1.Filosofija (gr.

φιλοσοφία < φιλο – „myliu“ + σοφία – išmintis) – mokslas apie

bendriausius, universaliausius principus ir dėsningumus, instrumentarijus
kitiems mokslams, visų pirma humanitariniams (taip kaip matematika –
tiksliesiems mokslams).

2. Empirizmas (gr. emperia - patirtis) - pažinimo teorija, akcentuojanti

patirties, įrodymų svarbą, suvokimą per jutimo receptorius. Empirizmas teigia,
kad pažinimo šaltinis yra patirtis, gaunama per pojūčius, t. y. tai, ką galime
jusliškai patirti; žinios įgytos stebint ir eksperimentuojant turi daug didesnę
praktinę reikšmę, nei gautos vien tik sausais loginiais samprotavimais.

Skiriamas materialistinis empirizmas, kuris jutiminio pasaulio pagrindu laiko

objektyviai egzistuojantį pasaulį, ir idealistinis, neigiantis, jog patyrimo
pagrindas yra objektyvus pasaulis, patyrimą laikantis tik jutimų visuma.[1]

Žymesni su empirizmu susiję filosofai: David Hume, Francis Bacon, Thomas

Hobbes, John Stuart Mill, John Locke.

Empirizmui priešingas yra racionalizmas.

3. Racionalizmas (lot. rationalis – protingas) – gnoseologijos kryptis, kuri

laiko, kad protas turi autonomišką, nuo patyrimo nepriklausančią tikrovės
pažinimo galią. Šia samprata racionalizmas priešingas empirizmui, kuris
negali paaiškinti, kaip nuo visuomet konkretaus, riboto patyrimo protas
pereina prie sprendinių, kurie turi loginių visuotinumo ir ir būtinumo požymių.

Racionalizmas, pripažindamas, jog protas bei jo kriterijai iš dalies yra

savarankiški, pirmiausia stengėsi pagrįsti matematikos ir teorinės gamtotyros
specifiką, tačiau pačios to savarankiškumo prigimties nepaaiškino. Tiek
empirizmui, tiek racionalizmui bendra gnoseologinė pozicija: žmogus
pažindamas santykiaująs su tikrove vien kaip stebėtojas.

Racionalizmo idėjų būta jau senovės graikų filosofijoje (Sokratas, Platonas),

tačiau teoriškai ši kryptis buvo išplėtota tik XVII a., kai filosofija, siekdama
atsiriboti nuo scholastinės tradicijos, išsikėlė uždavinį apibrėžti tikro pažinimo
būdus ir kriterijus. Žymiausias naujųjų laikų racionalizmo teoretikas buvo R.
Dekartas, iškėlęs prielaidą, kad idėjos įgimtos ir intuityviai akivaizdžios.
Racionalizmas buvo plėtojamas B. Spinozos, G. V. Leibnico, klasikinio
vokiečių idealizmo.[1]

4.Voliuntarizmas (lot. voluntas – „valia“) – idealistinės filosofijos srovė, kuri

laiko valią pasaulio ir būties pradu. Voliuntarizmas – racionalizmo ir
 intelektualizmo priešybė. Augustino, Dunso Škoto filosofijoje esama
voliuntarizmo pradmenų.

I. Kantas, pripažindamas praktinio proto pirmumą teorinio proto atžvilgiu,

pabrėžė valios laisvės reikšmę doroviniam žmogaus elgesiui. J. Fichtės
manymu, valia esanti asmenybės pagrindas, o valinga valia – absoliutus
būties principas. Klasikinė vokiečių filosofija laikė, jog valia yra protingos
prigimties. Savarankišką valios koncepciją sukūrė A. Šopenhaueris. Jo
filosofijoje valios pirmumas intelekto ir būties atžvilgiu yra absoliutus. Valia
laikoma neprotingu, betiksliu, aklu, chaotišku, iš esmės piktu pasaulio pradu,
žmogaus elgsenos ir egzistencijos branduoliu. Intelektas tesąs valios įrankis,
skirtas jos tikslams vykdyti. Šopenhauerio voliuntarizmas glaudžiai susijęs su
pesimizmu, nes pasaulis, valdomas iracionalios valios, esąs beprasmiškas, iš
esmės blogas, sunkiai pažįstamas ir valdomas.

Voliuntarizmą vystė E. Hartmanas, F. Nyčė, jis būdingas kai kurioms

egzistencializmo atmainoms.[1]

5. Sensualizmas (pranc. sensualisme, iš lot. sensus – suvokimas, jausmas,

pojūtis) – gnoseologijos kryptis, kuri teigia, kad mąstymo turinį ir pažintinę
galią lemia pojūčiai. Gnoseologijoje yra materialistinė ir idealistinė
sensualizmo tradicijos.

Sensualizmas susiformavo antikinėje filosofijoje, reikšdamas materializmo

metodologinę tradiciją sieti pažinimą su objektyvios tikrovės juntamumu.
Tačiau mąstymo kūrybiškumo ir pažinimo istoriškumo sensualistinė mąstymo
pagrindų samprata paaiškinti negalėjo. Dėl šių priežasčių jau antikoje
susilaukė racionalizmo opozicijos, negalėdama paaiškinti pažinimo
istoriškumo sudarė prielaidas gnoseologiniam reliatyvizmui.

Sensualizmas būdingas ir naujųjų amžių gnoseologijai. Čia jis išsivystė iš

antiracionalistinės empirizmo programos: atmetus racionalistinę mąstymo
autonomijos prielaidą, siekiama parodyti grynai jutiminę patyrimo prigimtį.
Taip empirizmas įgijo psichologinį pobūdį. Nors empirizmui sensualizmo
turinys buvo suteiktas gnoseologijoje plėtojant materializmą (Dž. Lokas),
tačiau tai, jog patyrime išskirti mąstymo pagrindai (pojūčiai) yra psichinio
pobūdžio, sudaro galimybę subjektyvistiškai aiškinti mąstymo prigimtį (Dž.
Berklis, D. Hiūmas).

6. Materializmas – filosofijos kryptis, kuri materiją, gamtą, būtį laiko pirminiu

dalyku, o dvasią, sąmonę, idėją – antriniu (priešingai idealizmui). Sąmonė
esanti materijos vystymosi rezultatas ir savybė; sąmonės turinys –
materialaus pasaulio atspindėjimas. Materializmas, kaip ir idealizmas, yra
filosofinis monizmas. Tačiau skirtingai nei idealizmas, kuris traktuoja tikrovę
kaip mąstymo, dvasios vienovę, materializmas remiasi pasaulio, gamtos
materialios tikrovės prielaida.

Terminas „materializmas“ pradėtas vartoti XVII a. Iš pradžių materializmas

sietas su struktūrine materijos samprata (R. Boilis) vėliau juo imta žymėti
filosofinę sąvoką, reiškiančia idealizmo priešybę (G. Leibnicas).

7. Idealizmas - filosofija, kuri teigia, kad galutinė realybės prigimtis yra

idealas, pagrįstas idėjomis, vertybėmis, esme. Išorinis, t. y. realusis pasaulis
negali būti atskirtas nuo sąmonės, suvokimo, minties, intelekto. Idealizmo
siekiamybė yra idealas - tobulas kažkieno vaizdinys, neatitinkantis esamos
realybės. Idealizmo priešingybė yra realizmas, taip pat kontrastuoja ir su
materializmu. Idealizmas teigia, kad materija kinta, o idėjos išlieka amžinos.

Idealizmo pradininku laikomas Platonas.

8. Solipsizmas yra ontologinė ir epistemologinė pozicija, teigianti, kad

neįmanoma žinoti nieko tikro apie už savo proto ribų esančią visatą, todėl gali
būti, kad išorinis pasaulis ir neegzistuoja. Solipsizmą galima trumpai nusakyti
filosifine fraze „mano protas yra vienintelis dalykas, kuris tikrai žinau, kad
egzistuoja“.

9. Indukcija (lot. inductio „įvedimas“) – tai toks tikimybinis samprotavimo

būdas, kai ištyrus kai kuriuos vienos klasės objektus ir nustačius, kad jie turi
tam tikrą savybę, padaroma apibendrinančio pobūdžio išvada, kad tą savybę
turi visi tos klasės objektai.[1] Indukcinio samprotavimo būdo nereikėtų painioti
su matematine indukcija.

Induktyvinio mokslinio tyrimo procesas: Stebėjimai -> Stebėjimų rezultatai ->

Teorijos konstravimas

Indukcinis metodas pagrįstas empiriniais tyrimais (tuo tarpu dedukcinis

metodas pagrįstas logikos dėsniais).[2]

Indukcijos išvada yra tikėtina; kadangi faktiškai ji gali būti ir teisinga, ir

klaidinga. Ji reikalauja tikslesnio įrodymo.[3]

Induktyvinio tyrimo tipas dažnai siejamas su kokybiniais tyrimais. [4]

10. DEDUKCIJA (lot. deductio — išvedimas) — vienas iš pagrindinių

samprotavimo būdų ir tyrimo metodų. Plačiąja prasme dedukcija
suprantama bet koks išvedimas apskritai, specialesne ir plačiausiai
vartojama prasme — teiginio (sekmens) įrodymas arba išvedimas iš vieno
arba kelių kitų teiginių (prielaidų), remiantis teisingais logikos dėsniais.
Dedukcinio išvedimo atveju sekmenys implicite slypi prielaidose ir turi būti
iš jų išvedami loginės analizės metodais. Dabartinis dedukcijos supratimas
yra toli pažengęs aristoteliško dedukcijos aiškinimo kaip išvedimo nuo
bendro prie atskiro apibendrinimas ir parodo jo vienpusiškumą.

Racionalistų požiūriu, mokslo metodas yra dedukcija, empiristų –

indukcija. XIXa. logikos vadovėliuose dedukcija ir indukcija dažnai buvo
apibrėžiamos gan paprastai: dedukcija – tai samprotavimas, vedantis nuo
bendrų tiesų prie atskirų, o indukcija – nuo atskirų prie bendrų.
Taip indukciją ir dedukciją savo vadovėlyje aiškino Millis:
Indukcija – yra toks samprotavimas, kurio dėka padarome išvadą, kad tai,
kas (kaip mums žinoma) teisinga vienu atskiru atveju arba keliais atvejais,
bus teisinga ir visais atvejais, tam tikru atžvilgiu panašiais į pirmąjį.
Dedukcija yra toks samprotavimas, kai iš bendro teiginio ir kitų teiginių
išvedamas tiek pat ar mažiau bendras teiginys.
Indukcijos pavyzdys: “Pirmoji gulbė balta”, “Antroji gulbė balta”, “Trečioji
gulbė balta”, vadinasi – “Visos gulbės yra baltos”. (bendro teiginio
išvedimas iš vieninių teiginių)
Dedukcijos pavyzdys: “Visi žmonės mirtingi”, “Sokratas irgi žmogus”
vadinasi irgi mirtingas. (iš vieninio teiginio išvedamas vieninis teiginys).

DEDUKCINIS METODAS — mokslinių teorijų kūrimo būdas, kurio specifinė

ypatybė yra tai, kad naudojama dedukcinė išvedimo technika (Dedukcija).
Filosofijoje buvo mėginta griežtai skirti D. m. ir kitus (pvz. indukcinį)
metodus, aiškinti dedukcinį samprotavimą kaip nepatyriminį ir labai perdėti
dedukcijos vaidmenį moksle. Iš tikrųjų dedukcija ir indukcija neatskiriamai
susijusios, o dedukcinio samprotavimo eigą sąlygoja daugiaamžė praktinė
pažintinė žmogaus veikla. Dedukcinis metodas — vienas iš galimų mokslinio
žinojimo kūrimo metodų. Paprastai jis naudojamas po to, kai jau sukaupta ir
teoriškai ištirta empirinė medžiaga, norint ją susisteminti ir iš jos padaryti
nuoseklesnes ir tikslesnes išvadas ir t. t. Tuo atveju gaunamos ir naujos
žinios, pvz., kaip galimų deduktyviai sukurtos teorijos interpretacijų visuma.
Į bendrą dedukcinių sistemų (teorijų) organizavimo schemą įeina: 1)
pradinė bazė, t. y. pradinių terminų ir teiginių visuma; 2) vartojamos
loginės priemonės (išvedimo ir apibrėžimo taisyklės); 3) visuma išvedamų
teiginių (sakinių), gaunamų iš (1), naudojant (2). Tiriant tokias teorijas,
analizuojami santykiai, siejantys jų komponentus, abstrahuotus nuo žinių
genezės ir raidos. Todėl tikslinga juos laikyti savotiškomis formalizuotomis
kalbomis, kurias galima analizuoti arba sintaksiniu aspektu (kai
nagrinėjamas kalbos ženklų ir išraiškų santykis, neatsižvelgiant į jų
nekalbinę reikšmę), arba semantiniu aspektu (kai sistemos ženklų ir
išraiškų santykiai nagrinėjami jų reikšmės požiūriu). Dedukcinės sistemos
skirstomos į aksiomines (Aksiominis metodas) ir konstruktyvines
(Konstruktyvinis (genetinis) metodas). Dedukcinis metodas, naudojant jį
pažinime, pagrįstame patyrimu ir eksperimentu, yra hipotetinis dedukcinis
metodas. Dedukcinio mokslinių teorijų kūrimo analizė, pradėta jau
antikinėje filosofijoje (Aristotelis, Euklidas, stoikai), daug vietos užėmė
naujųjų laikų filosofijoje (Dekartas, Paskalis, Spinoza, Leibnicas ir kt.), bet
pilnai ir ryškiai dedukcinio žinių organizavimo principai buvo suformuluoti
tik XIX a. pabaigoje — XX a. pradžioje (kartu buvo plačiai naudojamas
matematinės logikos aparatas). Iki pat XIX a. pabaigos dedukcinis metodas
buvo naudojamas beveik vien matematikoje. XX a. plačiai mėginta
dedukciškai (ypač aksiomiškai) kurti daugelį nematematinių disciplinų — kai
kuriuos fizikos, biologijos, lingvistikos, sociologijos skyrius ir kt.
 DEDUKCIJOS TEOREMA — viena iš svarbiausių metalogikos teoremų. Ji
skelbia: jeigu teiginys B išvedamas iš tam tikros prielaidų aibės, tariant, kad
yra ir prielaida A, tai ir be šio prileidimo (kad yra ir A) iš duotosios prielaidų
aibės išvedama: „Jei A, tai B". Dedukcijos teorema naudojama daugeliui
svarbių loginių sistemų: klasikiniams ir konstruktyviniams teiginių bei
predikatų skaičiavimams, formaliajai aritmetikai ir 1.1. (Kartu, pvz., kai
kurioms modalinės logikos sistemoms ji netinka.) Dedukcijos teorema
plačiai vartojama ir neformalizuotuose samprotavimuose.

11. Estetika (gr. αισθητική – „jutiminis“):

1. mokslas, tiriantis grožį ir meną, grožio, meno dėsnius ir harmoniją;

sudaro metodologinį pagrindą meno šakoms tirti;
2. grožio kriterijų taikymas ir laikymasis.

Estetika nagrinėja bendrą grožio paskirtį ir jo raiškos formas menuose,

gamtoje, taip pat grožio poveikį asmeniui. Be pačios menų teorijos, estetikoje
nagrinėjami estetinio sprendimo bei estetinės jausenos ir išgyvenimo
klausimai. Estetika nagrinėja visas meno kryptis: muziką, dailę, literatūrą,
architektūrą, choreografiją ir kt.

Savarankiška filosofijos mokslo disciplina estetika tapo tik XVIII amžiuje,

vokiečių filosofinėje mintyje. Pirmasis estetikos terminą dabartine prasme
pavartojo Aleksandras Baumgartenas (Alexander Baumgarten, 1714–1762).

12.katarsis,mimezis

13. Epistemologija, gnoseologija, pažinimo teorija (iš gr. επιστήμη, episteme

'žinios' + λόγος, logos 'žodis, mokslas') – filosofijos šaka, tirianti pažinimo
(žinių, žinojimo) prigimtį ir principus. XIX amžiuje literatūroje vokiečių ir rusų
kalba labiau paplitęs terminas buvo gnoseologija. Terminas pradėtas vartoti
nuo XVIII a.

Epistemologija siekia atsakyti į tokius klausimus:

• Kas yra žinojimas?

• Kuo jis skiriasi nuo tikėjimo, įsitikinimo, nuomonės?
• Kokiais būdais yra (ar turi būti) pažįstama tikrovė?
• Kiek ji pažini?

Istoriškai tai yra viena iš daugiausiai tyrinėtų ir daug diskusijų sukėlusių

filosofinių temų jau nuo Antikos laikų.

14.Ontologija (Graikiškai ων „būtis“, λόγος „žodis“ ar „kalba“) — filosofijos

skyrius, svarbiausia metafizikos šaka. Nagrinėjama būtis ir egzistencija,
 taip pat pagrindinės kategorijos, bandant išsiaiškinti, kokios ir kokių tipų
esybės egzistuoja. Pagrindinis ontologijos klausimas — „Kas egzistuoja?“

Ontologija turi didelę įtaką realybės koncepcijai, kadangi stengiasi kuo

bendriau aprašyti viską, kas egzistuoja, neapsiribojant pavienių mokslų
išvadomis ir, galbūt, peržengiant jas.

Kai kurie filosofai, priklausantys Platono tradicijai, tvirtina, kad visi

daiktavardžiai nurodo į kokias nors esybes (taigi esybių yra tiek kiek
daiktavardžių). Kiti filosofai teigia, kad kai kurie (ar net visi) daiktavardžiai
nėra esybių pavadinimai. Jų vartosena tėra tam tikras būdas nurodyti į
objektų arba įvykių rinkinius. Šių filosofų požiūriu daiktavardis protas nurodo
ne į kokią vieną esybę, bet į rinkinį asmens patirtų psichinių įvykių;
visuomenė nurodo į žmonių su tam tikromis bendromis savybėmis rinkinį;
geometrija nurodo savitą intelektualinės veiklos rūšį.

15.gnoseologija=epistemologija
16. Šį žodį Tolkinas siejo su graikų kalbos žodžiu gnosis (žinija, žinios,
išmintis).

17. Arche (sen. gr. ἀρχή - 'pradžia, principas') - senovės Graikijos

ikisokratinėje filosofijoje - pirminis substratas, elementas, iš kurio, kaip tikėta,
susidarė pasaulis.

Arche idėja paskelbta Talio Miletiečio, kuris manė, kad viskas susikūrė iš
vandens. Jo mokinys Anaksimandras išplėtojo Arche teoriją, tačiau
prieštaravo savo mokytojui, nes, jo manymu, vanduo negalėjęs sukurti savo
priešingybės - ugnies. Pasak Anaksimandro, nei viena iš keturių gamtos
stichijų (ugnis, vanduo, oras, žemė), negalėjusi būti Arche. Jis pradžią
įvardino kaip apeironą - neapibrėžtą beribę būtį.

Vėlesni filosofai siūlė įvairius Arche aiškinimus: dalis sutiko su Anaksimandro

apeironu, kiti gi tapatino su gamtos stichijomis, Nusu, atomais.

18. antromorfizavimas-suteikiamos zmogiskos savybes,pavidalas

19. Apeironas (sen. gr. peiras – riba, apeiros – beribis) – tai neapibrėžta
beribė būtis. Anaksimandras tapatino ją iš dalies su erdve, iš dalies su laiku.
Anaksimandro netenkino Talio teiginys, jog vanduo esąs visko pagrindas. Jis
visa ko pagrindu laikė apeironą.

Žodis „apeironas“ reiškia Beribis arba Neapibrėžtas. Apeironas esąs

kiekviename daikte, tačiau nesutapatinamas su daiktais ir nesudarąs
paprasto stichijų elementų mišinio. Būdamas materialus, turįs savo prigimtį.
Anaksimandro teigimu, apeironas esąs amžinas, jis visų medžiagų – pradas.
Vienintelis apeironas esantis pradžia, neturinti pradžios, o taip pat ir
pabaigos. Jis apima viską ir viską valdo. Pats apeironas esąs nekintantis,
kinta tik jo formos. Gamtos įvairovė atsiradusi iš apeirono priešybių.

Anaksimandras manė, jog begaliniame apeirone egzistuoja ne vienas, o

daugelis pasaulių.[1]

20. -homeomèrija [gr. homoiomereia < homoios — panašus + meros — dalis],

antikinėje filosofijoje — smulkiausios daiktų dalelytės, turinčios visas tų daiktų
savybes ir dalomos iki begalybės; terminas vartotas Anaksagoro ir Aristotelio.

21.monada-Paskaitoje „Kūrimo Spindulys“ mes aptarėme bendrą

visuotinio Kūrimo Spindulio nusileidimo iš Dvasios, žemyn į Materiją,
procesą. Tai yra Šviesos Spindulys, kurį mes matome besileidžiantį
Gyvybės Medžiu.

Yra labai svarbus šio proceso aspektas, kuris atskleidžia Monados

nusileidimo kurti tikslą arba priežastį. Jis yra vadinamas „Esybės-Partkdolg-
Pareiga“, kuris apibrėžia Monados tikslą pasiekti Paramarthą („Para“
sanskrito kalba reiškia visišką ar absoliučią, o „Martha“ reiškia išmintį) –
visišką Esybės Savęs-realizaciją.

Monada: (graikų kalba) „Monas“ = Vienybė.

Monada yra susijusi su Trejybe, trimis viename. Monada yra Vidinė Esybė.
Vidinė Esybė, Viešpats Kūrėjas, turi dvi sielas. Šios dvi sielos kartu su
Vidine Esybe sudaro tris Monados aspektus. (Žr. paveikslėlį žemiau).

22. Substancija“ (turinys: ''''Substancija''' - Ntinkama būties esmė. Tikrovės

pagrindas.'
23.oksidencija
24.entelecheja-entelèchija [gr. entelecheia]: 1. Aristotelio filosofijoje — forma,
galimybę paverčianti tikrove, tikslinga materijoje slypinčios potencijos
realizacija; 2. XIX—XX a. vitalizme — gyvybinė jėga, tikslingai veikianti
organinio pasaulio procesų vyksmą.
25.eudeimonija-Taigi Aristoteliui eudemonija yra vidurio arba doros kelią atrandančio
proto veiklos padarinys. Eidamas doros keliu, žmogus pasiekia eudemoniją – savo
gyvenimo tikslą[1]. Eudemonija – tai žodis paprastai verčiamas į laimę. Laimės esmę
Aristotelis siūlo aptarinėti neatsiejamai nuo dorybių. EUDEMONIJA –KAIP AUKŠČIAUSIAS
GĖRIS
Aristotelis teigė, jog laimė yra aukščiausias gėris. Todėl jo etiką vadiname eudemonistine.
Laimė yra savaiminis tikslas: žmogus visada ją pasirenka dėl jos pačios, o ne dėl kokio
nors kito tikslo. Laimės siekiama tik veikiant, todėl laimė yra daug kam prieinama; tam
tikru būdu mokydamiesi ir lavindamiesi, ją gali išgyventi visi, jei tik jie nėra doroviškai
suluošinti.Siekiant laimės reikia ugdyti dorybes, kurios ir padeda laimę išsaugoti.

26.teleologija-teleologija

teleologija (1) fil. pažiūra, kad viskas tikslinga ir yra iš anksto numatytų tikslų įgyvendinimas

27. Aporija (gr. ἀπορία 'situacija be išeities') – problema, atsiradusi dėl

paradokso, neišsprendžiama dėl prieštaravimų sprendimo būde.

Aporijos žinomos nuo Sokrato laikų. Daugiau žinomos Zenono Elėjiečio

aporijos (Zenono paradoksai), tokios, kaip Achilas ir vėžlys, skrendanti strėlė,
stadionas

28. Dievo ir materijos, sielos ir kūno, gėrio ir blogio dualizmas – būdingiausias

gnosticizmo bruožas. Gnostikai laikė materiją blogio įsikūnijimu, nuodėmingu
pradu, kurį nugalėti galima pakilimu per kelias emanacijas (eonus) į tobulą
dieviškąją būtį. Eonų pažinimas – svarbiausias gnosticizmo uždavinys

29.hipostaze-hipostãzė [gr. hypostasis — pagrindas; egzistavimas]: 1. dievo

atributas, abstrakčių dievo bruožų personifikacija, pvz., katalikų teologijoje Δ —
trejybė (dievas tėvas, dievas sūnus ir dievas šventoji dvasia); 2. filos. pažinimo
procese — abstrakcijų (savybių, santykių) pavertimas savarankiškomis
realybėmis; būdinga idealizmui; 3. biol. nealelinių genų sąveika: kurį nors alelių
poros geną (hipostazinį) slopina kitas nealelinis genas (epistazinis); 4. med.
kraujo sąstovis apatinėse kūno dalyse arba kai kuriuose organuose

30.eon
31.apokatastaze- apokatastazę – visko grįžimą į pirminį šaltinį (Dievą).
32. Hedonizmas (gr. /ἡδονισμός/ hēdonismos iš /ἡδονή/ hēdonē 'malonumas')
- filosofija, teigianti, kad malonumas yra svarbiausias dalykas, vienintelis gėris
ir galutinis žmonijos tikslas. Ši koncepcija dažnai yra naudojama vertinant
poelgius: kuo daugiau malonumo ir kuo mažiau kančios sukeliama, tuo
poelgis yra geresnis.

33. Pragmatizmas — filosofijos kryptis, kuri susiformavo XIX a. pab. – XX a.

pr. JAV.

Pragmatizmas bando vertinti filosofiją pagal jos naudingumą. Pragmatizmo

teorija kelia sau uždavinį moksliniais metodais analizuoti mąstymo struktūras,
kad kuo efektyviau būtų galima jas taikyti praktikoje. Čia „teisinga yra tai kas
pateisinama praktinėmis išvadomis“, o tiesos kriterijus yra jos
pateisinamumas praktikoje.
Pragmatistus (Čarlzą Pirsą (Charles Peirce), Viljamą Džeimsą (Wiliiam
James), Džoną Diujį (John Dewey)), nors jie laikėsi skirtingų pozicijų, vienijo
vienas tikslas: jungti teoriją ir praktiką.

34.pneuma-
35. lógos 'žodis, mokslas'
36.(gnus) eues
37. Reliatyvizmas – (lot. relativus – „santykinis“) metodologinis principas,
absoliutinantis pažinimo, vertybių, tikrovės kintamumą, sąlygiškumą ir
neigiantis daiktų, reiškinių pastovumą, žinių objektyvų tikrumą. Relatyvistai
teigia, kad nėra absoliučios tiesos ir absoliučių etinių vertybių.

38.reliakcionizmas- reliacionzmas [lot. relatio — santykis], filos. pažiūra, kad tikrasis

moksl. pažinimo objektas yra daiktų, reiškinių santykiai, ryšiai, o ne jie patys.

39. Monizmas (gr. monos – vienas) – metafizinė ir teologinė pažiūra, kad visa
tikrovė yra vieninga, – pavyzdžiui, sudaryta iš vienos esybės, substancijos ar
energijos, paklūstanti vienam principui. Monizmui priešingi dualizmas
(požiūris, kad tikrovėje yra du pagrindiniai principai) ir pliuralizmas (požiūris,
kad pagrindinių principų yra daugiau negu du).

Filosofijos ir religijos istorijoje galima skirti daug įvairių monizmo formų. Todėl
šis terminas yra labai daugiareikšmis ir netikslus. Dauguma monistų
(monizmo gynėjų) savo pažiūrų nevadino tiesiog „monizmu“. Dėl to monizmo
terminas nėra populiarus ir filosofijos istorikų tyrimuose.

Monistines pažiūras viena ar kita forma gynė šie Vakarų filosofai:

• Antikoje – kai kurie ikisokratikai, Demokritas Abderietis, neoplatonikai

• Naujaisiais amžiais — Benediktas Spinoza, Georgas Hėgelis

Taip pat Naujųjų amžių ir XX a. filosofijoje monistais galima pavadinti visus

autorius, kurie sąmonės filosofijoje gynė materializmą ar fizikalizmą (atmetė
R. Dekarto dualizmą).

Monistų buvo ir Indijos filosofijoje (pavyzdžiui, Advaita vedanta mokykla).

40.dualizmas - dualzmas [lot. dualis — dvejopas, dvigubas]: 1. fil. dvejopos (materialios ir

dvasinės) tikrovės koncepcija; materija ir dvasia laikomi vienodai savarankiškais tos tikrovės
pradais; 2. dvilypumas, dvejopumas, sudvejinimas.

41. Pliuralizmas (lot. pluralis – dauginis) – filosofinė koncepcija, kuri teigia,

kad visa esamybė yra sudaryta iš daugybės lygiareikšmių izoliuotų skirtingos
kilmės pradų. Monizmo priešybė. Viena iš pliuralizmo formų yra dualizmas.
Klasikinis pliuralizmo atvejis – G. Leibnico monadologijos teorija. Polinkis į
pliuralizmą būdingas šiuolaikiniam idealizmui (pragmatizmui, neopozityvizmui,
egzistencializmui).

Pirmasis pliuralizmo terminą 1712 m. pavartojo K. Volfas.[1]

42. Panteizmas (iš graikų k. πάν 'viskas' + θεός 'Dievas') - požiūris, kad
viskas, kas mus supa yra imanentiška abstrakti dievybė arba, kad visata,
Žemė yra ekvivalenti Dievui. Tiksliau apibrėžiant, prigimtinė teisė, egzistencija
ir visata (absoliuti begalybė to kas buvo, yra ir bus) reprezentuojama
teologiniu principu kaip dievas, vengiant dievo supratimo kaip sužmogintos
būtybės, dievo - kūrėjo. Tuo panteizmas iš esmės skiriasi nuo panenteizmo ir
pandeizmo.

Klasikinis panteizmas būdingas Kabalos judaizmui, induizmui, monizmui,

neopagonybei, Naujojo Amžiaus tikėjimams. Panteistais gali būti ir jokiai
religijai nepriklausantys asmenys, tačiau pripažįstantys visumą, kaip
viršnatūralią esybę.

43. Politeizmas — tikėjimas ir garbinimas kelių dievų ar dievybių.

44. Teizmui priešingas yra ateizmas.

45. Deizmas (lot. Deus - Dievas) – religinė filosofija, teigianti, kad nors dievas
ir egzistuoja, reikia pasikliauti savo protu, logika ir asmenine patirtimi;
tikėjimas dievu remiantis racionaliu pagrindu, be jokio pasitikėjimo religijomis
bei jų autoritetais. Kaip priešingybę deizmui galima imti fideizmą, sutinkamą
daugelyje krikščionybės formų.

Deistai paprastai teigia, jog dievas sukūręs visatą, atsiribojo nuo savo kūrinio,
į tolimesnę jos raidą nebesikiša. Filosofijos taip pat yra atmetami visi
antgamtiniai reiškiniai (stebuklai, apsireiškimai, pranašystės). Skeptiškai
vertinami daugelis tikėjimų, teigiančių, kad dievas save atskleidė per religinius
tekstus. Šventasis Raštas, Koranas ir kiti religiniai tekstai yra laikomi paprastų
žmonių interpretacijomis, o ne autoritetingais šaltiniais. Teigiama, jog dievas
nėra pasiekiamas per jokias religijas, sakramentus, apeigas ir t. t.

Deizmas buvo labai populiarus švietimo epochoje ir XIX a.

46.universalija-viduramziais buties problema buvo siejama su klausimu apie tai ,ar

universalijos(visuotinis=butis) turi ontologine reiksme.t.y.ar jos egzistuoja savaime
ir nepriklausomai nuo materijos,daiktu,samones it kt.,ar priklauso nuo pastaruju.

47. Nominalizmas (lot. nomina 'vardai') – filosofinė teorija, teigianti, kad

bendrybė neturi ontologinio turinio, klasės (aibės) neegzistuoja kaip daiktai
arba substancijos, o tėra bendrieji vardai. Nominalizmo užuomazgų būta
antikinėje filosofijoje; ypač išplėtotas viduramžiais, polemizuojant su realistais
dėl universalijų prigimties. Nominalistai atmetė universalijų ontologizavimą,
nelaikė jų savarankiškai egzistuojančiomis esybėmis. Kraštutiniai nominalistai
(Ž. Roscelinas) teigė, kad bendrybė neįmanoma net mąstyme, universalijos –
tik kalbinės formos, o giminės ir rūšys – subjektyvūs žmogaus proto kūriniai.
Nuosaikusis nominalizmas (konceptualizmas) bendrybę laikė tik mąstymo
padariniu, t. y. konceptu (P. Abelaras).

Pagrindinis filosofijos klausimas buvo savitai sprendžiamas realistų ir

nominalistų polemikoje. Viduramžių nominalizmas, teigdamas pirmenybę
atskirybėms, orientavosi ne į abstrakčias spekuliacijas, bet į tikrovės tyrimą;
šia prasme jis reiškė empirinę ir materialistinę tendenciją. Nominalizmo laikėsi
L. Vala, T. Hobsas, Dž. Lokas, D. Hiūmas bei XVIII a. prancūzų materialistai.
Dž. Berklis ir D. Hiūmas išplėtojo subjektyviojo idealizmo ir agnosticizmo
prielaidas, glūdėjusias nominalizme.

Šiuolaikinių nominalistų teigimu, abstrakcijos priklausančios nuo konteksto,

jos esančios teiginių apie individualius objektus sutrumpinto reiškimo būdas.
Šiuolaikiniame nominalizme numatyta galimybė pašalinti abstrakciją, radus
jos empirinį modelį.

XVI–XVIII a. Lietuvos scholastikai būdingas konceptualizmas – nuosaikusis

nominalizmas.[1]

48. Realizmas - meno kryptis, atsiradusi XIX a. viduryje. Ji atsirado išblėsus

romantizmo idėjoms, tada Vakarų Europoje imta diskutuoti apie realizmą.
„Mums menas yra realus, tikroviškas, suprantamas, matomas,
apčiuopiamas“, – taip naują literatūros kryptį gynė realizmo šalininkai.
Daugiausia dėmesio buvo kreipiama į „daiktišką tikrovę“.

Literatūros kūrinys, anot jų, turi vaizduoti ne svajones ir fantazijas, o susitelkti

vien į tikrovę, rodyti „kasdienio gyvenimo scenas“. Rašytojui realistui buvo
keliami griežti reikalavimai. Išsamiausiai juos XIX a. viduryje išdėstė
Prancūzijoje leidžiamas žurnalas „Realizmas“:

1. menininkas turi gilintis ir vaizduoti tik savo gyvenamąjį metą;

2. nevalia nieko iškreipti ir prikurti, veikėjai privalo būti rašytojo amžininkai
ir iš įvairių socialinių sluoksnių;
3. svarbiausia atskleisti žmogaus aplinką, nes ji yra geriausiai matoma ir
suprantama;
4. stengtis vaizduoti žmonėms būdingas, dažniausias aistras ir instinktus;
5. realistinio kūrinio centre – charakteris, kurį lemia aplinkybės, todėl
išorės ir aplinkos aprašymas turi būti išsamūs ir teikiantys daug žinių;
 6. realistinio kūrinio pasakotojas – beasmenė būtybė, kuri nei nuteisia, nei
išteisina, tik, žvelgdama iš šalies, pateikia faktus;
7. reikia siekti, kad literatūra ne šiaip teiktų pramogą, o būtų naudinga ir
pamokanti, todėl svarbu ne kopijuoti tikrovę, o atrinkti medžiagą ir ją
sumaniai išdėstyti.

Realizmo atstovai siekė vaizduoti gyvenimą tokį, koks jis yra. Pagal juos
rašytojas turi būti puikiai susipažinęs bei išanalizavęs savo gyvenamojo meto
mokslo ir moralės tendencijas, kad ją tinkamai perteiktų. Svarbiausias kūrėjo
bruožas – pastabumas, gebėjimas kantriai stebėti ne tik žmonių elgesį, bet ir
smulkiausias jų aplinkos, fizinės išvaizdos, aprangos detales.

49.semonizmas
50.hilozolizmas- hilozozmas [hylē + gr. zōē — gyvybė], filos. teorija, sugyvinanti ir
sudvasinanti visą materiją, teigianti, kad visos materijos formos galinčios justi, suvokti,
mąstyti

51. Determinizmas – filosofinė nuostata, teigianti, kad kiekvienas įvykis

pasaulyje, įskaitant žmonių mintis, pasirinkimus ir veiksmus, yra iš anksto
nulemtas kitų susijusių įvykių ir jų grandinių.

Pasak sunkaus determinizmo, viskas, kas nutinka, privalo nutikti, taigi visi
įvykiai yra priversti nutikti, todėl laisva valia neegzistuoja. Lengvas
determinizmas teigia, kad laisva valia ir determinizmas yra sutaikomi.
Lengvieji deterministai taip pat mano, kad viskas, kas nutinka, nutikti privalo.
Vienas iš tokių nutikimų yra norai. Tai reiškia, kad mes negalime norėti kitų
dalykų negu norime. Bet už tai mes galime daryti tai, ką norime, o tai, anot
lengvojo determinizmo, ir yra laisva valia. [1]

51.ivariantas
52.ex nihilio- Dievą kaip Kūrėją, tačiau atmetančiam tolesnę jo veiklą pasaulyje), krikščioniškoji
sukūrimo doktrina skelbia Dievą kaip Kūrėją ex nihilo. Tai reiškia, kad Dievas pašaukė pasaulį į
būtį „iš nieko“, sąmoningu savo laisvos valios veiksmu. Tuo krikščioniškoji doktrina išpažįsta Dievą
kaip visagalį ir aukščiausią visos egzistencijos Viešpatį. Dualistinės sistemos, statydamos šalia
Dievo kitas jėgas, apriboja jo visagalybę ir todėl turi būti atmestos. Akcentuodama Dievą kaip
Kūrėją „iš nieko“, o ne „iš materijos“ ar to, kas jau egzistavo, krikščioniškoji teologija nepripažįsta
moralinio dualizmo, dažnai kylančio iš metafizinio dualizmo (kaip manicheizmo atveju); būtent
materija bloga, nes iš esmės prieštarauja Dievui kaip gėrio šaltiniui. Dievo kuriamoji veikla atskiria
jį nuo viso, kas sukurta, todėl nepriimtinas ir monizmas. Laterano ketvirtasis susirinkimas (1215 m.)
terminą ex nihilo pripažino oficialia Bažnyčios mokymo dalimi.
53. fides etracio-
54.a priori- a priori [lot. iš pat pradžių]: 1. iš anksto, nepažinus faktų; 2. filos.
žinios iki patyrimo ir nepriklausančios nuo jo.
55.a posteriori- a posteriori [lot. iš paskesnio]: 1. remiantis faktais; 2. filos. iš
patirties, remiantis patyrimu.
56.transcendencija- transcendeñcija [lot. transcendens — peržengiantis], filos.
buvimas, egzistavimas už, anapus ko nors, pvz., daikto buvimas už proto,
pažinimo ribų arba absoliučios būties — už materialios tikrovės ribų.
57.transcendentalines
58.transcendencines
59.iliuminizmas- Būtent Dievas ir suteikia žmogui amžinųjų tiesų pažinimą,
apšviesdamas žmogaus sielą (iliuminizmas).
60.sintetinis- Sintetiniai – sprendiniai, kuriuose savybė pasako kažką nauja apie daiktą, pati
nebūdama jame iš anksto. Kai sakau: ,,Kai kurie kūnai yra sunkūs”, aš savybe ,,sunkūs” pasakau
tai, ko dar nėra bendrojoje kūno sąvokoje. Vadinasi, šis teiginys padidina manąjį pažinimą, kai ką
pri-dėdamas prie manosios ,,kūno” sąvokos, todėl jis ir turi būti vadinamas sintetiniu sprendiniu. Jei
anali-tiniai tik paaiškina jau turimas žinias, tai sintetinių sprendinių dėka įgyjama naujų žinių, žinios,
esan-čios savybėje, yra jungiamos, sintetinamos su žiniomis, esančiomis sąvokoje.
61.analitinis- Analitiniai – sprendiniai, kuriuose savybės (požymiai) jau slypi pačioje daikto
sąvokoje (mąstymo objekte), o sprendinys tik at-skleidžia, analizuoja sąvoką. Kai sakau: ,,Visi
kūnai yra tįsūs”, aš nė kiek neišplečiu kūno sąvokos, o tik išskaidau ją, nes tįsumas įeina šią
sąvoką dar iki sprendinio, nors ir nėra aiškiai pasakytas.
62. Fenomenas (gr. φαινόμενον, "pasireiškiantis") - nepaprastas reiškinys,
įvykis, faktas. [1] Fenomeno reiškiniai gali būti suprasti tam tikrais asmens
pojūčiais bei protu. Imanuelis Kantas fenomeną pavadino reiškiniu, galinčiu
įvykti panaudojus žmonių patirtį ir žinias. Būtent Kantas ir įvedė fenomeno
sąvoką filosofijoje.
63. Noumenas (gr. noumenon – tai, kas suvokiama) – filosofinė sąvoka, kurią
Platonas (šio termino kūrėjas) vartojo daikto esmės, esančios atskirai nuo
reiškinio ir pažįstamos tik protu, reikšme. I. Kanto filosofijoje noumenas –
daikto paties savaime sinonimas. Noumenas – fenomeno priešybė.[1]
64.
Antinomija (gr. anti ‘prieš’ ir nomos ‘įstatymas’}}) – prieštaringas teiginys ar
teiginio prieštaravimas pačiam sau; prieštaravimas tarp dviejų logiškai
pagrįstų teiginių, kurių teisingumo ar melo negalima paaiškinti paradigmos
rėmuose.

Terminas „antinomija“ pradėtas naudoti senovės Graikijos filosofų Platono,

Aristotelio, nors dažniau buvo naudojamas terminas „aporija“; tada buvo
suformuluotos kai kurios semantinės antinomijos, pavyzdžiui, melagio
paradoksas (Eubulidas iš Mileto). Paprasčiausiame „Melagio“ variante
žmogus sako: „Aš meluoju“ arba „Tai, ką dabar aš sakau, yra melas“. Jei jis
pamelavo, kad meluoja, tai jis pasakė tiesą, todėl tai, ką jis pasakė, nėra
melas. Jei pasakyta frazė nėra melas, o sakantis tvirtina, kad tai melaginga,
tai jo pasakymas melagingas. Tokiu atveju, jei jis meluoja, jis sako tiesą ir
atvirkščiai.

„Melagio“ paradoksas padarė didelį įspūdį Eubulido amžininkams. Yra

legenda, kas kažkoks Filitas Koskis, negalėdamas išspęsti šio paradokso,
nusižudė, o garsus senovės Graikijos logikas Diodoras Kronosas, prisiekęs
nevalgyti tol, kol neišspręs šio paradokso, mirė taip ir neišsprendęs šios
problemos.

Antinomijų formulavimui ir analizei daug dėmesio skyrė scholastikai.

Imanuelis Kantas sąvoką „antimonija“ naudojo pagrįsti pagrindinei savo

filosofijos tezei, pagal kurią protas negali išeiti iš savo jausmų patirties ir
suprasti „daiktų savyje“. Pagal Kanto mokymą tokie bandymai priveda protą
prie prieštaravimų: duoda vienodas galimybes pagrįsti tvirtinimą (tezę) ir
paneigti (antitezę) kiekvienoje iš šių „švaraus proto antinomijų“:

1. Pasaulis turi ribas – pasaulis neturi ribų.

2. Kiekviena sudėtinga substancija susideda iš paprastų dalių – nėra
nieko sudėtingo.
3. Pasaulyje yra laisvė – pasaulyje nėra laisvės, nes karaliauja tik
priežastys.
4. Pasaulio pirminė priežastis yra dievas – nėra pirminės pasaulio
priežasties.

Imanuelis Kantas aiškina „antinomiją“ kaip prieštaravimą, kai teorinis protas

(vok. Vernunft) prieštarauja pats sau arba supratimui (vok. Verstand), kai jis
absoliutumo idėją laiko visų reiškinių priežastimi. Iš čia atsiranda vienas kitam
prieštaraujantys teiginiai ir abejotinos teorijos, nepatenkinančios beribių proto
reikalavimų arba nepasiekiamos mūsų supratimui.

Antinomijos apima tokius klausimus:

• Baigtinė ar begalinė Visata, erdvė, laikas?

• Atomai nedalomi ar materiją galima dalinti iki begalybės?
• Gamtoje egzistuoja tik būtinumas ar galimas laisvas atsitiktinumas?
• Ar yra Visatoje arba už jos ribų aukščiausia esybė ar ne?

Antinomija šiais atvejais yra tokia, kad galima pateikti vienodą skaičių šių
klausimų patvirtinimui ir paneigimui, tad antinomijos sprendimas priveda prie
išvados, kad žmogaus pažinimas galiausiai sutinka kliūtį, kurios nei peržengti,
nei apeiti negalima.

Anot Kanto, mes žinome apie erdvę, laiką, materiją, priežastis ir t. t. tik kaip
apie fenomenalius reiškinius, bet nieko nežinome, kokie jie patys (noumenai).
Todėl mes turime atsisakyti dogmatinių šių klausimų tyrimų; absoliutumo ir
begalybės idėjos turi tik reguliuojančio principo reikšmę, t. y. jos pačios
nepadeda plėsti žinių, o tik nurodo kryptį žinių plėtimui.
Hėgelis pažymėjo Kanto antinomijų svarbumą: jos parodo šio pažiūrų
dialektinį charakterį. Antinomijos ar prieštaravimai, anot Hėgelio, egzistuoja
„visur visuose įsivaizduojamuose supratimuose ir idėjose“.

Kanto antinomijos nėra antinomijos dabartinės formalios logikos požiūriu, nes

tezių ir antitezių negalima pagrįsti logiškai teisingais svarstymais. XIX a. ir XX
a. logikoje ir matematikoje buvo atrasta tikrų antinomijų, dėl to suaktyvėjo
tyrimai logikos ir matematikos pagrindu.

Antinomijos skirstomos į logines ir semantines.

Antinomijos atsiranda ne dėl subjektyvių klaidų, bet susiję su dialektiniu

supratimo procesu.

65. Imperatyvo dėsnį pirmasis suformulavo ir pagrindė Imanuelis Kantas

pateikdamas keletą versijų, pvz., elkis tik pagal tokią maksimą, individualų
elgesio principą, kuria vadovaudamasis galėtum norėti, kad ji taptų visuotiniu
dėsniu. Moralės imperatyvas skiriasi nuo kitų elgesio taisyklių – pabrėžia
poelgio principo pirmenybę prieš poelgio tikslus ir pasekmes. I. Kantas skyrė
hipotetinį imperatyvą, vedantį į konkretų tikslą, ir kategorinį imperatyvą, kuris
riboja poelgio tikslus, maksimą riboja visuotiniu principu (dėsniu) arba
reikalauja kitą asmenį, susijusį su mūsų elgesiu, traktuoti ne vien kaip
priemonę, bet ir kaip tikslą.

Kategorinis imperatyvas yra sąlyga tapti moralia kiekvienai praktikos sričiai.

Teisės teorijoje imperatyvas tampa teisės visuotiniu dėsniu, reikalaujančiu
savos valios derinimo su visuotine valia; politiniuose svarstymuose –
viešosios teisės transcendentine formule, siejančia poelgio įgyvendinimo
galimybę su jo paviešinimu. I. Kanto kategorinio imperatyvo požymių
įžvelgiama Dž. Raulso socialinio teisingumo principuose, E. Levino kito būties
„imperatyvumo man“ sampratoje, kituose šiuolaikinės praktinės filosofijos
veikaluose. [1]

66.Natūralizmas filosofijoje gali reikšti du kiek skirtingus

dalykus:
• Ontologinis natūralizmas yra filosofinė pozicija, kad visus reiškinius
galima paaiškinti remiantis gamtos dėsniais.
• Metodologinis natūralizmas yra nuomonė, kad mokslui yra naudinga
aiškinti reiškinius tik gamtos dėsniais.

Natūralizmo rūšys
Ontologiniu arba metafiziniu natūralizmu laikoma pozicija, kad "Gamta yra
viskas, kas egzistuoja ir visos pagrindinės tiesos yra gamtos tiesos. " Kitaip
tariant, ontologiniai natūralistai mano, kad nieko antgamtiško neegzistuoja.

Daug šiuolaikinių mokslo filosofų naudoja terminą metodologinis natūralizmas

arba moksliniais natūralizmas kalbėdami apie metodologinę prielaidą, kad
reiškinių aiškinimas yra praktiškas tik tada, kai iškeliamos hipotezes apie
natūralias priežastis (pvz., keisti reiškiniai aiškinami specifiniais
mechanizmais, o ne neapibrėžtais stebuklais ar antgamtiniais reiškiniais).
Kitais žodžiais, metodologinis natūralizmas yra nuomonė, kad mokslinis
metodas(kelti hipotezes, testuoti ir kartoti) yra vienintelis efektyvus būdas tirti
realybę. Bet metodologinis natūralizmas, priešingai nei ontologinis, neteigia,
kad antgamtiškos galios neegzistuoja. Neteigia ir kad egzistuoja.

67. Utilitarizmas – etinė doktrina, teigianti, kad veiksmo moralinė vertė

priklauso tik nuo to veiksmo bendro naudingumo visai žmonijai. Pati
naudingumo sąvoka skirtingų mąstytojų apibūdinama kaip laimė,
malonumas (priešingybės kančiai, skausmui) arba prioritetų
patenkinimas. Veiksmai utilitarizme yra vertinami tik pagal jų pasekmes,
todėl tai yra platesnės filosofinės pozicijos pasekmizmo forma. Taip pat
utilitarizmą apibūdina frazė „daugiausiai gėrio didžiausiam kiekiui
žmonių“. Kaip ir bet kuri etikos teorija, utilitarizmas smarkiai priklauso
nuo juo besivadovaujančio žmogaus išminties, patirties bei kitų pažiūrų.

68.tropas- Tropai - tai žodžiai ar žodžių junginiai, kurie vartojami ne tiesiogine,

o perkeltine reikšme. Tropai išsiskiria prasminiu dviplaniškumu, juose tuo
pet metu egzistuoja tiesioginė ir perletinė reikšmės.

Netiesioginio teiginių pagrindimo metodai – dedukcija ar indukcija, – nėra tikslūs. Dedukcijos

paneigimui Agripa pateikė 5 tropus: 1) pažiūrų skirtingumas; 2) įrodymo nepabaigiamumas; 3)
suvokimo santykinumas; 4) naudojimasis neįrodytomis prielaidomis; 5) ydingas ratas įrodyme
(išvada slypi prielaidoje: visi žmonės mirtingi – Sokratas – žmogus ergo -mirtingas – „Sokratas
mirtingas” slypi teiginyje „visi žmonės mirtingi”.

Antrasis ir ketvirtasis tropai sukuria dilemą. Ieškodami argumentų išvadai pagrįsti, arba
nutraukiame įrodinėjimą po kokio nors teiginio, ir tada visą įrodymą grindžiame neįrodyta prielaida
(4 tropas), arba nenutraukiame įrodymo ir tada turime jį tęsti iki begalybės, o jokios begalybės
neįmanoma realizuoti (2 tropas).