I tūkstantmečio pr. Kr. - I tūkstantmečio po Kr.

I tūkstantmečio pr. Kr. Pradžioje graikų visuomenė rėmėsi trimis gimininės santvarkos institutais: karaliumi,
seniūnų taryba ir tautos susirinkimu. Ankstyvoje miesto-valstybės raidos stadijoje šie institutai buvo
perorganizuoti į respublikinės santvarkos institutus. Bendruomeninių ryšių, kuriais rėmėsi karalių
(bazilėjaus - Graikijoje, rekso  - Romoje) valdžia, suirimas, opozicijos karaliams aristokratinėse šeimose,
turėjusiose didelius turtus ir žymią įtaką visuomenėje, išaugimas, praktiškai visose antikinėse šalyse atvedė
prie karalių valdžios likvidavimo (VII a. pr. Kr. - Atėnuose, VI a. pr. Kr. - Romoje). 

Ankstyvuoju valstybingumo laikotarpiu  buvusi  tiesioginė demokratija (tautos susirinkimai) pilnai

neįsigalėjo.

Tolesnės kovos tarp aristokratijos ir tautos pasekmė buvo visuomeninio-politinio gyvenimo

antikinėse valstybėse-miestuose demokratizavimas. Taip Atėnuose ir Romoje, VI a. pr. Kr. buvo
padarytos reformos, naikinusios aristokratijos viešpatavimą: aristokratų valdžia Atėnuose išsilaikė
iki Solono reformų ir galutinai buvo panaikinta Klistenio reformomis, o Romoje Servijui Tulijui
priskiriamų reformų dėka plebėjai ėmė įgyti bent nedidelę politinės valdžios dalį (teisė dalyvauti
tautos susirinkime).

Atėnuose buvo išplėtota privatinė nuosavybė, vergovė ir antikinė demokratija. Piliečių įsitikinimu, įstatymai
turį būti leidžiami ir aiškinami tautos. Pasak Solono, visuomenės gyvenimą privalo reguliuoti teisė ir
įstatymai, priimti visiems piliečiams sutinkant. Pagarba įstatymams Atėnų piliečių požiūryje į teisę užėmė
centrinę vietą. Teisė piliečių akyse asocijavosi su jos išmintingumu ir teisingumu.

Teisės raida antikinėje Graikijoje vystėsi lokalinių papročių, tradicijų ir įstatymų pagrindu, todėl pasižymėjo
sritiniu pobūdžiu, tuo, kas paprastai yra vadinama teisės partikuliarizmu.

Atėnuose jau nuo VII a. pr. Kr. pabaigos, pagrindiniu teisės šaltiniu tapo įstatymai. Spėjama, tai
buvo teismų praktikoje atsispindėjusių papročių užrašai.

Archonto Drakono įstatymai, išleisti 621 m. pr. Kr., buvo skirti nusikaltimams ir bausmėms. jie pasižymėję
labai griežtomis ("drakoniškomis") bausmėmis: mirties bausmė buvo numatyta už šventvagystę ir vagystę,
už svetimų daržovių pasisavinimą ir dykinėjimą. Žinomos taip pat kitos bausmių rūšys - 20 jaučių vertės
bauda, teisių atėmimas, tremtis. Drakono įstatymai jau draudė už nužudymą keršyti žudiko giminės
nariams, sugojo žudiką nuo kankinimo, jam sudaromos sąlygos išgelbėti savo gyvybę savanoriška tremtimi
ar kompensacijos sumokėjimu. Jie skyrė tyčinį nužudymą nuo netyčinio, pastarajam atvejui numatydami ne
mirties bausmę, o ištrėmimą, ir iš viso nužudymo besiginant atveju  atleido žudiką nuo bausmės.

Solono įstatymai, užrašyti ant 16 išbaltintų besisukančių medinių lentų. Solonas ėmėsi gelbėti visuomenę,
panaikindamas skolas ir skolinę vergovę, išlaisvindamas piliečius nuo skolinių prievolių - įvykdė seistachiją,
kas pažodžiui reiškė "naštos numetimą". Taip pat likvidavo monopolinę eupatridų galimybę užimti valstybės
pareigybes, palietė valstybės valdžios organizaciją, reglamentavo naujus civilinius teisinius santykius
(privatinę nuosavybę žemei, paskolos sutartį ir kt.). Jo įstatymai davė akstiną prekybai ir amatams Atėnuose
vystytis. Solonas panaikino Drakono įstatymus, išskyrus keletą jo nuostatų, lietusių nužudymus.

Įstatymleidystė Atėnuose buvo tiksliai nustatyta. Įstatymų leidimo iniciatyvos teisę turėjo visi, kurie
galėjo dalyvauti tautos susirinkime: pilnateisis pilietis tautos susirinkimui galėjo pateikti įstatymo
projektą. Įstatymų projektai buvo viešai skelbiami tautai susipažinti. Pradžioje projektą svarstė
Penkių šimtų taryba, kurioje po 50 atstovų turėjo kiekviena iš dešimties teritorinių filų, išrinktų
burtais vieneriems metams, ir su jos išvada jis buvo perduodamas tautos susirinkimui. Susirinkime,
kuriame galėjo dalyvauti visi pilnateisiai ir pilnametystės (20 metų) sulaukę vyrai,  Atėnų piliečiai,
įstatymai buvo priimami rankų pakėlimu. Įstatymais buvo vadinami visi tautos susirinkimų
nutarimai, turėję savyje bendro pobūdžio normų, ir tuo jie skyrėsi nuo psefizmų, priimtų tautos
susirinkimo, bet lietusių atskirus asmenis arba konkrečius atsitikimus ir dalykus. Priimtas įstatymas
galėjo būti atmestas heliejoje - aukščiausiame valstybės teisme, burtais sudaromame vieneriems
metams.

Valstybės pareigybės, išskyrus karines, kurioms užimti buvo reikalingos specialios žinios, Atėnuose
imta skirti  burtų keliu. Pareigų ėjimas tapo apmokamas, pareigūnai pareigas ėjo tik ribotą laiką,
visos pareigybės buvo kolegialios. Visgi Atėnų demokratija nebuvo labai demokratiška:
demokratijos teikiamomis gėrybėmis negalėjo naudotis didelė gyventojų dalis - vergai, sudarę apie
pusę visų gyventojų, svetimšaliai (metekai) - maždaug 2/5 likusios pusės ir visiškai buvo
diskriminuojamos atėniečių moterys.

Pagrindiniai civilinės ir baudžiamosios teisės institutai Atėnuose nebuvo pilnai reglamentuoti, bet
atskiri teisės šaltiniai ir pavieniai teisės institutai pasiekė palyginti labai aukštą lygį.

Atėnuose teisė čia neturėjo specialaus termino, išreiškiančio nuosavybės teisę. valstybės turtas
naudojimuisi buvo atiduodamas privatiems asmenims. Įstatymai piliečius, kuriems valstybė buvo
suteikusi turtą, paprastai laikė savininkais. Nepaisant to, Atėnų teisės normose galima įžiūrėti
skirtumą tarp turto valdymo, t. y. faktinio turto turėjimo su teise juo naudotis, ir nuosavybės,
reiškusios turto valdymą su jo disponavimo teise. Žemė galėjo būti ir valstybinė, ir privati.

Atėnų teisė skyrė prievoles, kylančias iš sutarčių (vadinamosios laisvos prievolės) ir iš teisės
pažeidimų arba, kitaip tariant, deliktų ("nelaisvos" prievolės).

Šalių susitarimui, laikomam sutartimi, ypatingų formalumų nebuvo reikalaujama, bet svarbiausios
sutartys, kaip taisyklė, buvo sudaromos raštu. Priklausomai nuo sutarties pobūdžio, ją pasirašydavo
arba abi šalys (pvz. pirkimo-pardavimo sutartis), arba viena, įsipareigojančioji, šalis (pvz., paskolos
sutartis).

Įkeičiant kilnojamąjį turtą, jis iš karto buvo perduodamas valdyti kreditoriui, o šis, skolininkui
sutarties netęsint, galėjo jį parduoti. Ypatingą reikšmę turėjo žemės įkeitimas - hipoteka; šiuo atveju
įkeistąja žeme ir toliau naudojosi skolininkas, bet jis netekdavo teisės ja disponuoti, kol
neatsiteisdavo su kreditoriumi. Populiarios pirkimo – pardavimo, nuomos sutartys. Paskolos ir
bendrovės sutartis.

Prievolės iš deliktų atsirasdavo padarius žalą svetimam turtui.

Santuoka buvo sudaroma taip pat sutartimi, kurios šalimis buvo jaunikis ir nuotakos šeimos galva.
Moteris santuokos sutartyje buvo objektu. Jaunikis už nuotaką mokėjo jos tėvams, nuotaka gaudavo
kraitį, nors jo ne visada galėjo tikėtis. Sudarius santuoką, moteris patekdavo vyro valdžion, kartu
likdama ir savo tėvo valdžioje.

Mirus turto savininkui, pirmiausia po lygiai paveldėdavo jo sūnūs. Tik sūnų nesant, paveldėti galėjo
dukros. Nesant tiesioginės linijos paveldėtojų, paveldėdavo šoniniai giminaičiai, pirmiausia broliai
ir sūnėnai (jų nesant - seseys ir dukterėčios), po to dėdės ir pusbroliai ir jų vaikai ir t. t.. Nuo Solono
laikų buvo žinomas taip pat paveldėjimas pagal testamentą, kurio negalėjo sudaryti nepilnamečiai ir
moterys. Testamento negalėjo sudaryti taip pat asmenys, turintys teisėtų vyriškos lyties vaikų, nes
visas palikimas turėjo tekti jiems.

Nusikaltimai ir bausmės Atėnuose buvo reglamentuojami primityviai, tame tarpe kai kuriais atvejais
buvo leidžiamas netgi kraujo kerštas ir saviteismis (pvz., vietoje galėjo būti užmuštas naktinis
vagis).

Atėnų teisė skyrė nusikaltimus valstybei ir nusikaltimus asmeniniams interesams. Sunkiausiais

nusikaltimais buvo laikomi valstybės išdavimas, kėsinimasis į demokratinę valdymo tvarką,
neteisėti pasiūlymai tautos susirinkimui, dievų įžeidimas, bedievystė, šventyklos turto vagystė. Už
sunkiausius nusikaltimus – mirties bausmė, plačiai taikyta gėda. Įkalinimas tegalėjo būti taikomas
kaip kardomojo pobūdžio priemonė.

Romos respublikoje su demokratijos derinosi ir aristokratiniai bruožai. Plebėjai Romoje dar ištisus
du šimtmečius neturėjo galimybės pretenduoti į valstybės pareigybes.

Nuo IV-III a. pr. Kr. pretorių veiklos dėka Romoje formavosi naujoviška vadinamoji pretorių teisė
(jus pretorium, jus honorarium)., kuri pritaikė civilinę teisę naujiems poreikiams. 

Romos valstybės teritorijai plečiantis ir daugėjant jos gyventojų, neturinčių Romos piliečio statuso,
greta civilinės ir pretorinės teisės, susiformavo svetimšalių, vadinamų peregrinų, teisė.

Romėnų teisė suvaidino unikalų vaidmenį ne tik Europos, bet ir pasaulio teisės istorijoje. Tai
tobuliausia senovės pasaulio teisės sistema, vientisa ir visaapimanti, pasižymėjusi dideliu savo
formų tobulumu. Romėnų teisę tik su tam tikromis išlygomis galima laikyti vergvaldine teise.

Seniausiuoju romėnų teisės šaltiniu buvo papročiai (mores majorum), kaip teisinio pobūdžio
taisyklės. Tačiau  jau karališkuoju laikotarpiu tam tikrą vaidmenį ėmė vaidinti karalių įstatymai
(leges regiae).

Ypač reikšmingi buvo V a. pr. Kr. viduryje pasirodę Dvylikos lentelių įstatymai (Leges duodecim
tabularum) - konsoliduotos paprotinės teisės rinkinys, susidedantis iš trumpų taisyklių ir draudimų,
surašytų dvylikoje varinių lentelių, kurios buvo išstatytos miesto aikštėje. Formaliu požiūriu nuo
šiol teisės kūrimas Senovės Romoje buvo sutelktas tautos susirinkimo rankose.

Romoje respublikoje buvo daugybė įvairių valstybės pareigybių (magistratų), kurios buvo
renkamos (tautos susirinkime), terminuotos, kolegialios, tačiau skirtingai nuo Atėnų -
neatlyginamos. Įstatymus, priimamus tautos susirinkimuose, pateikdavo rengę magistratai.
Respublikos laikais įstatymų buvo leidžiama daug, daugiausia valstybės santvarkos, žemės
valdymo, administracijos ir kitais reikalais. Realią valdžią valstybėje vykdė Senatas, kurio narių
sąrašus penkeriems metams sudarydavo specialus magistratas - cenzorius, įtraukdamas į jį
kilmingiausių ir turtingiausių šeimų atstovus. Romos Senatas - tai pastoviai veikęs valstybės
valdžios organas, vaidinęs svarbiausią vaidmenį Romos respublikoje. Formaliai Senatas buvo
konsultacinio pobūdžio institucija, kurios nutarimai ir vadinosi senatus consultum (senatus-
konsultais). Tačiau faktiškai jo kompetencija buvo labai plati, ji lietė ir įstatymų leidybą.

Romėnų teisės raida respublikoje rėmėsi ne tiek tautos susirinkimuose priimtais įstatymais, kiek
laiko patikrintos teismo praktikos pagrindu. būdingiausiu romėnų teisės šaltiniu, pradedant III a. pr.
Kr., tapo pretorių ediktai (edicta): pradėdami eiti pareigas, pretoriai viešai skelbiamuose ediktuose
nurodydavo teisės formules, kuriomis vadovaudamiesi jie ketino palaikyti tvarką ir rikiuoti teismo
darbą, neprisilaikydami XII lentelių įstatymų formalumų.

Imperija: Tačiau faktiškai nuo šiol įstatymų leidyba kaip tik pilnai susikoncentravo princepso
rankose. Nusilpus tautos susirinkimų reikšmei, įstatymo galią įgavo senatus-konsultai, tad
princepsui tereikėjo pilnai į savo rankas paimti Senatą.

Imperatorių leidžiamas konstitucijas (constitutiones) romėnų teisininkai laikė aktais, leidžiamais,

tautai jiems perdavus savo įstatymleidystės teisę.

Valstybės valdžios centru laipsniškai tapo imperatorius, o pagrindiniu teisės šaltiniu - imperatoriaus
sprendimai.

neribotos monarchijos, vadinamosios dominatu, įsiviešpatavimui. Amžiaus pabaigoje, valdant

Diokletianui, Romos imperatorius nustojo būti tik pirmuoju savo valstybės piliečiu, o tapo dievu,
turinčiu savo valdiniams absoliutinę valdžią. Dominato laikotarpiui, imperatorius, naudojęsis titulu
dominus (viešpats), tapo patvaldžiu, įstatymų nebesaistomu monarchu. Įstatymais dabar virto jo
norai. Senos respublikos įstaigos nebeteko bendravalstybinės reikšmės.

Dominato laikotarpiu, Romos imperijai svarbiausiu teisės šaltiniu tapo imperatorių konstitucijos.
Imperatorių aktai dabar jau galiojo visoje Romos imperijos teritorijoje.

Jau Respublikos laikotarpyje reiškėsi teisininkai, bet jų veikla turėjo daugiau praktinį pobūdį:
sudarinėjo ir redagavo teisės aktus, teikdavo juridinę konsultaciją, dalyvaudavo, atstovaudami kurią
nors iš šalių, teisme. Neturėdami įstatymleidystės galios, Romos teisininkai teisės raidą veikė savo
mokslinių-praktinių išvadų autoritetu.

Romėnų teisė Romos valstybėje liko  nekodifikuota.

Pirmieji, privačia iniciatyva, romėnų teisės rinkiniai, buvo Romos teisininkų Gregoriano ir
Hermogeniano kodeksai

438 m. pasirodė pirmoji oficiali imperatorių konstitucijų kodifikacija, pavadinta Teodosijaus

kodeksu

Justiniano kodeksas, 6a. Kodifikacijos darbas buvo pradėtas imperatorių konstitucijų surinkimu,
Po to imtas rengti teisinių tekstų rinkinys, Justiniano nurodymu pavadintas Digestais,
komentuojančių civilinę ir pretorinę teisę, atskirus kazusus, teismo procedūrą. privatinei teisei,
daiktinei teisei, įvairioms sutarčių rūšims, santuokiniams santykiams, paveldėjimui. Digestai, sudarė
svarbiausiąją Justiniano kodifikacijos dalį, vėliau tapo pagrindiniu romėnų teisės studijų šaltiniu.

Kita Justiniano kodifikacijos dalis yra Institucijos arba Pagrindai (Institutiones sive Elementa) -
elementarus romėnų teisės vadovėlis, skirtas pradedantiesiems teisininkams bei teisės mokyklų
mokiniams. Justiniano Institucijos buvo laikomos teisės šaltiniu, savotišku teisės kodeksu. Teismai
privalėjo jomis naudotis, kaip galiojančia teise.

Institucijose pateikta ne tik trumpa privatinės teisės apžvalga, bet paliesti taip pat ir baudžiamoji
teisė bei baudžiamasis procesas.

Justiniano Kodeksui buvo panaudotos savo reikšmės nepraradusios panaujintos ir patrumpintos

imperatorių konstitucijos.

Justiniano kodifikacija buvo atrankos, atmetimo ir papildymo rezultatas, todėl tiksliai ankstesnių
laikotarpiu romėnų teisės jis neatkūrė