Tarpdiscipliniðkumo iððûkis kriminologijoje

ISSN 1392-1592. TEISËS PROBLEMOS. 2008. Nr. 3 (61)

Prof. Dr. René van SWAANINGEN
Erasmus universiteto Teisës fakulteto
Kriminologijos katedra,
Roterdamas, Olandija
P.O. Box 1738, 3000 DR Rotterdam,
The Netherlands
Tel.: +31 10 408 1111
El. p. vanSwaaningen@frg.eur.nl

TARPDISCIPLINIÐKUMO IÐÐÛKIS KRIMINOLOGIJOJE

Straipsnis pristatytas Teisës instituto ir Vilniaus universiteto organizuotoje

tarptautinëje konferencijoje „Tarpdiscipliniðkos kriminologijos studijos: patir-
tis ir perspektyvos“,1 vykusioje Vilniuje, Lietuvos Respublikos teisingumo mi-
nisterijoje, 2008 m. geguþës 9–10 d.

Sutinkamai su konferencijos tema, kuria ðis straipsnis remiasi, jame nagrinëja-

mi tarpdisciplininio poþiûrio iððûkiai ir sunkumai kriminologijoje. Ið pradþiø trum-
pai apraðoma kriminologijos istorija, taip atkreipiant dëmesá á jos gana silpnà epis-
temologinæ istorijà. Ðiuo aspektu nuodugniau iðanalizuota kriminologija Olandi-
joje. Nors ðiandien kriminologija yra ypaè populiarus dalykas ir tarp studentø, ir
politikø, taèiau taip buvo ne visuomet. Kriminologø vaidmuo vieðose diskusijose
dël nusikaltimo ir bausmës ilgainiui taip pat keitësi ið esmës. Ðtai pagrindiniai
klausimai, susijæ su kriminologijos dabartimi ir ateitimi: kaip prasmingai taikyti
tarpdiscipliniðkumo idealà mûsø mokyme? Kaip þvelgti á aktualiausias kriminolo-
gijos temas mûsø globalizuotame pasaulyje? Kaip iðlaikyti akademinæ laisvæ tokia-
me kontekste, kuriame politikai daug tikisi ið kriminologø?

ÁVADAS
Þvelgiant á kriminologijos istorijà, bûtø galima tvirtinti, kad jau pagal savo
apibrëþtá tai tarpdiscipliniðkas dalykas. Taèiau kai mes ið tikrøjø mëginame rimtai
diegti tarpdiscipliniðkumà tyrimuose ar mokymo programose, ðis tikslas daþnai

1
Pagal „Tarpkryptiniø pleèiamøjø kriminologijos studijø Vilniaus universitete“ projektà. Plaèiau
þr. www.krimstud.vu.lt (vyr. red. pastaba).

5
 Straipsniai

pasirodo esàs pernelyg aukðtas. Jau kasdieninëje mokymo praktikoje daugiadis-

cipliniðkumas yra pakankamai sunkus dalykas, o tyrimuose paprastai vyrauja
monodiscipliniðkumas.
Ið dalies taip yra todël, kad kriminologai turi skirtingà iðsilavinimà ir nëra
iðmokæ màstyti tarpdiscipliniðkai. Ciniðkiausia kriminologijos vizija bûtø to-
kia: bendruomenës su skirtingais citatø rinkiniais, kurios viena kitai nedaug kà
ir turi pasakyti, pavyzdþiui, mokslininkai, baigæ psichologijos mokslus, daþ-
niausiai remiasi psichologø darbais, sociologai cituoja sociologus... ir visi skiria-
si vieni nuo kitø kaip dangus nuo þemës. Kadangi studentai, baigæ specializuo-
tas bakalauro ir magistro programas, yra gavæ tarpdiscipliniðkà (arba bent jau
daugiadiscipliniðkà) iðsilavinimà, ði problema gali iðsispræsti per kelerius metus.
Sunkiau iðsprendþiama problema yra sunkumai kuriant ið tikrøjø tarpdis-
cipliniðkus tyrimø projektus. Ne tik todël, kad mokslininkai neatsiriboja nuo
jø ágyto antropologo, psichologo ar sociologo iðsilavinimo. Svarbiau tai, kad
daþniausiai geriausius atsakymus á tyrimo klausimus galima rasti aiðkiai sufoku-
suotos teorinës struktûros ribose. Kompleksinës, tarpdiscipliniðkos teorijos turi
tendencijà bûti tokios sudëtingos, kad yra labai sunku jas patikrinti. Be to,
dauguma tyrimø skirti tenkinti gana praktiðkus poreikius per ribotà laiko tarpsná,
o tai nepalieka daug erdvës plaèiam tarpdiscipliniðkam bendradarbiavimui. Nors
tarpdiscipliniðkumas tikrai nëra neámanomas, daþnai net pageidaujamas, taèiau
praktikoje jo laikomasi tik ilgalaikiuose tyrimø projektuose, kuriais daugiausiai
siekiama akademiniø tikslø, t. y. tyrimuose, kurie nëra atliekami iðoriniø orga-
nizacijø (policijos, municipalitetø, teisingumo ministerijos ir t. t.), paprastai
reikalaujanèiø konkreèiø atsakymø á konkreèius klausimus, uþsakymu.
Tokiu bûdu mes prisilietëme prie giliausios problemos kriminologijoje, t. y.
jos nestabilaus epistemologinio pagrindo. Kriminologija skolinasi analitines ir
metodologines priemones ið kitø disciplinø ir taiko jas savo tyrimo objektui, t. y.
nusikalstamumui ir jo kontrolei. Svarbu tai, kad mûsø þiniø sritis labiau nei kiti
socialiniai mokslai yra imlesnë uþ mokslo ribø susidariusiems spaudimams ir in-
teresams. Kaip teigia David Garland (2002:17), atsitiktiná kriminologijos pobûdá
lemia jos istorinë plëtra, kuriai bûdingas „nuolatinis performulavimas reaguojant
á besikeièianèius politinius spaudimus, institucinius ir administracinius sprendi-
mus, intelektualinæ raidà gretimose disciplinose ir jà praktikuojanèiø asmenø ide-
ologiniø ásitikinimø kaità”. Norëdami iðnagrinëti kriminologijos epistemologiná
pagrindà, privalome iðanalizuoti veiksnius, lemianèius klausimø kriminologiniuose
tyrimuose formulavimà. Ðiuo atþvilgiu bûtina aptarti tokias temas:

6
 Tarpdiscipliniðkumo iððûkis kriminologijoje

• kriminologø vaidmuo politinëse ir profesinëse diskusijose apie nusikals-

tamumà ir baudþiamàjà justicijà;
• (empiriniø) kriminologiniø tyrimø infrastruktûra ir tradicija;
• kriminologiniø studijø panaudojimas politikoje;
• dominuojanèiø politikos temø ir asmenø, pavedanèiø atlikti mokslinius
tyrimus, priklausomybë;
• kriminologø ásidarbinimo perspektyvos;
• kriminologø pajëgumø imtis pagrindiniø ðiandienos problemø apimtys.

TARPDISCIPLINIÐKUMAS: AR JIS REIÐKIA

ISTORINÆ KRIMINOLOGIJOS TEISÆ EGZISTUOTI?
Kriminologijos lopðys mena devynioliktàjá amþiø Belgijoje (Quetelet sta-
tistikos mokykla XIX a. ketvirtajame deðimtmetyje), Italijoje (Lombrozo, Ferri
ir Garofalo biologinio pozityvizmo mokykla XIX a. aðtuntajame deðimtmety-
je) ir Prancûzijoje (Lacassagne, Manouvrier ir Tarde sociopsichologinës „aplin-
kos“ mokykla XIX a. devintajame deðimtmetyje). Ðiuo metu ið tø trijø ðaliø tik
Belgijoje kriminologija yra gerai ásitvirtinusi kaip akademinë sritis. Prancûzijo-
je ir Italijoje vis dar daug tyrimø kriminologinëmis temomis, taèiau tyrimai
daþniausiai vadinami kitaip, o tyrëjai linkæ prisistatyti politiniø, sociologiniø,
socialiniø psichologiniø ar istorijos mokslø mokslininkais, o ne „kriminolo-
gais“. Taigi tarpdiscipliniðkumas nëra laikomas idealu.
Europos ðalis, kuri ðiuo metu turi didþiausià skaièiø kriminologø – Didþio-
ji Britanija - , yra palyginti naujokë ðioje srityje. Apie 1930-uosius ðioje ðalyje
kriminologijà ádiegë kontinentinës Europos atstovai, tokie kaip Max Grünhut,
Hermann Mannheim ir Leon Radzinowicz, metus (Garland, 2002 m.). Tuo
metu daugelyje kontinentinës Europos ðaliø kriminologija buvo uþsikrëtusi ide-
ologija, skelbianèia apie nusikaltimams linkusias þemesnes rases ir ðiaurës rasës
pranaðumà. Tai aiðkiausias pavyzdys, kaip kartais bauginanèiai nuodugniai ne-
kritiðki kriminologai nuseka paskui socialinius ir politinius ávykius. Imkime
dabartinæ padëtá Vokietijoje, ðalyje su áspûdingai iðplëtota socialiniø mokslø
tradicija, kur kriminologija yra tik neþymiai atstovaujama universitetuose ir vis
dar kaltinama paveldu ið to laikotarpio, kai kriminologai prarado bet koká mo-
raliná autoritetà. Taèiau ðiandien kriminologijà Vokietijoje daþniausiai dësto
teisës profesoriai, o dauguma empiriniø tyrimø vyksta sociologijos departamen-
tuose ar vyriausybinëse institucijose (Oberwittler ir Höfer, 2005 m.). Taigi ir
Vokietijoje tarpdiscipliniðkumas ið esmës tëra mitas, ir jeigu yra sankirta su

7
 Straipsniai

kokiomis nors disciplinomis, tai bûtent su teise. O kadangi teisës disciplina

neturi empiriniø tyrimø tradicijos, todël sunku jà átraukti á tyrimø projektus.
Norint pasiekti tarpdiscipliniðkumà bent jau studijø programose, bûtina nuga-
lëti abipusæ teisininkø ir kriminologø paniekà (nes daugelis tradiciniø teisinin-
kø vadovaujasi ðventu ir nelieèiamu ásitikinimu, kuris iðkelia teisininkus aukð-
èiau socialiniø mokslø mokslininkø, o kriminologai netraktuoja rimtai teisës
kaip akademinës disciplinos, nes ji yra pagrásta „nuomonëmis“, o ne tyrimais).
Maþdaug tokia pati istorija atsikartoja ir Ispanijoje, kurioje dabar labai daug
universitetø nori pradëti kriminologijos magistratûros programas. Taèiau Ispa-
nija susiduria su dar viena problema. Per keturiasdeðimt Franko diktatûros me-
tø socialiniai mokslai buvo uþdrausti, todël vargu ar buvo ámanoma sukurti
kriminologijà remiantis (empiriniø) socialiniø mokslø tradicija. Tradiciniø
plunksnagrauþiø teisininkø dominavimas Ispanijoje yra dar didesnis nei Vokie-
tijoje, o praktinë institucinë parama universitetuose ir tyrimo institutuose dar
menkesnë nei Vokietijoje (Barberet, 2005). Bûtø naudinga pabandyti atsakyti á
klausimà, kiek gyvybinga yra kriminologijos padëtis Ispanijos universitetuose
ir, aiðku, kriminologø darbo rinkoje.
Istorija visko negali nulemti, taèiau istorinës analizës yra neiðvengiamos,
jeigu norime suprasti kriminologijos epistemologiná statusà ir tarpdisciplinið-
kumo struktûrines ribas bei galimybes. Kitas klausimas bûtø toks: ar tinkamai
institucionalizuotos kriminologijos egzistavimas reiðkia, kad kriminologiniai ty-
rimai: 1) yra labiau tarpdisciplininiai; 2) daro didesnæ átakà baudþiamajai politi-
kai? Norëdami atsakyti á ðá klausimà, turime suprasti labai specifinius istorinius ir
politinius ávykius. Kadangi negalime to daryti Europos mastu, sutelkime dëmesá
á vienà ðalá – Olandijà. Joje ðiuo metu klesti kriminologijos akademinës studijos ir
tyrimai.2 Be to, tos sritys, kuriose dabartiniu metu dirba kriminologai, yra dar
platesnës nei, sakykime, prieð dvideðimt metø (van Swaaningen, 2006 m.).

2
Ðiuo metu Olandijoje yra trys bakalauro programos kriminologijos srityje (Amsterdame, Leidene
ir Roterdame) ir penkios magistrantûros programos (be jau minëtø universitetø, dar Groningene ir
Utrechte). Visos jos yra tokios populiarios, kad turëjome nustatyti maksimalaus priëmimo limità.
Vienas universitetas kasmet maksimaliai gali priimti 125 studentus studijuoti bakalauro programo-
se, skirtingi maksimalûs priimamø studentø skaièiai nustatyti magistrantûros programoms. Be to,
dauguma universitetø siûlo „maþas“ kriminologijos programas (paprastai vieno semestro kursà) kitø
disciplinø studentams. Be viso to, dar yra siûlomos susijusios programos ið teisës ir psichologijos,
viktimologijos ir teismo medicinos Tilburgo ir Maastrichto universitetuose ir kitur.

8
 Tarpdiscipliniðkumo iððûkis kriminologijoje

TARPDISCIPLINIÐKUMAS
IR OLANDØ KRIMINOLOGIJOS ISTORIJA
David Garland (2002:8) pieðia toká kriminologijos Olandijoje atvaizdà:
kriminologija kaip „vyriausybinio projekto“ (kurá sukûrë baudþiamosios tei-
sës teisininkai, siekiantys bausmiø reformos) ir „Lombrozo projekto“ (kurio
autoriai yra medicinos mokslininkai, siekiantys socialinës higienos) samplai-
ka. XIX a. devintajame deðimtmetyje grupë liberaliø teisës mokslininkø, ákvëp-
tø kriminologiniø diskusijø apie deterministinius ir nedeterministinius nusi-
kalstamo elgesio aiðkinimus, darë didelæ átakà baudþiamajai praktikai,
daugiausia per vadinamàjà baudþiamosios teisës mokslø „Moderniàjà mokyk-
là“.3 Ðie liberalûs teisës mokslininkai sukûrë ir gerokai labiau funkcionalisti-
næ baudþiamosios teisës vizijà nei buvo sukûrusi ankstesnioji klasikinë Becca-
ria mokykla. Ðis ankstyvas baudþiamosios teisës ir kriminologijos susiliejimas
turi bûti laikomas klasikiniu tarpdiscipliniðkumo pavyzdþiu. Visgi Moder-
nioji mokykla nepradëjo nuo konkreèios riðlios teorijos. Ji eklektiðkai taikë
ávairias kriminologines áþvalgas baudþiamajai praktikai ir taip elgdamasi galë-
jo gana esmingai keisti baudþiamàjà justicijà nuo sistemos, orientuotos á nu-
sikaltimà, link sistemos, orientuotos á nusikaltëlá (van Swaaningen, 1997:29-
49). Tai iðkelia iki ðiol neatsakytà klausimà, kà reiðkia tikro tarpdiscipliniðkumo
aspektas ir kas yra grynoji eklektika?
„Vyriausybinis projektas“ faktiðkai ëjo pirma „Lombrozo projekto“ Nyder-
landuose. Pastarasis pasirodë tiktai 1899 m., kai gydytojas Arnold Aletrino bu-
vo paskirtas tais laikais vadinamosios „kriminalinës antropologijos“ lektoriumi
Amsterdamo municipaliniame universitete. Aletrino yra ádomi figûra olandø
kriminologijoje, daugiausia dël to, kad sujungë pozityvistines atavizmo ir dege-
neravimo teorijas su radikalia antibaudþiamàja, jei norite, abolicionistine, poli-
tine dienotvarke. Jo samprotavimas nebuvo nelogiðkas: jeigu kokio nors as-
mens negalima apkaltinti dël to, kà jis padarë, tai neverta ir nehumaniðka já
bausti (Aletrino, 1906 m.). Neþiûrint rimtos tradicijos klinikinës psichologi-
jos-kriminologijos studijose, lombroziðkasis pozityvizmas neturëjo didesnës áta-
kos Olandijoje.

3
Modernioji mokyklà buvo labiau þinoma jos vokiðkuoju pavadinimu „Internationale Kriminalis-
tische Vereinigung“ arba prancûziðkuoju pavadinimu „Union International de Droit Penal“.

9
 Straipsniai

Sociologinë kriminologija atsirado kiek vëliau, kai Willem Bonger 1905 m.

iðspausdino savo garsiàjà knygà „Nusikalstamumas ir ekonominës sàlygos“.
1922 m. Bonger buvo paskirtas pirmuoju „tikru“ kriminologijos profesoriumi
Amsterdamo municipaliniame universitete. Bonger daug kà reiðkë olandiðkajai
kriminologijai, jau vien dël savo 1934 metø ávado á kriminologijà, kuris ilgà
laikà buvo vienintelis vadovëlis olandø kalba. Iki Antrojo pasaulinio karo prak-
tiðkai visi buvo mokomi kriminologijos remiantis Bonger istorine-materialisti-
ne perspektyva. Taèiau Bonger neákûrë jokios „mokyklos“ ir neinvestavo savo
energijos á kriminologijos, kaip akademinës disciplinos, institucionalizavimà.
Jo átaka politinëms ir profesinëms diskusijoms apie nusikalstamumà ir baudþia-
màjà justicijà vyko daugiausia per Olandijos socialdemokratø partijà, kurios
þymus narys jis ir buvo. Bonger nesiekë tarpdiscipliniðkumo idealo. Jis beveik
nenagrinëjo teisiniø klausimø ir apskritai atmetë biologiná ir psichologiná pozi-
tyvizmà. Jo pagrindinës strateginës rekomendacijos dël nusikalstamumo maþi-
nimo buvo gerinti þmoniø ekonomines sàlygas. Apie 1935 m. jis jautësi pri-
verstas ásitraukti á diskusijas apie demokratijos nuvainikavimà, kylanèià naciø
autoritarinæ Teisës ir tvarkos politikà ir staiga atsiradusá daugelio kriminologø
susidomëjimà rasiniais nusikalstamumà lemianèiais veiksniais (van Swaanin-
gen, 1997: 59-62 ). Tà dienà, kai Olandija kapituliavo, Bonger nusiþudë, o
tuoj pat po Antrojo pasaulinio karo jo sociologinis materializmas kriminologi-
joje buvo uþmirðtas ir pakeistas humanizmo ákvëpta baudþiamosios teisës refor-
mos perspektyva(van Swaaningen, 1997:62-73).
Pirmàjá kriminologijos institutà Olandijoje prie Utrechto universiteto
1934 m. ásteigë baudþiamosios teisës profesorius Willem Pompe. Ðis istorinis
prijungimas prie baudþiamosios teisës yra pagrindinë prieþastis, kodël krimi-
nologija Olandijos universitetuose vis dar bazuojasi Teisës fakultete, o ne So-
cialiniø mokslø fakultete. Utrechto mokykla yra puikus tarpdiscipliniðkumo
pavyzdys: jà sudarë teisininkai, psichiatrai, sociologai ir kriminologai, dir-
bantys kartu bendroje tyrimø programoje. Svarbiausias Utrechto kriminolo-
gas Gerrit Kempe pradëjo nuo naujos Bonger ávado á kriminologijà redakci-
jos, taèiau apie 1950 m. daugelis þmoniø ir pats Kempe jautë, kad reikia
kitokiø kriminologijos ávadø, kurie bûtø, kaip buvo teigiama, arèiau pokari-
nës laiko dvasios, paþenklintos ekonominio atkûrimo ir, be abejo, ðaltojo ka-
ro. Kempe buvo labai paveiktas kylanèio egzistencializmo ir iðvystë verstehen-
de modelius, kuriais buvo siekiama suprasti delinkventø motyvus. Rijk Rijksen
buvo pagrindinis sociologinës kriminologijos ðalininkas ðioje mokykloje. Vie-

10
 Tarpdiscipliniðkumo iððûkis kriminologijoje

noje ið savo reikðmingiausiø publikacijø Rijksen apklausë kalinius, kà jie ma-

nà apie baudþiamàjà justicijà, probacijà ir pataisà. Tais laikais tai buvo revo-
liucinis projektas. Utrechto mokykla reikðminga savo átaka, kurià ji padarë
XX a. ðeðtojo deðimtmeèio baudþiamajai praktikai: jie buvo pagrindiniai re-
socializacijos propaguotojai Olandijoje. Visuomenës ir baudþiamosios teisës
specialistø atmintyje dar buvo gyvi ketvirtojo ir penktojo deðimtmeèio þvërið-
kumai, todël Utrechto mokyklai pavyko savo humanitarinæ baudþiamumo
maþinimo programà paversti dominuojanèia perspektyva Olandijos baudþia-
mojoje justicijoje. Gali bûti, kad jø tarpdiscipliniðkas metodas didþiàja dali-
mi prisidëjo kuriant tokià plaèià jø átakà.
Impulsà kriminologijos institucionalizavimui ir jos moksliniam tobulini-
mui davë Olandø kriminologijos þurnalas (Tijdschrift voor Criminologie), kurá
1959 metais pradëjo leisti teisininkai, psichiatrai ir keli sociologai, kaip antai
Kempe ir Rijksen, Willem Nagel ir Herman Bianchi (vëliau tapæs bausmiø
abolicionistu). 1963 m. praktiðkai tie patys mokslininkai ákûrë ir pirmà profe-
siná susivienijimà „Foundation Interuniversity Criminology Contact Organ“
(SICCO). Nors jau nuo 1938 m. beveik kasmet vykdavo Olandijos krimino-
logø susirinkimai, þurnalo ir SICCO ásteigimas buvo pirmosios pastangos ins-
titucionalizuoti kriminologijà kaip autonomiðkà tarpdiscipliniðkai akademinæ
þiniø sritá. Taèiau iki XX a. septintojo deðimtmeèio kriminologijà dëstë tik
teisininkai ir psichiatrai, kurie ðiaip jau retai uþsiimdavo empiriniais tyrimais.
Tokia padëtis pasikeitë septintajame deðimtmetyje, kai universitetuose ëmë dirbti
jauni ir aukðtesnës metodologinës kvalifikacijos tyrëjai. Ðie pokyèiai taip pat
lëmë, kad 1974 m. susikûrë Olandijos kriminologijos draugija.

XX A. AÐTUNTASIS IR DEVINTASIS DEÐIMTMEÈIAI.

NUO INSTITUCIONALIZAVIMO IKI NUOSMUKIO
Nors kriminologijos istorijà Olandijos universitetuose bûtø galima paly-
ginti su kaimyninës Belgijos, taèiau Olandijoje institucionalizavimas buvo
daug silpnesnis. Svarbi ðio skirtumo prieþastis – skirtinga kriminologijos, kaip
profesinio mokymo, pozicija. Prieðingai negu Belgijoje, universitetinis krimi-
nologinis iðsilavinimas nebuvo laikomas bûtinu norint Olandijoje tapti bent
kurios nors profesinës grupës nariu. Norint uþimti aukðtesnes pareigas polici-
jos pajëgose, reikia turëti Olandijos policijos akademijos diplomà, o kalëjimø
direktoriai ir jø personalas visada buvo ávairiø ávairiausio iðsilavinimo, nuo
dvasininkø ir teisininkø senais laikais iki sociologø ar vadybininkø ðiais lai-

11
 Straipsniai

kais.4 Jiems skirti specifiðkesni mokymai jø paèiø institucijoje. Probacijos pa-

reigûnams ir aukðtesniajam kalëjimø personalui bûtina bendra kvalifikacija so-
cialinio darbo ar psichologijos srityse. Nëra tokiø pareigø Olandijos baudþia-
mosios justicijos sistemoje, kur bûtø aiðkiai reikalaujama akademinio
kriminologijos laipsnio. Ið dalies dël ðios prieþasties belgø kriminologija yra
tradiciðkai labiau susieta su baudþiamàja praktika nei olandø.
Specifinës profesinës veiklos lauko nebuvimas taip pat buvo viena ið svar-
biausiø prieþasèiø, kodël Olandijos universitetuose iki naujojo tûkstantmeèio
kriminologija buvo santykinai marginali. Akademinio kriminologijos persona-
lo augimas, vykæs septintajame ir aðtuntajame deðimtmetyje, daugiausia buvo
pagrástas pinigø skyrimu tyrimams, ir daug maþiau – stabiliais mokymo porei-
kiais. Kriminologijos fakultetai tada siûlë daugybæ fakultatyviniø kursø teisi-
ninkø ar sociologø mokymo programose. Galbût tai ir turëjo átakos tø studen-
tø tarpdiscipliniðkumo ásisavinimui, taèiau niekuo neprisidëjo prie
tarpdisciplininës kriminologijos bazës sukûrimo. 1968 m. Herman Bianchi su-
darë pirmà autonomiðkà ketveriø metø kriminologijos mokymo programà Olan-
dijos Laisvajame Amsterdamo universitete.
Septintojo deðimtmeèio pabaigoje Olandijoje buvo pristatyta etikeèiø kli-
javimo teorija. Amsterdame jà diegë Herman Bianchi, Roterdame – Peter Ho-
efnagels. Ðios teorijos dominavimas, lydimas kritinio poþiûrio á stigmatizavimà,
kriminalizavimà ir abolicionizmà, sustiprino Olandijos akademinæ kriminolo-
gijà aðtuntajame deðimtmetyje ir devintojo pradþioje. Teorija taip pat darë kon-
kreèià átakà formuojant tyrimø programas Laisvojo Amsterdamo universiteto ir
Roterdamo Erazmo universiteto kriminologijos katedrose. Vieðosiose diskusi-
jose ðie kriminologai buvo baudþiamosios justicijos sistemos, kuri tik kûrë nau-
jas aukas ir niekam nebuvo naudinga, oponentais. Panaðià istorijà galima papa-
sakoti ir apie Groningen universiteto kriminologiniø tyrimø institutà, kuris
daugiausia dirbo remdamasis Mertono átampos perspektyva ir tomis dienomis
koncentravosi ties baudþiamosios justicijos sistemos selektyvumu. Tai skatino
procesà, kuriame vieni nuo kitø tolo (ypaè konservatyvieji) teisininkai, ir (daþ-
niausiai progresyvûs) kriminologai. Sunku atsakyti á klausimà: kà tai reiðkë tarp-
discipliniðkam kriminologijos pobûdþiui. Tuo metu kriminologai daugiau ne-

4
Nors ðiandien mes jau matome mûsø kriminologijos studentus, besitaikanèius á policijos komisa-
rus ir kalëjimø direktorius.

12
 Tarpdiscipliniðkumo iððûkis kriminologijoje

gu bet kada vertësi teisine praktika, taèiau teisininkø, kurie bûtø buvæ atviri
kriminologiniams tyrimams, skaièius buvo dar maþesnis nei, pavyzdþiui, Ut-
rechto mokyklos dienomis.
Kriminologijos, daugiausiai besirëmusios tyrimams skiriamais pinigais, pa-
dëtis smarkiai pablogëjo, kai devintajame deðimtmetyje finansavimas univer-
sitetams pradëtas skirti vis labiau atsiþvelgiant á mokymo poreikius. Ðitaip
kriminologija tapo savo marginalinio statuso auka ir buvo nublokðta atgal á
pozityvizmà teisës fakultetuose, kur ji nerado daug draugø. Devintojo de-
ðimtmeèio pradþioje vis dar sklandë populiari mintis, kad geru teisininku gali
bûti tik tas, kas yra pasikaustæs ir socialiniuose moksluose. Ðiame kontekste
toks tarpdiscipliniðkas projektas kaip kriminologija uþëmë daugmaþ akivaiz-
dþià vietà teisininkø mokymo programose. Devintojo deðimtmeèio viduryje
gero teisininko idëjà pakeitë gero amatininko, gero techniko idëja, ir buvo
paskelbta, kad tarpdiscipliniðkas mokymas nereikalingas. Todël kriminologijos
personalas visur buvo sumaþintas.
Esama ir kitokiø tokios ðaltakraujiðkos reorganizacijos prieþasèiø. Devin-
tajame deðimtmetyje akademinei kriminologijai smarkiai pakenkë ir jos ávaiz-
dþio problema. Vyraujant sampratai, „kad niekas nepadeda“ ir kad asmenis,
dirbanèius „sistemoje“, átraukia baudþiamumo paradigma, progresyvûs kri-
minologai nelabai ir galëjo kà nuveikti. Jø stiprûs normatyviniai ásitikinimai
netgi neleido jiems griebtis bent jau kokiø nors priemoniø. Nuo pat devinto-
jo deðimtmeèio pradþios paplito nuomonë, kad kriminologai yra labiau suin-
teresuoti reikðti neutralià ideologinæ kritikà negu vykdyti rimtus empirinius
sunkiø problemø tyrimus. Anksèiau buvæs maþas tyrimo institutas prie Tei-
singumo ministerijos pasinaudojo ðia situacija ir 1973 m. smarkiai iðsiplëtë:
Moksliniø tyrimø ir dokumentacijos centras (WODS) tapo itin svarbia kri-
minologine institucija.
1974 m. Herman Bianchi paraðë baziná straipsná apie „vyriausybinæ“ ir
„nevyriausybinæ“ kriminologijà kaip paradigmø problemà. „Vyriausybinë“ kri-
minologija yra „ásiðaknijusi“ kriminologijos forma, kuri pirmiausia tarnauja
policijos ir teisingumo administracijø interesams, tuo tarpu „nevyriausybinë“
kriminologija turi autonomiðkus, akademinëmis þiniomis pagrástus tikslus.
Bianchi (1974 m.) áþiûrëjo svarbø abiejø kriminologijos krypèiø vaidmená,
taèiau tvirtino, kad pirmoji neiðvengiamai veikia remdamasi savo imanentine
pozicija, tam tikros socialinës kontrolës logikos ribose, tuo tarpu antrosios
pagrindinis uþdavinys – pateikti iðorinæ metasociologinæ ðios hegemoninës

13
 Straipsniai

socialinës kontrolës sistemos kritikà. Minëtas straipsnis buvo gerai subalan-

suotas, taèiau buvo plaèiai interpretuojamas kaip poliarizacijos argumentas:
arba jûs kaip ir mes priklausote kritikams, arba teisëtvarkininkams. Klaidin-
gai laikydami tai poliarizacijos argumentu, daugelis akademiniø kriminologø
nenorëjo imtis politikos tyrimø. Ið dalies dël ðios prieþasties Moksliniø tyri-
mø ir dokumentacijos centras bûtent devintajame deðimtmetyje ágijo gana
aiðkià dominuojanèià padëtá Olandijoje. Jie turëjo reikiamas lëðas, reikiamà
galià ir reikiamus darbuotojus.
Devintojo deðimtmeèio pradþioje moksliniam akademinës kriminologi-
jos patikimumui buvo suduotas smûgis, nes tyrëjai buvo daþnai aplaidûs me-
todologiniais klausimais, be to ji, kaip profesiniø studijø sritis, pradëta kves-
tionuoti, nes labai daug studentø nerasdavo darbo, bent jau darbo, susijusio
su jø studijomis. Galiausiai reikëtø paminëti, kad gana daug paèiø akademi-
niø kriminologø manë, kad jø dëstomas dalykas neturi pakankamo akademi-
nio lygio, kuris garantuotø kriminologijos, kaip savarankiðkos specializacijos,
gyvavimà. Ðie kriminologai tinkamai negynë kriminologijos teisës egzistuoti
universitetuose. Jø idëja buvo tokia: leiskite studentams studijuoti ið pradþiø
„tikràjà“ disciplinà (teisæ, sociologijà, psichologijà, medicinà ir t.t), o pasku-
tiniais studijø metais specializuotis kriminologijoje. Bûtina pasisakyti dël ðio
poþiûrio. Jeigu kriminologija yra pernelyg populiari, tai nëra geras þenklas,
nes tai daþnai byloja egzistuojant ásibaiminusià, kartais net hipochondriðkà
visuomenæ. Be to, kriminologai yra linkæ studijuoti nusikalstamumà labai jau
izoliuotai, t. y. atskirai nuo pagrindiniø socialiniø, ekonominiø ir kultûriniø
ávykiø, kuriais jis remiasi.
Toks pavojus ið tiesø iðkilo devintajame deðimtmetyje, kai politiniai moty-
vai ëmë stelbti kriminologines diskusijas. Aðtuntajame deðimtmetyje egzistavæs
skirtumas tarp „vyriausybinës“ ir „akademinës“ kriminologijos vis labiau ëmë
nykti devintojo deðimtmeèio viduryje. Kriminologijà imta daugiau ar maþiau
derinti prie vieðojo administravimo, mokslo, kuris buvo itin artimas savo ob-
jektu ir kuris (skirtingai nei kriminologija) labai iðpopuliarëjo devintajame de-
ðimtmetyje. Politikos klausimai tapo itin svarbûs ne tik Teisingumo ministeri-
jos Tyrimø departamento WODC kriminologijoje, bet ir akademinëje
kriminologijoje. Jan van Dijk (1985 m.), tuo metu aukðtas valstybës tarnauto-
jas Olandijos Teisingumo ministerijoje, netgi teigë, kad kriminologiniø teorijø
statusas priklauso nuo jø naudingumo baudþiamosios justicijos politikai ir prak-
tikai. Ðiuo poþiûriu populiarios aðtuntojo deðimtmeèio teorijos, tokios kaip Mer-

14
 Tarpdiscipliniðkumo iððûkis kriminologijoje

tono ákvëptos konfliktø teorijos ir etikeèiø klijavimo teorija, buvo bevertës, tuo
tarpu itin naudingomis laikytos galimybiø ir rutininës veiklos perspektyvos.
Devintajame deðimtmetyje Olandijos nusikalstamumo strategijai daugiausia áta-
kos turëjo ðios racionalaus pasirinkimo perspektyvos, drauge su Hirschi prisiri-
ðimo teorija.

DEÐIMTASIS DEÐIMTMETIS:
NAUJA KRIMINOLOGINIØ TYRËJØ IR DËSTYTOJØ PAKLAUSA
Kriminologijos padëtis pagerëjo apie deðimto deðimtmeèio vidurá. Iki de-
vinto deðimtmeèio vidurio dramatiðkai augo nusikalstamumas, ir jis, ypaè kai
jis ðiek tiek stabilizavosi, buvo pradëtas laikyti viena svarbiausiø visuomenës
problemø. Dabar á kriminologà imta þiûrëti kaip á ekspertà, kuris turëtø „ið-
spræsti“ ðià problemà.
Kriminologus imta skirti á ávairiausias (parlamentiniø) tyrimø komisijas, ir
jie pradëjo vis daþniau reikðtis þiniasklaidoje. Taèiau tuo pat metu buvo galima
matyti, jog politikoje daþnëja populistiniai procesai, daugiau dëmesio skiriama
vieðiems pasisakymams, o ne faktiniams tyrimams.
Paradoksalu, bet tarpininkavimas nusikalstamumo ir netvarkos reikaluose
labai prisidëjo prie kriminologijos tvirtëjimo deðimtajame deðimtmetyje. Poli-
tikai ir strategijos formuotojai ið kriminologø greièiau linkæ tikëtis per daug, o
ne per maþai, ir daþnai pateikia tyrimams klausimus, á kuriuos negalima atsaky-
ti, t. y. nors atsinaujino susidomëjimas kriminologais ir jø ávaizdis pasidarë
pozityvesnis, dauguma þmoniø neturëjo supratimo, kà kriminologai gali ir ko
negali (van de Bunt, 1999). Taip pat pasikeitë ir studentø lûkesèiai. Jie krimi-
nologijà studijavo ne dël to, kad pakeistø ardomàjà baudþiamosios justicijos
sistemà arba kad sukurtø teisingesná pasaulá, o greièiau dël to, kad „iðspræstø“
nusikalstamumo problemà.
Taip pat paminëtina, kad deðimtojo deðimtmeèio pradþioje politikams itin
reikëjo gauti ekspertiniø þiniø apie „naujus“ nusikaltimø tipus arba apie nusi-
kaltimus, apie kuriuos mes þinojome labai maþai, tokius, kaip kompiuteriniai
nusikaltimai, buitinis smurtas, aiðkiai atsitiktinis (jaunimo) smurtas, jaunimo
gaujos, susibûrusios etniniu principu, transnacionalinis organizuotas nusikals-
tamumas, prekyba þmonëmis, nusikaltimai aplinkai, sukèiavimas akcijø birþo-
se, korporatyvinis nusikalstamumas, interesø konfliktai, genocidas, þmogaus
teisiø paþeidimai... o po keleriø metø – ir tarptautinis (islamistinis) terorizmas.
Nuo deðimtojo deðimtmeèio kriminologai daug prisidëjo prie empiriniø þiniø

15
 Straipsniai

gilinimo daugelyje ðiø srièiø. Sunku pasakyti, kokiu mastu iðorinë paklausa
tokioms þinioms palengvino mokslinæ kriminologijos paþangà, taèiau krimi-
nologai bent jau rimtai ëmësi ðiø klausimø ir taip suvaidino svarbø vaidmená
gerinant kriminologijos ávaizdá. Taèiau jaunimo justicijos ar pataisos darbø
srityje á scenà áþengë visiðkai kitokio tipo ekspertas, greitai patraukæs á save
visas proþektoriø ðviesas: (bio)psichologas, profiliuotojas ir rizikos analitikas.
Ádomu paþymëti, kad ðie naujieji ekspertai paprastai buvo gavæ tik vienos
disciplinos (monodisciplininá) iðsilavinimà. Kai David Garland (2001 m.)
tvirtino, kad (politinis) eksperto vaidmuo naujojoje valdymo kultûroje, stu-
miamas á ðalikelæ atrodë, jog jis perdeda, bent jau Olandijos kontekste. Eks-
pertas dabar buvo átakingesnis negu bet kada anksèiau. Ið tikrøjø pasikeitë tik
eksperto þargonas ir jo atliekamas vaidmuo. Tyrëjas daugiau neieðko prieþas-
èiø ir nebeanalizuoja, vietoj to jis kuria rizikos elgesio charakteristikas. Jaunas
darbuotojas ar psichiatras neteikia pagalbos þmonëms, bet kontroliuoja rizi-
kos grupes. Socialinis ar bendruomenës darbas nebetarnauja kovai su skurdu,
neprisideda prie paþeidþiamø grupiø emancipacijos – jis tik stiprina visuome-
nës saugumà. Be ðiø pokyèiø esamø profesionalø vaidmenyse, atsirado dau-
gybë naujø disciplinø, skaitomø pradedant teismo buhalterinës ekspertizës
specialistams finansiniame pasaulyje ir baigiant vieðojo ir pusiau vieðojo sek-
toriaus saugumo vadybininkams. Visi ðie naujieji ekspertai tapo itin átakingi,
jie faktiðkai maitina mûsø rizikos visuomenës „informacijos brokerius“ (Eric-
son ir Haggerty, 1997 m.).
Taèiau tai dar ne viskas. Remiantis anketa, kurià 2000 m. iðplatinome
potencialiems bûsimø kriminologø darbdaviams, galima spëti, kad ganëtinai
paklausûs bus þmonës, turintys þiniø ir áþvalgø apie realø visø modernioje nusi-
kaltimø kontrolëje dalyvaujanèiø organizacijø funkcionavimà (van Swaanin-
gen ir van de Bunt, 2003). Teisininkai neturi tokiø þiniø, neturi jø ir sociologai
bei vieðojo administravimo mokslininkai. Tai leidþia daryti iðvadà, kad ateitis
priklauso tarpdiscipliniðkai iðsilavinusiems mokslininkams. Teisininkø niekas
nemokë empirinio tyrimo ágûdþiø, o sociologai daþnai neskiria pakankamai
nuolatinio dëmesio juridiniam-normatyviniam moksliniø tyrimø srities kon-
tekstui. Kriminologai galëjo uþpildyti ðià spragà. Ið lëto gráþo supratimas, kad
finansinio apkarpymo politika akademiniø kriminologijos studijø srityje de-
vintajame deðimtmetyje turi bûti atitaisyta papildomomis investicijomis, ypaè
atsiþvelgiant á tai, kad ne itin linkstama finansuoti fundamentalesnius ir longi-
tudinius tyrimus.

16
 Tarpdiscipliniðkumo iððûkis kriminologijoje

DIDELI KRIMINOLOGIJOS LÛKESÈIAI IR AKADEMINË LAISVË

Bûtø pernelyg supaprastinta teigti, kad visi ðie ávykiai kriminologijai buvo
vien tik naudingi. Á politikà orientuotos kriminologijos paklausa, propaguota
Jan van Dijk 1985 m., skatino ir kriminologijos kaip akademinës veiklos auto-
nomiðkumo nuosmuká. Nepraëjus në deðimèiai metø, kitas olandø kriminolo-
gas guodësi: „Neþinau kito tokio objektus tirianèio mokslo, kurá valdþia laikytø
uþ tokio trumpo pavadëlio, kaip kriminologijà“ (van den Heuvel, 1994:40).
Kitaip tariant, jûsø, kaip kriminologo, klausomasi tik tol, kol jûsø þodþiai ne-
meta iððûkio politiniu lygmeniu nubrëþtoms politikos kryptims. Neseniai trys
skandinavø kriminologai teigë, kad atsiradæs priartëjimas prie valdþios institu-
cijø kelia pavojø akademinei laisvei. Kriminologai „daþnai siûlo politikos alter-
natyvas, á kurias nepalankiai þvelgia valdþios institucijos, pradedant ministrais
ir baigiant kalëjimø administracijomis. Todël kriminologija yra problemas ke-
liantis mokslas, kuriam greièiau reikalinga apsauga nuo valdþios institucijø, o
ne jø glëbys“ (Balvig, Christie ir Tham, 2008)5. Britanijoje Tim Hope neseniai
paskelbë keliantá nerimà praneðimà apie tai, kaip Vidaus reikalø ministerija
iðkraipo tyrimø duomenis, kurie neatitinka ministerijos politiniø tikslø (Hope
ir Walters, 2008).
Reece Walters (2003) atliko sisteminæ analizæ, kaip valdþios ir valdymo
institucijos sudaro tyrimø planus, manipuliuoja þiniø kaupimo procesais bei
þiniø pateikimu ir slopina kritiðkus kriminologø balsus Britanijoje, Australijo-
je, Naujojoje Zelandijoje ir JAV. Ði dinamika nëra sistemingai perkelta á Olan-
dijà, taèiau analizës ið knygos apie tai, kaip farmacinë industrija daro átakà Olan-
dijos medicinos ir biologijos disciplinai aidu atsikartoja ir kriminologijoje. Ðioje
knygoje Andre Köbben ir Henk Tromp (1999) analizuoja daug atvejø, kai ty-
rëjai buvo nutildyti daugiausia pinigø galia, t. y. þadant daug brangiø tyri-
mams reikalingø árenginiø arba grasinant, kad finansavimas bus nutrauktas.
Pinigø sumos, skiriamos kriminologiniams tyrimams, yra gerokai maþesnës,

5
Taip Danijos, Norvegijos ir Ðvedijos kriminologai iðreiðkë susirûpinimà dël vadinamo Stokholmo
prizo ásteigimo; tai prizas, kurá teikia Ðvedijos vyriausybë ir kuris, jø nuomone, skatina tokià krimi-
nologijà, kuri susitelkia ties biologija ir medicina, prognozavimo individualiu lygmeniu studijomis
ir prevencija.

17
 Straipsniai

taèiau galime iðgirsti (daþniausiai „koridoriuose“) daugybæ kriminologø tyrëjø

nusiskundimø, kad institucijos, uþsakanèios tyrimus, linkusios rinktis tuos ty-
rimø institutus, ið kuriø galima tikëtis tokiø tyrimo iðvadø, kokias valdþios ins-
titucijos norëtø iðgirsti, valdþios institucijos neskelbia joms nepatinkanèiø tyri-
mø iðvadø iki tol, kol jos tampa politiðkai nekenksmingomis, atskiras tyrimø
dalis pripaþásta „konfidencialiomis“, stengiasi daryti átakà tyrimo duomenø ar
iðvadø formulavimui, platina klaidinanèius praneðimus spaudai, kuriuose “ne-
malonûs“ tyrimo duomenys nublukinami arba neutralizuojami, arba tiesiog
grasina su tokia situacija nesutinkantiems tyrëjams, kad jie nebegaus uþsakymø
tyrimams. Daug politikos tyrimø yra paskelbta tik ataskaitose, kurios nepriei-
namos kitiems mokslininkams.
Pagrindinis patarimas, kurá duoda Kobben ir Tromp (1999:170-7) kaip
atremti ðià nepageidaujamà grësmæ akademinei laisvei, – tai pernelyg lengvai
nepasiduoti ir kurti pasiprieðinimo strategijas, pavyzdþiui, pateikti „nepagei-
daujamus“ tyrimø duomenis þiniasklaidoje, stengtis mobilizuoti prijauèianèius
politikus arba kreiptis á teismà. Jie taip pat pataria steigti „mokslinës bendruo-
menës patikëtinio“ institucijà, tarsi tyrëjø ombudsmenà, nes dabar profesinës
sàjungos daugiau klauso þmoniø, kurie uþsako tyrimus, o ne paèiø tyrëjø. Kaip
jau minëta, nëra aiðku, ar Kobben ir Tromp analizë taikytina ir kriminologijai,
tai dar reikia patikrinti, taèiau, mûsø nuomone, ji bent jau tam tikru mastu gali
bûti taikoma. Galima sugalvoti ir kitokiø bûdø ðiai dilemai spræsti. Vienas ið jø
bûtø stipriø kriminologijos katedrø universitetuose kûrimas, siekiant sumaþin-
ti priklausomybæ nuo iðoriniø tyrimo sutarèiø.
Analizuojant kriminologijos plëtotæ nuo deðimtojo deðimtmeèio vidurio,
galime matyti daugelá paradoksø ir problemø. Viena vertus, senieji debatai dël
„vyriausybinës“ ir „nevyriausybinës“ kriminologijos vël sugráþo á pirmà planà,
nors ir kitu stiliumi. Nepageidaujami tyrimo rezultatai yra uþblokuojami ar
neutralizuojami atiduodant sutartis tiems tyrëjams, kurie linkæ atkartoti „savo
ðeimininko balsà“, subtiliai ir ne taip subtiliai grasinant tyrëjams finansiðkai,
diskredituojant kai kuriuos tyrimo projektus arba tyrëjus arba „perfrazuojant“
kai kurias tyrimø dalis ar iðvadas, kurios meta iððûká dominuojanèiam politi-
niam poþiûriui. Be to, matome visà bûrá naujø ekspertø: rizikos analitikø, sau-
gumo ekspertø, kurie turi milþiniðkà átakà baudþiamosios justicijos praktikai,
nors daþnai naujos „kontrolës kultûros“ diktuojamomis sàlygomis. Norint mesti
iððûká ðios kontrolës kultûros diktatui, bûtina, kad egzistuotø kritinis skaièius
mokslininkø ir praktikø, kurie galëtø paremti paslëptà nepasitenkinimà dabar-

18
 Tarpdiscipliniðkumo iððûkis kriminologijoje

tine teisëtvarkos politika svariais argumentais ir darbine praktika. Atrodo, gera,

reflektuojanti kriminologijos studijø programa plaèiai atvertomis durimis ki-
tiems socialiniams mokslams yra conditio sine qua non. Bûdami mokslininkais,
mes daugiau rûpinamës tuo, kokia bus mûsø tyrimø átaka, ir daug maþiau rûpi-
namës mûsø dëstymo átaka. O juk studentai, kuriuos mes ðiandien rengiame,
yra rytdienos politikos formuotojai.

KAIP VISA TAI ATSISPINDI MOKYMO PROGRAMOSE?

Devintasis deðimtmetis buvo reakcija á aðtuntojo deðimtmeèio nerealistiðkà
romantizmà. Jeigu sutinkame, kad dabar atëjo metas intelektualesniems iððûkiams,
savarankiðkesnei kriminologijai, t. y. kryptingesnëms þinioms apie nusikalsta-
mumà ir jo kontrolæ, reikia ypaè vengti klaidø, padarytø aðtuntajame deðimtme-
tyje. Paþvelkime á 1968 m. sukurtas kriminologijos programas ir pagalvokime,
kaip jos gali prisidëti prie kriminologijos plëtotës naujajame tûkstantmetyje.
Vienas ryðkiausiø aðtuntojo deðimtmeèio edukaciniø filosofijø bruoþø –
akcentavimas, kad bûtina mokytis màstyti savarankiðkai ir formuoti savo paties
nuomonæ. Studentai jau nuo pat pradþiø susidurdavo su numanomais poþiû-
riais á pasaulá ir þmonijà, kuriais grindþiama kriminologinë teorija. Dabar nusi-
kalstamumo problema pernelyg daþnai ávardijama gana esencialistiniais termi-
nais, o studentai lengvai linksta tiesiog atkartoti tai, kas jiems sakoma per
televizijà, kà jie perskaito internete ir kà jie girdi parlamente. Kai að kartà pa-
klausiau vienos studentës, kodël ji, bûdama pakankamai protinga, kartoja visus
tuos paistalus uþuot màsèiusi pati, ji atsakë, kad dabartinë lavinimo sistema yra
pernelyg orientuota á faktø reprodukavimà ir kad jos niekas niekada neskatino
màstyti perþengiant hegemoninës paradigmos ribas. Toks atsakymas man at-
skleidë, kad refleksija turi sudaryti kiekvienos studijø programos pagrindà.
Antroji á akis krentanti aðtuntojo deðimtmeèio kriminologijos programø
charakteristika buvo holistinis poþiûris á sàsajas tarp istoriniø, socialiniø, politi-
niø, kultûriniø procesø ir nusikalstamumo bei jo kontrolës raidà. Dabar dau-
giausia reikalaujama „greito remonto“, iðkart pritaikomø „konkreèiø“ sprendi-
mø labai specifiðkoms, taèiau dalinëms problemoms. Ðiuolaikiniai studentai ir
tikisi ið kriminologijos tokios izoliuotos nusikalstamumo ir jo kontrolës vizijos.
Neturëtume tam pasiduoti. Nusivylimui, jei pasirodytø kad toks „greitas re-
montas“ neámanomas, áveikti labai padëtø lëto proceso, kuriame rutuliojasi so-
cialiniai ávykiai, kontekstualizavimas ir áþvalgos. Be to, tai suteikia rimtumo
kriminologijai, kaip disciplinai.

19
 Straipsniai

Aðtuntojo deðimtmeèio programose yra ir kitø elementø, kurie dabar stebi-

na mus daugiau neigiama nei teigiama prasme. Kartais jose bûta pernelyg daug
laisvo dreifavimo, vienpusiðkumo ir sentimentalumo. Pernelyg daþnai studen-
tai buvo mokomi vien tik nuomoniø, nepateikiant bûtino patikimo mokslinio
jø pagrindimo. Simplistinë idëja, kad baudþiamoji justicija yra blogai veikianti
sistema, kurioje kiekvienas yra auka (ar jis bûtø „deviantas“, ar nukentëjusysis,
ar visuomenë kaip visuma), buvo fragmentiðkas pagrindas, ant kurio buvo sta-
tomos ðios programos. Daþnai trûko subalansuoto skirtingiems blokams pri-
klausanèiø þiniø perdavimo, jau nekalbant apie bandymus kaip nors tarpdis-
cipliniðkai susieti ðiuos skirtingus þiniø blokus.
Nuo devintojo deðimtmeèio vidurio kriminologai vël nusileido ant þe-
mës. Vël buvo imtasi esminio kriminologø darbo, kuris buvo uþmirðtas etike-
èiø klijavimo, abolicionizmo ir studijø apie baudþiamosios justicijos sistemos
selektyvumo dominavimo metais, bûtent vël buvo imtasi paprastø, pozityvis-
tiniø etiologiniø ir vertinamøjø studijø. Turime taip pat pripaþinti, kad tyri-
mø klimatas kriminologijoje tapo ðiek tiek rimtesnis ir, kalbëkime atvirai,
þmonës ëmë dirbti daugiau. Septintojo ir aðtuntojo deðimtmeèio kritinë dva-
sia kartais pernelyg garbinama.
Taèiau kaip matome, devintasis ir deðimtasis deðimtmeèiai turëjo ir savo
tamsiø pusiø. Pamaþu á kriminologijà ásëlino kitokio pobûdþio vienpusiðku-
mas. Jei tomis dienomis ið viso buvo vartojamas þodis „vizija“, tai daugiausia
derinyje su þodþiu „stygius“. Uþuot nustatinëjæ tendencijas ir savarankiðkai nu-
rodinëjæ, kokie yra svarbûs ávykiai akademiniu poþiûriu, kriminologai tik laikësi
politiniø tendencijø, kad pritrauktø ðiek tiek pinigø iðoriniams tyrimams, nuo
kuriø jie tapo beveik visiðkai priklausomi. Kriminologijoje vyravo „kalbos apie
kontrolæ“. Kitas paslaptingas dalykas buvo tas, kad praëjus ðitiek metø po disku-
sijø apie pozityvizmà socialiniuose moksluose ir tik vienam deðimtmeèiui po an-
tipozityvistinio judëjimo kriminologijoje, naujosios biologinës ir evoliucinës psi-
chologinës áþvalgos apie agresijà priimamos kaip „nauja tiesa“, be jokios refleksijos
ir labai maþai atsiþvelgiant á kriminalizavimo ir dekriminalizavimo procesus, prie-
þastingumo problemas, ryðius su socialinëmis reakcijomis ir implikacijomis ar
ilgalaike dinamika. Man tai yra taip pat nepageidaujama ir taip pat nenormalu,
kaip ir neatsakingas „fotelinis“ aðtuntojo deðimtmeèio radikalizmas.
Jeigu manome, kad visa tai yra nepageidaujami procesai, turime mûsø stu-
dijø programose kurti (ið naujo kurti) erdvæ „deviantiniam þinojimui“ apie nu-
sikalstamumo kontrolæ. Taigi, visø pirma, svarbiausia, kriminologijos studijos

20
 Tarpdiscipliniðkumo iððûkis kriminologijoje

turi bûti intelektualinis iððûkis. Neturëtume skleisti idëjos, kad kriminologija

yra techninë disciplina, tarnaujanti kontrolës interesams,- ji yra savarankiðkas
akademinis mokslas apie deviacijà ir socialinæ kontrolæ. Atrodytø, vël vertëtø
sugràþinti kai kurias esmines aðtuntojo deðimtmeèio „nevyriausybinës“ krimi-
nologijos epistemologines prielaidas, bet, skirtingai nei tada, nepakliûnant á
poliarizacijos spàstus. Turime pasimokyti ið to laikotarpio, kad kriminologinës
studijos taip pat turi skleisti þinias, paremtas empiriniais nusikalstamumo ir jo
kontrolës tyrimais, studijø metu turi bûti plaèiai mokoma socialinio mokslo
tyrimø metodø ir technikos. Norëdami ágyti „deviantiná þinojimà“, turite tiks-
liai þinoti, kà kritikuojate ir kodël.

PAMOKOS IÐ FLAMANDØ PROGRAMOS VERTINIMO

Flandrijos kriminologiniø studijø vertinimo komitetas iðspausdino verti-
nimo ataskaità kaip tik tokiu metu, kai mes stengëmës spræsti daugybæ prakti-
niø problemø, priiminëjome galutinius sprendimus dël naujø Olandijos krimi-
nologijos bakalauro programø (VLIR, 2001). Mums tai buvo áspëjimas, kad
kriminologijos studijø programa nebûtø pernelyg orientuota á praktikà. Profe-
sinio mokymo programos ávaizdis neprisideda prie kriminologijos, kaip gyvy-
bingos akademiniø studijø srities, ávaizdþio formavimo. Blogiausiu atveju, kri-
minologas yra laikomas nelabai susigaudanèiu sociologu ir nelabai susigaudanèiu
teisininku. Ðià problemà iðspræsti ámanoma tik labai tiksliai iðsiaiðkinus, kokia
yra kriminologø pridedamoji vertë. Praktikoje, kuri nuolatos taip greitai kei-
èiasi, atrodytø, bûtø geriau (irgi þvelgiant ið grynai á praktikà orientuotos profe-
sinës perspektyvos), studentams visø pirma atskleisti analitines áþvalgas ir tarp-
discipliniðkà bendràjá supratimà.
Siekdami jau paèioje pradþioje paðalinti klaidingus lûkesèius dël mûsø pro-
gramos, visoje savo informacinëje medþiagoje mes pabrëþëme, kad mûsø progra-
ma nëra skirta rengti „nusikaltëliø gaudytojus“. Tie, kurie siekia uniformuotø
funkcijø policijos pajëgose arba nori tirti baudþiamàsias bylas, turëtø studijuoti
Policijos akademijoje, o tiems, kurie norëtø uþsiimti kriminaliniu profiliavimu
arba dirbti Olandijos teismo ekspertizës institute, geriau studijuoti psichologijà,
molekulinæ biologijà, fizikà arba medicinà. Studentai, kurie nori pirmiausia „pa-
dëti þmonëms“, turëtø vietoj kriminologijos studijuoti socialiná darbà. Taèiau
jeigu paþvelgtume á praeities potyrius, bûtø neteisinga ignoruoti praktinius klau-
simus, konkreèiai dël darbo vietos perspektyvø. Pridëtinæ kriminologø vertæ, ly-
ginant juos su socialiniais mokslininkais, sudaro tarpdiscipliniðkumas ir konkre-

21
 Straipsniai

èios þinios apie visus asmenis bei organizacijas, susijusias su nusikalstamumu ir jo

kontrole. Mûsø nuomone, áþvalga ir bendras supratimas yra svarbiausieji autonomi-
niai poþymiai, kuriuos turime diegti rengdami bendros kvalifikacijos specialistus.
Mes manome, kad specialistas, kuris gali aiðkiai màstyti, pakilti virð nagrinëjamos
medþiagos, rasti sàsajas, turi metodologiniø ir socialiniø mokslø þiniø bei teisi-
ninko ágûdþiø, ras darbà visur. Be to, studentams suteikiamos konkreèios þinios
apie visà teisinæ sistemà ir diegiami konkretûs ágûdþiai, kaip veikti tos sistemos
ribose. Tai pasiteisino kaip teisinga prielaida. Ligi ðiol studentai vos baigæ studi-
juoti lengvai randa tinkamà darbà. Daugelis ið jø dirba policijoje (kaip nusikalti-
mø analitikai), tyrinëtojais (prie universitetø, ministerijø ir privaèiø konsultaci-
niø ámoniø ir t. t.), municipaliniuose bendruomenës saugos padaliniuose ir net
teisminës buhalterijos ekspertais bei atitikimo pareigûnais didesnëse bendrovëse.
Kitas momentas, kurá pastebëjo flamandø vertinimo komisija, yra tai, kad
bûdai, kuriais naujausios „pagrindiniø“ disciplinø, daugiausia psichologijos ir
sociologijos (bet taip pat paminëta ir ekonomika) þinios pasiekia kriminologija,
gali bûti gerokai tobulesni. Nesudëtinga siûlyti laisvus sociologijos, psichologi-
jos ir kitø mokslo ðakø kursus, taèiau netrukus pamatëme, kad, jei norime, kad
studentai gerai suprastø kriminologijos specifikà, dëstytojai taip pat turi suge-
bëti atskleisti jiems kas sieja atskiras disciplinas.
Flamandø vertinimo komisijos nuomone, dar viena sritis, kurià reikëtø
geriau integruoti á programà, yra nusikalstamumo ir jo kontrolës internaciona-
lizavimas. Visiems aiðku, kad ðiuo metu faktiðkai nebeámanoma nematyti pro-
blemø tarptautinëje perspektyvoje. Taigi á studijø programà mes átraukëme itin
specializuotus Europos ir tarptautinës teisës kursus bei kursus apie transnacio-
naliná nusikalstamumà ir globalinæ kriminologijà.
Flamandø vertinimo komisijà taip pat pabrëþë, jog bûtina, kad á studijø pro-
gramoje studentai aktyviau dalyvautø. Mûsø Olandijos studijø programoje yra
daug aktyviø, á problemø sprendimà orientuotø kursø. Tai specifiniai kursai apie
informacijos paieðkà, argumentavimà, akademiná raðto darbø rengimà, dveji kur-
sai, kuriuose studentai turi analizuoti ir aptarti savo paèiø parengtus raðto darbus,
intensyvios darbinës grupës, kurios gilinasi á metodus ir tyrimo technikà, ir paga-
liau tyrimo ágûdþiø ugdymo kursas, kuris baigiamas atlikus ir pristaèius savaran-
kiðkà (ribotà) tyrimo projektà. Visa tai vyksta maþdaug penkiolikos studentø gru-
pëse, kurioms vadovauja kuratorius (daþniausiai buvæs studentas, kà tik baigæs
magistrantûrà). Aktyvus studijø elementas yra ir laikinas ádarbinimas praktikai.
Taèiau jis turi pasitarnauti tyrimui, kurá pradëjo studentas; nepakanka vien tik

22
 Tarpdiscipliniðkumo iððûkis kriminologijoje

„þvilgtelëti“.6 Nors su ávairiomis laikinai ádarbinanèiomis organizacijomis mûsø

santykiai geri, bet labai sunku koordinuoti toká laikinà ádarbinimà, palaikyti kon-
taktus su organizacijomis ir nuolatos kontroliuoti laikino ádarbinimo vaidmená
studento tyrime. Taèiau mûsø patirtis rodo, kad tokie praktiniai ágûdþiai ir akty-
vinantis mokymas yra geriausias bûdas sukurti tarpdiscipliniðkà màstysenà.

TARPDISCIPLINIÐKUMAS,
TAIKOMAS KONKREÈIOMS STUDIJØ TEMOMS
Kriminologijos sritá galima suskirstyti á ðias penkias sub-disciplinas: 1) ap-
raðomoji kriminologija (kartais vadinama kriminografija); 2) nusikalstamumo
aiðkinimas (etiologija); 3) aukø tyrimai ir pagalba joms (viktimologija); 4) nu-
sikaltimø prevencijos ir represijos bûdai (penologijos ir saugumo studijos);
5) baudþiamoji politika – tiek apie naujø baudþiamosios politikos krypèiø ren-
gimà, tiek apie pasirinktos baudþiamosios politikos kultûriniø bei sociologiniø
poteksèiø iðkëlimà á pavirðiø. Geriausias bûdas tokioms þinioms ágyti tarpdis-
cipliniðku bûdu bûtø ið karto nuo pat ávadinio kriminologijos kurso pateikti
pilnà vaizdà. Todël mes trumpai aptariame visas penkias atðakas ir tikimës, jog
tai leis studentams suprasti, kaip vëlesni kursai yra tarpusavyje susijæ.
Kita pamatinë idëja yra tai, kad kiekvienas kriminologinis tyrimas turi pra-
sidëti nuo gero problemos apibûdinimo. Vadinasi, ði kriminologijos atðaka dës-
toma sutelkus visà dëmesá á koncepcijø ir definicijø problemas, ir ypaè – á itin
specifiná kriminologiná tyrimo metodø bei technikos instruktaþà.
Apraðomoji kriminologija taip pat yra pirmasis aktyvaus studentø átrauki-
mo kursas. Pasirinkome teminæ kurso struktûrà, kur apraðomosios kriminolo-
gijos elementai pirmiausia pateikiami juos daugiau numanant nei aiðkiai api-
brëþiant. Panaðiai elgiamës ir su kriminologijos teorija. Pirmame kurse
nagrinëjamos epistemologinës sàvokos apie „gryno“ stebëjimo ribas ir koncep-
cijø apie þmogaus prigimtá bei visuomenæ átakà. Po to supaþindinama su viso-
mis kriminologijos teorijomis. Rodydami sàryðá tarp aiðkinimø, ið vienos pusës,
ir koncepcijø bei socialiniø reakcijø, ið kitos pusës, uþbëgame uþ akiø, tam, kad
etiologinës sàvokos nebûtø suvokiamos pernelyg klinikiðkai ir joms nebûtø su-
teikiama pernelyg suabsoliutinta prognostinë reikðmës.

6
Nors tai taip pat svarbu, daugelis mûsø studentø susirado darbà tose institucijose, kuriose jie buvo
laikinai ádarbinti praktikai. Taèiau jø studijø kontekste, laikinas ádarbinimas pirmiausia skirtas ið
pirmø ðaltiniø surinkti empirinæ, faktinæ medþiagà.

23
 Straipsniai

Mokydami viktimologijos ir penologijos, remiamës tematikai orientuotu

tarpdiscipliniðkumu. Trys pagrindiniai mokymo kursai treèiame bakalauro
kurse apima: 1) prieþastis ir socialinæ konstrukcijà, 2) pobûdá, paplitimà ir
þalà ir 3) prevencijà bei bausmæ. Mes mëginame ðias temas aiðkinti atsiþvelg-
dami á panaðiø nusikaltimø grupes: nusikaltimus asmeniui (smurtà), vieðo-
sios tvarkos ir visuomenës sveikatos problemas (narkomanijà) ir „baltøjø apy-
kakliø“ nusikaltimus (sukèiavimà). Ðitaip galime pailiustruoti, kad problemos
konceptualizavimas, kryptis, kuria ieðkoma paaiðkinimo, taip pat þalos pobû-
dis ir nusikaltimo aukos kategorija gali labai varijuoti ir turëti tiesioginiø pa-
sekmiø tam, kaip jos yra sprendþiamos. Tose kursuose bandome kiek ámano-
ma labiau integruoti psichologines, sociologines, ekonomines ir teisines
perspektyvas, kartais pavedame kursà dëstyti dviem ar trims dëstytojams, tu-
rintiems skirtingà akademiná iðsilavinimà.
Ketvirtaisiais metais pagrindinës ðiuolaikinës temos, kaip antai transnacio-
nalinis organizuotas nusikalstamumas (tarptautinë narkotikø prekyba, vaikø
pornografijos tinklai ir kiti kibernetiniai nusikaltimai, þmoniø kontrabanda,
prostitucijos tinklai, terorizmas, pagrobimø industrija ir t. t.), susiejamos su
sociologinëmis teorijomis apie neoliberalaus „laisvosios rinkos“ modelio globa-
lizacijà, taip pat su tarptautiniø lyginamøjø tyrimø ágûdþiais. Panaðiai ir kursas
apie saugumà ir rizikos vertinimà susietas su teorijomis apie rizikos visuomenæ
ir paþangiais statistiniais rizikø apmokestinimo metodais. Kursas apie baudþia-
màjà politikà susietas su teorijomis apie bendro pobûdþio procesus visuomenë-
je ir politikoje, taip pat su paþangiais vertinamøjø tyrimø metodais.

ATEITIES IÐÐÛKIAI
Ðtai taip mes pabandëme parengti tarpdisciplininæ kriminologijos studijø
programà Olandijoje. Atsiþvelgdami á nesenà istorijà, turime padaryti iðvadà,
kad bûtø nepageidaujama, jeigu kas galëtø gauti kriminologijos mokslo laipsná
nepajëgdamas dirbti su visomis esamomis ðios mokslo srities teorijomis, tyrimø
metodais ir technika. Kad kriminologija turëtø ateitá, kriminologijos studentai
turi rasti darbà. Taigi net stengdamiesi lavinti savo studentus refleksyviniu bû-
du, per daug nesusimàstome, ar jie kai kuriose pozicijose „sustiprins sistemà“.
Nesame misionieriai, mes – dëstytojai. Galime pasistengti ir suteikti studen-
tams tam tikrà kritiná supratimà, taèiau tik nuo jø priklauso, kà jie su juo veiks.
Jeigu paþvelgtume, kur studentai ásidarbina, tai matytume, kad solidþios
metodologijos pamokos yra bûtina sàlyga ateities kriminologijai, kaip gyvybin-

24
 Tarpdiscipliniðkumo iððûkis kriminologijoje

gai akademinei disciplinai ir profesinio darbo srièiai. Taèiau tai dar ne viskas.
Reece Walters (2003:81) pastebi: „Metodologiniuose kriminologijos vadovë-
liuose daþnai nëra aptariami sunkumai ir átampa, kuri pasitaiko atliekant kri-
minologinius tyrimus. Tokiose knygose daþnai yra panaðûs skyriai apie pavyz-
dþiø atrankà, anketas, dvimatæ analizæ, koreliacijas, kontrolines grupes, interviu
metodikà, statistiná modeliavimà ir t. t. (...) Tokia literatûra sudaro áspûdá, kad
kriminologinis tyrimas yra techninis, mokslinis darbas.“
Jeigu norime sukurti labiau viliojanèià aplinkà tyrimams, turime nurodyti,
kokiais aspektais kriminologiniai metodai skiriasi nuo áprastinës socialiniø moks-
lø metodologijos. Savo dëstomuose kursuose atkreipiame dëmesá á tokius daly-
kus: 1) ðaltiniø rûðis (nuo policijos bylø iki ligoniniø duomenø ir nuo paþeidë-
jø prisipaþinimø iki duomenø, gautø ið aukø ir apie aukas); 2) palyginti didelá
mûsø duomenø nepatikimumà (visi ðaltiniai turi savo specifiná tendencingu-
mà); 3) tiriamosios grupës pobûdá (pavojingas praktinis darbas su kriminalinë-
mis grupëmis, priverstinë respondentø kalëjimuose padëtis, ámanomas tik ri-
botas dalyviø stebëjimas); ir 4) emocionaliai (pvz., iðprievartavimo atveju) ar
politiðkai (pvz., vidiniø negeroviø atskleidimas) jautrià medþiagà. Rodydami
ryðá tarp matavimo, ið vienos pusës, ir konceptualizavimo, socialinës konstruk-
cijos bei socialiniø reakcijø, ið kitos pusës, uþbëgame uþ akiø, kad etiologinës
sàvokos nebûtø suvokiamos pernelyg klinikiðkai ir kad joms nebûtø suteikta
pernelyg suabsoliutinta prognostinë reikðmë.
Apibendrinant viskas atrodytø labai akivaizdu, taèiau konkreèiuose tyri-
mø projektuose daþnai pasigendame tokio kritiðko þinojimo. Siekdamas pa-
keisti dabar vyraujanèià „ðamaninæ kriminologijà“ su jos trijø skaièiø po kab-
lelio kvazimokslinëmis koreliacijomis, metodologija, kuri reflektuoja
nusikalstamumo realybæ visu jos sudëtingumu, Jock Young (2004:26) tvirti-
na: „Ko ið tikrøjø reikia, tai teorinës pozicijos, su kuria galima þengti á realø
pasaulá, kur yra egzistencinio dþiaugsmo, baimës, netikro tikrumo ir abejoniø
(...). Mums reikia etnografinio metodo, kuriuo vadovaudamiesi þinotume kà
daryti su refleksiðkumu, prieðtaravimu, eksperimentiðkumu, nuomoniø kai-
ta, pozavimu ir slëpimu. (...) Mûsø problemø negalima iðspræsti apsimestiniu
mokslingumu, o tik kritiðka etnografija, iðpuoselëta iðnaudojant visas þmo-
gaus kûrybiðkumo ir suvokimo galimybes.“
Taip pat ir teoriðkai privalome plësti savo horizontà uþ kriminologijos tra-
diciniø ribø. Nors per pastaruosius deðimtmeèius ir praplëtëme savo tarpdis-
cipliniðkà matymo laukà, daugelis kriminologø vis dar sukasi ratu aplink per-

25
 Straipsniai

nelyg konkreèius politikos klausimus. Iðsiplëtojus kriminologijos tyrimø sri-

èiai, jau galime matyti, kokià þymæ kriminologijai paliko, pavyzdþiui, sociolo-
ginës ir ekonominës studijos apie globalizacijà, etnografiniø tyrimø metodai ið
kultûrinës antropologijos srities arba net biopsichologiniai ar neurologiniai duo-
menys apie suaktyvinimà ir suþadinimà. Mums tik tada prasmæ ágaus ðiuolaiki-
nës transnacionalinio organizuoto nusikalstamumo temos (tarptautinë narko-
tikø prekyba, vaikø pornografijos tinklai ir kiti kibernetiniai nusikaltimai,
þmoniø kontrabanda, prostitucijos tinklai, terorizmas, pagrobimø industrija ir
t. t.), kai mes susiesime jas su ekonomine ir kultûrine globalizacija, didëjanèia
atskirtimi tarp turtingøjø ir vargðø, globaliniu valdymu, kibernetine erdve ir
konfliktu tarp dþihado ir komercinio pasaulio (McWorld). Panaðiai ir madin-
gus politikos klausimus, pavyzdþiui, saugumo vadybà ir rizikos vertinimà, galë-
sime suprasti tik tada, kai suvoksime, kad gyvename kultûroje, kurioje komuta-
ciniø ryðiø tinklas ir mobilûs telefonai didþiàja dalimi pakeitë bendravimà „akis
á aká“ ir kurios pagrindiniai bruoþai yra kitø baimë ir nesaugumas dël ateities
(Furedi, 2002; Ericson, 2007). Atsakymas á klausimà „kas yra naudinga krimi-
nologija?“ labai skiriasi nuo to, kurá bûtume gavæ prieð dvideðimt metø. Jan van
Dijk (1985) idëja apie „á politikà orientuotà“ kriminologijà gal ir sukëlë ðurmu-
lá devintajame deðimtmetyje, taèiau ðiandien ji ið viso nepataiko á taikiná. Nusi-
kalstamumo ir baudþiamosios justicijos strategijos ðiandien remiasi labai jau
ðaliðkais empirikø darbais ir todël ribotomis realybës vizijomis. „Senasis“ meto-
das nepastûmëja mûsø á prieká ðiais moderniais laikais.
Jeigu paþvelgtume á dvi futuristines studijas (Bruinsma ir kt., 2001, Hoo-
genboom, 2001), rastume ilgà sàraðà disciplinø ir nusikaltimø, á kuriuos per
artimiausius deðimt metø kriminologai turëtø atkreipti dëmesá, bûtent, á bioge-
netikà ir biometrijà, ekonomikà, kultûros studijas, politiná nusikalstamumà,
genocidà, terorizmà, internetiná nusikalstamumà, korupcijà arba sàmokslà, eko-
nominá piktnaudþiavimà valdþia, pramoniná ðnipinëjimà, plataus masto apga-
vystes ar buitiná smurtà. Tai pabrëþia koks svarbus yra anksèiau suformuluotas
klausimas, kaip kurti priemones ðioms problemoms ið tikrøjø iðtirti. Tradicinë
kriminologijos metodologija daugiausia orientuota á kasdienius gatvës nusikal-
timus, kuriuos vykdo skurdþiai gyvenantis jaunimas. Jeigu rengiamës ið tikrøjø
rimtai uþsiimti ðiomis naujomis temomis ir nesame patenkinti diletanto padë-
timi, bûtina drastiðkai atnaujinti kriminologinæ metodologijà.
Kità problemà kelia atsiradæ nauji sekimo ir kontrolës mechanizmai: spe-
cialûs tyrimo metodai, visuomenës ir privaèios tvarkos apsauga, privaèios ir

26
 Tarpdiscipliniðkumo iððûkis kriminologijoje

pusiau privaèios kontrolës paslaugos, rizikø profiliavimas ir stebëjimas kamero-

mis. Jei teisininkai ið viso susidomi ðiais reikalais, jie kelia klausimus dël teisinio
leidþiamumo arba kaip padaryti, kad konkreti praktika atitiktø teisæ. Kita ver-
tus, kriminologai yra linkæ apsiriboti vien tik naudingumo klausimu: „kas vei-
kia?“ kovoje su nusikalstamumu. Mokslas su tarpdiscipliniðkomis pretenzijo-
mis turëtø pirmiausia uþduoti normatyvinius klausimus apie tai, ar konkreti
priemonë yra pageidautina. Antra, mokslas, kurio sampratinis aparatas ir anali-
zës struktûra þymia dalimi paimta ið sociologijos, taip pat privalo pajëgti kà
nors pasakyti apie kai kuriø ávykiø socialinæ reikðmæ. Mums, kaip mokslinin-
kams, privalu studijuoti kiekvienà problemà kaip savarankiðkà, atsiejant jà nuo
nusikaltimø kontrolës problemos, socialinio konteksto, kurio ribose gimë tam
tikros reakcijos formos, nuo jø implikacijø visuomenei. Visa tai yra didelis iððû-
kis kriminologijoje aktualizuoti ir atgaivinti socialinës reakcijos perspektyvas,
jau nuo devintojo deðimtmeèio esanèias nuosmukyje. Dabartinëje mokymo pro-
gramoje ði dimensija vis dar nepakankamai integruota.
Dabar jau prieiname prie visø mûsø minëtø diskusijø interpretavimo, átvir-
tinimo ir kontekstualizavimo. Abi anksèiau minëtos futuristinës studijos pla-
èiai aptaria visuomenës liberalizavimà, internacionalizavimà ir digitalizavimà,
ekonomikos globalizavimà, „á miltus sutrinanèià valstybæ“ ir „tinklo visuome-
næ“. Studijose kalbama apie didëjanèià „horizontalià prieþiûrà“ ir „vertikalios
valdþios“ nuosmuká, apie kintanèias normas ir vertybes, seksualinius santykius,
kuriems daro átakà arba nedaro átakos daugiakultûrinë visuomenë. Atrodytø,
visi sutinka, kad ðie procesai yra svarbûs kriminologijai, taèiau koks yra faktinis
mûsø atsakas? Ar mes juos iðties átraukiame á savo tyrimus? Ar mes rimtai jais
uþsiimame, ar tik tuðèiaþodþiaujame?
Dabartiniu metu kriminologija yra disciplina, kurioje madinga sureikðminti
„tikslumà detaliø atþvilgiu“, platus poþiûris ar bendras vaizdas nuvertinami. Ta-
èiau kriminologai nepajëgs sëkmingai imtis vaidmens, kuris jiems priskiriamas
futuristinëse studijose, kuriose jie laikomi tarpdiscipliniðko tilto statytojais ir þi-
niø perteikëjais, uþmezganèiais sàsajas ir plëtojanèiais dialogà su ávairiausiais eks-
pertais, tol, kol nesusidarys visumos vaizdo. Plataus konteksto iðmanymas, þinios
apie naujus socialinius ir mokslinius pokyèius, sugebëjimas anksèiau atkreipti dë-
mesá á atitinkamas kriminologijos tendencijas,- visa tai sustiprina mûsø galimybes
kurti vizijas ir aiðkinti naujus reiðkinius ir problemas. Senas posakis „gera teorija
yra praktiðkiausia priemonë“ vis dar gali tarnauti kaip gana geras orientyras, ska-
tinantis mokslinæ, tarpdiscipliniðkà ir kartu á praktikà orientuotà kriminologijà.

27
 Straipsniai

LITERATÛRA
1. Aletrino A. (1906) Is celstraf nog langer geoorloofd en gewenscht? Amsterdam: Van Maas &
Van Suchtelen.
2. Balvig, Flemming, Nils Christie & Henrik Tham (2008) ‘Whither the Stockholm Prize?’,
Criminology in Europe: Newsletter of the European Society of Criminology, vol.7, no., p. 1, 8-9.
3. Barberet R .‘Country Survey Spain’, in: European Journal of Criminology, 2005, 2 (3) 341–368.
4. Bianchi H. ‘Goevernementele en non-goevernementele kriminologie: een meta-probleem’,
Tijdschrift voor Criminologie 1974, 16 p. 201–216.
5. Bruinsma G.J.N., H.G. van de Bunt & I. Haen Marshall (2001). Met het oog op de toekomst;
verkenning naar de kennisvragen over misdaad en misdaadbestrijding in 2010. The Hague: Ad-
viesraad voor het Wetenschaps- en Technologiebeleid. Online at: <www.awt.nl>.
6. Bunt H.G. van de ‘Beleid uit wetenschap’, in: Justitiële Verkenningen 1999, 25 (6) 13–21.
7. Dijk J.J.M. ‘Beleidsimplicaties van criminologische theorieën en implicaties van het beleid
voor de theoretische criminologie’, Tijdschrift voor Criminologie 1985, 27 (5) 320–345.
8. Ericson R. V. Crime in an Insecure World. 2007 Cambridge: Polity Press.
9. Ericson R.V. & K.D. Haggerty Policing the Risk Society. 1997, Oxford: Clarendon Press.
10. Furedi F. Culture of Fear: Risk-taking and the morality of low expectations. 2002, Londen:
Continnum.
11. Garland D. The Culture of Control: crime and social order in contemporary society. 2001,
Oxford: Oxford University Press.
12. Garland D. ‘Of crimes and criminals: the development of criminology in Britain’, in: Mike
Maguire, Rod Morgan & Robert Reiner (eds.) The Oxford Handbook of Criminology. Oxford:
Oxford University Press, 2002, 7–50.
13. Heuvel G. van den ‘Het justitiële afbraakbeleid van de overheid’, Tijdschrift voor Crimino-
logie 1994, 36 (1) 37–41.
14. Hoogenboom, A.B.’t Neemt toe, men weet niet hoe; scenariostudie financieel-economische
criminaliteit in 2010. 2001, Lelystad: Vermande.
15. Hope T. & R. Walters (2008) Critical thinking about the uses of research. London: Centre
for Crime and Justice Studies. Online at: <http://www.crimeandjustice.org.uk/opus557/Eviden-
cebasedpolicyfinal.pdf>.
16. Köbben A.J.F. & H. Tromp De onwelkome boodschap: of hoe de vrijheid van wetenschap
bedreigd wordt. 1999, Amsterdam: Mets.
17. Oberwittler D. & S. Höfer ‘Crime and justice in Germany: an analysis of recent trends and
research’, in: European Journal of Criminology 2005, 2 (4) 465-508.
18. Swaaningen R. van Critical Criminology – Visions from Europe. 1997, London: Sage.

28
 Tarpdiscipliniðkumo iððûkis kriminologijoje

19. Swaaningen R. van ‘Country Survey: Criminology in the Netherlands’, in: European Jour-
nal of Criminology 2006, vol. 3, no. 4, p. 463–501.
20. Swaaningen R. van & H.G. van de Bunt ‘Een nieuwe opleiding criminologie in Nederland’,
in: Panopticon; tijdschrift voor strafrecht, criminologie en forensisch welzijnswerk, 2003, 25 (1) 79–89.
21. VLIR De Onderwijsvisitatie Criminologische Wetenschappen; een onderzoek naar de kwaliteit
van de opleidingen criminologische wetenschappen aan de Vlaamse universiteiten“ 2001, Brussels:
Vlaamse Interuniversitaire Raad.
22. Walters R. Deviant Knowledge: criminology, politics and policy. Cullompton: 2003, Willan.
23. Young J. ‘Voodoo Criminology and the Numbers Game’, in: Jeff Ferrell, Keith Hayward,
Wayne Morrison & Mike Presdee (eds.) Cultural Criminology Unleashed.. 2004, London: Glas-
shouse Press: 13–28.

Prof. Dr. René van SWAANINGEN

Criminology Department, Erasmus University,
Rotterdam, the Netherlands

THE CHALLENGE
OF INTERDISCIPLINARITY IN CRIMINOLOGY
Summary
This article examines the challenges and difficulties of an interdisciplinary
approach in criminology. It does so by first briefly describing criminology’s
history, thereby pointing at its rather weak epistemological history. More in
depth, the development of criminology in the Netherlands is analysed in this
respect. Though today criminology is an extremely popular subject amongst
students and policymakers alike, this has not always been the case. The role of
criminologists in the public debate on crime and punishment has changed qui-
te substantially over time as well. Key-questions with respect to criminology’s
present and future are: how to apply the ideal of interdisciplinarity in a mea-
ningful way in our teaching?; how to approach the topical criminological the-
mes in our globalised world?; and how to maintain academic freedom in a
context in which policymakers expect a lot of criminologists?

Straipsnis redakcijai áteiktas 2008 m. geguþës 23 d.

29