Žydų geto kasdienybė I.

Mero romane „Lygiosios trunka

akimirką“
Vilniaus getas – tai 1941 rugsėjo 6 dieną įkurta uždara bei sugriežtinto režimo teritorija, kurioje
buvo atskirta hebrajų tautinė grupė. Jį sudarė Mažasis bei Didysis korpusas, kurie buvo pastatyti
Vilniaus senamiestyje. Tuo metu ten gyveno apie 50 tūkst. žydų. Gete buvo dalijamos šainos
naudingiems žydams, gavus ją išgyvenimo šansai padidėdavo, tačiau pasmerktieji, negavę
specialaus ženklinimo, būdavo vežami į Panerius sušaudyti. Icchokas Meras- prozininkas, parašęs
romaną „Lygiosios trunka akimirką“. Šiame romane yra aprašoma izoliuota teritorija Vilniuje,
kurioje gyvena žydai, atstumti ir sumenkinti, tačiau trokštantys laisvės bei lygybės.
Pirmiausia noriu apibūdinti slogią bei liūdną geto aplinką. Getas iš esmės buvo panašus į niūrų
senamiestį. Siauros ir tamsios gatvės, namų palangės buvo padarytos iš šaligatvio blokų,
pakiemiuose mėtydavosi akmenys, viskas buvo aptverta aukšta tvora su virš jos esančia viela.
Tačiau vienas keistas dalykas buvo uždraustas gete – tai gėlės. Niekur negalėjo augti gelė, iš laukų
parneštos ir pamerktos gelės buvo draudžiamos. Romano veikėjas Izaokas Lipmanas, arba
vadinantis save Izia, dažnai pastebėdavo ir vaizdingai apsakydavo teritorijos aplinką: „Ilgai mąstau,
bet niekaip negaliu suprasti. Jeigu aš būčiau didžiausias niekšas, vis tiek leisčiau auginti gėles,
žmonės greitai surastų sėklų, greitai atsirastų šaknų, žmonės išardytų šaligatvius palangėse, išmetytų
akmenis iš kiemo pakraščių, ir visur keltų sunkias galvas įvairiaspalviai bijūnai, lieknos lelijos,
aplinkui aitriai kvepėtų žemaūgės nasturtos“. Taigi, geto teritorijoje labiausiai pasigendama
augančių gėlių- jos pagyvintų ir nuspalvintų aplinką.
Kasdien suaugę žydai susiduria su priverstiniu darbu. Kiekvieną rytą jie, apsupti grupės kareivių,
buvo vedami į darbo lagerius. Darbai būdavo varginantys. Naciai norėjo, kad kiekvienas žydas būtų
užsiėmęs. Priverstinio darbo stovyklose žydai kasdien praleisdavo daugiau nei 12 valandų.
Moterims buvo leista pasilikti gete ir dirbti slaugėmis ar gydytojomis. Tiesa, geto teritorijoje buvo
draudžiama susirgti infekcine liga, todėl gydytojos dažniausiai klastodavo diagnozes norėdamos
išsaugoti kažkieno gyvybę. Po darbų, vakare, visi yra varomi miegoti. Kiekvieną naktį veikėjas
Izaokas girdėjo daugybę kraupių garsų, sklindančių iš namų, kuriuose miega žydai. Ten dūsauja,
šūkauja, dejuoja tūkstančiai žydų. „Visi miega, visi ilsisi, dejuodami ar šaukdami per miegus- jie
žino, kad rytoj, vos išaušus, reikės traukti dulkinais keliais į darbo lagerius“. Taigi, dar vienas
dalykas, su kuriuo susidūrė kiekvienas geto gyventojas, yra darbas, sunkus ir alinantis.
Romane yra minimas pastovus nerimas bei žiaurus sargybinių elgesys su geto gyventojais. Geto
teritorijos pagrindiniai vartai buvo griežtai saugomi paskirto sargybinio. Šis keisdavosi kasdien,
todėl žydai jau buvo pripratę ir susidarę nuomonę apie kiekvieną sargą. Didžioji dalis sargų buvo
žiaurūs, jie kankindavo geto gyventojus norėdami kažką sužinoti, smurtaudavo, versdavo įskųsti
savus, tačiau ne visi sargai tokie buvo. Pavyzdžiui čekas kareivis išleisdavo žydus valandai į miestą.
I šį sargą žvelgiama kitaip. „Jis irgi vilki žalią uniformą, bet kažkodėl atrodo kitaip. Aš matau patį
jį, jo veidą ir visai nematau žalių rūbų nei šautuvo“. Tačiau be viso to už negailestingų kareivių
stovėjo dar viršesnis ir dar žiauresnis vadas Šogeris. Jis galėdavo kada nori suorganizuoti patikrą,
išskaičiuoti visus žydus bei liepti išvežti dalį žydų į Panerius sušaudyti. Taigi, niekas nežinojo, kada
ateis jų paskutinioji, kada jie bus išvežti koncentracijos stovyklon arba į Panerius sušaudyti.
Apibendrindamas galiu teigti, jog romano „Lygiosios trunka akimirką“ Vilniaus žydų geto
kasdienybė buvo liūdna ir sunki. Aplink buvo pilkos geto tvoros, siauros gatvės, kasdien sekindavo
sunkus ir alinantis darbas, o negana to, kasdien apimdavo nerimas, kad jau rytoj gali būti tavo
paskutinė gyvenimo diena.