Teisės etika

Etika – praktinė filosofija, kurios objektas yra moralė kaip visuma, o etika teisėje yra taikomosios etikos
dalis.

Diskursas – tematinis laukas, ,,kalbėjimas‘‘ kokioje nors tradicijoje.

700 metų prieš kristų Graikijoje prasideda filosofija.

Filosofija skyla: (į probleminius blokus)

 Būties klausimas (ontologija)

 Pažinimo teorija (epistemologiniai klausimai) (žmogus pasirodo abstrakčiai, nuasmenintai)
 Praktinė (etika, teisė, politika, menas-visuomeninis, tarpasmeninis)
Moralė- pamatinis visuomenės institutas (tvarka, nusistovėję visuomeninių santykių tipai) bei normatyviojo
elgesio bei vertybių reguliavimo tipas greta kitų. Moralę pripažįsta ir linkę laikytis dauguma kultūrinės
bendrijos narių.

Moralę tyrinėja etika.

Egzistuoja daug moralės versijų bei etika ieško pagrįstumo.

(Problema) Etika daug vartojo gėrį bei teisingumą.

Etika kyla iš ,,ethos‘‘ graikiško termino. Tai reiškia būdą: 1) bendresne prasme; 2) Pasaulėžiūra.

Etiketas-konkrečios elgesio normos.

Dora (tas pats kaip moralė)- tai kas dera, derama.

Karma yra lygu darma.

(Kaip etika tyrinėja moralę)

Etikos funkcijos:

 Deskriptyvioji funkcija (aprašomoji).

(Faktinė medžiaga)-diachroniniu ir sinchroniniu moralės kodų suderinimas (sugretinimas)

 Diachroniniu (vertikalus) požiūriu leidžia palyginti įvairių epochų moralines nuostatas.

 Sinchroniniu (horizontalus) požiūriu- atsižvelgia į kultūrinį, sociapolitinią moralės įvairovę.

Diachroninis- požiūris į istorijos įvykius

Sinchroninio pjaustinio subkultūra (deskriptyvioji funkcija)

 Konceptualioji funkcija- analizuojama pati moralinė kalba, aiškinamos pagrindinės sąvokos ir

moralinių teiginių prigimtis.

Moralių teiginių prigimtis.

 Seminaras

Apologija

Kritonas. Platonas čia dėsto savo pažiūrą, kad pilietis privalo laikytis savo valstybės įstatymų, nesvarbu,
kokie žmonės juos vykdo – teisingi ar neteisingi. Tokiu būdu jis diskutuoja su sofistais.

Etika numato stebėtojus ir dalyvius.

 Normatyvinė funkcija- etinių sistema, kurios apibrėžia konkrečias vertybes ir elgesio normas,
kūrimos

Slavojus Žižik‘ as

Pagrindinės etikos tradicijos čia yra trys (3):

 Dorybių etika.
 Utilitarizmas
 Deontologija

 Taikomoji etika- moralinių problemų kylančių konkrečiuose žmogaus veiklos sferose ir turinčių
visuomeninę reikšmę analizė.
 Ekologija.
 Medicina.
 Teisė.
 Internetas.
 Diskriminacijos tipai (rasė, lytis, religija, kitataučiai)
Moralė pasižymi visuomeniniu charakteriu, t.y. nepriklauso nuo veiklos specifikos. Individai ,,aptinka‘‘ save
moralinėje visumoje.

Moralė neturi ontologinio (teorija apie būtį; reiškia galime neklausyti) būtinumo.

Moralės bruožai:

 Preskriptivumas- privalėjimo (galime jausti ar ne) charakteris. Šį privalėjimą didžiąja dalimi ir aiškina
etika.
 Moralę paprastai perduodame socializaciniu procesu.
6 orientacijos pagal Kolbergą:

1. Bausmė (griežtumas, tikimybė) (vaikų auginimas; banaliausia)

2. Abipusią naudą (lygus gyvenimo keliai)
3. Orientacija į įvaizdį (ko iš tavęs tikisi; pvz. darbas)

Demokratijos kriterijai:

 Žodžio laisvė (komentarai)

 Gyvenimo stilius

Demokratija, pilietiškumas, tolerancija.

Klausimai kitam seminarui:

 Skirtingas teisės suvokimas visuomenėje

1) Teisės praradimas ryšio su žmogumi.
2) Žmogus be visuomenės negali egzistuoti.
3) Žmogus žmogui yra mirtinas ginklas – vilkas.
4) Tautos teisės negalėjimas pažinti, nepažįstant pačios tautos požiūrių, politikos ar kalbos, tačiau
paplito kodifikacija (18 a -19 a).
5) Teisės samprata menkai susijusi su realiu žmonių gyvenimu.
6) Teisė įsiskverbusi į žmonių gyvenimą, neatskiriamai nuo papročių, tradicijų, politikos.
7) Diskutuojama, iki kokio lygio verta valstybei kištis į visuomenes narių asmeninius gyvenimus.
8) Teisė pilietinės religijos pagrindu.
9) Priešprieša tarp idealios teisės sistemos sampratos ir valstybinės politikos sampratos.
10) Reformuojant Lietuvoje teisės sistemą sudarytos klaidos, t.y. teisė nemoderni.
11) Teisiniai santykiai, normos vartojamos sąvokomis, kurių esmės nesupranta, ar tik iš dalies
paprastas Lietuvos pilietis.
12) Sunkus vieningos teisės realizavimas, kadangi išplėtota begalė teisinių sričių.

 Skirtinga teisės padėtis valstybėse.

 4. (Stadija) Orientacija į įstatymą.

Nėra tiksliosios moralumo sferos.

Teisė ir moralė.
 (Problemos) įstatymai neapima visų reikšmingų žmogaus gyvenimo sričių.
 Visa visuomenė gali palaikyti įdingus įstatymus.
 Įstatymų klausymas yra suręstas negatyviu būdu. (Geras pilietis turi nesitaikyti su blogiu).

Grupinis (3-4) mąstymas

5)

 (Moralumo zona prasideda) Orientacija į žmogaus teises

 Individas atskiriamas nuo grupės.
 Individas gali kritikuoti visuomeninį stovį, jeigu pažeidžiamos prigimtinės teisės (laisvė, lygybė)
 Socialinio kontrakto principas.

6)

 Universalių moralės normų įsisąmoninimas, valios subordinavimas gėriui.

 Kategorinis imperatyvas
Sokrato metodai (psichologija, teisė, edukologija)

 Pradinių prielaidų kritika (,,žinau, kad nieko nežinau‘‘).

 Sokratiškoji ironija (apsimestinis pritarimas kitų nuomonei, formalus pasirinktos pozicijos
argumentavimas).
 Elenktinis mąstymas (klausinėjimo menas)

Sofistai- Sokrato opozicija (istorinė, idėjinė)

Sofistai (mokslininkai, politikai, teisininkai, dalyvaudavo viešuose debatuose, formuodavo viešąją nuomonę,
mokydavo turtingų šeimų jaunuolius sėkmingam visuomeniniam gyvenimui.

Žmogaus prigimtį sofistai interpretavo egoistiškai. Žmogus iš prigimties siekia galios.

Pirmieji suformuluoja reliatyvistinę pažinimo teorija.

Sofistai išmanė logika, psichologija bei retorika.

Etikoje reliatyvizmas reiškia, kad nėra objektyvaus gėrio arba teisingumo, veikiau jie priklauso nuo
aplinkybių.

Tai kas teisinga bei gera sprendžia stiprusis.

(Ontologija- būties teorija(koks pasaulis) ).

Realiatyvinė sąvoka, nėra faktų tik interpretacijos.

Epistemologija- pažinimas. (negalime pažinti objektyvaus pasaulio savybių).

Ontologija- tik galios žaidimas (pvz. kas teisus)-egoizmas, nauda. Moralės samprata- susitarimo reikalas.

Sofistais- vilkas ir avis (metafora).

Šopenhaueris- paliko tik galia, ne valia.

Skirtis tarp psichologinio ir etinio egoizmo.

Galia yra lygi įtakai, malonumams, sveikatai, teisei (pinigai, politika)

Psichologinis egoizmas teigia, kad visi žmogaus veiksmai (profesija) vienaip ar kitaip yra susiję su juo bei
nukreiptas į jį.

Etinis egoizmas- teigia, kad nepaisant to, jog visi veiksmai yra susiję su jo projektais, kai kurie tų projektų yra
nukreipti į jį ir yra naudingi kitiems veikėjams.

(Yra dar dvi rūšys) Dorybių etika (principai):

 Nuo antikinės Graikijos dorybių etika dominavo pirmajame Vakarų etinės tradicijos etape.
 Dorybė (savybė, kurią galime ištreniruoti)- teisingo ir laimingo gyvenimo arba konkrečios veiklos
laipsnis priklauso nuo konkrečių savybių kultivavimo (ugdyti, rūpintis).
 Dorumas- susilaikymas nuo tam tikros veiklos.
 Dorovė- siejama (asocijuojama) su abstinencija (susilaikymu).
 Priešingai dorybei yra aktyvus veiksmas užtikrinantis tam tikras praktikas.
 Dorybių etika išlieka labai individualistine.
 Dorybių etikoje egzistuoja dorybių vienovės principas, t.y. dorybės neatsiejamos, arba yra visos,
arba nėra nei vienos.

(Herostatas- dėl populiarumo padegė šventyklą).

Apibendrinant dorybių etikos esmę į žmogų bendrai ar tam tikro profesionalumo savybes.

Sutelkta į ego (dorybes). ,,Charakteris mano priešas‘‘.

Platono išskirtos klasikinės graikiškos dorybės:

1) Psichologinės (vidinio pasaulio aprašymas)- Etika (dorybės):

 Protas (paverčiame išmintį) – Išmintis (ką aš galiu pakeisti).
 Valia – Narsa
 Jausmai (aistros)- Saikas.

2) Politika:
 Valdovai (dominuoja protas, ištobulinta išmintis).
 Kariai.
 Gamintojai (normalūs žmonės).

3) Teisingumas (apibendrinant minėtas). (krikščioniškojo papildymas; tikėjimas, meilė, viltis)

 Aristotelis išplečia graikiškų dorybių pritaikymo sfera.
Suformuluoja ,,vidurio‘‘ taisyklę. (Dar vadinama aukso taisyklė, ,,Nedaryk kitam to, ko pats nenori).

Yda(kakaja) Dorybė(arete) Yda

Dorybės trūkumas, perveršis. Balansas

Skūpas Dosnus Išlaidus

Pavydas Sąmojis Klounas

1) Dorybių etikai pagrindinis priekaištas yra egoistinis tonas.

2) Dorybių etika remiasi racionalistine filosofija, kuri gerokai pervertina žmogaus autonomines
galias.
3) Kraštutinė forma egoistinė etika/ intelektą individas įgavo hedonizmo (malonumo) pavidalu.

Skirtingai nuo dorybių etikos susitelkusios į veikėjo (moralinio subjekto) savybes, kitos dvi normatyvinės
etikos tradicijos apibrėžiamos ne per sąvoka savybė, o pagal sąvoka veiksmas, poelgis. Jos taip pat
vadinamos veiksmo etiškomis.
Veiksmo etikoje tampa svarbūs moralinio subjekto poelgiai, o ne jo ,,vidinis pasaulis‘‘.

Taip pat, veiksmo etika numato ne vien asmeninį augimą, bet eilę tarp asmeninių ir visuomeninių santykių.

Moralė siejama su tokiomis nuostatomis ir elgesiu, kuris yra motyvuota altruistiškai (priešingai egoizmui,
kito interesai dominuoja) ir socialiai. Tai reiškia žmogaus kaip asmenybės vertę nulemia ne individualus
poreikių vertinimas, o kitų žmonių interesų ir bendruomenės institucijų palaikymas.

Pagal veiksmo etiką, žmogui svarbu, kad jo vertinimas sutaptų su kitų žmonių vertinimais, pvz. kad savybės,
kuriomis mes didžiuojamės patiktų ne tik subjektyviai, bet ir būtų kitų pagarbos objektu, būtent tam tikros
savybės įgauna objektyvų charakterį ir turi būti reguliuojamos bendromis moralinėmis elgesio taisyklėmis.

Pirmoji veiksmo etikos tradicija:

 Utilitarizmas (nauda).

Bet koks malonumas negali būti tapatinamas su nauda, todėl pastaroji turi būti bendrojo elgesio norma.

Pamatinis utilitarizmo principas teigia, elkis taip, kad tavo veiksmų pasekmės, įgalintų didžiausią gėrio
kiekį, didžiausiam situacijos dalyvių skaičiui.

Utilitarizmas neatsiejamas nuo pasekmių principo, arba jei pasekmės geros, tai veiksmas ir moralės
subjektas yra geri bei teisingi. Žmogaus poelgiai turi būti vertinami į padarinius. Šiuo požiūriu nėra tokių
poelgių, kurie būtų teisingi patys savaime (turėtų moralią vertę), nepriklausomai nuo pasekmių.

Utilitarizmas iškelia socialinį principą kaip vertingą moralinio elgesio standartą, kuris reiškia, kad
skaičiuojant veiksmo pasekmes, svarbu ne vien paties veikėjo laimė, bet ir visų, kuriuos tas poelgis liečia
gerovė.

Utilitarizmo trūkumai:

 Kaip skaičiuoti pasekmes, numatyti.

 Geros pasekmės gali būti susiejamos su subjektyviu gėrio ar malonumo supratimu ir numatyti
nusikalstamus veiksmus.
 Gali būti pateisinamas žmonių išnaudojimas vardan visumos gerovės.
 Nusikaltimas gali būti pateisinamas utilitariniu pažinimu, jeigu jis teikia ,,didesnę naudą‘‘.
 Atgrasinimu nuo nusikaltimo gali nuteisti (?)
o Neteisingai.
o Utilitarizmas leidžia skriausti individus, tai užtikrina bendresnį gėrį. Dominuoja.
  (3-čioji dalis) Deontologija (,,deont ‘‘- pareiga)- pareigų etika. Radikaliai prieštarauja pasekmių etikai
arba utilistarinei etikai, pagrindinis principas teigia, kad tam tikri veiksmai (tiksliau jų tipai) yra blogi
savaime, ne todėl, kad sukelia blogas pasekmes.

Pagal deontologinę etika, utilitarizmas nepajėgia pilnai išreikšti ir apsaugoti nelygstamos asmens vertės,
taigi ir aprašyti tikrąjį blogį. Grindžiama prigimtimi.

Istoriškai deontologija priskiriama krikščioniškajai etikai.

Pareigų etika dažnai numato elgesio taisykles (Maksimas). Interiorizuota taisyklė (vidinė jėga).

Moralinės taisyklės (maksimos) pasižymi vidiniu vektoriumi ir pritarimu.

Sąžinė maksimų visuma.

Asmens vertę deontologijoje ir apibrėžia maksimų suvokimas ir laikymasis arba autonominė (savivalda).

Sąžinė (kaip žmogaus autonominė išdava susideda iš maksimų)- valios subordinavimas gėriui (palinkimas).

Sąžinė pasižymi nekontroliavimu.

Pagal deontologiją- sąžinė gali būti apibūdinta kaip pareiga laikytis maksimų (bendrųjų valios
determinacijų(apribojimų) )

,,Aukso taisyklė‘‘ -populiariausia visų laikų moralinė maksima- akis už akį, nedaryk to, ko pats nenorėtum.

,,Aukso taisyklės‘‘ – formulavimas per neigimą neskatina aktyvių veiksmų, o jei formuluojama per teigimą,
tuomet iškyla kita problema susijusi su ydingais norais, taip vadinama sadahamatizmo atvejis.

Koreguodamas aukso taisyklę I. Kantas (laisvas) suformuluoja kategorinio (besąlygiško) imperatyvo

(reikalavimo) sąvoką, kuri platesne prasme išreiškia sąžinę kaip moralinių maksimų visumos turinį.

Negali sudaryti aplinkybių, jo reikalavimų, kad būtų moraliai pateisinama nepaklūsti.

Kategorinis (negauna naudos) imperatyvas kaip tikrojo autonominio moralumo išraišką I. Kantas priešina
hipotetiniam imperatyvui.

Deontologija prie ketinimų siejame hipotetiniu imperatyvu, nemeluok, nes...

Hipotetinis impertatyvas visada išlieka susietas su pasekmių apskaičiavimu, priklauso nuo tavo asmeninių
projektų ir t.t.
Kategorinio imperatyvo formuluotės (I. Kantas):

 Elkis taip, kad tavo veiksmų maksima galėtų tarnauti bendrąja taisykle, pasaulyje kuriame norėtum
gyventi ir kurį galėtum apskritai pamąstyti.
 Elkis taip, tarytum tavo elgesio maksima galėtų tapti visuotiniu gamtos dėsniu.
 Elkis taip, kad kiti asmenys visada tau būtų ne priemonės, o tikslai.
Pagal I. Kantą nemoralus elgesys ir mąstymas remiasi išimties sąvokos suteikimu bei suinteresuota
intencija, jei šis interesas savitikslis.

Kantas priešinosi išimtiniam mąstymui.

Ketinimai nuveda nuo pasekmių.

Ketinimas (intencija) tampa pareigų etikos moraliniu kelrodžiu.

Kategorinis imperatyvas užtikrina, kad intencija būtų formuojama atsižvelgiant į bešališkumo

reikalavimą ir kiekvieno asmens prigimtinį orumą arba lygybę.
 I.Kanto tęsėjai 20 a. :
 Deividas Rosas (Ross)- taisyklės be išimties kaip pareigų etikos šerdis, esmė (tas pats kategorinis
imperatyvas (maksima) )
Rosas išskiria atitinkamas kategorinio imperatyvo pirmines pareigas: (išvestinės)
o Pirminios pareigos sudaro pagrindą tiek tarp asmeniniams, tiek ir socialiniams, profesiniams
santykiams.
o Ištikimybė (laikytis žodžio).
o Žalos atlyginimas.
o Dėkingumo principas (atsilygink geru padariusiam tau gerą).
o Teisingumas (susilaikyti nuo gėrio destribucijos (paskirstymo), jei ji nedera su saiku).
o Geraširdiškumas (daryti kitiems gerą).
o Susilaikymas nuo blogio (nedaryti kitiems skriaudos).
o Savęs tobulinimas (tobulinant savo dorybes ir žinias)

Jei situacijos aplinkybės nėra išimtinės, privalomos, vadovaujantis šiomis normomis, kai normos
kontaktuoja, privalome pasirinkti labiau įpareigojančią.

 Džonas Rolsas (Rawls) ,,Teisingumo teorija‘‘ – reikšmingiausias veikalas. Perkelia teises, etikos
problemas į visuomeninių institucijų lygmenį, kai teisingumas ir jį vykdančios institucijos įsteigiamos
ne dėl naudos, o iš pareigos kiekvienam individui.
Paklusimas pirminėm pareigom pagal Rolsą yra ne asmeninio projekto reikalas, o sutarties tarp
individo ir visuomenės dalis. Visuomeninė sutartis- tokia procedūra, kuri įkūnija pamatine šališko
samprotavimo principą, teigiantį, kad kiekvienas asmuo privalo atsižvelgti į kitų kaip laisvų ir
lygiateisių jam būtybių interesus. Pirminių pareigų sutartis nebūtų iškreipiama, reikia vienodai
atsižvelgti į visas sutarančias puses, tai įmanoma, jei argumentuojama remtis lygybės pozicija, kuri
Rolso teorijoje vadinama ,,originaliąja pozicija‘‘- pirminė einant iki konkrečių aplinkybių. Ši pozicija
atremti asmeninio intereso, konkrečių situacijos aplinkybių bei utilitaristinio pasekmių
apskaičiavimo, pavojuje iškreiptas moralinis samprotavimas arba pakeisti kategorinį imperatyvą į
hipotetinį. Pagal Rolsą žmonės turi susitarti dėl teisingumo principų (laikytis moralinių konvencijų),
nežinodami savo talentų, silpnybių ir pozicijos socialinėje hierarchijoje. Kaip ir įprastų sutarčių
atveju, kiekvienas dalyvis siekia sau didžiausio gėrio, tačiau skirtingai įprastų sutarčių, nežinant
realios savo padėties visuomenėje, klausimas: ,,kas geriausia visiems ir kreipia į nešališką svarstymą,
kad būdami originalioje pozicijoje, galėtume nuspręsti, kas mums yra geriausia, turime išsivaizduoti
save visų sutarties dalyvių vietoje, nes realiai galime pakliūti bet kuriai iš jų. Rolsas parodo, jog
įvedus nežinojimo sąvoka (originaliąja pozicija), savanaudiškumas sutampa su geraširdiškumu, todėl
lygiai traktuoja kiekvieną visuomenės narį. Ši pozicija nereprezentuoja visų žmonių kaip moralinių
subjektų lygybę ir tik taip apsaugojamas teisingumo reikalavimas.
 Teisė kaip profesinės etikos objektas:
 Profesija (teisė) numato tam tikras pareigas, privalėjimą, kurias apibendrina profesinės etikos
kodeksai (advokato, prokuroro).
 Teisė, kaip profesija, yra ypatingajame santykyje su visuomene, todėl net ciniškumo akivaizdoje
numatomi tam tikri elgesio standartai, privalomi teisinėje praktikoje. Cinizmas istorijoje turėjo dvi
prasmes; šiandien išimtinai neigiamas fenomenas, kai nepripažįstamos jokios vertybės ir dar
sąmoningai laužomos (kinikai pirmieji cinizmo atstovai). Pirmieji kinikai neigdavo tradicines
vertybes vardan naujų.
 Etika teisėje nenumato vien akivaizdžių taisyklių, bet ir individualią elgesio atsakomybę. Čia pareiga
įgauna giluminio ryšio tarp sąžinės, tapatumo ir profesijos pavidalą.
 Etinės dilemos ir pareigos skiriasi įstatymo, teismo, kolegų ir klientų atžvilgiu.

1) Pareiga įstatymui (Sokrato mirtis)- jo prasmė, pagarba įstatymui. Teisininkas yra įstatymo
administravimo dalis ir net nesutikdamas su tam tikrais įstatymo aspektais privalo saugoti įstatymo
viršenybę.
2) Pareiga teismui. Įtvirtinamas valstybės interesas ir autoritetas ir kaip teismo dalyvis teisininkas turi
gerbti ir vadovautis teismo direktyvomis arba nuorodomis.
3) Pareiga kolegoms- profesiniai santykiai privalo išlikti pagarbūs, atviri, dalykiški, net, jei asmeniniai
santykiai tokie nėra. Teisininkas privalo prisiminti ir priminti savo profesijos svarbą ir vertę
visuomenės akyse. Tai yra pareiga kelti pasitikėjimą teisininko profesija. Teisė turi išnaudoti ryšius
su visuomene aktyviai ir atsakingai (ryšiai su žiniasklaida, darbo tvarkos ir rezonansinių nusikaltimų
nušvietimas, krizių komunikacija). Vadinasi teisė svarbu ,,kolektyvinės reputacijos įsisąmoninimui.
4) Pagarba klientui. Numato kvalifikaciją, konfidencialumą ir interesų konfliktų vengimą.

Taigi teisininko etika yra išorinio (kodeksai, teisininkų bendruomenė, visuomenė) ir vidinio (vertybės,
sąžiningumas, lojalumas, kompetencija) reguliavimo darna. Kita reiškus, tai reiškia, kad teisininko etika
visada tam tikru laipsniu priklauso nuo jo paties individualaus sprendimo (diskretiškumo principas)- pats turi
būti atsakingas, neišsišokti, nefamiliarumas.
Etinė interesų konfliktų struktūra: (kokias pareigas numato ? )

1) Vengti konflikto tarp pareigos klientui ir asmeninio intereso.

2) Vengti konflikto tarp pareigos kitiems (teismas, įstatymai, visuomenė, kolegos) ir asmeninio
intereso.
3) Vengti konflikto tarp pareigos kitiems (teisme, įstatyme, kolegų) ir klientams.
4) Vengti konflikto tarp pareigoms kelioms atstovaujamoms pusėms.
5)
 Taip pat balansuoti tarp dviejų ,, viešųjų‘‘ interesų.
 Suteikti klientui pasitikėjimo teisine sistema.
 Interesui neriboti teisininko laisvės, pasirinkti kliento atstovavimo būdą.

Santykis su buvusiu klientu bei konfidencialumas. Veikla prieš buvusį klientą yra ne etiška (tokio tipo
problemos prasidėjo nuo teisės biurokratijos), todėl užtikrinant buvusį klientų konfidencialumą, firmos
naudoja informacijos apsaugos mechanizmą, kad su klientu susijusi informacija nenutekėtų ir nebūtų
panaudota tų, kurie atstovauja kitus klientus. Šis principas vadinamas - ,,Kinų siena‘‘ (apsaugos
mechanizmas).

Kompetencija ir su profesine etika susijusių situacijų išmanymas:

 Pvz. JAV teisininkui nuolat primenami profesiniai standartai, o abejotinos situacijos atveju prašoma
susilaikyti nuo sprendimo.
 Vykdomi teisininkų atestavimai, teisinės ir etinės bazės atnaujinimas, supažindinimas su aktais,
įstatymais, taipogi mokamąja medžiaga.
 Siekdami teisingumo ir atstovaudami klientus teisininkai privalo ginti žmogaus teises ir pamatines
laisves, kurias pripažįsta nacionalinė ir tarptautinė teisė. Teisininkai, kaip ir kiti piliečiai, turi teisę į
išraiškos laisvę, įsitikinimus ir draugijų steigimą, taip pat teisę dalyvauti viešuose diskusijose, kurios
liečia teisingumo vykdymą, žmogaus teisių apsaugą bei dalyvauti nacionalinėse ir tarptautinėse
organizacijose.

Teisininkų asociacijos:

 Teisininkai turi teisę organizuoti profesionalias organizacijas, veikiančias savivaldos pagrindu, kurios
deramai atstovautų jų interesus bei padėtų palaikyti profesionalią kompetenciją.
 Profesionalios teisininkų asociacijos privalo bendradarbiauti su Vyriausybe idant užtikrintų efektyvų
teisinių paslaugų tiekimą bei galimybę teisininkui atstovauti klientą jo pasirinktu būdu, jei tai
nepažeidžia įstatymo ir profesionalios etikos standartų.
Viljamas Šekspyras : ,,pirmas dalykas, kurį turime padaryti – išnaikinti teisininkus‘‘.

Aristotelis- dorybės etikos atstovas. Nors ulitarizmas ir deontologija skiriasi daugeliu požiūrių, abi tradicijos
iš esmės siekia atskirti teisingus veiksmus nuo ydingų. Aristotelis savo etikai (poelgius) skirtame veikale ,,
Nycho Macho etika‘‘ vietoje poelgių vertinimo kelia tokį klausimą: ,, ką reiškia būti geru ir teisingu
žmogumi? Kokias savybes turėčiau kultivuoti?‘‘ (N- tam tikras eskizmas, pasiekimo būdų įvertinimas).
Pagrindinė deontologijos problema yra apriorinis mąstymas, o utilitarizmo- instrumentinis situacijos
apskaičiavimas (instrumentinis utilitarizmas nesvarbus). Apriorinis mąstymas- ką numatome išankstine
sąlyga (iš anksto duota, jau numatomos sąlygos). Deontologija : taisyklės iš anksto apibrėžia visas galimas
situacijas (kas yra neįmanoma). Dorybių etika tarsi derina deontologijos ir utilitarizmo kraštutinumus,
formuluodama charakterio savybes, kurios gali atitikti ir tam tikrą ,, vaidmenį‘‘ valstybės tarnyboje
(muitinėje, mokytojo, teisininko atveju).

Etiškai aktualios teisininko savybės:

Skaidrumas, konfidencialumas, atskaitomybė, teisėtumas, nešališkumas, įstatymiškumas, operatyvumas,

mandagumas, užuojauta, kooperatyvumas, drąsa, draugiškumas, dosnumas, darbštumas, lojalumas,
kantrybė, atsargumas, pagrįstumas, savidisciplina, savarankiškumas, patikimumas, saikas, tolerancija,
intensionalumas, taktiškumas, seflikacija, turiningumas.

Pagal Aristotelį: etikos tūrėtų būti mokama praktiškai, tai yra įdant studentas taptu doras, jis turi elgtis taip,
kaip elgiasi dori žmonės. Vadinasi, Aristotelis pabrėžia veiksmo ir įpročio svarbą moraliniam mokymuisi,
tačiau moraliniai įpročiai neturi tapti aklu imitavimu, todėl asmuo atliekantis teisingus veiksmus nebūtinai
yra teisingas žmogus. Be to, jis turi dar sąmoningai suvokti pasirinkimo situaciją, aktyviai rinktis veiklos
pobūdį ir šie pasirinkimai turi priklausyti nuo nekintamo moralinio charakterio, pvz. jei kas nors trokšta tapti
geraširdžiu, jis neprivalo aklu įpročiu nuolat vengti pykčio, veikiau jis privalo mokytis, išvengti pykčio
reikiamu metu ir sukelti jį atitinkamom aplinkybėm susidarius. Moralinės treniruotės reikalauja iš studento
įvertinti konkrečią situaciją, atsižvelgti į aplinkybes, bet spręsti bendrųjų charakterio bruožų arba dorybių
akivaizdoje, t.y. vadinamas fronentinis mąstymas arba ,, phronezis‘‘. Phronetinis mąstymas balansuoja
konkrečios situacijos ir universalaus principo svarbą. Profesinėje etikoje kaip ir asmeninėje etinių
įsipareigojimų pagrinde sudaro pasitikėjimo idėja, visuomenės struktūrą, sandarą, esmę, logika numato
pasitikėjimą specialistais, jų kompetencija ir tuo, kad jų klientų interesai bus svarbesni jų pačių.

Profesinė etika numato:

1) Kad einamos pasitikėjimo pareigos visos bendruomenės labui.

2) Naudojamasi valdžia, suteikta teisėtos institucijos arba įstatymo.
3) Todėl tikimasi, kad ta valdžia bus naudojamasi tinkamam tikslui, kaip nurodyta įstatyme.
4) Tikimasi kompetencijos (reikalingų įgūdžių demonstracijos ir atsakomybės (veiksmų ir pasekmių
apgalvojimas) ).
5) Tikimasi atskaitomybės (tiesioginiai arba išoriniai organizacijai, atskaitomybės, kuri išaiškintų
sprendimų priežastis).
6) Tikimasi, kad bus išvengta konfliktų tarpasmeninių ir visuomenės interesų, tai yra, kad patarimai,
sprendimai ir veiksmai išliks profesionalūs, vadinasi, nepaveikti asmeninių interesų.)
7) Tikimasi, kad bus žinomas etikos kodekso turinys ir jo bus nuosekliai laikomasi.
Etikos kodeksai, arba kitaip ,,Etikos infrakstūra‘‘.

Etikos kodeksų funkcijos:

 Etikos kodeksai nustato bendrus rekomendacinius principus, kurie padeda konkrečios profesijos
atstovams taikyti taisykles ir skatinti vertinimą.
 Etikos kodeksai suteikia galimybę visuomenei pasitikėti organizacija, arba bendrai ir tuo, kad jos
nariai laikysis numatomų standartų.
 Kodeksai nustato vertinimo standartą, kurį gali suprasti ir naudoti tiek vidinis, tiek išorinis
vertintojas. Tai pat kodeksų veiksmingumą užtikrina kiek įmanoma konkretesnis drausminių
pažeidimų ir atitinkamų sankcijų aprašymas, tuo būdu kodeksas gali būti naudingas ir kasdieninėje
veikloje, jeigu jame bus aiškiai išdėstyti elgesio ir santykių, kurie svarbūs teisininko funkcijoms,
pavyzdžiui:
o Etikos kodeksų kūrimas ir įgyvendinimas:
 Pagrindinis Etikos kodeksų tikslas praktinis- t.y. padėti profesionalams suprasti ir padaryti tai, ko iš
jų tikimasi, taip pat sukonkretinti jų vaidmenį ar funkciją. Šio tikslo įgyvendinimas bus
veiksmingesnis, jei kodekse laikysis šių bendrų taisyklių:
1) Paprastumas, nesistenkite kodekse aprašyti visų įmanomų situacijų.
2) Pozityvumas, būkite kiek įmanoma pozityvesni, tekstas turi kelti pasitikėjimą srities profesionalais.
3) Aiškumas, viešojo sektoriaus etika turi būti aprašyta tokia kalba ir idėjomis, kurios būtų aiškios.
Stenkitės išvengti sumaišties, dėl kurios būtų sudėtinga veiksmingai atlikti drausminius veiksmus.
4) Visuotinumas, daugelis kodeksų nepasiteisina, nes juos parašė vadovai, paprastai nesitarė su
žemesnio rango pavaldiniais. Etikos kodeksas be kitų dalykų turi reikšti visų organizacijos lygmenų
įtraukimą.
Teisė, valstybė bei vertybės

Teisė valstybei suteikia civilizuotą demokratinę formą. Valstybingumas apskritai nesuvokiamas be

teisės arba platesnio teisinio diskurso institucionalizacija (valstybingumas).

Valstybė suteikia teisei veiksmingumą, realų poveikį visuomeniniams santykiams. Valstybė į teisės
tapsmo procesą įsijungia atlikdama teisėkūros ir priežiūros funkcijas, atitinkamai kaip Parlamentas
ir teisėsaugos institucijos. Praktinė teisės ir valstybės santykio klausimo reikšmė yra ta, ar valstybė
yra susaistyta teisės, ar valstybės ir jos valdymo organai galioja visuomenei nustatyta tvarka, ar
valstybė gali savo nuožiūra šią tvarką keisti. Valstybės ir teisės santykis keitėsi (teisė atsirado
greičiau už valstybę). Valstybė įkūnijama stipriausiam socialinių veiksnių visuomenėje, t.y.
organizuota politinė valdžia, turinčią tiek pozityviąja, tiek negatyviąsias reikšmes. Pozityvi- politinė
valstybinė valdžia būtina siekiant užtikrinti visuomenės vientisumą, racionalų valdymą, apginti ir
išreikšti bendrus gyventojų interesus. Tuo metu destruktyvi (negatyvioji) valstybės prasmė-
valstybinę valdžią įgyvendina specialus valstybinis aparatas, atliekantis prievartinę funkciją. Ši
monopolinės prievartos teisės valstybinės valdžios atveju gali pasiekti absoliutizmą, kuris reiškia-
viską, kas prieštarauja valdančiam aparatui atmetimą. Teisės valstybės santykis keičiasi
priklausomai nuo teisinės tradicijos: normatyvistinė, vertybinė, socialoginė.

1) Normatyvizmas (etatizmas) (Prancūziškai ,,etateit‘‘ – valstybė) siekia suvokti teisę per teisės
normas, tokiu būdu normų turinys įgyja antraeilę reikšmę. Normatyvizmo abejingumas normų
turiniui kyla iš principo, kad valdžia nustato, sankcionuoja, paverčia privaloma elgesio taisykle,
tai kas turi būti laikoma teise. Taigi, čia teisė sutapatinama su įstatymu (plačiau valdžia yra
teisė). Pagal normatyvistinį požiūrį teisė tampa pavaldi valstybei. Pagal ši požiūri, valstybės
veiksmams netaikomi žmogiškosios moralės kriterijai, čia teisė yra privaloma tiek pavaldiniams,
valstybė vadovaujasi vien procedūrinėmis normomis. Iš esmės nebelieka ribų tarp įstatymų ir
valdžios savivalės, atsiranda totalitarizmo grėsmė, aukščiausia vertybe tampa valstybė. Politiniai
režimai tokie kaip autoritarizmas arba totalitarizmas stipriai apriboja teisės funkciją, kuri iš
esmės tampa valdžios instrumentu totalitariniame dominavime.

2) Aksiologinis požiūris (lotyniškai ,,aksio‘‘žvertybė) 18-19 a. Vakarų Europoje atgimė dar antikos
laikais iškelta pažiūra, kad normatyvistinė teisė turinti atitikti tam tikrą ,,aukštesniąją‘‘ teisę.
Pagal aksiologinę reikšmę vertybių pozicija, pagal kurią teisės turinį ir esmę sudaro
bendražmogiškos idėjinės vertybės, galima kalbėti apie teisės viršenybę prieš valstybę.
Vadinasi, iškeliamas normos turinys (kokios idėjos sudaro). Teisė palaiko vertybes, kurios
apsprendžia valdžios veikimą ir apibūdina ,,teisinę valstybę‘‘. Net viduramžiais teisė nebuvo
visiškai subordinuota politinei valdžiai, buvo tikima į teisę, kuri turi didesnę juridinę galią už
valstybės sukurtąją.

Tomas Akvinietis- pagrindinė teisės figūra, teleologijos, jis atskyrė ,,rašytinį‘‘ įstatymą nuo
Dieviškojo įstatymo (leksusas, lex, aertaini- amžinasis įstatymas lotynų kalba). Aksiologinį
požiūri gali atstovauti skirtingos teorijos (pvz. prigimtines teisės doktrina, todėl ir aukščiausios
vertybės, kaip teisės normų turinys iškeliamos skirtingos (gali būti iškeliamas kaip turinys), kas
tai bebūtų: Dievo valia ar įgimtos žmogaus savybės (racionalumas, protas užtikrinantis
 autonomiją ir orumą, neprotingas savęs disponavimas gali užtraukti ne orų) arba visuomenine
tvarka, tai bus laikoma pagrindinės teisės dalimi ir rašytiniai įstatymai turi orientuotis į šias
vertybes. Valstybė pagal šį požiūrį tampa teise tai naudojančiai jėga. Prigimtinės teisės teorija
sudaro esminę šiuolaikinės demokratinės teisės pagrindą.
(2 milijardai pagal Konfucijų)

Šios krypties šalininkai teisės viršenybę kildino iš žmogaus prigimties ir ja besiremiančių individo
subjektinių teisių neliečiamumo. Teisės primato iškėlimas įtakoja ir žmogaus viršenybės prieš
valstybę idėją, kur vietoje priemonės žmogus laikomas tikslu, valstybės reikšmė ir prasmė
apsprendžiama tuo, kiek ji nukreipia savo veiklą į teisės reikalavimų įgyvendinimą. Valstybinis
požiūris visada buvo teisinės valstybės pagrindas ir teisės viršenybės idėjos išraiška. Tačiau
nepaisant teisinės valstybės specifikos, ji išlieka valstybine, t.y. politinė jėga su valdymo aparatu,
taigi čia valstybė neištirpsta visuomenėje, todėl pvz. prigimtinė teisė ir normatyvinė teisė gali
sudaryti vientisą socialinių santykių reguliavimo sistemą. Tačiau valstybinis vaidmuo čia būtų
orientuotas į pirmą- žmogaus kai svarbesnio už valstybę, visuomenę, tvirtinimo ir gynimo bei antra-
valdžių atskyrimą užtikrinant demokratiją.

3) Socialoginė kryptis- viena iš pagrindinių 20 a. teisės krypčių. Ji ypač paplitus JAV. Teisė nėra
grynai valstybinis fenomenas (ji yra ,, socialinė‘‘). Visuomenėje yra daugybė socialinių junginių,
kuri turi savo ,,teises‘‘, todėl ir teisė yra ne vienalytė. Šiuo požiūri teisė, išskyrus nedidelę jos
dalį, yra ne valstybės kuriama, o pasirenkama iš atskiruose socialinėse santykiuose
susiformavusios kiekvieno organizacijos, kuri turi savo faktinę tvarką, taigi ir ,,teisę‘‘, kuri
egzistuoja šali valstybinių principų. Valstybės pasirenkama teisė yra apsaugoma ypatingai, nes
valstybė yra viešpataujantis socialinis junginys, tačiau kartu ir antrinis. Įsikūrus valstybei tam
tikros valstybės dalis yra suvalstybinta ir taip privaloma žemesniems junginiams. Tokiu būdu
valstybė tampa teisės poveikio būdu, ar atskiri socialiniai junginiai norėdami teise paveikti,
siekia valstybinės valdžios (,,kova dėl valdžios, visuomet yra kova už teisę‘‘- Romeris). Vadinasi
socialoginiu požiūriu teisė kuriama tarpusavyje kovojant interesams. Įstatymo forma- tik
vėlyvoji teisės vystimo stadija. Įstatymų leidėjas nesukuria, o atranda teisės normą, tai jos jau
būna įsigaliojusios žmonių santykiuose ir organizacijų santykiuose. Teisė čia yra ir ypatinga
pačiai socialinių santykių savybei. Vadinasi, socialoginė kryptis siekia decentralizuoti valstybės
vaidmenį socialinių santykių lygmenyje. Čia net teismas tampa ne valstybės, o visuomenės
institucija, todėl ši teorija yra aiškiai demokratinė.