
kad jie jaučiasi vieniši.
V Jų nebedomina veiklos, kurios džiugindavo anksčiau.
V Juos domina tik galimybė leisti laiką internete.
V Juos mažiau domina užduotys, džiuginusios anksčiau, jeigu
jos reikalauja laiko ir dėmesio (kaip antai, skaitymas,
rašymas, piešimas, spalvinimas ar lėgo dėlionės).
V Susidaro įspūdis, kad jie lengvai išsiblaško (pavyzdžiui,
nesuteikia dėmesio per pokalbį, o susikaupia tik leisdami
laiką prie ekrano).

Galimi sprendimo būdai

• Vaikai mokosi ir lavina savo įgūdžius veikdami: mėgindami,

praktikuodamiesi, ieškodami sprendimų, mokydamiesi
atlikti įvairias užduotis. Užtikrinkite, kad veiklos, kuri yra
neatsiejama nuo vaiko įgūdžių lavėjimo, nepakeistų laikas,
leidžiamas prie ekrano. Tada vaikas tiesiog žiūri į jį.
• įsitikinkite, kad elektroniniai įrenginiai neuzurpavo žaidimų.
• Atitraukite dėmesį ir jį nukreipkite. Šį metodą dažnai taikome
ką tik pradėjusiems vaikščioti mažyliams, tačiau jis taip pat
veiksmingai pritaikomas ir vyresniesiems. Atitraukite
dėmesį pasiūlydami kitos veiklos, kaip antai, žaidimą ar
dėlionę, padedančią atsitraukti nuo ekrano.
• Naudokite kompiuterį įvairioms veikloms skatinti. Internete
galima aptikti gausybę idėjų, kad ekrano naudojimas
paskatintų vaiką užsiimti kitomis veiklomis, pavyzdžiui,
paprašykite vaikų, kad jie surastų vaizdo medžiagos,
kaippastatyti raketą iš tualetinio popieriaus ritinėlių,
 paskatinkite įgyvendinti šį sumanymą.
Siekite, kad vaikų žaidimai realiame pasaulyje imtų viršų,
palyginti su virtualioje erdvėje žaidžiamais žaidimais.
Skatinkite bendravimo įgūdžių lavėjimą sudarydami vaikams
galimybę susitikti su kitais vaikais. Užtikrinkite, kad vaikas
įsitrauktų į įvairių grupių veiklą ir turėtų progos pabūti su
pačiais įvairiausiais žmonėmis.
Sudarykite sąlygas vaikams dalyvauti įvairiose
bendruomenės veiklose: įsitraukite į klubų veiklą, lankykitės
parkuose, žaidimų aikštelėse ir pan. Šiose vietose vaikai
gali susitikti su kitais ir užmegzti pokalbį.
 2 SKYRIUS

Nuosavas išmanusis įrenginys

Viskas, ką turite žinoti prieš pirkdami savo vaikams

išmaniuosius įrenginius, - kur juos laikyti ir kaip
apriboti jų naudojimą?

Kai pasakau, kad mano aštuonmetis sūnus jau ketverių turėjo savo
planšetinį kompiuterį, žmonės dažnai nustemba. Jiems palengvėja, lyg
manytų: „Ką gi, jeigu vaikų psichologė taip padarė, vadinasi, tai turbūt
gerai!“ Tėvai manęs dažnai klausia: „Ar turėčiau nupirkti savo vaikui
planšetinį kompiuterį? Kokio amžiaus vaikui geriausia pirkti išmanųjį
įrenginį?" Atvirai kalbant, mano sprendimas nupirkti sūnui planšetinį
kompiuterį buvo pagrįstas praktiniais sumetimais, siekiant išvengti
šeimoje kylančių ginčų dėl naudojimosi išmaniaisiais įrenginiais. Vis
dėlto, dar prieš jam gaunant leidimą įsijungti šį įrenginį, mudu
parengėme aiškias taisykles, nustatančias, kada jis gali naudotis šiuo
įrenginiu, kaip ilgai ir kur. Nors sūnus šį kompiuterį laikė „savo"
nuosavybe, iškėliau sąlygą, kad jis žinotų, jog būtent aš nustatau, kaip
šis įrenginys yra naudojamas.

Akivaizdu, kad per pastaruosius keletą metų padaugėjo vaikų,

turinčių savo išmaniuosius įrenginius. Jungtinėje Karalystėje vienas iš
trijų vaikų, kurių amžius nuo penkerių iki penkiolikos metų, turi nuosavą
planšetinį kompiuterį, o vienas iš trijų vaikų, kurių amžius nuo
aštuonerių iki vienuolikos metų, naudojasi savo išmaniuoju telefonu.
Netgi ką tik vaikščioti pradėję mažyliai jau turi savo išmanųjį įrenginį -
neseniai atliktas tyrimas atskleidė, kad 38 proc. dvejų-penkerių metų
amžiaus vaikų turi „Android" sistemos pagrindu veikiantį planšetinį
kompiuterį, 32 proc. vaikų - kokį nors kitokio tipo planšetinį kompiuterį,
o 32 proc. - mobilųjį telefonų.2

Taigi, kyla klausimas, ar latentinio laikotarpio vaikai yra pakankamai

atsakingi, kad turėtų savo nuosavų elektroninį įrenginį? Ar savo daikto
turėjimas skatina juos jaustis atsakingesnius, o galbūt tėvai, įteikdami
vaikui stacionarų, nešiojamųjį ar planšetinį kompiuterį arba išmanųjį
telefonų, rizikuoja vaikų atžvilgiu netekti visos tėvams būdingos
kontrolės?

Ką reikėtų apsvarstyti prieš vaikui perkant

išmanųjį įrenginį?

Norėdami deramai įvertinti šį sprendimų, tėvai turėtų apsvarstyti

keletu svarbių dalykų. Dauguma latentinio amžiaus vaikų dar neturi
išugdytų pažintinių įgūdžių, leidžiančių jiems sulaukti apdovanojimo,
vadinasi, jiems sunkiai sekasi ko nors laukti. Jie neturi išlavinę „vidinio
laikrodžio", taigi, tokio amžiaus vaikams sunkiau pajusti laiko tėkmę.
Kalbant apie laikų, praleidžiamų prie ekrano, reikia turėti omenyje, kad
tuo atveju, jeigu jiems suteikiama galimybė nekliudomai naudotis
išmaniuoju įrenginiu, jie nesuvokia laiko tėkmės, taigi, jeigu niekas jų
neribos ir nenustatys jokių taisyklių, šia veikla vaikai užsiims be
perstojo. Jie negeba suprasti, kad praleido užtektinai laiko prie ekrano ir
jau laikas padėti įrenginį į šalį.
Šio amžiaus vaikai pasižymi neišsivysčiusią savireguliacijos
sistema - juos vis dar valdo instinktas „noriu čia ir dabar". Tai puikiai
iliustruoja garsusis Stanforde atliktas eksperimentas su zefyrais.
Septintojo dešimtmečio pabaigoje ir aštuntojo dešimtmečio pradžioje
psichologas Walteris Mischelis atliko keletu tyrimų, susijusių su
apdovanojimų atidėjimu. Šiuose tyrimuose dalyvavo šimtai vaikų, o
didžioji jų dalis buvo nuo ketverių iki šešerių metų amžiaus. Vaikas
buvo paliktas tuščiame kambaryje, kuriame ant stalo tiesiai prieš jį
pūpsojo zefyras, o tyrėjas vaikui pasakė, kad kambaryje jo nebus
penkiolika minučių. Jeigu vaikas nesuvalgys zefyro, kol tyrėjas bus
išėjęs, vaikas gaus antrą zefyrą, kai tik tyrėjas sugrįš. Jeigu vaikas
sumanytų suvalgyti pirmąjį zefyrą, dar prieš tyrėjui grįžtant, antrojo
zefyro jis negautų. Tyrėjai nustatė, kad du trečdaliai vaikų suvalgė
pirmuosius zefyrus. Kuo vaikai buvo vyresni, tuo lengviau jiems sekėsi
atidėti apdovanojimą - kitaip tariant, nevalgyti zefyro ir, sulaukus
apdovanojimo, gauti du. Šie eksperimentai atskleidė, kad mažiems
vaikams labai sunku išlaukti, net jeigu tai jiems liepia autoritetą turintys
asmenys. Maži vaikai negeba suvokti laukimo šią akimirką naudos, kad
vėliau gautų daugiau. Net jeigu naudinga laukti, jie nepajėgia suvaldyti
savo impulsų. Tačiau paaugę geba panaudoti savo pažintinius
gebėjimus, kad juos suvaldytų, todėl pradeda save kontroliuoti. Iš
esmės jie gali panaudoti savo pažintinius gebėjimus (mintis), kad
suvaldytų jausmus (impulsus). Tai sudėtingesnis, tačiau būtinas
psichologinis įgūdis, kurio reikia vaikams, pereinantiems iš vaikystės į
paauglystę.
Latentinio amžiaus vaikams taip pat nepavyksta laviruoti tarp
skirtingų reikalavimų, o besivystančioms jų smegenims vis dar sunku
atlikti keletą užduočių vienu metu. Taigi, jeigu nesikišdami leisite jiems
naudotis ekranu, tikėtina, kad jie sėdės prie jo visą rytą, liks
neapsirengę, neišsivalę dantų, nesusitvarkę kambario ir neatlikę jokių
kitų užduočių, kurias jiems galbūt skyrėte. Tai didelis išbandymas
šeimai, kai ryte skubama išeiti iš namų.
Jei kalbame apie vaikus, turinčius savo asmeninį išmanųjį įrenginį,
svarbu atsakyti į tokius klausimus:
• Ar laiko, praleidžiamo prie ekrano, bus dar daugiau?
• Ar laiko, kurį vaikas praleidžia prie ekrano, daugiau niekas
nekontroliuos?

Nekontroliuojamas laikas prie ekrano

Kai laikas, praleidžiamas prie ekrano, nekontroliuojamas ar jo

nepaisoma, paprastai kyla problemų. Būtent tada tėvai praranda
kontrolę. Naujausias tyrimas, kurį atliko „Internet Matters", atskleidė,
kad daugybė vaikų yra paliekami be priežiūros naudotis internetu savo
išmaniuosiuose įrenginiuose. Verčia suklusti tas faktas, kad 44 proc.
vaikų naršo internete, socialiniuose tinkluose ir internete skelbiamų
naujienų sraute be jokios suaugusiųjų priežiūros, o beveik pusė visų
šešiamečių naršo internete būdami vieni savo kambaryje.3Vienas
dalykas, kurį norėčiau pabrėžti tėvams, yra tai, kad negalima vaikui
nupirkti prietaiso, turinčio ekranų (nesvarbu, ar tai mobilusis telefonas,
planšetinis kompiuteris, stacionarus kompiuteris, nešiojamasis
kompiuteris ar žaidimų konsolė), įteikti jį vaikui ir tikėtis geriausio.
Turite prisiimti atsakomybę, nustatyti taisykles ir turėti planų, nes
latentinio amžiaus vaikui tiesiog stinga įgūdžių valdyti laikų,
praleidžiamų prie ekrano. Kita vertus, kodėl jie tai turėtų daryti, jeigu
mes neįdiegiame juos sustabdančių saugiklių? Juk nesuteikiame
vaikams neribojamos prieigos prie kažko, kas galėtų jiems pakenkti
(pavyzdžiui, cukraus), tiesa?
Turintys savo asmeninį prietaisų vaikai dažnai susikuria iliuzijų, kad
jie jį valdo. Tai ypač pasakytina apie vyresnius vaikus, kurie galbūt turi
sukaupę santaupų, kad nusipirktų įrenginį. Jie galvoja: „Aš sumokėjau
už šį prietaisų, todėl jis yra mano ir aš pats nuspręsiu, kada ir kaip ilgai
juo naudosiuosi ir kur laikysiu." Tačiau įsitikinimas, kad jie valdo padėtį,
neišvengiamai reiškia, kad kils problemų. Latentinio amžiaus vaikai
išaugo iš pykčio priepuolius patiriančių mažylių ir tik dabar mėgina
išbandyti savo galimybes bei autonomijų. Dėl to ypač svarbu, kad tėvai
turėtų autoritetų - netgi tada, kai vaikas mano, jog valdo situacijų.
Nesileiskite įtikinami jų pateikiamų argumentų. Neatsisakykite savo
galios: tai silpnoji grandis ir jos principas taikomas beveik visiems
tėvystės aspektams. įsivaizduokite, kas būtų, jeigu leistumėte vaikui
pasirinkti, kų valgyti pietums kiekvienų dienų arba kokiu laiku gultis
miegoti. Svarbu vaikams pripažinti - taip, jie gali pasirinkti, kur išleisti
savo pinigus, tačiau jūs vis vien esate jų tėvai ir turite nustatę taisykles
dėl laiko, praleidžiamo prie ekrano.
 Koks jūsų planas?

Dar prieš tai, kol prietaisas atsidurs namuose, tėvai jau turėtų būti
parengę veiksmų planą. Daugybė tėvų, ypač jeigu tai jų pirmas vaikas,
negali įsivaizduoti, kokį poveikį daro skaitmeninis įrenginys ir kaip jis
gali užvaldyti, jei tik neskirsite tam dėmesio. Tai nelyginant šuniuko
laikymas namuose: reikia apsvarstyti, ar tai tinkamas sprendimas, kaip
jis pritaps jūsų namuose ir šeimoje. Jeigu vaikas sumanytų įsigyti ried­
lentę arba mušamųjų instrumentų rinkinį, esu tikra, kad daugelis tėvų
apsvarstytų, kaip ir kokiu metu šie daiktai būtų naudojami. Tačiau
didžioji dalis tėvų, kuriems laikas, vaikų praleidžiamas prie ekrano, virto
problema, pradinio plano paprastai nebūna numatę.
Apsvarstykite taisykles, kurias taikysite dėl laiko, praleidžiamo prie
ekrano. Ar leisite naudotis šiuo įrenginiu prie pietų stalo? Ar leisite juo
naudotis miegamajame? Kiek ilgai vaikas galės naudotis šiuo
įrenginiu? Kokiu metu vaikas galės juo naudotis?
Nėra teisingo ar klaidingo atsakymo į šiuos klausimus - tėvai turi
tai apsvarstyti, nuspręsti, kurios taisyklės geriausiai veiks jų šeimoje, ir
stengtis užtikrinti, kad jų būtų laikomasi. Visada laikykitės to, ką vadinu
pagrindiniais tėvystės principais - būkite nuoseklūs, žinokite, kada
pasakyti „ne", kada galite nusileisti, ir, visų svarbiausia, valdykite
situaciją. Vienas iš dažniausiai duodamų ir svarbiausių tėvystės
patarimų skamba taip: rinkitės „mūšius", kuriuose dalyvausite, bet
būkite tikri, kad pasirinktą kovą laimėsite. Žinoma, nereikėtų ginčytis dėl
visko, antraip šeiminis gyvenimas ims kelti išties daug įtampos.
Nuspręskite, kada reaguosite lanksčiai, tačiau įvardykite taisykles, kurių
reikia laikytis griežtai, įsitikinkite, ar vaikas žino, jog vienos ar kitos
taisyklės turi būti laikomasi. Kai kalbama apie elektroninius įrenginius ir
laiką, praleidžiamą prie jų, mano patirtis leidžia tvirtinti, kad šiame
„mūšyje" tėvai turi dalyvauti, ir reikia, kad jie būtų nugalėtojai.
Be to, patartina, kad tėvai išsiaiškintų, kaip veikia elektroninis
įrenginys, dar prieš įteikdami jį vaikui. Esu susidūrusi su tėvais, kurie
nupirkdavo savo vaikams „iPod" grotuvą ar elektronines skaitykles
nežinodami, kad šie įrenginiai leis vaikams prisijungti prie interneto.
Mano darbo praktikoje taip pat pasitaikė tėvų, kurie patyrė didžiulį šoką,
kai suvokė, jog jų devynmetis sūnus ištisus mėnesius jiems nieko apie
tai neįtariant naršydavo draudžiamo turinio interneto svetaines, kurias
pasiekdavo per interneto paieškos svetainę „Google" ir „YouTube".

Ar savo asmeninio įrenginio turėjimas vaikui

leidžia jaustis atsakingam?

Vienas iš pranašumų, jei latentinio amžiaus vaikai turi savo

asmeninį įrenginį, yra tas, kad šis įrenginys leidžia jiems pajusti daugiau
atsakomybės. Mano sūnui neabejotinai buvo naudinga rūpintis tuo, ką
jis taip smarkiai vertino nuo pat ankstyvojo amžiaus - savo planšetinio
kompiuterio jis nebuvo nė karto sudaužęs ar pametęs. Prieš keletą
metg dirbau mokykloje, kurios mokytojai vaikus mokė daryti
skaitmenines nuotraukas - taip išplėšdami jų kuriamo meno įvairovę.
Tai buvo priešmokyklinio ugdymo grupės vaikai, todėl mokytojai jiems
nupirko specialius smūgiams atsparius fotoaparatus manydami, kad
vaikai galės juos saugiau naudoti, nes tikimybė sudaužyti mažesnė. Šie
fotoaparatai dideli ir masyvūs, tarsi iš animacinio filmo. Vis dėlto jie
suduždavo itin greitai. Taigi mokytojai sumanė nupirkti įprastus
skaitmeninius fotoaparatus - tokius, kokius vaikai matydavo
naudojamus suaugusiųjų.
Tuokart nė vienas iš aparatų nedužo, nes vaikai suprato, jog tai
vertingi daiktai, su kuriais reikia elgtis atsargiai. Vaikai geba suprasti,
kad daiktas turi vertę ir yra brangus. Jie rūpinsis kuo nors tiek, kiek
jiems tai atrodys vertinga - jeigu daiktas atrodo labai vertingas, jie
stengsis rūpintis juo labiau. Tačiau svarbu valdyti padėtį atsižvelgiant į
vaikų gebėjimų lygį. Latentinio amžiaus vaikai gali būti nerangūs,
daiktai jiems dažniau nei suaugusiesiems iškrenta iš rankų ir sudūžta,
nes jų motoriniai įgūdžiai nėra dar taip išlavėję, kaip suaugusiųjų. Taigi,
kad išvengtumėte žalos, įrenginius, kuriais naudojasi jūsų vaikai,
geriausia apsaugoti - įdėti į apsauginį dėklą ar pan.
 Kur įrenginys turėtų būti laikomas?

Tvirtai tikiu, kad, jeigu tik įmanoma, vaikai (ypač ketverių-

septynerių metų) visada turėtų būti prižiūrimi, kai laiką leidžia prie
ekrano, o skaitmeniniai įrenginiai turėtų būti naudojami bendrose
erdvėse, o ne privačiai, užsidarius kambaryje. Kita vertus, žinau, kad,
priešingai nei televizorius, skaitmeniniai įrenginiai yra nešiojami ir vaikai
gali juos neštis iš vieno kambario į kitą, todėl tėvai ne visada žino, kur
yra jų vaikai ir ką jie veikia. Būnant tėvais lengva prarasti laiko
suvokimą. Vaikas sau tyliai žaidžia, tad galite pamanyti - kam jį
trukdyti? Vis dėlto, nepaisant to, kad esate nustatę belaidžio interneto
apribojimus savo ar vaiko įrenginyje, vis vien svarbu žinoti, ką jūsų
vaikas veikia internete ir ką ten randa. Jeigu vaikas naudojasi įrenginiu
šalia jūsų, taip pat pravartu žinoti, kiek ilgai jis juo naudojasi. Jeigu
vaikai pradingsta iš akiračio, stebėti juos tampa gerokai kebliau.
Idealiu atveju tėvai, būdami su savo latentinio amžiaus vaikais,
stengiasi sukurti atvirumo kultūrą. Nors vaikas, naudodamasis
įrenginiu, bendroje erdvėje nebendrauja su jumis, su juo vis tiek yra
galimybė bendrauti kitiems - tarkime, vienas iš tėvų teiraujasi, ko
vaikas nori pietums, arba brolis ar sesuo mėgina sužinoti, ką vaikas
veikia. Jeigu vaikai naudojasi skaitmeniniu įrenginiu savo kambaryje,
yra mažesnė tikimybė, kad kas nors užeis ir jų veiklą pertrauks, be to,
labiau tikėtina, kad vaikai liks vieni ilgą laiką.
įrenginiai pasiglemžia bendrauti skirtą laiką. Laiko leidimas prie
ekrano ar naršant internete - tai, kaip minėta, izoliuojanti veikla, kuri
mažiems vaikams užkerta kelią bendrauti gyvai. Jeigu vaikas naudojasi
ekranu šalia kitų žmonių, bent jau tai nesukelia didesnės izoliacijos.
Vadovaudamasi klinikiniais tyrimais galiu teigti, kad norėdami
išlaikyti autoritetą tėvai turi bendrauti su vaiku. Kitaip tariant, privalote
išsaugoti abipusį ryšį. Kai koks nors šeimos narys įsitraukia į
izoliuojančią veiklą, kaip antai, leidžia laiką prie ekrano, tarp šeimos
narių susilpnėja ryšys, o to derėtų vengti, ypač jeigu šeimoje yra
latentinio amžiaus vaikų.
Kol kūdikiai ir vaikščioti pradėję vaikai daro didelį motorinių įgūdžių
ir kalbos lavėjimo šuolį, latentinio amžiaus vaikai lavina emocinius ir
bendravimo įgūdžius. Jie stebi, mokosi, ugdo savo asmenybes ir
absorbuoja informaciją apie pasaulį. Bet jeigu jie įninka į elektroninius
prietaisus, tada jg nematote ir nežinote, kas vyksta ir kas jiems daro
poveikį. Socialinė ir emocinė raida užtikrinama stebint, mėgdžiojant ir
atrandant bendrumų. Skaitmeniniai įrenginiai tam užkerta kelią.
Esu linkusi manyti, kad, jei tik įmanoma, skaitmeniniai įrenginiai
neturėtų būti laikomi ir naudojami miegamuosiuose. Net tada, kai jūsų
vaikas sako, jog įrenginys yra išjungtas arba įkraunamas, vis vien jį
reikėtų išnešti iš kambario, ypač naktį, nes noras pasinaudoti juo bus
pernelyg stiprus. Pažįstu daugybę suaugusiųjų, kurie naudojasi
telefonais lovoje prieš užmigdami arba prabudę naktį. Jei
suaugusiesiems sunku atsispirti interneto vilionėms tuo laiku, kai jie
turėtų miegoti, latentinio amžiaus vaikui neabejotinai dar sunkiau tai
padaryti.

Perdėtas dėmesio sutelkimas

Ar esate pastebėję, kad vaikai, naudodamiesi elektroniniais

prietaisais, tarsi atsiduria būsenoje, panašioje į transą? Jg akys
įsmeigtos į šviečiantį ekraną ir, nepaisant to, kiek kartų užduosite jiems
klausimą arba mėginsite su jais kalbėtis, atrodys, kad jie tiesiog negirdi
jūsų. Šis absoliutus dėmesio sukaupimas vadinamas perdėtu dėmesio
sutelkimu. Žinoma, kartais tai gali būti labai naudinga, tačiau verta
sunerimti, jeigu tokio dėmesio nepavyksta lengvai pertraukti.
Manau, visi esame patyrę, ką reiškia perdėtai sutelktas dėmesys.
Vieną rytą nuvežiau savo vaiką į mokyklą. Vėlavau ir skubėjau į traukinį,
kad spėčiau į susitikimą. Stotyje atsidūriau likus dviem minutėms iki
traukinio atvykimo ir pastebėjau, kad savo telefone esu gavusi balso
pašto pranešimą - jį nusprendžiau išklausyti, nes galbūt jo turinys buvo
susijęs su turėjusiu įvykti susirinkimu. Deja, aplinkui buvo labai
triukšminga, taigi negalėjau girdėti pranešimo turinio, todėl, kad geriau
sutelkčiau dėmesį, pasukau galvą į vieną pusę. Kai galų gale išklausiau
balso pašto pranešimą, supratau, kad mano traukinys jau nuvažiavęs.
Stovėjau perone priešais traukinį, bet norėdama išgirsti man atsiųstą
pranešimą buvau taip sutelkusi dėmesį, kad nepastebėjau, jog tą stiprų
triukšmą ir sukėlė mano laukiamas traukinys. Tai - perdėtai sutelktas
dėmesys. Jis leidžia atsiriboti nuo aplinkos ir susitelkti ties vienu
dalyku. Dažnai pastebiu panirusius į tokią būseną vaikus, kai jie
naudojasi skaitmeniniais įrenginiais.
Esu linkusi teigti, kad geras dėmesys nesietinas su viso dėmesio
sutelkimu. Tinkamai sutelktas dėmesys reiškia, kad susikaupiama ties
atliekama užduotimi, tačiau išlaikomas budrumas ir reaguojama į tai,
kas vyksta aplinkui. Kalbant iš evoliucinės perspektyvos, mes turime
visą laiką stebėti aplinką, kad išliktume. Akmens amžiuje dėl perdėto
dėmesio sutelkimo neišvengiamai būtume atsidūrę aštriadančio tigro
nasruose. Kita vertus, kalbant apie šių dienų realijas, dėl perdėto
dėmesio sutelkimo mokyklinio amžiaus vaikai gali pakliūti po
automobilio ratais, kai eidami per gatvę naudojasi telefonu, - apie
tokius nutikimus girdime beveik kiekvieną savaitę. Taip pat jūs galite
pražiopsoti traukinį ir nespėti laiku atvykti į susitikimą.
Dėmesys perdėtai sutelkiamas tada, kai kas nors pasiglemžia visą
jūsų protinę energiją ar dėmesį, pavyzdžiui, skaičiavimas mintinai ar
pastangos iššifruoti traškančią balso pašto žinutę triukšmingame
perone - arba kai kas nors pasižymi tokiu stimuliuojamuoju poveikiu,
kad pasiglemžia visą jūsų dėmesį, nustumdamas visa kita į antrą planą
- būtent tai vyksta leidžiant laiką prie ekrano. Turinys gali būti
įtraukiantis, tačiau perdėtai sutelktas dėmesys kalba apie labai
specifinę susitelkimo būseną. Atsidūrę šioje būsenoje esame taip
įsitraukę, kad nepastebime nieko, kas vyksta aplink mus.
Mokslininkai, tyrinėjantys dėmesio sutrikimo ir hiperaktyvumo sind­
romą, stebėjo skirtingas smegenų dalis, kad atidžiau įvertintų perdėtą
dėmesingumą. Kalbant paprastai, netgi tuomet, kai ilsimės, tam tikros
mūsų smegenų sritys išlieka aktyvios. Tai tos smegenų dalys, kurios
dalyvauja tyrinėjant aplinką ir apdorojant vaizdinę bei garsinę
informaciją. Jos vadinamos numatytojo režimo tinklu, kurio užduotis -
užtikrinti, kad reaguotumėte į aplinką ir suvoktumėte galimus pavojus,
- tik taip galite išvengti susidūrimo su aštriadančiu tigru ar
automobiliu. Vis dėlto, prireikus sutelkti dėmesį į vieną dalyką ar
užduotį, aplinką stebinčios smegenų dalys tampa ne tokios aktyvios, o
tos, kurių reikia užduočiai atlikti, aktyvuojasi.
Mes nukreipiame protinius resursus nuo numatytojo režimo tinklo į
tas smegenų dalis, kurios aktyvuojasi, kad atliktų mūsų nurodytą
užduotį. Jei norime tinkamai sutelkti dėmesį į tai, ką stengiamės atlikti,
ir būti tikri, kad aplinka mūsų neblaškys, turime „išjungti" smegenų dalį,
atsakingą už aplinkos stebėjimą. Tyrimai atskleidė, kad žmonėms,
kuriems nustatytas dėmesio sutelkimo ir hiperaktyvumo sindromas,
davus atlikti užduotį, jų nustatytasis tinklo režimas „neišsijungia" ir
netampa mažiau aktyvus, kaip turėtų būti. Jie stengiasi sutelkti dėmesį,
tačiau vis vien lieka stebėti aplinką. Dėl to jie tokie neatidūs, jiems
sunku efektyviai nukreipti dėmesį, nes smegenų sritys, atsakingos už
stebėjimą, nukreipia jų dėmesį į tai, kas vyksta aplinkoje. Kita vertus,
tais atvejais, kai žmonėms, turintiems dėmesio sutrikimo ir
hiperaktyvumo sindromą, tyrėjai davė atlikti ypač stimuliuojančias
užduotis, jų nustatytasis tinklo režimas galų gale išsijungė, bet tada
pasireiškė perdėtas dėmesingumas ir jie negalėjo sugrįžti į numatytojo
tinklo režimą. Vadinasi, jie įstrigdavo padidinto dėmesingumo būsenoje
ir negalėdavo persijungti, kad reaguotų į aplinką.
Lygiai tokie pat procesai vyksta, kai vaiko dėmesį patraukia skait­
meninis prietaisas. Ši veikla taip stimuliuoja, kad vaikai geba sutelkti
dėmesį tik į ekraną ir atitrūksta nuo to, kas vyksta aplinkui. Daugybė šio
reiškinio aspektų kelia nerimą. Viena iš rimčiausių problemų yra ta, kad
perdėto dėmesingumo būsena kalba apie atitrūkimą nuo aplinkos, o tai
nėra suderinama su mokymusi ar naujų įgūdžių ugdymu. Visiems
mums reikia gebėti reaguoti į nuolatinį mus supančios informacijos
srautą. Esant perdėto dėmesingumo būsenos labai sunku pereiti nuo
vienos užduoties prie kitos, o tai - gyvybiškai svarbus įgūdis. Vaikai turi
gebėti perkelti dėmesį, kad užbaigtų daugelį kognityvinių užduočių.
Dėl to svarbu vengti pernelyg didelio dėmesio sutelkimo. Labai
rekomenduoju, kad vaikui naudojantis skaitmeniniais įrenginiais tėvai
būtų netoliese - dėl to padidėja tikimybė, kad aplinka darys didesnį
stimuliuojamąjį poveikį ir laikinai atitrauks nuo įrenginio. Kita vertus,
savo kambaryje užsidarę perdėto dėmesingumo būsenos vaikai,
negaudami jokios stimuliacijos iš aplinkos, galėtų taip išbūti ištisas
valandas. Nerimaujame, kad laikas, leidžiamas prie ekrano, vaikus
paverčia mažiau susikaupiančiais, tačiau turėtume susirūpinti ir dėl
pernelyg didelio dėmesingumo. Norime, kad mūsų vaikai išmoktų
lanksčiai panaudoti dėmesį ir galėtų susikaupti, kai to reikia, tačiau taip
pat norisi, kad prireikus jie gebėtų ir „perjungti" dėmesį.

A tv e jo a n a lizė

Keturmetės Evos tėvai atvyko su manimi susitikti, nes mergaitė jau buvo
baigianti priešmokyklinio ugdymo klasę, tačiau jai sunkiai sekėsi apsiprasti
ir susirasti naujų draugų. Mokytoja pasikvietė tėvus pranešti, kad Evos
elgesys ir klausymosi įgūdžiai prasti. Tėvai to negalėjo suprasti: jie pasakojo,
kad Eva buvo gabi ir sumani mergaitė, ankstyvame amžiuje išmokusi
atpažinti skaičius, geometrines figūras, raides ir spalvas. Jie tikėjosi, kad
mergaitei puikiai seksis mokykloje, nes ji turėjo gerokai daugiau žinių nei jos
bendraamžiai, tačiau mokytoja tvirtino, jog mergaitei sunkiai pavyksta
išlaikyti dėmesį, be to, ji blaško bendraklasius.

K O N S U L TA C IJO S

Akivaizdu, kad Evos tėvai išaukštino mergaitės mokymosi

laimėjimus. Abu buvo baigę universitetą, turėjo gerus darbus ir
troško, kad vienturtis jų vaikas gautų viską, kas gyvenime geriausia.
Jie vertino technologijų teikiamą naudą šiuolaikiniame pasaulyje,
todėl man paaiškino, kad Evai, kai jai tebuvo dveji, nupirko asmeninį
planšetinį kompiuterį ir įdiegė gausybę edukacinių programėlių.
Pasididžiuodami man pademonstravo, kaip puikiai mergaitė
naudojasi planšetiniu kompiuteriu - ji puikiai žinojo, kaip elgtis su
kiekviena mobiliąja programėle. Be abejo, jos gebėjimai man
padarė įspūdį, be to, atrodė, kad jos įgūdžiai pranoksta tokio
amžiaus vaikų gebėjimus.
Tačiau, kai nuėjau stebėti Evos mokykloje, ėmiau suprasti, kad
klasėje ji neabejotinai susiduria su keblumais, kuriuos turbūt kelia
planšetinis kompiuteris. Eva gebėjo įvardyti visas geometrines
figūras, skaičius ir spalvas, nes naudojo mobiliąsias programėles,
tačiau nebuvo išsiugdžiusi bendravimo įgūdžių, nemokėjo žaisti su
kitais vaikais, kad mokykloje būtų sėkminga. Kadangi daugelis jos
žaidimų buvo susiję su planšetiniu kompiuteriu, klasėje jai buvo
sunku pasirinkti ir organizuoti savo veiklą. Mergaitei, užaugusiai
aplinkoje, pilnoje greitai judančių, triukšmingų ir spalvingų
elektroninių programėlių, bokšto statymas iš kaladėlių arba
karoliukų vėrimas nė iš tolo neatrodė įdomūs dalykai. Jos
bendraamžiai džiaugėsi ką nors konstruodami iš lėgo kaladėlių,
stumdydami vaikiškus vežimėlius su lėlėmis, žaisdami su
mašinytėmis ar žaislinėmis virtuvėlėmis, tačiau Eva nematė
prasmės įsitraukti į tokius žaidimus. Vaizduotės žaidimai ją
pernelyg glumino. Jai nepavykdavo įsižaisti su kitais vaikais,
nepatiko žaislai ir jai siūlomi nesuprantami žaidimai, todėl
mergaitei buvo nuobodu ir ji jautė nusivylimą. Dėl to mergaitė
imdavo ką nors niokoti - tai patraukdavo suaugusiųjų dėmesį ir jie
ateidavo jos užimti.
Kai kalbėjausi su Evos tėvais apie planšetinio kompiuterio
naudojimą, jie negalėjo patikėti, kad būtent šis įrenginys nulėmė tai,
kad mergaitė patyrė problemų. Jie buvo įsitikinę, kad leisdami visą
laiką žaisti su edukacinėmis programėlėmis savo vaikui suteikia
didžiulį pranašumą, todėl mokykloje ji gerokai pranoks savo
bendraamžius. Tačiau įvyko priešingai. Evos susidomėjimas
planšetiniu kompiuteriu taip sustiprėjo, kad dabar, būdama ketverių,
didžiąją laiko dalį iššvaistydavo juo naudodamasi - kai kuriomis
dienomis praleisdavo prie šio įrenginio net keturias valandas. Kol
Eva ramiai naudodavosi planšetiniu kompiuteriu, jos tėvai (kaip
darytų daugelis tėvų) šį laiką išnaudodavo kitiems darbams.

IN T E R V E N C IJA

Evos tėvai pamažu ėmė suprasti, kad mažam vaikui prie ekrano
praleisti tiek daug laiko negerai. Juos suklaidino mintis, jog viskas,
ko reikia Evai, kad ji pranoktų kitus - tai planšetinis kompiuteris.
Tačiau ankstyvojo latentinio amžiaus vaikui iš tikrųjų reikalingas
bendravimas su kitais žmonėmis ir dėmesys. Paaiškinau jiems, kad
laiko leidimas prie planšetinio kompiuterio - tai izoliuojančio
pobūdžio veikla, kuri anaiptol nepadeda ugdyti Evos bendravimo
įgūdžių ar vaizduotės žaidimų - o būtent tai jai buvo reikalinga
mokantis mokykloje. Siekdami padėti tėvai paskatino mergaitę
sutelkti dėmesį į pernelyg siaurą sritį.
Pasiūliau tėvams supažindinti Evą su kitais užsiėmimais, kurie
praplėstų namuose atliekamų veiklų spektrą. Tikslas buvo ne
uždrausti naudotis planšetiniu kompiuteriu, bet sudaryti daugiau
galimybių Evai užsiimti veiklomis, kurios leistų padėti planšetinį
kompiuterį į šalį. Tėvams paprasčiausiai tereikėjo pasiūlyti: „eime į
sodą pažaisti" arba „pasivaikščiokime parke". Arba pakviesti kartu
gaminti maistą, piešti, žaisti, dainuoti, dėlioti dėliones. Visos šios
veiklos pareikalavo gerokai daugiau jos tėvų laiko ir įsipareigojimo,
tačiau Evos amžiaus vaikams buvimas kartu su kitais daug
svarbesnis nei laiko leidimas prie planšetinio kompiuterio. Jos tėvai
turėjo pasinaudoti kiekviena galimybe įsitraukti ir bendrauti su savo
dukra.
Eva - tėvams pageidaujant - ir toliau būtų galėjusi naudotis
planšetiniu kompiuteriu, tačiau šis įrenginys turėjo būti mažiau
prieinamas. Kai ji daugiau laiko užsiimdavo kitomis veiklomis,
planšetinis kompiuteris būdavo naudojamas rečiau, ir padėtis tapo
suvaldoma. Mergaitės tėvams pasiūliau keletą rekomendacijų ir
padrąsinau juos apriboti planšetinio kompiuterio naudojimą Evai
esant namuose. Raginau pasiūlyti jai užsiimti kita veikla, paprašyti
palaukti arba nukreipti jos dėmesį, kad apsiprastų su mintimi, jog
naudotis planšetiniu kompiuteriu visą laiką neleidžiama.

R EZU LTA TA S

Evos tėvai jautė didelį nerimą, kad reikės apriboti jos laika,
leidžiamą prie planšetinio kompiuterio. Jie nerimavo, kad mėginant
sutrumpinti laiką, praleidžiamą prie ekrano, mergaitei pasireikš
pykčio priepuoliai. Tėvai ėmė suvokti, jog planšetinis kompiuteris
buvo naudojamas perdėtai dažnai dėl to, kad jie buvo nepaprastai
užimti, taigi patariau jiems stabtelėti ir pamėginti elgtis kitaip. Jie
sudarė tvarkaraštį, kada Evai buvo leidžiama naudotis planšetiniu
kompiuteriu, ir bent vienas iš jų atrasdavo laisvo laiko pažaisti su ja,
kai laikas buvo skiriamas kitoms veikloms. Juos nustebino tai, kas
įvyko. Eva taip džiaugėsi, galėdama leisti laiką su tėvais, kad jai
pasireiškė vos keli pykčio priepuoliai. Pasitaikė įtemptų akimirkų,
kai ji jautėsi pavargusi ir norėjo naudotis savo planšetiniu
kompiuteriu, tačiau šios situacijos nebuvo tokios rimtos, kaip
baiminosi jos tėvai. Eva prie naujovių prisitaikė gerokai anksčiau,
nei to buvo tikėtasi.
Ši situacija greitai neišsisprendė, tačiau daugiau žaidimų ir
dėmesio, gaunamo iš tėvų, bei mažiau laiko, praleidžiamo prie
planšetinio kompiuterio, nulėmė, kad Eva ėmė geriau pritapti
mokykloje. Prieš pradedant lankyti pirmą klasę jos elgesys
pasitaisė, ji labiau pasitikėjo savimi, susirado keletą draugų. Kartu
su tėvais išmokusi žaisti, ji vis mažiau domėjosi planšetiniu
kompiuteriu, nes dabar rasdavo įdomesnių užsiėmimų.

Pavojaus ženklai

V Tėvai ima jausti, kad nekontroliuoja padėties, susijusios su

skaitmeninio įrenginio naudojimu - situaciją valdo vaikas.
Tėvai nežino, kur šis įrenginys yra, kada ir kaip ilgai vaikas
juo naudojasi.
V Kyla daugybė ginčų dėl to, kad vaikas liautųsi naudojęsis
išmaniuoju įrenginiu.
V Vaikas šį įrenginį laiko savo kambaryje. Paslapčia atsineša
įrenginį į savo kambarį, nors tai nėra leidžiama, ir tėvai
dažnai randa jį šalia miegančio vaiko.
V Vaikui sunku užmigti, jis nuolat jaučiasi pavargęs, miego
ritmas yra sutrikęs dėl naudojimosi išmaniuoju įrenginiu.

Galimi sprendimai

• Prieš įteikdami vaikui nuosavą įrenginį, tėvai turėtų užduoti

sau keletą klausimų: ar mano vaikas suvokia laiko
sampratą ir daiktų vertę? Ar vaikas sugeba pripažinti, kad
jau pakankamai laiko praleido prie ekrano ir gali padėti
įrenginį šalin? Priešingu atveju, jis nesugebės naudotis savo
įrenginiu be priežiūros.
• Nepaisant to, kas naudojasi įrenginiu, jį būtina prižiūrėti;
užtikrinkite, kad būtų laikomasi griežtų taisyklių.
• Nuosavybės jausmas gali sukurti kontrolės iliuziją: „Tai yra
mano planšetinis kompiuteris, dėl to galiu su juo daryti, ką
tik noriu." Nuo pat pradžių tėvai turi leisti vaikui suprasti,
kad šio įrenginio naudojimas priklauso nuo jų, o įrenginio
turėjimas nereiškia, kad vaikas jį kontroliuoja.
 3 SKYRIUS

Internete praleidžiamas laikas - kada jo yra per

daug?

Kaip ilgai vaikui galima leisti laiką internete ir kokie

laukia padariniai, kai jo praleidžiama pernelyg daug?

Tėvai manęs nuolat klausia: „Kaip ilgai vaikui derėtų naršyti

internete?"
Taigi, ar dvi valandos, kurias devynerių metų amžiaus vaikas
praleidžia naudodamasis „Xbox", yra pernelyg daug? Kiek laiko
septynmečiui turėtų būti leidžiama žaisti planšetiniu kompiuteriu? Koks
laikas yra tiesiog pernelyg ilgas?
Tėvams, pripažjstantiems, kad prie ekrano praleidžiamas laikas yra
neatsiejama vaiko gyvenimo dalis, kyla klausimas, ar egzistuoja ideali ir
saugi laiko trukmė, kurį latentinio amžiaus vaikas kasdien galėtų
praleisti prie ekrano?
Jeigu tėvai ieško oficialiai patvirtintų rekomendacijų, didžiam mūsų
nusivylimui dažniausiai nieko tokio nepavyks surasti. Nėra nustatytų ir
oficialiai deklaruojamų rekomendacijų, kiek laiko vaikas gali praleisti
prie ekrano. Atsižvelgdama j besikeičiančias skaitmenines
technologijas, Amerikos pediatrijos akademija neseniai peržiūrėjo iki
šiol siūlytas gaires. Rekomenduojama, kad vaikams nuo dvejų iki
ketverių metų bei nuo šešerių metų ir vyresniems tėvai leistų naudotis
skaitmeninėmis technologijomis vienų valandų per dienų. Šiose
rekomendacijose pabrėžiama, kad tėvai turėtų nustatyti apribojimus,
stebėti, kokiomis skaitmeninėmis technologijomis jų vaikai naudojasi, ir
nubrėžti ribas, kurių turi būti nuosekliai paisoma atsižvelgiant į
naudojamų technologijų rūšį ir praleidžiamą laiką. Be to, kaip
tvirtinama, tėvai turėtų užtikrinti, kad skaitmeninės technologijos
nebūtų naudojamos miego, fizinio aktyvumo ir kitų sveikatai būtinų
poreikių sąskaita.
Šiose šalyse juntamas didesnis susirūpinimas: pavyzdžiui,
taivaniečiai tėvai yra teisiškai įpareigoti stebėti, kiek laiko vaikai
praleidžia prie ekrano. Valdžia gali skirti tūkstančių svarų sterlingų
baudą tėvams, kurių vaikai (iki aštuonerių metų), jų teigimu, naudojasi
elektroniniais prietaisais pernelyg ilgai (kita vertus, apmaudu, kad jie
neįvardija tikslaus valandų skaičiaus). Lygiai tokie patys reikalavimai
taikomi Kinijoje ir Pietų Korėjoje.
Iš savo patirties žinau, kad daugelis tėvų, geriausiu atveju,
nesupranta, o blogiausiu, nepripažįsta, kiek laiko jų vaikai praleidžia prie
ekrano. įprasta, kad sekmadienio rytą mano sūnus atsikelia anksčiau
už mane ir tyliai pasiima savo planšetinį kompiuterį, kad niekieno
netrukdomas galėtų juo naudotis prieš man atsikeliant. Akivaizdu, kad
tuo metu negaliu žinoti, kiek laiko jis jau naudojasi šiuo įrenginiu, o pats
vaikas nejučia būna praradęs laiko nuovoką. Daugelis tėvų, su kuriais
man tenka dirbti, sako, kad internete jų vaikas praleidžia maždaug
valandą per dieną, tačiau, paprašius registruoti šį laiką, jie gerokai
nustemba, kai valandų skaičius gerokai išauga.
Visi šie įrodymai apnuogina faktą, kad laikas, latentinio amžiaus
vaikų kasdien praleidžiamas prie ekrano, kelia susirūpinimą. Agentūros
„Ofcom" parengtoje ataskaitoje apie socialinės žiniasklaidos priemonių
vartojimą Jungtinėje Karalystėje teigiama, kad trejų-ketverių metų
amžiaus vaikas kasdien vidutiniškai praleidžia 3 valandas prie ekrano.
Tarp penkiamečių ir septynmečių šis skaičius išauga iki keturių
valandų, o vaikams nuo aštuonerių iki vienuolikos metų amžiaus tenka
4,5 valandos.1Neseniai atlikta apklausa atskleidė, kad vidutiniškai
vaikai priešais ekraną praleidžia maždaug 17 valandų per savaitę - tai
beveik dvigubai ilgiau nei žaidžiant lauke 8,8 valandos.2 Pasak
psichologo dr. Arico Sigmano, šių dienų vaikai, gimę Jungtinėje
Karalystėje, dar iki septintojo savo gimtadienio iš viso jau bus praleidę
ištisus metus 24 valandas žiūrėdami į televizoriaus, kompiuterio ar
vaizdo žaidimų ekranus. Jeigu daugumai tėvų, turinčių pradinės
mokyklos amžiaus vaikų, pasakytume, kad jų vaikai jau praleido ištisus
metus būdami prie ekranų, esu tikra, kad jie manimi nepatikėtų. Tačiau
tai yra pasaulinė problema - 2010-aisiais JAV atliktas tyrimas nustatė,
kad vaikai nuo aštuonerių iki dešimties metų praleidžia aštuonias
valandas per dienų naudodamiesi skaitmeninėmis medijomis už
mokyklos ribų - tai yra daugiau laiko, nei jie iš tiesų praleidžia
mokykloje.3
Tyrimai taip pat atskleidė, kad tai leidžia daryti prielaidas, ar jie taps
„patologiniais" (arba liguistais) žaidėjais. Neseniai atliktas tyrimas
parodė, kad jaunuoliai, kurie tapo liguistais žaidėjais, pradėjo žaisti
vidutiniškai nuo 31 valandos per savaitę; o tie, kurie nevirto
patologiniais žaidėjais, pradėjo vidutiniškai nuo 19 valandų per savaitę
(nuo 2 iki 3 valandų per dienų).4 Manau, kad tai aiškiai parodo, jog
būtina kontroliuoti laikų, praleidžiamų prie ekrano nuo pat tos
akimirkos, kai vaikus supažindiname su šiais įrenginiais.

Ar pernelyg daug laiko, praleidžiamo prie ekrano,

gali pakenkti?

Trumpai tariant, taip. Mokslininkai tik dabar pradeda išsiaiškinti,

kaip laikas, leidžiamas prie ekrano, veikia vaikus, tačiau pradiniai
požymiai kelia nerimų. Siekiant atskleisti veiksnius, prisidedančius prie
dėmesio sutrikimo ir hiperaktyvumo sindromo, buvo ištirta apie 2500
vaikų. Tyrimas atskleidė, kad kiekviena valanda, praleista kasdien
žiūrint televizorių, 10 proc. padidindavo tikimybę, kad vaikui pasireikš
dėmesio sutrikimo simptomų.
Didžiausia problema ta, kad tam tikrais atvejais laikas,
praleidžiamas prie kompiuterio, gali nulemti adrenalino išsiskyrimų. Tai
gali sukelti jaudinančių, gųsdinančių, įtampų keliančių ar
stimuliuojančių potyrių - pavyzdžiui, futbolo varžybų stebėjimas, kai
ypač knieti sužinoti, kuo viskas baigsis, arba žaidimas kompiuteriu, kai
herojus susiduria su pražūties grėsme. Adrenalinas gaminamas, kai
suvokiama grėsmė nebūtinai reali. Stimuliuojama fizinė grėsmė, baimė,
susijaudinimas, rizikingas elgesys, ryškios šviesos, triukšmas ir aukšta
temperatūra - daugelis šių veiksnių pasireiškia leidžiant laiką prie
ekrano. Taigi, tikėtina, kad susijaudinimas, kurį vaikas patiria
žaisdamas internetinį žaidimą, sukels adrenalino išsiskyrimą.
Kai kuriems iš šių žaidimų taikomas dvylikos, šešiolikos ar
aštuoniolikos metų amžiaus cenzas. Labai patariu neduoti jų latentinio
amžiaus vaikams. Vis dėlto daugelis populiarių žaidimų, tokių kaip
„Minecraft" (jis yra ženklinamas 7+, 10+ ir netgi 4+), yra skirti latentinio
amžiaus vaikams, nors juose netrūksta jaudinančių ir pavojaus potyrių.
Latentinio amžiaus vaikai pasižymi lakia vaizduote, linkę fantazuoti.
Jie lengvai įsitraukia į jaudinančius internetinius žaidimus, kurie
suaktyvina fiziologines kūno reakcijas. Mums, tėvams, nekiltų minčių
leisti vaikams važinėtis linksmaisiais kalneliais ir suktis kituose
atrakcionuose keletą kartų per dieną ar ypač susijaudinusiems lakstyti
ištisas valandas. Nesielgtume taip realybėje, tačiau tai nuolat leidžiame
savo vaikams skaitmeniniame pasaulyje.

Kodėl pernelyg daug adrenalino kenkia vaikams?

Adrenalinas - tai hormonas, kurį organizmas gamina esant

įtampos būsenos. Jis suteikia mums papildomos energijos, reikalingos
įtemptoje situacijoje. Viena iš pagrindinių antinksčių funkcijų -
akimirksniu parengti kūną „kovok arba bėk" režimui. Širdies
susitraukimų dažnis ir kraujo spaudimas sparčiai išauga, mūsų jutimai
paaštrėja, kaipmat padaugėja energijos, kad galėtume pabėgti nuo
pavojaus.
Problema kyla todėl, kad kiekvieną kartą, kai išskiriamas
adrenalinas, organizmas taip pat išskiria kortizolį. Priešingai nei
adrenalinas, kortizolis nėra toks pat naudingas. Kortizolis yra žinomas
kaip streso hormonas - jis gali padidinti kraujo spaudimą bei cukraus
kiekį kraujyje ir susilpninti imuninės sistemos atsaką. Kasdien
patiriamas ilgą laiką trunkantis stresas, kurį, kaip įtariame, sukelia prie
ekrano praleidžiamas laikas, gali nulemti didesnį kortizolio lygį. Ilgainiui
aukštas kortizolio lygis gali pažeisti sveikus raumenis ir kaulus,
sutrikdyti virškinimą ir užkirsti kelią gyvybiškai svarbių hormonų
gamybai.
Kortizolis taip pat gali paveikti nuotaiką ir sustiprinti nerimą.
Pernelyg daug prie ekrano praleidžiamo laiko reiškia, kad mūsų vaikų
organizmas patiria cheminių medžiagų antpuolį, pražūtingai veikiantį
sveikatą. Tai galima palyginti su stresu, kuris kamuoja įtemptai
dirbančius miestų darbuotojus - mūsų vaikai susiduria su pavojumi
patirti „perdegimo" padarinius, sukeltus laiko, leidžiamo prie
skaitmeninio įrenginio.
Kortizolis ypač kenksmingas latentinio amžiaus vaikams, nes
besivystančios smegenys nėra pakankamai subrendusios ar atsparios,
kad susidorotų su padariniais. Latentinio amžiaus vaikų smegenys vis
dar yra „plastiškos" (neuromokslininkai vartoja šį terminą apibūdindami
smegenų gebėjimą keistis ir prisitaikyti prie kintančių poreikių). Taigi,
kol smegenys tebekuria nervinius ryšius ir įgyjami įgūdžiai, - tai yra
vienos svarbiausių latentinio laikotarpio užduočių, - tuomet tikriausiai
nenorime jų užtvindyti kortizoliu ir įtampa, nes tai sutrikdo smegenų
vystymąsi. Be smegenims daromos žalos, nuolatinis aukštas kortizolio
lygis dar siejamas su padidėjusiu kraujospūdžiu, diabetu ir hormonų
pusiausvyros sutrikimu.

Ką gali padaryti tėvai?

Tėvams reikėtų atkreipti dėmesį, kai vaikai, leisdami laiką prie

ekrano, pernelyg susijaudina: jaučiamas padažnėjęs širdies
susitraukimų dažnis, pakilusi kūno temperatūra, sustiprėjęs
prakaitavimas, nenustygimas vietoje, girdimi šūksniai, pastebimas
nerimastingumas ir greitesnis kvėpavimas. Tai padidėjusios adrenalino
gamybos požymiai, kurie turėtų paskatinti tėvus nuspręsti, kaip
kontroliuoti ar riboti tokio tipo žaidimus. Mažai tikėtina, kad šios
reakcijos pasireikš žiūrint televiziją ar „YouTube" kanalą, išimtimi gali
tapti futbolo varžybų ar kitų sporto renginių žiūrėjimas. Vis dėlto labai
tikėtina, kad šios reakcijos bus susijusios su žaidimu (internetiniu arba
įdiegtu), kur kovojama arba „žūvama".
Svarbu atminti, kad kiekvienas vaikas kitaip reaguoja į skirtingus
žaidimus, mobiliąsias programėles ir internetines patirtis. Tėvams
vertėtų laikytis šių rekomendacijų:
• Stebėkite savo vaikus.
• įvertinkite, ar jiems pasireiškia požymių, būdingų „kovok arba
bėk" būsenai. Ar jie susijaudinę, pernelyg stipriai
reaguojantys arba nerimastingi?
• Atkreipkite dėmesį, kaip jie elgiasi, kai atsitraukia nuo
skaitmeninio įrenginio.
• Ar jie agresyvūs arba pernelyg aktyvūs?

Saugios ribos

Labai sunku surasti visiems tinkamą metodą, nes vaikai (ir jų

reakcija į vyksmą ekrane) yra skirtingi. Apskritai galėčiau patarti, kad
vaikai vėlyvuoju latentiniu laikotarpiu (nuo ketverių iki septynerių metų)
neturėtų leisti daugiau nei 60-90 minučių per dieną prie ekrano,
turinčio jaudrinantį poveikį (keliantį adrenalino lygį), o vėlyvojo
latentinio amžiaus (nuo aštuonerių iki vienuolikos metų) vaikai neturėtų
prie ekrano praleisti 90-120 minučių. Šis laikas neapima televizoriaus
žiūrėjimo - tai tik prie skaitmeninių įrenginių leidžiamas laikas. Idealiu
atveju jis turėtų būti skaidomas į dviejų ir trijų pusvalandžių intervalus,
kad tai būtų adekvatus laikas prieš einant į mokyklą ir grįžus iš jos.

Pertraukos nauda

Stenkitės vengti ilgesnių laiko tarpų, praleidžiamų internete,

skaidykite juos į smulkesnius intervalus. Rekomenduoju daugiausia
pusę valandos ankstyvojo latentinio laikotarpio vaikams ir 45 minutes
vyresniems vaikams. Pertraukos yra ypač svarbios, jei vaikai įsitraukia į
užduotis, keliančias adrenalino lygį, ir būna susijaudinę, tai neigiamai
veikia jauną organizmą, todėl tokios veiklos turi būti ribojamos. Kai
naudojamasi ekranu, visada gerai daryti reguliarias pertraukas, taip
mažinant fiziškai žalojantį poveikį, kaip antai, įtampą, juntamą akyse
(lygiai taip, kaip naudojantis stacionariu kompiuteriu ar ekranu darbe).

„Įsisąmoninto naudojimo“ mitas

Kai kurių ekspertų tvirtinimu, užuot kontroliavę ir riboję vaikų laiką,

leidžiamą prie ekranų, turėtume mokyti juos pačius kontroliuoti, kaip jie
naudojasi ekranais, pasitelkdami tai, kas vadinama „įsisąmonintu
naudojimu". Turiu pasakyti, kad dėl to, artai įmanoma, esu nusiteikusi
gana skeptiškai. įrenginiai ir veiklos, kuriomis vaikai užsiima jais
naudodamiesi, yra visiškai įtraukiantys. Kaip jau minėjau anksčiau,
latentinio amžiaus vaikai nepasižymi pažintiniais gebėjimais,
leidžiančiais suvokti, kaip ilgai jie naudojasi įrenginiu, ir įsitikinti, kad jau
laikas jį išjungti. Esu tikra, jog latentinio laikotarpio vaikui dėl amžiaus ir
vystymosi laikotarpio bus sunku suvokti, kas yra įsisąmonintas
naudojimas. Manau, kad jam vis dar reikia tėvų, kurie tai atliktų už jį.
Vienas tyrimas atskleidė, kad vaikai ilgiau miega, jiems geriau sekasi
mokykloje, jie geriau elgiasi ir pasižymi geresne sveikata, kai tėvai
riboja laiką, praleidžiamą prie ekrano.6 Kūno masės indeksui (KMI) tai
taip pat turi įtakos. Tyrėjai nustatė, kad ribojant laiką, praleidžiamą prie
ekrano, vaikai ilgiau miega, turi mažesnę nutukimo riziką.
Manau, kad, vaikams augant ir lavėjant jų pažintiniams gebėjimams
bei savireguliacijai, galima jiems padėti susidaryti savo tvarkaraštį ir
suteikti šiek tiek lankstumo.

A t v e j o a n a liz ė

Šešiamečio Semo tėvai atvyko pas mane, nes jiems kėlė nerimą berniuko
elgesys namuose. Pastaruoju metu pasireikšdavo daugiau pykčio priepuolių,
atrodė, kad jis pratrūksta dėl menkiausių smulkmenų. Tėvai pasakojo, kaip
greitai jis supykdavo ir tuomet šaukdavo, mėtydavo daiktus, tapdavo
verksmingas. Anksčiau Šernas elgdavosi deramai ir mėgdavo žaisti lauke.
Sode jis turėjo futbolo vartus ir mėgo žaisti jj kartu su tėčiu. Neseniai per
gimtadienį jis gavo planšetinį kompiuterį, kuriuo mėgo žaisti. Mokykloje ar
bendraujant su draugais jam nekilo sunkumų, šeimoje nevyko nieko
neįprasto, kas leistų paaiškinti pasikeitusį jo elgesį.

K O N S U L T A C IJ O S

Šėmas nebuvo linkęs kalbėtis apie savo elgesį su manimi, nors visi
pripažino, kad namuose kildavo daug daugiau ginčų. Jam patiko
kalbėtis apie savo planšetinį kompiuterį ir mėgstamiausią
žaidimą - „Minecraft".
Iš pradžių paprašiau, kad tėvai užsirašytų, kada šie ginčai kyla, ir
pagalvotų, kas vykdavo prieš pat jiems kylant. Netrukus jie
pastebėjo, kad sunkumų kildavo vykstant keliems scenarijams,
tačiau pietų metu, gulantis miegoti ir atliekant namų darbus beveik
visada tekdavo primygtinai priminti Šernui liautis naudojus
planšetinį kompiuterį.
Tai jiems leido pastebėti, kaip dažnai Šernas naudojosi savo
įrenginiu. Kai pasiteiravau jų apie tai, Šerno tėvai įvertino, kad
planšetiniu kompiuteriu jis iš viso naudojosi maždaug 1,5 valandos
per dieną. Paprašiau registruoti, kaip dažnai Šernas iš tikrųjų
naudojosi planšetiniu kompiuteriu. Jie buvo šokiruoti supratę, kad
jis kasdien reguliariai praleisdavo iki keturių valandų internete. Šiuo
įrenginiu naudojosi prieš eidamas į mokyklą, tik grįžęs iš jos, vėliau
po pietų ir prieš guldamasis miegoti, o savaitgaliais dar ilgiau.
Aptarę situaciją jie ėmė suprasti, kad Šernas naudojosi planšetiniu
kompiuteriu, užuot užsiėmęs veiklomis, kurios anksčiau keldavo
džiaugsmą, kaip antai, žaidimas lėgo kaladėlėmis ar žaidimas
lauke. Tėvams tekdavo versti atsitraukti nuo planšetinio
kompiuterio ir užsiimti kitomis veiklomis. Namai virto kovos lauku ir
Šernas turėdavo eiti į kambarį, kur žaisdavo savo planšetiniu
kompiuteriu. Jo mama ypač jautė, kad berniukas buvo labiau
nutolęs nuo jos ir visos šeimos, ji pastebėjo pasikeitusias vaiko
nuotaikas ir emocinę būseną. Buvo aišku, kad Šernas pernelyg
daug laiko praleidžia naudodamasis savo planšetiniu kompiuteriu ir
netgi buvo taip maniakiškai įnikęs juo naudotis, kad šj įrenginį
nešiodavosi visur su savimi.

IN T E R V E N C IJA

Šernas kartu su tėvais sudarė tvarkaraštį, kuriuo buvo nustatyta,

kiek laiko berniukas kiekvieną dieną gali praleisti prie planšetinio
kompiuterio. Jie pasirinko tinkamiausius jiems, kaip šeimai, laikus
- pavyzdžiui, ne prieš mokyklą, nes tada pažaisti tektų labai
trumpai, be to, galima pavėluoti. Tėvai nustatė Šerno planšetinį
kompiuterį veikti taip, kad šis daugiausia po pusvalandžio
naudojimo išsijungtų pats - be to, leido Šernui kasdien tam tikrą
laiką naudotis įrenginiu neplanuotai, bet tas laikas neturėjo viršyti
90 minučių darbo dienomis ir 120 minučių savaitgalį. Tėvai
paskatino Šerną dažniau užsiimti tuo, ką jis mėgdavo daryti
anksčiau - tarkime, konstruoti „Lėgo" ar išeiti į lauką su tėčiu
paspardyti kamuolio. Taip pat tėvai ėmė daugiau sąmoningai
domėtis tuo, ką Šernas veikia su savo kompiuteriu, ir aptarinėti jo
žaidžiamus žaidimus.

R EZU LTA TA I

Pamažu Šerno elgesys ėmė taisytis. Tiesa, iš pradžių vaikas

priešinosi ir keliskart - kai, pasibaigus sutartam laikui, buvo
paprašytas padėti įrenginį į šalį, - jį net ištiko pykčio priepuoliai. Iš
pradžių tėtis nusileisdavo ir leisdavo sūnui dar kažkiek pažaisti.
Tačiau konsultacijų metu aš tėvams pabrėžiau, kaip svarbu kuriant
taisykles būti nuosekliems, - ir po kelių savaičių Šernas priėmė
naująją tvarką.
Sutrumpėjus laikui, kurį praleisdavo prie planšetinio kompiuterio,
 Šėmas natūraliai ėmė atrasti kitų veiklų, anksčiau teikdavusig jam
džiaugsmo. Jo tėvai sakė, kad berniukas atrodė daug laimingesnis
ir ramesnis, namuose kildavo mažiau ginčų. Galų gale jie pastebėjo,
kad Šernui patiko aiškiai žinoti, kas yra leidžiama, o kas - ne.
Taisyklės laiko, praleidžiamo prie ekrano, atžvilgiu pasiteisina
bendraujant su latentinio amžiaus vaikais, kurie reaguoja į
leidžiamas ribas ir dažniausiai nori įtikti kitiems. įprastai taisyklės
nuramina, - vaikams patinka jų laikytis, nes jos suteikia aiškumo,
žinojimo, ko iš jų tikimasi, - ir sumažina nerimų.

Pavojaus ženklai

Jeigu pastebite šiuos pokyčius vaiko elgesyje, vadinasi, jūsų vaikas

pernelyg daug laiko praleidžia prie ekrano:
V Vaikai yra labiau reaktyvūs ir linkę į pykčio proveržius.
V Jie lengvai susierzina, tampa verksmingi, susidaro įspūdis,
kad yra prastos nuotaikos arba labai impulsyvūs.
V Jiems pasireiškia pykčio proveržiai, ypač tais atvejais, kai
prašoma atsitraukti nuo kompiuterio.
V Vaikams sunku užmigti ir išmiegoti visų laikų, jie neramiai
miega, ateina miegoti kartu su tėvais, nors anksčiau
galėdavo miegoti vieni.
V Kyla daugiau ginčų ir nesutarimų tarp brolių ir seserų.
V Kalbėdami su tėvais jie atsikalbinėja, yra užsispyrę,
nesukalbami ir nebendradarbiauja.
V Jiems sunku susirasti draugų - jie dažniau ginčijasi arba
atsiriboja nuo gerų draugų.
V Liaujasi užsiimti veiklomis, kuriomis anksčiau mėgavosi, ir
visų laisvalaikį praleidžia internete arba prie kompiuterio.
V Jie nustoja žaidę su žaislais, kurie anksčiau jiems teikė
džiaugsmo, pavyzdžiui, lėgo.
V Jaučia įtampų, kai tenka nustoti naudotis išmaniuoju
įrenginiu arba jeigu jų prašome išjungti internetu.
V Visą laisvą laiką nori praleisti naudodamiesi išmaniuoju
įrenginiu. Tai yra pirmas dalykas, kurio paprašo ryte arba
grįžę iš mokyklos.
V Jeigu laikas, praleidžiamas internete, neigiamai veikia jūsų
vaiko miegą, mokymąsi ir trukdo susirasti draugų, tai
ženklas, kad metas įsiterpti.

Galimi sprendimai

• Kartu su vaiku sukurkite taisykles dėl laiko, leidžiamo prie

ekrano, kurios galios visai šeimai, ir jas užrašykite, kad
vaikas galėtų suprasti. Šios taisyklės gali apimti viską, nuo
bendro vaiko elgesio (tai elgesys, nesusijęs su ekranu,
pavyzdžiui, gulimasis miegoti, namų darbų ruošimas,
kambario tvarkymasis) iki laiko, praleidžiamo prie ekrano.
• Sudarykite grafiką, kuriame būtų nurodyta, kada tiksliai vaikai
gali leisti laiką prie ekrano ir kada jiems to daryti negalima
(pavyzdžiui, negalima naudotis išmaniuoju įrenginiu prieš
pusryčius arba tol, kol jie neapsirengę uniformos arba
nepadarę namų darbų). Išsiaiškinkite, kas geriausiai
pritaikoma jūsų šeimos kasdieniame gyvenime. (Galite
pasitelkti vaizdines priemones ar paveikslėlius, kad vaikui
būtų lengviau vadovautis grafiku.)
• Sudarytame grafike paminėkite išimtis, kurios būtų aiškios ir
nekiltų sumaišties. Pavyzdžiui, kasdien vaikas gali praleisti
valandą naudodamasis savo planšetiniu kompiuteriu,
išskyrus tuos atvejus, kai yra suplanuotas šeimos renginys
- tada naudojimosi planšetiniu kompiuteriu trukmė yra
trumpesnė.
• Atsižvelgdami į šeimoje nustatytas taisykles, ribokite, kada ir
kur galima naudotis išmaniuoju įrenginiu (draudžiama
naudotis prie pietų stalo ir miegamajame). įsitikinkite, kad
visi namiškiai, taip pat ir tėvai, laikytųsi šių taisyklių.
Vaikų naudojimąsi išmaniaisiais įrenginiais privalu stebėti,
kad būtumėte tikri, jog laikomasi taisyklių. (įtariu, kad
daugelis tėvų taip atidžiai nestebi, kiek laiko jų vaikai
praleidžia prie ekrano.)
Stenkitės užkalbinti vaikus, kai jie įnikę naudojasi internetu ar
išmaniuoju įrenginiu, domėkitės tuo, ką jie veikia. Kalbėkitės
apie tai, ką veikia, ką žaidžia ar žiūri. Jeigu įnikę į ekraną
daugiau į nieką nereaguoja, vėliau tai kartu su jais aptarkite.
Išmaniajame vaiko įrenginyje nustatykite laikmatį, kad vaikas
turėtų aiškų signalą, kada atsitraukti nuo įrenginio.
Pasitelkite virtuvėje naudojamus laikmačius ar mobiliąsias
programėles, kad jūsų vaikas žinotų, kada turės atsitraukti
nuo išmaniojo įrenginio.
Tada, kai nenorite, jog jūsų vaikai leistų laiką internete (pvz.,
prieš mokyklą, po šeštos valandos vakaro irt. t.),
užblokuokite belaidžio interneto prieigą išmaniuosiuose
įrenginiuose.
 4 SKYRIUS

Fizinės problemos, kurias sukelia prie

ekrano leidžiamas laikas

Nepaneigiamas nutukimo, miego ir skaitmeniniame

pasaulyje leidžiamo laiko ryšys ir kaip užtikrinti, kad
jūsų vaikas neiškeistų sporto į ekranų

Pasaulį vis tvirčiau užvaldo šiuolaikinė nutukimo epidemija.

Jungtinėje Karalystėje pasiekėme aukščiausią vaikų nutukimo ribą.
Naujausiais Nacionalinės vaiko matavimo programos duomenimis,
kasmet matuojant milijono Anglijos mokyklinio amžiaus vaikų ūgį bei
svorį, daugiau nei trečdalis vaikų tarp dešimties ir vienuolikos metų ir
daugiau nei penktadalis vaikų tarp ketverių ir penkerių metų turi
antsvorio arba yra nutukę. Daug gydytojų sutinka, kad ekranai - vienas
pagrindinių veiksnių, dėl kurio britų vaikai apibūdinami kaip „mažiausiai
aktyvi karta istorijoje"2. Statistika verčia susimąstyti. Pusė septynmečių
nepasiekia rekomenduojamo tikslo - 60 minučių fizinio aktyvumo per
dieną.3Tradiciškai vyresniame amžiuje fizinio aktyvumo kiekis mažėja,
todėl visai nuo pat mažų dienų nejudriai vaikų kartai gali grėsti rimtų
sveikatos sutrikimų.
Kitas svarbus tyrimas atskleidė, kad tūkstantmečio pradžioje gimęs
vienas iš penkių vaikų, sulaukęs vienuolikos, buvo nutukęs. Vykdant
tūkstantmečio tyrimą buvo stebimi 13 000 vaikų, gimusių Jungtinėje
Karalystėje, ir išryškėjo staigus nutukimo šuolis, pastebimas tarp
septynerių ir vienuolikos metų vaikų.
Kodėl taip nutinka? Ankstyvojo latentinio periodo metu (šešerių
metų ir jaunesniems vaikams) yra daugybė progų bėgioti ir būti
aktyviems! Dauguma tėvų vedasi vaikus j parką ar žaidžia, jie mielai
bėgioja. Vaikams augant vis daugiau sprendžia jie patys ir turi įvairių
pasirinkimų, kaip leisti laiką. Kaip tik tuo metu juos pradeda vilioti
ekranai, tad kai kurie vaikai, užuot bėgioję, nusprendžia laisvalaikį
praleisti prie ekrano.
Savo darbe sutinku vis daugiau vaikų, kurių sveikatos patikrinimo
ankstyvaisiais metais rezultatai (matuojamas ūgis ir svoris) yra
nepatenkinami - jiems nustatomas nutukimas. Tačiau bėdos prasideda
gerokai prieš latentinį periodą - laikas, leidžiamas prie ekrano,
nurodomas kaip viena iš didelio neaktyvumo priežasčių.
Neseniai paskelbtas tyrimas, pagrįstas valstybinių duomenų
analize, atskleidė, kad devyni iš dešimties vaikų iki trejų metų amžiaus
gyvena nejudriai, nes laikas, praleidžiamas naudojant išmaniuosius
prietaisus, vis ilgėja.4Tyrimas atskleidė, kad tik vienas iš dešimties
vaikų iki trejų metų amžiaus yra pakankamai aktyvus, kad būtų sveikas,
o tik 9 proc. vaikų tarp dvejų ir ketverių metų amžiaus atitinka
Jungtinės Karalystės rekomendacijas (t. y. skiriamos bent trys
valandos aktyvios kasdienės veiklos). Net didžiajai daliai ikimokyklinio
amžiaus vaikų - 84 proc. - nepavyksta pajudėti daugiau nei vieną
valandą per dieną.
Padariniai kelia nerimą. Yra daugybė įrodymų, kad sėdėjimas
valandų valandas siejamas su sveikatos problemomis, kurios pasireikš
ateityje. Nejudrus gyvenimo būdas susijęs su padidėjusia nutukimo,
širdies ir kraujagyslių ligų bei insulto rizika. Be to, aptinkamas ryšys su
depresija ir daug ankstyvesne mergaičių lytine branda.
Naujas tyrimas taip pat leidžia įžvelgti ryšį tarp ilgesnio laiko,
leidžiamo prie ekrano, ir dažnesnės antrojo tipo diabeto rizikos. Ištyrę
4000 moksleivių, kurių amžius nuo devynerių ir dešimties metų, tyrėjai
nustatė, kad vaikai, per dieną praleidę tris ar daugiau valandų prie
ekrano, svėrė daugiau ir turėjo daugiau kūno riebalų nei aktyvesni
vaikai. Jie taip pat atrado reikšmingų sąsajų tarp laiko, praleisto prie
ekrano, nutukimo ir antrojo tipo diabeto rizikos sukėlėjų (tiksliau,
atsparumo insulinui).5
 Fizinė veikla būtina vaikų protiniam ir fiziniam vystymuisi, o
neaktyvus gyvenimo būdas - rimčiausias mažų vaikų prastos sveikatos
indikatorius. Žemas mažų vaikų aktyvumo lygis reiškia, kad jie
nejsitraukia j svarbiausias užduotis, reikalingas sveikam vystymuisi
šioje stadijoje, t. y. bėgiojimą, šokinėjimą, šokčiojimą ir mėtymą. Todėl
jiems kyla rizika neišsiugdyti svarbiausių motorinių įgūdžių,
pusiausvyros ir koordinacijos. Latentinis periodas būtinas, kad
paruoštų vaikus paauglystei ir suaugusiųjų gyvenimui. Šiuo metu vaikai
ištobulina įgūdžius, kurių jiems reikės sudėtingu ateities gyvenimo
laikotarpiu. Tam reikia ugdyti socialinius įgūdžius ir išmokti kontroliuoti
emocijas.
Ypač nerimauju, kad vaikai, kuriuos šiandien matau, neturi įgiję
pagrindinių įgūdžių, kurių tikėjausi iš tokio amžiaus vaikų prieš
penkerius ar dešimt metų. Dabar didžiojoje dalyje pradinių mokyklų,
kuriose dirbu, paruošiamosios klasės mokinių prašoma iškart ateiti
apsirengus sportine apranga tomis dienomis, kai būna kūno kultūros
pamokos. Taip yra todėl, kad vaikai labai ilgai persirenginėja! Be to,
daugybė mokytojų man aiškino, kad didelė dalis paruošiamosios klasės
vaikų nemoka patys persirengti, o mokytojai, žinoma, neturi tiek laiko,
kad prieš kiekvieną kūno kultūros pamoką perrenginėtų didžiąją dalį
klasės mokinių. Tai gana naujas fenomenas. Kai prieš dešimtmetį
pradinėje mokykloje mokėsi mano dukterys, apie tokius dalykus
nebuvau girdėjusi.

Ryšys tarp prie ekrano praleidžiamo laiko ir

nutukimo

Nors nė vienas gydytojas negali teigti, kad prie ekrano leidžiamas

laikas sukelia nutukimą, šių dviejų veiksnių ryšys nepaneigiamas. JAV
ištyrus daugiau nei 10 tūkst. darželinukų paaiškėjo, kad vaikams,
žiūrintiems televizorių daugiau nei valandą per dieną, tikimybė turėti
antsvorio išauga 52 proc., palyginti su bendraamžiais, trumpiau
žiūrinčiais televizorių. Vaikams, praleidžiantiems prie televizoriaus bent
valandą kasdien, taip pat 72 proc. padidėja nutukimo tikimybė.6Tyrėjai
pastebėjo, kad, tėvams apribojus prie ekrano praleidžiamo laiko kiekį,
vaikų nutukimo tikimybė sumažėja.7Tuo tarpu labiau tikėtina, kad
vaikai, praleidžiantys prie ekrano daug laiko, nebus fiziškai stiprūs
paauglystėje.8

Nejudrumas ir laiko leidimas namuose

Manau, kad viena itin dažna vaikų nejudrumo priežastis yra ta, jog
šių dienų visuomenė vis labiau bijo rizikuoti. Tai aiškiai rodo mūsų
požiūris į auklėjimą ir paplitusi nuomonė, jog turime „apsaugoti" vaikus.
Devintąjį dešimtmetį ir anksčiau vaikai išeidavo su kitais vaikais,
žaisdavo ir grįždavo namo tik išalkę. Dauguma tėvų šiandien negalėtų
apie tai nė pasvajoti - dėl tokių pavojų kaip pagrobimas,
„nepažįstamieji", avarijos ir daugybė kitų. Dabar daugelis nujaučia, kad
vaikams vieniems žaisti lauke be nuolatinės suaugusiųjų priežiūros yra
nesaugu. Taigi, dėl šių pavojų tėvai laiko vaikus namuose, dažniausiai
viduje, kad žinotų, jog jie yra saugūs. Tačiau, kad vaikai būtų užsiėmę,
vis daugiau namuose praleidžiamo laiko virsta buvimu prie ekranų.
Ryškėja ironija. Tėvai laiko vaikus namuose, kad jie būtų saugūs ir
juos būtų galima prižiūrėti, tačiau dažniausiai vaikai namuose
naudojasi išmaniaisiais įrenginiais be didesnės tėvų priežiūros.
Galėčiau teigti, kad tėvai mažiau prižiūri vaikus, leidžiančius laiką prie
ekranų, nei tada, kai jie žaidžia lauke. Taigi, praleisdami daug laiko prie
ekranų, vaikai patiria didesnę fizinę ir socialinę žalą.

Svarbu leisti vaikui nuobodžiauti

Vaikai turi nuobodžiauti. Gebėjimas užsiimti patiems - itin svarbus

įgūdis, kurį vaikai turėtų įgyti latentiniame amžiuje. Deja, šiuolaikinis
auklėjimas nepalieka vietos vaikų nuoboduliui. Kai augau aštuntajame
ir devintajame dešimtmetyje, auklėjimas buvo daug laisvesnis. Vaikai
buvo paliekami susigalvoti sau pramogų. Tikrai neprisimenu, kad tėvai
būtų darę ką nors, kad man būtų smagu. Mano reikalas buvo susirasti
ką veikti ir neprisivirti košės. Dažniausiai tai būdavo susitikimai su
grupele kiemo draugų. Tačiau per tą laiką ryškiai pasikeitė karta ir
šiuolaikinis auklėjimas virto daug aktyvesniu procesu. Dabar tėvai yra
daug labiau įsitraukę į auklėjimą, siekia veikti ką nors kartu su vaikais ir
dėl jų.
Kai kuriais atvejais tai puiku - nes rodo, jog daug geriau
suprantame vaikų poreikius. Tačiau nerimauju, kad šiandieniai tėvai
tampa nelyginant „malūnsparniai", sklendžiantys virš vaikų ir siekiantys
užtikrinti, jog šie nuolat būtų laimingi ir gautų pakankamai stimulų.
Tėvai turi susitaikyti su mintimi, kad vaikai gali nuobodžiauti. Betgi, vos
vaikai pasako, jog nuobodžiauja, tėvai iškart įjungia ekraną. Tačiau
skaitmeninis prietaisas nėra nuobodulio priešnuodis. Jis tik nukreipia
vaiko dėmesį nuo nuobodulio. Latentinio amžiaus vaikams reikia
nuobodžiauti, nes taip jie išmoksta spręsti problemas ir įgyja
kūrybiškumo, žaidimo ir socialinių įgūdžių. Nuobodulys juos taip pat
išmoko pasitikėti savimi, užuot iškart prašius pagalbos. Svarbi
latentinio amžiaus dalis - patiems išmokti spręsti problemas.
Latentinio amžiaus vaikai turėtų kurį laiką žaisti namie savarankiškai,
net ir būdami namuose su tėvais. Jeigu jie to nesugeba, tvirtinčiau, kad
nepakankamai išvystė kūrybiškumo ar žaidimo įgūdžius. Vienintelis
būdas tai išspręsti - daugiau, o ne mažiau nuobodulio!

Aktyviau leidžiamas laikas prie ekrano

Vienas iš būdų paneigti faktą, jog visas prie ekrano leidžiamas

laikas dažniausiai būna neaktyvus - tai paskatinti vaikus žaisti
kompiuterinius žaidimus, kuriuose reikia judėti. Dabar yra daugybė
vaizdo žaidimų, skatinančių fizinį aktyvumą, pavyzdžiui, „Nintendo Wii".
Be to, esama ir aktyvių žaidimų, pavyzdžiui, „Pokemonai". Taip pat yra
šokių žaidimų: „Just Dance" arba „Dance Central". Nors vaikus vis tiek
reikia prižiūrėti, tačiau tyrimai atskleidė, kad aktyvus vaizdo žaidimas
prilygsta ramiam ar vidutiniško intensyvumo pasivaikščiojimui,
šokinėjimui ar bėgiojimui.9Tyrėjai taip pat atskleidė, kad aktyvūs vaizdo
žaidimai lėmė nedidelį KMI sumažėjimą, palyginti su nejudriais vaizdo
žaidimais, kurie KMI padidino.13

Prie ekrano leidžiamas laikas ir miegas

Egzistuoja dar vienas svarbus ryšys, siejantis laiką, leidžiamą prie

ekrano, ir miegą. Vaikų miego kiekis vis mąžta1 ir atrodo, kad prie to
smarkiai prisideda laikas, praleidžiamas prie ekrano. Tyrimai parodė,
kad prie ekranų leidžiamas laikas vėlina užmigimo laiką ir nulemia
trumpesnį miegą.12Vis dėlto 89 proc. vaikų prieš eidami miegoti žaidžia
planšetėmis ar žiūri į ekraną, o 92 proc. tėvų prisipažino nerimaujantys
dėl laiko, leidžiamo prie ekrano prieš miegą.13Tai veikia ne tik vaikų
miego trukmę. Regis, kad jis taip pat neigiamai veikia ir miego kokybę.
Vieno tyrimo metu pastebėta, kad paauglių, žaidusių jaudinančius
kompiuterinius žaidimus prieš miegą, REM (greitų akių judesių) arba
gilaus miego fazė gerokai trumpesnė.14 REM miego fazė per naktį
kartojasi tam tikrais intervalais. Ją apibūdina greiti akių judesiai,
daugiau sapnų, greitesnis pulsas ir dažnesnis kvėpavimas. REM miego
fazės metu smegenys ir kūnas yra sužadinti. Nors tikslūs veikimo
mechanizmai nežinomi, manoma, kad ši fazė susijusi su prisiminimų
išsaugojimu, mokymusi ir emocine reguliacija. Egzistuoja penkios
miego fazės. Per naktį patiriame visas - nuo pirmos iki penktosios -
REM fazes. Atskleista, kad, esant REM fazės trūkumui, sunkiau išmokti
sudėtingas užduotis. Šis trūkumas taip pat siejamas su ilgalaikės
atminties sutrikimais, svorio problemomis ir migrena. REM miego fazė
ypač svarbi ankstyvojoje vaikystėje, kai smegenys greitai vystosi.
Kūdikių ir vaikų REM miego fazė sudaro daug didesnį procentą - 80
proc., palyginti su 20-25 proc., būdingais suaugusiesiems.
Šviesa - vienas galingiausių ženklų, leidžiančių kūnui keisti ar
„persukti" organizmo laikrodį. Mažesnis natūralios šviesos kiekis
signalizuoja kūnui išskirti miego hormoną melatoniną. Skaitmeninių
prietaisų šviesa turi didesnę mėlynos šviesos koncentraciją nei natūrali
šviesa. Mėlyna šviesa veikia miegą sukeliančio hormono melatonino
išsiskyrimą labiau nei bet kokia kitos bangos šviesa. Dienos metu
mūsų melatonino kiekis mažas - organizmas jį išskiria likus kelioms
valandoms iki miego, o didžiausia jo koncentracija pasiekiama
vidurnaktį.
Kokybiškas miegas itin svarbus sveikatai, gerai emocinei savijautai
ir gebėjimui mokytis. Jei dėl laiko, praleidžiamo prie ekrano, vaikai
negauna pakankamai kokybiško miego, dienos metu jie gali jaustis
mieguisti, o tai daro įtaką akademiniams jų pasiekimams. Vieno tyrimo
metu atskleista, kaip technologijos veikia mokymąsi ir atmintį.15Dešimt
mokyklinio amžiaus vaikų (vidurkis - 13,5 metų) vieną vakarą per
savaitę 60 minučių žaidė kompiuterinius žaidimus, kitais vakarais tiek
pat laiko žiūrėjo televizorių, o vieną vakarą praleisdavo be skaitmeninių
technologijų. Technologijomis vaikai naudodavosi nuo 6 valandos
vakaro, likus dviem arba trims valandoms iki miego, atlikę namų
darbus, reikalavusius įsiminti informaciją. Jų išmoktos žinios buvo
tikrinamos pasinaudojus išmaniuoju įrenginiu ir dar kartą - praėjus
parai. Dėl kompiuterinių žaidimų sutriko jų miego ritmas (buvo
užmiegama 20 minučių vėliau), be to, susilpnėjo gebėjimas prisiminti
reikiamą medžiagą. Televizoriaus žiūrėjimas tokio poveikio neturėjo.
Tyrėjai mano, kad verbalinė atmintis gali susilpnėti dėl vaizdo žaidimų ir
(arba) dėl sutrikusio miego. Tai kelia nerimą, nes rezultatai buvo
matuojami atsižvelgiant į prietaisų naudojimą vieną valandą per vakarą
(daugelis vaikų jais naudojasi daug ilgiau) likus kelioms valandoms iki
miego, todėl teoriškai neturėjo jo paveikti.

Prie ekrano praleidžiamas laikas ir laikas, skirtas

miegoti

Mano manymu, latentinio amžiaus vaikai neturėtų laikyti išmaniųjų

įrenginių savo miegamuosiuose. Kaip sako sena patarlė: „Lauk iš akių -
lauk iš galvos." Didesnė tikimybė, kad tėvai mažiau prižiūrės ir
kontroliuos, kaip vaikai naudojasi prietaisais, ypač prieš miegą ar
užgesinus šviesą. Didžioji dalis prie ekrano praleidžiamo laiko vizualiai
stimuliuoja ir jaudina. Kaip jau aptariau trečiajame skyriuje, tai gali
sukelti adrenalino išsiskyrimą ir per daug suaktyvinti nervų sistemą.
Naudodamiesi prietaisais prieš miegą vaikai neturi laiko
atsipalaiduoti ir pailsėti. Sunku užmigti, jei smegenys stimuliuojamos, o
paskui tikimasi, kad jos tiesiog išsijungs. Rekomenduočiau išjungti
prietaisus likus bent pusvalandžiui iki miego, o mažesniems vaikams -
net valandai.

G e r i la t e n t in io a m ž i a u s v a ik ų m i e g o įp r o č ia i

Ketverių ar penkerig metų vaikams įprastai per naktį reikia 10-13

valandų miego, o šešerių-vienuolikos metų reikia 9-11 valandų. Štai
keli patarimai, padėsiantys vaikams išsiugdyti gerus miego įpročius.
• Pasistenkite vaikus guldyti ir žadinti tuo pačiu laiku, net ir
savaitgaliais. Vaikai miega geriau, kai eina miegoti ir keliasi
kasdien tuo pačiu laiku. Savaitgalį gulantis vėlai, o ryte
bandant atsigriebti ilgiau pamiegant, kelioms dienoms
sugriaunamas vaiko miego grafikas. Rutina - tarsi vaiko
biologinio laikrodžio nustatymas.
• Vaikai lovoje turėtų tik miegoti. Gulint lovoje ir užsiimant kita
veikla (pavyzdžiui, žiūrint TV, valgant ar naudojantis
planšetiniu kompiuteriu), smegenims tampa sudėtingiau
susieti lovą su miegu.
• Pasirūpinkite, kad miegamasis būtų tamsus, tylus ir patogus,
vaikams būtų ne per karšta ir ne per šalta. Pasistenkite, kad
miegamajame nebūtų pernelyg dėmesį nukreipiančių
dalykų ar lengvai iš lovos pasiekiamų žaislų.
• Žadintuvai yra skirti pažadinti. Jei vaikai spokso į laikrodį
bandydami užmigti, nusukite laikrodį į kitą pusę.
• Turėkite miego rutiną. Susikurkite nuspėjamų įvykių seką
prieš miegą: išsivalyti dantis, išsimaudyti po dušu ar
vonioje, apsirengti pižamą ir paskaityti pasaką.
• Užtikrinkite, kad prieš miegą vaikai užsiimtų tik ramia, tylia ir
 atpalaiduojančia veikla, pavyzdžiui, paskaitytų knygų ar
paklausytų muzikos. Venkite stimuliuojančios veiklos,
tarkim, prie ekrano (televizoriaus ar kompiuterio) leidžiamo
laiko ar fizinės veiklos.
• Pasirūpinkite, kad jūsų vaikas pakankamai pasimankštintų
dienos metu. Mankšta gali padėti vaikams pasijusti
energingesniems, išlikti budriems dienų, lengviau
susikaupti ir net padėti užmigti vakare bei kietai miegoti.

A t v e j o a n a liz ė

Buvau pakviesta dirbti su neįgaliu vyresniuoju penkiametės Belos broliu.

Man dirbant su šeima mama užsiminė, kad nerimauja dėl dukters. Jai buvo
neramu, nes Belą tapo labai nejudri ir turėjo antsvorio. Kadangi sūnui reikėjo
daug papildomos pagalbos, ypač vakarais, būdama vieniša motina ji nupirko
Belai žaidimų konsolę ir planšetę, kad mergaitė nenuobodžiautg. Abu šiuos
prietaisus mergaitė laikė miegamajame. Pastaruosius kelis mėnesius
mokytojai išsakė pastabų, kad Belą nebenori žaisti lauke ar mokykloje, o
atliekant sveikatos patikrinimą jai buvo nustatytas antsvoris. Belą taip pat
kamavo nuolatos pasikartojantys galvos skausmai.

K O N S U L T A C IJO S

Nors Belos mama nerimavo dėl dukters, ji nesusiejo kilusių bėdų su

laiku, leidžiamu prie ekrano. Kuo daugiau kalbėjausi su ja apie
prietaisus, tuo geriau ji suvokė, kiek laiko Belą kasdien praleisdavo
prie ekrano, ypač prieš miegų. Taip pat pametėjau idėjų, kad dėl to,
jog praleidžia daug laiko prie ekrano, mergaitės akys nuolat
įsitempusios, o tai gali sukelti galvos skausmų. Kai paklausiau apie
Belos miego ritmų, mama pasakė, kad mergaitei sunku užmigti, o
prieš miegų ji dažnai keliasi iš lovos. Belą taip pat dažnai
prabusdavo naktimis ir negalėdavo vėl užmigti. Todėl rytais jai
būdavo sunkiau atsikelti, o mokytojai sakydavo, kad mokykloje ji
dažnai pavargusi. Kadangi mergaitė nuolat jautė nuovargį, prie
ekrano praleidžiamas laikas taip pat veikė jos mokymusi bei
 santykius su draugais - ji buvo irzli ir pykdavosi su klasės draugais.
Svorio klausimas taip pat buvo skausmingas. Dėl priaugto svorio
Belą norėjo mažiau laiko leisti lauke, o po pamokų mieliau gulėdavo
ant sofos. Kadangi mergaitė jautėsi pavargusi, tikėjosi, kad saldūs
produktai greitai suteiks energijos.

IN T E R V E N C IJ A

Paprašiau Belos mamos, kad pirmiausia iš miegamojo pašalintų

visus skaitmeninius prietaisus. Belą vis dar galėjo jais naudotis,
tačiau jie turėjo būti išjungti likus bent valandai iki miego. Paskui
padėjau mamai kartu su dukra susikurti miego rutiną, kaip buvo
tuomet, kai Belą buvo vos kelerių metų. Suorganizavome, kad
vakarais broliui padėti ateitų slaugė, o mama galėtų praleisti
svarbaus laiko tik su Belą. Mama padėjo jai praustis, persirengti
pižamą, o paskui jos praleisdavo dešimt minučių miegamajame
skaitydamos pasakas ar kalbėdamosis apie praėjusią dieną.

R EZU LTA TA S

Nesinaudodama išmaniaisiais įrenginiais prieš miegą ir

paklusdama miego rutinai, Belą jau po kelių savaičių užmigdavo daug
greičiau - tai padėjo sumažinti nuovargį dienos metu, tačiau ji ir toliau
prabusdavo naktį, o tada sunkiai užmigdavo. Paaiškinau mamai, kad
privalu laikytis nuoseklumo ir kaskart Belai prabudus guldyti ją į lovą,
taip padedant dukrai nurimti.
Pagerinus miegą abi, ir Belą, ir jos mama, jautėsi energingesnės.
Mama suprato, kad gali padėti dukrai pasikeisti, ir nebesijautė
sugniuždyta. Ji labiau pasitikėjo savimi ir turėjo daugiau motyvacijos
namuose laikytis nuoseklumo. Mama pasijuto galinti tvirčiau reguliuoti
prie planšetės ir žaidimų pulto praleidžiamą laiką, sutrumpinti Belos
naudojimosi išmaniaisiais įrenginiais laiką nuo trijų iki vienos valandos
per dieną. Santykiai su dukra taip pat pagerėjo, nes vakarais jos
daugiau laiko praleisdavo kartu. Gavusi daugiau išorinės pagalbos
sunui, mama rado laiko išeiti j parką ar po mokyklos pažaisti su dukra.
Ji taip pat lydėdavo Belą j mokyklą, be to, jos eidavo į parduotuves.
Ilgainiui Belą tapo daug sveikesnė ir energingesnė. Mažiau laiko
praleidžiant prie ekrano dingo galvos skausmai, taip pat pagerėjo
miegas.

Pavojaus ženklai

• Nenori eiti į lauką ar užsiimti fizine veikla, pavyzdžiui,

važinėtis dviračiu, bėgioti, vaikščioti bei užsiimti
komandiniais žaidimais ar sportu.
• Priaugo svorio ar greitai pritrūksta oro.
• Trūksta pasitikėjimo savo fiziniu pasirengimu.
• Negali atlikti panašių fizinių užduočių kaip bendraamžiai,
pavyzdžiui, važiuoti dviračiu, paspirtuku ar riedučiais. Dėl to
būtina atidžiau stebėti situaciją.
• Vakare sunku užmigti, o rytais juos sunku pažadinti.
• Nuolat randate užmigusius besinaudojant išmaniuoju
įrenginiu.

Galimi sprendimai

• Išsiaiškinkite, kiek laiko per dieną jūsų vaikas praleidžia

sėdėdamas ar būdamas neaktyvus. Užsirašykite, kiek laiko
praleidžia prie ekrano. Kiekvieną laiko intervalą
nuspalvinkite, kad aiškiai pamatytumėte situaciją.
Dažniausiai šie rezultatai tėvus šokiruoja.
• Leiskite vaikams nuobodžiauti. Nustatykite laikrodį ir
pasakykite, kad, jei po 15 minučių jie vis dar nuobodžiaus,
gali ateiti pas jus. Pastebėsite, kad dauguma vaikų pertą
laiką ras kuo užsiimti. Nepatikėkite ekranams išvaikyti
nuobodulio.
• Aktyvumą paverskite šeimos prioritetu.
Aktyvumas turi būti privalomas, o ne pasirenkamas.
Ieškokite būdų, kaip padidinti vaiko fizinį aktyvumą (taip
sumažinsite prie ekrano praleidžiamą laiką). Pavyzdžiui, jei
vaiką į mokyklą lydėsite pėsčiomis, o ne vesite, turėsite
išeiti anksčiau. Vadinasi, ryte nebus laiko sėdėti prie
ekrano.
Paskatinkite vaikus užsirašyti į vietos sporto klubus ar
išbandyti komandinius žaidimus.
Nustatykite miego režimą skaitmeniniams prietaisams -
tada visi prietaisai turi būti išjungti ir pakraunami arba
padedami kitame kambaryje (idealiausiu atveju taip pat
reikėtų pasielgti ir su tėvų naudojamais prietaisais).
Pasirūpinkite, kad vaikai turėtų tinkamą pasiruošimo miegui
režimą (kad nebūtų laiko, leidžiamo prie ekrano) - tegu jie
atsipalaiduoja. Tinka vonia ar dušas, pasakos ar tylus
skaitymas.
Neleiskite vaikams savo miegamajame per naktį laikyti
išmaniųjų įrenginių.
 5 SKYRIUS

Priklausomybė

Kaip išvengti vaiko priklausomybės nuo ekranų ir kaip

perimti išmaniuosius įrenginius, jei situacija tampa
nevaldoma

Aštuonmetis Benas sudribęs kėdėje sėdi tylus, paniuręs ir didžiąją

mūsų seanso laiko dalį nenori su manimi bendrauti. Tiksliau, kol
nepaminiu jo mėgstamo žaidimo „Minecraft", apie kurį pasakojo vaiko
mama. Tada lyg kažkas būtų įjungęs jungiklį - prieš mane sėdintis
berniukas staiga atgyja. Beno akys įsižiebia, jis pradeda vaikščioti po
kambarį, gyvai aiškindamas naujausio statinio detales ir kalbėdamas,
kaip dinamitu susprogdino zombį ir atrado retą gėrimą. Jo mama,
pasakodama man apie šį žaidimą, atrodė sunerimusi. Akivaizdu, kad
tai - didžiausia berniuko aistra. Vėliau ji man prasitarė:

„Jis tik apie tai ir tekalba. Jis tenori žaisti „Minecraft". Kuo
daugiau laiko leidžiu, tuo daugiau nori. Jam niekada negana ir
dėl to daug pykstamės. Jis įsineša planšetę į kambarį ir žaidžia
naktį, todėl nuolat būna pavargęs. O tuo laiku, kai nežaidžia,
sūnus žiūri vaizdo įrašus „YouTube" kanale apie tai, kaip žaidžia
kiti. Jis net sapnuoja žaidimą - girdžiu, kaip kalba per miegus.
Galėtų kaip anksčiau su draugais žaisti futbolą, tačiau jam tai
nebeįdomu. Nerimauju, kad jis tapo priklausomas."

Bet ar Beno mama teisi? Ar gali latentinio amžiaus vaikas būti iš

tiesų priklausomas nuo laiko, praleidžiamo prie ekrano? Specialistai
nuolat svarsto, ar interneto naudojimo priklausomybė (INP). arba prik-
 lausomybė nuo interneto, iš tiesų yra sutrikimai. 2013 m. gegužę
interneto naudojimo priklausomybė pirmą kartą buvo įtraukta į
Amerikos psichiatrų asociacijos leidinį „Diagnostic and Statistical
Manual of Mental Health Disorders" („Psichikos sutrikimų diagnostikos
ir statistikos vadovas") kaip sritis, kurią reikia „toliau tirti". Psichiatrai
naudoja šį vadovą nustatydami sutrikimus ar psichikos ligas.
Priklausomybė nuo interneto pripažįstama globaliai. JAV kuriasi
reabilitacijos centrai, skirti jaunuoliams, kenčiantiems nuo INR Kinijoje,
kur net 30 proc. paauglių yra laikomi priklausomais nuo interneto,
daugėja griežtų stovyklų, skirtų atpratinti priklausomybę ekranams
turinčius paauglius nuo išmaniųjų įrenginių. Taivane ir Korėjoje
priklausomybė nuo interneto jau seniai pripažįstama kaip sveikatos
krizė.
Jungtinėje Karalystėje priklausomybė nuo interneto nėra oficialiai
pripažinta, tačiau, pritaikę patologiško (t. y. „probleminio" ar „nesveiko")
lošimo kriterijus Jungtinės Karalystės žaidimų fanams, - paaugliams, -
mokslininkai atrado, kad vienas iš penkių paauglių atitiko
priklausomybės kriterijus.'
Nesvarbu, artai išties priklausomybė, tačiau akivaizdžiai nėra gerai,
kai latentinio amžiaus vaikas, toks kaip Benas, taip prisiriša prie ekrano.
Tačiau jis ne vienas. Mačiau daugybę tėvų, beviltiškai sunerimusių, kad
jų vaikas tapo priklausomas nuo elektroninių prietaisų.

Kodėl latentinio amžiaus vaikai ypač pažeidžiami

dėl priklausomybės nuo ekrano

Tokio amžiaus vaikams priprasti prie ekranų yra labai paprasta, nes
ekranai atliepia vaiko kontrolės ir tvarkos poreikius, kurie užima didelę
latentinio amžiaus raidos dalį. Daugeliui tokio amžiaus vaikų
pasireiškia koks nors potraukis. Kai jiems kas nors patinka, nesvarbu,
ar lipdukai, ar apyrankės iš gumelių, „Pokemonų" kortelės, ar pliušiniai
žaisliukai, nepaprastai įsitraukia. Jie nori surinkti visą kortelių, lipdukų
ar žaisliukų kolekciją. Taigi, jei latentinio amžiaus vaikams pasiūlysite
„Minecraft" ar „Pokemon Go" žaidimų, jiems greitai gali atsirasti
potraukis. Pavojingiausia, kad leisti laiką prie ekrano galima bet kada.
Vaikams nereikia laukti kelionės j parduotuvę po pamokų kartą per
savaitę ar taupyti dienpinigių, kad įsigytų daiktą. Prie ekrano galima
prisėsti iškart, namuose. Todėl tai greitai gali virsti problema.
Kompiuteriniai žaidimai ir programėlės maitinasi šiuo apsėdimu.
Jie sukurti taip, kad žmonės nuolat būtų įsitraukę - nėra apibrėžtos
pabaigos. Be to, jų veikimas paremtas apdovanojimų principu - reikia
įveikti skirtingus lygius ar užduotis, surinkti taškų, kad laimėtum prizų
ar virtualių lipdukų. Net ugdomosios programėlės turi žaidybinių
elementų ir sukurtos taip, kad kaip įmanoma labiau stimuliuotų
smalsumą ir vaikai greitai jas pamėgtų.

Kodėl prie ekranų taip priprantama

Mokslininkai atrado, kad žaidžiant vaizdo žaidimus smegenys

išskiria dopaminą. Dopaminas - vadinamasis „malonumų chemikalas",
stimuliuojantis smegenų apdovanojimo sistemą. Naujausias tyrimas
atskleidė, kad žaidžiant vaizdo žaidimus išsiskiria beveik tiek pat
dopamino, kaip vartojant narkotiką amfetaminą ar ritaliną.2Tiesą
sakant, neuromokslininkai palygino potraukį ekranams su narkomanų
potraukiu narkotikams. Tyrėjai pastebėjo, kad paprastiems vaizdo
žaidimų mėgėjams pamačius mėgstamiausio žaidimo vaizdą
smegenys sureaguodavo taip, kaip narkomanų smegenys atsako
susidūrus su tuo, kas primena narkotikus.3Šis poveikis net paskatino
dr. Peterį VVhybrovv, Kalifornijos universiteto Los Andžele (UCLA)
Neuromokslų katedros vadovą, ekranus pavadinti „elektroniniu
kokainu".4Didžiausią rūpestį man kelia tai, kad mažiems vaikams
leidžiant laiką prie ekrano, kuris sukelia nuolatinį dopamino išsiskyrimą,
ilgainiui žaisdami jie nebejaus tiek smagumo ar adrenalino, todėl turės
žaisti vis daugiau, kad pajustų tokį patį poveikį. Tai - užburtas ratas.
Neuromokslininkus taip pat baugina toks prie ekranų praleidžiamo
laiko poveikis. Tyrėjai aptiko, kad ilgalaikė priklausomybė nuo interneto,
apibūdinama pertekliniu interneto naudojimu, gali net pakeisti mūsų
smegenų veiklą.5Tikrai nenorėtume tokio poveikio besivystančioms
mažų vaikų smegenims.
Tyrimai rodo, kad priklausomybė nuo interneto siejama su
struktūriniais ir funkciniais pokyčiais tose smegenų srityse, kuriose
apdorojamos emocijos, sutelkiamas dėmesys, priimami sprendimai ir
vyksta kognityvinė kontrolė.6 Dažnas ar perteklinis naudojimasis
internetu gali paveikti tai, kaip smegenys supranta emocijas, sugeba
sukaupti ir išlaikyti dėmesį ar koncentraciją, pasverti informaciją
priimant sprendimus ar net valdyti viską, ką galvojame. Vaikų
smegenys dar tik vystosi, todėl jas gali itin neigiamai paveikti per
didelis laiko, praleidžiamo prie ekrano, kiekis vaikystėje.

Priklausomybė ar potraukis?

Netikiu, kad didžioji dalis latentinio amžiaus vaikų susiduria su

priklausomybe. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad dažniausiai
kalbame apie potraukį, o ne klinikinę priklausomybę. Dabar
suprantame, kad priklausomybė susijusi su įpročiu, elgsena ir
asociacijomis. Jei kalbėtumėtės su priklausomybę nuo alkoholio
turinčiais asmenimis, jie pasakytų, kad atsipalaidavimą pajaučia dar net
neparagavę alkoholio, vien išgirdę, kaip atkemšamas vynas ar
atidaroma skardinė. Tai yra asociacija. Jei žmonės nori mesti rūkyti,
jiems geriau sekasi, kai liaujasi lankęsi vietose, kuriose įprastai
rūkydavo, ir nebesimato su žmonėms, su kuriais įprastai rūkydavo.
Rūkaliams sunku būti aplinkoje, kuri siejasi su rūkymu, nes taip
sužadinami fiziniai cigaretės potraukio simptomai. Tačiau tai -
psichologinis, o ne fizinis simptomas.
Esama rimtų argumentų, kad priklausomybę sukelia ne tik
hormonai, bet ir psichologiniai aspektai, skatinami aplinkos. Tai
atskleidė „Žiurkių parko" eksperimentas. Vienoms žiurkėms buvo
duodamas didelis narvas su maistu, žaislais ir daug kitų žiurkių, kad jos
galėtų žaisti ir poruotis. Kitos žiurkės buvo laikomos po vieną mažuose
narvuose. Per šį eksperimentą žiurkės galėjo rinktis - lakti iš gertuvės,
kurioje buvo arba vanduo iš čiaupo, arba morfino tirpalas. Tyrėjai
pastebėjo, kad žiurkės, gyvenusios mažuose izoliuotuose narveliuose,
gėrė daug daugiau morfino tirpalo - beveik devyniolika kartų daugiau
nei žiurkės dideliame narve „Žiurkių parke". „Žiurkių parko" gyventojos
nuosekliai atsispirdavo vandeniui su morfinu ir rinkdavosi paprastą
vandenį. Net mažuose narveliuose gyvenančios žiurkės, kurios
penkiasdešimt septynias dienas lakė tik morfino tirpalą, perkeltos į
„Žiurkių parką" rinkdavosi paprastą vandenį ir pasiryždavo savanoriškai
detoksikacijai. Nė viena „Žiurkių parko" gyventoja nepatyrė nieko
panašaus į priklausomybę. Remdamasi šiuo tyrimu, mokslininkų
komanda nusprendė, kad žmogaus aplinka gali prisidėti prie
priklausomybės susiformavimo.
„Žiurkių parko" eksperimentas atskleidžia aplinkos svarbą. Šiandien
esame vis labiau socialiai izoliuoti. Jei kiekvienas šeimos narys turi
skaitmeninį prietaisą, latentinio amžiaus vaikas juos kopijuos. O tai gali
nepaprastai atskirti. Žinome, kad mažesnė tikimybė įgyti priklausomybę
ar potraukį žmonėms, gyvenantiems turiningą, prasmingą ir laimingą
gyvenimą. Kai kurie vaikai yra įtraukti į užburtą prie ekranų praleidžiamo
laiko ratą. Jie nusiminę ne dėl laiko, praleidžiamo prie ekranų, o
priešingai - kai jaučiasi nusiminę, griebiasi ekranų kaip galimybės
pabėgti. Kuo mažesnį šeimos ir visuomenės ryšį jaučia vaikas, tuo
dažniau pasirenka prietaisus, ir galų gale skaitmeninis pasaulis užima
vis daugiau laiko. Tai trumpas kelias į potraukiu paremtą elgseną.

Kaip atsikratyti potraukio

Nesvarbu, ar mums tai patinka, tačiau prie ekranų praleidžiamas

laikas dabar tapo mūsų gyvenimo dalimi. Turime pasirūpinti, kad šis
laikas neužkariautų viso mūsų vaikų gyvenimo. Bėdos prasideda, kai
prie ekrano praleidžiamas laikas pakeičia žmones ir gyvą bendravimą.
Jei vaikas pernelyg įsitraukęs naudojasi išmaniaisiais įrenginiais,
vadinasi, jis jaučia silpnesnį ryšį su jumis. Latentiniame amžiuje tai
rimta problema - laikas prie ekrano nepakeičia gyvo bendravimo. Jei
manote, kad negalite kontroliuoti laiko, praleidžiamo prie ekrano, rimtai
patarčiau apsvarstyti galimybę kuriam laikui atimti ekraną ir grąžinti jį
po truputį, išvengiant problemų pasikartojimo.
Galėtumėte (1) visiškai atimti išmanųjį įrenginį, susitaikyti su
laukiančiu pykčio priepuoliu ir stresu, o ateityje vėl grąžinti prietaisą ir
įvesti grafiką arba (2) sumažinti prie ekrano praleidžiamo laiko kiekį. Jei
tai nepadeda, visai atimkite išmanųjį įrenginį.
Nemanau, kad įmanoma visiškai uždrausti vaikams naudotis
ekranais, vien jau dėl to, kad skaitmeninėje erdvėje reikia atlikti namų
darbus, be to, gyvenime jiems prireiks jais naudotis. Todėl vaikai turi
išsiugdyti sveiką santykį su jais. Pamatinės problemos neišspręsite
atimdami prie ekranų praleidžiamą laiką. Tėvai turi suprasti, kodėl jų
vaikai įgijo tokį potraukį.
Turite nuspręsti, kuris būdas tinkamesnis jums ir jūsų vaikui, ir
pasiryžti griežtai jo laikytis.
Visada patariu tėvams, kad nėra vieno visiems tinkamo sprendimo.
Viskas priklauso nuo jūsų vaiko ir jo patiriamų sunkumų. Jei,
pavyzdžiui, šešiametis yra apsėstas „PlayStation" žaidimų ir manote,
kad jis tam pernelyg jaunas, tuomet padėkite žaidimų konsolę į
sandėliuką pusmečiui ar iki tol, kol manysite, kad vaikas jau
pakankamai subrendęs suprasti, kas vyksta. Tačiau, jei dešimtmetis,
apsėstas planšetinio kompiuterio, visgi naudoja jį ir namų darbams,
visam laikui uždrausti naudotis ekranu bus nepraktiška. Turėsite
sugalvoti, kaip sumažinti prie ekrano praleidžiamą laiką.

S t a i g u s a t s is a k y m a s

Kai vaiko potraukis leisti laiką prie ekrano tampa nevaldomas ir

tėvai nebegali jo kontroliuoti, kartais geriausias būdas - atimti visus
skaitmeninius prietaisus. Man pasiūlius tokią galimybę tėvams, jie
visada atrodo pasibaisėję, nuoširdžiai išsigąsta to, kas jų lauks ir kaip
vaikas reaguos, todėl dažnai sugalvoja įvairiausių dingsčių, kodėl negali
taip pasielgti.
 Reikia ryžto ir valios uždrausti vaikui prie ekrano leisti laiką. Vaikas
tikriausiai kels isterijas ir pyks, bet laikykitės - ir tai praeis. Nebijokite
išjungti belaidžio ryšio ar paslėpti visų jkroviklig. Svarbiausia - laikytis
griežtai ir nuosekliai, nepasiduoti aimanoms ir maldavimams,
įpročiams pamiršti dažniausiai prireikia penkių dienų, todėl pykčio
priepuoliai amžinai nesitęs.
Kiek ilgai drausti naudotis ekranais - individualus sprendimas, kurį
reikėtų priimti atsižvelgiant į kiekvieną vaiką ir situacijos rimtumą.
Manau, atsisakyti ekranų reikėtų bent vienai ar dviem savaitėms, kad
vaikas spėtų prisitaikyti prie gyvenimo be ekranų ir po truputį įsitrauktų į
naujas veiklas, susirastų naujų pomėgių ar prisimintų senuosius ir kita
veikla pakeistų prie ekrano leidžiamą laiką. Paskui galite vėl palengva
grąžinti ekranus į vaiko gyvenimą, tačiau nusistatykite griežtas taisykles
ir ribas, kad šis laikas vėl nevirstų potraukiu. Kad neatsinaujintų
problemos, tėvai turi vadovauti, laikytis tvirtai ir būti budrūs.

K a ip s u s id o r o t i s u p y k č i o p r ie p u o lia is

Daugelis tėvų nerimauja dėl to, kaip reaguos vaikas, sumažinus prie
ekranų praleidžiamą laiką ar atėmus prietaisus. Visada renkuosi audros
pavyzdį. Jei taifūnas lekia pro jūsų namą, nestovite viduryje ir
nesistengiate jo suvaldyti. Nuleidžiate apsaugines žaliuzes, laukiate, kol
praeis, paskui susitvarkote. Tada galvojate, kaip apsisaugoti nuo tokios
lemties kitą kartą. Viskas vyksta lygiai taip pat, kai jūsų vaikas,
negalėdamas naudotis ekranu, rėkia ir spardosi. Išmokite pralaukti
audrą, nestiprinkite jos. Išeikite, nesileiskite į kalbas su vaiku ir
nesistenkite derėtis, nes taip tik paaštrinsite padėtį. Jei iš pradžių
paaiškinote vaikui, kodėl sumažinote prie ekrano praleidžiamo laiko
kiekį ar visai uždraudėte naudotis prietaisais, netikslinga tai kartoti iš
naujo. Jie tikrai supranta, kodėl taip elgiatės. Protestuoja ne dėl to, kad
nesupranta, o todėl, kad tai nepatinka. Ir jokie paaiškinimai čia
nepadės.
Daugelis tėvų nerimauja dėl isterijų ar kaprizų sukeliamų padarinių.
Jie bijo, kad vaikai žaloja save ir gadina šalia esančius daiktus. Tačiau
svarbu j situaciją pažvelgti iš kitos perspektyvos. Latentinio amžiaus
vaikas gali padaryti ne tiek jau daug žalos. Jei rėkia, spiegia ir tranko
durimis, blogiausia, kas jam gali nutikti - tai jsiskaudėjusi galva. Kai tik
atkreipiate dėmesį į vaiką, jis sulaukia norimos reakcijos. Todėl būtina
vaiką ignoruoti, nebent manote, kad jam kilo pavojus. Tada greitai
įsikiškite.
Daugelis tėvų bijo taip pasielgti ar mano, kad tai labai sunku.
Jaučiasi taip, tarsi grįžtų atgal į tą amžių, kai vaikui buvo vos keleri
metukai ir jis keldavo scenas. įprastai geriausias būdas susidoroti su
isterijos priepuoliais - juos ignoruoti ir pasišalinti. Taip reikėtų elgtis ir
su latentinio amžiaus vaikais. Jūsų vaikas pyksta, nes negauna, ko nori.
Kad ir ką pasakytumėte ar padarytumėte, jo nenuraminsite. Vaikai turi
suprasti, kad griežtai laikysitės savo nuostatų. Išblaškykite juos,
kalbėkite kitomis temomis ar nukreipkite jų dėmesį. Kai jie bus
nusiteikę palankiau, būtinai skirkite jiems daug konstruktyvaus
dėmesio. Ir jie greitai supras, kad teigiamas elgesys reiškia teigiamą
dėmesį, kuris jiems patiks labiau nei neigiamas.

A t v e j o a n a liz ė

Noriu aptarti konkretų atvejį, nes tai - ekstremalus pavyzdys to, kas gali
nutikti, jei tėvai netenka kontrolės, kai vaikas yra latentinio amžiaus.
Pavyzdys atskleidžia, kaip vaiko potraukis interneto pasauliui gali tapti ypač
žalingas paauglystėje. Sulaukęs keturiolikos metų Džo atsidūrė pas mane,
nes žaisdavo „Xbox" žaidimus 19 valandų per dieną ir tėvai visiškai
nebegalėjo jo suvaldyti. Žaidimų kompiuteris buvojo miegamajame, todėl
Džo žaisdavo visą naktį, paryčiais užmigdavo vos kelioms valandoms ir laiku
neatsikeldavo į mokyklą. Jis visiškai nesirūpino savimi - nesiprausė,
tinkamai nesimaitino. Tuo metu, kai problema pasiekė apogėjų, tuštinosi į
vienkartines dėžės miegamajame, nes net kelioms minutėms nenorėjo
atsitraukti nuo ekrano. Situacija tapo visiškai nevaldoma. Del to, kad Džo
nelankė mokyklos, nesirūpino savimi, sunerimusios dėl jo saugumo ir
gerovės įsikišo socialinės tarnybos. Berniuko tėvai beprotiškai nerimavo ir
jautė, kad situacija tapo nevaldoma. Jei jis nepradės lankyti mokyklos,
socialinės tarnybos pagrasino perimti Džo globą.
KONSULTACIJOS

Suprantama, kad Džo tėvai ypač nerimavo. Kalbėjausi su jais apie

tai, kaip atsidūrė tokioje situacijoje. Džo visada patikdavo žaisti, jis
domėjosi skaitmeniniais prietaisais. Buvo aišku, kad tėvai
nesuprato potraukio, tačiau menkai dėl to nerimavo, todėl jis buvo
paliktas daryti, ką nori, ir kaip tinkamas naudotis išmaniaisiais
įrenginiais. Džo labai patiko „Xbox" žaidimų kompiuteris, todėl,
sulaukęs dešimties metų, už pinigus, gautus per Kalėdas ir per
gimtadienį, pagaliau galėjo jį įsigyti. Žaidimų kompiuteris buvo
pastatytas jo miegamajame. Berniukas buvo tylus, nekėlė rūpesčių,
todėl tėvai nematė problemų dėl laiko, leidžiamo prie ekrano.
Bėgant metams tokio laiko kiekis vis didėjo, o perėjus į vidurinę
mokyklą sunkumai vis stiprėjo. Džo neturėjo draugų, jam viskas
atrodė pernelyg sudėtinga. Nuo tada didžiąją dalį laiko praleisdavo
savo kambaryje prie žaidimų kompiuterio. Mama pastebėjo, kad jis
nuolat pavargęs, tarsi būtų ilgai žaidęs ir nemiegojęs. Žaisti jam
sekėsi gerai, turėjo grupelę draugų internete, - daugelį iš JAV, -
todėl laiko skirtumas lėmė, kad naktį jis nemiegodavo, o žaisdavo ir
susirašinėdavo su naujaisiais draugais. Mama bandė riboti žaidimų
laiką, bet Džo taip prieštaravo, kad galiausiai ji pasidavė.
Kuo sunkiau buvo mokykloje, tuo labiau Džo įsitraukė į interneto
pasaulį. Viskas greitai slydo iš rankų. Sulaukęs paauglystės jis
žaisdavo visą naktį. Naktis ir diena jam susikeitė vietomis.
Užmigdavo žaidimų kėdėje ir nebegalėdavo atsikelti į mokyklą. Jis
buvo 178 cm ūgio, tad tėvai fiziškai negalėjo priversti jo eiti į
mokyklą. Įsitraukė socialinės rūpybos skyriaus darbuotojai, o vietos
valdžia grasino pradėti teismo procesą prieš tėvus.
Kai atėjau aplankyti Džo į namus, buvo akivaizdu, kad berniuko
nuotaika buvo ypač prasta. Jis tinkamai nesimaitino, nekokybiškai
išsimiegodavo, be to, jam trūko dienos šviesos. Visą dieną
žaisdamas jis leisdavo kambaryje užtrauktomis užuolaidomis,
nelankė mokyklos ir buvo socialiai izoliuotas. Jis užsisklendė
interneto pasaulyje, nes jautėsi visiškai neturintis ryšio su realiu
gyvenimu ir nesugebantis su juo susitvarkyti.

IN T E R V E N C IJ A

Kad tėvai vėl galėtų perimti kontrolę į savo rankas, reikėjo skubiai
imtis drastiškų veiksmų. Džo buvo įstrigęs užburtame rate.
Pirmiausia tėvams reikėjo atimti žaidimų kompiuterį „Xbox". Nors
padėtis tapo beviltiška, jie vis tiek nesijautė tikri ir nerimavo dėl
sūnaus reakcijos. Tokioje ekstremalioje situacijoje padėti galėjo tik
staigus atsisakymas, nes jau nebetiko nei grafikai, nei apribojimai.
Šįkart tėvai susivienijo, ištvėrė spaudimų ir išnešė žaidimų
kompiuterį iš namų. Kaip ir buvo tikėtasi, Džo sureagavo audringai:
daug trankė durimis, rėkė ir išlėkdavo į savo kambarį.
Supratęs, kad visi susimokė, o jo tėvus palaiko armija specialistų,
kartojančių tų patį, Džo pagaliau susitaikė. Manau, kad bent iš
dalies jam palengvėjo, nors savo gyvenimu jis nebuvo patenkintas,
kamuojamas prastos nuotaikos, prislėgtas, nuolat jautėsi
nelaimingas.
Viena pirmųjų Džo užduočių buvo atkurti ryšius su mokykla ir
santykius su tėvais. Kai dingo „Xbox" žaidimų kompiuteris,
pabandėme jį įtikinti, kad verta atsikelti ir eiti į mokyklų. Tėvai
glaudžiai bendradarbiavo su mokykla, Džo buvo paskirtas
mentorius, dalį laiko vaikas buvo mokomas grupėje vaikų, kurie
turėjo specialiųjų poreikių.

R EZU LTA TA S

Džo teko ištverti ilgų ir sudėtingų procesų, bet po kelių mėnesių

situacija pasitaisė ir socialinės tarnybos atsitraukė. Mokykloje jam
vis dar buvo sunku, bet jis gavo papildomo palaikymo ir susirado
kelis draugus. Neturėdamas žaidimų kompiuterio eidavo miegoti
anksčiau, todėl geriau išsimiegodavo ir tėvai galėdavo rytais jį
prižadinti. Po keturių mėnesių, mokslo metų pabaigoje, tėvai jam
grųžino ekranų, bet šįkart - su apribojimais. Jam buvo leidžiama
žaisti savaitgaliais ir tik svetainėje. Džo laikėsi taisyklių, nes žinojo,
kad kitaip prietaisas vėl bus pašalintas. Jis taip pat mažiau
domėjosi žaidimais, nes norėjo susitikti su realiais draugais. Laimė,
Džo pradėjo suprasti, kad gyvenime yra svarbesnių dalykų, nei
sėdėti tamsiame miegamajame.

Pavojaus ženklai

V Ar apibūdintumėte savo vaiką kaip „apsėstą" išmaniojo

įrenginio? Ar jis nuolat kaulija leidimo juo naudotis? Ar
vaikas apie jį nuolat galvoja?
V Ar vaikas nuliūsta ir supyksta, kai tenka pasitraukti nuo
išmaniojo įrenginio?
V Ar jis ignoruoja nurodymus ar labai susierzina, paprašius
baigti naudotis įrenginiu?
V Ar išmanusis įrenginys - vienintelis pokalbių ir žaidimų
objektas? Ar vaikas kalba apie žaidimus net tada, kai
nesinaudoja įrenginiu? Pasakoja, ką darys vėliau? Ar vaikas,
jums išėjus su juo iš namų, atrodo sunerimęs ir nori
greičiau grįžti namo, kad galėtų naudotis įrenginiu?
V Ar vaikas atrodo įsitempęs? (Kai turite potraukį, jis kelia
didelę įtampą. Kai vaikas leidžia laiką prie ekrano, jis
sunkiai dirba, kad patenkintų tą potraukį. O
nesinaudodamas ekranu, jis nuolat apie jį galvoja - tai labai
vargina.)
V Ar vaikas ginasi ir slapstosi dėl laiko, praleidžiamo prie
ekrano? Ar jis slepia įrenginį, kad jo nerastumėte? Gal
vogčiomis įsineša jį į miegamąjį naktį ar meluoja, kiek laiko
praleidžia prie ekrano?
V Ar jis nuolat pavargęs, suirzęs ir atitolęs nuo kitų?

Galimi sprendimai
Imkitės ryžtingų veiksmų. Jei tėvai rimtai sunerimę ir nori
greitai išspręsti problemą, reikėtų pašalinti visus
išmaniuosius įrenginius ir uždrausti leisti laiką prie ekranų.
Jei vaikas yra vyresnis arba tėvai jaučia, kad kartu su vaiku
sugebės geriau valdyti prie ekrano praleidžiamo laiko kiekį,
galima po truputį grąžinti įrenginius.
Visi tėvai turi parengti planą dėl vaikų prie ekrano leidžiamo
laiko. Sukurkite grafiką. Nustatykite laiką, kada vaikas gali
naudotis internetu - įtraukite jį į dienos grafiką arba
paskirkite tam tikrą laiką, kada galima naudotis įrenginiu.
Kai laikas išnaudojamas, tą dieną ar savaitę nebeleiskite
naudotis išmaniuoju įrenginiu.
Jei tėvai nenori, kad vaikas taptų priklausomas nuo ekranų,
jie turi prižiūrėti, ar laikomasi grafiko.
 6 SKYRIUS

Socialiniai tinklai ir amžiaus apribojimai

Asmenukės, socialiniai tinklai irtai, kaip išmokyti vaiką

atsakingai elgtis internete

Neseniai draugė prasitarė, kad jos dešimtmetis sūnus Metju

prisivirė košės, nes įkėlė nuotrauką „Instagram" tinkle su prierašu:
„Pirmąją, kuri pamėgs šią nuotrauką, pabučiuosiu ir ji galės būti mano
mergina." „Kelios jo bendraklasės pamatė šią nuotrauką ir viena mama
paskambino pasiskųsti, - pasakojo draugė. - Siaubingai išsigandau -
iš dalies dėl to, kad net nežinojau, jog jis telefone turi „Instagram"
programėlę. Nežinojau, kokias nuotraukas keldavo, ką sekė ir kas buvo
jo sekėjai. Jis net neapsaugojo savo paskyros, todėl nuotraukas galėjo
matyti visi." Mano draugė taip pat nežinojo, kad socialiniai tinklai turi
amžiaus apribojimus.
Minimalus tokių socialinių tinklų kaip „Twitter", „Facebook",
„Instagram", „Pinterest" ir „Snapchat" vartotojų amžius - trylika, o
„YouTube" paskyrą galima turėti tik sulaukus aštuoniolikos metų.
Tačiau, gavęs tėvų leidimą, paskyrą gali susikurti jau trylikametis. Dėl
JAV vaikų privatumo elektroninėje erdvėje apsaugos įstatymo (angį.
C h ild ren ’s O nline P riv a c y P ro te ctio n , C O P P A ), kuris reikalauja interneto
paslaugų teikėjų gauti tėvų sutikimą jaunesniems vartotojams, daugelio
socialinių tinklų vartotojams yra taikomas trylikos metų amžiaus
apribojimas. Šis sutikimas taip pat susijęs su vaikų apsauga - tokie
apribojimai egzistuoja, nes šie socialiniai tinklai netinkami tokiems
jauniems vaikams kaip Metju.
Mano draugė nėra vienintelė. Naujo tyrimo duomenimis - net
53 proc. tėvų nežino, kad tokie socialiniai tinklai kaip „Facebook"
reikalauja, jog vartotojai būtų sulaukę bent trylikos metų amžiaus.
Nerimų kelia tai, kad vienas iš penkių tėvų manė, jog amžiaus
apribojimų apskritai nėra.1
Nepaisant reikalavimų, statistika rodo, kad daugiau nei pusė vaikų
iki dešimties metų yra naudojęsi socialiniais tinklais internete.2
Neseniai „Internet Matters" atlikta 1500 tėvų apklausa atskleidė, kad
šešiamečiai dabar tokie pat technologiškai pažengę kaip dešimtmečiai
prieš trejus metus. Apie 44 proc. iš jų naršo internete savo
miegamuosiuose, 41 proc. - neprižiūrimi tėvų. Apklausa taip pat
atskleidė, kad trečdalis šešiamečių taip pat naudojasi programėle
„WhatsApp", o ketvirtadalis jų turi anketas socialiniuose tinkluose.
Svarbu suprasti, kad amžiaus apribojimai egzistuoja ne be
priežasties. Didžiosios Britanijos nacionalinio statistikos biuro
ataskaita apie vaikų gerovę atskleidė, kad vaikai, kiekvienų darbo dienų
praleidžiantys daugiau nei tris valandas socialiniuose tinkluose, dukart
dažniau pasižymi prastesne psichikos sveikata.3Ataskaita taip pat
rodo, jog toks prie ekranų praleidžiamo laiko kiekis pavėlina vaikų
emocinę ir socialinę raidų. Tyrėjai atskleidė ir kitų neigiamų socialinių
tinklų padarinių: didesnė patiriama žala, socialinė izoliacija, depresija ir
patyčios internete.4 Darbo studijų instituto IZA publikuotoje ataskaitoje
teigiama, kad kasdien socialiniuose tinkluose praleisdami vos valandų
vaikai jausis nelaimingi. Šis tyrimas labiausiai kelia nerimų dėl to, kad
atskleidžia socialinių tinklų poveikį paaugliams, be to, žinome, kad
jaunesni vaikai dar mažiau psichologiškai pasiruošę susidoroti su
tokiais iššūkiais.
Esu įpratusi matyti šešerių, septynerių ar aštuonerių metų amžiaus
vaikus, turinčius savo „Facebook" ir „Instagram" paskyras. Didžioji dalis
vėlyvesniojo latentinio amžiaus vaikų (dešimtmečių ir vienuolikmečių)
jau naudojasi kokiais nors socialiniais tinklais. Vienas labiausiai nerimų
keliančių aspektų - tai, kad per socialinius tinklus latentinio amžiaus
vaikams užkrauname paaugliams rūpimus klausimus ir tikimės, jog jie
susidoros nesulaukę paauglystei būdingos brandos. Tai labai rimta.
Maži vaikai savo išsivystymu ir branda dar nesugeba apdoroti
sudėtingų temų, kylančių paaugiysieje, pavyzdžiui, intymumo ir
seksualumo. Net kai tėvai mano, jog stebi situaciją, t. y. žino vaikų
slaptažodžius ar leidžia prisijungti tik per tėvų telefoną, latentinio
amžiaus vaikai gali gudrauti. Jie greitai išmoksta pasikeisti
slaptažodžius ar naudotis draugų išmaniaisiais įrenginiais.
Latentinio amžiaus laikotarpiu vaikas psichologiškai ir fiziškai
pasiruošia paauglystės iššūkiams, kurie taip pat susiję su seksualiniu ir
kūno suvokimu, identiteto kūrimu, asmenybės virsmu. Pradinukai dar
neturi kognityvinio ar emocinio atsparumo tokiems socialiniams tink­
lams kaip „Snapchat", „Facebook" ar „Instagram", ypač jei
akcentuojama išvaizda ar vyksta socialinės varžybos. Per anksti
pradėję naudotis socialiniais tinklais jie gali susidurti su žmonėmis,
turiniu ar situacijomis, kurioms dar nėra pasiruošę ir kurių nesuvokia.
Neuromokslininkai teigia, kad paauglystė - svarbus metas vystytis
kaktos srities smegenų žievei. Ji padeda mums susidaryti nuomonę,
kontroliuoti impulsus bei emocijas ir veikia priimant sprendimus,
suvokiant save ir kitus. Kol ši smegenų dalis neišsivysčiusi, latentinio
amžiaus vaikai prasčiau reguliuoja emocijas, yra ne tokie atsparūs ir
menkiau susidoroja su vaizdais ar patirtimis internete bei aplinkoje, kuri
nėra jiems sukurta.
Socialiniai tinklai taip pat gali paveikti vaikų išsimokslinimą. Vienas
tyrimas atskleidė, kad, pasak mokytojų, vaikai, kurių pažymiai mokyk­
loje buvo prasčiausi, praleidžia daugiausia laiko socialiniuose tinkluose.
Pusė iš 500 apklaustų mokytojų mano, kad toks potraukis paveikė
vaikų gebėjimą susikaupti pamokose. Du trečdaliai mokytojų teigė, kad
namų darbai buvo atliekami prastai, nes vaikai skubėjo pabendrauti su
draugais internete. Mes, suaugusieji, puikiai žinome, kad prie socialinių
tinklų galima įprasti. Didžiausias mano rūpestis - tai, kad vaikai ypač
pažeidžiami tokio potraukio, nes būdami latentinio amžiaus jie linkę
įsitraukti. UCLA smegenų žymėjimo centro tyrėjai, skenuodami
smegenis, pastebėjo, kad socialiniuose tinkluose sulaukus „patiktuko"
smegenyse suaktyvėdavo apdovanojimo centrai. Vaikų smegenys
panašiai reagavo pamačius mylimus žmones ar laimėjus pinigų. Savo
klinikinėje praktikoje esu sutikusi devynmečiu ir dešimtmečių, kurių
tėvai teigė, jog vaikai nuolat tikrina savo „Facebook" ir „Instagram"
paskyras, kad pažiūrėtų, kiek „patiktukų" surinko jų įrašai ar nuotraukos.
Atrodė, kad jie taip nustato savo socialinį statusą. Mažas „patiktukų"
skaičius įprastai rodo žemą socialinį statusą, galimas patyčias. Didelis
„patiktukų" skaičius gali reikšti vaiko populiarumą. Tada vaikai jaučia
spaudimą toliau išlaikyti tokį statusą.
Kalbėjausi su nerimaujančiais tėvais, kurių vaikai baiminasi
nutraukti savo „Snapchat" eilę - nepertraukiamą susirašinėjimo su
draugais dienų skaičių. Kai kurie turi daugiau nei penkiasdešimt tokių
nepertraukiamų dienų. Vadinasi, jie kasdien daugybę valandų praleidžia
naudodamiesi programėle. Mano draugė neseniai pasakojo, kaip jos
dukra iškėlė sceną supratusi, kad per atostogas bute nebus patikimo
belaidžio interneto ryšio. Kai pagaliau rado internetą netoliese
esančiame miestelyje, ji apstulbo pamačiusi, kad per parą jos dukra
gavo daugiau nei tūkstantį „Snapchat" žinučių. Draugė labai sunerimo:
jeigu mergaitė įpratusi kasdien gauti ir perskaityti tiek žinučių, kiek laiko
ji praleidžia socialiniame tinkle? Latentinio amžiaus vaikai neturėtų
patirti tokios įtampos ir iššūkių.
JAV pediatrų akademija net įspėjo tėvus dėl vadinamosios
„Facebook" depresijos, kurią patiria vaikai ir paaugliai, pamatę, kad jų
statuso atnaujinimas, įrašas ar nuotrauka nesulaukia norimo
populiarumo.

Latentinio amžiaus vaikai ir mobilieji telefonai

Vaikai viską išbando vis anksčiau. Kadaise tik paaugliams įprastos

situacijos, pavyzdžiui, naudojimasis mobiliaisiais telefonais, šiandien
jau prieinamos latentinio amžiaus vaikams. Dar prieš penkerius metus
buvo įprasta vaikams pirmąjį telefoną duoti sulaukus vienuolikos metų
amžiaus, kai jie pradėdavo lankyti vidurinę mokyklą. Tačiau dabar jau
matau keturmečių bei penkiamečių, turinčių savo telefonus. Vienas
Didžiosios Britanijos nacionalinio raštingumo fondo tyrimas atskleidė,
kad 79 proc. vaikų, kurių amžius buvo tarp septynerių ir vienuolikos
metų, turėjo savo mobiliuosius telefonus, be to, aazmau turėdavo savo
mobilųjį telefoną nei knygą.6 Pati mačiau, kaip keitėsi mobiliųjų telefonų
įsigijimo amžius. Vis dar nesu tikra, kad tokiems mažiems vaikams
reikia mobiliojo telefono, nes šiais laikais daugiausia jų - išmanieji.
Vadinasi, gavęs telefoną vaikas iškart susipažįsta su socialiniais
tinklais.

Kūno suvokimas ir asmenukės

Jauni žmonės šiandien ypač mėgsta asmenukes. Latentinio

amžiaus vaikai, ypač mergaitės, dažniau kelia savo nuotraukas į
socialinius tinklus ir ragina žmones komentuoti jų išvaizdą. Svarbu
suvokti, kad tai labai neigiamai veikia mažus vaikus. Nuolatos
bendrauju su nusiminusiais vaikais, kurie įkėlė savo nuotrauką ir
sulaukė neigiamos reakcijos arba jiems patiems įkelta nuotrauka
nepatiko.
Jei latentinio amžiaus vaikas naudojasi socialiniais tinklais ir nori
įkelti savo asmenukę, labai svarbu, kad tėvai pasikalbėtų, kodėl jis
jaučia poreikį taip save išreikšti. Ar nori neatsilikti nuo kitų, pritapti ir
elgtis kaip kiti? O gal trokšta tyrinėti ir eksperimentuoti su savo
tapatybe?
Jeigu vaikas naudojasi socialiniais tinklais, tėvai turi labai svarbią
užduotį - paversti vaiką kritišku vartotoju, padėti jam suprasti, kad
internete iš tikrųjų ne viskas taip, kaip atrodo. Tikra atgaiva girdėti
grupę paauglių merginų, žvelgiančių į socialiniuose tinkluose įkeltas
nuotraukas ir kalbančių apie tai, kad jos patobulintos nuotraukų
redagavimo programomis ir skaitmeniniais filtrais. Paaugliai yra
pakankamai emociškai subrendę, kad per filtrus įžvelgtų tiesą ir
suprastų, jog žmonės plaukuose neturi gėlių, o realybėje vaivorykštės
nesklinda iš burnos. Latentinio amžiaus vaikai viską priima tiesiogiai ir
nuoširdžiai. Jie tiki tuo, ką mato, jie nepasižymi ciniškumu ar
paaugliams būdingu kritiškumu. Turite lavinti vaikų įgūdžius ir gebėjimą
atsispirti. Peržiūrėkite su juo „Instagram" ar „Facebook" paskyras ir
aptarkite tai, ką matote. Pakalbėkite apie tai, kaip lengvai žmonės gali
„patobulinti" nuotrauką, aptarkite filtrų naudojimą. Dėl išmaniųjų
telefonų vaikai daug geriau suvokia vaizdus nei anksčiau. Rankoje
nuolat esantis internetas ir fotoaparatas - galingas derinys. įkelti
nuotrauką į internetą užtrunka vos sekundę.
Svarbu, kad vaikai nuo mažų dienų žinotų, jog reklamose ir
žurnaluose esančios nuotraukos yra apdorotos ir redaguotos - modelių
oda nėra nepriekaištinga, o aktorių kojos ir liemuo realybėje nėra tokie
ploni. Pasirodžius žurnalo „GQ" viršeliui, aktorė Kate Winslet prakalbo
apie pernelyg retušuotą jos nuotrauką. Sutartyje su kosmetikos gigante
„L'Oreal" ji buvo įtraukusi punktą, kad reklamos kampanijose
naudojamos nuotraukos nebus retušuojamos skaitmeniniu būdu, nes ji
jaučia atsakomybę prieš jaunų moterų kartą. Man labiausiai nerimą
kelia tai, kad nežinome, kokį poveikį toks vaizdų perfekcionizmas daro
vaikams, esantiems pažeidžiamoje vystymosi stadijoje, kai juos lengva
paveikti. Neseniai psichologai rado įrodymų, siejančių socialinių tinklų
naudojimą su paauglių jaučiamu nerimu dėl suvokiamo kūno vaizdo,
dietų ir troškimo būti liekniems. Socialinių tinklų platformos, tokios kaip
„Facebook", „Instagram" ir „Snapchat", leidžia paaugliams, taip pat ir
vaikams, palyginti save su kitais ir sulaukti pritarimo dėl išvaizdos.
Pažįstu kelias dešimtmetes ir vienuolikmetes, kurios nuolat kelia
asmenukes į internetą, kviečia žmones komentuoti ir taip atsiveria visų
kritikai.
Neseniai konsultavau dvylikametę, paguldytą į ligoninę dėl valgymo
sutrikimų. Savo kūno atvaizdo vertinimo sutrikimas jai pasireiškė
sulaukus vienuolikos metų, kai gavo išmanųjį telefoną ir
„WhatsApp" bei „Snapchat" programėlėse susijungė į grupės pokalbį.
Kaip ir daugelis kitų jaunų merginų, jos nuolat keldavo asmenukes
papūstomis lūpomis, o ji dėl savo nuotraukų sulaukė kritiškų pastabų iš
kitų klasės draugių, kurios sakė, kad ji stora, o jos šlaunys - stambios.
Vėliau merginos pasidalijo nuotrauka su kitais grupės nariais. Mergaitė
labai nusiminė ir ėmė atsakinėti į komentarus. Kadangi visi suprato, jog
toks jų elgesys erzina, ir toliau tai tęsė. Beviltiškai bandydama įrodyti,
kad ji nėra stora, kaip atsaką mergaitė skelbė vis daugiau asmenukių. Ji
negalėjo liautis, tačiau patyčias skatinančios merginos pastebėjo jos
pažeidžiamą vietą ir toliau bjauriai komentavo. Komentarai ypač
neigiamai paveikė mergaitės savęs ir savo kūno suvokimą. Ji tapo
pažeidžiama ir atvira kitų kritikai, neadekvačiai pasikeitė jos savivertė.
įsivaizdavo esanti stora ir, norėdama šią problemą išspręsti, įgijo
valgymo sutrikimą. Šeimai prireikė kelių mėnesių suprasti, kas vyksta.
Per tą laiką mergaitė numetė daug svorio, todėl buvo paguldyta j
ligoninę. Viskas prasidėjo dėl to, ką ji išgyveno socialiniuose tinkluose.
Taip dažnai nutinka, kai vaikai turi išmanųjį telefoną ir ima naudotis
nuotraukų apsikeitimo programėlėmis. Svarbiausia - nuotraukos. Jei
tėvai neprižiūri vaikų veiklos socialiniuose tinkluose, vaikai gali pakliūti į
bėdą.
Pradinėje mokykloje svarbu ne mokyti vaikus susitaikyti su
nuolatiniu lyginimu, o kaip įmanoma ilgiau apriboti tokią patirtį, kol jie
bus pasirengę. Kodėl maži vaikai jaučia poreikį kelti savo nuotraukas į
internetą? Svarbu, kad tėvai neleistų tam įvykti. Toks elgesys gali virsti
poreikiu. Kas nors įkels nuotrauką, pažymėsi, kad ji tau patinka, jie
atsakys tuo pačiu - tai skatina vaikus kelti vis daugiau nuotraukų. Jei
latentinio amžiaus vaikai nori naudotis socialiniais tinklais, tėvai turėtų
riboti per dieną įkeliamų nuotraukų skaičių. Kartu peržiūrėkite
socialinius tinklus, domėkitės, ką ir kodėl vaikai seka. Mokykite juos
būti kritiškais vartotojais. Pasakokite, kad žavingi tinklaraštininkai
gauna tūkstančius eurų užtai, kad reklamuotų produktus, jog
garsenybės nėra natūralios, jos turi stilistus, visažistus, asmeninius
trenerius ir plastikos chirurgus.

Skaitmeninės atsakomybės skatinimas

Svarbu, kad vaikai nuo mažų dienų prisiimtų atsakomybę už savo

elgesį internete. Jie turi suvokti, kad internetas - amžinas archyvas ir jų
skaitmeninis pėdsakas išliks amžiams. Visada sakau vaikams
neskelbti internete nieko, ko jie nenorėtų, kad matyčiau aš, jų mokytoja
ar būsimas darbdavys. Vaikai turi suvokti, kad internetas - tai vieša, o
ne privati vieta. Interneto paieškos sistemoje suvedę žmogaus vardą
galime sužinoti apie jj daugybę dalykų, todėl reikia kontroliuoti, ką
žmonės gali apie tave sužinoti. Kas patenka į internetą, ten ir pasilieka.
Skaitmeniniame amžiuje tėvai turi būti atsakingi už tai, kad
išmokytų vaikus valdyti savo tapatybę internete kaip realiame
gyvenime. Daugelis tėvų labai aiškiai nubrėžia, ką leidžia vaikams
vilkėti, kur vaikščioti gatvėje, tačiau ar taikome tokias pačias taisykles ir
ribas asmenybei internete, kur, tiesą sakant, vaikus matys daug daugiau
žmonių nei tikrame pasaulyje?
Gal net dar svarbiau yra tai, kad internetinis įvaizdis liks amžinai.
Jūsų interneto istorija gali padaryti įtakos darbui ir karjeros
galimybėms, nes daugybė darbdavių ir universitetų priėmimo komisijos
narių peržiūri kandidatų socialinių tinklų profilius. Vienas tyrimas
atskleidė, kad 60 proc. darbdavių, rinkdamiesi, ką pasikviesti į pokalbį,
atsižvelgia į tai, kaip kandidatas naudojasi socialiniais tinklais. Taip pat
buvo atskleista, kad daugiau nei 30 proc. darbdavių domėjosi, kaip
esami darbuotojai naudojasi socialiniais tinklais. Iš šių darbdavių
daugiau nei 25 proc. rado turinio, dėl kurio skyrė papeikimą ar atleido
darbuotoją.

Kaip kalbėtis su vaikais apie naujienas

Viena mama papasakojo, kad jos septynmetis sūnus naudojosi

šeimos planšetiniu kompiuteriu, kai pasirodė BBC žinių pranešimas
apie tai, kad buvo nudurta septynmetė mergaitė. Sūnus smarkiai
susijaudino, buvo sunku jį nuraminti. Daugelis šių dienų žinių turi
nerimą keliančio turinio. Mes ir patys dažnai negalime jų priimti, ką jau
kalbėti apie vaikų nuraminimą. Tad ką gali padaryti tėvai, kai naujienos
internete taip lengvai prieinamos? Vienas paspaudimas planšetiniame
kompiuteryje ar telefone - ir jie skaito antraštes. Be to, naujienas ir
svarbiausius įvykius vaikai gali sužinoti socialiniuose tinkluose.
Pavyzdžiui, įvykus teroristiniam išpuoliui, naujienų socialiniuose
tinkluose išvengti neįmanoma. Tad ar latentinio amžiaus vaiką reikėtų
laikyti atokiau nuo žinių, ar tiesiog nerealu bandyti jj apsaugon nuo
pasaulio, kuriame gyvename?
Jei tokio amžiaus vaikai be suaugusiųjų pagalbos bando patys
susigaudyti bei suvokti naujienas ar kitas suaugusiųjų temas, jie
greičiau įsibaimina ir susipainioja. Egzistuoja dar viena priežastis, kodėl
tėvai, kai tik įmanoma, neturėtų leisti vieniems latentinio amžiaus
vaikams naršyti internete. Pamačius liūdinančią ar nerimą keliančią
informaciją, visada turėtumėte vaiką nuraminti paaiškindami, jog
faktas, apie kurį pranešama žiniose, reiškia, jog tai nutinka retai.
Kadangi maži vaikai dažnai neteisingai interpretuoja perskaitytą
informaciją, labai svarbu su vaikais kalbėtis apie tai, ką jie matė, ką žino
apie įvykį - tik taip suprasite, ar jų žinomi faktai yra teisingi.
Paklauskite, kaip jie jautėsi perskaitę informaciją, ką apie tai galvoja,
dėl ko nerimauja. Gerai su vaikais kalbėti atvirai ir prisipažinti, kad kai
kurios žinios labai bauginančios, kad ne viską galima kontroliuoti.
Penkerių-aštuonerių metų vaikai norės sužinoti daugiau apie tai, kaip
įvykiai paveiks juos, o vyresni (tarp devynerių ir vienuolikos metų
amžiaus) gali mąstyti plačiau. Visi latentinio amžiaus vaikai siekia būti
patikinti, kad yra saugūs. Pavyzdžiui, įvykus teroristiniam išpuoliui,
galite paaiškinti viską, kas įvyks, tarkime, bus papildomos policijos
pajėgos gatvėse, padidintos saugumo priemonės viešosiose vietose,
tokiose kaip traukinių stotys, stadionai ir oro uostai. Taip pat galite
atkreipti vaikų dėmesį į žmones, kurie bėgo padėti, į praeivius ir
pagalbos tarnybas. Sakykite, kad pasaulyje yra daugiau gerų žmonių,
norinčių padėti, nei tų, kurie nori pakenkti. Suteikite vaikams progą
klausti. Apie ką jie susimąstė išgirdę žinias? Ką žinios reiškia jų ir jūsų
gyvenimui? Ką galėtumėte padaryti, kad padėtumėte? Nukreipkite
pokalbį nuo pirminio įvykio, kurio nė vienas iš jūsų negalite suvaldyti, ir
susiekite jį su jūsų gyvenimu ir šeima.

Taisyklių nustatymas

Pasikalbėkite su vaikais apie socialinius tinklus ir nusistatykite

taisykles, kurios, jūsų manymu, tinka ir jiems, ir visai šeimai. Nė viena iš
mano dukrų neturėjo socialinių tinklų paskyrų, kol nesulaukė trylikos.
Griežtai laikiausi šios taisyklės. Paaiškinau joms amžiaus apribojimus,
mokykla taip pat laikėsi tokios pozicijos, todėl buvo paprasčiau. Kai jos
pakankamai suaugo, kad turėtų savo paskyras, labai griežtai nustačiau,
kokias nuotraukas galima kelti j socialinius tinklus. Neleidau joms kelti
asmenukių su papūstomis lūpomis ar kitų savo nuotraukų j internetą.
Visa šeima daug kalbėjomės apie tai, kokias save norėtų parodyti
pasauliui - apėmėme ir tikrą, ir skaitmeninį pasaulį. Kalbėjomės apie
identitetą, apie tai, kad skirtingose aplinkose galimos skirtingos
tapatybės. Pavyzdžiui, namuose ir darbe esu skirtinga.
Mano vaikai yra buvę pas mane darbe ir mano, kad labai smagu
stebėti mane bendraujančią su kolegomis, dirbančią. Joms aš - mama,
kuri laksto po namus šlapiais plaukais vilkėdama pižamą ir šūkauja,
kad pavėluosime. Tai labai aiškus skirtingų tapatybių pavyzdys - ne visi
mato skirtingas mūsų versijas. Paaiškinau vaikams, kad internete labai
paprasta ištrinti šias ribas ir parodyti asmeninę, privačią tapatybę
visam pasauliui - išties kalbu apie visą pasaulį. Būtina, kad vaikai
suvoktų, jog internetas - tai pasaulinis tinklas. Jis visur ir amžiams. Kai
kažkas įkeliama į internetą, ištrinti to nebeįmanoma. Mano kolegos
niekada nepamatys mano žvaigždžių valandos rytais prieš darbą, kai
esu mama-seržantas, irtam yra rimta priežastis. Dėl išmaniųjų telefonų
su vaizdo kameromis bei „YouTube" visas pasaulis gali viską pamatyti
vienu mygtuko paspaudimu.
Net užaugusios mano dukterys vis dar nerodo savo veidų
socialiniuose tinkluose. Dabar mano dukrai šešiolika, o jos „Facebook"
profilio nuotrauka - siluetas saulėje. Jos užaugo girdėdamos klausimą,
ar norėtų, kad žmonės turėtų priėjimą prie jų nuotraukų. Jos žino, kad
įvedę mano vardą į „Google" paieškos sistemą pamatys daugybę mano
nuotraukų, nes toks mano darbas. Todėl jos gana griežtai reaguoja į
savo privatumą. Manau, labai svarbu paklausti savęs, kaip atskleidžiate
savo asmenybę internete, pagalvokite, kokią žinutę siunčiate savo
vaikams. Atsižvelgdami į savo požiūrį į privatumą bei asmenybės
internete viešumą - ar norite, kad jūsų vaikai rodytųsi visam pasauliui?
 Ribojimai ir draudimai - dar ne viskas

Žvelgdama iš profesinės perspektyvos nemanau, kad latentinio

amžiaus vaikai turėtų naudotis socialiniais tinklais, tačiau
paprasčiausias draudimas ar apribojimas nėra išeitis. Turite pasikalbėti
apie socialinius tinklus, kol vaikai dar maži, nes vienų dienų jie ims šiais
tinklais naudotis, todėl svarbu suteikti vaikui įgūdžių susidoroti su
tomis patirtimis. Pasikalbėkite ir sutarkite su jais, koks amžius
tinkamas susikurti paskyrų. Daug lengviau susitarti iš anksto, nei
drausti prisijungti, kai jie jau naudojasi socialiniais tinklais. Šie tinklai -
svarbus paauglių įrankis, dalis jų socialinio gyvenimo. Jeigu vaikai yra
per maži, žinoma, drauskite jais naudotis, tačiau švieskite juos,
kalbėkitės, padėkite pasiruošti ir tapti atspariems grėsmėms. Padėkite
pastebėti skirtumus tarp tikrovės ir interneto, parodykite skirtumų tarp
to, kaip žmonės atrodo ir kų jie rodo. Susėskite su vaiku, pasikalbėkite
apie socialinius tinklus ir stebėkite, kų jie žiūri. Naudokitės apribojimais,
tačiau būtinai pasikalbėkite apie tai, kaip orientuotis internete.
Kalbėkite tiesiai ir atvirai apie pavojus, su kuriais jie gali susidurti
internete, tačiau negųsdinkite.
Nauja vaikų reikalų komisijos narių ataskaita „Užaugti
skaitmeninėje erdvėje" (angį. G ro w in g up D ig ita l) pataria kuo anksčiau ir
išsamiau kalbėti apie technologijas mokyklose ir rekomenduoja, kad
programa įtrauktų „socialinius" gyvenimo internete aspektus. Visiškai
pritariu. Interneto saugumas, skaitmeninė atsakomybė ir
orientavimasis socialiniuose tinkluose turėtų būti tokia pat svarbi
švietimo programos dalis kaip matematika ar raštingumas.

Vienatvės jausmas

Ironiška, bet susidaro įspūdis, kad socialiniai tinklai verčia vaikus

jaustis vienišus ir izoliuotus.
Vaikų linijos atliktas tyrimas parodė, kad naudodamiesi socialiniais
tinklais vaikai jaučiasi izoliuoti, be to, daugelis sakė pradėję lyginti save
su kitais ir toaei jautėsi menkaverčiai, bjaurūs ir nepopuliarūs. Tai
atsispindi ir mano darbe, kur devynmečiai ir dešimtmečiai pasakoja,
kokie vieniši jie jaučiasi naudodamiesi socialiniais tinklais. Patyriau tai
ir su savo vaikais. Pasitaikė atvejų, kai abi mano dukros nebuvo
pakviestos j draugų susitikimus ar vakarėlį. Iki atsirandant internetui net
nebūtum sužinojęs, kad tavęs nepakvietė, tačiau dabar nėra galimybės
to išvengti, nes viskas talpinama socialiniuose tinkluose. įsivaizduokite,
kad jūsų telefonas visą dieną skamba nuo žinučių ir nuotraukų, kai
draugai mėgaujasi renginiu, į kurį jūsų nepakvietė.
Visi dalyviai kelia nuotraukas. Vienintelis būdas tai sustabdyti -
išeiti iš grupės, tačiau programėlė parodys, kad išėjote, todėl atrodys,
jog įsižeidėte. Be to, negalėsite sugrįžti, nebent kas nors jus vėl pakvies.
O nedalyvaudami grupiniame pokalbyje nepriklausysite grupei ir tuomet
nesužinosite visko, kas vyksta. įsivaizduokite, koks tai jausmas. Tai
nepakenčiama daugeliui suaugusiųjų, tad įsivaizduokite, kaip sunku
vaikams. Tokiose situacijose liepiu vaikams išjungti ar padėti telefoną
toliau ir skatinu susirasti jiems patinkančios veiklos, kuri nukreiptų
dėmesį.
Tėvams sunku žinoti, kaip elgtis tokioje situacijoje, tačiau manau,
kad apskritai reikėtų skatinti gyventi realų gyvenimą ir bendrauti akis į
akį. Pasiūlykite vaikams susitikti su draugais, pasikviesti juos į svečius.
Pabandykite ištraukti juos iš interneto ir sugrąžinti į realųjį pasaulį. Tikri
ryšiai yra labai svarbūs. Mažiems vaikams tėvai turėtų nustatyti
griežtas ribas, kada padėti telefoną ir pailsėti nuo virtualaus pasaulio.
Kitaip jis viską užvaldys ir vaikas niekada nepailsės nuo to, kas vyksta
aplink. Pažįstu keturiolikmetę, kuri kasdien aštuntą valandą vakaro
atiduoda mamai telefoną, kad nemirktų socialiniuose tinkluose visą
vakarą. Jos mama įkrauna telefoną ir ryte jį grąžina. Iš pradžių mergaitė
jautėsi labai nelaiminga, tačiau dabar visiškai prie to priprato.
Latentiniame amžiuje svarbios ribos. Ribokite, kiek laiko vaikai
praleidžia socialiniuose tinkluose. Paimkite jų telefoną, ribokite grupinių
pokalbių kiekį ir paaiškinkite, kad nebūtina atsakyti į kiekvieną žinutę.
Nieko tokio neįvyks, jeigu vaikai nebus prisijungę nuolat. Jūsų telefonas
aali sudužti, aali tris dienas nebūti interneto, tačiau nieko bloga
nenutiks, nėra ko nerimauti. Kuo anksčiau vaikai pradės naudotis
socialiniais tinklais, tuo intensyviau jie tai darys. Todėl būtų geriau
latentinio amžiaus vaikams kaip jmanoma ilgiau atitolinti naudojimosi
socialiniais tinklais pradžią.

A t v e j o a n a liz ė

Vienuolikmetis Danas apsilankė pas mane, nes jo tėvai nerimavo: vaikas

buvo prastos nuotaikos, neturėjo apetito ir prastai miegojo, be to, jam
pasireiškė dauguma depresijos simptomų.

K O N S U L T A C IJ O S

Kai bandžiau išsiaiškinti Dano problemos šaknis, tėvai papasakojo,

kad jis turėjo sunkumų dėl naudojimosi socialiniais tinklais. Prieš
kelis mėnesius tėvai jam, kaip ir daugeliui bendraamžių, leido
susikurti „Instagram" paskyrą. Iš pradžių tėvai jo paskyrą prižiūrėjo,
tačiau Danas juos įtikino, kad dažniausiai kelia šeimos, katės, savo
paties iškeptų pyragų ir žaislų nuotraukas. Kiti klasės draugai dėl
nuotraukų pradėjo jį erzinti ir juoktis, kad elgiasi vaikiškai ir naiviai.
Danas nusiminė ir todėl nusprendė pasirodyti labiau suaugęs. Tam,
kad užsidirbtų taškų draugų akyse ir pasirodytų „šaunus", sukūrė
išgalvotos vyresnės merginos anketą ir apsimetė su ja
draugaujantis. Abiejose paskyrose atrodė, kad jie dalijasi
nuotraukomis ir šnekučiuojasi. Jis taip pat pradėjo prašyti
mergaičių mokykloje su juo nusifotografuoti, todėl socialiniuose
tinkluose atrodė turįs daug merginų. Vienos mergaitės tėvai
susirūpino dėl priekabaus Dano elgesio ir pranešė apie tai
mokyklai - ji susisiekė su Dano tėvais. Šie sunerimo dėl to, kad
Danas internete nori atrodyti suaugęs. Viskas sugriuvo kaip kortų
namelis ir berniukas turėjo prisipažinti, ką padaręs. Visi mokykloje
sužinojo apie tai ir berniuką atstūmė. Danas jautėsi traumuotas,
nelaimingas ir prislėgtas.
 INTERVENCIJA

Turėjau palaikyti Daną, tačiau teko grįžti į pačią pradžią ir

išsiaiškinti, nuo ko viskas prasidėjo. Kalbėjomės apie tai, kaip
Danas norėjo patikti visiems. Jis sakė nuliūdęs dėl to, kad jį erzino.
Prieš prasidedant šiai istorijai tikrame pasaulyje jam visai neprastai
sekėsi, jis turėjo draugų, tačiau socialiniam bendravimui persikėlus į
internetą jis nesugebėjo ištverti ir situacija tapo nevaldoma.
Danas nebežinojo, kaip galėtų išspręsti susidariusią padėtį, bet
jautė, kad būtinai turi atkurti savo gyvenimą internete, nes esą tai
buvo vienintelis būdas pritapti prie grupės. Tiesą sakant, viskas
buvo priešingai. Padėjau Danui suprasti, kad interneto pasaulis -
laikinas ir nykstantis, visiškai nebūtinas kasdieniam gyvenimui.
Paskui dirbau su juo ir jo tėvais, kad padėčiau atkurti realųjį
gyvenimą - būtent jam reikėjo skirti dėmesį.

R EZU LTA TA S

Danas palengva vėl užmezgė socialinius ryšius su klasės draugais,

ypač su tais, kurie nesinaudojo internetu ir turėjo panašių pomėgių.
Kartu parašėme darbą apie sąmoningumą internete, o Danas
vadovavo mokyklos konferencijai, skirtai elgesiui internete.

Pavojaus ženklai

Toliau pateikti įspėjamieji ženklai rodo, kad jūsų vaikui pasireiškė

priklausomybė nuo socialinių tinklų arba kad jis pernelyg jais pasitiki.
Jei manote, kad jūsų vaikas pernelyg įnikęs leisti laiką prie ekrano,
turite imtis priemonių. Sumažinkite prie ekrano praleidžiamo laiko kiekį
arba, jei būtina, paimkite išmaniuosius įrenginius. Jei padėtis ypač keb­
li, susisiekite su šeimos gydytoju ir paprašykite papildomos pagalbos.
V Vaikai nuolat tikrina savo telefoną. Jie įnikę į išmanųjį
įrenginį, nepaleidžia jo iš rankų.
V Nuolat fotografuoja kiekvieną gyvenimo akimirką -
pradedant pusryčiais ir baigiant katinu.
V Asmenukes nuolat skelbia internete, prašo komentuoti jų
pačių išvaizdą.
V Bendrauja daugybėje grupinių pokalbių, keičiasi
nuotraukomis „Snapchat" platformoje, o jų telefonas nuolat
skimbčioja.
V Jei neturi savo telefono ar negali naudotis internetu, labai
susierzina arba įsitempia.

Galimi sprendimai

• Socialiniai tinklai - suaugusiųjų aplinka, netinkama latentinio

amžiaus vaikams. Daugelis platformų turi amžiaus
apribojimus, todėl, jei tik įmanoma, laikykitės šių
rekomendacijų.
• Jei norite suteikti vaikui galimybę naudotis socialiniais
tinklais, turite jį prižiūrėti. Aiškiai pasakykite, kad privalote
turėti priėjimą priėjo „Instagram" ar „Facebook" paskyros ir
norite jas stebėti.
• Jei manote, kad vaikas pernelyg daug laiko praleidžia
socialiniuose tinkluose, apribokite grupinių pokalbių ar
nuotraukų siuntimo ir kėlimo į socialinius tinklus kiekį.
• Pasikalbėkite su vaiku. Susitarkite dėl taisyklių - taip jis
jausis labiau įtrauktas į priimamus sprendimus. Aptarkite,
kokiomis programėlėmis nori naudotis, ir kartu jas
peržiūrėkite. Jei nesutinkate, paaiškinkite, kodėl.
Paklauskite vaiko, koks turinys, jo manymu, tinka skirtingo
amžiaus vaikams.
• Jei jūsų vaikas nori žiūrėti žinias ir naujienas, raskite jo
amžiaus vaikams tinkamą svetainę. Kartu ją peržiūrėkite ir
pasikalbėkite apie tai, ką jis perskaitė. (Patartina tėvams
pirma patiems perskaityti straipsnius ir įsitikinti, kad juose
 nėra itin atvirų ar nerimų keliančių vaizdų.)
Rodykite pavyzdį, kaip tinkamai naudotis socialiniais tinklais.
Jei patys nuolat darotės asmenukes ir keliate jas į
„Facebook" ar „Instagram" tinklus, jūsų vaikai elgsis lygiai
taip pat. Jūsų elgesys jiems persiduos ir vos gavę telefoną
jie taip pat norės kelti asmenukes, nes jiems tai bus norma.
Žinokite, kad, jeigu jūsų vaikas turi socialinio tinklo paskyrą ir
prisijungimo duomenis, jis gali prisijungti ir prie kitų
svetainių. Naudojantis „Facebook" ir „Twitter" galima
prisijungti prie daugybės kitų interneto svetainių.
 7 SKYRIUS

Rizika internete. Kaip apsaugoti vaikus?

Viliojimas ir patyčios internete - kaip sumažinti riziką

ir apsaugoti vaikus

Kaip apsaugoti latentinio amžiaus vaiką internete? Šis klausimas

svarbus daugumai tėvų, su kuriais man tenka kalbėtis.
Statistika iš tiesų kelia nerimą ir verčia manyti, kad tėvai nerodo
reikiamo budrumo. Pasak tyrimų agentūros „Childvvise" atliktos
apklausos, trys iš keturių penkių-šešiolikos metų vaikų (73 proc.)
naudojasi internetu savo miegamajame, o 10 proc. iš jų skelbia
internete asmeninę informaciją, kurią be apribojimų gali pamatyti bet
kas.1Jungtinės Karalystės nacionalinės smurto prieš vaikus
prevencijos draugijos (NSPCC) ataskaita parodė, kad praėjusiais metais
beveik ketvirtadalis vienuolikamečių ir dvylikamečių, turinčių profilius
socialiniuose tinkluose, jautėsi prislėgti dėl juose pamatytų dalykų.
Gąsdina tai, kad daugiau negu pusę (62 proc.) šių patirčių lėmė
žmonės, žinomi tik iš interneto, arba nepažįstami visiškai. Mažesni
vaikai, susidūrę su liūdinančiu ar nerimą keliančiu elgesiu internete, kur
kas mažiau pasitikėjo savimi nei vyresnieji - tai dar vienas ženklas, kad
jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikai nėra socialiai brandūs ir sunkiai
pasipriešina socialinei žiniasklaidai.
Man kelia nerimą tai, kad tėvai galbūt nestebi savo vaikų tiek, kiek
turėtų. Tik 32 proc. tėvų atsakė, kad „labai gerai" žino, kaip padėti savo
vaikams apsisaugoti internete.2 Mes kur kas labiau prižiūrime savo
vaikus realiame pasaulyje nei internete, nors internetas - viena iš jiems
pavojingiausiu vietų. Realiame pasaulyje mokome vaikus nekalbėti ar
neiti su nepažįstamaisiais, bet nemokome taip elgtis internete, nes
fiziškai nematome galimos rizikos.
Manęs nepaliauja stebinti naivumas tėvų, leidžiančių mažiems
vaikams be jokių apribojimų ir priežiūros naudotis paieškos sistemomis
ir tinklalapiais. Neseniai kalbėjau su mama, leidusią savo septynerių
metų sūnui viešai įkelti į „YouTube" filmuką, kuriame jis žaisdamas
kovoja su seserimi. Ji peržiūrėjo filmuką prieš skelbiant, tačiau buvo
šokiruota pamačiusi, kad nepažįstamas žmogus po šiuo filmuku
paskelbė keletą seksualinio pobūdžio komentarų.
Išmanieji įrenginiai yra naudojami vienumoje, skirtingai nuo
televizoriaus ar vaikų žaidimų. Vaikui sėdint prie ekrano tėvai įprastai
nežino, ką jis ten veikia, bet šitai leidžia, nes vaikas tuo metu būna
ramus - neįprasta situacija realiame pasaulyje.
Vicki Shotbolt, „Tėvų zonos" įkūrėja ir vadovė, aprašo interneto
pasaulį kaip „dar vieną gatvę, kurioje atsiduria vaikas" ir pabrėžia, kad
taip pat ir čia turime atlikti tėvų pareigas. Visiškai su ja sutinku. Tėvams
reikia pradėti suvokti, kad kalbai pasisukus apie laiką, leidžiamą prie
ekrano, turime būti budrūs.

Virtualūs draugai nėra tikri draugai

Latentinio amžiaus vaikas neturėtų internete kalbėtis su

nepažįstamaisiais, bet, nepaisant tėvų pastangų, interneto forume ar
grupiniame žaidime su jais nuolatos susiduriama. Svarbu padėti vaikui
suvokti, kad žmogus, kurio jis nepažįsta tikrame gyvenime, išlieka
nepažįstamuoju, net jeigu vaikas kalbėjosi su juo internete. Tą labai
sunku suprasti mažesniems vaikams.
Santykiai internete gali vystytis labai greitai. Teko kalbėtis su
daugybe vaikų - kai kuriems tebuvo dvylika ar trylika metų - jie sakėsi
turėję romantinių santykių su internetiniais „draugais". Dažniausiai jie
gyvena skirtingose šalyse ir niekada nesusitinka ir net nepasikalba.
Bendraujama vien tik žinutėmis ar elektroniniu paštu. Internetiniams
draugams vaikai pasisako tai, ko niekada nesakytų tikrame gyvenime, ir
 labai greitai atskleidžia asmeninę informaciją. Tėvai turi paaiškinti savo
vaikams, kad elektroniniai pokalbiai skiriasi nuo bendravimo tikrame
gyvenime ir niekada negalime žinoti, su kuo iš tiesų bendraujame
internete. Prieš atsakydami, vaikai turi paklausti savęs, ar patogiai jie
jaustųsi apie tai kalbėdamiesi su kuo nors akis į akį? Ar realybėje
pasidalytų savo asmenine informacija su ką tik sutiktu žmogumi?

Viliojimas internete

Viliojimas - tai procesas, kurio metu vaikas paruošiamas

seksualiniam išnaudojimui. Deja, anoniminis interneto pasaulis suteikia
daug galimybių vilioti. Asmuo gali apsimesti esąs vaikas ir turėti vaiko
atvaizdą profilio paveikslėlyje. Gali susidraugauti su vaiku socialiniame
tinkle ar žaidime. Gali įtraukti vaiką į internetinį pokalbį, papasakoti
įdomių istorijų, paplepėti apie pomėgius ar bendrus interesus. Visa tai
skirta ryšiui su vaiku sukurti ir jo pasitikėjimui įgyti. Svarbu, kad
kiekvienas internetu besinaudojantis vaikas žinotų apie viliojimą, bet
tėvai itin dažnai nerimauja ir nežino, kaip kalbėtis apie pavojų su
mažesniais vaikais.
Pagrindinis dalykas, kurį gali padaryti tėvai - tai perkelti „pavojingo
nepažįstamojo“ idėją į interneto pasaulį ir pasikalbėti su vaiku apie
viliojimą (pagal vaiko amžių). Svieskite juos nuo mažens ir kuo dažniau.
Paaiškinkite, kad internete žmonės dažnai būna ne tie, kas sakosi esą.
Vaikai socialiniuose tinkluose dažnai varžosi dėl populiarumo ir mano,
kad kuo daugiau turės draugų ar sekėjų, tuo geriau. Tačiau latentinio
amžiaus vaikai niekada neturėtų priimti realiame gyvenime
nepažįstamo žmogaus kvietimo draugauti. Be to, jie turėtų išsamiau -
jums padedant - patikrinti kvietimus draugauti iš žmonių, kuriuos
manosi pažįstą, - ar tikrai tai būtent šio žmogaus paskyra? Ar tai tas
žmogus, apie kurį galvoja vaikas?
Visa tai taikoma pokalbiams ir žinutėms. Latentinio amžiaus vaikas
turi laikytis taisyklės: nekalbėti su nepažįstamais žmonėmis internete ir
niekada nesutikti privačiai kalbėtis su nepažįstamuoju. Mokykite
vaikus, kad, nepažįstamajam atsiuntus žinutę ar pabandžius virtualiai
bendrauti, būtin a i pasakytų jums - kaip ir tuo atveju, jei kas nors
artintųsi prie jų gatvėje arba parke. Net jei vaikas nesinaudoja internetu
neprižiūrimas suaugusiojo (būtent tai rekomenduoju), tokie pokalbiai
reikalingi. Vaikai turi nusimanyti apie internetą. Atkreipkite dėmesį į
kolektyvinius žaidimus, kur vaikas gali žaisti su nepažįstamaisiais. Kaip
jau minėjau, latentinio amžiaus vaikas internete turėtų žaisti ir
bendrauti tik su tais žmonėmis, kuriuos pažįsta realiame gyvenime.
Pasikalbėkite su vaikais apie kitiems žmonėms internete
suteikiamą informaciją. Latentinio amžiaus vaikas realiame gyvenime
nepažįstamiems žmonėms neturėtų atskleisti savo viso vardo, namų ar
elektroninio pašto adreso, telefono numerio ar mokyklos pavadinimo,
įsitikinkite, kad jų pasirinktas vartotojo vardas nenurodo jokios
asmeninės informacijos ir niekaip neprimena tikrojo vaiko vardo.
Paaiškinkite, kad visa, kuo jie dalijasi internete - slapyvardžiai,
atvaizdai, komentarai, - sukuria jų paveikslą, todėl kai kurie žmonės
gali apsimesti juos pažįstą. Jei nepažįstamasis prieitų prie jūsų vaiko
žaidimų aikštelėje ir paklaustų vardo arba adreso, vaikas jokiu būdu
šios informacijos nesuteiktų, tačiau virtualiame pasaulyje gali tą
padaryti.
Svarbiausia, kad tėvai kalbėtųsi su vaikais ir išliktų budrūs. Tegul
vaikai parodo savo lankomus tinklalapius ir ką veikia internete.
Paaiškinkite, kad internete visą laiką reikia elgtis kaip detektyvui. Iš kur
jie žino, kad asmuo yra tokio amžiaus, kokio sakosi esąs? Ką apie jį
žino? Ar kada nors matė jo nuotrauką? Ar yra tikri, kad tai būtent jo
nuotrauka? Mokykite, kad virtualus pasaulis nėra toks pat kaip realus ir
kad jame negalima visko priimti už gryną pinigą. Tikrame pasaulyje
atpažįstame mokytojus ir policininkus, galime matyti, kur jie dirba ir
kokią uniformą dėvi.
Kartą sūnus išėjo iš mokyklos žaidimų aikštelės ir pametė iš akių
savo auklėtoją, kuri buvo nuėjusi į kitą aikštelę. Jis paklydo, bet
susiprato prieiti prie vienos iš mamų - ji padėjo susirasti auklėtoją.
Paklausiau, iš kur žinojo, prie ko prieiti, ir jis pasakė matęs mane
kalbant su ta mama ir žinąs, kad ji pažįsta mane, taigi, pažinos ir ij.
Vaikai visą laiką rodo tokį sumanumą. Mes nuolat mokome vaikus
stebėti - ieškoti pažįstamo žmogaus, ieškoti suaugusiojo, dėvinčio
uniformą ar kortelę su vardu. Tačiau internete nėra aišku, ką stebėti,
todėl nežinome, prie ko saugu prisiartinti paklydus. Tikrame pasaulyje
vaikas gali drovėtis prieiti prie suaugusiojo, o internetiniame žaidime
linksmai čiauškės su bet kuo. Internete negalime pasikliauti savo
vertinimo įgūdžiais, nes nieko negalima patikrinti ir niekuo įsitikinti.
Turime mokyti vaikus, kad negalime sužinoti, kas yra vienas ar kitas
žmogus. Saugiausia būtų nekalbėti su jokiu nepažįstamuoju. Jei vaikui
kils abejonių ar jis tiesiog nežinos, kaip elgtis, paraginkite kreiptis į jus.

Dalijimasis nederamo turinio atvaizdais

Žinau, kad jau dešimties ar vienuolikos metų vaikai internete

dalijasi nederamo turinio atvaizdais, tačiau tėvai užmerkia akis. Jų
manymu, tai paauglių problema, o jų pačių vaikai to nedarys ir jiems
taip nenutiks - tačiau nutinka. Ir nutinka dažnai. Tokio amžiaus vaikai
nėra emociškai brandūs, kad, pasidaliję savo apnuoginto kūno atvaizdu,
pajėgtų pasipriešinti padariniams. Man teko matyti vaikų, kuriems tokie
dalykai sugriovė gyvenimą. Sykį kalbėjausi apie dalijimąsi netinkamais
atvaizdais su penkiolikmečiu. Jis papasakojo, kad visi iki vienojo
amžiaus berniukai yra siuntę ar gavę seksualiai atvirą nuotrauką. Mane
tai šokiravo, o jam atrodė normali kasdienybė.
Davę vaikui telefoną su fotoaparatu turite nustatyti naudojimosi
taisykles dar prieš vaikui pradedant juo naudotis. Skamba dramatiškai,
bet duodate jam priemonę, su kuria galima atlikti baisius ir
neatšaukiamus veiksmus. Dauguma vaikų instinktyviai supranta, kad
nedera viešinti atvirų savo paties nuotraukų, tačiau, pasikalbėję su kitu
vaiku, tokį prašymą palaiko draugystės išraiška, iššūkiu ar žaidimu. Jie
veikia negalvodami apie padarinius. Liūdina tai, kad išsiuntęs kam nors
savo nuotrauką tu jos netenki - tavo atvaizdą turi gavėjas, kuris gali
elgtis su juo, kaip tik išmano. Mergaitės dažnai pasidalija krūtinės
nuotraukomis. Berniukai žiūri į tai kaip į savotišką trofėjų ir nori parodyti
savo merginą draugams. Dar nespėjus jiems susivokti, mergaites
atvaizdas pasklinda po visą mokyklą.
Tik užklupti vaikai supranta, kokį ilgalaikį poveikį turi internetas.
Galima padaryti net momentinės programėlės „Snapchat" ekrano kopiją
prieš jam išnykstant. Teko dirbti su dvylikamečiu paaugliu, kurį grupė
mergaičių įkalbėjo atsiųsti savo penio nuotrauką. Jos pasidalijo ja su
kitomis mergaitėmis, o šios išplatino visoje mokykloje. Iš berniuko
tyčiojosi ir šaipėsi, kol pagaliau jis neištvėręs pažeminimo dvejus
metus liovėsi lankęs mokyklą. Berniukas niekaip negalėjo susitaikyti su
tuo, ką jam padarė mergaitės. Mintys apie tai vis sukosi, jis niekaip
negalėjo to pamiršti. Vienas netikęs sprendimas paveikė visą jo
paauglystę.
Neperdėsiu nuolat pabrėždama tėvams, kad tai realu, tai vyksta ir
turi būti aptariama. Vaikai privalo pagalvoti apie nuotraukas, kuriomis
dalijasi internete, suprasti, kad, ką nors išsiuntus, labai sudėtinga vėliau
tai atšaukti. Tėvai, įtarę, kad jų pradinukai dalijasi ar gauna netinkamo
turinio nuotraukas, turi veikti nedelsdami. Reikia paaiškinti vaikams,
kad to daryti jokiu būdu negalima. Dėl to netaps labiau mėgiami,
priešingai - bus pažeidžiami, o jų nuotraukomis galės dalytis gausybė
kitų žmonių. Jei vaikui taip nutiko, jis turi pasikalbėti su suaugusiuoju ir
paprašyti pagalbos. Kalbant apie latentinio amžiaus vaikus, negali būti
jokių derybų. Tik griežtas ne.

Elektroninės patyčios

Per pastaruosius penkerius metus vaikams teikiamos pagalbos

telefonu linija sulaukia 88 proc. daugiau skambučių dėl patyčių
internete. Kai kuriems skambinantiesiems vos septyneri. Beveik
trečdalis sakėsi patyčias patyrę žaidimuose arba socialiniuose
tinkluose.3Vienas JAV atliktas tyrimas parodė, kad, apklausus 1502
vaikus nuo dešimties iki aštuoniolikos metų, 87 proc. iš jų yra tapę
elektroninių patyčių liudytojais.4 Elektroninės patyčios gali labai
smarkiai paveikti mažesnius vaikus. Latentinio amžiaus vaikai nėra
emociškai atsparūs patyčioms, ypač kritikai ar pažeminimui,
pasitaikantiems socialinėje žiniasklaidoje. Elektroninės patyčios dažnai
apima vaiko įrašų ar nuotraukų kritiką. Tokios patyčios gali sukelti labai
rimtų psichologinių padarinių. Kai iš vaikų tyčiojamasi internete, jie
jaučiasi neturintys išeities. Patyčios neapsiriboja žaidimų aikštele, jos
gali vykti bet kur, dieną ir naktį. Saugios erdvės nėra.

Prie elektroninių patyčių priskiriama:

• grasinančių arba užgaulių žinučių siuntimas,
• įžeidžių atvaizdų ar filmukų kūrimas ir dalijimasis jais,
• „trolinimas" - grasinamų ar skaudinančių žinučių rašymas
socialiniuose tinkluose, pokalbių svetainėse, interneto
žaidimuose,
• vaiko nepriėmimas į žaidimą internete, kitose veiklose ar
draugų grupėje,
• neapykantą skatinančių interneto svetainių, skirtų
konkrečiam vaikui, kūrimas,
• raginimas vaikus save žaloti,
• balsavimas už ar prieš asmenį įžeidžiančioje apklausoje
(Kas yra bjauriausia jūsų klasės mergaitė? Kuris berniukas
turi daugiausia spuogų?),
• netikrų paskyrų kūrimas, užgrobimas ar tapatybės vagystė
siekiant pažeminti vaiką ar sukelti nemalonumų naudojant
jo vardą,
• erotinio pobūdžio žinučių siuntimas (dar vadinamas
sekstingu),
• vaikui daromas spaudimas atsiųsti seksualinio turinio
nuotraukų arba dalyvauti pokalbiuose seksualinėmis
temomis.

Daugelis tėvų mano, kad elektronines patyčias patiria kiti, bet ne jų

vaikai. Aš bendrauju su daugeliu bendrojo lavinimo mokyklų, ir visų jų
mokiniai yra turėję sunkumų dėl elektroninių patyčių, sekstingo ar
mokinių išnaudojimo. Begalė pokalbių su direktoriais leido suprasti, kad
tai nutinka kiekvienoje amžiaus grupėje ir berniukams, ir mergaitėms.
Tokie dalykai nėra reti, tad tėvams nederėtų užmerkti akių. Jei jūsų
vaikas asmeniškai to nepatyrė, jis tikrai pažįsta tai patyrusįjį. Pradinė
mokykla, kurią lankė mano sūnus, išsiuntinėjo tėvams laišką, įspėjantį
dėl naujos programėlės, leidžiančios vieniems vartotojams rašyti
anoniminius komentarus apie kitus. Ji ir buvo panaudota elektroninėms
patyčioms prieš kai kuriuos mokinius. Tai rodo, kad problema taip pat
svarbi pradinukams, ne tik paaugliams, todėl tėvai turėtų ją aptarti.
Svarbu kalbėtis su vaiku apie elektronines patyčias lygiai taip pat kaip
apie patyčias realiame pasaulyje. Pasikalbėkite apie dalykus, kuriuos jie
galbūt išvydo ar perskaitė internete, aptarkite, kuo ši informacija galėjo
skaudinti. Svarbu įvardyti tai kaip patyčias, nes anoniminiame internete,
nebendraujant akis į akį, vaikas gali jų neatpažinti. Kaip kitas žmogus
jausis perskaitęs įrašą apie save? Paprašykite, kad vaikas įsijaustų į
kito kailį. Kaip jaustųsi jis pats, jei tokie dalykai būtų sakomi apie jį?

K ą d a r y t i, je i t y č i o ja s i j ū s ų v a ik a s ?

Kadangi kompiuterio ekranas suteikia anonimiškumo ir saugumo,

vaikai (ir daugelis suaugusiųjų) mano, jog internete gali sakyti ką
panorėję, net ir skaudinančius dalykus, ir nesusilaukti jokių padarinių.
Todėl nuo mažens turime mokyti vaikus stabtelėti ir pagalvoti prieš
skelbiant įrašą. Ar tai, ką jie ruošiasi parašyti, būtų patogu pasakyti
draugui žaidimo aikštelėje? Ar jiems patiktų, jei tėvai ar mokytojas
perskaitytų komentarą, kurį jie ruošiasi rašyti?
Mano draugė liepia savo vaikams būnant internete nuolat
įsivaizduoti, kad ji arba jų tėtis stovi už nugaros ir skaito tai, ką jie rašo.
Jeigu jie rašo tai, ko neturėtų matyti tėvai, vadinasi, to negalima sakyti
internete. Galima aptarti tai, kuo skiriasi juokingi, liūdinantys ir
skaudinantys įrašai bei komentarai. Viena JAV atlikta apklausa
atskleidė, kad iš 500 apklaustų vaikų, kurių amžius siekė vienuolika-
penkiolika metų, 15 proc. prisipažino internete tyčiojęsi iš kitų.5
Apklausos duomenimis, mergaitės buvo labiau linkusios rašyti įžeidžius
komentarus, o berniukai - skelbti skaudinančius paveikslėlius arba
filmukus.

Jei jūsų vaikas kaltinamas elektroninėmis patyčiomis:

• Susilaikykite nuo kategoriškos nuomonės, kol nesurinkote
visų faktų. Greičiausiai pykšite, nerimausite ir gėdysitės, bet
neleiskite jausmams užvaldyti proto.
• Ramiai pasikalbėkite su vaiku ir sužinokite faktus. Tegul jis
papasakoja, kas nutiko. Kiek žmonių buvo įsitraukę? Kiek
laiko tai jau vyksta?
• Pasiteiraukite, kodėl vaikas parašė ar pasidalijo šiais
dalykais. Artam, kad atrodytų smagus ir „kietas" ir sulauktų
daugiau „patiktukų" internete? O gal turėjo nesutarimų su
tuo asmeniu realiame gyvenime? Gal už ką nors keršija?
• Neatimkite išmaniojo įrenginio - vaikas turi mokytis saugiai
ir tinkamai naudotis socialine žiniasklaida bei internetu, tad
draudimas nieko neišspręs, be to, tai gali pasikartoti
ateityje. (Atimti visus išmaniuosius įrenginius iš vaiko
rekomenduoju tik vieninteliu atveju - jei jūsų vaikas labai
rimtai prasižengė. Tada kuriam laikui galima paimti
kompiuterį, bet neverta visam laikui uždrausti juo naudotis.)
• Elektroninės patyčios rodo, kad vaikas nėra pakankamai
emociškai atsakingas naudotis internetu ar socialiniais
tinklais. Apribokite prieigą prie šių įrenginių arba
sutrumpinkite laiką, kurį vaikas gali praleisti internete.
Viską, ką jis skelbia, turėsite patvirtinti. Paaiškinkite, kad
vaikas, įrodęs, jog gali elgtis tinkamai, atgaus savo
privilegijas.
• Pakalbėkite apie tai, kaip galėjo jaustis žmogus, kuriam buvo
skirti tie komentarai ar paveikslėliai. Pamėginkite padėti
vaikui suvokti, kokie galingi gali būti žodžiai.

A t v e j o a n a liz ė

J mane kreipėsi dėl trylikamečio Džeimso - berniukas buvo labai prastos

nuotaikos, žalojo save, kentė nerimą, atsisakė eiti j mokykla. Jo dvasinė
sveikata ėjo prastyn jau keletą menesių, bet tėvams jis nieko apie tai
nesakė. Tėvai nežinojo, ką daryti. Džeimsas su niekuo nenorėjo kalbėti nei
apie prastą savo savijautą, nei apie jos priežastis. Jam buvo reikalinga
neatidėliotina psichologinė pagalba.

K O N S U L T A C IJ O S

Man tapo aišku, kad Džeimsas patyrė traumą ir kažko nepaprastai

bijo, tačiau prireikė kelių mėnesių ryšiui su juo užmegzti. Tik tuomet
jis buvo pasiruošęs papasakoti, kas nutiko.
- Negaliu sakyti, nes jis ateis manęs, - sakė Džeimsas.
Tik man paklausus: „Kas ateis tavęs?", paaiškėjo visa siaubinga
istorija. Džeimsas papasakojo, kad prieš dvejus metus, kai buvo
vienuolikos, jis lankydavosi internetiniame riedlentininkų forume.
Kompiuteriu berniukas naudojosi savo miegamajame, o tėvai retai
domėdavosi, ką jis veikia internete. Sykį šiame forume Džeimsą
užkalbino kitas vaikas. Tai nebuvo keista - Džeimsas internete
buvo kalbėjęsis ne su vienu vaiku. Pašnekovas prisistatė kaip
vyresnis paauglys, daug žinąs apie riedlentes, ir Džeimsas noriai su
juo susirašinėjo. Po kelių mėnesių žmogus pradėjo vilioti Džeimsą,
nors šis ir nesuprato, kas vyksta. Jie ėmė susirašinėti privačiomis
žinutėmis, kalbėjosi apie riedlentes, keitėsi patarimais ir juokeliais.
Pagaliau paauglys paprašė Džeimso mobiliojo telefono numerio,
kad galėtų žinute paklausti, kada Džeimsas jungsis prie forumo,
mat norįs prisijungti tuo pačiu metu. Netikėtai vieną dieną
berniukas paskambino Džeimsui per „FaceTime" programą.
Džeimso siaubui, „paauglys" pasirodė esąs į šeštą dešimtmetį
įžengęs vyriškis. Jis pagrasino, kad, jei kam nors papasakos apie jį,
berniukui ir jo šeimai nutiks siaubingi dalykai. Paskui privertė
Džeimsą suvaidinti seksualinį aktą. Po to jis „FaceTime" programa
skambindavo Džeimsui kas kelias dienas ir versdavo daryti tą patį.
Pokalbiuose Džeimsas buvo minėjęs, kokią mokyklą lanko, tad
vyras kartais sustodavo prie mokyklos ir pamojuodavo jam.
Suprantama, Džeimsas siaubingai bijojo. Tas vyras jį gąsdino ir
grasino, kad išžudys Džeimso seimą arba isduos visiems, ką
berniukas padarė, ir užtrauks jam gėdą. Džeimsas buvo įbaugintas
tiek, kad tylėjo. Vyras skambindavo jam naktį, o dieną siuntinėjo
žinutes. Berniukas nuolat jautė baimę ir paniką. Jis vis labiau
grimzdo į depresiją, kol galų gale visai palūžo. Tėvai negalėjo
suprasti, kas vyksta, o Džeimsas atsisakė su jais kalbėtis.

IN T E R V E N C IJA

Tuo metu, kai Džeimsas atskleidė šią informaciją, vyras su juo

tebepalaikė kontaktą. Paaiškinau Džeimsui, kad visų pirma turiu
pranešti policijai apie tai, kas vyksta. Džeimsas to labai bijojo -
išvien su policija turėjome ilgai įtikinėti, kad jis yra saugus, šis vyras
daugiau nenuskriaus jo ir nieko nepadarys šeimai. Tuo pat metu
Džeimsas norėjo, kad apie tai, kas įvyko, papasakotume ir jo
tėvams. Suprantama, juos apėmė siaubas, kad tai nutiko sūnui, o jie
nieko nežinojo. Džeimso mama ypač jautėsi kalta, kad leido tam
nutikti ir nepastebėjo, jog sūnus darosi vis labiau prislėgtas ir
nutolęs.
Žinojau, kad po to, kai viskas baigsis, su Džeimsu reikės labai daug
dirbti. Reikėjo padėti jam pasijusti saugiam, įtikinti, kad tą žmogų
areštavo policija ir jis Džeimso nebeišnaudos. Viso teisinio proceso
metu padėjau jam suprasti, kad tai, kas nutiko, nėra jo kaltė ir
atsitiko ne dėl jo veiksmų. Be to, įtraukiau į savo darbą ir Džeimso
mokyklą, kad jis vėl galėtų lankyti pamokas. Anksčiau Džeimsas
turėjo draugų, bet, prasidėjus šiam išnaudojimui, užsisklendė nuo
pasaulio. Tačiau vaikui atsiskyrus nuo bendraamžių vėliau labai
sunku vėl įsilieti į jų būrį. Tai tarytum lenktynės - visi stengiasi
išlaikyti greitį, o tu stabtelėjai pailsėti. Apsidairęs pamatai, kad
nieko šalia jau nebėra, tu likai vienas. Gyvenimas iš tikrųjų skrieja
greitai. Teko padirbėti, kol atkūrėme Džeimso socialinius ryšius
mokykloje ir padėjome jam labiau pasitikėti savimi, kad jis galėtų
leisti laiką su draugais. Džeimsas labai bijojo visko, kas siejosi su
ankstesniu jo pomėgiu - riedlentėmis, todėl paprašėme draugų
 nusivesti jj į riedlenčių aikštelę, kai ten bus mažiau žmonių. Pamažu
berniukas vėl atgavo aistrą riedlentėms.

R EZU LTA TA S

Džeimso išnaudotoją susekė ir nustatė, kad jis viliojo dar kelis

berniukus. Vyras prisipažino dėl savo nusikaltimų ir šiuo metu
atlieka bausmę kalėjime. Džeimsas pamažu vėl pradėjo lankyti
mokyklą, iš pradžių dalį dienos, paskui - ir visą. Jam prireikė
pagalbos, kad pasivytų, ką buvo praleidęs. Be to, jam pavyko atkurti
ryšius su keletu draugų.
Tai, kas nutiko, taip traumavo Džeimsą ir sukėlė tokį nesaugumo
internete jausmą, kad berniukas nebenorėjo nė artintis prie
kompiuterio. Padėjau jam nugalėti baimes ir vėl pradėti naudotis
internetu. Tai įveikti buvo nelengva, prireikė kelių mėnesių terapijos,
kad Džeimso vidinė būsena imtų gerėti.

Pavojaus ženklai

Ar kuris nors iš šių požymių pasireiškia jūsų vaikui? Šie ženklai

rodo, jog vaikas patiria elektronines patyčias ar susiduria su viliojimu.
Jei įtariate, kad vaikas yra įsivėlęs į elektronines patyčias - kaip jų
iniciatorius ar auka, - reikėtų įspėti mokyklą, jeigu ir kiti įsitraukę vaikai
yra bendramoksliai. Mūsų laikais visos mokyklos privalo vadovautis
saugaus interneto naudojimo politika ir tikriausiai sugebės jums padėti.
Mokykla vaikui, patyrusiam rimtų patyčių, gali pasiūlyti ir psichologinę
paramą. Galima kreiptis ir į savo šeimos gydytoją - bus pasiūlyta
sveikatos apsaugos ar vaikų teisių apsaugos įstaigų pagalba.

V Vaikas atrodo nerimaujantis, liūdnas ar prislėgtos

nuotaikos. Arba patiria labai ryškių nuotaikos svyravimų.
V Jis kaip niekada anksčiau atrodo piktas ir nervingas.
V Vaikas nenori eiti į mokyklą.
• įvyksta pokyčių draugų rate: kai kurie draugai daugiau
nebėra minimi.
V Pasikeičia vaiko valgymo ar miego įpročiai.
V Priešingai nei anksčiau, slapukauja dėl to, ką veikia
internete. Nesinaudoja kompiuteriu ar kitais išmaniaisiais
įrenginiais jūsų akivaizdoje.
V Staiga pradeda daugiau laiko leisti internete.

Galimi sprendimai, kaip apsaugoti vaiką

socialiniuose tinkluose

• Mokykite vaiką tuojau pat pasisakyti jums, jei dėl kokio nors
nutikimo internete pasijustų nepatogiai. Aktyviai skatinkite
atvirumą ir kalbėjimąsi.
• Naudokite privatumo nustatymus. Jie nėra visagaliai, bet
padeda. Sužinokite, kaip veikia jūsų vaiko naudojamo
socialinio tinklo privatumo nustatymai, ir išmokykite jį, kaip
pasirinkti, kuri informacija skelbiama viešai, o kuri -
privačiai. Tegul vaiko naudojamos „Instagram" ir
„Facebook" paskyros būna privačios ir apsaugotos, kad tik
vaiko patvirtinti žmonės galėtų matyti jo nuotraukas ir
įrašus. Nuolat tikrinkite vaikų privatumo nustatymus.
• Paaugusius vaikus išmokykite užblokuoti nepageidaujamą
asmenį arba apie jį pranešti.
• Jei latentinio amžiaus vaikas yra susikūręs paskyras
socialiniuose tinkluose, jos visada turi būti pasiekiamos
tėvams, kad šie galėtų žvilgtelėti, ką vaikas ten rašo ir
komentuoja. Tėvai turi žinoti visus vaiko slaptažodžius ir
sekti jo veiklą socialiniuose tinkluose, kad niekas neliktų
nepastebėta.
• Prieš vaikui pradedant naudotis socialiniais tinklais,
pasikalbėkite ir nustatykite priimtinas taisykles. Kai kurie
tėvai reikalauja, kad jiems nedavus sutikimo vaikai nieko
 neskelbtų internete, kiti - kad vaikai jungtųsi prie savo
paskyrų tik iš tėvų telefono.
Pasikalbėkite su vaiku apie saugumą internete. Latentinio
amžiaus vaikas socialiniuose tinkluose neturėtų atskleisti
nepažįstamiems žmonėms savo viso vardo, namų ar
elektroninio pašto adreso, mokyklos pavadinimo.
Vaikai turėtų leisti pasiekti savo paskyras socialiniuose
tinkluose tik realiame gyvenime pažįstamiems žmonėms.
Mokykite vaiką pagalvoti prieš ką nors rašant ar skelbiant -
ar tai būtų jų pačių įrašas, ar komentaras prie kito žmogaus
įrašo. Raginkite vaiką visada pagalvoti, ar jis pasakytų tai
žmogui į akis. Jeigu atsakymas neigiamas, tada nereikia to
sakyti ir virtualiame pasaulyje.
Skatinkite vaiką papasakoti jums apie geras ir blogas patirtis
socialiniuose tinkluose. Paraginkite kreiptis į jus, jeigu
perskaitys ar pamatys ką nors liūdinančio.
Perkelkite „pavojingo nepažįstamojo" idėją į interneto
pasaulį, pasikalbėkite apie viliojimą (pagal vaiko amžių).
Paaiškinkite, kad socialiniuose tinkluose žmonės ne visada
yra tuo, kuo apsimeta esą. Ar jie pažįsta tą žmogų realiame
pasaulyje? Paaiškinkite vaikui, kad, jei dėl ko nors pasijus
nepatogiai ar nežinos, kaip elgtis, visada gali kreiptis į jus.
Tėvai turi užtikrinti, kad latentinio amžiaus vaikai kiek
įmanoma daugiau naudotųsi išmaniaisiais įrenginiais
bendrose erdvėse - svetainėje, virtuvėje, o ne savo
kambaryje.
Kontroliuokite tai, ką vaikas mato. Nustatykite kompiuterio ar
belaidžio ryšio apribojimus, kad vaikai negalėtų matyti
netinkamo turinio.
 8 SKYRIUS

Interneto pasaulis specialiųjų poreikių

vaikams

Kodėl vaikai, turintys specialiųjų poreikių, yra labiau

pažeidžiami interneto pasaulyje ir kodėl jiems gali
reikėti daugiau, o ne mažiau laiko praleisti prie ekrano

Laikas, praleidžiamas prie ekrano, - iššūkis daugeliui tėvų, o

tėvams, turintiems vaikų su autizmo spektro sutrikimu (ASS), tai gali
tapti dar didesne problema. ASS siejamas su stipriu polinkiu j
obsesijas, o kalbant apie daugelį tokių vaikų, ypač berniukų, šio
maniško elgesio epicentre atsidurs elektroniniai prietaisai, internetas ir
žaidimai. įprastai berniukų, kuriems pasireiškia autizmo sutrikimas,
skaičius viršija tokių mergaičių skaičių santykiu 5:1. Vis dar tiksliai
nežinome, kodėl egzistuoja tokia lyčių nelygybė. Nežinome, ar autizmas
paveikia daugiau vyrų nei moterų, ar jį geriau sekasi diagnozuoti
berniukams negu mergaitėms. Be to, mergaitėms geriau sekasi
nuslėpti bendravimo sunkumus. Jos gali turėti paviršutinių socialinių
įgūdžių, o tai rodo, jog iš karto nesuprasime, kad mergaitės patiria
bendravimo sunkumų.
Neseniai mama su ašaromis akyse pasakojo, kaip jai teko užrakinti
visus šeimos išmaniuosius įrenginius, nes tai buvo vienintelis būdas
suvaldyti, kiek laiko prie ekrano praleis jos autizmu serganti dukra, kuri
diena iš dienos žiūrėdavo tuos pačius muzikinius vaizdo įrašus
„YouTube" svetainėje ir žaisdavo tuos pačius žaidimus internete.
Mamai tekdavo vis išradingiau slėpti šiuos išmaniuosius įrenginius, o
dukra vertė namus aukštyn kojomis jg ieškodama. Namuose niekas
kitas negalėjo naudotis kompiuteriu, ji net ėmė puldinėti svečius,
norėdama gauti jų telefonus, jei šie pasinaudodavo jais mergaitės
akivaizdoje. Mama buvo priblokšta.
Iš savo darbo patirties žinau, kad specialiųjų poreikių vaikams
išmanieji įrenginiai gali virsti lazda su dviem galais. Daugeliui jg
interneto pasaulis yra savaime suprantamas. Vaikai, kuriems
nustatytas ASS, detaliau ir sutelkčiau apdoroja informacijų, juos įprastai
traukia šablonai, pasikartojimai ir sekos. Dažnai tai reiškia, kad puikiai
nusimano apie skaitmenines bendravimo priemones, kurios jiems
atrodo labai patrauklios. Kompiuterinė kalba, kuria pagrįstas
skaitmeninis pasaulis, yra dvejetainė sistema. Ji logiška, konkreti,
juodai balta. Nėra jokių pilkų teritorijų. Toks informacijos apdorojimo ar
supratimo būdas primena autistišką mąstymo stilių, tad vaikui su
autizmo sutrikimu gali būti lengviau perprasti interneto pasaulį nei kur
kas sunkiau nuspėjamas „pilkas" visuomenės ir žmonių bendravimo
teritorijas. Dėl šios priežasties jis gali tapti prieglobsčiu vaikams,
kuriems pasireiškia ASS. Čia jg mąstymo būdas suteikia pranašumo,
kurio trūksta jg bendraamžiams, neturintiems autizmo spektro
sutrikimo. Tai vieta, kur jie gali pranokti kitus, skirtingai nuo iššūkių, su
kuriais jiems tenka susidurti „realiame" pasaulyje.
Tačiau prasta žinia yra ta, kad internete radęs prieglobstį vaikas gali
taip įsitraukti, jog „realus" pasaulis taps kur kas mažiau viliojančia vieta,
tad vaikas pradės gyventi labiau virtualų nei „realų" gyvenimą. Kai ši
tendencija susipina su įprastais obsesijos aspektais, pasireiškiančiais
daugumai mažamečių vaikų, tėvai dažnai susiduria su išties nemenkais
sunkumais.

Vaikai, kuriems nustatytas dėmesio trūkumo ir

hiperaktyvumo sutrikimas (DTHS)

Daugelį vaikų, kuriems nustatytas dėmesio trūkumo ir

hiperaktyvumo sutrikimas, skaitmeninės bendravimo priemonės taip
pat traukia. Ypač žaidimai ar interneto veikla, kuriai būdingas aukštas
stimuliavimo lygis, - triukšmas, garsas ir judesys. Dėl šios priežasties
išmanieji įrenginiai gali labiau stimuliuoti ir įtraukti nei televizorius. O tai
ypač patinka vaikams, kuriems pasireiškia dėmesio trūkumo ir
hiperaktyvumo sutrikimas. Vaikų, turinčių dėmesio sutrikimo ir
hiperaktyvumo sindromą, tėvai dažnai pasakoja, kad jų vaikai būna
ramūs ar susikaupę tik tada, kai sėdi prie kompiuterio. Taip nutinka
todėl, kad vienas iš esminių DTHS simptomų yra gebėjimas kontroliuoti
savo dėmesį ir nukreipti jį reikiama kryptimi. Žmonės, turintys DTHS,
labai lengvai išblaškomi ir turi dėti pastangų, kad susitelktų į užduotį.
Mums visiems gali būti sunku susikaupti, ypač kai užsiimame
neįdomiomis ir menkai stimuliuojančiomis veiklomis. Žmonėms,
kuriems nustatytas DTHS, dėmesio sutelkimo slenkstis yra dar
aukštesnis, jie gali sutelkti dėmesį tik į garsius, ryškius, vizualiai
patraukiančius objektus, todėl vaikai ir suaugusieji, kuriems pasireiškia
DTHS, taip gerai sutelkia dėmesį žaisdami kompiuterinius žaidimus.
Nors vaikams, kuriems nustatytas autizmo spektro sutrikimas,
skaitmeniniai įrenginiai yra patrauklūs, tai gali sukelti problemų, nes
pradedame suprasti, kad jų specialieji poreikiai - ženklas, jog jie - itin
neatsparūs tam tikriems laiko leidimo prie kompiuterio aspektams.

P r ik la u s o m y b ė n u o e k ra n o

Tyrėjai nustatė, kad vaikai, kuriems pasireiškia ASS, praleidžia

daugiau laiko prie ekranų nei jų bendraamžiai. Vieno tyrimo metu buvo
palyginta, kaip laiką prie ekrano leidžia vaikai, kuriems nustatytas ASS,
ir jų broliai bei seserys be ASS. Vaikai, kuriems nustatytas ASS, praleido
60 proc. daugiau laiko žaisdami vaizdo žaidimus ir žiūrėdami
televizorių, palyginti su laiku, leidžiamu užsiimant kitomis veiklomis ne
prie ekranų. Socialiniuose tinkluose šie vaikai praleido nedaug laiko. Be
to, žiūrėdami televizorių ir žaisdami vaizdo žaidimus, jie praleido
daugiau laiko, nei užsiimdami fizine ar bendruomenine veikla, o jų
broliai ir seserys daugiau laiko praleido ne prie ekranų.1
Tyrimas taip pat parodė, kad vaikai ir paaugliai, turintys ASS, labiau
leidžia paaiškinti, kodėl kompiuterinės technologijos taip vilioja tokius
vaikus - jie siekia dopamino išsiskyrimo, nes jų pačių dopamino
sistema veikia vangiai.
Vienas iš populiarių vaikams, kuriems nustatytas ADS, skiriamų
vaistų yra ritalinas - jis padidina dopamino lygį.

M i e g o s u t r ik i m a i

Maždaug 50-80 proc. vaikų, kuriems pasireiškia ASS, būna sunku

užmigti ir miegoti. Jiems gali būti būdingas žemas melatonino -
hormono, padedančio reguliuoti miegą, - lygis. Per vieną tyrimą
nustatyta, kad ilgas vaizdo žaidimų, televizoriaus ir kompiuterių
naudojimas miegamajame berniukams, turintiems autizmo sutrikimą,
gali apsunkinti miegą. Be to, tyrėjai nustatė aiškų ryšį tarp valandų,
kasdien praleidžiamų žaidžiant vaizdo žaidimus, skaičiaus ir sutrikusio
berniukų miego.- Dirbdama su vaikais, kuriems pasireiškia ASS, patariu
ypač atkreipti dėmesį į tinkamos miego tvarkos, gerų miego įpročių
sukūrimą bei vengti naudotis išmaniaisiais įrenginiais prieš einant
miegoti.

D i d e s n ė e le k t r o n i n i ų p a t y č ių r iz ik a

Vaikai, pasižymintys autizmo spektro sutrikimais, patiria sunkumų

vertindami socialines situacijas ir suprasdami subtilius socialinius
niuansus, kuriuos suvokia kiti jų amžiaus vaikai. Šie sunkumai byloja
apie tai, kad jie labiau rizikuoja internete, kadangi negeba lengvai
„perskaityti" situacijos ir gali tapti atviri išnaudojimui ir patyčioms. Taigi,
jiems reikia papildomo tėvų vadovavimo. Vieno tyrimo duomenimis,
vaikai, turintys specialiųjų mokymosi poreikių, šešiolika kartų dažniau
linkę tapti nuolatinių elektroninių patyčių aukomis.4
Kai kurie sunkumai socialinėse situacijose, kurias vaikai, turintys
ASS, patiria realiame pasaulyje, jiems gali sukelti problemų ir
skaitmeniniame pasaulyje. Daugelis vaikų, pasižyminčių ASS, pasakoja,
kad turi sunkumų suprasdami žinutes ar kalbėdamiesi internete, nes
negauna papildomos informacijos iš veido mimikos ir kūno kalbos, kuri
padėtų jiems suprasti, kas sakoma. Be to, kai kurie vaikai, kuriems
nustatytas ASS, nebendraudami akis į akį jaučiasi drąsesni ir
socialiniuose tinkluose pasako tokių dalykų, kuriuos nebūtinai pasakytų
realiame gyvenime. Esu mačiusi vaikų, turinčių ASS, kurie pamiršo, jog
veiksmai internete gali turėti neigiamų padarinių realiame gyvenime.
Dėl išvardytų priežasčių vaikai, kuriems nustatytas ASS, gali būti
ypač imlūs internetiniam viliojimui, todėl dar svarbiau, kad tėvai stebėtų
tokių vaikų laiką, leidžiamą prie ekrano, ir žinotų, ką jie veikia internete.

E k r a n o la ik a s v i e t o je r e a la u s b e n d r a v i m o

Tai didžiausias mano rūpestis dėl vaikų, kuriems nustatytas

autizmo spektro sutrikimas. Virtualus pasaulis suteikia jiems galimybę
kurti socialinius santykius ir bendrauti su kitais taip, kaip jiems būtų
sunku bendrauti gyvai. Skaitmeniniame pasaulyje tokie vaikai gali
bendrauti su kitais struktūruotai, užsiimdami bendra veikla (pavyzdžiui,
žaisdami interneto žaidimą), todėl jie žino, apie ką kalbėti, ir pokalbis
būna fokusuotas. Kai tokios struktūros nėra, jiems reikia įdėti pastangų
bendrauti ir suprasti, ką reikia sakyti. Vaikams, kuriems sunku susirasti
draugų, ekrano laikas suteikia galimybę socializuotis ir padidina
pasitikėjimą savimi bei savivertę. Be to, ši veikla gali suteikti ir
pritapimo jausmą - savotišką bendrumą su bendraamžiais mokykloje.
Problemų gali kilti tada, kai išmanieji įrenginiai pradeda pakeisti
realų pasaulį. Liūdna, bet mačiau daug tokių vaikų, turinčių ASS, - kuo
sunkiau jiems darosi realiame pasaulyje, tuo labiau jie pasitraukia į
virtualybę, kur jaučiasi saugesni. Jei vaikams sunku mokykloje, jie
nesusiranda draugų ir patiria bendravimo sunkumų, todėl išmanieji
įrenginiai gali tapti tikru prieglobsčiu. Kompiuteriai neteikia jokio
grįžtamojo ryšio, nereikia stengtis suvokti, ką jie sako, - tai malonus
palengvėjimas.
Tėvams dėl to gali kilti dilema. Leidimą vaikui daryti tai, ką jis
mėgsta ir natūraliai puikiai sugeba, ir užtikrinimą, kad kompiuteris
netaptų visų dalykų pamaina, skiria plonytė linija. Neleiskite, kad skait­
meninis pasaulis pakeistų gyvą bendravimą. Negalime leisti vaikams
pernelyg pasikliauti virtualiu pasauliu, ypač latentiniame amžiuje, kai jie
bando ugdyti socialinius jgūdžius. Vaikams, turintiems ASS, reikia daug
paramos ir pagalbos socializuojantis, nes socializacijos vengimas
ateityje jiems neatneš naudos.

Ką gali tėvai?

Svarbu, kad tėvai budriai stebėtų, ar ekrano laikas vis labiau

nejsiskverbia j vaiko gyvenimą, ir greitai veiktų pastebėję, kad tai tampa
problema - kur kas greičiau, nei turėtų tai daryti augindami vaiką,
kuriam nenustatytas autizmo spektro sutrikimas. Patariu tėvams, su
kuriais dirbu, įsitikinti, kad vaikų laikas, leidžiamas prie ekrano, yra
subalansuotas su veikla, atliekama ne prie kompiuterio ir suteikiančia
progą bendrauti su kitais.

Struktūros ir dienotvarkės svarba

Vaikų, kuriems pasireiškia ASS, tėvams pabrėžiu, kad jiems būtinai

reikia turėti tvirtą, struktūruotą planą. Primenu, kad stengtųsi juos
išmokyti suvokti pasaulį - vaikai, turintys ASS, gali viską suprasti
pažodžiui. Bendraujant su vaikais, kuriems nėra nustatytas ASS, galima
būti lankstesniems ir pasakyti, kad jie per dieną turi dvi valandas ekrano
laiko ir jų reikalas, kaip jį praleis, tačiau su vaiku, turinčiu ASS, reikia būti
tikslesniam - būtina tiksliai nustatyti, kada ir kiek laiko galima naudotis
kompiuteriu. Tad, užuot sakę vaikui, kad jis turi dvi valandas ekrano
laiko per dieną - vaikui, turinčiam ASS, tai gali būti sunkiai suprantama,
- nustatykite tikslius laiko periodus. Tai padaryti padeda vizualus
tvarkaraštis ar laikmatis, parodantis, kada vaikas turėtų pabaigti
naudotis ekranu, kad jis aiškiai suvoktų, kiek laiko dar liko.
Naudingas įrankis gali būti „dabar ir vėliau" lenta, kuri vaikui parodo,
ką jis darys baigęs naudotis kompiuteriu, ir palengvina perėjimą prie
kitos veiklos. ..Dabar ir vėliau" lenta - tai j dvi dalis padalytas A4
formato lapas. Kairės pusės viršuje parašyta „dabar“, dešinės -
„vėliau“. Tuomet prie popieriaus prisegami simboliai ar paveikslėliai,
parodantys, kas vyksta „dabar" ir kas bus po to. Vaikams, turintiems
labiau išugdytų gebėjimų, užuot naudojus paveikslėlius, galima
parašyti, kas vyksta.
Tėvams labai svarbu priimti tai, kad ekrano laikas vaikui, turinčiam
ASS, tikriausiai bus labai svarbus. Kartais tai vienintelė gyvenimo sritis,
kurių tokie vaikai jaučiasi valdą, kurioje yra įgudę ir sėkmingi. Tačiau
reikia įsitikinti, kad išlaikoma reikiama pusiausvyra. Prisiminkite, kad
kiekvieną sykį žaisdami ar žiūrėdami įrašus „YouTube" platformoje jie
neatlieka kitų užduočių, svarbių latentinio amžiaus vaikams.

Daugiau, o ne mažiau ekrano laiko?

Vaikai, turintys ASS, yra linkę labai susidomėti konkrečiu objektu,

dažnai turi vieną pomėgį ar dalyką, kurį mėgsta tyrinėti ir apie jį kalbėti.
Daug laiko praleidžiu kalbėdama su vaikais, kuriems nustatytas ASS, ir
dabar kur kas daugiau nusimanau apie dinozaurus, transporto
priemones (ypač traukinius), vabzdžius, kosmosą, lėgo ir „Žvaigždžių
karus". Primenu tėvams, kad svarbu kartu su vaiku domėtis šiais
stipriais jo pomėgiais. Jei vaikai kuo nors domisi, padėkite jiems
surinkti apie tai informaciją internete. Vaikui, turinčiam ASS, stiprus
susidomėjimas yra panašus į draugystę: jis skiria tam daug laiko ir
gauna daug malonumo, o tėvai turėtų tai pripažinti ir palaikyti.

Laiko prie ekrano nauda

Tinkamai valdomas virtualus pasaulis gali suteikti daug galimybių

latentinio amžiaus vaikams, turintiems autizmo spektro sutrikimą.
(Vaikai, kuriems nustatytas ASS, dažnai geriau atlieka elektroninius nei
ranka rašomus testus.)
Tyrėjai bando išnaudoti šią natūralią vaikų, kuriems pasireiškia ASS,
trauką išmaniesiems įrenginiams, kad sužinotų, ar kompiuteriai gali
padėti ugdant vaikų socialinius įgūdžius. Kalifornijos universiteto
Daviso medicinos centro mokslininkai, naudodami virtualią realybę,
bando išmokyti vaikus autistus užmegzti akių kontaktą. Daroma
prielaida, kad, kuriant netikras situacijas ir pasitelkiant kompiuterio
ekrane pasirodančius veidus, vaikas gali praktikuotis užmegzti akių
kontaktą sau patogioje situacijoje.
Sukurta daug programėlių, skirtų padėti vaikams, turintiems ASS, -
nuo tokių, kurios parodo tinkamą elgesį socialinėse situacijose ir
padeda susipažinti su emocijomis bei veido išraiškomis, iki priminimų ir
vizualių dienotvarkių, padedančių susiplanuoti dieną.

Visi vaikai skirtingi

Tėvai vaikų, kuriems nustatytas ASS, kaip ir bet kurie kiti tėvai, turi
atrasti tai, kas geriausia jų vaikui. Remdamasi savo klinikiniu darbu
žinau, kad vaikai, turintys ASS, kitaip reaguoja į skirtingas skaitmenines
žiniasklaidos priemones. Vieni vaikai naudoja išmaniuosius įrenginius,
kad atsipalaiduotų, ir suvokia, kad prie planšetės leidžiamas laikas
ramina, leidžia smegenims pailsėti ir atsijungti nuo realaus pasaulio.
Kitiems vaikams, pasižymintiems ASS, internetas gali būti pernelyg
stimuliuojantis. Stebėkite savo vaiką prie kompiuterio. Stebėkite jo
kūną: ar jis atrodo įsitempęs, atsipalaidavęs, o gal ramus ir susikaupęs?
Kaip lengvai galima jį atitraukti nuo skaitmeninio įrenginio ir kaip jis
elgiasi vėliau? Greitai nustatysite, kas jūsų vaikui tinka ir kas būtų per
daug.
Retai kada pritariu draudimui naudotis kompiuteriu, nes manau, kad
daugeliu atvejų tai nėra ilgalaikė priemonė, tačiau vaikų, kuriems
nustatytas ASS, tėvams reikia pasitelkti kitokias, galbūt griežtesnes,
taisykles. Tinkamas sprendimas tėvams būtų iš dalies uždrausti
naudotis skaitmeniniais įrenginiais tam tikrose situacijose ar tam tikru
dienos metu, kad jų vaikas visapusiškai vystytųsi.

A t v e jo a n a liz ė
Septynmečiui Edvardui nuo ketverių metų buvo nustatyta autizmo diagnozė.
Jis labai gerai ir aiškiai kalbėjo, tačiau turėjo socialinių sunkumų. Pas mane
pateko dėl to, kad kadaise labai ramaus, taisyklių paisančio vaiko elgesys
namuose tapo nebekontroliuojamas. Pasireikšdavo pykčio priepuolių, jis
krisdavo ant žemės ir kėsindavosi daužyti daiktus namuose. Tėvai stengėsi
susitvarkyti su šiais protrūkiais, tačiau vaikas pradėjo panašiai elgtis ir
mokykloje, žaidimų aikštelėje mušėsi su kitais vaikais. Tėvai nesuprato, kas
sukelia tokj elgesį.

K O N S U L T A C IJ O S

Pirmoji mano užduotis buvo išsiaiškinti, kas sukelia tokius pykčio

priepuolius. Edvardo tėvai to nežinojo, tad prireikė kelių savaičių
zondavimo, kol pavyko rasti atsakymų. Edvardo tėvai užsiminė, kad
jo mėgstama pramoga - žiūrėti įvairius dalykus planšetiniame
kompiuteryje. Man paklausus, į ką konkrečiai jis žiūri, jie negalėjo
atsakyti. Berniukas nežaisdavo, tyliai būdavo miegamajame, tėvų
teigimu, mėgo tyrinėti sau įdomias temas ir jie tai leisdavo. Kai
detaliau paklausinėjau Edvardo apie jo laikų, praleidžiamų prie
planšetinio kompiuterio, ir kų jis mėgsta tuo metu daryti, berniukas
prisipažino tapęs priklausomas nuo trijų N-18 žyme pažymėtų labai
smurtinio turinio žaidimų. Jis desperatiškai troško juos žaisti, bet
žinojo, kad tėvai neleis. Kadangi buvo labai paklusnus, pradėjo dėl
šių žaidimų nervintis. Visų laikų galvodamas apie juos darėsi
išsiblaškęs mokykloje. Naršydamas internete, domėjosi jais, surado
kelis žaidimo atvaizdus ir trumpų įrašų, kurį nepaliaujamai žiūrėjo.
Jautėsi piktas ir nusivylęs: jo viduje vyko kova, bet su tėvais jis
kalbėtis nenorėjo, nes bijojo, kad jie atims planšetinį kompiuterį. Dėl
šių žaidimų Edvardų buvo užvaldžiusios prieštaringos ir liūdnos
mintys. Taigi didžiųjų dalį laiko jis galėdavo užsiplieksti, jį buvo
galima lengvai išprovokuoti muštynėms ar agresyviam atsakui.

IN T E R V E N C IJA

Paaiškinau Edvardui, kad turėsime pasakyti jo tėvams apie tai, koks

jis sutrikęs ir liūdnas, - ir kad būtent dėl to taip elgiasi ir pakliūva j
bėdą.
Edvardo tėvai buvo šokiruoti, nes nė nenumanė, ką sūnus veikia su
planšetiniu kompiuteriu. Aš nesakiau Edvardui, kad šie žaidimai yra
netinkami (kaip būčiau pasakiusi vaikui, neturinčiam autizmo
spektro sutrikimo), nes žinojau, jog tai sukels jam skausmo ir
galbūt dar smarkesnį pyktj bei agresyvų elgesį. Paaiškinau Edvardo
tėvams, kad turime padirbėti su jo manija. Pasikalbėjau su berniuku
apie tai, kurie šių žaidimų aspektai labiausiai jį domina. Paaiškėjo,
kad vaiką žavi žaidimo eiga, ypač tuo metu, kai yra kovų ir smurto.
Jam buvo įdomu žiūrėti, kaip veikėjai kovoja ir kokių sužeidimų
patiria. Pasiūliau verčiau pasidomėti tokiais dalykais kaip
„Siaubingosios istorijos", kurios, nors žiaurios ir makabriškos, bet
kur kas labiau tinka jo amžiui. Edvardas buvo labai ramus ir
pasyvus, o ne žiaurus vaikas, tačiau susidomėjo krauju ir žudymais.
Leidau jam naudojantis planšetiniu kompiuteriu kartu su mama
šiek tiek pasidomėti smurtinių žaidimų kilme - kas juos kūrė, iš kur
sėmėsi minčių, kaip buvo kuriama animacija, kada jie pasirodė, kiek
egzempliorių buvo parduota. Vaikas pasidarė skaitmeninį albumą,
kuriame išsaugojo visą šią informaciją, ir jį vėliau rodydavo man ir
kitiems žmonėms.

R EZU LTA TA S

Žaidimų tyrinėjimas ir skaitmeninio albumo kūrimas, regis, leido

patenkinti Edvardo obsesyvius poreikius. Netrukus jis ėmė elgtis
ramiau, nes nebekovojo su vidine sumaištimi ir jausmu, kad daro ką
negero. Kai leidome jam pasiduoti savo manijai, vaikas pajuto galįs
kur kas geriau suvaldyti ją savo viduje. Laikui bėgant ši manija
pradėjo blėsti ir Edvardas galėjo žengti toliau - dabar jis domisi
visai kitais dalykais. Problemas buvo sukėlusi ne pati obsesija, o
nerimas dėl jos. Tėvai suprato, jog turi daugiau stebėti, ką sūnus
veikia su planšetiniu kompiuteriu, jie sutarė, kad Edvardas naudosis
juo tik pirmame namo aukšte, kur būna tėvai, be to, papasakos ir
parodys jiems tai, kuo domisi. Tėvai paaiškino, kad džiaugiasi, jog
jis turi interesų, ir norėtų kartu tyrinėti įvairius dalykus jo amžiui
tinkamu būdu.

Pavojaus ženklai

Jūsų vaikas gali turėti sunkumų, jeigu:

V Jis tapo priklausomas nuo prie ekrano leidžiamo laiko tiek,
kad nori ištisas valandas neatsitraukti nuo išmaniųjų
įrenginių ir atsisako veikti ką nors kita.
V Veikla internete jį pernelyg stimuliuoja.
V Po to jis būna išsekęs ar pernelyg susijaudinęs.
V Veikla internete užkariauja ir pamažu pakeičia visas kitas jo
veiklas.

Galimi sprendimai

• Suvaldyti šį polinkį tėvams gali būti labai sunku. Vaikų su

specialiaisiais poreikiais tėvai turi itin tvirtai ir ypač
nuosekliai laikytis nustatytų laiko, leidžiamo prie ekrano,
taisyklių.
• Bandykite paįvairinti vaikų veiklą internete, pasiūlykite kitų
skaitmeninių alternatyvų, kad jie netaptų priklausomi nuo
vieno konkretaus žaidimo ar veiklos, paįvairinkite jų
skaitmeninę rutiną.
• Supraskite, kad jūsų vaikui ypatingiesiems savo pomėgiams
tyrinėti gali reikėti daugiau, o ne mažiau laiko prie ekrano.
• Žinokite, su kuo vaikai bendrauja internetu (kalbant apie
latentinio amžiaus vaikus, tai turėtų būti tik realiame
gyvenime pažįstami žmonės).
• Kartu su vaiku aptarkite tinkamą elgesį internete ir
pabandykite išmokyti jį atpažinti, kada kas nors patiria
 patyčias. Skatinkite pasisakyti, jei kas nors vaiką nuiiudina
ar priverčia jaustis nepatogiai.
• Pripažinkite tai, koks svarbus vaikams yra virtualus pasaulis.
Daugeliui vaikų, turinčių ASS, interneto pasaulis yra natūrali
arena. Sugebėjimas bendrauti virtualiai suteikia jiems
galimybę kurti socialinius ryšius ir bendrauti su kitais, nors
realiame gyvenime jiems tai gali būti sudėtinga.
 9 SKYRIUS

Pernelyg ilgo laiko, praleidžiamo prie

ekrano, ir smurto ryšys

Ar žaisdamas vaizdo žaidimus mano vaikas taps

žiaurus? Kaip padėti vaikams suvokti skirtumą tarp
fantazijos ir tikrovės

Neseniai vienas giminaitis j mūsų namus atsinešė virtualios

realybės akinius ir mes su vaikais juos išbandėme. Nors man buvo tekę
žaisti vaizdo žaidimų, tiesą sakant, niekada jais pernelyg nesidomėjau,
bet iš smalsumo pabandžiau ir jie mane visiškai užkerėjo. Tuojau pat
susiviliojau ir net nustebau, kaip tai įtraukia. Užsidėjusi virtualios
realybės akinius aš išties buvau Betmenas ir kovojau su blogiukais.
Viskas atrodė neįtikėtinai tikra. Pastebėjau ir savo aštuonmečio sūnaus
reakciją. Jis tuojau pat įsitraukė į virtualią realybę ir panoro viską apie ją
sužinoti - kiek tai kainuoja, iš kur galima gauti, kokius žaidimus galima
žaisti. Mačiau, kad jis svarsto pasiprašyti tokių akinių gimtadienio arba
Kalėdų proga.
Vertinu technologijų pažangą ir žinau, kad priešintis jai būtų
beprasmiška, tačiau man kyla ir abejonių. Viena jų dėl tokių
technologinių išradimų kaip virtualioji realybė - latentinio amžiaus
vaikai dar nėra tokie brandūs, kad atskirtų fantaziją ir realybę. Jie labai
greitai įsitraukia ir man neramu, kad technologijoms vystantis ir
darantis vis tikroviškesnėms, vaikams taps vis sunkiau sugrįžti į realųjį
pasaulį. Jei virtualioje realybėje žaisime šaudynių žaidimus pirmuoju
asmeniu, smurtas ir žudynės bus jaučiami kaip neįtikėtinai realūs, o
 linija tarp fantazijos ir tikrovės, kalbant apie vaikus, dar labiau išbluks.
Savo vaikams, nors ir labai palankiai žiūrėdama j technologijas
mūsų šeimos gyvenime, niekada neleidau žaisti smurtinių žaidimų.
Savo latentinio amžiaus sūnums leidžiu žaisti jų amžiaus grupei
tinkamus žaidimus, kuriuose yra konflikto, kovos ir mūšių. Manau, kad
tėvai turi domėtis mažiems vaikams skirtuose žaidimuose išreikšta
agresija ir žiaurumu bei nuspręsti, kiek jie nori leisti vaikui tai matyti. Ar
jų vaikas susidoros su tuo, ką mato? Visada sakau tėvams: jei
dvejojate, geriau būkite atsargesni. Susidūręs su smurtingu ar
agresyviu turiniu jūsų vaikas nieko gero nejgis. Tai gali sukelti
problemų, tokių kaip košmarai, psichologinės problemos ir
nereikalingas stresas.

Kompiuterinių žaidimų amžiaus cenzas ir kodėl

tėvai turėtų jo paisyti

Kompiuteriniams žaidimams cenzą priskiria PEGI (Visos Europos

žaidimų informacijos) sistema. Žaidimų cenzas reiškia, kad šis
žaidimas tinkamas nurodyto arba vyresnio amžiaus žaidėjams - taigi
žaidimas, pažymėtas „7", yra tinkamas septynerių metų arba
vyresniems vaikams. PEGI naudoja penkis žymėjimus: „3", „7", „12", „16"
ir „18". Žymėjimai „3" ir „7" tėra patariamieji, pardavėjų jie teisiškai
neįpareigoja, tačiau žymėjimai „12", „16" ir „18" - įpareigoja. Šalia
amžiaus cenzo turėtų būti nurodyta ir kodėl toks žymėjimas suteiktas -
pavyzdžiui, yra keiksmažodžių, smurto arba sekso scenų. Tėvams reikia
žinoti, kad žaidimų, žaidžiamų telefonais, planšetiniais kompiuteriais ar
stacionariais kompiuteriais tiesiogiai internete, žymėjimai gali skirtis.
Pavyzdžiui, žaidimas „Minecraft" turi žymėjimą „7", o jo variantas
„Minecraft Story Mode" - žymėjimą „12".
Kaip savo srities specialistė, manau, kad latentinio amžiaus vaikai
neturėtų žaisti jokių žaidimų, kurie rekomenduojami vyresniems
vaikams, o tėvams reikėtų šių apribojimų laikytis. Jie sugalvoti ne šiaip
sau. Galiu tai patvirtinti iš savo klinikinio darbo patirties. Man įprasta
sutikti vienuolikmečių ar dar mažesnių vaikų, žaidžiančių žaidimus,
pažymėtus „16" ir „18" žymėmis, tokius kaip „Call of Duty", „Halo" ir
„Grand Theft Auto", kuriuose yra akivaizdaus ir brutalaus smurto. Taip
dažnai nutinka šeimose, kuriose šiuos žaidimus žaidžia vyresni broliai
ar seserys. Jaunesni vaikai susipažįsta su šiais žaidimais ir tėvams tai
sunkiau sukontroliuoti. Taigi, maži vaikai mato, apmąsto ir būna
emociškai veikiami dalykų, galinčių sukelti jiems stresą. Kartą pamatę,
jie nebegali to „atmatyti". Tėvai turi gerai apgalvoti, ką norėtų rodyti
savo vaikams, žinoti ir kas dieną turėti tai omenyje. Manau, kad
jauniems, guviems protams pakanka ugdomosios veiklos be perteklinio
poreikio apdoroti bei suvaldyti galbūt žalingus vaizdus ir informaciją.
Kai kurie tėvai būna patenkinti, kai jų mažamečiai vaikai žaidžia
žaidimus, skirtus daug vyresniems paaugliams ar suaugusiesiems.
Tačiau paklausus, ar vestųsi savo latentinio amžiaus vaikus į žyme „18"
pažymėtą filmą, jie visuomet atsako „ne". Kai paklausiu tėvų, kodėl
leidžia vaikui žaisti simboliu „18" pažymėtą žaidimą, jie paprastai
atsako: „Ak, juk tai tik žaidimas. Jis nedaro jokios žalos." Mes,
suaugusieji, žinome, kad tai tik žaidimas, ir galime racionaliai į jį žiūrėti,
tačiau to negali latentinio amžiaus vaikas. Vaizdai šiuose žaidimuose
būna neįtikėtinai tikroviški ir įtaigūs. Norėtųsi tikėti, kad tai ne tie
dalykai, kuriuos vaikas jau būna pamatęs ar patyręs realiame gyvenime.
Tėvams reikėtų savęs paklausti: ar noriu, kad mano vaikas matytų tokio
lygio virtualų smurtą, priėjo įprastų?
Neseniai atlikta apklausa1atskleidė, kad du trečdaliai tėvų, kurių
vaikai dažnai žaidžia vaizdo žaidimus, nesidomi apribojimais, o
55 proc. teigė nemanantys, kad amžiaus apribojimai yra svarbūs.
Bendravau su daugybe vaikų, kuriuos traumavo jų amžiui netinkamuose
žaidimuose pamatyti dalykai. Dažniau tai būna žiaurūs ir gąsdinantys, o
ne seksualiniai vaizdai. Neseniai dirbau su septynerių metų berniuku,
kuris vėl pradėjo miegoti tėvų lovoje, nes žaidė siaubo žaidimą išmokęs
išjungti saugumo apribojimus savo kompiuteryje. Tame žaidime žaidėją
seka vaiduoklis - reikia nuo jo pabėgti. Žaidimo grafika puiki, jis labai
natūralus ir šiurpus, todėl vargšas septynmetis buvo siaubingai
įbaugintas.
 Traumuoti gali ne vien smurtas - tai gali būti bet kas, kas sužadins
vaiko baimę. Galbūt juos kas nors vysis, taikysis pagauti kokia nors
būtybė ar pagrobti ateiviai. Maži vaikai neturi gebėjimo suprasti, kad šie
dalykai nėra realūs ir neegzistuoja tikrame pasaulyje. Jie kur kas labiau
gąsdina latentinio amžiaus vaikus negu dvylikamečius ir vyresnius,
žinančius, kad vaiduoklių ir ateivių nėra, - jie j žaidimą gali žiūrėti racio­
naliai, vien kaip į pramogą. O šis mažas berniukas tikrai išsigando to, ką
pamatė, ir nerimavo dėl savo saugumo. Seksualinio turinio vaizdai, nors
ir netinkami, įprastai latentinio amžiaus vaikų negąsdina. Jiems tai
greičiausiai pasirodys šiek tiek nemalonu. Kartais vaikas, užtikęs
seksualinio pobūdžio vaizdą, gali jaustis darantis ką bjauraus ar
netinkamo. Kaltės jausmas siejamas su seksualinio pobūdžio vaizdais,
o smurtinis turinys greičiau siesis su nerimu ar didele baime. Daugelis
vaikų, matančių smurtą, nepaliauja galvoti, kad jie nėra saugūs, ir ar kas
nors gali juos įskaudinti, kad blogi žmonės nuskriaus juos ar jų šeimą.
Seksualinio pobūdžio turinys sukelia kaltę, o smurtinis turinys - tokią
baimę, kuri šio amžiaus vaikams turi labai tiesioginį poveikį. Vaikai,
užtikę internete netinkamą turinį, būna baimingi ir nerimastingi. Jiems
pasireiškia miego sutrikimų, jie pabunda naktį arba šlapinasi į lovą.
Vaikai ima jausti išsiskyrimo nerimą: nenori būti be tėvų, eiti į mokyklą
ar vakare gulti miegoti. Tai ženklai, kad vaikas nerimauja ar nesijaučia
saugus.

Ar skaitmeninis smurtas yra smurto tikrame

gyvenime priežastis?

Daugelis tėvų nori žinoti, ar smurtiniai žaidimai gali nulemti žiaurų ir

agresyvų elgesį. Smurtiniai vaizdo žaidimai kaltinami, kad paskatino ne
vieną sunkų nusikaltimą, tarp jų ir žudynes Sandi Huko miestelyje
(Konektikutas, JAV) - čia 2012-aisiais dvidešimtmetis Adamas Lanza
pradinėje mokykloje nužudė dvidešimt šešis žmones. Iškart po masinių
žudynių buvo ypač daug kalbama apie Lanzos pomėgį žaisti smurtinius
žaidimus, tokius kaip „Call of Duty", „Combat Arms" ir „Grand Theft
Auto". Asmeniškai aš manau, kad ieškant tokio sunkiai suvokiamo
įvykio priežasčių yra svarbūs ir daugelis kitų dalykų - šiuo atveju
Lanzos psichikos sveikatos problemos ir jo potraukis ginklams ir karo
atributikai. O smurtiniai žaidimai tapo lengvai apkaltinamu atpirkimo
ožiu. Jokiu tyrimu nenustatyta, kad smurtiniai vaizdo žaidimai gali ką
nors paskatinti padaryti žiaurų nusikaltimą, tačiau daug tyrimų rodo
smurtinių vaizdo žaidimų ir agresijos bei empatijos trūkumo sąsają. Kai
kurie ekspertai tvirtina, kad tyrimai, atskleidžiantys negatyvų poveikį,
publikuojami kur kas noriau nei tokių ryšių neatskleidžiantieji, be to,
pasak jų, egzistuojantys tyrimai yra nenuoseklūs ir su trūkumais. Tačiau
man atrodo, kad yra pernelyg daug dalykų, kurių ignoruoti negalima.
Išanalizavus 136 tyrimus, kuriuose dalyvavo per 130 000 dalyvių,
padaryta išvada, kad visi šie tyrimai atskleidė, jog vaizdo žaidimai gali
sukelti agresyvų elgesį, empatijos trūkumą ir lemti mažiau
bendruomenišką elgesį.2
Empatija yra labai svarbi: norime, kad mūsų vaikai gebėtų atpažinti
ir prijausti kitų emocijoms bei suprasti, kaip jaučiasi kiti. Tai leidžia
vaikams suvokti, kada jie pradžiugino ar nuliūdino kitą žmogų. Taip pat
trokštame, kad mūsų vaikai mokėtų tapatintis su kitais žmonėmis,
sugebėtų atsidurti kito kailyje, suvoktų, kodėl žmonės vienaip ar kitaip
elgiasi, padėtų ir pagelbėtų kitiems įsivaizduodami, kaip patys jaustųsi
tokioje situacijoje.
Egzistuoja dar viena nuomonė - dėl smurtinių vaizdo žaidimų
žaidėjai tampa nejautrūs smurtui tikrame gyvenime. Tyrimo dalyviams
tyrėjai skyrė 20 minučių pažaisti smurtinį arba nesmurtinį vaizdo
žaidimą, o paskui parodė 10 minučių trukmės filmą, kuriame buvo
vaizduojamas smurtas tikrame gyvenime. Stebėtas jų širdies ritmas ir
prakaitavimas. Žaidusiųjų smurtinius vaizdo žaidimus psichologinis
atsakas stebint smurtą tikrame gyvenime buvo menkesnis. Tai leidžia
manyti, kad žmonės, žaidžiantys smurtinius vaizdo žaidimus, įpranta
prie smurto ir tampa jam nejautrūs.3
Kitais tyrimais nustatyta, kad smurtinius žaidimus žaidžiantys
vaikai įprastai būna agresyvesni, labiau linkę įsivelti į muštynes ir
dažniau ginčijasi su mokytojais.4
 Tačiau vienas tyrimas parodė, kad žaidėjų agresija būna susijusi su
frustracija, o ne su žaidime matomu smurtu. To paties tyrimo
duomenimis, nepavykus gerai sužaisti, įstrigus ar vis pralaimint,
patiriama frustracija ir agresija, nepaisant, ar tas žaidimas yra smurtinio
turinio. Tyrėjų teigimu, tokią frustraciją žaidėjai įprastai vadina
„trenkimu durimis“.5
Dar vienas tyrimas leidžia manyti, kad dėl vaizdo žaidimų ir
agresijos sąsajos gali būti kaltas ne smurtas, o konkuravimas žaidime.6
Tyrėjai domėjosi, ar patologiškas (problemiškas) žaidimas gali
lemti padidėjusią fizinę agresiją. Buvo nustatyta, kad laikas, praleistas
žaidžiant smurtinius žaidimus, skirtingai nuo nesmurtinių, padidino
fizinę agresiją ir, įdomu, aukštas patologinio žaidimo lygis,
nepriklausomai nuo smurtinio turinio, lėmė padidėjusią berniukų fizinę
agresiją. Šis tyrimas leidžia manyti, kad, nepaisant žaidime matomo
smurto, agresija siejama su žaidžiant praleidžiamu laiku.7
Tyrėjų manymu, berniukams ilgą laiką žaidžiant žaidimus, nukenčia
kitos svarbios sritys, tokios kaip mokykla ir namų darbai. Žaidimas
pradeda kelti problemų mokykloje ir santykiuose su tėvais, o pabandę
liautis vaikai patiria abstinencijos simptomų, sukeliančių irzlumą ir
agresiją. Šis tyrimas atskleidžia, kad vaikas, kuriam neleidžiama žaisti,
patiria abstinencijos simptomų, dėl kurių tampa agresyvus.
Žinoma, šios srities tyrimai yra sudėtingi ir reikia atsižvelgti į
daugybę faktorių, tačiau bendra jų išvada atrodo aiški. Žaidžiant
smurtinius ar rungtyniavimo žaidimus ilgą laiką, agresija gali padidėti -
ar norite šitaip rizikuoti savo vaiku?

Žaidimo perkėlimo fenomenas

Neseniai atlikto daugiau kaip 1600 žaidėjų įtraukusio tyrimo metu

nustatyta tai, ką galima pavadinti ža id im o p e rkė lim o fen om en u (ŽPF).8
Tai reiškia, kad žaidėjas taip įsijaučia į žaidimą, jog nustojęs žaisti kai
kurias žaidimo patirtis perkelia į realų pasaulį. Visi žaidėjai, kurių
amžius svyravo nuo penkiolikos iki dvidešimt vienerių metų, buvo
patyrę kokios nors formos ŽPF - negalėjimą liautis galvoti apie
žaidimą, manymą, kad kokie nors žaidime patirti įvykiai nutiks realiame
gyvenime, ir įvykių, nutikusių žaidime, painiojimą su realaus gyvenimo
įvykiais. Patirto ŽPF sunkumą lėmė ir jaunesnis žaidėjo amžius, ir
ilgesnė žaidimo trukmė. Esu sutikusi latentinio amžiaus vaikų, kurie
man kalbėjo apie ŽPF, ir tėvų, pasakojusių, kad jų vaikai vaidino scenas
iš žaidimų. Logiška manyti, kad, jeigu suaugusieji ir paaugliai yra
jautrūs ŽPF fenomenui, jaunesniems protams dar sunkiau jam atsispirti
ir jo išvengti.

Kaip reikėtų elgtis tėvams?

Kaip galime spręsti iš kai kurių anksčiau minėtų tyrimų, vaizdo

žaidimai ir smurtas yra tarytum minų laukas - tai itin sudėtinga
teritorija, kurioje atsiduria tėvai. O jei kalbame apie latentinio amžiaus
vaikus, jau geriau pervertinti skaitmeninio smurto keliamą pavojų, nei
nepakankamai jį įvertinti...
Vaizdo žaidimai susiję su fantazija ir tikrovės vengimu. Suaugusieji
žino, kad mes iš tikrųjų negalime lakstyti šaudydami žmones, vogdami
automobilius ir žudydami zombius. J žaidimus įtraukta tam tikrų
agresyvių pasąmoninių dalykų, kuriuos suaugusiesiems g a lb ū t patiktų
daryti, todėl žaidimai - saugi vieta mums šias fantazijas išreikšti. Kita
vertus, mažamečiai vaikai neturi gebėjimo suprasti esminius skirtumus
tarp to, ką galime daryti realiame pasaulyje, ir to, kas vyksta virtualioje
realybėje. Kas mus linksmina ir žavi, juos gali gąsdinti. Kaip jau
minėjau, dauguma tėvų nė nesapnuotų leisti savo latentinio amžiaus
vaikui žiūrėti smurtinį filmą, skirtą vyresniems nei 18 metų žmonėms.
Vis dėlto filmo žiūrėjimas - tai pasyvi patirtis: žiūrime, kaip ekrane
smurtauja veikėjai. Pirmojo asmens šaudynių žaidime kaip žaidėjai
smurtaujame patys. Tokie žaidimai įdiegia vaikui mintį, kad smurtas yra
normalus, smagus ir neturi padarinių - jis tiesiog leidžia laimėti taškų
ar pereiti į kitą lygį.
Rodyti latentinio amžiaus vaikams šias suaugusiesiems skirtas
temas visiškai nepriimtina. Jos vaikams sukelia kognityvinių dilemų ir
iššūkių, kurių šie nėra pajėgūs išspręsti.
Mes neleidžiame vaikams per greitai įžengti į paauglystę ne be
priežasties. Saugome vaikus iki tol, kol jie įžengia į paauglystę, kurios
tikslas - paruošti vaikus suaugusiųjų gyvenimui. Paauglystėje vaikai
pradeda suprasti įvairius suaugusiųjų gyvenimo aspektus, įskaitant
seksualumą ir (deja) smurtą. Tačiau latentiniame amžiuje dar likę labai
daug laiko iki to, kol vaikas bus pasiruošęs tyrinėti ar suprasti šias
temas.
Kai kurie tėvai mano, kad turime savo vaikams padėti kuo greičiau
suaugti. Jie teigia, kad reikia paruošti vaikus tikram gyvenimui, nereikia
saugoti jų nuo realybės ir tokių dalykų kaip smurtas, kitaip jie taps
naivūs, pažeidžiami ir nemokantys išgyventi. Manau, kad yra priešingai.
Reikia saugoti vaikus nuo pernelyg greito suaugimo. Mūsų visuomenėje
veikia keistas paradoksas, kai, palyginti su mūsų seneliais, kurie
baigdavo mokyklą ir dirbdavo sulaukę keturiolikos metų amžiaus,
viename lygmenyje tėvai labai vengia rizikos, siekia apsaugoti vaikus ir
laiko juos uždarytus. Tačiau virtualiame pasaulyje vaikams rodome
dalykus, kuriems jie nėra pasiruošę nei emociškai, nei socialiai ir su
kuriais negali susitvarkyti.
Turėdama tiek daug prieštaringos informacijos, esu linkusi laikytis
konservatyvaus požiūrio. Jei galime klysti, geriau būkime pernelyg
atsargūs ir klyskime. Man sunku suvokti, - ir kaip psichologei, ir kaip
motinai, - kodėl turėtume norėti, kad latentinio amžiaus vaikai matytų
smurtą. Net jeigu galima įrodyti, kad vaikams jis nedaro jokios žalos,
tačiau ką jis duoda? Ko išmoko mūsų vaikus? Iš tiesų nematau jokios
naudos.

K a ip p a d ė t i la t e n t in io a m ž i a u s v a ik u i a t s k ir t i f a n t a z i ją ir r e a ly b ę

• Raginkite vaikus išreikšti savo jausmus. Paklauskite, kaip jie

jautėsi matydami smurtą kompiuteryje ar per televizorių -
buvo pikti, nuliūdę, išsigandę ar susijaudinę.
• Padėkite vaikams ugdyti empatiją kitiems. Paklauskite, kas
 būtų, jeigu tai, kas vyksta animaciniame filme ar žaidime,
nutiktų realiame gyvenime. Kaip jie jaustųsi realybėje, jeigu
jų pažįstamas žmogus būtų sunkiai sužeistas?
• Priminkite jiems, kad tikras smurtas nėra pokštas. Padėkite
suprasti - kai žmonės skaudinami, tai nėra pramoga.
Pakalbėkite apie skirtumą tarp to, kas vyksta animaciniame
filme, ir to, kas vyksta tikrame gyvenime.
• Palyginkite vaizdo žaidimus ir televizijos laidas - ar
norėtumėte, kad vaikas žiūrėtų į tokius dalykus per
televizorių? Vaikai dažnai supranta, kad tai, kas matoma
televizijoje, yra „netikra", tačiau kompiuteriniuose
žaidimuose patys būna veikėjais, ne aktoriais. Vaikai gali
labai stipriai prisirišti prie veikėjų, jie žiūri į juos kitaip nei į
vaidinimą, kai reikia tiesiog „apsimesti".

A t v e jo a n a liz ė

Tėvai pas mane atvedė dešimtmetę Keitę. Anksčiau mergaitė neturėjo

psichologinių problemų, bet pastaruosius tris mėnesius jai pasidarė sunku
užmigti ir ji vis tikrino, ar šeimos nariai saugūs. Keitė elgesi nerimastingai,
namuose tikrino duris ir langus, vis klausdavo, ar įjungta signalizacija.
Visada noriai eidavusi į mokyklą ėmė baimintis minties, kad reikes atsiskirti
nuo mamos - šešerių metų amžiaus vaikui tai nėra įprasta. Keitė sugebėjo
paaiškinti tėvams bijanti, kad žmonės įsibraus į jų namus ir nuskriaus ją ir
jos šeimą, bet daugiau nedetalizavo. Tėvai visokeriopai bandė ją drąsinti,
tačiau veltui. Mergaitės elgesys kėlė vis didesnį nerimą ir susirūpinimą.

K O N S U L T A C IJO S

Kalbėdama su Keite sužinojau, kad ji turi savo išmanųjį telefoną

mėgsta žaisti žaidimus bei naudotis programėlėmis. Visi šie
žaidimai, tokie kaip „Angry Birds" ar „Pokemon Go", buvo tinkami
jos amžiui.
Iš pradžių pernelyg giliai neanalizavau jos žaidimų ar interneto
naudojimo įpročių, bet vėliau ji užsiminė apie daugiau problemų,
kvlančiu dėl konkretaus nerimo, susijusio su sauaos tikrinimu ir
miegu, tačiau vis dar nenoriai teike intormaciją apie tai, ką veikia
internete. Praėjus maždaug šešioms konsultacijoms, vieną dieną
Keitė pasisakė žaidusi žaidimą ir pamačiusi iššokantį kito žaidimo
langą. Buvo girdėjusi klasės berniukus, kalbančius apie šį žaidimą
zombių tema, taigi paspaudė ant nuorodos. Ji žinojo, kad tai
suaugusiesiems skirtas žaidimas, tačiau buvo smalsu. Paskui
mergaitė ėmė žaisti nemokamą bandomąją žaidimo versiją, kurioje
zombiai bandė ją pagauti ir suėsti. Keitės teigimu, žaidimo grafika
buvo aukštos kokybės ir labai realistiška: vienu metu žaidime ji
atidarė duris ir iš dangaus nukrito negyvo zombio kūnas. Iš to, kaip
Keitė pasakojo, buvo aišku, kad kelios šio žaidimo minutės ją
nepaprastai išgąsdino: adrenalino lygis pašoko iki lubų, širdis
daužėsi, ji buvo siaubingai išsigandusi - mergaitė pradėjo manyti,
kad zombiai ateis pas ją ir jos šeimą. Ji niekaip negalėjo išmesti iš
galvos siaubingo iš dangaus krentančio kūno vaizdo. Kiekvienąsyk
einant miegoti šis vaizdas kartodavosi jos mintyse. Keitė labai
nerimavo, kad gali kilti problemų su tėvais dėl to, jog žaidė
suaugusiesiems skirtą žaidimą, taigi niekam nieko nesakė ir bandė
savarankiškai susitvarkyti su šia skaudžia patirtimi.

IN T E R V E N C IJ A

Deja, tokie rūpesčiai kaip Keitės yra įprasti mažiems vaikams,

kuriuos sutinku. Suaugusieji žino, kad zombiai yra netikri, taigi nėra
ko jaudintis, jei sukurtas žaidimas - kuo žiauresnis. Tačiau jis
pažeidė Keitės vaizduotės ir realybės ribą, ir ji nebegalėjo tikėti, jog
pasaulis - saugus. Švelniems besivysiantiems protams nereikia
daug laiko, kad juos paveiktų internete pamatyti dalykai.
Pirmiausia reikėjo padėti Keitei suprasti, dėl koji jaučia nerimą ir
baimę. Kalbėjomės apie ribą tarp fantazijos ir tikrovės. Latentinio
amžiaus vaikai turi gerą vaizduotę, jie tiki dantukų fėja, Kalėdų
Seneliu ir kitais magiškais dalykais, tokiais kaip Haris Poteris. Net
artėdami prie viršutinės latentinio amžiaus ribos nėra visiškai tikri,
kas yra realu. Padėjau Keitei suprasti, kad tas žaidimas nėra tikras.
Daug kalbėjomės apie tai, kaip tokie žaidimai kuriami, paaiškinau
mergaitei, kad ji pamatė kažką, ko neturėjo matyti dėl jos amžiaus.
Be to, padėjau Keitei atvirai pasikalbėti su tėvais apie tai, kas nutiko,
ir visi kartu sustiprinome apribojimus bei saugą Keitės telefone. Iš
pradžių tėvai norėjo atimti telefoną ir palikti ją be interneto, tačiau
paaiškinau, kad tai nepadės jos išmokyti susidoroti su tuo, kas
nutiko, ir ji liks tokia pat pažeidžiama, jeigu ateityje vėl susidurs su
šia problema internete.

R EZU LTA TA S

Pamažu Keitė atsigavo ir suprato, kad žaidimuose nutinkantys

dalykai nėra tikri. Kai mergaitė pradėjo jaustis tikra, kad ji pati ir jos
šeima - saugūs, nerimas nuslopo. Deja, šis vienas mažas
susidūrimas virto didele problema.

Pavojaus ženklai

V Vaikas kasdieniame gyvenime atkuria žiaurias scenas,

matytas žaidime.
V Jis sunkiai užmiega.
V Žiūri j kitus žmones kaip j žaidimo veikėjus.
V Neatvirauja apie tai, ką veikia internete, ir nenori, kad
matytumėte, ką jis veikia.
V Pastebima padidėjusi agresija - vaikas mušasi, rėkia,
smūgiuoja, pyksta, patiria emocijų protrūkius, - ko
nebūdavo anksčiau.
V Labai greitai užsiplieskia ir supyksta.
V Kyla naujų, gausių konfliktų su broliais ir seserimis.
V Nepaiso kitų jausmų, sumažėjusi empatija.

Galimi sprendimai
Laikykitės žaidimų amžiaus apribojimų.
Tiksliai žinokite, su kuo vaikas susiduria. Gal vyresni jo ar
draugo broliai ar seserys žaidžia žaidimus, skirtus daug
vyresniems žaidėjams, ir jūsų vaikas gali šiuos žaidimus
matyti ir žaisti be jūsų žinios?
Paaiškinkite, kad elgesys, nukopijuotas iš žaidimo, yra
nepriimtinas realiame gyvenime.
Atvirai pasikalbėkite apie žaidimus ir jų turinį. Patikinkite
vaiką, kad jis gali kalbėtis su jumis apie viską ir pasisakyti
pamatęs internete ką nors, kas sukelia nerimą ar nuliūdina.
 10 SKYRIUS

Ką daryti, kad laikas, leidžiamas prie

ekrano, nevirstų mūšio lauku?

Saugumo nustatymai, kaip derėtis dėl laiko, leidžiamo

prie ekrano. Ar šis laikas turėtų virsti bausme arba
apdovanojimu?

Daugelis latentinio amžiaus vaikų mėgsta taisykles. Jie jau nebe

nepriklausomi mažyliai („aš pats"), pradeda lankyti mokyklą ir supranta
socialinės hierarchijos bei taisyklių svarbą. Šiame amžiuje vaikai gerai
suvokia moralę: daryti viską teisingai ir iki maksimumo laikytis taisyklių.
Tad kodėl šis taisyklių pomėgis, regis, neapima ekrano laiko?
Ekrano laikas dažniausiai tampa visų šeimų, su kuriomis susiduriu
savo klinikiniame darbe, ginčų priežastimi: tėvai nuolat kovoja su
vaikais, kad šie atsitrauktų nuo išmaniųjų įrenginių. Jie pasakoja man,
kaip jų paprastai gražiai besielgiantys vaikai lieja įtūžį, pratrūksta
pykčiu, užsipuola tėvus, net spiria ar trenkia į televizorių - ir visa tai dėl
to, kad jų paprašoma pasitraukti nuo ekranų. Viena mama pasakojo,
kaip kiekvieną vakarą turėdavo jėga išplėšti planšetinį kompiuterį iš
savo aštuonmečio sūnaus rankų - jis taip norėdavo toliau naudotis
išmaniuoju įrenginiu. Vienas iš keturių tėvų teigia, kad jiems tenka
kovoti, siekiant apriboti vaikų laiką, leidžiamą prie ekrano, ir pripažįsta,
kad lengviau priversti vaikus atlikti namų darbus, eiti gulti ar sveikai
maitintis, nei išjungti skaitmeninius prietaisus.1
Latentinis amžius pasižymi ne tik potraukiu taisyklėms, jis turi ir
kitą pusę. Šio amžiaus vaikas vis dar tebėra valdomas troškimo laikytis
savo paties dienotvarkės kaip ir tada, kai buvo mažesnis. Negavę, ko
nori, tokie vaikai gali regresuoti ir patirti jsiūčio priepuolių.
Šios knygos puslapiuose kalbėjau apie idėją sudaryti vaikui ekrano
laiko tvarkaraštį. O ką dar gali padaryti tėvai, kad suvaldytų laiką,
leidžiamą prie ekrano, ir išvengtų kasdienių ginčų?

Apribojimai

Apriboti galima laiką, kurį jūsų vaikas praleis prie išmaniojo

įrenginio, arba leidžiamą jam pasiekti turinį - arba abu šiuos dalykus.

T u r i n i o a p r i b o j im a i

Kalbant apie latentinio amžiaus vaikus, mano manymu, netinkamo

turinio apribojimas - visuomet gera mintis. Tą galima padaryti šitaip:
• naudoti filtravimo programas, kurias paprastai siūlo patys
interneto tiekėjai,
• naudoti vaikams saugias tinklalapių versijas, pvz., „YouTube"
turi „YouTubeKids" programėlę,
• naudoti vaikams draugiškas interneto naršykles, tokias kaip
„Google's FamilyLink",
• nustatyti prieigos apribojimus tokiuose įrenginiuose kaip
išmanieji telefonai ir elektroninės skaityklės,
• naudoti šeimos saugumo nustatymus savo kompiuteryje.

L a ik o a p r i b o j im a i

• Kai kurie žaidimų kompiuteriai turi įdiegtus laikmačius ir

išsijungia praėjus tam tikram laiko intervalui.
• Belaidžio interneto ryšio apribojimai: dauguma tiekėjų leidžia
nusistatyti individualų laiką susietiems įrenginiams ir
nuspręsti, kada ir kiek laiko jie gali būti prijungti prie
belaidžio interneto.
 • Kai kurios šeimos turi „įkrovimo punktą" (pageidautina
bendrame kambaryje) ir kiekvienas šeimos narys nakčiai
palieka jame savo skaitmeninį įrenginį krautis. Taip
išvengiama mūšių dėl išmaniųjų įrenginių
miegamuosiuose. Kad būtų sąžininga, tėvai turi elgtis taip
pat.
• Viena mano pažinota šeima turėjo du skirtingus belaidžio
ryšio maršrutizatorius - vieną vaikams ir vieną tėvams.
Vaikams skirtas maršrutizatorius kiekvieną vakarą
išsijungdavo 18.30. Vaikai žinodavo, kad taip nutiks, ir
niekada nekildavo ginčų.
• Egzistuoja programėlės, padedančios tėvams riboti,
kontroliuoti ar nustatyti ekranui skirtą laiką, tokios kaip
„Time Lock", „Screen Time", „ScreenLimit" ar „OurPact".
• Galima naudoti laikmatį - išmaniajame įrenginyje, telefone
ar laikrodyje. Tuomet išmanusis įrenginys neišsijungs,
tačiau tėvams būtų naudinga įspėti vaikus prieš penkias ar
dešimt minučių baigiantis jų laikui.

Nepasikliaukite vien apribojimais

Daugelis tėvų riboja ekrano laiką - tačiau ar tai reiškia, kad, jei
pasikliaujate vien tik tuo, tuomet paneigiate savo atsakomybę? Kaip
tėvai, esate svarbiausi taisyklių nustatytojai. Galite naudoti
programėles, laikmačius ir apribojimus savo autoritetui pastiprinti,
tačiau šie dalykai negali imtis atsakomybės už jus.
Tėvai turi apsidrausti dvigubai. Technika nuolat genda, vaikai
kartais atspėja slaptažodžius ir netgi namie taikant apribojimus
naudojasi belaidžiu internetu viešose vietose bei draugų įrenginiais,
kuriuose šių filtrų gali nebūti. Žaidimuose ar programėlėse dažnai
pasitaiko spragų, apie kurias tėvai nežino. Pavyzdžiui, neseniai
kalbėjausi su aštuonmečio berniuko, mėgusio žaisti labai populiarų
žaidimą internete, tėvais. Tai buvo pirmojo asmens šaudynių žaidimas,
skirtas vaikams nuo dvylikos metų, smurtas jame nėra labai gerai
grafiškai išreikštas, žaidimas gana animacinis. Vaiko mama,
peržiūrėjusi jj, nusprendė, kad berniukas gali žaisti šį žaidimą. įprastai
jis žaisdavo su savo „Xbox" žaidimų kompiuteriu, užsidėjęs ausines,
kad triukšmas netrukdytų namiškiams. Tačiau vieną dieną pamiršo
ausines ir pasigirdo garsas. Viršuje buvusi mama iš apačios išgirdo
atsklindant suaugusiųjų riksmų ir keiksmų garsus. Apie tai paklaustas
sūnus paaiškino, kad, nors buvo taikoma daug apribojimų, žaidimas
turėjo grupinio pokalbio funkciją, įsijungdavusią automatiškai, pradėjus
žaisti su kitais žaidėjais, - ir berniukas nežinojo, kaip ją išjungti. Motiną
apėmė siaubas išgirdus, kad jos mažametis sūnus nuolatos klausėsi
tokios kalbos, o ji to nė nenumanė.
Tėvai turi kalbėti su vaikais apie tai, kaip atpažinti netinkamą turinį,
aptarti, kaip elgtis internete susidūrus su kuo nors, kas juos liūdina ar
priverčia pasijausti nepatogiai. Egzistuoja daug technologinių produktų
ir programinės įrangos, leidžiančios blokuoti vaikams netinkamą turinį,
bet aš manau, kad geriausias būdas - tinkamu bendravimu išmokyti
vaikus saugiai naudotis internetu.
Londono ekonomikos mokyklos interneto politikos projekto metu
nustatyta, kad kai kurie žmonės, kalbant apie stebėjimą ir kontrolę,
labiau mėgsta laiko apribojimus, techninių filtrų ar programinės įrangos
naudojimą, o kiti renkasi „įgalinančias“ arba „aktyvias“ strategijas, tarp
kurių yra naudojimasis internetu kartu su vaiku (bendras naudojimasis)
bei kalbėjimasis su vaiku apie tai, ką jis veikia internete. Šio projekto
duomenimis, tėvų, naudojusių įvairius metodus, modeliavusių pozityvų
skaitmeninį elgesį ir įtraukusių savo vaikus į ribų nustatymą, vaikai
sugebėjo geriau naudotis skaitmeninės žiniasklaidos teikiamais
pranašumais ir mokėjo suvaldyti jos iššūkius. Taip pat šis tyrimas
atskleidė, kad ribojimų metodas gali padėti išvengti rizikos trumpuoju
laikotarpiu, tačiau apriboja vaikų skaitmenines galimybes tolesnėje
ateityje, todėl geriau ugdyti vaikų atsparumą.2

B e n d r a s e k r a n o la ik a s
 Kartais supratimas, ką vaikas veikia prie ekrano, leiazia išvengti
mūšių. Aktyviai domėkitės tuo, ką vaikai veikia su išmaniaisiais
įrenginiais. Svarbu savo vaikui pripažinti, kad žinote, jog jų laikas
internete jums labai svarbus; neatmeskite jo vien todėl, kad
nesuprantate. Raskite laiko paklausinėti apie naudojamas programėles
ir žaidimus - kai kuriuos iš jų pažaiskite patys. Jei nerimaujate dėl to,
kad vaikas daug laiko praleidžia žaisdamas „Geometry Dash" ar
„Minecraft" ir tenka pakovoti siekiant, kad vaikas nuo jų atsiplėštų,
paprašykite vaiko parodyti jums, kaip šiuos žaidimus žaisti.
Bendraukite su vaikais ir paklausinėkite apie žaidimą - kas
vaikams jame patinka? Koks bus kitas lygis? Priverskite juos pagalvoti
apie tai, ką jie žaidžia ir kodėl, užuot jiems žaidus negalvojant.
Svarbiausia - bendravimas. Klausydamiesi ir domėdamiesi tuo, ką
jūsų vaikas veikia prie ekrano, kartu kuriate jo interesais pagrįstą ryšį, o
pozityvus ir glaudus ryšys su vaiku - gyvybiškai būtinas, kad būtų
laikomasi disciplinos ir taisyklių. Norime, kad vaikas saugiai jaustųsi
atvirai kalbėdamas su mumis apie bet kokias patirtis internete, kurios jį
liūdina ar baugina, ir nebijotų, jog atimsime iš jo galimybę naudotis
išmaniaisiais įrenginiais. Mokykitės su vaiku kurti ryšį, o ne vien tik jį
prižiūrėti.

Ekrano laiko nepaverskite Šventuoju Graliu

Manau, jei latentinio amžiaus vaikui retai leidžiama naudotis

išmaniuoju įrenginiu, jis tampa dar patrauklesnis ir užvaldo vaiko
mintis. Tėvai dažnai pasakoja draudžiantys bet kokią veiklą prie ekranų
paprastomis savaitės dienomis, o savaitgaliais leidžia jais naudotis be
jokių apribojimų. Jeigu jūsų šeimoje tai veikia, puiku. Vis dėlto iš
pokalbių su taip besielgiančiais tėvais supratau, kad tai veda prie
„viskas arba nieko" metodo. Tėvai pastebi, kad vaikai pradeda naudotis
kompiuteriais nuo šeštadienio ryto 6 valandos ir visą savaitgalį jų
neįmanoma atplėšti nuo išmaniųjų įrenginių.
Turbūt abstinencija ar persivalgymas nėra tas elgesio modelis,
kurio norėtume mokyti savo vaikus. Turime juos mokyti nuosaikumo,
savikontrolės ir jausmo, kad patys kontroliuoja savo elgesį. Galbūt 15
minučių ar pusvalandis ekrano laiko kas vakarą nebūtų didžiulė
problema.
Stengiuosi žiūrėti į ekrano laiką kaip į kasdienybės dalį. Mūsų
šeimoje nėra „ekrano laiko" kaip tokio - turime žaidimo laiką arba
laisvą laiką. Mano aštuonmetis sūnus žino, kad, jeigu jis atliko namų
darbus, valandą prieš vakarienę gali veikti ką nori - konstruoti lėgo,
žaisti lauke, žiūrėti televizorių ar naudotis savo planšetiniu kompiuteriu.
Jo reikalas, kaip šį laiką išnaudos. Kartais jis naudojasi kompiuteriu,
kartais - ne. Jis gali pasirinkti ir valdyti savo paties laiką, nes turi
pagrįstai aiškią struktūrą. Stebiu, ką jis veikia laisvu laiku: jei kasdien
praleistų jį prie ekranų, įkalbėčiau daryti ką nors kita. Nereikia kovoti
norint atitraukti sūnų nuo kompiuterio, nes jis žino taisykles.

E k ra n o la ik a s k a ip a p d o v a n o jim a s a rb a b a u s m ė

2016 m. internete pasklido viena iš vadinamųjų „gudrybių

tėvams" - kelių medinių ledų pagaliukų nuotrauka. Ant kiekvieno tėvai
užrašė po užduotį, pavyzdžiui: „ištuštinti indaplovę", ir šalia - kiek šiuo
darbu galima užsidirbti ekrano laiko. Kiekviena užduotis prilygo tam
tikram ekrano laikui: kuo sunkesnis darbas, tuo daugiau vaikas galėjo
užsidirbti. Kai kurie tėvai teigia liepiantys savo vaikams užsidirbti
ekrano laiko atliekant darbus namuose ar gerai elgiantis. Vieno tyrimo
metu apklausus daugiau kaip 1000 tėvų, turinčių vaikų iki aštuoniolikos
metų, nustatyta, kad 59 proc. naudoja draudimą vaikams naudotis
išmaniaisiais įrenginiais kaip bausmę už blogą elgesį, o 51 proc. teigia,
kad ekrano laikas neturėtų būti naudojamas kaip apdovanojimas už
gerą elgesį.3
Kiti tėvai turi sąrašus, ir jų vaikai negali naudotis kompiuteriais tol,
kol neatlieka visko, kas juose pažymėta. | sąrašą gali būti įtraukta bet
kas - nuo namų darbų ir piešinio iki istorijos parašymo ar knygos
skaitymo. Kai kuriems tėvams patinka mintis, kad vaikai užsidirbtų
ekrano laiką, jų teigimu, taip nustatomos vaikams aiškios ribos, o
tėvams leidžiama juos kontroliuoti. Dažnai, vaikui neišnaudojus visų
„uždirbtų“ minučių, jos perkeliamos j kitų etapų. Šiuo klausimu
specialistai ir tėvai nesutaria. Kai kurie iš jų teigia, kad, ekrano laikų
pavertus apdovanojimu ar motyvacija, tai tampa vaiko tikslu.
Aš manau, kad kiekviena šeima turi nuspręsti, kas jai geriausia.
Mano sūnus neužsidirba ekrano laiko, bet aš naudoju daug visokių „kai"
ir „tada": „Kai atliksi namų darbus ir 20 minučių paskaitysi knygų, tada
galėsi naudotis kompiuteriu." Nematau problemos, kad vaikas
užsidirbtų ekrano laikų, jei jums tai tinka.
Tėvai dažnai nesutaria dėl dar vieno klausimo: sankcijų ir bausmių
naudojimo. Žiūrint iš elgsenos psichologijos, egzistuoja tik du
pagrindiniai principai: atlygink už norimų elgesį skirdamas jam daug
dėmesio ir ignoruok arba bausk už nenorimų elgesį. Tad ar ekrano laiko
netekimas gali būti naudojamas kaip sankcija už nenorimų elgesį?
Vėlgi - šį sprendimų turi priimti šeima, atsižvelgdama, kas jai tinka.
Jei kovojate su netinkamu savo vaiko elgesiu ir dėl jo ribojate ekrano
laikų, tai visiškai suprantama. Labai svarbu elgtis nuosekliai ir pagrįstai.
Griežtai patariu nenaudoti ekrano laiko kaip atlygio ir kaip sankcijos. Jis
turėtų būti viena arba kita. Remiantis elgsenos sistema, negalima atimti
sykį užsitarnauto apdovanojimo. Tai sugriaus vaiko motyvacijų stengtis
gauti atlygį, nes dėl vėlesnio elgesio jis gali to atlygio netekti. Manau,
daugeliui mūsų tai nepatiktų. Atlygis yra mūsų praeities pastangų
atspindys, niekas negali jo atimti, nes niekas negali panaikinti mūsų
padarytų gerų darbų.
Kad ir kokios taisyklės laikytumės, svarbu, kad liktumėte nuoseklūs.

Likite nuoseklūs

Pati pirmoji tėvystės taisyklė: kad ir kaip žiūrėtumėte į ekrano laikų,

kad ir kaip nuspręstumėte jį riboti ar prižiūrėti (arba neprižiūrėti), turite
likti nuoseklūs. Nenuoseklus griežtumas - kartais sakant „taip", kartais
„ne" - yra dažnai pasitaikanti visų tėvų klaida, kuri neabejotinai
paskatina elgesį, kurio nenorite. Jei nuosekliai sakysite „ne" vaiko
prašomi leisti pabūti prie kompiuterio dar penkias ar dešimt minučių, jis
galų gale liausis to prašęs. Jis išmoks, kad niekada nesakote „taip". Jei
kartais sakote „taip", kartais „ne", jis prašys vis daugiau. Vaikas manys,
kad gali priversti jus pasiduoti, nes tai jau suveikė anksčiau.
Jei vaikai nepaklusnūs, paprastai tai būna tiesioginis tėvų
nenuoseklumo rezultatas. Vaikai elgiasi taip, kaip jiems leidžiama. Štai
kodėl nuoseklumas yra svarbiausia.

A tv e jo a n a lizė

Aštuonmečio Luiso mokykla pakvietė mane su juo pasikalbėti, nes berniuko

elgesys per pastaruosius kelis mėnesius pasikeitė. Jis atsikalbinėjo
bendraudamas su mokytojais, nesilaikė taisyklių ir savo elgesiu trukdė
kitiems.

K O N S U L TA C IJO S

Vykstant procesui, susitikau su berniuko mama, kuri turi problemų

ir namuose. Ji papasakojo, kad Luisas patiria daugybę įniršio
priepuolių, ypač paprašius liautis žaisti planšetiniu kompiuteriu.
Berniukas norėjo beveik visą laiką naudotis planšetiniu kompiuteriu,
ir tėvams darėsi vis sunkiau jam atsakyti, nes pasakius „ne" vaiko
elgesys tapdavo labai agresyvus: jis grasindavo susižaloti, sužaloti
jaunesnę seserį ar sudaužyti daiktus. Tėtis daug dirbo, taigi su tokiu
elgesiu apimtai baimės mamai dažniausiai tekdavo dorotis vienai.
Iš pradžių ji su vyru bandė šiek tiek apriboti Luiso naudojimąsi
planšetiniu kompiuteriu, bet kai jis būdavo labai pavargęs ir
negalėdavo užmigti, mama leisdavo neštis planšetinį kompiuterį į
lovą, nes tuomet vaikas greitai pavargdavo ir užmigdavo. Net ir
supratusi, kad naudotis planšetiniu kompiuteriu lovoje - netikusi
mintis, ji ir toliau duodavo Luisui šį įrenginį, kad turėtų bent kiek
ramybės, o berniukas ramiai pabūtų miegamajame. Po truputį jis
išzyzdavo vis daugiau laiko prie planšetinio kompiuterio - ir prieš
mokyklą, ir po jos. Supratusi, kad reikalai slysta iš rankų, mama
oradėjo sakyti „ne" šiek tiek dažniau, ir Luiso elgesys smarkiai
suprastėjo. Jis pasidarė agresyvus su seserimi, grasino sudauzyn
televizorių ir mamos mobilųjį telefoną, išmesti pro langą planšetinį
kompiuterį. Mamai buvo gėda, kad sūnus pasidarė su ja toks
agresyvus dėl to, kad blogai jį auklėjo. Kartais bandydavo būti
tvirtesnė, o kartais pasiduodavo. Ji elgėsi labai nenuosekliai ir
nepajėgė išlaikyti autoriteto, o Luisas pradėjo taip pat netinkamai
elgtis ir mokykloje.

IN T E R V E N C IJA

Pati pirmoji mano intervencija buvo darbas su Luiso mama.

Aptarėme pagrindus, padėsiančius jai nustatyti ribas ir laikytis
nuoseklumo. Leidau mamai suprasti, kad jai dera būti tvirtai ir
apriboti Luiso naudojimąsi planšetiniu kompiuteriu - ir kad ji gali
padėti Luisui atsikratyti netinkamo elgesio, nepaisant to, kiek ši
problema išsikerojusi. įtikinau, kad vyrui nesant namuose ji
visuomet turės mano ir savo šeimos (nuo kurios ji slėpė savo
problemas, nes gėdijosi) paramą. Vienas iš pirmųjų dalykų, kuriuos
padarė mama, - nustatė ribas, kada Luisas savaitgaliais gali
naudotis planšetiniu kompiuteriu. Ji paprašė, kad jos tėvas ateitų į
svečius, ir pasakė: „Pas mus ateis senelis, tada planšetiniu
kompiuteriu nesinaudosi." Atėjęs senelis bandė prablaškyti Luisą ir
įtvirtino mamos taisyklę. Jie įspėjo Luisą, kad prireikus išjungs
belaidį internetą ar net elektros srovę. Senelis iš tiesų parėmė Luiso
mamą ir padėjo pajausti savo autoritetą. Labai greitai Luisas
suprato, kad tai vieningas požiūris ir mama jo laikysis. Jam pasakė,
kad sudaužęs savo planšetinį kompiuterį ar televizorių kito jis
nebegaus. Sužalojęs seserį būtų labai rimtai nubaustas ir netektų
kai kurių mėgstamų dalykų. Šiuo atveju planšetinio kompiuterio
praradimą panaudojome kaip bausmę, ir Luisas šią mintį priėmė.
Už blogą elgesį mama pailgindavo laiką be interneto. Taip pat
sukūrėme planą laiko, leidžiamo prie ekrano, kurio ji šventai laikėsi.
Svarbiausia, kad visada buvo nuosekli. Mama paprašė, kad
mokykloje taip pat būtų laikomasi tų pačių taisyklių ir apribojimų.
REZULTATAS

Luisas pamažu suvokė, kad mama nuosekliai žiūrės j jo

naudojimąsi planšetiniu kompiuteriu ir agresija nieko gero jam
neduos. Jj dar buvo ištikę keli pykčio protrūkiai, tačiau supratęs,
kad mama nepersigalvos, jis nusiramino ir nemurmėdamas priėmė
taisykles, nes tai buvo geriau, nei išvis atsisakyti planšetinio
kompiuterio. Mama leido su juo laiką be išmaniųjų įrenginių,
pavyzdžiui, važiuodavo kartu į parką pasivažinėti dviračiu. Ji
pradėjo kas vakarą po dešimt minučių skaityti sūnui knygą, kad šis
lengviau užmigtų be planšetinio kompiuterio. Mama laikėsi
tvarkaraščio, ir Luiso naudojimąsi planšetiniu kompiuteriu tapo
lengviau suvaldyti. Tai turėjo įtakos ir mokykloje - kadangi Luisas
geriau elgėsi namuose ir čia pasidarė ramiau, jis taip pat pradėjo
geriau elgtis mokykloje.

Pavojaus ženklai

V Smurtinis ar agresyvus elgesys paprašius vaiką liautis

naudotis išmaniuoju įrenginiu.
V Kasdieniai ginčai bandant priversti vaiką nustoti naudotis
kompiuteriu.
V Vaikas naudojasi skaitmeniniu įrenginiu be jūsų žinios arba
pasislepia su įrenginiu, tikėdamasis būti neaptiktas.

Galimi sprendimai

• Leisti naudotis išmaniuoju įrenginiu prieš veiklą, kurią vaikas

mėgsta. Tegul baigęs naudotis skaitmeniniu įrenginiu jis
neina dirbti buities darbų ar ruošti namų darbų, o
konstruoja lėgo, žaidžia stalo žaidimą ar skaito knygą.
• Prieš vaikui einant prie kompiuterio, pasikalbėkite apie tai, ką
darysite paskui, kad jis žinotų planą.
Laikykitės susitarimo, kada vaikams metas baigti naudotis
išmaniuoju įrenginiu. Jei būsite panirę į darbą, „Facebook"
ar „Tvvitter", tada greičiausiai nusileisite vaiko prašymui
„pabūti dar penkias minutes", kurios taps dešimčia ir taip
toliau. Būtinai laikykitės ribų ir būkite šalia, kad
primintumėte vaikams, jog jau metas baigti.
Jei naudojate laikmatį, įspėkite vaiką likus penkioms
minutėms iki signalo.
Nustokite patys naudotis kompiuteriu. Jeigu vaikai turi
liautis naudotis skaitmeniniais įrenginiais, būtų idealu, kad
liautumėtės tai darę ir patys.
Nustatykite griežtas ribas, net jeigu vaikas yra nepatenkintas
tuo, kad gauna mažiau laiko prie ekrano.
Būkite nuoseklūs, imkitės atsakomybės, išlaikykite kontrolę
- jūsų vaikas greitai supras, kad nepersigalvosite.
 11 SKYRIUS

Gerosios naujienos - prie ekrano

leidžiamo laiko nauda

Kodėl ne visas prie ekrano leidžiamas laikas yra

vienodas ir kodėl svarbiau kokybė, o ne kiekybė

Nėra jokios abejonės, kad technologijos pakeitė mūsg gyvenimą -

jos skirtos mums padėti. Aš laikausi požiūrio, kad turime jas priimti ir
surasti sveiką, subalansuotą būdą integruoti j savo namus ir šeimas,
kad jos netaptų problema.
Nėra prasmės demonizuoti prie ekrano leidžiamo laiko ir paversti jo
priešu - tai niekam nepadės. Svarbu suvokti riziką ir valdyti padėtį, ir
mūsg, kaip tėvų, užduotis yra padėti vaikams išsiugdyti sveikus
įgūdžius ateityje. Mūsg požiūris į technologijas neturėtų būti vien tik
gynybiškas ir ribojantis. Turime pagalvoti, kaip konstruktyviai naudotis
technologijomis ir gauti iš jg viską, kas geriausia, suvienyti šeimas ir
skatinti ryšį, o ne izoliaciją.
Žinau, kad prie ekrano leidžiamas laikas gali suteikti žmonėms
labai daug malonumo ir džiaugsmo. Vienas iš pačių pozityviausių
dalykų - mūsų vaikai savo pirštų galiukais gali pasiekti ištisą
informacijos pasaulį, leidžiantį jiems patiems patenkinti smalsumą ir
mokytis. Visi mano vaikai naršo internete ir tyrinėja dalykus, kurie juos
domina. Mane visuomet žavi, kai sugrįžę iš virtualaus pasaulio jie
pasakojasi, ką atradę.
Kartu naudojamės ta pačia meditacijos programėle ir galime
stebėti vienas kito progresą, ieškome internete filmų šeimos kino
vakarui. Skaitmeniniai įrenginiai leidžia man bendrauti su dukterimis ir
žinoti, kur jos yra šiuo metu, o jos naudodamosis „FaceTime"
programėle dažnai susisiekia su broliu, kai šis būna pas savo auklę, -
tiesiog pasisveikinti.
Technologijos taip pat pakeitė tai, kaip vykdau savo terapiją.
Aptikau daugybę resursų, kuriuos naudoju, kad padėčiau vaikams: tai
forumai, kur jie gali pasikalbėti su kitais jaunuoliais ir suvokti, kad yra
ne vieni, TED pranešimai, „YouTube" vaizdo įrašai, tinklalapiai.
Rekomenduoju programėles, kur nuo depresijos kenčiantis vaikas gali
įvertinti savo nuotaiką penkis ar šešis kartus per dieną ir vizualiai
matyti savo patiriamus emocinius pakilimus bei nuosmukius. Tada
galime atsekti, kokie dienos įvykiai lemia nuotaikos pokyčius, irtai
vaikams leidžia jaustis labiau valdančiais padėtį. Šiandien tikrai
negalėčiau taip efektyviai dirbti neturėdama priėjimo prie skaitmeninio
pasaulio.

Ne visas prie ekrano leidžiama laikas yra vienodas

Kalbant apie laiką, leidžiamą prie ekrano, svarbu ne kiekybė, o

kokybė. Yra skirtumas tarp vaiko, kuris dvi valandas naudoja
skaitmeninį įrenginį, kad „Skype" programa pasikalbėtų su seneliais,
susirastų informacijos mokyklos projektui ar sukurtų animacinį filmuką,
ir vaiko, kuris dvi valandas tiesiog žiūri filmukus „YouTube" kanale.
Tėvai turi pasitelkti nuovoką ir žinoti, ką jų vaikai veikia prie ekranų. Juk
norėtumėte, kad vaikai mažiau laiko praleistų pasyviai vartodami
skaitmeninį turinį, o daugiau - konstruktyviai kurdami, mokydamiesi ir
bendraudami.

P a s y v i a i l e i d ž i a m e l a i k ą p r i e e k r a n ų , k a i:

• žiūrime televizorių;
• stebime socialinius tinklus;
• žiūrime vaizdo įrašus „YouTube";
 • naršome internete.

Pasyvus laiko leidimas prie ekrano irgi reikalingas, tačiau turėtų

būti kontroliuojamas. Mažomis dozėmis jj galima naudoti dėl
smagumo, atsipalaidavimo ir pramogos.

A k t y v i a i a r b a k ū r y b i š k a i l e i d ž i a m e l a i k ą p r i e e k r a n ų , k a i:

• programuojame;
• kuriame tinklalapį ar rašome tinklaraštį;
• kuriame filmą, animacinį filmuką ar vaizdo įrašą „YouTube";
• fotografuojame ir redaguojame nuotraukas;
• mokomės naujų įgūdžių;
• kuriame skaitmeninę muziką;
• žaidžiame kompiuterinius žaidimus;
• ieškome informacijos ar ką nors tyrinėjame.

Technologijos klasėje

Dėl prie ekrano leidžiamo laiko lavinamojo aspekto vyksta daug

diskusijų. Tačiau mokyklose, kuriose lankausi, technologijos
naudojamos vis dažniau.
Specialistai sutaria, kad išmanieji įrenginiai gali padėti mokytis.
Skaitmeninis mokymasis yra interaktyvus, vizualus, vaikai akimirksniu
gauna grįžtamąjį ryšį ir žino, ar jų atsakymas teisingas, ar klaidingas.
Latentinio amžiaus vaikai yra ypač linkę pasisavinti informaciją ir
suprasti sąvokas, jei mokytojas tai parodo vizualiai ir papasakoja. Inter­
aktyvus mokymasis negali pakeisti tradicinio, tačiau gali puikiausiai
veikti greta jo.
Dviejuose JAV atliktuose tyrimuose stebėti dešimtmečiai ir
trylikamečiai, kurie naudojosi planšetėmis mokydamiesi mokykloje ir
namuose. Nustatyta, kad mokymasis masiškai pagerėjo: 35 proc.
trylikamečių sakė, kad naudodamiesi planšetiniu kompiuteriu jie labiau
domisi mokytojo vedamomis namokornis ir veiklomis, be to. mokiniai.
naudojęsi išmaniaisiais įrenginiais, pralenkė savo mokytojų
akademinius lūkesčius.1
Skaitmeniniai įrenginiai leidžia tobulinti ir skaitymo įgūdžius.
Neseniai Didžiosios Britanijos organizacijos „Literacy Trust" atliktas
tyrimas nustatė, kad technologijos atveria kelią į skaitymą vaikams iš
socialiai pažeidžiamų šeimų. Šiems vaikams skaitymas greičiausiai
labiau patiks, jei jie skaitys istorijas naudodami ir knygas, ir jutiklinį
ekraną, ne vien tik knygas.2Jausti malonumą užsiimant veikla
(pavyzdžiui, skaitymu) - pagrindinis vyresnių vaikų sėkmės garantas,
bet ar gali tai virsti technologijų naudos įrodymu, kalbant apie
mažesnius vaikus?
Per kitą tyrimą nustatyta, kad naudojant planšetinius kompiuterius
per raštingumo pamokas klasėje padidėjo vaikų motyvacija ir koncent­
racija. Jie suteikė galimybę bendrauti, interaktyviai bendradarbiauti,
savarankiškai mokytis ir leido vaikams pasiekti daugiau. Tyrėjai taip pat
nustatė, kad triukšmingesni vaikai elgėsi ramiau, nes buvo susikaupę, o
ramesni vaikai daugiau kalbėjo.3
Mano darbe tenka nuolat stebėti mokinių veiklą klasėse, ir aš
tiesiogiai mačiau technologijų iškilimą mokyklose. įprastai tai yra itin
pozityvus procesas, mačiau, kiek įsitraukimo ir entuziazmo gali sukelti
mokymasis pasitelkiant technologijas, - ką jau kalbėti apie tokio
mokymosi naudą vaikams, turintiems specialiųjų poreikių.

Geroji žaidimų pusė

Tyrimai atskleidė, kad vaizdo žaidimai duoda tam tikros naudos.

Nustatyta, kad žmonės, žaidę vaizdo žaidimus, geriau apdoroja
vaizdinę informaciją ir geriau jaučia aplinką. Per vieną tyrimą nustatyta,
kad vaizdo žaidimų žaidėjai geriau sukaupia dėmesį ir greičiau bei
tiksliau reaguoja, palyginti su asmenimis, nežaidžiančiais šių žaidimų.4
Pakartotiniai eksperimentai parodė, kad žaidžiant greito veiksmo
vaizdo žaidimus gerėja žaidėjų vizualinis ir erdvės suvokimas. Tai
reiškia, kad jie labai gerai suvokia formas, struktūras ir ryšius tarp
atvaizdų.5Taip pat žaidimai gali skatinti socialinį bendravimą ir
draugystę realiame gyvenime, nes vaikas turi apie ką kalbėtis su savo
bendraamžiais žaidimų aikštelėje.6 Dar vienas tyrimas atskleidė, kad
aktyvūs vaizdo žaidimai gali pagerinti akademinius rezultatus, klasėje
sumažėja praleidžiamų pamokų skaičius, rečiau vėluojama, be to,
pasitaiko mažiau negatyvaus elgesio atvejų.7
Mokslininkai taip pat tyrė vaizdo žaidimų terapinius pranašumus.
Pavyzdžiui, juos galima naudoti atitraukiant vaikų dėmesį ir padedant
jiems atsipalaiduoti chemoterapijos metu, jie taip pat naudojami norint
padėti vaikams, turintiems specialiųjų poreikių, pavyzdžiui, mokymosi
sunkumų, dėmesio sutrikimo bei hiperaktyvumo sindromą ir autizmą.
Didžiosios Britanijos nacionalinė sveikatos tarnyba jau naudoja
virtualios realybės programą, padedančią vaikams, kuriems nustatytas
autizmas, nugalėti savo baimes.
Vaikas įeina į kambarį, kur jį supa audiovizualiniai objektai,
vaizduojantys situacijas, kurios realiame pasaulyje jį galėtų gąsdinti,
pavyzdžiui, - kai reikia įlipti j sausakimšą autobusą ar pasikalbėti su
konsultantu parduotuvėje. Naudodamiesi planšetiniu kompiuteriu ir
padedami psichologo, jie žengia nuo vienos link kitos scenos. Tyrimas
atskleidė, kad aštuoni iš devynių šią techniką naudojusių vaikų
sugebėjo susidoroti su gąsdinančia situacija, o kai kurie iš jų visiškai
įveikė savo baimes, kurios nesikartojo net prabėgus metams.8

V a i k a i p o z i t y v i a i l e i d ž i a l a i k ą p r i e e k r a n o , k a i:

• Naudoja internetą tyrinėjimams ir ieško atsakymų į

klausimus apie juos supantį pasaulį.
• Mokosi programuoti - naudodami tokias programėles kaip
„Scratch Jr" ar tokius įrenginius kaip „Raspberry Pi", kuria
savo pačių kompiuterinius žaidimus.
• Naudoja lavinamąsias programėles ir mokosi tokių dalykų
kaip rašyba ar daugybos lentelė.
• Pradeda kurti tinklaraštį apie juos dominančius dalykus ar
rašyti internetinį dienoraštį.
• Naudodamiesi išmaniaisiais įrengimais totografuoja,
redaguoja nuotraukas, kuria savo filmuką.
• Naudojasi „YouTube" mokydamiesi naujų įgūdžių arba kuria
savo „YouTube" kanalą (gavę tėvų leidimą ir prižiūrimi tėvų
bei esant paskyros kontrolei), skirtą juos dominančiam
dalykui.

A tv e jų a n a lizė

Aštuonerių metų Alisa praeityje buvo patyrusi nerimą ir bendravimo

sunkumų, o dabar su šeima ruošėsi metams išsikraustyti į užsienį. Alisa
buvo padariusi didelį progresą ir jau turėjo užmezgusi keletą stabilių
draugysčių, tačiau tėvai nerimavo dėl to, kaip ji ištvers persikėlimą į užsienį,
ar grįžusi po metų vėl prisitaikys Jungtinėje Karalystėje. Paraginau juos (su
mokyklos leidimu) šeimai būnant užsienyje išsaugoti ryšius su senąja
mergaitės klase. Vaikai bendravo su Alisa „FaceTime" programa, siuntė
elektroninius laiškus ir nuotraukas, o ji pasakodavo apie savo naująjį
gyvenimą. Prie ekrano leidžiamas laikas padėjo jai išsaugoti socialinius
ryšius, tad grįžusi į tą pačią mokyklą ji labai greitai apsiprato. Mergaitė
jautėsi tebesanti klasės dalimi ir išsaugojo savo draugus.

Vienuolikmetė Ema turėjo psichikos sveikatos problemų. Mokyklos

lankymas kėlėjai didžiulį stresą ir nerimą. Net gaunant individualią priežiūrą,
mokyklos lankymas, žaidimų aikštelės ir priešpiečiai jai atrodė nepakeliami.
Ema nepajėgė susitvarkyti, todėl leidome jai mokytis namuose, internetu.
Taigi, kiekvieną dieną pamokų metu ji prisijungdavo prie virtualios klasės
kompiuteryje. Tai leido jai bendrauti su mokytojais ir laikytis tvarkaraščio:
net nelankydama mokyklos, ji įgijo tinkamą išsilavinimą. Vienus mokslo
metus Ema mokėsi pagal virtualią mokymosi programą, o mes jai padėjome
po truputėlį vėl integruotis senojoje mokykloje.
 12 SKYRIUS

Kodėl tėvams taip pat reikia „atsijungti"?

Kodėl tėvai turi savo žodžius pagrįsti darbais - ir kaip

sutrumpinti laiką, leidžiamą prie ekrano

Esu užsiėmusi dirbanti mama, nuolatos vienu metu dirbu keletą

darbų. Vieną vakarą tuo pat metu viriau vakarienę, tikrina elektroninį
paštą, o mano dukra su manimi kalbėjosi.
- Mama, gal galėtum padėti telefoną ir paklausyti manęs? -
paprašė ji.
Aš kla usia u si, bet mano dukrelei taip neatrodė. Ji jautė, kad neskiriu
jai reikiamo dėmesio, - ir buvo visiškai teisi. Kadangi vienu metu dariau
kelis darbus, mano smegenų dalis tuo pat metu buvo užsiėmusi kažkuo
kitu ir mudvi nežiūrėjome viena kitai j akis. Dukra tikrai nesijautė
išklausoma. Kad ir kokių kitų darbų būčiau turėjusi, pats svarbiausias
buvo parodyti dukrai, kad galiu ją išklausyti. Tai buvo išblaivantis
priminimas apie tai, kad mes ne tik turime apibrėžti savo vaikų santykį
su technologijomis, tačiau taip pat turime apsibrėžti savąjį.
Vis labiau man atrodo ironiška tai, kad tėvai ateina pas mane
nerimaudami dėl to, kiek laiko priešais ekranus praleidžia jų vaikai, o aš
matau, kaip laukiamajame jie prilimpa prie telefono ar planšetinio
kompiuterio. Net konsultacijos metu suskamba tėvų telefonas ir jie
iškart atsiliepia. Man dažniau tenka prašyti tėvų padėti į šalį telefonus
nei vaikų ir jaunuolių, su kuriais dirbu! Užtenka vien apsidairyti
restorane ar kavinėje ir pamatysite, kaip šeimos spokso į telefonus,
užuot kalbėjęsi tarpusavyje. Man tai kelia didelį nerimą. Net į vaikus
orientuotose vietose, tokiose kaip žaidimų kambariai ar parkai, kuriuose
pilna kartu laiką leidžiančių šeimų, dauguma tėvų nenuleidžia akių nuo
savo išmaniųjų įrenginių. Tuo metu, kai pradėjau savo karjerą, mobiliųjų
telefonų nebuvo. Stebėdama šeimas, matydavau, kaip jų nariai
bendrauja tarpusavyje. Tikrai nesakau, kad visos šeimos gyveno
palaimingoje ne skaitmeninėje utopijoje, kur visi gražiai sutarė ir jautėsi
laimingi, lyg scenoje iš „Merės Popins". Tačiau viskas išties buvo kitaip
negu šiandien. Dabar regiu šeimas kartu - bet atskirai. Visi šeimos
nariai nuleidę galvas, susitelkę į išmaniuosius, o ne vienas į kitą, ir šis
pokytis pribloškia.
Neseniai agentūros „Ofcom" atliktas tyrimas parodė, kad vidutinis
žmogus tikrinasi telefoną kas šešias su puse minutės: per 16
būdravimo valandų paroje dauguma žmonių kasdien pasitikrina
telefonus po 150 kartų. Pasak „Ofcom", mes daugiau laiko praleidžiame
internete negu miegodami.1Jungtinės Karalystės suaugusieji prie
skaitmeninių įrenginių praleidžia vidutiniškai 8 valandas 41 minutę per
dieną, o miega vidutiniškai 8 valandas 21 minutę. Nustatyta, kad britai
praleidžia 62 milijonus valandų per dieną naršydami socialiniuose tink­
luose2, be to, pasak apklausos rezultatų, žmonės kasdien praleidžia
maždaug 34 milijonus valandų naršydami „Facebook", 28 milijonus
valandų - „Twitter". Beveik trečdalis (30 proc.) iš 33 milijonų Jungtinės
Karalystės „Facebook" vartotojų šiame tinklalapyje praleidžia
mažiausiai valandą per dieną, o 13 proc. - mažiausiai po 2 valandas
kasdien.
Iš 26 milijonų Jungtinės Karalystės „Twitter" vartotojų beveik
trečdalis (31 proc.) šiame tinklalapyje praleido bent valandą per dieną,
14 proc. - daugiau nei 3,6 milijono žmonių - prisipažino kasdien
praleidžiantys daugiau nei dvi valandas. Matant tokius skaičius, nieko
nuostabaus, kad beveik 70 proc. vaikų mano, kad jų tėvai praleidžia
pernelyg daug laiko prie mobiliųjų telefonų, planšetinių kompiuterių ir
kitų skaitmeninių įrenginių.3
Kodėl gi tai yra problema? Manau, kad esama daugybės aspektų,
dėl kurių tėvų leidžiamas laikas prie ekranų gali sukelti sunkumų.
 Vaikai mokosi kopijuodami tėvus

Turime žinoti, kad mūsų požiūris j prie ekrano leidžiamų laikų

tiesiogiai veikia vaikų naudojimosi kompiuteriu įpročius. Jei patys
tampame pernelyg priklausomi nuo ekranų, vaikai greičiausiai turės
tokių pat įpročių ir sunkumų. Latentinio amžiaus vaikas ima pavyzdį ir
mokosi elgesio iš savo tėvų. Pagrindinis elgesio pavyzdys šiame
amžiuje tebėra jo šeima. Nors išorinis pasaulis, pavyzdžiui, mokykla ir
mokytojai, jau pradeda turėti įtakos, vaikai greičiausiai žvalgysis, kų
daro jų tėvai ir kas vyksta jų šeimoje. Latentinio amžiaus vaikai dar
tebemano, kad visos šeimos yra panašios į jų. Vaikų „normalumo"
etalonas yra tai, kų jie patiria ar daro savo namuose. Labai įprasta, kad
latentinio amžiaus vaikas nustemba, atėjęs pažaisti pas draugų į
namus ir pamatęs, kad draugo šeimoje elgiamasi kitaip negu jo. Jie
daug mažiau nusimano apie visuomenės skirtumus ir semiasi idėjų
apie pasaulį bei vertybes iš to, kų mato ir patiria savo artimoje
aplinkoje. Tai labai skiriasi nuo paauglystės, kai vaikui pradeda kur kas
didesnę įtakų daryti bendraamžių grupė. Paauglystė - tai metas mesti
iššūkį tėvų normoms ir kurti savųsias. Paaugliai gyvena tam, kad būtų
kitokie, o ne prisitaikytų. Jie nori išsiskirti (ar atsiskirti) nuo savo
šeimos. Kita vertus, latentinio amžiaus vaikai visai nenori būti tokie
išskirtiniai. Jiems patinka tikrumas, prisitaikymas ir darna. Todėl tokio
amžiaus vaikams reikia šalia esančių tėvų, kurie prižiūrėtų juos ir darytų
jiems įtakų. Jie dar neturi paauglystei būdingo mųstymo ar brandumo
susivokti pasaulyje ir kurti savo idėjas, vertybes bei elgesį.
1961 m. psichologas Albertas Bandūra atliko serijų tyrimų,
norėdamas išsiaiškinti, ar vaikai išmoksta elgesio imituodami ir
kopijuodami tai, kų mato.4 Eksperimente dalyvavo trisdešimt šeši
berniukai ir trisdešimt šešios mergaitės nuo trejų iki šešerių metų.
Vaikus atvesdavo į kambarį su žaislais, tarp kurių buvo didžiulis
pripučiamas klounas vardu Bobo, kuris stumiamas siūbavo. Viena
grupė vaikų matė, kaip suaugusysis kambaryje agresyviai elgėsi su
Bobo. Atėjus jų eilei žaisti, tie vaikai, kurie buvo matę, kaip suaugusysis
mušė lėlę, taip pat buvo linkę rodyti agresijų. Vaikai spardė jį, daužė ir
mėtė į orą visai taip pat, kaip darė suaugusysis. Jie netgi sugalvojo
naujų Bobo skriaudimo būdų: mėtė j jj strėlytes ar taikėsi žaisliniu
šautuvu. Vaikai, su kuriais buvęs suaugusysis nieko nedarė lėlei Bobo,
rodė kur kas mažiau agresijos. Kaip savo eksperimentų išvadą Bandūra
sukūrė socialinio mokymosi teoriją, teigiančią, kad vaikai išmoksta
socialinio elgesio stebėdami, kaip elgiasi kitas asmuo. Tuo metu tai
buvo revoliucinė teorija, padėjusi suprasti, kad asmens elgesį nulemia
jo aplinka. Nors nuo Bandūros ir eksperimento su lėle Bobo laikų
psichologija pasistūmėjo į priekį, socialinio mokymosi teorija tebėra
svarbi ir šiandien - ypač kai ji taikoma, kalbant apie laiką, leidžiamą
prie ekrano. Vaikai išmoksta savo veiksmų iš to, ką mato aplinkui. Jie
mokosi stebėdami, imituodami ir kopijuodami, o latentinio amžiaus
vaikams tai - tėvų elgesys.

Būti su savo vaikais

Nors technologijos mūsų gyvenimui suteikė tiek daug pranašumų,

nutrynė ribą tarp darbo ir šeimos / namų. Elektroniniai laiškai, „Skype"
programa ir išmanieji telefonai byloja apie tai, kad esame pasiekiami
nuolat; nors ir kur būtume, niekada iš tiesų nebūname „ne tarnyboje".
Modernus gyvenimas - tai nuolatinis kelių veiklų darymas vienu metu ir
retai kada - susitelkimas ties viena užduotimi. Gyvename greitai ir
būname nuolatos „įjungti". Nėra „išjungimo" mygtuko. Naudojamės
technologijomis, kad gyvenimas taptų greitesnis ir efektyvesnis. Taigi,
savo vaikams nerodome pavyzdžio, kad santykiai, ryšiai, laikas
pamąstymui yra svarbūs. Vėliau stebimės, kodėl mūsų vaikai yra
nuolatos „įjungti", nuolatos „ant laido". Mes, kaip tėvai, pamiršome, kaip
atrodo lėtas gyvenimas. Užuot lėtai auklėję, atliekame keletą užduočių
vienu metu, auklėjame greitai - vaikai tą mato ir laiko normaliu
gyvenimu. Nuolatos teisinamės jiems dėl savo elgesio internete: „Tai
darbas", „Duok man penkias minutes", „Palauk" - vis girdžiu, kaip tėvai
(ir aš pati) sako tai savo vaikams, prisėdę prie telefono, kompiuterio ar
planšetės. Deja, latentinio amžiaus vaikas iš tikrųjų to nesupranta. Visa,
 ką jis mato, - tai, kad tėtis ar mama bendrauja su Kompiuteriu, o ne su
juo.
Vienas pradinės mokyklos direktorius neseniai pakabino skelbimus,
prašydamas tėvų, vakare atėjusių pasiimti savo vaiko, „pasitikti vaiką su
šypsena, o ne mobiliuoju". Daugelis vaikų nuolatos mato vien tik tėvų
viršugalvį ir susidaro įspūdį, kad tėčio ar mamos išmanusis įrenginys
yra svarbesnis už jį patį. Dabar latentinio amžiaus vaikai gimsta
skaitmeniniame pasaulyje ir daugelis nė nežino, kaip jų tėvai atrodo be
išmaniojo įrenginio. Išmanieji telefonai tapo tarytum mūsų rankų tąsa.
Latentinio amžiaus vaikams reikia asmeniško santykio, žinojimo,
kad yra svarbūs ir gauna visą mūsų dėmesį. Jie tikisi, kad padėsime
telefoną, kai jie bando pasidalyti svarbiomis naujienomis apie mokyklą
ar draugus. Kalbantis jiems reikia žiūrėti į akis ir žinoti, kad tikrai jų
klausotės ir nekreipiate dėmesio į pypsinčias žinutes. Svarbiausia, kad
būtumėte su jais.
Tai svarbu todėl, kad latentinio amžiaus vaikai mažiau už vyresnius
pajėgūs emociškai reguliuoti ir apmąstyti pasaulį. Jiems dar reikia
išvystyti tokius įgūdžius kaip savo emocijų ir jausmų - tai yra, savo
psichikos būsenos - supratimas. Sugebėjimas suprasti savo ir kitų
psichikos būseną vadinamas „mentalizacija". Tai gyvybiškai svarbus
įgūdis, kurį turi įgyti vaikas, kad galėtų suprasti ir kontroliuoti savo
jausmus ir suprasti, atjausti kitus.
Vystantis vaikų mentalizacijai tėvų vaidmuo yra esminis. Kai tėvai,
įvardydami ar apibūdindami vaiko jausmus, padeda jam suprasti, ką šis
jaučia, vaikas tobulina savo mentalizacijos įgūdžius. Visi esame matę
susijaudinusį mažylį, patyrusį per daug įspūdžių ir apimtą pykčio
priepuolio. Jo tėvai gali sakyti: „Manau, kad esi pavargęs ir turi
nusnausti." Mažylis įsitikinęs, kad nėra pavargęs, tačiau nurimti negali.
Tėvai, paaiškinę vaikui jo susierzinimą, padeda emocijas suvaldyti. Kai
tėvai sako: „Aš pykstu ant tavęs dėl tavo elgesio" arba „Didžiuojuosi
tavimi, nes...", jie padeda tobulėti vaiko mentalizacijos gebėjimams.
Jeigu jūsų mintys užimtos kuo kitu, negalite padėti vaikui tobulinti šių
įgūdžių ir reaguoti į jį, o tai didžiulė problema.
Jau seniai žinome, kokią neigiamą įtaką vaikams turi tėvų
skiriamas nepakankamas dėmesys mentalizacijai. Pastebima didele
rizika, kad emociškai apleisti vaikai ateityje turės emocinės ir psichikos
sveikatos problemų. Dabar susiduriame su augančia karta vaikų,
kuriems tėvai menkiau padeda stiprinti savo psichikos būseną - ne
todėl, kad būtų prasti ar negalėtų to padaryti, o todėl, kad tampa
neprieinami dėl nuolatinio susitelkimo į išmaniuosius įrenginius. Tėvai
tampa atsieti nuo savo vaikų, o vaikai - nuo tėvų.
Vadinu ją „nulenktų galvų karta". Mentalizacija - tai įvairių dalykų
aptarimas su vaiku, kalbėjimas apie jo dieną, apie tai, kas nutiko,
pagalba tai suvokiant ir suprantant. Manau, kad tai ypač svarbu
mažoms mergaitėms, kurioms dažnai reikia pagalbos perprantant
draugų grupes ir jose kylančias dramas. Jei nesikalbate su savo vaiku,
tai - milžiniška problema.
Dažnai sakau savo vaikams, kad, jeigu įstrigo ties kokia nors
problema ir išnaudojo visus savo pačių žinomus problemų sprendimo
būdus, ateitų pas mane, nes manieji bus kitokie, o sudėję savuosius
būdus kartu galėsime ką nors sugalvoti. Jei vaikai nemano galintys
kreiptis į savo tėvus, belieka viską sugalvoti patiems ir jie gali itin
„įstrigti". Mažas vaikas, laikydamas problemas savyje, greičiausiai jaus
nerimą ir stresą. Kaip sakoma, pasidalyta bėda - pusė bėdos. Vaikui tai
dar svarbiau. Matydami, kad tėvai pasinėrę į išmaniuosius įrenginius,
vaikai mano negalintys jų trukdyti. Šeima gali sėdėti ir
šnekučiuodamasi kartu žiūrėti televizijos programą, bet kur kas sunkiau
užkalbinti žmogų, kuris pats vienas žiūri į planšetinį kompiuterį, nes tai
panašiau į trukdymą.
Dėl įpročio leisti laiką prie technologijų kasdien prarandame
daugybę galimybių pabendrauti su savo vaikais. Pavyzdžiui,
automobilyje. Prieš kelerius metus kelionė automobiliu buvo puiki
galimybė vaikams ir tėvams pasikalbėti, o dabar kur kas labiau tikėtina,
kad vaikai sėdės gale prilipę prie savo planšetinio kompiuterio ar
telefono. Pažįstu vienerių dvejų metų vaikų, kurie negali nė dešimt
minučių pavažiuoti automobiliu nelinksminami planšetinio kompiuterio.
Taip prarandame daugybę galimybių pasišnekėti su savo vaikais ir
padėti jiems susivokti pasaulyje. Tėvams vertėtų surasti erdvės šioms
svarbioms kasdienėms akimirkoms. Net penkios ar dešimt minučių yra
svarbios - pavyzdžiui, šnektelėkite su vaiku, kol jis vonioje ar prieš
einant gulti.
Bendrovės „Start-Rite" vykdomos kampanijos „Pass it On"
(„Perduok kitam") vaizdo medžiagoje vaikams nuo septynerių iki
vienuolikos metų amžiaus buvo užduotas klausimas, kaip jie jaučiasi,
kai tėvai naudojasi technologijomis. Dauguma sakė, kad jų tėvai yra
tiesiog apsėsti technologijų, o vaikai dėl to jaučiasi vieniši, įsitempę ar
atsidūrę antrame plane. Visiškai aišku, kad ir ką galvotume apie savo
išmaniuosius įrenginius, vaikai sako, jog mūsų elgesys juos liūdina,
taigi, išmanieji įrenginiai stoja skersai kelio mūsų auklėjimui.

Pagrįsti žodžius darbais

Tėvai patys turi kurti tokį elgsenos prie ekrano modelį, kokio nori,
kad laikytųsi jų vaikai. Tai ne vien laiko prie ekrano plano ar
dienotvarkės sudarymas vaikui - tai dienotvarkės sudarymas visai
šeimai. Negalite liepti vaikui pasitraukti nuo įrenginio, jei patys tai
sakydami tikrinatės elektroninį paštą. Jei tikitės iš jų tinkamo elgesio,
turite rodyti pavyzdį. Suskambus mobiliajam telefonui, užuot šokę ir
pastvėrę jį, tiesiog pasakykite: „Nukreipsiu skambutį] balso paštą, nes
dabar kalbuosi su tavimi." Tokie veiksmai rodys vaikui žinutę, kad jis
svarbesnis už įrenginius ir kad jums svarbiau asmeniškas bendravimas
ir ryšys nei vergavimas technologijoms. Jei norime, kad vaikai
išsiugdytų sveiką požiūrį į laiką, leidžiamą prie ekrano, suaugusieji turi
daryti taip pat.
Anksčiau šioje knygoje patariau tėvams nepalikti skaitmeninių
įrenginių vaiko miegamajame nakčiai, bet daug tėvų miega šalia
pasidėję telefoną. Ar mes, vos pabudę ryte ir vėlai vakare, eidami
miegoti, tikrinamės telefonus? Pažįstu suaugusiųjų, kurie pabudę naktį
tuojau pat prisijungia prie interneto. Daugelį suaugusiųjų kamuoja
prasti miego įpročiai ar nemiga - tai tiesioginis piktnaudžiavimo
telefonu rezultatas.
 Mūsų vaikai užaugo su kompiuteriais, planšetėmis ir išmaniaisiais
telefonais. Jie neprisimena laikų be „Facebook" ar „YouTube". Kita
vertus, tėvai tai prisimena, tačiau dabar mes kovojame su savo
priklausomybe nuo technologijų ir skaitmeninio bendravimo. Jei
negalime rodyti pavyzdžio, kaip atsijungti, nurimti ir tiesiog bendrauti su
šeima, kiek vilties yra mūsų vaikams?
Žinome, kad latentinis amžius yra lemiamas vystantis bendravimo
įgūdžiams, mokantis bendrauti ir užmegzti ryšį su žmonėmis. Bet
daugelis šeimų nesėdi ir nesikalba, kiekvienas užsisklendžia savo
paties pasaulyje paniręs į išmanųjį įrenginį. Interneto pasaulis pakeitė
šeimas. Šiandien žmonės labiau atskirti, šeimos retai kartu sėdi prie
televizoriaus. Tėvai turi ieškoti vaikų, o vaikai - tėvų. Tėvams labai
lengva manyti, kad fiziškai būdami tame pačiame name kaip ir vaikai jie
leidžia su jais laikų, tačiau dažniausiai būna visai kitaip.
Suprantu tai stebėdama savo šeimų ir šeimas, kurias lankau
dirbdama klinikinį darbų. įeinu į šeimos namus ir pirmoji mano užduotis
būna sukviesti juos į vienų kambarį, kad galėčiau susitikti su visais,
įprastai kuris nors parašo visiems žinutes ir liepia nusileisti žemyn pas
mane. Mes būname visi - tačiau atskirai. Mes esame čia - bet
nebendraujame. Žmonės išsibarstę kas sau. Matau tai savo namuose.
Pavakarieniavome, susitvarkėme ir staiga visi pradingsta. Visi
išsiskirsto į atskirus kambarius ir užsiima savo reikalais (įprastai prie
kompiuterių). Manau, kad tėvai turi suvokti šį pradingimų. Žinau, kad
visi ilgai dirbame ir ne visos šeimos gali kartu pavalgyti. Bet jei per
dienų visi šeimos nariai nė sykio nebuvo susirinkę viename kambaryje,
o tai nutinka dažnai, regis, jūs šeimai skiriate per mažai laiko. Jei nuolat
jaučiate, kad šeimoje su niekuo deramai nepasikalbate akis į akį,
reikėtų sunerimti.

Ką šeimos gali veikti kartu

Matau, kad daugeliui šiuolaikinių šeimų reikia pagalbos renkantis,

kų kartu su vaikais veikti, - jos pamiršo, kaip drauge leisti laikų. Tėvai
dažnai sako, kad neišgali finansiškai ką nors veikti kartu su savo
vaikais, bet juk daugeliui veiklų jokių pinigų nereikia. Mes su kolegomis
sudarėme dvidešimties-trisdešimties nemokamų arba labai pigių
veiklų sąrašą. Visada tėvams rekomenduoju su mažesniais vaikais
pamėginti kasdien po dešimt minučių pažaisti dviese. Žaidimui turėtų
vadovauti vaikas - tai nebūtinai turi būti stalo žaidimas ar dėlionė.
Pasiimkite kelis žaislus ir tegul vaikas vadovauja. Tėvai turėtų suteikti
žaidimui siužetą: jei vaikas paima dinozaurą, sakykite, pavyzdžiui: „O, tu
turi dinozaurą. Kažin, kur jis eina?" ir leiskite vaikui pasakoti. Iš pradžių
tai gali atrodyti šiek tiek dirbtina, bet žaidimas kartu su vaiku ir leidimas
jam vadovauti turi didelės galios. Tai gali gerai veikti netgi bendraujant
su vaikais iki aštuonerių metų amžiaus. Labai svarbu kasdien bent šiek
tiek laiko su savo vaiku ką nors veikti, sutelkus dėmesį į vaiką, - dešimt
minučių juk gali atrasti kiekvienas. Jei jūsų vaikas kiek vyresnis, galite
kartu piešti ar ką nors pagaminti.
Dar galite kartu su šeima žaisti stalo žaidimus - „Twister", „Alias"
ar „Monopolį". Manau, kad smagu kartu surinkinėti dėlionę, o 250 dalių
dėlionę dažnai galima nusipirkti labdaros parduotuvėje už kelis svarus.
Galite užsiimti darbeliais (papjė mašė, modeliukais) ar moksliniais
eksperimentais, naudodami dalykus, kuriuos turite namuose. Gerų
mokslinių eksperimentų bei darbelių idėjų galima pasisemti „YouTube"
ir „Pinterest".
Ką manote apie antspaudus iš bulvių, tapymą ar koliažą?
Sumaišius kukurūzų krakmolą su vandeniu galima pasidaryti lipnią
masę. Lankstykite origamius ar popierinius lėktuvėlius, tada surenkite
lenktynes, kieno lėktuvėlis greitesnis. Galite pasidaryti rutuliukų trasą iš
folijos ir tuščių kartoninių popierinio rankšluosčio tūtelių ar surengti
domino griūtį. Yra tiek daug paprastų, pigių ir smagių veiklų, kurias tėvai
gali nuveikti su vaikais, kartu leisdami tokį svarbų, suartinantį laiką.
Nepamirškite gryno oro ir sporto teikiamos naudos. Nusiveskite
vaikus pažvejoti kūdroje, stebėti paukščių, pasistatyti slėptuvę, grožėtis
debesimis, išeikite pasivaikščioti ir paprašykite surasti įvairių spalvų
gėles. Yra daugybė viešųjų parkų, į kuriuos įėjimas nemokamas, bei
ežerų ir upių, kurių pakrantėmis galima pasivaikščioti.
 Mūsų šeimoje einama pasivaikščioti kasdien. Turime šunį, o aš be
galo mėgstu, kai visi apsivelka apsiaustus, nesvarbu, koks būtų oras, ir
išeina iš namų. Netgi tie šeimos nariai, kurie nenori, gali dešimt minučių
pasivaikščioti miške. Sūnus laipioja po medžius, dukra skina gėles
džiovinti, visi šnekučiuojamės. Išėję pasivaikščioti galite pasikalbėti su
vaikais, neįsistebeilydami jiems į akis, nes einate greta, o vaikams, ypač
paaugliams, šitaip šnekėtis dažnai būna lengviau.
Mano vaikai gali paliudyti, kad gebėjimas gaminti maistą nėra stip­
riausia mano savybė, bet visuomet galiu greitomis iškepti šokoladinio
pyrago ar keksiukų, o tai puikus būdas įtraukti net ir mažiausiai
nusiteikusį vaiką. Jei kas nors nepavyktų, galima pasižiūrėti instrukcijas
per „YouTube".

Kaip mažiau leisti laiko prie ekranų

Nors parašiau šią knygą apie piktnaudžiavimo prie ekrano pavojus,

ir pati, kaip ir kiti tėvai, esu tuo nusidėjusi. Visą laiką kalbuosi su savo
vaikais apie tai, kaip jie leidžia laiką prie ekranų ir kaip išmanieji
įrenginiai gali užgrobti jų gyvenimus - o dabar jie patys dėl to mane
bara.
Tėvai turi būti griežtesni patys sau. Turime mažiau leisti laiko prie
ekranų ir iš naujo nusistatyti ribas, kiek paklusime ekranams būdami
greta vaikų. Labai naudinga pasakyti, kad jūsų vaikas turi padėti
planšetinį kompiuterį į šalį ir bendrauti su jumis, tačiau tai neveiks, jei
patys būsite prilipę prie savo išmaniojo įrenginio ir nebendrausite su
vaiku!
Per vieną tyrimą Vašingtono universiteto mokslininkai apklausė 249
šeimas, kuriose augo vaikai nuo dešimties iki septyniolikos metų,
teiraudamiesi apie tai, kokios technologijų naudojimo taisyklės jiems
yra pačios svarbiausios. Tyrėjams paklausus, kokias taisykles vaikai
norėtų pritaikyti savo tėvams, jų atsakymai buvo tokie:
• Būkite čia - vaikai mano, kad tam tikrose situacijose tėvai
neturėtų naudotis technologijomis, pavyzdžiui, kai vaikas
 bando su jais pasikalbėti.
• Nuosaikus naudojimas - tėvai turėtų naudotis
technologijomis nuosaikiai ir derinti tai su kita veikla.
• Vairuojant - ne. Tėvai neturėtų rašyti žinučių vairuodami ar
stovėdami prie šviesoforo.
• Veidmainystei - ne. Tėvai turėtų elgtis taip, kaip moko,
pavyzdžiui, nenaršyti internete valgio metu.

Be to, vaikai minėjo, kad jiems lengviau laikytis taisyklių, kurios

priimamos kartu visos šeimos ir kurių tėvai taip pat jų laikosi. Visa tai
neturėtų atrodyti labai netikėta. Mane stebina ir kelia nerimą tai, kaip
sunku pasiekti, kad šeimos laikytųsi šio labai protingo patarimo.
Ilgas laiko leidimas prie ekranų - tai įprotis. Mes nuolatos net
nesusimąstydami tikrinamės savo telefonus ir išmaniuosius įrenginius.
Kuriuos iš mūsų buvo įtraukusi juodoji ekrano skylė? Paskaitote vieną
žinutę ir, nespėjus nė susivokti, praeina valanda. Išmanieji įrenginiai
lemia tai, kad nuolatos atliekame kelis darbus vienu metu, tačiau
„multitaskingas" nepasiteisina, jis daro mus ne tokius efektyvius. Tokie
įrenginiai kaip planšetės ir išmanieji telefonai neigiamai veikia mūsų
miegą ir santykius. Rašome žinutes, užuot skambinę, ir netgi
bendraudami akis į akį nesame visiškai kartu su žmonėmis, nes viena
akimi stebime mobilųjį telefoną.
Išmanieji įrenginiai neleidžia susikaupti - mus nuolat pertraukia
išmaniojo telefono pypsėjimas ir skambėjimas, o jo nepasitikrinę
jaučiamės tarytum ką praleidę. Visi girdėjome apie FOMO (angį. Fear o f
M is s in g O ut) - baimę ką nors praleisti. 2013 metais šis terminas buvo
įtrauktas į Oksfordo anglų kalbos žodyną. Tai mintis, kad tavo bičiuliai
veikia ką nors įdomaus, o tu ten nedalyvauji. Nuolatinis naršymas
socialinėje žiniasklaidoje sukelia arba apsunkina FOMO apraiškas.
Daugelis iš mūsų neturėdami šalia telefono jaučia nerimą. Ši baimė
netgi turi pavadinimą: nomofobija - baimė likti be veikiančio mobiliojo
telefono (pavadinimas sudarytas iš žodžių „ne", „mobilus" ir „fobija".
Mes, suaugusieji, turime suprasti, kad išmanieji įrenginiai veikia ne tik
mūsų vaikus, bet ir mus pačius.
 R e g is tru o k ite , k a d a n a u d o ja tė s t e c h n o lo g ijo m is

Užsirašykite, kiek iš tiesų laiko praleidžiate prie ekranų.

Pasižymėkite kiekvieną kartą, kai tikrinatės telefoną, planšetę ar
kompiuterį, ir kiek laiko tai užtrunka. Yra nemažai programėlių, tokių
kaip „Moment" (skirta „iPhone"), „BreakFree" ir „QualityTime" (skirta
„Android"), kurios registruos, kaip dažnai tikrinatės telefoną, kiek laiko
tam skiriate ir kurios programėlės suryja daugiausia jūsų laiko.
Žinodami, kiek laiko praleidžiate (ar iššvaistote!) naudodamiesi
išmaniaisiais įrenginiais, galite sąmoningai pasistengti jį sutrumpinti.

R i b o k i t e n e d a r b u i s k i r t ą e k r a n o la ik ą

Nuspręskite, kiek laiko norite praleisti internete, ir nusistatykite

žadintuvą, pranešantį, kada laikas baigsis. Arba naudokite programėles,
leidžiančias blokuoti blaškančius dalykus ir paskirstančias jūsų laiką.
Programėlės ir tinklalapių blokuotojai, tokie kaip „Freedom" ir
„SelfControl", leis jums susidaryti tvarkaraštį ir nuspręsti, ką norite
užblokuoti ir kuriam laikui. Kai kurios programėlės užblokuoja visą
internetą, o „StayFocusd" riboja laiką, leidžiamą tam tikruose
tinklalapiuose ar programėlėse. Išnaudojus skirtą laiką, tinklalapis
likusią dienos dalį lieka užblokuotas.

Iš ju n k ite p r a n e š im u s

Ar tikrai kas kartą, kai draugas įkelia įrašą į „Facebook" ar kas nors
parašo komentarą „Instagram", jums būtina tai sužinoti? Nesibaigiantys
pypsėjimai ir vibracijos nuolatos jus pertraukinės, ragins pasitikrinti
telefoną ir neleis susikaupti ties nieku kitu.

I š a k i ų - ir iš m i n č i ų

Pasidėkite išmanųjį įrenginį kitame kambaryje, kitoje kambario

pusėje ar uždarykite stalčiuje. Tikriausiai mažiau į jį žvilgčiosite, jeigu
nematysite ar, kad pažiūrėtumėte, turėsite atsistoti.
 Pakeiskite nustatymus

Nustatykite telefono tylos ar skrydžio režimą. Tylos režimas reiškia,

kad telefonas neskambės, bet, atėjus žinutei ar kam nors jums
skambinant, vibruos ir užsižiebs ekranas. Tylos režimas, kurį galima
pasirinkti „iPhone", leidžia išjungti pranešimų, įspėjimų ir skambučių
garsą, kad nebūtų jokio triukšmo. Jūsų telefonas liks įjungtas ir gausite
visus skambučius ir duomenis, bet garsiniai pranešimai bus išjungti.
Galima pasirinkti, kad net esant tylos režimui gautumėte skambučius
tik iš tam tikrų numerių - pavyzdžiui, jūsų vaiko auklės ar mokyklos.
Esant skrydžio režimui, jūsų telefonas nebus prijungtas nei prie
belaidžio interneto, nei prie jokio kito tinklo ir niekas negalės jums
prisiskambinti.

P e rž iū rė k ite p r o g ra m ė le s

Nuolat peržiūrėkite programėles ir ištrinkite tas, kurios atrodo

nebūtinos. Nuspręskite, ko jums tikrai reikia (pavyzdžiui, „Google
Maps", „Uber", banko programėlių) ir be ko galite gyventi (žaidimų,
socialinės žiniasklaidos, naujienų). Ar tikrai programėlės „Facebook" ir
„Twitter" reikalingos ir telefone, ir nešiojamame kompiuteryje? Nuolat
keiskite programėlių nuorodų išsidėstymą telefone - perkelkite jas į
kitą vietą, kad neįprastumėte automatiškai atsidarinėti tų pačių
programėlių nė negalvodami, ką darote. Pasikeitus programėlių
nuorodų vietai, stabtelėsite ir pagalvosite, į ką žiūrite.

N u s ip irk ite ž a d in tu v ą

Jei turėsite žadintuvą, jums nereikės nuolatos dirsčioti į telefoną

norint pasižiūrėti, kiek laiko, ar laikyti jį miegamajame, kad ryte jus
pažadintų. Išjunkite išmaniuosius įrenginius bent valandai prieš eidami
miegoti ir nesineškite jų į miegamąjį, kad nebūtų pagundos tikrinti naktį
ar vos pabudus ryte. Pamėginkite atsikelti, apsirengti ir papusryčiauti
prieš pažvelgdami į savo išmanųjį įrenginį - taip pamažu atsibusite ir
pradėsite dieną.
 Leiskite sau nuobodžiauti

Užuot automatiškai siekę telefono važiuodami autobusu, traukiniu

ar tiesiog laukdami susitikimo, leiskite pajusti akimirką. Dairykitės pro
langą, paskaitykite knygą ar laikraštį. Pastebėkite, kas vyksta aplinkui
jus, ar pasikalbėkite su žmonėmis. Šiandien mes retai leidžiame sau
nuobodžiauti ir protiškai pailsėti nuo ekranų. Kai kurie ekspertai mano,
kad originaliausios ir kūrybiškiausios idėjos ateina į galvą tada, kai
leidžiame sau nuobodžiauti, be nuolatinės stimuliacijos.

G r įž k it e p rie iš ta k ų

Jei tikrai tenka kovoti su išmaniojo telefono naudojimo įpročiais ir

niekaip negalite jo netikrinti, pakeiskite telefoną į paprastą mobilųjį, be
interneto ryšio, kurį naudosite vien skambučiams ir žinutėms rašyti.
Neseniai „Nokia", atsiliepdama į vartotojų poreikį paprastiems
mobiliesiems telefonams, paskelbė vėl išleidžianti 3310 modelį.
Šie telefonai turi pranašumą - jie patys ir jų eksploatavimas daug
pigiau kainuoja, tad kyla kur kas mažesnė rizika, jei juos pamesite ar
kas nors pavogs (pagalvokite apie visą informaciją, kurią saugote
išmaniajame telefone).

S u s ip la n u o k ite in te rn e to tv a rk a ra š tį

Ankstesniuose skyriuose kalbėjau apie laiko, leidžiamo prie ekrano,

planą jūsų vaikui, - susidarykite tokį patį ir sau. Tikrinkitės socialinius
tinklus ir elektroninį paštą tik tam tikru dienos metu. Atsakykite į
daugumą žinučių iškart du ar tris kartus per dieną (nebent jos skubios)
- tai kur kas efektyviau ir mažiau trukdo, nei nuolat atsakinėti į jas vos
gavus.

N u v e ik ite ką n o rs b e te le fo n o

Pamėginkite trumpam kur nors išeiti nepasiėmę telefono. Nueikite į

jogos pamoką ar pasivaikščioti.
 Iškeiskite virtualų pasaulį į realų

Neleiskite sau žvilgčioti į telefoną bendraudami su kitu žmogumi -

ar pietautumėte su draugu, ar stovėtumėte prie prekybos centro kasos.
Užuot rašę žinutę, pasistenkite su draugu susitikti realiame gyvenime ar
paskambinkite pasikalbėti. Su kuo nors gyvai bendraudami, nesvarbu
su kuo, neatsiliepkite suskambus telefonui.

N u s t a t y k i t e s a v o n a m u o s e l a i k ą ir v i e t a s b e e k r a n ų

Neįsileiskite išmaniųjų įrenginių į savo miegamąjį ar net tualetą.

Mano sūnus dažnai nešasi į tualetą planšetę, taip varydamas mane iš
proto! Sukurkite namų taisykles, kurių visi privalo laikytis, pavyzdžiui -
nesinaudoti išmaniaisiais įrenginiais valgant, lovoje, maudantis ar
sekant pasaką.

U ž r a k in k i t e iš m a n ų jį įr e n g in į ilg u , s u d ė t in g u s l a p t a ž o d ž i u

Pasirinkite slaptažodį, kurį atsiminsite, tačiau jis turi būti ilgas (bent
iš dvidešimties simbolių) ir sudėtingas rinkti - su skaičiais bei
simboliais. Jį reikės įvesti kiekvieną sykį atrakinant telefoną, tai jus
nervins ir sulaikys nuo pernelyg dažno žvilgčiojimo į jį.

A p ė m u s n e įv e ik ia m a m n o ru i, įk v ė p k ite

Jei jus apėmė neįveikiamas noras dirstelėti į išmanųjį įrenginį,

įkvėpkite. Užsimerkite ir giliai iškvėpkite. įkvėpkite per tris sekundes ir
per tris sekundes iškvėpkite. Jei noras naudotis įrenginiu nepraėjo,
pakartokite kvėpavimą.

A t v e jo a n a lizė

Liza - vieniša septynerių ir penkerių metų dukrų mama. Ji kreipėsi į mane

dėl vaikų elgesio problemų. Liza nerimavo, nes mergaitės mušėsi, išdykavo,
buvo sunkiai valdomos, ir mama manė, kad joms pasireiškė dėmesio
sutrikimo bei hiperaktyvumo sindromas.
KONSULTACIJOS

Atėjau pas Ližę į svečius ir ėmiau domėtis kasdieniu šeimos

gyvenimu. Susipažinau su vaikais - nors jų gebėjimai nekėlė
rūpesčių, elgesys buvo tikrai įžūlus. Ryte jos atsisakydavo eiti į
mokyklą, negražiai elgėsi prie pietų stalo ir ypač išdykaudavo
paguldytos į lovą - nuolatos atsikeldavo. Liza pasakė, kad tai kelia
jai ypač didelį rūpestį, nes pradėjo dirbti namuose ir vakarais turi
labai daug darbo. Kadangi ji nebeišeidavo į biurą, nusprendė po
mokyklos mergaičių nebeleisti pas auklę, o verčiau prižiūrėti jas
namuose.
Pirmas mano įspūdis susipažinus su mergaitėmis buvo toks, kad
jos kovoja ir blogai elgiasi tam, kad sulauktų mamos dėmesio.
Mažiems vaikams bet koks dėmesys, net negatyvus, dažnai yra
geriau negu jokio. Man lankantis namuose pokalbius nuolatos
nutraukdavo suskambėjęs Lizos mobilusis telefonas arba Liza
padarydavo pertraukėlę, kad atsakytų į elektroninį laišką, susijusį su
darbu. Bandydama paskirti susitikimo laiką pastebėjau, kad Lizai
sunku bendrauti su manimi akis į akį, tačiau ji labai greitai atsako į
žinutes ar elektroninius laiškus. Man, kaip terapeutei, susidarė
įspūdis, kad labai sunku su ja užmegzti ryšį, o jai sunku būti
pasiekiamai. Jeigu tai padaryti buvo sudėtinga man, kaip tada
sunku turėjo būti Lizos vaikams pajusti, kad jie gauna visą jos
dėmesį?

IN T E R V E N C IJA

Lizai tai buvo tapę normalaus gyvenimo dalimi, ji net nesuvokė, kaip
giliai darbas ir išmanieji įrenginiai paveikė jos gyvenimą ir verčia
vaikus jaustis nesvarbius. Suprantama, kad, mums tai aptarus, Liza
jautėsi labai nusiminusi ir kalta. Mačiau, kad ji nori visa ko geriausio
savo dukroms, taip pat siekia ir finansiškai jas aprūpinti.
Paaiškinau, kad ji fiziškai gali būti šalia, bet dukterys jaučia, jog
mamos kartu nėra. Iš auklės gaudavo daug dėmesio, o dabar,
grįžusios iš mokyklos ir būdamos namuose su mama, gauna jo
nepakankamai, todėl ir pradėjo elgtis netinkamai. Liza dažniausiai
dirbdavo kompiuteriu ir įjungdavo joms televizorių.
Apsvarstėme paprastus būdus, kaip Liza galėtų tapti lengviau
pasiekiama savo vaikams - pavyzdžiui, nubrėžti aiškesnes ribas
tarp darbo ir namų. Aptarėme idėją, kad mergaitės po mokyklos dvi
dienas per savaitę vėl eitų pas auklę, o Liza dvi dienas galėtų ilgiau
padirbėti. Tomis dienomis, kai mergaitės bus namuose, Liza porai
valandų išjungs telefono garsą ir užvers nešiojamąjį kompiuterį.
Pakalbėjome ir apie tai, kad Liza skirtų kiekvienai mergaitei
individualaus dėmesio ir vėl pasimokytų su jomis žaisti. Mergaičių
elgesio problemos einant gulti kilo dėl to, kad jos bandė gauti Lizos
dėmesio: varžėsi su mamos kompiuteriu ir telefonu, bet visuomet
pralaimėdavo.
Abiem mergaitėms Liza sukūrė individualią ėjimo miegoti rutiną.
Abi jos nusimaudydavo ir Liza paskaitydavo pasaką. Taip atsirado
laiko pasikalbėti apie jų dieną ir padėti spręsti visus iškilusius
sunkumus.

R EZULTATAS

įvedus šių smulkių pokyčių, per kelias savaites Liza pastebėjo iš

lėto gerėjantį dukrų elgesį. Guldyti abi mergaites atskirai truko
ilgiau, tačiau vėliau Lizai sutaupydavo laiko, nes jos pasidarė kur
kas ramesnės naktį. Dienomis, kai reikėdavo eiti į mokyklą, Liza
susiplanavo savo laiką griežčiau, todėl pajuto, kad vakarais turi
daugiau laiko ir gali porą valandų atsipalaiduoti ir praleisti laiką su
dukromis, grįžusiomis iš mokyklos. Jei reikėdavo daugiau padirbėti,
galėdavo tą padaryti mergaitėms nuėjus gulti. Taip pat ėmė
išjunginėti telefono garsą ir laikyti jį toliau nuo savęs, kad nekiltų
pagundos tikrinti. Šie labai paprasti pokyčiai padėjo mergaitėms
pajusti, kad Liza būna su jomis ir kad nebereikia konkuruoti su
skaitmeniniu įrenginiu. Ilgainiui Liza pasijuto ramesnė ir labiau
valdanti padėtį. Ji taip pat jautė mažiau streso mėgindama
suderinti darbą ir vaikų priežiūrą.

Pavojaus ženklai

V Jūsų vaikas dažnai komentuoja ar protestuoja prieš jūsų

prie ekrano leidžiamą laiką.
V Nerimaujate neturėdami telefono, išmaniojo įrenginio ar
išsikrovus baterijai, arba būdami belaidžio interneto ne
ryšio zonoje.
V Jaučiatės kalti dėl to, kad vaikas dažnai užklumpa jus prie
išmaniojo įrenginio tuo metu, kai turėtumėte bendrauti su
juo.
V Negalite ramiai kalbėtis pokalbio metu nežvilgčiodami į
savo mobilųjį įrenginį.
V Išgirdę žinutės signalą, pakylate nuo pietų stalo arba rašote
žinutę pietaudami.
V Kalbėdamiesi su partneriu ar vaikais naudojatės išmaniuoju
įrenginiu, todėl niekada negalite sutelkti viso dėmesio į
aplinkinius.
V Pažvelgiate į telefoną vos pabudę ryte ir prieš eidami gulti
vėlai vakare.
V Kartais tikrinate telefoną vidury nakties.
V Atsiliepiate suskambėjus telefonui vidury pokalbio su savo
vaiku.
V Nuolat žvilgčiojate į telefoną būdami su savo vaikais, net kai
ką nors veikiate kartu.
V Jums sunku sėdėti ir ko nors laukti nesiekiant telefono, kad
prastumtumėte laiką.

Galimi sprendimai

• Rodykite pavyzdį. Turite sukurti tokį elgesio modelį, kurį

siektų kopijuoti jūsų vaikai. Jei jūsų galva nuolat palenkta
 prie išmaniojo įrenginio, kodėl vaikai neturėtų daryti to
paties?
Nusistatykite naudojimosi internetu laiko taisykles, lygiai
kaip nustatote savo vaikams. Pasikalbėkite su vaikais,
kokios tai turi būti taisyklės. Galbūt pažadėsite nesitikrinti
elektroninio pašto ar neatsakinėti į skambučius guldydami
juos miegoti. Paklauskite, kokias taisykles vaikai norėtų
nustatyti, kalbant apie jūsų naudojimosi skaitmeniniais
įrenginiais laiką.
Nustatykite visai šeimai taikomas ribas: pavyzdžiui,
nesinaudoti išmaniaisiais įrenginiais prie pietų stalo, po
tam tikros valandos vakare ar nustatytu laiku.
Sukurkite gerus miego įpročius ir sau, ir savo vaikams.
Stenkitės nežvilgčioti į telefoną prieš eidami gulti - galbūt
palikite jį krautis kitame kambaryje arba padėkite į stalčių.
Neturėdami telefono priešais akis, jausite mažiau pagundų į
jį žvilgčioti.
Paskirkite kelis kartus per dieną socialinei žiniasklaidai
peržiūrėti, kad ji neįsiterptų į jūsų šeimos laiką.
Nelaikykite telefono naktį miegamajame. Geriau nusipirkite
žadintuvą.
Vieną dieną pasidarykite skaitmeninę detoksikaciją:
pajuskite, ką reiškia nepriklausyti nuo savo telefono
malonės.
Išjunkite visus nesvarbius pranešimus. Ar jums tikrai reikia,
kad telefonas supypsėtų kiekvienąkart, vos draugas
paskelbia įrašą „Facebook"?
 Pastabos

jv a d a s

1. „Ofcom" (2016) „Children and parents: Media use and attitudes

report". Prieiga internetu: https://www.ofcom.org.uk/research-and-
data/media-literacy-research/children/children-parents-nov16.
2. „Channel 4" žinios (2015). Tėvų apklausa. Prieiga internetu:
http://www. comresglobal.com/wp-
content/uploads/2015/09/Channel-4-News_Parents-Screen-use-
Survey_September-2015.pdf.
3. Dr. Aric Sigman, cituotas leidinyje H u ffin g to n P o st, 2012 m. gegužės
22 d. Prieiga internetu:
http://www.huffmgtonpost.co.uk/2012/05/21 /parenting-tv-time-
bad-health-children_n_1533244.html.
4. „Public Health England", cituota leidinyje D a ily Telegraph, 2014 m.
gegužės 16 d. Prieiga internetu:
http://www.telegraph.co.Uk/news/politics/10835157/Too-much-
time-on-web-gives-children-mental-health-problems.html.
5. Kabali, H. K., Irigoyen, M. M., Nunez-Davis, R. et ai. (2015) „Exposure
and use of mobile media devices by young children". P e dia trics,
2015-51. Prieiga internetu: http://pediatrics.
aappublications.org/content/early/2015/10/28/peds.2015-2151.
6. Corder, K., Atkin, A., Bamber, D. et al. (2015) „Revising on the run or
studying on the sofa: Prospective associations between physical
activity, sedentary behaviour, and exam results in British
adolescents". In tern a tion a l Jo u rn a l o f B e h a vio ra l N u tritio n and
P h y s ic a l A c tiv ity , 12(106). doi:10.1186/s12966-015- 0269-2.

1 s k y riu s
 1 skyrius

1. „Ofcom" (2016) „Children and parents: Media use and attitudes

report". Prieiga internetu: https://www.ofcom.org.uk/research-and-
data/media-literacy-research/children/children-parents-nov16.
2. „Screen-based lifestyle harms children's health". Guardian, 2016 m.
gruodžio 25 d. Prieiga internetu:
https://amp.theguardian.com/education/2016/dec/25/screen-
based-lifestyle-harms-health-of- children.
3. Ince, D. C.f Swearingen, C. J. and Yazici, Y. (2009) „Wrist pain in 7 -
12-year-olds playing with game consoles/handhelds: Younger
children have more pain, independent from time spent playing".
A rth ritis & R heum atism , 60: 1234.
4. Bener, A., Al-Mahdi, H. S., Vachhani, P J. et al. (2010) „Do excessive
internet use, television viewing and poor lifestyle habits affect low
vision in school children?". Jo u rn a l o f C h ild H ea lth Care, 14(4): 375-
85. doi:10.1177/1367493510380081.
5. Swing, E. L, Gentile, D. A., Anderson, C. A. et al. (2010) „Television
and video game exposure and the development of attention
problems". P e d ia trics, 126(2): 214-21. doi:10.1542/ peds.2009-
1508.
6. Rideout, V. (2014) „Learning at home: families' educational media
use in America". Apklausą atliko „Joan Ganz Cooney Center".
Prieiga internetu: http://www.joanganzcooneycenter.org/
publication/learning-at-home/
7. Weis, R. and Cerankosky, B. C. (2010) „Effects of video game
ownership on young boys' academic and behavioral functioning: a
randomized, controlled study". P s y c h o lo g ic a l S cience, 21(4): 463-
70. doi:10.1177/0956797610362670.
8. Uhls, Y. T, Michikyan, M., Morris, J. et al. (2014) „Five days at
outdoor education camp without screens improves preteen skills
with nonverbal emotion cues". C o m p u te rs in H u m a n B ehavior, 39:
387-92. http://doi.Org/10.1016/j.chb.2014.05.036.
 2 skyrius

1. „Ofcom" (2016) „Children and parents: Media use and attitudes

report". Prieiga internetu: https://www.ofcom.org.uk/research-and-
data/media-literacy-research/children/children-parents-novl 6.
2. „ATLF" apklausa, kurią užsakė drabužių vaikams pardavėjas
„Vertbaudet". Publikuota: http://www.express.co.uk/life-
style/health/591277/Mobile-phone-tablet-baby-children-
technology-Vertbaudet.
3. „Internet Matters" atlikta 1500 tėvų apklausa, skirta paminėti
interneto dieną (2017 m. vasaris). Publikuota: http://www.
dailymail.co.uk/news/article-4197494/Almost-HALF-six-year- olds-
online-bedrooms.html.
4. Liddle, E. B., Hollis, C., Batty, M. J. et ai. (2011) „Task-related default
mode network modulation and inhibitory control in ADHD: effects
of motivation and methylphenidate". Jo u rn a l o f C h ild P s y c h o lo g y
a n d P syc h ia try, 52(7): 761-71. doi:10.1111 /j.l469-
7610.2010.02333.x.

3 s k y riu s

1. „Ofcom" (2012) „Children and parents: Media use and attitudes

report". Prieiga internetu:
https://www.ofcom.org.uk/data/assets/pdf_file/0020/56324/main.
pdf.
2. „Ao.com" vykdyta 1000 mamų apklausa, 2015 m. rugsėjis. Prieiga
internetu: http://www.mirror.co.uk/news/technology-
science/technology/over-three-quarters-british-mums-6455379.
3. Rideout, V. J., Roehr, U. G. and Roberts, D. F. (2010) „Generation M2:
Media in the lives of 8 -1 8-year-olds". „Kaiser Family Foundation"
atliktas tyrimas. Prieiga internetu:
https://kaiserfamilyfoundation.files.wordpress.com/2013/04/8010.
pdf.
4. Gentile, D. A., Choo, H., Liau, A. et al. (2011). „Pathological video
 game use among youuis. a iwu-year longitudinal study". P edia trics,
127(2): e319-29. doi:10.1542/peds.2010-1353.
5. Christakis, D. A., Zimmerman, F. J., DiGiuseppe, D. L. et al. (2004)
„Early television exposure and subsequent attentional problems in
children". P e d ia trics, 113(4): 708-13.
6. Gentile, D. A., Reimer, R. A., Nathanson, A. et al. (2014) „Protective
effects of parental monitoring of children's media use: a
prospective study". J A M A P e d ia trics, 168(5): 479-84.

4 s k y riu s

1.2015-2016 metų duomenys, pateikti Nacionalinėje vaiko matavimo

programoje. Publikavo Mayor, S. (2016) „Over a third of children
aged 10-11 in England are overweight or obese". B M J, 355: ¡5948.
Prieiga internetu: http://www.bmj.com/content/355/bmj.i5948.
2. Sebastiano Coe publikacija leidinyje D a ily Telegraph, 2014 m.
balandžio 8 d.
3. Griffiths, L. J., Cortina-Borja, M., Sera, F. et al. (2013) „How active are
our children? Findings from the Millennium Cohort Study". B M J
Open, 3:e002893. doi:10.1136/bmjopen-2013-002893.
4. „British Heart Foundation National Centre for Physical Activity and
Health" duomenys, gauti Lafboro universitete. Prieiga internetu:
http://www.telegraph.co.uk/news/ health/news/12108895/tablet-
generation-means-nine-in-10-toddlers-live-couch-potato-lives.html.
5. Nightingale, C. M., Rudnicka, A. R., Donin, A. S. et al. (2017) „Screen
time is associated with adiposity and insulin resistance in children".
A rc h iv e s o f D ise a se in C h ildh ood, kovo 13 d. doi:10.1136/
archdischild-2016-312016.
6. „National Center for Education Statistics" atliktas tyrimas (2011)
„Kindergarten class of 2010-11 (ECLS-K:2011)". Prieiga internetu:
https://nces.ed.gov/ecls/kindergarten2011 .asp.
7. Gentile, D. A., Reimer, R. A., Nathanson, A. et al. (2014) „Protective
effects of parental monitoring of children's media use: a
prospective study". A M A P e d ia trics, 168(5): 479-84.
8. Aggio, D., Fairclough, S., Knowles, Z. et ai. (2012) „Temporal
relationships between screen time and physical activity with
cardiorespiratory fitness in English schoolchildren: A 2-year
longitudinal study". Prieiga internetu:
https://www.researchgate.net/
publication/224913575_Temporal_relationships_between_screen-
time_and_physical_activity_with_cardiorespiratory_fitness_in_Engli
sh_Schoolchildren_A_2-year_longitudinal_study.
9. Maddison, R.f Ni Mhurchu, C., Jull, A. et al. (2007) „Energy expended
playing video console games: an opportunity to increase children's
physical activity?". P e d ia tric E xe rcise S cience, 19(3): 334-43.
doi:http://dx.doi.org/10.1123/pes.19.3.334.
10. Maddison, R., Foley, L, Ni Mhurchu, C. et al. (2011) „Effects of
active video games on body composition: a randomized controlled
trial". A m e rica n Jo u rn a l o f C lin ica l N utrition, 94(1): 156-63. Prieiga
internetu: http://ajcn.nutrition.Org/content/94/1/156.short.
11. Mattriciani, L, Olds, T. and Petrov, J. (2012) „In search of lost
sleep: Secular trends in the sleep time of school-age children and
adolescents". S leep M e d icin e R evie w Jo u rn a l, 16(3): 203-11.
doi:10.1016/j.smrv.2011.03.00516(3).
12. Hale, I. Guan, S. (2015) „Screen time and sleep among school-aged
children and adolescents: A systematic literature review". Sleep
M ed icin e R evie w Jo u rn a l, 21: 50-58.
doi:10.1016/j.smrv.2014.07.007.
13. „Tiger Mobiles" užsakymu atlikta apklausa, kurią 2016 m. spalio
mėnesį Jungtinėje Karalystėje atliko apklausų agentūra „Carter
Digby", apklaususi 1635 suaugusiuosius, kurie turėjo vaikų nuo
penkerių iki keturiolikos metų amžiaus. Prieiga internetu:
https://www.tigermobiles.com/2016/11 /majority-parents-worried-
childrens-screen-time-bed-survey-finds/.
14. Higuchi, S., Motohashi, Y., Liu, Y. et al. (2005) „Effects of playing a
computer game using a bright display on presleep, physiological
variables, sleep latency, slow wave sleep and REM sleep". Jo u rn a l
o f S leep R esearch, 14(3): 267-73.
15. Dworak, M., Schierly, T, Bruns, T. et ai. {'¿Oi)/) „impact ot singular
excessive computer game and television exposure on sleep
patterns and memory performance of school-aged children".
P e d ia trics, 120(5): 978-85. Prieiga internetu:
http://pediatrics.aappublications.Org/content/120/5/978.

5 s k y riu s

1. Griffiths, M. D. and Hunt, N. (1998) „Dependence on computer

games by adolescence". P s y c h o lo g ic a l R eports, balandis: 475-80.
2. Weinstein, A. M. (2010) „Computer and video game addiction - a
comparison between game users and non-game users". A m e rica n
Jo u rn a l o f D rug & A lc o h o l A b u se , 36: 268-76. doi:10.3109/0095299
0.2010.491879.
3. Han, D. H., Bolo, N., Daniels, M. A. et al. (2011) „Brain activity and
desire for internet video game play". C o m p re h e n sive P sych ia try,
52(1): 88-95.
4. Kardaras, N. (2016) „It's "digital heroin": How screens turn kids into
neurotic junkies". N e w York P o st, rugpjūčio 27 d. Prieiga internetu:
http://nypost.com/2016/08/27/its-digital-heroin-how-screens-turn-
kids-into-psychotic-junkies/.
5. Hou, H., Jia, S., Hu, S. et al. (2012) „Reduced striatal dopamine
transporters in people with internet addiction disorder". Jo u rn a l o f
B io m e d icin e & B io te ch n o lo g y.
http://dx.doi.Org/10.11 55/2012/854524.
6. Lin, R, Zhou, Y., Du, Y. et al. (2012) „Abnormal white matter integrity
in adolescents with internet addiction disorder: a tract-based
spatial statistics study". P lo S O N E 7(1).
http://dx.doi.org/10.1371/journal.pone.0030253

6 s k y riu s

1. „More than half of parents unaware of age limit on social media".

Internetinė apklausa, kurioje dalyvavo 4000 žmonių, gyvenančių
 Jungtinėje Karalystėje, iš kurių 2608 buvo tėvai. Šią apklausą 2016
m. lapkritį „NSPCC" užsakymu vykdė „ResearchBods Ltd". Prieiga
internetu: https://www.nspcc.org.uk/what-we-do/news-
opinion/social-media-age-limit/.
2. „Knowthenet" užsakymu atlikta apklausa „The Social Age Survey"
(2016 m. spalį), kurioje buvo apklausta 1006 tėvai, turintys vaikų,
kurių amžius nuo aštuonerių iki šešiolikos metų, ir 1004 vaikai,
kurių amžius nuo aštuonerių iki šešiolikos. Prieiga internetu:
http://213.248.242.14/articles/kids-not-equipped-coming-digital-
age-nine.
3. „Measuring national well-being: Insights into children's mental
health and well-being" (2015). Prieiga internetu:
https://www.ons.gov.
uk/peoplepopulationandcommunity/wellbeing/articles/measuringn
ationalwellbeing/2015-10-20.
4. Best, R, Manktelow, R. and Taylor, B. (2014) „Online communication,
social media and adolescent wellbeing: a systematic narrative
review". Children a n d Youth S ervice s R eview .
doi:10.1016/j.childyouth.2014.03.001.
5. „A study of 500 teachers conducted by school trips provider JCA
(2010)". Publikuota:
http://www.telegraph.co.uk/education/educationnews/8142721 /S
ocial-networking-teachers-blame-Facebook-and-Twitter-for-pupils-
poor-grades.html.
6. Clark, C., Hawkins, L., National Literacy Trust (2010) „Young People's
Reading: The importance of the home environment and family
support". Prieiga internetu:
http://www.literacytrust.org.uk/research/nlt_research/2055_young_
people_s_reading_the_
importance_of_the_home_environment_and_family_support.
7. Children's Commissioner (2017) „Growing up digital". Prieiga
internetu:
http://www.childrenscommissioner.gov.uk/publications/growing-
diaital.
 7 skyrius

1. „Childwise press release". Prieiga internetu:

http://www.childwise.co.
uk/uploads/3/1 /6/5/31656353/childwise_press_release_-_
monitor_2016.pdf.
2. „Knowthenet" užsakyta apklausa „The Social Age Survey". Prieiga
internetu: http://213.248.242.14/articles/kids-not-equipped-
coming-digital-age-nine.
3. „NSPCC" (2016) „What children are telling us aboutbullying:
Childline report 2015-16". Prieiga internetu:
https://www.nspcc.org.uk/globalassets/documents/research-
reports/what- children-are-telling-us-about-bullying-childline-
bullying-report-2015-16.pdf.
4. „Cyberbullying triples according to new McAfee "2014 Teens and
the Screen" study". Tyrimą atliko „McAfee". Prieiga internetu:
https://www.mcafee.com/us/about/news/2014/ q2/20140603-
01 .aspx
5. Hinduja, S. and Patchin, J. W. (2015) „Cyberbullying victimization".
Tyrimą atliko „Cyberbullying Research Center" Prieiga internetu:
http://cyberbullying.org/2015-data.

8 s k y riu s

1. Mazurek, M. 0. and Wenstrup, C. (2013) „Television, video game and

social media use among children with ASD and typically developing
siblings". Jo u rn a l o f A u tis m and D e ve lo p m e n ta l D isorders, 43(6):
1258-71. doi: 10.1007/sl 0803-012-1659-9.
2. Mazurek, M. 0. and Engelhardt, C. R. (2013) „Video game use and
problem behaviors in boys with autism spectrum disorders".
R esearch in A u tis m S pectru m D isorders, 7(2): 316-24.
http://d 0 i.0 rg/l 0.1016/j.rasd.2012.09.008.
3. Engelhardy, C. R., Mazurek, M. 0. and Sohl, K. (2013) „Media use and
sleep among boys with autism spectrum disorder, ADHD, or typical
 development". P e d ia trics, 132(6): 1081-9. doi:10.1542/peds.2013-
2066.
4. Cross, E.-J., Richardson, B., Douglas, T. et al. (2009) „Virtual
violence: protecting children from cyberbullying". Beatbullying,
London.

9 s k y riu s

1. Apklausa, lyginusi žaidimų kainas ir interneto žaidimų svetainę

w w w .P la yr2 .c o m , kurioje dalyvavo 1221 tėvas, turintis vaikų, kurių
amžius nuo 17 metų ir kurie dažnai žaisdavo vaizdo žaidimus.
Prieiga internetu: http://kotaku.com/5901395/two-thirds-of-
parents-admit-they-dont-bother-checking-video-game-age-ratings.
2. Anderson, C. A., Shibuya, A., Ihori, N. et ai. (2010) „Violent video
game effects on aggression, empathy, and prosocial behavior in
Eastern and Western countries: a meta-analytic review".
P s y c h o lo g ic a l Bulletin, 136(2): 151 -73. doi:10.1037/ aOOl 8251.
3. Carnagey, N., Anderson, C. and Bushman, B. (2007) „The effect of
video game violence on physiological desensitization to real-life
violence". Jo u rn a l o f E xp e rim e n ta l S o c ia l P s y c h o lo g y , 43: 489-96.
doi:10.1016/j.jesp.2007.04.007.
4. Gentile, D. A., Lynch, P. J., Linder, J. R. and Walsh, D. A. (2004) „The
effects of violent video game habits on adolescent hostility,
aggressive behaviors, and school performance". Jo u rn a l o f
A d o le s c e n c e 27(1): 5-22. doi:10.1016/j. adolescence.2003.10.002.
5. Przybylski, A. K., Deci, E. L., Rigby, C. S. et al. (2014) „Competence-
impeding electronic games and players' aggressive feelings,
thoughts, and behaviors". Jo u rn a l o f P e rs o n a lity a n d S o cia l
P s y c h o lo g y , 106(3): 441-57.
6. Adachi, P. J. C., Willoughby, T. (2011) „The effect of video game
competition and violence on aggressive behavior: which
characteristic has the greatest influence?". P s y c h o lo g y o f Violence,
1(4): 259-74. doi:10.1037/a0024908.
7. Lemmens, J. S., Valkenburg, P. M. and Peter, J. (2011) „The effects
 of pathological gaming on aggressive behavior". Jo u rn a l o f Youth
and A d o le s c e n s c e , 40 (1): 38-47.
8. Ortiz de Gortari, A. B., Aronsson, K. and Griffith, M. (2011) „Game
transfer phenomena in video game playing: a qualitative interview
study international journal of cyber behavior, psychology and
learning". In tern a tion a l Jo u rn a l o f C yb e r B ehavior, P s y c h o lo g y and
Learning (IJC B P L ). doi:10.4018/ijcbpl.2011070102.

10 s k y riu s

1. Labdaros „Action for Children" apklausa (2016 m. sausis). Prieiga

internetu: https://www.actionforchildren.org.uk/news-and-
blogs/whats-new/2016/january/unplugging-from-technology/.
2. Blum-Ross, A. and Livingstone, S. (2016) „Families and screen time:
current advice and emerging research". „LSE Media Policy Project",
„Media Policy Brief 17". Londono ekonomikos ir politinių mokslų
mokykla, Londonas, DB. Prieiga internetu:
http://eprints.lse.ac.Uk/66927/1 /Policy%20Brief%2017-
%20Families0/o20%20Screen0/o20Time.pdf
3. „ComRes" vykdyta apklausa, kurioje dalyvavo daugiau nei 1000 tėvų,
skirta žinių laidai „Channel 4 News". Prieiga internetu:
http://www.mirror.co.uk/news/technology-science/technology/rise-
iparenting-survey-reveals-parents-6487093.

11 s k y r i u s

1. „Making Learning Mobile' project by Project Tomorrow and Kajeet".

Prieiga internetu:
http://www.tomorrow.org/publications/MakingLearningMobile.html

2. Formby, S. (2014) „Parents' Perspectives. Children's Use of

Technology in the Early Years". „The Literacy Trust".
3. Flewitt, R., Messer, D. and Kucirkova, N. (2014) „New directions for
early literacy in a digital age: The iPad". Jo u rn a l o f E a rly C h ild h o o d
 Literacy, 15(3): 289-310. doi:10.1177/1468798414533560.
4. Dye, M. W., Green, C. S. and Bavelier, D. (2009) „The development of
attention skills in action video game players". N e u ro p sych o lo g ia ,
47(8-9): 1780-9. doi:10.1016/j. neuropsychologia.2009.02.002.
5. Green, C. S. and Bavelier, D. (2003) „Action video game modifies
visual selective attention". Nature, 423: 534-7.
6. Olson, C. K. (2010) „Children's motivation for video game play in the
context of normal development". R e vie w o f G eneral P s yc h o lo g y,
14(2): 180-7.
7. Lieberman, D. A., Chamberlin, B., Medina, E. et al. (2011) „The power
of play: Innovations in Getting Active Summit 2011: a science panel
proceedings report from the American Heart Association".
C ircu la tio n , 123(21): 2507-16. doi:10.1161/
CIR.0b013e318219661 d.
8. Maskey, M., Lowry, J., Rodgers, J. et al. (2014) „Reducing specific
phobia/fear in young people with autism spectrum disorders
(ASDs) through a virtual reality environment intervention". P L o S
One. Prieiga internetu:
https://doi.Org/10.1371 /journal, pone. 0100374.

12 s k y riu s

1. „Ofcom" (2014) „Adults' media use and attitudes report". Prieiga

internetu: https://www.ofcom.org.uk/
data/assets/pdf_file/0020/58223/2014_adults_report.pdf.
2. „OnePoll" atlikta apklausa, skirta „First Direct", kurioje dalyvavo
1500 suaugusiųjų. Rezultatai publikuoti:
http://www.independent.co.uk/life-style/gadgets-and-
tech/news/britons-spend-62m-hours-a-day-on-social- media-thats-
an-average-one-hour-for-every-adult-and-child-8567437.html.
3. „New Forest National Park Authority" užsakytas tyrimas, kurį atliko
„Opinion Matters". Rezultatai publikuoti:
http://www.telegraph.co.uk/ technology/news/10981242/Screen-
addict-parents-accused-of-hypocrisy-by-their-children.html.
4. Bandura, A., Ross, D., Ross, S. A. (1961) „Transmission of
aggression through imitation of aggressive models". Jo u rn a l o f
A b n o rm a l and S o c ia l P s y c h o lo g y , 63: 575-82.
5. Bendrovės „Start-rite" kampanijai „Pass It On" skirta vaizdo
medžiaga. Skelbta: http://www.dailymail.co.uk/femail/article-
3194143/Children-reveal-parents-addiction-mobile-phones-makes-
REALLY-feel-thought-provoking-new-video.html.
6. Hiniker, A., Schoenebeck, S. Y., Kientz, J. A. (2016) „Not at the dinner
table: parents' and children's perspectives on family technology
rules". C S C W '1 6 , 1376-89. doi:10.1145/2818048.2819940.