Minojinė religija

Minojinės religijos pažinimas tegali remtis archeologiniais radiniais, nes rašytiniai to meto šaltiniai,
rašyti piktografiniu ir linijiniu A raštais, nėra ir veikiausiai nebus perskaityti. Minojinėje religinėje
tradicijoje yra šiek tiek pažįstamos kulto ir apeigų atlikimo vietos – šventavietės. Įsivaizduoti jose
vykusius veiksmus padeda ikonografinė medžiaga – žiedai su aiškiai pavaizduotomis kulto scenomis,
atskiri motyvai ant antspaudų, ritualinių indų, tapytų molio sarkofagų ir kt.
Ankstyviausios šventavietės – sanktuarijai buvo natūralioje gamtos aplinkoje – šaltiniai, giraitės,
uolos, ypač – grotos. Pagrindinės kulto vietos buvo kalvų viršūnės ir olos (Amniso, Idos, Kamarės,
Psichro grotos), kurios identifikuojamos kaip šventavietės nuo 2000/1900 m. pr. Kr. Abiejų kulto vietų
vystymasis buvo susijęs su rūmų kultūros atsiradimu. Grotos (kurių Kretoje virš 2000) jau neolite
buvo naudojamos kaip būstas ir gyvenamoji vieta.
Sanktuarijai kalvose – tai kulto centrai, lokalizuoti ant kalvų, bet ne pačiose viršūnėse ar tikruose
kalnuose. Tokiose vietose būdingi degintų aukų pelenų sluoksniai bei votyvinio pobūdžio molinės
žmonių ir gyvūnų figūrėlės, kurios veikiausiai atstojo kruvinąsias aukas, neaukojamas kalvų
sanktuarijuose.
Kultinės veiklos vaizdavimas minojiniame mene aptinkamas sienų tapyboje, ant sarkofagų,
keramikos dirbinių, žiedų ir antspaudų. Tam, kad šie vaizdiniai bylotų yra būtina pažinti pagrindinius
kulte naudojamus reikmenis ir simbolius. Kulto reikmenys buvo aukojimo staleliai, libacijų indai,
aukurai, konsekracijos ragai, dviašmeniai kirviai, kolonos.

Konsekraciniai ragai buvo įvairaus dydžio ir iš įvairios medžiagos (akmens, terakotos), jie
vaizduojami tinko reljefuose ar freskose ant statinių, vazų, sarkofagų. Ritualuose dažniausiai
naudojama erdvė tarp jų. Tikroji reikšmė nėra tiksliai žinoma. Gali būti, jog jie yra stilizuoti jaučio
ragai, mėnulio simboliai, tiesiog indų atrama. Pagrindinis kulto reikmuo – dviašmenis kirvis labris
(gr. λαβρυς (labrys)), kuris taip pat randamas įvairių dydžių ir iš įvairių medžiagų (simbolinės jo
miniatiūros buvo iš bronzos ar aukso). Kartais net manoma, kad dviašmenis kirvis buvo ne kulto
reikmuo, o kulto objektas. Dviašmeniai kirviai buvo dažni reprezentacinėse kultinėse scenose,
užkeliami ant akmeninių stulpelių, kolonų, talpinami tarp konsekracinių ragų.
Kolona Kretos ikonografijoje dažnai yra adoracijos objektas (dendrolatrijos forma). Abipus
kolonos – adorantai ar gyvūnai (heraldinė kompozicija). Kartais kolona tokiose kompozicijose
pakeičiama žmogaus figūra, kuri galbūt reiškė antropomorfizuotą dievybę.
Dar vienas religinis simbolis labai dažnas sienų tapyboje ir keramikos dekore – tai spiralė. Spiralė
yra arba schematizuotos augalo atžalos, arba kosmologinis simbolis, reiškiantis nesibaigiantį
permainų ciklą, gamtos amžinybę. Spiralė savo dažnumu ir svarba prilygo labriui, kolonai, sakraliems
ragams.
Šventyklos kaip atskiro architektūrinio statinio Kretos kultūroje nebūta, tačiau kai kurie
tyrinėtojai, iliustruodami religinio gyvenimo turtingumą, linkę išskirti tris socialinius gyvenimo
kontekstus, kuriuos atitiko ir trys religinio gyvenimo vietos (sanktuarijai, liustraciniai baseinai,
piliorių kriptos). Knoso rūmuose išskiriama Dvigubų kirvių kripta, kurioje buvo rasta aukojimo
stalelis, keraminiai indai, konsekracijos ragai, dviašmeniai kirviai, moterų skulptūrėlės, kurių viena su
paukščių ant galvos identifikuojama kaip deivė. Namų šventavietėse randamos ir deivių bei jų
garbintojų skulptūrėlės. Dievybių skulptūrėlės buvo išimtinai moteriškos. Dievybės skiriasi abiem į
viršų pakeltomis rankomis, o garbintojai paprastai “sveikina” dievybę viena pakelta ranka arba liesdami
ja kaktą. Pagrindinė ikonografijoje vaizduojama žmogaus ritualinė veikla buvo dalyvavimas procesijose
ir šokiuose.
Minojinės dievybės. Kadangi linijinis A raštas nėra įskaitytas, nėra ir rašytinių šaltinių, galinčių
tiesiogiai supažindinti su minojine religija. Ar scenos, aptinkamos ikonografijoje turi kokį nors santykį
su mitu kaip naratyvu, sunku pasakyti. Mitams, kurie graikų mitologijoje mini Kretą, būdingi
santuokos ir gimimo motyvai (Pasifajė ir Poseidono jautis, Kretoje pagimdytas ir auginamas Dzeusas,
Dzeusas ir Europa, Demetra ir Jasionas ir kt.), tačiau būtent šie siužetai neatsispindi
vaizduojamuosiuose menuose.
Manoma, jog būtų galima išskirti keletą dievybių: tai Gyvačių deivė (pagal radimvietes, manoma
galėjusi būti namų globėja), Žvėrių deivė (dažniausiai antspauduose pasirodanti heraldinė kompozicija,
kurios centre moteriška figūra ant kalvos, simetriškai supama liūtų) ir kt.. Visos moteriškos figūros dėvi
varpo tipo drabužį, apnuoginantį krūtinę, rankose laiko gyvates ar kitus atributus, ant jų galvų dažnai
tupi paukščiai.

Minojinės kultūros paplitimas ir įtaka Egėjo ir rytiniame Viduržemio jūros pasaulyje. Kikladų
salose minojinės kultūros įtaka ryški nuo senųjų rūmų laikotarpio pradžios. Įtaka dar labiau
sustiprėja naujųjų rūmų periode – tai ypač žymu keramikoje (minojiniai dirbiniai ir vietinės jų
imitacijos). Įdomu, jog Kikladose plito ir Kretos raštas. Bronzinės vyriškos skulptūrėlės retos, tačiau
gausu terakotinių moterų minojine apranga skulptūrėlių radinių.
Žemyninė Graikija (ypač Peloponesas) taip pat patyrė minojinės kultūros poveikį. Vidurinio
heladinio laikotarpio pabaigoje pasirodė gausūs minojinės kultūros įtakos plitimo ženklai žemyninėje
Graikijoje (ypač Peloponese). Ankstyviausi tai liudijantys radiniai yra keramika pakrančių vietovėse
(Lakonikoje, Argolidėje). Keramika randama ir Mesenijoje. Iš Lakonikos Kretos meistrai
parsigabendavo tik pietų Lakonikoje randamą lapis Lacedaemonius (porfyras žaliais taškeliais).
Argolidėje daug kretietiškų gaminių rasta Mikėnų šachtinėse kapavietėse (inkrustuoti durklai, sidabro,
aukso ir akmens indai, antspaudai ir žiedai). Tačiau daugelis dirbinių puošti scenomis, kurios
neaptinkamos minojiniame mene: gali būti, jog dirbiniai atlikti Kretos meistrų mikėniečių užsakymu
(tuo labiau, kad aukso tuo metu buvo gausu Mikėnuose, o maža Kretoje).
Mikėniečiai Knose (1490/1470-1385/1375 m. pr. Kr.). Apie 1490/1470 m. pr. Kr. visi Kretos
rūmai, išskyrus Knoso, buvo sugriauti kartu su daugybe gyvenviečių ir vilų ir niekada nebebuvo
atstatyti kaip rūmai. Pirmieji griovimai pagal keramikos duomenis truko apie 25-40 m., kuomet siautėjo
marodieriai, politiniai priešininkai ir kt. Kultūros griūtį galėjo sukelti vietiniai žemės drebėjimai
arba mikėniečių invazija, kuri užėmė Knosą ir valdė jį ir Kretą 1500-1375 m. per. Kr. Knosas
tebebuvo naudojamas kaip rūmų centras, tačiau neaišku, kas jį valdė: Mikėnų karalius, apie 1500 m. pr.
Kr. užkariavęs Kretą, sugriovęs kitus centrus ir valdęs Kretą kaip mikėniečių valdas, Mikėnų karaliaus
vietininkas ar mikėniečių dinastija, užkariavusi Knosą ir persikėlusi į Kretą?
Mikėniečių kultūros ženklai – kapavietės aplink Knosą (vadinami „karių kapai“, kuriuose laidoti ir
vyrai, ir moterys su nebūdingomis Kretai, bet įprastomis Peloponese gausiomis įkapėmis, ypač
ginkluote, papuošalais, bronzos dirbiniais ir kt.). Sunku pasakyti, kokie meistrai atliko šiuos dirbinius,
kadangi Knoso užėmimas sužlugdė ir bronzos dirbinių gamybą, nes be to, kad galėjo žūti meistrai,
svarbu ir tai, kad minojinis Knosas veikiausiai kontroliavo vario prekybą su Kipru ar pietryčių Turkija
ir aprūpino juo visą Egėjo pasaulį. 1385/1375 m. pr. Kr. Knoso rūmai buvo sunaikinti gaisro.
Sunku pasakyti, ar gaisro priežastis Mikėnų valdytojai, ar sukilę kretiečiai, tačiau nuo to laiko
prekybinis ir politinis dominavimas Egėjo pasaulyje perėjo iš Kretos į pietų Graikijos valdovų
rankas.
Ar Knoso rūmai buvo atstatyti po 1340 m., tebesiginčijama, lyg ir baigiant susitarti, kad rūmai
tebefunkcionavo iki XII a. pr. Kr. Linijinio B rašto lentelės, jei tik jos teisingai datuojamos XIII a. pr.
Kr., liudija, kad Knosas tebefunkcionavo kaip rūmai dar 4 ar 5 kartas po 1375 m. pr. Kr. griovimo,
tačiau, žinoma, praradęs savo reikšmę ir svarbą. Nuo 1375 m. iki 1250/1200 m. pr. Kr. Knosas tebuvo
nedidelės šiaurės rytų Kretos centras. Gyvenimas Kretoje vėlyvuoju minojiniu laikotarpiu nelabai
skyrėsi nuo vėlyvojo heladinio gyvenimo sąlygų žemyninėje Graikijoje ( 1220-1180 m. pr. Kr.).