MEILĖS ROMANU LOBYNAS

Jo A nn Ferguson

ANGELAS
SARGAS
Romanas

$
DAJALITA
Kaunas
UDK 820[73J-3 Versta iš:
Fe 298 A GUARDIAN'S ANGEL
Zebrą Books
Kensington Publishing Corp.
New York
Copyright © 2002 by Jo Ann Fergusor
ISBN 0-8217-7174-4

© D. Bukis, vertėjas, 2014

© A. Rebždys, dailininkas, 2014
© Leidykla „Dajalita“, 2014

ISBN 978-609-424-001-0
 Skiriu Debie Hali
Tikiuosi, tai bus elegantiška
 PIRMAS SKYRIUS

Šiandien tikrai jau niekas nebegali būti

dar blogiau.
Angelą Nidham nubaidė įkyriai zvimbian­
čią bitę, kuri, rodos, pamanė, jog gėlės ant
jos skrybėlaitės yra tikros. Nusivylimas ap­
temdė akis, kai ji atsigręžė j savo karietą, sto­
vinčią viduryje kelio ir keistai pasvirusią.
Nors mergina žinojo, jog pavojinga vienai
vaikščioti po nepažįstamą žemę, tačiau teko
palikti karietą, kuriai trinktelėjus į duobę, lū­
žo rato ašis. Ji negalėjo kaltinti vadeliotojo.
Šiame kelyje pilna duobių. O jau buvo vos
kelios mylios nuo tikslo — Oslingtono rū­
mų, bet per toli, kad pasiektų juos pėsčio­
mis, netapdama panaši į dulkėtą ekipažo va­
deliotoją, bandžiusį sutaisyti karietą.
Jos pyktis atslūgo, prisiminus nustebimą
ir susijaudinimą, kuris užplūdo gavus laišką
iš Jo Šviesybės Oslingtono grafo. Jis kvietė
tapti jo globotinės guvernante. Angelos ma­
ma buvo Jo Šviesybės motinos guvernante
prieš grafienės vedybas, todėl rodės, jog lai­
kas grįžta tris dešimtmečius atgal.
Ašaros nudegino akis pagalvojus —jeigu
mama būtų gyva, Angelą nebūtų galėjusi pri­
imti grafo pasiūlymo. Brangioji mama, iš ku­
rios Angelą paveldėjo šviesiai geltonus plau­
kus ir tamsiai mėlynas akis. Po motinos mir­
ties praėjusią žiemą Angelą gyveno su savo
vyresniuoju broliu ir jo žmona Londone. Tas
nemalonus egzistavimas pagaliau baigėsi! Bro­
lienė vertė Angelą jaustis kaip nepasotinimą
prašytoją. Jos brolis maldavo nepriimti grafo
pasiūlymo, nes buvo dėkingas už tai, jog An­
gelą numalšindavo jo žmonos nuožmų tem­
peramentą.
Bet tas gyvenimas baigėsi ir prasideda
naujas.
Angelą prisidengė akis nuo saulės. Pridė­
jusi ranką prie dulkino skrybėlaitės krašto,
nužvelgė vešlią, sodriai žalią pievą. Peizažas
buvo kaip iš paveikslo. Banguotoms Nort-
humberlando kalvoms tereikėjo tik gražių
raudonmedžio rėmų, kad vaizdą kaip puikiau­
sią paveikslą išlaikytų atmintyje. Ji nusišyp­
sojo pamaniusi, kaip nuostabu būti saulėje,
uodžiant medžių ir ką tik nupjautos žolės
kvapą, palyginus su žiemos vakaru prie židi­
nio. Paukščius nutildė popiečio kaitra, tik įky­
riai byzgė vabzdžiai palei akmenų sieną prie
kelio.
Palietusi rankinę, kuri, perrišta žalia vir­
vele kabojo ant riešo, Angelą sudrebėjo už­
čiuopusi grafo laišką. Rodnis Aubernatis, Os-
lingtono grafas, neseniai grįžo iš tarnybos Ry­
tų Indijoje. Kartu parsivežė žuvusio draugo
dukrą, kurią įsipareigojo globoti.
Laiškas buvo glaustas. Jame parašė, jog
mergaitė motinos netekusi prieš daugelį me­
tų, o jos tėvas miręs Indijoje kaip tik prieš
grafui grįžtant į Angliją. Mis Leonia Suton,
beveik aštuoniolikos, baigusi mokyklą ir jai
reikia guvernantės, kuri išmokytų gerų ma­
nierų.
Apžiūrinėdama ryškiaspalves gėles palei
sieną, Angelą buvo atsargi, kad kokia šakelė
ar spyglys neužkabintų jos lengvos žalio mus­
lino suknelės. Tai buvo jos geriausia kelioni­
nė suknelė, dekoruota trigubai apsiūtais rau­
kiniais. Puikiai suderintos raukinių eilės pūp­
sojo ir ant trumpų rankovių, bet jų beveik
nesimatė per skarą, kurią ji buvo užsimetusi,
norėdama apsaugoti pečius nuo vasaros
saulės.
Angelą atsargiai dviem pirštais pakėlė
rausvą žiedą. Ji mėgo gėles. Tikėjosi, jog Os-
lingtono rūmuose dar veša tie nuostabūs so­
dai, apie kuriuos pasakojo motina.
Švelnus vėjelis atnešė balsą. Angelą nu­
stebusi pasitempė. Kažkas stipriai sudavė ir
ji loštelėjo atgal iš netikėtumo ir skausmo.
Mergina pajuto, kaip akis aptraukė migla ir
vaizdas susiliejo. Ji vos sulaikė gerklę dras­
kantį riksmą.
Panika truko vos minutę. Ją pakeitė su­
sierzinimas išvydus skubiai tolstantį ruda­
plaukį nerangų padarą. Tai nebuvo pakelės
plėšikas, o kažkoks vaikigalis sugalvojo savo
auką pagrobti tinklu.
Angelą bandė išsivaduoti iš stipraus tin­
klo, bet jis tvirtai laikėsi, užsikabinęs už Stan­

io
daus skrybėlaitės krašto. Girdėdama prislo­
pintą juoką, Angelą dar labiau susipainiojo.
Jos akys išsiplėtė, pro tinko skylę pama­
čius, jog kitoj akmeninės sienos pusėj stovi
juodaplaukis vyras. Jis vilkėjo raudoną raite­
lio švarką ant juodos kaip ir skrybėlė lieme­
nės. Vyriškis prisimerkęs kvatojo, net baltas
kaklaskarės kaspinas virpėjo.
— Ir kas čia taip juokinga? — sukaupusi
visus išdidumo likučius, paklausė Angelą. Ji
pabandė nutraukti prieš akis tabaluojantį tin­
klą. — Ar nebus nemandagu, jei paprašysiu
padėti išsilaisvinti?
Vyras peršoko neaukštą tvorą, nepaisy­
damas kelnes draskančių spyglių.
— Stovėkit ramiai, — įsakė tokiu pačiu
dusliu balsu, kaip ir juokėsi. — Jūs keliate
velnišką netvarką.
—Aš?! Aš ėjau keliu, grožėjausi gėlėmis,
kai...
Vyras vėl ėmė juoktis.
Koks neišauklėtas chamas! Angelą spok­
sojo tiesiai priešais save, kol vyriškis atsar­
giai painiojo jos skrybėlaitę iš tinklo spąstų.
Jis vėl nusijuokė, bet Angelą prikando liežu-
vj, kad neišsprūstų kandi replika. Grubumas
nieko gero neduotų, nes jai reikėjo pagalbos.
Mergina visai netroško grįžti prie ekipa­
žo iš paskos vilkdama tinklą, kaip apšepęs
šuo uodegą.
— Prašom, mis, — tarė vyras, išpainio­
damas paskutinę kilpą nuo skrybėlės. Jo bal­
sas vis dar skambėjo linksmai. — Jūs esate
išlaisvinta iš mūsų neatsargiai paspęstų spąs­
tų. Ar jaučiatės gerai?
— Geriau nebūna, —atšovė Angelą, tai­
sydamasi skrybėlaitę. Staigus skausmas per­
smelkė galvą. — Neabejoju, jog jus sutrum­
pinote mano gyvenimą visais metais.
—Atrodote gana jauna, kad dėl to galė­
tumėte nesigailėti.
Angelą pažvelgė į vyrą. Ji turbūt per grei­
tai atsigręžė, nes pasaulis aplink susiūbavo.
Prisivertė sukaupti žvilgsnį. Pažvelgusi pro
skrybėlaitės brylį pamatė, jog vyras gana
aukštas. Jis suko tinklą ant ilgo pagalio. An­
gelą pastebėjo, jog vyriškio gražios rankos ir
pirštai, kurie tiktų menininkui ar muzikui.
— Jūs net nenumanėte, koks mano am­
žius prieš užmesdami šį baisų daiktą...— ji
parodė į tinklą, kurį vyras permetė per tvo­
rą. — Man ant galvos.
Vyro akis aptemdė šešėlis, pažvelgus į
kelią.
— Man rodos, jūsų riksmai mano jauna­
jam draugui taip pat gyvenimą sutrumpino
gerais metais. Vargšo vyruko jau nematyti.
Garantuoju — jis nė nenumanė, jog jūs čia
už sienos tūnote. Turėtumėte būti atsarges­
nė, mis.
— Aš?!
— Taip, jūs turėtumėte pagalvoti prieš
spiegdama tarsi kas skerstų. Jaunuolis turbūt
persigando, jog jus užgavo.
— Jis galėjo nedumti lyg kiškis ir įsiti­
kinti, jog aš sveika.
—Jis ir būtų likęs, bet aš liepiau nešdin­
tis, nes matydamas jus besiblaškančią tinkle
įtariau, jog būsite įtūžusi ir kai išsilaisvinsite...
Angelos plaukeliai po skrybėlaite ant
sprando pasišiaušė iš įtūžio, ji juto, kaip smil­
kiniuose pulsuoja kraujas.
— Tuomet aš įrodžiau, jog jūs klystate.
Kaip matote, aš esu gana rami.
— Tiesiog žavingai rami.
 — Būtų žavinga, jei išmokytumėte sūnų
prisiimti atsakomybę už savo veiksmus.
— Tomas yra mano draugas, o ne sūnus.
Berniukas nepaprastai nuovokus ir sąmojin­
gas, todėl manau, kad elgiasi nepriekaištingai.
Skaudančia galva ir kaip styga įtemtais
nervais dėl laukiančio susitikimo su Osling-
tono grafu, Angelą nekantravo kuo greičiau
užbaigti tą beprasmį pokalbį.
— Ačiū už pagalbą, sere, tačiau prašau
atleisti — aš skubu. Aš privalau...
Jis linktelėjo galva kelio pusėn.
— Neturėtumėte skubėti, jeigu ten jūsų
karieta. Vežėjas su padėjėjais vis dar bando
ją pataisyti.
Angelą atsiduso ir pažvelgė į saulę, kuri
jau leidosi už horizonto. Ji pavėluos nuvykti
į Oslingtono rūmus! Nepunktualumas nepa­
darys grafui įspūdžio. Jis gali Angelą gražinti
į Londoną. Ji meldėsi, kad taip neatsitiktų,
nes visai netroško grįžti ten, kur yra laukia­
ma kaip vakarykštis sniegas.
— Jūsų vežėjui nesiseka, — kalbėjo vy­
ras. — Jūs turite būti labai drąsi, kad liktu­
mėte šiame kelyje pernakt. Aš tikiuosi, tiks­
lą pasieksite per valandą, mis...
 — Nidham.
Jausdama, jog galva svaigsta, Angelą ne­
norėjo žaisti mandagiais žodelyčiais su tuo
nemaloniu nepažįstamuoju.
— Ar toli važiuojate?
Angelą nusprendė, jog vyriškis ne tik ne­
taktiškas, bet ir be galo pasitikintis savimi,
kad klausinėja tokių asmeninių dalykų. Jis
greičiausiai bando tęsti pokalbį, pamanė An­
gelą, kad atsilyginčiau už pagalbą. Pagalvoju­
si Angelą atsakė:
—Netoli. Mūsų kelionė turėjo baigtis iki
sutemstant.
—Tai nebūtų problema, jeigu jūsų vežė­
jas būtų patyręs.
— Kai mes išvykom iš Black Dovo, ma­
ne užtikrino, jog jis toks ir yra.
Vyriškio antakiai pakilo beveik iki juodme­
džio spalvos plaukų, krentančių ant kaktos.
— Black Dovo? Tada jūs greičiausiai iš
Londono? — Jis vėl nusišypsojo. — Ką gi,
jūs mane nustebinote. Turiu pasakyti, jog mū­
sų grafystę retai aplanko ledi šiuo metų lai­
ku, mis Nidham. Tylus gyvenimas čia, Angli­
jos šiaurėje, nėra toks įdomus kaip didmies­
tyje.
 Angelą, jau ruošėsi atsikirsti, bet smilki­
nius persmelkė nepakeliamas skausmas. Ža­
lia pieva aptemo, o merginos keliai sulinko.
Ji suvokė, jog pasigirdusi aimana išsprūdo iš
jos lūpų. Angelą norėjo ką nors atsakyti, bet
galva buvo tuščia kaip puodynė. Pajuto, kad
alpsta.
Už alkūnės sugriebusi ranka padėjo atsi­
sėsti ant kietos laiptų pakopos.
Ji atsilošė, užmerkė akis ir švelniai tarė:
— Atleiskite man, kad...
— Atleisti jums?
Vyras sėdėjo šalia ir laikė jos drebančią
ranką. Angelą luktelėjo, kol pasaulis grįžo į
savo vietą.
—Jums nėra už ką atsiprašinėti, —švel­
niai ištarė vyriškis. Jo žodžiai nebeerzino
skaudančios galvos. —Mes jus gerokai išgąs­
dinome, gal ir trinktelėjome per galvą. Kaip
jaučiatės?
—Man viskas bus gerai, —atsakė Ange­
lą, pati tuo nelabai tikėdama. Sumirksėjus vėl
ėmė tvenktis skausmas. Pažvelgusi į vyrą iš­
vydo, jog šypsena nuo jo veido nedingo.
—Kam jums buvo reikalingas tas tinklas?
 —Argi neaišku, mis Nidham? Mes tikė­
jomės ką nors sugauti.
— Ką? — įžūliai paklausė ji.
— Drugelius.
— Drugelius? — nepaisant skaudančios
galvos, nusijuokė. Vyras buvo rimtas ir ji su­
vokė, jog tai ne pokštas.
Pažvelgusi į ilgą tinklą, o po to atrėmusi
įdėmų vyro žvilgsnį, Angelą savęs paklausė,
ką sau mano aukštuomenės atstovas su ne­
priekaištingu kostiumu veikia laukuose, gau­
dydamas drugelius?
— Taip, mis Nidham, — jo balsas tapo
šaltas kaip akmuo ant kurio ji sėdėjo. Atsi­
stojęs tarė:
— Aš tikėjausi pagauti drugelių.
— O...
Angelą nežinojo, ką pasakyti. Nuspren­
dusi, jog bus geriausia baigti tą pokalbį, ji
atsistojo ir sunėrė prieš save rankas. Laukė,
kol vyras prabils, bet jis nieko nebepasakė.
Mergina pamanė, jog jis nueis savais keliais,
bet vyras atsigręžė. Rūsti išraiška, rodės, pri­
klausė kitam žmogui, ne tam, kuris prieš ke­
lias minutes juokėsi.
 — Man rodos, jums jau geriau, mis Nid-
ham. Aš tikiuosi, jog atleisite mums už visus
nepatogumus, kuriuos sukėlėme. Prašau pa­
klausyti mano patarimo ir grįžti į karietą.
— Aš planavau eiti toliau.
— Mis Nidham, aš primygtinai reikalau­
ju, jog grįžtumėte į savo karietą.
Angelą dabar nebeabejojo, jog tai labiau­
siai nepakenčiamas kada nors jos sutiktas
žmogus. Net jos brolis, kai elgdavosi kaip už­
guitas sutuoktinis, taip neerzindavo.
Eidama į karietą visą laiką greta girdėjo
žingsnius. Angelą nustebo, jog vyriškis nebe-
pratarė nė žodžio. Prieš tai juk buvo net la­
bai kalbus! Koks keistas žmogus... Angelai su­
klupus, vyras ištiesė ranką padėti, bet ji at­
stūmė ją. Ji negali svirduliuoti per pirmą su­
sitikimą su Oslingtono rūmų grafu, todėl pri­
valo žengti tvirtai. Jei tik šis vyriškis ir jo
sumanusis draugužis būtų atsimerkę ir pa­
matę ją stovinčią už sienos, šio nemalonaus
epizodo būtų išvengta.
Angelos širdis atsigavo išvydus, jog ka­
rieta vėl stovi ant visų keturių ratų. Bet džiu­
gesys apniuko, kai lipant į vežimą vyras pa­
ėmė jos ranką. Jo batų sukeltos kelio dulkės
kilo ir sėdo ant sijono volanų. Geras įspūdis,
kurį ji tikėjosi padaryti atvykusi į Oslingtono
dvarą, bliūško dėl šio žmogaus nepamatuoto
ryžto įsitikinti, jog ji saugi. Vežikas šoktelėjo
nuo pasostės kaip kulka paleista iš revolve­
rio. Jo drabužiai buvo purvini. Purvina ranka
nusišluosčius skruostą, jo akys išsiplėtė. Jis
nusiėmė kepurę ir norėjo kažką pasakyti.
Vyras, stovintis šalia Angelos, neleido ve­
žėjui ištarti nei žodžio.
—Aš tavim pasitikiu, juk sutvarkei veži­
mą. Mis Nidham skuba. — Neduodamas ve­
žėjui įsiterpti, vyras pridūrė: — Linkiu jums
geros popietės, mis Nidham, ir nuoširdžiai
tikiuosi, jog likusi kelionės dalis bus malo­
nesnė.
— Ačiū.
Ji daugiau nieko nepasakė ir vyras, man­
dagiai linktelėjęs, patraukė į tą pačią pusę,
kur turėjo riedėti karieta, ant peties nešda­
mas tinklą kaip darbininkas dalgį.
Angelą persmelkė nerimas. Nejaugi šis
keistuolis gyvena šalia Oslingtono dvaro? O
gal dar blogiau —gal jis gyvena tarp tų pačių
sienų? Gali būti, jog jis iš grafo aplinkos. Iš­
kalba rodė, jog jis išsilavinęs, taigi galėtų bū­
ti aukštesnės klasės tarnautojas. Nors žinojo,
jog elgėsi nederamai kalbėdama su nepažįs­
tamuoju, bet negalėjo dar kartą susitikusi pa­
sirodyti visiška kopūstgalvė.
— Kas jis toks? — paklausė vežėjo, ne­
sėkmingai stengdamasi, jog balsas skambėtų
nerūpestingai.
Vežikas nusiėmė kepurę ir prisispaudė
prie dulkėto palto.
—Tai buvo lordas Haringtonas, mis Nid-
ham.
— Lordas Haringtonas?! —Ji susičiaupė
tik tada, kai vežiko grimasa tapo tokia plati
kaip jos akys.
— Vikontas, kaip aš girdėjau. — Žvelg­
damas į ką tik sutaisytą ratą, jis atsargiai
bakstelėjo jį didžiuoju pirštu. — Sklinda gan­
dai, jog savo grafystėje jis keistai elgiasi. Ven­
gia Londono. — Vyriškis išsišiepė. — Grei­
čiausia negali ten vykti, nes Kovent Gardene
drugelių nepagaudysi, ar ne? Todėl ir gyvena
čia, Haringtono vienkiemyje.
— Ar karieta paruošta? Galime keliau­
ti? — nors klausimas nuskambėjo nemanda­
giai, bet tai buvo geriausias būdas nutraukti
pokalbį.
Bet tas keistasis vyriškis buvo lordas Ha-
ringtonasll! Vežikas kažką murmėjo panosė­
je. Angelą žinojo, jog jis norėtų dar ją „pra­
džiuginti“ istorijomis apie ekscentrišką gra­
fą. Kad ir kaip troško daugiau sužinoti, ji ne­
turi klausytis apkalbų. Be to, priminė sau
mergina, grafas gyveno Olsingtono dvare, o
kur yra tas Haringono vienkiemis? Tai negali
būti toli, taigi ji dar gali netikėtai sutikti lor­
dą Haringtoną...
Angelą leido vežėjui padėti jai įlipti į ka­
rietą, tačiau nesiliovė žvilgčiojusi į tą pusę,
kur nuėjo lordas Haringtonas. Tai nebuvo blo­
ga pradžia. Vikontas gali būti laukiamas sve­
čias grafo namuose. Tačiau koks jis bus Os-
lingtono rūmuose? Juokdarys? Ūmus vyriš­
kis ginantis savo jaunąjį draugą? Džentelme­
nas, besijaudinantis dėl jos gerovės?
Kad ir koks jis būtų, reikia pasiruošti vi­
siems netikėtumams. Angelą suabejojo — ar
sugebės?
 ANTRAS SKYRIUS

Kai nusamdytas vežimas sustojo po ak­

meniniu prieangiu, skirtu atvykstantiems ve­
žimams, Angelą smalsiai žiūrėjo į įspūdingą
namą. Kaip senstelėjusi karalienė, Oslingto-
no karališkieji dvaro rūmai stovėjo apsupti
nuostabios žalumos ir lyg laukė, kad kas jais
žavėtųsi. Amžiai ir druska nuo netoli esan­
čios jūros buvo numarginusios mūro sienas,
bet langai priekiniame fasade švytėjo, nu­
tvieksti paskutinių saulės spindulių.
Nebuvo dviejų vienodų langų. Skirtingai
nei simetriniuose Londono aikščių fasaduo­
se, šalia didelių erdvių langų buvo maži da­
žyti langeliai, kurie atrodė taip lyg būtų
perkelti iš vienuolyno. Bokštelyje, iškilusia­
me šalia dvigubų durų, žibėjo stiklas.
Už namo, kur kalva susiliejo su keliu, An­
gelą matė grupelę medžių. Rožių krūmai bu­
vo lyg žali šešėliai lyginant su sodria žolės
spalva. Kitos gėlės veržėsi iš klombų ir žaiža­
ravo spalvų gama. Ji tikėjosi, kad turės laiko
ir netrukus ištyrinės šį sodą.
Angelą išlipo vežikui prilaikant duris. Ji
džiaugėsi, kad kelionė baigėsi. Jai vis dar
skaudėjo galvą ir kiekvienas raumuo priminė
apie sunkią kelionę iš Londono.
Laiptų pakopos po jos batais buvo nu­
mintos nesuskaičiuojamos daugybės kitų ko­
jų. Juodo riešutmedžio durys, papuoštos tik
storomis, plačiagalvėmis juodomis vinimis,
atidaromos sugirgždėjo. Angelą sudvejojo; ta­
da, giliai įkvėpusi, peržengė slenkstį į savo
naują gyvenimą.
Ją apglėbė vėsuma. Pro langus besiskver­
biantys saulės spinduliai, apšviečiantys dei­
mantinius marmurinių grindų gabalėlius, ny­
ko didžiulėje erdvėje. Virš jos galvos, neįti­
kėtiname aukštyje, kabojo keletas žalvarinių
sietynų. Švytėjo paauksinti metaliniai laip­
tai, vedantys į antrą aukštą. Akmeniniai laip­
tai vedė į tarpinę aikštelę, kur stovėjo gin­
klai ir šarvuotas riterio žirgas. Silpna saulės
šviesa žėrėjo ant kardo rankenos.
Angelą prispaudė ranką prie širdies lyg
norėdama sužinoti, ar ji vis dar plaka, įžen­
gus į tą paslaptingą fantazijos pasaulį, kur nei
viena gyva būtybė neišdrįstų įeiti. Ji lankėsi
elegantiškuose namuose Londone prieš išvyk­
dama slaugyti mirštančios motinos į Seaso-
ną. Tie namai pavydėtų šiai senovinei didy­
bei.
— Laba diena. Ar jūs esate panelė Nid-
ham?
Išgirdus senyvą balsą, Angelą liovėsi gro-
žėjusis ir pasižiūrėjo į žilstelėjusį vyrą. Jo bliz­
ganti livrėja buvo mėlynos spalvos, kuri de­
rėjo prie židinio kraštinių plytelių tarp dvie­
jų durų. Jam priėjus, Angelą pamatė, kad vy­
ras nėra už ją aukštesnis. Jo amžių išdavė įdu­
busios akys ir susiraukšlėjęs veidas.
— Taip, aš esu Angelą Nidham, — atsa­
kė, pastebėdama, kaip jos balsas ištirpo
erdvėje.
—Aš esu Hervis, Jo Šviesybės liokajus,
panele.
 Kai jis ištiesė savo gruoblėtas rankas, An­
gelai nuo pečių nuslydo šalis. Liokajus kaž­
kaip negrabiai paėmė ir padavė nėrinį jaunai
moteriai, kuri staiga išlindo iš už laiptų.
Drebėdama Angelą klausė savęs, kas dar
ten galėtų slėptis. Tada griežtai sau pasakė
nebūti pernelyg lakios vaizduotės. Jos moti­
na pasakodavo nuostabias istorijas apie mė­
nesius, praleistus Oslingtono karališkuosiuo­
se dvaro rūmuose. Angelą buvo įsitikinusi,
kad jai taip pat labai patiks tarnyba didinga­
me name.
— Štai čia, panele Nidham, — tarė vy­
resnysis liokajus. Jo duslus balsas nuskambė­
jo aukštais koridoriais, einančiais į visas pu­
ses iš fojė. — Prašau, nežiopsokite. Jo Švie­
sybė laukė jūsų jau prieš valandą.
— Aš laukiu susitikimo su Jo Šviesybe!
Angelą teisinsis ne jam, o hercogui.
Kai ji nieko daugiau nepasakė, susikūpri­
nęs vyras parodė kairėje esančias duris; ir ji
nuėjo ta kryptimi. Hervis tylėdamas lydėjo
ją pro duris, pro kurias matė puikius kamba­
rius, tviskančius nuo krištolo, marmuro ir
puikios medienos, nušlifuotos taip, kad atsi­
spindėjo žvakės. Supratusi, kad kiekvieno
kambario židinys ir atbraila yra kitokie, ji
troško sustoti ir juos apžiūrėti. Angelą sau
prižadėjo, kad pagundai pasiduos vėliau. Da­
bar ji turi padaryti kuo geresnį įspūdį her­
cogui.
Einant pro veidrodį įmantriais paauksuo­
tais vaisiais puoštais rėmais, stengėsi išvysti
savo atvaizdą. Žiūrėdama į dulkėmis apkibu­
sią suknelę, ji numanė, kad ir kaspinai ant
jos skrybėlaitės atrodė taip pat negražiai. O
galbūt net ir blogiau... Ji būgštavo, kad gėlės
ant jos skrybėlaitės tikriausiai sumaigytos,
painiojantis iš lordo Haringtono tinklelio pe­
teliškėms gaudyti. Kad jį kur tą vyrą! Juk jis
su savo jaunuoju draugu turėjo ją pastebėti.
Jos susierzinimas nepraėjo net pasitaisius
plaukus. Ji buvo suglumusi, o juk galėjo pa­
prašyti Hervio ir nusiplauti kelionės nešva­
rumus prieš susitikimą su hercogu.
Jei tik lordo Haringtono batai jos visos
neaptaškė purvais!
Andželos žingsniai sulėtėjo, kadangi vi­
kontas ir vėl įsibrovė į jos mintis. Ji nenorė­
jo, kad tas keistas vyras dabar būtų jos gal­
voje. Bet jo smaragdinių akių šilumos ir
rūpesčio neįmanoma užmiršti... Taip pat ji
negalėjo pamiršti jo stiprių ir kartu švelnių
rankų...
Hervis atsisukęs pasižiūrėjo ir piktai su­
raukė antakius. Skubėdama ten, kur jis, ati­
daręs duris, stovėjo, Angelą nugrimzdo už­
marštin iš baimės virpulio. Ji privalo susikon­
centruoti prisistatydama hercogui. Jo Švie­
sybė išsiųs ją atgal į miestą labai greitai, jei
ji elgsis neramiai, nes jis tikėjosi, kad jaunoji
panelė bus gera mokytoja.
Liokajus atidarė duris, kurios atsivėrė taip
pat tyliai, kaip ir iš jo sklindantis tylus abuo­
jumas. Eidamas parketinėmis grindimis, se­
nyvas vyras net neatsisuko pasižiūrėti, ar An­
gelą seka iš paskos.
Ji ėjo lėčiau, kadangi kiekviename žings­
nyje akys vis užkliūdavo už kokio nors daik­
to, esančio pasakiškame kambaryje. Didžiu­
lės lentynos su stiklais buvo pilnos įvairaus
dydžio knygų. Kambaryje buvo vienintelis
langas su rombo formos vidlotėmis, nutįsu­
siomis per visą jo plotį, ir ilgais saulėlydžio
šešėliais, besidriekiančiais ant gruboko židi­
nio. Eidama pro suolus ir stalus, Angelą nu­
sišypsojo. Trys odinės kėdės stovėjo kampe
prie lango. Tai buvo puiki vieta popietiniam
skaitymui.
Hervis sustojo prie kėdės, kuri buvo nu­
sukta taip, kad ji negalėjo matyti, kas joje
sėdėjo.
— Jūsų Šviesybe, panelė Nidham paga­
liau atvyko.
— Nidham? — nekantriai nuskambėjo
klausimas. — Aš nieko nepažįstu tokia pa­
varde!
Liokajus palinko prie kėdės. Nors Ange­
lą negirdėjo jo žodžių, spėjo, kad liokajus pri­
minė hercogui apie jo globotinės guvernantę.
Ji sutriko lyg klausdama savęs, ar vyras visa­
da toks užmaršus? Be abejo, tai apsunkins
jos gyvenimą.
— Oi, ta panelė Nidham, — ištarė vyras
tokiu pačiu tenoru. — Ačiū tau, Hervi.
Liokajus paėjo tolėliau ir, suraukęs anta­
kius, pasižiūrėjo į Angelą, lyg sakydamas jai
paeiti į priekį ir prisistatyti. Smalsaudama ko­
kios rūšies tironas galėtų būti tas Oslingtono
hercogas, ji žengė prie kėdės ir stabtelėjo ta­
da, kai Jo Šviesybė atsistojo.
 Tai nebuvo įnoringas vyras, kokį ji įsivaiz­
davo. Hercogas buvo gražus. Žandikauliai
tvirti, veido bruožai taisyklingi. Smilkiniai
truputį žilstelėję ir įdegusioje odoje matėsi
raukšlės. Ji prisiminė — hercogas rašė, jog
neseniai grįžęs iš Indijos, taigi spėjo, kad tam­
sus įdegis yra jo ilgos kelionės jūra pasekmė.
Jo aulinių batų kulnai kaukšėjo parketo
grindimis, kai jis žengė pasitikti Angelos, bet
ji to negirdėjo. Nematė ir gerai kirpto tam­
siai mėlyno švarko, ir kaklaskarės po kaklu,
kadangi jis vertino ją. Jo pilkos akys žvelgė
tyrinėdamos taip, lyg ji būtų viena iš jo ko­
mandos sipajų.
— Jūs esate panelė Nidham — panelė
Nidham, su kuria aš tariausi, kad būsite ma­
no globotinės guvernantė? — jis pakėlė si­
dabrinę tabakinę nuo stalo šalia savo kėdės,
atidarė ir pasiėmė žiupsnelį.
— Aš esu Angelą Nidham. Man malonu
jums padėti, Jūsų Šviesybe.
Hercogas padėjo tabakinę ant stalo ir pa­
sikišo nosinaitę po kaklu.
— Panele Nidham, — pasakė jis šal­
tai, — kai mano mama pasiūlė susisiekti su
jumis, kad padėtumėte mano globotinei
pritapti aukštuomenėje, aš buvau susidaręs
įspūdį, kad jūs nesate vaikas.
— Galiu jus užtikrinti, Jūsų Šviesybe,
kad nesu vaikas.
— Jūs taip atrodote.
Priblokšta tokio sutikimo, ji klausė sa­
vęs, ar visiems Nortamberlando vyrams sve­
timos geros manieros? Pirmiausiai prie jos
prisikabino lordas Haringtonas ir jo tinklelis
peteliškėms gaudyti. Dabar hercogas elgėsi
taip lyg ji netiktų jo globotinei į guvernantes.
Ji pajuto drebulį, perbėgusį per nugarą, įsi­
vaizduodama, kad jai bus liepta išvykti. Ji pri­
valo išvengti tos nemalonės, jei tai dar įma­
noma.
— Jūsų Šviesybe, — tarė ji, kovodama
su savimi, kad nepakeltų balso. — Aš nese­
niai atšvenčiau savo dvidešimt šeštąjį gimta­
dienį. Tai buvo vos prieš dvi savaites.
— Nejaugi?—jis vėl nužvelgė ją nuo gal­
vos iki kojų ir linktelėjo.
Ji norėjo paklausti, ką Jo Šviesybė turėjo
omenyje, bet tuo metu už nugaros išgirdo
žingsnius. Pasižiūrėjusi per petį pamatė mo­
terį pilka suknele, skubiai išeinančią iš kam­
bario. Hercogo ženklas buvo skirtas ne An­
gelai, bet tarnaitei, kurios ji negirdėjo įeinant.
Eidamas prie kėdės, hercogas tęsė:
— Sėskitės, panele Nidham.
— Ačiū. Aš tikiuosi, kad greitai turėsiu
galimybę susitikti su jūsų globotine.
—Tinkamu laiku... —jis linktelėjo galva
link kėdės šalia kurios sėdėjo.
Angelą suprato tai kaip įsakymą. Nors ji
buvo pavargusi, skaudėjo galvą ir buvo tokia
ištroškusi, kad būtų išgėrusi visą Siaurės jū­
rą, gana grakščiai atsisėdo. Žinojo, kad gra­
žusis hercogas vertino kiekvieną judesį. Ji pri­
valo įrodyti jam, kad gali išmokyti jo globo­
tinę kilmingųjų pasauliui tinkamo elgesio.
Laikydama rankas ant kelių, laukė, kol Jo
Šviesybė prabils.
Jis krito į savo kėdę.
—Aš turėčiau būti dėkingas, kad nedels­
dama atvykote į Oslingtono karališkuosius
dvaro rūmus, panele Nidham. Laimei, jūs ne­
turite nieko, verčiančio pasilikti Londone.
—Aš greitai susitvarkiau savo reikalus, —
atsakė ji, nenorėdama prisipažinti šiam šal­
tam žmogui, kad džiaugėsi, galėdama palikti
brolio namus.
 — Kaip aš ir sakiau, kad laimei, — jo
pirštai žaidė su knyga ant stalo ir ji spėjo,
kad jis norėjo tęsti skaitymą. — Gal tik ke­
lios jūsų amžiaus ir padėties moterys norėtų
palikti miestą dėl, to, kad padėtų pasirengti
mano globotinei prisistatyti aukštuomenės
pasauliui.
Angelą supyko, kadangi jo žodžiai nu­
skambėjo panašiai kaip lordo Haringtono ko­
mentarai. Nei vienam vyrui neturi rūpėti, ko­
dėl ji nusprendė atvykti j Oslingtono karališ­
kuosius rūmus. Ji ir pati žino, kad gyvenimas
pasisuko ne taip, kaip ji svajojo. Būdama her­
cogo globotinės amžiaus, ji būtų svajojusi apie
nuostabų balių sezoną, kur viskas baigtųsi
vestuvėmis su mylimuoju.
Giliai įkvėpusi, ji nurijo pyktį. Hercogas
negalėjo numanyti, kad jo žodžiai atgaivino
širdgėlą ir sudužusias viltis, kurias ji bandė
užmiršti. Kalbėdama Angelą džiaugėsi savo
ramiu balsu:
—Jūsų Šviesybe, man buvo malonu pri­
imti jūsų malonų pasiūlymą ir tapti jūsų glo­
botinės drauge.
—Aš turiu prisipažinti, kad noriu pada­
ryti visa kas geriausia dėl Leonios. Jos tėvas
buvo mano pavaldinys Šv. Jurgio forte Mad-
rase, ir jis buvo iš tų žmonių, kurie stengėsi
iš visų jėgų. Aš prisiekiau pasirūpinti Leo-
nios ateitimi, ir kaip Leonios draugas, dalį
naštos ir tos pareigos aš perduosiu jums.
— Ar ji buvo lavinama?
Jo juokas buvo veriantis kaip vežiko bo­
tagas.
—Fortas nebuvo dykuma. Aš manau, jūs
būtumėte pasijutusi kaip namie tarp anglų,
tik aptvertoje teritorijoje.
—Jūs norite, kad jai padėčiau jai pritap­
ti aukštuomenėje? — paklausė Angelą vėl
kiek sutrikusi. Šis vyras buvo beveik toks pat
įkyrus kaip ir lordas Haringtonas. Jei herco­
gas būtų nors truputėlį užsiminęs apie savo
lūkesčius laiške ir jo globotinės aplinką, ji ne­
sijaustų taip nesmagiai.
— Aš norėčiau, panele Nidham, surasti
jai vyrą.
—Tai, be abejonės, kiekvieno globėjo no­
ras — kur nors išsiųsti savo globotinę.
Jis suraukė tamsius antakius ir niūriai pa­
sižiūrėjo:
— Matau, kad randate tiesmuką, karei­
viui tinkamą atsakymą. Jums nėra ko jaudin­
tis. Leonia yra geresnių manierų nei aš.
Jis ir vėl nervingai sukikeno.
— Ir kadangi man nereikia vyro, jūs tu­
rėtumėte rūpintis tik ja.
—Jei norite, kad pasisektų, Jūsų Šviesy­
be, — santūriai atsakė Angelą, — turėtumė­
te suprasti, kad potencialus vyras gali turėti
tėvus, kurie domėsis jumis ir busimąja nuo­
taka.
—Tiesa. —Jo Šviesybė atsilošė ir sudė­
jo pirštus kaip piramidę priešais savo nosj. —
Matau, kad mes daug ko turime išmokti iš
jūsų. Aš įvertinsiu jūsų sunkų darbą ir pasi­
aukojimą vykdant užduotį.
Jis pakėlė knygą.
— Ar skaitėte Skotą, panele Nidham?
—Taip, — atsakė ji, nustebinta netikėto
klausimo.
—Tai yra viena iš paskutiniųjų, jos pava­
dinimas — Rob Rojus. Ji įdomi, bet man la­
biau patiko Vaverlis. Manau, kad jūs skaitėte
pastarąją. — Ir tuoj paklausė. — Ar kalbate
prancūziškai?
Angelą įsitempė, kadangi jis kalbėjo pran­
cūziškai:
 —Aš išmokau pakankamai, kad sugebė­
čiau kalbėtis.
Jo išraiškingi antakiai išlinko ir po valan­
dėlės grįžo į savo vietą.
— Kaip matau, turite gerą išsilavinimą,
ir jūsų manieros, nepaisant mano provokaci­
jų išmušti jus iš vėžių, yra tokios puikios kaip
mano mama ir sakė. Tikiuosi, kad mes abu
gerai dirbsime.
— Tikiuosi, Jūsų Šviesybe.
— Ar jūs ...?
Angelą nesužinojo, ko jos būtų paklausęs
hercogas, nes jis nebaigė minties. Ji pasekė
jo žvilgsnį ir pamatė merginą, einančią prie
jų. Saulės šviesa lyg degė jos raudonuose
plaukuose ir pabrėžė dailią nosį. Kelios straz­
danos puošė jos porcelianinę odą ir kai ji pri­
artėjo, Angelą pastebėjo —jaunosios moters
akys buvo mėlynos kaip ir jos kaspinai, juo­
siantys madingos suknelės liemenį. Angelą
nustebo, kad merginos plaukai buvo palaidi
lyg ji būtų dar vaikas.
— Čia yra Leonia Suton, jūsų globoti­
nė, —pasakė hercogas. — Leonia, prašau —
pasisveikink su panele Angelą Nidham, tavo
guvernante. Aš tikiuosi, padėsi jai įsikurti Os-
lingtono dvare.
Angelą laukė merginos reakcijos. Tai bū­
tų pirma užuomina apie tolesnius santykius
su raudonplauke. Jei Leonia Suton tokia kaip
ir jos globėjas, padėtis bus nepakenčiama.
Jos nerimas buvo nepagrįstas, panelė Su­
ton atskubėjo paimti jos rankų. Suspaudus
jas, ji sušuko:
—Panele Nidham, aš džiaugiuosi, kad jūs
pagaliau čial Rodnis primygtinai reikalavo,
kad aš likčiau vaikų kambaryje, kol jūs at­
vyksite. Kaip pavargau, kad su manimi elgia­
masi kaip su vaikui
—Aš džiaugiuosi, kad esu čia. —Mergi­
nos gerumas skyrėsi nuo niūraus globėjo tem­
peramento. — Jūs turėtumėte atsiprašyti Jo
Šviesybės dėl neapgalvotų žodžių — aš esu
įsitikinusi, jis galvojo tik apie jūsų gerovę.
Panelė Suton sumirksėjo, bet įrodė, kad
jos išsiauklėjimas yra geras. Atsisukusi į tam­
siaplaukį hercogą, pasakė:
— Aš nenorėjau įžeisti, Rodni.
— Tau atleidžiama, — jo jaudinantis
žvilgsnis grįžo prie Angelos. — Jūs matote
savo darbą, panele Nidham. Mano globoti­
nės — didelis entuziazmas, kurio aš nenoriu
sutramdyti, tik prislopinti. Suvaldant jos
temperamentą, jums reikės surengti daug pa­
mokų, o jai skirti daug dėmesio.
Angelą atsakė:
— Aš neabejoju, kad ir panelė Suton, ir
aš vienodai gerai atliksim šią užduotį.
Mergina apdovanojo ją spindinčia šyp­
sena.
Hercogas vėl paėmė savo knygą ir ją at­
vertė.
— Leonia, supažindink panelę Nidham
su karališkaisiais rūmais.
— Bet, Rodni....
—Daryk kas liepta, kaip geras vaikas, —
pasakė jis į ją nežiūrėdamas, kadangi buvo
susikoncentravęs į knygą.
Angelą tikėjosi, kad tai buvo vienintelė
priežastis, dėl kurios jis nepastebėjo panelės
Suton liūdno veido. Jei jis tyčia būtų buvęs
abejingas savo globotinei, tai reikštų, kad An­
gelą iškeitė siaubingą egzistavimą brolio na­
muose į blogesnį Oslingtono dvare.
Ir vėl panelės Suton reakcija buvo rami­
nanti. Ji šypsojosi, kai lydėjo Angelą iš kam­
bario. Einant blankiu koridoriumi, Leonia
droviai pasižiūrėjo į Angelą.
—Aš džiaugiuosi, kad jūs čia. Rodnis sa­
kė — kai jūs atvyksite, aš galėsiu lankyti ki­
tus. Ar mes galėtume rytoj aplankyti vieną iš
kaimynų? Aš labai norėčiau, panele Nidham.
Forte lankydavau kaimynus beveik kiekvieną
dieną. Ar jūs manote, kad aš galėčiau keletą
aplankyti? Aš žinau, kad turėčiau dar pa­
laukti, bet būtų taip smagu.
— Aš manau, kad mes pirmiausia turė­
tume pažinti viena kitą. —Angelą nesusilai­
kė ir nusišypsojo energingajai merginai. Ji no­
rėjo sužinoti, ar panelė Suton visada buvo
tokia plepi. Jei taip, Angelą turi padirbėti,
kad sutramdytų šią panelės Suton asmeny­
bės savybę.
— Oi, tai būtų puiku! — Ji uždėjo savo
ranką ant plono laiptų turėklo.— Neleiskite
Rodniui liūdinti jūsų. Jis nenori būti atžaga-
rus. Paprasčiausiai jis yra per daug užsiėmęs,
galvodamas apie svarbius dalykus — dabar,
tapęs hercogu, jis privalo rūpintis Oslingto-
no dvaro gerove.
 — Atrodo, kad jūs jį puikiai suprantate.
— Aš pažįstu jį nuo tada, kai dar buvau
kūdikis. Kai mirė mano motina, Rodnis pa­
dėjo mano tėvui.— Ašaros užtvindė jos ryš­
kiai mėlynas akis. — Atleiskite man, panele
Nidham. Aš vis dar dažnai galvoju apie tėvą.
Angelą patapšnojo jos ranką.
— Kaip ir aš, kai prisimenu savo mamą,
kuri mirė praeitą žiemą.
—Atleiskite, —ir vėl ji suspaudė Ange-
los rankas. — Bet dabar jūs esate čia su mu­
mis. Ir dėl to aš labai labai džiaugiuosi.
Nieko nebesakydama, Angelą sekė pas­
kui ją laiptais į viršų — laiptai atrodė tokio
pat pločio, kaip ir prie pagrindinio įėjimo.
Akmeninės sienos ir tamsūs apmušalai būtų
atrodę niūriai, tačiau grindys buvo nušvie-
sintos rytietiško kilimo. Nuo laiptų viršaus į
visas puses vedė ilgi koridoriai, bet panelė
Suton nesuteikė progos paspoksoti. Visos du­
rys buvo uždarytos, ir langas ilgo koridoriaus
tolumoje jų neapšvietė.
— Jei pasiklysite, — kikendama pasakė
panelė Suton, — nenusiminkite. Aš turėjau
tarnus, kurie pirmąją savaitę, kai čia atva­
žiavome, nuvesdavo mane atgal prie pagrin­
dinio priestato po du kartus per dieną.
Ji nusišypsojo dar plačiau, kai ji atvėrė
duris.
— Žiūrėkite!
Angelą negalėjo iškęsti neaiktelėjusi iš
nuostabos, paskui panelę Suton įeidama į ele­
gantišką kambarį. Kambarys buvo toks švie­
sus kaip fėjos sparnai, kaip kontrastas niū­
riems koridoriams. Kremo spalvos šilkas ant
sienų derėjo su lovatiese ir su vyšniniu bal­
dakimu. Tualetinis staliukas, kelios sofos ir
minkštasuoliai buvo aptraukti aukso ir balto­
mis juostomis marginta medžiaga ir sustatyti
ant kilimo, kuris būtų buvęs per didelis bro­
lio svetainei. Kambario grindys — iš parke­
to. Langai —su permatomomis nėrinių užuo­
laidomis, nusidriekusiomis nuo lubų iki grin­
dų. Kai panelė Suton pribėgo ir jas atitrau­
kė, Angelą pamatė — tai prancūziški langai,
atsidarą į balkoną. Angelai išėjus į balkoną,
vakaro vėjelis paglostė veidą. Ji nusišypsojo
sodui, nykstančiam prieblandoje ties kalvos
vingiu. Ūkiniai pastatai buvo lyg gremėzdiški
šešėliai, ir iki jos atsklido silpnas kvapas nuo
arklidžių. Tolimi medžiai žymėjo laukų kraš­
tą. Ji žiūrėjo tol, kol besileidžianti saulė din­
go, nudažydama debesis raudona spalva, to­
kia ryškia kaip lordo Haringtono švarkas.
Angelos pirštai suspaudė geležinius bal­
kono turėklus. Ji buvo kvaila, nes vis dar gal­
vojo apie keistą vikontą. Galbūt būtų užmir­
šusi, jei jis nebūtų mįslė, kurią reikėjo įminti.
Išgirdusi, jog panelė Suton ją šaukia, An­
gelą grįžo vidun.
Panelė Suton sėdėjo ant lovos. Lova bu­
vo tokia aukšta, kad merginos kojos kybojo
ore. Ji pasakė:
— Čia vienas mano mėgstamiausių kam­
barių. Todėl aš jį ir pasirinkau.
—Čia miela, —pasakė Angelą. Ji norėjo
paklausti panelės Suton, ar pažįstanti ekscen­
trišką vikontą ir sužinoti ką apie jį mano, bet
tada būtų turėjusi paaiškinti, kaip su juo su­
sipažino...
Šoktelėjusi nuo lovos, panelė Suton puo­
lė prie Angelos.
— Ir jums jis patinka?
— Žinoma, aš suprantu kodėl patinka
jums. Pirmas aukštas toks tamsus, o čia —
kaip pakilimas į dangų.
 Panelė Suton priėjo prie minkštasuolio ir
aukščiau kilstelėjo suknelę. Pamačiusi Ange-
los nerimą, vėl susitvarkė savo sijoną.
—Dangus yra virš mūsų. Aš maniau, kad
negerai — tiek mažai langų palėpėje. Ar nu­
vesti jus ten? Čia yra daug įdomių vietų. Mes
galime ištyrinėti sandėlius. Manau, ten yra
lagaminų, kurie nebuvo atidaryti nuo tada,
kai gimė Rodnis. Tik pagalvokite, kokius lo­
bius galėtume rasti!
— Kitą kartą. —Angelą atrišo skrybėlai­
tės kaspinus ir nusiėmė ją nuo galvos. Sten­
gėsi nesusiraukti palietusi guzą prie dešinės
ausies. Štai kodėl skaudėjo galvą.
— Ar jums negera, panele Nidham?
— Aš nenoriu būti šiurkšti, panele Su­
ton, bet pavargau kelionėje. Gal būtumėte
tokia maloni ir nuvestumėte į mano kambarį?
Panelė Suton nusijuokė.
— Čia yra jūsų kambarys.
— Šitas? —Angelos balsas suvirpo —jei
šitas prašmatnus kambarys skirtas tarnams,
ji net nedrįso įsivaizduoti, kokie didingi kiti
miegamieji.
—Oi, panele Nidham, jūs neturėtumėte
būti tokia įsitempusi. Atrodote kaip lazda.
Estera džiaugsis galėdama pasišaipyti iš jūsų.
— Estera?
— Mano mažoji sesutė. — Jos nosis su­
siraukšlėjo lyg tramdytų juoką. —Estera yra
gyva bėda, nors ji gali būti ir gera, tačiau tik
kai pati to nori. Ji beveik dvylikos. Kai mano
brolis buvo jos amžiaus, aš išsiaiškinau, kad
tai pats nepakenčiamiausias amžius.
Angelą nusišypsojo matydama, kaip pa­
nelė Suton stengiasi atrodyti vyresne nei iš
tiesų buvo.
—Nė nenumaniau, kad turite brolių, se­
serų. Jo Šviesybė laiškuose apie tai neužsi­
minė.
— O, taip... — kankinės atodūsį nutildė
stiprus bilsmas į duris.
— Įeikite, — pasakė Angelą.
Durys atsidarė ir pasirodė mergaitė, kuri
turbūt buvo panelė Estera Suton. Jos plau­
kai buvo nemaloniai raudoni, kurie, Angelą
tikėjosi, patamsės kaip ir jos sesers. Daugy­
bė strazdanų švietė ant putlių skruostų, o
šviesios mėlynos akys spindėjo šelmiškai.
Suknelė buvo susiglamžusi, kojinėse ir plau­
kuose styrojo medžių lapai.
 — Estera, tu esi purvinai — sušuko pa­
nelė Suton. — Ar vėl karsteisi po medžius?
Mergaitė dūrė pirštu į Angelą ir pasakė:
— Ji tokia pat susitaršius kaip ir aš.
— Panelė Nidham keliavo iš Londono.
O tu nebuvai toliau už sodo nosies iškišu­
si, — spausdama ranką prie jos krūtinės, dar
paklausė: — O gal?
— Ar ji panelė Nidham?
Angelą vos nenusišypsojo, matydama vai­
ko nenorą pripažinti, jog blogai pasielgė.
— Taip, ir manau, kad jūs esate panelė
Estera Suton?
Užuot atsakiusi, panelė Estera nusigręžė
ir Angelą pamatė kitą šešėlį prie durų.
— Jūs taip pat galite įeiti, — pašaukė
Angelą. — Slėptis nėra gerai.
Vaikinas įėjo į kambarį, raudonai šviesią
galvą panarinęs, taigi ji nematė jo veido, tik
pastebėjo — jis buvo liesas.
Angelą įdėmiai žiūrėjo į jį. Tuomet pane­
lė Suton paklausė:
— Tomai, ar kas negerai?
Jis kilstelėjo galvą ir sušnibždėjo:
— Aš džiaugiuosi, kad jūs čia ir nesu­
žeista, panele... — vaikinas nuraudo ir tapo
toks, kaip jo sesers plaukai. —Aš turiu ome­
ny.... Aš atsiprašau, panele Nidham. Aš ne­
mačiau jūsų. Aš...
— Tomai, ką reiškia šitie vapėjimai? —
panelė Suton paklausė dar kartą tokiu tonu,
kuris turėjo nuskambėti kaip suaugusios. —
Aš nesuprantu!
Angelą suprato. Net jei ji ir negirdėjo jo
vardo, ponaičio Tomo padriki žodžiai identi­
fikavo jį kaip peteliškių tinklelio savininką.
Jausdama simpatiją vaikinui, kuris buvo ne
daugiau nei dvejais metais vyresnis už pane­
lę Esterą, ji pasakė:
— Panele Suton, jūsų brolis ir aš jau bu­
vome susitikę.
— Jau? Kur?
Ji nusišypsojo.
— Galite nurimti, ponaiti Tomai, ir ži­
nokite, kad nei aš nukentėjau, nei mano skry­
bėlaitė buvo smarkiai sugadinta.
— Kokia skrybėlaitė? — parūpo panelei
Esterai ir ji reikalavo atsakymo. — Kodėl tu
mane visada palieki linksmybių nuošalyje?
Ponaitis Tomas paklausė:
— Ar papasakosite apie tai Rodniui?
 Ryjant seiles, Adomo obuolys smarkiai
šokinėjo.
Angelą suglumo.
— Ar yra priežasčių, kodėl turėtų neži­
noti, kad jūs gaudėte drugelius?
— Drugelius?! — aiktelėjo panelė Su-
ton. — Tomai, tu ir vėl buvai su lordu Ha-
ringtonu?!
Purtydama galvą, pasipiktinusi sušuko:
— Juk žinai, kad Rodnis uždraudė tau
eiti į Haringtonų sodybą!
— Mes nebuvome Haringtonų sodybo­
je, — atsakė vaikinas ir vėl nulenkė galvą.
Baksnodamas pirštu kilimo kraštą, atsidu­
so. —Leonia, aš buvau pažadėjęs Justinui eiti
su juo prieš tai, kai Rodnis uždraudė tai da­
ryti. Tėtis visada sakydavo, kad vyras yra
toks, koks jo žodis. Kaip būtų atrodę, jei bū­
čiau vertęs Justiną laukti manęs prie vartų,
kai pasakiau — ten būsiu?
— Justiną? — paklausė Angelą, sėsdama
ant kėdės prie tualetinio stalelio. — Ar tai
lordas Haringtonas?
— Taip, — tyliai pasakė panelė Suton,
lyg bijodama, kad kažkas jos slapta klausosi.
Angelą suprato, kai ji pridūrė:
 — Bet prašau nekalbėti apie jį. Rodnis
nenori, kad kas nors iš mūsų turėtų su juo
reikalų. — Ji piktai pasižiūrėjo j savo bro­
lį. — Niekada!
 TREČIAS SKYRIUS

Kitą rytą Angelą nubudo, tikėdamasi su­

sidraugauti su keistąja šeima. Ji apsivilko sa­
vo mėgstamiausią, žalią, šakelėmis papuoštą
muslino suknelę. Ant jos tualetinio stalelio
buvo padėtos šviežios gėlės, taigi ji vieną ro­
žę įsisegė į kuklią iškirptę. Rausva gėlė tiko
prie liemenės siuvinėjimų.
Angelą pažiūrėjo į veidrodį. Praeitą va­
karą, kai atvyko į Oslingtono dvarą, atrodė
tokia susitaršius kaip ir panelė Estera. Ne­
nuostabu, kad Jo Šviesybei kilo klausimų dėl
jos sugebėjimo būti panelės Suton guvernan­
te. Dabar jos plaukai buvo susigarbanoję ap­
link veidą ir kyšojo iš po nėriniuotos kepu-
rėš, ir nesimatė, kad žali suknelės kaspinai
kelias dienas guėjo dėžėje, kol ji čia keliavo.
Angelą atsiduso. Baigiantis pirmai dienai
Oslingtono dvare ji turėtų sulaukti sėkmės.
Pirmasis įspūdis apie ją buvo nekoks, todėl ji
privalo kuo greičiau jį pagerinti. Nors Angelą
susidraugavo su panele Suton, nei ji, nei jos
brolis, nei sesuo nepaaiškino, kodėl hercogas
reikalauja laikytis nuošaly nuo Haringtono so­
dybos.
Tai glumino. Nors ir keistas lordo Ha­
ringtono pomėgis gaudyti drugelius, bet po­
naitį Tomą nuoširdžiai gynė. Ji tikėjosi, kad
šiandien sužinos daugiau atsakymų.
Angelą nusišypsojo, paėmė skėtį nėri­
niuotu kraštu ir išėjo į plačią akmeninę tera­
są. Išgirdo tolimą arklių pasagų kaukšėjimą.
Giliai įkvėpusi rasos prisigėrusio oro, Angelą
plačiai nusišypsojo, pamačiusi ją atgabenusią
karietą, tolstančią nuo namo. Išvažiuojanti
karieta tarsi atskyrė Angelą nuo Londono, ir
ji to nesigailės.
Ji pamatė šmėstelint ilgą ir liekną kaip
katės siluetą. Tai turėtų būti ponaitis Tomas.
Jis ėjo link vartų ir kelio, vedančio iš Osling­
tono dvaro.
 Suglaudusi skėtį, perėjo kruopščiai su­
tvarkytą kiemą, nesustodama pasigrožėti krū­
mais ar medžių pumpurais. Ponaitis Tomas
buvo tas asmuo, su kuriuo jai reikėjo pasi­
kalbėti. Panelė Estera per jauna, o panelė Su-
ton nesiruošė paaiškinti, kodėl ją taip nuliū­
dino globėjo žvilgsnis. Siame didžiuliame na­
me buvo daug paslapčių ir ji norėjo jas at­
skleisti, kad galėtų kuo geriau išmokyti pa­
nelę Suton.
Angelą beveik kartu su ponaičiu Tomu
priėjo vartus. Jos šypsena išblėso, kai pama­
tė tinklelį peteliškėms gaudyti, kurį jis nešė­
si persimetęs per petį. Tomo žvilgsnis buvo
atkaklus. Panelė Suton suklydo. Jos brolis ne­
atsisakė bėdą keliančio pomėgio.
— Aš maniau, jūsų globėjas prašė nesi­
lankyti pas lordą Haringtoną, — pasakė An­
gelą. Ji nenorėjo jo barti, bet jausdama atsa­
komybę, kaip ir kiekvienas Oslingtono dva­
re, privalėjo prižiūrėti, kad vaikai laikytųsi
hercogo taisyklių.
Ponaitis Tomas paspyrė vieną akmenuką,
paskui kitą. Kyštelėjo ranką į savo tamsių kel­
nių kišenę ir nenoriai iškošė:
 —Rodnis pasakė, kad Justinas nevaikytų
savo prakeiktų drugelių po Oslingtono žemes.
Matėte, aš susitinku su Justinu už vartų, vieš­
kelyje. Ne Oslingtono žemėje.
Ji ištraukė iš jo rankų tinklelį peteliškėms
gaudyti.
— Jei Jo Šviesybė taip liepė, vadinasi,
turite laikytis taisyklių ir Oslingtono žemėje,
ir ne tik ten. Ar sakėte jam, kad nepaklu-
site?
— Aš sakiau...
—Kad vyras yra toks kaip ir jo žodis. Jei
pažadėjote Jo Šviesybei, turite prisiminti tai
kaip ir tėvo liepimą.
Vaikinas stvėrė tinklelį. Jo žandikaulis
maištingai atsikišo.
— Aš nesakiau, kad nesusitikinėsiu su
Justinu ant kelio.
— Ponaiti Tomai...
— Kodėl jūs sekate mane? Juk buvote
pasamdyta prižiūrėti mano seserį, —užpyko
Tomas. —Jūs prižiūrėsite ją kaip angelas sar­
gas, ar ne taip? — prajuko aiškiai patenkin­
tas savo sąmoju ir tęsė: — Jūs nesate mano
globėja, Angelą. Eikite ir rūpinkitės Leonia,
už kurią esate atsakinga, ne manimi!
 Nustebinta pagiežingo jo balso, Angelą
suprato, kad neturi nusileisti:
— Ponaiti Tomai, jei paaiškintumėte
man, kodėl Jo Šviesybė ...
Ji suprato, kad Tomas jos nesiklauso, bet
žiūri kažkur į tolį už jos. Atsisuko ir aiktelė­
jo — šalia buvo lordas Haringtonas.
— Panele Nidham, —jis kilstelėjo aukš­
tą skrybėlę. Šį kartą buvo deramai apsiren­
gęs: vilkėjo rusvą švarką ir šviesiai rudas kel­
nes, ir drabužiai pabrėžė jo tvirtą kūną. Vie­
noje rankoje nešėsi pintinėlę, kuri, kaip An­
gelą spėjo, kažkaip buvo susijusi su druge­
liais, kuriuos tikėjosi pagauti su ponaičio To­
mo pagalba.
— Lorde Haringtonai, — pasakė ji taip
šaltai, kaip ir praeitą kartą, kai jie kalbėjosi.
Jis nusišypsojo, o jo akys spindėjo iš juo­
ko, kurios ir siutino, ir žavėjo ją kaip ir vakar.
— Aš matau, kad nereikia apgailestauti
dėl nemandagaus vakarykščio prisistatymo —
mano reputacija eina priekyje manęs, kaip
sakoma.
— Argi?
Jo žalios akys susiaurėjo. Krepšį pakorė
ant vartų.
 —Ar jūs visada tokia rami, panele Nid-
ham? Ar aš nusipelniau jūsų malonės? —ne­
suteikdamas progos jai atsakyti, jis tęsė:
— Nėra abejonių, šiuo metu Oslingto-
nas pripūtė jūsų galvą visokio šlamšto apie
mane.
— Per daug gerai apie save manote, mi­
lorde, — atsakė Angelą, pakreipusi skėtį ir
stebėdama, kaip jo veide atsirado griežtos li­
nijos, ir pridūrė: —Jo Šviesybė nepasakė nie­
ko apie jus man girdint.
— O jums negirdint?
Ji išgirdo prislopintą juoką ir įsitempė.
Lordas ne tik skatina vaiką nepaklusti, bet
moko ponaitį Tomą negerbti savo globėjo. Ji
privalo užkirsti tam kelią.
— Ponaiti Tomai, aš prašiau jūsų grįžti
į dvarą. Prašau, padarykite tai.
Vaikinas dvejodamas pažiūrėjo į lordą Ha-
ringtoną. Angelos ranka sugniaužė skėtį. Ne­
svarbu, ką vikontas galvojo apie savo kaimy­
ną, jis privalo suvokti — hercogas tikisi, kad
jo glohptiniai paklus taisyklėms.
— Eik, vaikine, — pasakė vikontas, bet
jo akys žiūrėjo į Angelą. — Aš dabar norė­
čiau pakalbėti su panele Nidham. Bus dar
dienų, kurias mes praleisim pievose.
— Daugiau nebus, — pasakė Angelą, kai
ponaitis Tomas, nuleidęs galvą, ėjo pro ją, vi­
sa laikysena rodydamas pasišlykštėjimą. —
Jo Šviesybė nori nutraukti ponaičio Tomo
bendravimą su jumis. Hercogas bus nepaten­
kintas sužinojęs, kad ponaitis Tomas priešta­
rauja jo įsakymams.
—Ak, taip?! — karingai paklausė lordas
Haringtonas ir pikta ugnis sušvito jo akyse. —
Jis greitai išauklėjo jus, elgiatės kaip ir jo si-
pajai. Aš maniau, kad esate moteris, turinti
valią.
—Ne man atšaukti hercogo taisykles, nu­
statytas jo globotiniams. Aš įsitikinusi, kad
Jo Šviesybė turi pagrindą taip elgtis.
Lordas Haringtonas pakėlė ranką.
— Aš taip pat esu tuo įsitikinęs.
— Taigi....
— Ar galėtume tai aptarti eidami?
— Aš negaliu.
— Ar jūs taip pat esate jo taisyklių ob­
jektas?
Angelą pasižiūrėjo į didelį namą, esantį
už akmeninių sienų, ir pajautė kaltę.
 — Aš turėčiau leisti laiką su panele Su-
ton. Nes dėl to ir esu čia.
Jis paėmė jos ranką ir vėl nusišypsojo.
— Mano brangi panele Nidham, jei jūs
čia tam, kad mokytumėte panelę Suton, kaip
elgtis miesto kompanijoje, būtų protinga ro­
dyti jai pavyzdį, kaip mandagiai išklausyti tą,
kuris teiraujasi apie jūsų savijautą. Kaip kad
aš dabar. Aš nenoriu nieko daugiau, tik pa­
klausti, kaip jūs jaučiatės po vakar dienos.
Drįstu teigti, kad jūs neatrodote prasčiau po
savo išgyvenimų, nors nebematau purvo, ku­
ris buvo užtiškęs ant jūsų skruosto, išryškin­
damas jūsų ginėjos šviesumo plaukus.
Angelą aiktelėdama atitraukė savo ranką.
Sis vyras buvo toks storžievis kaip prekeivis,
pakely siūlantis savo baisias prekes. Jei lor­
das Haringtonas mano, kad apiberdamas
komplimentais, įtikins ją būti sąjungininke
mūšyje, kurį jis kariauja prieš hercogą, tai
labai klysta.
— Eikime, panele Nidham, — tęsė lor­
das Haringtonas, nors ji tylėjo. — Žinoma,
jums patinka meilikavimas kaip ir visiems.
Ji nesiryžo atsakyti. Vikontas vėl paėmė
jos ranką ir uždėjo ant savosios. Jis elgėsi taip
lyg ji būtų entuziastingai sutikusi su jo pa­
siūlymu ir nusivedė ją keliu. Jis ėmė švilpau­
ti, dar labiau nustebindamas Angelą. Melo­
dija buvo linksma ir smagi, puikiai tinkanti
pasivaikščiojimui —ji spėjo, kad jis tokiu bū­
du nori išvengti klausimų. Jei lordas Haring-
tonas mano, kad tokiu būdu gali ją paveikti,
tai klysta.
— Lorde Haringtonai, aš norėčiau pakal­
bėti apie svarbų reikalą,— tarė Angelą.
— Ar jūs visada tokia rimta?
— O jūs niekada? — karštai atkirto An­
gelą.
Sustojus didelio ąžuolo pavėsyje, vyras
nepaleido jos rankos. Jo pirštai švelniai ku­
teno delną ir ji kovojo su savimi, kad neaik­
telėtų nuo netikėto malonumo, sklindančio
ranka. Kai jo lūpos nuoširdžiai nusišypsojo,
ji suprato nenuslėpusi savo reakcijos į prisi­
lietimą. Ji buvo pasiruošusi pasijuokti iš jo
įžūlumo, bet žodžiai ištirpo nepasakyti, nes
užvaldė liepsnos vyro akyse.
Lėtai pakėlęs pirštus prie savo lūpų, pa­
silenkė, bet nepabučiavo. Pažiūrėjęs į jos pla­
čiai atmerktas akis, jose pamatė iššūkį.
 Ji turi ištrūkti. Angelą tai suvokė, bet vis
negalėjo atitraukti savo žvilgsnio, lyg būtų su­
gauta vakarykščio drugelių tinkleliu. Lordas
Haringtonas nebuvo gražus lyginant su her­
cogo klasikiniais bruožais. Jo šypsena buvo
truputį kreiva ir matėsi raukšlės apie akis,
kurios bylojo, kad jis dažnai šypsosi. Kažkas
dar buvo jo veide, kas viliojo ją taip, kaip
drugelius vilioja gėlės kvapas Kažkas labai gy­
vo, kažkas santūraus, kažkas, kas skatino ją
daugiau apie jį sužinoti...
—Atsiprašau, —sumurmėjo jis. Duslus,
šiurkštus balsas glamonėjo jos ausis.
— Už ką?
— Už erzinimąsi vakar, kai aiškiai buvo
matyti, kad jūs lyg nesava. — Jo akys šel­
miškai spindėjo, kai jis pridūrė normaliu bal­
su: — Šiandien jūs panaši į save. Lažinuo-
si —nesate drovi gėlelė, kokia pasirodėte pir­
mojo susitikimo metu.
Angelą ištraukė ranką. Jis vėl juokėsi iš
jos! Kokia kvailė ji buvo, kad pasidavė vilio-
jantiems čiauškesiams. Pakėlusi skėtį nuo pe­
ties, ji pasuko vartų link. Jo juokas sekė iš
paskos. Ji pasipiktino, kai jis uždėjo savo plaš­
taką ant jos rankos.
 — Lorde Haringtonai!
—Aš dar neatsiprašiau. Jūs juk nenorite
nueiti, kol aš to nepadariau, ar ne taip?
Ji sutriko, skruostai išraudo, bet atsakė:
— Sakykite..
—Aš pasakysiu, —jis sulenkė jos ranką,
kad galėtų paimti už parankės. — Viliuosi,
kad Tomas atsiprašė už įpainiojimą į savo
tinklą?
— Taip.
—Turbūt gražiau atsiprašė nei aš... vakar.
— Be abejonės.
— Koks sąžiningumas! — nusijuokė
jis. — Nuostabus pasikeitimas, panele Nid-
ham! Vakar maniau, kad sušaldysite širdį sa­
vo šaltais žodžiais.
Ji išdrįso pažvelgti jam į akis.
— Milorde, jūs turėtumėte žinoti, kad
buvo priežastis dėl ko aš vakar buvau tokia
susikrimtusi.
— Kodėl? — paklausė jis tokiu pačiu er­
zinančiu tonu. — Nejaugi jūsų gyvenimas
toks nuobodus, kad tokie maži įvykiai bai­
siausiai nuliūdina? Turite kažką daryti, kad
jame būtų daugiau jaudulio.
 — Mano gyvenimas nėra toks lengvas
kaip kitų.
— Tiesa, bet aš negaliu matyti pūvančių
iš nuobodulio, ir ypač, jei tai yra miela, jau­
na dama, kuri pabėgo iš miesto šurmulio dėl
priežasčių, kurias slepia šalta šypsena ir ke­
rinčios mėlynos akys.
Angelą ištraukė ranką. Lordas Haringto-
nas nepakenčiamas! Jo komentarai įžūlūs. Šis
pasivaikščiojimas ir pokalbis turi baigtis.
Jos susierzinimas buvo kiek aprimęs, kai
lordas vėl sugavo jos žvilgsnį, kuris buvo toks
ramus ir paslaptingas kaip nuvarginto kuino.
Aplinkui tvyrojo tyla, pripildyta vasariško
dūzgimo bičių, renkančių nuo gėlių žiedadul­
kes, ir tolimo paukščių čiulbėjimo. Lengvas
vėjelis glostė Angelos skruostą, taršė plau­
kus, išlindusius iš po skrybėlaitės. Viskas bu­
vo taip, kaip ir turėjo būti, atrodė, kad kiek­
vienas įkvėpimas glosto greitai plakančią
širdį.
Dešimtys klausimų veržėsi iš jos lūpų,
bet ji neuždavė nei vieno. Ji norėjo sužinoti,
kodėl Oslingtono hercogas nekentė savo kai­
myno. Bet labiausiai troško išsiaiškinti, ko­
dėl ją taip patraukė Justinas Haringtonas, kad
mintys apie jj nedavė ramybės visą dieną.
Kai lordas Haringtonas žengė prie jos,
Angelai užtrenkė kvapą. Ji negalėjo atgauti
dvasios, dar daugiau —ji negalėjo išsilaisvin­
ti nuo jo prikaustančio žvilgsnio.
—Žiūrėkite,—sušnabždėjo jis, kažką ro­
dydamas už nugaros.
Angelą pasisuko, bet nieko nepamatė.
Laukas tarp kelio ir tvoros, supančios Osling-
tono dvarą, buvo tuščias.
—Ten,—pasakė jis prislopintu balsu, ku­
riame skambėjo aistra. Jo šiltas kvėpavimas
kuteno jos sprandą lyg drugelio sparnai. Dru­
gelis tupėjo ant gėlės, išskėsdavo ir suglaus-
davo savo auksinius sparnus, tarsi norėdamas,
kad kas nors žavėtųsi juodomis dėmėmis
ant jų.
—Panele Nidham, tai yra nimfalidė, pil­
kai melsvais krašteliais Argynnis euphrosyne,
jei jums labiau patinka — tai lotyniškas pa­
vadinimas. Viena mano mėgstamiausių rūšių
ir viena iš pirmųjų mano ištyrinėtų. Pirmąjį
sugavau, kai buvau maždaug Tomo amžiaus.
Vaikino vardo paminėjimas išsklaidė vi­
 sus kerus, kuriuos jis skleidė. Angelą žengė
žingsnį atgal ir pasižiūrėjo į jį.
—Jūs galėjote drugelius tyrinėti jaunys­
tėje, bet ponaitis Tomas negali. Aš noriu pa­
prašyti jūsų, kad susilaikytumėte ir neįtiki­
nėtumėte nepaisyti globėjo paliepimų.
— Tai gali nuspręsti pats Tomas, ne jūs
ar Rodnis. — Lordo akys žibėjo, bet jose ne­
buvo linksmumo. Matėsi tik aštrūs plyšiai
kaip briaunuoti akmenys, kai jis pridūrė: —
Vaikinas yra beveik vyras. Pats laikas jam pa­
čiam nuspręsti, kokių taisyklių laikytis, o ko­
kių ne.
— Tai turi nuspręsti Jo Šviesybė, nes jis
yra jo globėjas.
Skubėdamas paskui ją, lordas Haringto-
nas pagriebė nuo tvoros pintinę.
— Aš maniau, kad jūs kitokia, panele
Nidham, kai man vakar atsikirtote, bet esate
tokia pat kaip ir visi tame akmeniniame mau­
zoliejuje. Nėra jumyse nei uncijos dvasios.
Nekeista, kad grafas Rodnis pasirinko jus sa­
vo globotinės mokytoja. Jūs išmokysite ją bū­
ti tokia pat nuobodžia, kokie esate jūs visi.
— Tai neteisybė,— atšovė ji, įskaudinta
jo žodžių. — Jūs manęs nepažįstate.
 — Ir aš nebenoriu geriau jūsų pažinti.
Geros jums dienos, panele Nidham, ir viso
gero.
Jis linktelėjo ir nuėjo, palikęs ją išsižio­
jusią iš nuostabos.
 KETVIRTAS SKYRIUS

— Dabar mes abu pakliuvome į bėdą, —

sumurmėjo Tomas, nulipęs nuo tvoros ir at­
sistodamas kelio viduryje.
Justinas pritarė — tai buvo bėda, kurią
jis pats prisišaukė. Kai pamatė gražuolę An­
gelą Nidham, važiuojančią j Oslingtono dva­
rą, jis ir ponaitis Tomas turėjo laikytis nuo­
šalyje nuo jos ir sulūžusio vežimo. Bet To­
mas sėlino prie karietos, o Justinas buvo už­
burtas šviesos, kuri žaidė jos rusvuose plau­
kuose, ir akių, kurios švietė kaip gilus mėly­
nas ežeras.
Jos vardas — Angelą, bet nedaug ange­
liškų bruožų atsispindėjo panelės Nidham
akyse ir, be abejonės, ji turėjo kažką velniš­
ko, kas vertė vyrą galvoti apie tokius daly­
kus, apie kuriuos neturėtų mąstyti. Jis turė­
jo paaiškinti, kodėl Tomas turi palikti niūrų
Oslingtono dvarą ir širdies skausmą. Bet po­
kalbis pakrypo taip, kaip jis neplanavo, ka­
dangi buvo sužavėtas jos vešlių garbanų ir dar
prašmatnesnių formų, kurias paryškino vie­
nintelė gėlė ant jos liemenės.
—Ji trauks tiesiai pas Rodnį, —tęsė To­
mas, paspirdamas akmenuką.
— Gal trauks, o gal ir ne.
Tomas išplėtė akis.
—Kaip gali abejoti? Ji nori padaryti įspū­
dį mano globėjui.
— Aš manau, kad ji jau padarė.
— Kaip?
Justinas nusišypsojo ir sušiaušė Tomo
plaukus. Jis neketino dalintis savo mintimis
su berniuku, kodėl Angelą jį suintrigavo ir
kad noras ją pamatyti šiandien buvo stipres­
nis už drugelių gaudymą. Ji buvo Tomo kvai­
liojimo auka, bet nenualpo, o tokia nelaimė
neabejotinai būtų ištikusi kitas moteris, jei
būtų atsidūrusios drugelių gaudymo tinkle ir
jei nuo nepažįstamojo priklausytų jų išvada­
vimas.
— Neerzink panelės Nidham, — pasakė
Justinas. — Nemanau, kad ji ištvers ilgiau
nei kitas tavo globėjo nusamdytas žmogus.
Nedaug yra jaunų moterų, kurios norėtų pa­
sislėpti tame mauzoliejuje, kol Rodnis apsi­
spręs, ką daryti su savo gyvenimu.
Kai Tomas suglumęs pašnairavo, Justinas
suprato — per daug pasakė. Dievaži! Po viso
šito jis turėtų išmokti laikyti liežuvį už dan­
tų. Juk žinojo, kad Oslingtono grafas mano —
Justinas užmezgė draugystę su Tomu, norė­
damas pakenkti jam ir namiškiams. Nieko pa­
našaus nebuvo, tačiau Rodnis niekada nepa­
keis savo nuomonės, nes ją susidarė iš anksto.
— Panelė Nidham nepanaši į kitas. —
Tomas nubrėžė ratą su bato galu. —Ji nesu-
pyksta ir nerėkia, ir nesiruošia verkti, kaip
ponia Mejer, kai aš jai prieštarauju.
— Aš manau, kad panelė Nidham visai
nepanaši į ponią Mejer.
— Ji gražesnė.
Justiną prajuokino netyčia ištarti Tomo
taiklūs žodžiai. Tapšnodamas berniukui per
petį, jis pasakė:
 — Tu privalai grįžti namo.
— Bet aš maniau, kad mes ketiname...
— Užsitrauksi bėdos, jei globėjas pama­
tys, kad tu vėl nepaklusai, nors jau du kartus
buvo liepta nebūti ten, kur, kaip sakė panelė
Nidham, tu neturi būti.
Tomas niurnėdamas nubėgo pro vartus.
Eidamas ir neišleisdamas iš akių didingą­
jį namą, Justinas stebėjo, kaip berniukas din­
go tarp medžių. Kiek metų praėjo nuo to lai­
ko, kai Justinas lakstydavo tarp tų medžių?
Tada jie atrodė tokie pat aukšti kaip ir sie­
nos, jų kamienai vis storėjo. Jis bandė atsi­
kratyti tų minčių. Prisiminimai apie Osling-
tono dvarą buvo suteršti, ir jis nebenorėjo jų
atgaivinti. Jei turėtų nors pusę vištos proto,
apsiribotų drugelių paieškomis laukuose,
esančiuose kitoje Haringtonų sodybos pusė­
je, ir vengtų šios vietos.

Negarsus beldimas prižadino Angelą. Ji

atmerkė akis, bet matė tik tamsą. Iš karto
negalėjo prisiminti, kur yra, nes šešėliai bu­
vo kitokie nei jos motinos namų miegamaja­
me ir brolio palėpėje. Naktinio stalelio veid­
rodyje matydama mėnulio šviesos atspindį,
prisiminė, kad yra Oslingtono dvaro kamba­
ryje.
Kas galėjo belsti vidury nakties?
Įvairių nelaimių vaizdai šmėkštelėjo jos
mintyse, kai ji apgraibomis ieškojo chalato.
Užsimetusi rūbą ant pečių, nuskubėjo prie
durų.
Tamsa gaubė koridorių, vienintelė sieni­
nė žvakė apšvietė nedidelį plotą. Angelą nie­
ko neišvydo. Drebulys perbėgo nugara, kai ji
įsivaizdavo vaiduoklį, klaidžiojantį slaptingais
koridoriais.
Išgirdusi verkšlenimą, Angelą pamiršo
prietarus. Ji atsiklaupė prie susmukusio vai­
ko ir uždėjo ranką ant nugaros, kuri virpėjo
nuo karščio. Panelės Esteros kvėpavimas bu­
vo karštas, tačiau oda po plonais naktiniais
marškiniais nebuvo deganti.
— Panele Estera? — sušnabždėjo ji. —
Ar jums viskas gerai?
Vienintelis atsakymas buvo kūkčiojimas.
Apglėbusi vaiką per pečius, nusivedė į kam­
barį ir pasodino.
Angelą švelniai papriekaištavo:
 — Jūs neturėtumėte išeiti iš savo kam­
bario tokiu metu. Ar susapnavote košmarą?
Panelė Estera kūkčiodama linktelėjo.
— Kodėl nėjote pas ponią Mejer?
— Ji nenorės nieko girdėti, lieps eiti į
lovą ir sapnas vėl sugrįš.
— Tai galėjote pažadinti seserį ir brolį?
— Tomas labai kietai miega, jo niekaip
neprižadinsi. Leonia... —ji vėl pradėjo kūk­
čioti.
— Norėjote man papasakoti? — Angelą
nustebo, kad panelė Estera ieškojo jos, nes
manė, kad niekas kitas jai nepadės. Ji nutilo,
pamaniusi — gal tai dar vienas vaiko pokš­
tas, bet ašaros ant mergaitės veido buvo
tikros.
Panelė Estera papurtė galvą ir sumur­
mėjo:
— Buvo siaubinga, panele Nidham.
— Geriau nekalbėkime apie tai, taip bus
geriausia.
Angelai pasirodė, kad kažkas sujudėjo —
ji aiktelėjo, prie durų pamačiusi mažą ber­
niuką, trypčiojantį nuo kojos ant kojos. Nuo
tada, kai ji čia atvažiavo, maždaug prieš sa­
vaitę, niekas nepasakė, kad buvo ir ketvirtas
Sutonų vaikas. Angelą spėjo — šiam berniu­
kui ne daugiau kaip šešeri. Jo skruostai tokie
pat rausvi, strazdanoti, mėlynos akys ir rudi
plaukai kaip kitų broliukų.
— O kas tu esi? — paklausė Angelą.
— Tai — Setas, — panelė Estera, šnai­
ruodama j jį. — Kodėl seki mane?
—Bliovei kaip avis, —jis priėjo arčiau —
ilgi naktiniai marškiniai beveik vilkosi grin­
dimis. — Pamaniau — susirgai. Maniau, kad
išvemsi pietus ir...
— Gana, — tarė Angelą, džiaugdamasi,
kad vaikai nematė jos akių. Reikia geležinės
kantrybės su jais! — Ar norėtumėte šiąnakt
likti su manimi?
Tiesdama antklodę ant šezlongo, panelė
Estera sušnibždėjo:
— Ar galiu miegoti su jumis?
— Žinoma. Ponaiti Setai, jūs galite mie­
goti ant šezlongo.
Džiaugdamasis jis užšoko ant jo ir susi­
rietė po antklode.
Sukiodama galvą iš nuostabos, Angelą iš­
tiesė ranką. Panelė Estera suspaudė jos pirš­
tus ir nusišypsojo. Angelą taip pat nusišyp­
sojo. Ji nebuvo įsitikinusi, ar panelė Estera
jaus jai palankumą, bet tikėjo, kad tai —
lengvesnių laikų pradžia.
Rytas prasidėjo šelmišku panelės Esteros
juoku. Kai Angelą liepė jai eiti į vaikų kam­
barį, ji išėjo tik tuomet, kai Angelą prižadėjo
eisianti pasivaikščioti kartu su ponaičiu Setu
prieš pamoką su Leonia.
Angelą dar nežinojo, ko galima tikėtis iš
vaikų, kuriuos pasitiko prieškambaryje po
lengvų pusryčių. Angelą nešėsi mėlyną šilki­
nį skėtį, iškėlusi virš gėlėtos skrybėlaitės. Ei­
dama pakelės žole, už tvoros, Angelą saugojo
savo satinines šlepetes nuo dulkių, kurias kėlė
vaikai. Tingi saulės šviesa lyg ragino prisėsti
ant žemos akmeninės sienos ir mėgautis die­
na, bet ji negalėjo išleisti vaikų iš akių. Pra­
muštgalviškumas buvo panelės Esteros cha­
rakterio bruožas, ir Angelą pasiryžo neleisti
mažajai mergaitei labai siausti.
Išgirdusi arklių kanopų kaukšėjimą, An­
gelą sušuko:
— Panele Estera! Ponaiti Setai! Ateikite
pas mane.
Ponaitis Setas pribėgo prie jos, bet pane­
lė Estera nebuvo tokia paklusni. Tik kai rai­
telis pasirodė kelyje, mažoji mergaitė dūmė
prie jos. Angelą ketino subarti ją už nepa­
klusnumą, bet išgirdo lėtėjantį arklio kanopų
kaukšėjimą.
— Labas rytas, panele Nidham. Ar galiu
pasveikinti jus, atvykusią į kaimą?
Lordui Haringtonui kalbant, Angelą pa­
sižiūrėjo į jo linksmai primerktas akis. Jis
mikliai nulipo nuo arklio kaip vyras, pratęs
prie balno, ir pasisveikino su vaikais.
—Nemanau, kad mes turime apie ką kal­
bėti, — prabilo ponaitis Tomas su panieka
balse kaip karalius, kalbantis su žemiausio
sluoksnio pavaldiniu.
— Aš taip pat! — panelė Estera įžūliai
žiūrėjo į vikontą. — Rodnis sako, kad jūs da­
rote mums blogą įtaką.
— Panele Estera! — subarė ją Angelą.
Lordas Haringtonas šyptelėjo.
— Nekaltinkite vaiko už globėjo nuodė­
mes, panele Nidham. Ar jums taip pat už­
drausta su manimi kalbėti?
— Žinoma, ne.
— Tada ar galėčiau pasakyti keletą žo­
džių jums... vienai.
 Angelą parodė į netoli esančią kopynę,
skirtą perlipti per tvorą.
— Panele Estera, ponaiti Setai, ar neno­
rėtumėte pasižiūrėti, kokios laukinės gėlės
auga pievoje? Keletą parsineštumėte į savo
kambarį ir pasimerktumėte.
Ji nusišypsojo, vaikams ropščiantis per
tvorą. Vikontas pririšo arklį prie kopynės tu­
rėklų. Angelą nustebo, kai jis, vienoje ranko­
je laikydamas tinklelį drugeliams gaudyti, kitą
pasiūlė jai, bet dar labiau nustebo, kai jis pa­
dėjo perlipti per kopynę ir lėtai sekė paskui
vaikus.
— Vaikai labai greitai prisirišo prie jū­
sų, — pasakė lordas Haringtonas.
— Man jie patinka. Patinka jų smalsu­
mas, ir netgi panelės Esteros erzinimai. Aš
su ja dažnai einu pasivaikščioti, dažniausiai
po sodą, bet retkarčiais patraukiame ir to­
liau į laukus. Tada ji pasakoja apie vietas, ku­
rias jau anksčiau matė ir kurias turėčiau aš
pamatyti.
Lordas Haringtonas nusišypsojo.
— Jūs norėtumėte kęsti Indijos karštį?
Ar trokštate adrenalino, plaukiant per pavo­
jingas jūras?
 Angelą pasižiūrėjo j jį.
— Milorde, nesuprantu, kodėl sumenki­
nate mano svajones.
— Nieko panašausi Juk jūs pirma išreiš­
kėte savo šaipią nuomonę apie tai, kas man
brangu.
Ji nuraudo, pykdama ir ant savo raudo­
nio, ir ant lordo Haringtono. Tada suvokė —
jis teisus, juk priekaištavo, palaikydama jo
aistrą keista.
—Atleiskite, —pasakė lordas Haringto-
nas, kai ji nieko neatsakė. —Nenorėjau, kad
pasijustumėte nejaukiai. Jūs atrodėte kaip
žmogus, kuris vertina tiesą.
—Aš vertinu ją, kai ji primena apie ma­
no kvailumą. — Angelą nusišypsojo, jausda­
ma palengvėjimą, kai jis irgi atsakė šypse­
na. — Mieste pavargau nuo beprasmių žo­
džių. Tai viena iš priežasčių dėl ko aš džiau­
giuosi būdama čia.
— Tik viena iš priežasčių? —jis sustojo
netoli akmeninės sienos. —Jūs pavogėte ma­
no romantiškas mintis, panele Nidham. Įsi­
vaizdavau, kad pabėgote nuo apsišarvavusio
gerbėjo, kuris buvo pasiryžęs įveikti bet ką,
kad tik jus vestų.
 — Tai ne romantiška mintis. Tai — pa­
saka.
Nuo jos kandaus tono ir žodžių, kurie nu­
skambėjo aštriau nei ji norėjo, jo akys dar
plačiau sužiuro.
—Aš suprantu jūsų norą pabėgti iš mies­
to ir jame esančio cirko. Aš mėgaujuosi die­
nomis, leidžiamomis Haringtonų sodyboje.
— Bet ar nenorite nukeliauti toliau ir
ištrūkti iš Haringtonų sodybos ir pievų?
— Kur? Aš supratau, kad po metų, pra­
leistų toli nuo namų, sodyba yra vienintelė
vieta pasaulyje, kurioje jaučiuosi laimingiau­
siu žmogumi. — Jis stabtelėjo, įdėmiai žiū­
rėdamas į krūmą prie sienos. Papūtus švel­
niam vėjeliui, drugelis pakilo. Haringtonas
nusišypsojo.
—Paprasta rūšis, —pasakė ir pridūrė: —
Nematau prasmės klajoti po grafystę, nes tiek
daug dalykų reikia čia išsiaiškinti.
Angelą nesusilaikė neleptelėjusi:
— Bet, milorde, maniau, kad norite ke­
liauti į kitą Kanalo pusę, į Afriką ar egzotiš­
kas salas, kad rastumėte dar daugiau retų
drugelių rūšių savo tyrinėjimams.
— Argi jūs tikrai taip manote?
 Jis ėjo vaikų link, kurie buvo aptikę gel­
tonų gėlių lopinėlį. Angelą paspartino žings­
nį, kad spėtų kartu, bet buvo jam už nuga­
ros, kai jis pasakė:
—Kaip ir jūs, turiu priežasčių dėl ko man
patinka šio krašto ramybė, — pasisukdamas
į ją, nusišypsojo. —Tiesiog čia man patinka.
Kai atvyko Sutonų vaikai ir jūs, ramybės su­
mažėjo.
—Kaip vaikai gali jums trukdyti? Aš ma­
niau, kad jiems uždrausta eiti į Haringtonų
sodybą?
— Net jei jų nebūna mano kieme, gir­
džiu jų triukšmingus žaidimus laukuose.
Jo balse Angelą išgirdo melancholijos gai­
delę. Nejaugi jis nori turėti savo vaikų? Lor­
das Haringtonas buvo labai malonus panelei
Esterai ir ponaičiui Setui, nepaisant jų šiurkš­
čių žodžių, o ponaitis Tomas jį mylėjo ir lauk­
davo susitikimų su vikontu, trokšdamas vais­
kiame danguje tyrinėti vabzdžių spalvų įvai­
rovę.
Ji tyliai tarė:
—Jei jūs norite rimtai pasikalbėti negir­
dint vaikams, turėtumėte tai padaryti dabar,
nes mes artėjame prie jų.
 — Nenoriu jūsų apsunkinti savo rūpes­
čiais.
—Visai neapsunkinate. Aš suprantu, kad
esate susirūpinęs dėl galimybės bendrauti su
ponaičiu Tomu.
— Nejaugi? — staiga pasisuko, pažiūrėjo
į ją ir nukreipė žvilgsnį.
— Jūsų dėmesys jam yra pavyzdingas.
Jis sustojo seno medžio, kurio šakos drie­
kėsi į tolį, pavėsyje.
—Aš nenoriu, kad jis atsisakytų savo po­
mėgių. Negaliu apie tai negalvoti. Prašau jū­
sų pasikalbėti su Oslingtono grafu apie To­
mo susidomėjimą drugeliais.
— Norėjau tai padaryti, bet nebuvo pro­
gos, —nusišypsojo ji. —Beveik visą popietę
praleidau su panele Suton. Ji užduoda tiek
įvairiausių klausimų ir yra puiki jauna mote­
ris. Ji meiliai mane sutiko ir padėjo įtikinti
kitus vaikus mane priimti.
— Skamba taip lyg jums būtų negaila šių
vaikų.
—Gailėtis? —nustebusi paklausė Ange­
lą. — Ar tai paskutinis dalykas, kurio jiems
reikia?
 — Sutinku. Jiems dar reikia tvirtos ran­
kos, kurias, manau, jūs turite dvi, ir geros
širdies.
— Dėl kurios jūs nesate tikras, ar ne?
—Tomas prisipažino, kad yra sutrikęs dėl
jūsų... — lordas Haringtonas suspaudė jos
pirštus savo delne.
Angelą būtų atsikirtusi, jei būtų kilę kitų
minčių, išskyrus malonumą, sukeltą jo prisi­
lietimo. Haringtono pirštai buvo maloniai šil­
ti, tokie šilti kaip ir jo švelni šypsena. Pirmą
kartą Angelą pastebėjo mažą randelį prie jo
dešinės ausies. Tai buvo trumputė linija —
jai niežtėjo pirštus paliesti ją, išsiaiškinti, ar
visa jo oda buvo tokia intriguojanti kaip ir
rankos.
Šauksmas išgelbėjo ją nuo tokios kvai­
lystės.
— Justinai]
Lordas Haringtonas paleido jos rankas ir
pamojavo.
Angelos pečiai įsitempė, kai pamatė po­
naitį Tomą, atbėgantį prie jų. Jis stabtelėjo,
pamatęs ją, tada jai linktelėjo ir pasisuko į
vikontą.
 — Justinai, atleisk, kad taip vėluoju, —
kalbėjo susijaudinęs, atrodė, kad žodžiai spro­
ginėja kaip fejerverkai per šventes. — Bib­
liotekoje, knygoje, ieškojau drugelio, kurį
mes matėme vakar po pietų.
Jis kaltai pasižiūrėjo į Angelą.
—Ponaiti Tomai, tai pasibaisėtina, —pa­
sakė ji. — Jūsų globėjas uždraudė jums eiti
į Haringtonų sodybą.
Jis nuleido galvą ir sumurmėjo:
— Žinau.
—Jūs nežinote, kad aš ketinu pasikalbė­
ti apie jus su globėju.
—Tikrai? —jis pasižiūrėjo į vikontą, kad
tas patvirtintų jos žodžius.
— Ji taip sako, — lordas Haringtonas
trūktelėjo pečiais.
Angelą suvaldė susierzinimą.
— Slapti susitikinėjimai su lordu Haring-
tonu jūsų globėjui nežinant gali sužlugdyti
mano pastangas.
— Man nereikia jūsų pagalbos.
— Tomai! — lordas Haringtonas liovėsi
šypsojęsis. — Tu gali pykti ant panelės Nid-
ham, bet nepamiršk gerų manierų kalbėda­
mas su dama.
 — Ji nėra dama. Ji mano sesers guver­
nantė.
— Ar supranti, ką sakai? Atsiprašyk.
Ponaitis Tomas sumurmėjo:
— Atleiskite, panele Nidham.
Kadangi abudu tikėjosi, kad Angelą liks
patenkinta ir tokio nenuoširdaus atsiprašy­
mo, ji linktelėjo ir pašaukė jaunesniuosius
vaikus.
— Ar jūs privalote taip greitai grįžti na­
mo? — paklausė lordas Haringtonas.
—Aiškiai matau, kad nei jūs, nei ponai­
tis Tomas netikite, jog aš noriu pakalbėti su
Jo Šviesybe, kol to neįrodžiau.
— Kaip ketinate tai įrodyti?
— Kai Jo Šviesybė... —ji negalėjo žadė­
ti, kad hercogas anuliuos savo paliepimą.
Vikontas sugavo jos žvilgsnį. Ji norėtų bū­
ti nuoširdi ir nepakentė gailesčio Tomo aky­
se, bet dar skaudžiau buvo, kai ji matė gai­
lestį ir lordo Haringtono akyse. Hercogo no­
ras apsaugoti globotinius nuo skausmo darė
priešingą poveikį. Ji norėtų žinoti, kaip galė­
tų įtikinti jį pakeisti savo nuomonę.
 PENKTAS SKYRIUS

Kažkas netikėtai vis sutrukdydavo, kai tik

Angelą ruošdavosi rašyti broliui laišką ir pra­
nešti, jog saugiai atvyko į Nortumberlendą.
Ji bandė rašyti gal jau dešimtį kartų, bet taip
ir neparašydavo. Dažniausiai panelė Estera
pakviesdavo ją žaisti, nes tik tada ji galėdavo
pasinerti į nuotykių pasaulį dvaro apylinkė­
se. Mažai mergaitei trūko tėvų, ne taip kaip
jos broliams ir seseriai, ir ji to negalėjo nu­
slėpti.
Dažnai sutrukdydavo ir panelė Suton, ku­
ri norėjo arba pakalbėti apie tą laiką, kai gy­
vens Londone, arba atnešdavo suknelės pa­
veikslėlį iš paskutinės Ackerman Repository
kolekcijos. Panelei Suton daugiau niekas ne­
rūpėjo.
Ponaitis Tomas niekada pas ją neateida­
vo. Su juo kalbėjosi tik kartą, kai priekaišta­
vo dėl susitikinėjimų su lordu Haringtonu.
Jis slankiojo po kambarius kaip rūškanas še­
šėlis. Bet hercogui nekėlė nerimo berniuko
tylėjimas. Didžiąją laiko dalį hercogas pra­
leisdavo bibliotekoje skaitydamas.
Ji išsigando, kai liokajus pranešė, jog po­
nas Vejeras nori nedelsdamas pasikalbėti su
panele Nidham. Užsukusi rašalo buteliuką,
Angelą atsistojo. Ji buvo sutikusi ponaičio To­
mo mokytoją tik kartą, bet jis nebuvo iš tų
žmonių, kurie kviestų pokalbiui be reikalo.
Angelą nustebo sužinojusi, kad ponaitis
Tomas yra mokomas namuose ir nelanko mo­
kyklos. Panelė Suton sakė, kad Jo Šviesybė
nori, kad vaikai prieš išsiskyrimą prisitaikytų
prie Anglijos sąlygų.
— Bet ponaitis Tomas čia yra toks nelai­
mingas, — ištarė Angelą, lipdama siaurais
laiptais į viršutiniame aukšte esantį vaikų
kambarį. Ponaičiui Tomui nereikia jos užuo­
jautos, lygiai kaip ir kišimosi į jo draugystę
su lordu Haringtonu.
 —Po velniais! —murmėjo Angelą, eida­
ma viršutinio aukšto koridoriumi. Nustebin­
ta netinkamos Angelos kalbos, tarnaitė
sutrikusi pažvelgė į ją. Angelą nuskubėjo j
vaikų kambarį. Ji atvyko į Oslingtono dvarą
ištobulinti panelės Suton manierų, bet ne­
maloni situacija privertė Angelą pamiršti tin­
kamą elgesį.
įėjusi į klasę, Angelą iš karto nepamatė
pono Vejero, palinkusio prie dviejų žemų sta­
lų. Panelė Estera sėdėjo su jauniausiu broliu­
ku prie vieno stalo, o ponaitis Tomas — prie
kito. Panelė Suton mokėsi prancūzų kalbos.
— Pone Vejerai? — pašaukė Angelą, ti­
kėdamasi, kad mokytojas neišėjo jos ieškoti.
Jie praleistų visą popietę vaikščiodami po sa­
les ir nesurasdami vienas kito
— Minutėlę, panele Nidham, — iš kam­
bario gilumos atsklido šiurkštus mokytojo
balsas.
Jo balso aidui nutilus, jis atsidūrė prieš
panelę Nidham. Pono Vejero nosis buvo ilga,
veidas apgailėtinos spalvos, su pėdsakais, li­
kusiais po jaunystėje persirgtų raupų. Švar­
kas ir kelnės buvo aptempusios jo kūną, jis
buvo panašus į bauginantį sutvėrimą. Bet vai­
kai jį gerbė, o poniai Mejer nepavyko pelnyti
jų pagarbos.
Jis nusišypsojo, bet Angelą buvo įsitem­
pusi dėl jo trūkčiojančių lyg pakaruoklio ju­
desių.
—Aš džiaugiuosi, kad taip greitai atėjo­
te, panele Nidham.
—Jūsų raštelyje parašyta, kad norite pa­
kalbėti apie svarbų reikalą.
—Norėčiau pakalbėti apie ponaitį Tomą.
Angelą linktelėjo. Kai mokytojas pasiūlė
atsisėsti, Angelą pasirinko vietą suole.
— Pone Vejerai, — pasakė ji, jausdama
jam simpatiją, — žinau, kad ponaitis Tomas
tapo niūrus, kai aš...
Ji sučiaupė lūpas, nes niekam nesakė apie
savo pokalbį su lordu Haringtonu. Jos viltis,
kad ponaitis Tomas pradės pasitikėti ja,
dingo.
—Aš žinau, kad jis jaučia jums antipati­
ją, o jo brolio ir seserų nuomonė apie jus yra
kitokia. Man keista dėl tokio staigaus jo pa­
sikeitimo.
— Jis nė kiek nepasikeitė.
Mokytojas atsiduso, pakeldamas ir nuleis­
damas stambius pečius.
 — Šito aš ir bijojau. Man buvo keista,
kad jis ėmė teisintis negalįs šią popietę čia
mokyti, kadangi norįs prisidėti prie jūsų bei
savo brolio ir sesers ir kartu apžiūrėti sodą ir
ūkinius pastatus.
—Ponaitis Tomas nebūna su manimi. Ko
gero, mūsų santykiai nuo pat pradžių pasida­
rė įtempti, kai aš neleidau daryti tai, ko jis
labai norėjo.
—Jums nereikia aiškinti. Lordas Haring-
tonas! — mokytojas sunėrė rankas už nuga­
ros. — Velniai griebtų tą vyrą]
Jo išblyškę skruostai paraudo.
— Atleiskite man už karštakošiškumą,
panele Nidham, bet manau, kad vikontas da­
ro blogą įtaką ponaičiui Tomui.
Angelą atsistojo. Mokytojas pasakė tai,
ką ji numanė. Ponaitis Tomas nusprendė iš­
sėlinti ir aplankyti savo draugą. Hercogo
draudimas tik stiprino berniuko ir vikonto
ryšius.
— Aš galėčiau pakalbėti su...
Mokytojo veidas mirtinai išblyško.
— Maldauju, nesakykite Jo Šviesybei.
Man atvykus į dvarą, hercogas aiškiai paro­
dė, kad jam nepatinka kaimynas. Tikiu, kad
dėl to ir draudžia vaikams ten lankytis.
Angelą priėjo prie vienintelio lango. Po
sunkiais debesimis už pievos, kurioje kaip taš­
keliai ganėsi avys, ji matė Haringtonų sody­
bos stogą.
— Ponaitis Tomas nekreipia dėmesio, ką
aš sakau, — pasakė ji neatsisukdama. — Jei
vėl paprašysiu paklusti globėjui, abejoju, kad
paklausytų.
— Jūs pažįstate vikontą, ar ne?
— Aš kalbėjausi su juo du ar tris kar­
tus. —Ji džiaugėsi, kad stovėjo nugara į mo­
kytoją, nes veidas galėjo išduoti —širdis pla­
kė smarkiau, prisiminus tuos trumpus po­
kalbius.
— Ar galėtumėte nueiti pas jį ir papra­
šyti, kad nutrauktų bendravimą su ponaičiu
Tomu?
Angelą atsisuko.
— Aš jau jo prašiau.
— Ak, — atrodė, kad jis tuoj pravirks.
— Jei norite, pakalbėsiu su juo dar kar­
tą, bet vargu, ar kas pasikeis.— Ji prikando
apatinę lūpą. Kodėl ji pasisiūlė tai padaryti?
Ji turi ką veikti, ruošdama panelę Suton.
 Atsidusęs jis susilenkė ir atsisėdo ant
kėdės.
—Ačiū jums, panele Nidham. Aš nepra­
šyčiau, bet būtinai reikia tai išspręsti. Jei lor­
das Haringtonas ir šį kartą nekreips dėme­
sio, tada reikės nueiti pas Jo Šviesybę, —
mokytojas pakėlė akis, norėdamas susitikti
su jos žvilgsniu, ir pasakė: — Bijau, kad tai
sukels daugiau problemų.
Angelą linktelėjo.
— Suprantu.
— Ar galėčiau paprašyti dar vienos pa­
slaugos?
— Žinoma.
— Kai tik grįšite, praneškite man, kaip
pavyko jūsų susitikimas — šią popietę?
— Šią popietę?
Jis atsistojo.
—Maniau, kad supratote, kad tai skubu,
panele Nidham. Galbūt kol mes kalbamės,
ponaitis Tomas jau pakeliui į vikonto namus.
Išėjusi iš Oslingtono dvaro į laukuose tvy­
rantį rūką, Angelą klausė savęs: jei būtų pa­
siūliusi truputėlį palaukti, gal būtų pavykę
išvengti vizito? Nenorėdama, kad Jo Šviesy­
bė sužinotų apie jos kelionės tikslą, ji neišsi-
kvietė karietos. Jau buvo pusiaukelėje į Ha-
ringtonų sodybą, kai rūkas virto lietaus la­
šais. Ji turėtų grįžti į patogų savo kambarį ir
leisti popietę maloniai bendraudama su pa­
nele Suton. Kaip įpykęs ponaitis Tomas pa­
sakė, tai buvo jos vienintelė pareiga — mo­
kyti jaunąją merginą tinkamo elgesio rafinuo­
tam pasauliui.
Ji sustojo prie žemų vartų akmeninėje
sienoje, kuri buvo beveik paslėpta nusidrie­
kusių vijoklinių rožių krūmų. Pro medžių vir­
šūnes matydama šiaudinį stogą, Haringtonų
sodyba jai buvo panaši į trobelę. Tačiau kly­
do, tai buvo — pusės tuzino Londono namų
pločio trijų aukštų pastatas. Lyg kovodamos
su tirštėjančia audra, daugybėje langų švytė­
jo lempos. Ūkiniai pastatai atrodė kaip pilki
šešėliai lietuje.
Jos ranka drebėjo, kai siekė vartų skląs­
čio. Po šimts pypkių! Ji atėjo pas lordą Ha-
ringtoną, drebėdama kaip išsigandęs vaikas
ar jauna panelė, sulaužiusi visuomenėje pri­
imtas elgesio normas, ir be palydovo, bet juk
buvo čia dėl hercogo gerovės! Jei ponaitis To­
mas čia lankosi, nepaisydamas globėjo prisa­
kymų, tai lordui Haringtonui reikia išaiškin­
ti, kad jis negali mokyti vaiko nepaklusti.
Užvėrusi vartelius, Angelą pajuto atsidū­
rusi baloj ir tai sukėlė apmaudą. Šlepetės aki­
mirksniu peršlapo. Mergina nurijo keiksma­
žodį, besiveržiantį iš burnos. Kaip ji džiaug­
tųsi, galėdama šliūkštelėti šalto vandens lor­
dui Haringtonui ant galvos!
Ji ėjo takeliu tarp žydinčių krūmų. Ko­
dėl vikonto sodas atrodo tarsi nepaliestas
žmogaus rankos? Galbūt jis tikėjosi privilio­
siąs drugelius ir ponaitį Tomą?
Toji mintis paskatino greičiau užlipti laip­
teliais prie nedekoruotų durų. Ji pabeldė žal­
variniu belstuku, tikėdamasi, kad kažkas ati­
darys.
Durys atsidarė. Išstypusi moteris pasižiū­
rėjo ir aiktelėjo:
— Ką jūs čia darote tokią baisią dieną?
Užeikite.
Angelą atsargiai įžengė vidun, prasilenk­
dama su juodaplauke moterimi, kurios atsi­
kišę kaulai atrodė tokie aštrūs, kad Angelą
pabijojo susižeisti. Prieškambaris buvo toks
pat neišvaizdus kaip ir durys. Ant sienos ka­
bantys paveikslai skendėjo šešėlyje dėl dar­
ganoto oro.
— Jūs turėtumėte būti panelė Nid-
ham, — tęsė moteris.
Nustebusi Angelą atsakė:
— Taip, tai aš.
— Taip ir maniau. Ponaitis Tomas pasa­
kojo apie jus, —nusišypsojusi mirktelėjo An­
gelai, dar labiau ją nustebindama. — Nors ir
labai jaunas, vaikinas pastabus. Nemaniau,
kad jis žvalgosi į damas, bet jis gerai jus api­
būdino.
Šypsena pleveno jos veide, kai ji ilgu,
kaulėtu pirštu palietė sulysusį skruostą.
— Arba tai Jo Šviesybės dėka.
— Ar lordas Haringtonas namie? — pa­
klausė Angelą, tikėdamasi, kad klausimas už-
kirs kelią nemaloniems moters komentarams.
Jai buvo nepatogu, kad atėjo nepakvies­
ta, o žinia, kad lordas Haringtonas kalbėjo
apie ją su savo namiškiais, kėlė nerimą. Tada
ji priminė sau, kad tai ne draugiškumo vi­
zitas.
—Esu tikra, kad jis džiaugsis, galėdamas
su jumis pasikalbėti, panele Nidham, — pa­
ėmusi šlapią Angelos apsiaustą, švelniai jį nu­
purtė ir pakabino ant šalia durų esančios pa­
kabos.
— Aš esu ponia Greivė, milordo tarnai­
tė. Eikite su manimi. Manau, kad jis biblio­
tekoje. Tokiu metu jis dažniausiai ten būna.
Angelą ėjo jai iš paskos, nors labiau no­
rėjo, kad moteris pirmiau būtų pakalbėjusi
su vikontu. Kuo greičiau ji atliks šį pavedi­
mą, tuo greičiau galės grįžti į Oslingtono
dvarą.
Ponia Greivė nuvedė ją per tvarkingą
prieškambarį, pro arką, už kurios matėsi kam­
barys, lyg kviečiantis pasisvečiuoti. Keletas
minkštų kėdžių buvo pristumtos prie sienos,
plataus lango stiklai žibėjo vaivorykštės spal­
vomis. Lubos atrodė žemesnės dėl jose žai­
džiančių spindulių. Atrodė, kad ugnis links­
mai traška židinyje, išpuošto mėlynomis ir
baltomis plytelėmis. Lordas Haringtonas sė­
dėjo užkėlęs kojinėmis apmautas kojas ant
trikojės kėdutės priešais židinį. Jis žiūrėjo į
popieriaus lapus. Jo švarkas buvo nusviestas
ant kitos kėdės. Plaukai atrodė dar tamsesni,
išryškinti baltos aukštos apykaklės.
Angelą žinojo, kad neturėtų taip spokso­
ti, bet ji negalėjo susilaikyti. Tvirtus Ha-
ringtono veido bruožus dar labiau pabrėžė ži­
dinio liepsnos. Raukšlės atsirado ant kaktos,
kai jis atvertė kitą lapą ir kuokštas plaukų
užkrito ant akių. Jis nekreipė j tai dėmesio,
o jai tirtėjo pirštai taip kaip ir praeitą kartą
prie vartų. Ji, apimta nesuvokiamos aistros,
norėjo pataisyti nepaklusnią sruogą.
Ponia Gravė pravėrė burną ir Angelą
krūptelėjo. Namų šeimininkė žiūrėjo į ją, tuo
tarpu ir vikontas pakėlė akis. Išvydus Ange­
lą, jo veido išraiška staigiai keitėsi nuo šyp­
senos iki nuostabos. Atsistojęs jis tarė:
— Koks netikėtumas, panele Nidham.
— Ar aš jūsų nesutrukdžiau, gal kažką
svarbaus veikėte? — paklausė Angelą.
Jis pasižiūrėjo j popieriaus lapą, kurį lai­
kė rankose, ir padėjo jį ant stalo prie savo
kėdės.
— Nieko svarbaus. Man malonu, kad jūs
apsilankėte čia tokią popietę. —Jis nusišyp­
sojo, bet šaltai. — Arba bet kurią kitą po­
pietę.
— Aš atėjau svarbiu reikalu, — taip pat
šaltai atsakė Angelą.
Lordas Haringtonas priėjo prie kėdės, ant
kurios buvo padėta skaisčiai raudona pagal­
vėlė nugarai atremti.
— Prašom sėstis. Man patinka mėgautis
ugnimi ir stebėti audrą per langą. Ponia Grei-
ve, reikėtų kažko, kas sušildytų panelę Nid-
ham. Gal brendžio, panele Nidham?
—Milorde, man reikia pasikalbėti apie...
— Apie brendį? Aš nežinojau, kad esate
stipriųjų gėrimų žinovė, bet man malonu bus
pasikalbėti apie tokius dalykus.
—Ne brendį] —Angelą nebaigė sakinio,
nes pamatė žiburėlius jo akyse. Jis ir vėl šai­
pėsi, tikėdamasis, kad ji pasijus nesmagiau ir
pokalbio metu nerišliai reikš mintis. Ji neleis
jam tyčiotis. — Aš norėčiau arbatos arba
karšto šokolado.
— Aš manau, kad ponia Greivė arbatą
jau yra paruošusi.
— Arbata puikiai tiks.
Jis kreipėsi į ponią Greivę:
—Prašau atnešti arbatos panelei Nidham
ir man.
— Klausau, milorde, —lieknoji moteriš­
kė, išeidama į tamsų prieškambarį, dar žvilg­
telėjo per petį.
Angelą atsisėdo. Lordas Haringtonas bu­
vo nepanašus j savo kaimyną. Hercogas ne­
juokaudavo jos akivaizdoje, o lordas Haring-
tonas, atrodė, retai būdavo rimtas.
Merginai knietėjo sužinoti, ar lordas nu­
mano apie ką ji galvoja, nes jo veidas buvo
liūdnas. Jis pakėlė popierių nuo stalo ir pa­
dėjo po knyga. Greičiausiai nenorėjo, kad An­
gelą jį perskaitytų? O gal paprasčiausiai ne­
norėjo laikyti jo ne vietoje? Angelai buvo
smalsu, kas ten parašyta, bet mergina primi­
nė sau, kad vikonto reikalai jos neliečia, iš­
skyrus pagalbą Tomui.
Jis pastūmė kėdę ir vėl pakėlė kojas ant
kėdutės. Judindamas pirštus, vyras nusišyp­
sojo.
— Panele Nidham, akivaizdu, kad norite
kažką pasakyti. Turbūt ketinate mane išbar­
ti, nes nėra kitos priežasties, dėl kurios bū­
tumėte keliavusi tokiu šaltu oru.
— Ponas Vejeras, Oslingtono dvaro mo­
kytojas...
—Girdėjau apie nepakartojamą poną Ve-
jerą.
— Be abejonės, ponaitis Tomas papasa­
kojo.
— Žinoma.
 Suvokusi, kad lordas Haringtonas nesi­
ruošia palengvinti užduoties, Angelą pasi­
tempė.
— Milorde, ponas Vejeras yra labai susi­
krimtęs.
— Nesėkmingiausių aplinkybių rinkinys.
— Taip, — ji neleis jam pakeisti pokal­
bio temos tuo apsimestiniu gailesčiu. —Ne­
sėkmingiausias ponaičiui Tomui. Negerai, kai
berniukas meluoja mokytojui einąs pasivaikš­
čioti su manimi po dvaro sodus, kai tuo tar­
pu išsėlina ir leidžia laiką su jumis, užsikrė­
tęs jūsų keisto pomėgio.
—Drugelių rinkimas nėra, kaip jūs pasa­
kėte, keistas. Pasakų sekimas mokytojui yra
keistas dalykas.
Ji tvirtai sugniaužė rankas.
—Aš neseku pasakų. Aš noriu įsitikinti,
ar ponaitis Tomas yra čia. Jei jo nėra, pripa­
žinkite — svarbu, kad jo globėjas sužinotų,
jog ponaitis Tomas dingo.
— Argi Oslingtonas nežino, kad Tomas
meluoja sakydamas, jog yra su jumis ir neat­
ėjo į pamoką?
— Ne.
 Lordas Haringtonas pasidėjo rankas ant
medinių kėdės porankių ir ėmė barbenti pirš­
tais. Angelą jautė, kad jis kažką slepia. Kažką
kitą, o ne faktą, kad ponaitis Tomas yra ar
buvo pas jį. Tai jau jokia paslaptis. Jei lordas
Haringtonas bandė kažką nuslėpti... Jos vaiz­
duotė ir vėl įsišėlo. „Man turėtų rūpėti tik
surasti ponaitį Tomą. Aš neturiu galvoti apie
mane sužavėjusias išraiškingas akis...“
— Žinoma, jūs esate teisi, panele Nid-
ham. Berniukas turėtų mokytis, kad gautų
pagrindinį išsilavinimą. Ar norite, kad su juo
pasikalbėčiau?
— Jis jūsų paklausytų, nes jis neklausys
nei pono Vejero, nei savo globėjo.
— Arba jūsų?
— Jis nekreipia dėmesio į mane, milor­
de. Ir aš to nesitikiu. Nesu jo auklė.
— Tiesa. Kad ir ką sakytume, vaikinas
labai gerai perpranta jį supančius žmones,
taip pat kaip ir jį supantį pasaulį, — jis su­
sijuokė. — Brangioji panele Nidham, nežiū­
rėkite taip piktai. Nenorėjau jūsų įžeisti. Tik
norėjau pasakyti, kad Tomas nenori patikėti,
kad jūs neprisijungsite prie Oslingtono ir ki­
tų ir neįeisite jam čia lankytis.
 — Taip ir turėčiau elgtis!
— Nediskutuosiu su jumis, nes jūs gir­
dėjote tik Oslingtono argumentus.
—Jo Šviesybė yra ponaičio Tomo globė­
jas. Ne jūs.
— Ar jums taip patinka kartoti tai, kas
akivaizdu? —tarė atsistodamas, neleisdamas
Angelai atsakyti. — Galbūt norėtumėte pa­
matyti, ką jūsų globotinės brolis veikia Ha-
ringtonų sodybos laboratorijoje?
— Galvojau...
—Drugelio sugavimas yra tik dalis moks­
lo studijų, panele Nidham, — laikydamas iš­
tiestą ranką, pasakė jis. — Leiskite parodyti,
ko vaikinas mokosi. Tada galėtumėte užtik­
rinti poną Vejerą, kad Tomas, lankydamasis
mano sodyboj, laiko veltui nešvaisto.
— Kad padėčiau įtikinti hercogą ir jis
leistų ponaičiui Tomui čia lankytis?
— Jau sakiau, kad neįmanoma pakeisti
išankstinės Rodnio nuomonės. Net tvirta lo­
gika nepakeis jo nusistatymo.
— Kaip ir jūsų.
— Tai taip pat tiesa. Ar galime eiti?
Ji ištiesė ranką, ir jo ilgi pirštai suėmė
jos pirštus. Ji negalėjo atsistoti, nes ir vėl
pasiklydo jo žaliose akyse, šiltose kaip kė­
dės, ant kurios sėdėjo, aksomas. Po paskuti­
nio jų pokalbio ji jau priprato prie galingų
emocijų, kurios siautė jo mįslingose akyse,
bet kiekvieną kartą buvo įkalinama tų akių ir
negalėjo ištrūkti. Šiluma užliejo kūną, oda
dilgčiojo toje vietoje, kurią lietė jo pirštai.
— Panele Nidham? — švelniai paklausė
jis.
— Taip?
— Ar galime eiti?
Justinas lyg sau nusišypsojo, nes atrodė,
kad panelė Nidham sumirksėjo lyg pabudusi
iš gilaus miego. Gana lengvai perprato jos re­
akciją. Jo paties aiškus mąstymas sutrikda­
vo, kai būdavo šalia jos.
Bet tai nesvarbu, nes ji tokia protinga.
Jis pažinojo pakankamai pragmatiškų žmonių.
Visos smalsios sielos vertindavo bet kokius
kitų žmonių veiksmus. Po daugelių bandymų
įtikti jiems jis suprato, kad to padaryti ne­
įmanoma neišsižadant savęs. Taigi jis labai ri­
zikavo, nes visi sakė, kad jam nepavyks nie­
ko pakeisti. Jam nepavyko, bet įrodęs kitų
trumparegiškumą, džiaugėsi neilgai.
 — Ačiū, — atsistodama pasakė panelė
Nidham.
— Nėra už ką, Angelą.
Ji pakėlė galvą, pirštai šalo, nuo suknelės
varvėjo vanduo. Šilti, gilūs ežerai jos akyse
viliojo sužinoti daugiau. Jis ir vėl norėjo nu­
sijuokti. Per daug rizikavo, nors nebuvo toks
kvailas, kad pasinertų į jas.
—Abejoju, ar įtikinsite jaunąjį Tomą pa­
keisti savo nuomonę greičiau nei pakeis Os-
lingtonas, — šaltai šypsodamasis pasakė Jus­
tinas. — Aš manau, kad mes pakankamai
bendravome, kad galėtume vadinti vienas ki­
tą vardais.
Ji sunėrė rankas, parodydama žavias jų
formas.
— Jums patinka gluminti žmones savo
būdu ir žodžiais, ar ne taip... Justinai?
— Oi, jūs taip greitai išsiaiškinote tie­
są, — nusijuokė jis.
— Tai nesunku, kai stengiatės išmušti
mane iš vėžių.
— Trumpai tariant, noriu, kad jūs būtu­
mėte savimi kaip ir aš.
Jos tonas tapo oficialus:
 — Jūs ketinote parodyti, ką veikia po­
naitis Tomas Haringtonų sodyboje.
—Žinoma, —pasilenkęs nuėjo link durų.
— Privalau būti atvira tiek ponui Veje-
rui, tiek hercogui.
— Privalote?
Jie nutilo, nes grįžo ponia Gravė su arba­
tos padėklu. Paprašęs tarnaitės uždengti ar­
batinuką, kad arbata išliktų karšta, jis pasi­
suko pirma Angelos eiti iš kambario. Dieva­
ži, jos sijono bangavimas būtų patraukęs ir
vienuolio dėmesį. O jis nebuvo vienuolis. Jis
kreivai šyptelėjo. O gali būti ir yra, kai jau
tapo žiauraus likimo įkaitu? Vyras pažiūrėjo
į laiptus. Šiuo metu Delisė turėtų miegoti
pietų miego, taigi jis gali susikoncentruoti
ties viena problema.
Noras šypsotis dingo. Jis norėjo galvoti
apie vienintelę problemą. Oslingtono įsaky­
mai savo vaikams nėra tokie svarbūs kaip pas­
kutiniai gydytojo žodžiai. Niekada neišveš
Delisės į prieglaudą. Vaikas vertas geresnių
sąlygų, nors jis negali garantuoti, kad jas su­
teiks.
— Justinai? — nekantrus Angelos tonas
reiškė, kad ji kažką kalbėjo, tik jis negirdėjo.
 — Eikime čia, —jis atvėrė duris korido­
riaus gale. Jis turi kontroliuoti savo mintis ir
Angelos balsas neturėtų atitraukti nuo to, kas
tikrai yra svarbu.
Angelą kovojo su pykčiu. Justinas nepai­
sė elgesio normų, bet niekada nebuvo toks
išsiblaškęs, kad neatsakytų į klausimus. Tai
buvo paprastas klausimas apie drugelio pa­
veikslą, kabantį ant sienos.
Jis parodė jai, kad eitų pirma. Angelą
stengėsi pamiršti nerimą, kilusį dėl tylos. Ji
plačiai atmerkė akis pamačiusi tris stalus vi­
duryje kambario, mažesniame už biblioteką.
Ant stalų buvo išdėlioti drugeliai, atverstos
knygos ir piešimo priemonės. Ji perėjo kam­
barį, norėdama pažvelgti į molbertą — ne­
baigtas piešti drugelis, be abejonės, tas, kurį
lordas Haringtonas jai parodė pirmąją jos at­
vykimo dieną. Piešinys buvo panašus į pa­
veikslą, kuris kabojo prieškambaryje.
— Jūs piešėte šituos paveikslus?— pa­
klausė ji.
— Ne aš.
— Ponaitis Tomas?— ji atsargiai pakėlė
akvarelę nuo stalo. Pakreipusi lango pusėn,
žavėjosi nebaigtomis piešti trapiomis druge­
lio sparnų linijomis. Blankioje šviesoje iš­
skleistų drugelio sparnų ir ūsų kraštai atrodė
labai tikroviškai.
— Nuostabu.
— Jis turi talentą.
—Neabejoju, jei Oslingtonas apie tai ži­
notų, pakeistų nuomonę apie ponaičio Tomo
mokymąsi ir bendravimą su jumis.
— Oslingtonas žino.
Angelą padėjo piešinį ir pasižiūrėjo į Jus­
tiną. Jo žandikauliai buvo tvirtai sukąsti, kaip
ir ponaičio Tomo, kai ji kalbėjo su juo prie
vartų. Žiūrėdama į nuostabius ir meniškai, ir
techniškai nepriekaištingus paveikslus, ji krai­
pė galvą.
— Jei Jo Šviesybė pamatytų bent vieną
iš šių piešinių, nemanau, kad draustų ponai­
čiui Tomui tęsti savo darbą.
— Esu įsitikinęs, kad Oslingtonas matė
berniuko piešinius, ir jūs žinote jo sprendi­
mą, — Justino akys buvo ledinės.
— Aš pakalbėsiu su Jo Šviesybe.
— Veltui gaišite laiką.
—Aš planuoju savo laiką, kaip man tinka.
 —Tiesa, —jo pečiai nukaro.—Atleiski­
te, Angelą. Neturėčiau išlieti ant jūsų savo
pykčio.
Ji vėl pažiūrėjo į piešinius.
— Ponaičiui Tomui reikia suteikti gali­
mybę tobulinti savo talentą.
— Taip manau ir aš, bet niekada neįti­
kinsite Oslingtono.
— Pabandysiu, turėtų pasisekti...
— Jūs nieko negalite padaryti, —jis vėl
nusišypsojo, bet taip šaltai kaip ir herco­
gas. —Nejaugi nesuprantate, Angelą? Jūs ne­
pakeisite Oslingtono nuomonės, jeigu tai su­
siję su manimi. Niekada.
 ŠEŠTAS SKYRIUS

Angelą nuskubėjo prašmatniu Oslingto-

no dvaro prieškambariu prie laiptų. Ji norėjo
kuo greičiau papasakoti ponui Vejerui, ką su­
žinojo apie ponaitį Tomą Haringtono sody­
boje, bet pirmiausia reikėjo susigaudyti savo
mintyse. Kaip ji galėtų išreikšti savo mintis
mokytojui ir ponaičio Tomo globėjui, nesu­
keliant abejonių ir padedant ponaičiui nesi­
laikyti hercogo liepimų?
—Panele Nidham, —pasakė durininkas,
atskubėjęs į prieškambarį. — Ponaitis Tomas
norėtų su jumis pasikalbėti.
— Tikrai? — žinia, kad ponaitis Tomas
jos ieškojo, buvo nesuvokiama. Ji įkvėpė ir
paklausė. — Kur?
— Įstiklintoje terasoje, panele Nidham.
— Ačiū, — ji stabtelėjo. — O kur yra
įstiklinta terasa?
Durininkas papasakojo. Angelą patraukė
vingiuotais koridoriais ir stengėsi negalvoti,
kad ponaitis Tomas susimokė su durininku,
kad ją paklaidintų. Pamačiusi vaikiną, lau­
kiantį jos trijų sienų stiklinėje terasoje, giliai
įkvėpė. Pokalbis nebus lengvesnis už pokalbį
su Justinu. Tiek ponaitis Tomas, tiek Justi­
nas buvo užsispyrę.
—Žinau, kad ponas Vejeras nusiuntė jus
pas Justiną, tikėdamas, kad mane rasite ten,
kur neturėčiau būti, — pasakė ponaitis To­
mas užuot pasisveikininęs.
— Tai tiesa, — ji turėjo būti atvira.
— Manęs ten nebuvo.
— Ir tai tiesa, bet taip pat tiesa, kad jūs
ten dažnai lankėtės po to, kai hercogas prašė
net nesiartinti prie Haringtonų sodybos.
Ponaitis Tomas sukryžiavo rankas ir pa­
kėlė smakrą.
—Neturėtumėte manęs sekioti. Jūs esa­
te mano sesers angelas sargas. — Jis nutilo,
bet ji nesureagavo j vardą, kurį jis sugalvojo,
kad ją paerzintų. Tomo akyse išvydo nusivy­
limą, kai jam nepavyko jos sudirginti. —No­
rėčiau žinoti, ką ketinate apie tai pasakyti
Rodniui.
— Pasakysiu, kad jūs esate talentingas
dailininkas ir kad įgūdžiai turėtų būti lavi­
nami.
Tomas nustebęs pažiūrėjo į Angelą. Ji ži­
nojo, kad vaikinas tikėjosi ne tokio atsakymo.
—Jūs taip pasakysite? Ar tikrai manote,
kad esu talentingas?
Angelą nusišypsojo, nes Tomas iš jauno
tirono virto vaiku, trokštančio susilaukti
komplimento.
— Taip, ponaiti Tomai, manau, kad jūsų
darbai yra išskirtiniai. Džiaugčiausi galėda­
ma pakalbėti su jūsų globėju, kad surastų
jums dailės mokytoją, — ji nutilo ir pridū­
rė: — Jei prižadėsite nebesilankyti Haring-
tonų sodyboje.
— Tai — šantažas.
—Aš nenoriu jūsų versti daryti, kas jums
nepatinka. Stengiuosi įtikinti daryti tai, ką
turėtumėte.
— Paklusti tokiam kvailam įsakymui? —
iš pykčio jis sumosikavo rankomis ir sugniau­
žė kumščius.
— Jūs sakėte prižadėjęs tėvui laikytis
duoto žodžio, o Jo Šviesybei nesilaikote savo
pažado.
Ponaičio Tomo lūpa virpėjo, parodydama,
kad po įžūlaus neklusnumo kauke slepiasi sil­
pnas sielvartaujantis vaikas. Ašaros užplūdo
vaikinuko akis. Ji žengė priekin, tiesdama
rankas, bet jis įžūliai pasitraukė atgal.
— Man nereikia jūsų gailesčio.
— Gerai, nes aš nė nesirengiu gailėtis.
Bet šiaip ar taip, jums reikia mano drau­
gystės.
— Šito taip pat nereikia.
— Reikia, jei norite, kad sąjungininkas
padėtų įtikinti Jo Šviesybę, kad jūs turite
nuostabų dailininko talentą.
— Kodėl jūs norite tai padaryti?
Angelą sudvejojo. Ji negalėjo papasakoti
jam, kad svajojanti sutikti vyrą, kuris keliau­
tų su ja į pasaulio kraštą. Tačiau šį norą su­
trypė brolio žmonos noras padaryti Angelą
tarnaite savo namuose. Valydama dulkėtus
kampus, kai tuo tarpu brolis su žmona
linksmindavosi, žinojo, kad privalo kažko
griebtis. Ji nenorėjo, kad ponaitis išgyventų
panašų nusivylimą.
—Taip daro draugai, —paprastai atsakė.
Jis keistai pasižiūrėjo. Angelą nesuteikė
progos užduoti daugiau klausimų. Grįždama
į namą, ji atsiduso. Bus dar sunkiau, nei ma­
nė, nes nei ponaitis Tomas, nei Justinas ja
nepasitiki.
Angelą tikėjosi, kad toji diena bus geres­
nė už vakarykštę. Tačiau viską, ką ji darė ar
bandė daryti, lydėjo nesėkmės.
Ji išėjo į miegamojo balkonėlį. Saulė bu­
vo vos pakilusi virš horizonto, bet sode jau
girdėjosi tarnų balsai. Tai buvo mėgstamiau­
sia dienos dalis — laikas prieš dienos bruz­
desį. Galbūt todėl jai sunku buvo pritapti
mieste? Šypsodamasi ji persisvėrė per turėk­
lus, džiaugdamasi, kad praėjo naktis.
Ji nenorėjo susapnuoti dar vieną sapną
apie Justiną Haringtoną. Po šimts pypkių tą
vyrą! Jis rado būdą per daug dažnai įsibrauti
į jos mintis. Jo žavi kreiva šypsena rodė, kad
jis nedaug skiriasi nuo ponaičio Tomo, tik
akys aistringesnės, tikro vyro. Atrodė, jis pa­
darys viską, kad tik ji jaustųsi nejaukiai... ir
jam gerai sekėsi, nes praeitos nakties sap­
nas — puikus įrodymas. Ji vaikščiojo su juo
po pievą, ieškodama retų rūšių drugelių. Kai
jau buvo toli nuo Oslingtono namų, jis apka­
bino ją, o ji atkišo lūpas, norėdama pajausti
bučinį.
Angelą krūptelėjo, tai prisiminusi, nors
jausmai, kuriuos ji jautė, tikrai nebuvo šalti.
Jo prisilietimas buvo deginantis ir jos atsa­
kas liepsnojantis.
Ar ji išsikraustė iš proto? Jos darbdavys
reikalavo, kad jo globojamieji nesiartintų prie
Haringtono dvaro. Rodnis neapsidžiaugtų su­
žinojęs jos troškimus.
—Nekvailiok! —bandė save atvėsinti. —
Niekas negali skaityti svetimų minčių.
Tai tiesa, bet jos per daug dažnos apie
Justiną, ir maištingos.
Angelą pastebėjo kažką smarkiai mojantį
pro langą apatiniame aukšte, bokštelyje. Gir­
dėjo šauksmą, bet nesuprato žodžių, nors bu­
vo įsitikinusi, kad tai panelė Estera. Jai buvo
įdomu, kaip rimtuolis hercogas rasdavo kal­
bą su tokiu vaiku. Tada prisiminė, kaip ma­
žai laiko jis praleidžia su vaikais. Kitaip būtų
supratęs, koks talentingas ponaitis Tomas,
kaip kad suprato Justinas.
Dievaži] Ji turi išvyti Justiną Haringtoną
iš savo minčių!
Angelą taip pat pamojo ir nusijuokė, kai
mažoji mergaitė sušvilpusi uždarė langą. Kaž­
kas nepaaiškinamai žavaus buvo jos entuziaz­
me. Ji privalo rasti būdą, kad panelė Suton
ir jos šeima išmoktų deramai elgtis, sutram-
dydami savo atžagarumą.
Angelą ūmai suvokė, kad panelės Esteros
melodija buvo tokia pati kaip ir Justino, ku­
rią jis švilpavo jų pasivaikščiojimo metu. Ar
ponaitis Tomas buvo vienintelis asmuo, kuris
lankėsi Haringtonų sodyboje?
Lipdama laiptais žemyn į svetainę, esan­
čią rytinėje rūmų dalyje, ji stengėsi atsikra­
tyti šitos minties kaip ir kitų minčių apie Jus­
tiną. Platūs langai buvo iki galo atverti ir pro
juos skverbėsi ryto šviesa, atsispindėdama
ąžuolinio stalo lentose. Ant indaujos buvo iš­
drožinėti ragus surėmę elniai, taip pat vy­
nuogienojai ir rožių krūmai. Virš jos buvo iš­
dėlioti pusryčių patiekalai.
Raudonskruostė moteris nelauktai pasi­
rodė kambaryje ir nusišypsojo.
 — Labas rytas, panele Nidham, — pasa­
kė ji truputį švepluodama.
—Labas rytas, ponia Seger, —virėja pir­
moji pasveikino ją atvykus į Oslingtonų
dvarą.
Angelą apsižvalgė po tuščią kambarį, ta­
da atsisuko į žilstelėjusią moterį, besišluos-
tančią rankas į prijuostę.
— Ar panelė Suton pavalgė?
—Ji šiandien su vaikais valgo vaikų kam­
baryje, — ponia Seger mostelėjo stalo pu­
sėn.— Papusryčiaukite, kol aš atnešiu jums
kavos. Padarysiu juodos. Tokia patinka Jo
Šviesybei.
Draugiškai mirktelėjusi, parodė į ąsotį.
— Čia yra grietinėlė, jei jums nepatinka
stipri kava. Pasivaišinkite rūkyta žuvimi ir
kiaušiniais. Taip pat sausainiais ir uogiene. Jei
neįsižeisite, pasakysiu — jūs esate per daug
liesa, panele Nidham. Valgykite daugiau, kad
nekyšotų šonkauliai.
— Ačiū, — atsakė Angelą, kai šnekioji
virėja nutilo įkvėpti oro.
Tik Angelai pasiėmus lėkštę pradėjo dė­
tis maistą nuo padėklų, virėja liko patenkin­
ta. Ponia Seger užvėrė duris. Angelą nera­
miai pasižiūrėjo į savo lėkštę, kurioje buvo
du kartus daugiau maisto nei ji paprastai su­
valgydavo. Kai ką ji padėjo atgal ant padėk­
lo, ir tuo metu išgirdo koridoriumi ataidin­
čius žingsnius.
Ji nustėro. Jei kunigaikštis pastebėjo ją,
stovinčią prie indaujos ir dedančią atgal kiau­
šinius kaip nepaklusnų vaiką, jis ir vėl sudve­
jos dėl savo sprendimo pasamdyti ją panelės
Suton guvernante. Angelą atsiduso ir nusine­
šė lėkštę prie stalo. Ji jautėsi kalta, leidusi
virėjai įbauginti save. Dabar turi už tai su­
mokėti.
Angelą tepė sviestą ant bandelės su mė­
lynėmis, kai įėjo hercogas. Po tamsiai žalio
švarko pažastimi jis spaudė laikraštį. Jo akys
išsiplėtė pamačius maisto kiekį jos lėkštėje
— Matau, kad jaučiatės kaip namuose.
Karštis išmušė Angelos skruostus.
— Nemaniau, kad dar kas nors ateis čia
šį rytą. Jeigu...
— Mes nesilaikome nustatytų valandų,
kaip jūs, be abejo, pastebėjote, —jis išsklei­
dė laikraštį ir pakėlė jį priešais save. — Ma­
nau, jūs priprasite prie mūsų įpročių.
 Angelą nepastebėjo, ar jis juokavo, nes
juos skyrė laikraštis. Hercogo ramus balsas
neskatino taip galvoti. Vis dėlto jai buvo
smalsu, nors panelė Suton abejojo, ar šitas
griežtas vyras kada šypsosi.
— Jūsų Šviesybe? — kreipėsi ji.
— Klausau, —jis vis dar nenuleido laik­
raščio.
— Norėčiau pasikalbėti apie ponaitį
Tomą.
— Ką dabar tas berniukas iškrėtė?
— Iškrėtė? —ji norėjo, kad jis žiūrėtų į
ją, o ne į tuos primargintus lapus. — Norė­
čiau pasikalbėti apie jo piešimo įgūdžius. Jū­
sų Šviesybe, jis yra talentingas.
— Suprantu.
— Aš manau, kad jūs matėte jo darbus.
Pagaliau hercogas nuleido laikraštį ir įdė­
miai pasižiūrėjo.
— Kas jums tai sakė?
—Jus... —ji neištarė Justino vardo, ka­
dangi hercogas nuleido antakius dar že­
miau.— Jūs tik nemanykit nieko bloga. Tai
tik mano prielaida.
— Prielaidos yra neprotingas dalykas.
 Sunkūs žingsniai subildėjo prie durų ir
neleido jai atsakyti. Įėjo stambi moteris,
spausdama rankas prie pilkos uniformos, ku­
ri tiko prie žilų plaukų sruogelių. Prie jos šo­
no kabantys raktai bylojo, kad tai yra ponia
Burhard — ūkvedė. Ji pasižiūrėjo į Angelą,
tada aplaižiusi lūpas tarė:
— Jūsų Šviesybe, tas žvėris ir vėl oran­
žerijoj.
Angelą nukreipė akis nuo rūsčios moters
į kunigaikščio laikraštį. Jis nenuleido jo tar­
damas:
— Ponia Burhard, pasiųskite ką nors pa­
kviesti Esterą ir tuoj pat iš ten ją išnešti. Ji
žino, kad ten yra augalų, kurie gali jai pa­
kenkti.
— Bet, Jūsų Šviesybe, ji....
— Padarykite tai pati, ponia Burhard, jei
jaučiate, kad ji labiau klausys jūsų. Jei ne,
pasišaukite ponią Mejer. Galų gale, tai jos
pareiga, — jis pakėlė laikraštį ir, atsiversda­
mas kitą puslapį, atsilošė.
Nesirūpindamas, ar jo paliepimai yra vyk­
domi, jis tęsė:
— Panele Nidham, žinokite, kad panelė
Estera linkusi prisivirti bėdos.
 Angelą žiūrėjo j ūkvedę, kuri aiškiai su­
triko, norėdama paklusti kunigaikščiui ir
trokšdama, kad jis padėtų. Pasigailėjusi varg­
šės moteriškės, Angelą tarė:
— Jei pageidaujate, Jūsų Šviesybe, galė­
čiau padėti poniai Burhard.
— Jūs?— jis skaitė toliau, bet Angelą jo
balse išgirdo linksmas gaideles. —Tikiu, kad
nelabai įsivaizduojate koks nuotykis jūsų
laukia.
— Jūsų Šviesybe...
Hercogas ir vėl pertraukė ponia Burhard:
— Eikite ir suraskite ponią Mejer, jei ne­
galite pati atlikti užduoties, ponia Burhard.
Pasakykite jai, kad ji turėtų vykdyti savo pa­
reigas ir nutraukti šį cirką, kol visi namiškiai
nesukelti ant kojų.
Angelą stebėjo išbalusį ūkvedės veidą, kai
ji ėjo iš kambario. Žiūrėdama į ryškias laik­
raščio antraštes, Angelą paklausė:
— Kokį gyvūną turi panelė Estera?
— Beždžionę.
— Beždžionę? — nustebo.
Jis padėjo laikraštį ant stalo ir atsiduso,
lyg jam nepatiktų kalbėtis su ja pusryčių
metu.
 — Panele Nidham, nereikėtų taip išsi­
gąsti. Tai nedidelė Afrikos beždžionėlė. Pa­
prasčiausia maža beždžionėlė, kokias turi In­
dijos vaikai.
Angelą nežinojo, ką atsakyti. Ar jis galė­
jo juokauti? Turbūt ne, kadangi nebuvo pa­
stebėjusi, kad hercogas būtų linkęs pokštau­
ti. Netgi globodamas vaikus, jis elgėsi taip
lyg jo namiškiai būtų niekuo neišsiskiriantys,
suaugę žmonės.
Galbūt taip jam ir atrodė...
— Gyvūnas laisvai bėgioja po namus? —
paklausė ji.
— Laipioja po namus —tai geresnis api­
būdinimas, —jis žiūrėjo į laikraštį ir badė jį
smiliumi. — Dievaži! Dar viena istorija apie
princo regento žmonos nesibaigiančius nuo­
tykius žemyne. Kada tie laikraščiai suvoks,
kad niekam neįdomus jos elgesys?
— Tikiu, princui regentui įdomu.
Jis įbedė į ją rūstų žvilgsnį.
— Tai, panele Nidham, savaime supran­
tama. Princui regentui rūpi šie tauškalai.
Kai jis vėl palinko prie laikraščio, Angelą
sunkiai atsiduso. Kokia keista vieta tas Os-
lingtono dvaras! Čia laisvai klajojo beždžio­
nė, o hercogas niršo dėl paskalų, kurios buvo
labai mėgiamos Londone. Ji nemanė kada
nors priprasianti prie tos keistos šeimos.
Kai Angelą norėjo prabilti, sugrįžo ponia
Burkhard. Jos veidas buvo dar labiau iš­
blyškęs.
— Atleiskite, Jūsų Šviesybe, kad ir vėl
jus trukdau.
— Kas dar nutiko, ponia Burhard? —jis
dar kažką murmėjo, bet tai buvo susiję su
skaitymu.
— Bijau, kad gyvūnas siaubia oranžeriją.
Panelė Estera stengiasi jį sugauti, bet jos pa­
stangos yra bergždžios.
Hercogas atstūmė kėdę
— Turėčiau pats pasikalbėti ir priminti
jos pažadą, kad prižiūrės tą būtybę. Eikime,
panele Nidham, pristatysiu jums kvailystę,
su kuria norėjote susidoroti. Dabar puikiai
suprasite, kokie tie mano namiškiai. Tačiau
kuo greičiau išmoksite įveikti kritines situa­
cijas, tuo greičiau galėsime imtis kitų darbų.
Angelą atsistojo ir linktelėjo. Ji turėtų bū­
ti panelės Suton kompanionė, bet ne tų ne­
valdomų vaikų guvernantė. Išvydusi pralinks-
mėjusį ūkvedės veidą, suprato, kad visų na­
miškių pareiga buvo suvaldyti jaunėlius.
Jiems nepavyko, todėl dabar suteikiama pro­
ga panelei Nidham. Tai puiku, nes suteiks
gerą progą įtikinti hercogą dėl ponaičio Tomo.
Ji tik turi nepaminėti Justino vardo. Jei
paminės, visos pastangos dėl ponaičio Tomo
nueis vėjais.
Plačios oranžerijos durys atsivėrė į kam­
barį toje dvaro pusėje, kur buvo daugiausia
saulės. Angelą pajuto karštį, tvyrojantį di­
džiuliame, neišvėdintame kambaryje. Žaluma
driekėsi visuose pašaliuose. Kažin ar herco­
gas bando čia sukurti pasaulį, panašų į Indi­
ją, — pagalvojo Angelą.
Prie jų pribėgo panelė Suton.
— Estera atsisako išeiti, kol Šelmė nėra
saugi. Šelmė nenulips, kol Estera bėgios ap­
linkui.
— Šelmė yra beždžionė, — pasakė her­
cogas, žiūrėdamas į vešlų sodą.
— Aš taip ir maniau, — atsakė Angelą.
Kai jis nustebęs pažiūrėjo į ją, jos veide
nebuvo jokių emocijų. Tegul vyras galvoja ką
nori apie jos abejingumą.
 — Kur yra panelė Estera?
— Už palmės, — atsakė ponaitis Tomas,
žvilgčiodamas iš už didelio krūmo.
Augalo lapai buvo taip susipynę, kad at­
rodė tikra raizgalynė.
— Pasitrauk, Setai! Tavo šauksmai verčia
vargšą gyvulį ropštis dar aukščiau.
Mis Suton sukrizeno, bet prikando lūpą
pamačiusi veriantį hercogo žvilgsnį. Mergina
ėmė ašaroti, tokiu elgesiu labai nustebinda­
ma savo guvernantę. Angelą net nenumanė,
jog tokia gyvybinga jaunoji panelė šitaip bijo
savo globėjo. Staiga suvokė kaip mažai pažįs­
ta tuos žmones, nors dvare gyveno jau sa­
vaitę.
Setas pribėgo ir rankomis apsivijo herco­
go kojas, kai tuo tarpu Estera teisinosi, jog
beždžionė pasprukusi iš kambario, nors ji du­
ris buvo uždariusi.
Nutildęs Esterą, vyras atplėšė vaikus nuo
kojų.
—Jaunuoli, nebūtina bėgti paskui Šelmę,
tarsi pats būtum paleistas iš narvo... —Žvilg­
telėjęs į Angelą, pridūrė. — Tigras.
Hercogas priėjo prie gyvūno ir kažką su­
šnibždėjo negirdėta kalba.
 — Šelmė visuomet klauso Rodnio, nes
jis kalba indiškai, — sušnibždėjo Estera. —
Šelmė ilgisi Indijos.
Staiga mažoji mis veriančiai suspigo, iš­
plėšė augintinę iš globėjo rankų, suspaudė
glėbyje ir ėmė supti kaip vaiką. Tuomet vėl
atsigręžė j Angelą, spoksojusią į pabaisą, ir
paklausė:
— Kai kurie žmonės mano, jog ji bjauri,
bet aš manau, jog Šelmė graži. — Žvelgė į
Angelą didelėmis mėlynomis akimis, kuriose
dar žibėjo nespėjusios nudžiūti ašaros. —Jūs
juk irgi manote, kad ji graži, ar ne, mis Nid-
ham?
— Neabejoju, jog ji gražiausias iš visų
beždžionių, —atsakė, nenorėdama skaudinti
vaiko. Gyvūno snukutis Angelai priminė džio­
vintą figą, o kailis buko ištepliotas kažkuo
panašiu j aviečių džemą.
Angelą norėjo paglostyti beždžionėlę, ta­
čiau ši nesileido. Vaikai ėmė juoktis. Išsigan­
dusi ji pažvelgė į hercogą, kuris kilstelėjo an­
takį ir pasuko durų link.
— Pameni, kaip mus aplankė pulkinin­
kas ir Šelmė pavogė jo akinius? — krizenda­
mas priminė ponaitis Setas. Tuomet įsikibo į
Angelos sijoną. — Ar jūs nešiojate akinius,
mis..? — kūdikiškai susiraukė.
— Nidham, — sušnabždėjo mis Estera.
—Ne, aš nenešioju akinių, —atsakė An-
gela.
— Šelmė nemėgsta pašalinių, — įspėjo
Estera.
— Mis Nidham tą mato ir pati, — atsa­
kė hercogas. Ir tuoj paklausė:
— Mis Nidham, jūsų komentarai dėl To­
mo darbų leidžia manyti, jog juos matėte.
— Taip, jūsų didenybe. — Kodėl jis pa­
sirinko šį metą, kai pokalbį girdi vaikai?
— Kur?
—Haringtonų sodyboje. —Nemelavo —
tai būtų blogas pavyzdys mis Suton ir ki­
tiems.
Hercogas dėbtelėjo į Tomą, tada vėl at­
sisuko į Angelą.
—Jūsų žodžiai leidžia manyti, jog jis ga­
bus šioje srityje.
— Taip, Jūsų Šviesybe.
— Moko Haringtonas? — jis vėl pažvel­
gė į jaunuolį.
 Tomas linktelėjo.
— Supratau. — Hercogas sunėrė rankas
už nugaros. — Matau, jog tu, Tomai, nepa-
klusai mano nurodymui nesilankyti toje so­
dyboje. Tu kaip ir tėvas nori pats viską išmė­
ginti savo kailiu. Gerai. Jei mis Nidham taip
pageidauja, galite lankytis pas Haringtoną po
dvi valandas kiekvieną savaitę. Antradieniais.
— Kodėl šią dieną? — paklausė Tomas.
— Ji tinka tau ir ponui Vejerui, — pa­
sakė giliai iškvėpdamas. — Ar šį kartą duosi
žodį ir jo laikysies, Tomai?
Angelai kilo noras apkabinti berniuką, ku­
rio akyse matėsi sumaištis ir palengvėjimas.
Jis pažvelgė į ją ir tarė:
— Taip, duodu žodį.
— Gerai, sutarta, — hercogas žengė pro
duris.
—Bus linksma, —pasakė Estera, — Šel­
mei patinka išeiti. Ar ne, Leonia?
— Taip.
Angelą išvydo, jog mis Suton nulydi her­
cogą gailiu žvilgsniu. Jai pasirodė, kad pane­
lė atsiduso, tik ji nebuvo tikra, ar tas jos au­
sis pasiekęs garsas iš tiesų buvo atodūsis. Tarp
Rodnio ir jo globojamų vaikų buvo kažkas
keista, ko Angelą negalėjo suprasti, tačiau jai
teks tą išsiaiškinti, kol Leonia bus pristatyta
aukštuomenei. Kitaip jos dienos čia bus su­
skaičiuotos.
 SEPTINTAS SKYRIUS

Angelą pasižiūrėjo j laikrodį ant židinio

atbrailos. Panelė Suton jau turėjo būti mažo­
joje svetainėje, kadangi jos privalėjo mokytis
grakščios laikysenos. Jei pamoka pavyks, An­
gelą likusią popietės dalį praleis su Justinu ir
papasakos apie hercogo sprendimą. Ji sten­
gėsi neįtarinėti hercogo, turint kažkokį su­
manymą pasirenkant antradienį, o ne dėl to,
kad taip patogiau mokytojui.
Apkaltinti hercogą neprotinga, taigi ge­
riau sulaukti Justino paaiškinimo.
Panelė Suton nepasirodė, ir Angelą išėjo
jos ieškoti. Paklausė tarnaitės, kur galėtų rasti
panelės Suton kambarį, kadangi ji nė karto
ten nebuvo. Moteris smalsiai pasižiūrėjo j An­
gelą, bet paaiškino, kad panelės Suton kam­
barys yra apatiniame aukšte. Tarnaitės žvilgs­
nis buvo įsmeigtas Angelai į nugarą, kol ji
leidosi laiptais į virtuvę.
Angelą sutriko pamačiusi, kad panelės
Suton miegamasis yra vaikų kambarių pusė­
je. Ji pabeldė duris ir jos atsivėrė.
Panelė Suton šypsojosi ir ėjo jos pasitik­
ti. Mažas, kuklus kambarys nebuvo spartie-
tiškas, nors jame tebuvo tik lova ir komoda.
Ant aštuonkampio lango kabojo kartūninės
užuolaidos, tokia pati buvo ir lovatiesė. Ryš­
kios raudonos gėlės niūrokam kambariui su­
teikė jaukumo.
— Aš tuoj atnešiu jums kėdę, panele
Nidham, — tarė panelė Suton. —Viena yra
vaikų kambaryje.
— Ačiū, — atsakė ji.
Sugrįžusi panelė neslėpė susidomėjimo,
ką pasakys Angelą.
Sėsdamasi ant mažos kėdutės, Angelą
šypsojosi, nes jos keliai beveik siekė smakrą.
Ji stebėjo kaip Suton išsitiesė ant sujauktos
lovos panelei netinkančia poza. Ji norėjo pa­
priekaištauti, bet nesiryžo. Panelė Suton ga-
Įėjo būti tokia pat jautri kaip ir jos broliai
bei sesuo. Angelą turi tvardytis, kad jos bal­
sas nenuskambėtų šiurkščiai.
— Vėluojate į šios dienos pamoką, —
šypsodamasi pasakė Angelą. —Norėjau įsiti­
kinti, ar gerai jaučiatės.
— Oi! Aš skaičiau ir praradau laiko nuo­
voką.
— Skaitymas yra puikus dalykas, tačiau
neturėtumėte praleisti pamokų.
— Nejaugi man dar reikia tiek daug iš­
mokti? — nustebo panelė Suton.
Užuot atsakiusi, Angelą tarė:
— Pirmas dalykas, kurį mes padarysime,
tai iškelsime jus iš vaikų kambarių pusės.
Panelė Suton atsisėdo. Jos akys spindėjo
iš džiaugsmo.
— Jūs manote, kad įtikinsite Rodnį tai
padaryti? Aš jo maldavau, bet jis reikalavo,
kad likčiau su kitais.
— Jums nebereikia ponios Mejer prie­
žiūros...
— Tos širšės!
— Panele Suton! Dėl panašių išsišokimų
globėjas ir elgiasi su jumis kaip su vaiku. Jei
norite pakliūti į aukštuomenę, turite visada
susitvardyti. Elitui priklausantis narys nieka­
da taip nekalba apie tarnus.
— Girdėjau Rodnį sakant dar blogiau.
— Jo Šviesybė yra vyras, — atsakė An­
gelą, tikėdamasi, kad ramus balsas paslėps
nuostabą. Ji neįsivaizdavo tokios hercogo re­
akcijos. —Jam atleidžiami tokie žodžiai. Da­
ma negali taip kalbėti.
— Kaip atrodo Londonas? Ar balių sezo­
nas toks nuostabus kaip kalbama?
— Londonas nuostabus. Niekur nėra to­
kių puošnių namų.
— Namai Indijoje buvo milžiniški ir la­
bai seni. Nedažnai mes juos matydavom, nes
dažniausiai būdavom aptvertoje teritorijoje.
Nenorėdama, kad pokalbis pakryptų kita
linkme, Angelą pasakė:
— Jūs turėtumėte turėti padėjėją. Jūsų
labai gražūs plaukai, bet reikia pagalbininkės,
kad padėtų juos sutvarkyti.
Panelė Suton apsikabino kelius.
—Rodnis siūlė vieną iš merginų man pa­
dėti. Ji buvo tokia įkyri, kad aš neapsikentu­
si pasiunčiau ją atgal į virtuvę. Nors ponia
Burhard žadėjo surasti man kitą, prašiau jos
to nedaryti. Ar jūs man padėsite?
 — Tik dabar, — nusišypsojo Angelą, ne-
pridurdama, kad guvernantės pareigos sky-
riasi nuo asmeninės padėjėjos pareigų. —Kai
ištekėsite, jums reikės vadovauti visam tarnų
būriui. Kai išmoksite elgtis su savo padėjėja,
mokėsite elgtis ir su kitais tarnais.
Panelė Suton pasimuistė lovoje ir pasirė­
mė smakrą delnais.
— Jūs tiek daug žinote apie tai, ką aš
turėčiau žinoti. Jūs tikriausiai dalyvavote ba­
liuose.
— Žinoma.
—Tada kodėl nesate ištekėjusi? Juk esa­
te graži.
— Ačiū.
— Neatsakėte į mano klausimą.
Angelą atsistojo.
—Aš nesutikau vyro, už kurio būčiau no­
rėjusi tekėti.
— O kaip Rodnis?
— Hercogas? — aiktelėjo ji.
Jaunoji mergina nusijuokė.
—Jūs apie jį kalbate su tokia baime. Ne­
turėtumėte jo bijoti.
— Jis nusipelnė pagarbos, kurią jaučiu.
 — Tiesa, — pirmą kartą ištarė susimąs­
čiusi, lyg norėdama paneigti savo mintį. —
Turite suprasti, panele Nidham, kad...
— Galite vadinti mane Angelą, jei nori­
te. Mes turime kartu praleisti daug laiko ir
norėčiau, kad būtume draugės.
—Tai būtų puiku! O jūs vadinkite mane
Leonia. Ir nevadinkite mano mažųjų broliu­
kų ir sesers „ponaičiais“ ir „panele“, — jai
šypsantis, žanduose atsirado dvi duobutės.
— Tai yra deramas kreipinys.
— Tiesa, bet mes šeimoje nesame pratę
prie formalumų, ypač Setui tai nepatinka.
— Kaip norite, — nusileido Angelą, ne­
pamiršdama, kad ji turi kreipti dėmesį į svar­
besnes pamokas su Leonia.
— Kaip sakiau, Angelą, aš pažįstu Rodnį
nuo pat savo gimimo. Jis buvo tėvo sekreto­
rius sipajų komandoje. Jie įvykdė keletą žy­
gių, bet dažniausiai gindavo Sv. Jurgio fortą.
— Kur jis yra?
— Netoli Madraso, pietrytiniame kran­
te, — ji atsisėdo ir vėl apsikabino kelius, o
Angelą išsigando, kad niekada neišmokys Le-
onios ramiai sėdėti.
Galbūt rūpestis dėl Leonios manierų iš­
stums iš galvos Justiną. Angelą supyko dėl
tokių minčių. Ji privalo neleisti ekscentriš­
kam vikontui įsibrauti į jos mintis.
Leonia tęsė:
— Žinau, kad ir tėvas, ir Rodnis buvo
nepatenkinti, kad jų grupė retai būdavo kvie­
čiama ginti Rytų Indijos. Kai prieš keletą me­
tų mirė mama, Setas buvo dar kūdikis, o tė­
vas dar labiau norėjo likti įguloje.
— O hercogas nenorėjo?
— Niekada, —ji papurtė galvą. —Ačiū
Dievui, jis ten buvo, kai sužeidė tėvą, — su­
šnibždėjo nuleisdama akis:
—Manau, kad žinote, jog tėtis mirė keisto
įvykio metu. Kas galėjo pamanyti, kad arklys
pašėls, pamatęs pabėgusį jautį ir jį numes?
Atsisėdusi ant siauros lovos, Angelą ap­
kabino Leonią, kurios skruostais ritosi ašaros.
— Nereikia daugiau apie tai kalbėti.
Leonia padėjo galvą ant Angelos peties.
—Aš noriu kalbėti apie tėtį. Rodniui tai
nepatinka. Jis išeina iš kambario, jei kas nors
pamini tėvą. Žinau, kad žiūrėdamas į mus
prisimena tėvą ir draugystę su juo. Dėl to ir
liūdi. Tikiu, kad tėčio gedi labiau nei savo
paties tėvo, — pakeldama galvą, pridūrė:
 — Rodnis atvyko dar prieš tėčio laido­
tuves prižiūrėti mūsų darbininkų, nors tai ne­
buvo būtina. Ajaks mums padėjo.
— Ajaks?
— Mūsų namų ūkio tarnaitė. Rodnis ne­
norėjo, kad būtume vieni. Jis buvo įsitikinęs,
kad bus paskirtas vietoj tėčio, bet gavo žinią
iš Anglijos, jog mirė jo tėvas. Rodnis tapo
Oslingtono hercogu. Su visais įsipareigoji­
mais.
— Taigi jis perėmė įgaliojimus ir grįžo?
— Su mumis, —jos pirštai glamžė lova­
tiesę. — Jis rimtai žiūri į globėjo pareigą.
— Kaip ir į viską.
Leonia plačiai pravėrė akis.
—Rimtai? Rodnis? —ji nusijuokė, valan­
dėlę išplėtusi akis žiūrėjo į Angelą ir atsisto­
jo. — Jūs pažįstate jį tik tokį, koks yra da­
bar. Jei būtumėte susipažinusi su juo prieš
užsimetant naštą sau ant pečių dėl mūsų...
Drįstu teigti, kad Rodnis buvo šauniausias pa­
reigūnas Sv. Jurgio forte. Taip sąmojingai
šmaikštauja, be to, aš nesu šokusi su kitu to­
kiu grakščiu vyru.
Angelą stengėsi pažvelgti į hercogą kito­
mis akimis. Keista buvo manyti, kad jis čia
yra toks pat nelaimingas kaip ir vaikai. Rūsti
jo išorė buvo kaip skydas skausmui nuslėpti.
Bet kuris žmogus, prisisėmęs atsakomybę už
keturis neramuolius vaikus, metęs savo kar­
jerą, kuriai buvo pašventęs metų metus, pri­
valėjo turėti kažką daugiau nei negyvą dva­
sią, kurią norėjo paslėpti už laikraščio prie
pusryčių stalo.
— Jei jūs taip suprantate Jo Šviesybės
mintis, —tarė Angelą, kai Leonia liovėsi gir­
ti savo globėją, —sugebėsite sužavėti bet ku­
rį jauną šelmį, ieškantį sau žmonos.
— Nežinau ar norėčiau dabar ištekėti.
—Esate jauna, bet aiškiai matyti, kad Jo
Šviesybė mano, jog atėjo laikas ruoštis šei­
myniniam gyvenimui.
— Tomas norėtų, kad ištekėčiau už lor­
do Haringtono.
Angelą krūptelėjo. Ji neįsivaizdavo Leo-
nios Justino nuotaka. Tai turėtų užglaistyti
visus nesutarimus tarp Justino ir hercogo. Bet
ta mintis Angelą liūdino. Ji nenorėjo išsiaiš­
kinti kodėl, kadangi tik užsiminus apie Jus­
tiną, imdavo svajoti apie jo glėbį.
Leonia linkčiojo lyg Angelą būtų kalbė­
jusi ir ji pritartų.
 —Be reikalo nusiminėte. Dėl to, kad To­
mui patinka lordas Haringtonas, dar nereiš­
kia, kad turiu tekėti už svajoklio. Be to, Rod-
nis pasakė, kad vikontas mums netinka.
— Kodėl?
Leonia abejingai gūžtelėjo pečiais:
— Nesvarbu. Tam yra priežasčių, — ji
prispaudė prie šonų rankas. — Tegul Tomas
šėlsta. Aš neketinu.
Ji išbėgo iš kambario, palikdama Angelą
dar labiau sumišusią.
Kai Angelą sustabdė vežimą prie Haring-
tonų sodybos vartų, buvo įsitikinusi, kad at­
rodo išvaizdžiau negu praėjusį kartą. Ji dė­
kojo poniai Mejer už vežimą, nors nesakė,
kur planavo važiuoti.
Ji užkabino vadeles ant geležinio žiedo ir
atidarė vartus. Pasitiko ekstravagantiškų spal­
vų maišatis netvarkingame sode. Maža mer­
gytė sėdėjo ant suolelio prie durų ir sūpavo
lėlę. Jos juodi plaukai derėjo prie baltos suk­
nelės.
Angelą nusišypsojo. Vaikas buvo ne vy­
resnis už Setą, bet Angelą neįsivaizdavo, kad
taip tyliai galėtų žaisti berniukas.
 — Laba diena, — priėjusi arčiau, pasakė
Angelą.
Mergytė nepažiūrėjo į ją.
— Laba diena, — pakartojo ji.
Ir vėl mergaitė neatsakė.
Angelą patapšnojo jai per petį. Išsigan­
dusi mergaitė pašoko, pasižiūrėjo į ją — jos
šviesiai rudos akys buvo pilnos siaubo.
— Atleiskite, jei sutrukdžiau, — Angelą
tarė šypsodamasi. — Aš...
Vaikas apsisuko, nubėgo į namą ir užsi­
trenkė duris.
Angelą atsiduso. Ji nenorėjo mergytes iš­
gąsdinti.
Durys ir vėl atsivėrė. Išlindo ponia Grei-
vė ir bandė nusišypsoti.
— Laba diena, panele Nidham. Milordo
nėra, bet jis tuoj grįš. Ar norėtumėte pa­
laukti?
— Jei galėčiau, norėčiau atsiprašyti ma­
žos mergaitės, kurią išgąsdinau. —Angelą pa­
kėlė ranką prie liemens. — Tokio ūgio.
— Oi, jūs turite omeny Delisę.
—Koks žavus vardasl Ir tinkamas tokiam
droviam vaikui. Ar ji jūsų dukra?
Ponia Greivė patampė prijuostę.
 — Ar atsisėsite, panele Nidham? — ji
galva parodė geležinį suolą, stovintį tarp tujų.
Angelą nesuklydo, išgirdusi nerimą tar­
naitės balse. Bitės dūzgė aplink gėles, bet po­
nia Greivė tylėjo, kol Angelą atsisėdo.
— Panele Nidham, maniau, kad viską ži­
note. Deja, nuo jūsų slepiami keli dalykai.
— Kokie?
— Apie lordo Haringtono tragedijas.
— Kokias tragedijas? — paklausė ji. An­
gelą net neįsivaizdavo, kad Justino rami šyp­
sena slepia kažką daugiau nei kandumą.
— Apie Delisę ir jos motiną.
— Jis vedęs? — ją persmelkė keistas,
skausmingas jausmas, toks kai Leonia kalbė­
jo apie santuoką su juo.
—Buvo. Jo žmona mirė daugiau nei prieš
penkerius metus, gimus Delisei. Milordui ne­
buvo lengva auginti tokį vaiką vienam, todėl
Delisė dažnai būdavo pas jo motiną, kol kil­
mingoji vikontė pasimirė praeitais metais.
Angelą prisiminė, kad paskutinio vizito
pas Haringtoną metu Justinas susirūpinęs
kažką atidžiai skaitė. Ar ten buvo rašoma apie
jo dukrą?
 — Jis turėtų džiaugtis, kad jo dukra yra
su juo, — atsakė Angelą, supratusi, kad po­
nia Greivė laukia atsakymo.
Tarnaitė sukryžiavo rankas ant krūtinės.
— Nemanykite, kad noriu tai sakyti, pa­
nele Nidham, bet vargšės avelės vieta čia.
— Su jos tėvu.
Ponia Greivė suglumo.
—Turiu omenyje čia, kaime, kur gali aug­
ti, nebūdama tėvui našta.
Angelą žinojo, kad turėtų laikyti liežuvį
už dantų, bet paklausė:
— Kodėl jūs taip sakote? Ji yra gražus ir
mielas vaikas. Tai mačiau iš to, kaip ji elgėsi
su lėle.
—Aš sakau tik tiesą. Nėra vietos mieste
šitam vargšui kurčiam vaikui.
— Kurčiam? — Angelą atsistojo ir
sugniaužė pirštus. — Dabar supratau, kodėl
ji taip išsigando, kai ją paliečiau. Ji negirdėjo
manęs ateinančios.
— Jos močiutė saugojo ją nuo kitų gai­
lesčio ir laikė toliau nuo nepažįstamų akių.
— Gailesčio? Kaip tik gailesčio jai ir rei­
kia. — Angelą pašiurpo prisiminusi, kad tą
patį sakė ir apie Suton vaikus. —Delisei rei­
kia kitų vaikų draugijos.
— Tai neįmanoma.
— Žinoma, kad įmanoma.
— Panele Nidham, tai jos tėčio sprendi­
mas.
Žinodama, kad neturėtų daugiau klausi­
nėti, Angelą grįžtelėjo išgirdusi vartelių girgž­
desį. Justinas žingsniavo takeliu su tinkleliu
ir dėžute. Kai ją pamatė, nusišypsojo ir pa­
mojavo.
— Kaip galite būti toks beširdis? — pa­
priekaištavo ji.
Jo šypsena išnyko, jis žiūrėjo į ją ir į po­
nią Gravę. Tarnaitė, kažką sumurmėjusi, nu­
ėjo.
Numetęs tinklelį ir dėžutę prie sienos,
jis paklausė:
— Ar galėčiau tikėtis, kad susitikus jūs
mane pasveikintumėte kasdieniškai „laba die­
na“ ir viskas?
Angelą pakilo. Sužinojusi apie Delisę Ha-
rington ir ištikta šoko, ji pamiršo mandagu­
mo taisykles.
— Laba diena.
 — Laba diena, Angelą. Ar galėčiau suži­
noti jūsų vizito priežastį?
—Jo Šviesybė sutiko leisti savo vaikams
lankytis čia antradienio popietėmis ir praleisti
dvi valandas...
—Velniškas jo geranoriškumas! Juk pui­
kiai žino, jog kiekvieną antradienį po pietų
vykstu į kaimą gerti arbatos su pastoriumi ir
kalbuosi su juo apie gamtos mokslus. Aš pa­
keisiu mūsų diskusijų dieną ir sutiksiu su Os-
lingtono niekingu poelgiu.
— Jis geranoriškesnis nei jūs! — atsikir­
to Angelą.
— Šiandien esate labai įpykusi, ar ne? —
nusijuokė, bet visai nelinksmai.
—Manau, nesąžininga įkalinti dukrą tarp
šitų sienų.
Justinas nusiėmė skrybėlę ir pasidėjo ša­
lia. Jo juodi antakiai išsilenkė. Angelą neno­
rėjo žavėtis jo judesiais ir jo rankomis, ku­
rios sapnuose laiko ją glėbyje ir kurios dabar
buvo sukryžiuotos ant krūtinės.
—Iš jūsų piktų žodžių suprantu, kad bu­
vote susitikusi su Delise.
— Sutikau ir išsiaiškinau apgailėtiną vai­
ko padėtį. Ponia Greivė buvo maloni ir man
papasakojo.
— Žinote, kad ponia Greivė nekalba už
mane? V

— Žinau, bet...
Jis niūriai nusišypsojo.
— Atrodo, kad ponia Gravė įtikino jus,
jog aš slepiu Delisę, nes gėdinuosi jos.
—Taip, —Angelą prikando lūpą. —Gal­
būt padariau neprotingas išvadas.
Jo balsas pasidarė aštresnis.
— Galbūt. Numaniau, kad jūs nesigailė­
site to, kuris, jūsų nuomone, skriaudžia vai­
ką. Neseniai gailėjotės Suton ir kitų vaikų,
nepaisydama, kad Oslingtonas turi auklę, mo­
kytoją, kuris teikia globotiniams išsilavini­
mą, —jūs sau prisiėmėte atsakomybę dėl jų
likimo.
— Dabar mūsų pokalbio tema yra jūsų
vaikas...
Jis atžariai nusijuokė, tada atsisėdo ant
sienelės. Žiūrėjo į ją ir neatsiprašė dėl ne­
mandagaus elgesio. Tik pasakė:
— Aš neapleidau savo vaiko. Nei dabar,
nei anksčiau. Aš rūpinausi, kad būtų suteikta
geriausia medikų pagalba po to, kai šiltinė
nusinešė žmonos gyvybę, o Delisė tapo kur­
čia. Kai sužinojau, jog nieko negalim padary­
ti, atsivežiau Delisę čia. Ji dažnai lankydavo
močiutę, kuria be galo žavėjosi. Kai mano mo­
tina mirė, Delisė liko visam laikui su manimi.
— Su jumis — taip, — nelaukdama pa­
kvietimo, ji atsisėdo šalia ir paklausė: — Bet
kodėl neleidžiate jai žaisti su Suton vaikais?
— Aš neleidžiu?
— Aš jau sakiau, — tarė ji susierzinu­
si. —Jo Šviesybė leido vaikams ateiti čia ant­
radieniais po pietų. Jei jūs sutiksite, jie lan­
kysis. Delisė ir Setas yra panašaus amžiaus.
Jie galėtų...
— Ką? Žaisti? Ar įsivaizduojate Delisę
su jais?
— Taip.
Jis nustebęs žiūrėjo į ją.
—Maniau, kad jūs praktiška moteris, bet
suklydau. Delisė negirdi. Ji negali dalyvauti
žaidimuose.
— Iš kur jūs tai žinote?
— Aš... — nors jis šypsojosi, žalios akys
liko šaltos. — Suprantu jūsų gudrybę. Nori­
te, kad atsakyčiau „nežinau", tada įtikintu­
mėte mane, kad vaikai žaistų kartu.
 Angelą atsistojo. Jis buvo lyg prikaustęs
jos žvilgsnį.
—Kodėl bent kartą nepabandyti? Tai ne­
įskaudins. Pasakykite „taip“, ir aš atvešiu vai­
kus kitą antradienį.
Jis paėmė jos ranką. Kai švelniai pakėlė
prie lūpų, šilumos pliūpsnis užtvindė kiek­
vieną jos kūno ląstelę. Ji tyliai aiktelėjo, kai
jis švelniai bučiavo pirštų krumplius.
Taip kaip ji ir sapnavo...
Susinervinusi dėl begalinio noro būti ar­
čiau jo, ji atitraukė ranką. Stengėsi iš visų
jėgų, kad jos balsas skambėtų ramiau, bet pa­
mačiusi viską suprantančią šypseną vyro vei­
de, suvokė —jis jautė , jog jai buvo malonus
tas prisilietimas. Ar tik jai malonu... ar taip
pat ir jam?
—Jei pasakysite „taip“, Justinai, esu tik­
ra —vaikai džiaugsis, galėdami aplankyti jū­
sų dukrą.
— Atveskite juos antradienį, — švelniai
pasakė jis. — Matau, ginčytis su jumis be­
prasmiška. Žinote puikių būdų, kaip pasiekti
savo tikslą.
Angelą linktelėjo ir pasisuko eiti, nes bi­
jojo to, kas gali įvykti, jei ji užsibus su juo
tuščiame sode. Kai ji buvo jau prie vartų, jis
pašaukė ją vardu.
Angelą atsisuko —Justinas buvo visai ša­
lia. Žengusi žingsnį atgal, sustojo, saugodama
suknelę, kad neužsikabintų už sienos vinių.
— Ką, Justinai?
— Jums taip lengvai pavyksta pasakyti
„taip“ dalykams, kurių aš nepakenčiau dau­
gelį metų, —jis palietė plaukų sruogą, išlin­
dusią iš po skrybėlaitės.
— Mes neturėtume taip kalbėtis, be pa­
lydovo, mes...
Jis nusijuokė. Tuo tarpu atsivėrė durys ir
atbėgusi maža mergaitė apkabino jo kojas
taip, kaip Setas apkabindavo hercogo. Uždė­
jęs vieną ranką ant Delisės galvos, kita su­
ėmė Angelos smakrą. Jis prisitraukė artyn jos
veidą.
— Dabar mes turim palydovę.
— Mažą mergaitę.
—Bet mažoji mergaitė man primena, kad
neturėčiau įgyvendinti savo sumanymo, ma­
tydamas jus savo laukiniame sode.
— Sumanymo? —ji neturėjo tęsti to po­
kalbio, bet negalėjo jo nutraukti, žiūrėdama
į smaragdines vyro akis.
 —Ar jūs tikrai norite žinoti, kaip aš ža­
viuosi jūsų lūpomis ir kūno linijomis? Ar no­
rite, kad pasakyčiau, jog nekantriai laukiu ki­
to karto, kai jūsų akys piktai žaižaruos, nes
jūsų karinga dvasia mane žavi? Ar dar norite,
kad tęsčiau? — jis pasilenkė ir pirštais pa­
glostė jos skruostą. —Ar jūs norite, kad žo­
džiai virstų veiksmais?
Delisė įlindo tarp jų, ir Angelą žengė
žingsnį atgal. Vaikas negalėjo kalbėti ir gir­
dėti, bet suprato gręsiantį pavojų, nes Ange­
lą buvo per daug arti jos tėvo. Ji pasižiūrėjo
į Angelą tokiu pat kaip ir Justino atkakliu
žvilgsniu.
Atsiklaupusi Angelą tarė:
— Delise, atleiskite, kad jus išgąsdinau.
— Ji nieko negirdi, — skausmas skam­
bėjo jo balse.
— Žinau, bet ji gali perskaityti iš mano
lūpų.
—Jūs tik taip manote. Vienas gydytojas
sakė, kad ji sąmojinga kaip nesuvaldomas vil­
kiukas.
— Nesąmonė! — ji ir toliau šypsojosi,
bet Delisė dar labiau prisispaudė prie tėvo
kojų. Atsistojusi Angelą pridūrė:
 —Ar jums reikia įrodymų? Ji puikiai vis­
ką supranta, kadangi reagavo į pyktį, kuris
turėtų spindėti mano akyse.
— Jos svaidosi žaibais, — vyras nusišyp­
sojo, o nuo tos šypsenos keistai ir nuostabiai
ėmė plakti Angelos širdis. Jis suėmė Angelos
alkūnę ir prisitraukė merginą arčiau.
Angelą ir vėl atsitraukė, nors labai sunku
buvo tai padaryti. Ji kovojo su savimi, kad
priverstų kojas judėti.
—Aš turiu grįžti į Oslingtono dvarą. Leo-
nia laukia pamokos, — tai buvo melas, ta­
čiau ji negalėjo sakyti tiesos, kaip trokšta būti
jo glėbyje.
— Tada antradienį? — paklausė jis, per
Delisės galvą siekdamas Angelos skruosto.
— Taip.
— Tada lauksiu antradienio, — Justinas
mirktelėjo.
Angelą išskubėjo pro vartelius. Įlipusi į
vežimą ir važiuodama atgal į Oslingtoną,
džiaugėsi, kad nepasakė žodžių, kurie veržėsi
iš lūpų. Tada jis būtų sužinojęs, jog ji labai
nusivylusi, kad pabučiavo tik jos pirštus. Ji
būtų kvailė, jei leistų svajonei išsipildyti.
 DEVINTAS SKYRIUS

Kambarys, kurį Angelą išrinko Leoniai,

buvo prigrūstas baldų —juos reikėjo sustum-
dyti į vietas tarp ilgo didžiojo lango ir ma-
žesniojo langelio, pro kurį krintanti šviesa ap­
švietė kilimą. Angelą triūsė kartu su ponia
Burhard —ji patarinėjo, kur statyti lovą, sta­
lus, kėdes ir tualetinį stalelį, o Leonia sukosi
po kambarį kaip vėtra, maišydamasi tarnams
po kojų ir užduodama dešimtis klausimų, į
kuriuos Angelą neturėjo laiko atsakinėti.
— Leonia, gal nueitumėte į sodą, prisis-
kintumėte gėlių ir papuoštumėte kambarį? —
pasiūlė Angelą. — Geriausiai ramunių. Jos
žavingai derės prie geltono kilimo.
 — Bet, Angelą, aš noriu viską stebėti.
Juokdamasi nutempė Leonią prie durų.
— Turite pasitikėti ponia Burhard. Jūs
jau pasakėte savo norus, dabar leiskite tar­
nams ir jai juos išpildyti, —Angelą šypsoda­
masi laikė merginos ranką. — Kol būsite so­
de, aš nueisiu paklausti padėjėjos, ar jau su­
ruošė drabužius, kuriuos reikia čia pernešti.
Leonia nusišypsojo, išgirdusi minint nau­
jai paskirtos padėjėjos vardą. Angelą suabe­
jojo, kad Leonia bus patenkinta ponios Bur­
hard rekomenduota mergina. Nors Angelą ti­
kėjosi, kad Leoniai vadovaus labiau subren­
dusi moteris, bet suprato, kad dvi jaunos
merginos gerai sutars ir bus prižiūrimos pa­
stabių ponios Burhard akių.
Leoniai išėjus rinkti gėlių, Angelą skubiai
lipo laiptais į viršų. Jos giedra nuotaika din­
go, tamsaus koridoriaus gale pastebėjus sto­
vintį vyrą. Jis nejudėdamas spoksojo į ją.
—Ar galiu jums kuo padėti? —neramiai
paklausė.
Vyras neatsakė.
Angelą sunerimo. Išblukę vyro rūbai ne­
buvo panašūs j tarno drabužį. Po Justino ap­
silankymo hercogas aiškiai pasakė, kad ne­
kviesti svečiai čia nelaukiami. Atrodė, kad tas
vyras stengėsi likti nepastebėtas, nes glaudė­
si šešėlyje. Ji nenorėjo įžeisti svečio ar sukel­
ti paniką.
— Pone, jei jūs pasiklydote, — pasakė
Angelą kiek įmanoma ramesniu balsu, — aš
būsiu laiminga, galėdama jums padėti.
Jis ir vėl tylėjo.
Angelą dar labiau sunerimo. Vyras stovė­
jo lyg suakmenėjęs, jo žvilgsnis nepasikeitė.
Giliai įkvėpusi, Angelą priėjo arčiau ir nusi­
juokė, supratusi žiūrinti į portretą. Ne pieš­
tą, bet išsiuvinėtą pačiais smulkiausiais dygs-
neliais, kokių ji nebuvo regėjusi. Nors tokio
darbo nebuvo mačiusi, bet girdėjo —kaimuo­
se tokios figūros naudojamos norint įkvėpti
šiek tiek gyvybės tamsiuose koridoriuose.
Išgirdusi juoką už nugaros, pasisuko ir pa­
matė už kampo šmėstelėjusį nėriniuotą vai­
ko sijoną. Ji norėjo vytis Esterą, nes tai tu­
rėjo būti mažoji mergaitė, bet būtų praleidu­
si valandų valandas ieškodama jos ir neras­
dama. Šypsodamasi papurtė galvą. Estera bu­
vo labai guvus vaikas, kurio energiją reikėjo
nukreipti tinkamiems dalykams.
 Skubiu žingsniu eidama koridoriumi, An­
gelą vėl stabtelėjo, pamačiusi dar viena aukš­
tą figūrą Leonios naujojo kambario tarpdu­
ryje. Sis siluetas, be abejonės, buvo herco­
go — rudi plaukai, tamsiai mėlynas švarkas,
pilkos kelnės. Rankose jis turėjo puikiai įriš­
tą knygą. Kai atsisuko pasižiūrėti į Angelą, jo
veidas buvo rūstus kaip visada.
— Panele Nidham, jūs pakeitėte mano
namus, — pasakė jis užuot pasisveikinęs.
Sutramdžiusi norą atsiprašyti, Angelą
kilstelėjo smakrą, norėdama pažvelgti jam į
akis.
— Pavėluotai, Jūsų Šviesybe.
— Kaip tai?
— Leonia jau nebe vaikas.
— Ne?
Jam nusukus žvilgsnį, ji pasižiūrėjo per
petį ir pamatė Leonią, kuri atskubėjo su gė­
lių pilna vaza. Ji švelniai nusijuokė.
—Galbūt turėčiau sakyti, kad beveik su­
augusi. Kad taptų tuo, kuo privalo būti, ji
turi išbandyti moters gyvenimą ir pareigas.
— Nežinau nieko, ko reikia jaunai mote­
riai, — hercogo veide atsirado šypsena. —
Paklauskite, kaip pasirūpinti bet kuriuo kam­
panijos nariu ir aš jums atsakysiu. O dėl šio
klausimo esu naivus kaip ir Leonia.
— Turiu galvoti apie Leonios apginklavi­
mą kaip ir prieš bet kokį mūšį.
Vyro veidas sutriko.
— Kaip tai?— paklausė jis.
— Ji turi būti apginkluota žiniomis. Ji
turėtų dėvėti tinkamą uniformą — šiuo at­
veju, sukneles, kurios yra ir madingos ir sti­
lingos, ir aksesuarus, kurie bylotų, kad ji yra
Oslingtono hercogo globotinė. Ji turi žinoti
mūšio taisykles, kuriame dalyvaus. Ji pri­
valo...
Jis nusijuokė —Angelą niekada negirdė­
jo taip stebinančiai nerūpestingai juokiantis.
— Gerai pasakyta, panele Nidham, nors
aš niekada negirdėjau taip apibūdinant mer­
ginas Londone.
Kartu su juo eidama prie suolo, stovin­
čio po aukštu langu, Angelą pasakė:
—Jauna moteris yra mokoma pasiruošti
būti priimtai į aukštuomenę ir gyvenimui, ku­
ris bus po to. Leoniai puikiai sekasi.
—Taip ir manau, —šypsojosi vyras, An­
gelai mostelėjus sėstis. Laikydamas knygą už
nugaros, jis buvo nuoširdžiai sumišęs. — Ji
pasakojo apie jūsų pamokas, džiaugėsi jau ži­
nanti, kaip elgtis pobūviuose ir ką sakyti iš­
vykų metu. Vienintelio dalyko jūs nepakei-
tėte ir bijau, kad niekas nepakeis — jos ne­
kantrumo.
— Ji jauna ir laikas jai lėčiau slenka.
—O kaip toji laiko tėkmė tokiems sene­
liams kaip mes? —jis vėl nusijuokė, bet val­
dydamas savo emocijas. — Panele Nidham,
nors Leonia įkyrėjo kaip musė rudenį su sa­
vo prašymu nuvešti ją į miestą mažajam balių
sezonui prasidėjus, aš ketinu atidėti tai iki
pavasario.
— Protinga.
—Puikus vyrukas galbūt pastebės jos ža­
vesį ir nekreips dėmesio į nepakenčiamą
būdą.
— Jūsų Šviesybe, Leoniai puikiai seksis.
Jei abejojate, būtų puiku surengti nedidelį
šokių vakarą Oslingtono dvare. Pamatytumė­
te, kaip ji elgiasi su jaunais grafystės žmonė­
mis. Manau, tada nurimtumėte.
— Šokių vakarą? Čia? —jis papurtė gal­
vą ir šypsena dingo. — Pamiršote, panele
Nidham, kad šis namas ir vaikai gedi.
 — Niekada to nepamiršau, Jūsų Šviesy­
be. Kaip ir jūsų noro išleisti Leonią į visuo­
menę pavasarį. Privalote nuspręsti ar praei­
tis, ar ateitis jums svarbesnė.
Hercogas neatsakė, o Angelą pajuto per­
žengusi ribas. Tiesmukas būdas neturėtu at­
rišti liežuvio tokių pokalbių metu. Ji jau no­
rėjo atsiprašyti, bet hercogas mostelėjo ran­
ka, liepdamas patylėti.
— Jūs ir vėl esate teisi, panele Nid-
ham, — jis pasilenkė arčiau. — Keista, kad
parenkate žodžius taip taikliai kaip pulkinin­
kas Sutonas!
— Laikau tai komplimentu]
—Turėtumėte, —jis pasižiūrėjo pro lan­
gą — ji spėjo, kad mato Indijos vaizdą. —
Nesu sutikęs puikesnio žmogaus už pulkinin­
ką. Didžiausia garbė, kad pasirinko mane sau­
goti vaikų ateitį.
— Ir matyti juos laimingus? — išdrįso
pasakyti ji.
— Jei įmanoma.
— Jūs tikrai tai padarėte dėl Tomo. Jis
dabar toks linksmas kaip liepsnelė.
— Neminėkite to sprendimo! — jo bal­
sas vėl nuskambėjo šaltai. —Panele Nidham,
nusprendžiau jūsų paprašytas. Vėliau aš įver­
tinsiu situaciją iš naujo.
— Jeigu pakeisite sprendimą, labai pa­
kenksite Tomui. Jis...
— Angelą! — koridoriuje nuskambėjo
graudus Leonios šauksmas. —Oi, Angelą, at­
eikite ir paaiškinkite šitam snūduriuojančiam
gaidžiui, ką mes planavome daryti su tuale­
tiniu staleliu.
—Leoniai jūsų reikia labiau nei man, pa­
nele Nidham, — šaltai pasakė hercogas. —
Tikiuosi padėsite susitvarkyti su netvarka, ku­
rią pati ir sukėlėte.
Angelai iš nusivylimo nukaro rankos, kai
jis nuėjo. Minutėlę ji matė tą nuostabų vyrą
tokį, kokį apibūdino Leonia, bet jis pasikei­
tė, kai ji ėmė kalbėti apie Tomą ir —nors jo
vardo negalima ištarti —Justiną. Kokia buvo
tų dviejų vyrų tikroji antipatijos priežastis?
Ji ryžosi tai išsiaiškinti.
Kai Angelą pasiuntė tarnaitę pakviesti
Leonios, visai nenustebo, kad mergina supy­
ko vien nuo minties apie lankymąsi Haring-
tonų sodyboje. Leonia sutikdavo su viskuo,
ką sakydavo globėjas.
 — Angelą, — atsisakinėjo verkšlenančiu
balsu, — norėčiau išsipakuoti daiktus savo
kambaryje. Nenoriu vykti pas tą įkyrų vyrą.
— įkyrų? Nežinojau, kad buvote sutikusi
lordą Haringtoną.
— Kartą. Kai ėjau pasakyti Tomui, kad
jis tuoj pat privalo grįžti namo, — ji gūžte­
lėjo pečiais. —Nesuprantu, kodėl Rodnis su­
tiko, kad Tomas lankytųsi Haringtonų sody­
boje.
— Tai puikiai pasitarnaus jūsų praktikai.
— Lankymasis pas žmones, kurių nepa­
kenčiu?
— Leonial
Mergina atsiduso ir puolė atgal prie
laiptų.
— Kodėl turiu vykti ten, jei aš noriu ap­
silankyti pas ponią Reilidž ir jos dukrą? Jos
neseniai atvyko iš miesto ir tikriausiai atsi­
vežė naujausių modelių suknelių.
—Madų nuotraukos laukia mūsų kitą sa­
vaitę. Iki to laiko jūs turėsite galimybę įgyti
praktikos Haringtonų sodyboje.
— Indijoje aš ne kartą lankiausi pas ki­
tus asmenis.
— Bet čia ne Indija.
 — Manau, tai pastebėjau.
Angelą atsiduso. Leonia šiandien buvo la­
bai irzli kaip ir Tomas.
— Privalote suprasti, kad ponia Reilidž
gali atleisti jūsų klaidas, kadangi neseniai at­
vykote iš Rytų, bet kiti aukštuomenės nariai
nebus tokie atlaidūs. Lankydama artimiau­
sius savo kaimynus, išgyvensite visus apsilan­
kymų niuansus.
Leonia niurnėjo:
— Bet Konsuela Reilidž iki to laiko bus
išsirinkusi geriausius modelius ir užsakiusi sa­
vo modistei juos pasiūti. Jei noriu kažko ne
kaip jos, reikės rinktis iš likučių.
— Abejoju, kad ponia Reilidž gali sau
leisti užsisakyti kiekvieną suknelę, kurios įsi­
geidžia.
—Bet jei mes vyksime į Haringtonų dva­
rą, turėsime klausytis Tomo ir vikonto vapė­
jimų apie drugelius.
Angelą nusišypsojo.
— Ir tai bus puiki pamoka. Ne visi po­
kalbiai Mažojo Sezono metu bus smagūs ir
įdomūs, bet kaip svečias negalėsite jų išveng­
ti, —ji palietė Leonios petį. — Karieta lau­
kia. Prašau pašaukti brolius ir seserį. Tada
vyksime.
— Jei norite...
Angelą džiaugėsi, kad Leonios akys buvo
nuleistos ir nematė jos akių, spindinčių iš
džiaugsmo, kad vėl bendraus su Justinu. Veik­
lusis vyras šiandien bus juokaujantis kvailys,
arba vyras, aistringai pasakojantis apie savo
pomėgį pievose gaudyti drugelius. Arba toks
žavus, kad aistringu bučiniu iššluos visas ki­
tas mintis iš galvos. Kad ir koks jis būtų, ji
važiuoja pas jįl
Jos viltis, kad ir vaikai labai norės paiš­
kylauti, dingo, kai tik Estera nusileido laip­
tais. Setas bėgo iš paskos ir mėgdžiojo Este­
rą. Mažoji mergaitė gniaužė rankas ir reika­
lavo neslėpdama susierzinimo.
— Ponia Mejer sako, kad Šelmė privalo
likti čia, — rūsčiai pasakė Estera. — Jei ne-
paimsime beždžionės, aš taip pat nevažiuosiu.
Žiūrėdama į tarnaitę, stovinčią už mer­
gaitės ir neramiai kratančią savo žilstelėjusią
galvą, Angelą pasakė:
— Estera, Haringtonų sodyboje yra daug
augalų, kurie Šelmei gali būti kenksmingi. Kai
juos apžiūrėsite ir patikrinsite pagal globėjo
knygą ir įsitikinsite, kad jie nepakenks Šel­
mei, tada žinosite, kad ji bus saugi.
—Jūs norite, kad visa tai aš padaryčiau?
Kalbate lygiai kaip ponas Vejeras.
— Jei norite pasiimti Šelmę, privalote
būti tikra, kad jai nieko bloga neatsitiks.
Estera sudvejojo, bet bumbėjo:
— Jau geriau būtų pakvietęs kitą kartą.
Setas jai pritarė linktelėdamas.
— Kur yra Tomas? — paklausė Angelą.
— Savo kambaryje, — pasakė ponia Me-
jer ir tyliai pridūrė: — jis nėra laimingesnis
už jaunėlius, kad reikia vykti pas lordą Ha-
ringtoną.
— Nepatenkintas? — Angelą buvo įsiti­
kinusi, kad Tomas labai džiaugsis, galėdamas
aplankyti draugą nesėlinant per laukus. —
Kodėl?
—Todėl, kad aš tik trumpai vienas galė­
siu būti su Justinu, — išpyškino Tomas, lip­
damas žemyn į fojė. —Maniau, kad man pa­
dėsite, panele Nidham.
— Tai viskas, ką galėjau padaryti. Jūsų
globėjas buvo kategoriškas — arba visi, arba
nei vienas nevyksite į Haringtonų sodybą! —
ji nepridūrė, kad hercogas tikėjosi uždrausti
bet kokius apsilankymus po tos dienos vizi­
to. — Jo Šviesybė pasakė, kad mes galime
viešėti dvi valandas, ir jūs atnešite jam paro­
dyti savo piešinius.
— Dvi prakeiktas valandas! — niurnėjo
Tomas. — Ir turėsiu dalintis jomis su savo
kvailomis seserimis ir bukagalviu broliu.
— Tomai!
Įpykęs berniukas metė į ją piktą žvilgsnį
ir išbėgo iš namo.
Angelą atsiduso. Ji dažnai dūsaudavo, at­
vykusi į Oslingtonų dvarą. Neįsivaizdavo, kad
Tomas taip pavydės laiko, kurį kiti leis su jo
draugu. Jei tik jis žinotų, koks laimingas tu­
rėtų būti už šią galimybę, bet pyktis jį apa­
kino.
Kelionė vežimu iš Oslingtono dvaro bu­
vo niūri, nors diena skaisti. Keli Angelos ban­
dymai užmegzti pokalbį baigėsi tyla. Ji norė­
jo apsukti karietą ir duoti žinią Haringtonui,
kad jie turi atidėti apsilankymą, nes tai ne­
bus geriausias būdas susitikti su Justino duk­
ra. Tačiau nenorėjo pasiduoti. Jei ji sudvejos,
ir Justinas, ir hercogas apie susitikimus ne­
benorės nė girdėti.
 Prie Haringtonų sodybos vartų Estera ir
Setas išsirito iš karietos. Angelą padėkojo To­
mui, padėjusiam jai išlipti, bet jo atsakas te­
buvo tylus įspėjimas, kad jis nepakeitė nuo­
monės dėl šio apsilankymo. Jaunesnieji vai­
kai garsiai ginčijosi, kuris bėga greičiau ir pir­
mas atsidurs sodo gale.
Angelą pasakė:
— Lenktyniaukite ir nebesiginčykite.
Jie išsigando pikto balso tono. Angelą įė­
jo pro vartus, vis dar manydama įtikinsianti
vaikus, kad šis apsilankymas yra svarbus. Ne
tik jiems, bet ir Justino dukrai. Ji nieko ne­
aiškino vaikams, kadangi nežinojo, kokia bus
Delisės Harington reakcija susitikus su kai­
mynais. Ji neišmanė ir ką sakyti. Kaip ji pa­
ruoš vaikus, jei pati abejojo?
Jos širdis stipriai daužėsi ir jai buvo keis­
ta, kad nei Tomas, nei Leonia negirdėjo to
paklaikusio garso. Labiausiai ji bijojo susiti­
kimo su Justinu, nes nežinojo kaip elgtis pir­
mą kartą susitikus po bučinio. Ji vis galvojo
apie tą situaciją, kai leidosi suviliojama —
juk jis privalėjo atsiprašyti už savo įžūlumą
ir rankos pabučiavimą. Jos lūpos ir dabar dar
perštėjo nuo bučinio.
 Angelą pasižvalgė po sodą. Ji tikėjosi, kad
Justinas jų lauks. Jo nepamačiusi, svarstė ar
jis taip įniko į savo tyrinėjimus, kad pamir­
šo, jog šį antradienį Sutono vaikai atvyks su­
sitikti su Delicia, ar kas atsitiko.
Gal nebenorėjo, kad ji ateitų? Angelą ne­
užmiršo įniršio jo akyse.
Ji sugniaužė kumščius ir vėl išskėtė pirš­
tus. Nebuvo priežasčių, dėl kurių Justinas
keistų duotą žodį. Juk jis laukdavo Tomo Ha-
ringtonų sodyboje, ir visas jo elgesys rodė,
kad Justinas nepaklus hercogo įsakymams.
Angelą pabeldė į duris, bet niekas neiš­
ėjo. Girdėdama vaikų šurmulį, ji prisivertė
nusišypsoti.
— Leonia, gal galėtumėte nusivesti vai­
kus po medžiais prie tako? Bus geriau, nes
saulė labai karšta.
— Ar kažkas negerai?
Dvejodama, ar sakyti tiesą, ar pameluo­
ti, Angelą staiga išgirdo sušnarant sodo la­
pus — tarnaitė atsikišusiais kaulais skubėjo
pro peraugusius vynuogienojus.
— Ponia Greivė! — Angelą buvo šoki­
ruota, ją pamačiusi.
 Tarnaitė žvilgtelėjo į namą, tada į vaikus,
stovinčius šalia Angelos.
— Panele Nidham, ar galėčiau su jumis
pasikalbėti?
— Žinoma.
Tarnaitė skubėjo pridurti:
— Man reikia pasikalbėti su jumis, kol
milordas neišvedė Delisės.
Angelą linktelėjo.
— Leonia, nusiveskite seserį su broliais
ir pasėdėkite po tujomis.
— Bet, Angelą...
— Užtruksiu tik minutėlę.
Leonia piktai pasižiūrėjo, bet paklausė ir
nusivedė vaikus per sodą.
— Ar Delisė serga? — paklausė Angelą,
kai vaikai jų nebegirdėjo, ką kalba.
— Ne, bet maldauju — pakeiskite šios
dienos planus, — prašė ponia Greivė, glam­
žydama prijuostę.
— Kodėl? Lordas Haringtonas jiems
leido...
Senyva moteris sudrebėjo.
— Galbūt jis nesupranta viso to svarbos.
— Svarbos? Manau, tarp jo ir hercogo
sena nesantaika, bet tai negali būti kliūtis vai­
kams kartu žaisti.
— Delisė visai, nepanaši į Sutono vaikus.
Angelą nusišypsojo, matydama kaip Se­
tas ir Estera suposi ant vartų. Jų šūksniai ir
juokas užtvindė sodą ir Angelą negalėjo jiems
papriekaištauti, kad nepakluso jos prašymui
pasėdėti po tujomis.
— Abejoju, ar yra daugiau tokių vaikų
kaip šie. Visi tokie padūkę, ir jų elgesys pa­
sibaisėtinas. Tačiau jie labai ir malonūs, to­
dėl nėra ko nerimauti dėl Delisės. Jie norės
geriau susipažinti su nauja žaidimų drauge,
nes buvo pratę būti su kitais vaikais Indijoje.
—Ar jų noras neišblės, kai supras, kad ji
yra nesveika?
— Delisė negirdi, bet tai ne yda, — at­
kirto Angelą. Ji kovojo su netikėtai užplūdu­
siu pykčiu, nes negalėjo leisti poniai Geivei,
kuri manė, kad taip elgiasi iš meilės, suga­
dinti dieną, kuri galbūt buvo vienintelė gali­
mybė Sutono vaikams susitikti su Justino
dukra.
—Negalite kalbėti apie ją taip, lyg ji bū­
tų baldas, kuris turėtų būti paslėptas palėpė­
je, nes negražiai atrodo. Nei vienas vaikas nė­
ra tobulas.
Ji ir vėl nusišypsojo, išgirdusi vartų girgž­
desį. Rimtai tarė:
— Delisė yra maža mergytė, kuriai rei­
kia būti su kitais vaikais, kad išmoktų būti
vaiku.
— Ji negali būti tokia kaip jie.
— Ji privalo dūkti ir žaisti taip kaip visi
vaikai.
— Jei... — atsivėrė Haringtonų sodybos
durys, ir tarnaitė sučiaupė lūpas.
Angelą tikriausiai nebuvo mačiusi žaves­
nio paveikslo: Justinas stovėjo tarpduryje, lai­
kydamas dukros ranką. Matydama juos šalia
vienas kito, stebėjosi kaip iš karto nesupra­
to, kad Delisė —Justino dukra: abiejų tam­
sūs plaukai žvilgėjo saulėje, akys tokios pa­
čios jūros žalsvumo spalvos.
Delisės skrybėlaitė buvo surišta po smak­
ru žaliais kaspinais, kurie tiko prie suknelės
raukinukų. Justinas buvo apsivilkęs tamsiu
kaip ir jo plaukai švarku, bet dėvėjo gėlėtą
liemenę, kuri buvo truputėlį tamsesnė už De­
lisės kaspinus.
 Angelą staiga suprato, kad vaikai, kuriuos
atsivežė, šalia jų atrodys murzini. Bandyda­
ma pakišti plaukus po šiaudine skrybėlaite,
ji dar perbraukė rankomis rausvą muslino
suknelę ir žengė pirmyn, norėdama, kad kaž­
kas kitas prabiltų pirmas.
Priklaupusi pamatė suglumimą ir nerimą
Delisės akyse ir nusišypsojo. Ji ištiesė ranką
ir lėtai tarė:
— Delise, aš esu Angelą.
Mažoji mergytė prispaudė pirštus jai ant
lūpų, išgąsdindama ją.
— Pakartok savo vardą, — sušnabždėjo
Justinas tarsi jo dukra būtų išgirdusi, jei bū­
tų kalbėjęs garsiau. — Jai bus ramiau.
Angelą suprato, kad jai reikia daugiau nei
nuraminimo, bet parodė į save pirštu ir pa­
kartojo vardą. Tada ji parodė j Delisę ir pa­
sakė jos vardą. Menka šypsena pasirodė rim­
tame mergytės veide.
Angelą pamojo Sutono vaikams, kviesda­
ma prieiti. Staiga jie pasidarė tokie tylūs kaip
ir kelionės į Haringtonų sodybą metu.
Justinas glaudė prie savęs dukrą, kuri
spoksojo į jaunėlius, susispietusius apie An­
gelą. Nusijuokęs tarė:
 — Taip stovėdami, mes atrodome, kaip
cyplių grupė.
—Taip, —Angelą stumtelėjo Esterą prie­
kin, tada parodė mažąją mergytę. — Estera,
tai — Delisė Harington.
Pasilenkusi sušnibždėjo į ausį:
— Lėtai pasakyk savo vardą. Delisė ne­
girdi, ką sakai.
— Negirdi? — Estera išplėtė akis ir jos
žvilgsnis bėgiojo nuo Angelos prie Delisės.
Pamačiusi sunerimusį Justiną, Angelą
skubėjo paaiškinti:
— Ji prarado klausą, kai dar buvo kūdi­
kis. Ji tik truputėlį jaunesnė už Setą, taigi
manau jums ir Setui bus smagu su ja pažais­
ti. Kaip manai, ar jai patiks Šelmė?
Estera šyptelėjo, išgirdusi savo gyvūno
vardą. Priėjusi arčiau prie Delisės, ji turbūt
pamiršo Angelos prašymą lėčiau kalbėti, nes
skubėdama ėmė pasakoti apie beždžionę.
Angelą norėjo sudrausti Esterą, bet susi­
laikė, pamanydama, kokia Delisė pasidarė lai­
minga, matydama kitą mergaitę.
Ji pažiūrėjo į tėvą. Justinas linktelėjo ir
mažoji mergytė paėmė Esteros ranką. Kai Es­
tera nusivedė Delisę prie savo brolių, Angelą
lengviau atsiduso. Vaikai dar nebuvo drau­
gai, bet ji tikėjo — draugystė įmanoma.
Priėjo Tomas.
— Justinai, — tarė jis gerokai jaudinda­
masis. — Noriu parodyti, ką radau Rodnio
bibliotekoje apie drugelį, kurį matėme išėję
pasivaikščioti praeitą savaitę.
— Rūpinkimės tik vienu reikalu vienu
metu, — atsakė Justinas.
Angelą sudirgo. Justinui terūpėjo tik jo
dukra, jau bendraujanti su Leonia ir kitais
vaikais, ir jis nepastebėjo Tomo nusivylimo.
Angelą ėmė jį šnekinti, bet Tomas nesiklau­
sė. Išėjo pro vartus ir trenkė juos.
Angelą atsiduso. Neįmanoma buvo pada­
ryti visų vaikų laimingais. Pirmojo Esteros ir
Delisės susitikimo džiaugsmas buvo suterš­
tas Tomo pavydo. Kažkaip turi įtikinti vaiki­
ną, kad Justinas ras laiko abiems: ir jam, ir
Delisei. Tada suvokė, kad Tomui negali to ža­
dėti. Ji nežinojo kokie bus Justino ar herco­
go sprendimai po šio apsilankymo.
Kai Estera ėjo link vartų, Angelą nusekė
iš paskos.
— Suptis ant vartų nėra gerai.
— Tai smagu! — atsakė Setas.
 — Bet galite juos sulaužyti.
— Jūs neįdomi, angele sargei
Justinas nusijuokė.
— Kaip ją pavadinai?
—Angelu sargu, — Setas pasitempė. —
Taip ją Tomas vadina. Ji mūsų globėja Ange­
lą, taigi...
Justinas negirdėjo, ką dar berniukas sa­
kė. Mūsų globėja Angelai Kiekvienas šių žo­
džių garsas kėlė jam nerimą, tarsi atgaivinda­
mi praeitį, kurią jis manė palaidojęs kartu su
savo žmona. Tai buvo prieš Oslingtono sugrį­
žimą į šeimos dvarą, kartu atsivežus keturis
vaikus, kasdien primenančius praeitį.
Eidamas šalia Angelos, kuri stebėjo vai­
kus, bėgančius žaisti į laukus, skiriančius Ha-
ringtonų sodybą ir Oslingtono dvarą, jis pa­
kėlė ranką, norėdamas paglostyti jos skruos­
tą, bet susilaikė. Ar ji numanė, kaip sunku
buvo nueiti ir palikti ją stovinčią Oslingtono
sode? Kiekvieną žingsnį temdė troškimas at­
sisukti ir pareikalauti, kad ji būtų kuo toliau
nuo Oslingtono. Hercogas aiškiai parodė, kad
Angelą laiko sava.
Globėja Angelą.
 Jis sunkiai atsiduso —geriau jau niekada
nebūtų girdėjęs tų žodžių!
— Kodėl jūs toks paniuręs?— paklausė
Angelą. — Maniau, būsite laimingas pama­
tęs, kad Delisė gerai sutaria su kitais.
— Aš esu laimingas.
— Tada... kas?
— Galbūt esu toks kaip ir Tomas.
— Pavydite, kad kiti vaikai trukdo leisti
laiką su juo? Tomas turi žinoti, kad privalo
dalintis jūsų laiku su kitais, jei nori čia būti.
— Pavydžiu, nes vaikai trukdo leisti lai­
ką su jumis! — džiaugėsi, kad sugebėjo iš­
spausti šypseną. Mažos tiesos skonis sužadi­
no alkį paragauti jos lūpų.
— Jūs esate juokingas.
— Aš? Kas čia juokinga?
Ji ėmė kalbėti tyliau:
—Pastebėjau jūsų reakciją į Seto žodžius.
Mačiau — dėl to sunerimote.
— Jūs įžvalgi. Visada turėčiau tai prisi­
minti, — dievaži, jis turėtų būti atsargesnis,
būdamas su ja, bet kaip gali slėpti savo min­
tis, kai visos — apie Angelą?
Jis suspaudė jos ranką. Karštame ore tvy­
rojo vasaros gėlių aromatas, o surstelėjęs
lengvas vėjelis gaivino, pūsdamas nuo netoli
esančios jūros. Kai Estera ir Setas perbėgo
per lipynę į laukus, Leonia sekė iš paskos,
laikydama Delisės ranką. Kur galėtų būti To­
mas, Justinas net nespėliojo ir nenorėjo gal­
voti apie jį. Jis norėjo būti čia su Angelą,
jausti jos pirštus. Dar nuostabesnis už gėlių
kvapą buvo jos kvepalų aromatas. Tai buvo
svaiginantis kvapas, verčiantis neklausyti pro­
to balso ir ją apglėbti.
— Nesinervinkite, Justinai, — Angelos
žodžiai pažadino jį iš užsimiršimo.
— Nesinervinti? Man?
Moteris nusijuokė ir jam buvo malonu,
kad tas juokas nebuvo dirbtinis. Jie perėjo
lipynę.
— Negalite nuslėpti tiesos.
— Kaip ir jūs. Kai spažindinote su Este­
ra Suton, jūsų akyse mačiau susirūpinimą,
kad viskas neperaugtų į didesnius rūpesčius.
— Estera yra nenuspėjama, bet mielas
vaikas. Delisė, turite pripažinti, nėra nei cuk­
rus, nei druska. Ji neištirps nuo pirmo prisi­
lietimo.
—Tiesa, turiu leisti jai gyventi kiek įma­
noma normalesnį gyvenimą.
 Angelą nusišypsojusi nukreipė žvilgsnį į
tą pusę, kur Estera klūpojo prie kuokštais su­
dygusių laukinių gėlių. Džiaugsmas ir smal­
sumas švietė ir Delisės veide. Setas sekė pas­
kui jas, tačiau jo dėmesį patraukė laumžirgis.
— Ar kas ne taip? — paklausė Justinas,
išvydęs, jog Angelos šypsena išnyko.
— Norėčiau, kad Tomas būtų čia.
— Jis ateis, kai supras, ką praranda. —
Sukikeno pamatęs, kad Setas paėmė Delisę
už rankos ir kartu ėmė vytis laumžirgį.
— Matai? — Angelą patapšnojo jo ran­
ką. — Vaikai supranta vienas kitą be žodžių.
— Jūs esate protinga moteris, Angelą
Nidham.
—Girdžiu komplimentą iš jūsų lūpų? —
nusijuokė ji. — Tai retas malonumas.
— Ne toks jau retas ir ne toks malonus,
kaip bučinys Oslingtono sode.
Tolumoje skambėjo vaikų balsai. Angelą
atsigręžė į Justiną. Žinoma, jie abudu kanki­
nosi per naktis po to, kai jis išėjo iš sodo.
Justinas tenorėjo tik vieno —jausti jos lūpas
ir nuostabias kūno linijas. Jis buvo lyg ap­
raizgytas saldaus laimės voratinklio.
 Angelą krūptelėjo išgirdusi balsą už nu­
garos. Atsitraukusi nuo Justino, pamatė rūs­
tų ponios Greivės veidą.
Tarnaitė atnešė pintinę.
— Jūs pamiršote šitą, milorde.
— Ačiū, ponia Greive, — atsakė jis.
Tarnaitė nuėjo atvirai kaip ir Tomas ro­
dydama nepasitenkinimą.
— Nekreipkite į ją dėmesio, — pasakė
Justinas ir atsiduso. — Ponia Greivė visuo­
met paniurusi ir grėsminga. Ji labai prisirišu­
si prie Delisės ir pasiryžusi apsaugoti ją nuo
visokio blogio.
— Arba prisirišusi prie jūsų. — Angelą
nusisuko, kadangi Estera šaukė ją vardu.
Mojuodama mažajai mergytei, pasakė:
— Klydau sakydama, kad mums reikia
palydovo.
— Atrodo, jų yra per daug.
— Galbūt ir ne.
— Kas atsitiko? —jo tamsūs antakiai su­
siliejo į vieną.
— Justinai, vaikai nori mums priminti,
kad aš esu čia kaip Leonios guvernantė.
— Vietoj to, kad būtumėte mano?
 Ji aiktelėjo nuo tų įžūlių žodžių, bet var­
gu ar Justinas tai girdėjo, nes prie jų bėgo
Delisė. Justinas nuskubėjo paskui dukrą, ku­
ri kažką rodė žemėje.
Ar ji gerai suprato jo žodžius? O gal Jus­
tinas šaipėsi? Gal jos širdis tiems žodžiams
suteikė visai kitą reikšmę, kurios jis net ne­
turėjo omeny? Ji išsigando, nes tik dabar su­
vokė, kaip jos širdis trokšta priklausyti my­
limajam. Angelą negalėjo įsivaizduoti, kas dar
labiau galėtų sukomplikuoti jos gyvenimą.
 DEŠIMTAS SKYRIUS

— Argi nenuostabu? — sušuko Leonia,

įbėgusi į mažąją svetainę, kur Angelą jos jau
senokai laukė.
Angelą nutaisė rūsčią veido išraišką.
— Leonia, jau ne kartą sakiau, kad ne­
įlėktumėte į kambarį taip lyg būtumėte iš­
šauta iš patrankos.
— Bet tai taip svarbu! —ji nutvėrė An-
gelos rankas ir truktelėjo prie žalsvos sofos,
įspraustos tarp dviejų aukštų, lubas siekian­
čių langų. Ilgi šešėliai, krintantys nuo aukštų
lubų, dryžiais buvo išmarginę gėlėtus sienos
apmušalus ir turkiško rašto kilimą.
— Leonia, neturite pamiršti gerų manie­
rų net ir norėdama kažką svarbaus praneš­
ti, — atsisėsdama pamokė merginą. —Atro­
do, kad tuoj sprogsite, jei neišsipasakosite.
Visiškai neelegantiškai klestelėdama ant
sofos šalia Angelos, Leonia susiraukė, išvy­
dusi piktą guvernantės žvilgsnį.
— Atleiskite, bet aš tokia susijaudinusi,
kad negaliu nurimti.
— Giliai įkvėpkite.
Leonia pabandė ir tuomet išpyškino:
— Ką tik kalbėjau su Rodniu. Jis gavo
pakvietimą iš draugo, su kuriuo tarnavo In­
dijoje. Lordo Milbordo. Jis gyvena netoli
Edinburgo. Ir tuokiasi. Mes esame pakviesti.
Angelai Ką man reikės apsivilkti? Iki vestu­
vių liko tik dešimt dienų. Ar spėsiu pasisiū­
dinti suknelę iki to laiko? Kokia bus mano
šukuosena? Žinau, kad dar nesu pasiruošusi
išvykoms, tačiau ar galėčiau vilkėti tą sukne­
lę, kurią mačiau paveikslėlyje pas Reilidž? Tą
su kaspinais ant rankovių? Ar galėčiau?..
— Ramiau! — Angelą iškėlė rankas. —
Leonia, prašau leisti man atsakyti į vieną
klausimą, prieš užversdama tuzinu kitų.
— Tai taip jaudina!
—Žinoma, tačiau pirmasis klausimas tu-
retų būti: ar hercogas ketina priimti pakvie­
timą dalyvauti vestuvėse?
— Jis privalo] — Leonios veidas išbalo
nuo siaubo.
— Tai bus jo sprendimas, —Angelai ne­
patiko, kad turi susprogdinti Leonios džiaugs­
mo burbulą. Tikriausiai tuo metu hercogas
mėgavosi ramybe bibliotekoje, nes retai
vaikštinėjo po Oslingtono dvaro sodus. —Jis
gali nuspręsti vykti vienas.
Leonia pašoko.
— Jis taip nepasielgtų.
— Tai jo pasirinkimas.
— Tada mes turime įsitikinti, kad jo pa­
sirinkimas bus teisingas.
— Leonia...
Angelą atsiduso, nes merginos eisena bu­
vo dar nepadoresnė, nei įžengiant į kambarį.
Atsistojusi ketino sekti iš paskos, bet Leonia
grįžo... su hercogu.
—Pasakykite jam, —maldavo Leonia. —
Pasakykite jam, kaip tai svarbu!
Angelą nukreipė akis nuo vilties kupino
Leonios veido į susierzinusį hercogą. Nuste­
bo —jis rankose turėjo knygą. Atrodė, ji nė­
ra mačiusi jo neskaitančio. Hercogo pomė­
giai buvo eklektiški, bet dažniausiai dėmesį
sutelkdavo istorijai ir mokslui. Ji pamanė —
įdomu, kodėl jis ir Justinas nesutaria, jei abu
turi tiek daug bendrų pomėgių. Tuomet pri­
minė sau, kad jos pareiga —rūpintis Leonia.
— Jūsų Šviesybe, — pradėjo Angelą.
—Jums nereikia atsiprašyti, panele Nid-
ham, —pertraukė hercogas, kratydamas gal­
vą. —Atrodo, kad nei jūs, nei aš nebaigsime
šios dienos reikalų, kol neišspręsim Milbor-
do vedybų reikalo.
Sugriebusi jo ranką ir žiūrėdama su vilti­
mi, Leonia maldavo:
— Pasakyk, kad mes galime vykti, Rod-
ni. Ten bus daug žmonių, kurie buvo su mu­
mis Šv. Jurgio forte.
—Abejoju, —jis pasižiūrėjo pro jos gal­
vą į Angelą. — Milbordas buvo ūmus žmo­
gus, ignoruojantis įsakymus, kurie jam nepa­
tiko. Karininkai jo vengė.
— Bet jis veda! — sušuko Leonia.
Angelą žengė priekin ir atitraukė Leonią
nuo hercogo.
— Leonia, nėra prasmės tęsti šį pokalbį,
konstatuojant, kas yra akivaizdu. Turite leisti
savo globėjui pačiam nuspręsti.
 Leonia vėl puolė prie hercogo.
— Pasakyk, kad važiuosime.
— Ar tikrai to norėtum? — jo šypsena
buvo tokia švelni, kad Angelą nustebo. Tai
nebebuvo tas šaltasis hercogas, vengiantis vis­
ko, kas gali atitraukti jį nuo skaitymo. —Pa­
menu tave šokančią viršuje, laiptų šešėlyje,
kai buvai jaunesnė už Setą.
—Aš vis dar mėgstu šokti, Rodni, —pra­
juko ji. —O tu niekada niekam neprasitarei,
kad mane ten matei, nors tuo metu turėjau
būti lovoje.
— Niekada nepasakiau, nors ir matyda­
vau tave ten, — ir vėl jis pasižiūrėjo per jos
galvą į Angelą. — Panele Nidham, Leoniai
būtų puiki galimybė susitikti su žmonėmis,
su kuriais ji vėliau susidurs Londone. Kaip
manote, ar ji pasiruošusi dalyvauti vestuvėse?
Angelą linktelėjo.
—Jai reikia dar mokytis, bet jei sukaups
dėmesį į tai, ką reikia išmokti, tai ir išmoks,
ir bus pasirengusi.
— Labai gerai, —jis švelniai palietė Le-
onios skruostą, kaip kad elgdavosi su mažes­
niais vaikais. — Gerai mokykis, Leonia, kad
būtum pasiruošusi.
 —Tu didžiuosiesi manimi, Rodni, —pa­
reiškė ji blizgančiomis iš džiaugsmo akimis.
—Tikiu, —jis linktelėjo Angelai ir išėjo
iš svetainės.
Ir vėl Angelą pastebėjo ilgesingą išraišką
Leonios veide. Jame atsispindėjo atviras troš­
kimas ir keistas gailestis. Merginos akis už­
plūdo ašaros. Angelą pamanė, jog Leonia gal­
vojo apie praeitį ir savo velionį tėvą, kuris
nematys, kaip ji žengia į aukštuomenės pa­
saulį.
Nėra laiko melancholijai! Tvirtai suspau­
dusi rankas, Angelą tarė:
— Leonia, turime pasitarti dėl suknelės,
kurią vilkėsite per vestuves. Ji neturėtų būti
per daug puošni, nes jūs dar nesate pristaty­
ta rafinuotam pasauliui. Jūsų spintoje mačiau
baltą suknelę. Bus tinkama, jei truputį pa­
keisime.
— O ką jūs dėvėsite? — Leonios veidas
liepsnojo nekantrumu.
— Aš?
— Jūs vyksite su mumis.
— Hercogas to neminėjo.
Leonia nusijuokė ir tvirtai sugniaužė An-
gelos rankas.
 — Kodėl turėtų sakyti, jei žino, jog man
reikės jūsų pagalbos, kad nepadaryčiau
klaidų.
— Taip... — vis dar dvejojo ji ir pama­
nė — ar Leonia pastebėjo, kad ji kalba be
entuziazmo? Kol mergina tauškėjo apie ves­
tuves, kas ten bus ir ką ji vilkės, ir apie tai
kaip norėtų pašokti su visais svečiais, Angelą
sėdėjo ir žiūrėjo pro langą Haringtonų sody­
bos pusėn.
Išvykus į lordo Milbordo dvarą netoli
Edinburgo, nematys Oslingtono dvaro ma­
žiausiai dvi savaites, ir du antradienius nega­
lės nuvežti vaikų pažaisti su Delise. Vadina­
si, nebus dviejų progų praleisti laiką su Jus­
tinu. Ji net nenumanė, kokia gali būti skaudi
ši mintis.
Buvo puiki popietė papietauti „laukinėje
gamtoje“ po gumbuotu medžiu netoli upe­
lio, kuris tekėjo per pievas tarp Oslingtono
dvaro ir Haringtonų sodybos. Retai pasitai­
kantis vasaros karštis privertė net vaikus slėp­
tis šešėlyje.
Standžiai maisto prikrauta pintinė jau bu­
vo beveik tuščia. Gardaus mėsos pyrago,
pagaminto Oslingtono dvaro virtuvėje, trupi­
niai ant trijų vilnonių antklodžių buvo aplais­
tyti limonadu, kurį pagamino ponia Greivė.
Setas buvo susirietęs į kamuoliuką ant di­
džiosios antklodės ir miegojo. Šalia jo žiova­
vo Tomas, stengdamasis atsispirti dienos tin­
guliui, kuris tarsi kvietė visus nusnausti. Ak­
meninės sienos ir prie jos esančio krūmo es­
kizas buvo nebaigtas kaip ir prieš pusvalandį,
nors Tomas buvo palinkęs prie popieriaus.
Iš Angelos paėmusi pyragaitį, Estera nu­
nešė jį Delisei. Angelą nusišypsojo, nusipur­
tė pyrago trupinius nuo prijuostės ir tarė:
—Neabejoju, kad Estera džiaugiasi galė­
jusi susipažinti su Delise. Estera neprašė lei­
dimo atsivesti ir Šelmės, nes nenori juo da­
lintis su Delise.
—Atrodo, kad ji turi potraukį priglausti
po savo sparneliu silpnuosius, — pasakė Jus­
tinas, iš mėlyno švarko kišenės išsitraukda­
mas pypkę.
Angelą susikaupė išgirdusi liūdesį jo bal­
se. Uždariusi pintinę, ji pasakė:
—Delisė nemokės savimi pasirūpinti, jei
laikysite įkalintą čia, kaime, toli nuo vaikų.
 — Siūlote ją pasiimti į miestą prasidėjus
mažajam balių sezonui?
— Nebūkite juokingas! Turėjau omeny­
je, kad jai turėtų būti leidžiama turėti tokią
pat vaikystę, kokią turi kiti vaikai ir bendrauti
su savo amžiaus žaidimų draugais.
— Kuriuos jūs taip maloniai parūpino­
te? — jis piktai pažiūrėjo j Oslingtono dva­
rą. — Dviem valandoms kiekvieną antra­
dienį?
Ji švelniai atsakė:
— Tai sunkiai iškovota pergalė.
— Neabejoju. Oslingtono užsispyrimas
visada buvo toks didelis kaip ir jo pasipūti­
mas! — Justino balsas nebeatrodė toks kan­
dus, kai jis pridūrė: —Dabar nuliūdinau jus,
Angelą. Turite žinoti, kad nekaltinu jūsų dėl
elgesio tame arogantiškame name
—Jis —mano darbdavys ir prašyčiau su­
silaikyti nuo tokių kalbų apie hercogą.
Justinas sučiaupė lūpas ir linktelėjo.
— Kaip pageidausite, — įrėmęs alkūne į
kelį, Justinas parodė upelį. — Pagalvojau, jei
norėtumėte, galėtume su vaikais pasivaikščio­
ti prie vandens kitą savaitę. Prieš kelias die­
nas ten mačiau keletą varlių, manau, kad Se­
tas, Estera ir Delisė džiaugtųsi, galėdami su­
gauti.
— Kitą savaitę mes negalėsime atvykti.
— O?
Ji žinojo, kad turėtų įspėti, kai jis nebus
toks emocionalus, ir stengėsi pasakyti apie
kelionę į Škotiją nuo tos akimirkos, kai jie
atvažiavo beveik prieš dvi valandas. Jei nepa­
sakys dabar, neturės progos, nes Sutono vai­
kai jau turi grįžti į Oslingtono dvarą.
— Hercogas vežasi vaikus į savo draugo
vestuves, kurios vyks jo namuose netoli Edin­
burgo.
—Argi? Įdomias naujienas pranešėte, bet
ar ne apie tai norėjote man pasakyti, vos ik
atvykusi?
—Ne, ne tai, bet turėjau pasakyti ir apie
kelionę į Škotiją, kad nelauktumėte mūsų.
Jis prisimerkęs žvelgė į Angelos veidą.
— Manau, jūs taip pat vyksite?
— Leonia nori, kad vykčiau, o kadangi
esu jos guvernantė, tai mano vieta šalia jos.
— Bet jūs nesate šalia jos šiandien.
— Šiandien ji matuojasi suknelę, kurią
dėvės per vestuves. Hercogas leido jai įsigyti
tą suknelę, kurios ji negalėtų dėvėti, kol ne­
išvažiuos į Londoną.
Justinas atsistojo ir ištiesė ranką. Kai ji
padavė savąją, jis truktelėjo.
— Čia per daug yra ausų, kurios nelei­
džia man pasakyti tai, ką noriu.
— Aš privalau pasiimti vaikus ir grįžti į
Oslingtoną.
— Kam juos trukdyti?
Angelą pasižiūrėjo ir nusišypsojo: visi ke­
turi vaikai miegojo. Tomo galva ilsėjosi ant
eskizo, ir ji numanė, kad jis nubus su dėmė­
mis ant skruosto. Estera ir Delisė buvo susi-
rietusios kaip šunyčiai.
Atsigręžusi į Justiną, ji tarė:
—Jūs teisus. Nereikia jų trukdyti, —An­
gelą prikando apatinę lūpą ir pridūrė: —
Ypač, kai aš taip jus sutrukdžiau.
Jis neatsakė. Kol jie saulėkaitoje akme­
nukais ir uolienomis apipiltu takeliu upės pa­
kraščiu ėjo prie medžių guoto, jis rūkė pyp­
kę ir nieko nesakė. Paspyręs vieną akmenuką
į vandenį, atrėmė koją į didesnį ir, žiūrėda­
mas į moterį, pasakė:
—Jei norite žinoti tiesą, Angelą, jūs ma­
nęs netrukdote, tik aš esu sunerimęs.
 — Sunerimęs? Dėl mūsų kelionės? Abe­
joju, ar yra plėšikų kelyje nuo čia iki Edin­
burgo.
— Ne plėšikai kelia man nerimą... —jis
padėjo pypkę ant akmens ir uždėjo rankas
jai ant pečių. —Angelą, nežinau, ką Osling-
tonas papasakojo apie mane,..
— Labai mažai. Jis vengia apie jus kal­
bėti.
—Kaip ir aš. Bet jūs privalote žinoti, kad
jis yra atkaklus vyras, turintis nuožmų būdą.
— Hercogas? — ji žiūrėjo į Justiną pri­
blokšta ir neįstengė nieko pasakyti. Angelą
negalėjo įsivaizduoti hercogo šėlstančio, tik
prisiminė tramdomą pyktį jo akyse, kai susi­
dūrė su Justinu Oslingtono dvare.
Justino rankos nuslydo nuo jos pečių.
— Patikėkite manimi, jis yra tokio būdo.
Vaikai galėtų paliudyti.
— Bet jie visai jo nebijo. Galbūt jis pa­
sikeitė?
— Oslingtonas nesikeičia.
— Kaip ir jūs.
Jis palietė lūpomis Angelos skruostą.
—Galbūt esate ir teisi, nors ponia Grei-
vė keletą kartų man užsiminė, kad jūs mane
veikiate raminančiai.
— Raminančiai? —Angelą nusijuokė. —
Manyčiau priešingai. Aš su vaikais jūsų gyve­
nime sukeliu tokią painiavą...
— Nenoriu kalbėti apie vaikus. Nenoriu
kalbėti apie Oslingtoną. Nenoriu apie nieką
kalbėti.
Justino lūpos prisiglaudė prie jos lūpų,
rankos apvijo liemenį ir prispaudė ją. Ange-
los pirštai taršė jo plaukus, ji virpėjo, kai jais
slydo sruogos, ji norėjo, kad bučinys tęstųsi
ilgai, kad prisimintų tą malonumą kiekvieną
akimirką, būdama toli nuo jo.
— Ne, — sušnibždėjo, kai jis ją palei­
do. — Ne, dar ne.
Jos burna prislopino jo juoką. Jo liežuvis
slydo jos lūpomis, tada tarp jų. Jis glamonė­
jo ją, o Angelą negalėjo nuslopinti dejonės,
kuri veržėsi iš sielos gelmių. Apglėbusi vyro
liemenį, ji leido tam jaudinančiam jausmui
save praryti.
Justinas palenkė Angelos galvą ir nusišyp­
sojo.
— Tomas gali jus vadinti sesers angelu
sargu, bet jis klysta. Jūs nesate angelas.
 — O jūs turite šėtoniškų galių.
—Galbūt, bet jūsų bučiniai yra dieviški,
todėl jie įtikintų velnią prarasti savo galias, —
pirštu liesdamas jos nosį, nusišypsojo. —Gal­
būt įtikins ir mane.
— Jūs turite šėtoniškų galių, Justinai?
— Daugiau nei įsivaizduojate, —jis žiū­
rėjo, norėdamas kažką pridurti, bet bruzde­
sys nuo antklodžių įspėjo, kad vaikai jau pa­
budo. Jo antakiai išlinko, kai jis sakė:
— Tikėjausi, kad galėsime pavogti dau­
giau laiko prieš jums išvykstant.
— Žinau, — Angelą paėmė jį už paran­
kės. — Dar yra vienas dalykas, kurį norėčiau
jums pasakyti prieš išvažiuodama.
Jis apsivyniojo aplink pirštą Angelos plau­
kų sruogą.
— Yra daugiau dalykų, ne vienas, apie
kuriuos norėčiau pasikalbėti. Tiesiog dabar.
Jo bučinys buvo alpus, o aistra didėjo su
kiekvienu prisilietimu.
Jos kvėpavimas buvo nelygus. Ji žengė
žingsnelį atgal.
— Justinai, aš neturėčiau... mes neturė­
tume...
— Žinoma, kad turime! — Kai vaikai
ėmė šūkalioti, Justinas kreivai šyptelėjo. —
Bet reikės truputėlį palaukti, kad galėčiau tuo
įtikinti.
Paėmęs ją už rankos, vedė ten, kur vaikai
vyniojo antklodes.
— Ką norėjote man pasakyti?
— Skaičiau laikraštį, kurį hercogas gauna
iš Londono. Jame buvo straipsnis apie mo­
kyklą. Joje negirdintys vaikai mokomi gestų
kalbos.
—Mokykla? —jis nužvelgė ją ir pasižiū­
rėjo į dukrą, kuri gaudė Setą, bėgiojantį ap­
link medį. Atsiduso. — Nepatinka man ta
mintis dėl Delisės išsiuntimo į mokyklą.
— Žinau. — Iš prijuostės kišenės Angelą
ištraukė straipsnį, kurį išsikirpo iš laikraščio,
ir padavė. — Ji taip toli nuo čia.
— Kur?
— Netoli Paryžiaus.
— Norite, kad išsiųsčiau ją į Prancūziją?
Angelą nustebo dėl jo pikto tono.
— Žinau, kad toli nuo čia, bet karas su
Napaleonu baigėsi beveik prieš ketverius me­
tus. Dauguma žmonių keliauja į Europos že­
myną. Jei Delisę nuvešite ten, mokykla pa­
ruoš ją normaliam gyvenimui, priešingu at­
veju ji bus nuskriausta.
 — Apie tai nediskutuokime!
— Bet, Justinai...
Jis pyktelėjęs įbruko straipsnį į jos ranką.
— Pasakiau, kad tai nediskutuotina. Jūs
man daug kartų priminėte, tai leiskite dabar
man priminti. Oslingtonas pasamdė jus, kad
kištumėtės į jo gyvenimą, ne į mano.
— Nenorėjau kištis. Tik...
—Manau, pats laikas man su Delise grįž­
ti namo!
Angelą norėjo dar daug ką pasakyti, bet
nebeištarė nė vieno žodžio. Jis nuėjo prie me­
džių, kur buvo vaikai. Paėmęs Delisę už ran­
kos, nusivedė ją keliu. Sutrikusi mažoji mer­
gaitė vis atsigręždavo ir pažiūrėdavo. Ange-
los veido išraiška bylojo apie sumišimą.
Estera pribėgo prie Angelos. Paėmusi jos
ranką, pasakė:
— Nenorėjau, kad jie taip mus paliktų.
—Žinau, —Angelą neišdrįso nieko dau­
giau pasakyti, nes bijojo, kad jos pačios siel­
vartas nepersiduotų vaikams.
Justinas pasakė daug dalykų, kurie Ange­
lą nuliūdino. Ji dažnai jį suerzindavo. Bet ko­
dėl šį kartą, kai ji paminėjo Prancūziją, jis
taip sutriko?
 VIEN U O LIKTAS SKYRIUS

Milbordo dvaras buvo aukštai ant kalvos,

nuo kurios tolumoje atsivėrė puikus Edinbur­
go vaizdas. Originali rūmų dalis atrodė am­
žių senumo. O naujo priestato sienos buvo
sumūrytos iš lygių akmenų ir nepadengtos
žvyru ir kalkėmis, kaip centrinis bokštas se­
nojoje pilies dalyje. Elegantiškas portikas bu­
vo prijungtas prie priekinės senosios dalies ir
atrodė taip lyg senyvo amžiaus kilminga naš­
lė būtų apsirengusi jaunamartės rūbais.
Angelą, paskui hercogą ir vaikus įėjus į
namą, pajautė dažų kvapą. Kažką užmynusi,
pasilenkusi pamatė vinį po batu. Nors fojė
buvo apstatytas elegantiškais baldais, prie sie­
nų tarp durų, kurios vedė į kitus kambarius,
stovėjo suolai su auksiniais kutais papuošto­
mis pagalvėlėmis. Angelą spėjo, kad neseniai
čia vyravo tikras chaosas.
Tyliai vaikščiojantys tarnai nuvedė juos
laiptais j viršų. Čia jie galėjo pailsėti prieš
vestuvių pokylį. Angelą, suspausdama ąžuo­
linį turėklą, pasižiūrėjo į hercogą. Jo veidas
buvo pilkas kaip ir prieš tris dienas. Kai jis
paprašė pakeliui sustoti poilsiui, jai jau tada
buvo neramu dėl jo sveikatos. Paklaustas her­
cogas irzliai atsakė, kad jam viskas gerai, o ji
turėtų motiniškus rūpesčius skirti Leoniai.
Toks atsakymas įspėjo, kad geriau nebeklau-
sinėti.
Net ir vaikai buvo tylūs — Angelą žino­
jo, kad jiems persidavė jos nerimas dėl her­
cogo sveikatos. Jie stovėjo laiptų viršuje ir
su baime žiūrėjo į jį, šnopuojantį. Vargšeliai!
Jei kas nutiktų hercogui, niekas nežino, kur
jie būtų nublokšti. Nedaug žmonių imtųsi at­
sakomybės už keturis nepaklusnius jaunuo­
lius ir beždžionę.
Paliepusi sau nelaidoti hercogo iš anksto,
kai jam galbūt tik skauda galvą nuo per ilgos
kelionės, Angelą linktelėjo, kai hercogas nu­
sekė paskui tarną ir paliko ją prižiūrėti vai­
kus, einančius į savo kambarius. Dar ji pa­
matė hercogą dingstantį už arkos, kur jau bu­
vo naujasis priestatas. Lordas Milbordas bu­
vo malonus ir suteikė jam galimybę pailsėti
be vaikų, besipainiojančių po kojomis.
Angelą net rankomis suplojo, įėjusi į di­
delį apvalų kambarį, išdažytą ryškiai raudona
ir paauksuota spalva. Kėdės stovėjo prie lan­
gų, o durys vedė į kitus miegamuosius, to­
kius pat tamsiai raudonus. Mirkčiodama, nes
ryški spalva degino akis, ji parodė vaikams jų
kambarius. Iš pradžių pamanė, kad Leonia
protestuos, turėdama būti viename kamba­
ryje su seserimi, bet Leonia nė žodžio nesa­
kiusi nusekė paskui Esterą į kambarį dešinė­
je pusėje.
Atsisėdusi ant raudonos sofos, Angelą at­
siduso. Leonios nuolaidumas rodė merginos
rūpestį dėl globėjo. Keletą kartų Leonia ban­
dė paklausti hercogo apie jo savijautą. Bet jis
atsakydavo taip pat šaltai, kaip ir Angelai.
Minkštus žingsnius sugėrė storas kilimas.
Estera paguldė galvą Angelai ant kelių.
— Kas nutiko? — paklausė Angelą. —
Ar pasiilgai Šelmės?
 — Taip, bet ne taip labai, kaip žaidimų
su Šelme. Juk dabar antradienis, ar ne?
—Taip, — ar tik jai pačiai jos balsas nu­
skambėjo graudžiai, ar ir Esterai? Ji visomis
jėgomis norėjo atsikratyti minčių apie Justi­
ną. Jos tiesiog siautė. Viskas, ką ji girdėjo,
ką matė ir patyrė, buvo susiję su juo. Kai
vaikai pasakydavo ką nors įdomaus, ji steng­
davosi įsiminti, kad vėliau papasakotų jam...
tada suvokė, kad jų išvykos galbūt baigsis,
nes hercogas užsiminė — kai jie grįš, turės
kitų reikalų.
—Norėčiau būti Oslingtono dvare ir pa­
žaisti su Delise, — šnibždėjo Estera.
— Mes netrukus grįšime, po savaitės ar
dviejų.
— Bet aš pamiršiu, ko mane išmokė De-
lisė.
—Ar tave mokė? —ji pakėlė mažos mer­
gaitės galvą. — Ko ji mokė?
— Padėti jai suprasti, ką aš sakau.
— Kaip?
Estera prispaudė pirštus prie Angelos lū­
pų ir savo.
— Delisė taip daro ir žiūri, ką aš sakau.
Stengiuosi kalbėti lėtai, o kai ji atrodo suglu­
musi, pakartoju.
— Ar ji supranta?
—Žinoma, Delisė išmokė mane, kaip su­
prasti, ką ji man sako. Ji rodo judesius, kurie
reiškia daiktus. Bijau, kad užmiršiu jų reikš­
mę.
— Stenkis juos kartoti ir nepamirši, —
Angelą apkabino mergaitę. —Tu esi gera De-
lisės draugė.
— Ir ji mano geriausia draugė. — Este­
ros šypsena išryškino duobutes skruostuo­
se. — Ji ir Šelmė.
— Kodėl tau nenusnaudus ir jų abiejų
nesusapnavus?
Kai Estera išėjo j kambarį, kur girdėjosi
Leonios žingsniai, Angelos šypsena pasidarė
liūdna.
Delisė Harington turėtų būti labai pro­
tinga mergaitė, jei ji susigalvojo savo paties
kalbą. Nieko keisto, kad Justiną iš pradžių
suintrigavo žinia apie mokyklą. Bet jis staiga
pakeitė savo nuomonę. Ar dėl to, kad toji
mokykla Prancūzijoje? Angelą sudrebėjo. Bu­
vo daug žmonių, nekentusių viską, kas pri­
minė prancūzus. Taip dėl per ilgo karo su
Napoleonu, bet Justinas nesidomėjo politi­
ka. Jo dėmesys buvo sutelktas j dukrą ir ty­
rinėjimus.

Namas pasidarė triukšmingas. Visur

skambėjo balsai. Apačioje, salėse, girdėjosi
sujudimas. Langai buvo uždengti kartūninė­
mis užuolaidomis. Vestuvių ceremonija bai­
gėsi ir tuoj turėjo prasidėti puota.
Angelą buvo dėkinga, kad galėjo nueiti j
savo mažąjį kambarį. Jame vos tilpo aukšta
lova ir ąžuolinė spintelė. Bet būdama viena,
nors pro sienas skverbėsi įvairūs garsai, vėl
galvojo apie Justiną. Jei ji būtų ėjusi jam iš
paskos ir reikalavusi paaiškinti, kodėl taip su­
reagavo, galbūt dabar būtų ramiau.
— Kada pradėjai sau meluoti, — keistai
nuskambėjo jos balsas mažame kambarėlyje.
Manė, kad sugebės išmesti Justiną iš savo
minčių. Deja...
Šią naktį ji neturės laiko galvoti apie jį.
Vaikai buvo įsitikinę, kad dalyvaus šventėje,
nes Angelą girdėjo kaip Setas ir Estera gin­
čijosi, kokio dydžio vestuvinio torto gabalą
jie gaus ir ar glajus bus skanus. Angelą bus
labai užimta — reikės stebėti juos ir Leonią,
kad ji neperžengtų ribų, nustatytų jaunai pa­
nelei, dar nepristatytai visuomenei. Taip pat
Angelą stengsis numatyti jų veiksmus j priekį.
Dar kartą pasižiūrėjusi į veidrodį ir įsiti­
kinusi, jog atrodo gerai, jaunoji moteris pa­
lietė kreminės spalvos suknelę ir mažytes gel­
tonas rožes, prisiūtas prie kaspinų, krintan­
čių ant liemenės. Si suknelė buvo nuostabes­
nė už tas, kurias vilkėjo pasibaigusio sezono
metu. Ne kartą ją matavosi ir paskutinis kar­
tas buvo toji diena, kai jie išvyko iš Osling-
tono dvaro. Angelą spėjo, kad šią suknelę Le-
onia ruošė būtent jai. Leonios dėka Sutono
vaikai atvyko į Škotiją, nes ji įkalbėjo herco­
gą čia važiuoti.
Priėjusi prie mergaitės kambario durų,
Angelą pasibeldė. Estera jas atidarė ir ėmė
sukiotis prieš jos akis. Kaspinai nederėjo nei
prie suknelės, nei prie mergaitės plaukų.
— Ar tai ne pati gražiausia suknelė, ku­
rią kada nors esi regėjusi?
— Labai graži, — pagyrė Angelą, paža­
dėdama sau —pasakys poniai Mejer, kad pa­
rinktų Esterai kitų spalvų, tik ne rausvų.
 — Leonia taip nemano, — Estera surau­
kė nosį. —Ji neleidžia pasižiūrėti į veidrodį.
Ji tik ir težino žaisti su plaukais.
— Eik į mano kambarį ir pasižiūrėk į
veidrodį.
Estera jau bėgo, bet staiga sustojo ir pa­
dėkojo:
— Ačiū.
Angelą nusijuokė ir nuėjo pas Leonią, ku­
ri vargo su plaukais. Mikliai suėmusi Leonios
plaukus, sutvirtino šukomis, kad jie kristų ant
pečių. Kol nepristatyta visuomenei, Leonios
plaukai turi būti paprastai surišti.
— Tobulai — Leonia apkabino Angelą.
—Taip neatrodysi, jei nors truputį nesu-
tramdysi savo entuziazmo.
— Stengsiuosil —ji kaip ir Estera, norė­
jo prieštarauti. — Tai bus pati nuostabiausia
naktis!
— Privalote prisiminti, kad dar nesate
pristatyta visuomenei, Leonia.
Taisydama plunksną plaukuose, Leonia
niūniavo linksmą melodiją.
— Kokia čia daina? — paklausė Angelą,
atpažinusi tą pačią melodiją, kurią švilpavo
ir Estera, ir Justinas.
 — Nežinau. Girdėjau Rodnį ją niūniuo­
jant. Labai seniai. — Ji atsisėdo ant kėdutės
lovos gale ir perbraukė pirštais suknelės klos­
tes. — Neprisimenu to laiko, kai Rodnis ne­
buvo mūsų šeimos dalis.
— Galbūt todėl jums buvo taip lengva
palikti Indiją ir atvykti į Angliją?
Žiūrėdama į suknelę, Leonia nusišypsojo.
— Negaliu apsakyti, kokia buvau laimin­
ga, kai Rodnį paskyrė mūsų globėju.
— Jis labai jus myli.
— Ar tikrai taip manote? — paklausė ir
jos veidas nušvito iš džiaugsmo.
— Taip, jis taip rūpinasi jumis ir kitais
vaikais.
Leonia atsistojo.
— Kiti vaikai... O taip, jis labai rūpinasi
mūsų gerove.
— Tai — globėjo pareiga.
— Rodniui pareiga visada buvo svarbiau
už viską... — Ji atsiduso ir nusisuko, pakel­
dama elegantiškai nėriniuotą nosinaitę.
Angelą žiūrėjo į Leonią vis labiau ją su­
prasdama. Kai Leonia dirstelėjo savo guver­
nantei j akis, Angelą nusisuko į lango pusę ir
sužiuro į sutemusį dangų. Kodėl anksčiau ne­
pastebėjo, kad Leonia myli hercogą? Mergi­
na švytėjo, pasakodama apie savo globėją, bet
nusimindavo, kai išgirsdavo, jog hercogas ją
laiko vaiku kaip jos brolius ir seserį. Angelai
buvo smalsu, ar hercogas žinojo apie mergi­
nos prieraišumą. Jei taip, jis neišsidavė. Os-
lingtono hercogas elgėsi su Leonia taip pat
švelniai ir nerūpestingai, kaip ir su kitais vai­
kais, išskyrus tam tikrus atvejus. Leidęs Le-
oniai vykti į savo draugo vestuves, nepaisė
savo įsitikinimų, nes norėjo, kad mergina bū­
tų laiminga. Taip pat jis elgėsi ir su ponaičiu
Tomu, leisdamas jam lankytis pas Justiną.
Tai komplikavo daugelį dalykų. Angelą
norėjo suimti Leonią už pečių ir įkrėsti pro­
to, bet žinojo, kad tai kvaila. Širdis neklauso
proto balso, ir Leonios širdis neklausys, nes
ir Angelos neklauso.
Angelą prispaudė ranką prie širdies, kuri
stipriai daužėsi. Ar visi užsikrėtė beprotybe?
Leonia turėtų žinoti, kad ta meilė, kurią ji
jaučia hercogui, yra vaikiška, o Angelą buvo
kvaila, nes įsimylėjo Justiną Haringtoną. Kaž­
kaip ji turėjo ištraukti Leonią iš meilės pin­
klių, bet pati nežinojo kaip.
 —Atsargiai... —Angelą laikė rankas taip
lyg ruoštųsi prilaikyti Esterą ir Setą, kuriuos
nešė du liokajai. Abu vaikai labai nenorom,
bet nuėjo miegoti.
—Apkamšysiu juos, —pasakė Tomas.—
Galite pasilikti čia.
— Ačiū, — ji nesišypsojo, nors norėjo,
pamačiusi berniuko pralinksmėjusi veidą. Jis
aiškiai parodė, kad mieliau leis laiką lordo
Milbordo bibliotekoje, bet ne pokylių salė­
je —muzika sklido iki lubų, kuriose buvo nu­
pieštas romantiškas dangaus vaizdas su ange­
liukais, žiūrinčiais pro debesis.
— Ūkvedė nusiuntė kažką, kad pabūtų
mūsų kambaryje.
Jis nusišypsojo ir paspartino žingsnį, no­
rėdamas pavyti liokajus. Kol tarnaitė prižiū­
rėjo miegančius vaikus, jis galėjo nusėlinti že­
myn į biblioteką ir pavartyti knygas, kurias
atrinko šeimininkas.
Todėl Angelai liko tik vienas rūpestis —
Leonia. Ji vos tvardėsi, nes negalėjo daug ko
daryti, kol nebuvo pristatyta elitui. Koja bil­
snojo grindis, kai kiti tuo tarpu šoko. Jos vei­
do išraiška buvo pikta.
 —Ar norėtumėte limonado? —tyliai pa­
klausė Angelą.
—Aš norėčiau šampano! —Leonios vei­
das pasidarė mielesnis. — Oi! Aš neturėjau
to garsiai pasakyti.
— Čia esame tik aš ir jūs, tai nieko blo­
go, —tapšnodama Leonios ranką, pasakė An­
gelą. — Žinau, kaip sunku, kai norite visur
dalyvauti, bet negalite, nes yra apribojimų.
— Žinau, kad žinote! — Leonia apkabi­
no Angelą. — Ką be jūsų daryčiau, brangioji
Angelą?
Išsilaisvinusi iš Leonios nuoširdaus glė­
bio, Angelą atsistojo.
— Atnešiu limonado.
— Jūs galite išgerti ir šampano.
— Nenoriu, kad viena kankintumėtės.
Leonia sukikeno, akimis palydėdama ją,
einančią prie sustatytų limonado stiklinių, lyg
laukiančių nuo pat vakaro pradžios, kad kas
jas paimtų. Angelą atsisuko — Leonia kan­
triai sėdėjo. Pastebėjo, kad mergina stebi dvi
kilmingas našles, kurios tikriausiai kalbėjo
apie ją. Leonia rimtėjo, nenorėjo pasirodyti
išsišokėle. Galbūt Londone per mažąjį balių
sezoną viskas klosis daug sklandžiau nei her­
cogas manė.
Ji išvydo prie jos einantį hercogą, lyg bū­
tų garsiai ištarusi jo vardą. Nesistebėjo, kad
jo veidas buvo rimtas. Leonia sakė, kad Os-
lingtono hercogas visada galvoja tik apie sa­
vo pareigas, ir tai daug paaiškino. Užgriuvus
atsakomybei už keturis energingus vaikus, jis
darė viską, kad tik jiems būtų geriau. Gal
todėl dažnai jo veidas būdavo rūškanas.
— Kur vaikai? — paklausė Angelos, jau
rankose laikančios dvi stiklines limonado.
— Du jaunėliai jau lovose, o Tomas nu­
ėjo su jais. Mes su Leonia ketiname atsigerti.
Jo veide atsirado paniekinanti grimasa.
—Jei tiek daug stiklinių, vadinasi, limo­
nadas be skonio, kaip ir Almake.
— Niekada neturėjau galimybės ten nu­
vykti.
— Nuvyksite, kai Leonia bus pristatyta
elitui. Norėčiau, kad jūs ją lydėtumėte ir bū­
tumėte su ja kiek įmanoma ilgiau. Ji dažnai
puola į ašaras, kai tik aš ką nors pasakau. Tai
keista.
Angelą tyliai atsiduso. Hercogo paskuti­
niai žodžiai bylojo, kad Oslingtonas nenujau­
tė apie Leonios prieraišumą. Žinodama, kad
neturi kišti nosies į šiuos reikalus, Angelą vis
dėlto nesusivaldė nepasakiusi:
— Būtų visai gražu, jei pašoktumėte su
Leonia.
— Ji dar nepristatyta visuomenei.
—Bet jūs esate jos globėjas. Jei jos tėvas
čia būtų, jis tikrai ją pašokdintų ir niekas dėl
to nesistebėtų.
Jis atsiduso ir pasitaisė juodą švarką.
— Norėčiau, kad čia būtų jos tėvas.
— Jūs ir pulkininkas Sutonas buvote la­
bai artimi draugai?
—Jis buvo mano viršininkas, —jo anta­
kis išsilenkė. — Būčiau atidavęs gyvybę, kad
tik apsaugočiau jį ir jo vyrus. Niekada nema­
niau, kad teks atstoti tėvą jo vaikams.
—Jie mano, jog jiems labai pasisekė, kad
prisiėmėte šią atsakomybę, — Angelą susi­
laikė ir neištarė žodžio „pareigą“. Galbūt her­
cogas pažvelgtų į Leonią kitaip, jei suprastų,
kad mergina yra jį įsimylėjusi. Galbūt jis jos
neišsiųstų į Londoną.
Angelą apsisuko ir nuėjo prie Leonios. Ji
nepasižiūrėjo, ar hercogas eina iš paskos. Ne­
buvo reikalo, nes tai suprato priėjusi prie Le-
onios. Merginos akys švytėjo iš džiaugsmo
matydamos, kad jos globėjas ateina prie jų.
Stovėdama nuošaliau, Angelą laukė, kol
vienas iš jų prabils. Ji nežymiai davė ženklus
Leoniai. Hercogo veidas paraudo — jis su­
prato atsidūręs keblioje padėtyje.
Leonia paklausė:
— Ar gerai leidi laiką, Rodni?
— Smagu pamatyti draugus, su kuriais
buvau susitikęs labai seniai, — jis kostelė­
jo. — O ar tu maloniai leidi laiką?
— O, taip! — ji vos susitvardė. — Ge­
riau sėdėti čia ir stebėti šokančius nei vaikš­
tinėti laiptų viršuje.
— Ar norėtum pamatyti viską iš arčiau?
Leonia pasižiūrėjo j Angelą, aiškiai sumi­
šusi. Angelą tyliai tarė:
— Manau, kad globėjas prašo jūsų pa­
šokti su juo kitą šokį, Leonia.
—Visai teisingai! —pasakė hercogas to­
kiu tonu, kuris reiškė, kad geriau jis būtų
nepriėjęs prie savo globotinės.
—Nori pašokti su manimi, Rodni? —Le-
onios akyse spindėjo toks džiaugsmas, kad
žvakių šviesos nublanko prieš jos akis, ir jos
laimė buvo akivaizdžiai matoma.
— Jei tu norėtum.
— O, taip! — šį kartą Leonia atsistojo
taip greitai, kad vos neapipylė Angelos limo­
nadu.
— Uždėkite savo ranką ant jo, — su­
šnibždėjo Angelą sutrikusiai Leoniai.
Tai girdėjo ir hercogas, nes pasiūlė Leo­
niai savo ranką. Kai mergina elegantiškai už­
dėjo ranką ant hercogo rankos, Angelą nusi­
šypsojo. Jos baimė, kad Leonia svarbiu mo­
mentu užmirš visas pamokas buvo nepagrįsta.
Sėdėdama Leonios kėdėje, Angelą stebė­
jo šokančius hercogą ir Leonią. Jie buvo gra­
ži pora ir tiko vienas kitam. Angelą bandė
įsivaizduoti Leonią su suknele, kuri labiau tik­
tų tam vakarui. Tai nebuvo sunku, nes šok­
dama Leonia atrodė elegantiškai.
Angelą apsižvalgė po pokylių salę ir
džiaugėsi, kad visų akys buvo nukreiptos į
nuotaką ir jaunikį. Galbūt niekas nepastebės
kaip susižavėjusi Leonia žiūri į hercogą. Apie
tai Angelą turės su ja pasikalbėti, kai tik grįš
namo.
 —Atrodo, kad jums visada pavyksta įti­
kinti Rodnį, —Tomas buvo įsibrėžęs kaklą ir
išsitepęs apykaklę.
— Kodėl taip sakote? — paklausė ji nu­
stebusi, nes nesitikėjo, kad jis sugrįš.
— Jis juk šoka su Leonial?
Kviesdama arčiau, ji pamojo jam pirštu
ir sukikeno:
—Ar pastebėjote, kaip gražiai atrodo jū­
sų sesuo šį vakarą? Jei ji būtų buvusi prista­
tyta elitui, abejoju, ar būtų likęs nors vienas
laisvas šokis jūsų globėjui.
— Ji visada rasdavo būdų pasipainioti
Rodniui po kojomis. Taip buvo ir per susibū­
rimus Indijoje.
— Girdėjau apie tai, — Angelą šyptelė­
jo. — Kodėl jūs čia? Maniau, kad skaitysite
lordo Milbordo bibliotekoje.
— Skaičiau, bet ten daugiau nieko įdo­
maus nėra, o kas buvo, peržiūrėjau šiandien
po pietų.
— Ten tiek daug knygų. Ar visas ir per­
žiūrėjote?
—Dauguma knygų arba poezija, arba se­
novės istorija, —jo veide atsispindėjo nepa­
sitenkinimas, — ir dar prancūziškai.
 —Ar norėtumėte limonado?— paklausė
Angelą, laikydama stiklinę, iš kurios Leonia
net negurkštelėjo.
Jis linktelėjo ir, paėmęs stiklinę, nuėjo
šalin. Nors Angelą turėjo jį pašaukti, bet ne­
pašaukė. Šį vakarą ji turi stebėti Leonią, kuri
kažin ar ramiai nusėdės po šokio su hercogu.
Angelą neapsiriko — vos hercogas atve­
dė Leonią ir perdavė jos globai, o pats nuėjo
pasikalbėti su savo draugais, Leonios šypse­
na dingo ir ašaros susitelkė jos akyse. Angelą
jau gailėjosi užsiminusi hercogui, jog jis galįs
pašokti su mergina.
— Oi, Angelą! — sudejavo Leonia. —
Beviltiška. Jis žiūri į mane kaip į mažą mer­
gaitę. Nieko daugiau!
Paėmusi Leonią už rankos, Angelą nusi­
vedė ją per pokylių salę prie išėjimo. Ji džiau­
gėsi, kad niekas nekreipė į jas dėmesio, nors
kambarys buvo pilnas svečių, ir kad šalia ne­
buvo Tomo. Pamatė jį kalbantį su keliais vy­
rais. Papurčiusi galvą pagalvojo, kad viena
problema — ne problema.
Koridorius už pokylių salės buvo beveik
tuščias. Nusivedusi Leonią į laiptų šešėlį, pa­
klausė:
 — Leonia, ar hercogas domėjosi jumis
kaip vyras, o ne kaip globėjas?
—Ne, —skėstelėjo rankomis. —Bet tai
nieko nereiškia. Rodnis visada elgėsi su ma­
nimi kaip džentelmenas.
— Jūsų tėvas nebūtų norėjęs, kad jo ko­
mandos narys elgtųsi su jumis kitaip.
— Iš kur žinote? Jūs nepažinojote mano
tėvo.
Angelą paglostė Leonios plaukus.
— Jūs taip susižavėjusi apie jį pasakojo­
te. Taip pat ir hercogas.
Leonia sudejavo ir paslėpė veidą rankose.
— Aš esu kvailė!
— Niekada apie tai net nepagalvojau.
— Bet manote, kad esu kvaila, kad taip
galvoju apie Rodnį.
Paėmusi Leonią už smakro, Angelą pakė­
lė jos veidą.
— Mano brangioji Leonia, aš nė kiek ne­
abejoju jūsų jausmais. Bet turite suprasti, kad
hercogas gali nejausti to, ką jaučiate jūs. Jūs
jam esate žmogaus, kuriuo be galo žavėjosi,
vaikas. Jis labai rimtai žiūri į savo pareigą —
kaip jus pristatyti rafinuotam pasauliui.
 — Jo pareiga! — Leonia suprunkštė. —
Tai viskas, kas aš jam esu! Pareiga, kurios jis
negali atsikratyti!
— Jūs to nežinote.
— Žinau. Kol mes šokome, jis klausinėjo
apie pamokas su jumis lyg aš būčiau maža
mergaitė, kuri turėtų papasakoti, ką išmoko
su savo mokytoju! — sušuko ir nubėgo.
— Leonia!
—Ne, aš negaliu čia likti ir visa tai kęsti!
Sekdama paskui Leonią, Angelą tikino:
— Jūs privalote išmokti kontroliuoti sa­
vo jausmus.
— Kaip galiu neigti tai, ką jaučiu? — at­
sisuko ji. Paprašė:
—Aš turiu pabūti viena, kad susivokčiau
savo mintyse.
— Jums reikia su kažkuo pasikalbėti.
Leonia papurtė galvą.
—Aš nieko nedarysiu, nebijokite. Tik no­
riu eiti j savo kambarį ir... —jos veide atsi­
spindėjo neviltis. — Ten yra Estera...
— Eikite į mano kambarį. Aš dar čia pa­
būsiu. Kai ateisiu, pasikalbėsime.
Apkabinusi ją, Leonia linktelėjo, po to
suėmė savo sijoną ir negrakščiai užbėgo
laiptais.
Angelą atsiduso. Ji net negalėjo įsivaiz­
duoti, kad, išprašiusi pasiimti kartu vaikus,
sukels tokį Leonios širdies skausmą? Ji pri­
valo pasikalbėti su hercogu, bet ne šią naktį.
Per daug žmonių gali girdėti, apie ką jie kal­
bės. Geriau rytoj per pusryčius. Dabar pri­
valo surasti Tomą ir įtikinti jį grįžti į savo
kambarį.
Kaip ji galėtų prašyti, kad Leonia užmirš­
tų savo jausmus? Grįždama į pokylių salę, ji
norėjo ir juoktis, ir verkti. Tiesiog keista —
ir ji, ir Leonia turi užmiršti tai, kas neįmano­
mai Širdys atsisakė paklusti proto balsui.
— Atleiskite! — ji aiktelėjo, kone atsi­
trenkusi į tarpduryje stovintį džentelmeną.
— Esu nesužeistas, — vyras šypsodama­
sis paėmė ją už rankos ir išsivedė paskui save.
Sutrikusi Angelą pasižiūrėjo į jo žalias
akis, kurios paskutinį kartą, kai jie matėsi,
spindėjo pykčiu. Jis pabučiavo jos ranką. An­
gelą užplūdo džiaugsmo banga ir ji sušnibž­
dėjo:
— Justinai!
 DVYLIKTAS SKYRIUS

— Kitas jūsų klausimas būtų: „Kodėl jūs

esate čia?“ — nusišypsojo Justinas, nusive­
dęs Angelą toliau nuo durų. Šviesa nuo lem­
pų atsispindėjo auksinės spalvos liemenės po
juodu švarku sagose. Kelnės buvo baltos kaip
ir kaklaskarė.
— Kodėl jūs esate čia? —ji nuleido akis
j trapius, kaip ir jo drugelių sparnai, pirštus.
Dar niekada nebuvo jo tokio gražaus mačiusi.
— Milbordas yra taip pat ir mano drau­
gas. Rodnis Abernatis ir aš turime daug ben­
dro, ir mes jaučiame ne tik priešiškumą vie­
nas kitam.
 Ji atsiduso, nes laimė pamažu blėso dar
nespėjus ja net pasidžiaugti.
—Prašau —neleiskite senam pykčiui su­
teršti vakaro. Sis vakaras skirtas dviems žmo­
nėms, kurie surado meilę ir nori pasidžiaugti
su savo draugais ir šeima.
— Kaip pageidausite, — Justinas palen­
kė galvą prie jos. Jo manieros buvo tokios
puikios kaip ir visų vyrų, esančių pokylių sa­
lėje. — Ši vakarą jūs atrodote daug gražiau
nei įprastai.
Ir pašnibždom pridūrė:
—Kaip išsisukote nuo Londono vilioklių?
;—Jie manimi nesusidomėjo.
—Tai įrodo, kad jie yra dar kvailesni nei
maniau, kai paskutinį kartą ten lankiausi.
—Jūs buvote Londono baliuose? Tai pats
kvailiausias dalykas, kokį tik esu girdėju­
si... — nusijuokusi prisidėjo pirštus prie lū­
pų. — Atleiskite, Justinai, neturėjau to sa­
kyti.
— Kodėl ne? Jūs sakote, ką manote. Ma­
ne matėte tik kaime ir tai nepasirodžiau kaip
šaunus vilioklis, — jis sustingo kaip statula.
Tokia poza netiko vestuvių svečiui.
 Angelą nusijuokė, o vyro šypsena tapo šil­
tesne.
—Jūs teigiate, — paklausė ji, — kad aš
per mažai žinau apie Justiną Haringtoną?
— Ne tiek ir daug, bet norėčiau, kad ži­
notumėte daugiau... —jo pirštai palietė An-
gelos skruostą. Justino akyse degė aistra, su­
teikusi žodžiams intymumo, o tai sukėlė to­
kias mintis, apie kurias ji neturėjo galvoti. —
Ir aš norėčiau tiek daug sužinoti apie tave...
daug daugiau.
Jaunoji moteris suvokė, kad jei nenuleis
akių, tai neatsispirs nebyliam jo žvilgsnio
kvietimui. Ji buvo pametusi galvą kaip ir Le-
onia, bet nebebuvo naivi mergaitė. Jei įsimy­
lėtų Justiną, tai būtų įrodymas, kad elgiasi
kaip višta, net jei darbdavys nebūtų Justino
priešas. Per daug paslapčių slėpė jo kaprizin­
gas žvilgsnis. Delisė nebuvo vienintelė paslap­
tis... Angelą galėjo jam atleisti už tai, kad
nieko nepasakojo apie dukrą, nes stengėsi ap­
saugoti mergaitę nuo gailesčio. Bet kodėl ne­
pasako visos tiesos? Ji paklaus ir daug ko kito.
Bet dabar ji tik žiūrėjo į jo akis ir įsivaiz­
davo jo glėbį ir bučinius. Toli nuo svečių galė­
jo apkabinti mylimąjį, kad jis atvertų jai savo
širdį, nes ir pati troško atverti savąją.
— Justinai! — Tomas atbėgo koridoriu­
mi ir sugriebė Justino ranką. — Taip ir ma­
niau, kad ten tu kalbėjaisi su lordu Milbor-
du! Kodėl nepasakei, kad atvyksi?
— Nebuvau įsitikinęs, kad čia važiuo­
siu. — Justinas pamatė, kaip Angelos žvilgs­
nis nukrypo į Tomą. Jis tyliai keiktelėjo. Vai­
kai visada atsiranda ne laiku ir ne vietoj...
arba jo vaikas, arba kuris iš jos. Ne jos! Os-
lingtono! Jis vos nepašaukė hercogo, kad pa­
siimtų berniuką. Pokalbyje dalyvavo per daug
žmonių...
Tačiau negalėjo kaltinti berniuko. Uždė­
jęs ranką ant Tomo peties, tarė:
— Manau, kad šioje vietovėje yra kelios
drugelių rūšys, kurių mes neištyrinėjome Ha-
ringtonų sodyboje. Ką pasakytum, jei pasiū­
lyčiau rytoj jų paieškoti?
— Labai norėčiau, — berniukas paten­
kintas nusišypsojo.
— Gerai. Kai atsikelsi, susitiksime prie
pusryčių stalo. Manau, lordas Milbordas ne­
supyks, jei mes pavaikščiosime po jo sodus.
 Tomas nubėgo prie laiptų, vos neatsitren­
kęs į našlę, kuri piktai į jį pašnairavo. Vaiki­
nas mandagiai atsiprašė.
Justinas paėmė Angelą už rankos ir nusi­
vedė toliau nuo našlės, ieškančios, kam galė­
tų papriekaištauti dėl Tomo elgesio. Pamatęs
atidarytas duris, nusivedė Angelą į lauko te­
rasą, apsodintą augalais, kuriuos tamsoje bu­
vo sunku atpažinti.
— Ar jūs norite man kažką pasakyti? —
paklausė moteris, kai atsisėdo ant akmeninio
suolo.
— Tegu žodžiai nevargina mūsų.
Ji nusišypsojo, o Justinas svarstė, ar tik
nepasielgė kvailai, atsivesdamas ją čia, kur ne­
galėjo matyti iš jos akių sklindančios šilumos.
Ar galbūt tai buvo pats protingiausias daly­
kas, kurį jis yra padaręs. Juokdamasi ji pa­
klausė:
— Jūs nebepykstate ant manęs?
— Norėčiau atsakyti teigiamai, bet tada
jūs reikalausite, kad aš permąstyčiau viską,
ką maniau esant tiesa. Ir kalbu ne tik apie
Delisę.
— Ir apie hercogą?
— Netiesiogiai.
 —Aš suvokiau, kad būtų kvaila, jei pyk­
tis žmogui, kurio negerbiu, įsiterptų tarp ma­
nęs ir moters, kuria labai žaviuosi.
— Oi.
Jis laikė Angelos ranką, nors be galo troš­
ko laikyti ją visą savo glėby.
— Sis atsakymas nėra malonus.
— Manau, kad ne visada viskas yra ma­
lonu.
Išgirdęs liūdesį jos balse, sušnibždėjo:
— Kas negerai, Angelą?
—Turiu keletą klausimų, —ištarė ji taip
tyliai, kad vos girdėjosi.—Bet vienintelis, ku­
ris aidi mano ausyse su kiekvienu širdies dū­
žiu — kodėl jūs taip sureagavote, kai pasiū­
liau nuvežti Delisę į Prancūziją, į mokyklą?
— Pernelyg jautriai, turite omenyje?
Jos šypsena švytėjo net blankioje šviesoje.
— Taip.
— Ir jums įdomu kodėl?
— Taip.
Jis žinojo, kad turėtų pasakyti tiesą, bet
daug dalykų, kuriuos jis norėjo užmiršti, vėl
iškiltų į paviršių. Nežinojo, ar ištvers vėl pa­
tyręs tą skausmą, kurį išgyveno. Geriau vis­
ką palikti praeičiai... Jeigu taip, tai kodėl jis
nori pirmą kartą po penkerių metų atverti
praeities duris?
—Prancūzija yra toli nuo Haringtonų so­
dybos, — atsakė jis, smerkdamas save dėl
tokio banalaus atsakymo. Jis bijojo, kad bus
paniekintas dar labiau, jei atskleis tiesą.
— O Delisė yra dar maža mergaitė, —
nusišypsojo ji.— Aš suprantu.
Jis duso nuo pasišlykštėjimo savimi, kai
Angelą švelniai palietė jo skruostą. Justinas
buvo įsitikinęs, kad įskaudins ją, pasakyda­
mas tiesą apie pragarą, kurį ištvėrė Prancūzi­
joje, ir apie didžiulį skausmą, kuris laukė ten
sugrįžus.
O dabar... sudejavęs suėmė rankomis jos
veidą. Angelą žiūrėjo į jį ir jis nesiryžo kal­
bėti. Vienintelis ne laiku ištartas žodis su­
griaus tą šventą akimirką, kurios jis laukė nuo
tada, kai paskutinį kartą ją matė. Justinas gal­
vojo apie tas valandėles, praleistas su Angelą
ilgomis, bemiegėmis naktimis. Net jei pavyk­
davo užmigti, jo sapnai buvo tik apie ją.
Angelą sušnibždėjo jo vardą. Švelnus kvė­
pavimas aitrino jo lūpas, kai jis ieškojo my­
limosios lūpų. Prispaudęs ją prie savęs, ran­
ka perbraukė jos nugara per šilkinę suknelę,
kuri nebuvo tokia švelni kaip jos oda. Mote­
ris sudrebėjo, kai jo pirštai palietė sprandą.
Justinas pagalvojo — ar ilgai tik šituo ten-
kinsis? Jo fantazijos buvo geidulingesnės, nes
norėjo ištyrinėti kiekvieną jos kūno lopinėlį.
Kiekvienas jo prisilietimas sukeldavo Angelai
aistrą, kurios nebegalėjo nuslėpti.
Ji kiek atsitraukė ir nulenkė galvą ant jo
peties. Pirštai nuslydo po liemene.
— Aš pasiilgau tavęs, — sušnibždėjo ji.
— Aš taip pat pasiilgau tavęs, — atsakė
Justinas. — Pasiilgau užsispyrusio ryžto pa­
dėti kiekvienam, negalvojant apie savo pa­
čios gyvenimą.
— Aš kartais pagalvoju ir apie save, —
pakėlusi galvą, sušnibždėjo Angelą, — bet
apie tave galvoju daug dažniau.
Justinas nespėjo atsakyti, nes į terasą įė­
jo kita pora. Atsistojęs pasiūlė Angelai savo
ranką.
—Angelą? —ištarė jis, kai ji nepajudėjo.
— Ar mes privalome taip greitai išeiti?
Palinkęs prie jos, tarė:
— Manau, kad esate Leonios mokytoja.
Kokį pavyzdį parodysite savo auklėtinei?
 — Blogą, — atsakė ji. Grakščiai atsisto­
jusi, padavė ranką. — Kad ir kaip būtų, ne­
manau, kad man blogai.
Geismas pervėrė jo kūną ir jis, nieko ne­
atsakęs, nusivedė Angelą į kitą vietą, kurią
apšvietė iš pokylių salės sklindanti šviesa. An-
gelos žvilgsnis bylojo, kad ji mieliau būtų li­
kusi šešėlyje. Galbūt jis ir kvailys, atsivedęs
ją į šviesą, bet kurgi kitur jis galėjo matyti
jos nuostabią šypseną? Be to, turėjo sau pri­
pažinti, kad negalėjo būti vienas su ja nuoša­
liame kampe, nes troško daugiau nei jos ža­
vių bučinių.
Angelos ranka slystelėjo į jo delną ir jie
nuėjo prie suolo. Justinas atsisėdo šalia my­
limos moters ir nusišypsojo, kai ji padėjo gal­
vą ant peties. Atrodė, viskas taip ir turėjo
būti. Justinas net nustebo —kodėl taip ilgai
laukė, kad tai suprastų?
Kai Angelą pirštais perbraukė šalia esan­
čio krūmo lapus, jis paklausė:
— Ar ieškote ten pasislėpusios fėjos?
— Ne, ne fėjos. Žinau, kad jos pasirodo
tik per pilnatį.
Jis pažiūrėjo į pakrypusią mėnulio skilte­
lę virš kaminų.
 — Mažiausiai po dviejų savaičių turėsite
galimybę vieną sugauti.
— Niekada nesu sugavusi fėjos, — nusi­
šypsojo, pakeldama galvą. — Galbūt aš ieš­
kosiu drugelių, o ne fėjų.
— Beviltiška, — sukikeno jis. — Naktį
jų nerasite, kadangi drugeliams patinka sau­
lės šviesa.
— Mėnulio šviesa nuplaus gražiausias
spalvas nuo jų sparnų.
— O saulės šviesoje spindi jų sparnai ir
pavirsta skraidančiomis vaivorykštėmis —
taip kaip ir Angelos plaukai nuo saulės švie­
sos. — Jis perbėgo savo pirštais per jos gar­
banas, kurios buvo nusidažiusios sidabrine
spalva nuo blankios šviesos.
— Ar žinote, kur drugeliai miega?
Vieną sruogą Justinas apsuko apie pirštą.
Pasižiūrėjo j Angelą ir atsakė:
— Kai buvau Delisės amžiaus, tikėjau,
kad drugeliai miega gėlėse, kurios užsiveria
ir vėl prasiskleidžia, kai pakyla saulė, —savo
skruostu palietė kvepiančius jos plaukus ir
pridūrė:
— Siutindavau savo motiną, nes nupjau­
davau visus žiedus, ieškodamas miegančių
drugelių.
Nusijuokusi ji suspaudė jo rankas, kurios
buvo apglėbusios jos liemenį.
— Nenuostabu, kad jūs ir Tomas esate
tokie geri draugai. Įsivaizduoju jį, darantį tą
patį.
Ji prisislinko dar arčiau.
— O jūs buvote angeliškas vaikas?
— Žinoma.
— Atleiskite, bet man sunku tuo pati­
kėti.
Ji juokėsi, o vyras gaudė kiekvieną links­
mą gaidą, kad girdėtų jas, kai jos nebebus
šalia. Kai Angelą pradėjo pasakoti apie vai­
kystėje nutikusį nelaimingą atsitikimą, jis ži­
nojo, kad turi rasti būdą, kad toji naktis tęs­
tųsi kiek įmanoma ilgiau. Nors tai bus ir pa­
vogta minutė...
— Kur jūs buvote?
Leonios irzlus tonas privertė Angelą nu­
sileisti ant žemės. Kai ji įėjo į kambarį, Le-
onia sėdėjo ant mažos kėdutės prie lango.
— Jau švinta! — aiktelėjo Leonia, rody­
dama į langą.
 — Žinau.
— Kur jūs buvote?
— Vienas iš dalykų, kurį turite žinoti,
yra tas, kad laikas nėra susijęs su saule, —
jos pirštai perbėgo per kėdės atlošą ir ji pri­
siminė, kaip jais slydo Justino plaukai.
— Bet aš jūsų ieškojau! Grįžau į pokylių
salę, bet ten jūsų neradau.
— Buvau terasoje.
Angelą manė, kad Leonia reikalaus pasi­
aiškinimo, kodėl ji paliko pokylių salę, bet ji
tik pasakė:
— Žinojote, kad esu nusiminusi.
— Maniau, kad jums reikia laiko, jog su-
sigaudytumėte savo jausmuose ir mintyse, —
ji nusižiovavo ir nusišypsojusi atsiprašė.
— Jums nerūpi mano sudaužyta širdis!
Atsiklaupusi ant kelių prieš jauną, nete­
kusią galvos merginą, Angelą paėmė Leonios
rankas.
— Žinote, kad tai netiesa. Jūs man labai
rūpite, bet suprantu, kad nieko negaliu pasa­
kyti ar padaryti, kad pakeisčiau situaciją.
— Žinau, — atsiduso ši ir paplūdo aša­
romis. — Ką man daryti? Esu tikra, kad jį
myliu, bet jis galvoja, kad esu tik vaikas.
 — Pirmas dalykas, kurį turėtumėte pa­
daryti, tai truputėlį nusnausti, —Angelą pa­
dėjo Leoniai atsistoti.
— Kaip galiu miegoti, kai esu tokia nu­
siminusi?
— Galbūt sapnuose rasite sprendimą,
kaip palengvinti savo liūdesį, — ji pamatė
viltį Leonios akyse. — Nekalbu apie troški­
mų sapną, bet apie sapną, padėsiantį atskleis­
ti tiesą, kurios nesupratote.
Leonios galva ir vėl nusviro, bet ji nuėjo
į kambarį, kuriame gyveno kartu su Estera.
Angelą atvėrė savo kambario duris. Ar ji
pati sugebės pasinaudoti patarimu, kurį davė
Leoniai? Neįsivaizdavo savęs miegančios, kai
širdis plazdėjo iš džiaugsmo. Anksčiau net ne­
įsivaizdavo, kaip nuostabu sėdėti visą naktį
ir dalintis prisiminimais bei bučiniais su vy­
ru, kuris taip dažnai ją erzino. Nusirengusi ir
atsigulusi į lovą, ji žiūrėjo į baldakimą. Lėtai
mintyse atkūrė Justino veido bruožus. Už­
merkusi akis kaip tada, kai jo lūpos surado
jos, paniro į sapną, kuriame visą gyvenimą
visas naktis leido su juo.
 Angelą stengėsi išsaugoti atmintyje tą
nuostabų sapną. Žaviai nusišypsojusi Leoniai,
bandė nuraminti Esterą ir Setą, bėgiojančius
po kambarį ir nekantriai laukiančius progos
dumti prie kitų svečių per vestuvių pusry­
čius. Angelą pagalvojo, kad dviejų valandų
nakties miego gana iki popietės, kada vėl ga­
lės nusnūsti. Tomas jau rankoje laikė druge­
lių gaudymo tinklelį, kurį niekam nematant
įsidėjo į karietos bagažinę. Jis vis žiūrėjo į
laikrodį.
— Tu negalėsi ieškoti drugelių, kol nesi­
baigs pusryčiai, — pavargusiu balsu pasakė
Leonia.
— Galbūt galėčiau anksčiau išeiti.
— Anksčiau negali išeiti.
— Galiu, jei Justinas taip pat išeis.
Leonia atsigręžė į Angelą.
— Ar lordas Haringtonas yra čia?
— Taip, — atsakė Angelą.— Jis taip pat
yra senas lordo Milbordo draugas.
— Jūs žinojote, kad jis čia yra?
— Mačiau praėjusią naktį.
Leonia prasižiojo, bet daugiau nieko ne­
klausė. Tik mindžikavo, kol Angelą ramino
Esterą ir Setą, kad kuo greičiau galėtų leistis
žemyn papusryčiauti.
Valgomasis buvo didesnis nei kiti kam­
bariai. Kai Angelą su vaikais nulipo iš savo
kambarių, svečiai jau buvo susirinkę ir vaiši­
nosi. Durys buvo atidarytos į sodą, kur žy­
dėjo rožės. Daug gėlių buvo įmerkta į vazas
ant ilgo stalo ir įvairių indaujų. Tarnai vaikš­
čiojo po kambarį, nešiodami gėrimus ir pa­
dėdami svečiams.
Tomas pradėjo smarkai mojuoti rankomis
ir Angelą, pažiūrėjusi į kairę pusę, pamatė
Justiną, besibraunantį pro svečius, kurie ver­
žėsi prie stalų, trokšdami pirmieji išbandyti
iš tolo kvepiančių patiekalų. Ji nesitikėjo, kad
tą rytą jis bus dar gražesnis nei praėjusią nak­
tį. Justinas vilkėjo liemenę, išsiuvinėtą vynuo­
gėmis, tokios pat žalios spalvos kaip ir jo švar­
kas. Jo šypsena neišdavė, kad jis irgi mažai
miegojo.
— Kiek laiko čia pasiliksi? — paklausė
Tomas.
—Ar aš galėčiau pirmiausia pasisveikinti
su trim žaviom damom? — nusišypsojo Jus­
tinas ir, pasilenkęs prie Seto, pridūrė: — Ir
su šiuo puikiai atrodančiu jaunu vyriškiu.
 Setas sukikeno kaip ir Estera, ir Angelą
troško pasijuokti kartu su jais, nes galva svai­
go iš džiaugsmo, kai Justinas jai nusišypsojo.
Ji padavė ranką, vyriškis pasilenkė ir priglau­
dė prie jos lūpas. Tuomet taip pat palinko ir
prie Leonios rankos.
—Labas rytas, lorde Haringtonai, —šal­
tai pasisveikino Leonia.
Justino antakiai pakilo — jis pasižiūrėjo
į Angelą, kuri nieko nesakė, kad nesutrikdy­
tų Leonios.
Ji norėjo kuo greičiau užbaigti tą pokal­
bį, bet pamatė spindinčias iš džiaugsmo ne
tik Leonios akis, bet ir Justino — jos tapo
mažais smaragdiniais plyšeliais. Pasisukusi pa­
matė šalia hercogą.
Jo pyktis nepakeitė keistos veido spal­
vos, kuri priminė pelenus.
— Haringtonas.
— Oslingtonas! — atsakė Justinas tokiu
pačiu kaip ir hercogas tonu.
—Vaikai, eikite su manimi, — hercogas
jau ruošėsi atsukti Justinui nugarą, bet ne­
spėjo, nes lordas Milbordas prasibrovė pro
svečių minią.
 Jaunikis nebuvo aukštas ar maloniai at­
rodantis, bet jo šypsena buvo šilta. Jis uždė­
jo vieną ranką ant Justino peties, o kitą ant
hercogo.
— Džiaugiuosi, kad abu atvykote j Mil-
bordo dvarą, į mano vestuves, —jo linksmas
džiugus balsas rodė, kad jis jau pasivaišino
vynu prie pusryčių stalo. — Viskas taip, kai
mes buvome tokie kaip šitie vaikai. Trijulė,
beieškanti visokių pramogų.
— Taip, — pašaipiai atsakė hercogas.
— O dabar tu jau vedęs, drauguži, —
pridūrė Justinas. Jis neleis Oslingtonui suga­
dinti gerą nuotaiką.
— Kada tu ketini eiti prie altoriaus? —
paklausė Milbordas ir kumštelėjo Oslingtoną
alkūne. — Dabar, kai esi namie, turi kilmin­
gą titulą, laikas ieškotis gražios damos ir nu­
traukti vienišiaus gyvenimą. Gal net ir viena
iš šių gražių damų galėtų būti tavo nuotaka?
Justinas nesitikėjo, kad jį apims toks pyk­
tis, persmelkęs visą kūną, kai Oslingtonas pa­
žvelgė į Angelą. Keistai pilkame Oslingtono
veide švietė pasipūtėliška šypsena.
— Turėsiu omeny, — šyptelėjęs atsakė
Oslingtonas.
 Angelą nuraudo. Apsikabinusi Leonią per
liemenį, tarė:
—Priminsiu jums, džentelmenai, kad no­
rint laimėti moters širdį, negalima spoksoti į
ją kaip į kumelaitę turguj.
Milbordas nusikvatojo ir nusivedė Osling-
toną ir Justiną pasisveikinti su savo žmona,
nors Justinas stengėsi atsiprašyti, sakydamas,
kad turi pasikalbėti su Tomu. Milbordas ne­
siklausė. Oslingtonas jį varstė akimis. Justi­
nas ignoravo jį kaip darė visus penkerius me­
tus po nesėkmingo bandymo susitaikyti.
Tomas visą laiką bandė atkreipti Justino
dėmesį. Jis berniukui vis liepė kantriai lauk­
ti. Prieš išeidamas su Tomu į sodą ieškoti dru­
gelių, norėjo susirasti Angelą ir sužinoti jos
planus popietei, nes neįsivaizdavo nieko sma­
gesnio, kaip leisti su ja laiką sode, kuo toliau
nuo visų akių. Tačiau vis kas nors iš svečių
sutrukdydavo pasikalbėti su mylimąja. Mies­
te jis nebuvo daugiau nei dvejus metus ir dau­
gumai svečių buvo smalsu sužinoti, ką jis vei­
kia arba išgirsti kokius nors gandus iš kaimo.
Justinas stengėsi neparodyti didėjančio su­
sierzinimo, kai visi tik ir klausinėjo jo, kaip
artimiausio kaimyno, ką jis žinąs apie panelę
Nidham. Dauguma spėjo, kad ji greičiausiai
yra hercogo mylimoji ir kad jos paskyrimas
būti jo globotinės guvernante yra tik prie­
danga.
Galų gale, po dviejų valandų, jis pamatė
Angelą stovinčią prie atvirų durų į sodą. Pri­
ėjęs paėmė už rankos ir be jokių ceremonijų
nusivedė į terasą.
— Atsargiau, — pasakė ji.
— Ar užgavau jus?
Ji papurtė galvą.
— Jūs galite susigadinti savo reputaciją,
Justinai, jei kas nors pamatys jus su kaimyno
mylimąja.
— Jūs taip pat tai girdėjote?
— Kaip galėjau negirdėti? — nustebusi
paklausė Angelą.
— Stebiuosi, kad ši paskala atrodo jums
juokinga.
— Nejuokinga, nes aš nusiunčiau Leonią
j viršų, kad nieko negirdėtų.
Jis pasirėmė alkūne į namo atbrailą, o jos
pirštai spaudė jo ranką.
—Ar esate įsitikinusi, kad nenorite viso
šito išnaudoti kaip pamoką?
 —Ji greitai sužinos, kokios kalbos sklin­
da prie pokerio, nesvarbu tiesa tai ar ne.
Justinas pasižiūrėjo pro duris. Buvo ke­
liamos taurės už Milbordą ir jo žmoną.
— Ar galvojate apie tą dieną, kai vedėte
Delisės motiną? — paklausė Angelą.
Jo veidas turėjo išduoti jausmus, ir An­
gelą tikėjo, kad jis nemeluos.
—Abejoju, ar yra žmonių, užmiršusių sa­
vo vestuvių pokylį.
— Koks buvo jos vardas?
— Elizabeta. Elizabeta Vait.
— Turbūt labai ją mylėjote.
—Tą dieną, kai ją vedžiau, kiekviena ma­
no kūno dalis ją dievino, — jis pasižiūrėjo į
Angelą ir lėtai įkvėpė. — Ilgą laiką to nie­
kam nesakiau.
— Ar Delisė žino?
— Iš kur aš galiu numanyti, ką ji žino?
—Estera labai gerai supranta Delisę. Kai
grįšime į Oslingtono dvarą, atvyksiu su vai­
kais ir pats tai pamatysite.
Jis ištraukė ranką.
— Apie šį reikalą nenorėčiau šiandien
kalbėti.
— Kodėl?
 — Nenoriu jus nuliūdinti.
Jos akys susiaurėjo.
— Nuliūdinti mane? Kaip?
Kaip galėjo pokalbis pasisukti šita lin­
kme? Per vėlu atsitraukti!
— Nemanau, kad žaisti su kitais vaikais
yra protinga.
— Kodėl ne? Delisė puikiai leido laiką,
kai mes buvome jūsų namuose.
— Ji nuostabiai leido laiką, bet ji negali
būti tų vaikų žaidimo dalimi.
—Jūs neteisus, — paėmusi Justino ran­
kas, pažvelgė į jį. Angelos veidas buvo ap­
šviestas saulės, o plaukai geltonavo lyg au­
reolė.
Jis matė jos susirūpinimą, tačiau nuslo­
pinęs gailestį, tarė:
—Norėčiau tuo tikėti ir džiaugčiausi, jei
klysčiau, bet manau, kad esu teisus.
— Jūs klystate, Justinai. Estera man pa­
sakojo, kad ji ir Delisė suprantančios viena
kitą.
— Nesuvokiu, kaip jūs galite tikėti tuo,
kas yra tik paprastas vaikų žaidimas.
— Tai ne vaikų žaidimas, Justinai. Atsi­
menate, pasakojau apie mokyklą, kurioje
kurčnebyliai vaikai mokomi gestų kalbos? At­
rodo, kad Delisė pati susikūrė savo kalbą ir
moko jos Esterą.
Nustebęs jis žiūrėjo plačiai atmerktomis
akimis ir lyg norėjo kažką sakyti.
—Justinai, ji yra jūsų dukra, —sušnibž­
dėjo Angelą, lyg nedrįsdama garsiau kalbė­
ti. — Ji turi turėti jūsų protą.
—Tikiuosi, kad taip ir yra, bet aš nieka­
da gerai nežinojau, ar yra kokių kitų minčių
jos galvoje, išskyrus mintis apie pagrindinius
poreikius.
—Todėl, kad manėte, jog negalima suži­
noti jos minčių, —spausdama pirštus prie jo
lūpų, tarė:
— Kai šitaip Delisė padarė man, manė­
te, kad tai toks žaidimas, kurį ji mėgsta žais­
ti. Ji liečia Esteros lūpas, kai nori suprasti,
ką ši sako. Tada ji paliečia ir savo. Ji nori
bendrauti kaip ir mes.
— Žinau, kad ji nori būti kaip mes, bet
bijau, kad tai neįmanoma.
— Bus neįmanoma, kol neigsite ir atme-
site jos galimybę mokytis.
— Aš neišsiųsiu jos į mokyklą! — vyras
nusisuko.
 — Ar dėl to dabar mes ginčijamės? Dėl
mokyklos? Negalite neigti, kad ji nori su mu­
mis bendrauti.
Kai Angelą stipriai timptelėjo Justino
rankovę, jis atsisuko.
— Angelą, tai yra mano problema. Tik
mano.
Jos akys išsiplėtė, o lūpa suvirpėjo.
— Suprantu. Atsiprašau, kad kišuosi ne
j savo reikalus.
— Angelą! — sušuko jis, bet mylimoji
apsisuko ir nuėjo pas svečius.
Jis žengė žingsnį paskui ją ir sustojo. Ką
turėtų jai pasakyti? Teisybę? Dabar jau per
vėlu, manė Justinas. Per vėlu...
 TRYLIKTAS SKYRIUS

Šūksniai skambėjo visuose namo kam­

puose. Kai Angelą įžengė pro duris, Estera
paėmė vieną jos ranką, o Setas kitą. Leonios
veido išraiška buvo tokia, lyg jai taip pat bū­
tų reikėję, kad Angelą ištiestų ranką, į kurią
ji galėtų atsiremti. Net Tomas pribėgo prie
Angelos. Ši pastebėjo Tomo norą dumti pro
duris, bet ji papurtė galvą, kad jis to neda­
rytų.
Hercogas visa tai stebėjo. Keliaujant iš
Milbordo dvaro, tekdavo dažnai sustoti. Her­
cogas atrodė geriau per vestuves ir jo veido
spalva buvo kitokia, rausvesnė. Angelą pagal­
vojo —hercogas atrodė geriau todėl, kad vi­
są laiką rankose laikė vyno taurę. Jis atsirė­
mė į laiptų koloną.
Angelą, pamačiusi išbalusius krumplius,
suprato, kad jis stipriai laikosi įsitvėręs kolo­
nos, kad išsilaikytų ant kojų. Bet ar tikrai
jam taip blogai? Tuo metu laiptais leidosi mo­
teris. Būrys tarnų bėgiojo aplink ją kaip pul­
kelis putpelių, išlindusių iš tankynės.
— Rodnil — šūktelėjo moteris. Ji buvo
tokio pat ūgio kaip ir jis. Moters žili plaukai
buvo užkritę ant veido. Tai turbūt jo motina.
Jos rūbai buvo tokie pat nepriekaištingi kaip
ir jos plaukai. Angelos motina apie Oslingto-
no hercogienę visada kalbėjo su pagarba.
— Mama, nelauktas malonumas matyti
jus čia, — pasakė hercogas.
Ar kas nors pastebėjo, kad jis pabrėžė žo­
dį „nelauktas“, užuot pabrėžęs žodį „malo­
numas“? Angelą tylėjo, o hercogas pabučiavo
motiną į skruostą.
— Norėjau pasižiūrėti, kaip jums sekasi,
įsikūrus Oslingtono dvare, — tarė hercogie­
nė ir tęsė: —Norėjau pati įsitikinti, kaip tau
sekasi tvarkytis su vargšais našlaičiais.
Tie ,,vargšai našlaičiai“ pasišiaušė lyg žvir­
bliai, bet Angelos žvilgtelėjimas į kiekvieną
įspėjo, kad turi tylėti, tačiau tai nesumažino
pykčio jų akyse. Pirmas dalykas, kurį Angelą
suprato — jie nebuvo praradę išdidumo, ir
tą hercogienė turėtų pripažinti tuojau pat ar­
ba turės rūpesčių. Pamačiusi, kad Estera ir
Setas, žiūrėdami vienas į kitą, nusišypsojo,
supyko. Jie jau rengė sąmokslą. Angelą pa­
galvojo, kad kažkaip su tarnų pagalba turės
sukliudyti vaikų kėslams, nieko jiems neįta­
riant.
— Vaikai, — tarė hercogas, — tai yra
mano motina. Mama, čia Leonia, Tomas, Es­
tera ir Setas Sutonai.
Iš balso girdėjosi, kad jis labai pavargęs.
Vaikai nejudėjo, kol Angelą nestuktelėjo
Leoniai alkūne. Vaikai paklusniai ėjo paskui
Leonią pasisveikinti su hercogiene. Sudaryti
gerą pirmą įspūdį buvo neįmanoma. Jų rūbai
buvo purvini ir dėmėti, nes kelionė truko il­
gai. Ji džiaugėsi, kad jų manieros pačios ge­
riausios, kokias ji tik buvo regėjusi. Galbūt
jie galų gale suprato, koks svarbus gali būti
tas susitikimas.
Hercogienė pasižiūrėjo pro vaikus į An­
gelą, ir ji suprato, kad daugiau nieko, išsky­
rus ją, kambaryje nebuvo, su kuo dar herco­
gienė būtų nekalbėjusi. Todėl ji priėjo, link­
telėjo galva ir tarė:
—Laba diena, Jūsų Šviesybe. Aš esu An­
gelą Nidham.
— Taigi jūs esate Agatos dukra.
— Taip, Jūsų Šviesybe.
Hercogienė žengė žingsnelį priekin ir nu­
žvelgė Angelą nuo galvos iki kojų.
— Matau, kad esate panaši į tėvą. Pana­
šumas į motiną labai mažas, nebent tik plau­
kų spalva.
— Visi taip sako, Jūsų Šviesybe.
— Apgailestauju, nes jūsų motina buvo
labai graži moteris, — ji nedavė progos An­
gelai atsakyti. Atsisuko į vaikus, kurie nesu­
gebėjo nuslėpti nusivylimo, kad ne tokio su­
tikimo ir grįžimo į namus tikėjosi. Ji papurtė
galvą ir ištarė kažką panašaus į „tsk-tsk“.
— Rodni, turiu pasakyti, kad pulkinin­
kas Sutonas paprašė per daug, užkraudamas
tau keturis vaikus. Esi jaunas vyras ir turė­
tum galvoti apie kitus dalykus, bet ne apie
mirusio vyro atžalas.
Suprasdama, kad priekaištai nesibaigs,
Angelą skubėjo prie vaikų. Jie buvo susibūrę
į krūvą. Jaunesnieji sugriebė jos rankas ir la­
bai tvirtai suspaudė. Angelą susiraukė, nes
suskaudo pirštus, bet vaikai jos rankų nepa­
leido.
—Jei atleisite, Jūsų Šviesybe, —pasakė
ji, žiūrėdama į hercogą, bet ne į jo motiną, —
vaikai pavargo po sunkios kelionės iš Škoti­
jos. Bus geriausia, jei jie eis pailsėti.
—Taip, —sutiko jis, —tai turėtų būti...
— Nesąmonė, — pasakė hercogienė ir
treptelėjo koja. — Vaikams nepatinka mie­
goti.
Angelą nuleido akis, nes išgirdo Setą pri­
tariamai bambant. Galbūt hercogienė nebu­
vo tokia kietaširdė kaip pasirodė iš jos žodžių.
— Tu, Rodni, — tęsė hercogienė, — at­
rodai taip lyg būtum mirtinai nuvargęs. Tik­
riausiai gerai praleidai laiką Škotijoje?
— Mes buvome Milbordo vestuvėse, —
jo atsakymas nuskambėjo ir išdykėliškai, ir
kaltai, kaip Tomo, kai jis būdavo užkluptas
su Justinu.
— Eik ir pailsėk. Jei išgėrei tiek daug,
kad net po kelių dienų savijauta dar bloga,
turėtum pailsėti savo kambaryje.
— Mama...
 —Nesijaudink dėl manęs, Rodni. Aš ne­
kantravau sugrįžti į Oslingtono dvarą ir galiu
pati savimi pasirūpinti, — ir atsisukusi į vai­
kus, parodė pirštu: — Tu.
Leonia pasitempė.
—Jūs su manimi kalbate, Jūsų Šviesybe?
— Su kuo gi dar, mergaite? Paeik į prie­
kį. Nestovėk patamsyje.
Hercogas kostelėjo.
—Mama, Angelą teisi. Vaikai pavargę po
sunkios kelionės kaip ir aš. Manau, galėsi jų
vėliau paklausinėti.
— Aš sakiau, kad gali eiti ir ilsėtis, sū­
nau, — atrėžė hercogienė ir patapšnojo
skruostą. —Angelą, nuveskite tris mažesnius
vaikus į viršų, tikriausiai auklė jų laukia.
Ji uždėjo ranką ant Leonios peties, kai ji
norėjo eiti paskui savo brolius ir seserį.
— Pasikalbėsiu su tavimi, Leonia.
Mergina beviltiškai žiūrėjo į Angelą. No­
rėdama padėti Leoniai, bet nežinodama kaip,
tik padrąsinamai nusišypsojo.
Nors kartą vaikai nesipriešino Angelos ve­
dami laiptais. Paskui juos ėjo tarnai, nešda­
mi lagaminus su daiktais. Atrodė, kad visi
norėjo išvengti akistatos su hercogiene. Pali­
kusi vaikus su aukle, Angelą nuėjo į Leonios
kambarį ir jos laukė.
Tai buvo klaida Ji tai suvokė pasižiūrėju­
si pro langą. Pro jį gerai matėsi Haringtonų
sodyba. Ar Justinas jau grįžo? Po jų pokalbio
terasoje ji matė mylimąjį tik kartą, išjojantį
iš Milbordo dvaro. Jaunoji moteris nebuvo
tikra ar jis vyko namo, ar kur kitur. Ką ji
būtų pasakiusi jam, jei būtų turėjusi progą?
Kad slėpdamasis nuo praeities ir bijodamas
pažvelgti į ją, rizikuoja savo dukros ateitimi?
Ji būtų tai pasakiusi, bet ji taip pat žinojo,
kad ji neturėtų kištis į kitų reikalus.
Ar ji dar nesuprato, kad negali viskas bū­
ti taip, kaip nori? Angelą bandė kiek galėda­
ma padėti savo mamai, stengėsi iš visų jėgų,
kad būtų naudinga brolio namuose, nepaisė
savo širdies noro būti su Justinu, bet jai nie­
kas nepavyko. Galbūt ji turėtų pasimokyti ir
liautis įtikinėti Justiną, kad būtų jautrus.
Išgirdusi atsiveriant duris už nugaros, An­
gelą atsisuko. Tai buvo tarnaitė, kuri atnešė
švarią patalynę. Nedrąsiai nusišypsojusi, An­
gelą nusisuko ir vėl žiūrėjo pro langą. Ji tu­
rėtų būti kantri, bet kažkas turėtų žinoti, ar
Justinas jau grįžo namo. Tomas taip pat ieš­
kos Justino, nes jų išvyka gaudyti drugelių
buvo sutrukdyta —hercogas primygtinai rei­
kalavo, kad Tomas su juo pajodinėtų.
Durys vėl atsivėrė ir įbėgo Leonia. Ji su­
stojo ir nužvelgė kambarį. Pamačiusi Angelą,
pribėgo prie jos ir sustingo, kai kita tarnaitė
įėjo į kambarį.
Angelą paėmė Leonią už rankos ir nusi­
vedė į miegamąjį. Paprašiusi išeiti lovą kloju­
sios tarnaitės, Angelą uždarė duris. Ji privalo
sulaukti, kol Leonia prabils pirmoji.
Leonia pradėjo verkti. Šito Angelą ir bi­
jojo.
— Ta moteris yra siaubinga. — Leonia
parkrito ant lovos. — Kad ją kur...
—Jūs neturėtumėte vartoti tokių žodžių,
Leonia.
Leonia sukryžiavo rankas ant krūtinės ir
dar labiau įsiverkė.
— Prisiekiu, kad keiksiuosi dar baisiau,
Angelą, jei teks būti dar ilgiau su ta mote­
rimi.
— Hercogienė yra... — Angelą abejojo,
ar Leonia girdi, ką jai sako, nes blaškėsi po
kambarį lyg ieškodama išėjimo. — Leonia,
tikiu, kad hercogienė yra...
 — Išprotėjusi Ji įsivaizduoja, kad turiu
žinoti visą litaniją apie kiekvieno gyvenimą.
Be viso šito... — Leonia pažvelgė į Angelą
kaltomis akimis. — Škotijoje tūnojau kam­
bario gūdumoje. Išskyrus šokį su Rodniu,
daugiau nieko...
Ašaros srūte sruvo iš jos akių.
Angelą padavė jai nosinaitę ir tarė:
— Manau, kad geriausia išspręsti vieną
problemą, o jau paskui...
— Rodnis nėra problema. Problema visai
kas kitai Mes kalbėjomės apie tai, kaip aš
turėčiau sutikti tuos, kurie priims į aukštuo­
menės pasaulį arba tuos, kurie prikaišios man
dėl netinkamo elgesio, bet jei net jūs būtu­
mėte bandžiusi sukišti man visą informaciją
apie visų sutiktų žmonių vardus ir jų tarpu­
savio ryšius, kaip aš galėčiau tai atsiminti?
— Džiaugčiausi galėdama pakalbėti su
hercogiene apie jus. — Angelą net pati su­
drebėjo nuo tos minties. Turbūt jai nepasise­
kė pateisinti hercogienės lūkesčių, nes ji ne­
buvo savo velionės motinos atvaizdas.
— Ji įsiuto, kad aš neprisiminiau pavar­
dės tos šeimos, kuri gyvena šalia jos Berklio
aikštėje. Žinau, kad namas priklauso lordui
Hillingsui, bet aš buvau tokia sutrikusi, ir gal­
va buvo tokia tuščia...
— Kai kalbėsiu su ja patikinsiu, kad jūs
buvote sutrikusi.
Leonia sugriebė Angelos rankas.
— Ne! Ji supras tai kaip ženklą, kad aš
dar nesu pasiruošusi pristatymui. Rodnis pri­
žadėjo man, kad vyksime j Londoną pavasa­
rį. Nenoriu ilgiau laukti.
Paėmusi plaukų šepetį, Angelą atsisėdo
prie Leonios ir pradėjo šukuoti jos plaukus.
Kaštoninės spalvos sruogos buvo nemadingai
ilgos ir nutysusios, bet patyrusi padėjėja ga­
lėtų jas gražiai sutvarkyti.
—Nesinervinkite, —pasakė ji, —džiau­
kitės, kad Rodnis yra jūsų globėjas, o ne jo
motina.
— Tai tiesa! — Leonia nusišypsojo. —
Aš vis kartoju sau, kad ji yra protinga ir vis­
ką žino apie aukštuomenę, todėl turėčiau
gerbti jos nuomonę.
— Tai padėtų.
—Ji labai nori daryti tai, kas, pasak jos,
yra geriausia mums. Tą kartojo keletą kar­
tų. — Ji paėmė plaukų šepetį ir padėjo ant
tualetinio stalelio. — Hercogienė mano, kad
Tomas ir Estera turėtų būti išsiųsti j mokyklą.
— Vaikai turi mokytis.
—Jie bus labai nelaimingi ir, manau, kad
likusiems bus liūdna, jei jų nebebus.
—Jūs privalote irgi jais rūpintis, ypatin­
gai Tomu, kuris neilgai trukus bus suaugęs, ir
turėtų įgyti anglo vyro įgūdžių.
— Kokių įgūdžių jam reikia?
Angelą neturėjo atsakymo. Buvo įsitiki­
nusi, kad jaunuolis yra labai sąmojingas ir tuo
sugebėjimu galės pasinaudoti. Bet jis dar tu­
rėjo tobulėti, kaip ir jo sesuo.
Bet tiesa buvo ir tai, kad šiems vaikams
reikėjo vienas kito, — nes jie kovojo, norė­
dami pakeisti savo gyvenimus, nes nebeturė­
jo mylimo tėvo. Atskyrus juos nuo hercogo,
būtų padaryta nepataisoma žala. Ji privalo įti­
kinti hercogienę.
Žiūrėdama pro langą į Haringtonų sody­
bą, Angelą galvojo, kaip galėtų pakeisti her­
cogienę ar Justiną, jei pati negalėjo pasikeis­
ti ir pamiršti savo pasiryžimo padėti tiems,
kuriuos myli.
 — Bet Rodnis nesakė, kad mes negalėsi­
me lankytis Haringtonų sodyboje antradie­
nio popietėmis, — lipdamas laiptais, Tomas
ginčijosi su Angelą.
—Hercogienė reikalavo, kad baigtumėte
istorijos pamokas ir kad Leonia po pietų mo­
kytųsi muzikos.
— Rodnis nepasakė, kad mes negalime
vykti.
— Žinau, bet aš jo nemačiau nuo tada,
kai grįžome iš Škotijos. Kol jis neatšaukė sa­
vo motinos nurodymų, jūs turite paklusti.
Jums reikia mokytis su ponu Vejeru.
Tomas kažką suburbėjo po nosimi.
Angelą žinojo, kad būtų kvaila, jei papra­
šytų jo pakartoti, ką sakė. Taip pat būtų kvai­
la parodyti, kad ir ji pyksta. Kiekvieną dieną
ji turėjo šluostyti Esteros ašaras ir ją ramin­
ti, nes Šelmė negalėjo būti niekur kitur, tik
vaikų kambaryje. Setas pasislėpdavo už An-
gelos, kai tik pamatydavo ateinant hercogie­
nę. Nepadėjo net įtikinėjimas, kad Jos Švie­
sybė yra labai maloni. Angelą žinojo, kad dar
labiau kenkia silpnai draugystei su Tomu, bet
palydėjo jį į viršutinį aukštą ir paliko ponios
Mejer globai, kol ponas Vejeras baigs pietau­
ti. Apkūnioji auklė atrodė sunerimusi, žiūrė­
dama į paniurus} berniuką.
Kai Tomas nuėjo, garsiai užtrenkdamas
miegamojo duris, ponia Mejer pasakė:
— Tomo priežiūra yra mano pareiga, ne
jūsų. Būčiau dėkinga, jei jo neliūdintumėte.
— Aš jo neliūdinu, bet jis turi klausyti
hercogienės.
Ponia Mejer pasitaisė akinukus, kabančius
ant nosies galo, ir labai nustebo, kad Angelą
buvo tokios pat nuomonės, kaip ir ji.
— Atleiskite, panele Nidham. Atrodo,
kad vaikai nebuvo tinkamai auklėjami toje
laukinėje žemėje, kurioje gimė. Juk ten tokia
baisi vieta.
—Nesąmonė! Jų puikios manieros... daž­
niausiai.
Ji perėjo didįjį vaikų kambarį ir žvilgte­
lėjo į kambarį už Esteros miegamojo. Ten pa­
matė Esterą ir jos jaunesnįjį broliuką žai­
džiančius kubeliais. Scena priminė papras­
čiausią anglų šeimos vaizdą, išskyrus kažką
graužiančią beždžionę. Angelą vėl atsisuko į
auklę.
— Jie išmokyti gražių manierų. Papras­
čiausiai kaip ir kiti vaikai mano, kad gali iš­
vengti gero elgesio taisyklių. Jie ignoruoja jas,
kai jiems tai patogu arba kai pyksta, kad ne­
gali daryti, ko nori.
— Ar jūs bendravote su daug vaikų, pa­
nele Nidham?
— Ne.
Ponia Mejer pakėlė smakrą.
— Aš praleidau tris dešimtmečius pri­
žiūrėdama vaikus. Pradėjau kaip vaikų kam­
bario tarnaitė, o dabar esu guvernantė. Turiu
pasakyti, kad niekada nemačiau taip besiel­
giančių vaikų. Jie jau išsunkia visas jėgas, kai
rytas dar tik būna įpusėjęs! — ji krūptelė­
jo. — Baisu net pagalvoti, kad Tomas neno­
rėjo paklusti hercogienei...
Staiga suriko Setas ir nusitaikė kubeliu j
sesers galvą. Estera spėjo pasilenkti —kube­
lis praskriejo pro ją ir atsitrenkė į židinį.
Nenorėdama matyti, kaip ponia Mejer
juos bars ar išgyvens nervinę krizę, Angelą
paėmė Esterą už rankos.
— Einame su manimi.
— Jis metė į mane blokelį! — spiegė
mergaitė.
— Ir todėl jis neis su mumis pasivaikš­
čioti po sodą.
 Šypsodamasi kaip laimėtoja, mergaitė pa­
sišaukė savo beždžionę ir išėjo iš kambario.
Seto apatinė lūpa virpėjo.
Angelą pasilenkusi jam sušnibždėjo:
—Eisime pasivaikščioti rytoj ryte, kai dar
bus rasa. Tada mes rasime fėją po lapu.
Jis išplėtė akis.
— Norėčiau rasti varlę.
— Kodėl?
— Estera bijo varlių.
Ji negalėjo susilaikyti ir nusijuokė.
Įėjus į prieškambarį, Estera panoro pasi­
imti vaikišką vežimėlį. Mergaitė įkėlė bež­
džionę į jį ir apkamšė lėlių antklodėle. Šel­
mė žiūrėjo į ją išsigandusi, bet netrukus nu­
rimo, kai Estera davė pakramtyti džiovintą
vaisių.
—Ar Jos Šviesybė nepamatys, kad pasi­
ėmėte Šelmę? — šypsodamasi paklausė An­
gelą. Ji nepasakė, kad būtų nesutikusi pasi­
imti Šelmės, nors nujautė, kad beždžionei
kaip ir Esterai reikia gryno oro.
— Ar Leonia gali eiti su mumis?
Angelą pakėlė vežimėlį ir nunešė laiptais
žemyn. Beždžionė blaškėsi, aiškiai suirzusi,
kol pamatė Esterą. Tada nurimo ir vėl kram­
tė vaisius. Padėjusi vežimėlį ant grindų, An­
gelą atsakė:
— Leonia mokosi dainuoti. Gal norite
paklausyti?
— Nenoriu.
— Kaip baisu taip sakyti.
— Bet tai tiesa.
Leonia neturėjo muzikinės klausos. Ga­
mų kankinimas tampė nervus.
— Todėl aš ir pagalvojau, kad jums pa­
tiks pasivaikščioti po sodą ir pasigrožėti gė­
lėmis.
— Kas ten įdomaus tame sode, ką aš no­
rėčiau pamatyti? — piktai atrėžė Estera. —
Man labiau patinka gėlės oranžerijoje. Jos pa­
našios į tas, kurios augo namie.
— Namie? —matydama nusiminusį vei­
dą, Angelą uždėjo ranką ant Esteros peties. —
Turi omenyje Indiją?
— Ten aš gimiau. Nekenčiu Anglijos! Ir
nekenčiu čia visko ir visų!
Estera nubėgo, stumdama vežimėlį taip
greitai, kad beždžionė vos išsiaikė. Angelą pa­
sižiūrėjo į hercogienės kambarius. Hercogo
motina darė tai, kas, jos manymu, geriausia
vaikams, bet griovė viską, ką Angelą ir kiti
buvo pasiekę.
Greitai apžiūrėjusi sodą, Angelą suprato,
kad Esteros neras. Mergaitė grįš, kai atsikra­
tys blogos nuotaikos.
Atsidususi Angelą grįžo į namą. Mergai­
tės atsiprašys vėliau. Leoniai jau turėjo baig­
tis pamoka ir Angelą norėjo pasikalbėti su ja,
kodėl ignoruoja hercogienę.
— Galbūt laikas pasakyti tiesą, —lipda­
ma laiptais, pagalvojo Angelą.
Koridorius buvo niūrus. Pro langą matė
debesis virš horizonto.
Angelą aiktelėjo išvydusi iš šešėlio išni­
rusią figūrą. Karštis plūstelėjo jai į veidą, pa­
mačius išsigandusį kunigaikštį. Jis pasistengė
susitvarkyti ir vėl atrodė ramus, tik liko ne­
sveikas veido atspalvis.
— Panele Nidham, — pasakė užversda­
mas knygą. —Neturėtumėte lindėti tamsoje.
— Taip, Jūsų Šviesybe, — tarsi jausda­
masi kalta, pridūrė: — Ketinau pasivaikščio­
ti su Estera po sodą, bet...
— Estera? Keista, po mano motinos žo­
džių, jog Leonia nepasirengusi būti pristaty­
ta aukštuomenei, maniau, kad šią popietę
dirbsite su ja.
Angelą vos sulaikė šypseną. Kaip jis pa­
sikeitė po motinos atvažiavimo! Saitai man­
dagus buvo anksčiau, o dabar —šaltai šiurkš­
tus elgdamasis su ja, kaip su žemiausio lygio
žmogumi. Pakėlusi smakrą, atsakė:
— Aš dabar ėjau pasikalbėti su Leonia,
Jūsų Šviesybe.
— Siūlyčiau paskubėti į tą susitikimą.
Mano motina sakė, kad rytoj po pietų su Le­
onia vyks į svečius. Jei manote, kad Leoniai
reikia kokių patarimų, turite ją mokyti ir tam
teikite pirmenybę.
Ji linktelėjo supratusi, kad jis stengiasi
apsaugoti Leonią nuo tolimesnio motinos uji­
mo. Jo Šviesybė vėl nukreipė dėmesį į kny­
gą. Angelą ėjo koridoriumi, suprasdama, kad
laukia labai ilga popietė.
Ne, ji nepasiduos taip kaip visi Jos Švie­
sybei. Ir neleis, kad vaikai skęstų melancho­
lijoje.
Valandą skaičiusi savo kambaryje ir lauk­
dama Leonios, galiausiai ji nuėjo į vaikų kam­
barį ir išsivedė vaikus, kurie sėdėjo klasėje
su ponu Vejeru. Mokytojas neslėpė džiaugs­
mo, kad ji nori užsiimti su vaikais, nes jis
galės netrukdomas paskaityti.
Nusivedusi vaikus j Leonios kambarį, An­
gelą švelniai nusišypsojo Esterai. Mergaitės
akys paplūdo ašaromis ir Angelą apkabino jos
siaurus petukus. Ji negalėjo barti Esteros vien
dėl to, kad ji ilgėjosi kitų namų.
Tomas ir Setas įsitaisė ant šezlongo, o Es­
tera žaidė su užuolaidos kloste. Jie visi labai
nusiminė, išvydę į kambarį atėjusią apsiver­
kusią Leonią.
Padavusi Leoniai servetėlę —ji šitaip da­
rydavo po kiekvienos pamokos su hercogie­
ne — Angelą pasakė:
—Tomas man priminė, kad šiandien ant­
radienis.
— Taip, — Leonia įsmeigė į ją akis. —
Turite omenyje..?
—Antradienis, —Angelą nusišypsojo vi­
siem vaikam. — Mes išvyksime į Oslingtoną
dviems valandoms.
Setas pašokęs pradėjo krykštauti, bet pa­
sižiūrėjęs į kitus, atsisėdo ir linksėjo kaip ir
jie.
Angelą atsiduso. Hercogienė padarė tai,
ko hercogas prašė jos nedaryti. Džiaugsmin­
ga vaikų dvasia buvo užgesinta, jie tapo pa­
našūs į šmėklas. Galbūt hercogienė ir norė­
jo, kad vaikai taip elgtųsi, bet Angelą ilgėjosi
šelmiškų žvilgsnių ir šypsenų.
Kai vaikai lipo su Angelą laiptais žemyn
j sodą ir ėjo laukais tarp Oslingtonų sodų ir
Haringtonų sodybos, elgėsi taip, lyg sėlintų
per priešo teritoriją. Tik tolėliau nuo dvaro
Tomas džiaugsmingai ėmė šūkauti. Setas ir
Estera šokinėjo, nekreipdami nė mažiausio
dėmesio į orą, kuris bylojo, kad tuoj bus
audra.
— Mes padarėme tai! Mes išsilaisvino­
me] — sušuko Leonia.
Angelą žinojo, kad reikėtų papriekaištau­
ti Leoniai už tokias kalbas, bet kaip ji galėjo
priekaištauti, jei pati taip manė? Jos širdis
dainavo iš džiaugsmo — vėl pamatys Justi­
ną! Vakaras lordo Milbordo vestuvėse buvo
stebuklingas, kol nekilo nesutarimų, ir ji no­
rėjo sužinoti, ar galima susitaikyti. Tada gal­
būt stebuklai atsektų čia iš Milbordo dvaro.
Kai Leonia ėmė dainuoti, Tomas šypso­
damasis pritarė. Eidama per lauką, Angelą
lingavo galva, laikydama Esteros ir Seto ran­
kas. Stebėdama debesis, ji džiaugėsi, kad jie
nesidarė tirštesni. Audra galbūt nuslinks j va­
karus. Ji atsiduso —audra leistų jiems ilgiau
pasilikti Haringtonų sodyboje.
Estera pribėgo prie durų ir pabeldė. Tryp­
čiodama ji šypsojosi. Kaip Angelą norėjo taip
pat elgtis! Jos širdis šokinėjo —vėl pamatys
Justiną.
Durys atsidarė ir išėjo ponia Gravė.
—Atleiskite, panele Nidham. Lordo Ha-
ringtono ir Delisės nėra namuose. Tikiuosi
grįš arbatos. Jei jūs ir vaikai norėtumėte pa­
laukti...
Angelą nurijo dar vieną atodūsį, kurie bu­
vo per daug dažni po hercogienės atvykimo
į Oslingtono dvarą. Ji matė, kaip vaikų pe­
čiai nusviro iš nusivylimo.
Nenorėdama dar labiau jų prislėgti, pa­
klausė:
— Gal žinote, kur jie išėjo?
— Manau, ieškoti uogų. Artinantis aud­
rai, jie turėtų grįžti. Jei nenorite laukti, tu­
rite skubėti į Oslingtoną, nes oras tuoj pa­
sikeis.
— Ačiū. Ar pranešite lordui Haringto-
nui, kad mes buvome atvykę?
Kai durys užsivėrė, Angelą paklausė:
 — Tomai, ar žinai, kur jie galėtų būti?
— Ne, — jis rausė pirštu duobutę pur­
ve. — Mes niekada nėjome uogauti.
Angelą žvalgėsi —gal pamatys juos grįž­
tančius? Nieko nepamatė. Nieko nesakiusi,
ištiesė rankas, mažieji vėl įsikibo. Einant ke­
liu į Oslingtono dvarą, ji laukė, kol kas pra­
bils. Žingsniai ir griaustinis buvo vieninteliai
garsai, kurie girdėjosi.
Ji turėtų kažką pasakyti, kažką apie kitą
savaitę ir galimybę aplankyti Justiną ir Deli-
sę. Bet ką turėtų pasakyti, kad neveidmai­
niautų? Ji nenorėjo laukti kitos savaitės —ji
norėjo pamatyti Justiną tuoj pat. Ašaros už­
spaudė gerklę, degindamos ir grasindamos pa­
plūsti.
Staiga Setas ištraukė ranką iš jos delno ir
surikęs nubėgo keliu. Ji žiūrėjo nustebusi —
du žmonės ėjo link jų. Angelą stengėsi suval­
dyti kojas, kurios troško bėgti paskui Setą
pas Justiną ir Delisę. Sustingo, nebegalėda­
ma pajudėti.
Atstumas tarp jos ir Justino vis mažėjo.
Jis vilkėjo tuos pačius drabužius, kaip ir pir­
mą jų susitikimo dieną, žinoma, ant peties
buvo užsimetęs drugių gaudymo tinklelį. Bet
tada jis buvo nepažįstamasis. Dabar — kiek­
vienos jos minties dalis.
Estera nutvėrė Delisės ranką ir ėmė tauš­
kėti, pamiršusi, kad Delisė nieko negirdi. Jus­
tinas sustojo prie Angelos. Jo ranka pakilo,
ketindama paliesti jos skruostą.
— Laba diena, Justinai, — pasakė ji, ži­
nodama, kad skamba kvailai, nes ji norėjo at­
skleisti visas savo širdies viltis.
— Laiku susitikome.
— Taip.
— Kur buvote?
— Šiandien yra antradienis.
Jo kakta susiraukšlėjo.
— Jūs esate teisi. Aš maniau, kad jau
penktadienis, nes ši savaitė atrodė nesibai­
gianti. — Jis pasižiūrėjo į Setą, tampantį už
švarko. — Ar taip, ponaiti Sutonai?
— Jūs turėjote būti namie, kai mes at-
vyksime, — pasakė jis.
—Atsiminsiu tai, —Justinas pažiūrėjo į
Angelą. — Turėčiau atsiprašyti, Angelą.
— Aš taip pat.
— Ne, jūs neturite. Rūpestis dėl Delisės
ir savo nuomonės išsakymas nėra nusikalti­
mas.
 Paėmusi jo ranką, Angelą parodė į Esterą
ir Delisę, kurios įsijautusios savaip šnekėjosi.
Jų kūnai taip pat buvo pokalbio dalis. Mer­
gaitės nekreipė dėmesio į vėją, taršantį plau­
kus. Estera kalbėjo be paliovos ir rankomis
rodė čia ir ten, aukštyn ir žemyn. Atrodė,
kad Delisė supranta, nes linksėjo galva ir taip
pat kažką rodė.
— Neįtikėtina, — nustebęs pasakė Jus­
tinas.
Angelą spūstelėjo jo ranką.
— Pagalvokite apie mokyklą, kurią mi­
nėjau. Džiaugčiausi vėl galėdama atnešti laik­
raščio straipsnį.
— Jūs jį išsaugojote?
— Taip.
Jis pakėlė antakį.
— Jei atnešite, prižadu — šį kartą per­
skaitysiu.
— Bet?..
— Prižadu perskaityti. Ar jums to maža?
Ji palietė jo lūpas.
— Man to dar negana.
Justinas pasilenkė ir Angelą užmerkė akis,
norėdama ištirpti laimėje. Bet kai jis tik pa­
kėlė jos ranką ir pabučiavo, moteris nustebo.
Justinas žiūrėjo kažkur į tolį ir ji prisiminė,
kad šalia yra per daug liudininkų.
Draugiškai pliaukštelėjo Tomui per nu­
garą.
—Atsiprašau, drauguži, kad neturėjome
progos patyrinėti drugelių Milbordo dvare.
Galbūt kitą savaitę Delisė ir aš parodysime
tau drugelius, kuriuos radom toli nuo upelio.
— Tu ją irgi mokai gaudyti drugelius? —
plačiai atmerktos Tomo akys buvo pilnos nuo­
gąstavimo. Ir pavydo, suvokė Angelą, kai jis
išmikčiojo:
— Aš... aš maniau, kad tai buvo kažkas,
ką tu ir aš — aš turiu omenyje — mes...
— Tomai, žinai, kad negalėčiau jos mo­
kyti be puikių tavo piešinių. Tikiuosi, prisi-
dėsi prie mūsų kitoje kelionėje po pievas. La­
bai vertinu tavo sugebėjimą gaudyti druge­
lius tinklu. Tu pranoksti net mano sugebė­
jimus.
Berniukas ir vėl nusišypsojo.
— Aš džiaugčiausi.
— Puiku.
— Ar galėsime kartais eiti tik dviese?
Justinas nusijuokė.
 — Žinoma, manau, kad Delisei įdomiau
žaisti su tavo seserimi nei gaudyti drugelius,
taigi, kol mes medžiosime, galėsime jas pa­
likti Haringtonų sodyboje.
Sudundėjo griaustinis.
— Po velniui Audra jau čia pat, — pasa­
kė Justinas.
Pradėjo smarkiai lyti. Angelą, paėmusi jo
ranką, tarė:
— Eikite su mumis.
— Kur?
— Žinoma, į Oslingtono dvarą.
Jis papurtė galvą.
— Oslingtonas pasakė man nesiartinti.
— Jūs esate toli nuo Haringtonų sody­
bos, — suvirpėjo ji, kai žaibas nušvietė dan­
gų. — Dėl išdidumo nerizikuokite Delise.
Pakėlusi balsą, sušuko:
— Bėkite kiek įmanoma greičiau į namą.
Angelą paėmė Setą ant rankų, o Tomas
pakėlė Delisę ir nubėgo vartų link. Leonia
dūmė paskui juos. Justinas, kažką murmėda­
mas, drąsino Esterą, kuri suspiegė iš susijau­
dinimo bėgdama paskui seserį. Angelą bėgo
iš paskos. Ji susigūžė, kai žaibas plykstelėjo
ir nugriaudėjo griaustinis. Siautėjo vėjas, o
medžiai prie kelio linko iki žemės.
Durys buvo adaros, Angelą puolė j kam­
barį ir atsirėmė į sieną. Aiktelėjo, išgirdusi
siaubingą griausmą, kurį lydėjo lūžtančios ša­
kos.
Ją apglėbė tvirtos rankos ir ji prigludo
prie Justino skruosto. Jo širdis plakė taip pat
smarkiai kaip ir jos. Kai Angelą pakėlė galvą,
mylimojo akyse pamatė ilgesį —jai neberū­
pėjo, ar kas nors juos stebi. Audra, kilusi jos
viduje nuo svaigaus bučinio, buvo galingesnė
nei audrą už sienų. Jos rankos apsivijo jo lie­
menį. Jai patiko liesti jo raumeningą kūną.
Tiek daug reikėjo pasakyti, bet dabar ji no­
rėjo mėgautis tik jo glamonėmis.
— Ačiū Dievuil — pasigirdo šūksnis. —
Jūs grįžote!
Atšlijusi nuo Justino, Angelą nustebo pa­
mačiusi Hervejų, lekiantį laiptais žemyn pa­
šėlusiu greičiu, už ką jis dažnai bardavo vai­
kus. Ji aiktelėjo, o jis nutvėrė jos ranką ir
patraukė prie laiptų. Akies krašteliu ji matė
suglumusį Justiną ir vaikus.
— Hervejau, ar kas negerai?
— Jo Šviesybė mirtinai serga.
 KETURIOLIKTAS SKYRIUS

Leonia prasiyrė pro vaikus ir nubėgo pas­

kui Hervejų.
— Ar jis ir karščiuoja, ir šąla?
—Taip. Taip sako jo kamerdineris, —lio­
kajus grąžė rankas. —Kalveris suieškojo ma­
ne ir pasakė, kad Jo Šviesybė nualpęs biblio­
tekoje. Mes ką tik nunešėme jį į jo kambarį.
Angelą paklausė Leonios:
— Ar Jo Šviesybė panašiai yra anksčiau
sirgęs?
— Taip būdavo Indijoje.
— Maliarija, — tyliai pasakė Justinas.
Leonia pasižiūrėjo į jį.
—Ar galėtumėte atvežti gydytoją Jangą,
lorde Haringtonai? Hervejus pasakys, kad pa­
ruoštų karietą.
— Tuojau pat išeisiu, — jis nežiūrėjo į
Angelos akis. — Ar jums dar ko reikia?
— Tik gydytojo, — Angelą parodė vai­
kams, kad eitų su ponia Mejer. Ji džiaugėsi,
kad Estera nepaleido Delisės rankos ir vedė­
si ją paskui Setą ir Tomą. Tyliau paklausė:
— Hervejau, kur yra Jos Šviesybė?
— Su sūnumi, — taip pat tyliai atsakė
jis. — Bijau, kad nėra gerai, jog ji ligonio
kambaryje.
Norėjo pasakyti —nieko nuostabaus, jog
hercogienė yra pas ligonį, bet prilaikė liežu­
vį. Angelą apkabino Leonią per liemenį, kai
abi lipo laiptais į viršų, į hercogo kambarius.
Durys pirmame aukšte garsiai užsitrenkė. An­
gelą suprato, kad Justinas jau išėjo ir yra pa­
keliui pas gydytoją. Nugriaudėjo griaustinis
ir ji suvirpėjo.
— Nebijokite, Angelą, — pasakė Leo-
nia, — jam viskas bus gerai.
— Justinui ar Jo Šviesybei?
—Tikiuosi, jiems abiems, —jos pro dvi­
gubas duris įėjo į patį didžiausią dvaro kam­
barį.
 Angelą instinktyviai pasigėrėjo elegantiš­
kais baldais ar lubose nupiešta miško scena.
Ji praėjo pro klevo stalus, apkrautus knygo­
mis, ir įžengė į kambarį pro vienerias iš trijų
durų, esančių priešais didžiulę sekciją, kuri
buvo beveik dvidešimties pėdų aukščio.
— Kur jūs buvote?— paklausė hercogie­
nė, eidama jų pasitikti. — Rodnis taip sun­
kiai serga. Kaip galėjote tokiu metu dingti?
Kur gydytojas?
Paskutinis klausimas buvo skirtas liokajui.
— Mes pasiuntėme žmogų, kad jį atvež­
tų, — atsakė Hervejus ir nulenkė galvą.
—Ką pasiuntėte? Tikiuosi, ne kokį kvailį
iš arklidžių?
Leonios pirštai įsmigo Angelai į ranką,
bet Angelą, nusiėmusi skrybėlaitę, atsakė:
— Mes pasiuntėme lordą Haringtoną.
— Lordą Haringtoną?] — hercogienės
akys suapvalėjo iš nuostabos. —Ar išsikraus­
tėte iš proto?! Jis buvo čia?
— Jam ir jo dukrai reikėjo prieglobsčio
nuo audros. Ar išmestumėte mažą mergaitę
per tokį orą? —Angelą nesuteikė progos nie­
kam atsakyti. —Kaip sakiau, jis išvažiavo gy­
dytojo.
 Leonia nedrąsiai ištarė:
— Norėčiau pamatyti Rodnį.
—Neįmanoma! —pasakė hercogienė. —
Jūs esate jauna panelė. Jums ne vieta sergan­
čio vyro kambaryje.
—Tai ne pirmas kartas, — ryžtingai tarė
Leonia ir atkišo smakrą. Tai regėdama, An­
gelą nustebo. — Žinau, ką reikia daryti.
— Neleisiu netinkamai elgtis po šiuo
stogu!
— Netinkamiausias elgesys būtų leisti
jam numirti.
Hercogienė pradėjo pūškuoti — atrodė,
tuoj sprogs. Angelą įsiterpė:
— Jūsų Šviesybe, jei Leonia gali duoti
nurodymus Jo Šviesybės tarnui, juk nebus
nieko bloga.
Hercogienė nenuleido akių nuo Leonios.
— Ji yra tik mergiūkštė, ji neturi supra­
timo, kaip elgtis aukštuomenėje.
— Mes nekalbame apie elgesį aukštuo­
menėje, Jūsų Šviesybe, —išdrįso atkirsti An­
gelą. — Mes kalbame apie jūsų sūnaus gyve­
nimą.
Hercogienė lėtai nužvelgė Angelą. Jos vei­
das buvo toks pat bespalvis kaip ir hercogo,
kai Angelą paskutinį kartą jį matė prieškam­
baryje. Paėmusi hercogo motiną už rankos,
padėjo jai atsisėsti ant patogios kėdės. Ji mos­
telėjo ranka ir Hervejus atnešė hercogienei
kėdutę kojoms pasidėti. Jos Šviesybė palie­
pė liokajui atnešti arbatos ir linktelėjo Leo-
niai, kad eitų ir darytų, ką privalo.
Angelą nenustebo, kai Leonia, paėmusi
jos ranką, nusišypsojo. Ji nuėjo su mergina.
Kai Leonia atidarė duris, vyras trumpais ži­
lais plaukais, kuris buvo hercogo kamerdine­
ris, pašoko ir vos neapkabino Leonios.
—Ačiū Dievui, jūs esate čia, panele Su-
tonl —sušuko. —Nežinau, ką daryti. Pagul­
džiau Jo Šviesybę į lovą. Čia jis labai karš­
čiuoja, čia vėl atšąla. Jei nieko nedarysime,
jis numirs.
—Nesąmonė, —kaip ir prieškambaryje,
Leonia kalbėjo ramiu balsu. Nusiėmusi skry­
bėlaitę, padavė vyrui į drebančias rankas. —
Atveskite gydytoją Jangą, kai tik jis atvyks.
Dabar užkurkite židinį. Atneškite daugiau
antklodžių.
— Bet dabar jis prakaituoja nuo karščio.
Angelą tyliai pasakė:
 — Daryk, kaip ji sako, Kalveri. Ji žino
daugiau apie šias rytų ligas nei mes.
— Rytų? — Kalveris atrodė kaip ir
Tomas. — Jūs teisi. Aš nieko nežinau apie
jas. Nebuvau su Jo Šviesybe Indijoje, panele
Nidham. Visą tą laiką buvau Oslingtono
dvare.
Ji paglostė jo ranką.
— Nereikia atsiprašinėti, juk taip sten­
giesi. Tik daryk, ką liepia panelė Suton.
Palengvėjimas išlygino raukšles jos kak­
toje.
— Tai aš galiu padaryti.
Angelą pasižiūrėjo į Leonią, kuri stovėjo
prie didžiulės lovos su raudonai auksinėmis
užuolaidomis. Atrodė, kad mergina staiga su­
brendo, nes jos veidas buvo ramus, kai ji dė­
jo šlapią drobę ant hercogo kaktos. Jei kada
Angelą dar bauginosi dėl Leonios jausmų glo­
bėjui, tai abejonės dingo.
Kai Hervejus įkišo galvą pro duris, Ange­
lą priėjo prie jo.
— Kaip jaučiasi Jos Šviesybė? — pa­
klausė.
— (bėriau migdomųjų miltelių į arbatą,
taigi ilsėsis. — Jo lūpos šyptelėjo. — Ir ji
netrukdys panelei Suton.
—Ačiū. —Angelą išvydo nedidelį apkū­
nų vyrą, įeinantį į kambarį. Vyriškio plaukai
buvo pilkos spalvos kaip ir jo kostiumas. An­
gelą suprato, kad tai gydytojas. Justinas sto­
vėjo tarpduryje. Norėjo prie jo prieiti, bet to
nepadariusi, pasakė:
— Ateikite čia, gydytojau.
— Jūs esate?..
— Panelė Nidham, hercogo globotinės
guvernantė, —ji pasitraukė į šalį, kad jis ga­
lėtų praeiti. — Prašom čia.
Kitame kambaryje pamatė ant sofos mie­
gančią hercogienę. Koridorius buvo tuščias.
Angelą troško paklausti, ar Justinas ketina pa­
siimti Delisę ir grįžti į Haringtonų sodybą, o
gal jis nori palaukti kur kitur, bet neklausė ir
negaišo laiko.
Leonia, pasisveikinusi su gydytoju, api­
pylė jį klausimais. Angelai tapo aišku, kad
gydytojas nežino atsakymo. Tikriausiai gydy­
tojas nieko neišmanė apie Indijoje siaučian­
čias ligas.
Išgirdusi dejonę, Angelą pamatė truputį
prasimerkusias kunigaikščio akis. Ji uždėjo
ant kaktos šlapią drobę, nes Leonia tuo me­
tu vis dar bendravo su gydytoju.
— Panele Nidham? — vos vos sušnibž­
dėjo hercogas.
— Ilsėkitės, — sumurmėjo ji. — Čia yra
gydytojas.
Jis dar kažką sakė, bet ji nesuprato nė
vieno žodžio. Hercogas vėl užmerkė akis. An­
gelą pamanė — nualpo nuo karščio.
Gydytojas apžiūrėjo hercogą daug grei­
čiau nei Angelą tikėjosi, net nepaprašęs, kad
ji ir Leonia išeitų. Nes nebuvo reikalo —jis
tik uždėjo ranką ant kaktos ir pasižiūrėjo j
hercogo akis.
Leonia dar norėjo kažko paklausti, tačiau
daktaras nekreipė j ją dėmesio. Nuėjęs nuo
lovos, pamojo Angelai. Jaunoji moteris išėjo
kartu su juo.
Ištraukęs iš savo krepšio mažą paketėlį,
tarė:
— Sugirdykite šiuos miltelius jai, panele
Nidham, nes bijau, kad pati susirgs iš ne­
rimo.
— Jai? Jos Šviesybei? •
— Ne, panelei Suton.
 — Leonia puikiai laikosi.
—Ji elgiasi kaip nesava. Jos pasiūlymams
nėra galo.
Angelą nusišypsojo.
— Bet ji vienintelė žino kaip padėti Jo
Šviesybei.
Bambėdamas gydytojas Jangas padėjo pa­
ketėlį ant stalo.
— Jei jai prireiks...
— O kaip dėl Jo Šviesybės?
— Tikiu, kad viskas, ką darote, yra ge­
riausia, ką tik galima padaryti.
Nežinodama, ką atsakyti, nes gydytojas
nesiūlė jokios pagalbos, Angelą netrukdė jam
išeiti. Jos nerimas turbūt matėsi, nes Leonia
pasitraukė nuo lovos ir priėjo prie jos.
— Nesijaudinkite, Angelą, — pasakė
ji. —Šis priepuolis nėra toks baisus, koks bu­
vo laive plaukiant iš Indijos. Žinau, kaip juo
rūpintis.
— Galbūt, nes matau, kaip juo rūpina­
tės, — ji sugniaužė Leonios ranką.
—Pasakykite ir kitiems, kad Rodniui vis­
kas bus gerai. Jam reikia pailsėti. Jis šiltai
pabus ir pasveiks.
 Angelą pritariamai linktelėjo.
— Kalveris ir Hervejus yra čia, kad jums
padėtų. Jos Šviesybė miega.
—Tai taip pat padės. — Hercogas sude­
javo, ir ji nubėgo prie lovos.
— Eikite, —pridūrė. — Mes juo pasirū­
pinsime.
Užverdama duris Angelą nudžiugo, pama­
čiusi į miegamąjį ateinantį Kalverį. Tai nėra
nepadoru, kai hercogas taip serga.
Sutono vaikai nekantriai laukė savo mie­
gamajame ir Angelą be galo džiaugėsi, galė­
dama persakyti Leonios prognozes. Ji apsi­
dairė — Delisės nebuvo. Tuo tarpu Hervejus
pabeldė į duris ir pakvietė ją eiti su juo.
Angelą, ėdama paskui liokajų į pirmą
aukštą, apipylė jį klausimais, bet jis nieko ne­
galėjo pasakyti.
— Klauskite panelės Suton. Ji žino dau­
giau nei aš.
Kai jis atvėrė duris į hercogo biblioteką,
Angelą pamatė prie lango stovintį žmogų.
Stiklą plovė smarkus lietus. Ji perbėgo kam­
barį.
— Justinai! Tikėjausi, kad laukiate čia.
 — Nenorėjau vestis Delisės per tokį
lietų.
— Delisė? Ar ji čia?
Jis papurtė galvą, juodi plaukai, užkritę
jam ant akių, erzino Angelą, ir ji taip troško
juos nubraukti
— Ji miega vaikų kambaryje.
Suėmęs jos pirštus, nusivedė prie sofos.
Pasodinęs nuėjo ir uždarė duris. Atsisėdęs ša­
lia, paklausė:
— Kaip jaučiasi Oslingtonas?
— Leonia užtikrino, kad karščiavimas ir
prakaitavimas yra normalus dalykas progre­
suojant ligai.
— Ką sakė gydytojas?
— Iš jo jokios naudos. Apie rytų ligas jis
tiek pat žino, kiek ir aš.
— Jis puikus gydytojas, jei reikia gydyti
lūžusias kojas ar paskirti opijaus tinktūrą nuo
nemigos. Kitu atveju, esate teisi —jis bevil­
tiškas.
— Ar jis gydė ir jūsų žmoną?
— Taip.
Uždėjusi savo ranką ant jo, kita ranka An­
gelą nubraukė nepaklusnią sruogą nuo akių.
 — Man taip gaila.
— O dabar rūpi jis.
V V

— Žinoma, Jo Šviesybė yra per jaunas,

kad mirtų nuo šitos sekinančios ligos.
— Bet kuris, siekęs karjeros Indijoje, tu­
ri kentėti.
Angelą atsistojo netikėdama savo ausimis.
— Ar negalite pamiršti tos neapykantos
ir nors truputėlį jausti jam simpatiją?
— Nesu šventas, — atsakė atsistoda­
mas. — Jūs prašote daugiau nei aš galiu pa­
daryti.
— Galite ar darysite?
Priėjęs prie indaujos, jis įsipylė taurę vy­
no ir padavė jai.
— Atrodo, jums nepakenktų.
Jos pirštai suvirpėjo, kai mylimojo ranka
prisilietė prie jos. Norėjo ją sulaikyti. Ji pri­
valo būti stipri dėl vaikų, dėl namiškių, dėl
savęs.
—Ačiū, — pasakė ir gurkštelėjo saldaus
maderos vyno. Taurę pasidėjo šalia. — Bet
ne to man reikia.
Aiktelėjęs jis griebė ją į glėbį. Angelą
švelniai kedeno vyro plaukus. Jie buvo išalkę
vienas kito bučinių, nes taip ilgai nesimatė.
Ilgesys, sumišęs su pykčiu, lengvai ištrynė iš
atminties piktus žodžius. Jai reikėjo Justi­
no — kad būtų jos parama, stiprybė, o jam
reikėjo to paties. Bet buvo šis tas ir daugiau.
Jo rankose ji atsiduodavo ekstazei. Niekas ne­
beegzistuodavo aplinkui, tik jo lūpos, rankos,
liežuvis, glamonėjantis burną, kai krūtys pri­
glusdavo prie jo tvirtos krūtinės.
Jo lūpos nuslydo mylimosios kaklu, ir ji
suvirpėjo iš geismo, kuris neturėjo vardo. Jis
paprasčiausiai buvo. Jis buvo dalis jo ir dalis
jos, dalis, kuri jungė juos, nesvarbu, kad kiti
dalykai ir skyrė vieną nuo kito.
Jis sušnibždėjo jai į ausį:
— Jūs tokia gardi.
Jo liežuvis palietė ausies kraštelį ir An­
gelą dar tvirčiau prigludo prie jo. Ji nenorėjo
slopinti geismo galios.
Vyro lūpos vėl susirado jos lūpas, kurios
taip troško mylimojo bučinių. Angelos ran­
kos paniro po jo švarku. Vėsi nugara lyg ir
laukė jos glamonių, ir ji nesivaržė. Justinas
stumtelėjo ją švelniai prie sofos. Viena ranka
ją apkabinęs, o kita suėmęs jos ranką lyg kvie­
tė padėti jam išsilaisvinti iš švarko. Angelą
pradėjo atseginėti jo drabužius, bet jis stai­
giai ją pasodino, prispaudęs prie jos ištroš­
kusią burną.
Ūmai Justinas atstūmė jos rankas. Ange­
lą aiktelėjo iš nuostabos.
—Kas negerai? Ar išsikraustėte iš proto?
— Norėčiau paklausti to paties, panele
Nidham, — pasigirdo įsiutęs hercogienės
balsas.
Angelą mikliai atsistojo. Hercogienė ran­
ka buvo atsirėmusi į durų staktą. Už jos sto­
vintis Hervejus ištiesė rankas, lyg tikėdama­
sis, kad ji nualps.
— Jūsų Šviesybe, — sumišo Angelą, —
maniau, kad miegate...
—Ar tai jūsų atsiprašymas, kad leidžiate
tam vyrui grabalioti save lyg prostitutę mano
sūnaus namuose? — hercogienė įsvirduliavo
j kambarį, nustumdama Hervejų, kuris mal­
davo jos atsisėsti, bet ji nesiklausė.
Hercogienė sustojo priešais Justiną, ku­
ris taisėsi savo švarką.
— Jūsų Šviesybe, — pasakė jis lengvai
linktelėjęs galva.
— Žinote, kad čia esate nelaukiamas. Po
to, ką padarėte! — hercogienė parodė į du­
ris. — Manau, nereikės kviesti pagalbos, kad
jus išvestų?
— Ne, Jūsų Šviesybe. Išvyksiu tuoj pat,
tik atsinešiu iš vaikų kambarių savo dukrą.
Angelą žiūrėjo čia į vieną, čia į kitą įsi­
ūtus} veidą.
—Prašau —paaiškinkite man, kodėl tiek
daug priešiškumo tarp šių dviejų šeimų?
— Tylėti — įsakė hercogienė.
— Jūsų Šviesybe, — Justinas pasakė ra­
miai, tačiau neslėpdamas pykčio. — Jūs ne­
turėtumėte taip kalbėti su Angelą. Vieninte­
lė jos klaida, kad pasiūlė pastogę man ir De-
lisei per audrą.
— Vienintelė jos klaida? — hercogienė
piktai pasižiūrėjo į Angelos plaukus, laisvai
krentančius ant pečių. —Atrodo, kad ji pa­
darė dar vieną klaidą, nes leido jums ją su­
gundyti. Jei išvyksite, lorde Haringtonai, aš
išspręsiu šią problemą kaip manysiu yra tin­
kama.
Angelą žinojo, kad įsiutins hercogienę dar
labiau, bet uždėjo savo ranką ant Justino ran­
kos, kad užbėgtų už akių jo žodžiams. Kai jis
pasižiūrėjo į ją, ji tarė:
 — Galbūt būtų geriausia, jei jūs pasiim­
tumėte Delisę ir eitumėte namo.
— Kaip pageidausite, — atsakė jis, žiū­
rėdamas į hercogienę. —Jau išeinu, taigi ne­
būsiu papildoma našta, kol prižiūrite sergan­
tį hercogą. Žinau, kai jis pasveiks ir kai galės
racionaliai mąstyti, taip pat reikalaus pasi­
aiškinimo, kodėl peržengiau jo namų slenkstį.
Saitai nusišypsojęs, tarė:
— Geros dienos, Jūsų Šviesybe.
Angelą prikando apatinę lūpą, kai jis pa­
silenkė prie jos rankos, pademonstruodamas
puikias savo manieras. Kai Justinas atsitiesė,
Angelą troško tiek daug jam pasakyti, bet ne­
galėjo, nes šalia buvo hercogienė. Justino aky­
se matė atsiprašymą, kad sutelkė hercogie­
nės pyktį virš jos galvos. Ji norėjo jam pasa­
kyti, kad gali ištverti bet ką po savo brolie­
nės patyčių, tačiau Angelą tylėjo.
— Angelą, praneškite man apie Osling-
tono sveikatą, —jis pasiėmė drugelių tinkle­
lį, kurio mergina nebuvo pastebėjusi.
—Taip... taip, Justinai, — atsakė ji, žiū­
rėdama į hercogienę, kuri sudirgo, paminė­
jus jo vardą.
 Kai Justinas ėjo iš kambario, Angelą no­
rėjo sekti iš paskos. Tačiau žiūrėjo į herco­
gienę, kuri davė ženklą liokajui.
— Hervejau, sutrukdykite mus tik tada,
jei mano sūnui reikės, — valdingu tonu pa­
sakė hercogienė.
—Taip, Jūsų Šviesybe, —jis išėjo iš kam­
bario ir užvėrė duris.
Nužvelgusi kandžiu žvilgsniu, hercogienė
sušnypštė:
— Jūs esate trumparegė!
— Audra buvo...
— Nekimškite į mano galvą visų tų ne­
sąmonių, jaunoji moterie! —ji barbeno pirš­
tais į medinį kėdės atlošą. —Jūsų elgesys su
tuo vyru yra netoleruotinas.
— Tas vyras, — atkirto Angelą, žinoda­
ma, kad turėtų palaikyti liežuvį už dantų, —
atvežė gydytoją jūsų sūnui. Justinas važiavo
siaučiant baisiai audrai, rizikuodamas savo gy­
vybe, kad atvežtų gydytoją Jangą.
— Spėju, kad jis taip padarė, kad suer­
zintų Rodnį.
— Ką?
— Ar suvokiate, Angelą, kad vienintelė
priežastis, dėl kurios jis pasisiūlė nuvažiuoti,
yra piktdžiugiškas džiaugsmas, padarius ma­
no sūnui paslaugą, kai jis neturėjo pasirin­
kimo?
— Absurdas!
Angelą dar norėjo kažką pasakyti, tačiau
hercogienė pertraukė ir pusę valandos ji tu­
rėjo klausytis pamokslo apie visas savo ydas
ir kvailą elgesį. Neatrodė, kad hercogienė
prasčiau jaustųsi po migdomųjų miltelių,
nors, priekaištaudama Angelai, visą laiką sė­
dėjo.
— Ir, — užbaigė hercogienė, — aš išva­
ryčiau jus iš Oslingtono dvaro be rekomen­
dacijų, jei ne pagarba jūsų motinai. Ar su­
prantate?
— Taip.
— Suprantate?
— Taip.
—Tikrai? —hercogienė atkakliai klausi­
nėjo toliau. — Užtikrinkite mane, kad tikrai
suprantate. Jūs negalite turėti nieko bendra
su lordu Haringtonu, kol gyvenate čia.
— Bet, Jūsų Šviesybe, esu įpareigota ly­
dėti vaikus pažaisti su Delise Harington kiek­
vieną antradienio popietę.
 — Kas sutiko su tokiu idiotišku susita­
rimu?
— Hercogas.
— Kodėl?
— Tomas tyrinėjo drugelius su...
—Aki Drugelius! Jei lordas Haringtonas
nori švaistyti savo laiką, tai jo reikalas, ta­
čiau niekam iš mūsiškių neleisiu to daryti.
— Bet Estera ir Delisė tapo draugės. Jos
laukia susitikimų.
Hercogienė nuėjo prie durų. Žingsniai
buvo netolygūs. Suspaudusi rankeną, pasakė:
— Nenoriu girdėti šitų tauškalų! Visi ži­
no, kad tas vaikas yra kvailas ir neturėtų žaisti
su mūsų vaikais. Jos beprotystė gali persi­
duoti ir jiems.
—Beprotystė? Ji nėra beprotė. Ji tik ne­
girdi.
— Kas žino, kas dedasi jos galvoje? Ne,
aš neleisiu vaikams su ja žaisti. Pasakykite
jiems, kad šie vizitai apribojami.
— Pasakysiu, bet... —Angelą žengė link
durų, tačiau sustojo, pamačiusi susiaurėjusias
hercogienės akis. — Delisės ir Esteros drau­
gystė buvo naudinga abiems mergaitėms
 — Nesiginčykite su manimi’ Sutono vai­
kai yra Rodnio atsakomybėje, ir jo pareiga
įsitikinti, kad vaikai nebus užkrėsti kaip ta
mergaitė.
— Užkrėsti?
— Tėvo nuodėmėmis, — ji toliau bėrė
žodžius. — Ir motinos. Eikite į savo kamba­
rį, Angelą, ir pabūkite, kol tai suprasite.
Ji išėjo. Angelą negalėjo patikėti savo au­
simis, ką išgirdo.
 PENKIOLIKTAS SKYRIUS

Angelą ištraukė adatą, nes kažkas beldėsi

į duris. Pakilusi ji padėjo skrybėlaitę ant sta­
lo. Dar porą dygsnių ir gėlės vėl bus save
vietoje. Ji norėtų, kad Šelmė taip nepultų
jos skrybėlaitę ir tikėjo, kad Estera laikysis
pažado labiau prižiūrėti savo gyvūną. Angelą
labai nenorėjo barti mažosios mergaitės, nes
vaikai ir taip jau buvo nusiminę, kadangi už­
draudė lankytis Haringtonų sodyboje.
Tomas bandė išsliūkinti iš Oslingtonc
dvaro, kai hercogienė buvo Leonios muzikos
pamokoje. Jis žinojo, kad hercogienė yra tvir­
tai pasiryžusi nutraukti vizitus į Haringtonų
sodybą. Dabar vaikinas negalėjo išeiti iš na­
mų be liokajaus. Tomo pyktis, Esteros ir Le-
onios ašaros bei Seto bloga nuotaika tvyrojo
visame name it didelis pasipiktinimo debesis.
Ar hercogienė nežinojo, kad jos sūnus la­
bai vertino ramybę, kurią rado tarp šių sienų
prieš jai atvažiuojant? Dabar tos ramybės jam
reikėjo dar labiau, nes kovojo su liga.
Nors Angelą buvo labai užsiėmusi, Justi­
nas nuolat buvo jos mintyse. Kiek kartų ji
ėjo į Leonios kambarį tik pasižiūrėti pro lan­
gą į Haringtonų sodybą! Ne kartą norėjo ten
apsilankyti, bet jautė, kad hercogienė akylai
ją stebi kaip ir Tomą.
Dar kartą išgirdo stipresnį beldimą į du­
ris ir jas atidariusi Angelą labai nustebo —
hercogo kamerdineris!
— Kalveri, ar kažkas atsitiko?
— Priešingai, — žilagalvis vyras plačiai
šypsojosi. — Panele Nidham, norėčiau per­
duoti Jo Šviesybės pakvietimą jį aplankyti.
— Ar jis jau pasveiko? — kai krizė pra­
ėjo, hercogas miegojo išgėręs miltelių, ku­
riuos Leonia užsakė. Angelą praleido valan­
dų valandas prie hercogo lovos, Leoniai il­
sintis. Ji šluostydavo jo kaktą vėsiu skudurė­
liu ir vykdė visus Leonios nurodymus.
— Taip.
— Tada aš neturėčiau... Turiu omeny...
Kalverio akys sublizgo.
— Apsidžiaugsite sužinojus, panele Nid-
ham, kad Jo Šviesybė gerai jaučiasi ir mė­
gaujasi saulės šviesa mažajame balkonėlyje ša­
lia svetainės.
— Ar Leonia leido jam..? — Angelą su­
prato kvailai paklaususi. Toks užsispyręs kaip
ir visi vaikai, hercogas tikrai negulės lovoje,
jei jausis pakankamai gerai ir galės paeiti.
Eidama su kamerdineriu j tą namo pusę,
kur buvo hercogo kambariai, Angelą išgirdo
ją šaukiant. Ji pamojavo Leoniai.
—Ar taip pat einate pas hercogą? —pa­
klausė Angelą.
— Ne, — Leonia žvilgtelėjo atgalios, lyg
kas ją sektų ar stebėtų. —Jos Šviesybė prieš
penkias minutes laukė manęs gerti arbatos.
Paduodama knygą, paprašė:
—Gal galėtumėte nunešti hercogui? Kai
mačiau jį vakar, buvo sunkiai suvaldomas, pa­
galvojau — gal skaitydamas pasėdės ramiai.
— Vakar? Maniau, kad daug dažniau jį
aplankote.
 — Hercogienė buvo tokia maloninga,
praleisdama su manimi didžiąją laiko dalį ir
ruošdama pristatymui aukštuomenės pasau­
liui! —Pikta jos veido išraiška rodė, kad Leo-
nia nebuvo tokia dėkinga, kaip kad skambėjo
jos žodžiai.
Paėmusi knygas, Angelą pasakė:
— Kai tik galėsiu, priminsiu Jos šviesy­
bei, kad aš turėčiau vykdyti šią užduotį.
— Ne! — Leonia suspaudė Angelos ran­
ką. — Nedarykite to! Ji vis pratrūksta, kai
tik paminimas jūsų vardas. Jei ją dabar įsi­
utinsite, išsiųs jus iš čia. Tada nebus nieko,
kuo galėčiau pasikliauti.
Angelą linktelėjo supratusi, kokia vieniša
būtų mergina, ir niekam nerūpėtų jos jaus­
mai. Angelą pabėgo iš brolio namų, o Leonia
išsilaisvins iš hercogienės gniaužtų tik ište­
kėjusi. Angelą atsiduso suvokdama, kad ne­
turi daryti to, dėl ko hercogienė galėtų ją
išvaryti ir palikti be artimos draugės.
Bet tai reiškė, kad ji nematys Justino. An­
gelą tvirtai spaudė knygas. Kaip galėtų apsau­
goti Leonią nuo širdies skausmo? Ji neturėjo
atsakymo, todėl prisivertė nusišypsoti ir ištarti:
— Leonia, nė nemanau išvykti, kol her­
cogas nepalieps.
 — Rodnis vertina jūsų darbą! Norėčiau,
kad jis greičiau pasveiktų! Tada parodytų mo­
tinai, kur jos vieta.
— Tikiuosi, kad globėjas žino, kiek daug
jūs dėl jo padarėte, — ji netikėjo, kad bus
taip, kaip Leonia mano, nes hercogas nuolai­
džiavo motinos norams. Bent jau nepriešta­
ravo, nes sirgdamas nenorėjo su ja ginčytis.
—Aš taip pat tikiuosi. — Leonia nusku­
bėjo koridoriumi, kai laikrodis pradėjo mušti
valandas.
Palydėdama Leonią, Angelą prižadėjo sau,
kad ras būdą, kaip praleisti daugiau laiko su
ja dabar, kai Jo Šviesybė sveiksta.
Pakreipusi knygas, perskaitė jų pavadi­
nimus: Užrašai apie kelionę į Indiją, Egiptas
ir jo lobiai, Indijos vandenynas ir subkonti­
nentas... Ji patenkinta nusišypsojo, kad her­
cogas turėjo tokias knygas savo bibliotekoje.
Angelą paklaus, ar galėtų taip pat jas per­
skaityti, kadangi irgi norėjo išvykti kuo to­
liau nuo Anglijos krantų. Kaip ji apie tai sva­
jojo! Kai vaikai pasakodavo apie ilgą kelionę
iš Indijos ir stebuklus, kuriuos matė tolimo­
se šalyse, jiems pavydėdavo.
Kalveris atvėrė hercogo kambario duris.
Angelą pastebėjo, kad užuolaidos, kurios bu­
vo visada užtrauktos, jau atitrauktos. Stikli­
nės durys buvo atidarytos, kad į kambarį įei­
tų šviežio oro. Sėdėdamas ant kėdės mažaja­
me balkonėlyje, hercogas buvo susisupęs į
antklodes lyg šaltą žiemos dieną.
—Panelė Nidham, Jūsų Šviesybe, —pa­
sakė kamerdineris ir nusilenkė.
—Dėkoju, Kalveri, —hercogo balsas bu­
vo dar silpnas, o ranka suvirpėjo, kai jis mos­
telėjo kitos kėdės pusėn. — Sėskitės, panele
Nidham.
—Ar atnešti arbatos? —paklausė Kalveris.
Hercogas žiūrėjo į dangų.
—A, jau laikas gerti arbatą? Taip, atneš­
kite arbatos ir keletą pasakiško skonio šoko­
ladinių pyragaičių, jei yra.
— Sužinosiu, Jūsų Šviesybe, —žvilgsniu
įspėjęs Angelą, kad elgtųsi su ligoniu kuo
švelniau, kamerdineris išėjo.
— Diena greitai praeina, kai didžiąją lai­
ko dalį prasnūduriuoji, — pasakė hercogas,
kai Angelą perėjo balkoną.
Ji padėjo knygas ant žemo staliuko šalia
akmeninių turėklų.
— Leonia pamanė, kad knygos pralinks­
mins, kol pasveiksite.
— Ji — mielas vaikas.
 — Ji jau nebe vaikas, Jūsų Šviesybe, —
Angelą atsisėdo ir pasižiūrėjo į jį. Hercogo
veidas vis dar buvo išblyškęs, bet jau atrodė
geriau nei tada, kai jie grįžo iš Škotijos. —
Leonia mokė gydytoją Jangą ir Kalverį jus
gydyti.
Jis barškino pirštais į kėdės porankį, ir ji
įsitempė, nes šis judesys priminė jo motiną.
—Man reikėjo atsivežti kartu ir Mohuną.
— Mohuną?
— Tarną iš Indijos. Bet jis norėjo likti
gimtinėje. Jis būtų geriau tarnavęs už gerąjį,
senstelėjusį vyriškį, kurį man tėvas paliko tes­
tamentu kartu su savo titulu. — Hercogas
pakėlė ranką. — Nemanykite, kad nuvertinu
Kalverio sugebėjimus —jis yra puikus kamer­
dineris, tačiau nežino, kaip man padėti sergant.
— Niekas iš mūsų nežinojo, išskyrus Le-
onią, — Angelą nusišypsojo. — Ir jos dėka
jūs sveikstate. Drįstu teigti, kad tuoj galėsite
jodinėti po kaimą.
— Labai esu jums dėkingas, panele Nid-
ham, —jis paėmė jos ranką, tokiu savo elge­
siu labai nustebindamas Angelą. —Daug kar­
tų pusiau prabudęs girdėjau, kaip davėte nu­
rodymus, rūpindamasi mano patogumu ir ge­
rove.
 — Džiaugiausi galėdama padėti, bet ten
buvau tik kai...
— Angelai — į balkoną įbėgo Setas. At­
rodė, kad jis nepastebėjo savo globėjo, nes
nutvėrė jos rankas. Didelėse, mėlynose ber­
niuko akyse atsispindėjo nerimas. —Angelą,
Esterai reikia jūsų pagalbos. Šelmė karstosi
vaikų kambario užuolaidomis, ponia Mejer
grasina ir...
— Ji nenori, kad būtų trukdoma herco­
gui, — pertraukė hercogas.
Vaikas išraudo ir pasisuko į savo globėją.
— Rodni, maniau, kad jūs — lovoje.
— Buvau, bet dabar kalbuosi su panele
Nidham ir dėkoju jai už rūpestį, —jis nusi­
šypsojo berniukui, kuris stovėjo išsitempęs
kaip kareivis. —Ar būtum toks malonus, Se­
tai, ir pasakytum savo seseriai, kad panelė Nid­
ham yra užsiėmusi, nes kalbasi su manimi?
— Estera bus nepatenkinta.
— Nemaniau, kad jai patiks, — Rodnis
nusišypsojo, nustebindamas Angelą, nes visai
pasikeitė jo elgesys. — Paprašyk ponią Me­
jer eiti į savo kambarį. Bijau, kad ponia Bur-
hard turi kitų darbų ir neturės kada gelbėti
guvernantę nuo alpulių. Pasakyk savo broliui,
kad sugintų Šelmę, o Esterą perspėk, kad lai­
kytų ją su pasaitėliu.
—Tomo čia nėra, —jis rankomis užspau­
dė burną ir lyg nusikaltęs pažiūrėjo į Angelą.
— Kur jis?
Angelą atsistojo ir nuėjo prie balkono
krašto. Kaip ji ir tikėjosi, matė Haringtonų
sodybos stogą.
— Šiandien yra antradienis, — pasakė ji
be emocijų. — Tikriausiai jis nusprendė ne­
paklusti Jos Šviesybės įsakymui nesilankyti
Haringtono sodyboje.
—Aš pasakiau, kad jie gali lankytis ant­
radieniais.
— Tai tiesa.
— Mano motina tai atšaukė?
—Taip, —Angelą pasilenkė ir mostelėjo
galva durų link, parodydama Setui, kad išei­
tų. — Eikite ir pasakykite savo seseriai, kad
hercogas sakė, jog ponas Vejeras galės padėti
sugauti beždžionę.
— Gerai, Angelą, — atsakė jis, plačio­
mis akimis žiūrėdamas į globėją.
—Atrodo, panele Nidham... —ir pridū­
rė, kai tik durys užsidarė berniukui išėjus, —
kad įvyko pokyčių, kol aš sirgau.
Ji nenorėjo blogai kalbėti apie jo motiną,
tačiau nežinojo kaip išsisukti nuo atsakymo
ir valandėlę galvojo, tačiau jis tarė:
— Kodėl leidote Tomui vienam išeiti j
Haringtonų sodybą? Jo nepalydėjote?
—Neįmanoma būti tuo pačiu metu dvie­
jose vietose.
—Tikrai? —jo antakis išsilenkė ir veide
atsirado menka šypsena. — Kaip žinovas tu­
riu pasakyti, kad jūs padarėte stebuklą, pa­
keisdama mano namiškius, panele Nidham,
ir esu nustebęs, kad negalite atlikti tokio ma­
žo stebuklo.
—Jei norite, kad parvesčiau jį iš Haring-
tono sodybos...
Jos viltis, kad galiausiai turės pasiteisini­
mą, kurio jai reikėjo, kad galėtų nueiti pas
Justiną, dingo, kai hercogas pasakė:
— Nei
Ji žiūrėjo į jį labai nustebusi.
—Atleiskite, — šyptelėjo jis. — Negali­
te įsivaizduoti, kaip mane erzina, kai jūs visi
einate į tą prakeiktą vietą. Maldauju, nežiū­
rėkite taip rūsčiai, panele Nidham. Aš suti­
kau, jog kiekvieną antradienį ten lankytumė-
tės. Bet dabar dėl šio reikalo pritariu moti­
nai, nors retai jai pritariu. Norėčiau, kad vai­
kai kuo rečiau matytų Haringtoną. —Jis pa-
sirėmė ant alkūnių. — Tikiu, kad naudojosi
jais, siekdamas savo tolesnių tikslų?
— Tolimesnių tikslų? Nesuprantu, Jūsų
Šviesybe.
Jis ir vėl išlenkė antakius.
— Nesuprantate? Įsivaizduokite, kad su­
prantate, panele Nidham. Į Oslingtono dva­
rą jūs atvykote dėl kitų priežasčių. Nors iš­
mokėte Leonią grakščių manierų, jūsų svar­
biausias rūpestis turėtų būti nukreiptas į tai,
kad ji niekada nenusižengtų padorumo tai­
syklėms.
Karštis plūstelėjo Angelai į skruostus.
Šiuos žodžius ji per daug gerai suprato, nes
jie buvo skirti jai ir Justinui. Angelą spėjo,
kad hercogienė papasakojo hercogui, jog ji
leidosi Justino glėbesčiuojama.
— Jūsų Šviesybe, užtikrinu, kad niekas,
ką padariau...
— Jūs? —jis krestelėjo galvą. — Panele
Nidham, neturiu priekaištų dėl jūsų veiks­
mų. Aš jaudinuosi dėl Haringtono. Leonia yra
jautri jauna mergina.
—Leonia? —Angelą vos nesusijuokė. Va­
dinasi, hercogienė nepapasakojo jam, kad An­
gelą pastebėjo Justino glėbyje. — Jums ne­
reikėtų dėl šito jaudintis, Jūsų Šviesybe. Vi­
kontas elgiasi su Leonia lygiai taip, kaip ir su
kitais vaikais.
—Gerai, nes aš nenoriu išgirsti blogų ži­
nių šia tema, —jis atsiduso ir atsilošė kėdė­
je. — Nemanykite, kad turite sekti, panele
Nidham. Mano, kaip Leonios globėjo, parei­
ga yra įsitikinti, kad ji sutiks antrąją pusę,
kuri bus jai miela ir tinkama.
— Jai bus smagu tai žinoti, — Angelą
pamanė: kažkaip turėtų pasakyti, kad jau yra
vyras, dėl kurio Leoniai skauda širdį ir kurį
ji myli. Hercogas manė, kad Leonia gali įsi­
mylėti Justiną, nors ji mylėjo savo globėją.
O Angelą nerado preteksto, kad galėtų nuei­
ti į Haringtonų sodybą ir paprašyti Justiną
būti atviram su ja... kaip ir ji būtų atvira, nes
pasakytų, kad myli jį. Suprasdama, kad dar
kažką turi pasakyti, ji tęsė: — Užtikrinu jus,
kad Leonia bus gerai pasiruošusi balių se­
zonui.
— Dar nežinau, kur Leonia ar bet kuris
iš mūsų bus tuo metu, kai sezonas prasidės.
Užmirškite tai! Anglija yra nuobodi.
— Jūsų Šviesybe?
Jis buvo įsmeigęs į ją savo žvilgsnį. Labai
aštriu tonu, kokio ji dar nebuvo girdėjusi jo
kalbant, pasakė:
 — Jūs neturėtumėte taip mandagiai elg­
tis kiekvieną minutę, kiekvieną dieną. Ar ne­
pavargstate būti nepriekaištinga ir daryti tuos
pačius prakeiktus dalykus, kol išeisite iš pro­
to? —jis pasidėjo rankas ant kėdės, atsirėmė,
ketindamas atsistoti. Ji priėjo artyn, kad spėtų
sulaikyti, jei kristų. — Nesiartinkite, panele
Nidham. Dar nesu pasiruošęs užversti kojas.
— Kaip pageidausite.
— Kaip aš pageidausiu? Ko jūs pageidau­
tumėte? — jis atsistojo, bet buvo atsargus,
nes laikėsi už kėdės atlošo. —Ar apie šitokį
gyvenimą svajojote? Ramus namas kaime, ku­
rį supa tvoros...
— Ne.
— Aš taip pat nesvajojau, — jis tvirčiau
stovėjo ant kojų nei Angelą tikėjosi. Priėjo
prie balkono krašto. Atsirėmęs į storą sieną,
tarė: —Aš daug galvojau apie tai, kol buvau
paguldytas į patalą. Dabar supratau, kad su­
klydau, ir kuo greičiau ketinu ištaisyti klai­
dą. Bet pirmiausiai man reikia, kad jūs kai
ką padarytumėte.
— Jūsų Šviesybe?
— Panele Nidham, tuoj pat pakinkykite
ponį į karietą ir parvežkite Tomą ir jo darbus
iš Haringtonų sodybos.
 — Bet jūs sakėte...
— Ir dėl šito suklydau, —jis nežiūrėjo j
ją, taigi ji nematė jo veido išraiškos, kai jis
tarė: —Negalvokite, kad išsikrausčiau iš pro­
to, panele Nidham. Galbūt maliarijos prie­
puolis buvo akių atvėrimas, ir nebereikia slėp­
ti savo jausmų, nes supratau, kad esu kvai­
las, kadangi nedarau to, ko noriu.
— Taip, Jūsų Šviesybe.
— Tuoj pat, panele Nidham.
Eidama į vidų, ji vos neatsitrenkė j Kal-
verį. Sumurmėjusi atsiprašymą, išėjo iš prieš­
kambario. Hercogas kažką planavo. Ji neži­
nojo ką. Vienintelis dalykas, kuriuo neabejo­
jo —tai jos paskutinis apsilankymas Haring-
tonų sodyboje.
 ŠEŠIOLIKTAS SKYRIUS

Aukštai iškėlusi galvą, Angelą pabeldė į

Haringtonų namų duris. Ji stengėsi, kad aša­
ros nepasipiltų iš akių ir neatskleistų pasigai­
lėtinos širdies būklės.
Kai ponia Greivė atvėrė duris, net ne­
spėjo pasisveikinti, nes mažas išblyškęs sū­
kurys apsikabino Angelą.
—Ji labai laukė, —pasakė ponia Greivė.
Atsitūpusi Angelą nusišypsojo Delisei.
— Laba diena, Delise.
Vedžiodama Delisės pirštus per lūpas, pa­
kartojo.
Mažoji mergaitė nusišypsojo ir, judinda­
ma lūpas, tarė Angelos žodžius, nors nesigir­
dėjo jokio garso.
 — Nesuprantu, — pasakė Angelą.
Tapšnodama Angelos ranką, Delisė pakar­
tojo savo judesį, šį kartą nekantriai.
— Atsiprašau, Delise. Nesuprantu.
— Ji klausia, — pasakė Justinas, eida­
mas prie jų, — kur yra Estera. Tokį judesį ji
daro sveikindama Esterą.
Angelą lėtai atsistojo. Jos akys sublizgėjo
pamačius mylimąjį. Justinas buvo atsegta lie­
mene, basomis kojomis. Jis dar niekada ne­
buvo toks žavus. Sutaršyti Justino plaukai ją
erzino — ji troško suglostyti jo plaukus ir
negalėjo atitraukti žvilgsnio nuo jausmingų
lūpų.
Sijono truktelėjimas tarsi pabudino iš
svajonių apie jo glėbį. Žiūrėdama į rankomis
kažką rodančią Delisę, vėl Angelą papurtė
galvą.
— Esteros nėra.
Delisė labai nusiminė.
— Ponia Greivė? — Justinas pažvelgė
i ją-
— Taip, milorde, — uždėjusi rankas ant
Delisės galvos, ji pasuko mergytę į virtuvės
pusę. — Eikime, avele, išsikepkime mėgsta­
miausią pyragą.
 Delisė pribėgo prie tėvo ir vėl pakartojo
tą patį judesį. Justinas papurtė galvą. Ji nu­
leido pečius ir ašaros suspindėjo akyse. Pa­
žiūrėjusi į ponią Greivę, išėjo iš prieškamba­
rio.
— Ji taip mojavo nuo vidurdienio, kai
valgėme, — pasakė Justinas, bet arčiau ne­
priėjo.
—Nemaniau, kad kreipiate dėmesį į žen­
klus, kuriuos ji daro.
— Pakeičiau savo nuomonę.
— Kaip ir hercogas.
Jo veide pasirodė liūdesys.
— Aš to ir bijojau, kai atėjote ne visi, o
tik Tomas.
— Ką jis pasakė?
Jis paėmė ją už alkūnės:
— Manau, kad geriausia būtų pasikalbė­
ti, kur mūsų niekas negirdės.
—Taip, — negalėdama susilaikyti nepri-
silietusi, ji uždėjo pirštus ant jo rankos.
Vyriškis pasižiūrėjo į ją ir greitai nusuko
žvilgsnį. Kai ji atsisėdo ant sofos prie židi­
nio, jis pasitraukė kėdę, kurioje sėdėjo pir­
mą jos atvykimo dieną.
 Širdgėla buvo tokia skausminga, lyg ledi­
nė banga būtų nutėškusi į smėlį. Ne tokį pas­
kutinį vizitą ji įsivaizdavo. Paskutinį! Netikė­
jo, kad įkalbės hercogą leisti vaikams kartu
žaisti.
— Manau, — pasakė Justinas, pakelda­
mas stiklinę brendžio, kuri buvo šalia ant sta­
lo, —pirmiausiai turėčiau paklausti apie Os-
lingtoną.
— Jam geriau. Hercogas atgavo jėgas
prieš dvi dienas ir dabar jau trumpam išlipa
iš lovos pakvėpuoti grynu oru.
— Taip ir supratau, kad atsikėlė. Kitaip
jis nebūtų įsakęs laikyti vaikus įkalintus savo
dvare.
Ji linktelėjo, kandžiodama lūpas.
— Ir jis liepė jums parvežti Tomą, ketin­
damas nebeleisti jam daugiau čia atvykti?
— Taip, Justinai.
— O kaip dėl jūsų?
Jos rankos nusviro.
— Man leido suprasti — jei lankysimės
Haringtonų sodyboje, mane iš Oslingtono
dvaro atleis.
— Gerai.
 —Gerai? Kaip galite taip sakyti? Jei ma­
ne atleis, turėsiu grįžti į Londoną ir gyventi
iš šykščios savo brolio ir brolienės malonės,
kurie prikaišiodavo man kiekvieną suvalgytą
kąsnelį, kai gyvenau po jų stogu.
Jo šiurkšti veido išraiška sušvelnėjo ir jis
padėjo stiklinę ant stalo. Palinkęs į priekį,
sugriebė jos rankas.
— Angelą, net nenumaniau to.
—Manote, kad būčiau kentusi hercogie­
nės priekaištus tą dieną, kai susirgo kuni­
gaikštis, jei turėčiau kitą pasirinkimą?
— Nepagalvojau apie tai, — jo lūpas iš­
kreipė grimasa. —Taip supykau ant Jos Švie­
sybės, kad ji visai nevertina jūsų pastangų, o
jūs tiek daug padarėte.
— Ir kad nejaučia dėkingumo dėl to, ką
padarėte jūs.
— Jūs gynėte mane, — pakėlęs jos ran­
kas prie lūpų, pirmiausiai pabučiavo vieną, o
po to kitą. —Jūs esate gana barninga mote­
ris, kai ginate savo įsitikinimus, Angelą. Šį
faktą būtų protinga įsiminti ateičiai.
Ji ištraukė rankas. Atsistojusi tarė:
—Maniau, kad supratote, jog daugiau čia
negalėsime atvykti.
 —Jūs esate išradinga moteris, —jis taip
pat atsistojo. —Tikiu, kad rasite būdą, kaip
įveikti kliūtis.
—Jūs tikite? —ji pradėjo dažniau mirk­
čioti, kadangi ašaros užplūdo akis. —Tai vis­
kas, Justinai. Leonia tiki, kad išmokysiu tei­
singai elgtis. O kaip galėsiu būti teisinga, jei
sėlinsiu čia kaip Tomas?
— Oslingtono įsakymas neteisingas.
— Sutinku, bet tai nieko nekeičia.
Jis suraukė antakius ir piktai pažiūrėjo.
— Neverskite galvoti, kad jūs tokia kaip
jis, kad negalite matyti daugiau nei leidžia
taisyklės ir nurodymai.
— Yra taisyklės, Justinai. Gero elgesio
taisyklės ir tų namų taisyklės. Aš priversta
jų paisyti, kol gyvenu Oslingtono dvare, —ji
paėmė skambutį ir patraukė.
— Ką jūs darote? — nustebo Justinas.
— Manęs paprašė parvežti Tomą, atgal į
Oslingtono dvarą, ir aš turiu tai padaryti.
Išėjo ponia Greivė.
— Milorde?
— Atveskite Tomą, — paliepė Justinas,
žiūrėdamas į Angelą. Ar jis klydo tikėdamas,
kad ji įneš gaivaus oro į suplėkusias Osling-
tono dvaro sales?
— Gerai, milorde, —tarnaitė skubiai iš­
ėjo iš kambario. Jos veido išraiška kėlė ne­
rimą.
— Patenkinta?
Angelą sugniaužė rankas kaip neklusnus
vaikas:
— Kodėl esate toks šiurkštus?
— Todėl, kad laikiau jus protinga.
—Mane? Aš esu protinga. Tomas privalo
paklusti savo globėjo nustatytoms taisyklėms.
— Kuo daugiau taisyklių!
— Taip sutvarkytas pasaulis, Justinai.
Jis papurtė galvą.
—Ne mano. Daugiau nebe. Nebūsiu var­
žomas kitų žmonių lūkesčių ar jų prielaidų,
norinčių, kad elgčiausi pagal kažkieno prieš
daugelį metų sukurtas taisykles, nes niekas
nežino kodėl taip reikia daryti.
— O jūs renkate drugelius ir nesirūpina­
te, ką kiti apie tai galvoja?
— Taip, aš tai darau! — Jis suėmė jos
pečius ir prisitraukė ją prie savęs. Nekreip­
damas dėmesio į nustebusias Angelos akis,
jis žiūrėjo į švelnią jos burną. — Ir darysiu!
Jis mėgavosi jos švelnumu, kurį pajuto,
kai lūpos palietė jos lūpas. Angelos skrybė­
laitė nukrito, kai jo bučinys tapo aistringes­
nis, o noras jausti ją dar arčiau vis stiprėjo.
Kai mylimoji pradėjo nelygiai kvėpuoti, jis
įkišo pirštus į jos šviesius plaukus. Tai buvo
viskas, ko norėjo — šios moters savo glėby­
je, jos bučinių, jos kūno, taip pat jo trokš­
tančio ir neleidžiančio užmigti naktimis. Vis­
kas, ko jis norėjo, tai —jos, šalia jo esančios
žvaigždėtomis naktimis, žvaigždėms šviečianti
ryškiau už mėnulį.
— Kas tai, Justinai? — nustebusio Tomo
riksmas nuaidėjo kambaryje kaip griaustinio
trenksmas, nustelbdamas Justino širdies dū­
žius.
Ji norėjo atsitraukti; Justinas nepaleido
iš savo rankų, kol pastebėjo nerimą jos aist­
ringose akyse, kuriose vis dar degė sužadintas
geismas. Vyriškis lėtai atleido rankas, pirštai
net niežtėjo kaip norėjosi ją vėl liesti. Kai ji
užsidėjo skrybėlaitę, plaukai neklusniai ky­
šojo iš po jos, o jaunoji moteris bandė dre­
bančiomis rankomis juos sutvarkyti. Be žo­
džių matė jos troškimą būti jo glėbyje. Jos
bučinys atskleidė visą tiesą.
Angelą, niekaip negalėdama sutvarkyti
neklusnių plaukų, paliepė:
— Tomai, eikite ir atsineškite savo
darbus.
— Bet... — jis, visiškai sumišęs, sunkiai
nurijo žodžius.
Ką Justinas pasakytų, jei ji sušnibždėtų,
jog džiaugiasi, kad Tomas pertraukė jo veiks­
mus? Dar minutėlė... ir vargu, ar ji būtų at­
silaikiusi Justino gundymui, nes visai pametė
sveiką protą ir atsidavė abipusei aistrai.
— Tomai, padaryk, ko prašau.
Ir vėl jis pasižiūrėjo į Justiną. Jis davė
kažkokį ženklą, kurio ji nesuprato, nes ber­
niukas linktelėjo ir nulenkęs galvą išėjo iš
kambario.
—Užtruks, kol susirinks visus darbus, —
pasakė Justinas. —Ar norėtumėte pasėdėti,
ar jums uždrausta?
— Nebūkite toks nepakenčiamas.
— Toks? — Justinas keiktelėjo. — At­
leiskite, Angelą. Žinau, ką turite iškęsti ta­
me didžiuliame name. Rodnis gali būti labai
valdingas, bet jo motina dar blogesnė. Gir­
dėjau, kad jaunystėje ji išdrįso atsikirsti ka­
raliui.
—Jos Šviesybė auklėjo jį, kaip reikia pa­
doriai elgtis.
— Nenoriu girdėti kandaus jūsų balso.
Ji pažiūrėjo į jį, norėdama mėgautis šyp­
sena, kurią matė prieš bučinį.
— O ką tikitės išgirsti? Džiaugsmą? Aš
negaliu čia lankytis, jums taip pat draudžia­
ma rodytis Oslingtono dvare. Hercogienė yra
linkusi nedaryti kompromisų dar labiau nei
jos sūnus.
Jis nusijuokė.
— Kokia motina, toks ir sūnus. Niekas iš
Oslingtonų neužmirš ir neatleis net sužinoję,
kad klydo.
— Klydo? — Angelos keliai sulinko ir ji
vėl atsisėdo. — Kas nutiko tarp jūsų ir her­
cogo?
—Kai kas buvo beveik prieš dešimtmetį.
— Dešimtmetį? Jūs tapote priešai prieš
dešimtį metų, tačiau prieš tai buvote draugai?
— Taip.
— Kas atsitiko? Kodėl nepapasakojat
man?
Jis pakėlė brendžio stiklą ir gurkštelėjo.
 — Nenoriu apie tai kalbėti.
— Kodėl?
— Nes skausmas vis dar gelia.
— Po tiek metų?
Jo lūpose pasirodė ironiška šypsena.
— Tai nebuvo taip seniai. Kaip jau sa­
kiau, kai mes augome, Oslingtonas ir aš bu­
vome draugai. Net kai tarnavo Indijoje, daž­
nai užsukdavo per atostogas Anglijoje. —Jis
nuėjo prie spintelės ir ją atidarė. Ištraukęs
butelį, pylėsi brendžio į stiklinę.
Ji atsistojo ir uždėjo savo ranką ant jo,
kad sudraustų.
— Nusigėrimas iki sąmonės netekimo
nieko neišspręs.
— Tai padės suvaldyti mano aistrą jums,
Angelą.
Virpulys perbėgo kūnu, bet jaunoji mo­
teris jį numalšino. Ji neleis pakeisti pokalbio
temos, nors labai troško kalbėti apie aistrą ir
jo bučinius.
— Prašau netildyti manęs tokiais žo­
džiais.
— Būtų geriau jums nežinoti, — jis pa­
sižiūrėjo į langą. —Kadangi gyvenate po Os-
lingtono stogu, ignoruosite žmogaus sielos
tamsumą.
Jis išsiviepė.
— Jei jis dar ją turi.
— Taip baisu kalbėti.
— Bet tai tiesa, —jis palietė pirštais jos
skruostą. — Jis prisiekė, kad net savo sielą
velniui atiduos, kad turėtų Elizabetą.
Angelą pasitraukė tolėliau ir žiūrėjo į jj.
— Elizabetą? Jūsų žmoną Elizabetą?
—Mano velionę žmoną, —jis padėjo bu­
telį ir stiklinę ir užvėrė spintelės duris. —Jis
taip pat ją mylėjo. Aš stengiausi nemylėti.
Oslingtonas buvo mano draugas. Nenorėjau
kliudyti jam ir jo laimei, bet Elizabeta jautė
man aistrą. Kai pasiūliau viską pasakyti Os-
lingtonui, ji įspėjo, kad būčiau atsargus. Bu­
vau kvailys. Maniau, kad mūsų draugystė pa­
kankamai stipri, kad ištvertų, bet Oslingto­
nas manė kitaip. Jis įsiuto ir prakeikė mus
abu: mane ir Elizabetą.
Angelą paglostė jo ranką.
— Turėjo būti siaubinga.
— Taip ir buvo, — jis gūžtelėjo pe­
čiais. — Ji pasakė, kad myli mane ir aš ją
vedžiau.
 — Ir už tai Oslingtonas niekada neat­
leido.
— Nei jis, nei Elizabeta.
—Atsiprašau? —ji buvo įsitikinusi, kad
jai pasigirdo. — Bet sakėte, kad ji mylėjo
jus.
Jis pasiėmė pypkę ir užsirūkė. Pasklidus
kvepiančiam dūmų kvapui, jis paėmė jos ran­
ką, patraukė prie sofos ir atsisėdo šalia jos.
— Jūsų jautri širdis, Angelą. Esate atvi­
raširdė ir manote, kad visi yra sąžiningi kaip
ir jūs.
—Priešingai, pastebėjau, kad kartais šyp­
senos slepia kitokias mintis.
— Ar sužinojote apie tai iš brolio žmo­
nos elgesio?
Ji linktelėjo.
—Tai buvo jums pamoka, kurią būtumė­
te išmokusi ir iš mano žmonos.
—Bet jūs visada kalbėjote apie ją susiža­
vėję.
— Susižavėjimas buvo nuoširdus, — jis
giliai įtraukė dūmą. — Mano susižavėjimas
ja, bet ne jos manimi. Kai sužinojo, kad Os­
lingtonas taps įpėdiniu.
— Jis turėjo vyresnį brolį?
 — Taip, žuvo Prancūzijoje.
Ji įdėmiai pažiūrėjo.
— Prancūzijoje? Ar tai kažkaip susiję su
jūsų nenoru, kad Delisė ten vyktų?
Jam nespėjus atsakyti, sugrįžo Tomas su
suvyniotais popierių lapais, krūva paveikslų
ir drugelių tinkleliu po pažastimi.
— Susirinkau viską, kaip ir prašėte, An­
gelą, — jis piktai į ją pažiūrėjo.
Justinas tarė:
— Nešk savo darbus į vežimą ir palauk.
—Angelą, o jūs? —sumišęs paklausė vai­
kinas.
— Po valandėlės ir aš ateisiu, — žvilgs­
niu palydėjusi Tomą, pažvelgė į Justiną. —
Ilgai nelauks.
— Jūs norite ilgos istorijos trumpos ver­
sijos?
— Noriu tiesos.
— Tiesa yra ta, kad Elizabeta vaikėsi du
vyrus, nors buvo už vieno ištekėjusi, — atsi­
duso jis. — Tikiu, kad jautė man meilę, bet
greitai pasiilgo medžioklės virpulio. Tada Os-
lingtonas tapo didvyriu.
— Kad išgelbėjo pulkininko Sutono gy­
vybę?
 Jis stengėsi nepasirodyti nustebęs.
— Iš kur žinote?
— Tai akivaizdus spėjimas, paaiškinan­
tis, kodėl pulkininkas jį pasirinko savo vaikų
globėju. Žmogus, žinantis, kad gali pasitikėti
kitu vyru dėl savo gyvybės, supras, kad gali
pasitikėti ir dėl savo vaikų. —Pasilenkusi prie
jo, suspaudė ranką. — Justinai, bet kaip tai
susiję su jumis ir jūsų žmona?
— Ji neslėpė, kad dvejojo dėl savo pasi­
rinkimo. Maniau, kad gailisi, jog ištekėjo už
žmogaus, o ne už didvyrio, taigi aš priėmiau
sprendimą.
—Justinai! Kaip galėjote taip kvailai pa­
sielgti!
— Kadangi buvau kvailys. Tai matau da­
bar, kai peržvelgiu praeities klaidas... — jis
pasižiūrėjo į tą pusę, kur ponia Greivė kažką
veikė su jo dukra. —Užsidegiau tapti didvy­
riu ir mane išsiuntė kovoti su Napoleonu.
— Į Prancūziją!
— Dabar suprantate.
Laikydama savo ranką jo rankoje, ji su­
šnibždėjo:
— Kodėl nepapasakojote šito, kai kalbė­
jome apie mokyklą, kurioje galėtų mokytis
Delisė? Būčiau žinojusi kodėl taip karštai re­
agavote. Niekas nenori grįžti į tas vietas, kur
kariavo.
— Tai dar ne viskas, — jis ištraukė ran­
ką. Atsitiesė lyg norėdamas palikti kiek įma­
noma daugiau erdvės tarp jų.
— Grįžęs namo supratau, kad grįžau per
vėlai. Nežinojau, kad Elizabeta pastojusi. Ži­
noma, ji buvo nelaiminga, nes dėl to negalė­
jo mėgautis rafinuotųjų pasaulio smagumais.
Nusprendė vykti į Londoną.
— Būdama tokioje padėtyje?
—Atėjo pranešimas, kad ji serga, bet aš
tuo metu buvau misijoje ir žinios negavau.
Jei būčiau gavęs, gal būčiau spėjęs laiku grįž­
ti namo ir pakviesti kitą gydytoją Elizabetai
ir Delisei.
— Vietoj gydytojo Jango.
— Jis — bukaprotis šarlatanas, — atsi­
duso jis. — Sugebėjo išgelbėti Delisę, o Eli-
zabetos ne. Beveik po metų sužinojome, kad
Delisė negirdi. —Atsistojęs atsuko jai nuga­
rą, kad ji nematytų jo veido išraiškos. —Daž­
nai savęs klausdavau: ar būtų kas pasikeitę,
jei būčiau neišlėkęs į šlovės paieškas?
 Angelą stengėsi sulaikyti ašaras. Tai buvo
neįmanoma. Jaunoji moteris užsidengė ran­
komis veidą ir sukūkčiojo. Jis buvo teisus sa­
kydamas, kad sielvartas skaudus net ir po tiek
metų.
Angelą pamatė Justino gailesčio kupinas
akis.
—Angelą, nenorėjau priversti jūsų verk­
ti. Skausmo nenorėjau perduoti jums.
— Kaip galėjo manęs nesujaudinti tai, ką
jūs iškentėte? — pakėlusi ranką, perbraukė
jo skruostą, kaip jis dažnai darydavo jai. —
Myliu jus, Justinai.
Jis išbalo ir atsistojo.
— Jūs išprotėjote?
—Ne, aš sakau atvirai, —ji siekė jo ran­
kos, bet jis laikė jas toliau nuo jos. Tarsi spro­
gimas sudrebino jos širdį, ir ji pasijuto tarsi
aptėkšta šaltais vandens purslais. — Kodėl
jūs taip elgiatės?
— Kadangi tikėjausi, kad nebūsite tokia
kvaila, koks aš buvau.
Angelą lėtai atsistojo.
—Ar sakote, kad mane taip pat mylite?
Ar tai reiškia, kad..? — ji duso nuo žodžių,
kurių negalėjo ištarti.
 — Maniau suvoksite, kodėl papasakojau
jums tiesą.
— Nes norėjote būti atviras man, — ji
apėjo iš kitos pusės, kad jį matytų. — O aš
esu atvira jums. Dėl priežasčių, kurių nega­
liu paaiškinti, ar dėl lemties, kuri sukompli­
kavo mano buvimą Oslingtono dvare, nes aš
jus įsimylėjau.
Justinas atstūmė jos ranką.
— Niekada nemaniau, kad būsite tokia
kvaila.
— Kvaila? Manote, mylėti jus yra kvaila?
— Taip, — jis ir vėl nuo jos pasitraukė.
— Galbūt jūs teisus, bet aš negaliu už­
drausti savo širdžiai trokšti tapti jūsų, — ji
priėjo prie jo ir pirštų galiukais palietė jo nu­
garą. — Ar jūs ją paimsite?
— Ne.
— Ne? —ji atšoko lyg jis būtų sudavęs.
— Ne. Buvau kvailas ir kartą jau mylė­
jau. Daugiau kvailys nebūsiu.
Ji plačiai atmerkė akis ir griebė už jo ran­
kovės. Jis į moterį net nepažvelgė.
— Tai viskas?
— Turėtų būti viskas.
 —Atrodo, nėra daugiau, ko pasakyti, —
sušnibždėjo ji.
— Jūs greičiausiai esate teisi.
— Ta širdis, kuri atsisako surizikuoti ir
dar kartą pamilti, yra jau mirusi.
Šį kartą jis suvirpėjo, bet tik pakartojo:
— Greičiausiai esate teisi.
Angelą dar laukė, bet jis nieko daugiau
nesakė. Ši šmėkla nebuvo tas kunkuliuojan­
tis vyras, kurį ji įsimylėjo. Tas vyras mylėjo
gyvenimą ir išgyvenimus, nes pripildė jos gy­
venimą džiaugsmo ir malonių svajonių.
Justinas nieko nesakė.
Angelą išėjo iš svetainės ir iš namo.
Tomas nekantriai laukė prie ponio veži­
mo, kuris buvo prigrūstas suvyniotais popie­
riaus lapais.
— Maniau, versite mane laukti čia visą
dieną, — sumurmėjo jis.
— Baigti pokalbį su lordu Haringtonu
truko ilgiau nei tikėjausi, — tai buvo melas.
Ji tikėjosi, kad pokalbis tęsis ir tęsis, kad jie
kalbės apie abipusę meilę.
— Turėjote tai numatyti prieš išvarant
mane iš Haringtonu sodybos.
 —Nesiginčykite su manimi! Tai jūsų glo­
bėjas reikalavo, kad čia daugiau nesilankytu­
mėte.
— Ir jūs pasiryžusi daryti viską, kad ne­
patektumėte jo nemalonėn, ar ne taip? —Jo
lūpos pašaipiai suvirpėjo. — Angelas sargas.
Ji stengėsi nekreipti dėmesio į jo pyktį,
nenorėdama, kad jis suprastų, kaip tie žo­
džiai ją skaudina. Jos širdis buvo per daug
trapi, ir ji nenorėjo ginčytis. Angelą mostelė­
jo jam lipti į vežimą, tada pati įlipo ir paėmė
vadeles. Neatsisuko paskutinį kartą važiuo­
dama iš Haringtonų sodybos.
 SEPTYNIOLIKTAS SKYRIUS

— Nusilenkite, tada pasisukite, — An­

gelą plojo rankomis kadrilio ritmą. — Kitaip
jūs atsitrenksite į kitą damą.
Leonia linktelėjo.
—Atrodo, lengva, o kai reikia padaryti...
— Išmoksite.
Pribėgusi prie Angelos, sėdinčios svetai­
nėje ant žemo suolo, Leonia suėmė jos
rankas.
—Kas atsitiko, Angelą? Jau nemačiau jū­
sų šypsenos visą savaitę.
—Kaip galiu šypsotis, kai nesimokote šo­
kio žingsnių? Jos Šviesybė supyks ant mūsų.
 — Arba jūs, arba aš visada ją suerzina­
me. Galbūt turėtume suteikti jai tikrą progą
pykčiui?
— Tai ciniška.
— Kodėl smerkiate mane, vadindama ci­
nike, o paati esate tokia nusiminusi?
Angelą sutriko. Ji turėtų pasiaiškinti mer­
ginai, ir tai padarys, kai apsispręs. Pasakyti
tiesą buvo per daug skaudu. Kaip pasakyti,
kad pati pasiūlė vyrui savo širdį, o jis jos ne­
norėjo?
Būtų gera pamoka Leoniai, nes žinotų,
kad nėra vienintelė, į kurios meilę neatsako­
ma meile.
Ji stengėsi nekreipti dėmesio į tas min­
tis. Kilstelėjusi ranką, pasakė:
— Tęskime, Leonia. Norėčiau, kad at­
ėjusi hercogienė pamatytų jūsų pažangą ir
vieną šokio figūrą tobulai mokėtumėt.
— Man nė už skatiką nerūpi, ką herco­
gienė mano apie mano sugebėjimą raityti ko­
jas šokių salėje.
— Po galais, Leonia! Neturėtumėte taip
kalbėti.
— Aš? — Leonios akys išsprogo, kad at­
rodė tuoj iššoks. — Kalbėti tokiu žargonu
damai netinka.
Angelą nesiginčijo:
— Jūs teisi. Aš užsimiršau.
— Kodėl? — Leonia vėl paėmė Angelos
ranką. —Jūs drebate? Arba bijote, arba ken­
čiate nuo stiprių emocijų, apie kurias neno­
rite pasakoti. Pastebėjau, kad mažiau bijote
Jos Šviesybės nei visi kiti, todėl darau išva­
dą, kad paskutinysis spėjimas yra teisingas.
— Leonia, prašau manęs nieko neklausi­
nėti.
— Bet jūs esate mano draugė, Angelai
Nenoriu, kad būtumėte nusiminusi!
—Aš esu jūsų guvernantė ir turiu moky­
ti visų aukštuomenės pasaulio subtilybių. Ne­
turėčiau nuvilti savo darbdavio, nes liksiu be
pastogės virš galvos.
Nuleidusi akis, Leonia pasakė:
— Nenuvilsite. Rodnis taip užvakar man
pasakė. Rodnis pasakė, kad jrodėte, jog esate
geresnė žinovė nei jis įsivaizdavo, kai reko­
mendavo jo motina, — sumišimas atsispin­
dėjo jos balse. — Supratau tai, nes kalbėjau
apie jus. Tačiau nesupratau, ką turėjo galvoje
sakydama, kad tikisi, jog jūs visiems tuoj įro­
dysite dar didesnę savo vertę.
Angelą neišmanė, ką atsakyti. Kad her­
cogas buvo patenkintas jos darbu ir ketino ją
laikyti Oslingtono dvare, buvo didelė paguo­
da, nes jai nereikės grįžti į Londoną ir prašy­
ti savo brolio malonės. Ji netroško išvykti,
tačiau nerado sau vietos per daug dažnai žiū­
rėdama pro langą į Haringtono sodybą lyg
paliktas vaikas. Justinas aiškiai viską pasakė.
Angelą norėjo išmesti jį iš savo širdies ir
minčių.
—Jūs, —griežtai pasakė Angelą, —daug
laiko praleidžiate plepėdama, o būtų geriau
laiką leisti šokant kadrilių.
Minutėlę ji galvojo, kad Leonia spyriosis,
bet mergina linktelėjo ir nuėjo į kambario
vidurį. Angelą vėl priminė žingsnius ir plojo
rankomis ritmą.
Leonia jau buvo atlikusi pusę šokio figū­
ros žingsnių, kai kažkas sustojo tarpduryje.
Leonia atsigręžė ir jos akys suspindo džiaugs­
mu. Ji laukė ateinančio hercogo.
Angelą atsistojo ir prisivertė nusišypsoti.
Hercogas atrodė daug geriau nei praeitą sa­
vaitę. Pamažu jo veidas atgavo sveiką spalvą
ir eisena buvo tvirtesnė. Hercogas patapšno­
jo Leonios skruostą ir, praėjęs pro ją, sustojo
prie Angelos.
— Labas rytas, panele Nidham, — pasa­
kė jis. —Matau, kad Leonios pamokos vyks­
ta sklandžiai.
— Labai sklandžiai, Jūsų Šviesybe, — ji
pasižiūrėjo į Leonią, kuri, nors ir buvo nusi­
minusi, stengėsi atrodyti drąsi mylimo her­
cogo akivaizdoje.
— Ji labai puikiai mokosi, visi gali pavy­
dėti.
— Džiaugiuosi tai girdėdamas, — nepa­
sižiūrėjęs į globotinę, jis pasakė: —Eik j vai­
kų kambarį ir išvesk brolius ir seserį į sodą
pakvėpuoti grynu oru, kol dar nepradėjo lyti.
Nusivylusiomis akimis mergina pažvelgė
į Angelą. Tos akys maldavo.
Žinodama, kad maldauti beviltiška, An­
gelą vis dėlto pabandė:
— Jūsų Šviesybe...
Jis kilstelėjo ranką.
— Minutėlę, panele Nidham. Ar norite
kažką pasakyti Leoniai?
—Taip... Aš turiu omenyje... —ji gniau­
žė rankas, — susitiksime per pusryčius...
 — Galbūt, — atrodė, kad jis pastebėjo
jos neviltį, nes pridūrė:
—Tu ir kiti vaikai vakarieniausite su ma­
nimi ir motina šį vakarą, kadangi aš norėsiu
kai ką pasakyti.
— Ką? — LeOnia žiūrėjo į jį dievinančiu
žvilgsniu.
Jis arba to nepastebėjo, arba vaidino, kad
nepastebi.
—Būk kantri, Leonia. Dabar eik pas bro­
lius ir seserį.
Jos žodžiai „Taip, Rodni“ buvo vos girdi­
mi.
Angelą bandė nuslopinti kylantį pyktį.
Kaip ji norėtų išbarti abu — ir Justiną, ir
hercogą! Jie turėtų pasijuokti vienas iš kito
už savo bukas galvas, bet, tiesą sakant, jie
labai panašūs. Per daug panašūs, kadangi ne­
norėjo matyti tiesos šalia esančių veiduose ir
širdyse.
Žinodama, kad būtų protingiau palaikyti
liežuvį už dantų, Angelą vis tiek ištarė:
— Jūsų Šviesybe, Leonia nėra vaikas.
Jo antakiai išlinko.
—Ji ką tik baigė mokyklą. Bet to negana.
Pati sakėte, kad jai dar reikia daug mokytis,
kad galėtų lankytis visuomenėje.
 — Bet ji vyresnė už kitus vaikus ir nori
būti ne su jais. Žinoma, Leonia juos be galo
myli, bet trokšta būti priimta į suaugusiųjų
pasaulį.
— Kai laikas ateis.
— Jūs nustebsite, kaip greitai tai įvyks,
Jūsų Šviesybe, — ji vėl stengėsi sumažinti
Leonios neviltį. — Ar jūs vis dar planuojate
išsiųsti ją kitą sezoną į Londoną?
Jis tik skėstelėjo rankomis.
— Prašom sėstis, panele Nidham. Norė­
čiau pasikalbėti labai jautriu reikalu.
Angelą įsitempė. Galbūt Leonia ne taip
nugirdo hercogo pokalbį, kad Angelą liksian­
ti Oslingtono dvare? Kai ji atsisėdo į tą vie­
tą, iš kurios stebėjo kaip Leonia šoka, kovojo
su noru bėgti prie lango ir žiūrėti į Haring-
tonų sodybos stogus. Ji turėtų vengti galvoti
apie grįžimą į Londoną ir neraudoti, kad ir
vėl nepamatys Justino.
Jos širdis plyšo iš skausmo ir akyse tven­
kėsi ašaros. Mintis, kad nebematys Justino
buvo blogiau nei buvimas po brolienės padu
ir amžinų priekaištų klausymasis. Ji galėjo gy­
venti sudaužyta širdimi. Tą pajuto paskutinę
savaitę. Bet gyvenimo be vilties ji negalėjo
ištverti.
 Hercogas dar kartą įrodė, kad jis nekrei­
pia dėmesio į kitų emocijas ir sutelkia dė­
mesį tik į savo paties norus. Jai išsprūdo ty­
lus atodūsis.
Išsilankstęs popieriaus lapą ir padėjęs jį
sau ant kelių, baksnojo pirštu. Pagaliau iš­
tarė:
—Žinau, kad suteikiau Leoniai viltį, bet
aš dar neapsisprendžiau.
— Jūs vis dar manote, jog ji yra vaikas.
— Ne visai vaikas, panele Nidham, nors
aš ją pažįstu nuo vaikystės. — Jis tęsė: —
Suvokiu, kad ji jau beveik suaugusi, bet taip
pat negaliu pamiršti savo įsipareigojimų jos
tėvui. Pulkininkas būtų nepatenkintas, jei
vengčiau vienos iš savo pareigų kaip Leonios
globėjas.
— Ne tai turėjau omenyje...
— Žinau, —menka šypsena jo veide bu­
vo vos matoma. — Atleiskite, panele Nid­
ham. Tai bandymas per daug rimtai never­
tinti pareigų.
Ji nusišypsojo.
— Suprantu.
— Taip, esu tikras, kad suprantate, nes
jūs savo pareigas taip pat vykdėte per daug
rimtai, — ir vėl jo veide atsirado vaiduokliš-
ka šypsena. — Netgi tada, kai motina viso­
kiais būdais bandė pastoti jums kelią. Ji iš­
vyks į Londoną savaitės pabaigoje.
Angelą nežinojo, ką atsakyti. Neturi pa­
rodyti, kad jaučia palengvėjimą, kad Jos Švie­
sybė bus toli nuo Oslingtono dvaro ir privalo
įspėti vaikus, kad būtų apdairūs. Ar tai įma­
noma?
— Tikiuosi, kad jai patiko čia svečiuo­
tis, — Angelą žinojo, kad neturi tylėti.
— Ji išvyksta ne todėl, kad jai nepatiko
Oslingtono dvare, bet dėl to, kad mes taip
pat išvykstame.
— Išvykstame? — Jei hercogas išvyks iš
Oslingtono dvaro, jam nebereikės jos paslau­
gų... ir ji neturės kito pasirinkimo, tik grįžti
į Londoną ir bus toli nuo Justino.
— Aiškiai matau, kad vaikai čia nelai­
mingi.
— Jie bando prisitaikyti.
Jis nekreipė dėmesio į jos žodžius lyg ji
nebūtų pasakiusi nieko svarbaus. Laikydamas
popieriaus lapą, jis pasakė:
—Vaikai laivu plauks iš Doverio į Euro­
pą ir Afriką, o paskui į Indiją.
— į Indiją?
— Jie ilgisi pasaulio, kurį pažinojo.
 — Galbūt mažesnieji vaikai, bet Leonia
labai laukia dienos, kai galės dalyvauti Lon­
dono baliuose.
—Ji irgi išvyks, tik vėliau. Dar vieneri ar
dveji metai nieko nepakeis, —jis pasižiūrėjo
pro langą į rytų pusę ir ji suprato, kad her­
cogas vienintelis jautė ilgesį Rytams. Jos nuo­
monė pasitvirtino, kai jis tęsė:
— Suklydau atsiveždamas juos čia.
— O jei vaikai nenorėtų važiuoti?
— Kodėl jie gali nenorėti grįžti namo?
Angelą jautė jam užuojautą, kadangi bu­
vo akivaizdu — hercogas buvo nelaimingiau­
sias žmogus Oslingtono dvare. Tik gailėjosi,
kai jo sprendimas sugriaus Leonios svajonę
apie gyvenimą Londone.
— Jūsų Šviesybe, tikiu, kad jie pradeda
jausti —Anglija yra jų namai. Jie taip džiau­
gėsi, kad grįžo į Oslingtono dvarą po ves­
tuvių.
—Kad galėtų pažaisti su Haringtono kur­
čiu vaiku.
— Jos vardas yra Delisė.
Jis ir vėl pamosavo jai popieriaus lapu.
— Kalbu apie savo planus vykti į kelionę
su vaikais.
— Taip, Jūsų Šviesybe.
 — Leonia sakė, kad jūs labai norite ke­
liauti.
— Norėjau, —ji nuleido akis, kad jis iš
jų neišskaitytų tiesą. Kažkada ji meldė gali­
mybės pamatyti daugiau nei Anglijos kran­
tai. Svajonė išliko, bet laikas buvo netinka­
mas. Dabar ji norėjo likti čia, nes troško iš­
siaiškinti, ar įmanoma permesti tiltą per be­
dugnę, esančią tarp jos ir Justino.
— Mažai entuziazmo jūsų balse, — jis
pasilenkęs žiūrėjo į Angelą. Kai ji vėl pakėlė
akis, tarė:
—Tikiuosi, kad atsiras daugiau entuziaz­
mo, kai kalbėsiu apie kitus dalykus.
— Stengsiuosi.
— Ne, nesistenkite. Noriu sulaukti nuo­
širdžios reakcijos j savo klausimą.
— Prižadu būsiu nuoširdi.
—Ar visada laikotės savo pažadų? —jis
atsistojo ir atsisėdo šalia Angelos —ji net užuo­
dė jo mėgstamų kvepalų kvapą. —Aš negaliu
įsivaizduoti jūsų nesilaikančios pažado.
— Visada, — neramiai nusišypsojo. Jis
elgėsi taip keistai. Jo žvilgsnis bandė sugauti
jos, tada vėl nukreipdavo akis kaip Estera,
kai žinodavo — blogai elgiasi. — Ko jūs no­
rite manęs paprašyti, Jūsų Šviesybe?
 — Paprašysiu tapti mano žmona.
Angelą žagtelėjo iš netikėtumo. Jo žmo­
na? Savo svajonėse girdėjo Justiną tariant
šiuos žodžius, bet niekada neįsivaizdavo juos
ištariant hercogą.
— Jūs negalite atsakyti, panele Nid-
ham? — šypsena grįžo į jo veidą. —Ar turė­
čiau sakyti: ar negali atsakyti, Angelą?
— Jūsų Šviesybe...
— Nebus netinkama, jei kreipsiesi į ma­
ne vardu.
Ji linktelėjo ir prisivertė ištarti jo vardą.
— Rodni, jūs sugluminote mane.
— Nesuprantu, kodėl. Tai protingas
sprendimas. Aš nesusitvarkysiu su vaikais ke­
lionėje. Kai keliavome iš Indijos, su mumis
vyko keli tarnai. Jie grįžo atgal, nes nepatiko
šaltas Anglijos oras, —jis paėmė jos rankas.
Ją pribloškė jo lygi oda, nes tikėjosi, kad ka­
reivis turėtų būti užgrūdintas sunkaus gyve­
nimo ir jo oda šiurkšti. Bet juk kelionė į In­
diją ilga. Galbūt pakankamai ilga, kad jo
minkšti delnai liestų Leonią. Čia hercogas at­
siskyrė savo bibliotekoje nuo viso pasaulio.
Jis užsimiršdavo skaitydamas knygas apie ry­
tus.
Hercogas glostė jos pirštus, bet be aistros.
 — Neturėtumėte stebėtis, nes žinote,
kad ši šeima priklausoma nuo jūsų.
— Priklausoma?
—Atrodote nepatenkinta? Aš norėjau pa­
sakyti komplimentą jūsų švelnumui ir suge­
bėjimams, kurie suteikė ramybę Oslingtono
dvarui, kol atvyko motina. Net jai čia esant
jūs išsaugojote ramybę. Be to, Esterai palei­
dus beždžionę oranžerijoje, man nereikėjo
priekaištauti Leoniai dėl jos išsiblaškymo, —
jis atsistojo ir padėjo atsikelti Angelai. Švel­
niai paėmė jos rankas, norėdamas prisitrauk­
ti arčiau. — Apsvarstykite šį pasiūlymą
Jos balsas girgždėjo ištariant:
— Jūsų...
— Rodni, — pataisė jis. — Laukiu jūsų
atsakymo, Angelą.
— Bijau, kad jei pasakysiu savo mintis,
kils keblumų.
— Nebijokite, Angelą, sakykite man tei­
sybę.
—Neįsivaizduoju, kokią tiesą galėčiau sa­
kyti šiuo momentu.
—Tiesa yra ta, kad prašau jūsų tapti ma­
no žmona. Mačiau, mylite šiuos vaikus.Ir ži­
nau, kad norėtumėte keliauti, nes girdėjau —
dažnai prašydavote vaikų papasakoti apie jų
kelionę čia. Be to, mačiau — buvote paten­
kinta kelione į Škotiją.
— Taip, — ji nepridūrė, kad didžiausią
malonumą teikė mintis, kad grįš atgal ir tu­
rės progą susitikti su Justinu. Jei nuostabus
vakaras lauktų su juo, ji džiaugtųsi ir kelione!
— Kodėl tada nenori vykti su manimi?
Angelą nuleido akis. Ji galėjo pasakyti
priežastį, nes žodžiai patys veržėsi iš širdies
gelmių. Ji nejaučia jam aistros, nes myli vy­
rą, kurį jis niekina... vyrą, kuris išmetė ją iš
savo gyvenimo.
— Man reikia laiko pagalvoti, — sušnibž­
dėjo ji, svarstydama, ar amžinybė priverstų ją
apsispręsti dėl tokio netikėto pasiūlymo. Her­
cogas, Rodnis, buvo teisus. Protinga būtų likti
su vaikais, ypač kelionės metu. Bet jai nereikė­
jo tapti hercogiene, kad galėtų juos lydėti. Jos,
Leonios padėjėjos, statusas bus gerbtinas.
— Mes išvyksime poryt į Doverį. Atsa­
kymą noriu išgirsti iki to laiko.
— Bet neįmanoma iki to laiko už jūsų
ištekėti, ir neįmanoma keliauti kaip jūsų su­
žadėtinei...
Jos dvejonės buvo greitai išsklaidytos.
— Nemąstykite taip siaurai. Jūs mąsto­
te, kas priimtina Anglijoje. Už šių krantų vi­
sai kitokie įstatymai. Tereikia tik išplaukti ir
laivo kapitonas gali mus sutuokti prieš at­
vykstant į Kalasą.
Kai ji žengė toliau nuo jo, jis jos nesulai­
kė. Angelą norėjo girdėti savo mintis labiau
nei smarkius širdies dūžius. Ji net neįsivaiz­
davo, kad jis apie tai galvojo.
Ji pradėjo aiškinti:
— Man didelė garbė...
—Skamba taip lyg sakytumėte kalbą lor­
dų rūmuose. Kalbėkite tiesiai.
Angelą kandžiojo apatinę lūpą.
— Aš nežinau, ką sakyti.
— Angelą, atsakymas yra paprastas. Pa­
sakykite, kad tekėsite už manęs.
— Aš...
Išgirdusi aiktelėjimą, Angelą, atsisukusi
pamatė Leonią su vaikais. Jaunesnieji buvo
išplėtę akis iš nuostabos, o Leonios akys pa-
plūdusios ašaromis. Jos bėgo upeliais skruos­
tais, kai ji apsisuko ir išdūmė iš kambario.
Angelą žiūrėjo sunerimusi. Suvokė, kad
jos prašymas duoti daugiau laiko pagalvoti,
buvo nesuprastas. Leonia aiktelėjo pačiu ne­
tinkamiausių momentu, ji privalo su ja pasi­
kalbėti.
 — Angelą?— hercogas paėmė ją už ran­
kos ir prisitraukė arčiau. Jos širdis šokinėjo
krūtinėje. Kai jis palinko prie jos, ji įsitem­
pė. Ar jis ketino pabučiuoti? Ji negalėjo bu­
čiuoti vyro, kurio nemylėjo, ypač trokšdama
būti glėbyje kito žmogaus, kurį mylėjo. Kai
hercogas nusišypsojo, Angelą išsigando —gal
jis suprato jos mintis?
—Privalau eiti ir pasikalbėti su Leonia,—
sušnibždėjo ji.
— Ji...
—Prašau, leiskite pasikalbėti su ja dabar.
Jis linktelėjo ir jo veido išraiška rodė pa­
lengvėjimą.
Angelą pasivijo Leonią, einančią į savo
kambarį.
Leonia atsisuko ir pasižiūrėjo į ją.
— Kodėl sekate mane? Ar neturite nei
trupučio padorumo?
— Noriu pasikalbėti su jumis. Manau,
kad nesupratote.
— Ko nesupratau? Rodnis paprašė tekėti
už jo, o jūs atsakėte taip.
— Ne, aš nepasakiau jam taip. Aš norė­
jau pasakyti, kad man reikia laiko apgalvoti
jo pasiūlymą.
Leonia purtė galvą.
 — Pasitikėjau jumis, Angelai Išpasakojau
savo viltis ir svajones. Ir jūs taip padarėte...
— Aš nesutikau tekėti už hercogo.
— Bet jei jūs nesutiksite, jis pasipirš ki­
tai, — jos balsas virpėjo. — Jūs ar kita —
nėra svarbu.
— Jūs taip jį mylite?
—Taip! Maniau, kad žinote! Maniau, kad
jūs tas asmuo, kuris supras, —ji nutvėrė du­
rų rankeną. — Tomas be reikalo jus vadino
mano angelu sargu. Dabar būsite Rodnio an­
gelas. Tikiuosi, būsite laiminga, žinodama,
kad sudaužėte man širdį. Maniau, suprasite.
Durys užsitrenkė.
Angelą pabeldė ir pašaukė Leonią. Gir­
dėjo tik beviltiškų verksmą. Ji per daug gerai
suprato, ką reiškia sudaužyta širdis.
 AŠTUO NIOLIKTAS SKYRIUS

— Tikiuosi, esate patenkintas.

Justinas pakėlė akis nuo straipsnio, kurį
iš Oslingtono dvaro atnešė labai nervingas lio­
kajus, nustebintas neįprastai aštraus ponios
Greivės tono. Angelą žinojo, kad jis nesuks
galvos dėl Delisės išsiuntimo į kurčnebylių
mokyklą prie Paryžiaus. Informacija laikraš­
čio straipsnyje buvo paviršutiniška, bet ji su­
žadino smalsumą. Dešimtys klausimų ėmė
suktis jo galvoje.
Bet nė vienas iš jų nebuvo apie mokyklą.
Jo mintys sukosi apie Angelą, paliekančią Ha-
ringtonų sodybą. Ji neišvyko supykusi, bet
įskaudinta jo žodžių — dabar ji paklus Os-
lingtonui ir laikysis kuo toliau nuo Haringto-
nų sodybos. Skausmas, kurio jis norėjo iš­
vengti, buvo užkrautas jai, tik jis pats nuo jo
neišsivadavo.
—Galiu jums pasakyti, ponia Greive, —
atsakė jis, — kad aš nesu patenkintas.
Jos antakiai pakilo, kadangi vyro kalbos
tonas buvo neįprastai aštrus. Ji norėjo kažką
sakyti, bet nutilo ir, pasitraukusi toliau, nu­
sišypsojo, kai Delisė įbėgo į svetainę.
Justinas išskėtė rankas ir dukra puolė jam
į glėbį. Kai Delisė prisiglaudė, jis atsiduso.
Dievino tas minutes, kai dukra apkabindavo.
Bet vyriškio rankos troško subrendusios mo­
ters meilės... meilės, kurią jam Angelą pasiū­
lė, meilės, kurios jis atsisakė.
— Taigi jūs girdėjote? — paklausė ponia
Gravė.
— Ką girdėjau? — jis pasižiūrėjo į tar­
naitę.
— Naujienas iš Oslingtono dvaro.
—Girdėjau, kad Oslingtonas leidžiasi su
namiškiais į ilgą kelionę.
— Atgal į Indiją, taip kalbama.
—Jie visi tuo džiaugsis, išskyrus Jos Švie­
sybę. Neįsivaizduoju jos, keliaujančios kaž­
kur toliau nuo Anglijos krantų.
— Ji vyksta į Londoną.
— Tai jokia staigmena. Jai atrodo, kad
gyvenimas kaime labai primityvus, čia nėra
nė tuzino tarnų, —jis nusišypsojo Delisei. —
Džiaugsiuosi išgirdęs, kad ji išvyko į Londo­
ną. Ta moteris mėgaujasi galėdama sukurti
šurmulį visur, kur tik pasisuka.
Ponios Greivės veidas pasidarė labai
rimtas.
— Norėčiau manyti, kad šito jūs negir­
dėjote.
— Ar yra dar kokių žinių?
— Taip, — tą vienintelį žodį, atrodė, iš­
tarė prievarta.
Justinas supyko — nemanė, kad ponia
Greivė gali būti tokia apdairi. Jos atvirumas
Haringtonų sodyboje buvo labai vertinamas.
— Jei norėjote mane apšviesti, ponia
Greive, tai aš pasakysiu, ar girdėjau tą gan­
dą, ar ne, —jis pasižiūrėjo į Delisę, bandan­
čią atkreipti jo dėmesį.
Delisė kažkodėl rodė į pečius. Ar ji turi
nuojautą, kuri kompensuoja klausos trūku­
mą? Jis suprato, ką ji norėjo pasakyti. Ji klau­
sė apie Esterą, supratusi, kad su ponia Grei-
ve kalba apie Oslingtono dvaro gyventojus.
Delisė prispaudė pirštus prie lūpų ir vėl pa­
darė tą patį judesį.
Jis papurtė galvą ir jo veide pasirodė liū­
desys. Gailestis smygtelėjo į širdį kaip ilgas
spyglys. Justinas nemanė, kad draugystės, nu­
trukusios prieš dukters gimimą, aidas nu­
trauks ir Delisės draugystę su Estera. Viskas
buvo blogai. Tai, kas nutiko, kai jis vedė Eli-
zabetą, turėtų būti atleista ir užmiršta... jų
abiejų: ir jo, ir Oslingtono.
—Jūs tikrai turėtumėte pasiklausyti, —
pasakė ponia Greivė.
Justinas linktelėjo patenkintas, galįs išsi­
vaduoti iš supainiotų abipusių kaltinimų pin­
klių.
— Klausau jūsų.
— Oslingtono pasiuntinys man pasakė,
kad ten ruošiamasi vestuvių ceremonijai.
— Oslingtonas veda? Ką?
Ponia Greivė atsikosėjo.
— Milorde, kalba, kad jis veda panelę
Nidham.
—Angelą? —jis atsistojo, pamiršęs De-
lisę. — Jūs turbūt suklydote, ponia Greive.
 — Paprašiau keletą kartų vaikino užtik­
rinti, kad žinia yra tikra ir tiksli.
— Ir jis užtikrino?
Ponia Greivė bandė atsakyti, bet negalė­
jo. Tik linktelėjo ir susigūžė.
Justinas žvilgtelėjo pro langą į Oslingto-
no dvarą. Kad jis būtų tai numatęs! Kaip Os-
lingtonas gali pakartoti Justino kvailą klaidą!
Kai Delisė apkabino kojas, jis pasilenkė
ir paglostė jos galvą.
— Tik ne vėl, — pasakė jis. — Nepada­
rysiu tos pačios klaidos dar kartą.
— Ponia Greive, atneškite Delisės skry­
bėlaitę.
— Kur eisite, milorde? —jos balsas vir­
to šnibždesiu, o akys išsiplėtė.
— Kur daugiau? J Oslingtono dvarą.
— Bet jūs ten nelaukiamas.
— Prašau — atneškite Delisės skrybė­
laitę! — jis pasiėmė švarką ir apsivilko. —
Ponia Greive, prašau atnešti Delises skrybė­
laitę.
— Negerai, kad vedatės šį vargšą vaiką.
Geriau būtų, jei nematytų tai, kas gali nu­
tikti.
 Jis uždėjo ranką jai ant peties ir drąsin­
damas nusišypsojo.
— Pasitikėkite manimi, ponia Greive.
Delisė nieko blogo nepamatys. Prižadu.
Tarnaitė linktelėjo, nors matėsi, kad ji ne­
labai tuo tiki. Justinas neabejojo, kad taip
ir bus.

Angelą stovėjo mažojoje svetainėje, ran­

kas laikydama už nugaros. Hercogas sėdėjo
apšviestame kampe, visiškai pasinėręs į skai­
tymą. Priešais Angelą sėdėjo hercogienė ir su­
darinėjo vestuvių planą. Angelą norėjo pasa­
kyti, kad ji dar nesutiko tekėti, bet herco­
gienė neleido jai kalbėti.
Viltis, kad hercogienė neleis sūnui vesti
jo globėjos guvernantę, sužlugo. Užuot išba­
rusi sūnų, hercogienė labai garsiai pareiškė,
kad visi girdėtų, jog ji pati pasirinkusi Ange­
lą, kad atvyktų į Oslingtoną kaip Leonios
guvernantė, nes norėjo, kad jos sūnus pro­
tingai apsispręstų ir ją vestų ir kad ji galėtų
prižiūrėti pulkininko vaikus. Tai esąs geriau­
sias sprendimas, tačiau niekas nepaklausė An-
gelos, ar tikrai nori už jo tekėti.
 Antrasis bandymas pasikalbėti su Leonia
nepavyko. Mergina buvo užsirakinusi savo
kambaryje, įsileisdama ir išleisdama tik savo
padėjėją.
— Be to, — tęsė hercogienė, —jūs pri­
valote...
Durys plačiai atsivėrė ir stiprus vėjo gū­
sis kartu su lietaus lašais plūstelėjo į kam­
barį.
— Oslingtonai, noriu tuoj pat su tavimi
pasikalbėti! — Justino žodžiai nuaidėjo kaip
griaustinis. Salia jo stovinti Delisė žvalgėsi
po kambarį, aiškiai ieškodama Esteros.
Hercogienė atsistojo.
— Lorde Haringtonai, stengiausi būti
mandagi...
—Ne, jūs nebuvote mandagi, —jis brau­
kė vandenį nuo šlapių plaukų. — Visuomet,
kai kalbėdavotės su manimi, stengėtės būti
šiurkšti ir mane įžeisti, nes aš įskaudinau jū­
sų brangų sūnų.
— Justinai! — aiktelėjo Angelą. — Tai
nėra geras būdas gydyti senas žaizdas.
Hercogienė supyko.
— Neturėtumėte reaguoti į bailio žo­
džius, Angelą. Kaip hercogienė, turėtumėte
ignoruoti tokių žmonių žodžius.
— Ar taip ir sūnų auklėjot? — atžariai
paklausė Justinas. —Ignoruoti patarimus tų,
kurie yra protingesni už jį? Jis yra priklauso­
mas nuo jūsų kiekviename žingsnyje.
Hercogas atsistojo.
— Haringtonai, nekalbėk taip su mano
motina.
— Tada aš kalbėsiu su tavo sužadėtine.
Angelą bandė nuraminti pašėlusį širdies
plakimą, bet neįstengė to padaryti. Justinas
perėjo kambarį, vesdamasis už rankos Deli-
sę. Jis apėjo hercogienę, kuri stengėsi užstoti
jam kelią, ir nekreipė dėmesio, kai Jos Švie­
sybė skambino skambučiu ir šaukė Hervėjų.
— Ar atkreipsite dėmesį į žodžius žmo­
gaus, kuris viską geriau žino? —paklausė Jus­
tinas, atsistojęs priešais ją taip arti, kad dar
pusė žingsnio ir ji būtų jo glėbyje.
Jis pirštais palietė jos skruostą, tada pa­
sisuko į piktai žiūrintį hercogą.
— Oslingtonai, jei siekei pasiūlyti san­
tuoką Angelai, norėdamas atsilyginti man,
kad laimėjau Elizabetos ranką, tu sugriausi ir
savo, ir jos gyvenimą, nes niekada neduosi
jai to, ko reikia, — jis vėl pasižiūrėjo į An­
gelą. — Kaip aš sugrioviau savąjį, bandyda­
mas duoti Elizabetai viską. Aš tikėjau, kad
jai to reikia, nors jai to nereikėjo, kadangi ji
nenorėjo manęs, —jis kilstelėjo ranką neno­
rėdamas, kad hercogas prabiltų. — Ji neno­
rėjo ir tavęs, Oslingtonai. Ji norėjo mūsų
abiejų, o galbūt net ne to. Ji norėjo didvyrio,
kuris būtų šalia ir dainuotų jai meilės dainas.
Toks nebuvau nei tu, nei aš.
— Tau buvo liepta išeiti, — pasakė her­
cogas, — daryk tai, arba būsiu priverstas...
— Ką? Gal surengsime dvikovą? — jis
šaltai nusišypsojo. — Jei taip, aš paprašysiu
Angelos tapti mano sekundante.
—Ką? —sušuko ji. —Justinai, ar iš pro­
to išsikraustėte?
—Ne, tik pamečiau savo širdį, —jis pa­
leido Delisės ranką ir paėmė Angelos. Su­
ėmęs už alkūnių, prisitraukė ją artyn. — Aš
myliu jus, Angelą. Buvau kvailys apsimetinė-
damas. Žinau, kad esu svajotojas, bet ar pa­
sakysite Oslingtonui, kad neketinate tekėti
už jo, nes tekėsite už manęs?
Ji ištraukė vieną ranką, pasižiūrėjo į jį ir
pamatė skausmą jo akyse. Nubraukė nepa­
klusnią sruogą, kuri vis užkrisdavo jam ant
akių.
— Aš neketinau tekėti už jo, Justinai.
—Jūs neketinote? —jis keiktelėjo, tada
paklausė: — Kodėl man to nepasakėte, o lei­
dote elgtis kaip bukagalviui?
— Tai buvo toks puikus vaidinimas, kad
negalėjau jo nutraukti... net jei būtumėte su­
teikęs man galimybę.
Jis vėl nusišypsojo ir ją apkabino. Neim­
damas galvon, kad daug kas mato, jis priglu­
do prie jos lūpų. Jis nenorėjo draugiško bu­
činio. Visa Angelos širdis priklausė tik jam.
Su didžiule aistra ji atsakė į bučinį, nes tai
buvo vienintelis noras, apie kurį svajojo. An­
gelą aiktelėjo, kai jis dar tvirčiau ją prisiglau­
dė ir vėl ėmė bučiuoti.
Hercogas priėjęs prie jų ir, matydamas
besišypsančią Delisę, susivaldė ir nieko ne­
pasakė, tačiau po minutės tarė:
— Haringtonai, tu peržengei visas ribas.
Vieną moterį jau pavogei iš manęs. Neleisiu
to padaryti dar kartą.
Justinas norėjo kažką atsakyti, bet Ange­
lą užspaudė jo lūpas. Ji pažiūrėjo į hercogą.
 —Jūsų Šviesybe, nesvarbu ar tekėsiu už
Justino, ar ne, bet aš netekėsiu už jūsų. Jūs
nemylite manęs ir nors man labai patinka
pulkininko vaikai, aš jūsų nemyliu ir negaliu
tekėti.
— Jūs nenorite už manęs tekėti?
Jo sumišimas priminė Setą. Kovodama su
savimi, kad neatsakytų kaip tam mažam ber­
niukui, paklausė:
— Ar jūs mylite mane, Rodni?
— Mylėti? — jis sumišo dar labiau nuo
tokio klausimo nei nuo atsisakymo tekėti. —
Aš labai jumis žaviuosi.
Angelą ištraukė ranką.
— Žavitės gerai dirbančiu tarnu ar aist­
ra, kurią galite pasiūlyti savo žmonai?
— Jūs sakėte, jūs...
— Aš sakiau, kad reikia laiko, jog apgal­
vočiau jūsų pasiūlymą. —Ji uždėjo kitą ran­
ką ant hercogo rankos. — Aš esu labai pa­
gerbta, kad pasiūlėte tapti jūsų žmona, bet
jūs esate vertas tos, kuri jus myli, ne tos,
kuri tekės už jūsų dėl patogumo ar pareigos.
Hercogienė išraudusi ir įsiutusi iškošė pro
dantis:
 —Aš ilgiau nesiklausysiu šitų nesąmonių!
— Tada neužsibūkite čia, mama, — her­
cogas padėjo knygą ir pasižiūrėjo į motiną. —
Dėkoju už rūpestį, bet pati turite suprasti,
kaip supratau aš, kad Angelą, panelė Nid-
ham, nenori tekėti už manęs.
Kunigaikštienei nespėjus atsakyti, pasigir­
do švelnus balsas:
— Ar galiu įeiti?
Angelą žvilgtelėjo į duris. Išgirdusi her­
cogo gilų atodūsį, suprato jo nuostabą. An­
gelą išplėtusi akis žiūrėjo į Leonią — kaip
greitai ji pasikeitė ir iš vaiko virto dama.
Merginos suknelė buvo šampano spalvos,
ir ji idealiai derėjo prie rausvų plaukų. Este­
ra įbėgo į kambarį ir apglėbė Delisę, tačiau
niekas neatitraukė akių nuo tarpduryje sto­
vinčios gražuolės.
Leonia padavė ranką savo globėjui taip
gracingai, jog jo akys išsiplėtė iš nuostabos.
Kaip užhipnotizuotas jis suspaudė jos liau­
nus pirštus.
— Leonia, — sušnibždėjo vyras, negalė­
damas patikėti savo akimis. — Aš niekuo­
met nemaniau...
Leonios juokas nuskambėjo koketiškai, o
akyse švietė susižavėjimas.
 — Aš žinau, Rodni.
Vyras mandagiai priglaudė lūpas prie jos
pirštų galų. Tuo metu Angelą mostelėjo Jus­
tinui, kuris stovėjo išsižiojęs, jog į burną ga­
lėjo įskristi musė. Jis pasisuko ir nusilenkė
hercogienei, pasiūlydamas savo ranką.
Angelą paėmė Delisę ir Esterą už rankų
ir palydėjo jas į holą, palikdama duris pravi­
ras. Estera norėjo priešintis, bet Angelą ją
sutramdė. Ji abejojo, ar Leonia ir hercogas,
kurie šypsojosi vienas kitam, kreipė dėmesį į
Esterą. Jie buvo pasiklydę prabundančiuose,
bent jau hercogui naujuose jausmuose.
— Tu gerai ją išmokei, — pasakė Justi­
nas, eidamas per mažąjį kambarį į salę. An­
gelą ir šias duris paliko praviras. Ji buvo tik­
ra, kad netrukus išgirs pranešimą apie tikras,
o ne tariamas Oslingtono hercogo vedybas.
— Tikrai?
—Taip, Leonia padarė įspūdį. Elgėsi kaip
tikra aukštuomenės dama.
—Vos neprarado, apie ką svajojo visą gy­
venimą. Dabar Leonia bus atsargesnė.
—Ji savo pamoką išmoko greičiau nei aš.
Nekreipdama dėmesio į prie lango sto­
vinčias Esterą ir Delisę Angelą apglėbė Jus­
tiną.
 — Jei čia atėjai tik norėdamas mane ap­
saugoti nuo hercogo...
—Jei taip manai, aš privalau įrodyti, jog
klysti. — Pajutus jo lūpas, užplūdo milijonai
malonių virpuliukų. Jis apglėbė Angelos vei­
dą rankomis. — Kaip aš klydau.
— Tu klydai?
Jis suraukė antakius, pajutęs erzinantį toną.
—Manau, jog niekuomet nepamirši, kaip
aš klydau, leisdamas tau išeiti, taip pat kaip
klydau, nenorėdamas leisti Delisės į tą mo­
kyklą Paryžiuje.
— Ar dabar išleisi?
—Ne, mes ten ją nuvešime. Ar norėtum
medaus mėnesį praleisti Paryžiuje, angele?
— Bet aš maniau, jog tu nenori grįžti į
Paryžių?
— Laikas grįžti ir išvaikyti praeities de­
monus bei geriau pažinti tą šalį, kai jau An­
glija ir Prancūzija nebėra priešės. — Jo šyp­
sena žadėjo malonumus, kuriuos ji galėjo tik
įsivaizduoti... — Yra tiek dalykų, kuriuos aš
norėčiau su tavimi patirti.
— Aš...
Kambarį sudrebino klyksmas.
Angelą išvydo Delisę ir Esterą bei Setą ir
Tomą, netikėtai įpuolusius į kambarį paskui
išdykėlę Šelmę, kuri jau korėsi portjeromis.
Ji buvo bepuolanti padėti, bet Justinas su­
stabdė.
—Tomai, —paliepė prunkšteldamas, —
bėk atnešti drugelių gaudymo tinklą, kurį at­
sinešei iš Haringtonų sodybos.
Vaikinui skuodžiant iš kambario, jis mirk­
telėjo Angelai.
— Tu tikrai manai, jog jis pagaus bež­
džionę su tuo tinklu? — nusišypsojo Angelą,
jausdama kaip širdis vos telpa krūtinėje iš
džiaugsmo.
—Berniukas įgudęs. Be to, jis pagavo ta­
ve dar prieš tai, kai tu pagrobei mano šir­
dį, — pasakė Justinas ir vėl prigludo prie jos
lūpų.
 herguson, Jo Ann
Fe 298 Angelas sargas: romanas / Jo Ann Fer-
guson; iš anglų kalbos vertė Donatas Bu-
kis. — Kaunas [i.e. Raudondvaris (Kau­
no raj.)]: UAB „Dajalita“, 2014. —
344 psl. — (Meilės romanų lobynas)
ISBN 978-609-424-001-0
Angelą, žvelgdama į smaragdines Justino akis, ne­
bežino kuo labiau žavėtis: ar jo karštomis lūpomis, ar
maloniais žodžiais? Aistringa vyro dvasia pavergė ją ir
Angelą nebegalėjo suvaldyti savo širdies...
UDK 820(73)-3

Jo Ann Ferguson
ANGELAS SARGAS
Romanas

Iš anglų kalbos vertė Donatas Bukis

Dailininkas Andrius Rebždys

10,75 sp. 1. Užsakymo Nr.

Išleido UAB „Dajalita“, S.Nėries 16-2,
Raudondvaris, Kauno rajonas
Tel. (8-37) 473 806, tel./faksas (8-37) 473 838
EI. paštas dajalita@takas.lt

Spausdino UAB „INDIGO print“

Piliakalnio g. 1, LT-46223 Kaunas
info@indigoprint.lt
www.indigoprint.lt