1.

grakščiai kaip pianino klavišais žaidžia trumpomis „i“, „u“ („ižo“, „žiburius“) ir ilgomis „a“, „o“,
„y“(„šaltos“, „tamsoj“, „spindesys“) balsėmis.
2. „Ižo rožės“, „ ledo žiedlapiais tėkmėj pažirusios“. Jų metafora pereina į žiburėlio, spingsinčio tamsoj,
vėliau į ledo žvakės įvaizdį.
3. estetizuotas kontrastas: balta spalva vyrauja lyrinio „aš“ stebimoje aplinkoje, o šilta raudona spalva
– jo vaizduotėje. Toks netikėtas ledo lyčių apibūdinimas leidžia J. Vaičiūnaitei išvengti
neoromantinių klišių.
4. Tai rodo žodžiai: „žėrinčios“, „žiburius“, „spindesys“, „sužimbant ledo žvakėms“. J. Vaičiūnaitė
šviesą mato ne tiek miesto pasaulyje, kiek pačiame grožyje.
5.
6. Lyrinis „aš“ eilėraštyje tiesiog stebisi apšviestom ledo lytim naktį. Eilėraštyje kinta ne objektai, o
tik tiksliai parinktos spalvos, kurios gali „kalbėti“ už daiktus, mintis, būti jausmo, kurį patiria
lyrinis subjektas, atspindys.