Baudžiamojo proceso principai.

BP principai – tai idėjos, pamatinės nuostatos, lemiančios visų BP teisės normų turinį ir nusikalstamų veikų tyrimo
bei baudž.bylų nagrinėjimo tvarką, parodančių BP institutų esmę ir paskirtį.
BP principų reikšmė yra tokia: principai lemia naujų teisės normų turinį; principai lemia teiės normų aiškinimą;
jokia BP teisės norma negali būti taikoma taip, kad jos taikymas pažeistų principą; teisės normų kolizijos atveju
sprendimo variantas turi būti randamas remiantis principais; atsiradus teisės spragų, procesinis srendimas turi būti
priimamas atsižvelgiant į principus.

2. Baudžiamojo proceso principų sistema

BP principų sistemą sudaro visuma pamatinių nuostaų, kuriomis turi būti vadovaujama BP. Į BP principų sistemą
įtrauktini tokie principai: nekaltumo prezumpcijos, proceso teisingumo (sąžiningumo), proporcingumo, teisingumą
vykdo tik teismas, rungimosi, viešumo, greitumo, teisės į gynybą, valstybinės proceso kalbos, teismo
nepriklausomumo ir bešališkumo, žmogaus teisių apsaugos BP, tikslingumo, oficialumo pricipai.

Didžiausią prasmę turi principų skirstymas pagal tai, kokiame akte principai yra išreikšti:

1) konstitucinius,
2) išreikštus BPK ir kituose įstatymuose.

Pagal veikimo apimtį BP principai skirstomi:

1) bendruosius (universalius), t.y.reikšmingus ir veikiančius visoje teisinėje sistemoje;

2) Tarpšakinius , t.y.bendrus kelioms teisės šakoms;
3) Šakinius BP principus, veikiančius visose BP stadijose;
4) Atskirų proceso stadijų ir institutų.

Bendrieji principai yra labiau fundamentalūs, jais grindžiamos visos teisės šakos, visa valstybės sąranga. Bendrieji
principai paprastai yra konstitucianiai.
Tarpšakiniai principai BP paprastai yra tokia principai, kurie visoms procesinėms teisės šakoms bendri.
Šakiniai BP principais laikytini tokia principai, kurie kt teisės šakose neveikia arba veikia mažiau ar turi kitokią
prasmę.
Atskirų proceso stadijų ir institutų principai yra tiesioginioir žodiško nagrinėjimo prinicpai, taikomi pirmosios
instancijos teismo teisiamajame posėdyje ir pan.

Konstituciniai baudžiamojo proceso principai. Jais grindžiami visi teisinio teksto elementai, visa teisės sistema.
Bet kuri konstituciniam principui prieštaraujanti teisės norma yra antikonstitucinė. Ne tik teisės normos, bet ir kiti
principai negali prieštarauti konstituciniams principams. Konstituciniai baudžiamojo proceso principai yra:
nekaltumo prezumpcijos principas, proceso teisingumo (sąžiningumo) principas, proporcingumo principas,
principas, kad teisingumą vykdo tik teismas, proceso viešumo principas, teisės į teisminę gynybą principas,
valstybinės proceso kalbos principas, teismo nepriklausomumo ir bešališkumo principas. Šio sąrašo nereikia laikyti
baigtiniu.

Atskirų baudžiamojo proceso principų turinys:

Nekaltumo prezumpcija. BPK 44 str. 6 d.; Konstitucijos 31 str. 1 d. „asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas
neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu“. Taigi: Kol nėra įsiteisėjusio
kaltinamojo nuosprendžio, joks asmuo negali būti laikomas kaltu. Teisėsaugos ar kiti valstybės pareigūnai,
informuodami visuomenę apie nusikalstamų veikų tyrimą, negali šios informacijos pateikti taip, kad susidarytų
įspūdis, kad tam tikro asmens kaltumu nėra abejojama, nors dėl šio asmens kaltumo, dar nėra teismas priėmęs
sprendimo; Asmuo gali būti pripažintas kaltu, dėl nusikalstamos veikos padarymo, tik pagal įstatyme nustatytas
taisykles, ištyrus ir išnagrinėjus baudžiamąją bylą, tai yra apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimamas prieš tai
atlikus daug įvairių procesinių veiksmų; Nekaltumo prezumpcija įpareigoja ypatingai pamatuotai taikyti procesines
prievartos priemones. Jokia prievartos priemonė, skiriama iki nuosprendžio įsiteisėjimo, negali būti traktuojama,
kaip bausmė ir turėti bausmės elementų; Nekaltumo prezumpcija reikalauja procesiniuose dokumentuose,
priimamuose prieš apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimą vengti formuluočių, apie įrodytą įtariamojo ar
kaltinamojo kaltę. Tokių formuluočių turi būti vengiama ir informuojant visuomenę apie tiriamas nusikalstamas
veikas; Nekaltumo prezumpcija reikalauja, kad visos abejonės, kylančios sprendžiant baudžiamąją bylą būtų
vertinamos kaltinamojo naudai; Kaltu asmuo gali būti pripažintas tik įstatymo nustatyta tvarka vykusiame procese,
kai to proceso metu buvo laikomasi visu baudžiamojo proceso principų.

Proceso teisingumas (sąžiningumas): LR Konstitucijos 31 str. 2 dalyje, BPK 44 str. 5 dalyje. Šis principas gali
būti suprantamas plačiąja ir siaurąja prasmėmis. Plačiąja prasme teisingo proceso aspektus yra nustatęs Europos
Žmogaus Teisių Teismas, pvz. kad procesas būtų teisingas, būtina garantuoti teisę į gynybą, teisę kaltinamajam
užduoti klausimus kaltinimo liudytojams, teismo procesą vykdyti laikantis šalių lygybės principo, garantuoti kad
būtų užtikrintos kitos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. nurodytos teisės.
Siaurąja prasme apie ši principą galima kalbėti neliečiant kitų principų ar kaltinamojo teisių, pvz. proceso
teisingumo principas siaurąja prasme draudžia apgaudinėti įtariamąjį ar kaltinamąjį, žadant už bendradarbiavimą su
teisėsauga suteikti įstatyme nenumatytų lengvatų ir, priešingai, nesilaikyti duotų įstatyme numatytų pažadų, klaidinti
įtariamąjį ar kaltinamąjį neteisingai išaiškinant jam teises ir pareigas ir pan. Proceso teisingumo principas
pažeidžiamas, jei asmuo provokuojamas padaryti nusikalstamą veiką, o po to už jos padarymą traukiamas
baudžiamojon atsakomybėn. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika rodo, kad šis principas pažeidžiamas ir
kuomet varžomos proceso dalyvių teisės susipažinti su bylos medžiaga, negarantavus kaltinamajam dalyvavimo
procese, neužtikrinus teisės neduodi parodymu prieš save. Pažymėtina tai, kad teisingumo principas taikytinas
visose proceso stadijose ( ne tik teismo procese), todėl jis laikytinas viso proceso, o ne atskirų jo stadijų principu.

Proporcingumas: BPK 11 str. Konstitucijoje ir EŽTK nėra. Vienas iš tarpšakinių teisės principų. Laikytis šio
principo baudžiamajame procese reiškia pareigą, priimant kiekvieną sprendimą, susijusį su žmogaus teisių
varžymu, kruopščiai tikrinti ar toks suvaržymas nebus per griežtas. Toks tikrinimas turi būti atliekamas atsakant į
tokius klausimus: Ar taikant konkrečią prievartinio pobūdžio priemonę gali būti pasiekti tikslai, kurių siekiant buvo
nuspręsta taikyti tą priemonę? Negalima manyti, kad jei kokia priemonė neduos norimo rezultato, tai niekaip
nepakenks bylos nagrinėjimui, pvz., negalima taikyti suėmimo neturint tam tikro pagrindo, o vien tik manant, kad
įtariamąjį laikant kameroj vykdyti tyrimą bus patogiau. Ar tie tikslai negali būti pasiekti taikant švelnesnes
priemones? Nusprendus siekti tam tikro procesinio tikslo, naudojant prievartos priemones turi būti nagrinėjama
švelniausių priemonių taikymo galimybė, ir tik įsitikinus, kad tam tikram rezultatui pasiekti reikia griežtesnių
priemonių, priimti sprendimą dėl pastarųjų taikymo. Ar rezultatas bus pakankamai reikšmingas palyginus su
suvaržymais, kuriuos asmuo patyrė pritaikius priemonę? Būtinybė atsakyti į šį klausimą įpareigoja siekiamą
rezultatą lyginti su prievartos priemonių griežtumu. Čia galima išskirti du aspektus: Kuo sunkesnė veika yra tiriama,
tuo griežtesnių prievartos priemonių panaudojimas yra pateisinamas; Net ir sudėtingoje byloje dėl sunkių ar labai
sunkių nusikaltimų, negali būti piktnaudžiaujama taikant prievartos priemones.
Teisingumą vykdo tik teismas: Konstitucijos 109 str. 1 dalyje ir BPK 6 str. Šis principas reiškia, kad teisingumo
vykdymas, t.y. baudžiamosios bylos išsprendimas iš esmės yra išskirtinė teismo kompetencija. Tik teismas,
išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, priimame sprendime gali: Konstatuoti, kad baudžiamojo įstatymo uždrausta
veika tikrai buvo padaryta; Nuspręsti, kad kaltinamasis yra kaltas dėl tos veikos padarymo; Kaltu
pripažintam asmeniui paskirti kriminalinę bausmę arba atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės
atlikimo. Šios teismo galios tarpusavyje yra glaudžiai susijusios. Teisingumo vykdymas yra tam tikra teismo veikla.
Šią veiklą teismas vykdo surengdamas teismo posėdį bei pasitarimų kambaryje priimdamas sprendimą. Vienintelė
išimtis, kuomet teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, gali nesurengti teismo posėdžio, yra teismo baudžiamojo
įsakymo priėmimo procesas.

Rungimosi principas: BPK 7 straipsnyje. Šis principas daugiausia teismo proceso stadijose veikiantis principas,
kuris reiškia, kad byla turi būti sprendžiama ginčo keliu. Skirtingus interesus byloje turinčios šalys turi teisę siūlyti
teismui bylos sprendimą ir kritikuoti priešingos šalies teikiamus siūlymus. Tačiau šis principas veikia ir ikiteisminio
tyrimo metu (tačiau truputį siauriau). Jei ikiteisminio tyrimo metu naudojamasi rungimosi principu, tai daugelį
veiksmų ir priimti sprendimus turi ikiteisminio tyrimo teisėjas (pvz., suėmimo klausimas, jo pratęsimas, liudytojų ir
nukentėjusiųjų apklausa, ikiteisminio tyrimo nutraukimas), o ikiteisminio pareigūno ar prokuroro atliekami veiksmai
su rungimosi principu susiję dar mažiau. Rungimosi principu laikytina ir tai, kai dalyviai ikiteisminio tyrimo metu.
Teismas negali apsiriboti vien tik proceso dalyvių surinktais duomenimis, jis ir pats turi siekti nustatyti tiesą.
Iniciatyvusis teismas turėjo būti pagal senąjį BPK (kaip ir pagal dabartinį), tačiau procese lieka erdvės rungimosi
principo veikimui: teismo proceso stadijose bylos nagrinėjimo teisme dalyviams suteikiamos lygios teisės;
procesinės funkcijos ir tokio tipo procese yra atskirtos. Teismo iniciatyvumas (renkami ir tiriami nagrinėjamos bylos
duomenys)ir aktyvumas (jis nukreiptas tiesai nustatyti) neriboja ir nepašalina proceso šalių galimybių teismo
procese siekti teisingo ar jiems palankaus sprendimo. Asmenų lygybės prieš įstatymą principas yra labai glaudžiai
susijęs su rungimosi principu, nes jei šalys nėra lygios, rungimasis būtų neįmanomas. Asmenų lygybė prieš įstatymą
dažnai laikoma kaip rungimosi principo sudedamasis elementas.

Proceso viešumo principas: Konstitucijoje (31 str. 2 dalis, 117 str. 1 dalis), Europos žmogaus teisių
konvencijoje, BPK (9 str. ir 44 str. 5dalis). Šio principo taikymas padeda užkirsti kelią žmogaus teisių
pažeidimams nagrinėjant bylas. Pagrindas – saugoti asmenis nuo slapto susidorojimo teismo proceso keliu. Didėja
pasitikėjimas teismine valdžia, nes leidžiama visuomenei stebėti procesus, kokiais įrodymais yra remiamasi priimant
sprendimus. Visuomenė gali 2 būdais kontroliuoti teismo procesus: sulaukę 16 metų gali stebėti teismo procesą;
žiniasklaida gali informuoti visuomenę apie konkretų procesą. Tačiau proceso viešumo reikalavimas nėra absoliutus,
nes yra tam tikri atvejai, kai leidžiami tik uždari posėdžiai, t.y. dalyvauti gali tik šalys bei jų atstovai ir asmenys,
iškviečiami teismo sprendimu. Tai gali būti bylos, kurių metu gali būti pakenkta valstybės saugumui (juk paslapčių
saugojimas yra būtina kiekvienos valstybės interesų apsaugos priemonė, tad iškilus pavojui, jog ji bus atskleista,
rengiamas uždaras teismo posėdis) ar proceso dalyvių interesams. Įvairiuose dokumentuose galima rasti sąrašus,
kada daroma išimtis, tačiau sąrašai nėra identiški ir baigtiniai, tačiau atvejai yra labai panašus. BPK 9 str. numato,
kad posėdis gali arba privalo būti uždaras. Antra dalis numato, jog nevieši posėdžiai yra neprivalomi, jei atitinka
išvardintas aplinkybes (tai nusprendžia teismas). Bylų kategorijos: nusikalstamas veikas padarė asmenys jaunesni
nei 18 metų, t.y. n. veikos padarymo metu dar nebuvo suėję 18 metų; (nagrinėjamos prisilaikant specifinių
taisyklių). Anksčiau buvo 16 metų riba, tačiau pagal vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą bei Vaiko teisių
apsaugos konvenciją vaiku laikomas asmuo iki 18 metų amžiaus. Yra valstybių, kuriose amžiaus riba nėra kaip
Lietuvoje (pvz., 21); Nusikaltimas ir baudžiamasis nusižengimas žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei,
neliečiamumui; (lėmė tai, kad reikia saugoti žmogaus asmeninį ir privatų gyvenimą kaip konstitucinę vertybę); Gali
būti pagarsintos žinios apie privatų proceso dalyvių gyvenimą; (lėmė tai, kad reikia saugoti žmogaus asmeninį ir
privatų gyvenimą kaip konstitucinę vertybę); Kai liudytojams ar nukentėjusiems taikomas anonimiškumas,
(duomenys apie liudytoją ar nukentėjusįjį, kuriam suteiktas anonimiškumas yra laikomi valstybės paslaptimi – vien
dėl to gali būti uždaras posėdis, tačiau anonimiškumas yra išskiriamas kaip atskiras pagrindas. Viešumas gali būti
ribojamas tuo, kad procese dalyvaujantys asmenys negali žinoti liudytojo ar nukentėjusiojo anketinių duomenų, o ir
Konstitucinis teismas bei Europos žmogaus teisių teismas konstatavo, jog įslaptinimas nepažeidžia kitų principų,
pvz., viešumo principo). Rekomenduojama neviešus posėdžius rengti tada, kai: nusikalstamas veikas padarė
asmenys jaunesni nei 18 metų; nusikaltimas ir baudžiamasis nusižengimas žmogaus seksualinio apsisprendimo
laisvei, neliečiamumui. Neviešas teismo procesas rengiamas tiek teismo, tiek proceso dalyvių iniciatyva. Jei
nusprendžiama, kad posėdis bus uždaras, teismas turi priimti nutartį. Yra galimybė neviešu paskelbti tik dalį teismo
proceso. Nuosprendžio rezoliucinė dalis visada privalo būti skelbiama viešai, nes rezoliucinėje dalyje nėra kalbama
apie aplinkybes lėmusias rengti uždarą posėdį.
Proceso išsamumas ir greitumas: EŽTK 6 str 1d.; BPK 1 ir 2 str.; 44 str. 5 d. Proceso greitumo principas
įpareigoja siekti, kad nuo nusikalstamos veikos padarymo iki jos išaiškinimo ir sankcijos pritaikymo praeitų kuo
mažiau laiko. Teigiama, kad bausmė savo tikslus geriausiai pasiekia, kai ji skiriama greitai po nusikalstamos veikos
padarymo. Tačiau greitumo negali būti siekiama netinkamo proceso dalyvių teisių užtikrinimo ar reikšmingų bylai
aplinkybių sąskaita. Proceso greitumo reikalavimas neatleidžia teisėsaugos pareigūnų ir teismo nuo pareigos
išaiškinti visas reikšmingas bylos aplinkybes (t.y. nuo išsamumo principo vykdymo), tačiau visi proceso veiksmai
turi būti atlikti ir sprendimai priimti be nepateisinamo delsimo. Greitas procesas apsaugo įtariamąjį (kaltinamąjį) nuo
ilgo nežinojimo apie savo likimą, kad asmuo nepatirtų psichologinės įtampos, įvairių išgyvenimų. Teisė į bylos
išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką įvardijama kaip viena iš labai svarbių įtariamojo (kaltinamojo) teisių.
Europos Žmogaus Teisių Teismas nurodė, kad proceso ilgumo pagrįstumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į
konkrečias bylos aplinkybes, bylos sudėtingumą ir pareiškėjo bei valdžios institucijų elgesį nagrinėjant bylą.

Teisė į gynybą: Konstitucijos 31str.6d., EŽTK 6str. BPK 10str., o išplėtota daugelyje kitų BPK nuostatų. Teisės į
gynybą principas neatsiejamai susijęs su kitais baudžiamojo proceso principais, o jo pažeidimas reiškia ir kitų
principų pažeidimą. Procesas, kurio metu negarantuojama teisė į gynybą, teisinėje valstybėje negalimas. Įtariamojo,
kaltinamojo teisė į gynybą – visuma teisų, visuma teisių, kuriomis naudodamasis jis siekia paneigti jam pareikštą
įtarimą (kaltinimą) arba sušvelninti savo atsakomybę. Įtariamasis (kaltinamasis) gali  gintis  pats  arba  per  savo 
paties pasirinktą gynėją  arba,  jei  jis  neturi  pakankamai  lėšų  tam gynėjui  atsilyginti,   turi  gauti  pagalbą 
nemokamai,  kai  to reikalauja teisingumo interesai (EŽTK 6str.3d.). Įtariamasis gali gintis aktyviai, tačiau jis gali ir
nesiimti jokių aktyvių gynybos veiksmų (teisė į gynybą yra teisė, bet ne pareiga). Tokia pozicija negali būti
vertinama kaip sutikimas su įtarimu (kaltinimu) ar kaltės įrodymas. Įtariamasis, kaltinamasis ir nuteistasis turi būti
supažindintas su jo procesinėmis teisėmis ir jam turi būti sudarytos sąlygos bei galimybės tomis teisėmis naudotis.

Proceso kalba: LR Konstitucijos 117str.2d, BPK 8str. Valstybinės kalbos principas įpareigoja visus procesinius
veiksmus atlikti bei veiksmų rezultatus paskelbti valstybine – lietuvių – kalba. Šia kalba turi būti atliekamos
apklausos ir kiti tyrimo bei teismo veiksmai, taip pat surašomi visi protokolai, nutarimai, nutartys, nuosprendžiai.
Valstybinės kalbos principas nėra pažeidžiamas, jei jos nemokantiems asmenims procese leidžiama kalbėti ir
pateikti prašymus, skundus ir pan. ne lietuvių kalba. Tačiau tokiu atveju byloje būtinai turi dalyvauti vertėjas
(Konstitucijos 117str.3d.). paskirti vertėją lietuvių kalbos nemokančiam įtariamajam ar kaltinamajam yra būtina, nes
priešingu atveju šių asmenų teisė į gynybą būtų pažeista, o nedalyvaujant vertėjui priimtas nuosprendis galėtų būti
apskųstas. Įtariamajam ar kaltinamajam nemokamai skirti vertėją yra valstybės pareiga. Svarbiausi proceso
dokumentai kalbos nemokantiems proceso dalyviams yra išverčiami. Būtinai išverčiami turi būti pranešimai apie
įtarimą, kaltinamasis aktas, teismo nuosprendis, nes kitaip būtų pažeista EŽTK 6str.3d. nuostata, kad kaltinamajam
turi būti pranešta tokia kalba, kurią jis  supranta, apie  pareiškiamo jam  kaltinimo pagrindą ir motyvus.
Teisėjo/teismo nešališkumo ir nepriklausomumo principas. Konstitucijos 31 str. ir 109 str.; EŽTK 6 str. 1 d.
Teismo, o tuo pačiu ir teisėjo, nepriklausomumo ir nešališkumo principas yra itin svarbus, tai vienas svarbiausių
demokratinės teisinės valstybės principų. Paprasčiausiai jį galima paaiškinti tuo, kad teisėjams negali būti daromas
joks poveikis. Teisėjai ir teismai pirmiausia turi būti nepriklausomi nuo: Byloje dalyvaujančių šalių bet kokio
kišimosi; Valstybės valdžios, valdymo, taip pat visuomenės institucijų, korporacijų, neteisėtų asmeninių ar kitokių
interesų įtakos. LR Konstitucinis Teismas nurodo, kad bešališkumo principo turinyje svarbiausia yra tai, kad teismas
su abiem proceso šalim elgtųsi vienodai, nerodytų kažkuriai palankumo, nesistengtų įtakoti ar pakeisti sprendimą.
Teisėjas gali būti nušalintas, jei proceso dalyviai pastebi teisėjo šališkumą.

Legalumas (baudžiamojo persekiojimo privalomumas) ir tikslingumas. Savo turiniu vienas kitam priešigi
principai. Šie principai tiesiogiai nėra įtvirtinti jokiame teisės akte, tačiau jų turinys nustatomas iš įvairių BPK
nuostatų. Legalumo (baudžiamojo persekiojimo privalomumo) principas reiškia, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai
ir prokuroras turi reaguoti į informaciją apie galimai padarytą nusikalstamą veiką ir atlikti visus reikalingus proceso
veiksmus ir priimti visus reikalingus sprendimus, kad nusikalstama veika būtų atskleista. Privalomo baudžiamojo
persekiojimo principas reiškia, kad prokuratūra negali naudotis jokiomis diskrecinėmis galiomis spręsdama
baudžiamojo persekiojimo vykdymo klausimą. Jis turi būti vykdomas kiekvienu atveju, kai pareigūnams pranešama
apie nusikaltimą, užtenka kaltę nustatančių įrodymų ir nėra aplinkybių, darančių procesą negalimą. Legalumo
principo laikymąsi procese lemia tai, kad: jis yra sąlyga, garantuojanti asmenų lygybės prieš įstatymą principo
įgyvendinimą; jis sudaro prielaidas palaikyti bauginimo atsakomybe koncepciją. Per daug griežto legalumo principo
laikymasis privertė ieškoti tam tikrų jo pataisų, nukreiptų į „baudžiamųjų priemonių ekonomiją“ nesunkių
nusikaltimų atvejais, ir būtent taip paisyti viešojo intereso. Buvo suvokta, kad tam tikrais atvejais yra tikslinga
kategoriškai nesiekti kiekvieno asmens nubaudimo, o ieškoti kitokių proceso užbaigimo būdų. Tikslingumo
principas leidžia prokuratūrai pasinaudoti diskrecinėmis galiomis (laisva nuožiūra) ir esant tam tikroms aplinkybėms
įprastų baudžiamųjų sankcijų netaikyti ir nebaigti proceso kaltinamuoju nuosprendžiu, o procesą nutraukti
atleidžiant nusikalstamą veiką padariusį asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. Tikslingumo principo taikymą
lemia noras išvengti neigiamo pernelyg griežto legalumo principo taikymo efekto, kuris tam tikromis sąlygomis gali
lemti neteisingumą. Tikslingumo principas plačiai gali būti taikomas tik valstybėje, kurioje visiškai pasitikima
pareigūnų (pirmiausia prokurorų) sąžiningumu ir profesionalumu ir kurioje teisėsaugos pareigūnai yra
nepriklausomi nuo politikų valios ar kitokio poveikio. Tikslingumo principą įtvirtinančiais laikytini BPK 213 str. bei
straipsniai, numatantys proceso nutraukimo galimybę, atleidžiant kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės BK
nematytais pagrindais. Šis principas vis plačiau įsigali Vakarų Europos valstybių baudžiamuosiuose procesuose.