Transporto konstrukcinės ir 

eksploatacinės medžiagos 
Pagal žaliavos rūšį tepalai skirstomi į:
a)  mineralinius, gaminamus iš naftos;
b)  organinius, gaminamus iš augalinių ir 
gyvūlinių riebalų;
c)  sintetinius, gaminamus cheminės sintezės 
būdu.
• a) sumažinti trintį tarp besitrinančių detalių 
paviršių;
• b) sulėtinti detalių dilimą;
• c) aušinti detales, perduodant įkaitusių 
paviršių šilumą aplinkai;
• d) sandarinti tarpus tarp judančių paviršių;
• e) apsaugoti detales nuo korozijos;
• f) pašalinti nuo besitrinančių paviršių dilimo 
produktus bei kitus teršalus;
• g) amortizuoti perduodamus smūgius.
• a) alyva turi būti tepi, lengvai pasklisti, gerai 
drėkinti, stipriai prikibti ir sudaryti detalių 
paviršiuje plėvelę;
• b) alyvos plėvelė turi būti labai stipri, kad esant 
didelei apkrovai neleistų besitrinančioms 
detalėms susiliesti ir intensyviai dilti;
• c) alyvos klampa turi atitikti mechanizmo 
konstrukciją bei darbo sąlygas ir mažai keistis 
kintant temperatūrai;
• d) įkaitusi darbo metu alyva turi mažai garuoti 
ir neužsiliepsnoti;
• e) aukštoje temperatūroje alyva turi būti 
atspari oksidacijai, kad nesusidarytų dervos, 
kurios gali sutrikdyti alyvos tiekimą, ir rūgštys –
galinčios koroduoti detales;
• f) alyva neturi per daug stingti ir privalo išlikti 
teki esant bet kokioms darbo ir aplinkos oro 
sąlygoms;
• g) alyva turi apsaugoti tepamų detalių paviršių 
nuo atmosferos korozijos ir pati jų nekoroduoti;
• h) alyvoje neturi būti mechaninių ir cheminių 
priemaišų bei vandens, kurie gali paspartinti 
paviršių mechaninį ir korozinį dilimą;
• i) alyvos negali būti nuodingos arba 
kenksmingos žmogui ir aplinkai;
• j) darbo metu alyvos neturi putoti, kad 
nesutriktų jų tiekimas ir trinties paviršių 
tepimas;
• k) alyvos neturi veikti (tirpinti arba kietinti) 
riebokšlių arba kitų sandarinimo detalių;
• l) jos turi būti stabilios ir saugios laikant.
• Tankis – rodiklis, nurodantis medžiagos tūrio
vieneto masę; tepalų tankis svyruoja nuo 700–
950 kg/m3, priklausomai nuo bazinės alyvos
kokybės, tirštumo ir priedų.
• Klampa – svarbiausia alyvos charakteristika, 
rodiklis skysčio vidaus trinčiai vertinti, nuo
kurios priklauso mechanizmų trinties
nuostoliai, alyvos pasklidimas ir išdilimo
mastas.
• Plyksnio (pliūpsnio) temperatūra – tai 
žemiausia temperatūra, kurioje kaitinamo
naftos produkto garai su oru sudaro tokį
mišinį, kad šis, priartinus prie jo atvirą ugnį, 
plyksteli ir vėl užgęsta; rodiklis naftos
produktų gaisrinėms savybėms vertinti.
• Šarminis skaičius (rezervas) – varikliui dirbant į 
alyvą patenka rūgščių junginių, kurie susidaro
degant kurui. Norint išvengti metalinių detalių
korozijos, juos būtina neutralizuoti. Šarminio
skaičiaus dydis išreiškiamas bendru šarminiu
skaičiumi (TBN); rodiklis alyvos plovimo ir
neutralizavimo savybėms vertinti.
• Stingimo temperatūra – rodiklis alyvos ribinio
tekumo žemiausiai temperatūrai įvertinti. Iš jos
sprendžiama apie alyvos išpilstymo, 
transportavimo ir naudojimo galimybes žiemą. 
• Tai tokia temperatūra, iki kurios atšaldyta alyva
pasidaro nepaslanki. Ypač tai svarbu žinoti
pasirenkant alyvą žiemai. 
• Kadangi mažesnės klampos alyvos žemėjant
temperatūrai mažiau tirštėja, tai jos ir būna
naudojamos gaminant žieminių rūšių alyvas. 
• Žieminės alyvos skiriasi nuo vasarinių visų pirma
mažesne klampa ir žemesne stingimo
temperatūra.
• Klampos indeksas – rodiklis alyvos klampos
priklausomybei nuo temperatūros vertinti. Jis
nustatomas išmatuojant alyvos klampas 40 ir 100 
0C temperatūrose. 

• Kai klampos indeksas didesnis, alyvos klampa 
mažiau priklauso nuo temperatūros t. y. 
atšaldama mažiau sutirštėja, o įkaisdama mažiau 
suskystėja. 
• Naudojant tokią alyvą, žiemą būna lengviau 
paleisti variklį ir pradėti važiuoti, kadangi alyva 
per daug nesutirštėja, o perkaitinus variklį 
(ištekėjus aušinimo skysčiui), mažesnė tikimybė 
sugadinti guolius, kadangi alyva per daug 
nesuskystėja. 
• Mažesnės klampos alyvų, kadangi jų klampa 
mažiau priklauso nuo temperatūros, klampos 
indeksas būna didesnis negu klampesnių alyvų. 
• Mažesnės klampos priklausomybe nuo 
temperatūros pasižymi sintetinės alyvos, kurios 
dažniausiai ir būna visasezonės.
• Sulfatinis peleningumas – rodiklis funkcinių 
priedų, padidinančių alyvos peleningumą, kiekiui 
alyvoje įvertinti. 
• Pelenais vadinama tai, kas lieka sudeginus
medžiagą. Veikiant varikliui, dalis alyvos sudega. 
Jei alyvos peleningumas didelis, padidėja cilindrų
išdilimas, todėl alyvos peleningumas būna
ribojamas. 
• Pelenus daugiausia sudaro plovimo priedų
šarminių žemės metalų (Ba, Ca, Mg) bei
pereinamojo cinko metalo oksidai ir sulfatai. 
• Sulfatai susidaro priedų metalų oksidams
sąveikaujant su alyvoje esančiais sieringais
junginiais. 
• Pavyzdžiui, benzininių variklinių alyvų
šarmingumas būna 7–10 mg KOH/g, o   
peleningumas – 0,8–1,2 %, dyzelinių – atitinkmai
11–13 mg KOH/g ir 1,5–2 %.
• Alyvos klampa – tai pagrindinis kokybės
požymis, bendras visoms alyvoms. 
• Kiekvienam panaudojimo atvejui, turi būti
pritaikyta optimali alyvos klampa, kuri priklauso
nuo konstrukcijos, darbo rėžimo, susidėvejimo
laipsnio, aplinkos temperatūros.
• Todėl yra sudaroma alyvų klampos laipsnių
eilės, kurių pavadinimai rodo eilę sukūrusios
organizacijos pavadinimą:
• variklinių alyvų SAE klampos laipsnių eilė;
• transmisinių alyvų SAE klampos laipsnių eilė;
• hidraulinių skysčių ir kitų pramoninių alyvų ISO 
klampos laipsnių eilę;
• plastinių tepalų NLGI konsistencijos laipsnių eilė.
• Dėl molekulių sąveikos visi realieji skysčiai 
pasižymi vidine trintimi, arba klampumu. 
Galima daryti prielaidą, kad skystis sudarytas iš 
atskirų skysčio sluoksnių. 
• Vidinės trinties jėgos, veikiančios sluoksnių 
paviršių liestinės kryptimi, atsiranda tarp skysčio 
sluoksnių, judančių nevienodais greičiais: 
greičiau judantis sluoksnis veikia lėčiau judantį 
greitinančiąja jėga, o lėčiau judantis veikia 
greitesnįjį stabdančiąja jėga.
• Taip judančius sluoksnius galima stebėti tekant 
skysčiui vamzdžiu.
• Tankis – rodiklis, nurodantis medžiagos tūrio
vieneto masę. Jis nustatomas dalijant
medžiagos masę iš jos tūrio.
• Kadangi skysčių tūris priklauso nuo
temperatūros, tai nurodant tankį būtina
nurodyti ir temperatūrą, kurioje jis nustatytas. 
• Tankiu naudojamasi, kai reikia nustatyti naftos
produktų masę, žinant tūrį arba, priešingai –
tūrį – žinant masę. Skysčio tankis
išmatuojamas areometru.
• Areometras– prietaisas skysčio tankiui nustatyti. 
Yra trijų tipų areometrai:
• a) areometras, kuris turi termometrą, juo galima 
matuoti keturių ženklų po kablelio tikslumu;
• b) areometras, kuris turi termometrą, juo galima 
matuoti trijų ženklų po kablelio tikslumu;    
• c) areometras, kuris neturi termometro ir juo 
galima matuoti trijų ženklų po kablelio tikslumu.
• Tai pati žemiausia temperatūra, kurioje 
kaitinamo naftos produkto garai su aplinkos 
oru sudaro tokį mišinį, kad priartinus prie jų 
atvirą ugnį, jie plyksteli ir vėl užgęsta. 
• Saugesni yra tie produktai, kurių pliūpsnio 
temperatūra – aukštesnė. 
• Pliūpsnio temperatūra apsprendžia variklinės 
alyvos išgaravimo nuostolius variklyje, alyvos 
sumaišymą su degalais, alyvos tinkamumą 
karštoms detalėms tepti. 
• Pliūpsnio temperatūra nustatoma dviem 
metodais:
• a) atvirajame tigelyje;
• b) uždarajame tigelyje.
• Šarminis alyvos skaičius parodo plaunančių ir 
disperguojančių priedų, pasižyminčių 
šarminėmis savybėmis kiekį alyvoje, 
netiesiogiai nusako jos sugebėjimą 
neutralizuoti susidarančius rūgštinius 
junginius. 
• Tai kalio hidroksido kiekis miligramais, 
ekvivalentinis visų šarminių komponentų 
kiekiui esančiam viename grame alyvos:
• Mg KOH/g.
• Šviežios alyvos šarminį skaičių apsprendžia 
plovimo priedai (metalų druskos) ir bepeleniai
disperguojantys priedai. 
• Nauja alyva pasižymi tuo, kad ji yra šarminga, 
tačiau eksploatacijos metu šarmingumas 
mažėja ir alyva oksiduojasi, detalės pasidengia 
dervomis, lakais, nuodegomis, to pasekoje
alyva nepakankamai plauna variklį. 
• Tai vienas iš esminių rodiklių.
• Transporto priemonėse naudojant alyvas jų 
fizinės ir cheminės savybės keičiasi – alyva 
sensta. Šis senėjimo procesas susijęs su:
• a)  angliavandenilių oksidacija;
• b)  priedų susinaudojimas;
• c)  alyvos užsiteršimu.
• Didžiausią įtaką alyvos oksidacijai iš ją
veikiančių visų faktorių – temperatūros, 
aeracijos, metalų katalizės, degimo produktų, 
apkrovos ir aplinkos dulkėtumo turi
temperatūra. 
• Oksidaciją taip pat spartina alyvos aeracija
(maišymasis su oru), bei metalų katalitinis
poveikis – Pb > Cu > Sn > Cr > Fe > Al. 
• Dervinės medžiagos užteršia variklio detales ir
tepimo sistemos kanalus, užkoksuoja
stūmoklio žiedus grioveliuose, o organinės
rūgštys koroduoja spalvotuosius metalus (Pb > 
Zn > Cu >Sn > Al), kurių būna guolių lydinių
sedėtyje.
• Oksidacija vyksta dviem kryptimis:
• Alyvos senėjimo sparta priklauso:
• nuo variklio konstrukcijos (karterio talpos, 
siurblio našumo, filtrų konstrukcijos turbininio 
įpūtimo, detalių temperatūros), 
• eksploatacijos sąlygų (apkrovos dydžio, 
aplinkos dulkėtumo, variklio techninės būklės),
• degalų kokybės (sieros kiekio, frakcinės 
sudėties), 
• alyvos savybių (angliavandenilinės sudėties, 
priedų kiekio, jų kokybės).
• Sieringų degalų deginiai, prasiveržę iš cilindro į 
karterį, ypač kai sudilęs variklis, užteršia alyvą 
sieros arba sulfitine rūgštimi. 
• Šioms, kaip ir alyvos oksidacijos procese 
susidariusioms organinėms rūgštims 
neutralizuoti sunaudojami alyvos šarminiai 
priedai. 
• Todėl alyvos šarmingumas, nuo kurio priklauso 
alyvos neutralizuojančios ir plaunančiosios 
savybės, palaipsniui mažėja, o detalių 
užterštumas dervomis ir alyvos korozingumas
didėja. 
• Be organinių priemaišų, kurios susidaro alyvos 
oksidacijos ir polimerizacijos procese bei 
nevisiškai sudegant degalams, alyva užsiteršia 
ir neorganinėmis priemaišomis (metalo dilimo 
produktais, dulkėmis, panaudotais priedais, 
vandeniu, rūgštimi), nors filtrai jų kiekį dalinai 
sumažina, spartina variklio dilimą.
• Taigi, alyvai senstant, didėja jos klampa, 
atsiranda mechaninių priemaišų, kaupiasi 
oksidacijos produktai (dervos, lakai, priedegos, 
rūgštys), susinaudoja veiklieji priedai.
• Todėl alyvą, pablogėjus jos tepimo, 
neutralizavimo savybėms bei darbo metu 
susikaupus įvairiausiam emulsiniam purvui, 
tenka keisti.
• Renkantis alyvą, svarbiausia atsižvelgti į API 
grupę ir SAE klampos indeksą, prieš tai 
žvilgtelėjus į automobilio eksploatacijos 
instrukciją. 
• Svarbiausias eksploatacines alyvos savybes ir 
tinkamumą konkrečiam variklio tipui apibrėžia 
kokybės klasė pagal API (angl. American 
Petroleum Institute) eksploatacines grupes ir
klampos indeksas pagal SAE (angl. Society of 
Automotive Engineers) klasifikaciją. 
• Šie du indeksai yra pagrindiniai žymenys.
• Pavyzdžiui, pagal API nurodytą eksploatacinę
grupę ir kokybės klasę galima nustatyti, 
kokiam variklio tipui (pirmoji raidė S –
benzininiams, C – dyzeliniams; universali alyva
žymima dviem raidėmis.
• Pvz., SF/CC – pirmosios raidės nurodo, kad
alyva rekomenduojama naudoti benzininiame
variklyje, o antrosios rodo, kad alyvą galima
naudoti ir dyzeliniame variklyje) ir kokio
amžiaus konstrukcijai konkreti alyva yra
tinkamiausia. 
• Techninėje literatūroje ir prekių etiketėse prieš
kokybės grupę nurodantį žymenį visuomet
rašomos raidės API, įspėjančios, kad po jų
esantys įrašai nurodo alyvos kokybės grupę, 
pavyzdžiui, API SJ, APICI–4, APISJ/CF, APICH–
4/SL. ACEA parengė variklio alyvų klasifikaciją
pagal kokybę, kuri nuo 1996 m. sausio 1 d. 
taikoma Europos automobiliams. 
• Tai būtina dėl to, kad Europoje gaminamų
automobilių varikliai, lyginant su Amerikos
automobilių varikliais, paprastai būna
mažesnio litražo, todėl jų apkrovos darbo
metu esti didesnės, ir ne visi API specifikacijos
reglamentuoti alyvų kokybės rodikliai atitinka
jų reikalavimus. 
• Jų kokybė apibūdinama daugeliu rodikliu, iš 
kurių pirkėjui svarbūs yra du: kokybės klasė (ar 
tinka konkrečiam automobiliui) ir klampos 
klasė (ar tinka būsimam sezonui). 
• Atsižvelgiant į konstrukcijos skirtumus ir
eksploatacijos sąlygas, vienu metu egzistuoja
įvairios variklių alyvų kokybės klasifikavimo
sistemos: 
• NVS šalyse – GOST, 
• Europoje – ACEA (Association des 
Contructeurs Europeens d'Automobiles), 
• Japonijoje – ILSAC (International Lubricant 
Standartization and Approval Committee), 
• bet labiausiai pasaulyje paplitusi yra variklių
alyvų kokybės klasifikacijos sistema API (API 
Engine Service Classification System), įdiegta
1969 m. bendradarbiaujant API, ASTM 
(American Society for Testing and Materials). 
• Tačiau sistemos API ir ILSAC skirtos amerikinių
ir japoninių automobilių variklių alyvų kokybės
klasei nustatyti. 
• Be to, europiniai varikliai skiriasi nuo
amerikinių savo konstrukcija ir eksploatacijos
sąlygomis. Dėl šių priežasčių, labiau pritaikyta
Vakarų Europoje gaminamiems automobiliams
yra europinė alyvų kokybės klasifikacija ACEA.
• Antras labai svarbus rodiklis – alyvos klampa. 
Dažniausiai klampos klasė nustatoma pagal
Amerikos automobilių inžinierių sąjungos SAE 
metodiką. 
• Alyvos indelio etiketėje raidės SAE reiškia, kad
po jų esantys skaičiai rodo alyvos klampos
klasę. Raidė W (winter) nurodo žieminę alyvą
(pvz.: SAE 10W), jei raidės nėra – tai vasarinė
alyva (pvz.: SAE 30). 
• Alyvų tarpe populiariausios yra visasezoninės
alyvos. Tai žieminės alyvos, tačiau turinčios
specialių priedų, kurie neleidžia alyvai skystėti
esant aukštai temperatūrai. 
• Esant šaltam orui, visasezoninė alyva turi
žieminės alyvos savybių (netirštėja), o dirbant
varikliui – lieka pakankamai klampi, kaip ir
vasarinė alyva. 
• Šios savybės atsispindi alyvos žymėjime: 
žieminės savybės – skaičiai po raidžių SAE, po
to vasarinės savybės prie 100 °C temperatūros
(pvz.: SAE 10W–30). 
• Populiariausios Lietuvoje yra universalios SAE 
10W–40 ir SAE 15W–40 klampos klasės
alyvos, nes jos pritaikytos nuo – 15 °C iki 45 
°C. 
• Didesnės klampos alyva rekomenduojama
labai susidėvėjusiems varikliams, kurių tepimo
sistemoje nebesusidaro reikiamas slėgis. 
• Esminis skirtumas tarp sezoninių ir universalių
alyvų yra jų klampos indeksas. Sezoninių
klampos indeksas – KI = 95–110, o 
visasezoninių KI > 200.
• Didelio klampos indekso alyvos žemoje 
temperatūroje turi palyginti nedidelę klampą, 
o kylant temperatūrai ir įšylant varikliui, jų 
klampa krinta mažiau. 
• Svarbiausia yra tai, kad kritinėse 
temperatūrose – labai žemoje ir labai 
aukštoje, alyvos su dideliu klampos indeksu 
yra geresnės, nes šaltos yra skystesnės, ir 
variklis užvedamas lengviau, o karštos –
tirštesnis, todėl geriau apsaugo variklį nuo 
dilimo. 
• Tuo paaiškinama, kodėl naujosios visasezonės
alyvos su labai plačiu SAE klampos intervalu 
yra geresnės. 
• Sintetinės alyvos turi ypač didelį klampos 
laipsnį.
Transporto konstrukcinės ir 
eksploatacinės medžiagos 
Transporto konstrukcinės ir
eksploatacinės medžiagos
 Pagal panaudojimo sritį skirstomi:

Eksploataciniai skysčiai Technologiniai skysčiai

Hidrauliniai Paleidimo Plaunantieji

Aušinamieji Kosmetiniai Tepimo - aušinimo

Apsauginiai Elektrolitai Dažantieji

2
 Eksploataciniai skysčiai – naudojami eksploatuojant
transporto priemones.
Hidrauliniai – skirti perduoti jėgą transporto
priemonių mechanizmuose (vairo stiprintuvai, stabdžių
pavarose, keltuvuose, transmisijose).
Aušinamieji – skirti varikliams aušinti.
Apsauginiai – skirti transporto priemones apsaugoti
nuo korozijos.
Paleidimo – skirti varikliams lengviau paleisti esant
neigiamoms aplinkos temperatūroms.
Kosmetiniai – skirti automobilių kėbulams valyti.
Elektrolitai - akumuliatorių darbo skysčiai.

3
 Technologiniai skysčiai – naudojami remontuojant
transporto priemones.
Plaunantieji – skirti remontuojamų transporto
priemonių detalėms plauti.
Tepimo – aušinimo – skirti metalo apdirbimo staklių
įrankiams ir apdirbamoms detalėms aušinti ir tepti.
Dažantieji – skirti transporto priemonių kėbulų ir kitų
detalių dažymui.

4
 Jiems taikomi pagrindiniai reikalavimai:
 Turi turėti geras tepimo savybes.
 Turi būti chemiškai stabilios.
 Nesuirti ir nesisluoksniuoti.
 Neėsdinti spalvotųjų ir juodųjų metalų, gumų, odos.

5
 Skirstomi į bendros paskirties (tinkantys įvairios
paskirties hidraulinėms sistemoms) ir specialios
paskirties (pritaikyti kažkuriai vienos paskirties
sistemai).
Bendrosios paskirties hidrauliniai skysčiai
klasifikuojami pagal klampos klases, tankį ir kinematinę
klampą prie +40°C, +100°C, -20°C ir -30°C
temperatūros. Klampa nustatoma pagal ISO standartą,
atskiri fizikinaiai – cheminiai rodikliai pagal ASTMD –
97.445.4052 standartą.

6
 Klasisfikacija ISO bendrosios paskirties hidraulinius
skysčius skirsto į devynias klases:
 15 arctic;
 22 polar;
 32 deck;
 15;
 22;
 32S;
 46;
 68;
 100.

7
 Pirmos trys klasės: 15 arctic; 22 polar; 32 deck –
arktiniai skysčiai; 32S – visasezoniai skysčiai; skysčiai:
15; 22 – žieminiai: 46; 68; 100 – vasariniai.
Vasaros metu vietoje hidraulinių skysčių 46, 68, 100
galima naudoti industrinius tepalus Vitrea 46, 68;
Carnea 46, 68 įmonės «Shell»; Energol CS 46, 68
įmonės «British Petroleum» (ВР); Nuray 45, 68 įmonės
«Esso».
Žiemos metu vietoje hidraulinių skysčių 15, 22
galima naudoti industrinius tepalus: Vitrea 22 įmonės
«Shell»; Velocite 6 įmonės «Mobil»; Energol CS 22
įmonės «British Petroleum» (ВР); Nuray 22 įmonės
«Esso».

8
 ISO Klampos klasė 15 22 32S 46 68 100

ASTMD 4052 Tankis esant 20 °С, 880 885 890 890 890 890
kg/m3
Kinematinė klampa,
mm2/s:
3,6 4,7 7,0 10,0 12,3 15,5
esant 100 °С

ASTMD 445 esant 40 °С 15 22 31 46 68 100

esant –30 °С 1800 2500 3800 – – –

esant –20 °С – – – 2200 4800 –

ASTMD 97 Stingimo temperatūra, –54 –48 –54 –48 –42 –36

°С

9
 Klampos
Minimali stingimo Klampos indeksas pagal
temperatūra, °С klasifikacija pagal
ASTMD 2270
ISO
–54 15 125
–48 22 140
–54 32 S 195
–48 46 215
–42 68 180
–36 100 160
–57 15 arctic 370
–57 22 polar 370
–57 32 deck 290
10
Specialios paskirties hidrauliniai skysčiai skirstomi į:
 Stabdžių skysčius.
 Amortizatorių skysčius.

11
 Paspaudus stabdžių paminą, hidrauline sistema spaudimo
jėga perduodama ratų stabdžių mechanizmams.
 Juose susidariusi trinties jėga stabdo automobilį.
 Stabdymo metu išsiskiria šiluma.
 Ji gali įkaitinti stabdžių skystį virš leistinos ribos – tada jis
pradeda virti, o garai stabdžių sistemoje sudaro dujų
kamščius, skysčio ir garų mišinys suslegiamas, o stabdžių
paminai tapus „minkšta“, stabdžiai praranda efektyvumą.
Siekiant išvengti šio reiškinio, hidraulinėse sistemose
naudojami specialūs stabdžių skysčiai.

12
 Jie klasifikuojami pagal virimo temperatūrą ir klampumą,
atsižvelgiant į DOT (angl. – Department of Transportation)
normų reikalavimus (SAE J1703, FMVSS116, ISO 4925).
Virimo temperatūra skirstoma į „sauso“ (savo sudėtyje
neturinčio vandens) skysčio virimo temperatūrą ir
„drėgno“ – tokio, kurio sudėtyje yra 3,5% vandens.
Klampumas taip pat nustatomas esant dvejoms
temperatūroms: +100°C ir -40°C.

13
 Pagal klasifikaciją stabdžių skysčiai naudojami:
 DOT 3 — lėtaeigėse transporto priemonėse su
būgniniais stabdžiais arba priekiniais diskiniais
stabdžiais;
 DOT 4 — šiuolaikiniuose greitaeigiuose automobiliuose,
dažniausiai, su diskiniais visų ratų stabdžiais;
 DOT 5.1 — sportiniuose automobiliuose, kur šiluminės
apkrovos yra žymiai aukštesnės.
Pastaba: DOT 5 klasės stabdžių skysčiai nenaudojami
standartinėse transporto priemonėse.

14
 Be pagrindinių reikalavimų temperatūros ir klampumo
didėjimo atžvilgiu, stabdžių skysčiai privalo atitikti ir kitus
reikalavimus:
 Neveikti neigiamai guminių detalių. Hidraulinių stabdžių
sistemų pavarose cilindrus ir stūmoklius sandarina
guminiai riebokšliai. Šių sujungimų hermetiškumas
didėja, kai stabdžių skysčio veikiama guma didina savo
apimtį. Eksploatacijos metu sujungimai neturi pernelyg
išbrinkti, susitraukti, prarasti elastingumo ar patvarumo.

15
 Apsaugoti metalą nuo korozijos. Hidraulinių stabdžių
sistemų pavarų mazgai gaminami iš įvairių, tarpusavyje
sujungtų metalų, o tai skatina elektocheminės korozijos
vystymąsi. Jos sustabdymui į stabdžių skysčius dedami
korozijos inhibitoriai, apsaugantys detales iš plieno,
ketaus, aliuminio, žalvario ir vario.
 Tepti besitrinančias detales. Tepamosios stabdžių
skysčių savybės nulemia cilindrų, stūmoklių bei
riebokšlių darbinių paviršių dėvėjimosi spartumą.

16
 Išlaikyti stabilią sudėtį aukštose ir žemose
temperatūrose. Stabdžių skysčiai privalo išlaikyti
pirmines savybes temperatūrų intervale nuo -40°C iki
+100°C, nesioksiduoti, nesisluoksniuoti, nesudaryti
drumzlių ir nuosėdų.

17
Stabdžių skysčius sudaro:
 pagrindas (93– 98%);
 įvairūs priedai, papildai (7–2%) ;
 dažikliai (mažiau kaip 1%).

18
Pagal sudėtį, stabdžių skysčiai skirstomi į:
 mineralinius;
 glikolinius;
 silikoninius.

19
Mineraliniai stabdžių skysčiai – tai įvairūs ricinos aliejaus ir
spirito, pvz. butilo, mišiniai, kurių santykis yra 1:1. Tokie
skysčiai pasižymi geromis tepamomis ir apsauginėmis
savybėmis, jie – nehigroskopiniai, neardo dažytų paviršių.
Tačiau, šie skysčiai neatitinka tarptautinių standartų
reikalavimų pagal pagrindinius rodiklius: užverda prie
žemos temperatūros (jų negalima naudoti transporto
priemonėse su diskiniais stabdžiais) ir tampa pernelyg
klampūs esant 20°С.

20
Mineralinių skysčių negalima maišyti su glikoliniais, nes tai
gali sukelti hidraulinių stabdžių sistemų pavarų riebokšlių
išbrinkimą bei ricinos aliejaus gumulėlių susidarymą.

21
Glikolinių stabdžių skysčių pagrindą sudaro poliglikoliai ir
jų eteriniai junginiai – cheminių junginių grupės,
susidariusios daugiaatomių spiritų pagrindu. Jie užverda
tik prie aukštos temperatūros, jų klampumas yra tinkamas
bei neblogos tepimo savybės.
Pagrindinis glikolinių skysčių trūkumas – jų
higroskopiškumas, t.y., ore esančios drėgmės sugėrimas.

22
Eksploatacijos metu drėgmė sugeriama per pagrindinio
stabdžių cilindro išsiplėtimo bakelio kamščio
kompensacinę kiaurymę. Kuo didesnis sugerto vandens
kiekis, tuo žemesnė stabdžių skysčio virimo temperatūra,
didesnis klampumas žemose temperatūrose, blogesnis
detalių tepimas ir stipresnė metalų korozija.
DOT 3, DOT 4 ir DOT 5.1 klasių glikoliniai stabdžių skysčiai
yra tarpusavyje pakeičiami, tačiau maišyti jų
nerekomenduojama, nes gali nukentėti jų pagrindinės
savybės.
23
Pažymėtina. Automobiliuose, pagamintuose prieš
dvidešimt metų, riebokšlių guma gali būti nesuderinama
su glikoliniais skysčiais, todėl juose reikia naudoti tik
mineralinius stabdžių skysčius (arba teks keisti visus
riebokšlius).

24
Silikoniniai stabdžių skysčiai gaminami iš silicio organinių
polimerinių junginių.
Jų klampumas mažai priklauso nuo temperatūros, jie
inertiški įvairioms medžiagoms, neabsorbuoja drėgmės, o
darbo temperatūrų diapazonas svyruoja nuo -100°С iki
+350°С.
Tačiau, jų naudojimą riboja nepakankamos tepamos
savybės. Silikono pagrindu pagaminti stabdžių skysčiai
nesuderinami su kitais skysčiais.

25
DOT 5 klasės silikoninius stabdžių skysčius reikia skirti
nuo poliglikolinių DOT 5.1 klasės skysčių, nes pavadinimų
panašumas gali suklaidinti. Todėl, ant įpakavimų
papildomai žymima: DOT 5 — SBBF (angl. „silicon based
brake fluids“ — stabdžių skystis silikono pagrindu). DOT
5.1 — NSBBF ( angl. „non silicon based brake fluids“ —
stabdžių skystis ne silikono pagrindu).

26
 Šiuolaikiniuose automobiliuose dažniausiai yra
naudojami glikoliniai stabdžių skysčiai. Deja, per metus
jie gali „sugerti“ iki 2–3% drėgmės, todėl juos reikia
periodiškai keisti ir nelaukti, kol jų būklė priartės prie
kritinės ribos. Keitimo periodiškumas nurodomas
automobilio eksploatacijos instrukcijoje ir, paprastai,
sudaro nuo 1 iki 3 metų.

27
28
Objektyviai įvertinti stabdžių skysčio būklę galima tik
laboratorinių tyrimų pagalba.
Praktikoje, stabdžių skysčio būklė įvertinama vizualiai –
pagal išvaizdą. Jis turi būti:
 skaidrus,
 vienalytis, be nuosėdų.
Yra prietaisai, nustatantys stabdžių skysčių būklę pagal
virimo temperatūrą arba drėgmės lygį.

29
Populiariausi šiuo metu rinkoje esantys stabdžių skysčiai
yra šie:
1. ATE SUPER – DOT-4;
2. SHELL DONAX YB – DOT-3, DOT-4;
3. AGIP BBRAKE FLUID – DOT-3, DOT-4;
4. MOTUL HYDRAULIC – DOT-5;
5. ATE BREMSEN – DOT-4;
6. Luxoil – DOT-3;
7. CASTROL Response – DOT-4;
30
8. Liqui Moly Bremsflossigkeit – DOT-4;
9. Neste Jarruneste – DOT-4;
10. Mannol Bremsflussigkeit Syntetic – DOT-4;
11. XADO – DOT-4;
12. BP Breake Fluid – DOT-4 ir t.t.

31
 Amortizatorių skysčiai naudojami skystiniuose transporto
priemonių amortizatoriuose.
Jie turi tenkinti šiuos eksploatacinius reikalavimus:
 Turi turėti geras tepimo ir antikorozines savybes;
 Turi lengvai tekėti, esant plačiam eksploatacinių
temperatūrų spektrui (turėti geras klampumines –
temperatūrines charakteristikas ir žemą stingimo
temperatūrą).

32
 Kaip pakaitalą amortizatorių skysčiams dažnai
panaudojami bendrosios paskirties hidrauliniai skysčiai,
bet dėl prastos klampuminės – temperatūrinės
charakteristikos jų naudoti nerekomenduojama.
Krintant aplinkos oro temperatūrai jų klampa staigiai
mažėja, o tai lemia pačių amortizatorių „kietą“ darbą.

33
Be to kaip pakaitalas amortizatoriniams skysčiams gali būti
panaudotas turbininės ir transformatorinės alyvos mišinys.
Maišymosi santykis turi būti 1:1.
Bet jis neatitinka kokybės reikalavimų, kadangi turi labai
aukštą stingimo temperatūrą (-30°C).

34
Populiariausi šiuo metu rinkoje esantys amortizatorių
skysčiai yra šie:
1. Shell – skystis Aeroshell Fluid 1;
2. ВР – skystis ВРAero Hydraulic 2;
3. Esso – skystis Aviation Utility Oil, DEF2901A ir t.t.

35
Šiuolaikinėse transporto priemonėse daugiausiai
naudojama skystinė aušinimo sistema vidaus degimo
varikliams aušinti.
Šioje sistemoje cirkuliuojantis aušinimo skystis sugeria iki
25 ...30 % šilumos, išsiskyrusios variklio darbo metu.

36
37
Greitas šildymas: variklis turi būti sušildytas iki darbinės
temperatūros kaip įmanoma greičiau.
Efektyvus virsmas: vidaus degimo variklis turi efektyviai
konvertuoti degalus į kinetinę energiją, sunaudodamas
minimalų šilumos kiekį.
Ideali temperatūra: darbo metu variklyje turi būti
palaikoma pastovi darbinė temperatūra.
Patikimas šildymas: šaltojo sezono metu transporto
priemonės salonas turi būti šildomas greitai ir patikimai.

38
Tinkamas aušinimas: vidaus degimo variklis turi būti
efektyviai aušinamas, norint išlaikyti reikiamą darbinę
temperatūrą.
Temperatūros reguliavimas: nuo žemos iki aukštos – ir
atvirkščiai.

39
 Aušinimo skystis
Tepalas
Karštas srautas

Termostatas Aušinantis srautas

Oro
srautas
Cilindrų blokas

Karteris
Radiatorius Ventiliatorius Siurblys

40
41
42
Pagrindiniai reikalavimai yra šie:
 minimali užšalimo temperatūra;
 maksimali virimo temperatūra;
 minimalus tūrinio plėtimosi koeficientas;
 minimali klampa;
 neturi būti užsiliepsnojantis;
 neturi būti putojantis;
 fizikinis ir cheminis stabilumas;
 neišaukiantis konstrukcinių medžiagų savybių pokyčio;
 didelis šilumos talpumas.

43
Skysčių tenkinančių visus paminėtus reikalavimus nėra.
Dažniausiai naudojami aušinimo skysčiai yra vanduo ir
antifryzas.

44
Privalumai:
 Lengvas pasiekiamumas;
 Saugumas (gaisrinis ir sprogimo);
 Nekenksmingumas (netoksiškas);
 Aukštas šiluminis talpumas 4,19 kJ/(kg•K).

45
Trūkumai:
 Aukšta užšalimo temperatūra (0°С);
 Ledo kristalų tūrinio susidarymo augimas lyginant
skysčio 10 % tūrio didėjimu, užšalimo metu;
 Žema virimo temperatūra(100°С);
 Nuovirų susidarymo galimybė.

46
Nuoviromis vadinamos tankios nuosėdos, susidariusiais
ant aušinimo sistemos įkaitusių paviršių.
Jos susideda iš vandens išsiskyrusių kalcio ir magnio
druskų, pakibusių korozijos produktų bei mechaninių
nešvarumų.
Šlamu vadinamos nuovirų skaidymo metu gautos
mineralinės ir organinės kilmės dalelės ir elementai, kurie
kaupiasi aušinimo sistemoje.

47
 Burbuliukai
Nuoviros

Perkaitimas
Stūmoklis
Aušinimo skystis

Cilindro sienelė
48
 Rudys ir nuosėdos trukdo
Problemos: skysčio cirkuliacijai Dėl nuosėdų užstringa
1. Nuosėdos termostatas

2. Priemaišos
vandenyje
3. Kavitacinė Nuoviros
erozija
4. Rūdys
Burbuliukai
5. pH pažeidimas

Purvas

Rudys ir nuosėdos trukdo Siurblio gedimas

skysčio cirkuliacijai

49
Vandens kietumui pašalinti (kalcio ir magnio
druskoms) naudojami glaukoninis filtras ir
magnetinis vandens apdirbimas.

50
Šiame filtre esanti talpa, kurioje telpa 40 kg
glaukonito.
Galukonitas – silikatų klasės mineralas, priklausantis
filosilikatams, žėručio grupei. Mineralo cheminė
formulė – (K,Na)(Fe3+,Al, Mg)2(Si, Al)4O10(OH)2.
Filtruojančio sluoksnio storis apytiksliai lygus
350..370 mm.
Jis geba pagaminti 250…300 l suminkštinto vandens,
kurio kietumas 18 mg•ekv./l.

51
 Glaukoninis filtras
• 1 – glaukonitas;
2 – centrinis
vandens
vamzdis; 3 –
glaukonito
pakrovimo
kiaurymė; 4 –
suminkštinto
vandens
bakelis; 5 –
52 suminkštinto
Šie įrenginiai surenkami su pastovios srovės elektros
magnetais.
Jam veikiant vandeny esančios druskos susidaro
kietosios fazės būvio – šlamo, kuris lengvai
neutralizuojamas filtracijos metu.
Eksploatacijos metu magnetai išsimagnetina, ypač jei
patiria mechaninius smūgius, stiprų perkaitimą bei
kitų elektros srovių poveikį.

53
Pastovios srovės magnetų įrenginys
1 – Flanšas; 2 – dangtelis; 3 – apvijos; 4 – magnetas; 5
– poliusinis antgalis; 6 – sraigtas;
54 7 – atrama; 8 –
Transporto konstrukcinės ir
eksploatacinės medžiagos
Transporto konstrukcinės ir
eksploatacinės medžiagos
 Antifrizo apibūdinimas (1)
Antifrizas – vienas iš aušinimo skysčių naudojamų
vidaus degimo varikliuose.
Variklio aušinimo sistemą antifrizu būtina užpildyti
kai aplinkos temperatūra žemesnė nei 0°C, nes esant
žemai temperatūrai ir naudojant vandenį, jis užšąla ir
labai padidina savo tūrį.
Kaip antifrizas naudojami mišiniai vandens su
alkoholiu, vandens ir gliceroliu ir kiti angliavandenilių
mišiniai.
Plačiausiai naudojamas dviatominio etilengliukolio
alkoholio (CH2OH-CH2OH) mišinys su vandeniu.

2
 Antifrizo apibūdinimas(2)
Vandens ir etileno glikolio mišinio aušinimo
charakteristikos (standartai, ISO, ASTM, DIN, SNV)
Gliukolio sudėtis, Ledo kristalų Virimo
% formavimosi temperatūra,
pagal tūrį temperatūra, °С °С

10 –4 101
20 –9 102
30 –17 104
40 –26 106
50 –39 108
3
 Antifrizo atsiradimo istorija
Jau 20 metų XX amžiuje atsirado pirmasis antifrizas. Jis
buvo pagamintas iš glicerolio – trijų atomų alkoholio.
Buvo naudojamas vandens ir glicerolio mišinys 35:65
santykiu, kurio užšalimo temperatūra -40 ° C, virimo
temperatūra 290 ° C.
Problema – šis mišinys yra didelės klampos.
Sprendimo būdas – pradėti etanolio.
Kartais naudojami vandeniniai metilo, etilo ir izopropilo
alkoholio tirpalai; 50% metanolio tirpalo užšąla -43 ° C,
yra mažo klampumo, tačiau lengvai išgaruoja.
Pakaitalas šiam mišiniui rastas praėjusio šimtmečio 30-
aisiais, kada etilenglikolio pagrindu gaminamas antifrizas
tapo vyraujančiu.

4
Etilengliukolis (1)

5
Etilengliukolis (2)

6
Etilengliukolis (3)

7
 Etilengliukolių mišinių
naudojimo problematika (1)
Vandens ir gliukolio mišinys pasižymi dideliu spalvotųjų
metalų korozingumu bei polinkiu susidaryti putoms.
Nuo 1939 metų antifrizo gamybai plačiai naudojami
specialūs antikoroziniai paketai, kurių paskirtis slopinti
neigiamą etilengliukolio poveikį spalvotiems metalams.

8
 Etilengliukolių mišinių
naudojimo problematika (2)

9
 Etilengliukolių mišinių
naudojimo problematika (3)
Viena iš pagrindinių tendencijų šiuolaikinėje
automobilių gamyboje yra iš aliuminio kaip
konstrukcinės medžiagos, panaudojimas.
Šios problemos sprendimas – korozijos inhibitorių
panaudojimas.

10
 Korozijos inhibitoriai
antifrizuose (1)
Skirstomi į:
 Karbonines rūgštis;
 Boratus;
 Nitratus;
 Fosfatus;
 Silikatus;
 Nitritus.

11
Korozijos inhibitoriai
antifrizuose (2)

12
Antifrizų sudėtis

13
 Kuo antifrizas skiriasi nuo tosolo?
Ar galima
juos sumaišyti? (1)
Žodis tosolas kilęs iš rusiškų žodžių „технология
органического синтеза“, o šio pavadinimo autorius yra
rusų mokslininkas В. Н. Кирьян – jis, kaip ir kiti (О. Н.
Дымент, А. В. Борисов, В. А. Гончаров, Ю. В. Тихонов,
Н. П. Маслова, Е. Б. Чижов), dalyvavo kuriant tosolą.
Vėliau prie šio žodžio buvo pridėta raidė M, t. y.
modernizuotas. Tosolas buvo suskurtas specialiai
automobiliams „Žiguliai“, kad pakeistų pasenusį SSSR
gamintą aušinimo skystį „ГОСТ 159“, nes pastarasis
neatitiko tuometinių partnerių automobilizmo srityje –
italų – reikalavimų.
Šiuo metu tosolas Rytų rinkoje – plačiai naudojama
sąvoka ir yra tapusi bendriniu pavadinimu.

14
 Kuo antifrizas skiriasi nuo tosolo?
Ar galima
juos sumaišyti? (2)
Žodžiu „antifrizas“ vadinama medžiaga, mažinanti
vandens užšalimo temperatūrą, tačiau „antifrizu“ taip
pat vadinamas ir paruoštas mišinys (aušalas), kurio
užšalimo temperatūra žemesnė negu vandens.
Iš esmės visų „antifrizų“ veikimas paremtas reiškiniu,
kai vandenyje ištirpusios medžiagos mažina vandens
užšalimo temperatūrą.
Taigi sakyti, kad tosolas kenksmingas, būtų
neteisinga. Lygiai taip pat, kaip sakyti, kad visų rūšių
antifrizas yra prastas.
Tosolą su antifrizu maišyti galima (išskyrus aušinimo
skystį „G12“), bet reikėtų tiksliai žinoti šių produktų
sudėtį.
15
Transporto konstrukcinės ir
eksploatacinės medžiagos
Transporto konstrukcinės ir
eksploatacinės medžiagos
 Kompozicine medžiaga vadinamas dviejų ar daugiau
chemiškai skirtingų medžiagų, tarp kurių yra ryškūs
skiriamieji paviršiai, derinys.
Kompozitai pasižymi unikaliomis savybėmis, kurios
kiekybiškai ir kokybiškai skiriasi nuo kiekvieno iš jį
sudarančių komponentų.
Šie komponentai parenkami taip, kad jie optimaliai
papildytų vieni kitus, suteikdami bendrai medžiagai
geresnių arba visai naujų savybių (pvz. nei guma, nei
kordas negalėtų atskirai vykdyti automobilių padangų
funkcijų).

2
 Kompozicinę medžiagą sudaro:
• Matrica (rišančioji medžiaga) – ištisinis viso
medžiagos tūrio komponentas. Ji garantuoja gaminio
vienalytiškumą, fiksuoja gaminio formą ir ir armuojančių
elementų tarpusavio išsidėstymą, apkrovos tolygų
pasiskirstymą visam kompozitui ir jos pasiskirstymą suirus
daliai pluošto.
Nuo matricos medžiagos (metalinė ar nemetalinė)
priklauso dirbinių gamybos metodo bei technologinių
procesų parinkimas.
Metalinę matricą sudaro metalai ar jų lydiniai,
nemetalinę – polimerai, keramika, anglis, stiklas bei
įvairūs jų deriniai.

3
 • Armuojantys komponentai (užplidai, armatūra,
arba kompozitą stiprinantys komponentai). Jų paskirtis –
didinti matricos stiprumą ir standumą, keisti šilumines ir
elektrines medžiagos charakteristikas ir kt. Šis poveikis
gali būti skirtingas įvairiomis kryptimis visame tūryje arba
tam tikroje kompozito dalyje.
Kompozitų mechaninės savybės priklauso nuo
armuojančių elementų stiprumo, matricos standumo,
kontakto ribos tarp matricos ir armuojančio elemento
stiprumo.

4
 Matricos medžiagai keliami šie reikalavimai:
• eksploataciniai.
Matricos medžiagos mechaninės, fizikinės ir cheminės
savybės turi užtikrinti jos ir armuojančių elementų sąveiką
esant įvairiems apkrovimo būdams.
Nuo jos priklauso kompozito atsparumas šlyčiai bei
temperatūros ir aplinkos poveikiui, ciklinis stiprumas ir kt.
• technologiniai reikalavimai susiję su kompozito
gamybos procesais.
Technologinis procesas turi užtikrinti tolygų pluošto
išdėstymą jo elementams nesiliečiant tarpusavyje, išlaikyti
reikiamą tūrio santykį, garantuoti pakankamą stiprumą
pluošto ir matricos sandūroje.
5
 Todėl matricos medžiaga turi gerai vilgyti pluoštą
kokybiškai sujungti kompozito sluoksnius, būti žemos
formavimo temperatūros, slėgio ir kt.
• kontakto ribos savybės.
Nuo pluošto ir matricos adhezijos (sukibimo) priklauso
kompozito savybių kitimas eksploatacijos metu.
Matricos ir armuojančio elemento adhezija turi
užtikrinti efektyvų apkrovos perdavimą armuojančiam
elementui ir atlaikyti įtempimus, atsirandančius dėl
skirtingų temperatūrinių plėtimosi koeficientų ir
deformacijų traukiantis matricai.
Esant blogai matricos ir užpildo adhezijai, kompozite
susidaro mikroporos.
Jos sumažina medžiagos stiprumą.
6
 Pagal armuojančių komponentų formą ir jų
pasiskirstymą matricoje kompozitai skirstomi į
tris pagrindines grupes:
1. Dispersinės medžiagos.
Susideda iš vieno ar kelių labai smulkių
komponentų, išsidėsčiusių matricoje.
2. Medžiagos su pluoštiniu užpildu.
Dažniausiai naudojami didelio stiprumo stiklo, anglies,
boro pluoštai, metalinės vielelės, karbidų, oksidų, nitridų ir
kitų junginių siūliniai kristalai.
3. Sluoksniuotosios medžiagos.
Susideda iš dviejų ar daugiau įvairių komponentų sluoksnių
(asbesto, medvilnės, anglies pluošto audinio, popieriaus ir
kt.). Šiems kompozitams priskiriami
7 bimetalai.
 Armuojančių komponentų forma ir jų pasiskirstymas
matricoje:
a - miltelinis užpildas, b - chaotiškas trumpapluoštis
užpildas, c - kryptinga ilgapluoštė armatūra, d - sluoksninė
armatūra; 1 - armuojantis komponentas, 2 - matrica
8
 Pagal matricai naudojamą medžiagą kompozitai
skirstomi:
kompozitai su polimerine matrica (plastikai),
kompozitai su anglies matrica,
kompozitai su metaline matrica,
kompozitai su keramine matrica,
kompozitai su kombinuota matrica.

9
 Armuojantys elementai ir jų savybės
Sintetinių dervų matricoms armuoti dažniausiai
naudojami stiklo, anglies, organiniai ir boro pluoštai.
Armuojantis pluoštas gali būti nevienodos
struktūros ir mechaninių savybių (anizotropija).
Nuo šių savybių priklauso kompozitų charakteristikos.
Kompozito su metaline matrica armuojančiais
elementais yra plonos vielos iš grūdinto plieno, volframo,
titano, berilio ir kt.

10
 Kompozitai su polimerine matrica
Tai plačiausiai naudojami kompozitai.
Jų matrica yra iš epoksidinių poliesterinių dervų bei
polimerinių termoplastikų.
Armuojančiais elementais yra stiklo, anglies, boro,
organiniai pluoštai.
Kompozitai, kurių matrica -epoksidinė derva, gali būti
naudojami iki 130°C temperatūros, o kompozitai su
poliamidine matrica (polimerinių termoplastinių medžiagų
grupė) - iki 315°C.
Kompozitai su polimerine matrica pasižymi dideliu
stiprumu ir standumu, atsparūs korozijai, tačiau keičia
savo fizikines mechanines savybes senėdami ir kai yra
atmosferos pokyčių.
11
 Polimerinę matricą turi dauguma kompozicinių plastikų
(tekstolitas, getinaksas, stiklaplastis ir kt.).
Priklausomai nuo armuojančių elementų kompozitai su
polimerine matrica skirstomi:
• Stiklo plastikai.
Tai dažniausiai naudojamų kompozitų su polimerine
matrica grupė, pasižyminti dideliu statiniu ir cikliniu
stiprumu (tempiant išilgai pluošto (σut kinta nuo 500-860 iki
1600-2100 MPa), atsparumu korozijai ir šiluminiams
smūgiams.
Lengvai apdirbama pjovimu.
Stiklo plastikų mechaninės savybės priklauso nuo
armuojančių elementų ir matricos savybių bei audimo tipo.
12
 • Anglies plastikai.
Pasižymi dideliu stiprumu (tempiant išilgai pluošto σut
kinta nuo 650-740 iki 1400-2200 MPa) ir standumu, žemu
temperatūriniu linijinio plėtimosi koeficientu, atsparumu
agresyviai aplinkai.
Naudojami automobiliuose, aviacijoje ir kt.
• Boro plastikai.
Pasižymi atsparumu gniuždymui (gniuždant išilgai pluošto
(σut = iki 1160 MPa), didesniu elektros ir šilumos laidumu.
Atsparūs aukštesnėje temperatūroje.
• Organoplastikai.
Pasižymi dideliu stiprumu (σut = 370-560 MPa),
tamprumu, smūginiu tąsumu, atsparumu cheminiam
poveikiui ir gera šilumine izoliacija.
13
 Kompozitai su anglies matrica
Tai anglies ir anglies pluošto kompozicija.
Armavimo karkasas audžiamas iš sausų anglies siūlų arba
persiūtų anglies audinių.
Anglies matrica (aukštoje temperatūroje įanglinta
polimerinė matrica) yra panašių savybių kaip ir anglies
pluoštas.
Ji perduoda apkrovą armuojantiems elementams,
apsaugo pluoštą nuo aplinkos poveikio, izoliuoja vieną siūlą
nuo kito bei varžo jų poslinkius.
Kompozitų su anglies matrica savybės priklauso nuo
naudojamos dervos (fenolio formaldehidinė, epoksidinė
fenolinė, poliimidinė ir kt.) savybių ir armuojančio pluošto
išsidėstymo (chaotiškas, sluoksniuotas, erdvinis spiralinis).
14
 Anglies ir anglies pluošto kompozitai
atsparūs cheminiam poveikiui aukštesnėje
temperatūroje (iki 227°C), o mechaninės savybės kinta
nežymiai iki 2500°C.
Jų stiprumo riba tempiant σut = 600 MPa.
Šie kompozitai naudojami chemijos įrengimuose,
aviacijoje, raketų varikliuose ir kt.

15
 Kompozitai su keramine matrica
Kompozitai su keramine matrica naudojami tik darbui
ekstremaliomis sąlygomis:
Aukštoje temperatūroje,
oksiduojančioje aplinkoje,
kai dideli įtempimai, pavyzdžiui, silicio karbido matrica,
armuota silicio karbido pluoštu.
Trūkumas - trapi struktūra.
Keraminei kompozicinei medžiagai labai svarbu suderinti
komponentų fizikines chemines savybes:
linijinio plėtimosi koeficientai turi būti artimi, nes gali
atsirasti vidinių įtempimų gaminant ir eksploatuojant
kompozicinę medžiagą;
cheminis poveikis tarp komponentų turi būti minimalus,
kad nepasidarytų prastesnės mechaninės
16
savybės.
 Keraminėms matricoms sustiprinti gali būti naudojami
dispersiniai užpildai.
Pagal tai keramika skirstoma į oksidinę: Al2O3, ZnO2, CaO,
MgO ir neoksidinę: karbidinę MeC, boridinę MeBr, nitridinę
MeN, silicidinę MeSi.
Dispersiniai užpildai tolygiai paskirstomi visoje medžiagos
masėje ir sukepinami.
Dispersinės keraminės kompozicinės medžiagos
naudojamos mašinų detalėms, kurios eksploatuojamos
aukštoje temperatūroje, frikciniams ir antifrikciniams
elementams, guoliams ir kitiems gaminiams gaminti.

17
 Kompozitai su metaline matrica
Kompozitai pasižymi dideliu stiprumu, standumu,
smūginiu tąsumu, geru šilumos ir elektros laidumu,
matmenų stabilumu ir kt.
Kompozitą sudaro aliuminio, vario, magnio, titano, nikelio
ar jų lydinio matrica ir armavimo komponentai
(dispersinės dalelės, anglies ar boro pluoštai, plieno,
volframo ar molibdeno viela).
Jų matricoje yra 1-20%, kai miltelinis užpildas, ir 30-50 %,
kai pluoštinis. Armuojančio pluošto ir vielos skersmuo yra l-
1000µm dydžio.
Kompozicinės medžiagos su milteliniu užpildu dažniausiai
gaminamos miltelinės metalurgijos būdu.
Užpildo dalelės neperima matricos apkrovos, bet
apsunkina matricos deformavimą, 18
t.y. padidina jos
stiprumą.
 Kompozitai su stiklo matrica
Armuojant stiklą silicio karbido pluoštu, gaunama
kompozicinė medžiaga, kuri stipri temperatūroje iki
1000°C.
Statybinis durų stiklas sustiprinamas įlydytu plieniniu
tinkleliu.
Skaidrus polimerinių polivinilbutiralio klijų sluoksnis
yra stiprinančioji armatūra tarp dviejų stiklų.
Šis stiklas (tripleksas) naudojamas automobiliuose.

19
 Polimerai.
Polimerai yra pagrindinė ir svarbiausioji plastikų, arba
plastmasių dalis.
Polimerais vadinami stambiamolekuliniai (didelės
molekulinės masės) junginiai, susidedantys iš daug kartų
pasikartojančių vienodų arba skirtingų atomų grupių -
mažos molekulinės masės junginių - monomerų, tarp kurių
veikia kovalentinio ryšio jėgos.
Polimerų molekulės vadinamos makromolekulėmis.
Polimerai skirstomi į gamtinius (celiuliozė, krakmolas,
vilna, šilkas, oda, baltymai, natūralus kaučiukas), dirbtinius
(gaunami perdirbant gamtinius, pvz., viskozė, kazeinas) ir
sintetinius (kryptingos sintezės produktas).

20
 Sintetiniai polimerai gaunami dviem būdais:
polimerizacijos ir polikondensacijos.
Polimerizacija - tai cheminis procesas, kai į polimerus
sujungiami vienarūšiai arba skirtingų rūšių monomerai
(etileno pavertimas polietilenu).
Nesusidaro pašalinių produktų.
Polikondensacija - tai cheminis procesas, kai,
monomerams jungiantis į polimerus, išsiskiria šalutiniai
produktai: vanduo, amoniakas, alkoholis ir kt.

21
 Polimerai, gauti iš vienos rūšies monomerų, vadinami
homopolimerais (polietilenas, polipropilenas, polistirolas,
polivinilo chloridas ir kt.).
Polimerai, gauti sujungus skirtingus monomerus, -
kopolimerais (sintetinis kaučiukas).
Dažniausi organiniai polimerai, kurių svarbiausias
elementas molekulinėje grandinėje yra anglis.
Neorganiniuose polimeruose anglis gali būti pakeista Si, Ti,
Al ir kitais elementais.
Dėl didelės molekulinės masės polimerai būna tik dviejų
agregatinių būsenų: kieti ir skysti.
Elastinė būsena vadinama tarpine.
Skysto polimero makromolekulės paslankesnės, nors,
pasireiškiant didelėms tarpmolekulinėms jėgoms,
makromolekulių paslankumas skystuose
22 polimeruose dažnai
 Polimerų makromolekulinė struktūra.
Polimerų savybės priklauso ne tik nuo monomerų
sudėties, bet ir nuo jų erdvinio išsidėstymo.
Galimi monomerų susijungimo erdvėje atvejai, kai jie
jungiasi:
į ištisines polimero grandines,
grandines su atšakomis ir erdvinius tinklus.

23
 Polimerų struktūra: a - linijinė; b - šakota; c - tinklinė; d -
erdvinė
24
1. Linijinės struktūros polimerų sandara.
Linijiniuose polimeruose susijungę monomerai sudaro ilgą
liniją arba grandinę.
Tokio polimero struktūrą sudaro daugybė linijinių makromo-
lekulių, tarp kurių veikia tarpmolekulinės jėgos, turinčios
didelę įtaką polimero tankiui ir jo mechaninėms savybėms.
2. Šakotos struktūros polimerai.
Linijinėse grandyse yra šoninių atsišakojimų.
Polimeruose su šakota struktūra tarpmolekulinės jėgos yra
silpnesnės.
3. Erdvinės (tinklinės) struktūros polimerai.
Polimero grandinės erdvėje sudaro uždarą tinklinę sandarą.
25
Linijinės ir šakotos struktūros polimerai - termoplastai -
kaitinami minkštėja, lydosi, o ataušinti vėl sukietėja ir
atgauna pirmykštes savybes.
Juos galima pakartotinai išlydyti ir perdirbti į gaminius.
Formuojami jie susitraukia apie 1-3%.
Gaminiai elastingi, netrapūs, kadangi tarp polimerinių
grandžių yra tik nestiprus tarpmolekulinis ryšys.
Šios grupės polimerai tirpsta kai kuriuose organiniuose ir
mineraliniuose tirpikliuose.

26
Tinklinės (erdvinės) struktūros polimerai vadinami
termoreakciniais, arba reaktoplastais.
Jie netinka pakartotiniam perdirbimui ir nepereina į klampų
būvį kaitinant.
Erdvinės struktūros polimerai gaunami linijinius polimerus
šildant su specialiais priedais (vulkanizacija), veikiant didelės
energijos spinduliais (ultravioletiniais, rentgeno,
infraraudonaisiais) arba naudojant specialias medžiagas -
kietiklius.

27
Pagal komponentų skaičių visi plastikai skirstomi:
1. Paprastieji (polietilenas, kapronas, polistirenas ir kt.),
kurie sudaryti tik iš polimerų (dervos, rečiau dervų
mišinio arba nedervinių polimerų).
Paprastųjų plastikų savybės tokios pačios, kaip ir jas
sudarančių polimerinių medžiagų savybės.
2. Kompoziciniai, arba sudėtiniai (aminoplastai,
tekstolitai ir kt.), kurie dažniausiai sudaryti iš
polimerinių ir įvairių papildomų medžiagų: užpildų
(miltelių, pluošto, audinio, popieriaus ir kt.),
plastifikatorių, dažų.
Derva yra kitų komponentų rišiklis, nuo kurio priklauso
fizikinės, mechaninės ir technologinės plastikų savybės.
28
Plastikų trūkumai:
nedidelis atsparumas šilumai,
nedidelis tamprumo modulis,
Polinkis senėti (mažėja jų elastingumas, didėja trapumas,
atsiranda plyšių, prastėja išvaizda),
mažas paviršinis stiprumas,
greitesnis susidėvėjimas eksploatuojant.
Aukštesnėje kaip 60-70°C temperatūroje pradeda blogėti
fizikinės ir mechaninės savybės.

29
Pagal fizikines bei mechanines savybes plastikai skirstomi:
• Minkštieji (E < 4-102 M Pa).
• Vidutinio kietumo (4-102 < E < 103MPa).
• Kietieji (tamprumo modulis E > 103 MPa).
Pagal plastikuose vykstančius procesus aukštesnėje
temperatūroje jie skirstomi:
• Termoplastiniai polimerai.
• Reaktoplastiniai polimerai.

30
Termoplastiniai polimerai (termoplastikai)
Tai tokie polimerai, kurie suminkštėja aukštesnėje
temperatūroje ir sukietėja ataušę.
Jie daug kartų gali iš kietų arba labai elastingų pasidaryti
klampiai takūs ir atvirkščiai, nesikeičiant jų cheminei sudėčiai
ir molekulinei struktūrai.
Pagal cheminę klasifikaciją skiriamos dvi klasės:
angliagrandžiai junginiai, kurių grandinė sudaryta tik iš
anglies atomų;
heterograndžiai – be anglies dar yra deguonies, azoto ir kitų
elementų atomų.
Iš termoplastikų ruošiniai liejami, štampuojami iš lakšto,
lengvai suvirinami.
Iš jų išpučiamos plėvelės ir plonasieniai
31 indai.
 Reaktoplastiniai polimerai (reaktoplastikai)
Reaktoplastikai yra minkšti tik pirminės būsenos.
Juos įkaitinus ir ilgiau palaikius aukštesnėje temperatūroje,
medžiagoje įvyksta cheminės (polimerizacijos) reakcijos ir
reaktoplastikai negrįžtamai sukietėja tebebūdami karšti,
tampa stiprūs ir netirpūs.
Pakartotinai kaitinami jie išlieka kieti iki cheminio suirimo
temperatūros.
Reaktoplastikai yra atsparesni šilumai už termoplastikus.
Reaktoplastikai - tai kompoziciniai (sudėtiniai) plastikai,
kuriuos sudaro termoreakcinės dervos (priklauso prie
savaime kietėjančių kambario temperatūroje polimerų),
užpildai, plastifikatoriai, stabilizatoriai, kietikliai, dažalai,
specialieji priedai.
32
• Termoreakcinės dervos (fenolio, anilino, karbamido,
melamino aldehidinės dervos; epoksidinės, alkidinės
dervos, silikonai ir kt.).
• Fenolio formaldehidinės dervos (PF) gaunamos
polikondensacijos būdu iš fenolio ir formaldehido.
Priklausomai nuo šių komponentų santykio skiriamos dvi
fenolio formaldehidinių dervų (fenoplastų) atmainos:
novalakinės (reakcijoje yra fenolio perteklius ir rūgštinių
katalizatorių) ir rezolinės (yra formaldehido perteklius ir
šarminių katalizatorių).
Novalakinės dervos yra termoplastinės.
Jos yra skaidrios, trapios, tirpsta spirite, acetone.
Dažniausiai smulkinamos į miltelius.
Novalakinės dervos, papildytos formaldehidu arba
urotropinu, virsta rezolinėmis dervomis.
33
 Rezolinės dervos yra termoreakcinės.
Kaitinant jos tampa nelydžios ir netirpios.
Rezolinių dervų terminės reakcijos produktas - rezitas.
Jis nesideformuoja veikiamas apkrovos, tačiau trapus.
Rezolinės dervos naudojamos gaminant presuojamąsias
plastikines medžiagas, sintetinius klijus.
Jos naudojamos kaip matricos įvairiems kompozitams.
• Karbamido formaldehidinės (UF) dervos gaunamos
polikondensuojant karbamidą ir formaldehidą.
Šios dervos bespalvės.
Iš UF dervų gaminami presmilteliai šviesiems
elektrotechnikos gaminiams presuoti, sluoksniuoti plastikai,
putplasčiai, klijai, lakai, emaliniai dažai.
UF netinka maisto indų gamybai. 34
 • Melamino formaldehidinės (MF) dervos gaunamos iš
melamino ir formaldehido.
MF dervos kietesnės, termiškai atsparesnės, tačiau
brangesnės už UF.
• Alkidinės dervos.
Iš alkidinių (poliesterinių) dervų daugiausia paplitusios
gliftalinės dervos, gautos iš ftalio anhídrido ir glicerolio.
Gliftalinės dervos yra termoreakcinės, bet jos kietėja
aukštesnėje temperatūroje ir lėtai, todėl šios dervos
naudojamos kaip aukštos kokybės plėvelę sudarančios
medžiagos įvairiems lakams, dažams gaminti.
Vietoje glicerolio naudojant pentaeritritą gaunamos
pentaftalinės dervos.

35
 • Epoksidinės dervos (EP) gaunamos iš
epichlorhidrino ir difenilolpropano.
Polimerizuojasi kambario temperatūroje įmaišius kietiklio.
Sukietėjusios EP yra stiprios, netrapios (nėra tuštumų,
porėtumo), atsparios drėgmei, šarmams, daugeliui
neorganinių rūgščių, tačiau jas ardo organinės rūgštys;
pasižymi geru sukibimu (adhezija) su kitomis medžiagomis
(metalais, plastikais, mediena, keramika), todėl gerai tinka
šioms medžiagoms klijuoti ir antikorozinėms dangoms.
Daugumos epoksidinių dervų darbo temperatūra siekia
110-180°C.
Epoksidinės dervos naudojamos kaip rišikliai stiklo
pluoštui ar stiklo tekstolitui; dėl gerų dielektrinių savybių
naudojamos kaip užliejamieji kompaundai schemose bei
kitose radijo detalėse.
36
 EP pagrindu sudaromi lakai, emaliniai ir milteliniai dažai.
Šiomis dangomis dažomi chemijos, maisto pramonėje
naudojami įrengimai.
Dangos patvaresnės už įprastas emalines dangas.
• Silikonai - tai silicio organinės dervos, kurių molekulių
pagrindinė grandinė sudaryta iš silicio ir deguonies atomų.
Silikoninės dervos yra stabilesnės už kitus polimerus
aukštesnėje temperatūroje (stipresnis ryšys tarp silicio ir
deguonies).
Jų mechaninės savybės beveik nesikeičia iki 300°C
temperatūros.

37
 Silikonai gali būti skysti (naudojami kaip hidrofobiniai
tepalai), silikoniniai kaučiukai (naudojami kaip izoliacinė
medžiaga kabelių laidų izoliacijai aviacijoje; išlieka elastingi iki
400°C temperatūros), kieti (naudojama aukštesnėje
temperatūroje kaip konstrukcinė, gerų dielektrinių savybių
medžiaga).

38
 Užpildai.
Tai medžiagos, dedamos į plastikus norint pakeisti jų
savybes arba sutaupyti polimerines medžiagas.
Užpildai sudaro 40-70% plastiko masės. Jie padidina
stiprumą ir kietumą, sumažina reaktoplastikų susitraukimą
formuojant, gali pakeisti kai kurias savybes (padidinti
atsparumą kaitrai, suteikti elektros laidumą keisti frikcines
savybes ir kt.).
Pagal sudėtį užpildai gali būti organiniai (medienos miltai,
celiuliozė, medvilninis audinys, popierius ir kt.) ir neorganiniai
(grafitas, asbestas, stiklo pluoštai, žėrutis ir kt.), o pagal
struktūrą-dispersiniai, pluoštiniai, sluoksniuotieji.

39
 Dispersiniai užpildai, sumaišyti su polimerais, sudaro
izotropišką tankią kietą masę.
Jie padidina polimero standumą.
Pluoštiniai ir lakštiniai užpildai padidina smūginį tąsumą
mechaninį stiprumą, tačiau plastikų savybės įvairiomis
kryptimis nevienodos (tampa anizotropiški).

40
 Plastifikatoriai.
Jų paskirtis - sumažinti polimero stiklėjimo temperatūrą
jo trapumą padidinti minkštumą elastingumą.
Plastifikatorius turi būti mažai lakus, netoksiškas,
chemiškai patvarus.
Dažniausiai naudojami plastifikatoriai -tai aliejiniai klampūs
organiniai skysčiai arba vaško tipo medžiagos: stearinas,
dibutilftalatas, ricina ir kt.

41
 Stabilizatoriai.
Tai medžiagos, kurios saugo plastikus nuo senėjimo (nuo
stiprumo mažėjimo ir trapumo didėjimo) veikiant aplinkai.
Stabilizatoriai (fenolio dariniai, dispersiniai metalų
milteliai, aminai ir kt.) sudaro 0,14-3% plastiko masės.
Kietikliai.
Tai medžiagos, kurių dedama į reaktoplastikus siekiant
padaryti juos nelydžius ir netirpius (polimerizacijos procesui
vykti).
Epoksidiniuose ir poliesteriniuose polimeruose kaip
kietikliai naudojami diaminai, glikoliai, peroksidai ir kt.

42
 Dažalai.
Tai smulkios mineralinės medžiagos (pigmentai) ar
organiniai dažikliai, kurie nudažo plastikus reikalinga spalva.
Specialieji priedai:
• Tepimo medžiagos (stearinas, oleino rūgštis ir kt.) -
didina plastikų elastingumą ir takumą mažina presavimo
trintį, lengvina gaminio išėmimą iš presformos.
• Porodariai - tai medžiagos, kurios kaitinamos virsta
dujomis ir sudaro poras.
Porodarių pridedama į polimerus, kai norima gauti
putplasčius.

43
Transporto konstrukcinės ir
eksploatacinės medžiagos