. Įstabus ir bene subtiliausias moters portretas lietuvių literatūroje.

Turbūt jis nebūtų toks sudievintas ir

išaukštintas jeigu Tūla nebūtų mirusi, jeigu dar būtų galima kažką pakeisti (taigi įsimylėjėlis kreipiasi į savo
mylimąją nesitikėdamas atsakymo). Iš pirmo žvilgsnio požiūris ir kreipimasis į moterį toks tyras, švelnus koks tik
tegali būti ne butaforinės meilės, bet tikros ir vienintelės - išraiška. Kaip tik todėl nesuprantamas atrodo herojaus
pabėgimas susidūrus su pirmu santykių išbandymu. Kad ir kokias emocijas sukeltų prieštaringas benamio,
bohemiečio elgesys, tačiau jo kreipimaisi (kurie dažnai primena laišką ar net išpažintį) į Tūlą yra gražiausios ir
jautriausios romano dalys. Taip kuriamas tyras ir trapus paprastos moters ypatingas portretas.

Matome, kad Kunčino taip išaukštinta mergina nėra to meto grožio etalonas. Ji – jauna dailininkė, „lengvai
pažeidžiamas ir vienišas žmogus“. Nuomojantis „menką būstą“, jos namai „vargani“, kaip ir visas Užupis. Jos
„drovi, pasyvi šypsena“. „Tykiai atsaini“, smulki mergina. Jos „kimus, duslus balsas“, „tarsi užmintos samanos,
sujudintos žemės, dvasios balsas“. Pagrindinis veikėjas sako, kad niekad nemėgo „tokių tylenių flegmų“. Tačiau
stebėjosi kokia ji „dosni, tikra, santūriai smalsi“, „koks išlavintas humoro jausmas, piktoka ironija, kaip
nuoširdžiai ji moka stebėtis“. Jis didžiavosi, kad ji ne tokia į kurią gatvėje gręžiotųsi vyrai („kokia laimė, kad ji tik
nedaugeliui tokia patraukli kaip man.“).

Tačiau antroje romano pusėje, kai pagrindinis „herojus“ pabėga susidūręs su pirmuoju išbandymu, Tūlos
psichologinis portretas natūraliai pasikeičia.. Po šio įvykio, pirmasis jų susitikimas įvyksta atsitiktinai. Nuo tada
viskas piešiama kur kas niūresnėmis spalvomis. Ir nuo tos akimirkos jos portretas tapomas tik tamsiais potėpiais,
toks ir išlieka antroje romano pusėje - tamsus. Asmenybė pradeda byrėti, lieka sugniuždyta. Po antrojo susitikimo
jau aišku, kad Tūla išvažiuoja. Tarsi padedamas taškas šioje meilės istorijoje. Abu veikėjai nekovoja už savo
santykius. Ji atsiriboja nuo viso pasaulio, užsidaro savyje. O pačioje pabaigoje sužinome apie žlugusios
asmenybės mirtį neaiškiomis aplinkybėmis („aptarnaudama karininkus pirtyje“). Portretas paradoksalus, nėra
visiškai aiškus, paliekama daug vietos interpretacijoms.

Kalbant apie Tūlos portretą reiktų paminėti kelias tobulas citatas :

"Kartais man atrodo, kad tave, Tūla, aš pats susigalvojau – iš tikrųjų tavęs nė nebuvo. Susikūriau iš oro, vandens,
dumblių, žiežirbos ir negarsaus grumėjimo už Vilniaus kalvų."
 Arba: "esu tau dėkingas, kad tik vieną savaitę mudu gyvenom kartu, kad toji savaitė atstojo – man, žinoma, tik
man! – ilgus metus.
Juk dar tada, jai vos pasibaigus, aš su siaubu suvokiau, kad tavęs, Tūla, man stigs ilgai, gal net visą likusį
gyvenimą, netgi anapus gyvenimo, kur šiandien taip smalsiai ir godžiai vis dažniau krypsta mūsų, laikinųjų, akys."

2. Tiek istoriškai tiek literatūriškai - įspūdingas Užupio aprašymas. XXI amžiaus studentams, į Vilnių
atvykusiems iš kitų vietovių, sunkiai įsivaizduojamas Kunčino aprašomas Užupis. O taip pat ir jaunesniems
vilniečiams. Iki nepriklausomybės atkūrimo tai buvo vienas labiausiai apleistų Vilniaus mikrorajonų, kas puikiai
atsispindi ir Kunčino kūryboje. Aprašomos ne tik antisanitarinės gyvenimo sąlygos, bet ir nenuspėjami bohemos
gyvenimo vingiai, kuriuos lydi alkoholio upeliai. Labai detalūs Vilniaus senamiesčio aprašymai atspindi rašytojo
regimąją atmintį. Net ir purvinose Užupio gatvėse lyrinis subjektas sugeba atrasti meilę šiam miestui. Aktualu
sužinoti tai, kas dar visai neseniai buvo Užupio realybe. Senamiesčio aprašymai ne tik iš arčiau supažindina su jau
ir taip pažįstamu miestu, bet ir priverčia jį įsimylėti iš naujo.

3. Vaizduojamas sovietmečio laikotarpis kitu aspektu, nedejuojama dėl esamos situacijos. Sovietmetis
vaizduojamas visai iš kitos perspektyvos: ironiškai, „ne vadovėliškai“, todėl įdomiai, tai kartai, kuri jo jau
neprisimena. Pagrindinis romano veikėjas išgyvena konfliktą su visuomene, nes negali prisitaikyti prie
išsigimusios sistemos. Visa tai sukuria silpno, bevalio, pasyvaus, sovietmečio sužaloto žmogaus portretą, kuris
mano jog neįmanoma pakeisti tikrovės, nors net ir nebando to daryti. Tai atspindys ne tik pagrindinio herojaus, bet
ir visos tuometinės visuomenės. Pasirinkęs valkatos ir girtuoklio gyvenimą kaip protesto būdą, jis atsiriboja nuo
tam tikro "normalaus" socialinio sluoksnio, tačiau net ir tapęs valkata nepraranda kritinio, analitinio mąstymo.
Toks gyvenimo būdas yra išaukštinimas (primena egzistencializmą), tačiau kartais iš to nevengiama pasišaipyti.
Ar dažnas iš mūsų sutikęs tokį valkatą pagalvotų, kad jis gali būti toks inteligentiškas ir turėti tokius subtilius
jausmus?

Pabaigai:
Argi kiekvienas išdrįstų ant restauruojamos bažnyčios sienos, kaip įsimylėjęs berniokas, žaliais dažais užrašyti
„Thulla“?