Viktorija Gecaitė: Aleksandro Stulginskio Universitetas

ALEKSANDRO STULGINSKIO UNIVERSITETAS
AGRONOMIJOS FAKULTETAS
Agroekosistemų ir dirvožemio mokslų institutas
VIKTORIJA GECAITĖ
ŽEMĖS DIRBIMO ĮTAKA LIGŲ IR KENKĖJŲ

PLITIMUI SKIRTINGŲ VEISLIŲ ŽIEMINIŲ RAPSŲ
PASĖLYJE
Magistro baigiamasis darbas
Studijų sritis: Žemės ūkio mokslai

Studijų kryptis: Agronomija
Studijų programa Agronomija
Akademija, 2013
Magistro baigiamojo darbo valstybinė kvalifikacinė komisija:
(Patvirtinta Rektoriaus įsakymu Nr. .............)
Agronomijos fakulteto studentų baigiamųjų darbų vertinimo komisijos įvertinimas:
....................................................................................................................................
Pirmininkas: Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) direktorius,

profesorius habil.dr. Zenonas Dabkevičius
Nariai:
Agronomijos fakulteto dekanas, Žemės ūkio ir maisto mokslų instituto
docentas dr. Viktoras Pranckietis (mokslininkas–praktikas)
Žemės ūkio ir maisto mokslų instituto docentas dr. Vytautas Liakas
(mokslininkas–praktikas)
Agroekosistemų ir dirvožemio mokslų instituto profesorius habil. dr.
Rimantas Velička (mokslininkas–praktikas)
Agroekosistemų ir dirvožemio mokslų instituto direktorė, docentė dr.
Darija Jodaugienė (mokslininkas)
UAB ,,Dotnuvos projektai“ vadovas dr. Rimantas Dapkus (socialinis
partneris–praktikas)
Vadovė Doc. dr. Rita Pupalienė
ASU, Agrosistemų ir dirvožemio mokslų instituitas
Recenzentė Doc. dr. Aušra Marcinkevičienė
ASU, Agrosistemų ir dirvožemio mokslų instituitas
Oponentas Prof. habil.dr. Zenonas Dabkevičius
Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) direktorius
2
Gecaitė, V. Žemės dirbimo įtaka ligų ir kenkėjų plitimui skirtingų veislių žieminių rapsų
pasėlyje. Agronomijos studijų programos magistro darbas / Vadovė doc. dr. R. Pupalienė;
ASU. Akademija, 2013. 50 p.: 20 pav., 3 lentelės. Bibliogr.: 73.
SANTRAUKA
Lauko eksperimentas atliktas 2010–2012 m. Akmenės rajone, Kruopių seniūnijoje,

Kruopių km. ūkininko Valiaus Ąžuolo ūkyje. Eksperimento lauko dirvožemis yra tipingas
pasotintasis rudžemis (Eutric Cambisol).
Tyrimų objektas – žieminių rapsų (Brassica napus var. oleifera DC) linijinės ir
hibridinių veislių, pasėtų, į supaprastintai ir tradiciniu būdu dirbtą dirvą, pasėliai.
Darbo metodai: ligų ir kenkėjų paplitimas vertintas naudojantis moksliniu metodiniu
leidiniu ,,Žemės ūkio augalų kenkėjai, ligos ir jų apskaita“ (2002).
Darbo rezultatai. Žemės dirbimas turėjo esminės įtakos fomozės pažeistų augalų
proc. linijinės veislės žieminių rapsų pasėliuose. Fomozės pažeistų augalų dalis ir ligos
intensyvumas buvo didesni hibridinių veislių pasėliuose. Žemės dirbimas ir veislė neturėjo
esminės įtakos juodosios dėmėtligės paplitimui pasėliuose. Mažiau juodosios dėmėtligės
pažeistų ankštarų buvo linijinės veislės pasėliuose, tačiau hibridinių veislių pasėliuose šios
ligos intensyvumas buvo mažesnis. Žieminių rapsų pasėliuose verticiliozei mažiau atsparūs
buvo hibridinės veislės rapsai.
Žemės dirbimas turėjo esminės įtakos žieminių rapsų sėklų derlingumui. Didžiausias
tirtų veislių žieminių rapsų sėklų derlingumas gautas taikant supaprastintą žemės dirbimą.
2010–2012 m. nenustatyta statistiškai patikimų priklausomumų tarp juodosios dėmėtligės,
fomozės bei verticiliozės paplitimo pasėliuose ir sėklų derliaus. Nustatytas silpnas statistiškai
patikimas tiesinis priklausomumas tarp rapsų stiebų kenkėjų pažeidimų ir žieminių rapsų
derlingumo. Ligų plitimas pasėliuose ir sėklų derlius priklausė nuo atskirų metų
meteorologinių sąlygų.
Raktažodžiai: žieminiai rapsai, žemės dirbimas, veislė, ligos, kenkėjai
3
Gecaitė, V. The influence of soil tillage on diseases and pests spreading in winter rape
crop of different cultivars. Master thesis of Agronomy study program / Supervisor assoc.
prof. dr. R. Pupalienė; ASU. Akademija, 2013, 50 p.: 20 figures, 3 tables. References: 73
titles.
SUMMARY
Field experiment was conducted on 2010–2012 in the farm of Valius Ąžuolas in

Kruopiai village, Kruopiai municipality, Akmene district. Soil of the experimental field –
Eutric Cambisol.
Object of the work – Winter rape (Brassica napus var. oleifera DC) crops of
conventional and hybrid cultivars sown in the soil under traditional and reduced soil tillage.
Method of the work – spreading of pests and diseases was evaluated using
scientifical-methodical publication ,,Žemės ūkio augalų kenkėjai, ligos ir jų apskaita“ (Pests,
diseases and their accouting in agricultural crops) (2002).
The results of the work. Soil tillage significantly influenced the number of plants
damaged by Leptospaeria spp. in crop of conventional winter rape cultivar. The percentage of
plants damaged by Leptospaeria spp. and disease intensity was higher in crops of hybrid
cultivars. Soil tillage and cultivar had no significant influence on the spreading of Alternaria
brassica in winter rape crops. Lower amount of siliques damaged by Alternaria brassica was
established in crops of conventional cultivar, but the intensity of this disease was lower in
crops of hybrid cultivars. Winter rape of hybrid cultivars was less resistent for Verticillium
dahliae.
Soil tillage significantly influenced seed yield of winter rape. The highest seed yield
of winter rape was obtained under reduced soil tillage. No significant correlations were
established between seed yield of winter rape and diseases spreading in crops in 2010–2012.
Weak significant linear corelation was established between winter rape seed yield and stem
pests syptoms. Meteorological conditions influenced diseases spreading in winter rape crops
and seed yield of winter rape.
Key words: winter rape, tillage, cultivar, diseases, pests.
4
LENTELIŲ IR PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS
Lentelės:
1. 2.1 lentelė. Lauko eksperimente atlikti darbai ir naudotos agrotechninės

priemonės...............................................................................................................23
2. 3.5.1 lentelė. Žieminių rapsų sėklų derlingumas, taikant skirtingus žemės dirbimo
būdus, 2011 m. Akmenės rajonas. .........................................................................41
3. 3.5.2 lentelė. Žieminių rapsų sėklų derlingumas, taikant skirtingus žemės dirbimo
būdus, 2012 m. Akmenės rajonas. .........................................................................41
Paveikslai:
3. 2.4.3 pav. Kritulių kiekis lauko eksperimentų vykdymo metu, Akmenės rajonas,
2010–2011m. ..........................................................................................................24
4. 2.4.4 pav. Oro temperatūros duomenys lauko eksperimentų vykdymo metu,
Akmenės rajonas, 2010–2011 m. ...........................................................................25
2. 2.4.1 pav. Kritulių kiekis lauko eksperimentų vykdymo metu, Akmenės rajonas,
2011–2012 m. .........................................................................................................25
3. 2.4.2 pav. Oro temperatūros duomenys lauko eksperimentų vykdymo metu,
Akmenės rajonas, 2011–2012 m. ...........................................................................26
5. 2.5.1 pav. Fomozės pažeisti rapsai. Nuotr. Lina Butkevičienė. ............................27
6. 2.5.2 pav. Juodosios dėmėtligės pažeidimai ant ankštarų ir stiebų.
Nuotr. Zitos Kriaučiūnienės. ................................................................................27
7. 2.5.3 pav. Rapsinis paslėptastraublis ir pažeistas augalo stiebas.
Nuotr. Kustodija. ....................................................................................................29
8. 3.1.1 pav. Fomozės paplitimas žieminių rapsų pasėliuose 2010–2011 m.
Akmenės rajonas. ..................................................................................................30
9. 3.1.2 pav. Fomozės paplitimas žieminių rapsų pasėliuose 2011–2012 m.
Akmenės rajonas. ..................................................................................................31
10. 3.1.3 pav. Fomozės intensyvumas žieminių rapsų pasėliuose 2010–2011 m.
Akmenės rajonas. ...................................................................................................32
5
11. 3.1.4 pav. Fomozės intensyvumas žieminių rapsų pasėliuose 2011–2012 m.
Akmenės rajonas. .................................................................................................33
12. 3.2.1 pav. Juodosios dėmėtligės paplitimas ant žieminių rapsų ankštarų 2010–2011
m. Akmenės rajonas. ............................................................................................34
13. 3.2.2 pav. Juodosios dėmėtligės paplitimas ant žieminių rapsų ankštarų 2011–2012
m. Akmenės rajonas. .............................................................................................35
14. 3.2.3. pav. Juodosios dėmėtligės ligos intensyvumas žieminių rapsų pasėliuose
2010–2011 m. Akmenės rajonas. ...........................................................................35
15. 3.2.4. pav. Juodosios dėmėtligės ligos intensyvumas žieminių rapsų pasėliuose
2011–2012 m. Akmenės rajonas. ..........................................................................36
16. 3.3.1 pav. Verticiliozės paplitimas žieminių rapsų pasėliuose 2010–2011 m.
Akmenės rajonas. ...................................................................................................37
17. 3.3.2 pav. Verticiliozės paplitimas žieminių rapsų pasėliuose 2011–2012 m.
Akmenės rajonas. ..................................................................................................38
18. 3.4.1. pav. Paslėptastraublio pažeidimai žieminiuose rapsuose 2010–2011 m.
Akmenės rajonas. .................................................................................................39
19. 3.4.2. pav. Paslėptastraublio pažeidimai žieminiuose rapsuose 2011–2012 m.
Akmenės rajonas. ..................................................................................................39
20. 3.6.1 pav. Rapsinio stiebinio paslėptastraublio ir žieminių rapsų sėklų derlingumo
priklausomumas. ....................................................................................................42
6
TURINYS
ĮVADAS .......................................................................................................................... 8
1. LITERATŪROS APŽVALGA ................................................................................. 10
1.1. Morfologinės ir biologinės savybės ........................................................ 10
1.2. Žieminių rapsų veislės ............................................................................ 11
1.3. Žemės dirbimas žieminiam rapsams ..................................................... 14
1.4. Žieminių rapsų sėjos laikas ir agrotechnika ......................................... 16
1.5. Žieminių rapsų ligos ir kenkėjai ............................................................ 18
2. TYRIMO METODAI IR SĄLYGOS ...................................................................... 23
2.1.Tyrimo objektas........................................................................................ 23
2.2. Eksperimento vieta ir dirvožemis .......................................................... 23
2.3. Eksperimento variantai ir vykdymo sąlygos.........................................23
2.4. Meteorologinės sąlygos............................................................................25
2.5. Atlikti stebėjimai, analizės ir jų metodai .............................................. 28
2.6. Tyrimų duomenų statistinė analizė ....................................................... 30
3. DARBO REZULTATAI IR JŲ ANALIZĖ ............................................................. 32
3.1. Fomozės išplitimas žieminiuose rapsuose ............................................. 32
3.2. Žieminių rapsų juodosios dėmėtligės (alternariozės) pažeidimas
ankštarose ...................................................................................................... 36
3.3. Verticiliozės paplitimas žieminių rapsų pasėlyje ................................. 39
3.4. Rapsų stiebų kenkėjų pažeidimai žieminiuose rapsuose......................41
3.5. Žemės dirbimo įtaka žieminių rapsų sėklų derlingumui ir
derliaus struktūros elementams .................................................................... 43
3.6. Linijinių ir hibridinių veislių žieminių rapsų sėklų derliaus
priklausomumas nuo ligų paplitimo pasėlyje .............................................. 45
IŠVADOS ....................................................................................................................... 47
LITERATŪROS SĄRAŠAS ......................................................................................... 48
PRIEDAI ........................................................................................................................54
7
ĮVADAS
Rapsas (Brassica napus L.) – svarbiausia žaliava augalinio aliejaus gamybai vidutinio
klimato zonoje ir antra tarp aliejinių augalų pagal svarbumą pasaulyje (Butkutė ir kt., 2006).
Keičiantis klimatui vis rapsų daugiau auginama Šiaurės ir Rytų Europoje, tačiau ir Pietų bei
Centrinėje Europoje rapsai lieka plačiai paplitę augalais. Pietvakarių Europoje rapsų plotai
pradeda mažėti (Peltonen-Sainio et al., 2009). Dėl fitosanitarinių savybių ir sugebėjimo stelbti
piktžoles rapsai vertinami kaip puikus priešsėlis kitiems augalams, didinantis sėjomainos
produktyvumą.
Tinkamų rapsams auginti žemių yra visuose Lietuvos rajonuose (Lietuvos
dirvožemiai, 2001). Lietuvoje daugiau auginama linijinių veislių žieminių rapsų, mažiau
paplitę hibridinės veislės. Ūkininkams auginti rekomenduojamos hibridinės veislės yra
produktyvesnės, gyvybingesnės, jas galima pasėti vėliau, bet hibridinės veislės yra reiklesnės
augimo sąlygoms – būtina pakankamai tręšti, naudoti pesticidus. Šios priemonės yra svarbios
geram žieminių rapsų pasiruošimui žiemoti ir sudaro dalį žieminių rapsų auginimo
technologijos, kuri leistų ūkininkaujantiems gauti gerą žieminių rapsų sėklų derlių (Velička ir
kt., 2006).
Žemdirbystės instituto mokslininkai nurodo, kad rapsų sėklų derlius esmingai
priklauso nuo pasėlio ligotumo. Atlikti įvairių žieminių rapsų veislių palyginimo tyrimai
parodė, kad tiek nupurškus fungicidais, tiek be fungicidų hibridinių veislių sėklų derlius buvo
6–9 %. didesnis, nei linijinių veislių rapsų sėklų derlius (Brazauskienė, Ronis, 2009).
Žieminių rapsų sėklų derlių mažina pastaraisiais metais rapsų pasėliuose vis sparčiau
plintančios įvairios ligos. Sparčiam grybinių ligų plitimui turi įtakos didėjantys rapsų plotai, t.
y. didėjanti rapsų dalis pasėlių struktūroje, taip pat šiltas ir ilgas ruduo. Kaip nurodo I.
Brazauskienė ir kt. (2007), meteorologiniai veiksniai, ypač kritulių kiekis ir jų dažnumas,
nulemia ligų sukėlėjų plitimą. Meteorologines sąlygas kaip vieną svarbiausių veiksnių,
nulemiančių grybinių ligų plitimą bastutinių šeimos augalų pasėliuose, nurodo T. Kurowski ir
kt. (2010). Tačiau P. Juroszek ir A. V. Tiedeman (2011) teigia, kad augintojo taikomos
agrotechninės priemonės (žemės dirbimas, pasėlių priežiūra ir kt.) gali turėti didesnės įtakos
grybinių ligų atsiradimui ir paplitimui pasėlyje negu klimato pokyčiai. Šiltėjant klimatui
rudens – žiemos laikotarpiu, keičiasi žieminių rapsų sėjos laikas, nuo kurio labai priklauso
augalų pasiruošimas žiemojimui, pasėlių ligotumas ir sėklų derlius. Hibridinių veislių rapsai
paprastai derlingesni negu linijinių veislių, tačiau yra reiklesni augimo sąlygoms ir taikomai
8
agrotechnikai: juos auginant būtinas intensyvus tręšimas ir intensyvi augalų apsauga nuo ligų
ir kenkėjų (Brazauskienė, Ronis, 2009).
Hipotezė – skirtingos žieminių rapsų veislės ir žemės dirbimas turės įtakos
nevienodam ligų ir kenkėjų plitimui pasėliuose.
Tyrimo objektas – žieminių rapsų linijinės ir hibridinių veislių, pasėtų į supaprastintai
ir tradiciniu būdu dirbtą dirvą, pasėliai.
Tyrimo tikslas – įvertinti žemės dirbimo įtaką ligų ir kenkėjų plitimui skirtingų
veislių žieminių rapsų pasėliuose.
Tyrimo uždaviniai – tradiciniu būdu ir supaprastintai dirbtoje žemėje augančiuose
skirtingų veislių žieminių rapsų pasėliuose įvertinti:
− fomozės pažeistų augalų proc. ir ligos intensyvumą;
− juodosios dėmėtligės pažeistų ankštarų proc. ir ligos intensyvumą;
− verticiliozės pažeistų augalų procentą;
− rapsų stiebų kenkėjų pažeistų augalų proc.;
− rapsų sėklų derlingumą ir derliaus struktūros elementus;
− priklausomumus tarp rapsų sėklų derlingumo ir ligų bei stiebų kenkėjų plitimo
pasėliuose.
9
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Morfologinės ir biologinės savybės
Žieminiai rapsai Lietuvos agrometeorologinėmis sąlygomis yra beveik dvigubai

produktyvesni nei vasariniai rapsai, kadangi žieminiai rapsai pirmuose vystymosi tarpsniuose
ilgiau formuoja produktyvumo elementus (Šlapakauskas, Duchovskis, 2008). Pasėjus
žieminius rapsus pavasarį, jie per visą vasarą išlieka skrotelės tarpsnyje, kadangi nepraėjęs
jarovizacijos žemoje temperatūroje neformuoja žiedų ir nežydi (Velička ir kt., 2000).
Rapsų lapai stiebo apačioje yra su koreliais, o viršuje – apglėbiantys stiebą, melsvo
atspalvio. Žiedynas – kekė. Žiedai nedideli, gelsvi, turi nektaro. Vaisius – ankštara, joje – 40–
50 sėklų. Sėklos apskritos, tamsiai rudos, labai smulkios. 1000 sėklų sveria apie 3–7 g. Rapsai
– vienamečiai augalai. Jų šaknys liemeninės, ilgos, smarkiai išsišakojusios plonomis
šaknelėmis. Paima tik lengvai vandenyje tirpstančias medžiagas. Stiebas stačias, gerai
išsivystęs, iki 1 m. aukščio ir daugiau, šakotas, su melsvu ar violetiniu atspalviu, padengtas
vaško sluoksniu. Žieminiai rapsai rudenį išaugina 5–9 lapų skrotelę, o stiebas pradeda vystytis
kitų metų pradžioje. Rapsai gana reiklūs klimatui ir dirvožemiui. Gerai auga esant drėgnam ir
švelniam klimatui. Žieminiai rapsai – jautrūs žiemojimo sąlygoms. Rapsai labai anksti
sužaliuoja, nupjauti gerai atželia. Žieminių rapsų sėklose yra 45–50 % aliejaus (Lazauskas,
1998).
Žieminiai rapsai geriausiai auga lygiuose, melioruotuose, vidutinio sunkumo ir
smėlingo priemolio bei priesmėlio su laidžiu podirviu, rūgštokos bei neutralios pH reakcijos
gerai maisto medžiagomis aprūpintuose dirvožemiuose. Rapsai – augalai, gerai panaudojantys
drėgmę, bet nemėgstantys jos pertekliaus. Drėgmės jie sunaudoja 1,5–2 kartus daugiau negu
varpiniai augalai (Маковски, 1998). Lietuvoje vidutinis kritulių kiekis 650 mm, rapsams
optimalus – 600–700 mm per metus. Rapsų sėklos dygsta tiktai sugėrusios vandens,
atitinkančio 60 %. jų pačių svorio. Pirmųjų vystymosi tarpsnių metu, kai intensyviai
formuojasi šaknų sistema, ariamajame sluoksnyje turi būti apie 20 mm drėgmės. Būna atvejų,
kai žieminiai rapsai žūva dėl fiziologinės sausros. Anksti pavasarį įšalusioje arba šaltoje
dirvoje šaknys nepaima vandens, o išlikę lapai jį garina. Taip pat svarbu, kad drėgmės
rapsams pakaktų pavasarį skrotelės formavimosi metu bei butonizacijos ir žydėjimo
tarpsniuose (Velička, 2002).
10
Rapsai ontogenezės cikle praeina 12 organogenezės etapų. Kritiniai etapai maisto
medžiaigų ir kritulių atžvilgiu, yra VI, VII, VIII ir IX.
VI – mikro ir makro sporogenezė. Šiame etape formuojasi žiedadulkės todėl labai
svarbu kad visi veiksniai būtų teigiami ir jų susiformuotų daug. VII-VIII – gametogenezė. Tai
lytinių lastęlių susidarymas. IX- žydėjimas. Šiame etape vyksta apdulkinimo procesas
(Šlapakauskas, Duchovskis, 2008).
Lietuvoje yra pakankamas vidutinis kritulių kiekis reikalingai rapsų drėgmei
užtikrinti. Kritulių kiekis, optimalus rapsams, yra 600–700 mm per metus. Jie ypač yra reiklūs
drėgmei, tačiau nepakenčia užmirkimo visais augimo ir vystymosi tarpsniais. Drėgmės
perteklius ypač kenksmingas pavasarį, kai per žiemą nusilpę augalai ilgiau negauna per šaknis
oro. Tuomet dalis šaknų apmiršta ir augalai žūva. Rapsams gruntinis vanduo turi būti ne
aukščiau kaip pusantro metro gylyje (Velička ir kt., 2000).
Žieminių rapsų vegetacija pavasarį prasideda, kai vidutinė paros oro temperatūra
pasiekia +1 – +3 °C, o dirvos – +2 – +9 °C. Jei viršūnės pumpuras žiemos metu žūva,
pavasarį pradeda augti šoniniai pumpurai. Vietoj vieno stiebo auga 3 − 4, ir augalas įgauna
krūmo pavidalą. Žieminiai rapsai žydi anksti, o tuo metu galimos vėlyvos šalnos, kurios
pavojingesnės pavasarį negu rudens periodo metu (Маковски, 1998). Žydėjimo tarpsnis gali
trukti nuo 20 dienų iki pusantro mėnesio, tai priklauso nuo oro temperatūros, kuo oras
vėsesnis tuo ilgiau trunka šis tarpsnis. Dar praeina beveik vienas mėnuo nuo žydėjimo
pabaigos iki sėklų subrendimo. Aktyviųjų temperatūrų suma žieminių rapsų sėkloms
užauginti turi būti 2400 ºC (Velička, 2002). Žieminių rapsų augimui reikia kuo mažesnių
temperatūros svyravimų pasibaigus rudens vegetacijai ir pakankamai šilumos visuose augimo
ir vystymosi tarpsniuose (Domeika ir kt., 1999).
Prasto žieminių rapsų derliaus ūkiuose pagrindinės priežastys yra: veislių
nepakankamas suderinamumas su šalies klimatinėmis sąlygomis, netinkamas dirvų
parinkimas žieminiams rapsams, ūkininkų nesugebėjimas įsisavinti šiuolaikines rapsų
auginimo technologijas bei mokslinių tyrimų trūkumas. Ypač derlius mažina patiriami
nuostoliai kombainų darbo metu bei sėklų valymo, džiovinimo ir transportavimo cikluose
(Bernotas, 2003; Velička, 2002).
1.2. Žieminių rapsų veislės
Lietuvoje rapsų selekcija nėra vykdoma, visos pas mus auginamos rapsų veislės
sukurtos užsienio kompanijose, todėl jų jautrumas vietinėms įvairias grybines ligas
sukeliančių grybų populiacijoms mūsų šalies sąlygomis gali būti skirtingas, nei šalyse,
11
kuriose veislės sukurtos (Velička ir kt., 2009). Mūsų respublikos žemės ūkiui svarbu turėti
savas veisles, todėl būtina atlikti įvežtinių veislių, kurios galės būti naudojamos selekcijoje,
įvertinimą. Kryžminimui paprastai naudojamos linijinės veislės. Jos gerai žiemoja, turi
pakankamą riebalų kiekį sėklose (su didesniu nei 60 % oleino rūgšties kiekiu), augalai yra
produktyvūs. Dabar pasaulyje auginamos 00 tipo veislės, pasižyminčios stabiliu geru
žiemojimu, aukštu riebalų derliumi (apie 40 % riebalų sėklose), atsparumu ligoms ir
kenkėjams (Gruzdienė ir kt., 2001).
Pastaruoju metu 00 tipo veislėms keliami vis nauji ir vis didesni reikalavimai,
paskutinieji keliami reikalavimai: tai atsparumas vėlyvai sėjai, geras biologinis
atsinaujinimas, sėklų brendimo tolygumas. Todėl selekcijoje pereinama nuo ilgamečio ir
brangaus tarprūšinio kryžminimo prie naujų biotechnologijos metodų, iš kurių išskirtina genų
inžinerija (Velička ir kt., 2009). 1990 metais pirmą kartą pasaulyje Vokietijoje H.G. Lembkės
firmoje buvo išvestas pirmasis žieminių rapsų hibridas. Gautos sudėtingos hibridinės linijos
(Composite Hybrid Lines), kurias sudaro 70–80 % tėviškai sterilus hibridas ir 30–20 %.
vienas ar keli apdulkintojai. Hibridiniai rapsai gyvybingesni, geresnės regeneracijos,
atsparesni stresams, pastovesnio ir didesnio derlingumo negu įprastos veislės. Jų sėklos yra
tris kartus brangesnės, bet mažesnė sėklos norma (Lembke, 1993).
Lauko eksperimente auginamos žieminių rapsų veislės linijinė ‛Sunday’ ir hibridinės
‛Visby’ ir ‛Titan’ įrašytos į “Nacionalinį augalų veislių sąrašą“ Lietuvoje: ‛Sunday’ – 2006
m., ‛Visby’ – 2011 m., ‛Titan’ – 2006 m.
‛Sunday’ žieminių rapsų veislė sukurta Danijoje, Danisco Seed sėklininkystės
firmoje. Rapsų veislių ūkinio vertingumo nustatymo bandymuose veislė tirta 2003–2005 m.
trijose augalų veislių tyrimo stotyse, tačiau 2002–2003 m. žiemą visi žieminių rapsų veislių
augalai Plungės, Kauno ir Utenos AVT stotyse žuvo. Todėl pateikiami tik 2004 ir 2005 m.
‛Sunday’ veislės rapsų tyrimų rodikliai. Šiais veislės tyrimo metais gautas palyginti geras
vidutinis sėklų derlius – 3,96 t ha-1, kuris buvo net 0,73 t ha-1 (22,6 %) didesnis už
standartinės ‛Valesca’ veislės. Potencinės ‛Sunday’ veislės derlingumo galimybės yra didelės,
ką patvirtina 2005 m. Kauno augalų veislių tyrimo stotyje gautas net 5,56 t ha-1 sėklų derlius
(VAVTC bandymų duomenys).
Sėklos stambios, 1000 jų vidutinis svoris 4,86 g. Jose nustatytas vidutinis riebalų
kiekis sudarė 43,6 %, baltymų – 23,3 %, eruko rūgšties – 0,7 % ir gliukozinolatų – 5,1 μmol
g. Tyrimo metais ‛Sunday’ veislės žieminiai rapsai gerai žiemojo. Jų ištvermingumas
žiemojimui įvertintas 8 balais. Augalų vidutinis aukštis sudarė 131 cm. Šios rapsų veislės
augalai pakankamai atsparūs išgulimui ir sėklų išbyrėjimui iš ankštarų. Šie veislės požymiai
12
atitinkamai įvertinti 8,9 ir 8 balais, tačiau ‛Sunday’ veislės rapsai subręsta 3 dienom vėliau už
standartinės ‛Valesca’ veislės. Jos augalų vegetacijos periodo vidutinė trukmė 209 dienos.
Bandymuose šios rapsų veislės augalai mažai buvo pažeisti ligų. Atskirose augalų
veislių tyrimo stotyse juodosios dėmėtligės buvo pažeista tik 3–10 % augalų (Rapsų veislių
įrašytų į Nacionalinį augalų veislių sąrašą charakteristikos, 2012).
‛Visby’ žieminių hibridinių rapsų veislė sukurta Vokietijoje, Norddeutsche
Pflanzenzucht Hans–Georg Lembke KG sėklininkystės firmoje. Šios veislės ūkinio
vertingumo tyrimai atlikti 2008–2010 m. Plungės, Kauno ir Utenos AVT stotyse. Jose tyrimo
metais gautas vidutinis 4,87 t ha-1 sėklų derlius. Gausiausias jų derlius įrengtuose bandymuose
buvo išaugintas 2009 m. Kauno AVT stotyje – 6,2 t ha-1 (VAVTC bandymų duomenys).
Sėklos vidutinio stambumo, 1000 jų vidutinis svoris – 5,07 g. Atlikus laboratorines
analizes ‛Visby’ veislės rapsų sėklose nustatytas toks vidutinis šių medžiagų kiekis: riebalų –
45,6%, baltymų – 27,7 %, eruko rūgšties 0,21% ir 7,94 μmol·g-1 gliukozinolatų. Pagal eruko
rūgšties ir gliukozinolatų kiekį sėklose veislė priskiriama maistiniam 00 rapsų veislių tipui.
Jų žiemkentiškumas vidutiniškai įvertintas 6,6 balo. Šios veislės rapsų augalų vidutinis
aukštis – 145 cm. Jų stiebai labai tvirti. Sėklos gerai laikosi ankštarose. Atsižvelgiant į tai,
augalų atsparumas išgulimui įvertintas 9 balais, o sėklų išbyrėjimui iš ankštarų – 8,6 balo. Šių
rapsų vegetacijos periodo vidutinė trukmė 203 dienos (Rapsų veislių įrašytų į Nacionalinį
augalų veislių sąrašą charakteristikos, 2012).
‛Titan’ Žieminių rapsų hibridas, pasižymintis labai aukštu derlingumu ir aukštu
aliejaus kiekiu sėklose. Pasižymi itin dideliu ankštarų skaičiumi, tuo šis hibridas išsiskiria iš
standartinių veislių. (Augas, 2007). Ši žieminių hibridinių rapsų veislė sukurta Vokietijoje,
NPZ sėklininkystės firmoje. Ūkinio vertingumo nustatymo tyrimai atlikti 2004–2005 m.
trijose augalų veislių tyrimo stotyse, kuriose gautas vidutinis 3,91 t ha-1 sėklų derlius.
Didžiausias jų derlius buvo subrandintas 2005 m. Kauno AVT stotyje – 5,14 t ha-1.
Sėklos vidutinio stambumo, 1000 jų vidutinis svoris 4,66 g. Šio hibrido sėklos
pasiţymi gera kokybe. Jose nustatytas gana didelis vidutinis riebalų kiekis – 43,9 %. Baltymai
sudarė 24,7 %, eruko rūgšties nustatyta 0,9 %, o gliukozinolatų – 3,7 μmol·g-1.
Augalai įrengtuose bandymuose palyginti gerai žiemojo. Jų ištvermingumas žiemojimo
sąlygoms vidutiniškai įvertintas 7,7 balo. Šio hibrido augalų vidutinis aukštis 137 cm. Jie
pasižymėjo atsparumu išgulimui ir sėklų išbyrėjimui iš ankštarų. ‛Titan’ rapsų hibrido
požymiai įvertinti 8,9 ir 8 balais.
Pagal sėklų subrendimo laiką šis hibridas yra vidutinio ankstyvumo. Jo sėklos
vidutiniškai subręsta per 208 dienas. Bandymuose 5–10 proc. augalų buvo pažeista juodosios
dėmėtligės. Kitų ligų pažeidimai buvo labai nežymūs.
13
Plungės AVT stotyje įrengtuose bandymuose tyrimo metais iki 10 % šios veislės rapsų
pažeidė juodoji dėmėtligė, o Kauno AVT stotyje 2009 m. iki 26 % pažeidė pilkasis puvinys.
Kitų ligų pažeidimų nenustatyta (VAVTC bandymų duomenys).
Dėl veislių gausos ir jų gebėjimo prisitaikyti prie neretai net labai įvairuojančių
augimo sąlygų, galima rapsus auginti labai įvairiomis agroklimatinėmis sąlygomis. Tačiau
pastaruoju metu žemdirbiai sėja užsienyje sukurtas žieminių rapsų veisles, kurios pasižymi
dideliu derlingumu, bet dažnai yra neatsparios žiemojimui (Bernotas, 2003).
1.3. Žemės dirbimas žieminiams rapsams
Kaip nurodo R. Velička (2002), ,,žieminiams rapsams žemės dirbimas gali būti dvejopas –
klasikinis (su arimu) ir supaprastintas (be arimo, apsiribojant purenimu)“. Taikant tradicinį
(klasikinį) žemės arimą, ne vėliau kaip trys savaitės prieš žieminio rapso sėją pradedama
dirbti žemę. Po priešsėlio derliaus nuėmimo atliekamas pagrindinis žemės dirbimas. Galima
skusti lėkštiniu skutiku 10–12 cm gyliu. Vėliau, praėjus 10–12 d. ariama (dažniausiai 20–
25 cm gyliu). Nepiktžolėtos dirvos, neturinčios velėnos dirvos gali būti iškarto ariamos.
Pagrindinis žemės dirbimas priklauso nuo priešsėlio. Priešsėjinis žemės dirbimas – lyginimas,
purenimas, suslėgimas – atliekamas pagal poreikį. Velička (2002) teigia, kad dirvos ruošimo
būdą rapsams lemia priešsėlis ir rapsų sėjos laikas. Auginant žieminius rapsus po dobilų,
ilgalaikė praktika bei mokslo duomenys rodo, kad drėgnesnę vasarą, anksti suarus dobilieną,
rudenį rapsai gavę mineralizacijos procese papildomai maisto medžiagų (ypač azoto), labai
suveši ir smarkiai ištįsta, dėl to blogai žiemoja ir pavasarį išretėja. S. Čiuberkis ir kt. (2008)
nustatė, kad lengvo priemolio dirvožemio dobilienos struktūra dėl žemės gilaus žemės
dirbimo dirbimo blogėjo. Sėjant žieminius rapsus po bulvių tinka supaprastintas dirvos
dirbimas – be arimo, kai naudojami tik paviršinio purenimo padargai – lėkštinės akėčios,
kultivatorius, virbalinės akėčios. Supaprastintas dirvos dirbimas gali būti ir tiesioginė sėja į
ražienas. Agrotechniniu požiūriu žieminiams rapsams tinka tiek klasikinis dirvos paruošimas,
tiek ražieninė sėja. Ekonominiu požiūriu rapsus geriau sėti į ražienas, tačiau šis sėjos būdas
efektyvus tik gerai sukultūrintose, nepiktžolėtose dirvose (Velička, 2002).
Šiltėjant klimatui, žemės ūkyje labai svarbus tampa taupus dirvožemio drėgmės
naudojimas. Vienas galimų šios problemos sprendimo būdų – tausojamųjų žemės dirbimo
sistemų taikymas (Chaves, Oliveira, 2004). Dirvų neariant, drėgmės kiekis 0–5 cm ir 5–10 cm
dirvožemio sluoksniuose padidėjo, bet sumažėjo gilesniuose sluoksniuose, palyginti su
tradiciniu ir su supaprastintu žemės dirbimu. Toks drėgmės kiekio pasiskirstymas
14
dirvožemyje išliko per visą vegetacijos laikotarpį. Augalų liekanos didino drėgmės kiekį
visuose armens sluoksniuose (Feizienė et al., 2007). K. Romaneckas ir kt. (2001) nurodo, kad
didesni drėgmės nuostoliai patiriami, kai dirbama žemė vartoma ir maišoma. Tada drėgna
žemė patenka į paviršių, kur nuo saulės ir vėjo greitai džiūsta. Po minimalaus žemės dirbimo
žemės paviršiuje daugiau lieka augalų liekanų, todėl labiau išsaugoma dirvožemio drėgmė.
Toks žemės dirbimas gerina dirvožemio savybes, bet taikant nemažiau kaip 4–5 metus.
Daugelio atveju minimalus žemės dirbimas mažai ar visai neturi įtakos augalų derliui
(Romaneckas ir kt., 2011). Žemės dirbimo įtaka būna nevienoda skirtingos granuliometrinės
sudėties dirvose. 2006–2007 m. Lietuvos žemdirbystės institute Dotnuvoje vidutinio sunkumo
priemolyje giliau karbonatingame sekliai glėjiškame rudžemyje (RDg8-k2), Endocalcari–
Epihypogleyic Cambisol (CM-p-w-can) atlikti tyrimai nustatė, kad sausais 2006 m. ir
minimalus, ir bearimis žemės dirbimas buvo pranašesni už tradicinį, nes augalai galėjo
panaudoti didesnį kiekį produktyviosios drėgmės (nuo vytimo drėgmės iki lauko drėgmės
imlumo), ypač optimalią drėgmę (nuo kapiliarumo nutrūkimo drėgmės iki lauko drėgmės
imlumo) (Šimanskaitė ir kt., 2009). M Pagliai et al., (1995) teigia, kad priesmėlio dirvoje
žemės ūkio auagalų derlius taikant skirtingas žemės dirbimo sistemas nesiskyrė, o molio
dirvose sumažėjo minimaliai dirbtoje dirvoje dėl blogesnio sėklos guolio paruošimo ir
didesnio drėgmės kiekio dirvožemio viršutiniame sluoksnyje.
Žieminiai rapsai turi gilias šaknis, todėl jiems tinka giliau supurentos dirvos. ASU
Bandymų stotyje nustatyta, kad naudojant seklų arimą kartu su podirvio (35 cm gylyje) gilaus
purenimu kultivatoriumi. Tokioje įdirbtoje dirvoje geriau sureguliuojamas vandens ir oro
režimas, rapsai geriau žiemoja ir geriau dera (Velička, 2002).
Žemės dirbimas pirmiausia daro įtaką dirvožemio fizikinėms savybėms.
Besikeičiančios dirvožemio savybės turi įtakos žemės ūkio augalų derliui. Ilgalaikė tiesioginė
sėja padidina viršutinių armens sluoksnių šlyties pasipriešinimą. Seklaus arimo, seklaus ir
gilaus purenimo esminė įtaka šlyties pasipriešinimui nenustatyta. Kiti žemės dirbimo
supaprastinimo būdai neturėjo įtakos dirvos drėgniui po žieminių kviečių sėjos, pavasarį bei
po derliaus nuėmimo. ASU atliekamuose žemės dirbimo būdų palyginimo tyrimuose 2008–
2010 m. buvo nustatyta, kad kviečių grūdų derlius buvo gautas 7 % mažesnis tik sekliai
purentuose laukeliuose, palyginti su įprastai artais laukeliais (Juchnevičienė ir kt., 2012).
Ankstesniais metais ASU Bandymų stotyje atliktų tyrimų duomenimis nustatyta, kad taikant
supaprastintą (neariminę) žemės dirbimo sistemą ar visai nedirbant žemės (ražieninė sėja),
dirvožemio fizikinės savybės iš esmės nepakinta ir gaunamas beveik toks pat augalų
derlingumas, kaip taikant ir tradicinį žemės dirbimą (Jodaugienė, 2002). LAMMC
Žemdirbystės institute atliktų tyrimų duomenimis sukultūrintose lengvo priemolio dirvose,
15
ilgametis seklus žemės dirbimas nesumažino sėjomainoje auginamų augalų derliaus,
nepablogino dirvožemio fizikinių, cheminių ir mikrobiologinių savybių, palyginti su įprastu
intensyviu žemės dirbimu, kai visi darbai buvo atliekami laiku ir kokybiškai. Žemės
supaprastinimo tikslas – darbo ir energijos sąnaudų taupymas (Čiuberkis ir kt., 2008).
Žieminių rapsų derlius priklauso nuo žemės dirbimo, tačiau didelių derliaus skirtumų
nepastebėta taikant arimą plūgu ir seklų arimą kartu su podirvio purenimu čyzeliu. Naudojant
lėkštines akėčias žieminių rapsų derlius mažėjo. Daugelis tyrinėtojų nurodo, kad minimalus
žemės dirbimas mažina aplinkos taršą, saugo ir gerina dirvožemio fizines savybes, mažai ar
visai nepakenkdamas derliui (Chiriac et al., 2012).
Latvijos mokslininkų atlikti tyrimai rodo, kad žieminių rapsų derlingumas priklausė
nuo žemės dirbimo gylio. D. Lapins et al. (2012) nustatė, kad žieminių rapsų sėklų derlius
esmingai didėjo didinant žemės dirbimo (purenimo) gylį iki 0,5 m. Purenant dirvožemį (be
apvertimo) 0,35 m gyliu, nustatytas mažesnis drėgmės kiekis bei fosforo ir kalio mažinimas
0,2–0,4 m gylyje.
Lietuvoje ir kitose pasaulio šalyse atliktų supaprastinto žemės dirbimo tyrimų
rezultatai dažnai gerokai skiriasi, o kartais vieni kitiems prieštarauja. Tai dažniausiai atsitinka
dėl to, kad tyrimai vykdomi skirtingais metodais, nevienodomis klimatinėmis sąlygomis ir
įvairiuose dirvožemiuose. Žemės dirbimo sistemos poveikis priklauso ir nuo dirvos
sukultūrinimo laipsnio, naudojamų cheminių augalų apsaugos priemonių, tręšimo
intensyvumo ir auginamų žemės ūkio augalų biologinių savybių (Juchnevičienė ir kt., 2012).
Taikant supaprastintą žemės dirbimą, labiau atsiperka realizuota produkcija – daroma
mažesnė žala dirvožemiui ir aplinkai (Derpsch, 1999).
Geresnėmis sąlygomis augantys augalai būna atsparesni ligoms ir kenkėjams. Žemės
dirbimo įtaka ligų ir kenkėjų plitimui rapsų pasėliuose yra didelė. Kaip viena iš priežasčių,
lemiančių daugelio žaladarių plitimą, dažniausiai, be plotų didėjimo ir augalų kaitos
(sėjomainų) nesilaikymo, nurodoma supaprastintas žemės dirbimas, nes ant dirvos paviršiaus
likusios augalinės liekanos sudaro sąlygas žaladarių vystymuisi (Brazauskienė, Petraitienė,
2006).
1.4. Žieminių rapsų sėjos laikas ir agrotechnika
Pradedant auginti rapsus Europos šalyse pagrindinis dėmesys buvo skiriamas

optimaliems sėjos laiko terminams nustatyti. Vokietijoje žieminius rapsus rekomenduojama
sėti nuo rugpjūčio 20 d. Iki rugsėjo 10 d. Šlezvige–Holšteine remiantis vykdytų eksperimentų
rezultatais, rekomenduojama rapsus pradėti sėti nuo rugpjūčio antros savaitės, sėjant rugsėjo
16
mėn. rekomenduojama didinti sėklos normą (Diepenbrock, 2000). A. Saunders (1985) nurodo
panašų žieminių rapsų sėjos laiką Šiaurės Airijoje: rugpjūčio pabaigą ir rugsėjo pradžią.
Baltarusijoje rekomenduojama žieminius rapsus pasėti rugpjūčio pradžioje (Маковски,
1990). Lenkijoje 40 % rapsų pasėjama laiku. Pavėluota sėja – tai ūkininkavimo nepajėgumo ir
blogo oro pasekmės (Budzynski ir kt., 2005). Krawczyk ir Skoczynski (2008) nurodo, kad
sėjos laiko įtaka derlingumui priklauso nuo vietovės dirvožemio ir meteorologinių sąlygų
konkrečiais metais. Tie patys autoriai taip pat nurodo, kad sėjos laikas ir veislė turėjo
neigiamos įtakos jų tirtų rapsų veislių (‛Viking’ ir rapsų hibrido ‛Vectra’) vystymuisi rudenį.
Velička R. (2002) nurodo, kad žieminių rapsų pasiruošimui žiemoti nuo jų sudygimo
iki žiemojimo pradžios būtinas 63–84 dienų trukmės laikotarpis ir 80 °C teigiamų vidutinių
paros oro temperatūrų suma. Šilumos kiekis pasiruošimo žiemojimui laikotarpiu turi didelės
įtakos augalų biometriniams rodikliams prieš žiemojimą. Tai lemia optimalų žieminių rapsų
sėjos laiką.
Žieminių rapsų sėjos laiko tyrimai Lietuvoje buvo atliekami 1987–2002 metais
įvairiose mokslo institucijose. L. Štuopytė ir R. Ambrozaitienė (1992), M. Rimkevičienė ir kt.
(1995), apibendrindami 1987–1993 metais tuometinėje LŽŪU (dabar–ASU) Bandymų stotyje
atliktų žieminių rapsų sėjos laiko tyrimų duomenis, teigia, kad auginant žieminius rapsus labai
svarbu parinkti tinkamą sėjos laiką. Šių tyrimų duomenimis, Lietuvos agrometeorologinėse
sąlygose žieminius rapsus rekomenduojama sėti rugpjūčio 1–2 dekadą, kad iki pasibaigiant
rudens vegetacijai augalai pasiektų pakankamą išsivystymo tarpsnį ir būtų pasirengę
artėjančiai žiemai. 1996–1999 metais LŽŪU Bandymų stotyje rapsų sėjos laiko ir sėklos
normos tyrimų rezultatai parodė, kad žieminius rapsus pasėjus rugpjūčio 1–15 dienomis, jų
sėklų derlius būna didesnis nei sėjant vėliau. R. Ambrozaitienė nurodo, kad tikslus žieminių
rapsų sėjos laikas priklauso nuo dirvožemio derlingumo, tręšimo intensyvumo, sėjos normų
bei veislės ypatumų.
S. Bernotas (2003), remdamasis LŽI Vėžaičių filiale 1998–1991 m. atliktais tyrimais,
teigia, geriausias žieminių rapsų sėklų derlius gautas pasėjus juos rugpjūčio 5–10 d. 2–8 kg
ha-1 sėklos norma.
Lietuvos žemdirbystės institute (dabar–LAMMC filialas ŽI) Dotnuvoje 1991–1997
m. atliktų tyrimų duomenimis, optimalus žieminių rapsų sėjos laikas vidurio Lietuvoje –
rugpjūčio 5–10 dienos (Montvilas, Mittas, 2000). Pasėjus žieminius rapsus rugpjūčio 5–10
dienomis, buvo gautas 30,9 %. didesnis sėklų derlius, palyginti su rugpjūčio 30 d. Sėtų
žieminių rapsų sėklų derliumi. Vėlesni, 1998–2002 m., Žemdirbystės institute atliktų žieminių
rapsų tyrimų duomenys rodo, kad optimalus žieminių rapsų sėjos laikas – rugpjūčio vidurys,
nes tada rapsai neperauga, spėja gerai pasiruošti žiemojimui ir duoda didžiausią sėklų derlių,
17
palyginti su liepos pabaigoje, rugpjūčio pradžioje ir rugpjūčio pabaigoje sėtais žieminiais
rapsais (Butkutė ir kt., 2006).
Nustatyta, kad sėjos laikas ir skirtingos meteorologinės sąlygos kiekvienais metais taip
pat turėjo esminės įtakos baltymų ir riebalų kaupimuisi rapsų sėklose. Lietuvoje auginamos
daugelio augalų veislės yra tų šalių, kurių klimatinės sąlygos panašios į mūsų – tai Vokiečių,
Danų, Švedų selekcijos veislės (Butkutė ir kt., 2006).
Žieminiams rapsams svarbu ne tik pats priešsėlis, bet ir jo nuėmimo laikas, lemiantis
optimalius dirvos ruošimo ir rapsų sėjos terminus. Taip pat svarbu pasirinkti tinkamą žemės
dirbimo būdą, kuris priklauso nuo dirvožemio mechaninės sudėties, meteorologinių sąlygų ir
lauko piktžolėtumo (Velička, 2002).
Žemės dirbimas gali būti klasikinis (su arimu) ir supaprastintas (be arimo,
apsiribojant purenimu). Klasikinis dirvos dirbimas žieminiams rapsams pradedamas ne vėliau
kaip 3 savaitės prieš jų sėją, pirmiausiai atliekamas ražienų ir dobilienų skutimas 10–12 cm
gyliu lėkštiniais skutikliais, po 10–12 dienų ariama 20–25 cm gyliu ir priešsėjiniai darbai –
dirvos lyginimas, purenimas, suslėgimas. Visus šiuos darbus reikia atlikti laiku ir laikantis
svarbiausių reikalavimų – dirvos neperdžiovinti, nedirbti šlapios dirvos, nesuslėgti sunkia
technika. Prieš sėją svarbu dirvą supurenti ne giliau ir ne sekliau kaip sėklų įterpimo gylis (2–
3 cm). Geriausiai purenimui naudoti germinatorių, arba virbalines akėčias (Lazauskas, 1998;
Montvilas, Mittas, 2000).
Supaprastintas dirvos dirbimas yra toks, kai ji ne ariama, o naudojami tik paviršinio
purenimo padargai – lėkštinės ar virbalinės akėčios, kultivatorius, germinatorius. Šis būdas
tinka žieminius rapsus sėjant į nepiktžolėtas bulvienas arba po kitų priešsėlių, kai tinkamai
naudojami herbicidai. LŽŪU bandymų duomenimis, visais tyrimų metais, sėjant į ražienines
dirvas, Lietuvoje registruotos žieminių rapsų veislės peržiemojo taip pat gerai, kaip ir žemę
dirbant tradiciniu būdu (Velička, 2002).
Kadangi žieminių rapsų šaknys giliai skverbiasi į žemę, jautriai reaguoja į dirvos
vandens ir oro režimą, tai svarbus jų daigų augimui ir žiemojimui yra ne tiktai ariamojo dirvos
sluoksnio dirbimas, bet ir podirvio purenimas. Didžiausias derlius gautas esant 1,4-1,5 Mg m-3
tankiui vidutinio sunkumo priemolyje, vidutiniškai aprūpintame drėgme (Lazauskas, 1998).
1.5. Žieminių rapsų ligos ir kenkėjai
Rapsai Lietuvoje paplito palyginti neseniai, tačiau jų auginimas sukėlė nemažai

problemų. Viena iš svarbiausių – tai bastutinių šeimai (Brasicaceae) kenkiančios ligos bei
18
agrofagai, kurie gali sumažinti derlių 30−40 % kartais jį sunaikinti (Brazauskienė ir kt.,
2004).
Lietuvos žemdirbystės instituto mokslininkų tyrimais nustatyta, kad viena pagrindinių
ir žalingiausių kasmet išplintančių rapsų ligų Lietuvoje yra juodoji dėmėtligė (Alternaria
brassicae, Alternaria brassicicola). Žieminiuose ir vasariniuose rapsuose vis sparčiau plinta ir
kita liga – fomozė (sukėlėjas Phoma lingam arba Leptosphaeria maculans). Šiek tiek rečiau
rapsų pasėliuose aptinkamos kitos grybinės ligos: pilkasis puvinys (Botrytis cinerea),
sklerotinis (baltasis) puvinys (Sclerotinia sclerotiorum), netikroji miltligė (Peronospora
parasitica arba Peronospora brassicae), tikroji miltligė (Erysiphe cruciferarum), verticiliozė
(Verticillium dahliae), šaknų gumbas (Plasmodiophora brassicae), šviesmargė
(Cylindrosporium concentricum arba Pyrenopeziza brassicae). Tikėtina, kad, didėjant rapsų
plotams, šių ligų plitimas bei jų daroma žala gali didėti (Brazauskienė, Petraitienė, 2006).
Vokietijos mokslininkų tyrimais nustatyta, kad atšilimas gali sukelti pokyčius ateityje
šių patogenų paplitimui : Alternaria brassicae (juodoji dėmėtligė), Leptosphaeria maculus
(fomozė) ir Sclerotinia sclerotiorum (sklerotinis (baltasis) puvinys) (Siebold, tiedemann,
2011).
Viena iš svarbiausių ligų paplitimo šaltinis yra oras. Drėgmė, kritulių kiekis ir
temperatūros svyravimai labiausiai įtakoja patogenų plitimą (Brazauskienė ir kt., 2004).
Didėjanti temperatūra ir ultraviovetiniai spinduliai taip pat didina grybinių ligų plitimą
(Rosenzweig, et al. 2001). Šilta ir drėgna žiema platina juodosios dėmėtligės (Alternaria)
plitimą augalų liekanose, tačiau sklerotiniui (baltasis) puviniui (Sclerotinia), fuzariozei
(Fusarium) ir verticiliozei (Verticilium) neturi didelės reikšmės (Roos et al. 2011). Tačiau
šilta ir drėgna vasara turi įtakos plisti visoms grybinėms ligoms (Weigel, 2005).
Viena iš labiausiai išplintančių rapsų ligų Europoje yra juodoji dėmėtligė (Alternaria).
Ligos sukelėjas Alternaria brassicae ir Alternaria brassicicola. Šios konidijos gyvena
ligotose augalų liekanose dirvoje. A. brassicae konidijos geriau dygsta vėsiu oru, A
brassicicola – ne žemesnėje kaip +20 °C temperatūroje. Abiejų grybų konidijoms sudygti
būtinas didesnis nei 95 % santykinis oro drėgnis, tokiu atveju jau po penkių dienų pasirodo
dėmės ant augalo lapų, stiebų ar ankštarų (Mridha, Wheeler, 1993). Liga pasirodo
ankstyvaisiais tarpsniais ant rapsų lapų, tačiau ji būna žalingesnė, kai išplinta ant ankštarų ir
stiebų. Dažni lietūs, vėjas ir didesnė nei +20 °C temperatūra – palankios sąlygos ligai plisti.
Juodoji dėmėtligė labiau plinta, kai rapsai vešlūs, tankūs, pagulę, pasėti šalia pernykščių rapsų
plotų ar net atsėliuoti (Brazauskienė, Petraitienė, 2011). Esant pakankamai drėgmės iš šilumos
(apie 25 oC), ligos sukėlėjo inkubacinis periodas teužtrunka 1−2 dienas. Liga ypač intensyviai
plinta gausiai azotu patręštame pasėlyje (Przylęcka et al., 1995).
19
Juodoji dėmėtligė rapsų pasėliuose iki žydėjimo tarpsnio plinta nežymiai, tad ir
apsauga, naudojant fungicidus šiuo laikotarpiu, nėra svarbi. Svarbiausia apsaugoti nuo šios
ligos rapsų ankštaras, tad fungicidai rekomenduojami rapsų pasėliuose naudoti ne anksčiau
kaip žydėjimo pabaigoje (Brazauskienė, Petraitienė, 2004).
Viena iš ekonomiškai svarbių žieminių ligų sukelėjų Europoje yra fomozė (sukelėjas
Leptosphaeria maculus ir Leptosphaeria biglobosa). Dėl šios ligos patiriama didelių derliau
nuostolių (Bremen, 2007). Žieminiams rapsams ši liga yra labiau žalinga negu vasariniams.
Fomozė pažeidžia rapsų daigus, suaugusių augalų lapus, stiebus ir ankštaras. Liga pasireiškia
visą vegetaciją. Tai augalo pašaknio ir stiebo apatinės dalies puvinys, kuriam būdingi tamsūs
taškeliai – grybo piknidės. Ypač liga staiga išryškėja likus 2−3 savaitėms iki derliaus
nuėmimo. Augalo stiebas paruduoja, atsiranda žaizdų. Tokie augalai lūžta nuo stipresnio vėjo.
Ankštaros gelsta (Brazauskienė ir kt., 2004). Fomoze rapsų augalai paprastai užsikrečia oru
plintančiomis askosporomis. Tai laikoma pagrindiniu šios ligos sukėlėjo infekcijos šaltiniu.
Be to, infekcija gali kilti ir nuo užsikrėtusių sėklų, nuo ligotų rapsų augalų liekanų tiesioginio
kontakto metu bei lietaus nuplautomis piknosporomis. Kiti bastutinių šeimos augalai,
piktžolės taip pat yra potencialūs infekcijos šaltiniai. Grybo askosporų plitimo periodas labai
skiriasi įvairiuose regionuose, bet paprastai sutampa su laikotarpiu, kai pasirodo jauni rapsų
augalai, kurie šiam patogenui yra jautriausi. Fomozei jautresni tankūs, silpni pasėliai bei
vėlyvos sėjos vasariniai rapsai (Thurwachter ir kt., 1999).
Siekiant apsaugoti rapsų pasėlius nuo fomozės, pirmiausia reikia stengtis nesudaryti
sąlygų šiai ligai plisti. Jautresni ligai yra kenkėjų (spragių, paslėptastraublių ir kt.) pažeisti
augalai, todėl labai svarbu rapsus nuo kenkėjų apsaugoti insekticidais. Rapsų veislės skiriasi
pagal jautrumą fomozei, todėl verta auginti atsparias ar tolerantiškas šiai ligai veisles. Per
anksti pasėti žieminiai ir per vėlai vasariniai rapsai labiau nukenčia nuo fomozės, nei pasėti
optimaliu laiku. Ši liga labiau plinta per tankiame, nei normalaus tankumo pasėlyje. Kadangi
pagrindinis ligos plitimo šaltinis yra augalų liekanos, tad palankios sąlygos fomozei plisti
susidaro auginant rapsus greta pernykščių rapsų ar kitų bastutinių šeimos augalų plotų, kur ši
liga buvo išplitusi, juo labiau – nesilaikant augalų kaitos (Brazauskienė ir kt., 2004).
Fungicidai efektyvūs nuo fomozės tik užsikrėtimo metu ir pasirodžius ligos požymams
ant lapų. Vėliau, grybui patekus iš lapų į stiebą (literatūros šaltinių duomenimis – po 2–3
savaičių), galimybės apsaugoti rapsus nuo fomozės, naudojant fungicidus, žymiai sumažėja
(Brazauskienė, Petraitienė, 2004).
Verticiliozė (sukelėjas Verticillium dahliae ) palyginus nesenai atsiradusi žieminių
rapsų liga, kuri labiau paplitusi šaltesnėje Europos dalyje (Evans et al., 2009). Tokiose
kraštuose dažniausiai šia liga užsikrečia daugiau kaip 50 % žieminių rapsų pasėlių (Zeise,
20
Steinbach, 2004). V. dahliae grybas žiemoja ligotose augalų liekanose dirvoje. Liga plinta
mikroskleročiais, kurie dirvoje su augalų liekanomis išlieka gyvybingi keletą metų. Vengti
ligos užkrato (mikroskleročių) pernešimo į kitus laukus dirvos dirbimu (Dunker, Tiedemann,
2006). Apsaugos priemonių nėra, išskyrus tai, kad rapsus tame pačiame lauke reikėtų sėti ne
dažniau kaip kas 5–6 metai. Naikinti piktžoles, kaip tarpinius šios ligos sukėlėjo augalus
(Dunker et al., 2008).
Sėjos laikas kaip žaladarių plitimą reguliuojanti priemonė taikoma įvairių augalų
pasėliuose (Flint, Gouveia, 2001). Užsienyje atliktų tyrimų rezultatai rodo, kad didžiausią žalą
ligos padaro žemės ūkio augalams, kai jie užsikrečia netrukus po sudygimo (Sun et al., 2000).
Mokslinėje literatūroje nurodoma, kad yra priklausomumas tarp žieminių rapsų sėjos laiko ir
fomozės paplitimo pasėlyje prieš derliaus nuėmimą. Vėlyvos sėjos žieminių rapsų pasėliuose
fomozė buvo mažiau paplitusi (Aubertot et al., 2004). Lietuvos žemdirbystės institute (dabar
– LAMMC filiale LŽI) atliktais tyrimais buvo nustatyta tendencija, kad juodoji dėmėtligė ir
fomozė ant žieminių rapsų lapų labiau išplito ankstyvesnių sėjų pasėliuose (Petraitiene,
Brazauskiene, 2005). Tačiau kiti autoriai teigia priešingai – paankstinta sėja mažino šios ligos
plitimą žieminių rapsų pasėliuose (Söchting, Verreet, 2003).
Taikant intensyvią žieminių ir vasarinių rapsų auginimo technologiją, vienu iš
svarbiausių rapsų produktyvumą mažinančių veiksnių tampa kenkėjų daroma žala
(Brazauskienė, Semaškienė, 2006).
Pagrindiniai rapsų kenkėjai yra kryžmažiedinės spragės (Phyllotreta nemorum,
Phyllotreta undulata), rapsiniai žiedinukai (Meligethes aeneus), rapsiniai stiebiniai
paslėptastraubliai (Ceutorhynchus napi), ankštariniai paslėptastraubliai (Ceutorhynchus
assimilis) (Šurkus, Gaurilčikienė, 2002).
Dauguma organinių ūkių ūkininkų vis dažniau atsisako žieminių rapsų auginimo,
nepaisant jų naudingumą sėjomainose bei gyvūnų pašarui. Žieminių rapsų auginimui kelia
didelę problemą vis sparčiau plintantys kenkėjai, kuriuos sunku kontroliuoti be cheminio
apdorojimo (Alford et al., 2003).
Pavojingiausi bei didžiausią žalą pavasarį žieminių rapsų pasėliui padaro rapsiniai
žiedinukai ir rapsiniai stiebiniai paslėptastraubliai (Hansen, 2003). Orams sušilus 14–15 °C,
žiedinukai skrenda į žieminių rapsų pasėlius. Suaugėliai vabalai butonizacijos tarpsniu
maitinasi butonais, o patelės į rapsų butonus deda kiaušinėlius, išsiritusios lervos minta
žiedadulkėmis Suaugėliai vabalai ir maitinasi, ir deda kiaušinėlius į butonus, kurių skersmuo
mažesnis negu 2 mm. Pažeidžia rapsų žiedinius pumpurus, išgraužia juose angas, apgraužia ar
visai sunaikina kuokelius ir piesteles. Pažeisti žiediniai pumpurai nubyra, lieka vien
žiedkočiai, o žiedai ir ankštaros nesusiformuoja. Per metus dažniausiai išsivysto tik viena
21
kenkėjo generacija (Brazauskienė, Petraitienė, 2006). Rapsiniai žiedinukai ekonominiu
požiūriu yra labai žalingi kenkėjai rapsų ir kitų bastutinių šeimos augalų pasėliuose daugelyje
pasaulio šalių, kur kasmet skaičiuojami dideli derliaus nuostoliai (Ferguson et al., 2003).
Lietuvoje rapsinių žiedinukų žalingumo ribos specialiais tyrimais nėra nustatytos, tačiau jei
stiebo augimo tarpsnio pradžioje vienam augalui tenka vidutiniškai 1–2 žiedinukai,
butonizacijos tarpsniu – 3–4 vabalai, laikoma, kad žiedinukų skaičius yra pasiekęs žalingumo
ribą ir tokius pasėlius rekomenduojama skubiai nupurkšti insekticidais (Brazauskienė,
Petraitienė, 2008).
Pavasarį, kartu su rapsiniais žiedinukais, į žieminių rapsų pasėlius atskrenda rapsiniai
stiebiniai paslėptastraubliai. Rapsinių stiebinių paslėptastraublių patelės butonizacijos tarpsniu
deda kiaušinėlius į labai jaunus rapsų stiebus, šiek tiek žemiau augimo pumpuro. Išsiritusios
lervos maitinasi stiebo audiniais. Pažeistų augalų stiebai nenormaliai vystosi, išsikraipo,
sulėtėja augimas. Būdingas požymis – stiebai susproginėja, pažeistose vietose stiebo audiniai
supleišėja. Pažeisti augalai dažnai pradeda leisti naujus stiebus, kurie vėliau formuoja butonus
ir vėliau žydi, todėl pasėlis bręsta netolygiai (Brazauskienė, Petraitienė, 2006).
Palankios sąlygos šiems kenkėjams plisti susidaro esant šiltam ir saulėtam orui.
Atsėliuoti rapsai arba pasėti greta pernykščių rapsų plotų gali būti šių kenkėjų pažeisti labiau,
nei atokiau esantys pasėliai. Kenkėjai labiau išplinta tuomet, kai rapsams augti yra
nepalankios sąlygos (Hansen, 2003).
I. Brazauskienė (2006) teigia, kad per kenkėjų padarytas žaizdeles augalų dalyse
lengvai plinta įvairios grybinės ligos, ypač fomozė. Kenkėjų lervos, misdamos augalų
audiniais, sutrikdo jų medžiagų apykaitą, augalai lėčiau auga, o R. Semaškienė (2006)
pabrėžė: labai svarbu panaudoti visas įmanomas profilaktines apsaugos priemones, o
chemines augalų apsaugos priemones purkšti tik tada, kai tai būtina: tai turi būti pagrįsta ir
ekonominiu, ir ekologiniu pažiūriu.
22
2. TYRIMŲ METODAI IR SĄLYGOS
2.1. Tyrimo objektas
Tyrimų objektas – žieminių rapsų (Brassica napus var. oleifera DC) linijinės ‛Sunday’
ir hibridinių ‛Titan’ ir ‛Visby’ veislių pasėliai taikant skirtingą žemės dirbimą – tradicinę ir
supaprastintą žemės dirbimą.
2.2. Eksperimento vieta ir dirvožemis
Lauko eksperimentai atlikti 2010–2012 m. Akmenės rajone, Kruopių seniūnijoje,

Kruopių km. ūkininko Valiaus Ąžuolo ūkyje. Eksperimento lauko dirvožemis – pasotintasis
rudžemis Eutric Cambisol.
Akmenės rajone vyraujantys dirvožemiai – rudžemiai (Cambisols Eutric). Rudžemiai
susiformavę iš menkai ir vidutiniškai sudūlėjusių dirvodarinių uolienų. Tai įvairios spalvos,
struktūros ir konsistencijos priemolingi dirvožemiai, 50 cm gylyje neturintys glėjinių savybių.
Juose karbonatingasis sluoksnis dažniausiai yra ne giliau nei 60–80 cm, kartais ir giliau (iki
100 cm) (Mažvila, 2011).
Dirvožemio, kur buvo atliktas eksperimentas, ariamasis sluoksnis – 20–28 cm; pH –
6,8–7,0; humuso – 3,0–3,5 %; judriojo fosforo P2O5 – 128 mg kg-1 ir judriojo kalio K2O –
182 mg kg-1.
2.3. Eksperimento variantai ir vykdymo sąlygos
Dviejų veiksnių lauko eksperimentas buvo vykdomas 2010–2011 ir 2011–2012 m.

Eksperimento variantai:
I. Veiksnys A – žemės dirbimas:
1. Tradicinis žemės dirbimas (tradicinis žemės dirbimas – po priešsėlio
derliaus nuėmimo dirva arta 20 cm gyliu ir kultivuota prieš sėją);
2. Supaprastintas žemės dirbimas (supaprastintas žemės dirbimas – dirva
skusta 8–10 cm gyliu).
II. Veiksnys B – veislės:
1. ‛Sunday’ (linijinė);
23
2. ‛Titan’ (2010–2011 m.) ir ‛Visby’ (2011–2012 m.) (hibridinės).
Buvo augintos skirtingos hibridinių rapsų veislės, pasirinktos ūkininko nuožiūra.
Lauko eksperimentas vykdytas 4 pakartojimais. Pradinių laukelių dydis 8 x 20 m
(160 m2) , apskaitinių laukelių dydis – 6,6 x 10 m (66 m2).
2.1 lentelė. Lauko eksperimente atlikti darbai ir naudotos agrotechninės priemonės

Darbai Data Naudota priemonė
Žemės dirbimas 2010–07–26 1) skutimas po priešsėlio derliaus
2011–08–01 nuėmimo
2) arimas po priešsėlio derliaus
nuėmimo ir kultivavimas prieš sėją.
Sėja 2010–08–13 Sėklos norma: linijinės veislės – 3 kg
2011–08–11 ha-1; hibridinės veislės – 4 kg ha-1
Purškimas fungicidu 2010–10–15 ,,Juventus” 1 l ha-1 norma (naudotas
2011–10–15 kaip augimo reguliatorius ir
fungicidas)
Purškimas herbicidais 2010–08–21 ,,Sultan” 1 l ha-1 norma;
2011–08–22 ,,Butizan Star” 1,5 l ha-1
Tręšimas 2011–08–13 N-P-K (10:19:25) 250 kg ha-1 (su
2011–08–11 sėjamąja)
Aikštelių pažymėjimas 2010–11–17 0,2 m2 lankelis, kuoliukai
peržiemojimui 2011–11–10
Papildomas tręšimas 2011–04–01 Amonio sulfatas 100 kg ha-1
pavasarį 2012–03–29
2011–04–18 Amonio salietra 200 kg ha-1
2012–04–16
2011–05–05 Amonio sulfatas 250 kg ha-1
2012–05–03
Purškimas herbicidu 2011–05–13 ,,Butizan Star” 1,5 l ha-1
2012–05–12
Purškimas fungicidais 2011–05–23 Folikur 1 l ha-1 norma
2012–05–24
24
2.4. Meteorologinės sąlygos
Akmenės rajone, kaip ir visoje šalies teritorijoje, vyrauja vidutinio šiltumo vasaros bei
vidutinio šaltumo žiemos (Bukantis, 2004). Analizuojant vidutinius kritulių kiekio
duomenimis lauko eksperimento vykdymo metu, didžiausi nukrypimai nuo klimatinės normos
nustatyti gruodžio, kovo, liepos ir rugpjūčio mėnesiais.
Visą žiemą kritulių kiekis buvo nedidelis, o gruodžio mėnesį kritulių kiekis (sniego)
siekė tik 2,2 mm – 20 kartų mažiau negu kasmet. Plonas sniego dangos sluoksnis ir žema
gruodžio mėnesio temperatūra nulėmė žemą temperatūrą dirvos paviršiuje.
Pavasaris buvo sausesnis, tik gegužės mėnesį palijo gausiau. Didžiausi nukrypimai
nuo klimatinės normos užfiksuoti liepos ir rugpjūčio mėnesiais. Liepa buvo ypač lietinga.
Kritulių iškrito 140,8 mm, (2.4.1 pav.), o tai 2 kartus daugiau nei įprastai. Tuo tarpu rugpjūtis
– ypatingai sausringas. Per mėnesį iškrito vos 12,6 mm kritulių. Taigi rugpjūtis buvo labai
palankus derliaus nuėmimui.
mm
160
140,8
140
120
100
80 71,6
62,8 63,2 64,4
60 47,8 42,2
40 33,8 29,8
20,8
20 9,0 12,6
2,2
0
08 mėn. 09 mėn. 10 mėn. 11mėn. 12 mėn. 01 mėn. 02 mėn. 03 mėn. 04mėn. 05 mėn. 06 mėn. 07 mėn. 08 mėn.
2.4.1 pav. Kritulių kiekis lauko eksperimentų vykdymo metu (Akmenės rajonas,
2010–2011m.)
Kitas svarbus žemės ūkio augalų augimą limituojantis veiksnys yra šiluma (Bukantis,
2004).
2010 m. ruduo tartum ir nepateisino klimato atšilimo prognozių – orai atšalo žymiai
anksčiau – spalio mėnesį. Žiema buvo gan šaltoka, bet sniego netrūko, o šalčiausias mėnuo –
vasaris –8,9 oC (2.4.2 pav.). Todėl žieminiai rapsai nukentėjo kai užsnigti neįšalus dirvai
iššuto, ar pakako kelių dienų vasario mėnesio viduryje, kai nutirpus sniegui orai staiga atšalo
ir rapsai buvo pažeisti šalčio. Ypatingai šaltas buvo dar ir kovo mėnuo, kai oro temperatūra
siekė –0,2 oC. Tačiau situacija pasikeitė balandžio–gegužės mėnesiais, kai oro temperatūra
pakilo, o ir kritulių netrūko, taigi buvo palankūs žemės ūkio augalų augimui ir vystymuisi,
25
taip pat ir ligoms plisti. Kaip ir pridera vasarai, vasaros mėnesiai buvo šilti ir saulėti, todėl ir
toliau šilumos augalams augti netrūko.
°C
25
19,5 19,3
20 17,2 17,7
15 11,6 11,7
10 8,1
4,8
5 2,9
-0,2
0
-5 -2,9
-10 -7,0
-8,9
-15
2.4.2 pav. Oro temperatūros duomenys lauko eksperimentų vykdymo metu (Akmenės
rajonas, 2010–2011 m.)
Visą 2011–2012 metų žiemą kritulių nebuvo daug, o gruodžio mėnesį iškrito tik 4,0
mm kritulių (sniego). Toks plonas sniego dangos sluoksnis nulėmė žemą temperatūrą dirvos
paviršiuje.
Pavasaris nebuvo sausas, o daugiausia kritulių iškrito balandžio mėnesį. Liepa buvo
ypač lietinga, kritulių kiekis siekė net 150,8 mm (2.4.3 pav.), daugiau kaip 2 kartus nei
įprasta. Tuo tarpu rugpjūtis taip pat lietingas. Per mėnesį iškrito 94,0 mm kritulių, kai
vidutinis daugiametis kiekis 77 mm. Kadangi liepos–rugpjūčio mėnesiai buvo lietingi,
kritulių iškrito daugiau nei daugiametis vidurkis, o liepos pabaigoje–rugpjūčio pradžioje
imamas žieminių rapsų derlius, tačiau tam trukdė lietingi orai.
Metinė kritulių norma, kuomet buvo atlikti lauko bandymai, buvo 596,6 mm., t.y.
atitiko šalies daugiametį vidurkį (600 mm). Taigi Lietuvoje kritulių yra pakankamai ar net per
daug.
26
mm
160 150,8
140
120
94,0
100
80 70,2 67,0
50,8 56,6
60
38,9 40,7 40,6
40 23,0
15,6 14,6
20 4,0
0
2.4.3 pav. Kritulių kiekis lauko eksperimentų vykdymo metu (Akmenės rajonas,
2011–2012 m.)
A. Bukantis (2004) nurodo, kad rapsams ypatingai svarbi aukšta temperatūra nuo
žydėjimo iki sėklų subrendimo – tokiu būdu sudaromos palankios sąlygos lipidų kaupimuisi –
pagrindiniam rapsų kokybės faktoriui.
2011 metų ruduo buvo gan šiltas, o tai ir lėmė gerą žieminių rapsų augimą. Ypač šiltas
buvo rugsėjo mėnuo, vidutinė mėnesio temperatūra siekė +12,8 oC (2.4.4 pav.). Ypatingai
šalta buvo žiema, ypač gruodžio ir vasario mėnesiais, kuomet vidutinė paros oro temperatūra
2 ir daugiau kartų viršijo vidutinę daugiametę. Šalčiausias mėnuo buvo vasaris, žemiausia
vasario mėnesį užfiksuota temperatūra siekė –25,3 oC šalčio.
Kadangi 2012 metų pavasario mėnesiai buvo šilti ir lietingi, taigi buvo palankūs žemės
ūkio augalų augimui ir vystymuisi, taip pat ir ligoms plisti. Ypatingai šiltas buvo gegužės
mėnuo. Vasaros laikotarpiu karščio netrūko, taigi šilumos augalams augti pakako per visą
vegetacijos laikotarpį. Šilčiausias vasaros mėnuo buvo liepos mėnesį +17,9 oC.
°C
20 18,2 17,9
15,9
14,1
15 12,8 12,0
10
6,3
5,1
5 3,2
1,6
0
-5 -3,1
-6,5
-10 -8,9
-15
2.4.4 pav. Oro temperatūros duomenys lauko eksperimentų vykdymo metu (Akmenės
rajonas, 2011–2012 m.)
27
2.5. Atlikti stebėjimai, analizės ir jų metodai
Ligų ir kenkėjų paplitimo būklė vertinama naudojantis moksliniu metodiniu leidiniu

,,Žemės ūkio augalų kenkėjai, ligos ir jų apskaita“ (2002). Vertinamos pagrindinės ligos ir
kenkėjai.
Rapsų pasėliuose buvo atlikta šių ligų apskaita (Šurkus, Gaurilčikienė, 2002):
• fomozės (Leptosphaeria maculans ir Leptosphaeria biglobosa, t.y.
Leptosphaeria spp.);
• juodosios dėmėtligės (alternariozės) (Alternaria brassicae);
• verticiliozės (Verticillium dahlia).
Ligų pažeidimų vertinimas atliktas AS Bandymų stoties Dirvožemio ir pasėlių
ekologijos laboratorijoje, kilus neaiškumams pažeisti augalai apžiūrimi naudojant mikroskopą
su programine įranga ir PC SMZ1000.
Fomozė (Leptosphaeria spp.). Kiekviename laukelyje, iš atsitiktinai pasirinktų vietų
paimama po 30 augalų. Ligos plitimas įvertintas brendimo tarpsniu BBCH 80−87 stiebo
apatinėje iki 30 cm dalyje ir šaknies kaklelio srityje. Nustatomas pažeistų augalų procentas
nuo bendro patikrintų augalų skaičiaus ir ligos intensyvumas.
Rudenį prieš žiemojimą fomozė gali būti nustatoma ant lapų, identifikuojama pagal
dėmes: jos pilkos, įdubusios (2.5.1 pav.). Skiriamasis šios ligos požymis yra tas, kad dėmėse
susidaro juodi smulkūs taškeliai – grybo piknidės. Fomozė buvo vertinta stiebo apatinėje
dalyje, šaknies kaklelio srityje, atsirandantys fomozės požymiai – sausas stiebo puvinys,
stiebo audinių lupimasis, kartais matomos piknidės. Aukščiau ant rapsų stiebų – dėmės
šviesiai pilkos su aiškiai matomomis piknidėmis.
2.5.1 pav. Fomozės pažeisti rapsai. Nuotr. Linos Butkevičienės
Juodoji dėmėtligė (alternariozė) (Alternaria brassicae). Kiekvieno varianto ir

kiekvieno pakartojimo laukelyje, atsitiktinai pasirinktose vietose nuskinama ir parsinešama į
28
laboratoriją analizuoti po 100 ankštarų. Apskaičiuojamas pažeistų ankštarų procentas ir ligos
intensyvumas proc. Vertinta brendimo tarpsniu BBCH 80−87.
2.5.2 pav. Juodosios dėmėtligės pažeidimai ant ankštarų ir stiebų. Nuotr. Zitos
Kriaučiūnienės
Juodoji dėmėtligė identifikuojama pagal dėmių formą, spalvą ir dydį. Ant stiebų ir
ant ankštarų būna juodos spalvos dėmelės (2.5.2 pav.). Priskiriamos šiai ligai ir pilkos, pilkos
su tamsiu apvadu arba juodos dėmės, kurios dažniausiai koncentriškai rievėtos, ant lapų
dėmių vidurys dažnai išdžiūvęs ir kartais ištrupėjęs. Kilus abejonių, ėminiai iš dėmelių
mikroskopuojami. Radus Alternaria genties grybų, sukeliančių rapsų juodąją dėmėtligę,
tipingas konidijas, dėmės priskiriamos juodajai dėmėtligei.
Verticiliozė (Verticillium dahliae). Ligos plitimas vertinamas 1 kartą – po derliaus
nuėmimo, kiekvieno varianto laukelyje, atsitiktinai pasirinktose vietose, apžiūrima po 30
rapsų ražienojų ir apskaičiuojamas pažeistų auaglų procentas.
Ligų pažeidimo intensyvumas ant stiebų ir ankštarų vertinamas pagal skalę:
0 – nėra infekcijos,
1 – pažeista silpnai (1–10 % stiebo ar ankštaros paviršiaus),
2 – pažeista vidutiniškai (11–25 % stiebo ar ankštaros
paviršiaus),
3 – pažeista stipriai (26–50 % stiebo ar ankštaros paviršiaus),
4 – pažeista labai stipriai (>50 % stiebo ar ankštaros paviršiaus).
Pažeistų augalų (stiebų / ankštarų) dalis (%) apskaičiuojama nuo bendro stebėtų
augalų / ankštarų skaičiaus.
Ligų intensyvumas apskaičiuojamas pagal formulę:
R=
∑ (n ⋅ b) , kai
N
R – ligos pažeidimo intensyvumas,
29
∑ ( n ⋅ b) – vienodu balu ar procentu pažeistų augalų, lapų, stiebų ir
ankštarų skaičiaus, ir pažeidimo reikšmės sandaugų suma,

N – tikrintų augalų, lapų, stiebų, ankštarų skaičius.
Numatoma vertinti šių rapsų stiebų kenkėjų plitimą:

Rapsinis paslėptastraublis (Ceutorhynchus napi), kopūstinis paslėptastraublis
(Ceutorhynchus quadridens). Lauko eksperimente atlikta rapsinio paslėptastraublio
pažeidimų apskaita rapsų brendimo tarpsnyje BBCH 83–85. Kiekvieno varianto laukelyje,
atsitiktinai pasirinktose vietose paimama ir vėliau laboratorijoje apžiūrima po 30 augalų,
apskaičiuojamas pažeistų augalų procentas.
2.5.3 pav. Rapsinis paslėptastraublis ir pažeistas augalo stiebas. Nuotr. Kustodija
Rapsų derlingumo nustatymas
Žieminiams rapsams esant brendimo tarpsnyje (BBCH 85–88) nustatoma derliaus

struktūros elementai ir apskaičiuojamas sėklų derlius. Įvertintas derlingumas iš kiekvieno
laukelio 1 m2 atrenkant 10 augalų, nustatant derliaus struktūros elementus – ankštarų skaičių
ant augalo, sėklų skaičių ankštaroje, 1000 sėklų masę.
2.6. Tyrimų duomenų statistinė analizė
Tyrimų duomenys statistiškai įvertinti dviejų veiksnių dispersinės analizės metodu,

naudojant Fišerio kriterijų ir mažiausio esminio skirtumo (LSD) testą (R05), kompiuterine
programa ANOVA iš paketo SELEKCIJA. Ligų ir kenkėjų paplitimo duomenys
30
transformuoti. Nustatyta esminė tiriamų veiksnių sąveika. Koreliaciniai priklausomumai tarp
ligų ir kenkėjų paplitimo (pažeistų augalų %, ligos intensyvumas) bei rapsų sėklų derliaus
įvertinti koreliacijos ir regresijos metodais kompiuterine programa STAT iš paketo
SELEKCIJA (Mokslinių tyrimų metodika, 2009). Skirtumų tarp variantų (A veiksnys –
skirtingas žemės dirbimas) esmingumas žymimas raidėmis: tarp ne ta pačia raide (a, b, c, d…)
pažymėtų vidurkių yra esminiai skirtumai (P < 0,05); skirtumų tarp variantų (B veiksnys –
veislė) esmingumas žymimas *: tarp * pažymėtų variantų yra esminiai skirtumai (P < 0,05).
31
3. DARBO REZULTATAI IR JŲ ANALIZĖ
3.1. Fomozės išplitimas žieminiuose rapsuose
Nuo 2004 m., kaip teigia I. Brazauskienė ir kt. (2007), fomozės plitimas Lietuvoje
spartėja. Esant ilgam ir šiltam rudeniui, šios ligos sukėlėjo askosporos ore randamos iki pat
gruodžio pabaigos.
2010–2011 m. tradiciniu būdu dirbtoje dirvoje linijinės ir hibridinės veislių žieminių
rapsų pasėliuose fomozės buvo pažeista 41,1–84,7 % augalų (3.1.1 pav), nors pasėliai buvo
purkšti fungicidais rudenį ir vasarą. Rudenį rapsų skrotelės tarpsnyje apžiūrėjus pasėlius buvo
pastebimos tik pavienės fomozės dėmės ant rapsų lapų. Tačiau prieš derliaus nuėmimą didelė
dalis augalų buvo pažeista fomozės. Linijinės ‘Sunday’ veislės pasėlyje ligos pažeistų augalų
buvo mažiau – 41,1–70,0 %, o hibridinės ‘Titan’ – net 77,8–84,7 %. Mažiausias fomozės
pažeistų augalų (%) nustatytas supaprastintai dirbtoje žemėje augusiame linijinės veislės
žieminių rapsų pasėlyje – esmingai mažiau, palyginus su tradiciniu žemės dirbimu.
Daugiausiai fomozės pažeistų augalų buvo hibridinės ‘Titan’ veislės žieminių rapsų pasėlyje,
tačiau skirtumai palyginti su fomozės pažeistų augalų (%) tradiciniu būdu dirbtoje žemėje
augusiu šios veislės pasėliu buvo neesminiai.
‛Sunday’ ‛Titan’
%
90 84,7a
77,8a
80 70,0a
70
60
50 41,1b
40
30
20
10
0
Tradicinis žemės dirbimas Seklus žemės dirbimas
3.1.1 pav. Fomozės paplitimas žieminių rapsų pasėliuose 2010–2011 m., Akmenės
rajonas. Pastaba. Tarp vidurkių, pažymėtų ne ta pačia raide (a, b....; žemės dirbimas) ir
pažymėtų * (veislė), yra esminiai skirtumai (P<0,05).
32
2011 m. geriau peržiemojo rapsai, pasėti į supaprastintai dirbtą dirvą, o tradiciniu būdu
dirbtoje dirvoje augalai buvo labiau nukentėję nuo šalčio (neskelbti duomenys). Rudenį
skrotelės tarpsnyje tradiciniu būdu dirbtuose laukeliuose augalai buvo vešlesni ir turėjo
aukščiau iškilusį viršūninį pumpurą. Esant nestorai sniego dangai, geriau peržiemojo augalai
supaprastintai dirbtoje dirvoje, nes paviršiuje likusios augalinės liekanos šiek tiek sulaikė
sniegą, o žemiau esantis viršūninis pumpuras buvo geriau apsaugotas nuo šalčio pažeidimų.
Pavasarį rapsai retame, netolygiame pasėlyje intensyviai šakojosi, kai kurie atžėlė tik iš
šoninių pumpurų, esančių žemiau šaknies kaklelio, ir buvo silpnesni, mažiau atsparūs ligų
plitimui. Po plona sniego danga buvusius vešlesnius rapsus daugiau nuniokojo miško žvėrys,
ir pavasarį pasėliai kai kuriose vietose kėlė abejonių. Tai vėliau atsispindėjo galutiniuose
rezultatuose.
Priešingai nei 2010–2011 metais, 2011–2012 m. žieminių rapsų pasėlyje prieš derliaus
nuėmimą fomozės pažeistų augalų buvo labai mažai. Prieš žiemojimą buvo rasta tik pavienių
šios ligos pažeistų augalų. 2011–2012 m. žemės dirbimas turėjo esminės įtakos fomozės
paplitimui linijinės ‘Sunday’ veislės žieminių rapsų pasėlyje (3.1.2 pav). Kaip parodė šio
eksperimento duomenys, linijinės ‘Sunday’ veislės rapsai buvo jautresni žemės dirbimo
būdui: prieš žiemojimą blogiau augo supaprastintai dirbtoje dirvoje – turėjo ne tik mažesnę
antžeminės dalies masę, bet ir mažesnes, trumpesnes šaknis (neskelbti duomenys). Esmingai
mažiau fomozės pažeistų augalų prieš derliaus nuėmimą buvo tradiciniu būdu dirbtoje žemėje
augusiame ‘Sunday’ veislės žieminių rapsų pasėlyje.
‛Sunday’ ‛Visby’
%
6
5,0a 4,9a*
5
4,1a
4
3 2,4b*
2
1
0
3.1.2 pav. Fomozės paplitimas žieminių rapsų pasėliuose 2011–2012 m., Akmenės
rajonas. Pastaba. Tarp vidurkių, pažymėtų ne ta pačia raide (a, b....; žemės dirbimas) ir
33
Esmingai mažiau atsparūs fomozei buvo hibridinės ‘Visby’ veislės žieminių rapsų
pasėliai tradiciniu būdu dirbtoje dirvoje. Supaprastintai dirbtoje dirvoje augusiuose šios
veislės rapsuose fomozės pažeistų augalų buvo esmingai mažiau, palyginus su ‘Sunday’
veislės žieminių rapsų pasėliu tokiu pačiu būdu (supaprastintai) dirbtoje dirvoje. Sekliai
dirbtoje žemėje sėtų šios veislės rapsų pasėlyje buvo neesmingai mažiau fomozės pažeistų
augalų, palyginus su tradiciniu žemės dirbimu – atitinkamai 4,1 ir 5,0 %.
Vertinant linijinės veislės žieminių rapsų pasėlio ligotumą pagal ligos intensyvumą,
2011–2012 m. mažiausiai fomozės pažeisti buvo ‛Sunday’ veislės augalai sekliai dirbtuose
laukeliuose – ligos intensyvumas siekė tik 1,1 % (3.1.3 pav.). Didžiausias fomozės
intensyvumas buvo veislės ‛Sunday’ pasėlyje tradiciniu būdu dirbtoje žemėje, nors esminių
skirtumų tarp žemės dirbimo būdų ir veislių pagal fomozės ligos intensyvumą nenustatyta.
Žemės dirbimas esminės įtakos taip pat neturėjo ir hibridinės ‘Titan’ žieminių rapsų ligos
intensyvumui – abiejuose lygintuose žemės dirbimo fonuose ligos intensyvumas 2012 m.
prieš derliaus nuėmimą buvo vienodas. Žemės dirbimo įtaka fomozės intensyvumui linijinės
‛Sunday’ veislės rapsų pasėlyje buvo stipresnė, negu hibridinės veislės rapsų pasėlyje.
% ‛Sunday’ ‛Titan’
3
2,5a
Ligos intensyvumas
2,1a 2,1a
2
1,1a
1
0
3.1.3 pav. Fomozės intensyvumas žieminių rapsų pasėliuose 2010–2011 m.,

Akmenės rajonas. Pastaba. Tarp ta pačia raide pažymėtų vidurkių (žemės dirbimas), tarp
pažymėtų * (veislė), nėra esminių skirtumų (P>0,05).
2012 m. prieš derliaus nuėmimą giliai dirbtoje žemėje sėtų linijinės ‘Sunday’ veislės
žieminių rapsų pasėlyje fomozės intensyvumas buvo neesmingai mažesnis, palyginti su
fomozės intensyvumu sekliai dirbtoje dirvoje šios veislės rapsų pasėlyje. Hibridinės ‘Visby’
veislės rapsų pasėlyje ligos intensyvumas buvo 1,5–2,0 % ir esmingai nesiskyrė (3.1.4 pav.).
Veislės įtaka fomozės intensyvumui 2011–2012 m. žieminių rapsų pasėliuose buvo esminė –
34
daugiau buvo pažeisti hibridinės veislės rapsai augę tradiciniu būdu dirbtoje dirvoje palyginti
su linijinės veislės rapsais tokiu pat būdu dirbtoje dirvoje. P. Sun et al. (2000) teigia, kad ligos
intensyvumas prieš derliaus nuėmimą būna didžiausias, kai augalai pažeidžiami anksti –
netrukus po sudygimo. Jeigu fomozė pasireiškia ankstyvais tarpsniais, liga gali padaryti daug
žalos, nes pažeisti augalai, šaknies kaklelio srityje nutrūkus medžiagų apykaitai, bręsta
anksčiau laiko. Jei liga pasireiškia vėlyvais tarpniais, žala nėra didelė. Kadangi rudenį
pasėliuose būdavo pastebima tik pavieniai šios ligos pažeisti augalai, tai abiem tyrimo metais
šios ligos intensyvumas pasėliuose buvo nedidelis. LAMMC ŽI mokslininkai nustatė, kad
fomozės intensyvumui ir išplitimui įtakos turėjo augalo forma, pasėlis ir auginimo metai.
Žieminių rapsų ligoti stiebai dažniausiai buvo šaknies kaklelio srityje ir auksčiau ant stiebo
(Brazauskienė ir kt., 2012).
% ‛Sunday’ ‛Visby’
3
Ligos intensyvumas
2,0a
2 1,6a* 1,5a
0,9a*
1
0
3.1.4 pav. Fomozės intensyvumas žieminių rapsų pasėliuose 2011–2012 m.,

Akmenės rajonas. Pastaba. Tarp vidurkių, pažymėtų ne ta pačia raide (žemės dirbimas), tarp
I. Brazauskienės ir A. Ronio Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro filiale

Žemdirbystės institute atliktų tyrimų duomenimis, hibridinės žieminių rapsų veislės buvo
jautresnės fomozei, palyginti su linijinėmis žieminių rapsų veislėmis (Brazauskienė, Ronis,
2009).).
35
3.2. Žieminių rapsų juodosios dėmėtligės (alternariozės) pažeidimas
ankštarose
M. Siebold ir A. Von Tiedeman (2011) teigia, kad juodoji dėmėtligė rapsų pasėliuose
daug žalos padaro paplitusi ant ankštarų. 2011 m. žieminių rapsų brendimo tarpsnio pabaigoje
(BBCH 85) vertinant juodosios dėmėtligės paplitimą ant ankštarų esminių skirtumų
nenustatyta. Ši liga labiau pažeidė žieminių rapsų pasėlius 2010–2011 m., palyginus su
vėlesniais tyrimo metais – pažeista daugiau kaip pusė augalų (3.2.1 pav). Kaip ir fomozė,
juodoji dėmėtligė žieminių rapsų pasėliuose paplito nevienodai, lyginant atskirus tyrimo
metus. Šilta ir drėgna vasara, blogiau peržiemoję, silpnesni augalai galėjo sudaryti
palankesnes sąlygas grybinių ligų plitimui pasėliuose pirmaisiais tyrimo metais. 2010–2011
m. žieminių rapsų pasėliuose nustatyta nuo 71,7 iki 88,3 % juodosios dėmėtligės pažeistų
augalų. Daugiau pažeistų augalų nustatyta auginant rapsus tradiciškai dirbtoje žemėje, o
didžiausias pažeidimas linijinės ‛Sunday’ veislės pasėlyje – 88,3 %, nors hibridinės ‛Titan’
veislės pažeidimai mažai skyrėsi – 86,3 %. Esminių skirtumų nei tarp žemės dirbimo būdų,
nei tarp veislių 2010–2011 m. nebuvo.
%
100 88,3a 86,3a 81,0a
80 71,7a
60
40
20
0
3.2.1 pav. Juodosios dėmėtligės paplitimas ant žieminių rapsų ankštarų 2010–2011 m.,
2011–2012 m. šiai ligai atsparesni buvo linijinės ‘Sunday’ veislės žieminiai rapsai,
palyginti su hibridinės veislės ‘Visby’ rapsais, nors esminių skirtumų nenustatyta (3.2.2 pav.).
Tradiciniu būdu dirbtoje žemėje augusių linijinės ‛Sunday’ veislės rapsų pasėlyje 2011–
36
2012 m. pažeistų ankštarų buvo tik 26,7 % – trigubai mažiau negu ankstesniais metais
(88,3 %) ir 1,7 karto mažiau, palyginti su hibridinės ‘Visby’ veislės rapsais tokiu pačiu būdu
dirbtoje žemėje 2011–2012 m. Mažiau atsparūs juodajai dėmėtligei sekliame žemės dirbime,
kaip ir tradiciniame, buvo hibridinės ‘Visby’ veislės rapsai, nors esminių skirtumų
nenustatyta. Sekliai dirbtoje žemėje augančių žieminių rapsų pasėliuose apie pusę visų
ankštarų (49,3 ir 53,0 %) buvo pažeista juodosios dėmėtligės.
%
60 53,0a
49,3a
50 44,7a
40
30 26,7a
20
10
0
3.2.2 pav. Juodosios dėmėtligės paplitimas ant žieminių rapsų ankštarų 2011–2012 m.,
I. Brazauskienė ir E. Petraitienė (2006) teigia, kad juodosios dėmėtligės išplitimas ant

ankštarų didesnis būna palankesniais ligos plitimui metais 2010–2011 m. juodosios
dėmėtligės intensyvumas žieminių rapsų pasėliuose siekė net iki 9,2 %. Tačiau esminių
skirtumų tarp veislų ir skirtingų žemės dirbimo būdų nenustatyta.
37
%
10 9,2a 8,9a
Ligos intensyvumas
8 7,4a
5,6a
6
0
3.2.3. pav. Juodosios dėmėtligės ligos intensyvumas žieminių rapsų pasėliuose 2010–
2011 m., Akmenės rajonas. Pastaba. Tarp ta pačia raide pažymėtų vidurkių (žemės dirbimas),
tarp pažymėtų * (veislė), nėra esminių skirtumų (P>0,05).
Linijinės veislės rapsų ankštaras juodoji dėmėtligė pažeidė labiau (7,4–9,2 %), negu
hibridinės veislės (5,6–8,9 %) (3.2.3. pav). Tradiciniu būdu dirbtoje žemėje augančių abiejų
veislių žieminių rapsų pasėliuose ankštaros buvo intensyviau pažeistos juodosios dėmėtligės,
tačiau esminių skirtumų nenustatyta. Sekliai dirbtoje žemėje augančių hibridinės ‛Titan’
veislės žieminių rapsų ankštarų juodosios dėmėtligės pažeidimo intensyvumas buvo
neesmingai mažesnis, palyginti su ankštarų pažeidimo intensyvumu linijinės ‛Sunday’ veislės
rapsų pasėlyje.
Įvertinus ligos intensyvumą žieminių rapsų pasėliuose 2011–2012 m., nustatyta esminė
veislės įtaka. Ligos intensyvumas ant skirtingų veislių augalų ankštarų skyrėsi skirtingai
dirbtoje žemėje augančiuose pasėliuose. Linijinius rapsus pasėjus tradiciniu būdu dirbtoje
žemėje, juodoji dėmėtligė juos pažeidė mažiausiai – ligos intensyvumas įvertintas 2,0 %
(3.2.4. pav). Priešinga tendencija pastebėta linijinės ‘Sunday’ veislės pasėlyje sekliai dirbtoje
žemėje – čia juodosios dėmėtligės intensyvumas siekė 6,9 %, t. y. sekliai dirbtoje žemėje
augančius ‘Sunday’ veislės rapsus ši liga pažeidė 3,4 karto intensyviau negu tradiciniu būdu
dirbtoje žemėje. Juodosios dėmėtligės intensyvumas ant hibridinės ‘Visby’ veislės žieminių
rapsų ankštarų sekliai dirbtoje žemėje buvo 2,7 karto didesnis, palyginti su šios ligos
intensyvumu tradiciškai dirbtoje žemėje.
Labiau atsparūs juodajai dėmėtligei, kaip ir 2010–2011 m. buvo hibridinės veislės
žieminiai rapsai – vidutinis ligos intensyvumas abiejų metų duomenimis rapsuose buvo 6,0 %,
o linijinės ‘Sunday’ – 6,4 % (2011–2012 m. – atitinkamai 4,4 ir 4,1 %).
38
%
8 6,9a*
Ligos intensyvumas
6 5,4a
4 2,8a
2,0a*
2
0
3.2.4. pav. Juodosios dėmėtligės ligos intensyvumas žieminių rapsų pasėliuose 2011–
2012 m., Akmenės rajonas. Pastaba. Tarp vidurkių, pažymėtų ne ta pačia raide (žemės
dirbimas) ir pažymėtų * (veislė), yra esminiai skirtumai (P<0,05).
3.3. Verticiliozės paplitimas žieminių rapsų pasėliuose
Literatūroje nurodoma, kad verticiliozė yra gana neseniai rapsų pasėliuose intensyviai
plintanti liga. Daugiau ji plinta šalyse, kur vyrauja vėsesni orai (Evans et al., 2009). K. Zeise
ir P. Steinbach (2004) rašo, kad vėsesnio klimato regionuose rapsų sėklų nuostoliai dėl šios
ligos gali siekti iki 50 %.
2010–2011 m. tradiciniame žemės dirbime linijinės veislės rapsų pasėlyje buvo
pažeista daugiau kaip pusė augalų (3.3.1. pav.). Linijinės ‘Sunday’ veislės žieminių rapsų
pasėlyje pažeistų augalų buvo 32,2–59,9 %, o hibridinės ‘Titan’ – 32,2–40,0 %. Žemės
dirbimo įtaka verticiliozės paplitimui buvo mažesnė auginant hibridinės veislės rapsus.
Mažiausiai – 32,2 % – fomozės pažeistų augalų nustatyta sekliai dirbtoje žemėje sėtuose
abiejų veislių žieminių rapsų pasėliuose. Atsparesni verticiliozei buvo hibridinės ‘Titan’
veislės rapsai.
39
%
70 59,9a
60
50 40,0a
40 32,2a 32,2a
30
20
10
0
3.3.1 pav. Verticiliozės paplitimas žieminių rapsų pasėliuose 2010–2011 m., Akmenės
rajonas. Pastaba. Tarp ta pačia raide pažymėtų vidurkių (žemės dirbimas), tarp pažymėtų
* (veislė), nėra esminių skirtumų (P>0,05).
2011–2012 m. verticiliozė, kaip ir kitos tirtos žieminių rapsų ligos, plito mažiau, o
mažiausiai verticiliozės pažeistų augalų nustatyta tradiciniu būdu dirbtoje žemėje
augančiuose rapsų pasėliuose – 26,7–32,2 % verticiliozės pažeistų augalų (3.3.2. pav.). Tačiau
priešingai nei ankstesniaisiais metais, tadiciniame žemės dirbime šios ligos pažeidimų
nustatyta mažiausiai – buvo pažeista 26,7–32,2 % (3.3.2. pav.), tačiau iš esmės skirtingai
dirbtoje žemėje augančių rapsų verticiliozės pažeistų augalų procentas nesiskyrė. 2011–2012
m. linijinės ir hibridinės veislės pasėliuose verticiliozės pažeistų augalų procentas
supaprastintai dirbtoje žemėje augančiuose pasėliuose beveik nesiskyrė: linijinės ‘Sunday’
veislės pažeistų augalų buvo 38,9 %, o hibridinės ‘Visby’ – 36,7 %. 2010–2012 m. tyrimų
duomenimis, verticiliozei mažiau atsparūs buvo hibridinės veislės rapsai.
Pastebėta, kad tręšimas mineralinėmis trąšomis, palyginti su netręštais rapsais, didino
verticilioze pažeistų augalų procentą. H. P. Söchting ir J. A. Verreet (2003) taip pat pastebėjo,
kad gausesnis rapsų tręšimas azoto trąšomis intensyvina verticiliozės plitimą. Ūkininkas
intensyviai tręšia rapsus azoto trąšomis, tačiau šios ligos pažeistų augalų proc. buvo
dažniausiai apie 30–40 %.
40
%
45
38,9a
40 36,7a
35 32,2a
30 26,7a
25
20
15
10
5
0
3.3.2 pav. Verticiliozės paplitimas žieminių rapsų pasėliuose 2011–2012 m., Akmenės
Apibendrinant ligų paplitimą žieminių rapsų pasėliuose, galima pasakyti, kad ligų
paplitimas (pažeistų augalų %, ligos intensyvumas) buvo labai nevienodas atskirais tyrimų
metais. Žemės dirbimo įtaka šiems rodikliams atskirais tyrimų metais taip pat skyrėsi.
Augintos skirtingos hibridinių rapsų veislės neleidžia griežtai teigti veislės įtaką ligų plitimui.
3.4. Rapsų stiebų kenkėjų pažeidimai žieminiuose rapsuose
Rapsinis stiebinis pasleptastraublis žieminiuose rapsuose savo pavojingumu

nenusileidžia ir rapsiniams žiedinukams, jis taip pat gali padaryti daug žalos ir netgi nemažų
sėklų derliaus nuostolių (Brazauskienė, Petraitienė, 2006). Be rapsinio paslėptastraublio,
rapsus pažeidžia ir kopūstinis paslėptastraublis. Stiebų kenkėjų pažeistų augalų procentas
buvo įvertintas prieš žieminių rapsų derliaus nuėmimą, todėl šių kenkėjų padaryti pažeidimai
nebuvo išskirti.
Vertinant rapsinio stiebinio paslėptastraublio pažeidimus 2010–2011 m. linijinės
veislės ‘Sunday’ pasėliuose, matome, kad žemės dirbimas neturėjo esminės įtakos rapsų
stiebų kenkėjų pažeistų augalų procentui pasėlyje. Linijinės veislės rapsuose tradiciniu būdu
dirbtoje žemėje pažeistų augalų buvo 77,7 %, o sekliai dirbtoje žemėje – 60,0 %. Pasėliuose,
kur daugiau buvo išplitusios ligos, kenkėjų pažeidimų taip pat rasta daugiau. Hibridinės
‘Titan’ veislės žieminių rapsų pasėliuose stiebų kenkėjų pažeistų augalų skirtumas taip pat
41
neesminis skirtingai dirbtoje žemėje: tradiciniu būdu drbtoje – 71,1 %, supaprastintai –
74,5 % (3.4.1. pav.).
%
100
77,7a 74,5a
80 71,1a
60,0a
60
40
20
0
3.4.1. pav. Paslėptastraublio pažeidimai žieminiuose rapsuose 2010–2011 m. Akmenės

2011–2012 m. rapsų stiebų kenkėjų pažeidimų nustatyta gerokai mažiau, palyginti su

ankstesniaisiais tyrimų metais. Šiais tyrimų metai sesminių stiebų kenkėjų pažeidimų tarp
skirtingų žemės dirbimo būdų taip pat nenustatyta. Mažiau atsparūs stiebų kenkėjų
pažeidimams buvo hibridinės ‘Visby’ veislės žieminiai rapsai.
%
50 46,7a 45,6a
40 36,7a
31,1a
30
20
10
0
3.4.2. pav. Paslėptastraublio pažeidimai žieminiuose rapsuose 2011–2012 m. Akmenės

rajonas.
Pastaba. Tarp ta pačia raide pažymėtų vidurkių (žemės dirbimas), tarp pažymėtų * (veislė),
nėra esminių skirtumų (P>0,05).
42
Kenkėjų pažeistų augalų (%) tyrimų metu linijinės veislės ‘Sunday’ rapsų pasėliuose
kito nuo 45,6 iki 46,7 %, hibridinės veislės ‘Visby’ rapsų pasėliuose pažeistų augalų (%)
buvo nežymiai mažesnis – nuo 31,1 iki 36,7 % (3.4.2. pav.). Dviejų metų duomenimis, rapsų
stiebų kenkėjų pažeidimams labiau atsparūs buvo linijinės veislės žieminiai rapsai.
3.5. Žemės dirbimo įtaka žieminių rapsų sėklų derlingumui ir derliaus

struktūros elementams
2011–2012 m. žieminių rapsų sėklų derlius (t ha-1) pateiktas 3.5.1 ir 3.5.2 lentelėse.
2010–2011 m. žiema buvo nepalanki rapsų žiemojimui (Brazauskienė ir kt., 2012).
Lauko eksperimente ūkininko Valiaus Ąžuolo ūkyje žieminiai rapsai peržiemojo, nors ir labai
nevienodai – pasėlio tankumas pavasarį siekė 9,0–33,8 augalų kvadratiniame metre.
Nevienodas pasėlių tankumas nulėmė ir labai nevienodą sėklų derlingumą. Retame hibridinės
‘Titan’ veislės pasėlyje augę ir daugiau šakojęsi augalai išaugino mažiausiai subrendusių
ankštarų, nes jų vystymasis ir brendimas išsitęsė, ir derliaus nuėmimo metu dalis ankštarų
buvo nesubrendusios. Hibridinės ‘Titan’ veislės rapsų nežymiai didesnis sėklų skaičius
ankštaroje nekompensavo mažesnių kitų derliaus struktūros elementų reikšmių. Apskaičiavus
žieminių rapsų sėklų derlingumą 2010–2011 m. buvo nustatyta esminiai skirtumai tarp
skirtingų žemės dirbimo būdų. Didžiausias rapsų sėklų derlingumas buvo linijinės veislės
rapsų, augusių supaprastintai dirbtoje dirvoje (6,5 t ha-1), mažiausias – hibridinių rapsų,
augusių tradiciškai dirbtoje dirvoje – 1,4 t ha-1 (3.5.1 lentelė). Esminiai skirtumai buvo
nustatyti ir tarp sėtų veislių tradiciniame dirbime: linijinės veislės – 1,4 t ha-1, o hibridinės
veislės – 4,8 t ha-1.
Mokslinėje literatūroje nurodoma, kad hibridinių rapsų pasėlio tankumas pasėlyje
pavasarį gali būti 25–40 augalų kvadratiniame metre (Маковски, 1998). 2011–2012 m. tačiau
didesnis žieminių rapsų sėklų derlingumas buvo gautas linijinės veislės pasėlyje, ir tam galėjo
turėti įtakos didesnis pasėlio tankumas.
Taigi, meteorologinės sąlygos, ypač žiemojimo metu, turi įtakos rapsų sėklų derliui,
įtakodamos jų peržiemojimą. R. Krawczyk ir su bendraautoriumi (2008) nurodo, kad pasėjus
rapsus vėlai ir trūkstant drėgmės, pasėlis dygo netolygiai, todėl turėjo neigiamos įtakos
derliui, tačiau esant pakankamam drėgmės kiekiui, nors ir suvėlinus sėją gauti didesni derliai.
Mūsų eksperimente, nors drėgmės sėjos metu ir trūko, rapsai sudygo gerai, tačiau peržiemojo
nevienodai, ir jų derlių didele dalimi nulėmė pasėlio tankumas pavasarį.
43
3.5.1 lentelė. Žieminių rapsų sėklų derlingumas, taikant skirtingus žemės dirbimo
būdus
2011 m., Akmenės rajonas
Žemės dirbimas Tradicinis Seklus
Linijinė Hibridinė Linijinė Hibridinė
Žieminių rapsų veislė
‘Sunday’ ‘Titan’ ‘Sunday’ ‘Titan’
Augalo ankštarų skaičius, vnt. 204,4 158,8 211,6 203,4
Sėklų skaičius ankštaroje,
20,9 22,6 18,4 21,7
vnt.
1000 sėklų masė, g 4,7 4,4 4,9 4,2
Augalų skaičius, vnt. m-2 15,5 9,0 33,8 26,0
Sėklų derlingumas, t ha-1 3,1a* 1,4b 6,5a* 4,8b
Pastaba. Tarp vidurkių, pažymėtų ne ta pačia raide (a, b....;žemės dirbimas) ir pažymėtų
* (veislė), yra esminiai skirtumai (P<0,05).
3.5.2 lentelė. Žieminių rapsų sėklų derlingumas, taikant skirtingus žemės dirbimo
būdus
2012 m., Akmenės rajonas
Žemės dirbimas Tradicinis Seklus
Linijinė Hibridinė Linijinė Hibridinė
Žieminių rapsų veislė
‘Sunday’ ‘Visby’ ‘Sunday’ ‘Visby’
Augalo ankštarų skaičius,
122,1 172,3 126,4 140,4
vnt.
Sėklų skaičius ankštaroje,
26,1 27,6 28,9 26,4
vnt.
1000 sėklų masė, g 4,5 4,5 4,4 4,5
Augalų skaičius, vnt. m-2 57,0 33,0 49,0 46,0
Sėklų derlingumas, t ha-1 6,9a 7,6a 7,0a 7,8a
Pastaba. Tarp ta pačia raide pažymėtų vidurkių (žemės dirbimas), tarp pažymėtų
2011–2012 m. didžiausias rapsų sėklų derlingumas buvo gautas hibridinės veislės

pasėlyje rapsus sėjant supaprastintai dirbtoje žemėje, tačiau esmingai nesiskyrė nuo derliaus,
kuris buvo gautas juos pasėjus tradiciškai dirbtoje žemėje (3.5.2 lentelė). Esminių skirtumų
nenustatyta ir tarp linijinės veislės rapsų derlingumo auginant juos skirtingai dirbtoje žemėje.
44
Palankesniais žiemojimui metais hibridinių žieminių rapsų sėklų derlingumas buvo
didesnis, palyginti su linijinės veislės žieminių rapsų sėklų derlingumu. J. Leon (1991) teigia,
kad lauko eksperimentuose gauti iki 20 % didesni rapsų hibridų derliai, lyginant su linijinių
veislių rapsais.
Visais tyrimų metais sėklų derlių lėmė jo struktūros rodikliai bei meteorologinės
sąlygos vegetacijos ir žiemojimo metu. Nepakankamas išsivystymas rudenį turi įtakos ne tik
augalų žiemojimui, bet ir sėklų derliui, nes žieminiai rapsai iki žiemojimo pradžios
suformuoja žiedų užuomazgas (Montvilas, Mittas, 2000).
3.6. Linijinių ir hibridinių veislių žieminių rapsų sėklų derliaus

priklausomumas nuo ligų paplitimo pasėlyje
Koreliacijos – regresijos metodu įvertinti priklausomumai tarp žieminių rapsų sėklų

derliaus ir ligų paplitimo pasėlyje. 2010–2012 m. nenustatyta statistiškai patikimų
priklausomumų tarp fomozės, juodosios dėmėtligės bei verticiliozės paplitimo pasėliuose ir
sėklų derliaus. Kaip teigia J. N. Aubertot su bendraautoriais (2002), Prancūzijoje dėl fomozės
netenkama vidutiniškai 5–20 % rapsų sėklų derliaus. Kiti tyrėjai nurodo, kad derliaus
nuostoliai dėl fomozės siekia mažiau kaip 10 %, o kartais net 30–50 % (Маковски, 1998). V.
Ąžuolo ūkyje atlikus tyrimus ir įvertinus duomenis koreliacinės–regresinės analizės metodais,
2010–2011 m., kai fomozė žieminių rapsų pasėliuose buvo smarkiai išplitusi, nustatytas
neigiamas stiprus, tačiau statistiškai nepatikimas koreliacinis priklausomumas tarp fomozės
pažeistų augalų procento ir žieminių rapsų derlingumo: r = -0,76, P > 0,05, tarp ligos
intensyvumo ir žieminių rapsų derlingumo: r = -0,80, P = > 0,05. Antraisiais tyrimų metais,
2011–2012, kai fomozės paplitimas pasėliuose buvo nedidelis, priklausomumų tarp šių
požymių nebuvo (r = 0,20, P >0,05, r = 0,41, P >0,05).
proc.
10
0
0 10 20 30 40 50 60
Y= 9,166 - 0,046X; r= 0,58*
3.6.1 pav. Rapsinio stiebinio paslėptastraublio ir žieminių rapsų sėklų derlingumo

priklausomumas. *, kai P≤0,05; **, kai P≤0,01; ***, kai P≤0,001
45
Tarp juodosios dėmėtligės pažeistų ankštarų procento ir rapsų sėklų derliaus, tarp
juodosios dėmėtligės intensyvumo ir rapsų sėklų derlingumo nustatytas neigiamas vidutinio
stiprumo ir stiprūs tiesinis priklausomumas (2010–2011 m. – r = -0,68, P > 0,05 ir r = -0,91,
P = > 0,05; 2011–2012 m. – r = 0,83, P >0,05, r = 0,89, P >0,05). Tačiau priklausomumai
nebuvo statistiškai patikimi.
Tarp verticiliozės pažeistų augalų procento ir atskirų veislių žieminių rapsų sėklų
derlingumo nustatytas neigiamas vidutinio stiprumo statistiškai nepatikimas tiesinis
koreliacinis priklausomumai 2010–2011 m. – r = -0,58, 2011–2012 m. – r = -0,88 (P = >
0,05).
Statistiškai patikimas silpnas tiesinis priklausomumas nustatytas tarp rapsų stiebų
kenkėjų pažeidimų ir rapsų sėklų derlingumo 2011–2012 m.: r = -0,58* (3.5.2 pav.). 2010–
2011 m. vidutinio stiprumo neigiamas priklausomumas tarp šių požymių buvo (r = -0,63),
tačiau jis buvo statistiškai nepatikimas.
46
IŠVADOS
2010–2012 m. Valiaus Ąžuolo ūkyje atlikus žemės dirbimo ir veislės įtakos ligų ir
kenkėjų plitimui žieminių rapsų pasėliuose tyrimus galima teikti tokias išvadas:
1. Žemės dirbimas turėjo esminės įtakos fomozės pažeistų augalų (%) linijinės veislės
žieminių rapsų pasėliuose. Fomozės pažeistų augalų dalis (42,9 %) ir ligos
intensyvumas (1,9 %) buvo didesni hibridinių veislių pasėliuose, tačiau esminiai
skirtumai tarp veislių nustatyti tik antraisiais tyrimų metais.
2. Žemės dirbimas ir veislė neturėjo esminės įtakos juodosios dėmėtligės paplitimui
pasėliuose. Mažiau juodosios dėmėtligės pažeistų ankštarų 59 % buvo linijinės veislės
pasėliuose, tačiau hibridinių veislių pasėliuose šios ligos intensyvumas buvo mažesnis.
3. Žieminių rapsų pasėliuose verticiliozei mažiau atsparūs buvo hibridinės veislės rapsai.
4. Žemės dirbimas turėjo esminės įtakos žieminių rapsų sėklų derlingumui. Didžiausias
tirtų veislių žieminių rapsų sėklų derlingumas gautas taikant supaprastintą žemės
dirbimą.
5. 2010–2012 m. nenustatyta statistiškai patikimų priklausomumų tarp juodosios
dėmėtligės, fomozės bei verticiliozės paplitimo pasėliuose ir sėklų derliaus. Nustatytas
silpnas statistiškai patikimas tiesinis priklausomumas tarp rapsų stiebų kenkėjų
pažeidimų. Ligų plitimas pasėliuose ir sėklų derlius priklausė nuo atskirų metų
meteorologinių sąlygų.
47
LITERATŪRA
1. ALFORD, D.V.; NILSSON, C.; ULBER, B. 2003. Insect pests in oilseed rape crops.
Biocontrol of oilseed rape pests, Blackwell Science, p. 9–14.
2. AUBERTOT J. N.; PINOCHET X.; DORE T. 2004. The effects of sowing date and
nitrogen availability during vegetative stages on winter oilseed rape. Crop Protection,
vol. 23, p. 635–645.
3. AUGAS, S. 2007. ,,Dotnuvos projektai“ siūlo sėti Lietuvoje ištirtos veilės ir
sertifikuotas žieminių rapsų sėklos. [žiūrėta 2012 m. lapkričio 15 d.]. Prieiga per
internetą:
<http://www.rapsai.lt/lt.php/spausdinti/?niv/=126&url=>
4. BERNOTAS, S. 2003. Rapsų auginimo plėtros perspektyvos Lietuvoje. Kaimo plėtra
2003: pranešimų rinkinys. Akademija, p. 60–61.
5. BRAZAUSKIENĖ, I.; PETRAITIENĖ, E. 2004. The spread of dark leaf and pod spot
(Alternaria spp.) on spring turnip rape (Brassica campestris) leaves and siliques.
Agronomijas Vestis, vol. 7, p. 93–98.
6. BRAZAUSKIENĖ, I.; SEMAŠKIENĖ, R. 2006. Lauko augalų ligos ir kenkėjai. LŽI,
275 p.
7. BRAZAUSKIENĖ, I.; PETRAITIENĖ, E. 2006. Rapsų ligų žala ir pasėlių apsauga.
Mano ūkis, nr. 7, p. 20–22.
8. BRAZAUSKIENĖ, I; PETRAITIENĖ, E. 2008. Rapsiniai žiedinukai nebebijo
insekticidų. LŽI. Mano ūkis, nr. 5 , p. 24–26.
9. BRAZAUSKIENĖ I.; PETRAITIENĖ E.; POVILIONIENĖ E. 2007. Fomozės
(Leptoshaeria maculans) epidemiologijos ir jos išplitimo indikatorių tyrimai
žieminiuose rapsuose. Žemdirbystė. LŽI ir LŽŪU mokslo darbai , t. 3(94), p. 176–188.
10. BRAZAUSKIENE I.; RONIS A. 2009. Žieminių rapsų veislių jautrumas grybinėms
ligoms ir produktyvumas. Mokslinės konferencijos pranešimai „Aliejinių bastutinių
šeimos augalų produktyvumo formavimas ir valdymas“, p. 12–15.
11. BRAZAUSKIENĖ, I.; PETRAITIENĖ, E. 2011. Kaip apsaugoti rapsus nuo grybinių
ligų. Mano ūkis, nr. 4, p. 30–32.
12. BRAZAUSKIENĖ, I. ir kt. 2012. Fomozės (Leptosphaeria maculans / L. biglobosa
kompleksas) pažeidimų ypatumai žieminiame ir vasariniame rapsuose (Brassica napus
L.). Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro žemdirbystės institutas, vol. 99, no. 4,
p. 379–386.
48
13. BREMER, H. 2007. Entwicklung einer Herbstprognose fur den Erreger der
Wurzelhals und Stangelfaule Phoma lingam. Gesunde Pflanzen, p.161–169.
14. BUDZYNSKI, W.; JANKOVSKI, K.; RYBACKI, R. 2005. Organization, habitat and
agronomical determinants of production of raw material for oil inductry in selected big
area farms. Rosiny Oleiste. Oilseed Crops, vol. 16(2), p. 387–406.
15. BUKANTIS, A. 1994. Lietuvos klimatas. Vilnius, p. 245.
16. BUTKUTĖ, B.; ŠIDLAUSKAS, G.; BRAZAUSKIENĖ, I. 2006. Seed Yield and
Quality of Winter Oilseed Rape as Affected by Nitrogen Rates, Sowing Time, and
Fungicide Application. Communications in Soil Science and Plant Analysis, vol. 37,
p. 2725–2744.
17. CHAVES, M.M.; OLIVEIRA, M.M. 2004. Mechanism underlying plant resilience to
water deficits: prospects for water–saving agriculture. Journal of Experimental
Botany, vol. 55, no. 407, p.2365–2384.
18. CHIRIAC, G.; RAUS, L.; GALES, D.C., et al. 2012. Effects of tillage and oilseed
rape cultivar (Brassica napus L.) on soil physical properties and yield. University of
Agricultural Sciences and Veterinary Medicine, Faculty of Agriculture, p. 484–490.
[žiūrėta 2012 m. lapkričio 15 d.]. Prieiga per internetą:
http://www.ragusashwa.it/CD_2012/lavori/TOPIC8/poster/topic%208_484_490.pdf
19. ČIUBERSKIS, S.; OŽERAITIENĖ, D.; BERNOTAS, S., ir kt. 2008. Dirvožemio
savybių pokyčiai taikant tradicinę ir supaprastinto rudeninio žemės dirbimo sistemas.
Žemdirbystė/Agriculture, t. 95, nr. 2, p. 16–28.
20. DERPSCH, R. 1999. Direktsaatfläche in Südamerika wächst. Landwirtschaft ohne
Pflug, nr. 12, p. 13–15.
21. DIEPENBROCK, W. 2000. Yield anglysis of winter oilseed rape (Brassica napus L.)
a review Fields Crops Research, vol. 67, p. 35–49.
22. DOMEIKA, R.; ŠPOKAS, L.; BUTKUS, V. 1999. Research of Rapeseed Harvesting
Losses. Proceedings of the Latvia university of agriculture. Jelgava, vol. 1(295), p.
28–35.
23. DUNKER, S.; KEUNECKE, H.; STEINBACH, P.; TIEDEMANN, AV. 2008. Impact
of Verticillium longisporum on yield and morphology of winter oilseed rape (Brassica
napus) in relation to systemic spread in the plant. Journal of Phytopathology, p. 698–
707.
24. DUNKER, S.; TIEDEMANN, AV. 2006. Verticillium longisporum – Eine neue
Krankheit im Rapsanbau. Raps, p. 194–197.
49
25. EIDUKEVIČIENĖ, M.; VASILIAUSKIENĖ, V. 2001. Lietuvos dirvožemiai:
monografija. Lietuvos mokslai, Vilnius. 1244 p.
26. EVANS, N.; GLADDERS, P.; FITT, BDL.; TIEDEMANN, AV. 2009. Altered
distribution and life cycles of major pathogens in Europe. Crop Plant Resistance to
Biotic and Abiotic Factors. Germany, p. 302–308.
27. FEIZIENĖ, D. et al., 2007. The influence of soil management on soil properties and
yield of crop rotation. Žemdirbystė-Agriculture, vol. 94, no. 3, p. 129–145.
28. FERGUSON, N., et all. 2003. Spatial distribution of pest insects in oilseed rape:
implications for integrated pest management. Agriculture, Ecosystems &
Enviroinment, p. 509–521.
29. FLINT, M. L.; GOUVEIA, P. 2001. IPM in Practice. Principles and Methods of
Integrated Pest Management. University of California, Oakland, CA, USA.
30. GRUZDIENĖ, D.; VENSKUTONIS, R. P.; ŠILEIKA, G. 2001. Lietuvoje auginamų
rapsų veislių sėklų ir aliejaus cheminė sudėtis bei ekstraktų antioksidacinės savybės.
Maisto chemija ir technologija: mokslo darbai. LMI, KTU, t. 35, p. 16–26.
31. HANSEN, L.M. 2003. Insecticide-resistant pollenbeetles (Meligethes aeneus F) found
in Danish oilseed rape (Brassica napus L) fields. Pests Management Science, p. 1057–
1059.
32. JODAUGIENĖ, D. 2002. Ilgamečio arimo ir purenimo įtaka dirvožemiui ir žemės
ūkio augalų pasėliams supaprastinto žemės dirbimo sistemoje: daktaro disertacijos
santrauka. Akadamija, 35 p.
33. JUCHNEVIČIENĖ, A.; RAUDONIUS, S.; AVIŽIENYTĖ, D., et al. 2012. Ilgalaikio
supaprastinto žemės dirbimo ir tiesioginės sėjos įtaka žieminių kviečių pasėliui. Žemės
ūkio mokslai, t. 19, nr. 3, p. 139–150.
34. JUROSZEK P.; TIEDEMAN A. V. 2011. Potential strategies and future requirements
for plant desease management under a changing climate. Plant Pathology, vol. 60, p.
100–112.
35. KRAWCZYK, R.; SKOCZYNSKI, J. 2008. Winter Survival and Yield of Oilseed
Rape Depending on sowing date and Application of Micronutrient Preparation Route
Acting as a Growth Simulator. Biostimulators in Modern Agriculture: Field crops.
Warsawa, p. 33–41.
36. KUROWSKI, T.; MAJCHRZAK, B.; JANKOVSKI, K. 2010. Effect of sulfur
fertilization on the sanitary state of plants of the family Brassicacae. Acta
Agrobotanica, vol. 63, p. 171–178.
50
37. LAPINS, D.; KOPMANIS, J.; DINABURGA, G., et al. 2012. Efficacy soil deep
loosening if growing winter oil seed rape and winter wheat in conditions of uneven
relief. Latvia University of Agriculture, p. 502–606. [žiūrėta 2012 m. spalio 10 d.].
Prieiga per internetą:
http:/tf.llu.lv/conference/proceedings2012/Papers/024_Lapins_D.pdf
38. LAZAUSKAS, J. 1998. Augalininkystė Lietuvoje 1895–1995 m. Dotnuva–
Akademija, 388 p.
39. LEMBKE, H. 1993. Winterrapssorten erfolgreich in Qualität. Hanower. 115 p.
40. LEON, J. 1991. Heterosis and mixing effects in winter oilseed rape. Journal of
Agronomy and Crop Science, vol. 31, p. 281–284.
41. MAŽVILA, J. 2011. Lietuvos žemės našumas: monografija/ Lietuvos agrarinių ir
miškų mokslų centras. Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centras, Akademija,
(Kėdainių r.). 279 p.
42. MINEIKIENĖ, V. 1998. Dirvožemio optimalaus rūgštingumo intervalas žieminiams
rapsams. Žemdirbystė. LŽI, LŽŪU mokslo darbai. Akademija, t. 61, p. 3–13.
43. MONTVILAS, R.; MITTAS, V. 2000. Sėjos laiko ir sėklos normos įtaka žieminių
rapsų sėklų derliui lengvuose priemoliuose. Žemdirbystė. Mokslo darbai, Dotnuva–
Akademija, nr. 72, p. 91–102.
44. MRIDHA, M.A.U.; WHEELER, B.E.J. 1993. In vitro effects of temperature and wet
periods on infection of oilseed rape by Alternaria brassicae. Plant Pathology, p. 671–
675.
45. MИЛАЩЕНКO, Н. З.; AБPAМОВ, В. Ф. 1989. Технология выращивания и
использование рапса и сурепицы. Москва. 222 с.
46. Nacionalinis augalų veislių 2012 m. sąrašas. Lietuvos Respublikos žemės ūkio
ministerija. Vilnius, 2012, p. 14–15.
47. PAGLIAI, M.; RAGLIONE, M.; PANINI, T., et al. 1995. The strukture of two
alluvial soils in Italy after 10 years of conventional and minimum tillage. Soil and
Tillage Research, p. 209–223.
48. PELTONEN–SAINIO, P.; PAKALA, K.; JAUHIAINEN, L., et al. 2009. Comparing
regional risks in producking turnip rape and oilseed rape – impacts of climate change
and breeding. Acta Agriculturae Scandinavica Section B–Soil and Plant Scienc, vol.
59, p. 129–138.
49. PETRAITIENE, E.; BRAZAUSKIENE, I. 2005. Incidence and severity of Alternaria
blight (Alternaria spp.) and downy mildew (Perenospora parasitica) as affected by
51
winter oilseed rape sowing time and nitrogen fertilize rate. Agronomijas Vestis, vol. 8,
p. 158–162.
50. PRZYLĘCKA E.; WALKOWSKI T.; WNEKOWSKI S. 1995. Występowanie chorob
grzybowych na odnianach rzepaka ozimego w zaleznosci od poziomu nawozenia
azotem. Poznan, p. 217−220.
51. RAUDONIUS, S. 2009. Mokslinių tyrimų metodika: pratybų aprašas Agronomijos
fakulteto studentams. Lietuvos žemės ūkio universitetas Leidyklos centras, Akademija,
(Kauno r.). 119 p.
52. RIMKEVIČIENĖ, M.; VELIČKA, R.; ŠTUOPYTĖ, L. 1995. Rapsų auginimas sėklai,
Vilnius. 55 p.
53. ROMANECKAS, K.; ŠARAUSKIS, E.; PILIPAVIČIUS, E., et al. 2011. Impact of
short-term ploughless tillage on soil physical properties, winter oilseed rape seedbed
formation and productivity parameters. Journal of Food, Agriculture &
Environmment, vol. 9, nr. 2, p. 259–299.
54. ROMANECKAS, K.; ŽULIENĖ, R.; ROMANECKIENĖ, R. 2001. Priešsėjinio dirvos
purenimo būdų įtaka fizikinėms dirvos savybėms ir cukrinių runkelių sėklos
sudygimui. Žemdirbystė-Agriculture, t. 73, p. 147–158.
55. ROOS, J.; HOPKINS, R.; KVARNHEDEN, A.; DIXELIUS, C. 2011. The impact of
global warming on plant diseases and insect vectors in Sweden. EUROPIAN Journal
of Plant Pathology, p. 9–19.
56. ROSENZWEIG, C., et al. 2001. Climate change and extreme weather events:
implications for food production, plant diseases, and pests. Global Change & Human
Health, p. 90–104.
57. SAUNDERS, A. 1985. Alternative arable crops. Oilseed rape. Agriculture in North
Ireland, vol. 59, p. 318–321.
58. SIEBOLD, M.; TIEDEMANN, A. 2011. Potential effects of global warming on
oilseed rape pathogens in Northern Germany. Department of Crop Sciences. Germany,
p. 64–76.
59. SÖCHTING, H. P.; VERREET, J. A. 2003. Effects of different cultivation systems
(soil management, nitrogen fertilization) on the epidemiological behaviour of fungal
diseases in oilseed rape (Brassica napus L. Var. Napus). Journal of Plant Diseases
Protection, vol. 111(1), p. 1–29.
60. SUN, P.; FITT B.D.L.; GLADERS, P. et al. 2000. Relationships between phoma leaf
spot and development of stem canker (Leptosphaeria maculans) on winter oilseed
52
rape (Brassica napus) in southern England. Annals of Applied Biology, vol. 137, p.
113–125.
61. ŠIMANSKAITĖ, D.; FEIZA, V.; LAZAUSKAS, S., ir kt. 2009. Žemės dirbimo
sistemų įtaka glėjiškų rudžemių hidrofizikinėms savybėms. Žemdirbystė–Agriculture,
t. 96, nr. 1. p. 23–38.
62. ŠLAPAKAUSKAS, V.; DUCHOVSKIS, P. 2008. Augalų produktyvumas. LŽŪU.
253 p.
63. ŠTUOPYTĖ, L.; AMBROZAITIENĖ, R. 1992. Žieminių rapsų sėjos laikas ir sėklos
norma. Pranešimai mokslinėje konferencijoje. Kaunas – Akademija. 57 p.
64. ŠURKUS,J; GAURILČIKIENĖ,I. 2002. Žemės ūkio augalų kenkėjai, ligos ir jų
apskaita. Lietuvos žemdirbystės institutas. 345 p.
65. THURWACHTER, F.; GARBE V.; HOPPE, H.H. 1999. Ascospore discharge, leaf
infestation and variations in pathogenicity as criteria to predict impact of
Leptosphaeria maculans on oilseed rape. Journal of Phytopathology, vol.147, p.
215−222.
66. VELIČKA, R. 2002. Rapsai . Kaunas. 319 p.
67. VELIČKA, R. 2002. Sėkloms auginamų rapsų agrotechnikos moksliniai pagrindai.
Žemės ūkio mokslai, nr.1, p. 27–40.
68. VELIČKA, R., ir kt. 2009. Aliejinių bastutinių šeimos augalų produktyvumo
formavimas ir valdymas.Lietuvos mokslo ir studijų fondo remiamas projektas:
mokslinė konferencija: programa ir santraukos. Kaunas. 39 p.
69. VELIČKA, R.; MARCINKEVIČIENĖ, A.; RAUDONIUS, S., et. al 2006. Integrated
evalution of rape readiness for overwintering. Acta Agriculturae Scandinavica. Soil
and Plant Science, vol. 56, no. 2, p. 110–116.
70. VELIČKA, R.; ŠULIAUSKAS, A.; MALINAUSKAS, D 2000. Dynamics of
physiological – biometrik parameters of winter rape (Brasica napus L.) during autum
period. Scientific works of the Lithuanian institute of Hortikulture and Lithuanian
university of Agriculture, vol. 19, p. 179–184.
71. WEIGEL, H. J. 2005. Gesunde Pflanzen unter zukunftigem Klima. Gesunde Pflanzen,
p. 6–17.
72. ZEISE, K.; STEINBACH, P. 2004. Schwarze Rapswurzeln und der Vormarsch der
Verticillium- Rapswelke. Raps, p. 170–174.
73. МАКОВСКИ, Н. 1998. Озимый рапс. Минск. 50 p.
53

Viktorija Gecaitė: Aleksandro Stulginskio Universitetas

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

Viktorija Gecaitė: Aleksandro Stulginskio Universitetas

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

ALEKSANDRO STULGINSKIO UNIVERSITETAS

ŽEMĖS DIRBIMO ĮTAKA LIGŲ IR KENKĖJŲ

Magistro baigiamasis darbas

Studijų sritis: Žemės ūkio mokslai

Agronomijos fakulteto studentų baigiamųjų darbų vertinimo komisijos įvertinimas:

Pirmininkas: Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) direktorius,

Vadovė Doc. dr. Rita Pupalienė

ASU, Agrosistemų ir dirvožemio mokslų instituitas

Recenzentė Doc. dr. Aušra Marcinkevičienė

ASU, Agrosistemų ir dirvožemio mokslų instituitas

Oponentas Prof. habil.dr. Zenonas Dabkevičius

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) direktorius

Lauko eksperimentas atliktas 2010–2012 m. Akmenės rajone, Kruopių seniūnijoje,

Field experiment was conducted on 2010–2012 in the farm of Valius Ąžuolas in

1. 2.1 lentelė. Lauko eksperimente atlikti darbai ir naudotos agrotechninės

1.1. Morfologinės ir biologinės savybės

Žieminiai rapsai Lietuvos agrometeorologinėmis sąlygomis yra beveik dvigubai

1.2. Žieminių rapsų veislės

1.3. Žemės dirbimas žieminiams rapsams

1.4. Žieminių rapsų sėjos laikas ir agrotechnika

Pradedant auginti rapsus Europos šalyse pagrindinis dėmesys buvo skiriamas

1.5. Žieminių rapsų ligos ir kenkėjai

Rapsai Lietuvoje paplito palyginti neseniai, tačiau jų auginimas sukėlė nemažai

2.1. Tyrimo objektas

2.2. Eksperimento vieta ir dirvožemis

Lauko eksperimentai atlikti 2010–2012 m. Akmenės rajone, Kruopių seniūnijoje,

2.3. Eksperimento variantai ir vykdymo sąlygos

Dviejų veiksnių lauko eksperimentas buvo vykdomas 2010–2011 ir 2011–2012 m.

2.1 lentelė. Lauko eksperimente atlikti darbai ir naudotos agrotechninės priemonės

Ligų ir kenkėjų paplitimo būklė vertinama naudojantis moksliniu metodiniu leidiniu

2.5.1 pav. Fomozės pažeisti rapsai. Nuotr. Linos Butkevičienės

Juodoji dėmėtligė (alternariozė) (Alternaria brassicae). Kiekvieno varianto ir

ankštarų skaičiaus, ir pažeidimo reikšmės sandaugų suma,

Numatoma vertinti šių rapsų stiebų kenkėjų plitimą:

2.5.3 pav. Rapsinis paslėptastraublis ir pažeistas augalo stiebas. Nuotr. Kustodija

Rapsų derlingumo nustatymas

Žieminiams rapsams esant brendimo tarpsnyje (BBCH 85–88) nustatoma derliaus

2.6. Tyrimų duomenų statistinė analizė

Tyrimų duomenys statistiškai įvertinti dviejų veiksnių dispersinės analizės metodu,

3.1. Fomozės išplitimas žieminiuose rapsuose

3.1.3 pav. Fomozės intensyvumas žieminių rapsų pasėliuose 2010–2011 m.,

3.1.4 pav. Fomozės intensyvumas žieminių rapsų pasėliuose 2011–2012 m.,

I. Brazauskienės ir A. Ronio Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro filiale

I. Brazauskienė ir E. Petraitienė (2006) teigia, kad juodosios dėmėtligės išplitimas ant

3.3. Verticiliozės paplitimas žieminių rapsų pasėliuose

3.4. Rapsų stiebų kenkėjų pažeidimai žieminiuose rapsuose

Rapsinis stiebinis pasleptastraublis žieminiuose rapsuose savo pavojingumu

3.4.1. pav. Paslėptastraublio pažeidimai žieminiuose rapsuose 2010–2011 m. Akmenės

2011–2012 m. rapsų stiebų kenkėjų pažeidimų nustatyta gerokai mažiau, palyginti su

3.4.2. pav. Paslėptastraublio pažeidimai žieminiuose rapsuose 2011–2012 m. Akmenės

3.5. Žemės dirbimo įtaka žieminių rapsų sėklų derlingumui ir derliaus

2011–2012 m. didžiausias rapsų sėklų derlingumas buvo gautas hibridinės veislės

3.6. Linijinių ir hibridinių veislių žieminių rapsų sėklų derliaus

Koreliacijos – regresijos metodu įvertinti priklausomumai tarp žieminių rapsų sėklų

3.6.1 pav. Rapsinio stiebinio paslėptastraublio ir žieminių rapsų sėklų derlingumo

You might also like