VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS

HUMANITARINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

KULTŪRŲ STUDIJŲ KATEDRA

Roberta Gilytė

KAIP PASIKEITĖ ŠVEDIJOS ĮVAIZDIS PASAULYJE PRADĖJUS

TEIKTI NOBELIO PREMIJAS
Kursinis darbas

Skandinavijos šalių kultūrų ir kalbų studijų programa

Darbo vadovė: Doc. Dr. Laimutė Anglickienė

Kaunas, 2019
Turinys
Įvadas...............................................................................................................................................................3
I. Alfredo Nobelio gyvenimas ir sprendimas įsteigti premiją.......................................................................5
I.1. Alfredo Nobelio biografija.....................................................................................................................5
I. 2. Kaip ir kodėl atsirado Nobelio testamentas?.........................................................................................7
I.3. Kaip atsirado Nobelio premijos..............................................................................................................8
I.4. Spaudos ir visuomenės reakcija į Nobelio testamento paskelbimą.......................................................10
II. Mokslo raida Švedijoje ir pasaulyje XIX amžiuje..................................................................................11
II.1. Mokslo padėtis Švedijoje XIX amžiuje...............................................................................................11
II.2 Nobelio fondo įkūrimas.......................................................................................................................12
II.3. Švedijos mokslo raidos pasikeitimas po Nobelio prizų paskelbimo........................................................15
III. Nobelio Prizas dabar...........................................................................................................................16
III.1. Nobelio prizo svarba Švedijai............................................................................................................16
III.2 Nobelio Prizo kritika..........................................................................................................................17
III.3 Švedijos, kaip Nobelio prizų teikėjos, įvaizdis pasaulyje...................................................................19
Išvados...........................................................................................................................................................21
Literatūra........................................................................................................................................................23
Šaltiniai..........................................................................................................................................................23
Priedai............................................................................................................................................................24

2
 Įvadas

Apie Alfredo Nobelio testamentą ir jo valią palikti visus savo sukauptus pinigus
Nobelio premijoms sukurti žinome visi. Tai yra prestižiškiausias prizas, kurį gali gauti mokslininkas
per savo gyvenimą ir savo karjerą. Sakoma, kad visi kiti apdovanojimai, kuriuos mokslininkas
gauna, yra kelias iki Nobelio premijos.
Švedija dažnai yra pati pirmoji asociacija, kuri mums iškyla, kai pagalvojame apie
A.Nobelį arba Nobelio premijas. Apie šias premijas ir jas įsteigusį žmogų yra žinoma labai daug, ne
vienas mokslininkas yra išleidęs knygas su savo pamąstymais ir tyrimais apie šį išradėją. Didžioji
dalis knygų, vienaip ar kitaip susijusių su A.Nobeliu, yra prieinamos Nobelio prizų muziejaus
bibliotekoje (Nobel Prize Museum), įsikūrusioje Stokholme. Nepaisant to, kad daugelis mokslininkų
jau prieš mane aptarė A.Nobelio biografiją ir Nobelio premijas, sąlyginai mažai yra kalbama apie
tai, kaip pasikeitė, o gal nepasikeitė Švedijos įvaizdis pasaulyje pradėjus teikti Nobelio premija. Tai
ir buvo paskata rašto darbe aptarti šią temą. Švedijos įvaizdžio pasikeitimas pasaulyje pradėjus
teikti Nobelio premijas.
Tikslas – naudojantis kitų mokslininkų sukaupta medžiaga aptarti ir išanalizuoti, kaip
pasikeitė Švedijos įvaizdis pradėjus teikti Nobelio premijas.
Uždaviniai: 1) pristatyti, kaip atsirado A.Nobelio prizai; 2) apibūdinti kaip šių prizų
atsiradimas paskatino Švedijos mokslo raidą, 3) aptarti Švedijos įvaizdžio pasikeitimą pasaulyje
prieš ir po šių premijų.
Hipotezė - kai Švedijoje buvo pradėtos teikti Nobelio premijos, patys švedai pradėjo
daugiau dėmesio skirti mokslui ir kultūrai valstybės viduje. Rašydama šį darbą bandžiau pamatyti
skirtumų tarp Švedijos vidaus ir užsienio politikos prieš ir po Nobelio premijas.
Atsižvelgiant į mano hipotezę buvo naudojami moksliniai tyrimų metodai: jau
esamų literatūros šaltinių apžvalga ir spaudos analizė norint sužinoti, kiek kartų žodis Nobelis
pasikartojo švediškoje spaudoje tam tikru laikotarpiu.
Šaltinių ir literatūros apžvalga. Kadangi 2018 metų rudens semestro metu atlikau
praktiką Nobelio prizų muziejuje, nusprendžiau, kad noriu rašyti apie šią asmenybę ir didžioji dalis
informacijos, kuria naudojausi rašydama šį darbą, buvo rasta būtent muziejaus bibliotekoje. Nors
informacijos Nobelio prizų muziejaus bibliotekoje yra sukaupta labai daug, tačiau dalies manęs
dominančių straipsnių ir tyrimų nepavyko rasti, tad teko pasinaudoti ir Stokholmo Karališkosios
bibliotekos (Kungliga biblioteket) archyvu (aptariant kaip straipsniai, susiję su A.Nobeliu, dažnai
randami Švedijos spaudoje) bei įvairių internetinių portalų informacija.
3
 Skaitydama ir analizuodama sukauptą medžiagą supratau, kad dauguma mokslininkų,
kuriems įdomus A.Nobelis, rašydami ir analizuodami jau turimą medžiagą, daugiausia dėmesio
skiria dinamito išradėjo biografijai (Burton Feldman, Fant Kevin, Larsson Ulf), testamento rašymui
ar net nagrinėja Nobelio giminės medį, norėdama išaiškinti, ar ankstesnių kartų atstovai galėjo turėti
įtakos mokslininko pasirinkimai visą savo sukauptą turtą palikti premijoms teikti (Evanloff
Michael, Majorie Fluor, Strandh Sigvard).
Gilindamasi į šią temą skaičiau daug įvairios literatūros švedų, anglų ir prancūzų
kalbomis. Bibliotekoje, kurioje radau beveik visas reikalingas knygas, gausu knygų ne tik šiomis
kalbomis. Čia galima rasti knygų išleistų ir rusų, bei vokiečių kalbomis. Tokia kalbų įvairovė rodo,
kad A.Nobelis domina ne tik Švedijoje gyvenančius tyrėjus, bet jo asmenybė yra įdomi viso
pasaulio tyrėjams.
Darbo aktualumas ir naujumas. Skaitydama medžiagą, susijusią su A.Nobelio
gyvenimu ir jo sprendimą visus savo sukauptus pinigus palikti premijos skirti, neradau informacijos
apie tai, kaip pasikeitė Švedijos kaip valstybės įvaizdis ir prestižas pradėjus teikti Nobelio premijas.
Tai yra įdomi ir mažai tirta sritis. Apdorota informacija vėliau gali būti panaudota analizuojant
Švedijos užsienio politiką ir jos pasikeitimas bei vėliau ši informacija gali būti naudinga
atsižvelgiant į tai, kaip pasikeitė turistų srautai Švedijoje.
Darbo struktūra. Darbą sudaro įvadas, trys dėstymo dalys, išvados ir literatūros bei
šaltinių sąrašas. Mano darbas, kaip ir daugelio mokslininkų tyrimai, yra pradedamas A.Nobelio
biografija ir mano mintimis, kas ir kodėl padarė įtaką A.Nobelio asmenybei. Vėliau yra aptariama
tai, kaip ir kodėl atsirado išradėjo testamentas, aprašoma spaudos reakcija į mokslininko testamento
paviešinimą, o galiausiai aprašiau mokslo vietą tuometinėje Švedijoje. Rašydama rašto darbą
ieškojau sąsajų tarp to, kokią įtaką Nobelio premijas steigiančio organizacijos padarė mokslo raidai
Švedijoje ir šalies įvaizdžiui pasaulyje.
Kadangi Nobelio premijos yra teikiamos jau daugiau nei šimtą metų, neapsieita ir be
kritikos šiam apdovanojimui. Kritikos prizas sulaukė jau nuo pat pradžių, tačiau ir dabar jis sulaukia
įvairios kritikos. Aptarti kritiką Nobelio prizui yra naudinga, nes kritika prizui dažnai siejama ir su
pačia šalimi. Paskutiniame skyriuje aprašoma Nobelio prizo svarba šiuolaikiniame pasaulyje.

4
 I. Alfredo Nobelio gyvenimas ir sprendimas įsteigti premiją

I.1. Alfredo Nobelio biografija

Alfredas Nobelis buvo kosmopolitiška asmenybė, apie kurio gyvenimą žinoma gana
daug. Jis gimė 1833 metais spalio 21 dieną Stokholme, Švedijoje, Imanuelio Nobelio ir Andrietos
Ahlsel šeimoje. Deja, Nobelio šeima Švedijoje ilgai negyveno – vos tik A.Nobeliui pradėjus eiti į
pirmą klasę, šeima išsikraustė į Sankt Peterburgą, kur jo tėvas tuo metu dirbo. Daugelis
mokslininkų, tyrinėjusių A. Nobelio biografiją, savo mokslinius straipsnius visada pradeda nuo A.
Nobelio tėvo asmenybės ir darbų aprašymo, taip parodydami, kad sūnus paveldėjo dalį savo
gebėjimų iš tėvo. Aš visiškai su tuo sutinku, nes I. Nobelis irgi buvo mokslininkas, kurio išradimai
buvo tarsi prašokę laiką. Jis domėjosi fizika, chemija ir kitais tiksliaisiais gamtos mokslais, kūrė
įvairias kuprines, kurios galėtų prisipūsti ir neleistų žmonėms nuskęsti, projektavo tiltus. Dėl idėjų
novatoriškumo kai kurie projektai likdavo neįgyvendinami ir Nobelio šeimai teko prisitaikyti prie
skirtingų gaunamų pajamų, nes I. Nobelio išradimai kartais atnešdavo didelius pinigus, o kartais už
juos nebūdavo sumokama, todėl šeimai būdavo sunku išgyventi. Būta atvejų, kai dėl skolų I.
Nobeliui grėsė ir kalėjimas (Worek 2008). Tačiau nepaisant to, Nobelių šeima sugebėjo užauginti
tris šaunius sūnus, kurie buvo išsilavinę ir daug pasiekę savo gyvenime. Vyriausias sūnus Robertas
įkūrė naftos kompaniją Baku, vidurinysis sūnus Liudvikas įkūrė pasaulinio lygio ginklų gamyklą
Sankt Peterburge, taip pat turėjo dalį akcijų Baku naftos kompanijoje, o jauniausias sūnus buvo
Alfredas, labiausiai mums žinomas kaip dinamito išradėjas, tačiau turėjęs ir daugiau patentų
susijusių ne tik su dinamitu ar kitais sprogmenimis, bet ir patentą skysčių matavimo aparatui, bei
dirbtinio kaučiuko gamybai, o po mirties palikęs visus turtus savo vardo premijai įsteigti (Schück ir
kt., 1950).
Kalbant apie Alfredą, jis jau nuo mažų dienų domėjosi kalbomis, laisvai šnekėjo
angliškai, rusiškai, švediškai, prancūziškai, itališkai ir vokiškai. Sugebėjimas kalbėti keletu užsienio
kalbų vėliau atvėrė daug durų jo kaip mokslininko karjerai. Tačiau vaikinas buvo gabus ne tik
kalboms – jam puikiai sekėsi fizika, chemija, istorija ir kiti mokslai. Bet vis dėlto, kalbos buvo
didžiausia Alfredo Nobelio aistra, jaunystėje jis norėjo tapti rašytoju ir tikrai būtų galėjęs iš to
pragyventi, mat turėjo lakią vaizduotę bei puikiai parinkdavo žodžius savo kūriniams. Tačiau jo
tėvas, Imanuelis Nobelis, nenorėjo, kad Alfredas būtų rašytoju, mat nemanė, kad iš to galima
pragyventi. Kai jaunuoliui buvo 16 metų, tėvas pasiūlė jam vykti į kelionę po pasaulį ir iškėlė tik
vieną sąlygą – atsisakyti svajonės tapti rašytoju. Alfredas Nobelis matė, kaip sunkiai dirbo tėvas,

5
kad galėtų jam leisti išvykti ir sutiko. Deja, užtai jis sumokėjo didelę kainą, nes noras rašyti ir kurti
buvo gajus visą gyvenimą (Fant, 1991). Tačiau ši kelionė davė A.Nobeliui platesnį požiūrį į
pasaulį, būdamas užsienyje jis pirmą kartą pamatė nitrogliceriną, kurį vėliau pritaikė gamindamas
dinamitą, galėjo pabendrauti su garsiais mokslininkais: būdamas Paryžiuje jaunuolis susitiko su
nitroglicerino išradėju italu Askaniu Sobrero (Ascanio Sobrero), o Jungtinėse Amerikos Valstijose
jį mokė švedų inžinierius Jonas Eriksonas (John Ericsson) (Worek 2008). Vėliau A.Nobelis atliko
įvairius bandymus su nitroglicerinu ir atsitiktinai pastebėjo, kad jį sumaišius su dyzelinu
(kieselguhr), galima gauti naują medžiagą, nes dyzelinas sugeria nitrogliceriną. Šį produktą
mokslininkas pavadino dinamitu (graikiškai dynamis reiškia „galia”) ir 1867 metais Didžioje
Birtanijoje gavo patentą. (ENCLYCLOPÆDIA Britannica, 2001). Būtent šis išradimas užtikrino
A.Nobelio šlovę, o vėliau jis buvo pritaikytas kasti tuneliams, statyti kanalams, tiesti keliams ir
tiltams.
Kodėl dinamitas buvo toks svarus išradimas? Ir prieš šio sprogmens išradimą buvo
naudojami kitokie sprogmenys, tačiau išradus dinamitą buvo galima apskaičiuoti, kada įvyks
sprogimas. Tai sumažino nelaimingų atsitikimų skaičių. Bet kelias iki galutinio produkto pasiekimo
ir patento gavimo buvo sunkus ir ilgas. A.Nobelis su jaunesniu broliu ir kitais jaunais mokslininkais
atlikinėdavo bandymus, vis šį bei tą pakeisdami ir ieškodami geriausio sprendimo. Vieną kartą
jiems taip besidarbuojant įvyko nelaimingas atsitikimas, kai dinamitas sprogo. Nelaimės metu žuvo
jaunesnis A.Nobelio brolis Emilis ir kiti du jaunuoliai, kurie dirbo drauge. Pats A.Nobelis stipriai
nenukentėjo, jis tik truputį apsibraižė. Tačiau netikėta sūnaus mirtis paveikė I.Nobelį (Larsson
2008). Manoma, kad būtent sūnaus netektis labiausiai ir paveikė I.Nobelio ir taip silpną sveikatą.
Nepaisant šių nutikimų, A. Nobelis nesustojo ir toliau atliko įvairius bandymus kol
pagaliau jo darbas pasiteisino. Kai A.Nobelis gavo patentą dinamitui gaminti, jis pradėjo statyti
gamyklas įvairiose pasaulio valstybėse: Švedijoje, Italijoje, Rusijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje. Dėl
to, kad gamyklos buvo išsidėsčiusios visame pasaulyje, A.Nobeliui teko daug keliauti. Kai vienas
išradėjo draugų paklausė, kur yra A.Nobelio namai, jis išgirdo atsakymą: „Mano namai yra ten, kur
aš dirbu, o aš dirbu daugelyje šalių”. Darbas ir tik darbas buvo jo gyvenimas, tačiau būdamas su
savo draugais jis leisdavo sau šiek tiek atsipalaiduoti. Jam ypač patiko Oneglios miestas (Italija).
Būdamas čia su savo draugais jis jautėsi kaip namie: jam patiko ir miestas, ir žmonės, ir klimatas.
(Strandh, 1983).
Alfredo Nobelio didžiausia aistra buvo darbas, įvairių eksperimentų darymas ir su tuo
susijusių problemų sprendimas. Kartais jam būdavo gaila, kad neužtenka laiko viskam, o laiškų
rašymas ir bendravimas su užsienio kompanijos atimdavo daug laiko, kurio jis negalėdavo praleisti
laboratorijoje atlikinėdamas bandymus. Nepaisant savo aistros mokslui, jis ieškojo sielos atgaivos
6
įvairias būdais - jo mėgstamiausias užsiėmimas buvo klasikos kūrinių, ypač angliškų ir
prancūziškų, skaitymas. Bet išradėjo galvoje nuolatos sukosi įvairiausios mintys, mokslinės idėjos,
kurios kartais negalėjo būti įgyvendinamos, nes A.Nobelis buvo tarsi prašokęs savo laikmatį.
(Strandh 1983). Atrodytų, kad ir A.Nobelio idėja po mirties visą turtą palikti premijomis skirti irgi
turėjo būti prašokusi laiką, tačiau tai buvo ne pirmas kartas istorijoje, kai kas nors norėjo savo turtą
palikti premijoms steigti.

I. 2. Kaip ir kodėl atsirado Nobelio testamentas?

A.Nobelio testamento atsiradimo ir pasirinkimo savo turtą palikti visuomenei, o ne

savo artimiesiems, yra daugiau nei viena. A.Nobelis niekada nebuvo priešiškai nusiteikęs didelių
turtų atžvilgiu, tačiau manė, kad viską reikia užsidirbti pačiam. Mokslininkas buvo įsitikinęs, kad
dideli turtai turėtų būti grąžinami atgal visuomenei, o turtingų tėvų vaikai turėtų gauti tik tiek, kad
jiems pakaktų savo pragyvenimui ir išsimokslinimui (Fant 1991), o viso kito jie turėtų nusipelnyti
arba užsidirbti patys. Daugelis tuo metų gyvenusių žmonių tam nepritarė, taigi ši idėja buvo nauja
ne tik mokslo pasaulyje.
Kita priežastis, kodėl A.Nobelis paliko savo turtus premijoms skirti gali būti ta, kad
išradėją labai sukrėtė spaudoje pasirodę straipsniai po jo brolio Liudviko mirties. 1888 metais mirė
Alfredo brolis Liudvikas, kuris buvo įkūręs ginklų gamyklą Sankt Peterburge. Manoma, kad dalis
laikraščių sumaišė brolius ir paskelbė, kad mirė Alfredas, tačiau tokios pačios mintys galėtų būti
pritaikomos abiem broliams dėl jų veiklos. Pasisakymai spaudoje nebuvo patys geriausi: buvo
rašoma apie tai, kad pagaliau mirė mokslininkas, savo turtus susikrovęs iš išradimų, skirtų žmonėms
žudyti ir luošinti (Feldman 2000). A.Nobeliui buvo labai keista ir skaudu skaityti taip rašant apie
save. Iš tiesų, Alfredas Nobelis buvo visiška savo brolio priešingybė – niekada nesistengė užmegzti
artimo kontakto su savo darbuotojais, kai tuo tarpu jo brolis palaikė labai artimus ryšius su jais.
Tačiau išradėjas niekada nenorėjo, kad dinamitas ir kiti išradimai būtų naudojami žmonėms žudyti.
Rašydamas savo testamentą A.Nobelis niekur nepažymėjo, kad premijos turėtų būtų
pavadintos jo vardu. Galbūt, jis to nepaminėjo dėl savo uždaro charakterio ir noro išlikti nežinomu?
Mokslininkas nebuvo kupinas tuštybės ir nenorėjo, kad jį kas nors įamžintų portretuose. Kai jo
sūnėnas paprašė, kad A.Nobelis leistų save nutapyti, jis atsakė, kad yra per senas tam ir kad neturi
tiek tuštybės, kad norėtų būti įamžintas. Be to, nėra nieko tokio, ką pavaizduotų portretas, ko jis
apie save nežino. (ten pat).
Aptariant testamento atsiradimą, reiktų paminėti, jog yra žinoma, kad A.Nobelis buvo
parašęs kelias testamento versijas. Pirmoji versija, greičiausiai buvo parašyta dar 1890 metais,
7
tačiau jokia rankraščio kopija neišliko. Antroj testamento kopija buvo parašytas 1893 metais. Joje
jau buvo minima, kad mokslininkas norės palikti savo turtus žmonijos gerovei kurti. Šiame
testamente minimos ir sritys, už kurias galima skirti premijas, nėra tik literatūros prizo. 1895 metais
buvo parašyta paskutinė testamento versija, kurioje prie jau turimų premijų pridėta ir literatūros
premija. Testamentas pasirašytas matant A.Nobelio draugams, kurie vėliau galės paliudyti, kad tai
nėra kažkas išgalvoto ir patvirtinti, kad jis savo testamentą parašė visiškai suprasdamas, ką daro.
(Feldman, 2000). Aišku, parašyti testamentą yra nelengva užduotis, todėl ir žinome, kad liko kelios
skirtingos testamento versijos. Drįsčiau teigti, kad galbūt būtų buvusi ir dar viena testamento
versija, jei A.Nobelis būtų spėjęs ją parašyti. Iš jo biografijos matome, kad mokslininkas daug dirbo
ir vis tobulino savo išradimus, tad, manau, kad būtų norėjęs dar patobulinti ir savo testamentą.

I.3. Kaip atsirado Nobelio premijos

Nobelio premijos atsirado keistomis aplinkybėmis – po išradėjo mirties. 1896 metais

buvo atplėštas A.Nobelio testamentas ir jo tekstas iškart sukėlė sąmyšį ir netgi pasipiktinimą
tuometinėje visuomenėje. Kaip jau žinoma, Alfredas Nobelis visą savo turtą paliko mokslininkams,
padariusiems atradimus, pagerinusiems žmonių gyvenimą, apdovanoti. Jis savo testamente įvardino
5 sritis: fiziką, chemiją, mediciną, literatūrą ir taiką. Kadangi visuomenė buvo sukrėsta tokios
mokslininko valios, daugelis norėjo užginčyti dokumento galiojimą, nes pagrindiniuose ir
svarbiausiuose punktuose trūko įrodymų, kad testamentas galioja teisiniu požiūriu (Alfred Nobel
och Nobelprisen, 1997). Tačiau grįžtant prie testamento, kaip ir tada, taip ir dabar visiems yra
įdomu, kodėl buvo pasirinktos būtent tokios premijų sritys.
Kai A.Nobelis rašė savo testamentą, sklandė legendos, kad buvo norėta sukurti ir
matematikos prizą, bet mokslininkas negalėjo pakęsti tuometinio geriausio Švedijos matematiko
Mittag-Leffler, tačiau labiau tikėtina, kad premijos įkūrėjas nemanė, kad matematika gali atnešti
didelę naudą žmonijos labui. O galbūt jis manė, kad matematiniai skaičiavimai gali būti pritaikomi
fizikoje ir todėl neišskyrė šios premijos srities. Iš to, kaip parašytas testamentas, matome, kad
pagrindinis kriterijus renkant prizų įsteigimo sritis buvo nauda visuomenei. Atrodytų, kad literatūra
neatneša jokios matomos pridėtinės vertės visuomenei, galbūt nebent istorijos užrašymas. Tačiau ši
sritis, mokslininko nuomone, atitiko šį kriterijų galbūt todėl, kad pats Nobelis šiek tiek rašė. Taikos
prizas visiškai atsipinti atitinka šį kriterijų – naudą žmonijai.(Feldman, 2000). Iš susirašinėjimo su
Bertha Kinsky (tuo metu jau Bertha von Suttner), yra manoma, kad tai ji įtikino Alfredą Nobelį
pridėti taikos premiją (Ten pat). Kas gi buvo toji moteris, padariusi įtaką garsiam mokslininkui?

8
 Bertha Kinsky 1876 metais atsiliepė į A.Nobelio sekretorės paieškas. Kadangi
mokslininkas daug keliavo, jam reikėjo asmens, kuris galėtų padėti tvarkyti dokumentus. Kai
B.Kirnsky atsiliepė į šias paieškas, jai buvo 33, o A.Nobeliui – 43. B.Kinsky buvo išsilavinusi
moteris, kalbanti keliomis užsienio kalbomis, jos rankos siekė daugelis vyrų: kai kurie jai buvo per
seni, kai kurie – per jauni, kai kurie per daug ramūs, kiti – per daug pašėlę. Dėl to, kad moteris
kalbėjo keliomis užsienio kalbomis ir buvo išsilavinusi, A.Nobelis joje matė savo atspindį - jie
vienas kitam iškart pasirodė simpatiški ir patrauklūs. Tačiau B.Kinsky greitai ištekėjo už vienos
turtingos Vienos šeimos atžalos, bet jie su A.Nobeliu dar ilgai susirašinėjo ir kaip minėta prieš tai,
moteris įtikino mokslininką į savo testamentą įrašyti Taikos premijos prizą. (Feldman 2000). Iš visų
daromų veiklų, galima matyti, kad taika buvo tai, kas B.Kinsky buvo labai svarbu. Moteris aktyviai
kovojo prieš karą. Kadangi turėjo žurnalistės išsilavinimą, rašė straipsnius, o 1889 metais išleido
knygą „Nuleist ginklus!” (Die Waffen nieder!). Po A.Nobelio mirties, 1905 metais ji buvo pirma
moteris, gavusi Nobelio Taikos premiją ir antra moteris (po Marie Curie) apskirtai gavusi Nobelio
premiją.
Galbūt dėl savo artimų santykių su mokslininku ji buvo kaltinama, kad gavo Nobelio
premiją ir padarė įtaką Nobelio komitetui, renkančiam prizo laimėtoją. Tačiau savo memuaruose
B.Kinsky tvirtina, kad tai ne ji 1887 metais Paryžiuje susitikusi su A.Nobeliu pradėjo pokalbį apie
taiką pasaulyje. A.Nobelis tada pasakė: „Aš norėčiau galėti sukurti tokią substanciją ar
mechanizmą, su tokiu siaubingu naikinimo pajėgumu, kad niekada nebūtų įmanoma sukelti jokio
karo” (Fant 1991, p.265). Galbūt šio pokalbio ir užteko, kad mokslininkas įrašytų taikos premiją
tarp kitų prizų, o galbūt jis taip norėjo išpirkti savo išradimą, kuris buvo naudojamas žmonėms
žudyti. Tačiau iš šių dviejų asmenų susirašinėjimo galima matyti, kad A.Nobelis turėjo būtent
B.Kinsky idealą, kai parašė trečią savo testamento versiją, o jame apie taikos premiją parašė, kad ji
bus skiriama tam, kas „padarė daugiausia arba geriausią darbą skatinant tautų brolystę ir nuolatinės
armijos mažinimo arba panaikinimo, prisidedant prie tarptautinių taikos suvažiavimų įkūrimo ir
sklaidos” (Fant 1991, p.272). A.Nobelis iškart informavo savo draugę apie naująją testamento
versiją, o ji labai džiaugsmingai atrašė: „Nesvarbu, ar tada aš dar būsiu gyva ar ne; tai ką tu ir aš
davėme gyvuos toliau” (Ten pat). Ir tikrai, jų darbai vis dar gyvuoja iki šiol – jo premijos tęsiasi ir
dalinamos kasmet, o B.Kinsky buvo apdovanota premija todėl, kad nuveikė daug gero pasaulinės
taikos labui.
A.Nobelio testamento įvykdymas toli gražu nebuvo toks lengvas, kaip galėtų
pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Kai visuomenė sužinojo apie mokslininko testamento turinį, buvo
ilgai ginčijamasi, kurios šalies pilietis jis yra, kad būtų galima įvykdyti jo valią. O galbūt tai lietė ne

9
tik jo testamentą, bet tai buvo politinis žaidimas. Valstybės, kuriose gyveno A.Nobelis, galimai
norėjo tapti šio prizo fundatorėmis, nujausdamos, kad jis gali tapti kažkuo didingesniu.
A. Nobelis daug laiko gyveno Prancūzijoje, tačiau ten nemokėjo mokesčių, kaip jų
nemokėjo ir Švedijoje, nors ten gimė. Tačiau vien todėl, kad savo testamentą jis parašė švedų kalba,
A.Nobelis buvo pripažintas Švedijos piliečiu. (Butron, 2000). Nepaisant to, A.Nobelio giminės dar
ilgai nesutarė dėl jo palikimo. Tie žmonės, kurie buvo atsakingi už jo paskutinės valios
įgyvendinimą, turėjo daug nuveikti, kad šiandien turėtume Nobelio prizus. Išradėjo giminėms
atrodė neteisinga, kad išradėjas savo turtus palieka kažkam kitam, o ne giminėms, be to, artimieji
vis bandė įrodyti, kad A.Nobelio idėja taikos prizo komisiją sukurti Norvegijoje yra nepatriotiška.
Dar buvo ginčijama Nobelio prizo nauda, neva, kaip galima skirti beveik visus savo pinigus tokiems
prizams, kai aplink tiek badaujančių ir skurstančių, kuriems labiau reikia pagalbos (Ten pat).
Tačiau A.Nobelio noras visą savo turtą paskirti premijos įteikti, kaip jau prieš tai
minėta, nėra unikalus. 1874 metais italų kilmės verslininkas Jerome Ponti po mirties paliko visą
savo turtą, kurio vertė buvo apie 2 milijonus frankų, Londono Karališkajai Mokslų draugijai,
Paryžiaus Mokslo Akademijai ir Vienos Mokslų Akademijai (Royal Society of London, the
Academy of Sciences of Paris and the Academy Vienna Science), kad vėliau būtų įteikiami
kasmetiniai prizai mechanikos, žemės ūkio, fizikos, chemijos, kelionių (tiek vandeniu, tiek žeme) ir
literatūros srityse. Deja, po ilgos kovos teismuose, Ponti giminės sugebėjo užginčyti šį testamentą
(Crawford, 1988).

I.4. Spaudos ir visuomenės reakcija į Nobelio testamento paskelbimą

Grįžtant prie A.Nobelio testamento ir to, kaip atsirado Nobelio premijos, svarbu
aptarti, kokia buvo spaudos reakcija į išradėjo testamento turinį. Kaip jau minėta, mokslininkas mirė
1896 metais gruodžio 10 dieną savo namuose San Remo, Italijoje. Tačiau dar net nespėjus paskelbti
jo testamento (paskutinė mokslininko valia buvo išspausdinta 1897 metais sausio 2 dieną Švedijos
laikraštyje Nya Dagligt Allehanda (Kasdienės naujienos) buvo girdėti ketinimai protestuoti prieš
A.Nobelio valią. Įdomu, kas galėjo būti tie asmenys, kurie norėjo protestuoti prieš tai, ko niekas,
išskyrus išradėjo draugus, nežinojo? Ar galbūt tai galėjo būti paties mokslininko draugai, kurie
nenorėjo vykdyti A.Nobelio paskutinės valios? O galbūt įtakingi išradėjo giminės sužinojo, kas
parašyta testamente ir norėjo iškart užkirsti kelią jo įgyvendinimui? Kad ir kaip bebūtų, viena
protestantų dalis sakė ketinsią rengti protestuoto akcijas prieš A.Nobelio testamento įgyvendinimą.
Nepaisant pirmųjų ir gal kiek skubotų reakcijų Švedijos viduje, pasaulio spauda į
A.Nobelio testamentą sureagavo teigiamai. O ir vietinės spaudos nuomonės skyrėsi nuo nuomonės,
10
kad reikia piketuoti ar kitaip trukdyti įgyvendinti mokslininko testamentą. Švedijos laikraštis Nya
Dalgigt Allehanda (Naujienos kasdien) džiaugėsi, kad šis testamentas, kurio tikslas yra atkreipti
viso pasaulio dėmesį, sukuria vieną nuostabiausių premijų. Kitas Švedijos laikraštis Dagens
Nyheter (Dienos naujienos) pranešė, kad „A.Nobelio testamentas buvo atplėštas ketvirtadienį, 1896
metų gruodžio 31 dieną, ir šis įvykis žymi svarbią dieną mūsų kultūros istorijoje.” (Fant 1991),
Svenska Dagbladet (Švedijos dienraštis) rašė, kad tai yra įsimintinas reiškinys, žadantis Švedijos
dvasinį augimą, kurį galima palyginti su įvykiu, kai Gustavas II Adolfas pervedė visą savo
paveldėtą turą Upsalos universitetui. Vokietijos laikraštis Köln-Zeitung (Kölno naujienos) rašė, kad
ši dovana yra didžiausia dovana, kurią žmogus yra kada nors padovanojęs idealistiniais tikslais.
Švedija jau anksčiau turėjo garbės auginti žmones, kurie daug pasižymėjo mokslo srityse. „Nobelis
<....> įnešė priemones į mokslo ir žmogiškumo tarnystę, kurios nėra ribojamos nei vienos valstybės
sienų”.
Sureagavo ir kitų šalių žiniasklaida. Prancūzijos laikraštis Le Figaro (Figaro) rašė, kad
„Testamentas, kurio svarbiausias nuostatas mes čia atkūrėme, taps filantropijos paminklu ir išgelbės
poną Alfredą Nobelį nuo užmaršties” (Ten pat). New York laikraštis Daily News (Kasdienės žinios)
paskelbė Švedijos inžinieriaus ir pabūklų instruktoriaus Axel Wellin laišką, kuriame jis išsako savo
nuomonę apie A.Nobelį: „Tie skaitytojai, kuriems neteko garbė susipažinti su Alfredo Nobelio
asmenybe, jo testamente gali atrasti pastraipą, kurioje pažymima, kad išradėjas numato ir Taikos
prizą, kas gali pasirodyti nesuderinama su jo veikla, ypač žinant, kad A.Nobelis buvo beveik
vienintelis didžiausios Švedijoje pabūklų gamyklos savininkas. Tačiau A.Nobelio priešiškumas
karui buvo gerai žinomas jo draugams. Kai aš vieną kartą parašiau jam dėl vienos tam tikros karo
medžiagos pagerinimo, sulaukiau atsakymo iš San Remo, datuoto 1896 metų gruodžio 5 dieną.
Laiško pabaigoje A.Nobelis parašė: „Iš mano pusės, aš norėčiau, kad sunkiosios patrankos su
ratukais ir visos kitos priemonės, kurios galėtų būti prie jų priskiriamos, būtų nusiųstos į pragarą,
kuris yra tinkamiausia vietą jų parodoms ir naudojimui” (Ten pat). Greičiausiai Taikos prizas ir
buvo labiausiai nesuderinamas prizas su A.Nobelio darbais. Vis dėlto yra žinoma, kad A.Nobelis
nenorėjo, kad dinamitas būtų naudojamas karo pramonėje. Dinamitas labai padėjo statant įvairias
kasyklas ir tiesiant kelius, nes naudojant jį buvo galima apskaičiuoti, po kiek laiko įvyks sprogimas.
Tai padėjo išgelbėti daug gyvybių, bet mokslininkas niekada nesitikėjo, kad dinamitas bus
naudojamas karo pramonėje. Kaip matome, pasaulis pozityviai sureagavo į šią naujieną ir teigiamai
įvertino A.Nobelio testamento turinį, tačiau kelis iki pirmųjų premijų įteikimų buvo ilgas ir sunkus.

11
 II. Mokslo raida Švedijoje ir pasaulyje XIX amžiuje

II.1. Mokslo padėtis Švedijoje XIX amžiuje

Norint geriau suprasti, kaip atsirado Nobelio premijos, reikia pažvelgti į tuometinę
mokslo padėtį pasaulyje. Prieš atsirandant Nobelio premijoms, XVIII ir XIX amžiuose pagrindiniai
mokslo ir kultūros centrai Švedijoje buvo Stokholmo ir Upsalos universitetai, o visi Švedijos
mokslininkai pažinojo vienas kitą, jų rateliai ir susitikimai buvo uždari naujiems nariams, idėjos iš
kitų šalių sunkiai pasiekdavo Švediją. (FELDMAN 45-46). Tokia situacija galėjo susiklostyti dėl to,
kad Švedija buvo gana atšiaurių klimato sąlygų valstybė, kurioje buvo sunku įsikurti naujiems
gyventojams.
Politiniai santykiai su kitomis valstybėmis taip pat gali būti viena iš priežasčių, kodėl
Švedijos nepasiekė naujos idėjos, arba pasiekė žymiai vėliau nei kitas valstybes. Kaip pavyzdys
galėtų būti tai, kad nuo Laisvės laikmečio (1719-1772) Švedijos prestižas šiek tiek sumažėjo. Šiuo
laikotarpiu valstybė pralaimėjo karus su Rusija ir Prūsija, o vėliau, pralaimėjus Švedijos-Rusijos
karą iš Švedijos buvo atimta Suomija. Tačiau 1814 m. prie jos buvo prijungta Norvegija. Tai yra
viena iš priežasčių, kodėl valstybė neteko savo prestižo ir galbūt neatrodė tokia patraukli užsienio
mokslininkams. Tačiau ne tik tai smukdė Švedijos įvaizdį pasaulyje.
1840-1890 metais prasidėjo valstybės industrializacija, nauji išradimai, pritaikomi
darbo vietose, turėjo palengvinti darbuotojų kasdienybę. Tačiau būtent šiuo laikotarpiu prasidėjo
Švedijos gyventojų migracija ir geresnio gyvenimo ieškojimas. Per šį laikotarpį iš Švedijos
emigravo beveik milijonas gyventojų, tad naujos idėjos drauge su gyventojais iškeliavo į kitas
valstybes. Valstybė, iš kurios bėga gyventojai, niekada neatrodo patraukli kitų šalių gyventojams,
tad idėjos iš kaimyninių valstybių taip pat nepasiekė Švedijos. Galima teigti, kad šiuo metu
Švedijoje vyko sąstingis ir A.Nobelio testamentas pažadino Švedijos visuomenę keistis.
Dar viena priežastis, kodėl mokslas ir mokslininkai dirbo tik drauge su savo tautiečiais
yra ta, kad nebuvo vieningos matų sistemos. Tyrėjams, atvykusiems iš kitų šalių būdavo sunku
prisitaikyti prie naujos, kitokios matų sistemos. Prancūzija buvo pirmoji valstybė, pradėjusi agituoti
kitas savo kaimynes pritaikyti metrinę sistemą. Ši agitacija pasibaigė tuo, kad 1875 metais įvyko
Tarptautinis metrinės sistemos pritaikymo kongresas, kurio metu buvo diskutuojama apie metrinę
sistemą. Šalims dalyvėms buvo suteikta galimybė pritaikyti šią sistemą, o sėkmingai ją pritaikius
gauti vietą Tarptautiniame Svorio ir Matavimo vienetų komitete, kurio tikslas vėliau buvo skatinti
metrinės sistemos pritaikymą už jūrų ir kitose valstybėse (Crawford 1992). Žinoma, tai labai padėjo

12
valstybėms pritraukti naujų idėjų. Dabar mokslininkai nebūtinai turėjo dirbti savo tėvynėje, bet
galėjo emigruoti ir atlikti tyrimus kitose valstybėse vėliau grįždami į savo gimtines arba palikdami
savo idėjas valstybėse, į kurias emigravo.

II.2 Nobelio fondo įkūrimas

Norint, kad premijos būtų skiriamos objektyviai ir kritiškai, Alfredas Nobelis savo
testamente parašė, kad reikia įkurti 5 institucijas, kurių darbuotojai būtų pakankamai kompetentingi
premijoms už jo sukauptus pinigus skirti. Anot paskutinės valios, fizikos ir chemijos premijų
laureatus turėtų rinkti Švedijos Karališkosios mokslų akademijos atstovai, medicinos – Karolinskos
instituto (vienas didžiausių ir prestiziškiausių medicinos universitetų pasaulyje) atstovai, literatūros
– Švedijos Akademijos atstovai, o taikos – Norvegijos parlamento paskirtas komitetas. Dar yra
ekonomikos prizas, kurio nebuvo A.Nobelio testamente, bet asmenį, kuris labiausiai nusipelnė šio
prizo, renka Švedijos Karališkosios mokslų akademijos atstovai.
Įdomiai atrodo tai, kad A.Nobelis premijų skyrimo institucijoms įkurti pasirinko
Švediją (išskyrus Norvegijos parlamentą, kuris renka taikos premijos laureatą). Juk nuo gimimo ir
vėlesnės emigracijos į Sankt Peterburgą, o vėliau ir kitas pasaulio valstybes, A.Nobelis nebuvo
sugrįžęs į Švediją. Daugiausia laiko gyvenime jis praleido keliaudamas iš vieno verslo susitikimo į
kitą. Traukiniai, laivai ir kitos transporto priemonės, galima teigti, buvo tos vietos, kur jis praleido
daugiausia laiko. Kartais mokslininkas net rašydavo laiškus keliaudamas. Arba jam tekdavo nakvoti
nakvynės namuose, nes po verslo susitikimo norint grįžti namo jau nebebūdavo su kuo.
Mokslininkas neretai aprašydavo savo keliones laiškuose. Viename jų jis skundžiasi, kad traukiniai
sekmadieniais nevažiuoja Didžiojoje Britanijoje ir todėl jis yra priverstas pasilikti dar vieną naktį
Glasge (Larsson 2008).
Dėl to, kad išradėjui tekdavo daug keliauti, o ne gyventi sėsliai, ir yra įdomu kodėl,
A.Nobelis pasirinko Švediją Nobelio premijų laureatams išrinkti ir apdovanoti. Gali būti, kad jis
žinojo, jog Švedijos mokslininkai nesidalino savo idėjomis su kitų valstybių mokslininkais, jų
rateliai buvo labai uždari ir jie sunkiai įsileisdavo naujus mokslininkus ar tyrinėtojus į savo tarpą.
Galbūt galimybė rinkti ir apdovanoti, kas gaus pasaulinio lygio premiją, turėjo praplėsti Švedijos
mokslininkų ratelius ir pakviesti daugiau kontaktų bei paskatinti bendradarbiavimą su kitomis
užsienio valstybėmis. Dar vieną priežastis, kodėl galėjo būti pasirinkta Švedija, gali būti dėl
mokslininko šaknų. Nors dinamito išradėjas ir negrįžo į Švediją, tačiau tėvynės ilgesys ir noras ką
nors jai duoti buvo labai stiprus. O gal dėl savo kelionių ir patirties jis nematė tinkamesnės
valstybės savo tikslui įgyvendinti.
13
 Keista atrodo tai, kad vienas prizo laureatas yra renkamas Norvegijoje – šalyje, kuri iš
pažiūros neturi nieko bendro su A.Nobeliu. Kodėl visi prizai negalėjo būti teikiami vienoje
valstybėje? Iš tiesų, pirmosios premijos buvo teikiamos vienoje valstybėje. Žvelgiant į Švedijos ir
Norvegijos istoriją, galima matyti, kad buvo laikotarpis, kai abi šios šalys sudarė vieną valstybę.
1814 metais buvo pasirašyta Švedijos-Norvegijos unija, pagal kurią abi šalys turėjo būti valdomos
vieno karaliaus, tačiau jos išliko viena nuo kitos nepriklausomos ir galėjo turėti savo parlamentus.
Abi valstybės išliko autonomiškos, tačiau, kaip minima sutartyje, turėjo vieną valdovą. Galbūt dėl
Norvegijos autonomiškumo, A.Nobelis ir nutarė, kad Norvegijos parlamentas turėtų skirti premijas,
nes visi kiti prizai buvo renkami Švedijoje. O gal mokslininkas matė kitų priežasčių, kodėl taikos
premijos laureatų svarstymą paskyrė Norvegijos parlamentui. Galbūt A.Nobelis taip norėjo
sustiprinti ryšius tarp Norvegijos ir Švedijos ir sustiprinti unijos įtaką. Juk jei visi prizai bus
dalinami tik Švedijoje, norvegai gali būti nepatenkinti. Jei nors vienas prizas bus teikiamas
Norvegijoje, galbūt tai suartins norvegus ir švedus ir galės sustiprinti jų tarpusavio ryšį. O gal
A.Nobelis manė, kad Norvegijos atstovai buvo labiau kompetentingi premijoms paskirti?
Žvelgiant į Norvegijos istoriją ir geopolitinę padėtį galime matyti, kad ši šalis stengėsi
išlikti neutrali kitų šalių atžvilgiu (Evlanoff, Fluor; 1969), galbūt todėl A.Nobelis manė, kad
norvegai išliks nešališki renkant taikos premijos laureatą. Kad ir kaip bebūtų, išradėjas negalėjo
numatyti, kad 1905 metais ši unija iširs. Kadangi toks atvejis nebuvo numatytas testamente, tad
taikos premijos laureatus skirti ir paskelbti liko Norvegijos parlamento pareiga.
Grįžtant prie organizacijų, skiriančių Nobelio premijos, reikia vėl sugrįžti prie
mokslininko testamento. Kaip jau minėta, beveik visus savo sukauptus pinigus jis paskyrė
premijoms steigti. Tačiau norint pasiekti, kad būtų išrinkti labiausiai mokslui ir žmonijai nusipelnę
mokslininkai ir visuomenės veikėjai, reikėjo įkurti aukščiau minėtas organizacijas ir įkalbėti jų
atstovus bendradarbiauti. Tuo pasirūpinti turėjo A.Nobelio paskirti draugai, paskutinės jo valios
vykdytojai, minimi testamente: Ragnar Sohlman ir Rudolf Liljequist (Fant 1993). Galima tik
įsivaizduoti, kokia sunki našta buvo uždėta ant jų pečių galbūt prieš valią - įsteigti kelias
organizacijas, skiriančias premijas. Šią užduotį dar pasunkino tai, kad dalis A.Nobelio giminių
bandė įvairiausiais būdais užginčyti mokslininko testamentą, kad dalis visuomenės
nepasitenkinimas po testamento paskelbimo. Nepaisant to, kad spauda pakankamai gerai priėmė šį
A.Nobelio sprendimą, tačiau dalis visuomenės, galbūt paskatintos A.Nobelio giminių (A.Nobelio
brolis turėjo naftos įmonę Baku, tad neabejotinai buvo įtakingas), norėjo užginčyti testamentą.
Dar viena bėda, su kuria susidūrė A.Nobelio draugai, vykdydami jo valią, yra ta, kad
A.Nobelis nenumatė, kaip reikėtų apdovanoti ar atsidėkoti naujai sukurtoms organizacijos už
pagalbą renkant ir išrenkant mokslininkus. Galbūt todėl šių organizacijų įsteigimas užtruko ir pirma
14
A.Nobelio vardu pavadinta premija buvo įteikta praėjus 5 metams po išradėjo mirties. Tiksliau būtų
sakyti, kad ilgai užtruko ne pats organizacijų įsteigimas, o jose dirbančių žmonių įtikinimas
prisiimti šią atsakomybę. Juk išradėjo testamento kriterijai, pagal kuriuos reikia skirti premijas, nėra
labai apibrėžti. Tepasakyta, kad reikia apdovanoti žmogų, kuris padarė didžiausią išradimą per
praėjusius metus. Bet kaip sužinoti, kuris išradimas tikrai yra vertas apdovanojimo? Arba renkant
taikos prizo laureatą, kaip žinoti, kad būtent tas žmogus ar organizacija daugiausia nusipelnė taikai?
Kaip tai pamatuoti? Natūralu, kad kai klausimų daugiau nei atsakymų, niekas nenorėjo prisiimti
atsakomybės. O juo labiau, kad tai darbas, už kurį nebus mokamas joks užmokestis.
A.Nobelio draugai, įpareigoti įvykdyti jo paskutinę valią, ilgai bandė įtikinėti
komitetus, kodėl jie turėtų prisiimti šią atsakomybę. Iš testamento galime spręsti, kad A.Nobelis
manė, jog tyrėjai atliks šią užduotį, kuri reikalauja begalinių laiko sąnaudų, atsakomybės ir svarbaus
sprendimo už dyką (Evlanoff, Fluor; 1969).
Puikus pavyzdys apie tai, kokia sunki buvo Nobelio prizų steigimo pradžia, yra
pateikiamas M.Evanloff ir M.Fluor knygoje „Alfred Nobel. The Loneliest Millionaire”. Per
pirmuosius premijos teikimo metus (1901-1903) komisija surinko 332 galimus kandidatus prizui
gauti. Iš 332 kandidatų 274 buvo pavieniai asmenys, o likę 58 kandidatai buvo organizacijos,
skatinančios taiką. Šiame sąraše buvę asmenys priklausė beveik visoms pasaulio tautybėms.
Daugiausia asmenų iš šio sąrašo priklausė Jungtinėms Amerikos Valstijoms (37), Didžiajai
Britanijai (35), Prancūzijai (30), Italijai (24), Vokietijai (24), Švedijai (16), Šveicarijai (15) Belgijai
(10), Rusijai (9), Norvegijai (8) ir kitoms valstybėms. Dėl tokio didelio kandidatų skaičiaus
Norvegijos parlamentui iškart reikėjo pradėti kaupti duomenis apie kiekvieną iš jų, o tam –
užsisakyti visus svarbiausius pasaulio laikraščius, naujausias knygas, samdyti vertėjus,
pasirengusius versti informaciją, samdyti žmones, kurie galėtų tvarkyti šią informaciją. O dar
reikėjo erdvių, kur būtų galima kaupti informaciją. Deja, A.Nobelio testamente nebuvo numatyta,
kas padengs šias išlaidas. O juk vieno Nobelio prizo pinigų suma prilygsta Upsalos universiteto
metų biudžetui (Feldman 2000). Dėl to, kad Nobelio premijos laureatai gauna didelius pinigus, o
institucijos, renkančio prizo laimėtoją negauna beveik nieko, Nobelio fondo įkūrimas šiek tiek
užtruko. Negalima teisti šių komitetų, nes ir jų pradinės išlaidos turėjo būti didelės, kad galėtų sau
leisti rinkti laureatus. Taigi, po ilgų diskusijų buvo nutarta, kad kiekviena organizacija gaus vieną
trečdalį prizo vertės, kad galėtų padengti savo išlaidas. (Ten pat)
Grįžtant prie testamento, reikia pastebėti, kad A.Nobelis nurodė, kad jo visus pinigus
reikia investuoti, o vėliau išdalinti kaip premijas už mokslo pasiekimus, tačiau nenurodė, kas turi
visa tai administruoti. Įprotį duoti tik bendrus įsakymus ar prašymus jis išsiugdė vystydamas savo
verslo kompanijas. Žmonės, kuriems buvo tekę bendrauti su mokslininku, galėjo paliudyti, kad
15
A.Nobelis duodavo tik bendrus nurodymus savo planams, o viskuo kitu turėdavo pasirūpinti kiti už
tai atsakingi asmenys. (Evlanoff, Fluor; 1969)

II.3. Švedijos mokslo raidos pasikeitimas po Nobelio prizų paskelbimo

Aptariant Švedijos mokslo pokyčius po to, kai valstybei buvo suteikta garbė įteikti
šiuos prizus, svarbu paminėti, kad Švedija tuo metu neturėjo tiek daug garsių ir žinomų pasaulyje
mokslininkų ar rašytojų kiek jų turėjo Prancūzija ar Vokietija. O palyginus Švedijos švietimo
įstaigas su jos kaimyninėmis šalimis, valstybė labai atsiliko. A.Nobelio įpareigojimas, kad švedai
turi teikti prizus, tarsi padėjo visą Švedijos mokslo bendruomenę po padidinamuoju stiklu. „Galima
netgi teigti, kad švedai turėjo nuskęsti arba plaukti kartu” (Feldman 2000-49). Autorius šia savo
mintimi nori pasakyti, kad švedai buvo priversti laikytis kartu, norėdami pagerinti gyvenimą savo
valstybėje. Juk vykdyti A.Nobelio valią, kurią taip gerai įvertino užsienio spauda, buvo didelė
garbė. O ar mokslininko valia bus įvertinta priklausė tik nuo to, kaip švedai bendradarbiaus.
Žvelgiant į istoriją, galima teigti, kad apie 1900 metus Švedijos mokslininkai dar nebuvo
pakankamai kompetentingi skirti šiuos prizus. Bet būtent dėl galimybės teikti Nobelio premijas
Švedija turėjo daugiau dėmesio skirti mokslo raidai. Pradedant tuo, kad institucijos, minimos
A.Nobelio testamente, turėjo labai pasitempti, kad galėtų skirti prizus. Visos jos turėjo savaip
patobulėti ir pasitempti. Tarkim, Karališkoji Švedijos Mokslų Akademija turėjo pradėti daugiau
dėmesio skirti įvairesnėms mokslo sritims, nes tuo metu daugiausia buvo dirbama ties žemės ūkio,
geležies kalimo, orų spėjimo ir muziejų išsaugojimo ir kūrimo sritimis. Karolinskos medicinos
institutui, įkurtam 1810 metais, ir atsakingam už medicinos plėtrą irgi reikėjo pasitempti, tik gal
kiek mažiau. Tačiau dėl bendro tikslo visos institucijos patobulėjo ir tai suartino jas su
kaimyninėmis šalimis. Galbūt šalys ir suartėjo tik dėlto, kad vėliau turėtų didesnius šansus gauti
Nobelio premijas, bet visgi didžiausias pasiekimas buvo tai, kad mokslas Švedijoje pradėjo vystytis
greičiau (Feldman 2000)

III. Nobelio Prizas dabar

III.1. Nobelio prizo svarba Švedijai

Kad Nobelio prizas yra svarbus Švedijai galima matyti ne tik iš spaudos reakcijų
kiekvieną gruodį, kai per A.Nobelio gimimo dieną yra įteikiami prizai, bet ir iš to, kiek dėmesio
Švedija skiria šio prizo viešinimui. Pačiame Stokholmo senamiesčio centre yra įsikūręs Nobelio
16
prizų muziejus, jame yra eksponuojami daiktai, priklausę Nobelio premijų laureatams, pasakojama
Nobelio prizų atsiradimo istorija, rodomi filmukai apie Nobelio premijų laureatus, aiškinama,
kokios institucijos renka premijos laureatus ir vyksta kiti edukaciniai užsiėmimai. Kadangi atlikau
praktiką Nobelio prizų muziejuje, galiu teigti, kad vaikams jau nuo darželio yra rodoma Nobelio
prizų svarba. Vaikai ateina į ekskursijas ir jiems yra pasakojama istorija, rodomas filmukas apie tai,
kaip atsirado Nobelio premijos. Paskui dažnai vyksta įvairūs eksperimentai, kuriais norima
parodyti, kad visi gali būti mokslininkais, ir įkvėpti, kad reikia įdėti daug pastangų ir darbo, kad
pasiektum tai, ko nori. Atliekant praktiką muziejuje 2018 m. rudenį, buvo eksponuojama
paroda, skirta Martinui Liuteriui Kingui. Jis buvo pacifistas, 1964 metais pelnęs Nobelio taikos
premiją. Šioje parodoje buvo pasakojama jo gyvenimo istorija, interaktyvūs stendai padėjo geriau
susipažinti su jo gyvenimu ir juodaodžių žmonių gyvenimo sąlygomis jo gyvenimo laikotarpiu.
Šioje parodoje visada apsilankydavo vyresnių klasių moksleiviai, kai jiems buvo vedamos
edukacinės ekskursijos. Taip vaikams yra skiepijamos tam tikros premijos laureatų vertybės.
Galima drąsiai teigti, kad kai vaikams nuo ankstyvo amžiaus yra parodomos tam
tikros vertybės, jie jas geriau įsisąmonina ir taiko savo gyvenime. Įdomu yra tai, kad man padedant
vesti ekskursijas muziejuje, dažnai matydavau, kad vaikai patys ateina su tam tikru žinių bagažu
apie tai, kas yra tas Alfredas Nobelis. Tuomet dauguma vaikų pasakoja apie tai, kad ir savo
darželiuose darė Nobelio puotas, kurių metu jiems buvo aiškinama, kodėl ir kam reikalingi šie
prizai. Tokiu būdu vaikai susipažįsta su savo tautos vertybėmis. O gal kai kurie vaikai vėliau bus
Nobelio komitetų nariai, o galbūt ir patys pelnys Nobelio premijas už pasiekimus visuomenei?

III.2 Nobelio Prizo kritika

Nepaisant to, kad Nobelio prizas yra teikiamas nuo 1901 metų, šis apdovanojimas vis
dar sulaukia kritikos. Ir ne tik todėl, kad, kaip jau minėta darbe, anot kai kurių kritikų, prizo pinigus
būtų buvę geriau išdalinti skurstantiems žmonėms arba palikti savo giminėms.
Pradėti reikėtų nuo to, kad dėl sparčios šiuolaikinio mokslo plėtros daugelis
mokslininkų nepatenka nei į vieną iš minėtų kategorijų. Tarkime, mokslininkai kurie atlieka tyrimus
ekologijos ar visuomenės sveikatos srityse yra neįtraukti į nei vieną iš šių sričių. Šių mokslininkų
atradimai kartais yra tokie patys vertingi kaip ir kitų mokslininkų, patenkančių į apdovanojamas
sritis, bet jie negali pretenduoti į šias prestižines premijas. Žvelgiant iš kitos perspektyvos, ar nebūtų
taip, kad jei Nobelio premijų sritys būtų praplėstos, prizas prarastų savo prestižiškumą? Beje, jei
Nobelio prizai būtų teikiami už matematikos, astronomijos ar kitų taip pat svarbių mokslo sričių
pasiekimus, greičiausiai tai prieštarautų mokslininko testamentui. Vienintelė išimtis buvo padaryta
17
Nobelio ekonomikos prizui, kuris pradėtas apdovanoti nuo 1968 metų (Strandh 1983). Tačiau jei
tokia išimtis buvo suteikta šiam prizui, kodėl nebūtų galima padaryti dar daugiau išimčių? Šitokį
sprendimą galima paaiškinti tuo, kad astronomija ir matematika galima laikyti Nobelio fizikos
premijos dalimi, tačiau ekonomika netiko niekur – nei prie chemijos, literatūros ar taikos. Svarbu
paminėti ir tai, kad prizas buvo įsteigtas Švedijos nacionalinio banko ir tai mums rodo, kad Švedijos
bankas tuo metu buvo įtakingas. Apdovanojimas buvo įsteigtas minint Švedijos centrinio banko 300
metų jubiliejų ir pavadintas „Švedijos nacionalinio banko ekonomikos prizu A.Nobelio atminimui”.
Ar tai šį prizą išskiria iš kitų? Taip, nes jis nebuvo minimas originaliame mokslininko testamente,
bet jis atvėrė duris į mokslo pasaulį 49 mokslininkams, kurie buvo apdovanoti šiuo prizu. Todėl
galbūt laikui bėgant atsiras ir Nobelio astronomijos, matematikos bei kitų mokslo šakų prizai.
Kritikos sulaukia ir tai, kad A.Nobelis savo testamente rašė, jog prizas turėtų būti
teikiamas už pasiekimus, padarytus per vienerius metus, tačiau premijas teikiančios institucijos
dažniausiai vertina mokslininko pasiekimus per kelis, o kartais net ir dešimt metų. O kalbant apie
tyrimus, vykdomus taip ilgai, prie jų prisideda daugiau nei vienas žmogus. Tačiau Nobelio premiją
vienoje srityje daugiausia gali gauti 3 žmonės. Dažnai tai būna netgi 3 skirtingi išradimai, tad
didžioji dalis komandos, dirbusios prie išradimo, lieka nepastebėta (Apžvalga.eu 2010 ). O ir darant
atradimo aprašymą, jo pabaigoje dažnai pasirašo visa komanda, o jų pavardės ir vardai kartais
užima daugiau nei vieną puslapį. Taigi didžioji dalis mokslininkų, dirbusių prie vieno projekto lieka
nepastebėta ir neįvertinta.
Dar dažnai kritikuojama tai, kad Nobelio prizus daugiausia pelno vyrai, nors kai
kurios moterys yra pakankamai kompetentingos pelnyti prizą. Žvelgiant į statistiką, iki 2018 metų
Nobelio fizikos prizą tėra laimėję 3 moterys, nors prizas dalinamas jau 112 metų. Kalbant apie kitų
sričių prizus, galime taip pat matyti disbalansą tarp lyčių: iš 668 Nobelio chemijos, medicinos ir
ekonomikos prizo laimėtojų tik 21 prizas atiteko moteriai. Kopenhagos universiteto atstovė
Liselotte Jauffred atliko tyrimą apie lyčių pasiskirstymą tarp mokslo sričių, už kurias teikiamos
Nobelio premijos ir nustatė, kad šiose srityse dirba daug moterų, bet Nobelio prizai visiškai to
neatspindi. Jos atliktas tyrimas rodo, kad Nobelio prizus pelniusių mokslininkų amžiaus vidurkis
yra 55 metai, o tokio amžiaus moteris daug dažniau renkasi šeimyninį gyvenimą nei vyrai
mokslininkai (Technologyreviw 2018). Tačiau yra sunku kažką padaryti, kad tai būtų galima
pakeisti.
Labai dažnai mąstoma, ką A.Nobelis tikėjosi pasiekti šiuo testamentu. Galbūt tai buvo
tik falsifikacija ir tikrasis A.Nobelio testamentas buvo visai ne toks? 1976 metais Robertas Junkas
išspausdino straipsnį „Should you abolish the Nobel Prize?” (Kodėl mums reikėtų atsisakyti
Nobelio prizo?). Šiame straipsnyje autorius pateikia argumentus, kad po Nobelio prizo gavimo,
18
mokslininkų produktyvumas sumažėja trečdaliu, nesvarbu, kad gauti prizo pinigai yra investuojami
į tolesnio mokslo plėtrą (Strandh 1983). Tai būtų galima paaiškinti tuo, kad mokslininkai tarsi
pasiekė patį aukščiausią mokslo apdovanojimą ir nebeturi kur tobulėti. Dar galima teigti, kad gauti
premijos pinigai padeda palengvinti tyrimus , tad mokslininkai gali šiek tiek atsipalaiduoti. Manau,
kad mokslininkų produktyvumas gali sulėtėti dėl to, kad jie ilgą laiką dirba ties viena specifine
sritimi ir analizuoja tik vieną reiškinį, kas laikui bėgant galbūt pasidaro nuobodu, o kartais tiesiog ir
nebėra ką tirti, nes viskas jau yra aptarta. Visgi vienareikšmiškai teigti, kad mokslininkų
produktyvumas sumažėja vien dėl šių priežasčių, yra negalima. Galbūt jų produktyvumui įtakos
visai neturi apdovanojimai, kuriuos jie laimi, bet tam įrodyti reikėtų atskiro tyrimo.

III.3 Švedijos, kaip Nobelio prizų teikėjos, įvaizdis pasaulyje

Kokia Nobelio prizo reikšmė Švedijai? Pats svarbiausias dalykas slepiasi po Nobelio
testamento žodžiais, kad prizas turi būti teikiamas išradėjui nepriklausomai nuo jo tautybės. Ši
mintis buvo sunkiai suprantama ir suvokiama tuo metu, ypač todėl, kad Švedija atsiliko nuo visos
Europos ne tik mokslo, bet ir kultūros srityse, tačiau tikėjosi pasivyti savo kaimynines šalis. Galima
teigti, kad Nobelio premijos privertė švedus daugiau dėmesio skirti rytams ir galbūt netgi imti
pavyzdį iš šių Europos šalių. Juk tai pati svarbiausia viso testamento frazė, kad prizas turi būti
skiriamas bet kurios šalies specialistui, nesvarbu, ar ta šalis yra Skandinavijos pusiasalyje, ar ne
(Sigvard 1983). „Todėl šis unikalus jo [A.Nobelio] prašymas nebuvo savęs sužlugdymas, o labiau
savęs apreiškimas: jis [A.Nobelis] norėjo apdovanoti vyrus ir moteris, kurie sukūrė kažką turėdami
tokius pačius „idealistinius” motyvus kaip ir jis” (Fant 1991-317). Ir tikrai, jo noras pildosi, tokie
žmonės yra kasmet apdovanojami. Tačiau šis noras padeda ir Švedijai. Galiu teigti, kad šio prizo
įkūrimas padėjo Švedijai paspartinti savo mokslo raidą. S.Sigvard (1983) teigia, kad „kosmopolitas
Alfredas Nobelis pažymėjo Švedijos vietą pasaulio žemėlapyje”. Tai jis pagrindžia tuo, kad Nobelio
prizas visai laikais buvo ir dabar tebėra svarbus Švedijos mokslo internacionalizavimui ir kultūros
plėtrai. Nobelio literatūros prizas paskatino naujus kūrybinius impulsus Švedijoje, kurie, galbūt
nebūtų buvę sužadinti, jei ne šis prizas. Be to „našta”, jei taip galima pavadinti A.Nobelio
testamente minimų organizacijų paskyrimą teikti premijas, labai pagyvino šių institucijų veiklą.
Prizo laimėtojo rinkimas ne tik paskatino, bet ir privertė labiau atkreipti dėmesį į tai, kokie
atradimai yra daromi pasaulyje ir kokių iniciatyvų imasi mokslininkai.
Nobelio premija taip pat suteikė Švedijai tarptautinio prestižo, kurio svarba vargu ar
gali būti pervertinama. Kai jau yra paskelbiama, kas laimėjo Nobelio premijas, apie tai sužinoti
galima visame pasaulyje, nes kiekvienos šalies laikraštis šias naujienas spausdina pirmajame savo
19
puslapyje. Vėliau, likus kelioms dienoms ar net minutėms iki prizų įteikimo Stokholme, informaciją
galima sekti įvairiuose internetiniuose puslapiuose ir vietinėje spaudoje. „Norite tikėkite, norite ne,
bet mažoji Švedija kitomis progomis ne taip jau ir dažnai sulaukia tiek daug spaudos dėmesio, ir
mes švedai turėtume dėl to būti labai laimingi. Šiaip ar taip, daugiausia dėmesio pirmuose spaudos
puslapiuose sulaukia karas, smurtas ir kitos gamtos sukeltos nelaimės” (Sigvard 1983, p.335-336).
Švedijos užsienio reikalų ministerijos spaudo taryba atliko tyrimą ir išsiaiškino, kad viena trečioji
informacijos, kuri parsirodo pasaulio spaudoje, yra informacija vienaip ar kitaip susijusi su Nobelio
prizu (Sigvard 1983). Viena trečioji informacijos, kuri yra susijusi su Nobelio prizu, yra tikrai ne
maža dalis. Galima daryti prielaidą, kad visi kiti įvykiai, kurie vyksta Švedijoje, nublanksta prieš
Nobelio premiją ir jos įteikimą Švedijoje. Tai daug ką pasako apie šalį, ypač apie tai, kokia
informacija pasiekia užsienio spaudą. Jei vienas trečdalis gaunamas informacijos yra susijęs su
Nobelio prizais, natūralu, kad šalis gaus Nobelio prizų teikėjos įvaizdį. Tad nenuostabu, kad kai tik
išgirstame A.Nobelio vardą ir pavardę, iškart pagalvojame apie Švediją. Beje, ryškus informacijos
pagausėjimas spaudoje yra matomas tada, kai artėja Nobelio prizų įteikimo laikotarpis – gruodžio
mėnesį. Tada įvairiuose šaltiniuose galima matyti informacijos apie tai, kaip vyksta pasiruošimo
darbai Nobelio premijų įteikimui ir rasti pirmuosius interviu su būsimais Nobelio premijos
laureatais.
Karališkoje Nobelio bibliotekoje galima matyti, kiek kartų tam tikras žodis pasikartoja
visuose Švedijos laikraščiuose tam tikrais metais. Kad įrodyčiau teiginį, jog daugiausia apie
Nobelio prizą yra rašoma gruodžio mėnesį, atlikau trumpą 2018 metų švediškos spaudos analizę.
Paieškos laukelyje įvedus žodį Nobelio prizas (Nobelpris), sistema man parodė, kad šis žodis 2018
metais pasikartojo 3964 kartus, iš jų – 909 kartus gruodžio mėnesį ir 862 kartus spalio mėnesį
(priedas 1). Daugiausia šie raktiniai žodžiai pasikartojo populiariuose Švedijos laikraščiuose,
tokiuose kaip Dagens Nyheter (Dienos naujienos) ir Expressen (Ekspresas). Įdomu tai, kad šie
raktiniai žodžiai dažnai pasikartoja ir spalio mėnesį. Spalis yra tas mėnuo, kai yra skelbiama, kas
laimėjo Nobelio premijas, todėl visuomenės ir spaudos susidomėjimas tuo, kas laimėjo Nobelio
premijas stipriai išauga. Mane šiek tiek nustebino tai, kad įvedus raktinį žodį Nobelis (Nobel),
paieška aptiko 10346 rezultatus, iš jų – 2578 rezultatus gruodžio mėnesį (priedas 2). Laikraščiai,
kuriuose yra minimas šis žodis, išlieka tie patys, tačiau mane stebina tai, kad žodis Nobelis
kiekvieną mėnesį spaudoje pasikartoja vidutiniškai po 500 kartų. Atidžiau pažvelgus į visus šiuos
straipsnius, galima matyti, kad mano pasirinktas raktinis žodis nebūna vienas: dažnai jis randamas
kaip Nobelio centras ir Nobelio muziejus. Gali būti, kad taip daroma reklama šiose įstaigose
vykstančiuose renginiuose, aprašoma jų veikla ir taip yra kuriamas Švedijos įvaizdis. 500
pasikartojimų per mėnesį reiškia, kad vidutiniškai du laikraščiai savo straipsniuose pamini Nobelio
20
pavardę. Nieko keista, kad Nobelis taip įsiręžia į žmonių pasąmones ir jie laukia, kada bus
paskelbta, kas pelnė Nobelio premiją.
Kad būtų galima palyginti kaip išaugo Nobelio prizo populiarumas Švedijoje, reikia
atsižvelgti į tai, kad pačiais pirmaisiais premijos teikimo metais, spaudoje raktažodis Nobelis
pasirodė tik 650 kartų, iš jų – 168 kartus gruodžio mėnesį (Priedas 3), o raktažodžiai Nobelio prizas
(Nobelpris) – 111 kartą, iš jų 39 gruodžio ir 33 lapkričio mėnesiais (Priedas 4). Tai kad dažniau
pasikartojo raktažodis Nobelis gali reikšti, kad žmonės vis dar bandė suvokti, kaip viskas bus po
mokslininko mirties ir kaip bus elgiamasi su jo paliktais pinigais premijoms. Be to, skaičių
pasikeitimas lyginant 1901 ir 2018 metus rodo ir tai, kad Nobelio prizas pamažu skynėsi
populiarumą ne tik Švedijoje, bet ir pasaulyje. Tačiau negalima vienareikšmiškai vertinti šių
pasikeitimų. Reikia atsižvelgti į tai, kad 1901 metais Švedijoje buvo leidžiama žymiai mažiau
laikraščių negu dabar, tad, vertinant anų laikų skaičiais, mano aptartų raktinių žodžių pasikartojimas
turėjo būti labai dažnas.
Svarbu paminėti ir tai, kad apdovanojami mokslininkai žino, kad laimėjo Nobelio
prizą jau kuris laikas prieš jį gaunant. Dažniausiai jiems yra paskambinama ir pranešama dar spalio
mėnesį. Nobelio komiteto, renkančio medicinos prizo laureatą, narė Juleen Zierath susitikime
Nobelio prizų muziejuje (2018 lapkritis), yra minėjusi, kad mokslininkų, gavusių šį prizą,
gyvenimas pasikeičia per vieną dieną nuo vieno telefono skambučio. Pagal tradiciją, apie tai, kad
mokslininkas laimėjo prizą jam yra pranešama telefonu. Po šio skambučio iš visuomenei beveik
nežinomų mokslininkų jie tampa tais, kuriuos staiga pradeda pastebėti visi. Mokslininkai, tyrėjai ar
rašytojai iškart sulaukia daug žurnalistų dėmesio, o ir pati mokslininkų ir plačioji bendruomenė ima
į juos žiūrėti kitaip. Galima tik įsivaizduoti, kaip kartais jiems būna sunku? priprasti prie gaunamo
dėmesio.

Išvados

1. A.Nobelio mirtis man tapo tarsi atspirties tašku, dalijančiu Švedijos mokslo raidą į
dvi dalis. Manau, kad būtent šio mokslininko mirtis ir jo valia paskatino mokslo raidą Švedijoje ir
padarė įtakos mokslo institucijoms, skiriančioms Nobelio premijos. Jos tarsi tapo pakištos po
padidinamuoju stiklu ir jų sprendimai paskirti tam tikrus laureatus būtent tais metais buvo aptariami
pasaulio spaudoje. Visgi, šių institucijų dėka ir buvo suformuotas toks požiūris į Švediją – Nobelio
prizų teikėją.

21
 2.Galima matyti, kad po A. Nobelio testamento paskelbimo ne tik Švedijoje, bet ir
pasaulyje įvyko daug permainų, kurios vienaip ar kitaip galėjo paveikti pasaulio valstybių
tarpusavio santykius bei jų įvaizdį pasaulyje. Šios permainos pamažu keitė visą Europą ir šalių
požiūrį į savo kaimynes. Juk praėjus beveik 20 metų po Nobelio mirties įvyko I-asis pasaulinis
karas, kuris pakeitė Europos žemėlapį, vėliau ir II-asis, kuris atnešė naujų permainų kalbant apie
valstybes ir jų teritorijas. Tai keitė ne tik požiūrį į Švediją, bet ir į kitas pasaulio valstybes. Švedija
abiejų karų metu stengėsi laikytis neutralumo politikos taip parodydama, kad neremia nei vienos
kariaujančios pusės ir daugiau dėmesio sutelkdama į tai, kaip padėti savo piliečiams išgyventi.
Tačiau gali būti ir tai, kad Švedija nepalaikė nei vienos, nei kitos barikadų pusės, nes
mokslininkams reikėjo teikti Nobelio premijas. O žvelgiant į premijų teikimo datas, pirmojo
pasaulinio karo metais buvo teikiamos visų sričių Nobelio premijos, antrojo pasaulinio karo metu
nuo 1940 metų iki 1942 metų nebuvo teikiamos jokio Nobelio premijos, nuo 1939 iki 1943 –
Nobelio Taikos premijos. Tai buvo savotiška reakcija į tai, kas vyksta aplinkinėse valstybėse ir
noras parodyti, kad niekas negali būti apdovanotas taikos prizu, jei visame pasaulyje nėra taikos.
Galima teigti, kad tai parodė stiprią Švedijos poziciją taikos klausimu. Tačiau būtų naivu tikėti, kad
švedai laikėsi neutralumo politikos vien todėl, kad viena organizacija įteikinėjo Nobelio taikos
prizus.
3. Pradėjus teikti Nobelio premijas, Švedija tapo lygiateise Europos valstybe mokslo ir
kultūros srityje. Švedija iš valstybės, kurios pagrindinis mokslo centras buvo Upsala, o visi
mokslininkų rateliai buvo uždari ir neįsileisdavo naujų idėjų, tapo atvira naujovėms valstybe.
Stokholme atsirado naujos mokslo įstaigos, Švedijos sostinėje buvo įkurta Švedijos karališkoji
mokslų akademija, renkanti, kas pelnys Nobelio fizikos, chemijos ir literatūros prizus.
4. Taip pat daug dėmesio buvo skirta Karolinskos institutui, kuris renka, kas pelnys
Nobelio fiziologijos ir medicinos premijas. Nuo to laiko, kai A.Nobelis savo testamentu paskyrė
šias institucijas teikti premijas, jos atsirado po padidinamuoju stiklu. Visas pasaulis kasmet su
nekantrumu laukia, kas pelnys Nobelio premijas. Todėl dabar Švedija turi Nobelio premijos teikėjos
įvaizdį pasaulyje. Kadangi šis prizas yra prestiziškiausias prizas, kurį gali gauti mokslininkas už
pasiekimus, galima drąsiai teigti, kad Švedija yra įtakinga, o jos įvaizdis kaip prizų steigėjos ir
įteikėjos yra stiprus.
5. Užsienio spauda teigiamai vertino A.Nobelio pasirinkimą visą savo turstą palikti
premijoms teikti. Jau pirmosios reakcijos, pasirodžiusios užsienio spaudoje, rodė palankumą
mokslininko testamento įgyvendinimui. Dėl to, kad švedams pavyko įrodyti, kad A.Nobelis yra
švedas, dabar turime visame pasaulyje žinomas Nobelio premijas.

22
 6. Švedijos įvaizdis pasaulyje pradėjus teikti Nobelio premijas pagerėjo. Iš šalies, kuri
buvo žinoma kaip atšiaurus kraštas, kuriame neįmanoma gyventi, Švedija tapo rafinuota valstybe,
kuri gali apdovanoti geriausius pasaulio mokslininkus. Tai yra labai teigiamas pokytis, rodantis, kas
yra svarbu pačiai valstybei ir skleidžiantis žinutę, kas šiuo metu turėtų būti svarbu ir aktualu visam
pasauliui.

23
Literatūra
1. Alfred Nobel och Nobelprisen, 1997, ABC O Ekblad & Co, Västervik.
2. Burton, F. 2000, The Nobel Priz. A Hisstory of Genius, Contraversery and Prestige, Arcade
Publishing, New York.
3. Crawford, E. 1988 The Nobel Science Foundation 1901-1905, Éditions Belin, Paris.
4. ENCLYCLOPÆDIA Britannica 2001 100 Years with Nobel Laureates,
ENCLYCLOPÆDIA Britannica, New Delhi.
5. Evanloff, M., Majorie, F. 1969 Alfred Nobel. The Loneliest Millionaire, The War Ritchie
Ppress, Unated States of America.
6. Fant, K. 1991 Alfred Nobel. A Biography, Arcade Publishing, New York p.38.
7. Larsson, U. 2008 Alfred Nobel: networks of innovation, Science History Publication/USA.
8. Strandh, S. 1983 Alfred Nobel mannen, verket, samtiden, Natur och Kultur.
9. Worek, M. 2008 Nobel. A Century of Prize Winners, QuidNovi, Hong Kong.

Šaltiniai
1. Mieldažė, E. 2010 Nobelio premijos: prestižas ir jo užkulsiai. Prieiga per internetą
<http://apzvalga.eu/nobelio-premijos-prestizas-ir-jo-uzkulisiai.html> [Žiūrėta 2019-04-13]
2. Emerging Technology from the arXiv 2018 How gender bias influences Nobel Prizes.
Priega per internetą:
<https://www.technologyreview.com/s/612349/how-gender-bias-influences-nobel-prizes>
[Žiūrėta 2019-04-13]

24
Priedai

Priedas 1. Kiek kartų raktiniai žodžiai Nobelio prizas pasikartoja Švedijos laikraščiuose 2018
metais.

Priedas 2. Kaip dažnai pasikartoja raktinis žodis Nobelis (Nobel) Švedijos laikraščiuose 2018
metais.

25
Priedas 3. Kaip dažnai raktažodis Nobelis (Nobel) pasikartoja švediškoje spaudoje 1901 metais.

Priedas 4. Kaip dažnai raktažodžiai Nobelio prizas (Nobelpris) pasikartojo Švedijos spaudoje 1901
metais.

26