VšĮ SOCIALINIŲ MOKSLŲ KOLEGIJA

ESTETINĖS KOSMETOLOGIJOS
STUDIJŲ PROGRAMA

LEIDŽIAMA GINTI
Studijų programos vadovas
Sabina Repčenkienė

(parašas)

2020- -
(data)

VAKUUMINIO MASAŽO POVEIKIS CELIULITO PAVEIKTAI

ŠLAUNŲ ODAI
Baigiamasis darbas

Darbo autorius
Violeta Saveljeva

(parašas)

Darbo vadovas
lekt. Julija Barkuvienė

(parašas)

Vilnius, 2020
 TURINYS

SANTRAUKA
SUMMARY
ĮVADAS
1. MOKSLINĖ LITERATŪROS ANALIZĖ
1.1. Odos struktūra
1.2. Celiulito samprata
1.2.1. Celiulito atsiradimo priežastys
1.2.2. Celiulito klasifikacija
1.3. Celiulito požymių korekcijos būdai
1.3.1. Manualiniai anticeliulitiniai masažai
1.3.2. Kosmetologinės anticeliulitinės procedūros
1.3.3. Aparatiniai celiulito korekcijos metodai
1.3.4. Mezoterapija
1.3.5. Gyvenimo būdo korekcija
2. TYRIMO DIZAINAS
2.1. Tyrimo eigos pristatymas
2.2. Atliekamos procedūros aprašymas
3. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS
3.1. Kosmetologinių procedūrų plano pagrindas
3.2. Kosmetinių priemonių pasirinkimas
3.3. Kliento stebėsenos rezultatai kosmetologinių procedūrų taikymo eigoje
IŠVADOS
REKOMENDACIJOS
LITERATŪROS SĄRAŠAS
PRIEDAI

2
 ĮVADAS

Temos aktualumas. Celiulitas labai opi visų laikų problema, jis kamuoja apie 80 – 90 procentų
viso pasaulio moterų. Dėl intensyvaus riebalų kaupimosi poodyje, silpnesnis jungiamasis audinys
nebeišlaiko riebalinių ląstelių spaudimo, taip pažeidžiamas poodis, to pasekoje - išryškėja
celiulitas. Celiulitas gali atsirasti bet kurioje kūno vietoje, kur yra riebalinio audinio sluoksnis.
Dažniausiai celiulitas pažeidžia viršutinę šlaunies dalį, blauzdas ir sėdmenis (Čejauskas, 2014).
Pagrindinė celiulito atsiradimo priežastis – sutrikusi kraujotakos ir limfotakos sistemos
audiniuose. Dėl sutrikusios kraujotakos ir metabolizmo procesų, audiniai papilkėja, praranda
elastingumą, atšąlą, gan dažnai jaučiamas skausmas prilietus celiulito pažeistus audinius.
Celiulitas ne tik estetinis bet ir sveikatos sutrikimas. Kai kurios moterys, turinčios celiulitą,
jaučia sumažėjusią savivertę, kompleksuoja dėl šio odos trūkumo, kartais puola į depresiją
(Šardono, 2010).
Tyrimo problema. Koks vakuuminio masažo poveikis celiulito paveiktai šlaunų odai?
Baigiamojo darbo objektas. Vakuuminio masažo poveikis celiulito paveiktai šlaunų odai.
Baigiamojo darbo tikslas. Įvertinti vakuuminio masažo poveikį celiulito pažeistai šlaunų odai.
Baigiamojo darbo uždaviniai:
1. Apibūdinti celiulito sąvoką teoriniu aspektu.
2. Išsiaiškinti celiulito atsiradimo priežastis ir įtakojančius veiksnius, teoriniu aspektu.
3. Įvertinti tiriamosios odos būklę ir nustatyti problemą, prieš procedūrų kursą.
4. Įvertinti tiriamosios šlaunų odos būklės pokyčius po vakuuminio masažo kurso.

3
 1. MOKSLINĖS LITERATŪROS ANALIZĖ

1.1. Odos struktūra

Oda yra didžiausias žmogaus organas, kurios sandara yra sudėtinga ir atlieka labai svarbias
funkcijas organizme. Pati svarbiausia odos funkcija – apsauginė. Ji saugo organus, griaučius ir
raumenis nuo mechaninių, terminių ir biologinių veiksnių. Oda atlieka termoreguliacinę funkciją –
palaiko šilumos pusiausvyrą. Ekskrecinę – pro odos poras kartu su prakaitu pasišalina vanduo,
šlapalas, natrio chloridas ir kitos medžiagos. Ir dar viena labai svarbi funkcija – jutiminė. Odoje yra
daug jutiminių nervinių galūnių ir receptorių, kurie paverčia išorinės aplinkos dirgiklius nerviniais
signalais, plintančiais į smegenis ir sukeliančius įvairius jutimus (Stropus ir kiti, 2016).
Oda sudaryta iš trijų sluoksnių - epidermio, dermos ir poodžio. Epidermis yra dengiamasi
viršutinis sluoksnis ir biologiškai aktyviausias. Epidermyje vyksta ląstelių gamyba, medžiagų
sintezė ir apykaita, gynyba ir jautrumas. Kitas sluoksnis – derma, nuo jos priklauso odos tvirtumas
ir atsparumas. Tikroji oda mums suteikia elastingumo, tvirtumo ir stangrumo. Ji susideda iš
elastinių, kolageninių skaidulų, kraujagyslių, limfmazgių, raumenų, nervų ir ląstelinių elementų.
Poodis – kitaip vadinamas – jungiamasis audinys, kuris sujungia raumenis, organus ir tikrąją odą
(Anusevičienė ir kiti, 2011).
Poodį sudaro purusis jungiamasis audinys. Jis išoriniu paviršiumi be ryškių ribų pereina į
tikrosios odos tinklinį sluoksnį. Jo storis įvairiose kūno srityse yra nevienodas ir priklauso nuo
riebalinio audinio kiekio. Moterų poodyje riebalinio audinio yra santykinai daugiau negu vyrų.
Riebalinis audinys suteikia odai stangrumo, išlyginą paviršių.
Poodis turi 4 audinio rūšis:
 Tinklinis jungiamasis audinys;
 Purusis jungiamasis audinys;
 Glaudusis jungiamasis audinys;
 Riebalinis jungiamasis audinys (Stropus, 2016).
Tinklinis audinys - sudarytas iš jungiamojo audinio skaidulų. Jo pagrindinės funkcijos yra
priimti ir kaupti skysčius, atstatyti ir pašalinti organines medžiagas ir šiame audinyje susidaro
antikūnai, kurie kovoja su kenksmingais mikroorganizmais (Sirvydienė, 2012).
Purusis jungiamasis audinys gaubia organus ir audinius. Jis turi nedaug skaidulų, tačiau daug
ląstelių. Jungiamajame audinyje skiriamos kolageninės ir elastinės skaidulos. Dideli ne ląstelėse
esančio vandens kiekiai susikaupia jungiamojo audinio tarpuose, todėl purusis jungiamasis audinys
yra labai svarbus kūnui kaupiant vandenį. Deja, ši puiki jungiamojo audinio funkcija, prisideda prie
celiulito atsiradimo (Anusevičienė ir kiti, 2011).

4
 Glaudusis jungiamasis audinys sudarytas tiek iš ypatingai glaudžių, lygiagrečiai išsidėsčiusių
kolageninių skaidulų pluoštų, kurie sudaro standžiuosius raiščius ir sausgysles, tiek iš elastinių
skaidulų, kurių yra lanksčiuose raiščiuose. Raiščiai ir sausgyslės pritvirtina raumenis prie kaulo
(Stropus, 2016).
Riebalinis audinys ir adipocitai. Viršutinis odos sluoksnis yra epidermis, kurį mes matome ir
galime liesti. Epidermis atlieka apsauginę funkciją. Po epidermiu yra derma arba tikroji oda – storas
sluoksnis, kurį sudaro įvairių tipų jungiamųjų audinių, turinčių kolageno ir elastino pluoštus,
kraujagysles ir limfagysles, nervines galūnėles, medžiagą – pagrindą, kurioje jie visi įsitvirtinę.
Kolageno triguba spiralinė struktūra suteikia odai stangrumo, o spyruoklinis elastinis audinys –
tamprumo ir elastingumo. Po derma yra hipoderma – poodinis riebalinis audinys., jungianti odą su
raumenimis ir kaulais. Tai izoliacinis sluoksnis sudarytas iš apvalių riebalinių ląstelių, laisvai
išsidėsčiusių jungiamajame audinyje. Hipodermoje taip pat gausu nervų ir kraujagyslių. Sienelė,
skirianti dermą nuo hipodermos, sudaryta taip, kad riebalinių ląstelių skiltelės gali pakilti iš apatinio
sluoksnio į dermą, tai ir vyksta celiulito susidarymo procesas (Bogaczewicz ir kiti, 2018).

Epidermis
Derma

Poodiniai riebalai

Rezerviniai riebalai

Raumenys

1.1 pav. Odos ir poodinio riebalinio audinio sluoksniai

Šaltinis: Watkins (2006), Sirvydienė (2012).
Riebalinis audinys sudarytas iš riebalinių ląstelių ir tinklinių skaidulų. Daugiausiai riebalinio
audinio yra po oda, jis atlieka svarbią kaupimo funkciją – riebalų atsargų kaupimo, kad vėliau
panaudotų energijos gamybai. Kartu su vandens sankaupomis šis audinys sudaro elastingą
minkštimą, kuriuos saugo po juo esančius organus nuo smūgių ir spaudimo. Riebalinis audinys
saugo, kad kūnas neprarastų šilumos (Anusevičienė, 2011).
Riebalinis audinys yra jungiamasi audinys, kuris turi ir kaupia riebalų ląsteles. Riebalinis
audinys kontroliuoja organizmo kūno svorį, nes jame vyksta riebalų kaupimas ir skaidymas.

5
Riebalų ląstelių kaupimas yra svarbus mūsų organizmui, kad išskirtų riebalų rūgštis energijai gauti
(Sirvydienė, 2012).
Riebaliniame audinyje yra 95% visų organizme esančių trigliceridų, jame sukauptas pagrindinis
organizmo energijos kiekis. Todėl riebalinis audinys yra labai svarbus reguliuojant energijos
homeostazę. Riebalinis audinys, reguliuodamas energijos gamybą ir jos sąnaudas, kontroliuoja kūno
svorį, nes jis ir kaupia, ir mobilizuoja riebalus, išskiria daug citokinų, turinčių metabolinį aktyvumą.
Riebalinis audinys dalyvauja reguliuojant gliukozės ir lipidų apykaitą, kraujagyslių tonusą, imuninį
atsaką, jautrumą insulinui, reprodukciją (Fabre, 2017).
Adipocitai yra riebalinių audinių ląstelės. Jie aktyviai dalyvauja medžiagų apykaitos
procesuose. Veikiami insulino adipocitai, kurie išsidėstę arčiau smulkiųjų kraujo kapiliarų,
sintezuoja specialų fermentą lipoproteinlipazę. Šis fermentas paverčia kraujyje cirkuliuojančius
cukrus, trigliceridus į riebalų atsargas. Toks procesas vadinamas lipogenezė. Lipogenezės procesas
aktyvinamas gliukozės receptoriai, esančiais ląstelės paviršiuje. Adipocitai didėja dėl
suaktyvėjusios lipogenezės veiklos ir padidėjusio insulino receptorių kiekio ant adipocitų
membranos (Bogaczewicz ir kiti 2018).
Adipocitas – kaupia energijos atsargas žmogaus organizme. Jis užtikrina riebalų kaupimąsi ir
skaidymą. Norint išvengti arba apriboti celiulito formavimąsi, svarbu stimuliuoti lipolizės procesą,
kad jis pagreitėtų, bei lėtinti lipogenezės procesą (Febre, 2017).
Riebalinių audinių funkcionavimą reguliuoja du procesai:
 Lipogenezė: trigliceridų sintezė ir kaupimosi procesai;
 Lipolizė: riebalų skaidymo procesas į juos sudarančias riebąsias rūgštis ir jų šalinimas per
kraujotaką.
Lipolizė – riebalų mobilizacija iš riebalų sankaupų. Tai – trigliceridų skaidymas riebaliniame
audinyje į glicerolį ir laisvąsias riebalų rūgštis. Lipolizė yra valdoma neuroendokrininės reguliacijos
būdu. Jos reguliacinis fermentas yra adipocituose esanti nuo hormonų priklausoma trigliceridlipazė,
kurios veiklą reguliuoja adenozinmonofosfatas. Ši molekulė suaktyvėja pasirodžius patiems
pirmiesiems lipolizės požymiams ir suaktyvina reakcijas, ardančias riebalinį audinį (Sirvydienė,
2012).
Lipogenezė. Siekdami patekti į adipocitus, judrieji trigliceridai, atkeliaujantys iš kepenų ar
žarnyno, padedant lopoproteinlipazei, turi skilti į laisvąsias riebalų rūgštis. Lipopoteinlipazė yra
svarbiausias fermentas (enzimas), dalyvaujantis lipidų kaupimosi riebalinėse ląstelėse procese. Ką
sintetina ir išskiria adipocitai, o jos aktyvumas padidėja veikiant insulinui (Fabre, 2017).

6
 1.2. Celiulito samprata

Celiulitas (gynoidinė lipodistrofija - GLD), taip pat žinomas kaip „apelsino žievelė“ ar varškės
sūrio pavidalo odos sustorėjimas, laikomas parafiziologine, kosmetiškai nepriimtina problema
(Załęska-Żyłka, 2008). Celiulitas vadinamas „apelsino žievele“, dėl to, kad celiulito pažeistose
vietose atsiranda įdubimai gelsvos, oranžinės spalvos (Vasiliauskienė, 2004).
Celiulitas yra toksinių medžiagų susikaupimas, kai susilpnėja natūraliai organizmą valanti
limfos sistema, audiniuose kaupiasi skysčiai (Турова, 2012). Сeliulitas pasireiškia dėl medžiagų
apykaitos sutrikimo poodiniame riebaliniame audinyje, dėl to poodinio riebalų ląstelių skaičius ir
tūris padidėja. Šių ląstelių padidėjimą įtakoja sutrikusi kraujotakos ir limfos sistemos veikla.
Pasireiškia susilpnėjusiu odos tonusu ir nevienodai pasiskirsčiusių poodinių riebalų sankaupomis
(Šardono, 2010).

1.2 pav. Celiulito pažeistos odos ir normalios sveikos odos skirtumai.

Šaltinis: https://skinny.lt/straipsniai/celiulitas-ir-lokalizuotos-riebalu-sankaupos/

Vyrų ir moterų yra skirtinga poodinio audinio struktūra – jungiamojo audinio pertvaros,
dalinančios riebalinį audinį į skilteles. Pas vyrus, jungiamojo audinio skaidulos (pertvsros) išsidėsto
įstrižai, o pas moteris – statmenai odos paviršiuje (žiūrėti 1.3 paveikslėlyje). Riebalinės ląstelės pas
vyrus yra mažesnės nei pas moteris. Todėl padidėjus riebalinių ląstelių apimčiai vyrų odos reljefas
beveik nesikeičia, o pas moteris atsiranda duobutės ir kauburėliai (Watkins, 2006).

a b
1.3 pav. Vyrų (a) ir moterų (b) poodinio riebalinio audinio struktūra
Šaltinis: Watkins (2006)

7
 Mokslininkų ištirta, kad riebalų kaupimas yra tiesiogiai susijęs su moterišku hormonu
estrogenu. Estrogenas yra linkęs kaupti riebalus. Dėl šios priežasties, celiulitas dažniausiai
pastebimas pas moteris. (Proebstle, 2010). Retais atvejais celiulito padariniai pastebimi pas vyrus,
nes jų dominuojantis vyriškas hormonas testosteronas linkęs deginti riebalus (Bisson, 2005; Erl,
2009). Jeigu pas vyrus yra sutrikusi vyriško hormono testosterono gamyba arba buvo gydomi
estrogenų preparatais – gali atsirasti celiulitas (Sirvydienė, 2012).
Celiulito susidarymas paspartėja paauglystėje, nėštumo metu ar moterims menopauzės metu
(Tokarska, 2018). Čejauskas (2014) teigia, kad celiulitas, nesvarbu kokio laipsnio jis bebūtų, yra
būdingas 85 – 98 proc. lytiškai subrendusių moterų, Celiulitu skundžiasi apie 80 proc. moterų iki
30 metų amžiau ir virš 90 proc. vyresnių nei 35 metų moterų. Kituose šaltiniuose autoriai mini
panašius skaičius, t. y. 80 – 90 proc. moterų turi celiulitą (Labeque, 2007; Турова, 2012 ir kiti).
Čejauskas (2014) teigia, kad celiulitas gali atsirasti bet kur, kur yra riebalinio audinio.
Dažniausiai jis matomas ant šlaunų, blauzdų ir sėdmenų. Rečiau ant krūtų, kaklo, viršutinėje rankų
dalyje, juosmens dalyje. Janda (2014), išskiria, kad celiulito atsiradimas ir paplitimas priklauso ir
nuo žmonių rasės. Labiausiai celiulitas paplitęs pas kaukazietes, pas lotynų amerikietės - celiulito
pažeistos šlaunų ir sėdmenų dalys, anaip tol, jos neturi celiulito ant pilvo, kuris yra paplitęs pas
europietes moteris.
Celiulitas nėra mirtina liga, tai kosmetinė odos ypatybė, tačiau jo padarinius būtina šalinti, kai
jaučiamas skysčių užsilaikymas, skausmingi pojūčiai. Jeigu žmogus nesikreipia į specialistą ir
nepašalino šios kosmetinės ydos, turi didesnę riziką susirgti giliųjų venų tromboze ir jungiamojo
audinio infekciniais uždegimais (Proebstle, 2010).
Dauguma žmonių galvoja, kad celiulitas susijęs su per dideliu kūno svoriu. Deja, tai klaidinga
nuomonė, kadangi celiulitas gali atsirasti ir pas labai lieknus ar sportuojančius asmenis. Dažniausiai
pas lieknus labiau matosi, nei pas apkūnius (Glagoleva, 2011). Esant antsvoriui odos paviršius yra
lygus, nes sveikos riebalų ląstelės gali „judėti“ laisvai, o celiulitas daro odą nelygią, nes riebalų
ląstelių sankaupos yra užfiksuotos pakitusiu jungiamuoju audiniu, lyg suklijuotos viena su kita.
Taip pat riebalų ląstelės išlenda iš odos sluoksnį, taip suteikia celiulito išvaizdą (Crosta, 2019).
Watkins (2006) teigia, kad perteklinius antsvorio riebalus lengvai galima atskirti nuo celiulito
apčiuopos būdu bei pamatyti plika akimi (žiūrėti 1.1 lentelėje).

1.1 lentelė. Celiulito ir antsvorio skirtumai

Riebalai Celiulitas
Oda lygi Oda nelygi, su duobutėmis ir kauburėliais
Minkšta apsauga kūnui Neaprūpina kūno jokia apsauga
Tam tikros riebalų sankaupos būtinos Teigiamų pusių neturi
organizmui: riebalai aprūpina organizmą
8
energija, yra reikalini apykaitos procesai
Dengia beveik visą kūną Būna tik tam tikrose kūno vietose, dažniausiai
ant šlaunų, sėdmenų ir pilvo
Galima koreguoti dietomis ir sporto pagalba Negalima pakoreguoti vien tik dietomis ir
fiziniais pratimais (tokiu atveju nereikalingi
kilogramai išnyksta, sustiprėja raumenys, tačiau
duobutės ir iškilimai ant odos lieka ten, kur
buvo)
Šaltinis: Watkins (2006)

1.2.1. Celiulito atsiradimo priežastys

Čejauskas (2009) teigia, kad egzistuoja daugybė faktorių, lemiančių celiulito formavimąsi.
Pirmas faktorius – kraujotakos sutrikimas. Kadangi kraujas aprūpina kūno ląsteles deguonimi ir
maistingomis medžiagomis. Šlakų ir skysčių sankaupos, įsiterpdamos į šį procesą, sutrikdo kraujo ir
limfos mikrocirkuliaciją. Antras faktorius – limfinės sistemos sutrikimas, tuomet hormonų
disbalansas, stresas, netaisyklinga mityba, žalingi įpročiai, nejudrus gyvenimo būdas, miego
sutrikimai ir t.t.
Kraujo ir limfinės sistemos sąstoviai. Kraujotaka atlieka svarbią funkciją mūsų organizme –
arterinis kraujas aprūpina audinių ląsteles deguonimi ir maisto medžiagomis, o iš jų paima anglies
dioksidą bei maisto medžiagų skilimo produktus. Sutrikus kraujotakai, ląstelės „badauja“, o šlakai ir
toksinai yra pašalinami tik dalinai limfinės sistemos (Martinionienė, 2010).
Limfinė sistema dirba lygiagrečiai su kraujagyslių sistema, tačiau nėra priklausoma nuo jos.
Limfos tekėjimas priklauso nuo aplinkinių raumenų spaudimo, arterijų pulsavimas bei kvėpavimo
judesiai, anaip tol, nei kraujo sistemos, limfos tekėjimas nepriklauso nuo širdies darbo. Limfa yra
audinių skysčio perteklius. Per limfa audiniai iš kraujo gauna visas maistingas medžiagas, bei
grąžina visus medžiagų apykaitos produktus. Sutrikusi kraujo ir limfinės sistemos cirkuliacija
pastebima, kai yra sulėtėjusi medžiagų apykaita, kai nešiojami per daug aptempti rūbai.
Nepakankamas šlakų ir toksinų pašalinimas, kai jos kaupiasi moterų ir vyrų organizmuose, laikoma
pagrindine celiulito atsiradimo priežastimi. Briuselyje atlikti tyrimai parodė, kad 100 proc. moterų
kenčiančių nuo celiulito, yra pažeista limfos cirkuliacija. (Čejauskas, 2009).
Hormonų disbalansas. Hormonai yra organizmo gaminamos maisto medžiagos, skirtingų rūšių
ir skirtingais kiekiais randamos vyriškuose ir moteriškuose organuose. Estrogenai, insulinas,
noradrenalinas, skydliaukės hormonai ir prolaktinas yra celiulito gamybos proceso dalis (Crosta,
2019). Moters organizme gaminami estrogenai, kurie papildomai rūpinasi minkštu, tempiamu
jungiamuoju audiniu ir tuo pačiu skatina celiulito atsiradimą. Estrogenai skatina riebalinių ląstelių ir
vandens sankaupų susidarymą. Tuo tarpu vyriški hormonai testosteronai – atsakingi už standesnę
9
jungiamojo audinio struktūrą ir mažesnį riebalinių ląstelių susidarymą. Dėl šių priežasčių, pas vyrus
retai atsiranda celiulitas (Турова, 2012).
Celiulito atsiradimui įtakos turi hormoniniai pokyčiai, taip pat ir kiaušidžių hormonas –
estrogenas (Fabre, 2017). Estrogenas skatina skysčių kaupimais organizme. Kiekvieną kartą, kai
vyksta lytinių hormonų išsiskyrimas, kūnas gauna komandą pradėti kaupti riebalų atsargas, kurios
būtų naudojamos nėštumo ar kūdikio maitinimo periodu. Silpna kraujo ir limfos cirkuliacija
riebaliniame audiniuose padeda skysčiams kauptis juose. 75 proc. celiulito atveju galima sieti su
estrogeno padidėjimu, 12 proc. atsiranda lytinio brendimo laikotarpiu, kada pradeda funkcionuoti
kiaušidės ir estrogenų gamyba; 17 proc. neštumo periodu, kada padidėja estrogeno ir progesterono
laipsnis kraujyje dažnai lydi svorio padidėjimu ir cirkuliacijos sutrikimu. 19 proc. celiulito atveju
galima priskirti hormoninių kontraceptikų naudojimui, kurie pasižymi aukšta hormonų
koncentracija. Tokie kontraceptikai gali sukelti skysčių užsilaikymą ir svorio padidėjimą
(Sirvydienė, 2012).
Su amžiumi, organizme mažėja kolageno gamyba, dėl to oda tampa plonesnė, mažiau
elastingesnė. Jungiamasis audinys plonėja ir silpnėja, dėl to riebalinės ląstelės lengviau gali
išsiveržti į paviršių. Dėl to padidėja celiulito atsiradimo galimybė (Crosta, 2019).
Stresas. Psichinės perkrovos ir stresas - dar vienas svarbus veiksnys įtakojantis celiulito
atsiradimą. Emocinis susijaudinimas lemia adrenalino ir noradrenalino kiekio padidėjimą, lipolizės
aktyvaciją ir neesterifikuotų riebalų rūgščių kiekio padidėjimą. Tačiau stimulų poveikį susilpnina
arba visai sustabdo didelės neesterifikuotų riebalų rūgščių, slopinančių trigliceridlipazės aktyvumą
ir provokuojančių lipogenezę, koncentracija. Pasikartojantis stresas nualina organizmą ir sutrikdo
vidinį balansą. Streso metu hipotolamusas sulėtina kai kuriuos procesus organizme, dėl to padidėja
kraujo spaudimas ir kaupiasi skysčiai (Турова, 2012).
Hipotalamo liauka, randasi mūsų smegenyse, ji reguliuoja vegetacines organizmo funkcijas.
Taigi, hipotalamas koordinuoja dviejų pagrindinių organizmo sistemų darbą – nervų ir
endokrininės. Kada žmogus yra streso būsenoje, kinta kūno temperatūra, spaudimas ir kraujo
sudėtis, taip pat ir emocinė būsena. Šiuos pakitimus hipotalamas priima kaip signalą pradėti
daugybę reakcijų, taip pat ir adrenalino išskyrimą į kraują ir cukraus kiekio padidėjimą kraujyje
tam, kad organizmas būtų paruoštas pavojaus sutikimui. Besikartojantis stresas nualina organizmą ir
pažeidžia vidaus balansą. Streso metu hipotalamas organizme sulėtina kai kuriuos procesus, ir dėl to
padidėja kraujospūdis ir skysčių sąstingis (Čejauskas, 2009).
Pastovus stresas keičia mitybos įpročius ir apetitą, sukelia potraukį saldumynams, sutrikdo
virškinimo, kvėpavimo ir išskyrimo procesus. Streso sukeltas pastovus raumenų įsitempimas
sulėtina maistinių medžiagų patekimą į audinių ląsteles ir šlakų pašalinimą iš jų (Sirvydienė, 2012).

10
 Autoriai teigia, kad streso metu išlaisvintos energijos atsargos, pasireikšdamos padidėjusiu
cukraus kiekiu kraujyje, organizmo neišnaudojamos ir riebalų pavidale nusėda klubuose (Čejauskas,
2009, Турова, 2012).
Netaisykling mityba. Celiulito atsiradimą skatina netaisyklinga ir neracionali mityba.
Vartojamas maistas turintis daug cukraus, maisto papildų, aromatizuojančių medžiagų, dažų bei
konservantų (Smelevič, 2012). Perteklinis riebalų kiekis lydi nutukimą ir širdies ir kraujagyslių
ligas. Riebūs produktai talkina celiulito atsiradimui. Jie lėtai slenka virškinamuoju traktu palikdami
ant žarnyno sienelių lipnią plėvelę, o tai pablogina kitų produktų virškinimą. Kaupdamiesi žarnyne,
nesuvirškintų riebalų likučiai susiaurina žarnos kanalą ir padeda pakartotiniam toksinų įsisiurbimui
į kraują, pablogina maistingų medžiagų įsisavinimą. Limfa tampa lipni ir blogiau funkcionuoja
ląstelių lygmenyje (Crosta, 2019).
Patys pavojingiausi yra įkaitinti riebalai, nes keičiasi jų cheminė struktūra ir išsilaisvina
laisvieji radikalai – kenksmingos dalelės, gebančios rimtai pažeisti ląstelių struktūras. Pirmiausiai
ląstelių membranas, taip pat kolageno ir elastino baltyminius skaidulų pluoštus, o tai jau lemia ne
tik odos, bet ir viso kūno greitesnį senėjimo procesą (Čejauskas, 2009).
Netinkamas gyvenimo būdas. Pasak Čejausko (2009) reikia griežtai atsisakyti alkoholio, nes tai
yra kalorijų koncentracijos šaltinis ir organizmo ląstelių nuodai. Perteklinis alkoholio vartojimas
talkina riebalų atsargų padidėjimą. Alkoholis, kaip ir kofeinas, pakelia gliukozės koncentraciją
kraujyje, dėl to sustiprina celiulito atsiradimą. Alkoholis suardo organizmui reikalingas riebalų
atsargas ir vitaminą C bei sutrikdo kepenų veiklą, kuri svarbi organizmo valymui ir detoksikacijai.
Nejudrus gyvenimo būdas glaudžiai susijęs su celiulito atsiradimu. Kadangi raumenų masė
sumažėja, apatinių galūnių raumenys nusilpsta, dėl to apsunkėja veninio kraujo ir limfos
nutekėjimas. Ilgalaikis būvimas vienoje padėtyje: stovint ar sėdint, taip pat gali sukelti skysčių
sąstovį (Sirvydienė, 2012).
Nikotinas. Rūkant į organizmą su tabako dūmais patenka kancerogenai (vėžinės ląstelės) ir
pavojingi laisvieji radikalai, ardantys vitaminus ir organizmo ląsteles, pasmerkdami jas deguonies
badui. Rūkantiems anksti pradeda senti oda – pablogėja kraujotaka, oda netenka baltymų ir
vitamino A, todėl ilgainiui praranda elastingumą, ima sausėti ir raukšlėtis. Rūkančius žmones
lengva atpažinti iš blyškios odos ir ankstyvų raukšlių (Čejauskas, 2009).
Rūkimas siaurina kraujagysles, dėl cigarečių sudėtyje esančių dervų ir nikotino. Kai
kraujagyslės susiaurėja, audiniai yra prasčiau aprūpinami deguonimi ir sutrinka medžiagų apykaita.
Audiniuose pradeda kauptis toksinai, dėl to atsiranda „apelsino žievelė“ (Турова, 2012).
Alkoholis. Alkoholis yra labai kaloringas, jis pakelia gliukozės lygį kraujyje ir skatina riebalų
kaupimąsi audiniuose. Jis akivaizdžiai sustiprina celiulito atsiradimą, nes ardo riebalų atsargas
reikalingas organizmui, vitaminą C, kuris labai svarbus odos sveikatai, trikdo kepenų veiklą ir

11
organizmo šalinimo procesus (Čejauskas, 2009). Alkoholis iš organizmo šalina skysčius, dėl to
audiniai sausėja ir džiūsta. Alkoholis yra diuretikas - skatina šlapimo išsikyrimą, o su šlapimu
organizmas netenka daug vandens ir mineralinių medžiagų (Adler, 2019).
Miego sutrikimai. Pasak Duforez (2018) daugybiniai epidemiologiniai tyrimai rodo, kad
nekokybiškas miegas ir nepakankama jo trukmė labai susiję su sveikatos problemomis. Pirmiausiai
tai medžiagų apykaitos problemos. Viršsvoris tiesiogiai susijęs su miego sutrikimais, taip pat kaip ir
antrojo laipsnio, arba vadinamojo „riebalinio“, diabeto vystymasis. Blogas miegas trikdo
adiponektino baltymo, kuris padidina organizmo riebalų skaidymo greitį, darbo ritmą, todėl vyksta
ne riebalų deginimas, o jų kaupimas.
Bloga miego kokybė turi įtakos psichofiziologinių pasekmių atsiradimui: padidėja nerimas,
depresija, atsiranda mitybos ritmų sutrikimų - gali varginti naktiniai valgymai.
 Bloga miego kokybė lemia kortizolio, streso hormono, išsilaisvinimą.
 Kiti neseniai atlikti tyrimai rodo, kad kai miego nepakanka, galvos smegenų lygiu padidėja
potraukis miegui,
 Naktį, kai blogai miegama, trikdomas riebalų metabolizmas, ypač trikdomas kai kurių
hormonų funkcionavimas, visų pirma adiponektino, kuris greitina riebalų deginimą (Meder -
Orasmäe, Zubtsov, 2017).
Riebalų audiniai sąveikauja su smegenimis ir periferiniais audiniais įvairių hormonų gaminimo
būdu. Iš jų galima išskirti riebalinio audinio adipocitų gaminamą adiponektiną, dalyvaujantį lipidų
metabolizme.
 Adiponektinas dalyvauja lipolizėje, padeda skaidyti riebalinį audinį, reguliuoti natūralų
riebalų deginimo procesą ir gerai veikia merabolizmą.
 Adiponektinas taip pat gali reguliuoti adipozino audinių lygį, sumažindamas su uždegimu
susijusią genų ekspresiją. Tai sumažėja adipocitų gaminamų uždegimą lemiančių
komponentų kiekis.
 Adiponektinas gerina širdies ir kraujagyslių sistemos funkcionavimą (Duforez, 2018).

1.2.2. Celiulito klasifikacija

Šardono (2010) teigia, kad prieš pradedant celiulito požymių korekcijos procedūras, būtina
tiksliai nustatyti celiulito tipą, stadiją, chroniškumą ir lokalizaciją. Yra išskirtos keturios celiulito
stadijos ir trys tipai, kurie klasifikuojami pagal jungiamojo audinio būklę (Sirvydienė, 2012).
Šardono (2013) savo celiulito klasifikacijoje aprašo penkis celiulito tipus ir viena netikrą
celiulitą:

12
 Pirmas tipas - netikras celiulitas, kuris randamas hipodermos sluoksnyje. Pirmas tipas -
edemos celiulitas, kuris atsiranda dėl hormoninių veiksnių bei netinkamos mitybos.
Antras tipas – adipocitų (riebalinis) celiulitas, kai riebalinės ląstelės tampa didesnės ir
suspaudžia limfagysles.
Trečias tipas – atoninis celiulitas ir jis apibūdinamas kaip šiluminė fibrozė.
Ketvirtas tipas – mazgų celiulitas. Tai sunki celiulito forma, pasireiškianti mazgais.
Penktas tipas – raumenų aponeurotinis celiulitas.

Fabre (2017) išskiria tris pagrindines celiulito rūšis:

Pirmoji rūšis – stiprus arba fibrozinis celiulitas. Jam yra būdingi spalvos pokyčiai, prisilietus
jaučiasi kietumas ir gan dažnai jaučiamas skausmas. Ši celiulito rūšis yra sunkiausiai išgydoma.
Antroji rūšis – glebusis celiulitas. Jis atsiranda dėl sutrikusios limfinės ir kraujotakos sistemos.
Dažniausiai atsiranda ant kulkšnių, blauzdų ir šlaunų. Esant glebniajam celiulitui – kamuoja kojų
sunkumo jausmas.
Trečioji rūšis – riebalinis celiulitas. Atsiranda dėl netaisyklingos ir kaloringos mitybos, mažo
fizinio aktyvumo. Ši celiulito rūšis taip pat yra skausminga.
Vasiliauskienė (2004) išskiria ir aprašo tris celiulito stadijas:
Pirmoji arba pradinė – celiulito nesimato raumenų ramybės būsenoje, bet pastebima, kai
stipriai sugnybus odą dviem pirštais atsiranda įdubimai.
Antroji stadija – matoma, raumenų ramybės būsenoje ir sugnybus jaučiamas skausmas, bei
labiausiai išryškėjęs viršutinėje šlaunų dalyje, sėdmenų šonuose ir vidinėje kelių dalyje.
Trečioji stadija – tai sunkiausia celiulito stadija. Oda yra nelygi, grublėta, skausminga prilietus,
pilkšvos spalvos.
Celiulito klasifikavimui plačiausiai naudojamas metodas, kurį pasiūlė Nürnberger ir Müller, yra
grindžiamas 4 laipsniais ir apibrėžtais pagal klinikinę pateiktį (Schovvetter, 2014).

1.2 lentelė. Celiulito klasifikavimas pagal Nürnberger ir Müller

Laipsnis Klinikiniai požymiai
0 Jokių odos paviršiaus pakitimų
Paveikta odos zona lygi, kai objektas stovi arba guli, tačiau odos paviršiaus
I pakitimus galima matyti suėmus odą į raukšlę arba susitraukus raumenims

II Kai objektas stovi aiškiai matomas „apelsino žievelės“ efektas.

Kai objektas stovi arba guli matomas „apelsino žievelės“ efektas, iškilusios
III
vietos ir mazgeliai.

13
 Šaltinis: Schovvetter (2014)

Sirvydienė (2012) išskiria pagrindines keturias celiulito vystymosi stadijas:

Pirmoji stadija – klinikinių pakitimų neturi. Jai būdinga hipodermos sluoksnio sustorėjimas,
adipocitų pažeidimai, kapiliarų pralaidumo padidėjimas, išsiplėtę kapiliarai ir mikrokraujosrūvos.
Oda šioje stadijoje yra lygi ir švelni, išsaugoja savo spalvą, tačiau sulėtėja odos pažeidimų ir
mėlinių gijimas.
Antroje stadijoje pastebimi odos nelygumai paviršiuje, primenančias „apelsino žievelę“ suėmus
odą į raukšlę įtempus raumenis. Pažeistoje srityje oda išblyškusi, sumažėjusi temperatūra ir odos
elastingumas. Histologiškai pasireiškusi periadipocitų hipertrofija ir hiperplazija, bazalinės kapiliarų
membranos sustorėjimas, mikrokraujavimas, kapiliarų išsiplėtimas.
Trečioji stadija – aiškiai matoma „apelsino žievelė“. Oda blyški ir sumažėjusi temperatūra, (dėl
sutrikusios kraujotakos), sumažėjęs elastigumas, skauda odą pulpuojant. Šioje stadijoje formuojasi
mikromazgai, naujos kolageno skaidulos ir kapiliarų susidarymas, venulių išsiplėtimai,
Ketvirta stadija – aiškūs, dideli, skausmingi, suaugę su derma mazgai. Celiulitas labai gerai
matosi, net raumenimis esant ramybės būsenoje. Dėl nepakankamo kraujo aprūpinimo, celiulito
pažeistose vietose oda yra šalta ir turi melsvą atspalvį. Odą suėmus į raukšlę sukelia skausmą.
Celiulitas taip pat yra skirstomas pagal jungiamojo audinio būklę: kietas, suglebęs (minkštas),
edeminis arba mišrus (Брагина ir kiti, 2014).
Kietas celiulitas stebimas pas moteris, kurios gyvena fiziškai aktyvų gyvenimo būdą. Celiulito
pasireiškimas – kompaktiškas, tankus ir nesikeičiantis nuo kūno padėties (sėdint arba gulint).
Palpuojant paviršius prisitvirtinęs prie giliųjų sluoksnių, o suėmus į raukšlę (sužnybus) aiškiai
pasireiškia „apelsino žievelė“. Esant tokiai celiulito formai, pažeista oda būna šalta, audiniai kieti,
išsireikštas „marmurinis“ odos piešinys. Šį celiulito tipą dažnai lydi strijos, dažniausiai pastebimas
pas paaugles.
Suglebęs (minkštas) celiulitas matomas pas fiziškai neaktyvias arba staigiai sulieknėjusias
moteris. Stebima raumenų hipotonija ir suglebimas. Akivaizdus paviršiaus minkštumas, tokiam
celiulitui yra jungiamojo audinio pažeidimų, visų pirma, elastinių skaidulų, kartu su raumeninio
audinio hipotonija. Atliekant judesius, oda juda ir keičiasi priklausomai nuo kūno padėties. Oda taip
pat atrodo nelygi. Galimi cirkuliacijos sutrikimai, pasireiškiantys teleangiektazijomis ir varikoze.
Dažnai šis celiulito tipas būdingas vyresnėms, nei 40 metų moterims arba gali išsivystyti iš kietojo
celiulito, jei jis nekoreguojamas.
Edeminis celiulitas pasireiškia apatinių galūnių apimčių padidėjimu dėl patinimo. Oda plona,
peršviečiama. Dažniausi skundai: sunkumas ir skausmas kojose.

14
 Mišri celiulito forma sutinkama dažniausiai, vienu metu pasireiškia keletas celiulito formų ant
skirtingų kūno dalių.
Celiulito vertinimo metodai. Celiulito ir jo stadijų diagnostika turi apytikslį ir subjektyvų
vertinimo metodą. Nustatant celiulitą remiamasi keturiais būdais – anamneze, vizualiniu vertinimu,
palpacija, instrumentiniu metodu. Instrumentiniais metodais priskiriamas vakuuminis metodas,
lokalios odos temperatūros, matavimas naudojant skystųjų kristalų termografinę indikacinę juostą,
celiulito aplinkinių zonų ir odos raukšlės storio matavimas ir kitą (Sirvydienė, 2012).
Dažniausiai celiulitas nustatomas apžiūrint vizualiai ir suimant odą į raukšlę. Jei yra celiulitas,
bus matomi iškilimai ir jaučiami mikro ar makro mazgai. Celiulito problematinės zonos – šlaunys ir
sėdmenys, dėl to, šiose vietose oda yra suglebusi, korėta, prastai aprūpinama krauju, su didelėmis
poromis, jos paviršius panašus į „apelsino žievelę“. Atliekant žnaibymo testą – jaučiamas skausmas.
Antropometriniai matavimai apima kūno masės, ūgio, kūno apimčių matavimus ir kūno masės
indekso apskaičiavimą. Šis metodas naudojamas poodinio riebalinio audinio storio matavimui. Jis
leidžia įvertinti nutukimo laipsnį ir riebalų lokalizaciją, bet nėra tikslus vertinant celiulitą, nes kūno
masei sumažėjus, gali sumažėti kūno apimtys, bet celiulito būklė nepakisti (Sirvydienė, 2012).

1.3. Celiulito požymių korekcijos būdai

Pasak gydytojo, dermatologo Čejausko (2014), celiulito korekcijos metodai nėra labai
veiksmingi ir visiškai celiulito panaikinti neįmanoma, tik pašalinus jį sukeliančius veiksnius, galima
sušvelninti ar pagerinti estetinį vaizdą. Glagoleva (2011) teigia, kad celiulitą įmanoma „išgydyti“,
bet teks tam pasiryžti ir atlikti daug veiksmų. Kova su celiulitu ilga, bet veiksminga.
Šiuo metu „apelsino žievelės“ korekcija yra labai veiksminga taikant kompleksinius metodus,
pavyzdžiui, derinant manualinius masažus su aparatiniais metodais ir kosmetikos priemonėmis.
Celiulito korekcijos metodų pasirinkimas yra labai platus, nuo kosmetinių priemonių, manualinių
masažų ir SPA procedūrų iki aparatinių metodų ir mezoterapijos (Брагина ir kiti, 2014).
Žemiau pateiktoje 1.3 lentelėje, yra aprašyti metodai, kurie taikomi skirtingoms celiulito
stadijoms koreguoti, bei celiulito „taikiniai“ (audiniai ir sistemos), kurių veiklą reiktų gerinti bei
stimuliuoti aparatinių, manualinių ir kosmetinių priemonių pagalba.

1.3 lentelė. Celiulito stadijos ir jų korekcijos būdai

Celiulito stadija Audiniai – celiulito „taikinys“ Metodai
I • Kraujagyslių kanalai (limfinės, • Manualiniai ir aparatiniai drenuojantys
veninės ir arterinės sistemos). metodai;
• Mezoterapija;
• Kosmetinių priemonių naudojimas
15
 namuose.
II • Kraujagyslių kanalai (limfinės, • Manualiniai ir aparatiniai drenuojantys
veninės ir arterinės sistemos). metodai;
• Riebalinis audinys. • Mezoterapija;
• Jungiamasis audinys. • Kosmetinių priemonių naudojimas
namuose.
• Normalizuoti ląsteliu membranos būsenas.
III • Kraujagyslių kanalai (limfinės, • Manualiniai ir aparatiniai drenuojantys
veninės ir arterinės sistemos). metodai;
• Riebalinis audinys. • Mezoterapija;
• Jungiamasis audinys. • Kosmetinių priemonių naudojimas
• Oda. namuose.
• Normalizuoti ląstelių membranos būsenas.
• Metodai, gerinantys odos struktūrą.
• Lipolitikai.
Šaltinis: sudaryta autorės pagal Брагина ir kiti (2014)

1.3.1. Manualiniai anticeliulitiniai masažai

Anticeliulitinis masažas – tai labai plati sąvoka, kurią gali sudaryti įvairių technikų poveikis.
Daugumoje anticeliulitinių masažų metodikų naudojami stiprūs ir skausmingi judesiai, kurie veikia
poodinį riebalinį audinį, gerindami kraujotaką jame. Anticeliulitinis masažas atliekamas tose
zonose, kur yra celiulito reiškinių (Sirvydienė, 2012). Anticeliulitinis masažas yra sėkmingas
celiulito korekcijos metodas. Šiam masažui naudojamos aktyvios masažo priemonės: kofeino,
guaranos, tamsiojo šokolado ekstraktai ir kiti aktyvių ingredientų turintys produktai (Glagoleva,
2011).
Masažo metu padidėjus audinių temperatūrai, pagreitėja visos cheminės reakcijos, suaktyvėja
metaboliniai procesai, pagreitėja audinių oksidacija, difuzija, medžiagų apykaita. Masažas aktyviai
veikia mineralų ir baltymų apykaitą, pagerina druskų (natrio chlorido, neorganinio fosforo junginių)
ir azoto turinčių organinių junginių (šlapalo ir šlapimo rūgšties) išsiskyrimą (Naumavičienė ir kiti,
2013).
Pasak Katučino (2010), stiprus anticeliulitinis masažas gali sukelti rimtų problemų. Smulkūs
kraujo išsiliejimai poodiniame riebaliniame ląstelienos sluoksnyje po intensyvaus masažo gali
pirmos ar antros stadijos celiulitą paversti ketvirtos. Dėl to reikia rinktis sertifikuota specialistą,
kuris išmano savo darbo specifiką.
Anticeliulitinis masažas pradedamas tokia tvarka: pilvas, apatinė kojų dalis, sėdmenys, priekinė
kojų dalis (Labeque, 2017). Dažniausiai anticeliulitinis masažas atliekamas rankomis, naudojant
16
specialias priemones. Sąstovio procesų pašalinimui iš poodinių riebalinių sankaupų mažinimui
naudojami kai kurie klasikinio masažo judesiai. Taip pat, atliekant anticeliulitinį masažą, gali būti
naudojami įvairūs pagalbiniai daiktai, pavyzdžiui, bambuko lazdelė (Sirvydienė, 2012).
Anticeliulitinio masažo poveikiai:
 Labai pagerina kraujo apykaitą kapiliaruose;
 Gerina medžiagų apykaitą tarp ląstelių ir tarpląstelinio skysčio;
 Greitina medžiagų apykaitos produktų ir šlakų iš tarpląstelinių erdvių šalinimą;
 Ypač gerina limfos cirkuliaciją organizme;
 Palengvina perteklinio vandens šalinimą iš organizmo audinių;
 Atpalaiduoja raumenis ir išlaisvina juos iš šlakų (Astašenko, 2010).
Limfodrenažinis masažas yra stimuliuojantis ir gerinantis organizmo limfinės sistemos
cirkuliaciją. Limfa surenka skysčių, besikaupiančių ertmėse prie audinių, perteklius ir tekina į
limfmazgius, kur bus filtruojamas ir pašalinamos nereikalingos medžiagos, kenksmingos ląstelės,
bakterijos ir toksinai. Likusi limfa grįžta į širdies ir kraujagyslių sistemą ir cirkuliuoja iš naujo
(Kragienė, 2016).
Limfodrenažinis masažas yra skirtas limfinio skysčio tėkmei stimuliuoti, organizmui valyti ir
nereikalingoms medžiagoms iš organizmo šalinti. Manualinį limfos drenažą išrado danų biologas
dr. Emilis Voderis 1930 metais. Šio masažo metu, aliejus nėra naudojamas. Naudojamos šios
masažo technikos: ritmiškas pulsavimas arba varymas, glostymas ir sukamieji judesiai vietoje
nykščiai ir kitų pirštų pagalvėlėmis. Skystis limfmazgių link stumiamas delnais. Visomis
technikomis masažas atliekamas lėtai, palengva ir labai tiksliai (Stewart, 2006).
Naumavičienė (2013) pabrėžia, kad limfodrenažinis masažas gerina imunitetą ir limfinės
sistemos veiklą bei suteikia energijos. Atsikračius sąstovio, patinimų ir skysčių susilaikymo
simptomų pagerėja odos išvaizda.

Masažo poveikis

Stimuliuojama Suspaudžiama Stimuliuojami šilumos

biologiškai aktyvių limfagyslės ir raumenys receptoriai
medžiagų apykaita
audiniuose

Pagerėja limfos Išsiplečia kapiliarai ir

nutekėjimas iš limfinių padaugėja
Padidėja kapiliarų funkcionuojančių
sienelių pralaidumas kapiliarų
Pagerėja limfos
susidarymas17
 1.4 pav. Masažo poveikis limfos susidarymui ir apykaitai
Šaltinis: Naumavičienė ir kiti (2013)

Vakuuminis taurių masažas. Vakuuminio taurių masažo principas – refleksinis mechanizmas,

prasidedantis nuo odos receptorių dirginimo, kurį taurėje sukelia vakuumas. Vakuumas sustiprina
kraujo pritekėjimą į audinius. Apykaitos procesų intensyvumas audiniuose padidėja šimtus kartų.
Masažo metu vyksta energingas arterinio kraujo pritekėjimas ir veninio kraujo nutekėjimas, odos
nervinių galūnėlių ir giliau esančių audinių dirginimas, limfos cirkuliacijos gerinimas (Sirvydienė,
2012).
Vakuuminis taurių masažas ne tik mechaniškai greitina limfos tekėjimą, bet ir refleksiškai
veikia visą limfos sistemą, gerina jos tonusą, todėl mažėja jos sąstovis audiniuose ir greitėja
medžiagų apykaita (Naumavičienė ir kiti, 2013).Vakuuminis taurių masažas turi ypatingą poveiki
odai: pagerina šalinimo procesą, stiprina riebalų ir prakaito liaukų veiklą, pagerina odos ląstelių
mitybą. Taurės skatina energijos pliūpsnį, stimuliuoja kraujotaką ir limfos tekėjimą, mažina toksinų
gamybą ir gerina jų pašalinimą iš organizmo. Taip pat, po šio masažo pagerinamas organizmo
tonusas, panaikinama įtampa. Taure galima slinkti po visą kūną – ji veiks drenažo principu, arba
panaudoti šalinant kenksmingas medžiagas iš organizmo – tonizuojantis poveikis (Buržua, 2017).
Liposažas. Liposažas - pasaulyje labai populiarus rankomis atliekamas liekninamasis
anticeliulitinis masažas. Visi masažo judesiai nukreipti į poodinį riebalinį audinį, todėl atliekami
stipriai. Pagrindinis dėmesys skiriamas vibracijoms ir audinių „atkėlimo“ judesiui. Masažas gerina
limfodrenažą, kraujotaką, be to pasižymi giliu mechaniniu poveikiu. Liposažą sukūrė žymus
masažo terapijos ugdytojas ir praktikas Charles W. Wiltsie iš Jungtinių Amerikos Valstijų
(Sirvydienė, 2012).

1.3.2. Kosmetologinės anticeliulitinės procedūros

Įvyniojimai.Įvyniojimai gali būti izoterminiai (kūno temperatūros), karšti (termoaktyvūs) ir

šalti, naudojant bintą, bandažą ar plėvelę. Izoterminiai retai taikomi, nes tinka ne visiems – esant
varikozei ir kuperozei nerekomenduojama. Dažniausiai naudojami „karšti“ ir „šalti“ kompresiniai
įvyniojimai po plėvele. „Karšto“ įvyniojimo metu, šildoma oda, skatinama medžiagų apykaita ir
kraujotaka. Veikia saunos efektas, kuris sustipriną biologiškai aktyvių medžiagų patekimą į
gilesnius odos sluoksnius. O „šalti“ įvyniojimai yra skirti odos tonizavimui ir celiulito korekcijai,
speciali talijos, biusto ir pilvo koregavimo technika, naudojama jų apimčių mažinimui (Sirvydienė,
2012).

18
 Švelni, sudrėkinta, detoksikuota oda yra anticeliulitinio kūno įvyniojimo rezultatas. Tačiau, tai
apgaulingas pojūtis po pirmos procedūros, nes procedūros metu, iš organizmo pašalinamas vanduo,
o po įvyniojimo oda gausiai sudrėkinama kremu. Įvyniojimus būtina kaitalioti su masažais ir derinti
su kitomis įvairiomis anticeliulitinėmis procedūromis, kad pasiekti ilgalaikių rezultatų: kūno
apimčių sumažėjimą, odos tonuso pagerėjimą, stangrumo ir lygaus odos paviršiaus. Po kiekvienos
įvyniojimo procedūros oda švelnėja, gerėja limfos nutekėjimas, o riebalų sankaupos tampa vis
mažiau pastebimos. (Johnson, 2016).
Pagrindiniai anticeliulitiniai komponentai.
Liporeduktoriai (medžiagos tirpdančios riebalus):
 Ksantinas ir jo dariniai (kofeinas, teofilinas, teobrominas ir kt.) – fostodiesterazės inhibitorius,
kuris neleidžia šiam fermentui cAMF paversti į AMF ir stabdyti lipolizę. Kofeians dirgina odos
paviršiaus receptorius, sukeldamas kraujotakos pagreitėjimą. Kstatino dariniai naudojami arba
gyvame pavidale, arba augalinių ekstraktų pavidale. Tai kavos, kakavos, kolos, arbatos ir matės
ekstraktai.
 L-karnitinas užtikrina kofermento A aktyvumo palaikymą, įtakoja riebiųjų rūgščių
prasiskverbimą pro mitochondrijų membranas ir jų oksidaciją; padeda pašalinti iš ląstelių
citoplazmos metabolizmo produktus ir toksines medžiagas; pagerina vitaminų C ir E
įsisavinimą.
 Mukopolisacharidai sukelia polisacharidų, formuojančių storas fibrozines vijas jungiamajame
audinyje, molekulių depolirizacija.
 Guaranos ekstraktas (Guarana) sudėtyje yra kofeino, teofilino, saponizidų, taninų, vitaminų
(PP, B1, B2), oligoelementų (kalio, fosforo, titano, silicio, magnio, klacio cinko, geležies,
magnio, natrio ir kt.).
 Kolos riešuto ekstraktas. Jame daug aktyvių medžiagų: flavonoidų (d-katecholis, epikatecholis,
kurie yra vitamino PP sudėtyje), ksatinų (kofeino, teobromino) (Smelevič, 2012).
Kraujotakos stimuliatoriai:
 Mikronizuoti dumbliai – aktyviną kraujotaką ir padeda pašalinti skysčius;
 Dyglioji pelžiedė arba ruskusas – padidina kapiliarų atsparumą ir mažina jų pralaidumą, mažina
pabrinkimus, gerina limfotaką.
 Pparastojo kaštono ekstraktas – gerina mikrocirkuliaciją ir limfotaką, mažina kapiliarų
pralaidumą ir apsaugo nuo stazės susidarymo juose, pasižymi priešedeminėmis ir
priešuždegiminėmis savybėmis.
 Gebenės ekstraktas – mažina kraujo pritekėjimą ir patinimus, turi spazmolitinį poveikį
kraujagyslėms. Gebenės ekstraktas pagreitina lipolizės procesus.

19
 Beržo ekstraktas – šalina toksines medžiagas iš organizmo, skatina šlapimo išsiskyrimą,
sumažina audinių pabrinkimą.
 Ginkmedžio ekstraktas – stiprina kraujotaką, mažina kraujagyslių sienelių pralaidumą, skatina
toksinų pasišalinimą.
 Hamamelio ekstraktas - skatina veninio kraujo nutekėjimą ir stiprina kraujagyslių sieneles.
 Kalninės arnikos ekstraktas – plečia kraujagysles, skatina mikrocirkuliaciją ir limfos
nutekėjimą, mažina patinimus (Zubareva, 2019).
Odos tonusą gerinančios priemonės:
 Elastinas – skaidulinis baltymas, įeinantis į jungiamojo audinio struktūrą, kuris suteikia odai
elastingumo ir pasižymi drėkinančiomis savybėmis.
 Vitaminas E – stiprus antioksidantas, kuris efektyviai saugo ląstelių membranas.
 Organiniai sicilio dariniai suteikia odai minkštumo ir stimuliuoja fibroblastų aktyvumą.
 Citrinos ekstraktas – neutralizuoja laisvųjų radikalų poveikį, pasižymi priešuždegiminiu
poveikiu, dalyvauja kolageno sintezėje ir stiprina kraujagyslių sieneles.
 Dirvinio asiūklio ekstraktas – stimuliuoja medžiagų apykaitą, mažina patinimus, stiprina
audinių rezorbciją, turi drenuojantį poveikį bei gerina švino pasišalinimą iš organizmo
(Johnson, 2016).
Anticeliulitinių priemonių sudėtyje naudojami augaliniai aliejai:
 Kviečių gemalų aliejus – sumažina odos sudirgimą, pleiskanojimą, niežėjimą ir atstato
hidrolipidinę plėvelę.
 Avokadų aliejus – sudaro ant odos pusiau pralaidžią plėvelę, taip sumažindamas drėgmės
išgaravimą ir suteikia odai stangrumo. Avokadų aliejus prasiskverbia į giliuosius odos
sluoksnius ir sulėtina odos lipidų peroksidacijos procesus.
 Sviesmedžio sviestas (shi sveistas), jame daug vitaminų, atstatančių ir stabilizuojančių raginį
odos sluoksnį, neleisdamas išgaruoti drėgmei. Gerindamas audinių kvėpavimą ir įtakodamas
metabolizmo produktų pašalinimą, pagerina kapiliarinę kraujotaką. Taip pat pasižymi
antioksidaciniu poveikiu, nes sudėtyje yra vitamino E, kuris minkština odos paviršių (Zubareva,
2019).

1.3.3. Mezoterapija

Mezoterapija yra nechirurginis kosmetinis gydymas, kurį išrado Michaelas Pistoris Prancūzijoje
1952 m. baigęs intraderminės terapijos ir mezodermo sluoksnio sutrikimų gydymo tyrimus.
Prancūzijos medicinos akademija mezoterapiją pripažino medicinos specialybe 1987 m. Tarptautinė

20
mezoterapijos draugija turi narių iš 14 šalių visoje Europoje ir Pietų Amerikoje. Per pastaruosius 50
metų daugiau nei 18 000 gydytojų visame pasaulyje kasdien naudojo mezoterapiją įvairiais tikslais,
įskaitant celiulito korekciją, svorio mažinimą vietoje, bendro svorio metimą, plaukų slinkimą, veido
atjauninimą, riebalų pašalinimo klaidų taisymą, skausmo malšinimas ir sportinės traumos (Stadick,
2015).
Mezoterapija – homeopatinių ir farmacinių vaistų derinio, augalų ekstraktų ir vitaminų
medžiagų įšvirkštimo technologija, atliekama lokalių injekcijų, nukreipto į riebalinių riebalų
ląsteles, odos kraujagysles ir jungiamojo audinio, mezodermos sluoksnyje (Sivagnanam, 2010).
Mezoterapijos metų į odą suleidžiamas labai mažas kiekis kokteilio, kuriame yra tik grynos
veikliosios medžiagos, sudėtyje nėra jokių kitų konservuojančių ar cheminių medžiagų.
Komponentų, kurie po to lėtai išsisklaido iš injekcijos vietos į aplinkinius audinius, tirpdo riebalų
sankaupas, tonizuoja kraujagysles, mažina tinimą, stimuliuoja kraujotaką. Šio metodo pagalba,
veikliosios medžiagos patenka į poodį, nepasklisdamos po visą organizmą (Sirvydienė, 2012).

1.3.4. Aparatiniai celiulito korekcijos metodai

Aparatiniai metodai plačiai naudojami „apelsino žievelės“ korekcijos procesuose. Tai efektyvus
būdas, nes aparatinių metodų dėka yra pasiekiami gilesni odos sluoksniai: jungiamasis ir raumeninis
audinys. Juose suaktyvina kraujotaką ir limfotaką, taip padeda susilpninti sąstovio reiškinius,
pašalinti toksinus ir susikaupusį vandenį, aprūpinti ląsteles reikalingomis maistinėmis medžiagomis.
Atliekant aparatinius masažus dažnai naudojami kremai su mentoliu, kamparu, aminofilinu arba
geofiliu, kurie stimuliuoja lipolizę (Sirvydienė, 2012).
Prancūzų inžinierius Luji Polis Gitė, išrado LPG aparatą, celiulitui naikinti. Metodo esmė –
mechaninis poveikis odai ir poodiniam sluoksniui. Inžinierius sukonstravo mechaninį mazgą, kuris
vadinamas manipula ir susideda iš dviejų vienu metu besisukančių volelių, užgriebiančių
masažuojamą sluoksnį. Tuo pačiu metu, masažuojamą kūno dalį veikia vakuumas. LPG seanso
metu nebūna skausmingų pojūčių (Glagoleva, 2011).
Presoterapija. Presoterapija yra dozuotas mechaninis poveikis odai ir poodiniams audiniams
trumpą laiko tarpą trunkančių padidintu spaudimu, naudojant specialias manžetes. Greitas manžečių
prisipūtimas, iki 1 – 2 A. sukuria tolygų odos ir poodinių audinių suspaudimą. Suspaudimas trunka
3 – 10 sekundžių ir vėl sumažėja iki normalaus. Šis veiksnys įtakoja skysčių, apykaitos produktų
pašalinimą iš tarpląstelinės erdvės, kraujagyslių ir limfagyslių. Presoterapija įtakoja apykaitą
raumenyse, riebaliniame audinyje, stimuliuoja virškinamojo trakto, kepenų, kasos veiklą, pagerina
drenažą, įtakoja toksinų pašalinimą, gerina kraujotaką ir audinių mitybą (Glagoleva, 2011).

21
 Efektas užtikrinamas dėl serijinės ritmiškos raumenų stimuliacijos ir limfotakos pagreitinimo.
Dėl to išnyksta pabrinkimai, iš organizmo pašalinamas perteklinis skystis, toksinai ir riebalų skilimo
produktai. Presoterapija naudojama odos ekastingumo pagerinimui, celiulito korekcijai. Ypatingai
presoterapija efektyvi kartu naudojant anticeliulitinius kremus ar gelius (Sirvydienė, 2012).
Ultragarsinė kavitacija - žemo dažnio ultragarso bangų derinys. Veikiant žemo dažnio 25 – 70
kHz ir 0,6 kPa slėgio ultragarsu riebalinėse ląstelėse atsiranda kavitacijos efektas – susidaro
mikropūslelės. Adipocitų sienelės pradeda stipriai rezonuoti ir suyra, juose esantys riebalai
suskystėja ir yra „išmetami“ iš ląstelių. Pati riebalų ląstelė subliūkšta, o susidaręs skystis gali būti
pašalintas iš organizmo natūraliu keliu. Pašalinus riebalinių ląstelių irimo produktus, pagerėja odos
išvaizda ir išnyksta „apelsino žievelė“. Procedūra trunka ne ilgiau nei 60 minučių, kartojama kas 10
dienų, kursas – 3 - 4 seansai (Glagoleva, 2011).
Lazerioterapija. Naudojami helio – neoniniai ir infraraudonieji terapiniai lazeriai. Naudojant
lazerį, veikia šiluminė energija, šviesos smūgis, elektromagnetinis laukas, kurie sukelia fotocheminį
ir fotoelektrinį efektą. Dėl šio poveikio gerėja kraujotaka, mažėja patinimai, stimuliuojamas
metabolizmas, aktyvinamas ląsteliųfermentinės sistemos, gausėja ATF, stimuliuojama antinksčių
veikla, kraujyje gausėja noradrenalino, aktyvinami regeneraciniai procesai audiniuose (Sirvydienė,
2012).
Aparatinių metodų kontraindikacijos: esant mažojo dubens susirgimams (fibromatozė,
endometriozė, ir kt.); esant odos bėrimams, egzemai, jeigu netoleruojami kremai, su kuriais
atliekami aparatinės procedūros, sergant tromboflebitui, nėščia ar maitinanti krūtimi moteris,
ūminiai uždegiminiai pūlingi procesai, padidėjęs jautrumas elektrai, venų varikozė, onkologiniai
susirgimai ir kita (Astašenko, 2010).

1.3.5. Gyvenimo būdo korekcija.

Norint efektyviai koreguoti „apelsino žievelę“ ant probleminių kūno vietų, vien specialisto
pagalbos neužteks. Klientė kovojanti su celiulitu, privalo koreguoti gyvenimo būdą, nes jis daro
didžiulę įtaką sveikatai bei išvaizdai. Taip pat laikytis taisyklingo gyvenimo būdo principų:
racionali mityba ir mitybos režimas, fizinis aktyvumas ir kosmetinių priemonių naudojimas
(Čejauskas, 2009).
Racionali mityba ir mitybos režimas. Mityba turėtų įtakoti toksinų ir neutralizuotų
metabolizmo produktų pašalinimą iš organizmo. Maisto racioną turi sudaryti daugiausia baltymai.
Reikėtu riboti riebalų ir angliavandenių vartojimą. Daugiau valgyti šviežių daržovių ir vaisių, nes
jie turi daug skaidulų bei pasižymi stipriu šlapimą varančiu poveikiu. Taip pat daržovėse bei
vaisiuose gausiu būtinų organizmui vitaminų ir mikroelementų, dėl to jų racione turėtų būti ne

22
mažiau kaip 600 – 700 gramų per dieną. Valgyti reiktu mažomis porcijomis, 3 – 5 kartus per dieną
(Bartkevičiūtė ir kiti 2006).
Mažinti ar visiškai atsisakyti kofeino ir jo produktų, alkoholio, cukraus ir druskos, riebaus
maisto, pieno produktų, aromatizatorių, dažiklių, konservantų ir kitų sintetinių priedų, nes jie
skatina riebalų kaupimąsi organizme. (Čejauskas, 2009).
Vanduo sudaro didžiausia žmogaus organizmo dalį apie 60 – 70 procentų. Organizmo
gyvybinėms funkcijoms palaikyti svarbu kasdien gauti reikiamą vandens kiekį. Vandens poreikis
skiriasi priklausomai nuo klimatinių sąlygų, fizinio krūvio ir netgi individualių žmogaus savybių,
pavyzdžiui, prakaitavimo intensyvumo. Vandens trūkumas pasireiškia labai greitai, simptomai
atsiranda jau esant 1 proc. vandens deficitui. Dehidratacijai tęsiantis, gresia pavojus kraujotakos,
kvėpavimo ir termoreguliacinės sistemos veiklai (Bartkevičiūtė ir kiti, 2006).
Dauguma šaltinių minima, kad vandens per dieną reikia išgerti ne mažiau dviejų litrų, tačiau šis
teiginys yra klaidingas. Teigiama, kad vienam kūno kilogramui reikia 30 mililitrų vandens, dėl to
kiekvienas žmogus pats turi apskaičiuoti, kiek jam per dieną reiktų išgerti vandens. Pavyzdžiui,
jeigu moteris sveria 56 kilogramus, juos reiktu padauginti iš 30 mililitrų ir gautas skaičius nurodo
kiek vandens reiktų išgerti per dieną, šiuo atveju 1680 mililitrų (Pauliukevičius, 2014).
Teisingos mitybos programa yra tokia:
 Išsaugoti audiniuose optimalią kalio ir natrio pusiausvyrą;
 Pašalinti maistingųjų medžiagų deficitą kaip vieną iš celiulito susidarymo priežasčių;
 Kovoti su sąstoviu tarpląstelinėje erdvėje;
 Maitintis taip, kad vartojami produktai valytų organizmą;
 Užkirsti kelią vandens susilaikymui organizme;
 Mėginti išsaugoti pastovų svorį (Astašenko, 2010).
Fizinis aktyvumas. Koreguojant celiulitą, būtina palaikyti fizinį aktyvumą: sportuoti, daugiau
vaikščioti, mankštintis ir t.t. Principas, kuriuo remiasi fiziniai pratimai, grindžiamas deguonies
kiekio kraujyje ir jo nukreipimu į tas vietas, kur jis ypač reikalingas. Kraujas yra pats svarbiausias
deguonies perdavimo sistemos elementas, o deguonis yra būtinas organizmui elementas, padedantis
deginti riebalus. Dėl to, norint efektyviai deginti riebalus organizme, reikia padidinti deguonies
koncentraciją kraujyje. Sportas stangrina raumenis, gerina kraujotaką ir limfotaką ir neleidžia
progresuoti celiulitui (Katuchinas, 2009).
Astašenko (2010) pabrėžia, kad celiulito korekcijai būtinas fizinis aktyvumas. Labiausiai tiks
vaikščiojimas su šiaurietiškomis lazdomis, nes labai suaktyvinama kraujotakos bei limfotakos
sistemos, taip pat dviračio minimas, plaukiojimas, tempimo pratimai, bei įvairios treniruotės sporto
klubuose ar namuose (kardio, jėgos treniruotės, joga, kalanetika ir t.t.).

23
 Kosmetinių priemonių naudojimas. Anticeliulitinių priemonių naudojimas yra būtinas, kad
palaikyti turimą rezultatą ir siekti efektyvesnio. Naudojamos priemonės sudėtyje privalo būti bent
vienas iš šių komponentų: kofeinas, guaranas, dumblių ekstraktas, aktyvios sojų sudėtinės
dalys, kryptingai veikiantys peptidai, mitilnikotinato ir kitos kraujotaką stimuliuojančios, bei odą
stangrinančios medžiagos (Glagoleva, 2011).

24
 LITERAŪROS SĄRAŠAS

1. Adler, Y. (2019). Tavo oda. Vilnius: Balto.

2. Altman, P., Ellsworth, A. (2019). Masažo anatomija. Vilnius: Naujoji Rosma.
3. Anusevičienė, O. V., Cibas, P., Lilienė, L. (2011). Žmogaus anatomija ir fiziologija. Kaunas:
Kauno kolegija.
4. Astašenko, O. (2010). Celiulite, sustok! Vilnius: SATWA.
5. Bartkevičiūtė, R., Čeponytė, Z., Drulytė, I., Greięiuvienė, A., Kudirkaitė, R., Glebavičiūtė, I.,
Septilkienė, V., Stankevičienė, L., Kolosovskis, E. (2006). Maisto produktai: sauga ir kokybė.
Lietuvos vartotojų institutas. [Žiūrėta 2020m. sausio 27d.] Prieiga internetu:
http://www.vartotojai.lt/public/file/leidiniai/maisto%20produktai%20(1)_2006.pdf
6. Buržua, N., Meijer, S. (2017). Taurių masažas grožiui ir sveikatai. Les Nouvelles Eshetiques,
Lietuva, 4 (84), 28 – 30.
7. Bogaczewicz, J., Sysa-Jedrzejowska, A., Wozniacka, A., Tokarska, K., Tokarski, S., (2018).
Cellulite: a cosmetic or systemic issue? Contemporary views on the etiopathogenesis of
cellulite. [Žiūrėta 2020m. sausio 27d.] Prieiga internetu:
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC6232550/
8. Брагина И.Ю., Эрнандес Е.И., Деев А.И., Шарова А.А., (2014). НОВАЯ
КОСМЕТОЛОГИЯ. Аппаратная косметология и физиотерапия. Издательский дом
"Косметика & Медицина".
9. Crosta, P. (2019). Everything you need to know about cellulite. [Žiūrėta 2020m. sausio 27d.]
Prieiga internetu: https://www.medicalnewstoday.com/articles/149465
10. Čejauskas, A. (2009). Celiulitas – kas jis ? Kosmetik, Vilnius, 1, 20 - 26.
11. Čejauskas, A. (2014). Celiulitas. Kosmetik, Vilnius, 05 - 06, 8 – 9.
12. Glagoleva, J. (2011). Kovos su celiulitu strategija ir taktika. Profesional grožio ekspertai,
Vilnius, 5, 34 – 36.
13. Johnson, V. (2016). 10 Benefits of Anti-Cellulite Body Wraps to Lose Weight. [Žiūrėta 2020m.
sausio 26d.] Prieiga internetu: https://ezinearticles.com/?10-Benefits-of-Anti-Cellulite-Body-
Wraps-to-Lose-Weight&id=9545452
14. Martinionienė, J., Lapinskaitė, L., Stankevičienė, P. (2012). Biologija prieš egzaminą. Šviesa,
Kaunas, 52 – 61.
15. Fabre, P. (2017). Celiulitas. Les Nouvelles Eshetiques, Lietuva, 4 (84), 18 - 19.
16. Katuchinas, O. V. (2009). Anticeliulitinės programos ir dailymankštė. Kosmetik, Vilnius, 2, 16
– 17.

25
17. Kragienė, I., Naumavičienė, R., Ostasevičienė, V., Piečaitienė, J., Požėrienė, J., Rėklaitienė, D.,
Valužienė, N., K., Venckūnienė, K. (2013). Ligonių ir neįgaliųjų masažas. Kaunas: Lietvos
sporto universitetas.
18. Labeque, B. (2017). Celiulitas – baisiausias jūsų kliento košmaras. Les Nouvelles Eshetiques
Lietuva, 1 (81), 88 - 89.
19. Orasmäe-Meder, T., Zubtsova, Y. (2017). Grožio mitai. Kaunas: obuolys.
20. Pauliukevičius, A. (2014). Tobulas kūnas. UAB MEDIA INCOGNITO, Kaunas.
21. Proebstle, T. M. (2010). Zusammenfassung. [Žiūrėta 2020m. sausio 26d.] Prieiga internetu:
https://link.springer.com/article/10.1007%2Fs00105-010-1986-8
22. Sadick, N., S., Shapiro, M. (2015). Mesotherapy for body contouring and cellulite. [Žiūrėta
2020m.vasario 16d.] Prieiga internetu: https://clinicalgate.com/mesotherapy-for-body-
contouring-and-cellulite/#bib2
23. Schonvvetter, B., Soares, J.L.M., Begatin, E. (2014) Longitudinal evaluation of manual
lymphatic drainage for the treatment of gynoid lipodystrophy. . [Žiūrėta 2020m.vasario 16d.]
Prieiga internetu: https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC4155948/
24. Sirvydienė, L. (2012). Kova su celiulitu: iššūkis kosmetologui. Šiauliai: Šiaulių kolegija.
25. Sivagnanam, G. (2010). Mesotherapy – The french connection. [Žiūrėta 2020m.vasario 16d.]
Prieiga internetu: https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC3142757/
26. Smelevič, M. (2012). Patikrintų anticeliulitinių priemonių kompleksas. Profesional grožio
ekspertai, 3, Vilnius, 18 – 19.
27. Stropus, R., Vaičekauskas, V., Tutkuvienė, J., Paužienė, N., Pauža, D. H., Dabužinskienė, A.,
Gedrimas, V., Aželis, V., Schumacher, G. H., (2016). Žmogaus anatomija 2. Kaunas: LSMU.
28. Šardono, M. Ž. (2010). Celiulitas. Les Nouvelles Eshetiques, Lietuva, 6 (42), (22 - 25).
29. Šardono, M. Ž. (2013). Kaip kovoti su įvairiomis celiulito formomis. Les Nouvelles Eshetiques,
Lietuva, 4 (60), 22 – 23.
30. Vasiliauskienė, S. (2004). Kosmetologijos užrašai. Klaipėda: Klaipėdos kolegija.
31. Watkins, M. (2006). Banishing Cellulite Once and for All. [ Žiūrėta 2020m. vasario 10 d. ]
Prieiga internetu: https://books.google.lt/books?
id=ibm8aaHdTE8C&pg=PA3&hl=lt&source=gbs_selected_pages&cad=3#v=onepage&q&f=fa
lse
32. Zubareva, N. (2019). Hormonų valsas. Klaipėda: liūtai ne avys.
33. Турова, E. A., Зубкова a, A. C. (2012). Патогенез целлюлита — современный научный
взгляд. [ Žiūrėta 2020m. sausio 24 d. ] Prieiga internetu:
https://azelux.ru/upload/iblock/eee/eeedd3f53c5d8330f9dad23eb28e58ca.pdf

26