Kelly Hunter - Gal Pakartojam 2014 LT PDF

KELLY H U N T E R
(Keli Hanter)
Gal pakartojam
Romanas
• f svajonių knygos
Vilnius
2014
UDK 821.111(73)-31 Versta iš Kelly Hunter,
Hu-131 With The Fling, 2011
© Kelly Hunter, 2011
Šis leidinys publikuojamas pagal sutartį su
„Harleąuin Enterprises II B.V. / s. a. r. 1.“
Visos teisės į šį kūrinį saugomos, įskaitant teisę atkurti

visą arba iš dalies bet kokia forma.
Visi šios knygos personažai yra išgalvoti.
Bet koks panašumas į tikrus asmenis, gyvus ar
mirusius, yra visiškai atsitiktinis.
ISSN 1822-6825 © Filomena Vaitkutė,

ISBN 978-609-406-737-2 vertimas iš anglų kalbos, 2014
© Janina Jankauskaitė-Šareikienė,
dizainas, 2012
© Shutterstock.com, viršelio nuotrauka
© „Svajonių knygos“, 2014
.Svajonių romanai“ yra UAB „Svajonių knygos“ prekių ženklas.

Prologas
Galėčiau pasakyti, kad esame sužadėtiniai, pa
galvojo Šarlotė, taisydamasi praleisti dar vieną naktį li
goninėje ant subraižytos kėdės šalia mirštančios krikš
tamotės. Si palata matė daug ligonių ir mirštančių
žmonių, tačiau garbaus amžiaus Aurora nesileido
į šnekas apie amžinybę ir kalbėdavo vien apie pras
mingai nugyventą savo gyvenimą ir netgi bandydavo
spėlioti, kas jos laukia po mirties.
Nors Aurora pageidavo būti sudeginta ir iš jos
turėjo likti tik pelenų krūva, ji svarstydavo, kas jos
laukia danguje, ar ten visi bus lygūs ir po kiek laiko ji
atgims namine kate.
Deja, ši naktis nežadėjo būti rami. Aurorai suleido
skausmą malšinančių vaistų, ji buvo suirzusi ir ne
rimavo, kad po jos mirties Šarlotė liks vienui viena.
Bet ne vargeta, nes turto Šarlotė turėjo daugiau, negu
reikia vienam žmogui. Tačiau kai pagalvodavo apie
šeimą ir sau artimą žmogų... ir apie kitus, į kuriuos
galėtų kreiptis, kai sunku, arba su kuriais norėtų pa
bendrauti... taip, Aurora turėjo dėl ko nerimauti.
Todėl Šarlotė ir išgalvojo tariamą sužadėtinį. Dailų ir
labai paslaugų, kokių tikriausiai nė nebūna.
Jis buvo šaunus.
Doras.
4 | KELLY HUNTF.R
Be to, ir nepaprastai kuklus.

Deja, jis dažnai keliaudavo.
Praėjus jauduliui, kad teko meluoti, Šarlotė su
ligone daugiausia ir kalbėdavosi apie išgalvotąjį su
žadėtinį. Tiesą sakant, jam atsiradus - jei taip galima
pasakyti - krikštamotė šiek tiek aprimo. Šarlotė turi
mylimą žmogų. Nebebus vieniša. Salia jos bus Ta
deušas Jeremijas Gilbertas Taileris.
Ne, bendradarbiai jo nevadino Tadeušu, tikrai
ne. Jiems jis buvo Taileris, ir šią pavardę jie tardavo
su didžiule pagarba, nes šis Australijos pilietis buvo
žymus ir turtingas, visą pasaulį apkeliavęs botanikas,
filantropas ir kovotojas už gamtos išsaugojimą. Tačiau
savo motinai jis buvo TJ, ši jį vadino tik taip. Tadeušo
Jeremijo Gilberto tėvas vadino jį tiesiog sūnumi, beje,
jis labai panašus į aktorių Šoną Konerį. Nuotykių
ieškotojas ponas Taileris buvo bevaikis ir tai Šarlotei
buvo labai paranku.
Šarlotė vadino jį Giliu, šį vardą ji tarė su didele
meile ir aistra, todėl Aurora ja tikėjo.
Gilis šiuo metu keliavo Papua Naujojoje Gvinėjoje,
plaukė Šepiko upe, kur nebuvo ne tik telefoninio, bet
ir išvis jokio ryšio su išorės pasauliu. Vis dėlto Šarlotei
kažkaip pavyko su juo susisiekti... o Gilis pasiuntė į
Port Morsbį vietinį, kurio paprašė perduoti jai žinutę.
Apie tai, kad turėtų netrukus grįžti, kad labai pasiilgo
Šarlotės ir kad daugiau su ja niekados nebesiskirs. Kad
nori susitikti su Aurora, kuri, kiek jam žinoma, buvo
sėkminga verslininkė, senovinių daiktų kolekcininke,
be to, jo mylimosios krikšto mama ir geroji visų fėja;
jis labai nekantravo susitikti su moterimi, kuri už
augino jo mylimą Šarlotę.
GAL PAKARTOJAM? | 5
Aurora irgi jo laukė.

Ekscentriškoji Aurora Heršoval buvo artimiausias
Šarlotei žmogus, nes savo tėvų, kurie mirė seniau kaip
prieš dvidešimt metų, ji beveik neprisiminė.
Serganti vėžiu ir nuo morfijaus apdujusi Aurora
dažnai painiodavo Gilį ir Šarlotės tėvą. Ir tai su
prantama, nes to vyro paveikslą Šarlotė sukūrė iš prisi
minimų apie tėvą nuotrupų.
Gilis, arba TJ, arba Tadeušas Jeremijas Gilbertas
Taileris, kitaip sakant, tariamas jos sužadėtinis, buvo
šiek tiek panašus į Indianą Džounsą, gal todėl, kad
nešiojo skrybėlę, šiek tiek į kapitoną Kirką - kodėl į
jį, istorija nutyli, ir į kažkurį Karibųjūrų piratą, tik
buvo gerokai už jį valyvesnis. Taip, Šarlotės sužadė
tinis buvo vyras, kokių reta.
Jam išvykus, mergina labai liūdėjo. Ilgėjosi jo su
gebėjimo džiaugtis gyvenimu ir naujais nuotykiais.
Švelnumo ir puikaus humoro. Trūko jo draugijos, o
labiausiai ilgėdavosi naktimis, nors pati žinojo, kad tai
kvaila. Jis vienintelis palaikė Šarlotės jėgas ir padėjo be
ašarų ištverti tai, kas jos laukė.
Aurora mirė. Praėjus dviem mėnesiams, kai jai

diagnozavo vėžį, tiksliai tada, kaip ir sakė gerasis jos
gydytojas.
Šį kartą net ir mintys apie Gilį nepadėjo su
laikyti ašarų. Šarlotė verkė, nes Auroros kančios pa
galiau baigėsi. Ašarojo iš sielvarto, kad neteko krikšto
mamos, geriausios bičiulės.
Ji verkė ir verkė.
Gilbertas į Australiją negrįžo ir su Aurora nebe
pasimatė, nors Šarlotė karštai maldavo, o tai buvo
6 | KELLY HUNTER
nedovanotina. Tik tokiam jo elgesiui mergina rado

pateisinimą.
Gilbertas, skubėdamas pas ją, nuklydo į tokią
vietą, į kurią jam nederėjo pakliūti. Kadangi buvo
ne tik drąsus, bet ir doras, stojo į kovą su tenykštės
genties priešais, nes šie, kaip pasakojo kai kurie
žmonės, norėjo pagrobti jų vado dukteris. Iš valdžios
mažai kas tikėjo, kad ras jo palaikus. Apie jį kalbėjo
pašnibždomis, minėjo kažkokią kiaulę.
Jo baigtis netrukus po Auroros mirties buvo dar
vienas skaudus smūgis. Šarlotė jo labai ilgėjosi, ypač
po vidurnakčio.
Jai iš tikrųjų jo trūko.
Pirmas skyrius
- Šarlote, ką čia veiki?
Susirūpinęs profesoriaus Haroldo Medo veidas
nesiderino su tėviškai globėjišku balsu. Apskritai jos
vadovas stebino ir kitokiais tarpusavy nederančiais
dalykais. Pavyzdžiui, savitu senovės Egipto istorijos
aiškinimu, visiškai kitokiu nei daugumos. Arba įsiti
kinimu, kad reikia dirbti visą laiką - septynias, o ne
penkias dienas per savaitę.
Taip, šiandien pirmadienis ir dar tik pusė aštuonių
ryto, ji dirbti paprastai pradeda vėliau, bet vis dėlto...
ji turi teisę čia būti.
GAL PAKARTOJAM? | 7
- Šarlote?
- Tikriausiai dirbu? - mergina pasiūlė galimą at
sakymą. - Be to, mes dėl visko susitarėme. Ar kas nors
pasikeitė?
- Ne, bet tavęs šiandien dar nelaukėme. Tikė
jomės, kad norėsi kelias dienas pailsėti po tokios ne
tekties, o ir tavo krikštamotę palaidojome tik vakar.
Jis irgi dalyvavo laidotuvėse. Tai buvo malonu,
juolab kad Auroros jis nepažinojo.
- Gražios buvo laidotuvės, - tyliai tarė Šarlotė. -
Kai gražiai gyveni, gražiai ir išeini. Bent aš taip manau.
Esu tuo įsitikinusi. Dėkui, kad dalyvavote.
- Nėra už ką, - pasakė Medas. - Bet jei nori kelių
laisvų dienų...
- Ne, - skubiai nutraukė Šarlotė. - Prašau. Man jų
nereikia. Jaučiuosi gerai, —ji prisivertė nusišypsoti, bet
Medo apgauti nepavyko - nerimas vyro akyse tik su
stiprėjo. - Iš tikrųjų. Aš pasirengusi dirbti. Netgi turiu
paaiškinimą apie Lioso atodangoje rastų keramikos
dirbinių šukių kilmę.
- Tai neskubu, - tarė Medas. - Šį darbą gali per
leisti kam nors kitam. Gal daktarui Karlailui? Ar jis vis
dar kasybvietėje? Daktaras Stedfelou apie jį labai geros
nuomonės.
- Žinau, - Stedfelou ataskaitose jis paminėtas
daugybę kartų. - Bet noriu dirbti pati, - toji Lioso
atodanga buvo jos atradimas. Jos ir Auroros. Kai ku
riuos darbus - derinti, parengti ir panašius - ji perdavė
Stedfelou, bet su sąlyga, kad tyrimus atliks pati. Deja,
į jų komandą įsiliejus didžiai vertinamam daktarui
Karlailui, jos kolega Stedfelou kažkodėl pamiršo šį su
sitarimą. - Haroldai, jaučiu, kad daktaras Stedfelou
8 | KELLY HUNTER
ir daktaras Karlailas norėtų perimti iš manęs šį darbą.

Žinau, kad jie sugebėtų viską atlikti be priekaištų, bet
esmė slypi kitur. Jaučiuosi stumiama į šalį, o tai prieš
tarauja mūsų susitarimui.
- Šarlote, būk protinga, - ramino Medas. - Visi
žinome, kad būtent tu parūpinai finansavimą Lioso
kasinėjimams. Niekas neabejoja dėl tavo teisės daly
vauti šiame projekte, o kolegas užsipuoli visiškai be
reikalo. Gal jie tik nori padėti tau išgyventi užklupus
negandoms?
Šarlotė atidžiai klausėsi. Norėjo tikėti. Vylėsi, kad
Stedfelou laikysis duoto žodžio ir pripažins jos indėlį,
tačiau iš tikrųjų juo nepasitikėjo. Ji nusprendė ne
seniai. Po daugybės bemiegių dienų. Apsvarstė visus
galimus ir tariamus variantus, ir priimti tokį sprendimą
jai buvo sunku.
- Pasikalbėsiu su Stedfelou. Taip pat ir su Kar-
lailu, - ji ramiai pasakė. - Pasistengsime viską išsiaiš
kinti.
- Puiku, - Medas švytėjo. - Žinojau, kad pasielgsi
kilniai. Esi paskelbusi triskart daugiau straipsnių negu
kiti tavo amžiaus archeologai. Gali tikėtis pareigų pa
aukštinimo.
- Net jei būsiu atstumta kaip nepatikima? - ramiai
paklausė Šarlotė, priversdama Haroldą parausti.
- Šarlote, - pradėjo šis. - Žinau, kad savo krikš
tamotės dėka pažįsti ne vieną archeologijos pasaulyje
garsų žmogų. Taip pat žinau, kad nederėtų abejoti
geru jūsų giminės vardu. Galiu prisiekti Dievu, jog
esi pirmoji iš archeologų, finansavimą išrūpinusi iš
privačiojo sektoriaus, ir dar šitokiu būdu. Tačiau tavo
krikštamotės nebėra, ir žmonėms kyla abejonių, ar su
GAL PAKARTOJAM? | 9
jos išėjimu nesibaigs ir tavo ryšiai, apie kuriuos sklinda

legendos, - vyras atsiduso ir pasižiūrėjo į ją meiliu,
kaip pačiam atrodė, žvilgsniu. - Šarlote, labai vertinu
tavo indėlį į šį darbą, bet tikiuosi, kad paklausysi
mano, seno žmogaus, patarimo: užleidusi pozicijas
Lioso kasinėjimuose nieko neprarasi. Šiuo metu būtų
geriau, jei pasirūpintum atnaujinti asmeninius ryšius.
Tada galėtum grįžti prie kasinėjimų ir jiems vado
vauti. Tavim dėtas taip ir daryčiau, juk nenori iškristi
iš žaidimo. Šitaip netgi taptum dar labiau geidžiama.
Žinoma, jei to nori.
Jeiji to nori.
Tiesą sakant, Šarlotė nelabai žinojo, ko nori, kai
kalba pasisukdavo apie darbą.
Medui tai taip pat buvo ne paslaptis.
- Šarlote, žinau, kad nesi linkusi su bendradarbiais
aptarinėti asmeninio gyvenimo, - kiek drovėdamasis
pasakė Medas. - Bet girdėjau, kas nutiko tavo draugui
iš Papua Naujosios Gvinėjos. Skaudi istorija. Tai baisu.
- Vadinasi, e... žinote? - Šarlotės širdis smarkiai su
dunksėjo, bet ji prisivertė nusišypsoti, nes taip reikėjo.
Ji manė, kad apie Tadeušą Jeremiją Gilbertą Tailerį
žinojo tik ji ir Aurora. Ir niekas daugiau. - Iš kur?
- Viena ligoninėje dirbanti slaugė susituokusi su
Tomu iš Statistikos skyriaus. Iš jos ir sužinome... nau
jienas.
- Šit kaip, - Šarlotė vėl šyptelėjo, duodama suprasti,
kad išgalvotas pasaulis kertasi su tikrove, tačiau ne vi
suomet įmanoma juos atskirti. Gal derėjo nutraukti jos
pačios sumanytas sužieduotuves su išgalvotu draugu,
nes tai, blaiviai galvojant, būtų buvę protingiau, nei jį
nužudyti? Arba jei būtų leidusi mylimam Giliui ramiai
10 | KELLY HUNTER
plaukti aukštyn Šepiko upe ir netikėtai kažkur dingti,

nebūtų ir šio pokalbio su Haroldu.
—Dėl krikštamotės bent žinojote, kad ji anksčiau
ar vėliau mirs ir buvote su tuo susitaikiusi. O jūsų
draugas - nerado net jo kūno... Na, bet apie tai gana.
Šarlote, kartoju, jei norėtumėte paatostogauti - ne
prieštarausiu.
—Širdingai... dėkoju.
Šarlotės balsas pavojingai virptelėjo. Profesorius
Medas žengė didelį žingsnį atgal tarsi išsigandęs, kad
Šarlotė pravirks. To baiminosi ne jis vienas. Liaukis,
Šarlote. Susiimk. Nedrįsk sugniužti. Grynstounai lengvai
nepasiduoda. Galvą aukštyn, Šarle, ir nusisypsok. Taip ją
drąsindavo Aurora, ypač dėl šypsenos.
Sunkiai, itin sunkiai Šarlotė atgavo savitvardą ir jos
veide pasirodė kažkas panašaus į šypseną.
—Dėkui, Haroldai. Malonu, kad rūpinatės, o apie
Jūsų pasiūlymą dar pagalvosiu, bet vėliau. O dabar
norėčiau imtis darbo.
Šarlotė apsiriko manydama, kad pokalbis su Medu

ankstyvą rytą buvo nemalonus, nes rytinė arbata su
bendradarbiais buvo dar nesmagesnė. Meilūs žodžiai
skaudžiai kerta, ypač jei jautiesi jų nenusipelnęs, o tą
rytą Šarlotė išklausė daugybę tokių žodžių dėl ją išti
kusios netekties.
Dėl abiejų netekčių.
Nenorėdama klausytis užuojautų, ji su puodeliu
rankoje pasislėpė mažame kampiniame savo kabinete.
Dribo į kėdę ir įbedė akis į kompiuterio ekraną, nors
jame, tiesą sakant, nieko nematė. Gal rytoj jausis
geriau? Tikėjosi, kad geliantis skausmas dėl netekties,
GAL PAKARTOJAM? | 11
taip pat savigrauža ilgai netruks. Svarbiausia iškęsti

dar kelias dienas. Gal prikelti Gilį iš numirusiųjų ir
jo atsikratyti kaip nors kitaip? O gal jis galėtų jos at
sikratyti? Arba viską sutvarkyti abipusiu susitarimu...
- Kaip laikaisi? —už nugaros pasigirdo kažkieno
balsas. Tai Milė, ji tik atėjo paguosti. Milei ji neturėtų
meluoti.
- Šiaip sau, - Šarlotė vos šyptelėjo. - Užuojautą
dėl Auroros mirties dar galiu pakęsti. Ar pakęsiu dėl
Gilio, nežinau.
- Aš čia ne dėl užuojautos, tiesiog iš smalsumo, -
tarė Milė ir įsirėmė liesu užpakaliu į stalo kraštą. -
Mudvi draugaujame ir kartu dirbame... leisk pagalvoti,
ar ne dvejus metus? Kodėl nepasakei, kad susižadėjai?
Ir kodėl nemūvi žiedo?
- Iki galo dar nebuvo sutarta, - Šarlotė jautėsi ne
smagiai. - Iš tiesų nebuvo.
- Kada mateisi su juo paskutinį kartą? —paklausė
Milė.
- Senokai. Gilis mėgo laisvę. Ir nuotykius, -
Šarlotė įsijautusi fantazavo. - Pats sau buvo šeimi
ninkas. Aistringas, ypač siekdamas tikslo. Energingas.
Kantrus...
- Atkaklus?
- Žinoma.
- Dabar suprantu, kodėl jis tau patiko, - pasakė
Milė. - Bet tu užsimanei jį pažaboti, ir jis spruko.
Gilio žavesys staiga nublanko ir Šarlotė karčiai šyp
telėjo.
- Na, taip.
- Tu netgi šiek tiek džiaugiesi, kad nebesi pririšta
prie to nuotykių ieškotojo, ar ne taip?
12 | KELLY HUNTER
- Gal ir taip, - sumurmėjo Šarlotė. Juk to ir siekė,

ar ne? Įtikinti Milę ir kitus, kad netruks atsigauti po
sužadėtinio žūties? Jei taip, kodėl vis dėlto jaučiasi iš
davusi Gilp.
- Gal turi jo nuotrauką? - pasiteiravo Milė.
- Ką tokią?
- Nuotrauką. Savo sužadėtinio nuotrauką.
- Kažkur turiu, - ji negalėjo liautis melavusi. —
Klausyk, Mile. Viskas gerai. Gilis man buvo tiek pat
svarbus kiek Aurora. Bent ne mažiau.
- Tai susirask tą nuotrauką, —švelniai tarė Milė. -
Pastatyk matomoje vietoje. Ir jai melskis, jei tik nuo
to pasidarys lengviau. Net jei vyras nebuvo iš tų, kurie
trokšta šeimos, ir paaiškėtų, kad jūsų susitarimas tuoktis
buvo klaida, net ir tada turėtum džiaugtis, kad tiek
laiko buvote kartu. Ir nesisielok, kad jautiesi sutrikusi
dėl jo mirties, Šarlote. Tai normalu. Taip pat ir pykti dėl
to, kad buvo neatsargus ir tapo grobiu. Kad leidosi suė-
damas. Tu apimta sielvarto ir tai suprantama.
- Nemanau, kad tai normalu, - tyliai tarė Šarlotė.
Pastaruosius kelis mėnesius ji jautėsi keistokai. - Mus
buvo apėmęs šėlas. Ypač mane.
- Todėl, kad parų paras budėjai prie ligonės. Tu
rėtum kur nors išvykti, - atvirai pasakė Milė. - Iš
tikrųjų, Šarlote. Kodėl tau nepaatostogavus kelias
dienas? Nuvažiuotum prie jūros. Išsinuomotum
namelį. Pakvėpuotum grynu oru. Niekas netrukdytų
tau liūdėti.
Šarlotė papurtė galvą, ji vos neverkė.
- Negaliu.
- Kodėl?
- Man geriau, kai esu užsiėmusi, - šį kartą Šarlotė
pasakė Milei tiesą, ir jai šiek tiek palengvėjo. —Turiu

būti tarp žmonių, tarp tų, kuriuos pažįstu, net jei jie
mano, kad archeologija man atiteko kaip kraitis nuo
takai, kad man stinga būtinų įgūdžių ir gabumų.
—Kas taip sako? - griežtai paklausė Milė. —Gal
Medas? - Ir nelaukdama Šarlotės atsakymo pridūrė: —
Idiotas.
—Jis to nepasakė, - Šarlotė jautė pareigą jį ap
ginti. - Buvo labai malonus. Jis tik...
—Norėjo tai pasakyti, - niūriu balsu tarė Milė. -
Jis tai moka.
—Jei ne Medas, pati tikriausiai būčiau tai pasa
kiusi, —aiškino Šarlotė. - Šiandien kažkodėl nepasi
tikiu savimi, - be to, ji jautėsi dar ir vieniša. Diena
kaip niekada sunki. - Tiesą sakant, šiandien reikia
bendraminčių palaikymo, o artimesnių už jus žmonių
neturiu. Ar noriu per daug?
—Ne, - Milė apdovanojo Šarlotę nuoširdžia ir
meilia šypsena. - Tik tiems bendraminčiams derėtų
padoriau elgtis.
Nors buvo smalsi, Milė Peters turėjo gerą širdį ir

stengėsi, kad Šarlotė nestokotų draugijos. Pusė ar
cheologijos skyriaus tą vakarą traukė į kiną. Rytojaus
dieną Milė ir jos kavalierius Derekas pakvietė Šarlotę
kartu papietauti vietos bare.
Derekas, nors buvo diplomuotas statybininkas,
nutarė baigti ir archeologijos studijas ir įgyti dar dvi -
geologo ir senovės istoriko —specialybes, be to, jis
turėjo neįtikėtiną įžvalgą, būtiną tiems, kurie ketina
atsidėti lauko archeologijai.
Jie išsirinko vietą prie lango ir susėdo už nedidelio
14 | KELLY HUNTER
apskrito stalo, šiek tiek išklibusio ir ne itin švaraus, bet

stovinčio geroje vietoje. Derekas atnešė pirmą gėrimų
partiją, padavėjas nuėjo prie šaldytuvų papildyti at
sargų, biliardo žaidėjai taukšėjo lazdomis stumdydami
kamuoliukus, tylią džiazo melodiją gožė gausiai su
sirinkusios publikos ūžesys. Šarlotei čia patiko. Vis
geriau nei namie.
- Kiaulienos kepsnys. Skamba neblogai, —pasakė
Derekas ir Milė pervėrė jį reikšmingu žvilgsniu.
- Kiaulienos kepsnys netinka, - atkirto Milė. -
Imk jautienos. Arba antienos. Antis yra antis, - Milė
užsidengė veidą valgiaraščiu. —Atmink, ką pasakojau
apie žmogėdrystę, —sušnabždėjo Derekui kiek ga
lėdama tyliau, tačiau ne taip tyliai, kad visiškai nesi
girdėtų.
Derekas žvilgtelėjo į Šarlotę ir taip pat prisidengė
valgiaraščiu.
- Kur ta antis? - paklausė.
- Sąrašo vidury, - tyliai tarė Milė. - Imk troš
kintos.
- Kodėl ne keptos? - sušnabždėjo Derekas. - Tu
manai, kad jie jį iškepė. Juk galėjo ir ištroškinti. Netgi
išvirti.
- Galėjo, —sumurmėjo Milė. - Užsisakyk dar
žovių salotų.
Tą akimirką Šarlotė ištiesė per stalą ranką ir truk
telėjo Milės valgiaraštį žemyn, kad matytų jos akis.
-Ts!
- Kas? —Milė atsargiai į ją pasižiūrėjo.
- Mile, tegul šis vargšas žmogus valgo kiaulieną. Ir
nesisieloja dėl kiaulės, kurią teko papjauti. Žiūrėdama
į jį, tikrai negalvosiu, kad jis valgo Gilį.
Derekas iš lėto nuleido valgiaraštį. Iš pradžių pa

sirodė akys, paskui nosis, dailūs skruostikauliai ir pa
galiau plati kreiva šypsena.
- Šarlotė tikrai blaiviau mąsto nei tu, - tarė jis
Milei ir susigūžė, kai ši pliaukštelėjo valgiaraščiu jam
per petį. Jis buvo plačiapetis. Galėtų Milė bent jau šio
vaikino neatstumti.
- Ir koks gi jis buvo? —paklausė Derekas. —Tas
tavo sužadėtinis.
- Sunkiai nusakomas, bet jei reikėtų apibūdinti
vienu žodžiu, sakyčiau, kad paslaugus, - tarė Šarlotė.
Ir tai buvo tiesa.
- Nori pasakyti, kad mokėjo pašalinti gedimą
dingus karštam vandeniui?
- Esu įsitikinusi, kad būtų sugebėjęs juos paša
linti, - atsakė Šarlotė. - Jei būtų reikėję.
- Betgi visi vyrai tą moka, - užginčijo Derekas.
- Deja, ne, - numykė Šarlotė.
- Beje, Gilis buvo kuklus žmogus, - tarė Milė ir
aštriai pasižiūrėjo į Dereką.
- Kodėl tai sakai? - paklausė Derekas. - Aš irgi
būnu kuklus, kai noriu.
- Nė neabejoju, —sumurmėjo Šarlotė ir smalsiai
nužiūrėjo apspurusią Dereko marškinių apykaklę ir
susivėlusius plaukus. - Gilis irgi kruopščiai rinkdavosi
drabužius, mėgo kaimišką stilių, kuris tinka visiems
atvejams.
- Tiesiai iš vitrinų, - pasakė Derekas. - Svarbiausia
yra kūnas, o ne tai, kuo jis rengiamas, ir nedrįskite
tvirtinti, kad tai netiesa.
- Niekad apie tai negalvojau, - sutriko Šarlotė. -
Beje, jei nori žinoti, jo kūnas buvo tobulas.
16 | KELLY HUNTER
- Kitaip būti ir negalėjo, - įsiterpė Milė. - Juk plau

kiojo laivu. Lažinuosi, kad to vyruko torsas buvo tobulas.
- Man kartą teko padirbėti medkirčiu, —pasigyrė
Derekas.
- Tai puiku, - guodžiamai burbtelėjo Milė.
Prie staliuko priėjo jauna padavėja ir nutaisiusi vi
siems atvejams tinkamą šypseną pasiteiravo, ką norėtų
užsisakyti.
- Norėčiau kiaulienos kepsnio, - pareiškė De
rekas. - Tik prieš kepdami gerai išmuškite.
- Vyriausiasis virėjas pats pertraukia jį per žlėg-
tintuvą, - paaiškino padavėja. - Per tokį... prisimenate
senas skalbiamąsias mašinas su dygliuotais volais?
- Puiku, - tarė Derekas.
- Nieko puikaus, - sumurmėjo Milė.
- Nėra tobulų žmonių, - pasakė Derekas. - Ypač
moterų akimis. Ryžtingos moterys, jei to nori, net
gerąsias vyro savybes sugeba paversti didžiausiais trū
kumais, o tam pasiekti negaili nei laiko, nei pastangų.
Yra tokių moterų.
- Kalbi, lyg būtum turėjęs žmoną, - sumurmėjo
Šarlotė. - Nagi, Derekai. Klok teisybę.
- Neturėjau jokios žmonos.
- Tai gal turėjai griežtą mamą? - paklausė Milė.
- Esu našlaitis, - aiškino Derekas. - Nepažinojau
savo tėvų. Nebuvau net įvaikintas. Buvau baisiai ne
gražus vaikis, pasak vienuolės Ramonos.
- Tai daug ką paaiškina, - burbtelėjo Milė. - Tik
nesuprantama, kaip sugebėjai išaugti į tokį dailų vyrą.
Turėdamas tokį sunkų ir sudėtingą gyvenimą.
- Ačiū už komplimentą, - mandagiai padėkojo
Derekas.
- Nėra už ką.
Pagaliau visi užsisakė norimus patiekalus. Tada
pakėlė taures.
- Siūlau tostą už nuostabiąją Aurorą Heršoval, -
pasakė Šarlotė. —Nuostabią krikšto motiną, kurios
gali pavydėti visi našlaičiai, o juk aš ir esu našlaitė.
- Gerai! - apsidžiaugė Derekas. - Tau pavyko.
Paskui išgersim už paslaugųjį Gilį. Gal kitame gy
venime jis bus protingesnis.
- Derekail —pasibaiso Milė. - Tavo tostas niekam
tikęs.
- Kodėl? - Derekas nutaisė nekaltą gyvenime daug
patyrusio žmogaus veidą. —Brangioji, nors jis buvo
žavus, dailus ir kuklus, o jo kūnas panašus į Apolono,
deja, jo nebėra, nes jį... sudorojo žmogėdros.
Antras skyrius
Praėjo savaitė, paskui dar viena, Šarlotė visą laiką
dirbo. Ji buvo stropi ir labai mėgo savo darbą. Daug
mąstė apie Haroldo pasiūlymą kurį laiką atsisakyti
archeologijos, bet delsė apsispręsti. Šarlotė paveldėjo
Auroros turtą, be to, jai priklausė namas prie įlankos
ant jūros kranto netoli Sidnėjaus uosto.
Numarinusi išgalvotąjį sužadėtinį, ji ir toliau melavo.
Gal dar ne vėlu atskleisti Milei ir kitiems tiesą apie
Gilį?
18 | KELLY HUNTER
Šis klausimas nedavė ramybės. Kada, kada, kada? -

klausė jos sąžinės balsas. Per vėlu, per vėlu, per vėlu, —pik-
džiugiškai atkirsdavo jos viduje tūnantis kipšas. Ji neverta
vadintis Milės drauge. Per vėlu prisipažinti Medui, kad
Gilis tebuvo jos vaizduotės kūrinys. Tam tinkamas laikas
jau praėjo. Pavyduoliai archeologai ir universiteto ko
legos jai kailį nudirtų, jei apie tai sužinotų.
Ar nesakiau? - patenkinti savimi klausinėtų vienas
kito. - Žinojau, kad jai trūksta atsakomybės, nors jos
seimą ir turėjo gerą vardą. Tada palingavę galvomis
vienu atsikvėpimu išpyškintų, kad archeologija daug
neteko žuvus Šarlotės tėvams, o kitu atsikvėpimu
imtų kritikuoti juos už tai, kad buvo neatsargūs. Šioje
giminėje yra ir daugiau bepročių, - sakytų jie. —Jos
krikšto motina irgi iš to paties kelmo. Nuolatos skraidė
padangėmis. Nekeista, kad Šarlotė dažnai neskiria, kur
fantazijos, o kur tikrovė...
- Šarlotei
Balsas iš toli, spigus ir susirūpinęs.
- Kas čia? - suklapsėjo akimis Šarlotė. Priešais ją
stovėjo Milė —akinių rėmeliai iš vėžlio kiauto, veidas
kaip širdutė, jame - dvi nuoširdžios rudos akys.
- Nė negirdėjai, kai įėjau. Ir kai šaukiau tave vardu.
- Atleisk, —sumurmėjo Šarlotė. —Regis, užsisva
jojau.
Milė krūptelėjo. Gal dėl to, kad Šarlotė, jos
nuomone, pastaruoju metu per daug laiko praleidžia
svajodama.
- Kas nutiko? - Šarlotė pasiryžo atremti prie
kaištus dėl nesugebėjimo gyventi tikrove.
Milė dvejojo. Milė buvo sutrikusi. Milė jautėsi
kaip nesava, tik Šarlotė nežinojo kodėl. Ji privalo
pasiteirauti Milės, kas atsitiko, ir pasisiūlyti padėti,

jei reikės. Ji, Šarlotė, yra gera jos draugė. Geroji jos
bičiulė.
- Tu mane pribaigsi, - nekantriai tarė Milė.
- Nejaugi? - atsargiai paklausė Šarlotė. Tačiau ji
laukė ne tokio atsakymo.
- As tik stengiuosi tau padėti, - tęsė Milė.
-Ir?
- Nusiunčiau elektroninį laišką į Papua Naujosios
Gvinėjos tyrimų institutą ir paprašiau atsiųsti Gilio nuo
trauką. Prisiminimui. Kad tu, žiūrėdama į ją, prisimintum
sužadėtinį. Ir aš... aš nurodžiau jiems tavo adresą.
- Ir? - nujausdama negera paklausė Šarlotė.
- Ir sekretorė atrašė, kad paieškos, ir paklausė, ar
tai, ką suras, siųsti tavuoju universiteto adresu. Aš pa
sakiau: Taip.
-Ir?
- Ir jie iš Papua Naujosios Gvinėjos tau atsiuntė
didžiulę dėžę, ji ten, apačioje. Manau, kad joje - Gilio
daiktai.
Šarlotė sumirksėjo.
- Gilio... daiktai?
Milė linktelėjo galvą.
- Prisiekiu, prašiau tik nuotraukos. Neužsiminiau,
kad tu gali būti artima jo giminaitė ar norėtum visų jo
daiktų. Jis tikriausiai turėjo šeimą, tiesa? Tėvus ir visa kita.
- Na, taip, - tyliai sumurmėjo Šarlotė.
- Ir tu žinai, kaip su jais susisiekti, ar ne?
- Na... žinau.
- Tai kaip —nori, kad dėžę atneštų čia, ar į tavo au
tomobilį? Dabar ji pirmame aukšte, padėta ant grindų
prie laiptų.
20 | KELLY HUNTER
Šarlotė ir vėl sumirksėjo akimis.

- Iš pradžių norėčiau ją apžiūrėti.
Tikėjosi, kad kol nulips laiptais iš trečio aukšto į
pirmą, ji ką nors sugalvos.
Laiptų galėjo būti ir daugiau.
Netrukus Šarlotė ir Milė nusileido į apačią užmesti
akį į daiktams perkraustyti skirtą dėžę, ant kurios buvo
užrašytas jos vardas ir universiteto adresas. Šarlotė ner
vingai nusijuokė. Kad susitvardytų, sulenkė ranką per
alkūnę ir, prilaikydama ją kita ranka, delnu užspaudė
burną. Ir sustingo Mąstytojo poza - tik ne sėdinčio, o
stovinčio.
- Taigi... - tarė Milė. - Kur nešim?
- Iš pradžių gal į viršų, —pagaliau sumurmėjo
Šarlotė. - Kai ką išsiųsiu... toliau.
Lifto pastate nebuvo.
- Atridensiu ratukus, - pasakė Milė. - Ir pakviesiu
Dereką.
- Dėkui, - Šarlotė nepajėgė atitraukti žvilgsnio
nuo dėžės.
Netrukus dėžę užtempė laiptais ir įnešė į Šarlotės

kabinetą. Milė su Dereku nebuvo nusiteikę likti ir
bemat išėjo.
Iš pradžių Šarlotė stengėsi nekreipti į dėžę dėmesio.
Bet nesisekė.
Pagunda atidaryti dėžę ir pažiūrėti, ką gerieji
žmonės iš Papua Naujosios Gvinėjos tyrimų instituto
atsiuntė, buvo didelė. Paėmusi žirkles Šarlotė prakirpo
atlankus. Tada nedrąsiai juos praskyrė.
Dėžės viršuje rado darbinius vyriškus marškinius su
apykakle, bet iš geros medžiagos, tokie visada gražiai

atrodo išskalbti, net ir nelyginti. Pilki didelio dydžio
marškiniai. Po jais skrybėlė, tikra plačiabrylė Indiano
Džounso skrybėlė, kuri atrodė taip, tarsi per ją būtų
perėjusi dramblių kaimenė, o paskui ji dar ilgai būtų
mirkusi upėje. Toliau buvo nunešioti šiek tiek sena
madiški džinsai - išblukę ties keliais ir atspurusiais
galais. Nutrinti odiniai batai ir storos kojinės. Ir jokių
kitų smulkių daiktų. Tikra indėnų vado apranga.
Dar buvo knygų, daugiausia apie augalus, ir
žurnalų. Po jais - tyrimų dokumentai, sudėti be
tvarkos. Tarp jų įkištas nešiojamasis kompiuteris. Dar
apskritas sieninis laikrodis, nesudužęs, tik sustojęs.
Duomenų laikmenos ir kiti kompiuterio priedai
sudėti į užklijuotą voką. Dėžėje ji rado ir daugiau
daiktų, kurių paprastai gausu visų įstaigų stalčiuose.
Nuotraukų nebuvo.
Dėžės dugne buvo dar vienas daiktas - ant durų
kabinama lentelė, kurioje juodomis raidėmis baltame
fone buvo parašyta Dr. G. Taileris. Panaši lentelė
kabėjo ir ant jos, ir ant kitų šio pastato kabinetų durų.
Šarlotė pasitraukė nuo dėžės, drebančia ranka nu
braukė nuo veido nepaklusnias plaukų sruogas ir pa
sižiūrėjo į išimtus daiktus. Net jei nebūtų archeologė,
būtų supratusi, kas tai.
Viešpatie, jie atsiuntė jai kažkokio žmogaus daiktus
iš jo kabineto.
Dabar svarbiausia nepulti į paniką.

Tasai dr. G. Taileris bus tikriausiai labai nelai
mingas, neradęs savo tyrimui skirtų daiktų ten, kur
juos paliko. Kas bus, kai paaiškės, kad juos kažkas
22 | KELLY HUNTER
supakavo į dėžę ir išsiuntė... jai? Reikia visa tai grą

žinti. Šarlotė sudės daiktus į dėžę, išsiųs atgal siuntėjui,
paskui parašys trumpą atsiprašymo laiškelį, kad įvyko
nesusipratimas. Elektroninis paštas! Šio mokslininko
kompiuteryje turėtų būti jo elektroninis adresas.
Šarlotė galėtų nusiųsti laišką, kad jis netrukus atgaus
savo daiktus. Žinoma, gali atsitikti taip, kad žinutę
jis turės perskaityti ne savo, o kito žmogaus kompiu
teryje, nes jo nešiojamąjį kompiuterį šiuo metu turi
Šarlotė. Jis tikriausiai taip ir padarys.
Nebent būtų miręs.
- Nenoriu, kad būtum miręs, - sumurmėjo
Šarlotė. - Būk geras, būk gyvas. Tu tikrai atgausi
daiktus, pažadu. Bet jei tavęs nebėra tarp gyvųjų,
persiusiu juos tavo artimiesiems, —o jeigu jis turi...
žmoną? Vaikų? - Viską jiems paaiškinsiu, - ji karštai
pridūrė. Šarlotė neleis, kad dėl šios painiavos ponas
G. Taileris būtų laikomas melagiu, savo žmoną su kita
moterimi apgaudinėjusiu vyru. - Aš niekuo nenusi-
kaltau.
Prisiekiu.
Greisonas Taileris buvo išmintingas vyras. Žinojo,

ką reiškia atlikti mokslinius tyrimus atkampiose vie
tovėse. Buvo atlaidus kitų klaidoms ir nesėkmėms,
prireikus nukrypdavo nuo užsibrėžto tikslo, bet,
jei reikėjo, buvo ir reiklus. Jis niekur neskubėdavo,
ramiai ir metodiškai įveikdavo biurokratų pinkles,
kol pasiekdavo savo. Jis žinojo, ko nori, ir visados pa
siekdavo rezultatų.
Jis žinojo, kad nereikėtų rizikuoti, ir dėžę, į kurią
sukrauti darbo reikmenys, turėtų asmeniškai įteikti
siuntinių išvežiotojui, kad šis išsiųstų ją į Australiją.

Tačiau viską gerai apsvarstęs, šį darbą nutarė patikėti
sekretorei Marijai, paskutinei iš ilgo jau buvusių sekre
torių sąrašo. Kada nors ji galėtų tapti nebloga adminis
tracijos vadovo padėjėja. Žinoma, jei išmoktų nevėluoti.
Jis paliko sekretorei raštelį, kuriame įrašė pasi
rinktos siuntų tarnybos pavadinimą. Ant jos stalo
paliko dar vieną - su informacija, kur viską nusiųsti.
Nors kankino bloga nuojauta, į paskutinę ekspediciją
aukštupio link išvyko net nepaklausęs, kaip jai sekėsi.
Negerai padarė.
Sekretorė iš tikrųjų pasinaudojo jo nurodytos
siuntų tarnybos paslaugomis ir tai buvo gerai.
Tačiau dievagojosi nemačiusi jokio raštelio su
Grėjaus užrašytu adresu, bet gavusi iš jo sužadėtinės
elektronį laišką, kuriame ši prašė atsiųsti jo nuotrauką,
neprieštaravo, kad Marija atsiųstų ir jo daiktus, taigi...
Sekretorė taip ir padariusi.
Viskas vyko abiems pusėms intensyviai susiraši-
nėjant ir įvykių grandinė atrodė netgi logiška, išskyrus
mažytę smulkmeną.
Jis neturėjo sužadėtinės.
Bet turėjo jos adresą, o paskambinęs į Sidnėjaus
universiteto informacinę tarnybą sužinojo tariamos
mylimosios darbo telefono numerį.
Ji buvo vardu Šarlotė Grynstoun ir netgi turėjo ar
cheologijos profesorės laipsnį.
Apie tokią archeologę nebuvo nieko girdėjęs.
Tikriausiai įvyko klaida, nes ji iš tikrųjų galėjo
turėti sužadėtinį šiuose kraštuose tokia pačia pavarde,
todėl jis nutarė būti taktiškas. Buvo pasirengęs pa
laukti, kol ji atsiųs daiktus. O jei dėžės dar nebūtų
24 | KELLY HUNTER
gavusi, įspės ją ir pažadės kada nors pats nuvažiuoti

ir atsiimti.
Jis kaip tik rengėsi analizuoti naujausius duomenis.
Trejų metų tyrimai baigti, o tai reiškė, kad galėjo vykti,
kur panorėjęs.
Jis greitai apsisprendė.
Jei pasisektų, ryt jau būtų Sidnėjuje. Pasiimtų tuos
daiktus, sėstų į savo katamaraną, kurį laiko prišvar
tuotą prie Hoksberio upės krantų šiaurinėje Sidnėjaus
dalyje, ir susiradęs nuošalią įlankėlę galėtų išmetęs
inkarą paanalizuoti duomenis. Plauktų kartu su savo
kate, kuri pripratusi keliauti laivu, be to, buvo švelni.
Grėjus jau seniai ją augino.
Ten nereikėtų taikstytis su savivale ir šiurkštumu,
ir bent kurį laiką pabūtų vienas tik su savo daiktais.
Ir jis susigundė.
Surinko Šarlotės Grynstoun telefono numerį ir iš
girdo atsakiklį. Švelnus ir neįtikėtinai jaunatviškas balsas
prašė palikti žinutę ir pažadėjo paskambinti vėliau.
Buvo penktadienis, pusė septynių vakaro Sidnėjaus
laiku. Profesorė Šarlotė tikriausiai jau kur nors iš
vykusi praleisti savaitgalio, taigi jos skambučio sulauks
geriausiu atveju tik pirmadienio rytą. Iki to laiko pats
galėtų nuvažiuoti pas^ ir susirinkti savo daiktus. Tada
sėdęs į katamaraną nuplauktų, kur norėjo, ir jau pir
madienį po pietų sėstų prie darbo.
Šarlotės atsakiklyje buvo apdairiai nurodytas ir mo
biliojo telefono numeris skubiems atvejams. Prieš išvyk
damas iš Papua Naujosios Gvinėjos, Taileris nutarė jai
paskambinti, nes jo daiktai jau galėjo būti išsiųsti atgal.
Sį kartą ji atsiliepė. Tuo pačiu maloniai švelniu
balsu. Išgirdus tokį balsą nugara nueina šiurpas, ypač
vyrų, kurie seniai neturėjo moters. Jis sutrikęs atsi

krenkštė, nes toji moteris galėjo būti jo motinos am
žiaus. Profesoriaus laipsniui įgyti reikia laiko.
- Alio? - pakartojo Šarlotė ir, po perkūnais, jo
kūnas vėl panašiai sureagavo nepaisydamas galimo
senyvo jos amžiaus.
-- Profesore Grynstoun, Jums skambina Grėjus
Taileris, - skubiai tarė. - Esu mokslų daktaras, bota
nikas. Skambinu iš Papua Naujosios Gvinėjos.
Tyla.
- Jūs manęs nepažįstate, bet tikiuosi, kad man pa
dėsite, - Taileriui pavyko. Buvo mandagus. Motina
juo didžiuotųsi. Šarlotė Grynstoun irgi turėtų būti
patenkinta. - Gyvenu Port Morsbyje, bet daug laiko
praleidžiu mokslinių tyrimų aikštelėse savo šalyje.
Neseniai grįžęs iš ekspedicijos aptikau, kad Jums per
klaidą išsiuntė mano kabinete buvusius daiktus.
- Taip, - ji tyliai atsakė. - Taip, daktare Taileri,
Jūsų daiktus gavau šįryt. Ai gavote mano laišką elek
troniniu paštu?
- Elektroniniu paštu? - jis perklausė.
- Išsiunčiau Jūsų kompiuteriu vildamasi, kad
turite prieigą prie elektroninio pašto, - pasakė ji. -
Tačiau toji viltis priblėso, kai Jūsų pašto dėžutėje pa
mačiau šimtus neskaitytų jums adresuotų laiškų.
- Jūs naudojotės mano kompiuteriu? - O kaip jo
slaptažodis? Kaip jo mokslinių tyrimų dokumentai,
prie kurių, Grėjaus manymu, prieiga turėtų būti ne
galima? - Kaip tai įmanomai:
- Tiesą sakant, man padėjo informacinių techno
logijų specialistas, —prisipažino Šarlotė. - Jis puikiai
išmano savo darbą. Atidarėme Jūsų pašto dėžutę,
26 | KELLY HUNTER
bet tik tam, kad sužinotume Jūsų elektroninio pašto

adresą. Skambinau prie Jūsų parašo duomenų nu
rodytu numeriu, bet atrodo, kad tuo telefonu nebe-
sinaudojate.
- Palikite tą telefoną ramybėje. Kaip Jums pavyko
pasinaudoti mano kompiuteriu?
- Pone Taileri, geriau pasakykite, kokiu adresu iš
siųsti Jūsų daiktus? - Jos balsas buvo nekantrus, nebe
toks malonus. Ji susierzino, jis - taip pat.
- Niekur siųsti nereikia. Pats pasiimsiu pirmadienį.
- Kaipl - Kažkodėl ši mintis Šarlotės Grynstoun
nesužavėjo.
- Pirmadienį, —pakartojo Grėjus. —Būtų patogiau
iš ryto.
- Ne! —tarė Šarlotė. —Man toks sumanymas ne
tinka.
- Tada Jūs siūlykite, —atkirto Taileris. - Man reikia
daiktų, profesore. Be jų negaliu dirbti.
- Ar sekmadienį būsite Sidnėjuje? - pasiteiravo ji.
- Galėčiau būti, - teks pasirūpinti lėktuvo bilietu.
- Rytoj nueisiu į darbą ir paimsiu Jūsų daiktus,
daktare Taileri. Juos galėsite atsiimti iš mano namų
sekmadienį arba atvešiu Jūsų nurodytu adresu, kur
apsistosite. Ar tinka?
Ryžtinga moteris. Taip, toks sumanymas tiko. Ji
pasakė savo adresą. Tada abu sutarė, kada jis pats pa
siims daiktus.
Grėjui išjungus telefoną, tos moters balsas dar ilgai
skambėjo ausyse.
- Tik nesinervink, - šimtąjį kartą tada pakartojo

sau Šarlotė. Buvo sekmadienio rytas. Beje, ji buvo
Auroros bute, nes būtent jos adresą nurodė daiktų at

eisiančiam Grėjui Taileriui.
Daktaras Greisonas Taileris buvo vandens augalų
apsaugos specialistas. Ji tai sužinojo, permetusi akimis
mokslinius straipsnius, rašytus jo paties arba kartu su
kitais autoriais. Jų buvo daug tikriausiai ir kituose,
mažiau žinomuose, žurnaluose. Ir visi, beje, geri.
Kažkokį jo straipsnį Šarlotė kitados gal ir skaitė,
nes šio vyro, žymaus mokslininko, pavardė jai žinoma.
Gal todėl, ieškodama vardo nebūtam savo sužadė
tiniui, pasirinko būtent Tailerio pavardę, tik pavadino
jį ne Greisonu, o Giliu. Greisono vardas buvo atgrasus
ir visiškai netiko jos sužadėtiniui, net ir išgalvotam.
Bet visa tai nesvarbu, nes po valandos Šarlotė pa
galiau atsikratys tos dėžės, taigi ir to išgalvoto sužadė
tinio, kaip tikėjosi, visiems laikams.
—O, kad taip ir būtų, - ji karštai meldė.
Pagaliau nuaidėjo durų skambutis - net pora va
landų vėliau, nei tarėsi. Šarlotė jau ėmė nerimauti,
kad daktaras Greisonas Taileris savo dėžės šiandien
nebeateis ir pasirodys jos darbe rytoj, o ji paniškai to
bijojo, nes paaiškėjus, kad jos sužadėtinis netikras, visi
manys, kad ji kvaištelėjo, ir tada jos profesinei karjerai
ateitų galas.
Ji skubiai atidarė duris ir žvilgsnis pirmiausia už
kliuvo už tvirtos ir raumeningos krūtinės. Tik paskui,
kai pakėlė akis, mergina pasižiūrėjo į veidą. Rimtas,
vėjo nugairintas, nejauno, bet dar ir neseno vyriškio
veidas. Ryškūs juodi antakiai virš tamsiai rudų akių -
tokios spalvos būna stipri kava su šlakeliu pieno. Pa
našios spalvos ir plaukai - nei juodi, nei rudi, kažkur
per vidurį. Vyriški veido bruožai ir daili burna. Puikios
28 | KELLY HUNTER
lūpos traukte traukė akį. Jai dingtelėjo, kad tas lūpas ji

jau matė, tik neprisiminė kur.
Tą akimirką vyras kreivai vyptelėjo, Šarlotė, man
dagiai pasitraukusi nuo durų, irgi šyptelėjo.
- Ieškau profesorės Grynstoun, - pasakė jis tobulu,
kaip ir kūnas, balsu. Siek tiek šiurkščiu, bet nuostabiu
baritonu. Gilis irgi kalbėjo tokiu balsu. Balsu, kurį iš-
girdusios moterys alpėjo.
- Tai aš, —tarė ji. —Jūs tikriausiai daktaras Taileris?
-Taip, - vyras suraukė antakius. Ir kreivai šyp
telėjo. - Kaip profesorė Jūs per jauna.
- Abu mano tėvai buvo archeologai, - aiškino
Šarlotė. - Mane augino močiutė, taip pat archeologė.
Užaugau ieškodama dingusių miestų prie stalo, kuris
visada - per pusryčius, pietus ir vakarienę - būdavo
nuklotas žemėlapiais. Kasinėjimų aikštelėse pradėjau
sukiotis nuo šešerių metų. Pradžia buvo sėkminga.
- Vadinasi, viskas prasidėjo vaikystėje.
- Taip jau susiklostė, —sumurmėjo ji, nes vėliau
teko stipriai laikytis įsikibus tikrovės. Juolab kad
nebuvo iš ko rinktis - senoji arba kita, visiškai kitokia
tikrovė. Vis dėlto kur matė šį veidą? Žurnale bliz
giais viršeliais reklamuojantį kokią išskirtinai vyrišką
ir brangią prekę? Salia išspausdinto straipsnio? Pava
dinto, pavyzdžiui, Seksualiausi pasaulio mokslininkaP.
Po perkūnais! Tai buvo New scientist.
Šarlotė prisiminė, kad kartą ligoninės laukia
majame vartė seną Neto Scientist žurnalo numerį, ku
riame buvo ir straipsnis apie vandens augalus. Buvo
ir tų augalų nuotrauka. Taip pat ir šio žmogaus. Ji
permetė akimis tą straipsnį laukdama, kol Aurorą ap
žiūrės gydytojas.
Vadinasi, Gilis Taileris - išgalvotasis herojus - nėra

vien jos vaizduotės kūrinys.
Sulipdytas iš kino filmo veikėjų ir seniai mirusio
jos tėvo atskirų veido bruožų, Gilis buvo panašus net
ir į šį vyrą.
- Jūsų dėžė štai ten, koridoriuje, —žengusi žingsnį
atgal ji atidarė didžiules dvivėres ąžuolines duris. —Už
klijavau ją, kad būtų patogiau, bet jei jau atvažiavote,
galite peržiūrėti daiktus, jei norite. Prašom užeiti.
Žavusis mokslininkas žengė į koridorių ir rūsčiai
pažvelgė į dėžę.
- Na, gerai, pasakysiu tą patį, tik kitais žodžiais, -
sumurmėjo ji. - Viskas, kas buvo man atsiųsta, yra
toje dėžėje, ir būtų labai gaila, jei ko nors pasiges-
tumėte, - Šarlotė iš tiesų nusiminė pagalvojusi, kad
gali trūkti kai kurių Greisono Tailerio daiktų, kurie
jam buvo svarbūs. - Tikrai būtų gaila.
Greisonas Taileris įdėmiai ją nužvelgė. Tada įkišo
ranką į užpakalinę kelnių kišenę, ir drabužis glaudžiai
aptempė tas vietas, į kurias nedrįsta žiūrėti nė viena
gerai išauklėta moteris. Šarlotė nusuko akis, netikėtai
susidomėjusi popieriaus skiaute, kurią jis išlankstė ir
jai padavė.
- Regis, Papua Naujojoje Gvinėjoje turite suža
dėtinį, kuris yra mano bendrapavardis.
Šarlotė ištraukė iš ilgų stiprių pirštų lapelį ir ne
noromis permetė akimis elektroninio laiško kopiją.
Buvo prašoma atsiųsti kokią nors velionio botaniko
TJ (Gilio) Tailerio nuotrauką, jei tokia atsirastų. Apie
tą laišką jai pasakojo Milė.
- Žinote, Papua Naujoji Gvinėja nėra didelė šalis, -
atvykėlis buvo šnekus. - Nedaug ir mokslininkų.
30 | KELLY HUNTER
Pažįstu visus kolegas. Jūsų sužadėtinio tarp jų nėra.

Patikrinau gyventojų sąrašus. Ten jo irgi nėra.
- Viskas daug sudėtingiau, nei atrodo, - Šarlotė
jau seniai įprato neišsiduoti. - Kad ir šis elektroninis
laiškas, pavyzdžiui. Deja, jį išsiuntė bendradarbė,
norėdama man pasitarnauti, bet aš apie jį nieko ne
žinojau, —nuo skvarbaus ir niūraus žvilgsnio Šarlotė
panoro susigūžti. - Tiesą sakant, ne viskas, ką pa
sakiau jai apie savo sužadėtinį, buvo tiesa.
- Ir kiek buvo netiesos? - paklausė jis šilkiniu balsu.
- Ar turėčiau vertinti nuo vieno iki dešimties, kur
vienetas reiškia visišką tiesą, o dešimt - visišką melą,
nurodydama išlygas?
- Jūsų valia, - jei Taileris nebūtų toks rimtas, ga
lėjai pamanyti, kad juokauja.
- Dešimt.
- O išlygos?
Šarlotė susikišo rankas į kišenes, kad jo neuž
kliudytų, ir įėjusi į vidų atsistojo ant pakylos, nuo
kurios apžvelgė kruopščiai tvarkomą Auroros butą.
- Mano krikšto mama buvo prie mirties
slenksčio, - stebėtinai ramiu balsu pradėjo Šarlotė. -
Ji buvo artimiausia mano giminaitė ir sielojosi, kad
šiame pasaulyje liksiu viena. Apsimečiau, kad turiu
sužadėtinį. Botaniką iš Papua Naujosios Gvinėjos. Pa
vadinau jį Tadeušu Jeremijumi Gilbertu Taileriu.
- Savo sužadėtinį pavadinote Tadeušu?
- Buvo trečia valanda nakties. Buvau siaubingai
pavargusi. Taip, pavadinau jį Tadeušu.
- Tęskite.
- Aurora gyveno dar mėnesį. Gilis buvo nuolatinis
mūsų pokalbių objektas.
- Gilis? - paklausė jis.

- Tadeušas, - Šarlotė užsimerkė ir papurtė galvą.
Šyptelėjo, prisiminusi pokalbius su Aurora vėlyvomis
naktimis. —Dėl vardo Jūs teisus. Niekas jo nevadino
Tadeušu, tik motina, kai ant jo supykdavo. Aš vadinau
jį Giliu.
- Tęskite.
- Daugiau lyg ir neturiu ko pasakoti, - sumurmėjo
ji ir krūptelėjo, nes dabar priešais ją stovėjo Greisonas,
kurį ji vogčiomis vis nužvelgdavo kaltomis akimis. —
Aurora mirė. Po dviejų dienų aš atsikračiau Gilio, bet
mano bendradarbiai iš kažkur apie jį sužinojo, todėl
buvau priversta toliau meluoti. Visų jų nuomone,
liūdžiu netekusi abiejų: ir Auroros, ir Gilio. Milė, su
kuria dirbu, nusprendė, kad man reikia Gilio nuo
traukos, kurią galėčiau pasikabinti ant sienos. Manė,
kad žiūrėdama į ją lengviau iškęsiu netekties skausmą,
o gal net prisiminsiu laimingas kartu praleistas dienas.
Kažkas panašaus.
- O kas nutiko paskui?
- Gavau iš Papua Naujosios Gvinėjos siuntinį, -
Šarlotė ir vėl nedrąsiai į jį žvilgtelėjo. Greisonas
spoksojo į ją ir nenoromis žavėjosi. - Ir štai Jūs čia.
Tiesą sakant, pirmą kartą pasielgiau šitaip... - Mergina
nutilo, neradusi tinkamo žodžio.
- Kvailai? - pasakė jis. - Neatsakingai?
- Kaip minėjau, dėžė su daiktais stovi korido
riuje, - burbtelėjo Šarlotė. - Aš sumokėsiu skrydžio iš
laidas ir už sugaištą laiką. Pervesiu pinigų į Jūsų moks
linių tyrimų fondą. Tokių nesusipratimų daugiau
nebus. Viršininkui ir kolegoms rytoj pat išklosiu visą
tiesą. Taip pat ir Jūsų bendradarbiams, jei to reikia.
32 | KELLY HUNTER
Kad neliktų melo, - ji praras gerą vardą, draugus, ir

viskas nueis velniop, bet galėjo kaltinti tik save. - Jūs
nevedęs, tiesa?
-N e.
- Tai gerai, - tyliai tarė Šarlotė.
Jis girdėjo ir kvailesnių pasiaiškinimų. Reikėtų
viską kuo greičiau baigti. Tik Grėjus nežinojo, ko
labiau nori - paguosti atgailaujančią Šarlotę ar ją pri
smaugti.
- Minutę atsiprašysiu, - sumurmėjo ir žengęs
vidun pripuolė prie dėžės. Nieko nelaukdamas lengvai
nuplėšė lipnią juostą. Buvo suirzęs. Pirmiausia ištraukė
drabužius, bet numetė į šalį, Grėjui jų nereikėjo. Po jais
sukišti mokslinių tyrimų popieriai, iš pažiūros —visi.
Iš po dokumentų ištraukė kompiuterį ir jo priedus.
Toliau buvo sudėtos tyrimams reikalingos knygos, irgi
visos. Nieko lyg ir netrūko.
- Ko nors trūksta? - profesorė Šarlotė pasiteiravo
neįtikėtinai švelniu balsu. Ji žinojo, koks gali apimti
siaubas pradanginus savo darbą.
- Ne, —burbtelėjo vyras. - Galite būti rami, Jūsų
nesmaugsiu.
- Dėkui, esate labai kilnus.
- Žinau.
- Be to, dar ir kuklus.
Moterys seksualiai švelniais balsais gali būti šaltos
kaip ledas, bet šį kartą jam kažkodėl užvirė kraujas.
- Negaiškime laiko.
Pastaba buvo skirta ne vien jai. Jis sukrovė knygas
ir kitus daiktus į dėžę. Paslaugioji Šarlotė surinko ir
padavė drabužius.
- Atnešiu iš bibliotekos lipnios juostos, —pasisiūlė
i. Grėjus nužvelgė ilgą koridorių ir duris, už kurių

rurėjo būti ir daugiau kambarių. Biblioteka. Na,
žinoma. Tokiuose namuose paprastai būna ir bib
liotekai skirtas kambarys, taip pat oranžerija, teniso
kortai, baseinas ir gimnastikos salė. Šeimos palikimas,
pagalvojo. Nebent turtus susikrovė prieš imdamasi
archeologijos. Gal net kaip rašytoja. Tadeušas. Grėjus
sušnarpštė nosimi. Kažin.
- Dėl tos juostos nesukite galvos. Geriau pagal
vokite, kaip reaguos Jūsų kolegos, kai sužinos, kad
nėra jokio sužadėtinio - nei gyvo, nei mirusio. Tik
riausiai suprantate, kad kils abejonių ne tik dėl asme
ninės Jūsų doros, bet ir tinkamumo profesijai? O gal
vis dėlto toks buvo?
Šarlotė žybtelėjo akimis. Bet nieko nepasakė, nors
jai užvirė kraujas ir dėl to ji atrodė dar žavesnė. Tiesą
sakant, mergina nebuvo aukšta, bet ir trapia jos ne
galėjai pavadinti. Liauna - taip, tačiau ji buvo mo
teriškai apvali, juodus garbanotus plaukus surišusi
į storą arklio uodegą, kuri krito ant nugaros. Veidas
buvo širdies formos, oda - baltesnė net už sniegą.
Burna begėdiškai daili. Į tokias lūpas bet kuris vyras
įsisiurbtų su didžiausiu malonumu. Balandės akys ir
tamsios riestos blakstienos.
- O Jūs iš tikrųjų archeologė?
- Taip, —ji liūdnai patvirtino. —Tik nemėginkit
manęs lyginti su tomis, kurios kasinėja kapavietes ir
ant savo kuprų tampo visą ginklų arsenalą, tą jau gir
dėjau.
Tokie komplimentai jai nepatinka ir neatrodo juo
kingi, padarė išvadą Taileris. Jis pakėlė dėžę. Šarlotė
atlapojo duris.
34 | KELLY HUNTER
- Ar rasite kelią iki vietos, kurioje apsistojote? -

paklausė. - Nepaklysite? Gal paimtumėte skardinę
gėrimo? Sausainių pakelį?
- Kaip jis mirė? - pasidomėjo Grėjus. —Tas Jūsų
sužadėtinis.
- Herojaus mirtimi. Garbingai, —smulkmenų ne
reikia, pagalvojo Šarlotė. Per daug baisios. - Kitaip
pasielgti negalėjau.
- Ar niekas nesakė, kad Jūs šiek tiek susipykusi su
tikrove? - burbtelėjo svečias.
- Ką Jūs sakote? - ji atžariai tarė. - Esu archeologė.
Ir tuo viskas pasakyta.
Tai išgirdęs, Taileris šyptelėjo. Kai nusišypsodavo,
visas jo rimtumas išgaruodavo ir jį apimdavo šėto
niškas linksmumas. Šarlotė negalėjo atitraukti akių.
Greisonas Taileris - pavojingai dailus vyras. Net dai
lesnis už Gilį.
- Hm, —numykė ji.
Greisonas plačiau išsišiepė.
- Jei ką nors pamiršau, pranešite, gerai? - pasakė.
- Žinoma.
Jis pasižiūrėjo į jos lūpas ir liovėsi šypsotis. Jo veidas
pasikeitė. Grėjus kažkodėl susijaudino ir dėl to niršo.
- Kiek laiko būsite Sidnėjuje? - užsikirsdama pa
klausė Šarlotė. - Gal pasakytumėte adresą ar telefoną,
kuriuo galėčiau Jus rasti?
- Siek tiek užtruksiu, - atsakė vyras. - Turiu ir
adresą, ir telefoną. - Grėjus kažkodėl nenorėjo jų pa
sakyti. -Ta nemaloni padėtis, į kurią buvote patekusi...
- Kokia padėtis?
- Kai sugalvojote numarinti išsigalvotą sužadėtinį.
Pradėjus meluoti, sunku sustoti.
- Na, taip. Jūs teisus. Nelabai malonu.

- Išeitis yra ir nebūtinai reikės meluoti, - pasiūlė
Taileris. - Žinoma, liksite man skolinga, bet kaina
nebus didelė, ir netgi žinau, kaip atsidėkotumėte.
Nepažeisdama padorumo ribų ir neskausmingai, sa
kyčiau.
- Ką siūlote?
- Prisikėlimą.
- Atsiprašau?
- Ne Jūs viena netekote sužadėtinio, - sumurmėjo
Grėjus. - Aš irgi turiu sužadėtinę, tik gyvą. Ji labai
priimtina mano tėvams, nes mudu pažįstami nuo vai
kystės. Ji tarsi mūsų šeimos dalis, tarsi duktė mano
motinai, kurios ji niekados neturėjo.
- Suprantu, juk todėl ir išsirengėte paplaukioti
Šepiko upe, - prabilo Šarlotė. - Kuris nutraukėte su
žieduotuves?
- Aš.
- Buvo skaudu?
- Ar atrodau kaip kankinys?
- Nežinau, per mažai Jus pažįstu. Ai ji kentėjo?
- Susižadėję padarėme klaidą, - šiurkščiai su
burbėjo Greisonas Taileris. - Sarai reikia tradicinio
vyro. Tokio, kuris dažniau būtų namie nei kitur.
Tokio, kuris norėtų įsikurti vienoje vietoje ir turėti
šeimą.
- Neįprastai keistas noras, - sumurmėjo Šarlotė,
bet atlaikė nuožmiai ledinį Greisono žvilgsnį.
- Aš to netrokštu. Nežinau, ar išvis kada nors to
norėsiu, bet Sara... - Jis vos krestelėjo galvą. —Sara
nori dar kartą pabandyti. O mano šeima tam pritaria.
- Jūs gi suaugęs. Atsisakykite.
36 | KELLY HUNTER
- Atsisakiau. Bet manimi netiki. Niekas nenori

tikėti. Sakydamas ne, stengiuosi nebūti šiurkštus, bet
kantrybė baigiasi. Gal Jūs galėtumėte man padėti, o
aš - Jums?
- Bet kaip?
- Kitą savaitę mano tėvai rengia šeimos vakarėlį
su kepsniais, norėčiau jame dalyvauti su kokia nors
moterimi. Būtų gerai, jei ji žavėtųsi manimi, žavėtųsi
mano gyvenimo būdu ir tuo, ką galiu jai suteikti -
ne itin daug, kaip suprantate. Ji turėtų būti drąsiai
mąstanti moteris ir sugebėti priversti Sarą ir mano
šeimą patikėti, kad gyvenimas nestovi vietoje. Savo
ruožtu galėčiau suvaidinti Jūsų iš mirties prisikėlusį
sužadėtinį, kurį vėliau šiek tiek pabambėjusi vėl pri
imtumėte, o paskui nutrauktumėte su juo santykius,
šį kartą padoriu būdu. Nereikėtų prisipažinti melavus.
Ką manote apie tokį pasiūlymą?
Šarlotė dvejojo, kažkodėl nujausdama, kad jai
derėtų elgtis atsargiai. Greisonas siūlosi apsimesti su
žadėtiniu, kurį ji galbūt vis dar myli. Siūlo vykti su
juo į vakarėlį, kuriame jam - abiem - tektų rodyti,
nors ir švelnius, bet viltį teikiančius jausmus. Kažin, ar
buvusi jo sužadėtinė elgsis taip pat švelniai, kai pama
čiusi ją supras, kad Greisonas iš tikrųjų nori, jog Sara
jį paliktų ir gyventų savo gyvenimą.
- Gal yra kokia kita išeitis? - paklausė Šarlotė. -
Gal reikėtų švelniai pasikalbėti akis į akį? Pasakyti
tvirtai ir aiškiai? Šįkart ne pasakyti garsiau nei pa
prastai?
- Bandžiau, - niūriai tarė jis. - Nepadėjo. Gal pa
vyktų, jei pasirodyčiau su Jumis.
Šarlotė vis dar dvejojo.
- Tiek to, —vyro veidas apniuko, balsas skambėjo

lyg iš po žemių. - Netikusi mintis.
- Palaukite, - atsargiai prabilo Šarlotė. - Prieš kiek
laiko nutraukėte santykius?
- Prieš dvejus metus.
- Ir tikrai kito kelio ją įtikinti nėra?
- Klausykite, nenoriu skaudinti Saros. Nenoriu,
kad ji liautųsi lankytis mano tėvų namuose. Tik noriu,
kad pamatytų...
Pamatytų —štai tas lemiamas žodis.
- Ar negalite tiesiog pasakyti, kad susiradote kitą?
Greisonas Taileris tylėjo. Tylėjo ir stebeilijo priešais
save nieko nematančiomis akimis.
- Vadinasi, sakėte, - lėtai tarė Šarlotė. - O dabar
manote, kad atėjo laikas tą įrodyti.
Ji pataikė.
- Jus tikrovė gniuždo ne mažiau nei mane, -
pridūrė mergina.
- Nemanau.
- Na, po kurio laiko pats pamatysite, kad taip ir yra.
Taileris nužvelgė ją grasinančiu žvilgsniu, tarsi
būtų norėjęs pasakyti: Padėsiu tau sutvarkyti sužadė
tinio reikalą tik jeigu tu padėsi man.
- Nenoriu nieko skaudinti, - tvirtai nukirto ji. -
Jei tam ryšimės, padarykime, kad visiems liktų kuo
mažiau nuoskaudų.
- Sutinku.
- Ateisite rytoj į mano darbą ir mes aiškinsimės dėl
Jūsų daiktų, - dėstė Šarlotė. - Kitą savaitę nuvažiuosiu
drauge į Jūsų šeimos vakarėlį, kad Sara patikėtų, jog
Jūsų gyvenimas nestovi vietoje, o daiktus galėsite pa
siimti iš čia.
38 | KELLY HUNTER
- Sutinku, - pasakė jis. - Vadinasi, sutarta?

Šarlotė nenorėjo ir toliau klimpti į melo liūną, o
Greisono Tailerio pasiūlymas atrodė priimtinas.
- Sutarta.
Trečias skyrius
Įžymiojo mokslininko Greisono Tailerio, kuris
turėjo ateiti į jos darbo kabinetą, Šarlotė laukė su
kandusi dantis. Tiesą sakant, laukti buvo nesunku.
Sunku buvo apsispręsti.
Tikėjosi, kad jis bus tipiškas mokslininkas —da
lykiškas, skvarbaus proto ir nebūtinai tvirto kūno
vyras. Tačiau šis vyriškis tryško energija, turėjo gražų
kūną, buvo ryžtingas, ir jį pamačiusi bet kuri moteris
užsinorėtų kartu su juo ir gyventi. Tik tas gyvenimas
drauge nebūtų ramus ir nuspėjamas, tuo Šarlotė nė
kiek neabejojo. Tikrai nebūtų.
Bet nebūtų ir nuobodus ar tuščias.
Greisonas Taileris gyveno gyvenimą, kurio ji at
sisakė, nes norėjo gyventi ramiai, saugiai ir nesijau
dindama. Ne jis kaltas, kad Šarlotei nepavyko, ir dar
neaišku, ar gyvendama Sidnėjuje ji jaučiasi laiminga.
Kur, po perkūnais, jis prašapo?
Šarlotė turėjo daug darbo. Reikėjo peržiūrėti iš pa
lydovų darytas nuotraukas, kuriose galėjo būti kasinėti
vertų vietovių. Dar turėjo ištaisyti trečiakursių darbus,
pasiruošti paskaitai, ir ji nekantriai laukė, kada galės

dirbti. Greisonas vėlavo jau dvidešimt minučių. Kaip
ir vakar. Matyt, įpratęs visur vėluoti.
Arba ateis pavėlavęs, arba išvis nepasirodys, jei nu
spręs, kad jam nereikia tariamos sužadėtinės.
Į duris, nors šios buvo praviros, kažkas pasibeldė,
Šarlotė atsisuko pasižiūrėti, kas atėjo.
Milė.
- Laikas gerti rytinę arbatą, - priminė Milė.
Ji teisi, be to, gurkšnojant arbatą bus lengviau
kolegoms pristatyti tariamai žuvusį sužadėtinį, nors
ir netikrą, tačiau Greisonas Taileris nepasirodė ir per
pertrauką.
Gilis niekados nebūtų iškrėtęs tokios kiaulystės.
Bet grįžusi koridoriumi kartu su Mile į kabinetą
Šarlotė pamatė, kad turi lankytoją. Tasai lankytojas jos
kabinete jautėsi kaip savo namuose - sėdėjo jos krėsle,
kojas buvo susikėlęs ant spintelės su dokumentais ir
sklaidė jos archeologijos žurnalą.
Milė sustojo. Įdėmiai jį nužvelgė.
Greisonas Taileris pakėlė akis, linktelėjo Milei, o
Šarlotę apdovanojo meilia šypsena, leisdamas suprasti,
kad kviečia ją įsitraukti į žaidimą, jei išdrįs.
- Parsiradai, - ji tarė lediniu balsu.
- Žinoma, - Greisonas dar plačiau nusiviepė. Liu
ciferis džiūgautų. - Kaip visada. Pagaliau sugrįžau.
Milė spoksojo išplėtusi akis. Šarlotei dingtelėjo,
kad reikėtų juodu supažindinti.
- Mile, tai Taileris. Grįžo tik vakar, gana netikėtai.
Taileri, susipažink su Mile. Ji istorikė, puikiai skaito
žemėlapius ir yra mano draugė.
40 | KELLY HUNTER
- Bet... - Milė dirstelėjo į Šarlotę, tada vėl nukreipė

žvilgsnį į kėdėje sėdintį žmogų. - Jūs gyvas, nemiręs.
- Ne, - patvirtino Grėjus. - Kaip matote.
- Tikriausiai įvyko nesusipratimas, - sumurmėjo
Šarlotė.
- Bet... juk tai nuostabu! - jau tvirčiau tarė Milė.
- Džiugu, kad bent Jūs taip manote, - apsidžiaugė
Grėįus.
Šarlotė pagalvojo, kad Greisonas Taileris puikiai
suvaidino supykusį. Atrodė, kad jis iš tikrųjų niršta.
Neįtikėtinai grakščiai Greisonas nuleido kojas ant
grindų, atsistojo, tada meiliai ir draugiškai šypsoda
masis ištiesė Milei ranką.
- Kad ir kaip žiūrėsi, kelis pastaruosius mėnesius
Šarlotei buvo labai sunku, - paaiškino jis saldžiu kaip
šokoladas baritonu. - Ačiū, kad padėjote jai visa tai
išgyventi.
Milė su pagarbia baime paspaudė jam ranką. Ji iš
raudo, o pamačiusi, kad Šarlotė į ją žiūri, iškaito dar
smarkiau.
- Ar ilgai ant jo pykši? - pasiteiravo Milė.
- Taip, dar kurį laiką, —atsakė Šarlotė.
- Pyk, jei to nori, - Milė vėl pasižiūrėjo į Greisoną
ir nedrąsiai nusišypsojo. - Labai džiaugiuosi, kad Jūsų
nesuėdė tie žmogėdros, - pasakė. - Ar pasisekė nuo jų
išgelbėti ir kaimo moteris?
Grėjus sumirksėjo. Lūpų kamputis keistai suvirp-
čiojo.
- Taip, - pagaliau išspaudė.
- Sunku pykti ant didvyrio, - tarė Milė.
- Ne taip sunku, kaip manai, - pasakė Šarlotė.
Prisivertusi nešyptelėti, Milė išėjo.
Milei pasišalinus, Šarlotė uždarė duris, tada įkvėpė

ir atsigręžė į vyrą, atėjusį pas ją į kabinetą. Jis nebesi
šypsojo. Priešais ją stovintis Greisonas Taileris buvo ne
tik rūstus, bet ir blogai nusiteikęs.
- Neblogai pavyko, tiesa? - ji nerūpestingai pa
klausė.
- Jūs visiems pranešėte, kad mane suėdė? Suėdė
žmogėdros?
- Ne Jus, - ramino ji. - Gilį. Beje, niekas nežino,
kas nutiko iš tikrtįjų.
- Ir jie patikėjo?
- Pats matėte.
- Prieš šešiasdešimt metų... Tada gal ir galėjo taip
nutikti.
- O prieš du dešimtmečius - nebe? Beje, tai ginči
jamas klausimas. Jūs grįžote gyvas ir sveikas, bet mudu
jau ne sužadėtiniai. Į viską reikėtų žvelgti plačiau.
- Žinau, ko Jums iš tikrųjų reikia, bet leisiu sau
nutylėti, - pasakė Grėjus.
- Greisonai, viskas gerai. Savo užduotį atlikote ir
už tai esu dėkinga, - Šarlotė kalbėjo nuoširdžiai. -
Dabar mano eilė keliauti su Jumis į tą kepsnių va
karėlį, bet jeigu atrodo... Jei manote, kad nebereikia
netikros sužadėtinės, ar kad su tuo vaidmeniu nesusi
dorosiu, ir niekas nepatikės, kad mudu pora, reikėtų
to sumanymo atsisakyti. Spręskite pats.
Greisonas įdėmiai pasižiūrėjo į Šarlotę. Jei ir turėjo
kokių trūkumų, niekas nepaneigtų, kad jo žvilgsnis
itin skvarbus.
- Norite pasprukti nesumokėjusi skolos, Gryn-
stoun? Aš apsilankiau pas Jus, o Jūs nenorite atsilyginti?
Ar šitaip elgiatės su visais kreditoriais?
42 | KELLY HUNTER
- Be reikalo taip manote, - ramiai tarė ji, nors

širdis smarkiai plakė. —Tik norėjau suteikti galimybę
permąstyti pasiūlymą. Sužadėtinio vaidmuo gali pri
daryti daug rūpesčių, patikėkite, tą gerai žinau. No
rėjau perspėti, tik tiek.
- Jūs labai maloni, - jis kalbėjo irgi ramiai. - Vis
dėlto siūlau pabandyti. Ar pavyko, spręsiu, kai pri
statysiu Jus šeimai, - Grėjus priėjo prie jos. Taip arti,
kad Šarlotė juto karštį, sklindantį nuo liauno jo kūno.
Ir kvapą. Tikrą, neįtikėtinai patrauklų vyriško kūno
kvapą. O dar ta burna. Tos gundančios lūpos.
- Pabučiuokite mane, - sušnabždėjo Taileris ir
Šarlotė įsmeigė į jį akis.
- Atleiskite?
- Reikia pabandyti, - pasakė vyras. - Jei nieko
nepajusime, būsime atsiskaitę. Viskas bus baigta, —jo
lūpos priartėjo. - Visiems laikams, - Greisonas brūkš
telėjo lūpomis per jos lūpas, ir Šarlotė trūkčiodama
įkvėpė. - Nebus jokių kepsnių, - tai pasakęs prigludo
prie jos burnos savo lūpomis, šiltomis ir švelniomis,
bet nestipriai, bent kol kas.
Jos buvo malonios, tos jo lūpos.
Kaip įpratęs, viena ranka Greisonas suėmė ją už
pakaušio, kad būtų patogiau, bet giliau nesiskverbė,
bent kol kas.
Nutarė šiek tiek ją pakankinti.
Kankino lėtai, pasimėgaudamas, brūkštelėjo lie
žuviu jai per lūpas, bet iškart atitraukė, kai Šarlotė
prasižiojo. Palietė lūpomis viršutinę jos lūpą, ir ji
įsikibo vyrui į ranką virš alkūnės, kad nepargriūtų, nes
iš susijaudinimo jai užėmė kvapą, tačiau delnais prisi
lietusi prie jo odos tik dar labiau susijaudino.
Grėjus buvo atsimerkęs, stebėjo, visą laiką stebėjo ją

ir jos jaudulį, kuris veikė jį patį, nors Šarlotės nė nelietė.
Tada užsimerkė, prispaudė lūpas prie Šarlotės lūpų
ir aistringai ją pabučiavo.
Turiu tvardytisy kad jos nesuvalgyčiau, - pagalvojo

Grėjus, beveik pametęs protą. Norėjo ją tik išbandyti,
nesitikėjo tokios aistringos reakcijos ir neketino
kurstyti nepasotinamo, tačiau beprasmio alkio. Tačiau
gal dėl to, kad seniai neturėjo moters, jis panardino
rankas į šilkines merginos garbanas ir neatitrauk
damas lūpų nuo jos burnos pasiėmė tai, kas paprastai
duodama tik po nuolankių ir aistringų prašymų.
Šarlotė nesipriešino. Kimiai dejavo, bet nesi
priešino. Netgi pati siekė jo lūpų, tarsi būtų troškusi
išragauti jas iki paskutinio lašo, ir tai nebuvo panašu
į priešinimąsi. Tada rankomis apsivijo jo kaklą ir kai
Greisonas, suėmęs ją už sėdmenų, kilstelėjo aukštyn,
ji klusniai kojomis apsivijo jo liemenį ir jį pabučiavo.
Sustandėjusiam vyriškumui įsirėmus ten, kur reikia,
abu vienu metu aiktelėjo. Trukdė drabužiai. Viskas
vyko per greitai. Jis nebuvo menkysta, anaiptol. Pa
prastai pasirūpindavo, kad moteris jaustųsi patogiai.
Mokėjo nerodyti jėgos ir elgtis švelniai.
Šį kartą švelnumui neliko vietos, užvaldė nežabotas
geidulingumas ir Grėjus troško vis daugiau, o Šarlotė
nesipriešino. Sukryžiavusi kojas per liemenį, leido jam
trintis per du savo drabužių sluoksnius ir toks lais
vumas jį tiesiog žudė.
Vis dėlto būtent Šarlotė grąžino jį į tikrovę.
- Gana, —sumurmėjo, o kai jis iššiepęs dantis iš ne
vilties sudejavo jai prie skruosto, pridūrė: - Greisonai,
44 | KELLY HUNTER
liaukitės, - nors kūnas priešinosi, Grėjus šiek tiek at

leido gniaužtus ir stengėsi nejudėti, kai Šarlotė dre
bėdama visu kūnu įrėmė kaktą į jo peties duobutę,
kad numaldytų ne tik savo, bet ir jo aistrą. - Nesakau,
kad to nenoriu, —merginos lūpos ir šiltas kvapas iš
burnos maloniai kuteno jam kaklą, balsas skambėjo
geidulingai. - Tik ne čia ir ne dabar. Nepraraskime
proto.
Greisonas nustebo, kai Šarlotė tai pasakė.
Vis dėlto jis nesipriešino, nuleidusi kojas mergina
atsargiai nučiuožė žemyn ir šiek tiek atsitraukė. Pasta
čiusi ant žemės iš pradžių vieną, paskui ir antrą koją, ji
tarsi atsipeikėjo ir neramiai apsidairė.
- Kas čia įvyko? - atsargiai paklausė.
- Ar norite išgirsti paskaitą apie biologiją, o gal pa
sitenkinsite trumpa pastaba apie stiprų dopamino ir
adrenalino smūgį? Labai stiprų.
- Kitaip tariant, tai buvo tik biologinė kūno re
akcija į seksualinius dirgiklius, —sumurmėjo Šarlotė ir
atsirėmė į darbo stalą. —Nieko daugiau.
- Tikrai taip, - dėkui Dievui, dar yra blaiviai mąs
tančių žmonių. - Matyt, į šį kovos lauką įžengiau kiek
per anksti. Kurį laiką neturėjau progų bendrauti su
moterimis. Bet Jūsų tai neturėtų jaudinti. Sugebu
tvardytis.
Panirusi į niūrias mintis, Šarlotė liūdnai dėbtelėjo į jį.
- Tai užvažiuosiu Jūsų paimti sekmadienį maždaug
pusę dvyliktos iš ryto, - Greisonas stengėsi įveikti
drovumą, kuris apėmė po nuotykio su žaviąja pa-
trakėle Šarlote. —Kelionei pakaks valandos. Kepsnius
keps pirmą valandą. Manau, kad trečią jau būsime pa
keliui namo.
- Esate tuo įsitikinęs? - Mergina sukryžiavo rankas

ir apkabino liauną savo liemenį.
- Esu, —daugmaž.
- Turite pageidavimų dėl mano aprangos?
Greisonas sumirksėjo akimis.
- Ar esate pratusi dėl to tartis su vyru?
- Drabužius paprastai renkuosi pati. Bet šiuo
atveju nenorėčiau rizikuoti.
Taileris nežinojo, ką atsakyti.
- Neklausiu, kokias mėgstate spalvas, Greisonai.
Man rūpi jūsų socialinė padėtis. Gal to ir nematyti,
bet esu gana pasiturinti. Paveldėjau ir giminės brange
nybių. Norite, kad jomis pasipuoščiau?
- Spręskite pati, - jis gūžtelėjo pečiais. —Mano
šeima pasiturinti, priklauso vidurinei klasei. Motina
yra vaikų gydytoja, tėvas —mašinų gamybos specia
listas ir šiuo metu dirba pagal sutartį Australijos gy
nybos pajėgoms. Buvusi sužadėtinė - psichiatrė.
Važiuosime į mūsų vasarvietę ant Hoksberio upės
kranto. Sava, neįpareigojanti ir jauki aplinka, nieko
panašaus į tai, ką paveldėjote ar ką verta apžiūrėti. Bet
bus gero vyno, namie gaminto maisto ir pokalbių, tad
nuobodžiauti neteks. Ar norite, kad tęsčiau?
- Pakaks, - sumurmėjo Šarlotė ir smalsiai pasi
žiūrėjo į jį. - Tikriausiai nepatikėsite, bet laukiu to
vakarėlio ir viliuosi, kad su užduotimi susitvarkysiu be
kraujo praliejimo. Ar turite vaikų?
-Ne.
- Ar dar ką nors turėčiau žinoti? Pavyzdžiui, apie
buvusią sužadėtinę Sarą. Ar ji pasiryžusi aršiai kovoti?
- Priklausys nuo to, kaip viskas klostysis ir kaip ji
į viską reaguos.
46 | KELLY HUNTER
- Nuostabu, - burbtelėjo Šarlotė, žaviai atkišdama

smakrą. - Tikriausiai suprantate, kad psichiatrė gali
išnarstyti mane po kaulelį. O aš ne iš tų, kurios neturi
ekscentriškų įpročių.
- Iš tikrųjų? Ir kas galėjo pagalvoti? - Jis užsigeidė
prieiti ir pabučiuoti į žavią jos kaklo duobutę, todėl
geriau, jei tučtuojau išeis. - Jei taip, Sara tikrai turės
ką veikti. Beje, klausėte, kaip rengtis, - pridūrė ati
darydamas kabineto duris, —man labiausiai patinka
žalia spalva.
Ketvirtas skyrius
Jei žalia —tebūnie ryški, medvarlės spalvos, išmar
ginta geltonais ir skaisčiai raudonais, rausvais ir violeti
niais ruožais. Vasarinės dryžuotos šilkinės jos suknelės
tikrai nepavadinsi žalia. Tiesa, be kitų, buvo ir žalios
spalvos dryžių, o pati suknelė buvo įmantri, smarkiai
prigludusi, žodžiu, tokia, kurią magėjo pačiupinėti.
Prie suknelės derėjo filipiniečių, o gal net portugalų
vergų nešiotos apyrankės, jos skimbčiojo ant Šarlotės
riešų, ir tai buvo ypač iškalbinga smulkmena, ro
danti, kad ji šiai dienai specialiai rengėsi ir nepagailėjo
pinigų. Kai kuriuos skirtingų stilių senovinius Aurorai
priklausiusius papuošalus, pavyzdžiui, kaltinio vario
apyrankes, taip pat galėjai priskirti prie žalių ir jie
galbūt suteiktų peno psichologės Saros apmąstymams.
Visa tai turėjo paakinti Sarą susimąstyti, ar ji iš

tikrųjų nori atnaujinti draugystę su vyru, kurio da
bartinė meilužė tenkina visas užgaidas.
Nuobodus dalykas —tenkinti vyro norus.
Šarlotė saikingai pasidažė, o kvepalų išvis nu
sprendė nenaudoti. Ji privalėjo atrodyti maloni; re
petavo prieš veidrodį visą rytą.
Atėjo laikas parodyti, ko išmoko. Nesvarbu, kad
užduotis jai visiškai nepatiko.
Tai brovimasis į kitos moters viltis ir svajones.
Kadangi buvo patyręs, nemažai bandymų atlikęs

antropologas, Grėjui nuojauta kuždėjo, kad šis grei
čiausiai nepavyks. Per daug kintamųjų. Nežinomųjų-
dar daugiau. Judviejų su Šarlote santykis, švelniai
tariant, labiausiai nepastovus. Prie visko pridėjus ap
simestinę draugystę, jo tėvus ir buvusią sužadėtinę,
kepsnių vakarėlis galėjo virsti šeimos nelaime.
Kai jis įsuko į žiedinį žvyruotą kelią priešais Šar
lotės namą, ji liovėsi laistyti gėles verandoje, pasi
žiūrėjo į jį ir Greisonas garsiai atsiduso.
Jo pasirinktoji buvo laisvos dvasios moteris. Il
gakojė Šarlotė su akinamai blizgia suknele atrodė kaip
dievaitė. Tamsūs banguoti plaukai krito iki liemens,
ir dėl to suknelė atrodė dar įspūdingesnė. Ansamblį
užbaigė paprasti, į balerinų puantus panašūs sandalai
ir pilko stiklo saulės akiniai tarsi iš naujos Eltonui
Džonui skirtos kolekcijos.
Lyg kokia cirko artistė.
Jis sustabdė automobilį. Išsinuomojo naujausio
modelio ketverių durų Tojotą, bet tik todėl, kad šis
48 | KELLY HUNTER
automobilis saugus. Šarlotė užsuko vandens čiaupą,

suvyniojo žarną į ritę ir įdėjo ją į nedidelę tikriausiai
tam skirtą spintelę. Viskas čia tviska prabanga, pa
galvojo Grėjus. Net laistymo įranga atitiko tam tikro
visuomenės sluoksnio skonį. Pakeliui į tėvų namus
reikėtų aptarti kai kurias sužadėtuvių smulkmenas.
Mielai, nors kiek keistokai apsirengusiai partnerei jis
turėtų aiškiai išdėstyti, ko iš jos tikisi.
Šarlotė paėmė prie laukujų durų padėtą krepšį ir
apsiaustą. Įsitikinusi, kad durys užrakintos, pasuko
prie Tojotos. Pasilenkusi pasižiūrėjo į Grėjų pro langą
ir nusišypsojo, nesivaržydama parodyti lygius baltus
dantis ir tarpą tarp krūtų.
Tik į automobilį nesisėdo.
Sugriežęs dantimis, Grėjus išlipo iš automobilio,
apėjo aplink ir atidarė dureles.
- Suprasčiau, jei būtumėte feministė, - pasakė.
- Kodėl turėčiau ja būti? - sumurmėjo mergina,
įsitaisė ant sėdynės ir laukė, kol Grėjus uždarys du
reles. - Kam to reikia?
Jis užtrenkė dureles. Švelniai. Tada įlipo į auto
mobilį.
- Žinokite, šiandien aš be liemenėlės, - ji prisi
pažino.
O taip, Grėjus tai pastebėjo.
- Bet tik todėl, kad prie šios suknelės liemenėlė
nebūtina, o ne dėl to, kad tokia buvo praėjusio am
žiaus paskutinio dešimtmečio feminisčių mada.
- Supratau.
- Tiesą sakant, labiau pritariu sufražistėms, -
pridūrė Šarlotė. - Man patinka dauguma jų skelbiamų
lygybės principų.
- Puiku, - santūriai tarė Grėjus. - Jėga grįstas se

lektyvusis feminizmas. Nekantrauju patirti savo kailiu.
- Manau, jau esate tai patyręs, —sumurmėjo ji. —
Kiek laiko buvote susižadėjęs?
- Vienus metus. Dabar Sara gali rinktis.
- Ir pasirinks, - Šarlotė buvo kilnios širdies. - Ar
gyvenote kartu?
- Ne. Daug laiko praleidau Papua Naujojoje Gvi
nėjoje. Noriu tik pasakyti, kad Sara žinojo, jog šioje
šalyje buvau įsipareigojęs trejus metus dirbti pagal
projektą, kurio sutartį pasirašiau dar iki mūsų sužie
duotuvių.
- Ji tikriausiai manė, kad sugebės laukti, - svarstė
Šarlotė. - Bet viskas pakrypo kitaip.
- Taip, - sunkiai atsiduso jis ir nutarė paatvi-
rauti. - Būtent taip ir įvyko.
Šia tema Greisonas Taileris nenori kalbėtis, pa
galvojo Šarlotė. Saugo šeimos paslaptis.
- Sara - šauni moteris, - tęsė jis. - Gabi. Ištikima.
Miela. Noriu, kad būtų laiminga. Norėčiau, kad ji
suprastų, jog nutraukti sužieduotuves buvo būtina ir
kad ji tikrai sutiks tokį, kuris išpildys visus troškimus.
- Jūs idealistas, —suniurnėjo Šarlotė.
- Praktikas, - paprieštaravo Greisonas.
- Galbūt. Žinote, kas mane stebina, kai kalbate
apie Sarą? - paklausė Šarlotė. - Jūs kalbate be aistros.
Be ilgesio. Taip, tarsi nenorėtumėte rytais nubusti šalia
šios moters. Ar niekada to nebuvo? Net draugystės
pradžioje?
Grėjus atkakliai tylėjo.
- Suprantu, - ji švelniai tarė. —Tada bus geriau, jei
Sara Jus paliks.
50 | KELLY HUNTER
Kitus dvidešimt kilometrų juodu važiavo ne

tardami nė žodžio.
- Tai kada mudu susitikom? - Šarlotė nutraukė tylą.
- Prieš tris mėnesius Brisbene vykusioje konferen
cijoje. Dėl Jūsų pratęsiau viešnagę dvi savaites. Mes
artimai bendravome. Tinka?
- Įtikinama. Man patinka užuomina apie ar
timumą. Neneikime to. Jūs nesiūlėte man savo rankos
ar finansinio išlaikymo, nenorėjote vaikų. Reikėtų
kokio nors paaiškinimo, kodėl sutikau.
- Tai paprasta. Norite užsimiršti po sužadėtinio
netekties, kurį surijo žmogėdros.
- Netinka, - ji šiek tiek suirzo. - Man, laisvai ir
nepriklausomai moteriai, Jūsų reikia vien dėl sekso.
Esame artimi todėl, kad seksas abiem teikia ma
lonumą. Tokį, dėl kurio moteris pasiryžta net išklysti iš
kelio, - Šarlotė pakėlė saulės akinius į viršų ir įdėmiai
pasižiūrėjo į jį aistros kupinomis akimis. - Tinka?
- Neprieštaraučiau, —kimiu balsu suurzgė Grei-
sonas.
- Puiku, - burbtelėjo ji. - Norėčiau tikėti, kad ne-
palūšite ir išlaikysite iki galo, nors tai tik apgaulė.
- Išlaikysiu, —Dieve, kodėl į šios moters balsą
jis reaguoja kaip mokinukas, kuris galvoja vien apie
seksą? Grėjus vos ištvėrė tiriamą ir įdėmų žvilgsnį.
Kankinosi matydamas manieringai pakeltą antakį ir
šiek tiek virpančias tobulai išlenktas lūpas.
- Liaukitės, - sumurmėjo.
- Reikia treniruotis, kad neapsijuokčiau, - ne
rūpestingai išbėrė Šarlotė. - Kaip aktorė turiu savų
metodų.
Kad nukreiptų jos dėmesį, Grėjus įjungė radiją.
- Papasakokite apie savo darbą, - paprašė Grei-

sonas ir iškart pasigailėjo. Žinant, kaip veikė jos balsas,
būtų geriau, jei Šarlotė išvis netartų nė žodžio. - Ne.
Nereikia. Nekalbėkite. Geriau snūstelėkite ar šiaip
pailsėkite. Įsivaizduokite, kad praėjusią naktį blogai
miegojote.
- Iš tikrųjų blogai miegojau, - atsakė Šarlotė. -
Nes galvojau apie Jus.
Greisonas Taileris, pats to neįtardamas, kursto

nedoras mintis jos galvoje, nusprendė Šarlotė auto
mobiliui kylant stačiu ir vingiuotu keliu į svečius pas
jo tėvus, kurių namai buvo ant upės kranto. Aplink
plytėjo aukštų kaučiukmedžių miškai su uolėtoms
vietoms būdingu atžalynu, apačioje gausius vandenis
plukdė rami ir didinga upė. Tačiau ne nuo šių vaizdų
Šarlotę staiga ėmė krėsti drebulys. Visi jie, nors ir
įspūdingi, nublanko prieš šio vyro žavesį. Apsirengęs
nenaujais džinsais ir baltais marškinėliais apvalia apy
kakle. Pažiūrėjus į pečius ir veidą net mintis nekilo,
kad tie marškinėliai galėtų būti moteriški.
Ne, turint tokius pečius ir tokį veidą, tokį liauną
liemenį ir užpakalį, laisvoki marškinėliai vertė galvoti
apie tai, koks nepaprastai raumeningas turėtų būti
drabužiu pridengtas kūnas.
- Pasirengusi? - dusliai paklausė Greisonas.
- Pasirengusi, - ji atsakė garsiau, nei būtina. -
Galite atidaryti automobilio dureles.
Taileris išlipo ir apėjęs aplink automobilį atidarė
dureles. Atsirėmusi į jo ranką, Šarlotė grakščiai išlipo.
Nors šis senovinis paprotys erzino, Greisonas pasi
stengė to neparodyti.
52 | KELLY HUNTER
Ir jam beveik pavyko.

- Dėkui, Greisonai, - nuoširdžiai padėkojo
Šarlotė, tada viena ranka įsikibo jam į parankę, o kitą
uždėjo ant krūtinės ir pabučiavo jį į skruostą. - Jūs nė
negalite įsivaizduoti, kas mūsų laukia.
- Galiu, - sumurmėjo vyras. - Daug kančių, daug
jausmų, o tai pavojinga, —jo lūpos buvo labai arti Šar
lotės lūpų. Akys žibėjo viltimi atsilyginti. - Nesakykit,
kad neįspėjau.
- Šitaip elgiasi tik gerai išauklėti ir dori žmonės, -
Šarlotė provokuojamai šyptelėjo, tačiau už Greisono nu
garos kažkas šmėkštelėjo ir jos žvilgsnis nukrypo į tolį. Į
namo prieangį išėjo liesa, gerai išsilaikiusi moteris ir nu
kreipė žvilgsnį į jų pusę. —Regis, mus stebi Jūsų motina.
- Labai gerai, —sumurmėjo Grėjus ir puolė ją bu
čiuoti. Ne itin grabiai, skubėdamas, tačiau laisvai ir
nesivaržydamas, o tai tikrai turėjo nepatikti motinai.
- Kaip man sekasi aistrų apimtame fronte? - su
kuždėjo baigęs bučiuoti.
- Neblogai, - atsakė Šarlotė taip pat pašnabž
domis, keistai šaižiu balsu. - Prašyčiau atsiminti, kad
Gilbertas niekados nebūtų šitaip manęs bučiavęs, ste
bimas savo motinos. Gilis turėjo daugiau sveiko proto.
- Galbūt, bet jis nebegyvas, - nukirto Grėjus.
Niekingas šūvis. Šarlotė atsilygino —eidama pro
šalį ranka tarsi netyčia brūkštelėjo per išsipūtusį
džinsų prarėžą ir nusišypsojo taip, kaip, jos manymu,
šypsomasi tėvams. Šarlotė nežinojo, kaip turėtų elgtis
su jo tėvais, tačiau neišsidavė, nes jei būtent dabar tai
prisipažintų Greisonui, jis sunerimtų.
- Jūs tikriausiai Šarlotė, - pagyvenusi moteris šyp
sojosi. Ne itin draugiškai, bet ir nepiktai. Greisono
motina buvo santūriai nuovoki. - Pastaruoju metu

zaug apie Jus girdėjome.
- Netiesa, - paneigė Greisonas ir, uždėjęs ranką
Šarlotei ant juosmens, kartu su ja užlipo laipteliais
:ki verandos, tada pasilenkė jai pro petį ir pabučiavo
motiną į gausiai nupudruotą skruostą. - Ji žino tik
:iek, kad dirbi universitete ir kad turės progą pasi
matyti su tavimi sekmadienį. Tai viskas, ką pasakiau.
- Ir privertei mane spėlioti visą savaitę, - santūriai
papriekaištavusi Greisono motina kreipėsi į Šarlotę: -
Vadink mane Olivija, - pasakė. - Nesu itin smalsi.
Pakaks, jei žinosiu pagrindinius dalykus. Amžių.
Svorį. Ir ketinimus...
Šarlotė pasisuko ant laivelių kulno ir sudavė
kumščiu Greisonui į krūtinę.
- Durys štai ten, - burbtelėjo jis.
- Žinau, —Šarlotė įdėmiai pasižiūrėjo į jį, nes pa
sidarė neramu. - Kažin, ar man pavyks.
- Bailė, - sugėdino Greisonas. - Tai gali pakenkti
geram tavo vardui.
- Manau, kad vardas jau nepataisomai sugadintas, -
atšovė ji, žiūrėdama į marškinius jam ties krūtine.
- Galėtum pagalvoti apie manąjį.
- Tavajam, regis, niekas negresia.
- Tik jei manęs nepaliksi, - Greisonas prisikišo jai
prie ausies. - Prašau, Šarlote. Būk šalia manęs.
Greisonas maldavo, ir Šarlotei jo pagailo. Ji atsi
tiesė. Pasižiūrėjo į Greisono motiną, ši stovėjo prie
stumdomųjų lauko durų ir kantriai laukė. Ją apėmė
baimė. Šarlotė jautriai reaguodavo, susitikusi su kitų
žmonių motinomis, gal todėl, kad jai nepavykdavo
joms įtikti, nors labai stengdavosi.
54 | KELLY HUNTER
- Atleiskite, - prisivertė šyptelėti. - Siek tiek supa

nikavau. Tiesą sakant, neturiu aiškių ketinimų dėl Jūsų
sūnaus. Nesijaudinkite. Man jo reikia tik seksui. - Ir
tai buvo tiesa.
Olivija sumirksėjo ir įsmeigė akis į sūnų.
- Tikrai? - abejingai paklausė ir pakvietė Šarlotę į
vidų. - Ką gi, iš pradžių taip ir būna.
Name buvo ir daugiau žmonių. Kaimynų ir šeimos
draugų, taip pat Greisono tėvas. Iš viso šeši žmonės, ne
mažiau. Kažkas padavė Šarlotei taurę atšaldyto vyno, o
Greisonui - bokalą alaus.
- Dėkui, - sumurmėjo Šarlotė ir nelaukdama pa
raginimo išlenkė pusę taurės.
Greisonas elgėsi santūriau. Išgėrė tik gurkšnį.
- Tikiuosi, nesi alergiška pieno produktams ir jūrų
gėrybėms, - Olivija pasiūlė upėtakį primenančios
žuvies su rozmarinais ir duonos riekele. - Klausiau
Grėjaus, bet jis nežino.
- Valgau beveik viską, - Šarlotė atsikando didelį
kąsnį duonos ir vėl atsigėrė vyno. Kramtydama ir
rydama linkčiojo į visas puses, nes susirinkusieji įdėmiai
sekė ją akimis. Tikriausiai stebėjo, ar ji moka elgtis. Gal
nugirdo pastabą dėl sekso. - Labai skanu. Ačiū.
Grėjaus motina kažkodėl šyptelėjo ir nešina lėkšte
nuėjo prie kitų svečių. Šie vėl įniko kalbėtis. Nebe
žiūrėjo į ją. Šarlotė lengviau atsiduso. Greisonas liepė
būti šalia, bet pats šnekučiavosi su pražilusiu vyriškiu
ir, regis, nenorėjo, kad ji trukdytų. Šarlotė siurb
telėjo iš taurės, šį kartą atsargiau, ir apsižvalgė. Ant
pakylos buvo daug stalų, visi nukrauti valgiais, šalia
sustatytos kelios eilės patogių kėdžių. Ant dujinių ne
rūdijančio plieno grotelių skrudo ne tik kepsniai, bet
ir jūrų gėrybėmis įdaryti kebabai. Beveik visi svečiai

buvo senyvo amžiaus, tik viena moteris kiek jaunesnė,
maždaug Greisono metų. Ji stovėjo netoli Šarlotės.
Daili, šviesių plaukų ir žalių akių, vilkėjo palaidinę su
sagutėmis apykaklės kampuose, jos žvilgsnis buvo ku
pinas tylios kančios.
Tikriausiai tai ir buvo Sara.
Greisonas manė, kad Šarlotė bohemiška. Lais
vamanė. Dabar ji suprato kodėl. Skirtumas tarp jos ir
švelniosios Saros milžiniškas.
Sara nedrąsiai jai šyptelėjo. Šarlotė irgi nusišypsojo.
Buvo nejauku.
- Sveika, aš - Sara, - kreipėsi Sara, nes kažkam juk
reikėjo pradėti pokalbį. - Buvusi sužadėtinė.
- Šarlotė, - prisistatė Šarlotė. - Greisono... draugė.
- Žinau, - ramiai tarė Sara ir nutilo. Bet netrukus
paklausė: —Kada judu susipažinote?
- Prieš kelis mėnesius.
- Neseniai.
- Taip, neseniai, - neseniai, jei lyginsi su visu gy
venimu.
- Bet spėjote įsimylėti?
- Sara... - Šarlotei buvo sunku matyti šią ken
čiančią moterį. Kur, velniai griebtų, dingo Greisonas?
Ji nenori aitrinti šios moters širdies, šitaip juodu ne-
sitarė.
- Viskas gerai, —pasakė Sara. —Jis iš tų, kuriuos
lengva mylėti.
- Tik ne šią akimirką, - burbtelėjo Šarlotė. -
Dabar su malonumu nusukčiau jam sprandą. Tu irgi?
Sara atrodė nustebusi. Bet netrukus šyptelėjo.
Gūžtelėjo dailius petukus.
56 | KELLY HUNTER
- Dabar, kai tai pasakei...

- Būtent, - Šarlotė plačiai išsišiepė. - Tas vyras pa
vojingas.
Judviejų pokalbio objektas, nors šnekėjo su žilaplaukiu
ponu, pasižiūrėjo į jas. Pamatęs abi kartu, šiek tiek išbalo.
Vis dėlto atsiprašė pašnekovo ir pasuko prie jų.
Pačiu laiku.
- Tu jam rūpi, - tarė Sara. - Jis nervinasi.
- Iš ko sprendi? - paklausė Šarlotė.
- Iš jo pečių, - pasakė Sara. - Iš laikysenos. Iš to,
kad nenuleidžia nuo tavęs akių. Jis nežino, ką sumanei.
Nežino, ko tu nori, - Greisono buvusioji dabar žiūrėjo
į Šarlotę. - Įdomu.
- Ne viskas nuo manęs priklauso, — aiškino
Šarlotė. - Greisonas iš tikrųjų nežino, ko noriu, nes ir
pati tiksliai nežinau. Aš jo nekaltinu.
- Ir ko gi tu nekaltini? - paklausė priėjęs Greisonas.
- Tavęs, - pasakė Šarlotė ir pamačiusi į save
įsmeigtas akis šyptelėjo. —Nesijaudink. Nutariau tavęs
nekaltinti. Bent kol kas.
- Puiku! - sumurmėjo Greisonas.
Sara atidžiai juos stebėjo. Ji buvo psichologė,
puikiai pažinojo Greisoną nuo vaikystės, o Šarlotę
perprato per trumpą vos trijų minučių pokalbį.
- Mudvi su Sara jau susipažinome, - Šarlotė taip
pat įsmeigė į jį akis.
Greisonas įdėmiai pasižiūrėjo į Sarą. Si paraudo ir
nusuko žvilgsnį į šoną.
- Einu pas Oliviją, padėsiu aptarnauti svečius, -
Sara pagaliau nutraukė ilgą ir nejaukią tylą. - Malonu
susipažinti, Šarlote, —moteris atsisveikino su Greisonu
ir nutolo.
- O ji mandagi, - burbtelėjo Šarlotė.

- Ko norėjo?
- Tikriausiai susipažinti. Ir užbaigti šį nemalonų
reikalą.
- Būk atsargi, Šarlote, - Greisonas atrodė susirū
pinęs. Bet ne dėl Saros. —Sara turi gerų savybių, bet
gali parodyti ir nagus.
- Greisonai. Tu labai mielas, - gal jis nori perspėti?
Šarlotė nusišypsojo, šį kartą nuoširdžiai, ir apsidžiaugė
pamačiusi, kad Greisonas atlėgo ir šypsosi. - Mes, mo
terys, visos turim nagus.
- Ką gi... - sumurmėjo jis. - Tada žinai, kaip elgtis.
- Nelabai, —tyliai tarė ji. —O tu žinai?
- Kartais žinau. Pavyzdžiui, dabar norėčiau pri
statyti tave tėvui. Jis štai ten, vadovauja kepsnių ke
pimui.
Bet Šarlotė neskubėjo.
- Ar jam taip pat patinka Sara?
- Taip, netgi labai.
Nuostabu.
- Nesijaudink. Jis tavęs nesuvalgys, - Greisonas
tarsi atspėjo jos mintis. —Kaip ir tu jo.
Padėtis buvo rimta. Nors ji, Šarlotė Grynstoun, ar

cheologijos profesorė, vis dėlto neatsispyrė pagundai
suvaidinti laisvą nepriklausomą moterį. Ji žinojo daug
istorijų apie senus kaulus, kuriais visi domėdavosi, mat
Šarlotė mokėjo pasakoti su įkarščiu ir užsidegimu. Be
to, buvo įžvalgi ir sugebėdavo rasti įdomią sau ir pa
šnekovui temą, kurią abu aistringai gvildendavo. Buvo
gerų manierų, kai norėdavo, galėjo būti netgi labai
žavi, nes tokia buvo iš prigimties.
58 | KELLY HUNTER
Grėjus matė, kad Šarlotė apžavėjo jo tėvą vos pra

dėjus diskutuoti apie katapultų trūkumus apšaudant
pilis juosiančias sienas. Stebėjo, kai ji su senu tėvo žve
jybos draugu kalbėjosi apie austres, o su šio žmona -
apie valgių receptus. Matė, kaip atsargiai su ja elgiasi
motinos draugės, nes taip ir nepavyko aptikti bent
kokio netinkamo jos elgesio ar laikysenos trūkumo.
Motina laikėsi nuošaliai, nors Šarlotė ne kartą
mėgino pradėti pokalbį, kuris galėtų dominti abi.
Nuo jos dvelkė šaltis ir abejingumas.
Skanaujant vieną patiekalą po kito, laikas prabėgo
labai greitai. Svečiai sukruto namo. Šarlotė pasisiūlė
padėti nurinkti stalus ir šiaip susitvarkyti. Grėjus su
raukė antakius pamatęs, kad Sara iškart šoko rinkti
indų, o Olivija pamojo Šarlotei sėdėti ir toliau sekti
savo istorijas.
Savo istorijas...
Tarsi viskas, ką ji visą vakarą pasakojo, būtų iš
galvota.
Šarlotė mandagiai šyptelėjo. Ji nė nekrūptelėjo ir
toliau įtikinamai vaidino nerūpestingą pašnekovę ir
meilužę, taip kenkdama tik pati sau, nes viskas buvo
daug sudėtingiau. Ji įsijautė daug labiau, nei Grei-
sonas tikėjosi.
Atėjo metas ir jiems važiuoti namo.
Grėjus įkalbėjo Šarlotę palikti svečius ir nusivedė
ją prie terasos užtvaros. Jis pasakojo apie šių vietų
grožybes ir ji prigludo jam prie peties, kad girdėtų
kiekvieną žodį. Po to vienintelio bučinio Grėjus prie
jos nė neprisilietė. Matyt, nedrįso. Bet dabar atsistojo
nugara į kraštovaizdį ir įsirėmė rankomis į turėklus.
Tarsi ir nesiūlė Šarlotei pulti į glėbį, bet davė suprasti
esąs pasiryžęs suteikti, ko tik ji panorės. Globoti, jei ji

to pageidauja. Saugoti, jeigu to reikia. Viską, ko tik ji
paprašys.
Šarlotė perbraukė pirštais per vidinę jo rankų pusę
iki alkūnės ir už jos. Tada paėmė jo ranką ir uždėjo ant
jos delną - palyginti su tvirta ir kieta ranka, siauras jos
delnas buvo švelnus. Greisonui patiko šis skirtumas.
Jam patiko ir daug kitų šios moters bruožų.
- Važiuosime namo?
Šarlotės veidas nušvito, ir nors tai truko tik aki
mirką, jis tai pastebėjo. Ji nekantravo ištrūkti iš jo
šeimos glėbio, ir, matyt, jau seniai.
- Taip.
- Vargšelė, - sumurmėjo vyras ir prisitraukęs pa
lietė lūpomis jos plaukus, Šarlotė prigludo taip, tarsi
tai darė tūkstantį kartų ir būtų pasiryžusi pakartoti dar
tiek pat ir net daugiau sykių, kol bus drauge. - Galėjai
pasakyti.
- Tai tavo spektaklis.
Taip, bet visi smūgiai teko jai.
Atėjo laikas atsisveikinti. Sara klausėsi atsargiai
Grėjaus tariamo sudie kietai suspaustomis lūpomis ir
žiūrėdama į jį taip, tarsi norėtų pasiųsti jį velniop. Jis
nė karto per visą popietę jos nepašnekino. Sara nese
kiojo buvusiam sužadėtiniui iš paskos, nekėlė scenų,
bet daugiau nė karto nepriėjo ir prie Šarlotės. Sara
laukė, kantriai laukė, ir taip varė Grėjų į neviltį.
- Kur vyks kiti tavo kasinėjimai? —pasiteiravo
tėvas, kartu su Olivija palydėjęs juos iki durų.
- Tikriausiai Borneo, - atsakė Grėjus. - Gal net pa
gyvensiu ten kurį laiką. Dar nenusprendžiau, - žvilg
telėjo į Šarlotę. Pastebėjusi žvilgsnį, Šarlotė šyptelėjo.
60 | KELLY HUNTER
- Borneo gražu, - ji gyvai pritarė, įsijautusi į bo

hemos atstovės vaidmenį, ir jai tai sekėsi. - Puiki po
ilsio ir darbo vieta. Mudvi su krikšto mama kasmet
bent kartą keliaudavome ten, kai buvau vaikas. To
krašto istorija verta dėmesio.
- Tačiau ten galima užsikrėsti maliarija, —sausai
atitarė Olivija. - Ką judvi su krikšto mama ten veikėte?
- Ilsėjomės, - atsakė Šarlotė. - Daugiau nieko.
Dėkui už priėmimą, —ji nepasakė, kad puikiai pra
leido laiką. Olivija irgi nepakvietė jos vėl apsilankyti.
Moterys.
Grėjus dar nematė Šarlotės taip susimąsčiusios. Ši

moteris, kuri gal nė neįtarė, kad yra graži, nepratarė nė
žodžio ir važiuojant vis labiau grimzdo į apmąstymus.
Matyt, susitikimas su jo tėvais, Sara ir visais kitais ge
rokai išvargino.
- Atleisk, motinai nederėjo šitaip elgtis, - pasakė
Greisonas, kai jie nuvažiavo ne mažiau kaip pen
kiolika kilometrų.
- Motinos gina savo vaikus, - ji ramiai tarė. - Ne
būtina studijuoti biologiją, kad tai suprastum. Kad ir
kaip ten būtų, mačiau pirmą ir tikriausiai paskutinį
kartą, - Šarlotė užsimerkė tarsi norėdama atsiriboti
nuo tikrovės. - Ar galiu duoti patarimą?
- Sakyk.
- Jei kada nors sutiksi moterį, kuri tau iš tikrųjų
patiks, nepažindink jos iš karto su visais šeimos na
riais. Neskubink, tegul ji susitinka su kiekvienu ats
kirai. O su Sara supažindinti išvis nereikia, bent iš
pradžių. Iš to niekam nebus naudos.
- Supratau, —burbtelėjo Greisonas. - Ačiū už

viską, - jis nutarė žiūrėti į kelią, o ne į pašnekovę. Ji,
nors ir graži, per daug mąstė. - Gal išalkai? Galėtume
pakeliui kur nors sustoti ir pavalgyti. Juk žadėjau pa
vaišinti pietumis.
- Tik ne šiandien, esu soti, - atsisakė Šarlotė. -
Tavo motina gausiai privaišino.
- Prieš gulant dar reikėtų pavalgyti.
- Išlenksiu konjako stiklelį.
- Tai ne maistas.
- Nori lažintis?
Grėjus nieko neatsakė, ir toliau jie važiavo ty
lėdami, tik retkarčiais burbtelėdavo vienas kitam
kokią nereikšmingą pastabą. Kai pasiekė Sidnėjaus
priemiestį, Šarlotė dar kartą jį nustebino paprašiusi
vežti į senamiestį - visai kitu adresu negu tas, iš kur
ją paėmė.
Greisonas pasuko automobilį stačion įkalnėn ve
dančiu keliu ir Šarlotė, ištraukusi iš rankinės raktų
ryšulį, spustelėjo prie jo prikabinto nuotolinio
valdymo pulto mygtuką. Plieniniai aštuonių pėdų
aukščio vartai pamažu atsivėrė. Aukštyn kilo ir di
džiulio garažo ritininės durys, ties kuriomis ir baigėsi
kelias.
- Kieno čia namai?
- Mano, - pasakė ji Grėjui įvažiavus į erdvią po
žeminę aikštelę, kurioje tilptų maždaug šeši automo
biliai. - Butas prie įlankos priklauso Aurorai. Buvo jos,
bent iki šiol. Dabar mano, bet šiandien nenoriu ten
grįžti. Manau, kad ji irgi tam nepritartų. Bjauriai jau
čiuosi, nežinau, ar Sara sugebės gyventi be tavęs. Ap-
simelavau. Pastaruoju metu nieko daugiau neveikiu,
62 | KELLY HUNTER
tik meluoju, kuo toliau, tuo daugiau. Gali automobilį

statyti štai čia.
Greisonas įsuko į nurodytą vietą ir apėjo aplink
automobilį atidaryti durelių. Visą tą laiką galvojo apie
tai, ką pasakė Šarlotė.
Lipdama iš automobilio ji šyptelėjo, bet Grėjui už
darius dureles neprigludo kaip tada, stebint jo tėvams.
Žaidimas baigtas.
- Labai gaila dėl visko, kas šiandien nutiko, - tarė
jis kimiu balsu. - Nederėjo per prievartą velti tavęs į
šį reikalą.
- Prievartos nebuvo. Tik abipusis susitarimas.
Netgi smagus... man patiko, - Šarlotė šyptelėjo. - Ne
kreipk dėmesio, kad esu šiek tiek paniurusi. Tai praeis.
Grėjus tikėjosi, kad taip ir bus.
- Gal užeisi puodelio kavos? - pasiteiravo ji. -
Tikrai to neplanavau ir neturiu slaptų užmačių, tik
prašau palaikyti draugiją, nes pastarosiomis dienomis
jaučiuosi šiek tiek vieniša. Papasakotum apie savo ty
rimus. Ir ko tikiesi iš Borneo.
Grėjus dvejojo.
- Tiek to, - sumurmėjo. - Neįkalbinėsiu. Nesame
skolingi vienas kitam. Be to, tikriausiai turi kitų planų.
Pasitikėjimas savimi ir šmaikštumas, kuris palaikė
Šarlotę visą dieną, staiga išseko. Dėl to Greisonas kaltino
ne ją, o save, kad laiku nesusigriebė ir nepagalvojo, kaip
Šarlotė jausis atlikdama primestą vaidmenį ir pakels
smūgius, kurie, tiesą sakant, turėjo būti skirti jam.
- Turėtum žinoti, kad mokslininkai noriai giriasi
savo darbais, —jis prabilo rimtu balsu. - Galėsi net
nesiklausyti. Svarbiausia —neužmik. Taip, mielai iš
gerčiau puodelį kavos.
Juodu pakilo liftu iki aikštelės su dvejomis durimis,

ant vienų buvo užrašyta Išėjimas kilus gaisrui.
Šarlotės kambariai mansardoje buvo verti milijono
dolerių - pro didžiulius dvigubo, gal net trigubo stiklo
langus atsivėrė nuostabus vaizdas į Sidnėjaus uosto
tiltą. Kambariuose vyravo balta spalva; baltos sienos
ir lubos, balto marmuro grindys, balti virtuvės baldai
su kėdėmis ir sniego baltumo gilus odinis krėslas. Bet
toks dizaino stilius tikriausiai ne visiems patiko ir
kažkas pasišovė jį pataisyti, todėl visa kita - atsitiktinai
parinkti paveikslai, skulptūrėlės, knygos, staltiesėlės ir
kilimėliai —buvo įvairiaspalviai iš skirtingų istorinių
periodų atklydę ir po visą kambarį išmėtyti daiktai.
Greisonas stabtelėjo prie ryškiais aliejiniais dažais
nutapyto paveikslo - dažai buvo užtepti ant drobės be
jokios tvarkos.
- Patinka? - paklausė Šarlotė.
- Kas tai?
- Abstraktusis menas. Vienas geriausių Džeksono
Poloko darbų. Į jį žiūrėdamas gali įsivaizduoti, ką tik
nori.
- Labai paranku, - burbtelėjo Grėjus. —Jis tavoi
Šarlotė linktelėjo galvą.
- Priklausė močiutei. Sklido įvairūs gandai, kaip ji
įsigijo paveikslą. Iš visų man labiausiai patinka pasa
kojimas, kad ji ir Polokas buvo draugai, o šį paveikslą
močiutė išlošė iš jo kortomis. Kalbama, kad iš pradžių
jie lošė Romos imperijos laikų monetomis. Pakilus
statomai sumai, nuspręsta pereiti prie dvidešimto am
žiaus valiutos.
- Jei reikėtų įvertinti, su kokiu dailininku būtų
galima lyginti Džeksono Poloko kūrybą?
64 | KELLY HUNTER
- Tikriausiai su Salvadoru Dali, - pasakė Šarlotė.

Na, žinoma. Dali.
- Minėjai šeimos turtus. Ar visi jie sukaupti tik
šiuose namuose?
- Daug jų yra ir čia, - neslėpė ji. - Mano prose
nelio galva buvo pramušta laivais. Prosenelei pavyko jį
įkalbėti statyti ne tik paprastus, bet ir prabangius ke
leivinius garlaivius, tačiau sulaukęs penkiasdešimties
jis šio verslo atsisakė. Sakė, kad atima per daug jėgų.
Pasinėrė į filantropiją, išdalijo daug turto, tačiau ne
mažai paliko ir mano motinai. Ragino ją klausytis
širdies. Motina paklausė patarimo —savo meilę skyrė
mano tėvui ir archeologijai ir, kaip vėliau paaiškėjo,
nenusivylė nei vienu, nei kitu. Abu mano tėvai žuvo,
kai lėktuvas nukrito Peru, tada man buvo penkeri.
- Senokai, - tyliai tarė jis.
- Taip, jau seniai. Paprastai visur keliaudavau
su tėvais, bet tą kartą jie paliko mane viešbutyje su
Aurora.
- Su Aurora, kuri neseniai mirė? Tavo krikšto
mama? Tai jai sukūrei pasaką apie tariamą sužadėtinį?
- Aurora irgi buvo archeologė kaip ir mano tėvai.
Dėkui Dievui, abu savo testamentuose ją nurodė kaip
mano globėją. Po tėvų mirties mudvi visur keliavome
drauge, aplankėme daug šalių. Kavą gersi su pienu?
- Ne, dėkui, - pasakė Greisonas. —Ar seniai dirbi
Sidnėjaus universitete?
- Penktus metus.
- Dažnai tenka keliauti. Ar profesorės pareigos
tam netrukdo?
- Ne, daug darbų atlieku prie rašomojo stalo.
- Nenusibodo?
- Dar ne, - Šarlotė padėjo ant stalo šaukštelius ir
cukrinę. Ši buvo alavinė, su drakono galvomis vietoj
ąselių. —Mėgstu stabilumą. Man patinka bendra
darbiai. Patinka ir seniai nusistovėjusi tvarka, ir rei
kalavimai, kuriems paprastai paklustu. Šių laikų ko
munikacijos priemonės tokios tobulos, kad gavusi iš
kasinėjimų vietų duomenis per kelias minutes galiu
išsiųsti pastabas, jei to reikia.
- Ir neknieti viską pamatyti savo akimis?
- Buvau ten, - sumurmėjo Šarlotė. - Dvidešimt
trejus metus važinėjau su Aurora. Po jos mirties pra
radau įkvėpimą. Be jos viskas atrodė kitaip, o tęsti
darbus viena nenorėjau. Man nepatinka būti vienai, -
Šarlotė išsiblaškiusi nubraukė nuo veido plaukų
sruogą. - Nesunku suvaidinti laisvų pažiūrų draugę,
Greisonai. Kasdien susitinku su personažais, iš kurių
galima pasisemti įkvėpimo bet kokiam vaidmeniui.
Mano viršininkas būtų devintame danguje, jei kurį
laiką sutikčiau padirbėti lauko aikštelėje. Deja, labiau
mėgstu sėslų gyvenimą. Būti su pažįstamais žmo
nėmis. Tikriausiai taip yra dėl to, kad neturiu šeimos,
o jausdama bendrumo trūkumą prisirišu prie žmonių.
Ir prie vietos. Man būtina prie ko nors prisirišti, o
tu... tu nori būti laisvas. Mums niekados nepavyks su
sidraugauti. Tvirtai žinau, kad tau su manimi seksis ne
geriau negu su Sara.
- Ačiū už perspėjimą.
- Prašom, —rimtai tarė ji. - Bet tai nereiškia, kad
tavo draugija nemaloni. Galėtume retkarčiais susitikti,
būtų įdomu patyrinėti tave iš arčiau. Esi išskirtinai
puikus egzempliorius ir turi daug gerų savybių.
66 | KELLY HUNTER
Šarlotė dar kažką neaiškiai burbtelėjo, tačiau

Grėjui visiškai pakako to, ką išgirdo - ji norėtų su juo
matytis ir negali jam atsispirti.
Greisonas stebėjo Šarlotę, kai ji įjungė kavos
virimo aparatą. Netrukus priešais jį ant tviskančio
granito plokšte dengto stalo garavo puodelis kvapnios
kavos. Gėrimas buvo dar per karštas gerti, todėl jis,
paskui ir Šarlotė, įsidėjo cukraus ir abu maišė kavą.
Porcelianiniai šaukšteliai buvo papuošti porcelianinių
boružių liejiniais.
- Vadinasi, keliausi į Borneo, - ji pagaliau prabilo.
- Tikriausiai. Bet pirma turiu sutvarkyti doku
mentus, susijusius su Papua Naujosios Gvinėjos pro
jektu. Ataskaitas. Kitus popierius. Gal net surengti
darbo pristatymą.
- Suprantu. Šlovė, - sumurmėjo Šarlotė. - Di
džiausias mokslininkų pasitenkinimas.
Pasitenkinimą teikia ir kiti dalykai.
- Sakei, kad norėtum retkarčiais su manimi su
sitikti, - tarė Greisonas, o ji, ryžtingai kilstelėjusi
antakį, nužvelgė vyrą supratingu žvilgsniu. - Kaip tai
įsivaizduoji?
- Pateikti išsamią analizę ar trumpą?
- Trumpą, jei galima.
- Gerai. Kadangi abu nesame susisaistę meilės ry
šiais, galėtume užmegzti trumpą meilės romaną, kitaip
tariant, kurį laiką būtume draugai ir sekso partneriai.
- Kalbi kaip bohemos atstovė, nors iš tiesų nepri
pažįsti palaido gyvenimo.
- Gal taip ir yra. Žinoma, net ir trumpalaikis part
neris turi atitikti tam tikrus reikalavimus. Kitokius nei
tie, kurių reikalaujama iš gyvenimo draugo.
- Savaime suprantama, - burbtelėjo Grėjus. - Turi

sąrašą?
- Žinoma, kad turiu, - į detales ji nesileido,
tik nusišypsojo. Šarlotė žinojo, kaip sužadinti vyro
smalsumą.
- Pabandysiu atspėti, - sumurmėjo Grėjus, pastatė
kavos puodelį ant stalo, užsigulė ant jo ir judviejų
lūpos beveik susilietė. - Jis turėtų būti patrauklus.
- Būtinai.
- Be to, seksualus.
- Savaime suprantama, - Šarlotė įdėmiai pasi
žiūrėjo jam į lūpas. - Manau, kad tuo atžvilgiu puikiai
vienas kitam tinkame.
- Ar jis turi būti turtingesnis už tave?
- Ne, bet gana turtingas, kad neišsigąstų mano
turtų. Man nebūtina pietauti prabangiausiuose miesto
restoranuose. Nereikia brangių dovanų. Bet tikiuosi,
kad laikinasis draugas, pakvietęs mane papietauti, iš
gerti ar į spektaklį, už viską pats ir sumokės. Bet jei
kviesiu aš, išlaidas apmokėsiu pati.
- Savaime suprantama, juk esi iš tų moterų, kurios
nelipa iš automobilio, kol kas nors neatidaro durelių.
- Esu visokia, - pasakė Šarlotė. - Man patinka
gerai išauklėti vyrai. Būsimas mano draugas irgi turės
toks būti arba privalės to išmokti.
- Kas dar? - jis švelniai pasiteiravo.
- Laikinas meilužis privalės netrukdyti man gy
venti savo gyvenimo ir neardyti asmeninių mano
planų. Nesistengs pakeisti mano mąstymo. Nerei
kalaus to, dėl ko turėčiau eiti į kompromisus. Jei taip
atsitiktų, santykius tektų nutraukti.
- Ir kiek laiko galėtų trukti toks ryšys? - paklausė
68 | KELLY HUNTER
Greisonas. Iki šiol nesutiko moters, kuri būtų taip

smulkiai ir skrupulingai apgalvojusi bendravimo
su vyru smulkmenas. Kaip mokslininkui jam buvo
įdomu, kodėl jai reikia visų tų apribojimų. Kaip ger
bėjas juos priėmė kaip iššūkį.
- Ryšio trukmė priklauso nuo pobūdžio, - pa
aiškino mergina. - Nepritariu tiems, kurie drau
gaudami gyvena toli vienas nuo kito ir retai matosi.
- Bet tavo susikurtas Gilis gyveno toli nuo tavęs.
- Negalėjau apgyvendinti jo Sidnėjuje. Tada
būčiau turėjusi jį visiems pristatyti. Nemanyk, kad esu
lengvabūdė ir bemat užmezgu laikinus ryšius, žinok,
kad taip nėra.
- Žinosiu, - rimtai tarė Greisonas.
- O tu? - paklausė ji. - Kokios moters ieškotum
trumpam romanui?
- Na, ji turėtų būti patraukli.
- Ir?
- Ir viskas.
Penktas skyrius
Greisonas Taileris nesistengė sužavėti Šarlotės ga
lantiškumu. Nesigyrė ir moksliniais tyrinėjimais. Taip
pat ir buvusiomis draugystėmis. Tačiau elgėsi kaip
tikras vyras, tik, matyt, niekaip negalėjo apsispręsti,
kviesti ją į lovą ar išeiti.
- Ar aš tau patinku, Greisonai?

Jis pasižiūrėjo į Šarlotę, tiesiai į akis.
- Taip.
- Ar esu verta tavo pagarbos?
- Dar vienas trumpo romano reikalavimas? -
burbtelėjo jis.
Šarlotė nuleido akis.
Greisonas šyptelėjo, jo lūpos buvo tiesiog sukurtos
bučiuoti.
- Tave labiausiai vertinu ir gerbiu už tai, kaip
šį vakarą elgeisi su mano tėvais. Puikiai atlikai savo
darbą. Nors motina nerodė prielankumo, bendravai
oriai ir pagarbiai. Buvai maloni Sarai. Esu už tai dė
kingas. Ir maloniai nustebintas, - jis apdairiai pa
stūmė puodelį toliau nuo savęs. - Na, kaip, ar tinku
trumpam romanui? Man pačiam atrodo, kad taip.
- Nesi itin kuklus, —ji sušnypštė.
- Nesu, - tamsios jo akys blykstelėjo. - Bet to ir
nereikalavai.
- Gilbertas buvo netgi labai kuklus, - atsiduso
Šarlotė.
- Gilbertas yra tik tavo fantazijos kūrinys, -
priminė Grėjus. —Tikiuosi, kad visais kitais atžvilgiais
su manimi jausi didesnį pasitenkinimą.
- Tikrai to nori? - pasitikslino Šarlotė.
- Taip, - jis to troško visomis tobulai sudėto kūno
ląstelėmis. - O tu?
Ar ji norėjo? Gal praleidusi naktį beveik nepa
žįstamo vyro glėbyje bent kurį laiką jausis ne tokia
vieniša? Su šiuo vyru jauku ir gera. Tai jis prieš kelias
akimirkas aikštelėje virš vandens privertė ją jaustis ver
tinama ir mylima.
70 | KELLY HUNTER
- Noriu.
Grėjaus veide sušvito šilta šypsena.
- Tuojau pat?
- Taip.
- Supratau, - švelniai tarė jis. - Bet jei neprieš
tarausi, norėčiau palūkėti. Smulkmeniškai planuojant
dingsta netikėtumo žavesys. Mylintis man patinka pa
tirti ką nors netikėta.
- Gaila, nežinojau, - sumurmėjo Šarlotė. - Be
reikalo pasipuošiau vergų apyrankėmis.
- Vergų apyrankės? - Grėjus pašnairavo į apy
rankes ant jos riešų ir suakmenėjo.
- Na taip. Nepasakojau? Man regis, visi girdėjo,
kai kepėm kepsnius. Yra tokios vergų apyrankės. Pri
klausomumo ir vertės ženklas. Tam tikras paklusnumo
simbolis, - be abejonės, tai buvo dar vienas iššūkis ir,
kaip Šarlotė tikėjosi, Greisonas jį priėmė, nes iššūkiai
šiam vyrui buvo ir bus pagrindinis gyvenimo variklis.
Apėjęs suolą Grėjus įsirėmė į stalą abiem rankom,
ir Šarlotė atsidūrė tarp jų. Jis tikriausiai apsisprendė ir
neskubės. Ką gi...
- Norėčiau sužinoti, kaip įsivaizduoji pasimy
lėjimą, bet nenorėčiau skubėti, nes tai turi įvykti
spontaniškai. Taigi... - Šarlotė tyčia pasilenkė į priekį
ir krūtimis įsirėmė jam į krūtinę; speneliai iškart su
reagavo - Grėjaus krūtinė buvo tvirta ir karšta. Jis tai
pastebėjo. Šarlotė giliai įkvėpė, uosdama vyro kūną.
Pro jo akis neprasprūdo ir tai.
- Ir ką gi veiksime visą tą laiką? - paklausė ji ma
loniu balsu. - Gal prie kavos nori taurelės? Konjako?
Brendžio?
- Ne, - Greisono lūpos beveik lietė jai kaklą ties

ta vieta, kurią moterys paprastai mėgsta pakvėpinti,
deja, šį kartą ji nebuvo pasikvepinusi. Kitą kartą, jei
toks bus, būtinai pasikvepins, ir gausiai, kad šis vyras
nepamirštų malonaus aromato.
Grėjus lyžtelėjo jos odą, Šarlotė aiktelėjo iš pasi
tenkinimo ir išrietė kaklą, kad jam būtų patogiau.
Nors to nesitikėjo, jai buvo malonu, tačiau visiškai
atsiduoti šiam vyrui dar nebuvo pasirengusi. Ją trikdė,
kad Grėjus delsia. Jam patiko neskubėti.
- Škotiško viskio? - sumurmėjo Šarlotė.
- Taip.
- Dabar? Ar lauksime kitos progos? - Tai išgirdęs
Grėjus tyliai nusijuokė, o Šarlotė uždėjo rankas jam
ant krūtinės, nusišypsojo ir lūpomis prigludo prie jo
lūpų. Bučinys buvo trumpas, bet karštas.
- Mėgstu gryną, be ledo, —Greisonas suėmė ją per
liemenį. Platūs šilti delnai ir ilgi tvirti pirštai nuslydo
žemiau iki jos šlaunų. Tada grįžo atgal, ir jos suknelė
susibraukė aukštyn.
- Į stiklinę? —Šarlotė užsimerkė ir suvirpėjo, kai
jos suknelės kraštas pakilo per sprindį. - Kampuotą
ar apvalią?
- Apvalią, - Grėjus ją kilstelėjo, pasodino ant stalo,
o pats įsispraudė jai tarp kojų ir jėga praskėtė jas, kad
būtų patogiau. Suknelė sukilo iki pat liemens. Grėjus
pakišo po ja abu nykščius ir ėmė glostyti, sukdamas
ratu iš vidinės šlaunų pusės.
- Gersi dabar? - sušnabždėjo ji ir sulaikė kvapą,
nes vyras nykščiu brūkštelėjo per kelnaičių šilką.
- Dabar esu šiek tiek užsiėmęs, —sumurmėjo
jis. - Tu irgi, - Pirštais užčiuopęs kelnaičių kraštą,
72 | KELLY HUNTER
Greisonas nenutraukė jų žemyn, niekados to neda

rydavo. Nejudindamas kitų pirštų, perbraukė nykščiu
per patį šilkinių kelnaičių vidurį iki jautrios, jau pa-
burkusios jos vietos.
- Aurora man kailį iškarštų už tai, kad nemoku
priimti svečių, - sukuždėjo Šarlotė ir suėmė jo riešą,
tvirtai nežinodama, ką toliau daryti - leisti jam
spraustis giliau ar atitraukti jo ranką. Pagaliau padarė
ir viena, ir kita, tada nušokusi nuo stalo iš spintelės
ištraukė neatkimštą viskio butelį ir nusivedė Greisoną
už rankos prie sofos.
Greisonas atsisėdo ant neįtikėtinai baltos, gal net
nenaudotos sofos ir, permetęs abi rankas per atkaltę,
įsitaisė taip, kad būtų patogu, Šarlotė šyptelėjo, pama
čiusi, kad jai beveik neliko vietos.
Prieš duodama butelį, ji gurkštelėjo viskio tiesiai iš
kaklelio, ir Grėjus taip pat vyptelėjo.
Grėjus išgėrė ir pasiūlė butelį jai. Šarlotė papurtė
galvą, tada jis pasilenkė prie žemo staliuko šalia sofos,
pastatė ant jo butelį ir sugriebęs merginą už rankos
trūktelėjo į save. Ji nesipriešino, bet kai atsisėdo
Grėjui ant kelių, jai užėmė kvapą, nes jam praskėtus
šlaunis pataikė ant sukietėjusios varpos. Ji buvo didelė
ir tai kaitino. Kai jis, sugriebęs Šarlotei už sėdynės, pa
sisodino ją patogiau, ji dar smarkiau susijaudino.
Varpai įsmigus ten, kur reikia, Grėjus caktelėjo lie
žuviu, jo lūpos prasivėrė, į ją padvelkė viskio, sumi
šusio su aistra, kvapas, ir Šarlotė, perbraukusi ranka
jam per pakaušį, pasilenkė prie gundančios burnos.
Velniop drabužius ir raginimus neskubėti. Viskas
turi vykti iki galo ir greitai, bemat nusprendė Šarlotė.
Ji puolė sagstyti Greisono marškinių sagas. Po aki

mirkos jis buvo jau be marškinių. Gražus. Sis vyras
gražus, netgi labai gražus. Šarlotė uždėjo rankas jam
ant krūtinės, tada su malonumu perbraukė per vir
pančius raumenis ir delnais nuslinko iki diržo sagties.
Mikliai su ja susitvarkiusi, atsegė ir užtrauktuką, išlais
vindama tai, ką slėpė džinsai.
Tada ji atsiklaupė, nes aiškiai žinojo, ką darys
su tvirtu ir karštu kotu, ir jos krūtys atsidūrė ties
Greisono burna - jis taip pat žinojo, ką daryti. Vienu
atsikvėpimu nubraukė jai nuo pečių plonytes petne
šėles ir įtraukė spenelį į burną. Čiulpė išdykaudamas,
tarsi nerimtai. Šarlotė suvirpėjo, kūnas įsitempė, kai
ji suvaitojo, Grėjus čiulpė stipriau ir staiga ją nutvilkė
geismas.
Grėjaus rankos vis dar buvo po suknele, sukištos į
kelnaites, ir jis pirštais užčiuopė, kad ji sudrėko. Kel
naitės trukdė, bet neilgai, nes jis vienu brūkštelėjimu
jas praskleidė ir Šarlotė pasimovė ant jo, iš pradžių
drąsiai, bet supratusi, koks jis didelis, kiek suglumo.
- Neskubėk, - įsikniaubęs jai į kaklą sududeno
Grėjus ir dūrė dar kartą. - Neskubėk, - tada apžiojo
jos lūpas ir ją aistringai pabučiavo.
Grėjus jos neskubino. Leido pasimėgauti, o pats
įsirėmė rankomis į pagalvėles iš abiejų pusių ir stengėsi
nejudėti, sėdėjo tarsi sustingęs ir garsiai šnopavo.
- Nebegaliu, daryk ką nors, - sumurmėjo Šarlotė,
jausdama, kaip jis sminga vis giliau. Atrodė, kad tai
niekada nesibaigs. Ji net suabejojo, ar pajėgs jį priimti.
- Nesiblaškyk, — sumurmėjo Grėjus ir uždėjo
delną jai ant pilvo, nykščiu į apačią, kaip pirma. -
Galvok vien apie tai.
74 | KELLY HUNTER
Kai jis vėl ėmė sukti ratus - pamažu ir neskubė

damas, Šarlotė sutelkė dėmesį į jo nykštį ir po kurio
laiko dėl dangaus malonės ir jo kantrybės pagaliau
pavyko - jis visas buvo joje.
Čiupusi Grėjų už riešo, ji sustabdė vyro ranką ir
užmerktomis akimis, prikandusi apatinę lūpą pa
skutinį kartą krustelėjo, kad abiem būtų patogu.
- Prieš baigdamas perspėk, - sumurmėjo.
—Palauksiu tavęs, - taip pat pakuždom atsakė
Grėjus, ryžtingai nusiteikęs, kad taip ir įvyktų.
Dūriai buvo švelnūs ir neskubrūs, šis vyras iš tiesų
žinojo, ko reikia moteriai. Žinojo, kaip judėti, kad su
kiekvienu dūriu sužadintų vis didesnį geismą. Žinojo,
kur ir kada paliesti, žinojo, kur ir kada krimstelėti, ir
kai ji visiškai atsivėrė, kai visa sudrėko, Grėjus stum
telėjo ją ant grindų ir užgriuvęs ėmė skverbtis į ją, o jo
dūriai Šarlotės reikalavimu darėsi vis smarkesni ir grei
tesni, po kiekvieno brūkštelėjimo ją apimdavo ekstazė
ir po kelių akimirkų ji pasiekė malonumo viršūnę, jau
antrą kartą per vakarą.
Grėjus lipte sulipo su šia smulkia moterimi. Jis buvo
įpratęs tvardytis, kantrybė ir susilaikymas tapo antrąja
prigimtimi, šia taisykle vadovavosi ir mylėdamasis.
Tačiau, kai Šarlotė ėmė spaustis vis stipriau ir nagais
įsikirtusi į pečius šūkčiodama daužė jį kumščiais, jis ne
susilaikė ir su malonumu atsidavė beprotybei.
Po visko abu dar ilgai gulėjo susiglaudę. Paskui

Grėjus, nepaleisdama Šarlotės iš glėbio, nusirito į savo
lovos pusę —jis vis dar buvo jos viduje ir ji visa virpėjo. Jai
sujudėjus Grėjus sudejavo ir ji, užmetusi koją ant klubo,
kad būtų patogiau, atsigulė ant ištiestos jo rankos.
- Daugiau niekados nemeluosiu, —sumurmėjo

Šarlotė, ir jis panoro viską pakartoti, nes nuo tingaus
pasitenkinimo švelniame balse jam vėl dilgsėjo visą
kūną. —Ir daugiau tavęs neerzinsiu, bent kol kas.
- Ar šios mintys susijusios? —pasiteiravo jis ir už
tai gavo smūgį alkūne į saulės rezginį.
- Ar kas nors sakė, kad esi labai nekantrus?
- Ne, - jis ramiai atsakė. - Pirmą kartą girdžiu.
- Keista.
- Šarlote, - Grėjus stengėsi neleisti, kad jį išmuštų
iš vėžių. —Eik prie esmės.
- Ak, taip. Esmė, - mergina susidėjo rankas po
galva ir metė į jį vylingą žvilgsnį tarsi kokia čigonė,
nors to ir neketino daryti. - Po velnių, buvo gera.
Šarlotė Grynstoun turi Dievo dovaną - yra itin

santūri, pagalvojo Grėjus, kai ji ištarė tuos žodžius.
Viskas įvyko beprotiškai greitai, bet jis pastebėjo, kad
mergina dar ir labai jautri. Jis vylėsi neprarasiąs galvos,
nors Šarlotė ir atsiskleidė.
Nebuvo įsitikinęs, kad sutiko sielos draugę.
Užtat jautėsi taip, tarsi būtų kritęs į bedugnę nuo
šimto metrų aukščio uolos, bet po dvidešimties metrų
kryčio išsigelbėjęs ir atsidūręs ten, kur dabar buvo, tik
nusėtas mėlynių ir nusibrozdinęs pirštus.
Jis nemanė, kad būtų įsimylėjęs Šarlotę.
Tačiau jautėsi taip, tarsi per jį būtų pervažiavęs
sunkvežimis.
Bet dėl to nereikėtų nerimauti. Netrukus viskas
grįš į senas vagas. Jie paskubėjo, ypač dėl to trumpo
romano.
Grėjui netikėtai dingtelėjo, kad reikėtų sprukti.
76 | KELLY HUNTER
Tą akimirką Šarlotė perbraukė ranka jam per

krūtinę, suėmė už kaklo ir, prisitraukusi jo galvą, ėmė
aistringai bučiuoti. Grėjus slystelėjo nuo uolos dar
dvidešimt metrų.
—Greisonai? —sumurmėjo Šarlotė, jam šmėkš
telėjo, kad savo vardą, tariamą jos lūpų, norėtų girdėti
amžinai. - Norėtum pakartoti, ar ne?
Sestas skyrius
Šarlotei nedažnai tekdavo prabusti šalia miegančio
vyriškio. Ji žinojo, kuo jis vardu ir kur gyvena jo tėvai.
Žinojo, kad jis yra botanikos mokslų daktaras ir kad
neseniai grįžo iš Papua Naujosios Gvinėjos, kur trejus
metus atliko tyrinėjimus. Jau žinojo, kad jis mylisi
kaip pašėlęs ir kad jai skauda vietas, kurių iki šiol nie
kados neskaudėdavo. Ir tai viskas, ką ji žinojo apie
Greisoną Tailerį.
Mažoka.
Per mažai, bet naktį leido šiam vyrui daryti su ja,
ką tik norėjo. Neprisiminė, kad Greisonas būtų prašęs,
o ji leidusi, bet juodu mylėjosi.
Tai įvyko spontaniškai, - pagalvojo Šarlotė ir apsi
džiaugė, pagaliau radusi tinkamą žodį. Praeitos nakties
sueitis buvo spontaniška, ir jai tai patiko. Kaip elgtis
toliau, nežinia, nes, pasirodo, mylėtis galima ir šitaip, be
to, ji atskleidė iki šiol nežinotą savo gebėjimą nesivaržyti.
Šarlotė žvilgtelėjo į šalia lovoje gulintį savo meilužį.

Dėkui Dievui, jis dar miegojo ir nematė, kaip ji pa
raudo vien tik į jį pasižiūrėjusi. Vyras tysojo ant pilvo,
ranką buvo pakišęs po pagalve, kitą ištiesęs virš galvos.
Vienas kelis sulenktas, tarsi koptų į statų kalną. Jos
lova jam tikrai per siaura.
Tyliai išsliuogusi Šarlotė susiieškojo drabužius.
Vaikščioti nuogu užpakaliu nebuvo pratusi, bet jos gy
venime atsiradus šiam vyrui gali tekti išmokti ne tik to.
Ji dirstelėjo į Grėjų per petį - vyras vis dar miegojo, ir
ji leido sau įdėmiau apžiūrėti plačius saulėje įdegusius
pečius, ištreniruotus nugaros raumenis, kurie smailė
jančiu kūgiu baigėsi ties liemeniu. Apatinę kūno dalį,
be abejonės, geriausią iš visų, dengė balta paklodė, bet
Šarlotė regėjo ją naktį ir dar prisiminė, kaip ji atrodo.
- Labas rytas, —iš toli, tarsi nuo aukšto kalno
šlaito, pasigirdo kimus ir mieguistas balsas ir Šarlotė
pasižiūrėjo Grėjui į akis.
- Apie kažką mąstai, - susidomėjo Grėjus.
- Ne, ne, tikrai ne. Susikaupk ir pamatysi, kad tik
žiūriu.
- Tai gerai, —nusiramino vyras. —Eikš.
Šarlotė abejodama kilstelėjo antakį.
- Prašau.
Na štai, jau geriau. Ji prislinko prie lovos ir atsisėdo
ten, kur buvo šiek tiek laisvos vietos, džiaugdamasi už
simetusi ant pečių drabužį, su kuriuo paprastai pus
ryčiaudavo - ryškiai raudoną peleriną su ant nugaros
aukso siūlais siuvinėtu drakonu. Rėksmingas kičas,
bet jai patiko.
Grėjus prisitraukė Šarlotę ir švelniai pabučiavo, ji
to nesitikėjo ir nustebo.
78 | KELLY HUNTER
- Gerai jautiesi? - pasiteiravo jis.

- Ar visada to klausi rytais?
- Taip, —primerkęs ilgas ir juodas it blizgantis
šilkas blakstienas, dar kartą pabučiavo ją į lūpas. -
Laukiu atsakymo.
- Jaučiuosi puikiai, - sumurmėjo mergina. - Net
geriau nei anksčiau. Bet kaip yra iš tikrųjų, pasakysiu,
kai nusiprausiu po dušu.
Greisonas prisimerkė ir atsargiai į ją dėbtelėjo.
- Naktį buvau šiurkštokas.
- Taip, - Šarlotė galėjo jį pabučiuoti, bet neiš
drįso. - Siek tiek. Bet... moterims tai patinka.
Kažin ar Grėjus ja patikėjo. Šarlotei užgniaužė
kvapą. Matyt, jis abejojo dėl savo dydžio ir seksualinio
pajėgumo. Gal buvo patyręs nesėkmių...
Vis dėlto Šarlotė tikėjosi, kad jis nepyko už nuo
širdumą.
Ji nusliuogė nuo lovos ir pakeliui į vonios kambarį
nusimetė drabužį. Grėjus matė tik nuogą jos užpakalį
ir juosmenį siekiančių, sutaršytų juodų garbanotų
plaukų kupetą.
- Reikia nusiprausti, - ji metė žvilgsnį per petį ir
kerinčiai nusišypsojo. —Mano dušo kabina didelė.
Grėjus nusekė paskui ją, kai įėjo pro duris, mergina
jau stovėjo po dušu, šlapia ir išsimuilinusi. Ji jau buvo
suabejojusi, ar išėjusi iš vonios kambario ras jį kam
baryje.
- Iš tikrųjų nesu lengvabūdis, - kimiu balsu su
dudeno Grėjus, kai ji atsisuko.
- Ar atsiduoti aistrai yra lengvabūdiška? O susijau
dinti? Arba pamesti galvą?
- Na, taip.
Šarlotė šyptelėjo, bet stengėsi neišsiduoti esanti

savimi patenkinta.
- Suteikti malonumą man nėra sunku, - pridūrė
Grėjus.
- Tikrai? - Kuo toliau, tuo gražiau. - Ir kaip tai
darai?
- Gal verčiau parodysiu? - sumurmėjo jis.
Šarlotė plačiai nusišypsojo.
- Nejaugi dar nesupratai? Naktį iš tikrųjų patyriau
neįtikėtinai erotiškų ir malonių pojūčių, todėl nėra
reikalo atsiprašinėti. Manau, viską išsiaiškinom.
- Sakykim, kad taip, - tarė jis. - O dabar pasisuk
veidu į sieną.
- Prašau.
Jis nusišypsojo, bet nepaprašė. Tik švelniai apgręžė
ją ir, atsistojęs už nugaros, perbraukė delnais nuo
pečių žemyn, tada sunėrė su ja pirštais ir pakėlęs jos
rankas iki pečių delnais prispaudė prie plytelių.
- Taip ir stovėk.
- Prašau.
Užuot paprašęs, Grėjus perbraukė ranka per jos
nugarą žemyn iki tarpvietės, jau karštos ir išburkusios.
Praskyręs kojas įgudusiais judesiais lietė ją pirštu.
- Patinka?
Greičiausiai patiko, nes mergina sudejavo.
Jo delnai nuslydo Šarlotei iki sėdmenų, tada
nugara aukštyn, tarsi masažuotų. Dar perbraukė jai
per rankas iki riešų ir grįžo į ten, kur pradėjo.
Kai Grėjus keliu praskyrė jos kojas, Šarlotė pa
sistiebė ant pirštų galų ir prisispaudė prie sienos,
laukdama jo dūrio. Nė neabejojo, kad taip ir bus.
- Nesijudink.
80 | KELLY HUNTER
- O kur prašauk Juk galėtum pasakyti: prašyčiau

nesijudinti. Gal būtum mandagesnis?
- Kartais būnu, - atšovė Grėjus ir ji nusijuokė
žemu maloniu balsu. - Džiaugiuosi, kad bent tu
mandagi. Tačiau neprieštarausiu, jei mane sustabdysi,
o padėkoti galėsi vėliau.
Tada Grėjus atsiklaupė, atstatęs krūtinę įspraudė
šlapius pečius jai tarp kojų, ranka tvirtai prilaikydamas
ją už nugaros, o kitą padėjęs ant šlaunies, kilstelėjo jos
dubenį aukštyn ir lūpomis prigludęs ties viduriu go
džiai įsisiurbė į tarpvietę.
Šarlotė stipriai prispaudė rankas prie plytelių.
Ji nesikeikė, nemaldavo, nesiuntė jo velniop, nors
susivaldyti nebuvo lengva.
Tik vėliau, po ilgo laiko, Šarlotė prisiminė, kad
reikėtų jam padėkoti.
Juodu pusryčiavo paskubomis. Šarlotė, valgydama

vynuoges, kurias laikė vienoje rankoje, kita ranka
įbėrė kavos į virimo aparatą. Vilkėjo drabužius, su ku
riais paprastai eidavo į darbą: dailias kelnes, paprastą
palaidinę, ir avėjo tokius pat batelius, buvo beveik
nepasidažiusi, bet vis tiek atrodė elegantiškai. Grei-
sonas, vilkėdamas vakarykščius drabužius, suglumęs
dėbtelėjo į ją - Šarlotė Grynstoun atrodė kaip tikra
profesorė.
- Kam skirtas šis maskaradas? —pagaliau paklausė,
kai Šarlotė, atnešusi jam kavos, baigė valgyti vynuoges
ir pakėlusi rankas subraukė plaukus aukštyn, no
rėdama susegti.
- Kodėl manai, kad tai maskaradas? - ji su
murmėjo.
- Juk tu panaši į Skudurinę Onutę, - jis gūžtelėjo

pečiais. - Bet gal aš neteisus.
- Aš dar palyginti jauna, o paskaitas skaitau pa
skutinio kurso studentams ir turiu išsikovoti vietą se
namadiškoje ir patriarchališkoje rinkoje, - paaiškino
Šarlotė ir taip pat trūktelėjo pečius. - Šitaip atrodant
lengviau pelnyti pagarbą.
- O kaip elgiesi su tais, kuriems nerūpi nei tavo
sugebėjimai, nei drabužiai?
- Su tais sunkiau.
Atsakymas jį pralinksmino.
- Ko šypsaisi? - ji susidomėjo. - Dvidešimt metų
dirbi laukuose ir analizuoji duomenisy juk tai labai
daug, ar ne?Nemesk to darboyŠarlote, nes tieykurie pa
žinojo tavo krikšto motiną, gali greitai tave pamiršti, —
ji liūdnai pamėgdžiojo kažkieno žodžius. - O mesjuk
nenorimejų prarasti, tiesa? Taippat irjų draugiškumo,
kurį jie rodo gerą vardą turinčiai jūsų seimai. Šarlote,
tu viena pritrauki daugiau pinigų negu mes visi kartu
sudėjus, bet turėtum suprasti, kad tai neturi nieko
bendra su tavo vykdomais projektais ir sugebėjimu su
burti suinteresuotus žmones. Tu nešioji garsią pavardę,
oji tarsi etiketė, kuri garantuoja puikius ryšius, įkvepia
kurti, kokybiškai dirbti ir sulaukti puikių rezultatų, ir
to pakanka. Nejaugi manai, kad tavo sėkmė priklauso
nuo tavęs?
Greisonas tylėjo.
- Ir žinai, kodėl tai liūdina? - ji sunkiai atsiduso. -
Iš dalies jie teisūs. Todėl dabar, kai nebėra Auroros, jie
paprasčiausiai laukia, ar pasitvirtins spėjimas, kad po
jos mirties neteksiu savo geradarių.
- Ar tikrai gali jų netekti?
82 | KELLY HUNTER
—Nežinau, - Šarlotė nuleido akis. - Dauguma

tų žmonių pažįsta mane nuo vaikystės. Jie pažinojo
ir mano tėvus. Ne vienas padėjo man perprasti šio
mokslo paslaptis. Jie domėjosi, kaip man sekasi, ne
kartą padėjo kilus sunkumams. Gal dėl mano vardo,
o gal paprašyti Auroros, kas dabar pasakys? Šito ne
žinau. Bet tau tikriausiai tai nė motais, - liūdnai šyp
telėjusi baigė ji. —Atleisk. Skaudi tema.
—Ar kas nors kada nors apie tai su tavim kalbėjo? -
jis švelniai paklausė.
—Na... Gilis buvo labai geras klausytojas, —ne
drąsiai tarė ji, nutaisiusi tokį veidą, kokį Grėjus jau
matė.
—Nori patarimo?
—Nežinau, - ji sukluso. - Galbūt.
—Sėkmė nėra prigimtinis dalykas, jos negali užtik
rinti joks šeimos vardas ir tas, kuris taip sako, yra ne
teisus. Taip, iš pat pradžių turėjai puikias sąlygas, gavai
gerą išsilavinimą. Betgi tavo tėvų jau seniai nebėra, jie
mirė prieš dvidešimt metų, tiesa? Ir krikšto motina
pastaruosius penkerius metus nebedirbo, ar ne?
—Panašiai, —sumurmėjo ji.
—O projektams skirtų pinigų srautas nenutrūko?
—Taip ir maniau, - Grėįus nurijo gurkšnį kavos.
Tyčia vertė ją laukti. Laukti Šarlotė nemėgo. Ją apėmė
negera nuojauta, kad jis tai žino. - Mano galva, pro
fesore, pati ir sukūrei tą vardą, ir jau seniai, —pagaliau
išdudeno. - Tavo krikštamotė tai žinojo. Drįsčiau
sakyti, ji buvo sumani, nes sugebėjo naudotis abiem:
ir savo, ir tavo vardu, to mokė ir tave. Ir išmokė. Jei
nori, gali grįžti į laukus, jei manai, kad to reikia tavo
vardui. Bet gali negrįžti ir naudotis juo dirbdama rin-

kodaros ir finansavimo srityse. Tai tavo vardas, Šarlote,
tavo gyvenimas ir tik tu nuspręsi, ką daryti. O visiems
piktavaliams pasakyk, kad nesikištų ir žiūrėtų savo
reikalų.
- Ar galiu tau kai ką pasakyti? - paklausė Šarlotė,
nes Grėjaus žodžiai palietė silpną jos vietą.
- Nežinau, —nenoriai tarė Greisonas. —Galbūt.
- Tavo patarimai daug vertingesni nei Gilio, —ji
metė žvilgsnį į virtuvėje kabantį laikrodį. - Laikas į
darbą. Tikriausiai norėsi pasivaikščioti? Kažkur turėtų
būti dar vieni vartų raktai.
Bet jis tik papurtė galvą.
- Išeisiu kartu su tavimi.
- Paskambinsi? - ji nedrąsiai paklausė. - Ar tuo
viską ir baigsime?
Greisonas atsistojo. Šarlotė pasižiūrėjo į jį iš
apačios. Šis vyras jai pasirodė dar didesnis ir pavojin
gesnis negu naktį. Gal todėl, kad nesiskutęs. O gal jis
rūpėjo todėl, kad jau geriau jį pažinojo. Kad mokėjo
padrąsinti? Ir suteikti malonumą?
Šarlotę nukrėtė drebulys, o tai nebuvo geras
ženklas. Ar pavyks apsimesti, kad jai nė motais lai
kinas judviejų ryšys, juk kaskart, Greisonui žengus
kokį žingsnį ar ištarus žodį, jautėsi jam vis artimesnė.
- Manau, kad dar pasimatysim, Šarlote, - Grei
sonas norėjo ją paguosti, bet jo žvilgsnis buvo niūrus.
Vyras tarsi nujautė, kad šis trumpas, nors ir laikinas ro
manas nesuteiks nei didelės laimės, nei džiaugsmo. -
O tu lauk, galiu ir paskambinti.
Jis nenorėjo, kad tai nuskambėtų kaip grasinimas.
O gal norėjo?
84 | KELLY HUNTER
- Skambinau tau vakar po pietų, norėjau pakviesti

į kiną, - pasakė Milė per rytinę arbatėlę ir paėmusi
dar vieną sausainį iš dėžutės įsidėjo jį į burną. - Bet
neatsiliepei.
- Ką žiūrėjai?
- Nenuėjau, —atsakė Milė. - Jei nori, eikime į kiną
rytoj vakare.
- Gerai, - Šarlotė nė nepasiteiravo, kokį filmą jos
ketina žiūrėti.
- Gali pasikviesti ir draugą.
Šarlotė papurtė galvą ir nusišypsojo.
Milė sunkiai atsiduso.
- Nesikuklink, - Šarlotės balse nuskambėjo šel
miška gaidelė. —Klausk tiesiai.
- Dėkui, - tarė ilgai kentėjusi Milė. - Kas vyksta
tarp tavęs ir Gilio?
- Jis važiuos dirbti į Borneo. Mudu nutraukėme
sužieduotuves. Nusprendėme, kad taip geriau abiem,
nes tam yra daugybė priežasčių.
- Kvailys, - burbtelėjo Milė. - Seniai matėtės?
- Neseniai.
- Mylėjotės, kaip visada?
- Deja, taip.
- Buvo švelnus?
Šarlotė jautė, kad kaista skruostai.
- Nesivaržyk, papasakok, - prašė Milė. - Man
rūpi. Tikrai.
Šarlotė vėl šyptelėjo; diena pasitaikė puiki. Danguje
nė debesėlio, kūnas pasotintas, mintys, pasimylėjus
su Greisonu, jausmingai įsiaudrinusios. Sunku su
sikaupti ir mąstyti plačiau, pavyzdžiui, apie tai, kad
Greisonas - ne, Gilis - galėtų dingti iš jos gyvenimo ir

iš bendradarbių atminties.
- Netrukus jis išvyks ir viskas pasibaigs. Iš tikrųjų.
Viskas tik į gera.
- Kas jį traukia į tą Borneo? Juk turi tave.
- Kitos vertybės. Kitos mokslo tyrinėjimų sąlygos.
Laukinė gamta, - Šarlotė vieną po kito vardijo priva
lumus. -Atogrąžų miškai. Šventovės. Orangutangai.
- Smulkmenos, - numojo Milė. - Beje, man irgi
patinka orangutangai. Keliausi kartu su juo?
- Ne, - atsakė Šarlotė ir dienos grožis iškart nu
blanko. - Tai būtų neprotinga.
- Kodėl? Archeologai dar turi ką veikti Borneo.
Veltui švaistai jėgas šičia, Šarlote. Pati žinai, kad tai
tiesa. Medas žada tau etatines pareigas tik norėdamas
įsiteikti. Ir Karlailas, ir Stedfelou naudojasi tavo ži
niomis ir stengiasi išpešti jas iš tavęs veltui. Tavęs čia
niekas nelaiko, esi laisva keliauti, kur tik panorėsi.
Bet kur.
- Bet kur tikrai ne, nereikia pervertinti, - žais
mingai tarė Šarlotė ir sulaukė rūstaus, šiek tiek nuste
busio Milės žvilgsnio.
- Maniau, kad čia likai tik todėl, kad pablogėjo
tavo krikšto motinos sveikata, - pasakė Milė. - Bet
ne tik todėl, tiesa? Yra dar kažkas. Kažkas svarbiau net
už Gilį, net už meilę, tik niekaip negaliu atspėti, kas.
- Tai sunku paaiškinti, - numykė Šarlotė.
- O tu pabandyk.
Ir ji ryžosi.
- Supranti, man patinka pastovumas. Ryšiai, ku
riuos čia užmezgiau. Čia jaučiuosi esanti reikalinga,
net kai tenka nusivilti.
86 | KELLY HUNTER
—Vis tiek nesuprantu, —neatstojo Milė. Ji augo

didelėje šeimoje kartu su tėvais, broliais ir seserimis,
turėjo daug pusbrolių ir pusseserių, kurie gyveno tame
pačiame mieste ir vieni kitus labai mylėjo. Milė nė ne
įsivaizdavo, kokia yra laiminga turėdama tiek daug
giminaičių, kuriems ji rūpėjo, kurie buvo pasiryžę bet
kada vieni kitiems padėti.
- Mile... —Šarlotė ieškojo tinkamų žodžių. Ne
norėjo, kad ją guostų, niekada netroško užuojautos. -
Pažinti vietą, susidraugauti su žmonėmis reikia laiko,
ir man pavyko. Būtent čia, šiame krašte. Ir to lengvai
neatsisakysiu. Nes aš... aš pirmą kartą gyvenime jau
čiuosi, tarsi iš tikrųjų čia būtų tikrieji mano namai.
Grėjus nusprendė iki penktadienio Šarlotei neskam

binti. Tiesa, norėjo surinkti jos numerį anksčiau... Bet
to nepadarė. Susitvardė. Susilaikė. Vyras, užmezgęs neį
pareigojantį romaną, privalo būti santūrus.
Regis, atsiradus Šarlotei Grynstoun, jo gyvenimas,
kai nedirbo, turėjo būti malonus. Laisvų pažiūrų ir
sekso ištroškusi šauni ir jausminga moteris panoro skirti
jam laiko. Mergina graži pažiūrėti, o jos balso pavilioti
angelai su arfomis mielai nusileistų net į pragarą - ar
vyras, užmezgęs trumpą romaną, norėtų daugiau?
Galėtų būti ne tokia tobula, nusprendė Grėjus.
Moterys, kurios bus po jos, kad ir kiek stengtųsi, nie
kados jai neprilygs.
Ir lovoje galėtų elgtis santūriau, taip pat dėl tos
pačios priežasties.
Kodėl ji, užuot gyvenusi normalų gyvenimą, siekia
turtų, garbės ir naujų atradimų? Kaip jis gali dirbti
savo darbą, jei vis rūpi, kaip sekasi jaP Internetas, kai
Google paieškos sistemoje surinko Šarlotės pavardę,

norėdamas daugiau sužinoti apie jos paveldėtą šeimos
vardą, pateikė darbų sąrašą, o ne duomenis apie kilmę.
Nors ši, be abejonės, buvo žymi. Archeologijai Gryns-
tounai nusipelnė tiek pat, kiek Kenedis savo vyriau
sybei. Įsimintinas, neįtikėtinai sėkmingas ir tragiškas
likimas. Šarlotė vienintelė jų palikuonė.
Bet ir ji Grėjui neskambino.
Iš Šarlotės negavo jokio ženklo.
Nė elektroninio laiško.
Tiesą sakant, dėl to pernelyg nesikankino. Ne
norėjo be reikalo jaudintis.
Grėjus surinko jos telefono numerį. Jautėsi pasiti
kintis savimi. Be to, žinojo, ko nori iš šios moters. Šią
akimirką, pavyzdžiui, norėtų, kad ji būtų šalia ir, tiesą
sakant, troško to taip stipriai, kad negalėjo susikaupti
jokiam kitam darbui.
- Šiuo metu esu įstrigęs Hoksberio upės valčių
prieplaukoje, - be įžangų išdėstė, kai ji atsiliepė. -
Laive turiu šviežių jūrų gėrybių, šalto alaus ir laisvą
gultą. Ką manai?
- Sveikas, Greisonai, - ji pasisveikino svaiginamai
linksmu balsu. - Jau buvau beprarandanti viltį, kad
paskambinsi.
- Juk sakiau, kad paskambinsiu.
- Sakei, —sumurmėjo Šarlotė. - Tikėjausi, kad tai
padarysi anksčiau.
- Juk turi mano telefono numerį, - priminė
Grėjus. —Galėjai skambtelėti.
- Taip, bet moteriai nedera taip elgtis, - paaiškino
Šarlotė. - Laukiau, kad parodytum iniciatyvą ir pa
skambintum pirmas. Dabar jau galėsiu ir aš.
88 | KELLY HUNTER
- Iš kokios etiketo knygos trauki tas taisykles? -

suurzgė jis.
- Iš savo.
- Gal turi atliekamą egzempliorių?
- Ji visa mano galvoje.
- Taip ir maniau. Jei tave tai paguos, prisipažinsiu,
kad norėjau paskambinti pirmadienį, paskui antra
dienį ir trečiadienį, o vakar irgi vos susilaikiau. Bet
pagaliau įtikinau save, kad galiu palaukti ir per tą laiką
padirbėti, be to, nenorėjau tau trukdyti.
- Malonu girdėti.
- Žinau. Bet šiandien jau penktadienis, visi darbai
padaryti ir nutariau ilgiau nedelsti. Norėčiau susitikti.
- Ar ką nors girdėjai iš Saros?
- Taip, kalbėjausi telefonu, - jis nenorėjo to ap
tarinėti su moterimi, kurią šį vakarą ketino įsivilioti
į lovą. Juolab kad būtent Šarlotė ir padėjo jam išsi
skirti su buvusia sužadėtine. - Ir Sarai, ir savo motinai
griežtai išdėsčiau, kad negaliu Sarai duoti to, ko ji iš
manęs tikisi. Motinai dar priminiau, kad ji su tavimi
netinkamai elgėsi.
- Tikiuosi, jos suprato.
- Privalėjau tai pasakyti. Juk sutikai dalyvauti
su manimi tame kepsnių vakarėlyje, nors man ne-
puoselėji jokių jausmų, bet jos vis tiek sugebėjo tave
įžeisti. Įsivaizduok, kiek skausmo būtų tekę patirti, jei
nebūtum man abejinga.
- Todėl abu ir nutarėme, kad Sarai reikėtų naujo
draugo, kurį ji galėtų pristatyti tavo šeimai, - pasakė
Šarlotė. —Džiaugiuosi, kad viską su jomis išsiaiškinai,
Greisonai, - tyliai tarė ji. - Tiesą sakant, šiek tiek
apmaudu, kad į šį reikalą esu ir aš įpainiota. Jos turės

susitikti ir su kitomis moterimis, ne tik su manimi.
- Motina teiravosi, ką apie tave manau ir kokie
mano ketinimai.
- Ir ką atsakei? - švelnus it aksomas Šarlotės balsas
staiga pasikeitė ir tapo atsargus. Jam tai nepatiko.
- Pasakiau, kad esi žavinga, - tai buvo tiesa. Gryna,
nepadailinta tiesa ir Šarlotei teks su tuo susitaikyti. -
Aš nemelavau, Šarlote. Norėčiau dar kartą susitikti su
tavimi. Kviečiu šį vakarą pavakarieniauti. Jei norėsi,
galėsi likti nakvoti, jei ne, grįši namo, bet ateik. Susi
tikime ir praleiskime drauge vakarą.
- Gerai, —guviai atsakė Šarlotė. Jos balsas neti
kėtai prikimo, matyt, ji prisiminė pašnabždom tartus
maldavimus ir nežmoniškai didelį seksualinį pasiten
kinimą. - Galėčiau atvažiuoti septintą. Greisonai?
- Taip?
- Noriu padėkoti už komplimentą. Ir dar. Manau,
kad liksiu nakvoti.
Važiuodama iš darbo namo Šarlotė šiek tiek už

truko. Kad pasiektų Hoksberį, teko sukti per tiltą,
o mieste penktadienio vakarą buvo didelis eismas. Ji
paskambino Greisonui ir pranešė, kad vėluos. Jis liepė
nesijaudinti. Ir neskubėti. Šarlotė apgailestavo, kad
jį gaišina. Greisonas atkirto, kad tai ne nuo jos pri
klauso, ir išjungė telefoną.
Tai, kad pasisveikinęs ir paėmęs iš jos rankų laga
minėlį Greisonas paslapčia šelmiškai šyptelėjo, o pa
davęs jai ranką padėjo įlipti į blizgantį katamaraną,
maloniai nuteikė Šarlotę ir ji mintyse pasidžiaugė
priėmusi kvietimą. Be to, ilgi pilki storos drobės jo
90 | KELLY HUNTER
šortai buvo išsipūtę, balti marškiniai tyčia iki galo ne-

užsagstyti, o tai irgi šį tą reiškė.
- Turiu prisipažinti, kad nė nepagalvojau apie ga
limus transporto kamščius, - prisipažino jis, maloniai
nustebindamas Šarlotę.
- Aš taip pat, - ji nusiavė batus, nes norėjo basa
vaikščioti po denį. Atsitiesusi ir pasižiūrėjusi per
katamarano kraštą, pamatė, kad denis iškilęs gana
aukštai. - Gražus laivas. Turėjau susiprasti, kad esi jū
reivis, dar tada, kai pasakei apie šeimai priklausantį
vasarnamį ant vandens ir darbą su vandens augalais.
- Pirmą kartą tokiu laivu plaukiau būdamas pen-
kerių, - jis vedė ją į uždaras patalpas, jungiančias du
vienodus korpusus laivo viduryje. - Tai buvo meilė iš
pirmo žvilgsnio. Norėjau jame nakvoti. Mama pasakė,
kad reikia palaukti, kol bent šiek tiek paaugsiu.
- Ir kiek tau buvo metų, kai tai pagaliau įvyko?
- Aštuoneri, - daktaras Greisonas Taileris išsišiepė,
bet šį kartą nepiktai; jis atrodė kaip pagaliau įgyvendinęs
svajonę berniukas. - Ilgai laukiau, net trejus metus.
Greisonas atstūmė stiklines stumdomąsias duris,
už kurių erdvioje patalpoje buvo įtaisyta nedidelė vir
tuvės patalpa, vienoje jos pusėje buvo daug suolų ir
kėdžių, kitoje - krėslai, priekyje stovėjo stalas su kė
dėmis.
- Paprastai čia valgau, - pasakė vyras. - Miegoti
skirtos patalpos įrengtos laivo korpuso apačioje. -
Grėjus pastatė Šarlotės krepšį jai prie kojų ir kreivai
šyptelėjo. - Svečių kajutė iš kairės, manoji - dešinėje,
tik nežinau, kuri tau priklausytų pagal etiketą. Teks
pačiai išsirinkti.
- O kur paprastai nakvoja tavo bičiulės?
- Jos čia nenakvoja, - sugergždė jis. - Mes esame

po tiltu, bet už penkiolikos minučių kelio yra nedidelė
įlankėlė, kurioje galėtume nakčiai nuleisti inkarą.
Rinkis, ką darysime pirma - valgysime ar keliausime.
Šaldytuve turiu lėkštę užkandžių su jūrų gėrybėmis.
Galėtume nusinešti viską ant tilto, kad būtų įdomiau.
- Dažnai užkandžiauji ant tilto?
- Taip, ypač jei pražiopsau pietų laiką ir noriu pa
sidairyti į gražias moteris, —burbtelėjo Grėjus. - Savęs
nevaržau.
- Malonu girdėti, - tarė ji. - Gal keliaukime, o
paskui surengsime puotą.
Greisonas pritariamai linktelėjo, atrišo ir išplukdė
laivą iš po tilto. Nepakėlęs burių, užvedė variklį.
Šarlotė sukiojosi nedidelėje virtuvėlėje tarsi namuose,
iš šaldytuvo išėmė aukštą plokščiadugnę vazą su sna
peliu, iki viršaus prikrautą didelių nelukštentų kre
večių ir austrių, kurios mirko pikantiškame padaže.
Šiam patiekalui pagaminti gal ir nereikėjo daug va
landų, tačiau pastangų vis dėlto įdėta. Taškas Greisono
naudai.
Laikydama lėkštę Šarlotė išėjo iš kajutės ir užlipo
ant tiltelio pas Greisoną, šis atsargiai plukdė laivą
iš doko. Valčių prieplaukai ir kitiems laivams likus
nuošaly, jis trūktelėjo droselį, ir laivas staiga šoko
pirmyn. Šarlotė nesitikėjo, kad Greisono pirštai tokie
stiprūs, o laivas toks prabangus. Sis laivas skirtas ne
vien pramogai; jame galima gyventi ir jis įrengtas
pagal savininko, kelionių aistruolio, skonį.
Šarlotė šypsodamasis priėjo prie Greisono ir jis
bemat plačiai, daug žadančiai išsiviepė - tikras velnias
tamsiomis akimis.
92 | KELLY HUNTER
Kantrioji, skausmo pakirsta Sara buvo teisi - šis

vyras pavojingas.
Tačiau šį vakarą jis nutarė paiškylauti ir puikiai
tam pasirengė.
Laivas praplaukė pro nedidelį miestelį šalia
Hoksberio upės aukštais, medžiais apaugusiais
krantais. Pagaliau, pranėrę po senu traukinių tiltu, iš
plaukė į nuošalią vietą, tikrą gamtos viešpatiją.
Laivas skriejo iškilęs virš vandens ir iš aukštai
žiūrėti į raibuliuojančią vandeningą upę buvo neapsa
komai malonu. Bet dar maloniau buvo atsirėmus į tu
rėklus maitinti Greisoną moliuskais ir stebėti kaskart
aptemstantį žvilgsnį. Iš rankos tiesiai jam į burną - tai
ją itin jaudino, bet tikriausiai todėl, kad viskas vyko
neįprastomis aplinkybėmis ir būtent su šiuo žmogumi.
- Papasakok apie savo darbą, - paprašė Šarlotė.
- Ką norėtum sužinoti?
- Kas tave labiausiai žavi. Kokia dienotvarkė. Ko
kiose šalyse dar nebuvai, kokias norėtum patyrinėti.
Tai, ką esi įpratęs daryti.
Grėjus paėmė austrę iš geldelės, kurią ji laikė iš
tiestoje rankoje.
- Man tai nėra paprasti dalykai.
- Ne? —Šarlotės galvoje šmėkštelėjo klausimas, kas
jam yra įprasti dalykai ir su kokio tipo moterimi Grei-
sonas norėtų leisti laiką. Sara anaiptol nebuvo lėkšta,
vaizduotės neturinti moteris, o motina - baisi sta
čiokė. Gali būti, kad jo skonis pasikeitė ir šiuo metu
jis norėtų švelnesnės ir meilesnės. - Atleisk.
Greisonąs prarijo austrę, o geldelę padėjo ant lėkš
telės, kurioje rikiavosi tvarkingai Šarlotės sudėliotos
krūvelės, krašto.
- Moksliniai tyrimai man labiausiai patinka todėl,

kad juose slypi atradimo akimirka, - pagaliau prabilo
Grėjus. - Patinka ieškoti, kur pritaikyti tuos atradimus.
- Niekada nesvarstei tapti archeologu? —ramiai
pasiteiravo Šarlotė.
- Man labiau patinka gyvoji gamta, - sumurmėjo
jis. —Senovės miestai, kad ir kokie žavūs, nejaudina.
Daug įdomiau, kaip augalai veikia vieni kitus.
- Be to, reikia daug keliauti, - pridūrė ji.
- Būtent. Kiekviena diena vis kitokia. Šiuo metu
dirbu čia, daugiausia sėdžiu priešais nešiojamąjį kom
piuterį ir statistiniais metodais tiriu eksperimento re
zultatus. Įvedinėdamas duomenis jaučiuosi taip, tarsi
keliaučiau pėsčiomis - kiekvieną akimirką atrandi ką
nors nauja. Ir niekada nežinai, ką aptiksi, kol nerandi,
arba kur nueisi, kol nenueini. Tai ir yra visas gražumas.
- Tau patinka keliauti.
- O tau ne?
- Kitados patiko, - Šarlotė pasižiūrėjo jam virš
peties į vandenį ir vis labiau tamsėjantį dangų. - Su
laukusi maždaug dvidešimt penkerių nutariau pagy
venti vienoje vietoje. Lioviausi gremžti šukes, iš kurių
galima sužinoti apie seniai mirusių žmonių gyvenseną,
ir įsidarbinau universitete. Dabar bandau žodžiais iš
reikšti tai, ko išmokau tyrinėdama tas senovės civili
zacijas.
- Ir ko gi išmokai?
- Kad anksčiau ar vėliau visiems prisireikia namų.
Aplinkos, kurioje jaustųsi saugūs. Vietos, kurioje
galėtų pasislėpti. Tokios, kuri užtikrintų ramybę.
- Ar tas butas netoli tilto ir yra tavo namai? - jis
ramiai paklausė.
94 | KELLY HUNTER
- Dar nežinau, galbūt, —Šarlotė gūžtelėjo pečiais

ir pasižiūrėjo į vandenį. —Anksčiau ar vėliau turėsiu
nuspręsti, ką daryti su Auroros namu. Dviejų būstų
man tikrai nereikia.
- Iš kurio arčiau iki darbovietės?
- Iš manojo. Bet Auroros namas brangesnis dėl
prisiminimų. Primena vaikystę. Stengdavausi ten ap
silankyti bent kartą per metus.
- Ilgai svečiuodavaisi?
- Porą savaičių, - pasakė Šarlotė. - Jei pasisekdavo,
mėnesį.
- O mokykla? - paklausė Greisonas.
- Mokiausi nuotoliniu būdu pagal Naujojo Pietų
Velso švietimo programą, - paaiškino Šarlotė. - Ji su
kurta vaikams, kurie daug keliauja. Aurora, žinoma,
ją papildė. Ji taip gyvai pasakodavo apie praeitį, kad
netrukus visi susidomėjome istorija. Vaterlo mūšį
studijavau vaikščiodama po kovos lauką. Sėdėdama
Koliziejuje bandžiau įsivaizduoti gladiatorius ir tarsi
girdėjau minios staugsmą.
- Skamba idiliškai.
- Bet atsipirko su kaupu, - santūriai tarė Šarlotė. -
Vis dėlto kartais jausdavausi labai vieniša. Gal todėl
nebenoriu grįžti į archeologiją ir vėl imtis kasinėjimų.
Čia bent turiu draugų ir namus.
- Netgi dvejus, —atsainiai burbtelėjo Greisonas.
- Būtent, - Šarlotė įdėjo jam į burną dar vieną
krevetę. - Man patinka ir tavieji namai. Čia tau turėtų
būti jauku.
- Taip, tu teisi. Beveik atplaukėme.
Netrukus jie iš tikrųjų įplaukė į užutekį, Greisonas
išjungė variklį ir išmetė inkarą; nors sparčiai temo, nes

saulė jau seniai nusileido, buvo dar šiek tiek šviesu.
Šarlotė nusišypsojo ir Greisonas, paėmęs jau tuščią
maistui skirtą padėklą, nusivedė ją į vidų. Jis atnešė jai
taurę baltojo vyno, sau —alaus. Išėmė iš šaldytuvo dvi
sūrio padažu aplietas omaro puseles ir pašovė į orkaitę.
Regis, buvo įpratęs sukiotis virtuvėje. Čia jo namai.
Šarlotė neįsivaizdavo Gilio virtuvėje. Juolab laivo
virtuvėje. Taip pat ir šitaip skoningai apsirengusio.
- Ko šypsaisi? - paklausė Grėjus.
- Šiaip sau, - Šarlotė pastatė vyną ant suolo, Grei
sonas ją apkabino ir ji įkišo nosį jam po marškiniais,
įsikniaubė į raumeningą krūtinę. Tada lyžtelėjo lie
žuvio galiuku šiltą ir sūrią odą ties raktikauliu. Vyras
uždėjo ranką jai ant galvos ir giliai kvėpuodamas iš
pradžių kurį laiką palaikė ją prispaudęs, paskui atlošė
ir pabučiavo į lūpas, parodydamas, kad džiaugiasi jos
atvykimu, trokšta jos ir yra pasiryžęs džiaugtis kiek
viena šios ypatingos kelionės akimirka.
- Pasiilgai manęs? - sušnabždėjo Grėjus, trumpai
nustojęs bučiuoti.
- Šito man nežadėjai, - atšovė Šarlotė ir vėl atkišo
lūpas. Norėjo pasakyti, kad jo bučiuojama jaučiasi
tarsi grįžusi namo, bet nutylėjo. Nepasakė ir to, kad
pastarąją savaitę galvojo apie jį dažniau, negu norėtų.
Kad pavyduliavo jo motinai ir buvusiai sužadėtinei, jo
aistrai dirbti ir ryžtui gyventi taip, kaip nori. Jis buvo
šaunus ir seksualus, žinojo, ko nori iš gyvenimo, o tai
itin traukė moterį, kuriai viso to trūko.
Grėjus užpildė jos gyvenimo spragą kaip anksčiau
Gilis, ir suteikė Šarlotei tai, ko trūko.
- Atrodo, per daug sau leidžiu, - sumurmėjo ji.
96 | KELLY HUNTER
- Viskas gerai, - Grėjus dar kartą ją pabučiavo. Šį

kartą mergina iš pasitenkinimo sudejavo. - Viskas dėl
endorfinų.
- Nemanai, kad ir aš šiek tiek dėl to kalta?
- Tikiuosi, nepamiršai, kad pagal susitarimą tarp
mūsų vyksta trumpas romanas? Todėl gali elgtis taip,
kaip nori. Netgi norėčiau, kad būtum aktyvesnė, bet
tai tik pasiūlymas.
- Atskubėjau iškart, kai pakvietei, —Šarlotė išsi
vadavo iš jo glėbio ir paėmė taurę. - O jei mane dar ir
pamylėtum, atlėkčiau dažniau. Ko dar iš manęs nori?
- Tikriausiai pavartojau netinkamą žodį, - taikiai
tarė Greisonas. - Nekreipk dėmesio.
Jis paėmė savo stiklą alaus, atsirėmė nugara į ne
didelę virtuvinę kriauklę ir įdėmiai į ją pasižiūrėjo.
- Šiandien skambino motina ir klausė, ką veiksiu
savaitgalį. Pasakiau, kad susitinku su tavimi. Ji vėl
norėtų pasikviesti tave pietų. Būtume keturiese,
įskaitant tėvą.
- Kam to reikia? - ji sukluso.
- Matyt, nusprendė suteikti tau dar vieną progą.
- Nebūtina tai daryti.
- Deja, ji to nežino, —Grėjus neatitraukė nuo Šar
lotės akių. - Pasakysiu, kad esi labai užsiėmusi.
Šarlotė nuleido žvilgsnį. Jei rimtai draugautų su
Greisonu, neatstumtų tiesiamos rankos. Bet dabar...
tesako jis savo motinai, ką tik nori.
- Mano šeima smalsi, o tai nėra gerai, - tęsė
vyras. - Motina seniai laukia nesulaukia vaikaičių.
- Vaikaičių?
- Tu jų nenorėtum? —pasidomėjo Grėjus ir Šarlotė,
pakėlusi akis, sutiko įdėmų žvilgsnį.
- Vaikaičių? - žaismingai perklausė. - Nespausk

manęs.
- Vaikų, - pasakė jis. - Savo vaikų.
- Su tavimi?
- Gal nemyli vaikų?
- Kartoju, nespausk manęs, - atkirto Šarlotė. —Jei
tave mylėčiau ir mes rimtai draugautume, gal ir norėčiau.
- O jei tavo draugas būtų aistringas keliautojas? Ar
keliautum drauge? Kartu su vaikais?
- Ar tas draugas —tai tu?
- Sakykime, kad taip, - pasakė jis.
- Apie tai dar negalvojau, - tarė Šarlotė. - Tik
riausiai todėl, kad nenorėčiau prisirišti prie tokio
žmogaus. Turiu patirties ir žinau, ką reiškia neturėti
normalios vaikystės, Greisonai. Žinau, ko noriu ir ko
nenoriu. Netrokštu, kad pasikartotų tai, kas man ne
patiko.
- Gal tas žmogus ir ieško būtent tokios draugės? -
švelniai svarstė vyras.
- Tada jis turėtų atsisakyti savo norų ir troškimų
šeimos labui, jei išvis nori tokią turėti, - atsakė ji taip
pat švelniai. —Ar tu galėtum tai padaryti?
- Geras klausimas, —mandagiai išsisuko Grėjus ir
žvilgtelėjo į krosnį. - Regis, iškepė.
Jie nutarė valgyti ne prie dailiai padengto stalo, o
denyje, pasidėję lėkštes ant kelių, kur galėjo žiūrėti į
žvaigždes ir mėgautis vėjeliu. Čia Greisonas jautėsi
laisviau, o Šarlotė išvengė nepatogių klausimų, į ku
riuos neįmanoma atsakyti be kompromisų. Kai abu
pavalgė, ji atsirėmė nugara į suolo atkaltę ir pažvelgė į
dangų. Toje vietoje, kur ji gyveno Sidnėjuje, žvaigždžių
nebuvo matyti. Jei jų ir buvo, ne tiek daug ir retai.
98 | KELLY HUNTER
- Nesu nusiteikusi prieš keliones, - sumurmėjo

ji. —Man patinka naujos vietos ir nauja patirtis.
- Matau, kad patinka, - tingiai atsiliepė Grėjus.
- Tik nenorėčiau, kad tai taptų gyvenimo būdu.
- Ar kada nors teko mylėtis po žvaigždėmis? - pa
siteiravo jis.
- Keiti temą?
- Taip, - patvirtino vyras. - Senoji jau baigta.
Ieškau naujos. Tai ar mylėjaisi lauke po žvaigždėtu
dangumi?
-N e.
- Norėtum?
Šarlotė atsistojo ir priėjusi prie jo padarė tai, apie
ką mąstė visą vakarą —nutraukė jam nuo pečių marš
kinius ir pasižiūrėjo į jį —tvirtą, stiprų, nors šią aki
mirką šiek tiek ir aptingusį.
- Taip, - pasakė ji. —Norėčiau.
Jis neketino primesti savo valios. Ir prasitarti apie

motinos kvietimą pietų ar užvesti kalbos apie vaikus.
Nors nesiruošė to daryti, mylėjosi su ja pusę nakties,
tada dar paryčiui ir vis tiek nepasisotino. Tačiau tai
įvyko, nes Šarlotė Grynstoun jį uždegė, abu buvo
įsiaudrinę, o kai juodu pasimylėjo paskutinį kartą,
Šarlotė užsimerkė, vokai virptelėjo ir ji įspėjo, kad
gausius pusryčius jis atneštų ne anksčiau kaip dešimtą,
antraip surengsianti maištą.
- Kodėl nudaigojai paskutinį savo gerbėją? - tyliai
paklausė Grėjus.
- Su juo buvo nuobodu, - burbtelėjo Šarlotė ir
bemat užmigo.
Greisono nuobodulys nekankino.
Jis kartais susierzindavo. Nustebdavo, kai Šarlotė

jausmingai jį apkabindavo. Bet nenuobodžiavo.
Naktį tarp dviejų pasimylėjimų jis sugalvojo planą.
Kvailas planas, ne iki galo apgalvotas ir šiek tiek be
protiškas, Šarlotė vargu ar jį priims, nes kažin ar nusi
teikusi bastytis po pasaulį vien todėl, kad jam tai pa
tinka. Betgi jis įpratęs gauti tai, ko užsimano. Visada.
Greisonas palaukė iki pusės vienuolikos ir tada
pažadino Šarlotę. Kad pabustų, pakišo jai po nosimi
puodelį pačios geriausios Papua Naujosios Gvinėjos
aukštikalnėse išaugintos kavos. Pasakė, kad blynai bus
iškepti vienuoliktą valandą, o rankšluosčius ir kitus tu
aleto reikmenis ji ras vonios kambaryje. Užuot padė
kojusi, mergina išvadino jį tironu, paskui dar piktąja
dvasia, sadistu ir pažadėjo užmušti, bet vyras apsimetė
neišgirdęs.
Tik pagalvojo, kad Šarlotė galbūt jį vertina labiau
negu Gilį.
- Kai ką sugalvojau, - pradėjo Grėjus, kai Šarlotė,
pagaliau išsibudinusi, sukirto vos ne visą lėkštę blynų
ir įpusėjo kavą. - Pasakyti?
- Ar tai susiję su tavo motina?
- Ne, nors jai taip pat turėtų tai rūpėti. Tai susiję
su mano planais kitą savaitę keliauti į Borneo ir ten
paieškoti naujų vietų, kurias būtų galima tyrinėti. Va
žiuotum drauge.
Šarlotė lėtai sukramtė ir sunkiai nurijo kąsnį. Siurb
telėjo kavos iš puodelio, bet vien tam, kad laimėtų
laiko. Grėjus tylėjo ir jos neskubino. Jei spaus, ji gali
pasišiaušti. Jei skubins, ji pabėgs. Ją reikia sudominti
ir įtikinti, kad jis teisus.
- Kodėl turėčiau? —pagaliau paklausė Šarlotė.
100 | KELLY HUNTER
- Tik taip galima išsiaiškinti, ar mėgsti keliauti, -

atsakė jis. - Turėsi progą paklajoti po visiškai naują
šalį ir negalvoti apie darbą. Jei paaiškėtų, kad toks gy
venimo būdas nepatinka, grįši prie savo veiklos. Šiuo
metu esi šiek tiek sutrikusi ir nežinai, kuria linkme
kreipti profesinius ieškojimus. Kelionė, kurią siūlau,
tau nepakenks, netgi atvirkščiai - padės išsiaiškinti, ko
iš tikrųjų nori.
Šarlotė to neneigė.
- O ką tu laimėsi? —ji atsargiai paklausė.
- Be sekso? Ar tai turėjai omeny?
Ji nežymiai šyptelėjo.
- Tau tik viena galvoje.
- Daug kas taip sako. Ypač tie, kurie nesuvokia
visumos, - jis padrąsinamai nusišypsojo, nebuvo nu
siteikęs aptarinėti toli siekiančių planų. - Savaime su
prantama, kelionės išlaidas apmokėsiu.
Vos tik tai pasakė, merginos šypsena dingo.
- Betgi tai kvaila.
- Kodėl kvaila? Aš kviečiu, aš už viską ir moku. Al
ne pati taip sakei?
- Šiuo atveju ši taisyklė netinka.
- Vadinasi, suklydau, - jis ramiai tarė. - Apie tai,
kas už ką privalo mokėti, aiškinai taip įtikinamai, kad
nedrįsau prieštarauti. Dar sakei, kad tavo profesijos
žmonėms naudinga keliauti, bet ir vėl - nesi tikra,
ar tau tai patiktų. Išvykstu trečiadienį. Iš Sidnėjaus
trauksiu į Malaiziją, tada lėktuvu su dviem persė
dimais į Bandžarmasino miestelį ant upės kranto.
- Žinau, kur jis yra, - pasakė Šarlotė.
- Mane domina tenykščiai miškai ir jų išsaugo
jimas.
Šarlotė šakutės briauna perpjovė blyną perpus

ir grakščiai pasmeigė gabalėlį. Įsidėjusi į burną, su
kramtė, nurijo ir nusišypsojo.
- Manau, kad ten yra ir daugiau tave dominančių
dalykų.
- O kas tave domintų?
- Na, man patinka beždžionės, jos labai mielos, -
burbtelėjo ji. - Kada turėčiau pasakyti sprendimą?
- Nėra ko skubėti. Bet reikėtų iki trečiadienio, sa
vaime suprantama, - Grėjus gurkštelėjo kavos. - Ar
šiai dienai ką suplanavai?
- Tiesą sakant, ne. Sekmadienio popietes paprastai
leidžiu Auroros name. Kaimynams tai patinka.
- Rytoj iš ryto nuvešiu tave iki prieplaukos, ten
būtum apie vidurdienį. Gerai?
- Nebeturiu švarių drabužių.
- Paskolinsiu savo.
- Nori, kad likčiau dar vienai nakčiai?
- Taip.
- Kad įtikintum keliauti kartu?
- Taip, man patinka būti su tavimi ir nesirengiu
tavęs paleisti, - tai buvo tiesa, jis nesiūlė Šarlotei nieko
tokio, kas jai būtų buvę per sunku. - Trumpas ro
manas paprastai būna aistringas.
- Tą jau pastebėjau, - sumurmėjo mergina.
- Ar liksi dar naktį?
- Jei liksiu, ar įtikinėsi keliauti?
- Ne, - Greisonas papurtė galvą. - Mano pasiū
lymas galioja, bet tavęs nebekankinsiu. Daugiau apie
tai nekalbėsim.
- Liūtas nemėgsta, kai jį tampo už uodegos.
- Būtent.
102 | KELLY HUNTER
—Ir ką veiksime visą dieną, jei liksiu? - pagaliau ji

paklausė ir Greisono akys staiga sužibo.
- Kyla vėjas, —pasakė jis. —Ar kada nors plaukei
laivu pakeltomis burėmis?
Jie plaukė visą dieną iki pat vakaro.

Greisonas laikėsi žodžio. Nė karto neužsiminė apie
pasiūlymą. Užtat pamylėjo ją su tokia aistra, kokios
ji nebuvo patyrusi iš jokio vyro. Aistra užvaldė ir ją,
netgi labiau negu jį, nes Šarlotę ėmė neviltis pagal
vojus, kad ši naktis abiem gali būti paskutinė.
Rytas išaušo per greitai, bent Šarlotei, bet ji leidosi
įkalbama nemiegoti ir už tai jai buvo atlyginta meiliais
žodžiais ir puikia kava. Moterims tai patinka, bet tuo
paprastai patiki tik visiškos kvailės.
Ji svarstė, ar nevertėtų nuvažiuoti su Greisonu į
Borneo savaitei. Dėl savaitės niekas juk nenukentės,
tiesa? Ji turėjo laisvų dienų. Viršininkas primygtinai
siūlė jas panaudoti. Naminių gyvūnų nelaikė, artimų
žmonių irgi neturėjo - taigi jokių įsipareigojimų.
Visiškai laisva, tad kodėl nepaklausius širdies - šiuo
atveju instinktų - ir nepasižiūrėjus, kuo tai pasibaigs?
Įdienojus jie išlipo į krantą, atėjo laikas atsisveikinti
ir, stovėdami prie karščiu tvoskiančio jos automobilio,
juodu su Greisonu slapčia pasibučiavo, jo bučiniai
buvo godūs ir gundantys. Šarlotė mėgavosi tais nu
vogtais bučiniais, tarsi jos lauktų ilgas badmetis.
—Geros kelionės, Greisonai Taileri, - sumurmėjo
skaudama širdimi, o ją tikrai skaudėjo. Atšlijusi pasi
žiūrėjo į jį, kad išsaugotų vaizdą atmintyje. Aukštas
gražus vyras juodais susivėlusiais plaukais, protingomis
rudomis akimis ir labai žavus, net per daug, taip pat

valdingas ir ryžtingas, matyt, iš prigimties. - Galvosiu
apie tave, liūdesiu be tavęs, bet su tavimi į Borneo ne
važiuosiu.
- Kodėl ne? - Grėjus žengė žingsnį prie jos ir apka
binęs meiliai pabučiavo. - Mums gera kartu, Šarlote.
Netgi labai gera.
- Žinau. Kitomis aplinkybėmis, jei būčiau kitaip
auklėta, tikrai sekčiau paskui tave ir nesigręžiočiau, -
ji išsivadavo iš meilaus glėbio ir svajingai pasižiūrėjo į
Grėjų. - Tau atrodo, kad nesugebu logiškai mąstyti ir
kad galėtum man padėti. Kad nežinau, ko noriu iš part
nerio ir apskritai iš gyvenimo, ir tikriausiai esi teisus. Jei
ir žinau, tikrai ne viską ir ne tvirtai. Tiesą sakant, vos
pagalvoju, kad reikėtų kažkur keliauti ir būti šalia savo
bendrakeleivio, giliai viduje kyla pasipriešinimas.
- Paskambink, - kimiu balsu tarė jis. - Grįžęs
lauksiu skambučio.
- Greisonai, - kad nereikėtų žiūrėti į jį, Šarlotė
nusuko žvilgsnį į šoną, į automobilio vairą, bet šis kaž
kodėl liejosi akyse. Kaip atsitiko, kad per tokį trumpą
laiką šis vyras pasidarė jai toks brangus? Praėjo vos dvi
savaitės. Susitiko su juo ne daugiau kaip šešis kartus,
o nebegali atsiplėšti. - Tai neįmanoma, —balsas buvo
maldaujamai graudus, Grėjus tarsi tyčia elgėsi taip,
kad dar labiau apsunkintų atsisveikinimą. - Nepa
jėgsiu, —sušnabždėjo ji.
- Pats paskambinsiu.
- Greisonai, maldauju... - Šarlotė dar kartą, jau
paskutinį, prigludo lūpomis jam prie lūpų. Tada atsi
traukė žingsnį ir nusišypsojo pro ašaras. Ji turi bėgti,
kol jis nepuolė maldauti pasilikti. - Nereikia.
104 | KELLY HUNTER
Septintas skyrius
Greisonas Taileris ne iš tų, su kuriais lengva ben
drauti. Buvo gana užsispyręs. Iš patirties žinojo, kad
atkaklumas galų gale atsiperka. Jis nenorėjo palikti
Šarlotės Grynstoun, nors ši to prašė. Visu kūnu jautė
tam pasipriešinimą, o protu suvokė, kad nebūtų sunku
įveikti jos užsispyrimą. Tačiau jį sulaikė orumas.
Šarlotė ne iš karto nusprendė atsisakyti jo pa
siūlymo - ilgai svarstė, daug galvojo, kur nuvestų
tokie nerimti santykiai, ar jis gali suteikti tai, ko ji
troško. Ir apsisprendė.
Nors ir dvejodama.
Grėjui tai nebuvo nauja. Tokius žodžius girdėjo ir
anksčiau.
Tik šį kartą jie smogė kaip reikiant.
Jis nukeliavo į Borneo. Pagyvenęs ten savaitę nutarė,
kad jo patirtis čia gali būti naudinga - reikėjo tik pasi
ryžti. Gyvenimo sąlygos buvo neblogos. Jūrų gėrybės iš
skirtinai geros. Daugiausia laiko praleistų ant vandens, o
tai jį visados žavėjo, vanduo jam buvo tarsi namai. Finan
savimą gauti nebūtų sunku. Žinoma, turėtų daug darbo,
kol viską aprašytų ir išsiuntinėtų pasiūlymus, kam reikia.
Tik... praėjo savaitė, dar viena, o po mėnesio pa
aiškėjo, kad Grėjus neturi plano, ką iš tikrųjų norėtų
nuveikti Borneo.
Bandė save raminti, kad taip yra dėl nepaprastai

turtingos Papua Naujosios Gvinėjos gamtos, kuri
trukdė susikaupti ir pradėti ją moksliškai tirti. Vis
dėlto jis nuveikė kelis darbus ir džiaugėsi, kad su
gebėjo tą padaryti. Daktaras Greisonas Taileris buvo
savimi patenkintas - parašė straipsnių, kurie, jei bus
išspausdinti ir sulauks recenzentų dėmesio, turėtų pri
traukti daug pinigų ateities projektams įgyvendinti.
Šešis mėnesius jis nuolat siuntė laikraščiams ir
žurnalams straipsnius apie Papua Naujosios Gvinėjos
gamtą, iš kurių du nutarta išspausdinti. Jam nedel
siant reikėjo išrūpinti finansavimą dar vienam pro
jektui, antraip jis liks be darbo.
Galimybė likti be darbo visiškai neviliojo.
Tiesą sakant, neviliojo ir galimybė trejus metus
praleisti Borneo nedideliame žvejų kaimelyje.
Taigi reikėjo ieškoti kitos išeities. Ko nors, kas pa
trauktų jo dėmesį ir būtų šiek tiek arčiau kultūros -
tokia proga anksčiau ar vėliau tikrai pasitaikys.
Apie Šarlotę Grynstoun nė nepagalvojo.
Greisonui, taip pat ir Gilbertui pasitraukus iš jos

gyvenimo, Šarlotė grįžo prie įprasto ritmo, kuris, tiesą
sakant, nedžiugino, bet ir nekėlė nepasitenkinimo. Vis
dėlto giliai viduje ji nebuvo patenkinta.
Ją tiesiog apsėdo nerimas. Ji negalėjo susikaupti
darbui.
Sidnėjuje gyveno penktus metus, tačiau tik dabar
pastebėjo, kiek daug čia gyvena žmonių, ir tai ją
erzino, nebedžiugino net žavus vaizdas į tiltą ties uostu
pro jos langą, kurio stiklai, per tiltą važiuojant kelei
viniam tramvajui, net drebėdavo.
106 | KELLY HUNTER
Gyvenimas buvo nykus. Vėl apniko tuštuma ir šį

kartą ilgam. Be to, kankino vienatvė ir baisus nuo
bodulys - bjauriausi, kokie tik gali būti, gyvenimo
palydovai.
Ir tas jautrumas... Tiesą sakant, šiomis dienomis ji
buvo itin jautri.
Medas šį rytą pakvietė visus į susirinkimą, nes
norėjo pasitarti dėl kasinėjimų ir galimybių juos finan
suoti. Visiems buvo aišku, kam jis patikės šį darbą. Be
to, nuo dešimtos iki dvyliktos valandos Šarlotė turėjo
skaityti paskaitas paskutinio kurso studentams, o po
pietų buvo užsirašiusi į priėmimą pas gydytoją.
Buvo septinta valanda ryto ir Šarlotė su malonumu
būtų likusi gulėti lovoje ir svajoti apie laiką, kai rytais
prabusdavo meiliai apkabinta stipraus vyriškio, kuris
atnešdavo jai į lovą kavos ir blynų su sirupu, arba
dieną, kai abu plaukiojo laivu ir kaitinosi saulėje, o ji
manė, kad visa tai tęsis amžinai.
- Tegriebia tave velniai! - sumurmėjo ji vyriškiui,
padovanojusiamiai tą dieną. - Būk prakeiktas, Grei-
sonai Taileri, - Šarlotė keikėsi, nes tas patrakėlis, tas
Dievo pateptasis lyg kirminas įsigraužė į atmintį ir ne
sirengė jos palikti.
Greisono nebėra, kad ir kur jis būtų - Borneo,
Papua Naujojoje Gvinėjoje ar šildytųsi kur prieš
saulutę...
Nebėra.
Posėdžio, į kurį sukvietė Medas, pradžia nežadėjo

Šarlotei nieko gero. Ji atėjo dešimt minučių pavėlavusi,
kavos kvapas iš puodelio, kurį viršininkas jai įdavė, vos
nesuvimdė, be to, kambaryje buvo dar du kostiumuoti
ponai - vyriausiasis universiteto finansininkas ir geolo

gijos fakulteto dekanas. Pakvipo sąmokslu ir prievarta,
o jie tokius reikalus puikiai išmanė. Jungtiniuose ka
sinėjimuose dalyvautų geologas, archeologas ir šiuo
metu konkretaus darbo neturinti pastumdėlė, visi - iš
skirtingų universitetų. Šarlotė nebūtų už nieką atsa
kinga, savaime suprantama. Galėtų net kojos nekelti į
kasinėjimų aikštelę, jei to nenorėtų. Jie nesikištų į jos
atliekamus lauko tyrimus, bet, laikydamiesi ekstrapo-
liacijos principo, neteiktų jai ir mokslinio tyrinėjimo
duomenų.
Tiesą sakant, iš Šarlotės reikalaujama tik papurtyti
privačiojo sektoriaus piniginę, kad gautų pinigų pro
jektui finansuoti.
Ji atsisakė. Mandagiai.
Jai norėjosi priešintis. Ir aršiai.
- Šarlote, nežinau, ką su tavimi daryti, - piktas ir
nusivylęs į ją kreipėsi Haroldas Medas aniems dviems
dingus už durų. —Tu nenori imtis lauko darbų, neturi
aiškaus mokslinio plano, kuriuos projektus reikėtų
paremti, tvirtini, kad norėtum rengti ir administruoti
projektus, bet mano pateiktą pasiūlymą atmeti. Ko iš
tikrųjų norP
—Atminkite, kad visi, net maži, projektai yra pel
ningi tik todėl, kad vykdomi Grynstounų vardu, - ji
piktai atšovė, nepajėgė susivaldyti, nors ir suprato, kad
nederėtų taip kalbėti. - Norėčiau, kad svarstant pro
jektų planus būtų atsižvelgta ir į mano patirtį ir jie
nebūtų atmesti vien todėl, kad esu jauna, esu moteris
ir galbūt ne tokia nuovoki kaip Jūs.
- Kartais taip ir yra, - atrėžė Medas.
—Bet būna ir atvirkščiai, - nenusileido ji. —Norite
108 | KELLY HUNTER
žinoti, ko noriu? Puiku. Rytoj atnešiu smulkų planą,

kaip, mano manymu, turėtų būti finansuojami ir
administruojami projektai. Prašyčiau atidžiai jį per
skaityti ir pasakyti, ar pritariate bent kai kuriems mano
pasiūlymams, antraip viską mesiu, o Jūs neteksite ne
tik manęs, bet ir mano šeimos vardo ir visų ryšių, dėl
kurių gaudavote pinigų.
Jos dar laukė dvi paskaitos, po kurių, suvalgiusi su
muštinį su salotomis, sėdo į automobilį ir centrinėmis
miesto gatvėmis greitai išvažiavo į šeimos centrą, įsi
kūrusį netoli jos buto. Po dvidešimties minučių ji jau
sėdėjo priimamajame ir netrukus ją pakvietė pas gy
dytoją.
Maloni gydytoja Kristina Kristensen paprašė ją
sėstis, atidžiai nužvelgė ir paklausė, kuo ji skundžiasi.
- Esu apatiška, praradau apetitą, susigraudinu dėl
keisčiausių dalykų.
- Ir kokių gi? - paklausė gydytoja, siekdama kraujo
spaudimo matuoklio.
- Na... šį rytą pratrūkau raudoti klausydamasi
muzikos, - pasakė Šarlotė.
- Visiems pasitaiko, - tarė gydytoja. - Mane pa
našiai veikia opera.
- Tai buvo ne opera.
- O kas? - paklausė gydytoja.
- Bethoveno Devintoji. Tiesą sakant, pastaruoju
metu elgiuosi neprotingai. Prarandu savitvardą. Be
reikalo užsispiriu.
- Kas dar?
- Būnu pikta, —pasakė Šarlotė.
- Tą jau sakėte.
- Bjauru net pakartoti.
- O kaip apetitas? Papasakokite smulkiau, - pa

prašė gydytoja, spaudydama matuoklio pompą tol, kol
raištis ant Šarlotės žasto išsipūtė tiek, kad suskaudo,
tada staiga liovėsi ir ėmė mažinti slėgį.
- Nėra ką pasakoti. Jo išvis neturiu.
- Gal pastaruoju metu patyrėte stresą?
- Gal ir patyriau, - sumurmėjo Šarlotė. - Bet man
paprastai pavyksta jį įveikti arba nekreipti dėmesio.
- Jums pasisekė, - nuramino gydytoja. —Kraujo
spaudimas tiesiog puikus. Svoris normalus?
- Per pastarąsias dvi savaites suliesėjau kokiais
dviem kilogramais.
- Lipkite ant svarstyklių, pasisversime, - paragino
gydytoja.
Šarlotė atsistojo ant svarstyklių ir palaukė, kol ro
dyklė nustos judėti.
- Siek tiek trūksta iki normos, bet tai nieko
baisaus. Mėnesinės reguliarios?
- Geriu vaistus, - prisipažino Šarlotė. - Pradėjau
juos vartoti todėl, kad mėnesinės buvo nereguliarios.
- Ar gali būti, kad esate nėščia? - pasiteiravo gy
dytoja, ranka parodžiusi Šarlotei sėstis į kėdę.
Šarlotė atsakė ne iškart. Sukaustyta siaubo, karštli
giškai skaičiavo praėjusias dienas.
Gydytoja iš stalčiaus išėmė dėžutę, kurioje buvo
sudėti maži atskirai suvynioti plastikiniai pagaliukai.
- Žinote, kaip jais naudotis?
- Ne, - po velnių, ji tikrai nežinojo.
- Tualetas apačioje. Apšlapinkite skaidrųjį galą,
perteklių nukratykite ir atneškite.
- Nemanau, kad...
110 | KELLY HUNTER
- Eikite, —švelniai paragino gydytoja. - Jei rezul

tatas bus neigiamas, skirsiu kraujo tyrimus, nes Jūsų
nusiskundimų priežastis gali būti ir kita, bet pir
miausia atlikite tai, ko prašau.
Ji teisi. Visų pirma reikia išsiaiškinti tai, kas būtina.
Ir nereikia panikuoti.
Eidama į tualeto kambarį, o jis buvo tolokai, ir nau
dodamasi nėštumui nustatyti skirtu pagaliuku, Šarlotė
vis kartojo sau, kad tai būtina išsiaiškinti. Skaidriajame
gale išryškėjo mėlynas brūkšnys - gerai tai ar blogai?
Regis, sunerimti reikėtų tik pasirodžius kryžiukams.
- Padėkite antai ten, ant popierinio rankšluosčio
skiautės, - pasakė malonioji gydytoja Šarlotei, kai ši
grįžo. —Teks palaukti porą minučių.
Tai buvo ilgiausios Šarlotės gyvenimo minutės.
Gydytoja visą laiką kažką kalbėjo. Užpildė Šarlotės
ligos istoriją. Pasiteiravo, ar turi nuolatinį draugą ir
ar pastaruoju metu nesvarstė galimybės tapti motina.
- Ne, - atsakė Šarlotė, ir dar kartą pakartojo: —Ne.
Tuo metu ėmė ryškėti dar viena linija, o anoji išvis
pranyko.
Gydytoja atidžiai pasižiūrėjo iš pradžių į liniją,
tada šiek tiek užjaučiamai vėl į Šarlotę.
- Galime pakartoti, - pasakė. - Galėtume ištirti
kraują, kad būtume visiškai tikri, bet jums patarčiau
sukaupti drąsą, nes žinia gali būti netikėta, - Gydytoja
kreivai šyptelėjo. - Sveikinu, panele Grynstoun. Jūs
laukiatės.
Šarlotė sėdėjo nekrutėdama, akimis įsisiurbusi į tą
mažą siaubingą lazdelę.
- Lauksiu Jūsų po kelių dienų, - tęsė gydytoja. —
Tada ir pasikalbėsime. Apie galimus variantus. Apie tai,
GAL PAKARTOJAM? | III
kaip elgtis toliau. O dabar nusiraminkite, reguliariai

maitinkitės ir daugiau rūpinkitės savimi, - gydytoja
įdėmiai pasižiūrėjo į ją. —Ar turite žmogų, kuriam galė
tumėte išsipasakoti? Šeimos narį? Draugą? Tėvą?
Šarlotė ir vėl nieko neatsakė. Tiesiog nedrįso pri
sipažinti, kad tokio žmogaus nėra. Tokio, su kuriuo
galėtų pasikalbėti, nuėjusi į jo namus. Nė vieno artimo
žmogaus.
- Šarlote, ar išrašyti siuntimą pas konsultantą? -
Gydytojos Kristinos Kristensen žvilgsnis buvo meilus
ir supratingas. Tokį atsakymą ji tikriausiai girdėjo ne
kartą. - Galiu pasirūpinti, kad Jus priimtų dar šią po
pietę, jei reikia.
Gydytoja kažką jai sakė, bet ką? Regis, minėjo
kažkokį konsultantą? Šarlotė sumišusi dirstelėjo į ją.
Ji nežinojo, ką jai pasakyti. Nerado tinkamų žodžių.
- Šarlote, - gydytojas balsas buvo itin meilus. -
Užrašysiu jus pas šeimos konsultantą, jis priims jus
šiandien popiet.
- Ne! - sušuko ji nesivaldydama jau ne pirmą kartą
šį rytą. —Ne, —pakartojo jau ramiau. - Man viskas
gerai, —iš tikrųjų buvo sutrikusi ir išsigandusi. —Esu
nėščia, ar ne? Bet tai ne liga, jaučiuosi gerai.
Gydytoja atsilošė kėdėje ir sudėjusi rankas su
glaudė delnus, tada įdėmiai pasižiūrėjo į Šarlotę.
- Turiu su kuo pasikalbėti, —užtikrino Šarlotė. —
Tikrai.
Galvojo apie Aurorą. Apie iš numirėlių prikeltą,
nors ir netikrą, bet buvusį sužadėtinį Gilį.
- Nueikite pas šeimos konsultantą, - paliepė gy
dytoja. - O aš Jūsų lauksiu po trijų dienų. Užsirašykite
į priėmimą registratūroje.
112 | KELLY HUNTER
Šarlotė taip ir padarė - užsiregistravo, tada nuėjo

prie savo automobilio. Bet į namus nevažiavo. Nu
vairavo į Auroros namą ir nuėjusi į virtuvę išsivirė
arbatos, bet gėrė ją be pieno, nes kai tvarkė namus,
išjungė ir šaldytuvą, tačiau su cukrumi, kurio dar
buvo likę spintelėje, o cukrus, kaip žinoma, labai
padeda ištikus šokui. Ji sėdėjo į šiltnamį panašioje
Auroros virtuvėje ir pro augalų viršų žiūrėdama į
uostą tolumoje mėgino sutramdyti staiga sukilusius
jausmus.
Kūdikis. Gerasis Dieve, ji turės kūdikį, kurį reikės
mylėti, juo rūpintis. Ji nebebus viena, bus mama.
Turės vaiką, kurį galės mokyti. Vaiką, kuris išmoks iš
jos to, ką ji moka pati, visko, ko paprastai išmokstama
gyvenime. Gyvenimas yra puikus ir nenuspėjamas,
nors ir žiaurus. Ir tas vaikas bus jos. Tik jos vienos.
Bet tai buvo netiesa, nes jis dar buvo ir Greisono.
Jo didenybės Greisono, kuris turėjo mylinčią šeimą
ir mėgo keliauti po pasaulį.
Ką daryti? Ką, po perkūnais, dabar daryti?
Man trūksta tavęs> Aurora. Gaila> kad tavęs nebėra.
Gaila., kad...
Ją užplūdo prisiminimai, kaip niekada ryškūs.
Asmeninė jos biblioteka su staline lempa ir minkštu
odiniu krėslu. Aurora tada jau buvo įžengusi į ket
virtą dešimtį, Šarlotei - maždaug penkeri. Vaikiškos
oda įrištos knygos su paveikslėliais ir įvairiomis is
torijomis, taip pat iš gyvenimo. Nuostabus Auroros
balsas, mielas skambesys.
Žmogus be svajonių kaip paukštis be sparnų...
Šarlotė prisitraukė kelius prie krūtinės, apkabino
juos ir pravirko.
- Tau reikėtų užsiimti kokiu nors darbu, - po

dviejų dienų patarė Milė, kai abi sėdėjo saulėtoje Šar
lotės virtuvėje, virš kurios ėjo tiltas. Tiltas buvo grės
mingai didelis ir jos buto langai net drebėjo, kai juo
važiuodavo traukinys, bet jos tai nebeerzino. Tomis
dienomis Šarlotė paprasčiausiai dėkojo likimui, kad
turi namus, net dvejus, kad galėtų išsiversti net ne
dirbdama, kad turi pakankamai pinigų įsigyti visko,
ko gali prireikti ne tik jai, bet ir kūdikiui.
Kai vėl atgavo protą, kitaip tariant, kai šiek tiek
apsiramino, suprato, kad likimas jai palankus. Ji išsi
lavinusi ir turtinga. Turi tvirtą pagrindą po kojomis ir
apskritai gerai gyvena.
Turi net draugų, kurie sunerimo Šarlotei nepasiro
džius darbe ir užsuko pas ją į namus. O dabar ją ap
lankė Milė su gėlių puokšte bei pyragu ir Šarlotė kaž
kodėl apsidžiaugė, kad ji atėjo. Buvo dėkinga Milei,
kad ši neleido jų draugystei iširti. Džiaugėsi, kad ji
atėjo ir tikėjosi išgirsti darbo naujienas.
Tą popietę, kai sužinojo tapsianti motina, Šarlotė
net ketino mesti darbą, tačiau to nepadarė, o sukaupusi
paskutines dar gyvas profesines ambicijas surašė pa
siūlymą dėl Grynstounų fondo ir elektroniniu paštu
išsiuntė Medui.
Kuo ilgiau ji galvojo apie šį pasiūlymą, tuo labiau
tikėjo, kad jį įgyvendinti galėtų ir nedirbdama uni
versitete. Jis apėmė viską: paruošiamuosius projektų
darbus, jų koordinavimą, bendradarbiavimą ir finan
savimo tvarkymą. Universitetas įgytų teisę naudotis
fondo ryšiais, bet už tokį naudingą pasiūlymą turėtų
skirti jai padėjėją. Pageidautina tokį, kuris mėgtų ir
galėtų keliauti, kartu su ja arba atskirai į kitas šalis,
114 | KELLY HUNTER
kuriose tirtų kasinėjamus plotus. Būtų gerai, kad tas

žmogus būtų ne akademinės srities atstovas, turėtų
darbo įvairiose pasaulio šalyse patirties, be to, būtų ar
cheologas. Tam darbui labiausiai tiktų Derekas.
- Kalbu rimtai, Šarlote, - Milė sėdėjo kitame vir
tuvinio stalo gale ir pjaustė atneštą riešutinį pyragą. -
Kai sužinojom apie tavo ketinimą steigti savo fondą,
skyriuje kilo baisus sujudimas, ir mums, taip pat ir
Derekui, kuris, beje, pritaria šiai tavo idėjai, norėtųsi
iš tavęs pačios išgirsti, kaip viską įsivaizduoji. Privalai
ateiti ir pati juos įtikinti, jei tikrai nori to fondo.
- Tikrai noriu, - patvirtino Šarlotė.
- Jei taip, pirmadienį susitiksime darbe?
- Ar prie pyrago norėsi kavos?
Milė pritariamai linktelėjo galvą.
Šarlotė įjungė kavos virimo aparatą. Tada atidarė
šaldytuvą. Išėmė pieną kavai užbaltinti ir dvi porcijas
plaktos grietinėlės pyragui.
- Kada sumanei steigti Grynstounų fondą? - pa
klausė Milė.
- Po Auroros mirties, —atsakė Šarlotė. - Atsirado
pinigų, kurių man pačiai nereikia. Norėjau save iš
bandyti. Universiteto sistema varžė, manęs ten ne
vertino. Negalėjau praleisti tokios progos. Gyvenimas
prarado prasmę. Tikiuosi, kad įkūrus fondą man pa
lengvės. Be to, galėsiu dirbti, kada noriu. Pasirodo,
man to irgi reikia.
- Kaip į tokią užmačią reaguoja Gilis?
- Nežinau.
- Šit kaip, - Milė užjaučiamai pasižiūrėjo į ją. -
Regis, jums niekaip nepavyksta susitarti.
- Taip. Kai kurie žmonės negali nekeliauti. Grėjus irgi.

- Grėjus? Kas jis toks?
- Gilis, - pasitaisė Šarlotė. - Tadeušas. Ir jis ne tik
Tadeušas. Jis dar ir Greisonas.
- Tas vyras turi daugiau vardų, negu įrašyta jo
gimimo liudijime, - burbtelėjo Milė ir atsikando
plakta grietinėle paskaninto pyrago.
Šarlotė nusišypsojo ir nenoromis ėmė valgyti.
- Regis, taip ir yra, - ką pasakyti ir ką nutylėti,
kalbantis su moterimi, kurios draugystę ji vis labiau
brangino. - Mile, ar galiu tavimi pasitikėti?
- Ar tai nepakenks mano darbui, santykiams su
bendradarbiais ir mano įsitikinimams? - paklausė
Milė.
- Neturėtų, - pasakė Šarlotė. —Gal tik šiek tiek.
Tavo nuomonė apie mane neturėtų pasikeisti.
Milė padėjo ant lėkštelės pyrago gabalą, nusi
šluostė rankas popierine servetėle, gurkštelėjo iš puo
delio kavos ir atsargiai pastatė jį atgal ant stalo. Matyt,
reikalas svarbus.
- Gerai, - atsargiai pasakė ji. —Kas nutiko?
- Jokio Gilio Tailerio nėra, aš jį išsigalvojau. O
Grėjus Taileris yra tas žmogus, kuris atvažiavo atsiimti
savo daiktų. Tai du skirtingi žmonės. Bet tai ne viskas.
Ji nemanė, kad prisipažinti bus taip sunku. Per
daug apsimelavo. Atėjo laikas baigti tuos visus melus.
- Aš klausau, - Milės antakiai pakilo. - Tęsk.
- Aš permiegojau su Grėjumi vieną ar du kartus.
Tai buvo... audringa naktis. Nuostabi. Bet viskas tuo
ir baigėsi. Mudu draugiškai išsiskyrėme.
Jai pavyko išdėstyti viską trumpai, nors judviejų
aistra dėl to galėjo atrodyti lėkšta ir menka.
116 | KELLY HUNTER
- Vadinasi, abu šauniai pasilinksminote, - pasakė

Milė.
- O dabar aš laukiuosi.
Milė sumirksėjo akimis ir sučiaupusi lūpas lėtai pa
lingavo galvą.
- Aš to nenorėjau, - skubiai tarė Šarlotė. - Tai dar
vienas vadinamasis nepageidaujamas nėštumas. Tikrai
neplanuotas.
Milė dar kartą linktelėjo.
- Mile, sakyk ką nors.
- Taip, - ištarė Milė. - Taip, aš tikiu, kad to ne
norėjai. Man reikia laiko, turiu viską apgalvoti. Be to,
norėčiau dar gabalėlio pyrago.
- Gausi to pyrago, - atrėžė Šarlotė. - Su plakta
grietinėle, raugintais agurkėliais arba karamele, jei tik
nori. Man iš tavęs reikia tik vieno —pasakyk, ką apie
tai galvoji.
Milė maldaujamai pasižiūrėjo į ją.
- Tik nuoširdžiai.
- Kas dar apie tai žino? - paklausė Milė.
- Niekas. Pirmiausia norėjau tau atskleisti.
- Na taip, nori iš manęs išgirsti tai, ko tikiesi, —
sumurmėjo Milė. - Jaučiuosi, lyg abi dalyvautume
televizijos žaidime, kuriame turėčiau atsakyti į tavo
milijono dolerių vertės klausimą, - Milė susiėmė ran
komis už galvos ir sudejavo. - Gal galiu paskambinti
savo draugui?
- Turi draugą?
- Taip, Dereką.
- Tik jei nori pakviesti jį čia ateiti, - pasakė
Šarlotė. —Su malonumu išklausyčiau ir antrąjį kan
didatą į prizą, nes pirmasis mane nuvylė.
Milė perbraukė ranka sau per plaukus ir įdėmiai

pasižiūrėjo į Šarlotę.
- Nežinau, ką turėčiau pasakyti.
- Pasakyk, kad tai išgyvensiu, - maldaujamu balsu
paprašė Šarlotė, o Milei delsiant jos veidas paniuro. -
Prašau, Mile, —Šarlotei iš akių ištryško ašaros. —Man
reikia, kad kas nors pasakytų, kad susitvarkysiu ir kad
viskas bus gerai.
- Ak, Šarlote. Mieloji, - Milė pašoko ant kojų
ir apkabino Šarlotę. Norėjo ją paguosti, kad jaustųsi
saugi. Šarlotė nurijo gerkle kylančią raudą. —Viskas
bus gerai. Aš tave pažįstu. Jei kam nors pasiryžti, visada
pasieki. Būsi nuostabi mama. Pamatysi.
- O ką pasakyti Greisonui? - sušnabždėjo Šarlotė.
Į šį klausimą Milė neatsakė.
Derekas atėjo po pusantros valandos, nešinas

trimis porcijomis išsinešti parduodamo patiekalo iš
tailandiečių restorano ir šešių skardinių alaus pakuote.
- Aš čia ne tam, kad kartu su jumis pasižiūrėčiau
nuotaikingą filmą, be to, negaliu pakęsti ašarų, -
išbėrė jis. - Man rūpi daugiau sužinoti apie pasiūlymą
dėl Grynstounų fondo.
- Žinoma, ne tam, - nuramino jį Milė. - Gal
pirma užkąsi?
- Taip, iš pradžių reikėtų pavalgyti, - jai pritarė jau
šiek tiek aprimusi Šarlotė.
Derekas nepatikliai pažvelgė į saldumynais nu
krautą virtuvės stalą.
- Betgi jūs neturite nieko valgomo, - pareiškė
jis. —Augau vaikų namuose ir žinau, kas yra badas,
taip pat kokiu telefonu skambinti, jei taip nutinka.
118 | KELLY HUNTER
- Pasikvietėm tave ne tam, kad mus pamaitintum, -

pasakė Šarlotė.
- Tai kam?
- Mums reikia vyriškio nuomonės, - paaiškino
Milė. - Tiksliau, ne mums, o Šarlotei. Tiesą sakant, šis
reikalas su manimi nesusijęs, tavo laimei.
- Milė tik klausysis ir užsirašys tavo patarimus, -
pasakė Šarlotė. - Derekai, ar alų gersi iš stiklinės?
- Tu išties vaišinga, —pagyrė Milė. - Pagirtinas
bruožas.
Šarlotės ranka, kai pylė į stiklines gėrimo - De-
rekui alaus, Milei vyno, o sau gazuoto mineralinio
vandens, - šiek tiek virpėjo.
- Dėl mineralinio vandens gali kilti klausimų, -
pasakė Milė. —Gal ir sau įsipilk vyno, net jei negersi.
Derekai, ką apie tai manai?
-A?
- Nekreipk dėmesio, —pasakė Milė. —Eikime prie
reikalo.
Šarlotė padengė stalą virtuvėje trims asmenims.
Prie kiekvienos lėkštės su tailandiečių patiekalu padėjo
po šakutę.
- Gal eime į svetainę? - paklausė Šarlotė. - Ar pa
dengti didelį stalą?
- Ne, bus gerai ir čia, —nuramino Milė. - Čia jam
bus patogiau, ne taip varžysis. Tiesa, Derekai?
- Gal ir taip, tik iki šiol nesuprantu, kas vyksta, -
burbtelėjo vyras.
Milė supratingai linktelėjo.
- Pasakyk jam.
- Norėčiau pasiteirauti apie darbą, - pradėjo
Šarlotė. - Kaip tau sekasi, Derekai? Ar jau pradėjai

tyrimus?
- Kas tai, pokalbis dėl darbo? - paklausė Derekas,
žiūrėdamas į maisto pilną lėkštę. - Jei tikitės, kad
bendradarbiausiu su Grynstounų fondu, man reikėtų
laiko viską gerai apgalvoti. Aš rimtai, Šarlote. Tai labai
atsakingas darbas.
- Įdomu, - pasakė Milė. - Žmogus turi savų
planų, - ji atsigręžė į Šarlotę. - Greisonas irgi gali
turėti kitų planų.
- Kas tas Greisonas? - paklausė Derekas.
- Tas pats, kas ir Tadeušas, - paaiškino Šarlotė. -
Kitaip sakant, Gilis. Gilis Taileris. Tas, kurį ištiko
kiaulės likimas. Vėliau Milė tau smulkiau paaiškins.
Man daug svarbiau sužinoti, ar esi nusiteikęs dirbti
mokslinį darbą ir bastytis po pasaulį. Regis, esi tam
nusiteikęs. Juolab kad rašydama šį projektą visą laiką
galvojau apie tave kaip apie galimą kandidatą.
- Tikrai? - paklausė Derekas.
- Tikrai.
Dereko veidas nušvito.
- O tu moki sakyti komplimentus, - pagyrė Milė
ir kreipėsi į Dereką: - Kaip jautiesi? Jau geriau?
- Tiesą sakant, taip, - sumurmėjo Derekas.
- Dabar jau gali dėstyti, - paragino Milė.
- Tikrai? - Šarlotė nebuvo tuo įsitikinusi. - Pa
žiūrėk, jis beveik nepalietė alaus.
- Sakyk, - paragino Milė. - Turi pratintis. Privalai
įveikti baimę.
- Na, gerai, - Šarlotė giliai įkvėpė ir norėjo paimti
Milės vyno taurę, bet Milė ją aplenkė ir stumtelėjo ją
120 | KELLY HUNTER
toliau, kad Šarlotė nepasiektų. Derekas, pakėlęs stiklą

su alumi, rengėsi iš jo gerti. - Derekai, aš nėščia.
Alus iš stiklinės išsiliejo ir aptaškė Dereką.
- Kai apie tai kalbėsi su Greisonu, palauk, kol jis
išgers, - patarė Milė.
- Nesirūpink, - Šarlotė susinervino. - Derekai?
Ką pasakysi?
- Nieko, - numykė geraširdis Derekas.
- Įsivaizduok, kad esi Greisonąs, - padrąsino
Milė. - Ką pasakytum, jei būtum jis?
- Paklausčiau, ar tikrai tas kūdikis mano, - pasakė
Derekas. - Ne, reikėtų kitaip, kitais žodžiais. Negaliu,
mane pila prakaitas. Ar jis Greisono?
- Taip, - atsakė Šarlotė.
- Jūs susižadėję?
- Ne, - pasakė Šarlotė. - Šiuo metu neturiu suža
dėtinio. Greisonąs irgi.
- Norėtum dar kartą susižadėti? - pasiteiravo De
rekas.
- Net nežinau, - burbtelėjo Šarlotė. - Apie jį,
kaip galimą savo sužadėtinį, niekada negalvojau. Tiesą
sakant, net nežinau, ko iš jo noriu, ypač dabar.
- Gal finansinės paramos vaikui? - paklausė De
rekas.
- Ne, - Šarlotė ryžtingai papurtė galvą. - Man ne
reikia Greisono pinigų. Tik ne jų. - Ji pakėlė stiklinę,
apgailestaudama, kad joje ne vynas, tik vanduo su
burbuliukais. - Ar tai pirma mintis, šovusi tau į galvą?
- Taip, - niūriai prisipažino Derekas. - Negalima
nepaisyti finansinių įsipareigojimų, Šarlote, nes vaiko
auginimas susijęs ir su jais.
- Gal bus geriau, jei ji iš pradžių pasakys, kad
GAL PAKARTO]AM? | 121
nenori jo pinigų, ir tik paskui prisipažins, kad yra

nėščia, - svarstė Milė.
- Bet kaip? - paklausė Šarlotė. - Nuo ko turėčiau
pradėti?
- Iš pradžių galėtum pasakyti, ko iš jo nori, —
svarstė Milė. - O tu nori?.. - Šarlotė tylėjo, ir ji tęsė: -
Atsakyk gi. Ko iš jo nori?
Bet Šarlotė to nežinojo.
- Na, tikiuosi nenori, kad jis... liktų nuošalyje?
- Turi galvoje santuoką? -pasitikslino Derekas.
- Ne! Tai nebūtina, - Šarlotę kažkodėl krėtė
drebulys. Kad nevirpėtų, ji sukryžiavo rankas po
krūtine. —Aš nežinau. Nebus lengva, tiesa? - pasakė
tyliu balsu.
- Ketini vyrui pasakyti, kad jis bus tėvas, Šarlote, -
sumurmėjo Derekas. - Kaip, tavo manymu, reikėtų
tai padaryti?
- Paprastai, - pasakė ji ir nurijo seiles, kad nu
slėptų kylančią paniką. —Maniau, bus geriau, jei šią
žinią pranešiu asmeniškai, bet tikriausiai nebus. Ga
lėčiau išsiųsti laišką arba parašyti žinutę į elektroninį
paštą, ir tik po to susitikti...
Bet Derekas purtė galvą.
- Nesakiau, kad nereikėtų susitikti. Sakiau, kad
reikėtų duoti laiko pagalvoti. Ir nesitikėk konkretaus
atsakymo, jo gali ir nebūti. Net jei jis pasakytų ne,
o to tu tikriausiai nenorėtum. Leisk spręsti pačiam.
Pasakyk, ką manai apie vedybas ir motinystę, bet ne
varžykjo.
- Galima ir šitaip, - vos girdimai sumurmėjo
Šarlotė ir pasisuko į Milę, kuri atidžiai klausėsi po
kalbio. - Mile, ką apie tai manai?
122 KELLY HUNTER
- Viskas bus gerai. Viskas išsispręs, - pasakė Milė

greitai, tarsi būtų laukusi tokio klausimo. - Mielai iš
gerčiau dar taurę.
Elektroninį laišką Greisonui Šarlotė parašė jau kitą

rytą. Buvo gražus vėlyvos vasaros rytas, danguje nebuvo
matyti nė debesėlio. Puiki diena netikėtai naujienai pra
nešti, nusprendė ji. Nors laišką Greisonui rašė visą rytą,
išsiuntė tik klausimą iš dviejų žodžių: Kur esi?
Greisonas atsakė nepraėjus nė dešimčiai minučių.
Prie Hoksberio upės.
Gal norėtum šį vakarą pavakarieniauti mano na
muose? - parašė ji ir kiek padvejojusi pridūrė: - Sep
tinta valanda tinka?
Į šį pasiūlymą jis sureagavo iškart.
Kodėl siūlai?
Tas vyras nėra itin draugiškas. Tiesą sakant, ji ti
kėjosi panašaus klausimo, juolab kad juodviem at
sisveikinant prieš du mėnesius jis įspėjo Šarlotę ne
skambinti ir nelaukti jo skambučio.
Reikia pakalbėti, - parašė ji. Perskaitęs šiuos žo
džius bet kuris vyras pašiurptų.
Šarlotė atsilošė kėdėje ir įsispoksojo į kompiuterio
ekraną, o jos širdis daužėsi taip stipriai, kad vos ne
iššoko iš krūtinės, bet atsakymo nesulaukė net po de
šimties minučių. Suskambus telefonui, Šarlotė krūp
telėjo. Nedrąsiai pakėlė ragelį, nes ir vylėsi, ir bijojo
išgirsti Greisono balsą.
- Šarlotė Grynstoun klauso, - atsiliepė kiek ga
lėdama ramiau, tačiau virpėjo ne tik rankos, bet ir
keliai, todėl laisvąją ranką įkišo tarp jų, tikėdamasi,
kad drebulys praeis.
- Sakyk, kas nutiko, —Greisono balsas buvo kimus

ir atsargus.
- Sveikas, Greisonai, - pasisveikino ji šiek tiek vir
pančiu balsu. —Maniau, kad tu Borneo.
-N e.
- Vadinasi, ne, - ji iš anksto apgalvojo, ką sakys.
Dabar galėtų ištarti kokį nors palinkėjimą, tačiau iš
girdus kimtelėjusį balsą visi žodžiai išdulkėjo iš galvos.
- Ko nori, Šarlote?
- Pinigų man nereikia, - ji prisiminė aną vakarą
Dereko pasakytus žodžius, kad galėtų jų paprašyti. -
Dėl to tikrai gali nesijaudinti.
- Aš ir nesijaudinu, —abejingai tarė Grėjus.
- Be pinigų yra dar kai kas.
- Kas būtent* - paklausė vyras. - Nemanau, kad
manęs ieškai tik todėl, kad be manęs gyvenimas ap
karto ir norėtum dar kartą viską pradėti iš naujo. Bet
gal klystu?
Šarlotė užsimerkė. Nesitikėjo iš Greisono prie
šiškumo, kurio jis nė nesistengė nuslėpti. Ką gi...
- Tiek to, - ji šiurkščiai atkirto. - Be reikalo tave
sutrukdžiau. Atleisk. Nereikėjo tavęs ieškoti.
- Šarlote, palauk!
Ji laukė tylėdama. Virpėdama. Susigūžusi.
- Sakai, kvieti vakarienės, - sumurmėjo Grėjus
tokiu pat kaip jos šiurkščiu balsu.
- Kviečiu.
- Juk žinai, kad jei valgysim pas tave, man bus
sunku suvaldyti rankas. Pati supranti, kad mums ne
galima likti dviese. Gali priimti tai kaip komplimentą.
- Tada galime susitikti kitur, - išstenėjo ji, nes nuo
124 | KELLY HUNTER
išgirstų žodžių ją išmušė ne tik karštis, bet ir apėmė

bloga nuojauta. - Netoli mano namų yra daug ka
vinių.
- Sakyk kurioje.
Ji pasakė. Toje kavinėje galima ir pavalgyti, ir iš
gerti. Nieko įmantraus, bet ten buvo ir nuošalių sta
liukų, kurie nebuvo ryškiai apšviesti ir, prie kurių
esant reikalui galima ramiai pasišnekėti, o jiems tikrai
to reikės.
- Būsiu ten septintą, - pasakė jis. - Šarlote?
- Kas dar? - ji tyliai paklausė.
- Man, kaip kultūringam vyrui, šį kartą turėsi
leisti sumokėti už pietus.
Rūpesčiai GreisonąTailerį užgriūdavo gana dažnai.

Šis vyras žinojo, iš kurios pusės galima jų tikėtis.
Užuodė iš tolo. Ir, be abejonės, suprato, kad, sutikęs
papietauti su Šarlote ir jos išklausyti, neišvengs bėdos
ir ne jis vienas. Šarlotė Grynstoun jį traukė smarkiau,
negu jis to norėtų. Grėjus jos troško ir būtų padaręs
viską, kad tik patenkintų savo troškimus.
Jis dvejojo. Buvo garbingas vyras ir laikėsi atstumo.
Padarė viską, ko ji prašė, bet, po perkūnais, ir pats
skaudžiai nudegė.
Reikėtų atsisakyti.
Jam reikėtų viską baigti. Pasakys Šarlotei, kad buvo
teisi, kad jų abiejų požiūris į gyvenimą nesutampa ir
kad jis nemato priežasties, kodėl jis turėtų dar kartą su
ja susitikti. Visiškai jokios priežasties.
Atsisakys.
Bet neatsisakė.
Į Šarlotės nurodytą kavinę Greisonas atvyko pen

kiolika minučių per anksti. Tai buvo apšiuręs kam
pinis pastatas, kuriame grojo bliuzą, o ant juodos
lentos išrašytų patiekalų kainos buvo pakenčiamos,
nors ir didelės. Apžvelgęs salę Greisonas suprato, kad
Šarlotės dar nėra. Jis užsisakė alaus, susirado tamsesnį
kampą, iš kurio buvo matyti durys, ir atsisėdęs prie
staliuko ėmė laukti.
Laukė, kol pasirodys Šarlotė - užsispyrusi, drąsi ir
pažeidžiama. Geriausia iš visų turėtų jo meilužių. Nes
buvo be galo pagauli ir kerinčiai žavi lovoje. Tokios
moters vyrai nelinkę pamiršti ir jis, laukdamas su alaus
bokalu rankoje, ne pirmą kartą ją keiksnojo už tai, kad
paliko jį su randais, kurių iki šiol nepajėgė užsigydyti.
Jis ir pats nežinojo, kodėl čia sėdi - tarsi neturėtų
kitų rūpesčių, bet Šarlotė paprašė susitikti, jos balsas
virpėjo, o tai nežadėjo nieko gero. Tikriausiai bendra
darbiai bus sužinoję, kad jos sužadėtinis išgalvotas.
Gal dėl to ji neteko darbo ir gero vardo - bet tai jos,
ne jo bėda - ir Grėjus buvo pasiryžęs ją išklausyti ir
padėti, jei galės. Padės ir pasistengs nepykti.
Juk jie susitiko vos kelis kartus. Šarlotė nekalta, kad
jai pasitraukus Grėjus lengviau atsikvėpė, nes antraip
būtų įklimpęs. Susitiks su ja dar kartą, bet tik tiek.
Padarys tai tik todėl, kad buvo garbingas žmogus.
Grėjus pamatė Šarlotę anksčiau negu ši jį. Ne
didukę, apvalių formų moterį garbanotais plaukais,
kurie buvo parišti margaspalve šilkine juosta, kad
nekristų ant veido. Apsivilkusi dailiai pasiūtomis
juodomis kelnėmis, avėjo aukštakulnes basutes, o
berankovis švarkelis buvo išmargintas tokiomis pat
126 | KELLY HUNTER
rausvomis, violetinėmis ir žaliomis spalvomis kaip ir

plaukų juosta. Rankoje ji laikė violetinę rankinę, tarsi
būtų ne archeologijos mokslų profesorė, o išpaikinta
aukštuomenės dama, kaip toji, kurią vežėsi į savo mo
tinos vakarėlį.
Šarlotei priėjus jis atsistojo. Atsistojo žinodamas,
kad moteris, kuri nelipo iš automobilio tol, kol jis ne
atidarė durelių, to tikisi iš jo ir dabar. Atsistojo dar ir
todėl, kad buvo kovotojas ir neketino praleisti progos
pasirodyti viršesnis už ją, bent jau ūgiu.
Trumpai šyptelėjusi, Šarlotė atsisėdo ant suolo
priešais jį. Priėjus padavėjui paprašė mineralinio
vandens. Greisono bokalas buvo dar pilnas, o daugiau
pageidavimų jis neturėjo.
- Dėkui, kad atėjai, - ji mandagiai pasakė.
- Man patinka aštrūs dirgikliai, - Grėjus neslėpė
tiesos. —Be to, buvo smalsu, ką pasakysi.
- Na, taip, - pasakė Šarlotė. - Tas reikalas. Bet
apie tai vėliau. Kaip laikosi tavo mama?
- Jai viskas gerai, - jis nesitikėjo, kad Šarlotė to
klaus. - Kodėl teiraujiesi?
- Šiaip sau. O Sara?
- Po ano vakarėlio kokį kartą susitikome. Pasi
kalbėjome. Ji pasitraukė. Beje, ji pastebėjo, kad esu
žvalus, ir mano, kad dėl to kalta tu.
- Jai paranku visą kaltę suversti man, - ramiai tarė
Šarlotė.
Šarlotei atnešė užsakyto vandens, padavėjas pasi
teiravo, ko dar norėtų iš valgiaraščio. Tačiau nei jis, nei
Šarlotė nieko nenorėjo.
- O tu sulysai, - pastebėjo Grėjus. Jis iki šiol
neatsistebėjo, kokia ji grakšti ir daili, tačiau pastebėjo,

kad buvo daug lieknesnė. Neteko kelių kilogramų ir
atrodė gana prastai.
Ji numetė svorio, buvo išblyškusi. Jis buvo gydy
tojos sūnus.
- Šarlote, gal tu sergi?
Grėjus matė, kad Šarlotės akys pritvinko ašarų, ir
išsigando, kad jos pabirs iš akių.
O Dieve, ji iš tikrųjų serga.
- Kas atsitiko?
Informacija. Jam reikėjo informacijos.
- Tai ne liga, - burbtelėjo Šarlotė. - Ne liga, —ji
trumpai pridėjo ranką sau prie kaktos, bet apsigalvojo
ir susikrovė abi rankas į skraitą. Stengėsi į jį nežiūrėti.
Pašnairavo į stalo padėkliuką, paskui į staltiesę, pa
galiau į lauko duris, tarsi jo čia nė nebūtų. - Aš nėščia.
- Kaip?
Šarlotė pasižiūrėjo į Grėjų, buvo sutrikusi ir išsi
gandusi, tarsi būtų kalta, ir tada jis pasakė:
- Nuo manęs.
- Taip, - Grėjaus širdis taip stipriai daužėsi, kad
jis vos galėjo girdėti, ką ji sako. - Tam tikrais tyrimais
galima pasitikrinti, jei nori, - pasiūlė ji. - Bet aš mie
gojau tik su tavimi.
- Nereikia jokių tyrimų, - jį apėmė didžiulis pasi
tenkinimas, pašėlusiai stiprus, nors ir netikėtas.
Kūdikis jo.
Jei taip, tada...
- O kodėl tu nepilnėji? —jis švelniaij>asiteiravo.
- Stengiuosi, kad nebūtų matyti, - Šarlotės balsas
buvo niaurus. - Vis svarstau, ką mums daryti. Tiesą
sakant, Greisonai, nenorėčiau to vaiko auginti viena.
128 | KELLY HUNTER
Taip neturėtų būti. Manęs vienos jam bus per maža.

Vaikui tai būtų skriauda. Jam reikia šeimos. Tam, kad
jaustųsi saugus.
- Nori jo atsikratyti? - Grėjui nepavyko nuslėpti
susierzinimo ir tuos žodžius jis iškošė pro sukąstus
dantis. - Pasikvietei mane čia tam, kad tai pasakytum?
Žinok, kad šitaip manęs prie savęs neprisiriši, Šarlote.
Smarkiai rizikuoji.
Jo kūdikis.
- Ne todėl tave pasikviečiau, - sumuffnėjo ji. - Apie
tai net nepagalvojau. Nemanau, kad galėčiau tam ryžtis.
- Puiku.
Prie jų vėl priėjo padavėjas, bet metęs žvilgsnį į
Grėjų iškart pasišalino.
- Nereikia, kad mane vestum, nereikia ir tavo
pinigų, - atvirai prisipažino Šarlotė.
- Skamba kietai, - Grėjus numanė, kad ji blaškosi
tarp dviejų kraštutinumų. —Jei norėsi, gausi ir vieną,
ir kitą. Ir ne tik tai. Tau būtinai reikia pavalgyti. Iš
sirink ką nors.
- Suvalgyčiau salotų.
- Reikėtų dar ko nors.
- Ir vištienos kepsnelių, - vartydama akis pasakė
Šarlotė. - Užsisakau tik todėl, kad nusiramintum.
Grėjus pasižiūrėjo į ją. Juk negalėjo lyg niekur
nieko pasilenkti per stalą ir jos pabučiuoti. O gal
reikėtų tai padaryti?
Vis dėlto pasilenkė ir ją pabučiavo, nors baiminosi,
kad Šarlotė neatsakys į jo bučinį, bet kai ji atsakė, jį ir
vėl apėmė nerimas, nes noras panirti į ją niekur nedingo.
- Pasirink datą, - sušnabždėjo, pagaliau atsitraukęs
nuo jos lūpų. - Kurią tik nori.
- Netekėsiu už tavęs, Greisonai. Man to nereikia.

Bent ne šiame gyvenime.
- Nemanyk, kad leisiu savo sūnui augti kaip pavai
nikiui, - niūriai tarė jis.
- Pasakiau aiškiai, - atšovė Šarlotė. - Greisonai,
mudu beveik nepažįstame vienas kito. Kiek pamenu,
sakei, kad neketini vesti, o jei būtum priverstas tai pa
daryti, žengęs tokį žingsnį imtum gailėtis po penkių
minučių. Ir savo sužadėtuves išardei tik dėl to, kad ne
buvai pasirengęs įsikurti Sidnėjuje.
Grėjus įdėmiai pasižiūrėjo į Šarlotę. Ji sakė tiesą.
Jis brangino laisvę, mėgo keliauti, bet, po velnių, argi
jis neturi teisės norėti, kad šis kūdikis gimtų, kai jie
sukurs šeimą?
- Bet galėsi kūdikiui suteikti savo pavardę, -
pasakė Šarlotė. - Galėsi jį lankyti. Aš tikrai noriu, kad
dalyvautum jo gyvenime. Bet dėl to nebūtina tuoktis.
- Manai, kad sutiksiu, tiesa? - niūru balsu paklausė
jis. - Būtų nebloga išeitis. Toks pusiau tėvas. Manai,
kad leisiuosi būti išstumtas iš šio vaiko gyvenimo ir
pasitenkinsiu tuo mažu, ką duosi?
- Greisonai, aš...
- Tu klysti.
- Skambūs žodžiai vyro, trejus metus ketinančio
gyventi Borneo.
- Atsisakiau to darbo, - atkirto jis ir pagalvojo,
kad Šarlotė galėjo tai jau seniai išsiaiškinti, be to, jei
būtų norėjusi, būtų pati jam paskambinusi.
- Manai, kad siekiu tave susigrąžinti?
Ji pasimuistė, nenorėjo skaudinti Grėjaus, bet iš
tikrųjų buvo išsigandusi, ir jis pasižiūrėjo į ją skaudama
širdimi.
130 | KELLY HUNTER
- Ne. Bet matau, kad esi išsigandusi, ir nors sakai,

kad kūdikį norėtum auginti viena, iš tikrųjų bijai
manęs netekti. Todėl nori užsitikrinti atsarginį va
riantą, jei nutiktų kažkas netikėto, o be manęs, deja,
neturi kito artimo žmogaus.
Šarlotė ir šiaip buvo išblyškusi, dabar dar labiau
išbalo.
- Galėjai to ir nesakyti, - sušnabždėjo.
- Tik nesumanyk nualpti, - Dieve mano, ji iš
tikrųjų buvo sutrikusi, sunerimusi ir vos sulaikė
ašaras. - Tai būtų nepakenčiama! ;
- Nebijok, nenualpsiu.
- Ir nežliumbk.
- Nežliumbsiu, - ji vos tramdė ašaras;
Greisonas niūriai dėbtelėjo į ją.
- Noriu kai ką pasakyti, Šarlote. Žinok, kad aš nie
kuomet nepasiduodu. Ką pasakau, tą ir padarau. Štai
taip, —Grėjus apkabino ją ir dar kartą pabučiavo, sku
bėdamas ir negrabiai, bet stipriai. - Kitą antradienį aš
laisvas. Galėtume tą dieną ir susituokti. Ką apie tai manai?
Aštuntas skyrius
Pietūs nepasisekė. Šarlotė nesitikėjo, kad Greisonas
permatys ją kiaurai ir supras, kad ji bijo dėl vaiko, nes
šis gali likti vienui vienas šiame pasaulyje, jeigu jai kas
nors atsitiktų. Nesitikėjo, kad Grėjus ją pabučiuos
ir kad ji ištirps nuo bučinio, juolab kad primygtinai

siūlys už jo tekėti, ir nors tai Šarlotei būtų tikras iš
sigelbėjimas, ji stebėjosi, kad šis vyras prakalbo apie
vedybas.
- Dėkui už pasiūlymą, Greisonai, - padėkojo ji
pavargusiu balsu. - Esu dėkinga, bet pats pagalvok.
Siūlai tekėti iš reikalo, ne iš meilės. Ar tikrai norėtum
tokios santuokos?
Greisonas tylėjo. Jis nuoširdžiai norėjo padėti Šar
lotei ir jos kūdikiui, tačiau iš tikrųjų neįsivaizdavo, ko
neteks, jei ir toliau prisispyręs reikalaus vedybų.
- O tavo darbas? - tęsė ji. - Atsisakei vykti į
Borneo, bet netrukus užsimanysi keliauti kur kitur.
Greisonai, juk žinai, ką manau apie tokį gyvenimo
būdą.
- Galėtume susitarti, - pasakė jis, tačiau žodelį
jeigu nutylėjo. - Nežinau, ką dar pridurti, Šarlote. Čia
turiu darbo trims mėnesiams. Tada ketinu imtis naujo
projekto nebūtinai užsienyje. Gal jau laikas ir man iš
sikuopti daržą ir nuspręsti, ko dar norėčiau. Tą patį
reikėtų ir tau padaryti.
- Ketinu mesti darbą universitete ir steigti Gryns-
tounų archeologijos fondą, - prisipažino Šarlotė. —
Rūpinčiausi archeologijos projektų finansavimu
ir valdymu, ieškočiau tinkamų darbuotojų jiems
vykdyti. Iš pradžių tų projektų nebūtų daug. Pra
dėčiau nuo vieno. Jei rasčiau tinkamų žmonių, dalį
laiko galėčiau dirbti namie.
- Arba kur nors kitur, - jis tyliai įterpė.
- Manai, kad pavyktų susitarti? Kad sutiksiu bas
tytis su tavimi po pasaulį?
- Kokia vaikui nauda iš tėvo, kurio jis nemato?
132 | KELLY HUNTER
Jėzau, Šarlote. Ko nori iš manęs? - Greisonas žiūrėjo į

ją taip, tarsi būtų pakliuvęs į spąstus.
Dėl to, kad jis pakliuvo į spąstus, kalta tik ji.
- Tik ne vedybų, - pasakė Šarlotė, širdyje rau
dodama dėl jų visų: dėl savęs, dėl Greisono, taip pat ir
dėl kūdikio, kuris buvo pradėtas abiem to nesitikint. -
Vestum mane, bet ne iš meilės. Dėl kažko kito. Bet
ne iš meilės. Pasistengsiu sutvarkyti darbus, kad kuo
daugiau būčiau su vaiku. Nė neįsivaizduoji, kaip pa
lengvėjo, kai prisipažinai, kad taip piat norėtum būti
tėvas. Noriu pasakyti, kad nereikėtų skubėti su tomis
vedybomis. Iš tikrųjų. Turime ir laiko,, ir pinigų, ga
lėtume neskubėti, nes jei kartą priimtume tokį atsa
kingą sprendimą, jo reikėtų laikytis amžinai. Amen.
Greisonas užsimerkė ir papurtė galvą. Tikriausiai
mąstė, kaip būtų gera plaukti žemyn Šepiko upe. Būti
bet kur, tik ne čia.
- Keletą mėnesių tikriausiai daug dirbsiu, nes
reikia parengti fondo projektą, - pradėjo ji ir Grei
sonas atsimerkė.
- Tam pritarsiu tik tada, jei tas darbas tavęs ne
vargins, - pertraukė jis. - Gal pagrindinė būstinė
galėtų būti įkurta name, kuris stovi įlankoje?
- Galėtų, —Šarlotė apsidžiaugė, kad pokalbis pa
krypo tokia linkme. Ji to ir norėjo. —Tai būtų logiška,
nes aš su vaiku gyvensiu būtent ten, —Derekas patarė
sakyti Greisonui viską, ko ji norėtų. Nekalbėti apie ve
dybas, nes jei jis nemyli Šarlotės, reikėtų ieškoti kitų
bendrų dalykų, kurie juodu jungtų auginant vaiką ir
kiekvienam dirbant savo darbą. - Nežinau, ar matei,
kad Auroros namas labai didelis, beveik iki prie
plaukos. Yra ir valčių pašiūrė, irgi nemaža, tilptų net
motorinė valtis. Dar yra molas, jei norėtum nardyti

iš laivo.
Tamsios Greisono akys žybtelėjo ir Šarlotė suprato,
kad jam tai įdomu, nors jis neišsidavė, kad jam rūpi
tas molas.
- Galėtum čia apsigyventi. Name arba savo laive.
Čionai grįžtum iš savo darbų ir kelionių. Visi ga
lėtume čia gyventi. Daug galvojau, kol tai sumąsčiau.
- Skamba rimtai, - burbtelėjo jis. - Dieve, Šarlote.
Duok šiek tiek laiko viską apmąstyti.
- Žinoma, - Šarlotė patraukė per šiaudelį minera
linio vandens. Pasižiūrėjo į barą. Tada į meno kūrinius
ant sienų. Žinojo, kad šis susitikimas nebus lengvas.
Tačiau tikrai nesitikėjo, kad bus taip sunku ir kad ji
taip blogai jausis patekusi su Greisonu į tokią pai
niavą. - Greisonai... atleisk.
- Neatsiprašinėk, - jis pasakė kimiu balsu. - Ne
reikia, Šarlote. Tik... leisk ramiai apgalvoti.
Ji leido. Sekundės virto valandomis. Minutės -
visa amžinybe. Nedaug trūko, kad iš nervinės įtampos
būtų pradėjusi rypuoti.
- Gerai, - pagaliau tarė Grėjus. - Priimu pa
siūlymą įsikurti ir dirbti tame name prie įlankos, bet
su sąlyga.
- Ir kokia gi toji sąlyga?
- Privalai už manęs ištekėti. Gali imtis priemonių,
kad negalėčiau naudotis tavo pinigais ir turtais, bet
privalai tapti mano žmona.
- Ne, - Šarlotė buvo ne mažiau užsispyrusi negu
jis. - Be meilės netekėsiu.
- Kodėl manai, kad jos nebus? - Greisonas ne
pasidavė, bet sakant tuos žodžius jo žvilgsnis buvo
134 | KELLY HUNTER
ledinis, o ji labiausiai ir baiminosi, kad tokia šalta gali

būti ir jų santuoka.
- Nemylėsi manęs, jei dėl mano kaltės būsi pri
verstas gyventi taip, kaip nenori, Greisonai. Imsi
manęs nekęsti.
Jis rūsčiai pažvelgė į Šarlotę. Ir vėl susimąstė.
- Tris mėnesius, - beveik praradusi viltį pasiūlė
ji. - Siūlau pamėginti tris mėnesius pagyventi kartu
tame name ant kalno, per tą laiką paaiškėtų, ar su
gebame gyventi drauge, ar apsiprasime su mintimi,
kad teks gyventi ne tik vienam su kitu, bet ir su kū
dikiu. Juk tai logiška, ar ne?
Bet Grėjus papurtė galvą.
- Pusiniai variantai nepriimtini, Šarlote. Jie man
niekados nepatiko, be to, manau, kad atidėlioti tuok
tuves nėra prasmės. Tačiau... —jis žaviai šyptelėjo, —
kadangi susitarėme daryti nuolaidų, tris mėnesius
galėsi gyventi nesusituokusi. Bet tau teks susitaikyti su
vienu reikalavimu.
- Kokiu dar reikalavimu? —apdairiai paklausė ji.
- Jei gyvensim kartu, abu stengsimės, kad su
tartume. Nesidairysime atgal. Nesielgsime, tarsi
būtume svetimi. Ir jokių atskirų miegamųjų.
- Tai ne vienas, o trys reikalavimai.
- Ne, ne trys, - Grėjus taip stipriai pirštais su
spaudė alaus bokalą, kad net krumpliai pabalo. Buvo
įsitempęs ne mažiau už Šarlotę. —Mintis viena, tik sa
kiniai trys.
Šarlotė neturėjo apetito, bet Grėjaus įkalbėta šiaip

taip suvalgė visą savo porciją. Jis nutarė pereiti prie
neutralių temų. Nebeužsiminė nei apie tėvystę, nei
apie darbą, tačiau pats sau vienas nesiliovė galvojęs

apie tai, ką abu apšnekėjo. Jis sumokėjo už pietus ir
pasisiūlė pėsčiomis palydėti Šarlotę iki jos namų. Pa
keliui nupirko jai grietininių ledų, Šarlotė vartė akis ir
tikino esanti soti, tačiau suvalgė pusę porcijos, o kas
liko, pabaigė Grėjus.
Jis garbingai atlaikė smūgį ir stengėsi apsimesti,
kad nieko nenutiko, nors žemė po kojomis susvyravo
ir gyvenimas negrįžtamai pasikeitė.
Iki Šarlotės namų jis žingsniavo nuleidęs rankas
prie šonų, o kai ji atrakino duris ir paklausė, kur jis pa
statė savo automobilį ir ar nenorėtų užsukti į svečius,
Grėjus susikišo rankas į kišenes ir atsirėmė į sieną.
Nors pats primygtinai siūlė nesivaržyti ir nevengti
artimų santykių, nepagalvojo, kad gerokai nusigąs, iš
girdęs tokį pasiūlymą.
- Kada galėčiau įsikraustyti į tavo namą? —gergž
džiančiu balsu paklausė jis. —Manau, kad plaukdamas
laivu užtruksiu porą dienų, jei oras bus palankus.
- Nuo rytdienos visą laiką ten būsiu, - stovėdama
tarpduryje ji atrodė labai graži. Greisonui buvo sunku
patikėti, kad ši smulkutė trapi moteris tokia pati ryž
tinga kaip ir jis. - Pasirūpinsiu iki savaitgalio persi
veža visus daiktus.
- Ir nebegrįši į šį butą?
- Ne. Juk pats norėjai visko arba nieko, pameni?
Jei paliksiu čia daiktų, gali atsitikti taip, kad norėsiu čia
grįžti, ypač jei kiltų kokių nors sunkumų.
Šarlotė nervinosi. Jam būtų buvę lengviau, jei ji
būtų to neparodžiusi.
- Tu pesimistė, - sumurmėjo jis. - Manau, kad
nebus sunkumų.
136 | KELLY HUNTER
Ji nepatikliai pasižiūrėjo į Grėjų. Šis šyptelėjo.

- Pamatysi, gyventi su vyru nuosavame name labai
patogu, - tikino jis.
- Tikrai?
- O taip.
- Matysim, - Šarlotė atsirėmė į durų staktą ir
pirmą kartą tą vakarą pasijuto rami. - Mėgsti virti ir
kepti?
- Kartais tenka, tačiau galiu padėti apsipirkti ir su
tvarkyti stalą.
- Mėgsti namų ruošą?
- Ne, bet man patinka, kai juose tvarka.
- Lygini pats?
- Tam yra skalbyklų paslaugos.
- O žolę pjauni? - švelniu balsu pasiteiravo Šarlotė.
- O kam? Kodėl turėčiau atimti darbą iš sodi
ninko?
- Greisonai, šešerius ar net daugiau metų gyvenai
neišleisdamas lagamino iš rankų, valgei viešbučiuose ir
nebuvai niekam neįsipareigojęs. Nemoki net tvarkytis.
Šeimyninė laimė yra labai apgaulingas dalykas, ir aš
taip drąsiai nesisvaidyčiau pažadais.
- Tu geriau žinai, brangioji, - burbtelėjo vyras. -
Taip sakydavo mano tėvas. Pritari?
- Taip, bet toks nuolankumas mūsų atveju dar šiek
tiek per ankstyvas, tiesa? Verčiau pasitaupyk jį ateičiai.
- Supratau.
- Užeisi? - paklausė Šarlotė dar kartą ir Greisonas,
įžengęs vidun, liko stovėti prie durų, kai ji jas uždarė.
Grėjus apsidairė.
Tie patys neįkainojami paveikslai ant sienų. Tie
patys nepadoriai brangūs baldai.
Ir visiškai kitos aplinkybės.

- Kavos? - pasiūlė ji.
-Ne.
- Konjako? Likerio? Viskio?
Grėjus prisiminė, kad tada, kai jis išgėrė viskio,
juodu karštai ir aistringai mylėjosi.
- Tikrai ne! - Aistrai ir geismui sužadinti pašalinio
dirgiklio jam nereikėjo. Tie jausmai jau sukilo. —Tu
taip pat negersi.
Šarlotė nusiavė basutes. Ir suraukė kaktą.
- Kažkuris iš mūsų panikuoja, - sumurmėjo ji. -
Tik ne aš.
- Aš nepanikuoju, - jį mušė šaltas prakaitas, bet ne
dėl to, kad gyvenime vyko didžiuliai pokyčiai. Ne, dėl
tokių niekų jis neprakaituotų. Iki šiol Grėjus manė,
kad žino viską apie moters ir vyro sueitį, tačiau kaip
mylėtis su nėščia moterimi - neturėjo supratimo.
- Gal prisėstum? —pasiūlė ji.
- Nenoriu, - tik ne ant sofos. Sofos reikėtų vengti.
Dieve, jo nervai įsitempę. Nuėjęs prie lango, pasi
žiūrėjo į priešais atsivėrusį vaizdą.
Šarlotė nužingsniavo prie kambario kampe įtaisyto
baro, šliūkštelėjo viskio į didelę stiklinę ir įspraudė
gėrimą jam į ranką.
- Išgerk, - švelniai pasiūlė. - Pats matai, kad iš
susijaudinimo pamiršai visus pakilius ir pompastiškus
žodžius.
Greisonas kreivai šyptelėjo, bet priglaudė stiklą
prie lūpų ir vienu gurkšniu išgėrė iki dugno.
- Sprogstu iš pavydo, - sumurmėjo Šarlotė, jis
nusišypsojo, bet žvilgsnis buvo atsargus. Jei ji būtų
bandžiusi įžvelgti Grėjaus akyse ką nors daugiau, būtų
138 | KELLY HUNTER
nusivylusi. Ji tikėjosi, kad Greisonas ją apkabins ir ji

pasijus geriau, nesvarbu, kad tik trumpą laiką, tačiau
vyras jos neapglėbė.
- Bijai? - sugergždė jis.
Toks paprastas klausimas keistai skambėjo didelių
kompleksų kamuojamo žmogaus lūpose.
- Siaubingai, - sušnabždėjo ji, nusprendusi nieko
neslėpti. - Siaubingai bijau.
Tada Grėjus apkabino ją stipriomis, bet švelniomis
rankomis. Jo bučinys irgi buvo švelnus, lūpų skonis
nepasikeitęs, nors Šarlotė ir stengėsi jį pamiršti.
- Viskas susitvarkys, - sumurmėjo Grėjus, per
braukė jai per plaukus ir priglaudė jos galvą sau prie
krūtinės. - Viskas bus gerai, pamatysi.
Šarlotė norėjo tikėti, kad taip ir bus. Norėjo tikėti,
kad jos kūdikis turės tėvą ir kad ji nesijaus vieniša.
Norėjo tikėti, kad Greisonas jos nepaliks ir juodu
gyvens kartu. Kad greitai pripras prie šeimyninio gy
venimo ir bus patenkintas. O ji pagaliau turės namus
ir šeimą, tai, apie ką svajojo visą gyvenimą.
Ji tikrai nuoširdžiai norėjo tikėti, kad taip ir bus.
Bet netikėjo.
Po dviejų dienų Greisonas atplukdė savo laivą į Šar

lotei priklausančią prieplauką Sidnėjaus uoste. Vaizdas
į tiltą, įlanką ir Operos rūmus būtų pravirkdęs net an
gelus. Maišatis, kurią sukėlė nepalaužiamas Šarlotės
atsisakymas už jo tekėti, būtų privertusi pikdžiugiškai
karksėti net varną.
Grėjus brangino šeimą. Ir vedybas, tvirtas ir įparei
gojančias. Po perkūnais, Šarlotė turėtų suprasti, kad
kūdikis nesijaus saugus, jei gims ne šeimoje. Bet kodėl

ji nenori tekėti?
Argi svarbu, kad kurį laiką jis gyveno netvarkingą
gyvenimą? Jis užaugo savo namuose, lankė mokyklą
miesto pakrašty ir žinojo, kaip reikia gyventi. Mokėjo
pjauti žolę, išpakuoti maisto produktus ir išnešti
šiukšles. Mokėjo išimti skalbinius iš skalbyklės ir su
tvarkyti vonios kambarį - to išmokė motina, tebūnie
palaiminta geležinė jos valia.
Jis tai sugeba.
Bet yra dalykų, kurių nesugeba, nenoriai pripažino
sau Greisonas.
Pavyzdžiui, kaip įtikinti užsispyrusią moterį, kad
vedybos yra vienintelė jų išeitis, o meilė abu aplankys
vėliau, jau susituokus.
Arba kaip mylėtis su moterimi, kuri nešioja jo
vaiką, jis to niekados nedarė, bet netrukus teks, ir labai
greitai, o pagalvojus, kad iš baimės gali pasielgti kaip
nors ne taip, kaustė siaubas.
Tą vakarą prieš einant miegoti Greisonas jautėsi su
trikęs ne mažiau už Šarlotę. Juodu bendrame kambaryje
tylėdami klausėsi oro prognozės. Šarlotė sėdėjo ant sofos
parietusi po savimi kojas, Greisonas pasirinko didįjį
krėslą. Jis stengėsi neparodyti esąs susinervinęs, todėl
tylėjo. Šarlotė irgi netarė nė žodžio, bet vis žvilgčiojo į
jį ir krūpčiojo nuo kiekvieno netikėto garso. Drovi jos
šypsena ir neramios akys varė jį iš proto. Kaip ir Grėjus, ji
buvo siaubingai išsigandusi dėl to, ką juodu iškrėtė.
- Šiąnakt galėčiau miegoti laive, - pasakė jis pasi
baigus žinioms ir atsistojo. —Nenorėčiau pirmą naktį
palikti laivo be priežiūros. Jei kils potvynis, jį gali nu
nešti į jūrą.
140 | KELLY HUNTER
- Taip. Žinoma, kad taip, - pritarė Šarlotė ir taip

pat pakilo. - Būtų negerai.
Šarlotė linktelėjo galvą. Greisonas irgi linktelėjo.
Tikra galvų linksėjimo šventė, tada - ilga spengianti tyla.
- Gal tau reikia patalynės? - nervingai pasiteiravo
Šarlotė. —Paklodžių. Pagalvių. Dar ko nors?
- Ne. Turiu viską, ko reikia.
- Žinoma.
Vėl tyla. Nėščia moteris linktelėjo galvą.
- Ką gi... labanakt? - pagaliau pasakė Šarlotė. Ar
džiaugėsi, kad nereikės miegoti vienoje lovoje? Jai
pačiai buvo nebeaišku, nes apėmė panika.
- Labanakt, susitiksim ryt iš ryto. Ateisiu prieš tau
išeinant į darbą. Kartu pavartysime laikraščius. Arba
papusryčiausime. Šiaip pasėdėsim.
- Būtų neblogai, - sutiko Šarlotė. -Tai... labanakt?
- Labanakt, - sumurmėjo jis, keikdamas save už
bailumą ir neryžtingumą, tada apsigręžė ir dingo už
durų.
Gal Šarlotė ir teisi. Tikriausiai reikia laiko apsi
prasti prieš pradedant gyventi kartu. Gal Šarlotės siū
lymas neskubėti visai neblogas.
Antrą atvykimo į tuos namus dieną Greisonas nu

baidė ant peties nutūpusį varną, kad tasai skristų kuo
toliau, ir ėmė apžiūrinėti, kuriame kampe įsikurti. Jam
reikėjo darbo kabineto, erdvaus ir šviesaus, ir jis pa
galvojo, kad tokį galėtų įsirengti antro aukšto kambaryje,
kuriame anksčiau stovėjo siuvamoji mašina. Per dieną iki
pat vakaro rinko ir krovė į dėžes daiktus, kuriuos teks
kur nors išvežti. Greisonas dirbo išsijuosęs ir atidžiai
netyrinėjo kambaryje buvusių daiktų. Jam rūšiuojant
ir dedant į dėžes ryškiaspalves medžiagas iš dar vienos

krūvos, atėjo Šarlotė, pavargusi ir ne itin džiugiai nusi
teikusi. Tikriausiai ją erzino sukelta netvarka.
- Nusiplūkei? - paklausė ji iš tarpdurio.
-Ne.
- Kodėl nedirbi savo darbų, lyg ir sakei, kad turi
parašyti kažkokį straipsnį? —pasiteiravo.
- Turiu.
- Užuot rašęs, nusprendei tvarkyti skiautinius?
- Ne, tik noriu čia įsirengti darbo kabinetą, taigi
tavo krikštamotės daiktus teks kur nors išnešti. Žinau,
kad ji buvo nuostabi, gal šiek tiek ekscentriška mo
teris, o turtų turėjo daugiau už karalių Krezą. Jei pra
dėjom apie tai kalbą, turiu pasakyti, kad nenoriu būti
išlaikytinis. Viliuosi, kad po kurio laiko ir aš galėsiu
prisidėti prie šio namo išlaikymo. Dar nežinau, kaip ir
kada, bet noriu, kad žinotum.
Šarlotė atsirėmė į durų staktą ir sukryžiavo rankas
po krūtine, buvo idealiai tvarkingais drabužiais, tad
atrodė tarsi nužengusi iš žurnalo Businessiuomans
Vogue puslapių. Pro Greisono akis nepraslydo ir tai,
kad prabangus namo apstatymas jos nė kiek nevaržė.
Jis vis dar abejojo, ar pačiam būtų jauku gyventi to
kiuose namuose.
- Žinai, dažnai pasvajodavau, kad namuose būtų
gera turėti vyrą, kuris lauktų manęs grįžtančios iš
darbo, pasiteirautų, kaip praėjo diena, klausytųsi ir
girdėtų, ką jam kalbu, gal netgi įpiltų stiklinę šaltų
spaustų apelsinų sulčių ir gazuoto gėrimo su žaliosios
citrinos griežinėliu, - maloniu balsu pasakė Šarlotė.
- Ar jis turėtų būti apsirengęs? - paklausė Grei-
sonas.
142 | KELLY HUNTER
- Nebūtinai.
Grėjus nusitraukė per galvą marškinėlius ir numetė
juos ant sofos, norėdamas jai įtikti.
- Ar šitaip jau geriau?
- Na, pradėti galima ir taip.
Grėjus pasižiūrėjo į netvarką, kurią sukėlė išvers
damas daiktus iš spintų ir stalčių. Dar neseniai buvę
prikimšti iki viršaus, dabar jie buvo tušti.
- Dar teks padirbėti. O tau šiandien darbe tik
riausiai nepasisekė. Matau iš veido.
- Mane arba atleis, arba turėsiu atsistatydinti, - ji
nenoriai prisipažino. - Nelygu kaip pažiūrėsi.
- Nieko neprarasi, - Greisonas paliko audinius
ramybėje ir priėjo prie jos. - Jie dar pasigailės tavęs
netekę, paminėsi mano žodį.
- Malonu, kad tau tai rūpi, - Šarlotė kukliai šyp
telėjo.
- Dar neragavai mano rankomis spaustų apelsinų
sulčių su gazuotu gėrimu ir žaliąja citrina, —jis priėjo
prie Šarlotės ir, sukaupęs drąsą, perbraukė pirštais jai
per ranką žemyn ir paėmė už rankos, mažos ir gležnos.
Jis atsargiai sunėrė su ja pirštais ir, stumtelėjęs prie
staktos, švelniai ją apkabino. Vos tik prisilietė prie
Šarlotės, nerimas, kankinęs jį visą dieną, staiga dingo.
- Ir kas toliau? - Šarlotė meiliai prisiglaudusi spus
telėjo jo pirštus, o tai šį tą reiškė.
- Eisim į virtuvę, tau reikia pavalgyti ir ko nors
išgerti.
- Sausainių su pienu?
- O mes jų turime? - paklausė Grėjus ir atsitraukęs
pasižiūrėjo į ją. Per pietus buvo užsukęs į nedidukę
virtuvę. Spinteles rado apytuštes.
—Ne, —ji šyptelėjo.

Ką gi, rytoj turės ką veikti. Eis apsipirkti.
—Dėl Auroros buvai teisus, - kalbėjo Šarlotė jiems
lipant laiptais žemyn. —Ji iš tikrųjų buvo keistoka.
Kiek pamenu, pati nepasiuvo nė vieno skiautinio. Bet
juos pirkdavo. Tiesiog nežinau, ką reikės su jais daryti.
Iš pradžių maniau padovanoti universitetui ar kokiam
nors muziejui, bet universitetas atkrinta, nes jame ne
bedirbu.
—Skirk juos Grynstounų fondui, nusamdyk me
notyrininką, kuris parengtų kilnojamąją parodą ir eks
ponuotų ją vis kitoje galerijoje, - pasiūlė Grėjus kaip
vieną iš galimų sprendimų. - Tai bus gera tavo fondo
reklama, šitaip įamžinsi Auroros atminimą ir galėsi
nebesukti dėl to galvos.
—Taip pat ir tau.
—Man irgi.
Jie įėjo į virtuvę. Grėjus pasodino ją ant suolo ir,
nenoriai paleidęs jos ranką, nuėjo įpilti jai vandens
su žaliosios citrinos griežinėliu, nes apelsinų nebuvo.
Žaviai šypsodamasis padavė jai stiklinę.
—Įsivaizduok, kad tai sultys. Neturėtų būti sunku,
žinant, kokia laki tavo vaizduotė.
—Gilis būtų šokęs į vandenį, nuplaukęs į krantą ir
nupirkęs apelsinų, kad tik galėčiau išgerti sulčių, - iš
didžiai metė jam Šarlotė.
—Tikiu, bet plaukdamas atgal būtų palindęs
po ratiniu garlaiviu ir tapęs apelsinų skonio jauku
žuvims, —atšovė Grėjus. - Gilis irgi buvo mirtingas,
tik to nesuvokė.
Šarlotė plačiai nusišypsojo.
—Prieš kiek laiko turi pranešti universitetui, kad
144 | KELLY HUNTER
išeini iš darbo? - paklausė jis, nutaręs grįžti prie ne

kaltos temos.
- Prieš dvi savaites, jei viena jų bus skirta atos
togoms. Labai norėčiau, kad kartu su manimi pasi
trauktų du bendradarbiai. Milė, su kuria buvai susi
tikęs. Ir Derekas, kurio dar nematei. Dereką norėčiau
skirti fondo direktoriaus pavaduotoju, jis būtų atsa
kingas už kasinėjimus. Derekas sumanus ir sugeba va
dovauti. Jis irgi manė, kad Gilis buvo kvailys.
- O ką galvoja dabar? - niūriai paklausė Grėjus. —
Mes tikriausiai panašūs.
- Gali būti, kad Derekas iki šiol mano, kad tu ir esi
Gilis, - sumurmėjo Šarlotė. —Nebent Milė būtų jam
atskleidusi tiesą. Milė žino, kas esi. Jai tu esi tas nepa
žįstamasis, kurio daiktus ji gavo. Esu įsitikinusi, kad
apie tave ji jau papasakojo Derekui. Milė su Dereku
yra artimi draugai. Manau, kad pasikalba įvairiomis
temomis.
- Gal taip, o gal ir ne, - pasakė Grėjus. - Gal
tau geriau priimti į darbą žmones, kurie nėra artimi
draugai?
- Nežinau, - dvejojo Šarlotė. —Niekada neteko
ieškoti darbuotojų ir vadovauti. Man reikės tavo pa
tarimų. Teks sparčiai suktis.
- Ir nepervargti.
- Dirbsiu namie, —aiškino Šarlotė. - Čia. Reikėtų
susitarti, kam bus skirti kambariai.
- Siuvamojo kambario neatiduosiu, - pareiškė
Grėjus.
- Niekas į jį ir nesikėsina, - atšovė Šarlotė. - Mano
nuomone, pirmame aukšte rytinėje pusėje galima
įrengti fondo patalpas. Ką apie tai manai?
- Jei reikės perstumdyti baldus, pasakyk, - tarė

Grėjus.
- Tavo pagalbos iš tiesų gali prireikti.
- Be jokios abejonės.
Jie ėjo iš vieno kambario į kitą, kalbėjosi apie
planus ir kitus svarbius dalykus ir kai pagaliau atsidūrė
toje namo pusėje, kurioje buvo miegamieji, netikėtai
nutilo.
- Sakei, kad miegosime bendrame miegamajame, -
burbtelėjo Šarlotė. - Ir vienoje lovoje.
- Taip, - Grėjus susikišo rankas į kišenes ir ap
sidairė po miegamąjį, kuris buvo vidutinio namo
dydžio. Lova taip pat didelė, bet tik viena, ir kuo
ilgiau į ją žiūrėjo, tuo labiau stiprėjo noras pasimylėti
joje su kūdikio besilaukiančia Šarlote. - Sakiau.
- Gal dar turi kokių minčių?
- Daugybę.
- Taip pat tokių, kurias norėtum aptarti su manimi?
- Ir tokių.
- Vakar nakvojai savo laive, —nedrąsiai užsiminė
Šarlotė. —Ar dėl to, kad nenorėjai miegoti su manimi?
- Šarlote... - Kaip paaiškinti ir nelikti kvailiu? -
Tu dėl to nekalta. Tik aš... - Matyt, kad ir ką sakytų,
skambėtų kvailai. - Niekada nesimylėjau su nėščia mo
terimi, - niūriai prisipažino jis. - Esu gana stambus.
O tu - nėščia. Labai trapi. Tau gali skaudėti. O jei tai
pakenks kūdikiui?
- Ar tai vienintelis dalykas, kuris kelia tau nerimą? -
Šarlotė neatrodė nusiminusi. Ji net pralinksmėjo.
- Ne, bet šiuo metu man neramu tik dėl to. Ir pra
šyčiau nežiūrėti į mane tokiomis akims. Man tikrai
tai rūpi.
146 | KELLY HUNTER
Šarlotė nusišypsojo ir priėjusi prie jo atsistojo šalia.

Paėmusi jo ranką, užsidėjo ją ant vis dar plokščio pilvo,
o savo ranką uždėjo ant viršaus. Greisono širdis plakė
tankiai ir neritmingai. Su mintimi, kad netrukus taps
tėvu, nelengva apsiprasti.
- Mūsų vaikeliui čia saugu, - sumurmėjo ji. —Jo
mamytė visiškai nenori dar vieną naktį miegoti viena.
Ir eiti iš proto galvodama apie tai, ko tu netenki, ir
svajodama, kad galėtų visa tai tau duoti. Mūsų vai
kelio mamytė norėtų būti apkabinta. Tiesą sakant, ji
norėtų, kad tai įvyktų dabar.
- Kaip?
—Štai taip, - prilaikydama jo ranką savąja, kils
telėjo ją aukščiau, iš pradžių ant liemens, paskui ir sau
ant krūtinės. —Ji nori, kad liautumeisi nervintis dėl
niekų. Nori įsitikinti, kad vis dar jos geidi.
—Šarlote...
—Greisonai.
Du prašymai, vienas - maldaujamu balsu, kitas -
linksmu ir drąsinamu.
Greisono kūdikio mamytė laisvąja ranka atsisagstė
palaidinę. Praskleidė, kad būtų matyti šviesiai viole
tiniai liemenėlės kaušelių nėriniai. O po jais - šiltos
viliojančios krūtys. Grėjus perbraukė pirštu per odą
ties nėrinių kraštu. Tada pasilenkė ir švelniai pabu
čiavo Šarlotę į lūpas.
Šarlotė kaip visada atsakė į bučinį. Švelniai. Ais
tringai. Grėjui buvo sunku valdytis ir jis iškart su
kietėjo. Kitas jos bučinys buvo dar aistringesnis ir
žadėjo tai, ko jis tikėjosi, gal netgi daugiau.
- Kai šluostydamasi rankšluosčiu prisiliesdavau
prie krūtų, šios iškart sukietėdavo, jau tada turėjau
susiprasti, kad ilgiuosi tavo bučinių, —sušnabždėjo

Šarlotė. —Nuolat galvodavau apie tave. Vis iš naujo
išgyvendavau tai, ką tu su manimi darei ir ką aš dariau
tau. Ar pameni, ką tau dariau, Greisonai?
—Šarlote, nekankink, —sumurmėjo vyras ir nu
traukė marškinius jai nuo pečių. Tada panardino
pirštus jai į plaukus, į tankias šilkines garbanas. Norėjo
jos paprašyti, kad neskubėtų. Jei Šarlotė nesiskubins,
jam bus lengviau valdytis. Norėjo viską atlikti tin
kamai. Bet nieko nepasakė, tiesiog suėmė delnais jos
veidą ir ėmė ją bučiuoti, o kai Šarlotė apsivijo jo kaklą
ir jos akys sublizgo iš geismo, paėmė ją ant rankų ir
nunešė į lovą.
—Turėtum liautis, —sumurmėjo ji, kai Grėjus
švelniai paguldė ją ant lovos, o pats išsitiesė šalia, sau
godamasis jos neužgauti ir apskritai elgdamasis labai
atsargiai.
—Liautis - ką?
—Galvoti. Svarstyti. Abejoti. Nenoriu, kad būtum
atsargus, Greisonai. Bent ne čia.
—O ko norėtum? - paklausė jis ir palenkęs galvą
pabučiavo jai į tarpkrūtį. Praskleidęs liemenėlę su
sirado spenelį ir godžiai apžiojo jį burna. Šarlotė pri
sispaudė, duodama suprasti, kad nesiliautų, ir kai jis
taip ir padarė, sudejavo iš malonumo. —Pasakyk, ko
norėtum.
—Visko.
Pasidžiaugusi miegojimo drauge malonumais,

Šarlotė nutarė pertvarkyti įlankos pakrantėje esantį
Auroros namą ir įkurti jame Grynstounų fondo
būstinę. Milė sutiko eiti administracijos vadovės
148 | KELLY HUNTER
pareigas. Derekas sutiko tapti projekto valdymo

vadovu. Jiems buvo paskirta solidi alga, be to, abiem
suteikta teisė balsuoti fondo direktorių taryboje. Tai
buvo Greisono pasiūlymas; jo nuomone, direktorių
tarybai turėtų priklausyti žmonės, išmanantys darbą.
Šarlotei patiko ši mintis. Greisonas turėjo ir
daugiau gerų pasiūlymų dėl fondo valdymo. Jis, Grei
sonas, buvo jai nemenka parama.
Tik kartais nustebindavo ją netikėtu klausimu, į
kurį ji nesugebėdavo atsakyti. Pavyzdžiui, kartą pasi
teiravo:
- Kada pasakysime mano artimiesiems, kad lau
kiesi?
Jų nuomonės šiuo klausimu skyrėsi.
- Dar ne dabar, - atsakė Šarlotė, nes jai baisu buvo
ir pagalvoti, kad pranešus jo šeimai apie būsimą kūdikį
reikės atlaikyti ledinį Olivijos žvilgsnį.
- O kada?
- Po trijų mėnesių. Bijau, kad nors žinia juos gal
ir nudžiugins, kūdikiui gimus džiaugsmas netruks iš
blėsti.
Greisonas įdėmiai pasižiūrėjo į ją ir iškart suprato,
kad Šarlotė nesitiki džiaugsmingos jų reakcijos ir bai
minasi to, kas jos laukia.
- Manai, kad jie nesidžiaugs.
- Jie turi teisę turėti nuomonę, - atsargiai tarė
Šarlotė. - Ko gero, taip pakrypus įvykiams, visiems
būtų geriau, jei tu niekados nebūtum su manimi susi
tikęs, ir dėl to juos galima pateisinti.
- Jie apsipras, —užtikrino Greisonas. —Šarlote,
būk atlaidesnė.
- Būsiu. Žinau, kad turėsime pasakyti ir tai pada

rysime. Ir netrukus. Bet ne dabar.
- Gal pasikvieskime mano mamą šią savaitę kartu
papietauti? Ne čia. Kur nors kitur. Tik mamą. Apie
kūdikį neprasitarsime. Norėčiau, kad ji artimiau su
tavimi susipažintų.
Vadinasi, Grėjus nepamiršo pokalbio apie tai, kaip
moteris turėtų būti pristatyta jo šeimai. Bet pagal
vojusi, kad vėl teks susitikti su Olivija ir stengtis pa
daryti įspūdį, o jai, Olivijai, tikriausiai dėl to bus nei
šilta, nei šalta, Šarlotė neskubėjo atsakyti.
- Kur, jos manymu, tu dabar gyveni? - pasidomėjo
Šarlotė ir Greisonas sumišo. - Tikriausiai mano, kad
įsikūrei laive ar kur nors uoste, ar ne?
- Tikriausiai, - Greisonas įdėmiai pasižiūrėjo į
ją. - Galiu pasakyti, kad mudu gyvename kartu. Pasa
kysiu dar šiandien.
- Pasakyk, - tyliai pritarė Šarlotė. - Pradėti galime
ir nuo to.
- O apie tai, kad norėtume pakviesti ją pietų, irgi
užsiminti?
- Būtų gerai, - šio vyro galvoje daug gerų minčių. -
Suprantu. Norėtum, kad mudvi susitaikytume. Pra
dėtume nuo pradžių. Kadangi Saros nebus, tavo mo
tinai bus lengviau. Kaip manai, ar tavo mama matosi
su Sara?
- Tikriausiai kartais abi susitinka išgerti puodelį
kavos.
Puiku. Tiesiog nuostabu.
- Šarlote, Sara man neberūpi.
- Tik todėl, kad aš laukiuosi, - Šarlotė jautėsi
menka ir nereikalinga.
150 | KELLY HUNTER
—Ne tik todėl, - švelniai paprieštaravo Grei-

sonas. —Bet tau nebūtina žinoti kodėl.
—Vis tiek ji, sužinojusi apie kūdikį, manys, kad
tave įviliojau į spąstus.
—Šarlote, aš nesijaučiu suviliotas.
Deja, jis iš tikrųjų pateko į spąstus. Tik to dar ne
suprato. Jam grėsė tėvystė, bet ne vedybos - ji pasi
rūpino bent tuo, kad Greisonui nereikėtų jos vesti.
Ji tvirtai apsisprendė ir sprendimo nekeis, nebent šis
vyras ją pamiltų, nes pati jį jau mylėjo.
—Esi geras žmogus, Greisonai Taileri, o tokių retai
pasitaiko. Geresnio tėvo kūdikiui tikrai nebūčiau
radusi.
—Tai tekėk už manęs, —pasiūlė jis.
—Netekėsiu.
—Kodėl?
—Dar nesu pasirengusi tokiam žingsniui, —švelniai
išsisuko ji. —Tu taip pat. Yra svarbesnių dalykų.
Greisoną apėmė neviltis. Jis buvo nekantrus. Buvo
veiklus ir kitoks būti nenorėjo. Gal būtent dėl to vis
dėlto nusprendė neskubėti ir gerai viską apsvarstyti,
nes sėslus gyvenimas su Šarlote jam būtų per ramus.
—Tu teisi. Yra svarbesnių dalykų, —sutiko Grei-
sonas. - Pirma susitiksime su mano mama ir kartu
papietausime. Žiūrėsime, kaip seksis.
—Gerai, - pritarė Šarlotė, stengdamasi užgniaužti
nuogąstavimus. Visą gyvenimą ji svajojo turėti šeimą
ir nenorėjo būti atstumta Greisono artimųjų. Jos
vaikas turėtų senelius, kurie mylėtų ir dievintų vai
kaitį, juk taip ir turėtų būti ir tikriausiai bus, jei tik
Olivija liausis rodžiusi priešiškumą Šarlotei.
- Gerai, - pakartojo. - Pakviesime tavo motiną

pietų. Pritariu. Nuoširdžiai to noriu. Bet gal kitą, ne
šią savaitę. Šią savaitę būsiu labai užsiėmusi.
Trisdešimt dienų gyvendama kartu su Greisonu ji

buvo laiminga. Trisdešimt dienų ir trisdešimt naktų
Šarlotė džiaugėsi juo kaip vyru ir pagalbininku,
nebuvo susitikusi su jo motina, o trisdešimt pirmą
dieną jis gavo darbo pasiūlymą, ir Šarlotės gyvenimas
apvirto aukštyn kojomis.
- Štai, perskaityk, kas čia parašyta, - pasakė Grėjus,
kai Šarlotė grįžo iš susitikimo su advokatais, su kuriais
vis dar tvarkė Grynstouno fondo direktorių tarybos
steigimo reikalus. Jis padėjo nešiojamąjį kompiuterį
ant virtuvės stalo ir parodė atsiųstą laišką. Antraštė
skelbė, kad ieškomas vadovas Galapagų salų projektui
vykdyti, o raudonos spalvos šauktukas šalia rodė, kad
tikimasi greito atsakymo.
- Kas toji Eleonora Straten? - pasiteiravo Šarlotė,
nes tą laišką atsiuntė ji.
- Augalų fiziologijos specialistė. Didelė viršininkė.
Labai didelė.
Šarlotė permetė akimis pirmą pastraipą. Vienintelė
proga dalyvauti moksliniame tyrime... lėšų Galapagų
saloms ištirti skiriama dvejiems metams... šiam pro
jektui reikia vadovo, o Eleonora girdėjusi, kad šiuo
metu Greisonas laisvas... todėl ji prideda papildomą
informaciją... tikisi, kad tai bus įdomu Greisonui.
Šarlotė atsitiesė. Greisonas padavė ką tik išspaustų
obuolių sulčių, maišytų su imbieriniu limonadu,
kurios buvo supiltos į aukštą stiklinę, papuoštą ža
liosios citrinos griežinėliu ir mėtos lapeliu.
152 | KELLY HUNTER
- Paskaityk papildomą informaciją, - sumurmėjo.

- Ji skirta ne man.
- Gal nereikės vykti į Galapagus, - neatstojo
Grėjus. —Gal bus galima dirbti namie.
Šarlotė linktelėjo galvą ir nugėrė didelį gurkšnį.
- Žinoma, teks ir keliauti, - tarė jis, nes juk ji
nebuvo kvaila. —Ir nemažai į ten ir atgal. Gali būti,
kad manęs nebus savaites, net ilgiau.
- Turi priimti šį pasiūlymą, - prabilo Šarlotė. —
Tokios progos daugiau gali ir nepasitaikyti. - Šarlotė
stengėsi būti nuoširdi, bet balsas skambėjo šaižiai ir
nemaloniai. Ji iš pat pradžių žinojo, kad jeigu pavyktų
šį vyrą pažaboti, netekęs laisvės, jis žlugtų kaip as
menybė. - Kada reikėtų išvykti?
- Tuojau pat. Komanda jau surinkta ir pasirengusi.
Jie turėjo ir vadovą, bet jo žmoną ištiko širdies smūgis.
- Liūdna naujiena, —Šarlotė pastatė stiklinę ant
stalo ir šyptelėjo. - Regis, tau nusišypsojo laimė.
- Šarlote, betgi teks vykti į Galapagus.
- Žinau, —tas kraštas garsėjo didžiausia pasaulyje
augalų ir gyvūnų įvairove. Šį darbo pasiūlymą galima
palyginti su pasiūlymu archeologui prisijungti prie
ekspedicijos, ieškančios dingusios Atlantidos šalies. —
Gal ten rasi Gralio taurę.
- Būtų gerai, jei būtų galima dirbti čia. Darysiu
viską, kad būčiau čia, kai tau ateis laikas gimdyti. Ne
noriu to praleisti. Įrašysiu šią sąlygą į sutartį.
Šarlotė nusuko akis. Jai buvo gėda, kad nesi
džiaugė dėl Greisono ir galvojo vien apie save. Jai buvo
neramu, nes jau priprato prie jo draugijos ir pagalbos.
- Šarlote, tik nesijaudink. Negaliu gi visą laiką
gyventi taip, kaip gyvenau pastarąjį mėnesį. Nesakau,
kad nepatiko, mielai pakartočiau viską iš naujo, bet

ilgai to neišverčiau, - aiškino jis. - Be to, negaliu gy
venti nedirbdamas savo darbo. Mėgstu savo darbą.
- Žinau, - ji švelniai tarė. - Manau, kad šios
pareigos skirtos būtent tau. Būtum kvailas, jei atsi
sakytum, o kvailio man nereikia. Nenoriu, kad liū-
dėtum ir stumtum laiką čia, su manimi. Aš išgyvensiu.
Turiu viską, ko šiuo metu reikia, o tu, kaip minėjai...
retkarčiais grįši. Gal net nepastebėsiu, kad tavęs nėra.
- Viskas tik į gera. Mums pavyks, - tarė Greisonas
gergždžiančiu balsu, trokšdamas tikėti tuo, ką sako.
- Esi labai tvirtas žmogus.
- Ne, —pasakė jis. —Nesu tvirtas, gal tik kartais.
Bet esu ryžtingas.
Grėjus gavo tą darbą. Apie tai sužinojo, kai Elė at

siuntė laišką su žinia, kad jo kandidatūra patvirtinta.
Jis pateikė išsamų nuveiktų darbų aprašą, pabrėžė, kad
turi patirties ir tinka būti tokio išskirtinio projekto
vadovu. Nes mėgsta eiti nepramintu keliu. Nevengia
netikėtų iššūkių. Nevengs ir dabar.
Yra tvirtai apsisprendęs.
Jis buvo pratęs taip gyventi ir tik ateitis parodys, ar
jam pakaks ryžto ir tada, kai Šarlotė panorės, kad jis
būtų šalia, nes jis turėtų viską mesti ir grįžti gyventi
pas ją, bent laikinai. Jam reikės gero pavaduotojo.
Jis susisiekė su Džojumi Tanku, kurio žmoną ištiko
insultas. Moteris jau buvo namie ir sparčiai sveiko.
Džojus vylėsi, kad po kelių mėnesių, vėliausiai po
pusmečio, ji visiškai pasveiks. Jis paėmė ilgalaikes
atostogas, kad galėtų būti su žmona, ir nuoširdžiai
154 | KELLY HUNTER
apsidžiaugė išgirdęs Grėjaus pasiūlymą dalyvauti pro

jekte ir laikinai jį pavaduoti, jei dėl šeiminių aplin
kybių Grėjui tektų pasitraukti. Dabar Grėjus turėjo
dar įtikinti valdžios žmones, kad sumanymas įtraukti
į projektą ir Tanką visais atžvilgiais teisingas. Kad tik
šitaip būtų užtikrinta visiška darbo sėkmė.
Vienos smulkmenos nepavyko sutvarkyti: Šarlotė
vis dar spyriojosi ir nenorėjo už jo tekėti.
- Ne, - pasakė ji, kai Grėjus vėl užvedė kalbą.
Nebuvo jokių paaiškinimų, ašarų ar kaltinimų. Tik
šypsena ir tvirtas ne.
Išvykimo diena Grėjui atėjo greičiau, nei tikėjosi.

Jis dirbo dieną ir naktį beveik tris savaites, nes reikėjo
parengti pirmosios kelionės į Galapagus planą, su
derinti kitų komandos narių veiksmus, pasirūpinti
įranga, numatyti svarbiausius darbus, pašalinti ne
tikėtas kliūtis, nes buvo atsakingas už tai, kad viskas
vyktų sklandžiai.
Šarlotė šį kartą turėjo suktis dar sparčiau ir net
pristabdyti savo pačios darbus, nes norėjo jam padėti,
kaip kad jis kitados jai padėjo. Kai Grėjui prireikdavo
skubios pagalbos derinant veiksmus ar ieškant kokios
įrangos, Šarlotė paskolindavo jam Milę, nes ši jau dirbo
Grynstounų fonde. Be to, Šarlotė pasisiūlė padėti jam
pasirengti kelionei, juk buvo patyrusi ir žinojo, ko
reikia keliaujančiam žmogui.
Jie abu kartu valgydavo, juokaudavo, plaukiodavo
laivu, ji užmigdavo jo glėbyje, o kai išaušo diena iške
liauti, Šarlotė kartu su Mile ir Dereku nulipo laiptais
žemyn, kad išlydėtų Grėjų iš namų.
- Jei reikės, skambink bet kuriuo paros metu, ne

svarbu, dieną ar naktį, —griežtai paliepė jai Grėjus. —
Ant šaldytuvo palikau motinos telefono numerius:
namų, darbo ir mobiliojo. Jei nepavyktų susisiekti su
manimi, skambink jai.
- Taip ir padarysiu, —nors ji ir liūdėjo, kad Grėjus
išvyksta, stengėsi to neparodyti.
- Aš rimtai.
- Žinoma, —Šarlotės balsas šiek tiek virptelėjo.
Akimirką ji pasijuto vieniša, bet vis tiek nusišypsojo.
- Regis, jis šiek tiek nervinasi, ar ne? - burbtelėjo
Milė.
Taip ir buvo.
- O tu... - Jis pasižiūrėjo į Milę meiliau nei
visada. - Jei atsitiks kas netikėto ir Šarlotė nenorės
man skambinti, apie tai praneši tu,
- Žinoma, - nuramino Milė.
- Nieko nuo manęs neslėpkit.
- Neslėpsim, - užtikrino Milė.
- O tu, - kreipėsi jis į kreivai besišypsantį Dereką,
kuriam jautė pagarbą, nors susipažino su juo vos prieš
kelias savaites. - Prižiūrėk mano būsimą žmoną ir
mano kūdikio motiną. Ir laikykis nuo jos atokiau, su
pratai? Žiūrėk, kad ji dirbdama nenuvargtų.
- Taip ir padarysiu, —linksmai atsakė Derekas ir
Grėjus susiraukė. Be reikalo supyko ant šio vyro už
tai, kad jam linksma. Juolab kad pats prašė Dereko
pasirūpinti viskuo, kol jis, Grėjus, bus išvykęs.
Grėjus nutarė negaišti. Jam nepatiko ilgi ir ašaringi
atsisveikinimai. Regis, to nemėgo ir Šarlotė. Ji nuošir
džiai jį pabučiavo ir paprašė saugotis. Po paskutinio
bučinio ją suėmė neviltis.
156 | KELLY HUNTER
Grėjus pažadėjo paskambinti, ji linktelėjo galvą,

nusišypsojo ir atsistojo tarp Dereko ir Milės, o jis nu
siskubino, nes nedaug trūko, kad būtų apsigalvojęs ir
pasilikęs.
- Ką tik buvo čia ir jau nėra, - tarė Derekas.
- Taip, jis išvyko, bet tik tiek, - pasakė Milė.
- Jis grįš anksčiau, negu manote, - Derekas timp
telėjo Šarlotę už paskubom į arklio uodegą surištų
garbanų, suėmė ją per pečius ir apsuko, atgręždamas
į duris. Grėjaus išlydėtuvėms ji apsivilko jam patikusį
gėlėtą ties krūtine parauktą šilkinį sarafaną iki kelių.
Paskutinėmis dienomis Šarlotė švytėte švytėjo, tik ne
aišku, kodėl - iš laimės ar dėl hormonų. Šiandien dar
ir kruopščiai pasidažė, atrodė itin patraukli. Norėjo,
kad Greisonas ją ilgai tokią prisimintų. Kad keliau
damas galvotų apie ją su malonumu, o širdy nejaustų
nerimo. Stengėsi, kad Grėjui būtų lengva atsisveikinti,
ir jai tai pavyko.
Per dvidešimt metų ji neteko nemažai artimų
žmonių ir žinojo, kaip elgtis tokiais atvejais.
Atsisveikinti ji mokėjo.
Net kai širdis plyšo iš skausmo.
Galapagų salos pranoko visus Grėjaus lūkesčius.

Jam, keliautojui ir mokslininkui, čia labai patiko. Kiti
į projektą įtraukti mokslininkai buvo patyrę, pasiryžę
dirbti ir nugalėti visas kliūtis. Jaunesni besąlygiškai
klausė jo nurodymų, nes dalyvauti tokiame projekte
jiems buvo didžiulė laimė. Su kitais jis buvo dirbęs
anksčiau. Du žilagalviai mokslininkai, biologas ir
entomologas, žinojo, ką reiškė būti vadovu ir Grėjui
nepavydėjo. Jie pritarė ir tam, kad Džojus Tankas

būtų įtrauktas į ekspedicijos narių sąrašą, nes buvo to
nusipelnęs. Nesirengė kelti prieš jį maišto, kol jiems
bus leidžiama ramiai dirbti. Grėjus tikėjosi, kad tai
niekados neįvyks.
Tik ryšių sistema veikė blogai. Jie naudojosi paly
doviniu telefonu, turėjo faksą ir internetą, bet jie veikė
tik esant stipriems perdavimo ir priėmimo signalams,
o keliaujant iš vienos vietos į kitą, šie ne visada tokie
būdavo. Be to, jie beveik neišlipdavo iš plaukiančio
laivo. Kai tik galėdavo, Grėjus siųsdavo žinutes Šar
lotei. Tikino save, kad to pakanka.
Kartais sugaudavo save galvojant apie ją. Apie tai,
ką ji veikia, kaip sekasi tvarkyti fondo reikalus. Univer
sitetas praleido gerą progą, kai nutarė su ja nebendra
darbiauti, nes vos tik ji atidarė banke fondo sąskaitą,
iškart ėmė plaukti pinigai. Kai Greisonas pasakė, jog
tai įrodymas, kad ja pasitikima, Šarlotė visa nušvito ir
dar smarkiau kibo į darbą, kad įrodytų esanti verta pa
sitikėjimo.
Šarlotė labai norėjo, kad pirmi fondo finansuojami
kasinėjimai būtų sėkmingi. Greisonas irgi vylėsi, kad
jai pasiseks. Tačiau būtų daug smagiau dirbti abiem,
jei Šarlotė būtų sutikusi keliauti drauge.
Grėjus jos ilgėjosi. Ilgėjosi šypsenos rytais, trūko
jos naktimis. Gailėjosi, kad negali kartu džiaugtis kin
tančiomis jos kūno formomis, o labiausiai troško pa
matyti Šarlotę, rankose laikančią jo kūdikį - nenorėjo
praleisti įvykių.
Toks jau Grėjus buvo —vyras, kuris norėjo patirti
viską.
158 | KELLY HUNTER
Šarlotė nemanė, kad ims ilgėtis Greisono. Jis dirbo

savo darbą, Šarlotė - savo, ir jai atrodė, kad taip ir turi
būti. Ji bendravo su kaimynais, kasdien mankštinosi,
laiku valgė ir rūpinosi savimi labiau negu iki nėštumo.
Šarlotė atsakydavo į visus Grėjaus elektroninius
laiškus, o jis rašė stebėtinai dažnai, nors ryšiai Ga
lapagų salose buvo apgailėtini. Ji džiaugėsi, kad Grėjus
stengėsi bendrauti, šypsodamasi žiūrinėdavo atsiųstas
nuotraukas ir skaitė komentarus. Jos kūdikio tėvas
turėjo humoro jausmą. Ji tuo džiaugėsi.
Praėjus keturiolikai dienų pasidarė sunkiau.
Kankino vienatvė ir tuštuma, kurią jautė išvykus Grei-
sonui, kurią nesėkmingai bandė užpildyti darbu. Tris
dienas negavo iš Grėjaus jokios žinutės. Tarsi nebuvo
dėl ko jaudintis, bet buvo neramu.
Labai neramu.
Ji save guodė, kad baiminasi be reikalo, kad Grėjus
paprasčiausiai neturi galimybės susisiekti. Tokiose
vietose taip nutinka. Netgi dažnai.
Praėjo dar dvi dienos, iš Greisono nebuvo jokios
žinios.
Tada dar dvi dienos tylos.
Savo piniginėje ji nešiojosi kortelę su Auroros te
lefono numeriu, jeigu prireiktų skubios pagalbos.
Šią kortelę jau reikėjo išmesti, ir praėjus devyniolikai
dienų, kai Greisonas išvyko į Galapagų salas, Šarlotė
įsidėjo į piniginę naują kortelę - ne su Greisono, bet
su jo motinos telefono numeriu. Žinojo, kad turi
turėti žmogų, kuris prireikus būtų šalia. Tokį, kuris
atskubėtų į pagalbą prasidėjus gimdymui ir pasirū
pintų sutvarkyti būtinus dokumentus. Pagalvojo, kad
reikėtų pakeisti testamentą, bet nežinojo, ką parašyti.

Kad palieka visą užgyventą turtą savo vaikui? Ar ne
per anksti tuo rūpintis? Ar neprisisauks nelaimės? Juk
kūdikio dar nėra. Kol jis negimė, gal visus pinigus
skirti Grynstounų fondui? Arba Greisonui? Arba ati
duoti patikos fondui, už kurį būtų atsakingas Grei-
sonas? Arba dar kaip kitaip viską sutvarkyti?
Aurora būtų žinojusi, ką daryti. Aurora buvo drąsi
ir patikliai žvelgė į pasaulį. Nebijok gyventi, Šarlote.
Kiek kartų Šarlotė tai girdėjo? Gyventi, o ne dejuoti ir
rūpintis ar nerimauti dėl to, kas vyksta.
Nes gyvenimas, šiaip ar taip, ėjo toliau.
Jos laukė susitikimas su advokatu, reikėjo aptarti
būsimus įvykius, turto klausimus, ir galvodama apie
tai Šarlotė šiek tiek apsiramino. Užsirašė pas jį į pri
ėmimą kitai dienai ir tą naktį gerai išsimiegojo.
Važiuodama į advokato kontorą, Šarlotė arba per

daug galvojo apie būsimą susitikimą, arba visiškai
nieko negalvojo. Kad ir kaip ten buvo, ji nepastebėjo
vairuotojo, kuris nepraleido jos automobilio, nors jis
privalėjo tai padaryti. Ji neprarado sąmonės, bet au
tomobilio salonas prisipildė dūmų, vairas įsirėžė jai į
pilvą, o durelės skaudžiai užgavo šoną.
Galva... Šarlotė sugebėjo ją pajudinti, tai buvo
geras ženklas. Rankos, jos irgi nebuvo sužeistos. Buvo
įstrigusi, bet tik įstrigusi, o šitaip įstrigusius žmones
iš automobilio paprastai ištraukia gelbėtojai; tik reikia
kantrybės ir laiko.
Kvėpuoti buvo sunku. Šarlotei teko skaityti, kad
pradurtuose plaučiuose kaupiasi kraujas. Kraujo
160 | KELLY HUNTER
nebuvo matyti, tik keli lašai nukapsėjo nuo kaktos.

Tikriausiai perrėžė stiklas. Sudužusio lango stiklas.
Oro pagalvės buvo tikras nesusipratimas, nes iš
sipūtė tik iki pusės. Joms skleidžiantis pakilo dulkės,
jų buvo pilna visur. Matyt, iš prakiurdytų pagalvių.
Šarlotei kažkodėl parūpo, kiek jose tilptų kraujo.
Įvykus avarijai Šarlotės protas veikė aiškiai, sąmonę
ji prarado tik po kurio laiko.
Visų pirma suskaičiavo, kiek laiko reikėtų keliauti
į Galapagų salas, ir pagalvojo, kad šios salos labai toli.
Dar pagalvojo apie Greisoną ir mintyse.atsiprašė už tai,
ką jam iškrėtė. Kęsdama skausmą ir baimę, murmėjo
savo pačios sukurtą mantrą. Vis kartojo tuos pačius
žodžius. Kartojo, kol paniro į tamsą.
KūdikiSy mano kūdikis.
Šarlotė atsibudo baltoje ligoninės palatoje.

Palata - tai gerai. Vadinasi, ji dar gyva. Dar kvė
puoja, nesvarbu, kad per kaukę ir vamzdelius. Ji užsi
merkė ir įsiklausė į kūną. Pakrutino kojų pirštus, šie
judėjo. Tą patį padarė su rankų pirštais. Kūdikis...
Kūdikis.
Prisivertusi atsimerkti Šarlotė pamatė, kad šalia
lovos sėdi moteris. Veidas pažįstamas. Bet neprisiminė,
kur jį matė. Visiškai neprisiminė. Tačiau pažino jį ir
džiaugėsi, kad jį mato. Gydytoja. Ji buvo gydytoja.
Greisono motina.
- Labas, Šarlote. Pabudai?
Olivijos balsas buvo panašus į gydytojos, ramus,
bet reiklus.
- Taip.
- Ar žinai, kur esi?

- Taip.
- Gali pasakyti savo vardą?
- Taip. Šarlotė, - bet ne tai svarbiausia. - Kaip
mano kūdikis?
- Tu šiek tiek nukraujavai, - Olivijos balsas pašvelnėjo,
žvilgsnis buvo malonus. - Smarkiau, negu įprasta. Po
tyrimo ultragarsu bus galima pasakyti aiškiau. Tau su
trenkta krūtinė. Sukrėstos smegenys. Laimė, kad nelūžo
šonkauliai, plaučiai taip pat nepažeisti.
Iš viso to, ką jai sakė, Šarlotė išgirdo tik vieną
dalyką. Bus aišku tik ištyrus ultragarsu.
- Ar tai reiškia, kad galiu prarasti kūdikį?
- Apie tai spręsti dar per anksti, - švelniai pasakė
Olivija ir Šarlotė nusuko žvilgsnį į šoną, nes tikėjosi
išgirsti ne. —Kol kas jo dar nepraradai.
- Gera naujiena, tiesa? - nedrąsiai pasakė ji ir kiek
pagalvojusi paklausė: —Ai Jūs mano gydytoja?
- Ne, bet mačiau tavo tyrimų duomenis, - Olivija
sutriko. - Šarlote, esu čia todėl, kad nurodei mane
kaip savo giminaitę. Gydytojai susisiekė su manimi,
kai tave atvežė į ligoninę.
- Ak, - Šarlotė kažkodėl pagalvojo, kad reikėtų
kai ką paaiškinti. —Ne savo giminaitę. Greisono. Taip
pat ir kūdikio. Nežinojau, ką kitą turėčiau įrašyti.
Greisonas paliko ant šaldytuvo jūsų telefono nu
merius... - Šarlotė kalbėjo padrikai. Sunku prisipa
žinti, kad neturi nė vieno artimo žmogaus. Kad turi
pasikliauti svetimų žmonių malone. - Apgailestauju.
Mano krikšto motina mirė prieš keletą mėnesių, kitų
artimųjų neturiu. Nė vieno... Visi mirę.
162 | KELLY HUNTER
Olivija tylėjo. Šarlotė užsimerkė ir nugrimzdo į

mintis. Kai po kurio laiko vėl atsimerkė, Olivija vis
dar buvo šalia.
- Leidau sau žvilgtelėti į tavo piniginę, nes norėjau
sužinoti, kokiomis sąlygomis esi apdrausta, —pasakė mo
teris. —Netrukus tave perkels į atskirą palatą. Kurį laiką
lieps nesikelti iš lovos. Atskiroje palatoje bus patogiau.
- Ar tikrai nepraradau kūdikio?
- Ne, - rudos Olivijos akys žvelgė neramiai. -
Kūdikis ten, kur ir turi būti. Sužeista tik krūtinė. Ją
gali skaudėti. Kadangi esi nėščia, skausmą sumažinti
nebus lengva.
- Galiu ir pakentėti, - pasakė Šarlotė ir Olivija
šyptelėjo.
- Tikro skausmo dar nepajutai.
- Nejaugi? - Vadinasi, krūtinės neskauda todėl,
kad veikia vaistai? - Šit kaip.
- Šarlote, man niekaip nepavyksta susisiekti su
Greisonu.
- Nieko keista, - Šarlotės akyse susitvenkė ašaros. -
Jau visą savaitę neturiu jokių žinių.
- Nusiunčiau žinutę jo bendradarbiams, - pasakė
Olivija liūdnu balsu. - Mėgins ieškoti.
- Bet... Olivija, nereikia. Nereikėtų jo jaudinti,
tiesa? Jis vis tiek negali pagelbėti.
- Jis turėtų būti čia, - Olivijos balsas buvo ledinis
ir Šarlotė suprato, kodėl Greisonas kartais būna toks
atgrasus. Būti piktas jis išmoko tikrai ne iš svetimų
žmonių. - Dėl tavęs.
- Bet... Mudu su Greisonu... tiesą sakant, nesame
vienas kitam įsipareigoję.
Olivija suakmenėjo. Įdėmiai pasižiūrėjo į Šarlotę.

Ji tikrai nesitikėjo to išgirsti, nesvarbu, kad tai tiesa.
- Gal reikėtų leisti spręsti jam pačiam?
Devintas skyrius
Laivyno vyresnybės iš pat ryto atsiųstas skubus
pranešimas nežadėjo nieko gero. Grėjus ir jo komanda
tuo metu buvo laivo Cantilena, kurį išsinuomojo, kad
nuplauktų iki tyrinėjimo vietų, žemutiniame denyje.
Iš San Kristobalio salos išplaukė prieš aštuonias
dienas. Jis kasdien siuntė radiogramas su koordina
tėmis. Pagal vyriausybės priimtą sveikatos ir saugos
įstatymą vadovai, ypač uolesni, paprastai pranešdavo
apie buvimo vietą, bet kiti tuose pačiuose vandenyse
plaukiojantys laivai dėl to net nesivargino.
Žinoma, geriau gauti skubų pranešimą, o ne SOS
ar kokį kitą nelaimės signalą, bet šis taip pat nieko
gero nežadėjo. Greisonas užmezgė ryšį, apsikeitė ka
nalais. Įprasta procedūra.
- Siunčiame laivui Cantilena telefonogramą, - su-
gergžė kitame laido gale. - Pranešimas daktarui Grei-
sonui Taileriui. Įvyko avarija. Šarlotė ligoninėje. Jo
prašoma skubiai paskambinti į namus.
- Gal galite pakartoti?
Pranešimą perskaitė dar kartą, jis buvo toks pat.
- Pranešimas priimtas.
164 | KELLY HUNTER
—Tai pasakysime, kad pranešimą gavote ir at

vyksite artimiausiu metu. Pokalbis baigtas.
Ir viskas.
Grėjaus ranka, kuri laikė radijo imtuvo ragelį, nu
sviro ant kelių. Palenkęs galvą, jis persibraukė pirštais
per plaukus. Viešpatie, jis buvo pasaulio krašte, du jo
mokslininkai nakčiai palikti netoli esančioje saloje,
mokslinė įranga išbarstyta per keturias salas. Vadovo
našta sunkiai slėgė pečius, Dieve, ji tikrai sunki, nes
Grėjus negalėjo palikti nei savo žmonių, nei įrangos.
Jis persibraukė ranka per veidą ir atsisukęs pamatė,
kad jį tyliai stebi ne mažiau kaip pusė komandos vyrų.
Nė vienas nedrįso suardyti tylos.
—Taigi, —jis pagaliau prabilo. - Nieko, susijusio
su laivais, tik man skirtas pranešimas. Šarlotė yra... -
Kas ji iš tikrųjų jam yrdt Ji nė nenori tekėti. - Ji man
artima. Mudu kartu gyvename. Ji nėščia.
Niekas nepratarė nė žodžio. Vien tyla, nė vieno už
jaučiamo žodžio.
- Jaunystėje buvau šioks toks radiotechnikas, -
sunkią tylą pertraukė žilagalvis Rėjus. - Manau, kad
jeigu perkeltume radijo aparatą iš laivo į salą ir su
meistrautume anteną, mums pavyktų pagauti signalą.
Galima pabandyti.
Grėjus dar kartą perbraukė pirštais per plaukus,
nuojauta sakė, kad reikėtų ne skambinti, o keliauti.
Nusigauti iki San Kristobalio salos, o ten sėsti į
lėktuvą. Per Ekvadorą, Havajus - į Sidnėjų. Bet jis ne
galėjo palikti savo darbuotojų, taip pat ir tyrimų, be
to, tinkamą sprendimą galės priimti tik tada, kai turės
daugiau žinių apie Šarlotės būklę.
- Gerai,—užkimusiu balsujistarė Rėj ui.—Bandykim.
Grėjus į Sidnėjų atvyko po keturiasdešimt sep

tynių valandų ir trisdešimt šešių minučių, prieš tai
pasikalbėjęs su motina savadarbiu telefonu. Keliavo
laivu, paskui autobusu, tris kartus keitė lėktuvą ir kai
pagaliau nusileido Sidnėjuje, jautėsi bjauriai ir dvokė
prakaitu. Nors Sidnėjuje buvo ankstyvas rytas, Olivija
laukė prie atvykimo vartų —tokios jau tos motinos.
Beje, ji buvo labai jautri higienos klausimu, o netikėlis
sūnus norėjo važiuoti tiesiai į ligoninę. Olivija davė
suprasti, kad prieš susitinkant su Šarlote ligoninėje
reikėtų nusiskusti, nusiprausti po dušu, gal netgi pasi-
purkšti dezinfekavimo skysčiu.
Būtų galėjęs nušauti ją už tokį paliepimą, bet jis tik
linktelėjo galvą ir, neparodęs nepasitenkinimo, kartu
su ja nuvažiavo į namą prie įlankos. Atrakinęs duris
savo raktu, motiną paliko virtuvėje, o pats nulėkė nu
siprausti. Kai grįžo - jau švarus, persirengęs - motina
tebesėdėjo virtuvėje kietai suspaudusi lūpas ir stikli
nėmis akimis. Su ja aiškintis Grėjus neturėjo laiko.
- Ar dabar čia gyveni? - parūpo motinai.
- Taip.
- Kam priklauso šis namas?
- Šarlotei. Ji šeimininkė. Regis, ji labai turtinga.
Ar dar turi klausimų?
- Taip. Ar tas vaikas tavo?
- Taip, tas vaikas - mano. Ir Šarlotė mano, -
Grėjus norėjo ją kuo greičiau pamatyti. Žinoma, buvo
dėkingas motinai už pagalbą, bet jei ji nesiliaus pa
mokslavusi apie pareigas, į ligoninę jis nusigaus savo
pastangomis.
- Ji Vestmedo ligoninėje, - pasakė Olivija. - Kodėl
nepasakei, kad ji laukiasi?
166 | KELLY HUNTER
- Man išvykstant Šarlotė buvo dar tik trečią

mėnesį nėščia. Ji nenorėjo, kad apie tai sužinotų kiti.
Bent kol kas.
- Greisonai, bet aš juk tavo motina.
- Žinau.
- Ir mano pavardė įrašyta jos kortelėje dėl skubios
pagalbos, —pridūrė Olivija. —Kodėl ne tavo?
Motinos - tikros teisybės ieškotojos, bent tokia

buvo Greisono mama. Olivija išleido jį prie ligoninės,
o pati nuvažiavo toliau, ir jis, lėkdamas ilgais korido
riais pas Šarlotę, negalėjo pamiršti jos klausimo. Buvo
ne ligonių lankymo laikas, bet jo motina tuo iš anksto
pasirūpino, ir seselės, žinodamos, kad Grėjus atvyko iš
labai toli, jį įleido.
- Pamėginkite ją įtikinti, kad gertų vaistų nuo
skausmo, —paprašė registratūros seselė. —Bent parace-
tamolio, tai tikrai nepakenks kūdikiui.
Motina jam sakė, kad Šarlotei sužeista krūtinė -
plyšo raumenys, sužaloti keli šonkauliai, yra mėlynių
ir nubrozdinimų. Baisus skausmas.
- Kur jis? - paklausė Grėjus. - Tas vaistas.
- Netrukus ateisiu į palatą ir atnešiu. Ji guli 313
palatoje, bet jei miega - nežadinkite. Nuo tada, kai čia
pateko, nesudėjo nė bluosto.
Šarlotė nemiegojo. Sėdėjo lovoje nugara atsirėmusi
į pagalves. Televizorius nebuvo įjungtas, lempos taip
pat nedegė ir ji prieblandos užlietame kambaryje
atrodė kaip šmėkla - juodi plaukai supinti į kasą, ši
permesta per petį. Jį pamačius, akys išsiplėtė —ne tik
iš nuostabos, bet ir iš palengvėjimo.
Nors ir sunkiai, Šarlotė šyptelėjo. Pasistengė atsi

sėsti tiesiau, bet tikriausiai skaudėjo, nes ji išbalo.
- Nereikėjo tau važiuoti, - sumurmėjo Šarlotė jam
įėjus ir atsargiai uždarius duris.
- Taip nusprendžiau.
- Kūdikiui nieko neatsitiko.
- Tai gerai, - jis trumpai tarstelėjo.
- Nebūtų jo - nebūtų ir bėdos, - išspaudė Šarlotė
išvargusiu širdį veriančiu balsu. - Būtum laisvas, - tai
sakydama, Šarlotė į jį nežiūrėjo. Sėdėjo įbedusi žvilgsnį
į ploną ligoninės antklodę, bet ne į Grėjų.
Pasilenkęs jis suėmė ją už smakro ir kilstelėjo jos
galvą aukštyn. Norėjo matyti jos akis, kai ištars tai, ką
rengėsi pasakyti.
- Ne, - ramiai prabilo Greisonas. - Nebūčiau
laisvas. Turėčiau tave.
Jis matė, kaip Šarlotės akys pritvinko ašarų. Jis ne
žinojo, ko dar tikėtis. Drebančia ranka ji nusibraukė
ašaras.
- Jaučiuosi dar labai silpna, - sumurmėjo, tarsi
būtų kalta dėl to, kas atsitiko.
- Nesistebiu, - švelniai pabučiavęs Šarlotę į lūpų
kamputį Grėjus užsimerkė ir surėmė su ja kaktomis.
Jam irgi kažkodėl pasidarė silpna. - Seselė sako, kad
tau reikėtų gerti vaistų nuo skausmo.
- Bet kūdikis...
- Jam nieko neatsitiks, - Grėjus šiek tiek atsi
traukė, kad matytų jos akis, ir jam pagailo Šarlotės.
Paglostė jai skruostą, o iš plaukų išsipešusią sruogą
užkišo už ausies. - Ji žino, ką sako, Šarlote. Gerk para-
cetamolio, bent kelias dienas. Tavo kūnas turi pailsėti.
Tau reikia pamiegoti. Iškart pasijusi geriau.
168 | KELLY HUNTER
- Klausau, gydytojau.
- Aš rimtai. Pailsės, kad išėjusi iš ligoninės būtum
stipri ir nebejaustum skausmo.
- Taip greitai nepasveiksiu, nesitikėk. Dėl kūdikio
turiu gulėti lovoje.
- Bet galėtum gulėti ir namie.
- Milės paprašiau pasamdyti slaugytoją, kad pagy
ventų pas mus kelias savaites ir rūpintųsi manimi, kai
grįšiu namo. Manau, kad pasielgiau protingai. Tada
ramiai galėčiau būti namie ir viena, o ir tau nereikėtų
jaudintis.
Grėjus papurtė galvą.
- Kodėl ne? - nusistebėjo Šarlotė. - Toji slau
gytojų paslaugas teikianti agentūra turi gerą vardą.
Rekomendavo tavo motina.
Jo motina galėtų ir pati ją prižiūrėti.
- Ji man buvo labai gera, - nedrąsiai tęsė Šarlotė. -
Iškart atskubėjo ir... viską sutvarkė. Pasirūpino, kad
būčiau paguldyta į atskirą palatą ir kad mane apžiūrėtų
gydytojai. Pakvietė ir specialistą. Šioje ligoninėje jis ne
dirba. Atvyko tik dėl manęs. O vakar atnešė šviežių vaisių
jogurto, sakė, kad tai pats sveikiausias maistas, ir sėdėjo
šalia tol, kol visą išgėriau. Ji ne mažiau griežta nei tu.
- Tokia jau ji yra, - pasakė Grėjus. Gal vis dėlto
motina nėra visiška beširdė. Tikriausiai ji viską ap
galvojo ir nutarė pasirūpinti Šarlote, bent kol pasveiks.
Tai padarė dėl Grėjaus.
Įžengė seselė ir padavusi Šarlotei vaistų palaukė,
kol ji nuris tabletes.
- Netrukus suims miegas, —aiškino seselė. - Ne
kovokite. Reikia pamiegoti. Nuimsiu kelias pagalves.
- Nereikia, - pasakė Šarlotė ir seselė supratingai

pasižiūrėjo į ją.
- Galite miegoti ir sėdėdama, - sutiko seselė. - Bet
geriau atsigulti, nes vaistai netrukus pradės veikti.
- Dar luktelėsiu, - tvirtino Šarlotė.
- Ką su juo darysime? - paklausė seselė, žvilgte
lėjusi į Greisoną.
- Aš niekur neisiu, - pareiškė jis. - Taip nuspren
džiau ir taškas.
- Toks jau jis yra, —sumurmėjo Šarlotė.
- Matau. Norėčiau ir aš tokia būti, - burbtelėjo
seselė. —Negaliu skirti Jums lovos, teks sėdėti ant
kėdės. Užsiklokite antklode, jei bus šalta, o Jūs galite
duoti jam kelias pagalves. Jūsų valia.
Ir seselė išėjo, tyliai uždarydama paskui save duris.
- Dar pasėdėsiu, pagalves gausi po dvidešimties
minučių, - sumurmėjo Šarlotė.
- Man nereikia jokių pagalvių. - Grėjus atsisėdęs
ant kėdės ištiesė priešais save kojas. Tada užsimerkė.
Ir lengviau atsiduso - pirmą kartą, kai maždaug prieš
penkiasdešimt penkias valandas trumposiomis ban
gomis į laivą atėjo žinutė. Prireikė trijų dienų, kol at
sirado čia. Tos trys dienos labai prailgo.
- Atrodai pavargęs, —pasigirdo jos balsas nuo
lovos.
- Tu taip pat, - Grėjus pramerkė akis ir pamatė,
kad Šarlotė atidžiai į jį žiūri.
- Eik namo. Pamiegok. Aš rimtai. Kodėl turėtum
čia sėdėti?
- Man taip ramiau, —jį suėmė baisus nuovargis. Iš
visų jėgų stengėsi jam nepasiduoti. - Gali įsivaizduoti,
kad aš —Gilis.
170 | KELLY HUNTER
- Nebūtų sunku. Tik tada aš sėdėčiau ant kėdės.

- Gal ir man reikėtų ką nors sumanyti.
- Ką? - paklausė Šarlotė ir nusižiovavo. - Įsivaiz
duoti, kad turi sužadėtinę?
- Ne, tokią jau turėjau, beje, man nepatinka suža
dėtuvės. Įsivaizduosiu, kad turiu žmoną.
- Ką gi, linkiu sėkmės, - sumurmėjo ji ir kiek pa
tylėjusi paklausė: —Ir kokia ji? Ta tavo žmona?
- Labai užsispyrusi.
- Aš irgi buvau užsispyrusi, - Šarlotės balsas jau
buvo mieguistas. - Visada tokia buvau. Ir nesukau dėl
to galvos.
- Ir labai graži.
- Vaizduotė visada kuria gražius žmones. Gilis irgi
buvo tikras gražuolis.
- Neabejoju, kad buvo tvirtas. Ir vyriškas, —su
murmėjo Grėjus. Įvykiai, kuriuos teko patirti per kelias
dienas, gerokai išsekino. Jautėsi pavargęs. Ir apsunkęs.
- Taip. Labai tvirtas ir vyriškas, bet turėjo ir kitų
gerų bruožų.
- Ir kokių gi?
- Visokių. Buvo doras. Prieraišus. Ištikimas. Na
gingas. Gilis buvo labai paslaugus.
- Mano žmona ne tokia, - burbtelėjo Grėjus. -
Kitados, prieš šešis šimtus metų, maniau, kad ji visada
manęs lauks. Kad galėsiu išvykti iš namų, kada pano
rėsiu, ir užsiimti savo reikalais, o grįžęs visada rasiu
ją namuose ir mudu gyvensime toliau, tarsi nieko
nebūtų įvykę. Bet viskas pakrypo kitaip.
- Kaip? - sušnabždėjo Šarlotė mieguistu balsu.
- Aš jos labai ilgėjausi. Vos neišprotėjau, negalė
damas būti šalia, kai jai to labai reikėjo. Jeigu būtų
kas nors nutikę... - Pamėginus įsivaizduoti, kas būtų,

jeigu..., jį išpylė šaltas prakaitas.
- Ir kas tada?
- Dėl to jausčiausi kaltas.
- Tai kvaila.
- Privalėjau grįžti ir kuo skubiau. Norėjau jai pa
sakyti, kad ją myliu, nes dar to nesakiau. Niekados to
nesakiau. Man atrodė, kad turiu tai padaryti.
- Hm, - jam pasirodė, kad Šarlotė knarkia. Grėjus
prisivertė atsimerkti ir pakilti nuo kėdės. Priėjęs prie
lovos, ištraukė pagalves iš už Šarlotės nugaros: iš
pradžių vieną, paskui ir kitą. Grėjui jų nereikėjo, jis
tik norėjo, kad Šarlotei būtų patogu.
- Kuo vardu toji tavo žmona? —Šarlotė patogiai
įsitaisė ant likusių pagalvių, o jis atsargiai užklojo ją
antklode. Ir ji iškart užmigo.
- Šarlotė, - kimiu balsu tarė Grėjus. - Jos vardas
Šarlotė.
Dešimtas skyrius
Būti su Greisonu namie ir jausti jo rūpinimąsi
buvo kančia, bet saldi. Slaugytojos neprireikė —ją
globojo Greisonas, jis nenuleido nuo Šarlotės akių,
dažnai ją bučiavo ir apkabindavo —ir kaip rūpestingas
meilužis, ir kaip būsimas tėvas. Kartais leisdavo sau
172 | KELLY HUNTER
ilgiau pasimėgauti bučiniais, kartais tik pakštelėdavo

į skruostą, bet abu - ir jis, ir Šarlotė - likdavo tuo
patenkinti.
Nors miegojo vienoje lovoje, kol kas nesimylėjo.
Gydytojas patarė dar palaukti porą savaičių. Gal net
ilgiau, jei Šarlotė nenorės to daryti arba pradės krau
juoti, bet to daugiau nepasitaikė.
Į Australiją parplaukė beveik visi Greisono ko
mandos mokslininkai. Negrįžo tik du, abu liko saloje
savo noru. Pagal bendrą sutarimą juos paeiliui turėjo
keisti kiti, bet Greisonas žinojo, kad buvo ir tokių,
kurie nebūtų atsisakę papildomai padirbėti už tuos,
kurie turėjo neatidėliotinų reikalų namuose. Savo
komanda jis buvo labai patenkintas. Atsidavę ir geri
įvairių sričių specialistai. Netikėtai tapęs plepus Grei
sonas visa tai papasakojo Šarlotei.
Tik išpešti iš jo, kada rengiasi keliauti atgal ir kiek
laiko jo nebus namie, nepavyko.
Vis dėlto nuo Šarlotės jis nesitraukė nė per žingsnį.
Dėl to džiaugėsi ne tik Milė su Dereku, bet ir griežtoji
Greisono motina Olivija, kuri kelis kartus per savaitę
užsukdavo pasidomėti Šarlotės sveikata.
- Na, kaip, ar jau pasveikau? - paklausė Šarlotė
po avarijos praėjus maždaug trims savaitėms, kai vėl
vienmarškinė tik su liemenėle prisėdo ant siauro suolo
koridoriuje, kuris Olivijai pasirodė tinkamas apžiūrai.
Gal dėl to, kad buvo priversta nusirengti prieš, ko
gero, būsimą anytą, ji jautėsi drąsesnė.
- Gulkis, - sukomandavo Olivija. Šarlotė atsigulė
ir Olivija spustelėjo jai iš pradžių vieną, o paskui ir
visus kitus šonkaulius. - Jei skauda, sakyk.
Bet neskaudėjo ir Šarlotė nudžiugusi atsisėdo.
- Tai geras ženklas, tiesa?

- Geras, - trumpai tarė Olivija. - Bet su tokia
sveikata kalnų nenuversi.
- Kalnai man nerūpi, —Šarlotė vilkosi per galvą
palaidinę ir jos žodžių beveik nebuvo girdėti. —Man
rūpi Greisonas.
Timptelėjusi palaidinę žemyn ir atsargiai nulipusi
nuo suolo pamatė susirūpinusį Olivijos žvilgsnį.
- Olivija, ar galėčiau Jūsų, kaip gydytojos, kai ko
paklausti?
- Klausk, jei nori, - Olivijos veidą iškreipė skaus
minga grimasa. Ilgai dirbusi gydytoja, ji buvo pratusi
prie nemalonių klausimų.
- Tik noriu pasakyti, kad po avarijos mudu su
Greisonu nė karto... tai yra, mes nežinome, ar... aš no
rėčiau, bet nežinau, ar man galima? Gydytojas liepė
palaukti dvi savaites, o praėjo jau trys, taigi...
- Galima, jei saugositės.
- Puiku. Dėkui, - daugiau apie tai kalbėti nebuvo
reikalo. Su Greisono motina ji nenorėjo nieko apta
rinėti, kažin ar išvis kada nors norės. Laimė, Šarlotė buvo
parengusi dar vieną klausimą, kuris turėjo nukreipti jos
mintis nuo tos temos. - Olivija, norėčiau dar vieno pa
tarimo. Ne iš medicinos srities. Tai susiję su Greisonu.
- Tas berniūkštis, - susirūpino Olivija. - Ką dar
iškrėtė?
- Nieko, - baukščiai pasakė Šarlotė. Olivijos akys nu
švito iš pasitenkinimo. - Na, taip, aš suprantu. Motinos
turi teisę kritikuoti savo vaikus. Jos vienintelės tai gali.
- Taip ir yra, - Olivija šyptelėjo ir Šarlotė su
mirksėjo. -Tai kuo jis dar nusikalto? Išskyrus tai, kad
nepadarė nieko?
174 | KELLY HUNTER
- Man neramu, kad apleido darbą. Taip elgiasi dėl

manęs. Nesako, kada grįš į Galapagus. Bijau, kad jis
gali atsisakyti to projekto ir niekur nevažiuoti iš Sid
nėjaus. Vien dėl manęs.
- Paprastai nėščios moterys nori, kad jų partneriai
būtų šalia, - švelniai tarė Olivija.
- Man irgi to norėtųsi. Bet nenoriu, kad Greisonas
dėl manęs aukotų tai, ką pasiekė sunkiu darbu. Pažįstu
Jūsų sūnų, Olivija. Žinau, ko jam reikia - laisvės, iš
šūkių ir naujų įspūdžių. Aš nestosiu jam skersai kelio.
Nedarysiu to.
- Tai važiuok kartu, - patarė Olivija.
- Daug svarsčiau, bet nutariau, kad man reikėtų
likti čia, o Greisonui išvažiuoti. Sprendimą priėmiau
dar prieš avariją. Po avarijos daug kas pasikeitė.
- Taip ir yra, - pareiškė Olivija griežtu balsu. -
Greisonas turėtų suprasti, kad dabar turi daugiau įsi
pareigojimų, ne vien sau ir moksliniam darbui. Ir kad
nieko blogo nenutiks, jei gyvens kitaip.
- O jei nutiks? - paklausė Šarlotė ir ją suėmė
baimė. - Kas, jei metęs darbus ir pakeitęs gyvenimo
būdą, jis pasijus blogai?
- Kad to nenutiktų, galėtum važiuoti drauge, -
pasiūlė Olivija. - Žinau, kad esi pratusi keliauti, todėl
nesuprantu, kodėl nenori to daryti dabar. Tinkama
medicinos priežiūra šiais laikais pasaulyje prieinama
beveik visur, ypač tiems, kas turi pinigų, o tu jų ne
stokoji. Artėjant gimdymo laikui, galėtum grįžti, ir
mano vaikaitis gimtų čia. Ir vilkas būtų sotus, ir avis
liktų sveika.
Šarlotė perbraukė ranka sau per plaukus, nes giliai
viduje nepritarė Olivijos žodžiams.
- Mirus krikštamotei, nustojau keliauti, —kiek

padvejojusi pasakė. - Jau seniai norėjau tai padaryti.
Kelionės manęs nebedomina. Norėjau... labai norėjau
įsikurti vienoje vietoje. Turėti namus. As ir dabar to
noriu.
- Šarlote, ar myli mano sūnų?
- Myliu, - Šarlotė pakilo nuo suolo ir abi su
Olivija nuėjo į virtuvę, kur gerdamos arbatą ketino
ramiai pasikalbėti. - Jis, kaip vyras, pranoko visus
mano lūkesčius.
- Tai gerai, - pasakė Olivija. - Puikiai pažįstu sūnų
ir galiu pasakyti, kad jis irgi tave myli. Taip stipriai,
kad pasiryžęs mesti darbą Galapagų salose ir likti su
tavimi, jei to paprašytum ir jei to pati nori.
- Bet aš nenoriu, —Šarlotės akyse tvenkėsi ašaros. —
Tiesą sakant, pati nežinau, ko noriu.
- Tikriausiai nepasakojau, kaip susipažinau su
Greisono tėvu? - paklausė Olivija ir įsidėjo šaukštelį
arbatos lapelių į seną alavinį Auroros puodelį. - Tada
buvau neseniai baigusi medicinos studijas ir dirbau
Rendviko ligoninėje. Setas buvo didžiulės jachtos ka
pitonas. Jis atvežė į skubios pagalbos skyrių savo įgulos
narį, kuris išsinarino petį. Po darbo jis pakvietė mane
pietų. Po dviejų mėnesių su juo jau plaukiau aplink
pasaulį. Po aštuonių mėnesių gimė Greisonas. Dar po
šešių susituokėme, tai įvyko Taičio salos paplūdimyje.
Setas tos jachtos atsisakė. Įsigijome kitą, su kuria ir
parplaukėme į Sidnėjų. Si mūsų kelionė truko trejus
metus.
- Tikrai? - Šarlotei buvo sunku patikėti, kad Oli-
vijos gyvenime būta tiek rūpesčių. - Greisonas užaugo
laive?
176 | KELLY HUNTER
- Aplankėme daugybę uostų. Kai kurie man

patiko, kiti - nelabai, - leisdamasi į prisiminimus
Olivija šypsojosi. - O viena jachta buvo... Brrr. Kada
nors papasakosiu.
- Papasakokite dabar, - paprašė Šarlotė, bet Olivija
papurtė galvą.
- Ne, bet pasakysiu svarbų dalyką. Keliaujant la
biausiai džiaugiausi tuo, kad Setas ir Greisonas visą
laiką buvo šalia, o namų aplinką kūriau ten, kur apsi
stodavome. Ten ir būdavo mūsų namai,
- Ir tai tęsėsi trejus metus, - pasakė Šarlotė. -
Dabar būtų sunkiau. - Kasmet gyvenimas vis sun
kesnis.
- Ir Greisonas tą žino, —tarė Olivija. - Jo tėvas irgi
tą žinojo, nes pagaliau nutarė, kad turime grįžti namo.
- Kuo viskas baigėsi? —paklausė Šarlotė, sužavėta
pasakojimo. - Kas buvo toliau?
- Grįžome į Sidnėjų, - tęsė Olivija. - Setas gavo
darbą jachtų statykloje, mažasis berniukas buvo jau
paaugęs, jam reikėjo draugų, su kuriais galėtų žaisti,
o aš norėjau dirbti gydytoja. Šarlote, žinau, kad esu
šališka. Noriu ir visada norėsiu, kad mano sūnus būtų
laimingas, bet taip pat noriu, kad ir tu būtum laiminga,
nes dabar jūs - šeima. Pasitikėk Greisonu. Keliauk su
juo į Galapagų salas. Kitą kartą jis gali pasiūlyti likti
čia. O gal tu užsigeisi važiuoti kartu. Iš pradžių bus
sunku, nes ir tu, ir jis turėsite daug dirbti, be to, artėja
mano vaikaičio gimimas, bet jei klausysi savo širdies ir
jausiesi mylima... kada nors abu sugrįšite namo.
Šarlotė dvi dienas galvojo apie tai, ką sakė Olivija,

svarstė žodžius, ieškodama paslėptos apgaulės ar slaptų
GAL PAKARTOTAM? | 177
ketinimų, bet nerado. Nutarė paklausti Greisono, ar

jis tęs Galapagų projektą ir kada rengiasi išvykti. Ir
nedelsiant.
Vieną dieną Šarlotė pagalvojo, kad ta valanda jau
išmušė.
Buvo šviesus rudens šeštadienis, tądien jie tvarkėsi
Auroros darbo kambaryje. Iš tiesų dirbo Greisonas,
o Šarlotė, patogiai įsitaisiusi oda muštame Auroros
krėsle, jam vadovavo iš už didžiulio raudonmedžio
darbo stalo. Baldai buvo brangūs, jais Šarlotė ketino
kada nors apstatyti naujojo fondo patalpas. Jie puikiai
tiks kambariui, kuriame bus tariamasi su galimais in
vestuotojais ir projektų partneriais.
Dar reikėjo išnešti paskutinius Auroros daiktus ir
suderinti kai kuriuos darbinius klausimus.
Greisonas maždaug prieš pusvalandį aptiko
kažkokį jos tėvui priklausiusį žurnalą ir Šarlotė jį vartė,
panirusi į įspūdingo dydžio krėslą. Krėslas buvo pa
togus atsiremti, o kojoms susidėti puikiai tiko stalas.
Greisonas prunkštelėjo, kai išvydo ją šitaip sėdinčią.
- Kažin ką pasakytų studentai, jei tave dabar
matytų, - bambėjo jis, vikriai sukiodamasis aplink ir
rankiodamas paskutinius daiktus. - Taip apsirengusi
tu visiškai nepanaši į profesorę.
- Būk atsargus, nes dabar kalbiesi su Grynstounų
fondo direktore, - pagrasino ji, bet nepiktai. - Ji ne
mažiau garsi negu Katarina Hepburn. Beje, norėčiau
kai ko pasiteirauti, pone botanike. Kodėl nedėvi vil
nonio švarko užlopytomis alkūnėmis?
- Tokio net neturiu.
- Gal ir marškinių neturi?
Grėjus apdovanojo ją žaviąja šypsena ir atsukęs
178 | KELLY HUNTER
saulėje įdegusią raumeningą nugarą ištiesė rankas

aukštyn, kad paimtų iš lentynos dar krūvą knygų.
- Turiu keletą, - išdidžiai pasakė. - Bet dirbant
lauke jų dėvėti nebūtina.
Tai dar viena svari priežastis Šarlotei važiuoti kartu.
- Greisonai, kada ketini važiuoti į Galapagus?
Jis žvilgtelėjo į ją ir toliau dirbo savo darbą.
- Aš ten nevažiuosiu, - pagaliau pasakė. - Atsisa
kysiu iškart, kai tik ras kuo mane pakeisti.
- Ak, - buvo blogiau, negu ji tikėjosi. Daug
blogiau. - Kaip gaila. Maniau, kad galėsiu važiuoti
kartu. Norėčiau pamatyti, kaip atrodo vėžliai.
- Vėžliai? - suglumo Grėjus, laikydamas rankose
dėžę su knygomis.
- Ir driežai.
Jis nutylėjo.
- Ir pabūčiau su tavimi.
- Tu ir esi su manimi, - sugergždė jis. - Dabar
gyvenu čia.
- To per maža, - tyliai pasakė Šarlotė. - Tu per
daug aukojiesi. - Reikėjo keisti pokalbio taktiką. -
Žurnale aptikau kai ką įdomaus. Paklausyk, tai gali
būti įdomu ir tau. Tėvas rašo apie archeologijos po
žiūriu labai įdomią vietą, į kurią jis dar ketino kada
nors grįžti. Kažkur Ekvadore. Netoli Galapagų salyno.
- Žinau tą vietą, Šarlote.
Grėjus pastatė knygų dėžę ant palangės ir atsisukęs
į ją įdėmiai pasižiūrėjo; net ir susivėlęs buvo labai
dailus.
- Tik norėjau, kad žinotum, —švelniai pasakė
Šarlotė.
- Ką turėčiau žinoti? - paklausė jis anaiptol ne

švelniu balsu. Buvo suirzęs. Tai, kad jie dabar nesimylėjo,
tikriausiai veikė jį labiau, negu jis norėjo parodyti. Vakare
reikėtų apie tai pagalvoti, pamanė Šarlotė.
- Norėjau pasakyti, kad negali visą likusį gyvenimą
sėdėti šalia manęs tarsi kokia auklė, nes dabar tik tą ir
darai. Juk tai veda tave iš proto. Mane taip pat. Tu
nori atsisakyti savo darbo. Man tai nepatinka. Manau,
kad turėtum nedelsdamas parašyti tai Elei, savo virši
ninkei, kad apsigalvojai ir kad toliau ketini vadovauti
Galapagų projektui. Galėtum dar pridurti, kad dirbsi
tol, kol reikės, išskyrus mėnesį iki arba po mūsų kū
dikio gimimo. Galėčiau važiuoti kartu iki Ekvadoro.
Savaitgaliais susitiktume kurioje nors iš tų pasakiškai
nuostabių salų. Atvažiuotum pas mane su marškiniais.
Arba be jų.
- Iki Ekva... - Greisonas net nebaigė sakinio. -
Gal išprotėjaP.
- Kaip drįsti šitaip kalbėti su būsima žmona?
- Ką pasakei?
- Nesijaudink, atleidžiu. Matyt, susijaudinai iš
girdęs nuostabų mano planą. O vestuvės... bus geriau,
ypač vaikeliui, jei mudu būsime kartu. Valdžia pa
lankiau žiūri į vaikus, turinčius tėvų pavardę. Tada
nereikia aiškintis, o aš žinau, kaip būna. Mano ir Au
roros pavardės buvo skirtingos, tai gerokai apkartino
mums gyvenimą.
Greisonas jos net nesiklausė.
- Kol negims kūdikis, į Ekvadorą nevažiuosi.
- Betgi pats sakei, kad norėtum tokios žmonos,
kuri keliautų su tavimi, — švelniai paprieštaravo
Šarlotė.
180 | KELLY HUNTER
—Sakiau, betgi aš neturiu žmonos!

—Bet gali turėti, - nuramino Šarlotė. - Ir turėsi.
Žinai, mudviem reikėtų susituokti vien todėl, kad įsi
tikintume, ar buvai teisus, - ji pasižiūrėjo į priešais
stovintį dailų raumeningą vyrą, kuris mąsliai žiūrėjo
susižavėjusiomis akimis. - Ar kitą trečiadienį turėtum
laiko?
Botanikos mokslų daktaras GreisonasTaileris, kuris

dar buvo ekspedicijos vadovas ir šiaip darbštus vyras,
nebuvo kvailas. Ant tų, kurie elgdavosi neprotingai, jis
nepykdavo. Neskubėdavo teisti, stengdavosi suprasti.
Stengdavosi būti ramus ir kantrus, nes žinojo, kad po
kurio laiko, pasitelkus ne tik savo, bet ir aukštesniąsias
jėgas, viskas paprastai susitvarko. Šitaip nutarė elgtis ir
dabar. Juolab kad jautėsi atsakingas už būsimą žmoną
ir kūdikį.
Tik dabar jis kažkodėl prarado ryžtą.
—Joks protingas vyras netampys žmonos ir kū
dikio po pasaulį pirmyn ir atgal, - sušuko Grėjus.
—Vadinasi... nesutinki? —paklausė Šarlotė.
—Ne, tam nepritariu! Tai netikusi mintis.
—Aš gi suprantu, kas manęs laukia, o tu, tikiuosi,
nepaliksi manęs likimo valiai?
Grėjus dėbtelėjo į ją.
Šarlotė šypsojosi. Olivija teisi. Juodu —Greisoną
ir ją —siejo vienas dalykas. Abu norėjo šeimos, norėjo
turėti savo namus.
—Na, gerai, - pasakė Šarlotė. - Tarkim, atsisakau
bastytis po Ekvadorą su kūdikiu ant rankų ir nutariu
gimdyti čia, Sidnėjuje. Jam gimus padėtų seneliai, rū
pestingoji Milė ir seniai dėl jos dūsaujantis Derekas,
o tu, savaime suprantama, visada būtum šalia manęs.

Gali rinktis.
Greisonas paragino kalbėti toliau.
—Į Galapagus galėčiau su tavimi važiuoti likus
trims mėnesiams ar šiek tiek mažiau iki gimdymo. Su
rastum man butą ar namą kur nors San Kristobalio
saloje, kur būtų moderni ligoninė. Ramiai kibtum į
savo darbus, o Milė su Dereku patyrinėtų mano tėvo
aprašytą vietovę. Nenoriu, kad atsisakytum darbo vien
todėl, kad viskas šitaip susiklostė. Gyventume tik to
kiuose namuose, kurie patiktų ir tau, ir man.
—Ar kalbi rimtai?
—Labai rimtai, —Šarlotė atsistojo ir priėjusi prie
Grėjaus suėmė abi jo rankas, šitaip parodydama, kad
jis jai rūpi ir kad ji nusiteikusi ryžtingai. - Norėčiau,
kad ši mano svajonė išsipildytų.
—Aš irgi, —sumurmėjo Grėjus.
—Visada svajojau turėti savo namus, —pasakė ji. -
Mano svajonė išsipildė jau tą dieną, kai sutikau tave,
o neseniai pasikalbėjusi su tavo mama supratau, ko
iš tikrųjų noriu. Visada norėjau savo namų, tokių,
kuriuose man negalėtų nutikti nieko blogo ir kur ga
lėčiau tvarkytis, kaip panorėjusi —namų, kuriuose gy
ventų abu tėvai ir kur jausčiausi mylima. Iki šiol taip
man nutikdavo tik sapnuose. Tokie sapnai padėdavo
ištverti vienatvę. Gilis irgi buvo reikalingas, kad ne
prarasčiau vilties. Bet visa tai buvo tik svajonė. Ir tada
susipažinau su tavimi.
—Gal tai irgi sapnas? —paklausė jis ir šyptelėjo. -
Gal ir manęs nėra?
—Netiesa, tik dabar namus įsivaizduoju šiek tiek
kitaip. Nebūtina visada gyventi vienoje ir toje pačioje
182 | KELLY HUNTER
vietoje. Namai man susiję su žmogumi, kurį myliu.

Kuriam noriu ir galiu padėti. Kurio laukčiau su
grįžtant. Ir su kuriuo kada nors įsikurtume vienoje
vietoje ir kartu augintume savo vaikus.
—Man reikia viską gerai apgalvoti, —burbtelėjo
Grėjus. —Likau su tavimi todėl, kad tau to reikėjo.
Norėjau saugumo. Stabilumo. Kartą jau buvai mane
palikusi dėl to, kad negalėjau, gal ir nenorėjau tau to
suteikti. Dabar aš su tavimi.
- Regis, mūsų norai ne visada sutampa, tiesa? —
Šarlotė padrąsinamai jam nusišypsojo;. - Bet nesi
jaudink. Netrukus galvosi panašiai kaip aš.
Jis tik papurtė galvą.
—Kai tu šalia, negaliu susikaupti. O man reikia
pagalvoti, —Grėjus paleido jos rankas ir nuėjo prie
lango - buvo labai susinervinęs. —Eisiu paplaukioti.
- Puiki mintis, - sumurmėjo Šarlotė. - Baseino
vanduo šiltas, —ji irgi kartais plaukiodavo, gydytojas
sakė, kad tai sveika gyjamiems jos šonkauliams ir krū
tinei. Ji atsitiesė, pastebėjusi švelnų ir aistringą vyro
žvilgsnį. - Maudysies be trumpikių?
- Eisiu ne į baseiną, - nenoriai prisipažino
Grėjus. - Į paplūdimį.
—Šit kaip, —Šarlotė krūptelėjo. —Ir vienas, savaime
suprantama, - ji mėgo vandenį ir taip pat mielai būtų
išsimaudžiusi ar net panardžiusi. Bet tik ne Sidnėjaus
paplūdimyje. —Parnešk apelsinų.
—Baik fantazuoti, —subarė jis. —Kartais nebeskiri,
kur tikrovė, o kur ne.
- Va tai tau, - ji grįžo į savo krėslą. Tegul jis ramiai
sau galvoja, o ji pasklaidys tėvo mėgtą žurnalą. - Juk
aš —archeologė.
- To dar nepamiršau, - sumurmėjo jis. —Beje,

Šarlote?
- Hmm? - Ji žvilgtelėjo pro žurnalo viršų. - Kas
dar, mielasis?
- Užsiminei apie vedybas, —priminė jis.
- Taip. Užsiminiau.
- Trečiadienis man tinka.
Kol Greisonas mirko šaltame vandenyje ir svarstė,

kaip elgtis toliau, Šarlotė taip pat galvojo, ką daryti.
Diena jau ėjo vakarop, iš jų miegamojo, kuris buvo
vakarinėje namo dalyje, vėrėsi nuostabus vaizdas į
uostą, dėl kurio, tiesą sakant, Aurora ir įsigijo šį namą.
Greisonas tikriausiai nė nepastebės, bet Šarlotė vis
tiek uždegė kelias žvakes. Vylėsi, kad jų liepsna vyrą
šiek tiek apramins, nes buvo labai susijaudinęs. Ji apsi
vilko šilkinius violetinės spalvos naktinius marškinius
su nėriniais. Apyrankių nenusiėmė, jos teikė laukinio
žavesio. Iššukavo plaukus ir pačiupinėjo šonkaulius.
Neskaudėjo. Dar turėjo kelias mėlynes, bet tikėjosi,
kad jei liks su marškiniais, Greisonas įsikniaubs į jos
palaidus plaukus ir pamirš mėlynes ir tai, kad ji buvo
patekusi į avariją. Gyvenimas skirtas gyviesiems, o ji
norėjo gyventi.
Dėkui, Aurora. Manau, kad tau jis patiktų. Grei
sonas. Mano sužadėtinis. Jis labai paslaugus ir doras, aš
noriu kurti namus sujuo.
Jei svajonės išsipildytų...
Manoji išsipildė.
Greisonas iš uosto į namus grįžo švariai nusiskutęs

ir persivilkęs kitais drabužiais. Savo laive nusiprausė,
184 | KELLY HUNTER
apsivilko kitus marškinius ir kelius siekiančias dro

bines kelnes. Šiais drabužiais jis vilkėdavo tik laive.
Plonos drobės pilki marškiniai buvo su apykakle ir
jam labai tiko, juos Šarlotė jau buvo mačiusi. Jie buvo
susagstyti iki pat viršaus.
Greisono akys ją pamačius sužibo. Vyras atrodė pa
ilsėjęs ir pasirengęs išpildyti visus jos norus.
- Na, kaip jautiesi, geriau? - paklausė ji ir nuėjo
prie spintelės, kurioje laikė gėrimus. Sau įsipylė mi
neralinio vandens su citrina, jam - viskio į apvalią
stiklinę ir mįslingai šypsodamasi padavė.
- Daug geriau.
- Apsisprendei?
- Taip, - Greisonui patiko, kad ji buvo su nak
tiniais marškiniais, o pamatęs apyrankes įdėmiai į ją
pasižiūrėjo. - O kaip šį nuostabų vakarą jaučiasi mano
sužadėtinė?
- Puikiai.
- Nuostabu, - žemas jo balsas šiek tiek virpėjo. -
Labai džiaugiuosi.
- Galėtume kartu palaukti, kol nusileis saulė, -
Šarlotė atsigėrė iš savo stiklinės ir pasižiūrėjo į jį. Šis
vyras jai tikrai patiko. Patiko, nes jam rūpėjo ne tik
ji, bet ir jų kūdikis. Patiko aštrus jo protas ir įdėmus
žvilgsnis. Šarlotė žavėjosi stipria jo valia ir tvirtu kūnu,
kuriuo jis jau senokai neleido jai pasidžiaugti, baimin
damasis liestis prie dar neužgijusių mėlynių. Šarlotei
patiko toks rūpestingumas - vadinasi, Grėjusją myli,
galvojo ji. Ji irgi jį myli, myli iš visos širdies. - Žinoma,
jei to nori.
- Noriu.
- Viliuosi, kad manęs pasiilgai.
- Pasiilgau, - Greisonas pastatė taurę ant stalo. -

Netgi labai.
Šarlotė atsargiai padėjo stiklinę salio jo taurės.
Uždėjo rankas jam ant pečių, apsivijo jo kaklą. Grei
sonas ją pabučiavo, švelniai ir pagarbiai. Šiąnakt ti
kėjosi iš šio vyro ne tokio bučinio. Ji stipriai prispaudė
lūpas jam prie lūpų. Greisono bučiniai darėsi vis karš
tesni ir aistringesnį, bet jo rankos buvo nuleistos —jis
neapkabino Šarlotės.
- Gydytojas sakė, kad... - vyras nebaigė sakinio,
nes ji užspaudė jo lūpas pirštu.
- Praėjo jau trys savaitės. Gydytojas sakė, kad jau
pasveikau, kūdikiui nieko blogo nenutiko ir mudu
galime mylėtis, tik reikia būti atsargiems.
Šarlotė atsegė porą viršutinių jo marškinių sagučių
ir pabučiavo į raktikaulio duobutę. Greisonas su
dejavo. Pats nežinojo, iš nevilties ar dėl ko kito.
- Šarlote, negalime to daryti, - sududeno kimiu
balsu. —Aš negaliu. Todėl, kad aš...
- Nesiryžti? - ji mėgino padėti. - Ar iš užsis
pyrimo?
- Bijau, kad tau skaudės, - sumurmėjo Grėjus ir
suėmęs delnais jos veidą karštai pabučiavo ją į lūpas. —
Kad užsimanysiu kai ko daugiau, tu nepajėgsi atsi
sakyti, o paskui abu gailėsimės.
- Nesigailėsim. Aš tave myliu, Greisonai Taileri.
Myliu tokį, koks esi. Aš irgi užsispyrusi, ir ne mažiau
už tave, taigi esame verti vienas kito. Tu irgi taip
manai, ar ne?
- Ir aš tave myliu, - jis kimiai sumurmėjo. - No
rėčiau visados gyventi su tavimi, tai didžiausia mano
svajonė. Kartu keliauti arba gyventi čia, tu dirbtum
186 | KELLY HUNTER
pačios įkurtame fonde, aš dirbčiau savo darbą. Labai

norėčiau, kad taip ir būtų.
—Džiaugiuosi tai girdėdama. Aš irgi noriu to
paties, o labiausiai norėčiau su tavimi pasimylėti, -
Šarlotė paėmė jį už rankos ir nuvedusi prie lovos iš
pradžių privertė atsisėsti, o paskui ir atsigulti. - Dabar
pat, —ji atsargiai apžergė Grėjų, vis dar vilkintį dra
bužius. Juos nurengti galės ir vėliau. —Nieko blogo
dėl to neatsitiks, —pasilenkusi įsirėmė rankomis jam
į pečius ir su pasitenkinimu pasižiūrėjo į žibančias
akis. - Mes tai jau darome, - Šarlotė pabučiavo jį į
lūpų kamputį, tada į skruostą, paskui ir į ausį. - Pa
matysi, mums abiem bus labai gera.
X X X X
Svajonių'
ROMANAI <
X X X X
1-2 knygos
2014 geguže
Nauja,
x x :
smagu, seksualu ir
: x x
truputį nuodėminga
X VESTUVIŲ SEZONAS *
Keturios koledžo laikų draugės. ,j

Keturios istorijos apie bandymą
vėl atrasti draugystę ir
tikrą meilę.
x. x
X. X
3-4 knygos
2014 liepa
Pirk pigiau
j wwwjvsjoniiiknyjjot. lt
U X X X X X:
IMPERIJA
Jauni, turtingi ir garsūs. Korečių dinastijos atstovai
nuolat šmėžuoja Sicilijos bulvarinių laikraščių
puslapiuose.
SKANDALAI
Kaip ilgai jų reputacija atlaikys akinančią fotografų
blyksčių šviesą ir kada pagaliau bus atskleistos visos jų
šeimos paslaptys?
PALIKIMAS
Paslaptys ir begalinis valdžios troškimas kadaise vos
nesužlugdė Korečių šeimos. Naujoji Korečių karta vėl
kyla į aukštumas - ir jokia nešlovė ar skandalai
nepastos jiems kelio.
Šeima, turinti daugiau paslapčių nei bet kuri kita.
Skandalai, išdavystės, meilė, nuodėmės, džiaugsmas, kerštas, meilužiai,
dūžtančios širdys, verslo reikalai, painiojami su malonumais...
Visa tai ir dar daugiau privers pažvelgti kitomis akimis į laimę ir meilę.
Sensacinga knygų serija pasakoja istoriją apie turtingą šių dienų
Sicilijos šeimą, pasidalijusią į dvi kariaujančias stovyklas. Kiekvienoje
knygoje jūsų laukia iki raudonumo įkaitę romanai ir skandalai.
Kuogtilhigcsuė seimu./, tuo tu u <siu> jos pushtptys
1-2 knygos kovas 3 -4 knygos gegužė

CARLY PHILLIPS
trilogija LAIMINGI
Nustebinti mokančios Carly Phillips trilogija
LAIMINGI - apie aistringus ir mylinčius Korvinių
šeimos vyrus ir jų pastangas DĖL JOS...
2014
vasaris
2014
balandis
2014
balandis
Geras laikas su knyga garantuotas £2 Pirk pigiau j

ĮĘ įjį^ www.svajoniuknygos.ltJ
Jausmų egzotika
Melanie Millburne
Ar galiu atsisakyti?
Lynn Raye Harris
Laimės tik vienas
Aistra
Kate Carlisle
\sJZaZi*f Lcisk pasilikti rojuje
(I iš 2)
Red Garnier
Ne tas vyras, tas bučinys
Karamelė
Kelly Hunter
Gal pakartojam?
Loti Wilde
Priverstinis nusileidimas
(III iš 3)
Istorinis
Ann Lethbridge
Niekada nemylėta
Nori skaityti daugiau?

33 Rinkis du romanus vienoje knygoje
Įkaitusi vasara
Hunter, Kelly
Hu-131 Gal pakartojam?: romanas / Kelly Hunter (Keli Hanter) ;
[iš anglų kalbos vertė Filomena Vaitkutė]. - Vilnius : Svajonių knygos,
2014. - 186, [1] p. - (Svajonių romanai, ISSN 1822-6825. Karamelė)
ISBN 978-609-406-737-2
UDK 821.111(73)-31
Išleido UAB „Svajonių knygos“

A. Goštauto g. 4-1, 01106 Vilnius,
tel. +370 5 212 2794
ei. paštas: info@svajoniuknygos.lt
www.svajoniuknygos.lt
Tiražas 2200 egz.
Spausdino spaustuvė
PRINTIT
Gamyklos g. 27,96155 Gargždai,
ei. paštas info@print-it.eu
tel. (8 46)420300

Kelly Hunter - Gal Pakartojam 2014 LT PDF

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

Kelly Hunter - Gal Pakartojam 2014 LT PDF

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

KELLY H U N T E R

Visos teisės į šį kūrinį saugomos, įskaitant teisę atkurti

ISSN 1822-6825 © Filomena Vaitkutė,

.Svajonių romanai“ yra UAB „Svajonių knygos“ prekių ženklas.

Be to, ir nepaprastai kuklus.

Aurora irgi jo laukė.

Aurora mirė. Praėjus dviem mėnesiams, kai jai

nedovanotina. Tik tokiam jo elgesiui mergina rado

ir daktaras Karlailas norėtų perimti iš manęs šį darbą.

jos išėjimu nesibaigs ir tavo ryšiai, apie kuriuos sklinda

plaukti aukštyn Šepiko upe ir netikėtai kažkur dingti,

Šarlotė apsiriko manydama, kad pokalbis su Medu

taip pat savigrauža ilgai netruks. Svarbiausia iškęsti

- Gal ir taip, - sumurmėjo Šarlotė. Juk to ir siekė,

pasakė Milei tiesą, ir jai šiek tiek palengvėjo. —Turiu

Nors buvo smalsi, Milė Peters turėjo gerą širdį ir

apskrito stalo, šiek tiek išklibusio ir ne itin švaraus, bet

Derekas iš lėto nuleido valgiaraštį. Iš pradžių pa­

- Kitaip būti ir negalėjo, - įsiterpė Milė. - Juk plau­

Šis klausimas nedavė ramybės. Kada, kada, kada? -

pasiteirauti Milės, kas atsitiko, ir pasisiūlyti padėti,

Šarlotė ir vėl sumirksėjo akimis.

Netrukus dėžę užtempė laiptais ir įnešė į Šarlotės

apykakle, bet iš geros medžiagos, tokie visada gražiai

Dabar svarbiausia nepulti į paniką.

supakavo į dėžę ir išsiuntė... jai? Reikia visa tai grą­

Greisonas Taileris buvo išmintingas vyras. Žinojo,

siuntinių išvežiotojui, kad šis išsiųstų ją į Australiją.

gavusi, įspės ją ir pažadės kada nors pats nuvažiuoti

vyrų, kurie seniai neturėjo moters. Jis sutrikęs atsi­

bet tik tam, kad sužinotume Jūsų elektroninio pašto

- Tik nesinervink, - šimtąjį kartą tada pakartojo

Auroros bute, nes būtent jos adresą nurodė daiktų at­

lūpos traukte traukė akį. Jai dingtelėjo, kad tas lūpas ji

Vadinasi, Gilis Taileris - išgalvotasis herojus - nėra

Pažįstu visus kolegas. Jūsų sužadėtinio tarp jų nėra.

- Gilis? - paklausė jis.

Kad neliktų melo, - ji praras gerą vardą, draugus, ir

i. Grėjus nužvelgė ilgą koridorių ir duris, už kurių

- Ar rasite kelią iki vietos, kurioje apsistojote? -

- Na, taip. Jūs teisus. Nelabai malonu.

- Atsisakiau. Bet manimi netiki. Niekas nenori

- Tiek to, —vyro veidas apniuko, balsas skambėjo

- Sutinku, - pasakė jis. - Vadinasi, sutarta?

pasiruošti paskaitai, ir ji nekantriai laukė, kada galės

- Bet... - Milė dirstelėjo į Šarlotę, tada vėl nukreipė

Milei pasišalinus, Šarlotė uždarė duris, tada įkvėpė

- Be reikalo taip manote, - ramiai tarė ji, nors

Grėjus buvo atsimerkęs, stebėjo, visą laiką stebėjo ją

Turiu tvardytisy kad jos nesuvalgyčiau, - pagalvojo

liaukitės, - nors kūnas priešinosi, Grėjus šiek tiek at­

- Esate tuo įsitikinęs? - Mergina sukryžiavo rankas

- Nuostabu, - burbtelėjo Šarlotė, žaviai atkišdama

Visa tai turėjo paakinti Sarą susimąstyti, ar ji iš

Kadangi buvo patyręs, nemažai bandymų atlikęs

automobilis saugus. Šarlotė užsuko vandens čiaupą,

- Puiku, - santūriai tarė Grėjus. - Jėga grįstas se­

Kitus dvidešimt kilometrų juodu važiavo ne­

- Papasakokite apie savo darbą, - paprašė Grei-

Greisonas Taileris, pats to neįtardamas, kursto

Ir jam beveik pavyko.

motina buvo santūriai nuovoki. - Pastaruoju metu

- Atleiskite, - prisivertė šyptelėti. - Siek tiek supa­

Derekas iš lėto nuleido valgiaraštį. Iš pradžių pa

- Kitaip būti ir negalėjo, - įsiterpė Milė. - Juk plau

supakavo į dėžę ir išsiuntė... jai? Reikia visa tai grą

vyrų, kurie seniai neturėjo moters. Jis sutrikęs atsi

Auroros bute, nes būtent jos adresą nurodė daiktų at

liaukitės, - nors kūnas priešinosi, Grėjus šiek tiek at

- Puiku, - santūriai tarė Grėjus. - Jėga grįstas se

Kitus dvidešimt kilometrų juodu važiavo ne

- Atleiskite, - prisivertė šyptelėti. - Siek tiek supa

Padėtis buvo rimta. Nors ji, Šarlotė Grynstoun, ar

Grėjus matė, kad Šarlotė apžavėjo jo tėvą vos pra

- Borneo gražu, - ji gyvai pritarė, įsijautusi į bo

Greisonas nenutraukė jų žemyn, niekados to neda

Ji puolė sagstyti Greisono marškinių sagas. Po aki

Kai jis vėl ėmė sukti ratus - pamažu ir neskubė

Grėjus nusprendė iki penktadienio Šarlotei neskam

Važiuodama iš darbo namo Šarlotė šiek tiek už

ponai - vyriausiasis universiteto finansininkas ir geolo

- O kaip apetitas? Papasakokite smulkiau, - pa

- Eikite, —švelniai paragino gydytoja. - Jei rezul