RCT Vadovelio Konspektas

1
// http://www.konspektai.cjb.net // 1ROMĖNŲ TEISĖ
1. ROMĖNŲ TEISĖS ŠALTINIŲ SĄVOKA, JŲ RŪŠYS IR CHARAKTERISTIKA

Teisės šaltiniai gali būti suprantami dvejopai:
Teisės normų pagalba gali būti įtvirtinama vergvaldinės klasės valia, t.y. kas valdo, tas ir kuria sau
naudingą teisę. Teisė – tai valdančiosios klasės instrumentas valdyti kitus.
Teisės normų šaltiniai kaip teisės paminklai, iš kurių mes sužinome apie kažkada galiojusią teisę –
digestai, kodeksas, kronikos, išlikusios teisminės bylos ir kt.).
Mes nagrinėsime pirmąja prasme, t.y. kaip romėnų teisės išraiškos arba formavimo būdai ir formos.
Romėnų teisės šaltinių rūšys:
Pagrindiniai būdai, kuriais buvo išreiškiama vergvaldžių valia buvo:
papročiai (nerašytinė teisė);
įstatymai (rašytinė teisė);
ediktai;
Romos juristų veikla.
Papročiai – nerašytos elgesio taisyklės, kurios susiklostė daugiakartinio jų naudojimo rezultate. Paprotys tapo juo
tad, kai pati valstybė jį pripažino ir jį pažeidus paskyrė bausmę. Paprotys yra skirstomas į moralinį (kai už jį nebaudžiama) ir
teisinį ( kai baudžiama). Teisinis paprotys yra pripažįstamas valstybės ir sankcionuojamas. Paprotinė teisė – tai seniausia
Romos privatinės teisės kūrimo ir išreiškimo forma. Papročiai klostėsi prosenelių, žynių, magistratų praktinėje veikloje.
Pagal romėnų koncepciją paprotinė teisė yra tyli tautos valios išraiška. Vystantis civilizacijai visur bandoma
paprotinę teisę kodifikuoti. Seniausiu šaltiniu laikomas XII lentelių įstatymas.
Įstatymai pakeitė papročius. Respublikos laikotarpiu įstatymas (lex) reiškė tautos susirinkimo priimtą aktą. Visi iki
tol pasirodę įstatymai buvo tik užrašyti papročiai.
Tautos susirinkimas įstatymus priimdavo magistratui pasiūlius. Įstatymą sudarė 3 dalys – įžanga, teisiniai
reikalavimai ir sankcija. I a.pr.m.e. visi įstatymai buvo priimami tik tautos susirinkime ir buvo vadinami leges.
Principato laikotarpiu tautos susirinkimas netenka reikšmės, įstatymus priėminėjo senatas. Kadangi ši tarnyba buvo
vadinama senatu, tai ir jo leidžiami įstatymai buvo vadinami senato nutarimais – senatus consulta – tai imperatoriaus
potvarkiai. Imperatorius, prisidengdamas senato autoritetu, realizuodavo savo įstatymų leidžiamą valdžią. Taip atsirado
prielaidos vystytis naujam romėnų teisės šaltiniui – imperatoriaus konstitucijoms. Tapus absoliučiai monarchijai, įstatymu
buvo laikomai tai – ką pasakė imperatorius. Atsirado imperatoriaus konstitucijos, kurios buvo įvairių formų:
 Ediktai – bendro pobūdžio imperatoriaus norminiai aktai, skirti visiems Romos gyventojams, savo forma ir turiniu
labiausiai panašūs į įstatymus.
 Reskriptai – imperatoriaus patvarkymai atskirose bylose atskirais klausimais.
 Mandatai – tai imperatoriaus instrukcijos provincijų vietininkams ir kitiems valdininkams. Mandatai suteikdavo tam
tikrų teisių, įgaliojimų. Jame buvo išdėstomos nuostatos ir taisyklės, privalomos ne tik jo adresatui-valdininkui, bet ir tam
valdininkui pavaldiems gyventojams.
 Dekretai – tai imperatoriaus, kaip aukščiausio teisėjo sprendimai. Juose būdavo ne tik sprendžiamos konkrečios bylos,
bet ir aiškinama teisė arba net išdėstomos naujos teisinės nuostatos.
Pretorių ediktai. Tam tikro rango romėnų magistratai (konsulai, provincijų valdytojai irr kt.) pagal paprotį,
pradėdami eiti pareigas, skelbdavo tam tikrą manifestą, kuriame išdėstydavo valdiniams savo būsimojo valdymo programą.
Ypatingą reikšmę turėjo tie ediktai, kuriuos leisdavo valdininkai (teisėjai) atsakingi už teisingumą. Buvo išdėstomos
taisyklės, kuriomis jie rėmėsi savo veikoje, aiškino kaip bus sprendžiami santykiai tarp Romos gyventojų, peregrinų.
Ediktai buvo leidžiami kasmet, t.y. valdininkai skelbė ediktus tik jam užėmus tą postą. Tačiau naujai atėjęs
magistratas negalėjo pakeisti prieš jį paskelbto edikto. II amžiuje pradėta galvoti apie ediktą, kuris galiotų ne vienam
valdininkui, o keliems. Taip buvo atlikta pretorinės teisės kodifikacija (IIa.).
Romos juristų veikla pasireiškė tokiomis kryptimis:
 respondere – konsultacijos;
 cavere – rašytinių dokumentų aiškinimas ir įforminimas;
 agere – procesas, kur buvo sprendžiama byla.
Tik žyniai turėjo teisę aiškinti įstatymus. Žymiausiais teisininkais buvo Gajus, Paulius, Ulpianas, Modestinas,
Papinianas.
2. ROMĖNŲ TEISĖS STRUKTŪRA. BENDRA JOS SUDĖTINIŲ DALIŲ CHARAKTERISTIKA

Romėnų teisės – vergvaldinės valstybės teisė, kuri buvo labiausiai išsivysčiusi. Principato epochoje – tai I-II a.m.e.
Romėnų teisė – labai sudėtinga teisės sistema, kuri sudaryta iš keleto dalių ir kiekviena iš jų yra palyginti savarankiška uždara
teisinė struktūra.
Senovės Romoje asmens teisinį statusą lėmė jo priklausomybė tam tikrai bendruomenei (civitas).
// http://www.konspektai.cjb.net //
2
Ius privatum Jus Romanorum Ius commune

(privatinė) (bendroji)
Ius publicum Ius singulare

(viešoji) (išimtinė)
Ius civile Ius peregrinorum Ius gentium

(civilinė teisė) (svetimšalių teisė) (tautų teisė)
Pagal teisinio reguliavimo objektą romėnų teisė buvo skirstoma į ius publikum (viešąją) ir ius privatum (privatinę
teisę). Viešoji teisė – tai teisės šaka, kurios normos reguliavo santykius turinčius viešą pobūdį (pavaldumo santykius –
pirmiausia tarp valdžios ir valdymo struktūrų ir pavaldžių asmenų). Šios šakos normos be to, kad turėjo privalomumo
elementų, buvo ir imperatyvinio pobūdžio, t.y. šios šakos teisės normų šalių susitarimu negalima buvo pakeisti. Jokie
nukrypimai nuo tų teisės normų reikalavimų, nepaisant teisės subjektų valio, nebuvo leidžiami. Viešosios teisės normos apėmė
valstybės teisės normas, administracines, baudžiamas ir kitas, kur iš vienos pusės buvo valstybė, iš kitos – žmogus. Privatinė
teisė – tai tokios teisės normos, kurios gynė atskiro asmens interesus jo santykiuose su kitais teisės subjektais. Šios teisės šakos
normos reguliavo turtinius santykius, kurie rėmėsi šalių lygiateisiškumo principu. Privatinės teisės normos daugiausia buvo
dispozityvinės, t.y. tokios normos, kurių reikalavimus teisės subjektai konkrečiu atveju gali pakeisti. Privatinės teisės normų
nuostatos galėjo būti pakeičiamos šalių susitarimu (pvz., pirkimo-pardavimo sandoris, kur šalys galėjo patys susitarti kaip jie
mokės, kokia kaina ir pan.). Svarbu buvo, kad privatinės teisės normos neprieštarautų viešosios teisės normoms.
Romėnų civilinėje teisėje prioritetą teikė viešiesiems interesams, todėl viešoji teisė dominavo prieš privatinę.
Asmeniniai interesai nebuvo tokie svarbūs kaip viešieji. Romėnų viešoji teisė nunyko žlugus Romos imperijai. Tuo tarpu
privatinė teisė darė įtaką daugelio Europos valstybių teisei.
Privatinė teisė buvo labai gerai susisteminta reguliuoti įvairius turtinius santykius tarp fizinių ir juridinių subjektų.
Visa privatinė teisė jungė savyje 5 pagrindinius institutus:
 teisinis Romos gyventojų statusas (asmenys ar subjektai);
 šeimos santykiai (šeima, santuoka);
 daiktinė teisė;
 prievolinė teisė;
 paveldėjimo teisiniai santykiai.
Privatinės teisės sistema – tai tam tikra Romos privatinės teisės normų grupavimo (sisteminimo) tvarka. Teisės
teorijoje išskiriamos 2 Romėnų teisės normų grupavimo sistemos:
1) pandektinė, kuri buvo charakteringa Vokiečių privatinei teisei (XVI-XIX a.); jai yra būdinga
tai, kad ji turi vieną bendrą dalį, paskui keturis skyrius – 2, 3, 4, 5;
2) institucinė, kuriai būdinga tai, kad nėra bendrosios dalies, o yra specialūs skyriai – 1, 3, 4, 5.
Romėnų privatinė teisė rėmėsi institucine sistema. Jos minusu buvo tai, kad juridinės technikos požiūriu bei jos
pranašumu, ji nusileidžia pirmai sistemai. Romėnų teisės sistema tobulėjo, vystėsi, todėl pati romėnų teisės sistema yra labai
vertingas šaltinis studijuojant ir tobulinant šiuolaikinę teisę.
Romėnų teisė siaurąja prasme buvo tik Romos piliečių teisė. Todėl ši romėnų teisės sistemos dalis buvo vadinama
ius civile. Ius civile nelietė tų Romos gyventojų, kurie neturėjo piliečio statuso. Tai buvo visa apimanti Romos piliečių teisė,
reguliuojanti visas jų teises ir pareigas, taip pat numatanti atsakomybę už nusikaltimus. Romoje gyveno labai daug svetimšalių
– peregrinų, kuriems buvo taikoma atskira Romėnų teisės sistemos dalis – ius peregrinorum. Peregrinų teisė buvo turtinio
pobūdžio. Kai Roma pradėjo užkariauti kaimynines teritorijas ir ėmė virsti imperija, ius civile tapo nepajėgi reguliuoti
išsivysčiusių Romos santykių su kitais kraštais, trukdė jų vystymuisi. Todėl pradėjo formuotis nauja romėnų teisės atšaka – ius
gentium, kuri buvo grindžiama šalių pasitikėjimo ir teisingumo principais.
Romėnų teisė pagal jos normų taikymo sferą buvo skirstoma į bendrąją teisę (ius commune) ir išimtinę (ius
singulare). Bendroji teisė jungė universalias teisė normas, kurios buvo taikomos visais atvejais, išskyrus tuos, kai speciali
teisės norma numatė tam tikras išimtines teisinio reguliavimo taisykles. Šios specialios teisės normos sudarė išimtinę teisę
(pvz., romėnų teisė nepripažino įgyjamosios senaties (usu capio) vogtiems daiktams).
3. ROMĖNŲ TEISĖS PERIODIZACIJA. CHARAKTERIZUOTI KIEKVIENO PERIODO TEISĘ

Roma buvo įkurta 753 m.pr.m.e. Per kelis šimtmečius ji virto pasauline imperija. Vakarinė Romos imperijos dalis
žlugo 476 metais m.e. Tuo tarpu rytinė dalis, puolama turkų, žlugo tik 1453 metais. Ten, valdant imperatoriui Justinianui, buvo
atlikta didžiausia antikos laikų teisės kodifikacija. Romėnų teisės istorija skirstoma į 4 etapus:
1) Seniausių laikų, arba archainis (753m.pr.m.e.-III a.pr.m.e. vidurys). Tuo tarpu piliečių santykius reguliavo paprotinė
kviritinė teisė. To laikotarpio viduryje pasirodo labai svarbus romėnų teisės šaltinis – XII lentelių įstatymas, prasideda romėnų
teisės sistemos formavimas.
3
2) Romėnų teisės vystymosi laikotarpis (paskutinieji trys amžiai pr.m.e.). Pergalingų karų metu sukaupti turtai skatino
gamybą ir prekybą. Valstybėje atsirado daug belaisvių ir kitokių svetimšalių. Tai lėmė naujos teisės šakos – ius gentium –
susiformavimą..
3) Klasikinis laikotarpis (aukso amžius) – I-III a.m.e. Tai principato laikotarpis. Šiuo laikotarpiu išauga imperatorių
valdžia. Didelė reikšmė teikiama naujiems teisės šaltiniams – senato ir princepso leidžiamiems aktams. Labai suklesti teisės
mokslas. Romėnų teisė pasiekia aukščiausią išsivystymo lygį.
4) Smukimo (postklasikinis) laikotarpis – III a. vidurys – 565 metai (imperatoriaus Justiniano mirties metai, su juo siejama
teisės kodifikacija). 395 metais Romos imperija suskilo į dvi dalis – Vakarų ir Rytų. Vis didesnė reikšmė teikiama imperatorių
(dominus) konstitucijoms.
4. ROMĖNŲ TEISĖS REIKŠMĖ ŠIUOLAIKINĖMS TEISĖS SISTEMOMS

Vakarų Romos imperija žlugo 476 m., o Rytų (Bizantija) išsilaikė iki 1453 m. Todėl romėnų teisė pasaulio teisės
sistemų vystymąsi veikė dviem kryptimis: Rytų (Bizantiškoji linija) ir Vakarų. Po Justiniano mirties romėnų teisės vystymasis
Rytų Europoje tam tikram laikui buvo sustojęs. Apsiribota Justiniano kodifikacijos vertimais į graikų kalbą, nes dauguma
Bizantijos gyventojų nemokėjo lotynų kalbos. Imperatorius Leonas III 726 m. išleido garsiąją Eklogą - Justiniano kodifikacijos
santrauką, šiek tiek pataisytą ir pritaikytą pasikeitusioms teisinės praktikos reikmėms. IX. a. buvo išleistos Bazilikos - tai
vientisas įstatymų rinkinys, kuriame sujungtos dvi Justiniano kodifikacijos dalys: Kodeksas ir Digestai, papildytos aktualiomis
Novelų nuostatomis. XI a. teisės kūrimas Bizantijoje apmiršta. 1345 m. Salonikų teisėjas parengia Šešiaknygį. Tai nėra
originalus darbas. Šešiaknygis apėmė visą galiojančią Bizantijos teisę ir suvaidino didžiulį vaidmenį visos Rytų Europos teisės
istorijoje. 1835 m. jis buvo oficialiai pripažintas kaip veikianti teisė Graikijoje ir galiojo net iki 1946 m., kai buvo priimtas
naujas Civilinis kodeksas. Besarabijoje Šešiaknygis galiojo iki 1917 m. Bizantiškoji romėnų teisės atmaina darė didelę įtaką
visų valstybių, kurios priėmė krikščionybę pagal rytų tradiciją, teisei (ypač Bulgarijos, Serbijos ir iš dalies Rusijos teisei).
Romėnų teisės elementų randame ir visuose trijuose Lietuvos Statutuose, ypač 1588 m. III Statute, kuris buvo išverstas į lenkų
kalbą ir iš dalies taikomas ir Lenkijos karalystėje.
Žlugus Romos imperijai, Vakarų Romos imperijos teritorijoje atsiradusios valstybės daugiau ar mažiau pasisavino
romėnų teisę. Tas daug šimtmečių trukęs procesas vadinamas romėnų teisės recepcija. Germanų nukariautose teritorijose
atsirado naujos valstybės (Burgundija, Frankai ir kt.). Jose germanai vadovavosi sava paprotine germanų teise, tačiau ten
gyvenę romėnai laikėsi romėnų teisės. Kai kurių germanų valstybių valdovai išleido net oficialius romėnų teisės rinkinius.
Susidomėjimas romėnų teise ypač padidėja IX-XI a. Vakarų Europoje, pirmiausia Italijoje, steigiamos mokyklos, kuriose
tyrinėjama ir dėstoma romėnų teisė. Atgaivinant romėnų teisę didžiausias nuopelnas tenka 1088m. įsteigtam Bolonijos
universitetui. Tų laikų romėnų teisės tyrinėtojai apsiribodavo trumpais tam tikrų nuostatų paaiškinimais arba komentarais. Tos
trumpos pastabos, vadinamos glosomis, todėl šios krypties atstovai vadinami glosatoriais. Praktiniams klausimams daugiau
dėmesio pradėjo skirti glosatorių pasekėjai -postglosatoriai. Juos galima laikyti teisės mokslo, kaip atskiros žmonijos žinių
srities, pradininkais. Postglosatoriai papildė romėnų teisę kanonų teisės ir Italijos miestų teisės elementais.
Romėnų teisę priėmė sparčiai besivystantys miestai ir net feodalai, kurie joje įžvelgė savo privilegijuotos padėties
garantijas. Romėnų teisės atgimimas prasidėjo Vokietijos žemėse XI a., kur ji buvo pripažinta veikiančiąja teise. Tam tikros
reikšmės romėnų teisės recepcijai turėjo propaguojama idėja, kad Vokietijos imperatoriai yra Romos imperijos valstybingumo
tęsėjai. XIV a. Vokietijoje įsteigiami keli universitetai, kuriuose pagrindinis dėstomasis dalykas yra romėnų teisė. Baigę juos,
taip pat Italijos universitetus, romėnų teisės žinovai (legistai) šios teisės nuostatas taikė administracinėje ir teisminėje
tarnyboje.
Ypač svarbų vaidmenį šiame procese suvaidino 1495 m. įsteigtas Imperijos Rūmų teismas, kuris buvo aukščiausioji
teisminė instancija nagrinėjant civilines bylas. Jis suformavo teisminę praktiką, kuria remiantis romėnų teisė teismuose turėjo
būti taikoma kaip subsidiarinė teisės sistema, t.y. teismai civilinius ginčus sprendė vadovaudamiesi vietine (krašto, miesto,
kunigaikštystės) teise, tačiau jeigu tam tikro klausimo nesureguliuodavo vietinė teisė, tada teismas privalėjo vadovautis
romėnų teise. Ginčai dažniausiai buvo sprendžiami remiantis romėnų teisės normomis. Tokia padėtis Vokietijoje išsilaikė iki
1899 m. pabaigos, kai buvo parengtas Vokietijos imperijos Civilinis kodeksas.
Vokietijoje buvo recepuota ne originalioji romėnų teisė, įtvirtinta Justiniano kodifikacijoje, o ta, kuri buvo
suformuluota jos komentatorių (glosatorių, postglosatorių, legistų) veikaluose.
XVIII-XIX a. prasidėjo teisės kodifikacija, iškilo klausimas, koks turėtų būti kodeksas: įstatymų rinkinys ar
vieningas, tarpusavyje susijęs įstatymas. Nugalėjo romanistai, pateikę logišką teisės sąvokų ir terminų struktūrą. Kodifikuojant
Europos valstybių teisę, žinoma, reikėjo atsisakyti kazuistikos, kuri išliko net Justiniano kodifikacijoje. Naujieji Civiliniai
kodeksai-Austrijos Civilinis kodeksas (ABGB), parengtas 1797 m., Napoleono kodeksas (1804) ir kt., - nors formaliai
paskelbė, kad romėnų teisė negalioja, jie patys buvo tos teisės sistemos produktas. Todėl XVII-XVIII a. vadinami trečiuoju
romėnų teisės atgimimu.
5. JUSTINIANO KODIFIKACIJA: KADA ATLIKTA, IŠ KOKIŲ DALIŲ SUSIDEDA, KĄ SAVYJE

JUNGIA KIEKVIENA DALIS
Dominato laikotarpiu visa įstatymų leidžiamoji valdžia buvo sukoncentruota imperatoriaus {dominus) rankose.
Įsigalėjo taisyklė: "Ką nusprendė imperatorius, tai yra teisė". Imperatoriaus leidžiami aktai vadinami leges (įstatymais). Tų
aktų buvo išleidžiama vis daugiau ir daugiau. Reikėjo juos kaip nors sutvarkyti, surinkti ir tam tikru būdu susisteminti. Taip
atsirado leges rinkiniai - codex. Tai buvo neoficialios privačių asmenų sudarytos kodifikacijos. Pirmoji oficialioji kodifikacija
4
buvo paskelbta Rytų Romos imperatoriaus Teodosijaus. Šios kodifikacijos neapima visų romėnų teisės šaltinių, o tik tą jų dalį,
kuri buvo Vadinama leges.
Išsamiausia kodifikacija atlikta imperatoriaus Justiniano valdymo laikais. Visas rinkinys išleistas 1583 metais,
praėjus šimtmečiams po Justiniano mirties. Rinkinys pavadintas Corpus iuris civilis. Justiniano kodifikaciją sudaro keturios
dalys: Kodeksas (Codex), Digestai (Digesta), Institucijos (Institutiones) ir Novelos (Novellae). Tai svarbiausias mūsų žinių
apie romėnų teisę šaltinis.
Justinianui esant gyvam buvo išleistos pirmosios trys kodifikacijos dalys. Kiekvienai iš jų sudaryti buvo steigiama
kodifikacinė komisija, į kurią įeidavo žymus teisininkas, centrinio magistrato vadovas ir kvestorius, tvarkęs teismus. Komisija
turėjo surinkti ir susisteminti teisės normas pagal išleistas imperatorių konstitucijas ir teisinę literatūrą. Todėl Justiniano
kodifikaciją dažnai apibūdinama kaip kompiliacija, nes rinkinių sudarytojai naujų teisės normų nekūrė. Tačiau Justinianas,
norėdamas, kad naujausioje kodifikacijoje nebūtų prieštaravimų teisėje, taip pat kad senosios teisės konstrukcijos atitiktų
pasikeitusias socialines ir ekonomines sąlygas, suteikė kompiliatoriams teisę daryti dedamuose į kodifikaciją tekstuose tam
tikrus pakeitimus. Tokie tekstų pakeitimai buvo vadinami interpoliacijomis. Pavyzdžiui, buvo leista keisti jau neegzistuojančių
valstybės institucijų pavadinimus, terminams ir sąvokoms, kurios klasikinėje teisėje turėjo specialią reikšmę (ius singulare),
suteikti bendrąjį pobūdį (ius commune), tam tikro teisininko suformuluotas nuostatas papildyti vėlesniųjų teisininkų mintimis
ir t.t.
Codex - tai imperatorių konstitucijų rinkinys. Jis užbaigtas 529 m. (nauja redakcija 534 m.) ir susideda iš 12 knygų,
padalytų į skyrius, kuriuose chronologine tvarka išdėstytos konstitucijos, pastarosios dar skirstomos į paragrafus. Šie Kodekso
padaliniai numeruojami arabiškais skaitmenimis.
Digesta, kartais ta dalis vadinama Pandektais (Pandectae), sudaryta iš žymiausių Romos teisininkų veikalų ištraukų.
Darbas užbaigtas 530 m. Surinkta medžiaga išdėstyta 50 knygų, kurios suskirstytos į skyrius, įstatymus (fragmentus) ir
fragmento (aiškinamo įstatymo) paragrafus.
Institutiones - svarbiausių žinių apie romėnų teisės pagrindus rinkinys. Tai savotiškas romėnų teisės vadovėlis.
Savotiškas todėl, kad jam teikė tokią pat teisinę reikšmę kaip Kodeksui ir Digestams. Rinkinio sudarytojai daugiausia rėmėsi
garsiuoju veikalu - Gajaus Institucijomis. Rinkinys suskirstytas į 4 knygas, pastarosios - į skyrius ir paragrafus.
Novellae. Justiniano kodifikaciją (pirmosios trys dalys) buvo užbaigta 534 m. Tačiau Justinianas ir jo palikuonys
leido norminius aktus, kurie aiškino ir pildė normas, įtrauktas į kodifikaciją, taip pat nustatė naujas teisės normas, kai to
reikalavo besikeičiančios gyvenimo sąlygos. Justinianas ketino tas teisės noveles kodifikuoti, tačiau oficiali jų kodifikaciją
nebuvo atlikta. Tą darbą atliko privatūs kompiliatoriai. Į paskutinįjį Novellae rinkinį įeina Justiniano ir jo įpėdinių novelės iki
582 metų.
6. LEGISAKCIONIS PROCESAS, JO YPATYBĖS (CHARAKTERISTIKOS)

Svarbiausias, nors ir ne visai išsamus, mūsų žinių apie Romos valstybės seniausiosios epochos civilinį procesą
šaltinis yra II m.e.a. romėnų teisininko Gajaus parašytos ir išlikusios lnstitutiones. Ketvirtojoje šio darbo knygoje Gajus teigia,
kad seniausia civilinio proceso forma Romoje buvo legis actiones. Gajus mini penkias pagrindines legis actiones formas:
5) legis actio sacramento;
6) legis actio per manus iniectionem;
7) legis actio per pignoris capionem;
8) legis actio per judicis postulationem;
9) legis actio per condictionem.
1) Pirmoji legis actiones forma, kaip nurodo Gajus, iš esmės yra procesas, lažybos. Šalys prieš magistratą
iškilmingais žodžiais viena kitai pareiškia pretenzijas ir savo teisingumui patvirtinti paskiria tam tikrą sumą pinigų, kuri ir
vadinasi sacramentum. Teismas formaliai sprendžia, kas pralošė sacramentum. Teisi šalis atsiima savo sacramentum (įneštą
pinigų sumą), neteisiosios šalies sacramentum atitenka iždui. L egis actio sacramento, kaip nurodė Gajus, buvo bendroji forma,
pagal kurią buvo galima spręsti įvairius ieškinius ir kuriems nebuvo numatyta kita, specialioji forma.
Jeigu legis actio sacramento forma buvo taikoma sprendžiant daiktinį ieškinį (actio in rem) - t.y. ginčą dėl to, kam
priklauso daiktas -būtina proceso sąlyga buvo ginčijamo daikto pateikimas teismui. Ginčo dėl kilnojamo daikto atveju šis
daiktas turėdavo būti atnešamas, atvedamas (gyvulys, vergas) arba atvežamas į teismą. Jeigu daikto dėl jo dydžio negalima
pristatyti į teismą, turėjo būti pateikiama jo dalis, gabalas. Vykstant ginčui dėl nekilnojamojo turto (dėl žemės), šalys, pagal
tam tikrą ritualą, vykdavo į ginčijamos žemės sklypą, iš kur paimdavo žemės ir atnešdavo į teismą. Ši žemė atstovavo visam
ginčijamos žemės sklypui.
Procesas prasidėdavo laikantis tam tikro ritualo. Ieškovas, laikydamas rankoje lazdą, kuri vadinosi vindicta arba
festuca, taria formulę, tvirtindamas, kad teisė į ginčijamą daiktą priklauso jam, ir po to šia lazda paliečia ginčijamą daiktą. Šis
ieškovo veiksmas buvo vadinamas vindicatio. Po tokio ieškovo veiksmo seka atsakovo veiksmas, vadinamas contravindicatio.
Atsakovas tvirtindamas, kad daiktas priklauso jam, taip pat uždeda vindicta ant ginčijamo daikto. Dabar jau į procesą įsitraukia
magistratas, kurio akivaizdoje šalys nuima nuo daikto savo vindictas, ir po to ieškovas klausia atsakovo, ar pastarasis negalėtų
paaiškinti, kuo remdamasis jis vindikuoja šį daiktą. Atsakymas galėjo būti įvairus - atsakovas arba paaiškina, arba
paprasčiausiai pareiškia, kad tai jo teisė. XII lentelių įstatyme sacramentum suma buvo diferencijuota priklausomai nuo
ginčijamo daikto kainos.
Po to, kai išsprendžiamas sacramentum klausimas, magistratas turi spręsti, kam priklausys ginčijamas daiktas visą tą
laikotarpį, kol vyks procesas. Jis gali perduoti valdyti daiktą ir ieškovui, ir atsakovui. Šalis, kuriai buvo perduotas valdyti
ginčijamas daiktas, privalo nurodyti magistratui asmenis, kurie garantuotų, kad jeigu vėliau daiktas (lis) bus priteistas kitai
5
šaliai, jis ir visi jo vaisiai bus grąžinti pastarajai. Išsprendus šį klausimą artėja iškilmingas momentas, kai besiginčijančios šalys
kreipiasi į iš anksto pakviestus asmenis, iškilmingai prašydamos juos būti visų šių įvykių liudytojais. Šia procedūra užbaigiama
pirmoji proceso stadija -in i u re, vykusi prieš magistratą. In iure ginčas nebuvo sprendžiamas iš esmės, sprendimas nebuvo
priimtas. Nuo šio momento procesas perkeliamas į antrąją stadiją - in iudicium. Tam tikslui šalys, dalyvaujant magistratui,
išsirenka savo teisėją iš privačių asmenų (iude), kuris vėliau nagrinės ginčą iš esmės ir priims sprendimą, jau nedalyvaujant
valstybinės valdžios atstovams. Teisena šioje stadijoje vyksta jau nesilaikant jokių nustatytų ritualų, formų. Šalių ginčai,
įrodymų pateikimas ir panašiai vyksta laisva forma.
2) Antroji legis actionem forma buvo legis actio per manus iniectio. Ši proceso forma buvo taikoma tik tam
tikriems prievoliniams ieškiniams spręsti. Ieškovas atveda atsakovą į teismą ir čia, tardamas tam tikrą formulę, uždeda ant jo
ranką. Jeigu atsakovas čia pat nesumoka reikalaujamos skolos ieškovas skolininką vedasi pas save ir gali jį sukaustyti
grandinėmis. Ieškovas laiko atsakovą 60 dienų ir 3 kartus per tą laiką veda skolininką į turgų bei skelbia jo skolos sumą,
tikėdamasis, kad atsiras, kas norėtų jį išpirkti. Jeigu neatsiranda, kas skolininką išpirktų, po 60 dienų skolininkas tampa
kreditoriaus nuosavybe, ir pastarasis gali su juo elgtis, kaip jam patinka. Atsakovas, paliestas manus iniectio, pats ginčyti
skolos ir numesti rankos negalėjo. Tai galėjo padaryti vietoje jo į procesą įsitraukęs kitas asmuo, kuris, numetęs ieškovo ranką,
išlaisvina visam laikui atsakovą, bet pats imasi visos atsakomybės. Jeigu bus įrodyta, kad šis asmuo nepagrįstai įsitraukė į
procesą, tada jis turės sumokėti ieškovui dvigubai.
3) Trečiosios formos legis actio per pignoris capionem esmę sudarė tai, kad asmuo, turėdamas reikalavimo teisę
atsakovui, prievolės neįvykdymo atveju, tardamas tam tikrus iškilmingus žodžius, pasiima kokį nors skolininkui priklausantį
daiktą. Tai jis gali padaryti nedalyvaujant valstybinės valdžios atstovui, o galbūt net ir pačiam skolininkui. Tuo pignoris capio
iš esmės skyrėsi nuo kitų legis actio proceso formų, ir tai buvo pagrindas kai kuriems romėnų teisininkams nepriskirti šios
formos prie legis actio. Pignoris capio galėjo būti taikoma tik kai kuriems religinio ir viešo pobūdžio reikalavimams.
4) Apie ketvirtąją legisakcioninio proceso formą - legis actio per iudicis postulationem - žinių yra labai mažai.
Yra išlikęs tik kreipimosi į magistratus formulės tekstas. Manoma, kad šios formulės ypatybė buvo ta, kad po įprastinių šalių
pareiškimų prieš magistratą, buvo prašoma, kad magistratas paskirtų šalims teisėją, kuris išnagrinėtųjų ginčą. Šiandien
neaišku, kokiems ginčams spręsti buvo taikoma ši forma.
5) Paskutinioji legis actiones forma - legis actio per condictionem. Apie šią formą mes žinome taip pat labai
mažai. Ieškovas praneša, skelbia atsakovui, kad pastarasis po trisdešimties dienų turi atvykti "išsirinkti" teisėją. Remiantis šiuo
teiginiu, daroma išvada, kad šią legis actio formą sudarė pretenzijos prieš magistratą išdėstymas. Praėjus trisdešimčiai dienų
šalys vėl atvyksta pas magistratą ir išsirenka teisėją. Po to byla perkeliama į kitą stadiją - in iudicium. Ši forma buvo įvesta
dviem įstatymais - lex Silia ir lex Calpurnia. Tai leidžia daryti išvadą, jog ji yra vėlyviausią ir priklauso respublikos
laikotarpiui.
Visos šios penkios romėnų civilinio proceso formos dar veikė pirmojoje Romos respublikos laikotarpio pusėje.
Legis actiones procesas - seniausia iš mums žinomų Romoje civilinių teisių gynimo formų. Šiame procese vienu ar kitu būdu
dalyvauja valstybinės valdžios pareigūnai.
Charakteringas legisakcioninio proceso bruožas buvo teisenos padalijimas į dvi stadijas - ius ir iudicium.
Magistratas, kuriam dalyvaujant procesas pradedamas, pats bylos nespręsdavo, o perduodavo ją privačiam asmeniui (iudex
privatus).
Būtina legisakcioninio proceso sąlyga - šalių dalyvavimas. Tačiau būdingas senovės Romos civilinio proceso
bruožas buvo tas, kad teisminė valdžia pati nekvietė atsakovo dalyvauti procese ir juo labiau, jam atsisakius dalyvauti, netaikė
jokių poveikio priemonių. Atsakovo dalyvavimas procese - tai ieškovo reikalas. Jis turi pasirūpinti, kad atsakovas atvyktų.
Tačiau buvo draudžiama ieškovui įsiveržti į atsakovo namus. Jeigu dėl kokių nors priežasčių atsakovas negalėdavo tuo metu
nuvykti su ieškovu į teismą, jis turėjo teisę pažadėti ieškovui atvykti į teismą kitą dieną. Tačiau už jo pažadą turėdavo laiduoti
koks nors asmuo, kuris buvo vadinamas vas, o pats laidavimas - vadimonium.
7. FORMULIARINIS PROCESAS, JO YPATYBĖS, FORMULĖS, SUDĖTINĖS DALYS

Legisakcioninis procesas Romos valstybėje gyvavo visą respublikos laikotarpio pirmąją pusę. Nepaisant
legisakcioninio proceso reformų, legis actiones procedūra vis labiau ir labiau neatitiko besiplečiančios civilinės apyvartos
poreikių. Vystantis prekinei apyvartai, atsirado nauji santykiai, kurie netilpo į siaurus seno]olegis actiones proceso rėmus. Tai,
be abejonės, skatino ieškoti naujų ginčų sprendimo formų. Pasak Gajaus, naują civilinį procesą per formulas įvedė lex Aebutia
ir du Julijaus įstatymai. Šių įstatymų pasirodymo laikas nežinomas. Pats Gajus mini du Julijaus įstatymus, turėjusius reikšmės
civilinio proceso reformai. Minėtų įstatymų priėmimo rezultatas buvo naujo proceso - per formulas -atsiradimas. Dėl proceso
reformos ginčo teisinio formulavimo našta perkeliama pretoriui. Formuliarinio proceso metu šalys prieš magistratą savo
reikalavimus gali reikšti bet kokiais žodžiais ir laisva forma, o pretoriaus pareiga suteikti šiems reikalavimams teisinę
kvalifikaciją. Išklausęs šalių paaiškinimus, pretorius nustato ginčo teisinę esmę ir išdėsto ją specialiame rašte teisėjui, kuris
paskirtas nagrinėti bylą. Sis raštas, adresuotas teisėjui, buvo vadinamas formula, o pats procesas - formuliariniu. Formulė,
pateikiama teisėjui, yra tarytum pagrindas. Pagal ją turės vykti teisena stadijoje in iudicium. Šis Romoje atsiradęs civilinis
procesas veikė ne tik respublikos laikotarpiu, bet ir vėliau. Būtent jis padėjo romėnų teisei išsiplėsti ir iš siauros nacionalinės
teisės tapti pasauline. Išlaisvintas iš legisakcioniniam procesui būdingo formalizmo, formuliarinis procesas pasirodė esąs labai
patogus spręsti naujiems ginčams, kurių nenumatė senoji ius civile. Formuliarinio proceso ašis buvo formulė - stadijos in iure
tikslas (ją šioje stadijoje reikėjo gauti) ir stadijos in iudicio pagrindas (be kurios pati teisena šioje stadijoje neįmanoma).
6
Formulę sudarė keletas pagrindinių ir papildomų dalių. Iš pradžių visada būdavo nurodomas teisėjas, kuriam
siunčiama nagrinėti byla. Ši formulės dalis vadinosi iudicis nominatio. Jeigu paskirdavo kelis teisėjus, jie buvo vadinami
recuperatores. Po to būdavo išdėstoma ieškovo pretenzija (reikalavimas) -intentio - ir pavedama teisėjui (condemnatio)
išteisinti atsakovą arba iš jo priteisti ieškovo naudai, priklausomai nuo to, ar intentio, pasitvirtins, ar ne. Formulė yra sąlyginis
įsakymas teisėjui.
Nagrinėjant sudėtingesnes bylas reikėdavo pačioje formulėje trumpai išdėstyti faktus ir aplinkybes, kuriais remiasi
ieškovas pateikdamas reikalavimą. Tada formulės pradžioje atsirasdavo demonstratio arba prescriptio, ir formulė tapdavo
išsamesnė.
Svarbiausios formulės dalys vis dėlto buvo intentio ir condemnatio. Intencijoje visada būdavo išdėstoma ginčo esmė
ir ieškovo reikalavimas. Ieškovas galėjo pateikti reikalavimą dėl tam tikro daikto arba dėl kokios nors prievolės įvykdymo.
Atsižvelgiant į tai, intentio galėjo būti in rem arba in personam. Jeigu ginčijama kokia nors daiktinė teisė, tai formulės intentio
bus in rem. Jeigu ginčas vyksta dėl prievolės tarp ieškovo ir atsakovo (skolos grąžinimas), formulės intentio bus in personam.
Dar būdavo intentio certa ir intentio incerta. Jeigu reikalaujama konkrečios pinigų sumos arba konkretaus daikto, tai intentio
yra certa. Tais atvejais, kai proceso pradžioje negalima tiksliai nustatyti pretenzijos sumos ir ji bus nustatyta tik išnagrinėjus
bylą, intentio bus incerta. Condemnatio taip pat gali būti certa ir incerta.
Ne kiekvienoje teisėjui duodamoje formulėje būtinai turėjo būti visos jos sudėtinės dalys. Tačiau būtinos formulės
dalys bet kuriuo atveju buvo iudicis nominatio ir intentio, nes be pirmosios nebūtų proceso, o be antrosios - ieškinio.
Jeigu ieškovas nieko neprašo priteisti iš atsakovo, o tik nori, kad teismas pripažintų jo teisę, tai condemnatio
nebūtina. Paprastai tik ieškinių dėl turto padalijimo formulėse buvo visos keturios dalys. Be šių įprastinių formulės dalių,
kartais į ją būdavo įrašomi kai kurie ypatingi papildymai, kurie išdėstyti exceptio arba prescriptio. Excepcijoje, remiantis
atsakovo atsikirtimais, pretorius išdėsto condemnatio neigiamą sąlygą, kad išvengtų atsakovo nuteisimo.
Prescriptio - tai prierašas formulės pradžioje, daromas įvairiais tikslais. Daugeliu atvejų prescriptio būdavo
išdėstomos bylos aplinkybės, ir tada ji niekuo nesiskyrė nuo demonstratio. Bet kartais prescriptio būdavo surašoma ginant
atsakovo interesus ir turėjo tokią pat reikšmę kaip ir exceptio. Kartais ji būdavo surašoma ir ginant ieškovo interesus, siekiant
išsaugoti jam teisę kreiptis į teismą su kitais reikalavimais, kurių pagrindas yra tas pats ginčijamas teisinis santykis.
Įvedus formuliarinį procesą, legisakcioniniam procesui būdingas formalizmas galutinai neišnyko. Laikui bėgant jis
silpnėjo, bet visą formuliarinio proceso galiojimo Romoje laiką formulė buvo pagrindinė civilinio proceso priemonė, nuo
kurios priklausė bylos baigtis. Klaidos, padarytos formulėje dėl pretoriaus arba šalių neatidumo, sukeldavo nemažai neigiamų
pasekmių ginčo šalims.
Vis dėlto formuliarinio proceso įvedimas turėjo teigiamos reikšmės: procesinės formos reforma suteikė pretoriui
paprastas ir labai patogias priemones, kurių pagalba jis galėjo daryti įtaką senajai ius civile ir vystyti ius honorarium. Kadangi
formulės surašymas ir jos davimas jau buvo pretoriaus kompetencija, tai jo galimybės veikti senąją ius civile pasireiškė dviem
kryptimis. Jeigu legisakcioninio proceso epochoje magistratas in iure stadijoje negalėjo daryti įtakos tolesnei proceso eigai bei
užkirsti kelio neteisingai pretenzijai pasiekti stadiją in iudicum, tai atsiradus formuliariniam procesui, padėtis pasikeitė.
Pretorius, atsisakydamas duoti ieškovui formulę, iš esmės vetuoja jo požiūriu neteisingą ieškovo reikalavimą, kuris formaliai
turėtų būti ginamas, pagal ius civile. Pretorius kontroliuoja ir skirsto visus civilinius ieškinius. Tačiau gerokai reikšmingesnė
pretoriaus veikla formuliarinio proceso epochoje buvo senosios ius civile papildymas naujais ieškiniais. Įvedus formuliarinį
procesą, atsirado kita daug patogesnė procesinė priemonė - formula. Jeigu į pretorių kreipėsi asmuo, kurio reikalavimas pagal
senąją ius civile nebuvo apsaugotas ieškinine gynyba, bet, pretoriaus nuomone, buvo teisingas ir pagrįstas, tai pastarasis net
netirdamas bylos aplinkybių galėjo surašyti formulę ir perduoti bylą vesti teisėjui, įsakydamas jam nuteisti atsakovą ištyrus
bylos aplinkybes. Taip atsirado pretoriniai ieškiniai - actiones pretoriae. Pretoriaus ieškinio materialinis pagrindas buvo ne
ieškovo civilinė teisė, bet faktinė padėtis - t.y. visos žinomos faktinės aplinkybės, kurios patvirtina tai, kad atsakovas turi
įvykdyti prievolę. Todėl pretoriniai ieškiniai visada pagrįsti tam tikrais faktais. Dažniausiai pretorius išdėstydavo visus faktus
ir nurodydavo teisėjui, kad jeigu jie pasitvirtins, teisėjas privalės nuteisti atsakovą.
Kartais duodamas ieškinį pretorius pasinaudodavo fikcija, ir tada formulė vadinosi formula ficticia. Fikcijos esmė ta,
kad pretorius nurodydavo teisėjui nagrinėti bylą neatsižvelgiant į tam tikras aplinkybes, kurios iš tikrųjų egzistavo.
Procesui prasidėti būtina sąlyga buvo abiejų šalių dalyvavimas pas magistratą. Jeigu formuliariniame procese,
nedalyvaudavo bent viena šalis, byla negalėjo būti nagrinėjama. Abiejų šalių dalyvavimas buvo ieškovo rūpestis.
Tačiau formuliarinio proceso laikotarpiu pretoriaus ediktas panaikino ieškovo teisę jėga atvesdinti vengiantį dalyvauti procese
atsakovą, pakeitęs šias poveikio priemones bauda. Šalims atvykus pas pretorių, teisena prasideda ieškovui išdėstant pretenzijas.
Šie reikalavimai adresuojami ir pretoriui, ir atsakovui. Jų išdėstymo tikslas - gauti pretoriaus formule ir išsiaiškinti, kokią
poziciją užims atsakovas.
Atsakovas, išklausęs ieškovo pretenzijas, gali iš kartojas arba pripažinti, arba paneigti. Jeigu atsakovas pripažįsta
ieškovo pareikštas pretenzijas. Toliau tęsti procesą nebereikia, ir ieškovas čia pat gauna vykdomąjį ieškinį, taip kaip ir
išnagrinėjus bylą iš esmės stadijoje in iudicium. Pripažindamas ieškovo reikalavimus, atsakovas pats sau paskelbia nuosprendį.
In iure stadijos tikslas - aiškiai suformuluoti priešpriešinius šalių reikalavimus, surašyti formulę.
Kartais ieškinio pareiškimas konkrečiam atsakovui galėjo priklausyti nuo kai kurių aplinkybių išsiaiškinimo. Todėl
stadijoje in iure ieškovas turėjo teisę užduoti tariamam atsakovui klausimus, į kuriuos jis privalėjo atsakyti
nes nuo to priklausė, ar jam bus pareikštas ieškinys, ar ne.
Pareiškus pretenzijas kiekviena šalis gali pasiūlyti savo priešininkui patvirtinti reikalavimus priesaika ir taip užbaigti
ginčą. Toks pasiūlymas nebuvo privalomas, t.y. šalys jį galėjo priimti arba atmesti Atmetus pasiūlymą, procesas tęsiamas
toliau, o priėmus ir prisiekus - galimos dvejopos pasekmės: jeigu prisiekia ieškovas, procesas nutraukiamas. Jeigu prisiekia
atsakovas, jis yra laisvas ir nuo tolesnių ieškovo pretenzijų ginamas. Atsisakymas prisiekti buvo tolygus ieškinio pripažinimui
7
su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis. Kaip ir legisakcioniniame procese, čia įvykdavo liticontestatio, nors kreipimosi į
liudytojus jau nebuvo. Formuliarinio proceso litiscontestatio akto esmė neaiški. Nežinome, ar tai pretoriaus paruoštos formulės
perdavimo ieškovui, ar ieškovo turimos formulės perdavimo atsakovui momentas, ar paprasčiausiai tos formulės paskelbimas
atsakovui, kurį garsiai atlieka ieškovas. Neginčijama tai, kad litiscontestatio ir formuliariniame procese išsaugojo procesinės
sutarties tarp ginčo šalių - perduoti spręsti jų bylą teisėjui - reikšmę. Po litiscontestatio atsiranda tam tikrų teisinių pasekmių:
ieškovas praranda ginčijamos teisės gynimo priemonę - ieškinį, t.y. jis jau negali antrą kartą kreiptis į teismą su tuo pačiu
reikalavimu, nors procesas dėl kokių nors priežasčių ir neįvyko arba sprendimas nebuvo priimtas. Litiscontestatio momentu
teisinis santykis, egzistavęs tarp šalių iki šio momento, nustoja galiojęs. Atsiranda naujas procesinis santykis, kuris paprastai
apibrėžiamas kaip šalių įsipareigojimas (prievolė) paklusti teismo sprendimui. Litiscontestatio momentas turi labai svarbią
reikšmę bylos nagrinėjimui in iudicium stadijoje. Sprendžiant klausimą dėl atsakomybės, teisėjas turi nustatyti, ar tos
aplinkybės, kuriomis remiasi reikalavimai, buvo litiscontestatio momentu. Po litiscontestatio labai sugriežtėdavo atsakovo
atsakomybė ieškovui. Nuo to momento jis visais atvejais atsakė už daikto žuvimą arba sužalojimą; be skolos grąžinimo, jis
privalėjo sumokėti ir procentus nuo litiscontestatio momento iki sprendimo įvykdymo, jeigu buvo pripažintas kaltu. Abi šalys
susitarę nustatytą dieną, bet ne vėliau, kaip po 18 mėnesių po formulės gavimo, turėdavo atvykti pas paskirtą teisėją, tada
prasidėdavo antroji stadija - in iudicium. Teisėjų funkcijas stadijoje in iudicium atliko privatūs asmenys - iudicies privati. Kai
kurių kategorijų byloms spręsti respublikos laikotarpiu buvo sudarytos specialios teisminės kolegijos. Dažniausiai bylas
sprendė privatūs asmenys - iudicies privati. Kartais jų galėjo būti keletas - trys, penki ir pan. Jie būdavo vadinami
recuperatores. Jeigu sprendžiant ginčą byloje reikėjo taikyti ne teisės normas, bet būti tarpininku, teisėjas buvo vadinamas
arbitru, kitose bylose - iudex.
Paprastai teisėją skirdavo pretorius. Tačiau parenkant kandidatą pagrindinis vaidmuo priklausė šalims. Jeigu šalys
nesutardavo dėl kandidato į teisėjus, pretorius galėjo pats paskirti teisėją arba tai padaryti burtų keliu. Teisėjai būdavo renkami
iš senatorių.
Teisenos šioje stadijoje nesaistė jokie formalumai. Jeigu į procesą neatvykdavo ieškovas, atsakovas galėjo reikalauti
atleisti jį nuo atsakomybės. Kokios būdavo teisinės pasekmės neatvykus atsakovui - neaišku. Teisėjas tirdamas įrodymus buvo
laisvas, nesaistomas jokių formalumų. Įdomu tai, kad teisėjas, nesugebėjęs išspręsti ginčo, galėjo atsisakyti priimti sprendimą,
prieš tai prisiekęs, kad jis to padaryti negali. Byla būdavo perduodama nagrinėti kitam teisėjui. Jeigu teisėjas išspręsdavo bylą
iš esmės, savo sprendimą (sententia) jis abiem šalims paskelbdavo žodžiu, nenurodydamas motyvų. Paskelbus sprendimą,
teisėjo vaidmuo procese baigdavosi. Teisėjo sprendimas byloje buvo baigiamasis aktas.
Formuliarinio proceso epochoje asmuo, nukentėjęs dėl neteisėto teismo sprendimo, teisėjui, nagrinėjusiam bylą,
galėjo pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo. Tai galima buvo padaryti, jeigu teisėjas tyčia priėmė neteisėtą sprendimą. Teismo
sprendimas arba nutraukdavo ginčijamą teisinį santykį, arba sukurdavo naują.
Respublikos laikotarpiu neišsimokėjęs skolininkas, patekęs kreditoriaus priklausomybėn, negalėjo būti parduotas
vergijon, jo negalima buvo kaustyti grandinėmis. Toks skolininkas privalėjo kreditoriui už skolą atidirbti. Laikui bėgant
ryškėja tendencija asmeninę skolininko atsakomybę pakeisti turtine, išieškant tik j am priklausantį turtą.
Palaipsniui pretorius pradėjo praktikuoti ir tiesioginę - realinę (turtinę)-egzekuciją, išieškodamas tik skolininko turtą
ir neliesdamas jo asmens. Šis turto išieškojimas (egzekucija) galėjo būti universalus ir specialus. Universalus išieškojimas iš
esmės yra bankrotas. Kreditoriaus, turinčio teismo sprendimą, prašymu pretorius perduoda jam valdyti skolininko turtą.
Skolininko turtas parduodamas urmu. Asmuo, įsigijęs turtą, tampa universaliu skolininko teisių perėmėju. Jo pareiga -
atsiskaityti su skolininko kreditoriais pagal jų reikalavimus, kurių patenkinimo procentas buvo aptartas pardavimo metu.
Specialaus realinio išieškojimo atsiradimo šaknų reikėtų ieškoti pretorių teisėje: imti daiktą kaip užstatą prievolių, įvykdymui
užtikrinti. Išieškojimas šiuo atveju buvo vykdomas prašant ieškovui. Pretorius pasiūlydavo savo pareigūnus, kad jie paimtų
vieną ar keletą skolininko daiktų. Jeigu per du mėnesius skolininkas jų neišsipirkdavo, paimti daiktai buvo parduodami
aukcione ir gauta suma perduodama kreditoriui. Šios sprendimo vykdymo priemonės imperijos laikotarpiu labai plačiai
paplito, ir skolininko asmeninė atsakomybė prievoliniuose santykiuose beveik visiškai išnyko.
8. EKSTRAORDINARINIS (IŠIMTINIS) PROCESAS, JO YPATYBĖS

Legisakcioninis ir formuliarinis procesai, turėję dvi stadijas - ius ir iudicium, buvo laikomi įprastinėmis civilinės
teisės gynimo formomis. Abu procesai dėl to buvo vadinami ordinariniais. Kaip priešingybė jiems buvo imperijos laikais
atsiradusi administracinė-teisinė bylų nagrinėjimo tvarka, neturinti dviejų stadijų ir dėl to vadinama extra ordinem, arba
ekstraordinariniu procesu. Imperijos laikotarpiu kartu su formuliariniu procesu jau vystėsi extraordinaria cognitio, neturinti
dviejų stadijų. Palaipsniui ekstraordinarinis procesas išstūmė procesą per formulas ir absoliutinės monarchijos laikotarpio
pradžioje tapo vienintele civilinių teisių gynimo forma.
Magistratas tirdavo bylos aplinkybes, priimdavo vienokį ar kitokį sprendimą ir pats tą sprendimą įvykdydavo. Tokia
administracinė nagrinėjimo tvarka buvo vadinama cognitio arba natio. Pretoriai palyginti labai retai taikė tokį grynai
administracinį teisių gynimo būdą. Jie pasitelkdami savo arsenale turimas teisines priemones, dažniausiai stengėsi bylas
perduoti spręsti teismui. Todėl respublikos laikotarpiu extraordinaria cognitio buvo sutinkama retai.
Tačiau imperijos laikais extraordinaria cognitio taikymo sfera labai išsiplėtė. Imperatorius, būdamas pirmuoju
valstybės magistratu, remdamasis šia administracine tvarka, turėjo teisę spręsti bet kokią bylą. Šia savo teise jis pradėjo
naudotis vis dažniau, jeigu tik byla jam būdavo kuo nors įdomi arba to prašė suinteresuoti asmenys. Plečiantis imperatoriaus
valdininkų (pareigūnų) kompetencijai, plėtėsi ir jų jurisdikcinė veikla. Sulėtėjus pretorių teisės kuriamajai veiklai, sumažėjus
pretorių ediktų skaičiui, naujai atsirandantys santykiai galėjo būti ginami tik ekstraordinarine tvarka.
8
Ypač plačiai extraordinaria cognitio forma pradėta taikyti imperijos provincijose. Provincijų valdytojai, būdami
imperatoriaus vietininkai nutolusiose nuo centro žemėse, vis dažniau pradėdavo patys asmeniškai vesti bylas nuo pradžios iki
pabaigos. Kartais ir jie perduodavo bylas kitiems asmenims -iudex datus. Esant iudex datus procesas nebuvo skaldomas į dvi
stadijas. Iudex datus pats sprendė bylą nuo pradžios iki pabaigos. Jis buvo provincijos valdytojo paskirtas, o ne prisiekęs
teisėjas. Todėl jo priimtas sprendimas galėjo būti apeliuojamas provincijos valdytojui.
Manoma, kad imperatoriaus Deokleciano savivaldos reforma galutinai panaikino formuliarinį procesą. Padalijus
visą valstybės teritoriją į naujas provincijas, išnyko skirtumas tarp imperatoriškųjų ir senato provincijų. Visas provincijas valdė
imperatoriaus vietininkai. Deoklecianas 294 m. paskelbė aktą, kuriuo įpareigojo provincijų valdytojus nagrinėti bylas ir tik
išimtiniais atvejais leido perduoti bylą paskirtam teisėjui. Nuo šio akto priėmimo extraordinaria cognitio tapo vienintele
bendra civilinio proceso forma. Naujoji teisena rėmėsi valdžios pradais. Sprendimas ekstraordinarinėje teisenoje jau yra ne
šalių išrinkto teisėjo nuomonė (sententia), bet turinčio valdžią pareigūno įsakymas (decretum). Šis esminis naujojo proceso
bruožas (valdžios pareigūno įsakymas paklusti jo valiai) nulėmė ir visos teisenos eigą. Ekstraordinariniame procese šalių
iškvietimas į teismą buvo vykdomas oficialiai, dalyvaujant valstybinės valdžios atstovui. Ieškovo skundas (pareiškimas) buvo
įrašomas į teismo įstaigos protokolą ir po to oficialiai įteikiamas atsakovui. Kadangi teisenos jau nebedalijo į dvi stadijas, tai iš
esmės nebuvo ir litiscontestatio, labai svarbios ordinarinio proceso dalies. Proceso pradžia sukeldavo labai svarbias
materialines teisines ir procesines teisines pasekmes, todėl ir ekstraordinariniame procese šiam momentui buvo skiriama daug
dėmesio. Proceso pradžia laikoma ieškovo pretenzijos atsakovui išdėstymas teisme ir atsakovo patvirtinimas, kad jis šią
pretenziją ginčys. Tik po to teisėjas pradėdavo nagrinėti bylą iš esmės, tirti įrodymus ir t.t. Išnagrinėjęs bylą teisėjas priimdavo
sprendimą
(decretum), kuris turėjo būti vykdomas. Priimtą teismo sprendimą galėjo skųsti aukštesniajam pagal rangą
magistratui (apeliacija) - imperatoriui.
Teismo sprendimo vykdymas ekstraordinariniame procese - paskutinė, baigiamoji proceso stadija. Norint pradėti
vykdyti sprendimą jau nebereikėjo specialaus ieškinio, kuris buvo būtinas ordinariniame procese. Vykdymo procesui pradėti
pakako paprasto prašymo įvykdyti teismo sprendimą. Sprendimas vykdomas valdžios administracinėmis priemonėmis,
paimant iš atsakovo ginčijamą daiktą
Ekstraordinarinis procesas išsaugojo daug administracinės bylų nagrinėjimo tvarkos bruožų, tačiau tapęs pagrindine
civilinių bylų nagrinėjimo forma, šis procesas negalėjo ignoruoti ir daugelio normalaus civilinio proceso principų. Visų pirma
ir šiame procese turėjo būti laikomasi šalių rungimosi principo, kurio esmė ta, kad teismas pradėdavo bylą tik esant ieškovo
pareiškimui, pats teismas nerinko įrodymų, negalėjo priteisti daugiau, nei prašė ieškovas ir pan. Tačiau ekstraordinarinis
procesas gerokai apribojo viešumo principą. Procesas vykdavo uždaroje patalpoje. Daug didesnę reikšmę įgijo raštvedyba.
Beveik visi procesiniai veiksmai buvo fiksuojami teismo protokole. Pati teisena tapo mokama. Ginčo šalys privalėjo įmokėti
žyminį mokestį, kurį panaudodavo kanceliarinėms išlaidoms padengti.
Nuo Deokleciano iki Justiniano laikų šis procesas labai mažai tepasikeitė. Tačiau Justiniano laikais dar labiau
padidėjo teismo rašytinių aktų reikšmė. Pareiškiant ieškinį buvo būtinas rašytinis pareiškimas. Teismas, patikrinęs, ar
pareiškimas atitinka formalius reikalavimus, persiųsdavo jį per savo kurjerį atsakovui, kviesdamas pastarąjį nustatytą dieną
atvykti į posėdį. Atsakovo prieštaravimai ieškiniui taip pat būdavo įforminami raštiškai. Bylos nagrinėjimas vykdavo tokia pat
tvarka kaip ir anksčiau, sprendimas būdavo surašomas ir vadinamas, kaip ir ordinariniame, sententia.
9. IEŠKINIO SĄVOKA IR RŪŠYS ROMĖNŲ TEISĖJE

Ieškinys (actio) romėnų teisėje buvo pagrindinė subjektyvinės teisės egzistavimo prielaida. Digestuose ieškinys
apibrėžiamas kaip asmens teisė įgyvendinti jam priklausantį reikalavimą teismine tvarka, t.y. tai asmens kreipimasis į teismą,
kad būtų apginta jo pažeista teisė.
Formuliarinio proceso laikotarpiu pretorius turėjo teisę suteikti ieškininę gynybą reikalavimams, kurie atsirasdavo iš
naujai susiformavusių santykių, remdamasis gera valia ir teisingumu, bet ne civiline teise. Pretorių leidžiamuose ediktuose
pastoviai buvo skelbiamos jo duodamų ieškinių formulės. Tie ieškiniai buvo kuriami siekiant apsaugoti nuo pažeidimų
civilines subjektyvines teises, kurių negynė ius civile. Visi šie ieškiniai buvo sujungti į tam tikrą sistemą, sudarytą iš atskirų
ieškinių tipų. Juos galima suskirstyti į daiktinius ir asmeninius. Jeigu ginčo dalykas buvo teisė į daiktą, tai ieškinys, kurio
pagalba buvo ginama ši teisė, vadinosi actio in rem - daiktiniu. Daiktiniai ieškiniai gynė nuosavybės, servitutų, įkaito ir kitas
teises. Potencialus daiktinės teisės pažeidėjas galėjo būti bet kas, kas pretendavo į ginčijamą daiktą. Šis ieškinys būdavo
pateikiamas bet kuriam daiktinės teisės pažeidėjui. Teisminė gynyba daiktinio ieškinio dėka dabar vadinama absoliutine teisių
gynyba. Labiausiai paplitę daiktiniai ieškiniai buvo vindikacinis, negatorinis ir publiciana, kurie gynė nuosavybės teisę. Jeigu
ginčo objektas buvo konkretus veiksmas ar susilaikymas nuo jo, kurio reikalauti ieškovas turėjo teisę, toks ieškinys buvo
vadinamas asmeniniu. Tokie ieškiniai būdavo pateikiami reikalavimams, liečiantiems asmeninius teisinius santykius, ginti. Šie
santykiai atsirasdavo tarp dviejų arba keleto konkrečių asmenų. Tai būdavo prievoliniai teisiniai santykiai, kurių pagrindas
buvo sutartis, sandoris, deliktas ir pan. Skirtingai negu daiktiniame ieškinyje, asmeniniame ieškinyje iš anksto žinomas
atsakovas, nes juo gali būti tik to konkretaus santykio subjektai. Todėl ir šis ieškinys pateikiamas ne bet kam, o tik ginčijamo
teisinio santykio subjektui. Tokia gynyba asmeninio ieškinio pagalba vadinama santykine.
Nuo pretorinės teisės laikų ieškiniai dar buvo skirstomi į civilinius, arba griežtosios teisės, pretorinius ir geros
valios ieškinius. Taip ieškiniai klasifikuojami buvo dėl to, kad teisėjas, nagrinėdamas griežtosios teisės ieškinius, privalėjo
remtis sutartimi arba įstatymu (laikytis sutarties arba įstatymo raidės) ir negalėdavo pasielgti kitaip, nors ir matydavo, kad buvo
padaryta klaida.
9
Nagrinėdamas gerosios valios ieškinius teisėjas įsigilindavo į sutarties esmę, išsiaiškindavo tikrąją šalių valią - tai,
ko šalys siekė sudarydamos sutartį, o ne tai, kas toje sutartyje arba įstatyme parašyta. Gerosios valios ieškinio ieškovo teisė
buvo grindžiama ne įstatymo ar sutarties raide, bet faktinėmis bylos aplinkybėmis. Joms esant pripažįstame teisingu, jeigu
skolininkas įvykdys prievolę, nors griežtosios teisės požiūriu jis neprivalėjo prievolės vykdyti. Griežtosios teisės ieškiniai - tai
ankstesnės epochos, kurios teisei buvo būdingas formalizmas, liekana. Geros valios ieškiniai atsirado formalizmo susilpnėjimo
teisėje laikotarpiu.
Priklausomai nuo tikslo, kurio buvo siekiama pateikiant daiktinį ieškinį, jie buvo skirstomi į tris grupes:
1) Ieškiniai dėl pažeistų turtinių teisių atstatymo. Pagal šį ieškinį ieškovas reikalavo sugrąžinti ginčijamą
daiktą, skolą, atlyginti padarytą žalą ir daugiau nieko.
2) Baudiniai ieškiniai. Šių ieškinių tikslas – civiline tvarka nubausti atsakovą. Kartais dėl vieno teisės
pažeidimo fakto galėjo kilti du ieškiniai - vienas dėl teisės atstatymo, kitas dėl baudos. Pavyzdžiui, vagis privalėjo grąžinti
pavogtą daiktą ir sumokėti baudą.
3) Mišrūs ieškiniai. Jų tikslas – atlyginti padarytus nuostolius ir nubausti atsakovą.
Dar skiriami išvestiniai ieškiniai, kai teisėjui pavesdavo nagrinėti bylą pagal jau esamą ir praktikoje pripažintą
ieškinį.
Civilinės apyvartos vystymasis nulėmė ieškinių su fikcija atsiradimą. Vystantis civilinei apyvartai, atsirasdavo nauji
turtiniai santykiai, kuriems ius civile nesuteikė ieškininės gynybos. Kilus ginčams dėl šių santykių pretorius, pateikdamas
formulę, nurodydavo teisėjui spręsti bylą taip, tarytum tam tikrų faktų ir nebuvo arba jog jie buvo, t.y. pasinaudojus fikcija
išspręsti kilusį ginčą.
Atskirą grupę sudarė kondikcijos. Kuo skyrėsi kondikcijos nuo ieškinių - nežinoma. Manoma, kad kondikcijos buvo
abstraktaus pobūdžio reikalavimai, grindžiami ius civile normomis. Konkretus teisinis pagrindas kondikcijoje nebuvo
nurodomas, nes tai neturėjo reikšmės. Kondikcijos yra priskiriamos prie asmeninių ieškinių, kurių tikslas - atgauti rūšinėmis
žymėmis apibrėžtus daiktus arba priversti skolininką atlikti tam tikrus veiksmus.
10. YPATINGOSIOS PRETORINĖS GYNYBOS PRIEMONĖS

Be įprastinių procesinių subjektyvinių teisių gynimo formų, Romoje buvo ir ypatingosios teisės gynimo priemonės,
kurių neaprėpė civilinis procesas dėl ius civile konservatyvumo. Šioms ypatingosioms civilinių teisių gynimo priemonėms
būdinga tai, kad jų taikymas rėmėsi magistrato imperium (valdžios pradais). Tai iš esmės buvo administracinės privačių
asmenų teisių gynimo priemonės.
Pretoriaus teisės gynybos priemonių arsenale ypatinga vieta, iki formuliarinio proceso įvedimo, teko interdiktams.
Dar legisakcioninio proceso epochoje asmuo, negalėdamas apginti jam priklausančios teisės, remdamasis ius civile
normomis, galėjo kreiptis į konsulą, o vėliau į pretorių, prašydamas apginti jo subjektyvines teises, ne ius civile, bet pareigūno
imperium pagrindu. Pretorius pats tirdavo bylos aplinkybes (causae cognitio) ir nustatęs, kad prašymas yra pagrįstas,
įsakydavo priešingai šaliai nenaudoti prievartos, atiduoti daiktą ir t.t. Šis pretoriaus įsakymas buvo vadinamas decretum. Jeigu
šis dekretas ką nors draudė, jis vadinosi interdictum.
Pretoriaus interdiktas iš pradžių turėjo asmeninio ir besąlyginio paliepimo pobūdį. Jeigu šis paliepimas nebuvo
vykdomas, galima buvo kreiptis su nauju skundu į pretorių, ir šis, ištyręs, ar tikrai interdiktas neįvykdytas, remdamasis savo
imperi um, galėjo taikyti poveikio priemones.
Tai, kad pretorius pats turėjo atlikti tyrimą, kėlė jam daug nepatogumų. Siekdamas to išvengti, jis supaprastino
interdikto davimo procedūrą. Po to, kai besikreipiantis į pretorių asmuo išdėstydavo savo reikalavimus, pretorius, įsitikinęs,
kad esant tokioms aplinkybėms prašytojui reikia padėti, pats netirdamas bylos aplinkybių paskelbdavo bendro pobūdžio
įsakymą. Šis įsakymas jau buvo sąlyginio pobūdžio. Jame buvo sakoma, kad jeigu tai, ką išdėstė prašytojas, nepasitvirtins,
interdiktas nebus vykdomas. Jeigu pasitvirtins - atsakovas interdiktą turės įvykdyti. Tačiau atsakovas neįvykdo pretoriaus
interdikto, ieškovas antrą kartą kreipiasi į pretorių, kuris jau netiria visų bylos aplinkybių, tačiau priverčia besiginčijančias šalis
sudaryti lažybas. Šių lažybų pagrindu vėliau jau tarp abiejų šalių vyksta įprastinis procesas. Pradėdamas taikyti tokią teisių
gynimo formą, pretorius pasiliko sau teisę kontroliuoti teisinį ginčo įvertinimą, bet patį bylos aplinkybių tyrimą perkėlė į
stadiją in iudicium ir administracinės bylos nagrinėjimą pakeitė teisiniu procesu. Tokia interdiktinė teisena visada buvo susijusi
su pralošusios bylą šalies lažybų sumos praradimu. Siekdamas išvengti piniginių sumų praradimo, šalys, tarpusavyje susitarę,
galėjo kreiptis į pretorių ir prašyti paskirti joms teisėją (arbiter). Kartu būdavo išvengiama proceso lažybų.
Savo interdiktais pretorius galėjo reikalauti ką nors įvykdyti arba ko nors nepažeisti. Atsižvelgiant į interdikto turinį,
jie buvo skirstomi į interdicta restitutoria (reikalavimas atstatyti padėtį), interdicta exhibitoria (ginčijamo daikto pateikimas) ir
interdicta prohibitoria (draudimas atlikti kokį nors veiksmą).
Pretoriaus interdiktai gynė tiek viešąją, tiek privatinę teisę. Privatinės teisės srityje jie plačiausiai buvo sutinkami
ginant valdymą - interdicta possessoria. Interdicta possessoria buvo skirstomi į: interdicta adipiscendae possessionis, kuris
suteikdavo asmeniui teisę valdyti, kurios jis anksčiau neturėjo; interdicta retinendae possessionis, ginantis jau įgytą valdymą,
ir interdicta recuperandae possessionis, grąžinantis asmeniui atimtą valdymą.
Tokie interdiktai, kai teisę reikalauti pretoriaus interdikto turėjo bet kuris pilietis, buvo vadinami interdicta
popularia.
Įvedus formuliarinį procesą ir pretoriui įgijus teisę duoti formules, pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis, interdiktinė
teisena prarado savo reikšmę. Pretorius, norėdamas perkelti ginčą į stadiją in iudicium, galėjo tai padaryti ir be šalių. Jis
duodamas formulę galėjo teisėjui nurodyti, kad pasitvirtinus ieškovo nurodytiems faktams, atsakovas turės būti apkaltintas.
Tolesnė pretorių teisės kūrimo procedūra jau vystėsi kuriant ne naujus interdiktus, bet naujus pretorinius ieškinius.
10
Antroji pretorinė teisės gynimo priemonė buvo stipulationes praetoriae. Stipulatio, kaip ir sponsio, tai iškilmingas
pasižadėjimas pretoriaus akivaizdoje sumokėti skolą ar atlikti kitą veiksmą. Šis pasižadėjimas būdavo kaip atsakymas į
kontrahento iškilmingą klausimą. Stipulatio arba sponsio būdavo sudaromi savanoriškai. Kartais pretorius, norėdamas apginti
kurios nors šalies interesus, galėjo priversti kitą šalį duoti tokį iškilmingą pasižadėjimą. Neretai toks pasižadėjimas dar būdavo
patvirtinamas laiduojant trečiajam asmeniui.
Trečioji pretorinė teisės gynimo priemonė buvo missio in prossessionem. Pretorius perduodavo prašytojui valdyti
ginčijamą daiktą arba visą turtą. Dažniausiai missio in possessionem sekdavo po to, kai atsakovas atsisakydavo pasižadėti, kad
įvykus tam tikroms aplinkybėms, dėl kurių ieškovas gali patirti žalą, jis atlygins visus susidariusius dėl to nuostolius.
Kartais galėjo atsitikti taip, kad teisinės pasekmės, kurios atsirado dėl kokių nors sandorių ar kitų teisinių faktų,
pačios savaime yra neteisingos, dėl jų nukentėjo besikreipiantis į pretorių asmuo. Todėl esant tokiai padėčiai, teisinga buvo
grąžinti šalį į pirmykštę padėtį, t.y. į tą situaciją, kurioje ji buvo iki šio juridinio fakto. Pretoriaus intervencijos tikslas ir buvo
tai padaryti. Šį tikslą pretorius galėjo pasiekti pasinaudodamas tokia teisės gynimo priemone kaip restitutio in integrumes. Kad
pretorius galėtų pritaikyti restitutio in integrumes, turėjo būti padaryta didelė žala, ir turėjo būti svarbios priežastys, dėl kurių
šalis negalėjo išvengti faktų, sukėlusių neteisingas pasekmes. Ar tos priežastys svarbios ar ne, sprendė pretorius. Taigi norint
atstatyti ankstesnę padėtį (restitutio in integrum), pretoriui reikėjo pasinaudoti dar ir kitomis pretorinės gynybos priemonėmis.
Todėl restitutio in integrum nebuvo savarankiška pretorinės gynybos priemonė ir materialiniu-teisiniu požiūriu buvo tik tam
tikras tikslas, pasiekiamas pretoriaus intervencijos dėka.
11. IEŠKININĖS SENATIES SĄVOKA, JOS NUTRAUKIMŲ IR SUSTABDYMŲ PAGRINDAI

Laikas (dies) įgyvendinant ir ginant subjektyvines civilines teises visada turėjo labai svarbią reikšmę. Ilgas laiko
tarpas po teisės pažeidimo gali turėti įtakos atsirasti neigiamiems teisiniams padariniams asmeniui, kuris kreipiasi į teismą, kad
būtų apginta jo pažeista arba ginčijama teisė. Be to, ilgas laiko tarpas, per kurį asmuo nesikreipia į teismą, kad būtų apginta jo
teisė, sukelia tam tikrą neapibrėžtumą, nekonkretumą civiliniuose teisiniuose santykiuose bei civilinėje apyvartoje. Tai
nepageidautini reiškiniai. Laikas yra būtinas civilinių subjektyvinių teisių gynimo proceso elementas, nuo kurio priklauso
paties civilinio proceso pradžia, jo eiga, pagaliau ir rezultatas. Vienu atveju laikas gali būti pagrindas reikalauti teisminės
subjektyvinių teisių gynybos, o kitu atveju - pagrindas atsisakyti suteikti tokią gynybą. Laikas gali sukurti arba panaikinti pačią
materialinę subjektyvinę teisę. Jeigu teisė su laiko kategorija sieja tam tikrų teisinių padarinių atsiradimą, tai tokia laiko
atkarpa Įgyja teisinės kategorijos reikšmę ir vadinama terminu. Atsižvelgiant į tai, kokie teisiniai padariniai atsiranda dėl to,
jog baigiasi terminas, jo reikšmė teisėje yra labai skirtinga. Jeigu vienoda faktinė padėtis egzistuoja tam tikrą laiko tarpą, tai
pasibaigus šiam terminui gali atsirasti tokios teisinės pasekmės kaip nuosavybės teisės įgijimas (įgyjamoji senatis) arba jos
praradimas (naikinamoji senatis). Tas pats terminas vienam asmeniui gali būti pagrindas nuosavybės teisei įgyti, o kitam -
pagrindas ją prarasti.
Civilinėje teisenoje svarbiausia yra ieškininės senaties termino kategorija. Tai įstatymo nustatytas terminas, per kurį
teismine tvarka gali būti apginta pažeista ar ginčijama subjektyvinė teisė. Ieškininė senatis, kaip teisinė kategorija, romėnų
teisėje atsirado gana vėlai. To meto teisėje buvo nustatyti terminai, per kuriuos galima teisme pareikšti atskirų kategorijų
ieškinius. Įstatymo numatyti terminai naikindavo pačią materialinę subjektyvinę teisę, o kartu ir teisę į jos teisminę gynybą. Šie
terminai buvo ganėtinai trumpi. Ankstyvojoje epochoje civilinių ieškinių neribojo jokie terminai. Galiojo taisyklė, kad kol
egzistuoja pati teisė, egzistuoja ir teisė į ieškinį. Tačiau jau pretoriai
pradėjo teisę į teisminę gynybą riboti terminais. Pretorių duodami ieškiniai buvo apriboti vienerių metų terminu,
ieškiniai, kylantys dėl pirkimo-pardavimo sutarčių, esant parduoto daikto trūkumams - šešių mėnesių terminu, kai kurie
civiliniai ieškiniai, kylantys dėl paveldėjimo santykių -penkerių metų terminu.
Vėliau atsirado terminai ir kitiems civiliniams ieškiniams pareikšti. Vienoje iš imperatoriaus Teodosijaus II (424 m.)
konstitucijų buvo numatytas specialus terminas, kuris panaikindavo teisę į ieškinį. Ši konstitucija skelbė, kad egzistuojanti
teisė, ją pažeidus, gali būti ginama trisdešimt metų. Ieškininės senaties termino kategorija romėnų teisėje atsirado 424metais.
Kol nebuvo įvestas ieškininės senaties terminas, romėnų teisėje egzistavę įstatymo nustatyti terminai nuo ieškininės
senaties skyrėsi tuo, kad: a) jie buvo gerokai trumpesni; b) pasibaigus įstatymo numatytam terminui, nustodavo galiojusi ne tik
teisė į teisminę materialinės teisės gynybą, bet ir pati materialinė teisė. Tuo tarpu pasibaigus ieškininės senaties terminui,
savininkas prarasdavo teisę į teisminę savo nuosavybės teisės gynybą, bet ne į pačią nuosavybės teisę; c) įstatymo nustatyti
terminai negalėjo būti nei nutraukti, nei sustabdyti. O ieškininę senatį galima buvo sustabdyti arba nutraukti.
Įvedus ieškininės senaties terminą ir nustačius jo trukmę, atsirado būtinybė apibrėžti šio termino pradžią. Tai
priklausė nuo teisinių santykių pobūdžio. Terminuotose sutartyse ieškininės senaties termino eigos pradžia buvo laikoma
diena, einanti po sutarties termino pasibaigimo dienos. Būtent nuo tos dienos ir būdavo skaičiuojamas 30 ar 40 metų terminas
ieškiniui pareikšti.
Ieškininės senaties termino eiga galėjo būti nutraukiama arba sustabdoma. Nutraukiama, jei skolininkas visiškai ar iš
dalies pripažindavo savo prievolę (skolą) arba jei ieškovas pareikšdavo teisme ieškinį. Ieškininės senaties termino eigos
nutraukimas reiškia, kad įvykus vienam iš dviejų minėtų faktų, visas laikas, praėjęs iki šio fakto atsiradimo, nustoja galiojęs, o
ieškininės senaties terminas pradedamas skaičiuoti iš naujo. Taigi ieškininė senatis iš esmės tampa neterminuota ir teisių
gynimas praktiškai neprarandamas, o pati teisė neišnyksta.
Ieškininės senaties nutraukimas skiriasi nuo ieškininės senaties termino eigos sustabdymo. Sustabdymas tik tam
tikram laikui nutraukia termino eigą. Pašalinus tas aplinkybes, kurios privertė sustabdyti ieškininės senaties eigą, ji tęsiasi
toliau. Prie termino, kuris praėjo iki sustabdymo, pridedamas dar likęs terminas, tačiau jis negali viršyti ieškininės senaties
termino. Ieškininės senaties termino eiga galėjo būti sustabdoma dėl karo veiksmų, epidemijos, ieškovo nepilnametystės bei
11
kitų aplinkybių, trukdančių pareikšti ieškinį. Ieškininės senaties termino pabaiga panaikindavo teisę į ieškinį, tačiau
reikalavimo teisė arba teisė į daiktą tebeegzistavo, tik jau negaliojo užtikrinta valstybinė prievarta. Tačiau jeigu pasibaigus
ieškininės senaties terminui prievolė būdavo įvykdoma (pvz., sugrąžinama skola), tai buvo laikoma, kad įvykdyta tai, kas
priklausė, kadangi pati teisė nebuvo išnykusi, nors ir neturėjo ieškininės gynybos.
12. TEISĖS SUBJEKTO SAMPRATA ROMĖNŲ TEISĖJE. PERSONA. TEISĖS SUBJEKTO

PAGRINDINIAI POŽYMIAI
Teisė, kaip privalomųjų, valstybės sankcionuotų elgesio taisyklių (normų) visuma, reguliuoja žmonių tarpusavio
santykius, kurie vadinami visuomeniniais santykiais. Šių santykių, kuriuos reguliuoja civilinės teisės normos, dalyviai ir yra
civilinės teisės subjektai. Jais gali būti pavieniai žmonės - fiziniai asmenys, arba jų grupės, junginiai - juridiniai asmenys.
Civilinės teisės subjekto samprata visada siejama su jo gebėjimu turėti civilines teises ir pareigas. Civilinėje teisėje toks
gebėjimas turėti civilines teises ir pareigas yra vadinamas teisnumu. Šiuolaikinėje visuomenėje šį gebėjimą paprastai žmogus
įgyja nuo gimimo momento. Tačiau kad asmuo pats galėtų dalyvauti civilinėje apyvartoje, savo veiksmais įgyti sau teises ir
pareigas, sudarinėti sandorius, vien teisnumo nepakanka. Civilinėje teisėje galėjimas savo veiksmais įgyti civilines teises ir
pareigas yra vadinamas veiksnumu. Taigi civilinės teisės subjekto samprata paprastai siejama su dviem socialinėmis
teisinėmis kategorijomis - teisnumu ir veiksnumu. Gebėjimą būti civilinės teisės subjektu Romos juristai vadino caput. Jeigu
tokį gebėjimą asmuo turėdavo, buvo sakoma caput habere, jei ne - caput non habere. Asmuo, kuris turėjo teisnumą, buvo
vadinamas perso na (asmenybė). Persona sąvoka, būdama teisinė kategorija, yra siejama su žmogumi. Paprastai teisine
asmenybe žmogus būdavo nuo gimimo iki mirties.
Romėnų teisė, kaip ir visos kitos senovės teisės sistemos, persona laikė kažkokia privilegija, kurią žmogus įgydavo
tik esant tam tikroms sąlygoms. Kad Romoje žmogus būtų asmenybe, t.y. kad jis galėtų būti teisės subjektu, jis privalėjo turėti
caput, kuris priklausė nuo trijų elementų, sudarančių jo esmę. Tai buvo laisvė, pilietybė ir šeimos galvos padėtis. Taigi norint
būti asmenybe, pagal Romėnų teisę, reikėjo būti: laisvu žmogumi, o ne vergu, piliečiu, o ne latinu ar peregrinu, šeimos galva, o
ne paprastu, priklausomu jos nariu. Tie Romos valstybės gyventojai, kurie turėjo status libertatis, status civitatis status
familiae turėjo caput, buvo visiškai teisnūs ir buvo persona. Tačiau dėl vienokių ar kitokių priežasčių asmuo, turintis status
libertatis, status civitatis ir status familiae, sudarančius caput turinį, galėjo vieno ar visų jų netekti. Tada įvykdavo capitis
deminutio - civilinė mirtis.
13. TEISNUMAS IR VEIKSNUMAS ROMĖNŲ TEISĖJE. PILNAS IR RIBOTAS TEISNUMAS IR

VEIKSNUMAS
Žmogaus asmenybės (kaip teisės subjekto ir visuomenės nario) teisinė padėtis, priklausomai nuo tam tikrų
aplinkybių, galėjo būti visiškai panaikinta arba gerokai apribota. Tokį teisės subjekto teisnumo (teisės subjektiškumo)
panaikinimą arba apribojimą Romos klasikinio laikotarpio teisininkai vadino capitis deminutio. Kadangi caput galėjo turėti tik
tie žmonės, kurie turėjo visus tris caput elementus (status libertatis, status civitatis ir status familiae), tai capitis deminutio
(civilinė mirtis) įvykdavo praradus vieną arba visus šiuos tris elementus. Klasikinio periodo juristai skyrė tris capitis deminutio
laipsnius -maxima, media, minima.
Capitis deminutio maxima (civilinė mirtis) įvykdavo praradus laisvės statusą. Kaip žinome, seniausiuoju Romos
valstybės laikotarpiu tapti vergu, prarasti laisvę Romos valstybės viduje nebuvo leidžiama. Romos pilietį paversti vergu galėjo
tik už Romos valstybės teritorijos ribų - trans Tiberim. Vėliau tai buvo leidžiama padaryti ir Romos teritorijoje
Belaisviui sugrįžus į Romos valstybės teritoriją, jo teisės būdavo atkuriamos, o jam negrįžus buvo laikoma, kad jis
mirė prieš patenkant į nelaisvę. Jeigu žmogus prarasdavo status libertatis, jis prarasdavo visus tris statusus ir teisiniu požiūriu
buvo laikomas mirusiu.
Nuo to laiko, kai Romėnų teisė svetimšalių jau nebelaikė priešais, Romos pilietybės praradimas, romėnui persikėlus
gyventi į provinciją arba jį ištrėmus, nesukeldavo civilinės mirties (capitis deminutionis). Praradę savo ankstesniąją padėtį
civilinių teisių sferoje, jie įgydavo teisnumą pagal tautų teisę, kaip peregrinai.
Esant capitis deminutio maxima, teisinės pasekmės buvo pačios nepalankiausios. Žmogus, paveiktas capitis
deminutio maxima, prarasdavo visas tiek asmenines, tiek turtines teises. Asmens turtas arba atitekdavo valstybei, arba jo
kreditoriams, jeigu jį parduodavo kaip neišsimokantį skolininką, arba vergo šeimininkas parduodavo vergovėn laisvą moterį už
intymius ryšius su jo vergu ir pan. Asmens, paveikto capitis deminutio maxima, skolos kreditoriams išnykdavo, išnykus jų
subjektui - skolininkui, išskyrus neišsimokančio skolininko pardavimą vergovėn. Tokia padėtis buvo neteisinga kreditorių
atžvilgiu, ir pretorius pradėjo duoti ieškinius asmens, paliesto capitis deminutio maxima, kreditoriams prieš tuos, kuriems
atitekdavo skolininko turtas. Jeigu pastarieji nepadengdavo šių skolų, pretorius perduodavo kreditoriams valdyti turtą su teise jį
parduoti ir patenkinti savo reikalavimus.
Capitis deminutio media įvykdavo tada, kai žmogus, išsaugodamas laisvės statusą, netekdavo Romos pilietybės.
Tokie atvejai buvo siejami su jo atskyrimu nuo vandens ir ugnies (senovėje), o imperatoriškuoju laikotarpiu - su ištrėmimu.
Asmuo, paveiktas capitis deminutio media, pagal ius civile prarasdavo savo civilines teises, bet išsaugodavo jas pagal iuris
gent ium. Pavyzdžiui, asmuo, paliestas capitis deminutio media, praranda savo agnatinės giminystės (pagrįstos tėvo valdžia)
ryšius, bet išsaugo kraujo giminystės ryšius. Jis praranda teises į turėtą turtą, kuris pereina kitiems asmenims arba
konfiskuojamas. Ir šiuo atveju pagal ius civile jo skolos kreditoriams išnykdavo, bet kreditorių interesai buvo ginami
analogiškai capitis deminutio maxima atvejui.
12
Pagaliau trečiasis capitis deminutio atvejis - minima. Tai mažiausias teisnumo apribojimas, susietas tik su status
familia pasikeitimu. Asmuo išsaugo laisvės ir pilietybės statusus, tačiau įvyksta tam tikri jo padėties pokyčiai pirmosios
šeimos, kuriai priklausė, atžvilgiu. Tai gali įvykti tuo atveju, kai savosios teisės asmuo tampa svetimosios teisės asmeniu.
Dėl Capitis deminutio minima visiškai nutrūkdavo ankstesnieji šeimos teisiniai santykiai (agnatiniai), tai tiesiogiai
atsiliepdavo ir turtiniams santykiams, ypač kylantiems dėl paveldėjimo. Jeigu status familiae požiūriu buvęs savarankiškas
asmuo tampa svetimosios teisės asmeniu, visas jam priklausęs turtas atitenka naujajam jo pater familias. Tačiau pagal senąją
ius civile skolos ir šiuo atveju išnykdavo. Tačiau kreditoriai gaudavo teisę reikšti ieškinius pačiam capite minutus, nurodant
fikciją, kad tokio teisnumo sumažėjimo nebuvo. Pagal tokį ieškinį naujasis pater familias turėjo arba padengti capite minutus
skolas, arba atiduoti skolininko turtą, kad būtų padengiamos skolos kreditoriams.
Romėnų teisė, be teisnumo apribojimo capitis deminutio būdų, turėjo ir kitų priežasčių, kurios, tiesiogiai
neveikdamos teisės subjekto asmenybės, tam tikrais atžvilgiais apribodavo jo teisnumą. Buvo reikalaujama, kad teisės
subjektas būtų garbingas, t.y. turėtų pilietinę garbę. Dėl vienokių ar kitokių priežasčių asmenys, praradę pilietinę garbę,
užsitraukdavo pilietinę negarbę, ir kai kurios jų teisės būdavo apribojamos.
Seniausias pilietinės negarbės atvejis - intestabilitas. Asmuo, paliestas intestabilito, negalėjo būti liudytojas, taip pat
negalėjo ir kitų asmenų kviestis būti jo liudytojais.
Antrasis žinomas pilietinės negarbės atvejis, turėjęs reikšmės teisės subjekto caput, buvo infamia. Šios negarbės
paliestas asmuo negalėjo būti teisme ieškovas ir atsakovas, jo negalėjo rinkti į magistratus, jis prarasdavo rinkimų teises.
Šios pilietinės negarbės atsiradimo priežasčių buvo labai daug: tai ir pasitraukimas iš tarnybos legione, dvigubas
susižiedavimas, asmens nuteisimas už tam tikrus viešosios teisės baudžiamus veiksmus (actio furti ir bonarum raptorum doli)
ir pan.
Pagaliau romėnų teisėje buvo dar vienas atvejis, kuris apribodavo asmenų teisnumą, bet nepriklausė infamia
sąvokai. Tai infamia facti (faktinė negarbė). Tai privataus asmens poelgis, kuris nors ir nebuvo įtrauktas į infamiarų sąrašą,
visuomenės viešosios nuomonės buvo tokiu .laikomas. Tai dažniausiai lietė asmenis, užsiimančius tam tikra profesija, verslu.
Pavyzdžiui, aktoriaus profesija, prostitucija ir pan. buvo laikomi negarbingais dalykais ir neigiamai atsiliepdavo tų asmenų
teisinei padėčiai.
Šiuolaikinėje civilinės teisės teorijoje veiksnumas suprantamas kaip piliečio galėjimas savo veiksmais įgyti civilines
pareigas.
Romėnų teisėje veiksnumo sąvoka praktiniame gyvenime, kaip ir teisnumo sąvoka, buvo plačiai vartojama.
Skirtingai nuo teisnumo, veiksnumas atsiranda ne nuo gimimo momento, o sukakus tam tikram amžiui, kada
žmogus gali teisingai vertinti savo veiksmus, suprasti jų reikšmę ir atsakyti už padarytas teisės pažeidimo pasekmes.
Pagal amžių visi žmonės buvo suskirstyti į tris grupes. Vaikai iki septynerių metų buvo visiškai neveiksnūs ir
vadinami infa ntes. Mergaitės nuo 7 iki 12 metų ir berniukai nuo 7 iki 14 metų buvo nepilnamečiai ir turėjo ribotą veiksnumą.
Jie buvo vadinami impuberes ir galėjo sudarinėti tik smulkius sandorius, priiminėti smulkias dovanas, pirkti smulkius daiktus,
sudarinėti smulkių daiktų mainų sandorius. Jeigu reikėjo sudaryti sandorius dėl teisės perleidimo arba pareigų įgijimo, tokie
asmenys turėjo gauti globėjo leidimą, kurį jis duodavo sandorio sudarymo momentu.
Mergaitės nuo 12 metų, o berniukai nuo 14 iki 25 metų buvo laikomi pilnamečiais ir veiksniais. Iš esmės jie galėjo
sudarinėti bet kokius sandorius. Siekiant išvengti neapibrėžtumo civiliniuose teisiniuose santykiuose, nuo II m.e.a.
pilnamečiams iki 25 metų amžiaus asmenims buvo suteikta teisė prašyti paskirti jiems kuratorių, kuris, turėdamas didesnę
gyvenimiškąją patirtį, padėtų dalyvauti civilinėje apyvartoje, saugodamas jų turtinius interesus
Jie galėjo sudarinėti sandorius tik gavę kuratoriaus sutikimą. Kuratoriaus sutikimo nereikėjo sudarant testamentus ir
santuokas. Sulaukus 25 metų, bet kokie veiksnumo apribojimai išnykdavo, asmenys tapdavo visiškai veiksnūs, jeigu nebuvo
kitų, veiksnumą ribojančių faktorių.
Asmenų fiziniai ir psichiniai trūkumai taip pat turėjo įtakos jų veiksnumui. Tačiau fiziniai trūkumai labai nežymiai
veikė teisės subjektų veiksnumą. Kur kas didesnį poveikį asmens veiksnumui turėjo psichinė būsena. Silpnapročiai ir psichiniai
ligoniai per visą ligos laiką buvo laikomi visiškai neveiksniais ir negalėjo sudarinėti jokių sandorių.
Gerokai buvo apribotas ir eikvotojų veiksnumas. Romėnai teigė, kad žmonės, kurie neturėjo saiko disponuodami
savo turtą, negalėjo suvokti ir savo veiksmų reikšmės, todėl jiems neturėjo būti leidžiama laisvai tai daryti. Eikvotojams buvo
skiriamas rūpintojas, kuris privalėjo rūpintis jų turto apsauga.
Per visą Romos valstybės gyvavimo laiką romėnų teisė praktiškai nesulygino moters ir vyro teisinės padėties.
Respublikos laikotarpiu ji priklausė nuo vyro, tėvo ar kitų giminių, buvo jų valdžioje ir turėjo labai ribotą teisnumą bei
veiksnumą. Principato laikotarpiu buvo nustatyta, kad suaugusi moteris, nepriklausanti nuo vyro arba tėvo, galėjo sudarinėti
sandorius dėl savo turto savarankiškai. Tačiau ji negalėjo įsipareigoti atsakyti už kitų skolas. Justinianas gerokai sumažino
moters teisinio statuso apribojimus, bet pagal daugelį romėnų teisės nuostatų moterų padėtis buvo blogesnė negu vyrų.
14. ROMOS PILIEČIŲ TEISINIS STATUSAS

Pagrindinis romėnų teisės principas buvo tas, kad tik Romos pilietis (civis Romanus) buvo ginamas teisės. Tik civis
Romanus galėjo būti romėnų visuomenės nariu ir teisės subjektu. Todėl pilietybės statusą romėnai laikė vienu iš sudėtinių
teisės subjektiškumo (caput,persona) elementų. Romėnų teisės požiūriu, neturėti pilietybės - tolygu neturėti laisvės.
Kiekvienas, kuris neturėjo pilietybės, Romos įstatymu požiūriu buvo daiktas, priešas, esantis už Romos įstatymų ribų. Jį
romėnas galėjo paimti į nelaisvę ir paversti savo vergu. Visi laisvi Romos gyventojai status civitatis požiūriu sudarė penkias
grupes: Romos piliečiai (laisvieji), latinai, peregrinai, išlaisvintieji ir kolonai. Laisvieji buvo tie asmenys, kurie gimė laisvi ir
niekada nesiliovė jais buvę. Tuo jie skyrėsi nuo išlaisvintųjų. Laisvųjų Romos piliečių abu tėvai buvo laisvi arba išlaisvintieji.
13
Išlaisvintųjų palikuonys laisvaisiais buvo laikomi todėl, kad jie nepaveldėdavo savo tėvų (išlaisvintųjų) teisinio statuso. Tačiau
laisvasis nebūdavo laikomas laisvuoju, jeigu jis po gimimo prarasdavo laisvės statusą, nors vėliau ir būdavo išlaisvinamas.
Tačiau ši taisyklė romėnų teisėje turėjo vieną labai svarbią išimtį, pagrįstą teisių atstatymo grįžus į Romos valstybės teritoriją
teorija. Jeigu asmuo buvo vergas svetimoje valstybėje, tai išvadavus iš vergovės, toks asmuo atgaudavo laisvojo statusą, nes
buvo manoma, kad taisyklė, jog kartą praradęs laisvę gali įgauti tik išlaisvintojo statusą, galiojo tik Romos valstybėje, t.y. jeigu
paimtas į nelaisvę ir tapęs vergu svetimoje teritorijoje romėnas grįždavo į savo šalį, jis galėjo atgauti visas anksčiau turėtas
savo teises. Vėliau buvo imta teigti, kad iš nelaisvės svetimoje valstybėje sugrįžęs romėnas niekada nebuvo praradęs savo
anksčiau turėtų teisių. Kitaip tariant, romėnai, tapę vergais kitose valstybėse, teisiškai tokiais laikomi nebuvo.
Vienas iš labiausiai būdingų senosios Romos teisės bruožų buvo pagrindinių piliečių luomų - patricijų, klientų ir
plebėjų - skirtingas teisinis statusas. Pagrindinės Romos ankstyvosios klasinės visuomenės klasės buvo patricijai, klientai ir
plebėjai, kurie kartu sudarė ir Romos piliečių luomus, t.y. jie vieni nuo kitų skyrėsi ne tik tuo, jog vieni turėjo nuosavybę į
gamybos priemones, o kiti ne, bet ir skirtinga teisių apimtimi.
Patricijai buvo ankstyvosios Romos gimininės (gentilinės) organizacijos nariai, kurių tėvai priklausė senatui.
Būdami pilnateisiai gimininės (gentilinės) organizacijos nariai, ilgą laiką patricijai išsaugojo monopoliją viešosios ir privatinės
teisės srityse. Tik jiems priklausė teisė pasisavinti žemę iš valstybinės žemės fondo.. XII lentelių įstatymai numatė jiems
daugybę privilegijų santuokos ir šeimos santykių sferoje. Teisę sudaryti "tikrąją" santuoką su vyro valdžia (cum manu) turėjo
tik patricijai.
Teisiniu ir socialiniu požiūriu su patricijais glaudžiai buvo susijęs ir kitas senosios Romos piliečių luomas - klientai.
Ši gyventojų grupė, kaip ir patricijai, labai sena. Teisiškai tai buvo laisvo žmogaus sutartinės priklausomybės santykiai.
Klientai senovės Romoje turėjo ypatingą teisinį statusą. Jie įėjo į patricijų šeimas ir gimines kaip sakrališkai ir teisiškai
priklausomi nuo savo patronų. Savo ruožtu patronas privalėjo saugoti klientus ir teisme ginti jų teises. Kaip patricijų šeimos
nariai, klientai turėjo teisę į žemę. Jau XII lentelių įstatymuose randame normų, reguliuojančių patronato-klientelos santykius.
Klientai, skirtingai nuo patricijų, neturėjo visiško subjektiškumo. Patronato-klientelos santykiai buvo realūs, gyvenimiški.
Trečioji romėnų piliečių kategorija - plebėjai - Romoje susiformavo gerokai vėliau. Plebėjai nuo patricijų ir klientų
skyrėsi tuo, jog jie neįėjo į gimininę organizaciją ir, matyt, buvo naujieji imigrantai. Laikui bėgant plebėjai pradėjo įgyti vis
svarbesnę reikšmę socialiniame ankstyvosios Romos gyvenime. Plebėjai, ne taip, kaip klientai, buvo asmeniškai laisvi ir
nepriklausomi, tačiau nebūdami nusistovėjusios gimininės struktūros nariais, užėmė nelygią politinę ir teisinę padėtį, palyginus
su patricijais. Plebėjai negalėjo užimti aukštų valstybinių pareigų, būti senatoriais. Tačiau labai svarbu tai, kad plebėjai
neturėjo nuolatinės, legalios teisės į žemę. Taigi plebėjai ilgą laiką neturėjo vieno iš pagrindinių senosios Romos pilietybės
atributų - teisės užimti ir valdyti. Tačiau plebėjai turėjo pagrindinius civilinio teisnumo elementus. XII lentelių įstatymai
draudė santuoką tarp patricijų ir plebėjų, ir buvo apribota plebėjų teisė sudarinėti testamentus, kadangi jie negalėjo dalyvauti
kurijų susirinkimuose, nes neįėjo į giminines struktūrines organizacijas. Pastarasis draudimas, be abejo, apribojo plebėjų teisę
legaliai disponuoti jiems priklausiusiu turtu.
Laikui bėgant, socialinės kovos tarp plebėjų ir patricijų sulygino jų teises.
Seniausiojo romėnų privatinės teisės periodo pabaigoje skirtumai tarp dviejų romėnų piliečių kategorijų - patricijų ir
plebėjų – išnyksta. Pastarieji tampa pilnateisiais Romos piliečiais. Senosios Romos privatinės teisės epochos pabaigoje,
suvienodinus plebėjų ir patricijų teisinę padėtį, romėnų piliečių teisinė padėtis tapo vienodesnė. Tačiau net pačiu
demokratiškiausiu senosios Romos periodu (iki klasikiniu) romėnų teisė nustatė tam tikras vidines gradacijas tarp piliečių.
Kiekvieno poliso gyventojai buvo skirstomi į pilnateisius, nepilnateisius ir beteisius. Pilnateisiai asmenys taip pat skyrėsi savo
teisių apimtimi. Nelygybę teisinėje sferoje lėmė romėnų piliečių socialinė nelygybė. Šiuo laikotarpiu senojoje romėnų
visuomenėje išsiskyrė du svarbūs luomai - tai cenzoriai ir raiteliai. Jie buvo turtingiausia žemvaldžių viršūnė. Likusi piliečių
dauguma, atsidūrusi žemiau raitelių luomo, buvo "paprasta liaudis", arba "naujieji plebėjai". Romos piliečiai, priklausę šiems
dviems luomams, turėjo didžiausias privilegijas politinių (viešosios teisės) teisių sferoje. Naudodamiesi realia valdžia viešosios
teisės srityje, šių luomų atstovai daugybę privilegijų turėjo ir privatinės teisės srityje.
Pilietybė Romoje buvo įgyjama gimstant (natūralizacijos keliu) arba pagal įstatymą. Natūraliausias pilietybės
įgijimo būdas buvo gimimas. Tačiau šiuo atveju pilietybės įgijimas buvo neatsiejamas nuo status libertatis (laisvės statuso).
Kalbant apie piliečių teisnumą tiek viešosios, tiek privatinės teisės srityje, reikia pabrėžti, kad tik jie turėjo visišką
teisnumą. Romos piliečiai turėjo teisę tarnauti Romos legionuose, dalyvauti ir balsuoti tautos susirinkimuose, būti išrinkti
magistratais. Ši politinių teisių sfera absoliučiai nepriklausė nuo asmens šeimyninės padėties. Privačios teisės srityje Romos
piliečių teisnumas priklausė nuo dviejų pagrindinių teisių: teisė sukurti šeimą ir teisė dalyvauti civilinėje apyvartoje. Pilietis,
kuris turėjo šias abi teises, buvo visiškai teisnus. Jis galėjo sukurti šeimą, sudarinėti visus civilinius sandorius, tapti
kreditoriumi ir debitoriumi, testamentu palikti arba gauti turtą ir būti liudininku surašant testamentą.
15. LOTYNŲ IR PERIGRINŲ TEISINIS STATUSAS

Laisvųjų Romos gyventojų teisiniam statusui senojoje romėnų teisėje visų pirma būdingas gyventojų dalijimas į
piliečius ir svetimšalius (peregrinus). Peregrinų kategorija, matyt, senovės Romoje buvo negausi, ir jų santykių reguliavimui
senoji teisė specialaus dėmesio neskyrė. XII lentelių įstatymai apie peregrinų teisinį statusą nekalba. Tačiau dažniausiai jiems
nepripažindavo Romos piliečių statuso. Jeigu jų valstybės nebuvo sudariusios su Roma sutarčių, tokie peregrinai Romoje buvo
beteisiai. Kad peregrinas galėtų patekti į uždarąją senosios teisės sferą, jam būtina buvo turėti Romoje savo globėją - Romos
pilietį. Tam tikslui, matyt, buvo sudaroma speciali patronato sutartis. Patekęs į Romos piliečio - patricijaus - globą, peregrinas
tapdavo jo klientu. Tokios "globos teisės" tikslas peregrinui buvo visiškai suprantamas: turtinių ir asmeninių teisių įgijimas
patrono teisnumo (caput) pagalba. Tačiau tokios priemonės nesuteikė peregrinams lygių teisių su Romos piliečiais. Peregrinai
14
buvo kur kas blogesnėje teisinėje ir ekonominėje padėtyje. Išsiplėtę romėnų santykiai su svetimšaliais nulėmė specialios
aukštosios magistratūros (242 m. pr.m.e.) peregrinų reikalams įkūrimą. Nuo to laiko peregrinų teisinė padėtis pradėjo gerėti,
darėsi stabilesnė. Vis dėlto net suteikus teisinį pagrindą peregrinų veiklai, jų teisės nebuvo sulygintos su Romos piliečių
teisėmis.
Peregrinai neturėjo politinių teisių. Bet ir privatinės teisės srityje jie neturėjo visiško teisnumo. Peregrinai negalėjo
naudotis visomis kviritinės teisės priemonėmis. Tai reiškia, kad jie negalėjo sudaryti santuokos su romėnais, naudotis
mancipacijos institutu, įgyti nuosavybės teise. Peregrinai neturėjo beveik jokių romėnams priklausančių teisių. Tačiau šių
Romos valstybės pavaldinių tarpusavio santykius, o taip pat jų santykius su romėnais, ypač privatinės teisės srityje, reguliavo
ius gentium normos. Peregrinai, remdamiesi tam tikromis sutartimis, galėjo kreiptis ir į romėnų teismus legis actio keliu.
Formuliarinio proceso metu peregrinai galėjo apsaugoti savo teises gaunamų formulių pagalba. Ekstraordinarinio proceso
epochoje peregrinų teisė kreiptis į teismą buvo sulyginta su Romos piliečių teise. Peregrinai piliečio statusą įgydavo pagal
įstatymą arba natūralizacijos keliu.
Dar viena Romos gyventojų grupė, neturėjusi romėnų pilietybės, bet turėjusi beveik visas turtines teises, neretai ir
teisę tuoktis su romėnais, buvo lotynai. Tai buvo ypatinga privilegijuota gyventojų kategorija. Po Italijos užkariavimo lotyno
statusą pradėjo suteikti atskirų Italijos miestų ir bendruomenių bei kitų kolonijų gyventojams Jie visi drauge sudarė Lotynų
sąjungą. Lotynų kategorija kartais buvo taikoma ir Romos gyventojams, kurie norėdami gauti žemės buvo atsisakę romėnų
pilietybės ir išvykę į kolonijas. Lotynais buvo laikomi atskiri individai ir kolektyvai, kuriems tokį statusą suteikdavo
imperatoriai. Jie buvo vadinami latini veteres, latini prisci.Lotynų teisinė padėtis tiek viešosios, tiek privatinės teisės srityje,
palyginus su piliečių padėtimi, buvo skurdesnė. Visi latini veteres turėjo teisę tuoktis su romėnais. Kiti lotynai šios teisės
neturėjo. Jie neturėjo ir paveldėjimo teisės po romėno mirties. Jų šeimos santykiai buvo reguliuojami ius gentium normų.
Lotynai tapdavo piliečiais pagal įstatymą arba natūralizacijos keliu. Latini veteres galėjo tapti piliečiais, jei jie
parsikeldavo gyventi į Romą. Tačiau šis pilietybės įgijimo būdas vėliau buvo suvaržytas. Siekiant apsaugoti lotynų miestus
nuo gyventojų sumažėjimo, lotynas, išvykdamas iš savo miesto, turėjo palikti ką nors savo vietoje. Lotynai, kaip ir peregrinai,
galėjo būti natūralizuoti individualiai arba kolektyviai. Pasibaigus Lotynų Sąjungos karui, Roma buvo priversta specialiu
įstatymu suteikti romėnų pilietybę visiems Italijos gyventojams. Nuo to laiko teisinis lotynų statusas tapo abstrakčia teisine
kategorija.
Šis statusas buvo suteikiamas ne tik teritorinėms sritims už Italijos ribų (miestams, provincijoms), bet ir tam tikroms
žmonių kategorijoms. Šitaip išlaisvintiesiems pagal pretorinę teisę buvo suteikiamas lotynų statusas. Tačiau tokie lotynai -
išlaisvintieji - savo mirties atveju neturėjo teisės priimti sprendimų dėl turto, kurį, pagal vergo pekulijaus taisykles, perimdavo
buvęs išlaisvintojo šeimininkas.
16. VERGŲ TEISINĖ PADĖTIS ROMOJE

Per visą Romos valstybės gyvavimo istoriją pagrindinė ir svarbiausia prielaida, leidžianti būti civilinės teisės
subjektu, buvo laisvės statuso turėjimas. Status libertatis turėjo visi tie, kurie nebuvo vergai. Vergas -servus - negalėjo būti
teisės subjektas, jis - teisės objektas, bet ne persona, jis res (daiktas). Vergas skiriasi nuo laisvo žmogaus tuo, kad jis neturi
savo šeimos, jo šeimyninis gyvenimas nėra santuoka. Vergas neturi turto, negali turėti nuosavybės, negali būti nei kreditoriumi
nei debitoriumi, nei palikti turto savo įpėdiniui. Pagaliau vergas negali .kreiptis į teismą, nes procese dalyvauti gali tik laisvas
žmogus. Tik vergo šeimininkas galėjo kreiptis į teismą dėl žalos, padarytos suluošinus jo vergą, atlyginimo. Kaip ir bet kuris
kitas daiktas, taip ir vergas gali būti savininko apleistas, išvarytas, tačiau ir tai nesuteikia vergui laisvės. Tokį vergą gali
kiekvienas laisvas žmogus pasisavinti. Tačiau tarp vergo ir kitų privatinės nuosavybės objektų yra didelis skirtumas. Jis
(vergas), kaip ir vaikai, šeimoje patenka į svetimosios teisės žmonių grupę. Vergas yra šeimininko valdžioje, kaip vaikai yra
tėvo valdžioje. Laikui bėgant faktinė vergų padėtis valstybėje keitėsi, ji gerėjo arba blogėjo, bet pats teisinis principas, jog
neturintis laisvės asmuo (vergas) negali būti teisės subjektu, išliko iki pat Romos imperijos žlugimo.
Žmonių dalijimas į laisvus ir vergus Romos visuomenėje pastebimas jau pirmaisiais jos gyvavimo metais, tačiau tuo
metu vergovė tik pradėjo įsigalėti, o vergai dar nesudarė atskiros klasės. Pati vergovė buvo patriarchalinio pobūdžio. Vergai
buvo patriarchalinės šeimos nariai ir kartu su kitais šeimos nariais dalyvavo bendrame ūkiniame gamybiniame procese.
ankstyvuoju Romos valstybės vystymosi laikotarpiu, esant patriarchalinei vergovei, vergas negalėjo turėti nei savo
turto, nei savo šeimos, vis dėlto jo padėtis gerokai skyrėsi nuo vergų padėties vėlesniais Romos valstybės vystymosi
laikotarpiais. Ankstyvuoju Romos valstybės vystymosi laikotarpiu į vergą dar nebuvo žiūrima kaip į daiktą, jis turėjo kai kurias
asmenybės teises. Tačiau jau III a. pr.m.e. pabaigoje vergas visiškai aiškiai prilyginamas daiktui (gyvuliui). Antrojo amžiaus
pr.m.e. viduryje vergai jau visiškai prilyginami gamybos priemonėms. Šeimininkas su vergu gali elgtis kaip su daiktu. Jam
priklauso vergo gyvybės ir mirties teisė.
Seniausioje Romos istorijos epochoje pagrindiniai vergovės šaltiniai, be neišsimokančiojo skolininko parsidavimo
arba savo šeimos narių pardavimo vergovėn, buvo priešo karių paėmimas į nelaisvę, svetimšalių, esančių Romos teritorijoje,
pavertimas vergais ir gimimas iš vergės. Teisinį tėvo statusą įgydavo vaikai, gimę teisėtoje (legalioje) santuokoje. Kadangi
laisvojo santuoka su vergu leidžiama nebuvo, tai vergės pagimdyti vaikai įgydavo vergų statusą. Pradžioje lemiamą vaidmenį,
nustatant gimusio vaiko teisinį statusą, turėjo motinos statusas vaiko gimimo momentu. Vėliau ši nuostata buvo pakeista, ir
lemiamą reikšmę turėjo bet kuris laikotarpis, per kurį motina nėštumo metu buvo laisva.
Tačiau vergo statusą galėjo įgyti ir laisvasis romėnas. Pavyzdžiui, apvogtasis galėjo padaryti savo vergu laisvąjį
Romos gyventoją, jeigu pastarasis buvo sugaunamas nusikaltimo vietoje. Laisvieji romėnai (gimę laisvi) iki imperijos periodo
negalėjo būti vergais savo valstybės teritorijoje, todėl jie būdavo parduodami į užsienį.
15
Klasikinio periodo pradžioje vergovės šaltiniai keitėsi. Uždrausta paversti vergais Romos piliečius, neišsimokančius
skolininkus. Tačiau atsirado nauji vergovės šaltiniai. Vergais buvo galima paversti nuteistuosius už tam tikrus nusikaltimus
mirties bausme arba katorga. Verge galėjo tapti ir laisvoji moteris, turėjusi intymių ryšių su vergu ir nenutraukusi jų po
įspėjimo. Pagaliau vergu vėl galėjo tapti ir išlaisvintasis, jeigu pastarasis nepadoriai elgėsi savo buvusio šeimininko atžvilgiu.
Vergovė buvo laikoma natūralia, įgimta būsena, kuri egzistavo ne vien dėl to, kad kažkam pagal nuosavybės teisę priklausė
vergas, kad jis turėjo šeimininką. Todėl galėjo būti ir niekieno vergai. Plačiausiai paplito svetimšalių, paimtų į nelaisvę Romos
karuose su kitomis valstybėmis, pardavimas j vergovę romėnams.
Padidėjus vergų skaičiui, labai pablogėjo jų padėtis, nors romėnams nebuvo būdingas blogas elgesys su vergais.
Vergas buvo Romos piliečio nuosavybė, todėl su juo buvo elgiamasi kaip ir su kitais nuosavybės objektais, o tai
lietė paties šeimininko interesus.
Imperatoriui Augustui paskelbus taiką, karai, kaip pagrindinis vergovės šaltinis, palyginus su kitais vergų įsigijimo
teisėtais būdais, prarado savo reikšmę. Pirmaisiais trimis mūsų eros amžiais parduodamų vergų skaičius labai sumažėjo. Dėl
tos priežasties pasikeitė požiūris į vergus ir elgesys su jais. Vergvaldžiams buvo draudžiama užmušti arba pasmerkti myriop
vergus, sukaustyti juos iki mirties grandinėmis, paversti gladiatoriais. Vergas pats atsakė už savo nusikaltimus, nesvarbu, jog
jis juos padarė šeimininkui įsakius ar žinant. Jo padarytus nusikaltimus nagrinėjo teismas.
Tuo pat metu susiformavo principas: jeigu teisminio proceso metu kildavo abejonių dėl žmogaus statuso, tokį
žmogų laikydavo laisvu. Vergvaldžių valdžia vergams buvo gerokai apribota. Nors pastarieji ir priklausė nuo savo šeimininko,
valstybės buvo ginami kaip jos pavaldiniai.
Iki klasikinio periodo pabaigos vergai vis dar buvo minimi kartu su kitais daiktais. Jie buvo beteisiai ne tik
asmeninės, bet ir turtinės teisės sferoje. Kaip jau buvo minėta, jie neturėjo savo turto, negalėjo būti nei kreditoriais, nei
debitoriais, dalyvauti civilinėje apyvartoje. Tačiau vergų beteisiškumas turtinėje sferoje nuo seniausiųjų Romos laikų buvo
labai nenaudingas vergvaldžiams, todėl jau ius civile leido vergams atlikinėti tam tikrus teisinius veiksmus vietoje savo
šeimininko. Tačiau šeimininkas visiškai neatsakė už vergo prievoles. Todėl galima daryti išvadą, kad vergas galėjo veikti tik
šeimininko naudai. Jis galėjo šeimininką padaryti savininku ir kreditoriumi, bet ne debitoriumi.
Jau respublikos laikotarpio pabaigoje pradėtos pripažinti platesnės vergų teisės turtinių, asmeninių ir procesinių
teisių srityje. Dar senojoje ius civile buvo numatyta, kad jeigu vergas savo veiksmais padaro kam nors žalą (pavagia daiktą,
sunaikina svetimą daiktą), vergo šeimininkas privalo arba atlyginti padarytą žalą, arba išduoti kaltąjį
vergą nukentėjusiajam. Senasis šeimininkas nuo šio momento jau neatsakė už vergo padarytą žalą. Šiuo atveju
vergas dar nesiskyrė nuo gyvulio, nes tokios pat taisyklės galiojo ir atlyginant žalą, kurią padarė šeimininko gyvulys. Kalbant
apie prievoles, kylančias iš vergo sudarytų vergvaldžio naudai sutarčių, reikia pažymėti, kad pagal senąją ius civile už jas
niekas neatsakė. Vergvaldys neatsakė už vergo prievoles, o pareikšti ieškinio pačiam vergui nebuvo galima. Laikui bėgant ir
šioje srityje pradėjo pripažinti kai kurias vergo prievoles. Tiesa, šios prievolės nebuvo užtikrinamos ieškiniu, jos buvo
laikomos natūraliomis prievolėmis. Jų atsiradimą nulėmė išsiplėtusi ūkinė veikla, vergų galimybių atlikti teisinius veiksmus
šeimininko naudai platesnis panaudojimas bei vergų atsakomybės už atliktų teisinių veiksmų pasekmes nebuvimas. Šios
prievolės esmė: jeigu vergas savo noru sumokėdavo tai, kas priklausė mokėti pagal prievolę, nors jis ir neprivalėjo to daryti,
atsiimti sumokėtos sumos negalėjo.
Vergvaldžiai nebuvo atsakingi už prievoles, kylančias iš vergo sudarytų sutarčių. Apskritai tai jiems buvo naudinga,
nors atskirais atvejais galėjo būti ir nuostolinga. Ekonominio gyvenimo vystymasis, prekinių-piniginių santykių plėtojimasis
siūlė vergvaldžiams naujus vergų išnaudojimo būdus. Tačiau tie nauji būdai galėjo būti efektyvūs tik nustačius tam tikrą
vergvaldžio atsakomybę už jo vergo atliekamus juridinius veiksmus. Tokią vergvaldžio atsakomybė už vergo atliktų teisinių
veiksmų pasekmes ir nustatė pretorinė teisė. Pretoriaus edikte buvo numatyta daugybė atvejų, kai galima buvo pareikšti ieškinį
vergvaldžiui dėl prievolių, kylančių iš vergo, betarpiškai dalyvavusio komercinėje veikloje, sudarytų sandorių. Kiekvienu
konkrečiu atveju, priklausomai nuo veiklos, iš kurios atsirado prievolė, pobūdžio, buvo duodamas konkretus ieškinys.
Labai svarbią reikšmę vergų turtinių teisių sferoj, turėjo nuo seno Romoje žinomas peculium (pecus - gyvuliai)
institutas, kuris taip pat gana ryškiai atskleidžia, kad nors vergas ir nebuvo privatinės teisės subjektas, jo padėtis taip pat
nebuvo sulyginta ir su kitų teisės objektų padėtimi. Labai anksti Romoje įsivyravo paprotys suteikti vergui tam tikrą ūkinį
savarankiškumą, kad jis geriau galėtų dirbti, ūkininkauti, daugiau duotų naudos savo šeimininkui. Vergui skirdavo žemės
sklypą, duodavo būtiniausią inventorių ir leisdavo ūkininkauti savarankiškai, mokant šeimininkui nustatytą prievolę (pyliavą).
Vergui skiriamas turtas, kad jis galėtų savarankiškai ūkininkauti, buvo vadinamas peculium. Peculium galėjo būti tiek
kilnojamas, tiek nekilnojamas turtas ir netgi vergai. Vergų pekulijus atsirado dar iki XII lentelių įstatymų pasirodymo. Jau IV
a. pr.m.e. pabaigoje Romoje buvo nemažai vergų, besinaudojančių pekulijumi. Pretoriaus ediktas
pekulijų apibrėžė kaip turto masę, kurią šeimininkas atskiria nuo savo turto ir atskirai veda vergo sąskaitą. Vergui
išskirto turto masė teisiškai visada likdavo vergvaldžio nuosavybe. Jis bet kada ją galėjo susigrąžinti. Vergas, turintis pekulijų
ir savarankiškai ūkininkaujantis, neretai turėjo sudarinėti įvairius sandorius su trečiaisiais asmenimis. Tačiau pastarieji tik tada
galėjo sudarinėti su vergu sandorius, jeigu buvo tikri, kad iš šių sutarčių kylančių teisių ir pareigų realizavimas yra kuo nors
garantuotas. Esant vergo pekulijui, tarp šeimininko bei vergo susiformavo tam tikri santykiai, kuriuos taip pat reguliavo teisė.
Naujų institucijų kūrimas ir tolesnis jų plėtojimas, vergams pripažįstant kai kurias civilines materialines teises, turėjo įtakos ir
tam tikriems teigiamiems poslinkiams vergų teisių gynimo srityje. Imperijos įkūrimo pradžioje, įvedus ekstraordinarinį
procesą, vergai gavo galimybę dėl savo teisių pažeidimo pasiskųsti magistratui, kuris pats sprendė jam patikėtus klausimus.
Šiuo laikotarpiu nutolstama nuo principinio draudimo vergui pačiam ieškoti savo asmens ir teisių gynimo.
16
17. KOLONŲ TEISINĖ PADĖTIS
Iš pradžių kolonai buvo smulkūs žemės nuomininkai. Iki kolonato atsiradimo sėkmingų Romos karų epocha iš
esmės jau buvo pasibaigusi. Sunkus vergų darbas, nežmoniškos gyvenimo ir buities sąlygos, masinės bausmės padidino vergų
mirtingumą bei sumažino jų gimstamumą. Padidėję žemės plotai bei išsiplėtusi Romos teritorija reikalavo darbo rankų.
Žemvaldžiai, kuriems trūko darbo jėgos, už mokestį pradėjo išnuomoti savo žemes, dalydami jas į mažus sklypus laisviesiems,
bet neturtingiems Romos gyventojams. Tie smulkūs žemės nuomininkai buvo vadinami kolonais. Kolonas, stengdamasis
išmaitinti šeimą ir sumokėti žemės nuomos mokestį, gerai dirbo ir išaugindavo didelį derlių. Kolonų darbas, palyginus su
vergų darbu, buvo kur kas našesnis, ir žemvaldžiai, nuomodami žemę, gaudavo dideles pajamas. Kolonatas greitai vystėsi.
Buvo nustatytas nuomos mokestis pinigais arba natūra.
Esant kolonato santykiams, žemės nuomininkas - kolonas, būdamas teisiškai laisvas, pasidarydavo ekonomiškai
priklausomas nuo žemvaldžio. Nors jis bet kada galėjo nutraukti žemės nuomos sutartį ir pasišalinti į kitą vietą, jo sunki
ekonominė būklė neleido jam to padaryti. Nuomininkais paprastai tapdavo patys neturtingiausi gyventojai, neturintys
pakankamai lėšų žemei apdirbti. Todėl žemvaldžiai ne tik išnuomodavo jiems žemę, bet ir suteikdavo kreditus, tačiau labai
sunkiomis sąlygomis. Praktiškai grąžinti tokį kreditą laiku kolonas negalėjo. Kolonų padėti sunkino ir dažni nederliai. Jų
skolos žemvaldžiams didėjo, ir palaipsniui kolonai tapdavo visiškai ekonomiškai priklausomi nuo žemvaldžio. Palaipsniui ši
ekonominė priklausomybė nuo žemvaldžio transformavosi į teisinę priklausomybę. Ją sustiprino ir naujoji mokesčių reforma.
Žemės mokesčiai būdavo apskaičiuojami priklausomai nuo kolonų skaičiaus. Kolono pasitraukimas nuo žemės galėjo
sumažinti žemvaldžio pajamas, todėl pastarieji įvairiais būdais stengėsi išlaikyti kolonus, netgi juos prisivilioti iš kitur.
Siekiant užkirsti kelią tokiems perbėgimams, buvo priimtas įstatymas, draudžiantis kolonui savavališkai palikti nuomojamą
žemės sklypą.
Visos šios teisinės priemonės sudarė sąlygas atsirasti naujai gyventojų grupei, kuri nebuvo praradusi teisnumo
(caput), bet kurios privatinės teisės, ypač jų įgyvendinimas, buvo gerokai apribotos. Jeigu kolonas savavališkai palikdavo
žemės sklypą, žemvaldys vindikacinio ieškinio pagalba galėjo jį susigrąžinti. Formaliai teisiškai kolonai buvo laisvi, bet jie
buvo "pririšti" prie žemės. Kartu su ekonominiu ir teisiniu kolono priklausomumu nuo žemės savininko didėjo ir jo asmeninė
priklausomybė nuo pastarojo. Nors kolonas ir nebuvo kito asmens vergas, tačiau iš esmės jis buvo žemės vergas.
Kolonato šaltinių Romoje buvo daugiau negu vergovės. Kolonu galima buvo tapti gimstant, jeigu bent vienas iš tėvų
buvo kolonas; susitarus, kai laisvas žmogus sutikdavo tapti kolonu to asmens, kuris išnuomojo jam žemę; kada būdavo
nustatoma, kad elgeta apsišaukęs žmogus yra sveikas ir darbingas. Tokie elgetos tapdavo kolonais tų šeimininkų, kurie apie tai
pranešdavo. Nuo Justiniano laikų kolono teisinį statusą galima buvo panaikinti tik įgijus nuosavybės tęsę į žemę arba patekus į
episkopato globą. Tokios kolonato panaikinimo priežastys kaip išlaisvinimas bei įsisenėjimas - praktiškai išnyko.
18. ATLEISTŲ (IŠLAISVINTŲJŲ) TEISINĖ PADĖTIS

Nors Romoje vergovė buvo laikoma natūralia, įgimta būsena, tačiau jau labai anksti pradėtas praktikuoti vergų
išlaisvinimas. Normalus vergovės nutraukimo (pasibaigimo) būdas Romoje buvo manumissio, kada vergui laisvę suteikdavo jo
šeimininkas. Manumissio buvo ne vien privatus aktas, jame pastebime ir aktyvų viešosios valdžios dalyvavimą. Žinomos trys
manumissio formos: manumissio testamento, manumissio vindieta ir manumissio censu.
1) Seniausiais šių formų, matyt, buvo manumissio testamento – vergo išlaisvinimas pagal jo šeimininko paliktą
testamentą šiam mirus. Senaisiais Romos valstybės laikais testamentai buvo sudaromi tautos susirinkimuose. Tarp kitų
testamente esančių patvarkymų galėjo būti ir vergo paleidimas į laisvę. Vergas buvo laikomas laisvas nuo testamento
įsigaliojimo momento, t.y. nuo testatoriaus mirties. Mirus testatoriui, vergas tapdavo laisvas. Testatorius galėjo vergą
išlaisvinti tiesiogiai apie tai nenurodydamas testamente, bet įpareigodamas tai padaryti įpėdinį. Tuo atveju dar turėdavo būti
vergo išlaisvinimo procedūra (aktas), kurią jau atlikdavo įpėdinis.
2) Manumissio vindicta - tai dirbtinė vergo išlaisvinimo procedūra. Vergas išlaisvinamas tariamo proceso apie
išlaisvinimą būdu. Vergvaldys kartu su vergu ir trečiuoju asmeniu, specialiai kviestu, kreipiasi į magistratą (konsulą, pretorių).
Asertorius prieš magistratą vaidina ieškovo vaidmenį. Jis uždeda vergui vindicta ir taria tam tikrus žodžius. Į šį pareiškimą
vergvaldys arba nieko neatsako, arba sutinka, kad vergas būtų išlaisvintas. Po to magistratas paskelbia, kad vergas yra laisvas.
Vėliau ši procedūra buvo supaprastinta.
3) Trečiosios išlaisvinimo formos - manumissio census - esmę sudarė tai, kad po šeimininko pareiškimo vergą
cenzorius (specialus magistratas) įrašydavo į piliečių sąrašus, ir šis tapdavo laisvas. Tačiau šiuo išlaisvinimo būdu buvo galima
pasinaudoti tik sąrašų sudarymo laikotarpiu. Vėliau, išnykus cenzui, išnyko ir toks vergų išlaisvinimo būdas.
Antruoju respublikos laikotarpiu greta šių formalių išlaisvinimo iš vergovės būdų atsirado ir daugybė neformalių. Iš
jų galima būtų išskirti: išlaisvinimas iš vergovės apie tai pareiškiant prieš liudytojus; duodant išlaisvinamąjį raštą. Tokiu būdu
išlaisvintas vergas pagal senąją ius civile netapdavo laisvas, bet jo laisvę gynė pretorius valdžios galia. Vergas įgaudavo
specialų pretorinės laisvės statusą.
Imperatoriaus Konstantino laikais atsirado dar viena vergų išlaisvinimo forma -manumissio in ecclesia – tai
bažnytinė vergų išlaisvinimo forma. Senojoje Romos teisėje nebuvo vergų išlaisvinimo apribojimų. Bet jau imperijos pradžioje
pastebima valstybės kišimosi į vergų išlaisvinimo procesą tendencija. Tai nulėmė būtinybė apsaugoti valstybę nuo per didelio
išlaisvintųjų. Buvo įkurta speciali komisija, kuriai reikėjo įrodyti išlaisvinimo priežastį, jeigu vergą išlaisvindavo šeimininkas,
neturintis 20 metų, arba išlaisvinamas vergas neturėjo 30 metų. Niekiniu buvo laikomas išlaisvinimas žalingas kreditoriams.
Taip pat buvo nustatytas ir skaičius vergų, kuriuos šeimininkas galėjo išlaisvinti vienu metu. Vėliau Justinianas iš numatytų
17
apribojimų paliko tik du - draudimą išlaisvinti vergus šeimininkui, kuris neturi 20 metų, ir draudimą išlaisvinti vergus, jeigu
toks išlaisvinimas žalingas kreditoriams.
Respublikos laikotarpiu vergų išlaisvinimas šeimininko valia buvo vienintelis vergovės pasibaigimo būdas.
Imperijos laikotarpio įstatymai numatė atvejus, kai vergas galėjo būti išlaisvintas ir be šeimininko valios -pagal įstatymą. Buvo
numatyta, kad vergas galėjo įgyti laisvę, jeigu šeimininkas sergantį vergą palikdavo likimo valiai
Išlaisvintieji šeimininko valia vergai, nors ir tapdavo Romos piliečiais, savo teisėmis jie nebuvo prilyginti
laisviesiems.
Dar reikėtų akcentuoti, kad vergas, kuriam būdavo suteikiama laisvė, įgydavo savo šeimininko teisinį statusą. Toks
išlaisvintasis tapdavo libertinu. Išlaisvintąjį Romos įstatymų leidėjai visada traktuodavo kaip buvusį vergą. Magistrato akimis - tai
laisvę gavęs asmuo, išlaisvintasis, bet ne laisvas iš prigimties. Išlaisvintosios moters vaikai, gimę prieš jos išvadavimą, buvo laikomi
vergais. Išlaisvinti iš vergijos savo vergus galėjo ir lotynai bei peregrinai. Jeigu laisvę suteikdavo lotynas ar peregrinas, tai
išlaisvintasis įgaudavo jų teisinį statusą. Galiojo taisyklė, kad išlaisvintasis negali turėti daugiau teisių negu išlaisvintojas. Nepaisant
to, kad išlaisvintasis įgydavo Romos pilietybę, tiek viešosios teisės, tiek privatinės teisės srityje jo teisių apimtis buvo siauresnė negu
gimusio laisvu. Čia susiklostė vadinamieji patronato santykiai. Šis ryšys maždaug prilygo tėvo ir sūnaus ryšiams. Tai liudijo net
išlaisvintojo vardas. Išlaisvintasis gaudavo šeimininko pavardę, o pabaigoje būdavo pridedamas patrono prievardis. Jo kaip vergo
vardas būdavo pačiame gale.
Asmeninių ir turtinių santykių sferoje išlaisvintasis savo patrono atžvilgiu išsaugojo tris pagrindines pareigas:
 išlaisvintasis visada privalėjo gerbti savo išlaisvintoją taip, kaip sūnus gerbė tėvą. Ši pareiga turėjo
tokias pat teisines pasekmes kolonui, kaip ir išlaisvintojo sūnui. Pavyzdžiui, ankstesniuoju laikotarpiu kolonas, kaip
ir sūnus, priklausė šeimos teismui; vėliau, be magistrato leidimo, jis negalėjo bylinėtis teisme; pagaliau iš jo
negalėjo daugiau priteisti, negu jis turėjo turto.
 pareiga patarnauti savo patronui. Ši pareiga, kaip ir pareiga reikšti pagarbą patronui, buvo moralinė,
ir ją vykdyti negalima buvo reikalauti per teismą. Tačiau realiame gyvenime išlaisvintasis patronui dažnai turėdavo
garantuoti ne tik paprastus buitinius, bet ir kitokius patarnavimus. Ši pareigą nusakė tam tikras aiškiai suformuluotas
susitarimas, kuris ateityje, jo nevykdant, galėjo būti pagrindas patronui kreiptis į teismą.
 Patronas, būdamas susietas su išlaisvintuoju šeimos ryšiais, turėjo išlaikymo prievolių. Be to, jei
išvaduotasis mirdamas nepalikdavo įpėdinių, tai jo turtą galėjo paveldėti išlaisvintojas pagal įstatymą
Šias savo teises į išlaisvintojo asmenį bei turtą patronas galėjo prarasti, jeigu nepagrįstai įskųsdavo išlaisvintąjį padarius
sunkų nusikaltimą. Imperijos laikotarpio teisė numatė, kad patronų teises galėjo panaikinti imperatorius savo aktu, kuriuo
išlaisvintąjį visais atžvilgiais sulygindavo su laisvaisiais piliečiais. Tačiau imperatorius tokį aktą paprastai priimdavo tik patronui
sutikus. Kiek kitokią teisinę padėtį, palyginus su išlaisvintaisiais piliečiais, užėmė išvaduotieji lotynai ir peregrinai.
Išlaisvintaisiais lotynais buvo vadinami lotynų išlaisvinti vergai. Pastarieji įgydavo savo šeimininko lotyno teisinį statusą. Tačiau
buvo ir kita išvaduotųjų lotynų grupė, taip vadinama pagal įstatymą. Nuo respublikos laikų vergų šeimininkai, norėdami suteikti
vergui laisvę, aplenkdavo formalius išlaisvinimo būdus, ir tai darydavo raštu arba žodžiu. Teisiniu požiūriu toks išvadavimas
nesuteikdavo vergui laisvės. Vergas įgydavo tik faktinę laisvę, kuri priklausė nuo šeimininko valios, o tą valią jis bet kuriuo metu galėjo
pakeisti. Tačiau pretorius gana anksti pradėjo reguliuoti šį reiškinį.
Tie vergai, kuriuos išlaisvindavo peregrinai, tapdavo išlaisvintaisiais peregrinais. Peregrinai išlaisvindavo vergus
pagalius gentium nustatytas formas, todėl ir tokio išlaisvinimo teisinės pasekmės buvo reguliuojamos ius gentium normų. Buvo
žinoma ir dar viena išlaisvintųjų peregrinų kategorija: tai tie vergai, kurie vergavimo metu buvo bausti sunkiomis bausmėmis ir dėl
to nebuvo laikomi verti pilietybės. Tokie išlaisvintieji neturėjo jokios pilietybės, negalėjo nieko nei įgyti, nei palikti testamentu.
Svarbiausia tai, kad jie jokiais būdais negalėjo įgyti Romos pilietybės. Jie negalėjo gyventi pačioje Romoje ir jos apylinkėse šimto mylių
spinduliu. Jeigu jie norėdavo čia gyventi, turėjo pasiduoti į vergovę. Ši padėtis buvo panaikinta Justiniano laikais.
19. JURIDINIŲ ASMENŲ RŪŠYS ROMOJE. JURIDINIŲ ASMENŲ TEISINIAI POŽYMIAI

Teisės subjektas gali būti pavieniai žmonės - fiziniai asmenys arba jų grupės, ir junginiai - juridiniai asmenys.
Juridiniai asmenys gali būti įmonės, įstaigos, organizacijos, kurios yra civilinių teisių ir pareigų subjektai, turi savo atskirą turtą
ir savo vardu dalyvauja civilinėje apyvartoje, teisme ir arbitraže. Juridinio asmens kaip civilinės teisės subjekto, ūkinio
gyvenimo savarankiško vieneto idėja priklauso romėnų teisininkams, kurie ją iškėlė ir, nors nesuformavo juridinio asmens
sąvokos, praktiniame gyvenime plačiai taikė.
Dar seniausiais Romos gyvavimo laikais buvo pastebėta, kad kai kuriais atvejais civilinės subjektyvinės teisės
priklauso ne tik atskiriems fiziniams asmenims, bet ir jų junginiams - korporacijoms ir pan. Jau XII lentelių įstatymuose buvo
nuostatos, leidžiančios jungtis į privačias korporacijas, jeigu tik jos neprieštaravo viešosios teisės normoms. XII lentelių
įstatymai mini įvairias religinio pobūdžio kolegijas, amatininkų profesines sąjungas ir pan.
Respublikos laikotarpiu tokių fizinių asmenų junginių skaičius pradėjo sparčiai didėti, atsirado naujų korporacijų,
jungiančių asmenis pagal profesijas, bendrus tikslus ir t.t. Šios korporacijos iš pradžių dar neturėjo bendrojo turto, nebuvo
organizacinio vieningumo, visus korporacijos reikalus tvarkė atskiri jos nariai savo, bet ne korporacijos, vardu. Tačiau gana
greitai atskirais atvejais turtas priklauso ne pavieniams fiziniams asmenims, bet jų junginiui – teatrai, stadionai priklauso ne
atskiriems fiziniams asmenims, o bendruomenei.
Tuo metu jau pradėjo formuotis abstraktus požiūris į asmenį kaip teisės subjektą. Iš šių pasisakymų turinio galima
daryti išvadą, kad romėnų teisininkai tokiems fizinių asmenų junginiams pripažino tam tikras teises ir pareigas. Vystantis
18
ekonominiam gyvenimui, tos teisinės kategorijos, kurių pagalba buvo tenkinami civilinės apyvartos poreikiai, pasirodė
nepakankamos, ir vis labiau ryškėjo būtinybė sukurti savarankiško ekonominio vieneto, atskiro nuo kitų civilinės apyvartos
subjektų, fizinių asmenų, kategoriją, kuris turėtų teisnumą bei veiksnumą ir galėtų dalyvauti civilinėje apyvartoje
savarankiškai. Ši būtinybė labai išryškėjo respublikos laikotarpiu, kai reikėjo tvarkyti valstybei priklausiusį turtą. Į romėnų
tautą pradėta žiūrėti ne kaip į kažkokią visumą, bet kaip į vientisą vieningą organizmą, atstovaujamą magistrato, kaip jos
organo. Visi magistrato sudaryti sandoriai su privačiais asmenimis sukuria teises ir pareigas ne jam asmeniškai, o visai tautai.
Romos valstybei vis dažniau ir dažniau teko dalyvauti civilinėje apyvartoje, sudarinėti įvairias sutartis ir dalyvauti
sprendžiant ginčus su privačiais asmenimis. Visa tai reikalavo, kad Romos valstybės statusas privatinės teisės sferoje būtų
sulygintas su privačių asmenų teisiniu statusu. Valstybės ir privačių asmenų santykiai, turėję viešosios teisės pobūdį,
palaipsniui įgavo civilinį teisinį pobūdį. Kaip į atskirų privačių asmenų teises pradėta žiūrėti į populus Romanus subjektyvines
teises į jai priklausiusį turtą. Romėnų tauta buvo vienintelis iždo savininkas. Bet šiuos santykius reguliavo viešosios teisės
normos.
Iš pradžių korporacijos turtas buvo bendra visos korporacijos narių nuosavybė. Tačiau siekiant išlaikyti korporacijos
pastovumą, korporacijos įstatuose buvo numatyta, jo šis turtas nedalomas ir atskiri korporacijos nariai, pasitraukdami iš jos,
negalės reikalauti, kad jiems būtų atidalytas turtas. Vienų korporacijos narių pasitraukimas ir kitų įstojimas įtakos bendrovės
turtui neturėjo. Tai praktiškai įtvirtino korporacijos turto atskirumo principą.
Tuo metu Romos valstybės sudėtyje, kaip žinoma, atsidūrė nemažai naujų vienetų, kuriems buvo pripažinta vidinės
savivaldos teisė. Tai miesto bendruomenės, kurios anksčiau buvo savarankiškos valstybės, o vėliau buvo inkorporuotos į
Romos sudėtį, suteikiant jų gyventojams romėnų pilietybę. Inkorporuojant šias teritorijas į Romos valstybę, kartu su savivalda
joms buvo suteiktas tam tikras savarankiškumas ir ūkiniame gyvenime.
Lemiamas žingsnis buvo žengtas - juridinis asmuo iš esmės buvo sukurtas, nors, palyginus su šiuolaikine sąvoka,
jam dar trūko kai kurių atributų. Juridinio asmens statusas, taikytas municipijoms, vėliau buvo taikomas įvairioms privačioms
korporacijoms, kolegijoms. Pretorius savo ediktu korporacijoms ir kolegijoms pripažino teisę per savo atstovus būti ieškovais
ir atsakovais teisme. Nors korporacijų teisnumas buvo siauresnis negu municipijų, aiškiai matome, kad joms suteikiamas
juridinių asmenų statusas.
Ypatingą padėtį tarp teisės subjektų užėmė valstybės iždas. Laikui bėgant atsirado gana nemažai privilegijų iždo
turtui. Išieškant iždo turtą netaikoma senatis, reikalavimai, kilę dėl šio turto, patenkinami greičiau negu kitų kreditorių
reikalavimai, iždui priklausė įstatyminė įkaito teisė į visą skolininko turtą ir pan. Kiek vėliau į iždo turtą pradedama žiūrėti
kaip į valstybės turtą.
Nors lėtai, bet vis dėlto Romoje buvo pripažintas korporacijų teisinis statusas, jos praktiškai buvo laikomos
juridiniais asmenimis. Tačiau dar lėčiau ir labai sunkiai vystėsi teisinė mintis dėl įstaigų, kaip teisės subjektų, teisnumo. Ne tik
respublikos, bet ir klasikinio laikotarpio teisė įstaigų nelaikė teisės subjektais, nepripažino jų kaip juridinių asmenų.
Taigi nors juridinio asmens sąvokos romėnų teisės teorija ir nesukūrė, vis dėlto jai priklauso šios teisinės
konstrukcijos idėjos prioritetas. Buvo išskirti pagrindiniai juridinių asmenų tipai: universitas personarum ir universitas rerum.
Universitas personarum - tai fizinių asmenų bendrija, turinti savo atskirą turtą, nepriklausantį ją sukūrusiems asmenims, ir
teisnumą. Universitas rerum - tai turto masė, skirta tam tikram tikslui: pavyzdžiui, švietimui, mokslui, paramai ir pan. Šiai
turto masei taip pat buvo suteiktos tam tikros teisinės asmenybės savybės.
Klasikinė teisė pripažino pagrindinius šio teisės subjekto bruožus:
1) civilinių teisinių santykių sferoje korporacijos prilyginamos fiziniams -asmenims;
2) atskirų asmenų pasitraukimas iš susivienijimo neturi įtakos susivienijimo teisiniam statusui;
3) korporacijos turtas nėra nei bendra ją sudarančių asmenų nuosavybė, nei atskirų jos asmenų
turtas;
4) korporacija savo vardu gali dalyvauti bet kuriuose civiliniuose teisiniuose santykiuose su
fiziniais asmenimis per savo atstovus – fizinius asmenis, nustatyta tvarka įgaliotus atlikti tokius veiksmus.
20. AGNATINĖ IR KOGNATINĖ GIMINYSTĖ. ŠEIMOS SUDĖTIS. GIMINYSTĖS LAIPSNIŲ

NUSTATYMO TVARKA
Šeima (familia) Romoje buvo visuma asmenų, susietų giminystės ryšiais. Ją sudarė didelis patriarchalinių asmenų
junginys, į kurį įėjo vedę sūnūs su savo žmonomis ir vaikais, klientai ir vergai. Šeimą galėjo sukurti tik Romos pilietis.
Romėnų šeimai buvo būdingi gimininės santvarkos bruožai. Jos jungiamuoju elementu buvo šeimos galvos - pater familias
valdžia, bet ne kraujo ryšiais pagrįsta giminystė. Pater familias valdžia šeimos nariams seniausiame laikotarpyje mažai kuo
skyrėsi nuo jo valdžios vergams. Todėl pater familias teisių visuma seniausiame laikotarpyje buvo vadinama manus (kumštis),
kuri vėliau jau reiškė tik vyro valdžią žmonai. Romėnų šeima - tai monogaminė, pagrįsta agnatine giminyste, šeima, kurios
svarbiausiu asmeniu yra pater familia. Visi šios šeimos nariai, tiesiogiai pavaldūs pater familias. Šioje šeimoje tik pater
familia yra visiškai teisnus, tik jis yra savosios teisės asmuo. Visi kiti šeimos nariai, esantys pater familia valdžioje, visiško
teisnumo neturėjo ir buvo laikomi svetimosios teisės asmenys. Pater familias sūnūs, nepriklausomai nuo jų amžiaus,
šeimyninės ir visuomeninės padėties, visada buvo jam pavaldūs ir turėjo labai ribotą civilinį teisnumą. Jie negalėjo būti turto
savininkai, jų įgytas turtas automatiškai tapdavo pater familia nuosavybe. Pavaldūs asmenys galėjo sudarinėti naudingus
sandorius tik pater familia vardu. Pater familias valdžia šeimos nariams praktiškai buvo neribota, todėl jis buvo vienintelis ir
turtinių teisių šeimoje subjektas. Svarbiausiu pater familias teisinės padėties bruožu buvo jo nepriklausomybė nuo kieno nors
valdžios šeimoje.
19
Šeima, pagrįstąja pater familias valdžios idėja vadinosi agnatine. Visi pavaldūs vienvaldžiam pater familias buvo
laikomi giminėmis, t.y. agnatais. Kraujo ryšys kokios nors teisinės reikšmės neturėjo. Todėl ištekėjusi ir perėjusi gyventi į savo
vyro namus moteris nutraukdavo bet kokius giminystės ryšius su savo ankstesniąja šeima. Agnatai galėjo būti susieti ir kraujo
ryšiais, bet teisinę reikšmę turėjo tik jų pavaldumas vienam ir tam pačiam pater familias. Agnatinė giminystė buvo nustatoma
tik pagal vyriškosios lyties liniją, kadangi pavaldumas buvo tik šeimos tėvui. Agnatinė giminystė buvo skirstoma į tiesioginės
ir šalutinės eilės giminystę, taip pat į laipsnius. Vieno bendro protėvio agnatai buvo laikomi šalutinės eilės giminėmis, o
agnatai, gimę vieni iš kitų - tiesioginės eilės giminėmis. Agnatinės giminystės laipsnis buvo nustatomas priklausomai nuo
gimimų, sudarančių giminystę, skaičiaus. Pavyzdžiui, sūnus buvo tėvo pirmo laipsnio agnatas, anūkas senelio antro laipsnio
agnatas. Šalutinės eilės agnatinės giminystės laipsnis priklausė nuo gimimų skaičiaus iš vieno giminaičio iki bendro protėvio ir
gimimų skaičiaus iš bendro protėvio iki antro giminaičio. Pavyzdžiui, tikrieji broliai ir seserys - antro laipsnio šalutinės eilės
agnatai, o dėdė ir sūnėnas jau bus trečiojo laipsnio šalutinės eilės agnatai, plius anūkas -trečiasis gimimas.
Agnatinė giminystė, sąlygota pater familias valdžios, gerokai apribojo civilinę apyvartą.
Kognatinė šeima ir kognatinė giminystė pragyveno Romos valstybę. Atsiradusi Romos valstybėje kognatinė
giminystė tapo šiuolaikinių šeimos teisinių santykių pagrindu. Kaip ir agnatinė, taip ir kognatinė giminystė buvo tiesioginės ir
šalutinės eilės, ir įvairių laipsnių. Tiesioginės eilės giminystė dar skirstoma į aukštutinę ir žemutinę. Jeigu giminaičiai
kildinami nuosekliai vienas iš kito (tėvas, sūnus, anūkas, proanūkis ir t.t), tai jie yra tiesioginės eilės giminaičiai. Giminaičiai,
iš kurių yra kilęs konkretus asmuo, vadinami tiesioginės aukštutinės eilės giminaičiais. Giminaičiai, kilę iš konkretaus asmens,
vadinami tiesioginės žemutinės eilės giminaičiais (vaikai, anūkai, proanūkiai). Giminaičiai, kurie yra kilę iš vieno bendro
protėvio, yra šalutinės eilės giminaičiai. Giminystės laipsnis nustatomas pagal gimimų skaičių, kuris sąlygojo šią giminystę.
Pradedama skaičiuoti nuo bendro protėvio. Pastarasis neįskaitomas.
Nuo giminystės skyrėsi svainystė. Tai vieno sutuoktinio santykiai su kito sutuoktinio giminaičiais. Tarp sutuoktinių
giminaičių svainystes santykių nėra. Svainystes laipsnis atitinka giminystės laipsnį tarp sutuoktinio ir tojo giminaičio, su
kuriuo svainystes santykiuose yra kitas sutuoktinis. Broliai ir seserys, kurių ir tėvas, ir motina tie patys, buvo laikomi
tikraisiais.
Romėnų šeimai charakteringi bruožai buvo įtvirtinti romėnų šeimos teisėje, kuriai buvo būdingas nuoseklumas ir
sistemos vientisumas.
21. SANTUOKA ROMOJE IR JOS RŪŠYS

Šeimos sukūrimo pagrindas Romoje buvo santuoka. Per visą Romos valstybės istoriją žmona, moteris nebuvo
lygiateisė su vyru. Ji visada priklausė nuo tėvo, vyro, brolio, globėjo. Ir tai buvo teisinė nelygybė, kuri aiškiai matoma
išlikusiuose teisės šaltiniuose. Romėnų šeimos teisės istorija skiria dvi santuokos rūšis - teisėtą romėnišką santuoką ir
santuoką, sudarytą tarp peregrinų ir kitų laisvųjų, kurie neturėjo teisės sudaryti teisėtą romėniškąją santuoką.
Savo ruožtu teisėta romėniška santuoka buvo dviejų rūšių :cum manu ir sine manu. Kiekviena jų buvo sudaroma
skirtingai, sukeldavo skirtingas teisines pasekmes sutuoktinių turtinių ir asmeninių santykių srityje, skirtingai būdavo
nutraukiama.
Pirmoji santuokos rūšis buvo cum manu. Dėl tokios santuokos žmona patekdavo visiškon vyro priklausomybėn. Ši
santuoka tiesiogiai įtakojo žmonos caput. Įvykdavo capitis deminutio. Po santuokos cum manu,žmona tapdavo svetimosios
teisės asmeniu. Jeigu iki santuokos sudarymo ji buvo savo tėvo valdžioje ir jo bei visų jo šeimos narių agnate, tai susituokusi
cum manu, ji patekdavo į savo vyro manus arba jo pater familias, jeigu vyras buvo in patria po teste. Teisiniu požiūriu tapusi
svetima savo senajai šeimai, ji tapdavo vyro šeimos agnate.
Antra santuokos rūšis buvo sine manu. Esant šiai santuokai, žmona nepatekdavo vyro valdžion, o seniausiais
laikais, net neatsirasdavo teisinių ryšių-tarp žmonos ir vyro. Teisiniu požiūriu žmona likdavo svetima savo vyrui ir vaikams.
Tačiau įvykus ir tokiai santuokai žmona teisiškai išsaugo iki santuokos buvusią šeimyninę padėtį. Ji ir toliau lieka savo
senosios šeimos agnate. Svetima vyro agnatinei šeimai žmona nedalyvavo šios šeimos religiniame kulte, nesiejo jos su vyru ir
jokie pasaulietinės teisės saitai. Manoma, kad II amžiaus pr.m.e. antrojoje pusėje santuoka sine manu jau buvo įprastinė šeimos
sudarymo forma. Moteris, susituokusi be formalumų, galėjo išvengti vyro manus, jeigu per vienerius bendro gyvenimo metus
ji tris naktis pasišalina iš vyro namų. Buvo laikoma, kad kartu ji nutraukia senatį, kuriai pasibaigus galėjo atsirasti santuoka su
vyro valdžia. Žmona galėjo santuoką padaryti sine manu (be vyro valdžios) visą jos egzistavimo laiką.
Santuoka cum manu ir sine manu labai skyrėsi savo sudarymo ir nutraukimo tvarka. Santuokos cum manu
sudarymas buvo labai formalus aktas, reikalaujantis tam tikrų apeigų atlikimo. Santuoka sine manu buvo ne formali. Tai
faktinė padėtis, su kuria buvo siejami tam tikri teisiniai padariniai tėvų ir vaikų tarpusavio santykiuose, kuriems atsirasti
pakako žmonos atėjimo į vyro namus, esant abipusiam susitarimui sudaryti santuoką.
Santuoka cum manu, kurioje žmona visiškai priklausė nuo vyro, galėjo būti nutraukta tik jo iniciatyva. Santuoka
sine manu galėjo būti nutraukta ne tik abipusiu sutuoktinių susitarimu, bet ir vienasmeniniu vyro arba žmonos valios
išreiškimo aktu.
Pagrindiniai santuokos sine manu principai, ir ypač santuokos nutraukimo laisvės principas respublikos laikotarpio
pabaigoje ir principato laikotarpio pradžioje turėjo labai daug neigiamos įtakos Romos visuomenės gyvenimui. Respublikos
laikotarpio pabaigoje dėl bendro moralinio nuosmukio šeimyniniame gyvenime įvyksta aštri krizė. Siekdamas sustabdyti šeimų
irimą, stabilizuoti šeimos santykius bei stimuliuoti gimstamumą, imperatorius Augustas priėmė daug labai griežtų įstatymų,
reguliuojančių šeimos santykius. Siekdamas, kad būtų sudaryta kuo daugiau santuokų ir padidėtų gimstamumas, jau minėtuose
įstatymuose Augustas numatė daugybę ypatingų priemonių. Buvo numatyta, kad vyrai nuo 25 iki 60 metų ir moterys nuo 20
iki 50 metų turi gyventi santuokoje ir turėti vaikų. Asmenims, nesilaikantiems šių reikalavimų, buvo taikomos gana griežtos
20
turtinio pobūdžio sankcijos. Asmenys, nesantys santuokoje, neturėjo teisės paveldėti pagal testamentą, o esantys santuokoje,
bet neturintys vaikų, galėjo paveldėti tik pusę jiems skirto turto. Turtas, kurio negalėjo gauti paveldėjimo keliu atitekdavo arba
kitiems, testamente nurodytiems įpėdiniams, arba iždui. Buvo nustatytas ir vaikų skaičius, kuriuos privalėjo turėti, kad
nepatektų į bevaikių kategoriją.
Tačiau šios gana griežtos priemonės norimų rezultatų nedavė.
Pati santuokos sine manu koncepcija gyvavo iki Romos valstybės žlugimo. Būtent ji ir išstūmė senąją santuoką cum
manu. Tai reikėtų vertinti kaip vieną iš įdomiausių ir svarbiausių romėnų šeimos teisės bruožų.
22. SANTUOKOS SUDARYMO SĄLYGOS. SANTUOKOS NUTRAUKIMO BŪDAI

Santuoka cum manu ir sine manu buvo sudaromos skirtingomis formomis. Tačiau dar iki santuokos sudarymo
romėnų šeimos teisei buvo žinomas sužieduotuvių institutas. Svetimosios teisės asmens sužieduotuvės būdavo atliekamos jų
pater familias, būsimiems sutuoktiniams net nedalyvaujant. Vėliau jaunieji susižieduodavo, gavę savo pater familias sutikimą.
Sužieduotuvės vyko atlikus dvi stipuliacijas. Vienos stipuliacijos metu jaunosios pater familias pasižadėdavo perduoti ją
jaunajam, o kitos stipuliacijos metu jaunasis pasižadėdavo priimti jaunąją už žmoną.
Vėlesniais laikais susižieduoti galima buvo ir nesilaikant formalumų, paprastu abipusiu susitarimu. Seniausiais
laikais sponsalia pažeidimas suteikdavo kitai šaliai teisę reikalauti padarytų nuostolių atlyginimo. Pretorinė teisė numatė,
kadsponsalia pažeidimas užtraukdavo infamia (negarbę) ir apribodavo teisę būti teisme svetimų interesų atstovu. Imperijos
laikotarpiu buvo nustatyta, kad šalis, be svarbių priežasčių pažeidusi sponsalia, prarasdavo teisę reikalauti, kad jai būtų
sugrąžintos sužieduotuvių proga duotos kitai šaliai dovanos, ir privalėjo grąžinti gautas dovanas. Seniausioji romėnų teisė
žinojo tris santuokos sudarymo arba manus žmonai atsiradimo būdus:
 Religinis aktas. Jis vykdavo dalyvaujant dešimčiai liudytojų, žyniams. Buvo atliekama visa eilė sakralinių ritualų
tariant specialius žodžius. Svarbiausias iš ritualinių apeigų buvo pašventinimas ir specialios duonos ragavimas. Jaunieji turėjo
atkąsti, o likusią jo dalį paaukoti Jupiteriui. Tik asmenys, gimę iš tokios santuokos ir esantys tokioje santuokoje, galėjo užimti
aukštas šventikų pareigas. Manoma, kad ši santuokos sudarymo forma buvo būdinga tik patricijų santuokoms ir ja negalėjo
pasinaudoti plebėjai.
 Antroji santuokos sudarymo forma – tai žmonos tariamas pirkimas iš jos pater familias arba globėjo. Žmonos
pirkimas vyko tokiomis pat formomis kaip ir labiausiai vertingų daiktų - žemės, vergų. Tai vyko dalyvaujant penkiems
liudytojams ir svėrėjui su svarstyklėmis. Jaunasis turėjo pasakyti tam tikrą formulę ir po to perduoti metalą jaunosios pater
familias.
 Be šių dviejų formų buvo žinoma ir trečioji santuokos (su vyro valdžia) sudarymo forma – faktinis santuokinių
gyvenimas vienerius metus. Šiuo atveju šeimos santykiams buvo taikomas daiktinės teisės institutas – įgyjamoji senatis.
Seniausiais laikais ji buvo taikoma norint sankcionuoti santuoką, sudarytą pažeidžiant formalius reikalavimus, arba faktinį
santuokinį gyvenimą, atsiradusį bendrai nesilaikant jokių formalumų (jaunosios pavogimas).
Santuoka, sudaryta vienu iš minėtų būdų, buvo santuoka cum manu. Žmona patenka vyro arba jo pater familias
valdžion, ji visiškai priklauso nuo savo pater familias. Seniausiais laikais tik tokią patriarchalinę santuoką cum manu žinojo
romėnai.
Atsiradus santuokai sine manu, senosios santuokos sudarymo formos palaipsniui pradeda išnykti. Iš minėtų trijų
santuokos sudarymo formų anksčiausiai nustojo reikšmės trečioji. Pirmojo mūsų eros amžiaus pradžioje jau retai sutinkama
pirmoji santuokos sudarymo forma. Ši santuokos forma, nors ir taikoma ribotai, gyvavo iki pagonybės išnykimo. Antroji
santuokos sudarymo forma dar sutinkama klasikinių juristų laikotarpyje. Ši santuokos sudarymo forma šiuo laiku buvo
vartojama kaip priemonė, padedanti moteriai išsivaduoti iš įstatymu įteisinto globėjo valdžios. Moteris fiktyviai išteka ir
agnatų globa jai išnyksta. Po to fiktyvus vyras ją remancipuoja tam, kurį ji norėtų turėti savo globėju.
Lygiagrečiai su senųjų santuokos sudarymo formų išnykimu vyko naujų, neformalių santuokos sudarymo formų,
pagrįstų susituokiančiųjų susitarimu, įtvirtinimo procesas. Klasikinių juristų laikotarpyje vienintelė romėniškos santuokos
forma jau yra santuoka sine manu. Atsiradusi iš paprasto santuokinio gyvenimo, stengiantis išvengti manus, naujoji santuoka
sudaroma paprastu besituokiančiųjų susitarimu, lydima kai kurių buitinių papročių.
Kad sudaryta santuoka būtų teisėta sudarant ją buvo reikalaujama laikytis tam tikrų sąlygų:
1) Pirmoji santuokos sudarymo sąlyga buvo santuokinis amžius, kuris Romoje buvo nustatytas vyrams -14
metų, moterims -12 metų.
2) Antroji sąlyga buvo sutikimas sudaryti santuoką. Sename laikotarpyje tai buvo tik pater familias sutikimas.
Palaipsniui susiformavo kitas požiūris. Sudarant santuoką svetimosios teisės asmeniui visų pirma reikėjo jo paties sutikimo ir
jaunosios pater familias sutikimo, taip pat jaunojo pater familias sutikimo ir asmens, kurio valdžion gali patekti jaunasis, mirus
pater familias, sutikimo. Ankstesniame laikotarpyje sutikimas sudaryti santuoką rėmėsi ta pačia valdžios šeimoje idėja, kuria
rėmėsi ir pati agnatinė šeima.
3) Trečioji santuokos sudarymo sąlyga buvo kliūtys susituokti, kuri galėjo atsirasti dėl to, kad jaunieji priklausė
skirtingiems visuomenės sluoksniams (luomams) arba dėl jų tarpusavio giminystės ar kitų santykių. Tiesioginės eilės
giminystė buvo kliūtis santuokai sudaryti, nepriklausomai nuo giminystės laipsnio. Šalutinės eilės giminaičiai negalėjo tuoktis
iki šešto laipsnio. Vėliau, iki respublikos laikotarpio pabaigos, buvo neleidžiama santuoka tarp asmenų, kurių motinos buvo
seserys, o tėvai broliai. Imperijos laikotarpiu buvo draudžiama santuoka tik tarp asmenų, kurių bent vienas yra žemutinės eilės
pirmo laipsnio bendro abiems besituokiantiems protėvio giminaitis. Buvo draudžiama ir santuoka tarp globėjo ir globotinės,
provincijos valdytojo ir tos provincijos moters.
21
Būtina teisinė santuokos egzistavimo prielaida ta, kad per visą santuokos laiką išliktų tos sąlygos, kurios buvo
būtinos susituokiant. Kurios nors iš tų sąlygų išnykimas sudarydavo pagrindą santuokai nutraukti. Paprastai santuoka
pasibaigdavo vieno iš sutuoktinių mirtimi. Santuokos nutraukimo pagrindu pagal romėnų teisę, pirmiausiai būdavo capitis
deminutio, kuri, turėjo tris laipsnius.
Įvykus vieno iš sutuoktinių capitis deminutio maxima, t.y. jo patekimas į vergovę, nutraukdavo santuoką. Tačiau,
jeigu paimtas į nelaisvę ir tapęs vergu sutuoktinis grįždavo į Romą, tai santuoka buvo atstatoma, nes buvo laikoma, kad manus
niekada nebuvo pasibaigusi. Ši taisyklė buvo netaikoma santuokai sine manu,nes ji buvo laikoma tik faktiniu, bet ne teisiniu
ryšiu. Jeigu abu sutuoktiniai buvo kartu nelaisvėje, tai santuoka tęsėsi. Santuoka nutrūkdavo ir vieno iš sutuoktinių capitis
deminutio media atveju. Vieno iš sutuoktinių capitis deminutio minimu atveju, t.y. pasikeitus jo status familiae, santuoka
nutrūkdavo tik tada, jeigu dėl tokio pasikeitimo atsirasdavo tarp sutuoktinių tokia agnatinė giminystė (jos laipsnis), kuri būtų
kliūtis sudaryti santuoką. Santuoka cum manu galima buvo nutraukti vyro arba jo pater familias valia.
Santuokai cum manu sudaryti reikėjo žmonos pater familias sutikimo (vėliau ir pačios žmonos sutikimo). Kadangi
žmona patekdavo vyro valdžią, tai jos pater familias ir ji pati prarasdavo teisę nutraukti santuoką. Tai galėjo padaryti tik vyras
arba jo pater familias priešpriešiniu santuokos sudarymui formalumų keliu. Santuoka sine manu galėjo būti nutraukta ne tik
abiejų sutuoktinių valios išreiškimu, bet ir vieno iš sutuoktinių valia. Kokių nors teisinių pagrindų santuokai nutraukti
nereikėjo. Ištuokos laisvė buvo vienas iš pagrindinių romėnų šeimos teisės principų.
Nežiūrint į daugybę ištuokų respublikos laikotarpio pabaigoje ir imperijos laikotarpiu, ištuokos laisvės principas
niekad nebuvo ne tik panaikintas, bet ir apribotas. Net Augusto priimti gana griežti įstatymai šeimos teisių klausimais nepalietė
ištuokos laisvės principo. Apie santuokos nutraukimą turėjo būti skelbiama dalyvaujant septyniems liudytojams. Tai paprastai
buvo daroma įteikiant raštą dėl ištuokos. Jeigu žmona savo elgesiu sudarė sąlygas ištuokai, arba pati reikalavo ištuokos, tai ji
prarasdavo savo kraitį. Jeigu dėl santuokos nutraukimo kaltas vyras, tai jis prarasdavo iki vestuvines dovanas.
Respublikos ir principato laikotarpiais antrosios santuokos (nutraukus pirmąją) sudarymas nebuvo ribojamas.
Atvirkščiai, asmenims, nutraukusiems santuoką ir po tam tikro laiko nesudariusiems naujos santuokos, buvo taikomi
paveldėjimo teisės apribojimai. Vėlesniais laikais, siekiant apsaugoti pirmosios santuokos vaikų interesus, apribojamos kai
kurios tėvų, sudariusių antrąją santuoką, teisės disponuoti turtu, kurį jie gavo iš pirmos santuokos.
Našlė, norinti ištekėti antrą kartą, privalėjo laukti ne mažiau 10 mėnesių (gedulo metai). Tačiau šio termino
nesilaikymas nedarė naujosios santuokos negaliojančia, o tik apribojo kai kurias jos turtines teises ir užtraukdavo jai infamia
(negarbę).
23. SANTUOKA KUM MANU (SANTUOKA SU VYRO VALDŽIA). JOS SUDARYMO BŪDAI.
ASMENINIAI IR TURTINIAI SUTUOKTINIŲ SANTYKIAI
Seniausioji romėnų teisė žinojo tris santuokos sudarymo arba manus žmonai atsiradimo būdus:
 Religinis aktas. Jis vykdavo dalyvaujant dešimčiai liudytojų, žyniams. Buvo atliekama visa eilė sakralinių ritualų
tariant specialius žodžius. Svarbiausias iš ritualinių apeigų buvo pašventinimas ir specialios duonos ragavimas. Jaunieji turėjo
atkąsti, o likusią jo dalį paaukoti Jupiteriui. Tik asmenys, gimę iš tokios santuokos ir esantys tokioje santuokoje, galėjo užimti
aukštas šventikų pareigas. Manoma, kad ši santuokos sudarymo forma buvo būdinga tik patricijų santuokoms ir ja negalėjo
pasinaudoti plebėjai.
 Antroji santuokos sudarymo forma – tai žmonos tariamas pirkimas iš jos pater familias arba globėjo. Žmonos
pirkimas vyko tokiomis pat formomis kaip ir labiausiai vertingų daiktų - žemės, vergų. Tai vyko dalyvaujant penkiems
liudytojams ir svėrėjui su svarstyklėmis. Jaunasis turėjo pasakyti tam tikrą formulę ir po to perduoti metalą jaunosios pater
familias.
 Be šių dviejų formų buvo žinoma ir trečioji santuokos (su vyro valdžia) sudarymo forma – faktinis santuokinių
gyvenimas vienerius metus. Šiuo atveju šeimos santykiams buvo taikomas daiktinės teisės institutas – įgyjamoji senatis.
Seniausiais laikais ji buvo taikoma norint sankcionuoti santuoką, sudarytą pažeidžiant formalius reikalavimus, arba faktinį
santuokinį gyvenimą, atsiradusį bendrai nesilaikant jokių formalumų (jaunosios pavogimas).
Santuoka, sudaryta vienu iš minėtų būdų, buvo santuoka cum manu. Žmona patenka vyro arba jo pater familias
valdžion, ji visiškai priklauso nuo savo pater familias. Seniausiais laikais tik tokią patriarchalinę santuoką cum manu žinojo
romėnai.
24.SANTUOKA SINE MANU. JOS SUDARYMO BŪDAI. ASMENINIAI IR TURTINIAI SUTUOKTINIŲ

SANTYKIAI
Visiškai kitaip atrodė vyro ir žmonos santykiai santuokoje sin e manu. Ši santuoka nekeitė žmonos teisinės padėties,1 kurioje ji
buvo iki santuokos sudarymo. Ji likdavo in patria potestas, jeigu iki santuokos buvo savo tėvo valdžioje ir toliau likdavo
savopater familias įpėdine (sua heres), savo senosios šeimos agnate.
Jeigu iki santuokos sudarymo ji buvo p erson a e sui iuris, šį statusą ji išsaugo ir po santuokos sudarymo. Jokios drausminės
valdžios žmonai vyras neturi. Jis neturi teisės reikalauti per teismą, kad ji grįžtų, jeigu ji to pati nenori. Vyras turėjo
tikinterdietum de rexore exhibenda et ducenda prieš trečiuosius asmenis, kurie ją laiko prieš jos valią. Ir turtas, priklausęs jai iki
santuokos, jeigu ji buvopersonae sui iuris, lieka jos nuosavybė. Visa tai, ką ji įgyja santuokos metu, taip pat yra jos turtas, kuris
vėlesniais laikais buvo pavadintas graikišku terminu - parapherna. Todėl ji gali sudarinėti su savo sutuoktiniu bet kokius
22
turtinius sandorius, išskyrus dovanojimą. Dovanojimas tarp sutuoktinių buvo draudžiamas, siekiant išsaugoti visišką kiekvieno
turtinę nepriklausomybę.
25 TĖVYŠKOSIOS VALDŽIOS (PATER FAMILIAS) TURINYS. JO ATSIRADIMAS IR PASIBAIGIMAS

Tėvų ir vaikų tarpusavio santykių pobūdį romėnų šeimoje apsprendė patria potestas, patriarchalinė ir vienašalė tėviškoji valdžia.
Patria potestas būdinga tai, kad romėnų teisė pripažino tik tėvo valdžią vaikams. Ne tik tėvui esant gyvam, bet ir po jo mirties
motina į savo vaikus neturėjo jokių teisių. Senojoje cum manu santuokoje motina "šeimoje užėmė savo vaikų atžvilgiu sesers
padėtį. Mirus vyrui šeima suskildavo į daugybę savarankiškų šeimų, bet motina tų šeimų atžvilgiu jokios valdžios neįgydavo , bet
patekdavo savo artimųjų agnato, dažniausiai savo sūnaus, globon. Santuokoje sine manu motina nebuvo net savo vaikų agnate.
Taigi teisiniu požiūriu ji buvo jiems svetima. Tik pripažinus kognatinę giminystę, kai kurie jos santykiai su vaikais įgauna teisinę
išraiškią. Motina ir vaikai įgyja paveldėjimo teises vieni kitų atžvilgiu. Kai kuriais atvejais motinos teisė būti savo vaikų globėja.
Tėvų ir vaikų tarpusavio teisinių santykių romėnų šeimoje pagrindas buvo teisėta santuoka ir teisėta šeima.Buvo laikoma, kad
nesantuokiniai vaikai teisiniu požiūriu tėvo iš viso neturėjo, nors faktiškai visi žinojo kas yra to vaiko tėvas. Todėl jis neturi į vaikus
patria potestas, o vaikai jo atžvilgiu taip pat neturi jokių teisių. Kiek geresnėje padėtyje buvo vaikai gimę konkiubiiate. Jie turėjo teisę
į išlaikymą (alimentai), taip pat, nors ir ribotas, paveldėjimo teises po jųpater naturalis mirties. Tačiau jų tėvaspatria potestas įjuos
neturėjo. Kaip matome, tėvų ir vaikų tarpusavio santykių teisinė išraiška pasireikšdavo perpątrias potestas. Patria potestas - tai
absoliuti patriarchalinės šeimos galvos valdžia. Si valdžia apėmė patį vaiko asmenį, taip pat ir visą jo įgytą turtą. Asmeninių
santykių sferoje nuopater familias priklausė naujagimio gyvenimas. Jis sprendė, ar palikti gyventi gimusį kūdikį, ar nužudyti jį ar
išmesti. Tėvas turėjo teisę parduoti savo vaikus į vergovę trans Tiberim arba valstybės viduje -in mancipium. Jam priklausė
neribota jųvitae ea necis (gyvybės ar mirties) teisė.Turtinių santykių sferoje filius familias (sūnūs) -persona alieni iuris. Nors
jie ir turi civilinį teisnumą, tačiau viskas, ką jie įgyja eo ipso tampa tėvo nuosavybe. Tėvas atsakė už vaikų deliktais padarytą žalą.
Tėvas, piktnaudžiaujantis savo teise bausti fizinėmis bausmėmis vaikus, valdžios pareigūnų gali būti priverstas išlaisvinti sūnų iš
patria potestas. Vaikams buvo leista paduoti skundą magistratui dėl tėvo žiauraus elgesio su jais. Visų šių apribojimų dėkapatria
potestas praranda savo patriarchalinį pobūdi. Turtinių santykių srityje patria potestas silpnėjimas vyko panašiai, kaip ir vergų
turtinių teisių sferoje. Kaip ir vergams, savo suaugusiems sūnums tėvai dažnai išskirdavo tam tikrą turto dalį, kad j i e galėtų
savarankiškai ūkininkauti (peculium). Esant tam tikroms sąlygoms tėvai privalėjo atsakyti už savo vaikų prievoles. Vaikų padėtis
pradeda skirtis nuo vergų padėties turtinių santykių sferoje ir jų savarankiškumas vystosi kita linkme. Pirmiausia buvo nustatyta, kad
viską ką sūnus karys įgyja kare (in castris) arba karinėje tarnyboje yra jo nuosavybė, kuria jis gali nepriklausomai nuo tėvo naudotis ir
disponuoti. Šis turtas buvo pavadintas peculium castrense. Šį turtą sūnus galėjo net palikti testamentu kitiems asmenims.
Imperatorius Konstantinas nustatė, kad visa tai, ką vaikai (ne tik sūnūs) paveldi po motinos mirties (bona materna), yra jų nuosavybė,
kuria disponuoti tėvas neturi teisės. Jie turi teisę tuo turtu naudotis iki gyvos galvos. Patria potestas susilpnėjimas reiškė ir šeimos
teisinės vienybės išnykimą. Patria potestas, pirmiausia atsirasdavo natūraliu būdu, t.y. gimus vaikui teisėtoje santuokoje.
Neteisėtiems vaikams patria potestas galėjo atsirasti tik juos įteisinus, t.y. legitimatio būdu. Buvo žinomi trys tokio įteisinimo
būdai: nesantuokinio sūnaus pristatymas į vietinių dikurionų ordo, suteikiant jam tam tikrą turtinį cenzą, tėvams vėliau susituokus
imperatoriui priėmus specialų aktą. Tačiaupatria potestas galėjo atsirasti ir svetimiems vaikams, juos įsūnijus.
26. DAIKTINĖS TEISĖS SĄVOKA. JOS SKIRTUMAS NUO PRIEVOLINĖS

Klasifikacijos pagrindas yra subjektinės teisės objektas. Jeigu tai yra daiktas - turėsime daiktinę teisę, o jeigu kito asmens
veiksmai — asmeninę (prievolinę) teisę. Tačiau šis bruožas neatskleidžia daiktinės teisės esmės. egzistuoja daug įvairių teisių liečiančių
daiktus, tačiau jos yra prievolinės, o ne daiktinės. Kalbant apie daiktinės teisės objektus, reikėtų paminėti šiuos bruožus:1) tai galėjo
būti tik materialūs daiktai (res corporales); 2) tai galėjo būti tik neišimti iš komercinės apyvartos daiktai (res in commercio);3) tai
galėjo būti tik tie daiktai, kurie turėjo individualius požymius (species). Daiktinę teisę nuo prievolinės skiria ir tai, kad pirmoji yra
absoliuti, o antroji - sąlyginė teisė. Absoliučios teisės savybė ta, kad ji liečia visus aplinkinius, kitaip tariant, tai yra vieno ar kelių
teisė prieš visus (pvz., nuosavybė). Kad teisė būtų pripažinta daiktine, be visų anksčiau išvardytų požymių, ji turi pasižymėti dar dviem
požymiais, nusakančiais jos absoliutų pobūdį, tai: sekimo teisė ir pranašumo teisė. Pirmuoju atveju teisė seka paskui daiktą, t.y.
perduodant daiktą iš vienų rankų į kitas, trečiajam asmeniui išlieka su šiuo daiktu susijusi daiktinė teisė. Pranašumo teisės esmė ta, kad ji
yra labiau privilegijuota kitų prievolinių teisių, susijusių su tuo pačiu daiktu, atžvilgiu. Romėnai apibrėždavo daiktinę teisę kaip IMS in
re. Daiktinę teisę, nekalbama apie santykį tarp subjekto ir daikto. Romėnų teisėje daiktinės teisės pobūdį pirmiausia turėjo
nuosavybės teisė. Tai buvo vienintelė "pilna" daiktinė teisė. Egzistavo ir "ribotos" daiktinės teisės, tarnavusios kokiam nors
subjektui svetimo daikto atžvilgiu, iura in re aliena. Šioms teisėms priklausė seivitutai, užstatas (pignus, hypotheca), o paskutinėje
romėnų teisės vystymosi fazėje prie šių teisių prisidėjo ir amžina nuoma (emphyteusis) bei paviršiaus teisė (superficies).
27. DAIKTŲ SAMPRATA IR JŲ RŪŠYS. TURTO SĄVOKA IR JO SUDĖTIS

Res romėnų teisėje - tai bet koks turtas (gėrybės), priklausantis gyvajai ar negyvajai gamtai ir fiziniu bei erdviniu požiūriu
izoliuotas arba neatskiriamas nuo kitų gamtos dalių3. Romėnai daiktu laikė ne tik tam tikrą materialiąją gamtos dalį, bet ir teisinius
santykius bei teises.Daiktų rūšys:1.Res corporales, Res incorporales (materialūs ir nematerialūs) 2.Res in comercio
(komercinėje apyvartoje)3.Res mancipi, Res nec mancipi (itin svarbūs ūkiui daiktai) 4.Res mobiles, Res immobiles
(kilnojamieji) 5. Res fungibiles (pakeičiami)1Res corporales - res incorporales (Materialūs ir nematerialūs daiktai). Materialus
buvo toks objektas, kurį galėjo suvokti žmogaus sąmonė ir kurį buvo galima paliesti (pvz., kėdė). Res incorporales- tai buvo tam tikros
turtinio pobūdžio teisės. Kriterijus, skiriantis res corporales nuo res incorporales - tai palietimo galimybė.2Res in commercio -
Res extra commercium (Daiktai, esantys komercinėje apyvartoje, ir daiktai, išimti iš komercinės apyvartos) Res in commercio
(daiktai, esantys komercinėje apyvartoje) - tai daiktai, kurie galėjo būti nuosavybės teisės objektais ir kurie galėjo dalyvauti civilinėje
23
apyvartoje, t.y. kuriuos galima buvo pirkti, parduoti, dovanoti ir 1.1. Gajus šiuos daiktus dar vadino res in patrimonio. Res
extra commercio - tai daiktai, kurie negalėjo būti privačios nuosavybės objektais ir kurie negalėjo dalyvauti civilinėje apyvartoje.
Gajus juos dar vadino res extra patrimonium arba res nullius (in bonis), t.y. daiktai, kurie nėra kieno nors nuosavybė Res
mancipi - res nec mancipiRes mancipi buvo priskiriami itin svarbūs ūkiui daiktai - Italijos žemės, vergąi(seniausiais laikais - ir žmona
bei vaikai), kinkomieji bei krovininiai keturkojai gyvuliai (arkliai, asilai, jaučiai, mulai), seniausieji kaimo žemių servitutai7. Visi.kiti
daiktai buvo priskiriami prie res nec mancipi. 3 Res mancipi - res nec mancipi Res mancipi buvo priskiriami itin svarbūs ūkiui
daiktai - Italijos žemės, vergąi(seniausiais laikais - ir žmona bei vaikai), kinkomieji bei krovininiai keturkojai gyvuliai (arkliai, asilai,
jaučiai, mulai), seniausieji kaimo žemių servitutai7. Visi.kiti daiktai buvo priskiriami prie res nec mancipi. Mancipatio ir in iure
cessio galiojo tik Romos piliečiams. 4 Kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai. Kilnojamiesiems daiktams priklausė bet kokie
daiktai, kuriuos galima perkelti iš vienos vietos į kitą arba kurie patys juda (pvz., gyvuliai). Nekilnojamieji daiktai - tai pirmiausia
žemė, jos gelmės, statiniai, sodiniai.5 Res fungibiles - species (Pakeičiami ir nepakeičiami daiktai) Pakeičiami yra tokie daiktai,
kurie neišsiskiria tam tikromis individualiomis ypatybėmis kaip atskiri daiktai. Tai yra daiktai, priklausantys kokiai nors bendrai
rūšiai (genus). Dažniausiai - tai objektai, kuriuos galima suskaičiuoti, pasverti ar pamatuoti. Ši daiktų rūšis dar yra vadinama daiktais,
apibrėžiamais rūšiniais požymiais (pvz., grūdai, bulvės, kukurūzai). Nepakeičiami daiktai yra tokie, kurie iš kitų išsiskiria tam
tikromis specifinėmis ypatybėmis (species). Šiomis savybėmis jie išsiskiria iš jiems panašių daiktų grupės (pvz., piliečio A kepurė).
Šiandieninėje teisinėje literatūroje ši daiktų grupė dar yra vadinama daiktais, apibrėžiamais individualiais požymiais. 6
Suvartojami ir nesuvartojami daiktai. Suvartojami yra tokie daiktai, kurie fiziškai sunaikinami vieną kartą juos pavartojus (pvz.,
maisto produktai). Pinigai taip pat buvo laikomi suvartojamais daiktais . Nesuvartojami daiktai neišnyksta jais naudojantis (pvz.,
žemė), o jei ir išnyksta, tai palaipsniui (pvz., avalynė, baldai). 7 Dalūs ir nedalūs daiktai. Dalūs yra tokie daiktai, kuriuos galima
padalyti j daugiau dalių, ir dėl to nenukenčia jų vertė bei ekonominė paskirtis (pvz., vynas, smėlis, akmenys). Nedalūs daiktai
( arklys ar stalas) praranda turėtas savybes ir paskirtį. 8 Paprasti, sudėtiniai ir surenkamieji daiktai. paprasti, daiktai yra susieti
natūraliais, neatskiriamais ir vientisais saitais.Pamponiusjuosvadinacorpora,guae uno spiritu continentur. Tokie daiktai,
pavyzdžiui, buvo vergai, medis, akmuo. Sudėtiniai daiktai sudaryti iš daugelio įvairių sudėtinių dalių, kurios kartu sudaro tam tikrą
atskirą vienetą. Pomponius juos vadina c orpora ex contingentibus (cohaerentibus).Tai laivai, namai, spintos ir pan. Surenkamuosius
daiktus (corpora ex distantibus) sudarė tos pačios rūšies fiziškai savarankiškų daiktų rinkinys, pavyzdžiui, biblioteka.. Šie daiktai galėjo
būti laikomi atskiru teisiniu vienetu, kuris išlikdavo net ir pakeitus atskiras jos dalis. Kaip visuma jie galėjo būti užstatomi, parduodami
ir pan. Papildomi daiktai materialiai yra savarankiški, tačiau tarnauja pagrindinio daikto paskirčiai, o drauge paklūsta
pagrindinio daikto teisiniam režimui. Romėnai skyrė tris papildomų daiktų rūšis: daikto dalys, priklausiniai ir vaisiai. Daikto
dalys savarankiškais teisinių santykių objektais galėjo būti tik tuo atveju, jei jas atskirdavo nuo pagrindinio daikto (pvz., tam tikram
tikslui nuo namo stogo nuimta čerpė). Jeigu daikto dalies nebuvo galima atskirti nuo pagrindinio daikto, savininkas prarasdavo
nuosavybės teisę į prijungtąją dalį. Priklausiniai buvo susieti su pagrindiniu daiktu ekonomiškai. Pagrindinis daiktas ir
priklausinys galėjo egzistuoti savarankiškai, kaip atskiri teisinių santykių objektai, tačiau ūkiniuose santykiuose tikslingiau buvo juos
naudoti kartu (pvz., spyna ir raktas). )Priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutartyje nebuvo numatyta kitaip. Vaisiai
(fructus). Romėnai išskyrė dvejopas vaisių rūšis - tai natūralūs ir civiliniai vaisiai. Natūralus vaisiai, kurių atsiradimą nulemia
pagrindinio daikto biologinės savybės (pvz., vaismedžio vaisiai, mineralai, esantys žemėje, pienas).Civiliniai - tai tokie vaisiai, kurie
atsiranda dėl pagrindinio daikto civilinės apyvartos (pvz., procentai nuo paskolos, nuomos mokestis ir pan.).
28.VALDYMO SĄVOKA IR RŪŠYS

Valdymas tai - faktinis daikto turėjimas siekiant jį sau pasilikti. Populiariausias daikto valdymo būdas kai daikto
valdytojas ir jo savininkas yra tas pats asmuo. Valdymas gali apskritai neturėti jokio teisinio pagrindo, pavyzdžiui, kai vagis valdo
pavogtą daiktą. valdymas buvo skirstomas į tam tikras rūšis pagal tai, kokiu būdu jis buvo įgytas. Kai daikto valdytojas kartu buvo ir
jo savininkas. Tokį valdymą romėnai vadinopossessio iusta. Tam tikrais atvejais daiktą galima buvo užvaldyti ir neteisiniu keliu. Šis
valdymas buvo vadinamaspossessio in iusta. Prie vitiosa possessio buvo priskiriami šie atvejai:a) valdymas, įgytas jėga (vi);
b)valdymas, įgytas klasta (clam);c)prekarinis valdymas (prekario), t.y. toks valdymas, kuris buvo
suteikiamas prekarijaus prašymu, įpareigojant grąžinti daiktą bet kuriuo jo
pareikalavimo momentu. Jeigu, nepaisant reikalavimo, prekaristas daikto
negrąžindavo, jis galėjo naudotis interdiktinė gynyba, tačiau tik trečiųjų
asmenų, bet ne to asmens, iš kurio daiktą gavo, atžvilgiu. Valdymas, kuris sukeldavo įgijamąją senatį, romėnų civilinėje teisėje buvo
apibūdinamas kaip possessio civilis. Possessio ad interdiktą apibrėžė faktinį daikto valdymą, kuris buvo ginamas interdiktais.
Tokia gynyba buvo taikoma ir valdytojams bloga valia (pvz., vagims). Remiantis romėnų koncepcija, valdyti galima buvo tik
materialius daiktus (res corporales).
29, VALDYMO ATSIRADIMAS IR PASIBAIGIMAS?

Corpus kaip materialus santykis su daiktu; animus yra noras tą daiktą valdyti. Pagal Paulių, pakanka tik įžengti į sklypo
dalį, turint tikslą jį visą užvaldyti. Celsus pripažįsta valdymo atsiradimą ir neįžergus į jo dalį, jeigu įgijėjui iš jam priklausančio bokšto
bus parodytas kaimyninis sklypas, kurį jis norėtų užvaldyti. Kilnojamiesiems daiktams valdymas dažniausiai būdavo įgyjamas
paprastu būdu: t. y. daiktą parduodant {traditio). Tačiau ir tai ne visada buvo būtina. Daiktas patekdavo į norinčio jį įsigyti asmens
valdymo sferą ir tuo atveju, kai jį perduodavo pastarojo namuose, nors jam ir nesant. Romėnų teisė nepripažino daiktų perdavimo
dokumentų ar ženklų pagalba. Jeigu reikėjo perduoti sunkiai kilnojamą daiktą, užtekdavo įgijėjo ir perleidėjo susitarimo dėl perdavimo,
kuris būtinai turėjo įvykti perduodamo daikto akivaizdoje. Asmuo, neturėdamas tikslo užvaldyti, įžengia į svetimą sklypą (pvz.,
bevaikščiodamas), jis įgyja valdymą kaip miegantis ar protiškai nesveikas asmuo, kuriam daiktas yra įbrukamas į rankas. O jei
asmuo, radęs svetimą daiktą, bet nenorėdamas jo užvaldyti, vis dėlto jį paima, jis netampa valdytoju. Šiuo atveju - jis tik
24
detentorius. Jeigu jis nepaskelbia apie savo radinį, toks tylėjimas suprantamas kaip siekis užvaldyti rastą daiktą. Solo animo (vieno
valia). Traditio brevi manu. Jeigu valdytojas (pvz., nuomotojas) parduoda, dovanoja ar skolina detentoriui (pvz.,
nuomininkui) tam tikrą daiktą, pastarasis pradeda jį valdyti, kai abi šalys dėl to susitaria. Romėnų teisę šiuo atveju
patenkino valių išraiška, ir ji nereikalavo konkretaus daikto perdavimo akto. Šis aktas buvo pagrįstas tuo, jog šiaip ar taip
daiktas, kurį detentorius gaudavo valdyti, jau būdavo pas jį. Constitutum possessorium. Asmuo įgyja valdymą be
perdavimo akto, vien remiantis valios išreiškimu, jeigu daikto valdytojas pareiškia esąs pasiryžęs perduoti šiam
asmeniui daiktą, tačiau pats likti detentoriumi (pvz. Tifius perka Sėjaus lanką, bet šis lieka jo nuomininku). Protiškai
nesveiki asmenys bei vaikai buvo pripažįstami visiškai neveiksniais, jie negalėjo savo veiksmais sukurti sau civilinių
teisių ir pareigų (pvz., negalėjo sudaryti sutarčių). Globotinis vaikas iki 7 metų galėjo ir be globėjo jgytf valdymą, jeigu jis
pakankamai suprato savo veiksmų reikšmę. Asmenys, buvę kieno nors valdžioje (pvz., vergai), negalėjo savarankiškai įgyti
turtinių teisių. Nors valdymas buvo laikomas faktu, asmenys neturėjo teisės jo įgyti savo vardu. Šie asmenys buvo laikomi
valdžią turinčio asmens "organais". Todėl visos teisės galėjo būti įgyjamos bei vykdomos tik turinčio valdžią asmens
vardu. Valdymo įgijimas per tarpininkus. Klasikinė teisė iš esmės nepripažino valdymo įgijimo per tarpininką (per
liberespersonas adąuiri nobis nihilpatęst). Jeigu Tifius paprašo Sėjaus, kad šis nupirktų jam laivą, tai šį valdymą Tifius
įgis tik tuo momentu, kai Sėjus laivą perduos. Kiek vėliau teisė numatė tam tikras išimtis prokuratoriaus naudai, o Justinianas
jau iš esmės leido įgyti valdymą per liberam personam. Valdymas prarandamas, kai valdytojas laisva valia arba prieš savo valią
netenka galios viešpatauti daiktui. Tai įvyksta, valdytojas praranda:1. corpore (pvz., valdytojas iš baimės atsisako savo žemę
atsiimti iš okupanto); 2. animo; kadangi valia valdyti kontinuityviškai tęsiasi, kad prarastų valdymą, valdytojas turi pareikšti
valią atsisakyti jo. Todėl neveiksnus asmuo negali atsisakyti nuo valdymo; 3. animo et corpore, kada valdytojas perduoda
daiktą kitam asmeniui, pameta arba miršta. Kilnoj amų daiktų valdymas prarandamas tuo momentu, kai daiktą užvaldo kitas asmuo,
o nekilnojamųjų - kai valdytojas sužinojo, jog daiktas jau yra laikomas kito asmens.
30. VALDYMO GINIMO ESMĖ

Kiekvienoje civilizuotoje šalyje valdymas ginamas nuo trečiųjų asmenų trukdymo ar kėsinimosi į jį. Norint gauti valdymo
apsaugą, buvo būtina ir pakankama nustatyti du faktus: a) valdymo faktą; b) valdymo pažeidimo faktą. Valdymo gynimas, pagrįstas
vien tik minėtų faktų nustatymu, neliečiant klausimo, kam priklauso teisė į daiktą, ir buvo vadinamas posesoriniu gynimu. Jo
priešingybė buvo petitorinis procesas, kuriame buvo reikalaujama įrodyti asmens teisę į ginčijamą objektą. Valdymas buvo
ginamas ne ieškiniais, o posesoriniais interdiktais, kurie, kaip ir visi interdiktai, buvo sąlyginiai magistratų įsakymai. Interdiktai
gynė tiek kilnojamuosius, tiek ir nekilnojamuosius daiktus. Romėnų civilinė teisė turėjo gana plačią interdiktų sistemą. Tai
interdiktai, kuriais buvo siekiama, kad:1} būtų pašalinti trukdymai naudotis daiktu (interdieturn retinendae possessionis);2)būtų
grąžintas prarastas valdymas (Interdictum recoperendae posessionis);3)būtų atgautas valdymui daikas, kurį iki tol valdė
svetimas asmuo
(interdictum adibiscendae possessionis).1 Interdictum retinendae possessionis buvo skiriami dar į dvi rūšis: interdictum utrubi ir
interdictum uti possidetis. a) Interdictum utrubi buvo duodamas kilnojamųjų daiktų valdymui apsaugoti. Valdymas turėjo
būti ne ydingas. Ginamas ne paskutinysis valdytojas, bet valdytojas, kuris per paskutiniuosius metus daiktą valdė ilgesnį laiką. b )
Interdiktas uti possidetis buvo skirtas valdymui nekilnojamiesiems daiktams apsaugoti. Šiuo interdiktu galėjo pasinaudoti
nekilnojamojo turto valdytojas, kuriam nebuvo galima prikišti ydingo valdymo (exceptio vitiosae). Ydingas valdytojas yra toks, kuris
daiktą valdymui įgijo prievartos keliu, slapta ar iki pareikalavimo. Toks valdytojas galėjo reikalauti pripažinti jo valdymą, pašalinti
trukdymus valdyti arba atstatyti buvusią padėtį. Nuteistas šio interdikto pagrindu galėjo būti tiek jį pateikęs asmuo, tiek ir asmuo,
prieš kurį jisai buvo nukreiptas.2 Interdictum recoperendae possesionis. a)Interdictum unde vi buvo taikomas tik
nekilnojamųjų daiktų atžvilgiu, jeigu iš valdytojo valdymas buvo atimtas jėga. Šis interdiktas galiojo šalia uti possidetis, todėl
valdytojas, kurio teisės buvo pažeistos, turėjo pasirinkimo galimybę. b) Interdiktas de precario buvo paduodamas asmens,
kuriam daiktas buvo atiduotas naudotis iki pareikalavimo, atžvilgiu. Jį paduodavo tada, kai, valdytojui pareikalavus, daikto
negrąžindavo. Tokio pobūdžio santykiai atsirasdavo tarp globėjo ir kliento, o kiek vėliau jie buvo pradėti taikyti ir išlaisvintųjų vergų
bei vaikų atžvilgiu. c) Interdiktu de vi armata buvo ginamas asmuo, iš kurio valdymą daiktui vienerių metų senaties terminas, šiam
interdiktui jis apskritai nebuvo taikomas. Pagal romėnų teisę ginklu paremtos prievartos negalima buvo naudoti net ir siekiant
sutrukdyti kitam atimti valdymą vi, clem arbaprecario būdu. . Interdiktamsadibiscendae possessionis priklausė
interdictum Salvianum ivinterdictum guorum bonarum. Jais buvo siekiama ne apginti, bet įgyti valdymą, kurio anksčiau
nebuvo. Pirmiausiajie galėjo pereiti įpėdiniams, be to,uti possidentis interdiktas buvo duodamas tik tam, kuris interdikto
paskelbimo momentu dar valdė, tuo tarpu rekuperatorinį dc precario duodavo tam, kuris nustojo valdyti dėidolus (apgaulės).
Pagaliau uti possidetis interdiktas atstatydavo tik nekilnojamojo turto valdymą, o unde vi interdiktas atstatydavo
nekilnojamojo daikto ir priėjo priklausančių kilnojamųjų daiktų bei jų vaisių valdymą.
31. NUOSAVYBĖS TEISĖS SĄVOKĄ IR TURINYS?

Pagrindinius nuosavybės teisės turinio elementai: Ius utendi et fruendi reiškia, kad savininkas gali daiktu
naudotis bei surinkti jo duodamus vaisius. Jis taip pat galį daįktą suvartoti arba sunaikinti. Galiojo principas, jog daikto
vaisiai, nuo jų atskyrimo nuo motininio daikto momento, tapdavo motininio daikto savininko nuosavybe . Savininkui
praradus faktinį valdymą (pvz., vagystė), nebuvo prarandama nuosavybė, o drauge irius possidendi. Savo teises
savininkas galėjo įgyendinti pretorinių procesinių priemonių pagalba (pvz., rei vindicatio), reikalaujant išduoti jam
priklausantį daiktą. Ius disponendi - tai teisinio disponavimo daiktu galimybė. Tai reiškė, jog savininkas galėjo jam
priklausantį daiktą parduoti, dovanoti ir pan. Nuosavybė yra vienalytė ir elastinė teisė , todėl nenustoja tarnauti jos
savininkui net ir tada, kai jo teisės dėl įvairių apribojimų būna maksimaliai sumažintos. Nuosavybės teisę - tai daiktinė ir autonominė
25
asmens teisė valdyti (naudoti ir disponuoti materialiu daiktu), kuri iš esmės yra neribojama, tačiau tik tiek, kiek ji nepažeidžia
egzistuojančios teisėtvarkos.
32. NUOSAVYBĖSTEISĖS RŪŠYS ROMOJE. CHARAKTERIZUOTI KIEKVIENA RŪŠY?

Nuosavybės teisės rūšys:1 bonitarinė (retorinė) nuosavybė;2 bendroji nuosavybė; 3 kviritinė;4 peregrinų. Savininkas
galėjo būti tik Romos pilietis - kvintas, todėl ir pati nuosavybė buvo vadinama kviritine. Šią nuosavybę gynė romėnų ius civile, todėl ji
buvo vadinama ir civiline nuosavybe. Svetimšaliai, kurie neturėjo civilinio teisnumo, negalėjo turėti ir nuosavybės teisės. Įgijėjas
įgaudavo į res mancipi tik valdymo teisę, bet neįgaudavo kviritinės nuosavybės. Tik praėjus įgijamosios senaties terminui ta
valdymo teisė galėjo peraugti į kviritinę nuosavybę, o iki to laiko ši nuosavybė likdavo perleidėjui. Iš pradžių jeigu daiktą, dar nepraėjus
įgijimo senaties terminui, reikalaudovo atiduoti kviritinis savininkas arba jei jis būdavo iš įgijėjo paimamas, valdytojui nepriklausė
jokios gynimo priemonės. Ir tik prie pretoriaus Publicijaus tokiems asmenims, kurie buvo praradę valdymą, pradėjo suteikinėti
teisę pareikšti ieškinį. Atsakovas galėjo būti bet kuris asmuo, kuris buvo paėmęs valdyti daiktą. Šio ieškinio, vadinamo actio
Publiciana, formulėje buvo daroma prielaida, kad ieškovas valdė ginčijamą daiktą visą būtiną įgijamosios senaties laikotarpį. šis actio
Publiciana buvo turinčio teisę asmens turte. Todėl toks valdymas buvo apibrėžiamas kaip bonitarinė arba pretorinė nuosavybė.
Peregrinų nuosavybę gynėjų teisinės sistemos (ius peregrinorum). Tam tikrais atvejais, kai egzistavo koliziniai peregrino ir
Romos piliečio interesai, peregrinų pretorius arba provincijos vietininkas galėjo ginti peregriną jo teisės pagalba, formulėje
įtvirtinant fikciją, jog peregrinas yra Romos pilietis. Peregrinų nuosavybė, kaip atskira teisinė kategorija, išnyko po to, kai
Karakula 212 m. praktiškai visiems Romos imperijos gyventojams suteikė Romos imperijos pilietybę.
33. BENDROSIOS NUOSAVYBĖS TEISĖS, JOS CHARAKTERINGI BRUOŽAI?

Pagal romėnų teisę daiktas galėjo priklausyti ne vienam, bet keliems asmenims, kurie jį valdydavo bendrai.
Bendrąją nuosavybę - communio pro indiviso, condominium. Kiekvienas iš bendrasavininkių turėjo idealią nuosavybės teisės į
tam tikrą daiktą dalį. Šios dalys nebūtinai turėjo būti lygios. Kiekvienas bendrasavininkis turėjo teisę laisvai disponuoti savo dalimi ir
proporcingai turimai daliai, gaudavo naudą bei privalėjo vykdyti daiktui uždėtas įvairias prievoles. Atliekant veiksmus, kurie
lietė visą daiktą, buvo būtinas visų bendrasavininkių sutikimas. Kiekvienas jų galėjo reikalauti bendro nuosavybės
padalinimo. Jeigu objektas būdavo nedalus, tai paprastai jis buvo paliekamas vienam iš savininkų, o kitiems būdavo priteisiama piniginė
kompensacija, arba jį pardavus gauti pinigai būdavo padalinami proporcingai turimai nuosavybės daliai.
34. NUOSAVYBĖS TEISĖS ĮGIJIMO BŪDAI.NUOSAVYBĖS TEISĖS PASIBAIGIMAS?

Nuosavybės teisė galėjo būti įgyjama pirminiu arba išvestiniu būdu. Kai įgijėjo teisė į daiktą atsiranda pirmą kartą arba
nepriklausomai nuo ankstesnių teisių į šį daiktą. . Išvestinis kai naujojo savininko nuosavybės teisė remiasi ankstesnio savininko teise ir
yra išvesta iš jo teisės. Tai sutartinis nuosavybės teisės įgijimo būdas. Prie išvestinių būdų buvo priskiriami šie: mancipacija ,
Tradicija. Prie pirminių būdų priskiriam užvaldymą (occupatio); įgyjamoji senatis (usucapio); perdirbimas (specificatio);
sujungimas ir t sumaišymas (accessio, confusio, commvctio); vaisių įgijimas. Įgyjant nuosavybę išvestiniu būdu, buvo taikomas
principas, kad niekas negali perduoti daugiau teisių nei jis pats jų turi. Romėnų teisėje galiojo ir dar vienas svarbus principas, jog
nuosavybė pereina ne sutarties pasirašymo, bet faktinio daikto perdavimo momentu ar įgyjamosios senaties keliu. Kad pereitų nuosavybė
į daiktą, buvo būtina atlikti veiksmą - mancipacija ar tradiciją. Mancipacija. Tai buvo vienas iš nedaugelio formaliųjų aktų romėnų
teisėje- (sutartis variu ir svarstyklėmis). Įsigyti nuosavybę mancipatio keliu galima buvo ir neperdavus daikto. Pavyzdžiui, buvo
galima įsigyti Italijos žemes, nepalikus Romos ribų. Nuosavybės perdavimo mancipatio būdu objektais buvo tik res mancipi. Šio
akto dalyviais (įgijėju, perdavėju, liudininkais) galėjo būti tik Romos piliečiai. In iure cessio (perleidimas teisme). Perleidėjas
buvo atsakovas, o įgijėjas - ieškovas. In iure cessio būdu buvo galima perduoti nuosavybę į res mancipi ir res ne c mancipi. Šiuo
būdu taip pat galima buvo įgyti ar atsisakyti nuo servitutų bei kitų teisių. Kaip ir mancipatio, tai buvo abstraktus aktas, kuriuo
galėjo naudotis tik Romos piliečiai. Traditio (perdavimas). Traditio skiriasi nuo mancipacijos ir in iure cessio, tuo, kad
pastaroji buvo pagimdyta ius gentium ir svarbiausia joje ne forma, o turinys. Traditio buvo ne formalus teisinis aktas, o paprastas
faktas - materialus valdymo perdavimo aktas. Tam, kad tradicijos keliu būtų perduota ir nuosavybės teisė, reikėjo įvykdyti tris
sąlygas:a)daiktas turėjo būti faktiškai perduotas (išimtis šiuo atveju buvo tik kai įgijėjas jau turėdavo
daiktą);b) perleidimo faktą turėjo lydėti perleidėjo valia perduoti nuosavybę bei priėm'jo valia tą nuosavybę įgyti iusta causa; c)
tinkamas teisinis pagrindas (iusta causa traditionis) kurio dėka buvo atliekama tradicija. Įgijėjas, kuris įgaudavo daiktą
neturėdamas tinkamo teisinio pagrindo, netapdavo jo savininku, o perleidėj as galėdavo j į bet kada atimti, remdamasis
atgaunamuoju ieškiniu. Traditio skyrėsi nuo mancipacijos ir in iure cessio šiomis ypatybėmis:1) Traditio galima įvykdyti
šalims nedalyvaujant, t. y. per trečiuosius asmenis; 2)mancipacija ir in iure cessio, įterpus sąlygas ir terminus, buvo niekinės, tai
traditio - ne. Negalima perduoti tik servitutų, nes jie buvo res incorporales, o jiems negalima taikyti valdymo; 3)mancipacijos
ir in iure cessio būdais bent nekilnojamųjų daiktų nuosavybę buvo galima perleisti ir įgyti jų nevaldant, o traditio negalėjo
padaryti tas, kas nevaldė, arba nelaikė daikto. Išeitis buvo viena: reikėjo juridinio atstovo, turinčio teisę perleisti daiktą. Usucapio
(igyjamoii senatis). Tai nuosavybės teisės įgijimas tam tikram daiktui, kuris atsiranda dėl jo valdymo įstatymų nustatytam laikotarpiui.
Kilnojamiesiems daiktams ji buvo vadinama usucapio ir,pagal romėnų teisę turėjo atitikti penkis pagrindinius bruožus:1,Res
habilis. Usucapio keliu negalima buvo įgyti nuosavybės į , pavogtus daiktus, įgytus prievartos būdu priklausančius valstybės
iždui ir bažnyčiai. 2,Titulus.Valdymui daiktas turėjo būti įgytas teisėtai.3. Fides. Tai yra valdytojo gera valia , kuri turėjo egzistuoti
bent daikto užvaldymo momentu.4. Possessio reiškė, valdymas sukelia nuosavybės teisės atsiradimą (usucirpusjo ) keliu. Pagrįstas
faktiniu daikto valdymu (corpus) ir valia šį daiktą pasilikti sau (artimus). 5.Tempus. Kilnojamuosius daiktus reikėjo valdyti
vienerius metus, o nekilnojamuosius - dvejus metus. Occupatio (užvaldymas). Tai seniausias nuosavybės teisės įgijimo būdas,
kuris buvo taikomas įgyjant nuosavybę į užvaldytą niekieno daiktą .Romėnų teisė statusą pripažino f e ra e bestiae, thesaurus, res
derelietae ir res hostiles.1) Ferae bestiae (laukiniai gyvuliai). Nuosavybė į laukinius gyvulius atsirasdavo būtent nuo jų faktinio
26
užvaldymo momento (pvz., ne gyvulio persekiojimas, bet jo sumedžiojimas suteikdavo nuosavybės teisę). 2) Thesaurus (lobis) - tai
vertingi daiktai, kurie ilgai buvo paslėpti radus lobį svetimoje žemėje jis buvo dalinamas per pusę sklypo savininkui ir jį radusiam
asmeniui. 3)Res derelictae (palikti daiktai). Derelikcija - tai atsisakymas nuosavybės laisva valia atiduodant kilnojamojo
daikto valdymą (pvz., išmetimas) ar galutinai paliekant žemės sklypą. 4) Res hostiles - tai daiktai, esantys Romos teritorijoje ir
priklausantys piliečiui tos valstybės, su kuria Roma pradėjo karo veiksmus. Specificatio (perdirbimas). Specificatio - tai
nuosavybės teisės įgijimo būdas, kuris reiškė esminį daikto perdirbimą, šitaip sukuriant visiškai naują daiktą (nova species).(Pav: iš
vynuogių padaromas vynas;). Nuosavybės teisės klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į tai, ar naujai sukurtą objektą galima buvo
grąžinti į pirmykštę padėtį (pvz., iš aukso pagamintas žiedas), ar ne (pvz., iš vynuogių išspaustas vynas). Vaisių įgijimas. Vaisiai
nėra atskirti nuo motininio daikto, jie yra pripažįstami šio daikto savininko nuosavybe. Tik nuo atsiskyrimo momento jie įgauna
savarankiškų daiktų statusą. Bendra taisyklė teigė, jog toks daiktas priklauso motininio daikto savininkui, kuris nuosavybės teisę į
vaisius įgydavo pirminiu būdu. Išimtys buvo nustatytos tik vienai vaisių rūšiai, vaisiams siaurąja prasme (fructus), t.y. tiems
natūraliems vaisiams, kuriuos daiktas periodiškai gimdo. Nuosavybės teisės išnykimas. Romėnų teisė nuosavybę laikė amžina teise.
Ji galėjo išnykti tik dėl tam tikrų priežasčių. Pirma, nuosavybės objektui išnykus materialiai (dėl fizinio sunaikinimo, specifikacijos ar
kitokiu daikto išnykimo atveju). Antra, kai nuosavybės objektas išnyksta juridiškai, t.y. nebegali toliau būti nuosavybės objektu
pagal romėnų teisę (priešo atimtas daiktas, išlaisvintas vergas, daiktas, paimtas valstybės ar bažnyčios reikalams). Nepriklausomai
nuo objekto, nuosavybės teisė išnyksta šiais atvejais: 1) ją perleidus (perleidimas galėjo būti savanoriškas ir nesavanoriškas); 2) vienas
asmuo praranda, bet kitas neįgyja (laukinis prijaukintas gyvulys pabėga); 3) savininkui atsisakius savo teisės; 4) nuosavybės teisė iš
savininko atimama prieš jo valią (konfiskacija, senatis).
35.NUOSAVYBĖS TEISĖS GINIMAS, IEŠKINIAI ROMOJE?

Pagrindiniai ieškiniai, tarnavę savininko nuosavybės teisės gynimui romėnų teisėje buvo rei vindicatio (vindikacinis
ieškinys) ir actio negatoria (negatorinis ieškinys). Rei vindicatio. Jeigu savininkas daikto nevaldė, jis negalėjo
pasinaudoti interdiktine gynyba. Jis taip pat negalėjo atsiimti daikto savavališkai, bet privalėjo kreiptis į teismą, prašydamas daiktą
priteisti. Materialine-teisine prasme vindikacinis ieškinys - tai nevaldančiojo savininko reikalavimas valdančiajam nesavininkui dėl
daikto sugrąžinimo (restituere rem). Ieškovu (aktyvioji šalis) pagal vindikacinį ieškinį galėjo būti tik savininkas, praradęs
valdymą. ieškovais negalėjo būti visi tie asmenys, kurie negalėjo būti kviritinės nuosavybės subjektais, taip pat asmenys, kurie
nuosavybę įgijo pretoriniais būdais, kadangi pretorinė nuosavybė buvo ginama actio Publiciana. Legisakciniame procese atsakovu
galėjo būti tik tas daikto valdytojas, kuris teigė, jog ginčijamas daiktas jam priklauso nuosavybės teise (contravindicatio). Jeigu to nebuvo
teigiama, tai ieškovas ir be proceso įgydavo daikto valdymą. atsakovu vindikaciniame ieškinyje galėjo būti ir menamas valdytojas t.y.
asmuo, kuris proceso metu daikto jau nebevaldė, kadangi klastingai jo atsikratė (pvz., išmetė). Ieškinio dalyku buvo daiktai ir jų
vaisiai, tikslas yra atgauti daiktą natūrą. Vindikacinis ieškinys formuliariniame procese priklausė arbitralinių ieškinių grupei,
kadangi teisėjas, nustatęs, jog daiktas priklauso ieškovui, pirmiausia atsakovui siūlydavo savanorišką restituciją. Romėnų teisė skiria
tris išlaidų, padarytų daikto išlaikymui, rūšis (impensae):1,Išlaidos, kurias reikia padaryti, kad daiktas apskritai egzistuotų arba kad iš
esmės nepablogėtų - tai būtinosios išlaidos (impensae necessariae).2, Išlaidos, kurios tik padidindavo daikto vertę – naudingosios
išlaidos (impensae utiles).3,Išlaidos, panaudotos daikto pagražinimui - prabangos išlaidos (impensae voluptuariae). Actio
negatoria. Kai savininkas nepraranda valdymo, bet kas nors neteisėtai trukdo jam daiktą valdyti. Šiuo atveju savininkas galėjo savo
teises ginti negatoriniu ieškiniu (actio negatoria). Taigi negatoriniu ieškiniu galėjo pasinaudoti valdantis savininkas prieš bet kokius
trukdymus ir pasikėsinimus į jo nuosavybę (absoliutinė gynyba). Ieškovas privalėjo įrodyti savo nuosavybės teisę ir kad atsakovas ją
pažeidė. Atsakovas galėjo įrodinėti savo teisę, tam tikru būdu varžyti ieškovo nuosavybės teisę, pvz., įrodinėti servitutą. Ieškinį
patenkinus ši atsakovo "teisė" paneigiama, iš čia negatorinis ieškinys. Greta negatorinio ieškinio buvo actio prohibitoria
(draudžiamasis), kada ieškovas įrodinėja savo teisę uždrausti ką nors daryti. Publiciana - tai petitorinis ieškinys. Tuo jis iš esmės ir
skyrėsi nuo posesorinių interdiktų. Jeigu prieš interdiktą buvo galima atsikirsti, kad valdymas yra niekingas (užgrobtas jėga ir 1.1.),
neliečiant valdytojo beteisiškumo, tai Publiciąno ieškinyje atsakovas galėjo įrodinėti, kad ieškovas neturi teisės į daiktą. Čia yra dar
vienas pavyzdys, įrodantis kuo bonitarinis savininkas skiriasi nuo sąžiningo valdytojo. Šiuo skirtumu remiantis klasikinė teisė
bonitarinį savininką statė greta kviritinio. Šis ieškinys buvo panašus įrei vindicatio, o jo formulėje egzistavo prielaida (fikcija), jog
ieškovas pakankamai seniai turėjo daiktą, kad įgytų į jį nuosavybę įgyjamosios senaties keliu. Pasyviai legitimuotas, kaip ir rei
vindicatio, buvo daikto valdytojas. Tais atvejais, kai atsakovas pareikšdavo, jog jis yra kviritinis daikto savininkas (exeptio iusti
domimi), ieškovas galėjo pareikšti repliką ir įrodyti, kad jis ginčijamą daiktą įgijo iš savininko (replicatio rei venditae et traditae). Kai
atsakovu Publiciąno ieškinyje būdavo kitas daikto valdytojas a d usucapionem, ginčo išsprendimą nulemdavo tam tikros sąlygos.
Jeigu abu asmenys įgijo daiktą iš to paties asmens, tai procesą laimėdavo tas, kuris tą daiktą įgydavo anksčiau; taigi čia galiojo taisyklė
prior tempore, potior ure (kas pirmesnis laiko atžvilgiu, tas geresnis ir teisės atžvilgiu).
36.TEISĖS Į SVETIMUS DAIKTUS SĄVOKĄ IR RŪŠYS?

Šių teisių atsiradimui ypač svarbios buvo dvi priežastys. Tai savininkų interesai (normalus naudojimasis savo daiktu dažnai
reikalavo turėti tam tikrų teisių į svetimą daiktą) ir, antra, tai kreditorių interesų užtikrinimo poreikis. Kaip bet kuri daiktinė teisė,
iure in re aliena buvo absoliutaus pobūdžio, t.y. ji galiojo visų aplinkinių atžvilgiu. Jos buvo "ribojančio" pobūdžio, t.y. iure in re
aliena dėka buvo apribojama nuosavybės teisė. Romėnų civilinė teisė žinojo gana daug šių teisių. Pagrindinės jų - tai servitutai,
emfiteuzis, superficijus, ir įkeitimo teisė.
1) Servitutai (servitutes) - tai ribota daiktinė teisė kito asmens daiktui. Jeigu nuosavybės teisė suteikia daikto savininkui
galimybę be apribojimų naudotis jam priklausančiu daiktu, tai servitutai suteikia teisę (kuri yra taip pat daiktinio pobūdžio)
ribotai naudotis svetimu daiktu. Naudojimosi ribos priklausė nuo servituto rūšies. Pagal romėnų teisę servitutai galėjo būti
27
įsteigti arba žemės sklypo, arba asmens naudai ir atsižvelgiant į tai buvo skirstomi į predialinius ir asmeninius. Servituto, kaip
tam tikro teisinio santykio, dalyviais galėjo būti tik teisės subjektai.
2) Šiandieninė įkaito teisė - tai daiktinė teisė į svetimą daiktą, pagal kurią kreditorius (įkaito turėtojas) gali, skolininkui (įkaito
davėjui) neįvykdžius įkeitimu užtikrintos prievolės, savo reikalavimą patenkinti atsiimdamas jam priklausančią dalį iš įkeisto
turto vertės, nepriklausomai nuo to, ar įkeistas turtas tebėra skolininko, ar jis pastarojo yra perleistas tretiesiems asmenims.
Taigi įkeitimo teisiniame santykyje yra dvi šalys: įkaito turėtojas -kreditorius, kurio teisei apginti yra užstatomas turtas ir įkaito
davėjas -skolininkas, kuris kredito garantavimo tikslais įkeičia daiktą. Pirmoji romėnų taikyta forma buvo laidavimas, t. y. šalia
skolininko atsiranda dar vienas asmuo, kuris atsako kreditoriui savo turtu, jeigu skolininkas neįvykdo savo įsipareigojimų.
3) Superficijus ir emfiteuzis. Abi šios formos - tai ribotos daiktinės teisės į nekilnojamąjį turtą. Jos maksimaliai-ribojo,
nuosavybės teisę į sklypą. Emfiteuzis – tai graikiškos kilmės ilgametės nuomos sutarties prototipas. Tai buvo paveldima ir
perduodama svetimo sklypo naudojimosi teisė, įsipareigojant mokėti kasmetinius procentus. Tokio pobūdžio sutartis nėra nei
nuomos, nei pardavimo sutartis. Joms buvo suteiktos visiškai savarankiškos sutarties statusas. Vadinasi emfiteuzis susiformavo
kaip savarankiška daiktinė teisė. Superficijus (superficius) – tai paveldima ir perleidžiama teisė naudotis svetimu žemės sklypu
statybos reikalams. Ši teisė sudarė galimybę naudotis pastatu, esančiu svetimame sklype. Superficijaus tikslas buvo paskatinti
ir tuo pačiu palengvinti gyvenamųjų namų statybą. Jau respublikos laikotarpiu tretieji asmenys galėdavo statyti pastatus
visuomeninėse ar privačiose žemėse, gavę disponuojančių tais sklypais asmenų sutikimą. Šie asmenys už naudojimąsi pastatais
paprastai turėjo mokėti tam tikrą mokestį.
37. SERVITUTAI JŲ RŪŠYS IR BENDRA CHARAKTERISTIKA?
Servitutas (servitus) – tai ribota daiktinė teisė į svetimą daiktą. Jeigu nuosavybės teisė suteikia daikto savininkui galimybę be
apribojimų servitutai suteikia teisę ribotai naudotis svetimu daiktu. Servitutai galėjo būti įsteigti arba žemės sklypo, arba asmens naudai
ir atsižvelgiant į tai buvo skirstomi į predialinius ir asmeninius. Servitutes praediorum(žemės). Asmuo, kuris nėra skylpo
savininkas, riboja jo nuosavybės teisę į sklypą. Šis ribojimas pasireiškė tuo, kad nesantis savininku asmuo galėjo atlikti tam
tikrus veiksmus, nepriklausomai nuo teisėto savininko valios. Taigi predialinio servituto subjektais buvo "viešpataujančio" ir
"tarnaujančio" sklypo savininkai, iš , kurių pirmasis turėjo riboto naudojimosi teisę "tarnaujančio" sklypo atžvilgiu. Servitutes
personarum, skirtingai nuo servitute preadiorum, kurie priklausė tam tikro sklypo savininkui, galėjo priklausyti bet
kuriam asmeniui, bet ne daiktui. Tai yra daiktinės teisės svetimam daiktui, suteiktos tam tikro asmens naudai (pvz.,
panauda). Priklausomai nuo sklypo paskirties bei nuo jo buvimo vietos visi predialiniai servitutai buvo skirstomi į kaimo
(servitutes preadiorum rusticorum) ir miesto servitutus (servitutes praediorum urbanorum). Seniausi kaimo servitutai
buvo:* Servitus itineris (tako servitutas) - teisė pėstute, ant arklio ar neštuvuose kirsti svetimą sklypą. *Servitus
actus. Priklausė iura itinerum kategorijai ir reiškė, kad svetimą sklypą gali kirsti ekipažai, pavieniai gyvuliai ar kaimenes.
*Servitus viae - tai servitutas, suteikdavęs teisę naudotis keliu, kurio plotį buvo nustatęs XII lentelių įstatymas. Iš visų
kelio servitutų, šis suteikdavo plačiausias teises. *Servitutus aąue haustus - vandens praleidimo servitutas. Jis
suteikdavo teisę įžengti į svetimą sklypą pasisemti vandens. Jis priklausė (vandens teisė) kategorijai. Labiausiai paplitę
buvo šie miesto servitutai: *Servitus altius non tollendi - draudimas, įpareigojantis "tarnaujančio" sklypo
savininką statyti tik tam tikro aukščio pastatus. Šis servitutas priklausė i M ra luminum (šviesos teisė) kategorijai.
*Servitus prospiciendi - draudimas statyti "tarnaujančiame" sklype konstrukcijas, kurios užstodavo "valdančiojo" sklypo
savininkui vaizdą. Taip pat priklausė iura luminum kategorijai. *Servitus protegendi vel proiciendi - teisė tam
tikra statybine konstrukcija "kirsti" kaimyninio sklypo oro stulpą. Priklausė/Hm parietum (statybos)
kategorijai. *Servitus tigni immitendi - balkio "įleidimo" į kaimyninį mūrą teisė. Priklausė taip pat iura parietum
kategorijai. *Servitus oneris ferendi - teisė "atremti" statybinę konstrukciją į konstrukciją, esančią kaimyniniame
sklype. Sklypo savininkas buvo įpareigotas išlaikyti savo konstrukciją tokią, kad kaimynas galėtų naudotis jam
priklausančiu servitutu. Taip pat priklausė »<ra parietum kategorijai. *Servitus stillicindi - teisė nukreipti lietaus
vandens nutekėjimą į kaimyninį sklypą. Priklausė iura stillicidiorum (nutekėjimo teisė) kategorijai. *Servitus
fumi immitendi - teisė nukreipti dūmus ir nemalonius kvapus į kaimyninį sklypą. Bendrieji predialinių servitutų
požymius: 1 servitutas visuomet apsunkina vieną sklypą kito sklypo naudai; 2 servitutas yra pastovi teisė; 3 servitutas yra nedalus.
Pavyzdžiui, jei apsunkintoji servitutu žemė arba turinčioji servitutą žemė yra padalinama tarp daugelio savininkų, tai kiekvienas
sklypas yra apsunkintas servitutu ir kiekvienas turi servitutą. Servitutes personarum (asmeniniai).Jų buvo 4 rušių:1Ususfructus
Romėnų teisėje tai buvo daiktinė teisė iki mirties naudotis svetimu daiktu ir surinkti jo vaisius, tuo pačiu turint pareigą išsaugoti to
daikto substanciją. Ususfructarijus turėjo teisę naudotis daiktu ir jo vaisiais. vaisius jis įgydavo nuosavybės teisę nuo jų paėmimo
momento. Daikto savininkas, ūsus fructu galiojimo metu turėjo tik nuosavybės teisę. Ususfructarijus, neturėdamas nuosavybės
teisės, negalėjo daikto teisiškai tvarkyti, pakeisti jo statuso. Jei jis be savininko sutikimo pasisavindavo arba sunaikindavo daiktą, tai
įvykdydavo nusikaltimą.2 Ūsus - tai naudojimasis svetimu daiktu siaurąja prasme, tai yra tik pačiu daiktu, bet ne jo vaisiais.
3Habitatio ir operae servorum vel animalium Habitatio -tai daiktinė teisė gyventi svetimame name, o operae -tai teisė
naudotis svetimo vergo ar gyvulio darbu.
Servitutų atsiradimo būdai:1) legato būdu, kai legatas užrašomas vindikacijos (ginčo) tvarka, kuria nustatomas servitutas trečiojo
asmens naudai; 2) priteisimo būdu (adjudicatio);3)in iure cessio būdu,simuliuojant servitutinį ieškinį(actio confessoria); 4)
mancipacijos būdu; 5) įgyjamos senaties keliu.
Servitutų panaikinimas Išnyksta išnykus vienai iš būtinų jo sąlygų:
a) išnykus asmeniui arba žemės sklypui, kurių naudai nustatytas sevitutas. Iki Justiniano
servitutus ribojo bet koks teisnumo ribojimas, o jo laikais – tik capititis deminutio
maxima;
b) išnykus servituto varžomam daiktui materialiai arba teisiškai;
28
c) susiliejus į vieną asmenį servituto turėtojui ir daikto savininkui (confusio)
Servituto atsisakymas. Atsisakyti servituto buvo galima tokia pačia tvarka, kokia jis nustatytas.
Nesinaudojimas servitutu. Pagal klasikinę teisę, kilnojamojo turto servitutai dėl non usus išnyksta per vienus metus (pagal Justiniano – per
3m), o nekilnojamo per 2 metus (pagal Justiniano – per 10 – 20m)
Klasikinė teisė leido nustatyti laiko ir sąlyginius asmeninius servitutus, o daiktinius iš prigimties laikė nuolatiniais – perpetuae.
Servituto apsauga. Pagrindinis būdas apsaugoti servitutą buvo petitorinis ieškinys – actio confessoria. Jis panašus į negatorinį ieškinį tuo,
kad jį galima pateikti dėl kiekvieno, kuris faktiškai trukdo naudotis servitutu. Skiriasi tuo, kad actio confessoria vis tiek priklausė servituto
turėtojui, naudojosi jis servitutu ar ne. O negatorinį ieškinį galėjo pateikti tik faktinis daikto valdytojas.
38. EMFITEUZIS IR SUPERFICIJAS JU CHARAKTERISTIKA?

Abi šios formos - tai ribotos daiktinės teisės į nekilnojamąjį turtą. Emfiteuzis - tai graikiškos kilmės ilgametės nuomos
sutarties prototipas. Buvo paveldima ir perduodama svetimo sklypo naudojimosi teisė, įsipareigojant mokėti kasmetinius
procentus (vectigal). Poklasikiniu laikotarpiu susiiformavo du pagrindiniai sklypų išlaikymo būdai: 1, kai valstybiniai sklypai, buvo
perduodami ius perpetum; 2 kai sklypai, priklausantys imperatoriui privačios nuosavybės teise, buvo perduodami emfiteuzės būdu.
Pirmoji teisė buvo amžina, o antroji - laikino pobūdžio. Va šios abi teisės susilieja ir imamos vadinti ius emphyteuticum. Emfiteuzis
šūsiformavo'kaip savarankiška daiktinė teisė poklasikiniu laikotarpiu (contractus emphyteuticarius). Emfitento padėtis buvo labai
panaši į savininko teisinę padėtį. Jis naudojosi sklypu, o vaisiai tapdavo jo nuosavybe nuo separacijos momento"." Emfitentas galėjo
sklypą be jokių apribojimų gerinti (meloratio).bei keisti jo paskirtį. Galėjo nustatyti servitutą ir juo naudotis. Savo teises emitentas
galėjo ginti tais pačiais ieškiniais-kaip,ir.sa>aninkas, gindamas nuosavybės teisę. Be to, jis taip pat naudojosi ir interdiktine gynyba.
Emfitento teisė galėjo būti perduodama trečiajam asmeniui inter vivos (pvz., pardavimas) ir mortis causa (testamentas) būdu.
Jeigu emfitentui mirus nebuvo paliekamas testamentas, tai teisę paveldėdavo jo įstatyminiai įpėdiniai. Daikto savininkas
pirmiausia turėjo teisę j mokestį (vectigal, canon). Justinianas nustatė, kad mokesčio nemokėjimas tris metus suteikia
savininkui teisę atšaukti emfiteuzę. Tą pačią teisę savininkas turėjo ir tuo atveju, jeigu sklypas būdavo pablogintas arba emfitentas
nemokėjo viešųjų mokesčių. Kita vertus, emfitentas, perleisdamas žemę privalėjo apie tai pranešti savininkui, kuris turėjo
pirmenybės teisę ją nupirkti. Tuo atveju, jeigu savininkas atsisakydavo nuo šios teisės, tai jis vis tiek galėjo reikalauti 2% gautos sumos.
Superficijus (superficius) - tai paveldima ir perleidžiama teisė naudotis svetimu žemės sklypu statybos reikalams. Ši teisė sudarė
galimybę naudotis pastatu, esančiu svetimame sklype. Superficijaus tikslas buvo paskatinti ir tuo pačiu palengvinti gyvenamųjų namų
statybą. Remiantis bendru principu superficias solo cedit, pastatas, pastatytas svetimame sklype, tapdavo to sklypo savininko
nuosavybe. Jau respublikos laikotarpiu tretieji asmenys galėdavo statyti pastatus visuomeninėse ar privačiose žemėse, gavę
disponuojančių tais sklypais asmenų sutikimą. Šie asmenys už naudojimąsi pastatais paprastai turėjo mokėti tam tikrą mokesti
(solarium). Naudojimosi svetimu sklypu laikas esant superficijui buvo arba labai ilgas, arba amžinybė. Nuo paprastos nuomos
jis skyrėsi tuo, kad pretorius davė šios teisės turėtojui interdiktą (de superficiebus), labai panašų į uti possidetis, kuriuo
superficijus galėjo gintis nuo visų jo teisę pažeidžiančių asmenų. Justianiano teisėje pripažinus suerficijui actiones in rem, jis
galutinai susiformavo kaip savarankiška teisė, kurią galima perleisti, suvaržyti servitutais, įkeisti. Superficijuje išliko ir tam tikri
nuomos elementai: jie atsirasdavo šalių susitarimu, juos charakterizuojantis požymis yra.solarium, pagaliau juos, kaip ir nuomą,
panaikina daikto išnykimas ir mokesčio nemokėjimas 2 metus. Nuo emfiteuzės ji skyrėsi tuo, kad savininkui nepriklausė pirmenybės
teisė perkant daiktą.
39. ĮKEITIMO TEISĖ. ĮKAITO SĄVOKA IR FORMOS

Šiandieninė įkaito teisė - tai daiktinė teisė į svetimą daiktą, pagal kurią kreditorius (jkaito turėtojas) gali, skolininkui (jkaito
davėjui) neįvykdžius įkeitimu užtikrintos prievolės, savo reikalavimą patenkinti atsiimdamas jam priklausančią dalį iš įkeisto turto
vertės, nepriklausomai nuo to, ar įkeistas turtas tebėra skolininko, ar jis pastarojo yra perleistas tretiesiems asmenims. Taigi įkeitimo
teisiniame santykyje yra dvi šalys: įkaito turėtojas -kreditorius, kurio teisei apginti yra užstatomas turtas ir įkaito davėjas
-skolininkas, kuris kredito garantavimo tikslais įkeičia daiktą .Iš pradžių skolininkui neįvykdžius savo įsipareigojimų, kreditorius
galėjo taikyti "asmeninį" vykdymą. Tai reiškė, jog kreditorius suimdavo skolininką ir tol laikydavo, kol skolas už jį sumokėdavo
šeimos nariai ar draugai. Jeigu niekas nepadengdavo skolų, tai skolininkas būdavo parduodamas kaip vergas užsienin. Ilgainiui
vietoj asmeninio vykdymo įsigalėjo nukreipimas ne į asmenį, bet į jo turtą. Pirmoji romėnų taikyta forma buvo laidavimas, t. y. šalia
skolininko atsiranda dar vienas asmuo, kuris atsako kreditoriui savo turtu, jeigu skolininkas neįvykdo savo įsipareigojimų.
Fiducia. Šios formos esmė yra ta, kad skolininkas (fiduciantas) kreditui garantuoti, mancipacijos arba i n iure cessio
būdu, perduodavo kreditoriaus (fiduciano) nuosavybėn kokį nors daiktą su sąlyga (pactum fiduciae), jog įvykdžius įsipareigojimą
daiktas bus vėl grąžintas savininkui. fiducia reiškė ne įkeitimą tikrąja prasme, bet nuosavybės teisės perkėlimą. Kreditoriui
negrąžinus įkeisto daikto, senoji romėnų teisė skolininkui net nesuteikė asmeninio ieškinio teisės. Pretorius patobulino
fiducia insitutą suteikdamas šiuo atveju skolininkui teisę pateikti asmeninį ieškinį – actio fiduciae. Jo patenkinimas ne tik
užtikrino materialinį atlyginimą skolininkui, bet ir užtraukė kreditoriui negarbę – infamia. Fiducia dalykas galėjo būti tik res
mancipi. Fiduciarijus įgydavo vaisių nuosavybės teisę kaip ssavinikas, galėjo laisvai disponuoti daiktu. Pagrindinis fiducia
trūkumas yra tas, kad fiduciantas prarasdavo nuosavybės teisę į įkeistą daiktą.
Pignus Pignus - tai nauja, neformali įkeitimo forma, kuria Justinianas pakeitė fiducia institutą. Šiuo atveju įkaito davėjas
(skolininkas) perduodavo kreditoriui faktinio valdymo, bet ne nuosavybės teisę į daiktą. Jeigu skolininkas neįvykdydavo savo
įsipareigojimų, tai kreditorius turėjo pirmumo teisę kitų kreditorių atžvilgiu patenkinti savo reikalavimą. Kreditorius
galėjo laikyti įkeistą daiktą, kol nebus sumokėta skola, tačiau negalėjo tuo daiktu disponuoti. Tai buvo savotiškas
daikto areštas. Kreditorius negalėjo daiktu disponuoti net ir tada, kai skolininkas buvo nemokus. Tokios teisės buvo
įgaunamos tik sudarius papildomą sutartį. Paminėsime tris sutartis, kurios sustiprindavo kreditoriaus padėtį : a) pactum
29
de vendendo sutartis, kuria remiantis užstato gavėjas, jeigu skolininkas neįvykdys savo pareigos, gali parduoti įkeistą
objektą. b ) pactum antichreticum (antichresis) buvo taikoma tada, kai įkaito objektas duodavo vaisius. Tokiu atveju įkaito
gavėjas galėjo juo naudotis, o surinkti vaisiai buvo įskaičiuojami į procentų, o po to ir į pačios skolos mokėjimo sumą; c)
lex commissoria. Tai buvo neformali sutartis, kurios dėka kreditorius tapdavo objekto savininku tuo atveju, jeigu
skolininkas laiku neįvykdydavo savo prievolės. Įvykdę įsipareigojimus, įkaito gavėjas privalėdavo grąžinti daiktą.
Kreditoriaus valdymą pretorius saugojo specialiais interdiktais.
Hypotheca Skolininkas neperleisdavo kreditoriui įkaito objekto, bet i ir toliau likdavo jo savininku bei valdytoju. Tačiau
galiojo susitarimas, jog tuo atveju eigų skola nebus sumokėta, kreditorius turės teisę patenkinti savo reikalavimą
parduodant įkeistą daiktą. Tam, kad ši teisė būtų realizuota, kreditorius turėjo įgyti valdymo įkeistam daiktui teisę. Šiai
teisei pasiekti pretorius nustatė trejopas priemones:
1)Interdictum Salvianum (Salviano interdiktas). Žemės sklypų nuomos santykiuose blogesnėje padėtyje buvo
nuomotojas, todėl jis negalėjo pastoviai kontroliuoti nuomininką. Taigi pastarasis galėdavo gana lengvai išvežti ar parduoti
įkeistą daiktą. Šis interdiktas buvo viena iš nuomotojo gynybos priemonių. Trūkumas, kad juo buvo galima remtis tik prieš
tam tikrą koloną, bet ne trečiuosius asmenis.
2) Actio Serviana. Šiame ieškinyje nuomotojo teisė į nuomininko inventorių įgavo tikros daiktinės teisės pobūdį, t.
y. šeimininkas jį galėjo išreikalauti iš bet kurio valdytojo;
3)Actio quasi Serviana arba actio hypotheca in rem. Šiam ieškiniui susiformavus klasikinėje teisėje, faktiškai
buvo užbaigtas naujos įkeitimo formos - hipotekos formavimas. Prievolės neįvykdžius, šis ieškinys padėjo
kreditoriui išsireikalauti įkeistą daiktą iš įkaito davėjo ar iš bet kurio įgijojėjo.
Įkeičiant daiktą hypotheca būdu jis nebuvo perduodamas, skolininkas turėjo galimybę jį įkeisti kelis kartus. Tokiu
atveju, iškilus eiliškumo problemai patenkinant reikalavimus, pradėdavo veikti mums jau žinomas principas "prior
tempori, patior iure" (pirmesnis laike yra ir pirmesnis teisėje). Pagal šį principą pardavus įkeistą daiktą, pirmiausia buvo
patenkinami pirmojo kreditoriaus reikalavimai, po to antrojo, trečiojo ir t.t., kol už parduotą jkeistą daiktą nelikdavo pinigų.
Pardavimo teisė išimties tvarka priklausė pirmajam kreditoriui. Suma, likusi patenkinus kreditorių reikalavimus, grąžinta
skolininkui.
Įkaito atsiradimo būdai - tai sutartis, įstatymas ir viešosios valdžios potvarkis, išleistas remiantis teismo sprendimu. Įkeitimo teisė
pasibaigdavo sumokėjus skolą, garantuotą įkaitu, sunaikinus įkeitimo objektą, įkeitimo objektą įsigijus įkaito gavėjui arba atsisakius
įkeitimo teisės.
40. PRIEVOLIŲ SĄVOKA IR TURINYS

Prievolė, pagal klasikinės romėnų teisės apibrėžimus ir taip, kaip mes ją dabar įsivaizduojame, yra toks teisinis
santykis, kada vienas subjektas – skolininkas privalo atlikti kito subjekto – kreditoriaus naudai tam tikrą veiksmą arba
susilaikyti nuo atlikimo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad pastarasis įvykdytų savo pareigą. Prievolė yra
teisiniai pančiai, kurių dėka mes, pagal mūsų valstybės įstatymus, priverčiame ką nors įvykdyti (prievolės apibrėžimas
Justiniano Institucijose).
Prievolė turi du elementus, dvi puses. Viena vertus, ji mums atrodo kaip kreditoriaus teisė reikalauti iš skolininko
tam tikro elgesio. Šis elementas vadinamas kreditu. Kita vertus, prievolė – tai skolininko pareiga atlikti tam tikrus veiksmus,
jo skola kreditoriui, nesvarbu ar tos skolos turinys yra veiksmai, ar tam tikri materialūs dalykai, pavyzdžiui, pinigai (paskolos
sutartyje). Pagal XII lentelių įstatymą prievolė reiškė "pančius" tiesiogine prasme, t.y. "juridinis ryšys" buvo papildomas dar ir
fiziniu ryšiu. Skolininkas už skolą atsakė savo asmeniu: neišsimokantį skolininką kreditorius be teismo galėjo pagrobti, surišti
virve arba grandine, o jei skolos ir po to niekas nesumokėdavo – užmušti arba parduoti vergijon. Panašūs teisiniai santykiai
buvo būdingi ne vien romėnams, bet ir kitoms tautoms civilizacijos pradžioje.
Plečiantis civilinei apyvartai, atsirado naujos sutartys, sudaromos ne taip formaliai, taip pat švelnėjo skolininko
atsakomybė. Šis procesas baigėsi skolininko asmeninės atsakomybės pakeitimu turtine, t.y. fiziniu ryšiu tarp kreditoriaus ir
skolininko – turtiniu ryšiu. Panašu, kad jau respublikos laikotarpiu prievolė buvo traktuojama kaip nematerialus daiktas.
Tačiau Romos teisininkai niekada nepainiojo prievolės teisės su daiktine teise. Jie nurodė pagrindinius esminius prievolių
teisinių santykių skirtumus nuo daiktinių teisių.
Kreditorius galėjo reikalauti tik iš skolininko, t.y. asmens, susieto su juo prievoliniu teisiniu santykiu. Todėl
skolininko pareiga yra atlikti tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo jų. Skolininkas paprastai yra įpareigotas atlikti tam
tikrus pozityvius veiksmus. Tuo tarpu daiktinės teisės yra absoliutinės, ginamos nuo bet kokio pasikėsinimo.
Prievolės objektu, taip pat kaip ir daiktinės teisės objektu, gali būti daiktas. Tačiau kreditorius jį gali grąžinti tik iš
skolininko. Paulius sakė, kad prievolės esmė yra ne ta, kad kažkokį daiktą ar servitutą padarytume mūsų, o ta, kad priverstume
asmens kažką mums duoti, atlikti tam tikrus veiksmus arba ką nors paliudyti.
Kitas prievolinio teisinio santykio skirtumas nuo daiktinių teisių yra tas, kad prievolė yra laikina. Nuo pat jos
atsiradimo pradžios numatytas prievolės pasibaigimo laikas (įvykdymas), tuo tarpu daiktinė, pirmiausia nuosavybės teisė, yra
neribota.
Prievolė grindžiama šalių lygybės principu. Romėnų teisėje tai reiškia, kad kreditoriaus valdžia skolininkui nebuvo
tokia, kokią turėjo tėvai vaikams arba patronas išlaisvintiesiems. Ekonomiškai, o tuo pačiu dažniausiai ir teisiškai, yra
stipresnis kreditorius, kurio galia priklausė ir nuo prievolės rūšies.
30
41.PRIEVOLIŲ ATSIRADIMO PAGRINDAI
Romos respublikos laikotarpio pradžioje buvo du pagrindiniai prievolių atsiradimo pagrindai: sutartys ir teisės
pažeidimai. Vystantis ūkiniams ryšiams ir prekybai atsirado prievolės, kurios aiškiai buvo kilusios ne iš sutarčių ir ne iš
deliktų. Vienos iš jų buvo panašios į prievoles, atsiradusias iš sutarties, todėl buvo vadinamos prievolėmis tarsi iš sutarties,
kitos - panašios į prievoles, kilusias iš deliktų ir buvo vadinamos prievolėmis tarsi iš deliktų. Tokią prievolių klasifikaciją buvo
Justiniano kodifikacijoje.
42.SUTARČIŲ RŪŠYS
Sutartis buvo svarbiausias prievolių šaltinis. Sutartis – tai tam tikras dviejų ar daugiau subjektų susitarimas.
Primityvioje visuomenėje ne bet koks susitarimas sukeldavo teisines pasekmes. Žinoma, jau seniausiais laikais žmonės
skolinosi, mainė, dovanojo ir t.t. Stengiasi nustatyti tam tikras papildomas garantijas, kad skolininkas įvykdytų savo
įsipareigojimus. Palaipsniui ir valstybinė valdžia ima reguliuoti sutartinius santykius. Jeigu iš pradžių skolininkas galėjo gintis
nuo kreditoriaus keršto savo jėgomis, tai vėliau atsiranda valstybės garantuotas skolos išieškojimas. Pereinamąja sutarties
forma senojoje romėnų teisėje buvo paskolos sutartis – tai aktas analogiškas mancipacijai. Jis sudaromas dalyvaujant 5
liudytojams ir svėrėjui. Tačiau jo formuluotėje jau yra sankcija. Jeigu skolininkas laiku nesumoka skolos, tai sankcija taikoma.
Taigi paskolos sutartis, be abejo, buvo prievolės atsiradimo pagrindas: sutartis, sukelianti teisines pasekmes ir užtikrinta
ieškinine gynyba. Paskolos sutartis buvo vienintelė sandorio forma XII lentelių įstatyme.
Respublikos laikotarpiu, vystantis civiliniams turtiniams santykiams, gimsta vis nauji turtiniai ryšiai. Reikėjo surasti
naujas, lankstesnes teisines formas naujiems santykiams išreikšti. Labai svarbus žingsnis tobulinant civilinę teisę buvo
stipuliacijos sutartis – tai žodinis susitarimas klausimo ir atsakymo forma. Tai yra abstraktus susitarimas.
Tolesnis sutarčių teisės vystymasis vyko tokiomis kryptimis:
 Silpnėja formalizmas.
 Turtinė pusė tampa viešpataujančia prievolėje.
 Daugėja sutarčių, ginamų ieškiniu, ir nusistovi tam tikri prievolių tipai.
Kad sutartis būtų pripažinta galiojančia, reikėjo įrodyti ne tik jos buvimą, bet ir nurodyti, kokį žinomą tipą ji
atitinka, koki ieškinį galima pateikti. Šis principas yra sutarčių dalinimo pagrindas Į contractus ir pacta. Contractus – tai teisės
pripažintos, ieškiniu garantuotos sutartys. Pacta – tai susitarimai, neatitinkantys jokių sutarčių tipų ir dėl to neturintys teisinės
galios.
Vėlesniais laikais kai kuriems paktams teisinė galia buvo pripažinta. Romos teisininkai suklasifikavo visas jiems
žinomas sutartis į tam tikrą sistemą. Pagal prievolės atsiradimo pagrindą Gajus skirstė prievoles iš sutarčių į 4 tipus:
1) Jeigu prievolei atsirasti pakanka vien šalių susitarimo – sutartis vadinama konsensualine.
2) Jeigu iš daikto perdavimo – realine.
3) Jeigu prievolė atsiranda ištarus žodinę formulę – verbaline.
4) Jeigu prievolei atsirasti nustatyta rašytinė sutarties forma – literaline.
Kiekvienas sutarčių tipas sujungė griežtai nustatytas sutarčių rūšis. Tuo tarpu ūkinis gyvenimas kėlė vis naujus ir
naujus reikalavimus. Tokių sutarčių teisinę galią galutinai pripažino Justiniano kodifikacija. Viduramžių teisininkai jas
pavadino bevardėmis.
Kalbant apie bendruosius romėnų sutarčių teisės bruožus reikia pasakyti, kad formalizmas sutartį lydėjo ne tik jos
sudarymo metu, bet ir kilus ginčui dėl jos. Šalys privalėjo remtis tik sutartimi, o ne kažkokiomis aplinkybėmis, net jeigu
pastarosios darė reikalavimą neteisingą. Todėl respublikinio laikotarpio sutartys buvo vadinamos imperatyvinės teisės
sutartimis.
Sutartys dar buvo skirstomos į vienašales, jeigu tik viena šalis turi prievolę ir dvišales, jeigu abi šalys turi teises ir
pareigas. Iš dvišalių sutarčių išskiriamos sinalagmatinės sutartys, kuriose šalys turi priešines lygiavertes prievoles (pirkimas-
pardavimas). Reikia skirti vienašales sutartis nuo vienašalių sandorių, t.y. vienašalių valios pareiškimų (testamentas).
43.SUTARČIŲ GALIOJIMO SĄLYGOS

Tam, kad sutartis galiotų, pagrindiniai jos elementai turi atitikti tam tikrus reikalavimus. Pagrindiniai kiekvienos
sutarties elementai yra: sutarties objektas arba dalykas, sutarties pagrindas ir šalių valia bei jos išreiškimo būdas.
Objektas (dalykas) yra tai, ką debitorius įsipareigoja atlikti ir ko kreditorius turi teisę iš jo reikalauti. Sutarties
objektu gali būti veiksmas arba susilaikymas nuo veiksmo.Kad sutartis nebūtų niekinė, jos dalykas turi atitikti šias 4 sąlygas: a)
juo negali būti veiksmas, prieštaraujantis teisei ir geriems papročiams; b) jis turi būti įmanomas įvykdyti; c) jis turi tenkinti
kreditoriaus interesus; d) jis turi būti įsipareigojimas kreditoriui, bet ne trečiajam asmeniui, ir pasižadėti turi debitorius, o ne
kitas asmuo.
Nėra nei prievolės, nei sutarties, jei veiksmo neįmanoma fiziškai arba teisiškai įvykdyti. Esant dvišaliai sutarčiai,
jeigu vienos šalies įsipareigojimas yra neįvykdomas, kitai šaliai taip pat nėra prievolės. Prievolės objektas turi tenkinti
kreditoriaus interesus, būti jam naudingas. Jei nėra naudos, tai teisėjas, kuris turi priteisti dėl sutarties nevykdymo atsiradusius
nuostolius, negali nieko priteisti. Vadinasi, jeigu nėra ieškinio, nėra ir prievolės. Taip galėjo atsitikti trim atvejais: 1) kada
prievolės objektas jau priklausė kreditoriui, nes nėra jokio intereso tapti savo daikto kreditoriumi; 2) jei jos objektas nėra
apibrėžtas; 3) prievolėse iš sutarčių būtinai turi būti kreditoriaus piniginis interesas, kad jį galima būtų įvertinti pinigais.
Prievolės objektas yra įsipareigojimas kreditoriui, bet ne trečiajam asmeniui.
31
Prievolės pagrindas (causa) yra artimiausias betarpiškas tikslas, dėl kurio sudaryta sutartis. Senoji ius civile
pripažino tik formaliąsias sutartis, kurių galiojimas nepriklausė nuo jų pagrindo. Debitoriaus prievolė priklausė vien nuo
iškilmingos formulės pareiškimo. Tačiau buvo reikalaujama, kad debitorius taisyklingai atsakytų į kreditoriaus klausimą.
Formaliosios sutartys buvo atsietos nuo pagrindo ir todėl šiuolaikinėje teisėje vadinamos abstrakčiomis.
Klasikinėje teisėje, jeigu sutarties pagrindas yra netinkamas arba liko neįvykdytas, prievolė buvo laikoma negaliojančia.
Sutartys, kurių galiojimas priklausė nuo jų pagrindo tinkamumo, buvo vadinamos kauzalinėmis. Tokioje sutartyje debitoriaus
interesus saugojo pretorius ir ius civile.
Šalių valia ir jos išreiškimo būdai. Kadangi kiekviena sutartis yra šalių susitarimas, tai negali būti sutarties be šalių
valios sutapimo. Dėl valios ydų sutartis negalioja šiais atvejais:
 Kada yra vien debitoriaus įsipareigojimas, bet nėra kreditoriaus sutikimo, išskyrus dvi išimtis:
a) pažadas dviems, kuris galioja savaime, bevalių sutapimo;
b) pažadas miestui, kuris galiojo tik tada, jei buvo padarytas teisėtu pagrindu.
 Kada nesutampa šalių valios laikas. Taip dažniausiai yra tada, kai šalys yra ne vienoje vietoje, o sutartis
sudarinėjama per atstovus arba susirašinėjant.
 Kada sutikimas nėra rimtas, duotas juokais. Romoje simuliacija nenaikindavo sutarties galios, jei tik joje
būdavo visi būtini sutarties elementai.
Sutarties sudarymui nepakanka vien šalių vidinės valios, noro. Valios išreiškimo formos gali būti įvairios.
Pagrindinės: žodis ir raštas. Be to, romėnų teisėje žinomi veiksmai, iš kurių galima spręsti, kad asmuo nori sudaryti tam tikrą
sandorį. Pavyzdžiui, nuomotojas, pasibaigus nuomos sutarčiai, priima nuompinigius toliau.
Kai kurios sutartys galėjo būti sudarytos tik tam tikra forma (mancipacija). Tokie sandoriai buvo vadinami
formaliais. Kituose sandoriuose šalys savo valią galėjo reikšti įvairiais būdais, savo nuožiūra. Tai neformalūs sandoriai.
Buvo bendra taisyklė, kad sutartis galioja tada, kai šalių valia ir valios išreiškimas sutampa. Šį principą konkretizavo
tokios taisyklės:
1) Jei abiejų šalių valia netikusiai išreikšta (neatitinka vidinei valiai), tai senoji romėnų teisė pirmenybę atiduodavo valios
išreiškimui. Sutartis yra tai, kas pasakyta ar parašyta.
2) Jeigu valios išreiškimas neatitinka tik vienos šalies valios, ir kita šalis apie tai nežino, tai paskutinioji taisyklė negali būti
besąlygiškai taikoma. Romėnų teisėje toks atvejis buvo vadinamas klaida. Subjekto neteisingas suvokimas aplinkybių,
paskatinusių jį sudaryti tam tikrą sandorį. Klaida turėjo teisinę reikšmę, jeigu suklydimas yra esminis. Esminė klaida yra šiais
atvejais:
 Klaida dėl sutarties esmės. Ji gali įvykti esant neformalioms sutartims.
 Tai klaida dėl asmens, su kuriuo sudaroma sutartis, tapatybės.
 Klaida dėl sutarties dalyko (objekto). Šiuo atveju irgi nėra šalių valios sutapimo.
3) Asmens valia sutartyje turėjo būti išreikšta sąmoningai ir savarankiškai, laisvai, be išorinės neteisėtos įtakos. Tokio valios
išreiškimo nėra, kai sutartis sudaryta per prievartą arba apgaulės būdu.
Prievarta gali būti fizinė (vis), kuri pasitaikydavo rečiau, arba psichinė (baimė). Apgaulė – tai tyčinis kieno nors
suklaidinimas, siekiant paskatinti asmenį sudaryti jam nenaudingą sutartį.
4) Asmuo turi būti teisnus ir veiksnus
Nuo pagrindinių sutarties sąlygų, kurios būtinos, kad galiotų sutartis, reikia skirti neesminius, nebūtinus jos
elementus. Tokiais elementais sutartyje paprastai būdavo sąlyga (conditio) ir terminas (dies). Sąlyga – tai ypatinga išlyga
sutartyje, kuri sieja sutarties teisines pasekmes su kokiu nors įvykiu ateityje. Tokios sąlygos galėjo būti atidedamosios ir
naikinamosios. Atidedamoji sąlyga – tai tokia, kai šalys sieja sutarties teisinių pasekmių atsiradimą su tam tikros aplinkybės
atsiradimu ateityje. Jeigu sąlyga apsprendžia ne sutarties teisinių pasekmių atsiradimą, o jų išnykimą, tai tokia sąlyga vadinama
naikinamąja.
Terminas "dies" panašus į conditio tuo, kad jis taip pat sieja sutarties teisines pasekmes su tam tikru įvykiu. Tačiau
skiriasi tuo, kad šis įvykis neišvengiamai turi įvykti, nors gali būti ir nežinoma iš anksto kada jis įvyks. Terminai gali būti šie:
1) tiksliai apibrėžti, kai tiksliai žinoma kada numatyta aplinkybė atsiras; 2) santykiniai apibrėžti - žinoma, kad termine
numatytas įvykis įvyks, bet nežinoma kada; 3) sąlyginiai terminai, t.y. susiję su sąlyga. Terminai, kaip ir kondicijos, gali būti
atidedamieji ir naikinamieji. Atidedamasis terminas, tai terminas, nuo kurio sutartis įsigalioja. Naikinamasis terminas, tai
terminas, nuo kurio baigiasi sutarties galiojimas.
44.SUTARČIŲ TURINYS
Sutartis yra tam tikra forma išreikštas susitarimas, jos turinį sudaro susitarimo sąlygos. Tos sąlygos mūsų laikais
skirstomos į esmines, arba būtinąsias, be kurių negali egzistuoti sutartis, arba atsitiktines, kurių nebuvimas nenaikina sutarties,
ir kurios sutartyje gali būti arba nebūti.
Jeigu nėra susitarimo dėl prievolės objekto, jokios sutarties negalima sudaryti. Prievolei keliami šie reikalavimai: 1)
objektas turi būti neuždraustas; 2) jis turi egzistuoti: nėra prievolės, jeigu jos dalykas negalimas; 3) prievolės objektas turi
tenkinti kreditoriaus interesą; 4) debitorius turi pasižadėti kreditoriui, o ne kitam asmeniui.
Viena iš esminių sutarties sąlygų yra sutarties pagrindas, jos tikslas. Ši sąvoka teisiškai reiškia artimiausią priežastį
ar tikslą, dėl kurio sudaroma sutartis. Be to, causa — tai materialinis pagrindas, dėl kurio sudaroma sutartis. Tačiau causa gali
32
reikšti ir motyvą - priežasties priežastį. Causa gali reikšti ir tolesnę priežastį, motyvą, kurį dažnai vadiname priežasties
priežastimi.
Abstrakčios sutartys yra atitrūkusios nuo savo „kauzos" (priežastingumo), abstrahuotos nuo jos, todėl šių laikų
teorijoje vadinamos abstrakčiomis. Atsižvelgiant į sutarties pobūdį, joje gali būti ir kitokių sąlygų, dėl kurių nesusitarus sutartis
negalioja, o tiksliau tariant, apskritai yra nesudaryta.
Susitarimo sąlygos, nustatančios atsitiktines sutarties sąlygas, gali būti labai įvairios. Jos nėra įtvirtintos nei
dispozicinėse, nei kitokiose teisės normose - yra laisvai nustatomos šalių susitarimu. Romėnų teisininkai kaip atsitiktines
sutarties sąlygas paprastai nagrinėja sąlygas ir terminus. Prie atsitiktinių sutarties sąlygų, kurios nedaro įtakos sutarties
sudarymui, priklauso sąlygos ir terminai. Sąlyga (conditio) yra ypatinga išlyga sutartyje, siejanti sutarties teisinius padarinius
su kokio nors įvykio įvykimu ar neįvykimu ateityje. Sąlygos skirstomos į atidedamąsias ir naikinamąsias. Atidedamoji sąlyga
- tai tokia sąlyga, kai sutarties teisinių santykių atsiradimas siejamas su jos įvykdymu ateityje. Žinoma, tas įvykis gali įvykti,
bet gali ir neįvykti. Sutarties naikinamosios sąlygos yra tokios sąlygos, kurioms atsiradus teisinis santykis pasibaigia. Žinoma,
tos teisinės sąlygos turi būti numatytos sutarties turinyje. Priešingu atveju jos bus teisiškai bereikšmės.
Terminas "dies" panašus į conditio tuo, kad jis taip pat sieja sutarties teisines pasekmes su tam tikru įvykiu. Tačiau
skiriasi tuo, kad šis įvykis neišvengiamai turi įvykti, nors gali būti ir nežinoma iš anksto kada jis įvyks. Terminai gali būti šie:
1) tiksliai apibrėžti, kai tiksliai žinoma kada numatyta aplinkybė atsiras; 2) santykiniai apibrėžti - žinoma, kad termine
numatytas įvykis įvyks, bet nežinoma kada; 3) sąlyginiai terminai, t.y. susiję su sąlyga. Terminai, kaip ir kondicijos, gali būti
atidedamieji ir naikinamieji. Atidedamasis terminas, tai terminas, nuo kurio sutartis įsigalioja. Naikinamasis terminas, tai
terminas, nuo kurio baigiasi sutarties galiojimas.
45.ŠALYS PRIEVOLĖJE. ASMENS PASIKEITIMAS PRIEVOLĖJE

Romėnų teisininkai prievolę laikė labai asmeninio pobūdžio teisiniu santykiu tarp dviejų ar daugiau asmenų. Senoji
ius civile nustatė, kad prievolės teisinės pasekmės liečia tik tuos asmenis, kurie dalyvavo ją nustatant. Ūkiniam gyvenimui
vystantis nuo šio principo buvo tam tikru laipsniu atsitraukta. Imta leisti atstovavimą, asmenų pasikeitimą prievolėje.
Pirmiausia buvo pripažintas prievolės perkėlimas paveldėjimo keliu. Jau XII lentelių įstatymai numato reikalavimo
ir skolos padalijimą tarp kelių įpėdinių proporcingai palikimo dalių dydžiui. Romos teisininkai grindė prievolės perkėlimą
paveldėjimu tuo, kad įpėdinis yra lyg ir palikėjo asmenybės tęsėjas. Pater familias mirus nereikėjo net šeimos galvai pavaldžių
asmenų sutikimo palikimui priimti, kadangi ir pater familias gyvam esant jie buvo šeimos nuosavybės dalyviai tik negalėjo
realizuoti savo teisių, nes pavaldžių asmenų teisinę asmenybę, tarytum, užstodavo pater familias.
Natūraliam ūkiui užleidus vietą prekinei gamybai, prievolės tapo reikšminga daugelio romėnų turto dalimi, todėl
reikėjo jas padaryti lankstesnėmis. Šiam tikslui tarnavo novacija – atnaujinimas. Novacija – tai pasibaigimas pradinės
prievolės, kurioje dalyvavo vienas kreditorius, ir sukūrimas naujos prievolės, kurioje dalyvauja jau kitas kreditorius. Naujasis
kreditorius, sutinkant pirmesniajam, sudaro su debitoriumi tokią pačią sutartį kaip pradinė, turėdami tikslą šia nauja prievole
pakeisti pirmesnę. Novacija nepatogi tuo, kad norint pakeisti kreditorių prievolėje, reikėjo ne tik abiejų kreditorių (senojo ir
naujojo), bet ir debitoriaus sutikimo ir net jo asmeniško dalyvavimo atliekant novaciją. Be to, novacijai nutraukus pradinę
prievolę, pasibaigdavo ir jos garantijų galia (įkaitas, ir pan.).
Gyvenimas reikalavo surasti būdą kreditoriui prievolėje pakeisti nesugriaunant pačios prievolės. Šiam tikslui buvo
panaudotas procesinio atstovavimo institutas. Kreditorius, norintis perleisti savo reikalavimo teisę - cedentas, skirdamas
asmenį, kuriam norėjo perleisti savo teisę (cesionarijų) savo atstovu, į ieškinio formulę įrašydavo išlygą, kad visa tai, ką
cesionarijus išieškos iš debitoriaus, jis turi teisę niekam neatsiskaitydamas įjungti į savo turtą. Todėl toks atstovas buvo
vadinamas įgaliotas savo naudai. Taigi cedento ir cesionarijaus santykiai buvo pagrįsti pavedimo sutartimi. Cesionarijaus
teisių apsauga palaipsniui buvo sustiprinama. Jeigu cesionarijjus jau pareiškė ieškinį, tai jo įgaliojimai gali būti panaikinti tik
esant svarbiai priežasčiai
Po to imta praktikuoti pranešimą skolininkui apie cesiją. Po tokio pranešimo, prievolės įvykdymas cedentui jos
nenutraukdavo. Pagaliau cesionarijui buvo suteiktas savarankiškas ieškinys, analogiškas kaip ir cedentui, tik jo formulėn
įjungiama fikcija, jos cesionarijus yra cedento įpėdinis. Teoriškai romėnų teisė niekuomet nepripažino teisių perleidimo
prievolėje. Cesionarijus, panašiai kaip ir bonitariniam savininkui, buvo teikiama tik teisminė jo interesų apsauga.
Cesionarijus įgydavo tiek pat teisių kaip ir cedentas.
Ceduoti buvo leidžiama ne visas teises. Neleidžiama perleisti teisių, tampriai susijusių su kreditoriumi.
Cedento atsakomybės ribos Digestuose buvo nustatytos taip: cedentas atsakė už tai, kad prievolė tikrai egzistuoja ir
yra teisiškai pagrįsta, bet neatsakė už jos ieškojimo, realizavimo realumą, jeigu cesija įvykdyta neatlygintinai.
46.DALINĖS IR SOLIDARINĖS PRIEVOLĖS, JŲ CHARAKTERISTIKA

Prievolių (aktyviojoje - kreditoriaus ir pasyviojoje - debitoriaus) pusėse gali būti vienas ar keli asmenys. Asmenys,
sudarantieji šalį prievolėje, galėjo būti vienodoje arba nevienodoje teisinėje padėtyje. Vienas skolininkas arba kreditorius
galėjo būti pagrindinis, o kiti – šalutiniai. Keletas, kreditorių arba keletas debitorių prievolėje galėjo turėti dalinę arba
solidarinę teisę, arba pareigą.
Jeigu prievolės dalykas yra dalomas daiktas, tai ir pati prievolė daloma, jeigu tik įstatymu ar sutartimi nenustatyta
kitaip. Kiekvienas kreditorius tokioje prievolėje galėjo reikalauti tik prievolės dalies, o kiekvienas skolininkas atsakė už dalį
prievolės. Pavyzdžiui, įpėdiniai, paveldėję pinigų sumą, atsakė už skolas proporcingai gauto palikimo sumai.
33
Tačiau įstatymu ar susitarimu galėjo būti nustatyta ir solidarinė prievolė. Šiuo atveju bet kuris kreditorius gali
reikalauti visos prievolės įvykdymo iš bet kurio skolininko. Pastarasis, įvykdęs prievolę vienam kreditoriui, atleidžiamas nuo
prievolės vykdymo kitiems.
47.PRIEVOLIŲ ĮVYKDYMAS. REIKALAVIMAI, KELIAMI PRIEVOLIŲ ĮVYKDYMUI
48.PRIEVOLĖS ĮVYKDYMO TERMINO PRALEIDIMO SĄLYGOS. SKOLININKŲ ATSAKOMYBĖ UŽ

TERMINO PRALEIDIMĄ
49.SKOLININKŲ ATSAKOMYBĖ UŽ PRIEVOLĖS NEĮVYKDYMĄ. SKOLININKO ATLEIDIMO NUO

ATSAKOMYBĖS SĄLYGOS
Skolininkas už prievolės neįvykdymą, netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą atsakė nustatyta tvarka.
Iš pradžių ši atsakomybė buvo asmeninio pobūdžio (iki užmušimo). Laikui bėgant ši atsakomybė buvo švelninama ir pagaliau
buvo nustatyta, kad skolininkai už prievolių pažeidimą atsako ne asmeniu, o turtu.
Klasikinėje romėnų teisėje ši atsakomybė reiškė skolininko pareigą atlyginti žalą. Žala galėjo atsirasti dėl sutarties
neįvykdymo arba dėl kitų neteisėtų skolininko veiksmų, vadinamų bendru deliktų vardu. Romos teisininkai į žalos sąvoką
jungė du elementus: a) pozityvius nuostolius, t.y. kreditoriaus turėtos išlaidos, jo turto netekimas arba sužalojimas; b) negautą
naudą, t.y. kreditoriaus negautos pajamos, kurias jis būtų gavęs, jeigu skolininkas būtų įvykdęs prievolę. Atlyginami turėjo būti
tiesioginiai nuostoliai, t.y. artimiausios juridinio fakto, kuris yra žalos atlyginimo pagrindas, pasekmės. Skolininkas atsakė už
prievolės pažeidimą tik esant jo kaltei. Kaltė (culpa) plačiąja prasme suprantama kaip nesilaikymas tokio elgesio, kokio
reikalavo teisė. Pagal sunkumo laipsnį kaltė skirstoma į kelias rūšis. Atsakomybė už prievolių pažeidimą priklauso nuo kaltės
laipsnio (formos). Pirmiausia culpa plačiąja prasme turėjo dvi formas: tyčinę ir neatsargumą. Tyčinė – tai sunkiausia kaltės
forma, kai skolininkas numato savo veiklos pasekmes ir jų geidžia. Šiuo atveju skolininkas visuomet privalo atlyginti žalą. Net
išankstiniu susitarimu nuo atsakomybės negalėjo būti atleidžiamas, nes toks susitarimas prieštarauja sąžinei ir geriems
papročiams, ir todėl negalioja (Digestai). Neatsargumas yra tada, kai skolininkas nenumato savo veiklos pasekmių, bet turi jas
numatyti. Buvo skiriamos dvi pagrindinės neatsargumo formos: sunki kaltė arba didelis neatsargumas, ir nedidelė kaltė arba
mažas neatsargumas. Kaltu pripažįstamas tas skolininkas, kuris vykdydamas prievolę parodė mažiau rūpestingumo negu savo
asmeniniuose reikaluose. Ji buvo taikoma tik ribotam sutarčių ratui, pvz., bendrovės sutartyje.
Paprastai skolininkas atsakė už žalą padarytą dėl jo kaltės. Už trečiųjų asmenų veiksmus neatsakė. Tik tuo atveju, už
juos tekdavo atsakyti, jeigu blogai pasirinkdavo padėjėją, jo tinkamai neprižiūrėdavo ir pan. Jeigu asmuo pakankamai
rūpestingai vykdė savo pareigas, tačiau žala vis tik atsirado, tai sakoma, kad įvyko atsitiktinumas (casus) – tai aplinkybės,
sukėlusios prievolės pažeidimą be skolininko kaltės. Už casus neatsakė niekas, praktiškai jo pasekmės slėgė šeimininką
Skolininkas atsakė be kaltės, t.y. už casus, tuo atveju, jeigu jis buvo prisiėmęs ypatingas pareigas saugoti, pvz., daiktą.
Skolininkas už daikto žuvimą dėl nenugalimos jėgos atsakė tik tuo atveju, jeigu iki nenugalimos jėgos atsiradimo
buvo jo kaltė. Pvz., vėjo nešamas daiktas suniokojo kaimyno turtą. Daikto savininkas atsakys tuo atveju, jeigu daiktas buvo
blogai pritvirtintas (Digestai).
50.PRIEVOLIŲ ĮVIGDIMO UŽTIKRINIMO BŪDAI JŲ CHARAKTERISTIKA.
51. VERBALINĖS SUTERTYS. BENDRA STIMULIACIJOS IR LAIDAVIMO SUTARČIU CHARAKTERISTIKA.

Žodinėmis vadintos sutartys, kai prievoliniai tesiniai santykiai atsirasdavo iš tam tikros žodinės formulės.
Svarbiausia žodinė sutartis buvusi stipuliacija. Stipuliacija buvo abstrakti sutartis. Galima buvo susitarti dėl paskolos, mainų,
dėl atlyginimo už pirktą daiktą ir pan. Stipuliacijos šalys sudarančios sutartį, turi būti vienoje vietoje ir girdėti viena kitos
klausimą ir atsakymą. Kurčnebiliai negalėjo sudaryti stipuliacijos.
Siekiant užtikrinti prievolę, sudarant stipuliaciją buvo surašomas ir specialus aktas – cautio. Tačiau cautio nebuvo pagrindinis
dokumentas, įrodantis stipuliacijos sudarymą. Tai tik įrodymas, kad šalis stipuliacijos sudarymo dieną buvo vienoje vietoje.
Jeigu tą dieną vienos šalies nebuvo sutarties sudarymo vietoje, cautio neturėjo juridinės reikšmės.
Buvo praktikuojama adstipuliatio ir adpromissio. Adstipulatio pasireiškė tuo, kad tarp pirminių šalių įsiterpdavo dar vienas
kreditorius, kuris pažadėdavo tą patį, ką ir pagrindinis, tačiau jau nebebuvo būtina, kad ir naujasis kreditorius žodis žodin
pakartotų tokią pačią formulę. Papildomas kreditorius galėjo išieškoti skolą, bet vėliau turėjo ją perduoti pagrindiniam
kreditoriui.
Labiausiai buvo praktikuojama adpromissio. Adpromisorius – tai papildomas skolininkas, kitaip tariant laiduotojas.
Laidavimas Romoje buvo plačiai paplitęs, nes reikėjo, kad skolininkai gautų paskolą, kuri neturtingiems buvo labai reikalinga.
52.LITERARINĖS SUTERTIS JŲ CHARAKTERISTIKA.

Rašytinių sutarčių teisinė prigimtis yra tokia, kad prievolė atsiranda ne iš paprasto, o iš rašytinės formos susitarimo
(raidė (raštas) kuria prievolę).
Prievolės, atsirandančios iš rašytinių sutarčių, buvo vienašalės, formalios ir abstrakčios.
Romoje gyvavo paprotys rūpestingai tvarkyti ūkio knygas: kasdieną į jas rašytos pajamos ir išlaidos. Paprastai šie įrašai buvo
jau esamos prievolės įrodymas.
Rašytine sutartimi formintos tik piniginės prievolės. Rašytinės sutarties privalumas tas, kad ją galėjo sudaryti ne vienoje
vietoje esančios šalys, taip pat nebyliai. Rašytinė sutartis taikyta tik romėnams. Peregrinai naudojosi kitokiais skolos
34
dokumentais: singrafa buvo surašoma trečiuoju asmeniu dalyvaujant liudytojams. Tokią sutartį pasirašė skolininkas ir
liudytojai. Chirografa buvo surašoma pirmuoju asmeniu ir pasirašoma skolininko. Imperijos laikotarpiu chirografomis
naudojosi ir romėnai.
53.REALINIU SUTARČIŲ ESMĖ IR RŪŠYS.IŠVARDINTI PAGRINDINIUS TEISINIUS ŠIŲ SUTARTĖS RUŠĖS

BRUOŽUS
Realinėmis vadimanos sutartys, kurioms galioti nepakanka paprasto šalių susitarimo, o reikalaujama faktiškai
perduoti daiktą. Kol daiktas neperduotas, susitarimas teisinės reikšmės neturi.
Romėnų teisė žinojo keturių rūšių realines sutartis: paskolos, panaudos, pasaugos, įkeitimo.
Pasauga – tai sutartis, pagal kurią vienas asmuo – deponentas, perduoda kitam – depozitarijui, daiktą pasaugoti, o antroji šalis
įsipareigoja neatlygintinai tam tikrą laiką tą daiktą saugoti ir, pasibaigus saugojimo laikuim grąžinti daiktą sveiką ir
nesugadintą.
Pasaugos sutarčiai būdingi šie požymiai:
1) Pasaugos sutartis yra realinė. Prievolė iš šios sutartie atsiranda perduodant daiktą. Vien tik susitarimas, kas asmuo žada
paimti daiktą pasaugoti, prievolės iš pasaugos sutarties nesukuria. 2) Buvo nereikalaujama, kad pasaugos davėjas būtų
perduodamų daiktų savininkas. 3) Daikto perdavimo tikslas – kad jį saugotojas saugotų. Pasaugos gavėjas netapdavo daikto
savininku, ir nebuvo jo valsdytojas. 4) Esminis pasaugos sutarties požymis, skiriantis jį nuo nuomos sutarties, buvo pasaugos
sutarties neatlygintinumas. 5) Daiktas galėjo būti perduodamas pasaugoti arba nustatytam terminui, arba iki pareikalavimo.
Terminas šioje sutartyje nebuvo būtina sąlyga. 6) Pasibaigus saugojimo terminui, o esant neterminuotai sutarčiai – pagal
pasaugos davėjo pareiškimą, išsaugotas daiktas turėjo būti grąžinti pasaugos davėjui.
Saugotojas neturėjo teisės iš pagrindinės teisės pasaugos davėjo reikalauti atlyginimo, nes pasaugos sutartis yra neatlygintinė.
54.PASKOLOS SUTARTIS IR JOS TEISINIAI POŽYMIAI

Tai tokia sutartis, pagal kurią viena šalis – paskolos davėjas – perduoda nuosavybėn kitai šaliai (skolininkui) pinigų
sumą arba tam tikrą kiekį kitų rūšiniais požymiais apibrėžtų daiktų (grūdų, aliejaus, vyno), o skolininkas įsipareigoja, suėjus
tam tikram terminui arba kreditoriui pareikalavus, sugrąžinti jam tokį pat kiekį pinigų arba tokių pačių daiktų.
Paskolos sutarčiai būdingi šie požymiai:
1) paskola – reali sutartis, kuri įgauna relią galią tik nuo to momento, kai pagal susitarimą yra perduodamas daiktas; 2)
sutarties dalykas – pinigų suma arba tam tikras kiekis kitų rūšiniais požymiais apibrėžtų daiktų; 3) tuos daiktus paskolos
davėjas perduoda skolininko nuosavybėn; 4) daiktai perduodami, nustatant skolininko pareigą grąžinti paskolos davėjui tokią
pačią pinigų sumą arba tokį patį kiekį tokios pačios rūšies kitų rūšiniais požymiais apibrėžtų daiktų, kokie buvo gauti.
55.PANAUDOS SUTARTIS IR JOS TEISINIAI POŽYMIAI

Panauda – tai sutartis, kuria vienas asmuo – komondatorius, perduoda kitam – komodantui tam tikrą daiktą laikinai
nemokamai naudotis.
Panaudos sutartis yra realinė, nes prievolė iš šios sutarties atsirasdavo tada, kai daiktas būdavo perduotas panaudos gavėjui.
1) Panaudos sutarties tikslas – individualiai apibrėžti; 2) panaudos sutartimi daiktai perduodami laikinai naudotis; 3) pagal
panaudos sutartį – gavėjas turi grąžinti gautą daiktą; 4) pagal panaudos sutartį daiktų atsitiktinio sugadinimo rizika tenka
panaudos davėjui, kuris yra savininkas; 5) panaudos prievolė yra dvišalė: kartu su pagrindine panaudos gavėjo pareiga gali
atsirasti ir papildoma panaudos davėjo parega atlyginti panaudos gavėjui padarytą žalą.
56.PASAUGOS SUTARTIS IR JOS TEISINEI POŽIŪREI

Pasauga – tai sutartis, pagal kurią vienas asmuo – deponentas, perduoda kitam – depozitarijui, daiktą pasaugoti, o
antroji šalis įsipareigoja neatlygintinai tam tikrą laiką tą daiktą saugoti ir, pasibaigus saugojimo laikuim grąžinti daiktą sveiką
ir nesugadintą.
Pasaugos sutarčiai būdingi šie požymiai:
1) Pasaugos sutartis yra realinė. Prievolė iš šios sutartie atsiranda perduodant daiktą. Vien tik susitarimas, kas asmuo žada
paimti daiktą pasaugoti, prievolės iš pasaugos sutarties nesukuria. 2) Buvo nereikalaujama, kad pasaugos davėjas būtų
perduodamų daiktų savininkas. 3) Daikto perdavimo tikslas – kad jį saugotojas saugotų. Pasaugos gavėjas netapdavo daikto
savininku, ir nebuvo jo valsdytojas. 4) Esminis pasaugos sutarties požymis, skiriantis jį nuo nuomos sutarties, buvo pasaugos
sutarties neatlygintinumas. 5) Daiktas galėjo būti perduodamas pasaugoti arba nustatytam terminui, arba iki pareikalavimo.
Terminas šioje sutartyje nebuvo būtina sąlyga. 6) Pasibaigus saugojimo terminui, o esant neterminuotai sutarčiai – pagal
pasaugos davėjo pareiškimą, išsaugotas daiktas turėjo būti grąžinti pasaugos davėjui.
Saugotojas neturėjo teisės iš pagrindinės teisės pasaugos davėjo reikalauti atlyginimo, nes pasaugos sutartis yra neatlygintinė.
57.KONSENSUALINĖS SUTARTIS JŲ PAGRINDINEAII BRUOŽAI IR RŪŠYS

Konsensualinės sutartys pirkimo-padravimo, nuomos, bendrovės ir pavedimo sudarytos paprastu neformaliu
susitarimu.
Pirkimo-pardavimo sutartis tai tokia sutartis, kurios viena šalis pardavėjas įsipareigodavo perduoti kitai šaliai – pirkėjui daiktą,
prekę, o kita šalis, t.y. pirkėjas įsipareigodavo sumokėti už parduotą daiktą tam tikrą pinigų sumą. Prekė ir kaina buvo esminiai
pirkimo-pardavimo elementai.
35
Pirminė pirkimo-pardavimo forma buvo mancipacija, kuri numatė tiesioginį parduodamo daikto perdavimą pirkėjo
nuosavybėn. Pardavimo dalykas galėjo būti bet kuris daiktas, neišimtas iš civilinės apyvartos ir turintis ekonominę vertę, net
būsimi daiktai, pvz.: kitų metų derlius.
Kitas esminis pirkimo-pardavimo elementas – kaina. Kaina priklausydavo nuo rinkos sąlygų ir atskirais atvejais būdavo tai
didsnė, tai mažesnė už normalią daikto vertę.
Deokleciano reskriptu kai kuriais atvejais buvo leidžiama nutraukti pirkimo-pardavimo sutartį dėl ypatingo nuostolingumo
pardavėjui, kai daiktas buvo parduodamas pigiau nei už pusę tikrosios vertės.
Galutinis pirkimo-pardavimo tikslas buvo daikto perdavimas pirkėjo nuosavybėn. Jeigu pardavėjas nebuvo daikto savininkas ir
pirkėjas netapdavo savininku. Taigi savininkas galėjo vindikuoti (išreikalauti, daiktą).
58.PIRKIMO PARDAVIMO SUTARTIES CHARAKTERINGI BRUOŽAI

Pirkimo-pardavimo sutartis tai tokia sutartis, kurios viena šalis pardavėjas įsipareigodavo perduoti kitai šaliai –
pirkėjui daiktą, prekę, o kita šalis, t.y. pirkėjas įsipareigodavo sumokėti už parduotą daiktą tam tikrą pinigų sumą. Prekė ir
kaina buvo esminiai pirkimo-pardavimo elementai.
Pirminė pirkimo-pardavimo forma buvo mancipacija, kuri numatė tiesioginį parduodamo daikto perdavimą pirkėjo
nuosavybėn. Pardavimo dalykas galėjo būti bet kuris daiktas, neišimtas iš civilinės apyvartos ir turintis ekonominę vertę, net
būsimi daiktai, pvz.: kitų metų derlius.
Kitas esminis pirkimo-pardavimo elementas – kaina. Kaina priklausydavo nuo rinkos sąlygų ir atskirais atvejais būdavo tai
didsnė, tai mažesnė už normalią daikto vertę.
Deokleciano reskriptu kai kuriais atvejais buvo leidžiama nutraukti pirkimo-pardavimo sutartį dėl ypatingo nuostolingumo
pardavėjui, kai daiktas buvo parduodamas pigiau nei už pusę tikrosios vertės.
Galutinis pirkimo-pardavimo tikslas buvo daikto perdavimas pirkėjo nuosavybėn. Jeigu pardavėjas nebuvo daikto savininkas ir
pirkėjas netapdavo savininku. Taigi savininkas galėjo vindikuoti (išreikalauti, daiktą).
59.NUOMOS SUTARČIŲ RŪŠYS IR PAGRINDINIAI BRUOŽAI

Buvo trijų rūšių nuomos sutartys:
1) Daiktų nuoma, šia sutartimi viena šalis – nuomotojas, įsipareigoja perduoti daiktą naudotis kitai šaliai – nuomininkui, o ši
mokėti nuomos mokestį. Abi šalys, pažeidusios sutartį, atsakė už omnis culpa. Tačiau, skirtingai negu pardavėjas esant
pirkimo-pardavimo sutarčiai, nuomotojas atsakė net negalėdamas perduoti nuomininkui daikto naudotis dėl atsitiktinių
aplinkybių. Tada jis negalėjo reikalauti ir nuompinigių.
2) Darbo jėgos samdos sutartis, pagal šią sutartį, vienas laisvas žmogus patenka kito dispozicijon, t.y. už nustatytą atlyginimą
tam tikram laikui parduoda savo darbo jėgą, pvz.: parsisamdo vežiku.
3) Rangos sutartis. Sudarydamas šią sutartį vienas asmuo įsipareigoja už nustatytą atlyginimą atlikti kito asmens naudai tam
tikrą darbą, pvz.: pastatyti namą. Medžiagos turėjo būti užsakovo, nes kitaip laikyta sudarius pirkimo-pardavimo sutartį.
60.PAVELDIMO SUTARTIES PAGRINDINIAI BRUOŽAI

Pavedimo sutartimi vienas asmuo – įgaliotojas paveda kitam asmeniui – įgaliotiniui (mandatarijui) atlikti tam tikrus
veiksmus, o mandatarijus įsipareigoja neatlygintinai juos atlikti. Pavedimas turėjo būti įvykdytas tiksliai pagal sutarties turinį.
Baigęs vykdyti pavedimą, mandatarijus turėjo atsiskaityti mandantui ir perduoti jam dokumentus, susijusius su pavedimu.
Pavedimo dalyką sudarė juridiniai veiksmai (sandorių sudarymas, procesiniai veiksmai), taip pat faktinio pobūdžio paslaugos
(neatlygintinis drabužių tvarkymas ir pan.).
Pavedimo neatlygintinumas buvo esminis sutarties požymis. Jeigu už veiksmo atlikimą būdavo skiriamas mokestis, pavedimo
sutartis tapdavo nuomos sutartimi.
61.SOCIETAS (BENDROVĖS SUTARTIS) JOS TEISINEI POŽYMEI.

Pagrindiniai bendrovės elementai buvo šie: 1) asmenų suvienijimas; 2) bendro ūkinio tikslo siekimas.
Buvo tokių rūšių bendrovės:
1) Absoliutinė bendrovė. Tokiai bendrovei priklausė visas jos narių turtas, net įgytas atsitiktinai, pvz.: paveldimas iš pašalinio
asmens.
2) Ribota bendrovė. Jai priklausė ir turtas, įgytasbendrovės ūkine veikla.
3) Societas unius negotiationis. Steigia tam tikrai ekonominei veiklai. Pvz.: susitariama bendrai prekiauti, o kita veikla
bendrovės nariai versis atskirai.
4) Laikina bendrovė. Tokios bendrovės steigtos siekiant sudaryti kokį nors vienkartinį sandorį, pvz.: bendrai pirkti dvarą.
Bendrovės sutarties pagrindu atsiranda dviejų šūšių santykiai: vidaus ir išoriniai. Vidaus santykiai pirmiausia susiję su
indėliais. Jeigu indėlis susideda iš paslaugų, bendrovės narys tas paslaugas turi atlikti. Bendrovė nebuvo juridinis asmuo, todėl
būdamas išorinių santykių dalis bendrovės narys veikė savo vardu.
Bendrovės sutartis pagrįsta asmeniniu pasitikėjimu, nutrūksta dingus tam pasitikėjimui arba kai kuris nors narys atsisako
dalyvauti sudarant sutartį.
Sutartis žlugdavo mirus bent vienam bendrovės nariui ir galėjo būti bet kada panaikinta benst vieno nario reikalavimu. Be to,
sutartis buvo nutraukiama ir dėl bendrovės nario neturtingumo.
62.BEVARDŽIU KONTRAKTU IR FAKTŲ RŪŠYS, JŲ TRUMPA CHARAKTERISTIKA.
36
Kai kurios iš bevardžių sutarčių gavo pavadinimus: mainai, įvertinamoji sutartis. Pagal mainų sutartį daiktas yra
mainomas į daiktą; viena iš šalių perduoda nuosavybėn kitai šaliai tam tikrą daiktą, o kita šalis savo ruožtu privalo pirmajai
šaliai nuosavybėn perduoti kitą daiktą. Įvertinamąja sutartimi, laikoma tokia sutartis, pagal kurią viena šalis perduodavo kitai
šaliai parduoti daiktą už tam tiktą kainą, siekiant, kad antroji šalis perduotų pinigų sumą, kuriąmįvertintas perduotas daiktas,
arba grąžintų tą patį daiktą.
Bevardės sutartys, naujų sutarčių kategorijai neturėjo tokio apibūdinimo kaip pagrindinės – verbalinės, literalinės,
konsensualinės civilinės sutartys.
Justiniano kodifikuotoje teisėje legalizuotos keturių rūšių bevardės sutartys: 1) Duodu, kad duotum; 2) Duodu, kad padarytum;
3) Darau, kad duotum; 4) Darau, kad padarytum.
Laikui bėgant atsirado išskirtinių susitarimų, kurių negalima priskirti nei prie tipinių nei prie bevardžių sutarčių. Tokius
susitarimus romėnai vadino paktais. Jie įsigaliodavo nuo susitarimo momento.
Pretorių paktai:
Labiausiai buvo paplitę tokie paktai:
1) Skolos sutvirtinimas – tai neformalus susitarimas, pagal kurį vienas asmuo įsipareigojo sumokėti kitam asmeniui jau esamą
skolą ir kartu patvirtino skolą.
2) Receptum argentarii – tai bankininko pasižadėjimas trečiajam asmeniui, paprastai banko klientui, atlyginti esamą arba
galinčią atsirasti svetimą skolą.
Įstatyminiai paktai:
Kraitis – tai neformali sutartis dėl kraičio.
Kompromisas – tai susitarimas, kuriuo ginčo šalys perduoda ginčą spręsti privačiam teisėjui. Justiniano teisėje tokį paktą
reikėjo sutvirtinti šalių priesaika dalyvaujant arbitrui.
Dovanojimas – tai neformalus susitarimas, kai viena šalis įsipareigoja kitai šaliai šios sutikimu padaryti tam tikrą turtinę naudą.
63.PRIEVOLĖS TERITŲ IŠ SUTARČIŲ JŲ BENDRA CHARAKTERISTIKA

Prievolės tarytum iš sutarčių romos teisininkai skyrė į 3 grupes:
1) Svetimų reikalų tvarkymas be įgaliojimo atsirasdavo kuriam nors asmeniui be kito asmens įgaliojimo ir įsipareigojimų savo
valia atlikus šio naudai tam tikrus veiksmus, pvz.: sumokėjus skolą. Šių prievolių santykių subjektai buvo du – asmuo,
veikiantis kieno nors interesais, ir asmuo, kurio interesais veikiama. Prievolė atsirandanti iš šių santykių, buvo praktiškai tapati
prievolei, atsirandančiai iš paveldimos sutarties.
2) Nepagrįsto praturtėjimo prievolės. Ši problema išspręsta nustatant tipinius praturtėjimo be pagrindo atvejus. Jų buvo daug,
todėl paminėsiu tik pagrindinius:
a) condictio indebiti – ieškinys, kurį asmuo pateikia sumokėjęs nesamą skolą, sumokėjęs ne jam privalomą sumokėti arba ne
tam asmeniui reikalingą mokėti skolą. Kad ieškinys būtų patenkintas reikėjo 3 sąlygų:
- asmuo atliko veiksmus pvz.: (mokėjimą), manydamas esant prievolę. Priešingu atveju veiksmai laikyti dovanojimu;
- priimantis vykdymą asmuo turi manyti, jog prievolė tikrai egzistuoja ir jis turi teisę reikalauti atlikti veiksmus. Nesant šio
požymio, vykdymo priėmimas laikytas vagyste;
- veikęs nesąžiningai praturtėjęs asmuo privalo visiškai atlyginti žalą, o sąžiningai – tik sumą, kuria praturtėta.
b) Condictio causa data non secuta – tai ieškinys, kuriuo siekiama susigrąžinti turtą, perduotą tračiajam asmeniui, tikintis, bet
nesulaukus priešpriešinio veiksmo. Šis ieškinys neteiktas asmeniui atlikus amoralius veiksmus, pvz.: davus kyšį.
c) condictio ob iniustamcausam – ieškinys dėl sugrąžinto turto, perduoto įstatymui ar moralei priešingu tikslu. Šio ieškinio
teisė suteikiama tik kai priešingai teisi ir moraliai elgėsi ne davėjas.
3) Bendrija galėjo susikurti atsitiktinai arba siekiant tam tikro tikslo. Tokia turtinė bendrija sukūrė ne tik turtinius (bendra
nuosavybė), bet ir prievolinius santykius.
Visą bendrijos gyvavimo laikotarpį jos nariai galėjo naudotis bendru turtu, privalėjo bendrai dengti turto išlaikymo išlaidas, o
jų dydis priklausė nuo kiekvieno nario turto dalies. Jos dydis lėmė ir naudojimosi daikto duodamais vaisiais apimtį. Romėnų
teisė nereguliavo bendrijos narių teisinių santykių.
64.DELIKTO SĄVOKA IR RŪŠYS.

Delicta (privatūs deliktai).
Delicta privata – tai veikos, pažeidžiančios asmens ar asmenų grupės interesus. Deliktas sukėlė ne bausmę, o prievolę sumokėti
nukentėjusiajam baudą arba atlyginti nuostolius.
Rūšys:
1) Vagystė yra tyčinis daikto, jo valdymo ar naudojimo paėmimas siekiant naudos. Vagystę sudarė 3 sudedamosios dalys:
a) objektyvus elementas – tai daikto užgrobimas arba galimybės jį valdyti ir naudoti atėmimas;
b) subjektyvusis elementas – tai tyčia;
c) priežastis – tao noras pasipelnyti.
Vagystė skirstoma į atvyrą ir slaptą. Atviroji – tai vagystė, kai kaltininkas pagaunamas vagiant, o slapta – atvirkščiai, kai jis
nepagaunamas.
2) Iniuria – tai priešinga teisei veika (asmeninė skriauda).
Pažeidimų ratas:
a) membrum ruptum - sužalojimas, sukėlęs dalies kūno netekimą. Šalims nesusitarus dėl žalos atlyginimo, galiojo taliono
principas;
b) os fractum – veido kaulų sužalojimas.
37
c) veiksmai, kuriais pažeidžiama kūno neliečiamybė.
3) Neteisėtas svetimo daikto sugadinimas skyrėsi nuo iniuria ir vagystės, kadangi šiomis veikomis nesikėsinta į nukentėjusįjį,
ir neteikė asmeniui, padariusiam šį deliktą, asmeninės naudos.
Pirmas aktas, kur aptariamas šis deliktas, - tai lex Aquilia. Pirmose dviejuose dalyse kalbama apie vergo ar keturkojo gyvulio
užmušimą. Kas užmuša svetimą vergą ar gyvulį, privalo sumokėti už jį aukščiausia kaina, turėtą per pastaruosius metus iki
sužalojimo. Kita dalis gina nuo trečiųjų asmenų bet kokį turtą, kuris jų yra sužalojamas sudeginant, sulaužant ar suplėšant.
Atlikti veiksmai turėjo atitikti tam tikrus reikalavimus:
a) žala atsirado dėl tiesioginio poveikio daiktui;
b) daiktas realiai sugadintas;
c) žala atsirado dėl veiksmų, už nebeikimą nebausta;
d) žala atsirado dėl priešingų teisei veiksmų.
Dayg dėmesio skyrė kaltei kaip vienai iš pagrindinių atsakomybės sąlygų. Atsakomtbės dydis priklauso nuo to, ar žalą padaręs
asmuo nors kiek stengėsi jos išvengti.
4) Pretorių teisės ediktai.
- Plėšimas – tai kvalifikuota vagystė, kai daiktą prievarta dažniausiai paima organizuota grupė.
- Grasinimas. Išgavęs daiktą grasinimais asmuo atsako pagal arbitražinį ieškinį taip pat in quadruplum. Galiojo principas, kad
toks daikto įgijimo būdas yra neteisėtas.
- Apgaulė. Pretorius ir Akvilijus nustatė ieškinį, skirtą žalai atlyginti. Ieškinio pateikimo sąlyga - tai tyčinė apgaulė, kuria
padaroma žala trečiajam asmeniui.
65.DELIKTINĖS ATSAKOMYBĖS ATSIRADIMO PAGRINDAI

Iš pradžių romėnai prievolių atsiradimo šaltinius grupavo į sutartis ir deliktus. Romėnų teisė skyrė dvi sąvokas -
crimina (nusikaltimai) ir delicta (privatūs deliktai). Nusikaltimai (crimina) – tai prieštaraujančios visuomenės interesams ir
įstatymu uždraustos veikos, kurios buvo persekiojamos baudžiamojo proceso tvarka. Privatūs deliktai (delicta privata) – tai
veikos, pažeidžiančios atskiro asmens ar asmenų grupės interesus. Persekiojimas už šias veikas vyko tik asmenų, kurių
interesai pažeidžiami, iniciatyva. Deliktas sukeldavo ne bausmę, o prievolę sumokėti nukentėjusiajam baudą arba bent atlyginti
nuostolius. Nusikaltimams, ankstyvosios respublikos laikotarpyje buvo priskiriama tik tėvynės išdavystė. Laikui bėgant
nusikaltimų ratas didėjo, o deliktų – siaurėjo. Kiekvienas deliktas turėjo tris elementus:
a) objektyvi žala asmeniui;
b) asmens, įvykdžiusio deliktą, kaltė;
c) objektyvioji teisė turėjo atliktą veiką pripažinti deliktų, t. y. nustatyti tam tikras civilines teisines pasekmes.
Deliktinės prievolės nuo sutartinių skyrėsi šiais požymiais:
 Sutartinė prievolė, kaip turto elementas, išskyrus prievoles kylančias iš asmeninių sutarčių, pvz. mandatum,
pereidavo įpėdiniams. Tuo tarpu ieškininiai reikalavimai iš deliktų pereidavo tik kreditoriaus įpėdiniams.
Skolininko įpėdiniai už deliktus neatsakė. Jiems galėjo būti pareikštas ieškinys tik tokiu atveju, jei dėl delikto
padidėjo paveldėtas turtas. Esant tokiai situacijai įpėdinių atsakomybė buvo ribojama paveldėto turto padidėjimo
ribomis.
 Deliktinė atsakomybė reiškė, kad jeigu deliktą įvykdė keli asmenys (bendrininkai), tai kiekvienas privalo
sumokėti paskirtą baudą. Šiuo bruožu deliktinės prievolės skyrėsi nuo sutartinių, kurios buvo paremtos solidarine
ar daline atsakomybe.
 Pagal romėnų teisę moterys ir nepilnamečiai negalėjo sudarinėti sutarčių be globėjo, tačiau už deliktus šie
subjektai atsakė savarankiškai.
 Už deliktus, kuriuos atliko asmenys alieni iuris (pavaldūs vaikai, vergai), atsakė asmuo, turintis jiems valdžią
(šeimos galva). Ši atsakomybė buvo vadinama noxaline (noxa - žala) ir jos nežinojo sutartinė teisė. Šeimos galva
paprastai galėdavo atlyginti nuostolius nukentėjusiajam arba išduoti vergą, kuris už juos atidirbtų.
66.QUAZI DELIKTO SĄVOKA IR JŲ RŪŠYS

Prievolės lyg iš deliktų – tai prievolės, kilusios iš teisei priešingų veiksmų, nepatekusių į deliktų sąrašą. Romėnų
teisė, kaip ir daugelį kitų atvejų, nesuformulavo bendros kvazideliktinės prievolės sąvokos, tačiau išvardijo atskiras jos rūšis.
1) Teisėjas padaro procesą savu. Turima omenyje teisėjo atsakomybė už neteisingą savo pareigų atlikimą, kai dėl to buvo
padaryta materiali žala vienai iš ginčo šalių. Ieškinį turėjo teisę pareikšti šalis, kuriai buvo padaryta žala, o jo tikslas - pilnas
žalos atlyginimas. Ieškinys galėjo būti pareikšdamas ne tik dėl neteisingo sprendimo, bet ir tais atvejais, kai teisėjas netinkamai
atlikdavo savo funkcijas (pvz., neatvykimas į teismo posėdį). Ieškinys nebuvo taikomas korumpuoticms teisėjams, kuriu
atžvilgiu dar XII lentelių įstatymas nustatė mirties bausmę.
2) Jeigu iš namo būdavo kas nors išpilama ar išmetama ir dėl to trečiajam asmeniui atsirasdavo žala, už ją atsakydavo šio
namo šeimininkas, net ir tais atvejais, kai šiuos veiksmus atlikdavo ne jisai.
3) Bet kuriam asmeniui, turinčiam procesinį veiksnumą, pretorius suteikdavo actio popularis, namo, prie kurio būdavo kas
nors blogai pastatyta ar pakabinta, šeimininko atžvilgiu. Kitą vertus turėjo egzistuoti realus pavojus, jog tie daiktai gali nukristi
ir padaryti žalą praeiviui. Šiuo atveju buvo skiriama 10 solidų bauda.
4) Atsakomybė laivo savininko, viešbučio savininko, nakvynės namų savininko už savo tarnų apgaules ir vagystes. Šiuo
atveju nukentėjusiems asmenims buvo išieškoma dviguba daikto vertė.
38
67.ROMĖNU PAVELDĖJIMO TEISĖS VYSTIMUJSI ETAPAI, PAGRINDINĖS PAVELDĖJIMO TEISĖS
SĄVOKĄ
Mirusiojo turto perėjimą kitiems asmenims kartu su skolomis ir reikalavimais vadiname paveldėjimu. Taigi paveldėjimas yra
universalus mirusiojo asmens teisių perėmimas. Pater famillias, kuris būdamas gyvas turėjo neribotą valdžią šeimoje,
privalėjo pasirūpinti jo šeimos narių turtiniais reikalais jam mirus. Pater famillias, būdamas šeimos galva ir šeimos turto
tvarkytojas, savo mirties atveju testamentu turtą galėjo palikti kam norėjo.
Paveldėjimas grindžiamas prigimtine teise, kuri negali būti atskirų asmenų valia pakeista. Paveldi tie asmenys, kurie yra
mirusiojo patriarchalinės šeimos giminaičiai. Šaukimo paveldėti tvarka tiesiogiai priklauso nuo giminystės laipsnio. Giminystė yra
paveldėjimo pagrindas, prigimtinė teisė, įstatymas mirusiajam, kurio jis negali pakeisti. Todėl manoma, kad seniausiais laikais paveldima tik
pagal įstatymą. Šis paveldėjimas nepriklausė nuo mirusiojo valios. Testamentas, esant tam tikroms sąlygoms, nušalina nuo
paveldėjimo įstatyminius įpėdinius. Greta paveldėjimo pagal įstatymą yra ir paveldėjimas pagal testamentą. Abi paveldėjimo
rūšys kartu negalėjo būti. Jeigu mirusysis paliko testamentą, kuriuo dalį savo turto paskyrė testamentiniam įpėdiniui, o dėl kitos dalies jokiu
patvarkymų nepadarė, tai ir pastarąją paveldi testamentinis, bet ne įstatyminis įpėdinis. Greta minėtų dviejų paveldėjimo rūšių atsiranda
trečioji -privalomasis (būtinasis) paveldėjimas. Tolesnis paveldėjimo vystymasis Romoje vyksta dėl pretorinių teisių kūrimo.
Pretorius sukūrė specialųjį interdiktą pagal kurį palikimas būdavo perduodamas valdyti asmenims, kurie į jį pretendavo, bet dėl
kokių nors priežasčių nebuvo šaukiami jį priimti. Pradžioje šis interdiktas būdavo duodamas asmenims, kuriais laikė potencialiais įpėdiniais
pagalius ius civile. Taip būdavo saugomi interesai įpėdinių pagal ius civile, kurie būdavo suinteresuoti paimti paveldimą turtą iš
trečiųjų asmenų, nelaukiant kol bus išspręstas ginčas dėl turto iš esmės. Pretorius savo interdiktu negali panaikinti įpėdinio pagal
civilinę teisę statuso. Jis savo interdiktu gali padaryti civilinį įpėdinį (be turto, be paveldėjimo). Asmenį, kuriam būdavo
duodamas bonorum possessio, pretorius negalėdavo padaryti civiliniu įpėdiniu, suteikti jam ius Quiritum. Tačiau pretorius galėjo
jam suteikti ieškinius, padaryti jo padėtį labai panašią į įpėdinio pagal ius civile. Pretorius pastebėjo, kai artimiausias įpėdinis atsisako
priimti palikimą, ir palikimas neatitenka kitam, einančiam po jo artimiausiam mirusiojo giminaičiui. Pretorius pradėjo duoti
bonorum possessio kitam pagal eilę giminaičiui. Tuo pretorius, skirtingai nuo ius civile įvedė paveldėjimas pagal laipsnius ir eiles.
Didelis pretoriaus pasiekimas tas, kad buvo pradėta duoti bonorum possessio emancipuotiems mirusiojo vaikams, tuo pačiu
pripažįstant kraujo ryšio giminystę, paveldint pagal įstatymą. Testamentas - tai vienašalis palikėjo paskutiniąja valia paremtas sandoris,
įvykdytas laikantis nustatytų formalumų, siekiant paskirti savo teisių ir pareigų perėmėją (įpėdinį).
68.PAVELDĖJIMAS PAGAL TESTAMENTĄ

Testamentas - tai vienašalis palikėjo paskutiniąja valia paremtas sandoris, įvykdytas laikantis nustatytų formalumų,
siekiant paskirti savo teisių ir pareigų perėmėją (įpėdinį). Testamentas labai svarbus mirusiojo paskutinės valios išreiškimo aktas, kuriam
teikiama pirmenybė prieš paveldėjimą reguliuojantį bendrąjį įstatymą. Dvi testamento rūšys: testamentum comitiis calatis ir
testamentum in procinctu. Pirmasis testamentas buvo tvirtinamas taikos metu du kartus per metus kurijų susirinkimuose,
kuriuose pirmininkavo pontifex maximus. Susirinkimai buvo šaukiami kovo 24 ir gegužės 24 dienomis. Dalyvaujant tautai testatorius
žodžiu pareikšdavo savo valią apie įpėdinio paskyrimą, po to galėdavo daryti bet kokius patvarkymus dėl turto. Vėliau jis
kreipdavosi į susirinkusius, prašydamas paliudyti jo valią. Vėlesniais laikais pats kreipimasis į tautą ir tautos dalyvavimas testamento
sudarymo procese buvo tik formalus aktas. Antroji testamento forma daromas dalyvaujant tautai, prieš išsiruošusius mūšiui karius.
Senaisiais Romos valstybės laikais buvo dvi testamento rūšys - viešieji ir žodiniai. Testatoriaus valia abiem atvejais turi būti
pagarsinta ir žinoma kiekvienam. Valios pagarsinimas sudarė daug nepatogumų pačiam testatoriui. Pastarasis dažnai norėdavo, kad jo
paskutinioji valia liktų niekam nežinoma. Testamentum comitiis calatis buvo galima sudaryti tik du kartus per metus, nustatytomis
datomis, o testamentum in procinetu negalėjo sudaryti vyresniojo amžiaus asmenys, kurie nedalyvavo kariniuose veiksmuose.
Rašytinė forma buvo patogi tuo, kad testamento turinys galėjo likti nežinomas. Svarbiausia testamento galiojimo sąlyga yra testatoriaus ir
septynių liudytojų parašai. Tai buvo normalus vėlesniųjų laikų Romos valstybės testamentas. Tačiau neišnyko ir žodinis testamentas.
Testamentas ir toliau galėjo būti sudaromas žodžiu nuncupatio forma. Žodinis testamentas, padarytas dalyvaujant septyniems
liudytojams. Justiniano laikų teisė pripažįsta žodinį ir rašytinį testamentą, tačiau būtinai reikalauja, kad sudarant testamentą dalyvautų
septyni liudytojai. Sudarant testamentą žodžiu arba raštu būtina, kad visi liudytojai dalyvautų kartu, kad visas testamento sudarymo
procesas būtų nenutraukiamas vieningas aktas. Romėnų teisė žinojo ir viešuosius testamentus, sudaromus dalyvaujant valstybės
valdžios atstovams. Buvo galima sudaryti testamentą teisme ir įrašyti jį į protokolą arba jau sudarytą testamentą perduoti saugoti
imperatoriui. Kad testamentas galiotų, būtina buvo laikytis ir tam tikrų materialinių sąlygų, reikalauta, kad testatorius turėtų testamentinį
teisnumą - factio testamenti activa, o įpėdinis -factio testamenti passiva. Kone svarbiausia materialine testamento galiojimo
sąlyga buvo reikalavimas įpėdinio paskyrimas. Įpėdinio paskyrimas turėjo būti išreikštas iškilmingais žodžiais. Romėnų teisė numatė
ir antrojo įpėdinio paskyrimą tam atvejui, jeigu pirmasis įpėdinis dėl kokių nors priežasčių nepriims palikimo. Testamentas
netenka galios, jeigu per 10 metų nuo jo sudarymo neatsiradus palikimui. Praėjus 10 metų nuo testamento surašymo, jis gali būti
pakeistas testatoriaus pareiškimu, dalyvaujant trims liudytojams. Per 5 dienas nuo testatoriaus mirties testamentas turi būti pateiktas
magistratams, kurie paskelbia testamentą.
69. PAVELDEJIMAS PAGAL ĮSTATYMĄ

Mirusysis nepaliko testamento arba palikto testamento dėl kokių nors priežasčių negalima buvo įvykdyti (jis pripažintas
negaliojančiu, įpėdinis mirė anksčiau už testatorių, atsisakė palikimą priimti), tai buvo šaukiami įpėdiniai, turintys teisę paveldėti pagal
įstatymą. Paveldėjimas pagal įstatymą Romos valstybėje susijęs su šeimos ir giminystės santykių evoliucija. Bendra šios evoliucijos
tendencija - senosios agnatinės giminystės pakeitimas kognatine. Trys pagrindinės paveldėjimo pagal įstatymą sistemas. Pirmoji - tai
senosios ius civile paveldėjimas -pagal įstatymų sistemą, kurios pagrindu buvo agnatinė giminystė. Antrosios paveldėjimo pagal įstatymą
sistemos (pretorinės) pagrindu buvo tiek agnatinė, tiek ir kognatinė giminystės. Trečioji sistema rėmėsi jau tik kognatinės giminystės
39
principais. Senosios ius civile paveldėjimo pagal įstatymą sistema atsispindi XII lentelių įstatymų nuostatuose. Paveldėjimo teisė
pagal ius civile priklausė giminėms, kurie buvo skirstomi į tris eiles (rūšis): sui heredes, agnatiproximi irgentiles sui heredes
-tai visi mirusiojo valdžioje buvę asmenys. . XII lentelių įstatymais ius heredes teisę paveldėti po palikėjo mirties, nesant
testamento, laiko savaime suprantama teise, kuri egzistuoja palikėjui gyvam esant ir yra pagrįsta bendrąja šeimos nuosavybe. Šios eilės
įpėdiniais galėjo būti sūnūs, dukterys, anūkai, žmona santuokoje cum manu, įsūnytieji. Nesant įpėdinio sui heredes,
paveldėti būdavo šaukiami agnatus proximus. Mirusiajam neturint savo šeimos paveldėti po jo mirties šaukiami jo broliai
ir seserys,. jo motina, jeigu ji buvo su mirusiojo tėvu santuokoje cum manu. Jie buvo antrojo šalutinės agnatinės
giminystės laipsnio mirusiojo giminės. Nesant šio laipsnio giminaičių kviečiami paveldėti trečiojo laipsnio agnatai ir t.t.
Visi vienos eilės įpėdiniai palikimą dalinosi (po lygiai). Pretoriaus ediktas nustatė 4 įpėdinių eiles. 1) Mirusiojo
emancipuoti vaikai ir in adaptionem dati, vaikai atiduoti įsūnyjimui, jeigu palikėjo mirties dieną jie jau nepriklausė įsūnytojo patria
potestas. 2) Asmenys, šaukiami paveldėti pagal ius civile - sui ir agnati proximi. Buvo šaukiami paveldėti antrą kartą, tačiau
išskyrus emancipuotus vaikus. Jeigu nėra sui heredes, palikimas atitekdavo artimiausio laipsnio agnatams. 3) Visi mirusiojo kraujo
giminaičiai pagal laipsnius, iki šeštojo giminystės laipsnio imtinai. Iš septintojo laipsnio giminių pretorius duodavo tik mirusiojo
antrosios eilės pusbrolių ir pusseserių vaikams. Pretoriaus ediktas jau pripažįsta kraujo giminystę ir šaukia paveldėti visus, susietus
kraujo ryšiais su mirusiuoju, asmenis. 4) Jeigu nebūdavo nė vieno iš giminės, priklausančio pirmosioms trims eilėms, paveldėti šaukiamas
mirusiojo sutuoktinis. Pretorius leidžia paveldėti našliui arba našlei, kurie gyvena santuokoje sine manu.. Justiniano paveldėjimo
teisės sistemos pagrindinis principas buvo toks, kad pagal įstatymą šaukiami buvo paveldėti visi vyriškosios ir
moteriškosios giminės kognatai. 1) Mirusiojo descedentai, t.y. visi jo palikuonys -sūnūs ir dukros, anksčiau mirusiųjų sūnų
ir dukterų vaikai (anūkai) ir pan. 2) Artimiausieji pagal laipsnį ascedentai, aukštutinės mirusiojo eilės giminaičiai: motina,
tėvas, senelis, močiutė ir t.t. Jeigu būdavo gyvas mirusiojo tėvas ir senelis, tai paveldėti būdavo šaukiamas tik mirusiojo
tėvas. Šioje eilėje buvo mirusiojo tikrieji broliai ir seserys, ir jų vaikai. 3) Netikri mirusiojo broliai ir seserys bei jų vaikai.
Visi drauge gaudavo tą dalį palikimo, kuri būtų tekusi jų tėvams gyviems esant. Jeigu nebūdavo ir šios eilės įpėdinių, tai
paveldėti būdavo šaukiami kiti šalutinės eilės giminaičiai, priklausomai nuo giminystės laipsnio mirusiajam, jeigu tik
buvo galima įrodyti giminystę.

RCT Vadovelio Konspektas

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

RCT Vadovelio Konspektas

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

1

// http://www.konspektai.cjb.net // 1ROMĖNŲ TEISĖ

1. ROMĖNŲ TEISĖS ŠALTINIŲ SĄVOKA, JŲ RŪŠYS IR CHARAKTERISTIKA

2. ROMĖNŲ TEISĖS STRUKTŪRA. BENDRA JOS SUDĖTINIŲ DALIŲ CHARAKTERISTIKA

Ius privatum Jus Romanorum Ius commune

Ius publicum Ius singulare

Ius civile Ius peregrinorum Ius gentium

3. ROMĖNŲ TEISĖS PERIODIZACIJA. CHARAKTERIZUOTI KIEKVIENO PERIODO TEISĘ

4. ROMĖNŲ TEISĖS REIKŠMĖ ŠIUOLAIKINĖMS TEISĖS SISTEMOMS

5. JUSTINIANO KODIFIKACIJA: KADA ATLIKTA, IŠ KOKIŲ DALIŲ SUSIDEDA, KĄ SAVYJE

6. LEGISAKCIONIS PROCESAS, JO YPATYBĖS (CHARAKTERISTIKOS)

7. FORMULIARINIS PROCESAS, JO YPATYBĖS, FORMULĖS, SUDĖTINĖS DALYS

8. EKSTRAORDINARINIS (IŠIMTINIS) PROCESAS, JO YPATYBĖS

9. IEŠKINIO SĄVOKA IR RŪŠYS ROMĖNŲ TEISĖJE

10. YPATINGOSIOS PRETORINĖS GYNYBOS PRIEMONĖS

11. IEŠKININĖS SENATIES SĄVOKA, JOS NUTRAUKIMŲ IR SUSTABDYMŲ PAGRINDAI

12. TEISĖS SUBJEKTO SAMPRATA ROMĖNŲ TEISĖJE. PERSONA. TEISĖS SUBJEKTO

13. TEISNUMAS IR VEIKSNUMAS ROMĖNŲ TEISĖJE. PILNAS IR RIBOTAS TEISNUMAS IR

14. ROMOS PILIEČIŲ TEISINIS STATUSAS

15. LOTYNŲ IR PERIGRINŲ TEISINIS STATUSAS

16. VERGŲ TEISINĖ PADĖTIS ROMOJE

18. ATLEISTŲ (IŠLAISVINTŲJŲ) TEISINĖ PADĖTIS

19. JURIDINIŲ ASMENŲ RŪŠYS ROMOJE. JURIDINIŲ ASMENŲ TEISINIAI POŽYMIAI

20. AGNATINĖ IR KOGNATINĖ GIMINYSTĖ. ŠEIMOS SUDĖTIS. GIMINYSTĖS LAIPSNIŲ

21. SANTUOKA ROMOJE IR JOS RŪŠYS

22. SANTUOKOS SUDARYMO SĄLYGOS. SANTUOKOS NUTRAUKIMO BŪDAI

24.SANTUOKA SINE MANU. JOS SUDARYMO BŪDAI. ASMENINIAI IR TURTINIAI SUTUOKTINIŲ

25 TĖVYŠKOSIOS VALDŽIOS (PATER FAMILIAS) TURINYS. JO ATSIRADIMAS IR PASIBAIGIMAS

26. DAIKTINĖS TEISĖS SĄVOKA. JOS SKIRTUMAS NUO PRIEVOLINĖS

27. DAIKTŲ SAMPRATA IR JŲ RŪŠYS. TURTO SĄVOKA IR JO SUDĖTIS

28.VALDYMO SĄVOKA IR RŪŠYS

29, VALDYMO ATSIRADIMAS IR PASIBAIGIMAS?

30. VALDYMO GINIMO ESMĖ

31. NUOSAVYBĖS TEISĖS SĄVOKĄ IR TURINYS?

32. NUOSAVYBĖSTEISĖS RŪŠYS ROMOJE. CHARAKTERIZUOTI KIEKVIENA RŪŠY?

33. BENDROSIOS NUOSAVYBĖS TEISĖS, JOS CHARAKTERINGI BRUOŽAI?

34. NUOSAVYBĖS TEISĖS ĮGIJIMO BŪDAI.NUOSAVYBĖS TEISĖS PASIBAIGIMAS?

35.NUOSAVYBĖS TEISĖS GINIMAS, IEŠKINIAI ROMOJE?

36.TEISĖS Į SVETIMUS DAIKTUS SĄVOKĄ IR RŪŠYS?

38. EMFITEUZIS IR SUPERFICIJAS JU CHARAKTERISTIKA?

39. ĮKEITIMO TEISĖ. ĮKAITO SĄVOKA IR FORMOS

40. PRIEVOLIŲ SĄVOKA IR TURINYS

43.SUTARČIŲ GALIOJIMO SĄLYGOS

45.ŠALYS PRIEVOLĖJE. ASMENS PASIKEITIMAS PRIEVOLĖJE

46.DALINĖS IR SOLIDARINĖS PRIEVOLĖS, JŲ CHARAKTERISTIKA

47.PRIEVOLIŲ ĮVYKDYMAS. REIKALAVIMAI, KELIAMI PRIEVOLIŲ ĮVYKDYMUI

48.PRIEVOLĖS ĮVYKDYMO TERMINO PRALEIDIMO SĄLYGOS. SKOLININKŲ ATSAKOMYBĖ UŽ

49.SKOLININKŲ ATSAKOMYBĖ UŽ PRIEVOLĖS NEĮVYKDYMĄ. SKOLININKO ATLEIDIMO NUO

50.PRIEVOLIŲ ĮVIGDIMO UŽTIKRINIMO BŪDAI JŲ CHARAKTERISTIKA.

51. VERBALINĖS SUTERTYS. BENDRA STIMULIACIJOS IR LAIDAVIMO SUTARČIU CHARAKTERISTIKA.

52.LITERARINĖS SUTERTIS JŲ CHARAKTERISTIKA.

53.REALINIU SUTARČIŲ ESMĖ IR RŪŠYS.IŠVARDINTI PAGRINDINIUS TEISINIUS ŠIŲ SUTARTĖS RUŠĖS

54.PASKOLOS SUTARTIS IR JOS TEISINIAI POŽYMIAI

55.PANAUDOS SUTARTIS IR JOS TEISINIAI POŽYMIAI

56.PASAUGOS SUTARTIS IR JOS TEISINEI POŽIŪREI

57.KONSENSUALINĖS SUTARTIS JŲ PAGRINDINEAII BRUOŽAI IR RŪŠYS

58.PIRKIMO PARDAVIMO SUTARTIES CHARAKTERINGI BRUOŽAI

59.NUOMOS SUTARČIŲ RŪŠYS IR PAGRINDINIAI BRUOŽAI

60.PAVELDIMO SUTARTIES PAGRINDINIAI BRUOŽAI

61.SOCIETAS (BENDROVĖS SUTARTIS) JOS TEISINEI POŽYMEI.

62.BEVARDŽIU KONTRAKTU IR FAKTŲ RŪŠYS, JŲ TRUMPA CHARAKTERISTIKA.

63.PRIEVOLĖS TERITŲ IŠ SUTARČIŲ JŲ BENDRA CHARAKTERISTIKA

64.DELIKTO SĄVOKA IR RŪŠYS.