TEISĖS ŠALTINIAI

Klausimai:

Civilinio proceso teisės šaltiniai:

 LR Konstitucija,
 Teismų įstatymas,
 Civilinio proceso kodeksas,
 Tarptautinės sutartys,
 Teismų praktika,
Сivilinio proceso teisės normų konfliktas laike ir analogija.

Šaltiniai:
1. V.Mikelėnas. Civilinis procesas. I dalis. Vilnius 1997 m. 33p.-57p
2. E.Laužikas, V.Mikelėnas, V.Nekrošius Civilinio proceso teisė, I tomas, Justitia, Vilnius 2003,
99-132p.
3. Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso komentaras, I dalis, Justitia, Vilnius 2004,
41-45p.

Skaitiniai:
Byla Nr. 8/95

 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

 N U T A R I M A S

 Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių“ 7 straipsnio
ketvirtosios dalies ir 12 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai

 Vilnius, 1995 m. spalio 17 d.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Algirdo

Gailiūno, Kęstučio Lapinsko, Zigmo Levickio, Vlado Pavilonio, Prano Vytauto Rasimavičiaus, Stasio
Stačioko, Teodoros Staugaitienės, Stasio Šedbaro ir Juozo Žilio,

sekretoriaujant Rolandai Stimbirytei,

dalyvaujant pareiškėjo – Vyriausybės atstovui Teisingumo ministerijos sekretoriui Gintarui Švedui,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio pirmąja dalimi ir Lietuvos Respublikos
Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pirmąja dalimi, viešame Teismo posėdyje 1995 m. spalio 3 d.
išnagrinėjo bylą Nr. 8/95 pagal pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. birželio 19 d.
prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių“ 7
straipsnio ketvirtoji dalis ir 12 straipsnis atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją.

1
 Konstitucinis Teismas

nustatė:

Pareiškėjas – Lietuvos Respublikos Vyriausybė prašo Konstitucinį Teismą ištirti, ar Lietuvos

Respublikos 1991 m. gegužės 21 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių“ (Žin., 1991,
Nr. 16-415) 7 straipsnio ketvirtoji dalis ir 12 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai.

Prašyme nurodoma, kad pagal įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių“ tarptautines
sutartis sudaryti galima: patvirtinus jas Vyriausybei ar Užsienio reikalų ministerijai Vyriausybės nustatyta
tvarka, prisijungus prie jų ar ratifikavus jas Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai. Minėto įstatymo
12 straipsnis nustatė, kad visos „Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys (nepriklausomai nuo jų
sudarymo būdo. – Pareiškėjo pastaba) turi Lietuvos Respublikos teritorijoje įstatymo galią“, o tuo tarpu
Konstitucijos 138 straipsnio trečioji dalis skelbia, kad „tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos
Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis“.

Pareiškėjo nuomone, ši konstitucinė nuostata leidžia teigti, kad įstatymo galią įgyja tik Seimo
ratifikuotos tarptautinės sutartys, todėl kyla teisiškai motyvuota abejonė, ar įstatymo „Dėl Lietuvos
Respublikos tarptautinių sutarčių“ 12 straipsnis pagal reguliavimo apimtį neprieštarauja Konstitucijos 138
straipsnio trečiajai daliai.

Pareiškėjas taip pat mano, kad kitų Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių, kurios buvo
patvirtintos arba prie kurių buvo prisijungta po 1992 m. Konstitucijos priėmimo, teisinė galia tapo
neapibrėžta, nes pagal 1969 m. Vienos konvenciją dėl tarptautinių sutarčių teisės, kurios nuostatų Lietuva
įsipareigojo laikytis savo Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 29 d. pareiškimu „Dėl Lietuvos
Respublikos įsipareigojimų, kylančių iš tarptautinių sutarčių diplomatinių ir konsulinių santykių srityse“
(Žin., 1991, Nr. 4-115), šios sutartys turėtų turėti įstatymo galią. Tačiau tokia nuostata prieštarauja
Konstitucijos 138 straipsnio trečiajai daliai, o Konstitucijos 7 straipsnio pirmoji dalis numato, kad
„negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai“.

Prašyme taip pat nurodoma, jog ginčijamo įstatymo 7 straipsnio ketvirtojoje dalyje nustatyta, kad
„Lietuvos Respublikos Vyriausybė savo nutarimu pateikia ratifikuoti Lietuvos Respublikos tarptautines
sutartis Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai“, o tuo tarpu Konstitucijos 84 straipsnio 2 punktas
numato, kad Respublikos Prezidentas „pasirašo Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ir teikia jas
Seimui ratifikuoti“. Kiti Konstitucijos straipsniai tiesiogiai nenurodo, kokie subjektai gali teikti Seimui
ratifikuoti tarptautines sutartis, todėl pareiškėjui kyla abejonė, ar įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos
tarptautinių sutarčių“ 7 straipsnio ketvirtoji dalis pagal normos turinį neprieštarauja Konstitucijos 84
straipsnio 2 punktui.

Remdamasis išdėstytais motyvais, pareiškėjas prašo Konstitucinį Teismą ištirti, ar įstatymo „Dėl
Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių“:

1) 12 straipsnis pagal reguliavimo apimtį neprieštarauja Konstitucijos 138 straipsnio trečiajai daliai;

2
 2) 7 straipsnio ketvirtoji dalis pagal normos turinį neprieštarauja Konstitucijos 84 straipsnio 2 punktui.

II

Rengiant bylą teisminiam posėdžiui, pareiškėjo – Vyriausybės atstovas nurodė, kad Konstitucijos 138
straipsnio trečioji dalis, skelbianti, jog „tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos
Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis“, išskyrė vieną sutarčių sudarymo
būdą: Seimo sprendimą ratifikuoti sutartį. Pareiškėjo atstovo nuomone, sutarties ratifikavimo procedūrą
galima laikyti įstatymų leidybos procesu, nes ratifikavimui būtinas Seimo nutarimas, kurį priėmus
tarptautinės sutarties normos tampa privalomos Lietuvos Respublikoje. Tuo tarpu ginčijamame įstatyme, be
ratifikavimo, numatyti dar du tarptautinių sutarčių sudarymo būdai: patvirtinus jas Vyriausybei arba
Užsienio reikalų ministerijai Vyriausybės nustatyta tvarka ir prisijungus prie tarptautinės sutarties.

Pareiškėjo atstovas teisminiame posėdyje paaiškino, kad Konstitucija, įtvirtindama valdžių padalijimo
principą, išskyrė įstatymų leidybos ir vykdomosios valdžių funkcijas bei kompetenciją, pagal kurią
vykdomosios valdžios institucijos negali priimti norminių aktų, teisine galia prilygstančių įstatymų
leidybos institucijos aktams. Tai reiškia, kad įstatymo galią gali turėti tik Seimo ratifikuotos tarptautinės
sutartys, todėl ginčijamo įstatymo 12 straipsnis pagal reguliavimo apimtį iš dalies prieštarauja Konstitucijos
138 straipsnio trečiajai daliai.

Pareiškėjo atstovui taip pat kyla abejonė, ar ginčijamo įstatymo 7 straipsnio ketvirtoji dalis, skelbianti,
jog „Lietuvos Respublikos Vyriausybė savo nutarimu pateikia ratifikuoti Lietuvos Respublikos tarptautines
sutartis Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai“ (dabar – Seimui), neprieštarauja Konstitucijos 84
straipsnio 2 punktui. Šią abejonę pareiškėjo atstovas grindžia tuo, kad Konstitucijos 84 straipsnio 2 punktas
numato, jog Respublikos Prezidentas „pasirašo Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ir teikia jas
Seimui ratifikuoti“, tuo tarpu kiti Konstitucijos straipsniai, apibrėžiantys Vyriausybės kompetenciją,
tiesiogiai nenurodo, ar ji gali pateikti sutartį Seimui ratifikuoti.

Pareiškėjo atstovas kelia prielaidą, jog Konstitucijos 84 straipsnio 2 punktą galima aiškinti ir taip, kad
tik Respublikos Prezidentas „gali teikti Seimui ratifikuoti savo pasirašytas sutartis, tačiau pagal
Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą teisę aiškinti Konstituciją turi tik Konstitucinis Teismas“.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, ir į bendrą principą, pagal kurį valdžios institucijos turi teisę elgtis
tik taip, kaip leidžia įstatymas (Konstitucija), pareiškėjo atstovas mano, kad įstatymo „Dėl Lietuvos
Respublikos tarptautinių sutarčių“ 7 straipsnio ketvirtoji dalis pagal savo turinį prieštarauja Konstitucijos
84 straipsnio 2 punktui.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

3
 Lietuvos Respublikos teisinė sistema grindžiama tuo, kad Konstitucijai neturi prieštarauti joks
įstatymas ar kitas teisės aktas, taip pat ir Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, nes Konstitucijos 7
straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta: „Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai“. Ši
konstitucinė nuostata pati savaime negali padaryti negaliojančiais įstatymo ar tarptautinės sutarties, bet ji
reikalauja, kad jų nuostatos neprieštarautų Konstitucijos nuostatoms. Priešingu atveju Lietuvos Respublika
negalėtų užtikrinti tarptautinių sutarčių šalių teisių, kylančių iš sutarčių, teisinės gynybos, o tai savo ruožtu
trukdytų įgyvendinti įsipareigojimus pagal sudarytas tarptautines sutartis. Tai prieštarautų 1969 m. Vienos
konvencijai dėl tarptautinių sutarčių teisės, kurią Lietuvos Respublika įsipareigojo gerbti ir vykdyti
Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 29 d. pareiškimu „Dėl Lietuvos Respublikos įsipareigojimų,
kylančių iš tarptautinių sutarčių diplomatinių ir konsulinių santykių srityse“. Kartu būtų pažeisti ir
svarbiausi minėtos konvencijos principai: pacta sunt servanda – „sutarties privaloma laikytis“
(Konvencijos 26 straipsnis) ir „Dalyvis negali remtis savo vidaus teisės nuostatomis tam, kad pateisintų
sutarties nevykdymą“ (Konvencijos 27 straipsnis). Todėl svarbu, kad įstatymuose būtų nustatyta nuosekli
tarptautinių sutarčių sudarymo, vykdymo ir nutraukimo tvarka, kuri atitiktų Konstitucijos nuostatas dėl
tarptautinių sutarčių ir tarptautinės teisės šios srities principus bei normas.

Lietuvos Respublikoje tarptautinių sutarčių sudarymo, vykdymo ir nutraukimo tvarką reguliuoja šioje
byloje ginčijamas įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių“, kuris buvo priimtas 1991 m.
gegužės 21 d., t. y. iki Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo. Šiame įstatyme yra įtvirtinti
tarptautinių sutarčių sudarymo, vykdymo ir nutraukimo įgaliojimai, suteikti toms valdžios institucijoms,
kurios įstatymo priėmimo metu funkcionavo pagal Lietuvos Respublikos Laikinajame Pagrindiniame
Įstatyme įtvirtintą valdžios sistemą. Pagal galiojančią Konstituciją ji buvo iš esmės pakeista įvedant
Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, instituciją. Ginčijamas įstatymas nebuvo keičiamas
atsižvelgiant į šią naują valdžios sistemą, t. y. jis nebuvo suderintas su Konstitucija, kaip yra reikalaujama
Lietuvos Respublikos 1992 m. lapkričio 6 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo
tvarkos“ 2 straipsnyje: „Įstatymai, kiti teisiniai aktai ar jų dalys, galioję Lietuvos Respublikos teritorijoje
iki Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimo, galioja tiek, kiek jie neprieštarauja Konstitucijai ir šiam
įstatymui, ir galios tol, kol nebus pripažinti netekusiais galios ar suderinti su Konstitucijos nuostatomis“.

Svarstant Vyriausybės prašymą Konstituciniam Teismui ištirti, ar įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos
tarptautinių sutarčių“ 7 ir 12 straipsnių nuostatos neprieštarauja Konstitucijai, būtina atsižvelgti ne vien į
prašyme nurodytų Konstitucijos ir ginčijamo įstatymo straipsnių atitinkamo teksto formalų palyginimą, bet,
turint galvoje, kad Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio pirmoji dalis), ir į tai, ar šios
įstatymo nuostatos pagal savo prasmę yra prieštaraujančios tiek nurodytiems Konstitucijos straipsniams,
tiek naujai įsteigtų valdžios institucijų įgaliojimus įtvirtinančioms nuostatoms. Atsakyti į šį klausimą
galima tik išnagrinėjus Konstitucijos nuostatas, įtvirtinančias valdžios institucijų sistemą ir pasikeitusią jų
kompetenciją.

1. Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių“ 12

straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio trečiajai daliai.
2. Konstitucijos 138 straipsnio trečiojoje dalyje nustatyta: „Tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo
Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis“, o įstatymo
„Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių“ 12 straipsnyje teigiama: „Lietuvos Respublikos
tarptautinės sutartys turi Lietuvos Respublikos teritorijoje įstatymo galią.“
Tiek Konstitucijos 138 straipsnis, tiek ginčijamo įstatymo 12 straipsnis leidžia teigti, jog Lietuvos
Respublikoje pasirinkta tarptautinės ir vidaus teisės derinimo sistema yra grindžiama taisykle, kad

4
tarptautinės sutartys transformuojamos šalies teisinėje sistemoje (inkorporuojamos į ją). Toks tarptautinių
sutarčių įgyvendinimo būdas yra įtvirtintas ir Konstitucijoje, ir ginčijamame įstatyme. Konstitucijoje
nustatyta, kad ratifikuotos tarptautinės sutartys yra vidaus teisinės sistemos sudedamoji dalis, o
ginčijamame įstatyme tarptautinėms sutartims pripažįstama įstatymo galia. Abu šie teiginiai reiškia, kad
Lietuvos Respublikoje kuriamas teisinis mechanizmas, su kurio pagalba Lietuvos Respublikos vidaus
teisėje įgyvendinami jos tarptautiniai įsipareigojimai.

Negalima laikyti pagrįstu Vyriausybės prašyme pateikto teiginio, kad „pagal 1969 m. Vienos
konvenciją dėl tarptautinių sutarčių teisės, prie kurios 1991 m. sausio 29 dienos Lietuvos Respublikos
Aukščiausiosios Tarybos pareiškimu „Dėl Lietuvos Respublikos įsipareigojimų, kylančių iš tarpvalstybinių
sutarčių“ prisijungė Lietuva, šios sutartys turėtų turėti įstatymo galią“. Konstitucinis Teismas pažymi, jog
jokia 1969 m. Vienos konvencijos nuostata nenustato, kad kokios nors sutartys valstybės vidaus teisėje turi
turėti įstatymo ar kitokią galią. Vienos konvencija tarptautinių sutarčių vykdymo srityje nustato tik du
pagrindinius principus: 26 straipsnyje – principą pacta sunt servanda ir 27 straipsnyje – principą,
neleidžiantį pateisinti sutarties nevykdymo vidaus teisės normomis.

Principas pacta sunt servanda nereiškia, kad skirtingos valstybės negali pasirinkti skirtingų

tarptautinės teisės normų įgyvendinimo savo vidaus teisinėje sistemoje būdų ir formų. Tai yra kiekvienos
valstybės suvereni teisė. Todėl valstybių teisinėse sistemose taikomi įvairūs tarptautinės teisės normų
įgyvendinimo vidaus teisėje būdai ir formos. Be to, yra pripažinta, kad apskritai tarptautinės teisės ir
konkrečiai tarptautinių sutarčių galiojimas valstybės teisinėje sistemoje visada priklauso nuo vidaus teisės.

2. Palyginus Konstitucijos 138 straipsnio trečiosios dalies ir ginčijamo įstatymo 12 straipsnio normų
turinį darytina išvada, jog pagal prasmę jos iš dalies sutampa, nes abi patvirtina, kad Seimo ratifikuotos
sutartys įgyja įstatymo galią. Taigi ginčijamo įstatymo 12 straipsnio nuostata „turi ... įstatymo galią“
neprieštarauja Konstitucijos 138 straipsnio trečiosios dalies nuostatai „yra sudedamoji Lietuvos
Respublikos teisinės sistemos dalis“. Konstitucinis Teismas abi šias nuostatas jau išaiškino savo 1995
m. sausio 24 d. išvadoje „Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4, 5,
9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“
(Žin., 1995, Nr. 9-199). Išvadoje pažymėta: „Ši konstitucinė nuostata Konvencijos atžvilgiu reiškia, kad
ratifikuota ir įsigaliojusi ji taps sudedamąja Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalimi ir kartu turės
būti taikoma kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai.“ Tai taikytina ne tik minėtai Konvencijai, bet ir
visoms ratifikuotoms Lietuvos Respublikos tarptautinėms sutartims, todėl ginčijamo įstatymo 12
straipsnio nuostata „turi ... įstatymo galią“, kai ji taikoma Seimo ratifikuotoms tarptautinėms sutartims,
neprieštarauja Konstitucijai.
3. Palyginus Konstitucijos 138 straipsnio trečiojoje dalyje ir ginčijamo įstatymo 12 straipsnyje
reguliuojamą dalyką akivaizdžiai matyti, kaip jis skiriasi pagal apimtį. Konstitucijos 138 straipsnyje
kalbama tik apie vieną Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių rūšį – Seimo ratifikuotas sutartis, tuo
tarpu ginčijamo įstatymo 12 straipsnyje tarptautinės sutartys neskirstomos į atskiras rūšis. Jame
teigiama: „Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys turi Lietuvos Respublikos teritorijoje įstatymo
galią.“ Konstitucinis Teismas pažymi, kad tarptautinių sutarčių klasifikavimas į atskiras rūšis yra
objektyvus reiškinys, kuris turi savo teisinį loginį ir konstitucinį pagrindimą. Pagal Konstituciją tik
įstatymų leidėjas ratifikavimo būdu gali spręsti, kuris tarptautinės teisės aktas yra Lietuvos Respublikos
teisinės sistemos sudedamoji dalis, turinti įstatymo galią. Seimas turi įstatymų leidybos teisę, jokiai kitai
valstybės valdžios institucijai įstatymų leidyba nėra deleguojama. Pripažinus, kad ir neratifikuotos
tarptautinės sutartys turi įstatymo galią, būtų paneigiama Seimo prerogatyva leisti įstatymus. Svarbu ir

5
 tai, kad sutartys, kurios turi būti ratifikuotos, turi esminę reikšmę tolesniam teisinės sistemos kūrimui.
Todėl ginčijamo įstatymo 12 straipsnio nuostata, jog įstatymo galią turi „Lietuvos Respublikos
tarptautinės sutartys“, t. y. ir Seimo neratifikuotos tarptautinės sutartys, nepagrįstai išplečia jų juridinę
galią Lietuvos Respublikos teisės šaltinių sistemoje. Šiuo požiūriu ginčijamo įstatymo 12 straipsnio
nuostata, kad Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys „turi ... įstatymo galią“, prieštarauja
Konstitucijos 138 straipsnio trečiajai daliai.
Konstitucinis Teismas taip pat pažymi, kad po Konstitucijos įsigaliojimo sudarytų ir įsigaliojusių, bet
neratifikuotų Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių teisinė galia nelieka neapibrėžta, kaip teigiama
Vyriausybės prašyme. Jos turi kiekvienam teisės aktui būdingą teisinių santykių subjektams privalomąją
galią. Tačiau jų juridinė galia nuo ratifikuotų sutarčių skiriasi tuo, kad jos neturi prieštarauti ne tik
Konstitucijai, bet ir įstatymams.

4. Reikia pažymėti, kad Lietuvos Respublikos įstatymuose nėra išskirta atskira tarptautinių
tarpžinybinių susitarimų (sutarčių) kategorija, tačiau Vyriausybės 1992 m. sausio 7 d. nutarimo Nr. 5
„Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo dėl tarptautinių sutarčių įgyvendinimo tvarkos“ (Žin., 1992, Nr.
12-321) 11 punkte ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo reglamento (Žin., 1994, Nr. 63-1238)
134 punkte kalbama apie tarptautinius susitarimus, sudaromus ministerijų ar Vyriausybės įstaigų vardu.
Praktiškai tai dažniausiai yra ministerijų ir Vyriausybės įstaigų susitarimai dėl bendradarbiavimo su
atitinkamomis užsienio valstybių įstaigomis. Tokie susitarimai nesukuria Lietuvos Respublikai
tarptautinių įsipareigojimų ir todėl nėra tarptautinės sutartys Vienos konvencijos 2 straipsnio 1a punkto
prasme: „...„sutartis“ reiškia tarptautinį susitarimą, sudarytą tarp valstybių rašytine forma ir
reguliuojamą tarptautinės teisės...“ Teiginys „sudarytą tarp valstybių“ reiškia, kad tarptautinę sutartį gali
sudaryti tik asmenys, turintys nuolatinius arba ad hoc įgaliojimus atstovauti valstybei. Vienos
konvencijos 8 straipsnyje šiuo klausimu nustatyta: „Aktas dėl sutarties sudarymo, atliktas asmens, kuris
negali būti ... laikomas įgaliotu atstovauti valstybei šiuo tikslu, neturi teisinių pasekmių, jeigu vėliau
tokio akto ši valstybė nepatvirtina.“ Tuo tarpu minėtiems susitarimams nereikia specialių įgaliojimų,
taigi jie neturi teisės šaltinio galios nei tarptautinės teisės, nei Lietuvos Respublikos teisės požiūriu.
5. Dėl įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių“ 7 straipsnio ketvirtosios
dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio 2 punktui.
6. Konstitucijos 84 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad Respublikos Prezidentas „pasirašo Lietuvos
Respublikos tarptautines sutartis ir teikia jas Seimui ratifikuoti“. Šie Respublikos Prezidento įgaliojimai
yra jo bendrosios dalykinės kompetencijos, įtvirtintos Konstitucijos 84 straipsnio 1 punkte
(„Respublikos Prezidentas: 1) sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su
Vyriausybe vykdo užsienio politiką“), įgyvendinimo būdai. Tai išplaukia ir iš Konstitucijos 77
straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtinto Respublikos Prezidento bendro statuso: jis yra valstybės vadovas.
Ginčijamo įstatymo 7 straipsnio ketvirtoji dalis, kurioje nustatyta, kad „Lietuvos Respublikos
Vyriausybė savo nutarimu pateikia ratifikuoti Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis Lietuvos
Respublikos Aukščiausiajai Tarybai“, prieštarautų visam Konstitucijos 84 straipsnio 2 punktui, jeigu šiame
punkte būtų numatytas išimtinis vieningas (konjunktyvinis) Respublikos Prezidento įgaliojimas pasirašyti ir
teikti ratifikuoti Seimui tik jo pasirašytas Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis. Darytina išvada, kad
čia yra ne vienas jungtinis, o du kokybiškai savarankiški įgaliojimai: 1) pasirašyti tarptautines sutartis ir 2)
teikti Seimui ratifikuoti paties Respublikos Prezidento bei kitų įgaliotų valstybės pareigūnų pasirašytas
tarptautines sutartis. Esminis klausimas čia yra tas, ar tik Prezidentas turi tokias teises, t. y. ar kitoms
valstybės valdžios institucijoms draudžiama pasirašyti tarptautines sutartis ir teikti Seimui jas ratifikuoti.

6
2. Tai, kad Ministras Pirmininkas turi teisę pasirašyti tarptautines sutartis, galima spręsti iš
konstitucinių nuostatų dėl Vyriausybės įgaliojimų užsienio politikos ir tarptautinių santykių srityje.
Konstitucijos 84 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad Respublikos Prezidentas „sprendžia pagrindinius
užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką“. Šio punkto antroji
nuostata reiškia, kad ne tik Prezidentas, bet ir Vyriausybė turi konkrečius įgaliojimus sudaryti
tarptautines sutartis, nes neturint jų vykdyti užsienio politikos neįmanoma. Konstitucijos 94 straipsnio 6
punkte nustatyta, kad Vyriausybė „užmezga diplomatinius santykius ir palaiko ryšius su užsienio
valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis“. Šie santykiai ir ryšiai taip pat nustatomi ir įtvirtinami
tarptautinėmis sutartimis. Ministro Pirmininko teisę pasirašyti sutartis pagrindžia ir Konstitucijos 97
straipsnio pirmosios dalies nuostata, kad „Ministras Pirmininkas atstovauja Lietuvos Respublikos
Vyriausybei“.
Tokia atstovavimo sudarant tarptautines sutartis tvarka visuotinai pripažįstama ir tarptautinėje teisėje.
Vienos konvencijos 7 straipsnio 2 punkte nustatyta:

„Šie asmenys pagal savo funkcijas ir nereikalaujant iš jų pateikti įgaliojimus laikomi atstovaujančiais
savo valstybei:

1. a) valstybių vadovai, vyriausybių vadovai ir užsienio reikalų ministrai – kad atliktų visus
veiksmus, susijusius su sutarties sudarymu“.
2. Kitaip vertintina Konstitucijos 84 straipsnio 2 punkto nuostata, kad Respublikos Prezidentas
„teikia jas Seimui ratifikuoti“. Kituose Konstitucijos straipsniuose, nustatančiuose valstybės valdžios
institucijų kompetenciją, nenurodyta, kad Vyriausybė ar kokie nors kiti valdžios subjektai turi teisę
teikti Seimui ratifikuoti tarptautines sutartis. Ši teisė pagal Konstituciją kaip vieningą aktą yra
Respublikos Prezidento prerogatyva. Todėl ginčijamo įstatymo 7 straipsnio ketvirtoji dalis prieštarauja
Konstitucijos 84 straipsnio 2 punkto nuostatai, kad Respublikos Prezidentas „teikia jas Seimui
ratifikuoti“.
Toks konstitucinių nuostatų turinio ir jų tarpusavio sąveikos interpretavimas yra grindžiamas taip pat
valdžios institucijų įgaliojimų ir jų tarpusavio santykių turinio pasikeitimu vykstant konstitucinei reformai.
Ankstesnė, Lietuvos Respublikos Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme įtvirtinta, valdžios institucijų
sistema ir jų įgaliojimai įsigaliojus Konstitucijai iš esmės pakito atsižvelgiant į valdžių atskyrimo principo
realų įgyvendinimą. Tačiau iki šiol įstatymų leidybos tvarka nėra konkrečiai sureguliuotas tarptautinių
sutarčių sudarymo ir ypač jų ratifikavimo procesas, kuris atitiktų minėtas Konstitucijos nuostatas. Todėl
įgyvendinant Lietuvos Respublikos 1992 m. lapkričio 6 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos
Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ 2 ir 3 straipsniuose nustatytus reikalavimus suderinti iki Konstitucijos
įsigaliojimo priimtus įstatymus su Konstitucijos nuostatomis turėtų būti Konstitucijos pagrindu aiškiai
apibrėžtas tarptautinių sutarčių ratifikavimo procesas ir nustatyta, kaip jame turėtų dalyvauti Vyriausybė
bei kiti valdžios subjektai, sudarantys Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos

Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55 ir 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių“:

7
 1) 12 straipsnio nuostata, kad Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys „turi ... įstatymo galią“,
neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai tiek, kiek ji taikoma Seimo ratifikuotoms tarptautinėms
sutartims;

2) 12 straipsnio nuostata, kad Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys „turi ... įstatymo galią“, pagal
reguliuojamo dalyko apimtį prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio trečiajai daliai
tiek, kiek ji taikoma Seimo neratifikuotoms tarptautinėms sutartims;

3) 7 straipsnio ketvirtoji dalis, nustatanti, jog „Lietuvos Respublikos Vyriausybė savo nutarimu
pateikia ratifikuoti Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai
Tarybai“, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio 2 punkto nuostatai, kad
Respublikos Prezidentas „teikia jas Seimui ratifikuoti“.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai:

Algirdas Gailiūnas                              Kęstutis Lapinskas                            Zigmas Levickis

 Vladas Pavilonis                                Pranas Vytautas Rasimavičius            Stasys Stačiokas

 Teodora Staugaitienė                         Stasys Šedbaras                                Juozas Žilys

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

NUTARIMAS

Dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 4, 165 straipsnių (2002 m. vasario 28 d.
redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

2007 m. spalio 24 d. Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo
teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono
Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, Romualdo Kęstučio
Urbaičio,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovams Seimo nariui Juliui
Sabatauskui ir Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniajam patarėjui Gediminui Sagačiui,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos
Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2007 m. spalio 23 d. išnagrinėjo
konstitucinės justicijos bylą Nr. 26/07 pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymą ištirti, ar

8
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 4, 165 straipsniai (2002 m. vasario 28 d. redakcija)
neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsniui.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas nagrinėjo civilinę bylą. Teismas nutartimi bylos
nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Civilinio proceso kodekso
(toliau – ir CPK) 4, 165 straipsniai (2002 m. vasario 28 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29
straipsnio 1 daliai, 109 straipsniui.
II
Pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymas grindžiamas šiais argumentais.
1. CPK 4 straipsnis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) įpareigoja teismus, taikant teisę, atsižvelgti
į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose
nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus. Pareiškėjo teigimu, ši nuostata įpareigoja teismus
atsižvelgti tik į paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus ir
neįpareigoja jų atsižvelgti į visą bendrosios kompetencijos teismų praktiką – jie neturi pareigos
atsižvelgti į tuos teismų sprendimus (nutartis), kurie yra priimti ne kasacine tvarka. Pareiškėjo
prašyme, remiantis Konstitucinio Teismo jurisprudencija, teigiama, kad konstitucinis teisinės
valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą, kad Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios
kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos
formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai; tokios pat
(analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. paisant jau įtvirtintų precedentų; priimdami
sprendimus atitinkamų kategorijų bylose teismai yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų –
sprendimų analogiškose bylose. Pareiškėjo manymu, tai, kad teismai yra įpareigoti atsižvelgti tik į
paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus, o ne į visą
bendrosios kompetencijos teismų praktiką, gali prieštarauti konstituciniams teisingumo, asmenų
lygybės įstatymui ir teismui principams, taigi Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsniui
(inter alia jo 1 daliai).
2. CPK 165 straipsnis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) draudžia paduoti atskirąjį skundą dėl
teismo nutarties, kuria byla sustabdyta dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ar administracinį teismą.
Dėl bylos sustabdymo jos nagrinėjimas gali užsitęsti, todėl, pareiškėjo manymu, visada turėtų būti
galimybė tokias nutartis teisėtumo ir pagrįstumo aspektu peržiūrėti aukštesnių instancijų teismuose.
Tai, kad CPK neriboja teisės paduoti atskirąjį skundą tada, kai byla sustabdoma pagal CPK 163
straipsnio 9 punktą, t. y. kai teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos (toliau – ES)
teisminę instituciją, leidžia manyti, jog draudimas pasinaudoti teise apskųsti teismo nutartį sustabdyti
bylą gali prieštarauti konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės įstatymui ir
teismui principams. Be to, užtikrinant asmens teisę apskųsti nutartį sustabdyti bylą ir taip sudarant
sąlygas proceso dalyviams pasiekti, kad neteisėta ar nepagrįsta nutartis dėl bylos sustabdymo būtų
panaikinta aukštesnės instancijos teismo, būtų įgyvendinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių
apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė į tai, kad bylą per įmanomai
trumpiausią laiką viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir
nešališkas teismas.
III
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovų
Seimo nario J. Sabatausko ir G. Sagačio rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad CPK 4, 165
straipsniai (2002 m. vasario 28 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 109
straipsniui. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovų pozicija grindžiama šiais argumentais.
1. Suinteresuoto asmens atstovų nuomone, pirminis teisės šaltinis Lietuvoje yra teisės aktas,
kuriame išdėstyta teisės norma, o ne tos teisės normos aiškinimo aktas. Todėl ginčijama CPK 4
straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nuostata nereiškia, kad privaloma a priorivadovautis

9
paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančiais teisės taikymo išaiškinimais, ir nesuteikia
jiems įstatymo ar Vyriausybės nutarimo galios. Pareiškėjo abejonės dėl CPK 4 straipsnio (2002 m.
vasario 28 d. redakcija) atitikties Konstitucijai yra grindžiamos netikslia šio straipsnio interpretacija.
Ginčijamos nuostatos tikslas – ne pateikti išsamų ar pavyzdinį teisės šaltinių sąrašą, bet pabrėžti
poreikį formuoti vienodą teisės taikymo praktiką visoje šalyje (tai matyti ir iš šio straipsnio
pavadinimo); šiame straipsnyje įtvirtintos nuostatos negalima aiškinti siaurai, kaip esą pateikiančios
baigtinį antrinių teisės šaltinių (teismų praktikos), į kuriuos atsižvelgia bylą nagrinėjantis teismas,
sąrašą. Atvirkščiai, ginčijama nuostata, suteikdama teisės šaltinio statusą Teismų įstatymo nustatyta
tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esantiems teisės taikymo išaiškinimams,
neeliminuoja kitų antrinės teisės šaltinių, į kuriuos atsižvelgia bylą nagrinėjantis teismas, – paties
teismo sprendimų analogiškose bylose ir aukštesnės instancijos teismų sprendimų atitinkamos
kategorijos bylose. Jeigu ginčijama nuostata būtų aiškinama kaip įpareigojanti teismus atsižvelgti tikį
paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus, tektų daryti
išvadą, kad bendrosios kompetencijos teismai, nagrinėdami bylas, neatsižvelgia nei į Konstitucinio
Teismo aktuose formuojamą oficialią konstitucinę doktriną, nei į ES teisminių institucijų praktiką, nei
į Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus. Toks teismų praktikos – vieno iš antrinių teisės
šaltinių suvokimas būtų nesuderinamas su iš Konstitucijos kylančia teisės aktų hierarchija.
Suinteresuoto asmens atstovų nuomone, ginčijama įstatymo nuostata ir Konstitucinio Teismo
jurisprudencijoje suformuota vienodos teismų praktikos formavimo oficiali konstitucinė doktrina dera
viena su kita ir viena kitą papildo: pirmoji įtvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo funkciją
formuojant vienodą teismų praktiką visoje šalyje, o antroji garantuoja visų bendrosios kompetencijos
teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymą savo pačių sprendimais
analogiškose bylose ir žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų, priimančių sprendimus
atitinkamų kategorijų bylose, susaistymą aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų
sprendimais.
2. Kelių konstitucinių vertybių sandūroje įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti protingą jų
pusiausvyrą, todėl vertinant CPK 165 straipsnyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) įtvirtinto draudimo
paduoti atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, kuria byla sustabdyta dėl kreipimosi į Konstitucinį
Teismą ar administracinį teismą, konstitucingumą, būtina įvertinti konstitucinės asmens teisės į greitą
procesą vietą kitų konstitucinių vertybių sistemoje. Ginčijamoje nuostatoje ir su ja susijusiose kitose
nuostatose įtvirtintas teisinis reguliavimas atspindi Konstitucijoje įtvirtintą konstitucinės justicijos
(konstitucinės teisminės kontrolės) modelį, Konstitucinio Teismo ir kitų teismų įgaliojimus
užtikrinant, kad būtų paisoma iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos ir nebūtų taikomi
teisės aktai, prieštaraujantys aukštesnės galios teisės aktams. Teismų kreipimaisi į Konstitucinį Teismą
yra ypatingi, be kita ko, dėl to, kad teismai, suabejoję Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės
išleisto arba referendumu priimto teisės akto (jo dalies) atitiktimi aukštesnės galios teisės aktui, inter
alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, ne tik gali, bet ir privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Teismo teisė
kreiptis į Konstitucinį Teismą siekiant išsiaiškinti, ar byloje taikytinas įstatymas arba kitas teisės aktas
neprieštarauja Konstitucijai (patvirtinti ar paneigti kilusias abejones), – svarbi teismo procesinio
savarankiškumo dalis. Iš Konstitucijos kylančios bendrosios kompetencijos teismų instancinės
sistemos negalima interpretuoti kaip varžančios žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos
teismų procesinį savarankiškumą, o asmens teisė į greitą teisminį procesą negali nustelbti kitų
konstitucinių vertybių: teisingumo, teismų nepriklausomumo, teisės aktų hierarchijos ir pan.
Ginčijama CPK 165 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nuostata kaip tik ir užtikrina
konstitucinių vertybių pusiausvyrą.
IV
Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovai Seimo narys J.
Sabatauskas ir G. Sagatys iš esmės pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus, taip
pat pateikė papildomus paaiškinimus.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I

10
 Dėl CPK 4 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 29 straipsnio
1 daliai, 109 straipsniui.
1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas prašo ištirti, ar CPK 4 straipsnis (2002 m. vasario
28 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsniui.
2. CPK 4 straipsnyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nustatyta: „Teismai, taikydami teisę,
atsižvelgia į Teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius
teisės taikymo išaiškinimus.“
3. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo abejonės dėl CPK 4 straipsnio (2002 m. vasario 28 d.
redakcija) atitikties Konstitucijai grindžiamos tuo, kad, pareiškėjo nuomone, pagal šį straipsnį teismai,
taikydami teisę, turi atsižvelgti tik į kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo
išaiškinimus ir neturi pareigos atsižvelgti į tuos teismų sprendimus (nutartis), kurie yra priimti ne
kasacine tvarka. Šiame straipsnyje esančios nuorodos į Teismų įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą
pareiškėjas neginčija; šis teisinis reguliavimas nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje.
Konstitucinis Teismas pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymą tirs, ar
Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsniui neprieštarauja CPK 4 straipsnio (2002 m. vasario
28 d. redakcija) nuostata „Teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į <...> kasacine tvarka priimtose
nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus“.
4. Paminėtina, kad teisinis reguliavimas, analogiškas įtvirtintajam CPK 4 straipsnyje (2002 m.
vasario 28 d. redakcija), yra įtvirtintas ir kituose įstatymuose (Lietuvos Respublikos administracinių
bylų teisenos įstatyme, Teismų įstatyme), tačiau šių įstatymų nuostatų konstitucingumas nėra
ginčijamas, todėl atitinkamas teisinis reguliavimas nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos
byloje.
5. Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės
institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.
6. Konstitucijos 109 straipsnyje nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik
teismai (1 dalis), kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi (2 dalis), kad
teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo (3 dalis), kad teismas priima sprendimus Lietuvos
Respublikos vardu (4 dalis).
7. Pareiškėjo prašyme argumentuojant poziciją dėl ginčijamos CPK 4 straipsnio (2002 m.
vasario 28 d. redakcija) nuostatos atitikties Konstitucijai remiamasi oficialios konstitucinės doktrinos
nuostatomis, išdėstytomis Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime.
Pažymėtina, kad kai kurios iš tų nuostatų buvo išdėstytos Konstitucinio Teismo aktuose,
priimtuose dar anksčiau nagrinėtose konstitucinės justicijos bylose.
8. Šiame kontekste paminėtinos šios Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimo
oficialios konstitucinės doktrinos nuostatos.
Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą.
Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti
taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios
kompetencijos teismų praktikai – būtent tokiai, kuri būtų grindžiama su Konstitucijoje
įtvirtintais teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais (bei kitais
konstituciniais principais) neatskiriamai susijusia ir iš jų kylančia maksima, kad tokios pat
(analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant
naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Užtikrinant
iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą,
neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių
veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus
atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų
analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami
sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios
kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos

11
bendrosios kompetencijos teismai, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos
teismų sprendimus, privalo tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais
teisiniais kriterijais; tie kriterijai turi būti aiškūs ir ex ante žinomi teisės subjektams, inter alia
žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismams (vadinasi, bendrosios kompetencijos
teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama). Esami aukštesnės instancijos bendrosios
kompetencijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės
instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet
ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus (inter
alia Lietuvos apeliacinį teismą ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą). Teismai turi vadovautis tokia
atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo
samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas,
principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas. Iš Konstitucijos
kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat,
nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės
valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą.
Bendrosios kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama
ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra
neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama. Toks bendrosios
kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių
ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimas) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir
racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose.
Nei naujų teismo precedentų kūrimas, nei teismo precedentų argumentavimas (pagrindimas)
negali būti tokie valiniai aktai, kurie nėra racionaliai teisiškai motyvuoti. Jokio naujo teismo
precedento sukūrimo ar argumentavimo negali lemti atsitiktiniai (teisės atžvilgiu) veiksniai.
Būtent tokį – tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, atliekamą ir visais atvejais
deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamą – bendrosios kompetencijos teismų praktikos
koregavimą (nukrypimą nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų
precedentų kūrimą) pagal savo kompetenciją turi užtikrinti atitinkamai Lietuvos apeliacinis
teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Jeigu priimant teismų sprendimus minėtų iš
Konstitucijos kylančių reikalavimų yra nesilaikoma, ne tik yra sudaromos prielaidos
nesuderinamumui ir nenuoseklumui bendrosios kompetencijos teismų praktikoje ir teisės
sistemoje atsirasti, ne tik teismų jurisprudencija tampa mažiau prognozuojama, bet ir duodama
pagrindo kilti abejonėms, ar atitinkami bendrosios kompetencijos teismai, priimdami tuos
sprendimus, nebuvo šališki, ar tie sprendimai nebuvo kitais atžvilgiais subjektyvūs. Iš
Konstitucijos kylančios bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos negalima
interpretuoti kaip varžančios žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų procesinį
savarankiškumą: nors pagal Konstituciją žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai,
priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, apskritai yra saistomi aukštesnės
instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose,
aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai (ir tų teismų teisėjai) negali kištis į
žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų nagrinėjamas bylas, teikti jiems kokių
nors privalomų ar rekomendacinio pobūdžio nurodymų, kaip turi būti sprendžiamos
atitinkamos bylos ir pan.; tokie nurodymai (nesvarbu, privalomi ar rekomendacinio pobūdžio)
Konstitucijos atžvilgiu būtų vertintini kaip atitinkamų teismų (teisėjų) veikimas ultra vires. Pagal
Konstituciją teismų praktika formuojama tik teismams patiems sprendžiant bylas. Aptarti iš
Konstitucijos kylantys bendrosios kompetencijos teismų veiklos bei tos veiklos teisinio
reguliavimo imperatyvai yra mutatis mutandis taikytini ir pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2
dalį įsteigtų specializuotų teismų veiklai bei jos teisiniam reguliavimui.
Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, ir jį saisto jo
paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti oficiali konstitucinė
doktrina (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimas). Konstitucinis Teismas privalo
užtikrinti konstitucinės jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų
prognozuojamumą remdamasis savo jau suformuluota oficialia konstitucine doktrina bei precedentais.
Nuo Konstitucinio Teismo precedentų, sukurtų priėmus sprendimus konstitucinės justicijos bylose,

12
gali būti nukrypstama ir nauji precedentai gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai,
objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama; lygiai taip pat ir Konstitucinio Teismo
precedentus pagrindžiančios oficialios konstitucinės doktrinos nuostatos negali būti reinterpretuojamos
taip, kad oficiali konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, jeigu tai nėra neišvengiamai, objektyviai
būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama; jokio Konstitucinio Teismo precedentų pakeitimo
ar oficialios konstitucinės doktrinos koregavimo negali lemti atsitiktiniai (teisės atžvilgiu) veiksniai.
Minėtą būtinybę tam tikras oficialias konstitucines doktrinines nuostatas reinterpretuoti taip, kad
oficiali konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, gali lemti tik tokios aplinkybės, kaip būtinybė didinti
galimybes įgyvendinti asmenų prigimtines bei įgytąsias teises ir teisėtus interesus, būtinybė labiau
apginti, apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, poreikis sudaryti palankesnes sąlygas įgyvendinti
Konstitucijoje deklaruotus lietuvių tautos siekius, kuriais grindžiama pati Konstitucija, būtinybė plėsti
konstitucinės kontrolės šalyje galimybes, idant būtų garantuojamas konstitucinis teisingumas,
užtikrinta, kad nė vienas teisės aktas (jo dalis), prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams,
neturėtų imuniteto pašalinimui iš teisės sistemos. Oficialios konstitucinės doktrinos (jos nuostatų)
reinterpretuoti taip, kad oficiali konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, yra negalima, konstituciškai
neleistina, jeigu tuomet pakeičiama Konstitucijoje įtvirtintų vertybių sistema, sumažinamos
Konstitucijos viršenybės teisės sistemoje apsaugos garantijos, paneigiama Konstitucijos, kaip vientiso
akto, darnios sistemos, samprata, sumažinamos Konstitucijoje įtvirtintos asmens teisių ir laisvių
garantijos, pakeičiamas Konstitucijoje įtvirtintas valdžių padalijimo modelis. Kiekvienas tokio
oficialios konstitucinės doktrinos reinterpretavimo, kai oficiali konstitucinė doktrina yra
pakoreguojama, atvejis turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamame
Konstitucinio Teismo akte (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8
d., 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimai).
Taigi teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis; rėmimasis precedentais
yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto
teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Todėl teismų precedentai negali būti nemotyvuotai
ignoruojami. Kad deramai atliktų šią savo funkciją, precedentai patys turi būti aiškūs. Teismų
precedentai taip pat turi neprieštarauti oficialiai konstitucinei doktrinai.
9. Kita vertus, teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juo
labiau suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Pabrėžtina, kad teismams
sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo
sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės
yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines
aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas
precedentas. Precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose
priimti teismų sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies)
teismo sukurtu precedentu. Taip pat atsižvelgtina į precedento sukūrimo laiką ir į kitus
turinčius reikšmės veiksnius, kaip antai: į tai, ar atitinkamas precedentas atspindi
susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos
įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (į tai, ar atitinkamą sprendimą priėmė vienas
teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis); į
tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus
reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus atitinkamą precedento
reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kt. Minėta, kad tais atvejais, kai teismų praktikos
koregavimas yra neišvengiamai, objektyviai būtinas, teismai gali nukrypti nuo juos ligi tol
saisčiusių ankstesnių precedentų ir sukurti naujus, tačiau tai turi būti daroma deramai (aiškiai
ir racionaliai) argumentuojant. Ypač pabrėžtina, kad nukrypdamas nuo ankstesnių precedentų
teismas privalo ne tik deramai argumentuoti patį priimamą sprendimą (sukuriamą naują
precedentą), bet ir aiškiai išdėstyti motyvus, argumentus, pagrindžiančius būtinumą nukrypti
nuo ankstesnio precedento.
10. Viena iš būtinų teismų praktikos vienodumo (nuoseklumo, neprieštaringumo), taigi ir
jurisprudencijos tęstinumo, užtikrinimo sąlygų yra visų grandžių bendrosios kompetencijos ir pagal
Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų precedentų prieinamumas, kurį lemia

13
atitinkamų informacinių sistemų sukūrimas, organizacinių bei techninių galimybių teismams
(teisėjams) susipažinti su analogiškose bylose anksčiau priimtais teismų sprendimais – precedentais
analogiškose bylose užtikrinimas.
Šiame nutarime yra konstatuota, kad CPK 4 straipsnyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija)
esančios nuorodos į Teismų įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą pareiškėjas – Vilniaus apygardos
teismas neginčija; šis teisinis reguliavimas nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje.
11. Minėta, jog pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo abejonės dėl CPK 4 straipsnio (2002 m.
vasario 28 d. redakcija) atitikties Konstitucijai grindžiamos tuo, kad, pareiškėjo nuomone, pagal šį
straipsnį teismai, taikydami teisę, turi atsižvelgti tik į kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius
teisės taikymo išaiškinimus ir neturi pareigos atsižvelgti į tuos teismų sprendimus (nutartis), kurie yra
priimti ne kasacine tvarka.
12. Pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymą sprendžiant, ar CPK 4 straipsnio
(2002 m. vasario 28 d. redakcija) nuostata „Teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į <...> kasacine tvarka
priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus“ neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1
daliai, 109 straipsniui, pažymėtina, kad šiame CPK straipsnyje nėra žodžio „tik“, t. y. to žodžio, kuris
pareiškėjo prašymo argumentuose yra itin svarbus, esminis. Vadinasi, ginčijama nuostata gali (ir turi)
būti aiškinama taip, kad atitiktų konstitucinius reikalavimus, būtent kaip neužkertanti kelio teismams
sprendžiant bylas atsižvelgti ne tik į kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo
išaiškinimus, bet ir į teisės taikymo išaiškinimus, esančius kitų aukštesnės instancijos teismų
priimtuose sprendimuose, nutartyse, nutarimuose, jeigu jie turi precedento reikšmę atitinkamam
teismui sprendžiant analogišką bylą, taip pat į savo pačių teisės taikymo praktiką. Nors teisinės
technikos požiūriu ginčijama nuostata (kartu ir visas CPK 4 straipsnis (2002 m. vasario 28 d.
redakcija), taip pat visas CPK) nėra nepriekaištinga, nes bendrosios kompetencijos teismų pareiga
priimant sprendimus paisyti savo pačių ir visų aukštesnės instancijos teismų sukurtų precedentų
eksplicitiškai nėra įtvirtinta (nei šiame, nei jokiame kitame CPK straipsnyje), tai nėra pakankamas
pagrindas ginčijamą teisinį reguliavimą vertinti kaip ribojantį teismo konstitucinius įgaliojimus
vykdyti teisingumą ir dėl to pažeidžiantį Konstitucijos 109 straipsnį arba kaip kliudantį teismui paisyti
iš inter alia asmenų lygybės teismui principo kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos
turi būti sprendžiamos taip pat, ir šitaip pažeidžiantį Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalį.
13. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad CPK 4 straipsnio (2002 m.
vasario 28 d. redakcija) nuostata „Teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į <...> kasacine tvarka
priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus“ neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1
daliai, 109 straipsniui.
II
Dėl CPK 165 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 29
straipsnio 1 daliai, 109 straipsniui.
1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas prašo ištirti, ar CPK 165 straipsnis (2002 m. vasario
28 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsniui.
2. CPK 165 straipsnyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nustatyta: „Dėl teismo nutarties
sustabdyti bylą, išskyrus nutartį sustabdyti bylą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ar administracinį
teismą, gali būti duodamas atskirasis skundas.“
3. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo abejonės dėl CPK 165 straipsnio (2002 m. vasario 28
d. redakcija) atitikties Konstitucijai grindžiamos tuo, kad, pareiškėjo teigimu, CPK 165 straipsnis
draudžia paduoti atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, kuria byla sustabdyta dėl kreipimosi į
Konstitucinį Teismą ar administracinį teismą, nors CPK neriboja teisės paduoti atskirąjį skundą tada,
kai byla sustabdoma pagal CPK 163 straipsnio 9 punktą, t. y. kai teismas kreipiasi į kompetentingą ES
teisminę instituciją. Dėl bylos sustabdymo jos nagrinėjimas gali užsitęsti, todėl, pareiškėjo manymu,
visada turėtų būti galimybė tokias nutartis teisėtumo ir pagrįstumo aspektu peržiūrėti aukštesnių
instancijų teismuose. Kita vertus, iš pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo nagrinėtos bylos, kurioje
buvo priimta nutartis su prašymu kreiptis į Konstitucinį Teismą, matyti, kad pareiškėjo abejonės
sietinos tik su teisine situacija, kai teismas sustabdo bylą dėl to, kad nutaria kreiptis į Konstitucinį

14
Teismą arba į administracinį teismą, o ne kitais pagrindais, t. y. pareiškėjas ginčija CPK 165 straipsnio
(2002 m. vasario 28 d. redakcija) išlygą „išskyrus nutartį sustabdyti bylą dėl kreipimosi į Konstitucinį
Teismą ar administracinį teismą“.
Konstitucinis Teismas pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymą tirs, ar
Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsniui neprieštarauja CPK 165 straipsnio (2002 m.
vasario 28 d. redakcija) išlyga „išskyrus nutartį sustabdyti bylą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ar
administracinį teismą“.
4. Pažymėtina, kad CPK 165 straipsnis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) yra skirtas reguliuoti
santykiams, susijusiems ne su visų, o tik su pirmosios instancijos teismo nutarčių sustabdyti bylą
apskundimu. Apeliacinės (aukštesnės) instancijos teismo nutarčių sustabdyti bylą apskundimo teisinis
reguliavimas yra įtvirtintas CPK XVII skyriuje „Bylų procesas kasaciniame teisme“; atitinkamas
teisinis reguliavimas nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje.
5. Paminėtina, kad teisinis reguliavimas, analogiškas įtvirtintajam CPK 165 straipsnyje (2002 m.
vasario 28 d. redakcija), yra įtvirtintas ir kituose įstatymuose (Administracinių bylų teisenos įstatyme,
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse), tačiau šių įstatymų nuostatų konstitucingumas
nėra ginčijamas, todėl atitinkamas teisinis reguliavimas nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės
justicijos byloje.
6. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 109 straipsnį (kuriame, kaip minėta,
nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai (1 dalis), kad teisėjas ir teismai,
vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi (2 dalis), kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik
įstatymo (3 dalis), kad teismas priima sprendimus Lietuvos Respublikos vardu (4 dalis)), yra ne kartą
konstatavęs (inter alia 1999 m. gruodžio 21 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d., 2006 m.
lapkričio 27 d. nutarimuose), kad teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje,
įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę,
apsaugoti žmogaus teises ir laisves. Konstitucinė teisingumo vykdymo samprata suponuoja ir tai, kad
teismai bylas turi spręsti tik griežtai laikydamiesi įstatymuose nustatytų procesinių bei kitų
reikalavimų ir neperžengdami savo jurisdikcijos ribų, neviršydami kitų įgaliojimų (Konstitucinio
Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies teismams kyla pareiga
teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus (Konstitucinio
Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas). Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat
nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo
priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata
suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo
teisingumo regimybę, bet – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo
aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas
teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d.
nutarimas).
Minėti iš konstitucinės teisingumo vykdymo sampratos kylantys reikalavimai taikytini ir
bendrosios kompetencijos bei pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų
sprendimams (nutartims) kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ir spręsti, ar nagrinėjamoje
byloje taikytinas Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistas arba referendumu priimtas
teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia)
Konstitucijai, taip pat teismų sprendimams (nutartims) kreiptis į atitinkamą administracinį teismą su
prašymu ištirti ir spręsti, ar nagrinėjamoje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis), kurio atitikties
aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, patikra yra priskirta ne
Konstitucinio Teismo, bet administracinių teismų jurisdikcijai, neprieštarauja Konstitucijai (kitam
aukštesnės galios teisės aktui).
7. Teismų įgaliojimai sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu
ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai yra expressis verbis įtvirtinti Konstitucijoje: Konstitucijos 110
straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis
aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios

15
bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas
teisinis aktas atitinka Konstituciją.
8. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos, kurioje pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos
teismo prašymą tiriama inter alia tai, ar Konstitucijai neprieštarauja CPK 165 straipsnio (2002 m.
vasario 28 d. redakcija) išlyga „išskyrus nutartį sustabdyti bylą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ar
administracinį teismą“, kontekste paminėtinos šios oficialios konstitucinės doktrinos nuostatos
(suformuluotos inter alia Konstitucinio Teismo 2002 m. rugpjūčio 21 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m.
kovo 24 d., 2003 m. birželio 10 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. rugsėjo
2 d., 2004 m. rugsėjo 29 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. sausio 27 d.,
2005 m. vasario 7 d., 2005 m. liepos 8 d. nutarimuose, 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendime, 2006 m.
sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. kovo 30 d. nutarimuose, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime,
2007 m. birželio 27 d. nutarime, kituose ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose priimtuose
Konstitucinio Teismo teisės aktuose), kuriose Konstitucijos 110 straipsnis aiškinamas susietas su
kitomis Konstitucijos nuostatomis, inter alia konstituciniu teisinės valstybės principu ir su
Konstitucijos nuostatomis dėl specializuotų (administracinių) teismų:
– vienas esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra principas, kad
neturi būti taikomas teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui;
– Konstitucijos 110 straipsnyje įtvirtintu draudimu taikyti įstatymą, kuris prieštarauja
Konstitucijai, taip pat bylą nagrinėjančio teismo pareiga, kilus abejonėms, ar teisės aktas, kuris turėtų
būti taikomas šioje byloje, neprieštarauja Konstitucijai, sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į
Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar įstatymas arba kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra
siekiama, kad nebūtų taikomas Konstitucijai prieštaraujantis atitinkamas teisės aktas (jo dalis), kad dėl
tokio teisės akto (jo dalies) taikymo neatsirastų antikonstitucinių teisinių padarinių, kad nebūtų
pažeistos asmens teisės, kad asmuo, kurio atžvilgiu būtų pritaikytas Konstitucijai ar įstatymui
priešingas teisės aktas, dėl to nepagrįstai neįgytų jam nepriklausančių teisių ar atitinkamo teisinio
statuso;
– kai bylą nagrinėjančiam teismui kyla abejonių, ar įstatymas (kitas teisės aktas), kuris turėtų
būti taikomas toje byloje, neprieštarauja Konstitucijai, jis privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą
prašydamas spręsti, ar šis įstatymas (kitas teisės aktas) atitinka Konstituciją, ir kol Konstitucinis
Teismas neišspręs šio klausimo, bylos nagrinėjimas teisme negali būti tęsiamas – jis yra sustabdomas;
nei Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje, nei kitur Konstitucijoje nėra expressis verbis nustatyta, kokiu
procesiniu sprendimu turėtų būti sustabdomas bylos nagrinėjimas; tai nustatyti turi įstatymų leidėjas;
– įstatymų leidėjo nustatytas teisinis reguliavimas turi būti toks, kad sustabdytoji byla, iš kurios
matyti aplinkybės, dėl kurių ginčijamas teisės aktas turi būti taikomas toje byloje, turi būti prieinama
Konstituciniam Teismui; tik šitaip gali būti sudarytos sąlygos, būtinos tam, kad Konstitucinis Teismas
galėtų vykdyti konstitucinį teisingumą ir spręsti, ar įstatymas arba kitas teisės aktas, kuris turėtų būti
taikomas teismo nagrinėjamoje byloje, neprieštarauja Konstitucijai (o Seimo poįstatyminis aktas,
Respublikos Prezidento aktas arba Vyriausybės aktas – Konstitucijai ir (arba) įstatymams);
– jeigu kilus abejonėms dėl byloje taikytino įstatymo atitikties Konstitucijai teismas
nesustabdytų bylos nagrinėjimo ir nesikreiptų į Konstitucinį Teismą, kad šios abejonės būtų pašalintos,
ir byloje būtų pritaikytas teisės aktas, kurio atitiktis Konstitucijai kelia abejonių, teismas rizikuotų
priimti tokį sprendimą, kuris nebūtų teisingas;
– pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas sprendžia ne dėl visų žemesnės galios teisės aktų (jų
dalių) atitikties Konstitucijai (kitiems aukštesnės galios teisės aktams), o tik dėl to, ar aukštesnės
galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, neprieštarauja Seimo, Respublikos
Prezidento ar Vyriausybės išleisti arba referendumu priimti aktai (jų dalys);
– pagal Konstituciją yra negalimos tokios teisinės situacijos, kad nebūtų įmanoma teisme
patikrinti, ar Konstitucijai ir įstatymams neprieštarauja tie teisės aktai (jų dalys), kurių atitikties
Konstitucijai kontrolė Konstitucijoje nėra priskirta Konstitucinio Teismo jurisdikcijai, inter alia
ministrų išleisti teisės aktai, kiti žemesnės galios poįstatyminiai teisės aktai, taip pat savivaldybių
institucijų išleisti teisės aktai;

16
 – vykdydamas šį konstitucinį imperatyvą, įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi pareigą
įstatymu nustatyti, kuriuose (bendrosios kompetencijos ar pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį
įsteigtuose specializuotuose) teismuose ir kokia tvarka turi būti tiriama ir sprendžiama, ar tie teisės
aktai (jų dalys), kurių atitikties Konstitucijai kontrolė Konstitucijoje nėra priskirta Konstitucinio
Teismo jurisdikcijai (inter alia ministrų išleisti teisės aktai, kiti žemesnės galios poįstatyminiai teisės
aktai, taip pat savivaldybių institucijų išleisti teisės aktai), neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams;
jei įstatymų leidėjas dėl kokių nors priežasčių nėra įvykdęs šios savo konstitucinės pareigos (nors
Konstitucija to ir netoleruoja), teismai pagal Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalį vis tiek negali taikyti
Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų;
– šiuo metu Administracinių bylų teisenos ir kitais įstatymais yra nustatytas toks teisinis
reguliavimas, kad spręsti dėl kitų teisėkūros subjektų išleistų (taigi ne Seimo, Respublikos Prezidento
ar Vyriausybės išleistų ir ne priimtų referendumu) teisės aktų (jų dalių) atitikties aukštesnės galios
teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, yra priskirta administracinių teismų jurisdikcijai;
jeigu administracinis teismas tokį teisės aktą pripažįsta prieštaraujančiu Konstitucijai (kitam
aukštesnės galios teisės aktui), toks šio teismo sprendimas pagal Konstituciją ir įstatymus turi erga
omnes poveikį visai atitinkamų teisės aktų (jų dalių) taikymo praktikai;
– tyrimas, ar kitų teisėkūros subjektų išleisti (taigi ne Seimo, Respublikos Prezidento ar
Vyriausybės išleisti ir ne priimti referendumu) teisės aktai (jų dalys) neprieštarauja aukštesnės galios
teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, ir atitinkamų sprendimų priėmimas visuomet
suponuoja būtinybę bylą sprendžiančiam administraciniam teismui išsiaiškinti, ar tie aukštesnės galios
teisės aktai (jų dalys) patys neprieštarauja kuriems nors kitiems dar aukštesnės galios teisės aktams,
inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, ir, jei kyla abejonių, imtis Konstitucijoje ir įstatymuose
numatytų priemonių joms pašalinti, aišku, neįsiterpiant į Konstituciniam Teismui priskirtus
įgaliojimus; to nepadarius, būtų rizikuojama priimti tokį sprendimą, kuris nebūtų teisingas, t. y.
pritaikyti tam tikrą teisės aktą (jo dalį), grindžiamą tokiu aukštesnės galios teisės aktu, kuris, jeigu
atitinkamas tyrimas būtų atliktas, pats turėtų būti pripažintas prieštaraujančiu kitam dar aukštesnės
galios teisės aktui ar net Konstitucijai, arba netaikyti tam tikro teisės akto (jo dalies), administracinio
teismo pripažinto prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktui, nors tas aukštesnės galios teisės
aktas, jeigu atitinkamas tyrimas būtų atliktas, pats turėtų būti pripažintas prieštaraujančiu kitam dar
aukštesnės galios teisės aktui ar net Konstitucijai; jeigu taip įvyktų, galėtų būti sudarytos prielaidos
pažeisti Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes, inter alia asmens konstitucines
teises;
– įstatymais (inter alia Administracinių bylų teisenos įstatymu) administracinių teismų
jurisdikcijai priskirtas kitų teisėkūros subjektų išleistų (taigi ne Seimo, Respublikos Prezidento ar
Vyriausybės išleistų ir ne priimtų referendumu) teisės aktų (jų dalių) atitikties aukštesnės galios teisės
aktams, išskyrus pačią Konstituciją, tyrimas, jeigu administracinis teismas suabejoja to Seimo,
Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleisto arba referendumu priimto aukštesnės galios teisės akto
(jo dalies) atitiktimi dar aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai,
suponuoja atitinkamos konstitucinės justicijos bylos inicijavimą Konstituciniame Teisme, taigi ir
administracinių teismų pareigą tokiais atvejais kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu prašymu;
– kiekvieno asmens teisė savo teises ginti remiantis Konstitucija bei asmens, kurio konstitucinės
teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisė kreiptis į teismą suponuoja ir tai, kad kiekviena teismo
nagrinėjamos bylos šalis, suabejojusi įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies), kuris gali būti taikomas
toje byloje ir kurio atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) tyrimas yra priskirtas
Konstitucinio Teismo jurisdikcijai (t. y. kurio nors Seimo, Respublikos Prezidento arba Vyriausybės
akto ar kurio nors referendumu priimto akto (jų dalių), atitiktimi Konstitucijai (kitam aukštesnės galios
teisės aktui)), turi teisę kreiptis į bylą nagrinėjantį bendrosios kompetencijos ar pagal Konstitucijos
111 straipsnio 2 dalį įsteigtą specializuotą teismą ir prašyti, kad šis sustabdytų bylos nagrinėjimą ir
kreiptųsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ir spręsti, ar toje byloje taikytinas Seimo,
Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistas arba referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis)
neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai; tai mutatis
mutandis taikytina ir toms teisinėms situacijoms, kai kuri nors teismo nagrinėjamos bylos šalis
suabejoja teisės akto (jo dalies), kuris gali būti taikomas toje byloje ir kurio atitikties Konstitucijai

17
(kitam aukštesnės galios teisės aktui) tyrimas nėra priskirtas Konstitucinio Teismo jurisdikcijai (tą
teisės aktą išleido ne Seimas, ne Respublikos Prezidentas ir ne Vyriausybė ir jis nebuvo priimtas
referendumu), – suabejojusioji šalis pagal Konstituciją ir įstatymus (inter alia Administracinių bylų
teisenos įstatymą) turi teisę prašyti bylą nagrinėjantį teismą kreiptis į atitinkamą administracinį teismą
dėl tokio teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui);
– teismai, suabejoję Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleisto arba referendumu
priimto teisės akto (jo dalies) atitiktimi aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia)
Konstitucijai, ne tik gali, bet ir privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą;
– Konstitucija netoleruoja tokių situacijų, kai kuris nors teismas, turintis nagrinėjamoje byloje
taikyti teisės aktą (jo dalį), dėl kurio atitikties aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia)
Konstitucijai, į Konstitucinį Teismą jau yra kreipęsis kitas pareiškėjas (pavyzdžiui, kitas teismas), nei
(jeigu jis pats abejoja to teisės akto (jo dalies) atitiktimi aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir
pirmiausia) Konstitucijai) sustabdo atitinkamos bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą,
kad tos abejonės būtų pašalintos, nei (jeigu jis pats neabejoja to teisės akto (jo dalies) atitiktimi
aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai) taiko šį teisės aktą (jo dalį), bet,
turėdamas informacijos, kad dėl to teisės akto (jo dalies) atitikties aukštesnės galios teisės aktui, inter
alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, į Konstitucinį Teismą jau yra kreipęsis kitas pareiškėjas (pavyzdžiui,
kitas teismas), sustabdo bylos nagrinėjimą ir nesprendžia bylos iš esmės tol, kol Konstitucinis Teismas
išnagrinėja atitinkamą konstitucinės justicijos bylą pagal to kito pareiškėjo prašymą;
– bylą nagrinėjantis teismas, pagal Konstituciją ne tik turintis įgaliojimus, bet (jeigu jam kilo
abejonių) ir privalantis kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Seimo, Respublikos
Prezidento ar Vyriausybės išleistas arba referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja
aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, turi ir konstituciškai pagrįstą
interesą gauti atitinkamą Konstitucinio Teismo atsakymą; kitoks atitinkamų Konstitucijos nuostatų
aiškinimas galėtų sudaryti prielaidas atitinkamą bylą nagrinėjančiam teismui taikyti įstatymą ar kitą
teisės aktą (jo dalį), kurio atitiktimi Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) tas teismas
abejoja;
– kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi bylą nagrinėjantis teismas, kuriam kilo abejonių dėl toje
byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai ar įstatymams, Konstitucinis Teismas turi pareigą
išnagrinėti teismo prašymą nepriklausomai nuo to, ar ginčijamas įstatymas arba kitas teisės aktas
galioja, ar ne.
Šių oficialios konstitucinės doktrinos nuostatų kontekste paminėtina ir tai, kad pagal
Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą teismas neturi locus standi kreiptis į Konstitucinį
Teismą su prašymu ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja toks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas
(jo dalis), kuris neturėtų (negalėtų) būti taikomas to teismo nagrinėjamoje byloje (Konstitucinio
Teismo 2007 m. gegužės 22 d., 2007 m. birželio 27 d., 2007 m. liepos 5 d. sprendimai).
9. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal CPK teismai turi
paisyti civilinio proceso teisės principų ir normų, tačiau ši teismo pareiga negali būti interpretuojama
kaip leidžianti civilinio proceso ar civilinės teisės principus ir normas iškelti aukščiau už Konstitucijos
principus ir normas, civilinio proceso teisės ar civilinės teisės principus ir normas aiškinti taip, kad
būtų paneigta, iškreipta ar ignoruojama Konstitucijos nuostatų prasmė (Konstitucinio Teismo 2006 m.
rugsėjo 21 d. nutarimas).
10. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, kaip konstatuota
Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime, pagal Konstituciją civilinio proceso santykius
įstatymu būtina reguliuoti taip, kad būtų sudarytos teisinės prielaidos teismui ištirti visas bylai
reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą byloje ir kad bet kurį byloje priimtą pirmosios
instancijos teismo baigiamąjį aktą būtų galima apskųsti bent vienos aukštesnės instancijos teismui.
Konstitucinis Teismas tame nutarime konstatavo ir tai, kad įstatyme turi būti ne tik įtvirtinta pati
proceso šalies teisė apskųsti pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą bent vienos aukštesnės
instancijos teismui, bet ir nustatyta tokia apskundimo tvarka, kuri leistų aukštesnės instancijos teismui
ištaisyti galimas pirmosios instancijos teismo klaidas; priešingu atveju būtų nukrypta nuo konstitucinio
teisinės valstybės principo, pažeista asmens konstitucinė teisė į tinkamą teismo procesą. Minėtame

18
Konstitucinio Teismo nutarime taip pat konstatuota, kad „kiekvienu baigiamuoju teismo aktu
atitinkamoje byloje yra įvykdomas teisingumas“ ir kad „atitinkamoje byloje priimtas baigiamasis
teismo aktas – tai vienas teisės taikymo aktas, kuriuo ta byla yra užbaigiama“.
Iš Konstitucijos kylančios būtinybės įstatyme numatyti galimybę bet kurį byloje priimtą
pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą apskųsti bent vienos aukštesnės instancijos teismui
kontekste pažymėtina, kad iki teismo baigiamojo akto priėmimo byloje teismui tenka priimti įvairaus
turinio ir formos procesinius sprendimus, kuriais byla nėra užbaigiama. Tokie teismo procesiniai
sprendimai nėra baigiamieji teismo aktai. Konstitucija nereikalauja įstatymu užtikrinti galimybę
apskųsti bet kurį byloje priimtą teismo procesinį sprendimą (ne baigiamąjį aktą); šioje srityje galimos
įvairios išimtys. Atkeiptinas dėmesys į tai, kad, kaip konstatuota Konstitucinio Teismo 2006 m.
rugsėjo 21 d. nutarime, Konstitucija neužkerta kelio civilinį procesą reglamentuoti taip, kad nebūtų
sudaroma teisinių prielaidų proceso šalims piktnaudžiauti teise apskųsti byloje priimtą sprendimą ir
šitaip vilkinti procesą.
Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (taip pat ir šiame
Konstitucinio Teismo nutarime) formuluotė „byloje priimto pirmosios instancijos teismo baigiamojo
akto apskundimas bent vienos aukštesnės instancijos teismui“ vartojama konstitucine teisine prasme, o
ne taip, kaip ji gali būti (ar yra) vartojama ordinarinėje teisėje. Įstatymų leidėjas, reglamentuodamas
civilinio proceso santykius, turi tam tikrą diskreciją nustatyti įvairius tokio apskundimo pagrindus bei
terminus, taip pat įvairias teismines institucijas, kurioms gali būti skundžiami pirmosios instancijos
teismo priimti baigiamieji aktai, ir civilinio proceso įstatymuose įtvirtinti atitinkamus atskirus
institutus. Išimtiniais atvejais ir tik jeigu tai galima konstituciškai pagrįsti (inter alia tuo, kad neturi
būti sudaroma teisinių prielaidų proceso šalims piktnaudžiauti teise apskųsti byloje priimtą sprendimą
ir šitaip vilkinti procesą) gali būti įstatymu nustatytas (nesudarant teisinių prielaidų pažeisti asmens
teises, kitas konstitucines vertybes ar nukrypti nuo tinkamo teisinio proceso reikalavimų) ir toks
teisinis reguliavimas, kad tam tikri pirmosios instancijos teismo priimti baigiamieji aktai gali būti
skundžiami ne aukštesnės instancijos teismui, bet teismui, kuris priėmė atitinkamą baigiamąjį aktą
(kiekvienas toks atvejis gali būti konstitucinės kontrolės dalykas). Šiuo atžvilgiu čia vartojama sąvoka
„apskundimas“ (kuri, kaip minėta, yra vartojama ne ordinarine, bet konstitucine teisine prasme) apima
ne tik civilinio proceso įstatymuose numatyto atitinkamo skundo (apeliacinio, kasacinio), kuriuo
bandoma inicijuoti šio baigiamojo akto peržiūrėjimą (taip pat ir atnaujinant bylos nagrinėjimą),
padavimą, bet ir kitokius byloje priimto pirmosios instancijos teismo baigiamojo akto apskundimo
atvejus. Apibūdinant šiuos atvejus civilinio proceso įstatymuose gali būti įtvirtintos įvairios sąvokos
(ne tik sąvoka „apskundimas“), atspindinčios atitinkamus atskirus civilinio proceso institutus. Tačiau
Konstitucija neleidžia įtvirtinti tokio teisinio reguliavimo, kad kokios nors kategorijos bylose apskritai
jokiais atvejais būtų negalima siekti inicijuoti byloje priimto pirmosios instancijos teismo baigiamojo
akto peržiūrėjimo, nes šitaip būtų paneigta galimybė ištaisyti galimas teismo klaidas, teisingai taikyti
teisę ir įvykdyti teisingumą; nustačius tokį teisinį reguliavimą konstitucinė teisingumo samprata būtų
apribota tik formaliu, nominaliu teismo vykdomu teisingumu, tik teismo vykdomo teisingumo
regimybe, taigi ne tuo teisingumu, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija; civilinio proceso
įstatymuose (t. y. ordinarinėje teisėje) nustatytas teisinis reguliavimas būtų iškeltas aukščiau už
Konstitucijos principus ir normas.
11. Pabrėžtina, kad teismas, sustabdydamas bylos nagrinėjimą dėl kreipimosi į Konstitucinį
Teismą ar administracinį teismą, bylos neišsprendžia iš esmės, o tik sudaro prielaidas vėliau, gavus
atsakymą iš Konstitucinio Teismo ar administracinio teismo, byloje priimti teisingą baigiamąjį teismo
aktą. Minėta, kad tais atvejais, kai bylą nagrinėjančiam teismui kyla abejonių, ar įstatymas (kitas teisės
aktas), kuris turėtų būti taikomas toje byloje, neprieštarauja Konstitucijai, jis privalo kreiptis į
Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar šis įstatymas (kitas teisės aktas) atitinka Konstituciją, ir kol
Konstitucinis Teismas neišspręs šio klausimo, bylos nagrinėjimas teisme negali būti tęsiamas – jis yra
sustabdomas. Taigi kreipimasis į Konstitucinį Teismą ar administracinį teismą ir bylos, kurioje nutarta
kreiptis į Konstitucinį Teismą ar administracinį teismą, sustabdymas yra tarpusavyje neatskiriamai
susiję procesiniai veiksmai.
Minėta ir tai, kad nei Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje, nei kitur Konstitucijoje nėra
expressis verbis nustatyta, kokiu procesiniu sprendimu turėtų būti sustabdomas bylos nagrinėjimas ir

19
kad tai nustatyti turi įstatymų leidėjas. Pagal CPK 165 straipsnį (2002 m. vasario 28 d. redakcija)
teismas, nutaręs kreiptis į Konstitucinį Teismą ar administracinį teismą, bylą sustabdo nutartimi.
Teismo kreipimasis į Konstitucinį Teismą ar administracinį teismą pagal įstatymus taip pat
įforminamas nutartimi (Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalis, CPK 3 straipsnio (2003 m.
balandžio 8 d. redakcija) 4 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija)). Pagal susiklosčiusią teismų
praktiką abu šie procesiniai veiksmai yra įforminami viena ir ta pačia nutartimi. Konstitucija to
savaime nedraudžia.
Taigi, kadangi teismo nutartimi, kuria sustabdomas bylos nagrinėjimas ir kreipiamasi į
Konstitucinį Teismą ar administracinį teismą, byla nėra užbaigiama, tokia nutartis nėra baigiamasis
teismo aktas, galimybę kurį apskųsti bent vienos aukštesnės instancijos teismui garantuoja
Konstitucija.
12. Kita vertus, tai, kad Konstitucija nereikalauja įstatymu užtikrinti galimybę apskųsti bet kurį
byloje priimtą teismo procesinį sprendimą (ne baigiamąjį aktą), nereiškia, jog teismas, priimdamas
tokį sprendimą, gali nepaisyti teismo aktams, ypač baigiamiesiems, keliamų reikalavimų. Teismo
baigiamiesiems aktams keliami reikalavimai, inter alia dėl teismų sprendimų argumentavimo,
aiškumo ir suprantamumo, taikytini ir bendrosios kompetencijos bei pagal Konstitucijos 111 straipsnio
2 dalį įsteigtų specializuotų teismų sprendimams kreiptis arba (nors to prašo kuri nors teismo
nagrinėjamos bylos šalis) nesikreipti į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ir spręsti, ar toje byloje
taikytinas Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistas arba referendumu priimtas teisės
aktas (jo dalis) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai
(Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2007 m. liepos 5 d. sprendimas).
Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip savo aktuose yra konstatavęs Konstitucinis Teismas,
teismai, kurie kreipiasi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas (jo
dalis) neprieštarauja Konstitucijai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar
kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, negali apsiriboti vien bendro pobūdžio
samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu,
prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys,
punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos
ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais
teisiniais argumentais (Konstitucinio Teismo 2005 m. gruodžio 12 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m.
sausio 17 d. nutarimai, 2006 m. sausio 17 d., 2007 m. liepos 5 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2007 m.
rugsėjo 12 d. sprendimai).
13. Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, jog Konstitucinis Teismas sprendžia,
ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės
aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams, yra aiškintina kaip reiškianti, kad Konstitucinis
Teismas turi išimtinę konstitucinę kompetenciją tirti ir spręsti, ar bet kuris Seimo, Respublikos
Prezidento arba Vyriausybės aktas, taip pat bet kuris referendumu priimtas aktas (jo dalis)
neprieštarauja bet kuriam aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai
(Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d.
sprendimas).
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo
išimtinė konstitucinė kompetencija spręsti, ar kuris nors Seimo, Respublikos Prezidento arba
Vyriausybės teisės aktas (jo dalis), taip pat kuris nors referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis)
neprieštarauja kuriam nors aukštesnės galios teisės aktui, inter alia Konstitucijai, reiškia ir
Konstitucinio Teismo išimtinę konstitucinę kompetenciją spręsti dėl Konstitucijos 106 straipsnyje
nurodytų subjektų, inter alia teismų, prašymų priimtinumo Konstituciniame Teisme. Priešingas iš
Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalies kylančių Konstitucinio Teismo įgaliojimų aiškinimas iš esmės
iškreiptų ar net paneigtų konstitucinės kontrolės ir konstitucinės justicijos esmę bei prasmę.
Minėta, jog vienas esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra
principas, kad neturi būti taikomas teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui; kad
teismų įgaliojimai sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti
teisės akto atitiktį Konstitucijai yra expressis verbis įtvirtinti Konstitucijoje; kad Konstitucijos 110

20
straipsnyje yra įtvirtintas draudimas taikyti įstatymą, kuris prieštarauja Konstitucijai, taip pat bylą
nagrinėjančio teismo pareiga, kilus abejonėms, ar teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas šioje byloje,
neprieštarauja Konstitucijai, sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu
spręsti, ar įstatymas arba kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.
Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą
Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui (teisėjui) kilusios abejonės dėl
toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui), kurios
privalo būti pašalintos, kad teismas byloje galėtų priimti teisingą sprendimą (kitą baigiamąjį teismo
aktą). Pašalinti šias abejones (paneigti arba patvirtinti jų pagrįstumą) pagal savo kompetenciją gali tik
Konstitucinis Teismas. Taigi joks aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos bei pagal
Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtas specializuotas teismas neturi įgaliojimų vertinti žemesnės
instancijos teismo nutarties sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl teisės
akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) teisėtumo ir (ar)
pagrįstumo, nes priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos pažeisti Konstitucijos 102 straipsnio 1
dalyje nustatytą išimtinę Konstitucinio Teismo kompetenciją, taip pat iš esmės paneigti Konstitucijos
110 straipsnio 2 dalyje, taip pat 106 straipsnio 1, 2, 3 dalyse įtvirtintus teismo (teisėjo) įgaliojimus
sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Iš Konstitucijos kylantis draudimas aukštesnės instancijos teismams vertinti žemesnės
instancijos teismų nutarčių sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl teisės
akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) teisėtumą ir (arba)
pagrįstumą yra mutatis mutandis taikytinas ir teismų nutartims kreiptis į atitinkamą administracinį
teismą su prašymu ištirti ir spręsti, ar atitinkamoje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis), kurio
atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, patikra yra priskirta
ne Konstitucinio Teismo, bet administracinių teismų jurisdikcijai, neprieštarauja Konstitucijai (kitam
aukštesnės galios teisės aktui).
Todėl ginčijamame CPK 165 straipsnyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) įtvirtinto teisinio
reguliavimo negalima vertinti kaip ribojančio konstitucinius teismo įgaliojimus vykdyti teisingumą.
Priešingai, tokiu teisiniu reguliavimu siekiama užtikrinti, kad byloje būtų priimtas teisingas
sprendimas (kitas baigiamasis teismo aktas).
14. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad CPK 165 straipsnio (2002 m.
vasario 28 d. redakcija) išlyga „išskyrus nutartį sustabdyti bylą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ar
administracinį teismą“ neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui.
15. Pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymą sprendžiant, ar ginčijama išlyga
neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai (kurioje, kaip minėta, nustatyta, kad įstatymui,
teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs), konstatuotina, kad, kaip
savo aktuose ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, konstitucinis asmenų lygiateisiškumo
principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, jis įtvirtina formalią
visų asmenų lygybę, įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius
pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, neleidžia asmenų diskriminuoti ir teikti jiems privilegijų,
tačiau nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą (diferencijuotą) teisinį reguliavimą tam tikrų
asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu; šis konstitucinis principas būtų pažeistas,
jeigu tam tikri asmenys, kuriems skiriamas teisinis reguliavimas, palyginti su kitais asmenimis,
kuriems taip pat skiriamas atitinkamas teisinis reguliavimas, būtų kitaip traktuojami, nors tarp jų nėra
tokių skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.
16. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog pagal Konstituciją
civilinio proceso santykių teisinis reguliavimas turi būti toks, kad proceso dalyviai, turintys tą patį
procesinį teisinį statusą, būtų traktuojami vienodai; taigi jie turi turėti ir tokias pačias teises ir pareigas,
nebent tarp jų būtų tokio pobūdžio ir tokio masto skirtumų, kad nevienodas traktavimas būtų
objektyviai pateisinamas; priešingu atveju būtų nukrypta nuo konstitucinių teisinės valstybės ir
asmenų lygiateisiškumo principų (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).
17. Minėta, kad pareiškėjo abejonės dėl CPK 165 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija)
atitikties Konstitucijai grindžiamos inter alia tuo, kad, pareiškėjo teigimu, CPK 165 straipsnis

21
draudžia paduoti atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, kuria byla sustabdyta dėl kreipimosi į
Konstitucinį Teismą ar administracinį teismą, nors CPK neriboja teisės paduoti atskirąjį skundą tada,
kai byla sustabdoma pagal CPK 163 straipsnio 9 punktą, t. y. kai teismas kreipiasi į kompetentingą ES
teisminę instituciją. Minėta ir tai, kad CPK 165 straipsnis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) yra skirtas
reguliuoti santykiams, susijusiems ne su visų, o tik su pirmosios instancijos teismo nutarčių sustabdyti
bylą apskundimu.
18. Ginčijama išlyga ir nuostata, kad dėl teismo nutarties sustabdyti bylą dėl kreipimosi į
kompetentingą ES teisminę instituciją gali būti duodamas atskirasis skundas, yra susijusios su
skirtingomis teisinėmis situacijomis.
Pirmosios instancijos teismas į Konstitucinį Teismą ar administracinį teismą kreipiasi tada, kai
jam kyla abejonių dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios
teisės aktui); kad byloje nebūtų taikomas Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui)
prieštaraujantis teisės aktas, šias abejones būtina pašalinti, o tai teismas gali padaryti tik kreipdamasis į
Konstitucinį Teismą ar administracinį teismą. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas (t. y.
nacionalinis teismas) į ES teisminę instituciją kreipiasi tada, kai taikant ES teisę jam kyla ES teisės
aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas ir, kad ji būtų tinkamai pritaikyta, būtina gauti minėtos
institucijos prejudicinį sprendimą (pagal Europos Bendrijos steigimo sutarties 234 straipsnį). Taigi
kiekvienoje iš šių teisinių situacijų pirmosios instancijos teismui kyla skirtingo pobūdžio klausimai, o
juos išspręsti turi padėti ne tos pačios teisminės institucijos, kurių viena yra nacionalinė (Konstitucinis
Teismas arba administracinis teismas), o kita – ES teisminė institucija.
Taigi nėra pagrindo teigti, kad CPK 165 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) išlyga
„išskyrus nutartį sustabdyti bylą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ar administracinį teismą“
pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo nurodytu aspektu prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1
daliai. Kita vertus, atsižvelgiant į pareiškėjo argumentus ir ginčijamo teisinio reguliavimo apimtį,
nuostata, kad dėl teismo nutarties sustabdyti bylą dėl kreipimosi į kompetentingą ES teisminę
instituciją gali būti duodamas atskirasis skundas, šioje konstitucinės justicijos byloje jokiais kitais
aspektais (inter alia atitikties Konstitucijai aspektu) nėra nagrinėjama.
19. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad CPK 165 straipsnio (2002 m.
vasario 28 d. redakcija) išlyga „išskyrus nutartį sustabdyti bylą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ar
administracinį teismą“ neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos
Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos
Konstitucinis Teismas
nutaria:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 4 straipsnio (2002 m. vasario 28
d. redakcija) (Žin., 2002, Nr. 36-1340) nuostata „Teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į <...> kasacine
tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus“, 165 straipsnio (2002 m. vasario 28 d.
redakcija) (Žin., 2002, Nr. 36-1340) išlyga „išskyrus nutartį sustabdyti bylą dėl kreipimosi į
Konstitucinį Teismą ar administracinį teismą“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U TAR T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. spalio 6 d. Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas), Sigito Gurevičiaus, Birutės Janavičiūtės, Gintaro
Kryževičiaus, Zigmo Levicko, Sigitos Rudėnaitės (pranešėja) ir Antano Simniškio,

22
 rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje, atnaujinus procesą, išnagrinėjo civilinę bylą pagal
ieškovo P. J. ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės,
Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Lietuvos
Respublikos generalinės prokuratūros, dėl palūkanų priteisimo.
Išplėstinė teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Klaipėdos miesto prokuratūros 1995 m. gruodžio 23 d. nutarimu ieškovui buvo iškelta
baudžiamoji byla dėl kontrabandos (1961 m. redakcijos BK 312 straipsnio 2 dalis). Sulaikymo metu iš
jo buvo paimti 8252 audinių kailiukai, kurie, kaip greitai gendantys produktai, buvo perduoti
Klaipėdos mokesčių inspekcijai, pavedant juos įkainoti ir realizuoti. Audinių kailiukai buvo įkainoti
882 173 Lt, jie buvo realizuoti ir į valstybės biudžetą, atėmus 132 325,95 Lt pardavimo išlaidų, buvo
pervesta 749 847,05 Lt. Klaipėdos apygardos teismo 1997 m. sausio 30 d. nuosprendžiu ieškovas buvo
išteisintas, jo veiksmuose nesant nusikaltimo sudėties. Klaipėdos apygardos teismo 1997 m. spalio 8 d.
nutartimi klausimas dėl gautų už parduotus kailiukus pinigų grąžinimo buvo perduotas nagrinėti
civilinio proceso tvarka.
Ieškovas buvo pateikęs ieškinį dėl 882 173 Lt, gautų realizavus audinių kailiukus, kaip be
pagrindo įgyto turto, priteisimo iš valstybės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 26 d. nutartimi ieškovui buvo priteista 590 056,05 Lt.
Ieškovas pareiškė ieškinį dėl 220 543,25 Lt palūkanų iš valstybės priteisimo, ieškinį grįsdamas
tuo, kad asmuo, be teisėto pagrindo įgijęs turtą, privalo grąžinti ne tik turtą, kurį įgijo, bet ir privalo
sumokėti 5 proc. dydžio metines palūkanas (CK 6.240 straipsnio 1 dalis). Išteisinamasis nuosprendis
dėl ieškovo buvo priimtas 1997 m. sausio 30 d. Nuo šio momento tapo žinoma, kad valstybė audinių
kailiukus įgijo neteisėtai, todėl valstybė privalo sumokėti ieškovui 5 proc. dydžio metinių palūkanų,
kurios nuo 882 173 Lt sumos už penkerius metus (per ieškinio senaties terminą) sudaro 220 543,25 Lt.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo, apeliacinės instancijos teismo ir kasacinio teismo
nutarčių esmė
Vilniaus apygardos teismas 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir
priteisė ieškovui iš atsakovo 1616,60 Lt palūkanų, šią sumą išieškant iš Valstybinės mokesčių
inspekcijos.
Teismas nurodė, kad, deklaruojant audinių kailiukus, buvo padaryta muitinės procedūros
pažeidimų, bylų nagrinėjimo metu aplinkybės, kam iš tikrųjų priklausė audinių kailiukai, buvo
aiškinamos skirtingai, byla dėl be pagrindo įgyto turto vertės kompensavimo tęsėsi ilgą laiką.
Sprendime pažymima, kad tokiomis aplinkybėmis išteisinamojo nuosprendžio priėmimas dar savaime
nereiškia, kad nuo to momento atsakovas žinojo ar turėjo žinoti apie turto įgijimą be teisinio pagrindo,
t. y. kad jis tapo nesąžiningas. Atsakovui apie nepagrįstą pinigų gavimą tapo žinoma nuo Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 26 d. nutarties
priėmimo dienos, todėl nuo šios datos ir skaičiuotinos palūkanos už be pagrindo įgytą pinigų sumą.
Apeliaciniu skundu ieškovas prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti, priteistą
sumą padidinti iki 406 145,85 Lt. Ieškovas teigė, kad palūkanos turi būti skaičiuojamos nuo 1997 m.
sausio 30 d. iki 2006 m. gegužės 26 d. Palūkanos už metus yra 44 108,65 Lt, o už nurodytą laikotarpį
– 406 145,85 Lt.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. kovo 30 d. nutartimi
Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, papildomai
nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės
26 d. nutartimi buvo iš esmės nustatyta, jog prekes, paimtas iš ieškovo, valstybė įgijo ir užvaldė
sąžiningai, t. y. nežinodama ir neturėdama žinoti apie nepagrįstą prekių įsigijimą, todėl, įstatymų
nustatyta tvarka realizuodama neišdirbtus žvėrelių kailiukus, kaip greitai gendančias prekes, ir taip

23
siekdama išvengti žalos, pinigus už realizuotas prekes valstybė įgijo sąžiningai. Kadangi prekes ir už
jas gautus pinigus valstybė įgijo sąžiningai, tai apeliacinės instancijos teismo manymu, nėra pagrindo
konstatuoti, kad valstybė privalėjo žinoti apie nepagrįstą turto įgijimą anksčiau, negu buvo priimtas
išteisinamasis nuosprendis. Kilus ginčui dėl to, kam priklausė iš ieškovo paimtos prekės, nepakako
konstatuoti, jog valstybė prekes ir pinigus įgijo be teisėto pagrindo, – turėjo būti nustatyta ir aplinkybė,
ar ieškovas prekes valdė teisėtu pagrindu ir kas yra teisėtas prekių savininkas ar valdytojas. Tokį ginčą
iš dalies lėmė ir ieškovo veiksmai – gabenamų prekių deklaracijos pateikimas su neteisingais
duomenimis apie prekes. Taigi, tik išsprendus ginčą dėl ieškovo teisės į paimtų prekių vertės
atlyginimą, valstybei tapo žinoma, kad prekės įgytos be teisėto pagrindo ir atsirado pareiga atlyginti
priteistą šio turto vertę pinigais. Teisėjų kolegija pripažino pagrįsta pirmosios instancijos teismo
išvadą, kad tik nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m.
gegužės 26 d. nutarties paskelbimo momento atsakovei tapo žinoma apie nepagrįstą pinigų gavimą,
todėl palūkanos už be pagrindo įgytą pinigų sumą skaičiuotinos nuo šios datos.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo
kasacinį skundą, 2007 m. spalio 12 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 21 d.
sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 30 d.
nutartį paliko nepakeistus.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad CK 6.240 straipsnyje įstatymo leidėjas įpareigojo turtą įgijusį
asmenį sumokėti palūkanas turto savininkui arba valdytojui tik tuo atveju, jeigu be teisinio pagrindo
buvo įgyta pinigų suma. Tuo atveju, kai baudžiamojo proceso tvarka yra paimami daiktai (daiktiniai
įrodymai), kuriuos dėl objektyvių priežasčių (kaip greitai gendančius) tenka realizuoti, sprendžiant
tokio turto grąžinimo klausimą negali būti taikoma CK 6.240 straipsnio 1 dalies nuostata dėl pareigos
mokėti palūkanas. Specifinė daiktų savybė – greitas gedimas – sukuria tokią situaciją, kada tik
išsaugoti daiktus įpareigoti asmenys (baudžiamąjį tyrimą atliekantys pareigūnai) yra objektyviai
priversti daiktus realizuoti, tačiau iki baudžiamojo proceso pabaigos neturi jokios galimybės gautas už
realizuotą greitai gendantį turtą lėšas grąžinti asmeniui, iš kurio turtas buvo paimtas. Nustatyti
valstybei papildomus įpareigojimus už jos pareigūnų atliekamą teisėtą veiklą teisėjų kolegija neturėjo
teisinio pagrindo (CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Atsižvelgusi į CPK 353 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą
nuostatą, kad kasacinis teismas negali priimti blogesnio sprendimo, negu skundžiamas sprendimas ar
nutartis, jeigu sprendimą skundžia tik viena iš šalių, teisėjų kolegija nemanė, kad reikia peržengti
kasacinio skundo ribas arba perduoti bylą nagrinėti iš naujo žemesnės instancijos teismui.
III. Prašymo atnaujinti procesą civilinėje byloje teisiniai argumentai
Lietuvos Aukščiausiajame Teisme 2008 m. vasario 12 d. buvo gautas pareiškėjo P. J. prašymas
atnaujinti procesą civilinėje byloje dėl palūkanų priteisimo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 9 d.
nutartimi prašymas atnaujinti procesą civilinėje byloje buvo priimtas.
Pareiškėjas prašė atnaujinti procesą civilinėje byloje dėl palūkanų priteisimo, panaikinti
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartį,
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 30 d. nutartį ir
pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimą – priteistą ieškovui iš valstybės
sumą padidinti 553 122,47 Lt, pareikštą prašymą grindžiant CPK 366 straipsnio 1 dalies 1 punkto
nuostata. Pareiškėjas nurodė, kad palūkanų priteisimo klausimas buvo nagrinėjimo dalykas ir Europos
Žmogaus Teisių Teisme (toliau – EŽTT), kurio 2008 m. sausio 8 d. sprendime konstatuotas Žmogaus
teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) pažeidimas. Pareiškėjas
teigė, kad sprendime nurodyta, kad buvo nustatyti 1 Protokolo 1 straipsnio pažeidimas ir Konvencijos
6 straipsnio 1 dalies pažeidimai.
Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 21 d. sprendime
neginčijama aplinkybė, kad ieškovui P. J. palūkanos priklauso, tačiau ginčijama tik tai, nuo kada jos
turi būti skaičiuojamos. Pareiškėjo teigimu, jeigu tyrimo organai ir turėjo pagrindą pradėti tyrimą, tai,
kai P. J. buvo išteisintas, prokuratūrai ir valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios atstovavo Lietuvos
valstybei, turėjo būti aišku, kad pagal tuo metu galiojusio BK 92 straipsnio nuostatas turi būti grąžinti

24
ir daiktiniai įrodymai. Tai, kad kailiukai buvo realizuoti, situacijos nekeičia, nes valstybė dėl to netapo
kailiukų savininkė.
EŽTT išvadose nurodyta, kad ,,po nepagrįsto baudžiamojo persekiojimo ir netekęs galimybės
naudotis savo nuosavybe, kuri yra skubiai realizuota kaip gendančios prekės, pareiškėjas daugelį metų
neturėjo galimybės naudotis pajamomis, gautomis realizavus šias prekes aukcione“. Sprendimo 37
punkte nurodyta, kad ,,išteisinus pareiškėją, šis galėjo reikalauti valstybei pardavus aukcione gautų
pajamų“. Taigi pagal šias nuostatas palūkanos pareiškėjui priklauso už laiką nuo 1997 m. sausio 30 d.
nuosprendžio priėmimo dienos. Tokios nuomonės yra ir teisėjai Cabral Barreto ir Danutė Jočienė.
Palūkanos turėtų būti skaičiuojamos nuo 1997 m. sausio 30 d. iki 2006 m. gegužės 26 d.
Prašyme akcentuojama, kad, siekiant nustatyti palūkanų dydį už laikotarpį nuo 1997 m. sausio
30 d. iki 2001 m. liepos 1 d., reikia atsižvelgti į tai, jog tuo metu galiojusiuose Lietuvos Respublikos
įstatymuose tokių palūkanų nebuvo nustatyta. EŽTT sprendime nurodyta, kad palūkanos turi būti
skaičiuojamos pagal ribinę Europos Centrinio Banko (toliau – ECB) skolinimo normą pridedant 3
procentus. Ribinė ECB norma šiuo metu yra 4 proc. Pareiškėjas teigia, kad palūkanų dydis yra 7 proc.,
ir tai yra 334 490,59 Lt. Vadovaujantis CK 6.240 straipsnio 1 dalies nuostatomis, palūkanų dydis už
laikotarpį nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2006 m. gegužės 26 d. yra 5 proc., ir tai yra 218 631,86 Lt.

IV. Atsiliepimų į prašymą atnaujinti procesą teisiniai argumentai

Atsiliepimu į prašymą dėl proceso atnaujinimo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos
Respublikos finansų ministerijos prašė pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje
atmesti. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:
1. EŽTT, priimdamas sprendimą, vadovavosi Konvencijos 41 straipsnio nuostatomis, kad jeigu
Teismas nustato Konvencijos ar jos protokolų pažeidimą ir jeigu Aukštosios Susitariančios Šalies
įstatymai leidžia tik iš dalies atlyginti pažeidimu padarytą žalą, tai prireikus Teismas gali priteisti
nukentėjusiai šaliai teisingą atlyginimą. EŽTT pripažino, kad, būdamas neteisėtai patrauktas
baudžiamojon atsakomybėn ir dėl ilgo (daugiau nei 8,5 metų) civilinės bylos dėl pinigų, gautų
pardavus daiktinius įrodymus (audinių kailiukus), grąžinimo nagrinėjimo pareiškėjas patyrė turtinę ir
neturtinę žalą. EŽTT patenkino pareiškėjo reikalavimus, priteisdamas jam iš Lietuvos Respublikos 25
000 eurų turtinei ir neturtinei žalai atlyginti ir 810,94 eurų bylinėjimosi kaštams ir išlaidoms padengti.
Taigi, priimdamas sprendimą atlyginti pareiškėjui jo patirtą žalą, EŽTT nustatė, kad pareiškėjui
mokėtina suma yra tas teisingas atlyginimas, kuris turi būti jam sumokėtas, kompensuojant jo patirtą
turtinę žalą ir moralinius (dvasinius) skausmus (neturtinę žalą).
Pažymėtina, kad, priimdamas sprendimą, EŽTT nepripažino, kad dėl pareiškėjo priimti
procesiniai sprendimai, t. y. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2006 m. gegužės 26 d. nutartis ir 2007 m. spalio 12 d. nutartis, prieštarauja Konvencijai ar jos
papildomiems protokolams. EŽTT konstatavo, kad buvo pažeistas Konvencijos 1 Protokolo 1
straipsnis (teisė naudotis savo nuosavybe), ir nurodė, kad, atliekant ikiteisminį tyrimą, daiktiniai
įrodymai iš pareiškėjo buvo paimti teisėtai, ir tai atitiko Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio 2 dalies
nuostatas.
2. EŽTT sprendime dėl palūkanų priteisimo pareiškėjui nebuvo sprendžiama. Sprendimą
patenkinti pareiškėjo prašymą atlyginti jo patirtą turtinę ir neturtinę žalą EŽTT priėmė vienbalsiai, t. y.
visi pareiškėjo prašymą nagrinėjantys teisėjai padarė vienodą išvadą. Teisėjų C. Barreto ir D. Jočienės
atskirosios nuomonės dėl priimto EŽTT sprendimo neturėjo ir negalėjo turėti įtakos galutiniam
sprendimui. Pateikdami savo atskirąją nuomonę, teisėjai nurodė, kad sutinka su kitų teisėjų išvada ir
nebalsavo ,,prieš“. Be to, teisėjo atskiroji nuomonė nėra įstatymas, tai yra tik jo subjektyvi nuomonė,
todėl Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ja neprivalo vadovautis.
3. Priimdamas sprendimą patenkinti pareiškėjo reikalavimus, EŽTT nustatė trijų mėnesių
terminą nuo sprendimo įsigaliojimo dienos, per kurį Lietuvos valstybė turi sumokėti pareiškėjui EŽTT
priteistas sumas. EŽTT tai pat nurodė, kad nuo minėto trijų mėnesių termino pasibaigimo iki
sprendimo įvykdymo turės būti mokamos palūkanos nuo nurodytos sumos pagal ribinę ECB skolinimo

25
normą per visą uždelstą laiką, pridedant 3 proc. Dėl to visi pareiškėjo teiginiai dėl palūkanų dydžio
nustatymo ir mokėjimo yra nepagrįsti.
Atsiliepimu į prašymą dėl proceso atnaujinimo Vilniaus apygardos prokuratūra, įgaliota
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, prašė prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje
byloje atmesti. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:
1. CPK 366 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta galimybė atnaujinti procesą, kai EŽTT
pripažįsta, kad Lietuvos Respublikos teismų sprendimai, nutartys ar nutarimai civilinėse bylose
prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai ar jos papildomiems
protokolams, kurių dalyvė yra Lietuvos Respublika. EŽTT 2008 m. sausio 8 d. sprendime
nepripažinta, kad Lietuvos teismų sprendimai ar nutartys prieštarautų Konvencijai ar jos papildomiems
protokolams.
Prašyme atnaujinti procesą pareiškėjas rėmėsi ne EŽTT sprendimu, o dviejų teisėjų
atskirosiomis nuomonėmis. Pažymėtina, kad šių dviejų teisėjų atskirosios nuomonės sutampa su
daugumos teisėjų nuomone dėl sprendimo, tačiau jose nurodyti skirtingi sprendimo motyvai. EŽTT
taisyklių 74 punkto 2 dalyje nustatyta bylos nagrinėjime dalyvavusio teisėjo teisė kaip sprendimo
priedą pateikti savo atskirąją nuomonę, kurios išvados nesutampa su sprendimu arba nuo jo skiriasi.
Tačiau šis procesinis dokumentas neturi teismo sprendimo galios ir nesukuria teisinių pasekmių, todėl
ir negali būti bylos atnaujinimo pagrindas pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 1 punktą.
2. Pareiškėjas prašė EŽTT iš valstybės priteisti jam 2 171 253,60 Lt turtinei žalai atlyginti,
teigdamas, kad jis patyrė žalos dėl jo atžvilgiu vykdyto baudžiamojo proceso trukmės, negalėjimo
naudotis savo nuosavybe, kailiukų realizavimo už mažesnę nei rinkos kainą. Atsiliepimą pateikęs
asmuo teigia, kad yra pagrindo manyti, jog pareiškėjo reikalaujamą priteisti sumą taip pat sudarė ir
palūkanos už laikotarpį, kai pareiškėjas negalėjo naudotis lėšomis, gautomis realizavus audinių
kailiukus. Kadangi EŽTT sprendimu pareiškėjui priteista 25 000 eurų turtinei ir neturtinei žalai
atlyginti, tai pareiškėjas, atsiliepimą pateikusio asmens manymu, prašydamas atnaujinti procesą byloje
dėl palūkanų priteisimo, siekia dvigubo žalos atlyginimo.
V. Proceso atnaujinimo pagrindai ir ribos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. gegužės 27 d.
nutartimi atnaujino procesą byloje CPK 366 straipsnio 1 dalies 1 punkto nustatytu proceso atnaujinimo
pagrindu – kai EŽTT pripažįsta, kad Lietuvos Respublikos teismų sprendimai, nutartys ar nutarimai
civilinėse bylose prieštarauja Konvencijai ir (ar) jos papildomiems protokolams, kurių dalyvė yra
Lietuvos Respublika.
Teisėjų kolegija nurodė, kad EŽTT, išnagrinėjęs bylą J. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 5457/03),
2008 m. sausio 8 d. sprendimu, be kita ko, konstatavo, kad dėl bet kokio nuosavybės paėmimo ar
konfiskavimo patiriama žala; pagal Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnį tokia žala neturi būti didesnė
nei neišvengiama. „Nekaltam“ kontrabanda vežtų prekių savininkui turi būti suteikta teisė atgauti
paimtas prekes. Išteisinus pareiškėją, šis įgijo teisę reikalauti grąžinti pajamas, gautas valstybei
pardavus konfiskuotas prekes. Nepaisant to, kad klausimas nebuvo sudėtingas, reikšmingi faktai buvo
nustatyti baudžiamojoje byloje, nacionaliniai teismai jį sprendė nepagrįstai ilgą laiką – aštuonerius su
puse metų. Pareiškėjas ilgą laiką negalėjo naudotis už konfiskuotas prekes gautomis pajamomis. Dėl
nurodytų aplinkybių, taip pat atsižvelgdamas į užtrukusį procesą, EŽTT padarė išvadą, kad pareiškėjui
teko neproporcingai didelė našta ir pripažino Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio pažeidimą.
Šie EŽTT sprendimo argumentai kartu su nagrinėjamoje byloje priimtų teismų sprendimų
argumentais, teisėjų kolegijos vertinimu, sudarė pagrindą abejoti, ar Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartis, kuria buvo palikti nepakeisti
Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimas ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 30 d. nutartis, yra teisėta ir pagrįsta.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
VI. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

26
 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad proceso atnaujinimo
institutas yra išimtinė procesinė priemonė. Šio instituto tikslas – išvengti galimo neteisėto teismo
sprendimo teisinių padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privačių asmenų, bet ir viešąjį
interesą, kai to negalima padaryti instancine tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugpjūčio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus m.
savivaldybė v. UAB „Pramoninė santechnika“ ir kt., Nr. 3K-3-485/2006). Atnaujinus bylos
nagrinėjimą, teismas bylą nagrinėja pakartotinai pagal bendrąsias CPK taisykles, tačiau
neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai (CPK 370 straipsnio 4 dalis).
CPK 366 straipsnio 1 dalyje nustatytas specifinis, reikalaujantis vertinti vidaus teismų ir EŽTT
jurisdikcijos santykį, proceso atnaujinimo pagrindas – kai EŽTT pripažįsta, kad Lietuvos Respublikos
teismų sprendimai, nutartys ar nutarimai civilinėse bylose prieštarauja Europos žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai ir (ar) jos papildomiems protokolams, kurių dalyvė yra
Lietuvos Respublika.
Nagrinėjamos bylos ribos yra patikrinimas, ar EŽTT 2008 m. sausio 8 d. sprendimas, priimtas
išnagrinėjus bylą J. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 5457/03), sudaro pagrindą pakeisti byloje priimtus
procesinius sprendimus ir imtis priemonių tinkamai apginti pažeistas ieškovo teises, taip įvykdant
teisingumą. Naujų ieškinio reikalavimų reiškimas kasacinės instancijos teisme yra negalimas, todėl
teisėjų kolegija pareiškėjo reikalavimus nagrinėja neperžengdama pradinio ieškinio ribų.
Dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos santykio su valstybės
vidaus teisės sistema; dėl nacionalinių teismų ir EŽTT jurisdikcijos santykio
Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (pavadinimas pakeistas
Protokolu Nr. 11 (ETS, Nr. 155) nuo jo įsigaliojimo dienos – 1998 m. lapkričio 1 d.) yra
tarptautinė sutartis, ratifikuota Lietuvos Respublikos Seimo 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu
Nr.I-865. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalį tarptautinės sutartys,
kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės
sistemos dalis.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje ,,Dėl Europos
žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo
protokolo 2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ vertindamas Konvencijos santykį
su Lietuvos valstybės vidaus teisine sistema konstatavo, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių
laisvių apsaugos konvencija yra ypatingas tarptautinės teisės šaltinis, kurio tikslas kitoks nei
daugumos kitų tarptautinės teisės aktų. Šis tikslas yra visuotinis – siekti, kad Visuotinėje
žmogaus teisių deklaracijoje skelbiamos teisės būtų visuotinai ir veiksmingai pripažįstamos ir
kad jų būtų laikomasi ginant ir toliau įgyvendinant žmogaus teises ir pagrindines laisves. Šiuo, t.
y. tikslo, požiūriu Konvencija atlieka tokią pat funkciją kaip ir konstitucinės žmogaus teisių
garantijos, nes Konstitucija įtvirtina šias garantijas šalyje, o Konvencija – tarptautiniu lygiu.
Apibrėždamas Konstitucijos ir Konvencijos santykį, Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo,
kad ratifikuota Konvencija taps valstybės teisės aktų sistemos dalimi; ratifikuodama Konvenciją
Lietuva kartu prisiims įsipareigojimą garantuoti Konvencijoje įtvirtintas žmogaus teises ir
laisves kiekvienam jos jurisdikcijoje esančiam asmeniui; valstybės organai, vykdantys teisinę
žmogaus teisių ir laisvių gynybą, turės tiesiogiai taikyti Konstitucijos normas, taip pat
įgyvendinti Konstitucijai neprieštaraujančias Konvencijos nuostatas.
Konvencijos 17 straipsnyje skelbiama, kad jokia šios Konvencijos nuostata negali būti
aiškinama, kaip suteikianti kuriai nors valstybei, grupei ar asmeniui teisę vykdyti kokią nors veiklą ar
atlikti kokį nors veiksmą, kuriais siekiama panaikinti kokias nors šioje Konvencijoje įtvirtintas teises ir
laisves ar jas apriboti daugiau nei nustatyta šioje Konvencijoje. Kartu Konvencijoje nėra nuostatų,
kurios sudarytų pagrindą kaip nors apriboti ar sumažinti pagrindines žmogaus teises, pripažintas ar
galiojančias pagal valstybių vidaus įstatymus, konvencijas, taisykles ar papročius, dėl to, kad
Konvencija tokių teisių nepripažįsta ar jas pripažįsta mažesniu mastu. Konvencijos santykis su
vidaus teise apibūdinamas per minimalaus derinimo principą: valstybė negali siaurinti
Konvencijoje garantuotų žmogaus teisių apsaugos ribų, tačiau kartu nėra suvaržyta garantuoti
žmogaus teises plačiau negu Konvencija.

27
 Konvencijoje įtvirtintų tarptautinių žmogaus teisių gynimo priemonių (tarp jų – ir kreipimosi į
EŽTT) poveikis yra subsidiarus valstybės vidaus teisės sistemos atžvilgiu. Pareiga užtikrinti
Konvencijos nuostatų įgyvendinimą visų pirma tenka valstybių vidaus teisinei sistemai – pagal
Konvencijos 13 straipsnį kiekvienas asmuo, kurio teisės ir laisvės, pripažintos šioje Konvencijoje, yra
pažeistos, turi teisę pasinaudoti veiksminga teisinės gynybos priemone, kreipdamasis į valstybės
instituciją, nepriklausomai nuo to, ar tą pažeidimą asmenys padarė eidami savo oficialias pareigas.
Tam, kad tarptautiniu mastu būtų užtikrinta, kad būtų laikomasi įsipareigojimų, kuriuos valstybės
prisiėmė pasirašydamos Konvenciją ir jos protokolus, yra įsteigtas Europos Žmogaus Teisių Teismas
(Konvencijos 19 straipsnis). Į EŽTT kompetenciją taip pat patenka visų Konvencijos ir jos protokolų
aiškinimo ir taikymo klausimai, iškylantys nagrinėjant tarpvalstybines bylas, individualias peticijas
arba teikiant konsultacines išvadas Ministrų Komitetui (Konvencijos 19, 32 straipsniai). Teisė kreiptis
į šį teismą pateikiant individualią peticiją yra garantuota kiekvienam fiziniam asmeniui,
nevyriausybinei organizacijai ar asmenų grupei, teigiantiems, kad jų teises ir laisves, įtvirtintas
Konvencijoje, pažeidė viena iš Konvencijos valstybių narių (Konvencijos 34 straipsnis), tačiau kartu
Konvencijoje yra nustatytos individualios peticijos priimtinumo sąlygos, tarp jų reikalavimas, kad iki
pateikiant peticiją Teismui turi būti panaudotos visos valstybės vidaus teisinės gynybos priemonės
(Konvencijos 35 straipsnio 1 dalis). Konvencijos 41 straipsnyje įtvirtintas teisingo atlyginimo
principas, pagal kurį, jeigu Teismas nustato Konvencijos ar jos protokolų pažeidimą ir jeigu valstybės
vidaus įstatymai leidžia tik iš dalies atlyginti pažeidimu padarytą žalą, tai prireikus Teismas gali
priteisti nukentėjusiai šaliai teisingą atlyginimą.
Subsidiarų Konvencijoje įtvirtinto žmogaus teisių gynimo mechanizmo pobūdį savo
sprendimuose akcentuoja Europos Žmogaus Teisių Teismas. Byloje S. v. Italy (Application no.
36813/997, judgment of 29 March 2006) EŽŽT konstatavo, kad pagal Konvencijos 1 straipsnį,
kuriame įtvirtinta, kad ,,Aukštos Susitariančios Šalys garantuoja kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam
asmeniui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmajame skyriuje“, pagrindinė pareiga
įgyvendinti ir užtikrinti Konvencijoje garantuotas teises ir laisves tenka nacionalinėms valdžios
institucijoms; skundas Teismui yra subsidiari priemonė nacionalinių sistemų, garantuojančių žmogaus
teises, atžvilgiu; Konvencijos 35 straipsnio 1 dalies normos, nustatančios reikalavimą išnaudoti
nacionalines teisių gynimo priemones, tikslas – suteikti valstybėms narėms galimybę pačioms pašalinti
įtariamą žmogaus teisių pažeidimą iki skundas dėl jo bus pateiktas Teismui; Konvencijos 35 straipsnio
1 dalies ir 13 straipsnio nuostatos yra grindžiamos prielaida, kad vidaus teisė suteikia veiksmingas
gynybos nuo įtariamo Konvencijoje garantuotų asmens teisių pažeidimo priemones.
Subsidiarus EŽTT jurisdikcijos pobūdis ir Konvencijoje apibrėžtos jo kompetencijos ribos
lemia tai, kad Teismas negali būti vertinamas kaip valstybės teismų instancinės sistemos tąsa,
,,virškasacinė“, ,,ketvirtoji“ instancija. Į EŽTT kompetenciją nepatenka nacionalinių teismų
priimtų sprendimų vertinimas jų atitikties valstybės vidaus įstatymams aspektu. Nagrinėdamas
individualų skundą EŽŽT sprendžia, ar valstybės narės valdžios institucijos pažeidė
Konvencijoje garantuotas žmogaus teises ir ar valstybės vidaus teisinėmis priemonėmis, tarp jų
– ir teismų sprendimais, yra apgintos Konvencijoje garantuotos asmens teisės. Konvencijos 41
straipsnyje įtvirtinta teisingo atlyginimo priemonė, kurią taiko EŽTT, reiškia pažeistų asmens teisių
atkūrimą neviršijant Konvencijos garantijų ribų.
EŽTT sprendimai valstybėms narėms yra privalomi ir turi būti vykdomi, sprendimų vykdymo
priežiūrą vykdo Ministrų Komitetas (Konvencijos 46 straipsnis). Europos Tarybos Ministrų Komitetas
2000 m. sauso 19 d. rekomendacijoje Nr. 2 valstybėms narėms ,,Dėl bylų peržiūrėjimo ar proceso
atnaujinimo nacionaliniu lygmeniu po Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų priėmimo“
konstatavo, kad tam tikromis aplinkybėmis tam, kad būtų pasiektas asmens teisių gynimo tikslas –
grąžinti jį į tą padėtį, kurioje buvo iki Konvencijos pažeidimo (restitutio in integrum), gali nepakakti
Konvencijos 41 straipsnyje įtvirtinto teisingo atlyginimo, todėl pasiūlė valstybėms nacionalinėse teisės
sistemose numatyti priemones, įskaitant proceso atnaujinimą, kad būtų užtikrinta galimybė peržiūrėti
bylas, kuriose Teismas konstatavo Konvencijos pažeidimą. Taigi, proceso atnaujinimas
nacionaliniuose teismuose gali būti priemonė EŽTT konstatuoto asmens teisių, garantuotų
Konvencijoje, pažeidimo pasekmėms pašalinti ir pasiekti restitutio in integrum neviršijant
Konvencijoje įtvirtintų garantijų ribų.

28
 Minėta, kad EŽTT nevertina žmogaus teisių pažeidimo nacionalinės teisės požiūriu. Klausimas,
ar buvo pažeistos valstybės vidaus teisėje nustatytos žmogaus teisių garantijų ribos, yra nacionalinių
teismų kompetencija. Restitutio in integrum (asmens grąžinimas į padėtį, buvusią iki jo teisių
pažeidimo) yra visuotinis žmogaus teisių gynimo principas, būdingas tiek vidaus, tiek tarptautinei
teisei. Šis principas lemia nacionalinių teismų pareigą siekti, kad pažeistos žmogaus teisės būtų
apgintos kuo pilniau. Nacionaliniai teismai negali kvestionuoti EŽTT sprendimo Konvencijos
pažeidimo klausimu, tačiau kartu yra nevaržomi pritaikyti platesnes, negu pripažino būtinomis EŽTT,
žmogaus teisių gynimo priemones, jeigu jos yra įtvirtintos vidaus teisės sistemoje. Taigi proceso
atnaujinimas nacionaliniuose teismuose gali būti priemonė EŽTT konstatuoto asmens teisių,
garantuotų Konvencijoje, pažeidimo pasekmėms pašalinti ir pasiekti restitutio in integrum neviršijant
nacionalinėje teisėje įtvirtintų žmogaus teisių garantijų ribų.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad CPK 366 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas įsiteisėjusių
teismų sprendimų peržiūrėjimo proceso atnaujinimo tvarka pagrindas gali būti konstatuotas tada, kai
Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažįsta, jog valstybės vidaus teismų priimti procesiniai
sprendimai dėl asmens teisių ir laisvių gynimo pažeidžia Konvenciją ir tam, kad pažeistos teisės būtų
atkurtos neviršijant Konvencijoje ar valstybės vidaus įstatymuose įtvirtintų žmogaus teisių garantijų
ribų, reikalinga taikyti papildomas nacionalines teisių gynimo priemones.
Dėl skundžiamų procesinių sprendimų peržiūrėjimo
Iš EŽTT 2008 m. sausio 8 d. sprendimo J. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 5457/03), kurio
pagrindu ieškovas pareiškė prašymą atnaujinti procesą byloje, matyti, kad jis prašė Teismo pripažinti
Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnyje nustatytų nuosavybės teisės apsaugos garantijų ir Konvencijos 6
straipsnyje įtvirtintos teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimus. Faktiniu savo skundo pagrindu
ieškovas nurodė tai, kad, 1995 m. gruodžio 23 d. iškėlus bylą dėl kontrabandos, iš jo buvo paimti ir
realizuoti audinių kailiukai, o už juos gauti pinigai – 882 173 Lt, atėmus 132 325,95 Lt aukciono
išlaidų, – pateko į valstybės biudžetą; 1997 m. sausio 30 d. ieškovas buvo išteisintas nenustačius jo
veiksmuose nusikaltimo sudėties, realizuotų daiktinių įrodymų vertės kompensavimo klausimas
baudžiamojoje byloje nebuvo išspręstas; po išteisinamojo nuosprendžio priėmimo pareikštas ieškinys
dėl realizuotų audinių kailiukų vertės kompensavimo buvo išnagrinėtas tik 2006 m. gegužės 26 d. ir
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartimi ieškovui priteista
590 056,05 Lt kompensacija, atitinkanti realizuotų kailiukų vertę, iš kurios buvo atskaičiuotos
aukciono išlaidos ir pridėtinės vertės mokestis; ieškovo pareikštas ieškinys dėl 220 543,25Lt palūkanų
nuo aukcione gautų lėšų sumos priteisimo Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 21 d.
sprendimu patenkintas iš dalies, ieškovui priteisiant 1616 Lt. Remdamasis šiomis aplinkybėmis,
ieškovas skunde EŽTT teigė patyręs žalą dėl to, kad valstybė paėmė ir pardavė audinių kailiukus už
mažesnę nei rinkos kainą, taip pat dėl to, kad ilgą laiką negalėjo naudotis savo nuosavybe ir negavo
pelno, taip pat dėl to, kad negalėjo gauti tinkamos kompensacijos, o dėl užtrukusio civilinio proceso
kompensacijos vertė sumažėjo (EŽTT sprendimo 6- 31 punktai).
Nagrinėdamas šiais pagrindais pareikštą ieškovo skundą iš esmės, EŽTT konstatavo tokias
aplinkybes: kailiukų paėmimo ir pardavimo teisėtumas byloje nėra ginčijamas, tačiau ir dėl teisėto
turto paėmimo ar konfiskavimo atsirandanti realiai patiriama žala tam, kad atitiktų Konvencijos 1
straipsnio 1 dalies reikalavimus, neturi būti didesnė nei neišvengiama, išteisintam dėl kaltinimų
kontrabanda asmeniui turi būti suteikta teisė atgauti konfiskuotas prekes (EŽTT sprendimo 35, 36
punktai); išteisinus pareiškėją, jis galėjo reikalauti pajamų, gautų už aukcione parduotus kailiukus,
tačiau, nepaisant to, kad byla nebuvo sudėtinga, faktai buvo nustatyti baudžiamojo proceso metu,
teismams prireikė daugiau nei aštuonerių su puse metų, kad išspręstų šį klausimą (EŽTT sprendimo 37
punktas); po nepagrįsto baudžiamojo persekiojimo bei netekęs galimybės naudotis savo nuosavybe,
kuri buvo skubiai realizuota kaip greitai gendančios prekės, pareiškėjas daugelį metų neturėjo
galimybės naudotis pajamomis, gautomis realizavus prekes aukcione (EŽTT sprendimo 38 punktas).
Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, ypač į užsitęsusi procesą, EŽTT konstatavo, kad ieškovui teko
neproporcingai didelė našta ir šiuo pagrindu pripažino Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio
pažeidimą, EŽTT taip pat pažymėjo, kad tai yra esminis ieškovo skundo klausimas, todėl laikė, jog
nereikalinga nagrinėti kitus pareiškėjo skunde nurodytus nuosavybės teisės pažeidimo aspektus (EŽTT
sprendimo 39 straipsnis.).

29
 Taigi EŽTT ieškovo byloje laikėsi pozicijos, kad valstybės institucijų veiksmai ieškovui
iškeltoje baudžiamojoje byloje paimant įtariamai kontrabandos būdu gabentas prekes ir jas
realizuojant savaime nepažeidė Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio, leidžiančio valstybėms narėms
riboti asmens nuosavybės teisę, kai tai yra būtina visuomenės interesams, įstatymo nustatytomis
sąlygomis ir laikantis bendrųjų tarptautinės teisės principų. Kartu EŽTT konstatavo, kad išteisinus
pareiškėją neliko teisėto, atitinkančio Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnyje nustatytus kriterijus,
nuosavybės paėmimo pagrindo, o valstybės institucijų, tarp jų ir ieškovo bylas nagrinėjusių teismų
veiksmai delsiant kompensuoti konfiskuotų daiktinių įrodymų vertę pripažinti pažeidžiančiais
Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnį.
Nagrinėjamoje civilinėje byloje teismai laikėsi pozicijos, kad ieškovas įgijo teisę reikalauti už
parduotus kailiukus gautų lėšų tik po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2006 m. gegužės 26 d. nutarties dėl be teisėto pagrindo įgyto turto vertės priteisimo. Šiuo
aspektu yra pagrindas konstatuoti, kad byloje priimti teismų sprendimai pripažinti prieštaraujančiais
Konvencijos 1 protokolo 1 straipsniui EŽTT 2008 m. sausio 8 d. sprendimu, priimtu byloje J. prieš
Lietuvą (pareiškimo Nr. 5457/03).
EŽTT nusprendė, kad dėl konstatuoto Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio pažeidimo ieškovas
patyrė tiek turtinę, tiek neturtinę žalą ir, remdamasis Konvencijos 41 straipsniu, pritaikė teisingo
atlyginimo priemonę – priteisė ieškovui bendrą 25 000 eurų žalos atlyginimo sumą. Teismo sprendime
nėra nuorodų į tai, kad pažeistai pareiškėjo nuosavybės teisei apginti yra reikalingos papildomos
nacionalinės priemonės. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad Konvencijoje garantuotos
pareiškėjo teisės EŽTT sprendimu yra apgintos visiškai.
Sprendžiant, ar yra pasiektas restitutio in integrum tikslas nacionalinėje teisėje įtvirtintos
nuosavybės teisės apsaugos požiūriu, būtina įvertinti nagrinėjamoje byloje priimtus teismų sprendimus
EŽTT sprendimo ir susijusiose civilinėse bylose priimtų procesinių sprendimų kontekste. Minėta, kad
pagrindinis ieškovo reikalavimas dėl aukcione realizuotų audinių kailiukų vertės atlyginimo buvo
išspręstas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės
26 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-248/2006. Savo teisėms ginti ieškovas pasirinko
nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutą, ieškinio juridiniu pagrindu nurodydamas 1964 m.
Civilinio kodekso 512 straipsnį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. gegužės 26 d. nutartyje
konstatavo, kad tuo atveju, kai iš asmens kaip daiktiniai įrodymai paimami daiktai, o asmens veika
nepripažįstama nusikalstama reabilituojančiu pagrindu, pvz., nesant nusikaltimo sudėties, tai valstybė
neturi teisinio pagrindo nei pasilikti tyrimo metu paimto daikto, nei jo vertės, ji yra praturtėjęs asmuo
ir skolininkė prievolėje dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo; kreditoriumi prievolėje dėl be pagrindo
įgyto turto vertės priteisimo gali būti ne tik savininkas, bet ir teisėtas turto valdytojas pagal įstatymą ar
sutartį; turto valdymo teisėtumas yra preziumuojamas, o pareiga nuginčyti šią prezumpciją tenka
skolininkui; ieškovo valdymo teisėtumas nagrinėtoje byloje nebuvo paneigtas. Kartu kasacinis teismas
pripažino, kad atsakovas – valstybė – turi teisę į išlaidų, būtinų turtui išlaikyti, atlyginimą, nes turėjo
pagrindą pradėti tyrimą, kuriam užtikrinti reikėjo paimti iš ieškovo greitai gendančias prekes, ir yra
sąžiningas skolininkas (įgijėjas) 1964 m. redakcijos CK 513 straipsnio prasme. Pažymėtina, kad
aptariama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra priimta nagrinėjant kitą bylą tarp tų pačių
dalyvaujančių asmenų, todėl turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamos bylos atžvilgiu.
Ieškinį nagrinėjamoje civilinėje byloje ieškovas pareiškė 2006 m. rugpjūčio 23 d., prašydamas
dėl to paties teisių pažeidimo pritaikyti papildomą gynybos būdą – priteisti iš valstybės CK 6.240
straipsnio 1 dalyje numatytas 5 proc. dydžio metines palūkanas už naudojimąsi aukcione gautomis
lėšomis po išteisinamojo nuosprendžio priėmimo. Ieškovas prašė priteisti palūkanas nuo visos
aukcione gautos sumos (882 173 Lt) už penkerius metus (ieškinio senaties terminas) – iš viso 220
543,25 Lt.
CK 6.240 straipsnio 1 dalyje nustatyta be teisinio pagrindo įgijusio pinigų sumą asmens pareiga
mokėti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, penkių proc. dydžio metines palūkanas nuo to
momento, kai jis sužinojo arba turėjo sužinoti apie nepagrįstą pinigų gavimą ar sutaupymą. Minėta,
kad tiek EŽTT sprendime, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 26 d. nutartyje yra
konstatuota, kad, išteisinus ieškovą, išnyko teisėtas pagrindas valstybei toliau valdyti už realizuotus

30
daiktinius įrodymus gautas lėšas, tai reiškia, kad išteisinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo data yra
momentas, nuo kurio valstybė sužinojo, kad pinigus valdo be teisėto pagrindo. Toks valdymas tęsėsi ir
įsigaliojus naujajam Civiliniam kodeksui, todėl po 2001 m. liepos 1 d. ieškovas įgijo įstatyminį
pagrindą reikalauti iš valstybės palūkanų, nustatytų CK 6.240 straipsnio 1 dalyje. Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 26 d. nutartyje nustatyta prejudicinę reikšmę turinti aplinkybė,
kad pinigų suma, kurią valstybė privalėjo grąžinti ieškovui kaip be pagrindo valdomą turtą, yra 590
056,05 Lt, todėl nuo šios sumos turi būti skaičiuojamos ieškovo reikalaujamos penkių procentų dydžio
metinės palūkanos, jų suma už ieškovo reiškiamo penkerių metų terminą sudaro 147 514,01 Lt.
Ginčijamais teismų sprendimais pareiškėjui priteista 1616,60 Lt palūkanų. Teisėjų kolegija
konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl ieškovo teisės į palūkanas atsiradimo momento
ir šios teisės apimties, netinkamai aiškino ir taikė materialinį įstatymą, todėl skundžiami procesiniai
sprendimai iš dalies keičiami.
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 straipsnyje įtvirtintą principą žmogaus teisės ir
laisvės yra prigimtinės; šis principas galioja tiek Konstitucijos, tiek Konvencijos kontekste.
Konvencija nesukuria naujų, atskirų nuo garantuotų Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, žmogaus
teisių, tačiau užtikrina jų minimalius standartus ir tarptautines jų gynimo priemones. Žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos santykis su nacionaline teise – tai, kad ji yra pripažįstama
mūsų valstybės vidaus teisės aktų sistemos dalimi, lemia, kad Konvencijoje nustatyti tarptautiniai
žmogaus teisių ir laisvių gynybos būdai ir valstybės viduje veikiantys žmogaus teisių gynybos būdai
negali būti taikomi atskirtai vienas nuo kito. Tiek EŽTT byloje J. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr.
5457/03), tiek šioje byloje yra nagrinėjamas tas pats pareiškėjo nuosavybės teisių pažeidimas, todėl
teisėjų kolegija konstatuoja, kad sprendžiant dėl ieškovui priteistinos palūkanų sumos dydžio turi būti
atsižvelgta į EŽTT pritaikytas jo nuosavybės teisės gynimo priemones – priteistą 25 000 eurų teisingo
atlyginimo sumą. Nacionaliniai teismai neturi kompetencijos aiškinti EŽTT sprendimo, todėl
neišeinant už bylos ribų nėra galimybės nustatyti, kokią konkrečią sumą EŽTT priteisė ieškovui
turtinei žalai atlyginti ir kokią – neturtinei. Vadovaudamasi CK 1.5 straipsnio 4 dalyje įtvirtintais
teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais teisėjų kolegija sprendžia, kad pažeista pareiškėjo
nuosavybės teisė bus tinkamai apginta priteisus 100 000 Lt palūkanų sumą. Dėl to ankstesniais teismų
sprendimais ieškovui iš valstybės priteista palūkanų suma didinama iki 100 000 Lt. Iš atsakovo
ieškovui proporcingai patenkintų reikalavimų daliai priteisiama 800 Lt bylinėjimosi išlaidų
atlyginimo.
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 371 straipsnio 1 dalies 2 punktu, išplėstinė teisėjų
kolegija
nutaria:
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d.
nutartį, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 30 d.
nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimą pakeisti.
Ieškovui P. J. iš atsakovo Lietuvos valstybės priteisti 100 000 Lt palūkanų ir 800 Lt bylinėjimosi
išlaidų atlyginimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai: Pranas Žeimys, Sigitas Gurevičius, Birutė Janavičūtė, Gintaras Kryževičius, Zigmas
Levickis, Sigita Rudėnaitė, Antanas Simniškis.

31
32
 TEISĖS PRINCIPAI

Turinys:
 teisingumą vykdo tik teismas,
 teisėjų nepriklausomumas
 teisės į tinkamą teismo procesą
 teisminės gynybos prieinamumo
 proceso koncentracijos
 proceso ekonomiškumo
 šalių kooperacijos
 proceso viešumo
 proceso žodiškumo
 dispozityvumo
 rungimosi
 šalių lygiateisiškumo
 proceso betarpiškumo
 draudimo piktnaudžiauti teise principas
 valstybės garantuotos teisinės pagalbos
 teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Teisės aiškinimo principai:

1. Lingvistinis,
2. sisteminis,
3. teleologinis.

Šaltiniai:
1. V.Mikelėnas. Civilinis procesas. I dalis. Vilnius 1997 m. 57p.-117p.
2. D.Mikelėnienė, V.Mikelėnas. Teismo procesas: teisės aiškinimo ir taikymo aspektai. Vilnius.
1999 m.167p.-216p.
3. E.Laužikas, V.Mikelėnas, V.Nekrošius Civilinio proceso teisė, I tomas, Justitia, Vilnius 2003,
132p-207p.
4. Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso komentaras, I dalis, Justitia, Vilnius 2004,
47p.-107p.

Skaitiniai:

Dėl teisės į tinkamą teismo procesą

Apžvelgiamoje byloje kilo teisinis klausimas dėl CPK 325 straipsnio, reglamentuojančio
apeliacinės instancijos teismo sprendimo ar nutarties priėmimą ir paskelbimą, 6 dalį, nustatančią
veiksmus, kurių imamasi teismui dėl objektyvių priežasčių negalint priimti ir paskelbti sprendimo
ar nutarties numatytu laiku, nuostatų taikymo. Kasatorius teigia, kad kyla abejonių dėl apeliacinės
instancijos teismo proceso tinkamumo, bylos išnagrinėjimo skaidrumo ir objektyvumo.
Kasacinis teismas nurodė, kad CPK 325 straipsnio 6 dalyje ne tik įvardytos procesinės priemonės,
taikytinos teismui dėl objektyvių priežasčių negalint priimti ir paskelbti procesinio sprendimo, bet
ir nurodytas šių priemonių taikymo eiliškumas bei pagrindai. Visų pirma, paaiškėjus, kad negali
dalyvauti bylą nagrinėjantis teisėjas, tai kiti teisėjų kolegijos teisėjai, o bylą nagrinėjant vienam
teisėjui, – teismo pirmininkas ar Civilinių bylų skyriaus pirmininkas motyvuota nutartimi nustato
kitą, negu šio straipsnio 1 dalyje numatyta, sprendimo (nutarties) priėmimo ir paskelbimo datą.
Šios priemonės taikymo skaičius nėra ribojamas niekaip kitaip kaip tik jos taikymą lemiančių
priežasčių trukme. Tik tuo atveju, kai šios priežastys neišnyksta per protingą laiką, teismo
pirmininkas ar Civilinių bylų skyriaus pirmininkas taiko kitą priemonę – paskiria naujos sudėties

33
bylą nagrinėjantį teismą ir nustato bylos nagrinėjimo datą. Pastaroji priemonė nesilaikant
nurodyto eiliškumo galėtų būti paskirta tuo atveju, kai jos faktinio pagrindo ilgalaikis pobūdis
akivaizdus iš karto. Ji aiškintina kaip būtina tais atvejais, kai dėl akivaizdžiai ilgai truksiančių
aplinkybių teisėjas dar ilgą laikotarpį negalės dalyvauti priimant procesinį sprendimą, dėl to, vis
atidedant jo priėmimą, atsirastų teisinis neapibrėžtumas, būtų pažeistas proceso operatyvumo
principas, asmenų procesinės ir materialinės teisės bei teisėti interesai. Kasacinis teismas darė
išvadą, kad šioje byloje, prieš pakeičiant teismo sudėtį, nebuvo atsižvelgta į CPK 325 straipsnio 6
dalyje nustatytus teismo sudėties pakeitimo pagrindus ir tvarką. Kasacinio teismo nuomone,
vertinant susidariusią situaciją iš objektyvaus stebėtojo ar juolab asmens, kurio byla nagrinėjama
teisme, pozicijos, visuma byloje nustatytų aplinkybių gali sukelti abejonių dėl teisingumo
vykdymo skaidrumo ir objektyvumo, todėl, siekiant jas pašalinti, būtina sudaryti galimybę bylą
apeliacine tvarka išnagrinėti iš naujo. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas panaikino
apeliacinės instancijos teismo nutartį ir šiam teismui grąžino nagrinėti iš naujo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 30 d.
nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-570-701/2015

Dėl drausminių nuobaudų advokatams skyrimo ir ginčų nagrinėjimo

Byloje keltas teisės klausimas dėl teismo teisės pakeisti Advokatų garbės teismo advokatui
paskirtą nuobaudą švelnesne, jeigu nustatoma, kad ji per griežta. Apeliacinės instancijos teismas
nutartimi pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškinys dėl paskirtos
drausminės nuobaudos panaikinimo arba pakeitimo švelnesne buvo atmestas, ir advokatui paskirtą
drausminę nuobaudą – viešai paskelbiamą papeikimą – pakeitė į švelnesnę drausminę nuobaudą –
papeikimą.
Kasacinis teismas nurodė, kad, vadovaujantis Advokatūros įstatymo 52, 53 straipsnių
nuostatomis, advokatų drausmės bylų nagrinėjimo ir drausminių nuobaudų taikymo funkciją
įstatymu pavesta vykdyti vienam iš Lietuvos advokatūros organų – Advokatų garbės teismui.
Kasacinis teismas taip pat konstatavo, kad teisės aktuose yra nustatyta tiek advokatų patraukimo
drausminėn atsakomybėn procedūra, tiek šioje procedūroje dalyvaujantys subjektai, tiek kriterijai,
į kuriuos, priimdamas sprendimą dėl drausminės atsakomybės taikymo advokatui, turi atsižvelgti
advokato drausmės bylą nagrinėjantis subjektas – Advokatų garbės teismas.
Kasacinis teismas išaiškino, kad teismas, nagrinėdamas ginčą dėl Advokatų garbės teismo
sprendimo, kuriuo advokatui paskirta drausminė nuobauda, turi įvertinti skundžiamo sprendimo
pagrįstumą ir teisėtumą, o nustatęs, kad sprendimas yra nepagrįstas ir (arba) neteisėtas, – ginti
pažeistas advokato teises, pripažindamas jį negaliojančiu. Tačiau pažeistų teisių gynimo funkcija
nesudaro pagrindo teismui, pripažinus negaliojančiu skundžiamą Advokatų garbės teismo
sprendimą, nuspręsti dėl drausminės atsakomybės taikymo advokatui ir paskirti jam vieną iš
Advokatūros įstatyme nustatytų drausminių nuobaudų arba pakeisti skundžiamą Advokatų garbės
teismo sprendimą paskiriant advokatui kitokią, nei paskirta Advokatų garbės teismo sprendimu,
drausminę nuobaudą. Pažymėtina, kad pagal teisinį reguliavimą, teismui panaikinus apskųstą
drausminę nuobaudą, Advokatų garbės teismas gali iš naujo spręsti advokato drausminės
atsakomybės klausimą, atsižvelgdamas į tai, kad drausminės atsakomybės taikymo senaties eiga
18 nutrūksta priėmus sprendimą iškelti drausmės bylą. Kasacinis teismas atkreipė dėmesį į tai, kad
drausminės atsakomybės taikymo senaties eigos nutraukimas galioja, iki bus galutinai
(įsigaliojusiu Advokatų garbės teismo sprendimu arba įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu)
išspręstas klausimas dėl drausminės atsakomybės taikymo. Tokiu atveju, kai teismas panaikina
Advokatų garbės teismo sprendimą dėl šio padarytų procedūrinio pobūdžio pažeidimų, tačiau
nenustato, kad sprendimas iškelti drausmės bylą buvo priimtas jau suėjus drausminės

34
atsakomybės taikymo senaties terminui, drausmės byla perduotina iš naujo nagrinėti Advokatų
garbės teismui
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 13 d.
nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-42/2015

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. kovo 9 d. Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Romualdo Čaikos (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Grabinsko ir Prano Žeimio (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. S. kasacinį
skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. kovo 28 d. sprendimo ir Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugpjūčio 2 d. nutarties
peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. S. ieškinį atsakovui AB Vilniaus vertybinių popierių
birža, tretiesiems asmenims AB „DFDS LISCO“, A. S. dėl AB Vilniaus vertybinių popierių birža
valdybos sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas D. S. 2005 m. gruodžio 2 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą, kuriame nurodė, kad
jis yra trečiojo asmens AB „Lisco Baltic Service“ (dabartinis pavadinimas – AB „DFDS LISCO“)
akcininkas ir jam nuosavybės teise priklauso 120 045 paprastųjų vardinių šios bendrovės akcijų. AB
„Lisco Baltic Service“ akcijos yra įtrauktos į atsakovo AB Vilniaus vertybinių popierių birža (toliau –
VVPB) Einamąjį prekybos sąrašą. 2005 m. gegužės 9 d. AB „Lisco Baltic Service“ kreipėsi į VVPB
su prašymu išbraukti bendrovės akcijas iš VVPB Einamojo prekybos sąrašo. 2005 m. birželio 10 d.
VVPB valdyba priėmė sprendimą patenkinti AB „Lisco Baltic Service“ prašymą ir išbraukė šios
bendrovės akcijas iš VVPB Einamojo prekybos sąrašo, atidedant šio sprendimo įsigaliojimą 6
mėnesiams, t. y. iki 2005 m. gruodžio 10 d. Ieškovo teigimu, VVPB valdybai priėmus sprendimą
išbraukti AB „Lisco Baltic Service“ akcijas iš VVPB Einamojo prekybos sąrašo, bendrovės akcijų
kaina biržoje sumažėjo apie 30 proc. Taip buvo pažeistos AB „Lisco Baltic Service“ investuotojų, tarp
jų – ir jo (ieškovo) teisės, nes AB „Lisco Baltic Service“ nesudarė galimybės smulkiesiems
akcininkams pasitraukti iš AB „Lisco Baltic Service“ kapitalo parduodant šias akcijas už sąžiningumo
reikalavimus atitinkančią kainą. Be to, investuotojams, kurie į AB „Lisco Baltic Service“ investavo
ilgesniam laikui, buvo apribota galimybė planuojamu akcijų pardavimo metu parduoti jas
organizuotoje reguliuojamoje rinkoje – ten, kur akcijos buvo įsigytos. Pagal LR vertybinių popierių
komisijos 2005 m. gegužės 19 d. nutarimu Nr. 1K-13 patvirtintų AB „Vilniaus vertybinių popierių
birža“ prekybos taisyklių (toliau – Prekybos taisyklės) 18.5 punktą VVPB valdyba turi teisę atsisakyti
tenkinti vertybinių popierių emitento įgalioto organo prašymą išbraukti jo vertybinius popierius iš
prekybos sąrašo, jeigu dėl vertybinių popierių išbraukimo gali būti pažeistos daugelio investuotojų
teisės ir (ar) teisėti interesai, tačiau to nepadarė. Ieškovas prašė teismo panaikinti VVPB valdybos
2005 m. birželio 10 d. posėdžio sprendimą 2 klausimu „Dėl AB „Lisco Baltic Service“ PVA
išbraukimo iš AB Vilniaus vertybinių popierių birža Einamojo prekybos sąrašo pačiam emitentui
prašant“.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

35
 Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2006 m. kovo 28 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Konstatuodamas, kad ieškovas neturi subjektyvinės teisės ginčyti VVPB valdybos 2005 m. birželio 10
d. sprendimo išbraukti trečiojo asmens AB „Lisco Baltic Service“ akcijas iš VVPB Einamojo
prekybos sąrašo, teismas nurodė, kad įtraukus Prekybos taisyklėse nustatyta tvarka emitento
vertybinius popierius į VVPB prekybos sąrašą, susiklosto dvišaliai emitento ir VVPB teisiniai
santykiai, kurie tęsiasi iki tol, kol emitento vertybiniai popieriai yra išbraukiami iš prekybos sąrašo.
Dėl to, teismo manymu, VVPB valdybos sprendimą dėl vertybinių popierių išbraukimo iš prekybos
sąrašo turi teisę skųsti tik pats emitentas, dėl kurio vertybinių popierių yra priimtas toks sprendimas
(Prekybos taisyklių 17.5 punktas). Be to, ieškovas nepatenka ir į ratą asmenų, galinčių skųsti VVPB
valdybos sprendimą pagal CK 2.82 straipsnio 4 dalį ir LR akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 10
dalį. Teismas pažymėjo, kad ieškovas, būdamas AB „Lisco Baltic Service“ akcininku, turėjo
subjektyvinę teisę ginčyti šios bendrovės visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimą dėl bendrovės
akcijų išbraukimo iš VVPB Einamojo prekybos sąrašo, tačiau šia teise nepasinaudojo. Įvertinęs
ieškovo pateiktus duomenis apie akcijų kainos laikotarpiu nuo 2005 m. kovo 2 d. iki 2005 m. spalio 4
d. biržoje sumažėjimą 30 proc. kaip neatitinkančius tikrovės ir padaręs išvadą, kad akcijų kaina augo,
o ne mažėjo, teismas atmetė ieškovo argumentus, jog sprendimas išbraukti AB „Lisco Baltic Service“
akcijas iš VVPB Einamojo prekybos sąrašo neigiamai įtakojo akcijų kainą, ir tai užkirto kelią
investuotojams parduoti šias akcijas biržoje gaunant sąžiningumo reikalavimus atitinkančią kainą.
Ginčijamas VVPB valdybos sprendimas išbraukti AB „Lisco Baltic Service“ akcijas iš Einamojo
prekybos sąrašo, teismo nuomone, neužkirto investuotojams kelio parduoti akcijas nei biržoje, nei
kreipiantis į AB „Lisco Baltic Service“, kaip tai numatyta 2005 m. balandžio 27 d. visuotinio
akcininkų susirinkimo sprendime. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, taip pat į tai, kad byloje nėra
duomenų, jog atsakovas VVPB, svarstydamas AB „Lisco Baltic Service“ akcijų delistingavimą, būtų
gavęs suinteresuotų asmenų skundų ar pareiškimų, kuriais būtų prieštaraujama arba abejojama dėl
akcijų išbraukimo iš Einamojo prekybos sąrašo, teismas sprendė, kad atsakovas VVPB neturėjo
pagrindo atsisakyti tenkinti trečiojo asmens AB „Lisco Baltic Service“ prašymą išbraukti jo
vertybinius popierius iš VVPB Einamojo prekybos sąrašo.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo
apeliacinį skundą, 2006 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m.
kovo 28 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija pripažino pirmosios instancijos teismą
pagrįstai sprendus, kad ieškovas neturi subjektyvinės teisės ginčyti atsakovo VVPB valdybos
sprendimo, nes ieškovas nėra nei atsakovo akcininkas, nei kreditorius, kurie pagal CK 2.82 straipsnio
4 dalį ir LR akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 10 dalį turi teisę ginčyti juridinio asmens
valdymo organų sprendimus. Nagrinėjamu atveju atsakovo „kreditoriumi“ nurodytų įstatymų normų
prasme pripažintinas tretysis asmuo AB „Lisco Baltic Service“, nes būtent jį su atsakovu siejo
sutartiniai santykiai, reglamentuojami Prekybos taisyklių 10.1 punkte. Dėl to, kolegijos nuomone, tik
tretysis asmuo turi teisę ginčyti VVPB valdybos sprendimą. Ieškovą, kaip trečiojo asmens akcininką,
teisiniai santykiai sieja su trečiuoju asmeniu, todėl esant pažeistai jo teisei (šiuo atveju – priėmus,
ieškovo manymu, jo teises pažeidžiantį visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimą), jis galėjo
įstatyme nustatyta tvarka skųsti šį sprendimą. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo
išvada, kad ieškovas nepagrindė savo ieškinio argumento, jog jo turimos akcijos po jų išbraukimo iš
Einamojo prekybos sąrašo nuvertėjo, nes išbraukimo momentu jų kaina buvo 0,74 Lt, o 2005 m.
spalio, lapkričio ir gruodžio mėnesiais – 0,86 Lt.

III. Kasacinio skundo dalykas ir pagrindas, atsiliepimų į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas D. S. prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugpjūčio 2 d. nutartį ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo
2006 m. kovo 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasacinis
skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Bylą nagrinėję teismai, nuspręsdami, kad ieškovas, kuris yra AB „DFDS LISCO“
akcininkas, neturi teisės ginčyti atsakovo VVPB valdybos sprendimo išbraukti šios bendrovės akcijas
iš VVPB Einamojo prekybos sąrašo, pažeidė asmens teisę ginti jo pažeistas teises ir teisėtus interesus

36
reglamentuojančias procesinės teisės normas (LR Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį, Europos žmogaus
teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 13 straipsnį, CPK 5 straipsnio 1 dalį). VVPB
valdybai priėmus ginčijamą sprendimą ir iki jo įsigaliojimo neužtikrinus, kad būtų pateiktas
privalomas oficialus pasiūlymas supirkti trečiojo asmens bendrovės akcijas arba kitaip būtų
apsaugotos jo (kasatoriaus) teisės, yra pažeidžiama jo (kasatoriaus) nuosavybės teisė į turimas šios
bendrovės akcijas (LR Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalis), nes paskelbta informacija apie sprendimą
delistinguoti akcijas, ką investuotojai sieja su vertybinių popierių likvidumo sumažėjimu, sumažino jo
(kasatoriaus) turimų akcijų vertę. Atsakovas VVPB nėra eilinis juridinis asmuo, o yra specialias
viešąsias funkcijas vykdantis subjektas, kurio veiklą reglamentuoja specialus LR vertybinių popierių
įstatymas ir dėl kurio vykdomų funkcijų susiklosto ne dvišaliai teisiniai santykiai tarp atsakovo ir jo
listinguojamų vertybinių popierių emitentų, o daugiašaliai santykiai, kurių šalimis yra ir tos bendrovės
(emitento), kurios akcijomis yra prekiaujama atsakovo prekybos sąrašuose, akcininkai, įsigiję
vertybinių popierių ir teisėtai bei pagrįstai besitikintys, kad tuo atveju, jei bendrovė nuspręs
nebelistinguoti atsakovo prekybos sąrašuose savo akcijų, atsakovas, kaip viena iš vertybinių popierių
rinką prižiūrinčių institucijų, realiai užtikrins, kad dėl to nebūtų pažeisti tos bendrovės akcininkų (taigi
– ir jo (kasatoriaus)) teisės ir teisėti interesai. Kadangi atsakovui yra pavestos vykdyti tam tikros viešo
pobūdžio funkcijos ir nustatytos tam tikros pareigos akcininkų gynimo srityje, tai akcininkai turi turėti
galimybę teisminiu keliu įvertinti, ar šios pareigos yra vykdomos tinkamai. Dėl to, kasatoriaus
manymu, nors jokiame teisės akte tiesiogiai ir nenustatyta jo, kaip trečiojo asmens bendrovės
akcininko, teisė teisminiu keliu ginčyti VVPB valdybos sprendimą, jis tokią teisę turi pagal
bendruosius teisės principus, įtvirtintus LR Konstitucijoje ir CPK 5 straipsnyje.
2. Teismai, padarydami išvadą, kad ieškinys negali būti tenkinamas dėl to, kad ieškovas
nepagrindė savo argumentų, jog jo turimos akcijos po jų išbraukimo iš VVPB Einamojo prekybos
sąrašo nuvertėjo, netinkamai aiškino ir taikė Prekybos taisyklių 18.5 punkto nuostatas, nustatančias
VVPB valdybos teisę atsisakyti tenkinti emitento prašymą išbraukti jo akcijas iš prekybos sąrašų.
Vadovaujantis šiomis nuostatomis, nebūtina buvo įrodyti trečiojo asmens bendrovės akcijų
nuvertėjimo, o tik tikimybę, kad dėl akcijų išbraukimo gali būti pažeisti daugelio akcininkų teisės ir
turtiniai interesai. Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėjusiems teismams buvo pateikta pakankamai
dokumentų, leidžiančių daryti prielaidą, kad dėl trečiojo asmens prašymo delistinguoti akcijas iš
VVPB prekybos sąrašų patenkinimo gali būti pažeisti minėti interesai.
Atsiliepimais į ieškovo D. S. kasacinį skundą atsakovas AB Vilniaus vertybinių
popierių birža ir tretysis asmuo AB „DFDS LISCO“ prašo skundžiamus teismų procesinius
sprendimus palikti nepakeistus, kasacinį skundą atmesti.
Atsakovas AB Vilniaus vertybinių popierių birža atsiliepime nurodo, kad kasatorius
nepatenką į CK, LR akcinių bendrovių įstatyme ir Prekybos taisyklėse nustatytą sąrašą asmenų,
turinčių teisę ginčyti VVPB organų sprendimus. Nagrinėjamu atveju tarp jo (atsakovo) ir trečiojo
asmens AB „DFDS LISCO“ yra susiklostę dvišaliai teisiniai santykiai, todėl sprendimą dėl akcijų
išbraukimo iš prekybos sąrašo turi teisę skųsti tik AB „DFDS LISCO“. Kasatorius, kaip AB „DFDS
LISCO“ akcininkas, turėjo teisę ginčyti tik AB „DFDS LISCO“ organų priimtus sprendimus, o ne
VVPB valdybos sprendimą.
Tretysis asmuo AB „DFDS LISCO“ atsiliepime nurodo, kad pagrįsti savo teisę kreiptis
į teismą vien LR Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta norma-principu kasatorius galėtų tik tuo
atveju, jeigu įstatymuose nebūtų nustatyti jokie jo teisių apsaugos mechanizmai. Šiuo atveju
kasatoriaus teisių apsaugos mechanizmas yra nustatytas CK ir LR akcinių bendrovių įstatyme.
Bendrovė, kurios vertybiniai popieriai įtraukiami į VVPB prekybos sąrašus, sudaro sutartį su VVPB ir
taip tarp bendrovės ir VVPB susiklosto dvišaliai teisiniai santykiai. Bendrovės akcininkai nėra šių
teisinių santykių dalyviai. Dėl to kasatoriaus teiginys, kad jo teisę ginčyti VVPB valdybos sprendimus
suponuoja daugiašaliai teisiniai santykiai, kurių šalimis yra ne tik VVPB listinguojamos bendrovės,
bet ir tų bendrovių akcininkai, yra teisiškai nepagrįstas.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV. Teismų nustatytos bylos aplinkybės

37
 Ieškovas D. S. yra trečiojo asmens AB „DFDS LISCO“ (buvęs pavadinimas – AB „Lisco Baltic
Service“) akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklauso 120 045 paprastųjų vardinių šios bendrovės
akcijų. Ieškovo kreipimosi į teismą metu (2005 m. gruodžio 2 d.) trečiojo asmens akcijos buvo
listinguojamos VVPB Einamajame prekybos sąraše. 2005 m. balandžio 27 d. įvykusiame AB „Lisco
Baltic Service“ eiliniame visuotiniame akcininkų susirinkime 7 klausimu buvo nuspręsta išbraukti
bendrovės vertybinius popierius iš VVPB Einamojo prekybos sąrašo, o 9 klausimu buvo priimtas
sprendimas suteikti teisę AB „Lisco Baltic Service“ įsigyti savo akcijų iš jas parduoti pageidaujančių
akcininkų Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatyta tvarka ir sąlygomis; akcijų įsigijimo tikslas –
bendrovės smulkiųjų akcininkų turtinių interesų apsauga. 2005 m. gegužės 9 d. AB „Lisco Baltic
Service“ kreipėsi į VVPB, prašydama išbraukti bendrovės vertybinius popierius iš VVPB Einamojo
prekybos sąrašo. 2005 m. birželio 10 d. VVPB valdyba priėmė sprendimą išbraukti trečiojo asmens
AB „Lisco Baltic Servise“ akcijas iš VVPB Einamojo prekybos sąrašo, atidedant šio sprendimo
įsigaliojimą iki 2005 m. gruodžio 10 d. Ieškovas D. S. – trečiojo asmens bendrovės akcininkas –
ginčija šį VVPB valdybos sprendimą.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas
kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Tai
reiškia, kad pagal įstatymą kasacinis teismas sprendžia ir analizuoja teisės, o ne fakto klausimus. Dėl
šios priežasties teisėjų kolegija pasisako tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kuriais keliami teisės
klausimai.
Esminis kasacinio skundo argumentas yra susijęs su procesinės teisės normų,
reglamentuojančių asmens teisę ginti jo pažeistas teises ir teisėtus interesus teisme (LR Konstitucijos
30 straipsnio 1 dalies, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 13
straipsnio, CPK 5 straipsnio 1 dalies), aiškinimu ir taikymu. Tai yra teisės klausimas, dėl kurio
kasacinio teismo teisėjų kolegija pasisako (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Kasatorius pripažįsta, kad jo, kaip trečiojo asmens AB „DFDS LISCO“ akcininko, teisė
teisminiu keliu ginčyti atsakovo VVPB valdybos sprendimus tiesiogiai jokiame teisės akte nėra
nustatyta, tačiau teigia, kad jis tokiu atveju tokią teisę turi pagal LR Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį.
Kasacinio teismo teisėjų kolegija su šiuo kasatoriaus argumentu dėl tiesioginio LR Konstitucijos
30 straipsnio 1 dalies nagrinėjamam ginčui taikymo negali sutikti.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad tiesiogiai LR
Konstitucijos normos gali būti taikomos tik tuo atveju, kai ginčo teisinio santykio nedetalizuoja
kiti teisės norminiai aktai – įstatymai ar poįstatyminiai aktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Turto bankas“ v.
S. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-108/1999; 2001 m. rugsėjo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje
M. J. v. V. J., bylos Nr. 3K-3-808/2001, 2003 m. kovo 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. S.
ir kt. v. UAB „Panevėžio ketus“, bylos Nr. 3K-3-421/2003; ir kt.). Pagal LR Konstitucijos 30
straipsnio 1 dalį asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į
teismą. Ši konstitucinė norma įtvirtina vieną esminių bendrųjų teisės principų – asmens teisę
kreiptis į teismą. Ši teisė, kaip ir bet kuri kita asmens teisė, turi būti įgyvendinama laikantis tam
tikros tvarkos. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi
teisę įstatymuose nustatyta tvarka kreiptis į teismą. Taigi LR Konstitucijos 30 straipsnyje
įtvirtintos asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo procesinė tvarka ir sąlygos yra nustatytos
specialiuose įstatymuose – CPK ir kituose įstatymuose, ir tam, kad ši teisė būtų realizuota
tinkamai, šios tvarkos būtina laikytis.
Nagrinėjamu atveju ginčo teisinis santykis – ieškovo D. S. teisės kreiptis į teismą, kad būtų
apginta pažeista ar ginčijama jo (ieškovo) teisė arba įstatymų saugomas interesas, įgyvendinimas –
detalizuojamas atitinkamose CK ir LR akcinių bendrovių įstatymo normose, nustatančiose ieškovo,
kaip juridinio asmens dalyvio (šiuo atveju – trečiojo asmens bendrovės akcininko), teisių ir teisėtų
interesų apsaugos mechanizmą, įtvirtinantį jam galimybę ginčyti teisme jo teises ar interesus
pažeidžiančius bendrovės valdymo organų sprendimus, taip pat ir tuos, kurie susiję su bendrovės
išleistų vertybinių popierių išbraukimu iš VVPB prekybos sąrašų (CK 2.82 straipsnio 4 dalis, LR

38
akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 10 dalis). Atsakovo VVPB valdybos sprendimai ginčijami
LR vertybinių popierių rinkos įstatyme ir LR vertybinių popierių komisijos 2005 m. gegužės 19 d.
sprendimu Nr. 1K-13 patvirtintose AB „Vilniaus vertybinių popierių birža“ prekybos taisyklėse
nustatyta tvarka, pagal kurią teisę apskųsti teismui įstatymuose nustatyta tvarka VVPB valdybos
sprendimą išbraukti vertybinius popierius iš biržos prekybos sąrašo turi tik emitentas – iš sąrašo
išbraukiamus vertybinius popierius išleidęs juridinis asmuo (nagrinėjamu atveju – AB „DFDS
LISCO“) (Įstatymo 44 straipsnis, Taisyklių 17.5 punktas).
Dėl to pripažintina, kad, bylą nagrinėjusiems teismams konstatavus, jog ieškovas D. S., kuris yra
emitento (trečiojo asmens AB „DFDS LISCO“) akcininkas, neturi teisės ginčyti VVPB valdybos
sprendimo išbraukti vertybinius popierius iš biržos prekybos sąrašo, jo teisė kreiptis į teismą teisminės
gynybos, įtvirtinta LR Konstitucijos 30 straipsnyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių
apsaugos konvencijos 13 straipsnyje ir CPK 5 straipsnio 1 dalyje, nėra paneigiama. LR Konstitucijos
30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo tvarka, kaip
minėta, yra nustatyta CPK ir kituose įstatymuose, todėl ši teisė turi būti įgyvendinama laikantis
CPK ir kitų atitinkamų įstatymų (nagrinėjamu atveju – CK 2.82 straipsnio 4 dalies, LR akcinių
bendrovių įstatymo 19 straipsnio 10 dalies, Prekybos taisyklių 17.5 punkto) reikalavimų. CK
2.82 straipsnio 4 dalyje ir LR akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 10 dalyje įtvirtinta galimybe
šiose normose nustatyta tvarka pareikšti ieškinį dėl trečiojo asmens AB „DFDS LISCO“ valdymo
organų sprendimų, susijusių su šios bendrovės vertybinių popierių prekyba Vilniaus vertybinių
popierių biržoje, negaliojimo ieškovas nepasinaudojo, o teisė ginčyti VVPB valdybos sprendimus nei
pagal LR vertybinių popierių rinkos įstatymą, nei pagal Prekybos taisykles ar kitą teisės norminį aktą
jam nėra suteikta.
Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl procesinės teisės normų,
reglamentuojančių asmens teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra
pažymėjęs, kad suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo
pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia tik galimybę kreiptis į teismą dėl to, kad būtų apginta jo
subjektyvinė teisė arba įstatymų saugomas interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v.
V. Ž. ir kt., bylos Nr. 3K-3-552/2000, Teismų praktika 14, psl. 129-132; 2003 m. kovo 31 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje Utenos AVA v. M. R., bylos Nr. 3K-3-187; ir kt.). Prekybos
taisyklių 18.5 punktas įtvirtina VVPB teisę atsisakyti tenkinti vertybinių popierių emitento įgalioto
organo prašymą dėl jo vertybinių popierių išbraukimo iš biržos prekybos sąrašų tuo atveju, jeigu
nustatoma, kad dėl vertybinių popierių išbraukimo iš sąrašų gali būti pažeistos daugelio investuotojų
teisės ir (ar) teisėti interesai. Tačiau ši įstatymo norma, įpareigojanti VVPB, priimant sprendimą dėl
vertybinių popierių delistingavimo, atsižvelgti į daugelio investuotojų, kaip visumos, teises ir teisėtus
interesus, nesudaro pagrindo aiškinti šią normą, kaip nustatančią atskiro (individualaus) investuotojo
subjektyvinę teisę ginčyti minėtą VVPB valdybos sprendimą teismine tvarka. Be to, aplinkybės, kad
ginčijamu VVPB valdybos sprendimu buvo ar gali būti pažeisti daugelio trečiojo asmens bendrovės
investuotojų teisės ir (ar) teisėti interesai, ieškovas ir neįrodinėjo. Ieškovo argumentai dėl jo teisės
ginčyti VVPB valdybos 2005 m. birželio 10 d. sprendimą išbraukti trečiojo asmens AB „Lisco Baltic
Servise“ akcijas iš VVPB Einamojo prekybos sąrašo iš esmės buvo grindžiami tik jo, kaip šios
bendrovės investuotojo, subjektyvinių teisių ir teisėtų interesų pažeidimu. Tačiau subjektyvinės teisės
ginčyti VVPB valdybos sprendimus išbraukti vertybinius popierius iš biržos prekybos sąrašo ieškovas,
kaip minėta, pagal galiojančius teisės aktus neturi, kaip ir nėra subjektas, kuris, atstovaudamas
daugelio investuotojų interesams, esant jų teisių ar teisėtų interesų pažeidimui, tokiu atveju galėtų
kreiptis į teismą CPK 49 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka kaip viešo intereso gynėjas. Toks
subjektas pagal LR vertybinių popierių rinkos įstatymo 52 straipsnio 3 dalies 1 punktą yra LR
vertybinių popierių komisija.
Remdamasi išdėstytais argumentais, kasacinio teismo teisių kolegija konstatuoja, kad
bylą nagrinėję teismai asmens teisę ginti jo pažeistas teises ir teisėtus interesus reglamentuojančių
procesinės teisės normų nepažeidė, todėl naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį,
kuria pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas, kasaciniame skunde išdėstytais
argumentais nėra pagrindo (CPK 346 straipsnio 2 dalis).

39
 Konstatavus tinkamą procesinės teisės normų, įtvirtinančių asmens teisės kreiptis į
teismą, aiškinimą ir taikymą, kiti kasacinio skundo argumentai, susiję su ginčijamo VVPB valdybos
sprendimo teisėtumu, nebetenka teisinės reikšmės, todėl teisėjų kolegija jų neanalizuoja ir dėl jų
nepasisako.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugpjūčio 2
d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai: Romualdas Čaika, Virgilijus Grabinskas.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. vasario 19 d. Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,
susidedanti iš teisėjų Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Janinos Januškienės ir
Janinos Stripeikienės,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo N.
M. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m.
birželio 29 d. nutarties ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. gegužės 5 d. nutarties
peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,, Kelmeda“ ieškinį
atsakovui N. M. dėl skolos už atliktus darbus ir palūkanų priteisimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Skundo esmė
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 60 803,16 Lt skolos už atliktus statybos darbus ir palūkanas.
Pagal 2004 m. rugpjūčio 13 d. su atsakovu sudarytą rangos sutartį ir 2004 m. balandžio 25 d.
papildomą susitarimą ieškovas įsipareigojo atlikti darbus, susijusius su gyvenamojo namo (duomenys
neskelbtini) statyba. Atsakovui buvo pateikti atliktų darbų aktai, objekto priėmimo-perdavimo
baigiamasis aktas ir atliktų darbų suvestinė. Ieškovas savo sutartinius įsipareigojimus įvykdė, o
atsakovas vengia atsiskaityti už atliktus darbus.
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2006 m. kovo 16 d. sprendimu ieškinį patenkino ir priteisė
ieškovui iš atsakovo 60 803,16 Lt skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo
teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 3324,09 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Atsakovas 2006 m. gegužės 2 d. pateikė apeliacinį skundą ir prašymą atnaujinti praleistą terminą
šiam skundui paduoti. Prašyme nurodyta, kad, 2006 m. balandžio 6 d. gavęs teismo sprendimo
nuorašą, nedelsdamas su advokatu sudarė sutartį dėl teisinės pagalbos, tačiau skundas nebuvo
pateiktas laiku dėl ne nuo atsakovo priklausančios svarbios priežasties – advokato ligos.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2006 m. gegužės 5 d. nutartimi netenkino atsakovo prašymo
dėl termino atnaujinimo. Teismas konstatavo, kad atsakovas apie priimtą teismo sprendimą sužinojo
2006 m. kovo 16 d. jo paskelbimo metu. Neįsiteisėjęs teismo sprendimas 2006 m. kovo 20 d. buvo
įteiktas atsakovo atstovei – advokatei. Teismo sprendimas buvo paskelbtas 2006 m. kovo 16 d., todėl
laikytina, kad atsakovas galėjo atvykti į teismą ir jį pasiimti. Kito advokato, į kurį kreipėsi atsakovas,
liga nelaikytina svarbia priežastimi terminui apeliaciniam skundui paduoti atnaujinti.

40
 Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo
apeliacinį skundą, 2006 m. birželio 29 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartį paliko
nepakeistą; įpareigojo Valstybinę mokesčių inspekciją grąžinti atsakovui 1824,09 Lt valstybei
sumokėto žyminio mokesčio.
Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Teisėjų kolegija nurodė, kad,
nepriėmus atsakovo apeliacinio skundo, sumokėtas žyminis mokestis grąžintinas atsakovui.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas prašė panaikinti apeliacinės instancijos ir pirmosios instancijos
teismų nutartis ir priimti naują sprendimą. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:
1. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakovas, sutartį dėl teisinės pagalbos su kitu
advokatu sudaręs tik 2006 m. balandžio 6 d., t. y. 21-ąją dieną po teismo sprendimo priėmimo,
įgyvendindamas savo teisę į apeliaciją, nebuvo atidus ir rūpestingas, kad jo elgesys vertintinas kaip
nepateisinamas ir niekuo nepagrįstas delsimas, nėra pagrįsta bylos medžiaga. Aplinkybės, dėl kurių
atsakovas buvo priverstas sudaryti sutartį su kitu advokatu, nebuvo tirtos. Atsakovo interesams
atstovavusi advokatė 2006 m. balandžio 6 d. apsisprendė nedalyvauti tolesniame bylos procese,
informuodama atsakovą, kad nerengs apeliacinio skundo, todėl atsakovas buvo priverstas kreiptis
pagalbos į kitą advokatą, tą atsakovas nedelsdamas ir padarė. Dėl to, kad atsakovo interesams
atstovavusi advokatė atsisakė toliau jam atstovauti, nėra atsakovo kaltės.
2. Byloje yra duomenų, kad susitarimo atstovauti atsakovo interesams sudarymo metu advokatui
nebuvo žinoma, kad darbo dienos pabaigoje jam teks lankytis gydymo įstaigoje, kur jam bus išduotas
nedarbingumo pažymėjimas, o vėliau jis bus nukreiptas gydytis į stacionarą. Šios aplinkybės taip pat
nebuvo ir negalėjo būti žinomos ir atsakovui. Teismai neskyrė atsakovo asmeninių veiksmų,
įgyvendinant teisę į apeliaciją, nuo jo interesams atstovavusių advokatų veiksmų, kurių atsakovas
negalėjo paveikti, todėl prarado galimybę apeliacine tvarka apskųsti jo interesus pažeidžiantį teismo
sprendimą.
3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. spalio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-
1486/2002 nurodyta, kad turi būti vertinama, ar asmuo viso proceso ir apskundimo procedūros metu
elgėsi sąžiningai. Atsakovo veiksmai, kuriuos jis atliko, siekdamas apskųsti neteisėtą ir nepagrįstą dėl
jo teismo sprendimą, buvo laiku ir sąžiningi. Atsakovas sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir
domėjosi bylos eiga. Teisėjų kolegija nesivadovavo šioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje
išdėstytu išaiškinimu, nes neteikė reikšmės sąžiningai procese dalyvavusio asmens pagrįstiems
lūkesčiams, kad jo esminės teisės negali būti prarandamos dėl atsitiktinumo.
4. Pirmosios instancijos teismo nurodytos teisės normos – Civilinio proceso kodekso (toliau –
CPK) 78 straipsnio 5 dalis ir 307 straipsnio 2 dalis – yra bendro pobūdžio ir nėra susijusios su
kriterijais, kuriuos nustato įstatymas, reglamentuojantis galimybę atnaujinti praleistą apeliacinio
skundo padavimo terminą. Teismas nenurodė kokios nors specialiosios teisės normos, nors pagal CPK
263 straipsnio 1 dalį privalėjo sprendimą pagrįsti konkrečia procesinės teisės norma. Dėl to ši
pirmosios instancijos teismo nutarties dalis nėra teisėta ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1997
m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 5 2 punktas). Kadangi galiojančiame CPK nėra teisės normos, kuri
nustatytų svarbių priežasčių, dėl kurių praleistas apeliacinio skundo priėmimo terminas, sąrašą arba
kriterijus, teismas pagal analogiją galėjo vadovautis CPK 156 straipsnio 1 dalies arba 246 straipsnio 1
dalies nuostatomis. Abiem atvejais nurodytos teisės normos nustato pavyzdinį priežasčių sąrašą,
kuriame nurodyta ir liga, dėl kurios neatvykstama į teismo posėdį, pažymint, kad šios priežastys
paprastai laikomos nesvarbiomis. Teismas turėjo motyvuoti, kodėl šiuo atveju atsakovo atstovo
apeliacinio skundo parengimo ir padavimo termino praleidimas laikytinas nesvarbia priežastimi.
Kasatoriaus nuomone, laikymas nesvarbia priežastimi gydymosi ligoninėje faktą, turint omenyje tai,
kad nedarbingumo pažymėjimas besąlygiškai pateisina visų asmenų, kad ir kur jie dirbtų, neatvykimą į
darbą, prieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir objektyvumo principams (Civilinio kodekso (toliau –
CK) 1.5 straipsnis). Teismai netinkamai taikė CPK 78 straipsnio, 156 straipsnio 1 dalies, CK 1.5
straipsnio normas. Netinkamas šių teisės normų kompleksinis taikymas nepagrįstai suvaržo asmenų
realias galimybes pasinaudoti apeliacijos teise, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, vidaus ir
tarptautinės teisės normose (Europos Tarybos Ministrų komiteto 1995 m. vasario 7 d. rekomendacija

41
Nr. R/95/5). Šios apskundimo tvarkos realus užtikrinimas yra vienas iš teisingo teismo aspektų
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1486/2002).
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
Byloje teismų nustatytos aplinkybės
Atsakovas apeliacinį skundą padavė praleidęs CPK 307 straipsnio 1 dalyje nustatytą
trisdešimties dienų terminą.
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
CPK 307 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinio skundo padavimo terminas gali būti
atnaujintas, jeigu teismas pripažįsta, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių.
Šia įstatymo norma nenustatyta, kokia praleisto apeliacinio skundo padavimo termino trukmė
turi reikšmės jo atnaujinimui. Vertinant, atnaujinti ar neatnaujinti šį praleistą terminą, reikšminga yra
jo praleidimo priežasčių svarba. Įstatyme nenustatyta, kokios priežastys laikytinos svarbiomis
sprendžiant jo atnaujinimą. Taigi, ar termino praleidimo priežastis yra svarbi, sprendžia ir pripažįsta
teismas, nagrinėdamas konkretų prašymą atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą
(CPK 78 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad ta pati procesinio termino praleidimo priežastis
atskiriems procesiniams veiksmams gali turėti skirtingą reikšmę priklausomai nuo atlikto ar atliekamo
procesinio veiksmo. Atskirais atvejais priežasties reikšmė atitinkamam procesiniam veiksmui yra
nustatyta įstatyme. Antai pagal CPK 156 straipsnio 1 dalį neatvykimas į teismo posėdį dėl ligos,
atostogų, komandiruotės, kitokio užimtumo, šalies atstovo užimtumo kitose bylose ir kitos priežastys
paprastai nelaikoma svarbiomis priežastimis. Taigi šių priežasčių svarba įvertinta įstatyme siekiant
užtikrinti šalies ir kitų asmenų dalyvavimą teismo posėdyje. Šia įstatymo nuostata rėmėsi apeliacinės
instancijos teismas, konstatuodamas, kad atsakovo atstovo laikinas nedarbingumas (liga) nėra svarbi
priežastis atnaujinti praleistą terminą apeliaciniam skundui paduoti, t. y. tą pačią įstatymo nuostatą
taikė kitam procesiniam veiksmui. Tačiau šioje byloje yra ta teisinė situacija, kad joje sprendžiama ne
dėl neatvykimo į teismo posėdį priežasčių svarbos, bet dėl termino apeliaciniam skundui paduoti
atnaujinimo priežasčių svarbos. Tai pagal savo reikšmę yra dvi skirtingos situacijos: viena,
neatvykimas į teismo posėdį dėl ligos ir, antra, termino apeliaciniam skundui paduoti praleidimas dėl
ligos. Esant skirtingoms situacijoms turi būti atsižvelgta į jų reikšmę ir į tai, ar vienodai turi būti
vertinama procesinio termino neįvykdymo priežasties svarba.
CPK 7 straipsnyje žodine forma yra įtvirtinta, kad procesas turi būti koncentruotas ir
ekonomiškas. Nors šiame įstatymo straipsnyje nepasisakyta, kad jame nustatytos priemonės yra
proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principo įgyvendinimas, tačiau, remiantis sisteminiu
CPK aiškinimu, šiame straipsnyje įtvirtinti reikalavimai reiškia principo taikymą. Aiškinant ir
taikant šį principą, kartu negali būti paneigta Konstitucijoje įtvirtinta teisingumo esmė. Pagal
Konstituciją turi būti įvykdytas realus teisingumas. Realus teisingumo įgyvendinimas reiškia,
kad, jį įgyvendinant, teisingumas negali būti pasiektas laikantis tik įstatyme nustatytos normos
ar principo. Formalus teisingumas reikštų, kad neįgyvendintas Konstitucijoje įtvirtintas
teisingumas.
CPK 156 straipsnio 1 dalies nuostata, kad neatvykimas į teismo posėdį dėl ligos paprastai
nelaikomas svarbia priežastimi, negali būti tiesiogiai taikoma sprendžiant ir dėl termino
apeliaciniam skundui paduoti atnaujinimo. Jeigu dėl tokios priežasties į teismo posėdį neatvyko
šalis ar jo atstovas, teismo priimto sprendimo (nutarties), nedalyvaujant šaliai (atstovui),
teisingumas gali būti įgyvendintas kitais būdais pvz., paduodant apeliacinį skundą ir peržiūrint
neįsiteisėjusį teismo sprendimą. Tuo tarpu apeliacinio skundo padavimo teisės paneigimas
reiškia, kad civilinio proceso šalis netenka teisės, kad priimtas teismo sprendimas būtų
peržiūrėtas apeliacine tvarka. Vienas iš teisingo teismo aspektų yra asmeniui pasiekiama
galimybė apskųsti teismo sprendimą. Europos Tarybos Ministrų komiteto 1995 m. vasario 7 d.
rekomendacijose Nr. R/95/5 esanti nuostata, kad šalims iš principo turi būti garantuota teisė
skųsti pirmosios instancijos teismo sprendimus, orientuoja įstatymų leidėjus į tai, kad būtų
sukurti įstatymai, kurie užtikrintų realią galimybę apskųsti teismo sprendimą. Siekis sukurti

42
įstatymus, užtikrinančius realią galimybę apskųsti teismo sprendimą, kartu reiškia, kad teismas
nepagrįstai neturi paneigti šią galimybę, ir ypač tada, kai apeliacinis skundas paduotas
praleidus įstatymo nustatytą terminą.
Atsakovas praleido terminą nedaug, dėl advokato, su kurio buvo sudaręs atstovavimo sutartį
ligos. Taigi atsakovas negalėjo numatyti tokios aplinkybės, turinčios įtakos apeliaciniam skundui
paduoti laiku. Tokia atsakovo nurodyta termino praleidimo priežastis pateisina praleisto termino
laikotarpį. Pagal teismo nutartis atsakovas neteko vienos pagrindinių procesinių teisių – teisės
peržiūrėti pirmosios instancijos priimtą teismo sprendimą, todėl teismų nutartys naikintinos, o
terminas apeliaciniam skundui paduoti atnaujintinas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 29 d. ir
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. gegužės 5 d. nutartis panaikinti.
Atsakovo prašymą patenkinti ir atnaujinti atsakovui N. M. terminą apeliaciniam skundui
paduoti.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Zigmas Levickis
Janina Januškienė
Janina Stripeikienė
Pranas Žeimys

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. balandžio 7 d.Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas) ir Antano
Simniškio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. M. ir
atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. kovo
14 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m.
rugsėjo 24 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. M. ieškinį atsakovams UAB
„Volnata“, T. Š. (T. Š.), AAS „Gjensidige Baltic“ dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė G. M. 2005 m. gegužės 31 d. ieškinio pareiškimu prašė teismo priteisti iš UAB
„Volnata“ 110 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. 2006 m. lapkričio 27 d. ieškovė patikslino ieškinio
pareiškimą, reikalaudama priteisti 110 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo iš atsakovų UAB ,,Volnata“
ir T. Š.. 2007 m. vasario 13 d. ieškovė dar kartą patikslino reikalavimą - prašė teismo priteisti iš
atsakovų UAB ,,Volnata“, UAB DK ,,Baltic Polis“ (dabar - AAS „Gjensidige Baltic“), T. Š. solidariai
110 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Ieškovė nurodė, kad 2004 m. liepos 14 d. ji važiavo
automagistrale Vilnius-Panevėžys atsakovo UAB ,,Volnata“ nuomos pagrindu valdomu
mikroautobusu „Ford Transit“, kurį vairavo atsakovas-automobilio savininkas T. Š., apdraustas AAS
„Gjensidige Baltic“. Ukmergės rajone 14 val. įvyko eismo įvykis, kurio metu ieškovė buvo sunkiai
sužalota. Dėl to ji patyrė nepakeliamą skausmą, nuolatinius sveikatos sutrikimus. Be to, ieškovė eismo
įvykio metu buvo nėščia, todėl dėl patirtų sužalojimų kūdikio gimdymas buvo komplikuotas, t. y. teko

43
daryti Cezario pjūvį. Nuo eismo įvykio metu patirto fizinio skausmo ieškovė pradėjo bijoti transporto
priemonių, susirgo depresija, ji nebepasitiki savo jėgomis. Dėl to atsakovai UAB ,,Volnata“, AAS
„Gjensidige Baltic“, T. Š. turėtų atlyginti ieškovei neturtinę žalą solidariai.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2007 m. kovo 14 d. sprendimu tenkino ieškinio dalį -
priteisė ieškovei iš atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ 40 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Teismas
nustatė, kad 2004 m. balandžio 29 d. T. Š. ir AAS „Gjensidige Baltic“ sudarė Transporto priemonių
savininkų ir valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį, kuri galiojo nuo 2004 m.
balandžio 30 d. iki 2005 m. balandžio 29 d. Pagal šią sutartį draudikas įsipareigojo atlyginti 1 726 400
Lt žalą asmeniui ir 345 280 Lt turtui. 2004 m. liepos 14 d. apie 14 val. ieškovė važiavo automagistrale
Vilnius-Panevėžys automobiliu, kurį vairavo atsakovas T. Š.. Ukmergės rajone, automagistralės 69
km, įvyko eismo įvykis, kurio metu ieškovė buvo sunkiai sužalota. Teismas sprendė, kad eismo įvykio
metu transporto priemonės valdytojas buvo atsakovas T. Š.. Teismas šią išvadą padarė remdamasis
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 30 d. nutartimi,
nagrinėjant identiškas eismo įvykio aplinkybes civilinėje byloje Nr. 2A-350/2006, todėl daugiau dėl jų
nusprendė nepasisakyti. Teismas konstatavo, kad T. Š. atsakingas už žalą, o atsakovas UAB ,,Volnata“
nuo civilinės atsakomybės atleistinas (CK 6.270 straipsnio 1 dalis). Mikroautobusas, kuriuo važiuojant
ir įvyko eismo įvykis, buvo apdraustas bendrovėje AAS „Gjensidige Baltic“, kuriai ir tenka pareiga
atlyginti ieškovei patirtą žalą, taip pat ir neturtinę (CK 6.250 straipsnio 2 dalis, 6.254 straipsnis, 6.263
straipsnio 2 dalis, 2001 m. birželio 14 d. redakcijos Transporto priemonių savininkų ir valdytojų
civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. liepos 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. T. v. AB „Lietuvos
draudimas“, bylos Nr. 3K-3-367/2004). Ieškovė savo reikalavimus kildina iš žalos atlyginimo teisinių
santykių, todėl šiems reikalavimams pareikšti ieškovė turėjo trejų metų ieškinio senaties terminą, kurio
ji nepraleido (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Spręsdamas klausimą dėl ieškovei padarytos neturtinės
žalos dydžio, teismas atsižvelgė į tai, kad eismo įvykis jai sukėlė didelį fizinį skausmą, ji pradėjo bijoti
transporto priemonių, susirgo depresija, patyrė priešlaikinį gimdymą, dvasinius išgyvenimus dėl
būsimo kūdikio gyvybės ir tolimesnės jo sveikatos, jai buvo atliktas Cezario pjūvis. Teismas,
remdamasis CK 1.5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijais,
konstatavo, kad iš atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ priteistinas 40 000 Lt neturtinės žalos
atlyginimas.
Vilniaus apygardos teismas 2007 m. gegužės 22 d. papildomu sprendimu priteisė atsakovui
UAB ,,Volnata“ iš G. M. 4608 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. rugsėjo 24 d.
nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2007 m. kovo 14 d. sprendimą. Kolegija
nustatė, kad Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. spalio 30 d.
nutartyje pasisakė ieškovės šioje byloje keliamu klausimu dėl atsakovo UAB ,,Volnata“ civilinės
atsakomybės, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino civilinėje byloje nustatytus faktus
prejudiciniais, išvadą dėl UAB ,,Volnata“ atsakomybės grindė joje nustatytomis aplinkybėmis ir
sprendė, kad civilinė atsakomybė tenka T. Š., kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojui (CPK 182
straipsnio 2 punktas). 2001 m. birželio 14 d. Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės
atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme nedetalizuota žalos asmeniui sąvoka - neatskleista, ar ji
apima neturtinę žalą asmeniui. Pagal draudimo sutarties sudarymo metu – 2004 m. balandžio 29 d. –
buvusį transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo
teisinį reglamentavimą draudiko atsakomybę buvo leidžiama riboti tik draudimo išmokos dydžiu.
Draudimo sutarties objektas – deliktinė vairuotojo atsakomybė už žalą asmeniui. Atsakovų sudarytoje
draudimo sutartyje nenurodytos žalos asmeniui rūšys, todėl kolegija sprendė, kad draudikas privalo
atlyginti abiejų rūšių – tiek turtinę, tiek neturtinę – žalą ieškovei, kurios dydis ribojamas maksimalia
sutartyje nustatyta draudimo asmeniui išmokos suma – 1 726 400 Lt (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O.
V. v. UAB DK „PZU Lietuva“,bylos Nr. 3K-7-115/2006).

44
 Ieškovė reikalavimą atlyginti dėl eismo įvykio patirtą neturtinę žalą suformulavo 2005 m.
gegužės 31 d. teismui pateiktame ieškinyje, kuriame atsakovu nurodė UAB ,,Volnata“, o trečiuoju
asmeniu - T. Š.. Eismo įvykio metu patirtą neturtinę žalą ieškovė prašė priteisti iš UAB ,,Volnata“,
kuri, ieškovės manymu, buvo didesnio pavojaus šaltinio valdytoja. Aplinkybė, kad 2004 m. liepos 14
d. eismo įvykio metu didesnio pavojaus šaltinio valdytojas buvo T. Š., paaiškėjo tik bylos nagrinėjimo
metu, todėl ieškovė teismui pateikė patikslintą ieškinį, kuriame T. Š. nurodė atsakovu. Taigi ieškovė,
neturėdama duomenų apie tai, kad eismo įvykio metu transporto priemonės vairuotojas – T. Š., šią
transporto priemonę nuomos sutarties pagrindu buvo išnuomojęs UAB ,,Volnata“, ir pareikšdama
ieškinį atsakovu nurodė UAB ,,Volnata“, o ne T. Š.. Dėl to nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovė
praleido Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 1100 patvirtintų Transporto priemonių
savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių (toliau – Taisyklių) 4.4
punkte nustatytą terminą reikalavimui dėl 2004 m. liepos 14 d. eismo įvykio metu patirtos neturtinės
žalos priteisimo pareikšti. Be to, apie 2004 m. liepos 14 d. draudiminį įvykį nedelsiant buvo
informuota bendrovė AAS „Gjensidige Baltic“.
Ieškovė nurodė, kad patyrė neturtinę žalą, eismo įvykio metu sunkiai sužalojus jos sveikatą, nes
dėl patirtų sužalojimų jai buvo atliktas Cezario pjūvis, laikinai negalėjo judėti, sumažėjo tikimybė, kad
ieškovė galės ateityje gimdyti natūraliu būdu. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės
žalos dydį, atsižvelgė į vertybes, į kurias buvo pasikėsinta eismo įvykio metu, ieškovės sveikatai
sukeltas pasekmes, t. y. teismas taikė esminius neturtinės žalos kriterijus, kurie nustatyti Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Z. v. VšĮ
Marijampolės ligoninė, bylos Nr. 3K-7-255/2005; 2006 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje
bylojeP. D. v. R. V., bylos Nr. 3K-3-394/2006). Kolegija nesirėmė ieškovės nurodyta Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 26 d. nutartimi, priimta
civilinėje byloje O. Ž. v. UAB „Vilniaus troleibusai“, bylos Nr. 3K-3-371/2003, kurioje padarytos
žalos sveikatai pasekmės netapačios šioje byloje nustatytoms. Pirmosios instancijos teismo nustatytas
atlygintinos neturtinės žalos dydis atitinka CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas.
III. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas AAS „Gjensidige Baltic“ prašo panaikinti bylą
nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą. Nurodomi šie kasacinio
skundo argumentai:
1. Dėl Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 13 d. nutarimo Nr. 1100 taikymo. Atsakovo UAB
,,Volnata“ ir T. Š. draudimo sutartis buvo sudaryta vadovaujantis Taisyklėmis, kurios yra neatskiriama
sutarties dalis. Taisyklių nuostatose nustatyta aplinkybių visuma, kuriai esant draudikui atsiranda
prievolė išmokėti draudimo išmoką nukentėjusiam trečiajam asmeniui (4 punktas). Nors vienos iš
nurodytų sąlygų nebuvimas įvykį daro nedraudiminį, atitinkamai nesukelia prievolių draudikui. Pagal
Taisyklių 4.4 punktą reikalavimas atlyginti žalą apdraustajam turi būti pareikštas per vienerius metus
nuo žalos atsiradimo dienos arba per vienerius metus nuo dienos, kai trečiasis asmuo sužinojo ar turėjo
sužinoti apie padarytą žalą. Teismai nepagrįstai sutapatino Taisyklių 4.4 punkte nustatytą terminą su
ieškinio senaties terminu. Taisyklių 4.4 punkte nustatytas terminas - vienas iš draudiminio įvykio
sudėties elementų, bet ne ieškinio senaties terminas. Jis neapriboja ieškovės, kurios teisė reikalauti
žalos atlyginimo kyla iš deliktinę atsakomybę reglamentuojančių nuostatų, teisės reikalauti eismo
įvykio metu patirtos žalos atlyginimo iš atsakingo už žalą asmens. Draudimo sutartyje nustatytos šalių
prievolės ir šių prievolių atsiradimo sąlygos, kurioms esant atsakovui kyla prievolė atlyginti žalą. Dėl
to nustatant, ar atsakovui AAS „Gjensidige Baltic“ atsirado prievolė, būtina taip pat nustatyti, ar
egzistuoja sąlygų visuma, tarp jų - ar nepraleistas Taisyklių 4.4 punkte reglamentuotas terminas.
Atsakovui AAS „Gjensidige Baltic“ neatsiranda prievolės atlyginti ieškovės patirtą žalą, jei eismo
įvykis neatitinka draudiminio įvykio sąlygų. Draudimo įstatymo (2003 m. rugsėjo 18 d. redakcija) 82
straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta, kad draudikas neturi teisės išmokėti draudimo išmokos
neįsitikinęs draudiminio įvykio buvimu.
2. Dėl neturtinės žalos dydžio. Remiantis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi nustatant neturtinės žalos
dydį reikia atsižvelgti į žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos

45
turtinės žalos dydį ir kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir
protingumo kriterijus. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teismų praktiką (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 12 d. nutartis, priimta
civilinėje bylojeP. D. v. R. V., bylos Nr. 3K-3-394/2006) esminiai kriterijai nustatant neturtinės žalos
dydį – tai asmens sveikatos sutrikdymo laipsnis ir neturtinę žalą padariusio asmens kaltė. Šioje byloje
teismai atsižvelgė tik į ieškovės patirtus sveikatos sužalojimus, kurie buvo pripažinti kaip nesunkus
sveikatos sutrikdymas, tačiau ne į žalą padariusio asmens kaltę. Atsakovas T. Š. nepažeidė Kelių
eismo taisyklių, transporto priemonės eksploatavimo taisyklių, t. y. nenustatyta atsakovo T. Š.
neteisėtų veiksmų ar jo tyčios padaryti žalą tretiesiems asmenims.
Kasaciniu skundu ieškovė G. M. prašo panaikinti dalį bylą nagrinėjusių teismų procesinių
sprendimų ir priteisti iš atsakovų UAB ,,Volnata“, AAS „Gjensidige Baltic“ ir T. Š. solidariai 110 000
Lt neturtinės žalos atlyginimo. Nurodomi šie kasacinio skundo argumentai:
1. Dėl neturtinės žalos dydžio. Teismai nevertino visų ieškovės pateiktų argumentų ir įrodymų
(CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punktas, 331 straipsnio 4 dalies 3 punktas), taip pat tam tikrų
aplinkybių, t. y. kad ieškovei buvo lūžusios dešinio gaktikaulio abi šakos ir kairiojo gaktikaulio
apatinė šaka, taip pat dešinės mentės kaklelis, ieškovė patyrė galvos smegenų sukrėtimą. Remiantis
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika asmens sveikata – tai viena iš svarbiausių, nesunkiai
pažeidžiamų, ne visada atkuriamų ar neįmanomų atkurti vertybių, todėl turi būti itin saugoma. Pagal
CK 6.250 straipsnio 2 dalį vienas iš neturtinės žalos dydžio parinkimo kriterijų yra pasekmės. Jeigu
pasekmės susijusios su asmens sveikatos stipriu sutrikdymu, rimtais sužalojimais, kentėjimais įvykio
metu, nerimu dėl sveikatos ateityje, gresiančiomis intervencijomis ar kitokiu poveikiu žmogaus kūnui
dėl pasekmių šalinimo ateityje (operacijomis, specialiomis procedūromis ir kt.), tai yra esminis
neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. D. v. R. V., bylos Nr. 3K-
3-394/2006). Teismai, nustatinėdami eismo įvykio metu patirtos neturtinės žalos dydį įvertino tik
ieškovės patirtą fizinį skausmą, tačiau liko neįvertinta tai, kad eismo įvykio metu ieškovė patyrė
sužalojimus.
Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2005 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Z. v. VšĮ Marijampolės ligoninė, bylos
Nr. 3K-7-255/2005) sveikatos sužalojimo sukeliami išgyvenimai yra ypač dideli, kaip ir išgyvenimai
dėl negimusio kūdikio gyvybės. Skirtingų patirtos neturtinės žalos dydžių nustatymas bylose dėl
sveikatos sutrikdymo patirtos žalos atlyginimo prieštarauja teisinio tikrumo, teisingumo, protingumo ir
teisingumo principams. Ieškovė, įvertindama jos patirtą neturtinę žalą, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 26 d. nutartimi, priimta civilinėje
byloje O. Ž. v. UAB „Vilniaus troleibusai“, bylos Nr. 3K-3-371/2003, kurioje nukentėjusioji dėl
sveikatos sutrikdymo iš esmės patyrė panašias pasekmes. Ieškovei teko iškęsti fizinį (dėl kaulų lūžių)
ir dvasinį (išgyvenimai dėl būsimo kūdikio gyvybės ir tolimesnės jo sveikatos, aplinkybė, kad ateityje
ieškovė negalės gimdyti natūraliu būdu) skausmą, depresiją, transporto priemonių baimę. Ieškovė
išgyveno priešlaikinį gimdymą ir jai buvo atliktas Cezario pjūvis. Dėl to jos patirta neturtinė žala gali
būti prilyginama nukentėjusiosios civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2003 patirtai žalai. Teismai turėjo
argumentuoti, kodėl nesivadovavo šia nutartimi.
2. Dėl atsakovų prievolės solidarumo. Teismai neįvertino, kad ieškovė prašė priteisti žalos
atlyginimą iš visų atsakovų, atsakingų už žalą, solidariai. Atsakovas T. Š. buvo išnuomojęs atsakovui
UAB „Volnata“ automobilį. Atsakovai UAB „Volnata“ ir T. Š. tą pačią dieną buvo sudarę dvi šios
transporto priemonės nuomos sutartis, kuriose buvo nustatyti skirtingi naudojimosi ir valdymo teisių
perdavimo laikotarpiai. Vienas iš pagrindinių civilinės sutarties elementų yra tai, kad sutartyje turi būti
įtvirtinta tikroji sutarties šalių valia. Ieškovės nuomone, tikroji šalių valia išreikšta 2004 m. balandžio
29 d. nuomos sutartyje (penkiolikos punktų), kurioje nustatyta, kad transporto priemonės valdymo ir
naudojimosi teisės atsakovui UAB „Volnata“ yra perduodamos nuo sutarties pasirašymo momento iki
2009 m. balandžio 29 d. Būtent ši nuomos sutartis buvo pateikta valstybės institucijoms kaip tikrąją
šalių valią įtvirtinanti sutartis. Remiantis CK 6.477 straipsnio 1 dalimi valdyti ir naudotis automobiliu
turėjo teisę tik atsakovas UAB „Volnata“. Kadangi tikrąją šalių valią įtvirtinančioje nuomos sutartyje
nenustatyti perduodamos transporto priemonės valdymo ir naudojimo teisių apribojimai, tai daiktinės

46
teisės buvo perduotos visa apimtimi, t. y. atsakovas UAB „Volnata“ įgijo tiek automobilio valdymo ir
naudojimo teisių, kiek šių turėjo atsakovas T. Š.. Dėl to atsakovas UAB „Volnata“ turi atsakyti kaip
padidinto pavojaus šaltinio valdytojas, kuriam valdymo teisė perėjo nuomos sutarties pagrindu (CK
6.629 straipsnio 1 dalis, 6.270 straipsnio 2 dalis, 6.477 straipsnio 1 dalis). Ieškovės nuomone, šiuo
atveju svarbu įvertinti, ar atsakovas UAB „Volnata“ dėl neteisėtų atsakovo T. Š. veiksmų nebuvo
praradęs padidinto pavojaus šaltinio valdymo teisės (CK 6.270 straipsnio 3 dalis). Ieškovės teigimu,
atsakovas T. Š. neturėjo automobilio valdymo ir naudojimosi teisių, galėjo valdyti šią transporto
priemonę tik tiek, kiek jam leisdavo teisėtas jos valdytojas UAB „Volnata“. Atsakovas UAB
„Volnata“ buvo sudaręs atsakovo T. Š. darbo grafiką, kai šis turėjo atsakovo UAB „Volnata“ leidimą
darbo tikslais naudoti ir valdyti automobilį. Tačiau atsakovai nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad T.
Š. eismo įvykio metu transporto priemonę valdė turėdamas atsakovo UAB „Volnata“ leidimą. Dėl to
atsakovas T. Š. eismo įvykio metu valdė transporto priemonę be atsakovo UAB „Volnata“ leidimo, t.
y. neteisėtai. Tam turėjo įtakos paties atsakovo UAB „Volnata“ veiksmai, t. y. transporto priemonės
valdymą atsakovas UAB „Volnata“ prarado dėl savo kaltės. Dėl šios priežasties galima konstatuoti,
kad egzistuoja CK 6.270 straipsnio 3 dalies taikymo faktinis pagrindas - atsakovai UAB „Volnata“ ir
T. Š. yra solidariai atsakingi už ieškovei padarytą žalą. Teismai nevertino šių aplinkybių, nepateikė
argumentų dėl CK 6.270 straipsnio 3 dalies taikymo.
Atsiliepimu į ieškovės G. M. kasacinį skundą atsakovas AAS „Gjensidige Baltic“ prašo atmesti
kasacinį skundą. Jame nurodoma, kad teismai, spręsdami dėl ieškovės patirtos neturtinės žalos dydžio,
atsižvelgė į vertybes, į kurias buvo pasikėsinta eismo įvykio metu, taip pat į ieškovės sveikatai
sukeltas pasekmes. Taigi teismai taikė esminius neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus,
įtvirtintus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje (Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. D. v. R. V., bylos Nr. 3K-
3-394/2006). Teismai, vertindami ieškovės patirtą fizinį skausmą, kartu įvertino ir jos patirtus
sužalojimus. Asmens sužalojimai ir dėl jų patiriamas fizinis skausmas yra neatskiriami. Pagrįsdama
neturtinės žalos dydį ieškovė vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 26 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje O. Ž. v. SPUAB „Vilniaus
troleibusai“, bylos Nr. 3K-3-371/2003, kurioje nukentėjusiosios patirti sužalojimai negali būti
prilyginti šioje byloje ieškovės patirtiems. Ieškovės sveikata 2004 m. liepos 14 d. eismo įvykio metu
sutrikdyta nesunkiai, ji nepatyrė traumų, kurios būtų lėmusios jos invalidumą, atimtų iš jos galimybę
gyventi visavertį gyvenimą, užsiimti mėgstama veikla. Be to, atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad
neturtinės žalos dydžio nustatymas yra fakto klausimas, t. y. ne kasacinio nagrinėjimo dalykas.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
V. Kasacinio teismo argumentai
Civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, teisminio nagrinėjimo dalyko
nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo
šalių nustatytų ribų. Viena iš šio principo įgyvendinimo išraiškų yra įtvirtinta CPK 353
straipsnyje, kuriame nustatyta, kad kasacinis teismas patikrina byloje priimtus teismų
procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas
kasacinio skundo ribų. CPK 353 straipsnio 1 dalyje taip pat įtvirtinta nuostata, kad kasacinė
funkcija vykdoma remiantis bylą nagrinėjusių teismų procesiniuose sprendimuose nustatytomis
faktinėmis bylos aplinkybėmis, t. y. kasacinis teismas nenustatinėja bylos faktų. Remdamasi
šiomis nuostatomis, kolegija pasisako dėl bylą nagrinėjusių teismų išvadų, padarytų sprendžiant eismo
įvykio metu padarytos žalos atlyginimo klausimą, nustatant subjektus, kuriems tenka prievolė atsakyti
dėl draudiminio įvykio metu trečiajam asmeniui padarytos žalos.
1. Pagal Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo
draudimo įstatymą, esant apdraustai atsakingo už žalos padarymą asmens civilinei atsakomybei,
nukentėjusysis įgyja teisę reikšti tiesioginį ieškinį draudikui. Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismai, esant pareikštam nukentėjusio eismo įvykyje asmens – ieškovės
tiesioginiam ieškiniui draudikui, laikėsi nuostatos, kad ieškovės reikalaujamą neturtinę žalą privalo
atlyginti tik draudikas – atsakovas AAS „Gjensidige Baltic“. Su šiuo draudiku 2004 m. balandžio 29 d.

47
draudimo sutartį buvo sudaręs T. Š., kuris yra atsakingas dėl ieškovei eismo įvykio metu padarytos
žalos. Pasisakydami dėl eismo įvykio mechanizmo ir atitinkamai spręsdami dėl neturtinės
atsakomybės draudiminiame įvykyje subjektų, bylą nagrinėję teismai CPK 182 straipsnio 2 punkto
taikymo pagrindu vadovavosi Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2006 m. spalio 30 d. nutartimi ir šioje byloje padarytas išvadas pripažino prejudiciniais faktais,
sukeliančiais teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims. Dėl to teismai neanalizavo
eismo įvykio aplinkybių ir tiesiogiai bei netiesiogiai susijusių su eismo įvykiu subjektų atsakomybės
sąlygų. Tačiau kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, atsisakydami analizuoti eismo įvykio
mechanizmą ir subjektų atsakomybės klausimą, netinkamai taikė CPK 182 straipsnio 2 punkto
nuostatas dėl prejudicinių faktų.
Civilinė byla, kurioje priimta Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2006 m. spalio 30 d. nutartis ir kurioje padarytas išvadas teismai pripažino turinčiomis
prejudicinio fakto galią, buvo iškelta kitos ieškovės – A. M. – ieškinio pagrindu, šios (nagrinėjamos)
bylos ieškovė G. M. nedalyvavo nagrinėjant nurodytą bylą. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą
nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje,
kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines
pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). CPK 279 straipsnio 4
dalyje taip pat nustatyta, kad, sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip
pat jų teisių perėmėjai nebegali kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių.
Taigi būtina sąlyga, teismo sprendimui suteikianti prejudicinio fakto galią, yra jo įsiteisėjimas
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 17 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Linova“ v. D. P., bylos Nr. 3K-3-36/2004, Teismų
praktika 21, p. 41). Ši sąlyga būtina abiem prejudicinio fakto konstatavimo atvejais, t. y. kai
prejudiciniai faktai galioja dalyvavusiems byloje asmenims ir kai prejudiciniai faktai galioja ir
nedalyvavusiems byloje asmenims. Tačiau tam, kad prejudiciniai faktai galiotų ir
nedalyvavusiems byloje asmenims, t. y. sukeltų teisines pasekmes ne tik proceso dalyviams, bet
ir jame nedalyvavusiems asmenims, dėl faktų ir teisinių santykių turi būti pasisakyta teismo
sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. J. v. UADB
„Ergo Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-484/2006, Teismų praktika 26, p. 145). Nors pirmosios instancijos
teismui šioje byloje priimant 2007 m. kovo 14 d. sprendimą, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 30 d. nutartis galiojo, tačiau apeliacine tvarka bylą
nagrinėjant ir priimant 2007 m. rugsėjo 24 d. nutartį, ši apeliacinės instancijos teismo 2006 m.
spalio 30 d. nutartis jau buvo panaikinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 26 d. nutartimi. Taigi bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos
teisme metu, kurio kompetencija patikrinti neįsiteisėjusį pirmosios instancijos teismo sprendimą
faktinių bylos aplinkybių nustatymo bei teisės normų aiškinimo ir taikymo aspektu, nebuvo
būtinųjų sąlygų, kurios lemia prejudicinio fakto egzistavimą ir teikia pagrindą atsisakyti
pakartotinai nustatinėti bylai reikšmingas aplinkybes. Šiuo atveju apskritai nebuvo įsiteisėjusio
teismo baigiamojo procesinio sprendimo, kuris turėtų prejudicinio fakto galią byloje
nedalyvavusiems asmenims, o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2007 m. birželio 26 d. nutartimi panaikinus Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 30 d. nutartį, nebeliko ir to teisinio pagrindo, kuriuo
savo išvadas grindė pirmosios instancijos teismas. Taigi atsakomybės subjektų klausimas, t. y.
atsakingų ieškovei dėl jai padarytos žalos subjektų klausimas, įstatymų nustatyta tvarka liko
neišnagrinėtas.
2. Byloje nustatyta, kad žala ieškovei atsirado dėl didesnio pavojaus šaltinio veikimo, dėl to
sprendžiant dėl padarytos žalos atlyginimo taikomos CK 6.270 straipsnio nuostatos, pagal kurias žalą
privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio valdytojas. Taigi turi būti nustatyta, kas buvo didesnio
pavojaus šaltinio valdytojas žalos padarymo metu – atsakovas UAB „Volnata“ ar automobilio
savininkas T. Š.. Be to, turėtina omenyje tai, kad esant atitinkamoms teisinėms situacijoms galima ir
solidarioji atsakomybė, kurios atsiradimą gali nulemti didesnio pavojaus šaltinio naudojimo
aplinkybės. Tam turi būti įvertintos faktinės aplinkybės, egzistavusios žalos padarymo metu, t. y.
kokiu pagrindu ir ar teisėtu atsakovas T. Š. valdė automobilį, įvertinta aplinkybė, kad eismo įvykis

48
įvyko ne dėl automobilį vairavusio T. Š. kaltės, o jo priežastimi techniniu požiūriu galėjo būti
dešiniojo rato padangos protektoriaus atsidalijimas, dėl to automobilis tapo nevaldomas. Šiuo aspektu
svarbu įvertinti 2004 m. balandžio 29 d. automobilio nuomos sutarčių sąlygas, kuriose, be kita ko,
aptarta transporto priemonės techninės priežiūros prievolė, atitinkamai svarstyti dėl CK šeštosios
knygos penktojo skirsnio nuostatų taikymo poreikio ir galimybės. Taip pat turi būti vertinama, kad
atsakovus UAB „Volnata“ ir T. Š. siejo sutartiniai santykiai (turima omenyje 1998 m. birželio 1 d.
darbo sutarties sudarymas ir jos sąlygos, 2004 m. balandžio 29 d. automobilio nuomos sutarčių
sąlygos ir kt.).
Nurodytos aplinkybės teikia pagrindą panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius
sprendimus ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 346 straipsnis).
3. Dėl Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 1100 patvirtintų Taisyklių 4.4 punkte
nustatyto reikalavimo teisinio kvalifikavimo, t. y. kad teisės normoje nustatytas terminas
kvalifikuojamas kaip ieškinio senaties terminas ir jam atitinkamai taikomos ieškinio senaties teisės
instituto taisyklės, yra pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės
teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje O. V. v. UAB DK „PZU
Lietuva“, bylos Nr. 3K-7-115/2006, Teismų praktika 25, p. 31). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
formuojamą praktiką ieškinio senaties termino eigos pradžios momento nustatymas yra fakto
klausimas, sprendžiamas pagal šalių pateiktus teismui įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Z. v.
G. M., bylos Nr. 3K-7-372/2005, ir kt.). Atitinkamai fakto klausimas yra ir ieškinio senaties termino
pasibaigimo momentas, o fakto klausimų kasacinis teismas netiria (CPK 353 straipsnis).
4. Pagal CK 6.283 straipsnio 1 dalį sveikatos sužalojimo atveju asmuo įgyja teisę ir į neturtinės
žalos atlyginimą. Aukščiausiasis Teismas formuoja praktiką, kad neturtinė žala - tai bendrieji
nuostoliai, kurių konkretus dydis neįrodinėjamas, kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas
nagrinėjamoje byloje taikant CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas, kurios lemia priteisiamos
neturtinės žalos dydį. Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra suformuluotos principinės nuostatos dėl
atlygintinos neturtinės žalos dydžių tais atvejais, kai į teismą kreipiasi asmenys, kurie tiesiogiai yra
patyrę žalą dėl jų suluošinimo ar kitokio jų sveikatos sužalojimo, taip pat bei tais atvejais, kai
neturtinės žalos atlyginimo CK 6.284 straipsnio pagrindu siekia kiti asmenys. Dėl to, nors
kasaciniuose skunduose ir keliamas žalos dydžio klausimas, kolegija neteikia išvadų ir vertinimų
priteistos neturtinės žalos dydžio klausimu.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos CPK 360, 362 straipsniais,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2007 m. kovo 14 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 24 d. nutartį panaikinti ir grąžinti bylą
nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai: Janina Stripeikienė, Virgilijus Grabinskas, Antanas Simniškis.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. liepos 12 d.Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aloyzo Marčiulionio ir Antano
Simniškio,

49
 rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios
akcinės bendrovės ,,Birių krovinių terminalas“ kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 28 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje
byloje pagal ieškovo laivų krovos akcinės bendrovės ,,Klaipėdos Smeltė“ ieškinį atsakovui uždarajai
akcinei bendrovei ,,Birių krovinių terminalas“ dėl akcininko pažeistų neturtinių teisių atkūrimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas prašė teismą įpareigoti atsakovą per 5 dienas nuo ieškovo reikalavimo pateikimo
dienos pateikti ieškovui susipažinti atsakovo sudarytus sandorius, suteiktus laidavimus, garantijas,
ilgalaikio materialaus turto įkeitimų ir mainų sutartis ir kitus dokumentus nuo 2003 m. sausio 1 d. iki
reikalavimo pateikimo dienos. Nurodė, kad ieškovui nuosavybės teisėmis priklauso 500 paprastųjų
vardinių atsakovo akcijų, o tai yra 50 procentų atsakovo akcinio įstatinio kapitalo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2006 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovas, atsisakydamas suteikti ieškovui jo
prašomą informaciją, pažeidė bendrovės įstatus, įstatymus. Tiek bendrovės įstatuose, tiek Lietuvos
Respublikos akcinių bendrovių įstatyme įtvirtinta rašytinio įsipareigojimo neplatinti konfidencialios
informacijos galimybė. Ieškovo atstovas tokį įsipareigojimą pasirašė, tokio sandorio neginčijo, bet
neįvykdė kitos įsipareigojimo dalies – nesumokėjo nustatyto dydžio užstato, todėl jam pagrįstai
nebuvo suteikta prašoma informacija. Teismas nurodė, kad nors atsakovo vadovo įgalinimų apimtis
buvo nustatyta visuotinio akcininkų susirinkimo protokolu, tačiau akcininkai nepasinaudojo įstatyme
nustatyta teise atšaukti bendrovės vadovą, todėl atsakovo administracijos vadovas teisėtai ir pagrįstai
patvirtino konfidencialumo įsipareigojimo formą, nes tokią teisę jam suteikė Akcinių bendrovių
įstatymas.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo
apeliacinį skundą, 2006 m. gruodžio 28 d. sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimą
panaikino ir ieškinį patenkino: įpareigojo atsakovą per 5 dienas nuo ieškovo reikalavimo pateikimo
dienos pateikti ieškovui susipažinti atsakovo sudarytus sandorius, suteiktus laidavimus, garantijas,
ilgalaikio materialaus turto įkeitimų ir mainų sutartis ir kitus nurodytus dokumentus nuo 2003 d.
sausio 1 d. iki reikalavimo pateikimo dienos; priteisė ieškovui iš atsakovo 200 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Teisėjų kolegija nurodė, kad, sudarydamas ir patvirtindamas rašytinį įsipareigojimą neplatinti
komercinės paslapties, atsakovas 2004 m. gruodžio 21 d. įsakymu už įsipareigojimo nesilaikymą
nustatė tik baudą, nes tai yra teisės aktų nustatytas prievolių užtikrinimo būdas. Ieškovui 2004 m.
gruodžio 22 d. pateikus prašymą pateikti susipažinti atsakovo dokumentus, susijusius su bendrovės
komercine paslaptimi, atsakovas 2005 m. sausio 6 d. įsakymu patvirtino naują rašytinio įsipareigojimo
neplatinti komercinės paslapties formą, numatant ne tik baudą, bet ir užstatą, banko garantiją, įkeitimą
ar kitą bendrovei priimtiną turtinį įsipareigojimą kaip dar vieną prievolės užtikrinimo būdą. Teisėjų
kolegija konstatavo, kad konfidencialumo įsipareigojime numatyta bauda už įsipareigojimo
nesilaikymą yra pakankamas prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, nes 2005 m. sausio 6 d. įsakyme
nustatytas užtikrinimo būdas – užstatas – ir 2005 m. balandžio 26 d. įsakymu nustatytas įpareigojimas
ieškovui sumokėti 150 000 Lt užstatą į atsakovo sąskaitą banke nepagrįstai apriboja ieškovo, kaip
bendrovės akcininko, neturtines, taip pat ir turtines teises – ieškovas ilgą laiką (užstato galiojimo
laikotarpis – 3 metai) neturėtų galimybės disponuoti savo piniginėmis lėšomis, o tai turėtų neigiamos
įtakos normaliai juridinio asmens ūkinei, komercinei veiklai. Teisėjų kolegija taip pat konstatavo, kad
atsakovo nurodymas neatitinka teisingumo ir protingumo principų, prieštarauja subjektinės teisės
paskirčiai ir suteikia atsakovui galimybę piktnaudžiauti teise (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso
1.137 straipsnio 3 dalis).
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, nenustatydamas pagrindų, kuriems esant
akcininkui neteiktina informacija apie bendrovės veiklą, baigtinio sąrašo ir pavesdamas klausimą dėl

50
akcininko teisės į informaciją spręsti teismui (Akcinių bendrovių įstatymo 18 straipsnio 1 dalis), sudarė
galimybę sprendimą priimti atsižvelgiant į konkrečios situacijos ypatumus ir užtikrinti priešiškų
interesų – akcininko teisės į informaciją gynybos ir bendrovės interesų apsaugoti konfidencialią
informaciją – pusiausvyrą. Pirmosios instancijos teismas nerealizavo šios įstatymo leidėjo teismui
suteiktos teisės, neanalizavo atsisakymo pateikti prašomus dokumentus priežasčių, nepakankamai tyrė,
ar ieškovo elgesys laikytinas sąžiningu ir ar jis gali būti pagrindas riboti akcininko teisę gauti
specifinio pobūdžio bendrovės informaciją. Byloje neįrodyta, kad atsakovo teisės būtų pažeistos dėl
ieškovo nesąžiningos konkurencijos. Vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo
principais, ieškovui gali būti suteikiama bendrovei didelę reikšmę turinti informacija, o įsipareigojimo
tekste esanti sąlyga dėl baudos laikytina pakankamu prievolės užtikrinimu.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas prašė panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir grąžinti
bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:
1. Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą pateikė įstatymo nustatytu terminu – 2006 m. spalio
5 d. Atsakovas buvo įsitikinęs, kad atsiliepimas yra pridėtas prie bylos. Apeliacinės instancijos teismas
sprendime neaprašė atsakovo atsiliepimo argumentų. Susipažinę su išnagrinėta byla, bylą jau grąžinus
į pirmosios instancijos teismą, paaiškėjo, kad atsakovo atsiliepimo iš viso nėra.
Tai, kad prie bylos nebuvo pridėtas atsiliepimas, kad teismas neįvertino atsakovo argumentų,
lėmė neteisingo sprendimo priėmimą. Kasacinis teismas negali pašalinti šio proceso normų pažeidimo,
todėl skundžiamas sprendimas naikintinas ir byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti
iš naujo.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažeidė atsakovo teises, nes neatsisakė priimti kartu su
ieškovo apeliaciniu skundu pateiktų naujų įrodymų.
2. Apeliacinės instancijos teismas užstatą supainiojo su bauda, kurią ieškovas turėtų mokėti
pagal konfidencialumo įsipareigojimo 3 punktą, jeigu pažeistų šio įsipareigojimo sąlygas. Teismas
nepagrįstai rėmėsi CK 6.71 straipsniu ir pripažino, kad jei ieškovas įsipareigojimų dar nepažeidė, tai ir
reikalaujamos sumos mokėti neprivalėtų. Atsakovas reikalavo, kad ieškovas mokėtų ne baudą, bet
užstatą. Tokio užstato reikalavimas neprieštarauja CK 6.70 straipsnio 1 daliai. Tokio užstato
reikalavimo teisėtumą patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 4 d. nutarties
civilinėje byloje Nr. 3K-3-647/2003 motyvai.
3. Konfidencialumo įsipareigojimas yra sandoris ir kaip bet kuris kitas sandoris gali būti teismo
pripažintas negaliojančiu exofficio tik tada, jei šis yra akivaizdžiai niekinis. Ieškovo duotas
konfidencialumo įsipareigojimas neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms ir nėra niekinis.
Apeliacinės instancijos teismas išėjo už ieškinio ir apeliacinio skundo ribų, pripažindamas atsakovo
reikalavimą dėl užstato sumokėjimo neteisėtu. Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio
proceso kodekso 265 straipsnio 2 dalį, 320 straipsnio 2 dalį, 13 straipsnį, taip pat CK 6.156 straipsnį,
6.200 straipsnio 1 dalį, 6.59 straipsnį.
4. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netaikė Akcinių bendrovių įstatymo redakcijos,
galiojusios ginčo kilimo ir bylos iškėlimo ir nagrinėjimo teisme metu (2003 m. gruodžio 11 d.
redakcija Nr. IX-1889), o būtent – 18 straipsnio 1 dalies. Ieškovui nuosavybės teise priklauso 50
procentų atsakovo akcijų, todėl pagal nurodytą įstatymą ši akcininkė iš viso neturi teisės susipažinti su
jokia konfidencialia bendrovės informacija.
5. Atsakovo nustatytas užstatas visiškai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo
principus. Ieškovas prašė pateikti susipažinti visus bendrovės sudarytus sandorius, suteiktus
laidavimus, garantijas, ilgalaikio materialaus turto įkeitimų ir mainų sutartis.
Teismas netyrė, kokia atsakovo metinė piniginių lėšų apyvarta, kokia ieškovo finansinė būklė, ar
iš tikrųjų ieškovas patirtų didelių finansinių nuostolių, jei 3 metams į bendrovės sąskaitą sumokėtų
tokio dydžio užstatą.
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką teismas, spręsdamas
akcininko teisės į informaciją klausimą, turėjo atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus ir užtikrinti

51
priešiškų interesų – akcininko teisės į informaciją ir bendrovės interesų apsaugoti konfidencialią
informaciją – pusiausvyrą.
6. Nustatinėdami, ar akcininkų veiksmai dėl bendrovės atitinka sąžiningo elgesio reikalavimus,
teismai gali remtis CK 2.87 straipsnyje juridinio asmens organų nariams nustatytais kriterijais
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-801/2002).
Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į surinktus byloje įrodymus, kuriuos buvo įvertinęs
pirmosios instancijos teismas ir kurie patvirtina, kad ieškovas vykdo analogišką ir konkurencinę veiklą
uoste ir veikia nesąžiningai ir priešingai atsakovo veiklos tikslams.
Apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra be pakankamų motyvų, o tai pripažįstama
absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu.
7. Ieškovas ginčija atsakovo generalinio direktoriaus D. B. (D. B.) teisę atstovauti kasatoriui. D.
B. yra teisėtas atsakovo atstovas.
IV. Atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Ieškovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašė nutraukti kasacinį procesą, atmesti kasacinį skundą,
o skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą; priteisti iš atsakovo
ieškovui turėtas bylinėjimosi išlaidas, nagrinėjant bylą kasaciniame teisme. Atsiliepime nurodyti šie
argumentai:
D. B. nuo 2005 m. kovo 1 d. nėra atsakovo generalinis direktorius. Tai patvirtina UAB ,,Birių
krovinių terminalas“ 2004 m. lapkričio 18 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokolas Nr. 18-11/04
ir VĮ Registrų centro Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro 2007 m. vasario 12 d. išplėstinis
sąrašas, iš kurių matyti, kad D. B. į generalinio direktoriaus pareigas buvo paskirtas laikinai – nuo
2004 m. lapkričio 23 d. iki 2005 m. vasario 28 d. Taigi atsakovo paduotas kasacinis skundas yra
pasirašytas neįgalioto asmens.
2. Kasaciniame skunde tik abstrakčiai nurodyta, kad egzistuoja CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 ir
2 punkte numatyti kasacijos pagrindai, tačiau kasacinio skundo argumentai tokių pagrindų buvimo
neįrodo.
3. Apeliacinės instancijos teismui nepridėjus prie bylos atsakovo atsiliepimo, procesinės teisės
normos nebuvo pažeistos. Be to, kasaciniame skunde nenurodyta, kaip reiškiasi procesinės teisės
normų pažeidimų esminis reikšmingumas vienodam teisės taikymui ir aiškinimui.
Apeliacinės instancijos teismas nepažeidė CPK 314 straipsnio. Šiuo atveju naujų įrodymų
pateikimo būtinybė iškilo būtent priėmus neteisėtą ir nepagrįstą pirmosios instancijos teismo
sprendimą. Kasatorius taip pat nenurodo, kaip reiškiasi procesinės teisės normos pažeidimų esminis
reikšmingumas vienodam teisės taikymui ir aiškinimui.
4. Apeliacinės instancijos teismas nepažeidė CK 6.71 straipsnio ir jį taikė tinkamai. Kasatorius
nenurodė, kaip reiškiasi CK 6.71 straipsnio pažeidimo esminis reikšmingumas vienodam teisės
taikymui ir aiškinimu, kaip toks pažeidimas turėjo įtakos neteisingo sprendimo priėmimui.
5. Neteisėti ir nepagrįsti yra kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas
pažeidė CPK 13 straipsnio, 265 straipsnio 2 dalies, 320 straipsnio 2 dalies, CK 6.59 straipsnio, 6.200
straipsnio 1 dalies normas.
Teismas neišėjo už ieškinio ir apeliacinio skundo ribų, nes konfidencialumo įsipareigojimo
nepripažino exofficio iš dalies negaliojančiu. Kasaciniame skunde tik nurodyta, kad teismas nukrypo
nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, tačiau nenurodyta, nuo konkrečiai kokios.
Kasaciniame skunde nenurodyta, kaip reiškiasi šių normų pažeidimų esminis reikšmingumas
vienodam teisės taikymui ir aiškinimui, kaip toks pažeidimas turėjo įtakos neteisingo sprendimo
priėmimui.
6. Apeliacinės instancijos teismas nepažeidė Akcinių bendrovių įstatymo 18 straipsnio 1 dalies.
Sprendžiant su bendrovės veikla susijusius klausimus, turi būti taikomos ne tik šio įstatymo, bet ir
bendrovės įstatų nuostatos. Bendrovės UAB ,,Birių krovinių terminalas“ įstatų 5.5 punkte nurodyta,

52
kad akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklauso akcijos, kurių bendra nominali vertė yra ne mažiau
kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo, turi teisę susipažinti su visais bendrovės sandoriais, suteiktais
laidavimais, garantijomis, ilgalaikio materialaus turto įkeitimų ir mainų sutartimis.
Kasaciniame skunde nenurodyta, kaip reiškiasi Akcinių bendrovių įstatymo 18 straipsnio 1
dalies pažeidimo esminis reikšmingumas vienodam teisės taikymui ir aiškinimui.
7. Kasacinio skundo dalyje dėl teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų pažeidimo
keliami fakto klausimai, nenurodyta, nuo kokios konkrečiai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos
buvo nukrypta, nenurodyta, kaip reiškiasi teisės normų pažeidimo esminis reikšmingumas vienodam
teisės taikymui ir aiškinimui.
8. Atsakovas savo atsisakymo pateikti informaciją negrindė ieškovo nesąžiningumu nei iki ginčo
nagrinėjimo teisme, nei teisminio nagrinėjimo metu.
Apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl ieškovo nesąžiningumo aplinkybės, atsižvelgė į
byloje esančius įrodymus šiuo klausimu ir motyvavo, kodėl jie negali būti aiškinami kaip nesąžiningo
akcininko elgesio įrodymai.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
V. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
Šalys yra UAB ,,Birių krovinių terminalas“ akcininkai. Kiekvienai jų priklauso po 50 procentų
šios įmonės akcijų. Ieškovas prašė teismą įpareigoti atsakovą per 5 dienas nuo ieškovo reikalavimo
pateikimo dienos pateikti ieškovui susipažinti atsakovo sudarytus sandorius, suteiktus laidavimus,
garantijas, ilgalaikio materialaus turto įkeitimų ir mainų sutartis ir kitus dokumentus nuo 2003 m.
sausio 1 d. iki reikalavimo pateikimo dienos.
VI. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl D. B. teisės paduoti kasacinį skundą
CPK 350 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad kasacinį skundą atsisakoma priimti, jeigu
kasacinis skundas paduotas asmens, neturinčio teisės inicijuoti kasacinį procesą. Teisėjų kolegija,
atsižvelgdama į kasacinio skundo argumentus, pirmiausia pasisako dėl D. B. teisės paduoti kasacinį
skundą, nes nuo šio klausimo tyrimo išdavos priklauso kitų kasaciniame skunde keliamų klausimų
nagrinėjimas kasaciniame teisme.
D. B. teisė paduoti kasacinį skundą yra ginčijama ieškovo atsiliepime į kasacinį skundą. Šio
asmens teisė kreiptis į kasacinį teismą su skundu dėl žemesnės instancijos teismų sprendimų yra
konstatuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 26
d. nutartyje, priimtoje byloje UAB „Birių krovinių terminalas“ v. AB „Klaipėdos Smeltė“, valstybės
įmonė Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija, bylos Nr. 3K–3–238/2007. Taigi D. B. teisė paduoti
kasacinį skundą šioje byloje negali būti paneigta ir dėl šios teisės kasacinis teismas plačiau nepasisako.
Dėl atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą
CPK 346 straipsnio 2 dalyje yra išvardyti kasacijos pagrindai. Šio straipsnio 2 dalies 1 punkte
nustatyta, kad pagrindai peržiūrėti bylą kasacine tvarka yra materialinės ar procesinės teisės normų
pažeidimas, turintis esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas
galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kasaciniame skunde nurodoma, kad
bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neteisingai taikė procesines teisės normas ir
dėl to priėmė neteisėtą sprendimą ir nutartį.
1. CPK 12 straipsnyje nustatyta, kad civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos
laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi
kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi
aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Šio rungimosi principo ypač turi būti laikomasi tos
instancijos teismuose, kuriose vyksta įrodinėjimo procesas. Jeigu atsisakoma priimti

53
dalyvaujančio asmens nustatyta tvarka pateiktą įrodymą, toks atsisakymas turi būti
motyvuojamas (CPK 181 straipsnio 1 dalis).
Rungimosi principo laikymasis užtikrina šalių lygiateisiškumą, teisėjų nešališkumą. Šis
principas taip pat užtikrina šalių teisę įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus
bei atsikirtimus (CPK 178 straipsnis), ir taip pasiekti įrodinėjimo tikslą. Įrodinėjimo tikslas
pasiekiamas tiriant ir vertinant įrodymus. Civilinėje byloje įrodymais yra bet kokie faktiniai
duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių,
pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai
teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Viena iš priemonių nustatyti šiuos duomenis yra šalių ir trečiųjų
asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimai (CPK 177 straipsnio 1 ir 2 dalys). Šių asmenų
paaiškinimai teismui gali būti pateikti žodžiu ar raštu. Žodžiu jie pateikiami atitinkamame teismo
posėdyje. Raštu jie gali būti pateikti ieškinyje (CPK 135 straipsnio 1 dalies 3 punktas), atsiliepime į
ieškinį (CPK 142 straipsnio 2 dalies 3 punktas) ir kituose CPK 110 straipsnyje nurodytuose
dokumentuose.
2. CPK 318 straipsnyje yra įtvirtinta šalies teisė pateikti atsiliepimą į apeliacinį skundą. Šio
straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalys per 20 dienų nuo apeliacinio skundo išsiuntimo iš pirmosios
instancijos teismo dienos apeliacinės instancijos teismui privalo, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys
turi teisę raštu pateikti išsamius atsiliepimus į apeliacinį skundą, kuriuose išdėsto savo nuomonę dėl
paduoto apeliacinio skundo. Taigi pagal šią įstatymo normą, esant paduotam apeliaciniam skundui,
šalis ne tik turi teisę, bet ir privalo raštu pateikti atsiliepimą, kuriame turi būti išdėstyta jo išsami
nuomonė. Pagal įstatymą atsiliepimas į apeliacinį skundą turi svarbią reikšmę, nes jame gali būti
faktinių duomenų, patvirtinančių ar paneigiančių aplinkybes, turinčias reikšmės bylai.
Atsakovas teigia, kad jis laiku pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą. Tačiau byloje šio
atsiliepimo nėra. Aplinkybę, kad buvo pateiktas toks atsiliepimas, netiesiogiai patvirtina ir ieškovo
atsiliepimo į kasacinį skundą turinys. Jame nurodoma, kad atsiliepimas į apeliacinį skundą buvo,
tačiau jis įvardijamas neteisėtai paduotu ir nepridėtu prie bylos.
CPK 318 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atsiliepimų į apeliacinį skundą priėmimo klausimą
išsprendžia apeliacinės instancijos teismas. Atsiliepimą į apeliacinį skundą priėmus, jo nuorašai
išsiunčiami apeliantui ir prie apeliacinio skundo prisidėjusiam asmeniui. Atsakovas teigia, kad jis
atsiliepimą į apeliacinį skundą pateikė nustatytu terminu. Tokiu atveju jis turėjo būti priimtas ir
pridėtas, tačiau jo byloje nėra.
CPK 318 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad atsiliepimai į apeliacinį skundą, gauti praleidus šio
straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, grąžinami jį padavusiam asmeniui. Byloje yra Klaipėdos miesto
apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 14 d. raštas (T. 3, b. l. 78) apie apeliacinio skundo išsiuntimą
atsakovui. Jeigu remiantis šia rašto išsiuntimo data būtų nustatyta, kad atsiliepimas į apeliacinį skundą
paduotas praleidus CPK 318 straipsnio 1 dalyje nustatytą 20 dienų terminą, tokiu atveju turėjo būti
teismo nutartis (ar bent duomenys) apie jo grąžinimą atsakovui. Tokios nutarties byloje nėra.
Atsakovas pateikė 2006 m. rugsėjo 15 d. raštą apie apeliacinio skundo išsiuntimą atsakovui.
Tokiu atveju pagal atsakovą atsiliepimas į apeliacinį skundą paduotas per įstatymo nustatytą terminą.
Minėta, kad byloje atsiliepimo į apeliacinį skundą nėra.
Nurodytas procesinės teisės pažeidimas laikytinas esminiu pažeidimu, dėl kurio galėjo būti
priimtas neteisėtas apeliacinės instancijos teismo sprendimas. Dėl kitų kasacinio skundo argumentų
kasacinis teismas nepasisako, nes yra konstatuotas esminis proceso teisės pažeidimas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 28 d.
sprendimą panaikinti ir perduoti bylą apeliacine tvarka iš naujo nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.

54
 Teisėjai: Zigmas Levickis, Aloyzas Marčiulionis, Antanas Simniškis.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. gruodžio 11 d. Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Aloyzo Marčiulionio (kolegijos pirmininkas), Gintaro Kryževičiaus ir Egidijaus Laužiko (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. A. kasacinį
skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 4 d.
nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų I. A. ir T. A. ieškinį atsakovui V. A. dėl
išlaikymo pilnamečiams vaikams priteisimo; trečiasis asmuo D. B.

Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai nurodė, kad atsakovas teikė jiems teismo sprendimu priteistą išlaikymą iki jų
pilnametystės, bet jiems sulaukus 18 metų šiuo metu atsisako tą daryti. Jie mano, kad tėvas turėtų
teikti išlaikymą, nes jiems reikia paramos, o atsakovas gali ją teikti – gauna pastovias 3000 Lt
pajamas. Ieškovė nurodė, kad ji mokosi Kauno medicinos universiteto dieniniame skyriuje, moka
1000 L per metus už mokslą, jai pragyventi kas mėnesį reikia 1102 Lt. Ieškovas nurodė, kad mokėsi
Vilniaus Pilaitės vidurinės mokyklos 11–oje klasėje, jam pragyventi kas mėnesį reikia 796 Lt.
Ieškovai, remdamiesi CK 3.194 straipsnio 3 dalimi, prašė teismo priteisti jiems iš atsakovo
išlaikymą kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 300 Lt kiekvienam, kol jie mokysis
vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir bus ne vyresni negu 24 metų
amžiaus, taip pat priteisti išlaikymo skolą nuo 2004 m. lapkričio 26 d.: ieškovei – 1500 Lt, ieškovui –
900 Lt.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2005 m. liepos 8 d. sprendimu iš dalies patenkino
ieškinį: 1) priteisė ieškovei iš atsakovo išlaikymą kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po
250 Lt iki ji mokysis aukštosios mokyklos dieniniame skyriuje, bet ne ilgiau negu ji sulauks 24 metų;
2) priteisė ieškovui iš atsakovo išlaikymą kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 150 Lt
iki jis mokysis vidurinėje mokykloje; 3) nurodė išlaikymą išieškoti iš atsakovo darbo užmokesčio ir
kitų gaunamų pajamų; 4) nurodė išlaikymą pagal šį sprendimą pradėti teikti nuo 2005 m. balandžio 29
d.; 5) atmetė ieškinį dėl išlaikymo skolos; 6) priteisė ieškovams iš atsakovo 200 Lt atstovavimo
išlaidų, 144 Lt žyminio mokesčio; 7) priteisė valstybei iš atsakovo 8,40 Lt procesinių dokumentų
įteikimo išlaidų. Teismas sprendime nurodė, kad atsakovas privalo prisidėti prie pilnamečių vaikų
išlaikymo mažiau negu motina, nes jo pajamos mažesnės. Teismas pripažino pagrįstomis 412 Lt
ieškovo prašomų priteisti išlaidų. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė studijuoja mediciną, todėl
neturi galimybės papildomai dirbti. Ieškovė mokosi labai gerai ir stengiasi įgyti specialybę. Dėl to
teismas ieškovei priteisė didesnį išlaikymą negu ieškovui. Teismas netenkino ieškovų reikalavimų
priteisti išlaikymo skolas, nes pripažino, kad jie į teismą nesikreipė laiku. Teismas nurodė, kad kas
mėnesį iš atsakovo darbo užmokesčio išskaitoma daugiau negu 500 Lt dviem nepilnamečiams vaikams
išlaikyti. Teismas konstatavo, kad visų vaikų išlaikymo dydis gali nežymiai skirtis.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. liepos 4 d.
nutartimi atmetė atsakovo apeliacinį skundą ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005 m. liepos 8 d.
sprendimą paliko nepakeistą, priteisė valstybei iš atsakovo 24 Lt išlaidų, susijusių su procesinių
dokumentų įteikimu. Kolegija nutartyje nurodė, kad ieškovams reikia paramos, o atsakovas pajėgus
teikti teismo priteisto dydžio išlaikymą. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškovui

55
išlaikymas teisingai priteistas iki jis baigs vidurinę mokyklą. Teismas nurodė, kad atsakovas
ieškovams nagrinėjamu laikotarpiu neteikė išlaikymo, jis tik sutiko teikti pilnamečiams vaikams
paramą po 100 Lt kiekvienam. Teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino
ieškovų tėvų turtinę padėtį. Teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas surinko ir
įvertino visus duomenis apie atsakovo turtinę padėtį ir padarė pagrįstą išvadą, jog jo turtinė padėtis yra
blogesnė už trečiojo asmens, todėl pagrįstai nustatė mažesnę jo teiktinos paramos dalį. Tai, kad byloje
nebuvo pateikti duomenys apie ieškovų motinos dabartinio sutuoktinio pajamas, nedaro teismo išvadų
nepagrįstomis ir nelemia teismo sprendimo neteisėtumo, nes teismas teisingai nustatė atsakovo turtinę
padėtį ir nustatė mažesnę jo teiktinos paramos dalį pilnamečiams vaikams. Teismas manė, kad,
dirbdamas užsienyje, atsakovas uždirba daugiau negu būdamas Lietuvoje, todėl padarė išvadą, jog jis
gali ieškovei teikti pirmosios instancijos priteisto dydžio išlaikymą. Teismas nurodė, kad pirmosios
instancijos teismas nepasisakė dėl neįtraukto į bylą asmens ieškovų motinos teisių ir pareigų nes
nepriklausomai nuo teismo pasisakymo įstatyme yra nustatytos tėvų pareigos nepilnamečiams vaikams
ir jie neturi teisės atsisakyti vykdyti tokių pareigų (CK 3.159 straipsnio 1 dalis). Teismas akcentavo
tai, kad atsakovas nepagrįstai kėlė teismo šališkumo klausimą.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005 m. liepos
8 d. sprendimą, Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 4
d. nutartį ir priimti naują sprendimą, ieškinį atmetant. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais
argumentais:
1. Panevėžio apygardos teismas netinkamai pritaikė 3.194 straipsnio 3 dalį, nes netinkamai
išaiškino Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 7 d. nutarimą, kuriame konstatuota, jog pilnamečio
vaiko galimybė gauti tėvų išlaikymą yra nepagrįsta. Taigi teismai negalėjo iš atsakovo priteisti
išlaikymo vaikams, remdamiesi nurodyta materialiosios teisės norma.
2. Pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, nes trečiuoju asmeniu į bylą
įtraukė D. B. ir nustatė privalomą jos dalyvavimą, bet ji nepateikė atsiliepimo į ieškinį bei nedalyvavo
teismo posėdyje. Kasatorius mano, kad, išnagrinėjęs bylą be privalomai dalyvauti turėjusio trečiojo
asmens, teismas atsakovui buvo šališkas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat šio klausimo
neišsprendė.
3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nėra suformavęs vienodos praktikos dėl pilnamečių
vaikų iki 24 metų amžiaus teisės gauti tėvų išlaikymą.
Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovai prašo kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimą bei
nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad, nusprendęs, jog ieškovams reikia išlaikymo, o
atsakovas pajėgus jį teikti, apeliacinės instancijos teismas visapusiškai įvertino bylos duomenis, šalių
turtinę padėtį, todėl priėmė teisingą nutartį. Atsiliepime teigiama, kad kasatoriaus argumentas, jog
pirmosios instancijos teismas negalėjo nagrinėti bylos, nedalyvaujant trečiajam asmeniui, yra
nepagrįstas, nes teismas įvertino D. B. nedalyvavimo priežastį, kurią raštu pateikė jos advokatas. Be
to, teismo posėdyje atsakovas pats sutiko su tuo, kad byla būtų nagrinėjama be trečiojo asmens.
Ieškovų manymu, kasatorius vilkina bylą, nes nepateikė dokumentų apie darbą ir turtinę padėtį.
Atsiliepime nurodoma, kad atsakovas nedalyvavo apeliacinės instancijos teismo posėdyje dėl
nesvarbių priežasčių, todėl teismas, atsižvelgęs į ribotas ieškovų galimybes atvykti į Panevėžį,
pagrįstai išnagrinėjo bylą atsakovui nedalyvaujant. Ieškovai pabrėžė, kad atsakovas neatsižvelgė į
tokius Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 7 d. nutarimo išaiškinimus. Konstitucinis Teismas
konstatavo, kad teismas visais atvejais privalo priteisti iš tėvų išlaikymą pilnamečiams vaikams,
kuriems jis reikalingas ir kurie dar nėra įgiję vidurinio išsilavinimo. Taip pat Konstitucinis Teismas
nurodė, kad paramos besimokančiam aukštosios mokyklos dieniniame skyriuje pilnamečiam vaikui
apimtis gali būti aiški tik teismui sprendžiant bylą dėl išlaikymo priteisimo. Dėl to ieškovai mano, kad
bylą nagrinėję teismai pagrįstai priteisė jiems iš atsakovo išlaikymą.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

56
 Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovai yra atsakovo pilnamečiai vaikai. Atsakovas ir
trečiasis asmuo yra išsituokę ir sudarę naujas santuokas. Atsakovas su nauja sutuoktine augina du
nepilnamečius vaikus. Ieškovų motina augina juos ir nepilnametę dukterį, taip pat juos visiškai išlaiko.
Ieškovas mokosi vidurinės mokyklos dieniniame skyriuje, baigė 11 klasių, o ieškovė – universiteto
dieniniame skyriuje. Abu ieškovai nedirba, neturi savų pajamų. Motina gauna apie 2700 Lt atlyginimo
ir turi nuo 2003 m. rugsėjo 3 d. iki 2013 m. rugsėjo 2 d. sumokėti 80 tūkst. Lt banko paskolą.
Atsakovas gauna apie 900 Lt pajamų, atskaičius išlaikymą dviem nepilnamečiams vaikams iš
antrosios santuokos. Jis nuo 2003 m. sausio 16 d. iki 2027 m. sausio 16 d. turi sumokėti 45 500 Lt
banko paskolą. Atsakovo sutuoktinė taip pat gavo pastovias su darbo santykiais susijusias pajamas,
kurios vidutiniškai buvo apie 758 Lt. Atsakovas šiuo metu dirba užsienyje ir vengia pateikti tikslius
duomenis apie turtinę padėtį. Ieškovė už bendrabutį moka 85–95 Lt, nuo 2006 m. rudens pradėjo
dirbti, bet gauna minimalų darbo užmokestį, jai neužtenka pajamų pragyventi ir studijoms. Dėl to
nukenčia ieškovės studijų kokybė. Ateityje ji gali nebegyventi bendrabutyje, todėl patirs daugiau
išlaidų būstui.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Nagrinėjamoje byloje kilo CK 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija; Nr.
IX-2571) aiškinimo ir taikymo klausimai, dėl kurių teisėjų kolegija pasisako.
Kasacinis teismas yra suformavęs vienodą nurodytos teisės normos taikymo praktiką po
Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 7 d. nutarimo priėmimo, kuriame pripažinta, kad CK 3.194
straipsnio 3 dalis (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai,
konstituciniam teisinės valstybės principui ta apimtimi, kuria nustatyta, kad teismas visais atvejais
privalo priteisti iš tėvų (arba vieno iš jų) išlaikymą paramos reikalingam, vidurinį išsilavinimą jau
įgijusiam, aukštosios ar profesinės mokyklos dieniame skyriuje besimokančiam ir ne vyresniam negu
24 metų pilnamečiam asmeniui. Taigi jeigu teismas nustato būtinumą ir galimybę išlaikymui
(paramai) teikti, tai pagal CK 3.194 straipsnio 3 dalį reiškia, kad tėvai turi pareigą remti savo
pilnamečius vaikus, kurie mokosi vidurinių, profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne
vyresni negu 24 metų amžiaus. Atsižvelgdamas į nurodytame Konstitucinio Teismo nutarime
išdėstytus išaiškinimus, kasacinis teismas savo praktikoje pripažįsta, kad, įstatymų leidėjui išreiškus
valią dėl išlaikymo teikimo pilnamečiams vaikams, tokį išlaikymą teismas gali priteisti konkrečioje
byloje kiekvienu atveju įvertinęs šiam klausimui spręsti svarbias aplinkybes, nes paramos būtinumo
sąvoka yra vertinamoji (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007
m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. T., E. T. v. A. T., byla Nr. 3K-3-188/2007). Dėl to
teisėjų kolegija atmeta pirmąjį ir trečiąjį kasacinio skundo argumentus kaip teisiškai nepagrįstus.
Remiantis Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 7 d. nutarimu ir kasacinio teismo išaiškinimais
galima išskirti tokias sąlygas, kurioms esant teismas gali priteisti išlaikymą pilnamečiams vaikams
pagal CK 3.19 straipsnio 3 dalį: sunki vaikų turtinė padėtis; tėvai turi turėti galimybių išlaikymui
teikti; negalima iš esmės pabloginti paramą teikiančių tėvų ir kitų šeimos narių turtinės padėties;
išlaikymo priteisimas turi nedaryti esminės žalos jį teikiantiems tėvams ar kitiems asmenims; priteistą
paramą turi būti įmanoma įvykdyti; tėvams patiems turi būti nereikalinga parama, globa ir pan.;
paramos reikalingas pilnametis vaikas turi būti išnaudojęs visas protingas galimybes pats pasirūpinti
mokytis reikalingomis lėšomis ir kt.).
Iš nagrinėjamoje byloje priimtų teismų procesinių sprendimų matyti, kad teismai tinkamai
įvertino susidariusią faktinę situaciją, išanalizavo visas šiuo atveju reikšmingas aplinkybes, nustatė
būtinybę vaikams gauti ir tėvo galimybę jiems teikti išlaikymą, todėl pagrįstai ieškovams iš atsakovo
priteisė išlaikymą. Pažymėtina, kad teismai vertino tiek atsakovo, tiek motinos, tiek kiekvieno vaiko
turtinę padėtį, išlaidas gyvenimui, mokslams, papildomiems užsiėmimams, taip pat vaikų ateities
perspektyvas, ateityje tikėtinus pokyčius ir su jais susijusias pasekmes. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad
teismų procesiniai sprendimai šioje byloje priimti nesivadovaujant pirmiau nurodytu Konstitucinio
Teismo nutarimu.
Kasatorius tvirtina, kad nustatęs vaikų motinos privalomą dalyvavimą byloje ir išnagrinėjęs bylą
jai nedalyvaujant, pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas ir buvo kasatoriui
šališkas (antrasis kasacinio skundo argumentas). Teisėjų kolegija su tuo nesutinka.

57
 Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į nešališką teismą yra analizuojama dviem aspektais –
subjektyviuoju ir objektyviuoju. Pirmiausia, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas
teismo narys negali būti tendencingas, turėti išankstinį nusistatymą byloje. Antra, teismas turi būti
nešališkas objektyviąją prasme, t.y. jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su
tuo susijusią abejonę (žr. Hauschildt v. Denmark, no. 10486/83, judgment of 24 May 1989, § 48, Fey
v. Austria, no. 14396/88, judgment of 24 February 1997, § 27, 28 ir 30 ir kt.).
Analizuodamas nešališkumo problemą Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra pabrėžęs,
kad turi būti nustatyta realių faktų, keliančių abejonių dėl teisėjų nešališkumo (žr. Coemme and Others
v. Belgium, no. 32492/96, judgment of 22 June 2000, § 121, Bochan v. Ukraine, no. 7577/02,
judgment of 3 May 2007, § 66 ir kt.). Sprendžiant, ar yra pagrįsta priežastis abejoti teismo
nepriklausomumu ar nešališkumu, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet nelemiama (žr. pvz.,
cituotą Hauschildt v. Denmark, § 48). Jeigu asmuo, kurio atžvilgiu yra nagrinėjama byla, iškelia
teisėjo nešališkumo klausimą, jis turi būti nuodugniai tiriamas, nebent yra pareikštas akivaizdžiai be
pagrindo (žr. Remli v. France, no. 16839/90, judgment of 30 March 1996, § 46).
Spręsdamas šį klausimą, apeliacinės instancijos teismas pasisakė, kad trečiasis asmuo,
nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų (ieškovų motina), raštu nurodė priežastis, dėl kurių jis
nedalyvaus pirmosios instancijos teismo posėdyje. Pirmosios instancijos teismas jas apsvarstė ir,
atsižvelgęs į atsakovo bei jo atstovo neprieštaravimą nagrinėti bylą be trečiojo asmens,
nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, išnagrinėjo bylą iš esmės. Be to, apeliacinės instancijos
teismas, nagrinėdamas šį klausimą, nurodė, kad nėra pagrindo teigti, jog teismas pasisakė dėl
neįtraukto į bylą asmens teisių ir pareigų, nes nepriklausomai nuo teismo pasisakymo tėvai negali
atsisakyti vykdyti įstatyme nustatytų pareigų vaikams (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
Kasatorius nenurodė, kokį konkretų proceso teisės normų pažeidimą padarė pirmosios instancijos
teismas, išnagrinėdamas bylą nedalyvaujant trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų
reikalavimų, ir kaip tai pažeidė jo teises. Iš tokių aplinkybių matyti, kad nagrinėjamoje byloje
nenustatyta realių faktų, kurie keltų abejonių teisėjo nešališkumu, o kasatorius bylą nagrinėjusio
teisėjo nešališkumo klausimą iškėlė akivaizdžiai be pagrindo.
Nagrinėjamoje byloje aktualesni yra šalių procesinės lygybės principas ir asmens teisė į bylos
nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką, kurie taip pat užtikrina asmens teisę į tinkamą procesą.
Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, kad šalių lygybės principas civiliniame procese
reiškia, jog kiekvienai šaliai turi būti suteikta prieinama galimybė pristatyti bylą, taip pat
pateikti įrodymus, tokiomis sąlygomis, kurios nebūtų žymiai nepalankesnės negu varžovo (žr.,
pvz., Grozdanski v. former Yugoslav Republic of Macedonia, no. 21510/03, judgment of 31 May 2007,
§ 36). Be to, Konvencijos 6 straipsnio pažeidimu nelaikomas toks nukrypimas nuo šalių
procesinio lygiateisiškumo, kai teismo sprendimui priimti užtenka kitų byloje surinktų faktinių
aplinkybių (žr. Ankerl v. Switzerland, no. 17748/91, judgment of 23 October 1996). Nacionaliniai
teismai privalo procesui vadovauti taip, kad jis būtų greitas ir veiksmingas, o elgdamiesi
priešingai ir atidėdami bylos nagrinėjimą, esant galimybei spręsti bylą nedalyvaujant asmeniui,
pažeidžia Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį (žr. Golovko v. Ukraine, no. 39161/02, judgment of 01
February 2007, § 59, 63).
Iš bylos duomenų matyti, kad kasatoriui buvo sudarytos visos galimybės pateikti pageidaujamus
įrodymus ir savo nuomonę kiekvienu šalių ginčo aspektu. Pabrėžtina, kad šioje byloje ieškovų motina
į bylą buvo įtraukta trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, būtent jų, bet ne
atsakovo pusėje (CPK 47 straipsnio 1 dalis). Taigi išnagrinėjus bylą jai nedalyvaujant susidarė tokios
sąlygos, kurios negalėjo būti nepalankios atsakovui: priešingai, tokios bylos nagrinėjimo sąlygos, kai
teismo posėdyje nedalyvauja vaikų kaip ieškovų pusėje įtraukta motina kaip trečiasis asmuo,
nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, vertintinos kaip nepalankesnės vaikams, bet ne tėvui kaip
atsakovui. Be to, byloje surinkta pakankamai duomenų teismo procesiniam sprendimui dėl išlaikymo
vaikams priteisimo priimti ir šios bylos šalių teisei į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką
užtikrinti (Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis). Dėl to nėra pagrindo konstatuoti proceso pirmosios
instancijos teisme neteisėtumo. Taigi antrasis kasacinio skundo argumentas taip pat atmetamas kaip
teisiškai nepagrįstas.

58
 Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai
nesudaro įstatyme nustatytų pagrindų naikinti skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties,
todėl ji paliekama nepakeista (CPK 342 straipsnio 2 dalis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 4
d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai: Aloyzas Marčiulionis, Gintaras Kryževičius, Egidijus Laužikas.

59
 PROCESINIAI TEISINIAI SANTYKIAI

Klausimai:
1. Civiliniai procesiniai teisiniai santykiai ir jų subjektai.
2. Civilinis procesinis  teisnumas ir veiksnumas.
3. Teismas - privalomas procesinių teisinių santykių dalyvis.
4. Teismo vaidmuo civiliniame procese (aktyvus ar neutralus).
5. Teismo sudėtis
6. Tvarka, kuria teismas sprendžia klausimus.
7. Teisėjo ir kitų proceso dalyvių nušalinimas. Pagrindai teisėjui nušalinti. Pagrindai
ekspertui, vertėjui, teismo posėdžio sekretoriui nušalinti. Pareiškimai dėl nušalinimų.
Pareikšto nušalinimo išsprendimo tvarka. Pareiškimo dėl nušalinimo patenkinimo
pasekmės. Neleistinumas teisėjui pakartotinai dalyvauti nagrinėjant bylas.

Šaltiniai:
1. V.Mikelėnas. Civilinis procesas. I dalis. Vilnius 1997 m. 117p.-162p.
2. E.Laužikas, V.Mikelėnas, V.Nekrošius Civilinio proceso teisė, I tomas, Justitia, Vilnius 2003,
221-227p., 252-259p.
3.

Skaitiniai:
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. gegužės 29 d.Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Janinos Januškienės ir Algio Norkūno (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės M. K. kasacinį
skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo ir Kauno apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 22 d. nutarties peržiūrėjimo
civilinėje byloje pagal ieškovų M. K. ir E. K. ieškinį atsakovams G. N. ir A. N. dėl turtinės žalos
atlyginimo; trečiasis asmuo – UAB „IF draudimas“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė : I. Ginčo esmė
Šalys gyvena daugiabučiame name, atsakovų butas yra virš ieškovų buto. Ieškovai nurodo, kad
jų butas buvo užlietas tris kartus (2003 m. gruodžio mėnesį, 2006 m. vasario ir rugsėjo mėnesiais), dėl
to jiems padaryta turtinė žala. Ieškovai teigia, kad butas užlietas dėl atsakovų neteisėtų veiksmų –
netinkamo naudojimosi savo turtu (dušo kabina, vandentiekio ir nuotekų sistemomis). Atsakovai 2003
m. rekonstravo butą ir netinkamai įrengė dušo kabiną – ji sumontuota tiesiai ant patalpos grindų,
padėklo vandeniui surinkti neįrengta, vandens surinktuvas (trapas) įrengtas grindyse. Žalos padarymo
faktą patvirtina Centro butų ūkio tarnybos 2006 m. vasario 13 d. aktas Nr. 12-3-16, UAB „Žaidas”
2006 m. rugsėjo 27 d. apžiūros aktas, nuotraukos. Už žalą, padarytą pirmu buto užliejimu, atsakovai su
ieškovais atsiskaitė. Tačiau jie atsisako atlyginti žalą, padarytą kitais buto užliejimais. Padarytos žalos
dydį ieškovai įvertina būsimo buto remonto išlaidų sąmata, t. y. 8258,53 Lt.
Ieškovai prašo priteisti iš atsakovų solidariai 8258,53 Lt žalos (nuostolių) atlyginimą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

60
 Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nurodė, kad šalys pripažįsta, jog atsakovas 2003 m. gruodžio mėnesį atlikdamas savo
buto rekonstravimo darbus užliejo ieškovų butą. Už padarytą žalą jis atsiskaitė, sumokėdamas ieškovei
500 Lt. Ieškovė teigia, kad buto užliejimai kartojosi ir toliau, šią aplinkybę ji grindžia pateiktais aktais.
Tačiau 2003 m. lapkričio-gruodžio mėnesiais SĮ „Avarinė tarnyba“ nebuvo kviesta, surašant 2006 m.
vasario 13 d. aktą atsakovas nedalyvavo, nebuvo ir galimybės nustatyti, ar tinkamai įrengta
hidroizoliacija. Dėl to teismas sprendė, kad neįrodyta, jog buto užliejimai yra nuolatiniai ir kyla būtent
dėl atsakovų kaltų veiksmų. Be to, aktas buvo surašytas 2006 m. vasario 13 d., o apžiūros aktas
surašytas 2006 m. rugsėjo 27 d. taip pat nedalyvaujant atsakovui. Nepateikta ir neginčijamų rašytinių
įrodymų, kad UAB „Žaidas“ turi teisę apžiūrėti butą ir įvertinti apgadinimus, konstatuojant jų kilimo
pobūdį. Ieškovė nurodo, kad jai padaryta 8258,53 Lt žala, ir tai įrodinėja pateiktais apskaičiavimais,
reikalingais buto remonto darbams atlikti. Tačiau iš pateiktų apskaičiavimų visiškai neaišku, kada bus
atliekamas buto remontas, ar iš tiesų visos priemonės reikalingos darbams atlikti būtent po užliejimo,
neįvardijama ir apskaičiavimų atlikimo data, be to, ieškovė teismo posėdžio metu pripažino, kad
atlieka buto remonto darbus. Teismas ieškinį atmetė tuo pagrindu, kad ieškovė paaiškinimais bei
pateiktais rašytiniais įrodymais neįrodė, jog nuostoliai atsirado dėl atsakovų kaltės.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės M. K.
apeliacinį skundą, 2007 m. lapkričio 22 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko
nepakeistą.
Teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovai atsakovų civilinę atsakomybę kildina iš delikto. Deliktinės
civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindai suformuluoti CK 6.263 straipsnyje. Jame įtvirtinta
kiekvieno asmens pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam
asmeniui žalos. Civilinė atsakomybė yra galima tik esant visoms būtinosioms jos sąlygoms:
neteisėtiems veiksmams, žalai (nuostoliams), priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir žalos
(nuostolių) bei privalančio atsakyti subjekto kaltei. Pagal CK 6.248 straipsnio 1 dalį skolininko kaltė
yra preziumuojama, tačiau kitas sąlygas – neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų
ir žalos, taip pat žalos padarymo faktą ir jos dydį – turi įrodyti ieškovas, jos nėra preziumuojamos.
Ieškovai neįrodė, kad žala (sudrėkimai lubose) atsirado dėl atsakovų neteisėtų veiksmų, kad atsakovai
pažeidė CK 4.37 straipsnyje įtvirtintą pareigą naudoti turtą ir juo disponuoti taip, kad nepažeistų kitų
asmenų teisių bei teisėtų interesų. Ieškovai nenurodė konkretaus atsakovų nerūpestingumo ar
aplaidaus naudojimosi turtu, taip pat nepateikė neginčijamų įrodymų, jog ieškovės butas buvo užlietas
esant gedimams vandens tiekimo sistemose, kuriomis naudojasi atsakovai. Atsakovų bute dušo kabina
buvo įrengta atliekant buto rekonstrukciją – remiantis statybos leidimu bei projektine dokumentacija.
Rekonstrukcijos teisėtumas patvirtintas statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktu. Šie įrodymai
nenuginčyti. Esant atsakovų pateiktiems įrodymams, kad dušo kabina įrengta laikantis privalomųjų
teisės aktų reikalavimų, esant statybinei-techninei dokumentacijai ir eksploatuojama pripažinus statinį
tinkamu naudoti, ieškovai turėjo pareigą įrodyti, kad atsakovų bute vandentiekio ar nuotekų sistema
įrengta netinkamai ir tai lėmė buto užliejimą bei žalos atsiradimą. Ieškovų pateikti rašytiniai įrodymai
(UAB „Žaidas“, Kauno savivaldybės įmonės „Santakos butų ūkis“ Centro butų ūkio tarnybos aktai)
vertintini kritiškai, nes šiuose nekonstatuotos sudrėkimų kilimo priežastys, nenurodyta, kada ir dėl
kokių priežasčių atsirado sudrėkimai, aktai surašyti atsakovams nedalyvaujant, nepateikti butų apžiūrą
atlikusių asmenų kvalifikacijos dokumentai. Šie aktai nelaikytini įrodymais, patvirtinančiais
priežastinį ryšį tarp atsakovų veiksmų ar neveikimo ir ieškovų buto galimo užliejimo. Ieškovai neįrodė
atsakovų veiksmų neteisėtumo, taip pat žalos (sienų sudrėkimo) kilimo priežasties, dėl to negalima
konstatuoti priežastinio ryšio tarp galimų atsakovų neteisėtų veiksmų ir žalos atsiradimo. Ieškovų
pateikta UAB „Asita“ sąmata, kuria jie įrodinėja žalos dydį, nėra tinkamas įrodymas žalos dydžiui
nustatyti. Prašomą priteisti sumą sudaro ne realiai ieškovų butui kažkokiu užliejimu vandeniu padaryta
žala, o buto remonto darbai. Į sąmatą įtraukti darbai, nesusiję su dėmių buto lubose šalinimu, sąmatoje
nurodyti ir grindų remonto darbai, nors sudrėkimai pirmiau nurodytuose aktuose užfiksuoti tik patalpų
lubose. Sąmatoje nenurodyta jos sudarymo datos, nepateikta įrodymų, kad UAB „Asita“ ar sąmatos
sudarytojas G. J. atestuoti tokiems darbams atlikti. Ieškovė laiku ir tinkamai neinformavo atsakovų nei
apie žalos padarymo faktą, nei apie jos dydį.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

61
 Kasaciniu skundu ieškovė M. K. prašo panaikinti teismų sprendimą ir nutartį ir bylą grąžinti
nagrinėti iš naujo. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismai pažeidė CPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimo pareigą, taip pat neišsiaiškino
visų bylos aplinkybių.
Remiantis suformuota teismų praktika generalinio delikto, įtvirtinto CK 6.263 straipsnio 1
dalyje, kaltė ir neteisėti veiksmai yra neišskiriami, todėl kaltės prezumpcija apima ir neteisėtų veiksmų
prezumpciją, nes bendros pareigos elgtis sąžiningai ir rūpestingai pažeidimas suponuoja neteisėtumą.
Ieškovai, prašydami apginti jų pažeistas teises, nurodė, kad atsakovai netinkamai naudojosi savo turtu
(dušo kabina, vandentiekio ir nuotekų sistemomis), ir pateikė neteisėtus atsakovų veiksmus
patvirtinančius įrodymus: 1) Centro butų ūkio aktą, kuriame nurodyta, kad atsakovų bute dušo kabina
sumontuota tiesiai ant grindų, neįrengiant padėklo vandeniui surinkti; 2) UAB „Žaidas“ apžiūros aktą,
kuriame nurodyta, kad užlietos ieškovų buto lubos. Atsakovai, norėdami paneigti jų kaltės
prezumpciją ir patvirtinti savo veiksmų teisėtumą, turėjo įrodyti aplinkybes, patvirtinančias, kad
ieškovų buto užliejimo metu (2006 m. vasario 13 d. ir 2006 m. rugsėjo 27 d.) jų dušo kabina buvo
sumontuota pagal reikalavimus ir esant įrengtam padėklui vandeniui surinkti, kad jų vandentiekio ir
nuotekų sistemos nebuvo pralaidžios. Tačiau teismai neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą,
konstatuodami, kad ieškovai neįrodė atsakovų kaltės ir neteisėtų veiksmų. Teismai privalėjo išaiškinti
šalims jų teisę pateikti papildomus įrodymus bei galimybę skirti ekspertizę, kad būtų nustatytos visos
reikšmingos bylos aplinkybės. Teismai to nepadarė, tik konstatavo, kad ieškovai neįrodė aplinkybių,
kuriomis grindė savo reikalavimus. Taip teismai pažeidė CPK 160, 179 straipsnius.
2. Teismai netinkamai įvertino žalos dydį patvirtinantį įrodymą.
Padarytos žalos dydį ieškovai įrodinėjo UAB „Asita“ sudaryta buto remonto darbų po
vandentiekio avarijos sąmata, pagal kurią remonto darbai kainuotų 8258,53 Lt. Žalą patyręs asmuo turi
teisę rinktis, ar jis pats remontuos sugadintą daiktą ir iš atsakovo reikalaus remonto išlaidų, ar jis
patikės remontuoti daiktą atsakovui. Ieškovai pageidauja, kad butą remontuotų jų pasirinkta įmonė, o
iš atsakovų yra reikalaujama remonto išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kad buto remontas dar neatliktas,
atsakovai byloje galėjo reikalauti išieškomų nuostolių sumažinimo ir pateikti įrodymus, kad jie galėtų
atlikti remontą tokios pat kokybės, bet už mažesnę kainą, tačiau to nepadarė.
3. Apeliacinės instancijos teismas neužtikrino Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių
apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintos teisės į teisingą teismą.
Ieškovė yra neįgali – jos silpna klausa. Apie tai ji informavo teismą iš anksto, pateikdama
invalidumo pažymėjimą. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu ji beveik nieko negirdėjo, ką
kalbėjo atsakovų ir trečiojo asmens advokatai, nes jie stovėjo 4-5 metrų atstumu nuo jos. Apie tai, kad
beveik negirdi advokatų kalbos, ji pasakė teismui, tačiau šis to nepaisė ir toliau tęsė procesą. Taigi
šioje proceso dalyje ji buvo visiškai diskriminuota ir procesas vyko faktiškai jai nedalyvaujant.
Teismas pažeidė jos, kaip neįgaliosios, teises, įtvirtintas Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme ir
Lygių galimybių įstatymuose, neužtikrino jai galimybės tinkamai dalyvauti procese – girdėti atsakovų
atstovų argumentus ir duoti į juos atsikirtimus. Teismo posėdžio protokolas surašytas pažeidžiant
procesinės teisės normas, nes jame neužfiksuotas ieškovės kreipimasis į teismą dėl blogo girdimumo.
4. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 319 straipsnį, nes išnagrinėjo bylą, nepranešęs
ieškovui E. K. apie teismo posėdžio laiką ir vietą. Byloje pateikti duomenys, kad ieškovo gyvenamoji
vieta yra Italijoje, tačiau pranešimą apie posėdžio laiką ir vietą teismas išsiuntė ieškovo adresu
Lietuvoje. Be to, teismas posėdį paskyrė po trijų dienų, neužtikrindamas galimybės ieškovui atvykti į
bylos nagrinėjimą.
Prisidėjime prie kasacinio skundo ieškovas E. K. palaiko visus skundo argumentus ir prašo jį
tenkinti. Jis taip pat nurodo, kad abiejų instancijų teismai pažeidė jo procesinės teises, nes neišsiuntė
jam nė vieno šaukimo ar pranešimo apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jo gyvenamosios vietos
adresu Italijoje.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovai G. N. ir A. N. prašo teismų sprendimą ir nutartį palikti
nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas šias argumentais:

62
 1. Kasatorė nepagrįstai teigia, kad teismai neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą. Kasatorė,
siekdama civilinės atsakomybės taikymo, turėjo įrodyti tris būtinas civilinės atsakomybės sąlygas:
neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp jų. Kasatorė neįrodė, kad žala (sudrėkimai lubose)
atsirado dėl atsakovų neteisėtų veiksmų, taip pat sudrėkimų kilimo priežasties, dėl ko negalima
nustatyti priežastinio ryšio tarp galimų atsakovų neteisėtų veiksmų ir žalos atsiradimo. Byloje nėra
jokių įrodymų, kad kasatorės nuostoliai yra atsakovų neteisėtos veikos rezultatas. Kasatorė iškreipė
2006 m. vasario 13 d. Centro butų ūkio akto Nr. 12-3-16 turinį. Jame nurodyta, kad atsakovų bute
esanti dušo kabina sumontuota tiesiai ant patalpos grindų, padėklas vandeniui surinkti neįrengtas,
tačiau vandens surinktuvas (trapas) įrengtas grindyse. Ši aplinkybė nepatvirtina atsakovų veiksmų
neteisėtumo. Atsakovų bute dušo kabina įrengta atliekant buto rekonstrukciją – remiantis statybos
leidimu bei projektine dokumentacija. Rekonstrukcijos teisėtumas patvirtintas statinio pripažinimo
tinkamu naudoti aktu. Šie įrodymai nenuginčyti. Kasatorės pateiktuose aktuose nekonstatuota
sudrėkimų kilimo priežasčių, o jos pateiktuose nuotraukose užfiksuotos sudrėkimo žymės yra ne po
atsakovų bute esančia dušo kabina. Kasatorė nurodo tris žalos padarymo (buto užliejimo) atvejus –
2003 m. ir du 2006 m. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad jeigu dušo kabina būtų įrengta netinkamai, tai
kasatorės bute lubos drėktų nuolat – kiekvieną kartą atsakovams eksploatuojant šią kabiną.
Pažymėtina, kad nuo 2006 m. kovo 1 d. iki 2006 m. birželio 30 d. dėl gyvenamojo namo bendro
naudojimo nuotekų stovo užsikimšimo avarinė tarnyba buvo kviesta net 7 kartus.
2. Nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu
buvo pažeista kasatorės teisė į teisingą teismą bei jos, kaip neįgaliosios, teisės. Kasatorė bylą vedė per
advokatą, todėl jos procesinės teisės buvo užtikrintos. Ji nepateikė pastabų dėl teismo posėdžio
protokolo, taip savo veiksmais pripažindama teismo posėdžio protokolo surašymo teisingumą.
Ieškovės pateiktame neįgaliojo pažymėjime nėra duomenų apie jos klausos negalią. Ji teismo posėdžio
metu nenurodė, kad turi tokią negalią, neišreiškė prašymo kviesti į teismo posėdį vertėją.
3. Absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįstamas atvejis, jeigu teismas išnagrinėjo
bylą, kai nebuvo nors vieno iš dalyvaujančių byloje asmenų, kuriam nebuvo pranešta apie teismo
posėdžio laiką ir vietą (CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Tačiau būtina aplinkybė pripažinti
absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą yra tokio asmens skundas. Ieškovas E. K. nėra
pateikęs kasacinio skundo, byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal ieškovės M. K.,
o ne pagal jo skundą. Be to, atsiliepime į apeliacinį skundą jis nurodė, kad prašo bylą nagrinėti jam
nedalyvaujant.
Atsiliepime į kasacinį skundą trečiasis asmuo UAB „If draudimas“ prašo teismų sprendimą ir
nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas šias argumentais:
1. Teismai nepažeidė įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklių. Pagal CPK 178 straipsnį šalys
turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Pagal bendrąją
įrodinėjimo pareigos taisyklę įrodinėjimo pareiga tenka tam asmeniu, kuris teigia, o ne tam, kuris
neigia. Taigi ieškovas turi įrodyti savo reikalavimų pagrįstumą. Deliktinės atsakomybės atveju pareiga
įrodyti neteisėtus veiksmus, žalą bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos tenka
ieškovui. Teismai analizavo tiek ieškovų, tiek atsakovų pateiktus įrodymus ir padarė išvadą, kad
ieškovai neįrodė atsakovų neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio tarp atsakovų veiksmų ir žalos, taip pat
žalos dydžio.
2. Kasatorė teismo proceso apeliacinėje instancijoje metu buvo atstovaujama advokato, todėl
turėjo galimybę naudotis visomis jai įstatymų suteikiamomis procesinėmis teisėmis. Ji ir jos atstovas
turėjo teisę prašyti teismo leisti ieškovei sėdėti posėdžių salėje jai priimtinu atstumu nuo kalbančių
proceso dalyvių, o teismui neleidus to padaryti, įrašyti šias pastabas į posėdžio protokolą, tačiau jokių
pastabų ar papildymų pasirašant protokolą ieškovė ir jos atstovas nepadarė.
3. Ieškovų pateiktame ieškinyje ir apeliaciniame skunde jų abiejų gyvenamoji vieta nurodyta
Lietuvoje. Ieškovo 2007 m. spalio 24 d. išsiųstame atsiliepime prie jo rekvizitų nurodytas antrasis
adresas Italijoje, atsiliepime jis nurodė, kad buvo išvykęs, todėl su gautais procesiniais dokumentais
susipažino vėliau. Šis ieškovo procesinis dokumentas teisme gautas pasibaigus terminui atsiliepimui į
apeliacinį skundą pateikti. 2007 m. spalio 25 d. jam buvo išsiustas pranešimas apie bylos nagrinėjimo

63
vietą ir laiką paskutiniu jo ligi tol procesiniuose dokumentuose nurodytu adresu Lietuvoje, ir toks
veiksmas atitinka CPK 121 straipsnio reikalavimus.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
1. Kasacinio skundo argumentai dėl CPK 160, 179 straipsnių pažeidimo pagrįsti.
CPK 160 straipsnyje nustatytos teismo posėdžio pirmininko teisės, kuriomis jis naudojasi
įgyvendindamas CPK 158 ir 159 straipsniuose jam priskirtas funkcijas. Pagal CPK 158
straipsnio 3 dalį teismo posėdžio pirmininkas turi rūpintis tinkamu bylos išnagrinėjimu. Ši jo
pareiga detaliau reglamentuojama CPK 159 straipsnyje. Jame nustatyta, kad posėdžio
pirmininkas rūpinasi, jog būtų nustatytos išsamios esminės bylos aplinkybės (CPK 159
straipsnio 1 dalis). Bylos esminių aplinkybių ištyrimas turi didelę reikšmę, nes pagal
visapusiškai ir objektyvai ištirtas aplinkybes yra vertinami įrodymai (CPK 185 straipsnis).
Tačiau tai neturi būti suprantama, kad teismas visada pats renka įrodymus. Teismo veiksmai renkant
įrodymus, t. y. jų rinkimo tvarka (kas, kam, kokia forma ir būdu pateikia įrodomuosius faktinius
duomenis), reglamentuojami CPK 179 straipsnyje. Pagal jį teismas gali vertinti įrodymus dėl jų
apimties pakankamumo, t. y. ar jie surinkti apie visas svarbias bylos aplinkybes, bet ne dėl įrodymų
pakankamumo kokybės – ar jie patikimi ir įtikinantys. Pagal CPK 159 straipsnį 1 dalį teismo
posėdžio pirmininkas rūpindamasis tinkamu bylos išnagrinėjimu užduoda klausimus
dalyvaujantiems byloje asmenims, reikalauja iš jų paaiškinimų, nurodo jiems aplinkybes, kurias
būtina nustatyti bylai teisingai išnagrinėti, pareikalauja įrodymų apie šias aplinkybes. Teismo
sprendime kaip neįrodytomis galima remtis tik tomis aplinkybėmis, dėl kurių: 1) teismas
nusprendė ar pagal įstatymą privalėjo veikti aktyviai – rinkti įrodymus pats – ir taip veikdamas
negavo pakankamai įrodančių duomenų; arba 2) teismas dalyvaujantiems byloje asmenims,
veikiantiems rungtyniškumo pagrindais, nurodė, kokioms konkrečiu atveju aplinkybėms
patvirtinti ar paneigti reikia pateikti įrodymus, o šalys po teismo nurodymo nesugebėjo pateikti,
teismo vertinimu, patikimų ir įtikinančių įrodymų.
Nagrinėjamoje byloje teismas nebuvo įstatymo įpareigotas veikti aktyviai rinkdamas
įrodymus, nes ginčas yra privataus pobūdžio, o šalys naudojosi kvalifikuota teisine pagalba.
Tačiau teismas privalėjo nurodyti šalims, kokios faktinės bylos aplinkybės nagrinėjamu atveju
yra svarbios tam, kad byla būtų išnagrinėta tinkamai. Nepakanka nurodyti, kad ieškovas
privalo įrodyti žalą (nuostolius), neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir
žalos (nuostolių). Turi būti nurodyta, dėl kokių konkrečių faktinių bylos aplinkybių jis turi
pateikti įrodymus. Jie nustatomi pagal tai, kokias aplinkybes teismas ketina vertinti kaip svarbias,
kad būtų visapusiškai išnagrinėta byla. Šalis, pasirinkdama įrodymo priemones, turi nepažeisti
įrodymų leistinumo reikalavimų, teikti su byla susijusius duomenis (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180
straipsnis). Teismas gali išsakyti nuomonę, kad tam tikriems klausimams išnagrinėti reikalingos
specialios žinios ir siūlyti atlikti ekspertizę. Ar teismas įvykdė pareigą užtikrinti tinkamą bylos
nagrinėjimą, sprendžiama iš teismo veiksmų rengiantis bylos nagrinėjimui ir teismo posėdžio metu.
Tai gali patvirtinti šalims raštu ar žodžiu duoti ir teismo procesiniuose dokumentuose (protokoluose,
nutartyse ir kt.) užfiksuoti nurodymai. Vien įrašai protokole apie tai, kad šalims užduoti klausimai,
išaiškintos jų teisės teikti įrodymus, negauta prašymų dėl bylos papildymo, nepatvirtina, jog
teismas įvykdė pareigą rūpintis tinkamu bylos išnagrinėjimu.
Byloje dėl žalos atlyginimo turi būti įrodytos tokios teisinės aplinkybės: žala (nuostoliai),
neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtų veiksmų bei kaltė, jeigu žala atlyginama
kaltės pagrindu. Teismas, paskirstydamas šalims įrodinėjimo pareigą, turi išaiškinti, kurias teisines
aplinkybes kuri šalis turi įrodyti (CPK 227 straipsnio 3 dalis, 159 straipsnio 1 dalis). Byloje dėl žalos
atlyginimo ieškovas turi įrodyti žalos faktą ir dydį, neteisėtus veiksmus bei priežastinį ryšį tarp
neteisėtų veiksmų ir žalos. Šios teisinės aplinkybės ištiriamos teikiant įrodymus apie konkrečias
faktines bylos aplinkybes.

64
 Žala (nuostoliai) civilinės atsakomybės atveju gali būti turto sugadinimas. Ją patvirtina turtui
pataisyti reikalingos lėšos, kurios gali būti išlaidos, jeigu remontas jau atliktas, arba būsimo remonto
kaštai (sąnaudos), jeigu remontas dar neatliktas. Lėšų panaudojimas turi būti susijęs su sugadinimų
pašalinimu, todėl pagal pateiktas remonto sąmatas ar skaičiavimus teismas gali reikalauti papildomų
įrodymų, patvirtinančių, kad visi sąmatoje nurodyti darbai yra susiję su sugadinimų pašalinimu. Jeigu
ne visi sąmatoje nurodyti darbai ar medžiagos yra susiję su sugadinimų pašalinimu (nėra susiję
priežastiniu ryšiu), tai teismas atkreipia į tai dėmesį ir siūlo šaliai pateikti įrodymus, kad visi sąmatoje
nurodyti darbai yra susiję su padarytos žalos pašalinimu. Jeigu šalis tokių įrodymų nepateikia, tai
teismas turi atmesti tokiems remonto darbams numatytas sąnaudas kaip neįrodytas priežastiniu ryšiu
su sugadinimais, o jeigu skaičiavimai sudėtingi – pasiūlyti, kad šalis atliktų ekspertizę ar pateiktų
kitokių įrodymų dėl tam tikrų sąmatos dalių. Aplinkybė, kad ne visi sąmatoje numatyti remonto darbai
yra susiję su turto sugadinimo pašalinimu, yra pagrindas mažinti žalos atlyginimą. Apeliacinės
instancijos teismas nurodė, kad ieškovų pateikta remonto darbų sąmata nėra tinkamas įrodymas žalos
dydžiui nustatyti, nes į ją įtraukti nesusiję su sugadinimų pašalinimu grindų remonto darbai,
nenurodyta jos sudarymo datos, nepateikta įrodymų apie sąmatos sudarytojo kvalifikaciją. Teisėjų
kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo išvadai, jog visi sąmatoje nurodyti nuostoliai neįrodyti, nes kiti
joje nurodyti darbai yra susiję su turto sugadinimu (sudrėkimų buto lubose) pašalinimu. Teismo
motyvas, kad dėl dalies darbų, nesusijusių su sugadinimais, įtraukimo į sąmatą yra nepagrįsti visi joje
nurodyti nuostoliai, neatitinka CK 6.249 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Teismo motyvai, kad sąmata
yra be datos, kad ją sudarė tinkamos kvalifikacijos neturintis asmuo, yra faktinio pobūdžio, bet jais
neatskleista šių trūkumų teisinė reikšmė. Neaišku, kaip sąmatos datos nenurodymas yra susijęs su
darbų ar medžiagų vertės teisiniu nepagrįstumu. Jeigu teismui kyla abejonių dėl sąmatą sudariusio
asmens kvalifikacijos ir joje esančių duomenų patikimumo, tai teismas turi pasiūlyti šaliai pateikti
įrodymus apie sąmatą surašiusio asmens kvalifikaciją ir jo gebėjimus įvertinti bei nustatyti remontui
reikalingas sąnaudas (CPK 159 straipsnio 1 dalis). Šie teismo motyvai yra ydingi, o jų pagrindu
padaryta išvada, kad neįrodytas žalos dydis, laikytina teisiškai nepagrįsta, neatitinkanti CK 6.249,
CPK 185 straipsnių reikalavimų.
Civilinės atsakomybės sąlyga yra atsakovo neteisėti veiksmai ir priežastinis ryšys tarp atsakovo
neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos. Turto sugadinimo atveju (kai įtariama, kad butas užpilamas
vandeniu iš viršuje esančių patalpų) asmens neteisėti veiksmai turi būti suprantami kaip viršuje
esančių patalpų savininko nesugebėjimas naudotis savo turtu taip, kad nebūtų daroma žalos kitiems
asmenims. Atsakovo veiksmai yra neteisėti, jei nustatomas pavojingas, gadinantis turtą poveikis iš
atsakovo valdomo buto, o ne iš kitų šaltinių. Dėl kokios priežasties užpylimo atveju teka vanduo iš
atsakovo buto, ieškovas neprivalo įrodinėti. Jis privalo įrodyti tik tą aplinkybę, kad buto užpylimo
židinys yra viršuje esantis atsakovo butas, o ne kiti šaltiniai. Dėl to teismas turi nurodyti ieškovui teikti
įrodymus, kad užpylimas įvyko iš atsakovo buto. Jeigu ši aplinkybė nėra akivaizdi ir aiški, tai teismas
turi pareikalauti pateikti įrodymus, ar yra kitų galimų buto užpylimo šaltinių. Tik ištyrus šias
aplinkybes, t. y. tokiu būdu teismui užtikrinus visų aplinkybių ištyrimą, galima įvertinti surinktus
įrodymus ir spręsti, ar ieškovas įrodė aplinkybes, kuriomis grindė savo reikalavimus (CK 6.247
straipsnis, CPK 159 straipsnio 1 dalis).
Teismas, vertindamas įrodymus, remiasi laisvo įrodymų vertinimo principu, įtvirtintu CPK 185
straipsnyje. Pagal šį principą jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK
nustatytas išimtis; teismas, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjęs proceso metu įrodinėjamas
aplinkybes, vadovaudamasis įstatymais, įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą kiekvieną įrodymą
atskirai ir jų visetą. Jeigu įvyko buto lubų užpylimas, tai tikėtina, kad tai įvyko iš viršuje esančių
patalpų. Ši išvada gali būti padaryta, jeigu ištirta, kad vanduo negalėjo patekti dėl kitų priežasčių –
patekti dėl lietaus pro sienų plyšius, iš bendros nuotekų sistemos ar kitur, o ne tik iš viršuje esančių
patalpų. Byloje turi būti duoti nurodymai šaliai, įrodinėjančiai priežastinį ryšį, pateikti įrodymus apie
šias aplinkybes. Be to, vertinant įrodymus reikia turėti galvoje tai, kad užpylimas gali įvykti dėl viršuje
esančio savininko netinkamo turto valdymo arba naudojimo. Netinkamas valdymas yra daikto ar turto
techninės būklės nepalaikymas tokiu būdu, kad nebūtų daroma žala kitiems asmenims, t. y.
netinkamas įrengtų sistemų ar įrenginių eksploatavimas. Netinkamas naudojimas yra ir tinkamos, ir
netinkamos būklės turto ar daikto naudojimas tokiu būdu, kad daroma žala, pvz., dėl vienkartinio
vandens išpylimo ant grindų, užliejant žemiau esančias patalpas. Ieškovas neprivalo įrodyti, ar buvo

65
netinkamai valdomas ar naudojamas daiktas, bet turi įrodyti, kad žalą darantis vanduo ištekėjo iš
viršuje esančių atsakovo patalpų. Šią išvadą teismas darys atsižvelgęs į tai, ar nėra kitų ieškovo
patalpų užpylimo šaltinių. Tokioms aplinkybėms išaiškinti svarbu ieškovo sugadintų patalpų ir
atsakovo patalpose esančių galimų pavojaus židinių išsidėstymas ir jų sugretinimas, namo bendrų
komunikacijų būklė ir išsidėstymas, kitos aplinkybės, iš kur gali kilti grėsmė sugadinti ieškovo turtą
(pvz., statinio architektūriniai ypatumai, vykdomi darbai, gedimai). Nustatydamas neteisėtus veiksmus
kaip pagrindą žalai atlyginti buto užpylimo atveju, teismas turi nurodyti, kad ieškovas turi įrodyti, jog
atsakovas pažeidė pareigą nedaryti kitiems asmenims žalos valdant ir naudojant savo turtą bei juo
disponuojant. Ieškovas turi įrodyti, kad jo turtas sugadintas dėl realiai buvusio užliejimo, kurį padarė
atsakovas. Nagrinėdamas priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir ieškovui padarytos
žalos klausimą teismas turi nurodyti, kad ieškovas pateiktų įrodymus, jog atsakovo neteisėti veiksmai
sukėlė nuostolių ar prie jų prisidėjo. Turto sugadinimo atveju neteisėti atsakovo veiksmai, o ne kitos
aplinkybės turi būti turto sugadinimo priežastis.
Kasacinio teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad bylą nagrinėję teismai esmingai pažeidė
procesinės teisės normas, nes tinkamai neištyrė ir nenustatė visų reikšmingų žalos padarymo
aplinkybių, nedavė nurodymo dėl įrodymų pateikimo apie tas žalos padarymo aplinkybes, kurias
vėliau vertino. Šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtiems teismų sprendimui ir nutarčiai priimti
(CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas), todėl teismų sprendimas ir nutartis naikintini (CPK 359
straipsnio 3 dalis). Bylos aplinkybėms ištirti reikia surinkti naujų įrodymų ir iš naujo nustatyti teisiškai
reikšmingas bylos aplinkybes. Apeliacinėje instancijoje yra sprendžiami fakto klausimai, jie buvo
keliami apeliaciniame skunde, taigi apeliacinės instancijos teismas turi užtikrinti CPK 159, 160
straipsnių nuostatų įgyvendinimą ir po to įvertinti įrodymus pagal CPK 185 straipsnį, todėl byla
perduotina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui. Šalių turėtų kasacinės instancijos teisme
bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimas bus išspręstas išnagrinėjus bylą iš naujo.
2. Kasacinio skundo argumentai dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencijos 6 straipsnio, Neįgaliųjų socialinės integracijos ir Lygių galimybių įstatymuose įtvirtintų
neįgaliųjų asmenų teisių pažeidimo atmestini.
Kasaciniame skunde nurodyti teisių pažeidimai yra grindžiami faktinėmis aplinkybėmis,
vykusiomis apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu. Aplinkybės, kurios vyksta teismo posėdžio
metu, fiksuojamos teismo posėdžio protokole. Pagal CPK 169 straipsnio 1 dalį teismo posėdžio
protokole turi atsispindėti visi esminiai bylos nagrinėjimo momentai. Esminės bylos nagrinėjimo
aplinkybės yra tos, kurios teismo posėdžio protokole nurodomos pagal įstatymą (CPK 169
straipsnio 2 dalis) arba teismo posėdžio pirmininko ar teisėjų kolegijos pritarimu (CPK 170
straipsnio 4 dalis). Pagal CPK 169 straipsnio 2 dalies 7 punktą prie esminių bylos nagrinėjimo
aplinkybių priskiriami dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimai ir prašymai. Pagal CPK 170
straipsnio 4 dalį dalyvaujantis byloje asmuo turi teisę prašyti, kad į protokolą būtų įrašytos aplinkybės,
kurias jis laiko esminėmis bylai. Sprendžiant klausimą dėl esminių bylos nagrinėjimo aplinkybių
buvimo turi būti vadovaujamasi leistinais įrodymais – įrašais teismo posėdžio protokole.
Iš byloje esančio apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad jame nėra įrašų
apie tai, jog teismo posėdžio metu kasatorė būtų pareiškusi, kad dėl fizinės negalios ji negali naudotis
savo procesinėmis teisėmis. Iš protokolo matyti, kad kasatorė teismo posėdžio metu pasisakė, uždavė
klausimą atsakovui, be to, ji naudojosi advokato pagalba, todėl jos teisė į žodinį procesą buvo tinkamai
įgyvendinta. Pasirašant teismo posėdžio protokolą nei kasatorė, nei jai atstovaujantis advokatas
nepateikė jokių pastabų dėl teismo posėdžio protokolo surašymo teisingumo. Teisėjų kolegija
konstatuoja, kad leistinais įrodymais nepatvirtinama, jog kasatorės procesinės teisės buvo pažeistos.
3. Kasacinio skundo argumentai dėl CPK 319 straipsnio 3 dalies pažeidimo yra nepagrįsti.
CPK 319 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad dalyvaujantiems byloje asmenims pranešama apie
apeliacinės bylos nagrinėjimo vietą ir laiką. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovui E. K. buvo
išsiųstas pranešimas apie apeliacinės bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jo nurodytu adresu Lietuvoje (b.
l. 173). Bylos nagrinėjimo metu jis pateikė duomenis apie jo gyvenamąją vietą Italijoje. Pateikiant
šiuos duomenis nebuvo prašoma ir siekiama, kad teismo procesiniai dokumentai jam būtų įteikiami jo
nurodytu adresu Italijoje, o viso proceso metu procesiniai dokumentai jam buvo įteikiami jo nurodytu

66
adresu Lietuvoje. Po pranešimo apie apeliacinės bylos nagrinėjimo vietą ir laiką išsiuntimo ieškovas
pateikė teismui prašymą nagrinėti bylą jam nedalyvaujant. Tai rodo, kad nurodant adresą Italijoje
nebuvo pakeista procesinės korespondencijos gavimo vieta, todėl teismo veiksmai CPK 319 straipsnio
nuostatų nepažeidžia. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasaciniame skunde nurodant CPK 319
straipsnio pažeidimą kaip kasacijos pagrindą išsamiai nemotyvuota, kodėl ir kaip šis pažeidimas galėjo
turėti įtakos neteisėtai ir nepagrįstai teismo nutarčiai priimti (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas,
347 straipsnio 1 dalies 3 punktas), nes su teismo posėdžio laiko ir vietos nežinojimu ar atvykimu į
teismo posėdį nesiejami kokie nors sutrukdymai išsiaiškinti bylos aplinkybes (teikti įrodymus,
pasisakyti svarbiais aspektais, dėl kurių negalėjo pasisakyti anksčiau ir pan.).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
Civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
nutaria:
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 22 d. nutartį
panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai :Zigmas Levickis, Janina Januškienė, Algis Norkūnas.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. rugpjūčio 29 d.Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Aloyzo Marčiulionio (kolegijos pirmininkas), Gražinos Davidonienės (pranešėja) ir Gintaro
Kryževičiaus,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. B. įmonės
„Akcesor“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gruodžio 19 d. sprendimo ir
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 12 d. nutarties
peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB Turto bankas ieškinį atsakovui V. B. įmonei
„Akcesor“, tretysis asmuo – UAB „Luokė“, dėl skolos priteisimo ir atsakovo V. B. įmonės „Akcesor“
priešieškinį ieškovui AB Turto bankas dėl paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas AB Turto bankas – AB „Aurabankas“ (anksčiau – komercinis bankas „Aurabankas“)
teisių ir pareigų perėmėjas – prašė teismo priteisti iš atsakovo V. B. įmonės „Akcesor“ 1 250 000 Lt
paskolos, palūkanas ir delspinigius, iš viso 1 381 444,09 Lt. Nurodė, kad AB „Aurabankas“ 1994 m.
lapkričio 29 d. sutartimi laidavo KB „Balticbank“ ir V. B. įmonės „Akcesor“ 1994 m. lapkričio 28 d.
sudarytos paskolos sutarties įvykdymą, t. y. šiai įmonei suteiktos 1 250 000 Lt paskolos grąžinimą,
palūkanų ir delspinigių sumokėjimą, suteikė teisę KB „Balticbank“ nesumokėtą skolą nurašyti ne
ginčo tvarka nuo KB „Aurabankas“ korespondentinės sąskaitos. Atsakovui negrąžinus paskolos, 1995
m. birželio 16 d. nuo KB „Aurabankas“ sąskaitos buvo nurašyta 1 381 444,09 Lt atsakovo
nesumokėtos skolos suma, todėl ieškovas įgijo reikalavimo teisę į atsakovą. Ieškovas taip pat prašė
atstatyti ieškinio senaties terminą, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių.
Atsakovas priešieškiniu prašė teismo pripažinti nesudaryta KB „Balticbank“ ir atsakovo
paskolos sutartį, nes pagal ją jis jokių pinigų faktiškai negavo, visą paskolos sumą pasiėmė UAB
„Luokė“ atstovai, todėl atsakovu byloje turėjo būti patrauktas būtent UAB „Luokė“. Atsakovas
nurodė, kad dėl paskolos suteikimo jis nesudarė laidavimo sutarties su AB „Aurabankas“, neprašė, jog

67
bankas už jį laiduotų, dviejų bankų sutartis buvo pasirašyta jam nežinant, po pinigų UAB „Luokė“
atstovams išmokėjimo. Atsakovas nurodė, kad ieškovo palūkanų ir delspinigių paskaičiavimas už
laikotarpį nuo 1995 m. kovo 20 d. iki 1995 m. birželio 14 d. bei nuo 1995 m. balandžio 19 d. iki 1995
m. birželio 14 d. yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes KB „Balticbank“ paskolos sutartį vienašališkai
nutraukė nuo 1995 m. kovo 3 d., taip pat ir paskolos sutarties pratęsimuose delspinigiai numatyti
nebuvo, o pratęsimai, kuriuose numatyti delspinigiai, buvo pasirašyti jau po sutarties nutraukimo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2006 m. gruodžio 19 d. sprendimu priešieškinį atmetė,
ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovui AB Turto bankui iš atsakovo V. B. įmonės „Akcesor“ 1 250
000 Lt skolos ir 6 290,97 Lt palūkanų.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. vasario 12 d.
nutartimi paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Teismai nurodė, kad ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrindas yra jo praleidimas dėl
svarbių priežasčių – ieškovui objektyviai nebuvo žinoma apie tai, kad AB ,,Aurabankas“ pareikštas
ieškinys buvo paliktas nenagrinėtas. Atsakovas nepateikė patikimų įrodymų, patvirtinusių, kad pinigai
pagal ginčijamą paskolos sutartį jam nebuvo sumokėti. Byloje esantys įrodymai: AB ,,Balticbank“
1994 m. lapkričio 30 d. memorialinis orderis, valiutos išlaidų orderis, valiutos pirkimo–pardavimo
sutartis, bendrovės „Luokė“ atsakingų asmenų patvirtinimas apie pinigų iš atsakovo gavimą, atsakovo
1995 m. kovo 20 d. prašymas dėl paskolos grąžinimo atidėjimo (šis prašymas patvirtina, kad atsakovui
buvo žinoma ir apie laidavimą) patvirtino, jog buvo įvykdyta ginčijama paskolos sutartis. Atsakovas
neginčijo, kad jis pasirašė paskolos sutartį, taip pat ir vėlesnius jos priedus, o tokie jo veiksmai žinant,
jog paskola realiai nebuvo suteikta, yra nelogiški, prieštarauja jo teiginiui, kad jis pinigų negavo,
patvirtina, jog paskola realiai buvo suteikta.Be to, V. B. ir kitiems asmenims iškeltoje baudžiamojoje
byloje Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2004 m. balandžio 5 d. nuosprendžiu ir Vilniaus
apygardos teismo 2004 m. liepos 1 d. nutartimi konstatuota, kad atsakovas gavo kreditą iš KB
,,Balticbank“ pagal ginčijamą sutartį (CPK 182 straipsnio 3 punktas). Apeliacinės instancijos teismas,
pasisakydamas dėl atsakovo argumento, kad pirmosios instancijos teismas, ignoruodamas jo prašymą,
neapklausė liudytojo L. A. G., pažymėjo, jog atsakovas prašymo apklausti šį liudytoją apeliacinės
instancijos teisme nepateikė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, konstatavusi, kad
nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo nustatytos išsamios esminės bylos aplinkybės, šių
atsakovo nurodytų aplinkybių nevertino kaip procesinės teisės normų pažeidimo, dėl kurio galėjo būti
neteisingai išspręsta byla.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas V. B. įmonė „Akcesor“ prašo panaikinti Vilniaus
apygardos teismo 2006 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 12 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios
instancijos teismui. Kasaciniame skunde nurodoma, kad septynis iš aštuonių ginčo paskolos sutarties
priedų, kuriais buvo pratęsiamas paskolos grąžinimo terminas, pasirašė, o 1995 m. kovo 3 d. sutartį
vienašališkai nutraukė bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjusios teisėjos A. R. sutuoktinis G. R.
– tuometinis KB „Balticbank“ valdytojas. Tik 1994 m. lapkričio 28 d. paskolos sutartis ir pirmasis jos
priedas pasirašytas ne G. R. Teisėja A. R., vadovaudamasi CPK 65 straipsnio 1 dalies 5 punktu,
privalėjo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo. Apeliacinės instancijos teismas nepašalino šio procesinės
teisės normos pažeidimo, nors tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas – byla išnagrinėta
neteisėtos sudėties teismo. Kadangi G. R. yra suinteresuotas bylos baigtimi, teisėja, būdama šališka,
nepagrįstai atmetė atsakovo prašymą apklausti byloje UAB „Luokė“ atstovą L. A. G., galėjusį
patvirtinti aplinkybes, reikšmingas teisingam bylos išsprendimui. Kasatoriaus teigimu, Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs teismų praktiką tuo klausimu, kai byla išnagrinėjama
neteisėtos sudėties teismo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2002 m. rugsėjo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1029/2002).
Ieškovas AB Turto bankas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jo netenkinti. Jis nurodo, kad
nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo teigti esant teisėjos A. R. ar jos sutuoktinio G. R. suinteresuotumą
bylos baigtimi, nes KB „Balticbank“ yra išregistruotas, jo teisių ir pareigų niekas neperėmė, todėl net

68
ir tenkinus ieškovo priešieškinį, G. R. ar KB „Balticbank“ negali atsirasti jokių teisių ar pareigų.
Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovo prašymą apklausti liudytoju L. A. G., nes
oficialūs rašytiniai ar jiems prilyginti įrodymai negali būti paneigti liudytojų parodymais (CPK 197
straipsnio 2 dalis). Tokiais įrodymais nagrinėjamoje byloje laikytina ginčo paskolos sutartis, valiutos
pirkimo–pardavimo sutartis, valiutos išlaidų orderis, pakvitavimas, patvirtinantis, kad L. A. G. pinigus
gavo iš V. B. įmonės, o ne iš KB „Balticbank“. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasatorius, ginčydamas
paskolos gavimą, jį sutapatina su paskolos panaudojimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m.
vasario 7 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-45/2007, išnagrinėjęs analogišką bylą,
pasisakė, kad banko suteiktos paskolos pervedimas kitiems asmenims neatleidžia skolininko nuo
prievolės paskolą grąžinti.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų
sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Nagrinėdamas bylą, kasacinis teismas yra saistomas
pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnis). Nagrinėjamoje
byloje kasacinio skundo argumentai yra susiję su procesinių teisės normų, reglamentuojančių teisėjų
nešališkumą, pažeidimu (CPK 21 straipsnis).
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis tiesiogiai
įtvirtina asmens teisę į tinkamą teismo procesą. Teisė į tinkamą teismo procesą yra vienas iš
civilinio proceso teisės principų. Viena iš tinkamo proceso garantijų yra užtikrinimas, kad šalių
ginčą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Konstitucinis teismas 2001 m. vasario 12 d.
nutarime konstatavo, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas,
reiškia tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių;
teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus: teismo nešališkumas, kaip ir teismo
nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo
bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga. Vadinasi, turi būti šalinamos prielaidos,
galinčios sukelti abejonių dėl teisėjo ir teismo nešališkumo. Asmens konstitucinės teisės į
nepriklausomą ir nešališką teismą turinio aiškinimas yra reikšmingas taikant ir aiškinant šias
garantijas įtvirtinančias procesinės teisės normas.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas asmens teisės į nešališką teismą
užtikrinančių teisės normų turinį, savo praktikoje vadovaujasi ir Žmogaus teisių ir pagrindinių
laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) nuostatomis ir šioje sityje formuojama
Europos Žmogaus Teisių teismo praktika.
Europos Žmogaus Teisių Teismas 2000 m. spalio 10 d. sprendime byloje D. prieš Lietuvą
(pareiškimo Nr. 42095/98) konstatavo, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teismo
nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y.
nė vienas teisėjas neturi asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas.
Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Antra,
teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. jis turi pateikti pakankamas garantijas,
pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę (nurodyto Teismo sprendimo 30 punktas).
Toliau šiame sprendime Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatuoja, kad, vertinant
objektyviuosius aspektus, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių
dėl teisėjų nešališkumo. Iš Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos galima daryti išvadą, kad,
sprendžiant teisės į nešališką teismą pažeidimo klausimą, svarbu netgi tai, kaip susidariusi
situacija ir esančios aplinkybės atrodo objektyviam stebėtojui (žr. pvz., 2000 m. birželio 22 d.
sprendimą, priimtą byloje Coeme ir kt. v. Belgija, pareiškimo Nr. 32492/96 (Coeme and Others v.
Belgium, no. 32492/96, par. 121); 2005 m. rugsėjo 6 d. sprendimą, priimtą byloje Salov v. Ukraina,
pareiškimo Nr. 65518/01 (Salov v. Ukraine, no. 65518/01). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra
konstatavęs, kad, sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra
pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (1998 m. gegužės 20 d. sprendimas

69
Gautrin ir kt. v. Prancūzija, pareiškimo Nr. 38/1997/822/1025–1028 (Gautrin and Others v. France,
no. 38/1997/822/1025–1028).
Teismo nešališkumas yra užtikrinamas įvairiomis procesinėmis priemonėmis, pvz.,
nušalinimu, nusišalinimu (CPK 64-66, 71 straipsniai).
Kasacinis teismas ne vieną kartą šiuo klausimu yra pažymėjęs, kad visos aplinkybės,
sudarančios pagrindą tiek teisėjui nušalinti, tiek pačiam nusišalinti, turi būti pagrįstos (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje A. S. v. B. B.; bylos Nr. 3K-3-1074/2000; 2003 m. kovo 5 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje J. A. v. R. P.; bylos Nr. 3K-3-279/2003).
Kasatoriaus atstovai dalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tačiau nušalinimo
teisėjai A. R. nepareiškė. Kasatoriaus teigimu, aplinkybė, kad bylą nagrinėjusi teisėja yra buvusio
komercinio banko „Balticbank“ valdytojo, atstovavusio banką paskolos santykiuose su kasatoriumi,
sutuoktinė, jam tapo žinoma tik po bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Tačiau šios
aplinkybės negalėjo nežinoti teisėja.
Nagrinėjamoje byloje kasatorius teigia, kad bylą nagrinėjusi pirmosios instancijos teismo teisėja
A. R. privalėjo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo, nes egzistavo CPK 65 straipsnio 1 dalies 5 punkte
nustatytos aplinkybės, t. y., kai teisėjas pats, jo sutuoktinis (sugyventinis) arba jo artimieji giminaičiai
yra tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi. Kasatoriaus teigimu, teisėja negalėjo
nagrinėti bylos, kuri tiesiogiai susijusi su jos sutuoktinio G. R. pasirašytais dokumentais. Šis
procesinės teisės normos pažeidimas, kasatoriaus manymu, sudaro absoliutų teismo sprendimo
negaliojimo pagrindą – bylą išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo (CPK 329 straipsnio 2 dalies 1
punktas). Tokiu būdu, kasatorius kelia subjektyvaus teisėjo nešališkumo problemą, teigdamas, kad
bylą nagrinėjusios teisėjos sutuoktinis yra suinteresuotas bylos baigtimi. Teisėjų kolegija konstatuoja,
kad tokių įrodymų kasatorius nepateikė. Paskolos sutarties priedus, kuriais buvo pratęsti sutartinių
įsipareigojimų vykdymo terminai (T. 1, b. l.7-13), dokumentus dėl paskolos sutarties nutraukimo (T.
2, b. l. 99), pasirašęs teisėjos sutuoktinis G. R. veikė ne kaip fizinis asmuo savo interesais, o kaip KB
„Balticbank“ valdytojas. Įrodymų apie tai, kad G. R. turėtų suinteresuotumą šios bylos baigtimi, byloje
nėra. Tokiu būdu, kasatoriaus nurodomas subjektyvus teisėjos A. R. šališkumas išnagrinėtoje byloje
yra grindžiamas tik prielaidomis ir nepaneigia jau minėtos teisėjo asmeninio nešališkumo
prezumpcijos. Teisėjos sutuoktiniui nesant dalyvaujančiu asmeniu byloje, taip pat nesant
įrodymų apie kitokį jo suinteresuotumą nagrinėjamos bylos baigtimi, nėra pagrindo pripažinti,
kad bylą nagrinėjusi pirmosios instancijos teismo teisėja pažeidė subjektyvųjį teisėjo
nešališkumą.
Tačiau nagrinėjamu atveju turėjo būti svarstomas objektyviojo teisėjo nešališkumo klausimas.
Minėta, kad objektyvusis teisėjo nešališkumas yra bet kokių prielaidų, sukeliančių abejonių dėl
nešališkumo, nebuvimas. Tai, kad bylą nagrinėjusi teisėja A. R. ir banko valdytojas G. R., veikęs
kaip šio banko oficialus atstovas paskolos santykiuose su nagrinėjamos bylos šalimi, kuri ginčija
iš tokios paskolos sutarties kilusias prievoles, yra sutuoktiniai, laikytina aplinkybe, susijusia su
objektyviuoju teisėjo nešališkumu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokia situacija objektyviai
sukelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Tokias dvejones bylą nagrinėjantis teismas privalo
pašalinti, garantuoti asmens teisę į nešališką teismą ir taikyti CPK 66 straipsnį. Teisėjų kolegija
atsižvelgia į jau suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl asmens teisės į nešališką
teismą garantijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m.
lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos rajono apylinkės prokuratūra, ginanti
Klaipėdos teritorinės muitinės interesus v. UAB „Baltijos garantas“; bylos Nr.3K-3-675/2007; 2007
m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Abplanalp Engineering“ v. UAB „Transtira“ ir
kt.; bylos Nr. 3K-3-389/2007; 2006 m. lapkričio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. K. v. R.
P., J. M., Kauno miesto valdyba, Kauno apskrities viršininko administracija, valstybės įmonės
Registrų centro Kauno filialas; bylos Nr. 3K-3-590/2006). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šią
nurodytą kasacinio teismo praktiką, daro išvadą, kad kasatoriaus, kuriam priimtas nepalankus teismo
sprendimas, nurodytos aplinkybės kelia abejonių dėl teisėjos A. R. nešališkumo. Dėl to teisėjų kolegija
konstatuoja, kad objektyvaus teisėjo nešališkumo aspektu, nagrinėjamoje byloje nepritaikius teisėjo

70
nušalinimo ar nusišalinimo instituto CPK 66 straipsnio pagrindu, buvo pažeista kasatoriaus teisė į
nešališką teismą (Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis, 109 straipsnis,
CPK 21 straipsnis). Vadovaudamasi tuo, kad bylos išnagrinėjimas neteisėtos sudėties teismo yra
absoliutus teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje
byloje priimti teismų sprendimai naikintini ir byla perduotina nagrinėti iš naujo (CPK 329 straipsnio 2
dalies 1 punktas, 360 straipsnis).
Grąžindama bylą nagrinėti iš naujo absoliučių sprendimų negaliojimo pagrindu, teisėjų kolegija
dėl kitų kasacinio skundo argumentų nepasisako.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 12 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš
naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai : Aloyzas Marčiulionis, Gražina Davidonienė, Gintaras Kryževičius.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS
2008 m. rugsėjo 22 d.Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas Artūras Driukas, susipažinęs su
pareiškėjo S. T. 2008 m. rugsėjo 16 d. nušalinimo pareiškimu Šiaulių apygardos teismo teisėjams
civilinėje byloje Nr. 2S-394-44/2008,
n u s t a t ė:
Lietuvos apeliaciniame teisme 2008 m. rugsėjo 19 d. buvo gautas pareiškėjo S. T. 2008 m.
rugsėjo 16 d. nušalinimo pareiškimas Šiaulių apygardos teismo teisėjams apeliacine tvarka
nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2S-394-44/2008 pagal pareiškėjo S. T. atskirąjį skundą dėl
Mažeikių rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 11 d, nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-1316-
147/2008 pagal pareiškėjo S. T. skundą dėl antstolio S. D. veiksmų (suinteresuotas asmuo byloje - IĮ ,,
(duomenys neskelbtini)“). Nušalinimo pareiškime teigiama, kad nagrinėdama civilinę bylą Nr. 2-193-
15/2003 teisėja B. Simonaitienė neišreikalavo paprastojo neprotestuotino vekselio originalo, nors to
prašė ieškovai, taip pat nebuvo prijungtas paprastojo neprotestuotino vekselio originalas, esantis
civilinėje byloje Nr. 2-410-15/2002, dėl ko priimta neteisėta nutartis. Taip pat pareiškėjas nurodo, kad
teisėja B. Simonaitienė 2004 m. vasario 2 d. nutartimi priėmė prašymą dėl proceso atnaujinimo
civilinėje byloje Nr. 2-193-15/2003, nors CPK normos draudžia teisėjui pakartotinai dalyvauti
nagrinėjant bylą. Anot pareiškėjo, iš civilinės bylos Nr. 2-193-15/2003 yra dingę kai kurie
dokumentai. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad spręsdama Šiaulių apygardos teismui 2008 m. gegužės 7
d. pateikto ieškinio priėmimo klausimą, teisėja R. Bartašienė 2008 m. gegužės 9 d. nutartyje iš anksto
pasisakė dėl bylos baigties, įstatymo nustatytu terminu neišsprendė kartu su ieškiniu pateikto prašymo
dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Pareiškėjas nesutinka su šios teisėjos nutartimi, kurioje
konstatuota, kad teismui pateiktas atsakovo IĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ atsiliepimas atitinka
procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus, nes jame nenurodyti CPK 142 straipsnio antrosios
dalies 4 ir 5 punktai. Pareiškėjas nurodo taip pat ir tai, kad jam iki parengiamojo teismo posėdžio
minėtoje civilinėje byloje nebuvo įteiktas triplikas, nors teisme jis buvo gautas. Be to, teisėja minėtoje
civilinėje byloje nesprendė pareiškėjo pateikto prašymo dėl baudžiamosios bylos Nr. 41-1-332-2004,
kurioje yra vekselio ir vykdomojo rašto originalai, išreikalavimo ir bylos prijungimo, o tuo tarpu
atsakovo IĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ prašymą dėl civilinių bylų Nr. 2-193-15/2003 ir Nr. 2-40-
194/2006 prijungimo patenkino. Nušalinimo pareiškime taip pat pažymima, jog suinteresuotą asmenį
IĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ šioje civilinėje byloje, kaip, beje, ir civilinėse bylose Nr. 2-193-15/2003 ir

71
Nr. 2-40-194/2006, atstovauja advokatų profesinė bendrija ,,Onaitis ir partneriai“, kurioje advokato
padėjėja dirba Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjos R. Gutauskienės dukra I. M..
Nušalinimo pareiškimas netenkintinas.
Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - Konvencija) 6 straipsnis
tiesiogiai įtvirtina asmens teisę į tinkamą teismo procesą. Teisė į tinkamą teismo procesą yra vienas iš
civilinio proceso teisės principų. Savo ruožtu, viena iš tinkamo proceso garantijų yra užtikrinimas, kad
šalių ginčą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12
d. nutarime konstatavo, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas,
reiškia tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių;
teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus: teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas,
yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo,
pasitikėjimo teismu sąlyga. Vadinasi, turi būti šalinamos prielaidos, galinčios sukelti abejonių dėl
teisėjo ir teismo nešališkumo. Asmens konstitucinės teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą turinio
aiškinimas yra reikšmingas taikant ir aiškinant šias garantijas įtvirtinančias procesinės teisės normas.
Teisėjui (teisėjams) pareikštas nušalinimas laikomas pagrįstu tik tuomet, kai egzistuoja
aplinkybės, kurios leidžia pagrįstai abejoti bylą nagrinėjančio teisėjo (teisėjų) nešališkumu ar
suinteresuotumu bylos baigtimi (CPK 64-66, 71 str.). Įstatymas nenustato baigtinio tokių
aplinkybių sąrašo, tačiau visais atvejais abejonės dėl teisėjo (teisėjų) nešališkumo ar
suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų
samprotavimais ir prielaidomis. Teisėjas (teisėjai) gali būti nušalinamas (nušalinami) nuo jam
(jiems) priskirtos bylos nagrinėjimo ne esant dalyvaujančių byloje asmenų pageidavimui, o tik
tuomet, kai egzistuoja įrodymais pagrįstos abejonės dėl jo (jų) nešališkumo. Priešingu atveju,
patenkinus įrodymais nepagrįstą pareiškimą dėl teisėjo (teismo) nušalinimo ir perdavus bylą
nagrinėti kitam teisėjui (teismui), būtų sudarytos sąlygos teisingumą vykdyti ne tam teismui,
kuris pagal įstatymo nustatytas teismingumo taisykles turi nagrinėti bylą, arba ne tam teisėjui,
kuriam teisės aktų nustatyta tvarka priskirta nagrinėti konkrečią bylą, o tam teismui ir (ar)
teisėjui, kurį ar kuriuos pasirinko vienas ar kitas dalyvaujantis byloje asmuo. Toks bylos
nagrinėjimas pagal asmenų pageidavimus neužtikrintų teismo nešališkumo ir
nepriklausomumo, o tai nesiderintų su teisinėje valstybėje vyraujančiais teisingumo, bylų
nagrinėjimo nešališkumo ir sąžiningumo, šalių lygiateisiškumo principais. Esant absoliučių
nusišalinimo (nušalinimo) pagrindų ir kitais išimtiniais įstatyme numatytais atvejais, kai yra
įrodymais pagrįstų abejonių dėl galimo visų teisme dirbančių teisėjų šališkumo, nušalinimas gali
būti pareiškiamas ne tik bylą nagrinėjančiam teisėjui, bet ir kitiems to teismo teisėjams (CPK 13
str., 67 str. 1 d.). Atkreiptinas dėmesys, kad kaip ir visomis procesinėmis teisėmis, nušalinimo
teise negali būti piktnaudžiaujama (CPK 42 str. 5 d., 95 str.). Todėl įstatymas numato, kad už
piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis dalyvaujantiems byloje asmenims gali būti skiriama
bauda (CPK 95 str.).
Europos Žmogaus Teisių Teismas 2000 m. spalio 10 d. sprendime byloje Daktaras prieš
Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98) konstatavo, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teismo
nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, tai yra nė
vienas teisėjas neturi asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Asmeninis
nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Subjektyvusis teismo ir
teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra
tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, tai yra jis turi pateikti
pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę. Vertinant objektyviuosius
aspektus, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo.
Abu šie nešališkumo aspektai turi būti vertinami.
Nušalinimo pareiškime reiškiama abejonė Šiaulių apygardos teismo teisėjų nešališkumu
yra iš esmės siejama su procesinių veiksmų atlikimu ir procesinių sprendimų priėmimu. Tačiau
atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos apeliacinis teismas, spręsdamas teisėjų nušalinimo pareiškimus, ne
kartą yra pabrėžęs, kad ta aplinkybė, jog šalis reiškia nesutikimą su bylą nagrinėjančio teisėjo
procesiniais sprendimais, nėra pagrindas savaime abejoti šio teisėjo ar juo labiau visų

72
atitinkamo teismo teisėjų nešališkumu. Instancinė teismų sistema dalyvaujantiems byloje asmenims
suteikia teisę apeliacine ir kasacine tvarka skųsti jiems nepalankius teismo procesinius sprendimus
(CPK 301, 340 str.), o motyvai dėl teismo nutarčių, kurios nėra skundžiamos atskiraisiais skundais,
neteisėtumo ir nepagrįstumo gali būti įtraukiami į apeliacinį skundą (CPK 334 str. 3 d.). Taip pat
pažymėtina, kad byloje dalyvaujantys asmenys teismo posėdžių metu turi teisę reikšti prašymus, teikti
paaiškinimus aktualiais bylos nagrinėjimo klausimais ir pan. (CPK 42 str.).
Kaip matyti iš nušalinimo pareiškimo, pareiškėjas abejoja Šiaulių apygardos teismo teisėjų
nešališkumu dar ir dėl to, kad suinteresuotą asmenį IĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ šioje civilinėje byloje,
kaip, beje, ir civilinėse bylose Nr. 2-193-15/2003 ir Nr. 2-40-194/2006, atstovauja advokatų profesinė
bendrija ,,Onaitis ir partneriai“, kurioje advokato padėjėja dirba Šiaulių apygardos teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjos R. Gutauskienės dukra I. M.. Pareiškėjas nepateikė šį giminystės faktą
pagrindžiančių įrodymų (CPK 178 str.), tačiau atsižvelgiant į tai, kad yra keliamas CPK 35 straipsnio
ketvirtosios dalies nuostatų taikymo klausimas, dėl to pasisakytina. CPK 35 straipsnio ketvirtojoje
dalyje yra nustatyta, kad jeigu kaip byloje dalyvaujantis asmuo yra teisėjas, o byla teisminga
teismui, kuriame jis dirba, arba teisme, kuriam teisminga byla, teisėju dirba byloje
dalyvaujančio asmens artimieji giminaičiai (išskyrus Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, Lietuvos
apeliacinį teismą), sutuoktinis (sugyventinis), aukštesniosios pakopos teismo pirmininkas ar
Civilinių bylų skyriaus pirmininkas perduoda tokią bylą nagrinėti kitam tos pačios pakopos
teismui. Šios teisės normos paskirtis – užtikrinti bylas nagrinėjančių teismų ir teisėjų
nešališkumo principo įgyvendinimą. Ja pašalinamos sąlygos kilti abejonėms dėl bylą
nagrinėjančių teismų ir teisėjų nešališkumo, kai dėl objektyvių giminystės ir (arba) tarnybinių
ryšių su dalyvaujančiais byloje asmenimis šios abejonės neišvengiamai gali kilti. Tačiau
sprendžiant dėl CPK 35 straipsnio ketvirtosios dalies nuostatų taikymo, šiuo atveju svarbu
įvertinti faktines bylos aplinkybes. Iš byloje esančio 2008 m. birželio 16 d. išrašo iš susitarimo dėl
teisinių paslaugų teikimo civilinėje byloje matyti, jog IĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ atstovu civilinėje
byloje yra nurodyta advokatų profesinė bendrija ,,Onaitis ir Partneriai“ (b. l. 53-54). Atkreiptinas
dėmesys, kad pagal CPK 51 straipsnio nuostatas asmenys gali vesti bylas teisme patys arba per
atstovus. Civiliniame procese atstovais gali būti tik fiziniai asmenys, atitinkantys įstatyme nustatytus
reikalavimus. Reikalavimai asmenims, kurie gali būti atstovais civiliniame procese, yra nustatyti CPK
56 straipsnyje. Taigi advokatų profesinė bendrija, kaip juridinis asmuo (Advokatūros įstatymo 21
str. 1 d. 3 p.), negali būti atstovu civilinėje byloje, tai yra dalyvaujančiu byloje asmeniu.
Advokatų profesinės bendrijos vardu teisines paslaugas teikia advokatai bei advokatų padėjėjai
(Advokatūros įstatymo 29 str. 2 d.), kurie ir yra laikomi dalyvaujančiais byloje asmenimis.
Suinteresuotą asmenį IĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ šioje civilinėje byloje atstovauja advokatė
Laima Markevičienė. Tuo tarpu byloje nėra duomenų, kad advokato padėjėja I. M. yra įgaliota
atstovauti suinteresuotą asmenį IĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ šioje civilinėje byloje, todėl CPK 35
straipsnio ketvirtojoje dalyje nustatyto bylos perdavimo pagrindo nėra.
Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, darytina išvada, kad pareiškėjas 2008 m. rugsėjo 16 d.
nušalinimo pareiškime nenurodė ir nepagrindė konkrečių faktų, kurie sudarytų pagrindą abejoti Šiaulių
apygardos teismo teisėjų nešališkumu, o pareiškime nurodomi argumentai yra grindžiami tik
prielaidomis, subjektyviais samprotavimais apie bylos eigą ir baigtį, todėl neduoda pagrindo išvadai,
kad kurie nors Šiaulių apygardos teismo teisėjai dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių gali būti
šališki ar suinteresuoti šios bylos baigtimi.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 69 straipsniu, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių
bylų skyriaus pirmininkas
n u t a r i a:
Atmesti pareiškėjo S. T. 2008 m. rugsėjo 16 d. pareiškimą dėl Šiaulių apygardos teismo teisėjų
nušalinimo nuo civilinės bylos Nr. 2S-394-44/2008 pagal pareiškėjo S. T. atskirąjį skundą dėl
Mažeikių rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 11 d, nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-1316-
147/2008 pagal pareiškėjo S. T. skundą dėl antstolio S. D. veiksmų (suinteresuotas asmuo byloje –
individuali įmonė ,,(duomenys neskelbtini)“), nagrinėjimo.
Civilinių bylų skyriaus pirmininkas: Artūras Driukas.

73
 LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
NUTARTIS
2007 m. spalio 12 d. Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas Artūras Driukas, susipažinęs su
ieškovo A. B. 2007 m. rugsėjo 23 d. nušalinimo pareiškimu Panevėžio apygardos teismo teisėjams
civilinėje byloje Nr. 2-155-338/2007 ir prašymu dėl bylos perdavimo nagrinėti kitam apygardos
teismui,
n u s t a t ė:
Lietuvos apeliaciniame teisme 2007 m. spalio 2 d. buvo gautas Panevėžio apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus pirmininko 2007 m. rugsėjo 25 d. nutartimi perduotas spręsti ieškovo A. B.
2007 m. rugsėjo 23 d. nušalinimo pareiškimas Panevėžio apygardos teismo teisėjui Rimantui Savickui
ir visam Panevėžio apygardos teismui civilinėje byloje Nr. 2-155-338/2007 pagal ieškovų A. B. , V.
B., A. B. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo
ministerijos, dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimo
pripažinimo ir žalos atlyginimo.
Nušalinimo pareiškimas motyvuojamas tuo, kad bylą nagrinėjantis teisėjas R. Savickas yra
šališkas, nes 2007 m. birželio 25 d. priėmė nutartį, kuria atsisakė pripažinti Lietuvos Aukščiausiąjį
Teismą, Lietuvos apeliacinį teismą bei Vilniaus apygardos teismą trečiaisiais asmenimis. Dėl tokio
teismo sprendimo ieškovai neteko galimybės įrodyti, kad minėti teismai yra antikonstituciniai. Be to,
A. B. teigia, jog Panevėžio teismas yra šališkas, todėl negali vykdyti teisingumo. Teisėja L.
Sankauskaitė, 2007 m. rugsėjo 14 d. priėmusi sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-65-280/2007, yra
nekompetentinga, nes netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, o taip pat 12 metų vilkino bylos
nagrinėjimą.
Nušalinimo pareiškimas atmestinas.
Teisėjo nušalinimo klausimą, vadovaujantis Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 69
straipsnio pirmąja dalimi, sprendžia atitinkamo teismo pirmininkas, teismo pirmininko
pavaduotojas arba jų paskirtas teisėjas. Tais atvejais, kai teisme, nagrinėjančiame civilinę bylą,
nėra pakankamo skaičiaus teisėjų, nušalinimo klausimą sprendžia aukštesniosios pakopos
teismas. Tokį teisinį reguliavimą sąlygoja tai, kad tuo atveju, kai dalyvaujantis byloje asmuo
pareiškia nušalinimą visiems apylinkės ar apygardos teismo teisėjams, įskaitant šio teismo
pirmininką, teisme nelieka subjektų, pagal įstatymą galinčių spręsti teisėjams pareikšto
nušalinimo klausimą. Kadangi ieškovo A. B. 2007 m. rugsėjo 23 d. nušalinimo pareiškimas buvo
pateiktas ne tik dėl Panevėžio apygardos teismo teisėjo R. Savicko, bet ir dėl visų Panevėžio
apygardos teismo teisėjų nušalinimo nuo civilinės bylos Nr. 2-155-338/2007 nagrinėjimo, jis
spręstinas aukštesniame teisme, tai yra Lietuvos apeliaciniame teisme (CPK 69 str. 1 d., 3 str. 6 p.).
Pagal CPK 64-66 straipsnius teisėjas turi nusišalinti arba būti nušalintas nuo bylos nagrinėjimo,
jeigu yra aplinkybių, kurios objektyviai kelia abejonių jo nešališkumu. CPK 178 straipsnyje nustatyta,
kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, tai yra nušalinimo pareiškimas
turi būti motyvuotas (CPK 68 str. 2 d.). Kaip ir visomis procesinėmis teisėmis, nušalinimo teise negali
būti piktnaudžiaujama (CPK 42 str. 5 d., 95 str.). Atkreiptinas dėmesys, kad įstatymas numato, kad už
piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis dalyvaujantiems byloje asmenims gali būti skiriama bauda
(CPK 95 str.).
Nušalinimo pareiškimas iš esmės yra grindžiamas subjektyviais A. B. samprotavimais apie
teisėjų šališkumą. Išdėstyti argumentai nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais bei nepatvirtina, kad
kurie nors Panevėžio apygardos teismo teisėjai gali būti šališki ar suinteresuoti bylos baigtimi.
Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, konstatuotina, kad CPK 65 ir 66 straipsniuose numatytų
pagrindų tenkinti Panevėžio apygardos teismo teisėjų nušalinimo nuo civilinės bylos Nr. 2-155-
338/2007 nagrinėjimo pareiškimą nėra, ir jis atmestinas kaip nepagrįstas.

74
 Atkreiptinas pareiškėjo dėmesys, jog pagrindu nušalinti bylą nagrinėjantį teisėją negali
būti aplinkybė, jog teisėjas atsisakė į bylą trečiaisiais asmenimis įtraukti Lietuvos Aukščiausiąjį
Teismą, Lietuvos apeliacinį teismą bei Vilniaus apygardos teismą arba priėmė pareiškėjui
nepalankų sprendimą. Teisėjų atlikti procesiniai veiksmai įstatymų nustatyta tvarka gali būti
skundžiami ir peržiūrėti tik instancine tvarka (CPK XVI skyriaus ,,Bylų procesas apeliacinės
instancijos teisme“ bei XVII skyriaus ,,Bylų procesas kasaciniame teisme“ tvarka).
Dėl šių priežasčių, spręsti teisėjo R. Savicko nušalinimo klausimą nuo civilinės bylos Nr. Nr. 2-
155-338/2007 nagrinėjimo, o taip pat tikrinti ar teisėja L. Sankauskaitė vilkino civilinės bylos Nr. 2-
65-280/2007 nagrinėjimą bei ar šioje byloje priėmė pagrįstą sprendimą, Lietuvos apeliacinis teismas,
spręsdamas Panevėžio apygardos teismo nušalinimo klausimą, neturi įgaliojimų. Teisėjo nušalinimo
klausimą konkrečioje civilinėje byloje CPK 69, 70 straipsnių nustatyta tvarka sprendžia atitinkamo
teismo pirmininkas, teismo pirmininko pavaduotojas, Civilinių bylų skyriaus pirmininkas arba jų
paskirtas teisėjas (CPK 69 str. 1 d.). Todėl pareiškėjo A. B. argumentai, susiję su konkrečių, bylą
nagrinėjančių, teisėjų nešališkumu ir kompetencija, nenagrinėtini.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 69 straipsniu, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių
bylų skyriaus pirmininkas
n u t a r i a:
Atmesti ieškovo A. B. 2007 m. rugsėjo 23 d. nušalinimo pareiškimą Panevėžio apygardos
teismo teisėjams civilinėje byloje Nr. 2-155-338/2007.
Civilinių bylų skyriaus pirmininkas Artūras Driukas

75
 ŽINYBINGUMAS IR TEISMINGUMAS

Klausimai:
1. Teismų kompetencija.
2. Žinybingumo samprata.
3. Teismingumo samprata.
4. Teismingumo rūšys.
 Rūšinis (dalykinis) teismingumas;
 Teritorinis teismingumas (bendrasis, alternatyvusis, išimtinis, sutartinis, kelių
susijusių bylų teismingumas);
 Funkcinis teismingumas.
5. Bylos, teismo priimtos savo žinion, perdavimas kitam teismui. (forum non convenience)
6. Ginčų perdavimas spręsti trečiųjų teismams (arbitražui).

Šaltiniai:
1. V.Mikelėnas. Civilinis procesas. I dalis. Vilnius 1997 m. 245p.-263p.
2. E.Laužikas, V.Mikelėnas, V.Nekrošius Civilinio proceso teisė, I tomas, Justitia, Vilnius 2003,
229-252p.
3. Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso komentaras, I dalis, Justitia, Vilnius 2004,
109p.-155p.

Skaitiniai:
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. rugpjūčio 21 d. Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Marytės Mitkuvienės, Donato Šerno ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. Š.
, V. D. , I. L. ir J. L. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. birželio 11 d. nutarties,
kuria byla perduota pagal teismingumą, civilinėje byloje Nr. 2-611-324/2008 pagal I. L. , V. Š. , V.
D. , J. L. ieškinį atsakovei J. M. Padegimienei, tretieji asmenys J. Š. , L. D. , V. L. , V. L. , dėl
sutarties patvirtinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
Ieškovai kreipėsi į Kauno apygardos teismą su prašymu patvirtinti jų ir atsakovės patalpų
pirkimo–pardavimo sutartis.
Atsakovė prašė Kauno apygardos teismą bylą pagal teismingumą perduoti nagrinėti Klaipėdos
apygardos teismui, nes turtas, dėl kurio kilo ginčas, yra adresu (duomenys neskelbtini).
Kauno apygardos teismas 2008 m. birželio 11 d. nutartimi prašymą dėl bylos
perdavimo pagal teismingumą Klaipėdos apygardos teismui tenkino. Nurodė, kad ieškinio dalykas yra
prašymas patvirtinti pirkimo-pardavimo sandorių, pagal kuriuos ieškovai iš atsakovės nuosavybės
teise įsigijo (duomenys neskelbtini) mieste esančius nekilnojamuosius daiktus, sudarymą (CK 6.309
straipsnis). Byla iškelta Kauno m. apylinkės teisme, vadovaujantis CPK 30 straipsnio devintojoje
dalyje nurodytu teismingumo pagal ieškovo pasirinkimą pagrindu, nes sudarydamos preliminariąsias
sutartis šalys susitarė, kad jose nurodyto turto pirkimo–pardavimo sutartis pasirašys Kauno m. 18-
ajame notarų biure. Teismas sutiko su atsakove, kad nagrinėjamu atveju bylos teismingumas
nustatytinas pagal išimtinio teismingumo taisykles. Iš ieškinyje nurodytų aplinkybių teismas padarė
išvadą, jog ieškovai valdo ir naudoja jiems perdavimo–priėmimo aktais perduotą turtą, tačiau, nesant

76
notariškai patvirtinto pirkimo–pardavimo sandorio, šiuo turtu negali disponuoti. Visos šios teisės
sudaro daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą visumą (CK 4.20 straipsnis). Ieškovai pareiškė ieškinį dėl
daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą. Tokie ieškiniai teismingi nekilnojamojo daikto buvimo vietos
teismui (CPK 31 straipsnio pirmoji dalis). Teismas sutiko su ieškovais, kad bylos perdavimas pagal
teismingumą apsunkins bylos nagrinėjimą, tačiau nurodė, kad išimtinis teismingumas gali būti
keičiamas tik CPK 35 straipsnio nustatytais atvejais ir tvarka.
Atskiruoju skundu ieškovai prašo Kauno apygardos teismo 2008 m. birželio 11 d.
nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – bylą perduoti nagrinėti Kauno apygardos teismui.
Nurodo, kad:
1. Teismas netinkamai taikė CPK 30 ir 31 straipsnių nuostatas, netinkamai nustatė ginčo esmę ir
nagrinėjamos bylos pobūdį. Ieškovai prašė teismo patvirtinti jų ir atsakovės konkretaus nekilnojamojo
turto, esančio (duomenys neskelbtini), dalių pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymą. Šioje byloje
ginčas kilęs dėl sutarčių nevykdymo ir juridinių faktų, atsiradusių minėtų sutarčių pagrindu,
nustatymo. Sprendžiant bendrojo ir išimtinio teritorinio teismingumo atribojimo klausimą, lemiamą
reikšmę turi ginčo sąsaja su nekilnojamojo daikto teisiniu rėžimu. Nors patenkinus ieškinį būtų
pripažintos ieškovų daiktinės teisės į pastato dalis, tačiau ginčo atveju ieškovai tiesioginio reikalavimo
į ginčo turtą nereiškia. Atsiradusi nuosavybės teisė yra išvestinė iš patenkintų reikalavimų dėl sutarčių
patvirtinimo, tai yra ginčas nagrinėjamas dėl prievolinių santykių. Išimtinio teismingumo taisyklė
netaikoma ginčams, kylantiems iš prievolinių teisinių santykių. Ieškovų su atsakove sudarytose
preliminariosiose sutartyse yra aiškiai nurodyta jų įvykdymo vieta, tai yra turto pirkimo–pardavimo
sutartys turi būti sudarytos Kauno m. 18-ajame notarų biure. Pagal CPK 30 straipsnio 9 punktą,
ieškiniai dėl sutarčių, kuriose nurodyta įvykdymo vieta, gali būti pareiškiami pagal sutarties įvykdymo
vietą.
2. Sprendžiant teismingumo klausimą yra reikšmingos ir kitos faktinės aplinkybės. Visų šios
bylos proceso dalyvių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Kauno mieste, nėra jokios būtinybės rinkti
įrodymus (duomenys neskelbtini), nes visi įrodymai yra pateikti, didesnė šių įrodymų dalis yra Kauno
mieste, todėl byla ekonomiškiau ir operatyviau būtų išnagrinėta Kauno apygardos teisme, būtų
mažesnės bylos nagrinėjimo sąnaudos. Byla buvo iškelta prieš vienerius metus, byloje yra įvykę
parengiamieji posėdžiai, todėl bylos perdavimas Klaipėdos apygardos teismui pažeidžia proceso
koncentracijos ir operatyvumo principus, įtvirtintus CPK 7 straipsnyje. Teismas turėtų imtis
priemonių, kad būtų užkirstas kelias procesui vilkinti ir taip būtų įgyvendinti proceso tikslai.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovė J. M. P. prašo Kauno apygardos teismo 2008 m. birželio
11 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad ieškovai pareiškė ieškinį, kurio pagrindas yra daiktiniai
teisiniai santykiai. Ginčo nekilnojamasis turtas yra įregistruotas atsakovės vardu, jai priklauso
nuosavybės teisė. Teismui patenkinus ieškovų ieškinį, ginčo nekilnojamasis turtas pereitų ieškovams,
todėl laikytina, kad pareikštas ieškinys yra dėl daiktinių teisių ir jis pagal CPK 31 straipsnio 1 dalį turi
būti nagrinėjamas Klaipėdos apygardos teisme. Ieškovai nepagrįstai nurodo, kad ginčas yra kilęs iš
prievolinių teisinių santykių, kuriems išimtinio teismingumo taisyklė nėra taikoma. Ieškovai neprašo
teismo įpareigoti atsakovę įvykdyti preliminarosiomis pirkimo–pardavimo sutartimis prisiimtus
įsipareigojimus, o prašo teismo šias sutartis patvirtinti, tai yra pakeisti jų teisinį statusą ir pripažinti jas
pagrindinėmis. Ieškinys, kuris yra paduodamas pagal išimtinio teismingumo taisykles, negali būti
pagal CPK 30 straipsnio ir 33 straipsnio 3 dalį paduodamas ieškovo pasirinkimu kitam teismui.
Ieškovai taip pat nepagrįstai nurodė, kad, bylą perdavus nagrinėti pagal teismingumą, bus pažeisti
proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principai, nes atsakovė ketina kviesti liudytojus, kurie gyvena
Neringoje, bei prašyti skirti ekspertizę ginčo patalpų plotui nustatyti. Tuo atveju, jeigu teismas
pažeistų teismingumo taisykles, tai būtų pagrindas dėl proceso normų pažeidimo panaikinti teismo
sprendimą (CPK 329 straipsnio 2 dalies 6 punktas) ir bylos nagrinėjimas užsitęstų.
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas
bei absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str.
1 d., 338 str.). Teisėjų kolegija absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų

77
nenustatė, todėl šios nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tikrina tik dėl apskųstos dalies ir tik
analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus.
Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra tinkamo teisės kreiptis į teismą
įgyvendinimo sąlyga. CPK yra numatytos taisyklės, pagal kurias nustatoma konkretaus teismo
jurisdikcinė kompetencija. Jeigu priėmus ieškinį teisme paaiškėja, kad byla buvo priimta
pažeidžiant teismingumo taisykles, ši byla pagal CPK 34 straipsnio 4 dalį turi būti perduota
nagrinėti teismui, kuriam ji yra teisminga.
Byloje nagrinėjamas ginčas, ar Kauno apygardos teismas pagrįstai perdavė Klaipėdos apygardos
teismui nagrinėti bylą dėl pirkimo-pardavimo sutarties, kuria buvo perleistas nekilnojamasis turtas,
esantis (duomenys neskelbtini), patvirtinimo. Ieškovai nesutinka su Kauno apygardos teismo išvada,
kad tokie ieškiniai teismingi nekilnojamojo daikto buvimo vietos teismui. Ginčas iš esmės yra dėl to,
pagal alternatyvaus (CPK 30 straipsnio 9 dalis) ar išimtinio (CPK 31 straipsnis) teismingumo
taisykles turi būti nustatoma vieno iš apygardos teismų kompetencija nagrinėti jau priimtą
ieškinį.
Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant klausimą dėl tinkamos teismingumo taisyklės
taikymo būtina nustatyti ginčo objektą ir pobūdį. Iš teismui pareikšto ieškinio matyti, kad ieškovai
reikalauja teismo patvirtinti jų su atsakove sudarytas nekilnojamojo daikto preliminariąsias pirkimo–
pardavimo sutartis. Kolegija sutinka su atsakovės argumentais, kad ieškinys dėl preliminariųjų
pirkimo-pardavimo sutarčių patvirtinimo yra iš esmės ieškinys dėl nuosavybės teisių į minėtomis
sutartimis perleistą nekilnojamąjį turtą ar jo dalį ir šios kategorijos ieškiniams taikytinos išimtinio
teismingumo taisyklės (CPK 31 straipsnis). Išimtinio teismingumo atveju įstatymas įsakmiai
įvardija teismą, kuris turi nagrinėti bylą. Nagrinėjamu atveju bylą turi nagrinėti Klaipėdos
apygardos teismas, kadangi nekilnojamasis turtas, dėl kurio vyksta ginčas, yra (duomenys neskelbtini).
Apeliantai nurodo, kad bylos perdavimas nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui
prieštarauja CPK 7 straipsnyje įtvirtintiems proceso koncentracijos ir operatyvumo principams.
Kolegija pažymi, kad ieškovų nurodyti argumentai nesudaro pagrindo nukrypti nuo įstatyme
įtvirtintos išimtinio teismingumo taisyklės, nes CPK 31 straipsnyje yra aiškiai nurodyta, kokiais
atvejais yra taikoma išimtinio teisingumo taisyklė ir kada nuo jos galima nukrypti. Ieškovų
nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo nesilaikyti CPK 31 straipsnyje numatytos išimtinio
teismingumo taisyklės. Kolegija taip pat pastebi, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 6 punktą
išimtinio teismingumo taisyklės pažeidimas yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovų pareikštas ieškinys yra
teismingas Klaipėdos apygardos teismui, todėl Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis CPK 34
straipsnio 2 dalies 4 punktu, pagrįstai šį ieškinį 2008 m. birželio 11 d. nutartimi perdavė pagal
teismingumą Klaipėdos apygardos teismui.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337
straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2008 m. birželio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėjai: Marytė Mitkuvienė, Donatas Šernas, Vigintas Višinskis.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. balandžio 27 d.Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Janinos Januškienės ir Teodoros Staugaitienės
(pranešėja),

78
 rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus
miesto savivaldybės biudžetinės įstaigos „Biudžetinių įstaigų buhalterinė apskaita“ kasacinį
skundądėl Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 22 d. nutarties ir Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 28 d. nutarties
peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo VSDFV Anykščių skyriaus ieškinį atsakovui Vilniaus
miesto savivaldybės biudžetinei įstaigai „Biudžetinių įstaigų buhalterinė apskaita“ dėl žalos
atlyginimo; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, – Vilniaus miesto
savivaldybė.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV, Fondas)
Anykščių skyrius reiškia ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinei įstaigai
„Biudžetinių įstaigų buhalterinė apskaita“ ir prašo atlyginti 4737,13 Lt žalos, padarytos valstybinio
socialinio draudimo fondo biudžetui; ieškinyje nurodoma, kad atsakovas 1996 m. birželio 25 d.
pažymoje Nr. 97 pateikė neteisingus duomenis apie L. N. draudžiamąsias pajamas; jai apskaičiuota ir
nuo 1996 m. gegužės 30 d. iki 2005 m. rugsėjo 30 d. išmokėta didesnė, negu pagal darbo užmokestį
priklausytų, invalidumo pensija, permokėta 4737,13 Lt.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė
Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas 2006 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi perdavė
bylą nagrinėti Vilniaus miesto 3–iajam apylinkės teismui. Teismas nustatė, kad byla Vilniaus miesto
1–ajame apylinkės teisme buvo priimta, pažeidžiant teismingumo taisykles (CPK 34 straipsnio 2
dalies 4 punktas); juridiniam asmeniui ieškinys pareiškiamas CPK 29 straipsnyje nustatyta tvarka, t. y.
teismui pagal atsakovo buveinę, nurodytą juridinių asmenų registre. Šiuo atveju atsakovo buveinė
Vilniuje, Vilniaus g. 39/6, yra Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo veiklos teritorijoje. Teismas
taip pat sprendė, kad ginčo šalių susiklostę santykiai nėra viešosios teisės reglamentavimo dalykas,
pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo
Nr. VIII-1927 redakcija; Žin., 2000, Nr. 85-2566, toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą byla
neperduotina nagrinėti administraciniam teismui; atsakovo prievolė atlyginti žalą nesiejama su jo
veiksmų administravimo srityje teisėtumo įvertinimu, bet kildinama iš neteisingai nurodytų duomenų
ieškovui pateiktame dokumente.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą
pagal atsakovo atskirąjį skundą, 2006 m. lapkričio 28 d. nutartimi Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės
teismo 2006 m. rugpjūčio 22 d. nutartį paliko nepakeistą. Kolegija padarė išvadą, kad pirmosios
instancijos teismas teisingai išsprendė bylos rūšinio teismingumo klausimą, tinkamai taikė CPK 29
straipsnyje įtvirtintą bendrojo teritorinio teismingumo taisyklę ir pagrįstai perdavė bylą Vilniaus
miesto 3–iajam apylinkės teismui. Kolegija pripažino nepagrįstais atskirojo skundo argumentus, kad
byloje ginčas kilo dėl viešąjį administravimą vykdančio subjekto veiksmais padarytos žalos. Kolegija
argumentavo, kad bendrąja prasme valstybinis socialinis draudimas yra viešojo administravimo sritis;
Fondo valdyba ar jos skyrius gali pareikšti ieškinį žalai, atsiradusiai jiems vykdant viešojo
administravimo funkcijas, atlyginti, tačiau šiuo atveju prašoma atlyginti žalą, atsiradusią dėl atsakovo
pateiktų neteisingų duomenų, kurių pagrindu neteisėtai permokėtos valstybinio socialinio draudimo
fondo išmokos. Kolegija nurodė, kad byla nagrinėtina bendrosios kompetencijos teisme, nes ginčas
kyla iš civilinio teisinio santykio; šiuo atveju jo pobūdžiui nustatyti neturi įtakos duomenis pateikusio
subjekto statusas, t. y. ar tai yra viešojo administravimo subjektas, ar privatus asmuo. Kolegija taip pat
sprendė, kad kilęs ginčas neatitinka ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 ar 8 punktuose nustatytų kategorijų
ginčų, kurie pagal įstatymo įtvirtintas bylų rūšinio teismingumo taisykles priskirtini nagrinėti
administraciniam teismui.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

79
 Kasaciniu skundu atsakovas prašo pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutartis
panaikinti, perduoti bylą specialiajai teisėjų kolegijai teismingumo klausimui byloje išspręsti.
Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad šalių susiklostę santykiai yra civiliniai teisiniai,
nepagrįsta teisės normomis, todėl neatitinka CPK 331 straipsnio 4 dalies 4 punkte nutarties turiniui
nustatytų reikalavimų; tokia nutartis taip pat negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta (CPK 263 straipsnio
1 dalis). Teismo argumentai, kad šalių ginčas laikytinas civiliniu, bet ne administraciniu, prieštarauja
ABTĮ 2 straipsnio 1, 4, 16, 17 punktuose, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio
18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintų Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo
nuostatų (Vyriausybės 2005 m. liepos 1 d. nutarimo Nr. 754 redakcija; Žin., 2005, Nr. 83–3066, toliau
– ir Nuostatų) 30 punkte nustatytam reglamentavimui. Pripažintina, kad atsakovas, išduodamas 1996
m. birželio 25 d. pažymą Nr. 97, vykdė teisės aktų jam nustatytą vykdomąją veiklą, t. y. viešąjį
administravimą (ABTĮ 2 straipsnio 1 punktas); vykdydamas šią veiklą, atsakovas, kaip viešojo
administravimo subjektas, įgyvendino vykdomosios valdžios atskirą funkciją (ABTĮ 2 straipsnio 4
punktas). ABTĮ 2 straipsnio 16 punkte nustatyta, kad administraciniai teisiniai santykiai atsiranda,
vykdant viešąjį administravimą; konfliktai, kilę tarp nepavaldžių vienas kitam viešojo administravimo
subjektų, yra administraciniai ginčai (ABTĮ 2 straipsnio 17 punktas). Kolegija taip pat nukrypo nuo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, kad civiliniai
teisiniai santykiai atskiras valdžios funkcijas įgyvendinančiam subjektui atsiranda vykdant ūkinę
komercinę veiklą, bet ne viešąjį administravimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje P. M. prieš J. A.,
Marijampolės apskrities viršininko administraciją ir kt., bylos Nr. 3K-37-989/2000; Teismų praktika
14, p. 226). Teismas, atsisakęs tenkinti atsakovo prašymą perduoti bylą nagrinėti administraciniam
teismui, netinkamai aiškino ir taikė ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 10 punktų nuostatas, kuriose
reglamentuotos bylų kategorijos, priskirtinos administracinių teismų kompetencijai. Esant tokioms
aplinkybėms, klausimas dėl bylos priskyrimo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui
turėjo būti sprendžiamas ABTĮ 21 straipsnyje nustatyta tvarka, tačiau apeliacinės instancijos teismas
nepagrįstai nepaisė nurodyto įstatymo normoje nustatyto reikalavimo. Teismai pažeidė rūšinio
teismingumo taisykles, tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2
dalies 6 punktas).
Atsiliepimo į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka nepateikta.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinis teismas patikrina apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu (CPK 353
straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje kasacijos dalykas yra bylų priskyrimo bendrosios
kompetencijos ir administraciniam teismams teisės klausimai.
Lietuvos Respublikoje veikia bendrosios kompetencijos teismai ir specialiosios
kompetencijos – administraciniai – teismai. Teismų procesinę veiklą reglamentuoja civilinio,
baudžiamojo ar administracinio proceso normos. Bylų paskirstymą pagal rūšinį požymį
bendrosios kompetencijos ir administraciniams teismams nustato rūšinio teismingumo taisyklės.
CPK 1 straipsnyje nustatyta, kokias bylas nagrinėja bendrosios kompetencijos teismai civilinio
proceso tvarka. Bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo ginčus dėl teismingumo
išsprendžia specialioji teisėjų kolegija, sudaryta CPK 36 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 21 straipsnio
1 dalyje nustatyta tvarka; ši teisėjų kolegija formuoja bylų paskirstymo pagal rūšinį požymį
tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo praktiką.
Ieškovas VSDFV Anykščių skyrius pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatyme (2004 m.
lapkričio 4 d. įstatymo Nr. IX–2535 redakcija; Žin., 2004, Nr. 171–6295), Valstybinių socialinio
draudimo pensijų įstatyme (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X–209 redakcija; Žin., 2005, Nr. 71–
2555) nustatytus įgaliojimus yra teritorinis valstybinio administravimo subjektas, kuris, vykdydamas
jam teisės aktų pavestas funkcijas, vykdo viešojo administravimo veiklą (ABTĮ 2 straipsnio 1, 8 dalys).

80
Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 31 straipsnyje nustatyta, kad teritoriniai skyriai moka
pensijas, pašalpas ar kitas išmokas ir tvarko jų apskaitą, priverstine tvarka išieško iš draudėjų lėšas, jų
išmokėtas iš Fondo pažeidžiant nustatytą tvarką, taip pat įstatymo nustatyta tvarka išieško dėl gavėjų
kaltės permokėtas pensijų, pašalpų ar kitų išmokų sumas ir kt. Specialiosios teisėjų kolegijos rūšinio
teismingumo klausimams spręsti praktikoje yra įtvirtinta, kad teisiniai santykiai, susiklostantys
dėl pensijos dydžio, pensijos asmenims išmokėjimo ir pan., yra viešosios, bet ne privatinės teisės
reglamentavimo dalykas, todėl ginčai, kylantys iš šių santykių, yra teismingi administraciniam
teismui (pavyzdžiui, specialiosios teisėjų kolegijos 2004 m. gegužės 31 d. nutartis, priimta byloje
pagal ieškovo J. K. ieškinį atsakovui VSDFV dėl įpareigojimo perskaičiuoti paskirtą pensiją, ir
kt.). Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Anykščių skyrius pareiškė ieškinį
atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinei įstaigai „Biudžetinių įstaigų buhalterinė apskaita“,
prašė priteisti 4737,13 Lt žalai atlyginti. Šalių ginčas kilo dėl to, kad atsakovas pateikė pažymą,
kurioje, ieškovo teigimu, nurodė neteisingus duomenis apie apdrausto asmens L. N. draudžiamąsias
pajamas, todėl jai apskaičiuota per didelė invalidumo pensija, iš valstybinio socialinio draudimo fondo
biudžeto neteisėtai permokėta 4737,13 Lt. Atsakovas kasaciniame skunde teigia, kad jis išdavė
pažymą, vykdydamas Nuostatų 30 punkte nustatytus reikalavimus, t. y. vykdė teisės aktų nustatytą
veiklą valstybinio socialinio draudimo pensijų skyrimui ir mokėjimui įgyvendinti – viešąjį
administravimą (ABTĮ 2 straipsnio 1 punktas); vykdydamas šią veiklą, jis įgyvendino atskirą
vykdomosios valdžios funkciją kaip viešojo administravimo subjektas (ABTĮ 2 straipsnio 4 punktas).
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo tarp
bendrosios kompetencijos teismo ir administracinio teismo spręsti šiuo klausimu suformuotą praktiką,
šiuos kasacinio skundo argumentus pripažįsta pagrįstais. Specialioji teisėjų kolegija 2006 m. gruodžio
19 d. išnagrinėjo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos prašymą
išspręsti ginčo pagal ieškovo VSDFV Varėnos skyriaus ieškinį atsakovui UAB „Merkys“ dėl žalos,
kuri atsirado permokėjus pensijas bendrovės darbuotojams dėl to, kad atsakovas pateikė neteisingus
duomenis apie jų draudžiamąsias pajamas, atlyginimo, rūšinio teismingumo klausimą. Priimtoje
nutartyje specialioji teisėjų kolegija nurodė, kad pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18
straipsnio 1 dalį juridiniai arba fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės Fondo administravimo įstaigos
neteisėtai išmokėjo apdraustiems asmenims tam tikras išmokas arba kurių neteisėtais (kaltais)
veiksmais buvo padaryta kitokia turtinė žala Fondui, privalo tą žalą atlyginti įstatymo nustatyta tvarka.
Specialioji teisėjų kolegija vertino, kad dokumentų, pagal kuriuos apdraustiems asmenims
nustatomos ir išmokamos socialinio draudimo išmokos, pateikimas viešojo administravimo
subjektui yra viešojo administravimo dalykas, santykių dėl VSDFV biudžetui padarytos žalos,
pateikus neteisingus duomenis apie asmenų draudžiamąsias pajamas, teisinė prigimtis nesikeičia
– jie išlieka viešosios teisės reglamentavimo dalykas, todėl ginčą dėl permokėtų pensijų sumų
išieškojimo pripažino nagrinėtinu administraciniame teisme (ABTĮ 3 straipsnio 1 dalis).
Teisėjų kolegija, nagrinėdama atsakovo kasacinį skundą dėl rūšinio teismingumo taisyklių
pažeidimo, sprendžia, kad, esant suformuotai specialiosios teisėjų kolegijos praktikai dėl
nurodytos kategorijos ginčų rūšinio teismingumo, netikslinga kreiptis į šią kolegiją
nagrinėjamos bylos teismingumui nustatyti, kaip to prašoma kasaciniame skunde (CPK 36
straipsnio 2 dalis). Tapatus ginčo subjektų teisinis statusas viešojo administravimo santykiuose
ir ta pati ginčo dėl žalos valstybinio socialinio draudimo fondui prigimtis yra pagrindas išvadai,
kad šis ginčas nagrinėtinas ne bendrosios kompetencijos, bet administraciniame teisme (ABTĮ 3
straipsnio 1 dalis). Tokia išvada dėl bylos teismingumo suponuoja atitinkamą skundžiamų
nutarčių teisėtumo vertinimą bei procesinius padarinius.
Teismas, priimdamas ieškinį, privalo ex officio išsiaiškinti teisės kreiptis į teismą prielaidas ir
įstatymų nustatytas jos tinkamo įgyvendinimo sąlygas. Ieškinio priėmimą bendrosios kompetencijos
teisme reglamentuoja CPK 137 straipsnio normos. Teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu ieškinys
nenagrinėtinas teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Šiuo pagrindu būtina pareiškimą
atsisakyti priimti, kai jis pagal CPK 1, 22 straipsnius nepriskirtinas nagrinėti civilinio proceso
tvarka. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas Valstybinio socialinio draudimo fondo
valdybos Anykščių skyriaus ieškinio pareiškimą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės
biudžetinei įstaigai „Biudžetinių įstaigų buhalterinė apskaita“, pažeidė CPK 137 straipsnio 2

81
dalies 1 punkto normą ir iškėlė civilinę bylą dėl ginčo, nenagrinėtino bendrosios kompetencijos
teisme.
CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu
ieškinys neteismingas tam teismui. Remiantis šiuo pagrindu ieškinį atsisakoma priimti, kai byla
priskirtina bendrosios kompetencijos teismui nagrinėti civilinio proceso tvarka, tačiau pareiškimas
paduotas nesilaikant CPK nustatytų rūšinio ar teritorinio teismingumo taisyklių, pagal kurias
nustatomas konkretus pirmosios instancijos teismas, kuriam byla yra teisminga. Teismas priimtą
nagrinėti jam neteismingą civilinę bylą turi pagal CPK nustatytas teismingumo taisykles
perduoti nagrinėti kitam bendrosios kompetencijos teismui (CPK 34 straipsnio 2 dalies 4
punktas). Nagrinėjamu atveju procesinė padėtis neatitiko CPK 34 straipsnio 2 dalies 4 punkte
nustatytų sąlygų, nes pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai priėmęs nurodytą Valstybinio
socialinio draudimo fondo valdybos Anykščių skyriaus ieškinio pareiškimą, neteisėtai iškėlė
bendrosios kompetencijos teismuose nenagrinėtiną civilinę bylą; šios bylos perdavimas kitam
bendrosios kompetencijos pirmosios instancijos teismui pripažintinas neteisėtu. Apeliacinės
instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, todėl nepagrįstai paliko
nepakeistą skundžiamą pirmosios instancijos teismo 2006 m. rugpjūčio 22 d. nutartį perduoti bylą
nagrinėti kitam bendrosios kompetencijos teismui.
Rūšinio teismingumo taisyklės pažeidimas yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo
pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 6 punktas). Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai,
pripažinę, kad byla pagal ieškovo VSDFV Anykščių skyriaus ieškinį atsakovui Vilniaus miesto
savivaldybės biudžetinei įstaigai „Biudžetinių įstaigų buhalterinė apskaita“ dėl žalos atlyginimo
nagrinėtina bendrosios kompetencijos teisme, pažeidė įstatymų reikalavimus dėl rūšinio teismingumo,
todėl teismų nutartys naikintinos nurodytu pagrindu.
CPK normose nenumatyta bendrosios kompetencijos teismui teisės iškeltos, bet nagrinėti
civilinio proceso tvarka nepriskirtos, bylos perduoti nagrinėti administraciniam teismui; CPK
34 straipsnyje reglamentuojamas teismo priimtos savo žinion bylos perdavimas kitam
bendrosios kompetencijos teismui, todėl šio straipsnio 2 dalies 4 punkto norma dėl civilinės bylos
perdavimo pagal teismingumą kitam teismui nagrinėti tokiais atvejais netaikytina. Tuo atveju,
kai bendrosios kompetencijos teismas negali pats išspręsti bylos iš esmės ir neturi teisės bylą
perduoti nagrinėti administraciniam teismui, pagal CPK nustatytą reglamentavimą jis turi teisę
tik bylą užbaigti be teismo sprendimo. Toks bylos užbaigimas neturi užkirsti kelio
suinteresuotam asmeniui, nepažeidžiant ABTĮ nustatytos tvarkos ir sąlygų, pareikšti tapatų
reikalavimą administraciniame teisme. Remiantis CPK 293 straipsnio 1 punktu, ši civilinė byla turi
būti nutraukta kaip nenagrinėtina bendrosios kompetencijos teisme.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 87 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 359 straipsnio 1 dalies 6 punktu ir 5 dalimi, 362 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 22 d. nutartį ir Vilniaus apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 28 d. nutartį panaikinti ir bylą pagal
ieškovo VSDFV Anykščių skyriaus ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinei įstaigai
„Biudžetinių įstaigų buhalterinė apskaita“ dėl žalos atlyginimo nutraukti.
Grąžinti Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinei įstaigai „Biudžetinių įstaigų buhalterinė
apskaita“ , įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinė Vilniuje, Vilniaus g. 39/6, už kasacinį
skundą 2007 m. sausio 3 d. mokėjimo nurodymu Nr. 39 SEB Vilniaus banke sumokėtą 100 (vieną
šimtą litų) Lt žyminį mokestį.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai: Janina Stripeikienė, Janina Januškienė, Teodora Staugaitienė.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

82
 NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. birželio 20 d.Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Virgilijaus Grabinsko ir Egidijaus Laužiko
(pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo G. P. kasacinį
skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 23 d.
nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. M. ieškinį atsakovui G. P. dėl santuokoje
įgyto turto padalijimo, nepilnamečio vaiko išlaikymo dydžio pakeitimo; trečiasis asmuo –
Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnyba.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismo 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimu iš atsakovo
priteistas išlaikymas jo ir ieškovės nepilnamečiam vaikui. Vilniaus rajono apylinkės teismo 1997 m.
vasario 19 d. sprendimu šalių santuoka nutraukta, 1997 m. lapkričio 21 d. įregistruota šalių ištuoka.
Ieškovės gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), o atsakovo – (duomenys neskelbtini). Šalys
santuokoje įgijo vieno kambario butą (duomenys neskelbtini), kuris šiuo metu nepadalytas. Norėdama
atsidalyti santuokoje įgytą turtą, ieškovė kreipėsi į ištuokos bylą nagrinėjusį Vilniaus rajono apylinkės
teismą ir prašė padalyti santuokoje su atsakovu įgytą turtą – nurodytą butą – ir pakeisti Vilniaus rajono
apylinkės teismo 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1419/96 priteistą išlaikymo
nepilnamečiam sūnui M. G., gim. (duomenys neskelbtini), dydį, priteisiant išlaikymą periodinėmis
išmokomis po 600 Lt kas mėnesį iki sūnaus pilnametystės. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2007 m.
lapkričio 5 d. nutartimi civilinėje byloje 2-3252-341/2007 atsisakė priimti ieškinį ir pasiūlė ieškovei
kreiptis į Vilniaus miesto 2–ąjį apylinkės teismą pagal teismingumą. Šis teismas 2007 m. lapkričio 22
d. nutartimi civilinėje byloje 2-10825-545/2007 taip pat atsisakė priimti ieškovės ieškinį,
motyvuodamas tuo, kad ieškinys teismingas Vilniaus rajono apylinkės teismui. Ieškovė antrą kartą su
ieškiniu kreipėsi į Vilniaus rajono apylinkės teismą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2007 m. gruodžio 5 d. nutartimi antrą kartą atsisakė priimti
ieškinį. Teismas dar kartą pasiūlė ieškovei pateikti ieškinį Vilniaus miesto 2– ajam apylinkės teismui.
Teismas, nurodė, kad ieškinio reikalavimas yra padalyti santuokinį turtą. Teismas pabrėžė, kad kai,
nutraukus santuoką, nagrinėjami turto padalijimo reikalavimai, taikomos išimtinio teismingumo
taisyklės. Teismas taip pat nurodė, kad jeigu vienas iš ieškovo reikalavimų turi būti pareiškiamas pagal
išimtinio teismingumo taisykles, tai ieškinys paduodamas pagal išimtinio teismingumo taisykles, todėl
ir ieškinio reikalavimas dėl išlaikymo dydžio pakeitimo turi būti nagrinėjamas pagal išimtinio
teismingumo taisykles (CPK 33 straipsnio 3 dalis).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. vasario 23 d.
nutartimi patenkino ieškovės atskirąjį skundą, panaikino Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007 m.
gruodžio 5 d. nutartį, priėmė ieškovės ieškinį ir perdavė bylą Vilniaus rajono apylinkės teismui
nagrinėti iš esmės. Kolegija šalių ginčą pripažino šeimos byla, todėl nurodė, kad dalytinas turtas
Vilniuje, bet ieškinys dėl Vilniuje esančio ir santuokos metu įgyto turto padalijimo negali būti
nagrinėjamas pagal šio turto buvimo vietą, nes šeimos bylos priskirtos nagrinėti pagal CPK 29–30
straipsniuose nustatytas teismingumo taisykles (CPK 31 straipsnio 1 dalis). Teismas nurodė, kad
ieškovės reikalavimai kildinami iš šeimos teisinių santykių, todėl teismingumui neturi įtakos
aplinkybė, kad šalys yra išsituokusios. Teismas taip pat nurodė, kad šiuo atveju teismams net tris
kartus atsisakius priimti ieškovės ieškinį pažeisti proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principai
ir CPK 36 straipsnis.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

83
 Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 23 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007
m. gruodžio 5 d. nutartį. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino CPK 31 straipsnio 1 dalį, nes nepagrįstai
taikė išimtinio teismingumo taisyklės išimtį, t. y. ieškovės ieškinį dėl santuokoje įgyto turto
padalijimo, išlaikymo nepilnamečiam vaikui dydžio pakeitimo pripažino teismingu ištuokos bylą
anksčiau nagrinėjusiam teismui. Vilniaus rajono apylinkės teismas 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimu
nutraukė ginčo šalių santuoką, todėl kasatorius mano, kad dabar pateiktas ieškinys dėl nekilnojamojo
turto padalijimo teismingas turto buvimo vietos teismui. Kasatorius nurodo, kad tokį teiginį patvirtina
ir kasacinio teismo praktika, nuo kurios nukrypo Vilniaus apygardos teismas skundžiamoje nutartyje
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. birželio 11 d.
nutartis civilinėje byloje K. D. v. A. D., byla Nr. 3K-3-677/2001).
2. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškinio
reikalavimas dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui dydžio pakeitimo taip pat turi būti nagrinėjamas
pagal išimtinio teismingumo taisykles. Šį teiginį kasatorius grindžia CPK 33 straipsnio 3 dalyje
nustatyta taisykle, kad jeigu vienas iš ieškovo reikalavimų turi būti pareiškiamas pagal išimtinio
teismingumo taisykles, tai ieškinys paduodamas pagal išimtinio teismingumo taisykles.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasatorius skundžia teismo nutartį, kuria priimtas ieškovės ieškinys ir pagal CPK 29, 30
straipsniuose nustatytą teismingumą byla perduota nagrinėti Vilniaus rajono apylinkės teismui. Šiuo
atveju kasacinio nagrinėjamo dalykas yra tik vienas klausimas – ar apeliacinės instancijos teismas
teisingai aiškino ir taikė teismingumą reglamentuojančias proceso teisės normas (CPK 29–31
straipsnius). Pagal Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalį valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas,
Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas. Teisminės valdžios paskirtis – įgyvendinti
teisingumą. Vykdydamas teisingumą, teismas, kaip valdžios institucija, priima teisingumo aktą
remdamasis specialiomis procedūrinėmis taisyklėmis. Viena jų yra vadovavimasis teisminės
gynybos prieinamumo ir universalumo principu. Šis principas nustatytas 1948 m. gruodžio 10 d. JT
Generalinės Asamblėjos priimtos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 8 straipsnyje, 1950 m.
lapkričio 4 d. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje,
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir reiškia teisę kreiptis į teismą, t. y. teisę į
ieškinį, kuri procesiniu teisiniu atžvilgiu suprantama kaip teisė pareikšti ieškinį (CPK 5 straipsnis).
Tam, kad būtų įgyvendintas nurodytas principas, teisminė gynyba turi būti efektyvi. Ji yra tuo
veiksmingesnė, kuo greičiau išnagrinėjama byla ir kuo skubiau įvykdomas sprendimas, t. y.
įgyvendinamas proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principas (CPK 7 straipsnis). Dėl to
ginčai dėl teismingumo tarp teismų neleidžiami. Priešingu atveju būtų vilkinamas bylos
nagrinėjimas, teismo sprendimo, kaip teisingumo akto, priėmimas ir taip pažeidžiama konstitucinė
asmens teisė į tai, kad pagal įstatymą sudarytas nepriklausomas ir nešališkas teismas per kiek
įmanoma trumpesnį laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų jo bylą (CPK 36
straipsnis; Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d. nutarimas). Be to, tam tikrų teisinių santykių
ypatumai negali paneigti asmens konstitucinės teisės kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių ar laisvių
gynimo.
Viena iš teisės kreiptis į teismą (teisės pareikšti ieškinį) įgyvendinimo sąlygų yra bylos
teismingumas teismui, į kurį kreipiamasi (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Pagal CPK 31
straipsnio 1 dalį ieškiniai dėl daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą, dėl naudojimosi
nekilnojamuoju daiktu, išskyrus pareiškimus dėl sutuoktinių turto padalijimo santuokos
nutraukimo bylose, dėl arešto nekilnojamajam daiktui panaikinimo teismingi nekilnojamojo
daikto ar pagrindinės jo dalies buvimo vietos teismui (lot. forum rei sitae). Tai yra išimtinis
teismingumas, nes įstatyme įsakmiai nustatytas teismas, kuriame turi būti nagrinėjama byla.
Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad šalių ginčas dėl santuokoje įgyto turto padalijimo ir
išlaikymo nepilnamečiam vaikui pakeitimo kilo iš šeimos teisinių santykių, o tai, kad šalys

84
išsituokusios, neturi įtakos tokio ginčo teismingumui. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus
apygardos teismas apskųstoje nutartyje netinkamai aiškino išimtinio teismingumo taisykles. Ieškovė
ieškinyje prašo padalyti santuokoje įgytą turtą – kasatoriui nuosavybės teise priteisti butą, jai priteisti
kompensaciją už 1/2 dalį buto. Tokio ieškinio reikalavimo esmė – vietoje esančios bendrosios
jungtinės nuosavybės pripažinti butą asmenine atsakovo nuosavybe. Šioje byloje esminę reikšmę turi
tai, kad šalių santuoka nutraukta anksčiau ir dabar sprendžiamas tik buto nuosavybės formos
klausimas, nes tokiu atveju nėra esminio reikalavimo (reikalavimo nutraukti santuoką), kuris lemia
kitų sudėtinių ieškinio reikalavimų teismingumą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio
reikalavimas pakeisti nekilnojamojo daikto nuosavybės formą yra ieškinys dėl nuosavybės teisės
į nekilnojamąjį turtą ir toks reikalavimas turi būti nagrinėjamas pagal išimtinio teismingumo
taisykles, t. y. tokie ginčai teismingi nekilnojamojo daikto ar pagrindinės jo dalies buvimo vietos
teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. birželio
11 d. nutartis civilinėje byloje K. D. v. A. D., byla Nr. 3K-3-677/2001). Teisėjų kolegija pripažįsta
pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą dėl kito ieškovės reikalavimo pakeisti išlaikymo
nepilnamečiam vaikui dydį teismingumo. Šioje byloje vienas iš ieškovės reikalavimų turi būti
pareiškiamas pagal išimtinio teismingumo taisyklę, todėl, vadovaujantis CPK 33 straipsnio 3
dalimi, visas ieškinys turi būti paduodamas pagal išimtinio teismingumo taisykles ir yra
teismingas prašomo padalyti nekilnojamojo daikto buvimo vietos teismui, t. y. Vilniaus miesto
2– ajam apylinkės teismui. Taip pat pažymėtina, kad, priimdamas ieškovės ieškinį, Vilniaus
apygardos teismas pažeidė CPK 137 straipsnį, nes civilinės bylos iškėlimas, kaip civilinio proceso
stadija, kurioje inter alia sprendžiamas ieškinio priėmimo klausimas, galimas tik pirmosios
instancijos teisme (CPK 135– 139 straipsniai).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, perduodamas bylą nagrinėti
Vilniaus rajono apylinkės teismui, pažeidė išimtinio teismingumo taisykles ir netinkamai aiškino bei
taikė CPK 31 straipsnio 1 dalį, 33 straipsnio 3 dalį. Taip pat šioje byloje nesilaikyta teisminės gynybos
prieinamumo ir universalumo principo, neįgyvendintas proceso koncentracijos ir ekonomiškumo
principas (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Konstitucijos 30
straipsnis, CPK 5, 7 straipsniai). Dėl to Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2008 m. sausio 23 d. nutartis naikintina ir byla perduotina nagrinėti Vilniaus miesto 2– ajam
apylinkės teismui nuo civilinės bylos iškėlimo stadijos.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,vadovaudamasi
CPK 31 straipsnio 1 dalimi, 33 straipsnio 3 dalimi 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 straipsniu,
362 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 23 d.
nutarties dalį, kuria byla perduota nagrinėti Vilniaus rajono apylinkės teismui, panaikinti ir perduoti
bylą nagrinėti Vilniaus miesto 2– ajam apylinkės teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai: Janina Stripeikienė, Virgilijus Grabinskas, Egidijus Laužikas.

85
 CIVILINIO PROCESO ESMĖ

Turinys:

 
1.Civilinio proceso teisės sąvoka.
2. Procesinės teisės santykis su materialine teise.
3. Proceso tikslai.
4. Civilinio proceso teisenos.
5. Subjektinių teisių gynimo ir ginčų sprendimo formos.

Civilinio proceso paskirtis yra užtikrinti greitą ir teisingą visų privačių ginčų išsprendimą,
ginčijamų civilinių teisių bei pareigų nustatymą. Civilinio proceso tikslai – ginti asmenų, kurių
materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus,
tinkamai taikyti įstatymus teismui nagrinėjant civilines bylas, priimant sprendimus bei juos
vykdant, taip pat kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių, aiškinti ir plėtoti teisę (CPK
2 str.). Įgyvendinant šiuos tikslus būtina vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo
principais (CPK3 str., CK1.5 str.). Įstatymas įpareigoja teismą užtikrinti proceso koncentracijos
ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė į tai, kad byla būtų išnagrinėta per
įmanomai trumpiausią laiką, yra viena iš sudėtinių teisės į teisingą bylos nagrinėjimą dalių ir
įpareigoja teismą rūpintis kiek įmanoma greitesniu bylos išnagrinėjimu. Civilinio proceso tikslai
taip pat reikalauja, kad teismas siektų kuo greičiau išnagrinėti bylą ir atkurti teisinę taiką tarp
ginčo šalių, nesudarytų sąlygų vilkinti bylą (CPK 2, 7, 72 str.). Valstybė turi visokeriopai skatinti
šalis taikiai išspręsti ginčą. Vienas iš pagrindinių civilinio proceso tikslų – kuo greitesnis teisinės
taikos tarp šalių atkūrimas (CPK 2 str.). Siekti šio tikslo šalis skatina proceso įstatyme įtvirtintos
tam tikros procesinės lengvatos. Viena iš tokių skatinimo priemonių - žyminio mokesčio
grąžinimas (CPK 87 str.). Siekiant skatinti taikų ginčo išsprendimą ir nepagrįstai neapsunkinti
atsakovo turtinės padėties, lyginant su ta, kuri būtų buvusi ieškovui atsisakius ieškinyje
pareikštų reikalavimų dalies po atsakovo savanoriško šių reikalavimų patenkinimo, pagal
įstatymo analogiją turi būti taikoma teisės norma, kuri nustato, jog ieškovui iš valstybės
biudžeto turi būti grąžinta 75 procentai sumokėto žyminio mokesčio, ir tais atvejais, kai ieškovas
sumažina ieškinio reikalavimus dėl to, kad atsakovas juos patenkino iki bylos nagrinėjimo iš
esmės pabaigos (CPK 3 str. 6 d., 87 str. 2 d.). Kitoks šios situacijos teisinis įvertinimas reikštų,
jog valstybė neskatina taikaus ginčo išsprendimo, o įstatymo nustatytą pareigą grąžinti žyminį
mokestį nepagrįstai perkelia besibylinėjančiam asmeniui, šiuo atveju – atsakovui. Toks teisės
aiškinimas pagrįstas įstatymų leidėjo ketinimais bei aptariamų proceso teisės normų tikslais.

86
 Šaltiniai:

1. V.Mikelėnas. Civilinis procesas. I dalis. Vilnius 1997 m. 9p.-33p.

2. D.Mikelėnienė, V.Mikelėnas. Teismo procesas: teisės aiškinimo ir taikymo aspektai. Vilnius.
1999 m.13p.-23p.
3. E.Laužikas, V.Mikelėnas, V.Nekrošius Civilinio proceso teisė, I tomas, Justitia, Vilnius 2003,
15-67p.
4. Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso komentaras, I dalis, Justitia, Vilnius 2004,
37-41p.

Skaitiniai:

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. rugsėjo 29 d. Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės
Bukavinienės, Marytės Mitkuvienės ir Gintaro Pečiulio (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų P. A. , atstovaujamo pagal
įstatymą R. A. ir V. A. , R. A. ir V. A. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m.
birželio 17 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį, civilinėje byloje Nr. 2-1081-230/2008 pagal
ieškovų P. A. , atstovaujamo pagal įstatymą R. A. ir V. A. , R. A. ir V. A. ieškinį atsakovui Lietuvos
Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai dėl Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo
komisijos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 2007 m. gegužės 31 d.
sprendimo Nr. 56-20 panaikinimo. Tretieji asmenys byloje viešoji įstaiga Alytaus apskrities S.
Kudirkos ligoninė, B. M. .
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,
Ieškovai P. A. , atstovaujamas pagal įstatymą R. A. ir V. A. , R. A. ir V. A. 2007 m. birželio 12
d. ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo VšĮ Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninės 3 000 000 Lt
neturtinės žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovai nurodė, kad dėl atsakovo darbuotojos
gydytojos B. M. kaltų veiksmų, pasireiškusių neteisėtu veikimu vykdant tiesiogines darbines
funkcijas, gimdyvės būklė nebuvo tinkamai stebima, nebuvo įvertinti galimos rizikos faktoriai,
gimdymui neprogresuojant nebuvo atliktas šioje situacijoje būtinas cezario pjūvis, todėl P. A. gimė
ypatingai sunkios sveikatos būklės ir liks invalidu visą gyvenimą. Ieškovai pažymėjo, kad gydytojos
B. M. kaltę patvirtina Valstybinio medicininio audito inspekcijos prie Lietuvos Respublikos sveikatos
apsaugos ministerijos išvados.
Ieškovai 2008 m. vasario 14 d. patikslintu ieškiniu atsakovams VšĮ Alytaus apskrities S.
Kudirkos ligoninei ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai prašė: 1) panaikinti
Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos
ministerijos 2007 m. gegužės 31 d. sprendimą Nr. 56-20; 2) priteisti iš atsakovo VšĮ Alytaus apskrities
S. Kudirkos ligoninės 3 000 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidas.
Kauno apygardos teismas 2008 m. vasario 21 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovų P. A. ,
atstovaujamo pagal įstatymą R. A. ir V. A. , R. A. , V. A. patikslintą ieškinį atsakovams VšĮ Alytaus
apskrities S. Kudirkos ligoninei, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai dėl Pacientų
sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos
ministerijos 2007 m. gegužės 31 d. sprendimo panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo. Lietuvos
apeliacinis teismas 2008 m. balandžio 17 d. nutartimi panaikino Kauno apygardos teismo 2008 m.

87
vasario 21 d. nutarties dalį, kuria buvo atsisakyta priimti reikalavimą dėl Pacientų sveikatai padarytos
žalos nustatymo komisijos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 2007 m. gegužės
31 d. sprendimo Nr. 56-20 panaikinimo, ir perdavė šio reikalavimo priėmimo klausimą pirmosios
instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko 2008 m. gegužės 6 d. nutartimi
ieškovų ieškinio reikalavimas dėl Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimo
Nr. 56-20 panaikinimo buvo išskirtas į atskirą bylą ir perduotas nagrinėti šio teismo teisėjui.
Kauno apygardos teismas 2008 m. gegužės 22 d. nutartimi nustatė terminą reikalavimo dėl
Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimo panaikinimo trūkumams pašalinti.
Ieškovai, vadovaudamiesi Kauno apygardos teismo 2008 m. gegužės 22 d. nutartimi, pateikė
2008 m. birželio 4 d. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai (tretieji
asmenys VšĮ Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninė, B. M. ), kuriuo prašė panaikinti Pacientų
sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos
ministerijos 2007 m. gegužės 31 d. sprendimą Nr. 56-20.
Kauno apygardos teismas 2008 m. birželio 17 d. nutartimi (skundžiama nutartis) ieškovų 2008
m. birželio 4 d. ieškinį atsisakė priimti bei pasiūlė ieškovams su ieškiniu kreiptis į Vilniaus miesto 3-
ąjį apylinkės teismą.
Nutartyje rašoma, kad 2004 m. liepos 13 d. Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos
sveikatai atlyginimo įstatymo Nr. IX-2361, kuris įsigaliojo nuo 2005 m. sausio 1 d., 17 straipsnio 6
dalis numato, jog pacientas ar kitas suinteresuotas asmuo, nesutikdamas su Pacientų sveikatai
padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, gali kreiptis su ieškiniu į teismą. Teismas pažymėjo,
kad tai reiškia, jog sprendimas gali būti ginčijamas teismine tvarka, tačiau tokie ginčai nėra priskirti
apygardų teismų kompetencijai. Byla pagal ieškovų ieškinį yra neteisminga apygardos teismui.
Ieškinys atsisakytas priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu. Teismo manymu, ieškinys
gali būti paduodamas apylinkės teismui pagal atsakovo buvimo vietą arba esant aplinkybėms,
nurodytoms CPK 30 straipsnyje, apylinkės teismui pagal ieškovo pasirinkimą.
Ieškovų P. A. , atstovaujamo pagal įstatymą R. A. ir V. A. , R. A. ir V. A. atstovas atskiruoju
skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2008 m. birželio 17 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš
esmės – ieškinį priimti. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pareiškus ieškinį dėl dviejų reikalavimų (dėl Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo
komisijos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos sprendimo Nr. 56-20
panaikinimo ir neturtinės žalos priteisimo) ir juos atsisakius priimti buvo pažeista CPK 33 straipsnio 4
dalis, numatanti, jog jeigu vienas reikalavimas teismingas apygardos teismui, tai visi reikalavimai
nagrinėjami apygardos teisme. Kadangi reikalavimas dėl 3 000 000 Lt žalos priteisimo teismingas
apygardos teismui, tai ir reikalavimas dėl komisijos sprendimo panaikinimo taip pat turi būti
nagrinėjamas apygardos teisme.
2. Siekiant, kad byla būtų išnagrinėta operatyviau ir ekonomiškiau, išimtiniais atvejais, ji gali
būti perduota kitam teismui (CPK 35 str. 1 d.).
3. Išskyrus bylas ir vienos iš jų nepriėmus ieškovai turės papildomų išlaidų. Šiuo atveju
nevykdomas įstatymo reikalavimas, kiek įmanoma greičiau ir teisingai apginti pažeistas ar ginčijamas
teises. Ieškovo pareikšti reikalavimai yra tarpusavyje susiję, todėl teismas juos turi nagrinėti kartu, o
ne vilkinti pažeistų teisių gynimą.
4. Ieškovai turi teisę sujungti į vieną ieškinį tarpusavyje susijusius reikalavimus (CPK 136 str. 1
d.). Ieškinio nepriėmimas ir klausimo nesprendimas pažeidžia CPK 5 straipsnio nuostatas. Be to, CPK
7 straipsnis numato, kad teismas privalo imtis visų priemonių, jog būtų užkirtas kelias vilkinti procesą.
Nagrinėjamu atveju teismas vilkina procesą nepriimdamas ieškinio.
Atskirasis skundas tenkintinas.
Byloje spręstinas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas atsisakė
priimti ieškovų ieškinį, laikytina pagrįsta ir teisėta (CPK 320 str. 1, 2 d., 338 str.).

88
 Civilinio proceso tikslai – ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų
saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, tinkamai taikyti įstatymus teismui nagrinėjant
civilines bylas, priimant sprendimus bei juos vykdant, taip pat kuo greičiau atkurti teisinę taiką
tarp ginčo šalių, aiškinti ir plėtoti teisę (CPK 2 str.). Įgyvendinant šiuos tikslus būtina vadovautis
teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (CPK3 str., CK1.5 str.). Įstatymas įpareigoja
teismą užtikrinti proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą. Žmogaus
teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė į
tai, kad byla būtų išnagrinėta per įmanomai trumpiausią laiką, yra viena iš sudėtinių teisės į
teisingą bylos nagrinėjimą dalių ir įpareigoja teismą rūpintis kiek įmanoma greitesniu bylos
išnagrinėjimu. Civilinio proceso tikslai taip pat reikalauja, kad teismas siektų kuo greičiau
išnagrinėti bylą ir atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių, nesudarytų sąlygų vilkinti bylą (CPK 2,
7, 72 str.).
Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga pažymi, jog byloje susidarė tokia situacija,
kuomet nėra užtikrinamas aukščiau nurodytų civilinio proceso tikslų įgyvendinimas, nukrypstama nuo
teisės į teisminę gynybą, proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų.
Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovai 2007 m. birželio 12 d. ieškiniu prašė priteisti iš
atsakovo VšĮ Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninės 3 000 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir
bylinėjimosi išlaidas. 2008 m. vasario 14 d. patikslintu ieškiniu atsakovams VšĮ Alytaus apskrities S.
Kudirkos ligoninei ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai ieškovai prašė panaikinti
Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos
ministerijos 2007 m. gegužės 31 d. sprendimą Nr. 56-20 bei priteisti iš atsakovo VšĮ Alytaus apskrities
S. Kudirkos ligoninės 3 000 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidas (b. l. 22-27).
Kauno apygardos teismas 2008 m. vasario 21 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovų 2008 m. vasario 14
d. ieškinį (b. l. 28-29). Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. balandžio 17 d. nutartimi panaikino
apygardos teismo 2008 m. vasario 21 d. nutarties dalį, kuria buvo atsisakyta priimti reikalavimą dėl
Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos
ministerijos 2007 m. gegužės 31 d. sprendimo Nr. 56-20 panaikinimo, ir perdavė šio reikalavimo
priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis teismas atkreipė
dėmesį į tai, kad teismas, atsisakydamas priimti ieškovų reikalavimą panaikinti Lietuvos Respublikos
sveikatos apsaugos ministerijos Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos 2007 m.
gegužės 31 d. sprendimą Nr. 56-20 ir tuo pat metu nurodydamas, kad ieškovai privalo pasinaudoti
ikiteismine ginčo sprendimo tvarka, tačiau neišdėstydamas aiškių tokio sprendimo pagrindų,
suformavo situaciją, ribojančią ieškovų teisę ginti savo galimai pažeistas teises bei pažeidė teisę į
greitą procesą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 17 d. nutartyje
pasisakė, jog jeigu reikalavimai negali būti nagrinėjami kartu, tai nereiškia, kad jie negali būti
nagrinėjami atskirose bylose, todėl įpareigojo pirmosios instancijos teismą ieškinio priėmimo
klausimą nagrinėti iš naujo (b. l. 30-32).
Teisėjų kolegijos įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismo išsakytas bendro pobūdžio teiginys
apie įstatyme numatytą galimybę teismui išskirti viename pareiškime sujungtus reikalavimus į atskirą
bylą, savaime nesudarė teisinio pagrindo ir būtinumo ieškovų reikalavimą dėl komisijos sprendimo
panaikinimo išskirti į atskirą bylą. Tokio reikalavimų išskyrimo tikslingumo šiuo konkrečiu atveju
neakcentavo ir Apeliacinis teismas 2008 m. balandžio 17 d. nutartyje, vertindamas Kauno apygardos
teismo 2008 m. vasario 21 d. nutarties argumentus dėl atsisakymo priimti ieškovų patikslintą ieškinį.
Apeliacinio teismo teisėjų kolegija tik pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas apskritai nesvarstė
klausimo, tikslinga ar netikslinga pareikštus reikalavimus išskirti (b. l. 30-32).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas 2008 m. gegužės 6 d. nutartimi
išskyrė iš civilinės bylos Nr. 2-321/2008 jos dalį dėl ieškovų reikalavimo panaikinti Lietuvos
Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos
2007 m. gegužės 31 d. sprendimą Nr. 56-20 ir ją perdavė nagrinėti kitam teisėjui. Šio teismo 2008 m.
gegužės 22 d. nutartyje dėl perduoto nagrinėti ieškovų reikalavimo trūkumų nurodyta, kad yra
tikslinga, jog perduotas reikalavimas būtų suformuotas atskiru pareiškimu (b. l. 35-36). Ieškovai,
vadovaudamiesi teismo 2008 m. gegužės 22 d. nutartimi, pateikė patikslintą 2008 m. birželio 4 d.
ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai (tretieji asmenys VšĮ Alytaus

89
apskrities S. Kudirkos ligoninė, B. M. ), kuriuo prašė panaikinti Pacientų sveikatai padarytos žalos
nustatymo komisijos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 2007 m. gegužės 31 d.
sprendimą Nr. 56-20 (b. l. 38-41). Apygardos teismas skundžiama 2008 m. birželio 17 d. nutartimi
ieškovų 2008 m. birželio 4 d. ieškinį atsisakė priimti bei pasiūlė ieškovams su tokiu ieškiniu kreiptis į
Vilniaus miesto 3-ąjį apylinkės teismą (b. l. 54).
Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 17 straipsnis
numato, kad Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija – ikiteisminė institucija ginčams
dėl padarytos žalos atlyginimo. Nagrinėjamu atveju Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo
komisijos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 2007 m. gegužės 31 d. sprendimu
Nr. 56-20 (b. l. 11) atsisakyta iš esmės nagrinėti ieškovų pareiškimą dėl žalos atlyginimo. Pacientų
sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos
ministerijos 2007 m. gegužės 31 d. sprendimas Nr. 56-20 patvirtina faktinę aplinkybę, kad ieškovai jau
įvykdė įstatymo reikalavimą, nes nustatyta tvarka kreipėsi į nurodytą ikiteisminę instituciją dėl
išankstinės neteisminės ginčo sprendimo procedūros. Byloje esantys įrodymai leidžia daryti išvadą,
kad ieškovai įvykdė pareigą laikytis šios kategorijos ginčų išankstinės neteisminės nagrinėjimo
tvarkos, nes kreipėsi į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Pacientų sveikatai
padarytos žalos nustatymo komisiją, kuri dėl šio pareiškimo priėmė atitinkamą sprendimą. Esant
tokioms aplinkybėms nebuvo ir nėra teisinio pagrindo išskirti tarpusavyje susijusius ieškovų
reikalavimus dėl šio komisijos sprendimo įvertinimo ir dėl neturtinės žalos priteisimo.
Atskiru ieškiniu pareikštas reikalavimas dėl Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo
komisijos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 2007 m. gegužės 31 d. sprendimo
Nr. 56-20 panaikinimo pagal rūšinio teismingumo taisykles turėtų būti paduodamas ir nagrinėjamas
apylinkės teisme (CPK 26 str.). Tačiau pareiškus ieškinį su dviem sujungtais tarpusavyje susijusiais
reikalavimais (dėl Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimo panaikinimo ir
neturtinės žalos priteisimo), abu šie reikalavimai, nesant objektyvaus teisinio pagrindo (tikslingumo)
juos išskirti, nagrinėtini apygardos teisme laikantis CPK 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos taisyklės.
Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija sutinka su apelianto motyvais, jog šiuo atveju be
pakankamo teisinio pagrindo išskyrus ieškovų ieškinio reikalavimus nagrinėti skyrium, buvo pažeistos
CPK 33 straipsnio 4 dalies nuostatos. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, abiejų nurodytų ieškinio
reikalavimų nagrinėjimas kartu leistų geriau ištirti bylos aplinkybes, atitiktų civilinio proceso tikslus
bei proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principus, leistų įgyvendinti įstatymo reikalavimą, kiek
įmanoma greičiau ir teisingai apginti pažeistas ar ginčijamas teises. Teisėjų kolegija sutinka su
apelianto argumentais, kad ieškovų pareikšti reikalavimai yra tarpusavyje susiję, todėl juos tikslinga
nagrinėti kartu.
Įstatymas nustato, kad ieškovai turi teisę sujungti į vieną ieškinį tarpusavyje susijusius
reikalavimus (CPK 136 str. 1 d.). Ieškovai viename ieškinio pareiškime pareiškę du sujungtus
reikalavimus (panaikinti Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos prie Lietuvos
Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 2007 m. gegužės 31 d. sprendimą Nr. 56-20 bei priteisti
iš atsakovo VšĮ Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninės 3 000 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir
bylinėjimosi išlaidas) įstatymo nuostatų nepažeidė, o išskirti šiuos reikalavimus dėl jų nagrinėjimo
skyrium nebuvo teisinio pagrindo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant įvairius civilinio proceso klausimus bei siekiant
kuo efektyviau išspręsti tarp šalių kilusius ginčus ir atstatyti jų pažeistas teises, turi būti
vadovaujamasi proceso koncentruotumo bei ekonomiškumo principais, pagal kuriuos teismas
privalo imtis visų CPK numatytų priemonių, kad būtų užkirstas kelias procesui vilkinti,
užtikrinti, kad byla būtų išnagrinėta per įmanomai trumpesnį laiką ir kuo ekonomiškiau (CPK7
str.). Šių principinių nuostatų pagrindu turi būti aiškinamas bei taikomas ir CPK136 straipsnis,
kuriame aptariamos ieškovo ir bylą nagrinėjančio teismo teisės sujungti ar išskirti kelis ieškinio
reikalavimus.
Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas
nagrinėjamoje situacijoje be pagrindo išskyrė, o po to atsisakė priimti ieškovų ieškinio reikalavimą dėl
Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos

90
ministerijos 2007 m. gegužės 31 d. sprendimo Nr. 56-20 panaikinimo, tuo pažeisdamas civilinio
proceso tikslus bei nukrypdamas nuo proceso koncentracijos, ekonomiškumo principų. Skundžiama
pirmosios instancijos teismo nutartis panaikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – ieškovų 2008 m.
birželio 4 d. ieškinys atsakovui Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai dėl Pacientų
sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos
ministerijos 2007 m. gegužės 31 d. sprendimo Nr. 56-20 panaikinimo (tretieji asmenys byloje VšĮ
Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninė ir B. M. ), priimtinas ir perduotinas nagrinėti Kauno apygardos
teismui. Be to, aukščiau išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija nurodo, kad pirmosios
instancijos teismas turi spręsti šio reikalavimo (datuotas 2008 m. birželio 4 d.) bei anksčiau ieškovų
pareikšto reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo sujungimo ir nagrinėjimo kartu procesinį
klausimą (CPK 136 str. 1, 4 d.).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio
2 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2008 m. birželio 17 d. nutartį panaikinti.
Klausimą išspręsti iš esmės – priimti ieškovų P. A. , atstovaujamo pagal įstatymą R. A. ir V. A. ,
R. A. ir V. A. 2008 m. birželio 4 d. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos
ministerijai dėl Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos prie Lietuvos Respublikos
sveikatos apsaugos ministerijos 2007 m. gegužės 31 d. sprendimo Nr. 56-20 panaikinimo (tretieji
asmenys VšĮ Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninė ir B. M. ) ir perduoti jį nagrinėti Kauno
apygardos teismui.
Teisėjai Alė Bukavinienė, Marytė Mitkuvienė, Gintaras Pečiulis.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. birželio 25 d. Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro
Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Alės Bukavinienės, Nijolės Piškinaitės,
sekretoriaujant Jūratei Lajauskienei,
dalyvaujant ieškovo atstovui advokatui Arūnui Kučinskui,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal
atsakovo žemės ūkio bendrovės „ Masteikiai“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2007 m.
gruodžio 28 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-910-324/2007, iškeltoje pagal ieškovo J. J.
firmos (duomenys neskelbtini) ieškinį atsakovui žemės ūkio bendrovei „ Masteikiai“ dėl skolos ir
delspinigių priteisimo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
nustatė:
J. J. firma (duomenys neskelbtini) pareiškė ieškinį dokumentinio proceso tvarka ir prašė Kauno
apygardos teismo priteisti iš atsakovo ŽŪB „ Masteikiai“ 130 000 Lt skolos, 4589,30 Lt delspinigių
bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad su atsakovu 2006 m. spalio 17 d. sudarė paskolos sutartį, pagal
kurią paskolino atsakovui 224 220 Lt javų kombainui įsigyti. Šalys susitarė, kad iki 2006 m. gruodžio
24 d. negrąžinus paskolos, atsakovas turės sumokėti ieškovui 6 procentų metines palūkanas, o
negrąžinus paskolos iki 2007 m. kovo 31 d., atsakovas privalės grąžinti javų nuėmimo kombainą
ieškovui, kuris, pardavęs, kombainą, atsiims negrąžintą paskolos dalį, o likusią pinigų dalį atiduos
paskolos gavėjui. Paaiškino, kad atsakovas grąžino dalį paskolos, o negrąžinta paskolos dalis turi būti
iš jo priteista. Už ieškinio nagrinėjimą ieškovas sumokėjo 1845,89 Lt žyminio mokesčio.

91
 Kauno apygardos teismas 2007 m. birželio 15 d. nutartimi nutarė, kad ieškinys negali būti
nagrinėjamas dokumentinio proceso tvarka ir įpareigojo ieškovą primokėti trūkstamą 1882,81 Lt
žyminį mokestį.
Ieškovui įvykdžius šį reikalavimą, Kauno apygardos teismas išnagrinėjo bylą iš esmės ir 2007
m. gruodžio 28 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Teismas priteisė iš atsakovo ieškovui 80 000 Lt
negrąžintos skolos, 4588,74 Lt delspinigių, 3728,70 Lt sumokėto žyminio mokesčio, 1000 Lt advokato
pagalbos išlaidų bei 9,30 Lt pašto išlaidų valstybei, o kitą ieškinio dalį atmetė. Nurodė, kad po ieškinio
pareiškimo teisme ieškovas grąžino atsakovui 50 000 Lt, o byloje pateikti rašytiniai įrodymai įrodo,
kad atsakovas negrąžino ieškovui pagal paskolos sutartį 80000 Lt. Dėl uždelsto sutartinės prievolės
įvykdymo turi sumokėti ieškovui delspinigius. Teismas visą ieškovo sumokėtą žyminį mokestį už
ieškinio nagrinėjimą priteisė iš atsakovo, o atsakovo patirtas advokato pagalbos išlaidas sumažino per
pusę (CPK 98 str.).

Atsakovas ŽŪB „ Masteikiai“ apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo 2007 m.
gruodžio 28 d. sprendimo dalį, kuria ieškovui iš atsakovo priteista 3728,70 Lt sumokėto žyminio
mokesčio, pakeisti ir priteisti ieškovui iš atsakovo 1160,14 Lt žyminio mokesčio. Skundą grindžia
šiais motyvais:
1) Teismas pažeidė CPK 93 straipsnio antrosios dalies nuostatą, kuri nustato, kad ieškinį
patenkinus iš dalies, bylinėjimosi išlaidos turi būti priteisiamos ieškovui proporcingai teismo
patenkintų reikalavimų daliai.
2) Ieškovas, pareikšdamas ieškinį, prašė teismo priteisti iš atsakovo 1845,89 Lt sumokėto
žyminio mokesčio. Teismas, tenkindamas ieškinio dalį, žyminį mokestį iš atsakovo turėjo priteisti
atsižvelgdamas į patenkintų reikalavimų dalį.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pagrindinis šioje byloje sprendžiamas klausimas: ar pirmosios instancijos teismas, atsakovui
savanoriškai patenkinus ieškinyje pareikšto reikalavimo dalį, turi teisę iš atsakovo ieškovui priteisti už
patenkinto reikalavimo dalies nagrinėjimą sumokėtą žyminį mokestį.
Bylinėjantis patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymas yra bylą iš esmės išsprendusio teismo
pareiga, kuri turi būti įgyvendinta remiantis proceso įstatymo nuostatomis, paprastai neatsižvelgiant į
tai, ar šalys prašė priteisti jų sumokėtą žyminį mokestį, ar tokio prašymo nepateikė. (CPK 93 str.). Tik
išimtiniais įstatyme numatytais atvejais bylinėjimosi išlaidos atlyginamos esant šalies prašymui (CPK
94, 98 str.).
Žyminis mokestis - viena iš bylinėjimosi išlaidų rūšių (CPK 79 str.), todėl jis paskirstomas pagal
taisykles, kurios taikomos visų bylinėjimosi išlaidų paskirstymui, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
CPK 93 straipsnio antrojoje dalyje įtvirtinta bendra taisyklė nustato, kad ieškinį patenkinus iš dalies,
bylinėjimosi išlaidos turi būti priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai,
o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Tačiau tuo atveju, kai ieškovas
atsisako pareikšto ieškinio dėl to, kad, pareiškus ieškinį, atsakovas ieškovo reikalavimus patenkino, tai
ieškovo prašymu teismas priteisia iš atsakovo ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 94 str. 1 d.).
CPK 87 straipsnio antroji dalis numato, kad ieškovui atsisakius ieškinio dėl to, kad pareiškus ieškinį,
atsakovas ieškovo reikalavimus patenkino iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, ieškovui grąžinami
75 procentai sumokėto žyminio mokesčio sumos. Taigi, minėtos teisės normos aiškintinos sistemiškai,
ir 75 procentus ieškovo sumokėto žyminio mokesčio už ieškinio nagrinėjimą ieškovui grąžina valstybė
iš savo biudžeto (CPK 87 str. 2 d.), o 25 procentai sumokėto žyminio mokesčio, esant ieškovo
prašymui, priteisiama iš atsakovo (CPK 94 str. 1 d.). Tačiau nurodytos proceso teisės normos
nenustato žyminio mokesčio paskirstymo taisyklių, kai atsakovas savanoriškai patenkina ieškinyje
pareikšto reikalavimo dalį, o ieškovo atsisakymo nuo šios reikalavimo dalies nėra.
Civiliniame procese vyraujantis dispozityvumo principas reiškia, kad šalys ir kiti proceso
dalyviai laisvai disponuoja jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis (CPK 13 str.). Šalys

92
plačiai naudojasi proceso įstatymo suteikiamomis procesinėmis galimybėmis: ieškovas nustato
bylos nagrinėjimo dalyką, turi teisę keisti ieškinio dalyką ir pagrindą, padidinti ar sumažinti
ieškinyje pareikštus reikalavimus, atsisakyti ieškinio, atsakovas turi teisę pripažinti ieškinį ir kt.
(CPK 42 str. 1 d.). Šaliai atsisakant ieškinio, teismas išaiškina jai tokio procesinio veiksmo teisinius
padarinius, t.y. jog byla bus nutraukta ir ateityje kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to
paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu nebebus galima (CPK 140 str. 1 d.). Sisteminė proceso įstatymo
analizė leidžia spręsti, kad ieškinio dalyko ar pagrindo pakeitimas bei ieškinyje pareikštų reikalavimų
padidinimas ar sumažinimas yra skirtingos ir savarankiškos procesinės teisės, kurios sukelia skirtingus
teisinius padarinius. Atkreiptinas dėmesys, kad keičiant ieškinio dalyką ar pagrindą, pakinta ieškinio
elementai, o sumažinant ar padidinant ieškinio reikalavimus, tik padidėja ar sumažėja ieškinio dalyko
apimtis, bet pats ieškinio dalykas nesikeičia, kadangi išlieka tas pats materialusis teisinis reikalavimas.
Nepaisant nurodytų skirtumų, abi procesinės teisės, t.y. tiek ieškinio dalyko ar pagrindo keitimas, tiek
ir reikalavimų sumažinimas ar padidinimas įgyvendinamos laikantis tų pačių proceso teisės taisyklių -
CPK 141 straipsnio nuostatų (CPK 3 str. 7 d., 42 str. 1 d., 3 str. 6 d. ir 141 str.).
Tuomet, kai po ieškinio pareiškimo ir civilinės bylos iškėlimo teisme atsakovas patenkino
ieškovo reikalavimus, teismui turi būti pateikiami ieškinyje pareikštų reikalavimų patenkinimą
įrodantys dokumentai. Gavęs šiuos dokumentus, teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines
aplinkybes, turi išaiškinti ieškovui teisę atsisakyti ieškinyje pareikštų reikalavimų ar jų dalies arba
sumažinti reikalavimus bei paaiškinti tokių procesinių veiksmų atlikimo teisinius padarinius (CPK 140
str. 1 d., 141 str., 158 str. 3 d.). Priklausomai nuo konkrečios bylos faktinių aplinkybių, atsakovui
patenkinus ieškinį, dalį ieškinio reikalavimų ar ieškinio reikalavimo dalį, gali susidaryti įvairios
procesinės situacijos, sukeliančios skirtingus teisinius padarinius.
Atsakovui savanoriškai patenkinus ieškinį, ieškovas turi teisę atsisakyti visų ieškinyje pareikštų
reikalavimų. Atsakovui patenkinus vieną iš ieškinyje pareikštų reikalavimų, ieškovas turi teisę
atsisakyti patenkinto reikalavimo. Šiais atvejais teismas atitinkamai bylą ar jos dalį nutraukia ir
grąžina ieškovui iš valstybės biudžeto 75 procentus sumokėto žyminio mokesčio (CPK 87 str. 2 d.,
140 str. 1 d.), o kitą žyminio mokesčio dalį priteisia ieškovui iš atsakovo (CPK 94 str. 1 d.).
Atkreiptinas dėmesys, kad įstatymas įpareigoja teismą grąžinti šaliai sumokėto žyminio mokesčio dalį
iš valstybės biudžeto, neatsižvelgiant į ieškinio atsisakymo priežastis (CPK 87 str. 2 d.). Tačiau
proceso įstatymo normos neįpareigoja ieškovą, atsakovui patenkinus ieškinį ar dalį pareikštų ieškinio
reikalavimų, atsisakyti ieškinio ar jo dalies. Ieškovui neatsisakius ieškinio ar jo dalies, teismas,
įvykdęs išaiškinimo pareigą, turi bylą nagrinėti iš esmės ir ieškinį ar jo dalį atmesti, nors ir nustatoma,
kad atsakovas visiškai ar iš dalies patenkino ieškinio reikalavimus bylos nagrinėjimo metu. Tokiu
atveju nebus teisinio pagrindo nei grąžinti ieškovui iš valstybės biudžeto sumokėto žyminio mokesčio
dalį, nei priteisti likusią žyminio mokesčio dalį iš atsakovo, nes bus taikoma bendroji bylinėjimosi
išlaidų paskirstymo taisyklė (CPK 93 str. 1 ir 2 d.).
Kita situacija gali susidaryti tuomet, kai atsakovas bylos nagrinėjimo teisme metu savanoriškai
patenkino ieškinyje pareikšto reikalavimo (turtinio ar neturtinio) dalį. Tokiu atveju būtina spręsti ne
ieškovo atsisakymo nuo ieškinio reikalavimo dalies, o ieškinio reikalavimo sumažinimo klausimą.
Vientiso reikalavimo išskaidymas, ieškovui atsisakant patenkintos reikalavimo dalies ir bylą šioje
reikalavimo dalyje nutraukiant, neatitiktų teisinės logikos, sukeltų painiavą ir teisinį neaiškumą,
kadangi sumažinus ieškinio reikalavimą, ieškinio elementai nesikeičia. Todėl, teisėjų kolegijos
nuomone, nėra pagrindo išskaidyti pareikštą reikalavimą į atskirus reikalavimus ir nutraukti bylos dalį.
Ieškovui pateikus pareiškimą dėl ieškinyje pareikšto reikalavimo sumažinimo, teismas šiuo klausimu
turi priimti procesinį sprendimą ir jame konstatuoti ieškinio reikalavimo sumažinimo faktą dėl to, jog
atsakovas reikalavimo dalį patenkino, ir toliau nagrinėti bylą pagal sumažintą ieškinio reikalavimą.
Toks teismo procesinis veiksmas yra reikšmingas sprendžiant žyminio mokesčio grąžinimo bei
bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimus, taip pat ateityje gali turėti reikšmės sprendžiant ieškinio
tapatumo klausimą.
Dar viena situacija gali susidaryti atsakovui patenkinus ieškinyje pareikštų reikalavimų dalį, bet
ieškovui toliau elgiantis pasyviai ir neprašant teismo sumažinti ieškinyje pareikštų reikalavimų.
Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines

93
aplinkybes, turi teisę susidariusią situaciją vertinti kaip ieškovo reikalavimų sumažinimą ir toliau bylą
nagrinėti pagal sumažintus reikalavimus.
Atsakovui patenkinus ieškinį, dalį ieškinio reikalavimų ar ieškinio reikalavimo dalį, bylos ar jos
dalies rezultatas materialiąja teisine prasme yra palankus ieškovui, nes patenkinti visi ieškovo pareikšti
materialieji teisiniai reikalavimai ar jų dalis. Todėl ieškovui turi būti grąžintas už ieškinio nagrinėjimą
visas jo sumokėtas žyminis mokestis. Priešingas teisės normų aiškinimas reikštų, jog teisiškai pagrįstą
reikalavimą pareiškęs asmuo, kitai šaliai pripažinus šio reikalavimo pagrįstumą ir patenkinus ieškinį
(ar jo dalį), nepagrįstai netektų galimybės prisiteisti jo patirtas su ieškinio pareiškimu bei bylos
nagrinėjimu susijusias išlaidas. Tai neatitiktų teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų,
neteisėtai apsunkintų pagrįstą reikalavimą pareiškusio asmens padėtį ir nepagrįstai palengvintų dėl šio
reikalavimo kalto asmens padėtį (CPK 3 str. 6 ir 7 d., 94 str. 1 d.). Nuo bendrosios bylinėjimosi išlaidų
paskirstymo taisyklės ši procesinė situacija skiriasi tik tuo, kad 25 procentai ieškovo sumokėto
žyminio mokesčio už ieškinio nagrinėjimą iš atsakovo priteisiama ieškovui tik pastarojo prašymu
(CPK 94 str. 1 d.).
Nagrinėjamoje byloje atsakovas po ieškinio pareiškimo teisme patenkino ieškovo pareikšto
reikalavimo dėl 130 000 Lt skolos bei beveik 5 000 Lt delspinigių priteisimo dalį ir penkiais mokėjimo
pavedimais, atliktais 2007 m. rugpjūčio 28 d., 2007 m. spalio 16 d., 2007 m. spalio 26 d., 2007 m.
lapkričio 13 d., 2007 m. lapkričio 19 d., sugrąžino ieškovui 50 000 Lt (tai patvirtinantys mokėjimo
nurodymai yra bylos priede). Ieškovas pripažino, jog atsakovas sugrąžino dalį reikalaujamos priteisti
sumos (b.l. 58). Nors iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, šalims
procese elgiantis pasyviai (jos neatvyko į teismo posėdį, b.l. 60), nepriėmė nutarties ir neįformino
ieškinio reikalavimų sumažinimo, tačiau ginčo tarp šalių dėl paskolos dalies grąžinimo nėra. Esant
tokioms aplinkybėms, galima spręsti, kad materialaus teisinio ginčo dalis tarp šalių išspręsta ieškovo
naudai, nes bylos dalies teisinis rezultatas atsirado dėl atsakovo veiksmų, kuriais jis pripažino ieškinį ir
net įvykdė dalį reikalavimo. Atkreiptinas dėmesys, kad teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje
ieškovo reikalavimo dalies dėl 50 000 Lt priteisimo neatmetė. Ši aplinkybė įrodo, jog nors teismas
procesiniu sprendimu ir neįformino ieškovo reikalavimų sumažinimo, tačiau faktiškai pripažino, jog
ieškinyje pareikštas reikalavimas buvo sumažintas, bet ne atmestas. Todėl ieškovui turi būti
sugrąžintas už patenkinto reikalavimo dalį sumokėtas žyminis mokestis.
Kitas teisės klausimas – iš kokio teisės subjekto – atsakovo ar valstybės turi būti priteistas
ieškovo sumokėtas žyminis mokestis, kai atsakovas savanoriškai patenkino ieškinyje pareikšto
reikalavimo dalį.
Teisėjų kolegija pažymi, kad valstybė turi visokeriopai skatinti šalis taikiai išspręsti ginčą.
Vienas iš pagrindinių civilinio proceso tikslų – kuo greitesnis teisinės taikos tarp šalių atkūrimas
(CPK 2 str.). Siekti šio tikslo šalis skatina proceso įstatyme įtvirtintos tam tikros procesinės
lengvatos. Viena iš tokių skatinimo priemonių - žyminio mokesčio grąžinimas (CPK 87 str.). Tai,
kad atsakovas savanoriškai atlygino ieškinyje pareikštus reikalavimus ar jų dalį, leidžia daryti išvadą,
kad šalys susitarė dėl ginčo ar jo dalies taikaus išsprendimo ir teismui realiai net neprireikė šios ginčo
dalies išspręsti iš esmės. Siekiant skatinti taikų ginčo išsprendimą ir nepagrįstai neapsunkinti
atsakovo turtinės padėties, lyginant su ta, kuri būtų buvusi ieškovui atsisakius ieškinyje
pareikštų reikalavimų dalies po atsakovo savanoriško šių reikalavimų patenkinimo, pagal
įstatymo analogiją turi būti taikoma teisės norma, kuri nustato, jog ieškovui iš valstybės
biudžeto turi būti grąžinta 75 procentai sumokėto žyminio mokesčio, ir tais atvejais, kai ieškovas
sumažina ieškinio reikalavimus dėl to, kad atsakovas juos patenkino iki bylos nagrinėjimo iš
esmės pabaigos (CPK 3 str. 6 d., 87 str. 2 d.). Kitoks šios situacijos teisinis įvertinimas reikštų,
jog valstybė neskatina taikaus ginčo išsprendimo, o įstatymo nustatytą pareigą grąžinti žyminį
mokestį nepagrįstai perkelia besibylinėjančiam asmeniui, šiuo atveju – atsakovui. Toks teisės
aiškinimas pagrįstas įstatymų leidėjo ketinimais bei aptariamų proceso teisės normų tikslais.
Jeigu įstatymų leidėjas įpareigojo teismą šalies sumokėto žyminio mokesčio dalį grąžinti taikos
sutarties sudarymo (net kai jos sąlygos neįvykdytos) ar ieškinio atsisakymo atveju, nepriklausomai
nuo ieškinio atsisakymo priežasčių (CPK 87 str. 2 d.), juo labiau šalis turi būti skatinama ir jai turi būti
taikomos procesinės lengvatos tais atvejais, kai byla išsprendžiama teismui neišnagrinėjus ginčo iš
esmės dėl to, jog atsakovas pareikštus reikalavimus ne tik pripažino, bet ir patenkino (CPK 3 str. 7 d.).

94
Todėl remiantis įstatymo analogijos pagrindu turi būti aiškinamos ir taikomos CPK 87 straipsnio
antrosios dalies nuostatos dėl žyminio mokesčio dalies grąžinimo, ir 75 procentai žyminio mokesčio
turi būti grąžinami ieškovui iš valstybės biudžeto ne tik ieškovui atsisakius ieškinio ar šalims sudarius
taikos sutartį, bet ir ieškovui sumažinus ieškinyje pareikštus reikalavimus dėl to, jog atsakovas
savanoriškai patenkino šių reikalavimų dalį (CPK 3 str. 6 ir 7 d.).
Atsakovas bylos nagrinėjimo teisme metu sugrąžino atsakovui 50 000 Lt, todėl ¾ už tokio
reikalavimo nagrinėjimą sumokėto žyminio mokesčio turi būti grąžinti iš valstybės biudžeto, o ¼ turi
būti priteistas ieškovui iš atsakovo (CPK 87 str. 2 d., 94 str. 1 d.). Siekiant nepagrįstai neapsunkinti
atsakovo padėties, žyminis mokestis grąžintinas taikant didesnį apmokestinimo tarifą, t.y.
apskaičiuojant jį kaip už turtinio reikalavimo iki šimto tūkstančių litų nagrinėjimą (CPK 80 str. 1 d. 1
p.).
Pastebėtina, kad ieškovas žyminio mokesčio dalį sumokėjo ne tik už reikalavimą dėl skolos bei
delspinigių priteisimo, bet ir už sumokėtą žyminį mokestį (b.l. 2). Ieškinio sumą sudaro ieškovo
pareikštas materialusis teisinis, bet ne procesinis reikalavimas. Ieškovo sumokėtą žyminį mokestį
teismas turi paskirstyti savo iniciatyva, ir žyminis mokestis nuo sumokėto žyminio mokesčio
nemokamas, todėl negali būti priteistas. Už ieškinio nagrinėjimą ieškovas turėjo sumokėti 3691,78 Lt
žyminio mokesčio, o sumokėjo 3728,70 Lt (b.l. 9, 15), todėl 36,92 Lt permokėto žyminio mokesčio
turi būti grąžinta ieškovui iš valstybės biudžeto (CPK 87 str. 1 d. 1 p.).
Pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išsprendė ginčą, tik netinkamai taikė proceso
teisės normas, nustatančias žyminio mokesčio apskaičiavimą, paskirstymą bei jo grąžinimą, todėl
nepagrįstai visą ieškovo sumokėtą žyminį mokestį priteisė iš atsakovo. Esant tokioms aplinkybėms,
žemesnės instancijos teismo sprendimas keistinas, naikintina sprendimo dalis, kuria ieškovui iš
atsakovo priteista 3728,70 Lt sumokėto žyminio mokesčio. Nustatytina, kad ieškovui iš atsakovo
priteistina 2566,78 Lt sumokėto žyminio mokesčio, o iš valstybės biudžeto grąžintina ieškovui
1161,92 Lt žyminio mokesčio (CPK 87 str. 1 d. 1 p. ir 2 d., 326 str. 1 d. 3 p.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu, teisėjų
kolegija
n u t a r i a:
Kauno apygardos teismo 2007 m. gruodžio 28 d. sprendimą pakeisti.
Kauno apygardos teismo 2007 m. gruodžio 28 d. sprendimu ieškovui J. J. firmai (duomenys
neskelbtini)iš atsakovo žemės ūkio bendrovės „ Masteikiai“ priteistą sumokėti žyminį mokestį
sumažinti iki 2566,78 Lt. Grąžinti ieškovui J. J. firmai (duomenys neskelbtini) iš valstybės biudžeto
1161,92 Lt žyminio mokesčio.
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Teisėjai: Alė Bukavinienė, Artūras Driukas, Nijolė Piškinaitė.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2005 m. lapkričio 30 d. Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Teodoros Staugaitienės (kolegijos pirmininkė), Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas) ir Antano
Simniškio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vytauto
Paunksnio kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarties ir Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 30 d. nutarties
peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vytauto Paunksnio ieškinį atsakovui Valstybinio
socialinio draudimo fondo valdybos Vilkaviškio skyriui dėl nuomos sutarties nutraukimo, turtinės
ir neturtinės žalos atlyginimo.

95
 Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas Vytautas Paunksnis prašė priteisti iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo
valdybos Vilkaviškio skyriaus 286 029,34 Lt turtinės ir 700 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei
nutraukti prieš terminą patalpų Vilkaviškyje, Maironio g. 6, 1992 m. gruodžio 30 d. nuomos sutartį,
pripažįstant, kad sutartis nutraukta dėl atsakovo kaltės. Ieškovas nurodė, kad 1992 m. gruodžio 30 d.
sutarties pagrindu išsinuomojo atsakovo patalpas Vilkaviškyje, Maironio g. 6. Šiose patalpose jis
(ieškovas) atidarė kavinę, tačiau atsakovas 1998 m. gruodžio 2 d. savavališkai atjungė elektros
energiją, taip sužlugdydamas ieškovo įmonės veiklą. Dėl to jis (ieškovas) patyrė turtinę, taip pat
neturtinę žalą, kurią turėtų atlyginti atsakovas. Kadangi jis (ieškovas) negalėjo naudotis
išsinuomotomis patalpomis pagal paskirtį dėl atsakovo kaltės, tai nuomos sutartis nutrauktina,
konstatuojant šį faktą.
Vilkaviškio rajono apylinkės teismo teisėja 2005 m. gegužės 5 d. pareiškimu prašė
Kauno apygardos teismo išspręsti klausimą dėl priešpriešinių reikalavimų sujungimo ir nagrinėjimo
kartu, nes Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilkaviškio skyrius taip pat yra pareiškęs
ieškinį V. Paunksniui dėl patalpų Vilkaviškyje, Maironio g. 6, 1992 m. gruodžio 30 d. nuomos
sutarties nutraukimo prieš terminą, taip pat dėl jo iškeldinimo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė
Kauno apygardos teismas 2005 m. gegužės 13 d. nutartimi išskyrė V. Paunksnio reikalavimą,
pareikštą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilkaviškio skyriui, nutraukti prieš terminą
patalpų Vilkaviškyje, Maironio g. 6, 1992 m. gruodžio 30 d. nuomos sutartį pripažįstant, kad sutartis
nutraukta dėl atsakovo kaltės, ir perdavė šį reikalavimą nagrinėti Vilkaviškio rajono apylinkės teismui.
Taip pat teismas pratęsė terminą atsiliepimui į ieškinį paduoti 14 dienų, skaičiuojant nuo nutarties
įsiteisėjimo. Teismas nustatė, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilkaviškio
skyriaus reikalavimas dėl nuomos sutarties nutraukimo ir V. Paunksnio iškeldinimo bei V. Paunksnio
reikalavimas šioje byloje dėl tos pačios nuomos sutarties nutraukimo yra susiję ir turi būti nagrinėjami
vienoje byloje. Ieškovo gyvenamoji vieta, atsakovo buveinė, nuomojamų patalpų buvimo vieta,
daugumos įrodymų buvimo vieta yra Vilkaviškyje, todėl abu reikalavimai operatyviau ir
ekonomiškiau bus išnagrinėti Vilkaviškio rajono apylinkės teisme toje pačioje byloje (CPK 34
straipsnio 2 dalies 1 punktas). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes bei į tai, kad ieškovo reikalavimas
dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo teismingas Kauno apygardos teismui, ieškovo reikalavimas
nutraukti prieš terminą patalpų Vilkaviškyje, Maironio g. 6, 1992 m. gruodžio 30 d. nuomos sutartį
pripažįstant, kad sutartis nutraukta dėl atsakovo kaltės, išskirtinas į atskirą bylą, kuri perduotina
nagrinėti Vilkaviškio rajono apylinkės teismui.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. birželio 30 d.
nutartimi nutraukė apeliacinį procesą pagal ieškovo atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2005
m. gegužės 13 d. nutarties dalies, kuria išskirtas į atskirą bylą ieškovo reikalavimas nutraukti prieš
terminą patalpų Vilkaviškyje, Maironio g. 6, 1992 m. gruodžio 30 d. nuomos sutartį pripažįstant, kad
sutartis nutraukta dėl atsakovo kaltės, o Kauno apygardos teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarties dalį,
kuria šis reikalavimas perduotas nagrinėti Vilkaviškio rajono apylinkės teismui, paliko nepakeistą.
Kolegija nustatė, kad pagal CPK 136, 334 straipsnius negali būti skundžiamos teismo nutartys dėl
kelių ieškinio reikalavimų išskyrimo, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti priimti
atskirąjį skundą šiuo klausimu. Dėl to, kolegijos teigimu, apeliacinis procesas dėl šios skundo dalies
nutrauktinas (CPK 315 straipsnio 5 dalis, 321 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 338 straipsnis). Kolegija
konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai perdavė bylos dalį nagrinėti Vilkaviškio rajono
apylinkės teismui, nes ši, be kita ko, nėra teisminga Kauno apygardos teismui.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas V. Paunksnis prašo panaikinti Kauno apygardos teismo
2005 m. gegužės 13 d. nutartį ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos

96
2005 m. birželio 30 d. nutartį bei perduoti šią bylą nagrinėti dėl visų pareikštų reikalavimų Kauno
apygardos teismui kaip pirmosios instancijos teismui. Nurodomi šie kasacinio skundo argumentai:
1. Ieškinio reikalavimas priteisti iš atsakovo turtinę ir neturtinę žalą yra teismingas Kauno
apygardos teismui, o reikalavimas nutraukti prieš terminą patalpų Vilkaviškyje, Maironio g. 6, 1992
m. gruodžio 30 d. nuomos sutartį, pripažįstant, kad sutartis nutraukta dėl atsakovo kaltės, turi
prejudicinę reikšmę pirmajam reikalavimui ir yra neatskiriamai su juo susijęs, nes tik nutraukus
patalpų nuomos sutartį ir išsprendus sutarties nutraukimo kaltės klausimą galima nustatyti padarytos
žalos dydį ir teisingai išspręsti šią bylą. Pagal CPK 33 straipsnio 4 dalį abu reikalavimai turėtų būti
nagrinėjami Kauno apygardos teisme.
2. Kasatoriaus nuomone, teismai nepagrįstai taikė CPK 34 straipsnio 2 dalies 1 punktą, nes šalys
byloje remiasi tik rašytiniais įrodymais, kurie yra byloje. Be to, ši teisės norma taikytina tik keičiant
teritorinį, bet ne rūšinį teismingumą. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai nemotyvavo priimtos
nutarties (CPK 360, 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas).
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos
Vilkaviškio skyrius prašo teismų priimtas nutartis palikti nepakeistas, o ieškovo kasacinį skundą
atmesti. Atsakovas nurodo, kad ieškovo reikalavimas dėl patalpų nuomos sutarties nutraukimo
pagrįstai perduotas nagrinėti Vilkaviškio rajono apylinkės teismui kaip neteismingas Kauno apygardos
teismui. Šiuo atveju teismai pagrįstai taikė CPK 34 straipsnio 1 punktą.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV. Teismų byloje nustatytos aplinkybės
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilkaviškio skyriaus reikalavimas dėl nuomos
sutarties nutraukimo, 2004 m. rugsėjo 14 d. pareikštas Vilkaviškio rajono apylinkės teisme, bei V.
Paunksnio reikalavimas dėl nuomos sutarties nutraukimo, 2004 m. lapkričio 9 d. pareikštas Kauno
apygardos teisme, yra priešpriešiniai, tarpusavyje susiję, todėl nagrinėtini vienoje byloje. V. Paunksnio
reikalavimas dėl žalos atlyginimo, pareikštas Kauno apygardos teisme kartu su reikalavimu nutraukti
nuomos sutartį, teismingas apygardos teismui, tai lemia ieškinio suma.
V. Kasacinio teismo argumentai
Civilinio proceso paskirtis yra užtikrinti greitą ir teisingą visų privačių ginčų išsprendimą,
ginčijamų civilinių teisių bei pareigų nustatymą. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių
apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog, nustatant kiekvieno asmens teises ir
pareigas ar jam pareikštą kaltinimą, jis turi teisę, kad jo byla būtų nagrinėjama per įmanomai
trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis pagal įstatymą sudaryto nepriklausomo ir
nešališko teismo. Pagal šią konvencijos nuostatą, užtikrinančią visų byloje dalyvaujančių
asmenų teisių įgyvendinimą, dalyvaujantiems byloje asmenims nustatyta pareiga savo
procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai ir veikti už greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą (CPK
7 straipsnio 2 dalis, 42 straipsnio 5 dalis), o teismas įpareigotas vadovaujantis proceso
kooperacijos, koncentracijos ir ekonomiškumo principų siekti greitesnio ir tinkamo bylos
išnagrinėjimo. Nurodomomis nuostatomis kolegija vadovaujasi, nagrinėdama šią konkrečią
kasacinę bylą.
Sprendžiant ieškinio priėmimo klausimą svarbu nustatyti, ar nėra pažeidžiamos teismingumo
taisyklės. Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui, reglamentuotas CPK IV skyriuje, yra
viena iš sąlygų tinkamai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą. Taikant rūšinio teismingumo taisykles
pirmiausia yra nustatoma, kuris (bendrosios kompetencijos ar specializuotas) teismas turi nagrinėti
bylą. Nustačius, kad bylą turi nagrinėti bendrosios kompetencijos teismas, turi būti nustatoma, kuris
pirmosios instancijos teismas (apylinkės ar apygardos) turi nagrinėti bylą. CPK 27 straipsnyje yra
nustatyta, kokios bylos yra teismingos apygardos teismams kaip pirmosios instancijos teismui, o CPK
26 straipsnyje - kokios bylos teismingos apylinkės teismui. Šiuo atveju rūšinis teismingumas yra
nustatomas pagal šiuos kriterijus: ginčo sumą, ginčo pobūdį ir ginčo šalis. Nurodyti kriterijai reiškia,
kad tokiu atveju, kada yra pareikšti tarpusavyje susiję ieškininiai reikalavimai, nustatant kelių

97
tarpusavyje susijusių ieškininių reikalavimų rūšinį teismingumą nulemia aukštesnės teismų sistemos
grandies teismo kompetencija, t. y. sudėtingesnės bylos turi būti nagrinėjamos apygardos teisme kaip
pirmosios instancijos teisme. CPK 33 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad priešieškinis, nepaisant jo
teismingumo, visais atvejais pareiškiamas tame teisme, kuriame nagrinėjamas pradinis ieškinys.
Paduotam priešieškiniui keičiant rūšinį bylos teismingumą, visa byla perduodama nagrinėti pagal
rūšinį teismingumą. Ši teisės norma ir būtų buvusi taikoma, jei V.Paunksnis ieškininį reikalavimą,
kuriame suformulavo ir apygardos teismui kompetentingą nagrinėti reikalavimą dėl žalos atlyginimo,
būtų pateikęs priešieškinio forma Vilkaviškio rajono apylinkės teismui, kuriame buvo iškelta byla
pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilkaviškio skyriaus 2004 m. rugsėjo 14 d.
ieškinį – visa byla turėtų būti perduodama nagrinėti Kauno apygardos teismui. Tačiau V. Paunksnis
savo ieškininius reikalavimus 2004 m. lapkričio 9 d. pateikė Kauno apygardos teismui. Taigi skirtingų
teisminių instancijų teismuose esant pateiktiems savarankiškiems ginčijamos nuomos sutarties šalių
reikalavimams dėl to paties dalyko buvo pagrindas spręsti šių reikalavimų sujungimo klausimą. Kauno
apygardos teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutartimi šis klausimas buvo išspręstas išskiriant reikalavimą
dėl nuomos sutarties nutraukimo iš Kauno apygardos teisme pareikšto V. Paunksnio ieškinio ir šį
reikalavimą perduodant nagrinėti Vilkaviškio rajono apylinkės teismui, siekiant išnagrinėti kartu su
apylinkės teisme pareikštu Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilkaviškio skyriaus
reikalavimu.
Laikomasi nuostatos, kad siekiant operatyvesnio ir tinkamo bylų išnagrinėjimo susiję
reikalavimai turėtų būti sujungiami ir nagrinėjami kartu, o tokiu atveju, kada vienas (keli) iš
susijusių reikalavimų yra teismingi apylinkės teismui, o kitas (kiti) - apygardos teismui, visa byla
nagrinėjama apygardos teisme (CPK 33 straipsnio 4 dalis). Šiuo aspektu pripažintina, kad
apygardos teismas, išskirdamas reikalavimus, nesukūrė prielaidų operatyvesniam šalių ginčo
išnagrinėjimui, tačiau tai nėra pagrindas pripažinti, kad Kauno apygardos teismo 2005 m.
gegužės 5 d. nutartis bei Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2005 m. birželio 30 d. nutartis yra neteisėtos ir turi būti panaikintos. Kauno apygardos teismo
teisėja, naudodamasi diskrecijos teise, išskyrė V. Paunksnio Kauno apygardos teisme pareikštus
reikalavimus (CPK 136 str.). Išskirtas ir Vilkaviškio apylinkės teismui perduotas nagrinėti
reikalavimas dėl nuomos sutarties nutraukimo yra teismingas apylinkės teismui, vadinasi, jį
nagrinėjant apylinkės teisme, apylinkės teismo kompetencija neperžengiama (CPK 26 straipenis).
Išskirtas ir Vilkaviškio rajono apylinkės teismui perduotas nagrinėti V. Paunksnio pareikštas
reikalavimas dėl nuomos sutarties nutraukimo jau išnagrinėtas kartu su Valstybinio socialinio
draudimo fondo valdybos Vilkaviškio skyriaus reikalavimu – 2005 m. rugpjūčio 30 d. priimtas
Vilkaviškio rajono apylinkės teismo sprendimas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas gali būti patikrinti
instancine tvarka. Pažymėtina, kad Vilkaviškio apylinkės teisme nagrinėjant pareikštus priešinius šalių
reikalavimus dėl nuomos sutarties nutraukimo, V. Paunksnis (tai matyti iš teismo sprendimo) sutiko su
bylos nagrinėjimu apylinkės teisme, prašė atmesti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos
Vilkaviškio skyriaus ieškinį, o jo priešieškinį dėl nuomos sutarties nutraukimo patenkinti.
Taigi nustatytos aplinkybės – išskirtos bylos išnagrinėjimo kompetentingame teisme
faktas, galimybė teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą patikrinti instancine tvarka, taip pat
minėtų koncentracijos, ekonomiškumo, kooperacijos principų taikymas - teikia pagrindą
pripažinti, kad byloje kasacine tvarka apskųstos teismų nutartys turi būti paliktos galioti.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutartį ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 30 d. nutartį palikti nepakeistas.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai: Teodora Staugaitienė, Virgilijus Grabinskas, Antanas Simniškis

98
 TEISĖS ŠALTINIAI

Klausimai:

Civilinio proceso teisės šaltiniai:

 LR Konstitucija,
 Teismų įstatymas,
 Civilinio proceso kodeksas,
 Tarptautinės sutartys,
 Teismų praktika,
Сivilinio proceso teisės normų konfliktas laike ir analogija.

Šaltiniai:
4. V.Mikelėnas. Civilinis procesas. I dalis. Vilnius 1997 m. 33p.-57p
5. E.Laužikas, V.Mikelėnas, V.Nekrošius Civilinio proceso teisė, I tomas, Justitia, Vilnius 2003,
99-132p.
6. Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso komentaras, I dalis, Justitia, Vilnius 2004,
41-45p.

Skaitiniai:
Byla Nr. 8/95

 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

 N U T A R I M A S

 Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių“ 7 straipsnio
ketvirtosios dalies ir 12 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai

 Vilnius, 1995 m. spalio 17 d.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Algirdo

Gailiūno, Kęstučio Lapinsko, Zigmo Levickio, Vlado Pavilonio, Prano Vytauto Rasimavičiaus, Stasio
Stačioko, Teodoros Staugaitienės, Stasio Šedbaro ir Juozo Žilio,

sekretoriaujant Rolandai Stimbirytei,

dalyvaujant pareiškėjo – Vyriausybės atstovui Teisingumo ministerijos sekretoriui Gintarui Švedui,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio pirmąja dalimi ir Lietuvos Respublikos
Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pirmąja dalimi, viešame Teismo posėdyje 1995 m. spalio 3 d.
išnagrinėjo bylą Nr. 8/95 pagal pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. birželio 19 d.
prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių“ 7
straipsnio ketvirtoji dalis ir 12 straipsnis atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją.

99
 Konstitucinis Teismas

nustatė:

Pareiškėjas – Lietuvos Respublikos Vyriausybė prašo Konstitucinį Teismą ištirti, ar Lietuvos

Respublikos 1991 m. gegužės 21 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių“ (Žin., 1991,
Nr. 16-415) 7 straipsnio ketvirtoji dalis ir 12 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai.

Prašyme nurodoma, kad pagal įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių“ tarptautines
sutartis sudaryti galima: patvirtinus jas Vyriausybei ar Užsienio reikalų ministerijai Vyriausybės nustatyta
tvarka, prisijungus prie jų ar ratifikavus jas Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai. Minėto įstatymo
12 straipsnis nustatė, kad visos „Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys (nepriklausomai nuo jų
sudarymo būdo. – Pareiškėjo pastaba) turi Lietuvos Respublikos teritorijoje įstatymo galią“, o tuo tarpu
Konstitucijos 138 straipsnio trečioji dalis skelbia, kad „tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos
Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis“.

Pareiškėjo nuomone, ši konstitucinė nuostata leidžia teigti, kad įstatymo galią įgyja tik Seimo
ratifikuotos tarptautinės sutartys, todėl kyla teisiškai motyvuota abejonė, ar įstatymo „Dėl Lietuvos
Respublikos tarptautinių sutarčių“ 12 straipsnis pagal reguliavimo apimtį neprieštarauja Konstitucijos 138
straipsnio trečiajai daliai.

Pareiškėjas taip pat mano, kad kitų Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių, kurios buvo
patvirtintos arba prie kurių buvo prisijungta po 1992 m. Konstitucijos priėmimo, teisinė galia tapo
neapibrėžta, nes pagal 1969 m. Vienos konvenciją dėl tarptautinių sutarčių teisės, kurios nuostatų Lietuva
įsipareigojo laikytis savo Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 29 d. pareiškimu „Dėl Lietuvos
Respublikos įsipareigojimų, kylančių iš tarptautinių sutarčių diplomatinių ir konsulinių santykių srityse“
(Žin., 1991, Nr. 4-115), šios sutartys turėtų turėti įstatymo galią. Tačiau tokia nuostata prieštarauja
Konstitucijos 138 straipsnio trečiajai daliai, o Konstitucijos 7 straipsnio pirmoji dalis numato, kad
„negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai“.

Prašyme taip pat nurodoma, jog ginčijamo įstatymo 7 straipsnio ketvirtojoje dalyje nustatyta, kad
„Lietuvos Respublikos Vyriausybė savo nutarimu pateikia ratifikuoti Lietuvos Respublikos tarptautines
sutartis Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai“, o tuo tarpu Konstitucijos 84 straipsnio 2 punktas
numato, kad Respublikos Prezidentas „pasirašo Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ir teikia jas
Seimui ratifikuoti“. Kiti Konstitucijos straipsniai tiesiogiai nenurodo, kokie subjektai gali teikti Seimui
ratifikuoti tarptautines sutartis, todėl pareiškėjui kyla abejonė, ar įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos
tarptautinių sutarčių“ 7 straipsnio ketvirtoji dalis pagal normos turinį neprieštarauja Konstitucijos 84
straipsnio 2 punktui.

Remdamasis išdėstytais motyvais, pareiškėjas prašo Konstitucinį Teismą ištirti, ar įstatymo „Dėl
Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių“:

1) 12 straipsnis pagal reguliavimo apimtį neprieštarauja Konstitucijos 138 straipsnio trečiajai daliai;

100
 2) 7 straipsnio ketvirtoji dalis pagal normos turinį neprieštarauja Konstitucijos 84 straipsnio 2 punktui.

II

Rengiant bylą teisminiam posėdžiui, pareiškėjo – Vyriausybės atstovas nurodė, kad Konstitucijos 138
straipsnio trečioji dalis, skelbianti, jog „tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos
Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis“, išskyrė vieną sutarčių sudarymo
būdą: Seimo sprendimą ratifikuoti sutartį. Pareiškėjo atstovo nuomone, sutarties ratifikavimo procedūrą
galima laikyti įstatymų leidybos procesu, nes ratifikavimui būtinas Seimo nutarimas, kurį priėmus
tarptautinės sutarties normos tampa privalomos Lietuvos Respublikoje. Tuo tarpu ginčijamame įstatyme, be
ratifikavimo, numatyti dar du tarptautinių sutarčių sudarymo būdai: patvirtinus jas Vyriausybei arba
Užsienio reikalų ministerijai Vyriausybės nustatyta tvarka ir prisijungus prie tarptautinės sutarties.

Pareiškėjo atstovas teisminiame posėdyje paaiškino, kad Konstitucija, įtvirtindama valdžių padalijimo
principą, išskyrė įstatymų leidybos ir vykdomosios valdžių funkcijas bei kompetenciją, pagal kurią
vykdomosios valdžios institucijos negali priimti norminių aktų, teisine galia prilygstančių įstatymų
leidybos institucijos aktams. Tai reiškia, kad įstatymo galią gali turėti tik Seimo ratifikuotos tarptautinės
sutartys, todėl ginčijamo įstatymo 12 straipsnis pagal reguliavimo apimtį iš dalies prieštarauja Konstitucijos
138 straipsnio trečiajai daliai.

Pareiškėjo atstovui taip pat kyla abejonė, ar ginčijamo įstatymo 7 straipsnio ketvirtoji dalis, skelbianti,
jog „Lietuvos Respublikos Vyriausybė savo nutarimu pateikia ratifikuoti Lietuvos Respublikos tarptautines
sutartis Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai“ (dabar – Seimui), neprieštarauja Konstitucijos 84
straipsnio 2 punktui. Šią abejonę pareiškėjo atstovas grindžia tuo, kad Konstitucijos 84 straipsnio 2 punktas
numato, jog Respublikos Prezidentas „pasirašo Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ir teikia jas
Seimui ratifikuoti“, tuo tarpu kiti Konstitucijos straipsniai, apibrėžiantys Vyriausybės kompetenciją,
tiesiogiai nenurodo, ar ji gali pateikti sutartį Seimui ratifikuoti.

Pareiškėjo atstovas kelia prielaidą, jog Konstitucijos 84 straipsnio 2 punktą galima aiškinti ir taip, kad
tik Respublikos Prezidentas „gali teikti Seimui ratifikuoti savo pasirašytas sutartis, tačiau pagal
Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą teisę aiškinti Konstituciją turi tik Konstitucinis Teismas“.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, ir į bendrą principą, pagal kurį valdžios institucijos turi teisę elgtis
tik taip, kaip leidžia įstatymas (Konstitucija), pareiškėjo atstovas mano, kad įstatymo „Dėl Lietuvos
Respublikos tarptautinių sutarčių“ 7 straipsnio ketvirtoji dalis pagal savo turinį prieštarauja Konstitucijos
84 straipsnio 2 punktui.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

101
 Lietuvos Respublikos teisinė sistema grindžiama tuo, kad Konstitucijai neturi prieštarauti joks
įstatymas ar kitas teisės aktas, taip pat ir Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, nes Konstitucijos 7
straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta: „Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai“. Ši
konstitucinė nuostata pati savaime negali padaryti negaliojančiais įstatymo ar tarptautinės sutarties, bet ji
reikalauja, kad jų nuostatos neprieštarautų Konstitucijos nuostatoms. Priešingu atveju Lietuvos Respublika
negalėtų užtikrinti tarptautinių sutarčių šalių teisių, kylančių iš sutarčių, teisinės gynybos, o tai savo ruožtu
trukdytų įgyvendinti įsipareigojimus pagal sudarytas tarptautines sutartis. Tai prieštarautų 1969 m. Vienos
konvencijai dėl tarptautinių sutarčių teisės, kurią Lietuvos Respublika įsipareigojo gerbti ir vykdyti
Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 29 d. pareiškimu „Dėl Lietuvos Respublikos įsipareigojimų,
kylančių iš tarptautinių sutarčių diplomatinių ir konsulinių santykių srityse“. Kartu būtų pažeisti ir
svarbiausi minėtos konvencijos principai: pacta sunt servanda – „sutarties privaloma laikytis“
(Konvencijos 26 straipsnis) ir „Dalyvis negali remtis savo vidaus teisės nuostatomis tam, kad pateisintų
sutarties nevykdymą“ (Konvencijos 27 straipsnis). Todėl svarbu, kad įstatymuose būtų nustatyta nuosekli
tarptautinių sutarčių sudarymo, vykdymo ir nutraukimo tvarka, kuri atitiktų Konstitucijos nuostatas dėl
tarptautinių sutarčių ir tarptautinės teisės šios srities principus bei normas.

Lietuvos Respublikoje tarptautinių sutarčių sudarymo, vykdymo ir nutraukimo tvarką reguliuoja šioje
byloje ginčijamas įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių“, kuris buvo priimtas 1991 m.
gegužės 21 d., t. y. iki Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo. Šiame įstatyme yra įtvirtinti
tarptautinių sutarčių sudarymo, vykdymo ir nutraukimo įgaliojimai, suteikti toms valdžios institucijoms,
kurios įstatymo priėmimo metu funkcionavo pagal Lietuvos Respublikos Laikinajame Pagrindiniame
Įstatyme įtvirtintą valdžios sistemą. Pagal galiojančią Konstituciją ji buvo iš esmės pakeista įvedant
Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, instituciją. Ginčijamas įstatymas nebuvo keičiamas
atsižvelgiant į šią naują valdžios sistemą, t. y. jis nebuvo suderintas su Konstitucija, kaip yra reikalaujama
Lietuvos Respublikos 1992 m. lapkričio 6 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo
tvarkos“ 2 straipsnyje: „Įstatymai, kiti teisiniai aktai ar jų dalys, galioję Lietuvos Respublikos teritorijoje
iki Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimo, galioja tiek, kiek jie neprieštarauja Konstitucijai ir šiam
įstatymui, ir galios tol, kol nebus pripažinti netekusiais galios ar suderinti su Konstitucijos nuostatomis“.

Svarstant Vyriausybės prašymą Konstituciniam Teismui ištirti, ar įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos
tarptautinių sutarčių“ 7 ir 12 straipsnių nuostatos neprieštarauja Konstitucijai, būtina atsižvelgti ne vien į
prašyme nurodytų Konstitucijos ir ginčijamo įstatymo straipsnių atitinkamo teksto formalų palyginimą, bet,
turint galvoje, kad Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio pirmoji dalis), ir į tai, ar šios
įstatymo nuostatos pagal savo prasmę yra prieštaraujančios tiek nurodytiems Konstitucijos straipsniams,
tiek naujai įsteigtų valdžios institucijų įgaliojimus įtvirtinančioms nuostatoms. Atsakyti į šį klausimą
galima tik išnagrinėjus Konstitucijos nuostatas, įtvirtinančias valdžios institucijų sistemą ir pasikeitusią jų
kompetenciją.

3. Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių“ 12

straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio trečiajai daliai.
4. Konstitucijos 138 straipsnio trečiojoje dalyje nustatyta: „Tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo
Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis“, o įstatymo
„Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių“ 12 straipsnyje teigiama: „Lietuvos Respublikos
tarptautinės sutartys turi Lietuvos Respublikos teritorijoje įstatymo galią.“
Tiek Konstitucijos 138 straipsnis, tiek ginčijamo įstatymo 12 straipsnis leidžia teigti, jog Lietuvos
Respublikoje pasirinkta tarptautinės ir vidaus teisės derinimo sistema yra grindžiama taisykle, kad

102
tarptautinės sutartys transformuojamos šalies teisinėje sistemoje (inkorporuojamos į ją). Toks tarptautinių
sutarčių įgyvendinimo būdas yra įtvirtintas ir Konstitucijoje, ir ginčijamame įstatyme. Konstitucijoje
nustatyta, kad ratifikuotos tarptautinės sutartys yra vidaus teisinės sistemos sudedamoji dalis, o
ginčijamame įstatyme tarptautinėms sutartims pripažįstama įstatymo galia. Abu šie teiginiai reiškia, kad
Lietuvos Respublikoje kuriamas teisinis mechanizmas, su kurio pagalba Lietuvos Respublikos vidaus
teisėje įgyvendinami jos tarptautiniai įsipareigojimai.

Negalima laikyti pagrįstu Vyriausybės prašyme pateikto teiginio, kad „pagal 1969 m. Vienos
konvenciją dėl tarptautinių sutarčių teisės, prie kurios 1991 m. sausio 29 dienos Lietuvos Respublikos
Aukščiausiosios Tarybos pareiškimu „Dėl Lietuvos Respublikos įsipareigojimų, kylančių iš tarpvalstybinių
sutarčių“ prisijungė Lietuva, šios sutartys turėtų turėti įstatymo galią“. Konstitucinis Teismas pažymi, jog
jokia 1969 m. Vienos konvencijos nuostata nenustato, kad kokios nors sutartys valstybės vidaus teisėje turi
turėti įstatymo ar kitokią galią. Vienos konvencija tarptautinių sutarčių vykdymo srityje nustato tik du
pagrindinius principus: 26 straipsnyje – principą pacta sunt servanda ir 27 straipsnyje – principą,
neleidžiantį pateisinti sutarties nevykdymo vidaus teisės normomis.

Principas pacta sunt servanda nereiškia, kad skirtingos valstybės negali pasirinkti skirtingų

tarptautinės teisės normų įgyvendinimo savo vidaus teisinėje sistemoje būdų ir formų. Tai yra kiekvienos
valstybės suvereni teisė. Todėl valstybių teisinėse sistemose taikomi įvairūs tarptautinės teisės normų
įgyvendinimo vidaus teisėje būdai ir formos. Be to, yra pripažinta, kad apskritai tarptautinės teisės ir
konkrečiai tarptautinių sutarčių galiojimas valstybės teisinėje sistemoje visada priklauso nuo vidaus teisės.

4. Palyginus Konstitucijos 138 straipsnio trečiosios dalies ir ginčijamo įstatymo 12 straipsnio normų
turinį darytina išvada, jog pagal prasmę jos iš dalies sutampa, nes abi patvirtina, kad Seimo ratifikuotos
sutartys įgyja įstatymo galią. Taigi ginčijamo įstatymo 12 straipsnio nuostata „turi ... įstatymo galią“
neprieštarauja Konstitucijos 138 straipsnio trečiosios dalies nuostatai „yra sudedamoji Lietuvos
Respublikos teisinės sistemos dalis“. Konstitucinis Teismas abi šias nuostatas jau išaiškino savo 1995
m. sausio 24 d. išvadoje „Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4, 5,
9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“
(Žin., 1995, Nr. 9-199). Išvadoje pažymėta: „Ši konstitucinė nuostata Konvencijos atžvilgiu reiškia, kad
ratifikuota ir įsigaliojusi ji taps sudedamąja Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalimi ir kartu turės
būti taikoma kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai.“ Tai taikytina ne tik minėtai Konvencijai, bet ir
visoms ratifikuotoms Lietuvos Respublikos tarptautinėms sutartims, todėl ginčijamo įstatymo 12
straipsnio nuostata „turi ... įstatymo galią“, kai ji taikoma Seimo ratifikuotoms tarptautinėms sutartims,
neprieštarauja Konstitucijai.
5. Palyginus Konstitucijos 138 straipsnio trečiojoje dalyje ir ginčijamo įstatymo 12 straipsnyje
reguliuojamą dalyką akivaizdžiai matyti, kaip jis skiriasi pagal apimtį. Konstitucijos 138 straipsnyje
kalbama tik apie vieną Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių rūšį – Seimo ratifikuotas sutartis, tuo
tarpu ginčijamo įstatymo 12 straipsnyje tarptautinės sutartys neskirstomos į atskiras rūšis. Jame
teigiama: „Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys turi Lietuvos Respublikos teritorijoje įstatymo
galią.“ Konstitucinis Teismas pažymi, kad tarptautinių sutarčių klasifikavimas į atskiras rūšis yra
objektyvus reiškinys, kuris turi savo teisinį loginį ir konstitucinį pagrindimą. Pagal Konstituciją tik
įstatymų leidėjas ratifikavimo būdu gali spręsti, kuris tarptautinės teisės aktas yra Lietuvos Respublikos
teisinės sistemos sudedamoji dalis, turinti įstatymo galią. Seimas turi įstatymų leidybos teisę, jokiai kitai
valstybės valdžios institucijai įstatymų leidyba nėra deleguojama. Pripažinus, kad ir neratifikuotos
tarptautinės sutartys turi įstatymo galią, būtų paneigiama Seimo prerogatyva leisti įstatymus. Svarbu ir

103
 tai, kad sutartys, kurios turi būti ratifikuotos, turi esminę reikšmę tolesniam teisinės sistemos kūrimui.
Todėl ginčijamo įstatymo 12 straipsnio nuostata, jog įstatymo galią turi „Lietuvos Respublikos
tarptautinės sutartys“, t. y. ir Seimo neratifikuotos tarptautinės sutartys, nepagrįstai išplečia jų juridinę
galią Lietuvos Respublikos teisės šaltinių sistemoje. Šiuo požiūriu ginčijamo įstatymo 12 straipsnio
nuostata, kad Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys „turi ... įstatymo galią“, prieštarauja
Konstitucijos 138 straipsnio trečiajai daliai.
Konstitucinis Teismas taip pat pažymi, kad po Konstitucijos įsigaliojimo sudarytų ir įsigaliojusių, bet
neratifikuotų Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių teisinė galia nelieka neapibrėžta, kaip teigiama
Vyriausybės prašyme. Jos turi kiekvienam teisės aktui būdingą teisinių santykių subjektams privalomąją
galią. Tačiau jų juridinė galia nuo ratifikuotų sutarčių skiriasi tuo, kad jos neturi prieštarauti ne tik
Konstitucijai, bet ir įstatymams.

7. Reikia pažymėti, kad Lietuvos Respublikos įstatymuose nėra išskirta atskira tarptautinių
tarpžinybinių susitarimų (sutarčių) kategorija, tačiau Vyriausybės 1992 m. sausio 7 d. nutarimo Nr. 5
„Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo dėl tarptautinių sutarčių įgyvendinimo tvarkos“ (Žin., 1992, Nr.
12-321) 11 punkte ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo reglamento (Žin., 1994, Nr. 63-1238)
134 punkte kalbama apie tarptautinius susitarimus, sudaromus ministerijų ar Vyriausybės įstaigų vardu.
Praktiškai tai dažniausiai yra ministerijų ir Vyriausybės įstaigų susitarimai dėl bendradarbiavimo su
atitinkamomis užsienio valstybių įstaigomis. Tokie susitarimai nesukuria Lietuvos Respublikai
tarptautinių įsipareigojimų ir todėl nėra tarptautinės sutartys Vienos konvencijos 2 straipsnio 1a punkto
prasme: „...„sutartis“ reiškia tarptautinį susitarimą, sudarytą tarp valstybių rašytine forma ir
reguliuojamą tarptautinės teisės...“ Teiginys „sudarytą tarp valstybių“ reiškia, kad tarptautinę sutartį gali
sudaryti tik asmenys, turintys nuolatinius arba ad hoc įgaliojimus atstovauti valstybei. Vienos
konvencijos 8 straipsnyje šiuo klausimu nustatyta: „Aktas dėl sutarties sudarymo, atliktas asmens, kuris
negali būti ... laikomas įgaliotu atstovauti valstybei šiuo tikslu, neturi teisinių pasekmių, jeigu vėliau
tokio akto ši valstybė nepatvirtina.“ Tuo tarpu minėtiems susitarimams nereikia specialių įgaliojimų,
taigi jie neturi teisės šaltinio galios nei tarptautinės teisės, nei Lietuvos Respublikos teisės požiūriu.
8. Dėl įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių“ 7 straipsnio ketvirtosios
dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio 2 punktui.
9. Konstitucijos 84 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad Respublikos Prezidentas „pasirašo Lietuvos
Respublikos tarptautines sutartis ir teikia jas Seimui ratifikuoti“. Šie Respublikos Prezidento įgaliojimai
yra jo bendrosios dalykinės kompetencijos, įtvirtintos Konstitucijos 84 straipsnio 1 punkte
(„Respublikos Prezidentas: 1) sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su
Vyriausybe vykdo užsienio politiką“), įgyvendinimo būdai. Tai išplaukia ir iš Konstitucijos 77
straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtinto Respublikos Prezidento bendro statuso: jis yra valstybės vadovas.
Ginčijamo įstatymo 7 straipsnio ketvirtoji dalis, kurioje nustatyta, kad „Lietuvos Respublikos
Vyriausybė savo nutarimu pateikia ratifikuoti Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis Lietuvos
Respublikos Aukščiausiajai Tarybai“, prieštarautų visam Konstitucijos 84 straipsnio 2 punktui, jeigu šiame
punkte būtų numatytas išimtinis vieningas (konjunktyvinis) Respublikos Prezidento įgaliojimas pasirašyti ir
teikti ratifikuoti Seimui tik jo pasirašytas Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis. Darytina išvada, kad
čia yra ne vienas jungtinis, o du kokybiškai savarankiški įgaliojimai: 1) pasirašyti tarptautines sutartis ir 2)
teikti Seimui ratifikuoti paties Respublikos Prezidento bei kitų įgaliotų valstybės pareigūnų pasirašytas
tarptautines sutartis. Esminis klausimas čia yra tas, ar tik Prezidentas turi tokias teises, t. y. ar kitoms
valstybės valdžios institucijoms draudžiama pasirašyti tarptautines sutartis ir teikti Seimui jas ratifikuoti.

104
3. Tai, kad Ministras Pirmininkas turi teisę pasirašyti tarptautines sutartis, galima spręsti iš
konstitucinių nuostatų dėl Vyriausybės įgaliojimų užsienio politikos ir tarptautinių santykių srityje.
Konstitucijos 84 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad Respublikos Prezidentas „sprendžia pagrindinius
užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką“. Šio punkto antroji
nuostata reiškia, kad ne tik Prezidentas, bet ir Vyriausybė turi konkrečius įgaliojimus sudaryti
tarptautines sutartis, nes neturint jų vykdyti užsienio politikos neįmanoma. Konstitucijos 94 straipsnio 6
punkte nustatyta, kad Vyriausybė „užmezga diplomatinius santykius ir palaiko ryšius su užsienio
valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis“. Šie santykiai ir ryšiai taip pat nustatomi ir įtvirtinami
tarptautinėmis sutartimis. Ministro Pirmininko teisę pasirašyti sutartis pagrindžia ir Konstitucijos 97
straipsnio pirmosios dalies nuostata, kad „Ministras Pirmininkas atstovauja Lietuvos Respublikos
Vyriausybei“.
Tokia atstovavimo sudarant tarptautines sutartis tvarka visuotinai pripažįstama ir tarptautinėje teisėje.
Vienos konvencijos 7 straipsnio 2 punkte nustatyta:

„Šie asmenys pagal savo funkcijas ir nereikalaujant iš jų pateikti įgaliojimus laikomi atstovaujančiais
savo valstybei:

3. a) valstybių vadovai, vyriausybių vadovai ir užsienio reikalų ministrai – kad atliktų visus
veiksmus, susijusius su sutarties sudarymu“.
4. Kitaip vertintina Konstitucijos 84 straipsnio 2 punkto nuostata, kad Respublikos Prezidentas
„teikia jas Seimui ratifikuoti“. Kituose Konstitucijos straipsniuose, nustatančiuose valstybės valdžios
institucijų kompetenciją, nenurodyta, kad Vyriausybė ar kokie nors kiti valdžios subjektai turi teisę
teikti Seimui ratifikuoti tarptautines sutartis. Ši teisė pagal Konstituciją kaip vieningą aktą yra
Respublikos Prezidento prerogatyva. Todėl ginčijamo įstatymo 7 straipsnio ketvirtoji dalis prieštarauja
Konstitucijos 84 straipsnio 2 punkto nuostatai, kad Respublikos Prezidentas „teikia jas Seimui
ratifikuoti“.
Toks konstitucinių nuostatų turinio ir jų tarpusavio sąveikos interpretavimas yra grindžiamas taip pat
valdžios institucijų įgaliojimų ir jų tarpusavio santykių turinio pasikeitimu vykstant konstitucinei reformai.
Ankstesnė, Lietuvos Respublikos Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme įtvirtinta, valdžios institucijų
sistema ir jų įgaliojimai įsigaliojus Konstitucijai iš esmės pakito atsižvelgiant į valdžių atskyrimo principo
realų įgyvendinimą. Tačiau iki šiol įstatymų leidybos tvarka nėra konkrečiai sureguliuotas tarptautinių
sutarčių sudarymo ir ypač jų ratifikavimo procesas, kuris atitiktų minėtas Konstitucijos nuostatas. Todėl
įgyvendinant Lietuvos Respublikos 1992 m. lapkričio 6 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos
Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ 2 ir 3 straipsniuose nustatytus reikalavimus suderinti iki Konstitucijos
įsigaliojimo priimtus įstatymus su Konstitucijos nuostatomis turėtų būti Konstitucijos pagrindu aiškiai
apibrėžtas tarptautinių sutarčių ratifikavimo procesas ir nustatyta, kaip jame turėtų dalyvauti Vyriausybė
bei kiti valdžios subjektai, sudarantys Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos

Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55 ir 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių“:

105
 1) 12 straipsnio nuostata, kad Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys „turi ... įstatymo galią“,
neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai tiek, kiek ji taikoma Seimo ratifikuotoms tarptautinėms
sutartims;

2) 12 straipsnio nuostata, kad Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys „turi ... įstatymo galią“, pagal
reguliuojamo dalyko apimtį prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio trečiajai daliai
tiek, kiek ji taikoma Seimo neratifikuotoms tarptautinėms sutartims;

3) 7 straipsnio ketvirtoji dalis, nustatanti, jog „Lietuvos Respublikos Vyriausybė savo nutarimu
pateikia ratifikuoti Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai
Tarybai“, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio 2 punkto nuostatai, kad
Respublikos Prezidentas „teikia jas Seimui ratifikuoti“.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai:

Algirdas Gailiūnas                              Kęstutis Lapinskas                            Zigmas Levickis

 Vladas Pavilonis                                Pranas Vytautas Rasimavičius            Stasys Stačiokas

 Teodora Staugaitienė                         Stasys Šedbaras                                Juozas Žilys

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

NUTARIMAS

Dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 4, 165 straipsnių (2002 m. vasario 28 d.
redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

2007 m. spalio 24 d. Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo
teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono
Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, Romualdo Kęstučio
Urbaičio,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovams Seimo nariui Juliui
Sabatauskui ir Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniajam patarėjui Gediminui Sagačiui,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos
Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2007 m. spalio 23 d. išnagrinėjo
konstitucinės justicijos bylą Nr. 26/07 pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymą ištirti, ar

106
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 4, 165 straipsniai (2002 m. vasario 28 d. redakcija)
neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsniui.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas nagrinėjo civilinę bylą. Teismas nutartimi bylos
nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Civilinio proceso kodekso
(toliau – ir CPK) 4, 165 straipsniai (2002 m. vasario 28 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29
straipsnio 1 daliai, 109 straipsniui.
II
Pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymas grindžiamas šiais argumentais.
1. CPK 4 straipsnis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) įpareigoja teismus, taikant teisę, atsižvelgti
į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose
nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus. Pareiškėjo teigimu, ši nuostata įpareigoja teismus
atsižvelgti tik į paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus ir
neįpareigoja jų atsižvelgti į visą bendrosios kompetencijos teismų praktiką – jie neturi pareigos
atsižvelgti į tuos teismų sprendimus (nutartis), kurie yra priimti ne kasacine tvarka. Pareiškėjo
prašyme, remiantis Konstitucinio Teismo jurisprudencija, teigiama, kad konstitucinis teisinės
valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą, kad Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios
kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos
formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai; tokios pat
(analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. paisant jau įtvirtintų precedentų; priimdami
sprendimus atitinkamų kategorijų bylose teismai yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų –
sprendimų analogiškose bylose. Pareiškėjo manymu, tai, kad teismai yra įpareigoti atsižvelgti tik į
paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus, o ne į visą
bendrosios kompetencijos teismų praktiką, gali prieštarauti konstituciniams teisingumo, asmenų
lygybės įstatymui ir teismui principams, taigi Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsniui
(inter alia jo 1 daliai).
2. CPK 165 straipsnis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) draudžia paduoti atskirąjį skundą dėl
teismo nutarties, kuria byla sustabdyta dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ar administracinį teismą.
Dėl bylos sustabdymo jos nagrinėjimas gali užsitęsti, todėl, pareiškėjo manymu, visada turėtų būti
galimybė tokias nutartis teisėtumo ir pagrįstumo aspektu peržiūrėti aukštesnių instancijų teismuose.
Tai, kad CPK neriboja teisės paduoti atskirąjį skundą tada, kai byla sustabdoma pagal CPK 163
straipsnio 9 punktą, t. y. kai teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos (toliau – ES)
teisminę instituciją, leidžia manyti, jog draudimas pasinaudoti teise apskųsti teismo nutartį sustabdyti
bylą gali prieštarauti konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės įstatymui ir
teismui principams. Be to, užtikrinant asmens teisę apskųsti nutartį sustabdyti bylą ir taip sudarant
sąlygas proceso dalyviams pasiekti, kad neteisėta ar nepagrįsta nutartis dėl bylos sustabdymo būtų
panaikinta aukštesnės instancijos teismo, būtų įgyvendinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių
apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė į tai, kad bylą per įmanomai
trumpiausią laiką viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir
nešališkas teismas.
III
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovų
Seimo nario J. Sabatausko ir G. Sagačio rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad CPK 4, 165
straipsniai (2002 m. vasario 28 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 109
straipsniui. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovų pozicija grindžiama šiais argumentais.
1. Suinteresuoto asmens atstovų nuomone, pirminis teisės šaltinis Lietuvoje yra teisės aktas,
kuriame išdėstyta teisės norma, o ne tos teisės normos aiškinimo aktas. Todėl ginčijama CPK 4
straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nuostata nereiškia, kad privaloma a priorivadovautis

107
paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančiais teisės taikymo išaiškinimais, ir nesuteikia
jiems įstatymo ar Vyriausybės nutarimo galios. Pareiškėjo abejonės dėl CPK 4 straipsnio (2002 m.
vasario 28 d. redakcija) atitikties Konstitucijai yra grindžiamos netikslia šio straipsnio interpretacija.
Ginčijamos nuostatos tikslas – ne pateikti išsamų ar pavyzdinį teisės šaltinių sąrašą, bet pabrėžti
poreikį formuoti vienodą teisės taikymo praktiką visoje šalyje (tai matyti ir iš šio straipsnio
pavadinimo); šiame straipsnyje įtvirtintos nuostatos negalima aiškinti siaurai, kaip esą pateikiančios
baigtinį antrinių teisės šaltinių (teismų praktikos), į kuriuos atsižvelgia bylą nagrinėjantis teismas,
sąrašą. Atvirkščiai, ginčijama nuostata, suteikdama teisės šaltinio statusą Teismų įstatymo nustatyta
tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esantiems teisės taikymo išaiškinimams,
neeliminuoja kitų antrinės teisės šaltinių, į kuriuos atsižvelgia bylą nagrinėjantis teismas, – paties
teismo sprendimų analogiškose bylose ir aukštesnės instancijos teismų sprendimų atitinkamos
kategorijos bylose. Jeigu ginčijama nuostata būtų aiškinama kaip įpareigojanti teismus atsižvelgti tikį
paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus, tektų daryti
išvadą, kad bendrosios kompetencijos teismai, nagrinėdami bylas, neatsižvelgia nei į Konstitucinio
Teismo aktuose formuojamą oficialią konstitucinę doktriną, nei į ES teisminių institucijų praktiką, nei
į Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus. Toks teismų praktikos – vieno iš antrinių teisės
šaltinių suvokimas būtų nesuderinamas su iš Konstitucijos kylančia teisės aktų hierarchija.
Suinteresuoto asmens atstovų nuomone, ginčijama įstatymo nuostata ir Konstitucinio Teismo
jurisprudencijoje suformuota vienodos teismų praktikos formavimo oficiali konstitucinė doktrina dera
viena su kita ir viena kitą papildo: pirmoji įtvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo funkciją
formuojant vienodą teismų praktiką visoje šalyje, o antroji garantuoja visų bendrosios kompetencijos
teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymą savo pačių sprendimais
analogiškose bylose ir žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų, priimančių sprendimus
atitinkamų kategorijų bylose, susaistymą aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų
sprendimais.
2. Kelių konstitucinių vertybių sandūroje įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti protingą jų
pusiausvyrą, todėl vertinant CPK 165 straipsnyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) įtvirtinto draudimo
paduoti atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, kuria byla sustabdyta dėl kreipimosi į Konstitucinį
Teismą ar administracinį teismą, konstitucingumą, būtina įvertinti konstitucinės asmens teisės į greitą
procesą vietą kitų konstitucinių vertybių sistemoje. Ginčijamoje nuostatoje ir su ja susijusiose kitose
nuostatose įtvirtintas teisinis reguliavimas atspindi Konstitucijoje įtvirtintą konstitucinės justicijos
(konstitucinės teisminės kontrolės) modelį, Konstitucinio Teismo ir kitų teismų įgaliojimus
užtikrinant, kad būtų paisoma iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos ir nebūtų taikomi
teisės aktai, prieštaraujantys aukštesnės galios teisės aktams. Teismų kreipimaisi į Konstitucinį Teismą
yra ypatingi, be kita ko, dėl to, kad teismai, suabejoję Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės
išleisto arba referendumu priimto teisės akto (jo dalies) atitiktimi aukštesnės galios teisės aktui, inter
alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, ne tik gali, bet ir privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Teismo teisė
kreiptis į Konstitucinį Teismą siekiant išsiaiškinti, ar byloje taikytinas įstatymas arba kitas teisės aktas
neprieštarauja Konstitucijai (patvirtinti ar paneigti kilusias abejones), – svarbi teismo procesinio
savarankiškumo dalis. Iš Konstitucijos kylančios bendrosios kompetencijos teismų instancinės
sistemos negalima interpretuoti kaip varžančios žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos
teismų procesinį savarankiškumą, o asmens teisė į greitą teisminį procesą negali nustelbti kitų
konstitucinių vertybių: teisingumo, teismų nepriklausomumo, teisės aktų hierarchijos ir pan.
Ginčijama CPK 165 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nuostata kaip tik ir užtikrina
konstitucinių vertybių pusiausvyrą.
IV
Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovai Seimo narys J.
Sabatauskas ir G. Sagatys iš esmės pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus, taip
pat pateikė papildomus paaiškinimus.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I

108
 Dėl CPK 4 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 29 straipsnio
1 daliai, 109 straipsniui.
1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas prašo ištirti, ar CPK 4 straipsnis (2002 m. vasario
28 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsniui.
2. CPK 4 straipsnyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nustatyta: „Teismai, taikydami teisę,
atsižvelgia į Teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius
teisės taikymo išaiškinimus.“
3. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo abejonės dėl CPK 4 straipsnio (2002 m. vasario 28 d.
redakcija) atitikties Konstitucijai grindžiamos tuo, kad, pareiškėjo nuomone, pagal šį straipsnį teismai,
taikydami teisę, turi atsižvelgti tik į kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo
išaiškinimus ir neturi pareigos atsižvelgti į tuos teismų sprendimus (nutartis), kurie yra priimti ne
kasacine tvarka. Šiame straipsnyje esančios nuorodos į Teismų įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą
pareiškėjas neginčija; šis teisinis reguliavimas nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje.
Konstitucinis Teismas pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymą tirs, ar
Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsniui neprieštarauja CPK 4 straipsnio (2002 m. vasario
28 d. redakcija) nuostata „Teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į <...> kasacine tvarka priimtose
nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus“.
4. Paminėtina, kad teisinis reguliavimas, analogiškas įtvirtintajam CPK 4 straipsnyje (2002 m.
vasario 28 d. redakcija), yra įtvirtintas ir kituose įstatymuose (Lietuvos Respublikos administracinių
bylų teisenos įstatyme, Teismų įstatyme), tačiau šių įstatymų nuostatų konstitucingumas nėra
ginčijamas, todėl atitinkamas teisinis reguliavimas nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos
byloje.
5. Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės
institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.
6. Konstitucijos 109 straipsnyje nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik
teismai (1 dalis), kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi (2 dalis), kad
teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo (3 dalis), kad teismas priima sprendimus Lietuvos
Respublikos vardu (4 dalis).
7. Pareiškėjo prašyme argumentuojant poziciją dėl ginčijamos CPK 4 straipsnio (2002 m.
vasario 28 d. redakcija) nuostatos atitikties Konstitucijai remiamasi oficialios konstitucinės doktrinos
nuostatomis, išdėstytomis Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime.
Pažymėtina, kad kai kurios iš tų nuostatų buvo išdėstytos Konstitucinio Teismo aktuose,
priimtuose dar anksčiau nagrinėtose konstitucinės justicijos bylose.
8. Šiame kontekste paminėtinos šios Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimo
oficialios konstitucinės doktrinos nuostatos.
Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą.
Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti
taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios
kompetencijos teismų praktikai – būtent tokiai, kuri būtų grindžiama su Konstitucijoje
įtvirtintais teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais (bei kitais
konstituciniais principais) neatskiriamai susijusia ir iš jų kylančia maksima, kad tokios pat
(analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant
naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Užtikrinant
iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą,
neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių
veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus
atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų
analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami
sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios
kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos

109
bendrosios kompetencijos teismai, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos
teismų sprendimus, privalo tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais
teisiniais kriterijais; tie kriterijai turi būti aiškūs ir ex ante žinomi teisės subjektams, inter alia
žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismams (vadinasi, bendrosios kompetencijos
teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama). Esami aukštesnės instancijos bendrosios
kompetencijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės
instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet
ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus (inter
alia Lietuvos apeliacinį teismą ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą). Teismai turi vadovautis tokia
atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo
samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas,
principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas. Iš Konstitucijos
kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat,
nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės
valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą.
Bendrosios kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama
ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra
neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama. Toks bendrosios
kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių
ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimas) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir
racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose.
Nei naujų teismo precedentų kūrimas, nei teismo precedentų argumentavimas (pagrindimas)
negali būti tokie valiniai aktai, kurie nėra racionaliai teisiškai motyvuoti. Jokio naujo teismo
precedento sukūrimo ar argumentavimo negali lemti atsitiktiniai (teisės atžvilgiu) veiksniai.
Būtent tokį – tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, atliekamą ir visais atvejais
deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamą – bendrosios kompetencijos teismų praktikos
koregavimą (nukrypimą nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų
precedentų kūrimą) pagal savo kompetenciją turi užtikrinti atitinkamai Lietuvos apeliacinis
teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Jeigu priimant teismų sprendimus minėtų iš
Konstitucijos kylančių reikalavimų yra nesilaikoma, ne tik yra sudaromos prielaidos
nesuderinamumui ir nenuoseklumui bendrosios kompetencijos teismų praktikoje ir teisės
sistemoje atsirasti, ne tik teismų jurisprudencija tampa mažiau prognozuojama, bet ir duodama
pagrindo kilti abejonėms, ar atitinkami bendrosios kompetencijos teismai, priimdami tuos
sprendimus, nebuvo šališki, ar tie sprendimai nebuvo kitais atžvilgiais subjektyvūs. Iš
Konstitucijos kylančios bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos negalima
interpretuoti kaip varžančios žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų procesinį
savarankiškumą: nors pagal Konstituciją žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai,
priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, apskritai yra saistomi aukštesnės
instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose,
aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai (ir tų teismų teisėjai) negali kištis į
žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų nagrinėjamas bylas, teikti jiems kokių
nors privalomų ar rekomendacinio pobūdžio nurodymų, kaip turi būti sprendžiamos
atitinkamos bylos ir pan.; tokie nurodymai (nesvarbu, privalomi ar rekomendacinio pobūdžio)
Konstitucijos atžvilgiu būtų vertintini kaip atitinkamų teismų (teisėjų) veikimas ultra vires. Pagal
Konstituciją teismų praktika formuojama tik teismams patiems sprendžiant bylas. Aptarti iš
Konstitucijos kylantys bendrosios kompetencijos teismų veiklos bei tos veiklos teisinio
reguliavimo imperatyvai yra mutatis mutandis taikytini ir pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2
dalį įsteigtų specializuotų teismų veiklai bei jos teisiniam reguliavimui.
Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, ir jį saisto jo
paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti oficiali konstitucinė
doktrina (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimas). Konstitucinis Teismas privalo
užtikrinti konstitucinės jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų
prognozuojamumą remdamasis savo jau suformuluota oficialia konstitucine doktrina bei precedentais.
Nuo Konstitucinio Teismo precedentų, sukurtų priėmus sprendimus konstitucinės justicijos bylose,

110
gali būti nukrypstama ir nauji precedentai gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai,
objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama; lygiai taip pat ir Konstitucinio Teismo
precedentus pagrindžiančios oficialios konstitucinės doktrinos nuostatos negali būti reinterpretuojamos
taip, kad oficiali konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, jeigu tai nėra neišvengiamai, objektyviai
būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama; jokio Konstitucinio Teismo precedentų pakeitimo
ar oficialios konstitucinės doktrinos koregavimo negali lemti atsitiktiniai (teisės atžvilgiu) veiksniai.
Minėtą būtinybę tam tikras oficialias konstitucines doktrinines nuostatas reinterpretuoti taip, kad
oficiali konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, gali lemti tik tokios aplinkybės, kaip būtinybė didinti
galimybes įgyvendinti asmenų prigimtines bei įgytąsias teises ir teisėtus interesus, būtinybė labiau
apginti, apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, poreikis sudaryti palankesnes sąlygas įgyvendinti
Konstitucijoje deklaruotus lietuvių tautos siekius, kuriais grindžiama pati Konstitucija, būtinybė plėsti
konstitucinės kontrolės šalyje galimybes, idant būtų garantuojamas konstitucinis teisingumas,
užtikrinta, kad nė vienas teisės aktas (jo dalis), prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams,
neturėtų imuniteto pašalinimui iš teisės sistemos. Oficialios konstitucinės doktrinos (jos nuostatų)
reinterpretuoti taip, kad oficiali konstitucinė doktrina būtų pakoreguota, yra negalima, konstituciškai
neleistina, jeigu tuomet pakeičiama Konstitucijoje įtvirtintų vertybių sistema, sumažinamos
Konstitucijos viršenybės teisės sistemoje apsaugos garantijos, paneigiama Konstitucijos, kaip vientiso
akto, darnios sistemos, samprata, sumažinamos Konstitucijoje įtvirtintos asmens teisių ir laisvių
garantijos, pakeičiamas Konstitucijoje įtvirtintas valdžių padalijimo modelis. Kiekvienas tokio
oficialios konstitucinės doktrinos reinterpretavimo, kai oficiali konstitucinė doktrina yra
pakoreguojama, atvejis turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamame
Konstitucinio Teismo akte (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8
d., 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimai).
Taigi teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis; rėmimasis precedentais
yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto
teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Todėl teismų precedentai negali būti nemotyvuotai
ignoruojami. Kad deramai atliktų šią savo funkciją, precedentai patys turi būti aiškūs. Teismų
precedentai taip pat turi neprieštarauti oficialiai konstitucinei doktrinai.
9. Kita vertus, teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juo
labiau suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Pabrėžtina, kad teismams
sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo
sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės
yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines
aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas
precedentas. Precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose
priimti teismų sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies)
teismo sukurtu precedentu. Taip pat atsižvelgtina į precedento sukūrimo laiką ir į kitus
turinčius reikšmės veiksnius, kaip antai: į tai, ar atitinkamas precedentas atspindi
susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos
įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (į tai, ar atitinkamą sprendimą priėmė vienas
teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis); į
tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus
reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus atitinkamą precedento
reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kt. Minėta, kad tais atvejais, kai teismų praktikos
koregavimas yra neišvengiamai, objektyviai būtinas, teismai gali nukrypti nuo juos ligi tol
saisčiusių ankstesnių precedentų ir sukurti naujus, tačiau tai turi būti daroma deramai (aiškiai
ir racionaliai) argumentuojant. Ypač pabrėžtina, kad nukrypdamas nuo ankstesnių precedentų
teismas privalo ne tik deramai argumentuoti patį priimamą sprendimą (sukuriamą naują
precedentą), bet ir aiškiai išdėstyti motyvus, argumentus, pagrindžiančius būtinumą nukrypti
nuo ankstesnio precedento.
10. Viena iš būtinų teismų praktikos vienodumo (nuoseklumo, neprieštaringumo), taigi ir
jurisprudencijos tęstinumo, užtikrinimo sąlygų yra visų grandžių bendrosios kompetencijos ir pagal
Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų precedentų prieinamumas, kurį lemia

111
atitinkamų informacinių sistemų sukūrimas, organizacinių bei techninių galimybių teismams
(teisėjams) susipažinti su analogiškose bylose anksčiau priimtais teismų sprendimais – precedentais
analogiškose bylose užtikrinimas.
Šiame nutarime yra konstatuota, kad CPK 4 straipsnyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija)
esančios nuorodos į Teismų įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą pareiškėjas – Vilniaus apygardos
teismas neginčija; šis teisinis reguliavimas nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje.
11. Minėta, jog pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo abejonės dėl CPK 4 straipsnio (2002 m.
vasario 28 d. redakcija) atitikties Konstitucijai grindžiamos tuo, kad, pareiškėjo nuomone, pagal šį
straipsnį teismai, taikydami teisę, turi atsižvelgti tik į kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius
teisės taikymo išaiškinimus ir neturi pareigos atsižvelgti į tuos teismų sprendimus (nutartis), kurie yra
priimti ne kasacine tvarka.
12. Pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymą sprendžiant, ar CPK 4 straipsnio
(2002 m. vasario 28 d. redakcija) nuostata „Teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į <...> kasacine tvarka
priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus“ neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1
daliai, 109 straipsniui, pažymėtina, kad šiame CPK straipsnyje nėra žodžio „tik“, t. y. to žodžio, kuris
pareiškėjo prašymo argumentuose yra itin svarbus, esminis. Vadinasi, ginčijama nuostata gali (ir turi)
būti aiškinama taip, kad atitiktų konstitucinius reikalavimus, būtent kaip neužkertanti kelio teismams
sprendžiant bylas atsižvelgti ne tik į kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo
išaiškinimus, bet ir į teisės taikymo išaiškinimus, esančius kitų aukštesnės instancijos teismų
priimtuose sprendimuose, nutartyse, nutarimuose, jeigu jie turi precedento reikšmę atitinkamam
teismui sprendžiant analogišką bylą, taip pat į savo pačių teisės taikymo praktiką. Nors teisinės
technikos požiūriu ginčijama nuostata (kartu ir visas CPK 4 straipsnis (2002 m. vasario 28 d.
redakcija), taip pat visas CPK) nėra nepriekaištinga, nes bendrosios kompetencijos teismų pareiga
priimant sprendimus paisyti savo pačių ir visų aukštesnės instancijos teismų sukurtų precedentų
eksplicitiškai nėra įtvirtinta (nei šiame, nei jokiame kitame CPK straipsnyje), tai nėra pakankamas
pagrindas ginčijamą teisinį reguliavimą vertinti kaip ribojantį teismo konstitucinius įgaliojimus
vykdyti teisingumą ir dėl to pažeidžiantį Konstitucijos 109 straipsnį arba kaip kliudantį teismui paisyti
iš inter alia asmenų lygybės teismui principo kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos
turi būti sprendžiamos taip pat, ir šitaip pažeidžiantį Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalį.
13. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad CPK 4 straipsnio (2002 m.
vasario 28 d. redakcija) nuostata „Teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į <...> kasacine tvarka
priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus“ neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1
daliai, 109 straipsniui.
II
Dėl CPK 165 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 29
straipsnio 1 daliai, 109 straipsniui.
1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas prašo ištirti, ar CPK 165 straipsnis (2002 m. vasario
28 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsniui.
2. CPK 165 straipsnyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nustatyta: „Dėl teismo nutarties
sustabdyti bylą, išskyrus nutartį sustabdyti bylą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ar administracinį
teismą, gali būti duodamas atskirasis skundas.“
3. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo abejonės dėl CPK 165 straipsnio (2002 m. vasario 28
d. redakcija) atitikties Konstitucijai grindžiamos tuo, kad, pareiškėjo teigimu, CPK 165 straipsnis
draudžia paduoti atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, kuria byla sustabdyta dėl kreipimosi į
Konstitucinį Teismą ar administracinį teismą, nors CPK neriboja teisės paduoti atskirąjį skundą tada,
kai byla sustabdoma pagal CPK 163 straipsnio 9 punktą, t. y. kai teismas kreipiasi į kompetentingą ES
teisminę instituciją. Dėl bylos sustabdymo jos nagrinėjimas gali užsitęsti, todėl, pareiškėjo manymu,
visada turėtų būti galimybė tokias nutartis teisėtumo ir pagrįstumo aspektu peržiūrėti aukštesnių
instancijų teismuose. Kita vertus, iš pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo nagrinėtos bylos, kurioje
buvo priimta nutartis su prašymu kreiptis į Konstitucinį Teismą, matyti, kad pareiškėjo abejonės
sietinos tik su teisine situacija, kai teismas sustabdo bylą dėl to, kad nutaria kreiptis į Konstitucinį

112
Teismą arba į administracinį teismą, o ne kitais pagrindais, t. y. pareiškėjas ginčija CPK 165 straipsnio
(2002 m. vasario 28 d. redakcija) išlygą „išskyrus nutartį sustabdyti bylą dėl kreipimosi į Konstitucinį
Teismą ar administracinį teismą“.
Konstitucinis Teismas pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymą tirs, ar
Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsniui neprieštarauja CPK 165 straipsnio (2002 m.
vasario 28 d. redakcija) išlyga „išskyrus nutartį sustabdyti bylą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ar
administracinį teismą“.
4. Pažymėtina, kad CPK 165 straipsnis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) yra skirtas reguliuoti
santykiams, susijusiems ne su visų, o tik su pirmosios instancijos teismo nutarčių sustabdyti bylą
apskundimu. Apeliacinės (aukštesnės) instancijos teismo nutarčių sustabdyti bylą apskundimo teisinis
reguliavimas yra įtvirtintas CPK XVII skyriuje „Bylų procesas kasaciniame teisme“; atitinkamas
teisinis reguliavimas nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje.
5. Paminėtina, kad teisinis reguliavimas, analogiškas įtvirtintajam CPK 165 straipsnyje (2002 m.
vasario 28 d. redakcija), yra įtvirtintas ir kituose įstatymuose (Administracinių bylų teisenos įstatyme,
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse), tačiau šių įstatymų nuostatų konstitucingumas
nėra ginčijamas, todėl atitinkamas teisinis reguliavimas nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės
justicijos byloje.
6. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 109 straipsnį (kuriame, kaip minėta,
nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai (1 dalis), kad teisėjas ir teismai,
vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi (2 dalis), kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik
įstatymo (3 dalis), kad teismas priima sprendimus Lietuvos Respublikos vardu (4 dalis)), yra ne kartą
konstatavęs (inter alia 1999 m. gruodžio 21 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d., 2006 m.
lapkričio 27 d. nutarimuose), kad teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje,
įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę,
apsaugoti žmogaus teises ir laisves. Konstitucinė teisingumo vykdymo samprata suponuoja ir tai, kad
teismai bylas turi spręsti tik griežtai laikydamiesi įstatymuose nustatytų procesinių bei kitų
reikalavimų ir neperžengdami savo jurisdikcijos ribų, neviršydami kitų įgaliojimų (Konstitucinio
Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies teismams kyla pareiga
teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus (Konstitucinio
Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas). Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat
nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo
priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata
suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo
teisingumo regimybę, bet – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo
aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas
teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d.
nutarimas).
Minėti iš konstitucinės teisingumo vykdymo sampratos kylantys reikalavimai taikytini ir
bendrosios kompetencijos bei pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų
sprendimams (nutartims) kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ir spręsti, ar nagrinėjamoje
byloje taikytinas Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistas arba referendumu priimtas
teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia)
Konstitucijai, taip pat teismų sprendimams (nutartims) kreiptis į atitinkamą administracinį teismą su
prašymu ištirti ir spręsti, ar nagrinėjamoje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis), kurio atitikties
aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, patikra yra priskirta ne
Konstitucinio Teismo, bet administracinių teismų jurisdikcijai, neprieštarauja Konstitucijai (kitam
aukštesnės galios teisės aktui).
7. Teismų įgaliojimai sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu
ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai yra expressis verbis įtvirtinti Konstitucijoje: Konstitucijos 110
straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis
aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios

113
bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas
teisinis aktas atitinka Konstituciją.
8. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos, kurioje pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos
teismo prašymą tiriama inter alia tai, ar Konstitucijai neprieštarauja CPK 165 straipsnio (2002 m.
vasario 28 d. redakcija) išlyga „išskyrus nutartį sustabdyti bylą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ar
administracinį teismą“, kontekste paminėtinos šios oficialios konstitucinės doktrinos nuostatos
(suformuluotos inter alia Konstitucinio Teismo 2002 m. rugpjūčio 21 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m.
kovo 24 d., 2003 m. birželio 10 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. rugsėjo
2 d., 2004 m. rugsėjo 29 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. sausio 27 d.,
2005 m. vasario 7 d., 2005 m. liepos 8 d. nutarimuose, 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendime, 2006 m.
sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. kovo 30 d. nutarimuose, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime,
2007 m. birželio 27 d. nutarime, kituose ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose priimtuose
Konstitucinio Teismo teisės aktuose), kuriose Konstitucijos 110 straipsnis aiškinamas susietas su
kitomis Konstitucijos nuostatomis, inter alia konstituciniu teisinės valstybės principu ir su
Konstitucijos nuostatomis dėl specializuotų (administracinių) teismų:
– vienas esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra principas, kad
neturi būti taikomas teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui;
– Konstitucijos 110 straipsnyje įtvirtintu draudimu taikyti įstatymą, kuris prieštarauja
Konstitucijai, taip pat bylą nagrinėjančio teismo pareiga, kilus abejonėms, ar teisės aktas, kuris turėtų
būti taikomas šioje byloje, neprieštarauja Konstitucijai, sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į
Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar įstatymas arba kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra
siekiama, kad nebūtų taikomas Konstitucijai prieštaraujantis atitinkamas teisės aktas (jo dalis), kad dėl
tokio teisės akto (jo dalies) taikymo neatsirastų antikonstitucinių teisinių padarinių, kad nebūtų
pažeistos asmens teisės, kad asmuo, kurio atžvilgiu būtų pritaikytas Konstitucijai ar įstatymui
priešingas teisės aktas, dėl to nepagrįstai neįgytų jam nepriklausančių teisių ar atitinkamo teisinio
statuso;
– kai bylą nagrinėjančiam teismui kyla abejonių, ar įstatymas (kitas teisės aktas), kuris turėtų
būti taikomas toje byloje, neprieštarauja Konstitucijai, jis privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą
prašydamas spręsti, ar šis įstatymas (kitas teisės aktas) atitinka Konstituciją, ir kol Konstitucinis
Teismas neišspręs šio klausimo, bylos nagrinėjimas teisme negali būti tęsiamas – jis yra sustabdomas;
nei Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje, nei kitur Konstitucijoje nėra expressis verbis nustatyta, kokiu
procesiniu sprendimu turėtų būti sustabdomas bylos nagrinėjimas; tai nustatyti turi įstatymų leidėjas;
– įstatymų leidėjo nustatytas teisinis reguliavimas turi būti toks, kad sustabdytoji byla, iš kurios
matyti aplinkybės, dėl kurių ginčijamas teisės aktas turi būti taikomas toje byloje, turi būti prieinama
Konstituciniam Teismui; tik šitaip gali būti sudarytos sąlygos, būtinos tam, kad Konstitucinis Teismas
galėtų vykdyti konstitucinį teisingumą ir spręsti, ar įstatymas arba kitas teisės aktas, kuris turėtų būti
taikomas teismo nagrinėjamoje byloje, neprieštarauja Konstitucijai (o Seimo poįstatyminis aktas,
Respublikos Prezidento aktas arba Vyriausybės aktas – Konstitucijai ir (arba) įstatymams);
– jeigu kilus abejonėms dėl byloje taikytino įstatymo atitikties Konstitucijai teismas
nesustabdytų bylos nagrinėjimo ir nesikreiptų į Konstitucinį Teismą, kad šios abejonės būtų pašalintos,
ir byloje būtų pritaikytas teisės aktas, kurio atitiktis Konstitucijai kelia abejonių, teismas rizikuotų
priimti tokį sprendimą, kuris nebūtų teisingas;
– pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas sprendžia ne dėl visų žemesnės galios teisės aktų (jų
dalių) atitikties Konstitucijai (kitiems aukštesnės galios teisės aktams), o tik dėl to, ar aukštesnės
galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, neprieštarauja Seimo, Respublikos
Prezidento ar Vyriausybės išleisti arba referendumu priimti aktai (jų dalys);
– pagal Konstituciją yra negalimos tokios teisinės situacijos, kad nebūtų įmanoma teisme
patikrinti, ar Konstitucijai ir įstatymams neprieštarauja tie teisės aktai (jų dalys), kurių atitikties
Konstitucijai kontrolė Konstitucijoje nėra priskirta Konstitucinio Teismo jurisdikcijai, inter alia
ministrų išleisti teisės aktai, kiti žemesnės galios poįstatyminiai teisės aktai, taip pat savivaldybių
institucijų išleisti teisės aktai;

114
 – vykdydamas šį konstitucinį imperatyvą, įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi pareigą
įstatymu nustatyti, kuriuose (bendrosios kompetencijos ar pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį
įsteigtuose specializuotuose) teismuose ir kokia tvarka turi būti tiriama ir sprendžiama, ar tie teisės
aktai (jų dalys), kurių atitikties Konstitucijai kontrolė Konstitucijoje nėra priskirta Konstitucinio
Teismo jurisdikcijai (inter alia ministrų išleisti teisės aktai, kiti žemesnės galios poįstatyminiai teisės
aktai, taip pat savivaldybių institucijų išleisti teisės aktai), neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams;
jei įstatymų leidėjas dėl kokių nors priežasčių nėra įvykdęs šios savo konstitucinės pareigos (nors
Konstitucija to ir netoleruoja), teismai pagal Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalį vis tiek negali taikyti
Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų;
– šiuo metu Administracinių bylų teisenos ir kitais įstatymais yra nustatytas toks teisinis
reguliavimas, kad spręsti dėl kitų teisėkūros subjektų išleistų (taigi ne Seimo, Respublikos Prezidento
ar Vyriausybės išleistų ir ne priimtų referendumu) teisės aktų (jų dalių) atitikties aukštesnės galios
teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, yra priskirta administracinių teismų jurisdikcijai;
jeigu administracinis teismas tokį teisės aktą pripažįsta prieštaraujančiu Konstitucijai (kitam
aukštesnės galios teisės aktui), toks šio teismo sprendimas pagal Konstituciją ir įstatymus turi erga
omnes poveikį visai atitinkamų teisės aktų (jų dalių) taikymo praktikai;
– tyrimas, ar kitų teisėkūros subjektų išleisti (taigi ne Seimo, Respublikos Prezidento ar
Vyriausybės išleisti ir ne priimti referendumu) teisės aktai (jų dalys) neprieštarauja aukštesnės galios
teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, ir atitinkamų sprendimų priėmimas visuomet
suponuoja būtinybę bylą sprendžiančiam administraciniam teismui išsiaiškinti, ar tie aukštesnės galios
teisės aktai (jų dalys) patys neprieštarauja kuriems nors kitiems dar aukštesnės galios teisės aktams,
inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, ir, jei kyla abejonių, imtis Konstitucijoje ir įstatymuose
numatytų priemonių joms pašalinti, aišku, neįsiterpiant į Konstituciniam Teismui priskirtus
įgaliojimus; to nepadarius, būtų rizikuojama priimti tokį sprendimą, kuris nebūtų teisingas, t. y.
pritaikyti tam tikrą teisės aktą (jo dalį), grindžiamą tokiu aukštesnės galios teisės aktu, kuris, jeigu
atitinkamas tyrimas būtų atliktas, pats turėtų būti pripažintas prieštaraujančiu kitam dar aukštesnės
galios teisės aktui ar net Konstitucijai, arba netaikyti tam tikro teisės akto (jo dalies), administracinio
teismo pripažinto prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktui, nors tas aukštesnės galios teisės
aktas, jeigu atitinkamas tyrimas būtų atliktas, pats turėtų būti pripažintas prieštaraujančiu kitam dar
aukštesnės galios teisės aktui ar net Konstitucijai; jeigu taip įvyktų, galėtų būti sudarytos prielaidos
pažeisti Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes, inter alia asmens konstitucines
teises;
– įstatymais (inter alia Administracinių bylų teisenos įstatymu) administracinių teismų
jurisdikcijai priskirtas kitų teisėkūros subjektų išleistų (taigi ne Seimo, Respublikos Prezidento ar
Vyriausybės išleistų ir ne priimtų referendumu) teisės aktų (jų dalių) atitikties aukštesnės galios teisės
aktams, išskyrus pačią Konstituciją, tyrimas, jeigu administracinis teismas suabejoja to Seimo,
Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleisto arba referendumu priimto aukštesnės galios teisės akto
(jo dalies) atitiktimi dar aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai,
suponuoja atitinkamos konstitucinės justicijos bylos inicijavimą Konstituciniame Teisme, taigi ir
administracinių teismų pareigą tokiais atvejais kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu prašymu;
– kiekvieno asmens teisė savo teises ginti remiantis Konstitucija bei asmens, kurio konstitucinės
teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisė kreiptis į teismą suponuoja ir tai, kad kiekviena teismo
nagrinėjamos bylos šalis, suabejojusi įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies), kuris gali būti taikomas
toje byloje ir kurio atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) tyrimas yra priskirtas
Konstitucinio Teismo jurisdikcijai (t. y. kurio nors Seimo, Respublikos Prezidento arba Vyriausybės
akto ar kurio nors referendumu priimto akto (jų dalių), atitiktimi Konstitucijai (kitam aukštesnės galios
teisės aktui)), turi teisę kreiptis į bylą nagrinėjantį bendrosios kompetencijos ar pagal Konstitucijos
111 straipsnio 2 dalį įsteigtą specializuotą teismą ir prašyti, kad šis sustabdytų bylos nagrinėjimą ir
kreiptųsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ir spręsti, ar toje byloje taikytinas Seimo,
Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistas arba referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis)
neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai; tai mutatis
mutandis taikytina ir toms teisinėms situacijoms, kai kuri nors teismo nagrinėjamos bylos šalis
suabejoja teisės akto (jo dalies), kuris gali būti taikomas toje byloje ir kurio atitikties Konstitucijai

115
(kitam aukštesnės galios teisės aktui) tyrimas nėra priskirtas Konstitucinio Teismo jurisdikcijai (tą
teisės aktą išleido ne Seimas, ne Respublikos Prezidentas ir ne Vyriausybė ir jis nebuvo priimtas
referendumu), – suabejojusioji šalis pagal Konstituciją ir įstatymus (inter alia Administracinių bylų
teisenos įstatymą) turi teisę prašyti bylą nagrinėjantį teismą kreiptis į atitinkamą administracinį teismą
dėl tokio teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui);
– teismai, suabejoję Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleisto arba referendumu
priimto teisės akto (jo dalies) atitiktimi aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia)
Konstitucijai, ne tik gali, bet ir privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą;
– Konstitucija netoleruoja tokių situacijų, kai kuris nors teismas, turintis nagrinėjamoje byloje
taikyti teisės aktą (jo dalį), dėl kurio atitikties aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia)
Konstitucijai, į Konstitucinį Teismą jau yra kreipęsis kitas pareiškėjas (pavyzdžiui, kitas teismas), nei
(jeigu jis pats abejoja to teisės akto (jo dalies) atitiktimi aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir
pirmiausia) Konstitucijai) sustabdo atitinkamos bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą,
kad tos abejonės būtų pašalintos, nei (jeigu jis pats neabejoja to teisės akto (jo dalies) atitiktimi
aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai) taiko šį teisės aktą (jo dalį), bet,
turėdamas informacijos, kad dėl to teisės akto (jo dalies) atitikties aukštesnės galios teisės aktui, inter
alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, į Konstitucinį Teismą jau yra kreipęsis kitas pareiškėjas (pavyzdžiui,
kitas teismas), sustabdo bylos nagrinėjimą ir nesprendžia bylos iš esmės tol, kol Konstitucinis Teismas
išnagrinėja atitinkamą konstitucinės justicijos bylą pagal to kito pareiškėjo prašymą;
– bylą nagrinėjantis teismas, pagal Konstituciją ne tik turintis įgaliojimus, bet (jeigu jam kilo
abejonių) ir privalantis kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Seimo, Respublikos
Prezidento ar Vyriausybės išleistas arba referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja
aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, turi ir konstituciškai pagrįstą
interesą gauti atitinkamą Konstitucinio Teismo atsakymą; kitoks atitinkamų Konstitucijos nuostatų
aiškinimas galėtų sudaryti prielaidas atitinkamą bylą nagrinėjančiam teismui taikyti įstatymą ar kitą
teisės aktą (jo dalį), kurio atitiktimi Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) tas teismas
abejoja;
– kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi bylą nagrinėjantis teismas, kuriam kilo abejonių dėl toje
byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai ar įstatymams, Konstitucinis Teismas turi pareigą
išnagrinėti teismo prašymą nepriklausomai nuo to, ar ginčijamas įstatymas arba kitas teisės aktas
galioja, ar ne.
Šių oficialios konstitucinės doktrinos nuostatų kontekste paminėtina ir tai, kad pagal
Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą teismas neturi locus standi kreiptis į Konstitucinį
Teismą su prašymu ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja toks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas
(jo dalis), kuris neturėtų (negalėtų) būti taikomas to teismo nagrinėjamoje byloje (Konstitucinio
Teismo 2007 m. gegužės 22 d., 2007 m. birželio 27 d., 2007 m. liepos 5 d. sprendimai).
9. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal CPK teismai turi
paisyti civilinio proceso teisės principų ir normų, tačiau ši teismo pareiga negali būti interpretuojama
kaip leidžianti civilinio proceso ar civilinės teisės principus ir normas iškelti aukščiau už Konstitucijos
principus ir normas, civilinio proceso teisės ar civilinės teisės principus ir normas aiškinti taip, kad
būtų paneigta, iškreipta ar ignoruojama Konstitucijos nuostatų prasmė (Konstitucinio Teismo 2006 m.
rugsėjo 21 d. nutarimas).
10. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, kaip konstatuota
Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime, pagal Konstituciją civilinio proceso santykius
įstatymu būtina reguliuoti taip, kad būtų sudarytos teisinės prielaidos teismui ištirti visas bylai
reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą byloje ir kad bet kurį byloje priimtą pirmosios
instancijos teismo baigiamąjį aktą būtų galima apskųsti bent vienos aukštesnės instancijos teismui.
Konstitucinis Teismas tame nutarime konstatavo ir tai, kad įstatyme turi būti ne tik įtvirtinta pati
proceso šalies teisė apskųsti pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą bent vienos aukštesnės
instancijos teismui, bet ir nustatyta tokia apskundimo tvarka, kuri leistų aukštesnės instancijos teismui
ištaisyti galimas pirmosios instancijos teismo klaidas; priešingu atveju būtų nukrypta nuo konstitucinio
teisinės valstybės principo, pažeista asmens konstitucinė teisė į tinkamą teismo procesą. Minėtame

116
Konstitucinio Teismo nutarime taip pat konstatuota, kad „kiekvienu baigiamuoju teismo aktu
atitinkamoje byloje yra įvykdomas teisingumas“ ir kad „atitinkamoje byloje priimtas baigiamasis
teismo aktas – tai vienas teisės taikymo aktas, kuriuo ta byla yra užbaigiama“.
Iš Konstitucijos kylančios būtinybės įstatyme numatyti galimybę bet kurį byloje priimtą
pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą apskųsti bent vienos aukštesnės instancijos teismui
kontekste pažymėtina, kad iki teismo baigiamojo akto priėmimo byloje teismui tenka priimti įvairaus
turinio ir formos procesinius sprendimus, kuriais byla nėra užbaigiama. Tokie teismo procesiniai
sprendimai nėra baigiamieji teismo aktai. Konstitucija nereikalauja įstatymu užtikrinti galimybę
apskųsti bet kurį byloje priimtą teismo procesinį sprendimą (ne baigiamąjį aktą); šioje srityje galimos
įvairios išimtys. Atkeiptinas dėmesys į tai, kad, kaip konstatuota Konstitucinio Teismo 2006 m.
rugsėjo 21 d. nutarime, Konstitucija neužkerta kelio civilinį procesą reglamentuoti taip, kad nebūtų
sudaroma teisinių prielaidų proceso šalims piktnaudžiauti teise apskųsti byloje priimtą sprendimą ir
šitaip vilkinti procesą.
Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (taip pat ir šiame
Konstitucinio Teismo nutarime) formuluotė „byloje priimto pirmosios instancijos teismo baigiamojo
akto apskundimas bent vienos aukštesnės instancijos teismui“ vartojama konstitucine teisine prasme, o
ne taip, kaip ji gali būti (ar yra) vartojama ordinarinėje teisėje. Įstatymų leidėjas, reglamentuodamas
civilinio proceso santykius, turi tam tikrą diskreciją nustatyti įvairius tokio apskundimo pagrindus bei
terminus, taip pat įvairias teismines institucijas, kurioms gali būti skundžiami pirmosios instancijos
teismo priimti baigiamieji aktai, ir civilinio proceso įstatymuose įtvirtinti atitinkamus atskirus
institutus. Išimtiniais atvejais ir tik jeigu tai galima konstituciškai pagrįsti (inter alia tuo, kad neturi
būti sudaroma teisinių prielaidų proceso šalims piktnaudžiauti teise apskųsti byloje priimtą sprendimą
ir šitaip vilkinti procesą) gali būti įstatymu nustatytas (nesudarant teisinių prielaidų pažeisti asmens
teises, kitas konstitucines vertybes ar nukrypti nuo tinkamo teisinio proceso reikalavimų) ir toks
teisinis reguliavimas, kad tam tikri pirmosios instancijos teismo priimti baigiamieji aktai gali būti
skundžiami ne aukštesnės instancijos teismui, bet teismui, kuris priėmė atitinkamą baigiamąjį aktą
(kiekvienas toks atvejis gali būti konstitucinės kontrolės dalykas). Šiuo atžvilgiu čia vartojama sąvoka
„apskundimas“ (kuri, kaip minėta, yra vartojama ne ordinarine, bet konstitucine teisine prasme) apima
ne tik civilinio proceso įstatymuose numatyto atitinkamo skundo (apeliacinio, kasacinio), kuriuo
bandoma inicijuoti šio baigiamojo akto peržiūrėjimą (taip pat ir atnaujinant bylos nagrinėjimą),
padavimą, bet ir kitokius byloje priimto pirmosios instancijos teismo baigiamojo akto apskundimo
atvejus. Apibūdinant šiuos atvejus civilinio proceso įstatymuose gali būti įtvirtintos įvairios sąvokos
(ne tik sąvoka „apskundimas“), atspindinčios atitinkamus atskirus civilinio proceso institutus. Tačiau
Konstitucija neleidžia įtvirtinti tokio teisinio reguliavimo, kad kokios nors kategorijos bylose apskritai
jokiais atvejais būtų negalima siekti inicijuoti byloje priimto pirmosios instancijos teismo baigiamojo
akto peržiūrėjimo, nes šitaip būtų paneigta galimybė ištaisyti galimas teismo klaidas, teisingai taikyti
teisę ir įvykdyti teisingumą; nustačius tokį teisinį reguliavimą konstitucinė teisingumo samprata būtų
apribota tik formaliu, nominaliu teismo vykdomu teisingumu, tik teismo vykdomo teisingumo
regimybe, taigi ne tuo teisingumu, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija; civilinio proceso
įstatymuose (t. y. ordinarinėje teisėje) nustatytas teisinis reguliavimas būtų iškeltas aukščiau už
Konstitucijos principus ir normas.
11. Pabrėžtina, kad teismas, sustabdydamas bylos nagrinėjimą dėl kreipimosi į Konstitucinį
Teismą ar administracinį teismą, bylos neišsprendžia iš esmės, o tik sudaro prielaidas vėliau, gavus
atsakymą iš Konstitucinio Teismo ar administracinio teismo, byloje priimti teisingą baigiamąjį teismo
aktą. Minėta, kad tais atvejais, kai bylą nagrinėjančiam teismui kyla abejonių, ar įstatymas (kitas teisės
aktas), kuris turėtų būti taikomas toje byloje, neprieštarauja Konstitucijai, jis privalo kreiptis į
Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar šis įstatymas (kitas teisės aktas) atitinka Konstituciją, ir kol
Konstitucinis Teismas neišspręs šio klausimo, bylos nagrinėjimas teisme negali būti tęsiamas – jis yra
sustabdomas. Taigi kreipimasis į Konstitucinį Teismą ar administracinį teismą ir bylos, kurioje nutarta
kreiptis į Konstitucinį Teismą ar administracinį teismą, sustabdymas yra tarpusavyje neatskiriamai
susiję procesiniai veiksmai.
Minėta ir tai, kad nei Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje, nei kitur Konstitucijoje nėra
expressis verbis nustatyta, kokiu procesiniu sprendimu turėtų būti sustabdomas bylos nagrinėjimas ir

117
kad tai nustatyti turi įstatymų leidėjas. Pagal CPK 165 straipsnį (2002 m. vasario 28 d. redakcija)
teismas, nutaręs kreiptis į Konstitucinį Teismą ar administracinį teismą, bylą sustabdo nutartimi.
Teismo kreipimasis į Konstitucinį Teismą ar administracinį teismą pagal įstatymus taip pat
įforminamas nutartimi (Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalis, CPK 3 straipsnio (2003 m.
balandžio 8 d. redakcija) 4 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija)). Pagal susiklosčiusią teismų
praktiką abu šie procesiniai veiksmai yra įforminami viena ir ta pačia nutartimi. Konstitucija to
savaime nedraudžia.
Taigi, kadangi teismo nutartimi, kuria sustabdomas bylos nagrinėjimas ir kreipiamasi į
Konstitucinį Teismą ar administracinį teismą, byla nėra užbaigiama, tokia nutartis nėra baigiamasis
teismo aktas, galimybę kurį apskųsti bent vienos aukštesnės instancijos teismui garantuoja
Konstitucija.
12. Kita vertus, tai, kad Konstitucija nereikalauja įstatymu užtikrinti galimybę apskųsti bet kurį
byloje priimtą teismo procesinį sprendimą (ne baigiamąjį aktą), nereiškia, jog teismas, priimdamas
tokį sprendimą, gali nepaisyti teismo aktams, ypač baigiamiesiems, keliamų reikalavimų. Teismo
baigiamiesiems aktams keliami reikalavimai, inter alia dėl teismų sprendimų argumentavimo,
aiškumo ir suprantamumo, taikytini ir bendrosios kompetencijos bei pagal Konstitucijos 111 straipsnio
2 dalį įsteigtų specializuotų teismų sprendimams kreiptis arba (nors to prašo kuri nors teismo
nagrinėjamos bylos šalis) nesikreipti į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ir spręsti, ar toje byloje
taikytinas Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistas arba referendumu priimtas teisės
aktas (jo dalis) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai
(Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2007 m. liepos 5 d. sprendimas).
Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip savo aktuose yra konstatavęs Konstitucinis Teismas,
teismai, kurie kreipiasi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas (jo
dalis) neprieštarauja Konstitucijai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar
kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, negali apsiriboti vien bendro pobūdžio
samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu,
prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys,
punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos
ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais
teisiniais argumentais (Konstitucinio Teismo 2005 m. gruodžio 12 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m.
sausio 17 d. nutarimai, 2006 m. sausio 17 d., 2007 m. liepos 5 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2007 m.
rugsėjo 12 d. sprendimai).
13. Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, jog Konstitucinis Teismas sprendžia,
ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės
aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams, yra aiškintina kaip reiškianti, kad Konstitucinis
Teismas turi išimtinę konstitucinę kompetenciją tirti ir spręsti, ar bet kuris Seimo, Respublikos
Prezidento arba Vyriausybės aktas, taip pat bet kuris referendumu priimtas aktas (jo dalis)
neprieštarauja bet kuriam aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai
(Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d.
sprendimas).
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo
išimtinė konstitucinė kompetencija spręsti, ar kuris nors Seimo, Respublikos Prezidento arba
Vyriausybės teisės aktas (jo dalis), taip pat kuris nors referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis)
neprieštarauja kuriam nors aukštesnės galios teisės aktui, inter alia Konstitucijai, reiškia ir
Konstitucinio Teismo išimtinę konstitucinę kompetenciją spręsti dėl Konstitucijos 106 straipsnyje
nurodytų subjektų, inter alia teismų, prašymų priimtinumo Konstituciniame Teisme. Priešingas iš
Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalies kylančių Konstitucinio Teismo įgaliojimų aiškinimas iš esmės
iškreiptų ar net paneigtų konstitucinės kontrolės ir konstitucinės justicijos esmę bei prasmę.
Minėta, jog vienas esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra
principas, kad neturi būti taikomas teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui; kad
teismų įgaliojimai sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti
teisės akto atitiktį Konstitucijai yra expressis verbis įtvirtinti Konstitucijoje; kad Konstitucijos 110

118
straipsnyje yra įtvirtintas draudimas taikyti įstatymą, kuris prieštarauja Konstitucijai, taip pat bylą
nagrinėjančio teismo pareiga, kilus abejonėms, ar teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas šioje byloje,
neprieštarauja Konstitucijai, sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu
spręsti, ar įstatymas arba kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.
Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą
Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui (teisėjui) kilusios abejonės dėl
toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui), kurios
privalo būti pašalintos, kad teismas byloje galėtų priimti teisingą sprendimą (kitą baigiamąjį teismo
aktą). Pašalinti šias abejones (paneigti arba patvirtinti jų pagrįstumą) pagal savo kompetenciją gali tik
Konstitucinis Teismas. Taigi joks aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos bei pagal
Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtas specializuotas teismas neturi įgaliojimų vertinti žemesnės
instancijos teismo nutarties sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl teisės
akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) teisėtumo ir (ar)
pagrįstumo, nes priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos pažeisti Konstitucijos 102 straipsnio 1
dalyje nustatytą išimtinę Konstitucinio Teismo kompetenciją, taip pat iš esmės paneigti Konstitucijos
110 straipsnio 2 dalyje, taip pat 106 straipsnio 1, 2, 3 dalyse įtvirtintus teismo (teisėjo) įgaliojimus
sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Iš Konstitucijos kylantis draudimas aukštesnės instancijos teismams vertinti žemesnės
instancijos teismų nutarčių sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl teisės
akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) teisėtumą ir (arba)
pagrįstumą yra mutatis mutandis taikytinas ir teismų nutartims kreiptis į atitinkamą administracinį
teismą su prašymu ištirti ir spręsti, ar atitinkamoje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis), kurio
atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, patikra yra priskirta
ne Konstitucinio Teismo, bet administracinių teismų jurisdikcijai, neprieštarauja Konstitucijai (kitam
aukštesnės galios teisės aktui).
Todėl ginčijamame CPK 165 straipsnyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) įtvirtinto teisinio
reguliavimo negalima vertinti kaip ribojančio konstitucinius teismo įgaliojimus vykdyti teisingumą.
Priešingai, tokiu teisiniu reguliavimu siekiama užtikrinti, kad byloje būtų priimtas teisingas
sprendimas (kitas baigiamasis teismo aktas).
14. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad CPK 165 straipsnio (2002 m.
vasario 28 d. redakcija) išlyga „išskyrus nutartį sustabdyti bylą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ar
administracinį teismą“ neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui.
15. Pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymą sprendžiant, ar ginčijama išlyga
neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai (kurioje, kaip minėta, nustatyta, kad įstatymui,
teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs), konstatuotina, kad, kaip
savo aktuose ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, konstitucinis asmenų lygiateisiškumo
principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, jis įtvirtina formalią
visų asmenų lygybę, įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius
pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, neleidžia asmenų diskriminuoti ir teikti jiems privilegijų,
tačiau nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą (diferencijuotą) teisinį reguliavimą tam tikrų
asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu; šis konstitucinis principas būtų pažeistas,
jeigu tam tikri asmenys, kuriems skiriamas teisinis reguliavimas, palyginti su kitais asmenimis,
kuriems taip pat skiriamas atitinkamas teisinis reguliavimas, būtų kitaip traktuojami, nors tarp jų nėra
tokių skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.
16. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog pagal Konstituciją
civilinio proceso santykių teisinis reguliavimas turi būti toks, kad proceso dalyviai, turintys tą patį
procesinį teisinį statusą, būtų traktuojami vienodai; taigi jie turi turėti ir tokias pačias teises ir pareigas,
nebent tarp jų būtų tokio pobūdžio ir tokio masto skirtumų, kad nevienodas traktavimas būtų
objektyviai pateisinamas; priešingu atveju būtų nukrypta nuo konstitucinių teisinės valstybės ir
asmenų lygiateisiškumo principų (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).
17. Minėta, kad pareiškėjo abejonės dėl CPK 165 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija)
atitikties Konstitucijai grindžiamos inter alia tuo, kad, pareiškėjo teigimu, CPK 165 straipsnis

119
draudžia paduoti atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, kuria byla sustabdyta dėl kreipimosi į
Konstitucinį Teismą ar administracinį teismą, nors CPK neriboja teisės paduoti atskirąjį skundą tada,
kai byla sustabdoma pagal CPK 163 straipsnio 9 punktą, t. y. kai teismas kreipiasi į kompetentingą ES
teisminę instituciją. Minėta ir tai, kad CPK 165 straipsnis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) yra skirtas
reguliuoti santykiams, susijusiems ne su visų, o tik su pirmosios instancijos teismo nutarčių sustabdyti
bylą apskundimu.
18. Ginčijama išlyga ir nuostata, kad dėl teismo nutarties sustabdyti bylą dėl kreipimosi į
kompetentingą ES teisminę instituciją gali būti duodamas atskirasis skundas, yra susijusios su
skirtingomis teisinėmis situacijomis.
Pirmosios instancijos teismas į Konstitucinį Teismą ar administracinį teismą kreipiasi tada, kai
jam kyla abejonių dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios
teisės aktui); kad byloje nebūtų taikomas Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui)
prieštaraujantis teisės aktas, šias abejones būtina pašalinti, o tai teismas gali padaryti tik kreipdamasis į
Konstitucinį Teismą ar administracinį teismą. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas (t. y.
nacionalinis teismas) į ES teisminę instituciją kreipiasi tada, kai taikant ES teisę jam kyla ES teisės
aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas ir, kad ji būtų tinkamai pritaikyta, būtina gauti minėtos
institucijos prejudicinį sprendimą (pagal Europos Bendrijos steigimo sutarties 234 straipsnį). Taigi
kiekvienoje iš šių teisinių situacijų pirmosios instancijos teismui kyla skirtingo pobūdžio klausimai, o
juos išspręsti turi padėti ne tos pačios teisminės institucijos, kurių viena yra nacionalinė (Konstitucinis
Teismas arba administracinis teismas), o kita – ES teisminė institucija.
Taigi nėra pagrindo teigti, kad CPK 165 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) išlyga
„išskyrus nutartį sustabdyti bylą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ar administracinį teismą“
pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo nurodytu aspektu prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1
daliai. Kita vertus, atsižvelgiant į pareiškėjo argumentus ir ginčijamo teisinio reguliavimo apimtį,
nuostata, kad dėl teismo nutarties sustabdyti bylą dėl kreipimosi į kompetentingą ES teisminę
instituciją gali būti duodamas atskirasis skundas, šioje konstitucinės justicijos byloje jokiais kitais
aspektais (inter alia atitikties Konstitucijai aspektu) nėra nagrinėjama.
19. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad CPK 165 straipsnio (2002 m.
vasario 28 d. redakcija) išlyga „išskyrus nutartį sustabdyti bylą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ar
administracinį teismą“ neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos
Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos
Konstitucinis Teismas
nutaria:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 4 straipsnio (2002 m. vasario 28
d. redakcija) (Žin., 2002, Nr. 36-1340) nuostata „Teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į <...> kasacine
tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus“, 165 straipsnio (2002 m. vasario 28 d.
redakcija) (Žin., 2002, Nr. 36-1340) išlyga „išskyrus nutartį sustabdyti bylą dėl kreipimosi į
Konstitucinį Teismą ar administracinį teismą“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U TAR T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. spalio 6 d. Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas), Sigito Gurevičiaus, Birutės Janavičiūtės, Gintaro
Kryževičiaus, Zigmo Levicko, Sigitos Rudėnaitės (pranešėja) ir Antano Simniškio,

120
 rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje, atnaujinus procesą, išnagrinėjo civilinę bylą pagal
ieškovo P. J. ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės,
Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Lietuvos
Respublikos generalinės prokuratūros, dėl palūkanų priteisimo.
Išplėstinė teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Klaipėdos miesto prokuratūros 1995 m. gruodžio 23 d. nutarimu ieškovui buvo iškelta
baudžiamoji byla dėl kontrabandos (1961 m. redakcijos BK 312 straipsnio 2 dalis). Sulaikymo metu iš
jo buvo paimti 8252 audinių kailiukai, kurie, kaip greitai gendantys produktai, buvo perduoti
Klaipėdos mokesčių inspekcijai, pavedant juos įkainoti ir realizuoti. Audinių kailiukai buvo įkainoti
882 173 Lt, jie buvo realizuoti ir į valstybės biudžetą, atėmus 132 325,95 Lt pardavimo išlaidų, buvo
pervesta 749 847,05 Lt. Klaipėdos apygardos teismo 1997 m. sausio 30 d. nuosprendžiu ieškovas buvo
išteisintas, jo veiksmuose nesant nusikaltimo sudėties. Klaipėdos apygardos teismo 1997 m. spalio 8 d.
nutartimi klausimas dėl gautų už parduotus kailiukus pinigų grąžinimo buvo perduotas nagrinėti
civilinio proceso tvarka.
Ieškovas buvo pateikęs ieškinį dėl 882 173 Lt, gautų realizavus audinių kailiukus, kaip be
pagrindo įgyto turto, priteisimo iš valstybės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 26 d. nutartimi ieškovui buvo priteista 590 056,05 Lt.
Ieškovas pareiškė ieškinį dėl 220 543,25 Lt palūkanų iš valstybės priteisimo, ieškinį grįsdamas
tuo, kad asmuo, be teisėto pagrindo įgijęs turtą, privalo grąžinti ne tik turtą, kurį įgijo, bet ir privalo
sumokėti 5 proc. dydžio metines palūkanas (CK 6.240 straipsnio 1 dalis). Išteisinamasis nuosprendis
dėl ieškovo buvo priimtas 1997 m. sausio 30 d. Nuo šio momento tapo žinoma, kad valstybė audinių
kailiukus įgijo neteisėtai, todėl valstybė privalo sumokėti ieškovui 5 proc. dydžio metinių palūkanų,
kurios nuo 882 173 Lt sumos už penkerius metus (per ieškinio senaties terminą) sudaro 220 543,25 Lt.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo, apeliacinės instancijos teismo ir kasacinio teismo
nutarčių esmė
Vilniaus apygardos teismas 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir
priteisė ieškovui iš atsakovo 1616,60 Lt palūkanų, šią sumą išieškant iš Valstybinės mokesčių
inspekcijos.
Teismas nurodė, kad, deklaruojant audinių kailiukus, buvo padaryta muitinės procedūros
pažeidimų, bylų nagrinėjimo metu aplinkybės, kam iš tikrųjų priklausė audinių kailiukai, buvo
aiškinamos skirtingai, byla dėl be pagrindo įgyto turto vertės kompensavimo tęsėsi ilgą laiką.
Sprendime pažymima, kad tokiomis aplinkybėmis išteisinamojo nuosprendžio priėmimas dar savaime
nereiškia, kad nuo to momento atsakovas žinojo ar turėjo žinoti apie turto įgijimą be teisinio pagrindo,
t. y. kad jis tapo nesąžiningas. Atsakovui apie nepagrįstą pinigų gavimą tapo žinoma nuo Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 26 d. nutarties
priėmimo dienos, todėl nuo šios datos ir skaičiuotinos palūkanos už be pagrindo įgytą pinigų sumą.
Apeliaciniu skundu ieškovas prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti, priteistą
sumą padidinti iki 406 145,85 Lt. Ieškovas teigė, kad palūkanos turi būti skaičiuojamos nuo 1997 m.
sausio 30 d. iki 2006 m. gegužės 26 d. Palūkanos už metus yra 44 108,65 Lt, o už nurodytą laikotarpį
– 406 145,85 Lt.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. kovo 30 d. nutartimi
Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, papildomai
nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės
26 d. nutartimi buvo iš esmės nustatyta, jog prekes, paimtas iš ieškovo, valstybė įgijo ir užvaldė
sąžiningai, t. y. nežinodama ir neturėdama žinoti apie nepagrįstą prekių įsigijimą, todėl, įstatymų
nustatyta tvarka realizuodama neišdirbtus žvėrelių kailiukus, kaip greitai gendančias prekes, ir taip

121
siekdama išvengti žalos, pinigus už realizuotas prekes valstybė įgijo sąžiningai. Kadangi prekes ir už
jas gautus pinigus valstybė įgijo sąžiningai, tai apeliacinės instancijos teismo manymu, nėra pagrindo
konstatuoti, kad valstybė privalėjo žinoti apie nepagrįstą turto įgijimą anksčiau, negu buvo priimtas
išteisinamasis nuosprendis. Kilus ginčui dėl to, kam priklausė iš ieškovo paimtos prekės, nepakako
konstatuoti, jog valstybė prekes ir pinigus įgijo be teisėto pagrindo, – turėjo būti nustatyta ir aplinkybė,
ar ieškovas prekes valdė teisėtu pagrindu ir kas yra teisėtas prekių savininkas ar valdytojas. Tokį ginčą
iš dalies lėmė ir ieškovo veiksmai – gabenamų prekių deklaracijos pateikimas su neteisingais
duomenimis apie prekes. Taigi, tik išsprendus ginčą dėl ieškovo teisės į paimtų prekių vertės
atlyginimą, valstybei tapo žinoma, kad prekės įgytos be teisėto pagrindo ir atsirado pareiga atlyginti
priteistą šio turto vertę pinigais. Teisėjų kolegija pripažino pagrįsta pirmosios instancijos teismo
išvadą, kad tik nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m.
gegužės 26 d. nutarties paskelbimo momento atsakovei tapo žinoma apie nepagrįstą pinigų gavimą,
todėl palūkanos už be pagrindo įgytą pinigų sumą skaičiuotinos nuo šios datos.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo
kasacinį skundą, 2007 m. spalio 12 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 21 d.
sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 30 d.
nutartį paliko nepakeistus.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad CK 6.240 straipsnyje įstatymo leidėjas įpareigojo turtą įgijusį
asmenį sumokėti palūkanas turto savininkui arba valdytojui tik tuo atveju, jeigu be teisinio pagrindo
buvo įgyta pinigų suma. Tuo atveju, kai baudžiamojo proceso tvarka yra paimami daiktai (daiktiniai
įrodymai), kuriuos dėl objektyvių priežasčių (kaip greitai gendančius) tenka realizuoti, sprendžiant
tokio turto grąžinimo klausimą negali būti taikoma CK 6.240 straipsnio 1 dalies nuostata dėl pareigos
mokėti palūkanas. Specifinė daiktų savybė – greitas gedimas – sukuria tokią situaciją, kada tik
išsaugoti daiktus įpareigoti asmenys (baudžiamąjį tyrimą atliekantys pareigūnai) yra objektyviai
priversti daiktus realizuoti, tačiau iki baudžiamojo proceso pabaigos neturi jokios galimybės gautas už
realizuotą greitai gendantį turtą lėšas grąžinti asmeniui, iš kurio turtas buvo paimtas. Nustatyti
valstybei papildomus įpareigojimus už jos pareigūnų atliekamą teisėtą veiklą teisėjų kolegija neturėjo
teisinio pagrindo (CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Atsižvelgusi į CPK 353 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą
nuostatą, kad kasacinis teismas negali priimti blogesnio sprendimo, negu skundžiamas sprendimas ar
nutartis, jeigu sprendimą skundžia tik viena iš šalių, teisėjų kolegija nemanė, kad reikia peržengti
kasacinio skundo ribas arba perduoti bylą nagrinėti iš naujo žemesnės instancijos teismui.
III. Prašymo atnaujinti procesą civilinėje byloje teisiniai argumentai
Lietuvos Aukščiausiajame Teisme 2008 m. vasario 12 d. buvo gautas pareiškėjo P. J. prašymas
atnaujinti procesą civilinėje byloje dėl palūkanų priteisimo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 9 d.
nutartimi prašymas atnaujinti procesą civilinėje byloje buvo priimtas.
Pareiškėjas prašė atnaujinti procesą civilinėje byloje dėl palūkanų priteisimo, panaikinti
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartį,
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 30 d. nutartį ir
pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimą – priteistą ieškovui iš valstybės
sumą padidinti 553 122,47 Lt, pareikštą prašymą grindžiant CPK 366 straipsnio 1 dalies 1 punkto
nuostata. Pareiškėjas nurodė, kad palūkanų priteisimo klausimas buvo nagrinėjimo dalykas ir Europos
Žmogaus Teisių Teisme (toliau – EŽTT), kurio 2008 m. sausio 8 d. sprendime konstatuotas Žmogaus
teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) pažeidimas. Pareiškėjas
teigė, kad sprendime nurodyta, kad buvo nustatyti 1 Protokolo 1 straipsnio pažeidimas ir Konvencijos
6 straipsnio 1 dalies pažeidimai.
Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 21 d. sprendime
neginčijama aplinkybė, kad ieškovui P. J. palūkanos priklauso, tačiau ginčijama tik tai, nuo kada jos
turi būti skaičiuojamos. Pareiškėjo teigimu, jeigu tyrimo organai ir turėjo pagrindą pradėti tyrimą, tai,
kai P. J. buvo išteisintas, prokuratūrai ir valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios atstovavo Lietuvos
valstybei, turėjo būti aišku, kad pagal tuo metu galiojusio BK 92 straipsnio nuostatas turi būti grąžinti

122
ir daiktiniai įrodymai. Tai, kad kailiukai buvo realizuoti, situacijos nekeičia, nes valstybė dėl to netapo
kailiukų savininkė.
EŽTT išvadose nurodyta, kad ,,po nepagrįsto baudžiamojo persekiojimo ir netekęs galimybės
naudotis savo nuosavybe, kuri yra skubiai realizuota kaip gendančios prekės, pareiškėjas daugelį metų
neturėjo galimybės naudotis pajamomis, gautomis realizavus šias prekes aukcione“. Sprendimo 37
punkte nurodyta, kad ,,išteisinus pareiškėją, šis galėjo reikalauti valstybei pardavus aukcione gautų
pajamų“. Taigi pagal šias nuostatas palūkanos pareiškėjui priklauso už laiką nuo 1997 m. sausio 30 d.
nuosprendžio priėmimo dienos. Tokios nuomonės yra ir teisėjai Cabral Barreto ir Danutė Jočienė.
Palūkanos turėtų būti skaičiuojamos nuo 1997 m. sausio 30 d. iki 2006 m. gegužės 26 d.
Prašyme akcentuojama, kad, siekiant nustatyti palūkanų dydį už laikotarpį nuo 1997 m. sausio
30 d. iki 2001 m. liepos 1 d., reikia atsižvelgti į tai, jog tuo metu galiojusiuose Lietuvos Respublikos
įstatymuose tokių palūkanų nebuvo nustatyta. EŽTT sprendime nurodyta, kad palūkanos turi būti
skaičiuojamos pagal ribinę Europos Centrinio Banko (toliau – ECB) skolinimo normą pridedant 3
procentus. Ribinė ECB norma šiuo metu yra 4 proc. Pareiškėjas teigia, kad palūkanų dydis yra 7 proc.,
ir tai yra 334 490,59 Lt. Vadovaujantis CK 6.240 straipsnio 1 dalies nuostatomis, palūkanų dydis už
laikotarpį nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2006 m. gegužės 26 d. yra 5 proc., ir tai yra 218 631,86 Lt.

IV. Atsiliepimų į prašymą atnaujinti procesą teisiniai argumentai

Atsiliepimu į prašymą dėl proceso atnaujinimo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos
Respublikos finansų ministerijos prašė pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje
atmesti. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:
1. EŽTT, priimdamas sprendimą, vadovavosi Konvencijos 41 straipsnio nuostatomis, kad jeigu
Teismas nustato Konvencijos ar jos protokolų pažeidimą ir jeigu Aukštosios Susitariančios Šalies
įstatymai leidžia tik iš dalies atlyginti pažeidimu padarytą žalą, tai prireikus Teismas gali priteisti
nukentėjusiai šaliai teisingą atlyginimą. EŽTT pripažino, kad, būdamas neteisėtai patrauktas
baudžiamojon atsakomybėn ir dėl ilgo (daugiau nei 8,5 metų) civilinės bylos dėl pinigų, gautų
pardavus daiktinius įrodymus (audinių kailiukus), grąžinimo nagrinėjimo pareiškėjas patyrė turtinę ir
neturtinę žalą. EŽTT patenkino pareiškėjo reikalavimus, priteisdamas jam iš Lietuvos Respublikos 25
000 eurų turtinei ir neturtinei žalai atlyginti ir 810,94 eurų bylinėjimosi kaštams ir išlaidoms padengti.
Taigi, priimdamas sprendimą atlyginti pareiškėjui jo patirtą žalą, EŽTT nustatė, kad pareiškėjui
mokėtina suma yra tas teisingas atlyginimas, kuris turi būti jam sumokėtas, kompensuojant jo patirtą
turtinę žalą ir moralinius (dvasinius) skausmus (neturtinę žalą).
Pažymėtina, kad, priimdamas sprendimą, EŽTT nepripažino, kad dėl pareiškėjo priimti
procesiniai sprendimai, t. y. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2006 m. gegužės 26 d. nutartis ir 2007 m. spalio 12 d. nutartis, prieštarauja Konvencijai ar jos
papildomiems protokolams. EŽTT konstatavo, kad buvo pažeistas Konvencijos 1 Protokolo 1
straipsnis (teisė naudotis savo nuosavybe), ir nurodė, kad, atliekant ikiteisminį tyrimą, daiktiniai
įrodymai iš pareiškėjo buvo paimti teisėtai, ir tai atitiko Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio 2 dalies
nuostatas.
2. EŽTT sprendime dėl palūkanų priteisimo pareiškėjui nebuvo sprendžiama. Sprendimą
patenkinti pareiškėjo prašymą atlyginti jo patirtą turtinę ir neturtinę žalą EŽTT priėmė vienbalsiai, t. y.
visi pareiškėjo prašymą nagrinėjantys teisėjai padarė vienodą išvadą. Teisėjų C. Barreto ir D. Jočienės
atskirosios nuomonės dėl priimto EŽTT sprendimo neturėjo ir negalėjo turėti įtakos galutiniam
sprendimui. Pateikdami savo atskirąją nuomonę, teisėjai nurodė, kad sutinka su kitų teisėjų išvada ir
nebalsavo ,,prieš“. Be to, teisėjo atskiroji nuomonė nėra įstatymas, tai yra tik jo subjektyvi nuomonė,
todėl Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ja neprivalo vadovautis.
3. Priimdamas sprendimą patenkinti pareiškėjo reikalavimus, EŽTT nustatė trijų mėnesių
terminą nuo sprendimo įsigaliojimo dienos, per kurį Lietuvos valstybė turi sumokėti pareiškėjui EŽTT
priteistas sumas. EŽTT tai pat nurodė, kad nuo minėto trijų mėnesių termino pasibaigimo iki
sprendimo įvykdymo turės būti mokamos palūkanos nuo nurodytos sumos pagal ribinę ECB skolinimo

123
normą per visą uždelstą laiką, pridedant 3 proc. Dėl to visi pareiškėjo teiginiai dėl palūkanų dydžio
nustatymo ir mokėjimo yra nepagrįsti.
Atsiliepimu į prašymą dėl proceso atnaujinimo Vilniaus apygardos prokuratūra, įgaliota
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, prašė prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje
byloje atmesti. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:
1. CPK 366 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta galimybė atnaujinti procesą, kai EŽTT
pripažįsta, kad Lietuvos Respublikos teismų sprendimai, nutartys ar nutarimai civilinėse bylose
prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai ar jos papildomiems
protokolams, kurių dalyvė yra Lietuvos Respublika. EŽTT 2008 m. sausio 8 d. sprendime
nepripažinta, kad Lietuvos teismų sprendimai ar nutartys prieštarautų Konvencijai ar jos papildomiems
protokolams.
Prašyme atnaujinti procesą pareiškėjas rėmėsi ne EŽTT sprendimu, o dviejų teisėjų
atskirosiomis nuomonėmis. Pažymėtina, kad šių dviejų teisėjų atskirosios nuomonės sutampa su
daugumos teisėjų nuomone dėl sprendimo, tačiau jose nurodyti skirtingi sprendimo motyvai. EŽTT
taisyklių 74 punkto 2 dalyje nustatyta bylos nagrinėjime dalyvavusio teisėjo teisė kaip sprendimo
priedą pateikti savo atskirąją nuomonę, kurios išvados nesutampa su sprendimu arba nuo jo skiriasi.
Tačiau šis procesinis dokumentas neturi teismo sprendimo galios ir nesukuria teisinių pasekmių, todėl
ir negali būti bylos atnaujinimo pagrindas pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 1 punktą.
2. Pareiškėjas prašė EŽTT iš valstybės priteisti jam 2 171 253,60 Lt turtinei žalai atlyginti,
teigdamas, kad jis patyrė žalos dėl jo atžvilgiu vykdyto baudžiamojo proceso trukmės, negalėjimo
naudotis savo nuosavybe, kailiukų realizavimo už mažesnę nei rinkos kainą. Atsiliepimą pateikęs
asmuo teigia, kad yra pagrindo manyti, jog pareiškėjo reikalaujamą priteisti sumą taip pat sudarė ir
palūkanos už laikotarpį, kai pareiškėjas negalėjo naudotis lėšomis, gautomis realizavus audinių
kailiukus. Kadangi EŽTT sprendimu pareiškėjui priteista 25 000 eurų turtinei ir neturtinei žalai
atlyginti, tai pareiškėjas, atsiliepimą pateikusio asmens manymu, prašydamas atnaujinti procesą byloje
dėl palūkanų priteisimo, siekia dvigubo žalos atlyginimo.
V. Proceso atnaujinimo pagrindai ir ribos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. gegužės 27 d.
nutartimi atnaujino procesą byloje CPK 366 straipsnio 1 dalies 1 punkto nustatytu proceso atnaujinimo
pagrindu – kai EŽTT pripažįsta, kad Lietuvos Respublikos teismų sprendimai, nutartys ar nutarimai
civilinėse bylose prieštarauja Konvencijai ir (ar) jos papildomiems protokolams, kurių dalyvė yra
Lietuvos Respublika.
Teisėjų kolegija nurodė, kad EŽTT, išnagrinėjęs bylą J. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 5457/03),
2008 m. sausio 8 d. sprendimu, be kita ko, konstatavo, kad dėl bet kokio nuosavybės paėmimo ar
konfiskavimo patiriama žala; pagal Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnį tokia žala neturi būti didesnė
nei neišvengiama. „Nekaltam“ kontrabanda vežtų prekių savininkui turi būti suteikta teisė atgauti
paimtas prekes. Išteisinus pareiškėją, šis įgijo teisę reikalauti grąžinti pajamas, gautas valstybei
pardavus konfiskuotas prekes. Nepaisant to, kad klausimas nebuvo sudėtingas, reikšmingi faktai buvo
nustatyti baudžiamojoje byloje, nacionaliniai teismai jį sprendė nepagrįstai ilgą laiką – aštuonerius su
puse metų. Pareiškėjas ilgą laiką negalėjo naudotis už konfiskuotas prekes gautomis pajamomis. Dėl
nurodytų aplinkybių, taip pat atsižvelgdamas į užtrukusį procesą, EŽTT padarė išvadą, kad pareiškėjui
teko neproporcingai didelė našta ir pripažino Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio pažeidimą.
Šie EŽTT sprendimo argumentai kartu su nagrinėjamoje byloje priimtų teismų sprendimų
argumentais, teisėjų kolegijos vertinimu, sudarė pagrindą abejoti, ar Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartis, kuria buvo palikti nepakeisti
Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimas ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 30 d. nutartis, yra teisėta ir pagrįsta.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
VI. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

124
 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad proceso atnaujinimo
institutas yra išimtinė procesinė priemonė. Šio instituto tikslas – išvengti galimo neteisėto teismo
sprendimo teisinių padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privačių asmenų, bet ir viešąjį
interesą, kai to negalima padaryti instancine tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugpjūčio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus m.
savivaldybė v. UAB „Pramoninė santechnika“ ir kt., Nr. 3K-3-485/2006). Atnaujinus bylos
nagrinėjimą, teismas bylą nagrinėja pakartotinai pagal bendrąsias CPK taisykles, tačiau
neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai (CPK 370 straipsnio 4 dalis).
CPK 366 straipsnio 1 dalyje nustatytas specifinis, reikalaujantis vertinti vidaus teismų ir EŽTT
jurisdikcijos santykį, proceso atnaujinimo pagrindas – kai EŽTT pripažįsta, kad Lietuvos Respublikos
teismų sprendimai, nutartys ar nutarimai civilinėse bylose prieštarauja Europos žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai ir (ar) jos papildomiems protokolams, kurių dalyvė yra
Lietuvos Respublika.
Nagrinėjamos bylos ribos yra patikrinimas, ar EŽTT 2008 m. sausio 8 d. sprendimas, priimtas
išnagrinėjus bylą J. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 5457/03), sudaro pagrindą pakeisti byloje priimtus
procesinius sprendimus ir imtis priemonių tinkamai apginti pažeistas ieškovo teises, taip įvykdant
teisingumą. Naujų ieškinio reikalavimų reiškimas kasacinės instancijos teisme yra negalimas, todėl
teisėjų kolegija pareiškėjo reikalavimus nagrinėja neperžengdama pradinio ieškinio ribų.
Dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos santykio su valstybės
vidaus teisės sistema; dėl nacionalinių teismų ir EŽTT jurisdikcijos santykio
Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (pavadinimas pakeistas
Protokolu Nr. 11 (ETS, Nr. 155) nuo jo įsigaliojimo dienos – 1998 m. lapkričio 1 d.) yra
tarptautinė sutartis, ratifikuota Lietuvos Respublikos Seimo 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu
Nr.I-865. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalį tarptautinės sutartys,
kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės
sistemos dalis.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje ,,Dėl Europos
žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo
protokolo 2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ vertindamas Konvencijos santykį
su Lietuvos valstybės vidaus teisine sistema konstatavo, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių
laisvių apsaugos konvencija yra ypatingas tarptautinės teisės šaltinis, kurio tikslas kitoks nei
daugumos kitų tarptautinės teisės aktų. Šis tikslas yra visuotinis – siekti, kad Visuotinėje
žmogaus teisių deklaracijoje skelbiamos teisės būtų visuotinai ir veiksmingai pripažįstamos ir
kad jų būtų laikomasi ginant ir toliau įgyvendinant žmogaus teises ir pagrindines laisves. Šiuo, t.
y. tikslo, požiūriu Konvencija atlieka tokią pat funkciją kaip ir konstitucinės žmogaus teisių
garantijos, nes Konstitucija įtvirtina šias garantijas šalyje, o Konvencija – tarptautiniu lygiu.
Apibrėždamas Konstitucijos ir Konvencijos santykį, Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo,
kad ratifikuota Konvencija taps valstybės teisės aktų sistemos dalimi; ratifikuodama Konvenciją
Lietuva kartu prisiims įsipareigojimą garantuoti Konvencijoje įtvirtintas žmogaus teises ir
laisves kiekvienam jos jurisdikcijoje esančiam asmeniui; valstybės organai, vykdantys teisinę
žmogaus teisių ir laisvių gynybą, turės tiesiogiai taikyti Konstitucijos normas, taip pat
įgyvendinti Konstitucijai neprieštaraujančias Konvencijos nuostatas.
Konvencijos 17 straipsnyje skelbiama, kad jokia šios Konvencijos nuostata negali būti
aiškinama, kaip suteikianti kuriai nors valstybei, grupei ar asmeniui teisę vykdyti kokią nors veiklą ar
atlikti kokį nors veiksmą, kuriais siekiama panaikinti kokias nors šioje Konvencijoje įtvirtintas teises ir
laisves ar jas apriboti daugiau nei nustatyta šioje Konvencijoje. Kartu Konvencijoje nėra nuostatų,
kurios sudarytų pagrindą kaip nors apriboti ar sumažinti pagrindines žmogaus teises, pripažintas ar
galiojančias pagal valstybių vidaus įstatymus, konvencijas, taisykles ar papročius, dėl to, kad
Konvencija tokių teisių nepripažįsta ar jas pripažįsta mažesniu mastu. Konvencijos santykis su
vidaus teise apibūdinamas per minimalaus derinimo principą: valstybė negali siaurinti
Konvencijoje garantuotų žmogaus teisių apsaugos ribų, tačiau kartu nėra suvaržyta garantuoti
žmogaus teises plačiau negu Konvencija.

125
 Konvencijoje įtvirtintų tarptautinių žmogaus teisių gynimo priemonių (tarp jų – ir kreipimosi į
EŽTT) poveikis yra subsidiarus valstybės vidaus teisės sistemos atžvilgiu. Pareiga užtikrinti
Konvencijos nuostatų įgyvendinimą visų pirma tenka valstybių vidaus teisinei sistemai – pagal
Konvencijos 13 straipsnį kiekvienas asmuo, kurio teisės ir laisvės, pripažintos šioje Konvencijoje, yra
pažeistos, turi teisę pasinaudoti veiksminga teisinės gynybos priemone, kreipdamasis į valstybės
instituciją, nepriklausomai nuo to, ar tą pažeidimą asmenys padarė eidami savo oficialias pareigas.
Tam, kad tarptautiniu mastu būtų užtikrinta, kad būtų laikomasi įsipareigojimų, kuriuos valstybės
prisiėmė pasirašydamos Konvenciją ir jos protokolus, yra įsteigtas Europos Žmogaus Teisių Teismas
(Konvencijos 19 straipsnis). Į EŽTT kompetenciją taip pat patenka visų Konvencijos ir jos protokolų
aiškinimo ir taikymo klausimai, iškylantys nagrinėjant tarpvalstybines bylas, individualias peticijas
arba teikiant konsultacines išvadas Ministrų Komitetui (Konvencijos 19, 32 straipsniai). Teisė kreiptis
į šį teismą pateikiant individualią peticiją yra garantuota kiekvienam fiziniam asmeniui,
nevyriausybinei organizacijai ar asmenų grupei, teigiantiems, kad jų teises ir laisves, įtvirtintas
Konvencijoje, pažeidė viena iš Konvencijos valstybių narių (Konvencijos 34 straipsnis), tačiau kartu
Konvencijoje yra nustatytos individualios peticijos priimtinumo sąlygos, tarp jų reikalavimas, kad iki
pateikiant peticiją Teismui turi būti panaudotos visos valstybės vidaus teisinės gynybos priemonės
(Konvencijos 35 straipsnio 1 dalis). Konvencijos 41 straipsnyje įtvirtintas teisingo atlyginimo
principas, pagal kurį, jeigu Teismas nustato Konvencijos ar jos protokolų pažeidimą ir jeigu valstybės
vidaus įstatymai leidžia tik iš dalies atlyginti pažeidimu padarytą žalą, tai prireikus Teismas gali
priteisti nukentėjusiai šaliai teisingą atlyginimą.
Subsidiarų Konvencijoje įtvirtinto žmogaus teisių gynimo mechanizmo pobūdį savo
sprendimuose akcentuoja Europos Žmogaus Teisių Teismas. Byloje S. v. Italy (Application no.
36813/997, judgment of 29 March 2006) EŽŽT konstatavo, kad pagal Konvencijos 1 straipsnį,
kuriame įtvirtinta, kad ,,Aukštos Susitariančios Šalys garantuoja kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam
asmeniui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmajame skyriuje“, pagrindinė pareiga
įgyvendinti ir užtikrinti Konvencijoje garantuotas teises ir laisves tenka nacionalinėms valdžios
institucijoms; skundas Teismui yra subsidiari priemonė nacionalinių sistemų, garantuojančių žmogaus
teises, atžvilgiu; Konvencijos 35 straipsnio 1 dalies normos, nustatančios reikalavimą išnaudoti
nacionalines teisių gynimo priemones, tikslas – suteikti valstybėms narėms galimybę pačioms pašalinti
įtariamą žmogaus teisių pažeidimą iki skundas dėl jo bus pateiktas Teismui; Konvencijos 35 straipsnio
1 dalies ir 13 straipsnio nuostatos yra grindžiamos prielaida, kad vidaus teisė suteikia veiksmingas
gynybos nuo įtariamo Konvencijoje garantuotų asmens teisių pažeidimo priemones.
Subsidiarus EŽTT jurisdikcijos pobūdis ir Konvencijoje apibrėžtos jo kompetencijos ribos
lemia tai, kad Teismas negali būti vertinamas kaip valstybės teismų instancinės sistemos tąsa,
,,virškasacinė“, ,,ketvirtoji“ instancija. Į EŽTT kompetenciją nepatenka nacionalinių teismų
priimtų sprendimų vertinimas jų atitikties valstybės vidaus įstatymams aspektu. Nagrinėdamas
individualų skundą EŽŽT sprendžia, ar valstybės narės valdžios institucijos pažeidė
Konvencijoje garantuotas žmogaus teises ir ar valstybės vidaus teisinėmis priemonėmis, tarp jų
– ir teismų sprendimais, yra apgintos Konvencijoje garantuotos asmens teisės. Konvencijos 41
straipsnyje įtvirtinta teisingo atlyginimo priemonė, kurią taiko EŽTT, reiškia pažeistų asmens teisių
atkūrimą neviršijant Konvencijos garantijų ribų.
EŽTT sprendimai valstybėms narėms yra privalomi ir turi būti vykdomi, sprendimų vykdymo
priežiūrą vykdo Ministrų Komitetas (Konvencijos 46 straipsnis). Europos Tarybos Ministrų Komitetas
2000 m. sauso 19 d. rekomendacijoje Nr. 2 valstybėms narėms ,,Dėl bylų peržiūrėjimo ar proceso
atnaujinimo nacionaliniu lygmeniu po Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų priėmimo“
konstatavo, kad tam tikromis aplinkybėmis tam, kad būtų pasiektas asmens teisių gynimo tikslas –
grąžinti jį į tą padėtį, kurioje buvo iki Konvencijos pažeidimo (restitutio in integrum), gali nepakakti
Konvencijos 41 straipsnyje įtvirtinto teisingo atlyginimo, todėl pasiūlė valstybėms nacionalinėse teisės
sistemose numatyti priemones, įskaitant proceso atnaujinimą, kad būtų užtikrinta galimybė peržiūrėti
bylas, kuriose Teismas konstatavo Konvencijos pažeidimą. Taigi, proceso atnaujinimas
nacionaliniuose teismuose gali būti priemonė EŽTT konstatuoto asmens teisių, garantuotų
Konvencijoje, pažeidimo pasekmėms pašalinti ir pasiekti restitutio in integrum neviršijant
Konvencijoje įtvirtintų garantijų ribų.

126
 Minėta, kad EŽTT nevertina žmogaus teisių pažeidimo nacionalinės teisės požiūriu. Klausimas,
ar buvo pažeistos valstybės vidaus teisėje nustatytos žmogaus teisių garantijų ribos, yra nacionalinių
teismų kompetencija. Restitutio in integrum (asmens grąžinimas į padėtį, buvusią iki jo teisių
pažeidimo) yra visuotinis žmogaus teisių gynimo principas, būdingas tiek vidaus, tiek tarptautinei
teisei. Šis principas lemia nacionalinių teismų pareigą siekti, kad pažeistos žmogaus teisės būtų
apgintos kuo pilniau. Nacionaliniai teismai negali kvestionuoti EŽTT sprendimo Konvencijos
pažeidimo klausimu, tačiau kartu yra nevaržomi pritaikyti platesnes, negu pripažino būtinomis EŽTT,
žmogaus teisių gynimo priemones, jeigu jos yra įtvirtintos vidaus teisės sistemoje. Taigi proceso
atnaujinimas nacionaliniuose teismuose gali būti priemonė EŽTT konstatuoto asmens teisių,
garantuotų Konvencijoje, pažeidimo pasekmėms pašalinti ir pasiekti restitutio in integrum neviršijant
nacionalinėje teisėje įtvirtintų žmogaus teisių garantijų ribų.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad CPK 366 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas įsiteisėjusių
teismų sprendimų peržiūrėjimo proceso atnaujinimo tvarka pagrindas gali būti konstatuotas tada, kai
Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažįsta, jog valstybės vidaus teismų priimti procesiniai
sprendimai dėl asmens teisių ir laisvių gynimo pažeidžia Konvenciją ir tam, kad pažeistos teisės būtų
atkurtos neviršijant Konvencijoje ar valstybės vidaus įstatymuose įtvirtintų žmogaus teisių garantijų
ribų, reikalinga taikyti papildomas nacionalines teisių gynimo priemones.
Dėl skundžiamų procesinių sprendimų peržiūrėjimo
Iš EŽTT 2008 m. sausio 8 d. sprendimo J. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 5457/03), kurio
pagrindu ieškovas pareiškė prašymą atnaujinti procesą byloje, matyti, kad jis prašė Teismo pripažinti
Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnyje nustatytų nuosavybės teisės apsaugos garantijų ir Konvencijos 6
straipsnyje įtvirtintos teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimus. Faktiniu savo skundo pagrindu
ieškovas nurodė tai, kad, 1995 m. gruodžio 23 d. iškėlus bylą dėl kontrabandos, iš jo buvo paimti ir
realizuoti audinių kailiukai, o už juos gauti pinigai – 882 173 Lt, atėmus 132 325,95 Lt aukciono
išlaidų, – pateko į valstybės biudžetą; 1997 m. sausio 30 d. ieškovas buvo išteisintas nenustačius jo
veiksmuose nusikaltimo sudėties, realizuotų daiktinių įrodymų vertės kompensavimo klausimas
baudžiamojoje byloje nebuvo išspręstas; po išteisinamojo nuosprendžio priėmimo pareikštas ieškinys
dėl realizuotų audinių kailiukų vertės kompensavimo buvo išnagrinėtas tik 2006 m. gegužės 26 d. ir
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartimi ieškovui priteista
590 056,05 Lt kompensacija, atitinkanti realizuotų kailiukų vertę, iš kurios buvo atskaičiuotos
aukciono išlaidos ir pridėtinės vertės mokestis; ieškovo pareikštas ieškinys dėl 220 543,25Lt palūkanų
nuo aukcione gautų lėšų sumos priteisimo Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 21 d.
sprendimu patenkintas iš dalies, ieškovui priteisiant 1616 Lt. Remdamasis šiomis aplinkybėmis,
ieškovas skunde EŽTT teigė patyręs žalą dėl to, kad valstybė paėmė ir pardavė audinių kailiukus už
mažesnę nei rinkos kainą, taip pat dėl to, kad ilgą laiką negalėjo naudotis savo nuosavybe ir negavo
pelno, taip pat dėl to, kad negalėjo gauti tinkamos kompensacijos, o dėl užtrukusio civilinio proceso
kompensacijos vertė sumažėjo (EŽTT sprendimo 6- 31 punktai).
Nagrinėdamas šiais pagrindais pareikštą ieškovo skundą iš esmės, EŽTT konstatavo tokias
aplinkybes: kailiukų paėmimo ir pardavimo teisėtumas byloje nėra ginčijamas, tačiau ir dėl teisėto
turto paėmimo ar konfiskavimo atsirandanti realiai patiriama žala tam, kad atitiktų Konvencijos 1
straipsnio 1 dalies reikalavimus, neturi būti didesnė nei neišvengiama, išteisintam dėl kaltinimų
kontrabanda asmeniui turi būti suteikta teisė atgauti konfiskuotas prekes (EŽTT sprendimo 35, 36
punktai); išteisinus pareiškėją, jis galėjo reikalauti pajamų, gautų už aukcione parduotus kailiukus,
tačiau, nepaisant to, kad byla nebuvo sudėtinga, faktai buvo nustatyti baudžiamojo proceso metu,
teismams prireikė daugiau nei aštuonerių su puse metų, kad išspręstų šį klausimą (EŽTT sprendimo 37
punktas); po nepagrįsto baudžiamojo persekiojimo bei netekęs galimybės naudotis savo nuosavybe,
kuri buvo skubiai realizuota kaip greitai gendančios prekės, pareiškėjas daugelį metų neturėjo
galimybės naudotis pajamomis, gautomis realizavus prekes aukcione (EŽTT sprendimo 38 punktas).
Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, ypač į užsitęsusi procesą, EŽTT konstatavo, kad ieškovui teko
neproporcingai didelė našta ir šiuo pagrindu pripažino Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio
pažeidimą, EŽTT taip pat pažymėjo, kad tai yra esminis ieškovo skundo klausimas, todėl laikė, jog
nereikalinga nagrinėti kitus pareiškėjo skunde nurodytus nuosavybės teisės pažeidimo aspektus (EŽTT
sprendimo 39 straipsnis.).

127
 Taigi EŽTT ieškovo byloje laikėsi pozicijos, kad valstybės institucijų veiksmai ieškovui
iškeltoje baudžiamojoje byloje paimant įtariamai kontrabandos būdu gabentas prekes ir jas
realizuojant savaime nepažeidė Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio, leidžiančio valstybėms narėms
riboti asmens nuosavybės teisę, kai tai yra būtina visuomenės interesams, įstatymo nustatytomis
sąlygomis ir laikantis bendrųjų tarptautinės teisės principų. Kartu EŽTT konstatavo, kad išteisinus
pareiškėją neliko teisėto, atitinkančio Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnyje nustatytus kriterijus,
nuosavybės paėmimo pagrindo, o valstybės institucijų, tarp jų ir ieškovo bylas nagrinėjusių teismų
veiksmai delsiant kompensuoti konfiskuotų daiktinių įrodymų vertę pripažinti pažeidžiančiais
Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnį.
Nagrinėjamoje civilinėje byloje teismai laikėsi pozicijos, kad ieškovas įgijo teisę reikalauti už
parduotus kailiukus gautų lėšų tik po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2006 m. gegužės 26 d. nutarties dėl be teisėto pagrindo įgyto turto vertės priteisimo. Šiuo
aspektu yra pagrindas konstatuoti, kad byloje priimti teismų sprendimai pripažinti prieštaraujančiais
Konvencijos 1 protokolo 1 straipsniui EŽTT 2008 m. sausio 8 d. sprendimu, priimtu byloje J. prieš
Lietuvą (pareiškimo Nr. 5457/03).
EŽTT nusprendė, kad dėl konstatuoto Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio pažeidimo ieškovas
patyrė tiek turtinę, tiek neturtinę žalą ir, remdamasis Konvencijos 41 straipsniu, pritaikė teisingo
atlyginimo priemonę – priteisė ieškovui bendrą 25 000 eurų žalos atlyginimo sumą. Teismo sprendime
nėra nuorodų į tai, kad pažeistai pareiškėjo nuosavybės teisei apginti yra reikalingos papildomos
nacionalinės priemonės. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad Konvencijoje garantuotos
pareiškėjo teisės EŽTT sprendimu yra apgintos visiškai.
Sprendžiant, ar yra pasiektas restitutio in integrum tikslas nacionalinėje teisėje įtvirtintos
nuosavybės teisės apsaugos požiūriu, būtina įvertinti nagrinėjamoje byloje priimtus teismų sprendimus
EŽTT sprendimo ir susijusiose civilinėse bylose priimtų procesinių sprendimų kontekste. Minėta, kad
pagrindinis ieškovo reikalavimas dėl aukcione realizuotų audinių kailiukų vertės atlyginimo buvo
išspręstas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės
26 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-248/2006. Savo teisėms ginti ieškovas pasirinko
nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutą, ieškinio juridiniu pagrindu nurodydamas 1964 m.
Civilinio kodekso 512 straipsnį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. gegužės 26 d. nutartyje
konstatavo, kad tuo atveju, kai iš asmens kaip daiktiniai įrodymai paimami daiktai, o asmens veika
nepripažįstama nusikalstama reabilituojančiu pagrindu, pvz., nesant nusikaltimo sudėties, tai valstybė
neturi teisinio pagrindo nei pasilikti tyrimo metu paimto daikto, nei jo vertės, ji yra praturtėjęs asmuo
ir skolininkė prievolėje dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo; kreditoriumi prievolėje dėl be pagrindo
įgyto turto vertės priteisimo gali būti ne tik savininkas, bet ir teisėtas turto valdytojas pagal įstatymą ar
sutartį; turto valdymo teisėtumas yra preziumuojamas, o pareiga nuginčyti šią prezumpciją tenka
skolininkui; ieškovo valdymo teisėtumas nagrinėtoje byloje nebuvo paneigtas. Kartu kasacinis teismas
pripažino, kad atsakovas – valstybė – turi teisę į išlaidų, būtinų turtui išlaikyti, atlyginimą, nes turėjo
pagrindą pradėti tyrimą, kuriam užtikrinti reikėjo paimti iš ieškovo greitai gendančias prekes, ir yra
sąžiningas skolininkas (įgijėjas) 1964 m. redakcijos CK 513 straipsnio prasme. Pažymėtina, kad
aptariama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra priimta nagrinėjant kitą bylą tarp tų pačių
dalyvaujančių asmenų, todėl turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamos bylos atžvilgiu.
Ieškinį nagrinėjamoje civilinėje byloje ieškovas pareiškė 2006 m. rugpjūčio 23 d., prašydamas
dėl to paties teisių pažeidimo pritaikyti papildomą gynybos būdą – priteisti iš valstybės CK 6.240
straipsnio 1 dalyje numatytas 5 proc. dydžio metines palūkanas už naudojimąsi aukcione gautomis
lėšomis po išteisinamojo nuosprendžio priėmimo. Ieškovas prašė priteisti palūkanas nuo visos
aukcione gautos sumos (882 173 Lt) už penkerius metus (ieškinio senaties terminas) – iš viso 220
543,25 Lt.
CK 6.240 straipsnio 1 dalyje nustatyta be teisinio pagrindo įgijusio pinigų sumą asmens pareiga
mokėti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, penkių proc. dydžio metines palūkanas nuo to
momento, kai jis sužinojo arba turėjo sužinoti apie nepagrįstą pinigų gavimą ar sutaupymą. Minėta,
kad tiek EŽTT sprendime, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 26 d. nutartyje yra
konstatuota, kad, išteisinus ieškovą, išnyko teisėtas pagrindas valstybei toliau valdyti už realizuotus

128
daiktinius įrodymus gautas lėšas, tai reiškia, kad išteisinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo data yra
momentas, nuo kurio valstybė sužinojo, kad pinigus valdo be teisėto pagrindo. Toks valdymas tęsėsi ir
įsigaliojus naujajam Civiliniam kodeksui, todėl po 2001 m. liepos 1 d. ieškovas įgijo įstatyminį
pagrindą reikalauti iš valstybės palūkanų, nustatytų CK 6.240 straipsnio 1 dalyje. Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 26 d. nutartyje nustatyta prejudicinę reikšmę turinti aplinkybė,
kad pinigų suma, kurią valstybė privalėjo grąžinti ieškovui kaip be pagrindo valdomą turtą, yra 590
056,05 Lt, todėl nuo šios sumos turi būti skaičiuojamos ieškovo reikalaujamos penkių procentų dydžio
metinės palūkanos, jų suma už ieškovo reiškiamo penkerių metų terminą sudaro 147 514,01 Lt.
Ginčijamais teismų sprendimais pareiškėjui priteista 1616,60 Lt palūkanų. Teisėjų kolegija
konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl ieškovo teisės į palūkanas atsiradimo momento
ir šios teisės apimties, netinkamai aiškino ir taikė materialinį įstatymą, todėl skundžiami procesiniai
sprendimai iš dalies keičiami.
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 straipsnyje įtvirtintą principą žmogaus teisės ir
laisvės yra prigimtinės; šis principas galioja tiek Konstitucijos, tiek Konvencijos kontekste.
Konvencija nesukuria naujų, atskirų nuo garantuotų Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, žmogaus
teisių, tačiau užtikrina jų minimalius standartus ir tarptautines jų gynimo priemones. Žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos santykis su nacionaline teise – tai, kad ji yra pripažįstama
mūsų valstybės vidaus teisės aktų sistemos dalimi, lemia, kad Konvencijoje nustatyti tarptautiniai
žmogaus teisių ir laisvių gynybos būdai ir valstybės viduje veikiantys žmogaus teisių gynybos būdai
negali būti taikomi atskirtai vienas nuo kito. Tiek EŽTT byloje J. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr.
5457/03), tiek šioje byloje yra nagrinėjamas tas pats pareiškėjo nuosavybės teisių pažeidimas, todėl
teisėjų kolegija konstatuoja, kad sprendžiant dėl ieškovui priteistinos palūkanų sumos dydžio turi būti
atsižvelgta į EŽTT pritaikytas jo nuosavybės teisės gynimo priemones – priteistą 25 000 eurų teisingo
atlyginimo sumą. Nacionaliniai teismai neturi kompetencijos aiškinti EŽTT sprendimo, todėl
neišeinant už bylos ribų nėra galimybės nustatyti, kokią konkrečią sumą EŽTT priteisė ieškovui
turtinei žalai atlyginti ir kokią – neturtinei. Vadovaudamasi CK 1.5 straipsnio 4 dalyje įtvirtintais
teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais teisėjų kolegija sprendžia, kad pažeista pareiškėjo
nuosavybės teisė bus tinkamai apginta priteisus 100 000 Lt palūkanų sumą. Dėl to ankstesniais teismų
sprendimais ieškovui iš valstybės priteista palūkanų suma didinama iki 100 000 Lt. Iš atsakovo
ieškovui proporcingai patenkintų reikalavimų daliai priteisiama 800 Lt bylinėjimosi išlaidų
atlyginimo.
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 371 straipsnio 1 dalies 2 punktu, išplėstinė teisėjų
kolegija
nutaria:
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d.
nutartį, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 30 d.
nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimą pakeisti.
Ieškovui P. J. iš atsakovo Lietuvos valstybės priteisti 100 000 Lt palūkanų ir 800 Lt bylinėjimosi
išlaidų atlyginimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai: Pranas Žeimys, Sigitas Gurevičius, Birutė Janavičūtė, Gintaras Kryževičius, Zigmas
Levickis, Sigita Rudėnaitė, Antanas Simniškis.

129
 TEISĖS PRINCIPAI

Turinys:
 teisingumą vykdo tik teismas,
 teisėjų nepriklausomumas
 teisės į tinkamą teismo procesą
 teisminės gynybos prieinamumo
 proceso koncentracijos
 proceso ekonomiškumo
 šalių kooperacijos
 proceso viešumo
 proceso žodiškumo
 dispozityvumo
 rungimosi
 šalių lygiateisiškumo
 proceso betarpiškumo
 draudimo piktnaudžiauti teise principas
 valstybės garantuotos teisinės pagalbos
 teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Teisės aiškinimo principai:

1. Lingvistinis,
2. sisteminis,
3. teleologinis.

Šaltiniai:
5. V.Mikelėnas. Civilinis procesas. I dalis. Vilnius 1997 m. 57p.-117p.
6. D.Mikelėnienė, V.Mikelėnas. Teismo procesas: teisės aiškinimo ir taikymo aspektai. Vilnius.
1999 m.167p.-216p.
7. E.Laužikas, V.Mikelėnas, V.Nekrošius Civilinio proceso teisė, I tomas, Justitia, Vilnius 2003,
132p-207p.
8. Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso komentaras, I dalis, Justitia, Vilnius 2004, 47p.-
107p.

Skaitiniai:

Dėl teisės į tinkamą teismo procesą

Apžvelgiamoje byloje kilo teisinis klausimas dėl CPK 325 straipsnio, reglamentuojančio apeliacinės
instancijos teismo sprendimo ar nutarties priėmimą ir paskelbimą, 6 dalį, nustatančią veiksmus, kurių
imamasi teismui dėl objektyvių priežasčių negalint priimti ir paskelbti sprendimo ar nutarties
numatytu laiku, nuostatų taikymo. Kasatorius teigia, kad kyla abejonių dėl apeliacinės instancijos
teismo proceso tinkamumo, bylos išnagrinėjimo skaidrumo ir objektyvumo.
Kasacinis teismas nurodė, kad CPK 325 straipsnio 6 dalyje ne tik įvardytos procesinės priemonės,
taikytinos teismui dėl objektyvių priežasčių negalint priimti ir paskelbti procesinio sprendimo, bet ir
nurodytas šių priemonių taikymo eiliškumas bei pagrindai. Visų pirma, paaiškėjus, kad negali
dalyvauti bylą nagrinėjantis teisėjas, tai kiti teisėjų kolegijos teisėjai, o bylą nagrinėjant vienam
teisėjui, – teismo pirmininkas ar Civilinių bylų skyriaus pirmininkas motyvuota nutartimi nustato
kitą, negu šio straipsnio 1 dalyje numatyta, sprendimo (nutarties) priėmimo ir paskelbimo datą. Šios
priemonės taikymo skaičius nėra ribojamas niekaip kitaip kaip tik jos taikymą lemiančių priežasčių
trukme. Tik tuo atveju, kai šios priežastys neišnyksta per protingą laiką, teismo pirmininkas ar
Civilinių bylų skyriaus pirmininkas taiko kitą priemonę – paskiria naujos sudėties bylą nagrinėjantį
teismą ir nustato bylos nagrinėjimo datą. Pastaroji priemonė nesilaikant nurodyto eiliškumo galėtų
būti paskirta tuo atveju, kai jos faktinio pagrindo ilgalaikis pobūdis akivaizdus iš karto. Ji aiškintina
kaip būtina tais atvejais, kai dėl akivaizdžiai ilgai truksiančių aplinkybių teisėjas dar ilgą laikotarpį
negalės dalyvauti priimant procesinį sprendimą, dėl to, vis atidedant jo priėmimą, atsirastų teisinis
neapibrėžtumas, būtų pažeistas proceso operatyvumo principas, asmenų procesinės ir materialinės
teisės bei teisėti interesai. Kasacinis teismas darė išvadą, kad šioje byloje, prieš pakeičiant teismo
sudėtį, nebuvo atsižvelgta į CPK 325 straipsnio 6 dalyje nustatytus teismo sudėties pakeitimo
pagrindus ir tvarką. Kasacinio teismo nuomone, vertinant susidariusią situaciją iš objektyvaus
stebėtojo ar juolab asmens, kurio byla nagrinėjama teisme, pozicijos, visuma byloje nustatytų
aplinkybių gali sukelti abejonių dėl teisingumo vykdymo skaidrumo ir objektyvumo, todėl, siekiant
jas pašalinti, būtina sudaryti galimybę bylą apeliacine tvarka išnagrinėti iš naujo. Atsižvelgdamas į
tai, kasacinis teismas panaikino apeliacinės instancijos teismo nutartį ir šiam teismui grąžino
nagrinėti iš naujo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 30 d.
nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-570-701/2015

Dėl drausminių nuobaudų advokatams skyrimo ir ginčų nagrinėjimo

Byloje keltas teisės klausimas dėl teismo teisės pakeisti Advokatų garbės teismo advokatui paskirtą
nuobaudą švelnesne, jeigu nustatoma, kad ji per griežta. Apeliacinės instancijos teismas nutartimi
pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškinys dėl paskirtos drausminės nuobaudos
panaikinimo arba pakeitimo švelnesne buvo atmestas, ir advokatui paskirtą drausminę nuobaudą –
viešai paskelbiamą papeikimą – pakeitė į švelnesnę drausminę nuobaudą – papeikimą.
Kasacinis teismas nurodė, kad, vadovaujantis Advokatūros įstatymo 52, 53 straipsnių nuostatomis,
advokatų drausmės bylų nagrinėjimo ir drausminių nuobaudų taikymo funkciją įstatymu pavesta
vykdyti vienam iš Lietuvos advokatūros organų – Advokatų garbės teismui. Kasacinis teismas taip
pat konstatavo, kad teisės aktuose yra nustatyta tiek advokatų patraukimo drausminėn atsakomybėn
procedūra, tiek šioje procedūroje dalyvaujantys subjektai, tiek kriterijai, į kuriuos, priimdamas
sprendimą dėl drausminės atsakomybės taikymo advokatui, turi atsižvelgti advokato drausmės bylą
nagrinėjantis subjektas – Advokatų garbės teismas.
Kasacinis teismas išaiškino, kad teismas, nagrinėdamas ginčą dėl Advokatų garbės teismo
sprendimo, kuriuo advokatui paskirta drausminė nuobauda, turi įvertinti skundžiamo sprendimo
pagrįstumą ir teisėtumą, o nustatęs, kad sprendimas yra nepagrįstas ir (arba) neteisėtas, – ginti
pažeistas advokato teises, pripažindamas jį negaliojančiu. Tačiau pažeistų teisių gynimo funkcija
nesudaro pagrindo teismui, pripažinus negaliojančiu skundžiamą Advokatų garbės teismo sprendimą,
nuspręsti dėl drausminės atsakomybės taikymo advokatui ir paskirti jam vieną iš Advokatūros
įstatyme nustatytų drausminių nuobaudų arba pakeisti skundžiamą Advokatų garbės teismo
sprendimą paskiriant advokatui kitokią, nei paskirta Advokatų garbės teismo sprendimu, drausminę
nuobaudą. Pažymėtina, kad pagal teisinį reguliavimą, teismui panaikinus apskųstą drausminę
nuobaudą, Advokatų garbės teismas gali iš naujo spręsti advokato drausminės atsakomybės
klausimą, atsižvelgdamas į tai, kad drausminės atsakomybės taikymo senaties eiga 18 nutrūksta
priėmus sprendimą iškelti drausmės bylą. Kasacinis teismas atkreipė dėmesį į tai, kad drausminės
atsakomybės taikymo senaties eigos nutraukimas galioja, iki bus galutinai (įsigaliojusiu Advokatų
garbės teismo sprendimu arba įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu) išspręstas klausimas dėl
drausminės atsakomybės taikymo. Tokiu atveju, kai teismas panaikina Advokatų garbės teismo
sprendimą dėl šio padarytų procedūrinio pobūdžio pažeidimų, tačiau nenustato, kad sprendimas
iškelti drausmės bylą buvo priimtas jau suėjus drausminės atsakomybės taikymo senaties terminui,
drausmės byla perduotina iš naujo nagrinėti Advokatų garbės teismui
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 13 d.
nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-42/2015
 LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. kovo 9 d. Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Romualdo Čaikos (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Grabinsko ir Prano Žeimio (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. S. kasacinį
skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. kovo 28 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugpjūčio 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje
byloje pagal ieškovo D. S. ieškinį atsakovui AB Vilniaus vertybinių popierių birža, tretiesiems asmenims
AB „DFDS LISCO“, A. S. dėl AB Vilniaus vertybinių popierių birža valdybos sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas D. S. 2005 m. gruodžio 2 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą, kuriame nurodė, kad jis
yra trečiojo asmens AB „Lisco Baltic Service“ (dabartinis pavadinimas – AB „DFDS LISCO“)
akcininkas ir jam nuosavybės teise priklauso 120 045 paprastųjų vardinių šios bendrovės akcijų. AB
„Lisco Baltic Service“ akcijos yra įtrauktos į atsakovo AB Vilniaus vertybinių popierių birža (toliau –
VVPB) Einamąjį prekybos sąrašą. 2005 m. gegužės 9 d. AB „Lisco Baltic Service“ kreipėsi į VVPB su
prašymu išbraukti bendrovės akcijas iš VVPB Einamojo prekybos sąrašo. 2005 m. birželio 10 d. VVPB
valdyba priėmė sprendimą patenkinti AB „Lisco Baltic Service“ prašymą ir išbraukė šios bendrovės
akcijas iš VVPB Einamojo prekybos sąrašo, atidedant šio sprendimo įsigaliojimą 6 mėnesiams, t.  y. iki
2005 m. gruodžio 10 d. Ieškovo teigimu, VVPB valdybai priėmus sprendimą išbraukti AB „Lisco Baltic
Service“ akcijas iš VVPB Einamojo prekybos sąrašo, bendrovės akcijų kaina biržoje sumažėjo apie 30
proc. Taip buvo pažeistos AB „Lisco Baltic Service“ investuotojų, tarp jų – ir jo (ieškovo) teisės, nes AB
„Lisco Baltic Service“ nesudarė galimybės smulkiesiems akcininkams pasitraukti iš AB „Lisco Baltic
Service“ kapitalo parduodant šias akcijas už sąžiningumo reikalavimus atitinkančią kainą. Be to,
investuotojams, kurie į AB „Lisco Baltic Service“ investavo ilgesniam laikui, buvo apribota galimybė
planuojamu akcijų pardavimo metu parduoti jas organizuotoje reguliuojamoje rinkoje – ten, kur akcijos
buvo įsigytos. Pagal LR vertybinių popierių komisijos 2005 m. gegužės 19 d. nutarimu Nr. 1K-13
patvirtintų AB „Vilniaus vertybinių popierių birža“ prekybos taisyklių (toliau – Prekybos taisyklės) 18.5
punktą VVPB valdyba turi teisę atsisakyti tenkinti vertybinių popierių emitento įgalioto organo prašymą
išbraukti jo vertybinius popierius iš prekybos sąrašo, jeigu dėl vertybinių popierių išbraukimo gali būti
pažeistos daugelio investuotojų teisės ir (ar) teisėti interesai, tačiau to nepadarė. Ieškovas prašė teismo
panaikinti VVPB valdybos 2005 m. birželio 10 d. posėdžio sprendimą 2 klausimu „Dėl AB „Lisco Baltic
Service“ PVA išbraukimo iš AB Vilniaus vertybinių popierių birža Einamojo prekybos sąrašo pačiam
emitentui prašant“.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2006 m. kovo 28 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Konstatuodamas, kad ieškovas neturi subjektyvinės teisės ginčyti VVPB valdybos 2005 m. birželio 10 d.
sprendimo išbraukti trečiojo asmens AB „Lisco Baltic Service“ akcijas iš VVPB Einamojo prekybos
sąrašo, teismas nurodė, kad įtraukus Prekybos taisyklėse nustatyta tvarka emitento vertybinius popierius į
VVPB prekybos sąrašą, susiklosto dvišaliai emitento ir VVPB teisiniai santykiai, kurie tęsiasi iki tol, kol
emitento vertybiniai popieriai yra išbraukiami iš prekybos sąrašo. Dėl to, teismo manymu, VVPB
valdybos sprendimą dėl vertybinių popierių išbraukimo iš prekybos sąrašo turi teisę skųsti tik pats
emitentas, dėl kurio vertybinių popierių yra priimtas toks sprendimas (Prekybos taisyklių 17.5 punktas).
Be to, ieškovas nepatenka ir į ratą asmenų, galinčių skųsti VVPB valdybos sprendimą pagal CK 2.82
straipsnio 4 dalį ir LR akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 10 dalį. Teismas pažymėjo, kad ieškovas,
būdamas AB „Lisco Baltic Service“ akcininku, turėjo subjektyvinę teisę ginčyti šios bendrovės visuotinio
akcininkų susirinkimo sprendimą dėl bendrovės akcijų išbraukimo iš VVPB Einamojo prekybos sąrašo,
tačiau šia teise nepasinaudojo. Įvertinęs ieškovo pateiktus duomenis apie akcijų kainos laikotarpiu nuo
2005 m. kovo 2 d. iki 2005 m. spalio 4 d. biržoje sumažėjimą 30 proc. kaip neatitinkančius tikrovės ir
padaręs išvadą, kad akcijų kaina augo, o ne mažėjo, teismas atmetė ieškovo argumentus, jog sprendimas
išbraukti AB „Lisco Baltic Service“ akcijas iš VVPB Einamojo prekybos sąrašo neigiamai įtakojo akcijų
kainą, ir tai užkirto kelią investuotojams parduoti šias akcijas biržoje gaunant sąžiningumo reikalavimus
atitinkančią kainą. Ginčijamas VVPB valdybos sprendimas išbraukti AB „Lisco Baltic Service“ akcijas iš
Einamojo prekybos sąrašo, teismo nuomone, neužkirto investuotojams kelio parduoti akcijas nei biržoje,
nei kreipiantis į AB „Lisco Baltic Service“, kaip tai numatyta 2005 m. balandžio 27 d. visuotinio
akcininkų susirinkimo sprendime. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, taip pat į tai, kad byloje nėra
duomenų, jog atsakovas VVPB, svarstydamas AB „Lisco Baltic Service“ akcijų delistingavimą, būtų
gavęs suinteresuotų asmenų skundų ar pareiškimų, kuriais būtų prieštaraujama arba abejojama dėl akcijų
išbraukimo iš Einamojo prekybos sąrašo, teismas sprendė, kad atsakovas VVPB neturėjo pagrindo
atsisakyti tenkinti trečiojo asmens AB „Lisco Baltic Service“ prašymą išbraukti jo vertybinius popierius
iš VVPB Einamojo prekybos sąrašo.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį
skundą, 2006 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. kovo 28 d.
sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija pripažino pirmosios instancijos teismą pagrįstai sprendus,
kad ieškovas neturi subjektyvinės teisės ginčyti atsakovo VVPB valdybos sprendimo, nes ieškovas nėra
nei atsakovo akcininkas, nei kreditorius, kurie pagal CK 2.82 straipsnio 4 dalį ir LR akcinių bendrovių
įstatymo 19 straipsnio 10 dalį turi teisę ginčyti juridinio asmens valdymo organų sprendimus.
Nagrinėjamu atveju atsakovo „kreditoriumi“ nurodytų įstatymų normų prasme pripažintinas tretysis
asmuo AB „Lisco Baltic Service“, nes būtent jį su atsakovu siejo sutartiniai santykiai, reglamentuojami
Prekybos taisyklių 10.1 punkte. Dėl to, kolegijos nuomone, tik tretysis asmuo turi teisę ginčyti VVPB
valdybos sprendimą. Ieškovą, kaip trečiojo asmens akcininką, teisiniai santykiai sieja su trečiuoju
asmeniu, todėl esant pažeistai jo teisei (šiuo atveju – priėmus, ieškovo manymu, jo teises pažeidžiantį
visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimą), jis galėjo įstatyme nustatyta tvarka skųsti šį sprendimą.
Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas nepagrindė savo ieškinio
argumento, jog jo turimos akcijos po jų išbraukimo iš Einamojo prekybos sąrašo nuvertėjo, nes
išbraukimo momentu jų kaina buvo 0,74 Lt, o 2005 m. spalio, lapkričio ir gruodžio mėnesiais – 0,86 Lt.

III. Kasacinio skundo dalykas ir pagrindas, atsiliepimų į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas D. S. prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2006 m. rugpjūčio 2 d. nutartį ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. kovo
28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas
šiais argumentais:
1. Bylą nagrinėję teismai, nuspręsdami, kad ieškovas, kuris yra AB „DFDS LISCO“
akcininkas, neturi teisės ginčyti atsakovo VVPB valdybos sprendimo išbraukti šios bendrovės akcijas iš
VVPB Einamojo prekybos sąrašo, pažeidė asmens teisę ginti jo pažeistas teises ir teisėtus interesus
reglamentuojančias procesinės teisės normas (LR Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį, Europos žmogaus
teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 13 straipsnį, CPK 5 straipsnio 1 dalį). VVPB valdybai
priėmus ginčijamą sprendimą ir iki jo įsigaliojimo neužtikrinus, kad būtų pateiktas privalomas oficialus
pasiūlymas supirkti trečiojo asmens bendrovės akcijas arba kitaip būtų apsaugotos jo (kasatoriaus) teisės,
yra pažeidžiama jo (kasatoriaus) nuosavybės teisė į turimas šios bendrovės akcijas (LR Konstitucijos 23
straipsnio 1 dalis), nes paskelbta informacija apie sprendimą delistinguoti akcijas, ką investuotojai sieja
su vertybinių popierių likvidumo sumažėjimu, sumažino jo (kasatoriaus) turimų akcijų vertę. Atsakovas
VVPB nėra eilinis juridinis asmuo, o yra specialias viešąsias funkcijas vykdantis subjektas, kurio veiklą
reglamentuoja specialus LR vertybinių popierių įstatymas ir dėl kurio vykdomų funkcijų susiklosto ne
dvišaliai teisiniai santykiai tarp atsakovo ir jo listinguojamų vertybinių popierių emitentų, o daugiašaliai
santykiai, kurių šalimis yra ir tos bendrovės (emitento), kurios akcijomis yra prekiaujama atsakovo
prekybos sąrašuose, akcininkai, įsigiję vertybinių popierių ir teisėtai bei pagrįstai besitikintys, kad tuo
atveju, jei bendrovė nuspręs nebelistinguoti atsakovo prekybos sąrašuose savo akcijų, atsakovas, kaip
viena iš vertybinių popierių rinką prižiūrinčių institucijų, realiai užtikrins, kad dėl to nebūtų pažeisti tos
bendrovės akcininkų (taigi – ir jo (kasatoriaus)) teisės ir teisėti interesai. Kadangi atsakovui yra pavestos
vykdyti tam tikros viešo pobūdžio funkcijos ir nustatytos tam tikros pareigos akcininkų gynimo srityje, tai
akcininkai turi turėti galimybę teisminiu keliu įvertinti, ar šios pareigos yra vykdomos tinkamai. Dėl to,
kasatoriaus manymu, nors jokiame teisės akte tiesiogiai ir nenustatyta jo, kaip trečiojo asmens bendrovės
akcininko, teisė teisminiu keliu ginčyti VVPB valdybos sprendimą, jis tokią teisę turi pagal bendruosius
teisės principus, įtvirtintus LR Konstitucijoje ir CPK 5 straipsnyje.
2. Teismai, padarydami išvadą, kad ieškinys negali būti tenkinamas dėl to, kad ieškovas
nepagrindė savo argumentų, jog jo turimos akcijos po jų išbraukimo iš VVPB Einamojo prekybos sąrašo
nuvertėjo, netinkamai aiškino ir taikė Prekybos taisyklių 18.5 punkto nuostatas, nustatančias VVPB
valdybos teisę atsisakyti tenkinti emitento prašymą išbraukti jo akcijas iš prekybos sąrašų. Vadovaujantis
šiomis nuostatomis, nebūtina buvo įrodyti trečiojo asmens bendrovės akcijų nuvertėjimo, o tik tikimybę,
kad dėl akcijų išbraukimo gali būti pažeisti daugelio akcininkų teisės ir turtiniai interesai. Kasatoriaus
teigimu, bylą nagrinėjusiems teismams buvo pateikta pakankamai dokumentų, leidžiančių daryti
prielaidą, kad dėl trečiojo asmens prašymo delistinguoti akcijas iš VVPB prekybos sąrašų patenkinimo
gali būti pažeisti minėti interesai.
Atsiliepimais į ieškovo D. S. kasacinį skundą atsakovas AB Vilniaus vertybinių popierių
birža ir tretysis asmuo AB „DFDS LISCO“ prašo skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti
nepakeistus, kasacinį skundą atmesti.
Atsakovas AB Vilniaus vertybinių popierių birža atsiliepime nurodo, kad kasatorius
nepatenką į CK, LR akcinių bendrovių įstatyme ir Prekybos taisyklėse nustatytą sąrašą asmenų, turinčių
teisę ginčyti VVPB organų sprendimus. Nagrinėjamu atveju tarp jo (atsakovo) ir trečiojo asmens AB
„DFDS LISCO“ yra susiklostę dvišaliai teisiniai santykiai, todėl sprendimą dėl akcijų išbraukimo iš
prekybos sąrašo turi teisę skųsti tik AB „DFDS LISCO“. Kasatorius, kaip AB „DFDS LISCO“
akcininkas, turėjo teisę ginčyti tik AB „DFDS LISCO“ organų priimtus sprendimus, o ne VVPB valdybos
sprendimą.
Tretysis asmuo AB „DFDS LISCO“ atsiliepime nurodo, kad pagrįsti savo teisę kreiptis į
teismą vien LR Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta norma-principu kasatorius galėtų tik tuo
atveju, jeigu įstatymuose nebūtų nustatyti jokie jo teisių apsaugos mechanizmai. Šiuo atveju kasatoriaus
teisių apsaugos mechanizmas yra nustatytas CK ir LR akcinių bendrovių įstatyme. Bendrovė, kurios
vertybiniai popieriai įtraukiami į VVPB prekybos sąrašus, sudaro sutartį su VVPB ir taip tarp bendrovės
ir VVPB susiklosto dvišaliai teisiniai santykiai. Bendrovės akcininkai nėra šių teisinių santykių dalyviai.
Dėl to kasatoriaus teiginys, kad jo teisę ginčyti VVPB valdybos sprendimus suponuoja daugiašaliai
teisiniai santykiai, kurių šalimis yra ne tik VVPB listinguojamos bendrovės, bet ir tų bendrovių
akcininkai, yra teisiškai nepagrįstas.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV. Teismų nustatytos bylos aplinkybės
Ieškovas D. S. yra trečiojo asmens AB „DFDS LISCO“ (buvęs pavadinimas – AB „Lisco Baltic
Service“) akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklauso 120 045 paprastųjų vardinių šios bendrovės
akcijų. Ieškovo kreipimosi į teismą metu (2005 m. gruodžio 2 d.) trečiojo asmens akcijos buvo
listinguojamos VVPB Einamajame prekybos sąraše. 2005 m. balandžio 27 d. įvykusiame AB „Lisco
Baltic Service“ eiliniame visuotiniame akcininkų susirinkime 7 klausimu buvo nuspręsta išbraukti
bendrovės vertybinius popierius iš VVPB Einamojo prekybos sąrašo, o 9 klausimu buvo priimtas
sprendimas suteikti teisę AB „Lisco Baltic Service“ įsigyti savo akcijų iš jas parduoti pageidaujančių
akcininkų Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatyta tvarka ir sąlygomis; akcijų įsigijimo tikslas –
bendrovės smulkiųjų akcininkų turtinių interesų apsauga. 2005 m. gegužės 9 d. AB „Lisco Baltic
Service“ kreipėsi į VVPB, prašydama išbraukti bendrovės vertybinius popierius iš VVPB Einamojo
prekybos sąrašo. 2005 m. birželio 10 d. VVPB valdyba priėmė sprendimą išbraukti trečiojo asmens AB
„Lisco Baltic Servise“ akcijas iš VVPB Einamojo prekybos sąrašo, atidedant šio sprendimo įsigaliojimą
iki 2005 m. gruodžio 10 d. Ieškovas D. S. – trečiojo asmens bendrovės akcininkas – ginčija šį VVPB
valdybos sprendimą.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio
skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad pagal
įstatymą kasacinis teismas sprendžia ir analizuoja teisės, o ne fakto klausimus. Dėl šios priežasties teisėjų
kolegija pasisako tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kuriais keliami teisės klausimai.
 Esminis kasacinio skundo argumentas yra susijęs su procesinės teisės normų,
reglamentuojančių asmens teisę ginti jo pažeistas teises ir teisėtus interesus teisme (LR Konstitucijos 30
straipsnio 1 dalies, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 13 straipsnio,
CPK 5 straipsnio 1 dalies), aiškinimu ir taikymu. Tai yra teisės klausimas, dėl kurio kasacinio teismo
teisėjų kolegija pasisako (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Kasatorius pripažįsta, kad jo, kaip trečiojo asmens AB „DFDS LISCO“ akcininko, teisė
teisminiu keliu ginčyti atsakovo VVPB valdybos sprendimus tiesiogiai jokiame teisės akte nėra nustatyta,
tačiau teigia, kad jis tokiu atveju tokią teisę turi pagal LR Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį. Kasacinio
teismo teisėjų kolegija su šiuo kasatoriaus argumentu dėl tiesioginio LR Konstitucijos 30  straipsnio
1 dalies nagrinėjamam ginčui taikymo negali sutikti.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad tiesiogiai LR
Konstitucijos normos gali būti taikomos tik tuo atveju, kai ginčo teisinio santykio nedetalizuoja kiti
teisės norminiai aktai – įstatymai ar poįstatyminiai aktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Turto bankas“ v. S. K. ir kt.,
bylos Nr. 3K-3-108/1999; 2001 m. rugsėjo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. J. v. V. J.,
bylos Nr. 3K-3-808/2001, 2003 m. kovo 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. S. ir kt. v. UAB
„Panevėžio ketus“, bylos Nr. 3K-3-421/2003; ir kt.). Pagal LR Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį
asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Ši konstitucinė
norma įtvirtina vieną esminių bendrųjų teisės principų – asmens teisę kreiptis į teismą. Ši teisė,
kaip ir bet kuri kita asmens teisė, turi būti įgyvendinama laikantis tam tikros tvarkos. CPK 5
straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymuose nustatyta
tvarka kreiptis į teismą. Taigi LR Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtintos asmens teisės kreiptis į
teismą įgyvendinimo procesinė tvarka ir sąlygos yra nustatytos specialiuose įstatymuose – CPK ir
kituose įstatymuose, ir tam, kad ši teisė būtų realizuota tinkamai, šios tvarkos būtina laikytis.
Nagrinėjamu atveju ginčo teisinis santykis – ieškovo D. S. teisės kreiptis į teismą, kad būtų apginta
pažeista ar ginčijama jo (ieškovo) teisė arba įstatymų saugomas interesas, įgyvendinimas –
detalizuojamas atitinkamose CK ir LR akcinių bendrovių įstatymo normose, nustatančiose ieškovo, kaip
juridinio asmens dalyvio (šiuo atveju – trečiojo asmens bendrovės akcininko), teisių ir teisėtų interesų
apsaugos mechanizmą, įtvirtinantį jam galimybę ginčyti teisme jo teises ar interesus pažeidžiančius
bendrovės valdymo organų sprendimus, taip pat ir tuos, kurie susiję su bendrovės išleistų vertybinių
popierių išbraukimu iš VVPB prekybos sąrašų (CK 2.82 straipsnio 4 dalis, LR akcinių bendrovių
įstatymo 19 straipsnio 10 dalis). Atsakovo VVPB valdybos sprendimai ginčijami LR vertybinių popierių
rinkos įstatyme ir LR vertybinių popierių komisijos 2005 m. gegužės 19 d. sprendimu Nr. 1K-13
patvirtintose AB „Vilniaus vertybinių popierių birža“ prekybos taisyklėse nustatyta tvarka, pagal kurią
teisę apskųsti teismui įstatymuose nustatyta tvarka VVPB valdybos sprendimą išbraukti vertybinius
popierius iš biržos prekybos sąrašo turi tik emitentas – iš sąrašo išbraukiamus vertybinius popierius
išleidęs juridinis asmuo (nagrinėjamu atveju – AB „DFDS LISCO“) (Įstatymo 44 straipsnis, Taisyklių
17.5 punktas).
Dėl to pripažintina, kad, bylą nagrinėjusiems teismams konstatavus, jog ieškovas D. S., kuris yra
emitento (trečiojo asmens AB „DFDS LISCO“) akcininkas, neturi teisės ginčyti VVPB valdybos
sprendimo išbraukti vertybinius popierius iš biržos prekybos sąrašo, jo teisė kreiptis į teismą teisminės
gynybos, įtvirtinta LR Konstitucijos 30 straipsnyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių
apsaugos konvencijos 13 straipsnyje ir CPK 5 straipsnio 1 dalyje, nėra paneigiama. LR Konstitucijos 30
straipsnio 1 dalyje įtvirtintos asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo tvarka, kaip minėta, yra
nustatyta CPK ir kituose įstatymuose, todėl ši teisė turi būti įgyvendinama laikantis CPK ir kitų
atitinkamų įstatymų (nagrinėjamu atveju – CK 2.82 straipsnio 4 dalies, LR akcinių bendrovių
įstatymo 19 straipsnio 10 dalies, Prekybos taisyklių 17.5 punkto) reikalavimų. CK 2.82 straipsnio
4 dalyje ir LR akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 10 dalyje įtvirtinta galimybe šiose normose
nustatyta tvarka pareikšti ieškinį dėl trečiojo asmens AB „DFDS LISCO“ valdymo organų sprendimų,
susijusių su šios bendrovės vertybinių popierių prekyba Vilniaus vertybinių popierių biržoje, negaliojimo
ieškovas nepasinaudojo, o teisė ginčyti VVPB valdybos sprendimus nei pagal LR vertybinių popierių
rinkos įstatymą, nei pagal Prekybos taisykles ar kitą teisės norminį aktą jam nėra suteikta.
Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl procesinės teisės normų,
reglamentuojančių asmens teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra
pažymėjęs, kad suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo
pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia tik galimybę kreiptis į teismą dėl to, kad būtų apginta jo
subjektyvinė teisė arba įstatymų saugomas interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. V. Ž. ir kt.,
bylos Nr. 3K-3-552/2000, Teismų praktika 14, psl. 129-132; 2003 m. kovo 31 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje Utenos AVA v. M. R., bylos Nr. 3K-3-187; ir kt.). Prekybos taisyklių 18.5 punktas
įtvirtina VVPB teisę atsisakyti tenkinti vertybinių popierių emitento įgalioto organo prašymą dėl jo
vertybinių popierių išbraukimo iš biržos prekybos sąrašų tuo atveju, jeigu nustatoma, kad dėl vertybinių
popierių išbraukimo iš sąrašų gali būti pažeistos daugelio investuotojų teisės ir (ar) teisėti interesai.
Tačiau ši įstatymo norma, įpareigojanti VVPB, priimant sprendimą dėl vertybinių popierių
delistingavimo, atsižvelgti į daugelio investuotojų, kaip visumos, teises ir teisėtus interesus, nesudaro
pagrindo aiškinti šią normą, kaip nustatančią atskiro (individualaus) investuotojo subjektyvinę teisę
ginčyti minėtą VVPB valdybos sprendimą teismine tvarka. Be to, aplinkybės, kad ginčijamu VVPB
valdybos sprendimu buvo ar gali būti pažeisti daugelio trečiojo asmens bendrovės investuotojų teisės ir
(ar) teisėti interesai, ieškovas ir neįrodinėjo. Ieškovo argumentai dėl jo teisės ginčyti VVPB valdybos
2005 m. birželio 10 d. sprendimą išbraukti trečiojo asmens AB „Lisco Baltic Servise“ akcijas iš VVPB
Einamojo prekybos sąrašo iš esmės buvo grindžiami tik jo, kaip šios bendrovės investuotojo,
subjektyvinių teisių ir teisėtų interesų pažeidimu. Tačiau subjektyvinės teisės ginčyti VVPB valdybos
sprendimus išbraukti vertybinius popierius iš biržos prekybos sąrašo ieškovas, kaip minėta, pagal
galiojančius teisės aktus neturi, kaip ir nėra subjektas, kuris, atstovaudamas daugelio investuotojų
interesams, esant jų teisių ar teisėtų interesų pažeidimui, tokiu atveju galėtų kreiptis į teismą CPK
49 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka kaip viešo intereso gynėjas. Toks subjektas pagal LR vertybinių
popierių rinkos įstatymo 52 straipsnio 3 dalies 1 punktą yra LR vertybinių popierių komisija.
Remdamasi išdėstytais argumentais, kasacinio teismo teisių kolegija konstatuoja, kad bylą
nagrinėję teismai asmens teisę ginti jo pažeistas teises ir teisėtus interesus reglamentuojančių procesinės
teisės normų nepažeidė, todėl naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria pirmosios
instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas, kasaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra
pagrindo (CPK 346 straipsnio 2 dalis).
Konstatavus tinkamą procesinės teisės normų, įtvirtinančių asmens teisės kreiptis į teismą,
aiškinimą ir taikymą, kiti kasacinio skundo argumentai, susiję su ginčijamo VVPB valdybos sprendimo
teisėtumu, nebetenka teisinės reikšmės, todėl teisėjų kolegija jų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugpjūčio 2 d.
nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo
dienos.
Teisėjai: Romualdas Čaika, Virgilijus Grabinskas.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. vasario 19 d. Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,
susidedanti iš teisėjų Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Janinos Januškienės ir
Janinos Stripeikienės,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo N. M.
kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio
29 d. nutarties ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. gegužės 5 d. nutarties peržiūrėjimo
civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,, Kelmeda“ ieškinį atsakovui N. M. dėl
skolos už atliktus darbus ir palūkanų priteisimo.
Teisėjų kolegija
 nustatė:
I. Skundo esmė
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 60 803,16 Lt skolos už atliktus statybos darbus ir palūkanas.
Pagal 2004 m. rugpjūčio 13 d. su atsakovu sudarytą rangos sutartį ir 2004 m. balandžio 25 d. papildomą
susitarimą ieškovas įsipareigojo atlikti darbus, susijusius su gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini)
statyba. Atsakovui buvo pateikti atliktų darbų aktai, objekto priėmimo-perdavimo baigiamasis aktas ir
atliktų darbų suvestinė. Ieškovas savo sutartinius įsipareigojimus įvykdė, o atsakovas vengia atsiskaityti
už atliktus darbus.
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2006 m. kovo 16 d. sprendimu ieškinį patenkino ir priteisė
ieškovui iš atsakovo 60 803,16 Lt skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme
iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 3324,09 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Atsakovas 2006 m. gegužės 2 d. pateikė apeliacinį skundą ir prašymą atnaujinti praleistą terminą
šiam skundui paduoti. Prašyme nurodyta, kad, 2006 m. balandžio 6 d. gavęs teismo sprendimo nuorašą,
nedelsdamas su advokatu sudarė sutartį dėl teisinės pagalbos, tačiau skundas nebuvo pateiktas laiku dėl
ne nuo atsakovo priklausančios svarbios priežasties – advokato ligos.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2006 m. gegužės 5 d. nutartimi netenkino atsakovo prašymo
dėl termino atnaujinimo. Teismas konstatavo, kad atsakovas apie priimtą teismo sprendimą sužinojo 2006
m. kovo 16 d. jo paskelbimo metu. Neįsiteisėjęs teismo sprendimas 2006 m. kovo 20 d. buvo įteiktas
atsakovo atstovei – advokatei. Teismo sprendimas buvo paskelbtas 2006 m. kovo 16 d., todėl laikytina,
kad atsakovas galėjo atvykti į teismą ir jį pasiimti. Kito advokato, į kurį kreipėsi atsakovas, liga
nelaikytina svarbia priežastimi terminui apeliaciniam skundui paduoti atnaujinti.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo
apeliacinį skundą, 2006 m. birželio 29 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą;
įpareigojo Valstybinę mokesčių inspekciją grąžinti atsakovui 1824,09 Lt valstybei sumokėto žyminio
mokesčio.
Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Teisėjų kolegija nurodė, kad,
nepriėmus atsakovo apeliacinio skundo, sumokėtas žyminis mokestis grąžintinas atsakovui.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas prašė panaikinti apeliacinės instancijos ir pirmosios instancijos teismų
nutartis ir priimti naują sprendimą. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:
1. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakovas, sutartį dėl teisinės pagalbos su kitu
advokatu sudaręs tik 2006 m. balandžio 6 d., t. y. 21-ąją dieną po teismo sprendimo priėmimo,
įgyvendindamas savo teisę į apeliaciją, nebuvo atidus ir rūpestingas, kad jo elgesys vertintinas kaip
nepateisinamas ir niekuo nepagrįstas delsimas, nėra pagrįsta bylos medžiaga. Aplinkybės, dėl kurių
atsakovas buvo priverstas sudaryti sutartį su kitu advokatu, nebuvo tirtos. Atsakovo interesams
atstovavusi advokatė 2006 m. balandžio 6 d. apsisprendė nedalyvauti tolesniame bylos procese,
informuodama atsakovą, kad nerengs apeliacinio skundo, todėl atsakovas buvo priverstas kreiptis
pagalbos į kitą advokatą, tą atsakovas nedelsdamas ir padarė. Dėl to, kad atsakovo interesams atstovavusi
advokatė atsisakė toliau jam atstovauti, nėra atsakovo kaltės.
2. Byloje yra duomenų, kad susitarimo atstovauti atsakovo interesams sudarymo metu advokatui
nebuvo žinoma, kad darbo dienos pabaigoje jam teks lankytis gydymo įstaigoje, kur jam bus išduotas
nedarbingumo pažymėjimas, o vėliau jis bus nukreiptas gydytis į stacionarą. Šios aplinkybės taip pat
nebuvo ir negalėjo būti žinomos ir atsakovui. Teismai neskyrė atsakovo asmeninių veiksmų, įgyvendinant
teisę į apeliaciją, nuo jo interesams atstovavusių advokatų veiksmų, kurių atsakovas negalėjo paveikti,
todėl prarado galimybę apeliacine tvarka apskųsti jo interesus pažeidžiantį teismo sprendimą.
3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. spalio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-
1486/2002 nurodyta, kad turi būti vertinama, ar asmuo viso proceso ir apskundimo procedūros metu
elgėsi sąžiningai. Atsakovo veiksmai, kuriuos jis atliko, siekdamas apskųsti neteisėtą ir nepagrįstą dėl jo
teismo sprendimą, buvo laiku ir sąžiningi. Atsakovas sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir
domėjosi bylos eiga. Teisėjų kolegija nesivadovavo šioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje
išdėstytu išaiškinimu, nes neteikė reikšmės sąžiningai procese dalyvavusio asmens pagrįstiems
lūkesčiams, kad jo esminės teisės negali būti prarandamos dėl atsitiktinumo.
4. Pirmosios instancijos teismo nurodytos teisės normos – Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK)
78 straipsnio 5 dalis ir 307 straipsnio 2 dalis – yra bendro pobūdžio ir nėra susijusios su kriterijais,
kuriuos nustato įstatymas, reglamentuojantis galimybę atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo
terminą. Teismas nenurodė kokios nors specialiosios teisės normos, nors pagal CPK 263 straipsnio 1 dalį
privalėjo sprendimą pagrįsti konkrečia procesinės teisės norma. Dėl to ši pirmosios instancijos teismo
nutarties dalis nėra teisėta ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 5
2 punktas). Kadangi galiojančiame CPK nėra teisės normos, kuri nustatytų svarbių priežasčių, dėl kurių
praleistas apeliacinio skundo priėmimo terminas, sąrašą arba kriterijus, teismas pagal analogiją galėjo
vadovautis CPK 156 straipsnio 1 dalies arba 246 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Abiem atvejais
nurodytos teisės normos nustato pavyzdinį priežasčių sąrašą, kuriame nurodyta ir liga, dėl kurios
neatvykstama į teismo posėdį, pažymint, kad šios priežastys paprastai laikomos nesvarbiomis. Teismas
turėjo motyvuoti, kodėl šiuo atveju atsakovo atstovo apeliacinio skundo parengimo ir padavimo termino
praleidimas laikytinas nesvarbia priežastimi. Kasatoriaus nuomone, laikymas nesvarbia priežastimi
gydymosi ligoninėje faktą, turint omenyje tai, kad nedarbingumo pažymėjimas besąlygiškai pateisina visų
asmenų, kad ir kur jie dirbtų, neatvykimą į darbą, prieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir objektyvumo
principams (Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 straipsnis). Teismai netinkamai taikė CPK 78 straipsnio,
156 straipsnio 1 dalies, CK 1.5 straipsnio normas. Netinkamas šių teisės normų kompleksinis taikymas
nepagrįstai suvaržo asmenų realias galimybes pasinaudoti apeliacijos teise, įtvirtinta Lietuvos
Respublikos Konstitucijoje, vidaus ir tarptautinės teisės normose (Europos Tarybos Ministrų komiteto
1995 m. vasario 7 d. rekomendacija Nr. R/95/5). Šios apskundimo tvarkos realus užtikrinimas yra vienas
iš teisingo teismo aspektų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-
1486/2002).
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
Byloje teismų nustatytos aplinkybės
Atsakovas apeliacinį skundą padavė praleidęs CPK 307 straipsnio 1 dalyje nustatytą trisdešimties
dienų terminą.
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
CPK 307 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinio skundo padavimo terminas gali būti
atnaujintas, jeigu teismas pripažįsta, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių.
Šia įstatymo norma nenustatyta, kokia praleisto apeliacinio skundo padavimo termino trukmė turi
reikšmės jo atnaujinimui. Vertinant, atnaujinti ar neatnaujinti šį praleistą terminą, reikšminga yra jo
praleidimo priežasčių svarba. Įstatyme nenustatyta, kokios priežastys laikytinos svarbiomis sprendžiant jo
atnaujinimą. Taigi, ar termino praleidimo priežastis yra svarbi, sprendžia ir pripažįsta teismas,
nagrinėdamas konkretų prašymą atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą (CPK 78
straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad ta pati procesinio termino praleidimo priežastis atskiriems
procesiniams veiksmams gali turėti skirtingą reikšmę priklausomai nuo atlikto ar atliekamo procesinio
veiksmo. Atskirais atvejais priežasties reikšmė atitinkamam procesiniam veiksmui yra nustatyta įstatyme.
Antai pagal CPK 156 straipsnio 1 dalį neatvykimas į teismo posėdį dėl ligos, atostogų, komandiruotės,
kitokio užimtumo, šalies atstovo užimtumo kitose bylose ir kitos priežastys paprastai nelaikoma
svarbiomis priežastimis. Taigi šių priežasčių svarba įvertinta įstatyme siekiant užtikrinti šalies ir kitų
asmenų dalyvavimą teismo posėdyje. Šia įstatymo nuostata rėmėsi apeliacinės instancijos teismas,
konstatuodamas, kad atsakovo atstovo laikinas nedarbingumas (liga) nėra svarbi priežastis atnaujinti
praleistą terminą apeliaciniam skundui paduoti, t. y. tą pačią įstatymo nuostatą taikė kitam procesiniam
veiksmui. Tačiau šioje byloje yra ta teisinė situacija, kad joje sprendžiama ne dėl neatvykimo į teismo
posėdį priežasčių svarbos, bet dėl termino apeliaciniam skundui paduoti atnaujinimo priežasčių svarbos.
Tai pagal savo reikšmę yra dvi skirtingos situacijos: viena, neatvykimas į teismo posėdį dėl ligos ir, antra,
termino apeliaciniam skundui paduoti praleidimas dėl ligos. Esant skirtingoms situacijoms turi būti
atsižvelgta į jų reikšmę ir į tai, ar vienodai turi būti vertinama procesinio termino neįvykdymo priežasties
svarba.
 CPK 7 straipsnyje žodine forma yra įtvirtinta, kad procesas turi būti koncentruotas ir
ekonomiškas. Nors šiame įstatymo straipsnyje nepasisakyta, kad jame nustatytos priemonės yra
proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principo įgyvendinimas, tačiau, remiantis sisteminiu CPK
aiškinimu, šiame straipsnyje įtvirtinti reikalavimai reiškia principo taikymą. Aiškinant ir taikant šį
principą, kartu negali būti paneigta Konstitucijoje įtvirtinta teisingumo esmė. Pagal Konstituciją
turi būti įvykdytas realus teisingumas. Realus teisingumo įgyvendinimas reiškia, kad, jį
įgyvendinant, teisingumas negali būti pasiektas laikantis tik įstatyme nustatytos normos ar
principo. Formalus teisingumas reikštų, kad neįgyvendintas Konstitucijoje įtvirtintas teisingumas.
CPK 156 straipsnio 1 dalies nuostata, kad neatvykimas į teismo posėdį dėl ligos paprastai
nelaikomas svarbia priežastimi, negali būti tiesiogiai taikoma sprendžiant ir dėl termino
apeliaciniam skundui paduoti atnaujinimo. Jeigu dėl tokios priežasties į teismo posėdį neatvyko
šalis ar jo atstovas, teismo priimto sprendimo (nutarties), nedalyvaujant šaliai (atstovui),
teisingumas gali būti įgyvendintas kitais būdais pvz., paduodant apeliacinį skundą ir peržiūrint
neįsiteisėjusį teismo sprendimą. Tuo tarpu apeliacinio skundo padavimo teisės paneigimas reiškia,
kad civilinio proceso šalis netenka teisės, kad priimtas teismo sprendimas būtų peržiūrėtas
apeliacine tvarka. Vienas iš teisingo teismo aspektų yra asmeniui pasiekiama galimybė apskųsti
teismo sprendimą. Europos Tarybos Ministrų komiteto 1995 m. vasario 7 d. rekomendacijose Nr.
R/95/5 esanti nuostata, kad šalims iš principo turi būti garantuota teisė skųsti pirmosios instancijos
teismo sprendimus, orientuoja įstatymų leidėjus į tai, kad būtų sukurti įstatymai, kurie užtikrintų
realią galimybę apskųsti teismo sprendimą. Siekis sukurti įstatymus, užtikrinančius realią galimybę
apskųsti teismo sprendimą, kartu reiškia, kad teismas nepagrįstai neturi paneigti šią galimybę, ir
ypač tada, kai apeliacinis skundas paduotas praleidus įstatymo nustatytą terminą.
Atsakovas praleido terminą nedaug, dėl advokato, su kurio buvo sudaręs atstovavimo sutartį ligos.
Taigi atsakovas negalėjo numatyti tokios aplinkybės, turinčios įtakos apeliaciniam skundui paduoti laiku.
Tokia atsakovo nurodyta termino praleidimo priežastis pateisina praleisto termino laikotarpį. Pagal teismo
nutartis atsakovas neteko vienos pagrindinių procesinių teisių – teisės peržiūrėti pirmosios instancijos
priimtą teismo sprendimą, todėl teismų nutartys naikintinos, o terminas apeliaciniam skundui paduoti
atnaujintinas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 29 d. ir
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. gegužės 5 d. nutartis panaikinti.
Atsakovo prašymą patenkinti ir atnaujinti atsakovui N. M. terminą apeliaciniam skundui paduoti.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo
dienos.
Teisėjai Zigmas Levickis
Janina Januškienė
Janina Stripeikienė
Pranas Žeimys

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. balandžio 7 d.Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas) ir Antano
Simniškio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. M. ir
atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. kovo 14
d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 24
d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. M. ieškinį atsakovams UAB „Volnata“, T. Š.
(T. Š.), AAS „Gjensidige Baltic“ dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė G. M. 2005 m. gegužės 31 d. ieškinio pareiškimu prašė teismo priteisti iš UAB „Volnata“
110 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. 2006 m. lapkričio 27 d. ieškovė patikslino ieškinio pareiškimą,
reikalaudama priteisti 110 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo iš atsakovų UAB ,,Volnata“ ir T. Š.. 2007
m. vasario 13 d. ieškovė dar kartą patikslino reikalavimą - prašė teismo priteisti iš atsakovų UAB
,,Volnata“, UAB DK ,,Baltic Polis“ (dabar - AAS „Gjensidige Baltic“), T. Š. solidariai 110 000 Lt
neturtinės žalos atlyginimo. Ieškovė nurodė, kad 2004 m. liepos 14 d. ji važiavo automagistrale Vilnius-
Panevėžys atsakovo UAB ,,Volnata“ nuomos pagrindu valdomu mikroautobusu „Ford Transit“, kurį
vairavo atsakovas-automobilio savininkas T. Š., apdraustas AAS „Gjensidige Baltic“. Ukmergės rajone
14 val. įvyko eismo įvykis, kurio metu ieškovė buvo sunkiai sužalota. Dėl to ji patyrė nepakeliamą
skausmą, nuolatinius sveikatos sutrikimus. Be to, ieškovė eismo įvykio metu buvo nėščia, todėl dėl
patirtų sužalojimų kūdikio gimdymas buvo komplikuotas, t. y. teko daryti Cezario pjūvį. Nuo eismo
įvykio metu patirto fizinio skausmo ieškovė pradėjo bijoti transporto priemonių, susirgo depresija, ji
nebepasitiki savo jėgomis. Dėl to atsakovai UAB ,,Volnata“, AAS „Gjensidige Baltic“, T. Š. turėtų
atlyginti ieškovei neturtinę žalą solidariai.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2007 m. kovo 14 d. sprendimu tenkino ieškinio dalį - priteisė
ieškovei iš atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ 40 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Teismas nustatė, kad
2004 m. balandžio 29 d. T. Š. ir AAS „Gjensidige Baltic“ sudarė Transporto priemonių savininkų ir
valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį, kuri galiojo nuo 2004 m. balandžio 30 d.
iki 2005 m. balandžio 29 d. Pagal šią sutartį draudikas įsipareigojo atlyginti 1 726 400 Lt žalą asmeniui ir
345 280 Lt turtui. 2004 m. liepos 14 d. apie 14 val. ieškovė važiavo automagistrale Vilnius-Panevėžys
automobiliu, kurį vairavo atsakovas T. Š.. Ukmergės rajone, automagistralės 69 km, įvyko eismo įvykis,
kurio metu ieškovė buvo sunkiai sužalota. Teismas sprendė, kad eismo įvykio metu transporto priemonės
valdytojas buvo atsakovas T. Š.. Teismas šią išvadą padarė remdamasis Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 30 d. nutartimi, nagrinėjant identiškas eismo
įvykio aplinkybes civilinėje byloje Nr. 2A-350/2006, todėl daugiau dėl jų nusprendė nepasisakyti.
Teismas konstatavo, kad T. Š. atsakingas už žalą, o atsakovas UAB ,,Volnata“ nuo civilinės atsakomybės
atleistinas (CK 6.270 straipsnio 1 dalis). Mikroautobusas, kuriuo važiuojant ir įvyko eismo įvykis, buvo
apdraustas bendrovėje AAS „Gjensidige Baltic“, kuriai ir tenka pareiga atlyginti ieškovei patirtą žalą, taip
pat ir neturtinę (CK 6.250 straipsnio 2 dalis, 6.254 straipsnis, 6.263 straipsnio 2 dalis, 2001 m. birželio 14
d. redakcijos Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo
įstatymas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. liepos 12 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje G. T. v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-367/2004). Ieškovė
savo reikalavimus kildina iš žalos atlyginimo teisinių santykių, todėl šiems reikalavimams pareikšti
ieškovė turėjo trejų metų ieškinio senaties terminą, kurio ji nepraleido (CK 1.125 straipsnio 8 dalis).
Spręsdamas klausimą dėl ieškovei padarytos neturtinės žalos dydžio, teismas atsižvelgė į tai, kad eismo
įvykis jai sukėlė didelį fizinį skausmą, ji pradėjo bijoti transporto priemonių, susirgo depresija, patyrė
priešlaikinį gimdymą, dvasinius išgyvenimus dėl būsimo kūdikio gyvybės ir tolimesnės jo sveikatos, jai
buvo atliktas Cezario pjūvis. Teismas, remdamasis CK 1.5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais sąžiningumo,
protingumo ir teisingumo kriterijais, konstatavo, kad iš atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ priteistinas 40
000 Lt neturtinės žalos atlyginimas.
Vilniaus apygardos teismas 2007 m. gegužės 22 d. papildomu sprendimu priteisė atsakovui
UAB ,,Volnata“ iš G. M. 4608 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. rugsėjo 24 d. nutartimi
paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2007 m. kovo 14 d. sprendimą. Kolegija nustatė, kad
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. spalio 30 d. nutartyje
pasisakė ieškovės šioje byloje keliamu klausimu dėl atsakovo UAB ,,Volnata“ civilinės atsakomybės,
todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino civilinėje byloje nustatytus faktus prejudiciniais,
išvadą dėl UAB ,,Volnata“ atsakomybės grindė joje nustatytomis aplinkybėmis ir sprendė, kad civilinė
atsakomybė tenka T. Š., kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojui (CPK 182 straipsnio 2 punktas). 2001
m. birželio 14 d. Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo
draudimo įstatyme nedetalizuota žalos asmeniui sąvoka - neatskleista, ar ji apima neturtinę žalą asmeniui.
Pagal draudimo sutarties sudarymo metu – 2004 m. balandžio 29 d. – buvusį transporto priemonių
savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinį reglamentavimą draudiko
atsakomybę buvo leidžiama riboti tik draudimo išmokos dydžiu. Draudimo sutarties objektas – deliktinė
vairuotojo atsakomybė už žalą asmeniui. Atsakovų sudarytoje draudimo sutartyje nenurodytos žalos
asmeniui rūšys, todėl kolegija sprendė, kad draudikas privalo atlyginti abiejų rūšių – tiek turtinę, tiek
neturtinę – žalą ieškovei, kurios dydis ribojamas maksimalia sutartyje nustatyta draudimo asmeniui
išmokos suma – 1 726 400 Lt (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2006 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. V. v. UAB DK „PZU Lietuva“,bylos Nr. 3K-
7-115/2006).
Ieškovė reikalavimą atlyginti dėl eismo įvykio patirtą neturtinę žalą suformulavo 2005 m. gegužės
31 d. teismui pateiktame ieškinyje, kuriame atsakovu nurodė UAB ,,Volnata“, o trečiuoju asmeniu - T. Š..
Eismo įvykio metu patirtą neturtinę žalą ieškovė prašė priteisti iš UAB ,,Volnata“, kuri, ieškovės
manymu, buvo didesnio pavojaus šaltinio valdytoja. Aplinkybė, kad 2004 m. liepos 14 d. eismo įvykio
metu didesnio pavojaus šaltinio valdytojas buvo T. Š., paaiškėjo tik bylos nagrinėjimo metu, todėl
ieškovė teismui pateikė patikslintą ieškinį, kuriame T. Š. nurodė atsakovu. Taigi ieškovė, neturėdama
duomenų apie tai, kad eismo įvykio metu transporto priemonės vairuotojas – T. Š., šią transporto
priemonę nuomos sutarties pagrindu buvo išnuomojęs UAB ,,Volnata“, ir pareikšdama ieškinį atsakovu
nurodė UAB ,,Volnata“, o ne T. Š.. Dėl to nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovė praleido Vyriausybės
2001 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 1100 patvirtintų Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės
atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių (toliau – Taisyklių) 4.4 punkte nustatytą terminą
reikalavimui dėl 2004 m. liepos 14 d. eismo įvykio metu patirtos neturtinės žalos priteisimo pareikšti. Be
to, apie 2004 m. liepos 14 d. draudiminį įvykį nedelsiant buvo informuota bendrovė AAS „Gjensidige
Baltic“.
Ieškovė nurodė, kad patyrė neturtinę žalą, eismo įvykio metu sunkiai sužalojus jos sveikatą, nes dėl
patirtų sužalojimų jai buvo atliktas Cezario pjūvis, laikinai negalėjo judėti, sumažėjo tikimybė, kad
ieškovė galės ateityje gimdyti natūraliu būdu. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės
žalos dydį, atsižvelgė į vertybes, į kurias buvo pasikėsinta eismo įvykio metu, ieškovės sveikatai sukeltas
pasekmes, t. y. teismas taikė esminius neturtinės žalos kriterijus, kurie nustatyti Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo suformuotoje teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2005 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Z. v. VšĮ Marijampolės ligoninė,
bylos Nr. 3K-7-255/2005; 2006 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje bylojeP. D. v. R. V., bylos Nr.
3K-3-394/2006). Kolegija nesirėmė ieškovės nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 26 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje O. Ž. v. UAB „Vilniaus
troleibusai“, bylos Nr. 3K-3-371/2003, kurioje padarytos žalos sveikatai pasekmės netapačios šioje
byloje nustatytoms. Pirmosios instancijos teismo nustatytas atlygintinos neturtinės žalos dydis atitinka
CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas.
III. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas AAS „Gjensidige Baltic“ prašo panaikinti bylą nagrinėjusių
teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą. Nurodomi šie kasacinio skundo argumentai:
1. Dėl Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 13 d. nutarimo Nr. 1100 taikymo. Atsakovo UAB ,,Volnata“ ir
T. Š. draudimo sutartis buvo sudaryta vadovaujantis Taisyklėmis, kurios yra neatskiriama sutarties dalis.
Taisyklių nuostatose nustatyta aplinkybių visuma, kuriai esant draudikui atsiranda prievolė išmokėti
draudimo išmoką nukentėjusiam trečiajam asmeniui (4 punktas). Nors vienos iš nurodytų sąlygų
nebuvimas įvykį daro nedraudiminį, atitinkamai nesukelia prievolių draudikui. Pagal Taisyklių 4.4 punktą
reikalavimas atlyginti žalą apdraustajam turi būti pareikštas per vienerius metus nuo žalos atsiradimo
dienos arba per vienerius metus nuo dienos, kai trečiasis asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie padarytą
žalą. Teismai nepagrįstai sutapatino Taisyklių 4.4 punkte nustatytą terminą su ieškinio senaties terminu.
Taisyklių 4.4 punkte nustatytas terminas - vienas iš draudiminio įvykio sudėties elementų, bet ne ieškinio
senaties terminas. Jis neapriboja ieškovės, kurios teisė reikalauti žalos atlyginimo kyla iš deliktinę
atsakomybę reglamentuojančių nuostatų, teisės reikalauti eismo įvykio metu patirtos žalos atlyginimo iš
atsakingo už žalą asmens. Draudimo sutartyje nustatytos šalių prievolės ir šių prievolių atsiradimo
sąlygos, kurioms esant atsakovui kyla prievolė atlyginti žalą. Dėl to nustatant, ar atsakovui AAS
„Gjensidige Baltic“ atsirado prievolė, būtina taip pat nustatyti, ar egzistuoja sąlygų visuma, tarp jų - ar
nepraleistas Taisyklių 4.4 punkte reglamentuotas terminas. Atsakovui AAS „Gjensidige Baltic“
neatsiranda prievolės atlyginti ieškovės patirtą žalą, jei eismo įvykis neatitinka draudiminio įvykio sąlygų.
Draudimo įstatymo (2003 m. rugsėjo 18 d. redakcija) 82 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta, kad
draudikas neturi teisės išmokėti draudimo išmokos neįsitikinęs draudiminio įvykio buvimu.
2. Dėl neturtinės žalos dydžio. Remiantis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi nustatant neturtinės žalos
dydį reikia atsižvelgti į žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės
žalos dydį ir kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo
kriterijus. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje
bylojeP. D. v. R. V., bylos Nr. 3K-3-394/2006) esminiai kriterijai nustatant neturtinės žalos dydį – tai
asmens sveikatos sutrikdymo laipsnis ir neturtinę žalą padariusio asmens kaltė. Šioje byloje teismai
atsižvelgė tik į ieškovės patirtus sveikatos sužalojimus, kurie buvo pripažinti kaip nesunkus sveikatos
sutrikdymas, tačiau ne į žalą padariusio asmens kaltę. Atsakovas T. Š. nepažeidė Kelių eismo taisyklių,
transporto priemonės eksploatavimo taisyklių, t. y. nenustatyta atsakovo T. Š. neteisėtų veiksmų ar jo
tyčios padaryti žalą tretiesiems asmenims.
Kasaciniu skundu ieškovė G. M. prašo panaikinti dalį bylą nagrinėjusių teismų procesinių
sprendimų ir priteisti iš atsakovų UAB ,,Volnata“, AAS „Gjensidige Baltic“ ir T. Š. solidariai 110 000 Lt
neturtinės žalos atlyginimo. Nurodomi šie kasacinio skundo argumentai:
1. Dėl neturtinės žalos dydžio. Teismai nevertino visų ieškovės pateiktų argumentų ir įrodymų
(CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punktas, 331 straipsnio 4 dalies 3 punktas), taip pat tam tikrų aplinkybių, t.
y. kad ieškovei buvo lūžusios dešinio gaktikaulio abi šakos ir kairiojo gaktikaulio apatinė šaka, taip pat
dešinės mentės kaklelis, ieškovė patyrė galvos smegenų sukrėtimą. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo praktika asmens sveikata – tai viena iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų, ne visada atkuriamų
ar neįmanomų atkurti vertybių, todėl turi būti itin saugoma. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį vienas iš
neturtinės žalos dydžio parinkimo kriterijų yra pasekmės. Jeigu pasekmės susijusios su asmens sveikatos
stipriu sutrikdymu, rimtais sužalojimais, kentėjimais įvykio metu, nerimu dėl sveikatos ateityje,
gresiančiomis intervencijomis ar kitokiu poveikiu žmogaus kūnui dėl pasekmių šalinimo ateityje
(operacijomis, specialiomis procedūromis ir kt.), tai yra esminis neturtinės žalos dydžio nustatymo
kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 12 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje P. D. v. R. V., bylos Nr. 3K-3-394/2006). Teismai, nustatinėdami eismo
įvykio metu patirtos neturtinės žalos dydį įvertino tik ieškovės patirtą fizinį skausmą, tačiau liko
neįvertinta tai, kad eismo įvykio metu ieškovė patyrė sužalojimus.
Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005
m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Z. v. VšĮ Marijampolės ligoninė, bylos Nr. 3K-7-
255/2005) sveikatos sužalojimo sukeliami išgyvenimai yra ypač dideli, kaip ir išgyvenimai dėl negimusio
kūdikio gyvybės. Skirtingų patirtos neturtinės žalos dydžių nustatymas bylose dėl sveikatos sutrikdymo
patirtos žalos atlyginimo prieštarauja teisinio tikrumo, teisingumo, protingumo ir teisingumo principams.
Ieškovė, įvertindama jos patirtą neturtinę žalą, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 26 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje O. Ž. v. UAB „Vilniaus
troleibusai“, bylos Nr. 3K-3-371/2003, kurioje nukentėjusioji dėl sveikatos sutrikdymo iš esmės patyrė
panašias pasekmes. Ieškovei teko iškęsti fizinį (dėl kaulų lūžių) ir dvasinį (išgyvenimai dėl būsimo
kūdikio gyvybės ir tolimesnės jo sveikatos, aplinkybė, kad ateityje ieškovė negalės gimdyti natūraliu
būdu) skausmą, depresiją, transporto priemonių baimę. Ieškovė išgyveno priešlaikinį gimdymą ir jai buvo
atliktas Cezario pjūvis. Dėl to jos patirta neturtinė žala gali būti prilyginama nukentėjusiosios civilinėje
byloje Nr. 3K-3-371/2003 patirtai žalai. Teismai turėjo argumentuoti, kodėl nesivadovavo šia nutartimi.
2. Dėl atsakovų prievolės solidarumo. Teismai neįvertino, kad ieškovė prašė priteisti žalos
atlyginimą iš visų atsakovų, atsakingų už žalą, solidariai. Atsakovas T. Š. buvo išnuomojęs atsakovui
UAB „Volnata“ automobilį. Atsakovai UAB „Volnata“ ir T. Š. tą pačią dieną buvo sudarę dvi šios
transporto priemonės nuomos sutartis, kuriose buvo nustatyti skirtingi naudojimosi ir valdymo teisių
perdavimo laikotarpiai. Vienas iš pagrindinių civilinės sutarties elementų yra tai, kad sutartyje turi būti
įtvirtinta tikroji sutarties šalių valia. Ieškovės nuomone, tikroji šalių valia išreikšta 2004 m. balandžio 29
d. nuomos sutartyje (penkiolikos punktų), kurioje nustatyta, kad transporto priemonės valdymo ir
naudojimosi teisės atsakovui UAB „Volnata“ yra perduodamos nuo sutarties pasirašymo momento iki
2009 m. balandžio 29 d. Būtent ši nuomos sutartis buvo pateikta valstybės institucijoms kaip tikrąją šalių
valią įtvirtinanti sutartis. Remiantis CK 6.477 straipsnio 1 dalimi valdyti ir naudotis automobiliu turėjo
teisę tik atsakovas UAB „Volnata“. Kadangi tikrąją šalių valią įtvirtinančioje nuomos sutartyje
nenustatyti perduodamos transporto priemonės valdymo ir naudojimo teisių apribojimai, tai daiktinės
teisės buvo perduotos visa apimtimi, t. y. atsakovas UAB „Volnata“ įgijo tiek automobilio valdymo ir
naudojimo teisių, kiek šių turėjo atsakovas T. Š.. Dėl to atsakovas UAB „Volnata“ turi atsakyti kaip
padidinto pavojaus šaltinio valdytojas, kuriam valdymo teisė perėjo nuomos sutarties pagrindu (CK 6.629
straipsnio 1 dalis, 6.270 straipsnio 2 dalis, 6.477 straipsnio 1 dalis). Ieškovės nuomone, šiuo atveju svarbu
įvertinti, ar atsakovas UAB „Volnata“ dėl neteisėtų atsakovo T. Š. veiksmų nebuvo praradęs padidinto
pavojaus šaltinio valdymo teisės (CK 6.270 straipsnio 3 dalis). Ieškovės teigimu, atsakovas T. Š. neturėjo
automobilio valdymo ir naudojimosi teisių, galėjo valdyti šią transporto priemonę tik tiek, kiek jam
leisdavo teisėtas jos valdytojas UAB „Volnata“. Atsakovas UAB „Volnata“ buvo sudaręs atsakovo T. Š.
darbo grafiką, kai šis turėjo atsakovo UAB „Volnata“ leidimą darbo tikslais naudoti ir valdyti automobilį.
Tačiau atsakovai nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad T. Š. eismo įvykio metu transporto priemonę
valdė turėdamas atsakovo UAB „Volnata“ leidimą. Dėl to atsakovas T. Š. eismo įvykio metu valdė
transporto priemonę be atsakovo UAB „Volnata“ leidimo, t. y. neteisėtai. Tam turėjo įtakos paties
atsakovo UAB „Volnata“ veiksmai, t. y. transporto priemonės valdymą atsakovas UAB „Volnata“
prarado dėl savo kaltės. Dėl šios priežasties galima konstatuoti, kad egzistuoja CK 6.270 straipsnio 3
dalies taikymo faktinis pagrindas - atsakovai UAB „Volnata“ ir T. Š. yra solidariai atsakingi už ieškovei
padarytą žalą. Teismai nevertino šių aplinkybių, nepateikė argumentų dėl CK 6.270 straipsnio 3 dalies
taikymo.
Atsiliepimu į ieškovės G. M. kasacinį skundą atsakovas AAS „Gjensidige Baltic“ prašo atmesti
kasacinį skundą. Jame nurodoma, kad teismai, spręsdami dėl ieškovės patirtos neturtinės žalos dydžio,
atsižvelgė į vertybes, į kurias buvo pasikėsinta eismo įvykio metu, taip pat į ieškovės sveikatai sukeltas
pasekmes. Taigi teismai taikė esminius neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, įtvirtintus Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje (Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m.
birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. D. v. R. V., bylos Nr. 3K-3-394/2006). Teismai,
vertindami ieškovės patirtą fizinį skausmą, kartu įvertino ir jos patirtus sužalojimus. Asmens sužalojimai
ir dėl jų patiriamas fizinis skausmas yra neatskiriami. Pagrįsdama neturtinės žalos dydį ieškovė
vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 26 d.
nutartimi, priimta civilinėje byloje O. Ž. v. SPUAB „Vilniaus troleibusai“, bylos Nr. 3K-3-371/2003,
kurioje nukentėjusiosios patirti sužalojimai negali būti prilyginti šioje byloje ieškovės patirtiems.
Ieškovės sveikata 2004 m. liepos 14 d. eismo įvykio metu sutrikdyta nesunkiai, ji nepatyrė traumų, kurios
būtų lėmusios jos invalidumą, atimtų iš jos galimybę gyventi visavertį gyvenimą, užsiimti mėgstama
veikla. Be to, atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad neturtinės žalos dydžio nustatymas yra fakto
klausimas, t. y. ne kasacinio nagrinėjimo dalykas.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
V. Kasacinio teismo argumentai
Civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, teisminio nagrinėjimo dalyko
nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo
šalių nustatytų ribų. Viena iš šio principo įgyvendinimo išraiškų yra įtvirtinta CPK 353 straipsnyje,
kuriame nustatyta, kad kasacinis teismas patikrina byloje priimtus teismų procesinius sprendimus
teisės taikymo aspektu, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų. CPK
353 straipsnio 1 dalyje taip pat įtvirtinta nuostata, kad kasacinė funkcija vykdoma remiantis bylą
nagrinėjusių teismų procesiniuose sprendimuose nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, t. y.
kasacinis teismas nenustatinėja bylos faktų. Remdamasi šiomis nuostatomis, kolegija pasisako dėl bylą
nagrinėjusių teismų išvadų, padarytų sprendžiant eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimo klausimą,
nustatant subjektus, kuriems tenka prievolė atsakyti dėl draudiminio įvykio metu trečiajam asmeniui
padarytos žalos.
1. Pagal Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo
įstatymą, esant apdraustai atsakingo už žalos padarymą asmens civilinei atsakomybei, nukentėjusysis
įgyja teisę reikšti tiesioginį ieškinį draudikui. Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijų
teismai, esant pareikštam nukentėjusio eismo įvykyje asmens – ieškovės tiesioginiam ieškiniui draudikui,
laikėsi nuostatos, kad ieškovės reikalaujamą neturtinę žalą privalo atlyginti tik draudikas – atsakovas
AAS „Gjensidige Baltic“. Su šiuo draudiku 2004 m. balandžio 29 d. draudimo sutartį buvo sudaręs T. Š.,
kuris yra atsakingas dėl ieškovei eismo įvykio metu padarytos žalos. Pasisakydami dėl eismo įvykio
mechanizmo ir atitinkamai spręsdami dėl neturtinės atsakomybės draudiminiame įvykyje subjektų, bylą
nagrinėję teismai CPK 182 straipsnio 2 punkto taikymo pagrindu vadovavosi Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 30 d. nutartimi ir šioje byloje padarytas išvadas
pripažino prejudiciniais faktais, sukeliančiais teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims.
Dėl to teismai neanalizavo eismo įvykio aplinkybių ir tiesiogiai bei netiesiogiai susijusių su eismo įvykiu
subjektų atsakomybės sąlygų. Tačiau kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, atsisakydami
analizuoti eismo įvykio mechanizmą ir subjektų atsakomybės klausimą, netinkamai taikė CPK 182
straipsnio 2 punkto nuostatas dėl prejudicinių faktų.
Civilinė byla, kurioje priimta Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2006 m. spalio 30 d. nutartis ir kurioje padarytas išvadas teismai pripažino turinčiomis prejudicinio fakto
galią, buvo iškelta kitos ieškovės – A. M. – ieškinio pagrindu, šios (nagrinėjamos) bylos ieškovė G. M.
nedalyvavo nagrinėjant nurodytą bylą. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti
aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie
patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir
nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). CPK 279 straipsnio 4 dalyje taip pat
nustatyta, kad, sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių
perėmėjai nebegali kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių. Taigi būtina
sąlyga, teismo sprendimui suteikianti prejudicinio fakto galią, yra jo įsiteisėjimas (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 17 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje UAB „Linova“ v. D. P., bylos Nr. 3K-3-36/2004, Teismų praktika 21, p. 41).
Ši sąlyga būtina abiem prejudicinio fakto konstatavimo atvejais, t. y. kai prejudiciniai faktai galioja
dalyvavusiems byloje asmenims ir kai prejudiciniai faktai galioja ir nedalyvavusiems byloje
asmenims. Tačiau tam, kad prejudiciniai faktai galiotų ir nedalyvavusiems byloje asmenims, t. y.
sukeltų teisines pasekmes ne tik proceso dalyviams, bet ir jame nedalyvavusiems asmenims, dėl
faktų ir teisinių santykių turi būti pasisakyta teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 18 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje D. J. v. UADB „Ergo Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-484/2006, Teismų
praktika 26, p. 145). Nors pirmosios instancijos teismui šioje byloje priimant 2007 m. kovo 14 d.
sprendimą, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 30 d.
nutartis galiojo, tačiau apeliacine tvarka bylą nagrinėjant ir priimant 2007 m. rugsėjo 24 d. nutartį,
ši apeliacinės instancijos teismo 2006 m. spalio 30 d. nutartis jau buvo panaikinta Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 26 d. nutartimi.
Taigi bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, kurio kompetencija patikrinti
neįsiteisėjusį pirmosios instancijos teismo sprendimą faktinių bylos aplinkybių nustatymo bei teisės
normų aiškinimo ir taikymo aspektu, nebuvo būtinųjų sąlygų, kurios lemia prejudicinio fakto
egzistavimą ir teikia pagrindą atsisakyti pakartotinai nustatinėti bylai reikšmingas aplinkybes. Šiuo
atveju apskritai nebuvo įsiteisėjusio teismo baigiamojo procesinio sprendimo, kuris turėtų
prejudicinio fakto galią byloje nedalyvavusiems asmenims, o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 26 d. nutartimi panaikinus Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 30 d. nutartį, nebeliko ir
to teisinio pagrindo, kuriuo savo išvadas grindė pirmosios instancijos teismas. Taigi atsakomybės
subjektų klausimas, t. y. atsakingų ieškovei dėl jai padarytos žalos subjektų klausimas, įstatymų
nustatyta tvarka liko neišnagrinėtas.
2. Byloje nustatyta, kad žala ieškovei atsirado dėl didesnio pavojaus šaltinio veikimo, dėl to
sprendžiant dėl padarytos žalos atlyginimo taikomos CK 6.270 straipsnio nuostatos, pagal kurias žalą
privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio valdytojas. Taigi turi būti nustatyta, kas buvo didesnio
pavojaus šaltinio valdytojas žalos padarymo metu – atsakovas UAB „Volnata“ ar automobilio savininkas
T. Š.. Be to, turėtina omenyje tai, kad esant atitinkamoms teisinėms situacijoms galima ir solidarioji
atsakomybė, kurios atsiradimą gali nulemti didesnio pavojaus šaltinio naudojimo aplinkybės. Tam turi
būti įvertintos faktinės aplinkybės, egzistavusios žalos padarymo metu, t. y. kokiu pagrindu ir ar teisėtu
atsakovas T. Š. valdė automobilį, įvertinta aplinkybė, kad eismo įvykis įvyko ne dėl automobilį
vairavusio T. Š. kaltės, o jo priežastimi techniniu požiūriu galėjo būti dešiniojo rato padangos
protektoriaus atsidalijimas, dėl to automobilis tapo nevaldomas. Šiuo aspektu svarbu įvertinti 2004 m.
balandžio 29 d. automobilio nuomos sutarčių sąlygas, kuriose, be kita ko, aptarta transporto priemonės
techninės priežiūros prievolė, atitinkamai svarstyti dėl CK šeštosios knygos penktojo skirsnio nuostatų
taikymo poreikio ir galimybės. Taip pat turi būti vertinama, kad atsakovus UAB „Volnata“ ir T. Š. siejo
sutartiniai santykiai (turima omenyje 1998 m. birželio 1 d. darbo sutarties sudarymas ir jos sąlygos, 2004
m. balandžio 29 d. automobilio nuomos sutarčių sąlygos ir kt.).
Nurodytos aplinkybės teikia pagrindą panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ir
perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 346 straipsnis).
3. Dėl Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 1100 patvirtintų Taisyklių 4.4 punkte
nustatyto reikalavimo teisinio kvalifikavimo, t. y. kad teisės normoje nustatytas terminas kvalifikuojamas
kaip ieškinio senaties terminas ir jam atitinkamai taikomos ieškinio senaties teisės instituto taisyklės, yra
pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m.
birželio 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje O. V. v. UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-7-
115/2006, Teismų praktika 25, p. 31). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką
ieškinio senaties termino eigos pradžios momento nustatymas yra fakto klausimas, sprendžiamas pagal
šalių pateiktus teismui įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2005 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Z. v. G. M., bylos Nr. 3K-7-372/2005, ir kt.).
Atitinkamai fakto klausimas yra ir ieškinio senaties termino pasibaigimo momentas, o fakto klausimų
kasacinis teismas netiria (CPK 353 straipsnis).
4. Pagal CK 6.283 straipsnio 1 dalį sveikatos sužalojimo atveju asmuo įgyja teisę ir į neturtinės
žalos atlyginimą. Aukščiausiasis Teismas formuoja praktiką, kad neturtinė žala - tai bendrieji nuostoliai,
kurių konkretus dydis neįrodinėjamas, kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas nagrinėjamoje byloje
taikant CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas, kurios lemia priteisiamos neturtinės žalos dydį.
Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra suformuluotos principinės nuostatos dėl atlygintinos neturtinės žalos
dydžių tais atvejais, kai į teismą kreipiasi asmenys, kurie tiesiogiai yra patyrę žalą dėl jų suluošinimo ar
kitokio jų sveikatos sužalojimo, taip pat bei tais atvejais, kai neturtinės žalos atlyginimo CK 6.284
straipsnio pagrindu siekia kiti asmenys. Dėl to, nors kasaciniuose skunduose ir keliamas žalos dydžio
klausimas, kolegija neteikia išvadų ir vertinimų priteistos neturtinės žalos dydžio klausimu.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos CPK 360, 362 straipsniais,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2007 m. kovo 14 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 24 d. nutartį panaikinti ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo
pirmosios instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo
dienos.
Teisėjai: Janina Stripeikienė, Virgilijus Grabinskas, Antanas Simniškis.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. liepos 12 d.Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aloyzo Marčiulionio ir Antano Simniškio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios
akcinės bendrovės ,,Birių krovinių terminalas“ kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 28 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje
pagal ieškovo laivų krovos akcinės bendrovės ,,Klaipėdos Smeltė“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei
bendrovei ,,Birių krovinių terminalas“ dėl akcininko pažeistų neturtinių teisių atkūrimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
 I. Ginčo esmė
Ieškovas prašė teismą įpareigoti atsakovą per 5 dienas nuo ieškovo reikalavimo pateikimo dienos
pateikti ieškovui susipažinti atsakovo sudarytus sandorius, suteiktus laidavimus, garantijas, ilgalaikio
materialaus turto įkeitimų ir mainų sutartis ir kitus dokumentus nuo 2003 m. sausio 1 d. iki reikalavimo
pateikimo dienos. Nurodė, kad ieškovui nuosavybės teisėmis priklauso 500 paprastųjų vardinių atsakovo
akcijų, o tai yra 50 procentų atsakovo akcinio įstatinio kapitalo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2006 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovas, atsisakydamas suteikti ieškovui jo
prašomą informaciją, pažeidė bendrovės įstatus, įstatymus. Tiek bendrovės įstatuose, tiek Lietuvos
Respublikos akcinių bendrovių įstatyme įtvirtinta rašytinio įsipareigojimo neplatinti konfidencialios
informacijos galimybė. Ieškovo atstovas tokį įsipareigojimą pasirašė, tokio sandorio neginčijo, bet
neįvykdė kitos įsipareigojimo dalies – nesumokėjo nustatyto dydžio užstato, todėl jam pagrįstai nebuvo
suteikta prašoma informacija. Teismas nurodė, kad nors atsakovo vadovo įgalinimų apimtis buvo
nustatyta visuotinio akcininkų susirinkimo protokolu, tačiau akcininkai nepasinaudojo įstatyme nustatyta
teise atšaukti bendrovės vadovą, todėl atsakovo administracijos vadovas teisėtai ir pagrįstai patvirtino
konfidencialumo įsipareigojimo formą, nes tokią teisę jam suteikė Akcinių bendrovių įstatymas.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo
apeliacinį skundą, 2006 m. gruodžio 28 d. sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir
ieškinį patenkino: įpareigojo atsakovą per 5 dienas nuo ieškovo reikalavimo pateikimo dienos pateikti
ieškovui susipažinti atsakovo sudarytus sandorius, suteiktus laidavimus, garantijas, ilgalaikio materialaus
turto įkeitimų ir mainų sutartis ir kitus nurodytus dokumentus nuo 2003 d. sausio 1 d. iki reikalavimo
pateikimo dienos; priteisė ieškovui iš atsakovo 200 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Teisėjų kolegija nurodė, kad, sudarydamas ir patvirtindamas rašytinį įsipareigojimą neplatinti
komercinės paslapties, atsakovas 2004 m. gruodžio 21 d. įsakymu už įsipareigojimo nesilaikymą nustatė
tik baudą, nes tai yra teisės aktų nustatytas prievolių užtikrinimo būdas. Ieškovui 2004 m. gruodžio 22 d.
pateikus prašymą pateikti susipažinti atsakovo dokumentus, susijusius su bendrovės komercine
paslaptimi, atsakovas 2005 m. sausio 6 d. įsakymu patvirtino naują rašytinio įsipareigojimo neplatinti
komercinės paslapties formą, numatant ne tik baudą, bet ir užstatą, banko garantiją, įkeitimą ar kitą
bendrovei priimtiną turtinį įsipareigojimą kaip dar vieną prievolės užtikrinimo būdą. Teisėjų kolegija
konstatavo, kad konfidencialumo įsipareigojime numatyta bauda už įsipareigojimo nesilaikymą yra
pakankamas prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, nes 2005 m. sausio 6 d. įsakyme nustatytas
užtikrinimo būdas – užstatas – ir 2005 m. balandžio 26 d. įsakymu nustatytas įpareigojimas ieškovui
sumokėti 150 000 Lt užstatą į atsakovo sąskaitą banke nepagrįstai apriboja ieškovo, kaip bendrovės
akcininko, neturtines, taip pat ir turtines teises – ieškovas ilgą laiką (užstato galiojimo laikotarpis – 3
metai) neturėtų galimybės disponuoti savo piniginėmis lėšomis, o tai turėtų neigiamos įtakos normaliai
juridinio asmens ūkinei, komercinei veiklai. Teisėjų kolegija taip pat konstatavo, kad atsakovo
nurodymas neatitinka teisingumo ir protingumo principų, prieštarauja subjektinės teisės paskirčiai ir
suteikia atsakovui galimybę piktnaudžiauti teise (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.137 straipsnio
3 dalis).
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, nenustatydamas pagrindų, kuriems esant
akcininkui neteiktina informacija apie bendrovės veiklą, baigtinio sąrašo ir pavesdamas klausimą dėl
akcininko teisės į informaciją spręsti teismui (Akcinių bendrovių įstatymo 18 straipsnio 1 dalis), sudarė
galimybę sprendimą priimti atsižvelgiant į konkrečios situacijos ypatumus ir užtikrinti priešiškų interesų
– akcininko teisės į informaciją gynybos ir bendrovės interesų apsaugoti konfidencialią informaciją –
pusiausvyrą. Pirmosios instancijos teismas nerealizavo šios įstatymo leidėjo teismui suteiktos teisės,
neanalizavo atsisakymo pateikti prašomus dokumentus priežasčių, nepakankamai tyrė, ar ieškovo elgesys
laikytinas sąžiningu ir ar jis gali būti pagrindas riboti akcininko teisę gauti specifinio pobūdžio bendrovės
informaciją. Byloje neįrodyta, kad atsakovo teisės būtų pažeistos dėl ieškovo nesąžiningos konkurencijos.
Vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, ieškovui gali būti suteikiama bendrovei
didelę reikšmę turinti informacija, o įsipareigojimo tekste esanti sąlyga dėl baudos laikytina pakankamu
prievolės užtikrinimu.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
 Kasaciniu skundu atsakovas prašė panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir grąžinti
bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:
1. Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą pateikė įstatymo nustatytu terminu – 2006 m. spalio 5
d. Atsakovas buvo įsitikinęs, kad atsiliepimas yra pridėtas prie bylos. Apeliacinės instancijos teismas
sprendime neaprašė atsakovo atsiliepimo argumentų. Susipažinę su išnagrinėta byla, bylą jau grąžinus į
pirmosios instancijos teismą, paaiškėjo, kad atsakovo atsiliepimo iš viso nėra.
Tai, kad prie bylos nebuvo pridėtas atsiliepimas, kad teismas neįvertino atsakovo argumentų, lėmė
neteisingo sprendimo priėmimą. Kasacinis teismas negali pašalinti šio proceso normų pažeidimo, todėl
skundžiamas sprendimas naikintinas ir byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažeidė atsakovo teises, nes neatsisakė priimti kartu su
ieškovo apeliaciniu skundu pateiktų naujų įrodymų.
2. Apeliacinės instancijos teismas užstatą supainiojo su bauda, kurią ieškovas turėtų mokėti pagal
konfidencialumo įsipareigojimo 3 punktą, jeigu pažeistų šio įsipareigojimo sąlygas. Teismas nepagrįstai
rėmėsi CK 6.71 straipsniu ir pripažino, kad jei ieškovas įsipareigojimų dar nepažeidė, tai ir reikalaujamos
sumos mokėti neprivalėtų. Atsakovas reikalavo, kad ieškovas mokėtų ne baudą, bet užstatą. Tokio užstato
reikalavimas neprieštarauja CK 6.70 straipsnio 1 daliai. Tokio užstato reikalavimo teisėtumą patvirtina ir
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-647/2003
motyvai.
3. Konfidencialumo įsipareigojimas yra sandoris ir kaip bet kuris kitas sandoris gali būti teismo
pripažintas negaliojančiu exofficio tik tada, jei šis yra akivaizdžiai niekinis. Ieškovo duotas
konfidencialumo įsipareigojimas neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms ir nėra niekinis.
Apeliacinės instancijos teismas išėjo už ieškinio ir apeliacinio skundo ribų, pripažindamas atsakovo
reikalavimą dėl užstato sumokėjimo neteisėtu. Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso
kodekso 265 straipsnio 2 dalį, 320 straipsnio 2 dalį, 13 straipsnį, taip pat CK 6.156 straipsnį, 6.200
straipsnio 1 dalį, 6.59 straipsnį.
4. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netaikė Akcinių bendrovių įstatymo redakcijos,
galiojusios ginčo kilimo ir bylos iškėlimo ir nagrinėjimo teisme metu (2003 m. gruodžio 11 d. redakcija
Nr. IX-1889), o būtent – 18 straipsnio 1 dalies. Ieškovui nuosavybės teise priklauso 50 procentų atsakovo
akcijų, todėl pagal nurodytą įstatymą ši akcininkė iš viso neturi teisės susipažinti su jokia konfidencialia
bendrovės informacija.
5. Atsakovo nustatytas užstatas visiškai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.
Ieškovas prašė pateikti susipažinti visus bendrovės sudarytus sandorius, suteiktus laidavimus, garantijas,
ilgalaikio materialaus turto įkeitimų ir mainų sutartis.
Teismas netyrė, kokia atsakovo metinė piniginių lėšų apyvarta, kokia ieškovo finansinė būklė, ar iš
tikrųjų ieškovas patirtų didelių finansinių nuostolių, jei 3 metams į bendrovės sąskaitą sumokėtų tokio
dydžio užstatą.
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką teismas, spręsdamas
akcininko teisės į informaciją klausimą, turėjo atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus ir užtikrinti
priešiškų interesų – akcininko teisės į informaciją ir bendrovės interesų apsaugoti konfidencialią
informaciją – pusiausvyrą.
6. Nustatinėdami, ar akcininkų veiksmai dėl bendrovės atitinka sąžiningo elgesio reikalavimus,
teismai gali remtis CK 2.87 straipsnyje juridinio asmens organų nariams nustatytais kriterijais (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2002 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-801/2002). Apeliacinės
instancijos teismas neatsižvelgė į surinktus byloje įrodymus, kuriuos buvo įvertinęs pirmosios instancijos
teismas ir kurie patvirtina, kad ieškovas vykdo analogišką ir konkurencinę veiklą uoste ir veikia
nesąžiningai ir priešingai atsakovo veiklos tikslams.
Apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra be pakankamų motyvų, o tai pripažįstama absoliučiu
sprendimo negaliojimo pagrindu.
7. Ieškovas ginčija atsakovo generalinio direktoriaus D. B. (D. B.) teisę atstovauti kasatoriui. D. B.
yra teisėtas atsakovo atstovas.
IV. Atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
 Ieškovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašė nutraukti kasacinį procesą, atmesti kasacinį skundą, o
skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą; priteisti iš atsakovo ieškovui
turėtas bylinėjimosi išlaidas, nagrinėjant bylą kasaciniame teisme. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:
D. B. nuo 2005 m. kovo 1 d. nėra atsakovo generalinis direktorius. Tai patvirtina UAB ,,Birių
krovinių terminalas“ 2004 m. lapkričio 18 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokolas Nr. 18-11/04 ir
VĮ Registrų centro Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro 2007 m. vasario 12 d. išplėstinis
sąrašas, iš kurių matyti, kad D. B. į generalinio direktoriaus pareigas buvo paskirtas laikinai – nuo 2004
m. lapkričio 23 d. iki 2005 m. vasario 28 d. Taigi atsakovo paduotas kasacinis skundas yra pasirašytas
neįgalioto asmens.
2. Kasaciniame skunde tik abstrakčiai nurodyta, kad egzistuoja CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2
punkte numatyti kasacijos pagrindai, tačiau kasacinio skundo argumentai tokių pagrindų buvimo neįrodo.
3. Apeliacinės instancijos teismui nepridėjus prie bylos atsakovo atsiliepimo, procesinės teisės
normos nebuvo pažeistos. Be to, kasaciniame skunde nenurodyta, kaip reiškiasi procesinės teisės normų
pažeidimų esminis reikšmingumas vienodam teisės taikymui ir aiškinimui.
Apeliacinės instancijos teismas nepažeidė CPK 314 straipsnio. Šiuo atveju naujų įrodymų
pateikimo būtinybė iškilo būtent priėmus neteisėtą ir nepagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Kasatorius taip pat nenurodo, kaip reiškiasi procesinės teisės normos pažeidimų esminis reikšmingumas
vienodam teisės taikymui ir aiškinimui.
4. Apeliacinės instancijos teismas nepažeidė CK 6.71 straipsnio ir jį taikė tinkamai. Kasatorius
nenurodė, kaip reiškiasi CK 6.71 straipsnio pažeidimo esminis reikšmingumas vienodam teisės taikymui
ir aiškinimu, kaip toks pažeidimas turėjo įtakos neteisingo sprendimo priėmimui.
5. Neteisėti ir nepagrįsti yra kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas
pažeidė CPK 13 straipsnio, 265 straipsnio 2 dalies, 320 straipsnio 2 dalies, CK 6.59 straipsnio, 6.200
straipsnio 1 dalies normas.
Teismas neišėjo už ieškinio ir apeliacinio skundo ribų, nes konfidencialumo įsipareigojimo
nepripažino exofficio iš dalies negaliojančiu. Kasaciniame skunde tik nurodyta, kad teismas nukrypo nuo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, tačiau nenurodyta, nuo konkrečiai kokios.
Kasaciniame skunde nenurodyta, kaip reiškiasi šių normų pažeidimų esminis reikšmingumas
vienodam teisės taikymui ir aiškinimui, kaip toks pažeidimas turėjo įtakos neteisingo sprendimo
priėmimui.
6. Apeliacinės instancijos teismas nepažeidė Akcinių bendrovių įstatymo 18 straipsnio 1 dalies.
Sprendžiant su bendrovės veikla susijusius klausimus, turi būti taikomos ne tik šio įstatymo, bet ir
bendrovės įstatų nuostatos. Bendrovės UAB ,,Birių krovinių terminalas“ įstatų 5.5 punkte nurodyta, kad
akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklauso akcijos, kurių bendra nominali vertė yra ne mažiau kaip
1/20 bendrovės įstatinio kapitalo, turi teisę susipažinti su visais bendrovės sandoriais, suteiktais
laidavimais, garantijomis, ilgalaikio materialaus turto įkeitimų ir mainų sutartimis.
Kasaciniame skunde nenurodyta, kaip reiškiasi Akcinių bendrovių įstatymo 18 straipsnio 1 dalies
pažeidimo esminis reikšmingumas vienodam teisės taikymui ir aiškinimui.
7. Kasacinio skundo dalyje dėl teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų pažeidimo keliami
fakto klausimai, nenurodyta, nuo kokios konkrečiai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos buvo
nukrypta, nenurodyta, kaip reiškiasi teisės normų pažeidimo esminis reikšmingumas vienodam teisės
taikymui ir aiškinimui.
8. Atsakovas savo atsisakymo pateikti informaciją negrindė ieškovo nesąžiningumu nei iki ginčo
nagrinėjimo teisme, nei teisminio nagrinėjimo metu.
Apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl ieškovo nesąžiningumo aplinkybės, atsižvelgė į byloje
esančius įrodymus šiuo klausimu ir motyvavo, kodėl jie negali būti aiškinami kaip nesąžiningo akcininko
elgesio įrodymai.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
V. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
 Šalys yra UAB ,,Birių krovinių terminalas“ akcininkai. Kiekvienai jų priklauso po 50 procentų šios
įmonės akcijų. Ieškovas prašė teismą įpareigoti atsakovą per 5 dienas nuo ieškovo reikalavimo pateikimo
dienos pateikti ieškovui susipažinti atsakovo sudarytus sandorius, suteiktus laidavimus, garantijas,
ilgalaikio materialaus turto įkeitimų ir mainų sutartis ir kitus dokumentus nuo 2003 m. sausio 1 d. iki
reikalavimo pateikimo dienos.
VI. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl D. B. teisės paduoti kasacinį skundą
CPK 350 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad kasacinį skundą atsisakoma priimti, jeigu
kasacinis skundas paduotas asmens, neturinčio teisės inicijuoti kasacinį procesą. Teisėjų kolegija,
atsižvelgdama į kasacinio skundo argumentus, pirmiausia pasisako dėl D. B. teisės paduoti kasacinį
skundą, nes nuo šio klausimo tyrimo išdavos priklauso kitų kasaciniame skunde keliamų klausimų
nagrinėjimas kasaciniame teisme.
D. B. teisė paduoti kasacinį skundą yra ginčijama ieškovo atsiliepime į kasacinį skundą. Šio asmens
teisė kreiptis į kasacinį teismą su skundu dėl žemesnės instancijos teismų sprendimų yra konstatuota
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 26 d. nutartyje,
priimtoje byloje UAB „Birių krovinių terminalas“ v. AB „Klaipėdos Smeltė“, valstybės įmonė Klaipėdos
valstybinio jūrų uosto direkcija, bylos Nr. 3K–3–238/2007. Taigi D. B. teisė paduoti kasacinį skundą
šioje byloje negali būti paneigta ir dėl šios teisės kasacinis teismas plačiau nepasisako.
Dėl atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą
CPK 346 straipsnio 2 dalyje yra išvardyti kasacijos pagrindai. Šio straipsnio 2 dalies 1 punkte
nustatyta, kad pagrindai peržiūrėti bylą kasacine tvarka yra materialinės ar procesinės teisės normų
pažeidimas, turintis esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo
turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą
nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neteisingai taikė procesines teisės normas ir dėl to
priėmė neteisėtą sprendimą ir nutartį.
1. CPK 12 straipsnyje nustatyta, kad civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis
rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo
reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių
nereikia įrodinėti. Šio rungimosi principo ypač turi būti laikomasi tos instancijos teismuose, kuriose
vyksta įrodinėjimo procesas. Jeigu atsisakoma priimti dalyvaujančio asmens nustatyta tvarka
pateiktą įrodymą, toks atsisakymas turi būti motyvuojamas (CPK 181 straipsnio 1 dalis).
Rungimosi principo laikymasis užtikrina šalių lygiateisiškumą, teisėjų nešališkumą. Šis
principas taip pat užtikrina šalių teisę įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei
atsikirtimus (CPK 178 straipsnis), ir taip pasiekti įrodinėjimo tikslą. Įrodinėjimo tikslas
pasiekiamas tiriant ir vertinant įrodymus. Civilinėje byloje įrodymais yra bet kokie faktiniai
duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių,
pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai
išspręsti, arba kad jų nėra. Viena iš priemonių nustatyti šiuos duomenis yra šalių ir trečiųjų asmenų
(tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimai (CPK 177 straipsnio 1 ir 2 dalys). Šių asmenų paaiškinimai
teismui gali būti pateikti žodžiu ar raštu. Žodžiu jie pateikiami atitinkamame teismo posėdyje. Raštu jie
gali būti pateikti ieškinyje (CPK 135 straipsnio 1 dalies 3 punktas), atsiliepime į ieškinį (CPK 142
straipsnio 2 dalies 3 punktas) ir kituose CPK 110 straipsnyje nurodytuose dokumentuose.
2. CPK 318 straipsnyje yra įtvirtinta šalies teisė pateikti atsiliepimą į apeliacinį skundą. Šio
straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalys per 20 dienų nuo apeliacinio skundo išsiuntimo iš pirmosios
instancijos teismo dienos apeliacinės instancijos teismui privalo, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys turi
teisę raštu pateikti išsamius atsiliepimus į apeliacinį skundą, kuriuose išdėsto savo nuomonę dėl paduoto
apeliacinio skundo. Taigi pagal šią įstatymo normą, esant paduotam apeliaciniam skundui, šalis ne tik turi
teisę, bet ir privalo raštu pateikti atsiliepimą, kuriame turi būti išdėstyta jo išsami nuomonė. Pagal
įstatymą atsiliepimas į apeliacinį skundą turi svarbią reikšmę, nes jame gali būti faktinių duomenų,
patvirtinančių ar paneigiančių aplinkybes, turinčias reikšmės bylai.
Atsakovas teigia, kad jis laiku pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą. Tačiau byloje šio atsiliepimo
nėra. Aplinkybę, kad buvo pateiktas toks atsiliepimas, netiesiogiai patvirtina ir ieškovo atsiliepimo į
kasacinį skundą turinys. Jame nurodoma, kad atsiliepimas į apeliacinį skundą buvo, tačiau jis įvardijamas
neteisėtai paduotu ir nepridėtu prie bylos.
CPK 318 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atsiliepimų į apeliacinį skundą priėmimo klausimą
išsprendžia apeliacinės instancijos teismas. Atsiliepimą į apeliacinį skundą priėmus, jo nuorašai
išsiunčiami apeliantui ir prie apeliacinio skundo prisidėjusiam asmeniui. Atsakovas teigia, kad jis
atsiliepimą į apeliacinį skundą pateikė nustatytu terminu. Tokiu atveju jis turėjo būti priimtas ir pridėtas,
tačiau jo byloje nėra.
CPK 318 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad atsiliepimai į apeliacinį skundą, gauti praleidus šio
straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, grąžinami jį padavusiam asmeniui. Byloje yra Klaipėdos miesto
apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 14 d. raštas (T. 3, b. l. 78) apie apeliacinio skundo išsiuntimą atsakovui.
Jeigu remiantis šia rašto išsiuntimo data būtų nustatyta, kad atsiliepimas į apeliacinį skundą paduotas
praleidus CPK 318 straipsnio 1 dalyje nustatytą 20 dienų terminą, tokiu atveju turėjo būti teismo nutartis
(ar bent duomenys) apie jo grąžinimą atsakovui. Tokios nutarties byloje nėra.
Atsakovas pateikė 2006 m. rugsėjo 15 d. raštą apie apeliacinio skundo išsiuntimą atsakovui. Tokiu
atveju pagal atsakovą atsiliepimas į apeliacinį skundą paduotas per įstatymo nustatytą terminą. Minėta,
kad byloje atsiliepimo į apeliacinį skundą nėra.
Nurodytas procesinės teisės pažeidimas laikytinas esminiu pažeidimu, dėl kurio galėjo būti priimtas
neteisėtas apeliacinės instancijos teismo sprendimas. Dėl kitų kasacinio skundo argumentų kasacinis
teismas nepasisako, nes yra konstatuotas esminis proceso teisės pažeidimas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 28 d.
sprendimą panaikinti ir perduoti bylą apeliacine tvarka iš naujo nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo
dienos.
Teisėjai: Zigmas Levickis, Aloyzas Marčiulionis, Antanas Simniškis.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. gruodžio 11 d. Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Aloyzo Marčiulionio (kolegijos pirmininkas), Gintaro Kryževičiaus ir Egidijaus Laužiko (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. A. kasacinį
skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 4 d.
nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų I. A. ir T. A. ieškinį atsakovui V. A. dėl išlaikymo
pilnamečiams vaikams priteisimo; trečiasis asmuo D. B.

Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai nurodė, kad atsakovas teikė jiems teismo sprendimu priteistą išlaikymą iki jų
pilnametystės, bet jiems sulaukus 18 metų šiuo metu atsisako tą daryti. Jie mano, kad tėvas turėtų teikti
išlaikymą, nes jiems reikia paramos, o atsakovas gali ją teikti – gauna pastovias 3000 Lt pajamas. Ieškovė
nurodė, kad ji mokosi Kauno medicinos universiteto dieniniame skyriuje, moka 1000 L per metus už
mokslą, jai pragyventi kas mėnesį reikia 1102 Lt. Ieškovas nurodė, kad mokėsi Vilniaus Pilaitės vidurinės
mokyklos 11–oje klasėje, jam pragyventi kas mėnesį reikia 796 Lt.
 Ieškovai, remdamiesi CK 3.194 straipsnio 3 dalimi, prašė teismo priteisti jiems iš atsakovo
išlaikymą kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 300 Lt kiekvienam, kol jie mokysis
vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir bus ne vyresni negu 24 metų amžiaus,
taip pat priteisti išlaikymo skolą nuo 2004 m. lapkričio 26 d.: ieškovei – 1500 Lt, ieškovui – 900 Lt.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2005 m. liepos 8 d. sprendimu iš dalies patenkino
ieškinį: 1) priteisė ieškovei iš atsakovo išlaikymą kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po
250 Lt iki ji mokysis aukštosios mokyklos dieniniame skyriuje, bet ne ilgiau negu ji sulauks 24 metų; 2)
priteisė ieškovui iš atsakovo išlaikymą kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 150 Lt iki jis
mokysis vidurinėje mokykloje; 3) nurodė išlaikymą išieškoti iš atsakovo darbo užmokesčio ir kitų
gaunamų pajamų; 4) nurodė išlaikymą pagal šį sprendimą pradėti teikti nuo 2005 m. balandžio 29 d.; 5)
atmetė ieškinį dėl išlaikymo skolos; 6) priteisė ieškovams iš atsakovo 200 Lt atstovavimo išlaidų, 144 Lt
žyminio mokesčio; 7) priteisė valstybei iš atsakovo 8,40 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.
Teismas sprendime nurodė, kad atsakovas privalo prisidėti prie pilnamečių vaikų išlaikymo mažiau negu
motina, nes jo pajamos mažesnės. Teismas pripažino pagrįstomis 412 Lt ieškovo prašomų priteisti išlaidų.
Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė studijuoja mediciną, todėl neturi galimybės papildomai dirbti.
Ieškovė mokosi labai gerai ir stengiasi įgyti specialybę. Dėl to teismas ieškovei priteisė didesnį išlaikymą
negu ieškovui. Teismas netenkino ieškovų reikalavimų priteisti išlaikymo skolas, nes pripažino, kad jie į
teismą nesikreipė laiku. Teismas nurodė, kad kas mėnesį iš atsakovo darbo užmokesčio išskaitoma
daugiau negu 500 Lt dviem nepilnamečiams vaikams išlaikyti. Teismas konstatavo, kad visų vaikų
išlaikymo dydis gali nežymiai skirtis.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. liepos 4 d.
nutartimi atmetė atsakovo apeliacinį skundą ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005 m. liepos 8 d.
sprendimą paliko nepakeistą, priteisė valstybei iš atsakovo 24 Lt išlaidų, susijusių su procesinių
dokumentų įteikimu. Kolegija nutartyje nurodė, kad ieškovams reikia paramos, o atsakovas pajėgus teikti
teismo priteisto dydžio išlaikymą. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškovui išlaikymas
teisingai priteistas iki jis baigs vidurinę mokyklą. Teismas nurodė, kad atsakovas ieškovams nagrinėjamu
laikotarpiu neteikė išlaikymo, jis tik sutiko teikti pilnamečiams vaikams paramą po 100 Lt kiekvienam.
Teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino ieškovų tėvų turtinę padėtį. Teismas
padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas surinko ir įvertino visus duomenis apie atsakovo turtinę
padėtį ir padarė pagrįstą išvadą, jog jo turtinė padėtis yra blogesnė už trečiojo asmens, todėl pagrįstai
nustatė mažesnę jo teiktinos paramos dalį. Tai, kad byloje nebuvo pateikti duomenys apie ieškovų
motinos dabartinio sutuoktinio pajamas, nedaro teismo išvadų nepagrįstomis ir nelemia teismo sprendimo
neteisėtumo, nes teismas teisingai nustatė atsakovo turtinę padėtį ir nustatė mažesnę jo teiktinos paramos
dalį pilnamečiams vaikams. Teismas manė, kad, dirbdamas užsienyje, atsakovas uždirba daugiau negu
būdamas Lietuvoje, todėl padarė išvadą, jog jis gali ieškovei teikti pirmosios instancijos priteisto dydžio
išlaikymą. Teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl neįtraukto į bylą asmens
ieškovų motinos teisių ir pareigų nes nepriklausomai nuo teismo pasisakymo įstatyme yra nustatytos tėvų
pareigos nepilnamečiams vaikams ir jie neturi teisės atsisakyti vykdyti tokių pareigų (CK 3.159 straipsnio
1 dalis). Teismas akcentavo tai, kad atsakovas nepagrįstai kėlė teismo šališkumo klausimą.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005 m. liepos 8
d. sprendimą, Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 4 d.
nutartį ir priimti naują sprendimą, ieškinį atmetant. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
4. Panevėžio apygardos teismas netinkamai pritaikė 3.194 straipsnio 3 dalį, nes netinkamai
išaiškino Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 7 d. nutarimą, kuriame konstatuota, jog pilnamečio vaiko
galimybė gauti tėvų išlaikymą yra nepagrįsta. Taigi teismai negalėjo iš atsakovo priteisti išlaikymo
vaikams, remdamiesi nurodyta materialiosios teisės norma.
5. Pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, nes trečiuoju asmeniu į bylą
įtraukė D. B. ir nustatė privalomą jos dalyvavimą, bet ji nepateikė atsiliepimo į ieškinį bei nedalyvavo
teismo posėdyje. Kasatorius mano, kad, išnagrinėjęs bylą be privalomai dalyvauti turėjusio trečiojo
asmens, teismas atsakovui buvo šališkas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat šio klausimo
neišsprendė.
 6. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nėra suformavęs vienodos praktikos dėl pilnamečių vaikų
iki 24 metų amžiaus teisės gauti tėvų išlaikymą.
Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovai prašo kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimą bei
nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad, nusprendęs, jog ieškovams reikia išlaikymo, o
atsakovas pajėgus jį teikti, apeliacinės instancijos teismas visapusiškai įvertino bylos duomenis, šalių
turtinę padėtį, todėl priėmė teisingą nutartį. Atsiliepime teigiama, kad kasatoriaus argumentas, jog
pirmosios instancijos teismas negalėjo nagrinėti bylos, nedalyvaujant trečiajam asmeniui, yra nepagrįstas,
nes teismas įvertino D. B. nedalyvavimo priežastį, kurią raštu pateikė jos advokatas. Be to, teismo
posėdyje atsakovas pats sutiko su tuo, kad byla būtų nagrinėjama be trečiojo asmens. Ieškovų manymu,
kasatorius vilkina bylą, nes nepateikė dokumentų apie darbą ir turtinę padėtį. Atsiliepime nurodoma, kad
atsakovas nedalyvavo apeliacinės instancijos teismo posėdyje dėl nesvarbių priežasčių, todėl teismas,
atsižvelgęs į ribotas ieškovų galimybes atvykti į Panevėžį, pagrįstai išnagrinėjo bylą atsakovui
nedalyvaujant. Ieškovai pabrėžė, kad atsakovas neatsižvelgė į tokius Konstitucinio Teismo 2007 m.
birželio 7 d. nutarimo išaiškinimus. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad teismas visais atvejais privalo
priteisti iš tėvų išlaikymą pilnamečiams vaikams, kuriems jis reikalingas ir kurie dar nėra įgiję vidurinio
išsilavinimo. Taip pat Konstitucinis Teismas nurodė, kad paramos besimokančiam aukštosios mokyklos
dieniniame skyriuje pilnamečiam vaikui apimtis gali būti aiški tik teismui sprendžiant bylą dėl išlaikymo
priteisimo. Dėl to ieškovai mano, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai priteisė jiems iš atsakovo
išlaikymą.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovai yra atsakovo pilnamečiai vaikai. Atsakovas ir trečiasis
asmuo yra išsituokę ir sudarę naujas santuokas. Atsakovas su nauja sutuoktine augina du nepilnamečius
vaikus. Ieškovų motina augina juos ir nepilnametę dukterį, taip pat juos visiškai išlaiko. Ieškovas mokosi
vidurinės mokyklos dieniniame skyriuje, baigė 11 klasių, o ieškovė – universiteto dieniniame skyriuje.
Abu ieškovai nedirba, neturi savų pajamų. Motina gauna apie 2700 Lt atlyginimo ir turi nuo 2003 m.
rugsėjo 3 d. iki 2013 m. rugsėjo 2 d. sumokėti 80 tūkst. Lt banko paskolą. Atsakovas gauna apie 900 Lt
pajamų, atskaičius išlaikymą dviem nepilnamečiams vaikams iš antrosios santuokos. Jis nuo 2003 m.
sausio 16 d. iki 2027 m. sausio 16 d. turi sumokėti 45 500 Lt banko paskolą. Atsakovo sutuoktinė taip pat
gavo pastovias su darbo santykiais susijusias pajamas, kurios vidutiniškai buvo apie 758 Lt. Atsakovas
šiuo metu dirba užsienyje ir vengia pateikti tikslius duomenis apie turtinę padėtį. Ieškovė už bendrabutį
moka 85–95 Lt, nuo 2006 m. rudens pradėjo dirbti, bet gauna minimalų darbo užmokestį, jai neužtenka
pajamų pragyventi ir studijoms. Dėl to nukenčia ieškovės studijų kokybė. Ateityje ji gali nebegyventi
bendrabutyje, todėl patirs daugiau išlaidų būstui.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Nagrinėjamoje byloje kilo CK 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija; Nr. IX-
2571) aiškinimo ir taikymo klausimai, dėl kurių teisėjų kolegija pasisako.
Kasacinis teismas yra suformavęs vienodą nurodytos teisės normos taikymo praktiką po
Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 7 d. nutarimo priėmimo, kuriame pripažinta, kad CK 3.194
straipsnio 3 dalis (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai,
konstituciniam teisinės valstybės principui ta apimtimi, kuria nustatyta, kad teismas visais atvejais privalo
priteisti iš tėvų (arba vieno iš jų) išlaikymą paramos reikalingam, vidurinį išsilavinimą jau įgijusiam,
aukštosios ar profesinės mokyklos dieniame skyriuje besimokančiam ir ne vyresniam negu 24 metų
pilnamečiam asmeniui. Taigi jeigu teismas nustato būtinumą ir galimybę išlaikymui (paramai) teikti, tai
pagal CK 3.194 straipsnio 3 dalį reiškia, kad tėvai turi pareigą remti savo pilnamečius vaikus, kurie
mokosi vidurinių, profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresni negu 24 metų amžiaus.
Atsižvelgdamas į nurodytame Konstitucinio Teismo nutarime išdėstytus išaiškinimus, kasacinis teismas
savo praktikoje pripažįsta, kad, įstatymų leidėjui išreiškus valią dėl išlaikymo teikimo pilnamečiams
vaikams, tokį išlaikymą teismas gali priteisti konkrečioje byloje kiekvienu atveju įvertinęs šiam klausimui
spręsti svarbias aplinkybes, nes paramos būtinumo sąvoka yra vertinamoji (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje
A. T., E. T. v. A. T., byla Nr. 3K-3-188/2007). Dėl to teisėjų kolegija atmeta pirmąjį ir trečiąjį kasacinio
skundo argumentus kaip teisiškai nepagrįstus.
Remiantis Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 7 d. nutarimu ir kasacinio teismo išaiškinimais
galima išskirti tokias sąlygas, kurioms esant teismas gali priteisti išlaikymą pilnamečiams vaikams pagal
CK 3.19 straipsnio 3 dalį: sunki vaikų turtinė padėtis; tėvai turi turėti galimybių išlaikymui teikti;
negalima iš esmės pabloginti paramą teikiančių tėvų ir kitų šeimos narių turtinės padėties; išlaikymo
priteisimas turi nedaryti esminės žalos jį teikiantiems tėvams ar kitiems asmenims; priteistą paramą turi
būti įmanoma įvykdyti; tėvams patiems turi būti nereikalinga parama, globa ir pan.; paramos reikalingas
pilnametis vaikas turi būti išnaudojęs visas protingas galimybes pats pasirūpinti mokytis reikalingomis
lėšomis ir kt.).
Iš nagrinėjamoje byloje priimtų teismų procesinių sprendimų matyti, kad teismai tinkamai įvertino
susidariusią faktinę situaciją, išanalizavo visas šiuo atveju reikšmingas aplinkybes, nustatė būtinybę
vaikams gauti ir tėvo galimybę jiems teikti išlaikymą, todėl pagrįstai ieškovams iš atsakovo priteisė
išlaikymą. Pažymėtina, kad teismai vertino tiek atsakovo, tiek motinos, tiek kiekvieno vaiko turtinę
padėtį, išlaidas gyvenimui, mokslams, papildomiems užsiėmimams, taip pat vaikų ateities perspektyvas,
ateityje tikėtinus pokyčius ir su jais susijusias pasekmes. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad teismų
procesiniai sprendimai šioje byloje priimti nesivadovaujant pirmiau nurodytu Konstitucinio Teismo
nutarimu.
Kasatorius tvirtina, kad nustatęs vaikų motinos privalomą dalyvavimą byloje ir išnagrinėjęs bylą jai
nedalyvaujant, pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas ir buvo kasatoriui šališkas
(antrasis kasacinio skundo argumentas). Teisėjų kolegija su tuo nesutinka.
Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į nešališką teismą yra analizuojama dviem aspektais –
subjektyviuoju ir objektyviuoju. Pirmiausia, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas
teismo narys negali būti tendencingas, turėti išankstinį nusistatymą byloje. Antra, teismas turi būti
nešališkas objektyviąją prasme, t.y. jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo
susijusią abejonę (žr. Hauschildt v. Denmark, no. 10486/83, judgment of 24 May 1989, § 48, Fey v.
Austria, no. 14396/88, judgment of 24 February 1997, § 27, 28 ir 30 ir kt.).
Analizuodamas nešališkumo problemą Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad
turi būti nustatyta realių faktų, keliančių abejonių dėl teisėjų nešališkumo (žr. Coemme and Others v.
Belgium, no. 32492/96, judgment of 22 June 2000, § 121, Bochan v. Ukraine, no. 7577/02, judgment of 3
May 2007, § 66 ir kt.). Sprendžiant, ar yra pagrįsta priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar
nešališkumu, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet nelemiama (žr. pvz., cituotą Hauschildt v.
Denmark, § 48). Jeigu asmuo, kurio atžvilgiu yra nagrinėjama byla, iškelia teisėjo nešališkumo klausimą,
jis turi būti nuodugniai tiriamas, nebent yra pareikštas akivaizdžiai be pagrindo (žr. Remli v. France, no.
16839/90, judgment of 30 March 1996, § 46).
Spręsdamas šį klausimą, apeliacinės instancijos teismas pasisakė, kad trečiasis asmuo,
nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų (ieškovų motina), raštu nurodė priežastis, dėl kurių jis
nedalyvaus pirmosios instancijos teismo posėdyje. Pirmosios instancijos teismas jas apsvarstė ir,
atsižvelgęs į atsakovo bei jo atstovo neprieštaravimą nagrinėti bylą be trečiojo asmens, nepareiškiančio
savarankiškų reikalavimų, išnagrinėjo bylą iš esmės. Be to, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas
šį klausimą, nurodė, kad nėra pagrindo teigti, jog teismas pasisakė dėl neįtraukto į bylą asmens teisių ir
pareigų, nes nepriklausomai nuo teismo pasisakymo tėvai negali atsisakyti vykdyti įstatyme nustatytų
pareigų vaikams (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Kasatorius nenurodė, kokį konkretų proceso
teisės normų pažeidimą padarė pirmosios instancijos teismas, išnagrinėdamas bylą nedalyvaujant
trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, ir kaip tai pažeidė jo teises. Iš tokių
aplinkybių matyti, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta realių faktų, kurie keltų abejonių teisėjo
nešališkumu, o kasatorius bylą nagrinėjusio teisėjo nešališkumo klausimą iškėlė akivaizdžiai be pagrindo.
Nagrinėjamoje byloje aktualesni yra šalių procesinės lygybės principas ir asmens teisė į bylos
nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką, kurie taip pat užtikrina asmens teisę į tinkamą procesą.
Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, kad šalių lygybės principas civiliniame procese
reiškia, jog kiekvienai šaliai turi būti suteikta prieinama galimybė pristatyti bylą, taip pat pateikti
įrodymus, tokiomis sąlygomis, kurios nebūtų žymiai nepalankesnės negu varžovo (žr., pvz.,
Grozdanski v. former Yugoslav Republic of Macedonia, no. 21510/03, judgment of 31 May 2007, § 36).
Be to, Konvencijos 6 straipsnio pažeidimu nelaikomas toks nukrypimas nuo šalių procesinio
lygiateisiškumo, kai teismo sprendimui priimti užtenka kitų byloje surinktų faktinių aplinkybių (žr.
Ankerl v. Switzerland, no. 17748/91, judgment of 23 October 1996). Nacionaliniai teismai privalo
procesui vadovauti taip, kad jis būtų greitas ir veiksmingas, o elgdamiesi priešingai ir atidėdami
bylos nagrinėjimą, esant galimybei spręsti bylą nedalyvaujant asmeniui, pažeidžia Konvencijos 6
straipsnio 1 dalį (žr. Golovko v. Ukraine, no. 39161/02, judgment of 01 February 2007, § 59, 63).
Iš bylos duomenų matyti, kad kasatoriui buvo sudarytos visos galimybės pateikti pageidaujamus
įrodymus ir savo nuomonę kiekvienu šalių ginčo aspektu. Pabrėžtina, kad šioje byloje ieškovų motina į
bylą buvo įtraukta trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, būtent jų, bet ne
atsakovo pusėje (CPK 47 straipsnio 1 dalis). Taigi išnagrinėjus bylą jai nedalyvaujant susidarė tokios
sąlygos, kurios negalėjo būti nepalankios atsakovui: priešingai, tokios bylos nagrinėjimo sąlygos, kai
teismo posėdyje nedalyvauja vaikų kaip ieškovų pusėje įtraukta motina kaip trečiasis asmuo,
nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, vertintinos kaip nepalankesnės vaikams, bet ne tėvui kaip
atsakovui. Be to, byloje surinkta pakankamai duomenų teismo procesiniam sprendimui dėl išlaikymo
vaikams priteisimo priimti ir šios bylos šalių teisei į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką
užtikrinti (Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis). Dėl to nėra pagrindo konstatuoti proceso pirmosios
instancijos teisme neteisėtumo. Taigi antrasis kasacinio skundo argumentas taip pat atmetamas kaip
teisiškai nepagrįstas.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai
nesudaro įstatyme nustatytų pagrindų naikinti skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties, todėl
ji paliekama nepakeista (CPK 342 straipsnio 2 dalis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 4 d.
nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai: Aloyzas Marčiulionis, Gintaras Kryževičius, Egidijus Laužikas.
 PROCESINIAI TEISINIAI SANTYKIAI

Klausimai:
8. Civiliniai procesiniai teisiniai santykiai ir jų subjektai.
9. Civilinis procesinis  teisnumas ir veiksnumas.
10. Teismas - privalomas procesinių teisinių santykių dalyvis.
11. Teismo vaidmuo civiliniame procese (aktyvus ar neutralus).
12. Teismo sudėtis
13. Tvarka, kuria teismas sprendžia klausimus.
14. Teisėjo ir kitų proceso dalyvių nušalinimas. Pagrindai teisėjui nušalinti. Pagrindai
ekspertui, vertėjui, teismo posėdžio sekretoriui nušalinti. Pareiškimai dėl nušalinimų.
Pareikšto nušalinimo išsprendimo tvarka. Pareiškimo dėl nušalinimo patenkinimo
pasekmės. Neleistinumas teisėjui pakartotinai dalyvauti nagrinėjant bylas.

Šaltiniai:
4. V.Mikelėnas. Civilinis procesas. I dalis. Vilnius 1997 m. 117p.-162p.
5. E.Laužikas, V.Mikelėnas, V.Nekrošius Civilinio proceso teisė, I tomas, Justitia, Vilnius 2003,
221-227p., 252-259p.
6.

Skaitiniai:
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. gegužės 29 d.Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Janinos Januškienės ir Algio Norkūno (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės M. K. kasacinį
skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo ir Kauno apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje
byloje pagal ieškovų M. K. ir E. K. ieškinį atsakovams G. N. ir A. N. dėl turtinės žalos atlyginimo;
trečiasis asmuo – UAB „IF draudimas“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė : I. Ginčo esmė
Šalys gyvena daugiabučiame name, atsakovų butas yra virš ieškovų buto. Ieškovai nurodo, kad jų
butas buvo užlietas tris kartus (2003 m. gruodžio mėnesį, 2006 m. vasario ir rugsėjo mėnesiais), dėl to
jiems padaryta turtinė žala. Ieškovai teigia, kad butas užlietas dėl atsakovų neteisėtų veiksmų – netinkamo
naudojimosi savo turtu (dušo kabina, vandentiekio ir nuotekų sistemomis). Atsakovai 2003 m.
rekonstravo butą ir netinkamai įrengė dušo kabiną – ji sumontuota tiesiai ant patalpos grindų, padėklo
vandeniui surinkti neįrengta, vandens surinktuvas (trapas) įrengtas grindyse. Žalos padarymo faktą
patvirtina Centro butų ūkio tarnybos 2006 m. vasario 13 d. aktas Nr. 12-3-16, UAB „Žaidas” 2006 m.
rugsėjo 27 d. apžiūros aktas, nuotraukos. Už žalą, padarytą pirmu buto užliejimu, atsakovai su ieškovais
atsiskaitė. Tačiau jie atsisako atlyginti žalą, padarytą kitais buto užliejimais. Padarytos žalos dydį ieškovai
įvertina būsimo buto remonto išlaidų sąmata, t. y. 8258,53 Lt.
Ieškovai prašo priteisti iš atsakovų solidariai 8258,53 Lt žalos (nuostolių) atlyginimą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė.
 Teismas nurodė, kad šalys pripažįsta, jog atsakovas 2003 m. gruodžio mėnesį atlikdamas savo buto
rekonstravimo darbus užliejo ieškovų butą. Už padarytą žalą jis atsiskaitė, sumokėdamas ieškovei 500 Lt.
Ieškovė teigia, kad buto užliejimai kartojosi ir toliau, šią aplinkybę ji grindžia pateiktais aktais. Tačiau
2003 m. lapkričio-gruodžio mėnesiais SĮ „Avarinė tarnyba“ nebuvo kviesta, surašant 2006 m. vasario 13
d. aktą atsakovas nedalyvavo, nebuvo ir galimybės nustatyti, ar tinkamai įrengta hidroizoliacija. Dėl to
teismas sprendė, kad neįrodyta, jog buto užliejimai yra nuolatiniai ir kyla būtent dėl atsakovų kaltų
veiksmų. Be to, aktas buvo surašytas 2006 m. vasario 13 d., o apžiūros aktas surašytas 2006 m. rugsėjo 27
d. taip pat nedalyvaujant atsakovui. Nepateikta ir neginčijamų rašytinių įrodymų, kad UAB „Žaidas“ turi
teisę apžiūrėti butą ir įvertinti apgadinimus, konstatuojant jų kilimo pobūdį. Ieškovė nurodo, kad jai
padaryta 8258,53 Lt žala, ir tai įrodinėja pateiktais apskaičiavimais, reikalingais buto remonto darbams
atlikti. Tačiau iš pateiktų apskaičiavimų visiškai neaišku, kada bus atliekamas buto remontas, ar iš tiesų
visos priemonės reikalingos darbams atlikti būtent po užliejimo, neįvardijama ir apskaičiavimų atlikimo
data, be to, ieškovė teismo posėdžio metu pripažino, kad atlieka buto remonto darbus. Teismas ieškinį
atmetė tuo pagrindu, kad ieškovė paaiškinimais bei pateiktais rašytiniais įrodymais neįrodė, jog nuostoliai
atsirado dėl atsakovų kaltės.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės M. K.
apeliacinį skundą, 2007 m. lapkričio 22 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko
nepakeistą.
Teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovai atsakovų civilinę atsakomybę kildina iš delikto. Deliktinės
civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindai suformuluoti CK 6.263 straipsnyje. Jame įtvirtinta kiekvieno
asmens pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos.
Civilinė atsakomybė yra galima tik esant visoms būtinosioms jos sąlygoms: neteisėtiems veiksmams,
žalai (nuostoliams), priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (nuostolių) bei privalančio
atsakyti subjekto kaltei. Pagal CK 6.248 straipsnio 1 dalį skolininko kaltė yra preziumuojama, tačiau kitas
sąlygas – neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, taip pat žalos padarymo
faktą ir jos dydį – turi įrodyti ieškovas, jos nėra preziumuojamos. Ieškovai neįrodė, kad žala (sudrėkimai
lubose) atsirado dėl atsakovų neteisėtų veiksmų, kad atsakovai pažeidė CK 4.37 straipsnyje įtvirtintą
pareigą naudoti turtą ir juo disponuoti taip, kad nepažeistų kitų asmenų teisių bei teisėtų interesų. Ieškovai
nenurodė konkretaus atsakovų nerūpestingumo ar aplaidaus naudojimosi turtu, taip pat nepateikė
neginčijamų įrodymų, jog ieškovės butas buvo užlietas esant gedimams vandens tiekimo sistemose,
kuriomis naudojasi atsakovai. Atsakovų bute dušo kabina buvo įrengta atliekant buto rekonstrukciją –
remiantis statybos leidimu bei projektine dokumentacija. Rekonstrukcijos teisėtumas patvirtintas statinio
pripažinimo tinkamu naudoti aktu. Šie įrodymai nenuginčyti. Esant atsakovų pateiktiems įrodymams, kad
dušo kabina įrengta laikantis privalomųjų teisės aktų reikalavimų, esant statybinei-techninei
dokumentacijai ir eksploatuojama pripažinus statinį tinkamu naudoti, ieškovai turėjo pareigą įrodyti, kad
atsakovų bute vandentiekio ar nuotekų sistema įrengta netinkamai ir tai lėmė buto užliejimą bei žalos
atsiradimą. Ieškovų pateikti rašytiniai įrodymai (UAB „Žaidas“, Kauno savivaldybės įmonės „Santakos
butų ūkis“ Centro butų ūkio tarnybos aktai) vertintini kritiškai, nes šiuose nekonstatuotos sudrėkimų
kilimo priežastys, nenurodyta, kada ir dėl kokių priežasčių atsirado sudrėkimai, aktai surašyti atsakovams
nedalyvaujant, nepateikti butų apžiūrą atlikusių asmenų kvalifikacijos dokumentai. Šie aktai nelaikytini
įrodymais, patvirtinančiais priežastinį ryšį tarp atsakovų veiksmų ar neveikimo ir ieškovų buto galimo
užliejimo. Ieškovai neįrodė atsakovų veiksmų neteisėtumo, taip pat žalos (sienų sudrėkimo) kilimo
priežasties, dėl to negalima konstatuoti priežastinio ryšio tarp galimų atsakovų neteisėtų veiksmų ir žalos
atsiradimo. Ieškovų pateikta UAB „Asita“ sąmata, kuria jie įrodinėja žalos dydį, nėra tinkamas įrodymas
žalos dydžiui nustatyti. Prašomą priteisti sumą sudaro ne realiai ieškovų butui kažkokiu užliejimu
vandeniu padaryta žala, o buto remonto darbai. Į sąmatą įtraukti darbai, nesusiję su dėmių buto lubose
šalinimu, sąmatoje nurodyti ir grindų remonto darbai, nors sudrėkimai pirmiau nurodytuose aktuose
užfiksuoti tik patalpų lubose. Sąmatoje nenurodyta jos sudarymo datos, nepateikta įrodymų, kad UAB
„Asita“ ar sąmatos sudarytojas G. J. atestuoti tokiems darbams atlikti. Ieškovė laiku ir tinkamai
neinformavo atsakovų nei apie žalos padarymo faktą, nei apie jos dydį.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė M. K. prašo panaikinti teismų sprendimą ir nutartį ir bylą grąžinti
nagrinėti iš naujo. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismai pažeidė CPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimo pareigą, taip pat neišsiaiškino
visų bylos aplinkybių.
 Remiantis suformuota teismų praktika generalinio delikto, įtvirtinto CK 6.263 straipsnio 1 dalyje,
kaltė ir neteisėti veiksmai yra neišskiriami, todėl kaltės prezumpcija apima ir neteisėtų veiksmų
prezumpciją, nes bendros pareigos elgtis sąžiningai ir rūpestingai pažeidimas suponuoja neteisėtumą.
Ieškovai, prašydami apginti jų pažeistas teises, nurodė, kad atsakovai netinkamai naudojosi savo turtu
(dušo kabina, vandentiekio ir nuotekų sistemomis), ir pateikė neteisėtus atsakovų veiksmus
patvirtinančius įrodymus: 1) Centro butų ūkio aktą, kuriame nurodyta, kad atsakovų bute dušo kabina
sumontuota tiesiai ant grindų, neįrengiant padėklo vandeniui surinkti; 2) UAB „Žaidas“ apžiūros aktą,
kuriame nurodyta, kad užlietos ieškovų buto lubos. Atsakovai, norėdami paneigti jų kaltės prezumpciją ir
patvirtinti savo veiksmų teisėtumą, turėjo įrodyti aplinkybes, patvirtinančias, kad ieškovų buto užliejimo
metu (2006 m. vasario 13 d. ir 2006 m. rugsėjo 27 d.) jų dušo kabina buvo sumontuota pagal reikalavimus
ir esant įrengtam padėklui vandeniui surinkti, kad jų vandentiekio ir nuotekų sistemos nebuvo pralaidžios.
Tačiau teismai neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, konstatuodami, kad ieškovai neįrodė atsakovų
kaltės ir neteisėtų veiksmų. Teismai privalėjo išaiškinti šalims jų teisę pateikti papildomus įrodymus bei
galimybę skirti ekspertizę, kad būtų nustatytos visos reikšmingos bylos aplinkybės. Teismai to nepadarė,
tik konstatavo, kad ieškovai neįrodė aplinkybių, kuriomis grindė savo reikalavimus. Taip teismai pažeidė
CPK 160, 179 straipsnius.
2. Teismai netinkamai įvertino žalos dydį patvirtinantį įrodymą.
Padarytos žalos dydį ieškovai įrodinėjo UAB „Asita“ sudaryta buto remonto darbų po vandentiekio
avarijos sąmata, pagal kurią remonto darbai kainuotų 8258,53 Lt. Žalą patyręs asmuo turi teisę rinktis, ar
jis pats remontuos sugadintą daiktą ir iš atsakovo reikalaus remonto išlaidų, ar jis patikės remontuoti
daiktą atsakovui. Ieškovai pageidauja, kad butą remontuotų jų pasirinkta įmonė, o iš atsakovų yra
reikalaujama remonto išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kad buto remontas dar neatliktas, atsakovai byloje galėjo
reikalauti išieškomų nuostolių sumažinimo ir pateikti įrodymus, kad jie galėtų atlikti remontą tokios pat
kokybės, bet už mažesnę kainą, tačiau to nepadarė.
3. Apeliacinės instancijos teismas neužtikrino Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių
apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintos teisės į teisingą teismą.
Ieškovė yra neįgali – jos silpna klausa. Apie tai ji informavo teismą iš anksto, pateikdama
invalidumo pažymėjimą. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu ji beveik nieko negirdėjo, ką
kalbėjo atsakovų ir trečiojo asmens advokatai, nes jie stovėjo 4-5 metrų atstumu nuo jos. Apie tai, kad
beveik negirdi advokatų kalbos, ji pasakė teismui, tačiau šis to nepaisė ir toliau tęsė procesą. Taigi šioje
proceso dalyje ji buvo visiškai diskriminuota ir procesas vyko faktiškai jai nedalyvaujant. Teismas
pažeidė jos, kaip neįgaliosios, teises, įtvirtintas Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme ir Lygių
galimybių įstatymuose, neužtikrino jai galimybės tinkamai dalyvauti procese – girdėti atsakovų atstovų
argumentus ir duoti į juos atsikirtimus. Teismo posėdžio protokolas surašytas pažeidžiant procesinės
teisės normas, nes jame neužfiksuotas ieškovės kreipimasis į teismą dėl blogo girdimumo.
4. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 319 straipsnį, nes išnagrinėjo bylą, nepranešęs
ieškovui E. K. apie teismo posėdžio laiką ir vietą. Byloje pateikti duomenys, kad ieškovo gyvenamoji
vieta yra Italijoje, tačiau pranešimą apie posėdžio laiką ir vietą teismas išsiuntė ieškovo adresu Lietuvoje.
Be to, teismas posėdį paskyrė po trijų dienų, neužtikrindamas galimybės ieškovui atvykti į bylos
nagrinėjimą.
Prisidėjime prie kasacinio skundo ieškovas E. K. palaiko visus skundo argumentus ir prašo jį
tenkinti. Jis taip pat nurodo, kad abiejų instancijų teismai pažeidė jo procesinės teises, nes neišsiuntė jam
nė vieno šaukimo ar pranešimo apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jo gyvenamosios vietos adresu
Italijoje.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovai G. N. ir A. N. prašo teismų sprendimą ir nutartį palikti
nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas šias argumentais:
1. Kasatorė nepagrįstai teigia, kad teismai neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą. Kasatorė,
siekdama civilinės atsakomybės taikymo, turėjo įrodyti tris būtinas civilinės atsakomybės sąlygas:
neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp jų. Kasatorė neįrodė, kad žala (sudrėkimai lubose)
atsirado dėl atsakovų neteisėtų veiksmų, taip pat sudrėkimų kilimo priežasties, dėl ko negalima nustatyti
priežastinio ryšio tarp galimų atsakovų neteisėtų veiksmų ir žalos atsiradimo. Byloje nėra jokių įrodymų,
kad kasatorės nuostoliai yra atsakovų neteisėtos veikos rezultatas. Kasatorė iškreipė 2006 m. vasario 13 d.
Centro butų ūkio akto Nr. 12-3-16 turinį. Jame nurodyta, kad atsakovų bute esanti dušo kabina
sumontuota tiesiai ant patalpos grindų, padėklas vandeniui surinkti neįrengtas, tačiau vandens surinktuvas
(trapas) įrengtas grindyse. Ši aplinkybė nepatvirtina atsakovų veiksmų neteisėtumo. Atsakovų bute dušo
kabina įrengta atliekant buto rekonstrukciją – remiantis statybos leidimu bei projektine dokumentacija.
Rekonstrukcijos teisėtumas patvirtintas statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktu. Šie įrodymai
nenuginčyti. Kasatorės pateiktuose aktuose nekonstatuota sudrėkimų kilimo priežasčių, o jos pateiktuose
nuotraukose užfiksuotos sudrėkimo žymės yra ne po atsakovų bute esančia dušo kabina. Kasatorė nurodo
tris žalos padarymo (buto užliejimo) atvejus – 2003 m. ir du 2006 m. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad jeigu
dušo kabina būtų įrengta netinkamai, tai kasatorės bute lubos drėktų nuolat – kiekvieną kartą atsakovams
eksploatuojant šią kabiną. Pažymėtina, kad nuo 2006 m. kovo 1 d. iki 2006 m. birželio 30 d. dėl
gyvenamojo namo bendro naudojimo nuotekų stovo užsikimšimo avarinė tarnyba buvo kviesta net 7
kartus.
2. Nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu buvo
pažeista kasatorės teisė į teisingą teismą bei jos, kaip neįgaliosios, teisės. Kasatorė bylą vedė per
advokatą, todėl jos procesinės teisės buvo užtikrintos. Ji nepateikė pastabų dėl teismo posėdžio protokolo,
taip savo veiksmais pripažindama teismo posėdžio protokolo surašymo teisingumą. Ieškovės pateiktame
neįgaliojo pažymėjime nėra duomenų apie jos klausos negalią. Ji teismo posėdžio metu nenurodė, kad turi
tokią negalią, neišreiškė prašymo kviesti į teismo posėdį vertėją.
3. Absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįstamas atvejis, jeigu teismas išnagrinėjo bylą,
kai nebuvo nors vieno iš dalyvaujančių byloje asmenų, kuriam nebuvo pranešta apie teismo posėdžio
laiką ir vietą (CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Tačiau būtina aplinkybė pripažinti absoliutų teismo
sprendimo negaliojimo pagrindą yra tokio asmens skundas. Ieškovas E. K. nėra pateikęs kasacinio
skundo, byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal ieškovės M. K., o ne pagal jo skundą.
Be to, atsiliepime į apeliacinį skundą jis nurodė, kad prašo bylą nagrinėti jam nedalyvaujant.
Atsiliepime į kasacinį skundą trečiasis asmuo UAB „If draudimas“ prašo teismų sprendimą ir
nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas šias argumentais:
1. Teismai nepažeidė įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklių. Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi
įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Pagal bendrąją įrodinėjimo
pareigos taisyklę įrodinėjimo pareiga tenka tam asmeniu, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia. Taigi
ieškovas turi įrodyti savo reikalavimų pagrįstumą. Deliktinės atsakomybės atveju pareiga įrodyti
neteisėtus veiksmus, žalą bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos tenka ieškovui.
Teismai analizavo tiek ieškovų, tiek atsakovų pateiktus įrodymus ir padarė išvadą, kad ieškovai neįrodė
atsakovų neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio tarp atsakovų veiksmų ir žalos, taip pat žalos dydžio.
2. Kasatorė teismo proceso apeliacinėje instancijoje metu buvo atstovaujama advokato, todėl turėjo
galimybę naudotis visomis jai įstatymų suteikiamomis procesinėmis teisėmis. Ji ir jos atstovas turėjo teisę
prašyti teismo leisti ieškovei sėdėti posėdžių salėje jai priimtinu atstumu nuo kalbančių proceso dalyvių, o
teismui neleidus to padaryti, įrašyti šias pastabas į posėdžio protokolą, tačiau jokių pastabų ar papildymų
pasirašant protokolą ieškovė ir jos atstovas nepadarė.
3. Ieškovų pateiktame ieškinyje ir apeliaciniame skunde jų abiejų gyvenamoji vieta nurodyta
Lietuvoje. Ieškovo 2007 m. spalio 24 d. išsiųstame atsiliepime prie jo rekvizitų nurodytas antrasis adresas
Italijoje, atsiliepime jis nurodė, kad buvo išvykęs, todėl su gautais procesiniais dokumentais susipažino
vėliau. Šis ieškovo procesinis dokumentas teisme gautas pasibaigus terminui atsiliepimui į apeliacinį
skundą pateikti. 2007 m. spalio 25 d. jam buvo išsiustas pranešimas apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką
paskutiniu jo ligi tol procesiniuose dokumentuose nurodytu adresu Lietuvoje, ir toks veiksmas atitinka
CPK 121 straipsnio reikalavimus.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
1. Kasacinio skundo argumentai dėl CPK 160, 179 straipsnių pažeidimo pagrįsti.
CPK 160 straipsnyje nustatytos teismo posėdžio pirmininko teisės, kuriomis jis naudojasi
įgyvendindamas CPK 158 ir 159 straipsniuose jam priskirtas funkcijas. Pagal CPK 158 straipsnio 3
dalį teismo posėdžio pirmininkas turi rūpintis tinkamu bylos išnagrinėjimu. Ši jo pareiga detaliau
reglamentuojama CPK 159 straipsnyje. Jame nustatyta, kad posėdžio pirmininkas rūpinasi, jog
būtų nustatytos išsamios esminės bylos aplinkybės (CPK 159 straipsnio 1 dalis). Bylos esminių
aplinkybių ištyrimas turi didelę reikšmę, nes pagal visapusiškai ir objektyvai ištirtas aplinkybes yra
vertinami įrodymai (CPK 185 straipsnis). Tačiau tai neturi būti suprantama, kad teismas visada pats
renka įrodymus. Teismo veiksmai renkant įrodymus, t. y. jų rinkimo tvarka (kas, kam, kokia forma ir
būdu pateikia įrodomuosius faktinius duomenis), reglamentuojami CPK 179 straipsnyje. Pagal jį teismas
gali vertinti įrodymus dėl jų apimties pakankamumo, t. y. ar jie surinkti apie visas svarbias bylos
aplinkybes, bet ne dėl įrodymų pakankamumo kokybės – ar jie patikimi ir įtikinantys. Pagal CPK 159
straipsnį 1 dalį teismo posėdžio pirmininkas rūpindamasis tinkamu bylos išnagrinėjimu užduoda
klausimus dalyvaujantiems byloje asmenims, reikalauja iš jų paaiškinimų, nurodo jiems
aplinkybes, kurias būtina nustatyti bylai teisingai išnagrinėti, pareikalauja įrodymų apie šias
aplinkybes. Teismo sprendime kaip neįrodytomis galima remtis tik tomis aplinkybėmis, dėl kurių:
1) teismas nusprendė ar pagal įstatymą privalėjo veikti aktyviai – rinkti įrodymus pats – ir taip
veikdamas negavo pakankamai įrodančių duomenų; arba 2) teismas dalyvaujantiems byloje
asmenims, veikiantiems rungtyniškumo pagrindais, nurodė, kokioms konkrečiu atveju
aplinkybėms patvirtinti ar paneigti reikia pateikti įrodymus, o šalys po teismo nurodymo
nesugebėjo pateikti, teismo vertinimu, patikimų ir įtikinančių įrodymų.
Nagrinėjamoje byloje teismas nebuvo įstatymo įpareigotas veikti aktyviai rinkdamas
įrodymus, nes ginčas yra privataus pobūdžio, o šalys naudojosi kvalifikuota teisine pagalba. Tačiau
teismas privalėjo nurodyti šalims, kokios faktinės bylos aplinkybės nagrinėjamu atveju yra
svarbios tam, kad byla būtų išnagrinėta tinkamai. Nepakanka nurodyti, kad ieškovas privalo
įrodyti žalą (nuostolius), neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos
(nuostolių). Turi būti nurodyta, dėl kokių konkrečių faktinių bylos aplinkybių jis turi pateikti
įrodymus. Jie nustatomi pagal tai, kokias aplinkybes teismas ketina vertinti kaip svarbias, kad būtų
visapusiškai išnagrinėta byla. Šalis, pasirinkdama įrodymo priemones, turi nepažeisti įrodymų leistinumo
reikalavimų, teikti su byla susijusius duomenis (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis). Teismas gali
išsakyti nuomonę, kad tam tikriems klausimams išnagrinėti reikalingos specialios žinios ir siūlyti
atlikti ekspertizę. Ar teismas įvykdė pareigą užtikrinti tinkamą bylos nagrinėjimą, sprendžiama iš teismo
veiksmų rengiantis bylos nagrinėjimui ir teismo posėdžio metu. Tai gali patvirtinti šalims raštu ar žodžiu
duoti ir teismo procesiniuose dokumentuose (protokoluose, nutartyse ir kt.) užfiksuoti nurodymai. Vien
įrašai protokole apie tai, kad šalims užduoti klausimai, išaiškintos jų teisės teikti įrodymus, negauta
prašymų dėl bylos papildymo, nepatvirtina, jog teismas įvykdė pareigą rūpintis tinkamu bylos
išnagrinėjimu.
Byloje dėl žalos atlyginimo turi būti įrodytos tokios teisinės aplinkybės: žala (nuostoliai), neteisėti
veiksmai, priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtų veiksmų bei kaltė, jeigu žala atlyginama kaltės
pagrindu. Teismas, paskirstydamas šalims įrodinėjimo pareigą, turi išaiškinti, kurias teisines aplinkybes
kuri šalis turi įrodyti (CPK 227 straipsnio 3 dalis, 159 straipsnio 1 dalis). Byloje dėl žalos atlyginimo
ieškovas turi įrodyti žalos faktą ir dydį, neteisėtus veiksmus bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir
žalos. Šios teisinės aplinkybės ištiriamos teikiant įrodymus apie konkrečias faktines bylos aplinkybes.
Žala (nuostoliai) civilinės atsakomybės atveju gali būti turto sugadinimas. Ją patvirtina turtui
pataisyti reikalingos lėšos, kurios gali būti išlaidos, jeigu remontas jau atliktas, arba būsimo remonto
kaštai (sąnaudos), jeigu remontas dar neatliktas. Lėšų panaudojimas turi būti susijęs su sugadinimų
pašalinimu, todėl pagal pateiktas remonto sąmatas ar skaičiavimus teismas gali reikalauti papildomų
įrodymų, patvirtinančių, kad visi sąmatoje nurodyti darbai yra susiję su sugadinimų pašalinimu. Jeigu ne
visi sąmatoje nurodyti darbai ar medžiagos yra susiję su sugadinimų pašalinimu (nėra susiję priežastiniu
ryšiu), tai teismas atkreipia į tai dėmesį ir siūlo šaliai pateikti įrodymus, kad visi sąmatoje nurodyti darbai
yra susiję su padarytos žalos pašalinimu. Jeigu šalis tokių įrodymų nepateikia, tai teismas turi atmesti
tokiems remonto darbams numatytas sąnaudas kaip neįrodytas priežastiniu ryšiu su sugadinimais, o jeigu
skaičiavimai sudėtingi – pasiūlyti, kad šalis atliktų ekspertizę ar pateiktų kitokių įrodymų dėl tam tikrų
sąmatos dalių. Aplinkybė, kad ne visi sąmatoje numatyti remonto darbai yra susiję su turto sugadinimo
pašalinimu, yra pagrindas mažinti žalos atlyginimą. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškovų
pateikta remonto darbų sąmata nėra tinkamas įrodymas žalos dydžiui nustatyti, nes į ją įtraukti nesusiję su
sugadinimų pašalinimu grindų remonto darbai, nenurodyta jos sudarymo datos, nepateikta įrodymų apie
sąmatos sudarytojo kvalifikaciją. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo išvadai, jog visi sąmatoje
nurodyti nuostoliai neįrodyti, nes kiti joje nurodyti darbai yra susiję su turto sugadinimu (sudrėkimų buto
lubose) pašalinimu. Teismo motyvas, kad dėl dalies darbų, nesusijusių su sugadinimais, įtraukimo į
sąmatą yra nepagrįsti visi joje nurodyti nuostoliai, neatitinka CK 6.249 straipsnio 1 dalies reikalavimų.
Teismo motyvai, kad sąmata yra be datos, kad ją sudarė tinkamos kvalifikacijos neturintis asmuo, yra
faktinio pobūdžio, bet jais neatskleista šių trūkumų teisinė reikšmė. Neaišku, kaip sąmatos datos
nenurodymas yra susijęs su darbų ar medžiagų vertės teisiniu nepagrįstumu. Jeigu teismui kyla abejonių
dėl sąmatą sudariusio asmens kvalifikacijos ir joje esančių duomenų patikimumo, tai teismas turi pasiūlyti
šaliai pateikti įrodymus apie sąmatą surašiusio asmens kvalifikaciją ir jo gebėjimus įvertinti bei nustatyti
remontui reikalingas sąnaudas (CPK 159 straipsnio 1 dalis). Šie teismo motyvai yra ydingi, o jų pagrindu
padaryta išvada, kad neįrodytas žalos dydis, laikytina teisiškai nepagrįsta, neatitinkanti CK 6.249, CPK
185 straipsnių reikalavimų.
Civilinės atsakomybės sąlyga yra atsakovo neteisėti veiksmai ir priežastinis ryšys tarp atsakovo
neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos. Turto sugadinimo atveju (kai įtariama, kad butas užpilamas
vandeniu iš viršuje esančių patalpų) asmens neteisėti veiksmai turi būti suprantami kaip viršuje esančių
patalpų savininko nesugebėjimas naudotis savo turtu taip, kad nebūtų daroma žalos kitiems asmenims.
Atsakovo veiksmai yra neteisėti, jei nustatomas pavojingas, gadinantis turtą poveikis iš atsakovo valdomo
buto, o ne iš kitų šaltinių. Dėl kokios priežasties užpylimo atveju teka vanduo iš atsakovo buto, ieškovas
neprivalo įrodinėti. Jis privalo įrodyti tik tą aplinkybę, kad buto užpylimo židinys yra viršuje esantis
atsakovo butas, o ne kiti šaltiniai. Dėl to teismas turi nurodyti ieškovui teikti įrodymus, kad užpylimas
įvyko iš atsakovo buto. Jeigu ši aplinkybė nėra akivaizdi ir aiški, tai teismas turi pareikalauti pateikti
įrodymus, ar yra kitų galimų buto užpylimo šaltinių. Tik ištyrus šias aplinkybes, t. y. tokiu būdu teismui
užtikrinus visų aplinkybių ištyrimą, galima įvertinti surinktus įrodymus ir spręsti, ar ieškovas įrodė
aplinkybes, kuriomis grindė savo reikalavimus (CK 6.247 straipsnis, CPK 159 straipsnio 1 dalis).
Teismas, vertindamas įrodymus, remiasi laisvo įrodymų vertinimo principu, įtvirtintu CPK 185
straipsnyje. Pagal šį principą jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK
nustatytas išimtis; teismas, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjęs proceso metu įrodinėjamas aplinkybes,
vadovaudamasis įstatymais, įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visetą.
Jeigu įvyko buto lubų užpylimas, tai tikėtina, kad tai įvyko iš viršuje esančių patalpų. Ši išvada gali būti
padaryta, jeigu ištirta, kad vanduo negalėjo patekti dėl kitų priežasčių – patekti dėl lietaus pro sienų
plyšius, iš bendros nuotekų sistemos ar kitur, o ne tik iš viršuje esančių patalpų. Byloje turi būti duoti
nurodymai šaliai, įrodinėjančiai priežastinį ryšį, pateikti įrodymus apie šias aplinkybes. Be to, vertinant
įrodymus reikia turėti galvoje tai, kad užpylimas gali įvykti dėl viršuje esančio savininko netinkamo turto
valdymo arba naudojimo. Netinkamas valdymas yra daikto ar turto techninės būklės nepalaikymas tokiu
būdu, kad nebūtų daroma žala kitiems asmenims, t. y. netinkamas įrengtų sistemų ar įrenginių
eksploatavimas. Netinkamas naudojimas yra ir tinkamos, ir netinkamos būklės turto ar daikto naudojimas
tokiu būdu, kad daroma žala, pvz., dėl vienkartinio vandens išpylimo ant grindų, užliejant žemiau
esančias patalpas. Ieškovas neprivalo įrodyti, ar buvo netinkamai valdomas ar naudojamas daiktas, bet
turi įrodyti, kad žalą darantis vanduo ištekėjo iš viršuje esančių atsakovo patalpų. Šią išvadą teismas darys
atsižvelgęs į tai, ar nėra kitų ieškovo patalpų užpylimo šaltinių. Tokioms aplinkybėms išaiškinti svarbu
ieškovo sugadintų patalpų ir atsakovo patalpose esančių galimų pavojaus židinių išsidėstymas ir jų
sugretinimas, namo bendrų komunikacijų būklė ir išsidėstymas, kitos aplinkybės, iš kur gali kilti grėsmė
sugadinti ieškovo turtą (pvz., statinio architektūriniai ypatumai, vykdomi darbai, gedimai). Nustatydamas
neteisėtus veiksmus kaip pagrindą žalai atlyginti buto užpylimo atveju, teismas turi nurodyti, kad
ieškovas turi įrodyti, jog atsakovas pažeidė pareigą nedaryti kitiems asmenims žalos valdant ir naudojant
savo turtą bei juo disponuojant. Ieškovas turi įrodyti, kad jo turtas sugadintas dėl realiai buvusio
užliejimo, kurį padarė atsakovas. Nagrinėdamas priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir
ieškovui padarytos žalos klausimą teismas turi nurodyti, kad ieškovas pateiktų įrodymus, jog atsakovo
neteisėti veiksmai sukėlė nuostolių ar prie jų prisidėjo. Turto sugadinimo atveju neteisėti atsakovo
veiksmai, o ne kitos aplinkybės turi būti turto sugadinimo priežastis.
Kasacinio teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad bylą nagrinėję teismai esmingai pažeidė
procesinės teisės normas, nes tinkamai neištyrė ir nenustatė visų reikšmingų žalos padarymo aplinkybių,
nedavė nurodymo dėl įrodymų pateikimo apie tas žalos padarymo aplinkybes, kurias vėliau vertino. Šis
pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtiems teismų sprendimui ir nutarčiai priimti (CPK 346 straipsnio 2
dalies 1 punktas), todėl teismų sprendimas ir nutartis naikintini (CPK 359 straipsnio 3 dalis). Bylos
aplinkybėms ištirti reikia surinkti naujų įrodymų ir iš naujo nustatyti teisiškai reikšmingas bylos
aplinkybes. Apeliacinėje instancijoje yra sprendžiami fakto klausimai, jie buvo keliami apeliaciniame
skunde, taigi apeliacinės instancijos teismas turi užtikrinti CPK 159, 160 straipsnių nuostatų
įgyvendinimą ir po to įvertinti įrodymus pagal CPK 185 straipsnį, todėl byla perduotina nagrinėti iš naujo
apeliacinės instancijos teismui. Šalių turėtų kasacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidų priteisimo
klausimas bus išspręstas išnagrinėjus bylą iš naujo.
2. Kasacinio skundo argumentai dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencijos 6 straipsnio, Neįgaliųjų socialinės integracijos ir Lygių galimybių įstatymuose įtvirtintų
neįgaliųjų asmenų teisių pažeidimo atmestini.
Kasaciniame skunde nurodyti teisių pažeidimai yra grindžiami faktinėmis aplinkybėmis,
vykusiomis apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu. Aplinkybės, kurios vyksta teismo posėdžio
metu, fiksuojamos teismo posėdžio protokole. Pagal CPK 169 straipsnio 1 dalį teismo posėdžio protokole
turi atsispindėti visi esminiai bylos nagrinėjimo momentai. Esminės bylos nagrinėjimo aplinkybės yra
tos, kurios teismo posėdžio protokole nurodomos pagal įstatymą (CPK 169 straipsnio 2 dalis) arba
teismo posėdžio pirmininko ar teisėjų kolegijos pritarimu (CPK 170 straipsnio 4 dalis). Pagal CPK
169 straipsnio 2 dalies 7 punktą prie esminių bylos nagrinėjimo aplinkybių priskiriami
dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimai ir prašymai. Pagal CPK 170 straipsnio 4 dalį dalyvaujantis
byloje asmuo turi teisę prašyti, kad į protokolą būtų įrašytos aplinkybės, kurias jis laiko esminėmis bylai.
Sprendžiant klausimą dėl esminių bylos nagrinėjimo aplinkybių buvimo turi būti vadovaujamasi leistinais
įrodymais – įrašais teismo posėdžio protokole.
Iš byloje esančio apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad jame nėra įrašų apie
tai, jog teismo posėdžio metu kasatorė būtų pareiškusi, kad dėl fizinės negalios ji negali naudotis savo
procesinėmis teisėmis. Iš protokolo matyti, kad kasatorė teismo posėdžio metu pasisakė, uždavė klausimą
atsakovui, be to, ji naudojosi advokato pagalba, todėl jos teisė į žodinį procesą buvo tinkamai
įgyvendinta. Pasirašant teismo posėdžio protokolą nei kasatorė, nei jai atstovaujantis advokatas nepateikė
jokių pastabų dėl teismo posėdžio protokolo surašymo teisingumo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad
leistinais įrodymais nepatvirtinama, jog kasatorės procesinės teisės buvo pažeistos.
3. Kasacinio skundo argumentai dėl CPK 319 straipsnio 3 dalies pažeidimo yra nepagrįsti.
CPK 319 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad dalyvaujantiems byloje asmenims pranešama apie
apeliacinės bylos nagrinėjimo vietą ir laiką. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovui E. K. buvo išsiųstas
pranešimas apie apeliacinės bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jo nurodytu adresu Lietuvoje (b. l. 173).
Bylos nagrinėjimo metu jis pateikė duomenis apie jo gyvenamąją vietą Italijoje. Pateikiant šiuos
duomenis nebuvo prašoma ir siekiama, kad teismo procesiniai dokumentai jam būtų įteikiami jo nurodytu
adresu Italijoje, o viso proceso metu procesiniai dokumentai jam buvo įteikiami jo nurodytu adresu
Lietuvoje. Po pranešimo apie apeliacinės bylos nagrinėjimo vietą ir laiką išsiuntimo ieškovas pateikė
teismui prašymą nagrinėti bylą jam nedalyvaujant. Tai rodo, kad nurodant adresą Italijoje nebuvo
pakeista procesinės korespondencijos gavimo vieta, todėl teismo veiksmai CPK 319 straipsnio nuostatų
nepažeidžia. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasaciniame skunde nurodant CPK 319 straipsnio pažeidimą
kaip kasacijos pagrindą išsamiai nemotyvuota, kodėl ir kaip šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtai
ir nepagrįstai teismo nutarčiai priimti (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 347 straipsnio 1 dalies 3
punktas), nes su teismo posėdžio laiko ir vietos nežinojimu ar atvykimu į teismo posėdį nesiejami kokie
nors sutrukdymai išsiaiškinti bylos aplinkybes (teikti įrodymus, pasisakyti svarbiais aspektais, dėl kurių
negalėjo pasisakyti anksčiau ir pan.).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
Civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
nutaria:
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 22 d. nutartį
panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo
dienos.
Teisėjai :Zigmas Levickis, Janina Januškienė, Algis Norkūnas.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
 2008 m. rugpjūčio 29 d.Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Aloyzo Marčiulionio (kolegijos pirmininkas), Gražinos Davidonienės (pranešėja) ir Gintaro
Kryževičiaus,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. B. įmonės
„Akcesor“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gruodžio 19 d. sprendimo ir Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 12 d. nutarties peržiūrėjimo
civilinėje byloje pagal ieškovo AB Turto bankas ieškinį atsakovui V. B. įmonei „Akcesor“, tretysis
asmuo – UAB „Luokė“, dėl skolos priteisimo ir atsakovo V. B. įmonės „Akcesor“ priešieškinį ieškovui
AB Turto bankas dėl paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas AB Turto bankas – AB „Aurabankas“ (anksčiau – komercinis bankas „Aurabankas“)
teisių ir pareigų perėmėjas – prašė teismo priteisti iš atsakovo V. B. įmonės „Akcesor“ 1 250 000 Lt
paskolos, palūkanas ir delspinigius, iš viso 1 381 444,09 Lt. Nurodė, kad AB „Aurabankas“ 1994 m.
lapkričio 29 d. sutartimi laidavo KB „Balticbank“ ir V. B. įmonės „Akcesor“ 1994 m. lapkričio 28 d.
sudarytos paskolos sutarties įvykdymą, t. y. šiai įmonei suteiktos 1 250 000 Lt paskolos grąžinimą,
palūkanų ir delspinigių sumokėjimą, suteikė teisę KB „Balticbank“ nesumokėtą skolą nurašyti ne ginčo
tvarka nuo KB „Aurabankas“ korespondentinės sąskaitos. Atsakovui negrąžinus paskolos, 1995 m.
birželio 16 d. nuo KB „Aurabankas“ sąskaitos buvo nurašyta 1 381 444,09 Lt atsakovo nesumokėtos
skolos suma, todėl ieškovas įgijo reikalavimo teisę į atsakovą. Ieškovas taip pat prašė atstatyti ieškinio
senaties terminą, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių.
Atsakovas priešieškiniu prašė teismo pripažinti nesudaryta KB „Balticbank“ ir atsakovo paskolos
sutartį, nes pagal ją jis jokių pinigų faktiškai negavo, visą paskolos sumą pasiėmė UAB „Luokė“ atstovai,
todėl atsakovu byloje turėjo būti patrauktas būtent UAB „Luokė“. Atsakovas nurodė, kad dėl paskolos
suteikimo jis nesudarė laidavimo sutarties su AB „Aurabankas“, neprašė, jog bankas už jį laiduotų, dviejų
bankų sutartis buvo pasirašyta jam nežinant, po pinigų UAB „Luokė“ atstovams išmokėjimo. Atsakovas
nurodė, kad ieškovo palūkanų ir delspinigių paskaičiavimas už laikotarpį nuo 1995 m. kovo 20 d. iki
1995 m. birželio 14 d. bei nuo 1995 m. balandžio 19 d. iki 1995 m. birželio 14 d. yra neteisėtas ir
nepagrįstas, nes KB „Balticbank“ paskolos sutartį vienašališkai nutraukė nuo 1995 m. kovo 3 d., taip pat
ir paskolos sutarties pratęsimuose delspinigiai numatyti nebuvo, o pratęsimai, kuriuose numatyti
delspinigiai, buvo pasirašyti jau po sutarties nutraukimo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2006 m. gruodžio 19 d. sprendimu priešieškinį atmetė, ieškinį
tenkino iš dalies: priteisė ieškovui AB Turto bankui iš atsakovo V. B. įmonės „Akcesor“ 1 250 000 Lt
skolos ir 6 290,97 Lt palūkanų.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. vasario 12 d. nutartimi
paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Teismai nurodė, kad ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrindas yra jo praleidimas dėl svarbių
priežasčių – ieškovui objektyviai nebuvo žinoma apie tai, kad AB ,,Aurabankas“ pareikštas ieškinys buvo
paliktas nenagrinėtas. Atsakovas nepateikė patikimų įrodymų, patvirtinusių, kad pinigai pagal ginčijamą
paskolos sutartį jam nebuvo sumokėti. Byloje esantys įrodymai: AB ,,Balticbank“ 1994 m. lapkričio 30 d.
memorialinis orderis, valiutos išlaidų orderis, valiutos pirkimo–pardavimo sutartis, bendrovės „Luokė“
atsakingų asmenų patvirtinimas apie pinigų iš atsakovo gavimą, atsakovo 1995 m. kovo 20 d. prašymas
dėl paskolos grąžinimo atidėjimo (šis prašymas patvirtina, kad atsakovui buvo žinoma ir apie laidavimą)
patvirtino, jog buvo įvykdyta ginčijama paskolos sutartis. Atsakovas neginčijo, kad jis pasirašė paskolos
sutartį, taip pat ir vėlesnius jos priedus, o tokie jo veiksmai žinant, jog paskola realiai nebuvo suteikta, yra
nelogiški, prieštarauja jo teiginiui, kad jis pinigų negavo, patvirtina, jog paskola realiai buvo suteikta.Be
to, V. B. ir kitiems asmenims iškeltoje baudžiamojoje byloje Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo
2004 m. balandžio 5 d. nuosprendžiu ir Vilniaus apygardos teismo 2004 m. liepos 1 d. nutartimi
konstatuota, kad atsakovas gavo kreditą iš KB ,,Balticbank“ pagal ginčijamą sutartį (CPK 182 straipsnio
3 punktas). Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl atsakovo argumento, kad pirmosios
instancijos teismas, ignoruodamas jo prašymą, neapklausė liudytojo L. A. G., pažymėjo, jog atsakovas
prašymo apklausti šį liudytoją apeliacinės instancijos teisme nepateikė. Apeliacinės instancijos teismo
teisėjų kolegija, konstatavusi, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo nustatytos išsamios
esminės bylos aplinkybės, šių atsakovo nurodytų aplinkybių nevertino kaip procesinės teisės normų
pažeidimo, dėl kurio galėjo būti neteisingai išspręsta byla.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas V. B. įmonė „Akcesor“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos
teismo 2006 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2008 m. vasario 12 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad septynis iš aštuonių ginčo paskolos sutarties priedų, kuriais buvo
pratęsiamas paskolos grąžinimo terminas, pasirašė, o 1995 m. kovo 3 d. sutartį vienašališkai nutraukė
bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjusios teisėjos A. R. sutuoktinis G. R. – tuometinis KB
„Balticbank“ valdytojas. Tik 1994 m. lapkričio 28 d. paskolos sutartis ir pirmasis jos priedas pasirašytas
ne G. R. Teisėja A. R., vadovaudamasi CPK 65 straipsnio 1 dalies 5 punktu, privalėjo nusišalinti nuo
bylos nagrinėjimo. Apeliacinės instancijos teismas nepašalino šio procesinės teisės normos pažeidimo,
nors tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas – byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo.
Kadangi G. R. yra suinteresuotas bylos baigtimi, teisėja, būdama šališka, nepagrįstai atmetė atsakovo
prašymą apklausti byloje UAB „Luokė“ atstovą L. A. G., galėjusį patvirtinti aplinkybes, reikšmingas
teisingam bylos išsprendimui. Kasatoriaus teigimu, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs
teismų praktiką tuo klausimu, kai byla išnagrinėjama neteisėtos sudėties teismo (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. rugsėjo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje
Nr. 3K-3-1029/2002).
Ieškovas AB Turto bankas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jo netenkinti. Jis nurodo, kad
nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo teigti esant teisėjos A. R. ar jos sutuoktinio G. R. suinteresuotumą
bylos baigtimi, nes KB „Balticbank“ yra išregistruotas, jo teisių ir pareigų niekas neperėmė, todėl net ir
tenkinus ieškovo priešieškinį, G. R. ar KB „Balticbank“ negali atsirasti jokių teisių ar pareigų.
Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovo prašymą apklausti liudytoju L. A. G., nes
oficialūs rašytiniai ar jiems prilyginti įrodymai negali būti paneigti liudytojų parodymais (CPK 197
straipsnio 2 dalis). Tokiais įrodymais nagrinėjamoje byloje laikytina ginčo paskolos sutartis, valiutos
pirkimo–pardavimo sutartis, valiutos išlaidų orderis, pakvitavimas, patvirtinantis, kad L. A. G. pinigus
gavo iš V. B. įmonės, o ne iš KB „Balticbank“. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasatorius, ginčydamas
paskolos gavimą, jį sutapatina su paskolos panaudojimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m.
vasario 7 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-45/2007, išnagrinėjęs analogišką bylą,
pasisakė, kad banko suteiktos paskolos pervedimas kitiems asmenims neatleidžia skolininko nuo
prievolės paskolą grąžinti.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus
ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Nagrinėdamas bylą, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje kasacinio
skundo argumentai yra susiję su procesinių teisės normų, reglamentuojančių teisėjų nešališkumą,
pažeidimu (CPK 21 straipsnis).
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis tiesiogiai
įtvirtina asmens teisę į tinkamą teismo procesą. Teisė į tinkamą teismo procesą yra vienas iš
civilinio proceso teisės principų. Viena iš tinkamo proceso garantijų yra užtikrinimas, kad šalių
ginčą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Konstitucinis teismas 2001 m. vasario 12 d.
nutarime konstatavo, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas,
reiškia tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių;
teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus: teismo nešališkumas, kaip ir teismo
nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo
bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga. Vadinasi, turi būti šalinamos prielaidos, galinčios
sukelti abejonių dėl teisėjo ir teismo nešališkumo. Asmens konstitucinės teisės į nepriklausomą ir
nešališką teismą turinio aiškinimas yra reikšmingas taikant ir aiškinant šias garantijas
įtvirtinančias procesinės teisės normas.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas asmens teisės į nešališką teismą užtikrinančių
teisės normų turinį, savo praktikoje vadovaujasi ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencijos (toliau – Konvencijos) nuostatomis ir šioje sityje formuojama Europos Žmogaus Teisių
teismo praktika.
Europos Žmogaus Teisių Teismas 2000 m. spalio 10 d. sprendime byloje D. prieš Lietuvą
(pareiškimo Nr. 42095/98) konstatavo, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teismo
nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė
vienas teisėjas neturi asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Asmeninis
nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Antra, teismas turi
būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet
kokią su tuo susijusią abejonę (nurodyto Teismo sprendimo 30 punktas). Toliau šiame sprendime
Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatuoja, kad, vertinant objektyviuosius aspektus, turi būti
nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Iš Europos
Žmogaus Teisių Teismo praktikos galima daryti išvadą, kad, sprendžiant teisės į nešališką teismą
pažeidimo klausimą, svarbu netgi tai, kaip susidariusi situacija ir esančios aplinkybės atrodo
objektyviam stebėtojui (žr. pvz., 2000 m. birželio 22 d. sprendimą, priimtą byloje Coeme ir kt. v.
Belgija, pareiškimo Nr. 32492/96 (Coeme and Others v. Belgium, no. 32492/96, par. 121); 2005 m.
rugsėjo 6 d. sprendimą, priimtą byloje Salov v. Ukraina, pareiškimo Nr. 65518/01 (Salov v. Ukraine, no.
65518/01). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad, sprendžiant, ar priežastis abejoti
teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne
lemiama (1998 m. gegužės 20 d. sprendimas Gautrin ir kt. v. Prancūzija, pareiškimo Nr.
38/1997/822/1025–1028 (Gautrin and Others v. France, no. 38/1997/822/1025–1028).
Teismo nešališkumas yra užtikrinamas įvairiomis procesinėmis priemonėmis, pvz.,
nušalinimu, nusišalinimu (CPK 64-66, 71 straipsniai).
Kasacinis teismas ne vieną kartą šiuo klausimu yra pažymėjęs, kad visos aplinkybės,
sudarančios pagrindą tiek teisėjui nušalinti, tiek pačiam nusišalinti, turi būti pagrįstos (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje A. S. v. B. B.; bylos Nr. 3K-3-1074/2000; 2003 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje J. A. v. R. P.; bylos Nr. 3K-3-279/2003).
Kasatoriaus atstovai dalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tačiau nušalinimo
teisėjai A. R. nepareiškė. Kasatoriaus teigimu, aplinkybė, kad bylą nagrinėjusi teisėja yra buvusio
komercinio banko „Balticbank“ valdytojo, atstovavusio banką paskolos santykiuose su kasatoriumi,
sutuoktinė, jam tapo žinoma tik po bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Tačiau šios
aplinkybės negalėjo nežinoti teisėja.
Nagrinėjamoje byloje kasatorius teigia, kad bylą nagrinėjusi pirmosios instancijos teismo teisėja A.
R. privalėjo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo, nes egzistavo CPK 65 straipsnio 1 dalies 5 punkte
nustatytos aplinkybės, t. y., kai teisėjas pats, jo sutuoktinis (sugyventinis) arba jo artimieji giminaičiai yra
tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi. Kasatoriaus teigimu, teisėja negalėjo nagrinėti
bylos, kuri tiesiogiai susijusi su jos sutuoktinio G. R. pasirašytais dokumentais. Šis procesinės teisės
normos pažeidimas, kasatoriaus manymu, sudaro absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą – bylą
išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo (CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Tokiu būdu, kasatorius
kelia subjektyvaus teisėjo nešališkumo problemą, teigdamas, kad bylą nagrinėjusios teisėjos sutuoktinis
yra suinteresuotas bylos baigtimi. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokių įrodymų kasatorius nepateikė.
Paskolos sutarties priedus, kuriais buvo pratęsti sutartinių įsipareigojimų vykdymo terminai (T. 1, b. l.7-
13), dokumentus dėl paskolos sutarties nutraukimo (T. 2, b. l. 99), pasirašęs teisėjos sutuoktinis G. R.
veikė ne kaip fizinis asmuo savo interesais, o kaip KB „Balticbank“ valdytojas. Įrodymų apie tai, kad G.
R. turėtų suinteresuotumą šios bylos baigtimi, byloje nėra. Tokiu būdu, kasatoriaus nurodomas
subjektyvus teisėjos A. R. šališkumas išnagrinėtoje byloje yra grindžiamas tik prielaidomis ir nepaneigia
jau minėtos teisėjo asmeninio nešališkumo prezumpcijos. Teisėjos sutuoktiniui nesant dalyvaujančiu
asmeniu byloje, taip pat nesant įrodymų apie kitokį jo suinteresuotumą nagrinėjamos bylos
baigtimi, nėra pagrindo pripažinti, kad bylą nagrinėjusi pirmosios instancijos teismo teisėja
pažeidė subjektyvųjį teisėjo nešališkumą.
Tačiau nagrinėjamu atveju turėjo būti svarstomas objektyviojo teisėjo nešališkumo klausimas.
Minėta, kad objektyvusis teisėjo nešališkumas yra bet kokių prielaidų, sukeliančių abejonių dėl
nešališkumo, nebuvimas. Tai, kad bylą nagrinėjusi teisėja A. R. ir banko valdytojas G. R., veikęs
kaip šio banko oficialus atstovas paskolos santykiuose su nagrinėjamos bylos šalimi, kuri ginčija iš
tokios paskolos sutarties kilusias prievoles, yra sutuoktiniai, laikytina aplinkybe, susijusia su
objektyviuoju teisėjo nešališkumu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokia situacija objektyviai
sukelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Tokias dvejones bylą nagrinėjantis teismas privalo pašalinti,
garantuoti asmens teisę į nešališką teismą ir taikyti CPK 66 straipsnį. Teisėjų kolegija atsižvelgia į jau
suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl asmens teisės į nešališką teismą garantijų
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 7 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje Klaipėdos rajono apylinkės prokuratūra, ginanti Klaipėdos teritorinės muitinės
interesus v. UAB „Baltijos garantas“; bylos Nr.3K-3-675/2007; 2007 m. spalio 9 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje UAB „Abplanalp Engineering“ v. UAB „Transtira“ ir kt.; bylos Nr. 3K-3-389/2007;
2006 m. lapkričio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. K. v. R. P., J. M., Kauno miesto valdyba,
Kauno apskrities viršininko administracija, valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialas; bylos Nr.
3K-3-590/2006). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šią nurodytą kasacinio teismo praktiką, daro išvadą,
kad kasatoriaus, kuriam priimtas nepalankus teismo sprendimas, nurodytos aplinkybės kelia abejonių dėl
teisėjos A. R. nešališkumo. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad objektyvaus teisėjo nešališkumo
aspektu, nagrinėjamoje byloje nepritaikius teisėjo nušalinimo ar nusišalinimo instituto CPK 66 straipsnio
pagrindu, buvo pažeista kasatoriaus teisė į nešališką teismą (Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis,
Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis, 109 straipsnis, CPK 21 straipsnis). Vadovaudamasi tuo, kad bylos
išnagrinėjimas neteisėtos sudėties teismo yra absoliutus teismo procesinio sprendimo negaliojimo
pagrindas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje priimti teismų sprendimai naikintini ir byla
perduotina nagrinėti iš naujo (CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 360 straipsnis).
Grąžindama bylą nagrinėti iš naujo absoliučių sprendimų negaliojimo pagrindu, teisėjų kolegija dėl
kitų kasacinio skundo argumentų nepasisako.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 12 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo
nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo
dienos.
Teisėjai : Aloyzas Marčiulionis, Gražina Davidonienė, Gintaras Kryževičius.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS
2008 m. rugsėjo 22 d.Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas Artūras Driukas, susipažinęs su
pareiškėjo S. T. 2008 m. rugsėjo 16 d. nušalinimo pareiškimu Šiaulių apygardos teismo teisėjams
civilinėje byloje Nr. 2S-394-44/2008,
n u s t a t ė:
Lietuvos apeliaciniame teisme 2008 m. rugsėjo 19 d. buvo gautas pareiškėjo S. T. 2008 m. rugsėjo
16 d. nušalinimo pareiškimas Šiaulių apygardos teismo teisėjams apeliacine tvarka nagrinėjamoje
civilinėje byloje Nr. 2S-394-44/2008 pagal pareiškėjo S. T. atskirąjį skundą dėl Mažeikių rajono
apylinkės teismo 2008 m. liepos 11 d, nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-1316-147/2008 pagal
pareiškėjo S. T. skundą dėl antstolio S. D. veiksmų (suinteresuotas asmuo byloje - IĮ ,,(duomenys
neskelbtini)“). Nušalinimo pareiškime teigiama, kad nagrinėdama civilinę bylą Nr. 2-193-15/2003 teisėja
B. Simonaitienė neišreikalavo paprastojo neprotestuotino vekselio originalo, nors to prašė ieškovai, taip
pat nebuvo prijungtas paprastojo neprotestuotino vekselio originalas, esantis civilinėje byloje Nr. 2-410-
15/2002, dėl ko priimta neteisėta nutartis. Taip pat pareiškėjas nurodo, kad teisėja B. Simonaitienė 2004
m. vasario 2 d. nutartimi priėmė prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-193-15/2003,
nors CPK normos draudžia teisėjui pakartotinai dalyvauti nagrinėjant bylą. Anot pareiškėjo, iš civilinės
bylos Nr. 2-193-15/2003 yra dingę kai kurie dokumentai. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad spręsdama
Šiaulių apygardos teismui 2008 m. gegužės 7 d. pateikto ieškinio priėmimo klausimą, teisėja R.
Bartašienė 2008 m. gegužės 9 d. nutartyje iš anksto pasisakė dėl bylos baigties, įstatymo nustatytu
terminu neišsprendė kartu su ieškiniu pateikto prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Pareiškėjas nesutinka su šios teisėjos nutartimi, kurioje konstatuota, kad teismui pateiktas atsakovo IĮ ,,
(duomenys neskelbtini)“ atsiliepimas atitinka procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus, nes
jame nenurodyti CPK 142 straipsnio antrosios dalies 4 ir 5 punktai. Pareiškėjas nurodo taip pat ir tai, kad
jam iki parengiamojo teismo posėdžio minėtoje civilinėje byloje nebuvo įteiktas triplikas, nors teisme jis
buvo gautas. Be to, teisėja minėtoje civilinėje byloje nesprendė pareiškėjo pateikto prašymo dėl
baudžiamosios bylos Nr. 41-1-332-2004, kurioje yra vekselio ir vykdomojo rašto originalai, išreikalavimo
ir bylos prijungimo, o tuo tarpu atsakovo IĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ prašymą dėl civilinių bylų Nr. 2-
193-15/2003 ir Nr. 2-40-194/2006 prijungimo patenkino. Nušalinimo pareiškime taip pat pažymima, jog
suinteresuotą asmenį IĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ šioje civilinėje byloje, kaip, beje, ir civilinėse bylose
Nr. 2-193-15/2003 ir Nr. 2-40-194/2006, atstovauja advokatų profesinė bendrija ,,Onaitis ir partneriai“,
kurioje advokato padėjėja dirba Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjos R. Gutauskienės
dukra I. M..
Nušalinimo pareiškimas netenkintinas.
Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - Konvencija) 6 straipsnis
tiesiogiai įtvirtina asmens teisę į tinkamą teismo procesą. Teisė į tinkamą teismo procesą yra vienas iš
civilinio proceso teisės principų. Savo ruožtu, viena iš tinkamo proceso garantijų yra užtikrinimas, kad
šalių ginčą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d.
nutarime konstatavo, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia tai,
kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių; teisėjas,
nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus: teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė
žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu
sąlyga. Vadinasi, turi būti šalinamos prielaidos, galinčios sukelti abejonių dėl teisėjo ir teismo
nešališkumo. Asmens konstitucinės teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą turinio aiškinimas yra
reikšmingas taikant ir aiškinant šias garantijas įtvirtinančias procesinės teisės normas.
Teisėjui (teisėjams) pareikštas nušalinimas laikomas pagrįstu tik tuomet, kai egzistuoja
aplinkybės, kurios leidžia pagrįstai abejoti bylą nagrinėjančio teisėjo (teisėjų) nešališkumu ar
suinteresuotumu bylos baigtimi (CPK 64-66, 71 str.). Įstatymas nenustato baigtinio tokių
aplinkybių sąrašo, tačiau visais atvejais abejonės dėl teisėjo (teisėjų) nešališkumo ar
suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų
samprotavimais ir prielaidomis. Teisėjas (teisėjai) gali būti nušalinamas (nušalinami) nuo jam
(jiems) priskirtos bylos nagrinėjimo ne esant dalyvaujančių byloje asmenų pageidavimui, o tik
tuomet, kai egzistuoja įrodymais pagrįstos abejonės dėl jo (jų) nešališkumo. Priešingu atveju,
patenkinus įrodymais nepagrįstą pareiškimą dėl teisėjo (teismo) nušalinimo ir perdavus bylą
nagrinėti kitam teisėjui (teismui), būtų sudarytos sąlygos teisingumą vykdyti ne tam teismui, kuris
pagal įstatymo nustatytas teismingumo taisykles turi nagrinėti bylą, arba ne tam teisėjui, kuriam
teisės aktų nustatyta tvarka priskirta nagrinėti konkrečią bylą, o tam teismui ir (ar) teisėjui, kurį
ar kuriuos pasirinko vienas ar kitas dalyvaujantis byloje asmuo. Toks bylos nagrinėjimas pagal
asmenų pageidavimus neužtikrintų teismo nešališkumo ir nepriklausomumo, o tai nesiderintų su
teisinėje valstybėje vyraujančiais teisingumo, bylų nagrinėjimo nešališkumo ir sąžiningumo, šalių
lygiateisiškumo principais. Esant absoliučių nusišalinimo (nušalinimo) pagrindų ir kitais išimtiniais
įstatyme numatytais atvejais, kai yra įrodymais pagrįstų abejonių dėl galimo visų teisme dirbančių
teisėjų šališkumo, nušalinimas gali būti pareiškiamas ne tik bylą nagrinėjančiam teisėjui, bet ir
kitiems to teismo teisėjams (CPK 13 str., 67 str. 1 d.). Atkreiptinas dėmesys, kad kaip ir visomis
procesinėmis teisėmis, nušalinimo teise negali būti piktnaudžiaujama (CPK 42 str. 5 d., 95 str.).
Todėl įstatymas numato, kad už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis dalyvaujantiems byloje
asmenims gali būti skiriama bauda (CPK 95 str.).
 Europos Žmogaus Teisių Teismas 2000 m. spalio 10 d. sprendime byloje Daktaras prieš Lietuvą
(pareiškimo Nr. 42095/98) konstatavo, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teismo
nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, tai yra nė
vienas teisėjas neturi asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Asmeninis
nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Subjektyvusis teismo ir
teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas.
Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, tai yra jis turi pateikti pakankamas garantijas,
pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę. Vertinant objektyviuosius aspektus, turi būti nustatyta, ar
yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Abu šie nešališkumo aspektai turi
būti vertinami.
Nušalinimo pareiškime reiškiama abejonė Šiaulių apygardos teismo teisėjų nešališkumu yra
iš esmės siejama su procesinių veiksmų atlikimu ir procesinių sprendimų priėmimu. Tačiau
atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos apeliacinis teismas, spręsdamas teisėjų nušalinimo pareiškimus, ne
kartą yra pabrėžęs, kad ta aplinkybė, jog šalis reiškia nesutikimą su bylą nagrinėjančio teisėjo
procesiniais sprendimais, nėra pagrindas savaime abejoti šio teisėjo ar juo labiau visų atitinkamo
teismo teisėjų nešališkumu. Instancinė teismų sistema dalyvaujantiems byloje asmenims suteikia teisę
apeliacine ir kasacine tvarka skųsti jiems nepalankius teismo procesinius sprendimus (CPK 301, 340 str.),
o motyvai dėl teismo nutarčių, kurios nėra skundžiamos atskiraisiais skundais, neteisėtumo ir
nepagrįstumo gali būti įtraukiami į apeliacinį skundą (CPK 334 str. 3 d.). Taip pat pažymėtina, kad byloje
dalyvaujantys asmenys teismo posėdžių metu turi teisę reikšti prašymus, teikti paaiškinimus aktualiais
bylos nagrinėjimo klausimais ir pan. (CPK 42 str.).
Kaip matyti iš nušalinimo pareiškimo, pareiškėjas abejoja Šiaulių apygardos teismo teisėjų
nešališkumu dar ir dėl to, kad suinteresuotą asmenį IĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ šioje civilinėje byloje,
kaip, beje, ir civilinėse bylose Nr. 2-193-15/2003 ir Nr. 2-40-194/2006, atstovauja advokatų profesinė
bendrija ,,Onaitis ir partneriai“, kurioje advokato padėjėja dirba Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjos R. Gutauskienės dukra I. M.. Pareiškėjas nepateikė šį giminystės faktą pagrindžiančių
įrodymų (CPK 178 str.), tačiau atsižvelgiant į tai, kad yra keliamas CPK 35 straipsnio ketvirtosios dalies
nuostatų taikymo klausimas, dėl to pasisakytina. CPK 35 straipsnio ketvirtojoje dalyje yra nustatyta, kad
jeigu kaip byloje dalyvaujantis asmuo yra teisėjas, o byla teisminga teismui, kuriame jis dirba, arba
teisme, kuriam teisminga byla, teisėju dirba byloje dalyvaujančio asmens artimieji giminaičiai
(išskyrus Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, Lietuvos apeliacinį teismą), sutuoktinis (sugyventinis),
aukštesniosios pakopos teismo pirmininkas ar Civilinių bylų skyriaus pirmininkas perduoda tokią
bylą nagrinėti kitam tos pačios pakopos teismui. Šios teisės normos paskirtis – užtikrinti bylas
nagrinėjančių teismų ir teisėjų nešališkumo principo įgyvendinimą. Ja pašalinamos sąlygos kilti
abejonėms dėl bylą nagrinėjančių teismų ir teisėjų nešališkumo, kai dėl objektyvių giminystės ir
(arba) tarnybinių ryšių su dalyvaujančiais byloje asmenimis šios abejonės neišvengiamai gali kilti.
Tačiau sprendžiant dėl CPK 35 straipsnio ketvirtosios dalies nuostatų taikymo, šiuo atveju svarbu
įvertinti faktines bylos aplinkybes. Iš byloje esančio 2008 m. birželio 16 d. išrašo iš susitarimo dėl
teisinių paslaugų teikimo civilinėje byloje matyti, jog IĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ atstovu civilinėje
byloje yra nurodyta advokatų profesinė bendrija ,,Onaitis ir Partneriai“ (b. l. 53-54). Atkreiptinas
dėmesys, kad pagal CPK 51 straipsnio nuostatas asmenys gali vesti bylas teisme patys arba per atstovus.
Civiliniame procese atstovais gali būti tik fiziniai asmenys, atitinkantys įstatyme nustatytus reikalavimus.
Reikalavimai asmenims, kurie gali būti atstovais civiliniame procese, yra nustatyti CPK 56 straipsnyje.
Taigi advokatų profesinė bendrija, kaip juridinis asmuo (Advokatūros įstatymo 21 str. 1 d. 3 p.),
negali būti atstovu civilinėje byloje, tai yra dalyvaujančiu byloje asmeniu. Advokatų profesinės
bendrijos vardu teisines paslaugas teikia advokatai bei advokatų padėjėjai (Advokatūros įstatymo
29 str. 2 d.), kurie ir yra laikomi dalyvaujančiais byloje asmenimis. Suinteresuotą asmenį IĮ ,,
(duomenys neskelbtini)“ šioje civilinėje byloje atstovauja advokatė Laima Markevičienė. Tuo tarpu
byloje nėra duomenų, kad advokato padėjėja I. M. yra įgaliota atstovauti suinteresuotą asmenį IĮ ,,
(duomenys neskelbtini)“ šioje civilinėje byloje, todėl CPK 35 straipsnio ketvirtojoje dalyje nustatyto
bylos perdavimo pagrindo nėra.
Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, darytina išvada, kad pareiškėjas 2008 m. rugsėjo 16 d.
nušalinimo pareiškime nenurodė ir nepagrindė konkrečių faktų, kurie sudarytų pagrindą abejoti Šiaulių
apygardos teismo teisėjų nešališkumu, o pareiškime nurodomi argumentai yra grindžiami tik
prielaidomis, subjektyviais samprotavimais apie bylos eigą ir baigtį, todėl neduoda pagrindo išvadai, kad
kurie nors Šiaulių apygardos teismo teisėjai dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių gali būti šališki ar
suinteresuoti šios bylos baigtimi.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 69 straipsniu, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių
bylų skyriaus pirmininkas
n u t a r i a:
Atmesti pareiškėjo S. T. 2008 m. rugsėjo 16 d. pareiškimą dėl Šiaulių apygardos teismo teisėjų
nušalinimo nuo civilinės bylos Nr. 2S-394-44/2008 pagal pareiškėjo S. T. atskirąjį skundą dėl Mažeikių
rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 11 d, nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-1316-147/2008
pagal pareiškėjo S. T. skundą dėl antstolio S. D. veiksmų (suinteresuotas asmuo byloje – individuali
įmonė ,,(duomenys neskelbtini)“), nagrinėjimo.
Civilinių bylų skyriaus pirmininkas: Artūras Driukas.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS
2007 m. spalio 12 d. Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas Artūras Driukas, susipažinęs su
ieškovo A. B. 2007 m. rugsėjo 23 d. nušalinimo pareiškimu Panevėžio apygardos teismo teisėjams
civilinėje byloje Nr. 2-155-338/2007 ir prašymu dėl bylos perdavimo nagrinėti kitam apygardos teismui,
n u s t a t ė:
Lietuvos apeliaciniame teisme 2007 m. spalio 2 d. buvo gautas Panevėžio apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus pirmininko 2007 m. rugsėjo 25 d. nutartimi perduotas spręsti ieškovo A. B. 2007
m. rugsėjo 23 d. nušalinimo pareiškimas Panevėžio apygardos teismo teisėjui Rimantui Savickui ir visam
Panevėžio apygardos teismui civilinėje byloje Nr. 2-155-338/2007 pagal ieškovų A. B. , V. B., A. B.
ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimo pripažinimo ir žalos
atlyginimo.
Nušalinimo pareiškimas motyvuojamas tuo, kad bylą nagrinėjantis teisėjas R. Savickas yra šališkas,
nes 2007 m. birželio 25 d. priėmė nutartį, kuria atsisakė pripažinti Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą,
Lietuvos apeliacinį teismą bei Vilniaus apygardos teismą trečiaisiais asmenimis. Dėl tokio teismo
sprendimo ieškovai neteko galimybės įrodyti, kad minėti teismai yra antikonstituciniai. Be to, A. B.
teigia, jog Panevėžio teismas yra šališkas, todėl negali vykdyti teisingumo. Teisėja L. Sankauskaitė, 2007
m. rugsėjo 14 d. priėmusi sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-65-280/2007, yra nekompetentinga, nes
netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, o taip pat 12 metų vilkino bylos nagrinėjimą.
Nušalinimo pareiškimas atmestinas.
Teisėjo nušalinimo klausimą, vadovaujantis Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 69
straipsnio pirmąja dalimi, sprendžia atitinkamo teismo pirmininkas, teismo pirmininko
pavaduotojas arba jų paskirtas teisėjas. Tais atvejais, kai teisme, nagrinėjančiame civilinę bylą,
nėra pakankamo skaičiaus teisėjų, nušalinimo klausimą sprendžia aukštesniosios pakopos teismas.
Tokį teisinį reguliavimą sąlygoja tai, kad tuo atveju, kai dalyvaujantis byloje asmuo pareiškia
nušalinimą visiems apylinkės ar apygardos teismo teisėjams, įskaitant šio teismo pirmininką, teisme
nelieka subjektų, pagal įstatymą galinčių spręsti teisėjams pareikšto nušalinimo klausimą. Kadangi
ieškovo A. B. 2007 m. rugsėjo 23 d. nušalinimo pareiškimas buvo pateiktas ne tik dėl Panevėžio
apygardos teismo teisėjo R. Savicko, bet ir dėl visų Panevėžio apygardos teismo teisėjų nušalinimo nuo
civilinės bylos Nr. 2-155-338/2007 nagrinėjimo, jis spręstinas aukštesniame teisme, tai yra Lietuvos
apeliaciniame teisme (CPK 69 str. 1 d., 3 str. 6 p.).
Pagal CPK 64-66 straipsnius teisėjas turi nusišalinti arba būti nušalintas nuo bylos nagrinėjimo,
jeigu yra aplinkybių, kurios objektyviai kelia abejonių jo nešališkumu. CPK 178 straipsnyje nustatyta,
kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, tai yra nušalinimo pareiškimas turi
būti motyvuotas (CPK 68 str. 2 d.). Kaip ir visomis procesinėmis teisėmis, nušalinimo teise negali būti
piktnaudžiaujama (CPK 42 str. 5 d., 95 str.). Atkreiptinas dėmesys, kad įstatymas numato, kad už
piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis dalyvaujantiems byloje asmenims gali būti skiriama bauda (CPK
95 str.).
Nušalinimo pareiškimas iš esmės yra grindžiamas subjektyviais A. B. samprotavimais apie teisėjų
šališkumą. Išdėstyti argumentai nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais bei nepatvirtina, kad kurie nors
Panevėžio apygardos teismo teisėjai gali būti šališki ar suinteresuoti bylos baigtimi. Remiantis
išdėstytomis aplinkybėmis, konstatuotina, kad CPK 65 ir 66 straipsniuose numatytų pagrindų tenkinti
Panevėžio apygardos teismo teisėjų nušalinimo nuo civilinės bylos Nr. 2-155-338/2007 nagrinėjimo
pareiškimą nėra, ir jis atmestinas kaip nepagrįstas.
Atkreiptinas pareiškėjo dėmesys, jog pagrindu nušalinti bylą nagrinėjantį teisėją negali būti
aplinkybė, jog teisėjas atsisakė į bylą trečiaisiais asmenimis įtraukti Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą,
Lietuvos apeliacinį teismą bei Vilniaus apygardos teismą arba priėmė pareiškėjui nepalankų
sprendimą. Teisėjų atlikti procesiniai veiksmai įstatymų nustatyta tvarka gali būti skundžiami ir
peržiūrėti tik instancine tvarka (CPK XVI skyriaus ,,Bylų procesas apeliacinės instancijos teisme“
bei XVII skyriaus ,,Bylų procesas kasaciniame teisme“ tvarka).
Dėl šių priežasčių, spręsti teisėjo R. Savicko nušalinimo klausimą nuo civilinės bylos Nr. Nr. 2-
155-338/2007 nagrinėjimo, o taip pat tikrinti ar teisėja L. Sankauskaitė vilkino civilinės bylos Nr. 2-65-
280/2007 nagrinėjimą bei ar šioje byloje priėmė pagrįstą sprendimą, Lietuvos apeliacinis teismas,
spręsdamas Panevėžio apygardos teismo nušalinimo klausimą, neturi įgaliojimų. Teisėjo nušalinimo
klausimą konkrečioje civilinėje byloje CPK 69, 70 straipsnių nustatyta tvarka sprendžia atitinkamo
teismo pirmininkas, teismo pirmininko pavaduotojas, Civilinių bylų skyriaus pirmininkas arba jų
paskirtas teisėjas (CPK 69 str. 1 d.). Todėl pareiškėjo A. B. argumentai, susiję su konkrečių, bylą
nagrinėjančių, teisėjų nešališkumu ir kompetencija, nenagrinėtini.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 69 straipsniu, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių
bylų skyriaus pirmininkas
n u t a r i a:
Atmesti ieškovo A. B. 2007 m. rugsėjo 23 d. nušalinimo pareiškimą Panevėžio apygardos teismo
teisėjams civilinėje byloje Nr. 2-155-338/2007.
Civilinių bylų skyriaus pirmininkas Artūras Driukas
 ŽINYBINGUMAS IR TEISMINGUMAS

Klausimai:
7. Teismų kompetencija.
8. Žinybingumo samprata.
9. Teismingumo samprata.
10. Teismingumo rūšys.
 Rūšinis (dalykinis) teismingumas;
 Teritorinis teismingumas (bendrasis, alternatyvusis, išimtinis, sutartinis, kelių
susijusių bylų teismingumas);
 Funkcinis teismingumas.
11. Bylos, teismo priimtos savo žinion, perdavimas kitam teismui. (forum non convenience)
12. Ginčų perdavimas spręsti trečiųjų teismams (arbitražui).

Šaltiniai:
4. V.Mikelėnas. Civilinis procesas. I dalis. Vilnius 1997 m. 245p.-263p.
5. E.Laužikas, V.Mikelėnas, V.Nekrošius Civilinio proceso teisė, I tomas, Justitia, Vilnius 2003,
229-252p.
6. Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso komentaras, I dalis, Justitia, Vilnius 2004,
109p.-155p.

Skaitiniai:
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. rugpjūčio 21 d. Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Marytės Mitkuvienės, Donato Šerno ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. Š. ,
V. D. , I. L. ir J. L. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. birželio 11 d. nutarties, kuria
byla perduota pagal teismingumą, civilinėje byloje Nr. 2-611-324/2008 pagal I. L. , V. Š. , V. D. , J. L.
ieškinį atsakovei J. M. Padegimienei, tretieji asmenys J. Š. , L. D. , V. L. , V. L. , dėl sutarties
patvirtinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
Ieškovai kreipėsi į Kauno apygardos teismą su prašymu patvirtinti jų ir atsakovės patalpų pirkimo–
pardavimo sutartis.
Atsakovė prašė Kauno apygardos teismą bylą pagal teismingumą perduoti nagrinėti Klaipėdos
apygardos teismui, nes turtas, dėl kurio kilo ginčas, yra adresu (duomenys neskelbtini).
Kauno apygardos teismas 2008 m. birželio 11 d. nutartimi prašymą dėl bylos
perdavimo pagal teismingumą Klaipėdos apygardos teismui tenkino. Nurodė, kad ieškinio dalykas yra
prašymas patvirtinti pirkimo-pardavimo sandorių, pagal kuriuos ieškovai iš atsakovės nuosavybės teise
įsigijo (duomenys neskelbtini) mieste esančius nekilnojamuosius daiktus, sudarymą (CK 6.309
straipsnis). Byla iškelta Kauno m. apylinkės teisme, vadovaujantis CPK 30 straipsnio devintojoje dalyje
nurodytu teismingumo pagal ieškovo pasirinkimą pagrindu, nes sudarydamos preliminariąsias sutartis
šalys susitarė, kad jose nurodyto turto pirkimo–pardavimo sutartis pasirašys Kauno m. 18-ajame notarų
biure. Teismas sutiko su atsakove, kad nagrinėjamu atveju bylos teismingumas nustatytinas pagal
išimtinio teismingumo taisykles. Iš ieškinyje nurodytų aplinkybių teismas padarė išvadą, jog ieškovai
valdo ir naudoja jiems perdavimo–priėmimo aktais perduotą turtą, tačiau, nesant notariškai patvirtinto
pirkimo–pardavimo sandorio, šiuo turtu negali disponuoti. Visos šios teisės sudaro daiktinių teisių į
nekilnojamąjį daiktą visumą (CK 4.20 straipsnis). Ieškovai pareiškė ieškinį dėl daiktinių teisių į
nekilnojamąjį daiktą. Tokie ieškiniai teismingi nekilnojamojo daikto buvimo vietos teismui (CPK 31
straipsnio pirmoji dalis). Teismas sutiko su ieškovais, kad bylos perdavimas pagal teismingumą apsunkins
bylos nagrinėjimą, tačiau nurodė, kad išimtinis teismingumas gali būti keičiamas tik CPK 35 straipsnio
nustatytais atvejais ir tvarka.
Atskiruoju skundu ieškovai prašo Kauno apygardos teismo 2008 m. birželio 11 d. nutartį
panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – bylą perduoti nagrinėti Kauno apygardos teismui. Nurodo, kad:
1. Teismas netinkamai taikė CPK 30 ir 31 straipsnių nuostatas, netinkamai nustatė ginčo esmę ir
nagrinėjamos bylos pobūdį. Ieškovai prašė teismo patvirtinti jų ir atsakovės konkretaus nekilnojamojo
turto, esančio (duomenys neskelbtini), dalių pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymą. Šioje byloje ginčas
kilęs dėl sutarčių nevykdymo ir juridinių faktų, atsiradusių minėtų sutarčių pagrindu, nustatymo.
Sprendžiant bendrojo ir išimtinio teritorinio teismingumo atribojimo klausimą, lemiamą reikšmę turi
ginčo sąsaja su nekilnojamojo daikto teisiniu rėžimu. Nors patenkinus ieškinį būtų pripažintos ieškovų
daiktinės teisės į pastato dalis, tačiau ginčo atveju ieškovai tiesioginio reikalavimo į ginčo turtą nereiškia.
Atsiradusi nuosavybės teisė yra išvestinė iš patenkintų reikalavimų dėl sutarčių patvirtinimo, tai yra
ginčas nagrinėjamas dėl prievolinių santykių. Išimtinio teismingumo taisyklė netaikoma ginčams,
kylantiems iš prievolinių teisinių santykių. Ieškovų su atsakove sudarytose preliminariosiose sutartyse yra
aiškiai nurodyta jų įvykdymo vieta, tai yra turto pirkimo–pardavimo sutartys turi būti sudarytos Kauno m.
18-ajame notarų biure. Pagal CPK 30 straipsnio 9 punktą, ieškiniai dėl sutarčių, kuriose nurodyta
įvykdymo vieta, gali būti pareiškiami pagal sutarties įvykdymo vietą.
2. Sprendžiant teismingumo klausimą yra reikšmingos ir kitos faktinės aplinkybės. Visų šios bylos
proceso dalyvių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Kauno mieste, nėra jokios būtinybės rinkti įrodymus
(duomenys neskelbtini), nes visi įrodymai yra pateikti, didesnė šių įrodymų dalis yra Kauno mieste, todėl
byla ekonomiškiau ir operatyviau būtų išnagrinėta Kauno apygardos teisme, būtų mažesnės bylos
nagrinėjimo sąnaudos. Byla buvo iškelta prieš vienerius metus, byloje yra įvykę parengiamieji posėdžiai,
todėl bylos perdavimas Klaipėdos apygardos teismui pažeidžia proceso koncentracijos ir operatyvumo
principus, įtvirtintus CPK 7 straipsnyje. Teismas turėtų imtis priemonių, kad būtų užkirstas kelias
procesui vilkinti ir taip būtų įgyvendinti proceso tikslai.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovė J. M. P. prašo Kauno apygardos teismo 2008 m. birželio 11
d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad ieškovai pareiškė ieškinį, kurio pagrindas yra daiktiniai teisiniai
santykiai. Ginčo nekilnojamasis turtas yra įregistruotas atsakovės vardu, jai priklauso nuosavybės teisė.
Teismui patenkinus ieškovų ieškinį, ginčo nekilnojamasis turtas pereitų ieškovams, todėl laikytina, kad
pareikštas ieškinys yra dėl daiktinių teisių ir jis pagal CPK 31 straipsnio 1 dalį turi būti nagrinėjamas
Klaipėdos apygardos teisme. Ieškovai nepagrįstai nurodo, kad ginčas yra kilęs iš prievolinių teisinių
santykių, kuriems išimtinio teismingumo taisyklė nėra taikoma. Ieškovai neprašo teismo įpareigoti
atsakovę įvykdyti preliminarosiomis pirkimo–pardavimo sutartimis prisiimtus įsipareigojimus, o prašo
teismo šias sutartis patvirtinti, tai yra pakeisti jų teisinį statusą ir pripažinti jas pagrindinėmis. Ieškinys,
kuris yra paduodamas pagal išimtinio teismingumo taisykles, negali būti pagal CPK 30 straipsnio ir 33
straipsnio 3 dalį paduodamas ieškovo pasirinkimu kitam teismui. Ieškovai taip pat nepagrįstai nurodė,
kad, bylą perdavus nagrinėti pagal teismingumą, bus pažeisti proceso operatyvumo ir ekonomiškumo
principai, nes atsakovė ketina kviesti liudytojus, kurie gyvena Neringoje, bei prašyti skirti ekspertizę
ginčo patalpų plotui nustatyti. Tuo atveju, jeigu teismas pažeistų teismingumo taisykles, tai būtų
pagrindas dėl proceso normų pažeidimo panaikinti teismo sprendimą (CPK 329 straipsnio 2 dalies 6
punktas) ir bylos nagrinėjimas užsitęstų.
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei
absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.,
338 str.). Teisėjų kolegija absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl
šios nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tikrina tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame
skunde nurodytus argumentus.
Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra tinkamo teisės kreiptis į teismą
įgyvendinimo sąlyga. CPK yra numatytos taisyklės, pagal kurias nustatoma konkretaus teismo
jurisdikcinė kompetencija. Jeigu priėmus ieškinį teisme paaiškėja, kad byla buvo priimta
pažeidžiant teismingumo taisykles, ši byla pagal CPK 34 straipsnio 4 dalį turi būti perduota
nagrinėti teismui, kuriam ji yra teisminga.
 Byloje nagrinėjamas ginčas, ar Kauno apygardos teismas pagrįstai perdavė Klaipėdos apygardos
teismui nagrinėti bylą dėl pirkimo-pardavimo sutarties, kuria buvo perleistas nekilnojamasis turtas,
esantis (duomenys neskelbtini), patvirtinimo. Ieškovai nesutinka su Kauno apygardos teismo išvada, kad
tokie ieškiniai teismingi nekilnojamojo daikto buvimo vietos teismui. Ginčas iš esmės yra dėl to, pagal
alternatyvaus (CPK 30 straipsnio 9 dalis) ar išimtinio (CPK 31 straipsnis) teismingumo taisykles
turi būti nustatoma vieno iš apygardos teismų kompetencija nagrinėti jau priimtą ieškinį.
Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant klausimą dėl tinkamos teismingumo taisyklės
taikymo būtina nustatyti ginčo objektą ir pobūdį. Iš teismui pareikšto ieškinio matyti, kad ieškovai
reikalauja teismo patvirtinti jų su atsakove sudarytas nekilnojamojo daikto preliminariąsias pirkimo–
pardavimo sutartis. Kolegija sutinka su atsakovės argumentais, kad ieškinys dėl preliminariųjų pirkimo-
pardavimo sutarčių patvirtinimo yra iš esmės ieškinys dėl nuosavybės teisių į minėtomis sutartimis
perleistą nekilnojamąjį turtą ar jo dalį ir šios kategorijos ieškiniams taikytinos išimtinio teismingumo
taisyklės (CPK 31 straipsnis). Išimtinio teismingumo atveju įstatymas įsakmiai įvardija teismą, kuris
turi nagrinėti bylą. Nagrinėjamu atveju bylą turi nagrinėti Klaipėdos apygardos teismas, kadangi
nekilnojamasis turtas, dėl kurio vyksta ginčas, yra (duomenys neskelbtini).
Apeliantai nurodo, kad bylos perdavimas nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui prieštarauja
CPK 7 straipsnyje įtvirtintiems proceso koncentracijos ir operatyvumo principams. Kolegija
pažymi, kad ieškovų nurodyti argumentai nesudaro pagrindo nukrypti nuo įstatyme įtvirtintos
išimtinio teismingumo taisyklės, nes CPK 31 straipsnyje yra aiškiai nurodyta, kokiais atvejais yra
taikoma išimtinio teisingumo taisyklė ir kada nuo jos galima nukrypti. Ieškovų nurodytos
aplinkybės nesudaro pagrindo nesilaikyti CPK 31 straipsnyje numatytos išimtinio teismingumo
taisyklės. Kolegija taip pat pastebi, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 6 punktą išimtinio
teismingumo taisyklės pažeidimas yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovų pareikštas ieškinys yra
teismingas Klaipėdos apygardos teismui, todėl Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis CPK 34
straipsnio 2 dalies 4 punktu, pagrįstai šį ieškinį 2008 m. birželio 11 d. nutartimi perdavė pagal
teismingumą Klaipėdos apygardos teismui.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337
straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2008 m. birželio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėjai: Marytė Mitkuvienė, Donatas Šernas, Vigintas Višinskis.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. balandžio 27 d.Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Janinos Januškienės ir Teodoros Staugaitienės
(pranešėja),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto
savivaldybės biudžetinės įstaigos „Biudžetinių įstaigų buhalterinė apskaita“ kasacinį skundądėl
Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 22 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje
pagal ieškovo VSDFV Anykščių skyriaus ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinei
įstaigai „Biudžetinių įstaigų buhalterinė apskaita“ dėl žalos atlyginimo; trečiasis asmuo,
nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, – Vilniaus miesto savivaldybė.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
 Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV, Fondas) Anykščių
skyrius reiškia ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinei įstaigai „Biudžetinių įstaigų
buhalterinė apskaita“ ir prašo atlyginti 4737,13 Lt žalos, padarytos valstybinio socialinio draudimo fondo
biudžetui; ieškinyje nurodoma, kad atsakovas 1996 m. birželio 25 d. pažymoje Nr. 97 pateikė neteisingus
duomenis apie L. N. draudžiamąsias pajamas; jai apskaičiuota ir nuo 1996 m. gegužės 30 d. iki 2005 m.
rugsėjo 30 d. išmokėta didesnė, negu pagal darbo užmokestį priklausytų, invalidumo pensija, permokėta
4737,13 Lt.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė
Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas 2006 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi perdavė bylą
nagrinėti Vilniaus miesto 3–iajam apylinkės teismui. Teismas nustatė, kad byla Vilniaus miesto 1–ajame
apylinkės teisme buvo priimta, pažeidžiant teismingumo taisykles (CPK 34 straipsnio 2 dalies 4 punktas);
juridiniam asmeniui ieškinys pareiškiamas CPK 29 straipsnyje nustatyta tvarka, t. y. teismui pagal
atsakovo buveinę, nurodytą juridinių asmenų registre. Šiuo atveju atsakovo buveinė Vilniuje, Vilniaus g.
39/6, yra Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo veiklos teritorijoje. Teismas taip pat sprendė, kad ginčo
šalių susiklostę santykiai nėra viešosios teisės reglamentavimo dalykas, pagal Lietuvos Respublikos
administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija; Žin.,
2000, Nr. 85-2566, toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą byla neperduotina nagrinėti
administraciniam teismui; atsakovo prievolė atlyginti žalą nesiejama su jo veiksmų administravimo
srityje teisėtumo įvertinimu, bet kildinama iš neteisingai nurodytų duomenų ieškovui pateiktame
dokumente.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal
atsakovo atskirąjį skundą, 2006 m. lapkričio 28 d. nutartimi Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2006
m. rugpjūčio 22 d. nutartį paliko nepakeistą. Kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas
teisingai išsprendė bylos rūšinio teismingumo klausimą, tinkamai taikė CPK 29 straipsnyje įtvirtintą
bendrojo teritorinio teismingumo taisyklę ir pagrįstai perdavė bylą Vilniaus miesto 3–iajam apylinkės
teismui. Kolegija pripažino nepagrįstais atskirojo skundo argumentus, kad byloje ginčas kilo dėl viešąjį
administravimą vykdančio subjekto veiksmais padarytos žalos. Kolegija argumentavo, kad bendrąja
prasme valstybinis socialinis draudimas yra viešojo administravimo sritis; Fondo valdyba ar jos skyrius
gali pareikšti ieškinį žalai, atsiradusiai jiems vykdant viešojo administravimo funkcijas, atlyginti, tačiau
šiuo atveju prašoma atlyginti žalą, atsiradusią dėl atsakovo pateiktų neteisingų duomenų, kurių pagrindu
neteisėtai permokėtos valstybinio socialinio draudimo fondo išmokos. Kolegija nurodė, kad byla
nagrinėtina bendrosios kompetencijos teisme, nes ginčas kyla iš civilinio teisinio santykio; šiuo atveju jo
pobūdžiui nustatyti neturi įtakos duomenis pateikusio subjekto statusas, t. y. ar tai yra viešojo
administravimo subjektas, ar privatus asmuo. Kolegija taip pat sprendė, kad kilęs ginčas neatitinka ABTĮ
15 straipsnio 1 dalies 3 ar 8 punktuose nustatytų kategorijų ginčų, kurie pagal įstatymo įtvirtintas bylų
rūšinio teismingumo taisykles priskirtini nagrinėti administraciniam teismui.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas prašo pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutartis
panaikinti, perduoti bylą specialiajai teisėjų kolegijai teismingumo klausimui byloje išspręsti. Kasacinis
skundas grindžiamas šiais argumentais:
Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad šalių susiklostę santykiai yra civiliniai teisiniai,
nepagrįsta teisės normomis, todėl neatitinka CPK 331 straipsnio 4 dalies 4 punkte nutarties turiniui
nustatytų reikalavimų; tokia nutartis taip pat negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta (CPK 263 straipsnio 1
dalis). Teismo argumentai, kad šalių ginčas laikytinas civiliniu, bet ne administraciniu, prieštarauja ABTĮ
2 straipsnio 1, 4, 16, 17 punktuose, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d.
nutarimu Nr. 1156 patvirtintų Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų
(Vyriausybės 2005 m. liepos 1 d. nutarimo Nr. 754 redakcija; Žin., 2005, Nr. 83–3066, toliau – ir
Nuostatų) 30 punkte nustatytam reglamentavimui. Pripažintina, kad atsakovas, išduodamas 1996 m.
birželio 25 d. pažymą Nr. 97, vykdė teisės aktų jam nustatytą vykdomąją veiklą, t. y. viešąjį
administravimą (ABTĮ 2 straipsnio 1 punktas); vykdydamas šią veiklą, atsakovas, kaip viešojo
administravimo subjektas, įgyvendino vykdomosios valdžios atskirą funkciją (ABTĮ 2 straipsnio 4
punktas). ABTĮ 2 straipsnio 16 punkte nustatyta, kad administraciniai teisiniai santykiai atsiranda,
vykdant viešąjį administravimą; konfliktai, kilę tarp nepavaldžių vienas kitam viešojo administravimo
subjektų, yra administraciniai ginčai (ABTĮ 2 straipsnio 17 punktas). Kolegija taip pat nukrypo nuo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, kad civiliniai teisiniai
santykiai atskiras valdžios funkcijas įgyvendinančiam subjektui atsiranda vykdant ūkinę komercinę
veiklą, bet ne viešąjį administravimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2000 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje P. M. prieš J. A., Marijampolės apskrities
viršininko administraciją ir kt., bylos Nr. 3K-37-989/2000; Teismų praktika 14, p. 226). Teismas,
atsisakęs tenkinti atsakovo prašymą perduoti bylą nagrinėti administraciniam teismui, netinkamai aiškino
ir taikė ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 10 punktų nuostatas, kuriose reglamentuotos bylų kategorijos,
priskirtinos administracinių teismų kompetencijai. Esant tokioms aplinkybėms, klausimas dėl bylos
priskyrimo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui turėjo būti sprendžiamas ABTĮ 21
straipsnyje nustatyta tvarka, tačiau apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepaisė nurodyto įstatymo
normoje nustatyto reikalavimo. Teismai pažeidė rūšinio teismingumo taisykles, tai yra absoliutus
sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 6 punktas).
Atsiliepimo į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka nepateikta.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinis teismas patikrina apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu (CPK 353
straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje kasacijos dalykas yra bylų priskyrimo bendrosios kompetencijos
ir administraciniam teismams teisės klausimai.
Lietuvos Respublikoje veikia bendrosios kompetencijos teismai ir specialiosios kompetencijos
– administraciniai – teismai. Teismų procesinę veiklą reglamentuoja civilinio, baudžiamojo ar
administracinio proceso normos. Bylų paskirstymą pagal rūšinį požymį bendrosios kompetencijos
ir administraciniams teismams nustato rūšinio teismingumo taisyklės. CPK 1 straipsnyje nustatyta,
kokias bylas nagrinėja bendrosios kompetencijos teismai civilinio proceso tvarka. Bendrosios
kompetencijos ir administracinio teismo ginčus dėl teismingumo išsprendžia specialioji teisėjų
kolegija, sudaryta CPK 36 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka; ši
teisėjų kolegija formuoja bylų paskirstymo pagal rūšinį požymį tarp bendrosios kompetencijos ir
administracinio teismo praktiką.
Ieškovas VSDFV Anykščių skyrius pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatyme (2004 m.
lapkričio 4 d. įstatymo Nr. IX–2535 redakcija; Žin., 2004, Nr. 171–6295), Valstybinių socialinio
draudimo pensijų įstatyme (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X–209 redakcija; Žin., 2005, Nr. 71–
2555) nustatytus įgaliojimus yra teritorinis valstybinio administravimo subjektas, kuris, vykdydamas jam
teisės aktų pavestas funkcijas, vykdo viešojo administravimo veiklą (ABTĮ 2 straipsnio 1, 8 dalys).
Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 31 straipsnyje nustatyta, kad teritoriniai skyriai moka pensijas,
pašalpas ar kitas išmokas ir tvarko jų apskaitą, priverstine tvarka išieško iš draudėjų lėšas, jų išmokėtas iš
Fondo pažeidžiant nustatytą tvarką, taip pat įstatymo nustatyta tvarka išieško dėl gavėjų kaltės
permokėtas pensijų, pašalpų ar kitų išmokų sumas ir kt. Specialiosios teisėjų kolegijos rūšinio
teismingumo klausimams spręsti praktikoje yra įtvirtinta, kad teisiniai santykiai, susiklostantys dėl
pensijos dydžio, pensijos asmenims išmokėjimo ir pan., yra viešosios, bet ne privatinės teisės
reglamentavimo dalykas, todėl ginčai, kylantys iš šių santykių, yra teismingi administraciniam
teismui (pavyzdžiui, specialiosios teisėjų kolegijos 2004 m. gegužės 31 d. nutartis, priimta byloje
pagal ieškovo J. K. ieškinį atsakovui VSDFV dėl įpareigojimo perskaičiuoti paskirtą pensiją, ir kt.).
Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Anykščių skyrius pareiškė ieškinį atsakovui
Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinei įstaigai „Biudžetinių įstaigų buhalterinė apskaita“, prašė priteisti
4737,13 Lt žalai atlyginti. Šalių ginčas kilo dėl to, kad atsakovas pateikė pažymą, kurioje, ieškovo
teigimu, nurodė neteisingus duomenis apie apdrausto asmens L. N. draudžiamąsias pajamas, todėl jai
apskaičiuota per didelė invalidumo pensija, iš valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto neteisėtai
permokėta 4737,13 Lt. Atsakovas kasaciniame skunde teigia, kad jis išdavė pažymą, vykdydamas
Nuostatų 30 punkte nustatytus reikalavimus, t. y. vykdė teisės aktų nustatytą veiklą valstybinio socialinio
draudimo pensijų skyrimui ir mokėjimui įgyvendinti – viešąjį administravimą (ABTĮ 2 straipsnio 1
punktas); vykdydamas šią veiklą, jis įgyvendino atskirą vykdomosios valdžios funkciją kaip viešojo
administravimo subjektas (ABTĮ 2 straipsnio 4 punktas). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į specialiosios
teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos teismo ir administracinio
teismo spręsti šiuo klausimu suformuotą praktiką, šiuos kasacinio skundo argumentus pripažįsta
pagrįstais. Specialioji teisėjų kolegija 2006 m. gruodžio 19 d. išnagrinėjo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos prašymą išspręsti ginčo pagal ieškovo VSDFV Varėnos skyriaus
ieškinį atsakovui UAB „Merkys“ dėl žalos, kuri atsirado permokėjus pensijas bendrovės darbuotojams
dėl to, kad atsakovas pateikė neteisingus duomenis apie jų draudžiamąsias pajamas, atlyginimo, rūšinio
teismingumo klausimą. Priimtoje nutartyje specialioji teisėjų kolegija nurodė, kad pagal Valstybinio
socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalį juridiniai arba fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės Fondo
administravimo įstaigos neteisėtai išmokėjo apdraustiems asmenims tam tikras išmokas arba kurių
neteisėtais (kaltais) veiksmais buvo padaryta kitokia turtinė žala Fondui, privalo tą žalą atlyginti įstatymo
nustatyta tvarka. Specialioji teisėjų kolegija vertino, kad dokumentų, pagal kuriuos apdraustiems
asmenims nustatomos ir išmokamos socialinio draudimo išmokos, pateikimas viešojo
administravimo subjektui yra viešojo administravimo dalykas, santykių dėl VSDFV biudžetui
padarytos žalos, pateikus neteisingus duomenis apie asmenų draudžiamąsias pajamas, teisinė
prigimtis nesikeičia – jie išlieka viešosios teisės reglamentavimo dalykas, todėl ginčą dėl permokėtų
pensijų sumų išieškojimo pripažino nagrinėtinu administraciniame teisme (ABTĮ 3 straipsnio 1
dalis).
Teisėjų kolegija, nagrinėdama atsakovo kasacinį skundą dėl rūšinio teismingumo taisyklių
pažeidimo, sprendžia, kad, esant suformuotai specialiosios teisėjų kolegijos praktikai dėl nurodytos
kategorijos ginčų rūšinio teismingumo, netikslinga kreiptis į šią kolegiją nagrinėjamos bylos
teismingumui nustatyti, kaip to prašoma kasaciniame skunde (CPK 36 straipsnio 2 dalis). Tapatus
ginčo subjektų teisinis statusas viešojo administravimo santykiuose ir ta pati ginčo dėl žalos
valstybinio socialinio draudimo fondui prigimtis yra pagrindas išvadai, kad šis ginčas nagrinėtinas
ne bendrosios kompetencijos, bet administraciniame teisme (ABTĮ 3 straipsnio 1 dalis). Tokia
išvada dėl bylos teismingumo suponuoja atitinkamą skundžiamų nutarčių teisėtumo vertinimą bei
procesinius padarinius.
Teismas, priimdamas ieškinį, privalo ex officio išsiaiškinti teisės kreiptis į teismą prielaidas ir
įstatymų nustatytas jos tinkamo įgyvendinimo sąlygas. Ieškinio priėmimą bendrosios kompetencijos
teisme reglamentuoja CPK 137 straipsnio normos. Teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu ieškinys
nenagrinėtinas teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Šiuo pagrindu būtina pareiškimą
atsisakyti priimti, kai jis pagal CPK 1, 22 straipsnius nepriskirtinas nagrinėti civilinio proceso
tvarka. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos
Anykščių skyriaus ieškinio pareiškimą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinei įstaigai
„Biudžetinių įstaigų buhalterinė apskaita“, pažeidė CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto normą ir
iškėlė civilinę bylą dėl ginčo, nenagrinėtino bendrosios kompetencijos teisme.
CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu
ieškinys neteismingas tam teismui. Remiantis šiuo pagrindu ieškinį atsisakoma priimti, kai byla
priskirtina bendrosios kompetencijos teismui nagrinėti civilinio proceso tvarka, tačiau pareiškimas
paduotas nesilaikant CPK nustatytų rūšinio ar teritorinio teismingumo taisyklių, pagal kurias nustatomas
konkretus pirmosios instancijos teismas, kuriam byla yra teisminga. Teismas priimtą nagrinėti jam
neteismingą civilinę bylą turi pagal CPK nustatytas teismingumo taisykles perduoti nagrinėti kitam
bendrosios kompetencijos teismui (CPK 34 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Nagrinėjamu atveju
procesinė padėtis neatitiko CPK 34 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytų sąlygų, nes pirmosios
instancijos teismas, nepagrįstai priėmęs nurodytą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos
Anykščių skyriaus ieškinio pareiškimą, neteisėtai iškėlė bendrosios kompetencijos teismuose
nenagrinėtiną civilinę bylą; šios bylos perdavimas kitam bendrosios kompetencijos pirmosios instancijos
teismui pripažintinas neteisėtu. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė procesinės
teisės normas, todėl nepagrįstai paliko nepakeistą skundžiamą pirmosios instancijos teismo 2006 m.
rugpjūčio 22 d. nutartį perduoti bylą nagrinėti kitam bendrosios kompetencijos teismui.
Rūšinio teismingumo taisyklės pažeidimas yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo
pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 6 punktas). Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai,
pripažinę, kad byla pagal ieškovo VSDFV Anykščių skyriaus ieškinį atsakovui Vilniaus miesto
savivaldybės biudžetinei įstaigai „Biudžetinių įstaigų buhalterinė apskaita“ dėl žalos atlyginimo
nagrinėtina bendrosios kompetencijos teisme, pažeidė įstatymų reikalavimus dėl rūšinio teismingumo,
todėl teismų nutartys naikintinos nurodytu pagrindu.
CPK normose nenumatyta bendrosios kompetencijos teismui teisės iškeltos, bet nagrinėti
civilinio proceso tvarka nepriskirtos, bylos perduoti nagrinėti administraciniam teismui; CPK 34
straipsnyje reglamentuojamas teismo priimtos savo žinion bylos perdavimas kitam bendrosios
kompetencijos teismui, todėl šio straipsnio 2 dalies 4 punkto norma dėl civilinės bylos perdavimo
pagal teismingumą kitam teismui nagrinėti tokiais atvejais netaikytina. Tuo atveju, kai bendrosios
kompetencijos teismas negali pats išspręsti bylos iš esmės ir neturi teisės bylą perduoti nagrinėti
administraciniam teismui, pagal CPK nustatytą reglamentavimą jis turi teisę tik bylą užbaigti be
teismo sprendimo. Toks bylos užbaigimas neturi užkirsti kelio suinteresuotam asmeniui,
nepažeidžiant ABTĮ nustatytos tvarkos ir sąlygų, pareikšti tapatų reikalavimą administraciniame
teisme. Remiantis CPK 293 straipsnio 1 punktu, ši civilinė byla turi būti nutraukta kaip nenagrinėtina
bendrosios kompetencijos teisme.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 87 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 359 straipsnio 1 dalies 6 punktu ir 5 dalimi, 362 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 22 d. nutartį ir Vilniaus apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 28 d. nutartį panaikinti ir bylą pagal
ieškovo VSDFV Anykščių skyriaus ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinei įstaigai
„Biudžetinių įstaigų buhalterinė apskaita“ dėl žalos atlyginimo nutraukti.
Grąžinti Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinei įstaigai „Biudžetinių įstaigų buhalterinė
apskaita“ , įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinė Vilniuje, Vilniaus g. 39/6, už kasacinį skundą
2007 m. sausio 3 d. mokėjimo nurodymu Nr. 39 SEB Vilniaus banke sumokėtą 100 (vieną šimtą litų) Lt
žyminį mokestį.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo
dienos.
Teisėjai: Janina Stripeikienė, Janina Januškienė, Teodora Staugaitienė.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. birželio 20 d.Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Virgilijaus Grabinsko ir Egidijaus Laužiko
(pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo G. P. kasacinį
skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 23 d.
nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. M. ieškinį atsakovui G. P. dėl santuokoje įgyto
turto padalijimo, nepilnamečio vaiko išlaikymo dydžio pakeitimo; trečiasis asmuo – Vilniaus rajono
savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnyba.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismo 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimu iš atsakovo priteistas
išlaikymas jo ir ieškovės nepilnamečiam vaikui. Vilniaus rajono apylinkės teismo 1997 m. vasario 19 d.
sprendimu šalių santuoka nutraukta, 1997 m. lapkričio 21 d. įregistruota šalių ištuoka. Ieškovės
gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), o atsakovo – (duomenys neskelbtini). Šalys santuokoje įgijo
vieno kambario butą (duomenys neskelbtini), kuris šiuo metu nepadalytas. Norėdama atsidalyti
santuokoje įgytą turtą, ieškovė kreipėsi į ištuokos bylą nagrinėjusį Vilniaus rajono apylinkės teismą ir
prašė padalyti santuokoje su atsakovu įgytą turtą – nurodytą butą – ir pakeisti Vilniaus rajono apylinkės
teismo 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1419/96 priteistą išlaikymo
nepilnamečiam sūnui M. G., gim. (duomenys neskelbtini), dydį, priteisiant išlaikymą periodinėmis
išmokomis po 600 Lt kas mėnesį iki sūnaus pilnametystės. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2007 m.
lapkričio 5 d. nutartimi civilinėje byloje 2-3252-341/2007 atsisakė priimti ieškinį ir pasiūlė ieškovei
kreiptis į Vilniaus miesto 2–ąjį apylinkės teismą pagal teismingumą. Šis teismas 2007 m. lapkričio 22 d.
nutartimi civilinėje byloje 2-10825-545/2007 taip pat atsisakė priimti ieškovės ieškinį, motyvuodamas
tuo, kad ieškinys teismingas Vilniaus rajono apylinkės teismui. Ieškovė antrą kartą su ieškiniu kreipėsi į
Vilniaus rajono apylinkės teismą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2007 m. gruodžio 5 d. nutartimi antrą kartą atsisakė priimti
ieškinį. Teismas dar kartą pasiūlė ieškovei pateikti ieškinį Vilniaus miesto 2– ajam apylinkės teismui.
Teismas, nurodė, kad ieškinio reikalavimas yra padalyti santuokinį turtą. Teismas pabrėžė, kad kai,
nutraukus santuoką, nagrinėjami turto padalijimo reikalavimai, taikomos išimtinio teismingumo taisyklės.
Teismas taip pat nurodė, kad jeigu vienas iš ieškovo reikalavimų turi būti pareiškiamas pagal išimtinio
teismingumo taisykles, tai ieškinys paduodamas pagal išimtinio teismingumo taisykles, todėl ir ieškinio
reikalavimas dėl išlaikymo dydžio pakeitimo turi būti nagrinėjamas pagal išimtinio teismingumo taisykles
(CPK 33 straipsnio 3 dalis).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. vasario 23 d. nutartimi
patenkino ieškovės atskirąjį skundą, panaikino Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 5 d.
nutartį, priėmė ieškovės ieškinį ir perdavė bylą Vilniaus rajono apylinkės teismui nagrinėti iš esmės.
Kolegija šalių ginčą pripažino šeimos byla, todėl nurodė, kad dalytinas turtas Vilniuje, bet ieškinys dėl
Vilniuje esančio ir santuokos metu įgyto turto padalijimo negali būti nagrinėjamas pagal šio turto buvimo
vietą, nes šeimos bylos priskirtos nagrinėti pagal CPK 29–30 straipsniuose nustatytas teismingumo
taisykles (CPK 31 straipsnio 1 dalis). Teismas nurodė, kad ieškovės reikalavimai kildinami iš šeimos
teisinių santykių, todėl teismingumui neturi įtakos aplinkybė, kad šalys yra išsituokusios. Teismas taip pat
nurodė, kad šiuo atveju teismams net tris kartus atsisakius priimti ieškovės ieškinį pažeisti proceso
koncentruotumo ir ekonomiškumo principai ir CPK 36 straipsnis.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 23 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007 m.
gruodžio 5 d. nutartį. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino CPK 31 straipsnio 1 dalį, nes nepagrįstai
taikė išimtinio teismingumo taisyklės išimtį, t. y. ieškovės ieškinį dėl santuokoje įgyto turto padalijimo,
išlaikymo nepilnamečiam vaikui dydžio pakeitimo pripažino teismingu ištuokos bylą anksčiau
nagrinėjusiam teismui. Vilniaus rajono apylinkės teismas 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimu nutraukė
ginčo šalių santuoką, todėl kasatorius mano, kad dabar pateiktas ieškinys dėl nekilnojamojo turto
padalijimo teismingas turto buvimo vietos teismui. Kasatorius nurodo, kad tokį teiginį patvirtina ir
kasacinio teismo praktika, nuo kurios nukrypo Vilniaus apygardos teismas skundžiamoje nutartyje
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. birželio 11 d. nutartis
civilinėje byloje K. D. v. A. D., byla Nr. 3K-3-677/2001).
2. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškinio
reikalavimas dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui dydžio pakeitimo taip pat turi būti nagrinėjamas pagal
išimtinio teismingumo taisykles. Šį teiginį kasatorius grindžia CPK 33 straipsnio 3 dalyje nustatyta
taisykle, kad jeigu vienas iš ieškovo reikalavimų turi būti pareiškiamas pagal išimtinio teismingumo
taisykles, tai ieškinys paduodamas pagal išimtinio teismingumo taisykles.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasatorius skundžia teismo nutartį, kuria priimtas ieškovės ieškinys ir pagal CPK 29, 30
straipsniuose nustatytą teismingumą byla perduota nagrinėti Vilniaus rajono apylinkės teismui. Šiuo
atveju kasacinio nagrinėjamo dalykas yra tik vienas klausimas – ar apeliacinės instancijos teismas
teisingai aiškino ir taikė teismingumą reglamentuojančias proceso teisės normas (CPK 29–31 straipsnius).
Pagal Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalį valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos
Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas. Teisminės valdžios paskirtis – įgyvendinti teisingumą. Vykdydamas
teisingumą, teismas, kaip valdžios institucija, priima teisingumo aktą remdamasis specialiomis
procedūrinėmis taisyklėmis. Viena jų yra vadovavimasis teisminės gynybos prieinamumo ir
universalumo principu. Šis principas nustatytas 1948 m. gruodžio 10 d. JT Generalinės Asamblėjos
priimtos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 8 straipsnyje, 1950 m. lapkričio 4 d. Žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30
straipsnio 1 dalyje ir reiškia teisę kreiptis į teismą, t. y. teisę į ieškinį, kuri procesiniu teisiniu atžvilgiu
suprantama kaip teisė pareikšti ieškinį (CPK 5 straipsnis). Tam, kad būtų įgyvendintas nurodytas
principas, teisminė gynyba turi būti efektyvi. Ji yra tuo veiksmingesnė, kuo greičiau išnagrinėjama
byla ir kuo skubiau įvykdomas sprendimas, t. y. įgyvendinamas proceso koncentracijos ir
ekonomiškumo principas (CPK 7 straipsnis). Dėl to ginčai dėl teismingumo tarp teismų neleidžiami.
Priešingu atveju būtų vilkinamas bylos nagrinėjimas, teismo sprendimo, kaip teisingumo akto, priėmimas
ir taip pažeidžiama konstitucinė asmens teisė į tai, kad pagal įstatymą sudarytas nepriklausomas ir
nešališkas teismas per kiek įmanoma trumpesnį laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų
jo bylą (CPK 36 straipsnis; Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d. nutarimas). Be to, tam tikrų teisinių
santykių ypatumai negali paneigti asmens konstitucinės teisės kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių ar
laisvių gynimo.
Viena iš teisės kreiptis į teismą (teisės pareikšti ieškinį) įgyvendinimo sąlygų yra bylos
teismingumas teismui, į kurį kreipiamasi (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Pagal CPK 31
straipsnio 1 dalį ieškiniai dėl daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą, dėl naudojimosi nekilnojamuoju
daiktu, išskyrus pareiškimus dėl sutuoktinių turto padalijimo santuokos nutraukimo bylose, dėl
arešto nekilnojamajam daiktui panaikinimo teismingi nekilnojamojo daikto ar pagrindinės jo
dalies buvimo vietos teismui (lot. forum rei sitae). Tai yra išimtinis teismingumas, nes įstatyme
įsakmiai nustatytas teismas, kuriame turi būti nagrinėjama byla. Apeliacinės instancijos teismas
pripažino, kad šalių ginčas dėl santuokoje įgyto turto padalijimo ir išlaikymo nepilnamečiam vaikui
pakeitimo kilo iš šeimos teisinių santykių, o tai, kad šalys išsituokusios, neturi įtakos tokio ginčo
teismingumui. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismas apskųstoje nutartyje
netinkamai aiškino išimtinio teismingumo taisykles. Ieškovė ieškinyje prašo padalyti santuokoje įgytą
turtą – kasatoriui nuosavybės teise priteisti butą, jai priteisti kompensaciją už 1/2 dalį buto. Tokio ieškinio
reikalavimo esmė – vietoje esančios bendrosios jungtinės nuosavybės pripažinti butą asmenine atsakovo
nuosavybe. Šioje byloje esminę reikšmę turi tai, kad šalių santuoka nutraukta anksčiau ir dabar
sprendžiamas tik buto nuosavybės formos klausimas, nes tokiu atveju nėra esminio reikalavimo
(reikalavimo nutraukti santuoką), kuris lemia kitų sudėtinių ieškinio reikalavimų teismingumą. Kasacinis
teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio reikalavimas pakeisti nekilnojamojo daikto nuosavybės formą
yra ieškinys dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ir toks reikalavimas turi būti nagrinėjamas
pagal išimtinio teismingumo taisykles, t. y. tokie ginčai teismingi nekilnojamojo daikto ar
pagrindinės jo dalies buvimo vietos teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2001 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje K. D. v. A. D., byla Nr. 3K-3-
677/2001). Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą dėl kito ieškovės
reikalavimo pakeisti išlaikymo nepilnamečiam vaikui dydį teismingumo. Šioje byloje vienas iš
ieškovės reikalavimų turi būti pareiškiamas pagal išimtinio teismingumo taisyklę, todėl,
vadovaujantis CPK 33 straipsnio 3 dalimi, visas ieškinys turi būti paduodamas pagal išimtinio
teismingumo taisykles ir yra teismingas prašomo padalyti nekilnojamojo daikto buvimo vietos
teismui, t. y. Vilniaus miesto 2– ajam apylinkės teismui. Taip pat pažymėtina, kad, priimdamas
ieškovės ieškinį, Vilniaus apygardos teismas pažeidė CPK 137 straipsnį, nes civilinės bylos
iškėlimas, kaip civilinio proceso stadija, kurioje inter alia sprendžiamas ieškinio priėmimo
klausimas, galimas tik pirmosios instancijos teisme (CPK 135– 139 straipsniai).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, perduodamas bylą nagrinėti
Vilniaus rajono apylinkės teismui, pažeidė išimtinio teismingumo taisykles ir netinkamai aiškino bei taikė
CPK 31 straipsnio 1 dalį, 33 straipsnio 3 dalį. Taip pat šioje byloje nesilaikyta teisminės gynybos
prieinamumo ir universalumo principo, neįgyvendintas proceso koncentracijos ir ekonomiškumo
principas (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Konstitucijos 30
straipsnis, CPK 5, 7 straipsniai). Dėl to Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2008 m. sausio 23 d. nutartis naikintina ir byla perduotina nagrinėti Vilniaus miesto 2– ajam
apylinkės teismui nuo civilinės bylos iškėlimo stadijos.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,vadovaudamasi
CPK 31 straipsnio 1 dalimi, 33 straipsnio 3 dalimi 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 straipsniu, 362
straipsniu,
 nutaria:
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 23 d. nutarties
dalį, kuria byla perduota nagrinėti Vilniaus rajono apylinkės teismui, panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti
Vilniaus miesto 2– ajam apylinkės teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo
dienos.
Teisėjai: Janina Stripeikienė, Virgilijus Grabinskas, Egidijus Laužikas.

PROCESINIAI TEISINIAI SANTYKIAI

Klausimai:
15. Civiliniai procesiniai teisiniai santykiai ir jų subjektai.
16. Civilinis procesinis  teisnumas ir veiksnumas.
17. Teismas - privalomas procesinių teisinių santykių dalyvis.
18. Teismo vaidmuo civiliniame procese (aktyvus ar neutralus).
19. Teismo sudėtis
20. Tvarka, kuria teismas sprendžia klausimus.
21. Teisėjo ir kitų proceso dalyvių nušalinimas. Pagrindai teisėjui nušalinti. Pagrindai
ekspertui, vertėjui, teismo posėdžio sekretoriui nušalinti. Pareiškimai dėl nušalinimų.
Pareikšto nušalinimo išsprendimo tvarka. Pareiškimo dėl nušalinimo patenkinimo
pasekmės. Neleistinumas teisėjui pakartotinai dalyvauti nagrinėjant bylas.

Šaltiniai:
7. V.Mikelėnas. Civilinis procesas. I dalis. Vilnius 1997 m. 117p.-162p.
8. E.Laužikas, V.Mikelėnas, V.Nekrošius Civilinio proceso teisė, I tomas, Justitia, Vilnius 2003,
221-227p., 252-259p.
9.

Skaitiniai:
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. gegužės 29 d.Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Janinos Januškienės ir Algio Norkūno (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės M. K. kasacinį
skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo ir Kauno apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje
byloje pagal ieškovų M. K. ir E. K. ieškinį atsakovams G. N. ir A. N. dėl turtinės žalos atlyginimo;
trečiasis asmuo – UAB „IF draudimas“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė : I. Ginčo esmė
Šalys gyvena daugiabučiame name, atsakovų butas yra virš ieškovų buto. Ieškovai nurodo, kad jų
butas buvo užlietas tris kartus (2003 m. gruodžio mėnesį, 2006 m. vasario ir rugsėjo mėnesiais), dėl to
jiems padaryta turtinė žala. Ieškovai teigia, kad butas užlietas dėl atsakovų neteisėtų veiksmų – netinkamo
naudojimosi savo turtu (dušo kabina, vandentiekio ir nuotekų sistemomis). Atsakovai 2003 m.
rekonstravo butą ir netinkamai įrengė dušo kabiną – ji sumontuota tiesiai ant patalpos grindų, padėklo
vandeniui surinkti neįrengta, vandens surinktuvas (trapas) įrengtas grindyse. Žalos padarymo faktą
patvirtina Centro butų ūkio tarnybos 2006 m. vasario 13 d. aktas Nr. 12-3-16, UAB „Žaidas” 2006 m.
rugsėjo 27 d. apžiūros aktas, nuotraukos. Už žalą, padarytą pirmu buto užliejimu, atsakovai su ieškovais
atsiskaitė. Tačiau jie atsisako atlyginti žalą, padarytą kitais buto užliejimais. Padarytos žalos dydį ieškovai
įvertina būsimo buto remonto išlaidų sąmata, t. y. 8258,53 Lt.
Ieškovai prašo priteisti iš atsakovų solidariai 8258,53 Lt žalos (nuostolių) atlyginimą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nurodė, kad šalys pripažįsta, jog atsakovas 2003 m. gruodžio mėnesį atlikdamas savo buto
rekonstravimo darbus užliejo ieškovų butą. Už padarytą žalą jis atsiskaitė, sumokėdamas ieškovei 500 Lt.
Ieškovė teigia, kad buto užliejimai kartojosi ir toliau, šią aplinkybę ji grindžia pateiktais aktais. Tačiau
2003 m. lapkričio-gruodžio mėnesiais SĮ „Avarinė tarnyba“ nebuvo kviesta, surašant 2006 m. vasario 13
d. aktą atsakovas nedalyvavo, nebuvo ir galimybės nustatyti, ar tinkamai įrengta hidroizoliacija. Dėl to
teismas sprendė, kad neįrodyta, jog buto užliejimai yra nuolatiniai ir kyla būtent dėl atsakovų kaltų
veiksmų. Be to, aktas buvo surašytas 2006 m. vasario 13 d., o apžiūros aktas surašytas 2006 m. rugsėjo 27
d. taip pat nedalyvaujant atsakovui. Nepateikta ir neginčijamų rašytinių įrodymų, kad UAB „Žaidas“ turi
teisę apžiūrėti butą ir įvertinti apgadinimus, konstatuojant jų kilimo pobūdį. Ieškovė nurodo, kad jai
padaryta 8258,53 Lt žala, ir tai įrodinėja pateiktais apskaičiavimais, reikalingais buto remonto darbams
atlikti. Tačiau iš pateiktų apskaičiavimų visiškai neaišku, kada bus atliekamas buto remontas, ar iš tiesų
visos priemonės reikalingos darbams atlikti būtent po užliejimo, neįvardijama ir apskaičiavimų atlikimo
data, be to, ieškovė teismo posėdžio metu pripažino, kad atlieka buto remonto darbus. Teismas ieškinį
atmetė tuo pagrindu, kad ieškovė paaiškinimais bei pateiktais rašytiniais įrodymais neįrodė, jog nuostoliai
atsirado dėl atsakovų kaltės.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės M. K.
apeliacinį skundą, 2007 m. lapkričio 22 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko
nepakeistą.
Teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovai atsakovų civilinę atsakomybę kildina iš delikto. Deliktinės
civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindai suformuluoti CK 6.263 straipsnyje. Jame įtvirtinta kiekvieno
asmens pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos.
Civilinė atsakomybė yra galima tik esant visoms būtinosioms jos sąlygoms: neteisėtiems veiksmams,
žalai (nuostoliams), priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (nuostolių) bei privalančio
atsakyti subjekto kaltei. Pagal CK 6.248 straipsnio 1 dalį skolininko kaltė yra preziumuojama, tačiau kitas
sąlygas – neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, taip pat žalos padarymo
faktą ir jos dydį – turi įrodyti ieškovas, jos nėra preziumuojamos. Ieškovai neįrodė, kad žala (sudrėkimai
lubose) atsirado dėl atsakovų neteisėtų veiksmų, kad atsakovai pažeidė CK 4.37 straipsnyje įtvirtintą
pareigą naudoti turtą ir juo disponuoti taip, kad nepažeistų kitų asmenų teisių bei teisėtų interesų. Ieškovai
nenurodė konkretaus atsakovų nerūpestingumo ar aplaidaus naudojimosi turtu, taip pat nepateikė
neginčijamų įrodymų, jog ieškovės butas buvo užlietas esant gedimams vandens tiekimo sistemose,
kuriomis naudojasi atsakovai. Atsakovų bute dušo kabina buvo įrengta atliekant buto rekonstrukciją –
remiantis statybos leidimu bei projektine dokumentacija. Rekonstrukcijos teisėtumas patvirtintas statinio
pripažinimo tinkamu naudoti aktu. Šie įrodymai nenuginčyti. Esant atsakovų pateiktiems įrodymams, kad
dušo kabina įrengta laikantis privalomųjų teisės aktų reikalavimų, esant statybinei-techninei
dokumentacijai ir eksploatuojama pripažinus statinį tinkamu naudoti, ieškovai turėjo pareigą įrodyti, kad
atsakovų bute vandentiekio ar nuotekų sistema įrengta netinkamai ir tai lėmė buto užliejimą bei žalos
atsiradimą. Ieškovų pateikti rašytiniai įrodymai (UAB „Žaidas“, Kauno savivaldybės įmonės „Santakos
butų ūkis“ Centro butų ūkio tarnybos aktai) vertintini kritiškai, nes šiuose nekonstatuotos sudrėkimų
kilimo priežastys, nenurodyta, kada ir dėl kokių priežasčių atsirado sudrėkimai, aktai surašyti atsakovams
nedalyvaujant, nepateikti butų apžiūrą atlikusių asmenų kvalifikacijos dokumentai. Šie aktai nelaikytini
įrodymais, patvirtinančiais priežastinį ryšį tarp atsakovų veiksmų ar neveikimo ir ieškovų buto galimo
užliejimo. Ieškovai neįrodė atsakovų veiksmų neteisėtumo, taip pat žalos (sienų sudrėkimo) kilimo
priežasties, dėl to negalima konstatuoti priežastinio ryšio tarp galimų atsakovų neteisėtų veiksmų ir žalos
atsiradimo. Ieškovų pateikta UAB „Asita“ sąmata, kuria jie įrodinėja žalos dydį, nėra tinkamas įrodymas
žalos dydžiui nustatyti. Prašomą priteisti sumą sudaro ne realiai ieškovų butui kažkokiu užliejimu
vandeniu padaryta žala, o buto remonto darbai. Į sąmatą įtraukti darbai, nesusiję su dėmių buto lubose
šalinimu, sąmatoje nurodyti ir grindų remonto darbai, nors sudrėkimai pirmiau nurodytuose aktuose
užfiksuoti tik patalpų lubose. Sąmatoje nenurodyta jos sudarymo datos, nepateikta įrodymų, kad UAB
„Asita“ ar sąmatos sudarytojas G. J. atestuoti tokiems darbams atlikti. Ieškovė laiku ir tinkamai
neinformavo atsakovų nei apie žalos padarymo faktą, nei apie jos dydį.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė M. K. prašo panaikinti teismų sprendimą ir nutartį ir bylą grąžinti
nagrinėti iš naujo. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismai pažeidė CPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimo pareigą, taip pat neišsiaiškino
visų bylos aplinkybių.
Remiantis suformuota teismų praktika generalinio delikto, įtvirtinto CK 6.263 straipsnio 1 dalyje,
kaltė ir neteisėti veiksmai yra neišskiriami, todėl kaltės prezumpcija apima ir neteisėtų veiksmų
prezumpciją, nes bendros pareigos elgtis sąžiningai ir rūpestingai pažeidimas suponuoja neteisėtumą.
Ieškovai, prašydami apginti jų pažeistas teises, nurodė, kad atsakovai netinkamai naudojosi savo turtu
(dušo kabina, vandentiekio ir nuotekų sistemomis), ir pateikė neteisėtus atsakovų veiksmus
patvirtinančius įrodymus: 1) Centro butų ūkio aktą, kuriame nurodyta, kad atsakovų bute dušo kabina
sumontuota tiesiai ant grindų, neįrengiant padėklo vandeniui surinkti; 2) UAB „Žaidas“ apžiūros aktą,
kuriame nurodyta, kad užlietos ieškovų buto lubos. Atsakovai, norėdami paneigti jų kaltės prezumpciją ir
patvirtinti savo veiksmų teisėtumą, turėjo įrodyti aplinkybes, patvirtinančias, kad ieškovų buto užliejimo
metu (2006 m. vasario 13 d. ir 2006 m. rugsėjo 27 d.) jų dušo kabina buvo sumontuota pagal reikalavimus
ir esant įrengtam padėklui vandeniui surinkti, kad jų vandentiekio ir nuotekų sistemos nebuvo pralaidžios.
Tačiau teismai neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, konstatuodami, kad ieškovai neįrodė atsakovų
kaltės ir neteisėtų veiksmų. Teismai privalėjo išaiškinti šalims jų teisę pateikti papildomus įrodymus bei
galimybę skirti ekspertizę, kad būtų nustatytos visos reikšmingos bylos aplinkybės. Teismai to nepadarė,
tik konstatavo, kad ieškovai neįrodė aplinkybių, kuriomis grindė savo reikalavimus. Taip teismai pažeidė
CPK 160, 179 straipsnius.
2. Teismai netinkamai įvertino žalos dydį patvirtinantį įrodymą.
Padarytos žalos dydį ieškovai įrodinėjo UAB „Asita“ sudaryta buto remonto darbų po vandentiekio
avarijos sąmata, pagal kurią remonto darbai kainuotų 8258,53 Lt. Žalą patyręs asmuo turi teisę rinktis, ar
jis pats remontuos sugadintą daiktą ir iš atsakovo reikalaus remonto išlaidų, ar jis patikės remontuoti
daiktą atsakovui. Ieškovai pageidauja, kad butą remontuotų jų pasirinkta įmonė, o iš atsakovų yra
reikalaujama remonto išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kad buto remontas dar neatliktas, atsakovai byloje galėjo
reikalauti išieškomų nuostolių sumažinimo ir pateikti įrodymus, kad jie galėtų atlikti remontą tokios pat
kokybės, bet už mažesnę kainą, tačiau to nepadarė.
3. Apeliacinės instancijos teismas neužtikrino Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių
apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintos teisės į teisingą teismą.
Ieškovė yra neįgali – jos silpna klausa. Apie tai ji informavo teismą iš anksto, pateikdama
invalidumo pažymėjimą. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu ji beveik nieko negirdėjo, ką
kalbėjo atsakovų ir trečiojo asmens advokatai, nes jie stovėjo 4-5 metrų atstumu nuo jos. Apie tai, kad
beveik negirdi advokatų kalbos, ji pasakė teismui, tačiau šis to nepaisė ir toliau tęsė procesą. Taigi šioje
proceso dalyje ji buvo visiškai diskriminuota ir procesas vyko faktiškai jai nedalyvaujant. Teismas
pažeidė jos, kaip neįgaliosios, teises, įtvirtintas Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme ir Lygių
galimybių įstatymuose, neužtikrino jai galimybės tinkamai dalyvauti procese – girdėti atsakovų atstovų
argumentus ir duoti į juos atsikirtimus. Teismo posėdžio protokolas surašytas pažeidžiant procesinės
teisės normas, nes jame neužfiksuotas ieškovės kreipimasis į teismą dėl blogo girdimumo.
4. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 319 straipsnį, nes išnagrinėjo bylą, nepranešęs
ieškovui E. K. apie teismo posėdžio laiką ir vietą. Byloje pateikti duomenys, kad ieškovo gyvenamoji
vieta yra Italijoje, tačiau pranešimą apie posėdžio laiką ir vietą teismas išsiuntė ieškovo adresu Lietuvoje.
Be to, teismas posėdį paskyrė po trijų dienų, neužtikrindamas galimybės ieškovui atvykti į bylos
nagrinėjimą.
Prisidėjime prie kasacinio skundo ieškovas E. K. palaiko visus skundo argumentus ir prašo jį
tenkinti. Jis taip pat nurodo, kad abiejų instancijų teismai pažeidė jo procesinės teises, nes neišsiuntė jam
nė vieno šaukimo ar pranešimo apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jo gyvenamosios vietos adresu
Italijoje.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovai G. N. ir A. N. prašo teismų sprendimą ir nutartį palikti
nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas šias argumentais:
1. Kasatorė nepagrįstai teigia, kad teismai neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą. Kasatorė,
siekdama civilinės atsakomybės taikymo, turėjo įrodyti tris būtinas civilinės atsakomybės sąlygas:
neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp jų. Kasatorė neįrodė, kad žala (sudrėkimai lubose)
atsirado dėl atsakovų neteisėtų veiksmų, taip pat sudrėkimų kilimo priežasties, dėl ko negalima nustatyti
priežastinio ryšio tarp galimų atsakovų neteisėtų veiksmų ir žalos atsiradimo. Byloje nėra jokių įrodymų,
kad kasatorės nuostoliai yra atsakovų neteisėtos veikos rezultatas. Kasatorė iškreipė 2006 m. vasario 13 d.
Centro butų ūkio akto Nr. 12-3-16 turinį. Jame nurodyta, kad atsakovų bute esanti dušo kabina
sumontuota tiesiai ant patalpos grindų, padėklas vandeniui surinkti neįrengtas, tačiau vandens surinktuvas
(trapas) įrengtas grindyse. Ši aplinkybė nepatvirtina atsakovų veiksmų neteisėtumo. Atsakovų bute dušo
kabina įrengta atliekant buto rekonstrukciją – remiantis statybos leidimu bei projektine dokumentacija.
Rekonstrukcijos teisėtumas patvirtintas statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktu. Šie įrodymai
nenuginčyti. Kasatorės pateiktuose aktuose nekonstatuota sudrėkimų kilimo priežasčių, o jos pateiktuose
nuotraukose užfiksuotos sudrėkimo žymės yra ne po atsakovų bute esančia dušo kabina. Kasatorė nurodo
tris žalos padarymo (buto užliejimo) atvejus – 2003 m. ir du 2006 m. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad jeigu
dušo kabina būtų įrengta netinkamai, tai kasatorės bute lubos drėktų nuolat – kiekvieną kartą atsakovams
eksploatuojant šią kabiną. Pažymėtina, kad nuo 2006 m. kovo 1 d. iki 2006 m. birželio 30 d. dėl
gyvenamojo namo bendro naudojimo nuotekų stovo užsikimšimo avarinė tarnyba buvo kviesta net 7
kartus.
2. Nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu buvo
pažeista kasatorės teisė į teisingą teismą bei jos, kaip neįgaliosios, teisės. Kasatorė bylą vedė per
advokatą, todėl jos procesinės teisės buvo užtikrintos. Ji nepateikė pastabų dėl teismo posėdžio protokolo,
taip savo veiksmais pripažindama teismo posėdžio protokolo surašymo teisingumą. Ieškovės pateiktame
neįgaliojo pažymėjime nėra duomenų apie jos klausos negalią. Ji teismo posėdžio metu nenurodė, kad turi
tokią negalią, neišreiškė prašymo kviesti į teismo posėdį vertėją.
3. Absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįstamas atvejis, jeigu teismas išnagrinėjo bylą,
kai nebuvo nors vieno iš dalyvaujančių byloje asmenų, kuriam nebuvo pranešta apie teismo posėdžio
laiką ir vietą (CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Tačiau būtina aplinkybė pripažinti absoliutų teismo
sprendimo negaliojimo pagrindą yra tokio asmens skundas. Ieškovas E. K. nėra pateikęs kasacinio
skundo, byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal ieškovės M. K., o ne pagal jo skundą.
Be to, atsiliepime į apeliacinį skundą jis nurodė, kad prašo bylą nagrinėti jam nedalyvaujant.
Atsiliepime į kasacinį skundą trečiasis asmuo UAB „If draudimas“ prašo teismų sprendimą ir
nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas šias argumentais:
1. Teismai nepažeidė įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklių. Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi
įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Pagal bendrąją įrodinėjimo
pareigos taisyklę įrodinėjimo pareiga tenka tam asmeniu, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia. Taigi
ieškovas turi įrodyti savo reikalavimų pagrįstumą. Deliktinės atsakomybės atveju pareiga įrodyti
neteisėtus veiksmus, žalą bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos tenka ieškovui.
Teismai analizavo tiek ieškovų, tiek atsakovų pateiktus įrodymus ir padarė išvadą, kad ieškovai neįrodė
atsakovų neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio tarp atsakovų veiksmų ir žalos, taip pat žalos dydžio.
2. Kasatorė teismo proceso apeliacinėje instancijoje metu buvo atstovaujama advokato, todėl turėjo
galimybę naudotis visomis jai įstatymų suteikiamomis procesinėmis teisėmis. Ji ir jos atstovas turėjo teisę
prašyti teismo leisti ieškovei sėdėti posėdžių salėje jai priimtinu atstumu nuo kalbančių proceso dalyvių, o
teismui neleidus to padaryti, įrašyti šias pastabas į posėdžio protokolą, tačiau jokių pastabų ar papildymų
pasirašant protokolą ieškovė ir jos atstovas nepadarė.
3. Ieškovų pateiktame ieškinyje ir apeliaciniame skunde jų abiejų gyvenamoji vieta nurodyta
Lietuvoje. Ieškovo 2007 m. spalio 24 d. išsiųstame atsiliepime prie jo rekvizitų nurodytas antrasis adresas
Italijoje, atsiliepime jis nurodė, kad buvo išvykęs, todėl su gautais procesiniais dokumentais susipažino
vėliau. Šis ieškovo procesinis dokumentas teisme gautas pasibaigus terminui atsiliepimui į apeliacinį
skundą pateikti. 2007 m. spalio 25 d. jam buvo išsiustas pranešimas apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką
paskutiniu jo ligi tol procesiniuose dokumentuose nurodytu adresu Lietuvoje, ir toks veiksmas atitinka
CPK 121 straipsnio reikalavimus.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
1. Kasacinio skundo argumentai dėl CPK 160, 179 straipsnių pažeidimo pagrįsti.
CPK 160 straipsnyje nustatytos teismo posėdžio pirmininko teisės, kuriomis jis naudojasi
įgyvendindamas CPK 158 ir 159 straipsniuose jam priskirtas funkcijas. Pagal CPK 158 straipsnio 3
dalį teismo posėdžio pirmininkas turi rūpintis tinkamu bylos išnagrinėjimu. Ši jo pareiga detaliau
reglamentuojama CPK 159 straipsnyje. Jame nustatyta, kad posėdžio pirmininkas rūpinasi, jog
būtų nustatytos išsamios esminės bylos aplinkybės (CPK 159 straipsnio 1 dalis). Bylos esminių
aplinkybių ištyrimas turi didelę reikšmę, nes pagal visapusiškai ir objektyvai ištirtas aplinkybes yra
vertinami įrodymai (CPK 185 straipsnis). Tačiau tai neturi būti suprantama, kad teismas visada pats
renka įrodymus. Teismo veiksmai renkant įrodymus, t. y. jų rinkimo tvarka (kas, kam, kokia forma ir
būdu pateikia įrodomuosius faktinius duomenis), reglamentuojami CPK 179 straipsnyje. Pagal jį teismas
gali vertinti įrodymus dėl jų apimties pakankamumo, t. y. ar jie surinkti apie visas svarbias bylos
aplinkybes, bet ne dėl įrodymų pakankamumo kokybės – ar jie patikimi ir įtikinantys. Pagal CPK 159
straipsnį 1 dalį teismo posėdžio pirmininkas rūpindamasis tinkamu bylos išnagrinėjimu užduoda
klausimus dalyvaujantiems byloje asmenims, reikalauja iš jų paaiškinimų, nurodo jiems
aplinkybes, kurias būtina nustatyti bylai teisingai išnagrinėti, pareikalauja įrodymų apie šias
aplinkybes. Teismo sprendime kaip neįrodytomis galima remtis tik tomis aplinkybėmis, dėl kurių:
1) teismas nusprendė ar pagal įstatymą privalėjo veikti aktyviai – rinkti įrodymus pats – ir taip
veikdamas negavo pakankamai įrodančių duomenų; arba 2) teismas dalyvaujantiems byloje
asmenims, veikiantiems rungtyniškumo pagrindais, nurodė, kokioms konkrečiu atveju
aplinkybėms patvirtinti ar paneigti reikia pateikti įrodymus, o šalys po teismo nurodymo
nesugebėjo pateikti, teismo vertinimu, patikimų ir įtikinančių įrodymų.
Nagrinėjamoje byloje teismas nebuvo įstatymo įpareigotas veikti aktyviai rinkdamas
įrodymus, nes ginčas yra privataus pobūdžio, o šalys naudojosi kvalifikuota teisine pagalba. Tačiau
teismas privalėjo nurodyti šalims, kokios faktinės bylos aplinkybės nagrinėjamu atveju yra
svarbios tam, kad byla būtų išnagrinėta tinkamai. Nepakanka nurodyti, kad ieškovas privalo
įrodyti žalą (nuostolius), neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos
(nuostolių). Turi būti nurodyta, dėl kokių konkrečių faktinių bylos aplinkybių jis turi pateikti
įrodymus. Jie nustatomi pagal tai, kokias aplinkybes teismas ketina vertinti kaip svarbias, kad būtų
visapusiškai išnagrinėta byla. Šalis, pasirinkdama įrodymo priemones, turi nepažeisti įrodymų leistinumo
reikalavimų, teikti su byla susijusius duomenis (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis). Teismas gali
išsakyti nuomonę, kad tam tikriems klausimams išnagrinėti reikalingos specialios žinios ir siūlyti
atlikti ekspertizę. Ar teismas įvykdė pareigą užtikrinti tinkamą bylos nagrinėjimą, sprendžiama iš teismo
veiksmų rengiantis bylos nagrinėjimui ir teismo posėdžio metu. Tai gali patvirtinti šalims raštu ar žodžiu
duoti ir teismo procesiniuose dokumentuose (protokoluose, nutartyse ir kt.) užfiksuoti nurodymai. Vien
įrašai protokole apie tai, kad šalims užduoti klausimai, išaiškintos jų teisės teikti įrodymus, negauta
prašymų dėl bylos papildymo, nepatvirtina, jog teismas įvykdė pareigą rūpintis tinkamu bylos
išnagrinėjimu.
Byloje dėl žalos atlyginimo turi būti įrodytos tokios teisinės aplinkybės: žala (nuostoliai), neteisėti
veiksmai, priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtų veiksmų bei kaltė, jeigu žala atlyginama kaltės
pagrindu. Teismas, paskirstydamas šalims įrodinėjimo pareigą, turi išaiškinti, kurias teisines aplinkybes
kuri šalis turi įrodyti (CPK 227 straipsnio 3 dalis, 159 straipsnio 1 dalis). Byloje dėl žalos atlyginimo
ieškovas turi įrodyti žalos faktą ir dydį, neteisėtus veiksmus bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir
žalos. Šios teisinės aplinkybės ištiriamos teikiant įrodymus apie konkrečias faktines bylos aplinkybes.
Žala (nuostoliai) civilinės atsakomybės atveju gali būti turto sugadinimas. Ją patvirtina turtui
pataisyti reikalingos lėšos, kurios gali būti išlaidos, jeigu remontas jau atliktas, arba būsimo remonto
kaštai (sąnaudos), jeigu remontas dar neatliktas. Lėšų panaudojimas turi būti susijęs su sugadinimų
pašalinimu, todėl pagal pateiktas remonto sąmatas ar skaičiavimus teismas gali reikalauti papildomų
įrodymų, patvirtinančių, kad visi sąmatoje nurodyti darbai yra susiję su sugadinimų pašalinimu. Jeigu ne
visi sąmatoje nurodyti darbai ar medžiagos yra susiję su sugadinimų pašalinimu (nėra susiję priežastiniu
ryšiu), tai teismas atkreipia į tai dėmesį ir siūlo šaliai pateikti įrodymus, kad visi sąmatoje nurodyti darbai
yra susiję su padarytos žalos pašalinimu. Jeigu šalis tokių įrodymų nepateikia, tai teismas turi atmesti
tokiems remonto darbams numatytas sąnaudas kaip neįrodytas priežastiniu ryšiu su sugadinimais, o jeigu
skaičiavimai sudėtingi – pasiūlyti, kad šalis atliktų ekspertizę ar pateiktų kitokių įrodymų dėl tam tikrų
sąmatos dalių. Aplinkybė, kad ne visi sąmatoje numatyti remonto darbai yra susiję su turto sugadinimo
pašalinimu, yra pagrindas mažinti žalos atlyginimą. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškovų
pateikta remonto darbų sąmata nėra tinkamas įrodymas žalos dydžiui nustatyti, nes į ją įtraukti nesusiję su
sugadinimų pašalinimu grindų remonto darbai, nenurodyta jos sudarymo datos, nepateikta įrodymų apie
sąmatos sudarytojo kvalifikaciją. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo išvadai, jog visi sąmatoje
nurodyti nuostoliai neįrodyti, nes kiti joje nurodyti darbai yra susiję su turto sugadinimu (sudrėkimų buto
lubose) pašalinimu. Teismo motyvas, kad dėl dalies darbų, nesusijusių su sugadinimais, įtraukimo į
sąmatą yra nepagrįsti visi joje nurodyti nuostoliai, neatitinka CK 6.249 straipsnio 1 dalies reikalavimų.
Teismo motyvai, kad sąmata yra be datos, kad ją sudarė tinkamos kvalifikacijos neturintis asmuo, yra
faktinio pobūdžio, bet jais neatskleista šių trūkumų teisinė reikšmė. Neaišku, kaip sąmatos datos
nenurodymas yra susijęs su darbų ar medžiagų vertės teisiniu nepagrįstumu. Jeigu teismui kyla abejonių
dėl sąmatą sudariusio asmens kvalifikacijos ir joje esančių duomenų patikimumo, tai teismas turi pasiūlyti
šaliai pateikti įrodymus apie sąmatą surašiusio asmens kvalifikaciją ir jo gebėjimus įvertinti bei nustatyti
remontui reikalingas sąnaudas (CPK 159 straipsnio 1 dalis). Šie teismo motyvai yra ydingi, o jų pagrindu
padaryta išvada, kad neįrodytas žalos dydis, laikytina teisiškai nepagrįsta, neatitinkanti CK 6.249, CPK
185 straipsnių reikalavimų.
Civilinės atsakomybės sąlyga yra atsakovo neteisėti veiksmai ir priežastinis ryšys tarp atsakovo
neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos. Turto sugadinimo atveju (kai įtariama, kad butas užpilamas
vandeniu iš viršuje esančių patalpų) asmens neteisėti veiksmai turi būti suprantami kaip viršuje esančių
patalpų savininko nesugebėjimas naudotis savo turtu taip, kad nebūtų daroma žalos kitiems asmenims.
Atsakovo veiksmai yra neteisėti, jei nustatomas pavojingas, gadinantis turtą poveikis iš atsakovo valdomo
buto, o ne iš kitų šaltinių. Dėl kokios priežasties užpylimo atveju teka vanduo iš atsakovo buto, ieškovas
neprivalo įrodinėti. Jis privalo įrodyti tik tą aplinkybę, kad buto užpylimo židinys yra viršuje esantis
atsakovo butas, o ne kiti šaltiniai. Dėl to teismas turi nurodyti ieškovui teikti įrodymus, kad užpylimas
įvyko iš atsakovo buto. Jeigu ši aplinkybė nėra akivaizdi ir aiški, tai teismas turi pareikalauti pateikti
įrodymus, ar yra kitų galimų buto užpylimo šaltinių. Tik ištyrus šias aplinkybes, t. y. tokiu būdu teismui
užtikrinus visų aplinkybių ištyrimą, galima įvertinti surinktus įrodymus ir spręsti, ar ieškovas įrodė
aplinkybes, kuriomis grindė savo reikalavimus (CK 6.247 straipsnis, CPK 159 straipsnio 1 dalis).
Teismas, vertindamas įrodymus, remiasi laisvo įrodymų vertinimo principu, įtvirtintu CPK 185
straipsnyje. Pagal šį principą jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK
nustatytas išimtis; teismas, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjęs proceso metu įrodinėjamas aplinkybes,
vadovaudamasis įstatymais, įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visetą.
Jeigu įvyko buto lubų užpylimas, tai tikėtina, kad tai įvyko iš viršuje esančių patalpų. Ši išvada gali būti
padaryta, jeigu ištirta, kad vanduo negalėjo patekti dėl kitų priežasčių – patekti dėl lietaus pro sienų
plyšius, iš bendros nuotekų sistemos ar kitur, o ne tik iš viršuje esančių patalpų. Byloje turi būti duoti
nurodymai šaliai, įrodinėjančiai priežastinį ryšį, pateikti įrodymus apie šias aplinkybes. Be to, vertinant
įrodymus reikia turėti galvoje tai, kad užpylimas gali įvykti dėl viršuje esančio savininko netinkamo turto
valdymo arba naudojimo. Netinkamas valdymas yra daikto ar turto techninės būklės nepalaikymas tokiu
būdu, kad nebūtų daroma žala kitiems asmenims, t. y. netinkamas įrengtų sistemų ar įrenginių
eksploatavimas. Netinkamas naudojimas yra ir tinkamos, ir netinkamos būklės turto ar daikto naudojimas
tokiu būdu, kad daroma žala, pvz., dėl vienkartinio vandens išpylimo ant grindų, užliejant žemiau
esančias patalpas. Ieškovas neprivalo įrodyti, ar buvo netinkamai valdomas ar naudojamas daiktas, bet
turi įrodyti, kad žalą darantis vanduo ištekėjo iš viršuje esančių atsakovo patalpų. Šią išvadą teismas darys
atsižvelgęs į tai, ar nėra kitų ieškovo patalpų užpylimo šaltinių. Tokioms aplinkybėms išaiškinti svarbu
ieškovo sugadintų patalpų ir atsakovo patalpose esančių galimų pavojaus židinių išsidėstymas ir jų
sugretinimas, namo bendrų komunikacijų būklė ir išsidėstymas, kitos aplinkybės, iš kur gali kilti grėsmė
sugadinti ieškovo turtą (pvz., statinio architektūriniai ypatumai, vykdomi darbai, gedimai). Nustatydamas
neteisėtus veiksmus kaip pagrindą žalai atlyginti buto užpylimo atveju, teismas turi nurodyti, kad
ieškovas turi įrodyti, jog atsakovas pažeidė pareigą nedaryti kitiems asmenims žalos valdant ir naudojant
savo turtą bei juo disponuojant. Ieškovas turi įrodyti, kad jo turtas sugadintas dėl realiai buvusio
užliejimo, kurį padarė atsakovas. Nagrinėdamas priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir
ieškovui padarytos žalos klausimą teismas turi nurodyti, kad ieškovas pateiktų įrodymus, jog atsakovo
neteisėti veiksmai sukėlė nuostolių ar prie jų prisidėjo. Turto sugadinimo atveju neteisėti atsakovo
veiksmai, o ne kitos aplinkybės turi būti turto sugadinimo priežastis.
Kasacinio teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad bylą nagrinėję teismai esmingai pažeidė
procesinės teisės normas, nes tinkamai neištyrė ir nenustatė visų reikšmingų žalos padarymo aplinkybių,
nedavė nurodymo dėl įrodymų pateikimo apie tas žalos padarymo aplinkybes, kurias vėliau vertino. Šis
pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtiems teismų sprendimui ir nutarčiai priimti (CPK 346 straipsnio 2
dalies 1 punktas), todėl teismų sprendimas ir nutartis naikintini (CPK 359 straipsnio 3 dalis). Bylos
aplinkybėms ištirti reikia surinkti naujų įrodymų ir iš naujo nustatyti teisiškai reikšmingas bylos
aplinkybes. Apeliacinėje instancijoje yra sprendžiami fakto klausimai, jie buvo keliami apeliaciniame
skunde, taigi apeliacinės instancijos teismas turi užtikrinti CPK 159, 160 straipsnių nuostatų
įgyvendinimą ir po to įvertinti įrodymus pagal CPK 185 straipsnį, todėl byla perduotina nagrinėti iš naujo
apeliacinės instancijos teismui. Šalių turėtų kasacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidų priteisimo
klausimas bus išspręstas išnagrinėjus bylą iš naujo.
2. Kasacinio skundo argumentai dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencijos 6 straipsnio, Neįgaliųjų socialinės integracijos ir Lygių galimybių įstatymuose įtvirtintų
neįgaliųjų asmenų teisių pažeidimo atmestini.
Kasaciniame skunde nurodyti teisių pažeidimai yra grindžiami faktinėmis aplinkybėmis,
vykusiomis apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu. Aplinkybės, kurios vyksta teismo posėdžio
metu, fiksuojamos teismo posėdžio protokole. Pagal CPK 169 straipsnio 1 dalį teismo posėdžio protokole
turi atsispindėti visi esminiai bylos nagrinėjimo momentai. Esminės bylos nagrinėjimo aplinkybės yra
tos, kurios teismo posėdžio protokole nurodomos pagal įstatymą (CPK 169 straipsnio 2 dalis) arba
teismo posėdžio pirmininko ar teisėjų kolegijos pritarimu (CPK 170 straipsnio 4 dalis). Pagal CPK
169 straipsnio 2 dalies 7 punktą prie esminių bylos nagrinėjimo aplinkybių priskiriami
dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimai ir prašymai. Pagal CPK 170 straipsnio 4 dalį dalyvaujantis
byloje asmuo turi teisę prašyti, kad į protokolą būtų įrašytos aplinkybės, kurias jis laiko esminėmis bylai.
Sprendžiant klausimą dėl esminių bylos nagrinėjimo aplinkybių buvimo turi būti vadovaujamasi leistinais
įrodymais – įrašais teismo posėdžio protokole.
Iš byloje esančio apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad jame nėra įrašų apie
tai, jog teismo posėdžio metu kasatorė būtų pareiškusi, kad dėl fizinės negalios ji negali naudotis savo
procesinėmis teisėmis. Iš protokolo matyti, kad kasatorė teismo posėdžio metu pasisakė, uždavė klausimą
atsakovui, be to, ji naudojosi advokato pagalba, todėl jos teisė į žodinį procesą buvo tinkamai
įgyvendinta. Pasirašant teismo posėdžio protokolą nei kasatorė, nei jai atstovaujantis advokatas nepateikė
jokių pastabų dėl teismo posėdžio protokolo surašymo teisingumo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad
leistinais įrodymais nepatvirtinama, jog kasatorės procesinės teisės buvo pažeistos.
3. Kasacinio skundo argumentai dėl CPK 319 straipsnio 3 dalies pažeidimo yra nepagrįsti.
CPK 319 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad dalyvaujantiems byloje asmenims pranešama apie
apeliacinės bylos nagrinėjimo vietą ir laiką. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovui E. K. buvo išsiųstas
pranešimas apie apeliacinės bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jo nurodytu adresu Lietuvoje (b. l. 173).
Bylos nagrinėjimo metu jis pateikė duomenis apie jo gyvenamąją vietą Italijoje. Pateikiant šiuos
duomenis nebuvo prašoma ir siekiama, kad teismo procesiniai dokumentai jam būtų įteikiami jo nurodytu
adresu Italijoje, o viso proceso metu procesiniai dokumentai jam buvo įteikiami jo nurodytu adresu
Lietuvoje. Po pranešimo apie apeliacinės bylos nagrinėjimo vietą ir laiką išsiuntimo ieškovas pateikė
teismui prašymą nagrinėti bylą jam nedalyvaujant. Tai rodo, kad nurodant adresą Italijoje nebuvo
pakeista procesinės korespondencijos gavimo vieta, todėl teismo veiksmai CPK 319 straipsnio nuostatų
nepažeidžia. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasaciniame skunde nurodant CPK 319 straipsnio pažeidimą
kaip kasacijos pagrindą išsamiai nemotyvuota, kodėl ir kaip šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtai
ir nepagrįstai teismo nutarčiai priimti (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 347 straipsnio 1 dalies 3
punktas), nes su teismo posėdžio laiko ir vietos nežinojimu ar atvykimu į teismo posėdį nesiejami kokie
nors sutrukdymai išsiaiškinti bylos aplinkybes (teikti įrodymus, pasisakyti svarbiais aspektais, dėl kurių
negalėjo pasisakyti anksčiau ir pan.).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
Civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
 nutaria:
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 22 d. nutartį
panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo
dienos.
Teisėjai :Zigmas Levickis, Janina Januškienė, Algis Norkūnas.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. rugpjūčio 29 d.Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Aloyzo Marčiulionio (kolegijos pirmininkas), Gražinos Davidonienės (pranešėja) ir Gintaro
Kryževičiaus,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. B. įmonės
„Akcesor“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gruodžio 19 d. sprendimo ir Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 12 d. nutarties peržiūrėjimo
civilinėje byloje pagal ieškovo AB Turto bankas ieškinį atsakovui V. B. įmonei „Akcesor“, tretysis
asmuo – UAB „Luokė“, dėl skolos priteisimo ir atsakovo V. B. įmonės „Akcesor“ priešieškinį ieškovui
AB Turto bankas dėl paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas AB Turto bankas – AB „Aurabankas“ (anksčiau – komercinis bankas „Aurabankas“)
teisių ir pareigų perėmėjas – prašė teismo priteisti iš atsakovo V. B. įmonės „Akcesor“ 1 250 000 Lt
paskolos, palūkanas ir delspinigius, iš viso 1 381 444,09 Lt. Nurodė, kad AB „Aurabankas“ 1994 m.
lapkričio 29 d. sutartimi laidavo KB „Balticbank“ ir V. B. įmonės „Akcesor“ 1994 m. lapkričio 28 d.
sudarytos paskolos sutarties įvykdymą, t. y. šiai įmonei suteiktos 1 250 000 Lt paskolos grąžinimą,
palūkanų ir delspinigių sumokėjimą, suteikė teisę KB „Balticbank“ nesumokėtą skolą nurašyti ne ginčo
tvarka nuo KB „Aurabankas“ korespondentinės sąskaitos. Atsakovui negrąžinus paskolos, 1995 m.
birželio 16 d. nuo KB „Aurabankas“ sąskaitos buvo nurašyta 1 381 444,09 Lt atsakovo nesumokėtos
skolos suma, todėl ieškovas įgijo reikalavimo teisę į atsakovą. Ieškovas taip pat prašė atstatyti ieškinio
senaties terminą, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių.
Atsakovas priešieškiniu prašė teismo pripažinti nesudaryta KB „Balticbank“ ir atsakovo paskolos
sutartį, nes pagal ją jis jokių pinigų faktiškai negavo, visą paskolos sumą pasiėmė UAB „Luokė“ atstovai,
todėl atsakovu byloje turėjo būti patrauktas būtent UAB „Luokė“. Atsakovas nurodė, kad dėl paskolos
suteikimo jis nesudarė laidavimo sutarties su AB „Aurabankas“, neprašė, jog bankas už jį laiduotų, dviejų
bankų sutartis buvo pasirašyta jam nežinant, po pinigų UAB „Luokė“ atstovams išmokėjimo. Atsakovas
nurodė, kad ieškovo palūkanų ir delspinigių paskaičiavimas už laikotarpį nuo 1995 m. kovo 20 d. iki
1995 m. birželio 14 d. bei nuo 1995 m. balandžio 19 d. iki 1995 m. birželio 14 d. yra neteisėtas ir
nepagrįstas, nes KB „Balticbank“ paskolos sutartį vienašališkai nutraukė nuo 1995 m. kovo 3 d., taip pat
ir paskolos sutarties pratęsimuose delspinigiai numatyti nebuvo, o pratęsimai, kuriuose numatyti
delspinigiai, buvo pasirašyti jau po sutarties nutraukimo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2006 m. gruodžio 19 d. sprendimu priešieškinį atmetė, ieškinį
tenkino iš dalies: priteisė ieškovui AB Turto bankui iš atsakovo V. B. įmonės „Akcesor“ 1 250 000 Lt
skolos ir 6 290,97 Lt palūkanų.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. vasario 12 d. nutartimi
paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą.
 Teismai nurodė, kad ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrindas yra jo praleidimas dėl svarbių
priežasčių – ieškovui objektyviai nebuvo žinoma apie tai, kad AB ,,Aurabankas“ pareikštas ieškinys buvo
paliktas nenagrinėtas. Atsakovas nepateikė patikimų įrodymų, patvirtinusių, kad pinigai pagal ginčijamą
paskolos sutartį jam nebuvo sumokėti. Byloje esantys įrodymai: AB ,,Balticbank“ 1994 m. lapkričio 30 d.
memorialinis orderis, valiutos išlaidų orderis, valiutos pirkimo–pardavimo sutartis, bendrovės „Luokė“
atsakingų asmenų patvirtinimas apie pinigų iš atsakovo gavimą, atsakovo 1995 m. kovo 20 d. prašymas
dėl paskolos grąžinimo atidėjimo (šis prašymas patvirtina, kad atsakovui buvo žinoma ir apie laidavimą)
patvirtino, jog buvo įvykdyta ginčijama paskolos sutartis. Atsakovas neginčijo, kad jis pasirašė paskolos
sutartį, taip pat ir vėlesnius jos priedus, o tokie jo veiksmai žinant, jog paskola realiai nebuvo suteikta, yra
nelogiški, prieštarauja jo teiginiui, kad jis pinigų negavo, patvirtina, jog paskola realiai buvo suteikta.Be
to, V. B. ir kitiems asmenims iškeltoje baudžiamojoje byloje Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo
2004 m. balandžio 5 d. nuosprendžiu ir Vilniaus apygardos teismo 2004 m. liepos 1 d. nutartimi
konstatuota, kad atsakovas gavo kreditą iš KB ,,Balticbank“ pagal ginčijamą sutartį (CPK 182 straipsnio
3 punktas). Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl atsakovo argumento, kad pirmosios
instancijos teismas, ignoruodamas jo prašymą, neapklausė liudytojo L. A. G., pažymėjo, jog atsakovas
prašymo apklausti šį liudytoją apeliacinės instancijos teisme nepateikė. Apeliacinės instancijos teismo
teisėjų kolegija, konstatavusi, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo nustatytos išsamios
esminės bylos aplinkybės, šių atsakovo nurodytų aplinkybių nevertino kaip procesinės teisės normų
pažeidimo, dėl kurio galėjo būti neteisingai išspręsta byla.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas V. B. įmonė „Akcesor“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos
teismo 2006 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2008 m. vasario 12 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad septynis iš aštuonių ginčo paskolos sutarties priedų, kuriais buvo
pratęsiamas paskolos grąžinimo terminas, pasirašė, o 1995 m. kovo 3 d. sutartį vienašališkai nutraukė
bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjusios teisėjos A. R. sutuoktinis G. R. – tuometinis KB
„Balticbank“ valdytojas. Tik 1994 m. lapkričio 28 d. paskolos sutartis ir pirmasis jos priedas pasirašytas
ne G. R. Teisėja A. R., vadovaudamasi CPK 65 straipsnio 1 dalies 5 punktu, privalėjo nusišalinti nuo
bylos nagrinėjimo. Apeliacinės instancijos teismas nepašalino šio procesinės teisės normos pažeidimo,
nors tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas – byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo.
Kadangi G. R. yra suinteresuotas bylos baigtimi, teisėja, būdama šališka, nepagrįstai atmetė atsakovo
prašymą apklausti byloje UAB „Luokė“ atstovą L. A. G., galėjusį patvirtinti aplinkybes, reikšmingas
teisingam bylos išsprendimui. Kasatoriaus teigimu, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs
teismų praktiką tuo klausimu, kai byla išnagrinėjama neteisėtos sudėties teismo (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. rugsėjo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje
Nr. 3K-3-1029/2002).
Ieškovas AB Turto bankas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jo netenkinti. Jis nurodo, kad
nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo teigti esant teisėjos A. R. ar jos sutuoktinio G. R. suinteresuotumą
bylos baigtimi, nes KB „Balticbank“ yra išregistruotas, jo teisių ir pareigų niekas neperėmė, todėl net ir
tenkinus ieškovo priešieškinį, G. R. ar KB „Balticbank“ negali atsirasti jokių teisių ar pareigų.
Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovo prašymą apklausti liudytoju L. A. G., nes
oficialūs rašytiniai ar jiems prilyginti įrodymai negali būti paneigti liudytojų parodymais (CPK 197
straipsnio 2 dalis). Tokiais įrodymais nagrinėjamoje byloje laikytina ginčo paskolos sutartis, valiutos
pirkimo–pardavimo sutartis, valiutos išlaidų orderis, pakvitavimas, patvirtinantis, kad L. A. G. pinigus
gavo iš V. B. įmonės, o ne iš KB „Balticbank“. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasatorius, ginčydamas
paskolos gavimą, jį sutapatina su paskolos panaudojimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m.
vasario 7 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-45/2007, išnagrinėjęs analogišką bylą,
pasisakė, kad banko suteiktos paskolos pervedimas kitiems asmenims neatleidžia skolininko nuo
prievolės paskolą grąžinti.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus
ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Nagrinėdamas bylą, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje kasacinio
skundo argumentai yra susiję su procesinių teisės normų, reglamentuojančių teisėjų nešališkumą,
pažeidimu (CPK 21 straipsnis).
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis tiesiogiai
įtvirtina asmens teisę į tinkamą teismo procesą. Teisė į tinkamą teismo procesą yra vienas iš
civilinio proceso teisės principų. Viena iš tinkamo proceso garantijų yra užtikrinimas, kad šalių
ginčą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Konstitucinis teismas 2001 m. vasario 12 d.
nutarime konstatavo, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas,
reiškia tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių;
teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus: teismo nešališkumas, kaip ir teismo
nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo
bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga. Vadinasi, turi būti šalinamos prielaidos, galinčios
sukelti abejonių dėl teisėjo ir teismo nešališkumo. Asmens konstitucinės teisės į nepriklausomą ir
nešališką teismą turinio aiškinimas yra reikšmingas taikant ir aiškinant šias garantijas
įtvirtinančias procesinės teisės normas.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas asmens teisės į nešališką teismą užtikrinančių
teisės normų turinį, savo praktikoje vadovaujasi ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencijos (toliau – Konvencijos) nuostatomis ir šioje sityje formuojama Europos Žmogaus Teisių
teismo praktika.
Europos Žmogaus Teisių Teismas 2000 m. spalio 10 d. sprendime byloje D. prieš Lietuvą
(pareiškimo Nr. 42095/98) konstatavo, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teismo
nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė
vienas teisėjas neturi asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Asmeninis
nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Antra, teismas turi
būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet
kokią su tuo susijusią abejonę (nurodyto Teismo sprendimo 30 punktas). Toliau šiame sprendime
Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatuoja, kad, vertinant objektyviuosius aspektus, turi būti
nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Iš Europos
Žmogaus Teisių Teismo praktikos galima daryti išvadą, kad, sprendžiant teisės į nešališką teismą
pažeidimo klausimą, svarbu netgi tai, kaip susidariusi situacija ir esančios aplinkybės atrodo
objektyviam stebėtojui (žr. pvz., 2000 m. birželio 22 d. sprendimą, priimtą byloje Coeme ir kt. v.
Belgija, pareiškimo Nr. 32492/96 (Coeme and Others v. Belgium, no. 32492/96, par. 121); 2005 m.
rugsėjo 6 d. sprendimą, priimtą byloje Salov v. Ukraina, pareiškimo Nr. 65518/01 (Salov v. Ukraine, no.
65518/01). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad, sprendžiant, ar priežastis abejoti
teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne
lemiama (1998 m. gegužės 20 d. sprendimas Gautrin ir kt. v. Prancūzija, pareiškimo Nr.
38/1997/822/1025–1028 (Gautrin and Others v. France, no. 38/1997/822/1025–1028).
Teismo nešališkumas yra užtikrinamas įvairiomis procesinėmis priemonėmis, pvz.,
nušalinimu, nusišalinimu (CPK 64-66, 71 straipsniai).
Kasacinis teismas ne vieną kartą šiuo klausimu yra pažymėjęs, kad visos aplinkybės,
sudarančios pagrindą tiek teisėjui nušalinti, tiek pačiam nusišalinti, turi būti pagrįstos (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje A. S. v. B. B.; bylos Nr. 3K-3-1074/2000; 2003 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje J. A. v. R. P.; bylos Nr. 3K-3-279/2003).
Kasatoriaus atstovai dalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tačiau nušalinimo
teisėjai A. R. nepareiškė. Kasatoriaus teigimu, aplinkybė, kad bylą nagrinėjusi teisėja yra buvusio
komercinio banko „Balticbank“ valdytojo, atstovavusio banką paskolos santykiuose su kasatoriumi,
sutuoktinė, jam tapo žinoma tik po bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Tačiau šios
aplinkybės negalėjo nežinoti teisėja.
Nagrinėjamoje byloje kasatorius teigia, kad bylą nagrinėjusi pirmosios instancijos teismo teisėja A.
R. privalėjo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo, nes egzistavo CPK 65 straipsnio 1 dalies 5 punkte
nustatytos aplinkybės, t. y., kai teisėjas pats, jo sutuoktinis (sugyventinis) arba jo artimieji giminaičiai yra
tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi. Kasatoriaus teigimu, teisėja negalėjo nagrinėti
bylos, kuri tiesiogiai susijusi su jos sutuoktinio G. R. pasirašytais dokumentais. Šis procesinės teisės
normos pažeidimas, kasatoriaus manymu, sudaro absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą – bylą
išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo (CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Tokiu būdu, kasatorius
kelia subjektyvaus teisėjo nešališkumo problemą, teigdamas, kad bylą nagrinėjusios teisėjos sutuoktinis
yra suinteresuotas bylos baigtimi. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokių įrodymų kasatorius nepateikė.
Paskolos sutarties priedus, kuriais buvo pratęsti sutartinių įsipareigojimų vykdymo terminai (T. 1, b. l.7-
13), dokumentus dėl paskolos sutarties nutraukimo (T. 2, b. l. 99), pasirašęs teisėjos sutuoktinis G. R.
veikė ne kaip fizinis asmuo savo interesais, o kaip KB „Balticbank“ valdytojas. Įrodymų apie tai, kad G.
R. turėtų suinteresuotumą šios bylos baigtimi, byloje nėra. Tokiu būdu, kasatoriaus nurodomas
subjektyvus teisėjos A. R. šališkumas išnagrinėtoje byloje yra grindžiamas tik prielaidomis ir nepaneigia
jau minėtos teisėjo asmeninio nešališkumo prezumpcijos. Teisėjos sutuoktiniui nesant dalyvaujančiu
asmeniu byloje, taip pat nesant įrodymų apie kitokį jo suinteresuotumą nagrinėjamos bylos
baigtimi, nėra pagrindo pripažinti, kad bylą nagrinėjusi pirmosios instancijos teismo teisėja
pažeidė subjektyvųjį teisėjo nešališkumą.
Tačiau nagrinėjamu atveju turėjo būti svarstomas objektyviojo teisėjo nešališkumo klausimas.
Minėta, kad objektyvusis teisėjo nešališkumas yra bet kokių prielaidų, sukeliančių abejonių dėl
nešališkumo, nebuvimas. Tai, kad bylą nagrinėjusi teisėja A. R. ir banko valdytojas G. R., veikęs
kaip šio banko oficialus atstovas paskolos santykiuose su nagrinėjamos bylos šalimi, kuri ginčija iš
tokios paskolos sutarties kilusias prievoles, yra sutuoktiniai, laikytina aplinkybe, susijusia su
objektyviuoju teisėjo nešališkumu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokia situacija objektyviai
sukelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Tokias dvejones bylą nagrinėjantis teismas privalo pašalinti,
garantuoti asmens teisę į nešališką teismą ir taikyti CPK 66 straipsnį. Teisėjų kolegija atsižvelgia į jau
suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl asmens teisės į nešališką teismą garantijų
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 7 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje Klaipėdos rajono apylinkės prokuratūra, ginanti Klaipėdos teritorinės muitinės
interesus v. UAB „Baltijos garantas“; bylos Nr.3K-3-675/2007; 2007 m. spalio 9 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje UAB „Abplanalp Engineering“ v. UAB „Transtira“ ir kt.; bylos Nr. 3K-3-389/2007;
2006 m. lapkričio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. K. v. R. P., J. M., Kauno miesto valdyba,
Kauno apskrities viršininko administracija, valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialas; bylos Nr.
3K-3-590/2006). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šią nurodytą kasacinio teismo praktiką, daro išvadą,
kad kasatoriaus, kuriam priimtas nepalankus teismo sprendimas, nurodytos aplinkybės kelia abejonių dėl
teisėjos A. R. nešališkumo. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad objektyvaus teisėjo nešališkumo
aspektu, nagrinėjamoje byloje nepritaikius teisėjo nušalinimo ar nusišalinimo instituto CPK 66 straipsnio
pagrindu, buvo pažeista kasatoriaus teisė į nešališką teismą (Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis,
Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis, 109 straipsnis, CPK 21 straipsnis). Vadovaudamasi tuo, kad bylos
išnagrinėjimas neteisėtos sudėties teismo yra absoliutus teismo procesinio sprendimo negaliojimo
pagrindas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje priimti teismų sprendimai naikintini ir byla
perduotina nagrinėti iš naujo (CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 360 straipsnis).
Grąžindama bylą nagrinėti iš naujo absoliučių sprendimų negaliojimo pagrindu, teisėjų kolegija dėl
kitų kasacinio skundo argumentų nepasisako.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 12 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo
nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo
dienos.
Teisėjai : Aloyzas Marčiulionis, Gražina Davidonienė, Gintaras Kryževičius.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS
2008 m. rugsėjo 22 d.Vilnius
 Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas Artūras Driukas, susipažinęs su
pareiškėjo S. T. 2008 m. rugsėjo 16 d. nušalinimo pareiškimu Šiaulių apygardos teismo teisėjams
civilinėje byloje Nr. 2S-394-44/2008,
n u s t a t ė:
Lietuvos apeliaciniame teisme 2008 m. rugsėjo 19 d. buvo gautas pareiškėjo S. T. 2008 m. rugsėjo
16 d. nušalinimo pareiškimas Šiaulių apygardos teismo teisėjams apeliacine tvarka nagrinėjamoje
civilinėje byloje Nr. 2S-394-44/2008 pagal pareiškėjo S. T. atskirąjį skundą dėl Mažeikių rajono
apylinkės teismo 2008 m. liepos 11 d, nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-1316-147/2008 pagal
pareiškėjo S. T. skundą dėl antstolio S. D. veiksmų (suinteresuotas asmuo byloje - IĮ ,,(duomenys
neskelbtini)“). Nušalinimo pareiškime teigiama, kad nagrinėdama civilinę bylą Nr. 2-193-15/2003 teisėja
B. Simonaitienė neišreikalavo paprastojo neprotestuotino vekselio originalo, nors to prašė ieškovai, taip
pat nebuvo prijungtas paprastojo neprotestuotino vekselio originalas, esantis civilinėje byloje Nr. 2-410-
15/2002, dėl ko priimta neteisėta nutartis. Taip pat pareiškėjas nurodo, kad teisėja B. Simonaitienė 2004
m. vasario 2 d. nutartimi priėmė prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-193-15/2003,
nors CPK normos draudžia teisėjui pakartotinai dalyvauti nagrinėjant bylą. Anot pareiškėjo, iš civilinės
bylos Nr. 2-193-15/2003 yra dingę kai kurie dokumentai. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad spręsdama
Šiaulių apygardos teismui 2008 m. gegužės 7 d. pateikto ieškinio priėmimo klausimą, teisėja R.
Bartašienė 2008 m. gegužės 9 d. nutartyje iš anksto pasisakė dėl bylos baigties, įstatymo nustatytu
terminu neišsprendė kartu su ieškiniu pateikto prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Pareiškėjas nesutinka su šios teisėjos nutartimi, kurioje konstatuota, kad teismui pateiktas atsakovo IĮ ,,
(duomenys neskelbtini)“ atsiliepimas atitinka procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus, nes
jame nenurodyti CPK 142 straipsnio antrosios dalies 4 ir 5 punktai. Pareiškėjas nurodo taip pat ir tai, kad
jam iki parengiamojo teismo posėdžio minėtoje civilinėje byloje nebuvo įteiktas triplikas, nors teisme jis
buvo gautas. Be to, teisėja minėtoje civilinėje byloje nesprendė pareiškėjo pateikto prašymo dėl
baudžiamosios bylos Nr. 41-1-332-2004, kurioje yra vekselio ir vykdomojo rašto originalai, išreikalavimo
ir bylos prijungimo, o tuo tarpu atsakovo IĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ prašymą dėl civilinių bylų Nr. 2-
193-15/2003 ir Nr. 2-40-194/2006 prijungimo patenkino. Nušalinimo pareiškime taip pat pažymima, jog
suinteresuotą asmenį IĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ šioje civilinėje byloje, kaip, beje, ir civilinėse bylose
Nr. 2-193-15/2003 ir Nr. 2-40-194/2006, atstovauja advokatų profesinė bendrija ,,Onaitis ir partneriai“,
kurioje advokato padėjėja dirba Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjos R. Gutauskienės
dukra I. M..
Nušalinimo pareiškimas netenkintinas.
Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - Konvencija) 6 straipsnis
tiesiogiai įtvirtina asmens teisę į tinkamą teismo procesą. Teisė į tinkamą teismo procesą yra vienas iš
civilinio proceso teisės principų. Savo ruožtu, viena iš tinkamo proceso garantijų yra užtikrinimas, kad
šalių ginčą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d.
nutarime konstatavo, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia tai,
kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių; teisėjas,
nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus: teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė
žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu
sąlyga. Vadinasi, turi būti šalinamos prielaidos, galinčios sukelti abejonių dėl teisėjo ir teismo
nešališkumo. Asmens konstitucinės teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą turinio aiškinimas yra
reikšmingas taikant ir aiškinant šias garantijas įtvirtinančias procesinės teisės normas.
Teisėjui (teisėjams) pareikštas nušalinimas laikomas pagrįstu tik tuomet, kai egzistuoja
aplinkybės, kurios leidžia pagrįstai abejoti bylą nagrinėjančio teisėjo (teisėjų) nešališkumu ar
suinteresuotumu bylos baigtimi (CPK 64-66, 71 str.). Įstatymas nenustato baigtinio tokių
aplinkybių sąrašo, tačiau visais atvejais abejonės dėl teisėjo (teisėjų) nešališkumo ar
suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų
samprotavimais ir prielaidomis. Teisėjas (teisėjai) gali būti nušalinamas (nušalinami) nuo jam
(jiems) priskirtos bylos nagrinėjimo ne esant dalyvaujančių byloje asmenų pageidavimui, o tik
tuomet, kai egzistuoja įrodymais pagrįstos abejonės dėl jo (jų) nešališkumo. Priešingu atveju,
patenkinus įrodymais nepagrįstą pareiškimą dėl teisėjo (teismo) nušalinimo ir perdavus bylą
nagrinėti kitam teisėjui (teismui), būtų sudarytos sąlygos teisingumą vykdyti ne tam teismui, kuris
pagal įstatymo nustatytas teismingumo taisykles turi nagrinėti bylą, arba ne tam teisėjui, kuriam
teisės aktų nustatyta tvarka priskirta nagrinėti konkrečią bylą, o tam teismui ir (ar) teisėjui, kurį
ar kuriuos pasirinko vienas ar kitas dalyvaujantis byloje asmuo. Toks bylos nagrinėjimas pagal
asmenų pageidavimus neužtikrintų teismo nešališkumo ir nepriklausomumo, o tai nesiderintų su
teisinėje valstybėje vyraujančiais teisingumo, bylų nagrinėjimo nešališkumo ir sąžiningumo, šalių
lygiateisiškumo principais. Esant absoliučių nusišalinimo (nušalinimo) pagrindų ir kitais išimtiniais
įstatyme numatytais atvejais, kai yra įrodymais pagrįstų abejonių dėl galimo visų teisme dirbančių
teisėjų šališkumo, nušalinimas gali būti pareiškiamas ne tik bylą nagrinėjančiam teisėjui, bet ir
kitiems to teismo teisėjams (CPK 13 str., 67 str. 1 d.). Atkreiptinas dėmesys, kad kaip ir visomis
procesinėmis teisėmis, nušalinimo teise negali būti piktnaudžiaujama (CPK 42 str. 5 d., 95 str.).
Todėl įstatymas numato, kad už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis dalyvaujantiems byloje
asmenims gali būti skiriama bauda (CPK 95 str.).
Europos Žmogaus Teisių Teismas 2000 m. spalio 10 d. sprendime byloje Daktaras prieš Lietuvą
(pareiškimo Nr. 42095/98) konstatavo, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teismo
nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, tai yra nė
vienas teisėjas neturi asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Asmeninis
nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Subjektyvusis teismo ir
teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas.
Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, tai yra jis turi pateikti pakankamas garantijas,
pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę. Vertinant objektyviuosius aspektus, turi būti nustatyta, ar
yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Abu šie nešališkumo aspektai turi
būti vertinami.
Nušalinimo pareiškime reiškiama abejonė Šiaulių apygardos teismo teisėjų nešališkumu yra
iš esmės siejama su procesinių veiksmų atlikimu ir procesinių sprendimų priėmimu. Tačiau
atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos apeliacinis teismas, spręsdamas teisėjų nušalinimo pareiškimus, ne
kartą yra pabrėžęs, kad ta aplinkybė, jog šalis reiškia nesutikimą su bylą nagrinėjančio teisėjo
procesiniais sprendimais, nėra pagrindas savaime abejoti šio teisėjo ar juo labiau visų atitinkamo
teismo teisėjų nešališkumu. Instancinė teismų sistema dalyvaujantiems byloje asmenims suteikia teisę
apeliacine ir kasacine tvarka skųsti jiems nepalankius teismo procesinius sprendimus (CPK 301, 340 str.),
o motyvai dėl teismo nutarčių, kurios nėra skundžiamos atskiraisiais skundais, neteisėtumo ir
nepagrįstumo gali būti įtraukiami į apeliacinį skundą (CPK 334 str. 3 d.). Taip pat pažymėtina, kad byloje
dalyvaujantys asmenys teismo posėdžių metu turi teisę reikšti prašymus, teikti paaiškinimus aktualiais
bylos nagrinėjimo klausimais ir pan. (CPK 42 str.).
Kaip matyti iš nušalinimo pareiškimo, pareiškėjas abejoja Šiaulių apygardos teismo teisėjų
nešališkumu dar ir dėl to, kad suinteresuotą asmenį IĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ šioje civilinėje byloje,
kaip, beje, ir civilinėse bylose Nr. 2-193-15/2003 ir Nr. 2-40-194/2006, atstovauja advokatų profesinė
bendrija ,,Onaitis ir partneriai“, kurioje advokato padėjėja dirba Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjos R. Gutauskienės dukra I. M.. Pareiškėjas nepateikė šį giminystės faktą pagrindžiančių
įrodymų (CPK 178 str.), tačiau atsižvelgiant į tai, kad yra keliamas CPK 35 straipsnio ketvirtosios dalies
nuostatų taikymo klausimas, dėl to pasisakytina. CPK 35 straipsnio ketvirtojoje dalyje yra nustatyta, kad
jeigu kaip byloje dalyvaujantis asmuo yra teisėjas, o byla teisminga teismui, kuriame jis dirba, arba
teisme, kuriam teisminga byla, teisėju dirba byloje dalyvaujančio asmens artimieji giminaičiai
(išskyrus Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, Lietuvos apeliacinį teismą), sutuoktinis (sugyventinis),
aukštesniosios pakopos teismo pirmininkas ar Civilinių bylų skyriaus pirmininkas perduoda tokią
bylą nagrinėti kitam tos pačios pakopos teismui. Šios teisės normos paskirtis – užtikrinti bylas
nagrinėjančių teismų ir teisėjų nešališkumo principo įgyvendinimą. Ja pašalinamos sąlygos kilti
abejonėms dėl bylą nagrinėjančių teismų ir teisėjų nešališkumo, kai dėl objektyvių giminystės ir
(arba) tarnybinių ryšių su dalyvaujančiais byloje asmenimis šios abejonės neišvengiamai gali kilti.
Tačiau sprendžiant dėl CPK 35 straipsnio ketvirtosios dalies nuostatų taikymo, šiuo atveju svarbu
įvertinti faktines bylos aplinkybes. Iš byloje esančio 2008 m. birželio 16 d. išrašo iš susitarimo dėl
teisinių paslaugų teikimo civilinėje byloje matyti, jog IĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ atstovu civilinėje
byloje yra nurodyta advokatų profesinė bendrija ,,Onaitis ir Partneriai“ (b. l. 53-54). Atkreiptinas
dėmesys, kad pagal CPK 51 straipsnio nuostatas asmenys gali vesti bylas teisme patys arba per atstovus.
Civiliniame procese atstovais gali būti tik fiziniai asmenys, atitinkantys įstatyme nustatytus reikalavimus.
Reikalavimai asmenims, kurie gali būti atstovais civiliniame procese, yra nustatyti CPK 56 straipsnyje.
Taigi advokatų profesinė bendrija, kaip juridinis asmuo (Advokatūros įstatymo 21 str. 1 d. 3 p.),
negali būti atstovu civilinėje byloje, tai yra dalyvaujančiu byloje asmeniu. Advokatų profesinės
bendrijos vardu teisines paslaugas teikia advokatai bei advokatų padėjėjai (Advokatūros įstatymo
29 str. 2 d.), kurie ir yra laikomi dalyvaujančiais byloje asmenimis. Suinteresuotą asmenį IĮ ,,
(duomenys neskelbtini)“ šioje civilinėje byloje atstovauja advokatė Laima Markevičienė. Tuo tarpu
byloje nėra duomenų, kad advokato padėjėja I. M. yra įgaliota atstovauti suinteresuotą asmenį IĮ ,,
(duomenys neskelbtini)“ šioje civilinėje byloje, todėl CPK 35 straipsnio ketvirtojoje dalyje nustatyto
bylos perdavimo pagrindo nėra.
Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, darytina išvada, kad pareiškėjas 2008 m. rugsėjo 16 d.
nušalinimo pareiškime nenurodė ir nepagrindė konkrečių faktų, kurie sudarytų pagrindą abejoti Šiaulių
apygardos teismo teisėjų nešališkumu, o pareiškime nurodomi argumentai yra grindžiami tik
prielaidomis, subjektyviais samprotavimais apie bylos eigą ir baigtį, todėl neduoda pagrindo išvadai, kad
kurie nors Šiaulių apygardos teismo teisėjai dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių gali būti šališki ar
suinteresuoti šios bylos baigtimi.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 69 straipsniu, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių
bylų skyriaus pirmininkas
n u t a r i a:
Atmesti pareiškėjo S. T. 2008 m. rugsėjo 16 d. pareiškimą dėl Šiaulių apygardos teismo teisėjų
nušalinimo nuo civilinės bylos Nr. 2S-394-44/2008 pagal pareiškėjo S. T. atskirąjį skundą dėl Mažeikių
rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 11 d, nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-1316-147/2008
pagal pareiškėjo S. T. skundą dėl antstolio S. D. veiksmų (suinteresuotas asmuo byloje – individuali
įmonė ,,(duomenys neskelbtini)“), nagrinėjimo.
Civilinių bylų skyriaus pirmininkas: Artūras Driukas.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS
2007 m. spalio 12 d. Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas Artūras Driukas, susipažinęs su
ieškovo A. B. 2007 m. rugsėjo 23 d. nušalinimo pareiškimu Panevėžio apygardos teismo teisėjams
civilinėje byloje Nr. 2-155-338/2007 ir prašymu dėl bylos perdavimo nagrinėti kitam apygardos teismui,
n u s t a t ė:
Lietuvos apeliaciniame teisme 2007 m. spalio 2 d. buvo gautas Panevėžio apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus pirmininko 2007 m. rugsėjo 25 d. nutartimi perduotas spręsti ieškovo A. B. 2007
m. rugsėjo 23 d. nušalinimo pareiškimas Panevėžio apygardos teismo teisėjui Rimantui Savickui ir visam
Panevėžio apygardos teismui civilinėje byloje Nr. 2-155-338/2007 pagal ieškovų A. B. , V. B., A. B.
ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimo pripažinimo ir žalos
atlyginimo.
Nušalinimo pareiškimas motyvuojamas tuo, kad bylą nagrinėjantis teisėjas R. Savickas yra šališkas,
nes 2007 m. birželio 25 d. priėmė nutartį, kuria atsisakė pripažinti Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą,
Lietuvos apeliacinį teismą bei Vilniaus apygardos teismą trečiaisiais asmenimis. Dėl tokio teismo
sprendimo ieškovai neteko galimybės įrodyti, kad minėti teismai yra antikonstituciniai. Be to, A. B.
teigia, jog Panevėžio teismas yra šališkas, todėl negali vykdyti teisingumo. Teisėja L. Sankauskaitė, 2007
m. rugsėjo 14 d. priėmusi sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-65-280/2007, yra nekompetentinga, nes
netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, o taip pat 12 metų vilkino bylos nagrinėjimą.
Nušalinimo pareiškimas atmestinas.
Teisėjo nušalinimo klausimą, vadovaujantis Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 69
straipsnio pirmąja dalimi, sprendžia atitinkamo teismo pirmininkas, teismo pirmininko
pavaduotojas arba jų paskirtas teisėjas. Tais atvejais, kai teisme, nagrinėjančiame civilinę bylą,
nėra pakankamo skaičiaus teisėjų, nušalinimo klausimą sprendžia aukštesniosios pakopos teismas.
Tokį teisinį reguliavimą sąlygoja tai, kad tuo atveju, kai dalyvaujantis byloje asmuo pareiškia
nušalinimą visiems apylinkės ar apygardos teismo teisėjams, įskaitant šio teismo pirmininką, teisme
nelieka subjektų, pagal įstatymą galinčių spręsti teisėjams pareikšto nušalinimo klausimą. Kadangi
ieškovo A. B. 2007 m. rugsėjo 23 d. nušalinimo pareiškimas buvo pateiktas ne tik dėl Panevėžio
apygardos teismo teisėjo R. Savicko, bet ir dėl visų Panevėžio apygardos teismo teisėjų nušalinimo nuo
civilinės bylos Nr. 2-155-338/2007 nagrinėjimo, jis spręstinas aukštesniame teisme, tai yra Lietuvos
apeliaciniame teisme (CPK 69 str. 1 d., 3 str. 6 p.).
Pagal CPK 64-66 straipsnius teisėjas turi nusišalinti arba būti nušalintas nuo bylos nagrinėjimo,
jeigu yra aplinkybių, kurios objektyviai kelia abejonių jo nešališkumu. CPK 178 straipsnyje nustatyta,
kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, tai yra nušalinimo pareiškimas turi
būti motyvuotas (CPK 68 str. 2 d.). Kaip ir visomis procesinėmis teisėmis, nušalinimo teise negali būti
piktnaudžiaujama (CPK 42 str. 5 d., 95 str.). Atkreiptinas dėmesys, kad įstatymas numato, kad už
piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis dalyvaujantiems byloje asmenims gali būti skiriama bauda (CPK
95 str.).
Nušalinimo pareiškimas iš esmės yra grindžiamas subjektyviais A. B. samprotavimais apie teisėjų
šališkumą. Išdėstyti argumentai nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais bei nepatvirtina, kad kurie nors
Panevėžio apygardos teismo teisėjai gali būti šališki ar suinteresuoti bylos baigtimi. Remiantis
išdėstytomis aplinkybėmis, konstatuotina, kad CPK 65 ir 66 straipsniuose numatytų pagrindų tenkinti
Panevėžio apygardos teismo teisėjų nušalinimo nuo civilinės bylos Nr. 2-155-338/2007 nagrinėjimo
pareiškimą nėra, ir jis atmestinas kaip nepagrįstas.
Atkreiptinas pareiškėjo dėmesys, jog pagrindu nušalinti bylą nagrinėjantį teisėją negali būti
aplinkybė, jog teisėjas atsisakė į bylą trečiaisiais asmenimis įtraukti Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą,
Lietuvos apeliacinį teismą bei Vilniaus apygardos teismą arba priėmė pareiškėjui nepalankų
sprendimą. Teisėjų atlikti procesiniai veiksmai įstatymų nustatyta tvarka gali būti skundžiami ir
peržiūrėti tik instancine tvarka (CPK XVI skyriaus ,,Bylų procesas apeliacinės instancijos teisme“
bei XVII skyriaus ,,Bylų procesas kasaciniame teisme“ tvarka).
Dėl šių priežasčių, spręsti teisėjo R. Savicko nušalinimo klausimą nuo civilinės bylos Nr. Nr. 2-
155-338/2007 nagrinėjimo, o taip pat tikrinti ar teisėja L. Sankauskaitė vilkino civilinės bylos Nr. 2-65-
280/2007 nagrinėjimą bei ar šioje byloje priėmė pagrįstą sprendimą, Lietuvos apeliacinis teismas,
spręsdamas Panevėžio apygardos teismo nušalinimo klausimą, neturi įgaliojimų. Teisėjo nušalinimo
klausimą konkrečioje civilinėje byloje CPK 69, 70 straipsnių nustatyta tvarka sprendžia atitinkamo
teismo pirmininkas, teismo pirmininko pavaduotojas, Civilinių bylų skyriaus pirmininkas arba jų
paskirtas teisėjas (CPK 69 str. 1 d.). Todėl pareiškėjo A. B. argumentai, susiję su konkrečių, bylą
nagrinėjančių, teisėjų nešališkumu ir kompetencija, nenagrinėtini.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 69 straipsniu, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių
bylų skyriaus pirmininkas
n u t a r i a:
Atmesti ieškovo A. B. 2007 m. rugsėjo 23 d. nušalinimo pareiškimą Panevėžio apygardos teismo
teisėjams civilinėje byloje Nr. 2-155-338/2007.
Civilinių bylų skyriaus pirmininkas Artūras Driukas

TEISĖS PRINCIPAI

Turinys:
 teisingumą vykdo tik teismas,
 teisėjų nepriklausomumas
 teisės į tinkamą teismo procesą
 teisminės gynybos prieinamumo
 proceso koncentracijos
 proceso ekonomiškumo
 šalių kooperacijos
 proceso viešumo
 proceso žodiškumo
 dispozityvumo
  rungimosi
 šalių lygiateisiškumo
 proceso betarpiškumo
 draudimo piktnaudžiauti teise principas
 valstybės garantuotos teisinės pagalbos
 teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Teisės aiškinimo principai:

1. Lingvistinis,
2. sisteminis,
3. teleologinis.

Šaltiniai:
9. V.Mikelėnas. Civilinis procesas. I dalis. Vilnius 1997 m. 57p.-117p.
10. D.Mikelėnienė, V.Mikelėnas. Teismo procesas: teisės aiškinimo ir taikymo aspektai. Vilnius.
1999 m.167p.-216p.
11. E.Laužikas, V.Mikelėnas, V.Nekrošius Civilinio proceso teisė, I tomas, Justitia, Vilnius 2003,
132p-207p.
12. Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso komentaras, I dalis, Justitia, Vilnius 2004, 47p.-
107p.

Skaitiniai:

Dėl teisės į tinkamą teismo procesą

Apžvelgiamoje byloje kilo teisinis klausimas dėl CPK 325 straipsnio, reglamentuojančio apeliacinės
instancijos teismo sprendimo ar nutarties priėmimą ir paskelbimą, 6 dalį, nustatančią veiksmus, kurių
imamasi teismui dėl objektyvių priežasčių negalint priimti ir paskelbti sprendimo ar nutarties
numatytu laiku, nuostatų taikymo. Kasatorius teigia, kad kyla abejonių dėl apeliacinės instancijos
teismo proceso tinkamumo, bylos išnagrinėjimo skaidrumo ir objektyvumo.
Kasacinis teismas nurodė, kad CPK 325 straipsnio 6 dalyje ne tik įvardytos procesinės priemonės,
taikytinos teismui dėl objektyvių priežasčių negalint priimti ir paskelbti procesinio sprendimo, bet ir
nurodytas šių priemonių taikymo eiliškumas bei pagrindai. Visų pirma, paaiškėjus, kad negali
dalyvauti bylą nagrinėjantis teisėjas, tai kiti teisėjų kolegijos teisėjai, o bylą nagrinėjant vienam
teisėjui, – teismo pirmininkas ar Civilinių bylų skyriaus pirmininkas motyvuota nutartimi nustato
kitą, negu šio straipsnio 1 dalyje numatyta, sprendimo (nutarties) priėmimo ir paskelbimo datą. Šios
priemonės taikymo skaičius nėra ribojamas niekaip kitaip kaip tik jos taikymą lemiančių priežasčių
trukme. Tik tuo atveju, kai šios priežastys neišnyksta per protingą laiką, teismo pirmininkas ar
Civilinių bylų skyriaus pirmininkas taiko kitą priemonę – paskiria naujos sudėties bylą nagrinėjantį
teismą ir nustato bylos nagrinėjimo datą. Pastaroji priemonė nesilaikant nurodyto eiliškumo galėtų
būti paskirta tuo atveju, kai jos faktinio pagrindo ilgalaikis pobūdis akivaizdus iš karto. Ji aiškintina
kaip būtina tais atvejais, kai dėl akivaizdžiai ilgai truksiančių aplinkybių teisėjas dar ilgą laikotarpį
negalės dalyvauti priimant procesinį sprendimą, dėl to, vis atidedant jo priėmimą, atsirastų teisinis
neapibrėžtumas, būtų pažeistas proceso operatyvumo principas, asmenų procesinės ir materialinės
teisės bei teisėti interesai. Kasacinis teismas darė išvadą, kad šioje byloje, prieš pakeičiant teismo
sudėtį, nebuvo atsižvelgta į CPK 325 straipsnio 6 dalyje nustatytus teismo sudėties pakeitimo
pagrindus ir tvarką. Kasacinio teismo nuomone, vertinant susidariusią situaciją iš objektyvaus
stebėtojo ar juolab asmens, kurio byla nagrinėjama teisme, pozicijos, visuma byloje nustatytų
aplinkybių gali sukelti abejonių dėl teisingumo vykdymo skaidrumo ir objektyvumo, todėl, siekiant
jas pašalinti, būtina sudaryti galimybę bylą apeliacine tvarka išnagrinėti iš naujo. Atsižvelgdamas į
tai, kasacinis teismas panaikino apeliacinės instancijos teismo nutartį ir šiam teismui grąžino
nagrinėti iš naujo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 30 d.
nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-570-701/2015
Dėl drausminių nuobaudų advokatams skyrimo ir ginčų nagrinėjimo
Byloje keltas teisės klausimas dėl teismo teisės pakeisti Advokatų garbės teismo advokatui paskirtą
nuobaudą švelnesne, jeigu nustatoma, kad ji per griežta. Apeliacinės instancijos teismas nutartimi
pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškinys dėl paskirtos drausminės nuobaudos
panaikinimo arba pakeitimo švelnesne buvo atmestas, ir advokatui paskirtą drausminę nuobaudą –
viešai paskelbiamą papeikimą – pakeitė į švelnesnę drausminę nuobaudą – papeikimą.
Kasacinis teismas nurodė, kad, vadovaujantis Advokatūros įstatymo 52, 53 straipsnių nuostatomis,
advokatų drausmės bylų nagrinėjimo ir drausminių nuobaudų taikymo funkciją įstatymu pavesta
vykdyti vienam iš Lietuvos advokatūros organų – Advokatų garbės teismui. Kasacinis teismas taip
pat konstatavo, kad teisės aktuose yra nustatyta tiek advokatų patraukimo drausminėn atsakomybėn
procedūra, tiek šioje procedūroje dalyvaujantys subjektai, tiek kriterijai, į kuriuos, priimdamas
sprendimą dėl drausminės atsakomybės taikymo advokatui, turi atsižvelgti advokato drausmės bylą
nagrinėjantis subjektas – Advokatų garbės teismas.
Kasacinis teismas išaiškino, kad teismas, nagrinėdamas ginčą dėl Advokatų garbės teismo
sprendimo, kuriuo advokatui paskirta drausminė nuobauda, turi įvertinti skundžiamo sprendimo
pagrįstumą ir teisėtumą, o nustatęs, kad sprendimas yra nepagrįstas ir (arba) neteisėtas, – ginti
pažeistas advokato teises, pripažindamas jį negaliojančiu. Tačiau pažeistų teisių gynimo funkcija
nesudaro pagrindo teismui, pripažinus negaliojančiu skundžiamą Advokatų garbės teismo sprendimą,
nuspręsti dėl drausminės atsakomybės taikymo advokatui ir paskirti jam vieną iš Advokatūros
įstatyme nustatytų drausminių nuobaudų arba pakeisti skundžiamą Advokatų garbės teismo
sprendimą paskiriant advokatui kitokią, nei paskirta Advokatų garbės teismo sprendimu, drausminę
nuobaudą. Pažymėtina, kad pagal teisinį reguliavimą, teismui panaikinus apskųstą drausminę
nuobaudą, Advokatų garbės teismas gali iš naujo spręsti advokato drausminės atsakomybės
klausimą, atsižvelgdamas į tai, kad drausminės atsakomybės taikymo senaties eiga 18 nutrūksta
priėmus sprendimą iškelti drausmės bylą. Kasacinis teismas atkreipė dėmesį į tai, kad drausminės
atsakomybės taikymo senaties eigos nutraukimas galioja, iki bus galutinai (įsigaliojusiu Advokatų
garbės teismo sprendimu arba įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu) išspręstas klausimas dėl
drausminės atsakomybės taikymo. Tokiu atveju, kai teismas panaikina Advokatų garbės teismo
sprendimą dėl šio padarytų procedūrinio pobūdžio pažeidimų, tačiau nenustato, kad sprendimas
iškelti drausmės bylą buvo priimtas jau suėjus drausminės atsakomybės taikymo senaties terminui,
drausmės byla perduotina iš naujo nagrinėti Advokatų garbės teismui
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 13 d.
nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-42/2015

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. kovo 9 d. Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Romualdo Čaikos (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Grabinsko ir Prano Žeimio (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. S. kasacinį
skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. kovo 28 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugpjūčio 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje
byloje pagal ieškovo D. S. ieškinį atsakovui AB Vilniaus vertybinių popierių birža, tretiesiems asmenims
AB „DFDS LISCO“, A. S. dėl AB Vilniaus vertybinių popierių birža valdybos sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
 nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas D. S. 2005 m. gruodžio 2 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą, kuriame nurodė, kad jis
yra trečiojo asmens AB „Lisco Baltic Service“ (dabartinis pavadinimas – AB „DFDS LISCO“)
akcininkas ir jam nuosavybės teise priklauso 120 045 paprastųjų vardinių šios bendrovės akcijų. AB
„Lisco Baltic Service“ akcijos yra įtrauktos į atsakovo AB Vilniaus vertybinių popierių birža (toliau –
VVPB) Einamąjį prekybos sąrašą. 2005 m. gegužės 9 d. AB „Lisco Baltic Service“ kreipėsi į VVPB su
prašymu išbraukti bendrovės akcijas iš VVPB Einamojo prekybos sąrašo. 2005 m. birželio 10 d. VVPB
valdyba priėmė sprendimą patenkinti AB „Lisco Baltic Service“ prašymą ir išbraukė šios bendrovės
akcijas iš VVPB Einamojo prekybos sąrašo, atidedant šio sprendimo įsigaliojimą 6 mėnesiams, t.  y. iki
2005 m. gruodžio 10 d. Ieškovo teigimu, VVPB valdybai priėmus sprendimą išbraukti AB „Lisco Baltic
Service“ akcijas iš VVPB Einamojo prekybos sąrašo, bendrovės akcijų kaina biržoje sumažėjo apie 30
proc. Taip buvo pažeistos AB „Lisco Baltic Service“ investuotojų, tarp jų – ir jo (ieškovo) teisės, nes AB
„Lisco Baltic Service“ nesudarė galimybės smulkiesiems akcininkams pasitraukti iš AB „Lisco Baltic
Service“ kapitalo parduodant šias akcijas už sąžiningumo reikalavimus atitinkančią kainą. Be to,
investuotojams, kurie į AB „Lisco Baltic Service“ investavo ilgesniam laikui, buvo apribota galimybė
planuojamu akcijų pardavimo metu parduoti jas organizuotoje reguliuojamoje rinkoje – ten, kur akcijos
buvo įsigytos. Pagal LR vertybinių popierių komisijos 2005 m. gegužės 19 d. nutarimu Nr. 1K-13
patvirtintų AB „Vilniaus vertybinių popierių birža“ prekybos taisyklių (toliau – Prekybos taisyklės) 18.5
punktą VVPB valdyba turi teisę atsisakyti tenkinti vertybinių popierių emitento įgalioto organo prašymą
išbraukti jo vertybinius popierius iš prekybos sąrašo, jeigu dėl vertybinių popierių išbraukimo gali būti
pažeistos daugelio investuotojų teisės ir (ar) teisėti interesai, tačiau to nepadarė. Ieškovas prašė teismo
panaikinti VVPB valdybos 2005 m. birželio 10 d. posėdžio sprendimą 2 klausimu „Dėl AB „Lisco Baltic
Service“ PVA išbraukimo iš AB Vilniaus vertybinių popierių birža Einamojo prekybos sąrašo pačiam
emitentui prašant“.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2006 m. kovo 28 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Konstatuodamas, kad ieškovas neturi subjektyvinės teisės ginčyti VVPB valdybos 2005 m. birželio 10 d.
sprendimo išbraukti trečiojo asmens AB „Lisco Baltic Service“ akcijas iš VVPB Einamojo prekybos
sąrašo, teismas nurodė, kad įtraukus Prekybos taisyklėse nustatyta tvarka emitento vertybinius popierius į
VVPB prekybos sąrašą, susiklosto dvišaliai emitento ir VVPB teisiniai santykiai, kurie tęsiasi iki tol, kol
emitento vertybiniai popieriai yra išbraukiami iš prekybos sąrašo. Dėl to, teismo manymu, VVPB
valdybos sprendimą dėl vertybinių popierių išbraukimo iš prekybos sąrašo turi teisę skųsti tik pats
emitentas, dėl kurio vertybinių popierių yra priimtas toks sprendimas (Prekybos taisyklių 17.5 punktas).
Be to, ieškovas nepatenka ir į ratą asmenų, galinčių skųsti VVPB valdybos sprendimą pagal CK 2.82
straipsnio 4 dalį ir LR akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 10 dalį. Teismas pažymėjo, kad ieškovas,
būdamas AB „Lisco Baltic Service“ akcininku, turėjo subjektyvinę teisę ginčyti šios bendrovės visuotinio
akcininkų susirinkimo sprendimą dėl bendrovės akcijų išbraukimo iš VVPB Einamojo prekybos sąrašo,
tačiau šia teise nepasinaudojo. Įvertinęs ieškovo pateiktus duomenis apie akcijų kainos laikotarpiu nuo
2005 m. kovo 2 d. iki 2005 m. spalio 4 d. biržoje sumažėjimą 30 proc. kaip neatitinkančius tikrovės ir
padaręs išvadą, kad akcijų kaina augo, o ne mažėjo, teismas atmetė ieškovo argumentus, jog sprendimas
išbraukti AB „Lisco Baltic Service“ akcijas iš VVPB Einamojo prekybos sąrašo neigiamai įtakojo akcijų
kainą, ir tai užkirto kelią investuotojams parduoti šias akcijas biržoje gaunant sąžiningumo reikalavimus
atitinkančią kainą. Ginčijamas VVPB valdybos sprendimas išbraukti AB „Lisco Baltic Service“ akcijas iš
Einamojo prekybos sąrašo, teismo nuomone, neužkirto investuotojams kelio parduoti akcijas nei biržoje,
nei kreipiantis į AB „Lisco Baltic Service“, kaip tai numatyta 2005 m. balandžio 27 d. visuotinio
akcininkų susirinkimo sprendime. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, taip pat į tai, kad byloje nėra
duomenų, jog atsakovas VVPB, svarstydamas AB „Lisco Baltic Service“ akcijų delistingavimą, būtų
gavęs suinteresuotų asmenų skundų ar pareiškimų, kuriais būtų prieštaraujama arba abejojama dėl akcijų
išbraukimo iš Einamojo prekybos sąrašo, teismas sprendė, kad atsakovas VVPB neturėjo pagrindo
atsisakyti tenkinti trečiojo asmens AB „Lisco Baltic Service“ prašymą išbraukti jo vertybinius popierius
iš VVPB Einamojo prekybos sąrašo.
 Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį
skundą, 2006 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. kovo 28 d.
sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija pripažino pirmosios instancijos teismą pagrįstai sprendus,
kad ieškovas neturi subjektyvinės teisės ginčyti atsakovo VVPB valdybos sprendimo, nes ieškovas nėra
nei atsakovo akcininkas, nei kreditorius, kurie pagal CK 2.82 straipsnio 4 dalį ir LR akcinių bendrovių
įstatymo 19 straipsnio 10 dalį turi teisę ginčyti juridinio asmens valdymo organų sprendimus.
Nagrinėjamu atveju atsakovo „kreditoriumi“ nurodytų įstatymų normų prasme pripažintinas tretysis
asmuo AB „Lisco Baltic Service“, nes būtent jį su atsakovu siejo sutartiniai santykiai, reglamentuojami
Prekybos taisyklių 10.1 punkte. Dėl to, kolegijos nuomone, tik tretysis asmuo turi teisę ginčyti VVPB
valdybos sprendimą. Ieškovą, kaip trečiojo asmens akcininką, teisiniai santykiai sieja su trečiuoju
asmeniu, todėl esant pažeistai jo teisei (šiuo atveju – priėmus, ieškovo manymu, jo teises pažeidžiantį
visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimą), jis galėjo įstatyme nustatyta tvarka skųsti šį sprendimą.
Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas nepagrindė savo ieškinio
argumento, jog jo turimos akcijos po jų išbraukimo iš Einamojo prekybos sąrašo nuvertėjo, nes
išbraukimo momentu jų kaina buvo 0,74 Lt, o 2005 m. spalio, lapkričio ir gruodžio mėnesiais – 0,86 Lt.

III. Kasacinio skundo dalykas ir pagrindas, atsiliepimų į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas D. S. prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2006 m. rugpjūčio 2 d. nutartį ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. kovo
28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas
šiais argumentais:
1. Bylą nagrinėję teismai, nuspręsdami, kad ieškovas, kuris yra AB „DFDS LISCO“
akcininkas, neturi teisės ginčyti atsakovo VVPB valdybos sprendimo išbraukti šios bendrovės akcijas iš
VVPB Einamojo prekybos sąrašo, pažeidė asmens teisę ginti jo pažeistas teises ir teisėtus interesus
reglamentuojančias procesinės teisės normas (LR Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį, Europos žmogaus
teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 13 straipsnį, CPK 5 straipsnio 1 dalį). VVPB valdybai
priėmus ginčijamą sprendimą ir iki jo įsigaliojimo neužtikrinus, kad būtų pateiktas privalomas oficialus
pasiūlymas supirkti trečiojo asmens bendrovės akcijas arba kitaip būtų apsaugotos jo (kasatoriaus) teisės,
yra pažeidžiama jo (kasatoriaus) nuosavybės teisė į turimas šios bendrovės akcijas (LR Konstitucijos 23
straipsnio 1 dalis), nes paskelbta informacija apie sprendimą delistinguoti akcijas, ką investuotojai sieja
su vertybinių popierių likvidumo sumažėjimu, sumažino jo (kasatoriaus) turimų akcijų vertę. Atsakovas
VVPB nėra eilinis juridinis asmuo, o yra specialias viešąsias funkcijas vykdantis subjektas, kurio veiklą
reglamentuoja specialus LR vertybinių popierių įstatymas ir dėl kurio vykdomų funkcijų susiklosto ne
dvišaliai teisiniai santykiai tarp atsakovo ir jo listinguojamų vertybinių popierių emitentų, o daugiašaliai
santykiai, kurių šalimis yra ir tos bendrovės (emitento), kurios akcijomis yra prekiaujama atsakovo
prekybos sąrašuose, akcininkai, įsigiję vertybinių popierių ir teisėtai bei pagrįstai besitikintys, kad tuo
atveju, jei bendrovė nuspręs nebelistinguoti atsakovo prekybos sąrašuose savo akcijų, atsakovas, kaip
viena iš vertybinių popierių rinką prižiūrinčių institucijų, realiai užtikrins, kad dėl to nebūtų pažeisti tos
bendrovės akcininkų (taigi – ir jo (kasatoriaus)) teisės ir teisėti interesai. Kadangi atsakovui yra pavestos
vykdyti tam tikros viešo pobūdžio funkcijos ir nustatytos tam tikros pareigos akcininkų gynimo srityje, tai
akcininkai turi turėti galimybę teisminiu keliu įvertinti, ar šios pareigos yra vykdomos tinkamai. Dėl to,
kasatoriaus manymu, nors jokiame teisės akte tiesiogiai ir nenustatyta jo, kaip trečiojo asmens bendrovės
akcininko, teisė teisminiu keliu ginčyti VVPB valdybos sprendimą, jis tokią teisę turi pagal bendruosius
teisės principus, įtvirtintus LR Konstitucijoje ir CPK 5 straipsnyje.
2. Teismai, padarydami išvadą, kad ieškinys negali būti tenkinamas dėl to, kad ieškovas
nepagrindė savo argumentų, jog jo turimos akcijos po jų išbraukimo iš VVPB Einamojo prekybos sąrašo
nuvertėjo, netinkamai aiškino ir taikė Prekybos taisyklių 18.5 punkto nuostatas, nustatančias VVPB
valdybos teisę atsisakyti tenkinti emitento prašymą išbraukti jo akcijas iš prekybos sąrašų. Vadovaujantis
šiomis nuostatomis, nebūtina buvo įrodyti trečiojo asmens bendrovės akcijų nuvertėjimo, o tik tikimybę,
kad dėl akcijų išbraukimo gali būti pažeisti daugelio akcininkų teisės ir turtiniai interesai. Kasatoriaus
teigimu, bylą nagrinėjusiems teismams buvo pateikta pakankamai dokumentų, leidžiančių daryti
prielaidą, kad dėl trečiojo asmens prašymo delistinguoti akcijas iš VVPB prekybos sąrašų patenkinimo
gali būti pažeisti minėti interesai.
 Atsiliepimais į ieškovo D. S. kasacinį skundą atsakovas AB Vilniaus vertybinių popierių
birža ir tretysis asmuo AB „DFDS LISCO“ prašo skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti
nepakeistus, kasacinį skundą atmesti.
Atsakovas AB Vilniaus vertybinių popierių birža atsiliepime nurodo, kad kasatorius
nepatenką į CK, LR akcinių bendrovių įstatyme ir Prekybos taisyklėse nustatytą sąrašą asmenų, turinčių
teisę ginčyti VVPB organų sprendimus. Nagrinėjamu atveju tarp jo (atsakovo) ir trečiojo asmens AB
„DFDS LISCO“ yra susiklostę dvišaliai teisiniai santykiai, todėl sprendimą dėl akcijų išbraukimo iš
prekybos sąrašo turi teisę skųsti tik AB „DFDS LISCO“. Kasatorius, kaip AB „DFDS LISCO“
akcininkas, turėjo teisę ginčyti tik AB „DFDS LISCO“ organų priimtus sprendimus, o ne VVPB valdybos
sprendimą.
Tretysis asmuo AB „DFDS LISCO“ atsiliepime nurodo, kad pagrįsti savo teisę kreiptis į
teismą vien LR Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta norma-principu kasatorius galėtų tik tuo
atveju, jeigu įstatymuose nebūtų nustatyti jokie jo teisių apsaugos mechanizmai. Šiuo atveju kasatoriaus
teisių apsaugos mechanizmas yra nustatytas CK ir LR akcinių bendrovių įstatyme. Bendrovė, kurios
vertybiniai popieriai įtraukiami į VVPB prekybos sąrašus, sudaro sutartį su VVPB ir taip tarp bendrovės
ir VVPB susiklosto dvišaliai teisiniai santykiai. Bendrovės akcininkai nėra šių teisinių santykių dalyviai.
Dėl to kasatoriaus teiginys, kad jo teisę ginčyti VVPB valdybos sprendimus suponuoja daugiašaliai
teisiniai santykiai, kurių šalimis yra ne tik VVPB listinguojamos bendrovės, bet ir tų bendrovių
akcininkai, yra teisiškai nepagrįstas.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV. Teismų nustatytos bylos aplinkybės
Ieškovas D. S. yra trečiojo asmens AB „DFDS LISCO“ (buvęs pavadinimas – AB „Lisco Baltic
Service“) akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklauso 120 045 paprastųjų vardinių šios bendrovės
akcijų. Ieškovo kreipimosi į teismą metu (2005 m. gruodžio 2 d.) trečiojo asmens akcijos buvo
listinguojamos VVPB Einamajame prekybos sąraše. 2005 m. balandžio 27 d. įvykusiame AB „Lisco
Baltic Service“ eiliniame visuotiniame akcininkų susirinkime 7 klausimu buvo nuspręsta išbraukti
bendrovės vertybinius popierius iš VVPB Einamojo prekybos sąrašo, o 9 klausimu buvo priimtas
sprendimas suteikti teisę AB „Lisco Baltic Service“ įsigyti savo akcijų iš jas parduoti pageidaujančių
akcininkų Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatyta tvarka ir sąlygomis; akcijų įsigijimo tikslas –
bendrovės smulkiųjų akcininkų turtinių interesų apsauga. 2005 m. gegužės 9 d. AB „Lisco Baltic
Service“ kreipėsi į VVPB, prašydama išbraukti bendrovės vertybinius popierius iš VVPB Einamojo
prekybos sąrašo. 2005 m. birželio 10 d. VVPB valdyba priėmė sprendimą išbraukti trečiojo asmens AB
„Lisco Baltic Servise“ akcijas iš VVPB Einamojo prekybos sąrašo, atidedant šio sprendimo įsigaliojimą
iki 2005 m. gruodžio 10 d. Ieškovas D. S. – trečiojo asmens bendrovės akcininkas – ginčija šį VVPB
valdybos sprendimą.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio
skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad pagal
įstatymą kasacinis teismas sprendžia ir analizuoja teisės, o ne fakto klausimus. Dėl šios priežasties teisėjų
kolegija pasisako tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kuriais keliami teisės klausimai.
Esminis kasacinio skundo argumentas yra susijęs su procesinės teisės normų,
reglamentuojančių asmens teisę ginti jo pažeistas teises ir teisėtus interesus teisme (LR Konstitucijos 30
straipsnio 1 dalies, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 13 straipsnio,
CPK 5 straipsnio 1 dalies), aiškinimu ir taikymu. Tai yra teisės klausimas, dėl kurio kasacinio teismo
teisėjų kolegija pasisako (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Kasatorius pripažįsta, kad jo, kaip trečiojo asmens AB „DFDS LISCO“ akcininko, teisė
teisminiu keliu ginčyti atsakovo VVPB valdybos sprendimus tiesiogiai jokiame teisės akte nėra nustatyta,
tačiau teigia, kad jis tokiu atveju tokią teisę turi pagal LR Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį. Kasacinio
teismo teisėjų kolegija su šiuo kasatoriaus argumentu dėl tiesioginio LR Konstitucijos 30  straipsnio
1 dalies nagrinėjamam ginčui taikymo negali sutikti.
 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad tiesiogiai LR
Konstitucijos normos gali būti taikomos tik tuo atveju, kai ginčo teisinio santykio nedetalizuoja kiti
teisės norminiai aktai – įstatymai ar poįstatyminiai aktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Turto bankas“ v. S. K. ir kt.,
bylos Nr. 3K-3-108/1999; 2001 m. rugsėjo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. J. v. V. J.,
bylos Nr. 3K-3-808/2001, 2003 m. kovo 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. S. ir kt. v. UAB
„Panevėžio ketus“, bylos Nr. 3K-3-421/2003; ir kt.). Pagal LR Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį
asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Ši konstitucinė
norma įtvirtina vieną esminių bendrųjų teisės principų – asmens teisę kreiptis į teismą. Ši teisė,
kaip ir bet kuri kita asmens teisė, turi būti įgyvendinama laikantis tam tikros tvarkos. CPK 5
straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymuose nustatyta
tvarka kreiptis į teismą. Taigi LR Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtintos asmens teisės kreiptis į
teismą įgyvendinimo procesinė tvarka ir sąlygos yra nustatytos specialiuose įstatymuose – CPK ir
kituose įstatymuose, ir tam, kad ši teisė būtų realizuota tinkamai, šios tvarkos būtina laikytis.
Nagrinėjamu atveju ginčo teisinis santykis – ieškovo D. S. teisės kreiptis į teismą, kad būtų apginta
pažeista ar ginčijama jo (ieškovo) teisė arba įstatymų saugomas interesas, įgyvendinimas –
detalizuojamas atitinkamose CK ir LR akcinių bendrovių įstatymo normose, nustatančiose ieškovo, kaip
juridinio asmens dalyvio (šiuo atveju – trečiojo asmens bendrovės akcininko), teisių ir teisėtų interesų
apsaugos mechanizmą, įtvirtinantį jam galimybę ginčyti teisme jo teises ar interesus pažeidžiančius
bendrovės valdymo organų sprendimus, taip pat ir tuos, kurie susiję su bendrovės išleistų vertybinių
popierių išbraukimu iš VVPB prekybos sąrašų (CK 2.82 straipsnio 4 dalis, LR akcinių bendrovių
įstatymo 19 straipsnio 10 dalis). Atsakovo VVPB valdybos sprendimai ginčijami LR vertybinių popierių
rinkos įstatyme ir LR vertybinių popierių komisijos 2005 m. gegužės 19 d. sprendimu Nr. 1K-13
patvirtintose AB „Vilniaus vertybinių popierių birža“ prekybos taisyklėse nustatyta tvarka, pagal kurią
teisę apskųsti teismui įstatymuose nustatyta tvarka VVPB valdybos sprendimą išbraukti vertybinius
popierius iš biržos prekybos sąrašo turi tik emitentas – iš sąrašo išbraukiamus vertybinius popierius
išleidęs juridinis asmuo (nagrinėjamu atveju – AB „DFDS LISCO“) (Įstatymo 44 straipsnis, Taisyklių
17.5 punktas).
Dėl to pripažintina, kad, bylą nagrinėjusiems teismams konstatavus, jog ieškovas D. S., kuris yra
emitento (trečiojo asmens AB „DFDS LISCO“) akcininkas, neturi teisės ginčyti VVPB valdybos
sprendimo išbraukti vertybinius popierius iš biržos prekybos sąrašo, jo teisė kreiptis į teismą teisminės
gynybos, įtvirtinta LR Konstitucijos 30 straipsnyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių
apsaugos konvencijos 13 straipsnyje ir CPK 5 straipsnio 1 dalyje, nėra paneigiama. LR Konstitucijos 30
straipsnio 1 dalyje įtvirtintos asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo tvarka, kaip minėta, yra
nustatyta CPK ir kituose įstatymuose, todėl ši teisė turi būti įgyvendinama laikantis CPK ir kitų
atitinkamų įstatymų (nagrinėjamu atveju – CK 2.82 straipsnio 4 dalies, LR akcinių bendrovių
įstatymo 19 straipsnio 10 dalies, Prekybos taisyklių 17.5 punkto) reikalavimų. CK 2.82 straipsnio
4 dalyje ir LR akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 10 dalyje įtvirtinta galimybe šiose normose
nustatyta tvarka pareikšti ieškinį dėl trečiojo asmens AB „DFDS LISCO“ valdymo organų sprendimų,
susijusių su šios bendrovės vertybinių popierių prekyba Vilniaus vertybinių popierių biržoje, negaliojimo
ieškovas nepasinaudojo, o teisė ginčyti VVPB valdybos sprendimus nei pagal LR vertybinių popierių
rinkos įstatymą, nei pagal Prekybos taisykles ar kitą teisės norminį aktą jam nėra suteikta.
Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl procesinės teisės normų,
reglamentuojančių asmens teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra
pažymėjęs, kad suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo
pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia tik galimybę kreiptis į teismą dėl to, kad būtų apginta jo
subjektyvinė teisė arba įstatymų saugomas interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. V. Ž. ir kt.,
bylos Nr. 3K-3-552/2000, Teismų praktika 14, psl. 129-132; 2003 m. kovo 31 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje Utenos AVA v. M. R., bylos Nr. 3K-3-187; ir kt.). Prekybos taisyklių 18.5 punktas
įtvirtina VVPB teisę atsisakyti tenkinti vertybinių popierių emitento įgalioto organo prašymą dėl jo
vertybinių popierių išbraukimo iš biržos prekybos sąrašų tuo atveju, jeigu nustatoma, kad dėl vertybinių
popierių išbraukimo iš sąrašų gali būti pažeistos daugelio investuotojų teisės ir (ar) teisėti interesai.
Tačiau ši įstatymo norma, įpareigojanti VVPB, priimant sprendimą dėl vertybinių popierių
delistingavimo, atsižvelgti į daugelio investuotojų, kaip visumos, teises ir teisėtus interesus, nesudaro
pagrindo aiškinti šią normą, kaip nustatančią atskiro (individualaus) investuotojo subjektyvinę teisę
ginčyti minėtą VVPB valdybos sprendimą teismine tvarka. Be to, aplinkybės, kad ginčijamu VVPB
valdybos sprendimu buvo ar gali būti pažeisti daugelio trečiojo asmens bendrovės investuotojų teisės ir
(ar) teisėti interesai, ieškovas ir neįrodinėjo. Ieškovo argumentai dėl jo teisės ginčyti VVPB valdybos
2005 m. birželio 10 d. sprendimą išbraukti trečiojo asmens AB „Lisco Baltic Servise“ akcijas iš VVPB
Einamojo prekybos sąrašo iš esmės buvo grindžiami tik jo, kaip šios bendrovės investuotojo,
subjektyvinių teisių ir teisėtų interesų pažeidimu. Tačiau subjektyvinės teisės ginčyti VVPB valdybos
sprendimus išbraukti vertybinius popierius iš biržos prekybos sąrašo ieškovas, kaip minėta, pagal
galiojančius teisės aktus neturi, kaip ir nėra subjektas, kuris, atstovaudamas daugelio investuotojų
interesams, esant jų teisių ar teisėtų interesų pažeidimui, tokiu atveju galėtų kreiptis į teismą CPK
49 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka kaip viešo intereso gynėjas. Toks subjektas pagal LR vertybinių
popierių rinkos įstatymo 52 straipsnio 3 dalies 1 punktą yra LR vertybinių popierių komisija.
Remdamasi išdėstytais argumentais, kasacinio teismo teisių kolegija konstatuoja, kad bylą
nagrinėję teismai asmens teisę ginti jo pažeistas teises ir teisėtus interesus reglamentuojančių procesinės
teisės normų nepažeidė, todėl naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria pirmosios
instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas, kasaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra
pagrindo (CPK 346 straipsnio 2 dalis).
Konstatavus tinkamą procesinės teisės normų, įtvirtinančių asmens teisės kreiptis į teismą,
aiškinimą ir taikymą, kiti kasacinio skundo argumentai, susiję su ginčijamo VVPB valdybos sprendimo
teisėtumu, nebetenka teisinės reikšmės, todėl teisėjų kolegija jų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugpjūčio 2 d.
nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo
dienos.
Teisėjai: Romualdas Čaika, Virgilijus Grabinskas.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. vasario 19 d. Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,
susidedanti iš teisėjų Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Janinos Januškienės ir
Janinos Stripeikienės,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo N. M.
kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio
29 d. nutarties ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. gegužės 5 d. nutarties peržiūrėjimo
civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,, Kelmeda“ ieškinį atsakovui N. M. dėl
skolos už atliktus darbus ir palūkanų priteisimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Skundo esmė
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 60 803,16 Lt skolos už atliktus statybos darbus ir palūkanas.
Pagal 2004 m. rugpjūčio 13 d. su atsakovu sudarytą rangos sutartį ir 2004 m. balandžio 25 d. papildomą
susitarimą ieškovas įsipareigojo atlikti darbus, susijusius su gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini)
statyba. Atsakovui buvo pateikti atliktų darbų aktai, objekto priėmimo-perdavimo baigiamasis aktas ir
atliktų darbų suvestinė. Ieškovas savo sutartinius įsipareigojimus įvykdė, o atsakovas vengia atsiskaityti
už atliktus darbus.
 Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2006 m. kovo 16 d. sprendimu ieškinį patenkino ir priteisė
ieškovui iš atsakovo 60 803,16 Lt skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme
iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 3324,09 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Atsakovas 2006 m. gegužės 2 d. pateikė apeliacinį skundą ir prašymą atnaujinti praleistą terminą
šiam skundui paduoti. Prašyme nurodyta, kad, 2006 m. balandžio 6 d. gavęs teismo sprendimo nuorašą,
nedelsdamas su advokatu sudarė sutartį dėl teisinės pagalbos, tačiau skundas nebuvo pateiktas laiku dėl
ne nuo atsakovo priklausančios svarbios priežasties – advokato ligos.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2006 m. gegužės 5 d. nutartimi netenkino atsakovo prašymo
dėl termino atnaujinimo. Teismas konstatavo, kad atsakovas apie priimtą teismo sprendimą sužinojo 2006
m. kovo 16 d. jo paskelbimo metu. Neįsiteisėjęs teismo sprendimas 2006 m. kovo 20 d. buvo įteiktas
atsakovo atstovei – advokatei. Teismo sprendimas buvo paskelbtas 2006 m. kovo 16 d., todėl laikytina,
kad atsakovas galėjo atvykti į teismą ir jį pasiimti. Kito advokato, į kurį kreipėsi atsakovas, liga
nelaikytina svarbia priežastimi terminui apeliaciniam skundui paduoti atnaujinti.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo
apeliacinį skundą, 2006 m. birželio 29 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą;
įpareigojo Valstybinę mokesčių inspekciją grąžinti atsakovui 1824,09 Lt valstybei sumokėto žyminio
mokesčio.
Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Teisėjų kolegija nurodė, kad,
nepriėmus atsakovo apeliacinio skundo, sumokėtas žyminis mokestis grąžintinas atsakovui.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas prašė panaikinti apeliacinės instancijos ir pirmosios instancijos teismų
nutartis ir priimti naują sprendimą. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:
1. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakovas, sutartį dėl teisinės pagalbos su kitu
advokatu sudaręs tik 2006 m. balandžio 6 d., t. y. 21-ąją dieną po teismo sprendimo priėmimo,
įgyvendindamas savo teisę į apeliaciją, nebuvo atidus ir rūpestingas, kad jo elgesys vertintinas kaip
nepateisinamas ir niekuo nepagrįstas delsimas, nėra pagrįsta bylos medžiaga. Aplinkybės, dėl kurių
atsakovas buvo priverstas sudaryti sutartį su kitu advokatu, nebuvo tirtos. Atsakovo interesams
atstovavusi advokatė 2006 m. balandžio 6 d. apsisprendė nedalyvauti tolesniame bylos procese,
informuodama atsakovą, kad nerengs apeliacinio skundo, todėl atsakovas buvo priverstas kreiptis
pagalbos į kitą advokatą, tą atsakovas nedelsdamas ir padarė. Dėl to, kad atsakovo interesams atstovavusi
advokatė atsisakė toliau jam atstovauti, nėra atsakovo kaltės.
2. Byloje yra duomenų, kad susitarimo atstovauti atsakovo interesams sudarymo metu advokatui
nebuvo žinoma, kad darbo dienos pabaigoje jam teks lankytis gydymo įstaigoje, kur jam bus išduotas
nedarbingumo pažymėjimas, o vėliau jis bus nukreiptas gydytis į stacionarą. Šios aplinkybės taip pat
nebuvo ir negalėjo būti žinomos ir atsakovui. Teismai neskyrė atsakovo asmeninių veiksmų, įgyvendinant
teisę į apeliaciją, nuo jo interesams atstovavusių advokatų veiksmų, kurių atsakovas negalėjo paveikti,
todėl prarado galimybę apeliacine tvarka apskųsti jo interesus pažeidžiantį teismo sprendimą.
3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. spalio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-
1486/2002 nurodyta, kad turi būti vertinama, ar asmuo viso proceso ir apskundimo procedūros metu
elgėsi sąžiningai. Atsakovo veiksmai, kuriuos jis atliko, siekdamas apskųsti neteisėtą ir nepagrįstą dėl jo
teismo sprendimą, buvo laiku ir sąžiningi. Atsakovas sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir
domėjosi bylos eiga. Teisėjų kolegija nesivadovavo šioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje
išdėstytu išaiškinimu, nes neteikė reikšmės sąžiningai procese dalyvavusio asmens pagrįstiems
lūkesčiams, kad jo esminės teisės negali būti prarandamos dėl atsitiktinumo.
4. Pirmosios instancijos teismo nurodytos teisės normos – Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK)
78 straipsnio 5 dalis ir 307 straipsnio 2 dalis – yra bendro pobūdžio ir nėra susijusios su kriterijais,
kuriuos nustato įstatymas, reglamentuojantis galimybę atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo
terminą. Teismas nenurodė kokios nors specialiosios teisės normos, nors pagal CPK 263 straipsnio 1 dalį
privalėjo sprendimą pagrįsti konkrečia procesinės teisės norma. Dėl to ši pirmosios instancijos teismo
nutarties dalis nėra teisėta ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 5
2 punktas). Kadangi galiojančiame CPK nėra teisės normos, kuri nustatytų svarbių priežasčių, dėl kurių
praleistas apeliacinio skundo priėmimo terminas, sąrašą arba kriterijus, teismas pagal analogiją galėjo
vadovautis CPK 156 straipsnio 1 dalies arba 246 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Abiem atvejais
nurodytos teisės normos nustato pavyzdinį priežasčių sąrašą, kuriame nurodyta ir liga, dėl kurios
neatvykstama į teismo posėdį, pažymint, kad šios priežastys paprastai laikomos nesvarbiomis. Teismas
turėjo motyvuoti, kodėl šiuo atveju atsakovo atstovo apeliacinio skundo parengimo ir padavimo termino
praleidimas laikytinas nesvarbia priežastimi. Kasatoriaus nuomone, laikymas nesvarbia priežastimi
gydymosi ligoninėje faktą, turint omenyje tai, kad nedarbingumo pažymėjimas besąlygiškai pateisina visų
asmenų, kad ir kur jie dirbtų, neatvykimą į darbą, prieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir objektyvumo
principams (Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 straipsnis). Teismai netinkamai taikė CPK 78 straipsnio,
156 straipsnio 1 dalies, CK 1.5 straipsnio normas. Netinkamas šių teisės normų kompleksinis taikymas
nepagrįstai suvaržo asmenų realias galimybes pasinaudoti apeliacijos teise, įtvirtinta Lietuvos
Respublikos Konstitucijoje, vidaus ir tarptautinės teisės normose (Europos Tarybos Ministrų komiteto
1995 m. vasario 7 d. rekomendacija Nr. R/95/5). Šios apskundimo tvarkos realus užtikrinimas yra vienas
iš teisingo teismo aspektų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-
1486/2002).
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
Byloje teismų nustatytos aplinkybės
Atsakovas apeliacinį skundą padavė praleidęs CPK 307 straipsnio 1 dalyje nustatytą trisdešimties
dienų terminą.
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
CPK 307 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinio skundo padavimo terminas gali būti
atnaujintas, jeigu teismas pripažįsta, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių.
Šia įstatymo norma nenustatyta, kokia praleisto apeliacinio skundo padavimo termino trukmė turi
reikšmės jo atnaujinimui. Vertinant, atnaujinti ar neatnaujinti šį praleistą terminą, reikšminga yra jo
praleidimo priežasčių svarba. Įstatyme nenustatyta, kokios priežastys laikytinos svarbiomis sprendžiant jo
atnaujinimą. Taigi, ar termino praleidimo priežastis yra svarbi, sprendžia ir pripažįsta teismas,
nagrinėdamas konkretų prašymą atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą (CPK 78
straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad ta pati procesinio termino praleidimo priežastis atskiriems
procesiniams veiksmams gali turėti skirtingą reikšmę priklausomai nuo atlikto ar atliekamo procesinio
veiksmo. Atskirais atvejais priežasties reikšmė atitinkamam procesiniam veiksmui yra nustatyta įstatyme.
Antai pagal CPK 156 straipsnio 1 dalį neatvykimas į teismo posėdį dėl ligos, atostogų, komandiruotės,
kitokio užimtumo, šalies atstovo užimtumo kitose bylose ir kitos priežastys paprastai nelaikoma
svarbiomis priežastimis. Taigi šių priežasčių svarba įvertinta įstatyme siekiant užtikrinti šalies ir kitų
asmenų dalyvavimą teismo posėdyje. Šia įstatymo nuostata rėmėsi apeliacinės instancijos teismas,
konstatuodamas, kad atsakovo atstovo laikinas nedarbingumas (liga) nėra svarbi priežastis atnaujinti
praleistą terminą apeliaciniam skundui paduoti, t. y. tą pačią įstatymo nuostatą taikė kitam procesiniam
veiksmui. Tačiau šioje byloje yra ta teisinė situacija, kad joje sprendžiama ne dėl neatvykimo į teismo
posėdį priežasčių svarbos, bet dėl termino apeliaciniam skundui paduoti atnaujinimo priežasčių svarbos.
Tai pagal savo reikšmę yra dvi skirtingos situacijos: viena, neatvykimas į teismo posėdį dėl ligos ir, antra,
termino apeliaciniam skundui paduoti praleidimas dėl ligos. Esant skirtingoms situacijoms turi būti
atsižvelgta į jų reikšmę ir į tai, ar vienodai turi būti vertinama procesinio termino neįvykdymo priežasties
svarba.
CPK 7 straipsnyje žodine forma yra įtvirtinta, kad procesas turi būti koncentruotas ir
ekonomiškas. Nors šiame įstatymo straipsnyje nepasisakyta, kad jame nustatytos priemonės yra
proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principo įgyvendinimas, tačiau, remiantis sisteminiu CPK
aiškinimu, šiame straipsnyje įtvirtinti reikalavimai reiškia principo taikymą. Aiškinant ir taikant šį
principą, kartu negali būti paneigta Konstitucijoje įtvirtinta teisingumo esmė. Pagal Konstituciją
turi būti įvykdytas realus teisingumas. Realus teisingumo įgyvendinimas reiškia, kad, jį
įgyvendinant, teisingumas negali būti pasiektas laikantis tik įstatyme nustatytos normos ar
principo. Formalus teisingumas reikštų, kad neįgyvendintas Konstitucijoje įtvirtintas teisingumas.
CPK 156 straipsnio 1 dalies nuostata, kad neatvykimas į teismo posėdį dėl ligos paprastai
nelaikomas svarbia priežastimi, negali būti tiesiogiai taikoma sprendžiant ir dėl termino
apeliaciniam skundui paduoti atnaujinimo. Jeigu dėl tokios priežasties į teismo posėdį neatvyko
šalis ar jo atstovas, teismo priimto sprendimo (nutarties), nedalyvaujant šaliai (atstovui),
teisingumas gali būti įgyvendintas kitais būdais pvz., paduodant apeliacinį skundą ir peržiūrint
neįsiteisėjusį teismo sprendimą. Tuo tarpu apeliacinio skundo padavimo teisės paneigimas reiškia,
kad civilinio proceso šalis netenka teisės, kad priimtas teismo sprendimas būtų peržiūrėtas
apeliacine tvarka. Vienas iš teisingo teismo aspektų yra asmeniui pasiekiama galimybė apskųsti
teismo sprendimą. Europos Tarybos Ministrų komiteto 1995 m. vasario 7 d. rekomendacijose Nr.
R/95/5 esanti nuostata, kad šalims iš principo turi būti garantuota teisė skųsti pirmosios instancijos
teismo sprendimus, orientuoja įstatymų leidėjus į tai, kad būtų sukurti įstatymai, kurie užtikrintų
realią galimybę apskųsti teismo sprendimą. Siekis sukurti įstatymus, užtikrinančius realią galimybę
apskųsti teismo sprendimą, kartu reiškia, kad teismas nepagrįstai neturi paneigti šią galimybę, ir
ypač tada, kai apeliacinis skundas paduotas praleidus įstatymo nustatytą terminą.
Atsakovas praleido terminą nedaug, dėl advokato, su kurio buvo sudaręs atstovavimo sutartį ligos.
Taigi atsakovas negalėjo numatyti tokios aplinkybės, turinčios įtakos apeliaciniam skundui paduoti laiku.
Tokia atsakovo nurodyta termino praleidimo priežastis pateisina praleisto termino laikotarpį. Pagal teismo
nutartis atsakovas neteko vienos pagrindinių procesinių teisių – teisės peržiūrėti pirmosios instancijos
priimtą teismo sprendimą, todėl teismų nutartys naikintinos, o terminas apeliaciniam skundui paduoti
atnaujintinas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 29 d. ir
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. gegužės 5 d. nutartis panaikinti.
Atsakovo prašymą patenkinti ir atnaujinti atsakovui N. M. terminą apeliaciniam skundui paduoti.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo
dienos.
Teisėjai Zigmas Levickis
Janina Januškienė
Janina Stripeikienė
Pranas Žeimys

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. balandžio 7 d.Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas) ir Antano
Simniškio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. M. ir
atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. kovo 14
d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 24
d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. M. ieškinį atsakovams UAB „Volnata“, T. Š.
(T. Š.), AAS „Gjensidige Baltic“ dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė G. M. 2005 m. gegužės 31 d. ieškinio pareiškimu prašė teismo priteisti iš UAB „Volnata“
110 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. 2006 m. lapkričio 27 d. ieškovė patikslino ieškinio pareiškimą,
reikalaudama priteisti 110 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo iš atsakovų UAB ,,Volnata“ ir T. Š.. 2007
m. vasario 13 d. ieškovė dar kartą patikslino reikalavimą - prašė teismo priteisti iš atsakovų UAB
,,Volnata“, UAB DK ,,Baltic Polis“ (dabar - AAS „Gjensidige Baltic“), T. Š. solidariai 110 000 Lt
neturtinės žalos atlyginimo. Ieškovė nurodė, kad 2004 m. liepos 14 d. ji važiavo automagistrale Vilnius-
Panevėžys atsakovo UAB ,,Volnata“ nuomos pagrindu valdomu mikroautobusu „Ford Transit“, kurį
vairavo atsakovas-automobilio savininkas T. Š., apdraustas AAS „Gjensidige Baltic“. Ukmergės rajone
14 val. įvyko eismo įvykis, kurio metu ieškovė buvo sunkiai sužalota. Dėl to ji patyrė nepakeliamą
skausmą, nuolatinius sveikatos sutrikimus. Be to, ieškovė eismo įvykio metu buvo nėščia, todėl dėl
patirtų sužalojimų kūdikio gimdymas buvo komplikuotas, t. y. teko daryti Cezario pjūvį. Nuo eismo
įvykio metu patirto fizinio skausmo ieškovė pradėjo bijoti transporto priemonių, susirgo depresija, ji
nebepasitiki savo jėgomis. Dėl to atsakovai UAB ,,Volnata“, AAS „Gjensidige Baltic“, T. Š. turėtų
atlyginti ieškovei neturtinę žalą solidariai.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2007 m. kovo 14 d. sprendimu tenkino ieškinio dalį - priteisė
ieškovei iš atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ 40 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Teismas nustatė, kad
2004 m. balandžio 29 d. T. Š. ir AAS „Gjensidige Baltic“ sudarė Transporto priemonių savininkų ir
valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį, kuri galiojo nuo 2004 m. balandžio 30 d.
iki 2005 m. balandžio 29 d. Pagal šią sutartį draudikas įsipareigojo atlyginti 1 726 400 Lt žalą asmeniui ir
345 280 Lt turtui. 2004 m. liepos 14 d. apie 14 val. ieškovė važiavo automagistrale Vilnius-Panevėžys
automobiliu, kurį vairavo atsakovas T. Š.. Ukmergės rajone, automagistralės 69 km, įvyko eismo įvykis,
kurio metu ieškovė buvo sunkiai sužalota. Teismas sprendė, kad eismo įvykio metu transporto priemonės
valdytojas buvo atsakovas T. Š.. Teismas šią išvadą padarė remdamasis Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 30 d. nutartimi, nagrinėjant identiškas eismo
įvykio aplinkybes civilinėje byloje Nr. 2A-350/2006, todėl daugiau dėl jų nusprendė nepasisakyti.
Teismas konstatavo, kad T. Š. atsakingas už žalą, o atsakovas UAB ,,Volnata“ nuo civilinės atsakomybės
atleistinas (CK 6.270 straipsnio 1 dalis). Mikroautobusas, kuriuo važiuojant ir įvyko eismo įvykis, buvo
apdraustas bendrovėje AAS „Gjensidige Baltic“, kuriai ir tenka pareiga atlyginti ieškovei patirtą žalą, taip
pat ir neturtinę (CK 6.250 straipsnio 2 dalis, 6.254 straipsnis, 6.263 straipsnio 2 dalis, 2001 m. birželio 14
d. redakcijos Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo
įstatymas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. liepos 12 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje G. T. v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-367/2004). Ieškovė
savo reikalavimus kildina iš žalos atlyginimo teisinių santykių, todėl šiems reikalavimams pareikšti
ieškovė turėjo trejų metų ieškinio senaties terminą, kurio ji nepraleido (CK 1.125 straipsnio 8 dalis).
Spręsdamas klausimą dėl ieškovei padarytos neturtinės žalos dydžio, teismas atsižvelgė į tai, kad eismo
įvykis jai sukėlė didelį fizinį skausmą, ji pradėjo bijoti transporto priemonių, susirgo depresija, patyrė
priešlaikinį gimdymą, dvasinius išgyvenimus dėl būsimo kūdikio gyvybės ir tolimesnės jo sveikatos, jai
buvo atliktas Cezario pjūvis. Teismas, remdamasis CK 1.5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais sąžiningumo,
protingumo ir teisingumo kriterijais, konstatavo, kad iš atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ priteistinas 40
000 Lt neturtinės žalos atlyginimas.
Vilniaus apygardos teismas 2007 m. gegužės 22 d. papildomu sprendimu priteisė atsakovui
UAB ,,Volnata“ iš G. M. 4608 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. rugsėjo 24 d. nutartimi
paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2007 m. kovo 14 d. sprendimą. Kolegija nustatė, kad
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. spalio 30 d. nutartyje
pasisakė ieškovės šioje byloje keliamu klausimu dėl atsakovo UAB ,,Volnata“ civilinės atsakomybės,
todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino civilinėje byloje nustatytus faktus prejudiciniais,
išvadą dėl UAB ,,Volnata“ atsakomybės grindė joje nustatytomis aplinkybėmis ir sprendė, kad civilinė
atsakomybė tenka T. Š., kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojui (CPK 182 straipsnio 2 punktas). 2001
m. birželio 14 d. Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo
draudimo įstatyme nedetalizuota žalos asmeniui sąvoka - neatskleista, ar ji apima neturtinę žalą asmeniui.
Pagal draudimo sutarties sudarymo metu – 2004 m. balandžio 29 d. – buvusį transporto priemonių
savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinį reglamentavimą draudiko
atsakomybę buvo leidžiama riboti tik draudimo išmokos dydžiu. Draudimo sutarties objektas – deliktinė
vairuotojo atsakomybė už žalą asmeniui. Atsakovų sudarytoje draudimo sutartyje nenurodytos žalos
asmeniui rūšys, todėl kolegija sprendė, kad draudikas privalo atlyginti abiejų rūšių – tiek turtinę, tiek
neturtinę – žalą ieškovei, kurios dydis ribojamas maksimalia sutartyje nustatyta draudimo asmeniui
išmokos suma – 1 726 400 Lt (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2006 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. V. v. UAB DK „PZU Lietuva“,bylos Nr. 3K-
7-115/2006).
Ieškovė reikalavimą atlyginti dėl eismo įvykio patirtą neturtinę žalą suformulavo 2005 m. gegužės
31 d. teismui pateiktame ieškinyje, kuriame atsakovu nurodė UAB ,,Volnata“, o trečiuoju asmeniu - T. Š..
Eismo įvykio metu patirtą neturtinę žalą ieškovė prašė priteisti iš UAB ,,Volnata“, kuri, ieškovės
manymu, buvo didesnio pavojaus šaltinio valdytoja. Aplinkybė, kad 2004 m. liepos 14 d. eismo įvykio
metu didesnio pavojaus šaltinio valdytojas buvo T. Š., paaiškėjo tik bylos nagrinėjimo metu, todėl
ieškovė teismui pateikė patikslintą ieškinį, kuriame T. Š. nurodė atsakovu. Taigi ieškovė, neturėdama
duomenų apie tai, kad eismo įvykio metu transporto priemonės vairuotojas – T. Š., šią transporto
priemonę nuomos sutarties pagrindu buvo išnuomojęs UAB ,,Volnata“, ir pareikšdama ieškinį atsakovu
nurodė UAB ,,Volnata“, o ne T. Š.. Dėl to nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovė praleido Vyriausybės
2001 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 1100 patvirtintų Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės
atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių (toliau – Taisyklių) 4.4 punkte nustatytą terminą
reikalavimui dėl 2004 m. liepos 14 d. eismo įvykio metu patirtos neturtinės žalos priteisimo pareikšti. Be
to, apie 2004 m. liepos 14 d. draudiminį įvykį nedelsiant buvo informuota bendrovė AAS „Gjensidige
Baltic“.
Ieškovė nurodė, kad patyrė neturtinę žalą, eismo įvykio metu sunkiai sužalojus jos sveikatą, nes dėl
patirtų sužalojimų jai buvo atliktas Cezario pjūvis, laikinai negalėjo judėti, sumažėjo tikimybė, kad
ieškovė galės ateityje gimdyti natūraliu būdu. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės
žalos dydį, atsižvelgė į vertybes, į kurias buvo pasikėsinta eismo įvykio metu, ieškovės sveikatai sukeltas
pasekmes, t. y. teismas taikė esminius neturtinės žalos kriterijus, kurie nustatyti Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo suformuotoje teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2005 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Z. v. VšĮ Marijampolės ligoninė,
bylos Nr. 3K-7-255/2005; 2006 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje bylojeP. D. v. R. V., bylos Nr.
3K-3-394/2006). Kolegija nesirėmė ieškovės nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 26 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje O. Ž. v. UAB „Vilniaus
troleibusai“, bylos Nr. 3K-3-371/2003, kurioje padarytos žalos sveikatai pasekmės netapačios šioje
byloje nustatytoms. Pirmosios instancijos teismo nustatytas atlygintinos neturtinės žalos dydis atitinka
CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas.
III. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas AAS „Gjensidige Baltic“ prašo panaikinti bylą nagrinėjusių
teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą. Nurodomi šie kasacinio skundo argumentai:
1. Dėl Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 13 d. nutarimo Nr. 1100 taikymo. Atsakovo UAB ,,Volnata“ ir
T. Š. draudimo sutartis buvo sudaryta vadovaujantis Taisyklėmis, kurios yra neatskiriama sutarties dalis.
Taisyklių nuostatose nustatyta aplinkybių visuma, kuriai esant draudikui atsiranda prievolė išmokėti
draudimo išmoką nukentėjusiam trečiajam asmeniui (4 punktas). Nors vienos iš nurodytų sąlygų
nebuvimas įvykį daro nedraudiminį, atitinkamai nesukelia prievolių draudikui. Pagal Taisyklių 4.4 punktą
reikalavimas atlyginti žalą apdraustajam turi būti pareikštas per vienerius metus nuo žalos atsiradimo
dienos arba per vienerius metus nuo dienos, kai trečiasis asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie padarytą
žalą. Teismai nepagrįstai sutapatino Taisyklių 4.4 punkte nustatytą terminą su ieškinio senaties terminu.
Taisyklių 4.4 punkte nustatytas terminas - vienas iš draudiminio įvykio sudėties elementų, bet ne ieškinio
senaties terminas. Jis neapriboja ieškovės, kurios teisė reikalauti žalos atlyginimo kyla iš deliktinę
atsakomybę reglamentuojančių nuostatų, teisės reikalauti eismo įvykio metu patirtos žalos atlyginimo iš
atsakingo už žalą asmens. Draudimo sutartyje nustatytos šalių prievolės ir šių prievolių atsiradimo
sąlygos, kurioms esant atsakovui kyla prievolė atlyginti žalą. Dėl to nustatant, ar atsakovui AAS
„Gjensidige Baltic“ atsirado prievolė, būtina taip pat nustatyti, ar egzistuoja sąlygų visuma, tarp jų - ar
nepraleistas Taisyklių 4.4 punkte reglamentuotas terminas. Atsakovui AAS „Gjensidige Baltic“
neatsiranda prievolės atlyginti ieškovės patirtą žalą, jei eismo įvykis neatitinka draudiminio įvykio sąlygų.
Draudimo įstatymo (2003 m. rugsėjo 18 d. redakcija) 82 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta, kad
draudikas neturi teisės išmokėti draudimo išmokos neįsitikinęs draudiminio įvykio buvimu.
2. Dėl neturtinės žalos dydžio. Remiantis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi nustatant neturtinės žalos
dydį reikia atsižvelgti į žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės
žalos dydį ir kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo
kriterijus. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje
bylojeP. D. v. R. V., bylos Nr. 3K-3-394/2006) esminiai kriterijai nustatant neturtinės žalos dydį – tai
asmens sveikatos sutrikdymo laipsnis ir neturtinę žalą padariusio asmens kaltė. Šioje byloje teismai
atsižvelgė tik į ieškovės patirtus sveikatos sužalojimus, kurie buvo pripažinti kaip nesunkus sveikatos
sutrikdymas, tačiau ne į žalą padariusio asmens kaltę. Atsakovas T. Š. nepažeidė Kelių eismo taisyklių,
transporto priemonės eksploatavimo taisyklių, t. y. nenustatyta atsakovo T. Š. neteisėtų veiksmų ar jo
tyčios padaryti žalą tretiesiems asmenims.
Kasaciniu skundu ieškovė G. M. prašo panaikinti dalį bylą nagrinėjusių teismų procesinių
sprendimų ir priteisti iš atsakovų UAB ,,Volnata“, AAS „Gjensidige Baltic“ ir T. Š. solidariai 110 000 Lt
neturtinės žalos atlyginimo. Nurodomi šie kasacinio skundo argumentai:
1. Dėl neturtinės žalos dydžio. Teismai nevertino visų ieškovės pateiktų argumentų ir įrodymų
(CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punktas, 331 straipsnio 4 dalies 3 punktas), taip pat tam tikrų aplinkybių, t.
y. kad ieškovei buvo lūžusios dešinio gaktikaulio abi šakos ir kairiojo gaktikaulio apatinė šaka, taip pat
dešinės mentės kaklelis, ieškovė patyrė galvos smegenų sukrėtimą. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo praktika asmens sveikata – tai viena iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų, ne visada atkuriamų
ar neįmanomų atkurti vertybių, todėl turi būti itin saugoma. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį vienas iš
neturtinės žalos dydžio parinkimo kriterijų yra pasekmės. Jeigu pasekmės susijusios su asmens sveikatos
stipriu sutrikdymu, rimtais sužalojimais, kentėjimais įvykio metu, nerimu dėl sveikatos ateityje,
gresiančiomis intervencijomis ar kitokiu poveikiu žmogaus kūnui dėl pasekmių šalinimo ateityje
(operacijomis, specialiomis procedūromis ir kt.), tai yra esminis neturtinės žalos dydžio nustatymo
kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 12 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje P. D. v. R. V., bylos Nr. 3K-3-394/2006). Teismai, nustatinėdami eismo
įvykio metu patirtos neturtinės žalos dydį įvertino tik ieškovės patirtą fizinį skausmą, tačiau liko
neįvertinta tai, kad eismo įvykio metu ieškovė patyrė sužalojimus.
Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005
m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Z. v. VšĮ Marijampolės ligoninė, bylos Nr. 3K-7-
255/2005) sveikatos sužalojimo sukeliami išgyvenimai yra ypač dideli, kaip ir išgyvenimai dėl negimusio
kūdikio gyvybės. Skirtingų patirtos neturtinės žalos dydžių nustatymas bylose dėl sveikatos sutrikdymo
patirtos žalos atlyginimo prieštarauja teisinio tikrumo, teisingumo, protingumo ir teisingumo principams.
Ieškovė, įvertindama jos patirtą neturtinę žalą, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 26 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje O. Ž. v. UAB „Vilniaus
troleibusai“, bylos Nr. 3K-3-371/2003, kurioje nukentėjusioji dėl sveikatos sutrikdymo iš esmės patyrė
panašias pasekmes. Ieškovei teko iškęsti fizinį (dėl kaulų lūžių) ir dvasinį (išgyvenimai dėl būsimo
kūdikio gyvybės ir tolimesnės jo sveikatos, aplinkybė, kad ateityje ieškovė negalės gimdyti natūraliu
būdu) skausmą, depresiją, transporto priemonių baimę. Ieškovė išgyveno priešlaikinį gimdymą ir jai buvo
atliktas Cezario pjūvis. Dėl to jos patirta neturtinė žala gali būti prilyginama nukentėjusiosios civilinėje
byloje Nr. 3K-3-371/2003 patirtai žalai. Teismai turėjo argumentuoti, kodėl nesivadovavo šia nutartimi.
2. Dėl atsakovų prievolės solidarumo. Teismai neįvertino, kad ieškovė prašė priteisti žalos
atlyginimą iš visų atsakovų, atsakingų už žalą, solidariai. Atsakovas T. Š. buvo išnuomojęs atsakovui
UAB „Volnata“ automobilį. Atsakovai UAB „Volnata“ ir T. Š. tą pačią dieną buvo sudarę dvi šios
transporto priemonės nuomos sutartis, kuriose buvo nustatyti skirtingi naudojimosi ir valdymo teisių
perdavimo laikotarpiai. Vienas iš pagrindinių civilinės sutarties elementų yra tai, kad sutartyje turi būti
įtvirtinta tikroji sutarties šalių valia. Ieškovės nuomone, tikroji šalių valia išreikšta 2004 m. balandžio 29
d. nuomos sutartyje (penkiolikos punktų), kurioje nustatyta, kad transporto priemonės valdymo ir
naudojimosi teisės atsakovui UAB „Volnata“ yra perduodamos nuo sutarties pasirašymo momento iki
2009 m. balandžio 29 d. Būtent ši nuomos sutartis buvo pateikta valstybės institucijoms kaip tikrąją šalių
valią įtvirtinanti sutartis. Remiantis CK 6.477 straipsnio 1 dalimi valdyti ir naudotis automobiliu turėjo
teisę tik atsakovas UAB „Volnata“. Kadangi tikrąją šalių valią įtvirtinančioje nuomos sutartyje
nenustatyti perduodamos transporto priemonės valdymo ir naudojimo teisių apribojimai, tai daiktinės
teisės buvo perduotos visa apimtimi, t. y. atsakovas UAB „Volnata“ įgijo tiek automobilio valdymo ir
naudojimo teisių, kiek šių turėjo atsakovas T. Š.. Dėl to atsakovas UAB „Volnata“ turi atsakyti kaip
padidinto pavojaus šaltinio valdytojas, kuriam valdymo teisė perėjo nuomos sutarties pagrindu (CK 6.629
straipsnio 1 dalis, 6.270 straipsnio 2 dalis, 6.477 straipsnio 1 dalis). Ieškovės nuomone, šiuo atveju svarbu
įvertinti, ar atsakovas UAB „Volnata“ dėl neteisėtų atsakovo T. Š. veiksmų nebuvo praradęs padidinto
pavojaus šaltinio valdymo teisės (CK 6.270 straipsnio 3 dalis). Ieškovės teigimu, atsakovas T. Š. neturėjo
automobilio valdymo ir naudojimosi teisių, galėjo valdyti šią transporto priemonę tik tiek, kiek jam
leisdavo teisėtas jos valdytojas UAB „Volnata“. Atsakovas UAB „Volnata“ buvo sudaręs atsakovo T. Š.
darbo grafiką, kai šis turėjo atsakovo UAB „Volnata“ leidimą darbo tikslais naudoti ir valdyti automobilį.
Tačiau atsakovai nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad T. Š. eismo įvykio metu transporto priemonę
valdė turėdamas atsakovo UAB „Volnata“ leidimą. Dėl to atsakovas T. Š. eismo įvykio metu valdė
transporto priemonę be atsakovo UAB „Volnata“ leidimo, t. y. neteisėtai. Tam turėjo įtakos paties
atsakovo UAB „Volnata“ veiksmai, t. y. transporto priemonės valdymą atsakovas UAB „Volnata“
prarado dėl savo kaltės. Dėl šios priežasties galima konstatuoti, kad egzistuoja CK 6.270 straipsnio 3
dalies taikymo faktinis pagrindas - atsakovai UAB „Volnata“ ir T. Š. yra solidariai atsakingi už ieškovei
padarytą žalą. Teismai nevertino šių aplinkybių, nepateikė argumentų dėl CK 6.270 straipsnio 3 dalies
taikymo.
Atsiliepimu į ieškovės G. M. kasacinį skundą atsakovas AAS „Gjensidige Baltic“ prašo atmesti
kasacinį skundą. Jame nurodoma, kad teismai, spręsdami dėl ieškovės patirtos neturtinės žalos dydžio,
atsižvelgė į vertybes, į kurias buvo pasikėsinta eismo įvykio metu, taip pat į ieškovės sveikatai sukeltas
pasekmes. Taigi teismai taikė esminius neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, įtvirtintus Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje (Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m.
birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. D. v. R. V., bylos Nr. 3K-3-394/2006). Teismai,
vertindami ieškovės patirtą fizinį skausmą, kartu įvertino ir jos patirtus sužalojimus. Asmens sužalojimai
ir dėl jų patiriamas fizinis skausmas yra neatskiriami. Pagrįsdama neturtinės žalos dydį ieškovė
vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 26 d.
nutartimi, priimta civilinėje byloje O. Ž. v. SPUAB „Vilniaus troleibusai“, bylos Nr. 3K-3-371/2003,
kurioje nukentėjusiosios patirti sužalojimai negali būti prilyginti šioje byloje ieškovės patirtiems.
Ieškovės sveikata 2004 m. liepos 14 d. eismo įvykio metu sutrikdyta nesunkiai, ji nepatyrė traumų, kurios
būtų lėmusios jos invalidumą, atimtų iš jos galimybę gyventi visavertį gyvenimą, užsiimti mėgstama
veikla. Be to, atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad neturtinės žalos dydžio nustatymas yra fakto
klausimas, t. y. ne kasacinio nagrinėjimo dalykas.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
V. Kasacinio teismo argumentai
Civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, teisminio nagrinėjimo dalyko
nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo
šalių nustatytų ribų. Viena iš šio principo įgyvendinimo išraiškų yra įtvirtinta CPK 353 straipsnyje,
kuriame nustatyta, kad kasacinis teismas patikrina byloje priimtus teismų procesinius sprendimus
teisės taikymo aspektu, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų. CPK
353 straipsnio 1 dalyje taip pat įtvirtinta nuostata, kad kasacinė funkcija vykdoma remiantis bylą
nagrinėjusių teismų procesiniuose sprendimuose nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, t. y.
kasacinis teismas nenustatinėja bylos faktų. Remdamasi šiomis nuostatomis, kolegija pasisako dėl bylą
nagrinėjusių teismų išvadų, padarytų sprendžiant eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimo klausimą,
nustatant subjektus, kuriems tenka prievolė atsakyti dėl draudiminio įvykio metu trečiajam asmeniui
padarytos žalos.
1. Pagal Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo
įstatymą, esant apdraustai atsakingo už žalos padarymą asmens civilinei atsakomybei, nukentėjusysis
įgyja teisę reikšti tiesioginį ieškinį draudikui. Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijų
teismai, esant pareikštam nukentėjusio eismo įvykyje asmens – ieškovės tiesioginiam ieškiniui draudikui,
laikėsi nuostatos, kad ieškovės reikalaujamą neturtinę žalą privalo atlyginti tik draudikas – atsakovas
AAS „Gjensidige Baltic“. Su šiuo draudiku 2004 m. balandžio 29 d. draudimo sutartį buvo sudaręs T. Š.,
kuris yra atsakingas dėl ieškovei eismo įvykio metu padarytos žalos. Pasisakydami dėl eismo įvykio
mechanizmo ir atitinkamai spręsdami dėl neturtinės atsakomybės draudiminiame įvykyje subjektų, bylą
nagrinėję teismai CPK 182 straipsnio 2 punkto taikymo pagrindu vadovavosi Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 30 d. nutartimi ir šioje byloje padarytas išvadas
pripažino prejudiciniais faktais, sukeliančiais teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims.
Dėl to teismai neanalizavo eismo įvykio aplinkybių ir tiesiogiai bei netiesiogiai susijusių su eismo įvykiu
subjektų atsakomybės sąlygų. Tačiau kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, atsisakydami
analizuoti eismo įvykio mechanizmą ir subjektų atsakomybės klausimą, netinkamai taikė CPK 182
straipsnio 2 punkto nuostatas dėl prejudicinių faktų.
Civilinė byla, kurioje priimta Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2006 m. spalio 30 d. nutartis ir kurioje padarytas išvadas teismai pripažino turinčiomis prejudicinio fakto
galią, buvo iškelta kitos ieškovės – A. M. – ieškinio pagrindu, šios (nagrinėjamos) bylos ieškovė G. M.
nedalyvavo nagrinėjant nurodytą bylą. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti
aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie
patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir
nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). CPK 279 straipsnio 4 dalyje taip pat
nustatyta, kad, sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių
perėmėjai nebegali kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių. Taigi būtina
sąlyga, teismo sprendimui suteikianti prejudicinio fakto galią, yra jo įsiteisėjimas (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 17 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje UAB „Linova“ v. D. P., bylos Nr. 3K-3-36/2004, Teismų praktika 21, p. 41).
Ši sąlyga būtina abiem prejudicinio fakto konstatavimo atvejais, t. y. kai prejudiciniai faktai galioja
dalyvavusiems byloje asmenims ir kai prejudiciniai faktai galioja ir nedalyvavusiems byloje
asmenims. Tačiau tam, kad prejudiciniai faktai galiotų ir nedalyvavusiems byloje asmenims, t. y.
sukeltų teisines pasekmes ne tik proceso dalyviams, bet ir jame nedalyvavusiems asmenims, dėl
faktų ir teisinių santykių turi būti pasisakyta teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 18 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje D. J. v. UADB „Ergo Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-484/2006, Teismų
praktika 26, p. 145). Nors pirmosios instancijos teismui šioje byloje priimant 2007 m. kovo 14 d.
sprendimą, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 30 d.
nutartis galiojo, tačiau apeliacine tvarka bylą nagrinėjant ir priimant 2007 m. rugsėjo 24 d. nutartį,
ši apeliacinės instancijos teismo 2006 m. spalio 30 d. nutartis jau buvo panaikinta Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 26 d. nutartimi.
Taigi bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, kurio kompetencija patikrinti
neįsiteisėjusį pirmosios instancijos teismo sprendimą faktinių bylos aplinkybių nustatymo bei teisės
normų aiškinimo ir taikymo aspektu, nebuvo būtinųjų sąlygų, kurios lemia prejudicinio fakto
egzistavimą ir teikia pagrindą atsisakyti pakartotinai nustatinėti bylai reikšmingas aplinkybes. Šiuo
atveju apskritai nebuvo įsiteisėjusio teismo baigiamojo procesinio sprendimo, kuris turėtų
prejudicinio fakto galią byloje nedalyvavusiems asmenims, o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 26 d. nutartimi panaikinus Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 30 d. nutartį, nebeliko ir
to teisinio pagrindo, kuriuo savo išvadas grindė pirmosios instancijos teismas. Taigi atsakomybės
subjektų klausimas, t. y. atsakingų ieškovei dėl jai padarytos žalos subjektų klausimas, įstatymų
nustatyta tvarka liko neišnagrinėtas.
2. Byloje nustatyta, kad žala ieškovei atsirado dėl didesnio pavojaus šaltinio veikimo, dėl to
sprendžiant dėl padarytos žalos atlyginimo taikomos CK 6.270 straipsnio nuostatos, pagal kurias žalą
privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio valdytojas. Taigi turi būti nustatyta, kas buvo didesnio
pavojaus šaltinio valdytojas žalos padarymo metu – atsakovas UAB „Volnata“ ar automobilio savininkas
T. Š.. Be to, turėtina omenyje tai, kad esant atitinkamoms teisinėms situacijoms galima ir solidarioji
atsakomybė, kurios atsiradimą gali nulemti didesnio pavojaus šaltinio naudojimo aplinkybės. Tam turi
būti įvertintos faktinės aplinkybės, egzistavusios žalos padarymo metu, t. y. kokiu pagrindu ir ar teisėtu
atsakovas T. Š. valdė automobilį, įvertinta aplinkybė, kad eismo įvykis įvyko ne dėl automobilį
vairavusio T. Š. kaltės, o jo priežastimi techniniu požiūriu galėjo būti dešiniojo rato padangos
protektoriaus atsidalijimas, dėl to automobilis tapo nevaldomas. Šiuo aspektu svarbu įvertinti 2004 m.
balandžio 29 d. automobilio nuomos sutarčių sąlygas, kuriose, be kita ko, aptarta transporto priemonės
techninės priežiūros prievolė, atitinkamai svarstyti dėl CK šeštosios knygos penktojo skirsnio nuostatų
taikymo poreikio ir galimybės. Taip pat turi būti vertinama, kad atsakovus UAB „Volnata“ ir T. Š. siejo
sutartiniai santykiai (turima omenyje 1998 m. birželio 1 d. darbo sutarties sudarymas ir jos sąlygos, 2004
m. balandžio 29 d. automobilio nuomos sutarčių sąlygos ir kt.).
Nurodytos aplinkybės teikia pagrindą panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ir
perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 346 straipsnis).
 3. Dėl Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 1100 patvirtintų Taisyklių 4.4 punkte
nustatyto reikalavimo teisinio kvalifikavimo, t. y. kad teisės normoje nustatytas terminas kvalifikuojamas
kaip ieškinio senaties terminas ir jam atitinkamai taikomos ieškinio senaties teisės instituto taisyklės, yra
pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m.
birželio 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje O. V. v. UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-7-
115/2006, Teismų praktika 25, p. 31). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką
ieškinio senaties termino eigos pradžios momento nustatymas yra fakto klausimas, sprendžiamas pagal
šalių pateiktus teismui įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2005 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Z. v. G. M., bylos Nr. 3K-7-372/2005, ir kt.).
Atitinkamai fakto klausimas yra ir ieškinio senaties termino pasibaigimo momentas, o fakto klausimų
kasacinis teismas netiria (CPK 353 straipsnis).
4. Pagal CK 6.283 straipsnio 1 dalį sveikatos sužalojimo atveju asmuo įgyja teisę ir į neturtinės
žalos atlyginimą. Aukščiausiasis Teismas formuoja praktiką, kad neturtinė žala - tai bendrieji nuostoliai,
kurių konkretus dydis neįrodinėjamas, kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas nagrinėjamoje byloje
taikant CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas, kurios lemia priteisiamos neturtinės žalos dydį.
Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra suformuluotos principinės nuostatos dėl atlygintinos neturtinės žalos
dydžių tais atvejais, kai į teismą kreipiasi asmenys, kurie tiesiogiai yra patyrę žalą dėl jų suluošinimo ar
kitokio jų sveikatos sužalojimo, taip pat bei tais atvejais, kai neturtinės žalos atlyginimo CK 6.284
straipsnio pagrindu siekia kiti asmenys. Dėl to, nors kasaciniuose skunduose ir keliamas žalos dydžio
klausimas, kolegija neteikia išvadų ir vertinimų priteistos neturtinės žalos dydžio klausimu.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos CPK 360, 362 straipsniais,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2007 m. kovo 14 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 24 d. nutartį panaikinti ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo
pirmosios instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo
dienos.
Teisėjai: Janina Stripeikienė, Virgilijus Grabinskas, Antanas Simniškis.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. liepos 12 d.Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aloyzo Marčiulionio ir Antano Simniškio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios
akcinės bendrovės ,,Birių krovinių terminalas“ kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 28 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje
pagal ieškovo laivų krovos akcinės bendrovės ,,Klaipėdos Smeltė“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei
bendrovei ,,Birių krovinių terminalas“ dėl akcininko pažeistų neturtinių teisių atkūrimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas prašė teismą įpareigoti atsakovą per 5 dienas nuo ieškovo reikalavimo pateikimo dienos
pateikti ieškovui susipažinti atsakovo sudarytus sandorius, suteiktus laidavimus, garantijas, ilgalaikio
materialaus turto įkeitimų ir mainų sutartis ir kitus dokumentus nuo 2003 m. sausio 1 d. iki reikalavimo
pateikimo dienos. Nurodė, kad ieškovui nuosavybės teisėmis priklauso 500 paprastųjų vardinių atsakovo
akcijų, o tai yra 50 procentų atsakovo akcinio įstatinio kapitalo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė
 Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2006 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovas, atsisakydamas suteikti ieškovui jo
prašomą informaciją, pažeidė bendrovės įstatus, įstatymus. Tiek bendrovės įstatuose, tiek Lietuvos
Respublikos akcinių bendrovių įstatyme įtvirtinta rašytinio įsipareigojimo neplatinti konfidencialios
informacijos galimybė. Ieškovo atstovas tokį įsipareigojimą pasirašė, tokio sandorio neginčijo, bet
neįvykdė kitos įsipareigojimo dalies – nesumokėjo nustatyto dydžio užstato, todėl jam pagrįstai nebuvo
suteikta prašoma informacija. Teismas nurodė, kad nors atsakovo vadovo įgalinimų apimtis buvo
nustatyta visuotinio akcininkų susirinkimo protokolu, tačiau akcininkai nepasinaudojo įstatyme nustatyta
teise atšaukti bendrovės vadovą, todėl atsakovo administracijos vadovas teisėtai ir pagrįstai patvirtino
konfidencialumo įsipareigojimo formą, nes tokią teisę jam suteikė Akcinių bendrovių įstatymas.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo
apeliacinį skundą, 2006 m. gruodžio 28 d. sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir
ieškinį patenkino: įpareigojo atsakovą per 5 dienas nuo ieškovo reikalavimo pateikimo dienos pateikti
ieškovui susipažinti atsakovo sudarytus sandorius, suteiktus laidavimus, garantijas, ilgalaikio materialaus
turto įkeitimų ir mainų sutartis ir kitus nurodytus dokumentus nuo 2003 d. sausio 1 d. iki reikalavimo
pateikimo dienos; priteisė ieškovui iš atsakovo 200 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Teisėjų kolegija nurodė, kad, sudarydamas ir patvirtindamas rašytinį įsipareigojimą neplatinti
komercinės paslapties, atsakovas 2004 m. gruodžio 21 d. įsakymu už įsipareigojimo nesilaikymą nustatė
tik baudą, nes tai yra teisės aktų nustatytas prievolių užtikrinimo būdas. Ieškovui 2004 m. gruodžio 22 d.
pateikus prašymą pateikti susipažinti atsakovo dokumentus, susijusius su bendrovės komercine
paslaptimi, atsakovas 2005 m. sausio 6 d. įsakymu patvirtino naują rašytinio įsipareigojimo neplatinti
komercinės paslapties formą, numatant ne tik baudą, bet ir užstatą, banko garantiją, įkeitimą ar kitą
bendrovei priimtiną turtinį įsipareigojimą kaip dar vieną prievolės užtikrinimo būdą. Teisėjų kolegija
konstatavo, kad konfidencialumo įsipareigojime numatyta bauda už įsipareigojimo nesilaikymą yra
pakankamas prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, nes 2005 m. sausio 6 d. įsakyme nustatytas
užtikrinimo būdas – užstatas – ir 2005 m. balandžio 26 d. įsakymu nustatytas įpareigojimas ieškovui
sumokėti 150 000 Lt užstatą į atsakovo sąskaitą banke nepagrįstai apriboja ieškovo, kaip bendrovės
akcininko, neturtines, taip pat ir turtines teises – ieškovas ilgą laiką (užstato galiojimo laikotarpis – 3
metai) neturėtų galimybės disponuoti savo piniginėmis lėšomis, o tai turėtų neigiamos įtakos normaliai
juridinio asmens ūkinei, komercinei veiklai. Teisėjų kolegija taip pat konstatavo, kad atsakovo
nurodymas neatitinka teisingumo ir protingumo principų, prieštarauja subjektinės teisės paskirčiai ir
suteikia atsakovui galimybę piktnaudžiauti teise (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.137 straipsnio
3 dalis).
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, nenustatydamas pagrindų, kuriems esant
akcininkui neteiktina informacija apie bendrovės veiklą, baigtinio sąrašo ir pavesdamas klausimą dėl
akcininko teisės į informaciją spręsti teismui (Akcinių bendrovių įstatymo 18 straipsnio 1 dalis), sudarė
galimybę sprendimą priimti atsižvelgiant į konkrečios situacijos ypatumus ir užtikrinti priešiškų interesų
– akcininko teisės į informaciją gynybos ir bendrovės interesų apsaugoti konfidencialią informaciją –
pusiausvyrą. Pirmosios instancijos teismas nerealizavo šios įstatymo leidėjo teismui suteiktos teisės,
neanalizavo atsisakymo pateikti prašomus dokumentus priežasčių, nepakankamai tyrė, ar ieškovo elgesys
laikytinas sąžiningu ir ar jis gali būti pagrindas riboti akcininko teisę gauti specifinio pobūdžio bendrovės
informaciją. Byloje neįrodyta, kad atsakovo teisės būtų pažeistos dėl ieškovo nesąžiningos konkurencijos.
Vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, ieškovui gali būti suteikiama bendrovei
didelę reikšmę turinti informacija, o įsipareigojimo tekste esanti sąlyga dėl baudos laikytina pakankamu
prievolės užtikrinimu.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas prašė panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir grąžinti
bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:
1. Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą pateikė įstatymo nustatytu terminu – 2006 m. spalio 5
d. Atsakovas buvo įsitikinęs, kad atsiliepimas yra pridėtas prie bylos. Apeliacinės instancijos teismas
sprendime neaprašė atsakovo atsiliepimo argumentų. Susipažinę su išnagrinėta byla, bylą jau grąžinus į
pirmosios instancijos teismą, paaiškėjo, kad atsakovo atsiliepimo iš viso nėra.
 Tai, kad prie bylos nebuvo pridėtas atsiliepimas, kad teismas neįvertino atsakovo argumentų, lėmė
neteisingo sprendimo priėmimą. Kasacinis teismas negali pašalinti šio proceso normų pažeidimo, todėl
skundžiamas sprendimas naikintinas ir byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažeidė atsakovo teises, nes neatsisakė priimti kartu su
ieškovo apeliaciniu skundu pateiktų naujų įrodymų.
2. Apeliacinės instancijos teismas užstatą supainiojo su bauda, kurią ieškovas turėtų mokėti pagal
konfidencialumo įsipareigojimo 3 punktą, jeigu pažeistų šio įsipareigojimo sąlygas. Teismas nepagrįstai
rėmėsi CK 6.71 straipsniu ir pripažino, kad jei ieškovas įsipareigojimų dar nepažeidė, tai ir reikalaujamos
sumos mokėti neprivalėtų. Atsakovas reikalavo, kad ieškovas mokėtų ne baudą, bet užstatą. Tokio užstato
reikalavimas neprieštarauja CK 6.70 straipsnio 1 daliai. Tokio užstato reikalavimo teisėtumą patvirtina ir
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-647/2003
motyvai.
3. Konfidencialumo įsipareigojimas yra sandoris ir kaip bet kuris kitas sandoris gali būti teismo
pripažintas negaliojančiu exofficio tik tada, jei šis yra akivaizdžiai niekinis. Ieškovo duotas
konfidencialumo įsipareigojimas neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms ir nėra niekinis.
Apeliacinės instancijos teismas išėjo už ieškinio ir apeliacinio skundo ribų, pripažindamas atsakovo
reikalavimą dėl užstato sumokėjimo neteisėtu. Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso
kodekso 265 straipsnio 2 dalį, 320 straipsnio 2 dalį, 13 straipsnį, taip pat CK 6.156 straipsnį, 6.200
straipsnio 1 dalį, 6.59 straipsnį.
4. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netaikė Akcinių bendrovių įstatymo redakcijos,
galiojusios ginčo kilimo ir bylos iškėlimo ir nagrinėjimo teisme metu (2003 m. gruodžio 11 d. redakcija
Nr. IX-1889), o būtent – 18 straipsnio 1 dalies. Ieškovui nuosavybės teise priklauso 50 procentų atsakovo
akcijų, todėl pagal nurodytą įstatymą ši akcininkė iš viso neturi teisės susipažinti su jokia konfidencialia
bendrovės informacija.
5. Atsakovo nustatytas užstatas visiškai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.
Ieškovas prašė pateikti susipažinti visus bendrovės sudarytus sandorius, suteiktus laidavimus, garantijas,
ilgalaikio materialaus turto įkeitimų ir mainų sutartis.
Teismas netyrė, kokia atsakovo metinė piniginių lėšų apyvarta, kokia ieškovo finansinė būklė, ar iš
tikrųjų ieškovas patirtų didelių finansinių nuostolių, jei 3 metams į bendrovės sąskaitą sumokėtų tokio
dydžio užstatą.
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką teismas, spręsdamas
akcininko teisės į informaciją klausimą, turėjo atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus ir užtikrinti
priešiškų interesų – akcininko teisės į informaciją ir bendrovės interesų apsaugoti konfidencialią
informaciją – pusiausvyrą.
6. Nustatinėdami, ar akcininkų veiksmai dėl bendrovės atitinka sąžiningo elgesio reikalavimus,
teismai gali remtis CK 2.87 straipsnyje juridinio asmens organų nariams nustatytais kriterijais (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2002 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-801/2002). Apeliacinės
instancijos teismas neatsižvelgė į surinktus byloje įrodymus, kuriuos buvo įvertinęs pirmosios instancijos
teismas ir kurie patvirtina, kad ieškovas vykdo analogišką ir konkurencinę veiklą uoste ir veikia
nesąžiningai ir priešingai atsakovo veiklos tikslams.
Apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra be pakankamų motyvų, o tai pripažįstama absoliučiu
sprendimo negaliojimo pagrindu.
7. Ieškovas ginčija atsakovo generalinio direktoriaus D. B. (D. B.) teisę atstovauti kasatoriui. D. B.
yra teisėtas atsakovo atstovas.
IV. Atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Ieškovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašė nutraukti kasacinį procesą, atmesti kasacinį skundą, o
skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą; priteisti iš atsakovo ieškovui
turėtas bylinėjimosi išlaidas, nagrinėjant bylą kasaciniame teisme. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:
D. B. nuo 2005 m. kovo 1 d. nėra atsakovo generalinis direktorius. Tai patvirtina UAB ,,Birių
krovinių terminalas“ 2004 m. lapkričio 18 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokolas Nr. 18-11/04 ir
VĮ Registrų centro Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro 2007 m. vasario 12 d. išplėstinis
sąrašas, iš kurių matyti, kad D. B. į generalinio direktoriaus pareigas buvo paskirtas laikinai – nuo 2004
m. lapkričio 23 d. iki 2005 m. vasario 28 d. Taigi atsakovo paduotas kasacinis skundas yra pasirašytas
neįgalioto asmens.
2. Kasaciniame skunde tik abstrakčiai nurodyta, kad egzistuoja CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2
punkte numatyti kasacijos pagrindai, tačiau kasacinio skundo argumentai tokių pagrindų buvimo neįrodo.
3. Apeliacinės instancijos teismui nepridėjus prie bylos atsakovo atsiliepimo, procesinės teisės
normos nebuvo pažeistos. Be to, kasaciniame skunde nenurodyta, kaip reiškiasi procesinės teisės normų
pažeidimų esminis reikšmingumas vienodam teisės taikymui ir aiškinimui.
Apeliacinės instancijos teismas nepažeidė CPK 314 straipsnio. Šiuo atveju naujų įrodymų
pateikimo būtinybė iškilo būtent priėmus neteisėtą ir nepagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Kasatorius taip pat nenurodo, kaip reiškiasi procesinės teisės normos pažeidimų esminis reikšmingumas
vienodam teisės taikymui ir aiškinimui.
4. Apeliacinės instancijos teismas nepažeidė CK 6.71 straipsnio ir jį taikė tinkamai. Kasatorius
nenurodė, kaip reiškiasi CK 6.71 straipsnio pažeidimo esminis reikšmingumas vienodam teisės taikymui
ir aiškinimu, kaip toks pažeidimas turėjo įtakos neteisingo sprendimo priėmimui.
5. Neteisėti ir nepagrįsti yra kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas
pažeidė CPK 13 straipsnio, 265 straipsnio 2 dalies, 320 straipsnio 2 dalies, CK 6.59 straipsnio, 6.200
straipsnio 1 dalies normas.
Teismas neišėjo už ieškinio ir apeliacinio skundo ribų, nes konfidencialumo įsipareigojimo
nepripažino exofficio iš dalies negaliojančiu. Kasaciniame skunde tik nurodyta, kad teismas nukrypo nuo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, tačiau nenurodyta, nuo konkrečiai kokios.
Kasaciniame skunde nenurodyta, kaip reiškiasi šių normų pažeidimų esminis reikšmingumas
vienodam teisės taikymui ir aiškinimui, kaip toks pažeidimas turėjo įtakos neteisingo sprendimo
priėmimui.
6. Apeliacinės instancijos teismas nepažeidė Akcinių bendrovių įstatymo 18 straipsnio 1 dalies.
Sprendžiant su bendrovės veikla susijusius klausimus, turi būti taikomos ne tik šio įstatymo, bet ir
bendrovės įstatų nuostatos. Bendrovės UAB ,,Birių krovinių terminalas“ įstatų 5.5 punkte nurodyta, kad
akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklauso akcijos, kurių bendra nominali vertė yra ne mažiau kaip
1/20 bendrovės įstatinio kapitalo, turi teisę susipažinti su visais bendrovės sandoriais, suteiktais
laidavimais, garantijomis, ilgalaikio materialaus turto įkeitimų ir mainų sutartimis.
Kasaciniame skunde nenurodyta, kaip reiškiasi Akcinių bendrovių įstatymo 18 straipsnio 1 dalies
pažeidimo esminis reikšmingumas vienodam teisės taikymui ir aiškinimui.
7. Kasacinio skundo dalyje dėl teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų pažeidimo keliami
fakto klausimai, nenurodyta, nuo kokios konkrečiai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos buvo
nukrypta, nenurodyta, kaip reiškiasi teisės normų pažeidimo esminis reikšmingumas vienodam teisės
taikymui ir aiškinimui.
8. Atsakovas savo atsisakymo pateikti informaciją negrindė ieškovo nesąžiningumu nei iki ginčo
nagrinėjimo teisme, nei teisminio nagrinėjimo metu.
Apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl ieškovo nesąžiningumo aplinkybės, atsižvelgė į byloje
esančius įrodymus šiuo klausimu ir motyvavo, kodėl jie negali būti aiškinami kaip nesąžiningo akcininko
elgesio įrodymai.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
V. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
Šalys yra UAB ,,Birių krovinių terminalas“ akcininkai. Kiekvienai jų priklauso po 50 procentų šios
įmonės akcijų. Ieškovas prašė teismą įpareigoti atsakovą per 5 dienas nuo ieškovo reikalavimo pateikimo
dienos pateikti ieškovui susipažinti atsakovo sudarytus sandorius, suteiktus laidavimus, garantijas,
ilgalaikio materialaus turto įkeitimų ir mainų sutartis ir kitus dokumentus nuo 2003 m. sausio 1 d. iki
reikalavimo pateikimo dienos.
 VI. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl D. B. teisės paduoti kasacinį skundą
CPK 350 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad kasacinį skundą atsisakoma priimti, jeigu
kasacinis skundas paduotas asmens, neturinčio teisės inicijuoti kasacinį procesą. Teisėjų kolegija,
atsižvelgdama į kasacinio skundo argumentus, pirmiausia pasisako dėl D. B. teisės paduoti kasacinį
skundą, nes nuo šio klausimo tyrimo išdavos priklauso kitų kasaciniame skunde keliamų klausimų
nagrinėjimas kasaciniame teisme.
D. B. teisė paduoti kasacinį skundą yra ginčijama ieškovo atsiliepime į kasacinį skundą. Šio asmens
teisė kreiptis į kasacinį teismą su skundu dėl žemesnės instancijos teismų sprendimų yra konstatuota
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 26 d. nutartyje,
priimtoje byloje UAB „Birių krovinių terminalas“ v. AB „Klaipėdos Smeltė“, valstybės įmonė Klaipėdos
valstybinio jūrų uosto direkcija, bylos Nr. 3K–3–238/2007. Taigi D. B. teisė paduoti kasacinį skundą
šioje byloje negali būti paneigta ir dėl šios teisės kasacinis teismas plačiau nepasisako.
Dėl atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą
CPK 346 straipsnio 2 dalyje yra išvardyti kasacijos pagrindai. Šio straipsnio 2 dalies 1 punkte
nustatyta, kad pagrindai peržiūrėti bylą kasacine tvarka yra materialinės ar procesinės teisės normų
pažeidimas, turintis esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo
turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą
nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neteisingai taikė procesines teisės normas ir dėl to
priėmė neteisėtą sprendimą ir nutartį.
1. CPK 12 straipsnyje nustatyta, kad civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis
rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo
reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių
nereikia įrodinėti. Šio rungimosi principo ypač turi būti laikomasi tos instancijos teismuose, kuriose
vyksta įrodinėjimo procesas. Jeigu atsisakoma priimti dalyvaujančio asmens nustatyta tvarka
pateiktą įrodymą, toks atsisakymas turi būti motyvuojamas (CPK 181 straipsnio 1 dalis).
Rungimosi principo laikymasis užtikrina šalių lygiateisiškumą, teisėjų nešališkumą. Šis
principas taip pat užtikrina šalių teisę įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei
atsikirtimus (CPK 178 straipsnis), ir taip pasiekti įrodinėjimo tikslą. Įrodinėjimo tikslas
pasiekiamas tiriant ir vertinant įrodymus. Civilinėje byloje įrodymais yra bet kokie faktiniai
duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių,
pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai
išspręsti, arba kad jų nėra. Viena iš priemonių nustatyti šiuos duomenis yra šalių ir trečiųjų asmenų
(tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimai (CPK 177 straipsnio 1 ir 2 dalys). Šių asmenų paaiškinimai
teismui gali būti pateikti žodžiu ar raštu. Žodžiu jie pateikiami atitinkamame teismo posėdyje. Raštu jie
gali būti pateikti ieškinyje (CPK 135 straipsnio 1 dalies 3 punktas), atsiliepime į ieškinį (CPK 142
straipsnio 2 dalies 3 punktas) ir kituose CPK 110 straipsnyje nurodytuose dokumentuose.
2. CPK 318 straipsnyje yra įtvirtinta šalies teisė pateikti atsiliepimą į apeliacinį skundą. Šio
straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalys per 20 dienų nuo apeliacinio skundo išsiuntimo iš pirmosios
instancijos teismo dienos apeliacinės instancijos teismui privalo, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys turi
teisę raštu pateikti išsamius atsiliepimus į apeliacinį skundą, kuriuose išdėsto savo nuomonę dėl paduoto
apeliacinio skundo. Taigi pagal šią įstatymo normą, esant paduotam apeliaciniam skundui, šalis ne tik turi
teisę, bet ir privalo raštu pateikti atsiliepimą, kuriame turi būti išdėstyta jo išsami nuomonė. Pagal
įstatymą atsiliepimas į apeliacinį skundą turi svarbią reikšmę, nes jame gali būti faktinių duomenų,
patvirtinančių ar paneigiančių aplinkybes, turinčias reikšmės bylai.
Atsakovas teigia, kad jis laiku pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą. Tačiau byloje šio atsiliepimo
nėra. Aplinkybę, kad buvo pateiktas toks atsiliepimas, netiesiogiai patvirtina ir ieškovo atsiliepimo į
kasacinį skundą turinys. Jame nurodoma, kad atsiliepimas į apeliacinį skundą buvo, tačiau jis įvardijamas
neteisėtai paduotu ir nepridėtu prie bylos.
CPK 318 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atsiliepimų į apeliacinį skundą priėmimo klausimą
išsprendžia apeliacinės instancijos teismas. Atsiliepimą į apeliacinį skundą priėmus, jo nuorašai
išsiunčiami apeliantui ir prie apeliacinio skundo prisidėjusiam asmeniui. Atsakovas teigia, kad jis
atsiliepimą į apeliacinį skundą pateikė nustatytu terminu. Tokiu atveju jis turėjo būti priimtas ir pridėtas,
tačiau jo byloje nėra.
CPK 318 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad atsiliepimai į apeliacinį skundą, gauti praleidus šio
straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, grąžinami jį padavusiam asmeniui. Byloje yra Klaipėdos miesto
apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 14 d. raštas (T. 3, b. l. 78) apie apeliacinio skundo išsiuntimą atsakovui.
Jeigu remiantis šia rašto išsiuntimo data būtų nustatyta, kad atsiliepimas į apeliacinį skundą paduotas
praleidus CPK 318 straipsnio 1 dalyje nustatytą 20 dienų terminą, tokiu atveju turėjo būti teismo nutartis
(ar bent duomenys) apie jo grąžinimą atsakovui. Tokios nutarties byloje nėra.
Atsakovas pateikė 2006 m. rugsėjo 15 d. raštą apie apeliacinio skundo išsiuntimą atsakovui. Tokiu
atveju pagal atsakovą atsiliepimas į apeliacinį skundą paduotas per įstatymo nustatytą terminą. Minėta,
kad byloje atsiliepimo į apeliacinį skundą nėra.
Nurodytas procesinės teisės pažeidimas laikytinas esminiu pažeidimu, dėl kurio galėjo būti priimtas
neteisėtas apeliacinės instancijos teismo sprendimas. Dėl kitų kasacinio skundo argumentų kasacinis
teismas nepasisako, nes yra konstatuotas esminis proceso teisės pažeidimas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 28 d.
sprendimą panaikinti ir perduoti bylą apeliacine tvarka iš naujo nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo
dienos.
Teisėjai: Zigmas Levickis, Aloyzas Marčiulionis, Antanas Simniškis.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. gruodžio 11 d. Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Aloyzo Marčiulionio (kolegijos pirmininkas), Gintaro Kryževičiaus ir Egidijaus Laužiko (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. A. kasacinį
skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 4 d.
nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų I. A. ir T. A. ieškinį atsakovui V. A. dėl išlaikymo
pilnamečiams vaikams priteisimo; trečiasis asmuo D. B.

Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai nurodė, kad atsakovas teikė jiems teismo sprendimu priteistą išlaikymą iki jų
pilnametystės, bet jiems sulaukus 18 metų šiuo metu atsisako tą daryti. Jie mano, kad tėvas turėtų teikti
išlaikymą, nes jiems reikia paramos, o atsakovas gali ją teikti – gauna pastovias 3000 Lt pajamas. Ieškovė
nurodė, kad ji mokosi Kauno medicinos universiteto dieniniame skyriuje, moka 1000 L per metus už
mokslą, jai pragyventi kas mėnesį reikia 1102 Lt. Ieškovas nurodė, kad mokėsi Vilniaus Pilaitės vidurinės
mokyklos 11–oje klasėje, jam pragyventi kas mėnesį reikia 796 Lt.
Ieškovai, remdamiesi CK 3.194 straipsnio 3 dalimi, prašė teismo priteisti jiems iš atsakovo
išlaikymą kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 300 Lt kiekvienam, kol jie mokysis
vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir bus ne vyresni negu 24 metų amžiaus,
taip pat priteisti išlaikymo skolą nuo 2004 m. lapkričio 26 d.: ieškovei – 1500 Lt, ieškovui – 900 Lt.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
 Panevėžio miesto apylinkės teismas 2005 m. liepos 8 d. sprendimu iš dalies patenkino
ieškinį: 1) priteisė ieškovei iš atsakovo išlaikymą kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po
250 Lt iki ji mokysis aukštosios mokyklos dieniniame skyriuje, bet ne ilgiau negu ji sulauks 24 metų; 2)
priteisė ieškovui iš atsakovo išlaikymą kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 150 Lt iki jis
mokysis vidurinėje mokykloje; 3) nurodė išlaikymą išieškoti iš atsakovo darbo užmokesčio ir kitų
gaunamų pajamų; 4) nurodė išlaikymą pagal šį sprendimą pradėti teikti nuo 2005 m. balandžio 29 d.; 5)
atmetė ieškinį dėl išlaikymo skolos; 6) priteisė ieškovams iš atsakovo 200 Lt atstovavimo išlaidų, 144 Lt
žyminio mokesčio; 7) priteisė valstybei iš atsakovo 8,40 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.
Teismas sprendime nurodė, kad atsakovas privalo prisidėti prie pilnamečių vaikų išlaikymo mažiau negu
motina, nes jo pajamos mažesnės. Teismas pripažino pagrįstomis 412 Lt ieškovo prašomų priteisti išlaidų.
Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė studijuoja mediciną, todėl neturi galimybės papildomai dirbti.
Ieškovė mokosi labai gerai ir stengiasi įgyti specialybę. Dėl to teismas ieškovei priteisė didesnį išlaikymą
negu ieškovui. Teismas netenkino ieškovų reikalavimų priteisti išlaikymo skolas, nes pripažino, kad jie į
teismą nesikreipė laiku. Teismas nurodė, kad kas mėnesį iš atsakovo darbo užmokesčio išskaitoma
daugiau negu 500 Lt dviem nepilnamečiams vaikams išlaikyti. Teismas konstatavo, kad visų vaikų
išlaikymo dydis gali nežymiai skirtis.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. liepos 4 d.
nutartimi atmetė atsakovo apeliacinį skundą ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005 m. liepos 8 d.
sprendimą paliko nepakeistą, priteisė valstybei iš atsakovo 24 Lt išlaidų, susijusių su procesinių
dokumentų įteikimu. Kolegija nutartyje nurodė, kad ieškovams reikia paramos, o atsakovas pajėgus teikti
teismo priteisto dydžio išlaikymą. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškovui išlaikymas
teisingai priteistas iki jis baigs vidurinę mokyklą. Teismas nurodė, kad atsakovas ieškovams nagrinėjamu
laikotarpiu neteikė išlaikymo, jis tik sutiko teikti pilnamečiams vaikams paramą po 100 Lt kiekvienam.
Teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino ieškovų tėvų turtinę padėtį. Teismas
padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas surinko ir įvertino visus duomenis apie atsakovo turtinę
padėtį ir padarė pagrįstą išvadą, jog jo turtinė padėtis yra blogesnė už trečiojo asmens, todėl pagrįstai
nustatė mažesnę jo teiktinos paramos dalį. Tai, kad byloje nebuvo pateikti duomenys apie ieškovų
motinos dabartinio sutuoktinio pajamas, nedaro teismo išvadų nepagrįstomis ir nelemia teismo sprendimo
neteisėtumo, nes teismas teisingai nustatė atsakovo turtinę padėtį ir nustatė mažesnę jo teiktinos paramos
dalį pilnamečiams vaikams. Teismas manė, kad, dirbdamas užsienyje, atsakovas uždirba daugiau negu
būdamas Lietuvoje, todėl padarė išvadą, jog jis gali ieškovei teikti pirmosios instancijos priteisto dydžio
išlaikymą. Teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl neįtraukto į bylą asmens
ieškovų motinos teisių ir pareigų nes nepriklausomai nuo teismo pasisakymo įstatyme yra nustatytos tėvų
pareigos nepilnamečiams vaikams ir jie neturi teisės atsisakyti vykdyti tokių pareigų (CK 3.159 straipsnio
1 dalis). Teismas akcentavo tai, kad atsakovas nepagrįstai kėlė teismo šališkumo klausimą.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005 m. liepos 8
d. sprendimą, Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 4 d.
nutartį ir priimti naują sprendimą, ieškinį atmetant. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
7. Panevėžio apygardos teismas netinkamai pritaikė 3.194 straipsnio 3 dalį, nes netinkamai
išaiškino Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 7 d. nutarimą, kuriame konstatuota, jog pilnamečio vaiko
galimybė gauti tėvų išlaikymą yra nepagrįsta. Taigi teismai negalėjo iš atsakovo priteisti išlaikymo
vaikams, remdamiesi nurodyta materialiosios teisės norma.
8. Pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, nes trečiuoju asmeniu į bylą
įtraukė D. B. ir nustatė privalomą jos dalyvavimą, bet ji nepateikė atsiliepimo į ieškinį bei nedalyvavo
teismo posėdyje. Kasatorius mano, kad, išnagrinėjęs bylą be privalomai dalyvauti turėjusio trečiojo
asmens, teismas atsakovui buvo šališkas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat šio klausimo
neišsprendė.
9. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nėra suformavęs vienodos praktikos dėl pilnamečių vaikų
iki 24 metų amžiaus teisės gauti tėvų išlaikymą.
Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovai prašo kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimą bei
nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad, nusprendęs, jog ieškovams reikia išlaikymo, o
atsakovas pajėgus jį teikti, apeliacinės instancijos teismas visapusiškai įvertino bylos duomenis, šalių
turtinę padėtį, todėl priėmė teisingą nutartį. Atsiliepime teigiama, kad kasatoriaus argumentas, jog
pirmosios instancijos teismas negalėjo nagrinėti bylos, nedalyvaujant trečiajam asmeniui, yra nepagrįstas,
nes teismas įvertino D. B. nedalyvavimo priežastį, kurią raštu pateikė jos advokatas. Be to, teismo
posėdyje atsakovas pats sutiko su tuo, kad byla būtų nagrinėjama be trečiojo asmens. Ieškovų manymu,
kasatorius vilkina bylą, nes nepateikė dokumentų apie darbą ir turtinę padėtį. Atsiliepime nurodoma, kad
atsakovas nedalyvavo apeliacinės instancijos teismo posėdyje dėl nesvarbių priežasčių, todėl teismas,
atsižvelgęs į ribotas ieškovų galimybes atvykti į Panevėžį, pagrįstai išnagrinėjo bylą atsakovui
nedalyvaujant. Ieškovai pabrėžė, kad atsakovas neatsižvelgė į tokius Konstitucinio Teismo 2007 m.
birželio 7 d. nutarimo išaiškinimus. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad teismas visais atvejais privalo
priteisti iš tėvų išlaikymą pilnamečiams vaikams, kuriems jis reikalingas ir kurie dar nėra įgiję vidurinio
išsilavinimo. Taip pat Konstitucinis Teismas nurodė, kad paramos besimokančiam aukštosios mokyklos
dieniniame skyriuje pilnamečiam vaikui apimtis gali būti aiški tik teismui sprendžiant bylą dėl išlaikymo
priteisimo. Dėl to ieškovai mano, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai priteisė jiems iš atsakovo
išlaikymą.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovai yra atsakovo pilnamečiai vaikai. Atsakovas ir trečiasis
asmuo yra išsituokę ir sudarę naujas santuokas. Atsakovas su nauja sutuoktine augina du nepilnamečius
vaikus. Ieškovų motina augina juos ir nepilnametę dukterį, taip pat juos visiškai išlaiko. Ieškovas mokosi
vidurinės mokyklos dieniniame skyriuje, baigė 11 klasių, o ieškovė – universiteto dieniniame skyriuje.
Abu ieškovai nedirba, neturi savų pajamų. Motina gauna apie 2700 Lt atlyginimo ir turi nuo 2003 m.
rugsėjo 3 d. iki 2013 m. rugsėjo 2 d. sumokėti 80 tūkst. Lt banko paskolą. Atsakovas gauna apie 900 Lt
pajamų, atskaičius išlaikymą dviem nepilnamečiams vaikams iš antrosios santuokos. Jis nuo 2003 m.
sausio 16 d. iki 2027 m. sausio 16 d. turi sumokėti 45 500 Lt banko paskolą. Atsakovo sutuoktinė taip pat
gavo pastovias su darbo santykiais susijusias pajamas, kurios vidutiniškai buvo apie 758 Lt. Atsakovas
šiuo metu dirba užsienyje ir vengia pateikti tikslius duomenis apie turtinę padėtį. Ieškovė už bendrabutį
moka 85–95 Lt, nuo 2006 m. rudens pradėjo dirbti, bet gauna minimalų darbo užmokestį, jai neužtenka
pajamų pragyventi ir studijoms. Dėl to nukenčia ieškovės studijų kokybė. Ateityje ji gali nebegyventi
bendrabutyje, todėl patirs daugiau išlaidų būstui.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Nagrinėjamoje byloje kilo CK 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija; Nr. IX-
2571) aiškinimo ir taikymo klausimai, dėl kurių teisėjų kolegija pasisako.
Kasacinis teismas yra suformavęs vienodą nurodytos teisės normos taikymo praktiką po
Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 7 d. nutarimo priėmimo, kuriame pripažinta, kad CK 3.194
straipsnio 3 dalis (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai,
konstituciniam teisinės valstybės principui ta apimtimi, kuria nustatyta, kad teismas visais atvejais privalo
priteisti iš tėvų (arba vieno iš jų) išlaikymą paramos reikalingam, vidurinį išsilavinimą jau įgijusiam,
aukštosios ar profesinės mokyklos dieniame skyriuje besimokančiam ir ne vyresniam negu 24 metų
pilnamečiam asmeniui. Taigi jeigu teismas nustato būtinumą ir galimybę išlaikymui (paramai) teikti, tai
pagal CK 3.194 straipsnio 3 dalį reiškia, kad tėvai turi pareigą remti savo pilnamečius vaikus, kurie
mokosi vidurinių, profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresni negu 24 metų amžiaus.
Atsižvelgdamas į nurodytame Konstitucinio Teismo nutarime išdėstytus išaiškinimus, kasacinis teismas
savo praktikoje pripažįsta, kad, įstatymų leidėjui išreiškus valią dėl išlaikymo teikimo pilnamečiams
vaikams, tokį išlaikymą teismas gali priteisti konkrečioje byloje kiekvienu atveju įvertinęs šiam klausimui
spręsti svarbias aplinkybes, nes paramos būtinumo sąvoka yra vertinamoji (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje
A. T., E. T. v. A. T., byla Nr. 3K-3-188/2007). Dėl to teisėjų kolegija atmeta pirmąjį ir trečiąjį kasacinio
skundo argumentus kaip teisiškai nepagrįstus.
Remiantis Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 7 d. nutarimu ir kasacinio teismo išaiškinimais
galima išskirti tokias sąlygas, kurioms esant teismas gali priteisti išlaikymą pilnamečiams vaikams pagal
CK 3.19 straipsnio 3 dalį: sunki vaikų turtinė padėtis; tėvai turi turėti galimybių išlaikymui teikti;
negalima iš esmės pabloginti paramą teikiančių tėvų ir kitų šeimos narių turtinės padėties; išlaikymo
priteisimas turi nedaryti esminės žalos jį teikiantiems tėvams ar kitiems asmenims; priteistą paramą turi
būti įmanoma įvykdyti; tėvams patiems turi būti nereikalinga parama, globa ir pan.; paramos reikalingas
pilnametis vaikas turi būti išnaudojęs visas protingas galimybes pats pasirūpinti mokytis reikalingomis
lėšomis ir kt.).
Iš nagrinėjamoje byloje priimtų teismų procesinių sprendimų matyti, kad teismai tinkamai įvertino
susidariusią faktinę situaciją, išanalizavo visas šiuo atveju reikšmingas aplinkybes, nustatė būtinybę
vaikams gauti ir tėvo galimybę jiems teikti išlaikymą, todėl pagrįstai ieškovams iš atsakovo priteisė
išlaikymą. Pažymėtina, kad teismai vertino tiek atsakovo, tiek motinos, tiek kiekvieno vaiko turtinę
padėtį, išlaidas gyvenimui, mokslams, papildomiems užsiėmimams, taip pat vaikų ateities perspektyvas,
ateityje tikėtinus pokyčius ir su jais susijusias pasekmes. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad teismų
procesiniai sprendimai šioje byloje priimti nesivadovaujant pirmiau nurodytu Konstitucinio Teismo
nutarimu.
Kasatorius tvirtina, kad nustatęs vaikų motinos privalomą dalyvavimą byloje ir išnagrinėjęs bylą jai
nedalyvaujant, pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas ir buvo kasatoriui šališkas
(antrasis kasacinio skundo argumentas). Teisėjų kolegija su tuo nesutinka.
Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į nešališką teismą yra analizuojama dviem aspektais –
subjektyviuoju ir objektyviuoju. Pirmiausia, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas
teismo narys negali būti tendencingas, turėti išankstinį nusistatymą byloje. Antra, teismas turi būti
nešališkas objektyviąją prasme, t.y. jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo
susijusią abejonę (žr. Hauschildt v. Denmark, no. 10486/83, judgment of 24 May 1989, § 48, Fey v.
Austria, no. 14396/88, judgment of 24 February 1997, § 27, 28 ir 30 ir kt.).
Analizuodamas nešališkumo problemą Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad
turi būti nustatyta realių faktų, keliančių abejonių dėl teisėjų nešališkumo (žr. Coemme and Others v.
Belgium, no. 32492/96, judgment of 22 June 2000, § 121, Bochan v. Ukraine, no. 7577/02, judgment of 3
May 2007, § 66 ir kt.). Sprendžiant, ar yra pagrįsta priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar
nešališkumu, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet nelemiama (žr. pvz., cituotą Hauschildt v.
Denmark, § 48). Jeigu asmuo, kurio atžvilgiu yra nagrinėjama byla, iškelia teisėjo nešališkumo klausimą,
jis turi būti nuodugniai tiriamas, nebent yra pareikštas akivaizdžiai be pagrindo (žr. Remli v. France, no.
16839/90, judgment of 30 March 1996, § 46).
Spręsdamas šį klausimą, apeliacinės instancijos teismas pasisakė, kad trečiasis asmuo,
nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų (ieškovų motina), raštu nurodė priežastis, dėl kurių jis
nedalyvaus pirmosios instancijos teismo posėdyje. Pirmosios instancijos teismas jas apsvarstė ir,
atsižvelgęs į atsakovo bei jo atstovo neprieštaravimą nagrinėti bylą be trečiojo asmens, nepareiškiančio
savarankiškų reikalavimų, išnagrinėjo bylą iš esmės. Be to, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas
šį klausimą, nurodė, kad nėra pagrindo teigti, jog teismas pasisakė dėl neįtraukto į bylą asmens teisių ir
pareigų, nes nepriklausomai nuo teismo pasisakymo tėvai negali atsisakyti vykdyti įstatyme nustatytų
pareigų vaikams (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Kasatorius nenurodė, kokį konkretų proceso
teisės normų pažeidimą padarė pirmosios instancijos teismas, išnagrinėdamas bylą nedalyvaujant
trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, ir kaip tai pažeidė jo teises. Iš tokių
aplinkybių matyti, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta realių faktų, kurie keltų abejonių teisėjo
nešališkumu, o kasatorius bylą nagrinėjusio teisėjo nešališkumo klausimą iškėlė akivaizdžiai be pagrindo.
Nagrinėjamoje byloje aktualesni yra šalių procesinės lygybės principas ir asmens teisė į bylos
nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką, kurie taip pat užtikrina asmens teisę į tinkamą procesą.
Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, kad šalių lygybės principas civiliniame procese
reiškia, jog kiekvienai šaliai turi būti suteikta prieinama galimybė pristatyti bylą, taip pat pateikti
įrodymus, tokiomis sąlygomis, kurios nebūtų žymiai nepalankesnės negu varžovo (žr., pvz.,
Grozdanski v. former Yugoslav Republic of Macedonia, no. 21510/03, judgment of 31 May 2007, § 36).
Be to, Konvencijos 6 straipsnio pažeidimu nelaikomas toks nukrypimas nuo šalių procesinio
lygiateisiškumo, kai teismo sprendimui priimti užtenka kitų byloje surinktų faktinių aplinkybių (žr.
Ankerl v. Switzerland, no. 17748/91, judgment of 23 October 1996). Nacionaliniai teismai privalo
procesui vadovauti taip, kad jis būtų greitas ir veiksmingas, o elgdamiesi priešingai ir atidėdami
bylos nagrinėjimą, esant galimybei spręsti bylą nedalyvaujant asmeniui, pažeidžia Konvencijos 6
straipsnio 1 dalį (žr. Golovko v. Ukraine, no. 39161/02, judgment of 01 February 2007, § 59, 63).
 Iš bylos duomenų matyti, kad kasatoriui buvo sudarytos visos galimybės pateikti pageidaujamus
įrodymus ir savo nuomonę kiekvienu šalių ginčo aspektu. Pabrėžtina, kad šioje byloje ieškovų motina į
bylą buvo įtraukta trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, būtent jų, bet ne
atsakovo pusėje (CPK 47 straipsnio 1 dalis). Taigi išnagrinėjus bylą jai nedalyvaujant susidarė tokios
sąlygos, kurios negalėjo būti nepalankios atsakovui: priešingai, tokios bylos nagrinėjimo sąlygos, kai
teismo posėdyje nedalyvauja vaikų kaip ieškovų pusėje įtraukta motina kaip trečiasis asmuo,
nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, vertintinos kaip nepalankesnės vaikams, bet ne tėvui kaip
atsakovui. Be to, byloje surinkta pakankamai duomenų teismo procesiniam sprendimui dėl išlaikymo
vaikams priteisimo priimti ir šios bylos šalių teisei į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką
užtikrinti (Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis). Dėl to nėra pagrindo konstatuoti proceso pirmosios
instancijos teisme neteisėtumo. Taigi antrasis kasacinio skundo argumentas taip pat atmetamas kaip
teisiškai nepagrįstas.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai
nesudaro įstatyme nustatytų pagrindų naikinti skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties, todėl
ji paliekama nepakeista (CPK 342 straipsnio 2 dalis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 4 d.
nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai: Aloyzas Marčiulionis, Gintaras Kryževičius, Egidijus Laužikas.
 PROCESINIAI TEISINIAI SANTYKIAI

Klausimai:
22. Civiliniai procesiniai teisiniai santykiai ir jų subjektai.
23. Civilinis procesinis  teisnumas ir veiksnumas.
24. Teismas - privalomas procesinių teisinių santykių dalyvis.
25. Teismo vaidmuo civiliniame procese (aktyvus ar neutralus).
26. Teismo sudėtis
27. Tvarka, kuria teismas sprendžia klausimus.
28. Teisėjo ir kitų proceso dalyvių nušalinimas. Pagrindai teisėjui nušalinti. Pagrindai
ekspertui, vertėjui, teismo posėdžio sekretoriui nušalinti. Pareiškimai dėl nušalinimų.
Pareikšto nušalinimo išsprendimo tvarka. Pareiškimo dėl nušalinimo patenkinimo
pasekmės. Neleistinumas teisėjui pakartotinai dalyvauti nagrinėjant bylas.

Šaltiniai:
10. V.Mikelėnas. Civilinis procesas. I dalis. Vilnius 1997 m. 117p.-162p.
11. E.Laužikas, V.Mikelėnas, V.Nekrošius Civilinio proceso teisė, I tomas, Justitia, Vilnius 2003,
221-227p., 252-259p.
12.

Skaitiniai:
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. gegužės 29 d.Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Janinos Januškienės ir Algio Norkūno (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės M. K. kasacinį
skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo ir Kauno apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje
byloje pagal ieškovų M. K. ir E. K. ieškinį atsakovams G. N. ir A. N. dėl turtinės žalos atlyginimo;
trečiasis asmuo – UAB „IF draudimas“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė : I. Ginčo esmė
Šalys gyvena daugiabučiame name, atsakovų butas yra virš ieškovų buto. Ieškovai nurodo, kad jų
butas buvo užlietas tris kartus (2003 m. gruodžio mėnesį, 2006 m. vasario ir rugsėjo mėnesiais), dėl to
jiems padaryta turtinė žala. Ieškovai teigia, kad butas užlietas dėl atsakovų neteisėtų veiksmų – netinkamo
naudojimosi savo turtu (dušo kabina, vandentiekio ir nuotekų sistemomis). Atsakovai 2003 m.
rekonstravo butą ir netinkamai įrengė dušo kabiną – ji sumontuota tiesiai ant patalpos grindų, padėklo
vandeniui surinkti neįrengta, vandens surinktuvas (trapas) įrengtas grindyse. Žalos padarymo faktą
patvirtina Centro butų ūkio tarnybos 2006 m. vasario 13 d. aktas Nr. 12-3-16, UAB „Žaidas” 2006 m.
rugsėjo 27 d. apžiūros aktas, nuotraukos. Už žalą, padarytą pirmu buto užliejimu, atsakovai su ieškovais
atsiskaitė. Tačiau jie atsisako atlyginti žalą, padarytą kitais buto užliejimais. Padarytos žalos dydį ieškovai
įvertina būsimo buto remonto išlaidų sąmata, t. y. 8258,53 Lt.
Ieškovai prašo priteisti iš atsakovų solidariai 8258,53 Lt žalos (nuostolių) atlyginimą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė.
 Teismas nurodė, kad šalys pripažįsta, jog atsakovas 2003 m. gruodžio mėnesį atlikdamas savo buto
rekonstravimo darbus užliejo ieškovų butą. Už padarytą žalą jis atsiskaitė, sumokėdamas ieškovei 500 Lt.
Ieškovė teigia, kad buto užliejimai kartojosi ir toliau, šią aplinkybę ji grindžia pateiktais aktais. Tačiau
2003 m. lapkričio-gruodžio mėnesiais SĮ „Avarinė tarnyba“ nebuvo kviesta, surašant 2006 m. vasario 13
d. aktą atsakovas nedalyvavo, nebuvo ir galimybės nustatyti, ar tinkamai įrengta hidroizoliacija. Dėl to
teismas sprendė, kad neįrodyta, jog buto užliejimai yra nuolatiniai ir kyla būtent dėl atsakovų kaltų
veiksmų. Be to, aktas buvo surašytas 2006 m. vasario 13 d., o apžiūros aktas surašytas 2006 m. rugsėjo 27
d. taip pat nedalyvaujant atsakovui. Nepateikta ir neginčijamų rašytinių įrodymų, kad UAB „Žaidas“ turi
teisę apžiūrėti butą ir įvertinti apgadinimus, konstatuojant jų kilimo pobūdį. Ieškovė nurodo, kad jai
padaryta 8258,53 Lt žala, ir tai įrodinėja pateiktais apskaičiavimais, reikalingais buto remonto darbams
atlikti. Tačiau iš pateiktų apskaičiavimų visiškai neaišku, kada bus atliekamas buto remontas, ar iš tiesų
visos priemonės reikalingos darbams atlikti būtent po užliejimo, neįvardijama ir apskaičiavimų atlikimo
data, be to, ieškovė teismo posėdžio metu pripažino, kad atlieka buto remonto darbus. Teismas ieškinį
atmetė tuo pagrindu, kad ieškovė paaiškinimais bei pateiktais rašytiniais įrodymais neįrodė, jog nuostoliai
atsirado dėl atsakovų kaltės.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės M. K.
apeliacinį skundą, 2007 m. lapkričio 22 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko
nepakeistą.
Teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovai atsakovų civilinę atsakomybę kildina iš delikto. Deliktinės
civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindai suformuluoti CK 6.263 straipsnyje. Jame įtvirtinta kiekvieno
asmens pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos.
Civilinė atsakomybė yra galima tik esant visoms būtinosioms jos sąlygoms: neteisėtiems veiksmams,
žalai (nuostoliams), priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (nuostolių) bei privalančio
atsakyti subjekto kaltei. Pagal CK 6.248 straipsnio 1 dalį skolininko kaltė yra preziumuojama, tačiau kitas
sąlygas – neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, taip pat žalos padarymo
faktą ir jos dydį – turi įrodyti ieškovas, jos nėra preziumuojamos. Ieškovai neįrodė, kad žala (sudrėkimai
lubose) atsirado dėl atsakovų neteisėtų veiksmų, kad atsakovai pažeidė CK 4.37 straipsnyje įtvirtintą
pareigą naudoti turtą ir juo disponuoti taip, kad nepažeistų kitų asmenų teisių bei teisėtų interesų. Ieškovai
nenurodė konkretaus atsakovų nerūpestingumo ar aplaidaus naudojimosi turtu, taip pat nepateikė
neginčijamų įrodymų, jog ieškovės butas buvo užlietas esant gedimams vandens tiekimo sistemose,
kuriomis naudojasi atsakovai. Atsakovų bute dušo kabina buvo įrengta atliekant buto rekonstrukciją –
remiantis statybos leidimu bei projektine dokumentacija. Rekonstrukcijos teisėtumas patvirtintas statinio
pripažinimo tinkamu naudoti aktu. Šie įrodymai nenuginčyti. Esant atsakovų pateiktiems įrodymams, kad
dušo kabina įrengta laikantis privalomųjų teisės aktų reikalavimų, esant statybinei-techninei
dokumentacijai ir eksploatuojama pripažinus statinį tinkamu naudoti, ieškovai turėjo pareigą įrodyti, kad
atsakovų bute vandentiekio ar nuotekų sistema įrengta netinkamai ir tai lėmė buto užliejimą bei žalos
atsiradimą. Ieškovų pateikti rašytiniai įrodymai (UAB „Žaidas“, Kauno savivaldybės įmonės „Santakos
butų ūkis“ Centro butų ūkio tarnybos aktai) vertintini kritiškai, nes šiuose nekonstatuotos sudrėkimų
kilimo priežastys, nenurodyta, kada ir dėl kokių priežasčių atsirado sudrėkimai, aktai surašyti atsakovams
nedalyvaujant, nepateikti butų apžiūrą atlikusių asmenų kvalifikacijos dokumentai. Šie aktai nelaikytini
įrodymais, patvirtinančiais priežastinį ryšį tarp atsakovų veiksmų ar neveikimo ir ieškovų buto galimo
užliejimo. Ieškovai neįrodė atsakovų veiksmų neteisėtumo, taip pat žalos (sienų sudrėkimo) kilimo
priežasties, dėl to negalima konstatuoti priežastinio ryšio tarp galimų atsakovų neteisėtų veiksmų ir žalos
atsiradimo. Ieškovų pateikta UAB „Asita“ sąmata, kuria jie įrodinėja žalos dydį, nėra tinkamas įrodymas
žalos dydžiui nustatyti. Prašomą priteisti sumą sudaro ne realiai ieškovų butui kažkokiu užliejimu
vandeniu padaryta žala, o buto remonto darbai. Į sąmatą įtraukti darbai, nesusiję su dėmių buto lubose
šalinimu, sąmatoje nurodyti ir grindų remonto darbai, nors sudrėkimai pirmiau nurodytuose aktuose
užfiksuoti tik patalpų lubose. Sąmatoje nenurodyta jos sudarymo datos, nepateikta įrodymų, kad UAB
„Asita“ ar sąmatos sudarytojas G. J. atestuoti tokiems darbams atlikti. Ieškovė laiku ir tinkamai
neinformavo atsakovų nei apie žalos padarymo faktą, nei apie jos dydį.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė M. K. prašo panaikinti teismų sprendimą ir nutartį ir bylą grąžinti
nagrinėti iš naujo. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismai pažeidė CPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimo pareigą, taip pat neišsiaiškino
visų bylos aplinkybių.
 Remiantis suformuota teismų praktika generalinio delikto, įtvirtinto CK 6.263 straipsnio 1 dalyje,
kaltė ir neteisėti veiksmai yra neišskiriami, todėl kaltės prezumpcija apima ir neteisėtų veiksmų
prezumpciją, nes bendros pareigos elgtis sąžiningai ir rūpestingai pažeidimas suponuoja neteisėtumą.
Ieškovai, prašydami apginti jų pažeistas teises, nurodė, kad atsakovai netinkamai naudojosi savo turtu
(dušo kabina, vandentiekio ir nuotekų sistemomis), ir pateikė neteisėtus atsakovų veiksmus
patvirtinančius įrodymus: 1) Centro butų ūkio aktą, kuriame nurodyta, kad atsakovų bute dušo kabina
sumontuota tiesiai ant grindų, neįrengiant padėklo vandeniui surinkti; 2) UAB „Žaidas“ apžiūros aktą,
kuriame nurodyta, kad užlietos ieškovų buto lubos. Atsakovai, norėdami paneigti jų kaltės prezumpciją ir
patvirtinti savo veiksmų teisėtumą, turėjo įrodyti aplinkybes, patvirtinančias, kad ieškovų buto užliejimo
metu (2006 m. vasario 13 d. ir 2006 m. rugsėjo 27 d.) jų dušo kabina buvo sumontuota pagal reikalavimus
ir esant įrengtam padėklui vandeniui surinkti, kad jų vandentiekio ir nuotekų sistemos nebuvo pralaidžios.
Tačiau teismai neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, konstatuodami, kad ieškovai neįrodė atsakovų
kaltės ir neteisėtų veiksmų. Teismai privalėjo išaiškinti šalims jų teisę pateikti papildomus įrodymus bei
galimybę skirti ekspertizę, kad būtų nustatytos visos reikšmingos bylos aplinkybės. Teismai to nepadarė,
tik konstatavo, kad ieškovai neįrodė aplinkybių, kuriomis grindė savo reikalavimus. Taip teismai pažeidė
CPK 160, 179 straipsnius.
2. Teismai netinkamai įvertino žalos dydį patvirtinantį įrodymą.
Padarytos žalos dydį ieškovai įrodinėjo UAB „Asita“ sudaryta buto remonto darbų po vandentiekio
avarijos sąmata, pagal kurią remonto darbai kainuotų 8258,53 Lt. Žalą patyręs asmuo turi teisę rinktis, ar
jis pats remontuos sugadintą daiktą ir iš atsakovo reikalaus remonto išlaidų, ar jis patikės remontuoti
daiktą atsakovui. Ieškovai pageidauja, kad butą remontuotų jų pasirinkta įmonė, o iš atsakovų yra
reikalaujama remonto išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kad buto remontas dar neatliktas, atsakovai byloje galėjo
reikalauti išieškomų nuostolių sumažinimo ir pateikti įrodymus, kad jie galėtų atlikti remontą tokios pat
kokybės, bet už mažesnę kainą, tačiau to nepadarė.
3. Apeliacinės instancijos teismas neužtikrino Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių
apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintos teisės į teisingą teismą.
Ieškovė yra neįgali – jos silpna klausa. Apie tai ji informavo teismą iš anksto, pateikdama
invalidumo pažymėjimą. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu ji beveik nieko negirdėjo, ką
kalbėjo atsakovų ir trečiojo asmens advokatai, nes jie stovėjo 4-5 metrų atstumu nuo jos. Apie tai, kad
beveik negirdi advokatų kalbos, ji pasakė teismui, tačiau šis to nepaisė ir toliau tęsė procesą. Taigi šioje
proceso dalyje ji buvo visiškai diskriminuota ir procesas vyko faktiškai jai nedalyvaujant. Teismas
pažeidė jos, kaip neįgaliosios, teises, įtvirtintas Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme ir Lygių
galimybių įstatymuose, neužtikrino jai galimybės tinkamai dalyvauti procese – girdėti atsakovų atstovų
argumentus ir duoti į juos atsikirtimus. Teismo posėdžio protokolas surašytas pažeidžiant procesinės
teisės normas, nes jame neužfiksuotas ieškovės kreipimasis į teismą dėl blogo girdimumo.
4. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 319 straipsnį, nes išnagrinėjo bylą, nepranešęs
ieškovui E. K. apie teismo posėdžio laiką ir vietą. Byloje pateikti duomenys, kad ieškovo gyvenamoji
vieta yra Italijoje, tačiau pranešimą apie posėdžio laiką ir vietą teismas išsiuntė ieškovo adresu Lietuvoje.
Be to, teismas posėdį paskyrė po trijų dienų, neužtikrindamas galimybės ieškovui atvykti į bylos
nagrinėjimą.
Prisidėjime prie kasacinio skundo ieškovas E. K. palaiko visus skundo argumentus ir prašo jį
tenkinti. Jis taip pat nurodo, kad abiejų instancijų teismai pažeidė jo procesinės teises, nes neišsiuntė jam
nė vieno šaukimo ar pranešimo apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jo gyvenamosios vietos adresu
Italijoje.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovai G. N. ir A. N. prašo teismų sprendimą ir nutartį palikti
nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas šias argumentais:
1. Kasatorė nepagrįstai teigia, kad teismai neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą. Kasatorė,
siekdama civilinės atsakomybės taikymo, turėjo įrodyti tris būtinas civilinės atsakomybės sąlygas:
neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp jų. Kasatorė neįrodė, kad žala (sudrėkimai lubose)
atsirado dėl atsakovų neteisėtų veiksmų, taip pat sudrėkimų kilimo priežasties, dėl ko negalima nustatyti
priežastinio ryšio tarp galimų atsakovų neteisėtų veiksmų ir žalos atsiradimo. Byloje nėra jokių įrodymų,
kad kasatorės nuostoliai yra atsakovų neteisėtos veikos rezultatas. Kasatorė iškreipė 2006 m. vasario 13 d.
Centro butų ūkio akto Nr. 12-3-16 turinį. Jame nurodyta, kad atsakovų bute esanti dušo kabina
sumontuota tiesiai ant patalpos grindų, padėklas vandeniui surinkti neįrengtas, tačiau vandens surinktuvas
(trapas) įrengtas grindyse. Ši aplinkybė nepatvirtina atsakovų veiksmų neteisėtumo. Atsakovų bute dušo
kabina įrengta atliekant buto rekonstrukciją – remiantis statybos leidimu bei projektine dokumentacija.
Rekonstrukcijos teisėtumas patvirtintas statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktu. Šie įrodymai
nenuginčyti. Kasatorės pateiktuose aktuose nekonstatuota sudrėkimų kilimo priežasčių, o jos pateiktuose
nuotraukose užfiksuotos sudrėkimo žymės yra ne po atsakovų bute esančia dušo kabina. Kasatorė nurodo
tris žalos padarymo (buto užliejimo) atvejus – 2003 m. ir du 2006 m. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad jeigu
dušo kabina būtų įrengta netinkamai, tai kasatorės bute lubos drėktų nuolat – kiekvieną kartą atsakovams
eksploatuojant šią kabiną. Pažymėtina, kad nuo 2006 m. kovo 1 d. iki 2006 m. birželio 30 d. dėl
gyvenamojo namo bendro naudojimo nuotekų stovo užsikimšimo avarinė tarnyba buvo kviesta net 7
kartus.
2. Nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu buvo
pažeista kasatorės teisė į teisingą teismą bei jos, kaip neįgaliosios, teisės. Kasatorė bylą vedė per
advokatą, todėl jos procesinės teisės buvo užtikrintos. Ji nepateikė pastabų dėl teismo posėdžio protokolo,
taip savo veiksmais pripažindama teismo posėdžio protokolo surašymo teisingumą. Ieškovės pateiktame
neįgaliojo pažymėjime nėra duomenų apie jos klausos negalią. Ji teismo posėdžio metu nenurodė, kad turi
tokią negalią, neišreiškė prašymo kviesti į teismo posėdį vertėją.
3. Absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįstamas atvejis, jeigu teismas išnagrinėjo bylą,
kai nebuvo nors vieno iš dalyvaujančių byloje asmenų, kuriam nebuvo pranešta apie teismo posėdžio
laiką ir vietą (CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Tačiau būtina aplinkybė pripažinti absoliutų teismo
sprendimo negaliojimo pagrindą yra tokio asmens skundas. Ieškovas E. K. nėra pateikęs kasacinio
skundo, byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal ieškovės M. K., o ne pagal jo skundą.
Be to, atsiliepime į apeliacinį skundą jis nurodė, kad prašo bylą nagrinėti jam nedalyvaujant.
Atsiliepime į kasacinį skundą trečiasis asmuo UAB „If draudimas“ prašo teismų sprendimą ir
nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas šias argumentais:
1. Teismai nepažeidė įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklių. Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi
įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Pagal bendrąją įrodinėjimo
pareigos taisyklę įrodinėjimo pareiga tenka tam asmeniu, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia. Taigi
ieškovas turi įrodyti savo reikalavimų pagrįstumą. Deliktinės atsakomybės atveju pareiga įrodyti
neteisėtus veiksmus, žalą bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos tenka ieškovui.
Teismai analizavo tiek ieškovų, tiek atsakovų pateiktus įrodymus ir padarė išvadą, kad ieškovai neįrodė
atsakovų neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio tarp atsakovų veiksmų ir žalos, taip pat žalos dydžio.
2. Kasatorė teismo proceso apeliacinėje instancijoje metu buvo atstovaujama advokato, todėl turėjo
galimybę naudotis visomis jai įstatymų suteikiamomis procesinėmis teisėmis. Ji ir jos atstovas turėjo teisę
prašyti teismo leisti ieškovei sėdėti posėdžių salėje jai priimtinu atstumu nuo kalbančių proceso dalyvių, o
teismui neleidus to padaryti, įrašyti šias pastabas į posėdžio protokolą, tačiau jokių pastabų ar papildymų
pasirašant protokolą ieškovė ir jos atstovas nepadarė.
3. Ieškovų pateiktame ieškinyje ir apeliaciniame skunde jų abiejų gyvenamoji vieta nurodyta
Lietuvoje. Ieškovo 2007 m. spalio 24 d. išsiųstame atsiliepime prie jo rekvizitų nurodytas antrasis adresas
Italijoje, atsiliepime jis nurodė, kad buvo išvykęs, todėl su gautais procesiniais dokumentais susipažino
vėliau. Šis ieškovo procesinis dokumentas teisme gautas pasibaigus terminui atsiliepimui į apeliacinį
skundą pateikti. 2007 m. spalio 25 d. jam buvo išsiustas pranešimas apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką
paskutiniu jo ligi tol procesiniuose dokumentuose nurodytu adresu Lietuvoje, ir toks veiksmas atitinka
CPK 121 straipsnio reikalavimus.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
1. Kasacinio skundo argumentai dėl CPK 160, 179 straipsnių pažeidimo pagrįsti.
CPK 160 straipsnyje nustatytos teismo posėdžio pirmininko teisės, kuriomis jis naudojasi
įgyvendindamas CPK 158 ir 159 straipsniuose jam priskirtas funkcijas. Pagal CPK 158 straipsnio 3
dalį teismo posėdžio pirmininkas turi rūpintis tinkamu bylos išnagrinėjimu. Ši jo pareiga detaliau
reglamentuojama CPK 159 straipsnyje. Jame nustatyta, kad posėdžio pirmininkas rūpinasi, jog
būtų nustatytos išsamios esminės bylos aplinkybės (CPK 159 straipsnio 1 dalis). Bylos esminių
aplinkybių ištyrimas turi didelę reikšmę, nes pagal visapusiškai ir objektyvai ištirtas aplinkybes yra
vertinami įrodymai (CPK 185 straipsnis). Tačiau tai neturi būti suprantama, kad teismas visada pats
renka įrodymus. Teismo veiksmai renkant įrodymus, t. y. jų rinkimo tvarka (kas, kam, kokia forma ir
būdu pateikia įrodomuosius faktinius duomenis), reglamentuojami CPK 179 straipsnyje. Pagal jį teismas
gali vertinti įrodymus dėl jų apimties pakankamumo, t. y. ar jie surinkti apie visas svarbias bylos
aplinkybes, bet ne dėl įrodymų pakankamumo kokybės – ar jie patikimi ir įtikinantys. Pagal CPK 159
straipsnį 1 dalį teismo posėdžio pirmininkas rūpindamasis tinkamu bylos išnagrinėjimu užduoda
klausimus dalyvaujantiems byloje asmenims, reikalauja iš jų paaiškinimų, nurodo jiems
aplinkybes, kurias būtina nustatyti bylai teisingai išnagrinėti, pareikalauja įrodymų apie šias
aplinkybes. Teismo sprendime kaip neįrodytomis galima remtis tik tomis aplinkybėmis, dėl kurių:
1) teismas nusprendė ar pagal įstatymą privalėjo veikti aktyviai – rinkti įrodymus pats – ir taip
veikdamas negavo pakankamai įrodančių duomenų; arba 2) teismas dalyvaujantiems byloje
asmenims, veikiantiems rungtyniškumo pagrindais, nurodė, kokioms konkrečiu atveju
aplinkybėms patvirtinti ar paneigti reikia pateikti įrodymus, o šalys po teismo nurodymo
nesugebėjo pateikti, teismo vertinimu, patikimų ir įtikinančių įrodymų.
Nagrinėjamoje byloje teismas nebuvo įstatymo įpareigotas veikti aktyviai rinkdamas
įrodymus, nes ginčas yra privataus pobūdžio, o šalys naudojosi kvalifikuota teisine pagalba. Tačiau
teismas privalėjo nurodyti šalims, kokios faktinės bylos aplinkybės nagrinėjamu atveju yra
svarbios tam, kad byla būtų išnagrinėta tinkamai. Nepakanka nurodyti, kad ieškovas privalo
įrodyti žalą (nuostolius), neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos
(nuostolių). Turi būti nurodyta, dėl kokių konkrečių faktinių bylos aplinkybių jis turi pateikti
įrodymus. Jie nustatomi pagal tai, kokias aplinkybes teismas ketina vertinti kaip svarbias, kad būtų
visapusiškai išnagrinėta byla. Šalis, pasirinkdama įrodymo priemones, turi nepažeisti įrodymų leistinumo
reikalavimų, teikti su byla susijusius duomenis (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis). Teismas gali
išsakyti nuomonę, kad tam tikriems klausimams išnagrinėti reikalingos specialios žinios ir siūlyti
atlikti ekspertizę. Ar teismas įvykdė pareigą užtikrinti tinkamą bylos nagrinėjimą, sprendžiama iš teismo
veiksmų rengiantis bylos nagrinėjimui ir teismo posėdžio metu. Tai gali patvirtinti šalims raštu ar žodžiu
duoti ir teismo procesiniuose dokumentuose (protokoluose, nutartyse ir kt.) užfiksuoti nurodymai. Vien
įrašai protokole apie tai, kad šalims užduoti klausimai, išaiškintos jų teisės teikti įrodymus, negauta
prašymų dėl bylos papildymo, nepatvirtina, jog teismas įvykdė pareigą rūpintis tinkamu bylos
išnagrinėjimu.
Byloje dėl žalos atlyginimo turi būti įrodytos tokios teisinės aplinkybės: žala (nuostoliai), neteisėti
veiksmai, priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtų veiksmų bei kaltė, jeigu žala atlyginama kaltės
pagrindu. Teismas, paskirstydamas šalims įrodinėjimo pareigą, turi išaiškinti, kurias teisines aplinkybes
kuri šalis turi įrodyti (CPK 227 straipsnio 3 dalis, 159 straipsnio 1 dalis). Byloje dėl žalos atlyginimo
ieškovas turi įrodyti žalos faktą ir dydį, neteisėtus veiksmus bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir
žalos. Šios teisinės aplinkybės ištiriamos teikiant įrodymus apie konkrečias faktines bylos aplinkybes.
Žala (nuostoliai) civilinės atsakomybės atveju gali būti turto sugadinimas. Ją patvirtina turtui
pataisyti reikalingos lėšos, kurios gali būti išlaidos, jeigu remontas jau atliktas, arba būsimo remonto
kaštai (sąnaudos), jeigu remontas dar neatliktas. Lėšų panaudojimas turi būti susijęs su sugadinimų
pašalinimu, todėl pagal pateiktas remonto sąmatas ar skaičiavimus teismas gali reikalauti papildomų
įrodymų, patvirtinančių, kad visi sąmatoje nurodyti darbai yra susiję su sugadinimų pašalinimu. Jeigu ne
visi sąmatoje nurodyti darbai ar medžiagos yra susiję su sugadinimų pašalinimu (nėra susiję priežastiniu
ryšiu), tai teismas atkreipia į tai dėmesį ir siūlo šaliai pateikti įrodymus, kad visi sąmatoje nurodyti darbai
yra susiję su padarytos žalos pašalinimu. Jeigu šalis tokių įrodymų nepateikia, tai teismas turi atmesti
tokiems remonto darbams numatytas sąnaudas kaip neįrodytas priežastiniu ryšiu su sugadinimais, o jeigu
skaičiavimai sudėtingi – pasiūlyti, kad šalis atliktų ekspertizę ar pateiktų kitokių įrodymų dėl tam tikrų
sąmatos dalių. Aplinkybė, kad ne visi sąmatoje numatyti remonto darbai yra susiję su turto sugadinimo
pašalinimu, yra pagrindas mažinti žalos atlyginimą. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškovų
pateikta remonto darbų sąmata nėra tinkamas įrodymas žalos dydžiui nustatyti, nes į ją įtraukti nesusiję su
sugadinimų pašalinimu grindų remonto darbai, nenurodyta jos sudarymo datos, nepateikta įrodymų apie
sąmatos sudarytojo kvalifikaciją. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo išvadai, jog visi sąmatoje
nurodyti nuostoliai neįrodyti, nes kiti joje nurodyti darbai yra susiję su turto sugadinimu (sudrėkimų buto
lubose) pašalinimu. Teismo motyvas, kad dėl dalies darbų, nesusijusių su sugadinimais, įtraukimo į
sąmatą yra nepagrįsti visi joje nurodyti nuostoliai, neatitinka CK 6.249 straipsnio 1 dalies reikalavimų.
Teismo motyvai, kad sąmata yra be datos, kad ją sudarė tinkamos kvalifikacijos neturintis asmuo, yra
faktinio pobūdžio, bet jais neatskleista šių trūkumų teisinė reikšmė. Neaišku, kaip sąmatos datos
nenurodymas yra susijęs su darbų ar medžiagų vertės teisiniu nepagrįstumu. Jeigu teismui kyla abejonių
dėl sąmatą sudariusio asmens kvalifikacijos ir joje esančių duomenų patikimumo, tai teismas turi pasiūlyti
šaliai pateikti įrodymus apie sąmatą surašiusio asmens kvalifikaciją ir jo gebėjimus įvertinti bei nustatyti
remontui reikalingas sąnaudas (CPK 159 straipsnio 1 dalis). Šie teismo motyvai yra ydingi, o jų pagrindu
padaryta išvada, kad neįrodytas žalos dydis, laikytina teisiškai nepagrįsta, neatitinkanti CK 6.249, CPK
185 straipsnių reikalavimų.
Civilinės atsakomybės sąlyga yra atsakovo neteisėti veiksmai ir priežastinis ryšys tarp atsakovo
neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos. Turto sugadinimo atveju (kai įtariama, kad butas užpilamas
vandeniu iš viršuje esančių patalpų) asmens neteisėti veiksmai turi būti suprantami kaip viršuje esančių
patalpų savininko nesugebėjimas naudotis savo turtu taip, kad nebūtų daroma žalos kitiems asmenims.
Atsakovo veiksmai yra neteisėti, jei nustatomas pavojingas, gadinantis turtą poveikis iš atsakovo valdomo
buto, o ne iš kitų šaltinių. Dėl kokios priežasties užpylimo atveju teka vanduo iš atsakovo buto, ieškovas
neprivalo įrodinėti. Jis privalo įrodyti tik tą aplinkybę, kad buto užpylimo židinys yra viršuje esantis
atsakovo butas, o ne kiti šaltiniai. Dėl to teismas turi nurodyti ieškovui teikti įrodymus, kad užpylimas
įvyko iš atsakovo buto. Jeigu ši aplinkybė nėra akivaizdi ir aiški, tai teismas turi pareikalauti pateikti
įrodymus, ar yra kitų galimų buto užpylimo šaltinių. Tik ištyrus šias aplinkybes, t. y. tokiu būdu teismui
užtikrinus visų aplinkybių ištyrimą, galima įvertinti surinktus įrodymus ir spręsti, ar ieškovas įrodė
aplinkybes, kuriomis grindė savo reikalavimus (CK 6.247 straipsnis, CPK 159 straipsnio 1 dalis).
Teismas, vertindamas įrodymus, remiasi laisvo įrodymų vertinimo principu, įtvirtintu CPK 185
straipsnyje. Pagal šį principą jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK
nustatytas išimtis; teismas, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjęs proceso metu įrodinėjamas aplinkybes,
vadovaudamasis įstatymais, įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visetą.
Jeigu įvyko buto lubų užpylimas, tai tikėtina, kad tai įvyko iš viršuje esančių patalpų. Ši išvada gali būti
padaryta, jeigu ištirta, kad vanduo negalėjo patekti dėl kitų priežasčių – patekti dėl lietaus pro sienų
plyšius, iš bendros nuotekų sistemos ar kitur, o ne tik iš viršuje esančių patalpų. Byloje turi būti duoti
nurodymai šaliai, įrodinėjančiai priežastinį ryšį, pateikti įrodymus apie šias aplinkybes. Be to, vertinant
įrodymus reikia turėti galvoje tai, kad užpylimas gali įvykti dėl viršuje esančio savininko netinkamo turto
valdymo arba naudojimo. Netinkamas valdymas yra daikto ar turto techninės būklės nepalaikymas tokiu
būdu, kad nebūtų daroma žala kitiems asmenims, t. y. netinkamas įrengtų sistemų ar įrenginių
eksploatavimas. Netinkamas naudojimas yra ir tinkamos, ir netinkamos būklės turto ar daikto naudojimas
tokiu būdu, kad daroma žala, pvz., dėl vienkartinio vandens išpylimo ant grindų, užliejant žemiau
esančias patalpas. Ieškovas neprivalo įrodyti, ar buvo netinkamai valdomas ar naudojamas daiktas, bet
turi įrodyti, kad žalą darantis vanduo ištekėjo iš viršuje esančių atsakovo patalpų. Šią išvadą teismas darys
atsižvelgęs į tai, ar nėra kitų ieškovo patalpų užpylimo šaltinių. Tokioms aplinkybėms išaiškinti svarbu
ieškovo sugadintų patalpų ir atsakovo patalpose esančių galimų pavojaus židinių išsidėstymas ir jų
sugretinimas, namo bendrų komunikacijų būklė ir išsidėstymas, kitos aplinkybės, iš kur gali kilti grėsmė
sugadinti ieškovo turtą (pvz., statinio architektūriniai ypatumai, vykdomi darbai, gedimai). Nustatydamas
neteisėtus veiksmus kaip pagrindą žalai atlyginti buto užpylimo atveju, teismas turi nurodyti, kad
ieškovas turi įrodyti, jog atsakovas pažeidė pareigą nedaryti kitiems asmenims žalos valdant ir naudojant
savo turtą bei juo disponuojant. Ieškovas turi įrodyti, kad jo turtas sugadintas dėl realiai buvusio
užliejimo, kurį padarė atsakovas. Nagrinėdamas priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir
ieškovui padarytos žalos klausimą teismas turi nurodyti, kad ieškovas pateiktų įrodymus, jog atsakovo
neteisėti veiksmai sukėlė nuostolių ar prie jų prisidėjo. Turto sugadinimo atveju neteisėti atsakovo
veiksmai, o ne kitos aplinkybės turi būti turto sugadinimo priežastis.
Kasacinio teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad bylą nagrinėję teismai esmingai pažeidė
procesinės teisės normas, nes tinkamai neištyrė ir nenustatė visų reikšmingų žalos padarymo aplinkybių,
nedavė nurodymo dėl įrodymų pateikimo apie tas žalos padarymo aplinkybes, kurias vėliau vertino. Šis
pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtiems teismų sprendimui ir nutarčiai priimti (CPK 346 straipsnio 2
dalies 1 punktas), todėl teismų sprendimas ir nutartis naikintini (CPK 359 straipsnio 3 dalis). Bylos
aplinkybėms ištirti reikia surinkti naujų įrodymų ir iš naujo nustatyti teisiškai reikšmingas bylos
aplinkybes. Apeliacinėje instancijoje yra sprendžiami fakto klausimai, jie buvo keliami apeliaciniame
skunde, taigi apeliacinės instancijos teismas turi užtikrinti CPK 159, 160 straipsnių nuostatų
įgyvendinimą ir po to įvertinti įrodymus pagal CPK 185 straipsnį, todėl byla perduotina nagrinėti iš naujo
apeliacinės instancijos teismui. Šalių turėtų kasacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidų priteisimo
klausimas bus išspręstas išnagrinėjus bylą iš naujo.
2. Kasacinio skundo argumentai dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencijos 6 straipsnio, Neįgaliųjų socialinės integracijos ir Lygių galimybių įstatymuose įtvirtintų
neįgaliųjų asmenų teisių pažeidimo atmestini.
Kasaciniame skunde nurodyti teisių pažeidimai yra grindžiami faktinėmis aplinkybėmis,
vykusiomis apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu. Aplinkybės, kurios vyksta teismo posėdžio
metu, fiksuojamos teismo posėdžio protokole. Pagal CPK 169 straipsnio 1 dalį teismo posėdžio protokole
turi atsispindėti visi esminiai bylos nagrinėjimo momentai. Esminės bylos nagrinėjimo aplinkybės yra
tos, kurios teismo posėdžio protokole nurodomos pagal įstatymą (CPK 169 straipsnio 2 dalis) arba
teismo posėdžio pirmininko ar teisėjų kolegijos pritarimu (CPK 170 straipsnio 4 dalis). Pagal CPK
169 straipsnio 2 dalies 7 punktą prie esminių bylos nagrinėjimo aplinkybių priskiriami
dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimai ir prašymai. Pagal CPK 170 straipsnio 4 dalį dalyvaujantis
byloje asmuo turi teisę prašyti, kad į protokolą būtų įrašytos aplinkybės, kurias jis laiko esminėmis bylai.
Sprendžiant klausimą dėl esminių bylos nagrinėjimo aplinkybių buvimo turi būti vadovaujamasi leistinais
įrodymais – įrašais teismo posėdžio protokole.
Iš byloje esančio apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad jame nėra įrašų apie
tai, jog teismo posėdžio metu kasatorė būtų pareiškusi, kad dėl fizinės negalios ji negali naudotis savo
procesinėmis teisėmis. Iš protokolo matyti, kad kasatorė teismo posėdžio metu pasisakė, uždavė klausimą
atsakovui, be to, ji naudojosi advokato pagalba, todėl jos teisė į žodinį procesą buvo tinkamai
įgyvendinta. Pasirašant teismo posėdžio protokolą nei kasatorė, nei jai atstovaujantis advokatas nepateikė
jokių pastabų dėl teismo posėdžio protokolo surašymo teisingumo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad
leistinais įrodymais nepatvirtinama, jog kasatorės procesinės teisės buvo pažeistos.
3. Kasacinio skundo argumentai dėl CPK 319 straipsnio 3 dalies pažeidimo yra nepagrįsti.
CPK 319 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad dalyvaujantiems byloje asmenims pranešama apie
apeliacinės bylos nagrinėjimo vietą ir laiką. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovui E. K. buvo išsiųstas
pranešimas apie apeliacinės bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jo nurodytu adresu Lietuvoje (b. l. 173).
Bylos nagrinėjimo metu jis pateikė duomenis apie jo gyvenamąją vietą Italijoje. Pateikiant šiuos
duomenis nebuvo prašoma ir siekiama, kad teismo procesiniai dokumentai jam būtų įteikiami jo nurodytu
adresu Italijoje, o viso proceso metu procesiniai dokumentai jam buvo įteikiami jo nurodytu adresu
Lietuvoje. Po pranešimo apie apeliacinės bylos nagrinėjimo vietą ir laiką išsiuntimo ieškovas pateikė
teismui prašymą nagrinėti bylą jam nedalyvaujant. Tai rodo, kad nurodant adresą Italijoje nebuvo
pakeista procesinės korespondencijos gavimo vieta, todėl teismo veiksmai CPK 319 straipsnio nuostatų
nepažeidžia. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasaciniame skunde nurodant CPK 319 straipsnio pažeidimą
kaip kasacijos pagrindą išsamiai nemotyvuota, kodėl ir kaip šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtai
ir nepagrįstai teismo nutarčiai priimti (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 347 straipsnio 1 dalies 3
punktas), nes su teismo posėdžio laiko ir vietos nežinojimu ar atvykimu į teismo posėdį nesiejami kokie
nors sutrukdymai išsiaiškinti bylos aplinkybes (teikti įrodymus, pasisakyti svarbiais aspektais, dėl kurių
negalėjo pasisakyti anksčiau ir pan.).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
Civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
nutaria:
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 22 d. nutartį
panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo
dienos.
Teisėjai :Zigmas Levickis, Janina Januškienė, Algis Norkūnas.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
 2008 m. rugpjūčio 29 d.Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Aloyzo Marčiulionio (kolegijos pirmininkas), Gražinos Davidonienės (pranešėja) ir Gintaro
Kryževičiaus,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. B. įmonės
„Akcesor“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gruodžio 19 d. sprendimo ir Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 12 d. nutarties peržiūrėjimo
civilinėje byloje pagal ieškovo AB Turto bankas ieškinį atsakovui V. B. įmonei „Akcesor“, tretysis
asmuo – UAB „Luokė“, dėl skolos priteisimo ir atsakovo V. B. įmonės „Akcesor“ priešieškinį ieškovui
AB Turto bankas dėl paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas AB Turto bankas – AB „Aurabankas“ (anksčiau – komercinis bankas „Aurabankas“)
teisių ir pareigų perėmėjas – prašė teismo priteisti iš atsakovo V. B. įmonės „Akcesor“ 1 250 000 Lt
paskolos, palūkanas ir delspinigius, iš viso 1 381 444,09 Lt. Nurodė, kad AB „Aurabankas“ 1994 m.
lapkričio 29 d. sutartimi laidavo KB „Balticbank“ ir V. B. įmonės „Akcesor“ 1994 m. lapkričio 28 d.
sudarytos paskolos sutarties įvykdymą, t. y. šiai įmonei suteiktos 1 250 000 Lt paskolos grąžinimą,
palūkanų ir delspinigių sumokėjimą, suteikė teisę KB „Balticbank“ nesumokėtą skolą nurašyti ne ginčo
tvarka nuo KB „Aurabankas“ korespondentinės sąskaitos. Atsakovui negrąžinus paskolos, 1995 m.
birželio 16 d. nuo KB „Aurabankas“ sąskaitos buvo nurašyta 1 381 444,09 Lt atsakovo nesumokėtos
skolos suma, todėl ieškovas įgijo reikalavimo teisę į atsakovą. Ieškovas taip pat prašė atstatyti ieškinio
senaties terminą, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių.
Atsakovas priešieškiniu prašė teismo pripažinti nesudaryta KB „Balticbank“ ir atsakovo paskolos
sutartį, nes pagal ją jis jokių pinigų faktiškai negavo, visą paskolos sumą pasiėmė UAB „Luokė“ atstovai,
todėl atsakovu byloje turėjo būti patrauktas būtent UAB „Luokė“. Atsakovas nurodė, kad dėl paskolos
suteikimo jis nesudarė laidavimo sutarties su AB „Aurabankas“, neprašė, jog bankas už jį laiduotų, dviejų
bankų sutartis buvo pasirašyta jam nežinant, po pinigų UAB „Luokė“ atstovams išmokėjimo. Atsakovas
nurodė, kad ieškovo palūkanų ir delspinigių paskaičiavimas už laikotarpį nuo 1995 m. kovo 20 d. iki
1995 m. birželio 14 d. bei nuo 1995 m. balandžio 19 d. iki 1995 m. birželio 14 d. yra neteisėtas ir
nepagrįstas, nes KB „Balticbank“ paskolos sutartį vienašališkai nutraukė nuo 1995 m. kovo 3 d., taip pat
ir paskolos sutarties pratęsimuose delspinigiai numatyti nebuvo, o pratęsimai, kuriuose numatyti
delspinigiai, buvo pasirašyti jau po sutarties nutraukimo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2006 m. gruodžio 19 d. sprendimu priešieškinį atmetė, ieškinį
tenkino iš dalies: priteisė ieškovui AB Turto bankui iš atsakovo V. B. įmonės „Akcesor“ 1 250 000 Lt
skolos ir 6 290,97 Lt palūkanų.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. vasario 12 d. nutartimi
paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Teismai nurodė, kad ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrindas yra jo praleidimas dėl svarbių
priežasčių – ieškovui objektyviai nebuvo žinoma apie tai, kad AB ,,Aurabankas“ pareikštas ieškinys buvo
paliktas nenagrinėtas. Atsakovas nepateikė patikimų įrodymų, patvirtinusių, kad pinigai pagal ginčijamą
paskolos sutartį jam nebuvo sumokėti. Byloje esantys įrodymai: AB ,,Balticbank“ 1994 m. lapkričio 30 d.
memorialinis orderis, valiutos išlaidų orderis, valiutos pirkimo–pardavimo sutartis, bendrovės „Luokė“
atsakingų asmenų patvirtinimas apie pinigų iš atsakovo gavimą, atsakovo 1995 m. kovo 20 d. prašymas
dėl paskolos grąžinimo atidėjimo (šis prašymas patvirtina, kad atsakovui buvo žinoma ir apie laidavimą)
patvirtino, jog buvo įvykdyta ginčijama paskolos sutartis. Atsakovas neginčijo, kad jis pasirašė paskolos
sutartį, taip pat ir vėlesnius jos priedus, o tokie jo veiksmai žinant, jog paskola realiai nebuvo suteikta, yra
nelogiški, prieštarauja jo teiginiui, kad jis pinigų negavo, patvirtina, jog paskola realiai buvo suteikta.Be
to, V. B. ir kitiems asmenims iškeltoje baudžiamojoje byloje Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo
2004 m. balandžio 5 d. nuosprendžiu ir Vilniaus apygardos teismo 2004 m. liepos 1 d. nutartimi
konstatuota, kad atsakovas gavo kreditą iš KB ,,Balticbank“ pagal ginčijamą sutartį (CPK 182 straipsnio
3 punktas). Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl atsakovo argumento, kad pirmosios
instancijos teismas, ignoruodamas jo prašymą, neapklausė liudytojo L. A. G., pažymėjo, jog atsakovas
prašymo apklausti šį liudytoją apeliacinės instancijos teisme nepateikė. Apeliacinės instancijos teismo
teisėjų kolegija, konstatavusi, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo nustatytos išsamios
esminės bylos aplinkybės, šių atsakovo nurodytų aplinkybių nevertino kaip procesinės teisės normų
pažeidimo, dėl kurio galėjo būti neteisingai išspręsta byla.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas V. B. įmonė „Akcesor“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos
teismo 2006 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2008 m. vasario 12 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad septynis iš aštuonių ginčo paskolos sutarties priedų, kuriais buvo
pratęsiamas paskolos grąžinimo terminas, pasirašė, o 1995 m. kovo 3 d. sutartį vienašališkai nutraukė
bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjusios teisėjos A. R. sutuoktinis G. R. – tuometinis KB
„Balticbank“ valdytojas. Tik 1994 m. lapkričio 28 d. paskolos sutartis ir pirmasis jos priedas pasirašytas
ne G. R. Teisėja A. R., vadovaudamasi CPK 65 straipsnio 1 dalies 5 punktu, privalėjo nusišalinti nuo
bylos nagrinėjimo. Apeliacinės instancijos teismas nepašalino šio procesinės teisės normos pažeidimo,
nors tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas – byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo.
Kadangi G. R. yra suinteresuotas bylos baigtimi, teisėja, būdama šališka, nepagrįstai atmetė atsakovo
prašymą apklausti byloje UAB „Luokė“ atstovą L. A. G., galėjusį patvirtinti aplinkybes, reikšmingas
teisingam bylos išsprendimui. Kasatoriaus teigimu, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs
teismų praktiką tuo klausimu, kai byla išnagrinėjama neteisėtos sudėties teismo (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. rugsėjo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje
Nr. 3K-3-1029/2002).
Ieškovas AB Turto bankas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jo netenkinti. Jis nurodo, kad
nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo teigti esant teisėjos A. R. ar jos sutuoktinio G. R. suinteresuotumą
bylos baigtimi, nes KB „Balticbank“ yra išregistruotas, jo teisių ir pareigų niekas neperėmė, todėl net ir
tenkinus ieškovo priešieškinį, G. R. ar KB „Balticbank“ negali atsirasti jokių teisių ar pareigų.
Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovo prašymą apklausti liudytoju L. A. G., nes
oficialūs rašytiniai ar jiems prilyginti įrodymai negali būti paneigti liudytojų parodymais (CPK 197
straipsnio 2 dalis). Tokiais įrodymais nagrinėjamoje byloje laikytina ginčo paskolos sutartis, valiutos
pirkimo–pardavimo sutartis, valiutos išlaidų orderis, pakvitavimas, patvirtinantis, kad L. A. G. pinigus
gavo iš V. B. įmonės, o ne iš KB „Balticbank“. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasatorius, ginčydamas
paskolos gavimą, jį sutapatina su paskolos panaudojimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m.
vasario 7 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-45/2007, išnagrinėjęs analogišką bylą,
pasisakė, kad banko suteiktos paskolos pervedimas kitiems asmenims neatleidžia skolininko nuo
prievolės paskolą grąžinti.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus
ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Nagrinėdamas bylą, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje kasacinio
skundo argumentai yra susiję su procesinių teisės normų, reglamentuojančių teisėjų nešališkumą,
pažeidimu (CPK 21 straipsnis).
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis tiesiogiai
įtvirtina asmens teisę į tinkamą teismo procesą. Teisė į tinkamą teismo procesą yra vienas iš
civilinio proceso teisės principų. Viena iš tinkamo proceso garantijų yra užtikrinimas, kad šalių
ginčą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Konstitucinis teismas 2001 m. vasario 12 d.
nutarime konstatavo, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas,
reiškia tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių;
teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus: teismo nešališkumas, kaip ir teismo
nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo
bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga. Vadinasi, turi būti šalinamos prielaidos, galinčios
sukelti abejonių dėl teisėjo ir teismo nešališkumo. Asmens konstitucinės teisės į nepriklausomą ir
nešališką teismą turinio aiškinimas yra reikšmingas taikant ir aiškinant šias garantijas
įtvirtinančias procesinės teisės normas.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas asmens teisės į nešališką teismą užtikrinančių
teisės normų turinį, savo praktikoje vadovaujasi ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencijos (toliau – Konvencijos) nuostatomis ir šioje sityje formuojama Europos Žmogaus Teisių
teismo praktika.
Europos Žmogaus Teisių Teismas 2000 m. spalio 10 d. sprendime byloje D. prieš Lietuvą
(pareiškimo Nr. 42095/98) konstatavo, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teismo
nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė
vienas teisėjas neturi asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Asmeninis
nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Antra, teismas turi
būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet
kokią su tuo susijusią abejonę (nurodyto Teismo sprendimo 30 punktas). Toliau šiame sprendime
Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatuoja, kad, vertinant objektyviuosius aspektus, turi būti
nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Iš Europos
Žmogaus Teisių Teismo praktikos galima daryti išvadą, kad, sprendžiant teisės į nešališką teismą
pažeidimo klausimą, svarbu netgi tai, kaip susidariusi situacija ir esančios aplinkybės atrodo
objektyviam stebėtojui (žr. pvz., 2000 m. birželio 22 d. sprendimą, priimtą byloje Coeme ir kt. v.
Belgija, pareiškimo Nr. 32492/96 (Coeme and Others v. Belgium, no. 32492/96, par. 121); 2005 m.
rugsėjo 6 d. sprendimą, priimtą byloje Salov v. Ukraina, pareiškimo Nr. 65518/01 (Salov v. Ukraine, no.
65518/01). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad, sprendžiant, ar priežastis abejoti
teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne
lemiama (1998 m. gegužės 20 d. sprendimas Gautrin ir kt. v. Prancūzija, pareiškimo Nr.
38/1997/822/1025–1028 (Gautrin and Others v. France, no. 38/1997/822/1025–1028).
Teismo nešališkumas yra užtikrinamas įvairiomis procesinėmis priemonėmis, pvz.,
nušalinimu, nusišalinimu (CPK 64-66, 71 straipsniai).
Kasacinis teismas ne vieną kartą šiuo klausimu yra pažymėjęs, kad visos aplinkybės,
sudarančios pagrindą tiek teisėjui nušalinti, tiek pačiam nusišalinti, turi būti pagrįstos (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje A. S. v. B. B.; bylos Nr. 3K-3-1074/2000; 2003 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje J. A. v. R. P.; bylos Nr. 3K-3-279/2003).
Kasatoriaus atstovai dalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tačiau nušalinimo
teisėjai A. R. nepareiškė. Kasatoriaus teigimu, aplinkybė, kad bylą nagrinėjusi teisėja yra buvusio
komercinio banko „Balticbank“ valdytojo, atstovavusio banką paskolos santykiuose su kasatoriumi,
sutuoktinė, jam tapo žinoma tik po bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Tačiau šios
aplinkybės negalėjo nežinoti teisėja.
Nagrinėjamoje byloje kasatorius teigia, kad bylą nagrinėjusi pirmosios instancijos teismo teisėja A.
R. privalėjo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo, nes egzistavo CPK 65 straipsnio 1 dalies 5 punkte
nustatytos aplinkybės, t. y., kai teisėjas pats, jo sutuoktinis (sugyventinis) arba jo artimieji giminaičiai yra
tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi. Kasatoriaus teigimu, teisėja negalėjo nagrinėti
bylos, kuri tiesiogiai susijusi su jos sutuoktinio G. R. pasirašytais dokumentais. Šis procesinės teisės
normos pažeidimas, kasatoriaus manymu, sudaro absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą – bylą
išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo (CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Tokiu būdu, kasatorius
kelia subjektyvaus teisėjo nešališkumo problemą, teigdamas, kad bylą nagrinėjusios teisėjos sutuoktinis
yra suinteresuotas bylos baigtimi. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokių įrodymų kasatorius nepateikė.
Paskolos sutarties priedus, kuriais buvo pratęsti sutartinių įsipareigojimų vykdymo terminai (T. 1, b. l.7-
13), dokumentus dėl paskolos sutarties nutraukimo (T. 2, b. l. 99), pasirašęs teisėjos sutuoktinis G. R.
veikė ne kaip fizinis asmuo savo interesais, o kaip KB „Balticbank“ valdytojas. Įrodymų apie tai, kad G.
R. turėtų suinteresuotumą šios bylos baigtimi, byloje nėra. Tokiu būdu, kasatoriaus nurodomas
subjektyvus teisėjos A. R. šališkumas išnagrinėtoje byloje yra grindžiamas tik prielaidomis ir nepaneigia
jau minėtos teisėjo asmeninio nešališkumo prezumpcijos. Teisėjos sutuoktiniui nesant dalyvaujančiu
asmeniu byloje, taip pat nesant įrodymų apie kitokį jo suinteresuotumą nagrinėjamos bylos
baigtimi, nėra pagrindo pripažinti, kad bylą nagrinėjusi pirmosios instancijos teismo teisėja
pažeidė subjektyvųjį teisėjo nešališkumą.
Tačiau nagrinėjamu atveju turėjo būti svarstomas objektyviojo teisėjo nešališkumo klausimas.
Minėta, kad objektyvusis teisėjo nešališkumas yra bet kokių prielaidų, sukeliančių abejonių dėl
nešališkumo, nebuvimas. Tai, kad bylą nagrinėjusi teisėja A. R. ir banko valdytojas G. R., veikęs
kaip šio banko oficialus atstovas paskolos santykiuose su nagrinėjamos bylos šalimi, kuri ginčija iš
tokios paskolos sutarties kilusias prievoles, yra sutuoktiniai, laikytina aplinkybe, susijusia su
objektyviuoju teisėjo nešališkumu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokia situacija objektyviai
sukelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Tokias dvejones bylą nagrinėjantis teismas privalo pašalinti,
garantuoti asmens teisę į nešališką teismą ir taikyti CPK 66 straipsnį. Teisėjų kolegija atsižvelgia į jau
suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl asmens teisės į nešališką teismą garantijų
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 7 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje Klaipėdos rajono apylinkės prokuratūra, ginanti Klaipėdos teritorinės muitinės
interesus v. UAB „Baltijos garantas“; bylos Nr.3K-3-675/2007; 2007 m. spalio 9 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje UAB „Abplanalp Engineering“ v. UAB „Transtira“ ir kt.; bylos Nr. 3K-3-389/2007;
2006 m. lapkričio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. K. v. R. P., J. M., Kauno miesto valdyba,
Kauno apskrities viršininko administracija, valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialas; bylos Nr.
3K-3-590/2006). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šią nurodytą kasacinio teismo praktiką, daro išvadą,
kad kasatoriaus, kuriam priimtas nepalankus teismo sprendimas, nurodytos aplinkybės kelia abejonių dėl
teisėjos A. R. nešališkumo. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad objektyvaus teisėjo nešališkumo
aspektu, nagrinėjamoje byloje nepritaikius teisėjo nušalinimo ar nusišalinimo instituto CPK 66 straipsnio
pagrindu, buvo pažeista kasatoriaus teisė į nešališką teismą (Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis,
Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis, 109 straipsnis, CPK 21 straipsnis). Vadovaudamasi tuo, kad bylos
išnagrinėjimas neteisėtos sudėties teismo yra absoliutus teismo procesinio sprendimo negaliojimo
pagrindas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje priimti teismų sprendimai naikintini ir byla
perduotina nagrinėti iš naujo (CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 360 straipsnis).
Grąžindama bylą nagrinėti iš naujo absoliučių sprendimų negaliojimo pagrindu, teisėjų kolegija dėl
kitų kasacinio skundo argumentų nepasisako.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 12 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo
nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo
dienos.
Teisėjai : Aloyzas Marčiulionis, Gražina Davidonienė, Gintaras Kryževičius.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS
2008 m. rugsėjo 22 d.Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas Artūras Driukas, susipažinęs su
pareiškėjo S. T. 2008 m. rugsėjo 16 d. nušalinimo pareiškimu Šiaulių apygardos teismo teisėjams
civilinėje byloje Nr. 2S-394-44/2008,
n u s t a t ė:
Lietuvos apeliaciniame teisme 2008 m. rugsėjo 19 d. buvo gautas pareiškėjo S. T. 2008 m. rugsėjo
16 d. nušalinimo pareiškimas Šiaulių apygardos teismo teisėjams apeliacine tvarka nagrinėjamoje
civilinėje byloje Nr. 2S-394-44/2008 pagal pareiškėjo S. T. atskirąjį skundą dėl Mažeikių rajono
apylinkės teismo 2008 m. liepos 11 d, nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-1316-147/2008 pagal
pareiškėjo S. T. skundą dėl antstolio S. D. veiksmų (suinteresuotas asmuo byloje - IĮ ,,(duomenys
neskelbtini)“). Nušalinimo pareiškime teigiama, kad nagrinėdama civilinę bylą Nr. 2-193-15/2003 teisėja
B. Simonaitienė neišreikalavo paprastojo neprotestuotino vekselio originalo, nors to prašė ieškovai, taip
pat nebuvo prijungtas paprastojo neprotestuotino vekselio originalas, esantis civilinėje byloje Nr. 2-410-
15/2002, dėl ko priimta neteisėta nutartis. Taip pat pareiškėjas nurodo, kad teisėja B. Simonaitienė 2004
m. vasario 2 d. nutartimi priėmė prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-193-15/2003,
nors CPK normos draudžia teisėjui pakartotinai dalyvauti nagrinėjant bylą. Anot pareiškėjo, iš civilinės
bylos Nr. 2-193-15/2003 yra dingę kai kurie dokumentai. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad spręsdama
Šiaulių apygardos teismui 2008 m. gegužės 7 d. pateikto ieškinio priėmimo klausimą, teisėja R.
Bartašienė 2008 m. gegužės 9 d. nutartyje iš anksto pasisakė dėl bylos baigties, įstatymo nustatytu
terminu neišsprendė kartu su ieškiniu pateikto prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Pareiškėjas nesutinka su šios teisėjos nutartimi, kurioje konstatuota, kad teismui pateiktas atsakovo IĮ ,,
(duomenys neskelbtini)“ atsiliepimas atitinka procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus, nes
jame nenurodyti CPK 142 straipsnio antrosios dalies 4 ir 5 punktai. Pareiškėjas nurodo taip pat ir tai, kad
jam iki parengiamojo teismo posėdžio minėtoje civilinėje byloje nebuvo įteiktas triplikas, nors teisme jis
buvo gautas. Be to, teisėja minėtoje civilinėje byloje nesprendė pareiškėjo pateikto prašymo dėl
baudžiamosios bylos Nr. 41-1-332-2004, kurioje yra vekselio ir vykdomojo rašto originalai, išreikalavimo
ir bylos prijungimo, o tuo tarpu atsakovo IĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ prašymą dėl civilinių bylų Nr. 2-
193-15/2003 ir Nr. 2-40-194/2006 prijungimo patenkino. Nušalinimo pareiškime taip pat pažymima, jog
suinteresuotą asmenį IĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ šioje civilinėje byloje, kaip, beje, ir civilinėse bylose
Nr. 2-193-15/2003 ir Nr. 2-40-194/2006, atstovauja advokatų profesinė bendrija ,,Onaitis ir partneriai“,
kurioje advokato padėjėja dirba Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjos R. Gutauskienės
dukra I. M..
Nušalinimo pareiškimas netenkintinas.
Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - Konvencija) 6 straipsnis
tiesiogiai įtvirtina asmens teisę į tinkamą teismo procesą. Teisė į tinkamą teismo procesą yra vienas iš
civilinio proceso teisės principų. Savo ruožtu, viena iš tinkamo proceso garantijų yra užtikrinimas, kad
šalių ginčą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d.
nutarime konstatavo, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia tai,
kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių; teisėjas,
nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus: teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė
žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu
sąlyga. Vadinasi, turi būti šalinamos prielaidos, galinčios sukelti abejonių dėl teisėjo ir teismo
nešališkumo. Asmens konstitucinės teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą turinio aiškinimas yra
reikšmingas taikant ir aiškinant šias garantijas įtvirtinančias procesinės teisės normas.
Teisėjui (teisėjams) pareikštas nušalinimas laikomas pagrįstu tik tuomet, kai egzistuoja
aplinkybės, kurios leidžia pagrįstai abejoti bylą nagrinėjančio teisėjo (teisėjų) nešališkumu ar
suinteresuotumu bylos baigtimi (CPK 64-66, 71 str.). Įstatymas nenustato baigtinio tokių
aplinkybių sąrašo, tačiau visais atvejais abejonės dėl teisėjo (teisėjų) nešališkumo ar
suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų
samprotavimais ir prielaidomis. Teisėjas (teisėjai) gali būti nušalinamas (nušalinami) nuo jam
(jiems) priskirtos bylos nagrinėjimo ne esant dalyvaujančių byloje asmenų pageidavimui, o tik
tuomet, kai egzistuoja įrodymais pagrįstos abejonės dėl jo (jų) nešališkumo. Priešingu atveju,
patenkinus įrodymais nepagrįstą pareiškimą dėl teisėjo (teismo) nušalinimo ir perdavus bylą
nagrinėti kitam teisėjui (teismui), būtų sudarytos sąlygos teisingumą vykdyti ne tam teismui, kuris
pagal įstatymo nustatytas teismingumo taisykles turi nagrinėti bylą, arba ne tam teisėjui, kuriam
teisės aktų nustatyta tvarka priskirta nagrinėti konkrečią bylą, o tam teismui ir (ar) teisėjui, kurį
ar kuriuos pasirinko vienas ar kitas dalyvaujantis byloje asmuo. Toks bylos nagrinėjimas pagal
asmenų pageidavimus neužtikrintų teismo nešališkumo ir nepriklausomumo, o tai nesiderintų su
teisinėje valstybėje vyraujančiais teisingumo, bylų nagrinėjimo nešališkumo ir sąžiningumo, šalių
lygiateisiškumo principais. Esant absoliučių nusišalinimo (nušalinimo) pagrindų ir kitais išimtiniais
įstatyme numatytais atvejais, kai yra įrodymais pagrįstų abejonių dėl galimo visų teisme dirbančių
teisėjų šališkumo, nušalinimas gali būti pareiškiamas ne tik bylą nagrinėjančiam teisėjui, bet ir
kitiems to teismo teisėjams (CPK 13 str., 67 str. 1 d.). Atkreiptinas dėmesys, kad kaip ir visomis
procesinėmis teisėmis, nušalinimo teise negali būti piktnaudžiaujama (CPK 42 str. 5 d., 95 str.).
Todėl įstatymas numato, kad už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis dalyvaujantiems byloje
asmenims gali būti skiriama bauda (CPK 95 str.).
 Europos Žmogaus Teisių Teismas 2000 m. spalio 10 d. sprendime byloje Daktaras prieš Lietuvą
(pareiškimo Nr. 42095/98) konstatavo, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teismo
nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, tai yra nė
vienas teisėjas neturi asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Asmeninis
nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Subjektyvusis teismo ir
teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas.
Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, tai yra jis turi pateikti pakankamas garantijas,
pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę. Vertinant objektyviuosius aspektus, turi būti nustatyta, ar
yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Abu šie nešališkumo aspektai turi
būti vertinami.
Nušalinimo pareiškime reiškiama abejonė Šiaulių apygardos teismo teisėjų nešališkumu yra
iš esmės siejama su procesinių veiksmų atlikimu ir procesinių sprendimų priėmimu. Tačiau
atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos apeliacinis teismas, spręsdamas teisėjų nušalinimo pareiškimus, ne
kartą yra pabrėžęs, kad ta aplinkybė, jog šalis reiškia nesutikimą su bylą nagrinėjančio teisėjo
procesiniais sprendimais, nėra pagrindas savaime abejoti šio teisėjo ar juo labiau visų atitinkamo
teismo teisėjų nešališkumu. Instancinė teismų sistema dalyvaujantiems byloje asmenims suteikia teisę
apeliacine ir kasacine tvarka skųsti jiems nepalankius teismo procesinius sprendimus (CPK 301, 340 str.),
o motyvai dėl teismo nutarčių, kurios nėra skundžiamos atskiraisiais skundais, neteisėtumo ir
nepagrįstumo gali būti įtraukiami į apeliacinį skundą (CPK 334 str. 3 d.). Taip pat pažymėtina, kad byloje
dalyvaujantys asmenys teismo posėdžių metu turi teisę reikšti prašymus, teikti paaiškinimus aktualiais
bylos nagrinėjimo klausimais ir pan. (CPK 42 str.).
Kaip matyti iš nušalinimo pareiškimo, pareiškėjas abejoja Šiaulių apygardos teismo teisėjų
nešališkumu dar ir dėl to, kad suinteresuotą asmenį IĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ šioje civilinėje byloje,
kaip, beje, ir civilinėse bylose Nr. 2-193-15/2003 ir Nr. 2-40-194/2006, atstovauja advokatų profesinė
bendrija ,,Onaitis ir partneriai“, kurioje advokato padėjėja dirba Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjos R. Gutauskienės dukra I. M.. Pareiškėjas nepateikė šį giminystės faktą pagrindžiančių
įrodymų (CPK 178 str.), tačiau atsižvelgiant į tai, kad yra keliamas CPK 35 straipsnio ketvirtosios dalies
nuostatų taikymo klausimas, dėl to pasisakytina. CPK 35 straipsnio ketvirtojoje dalyje yra nustatyta, kad
jeigu kaip byloje dalyvaujantis asmuo yra teisėjas, o byla teisminga teismui, kuriame jis dirba, arba
teisme, kuriam teisminga byla, teisėju dirba byloje dalyvaujančio asmens artimieji giminaičiai
(išskyrus Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, Lietuvos apeliacinį teismą), sutuoktinis (sugyventinis),
aukštesniosios pakopos teismo pirmininkas ar Civilinių bylų skyriaus pirmininkas perduoda tokią
bylą nagrinėti kitam tos pačios pakopos teismui. Šios teisės normos paskirtis – užtikrinti bylas
nagrinėjančių teismų ir teisėjų nešališkumo principo įgyvendinimą. Ja pašalinamos sąlygos kilti
abejonėms dėl bylą nagrinėjančių teismų ir teisėjų nešališkumo, kai dėl objektyvių giminystės ir
(arba) tarnybinių ryšių su dalyvaujančiais byloje asmenimis šios abejonės neišvengiamai gali kilti.
Tačiau sprendžiant dėl CPK 35 straipsnio ketvirtosios dalies nuostatų taikymo, šiuo atveju svarbu
įvertinti faktines bylos aplinkybes. Iš byloje esančio 2008 m. birželio 16 d. išrašo iš susitarimo dėl
teisinių paslaugų teikimo civilinėje byloje matyti, jog IĮ ,,(duomenys neskelbtini)“ atstovu civilinėje
byloje yra nurodyta advokatų profesinė bendrija ,,Onaitis ir Partneriai“ (b. l. 53-54). Atkreiptinas
dėmesys, kad pagal CPK 51 straipsnio nuostatas asmenys gali vesti bylas teisme patys arba per atstovus.
Civiliniame procese atstovais gali būti tik fiziniai asmenys, atitinkantys įstatyme nustatytus reikalavimus.
Reikalavimai asmenims, kurie gali būti atstovais civiliniame procese, yra nustatyti CPK 56 straipsnyje.
Taigi advokatų profesinė bendrija, kaip juridinis asmuo (Advokatūros įstatymo 21 str. 1 d. 3 p.),
negali būti atstovu civilinėje byloje, tai yra dalyvaujančiu byloje asmeniu. Advokatų profesinės
bendrijos vardu teisines paslaugas teikia advokatai bei advokatų padėjėjai (Advokatūros įstatymo
29 str. 2 d.), kurie ir yra laikomi dalyvaujančiais byloje asmenimis. Suinteresuotą asmenį IĮ ,,
(duomenys neskelbtini)“ šioje civilinėje byloje atstovauja advokatė Laima Markevičienė. Tuo tarpu
byloje nėra duomenų, kad advokato padėjėja I. M. yra įgaliota atstovauti suinteresuotą asmenį IĮ ,,
(duomenys neskelbtini)“ šioje civilinėje byloje, todėl CPK 35 straipsnio ketvirtojoje dalyje nustatyto
bylos perdavimo pagrindo nėra.
Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, darytina išvada, kad pareiškėjas 2008 m. rugsėjo 16 d.
nušalinimo pareiškime nenurodė ir nepagrindė konkrečių faktų, kurie sudarytų pagrindą abejoti Šiaulių
apygardos teismo teisėjų nešališkumu, o pareiškime nurodomi argumentai yra grindžiami tik
prielaidomis, subjektyviais samprotavimais apie bylos eigą ir baigtį, todėl neduoda pagrindo išvadai, kad
kurie nors Šiaulių apygardos teismo teisėjai dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių gali būti šališki ar
suinteresuoti šios bylos baigtimi.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 69 straipsniu, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių
bylų skyriaus pirmininkas
n u t a r i a:
Atmesti pareiškėjo S. T. 2008 m. rugsėjo 16 d. pareiškimą dėl Šiaulių apygardos teismo teisėjų
nušalinimo nuo civilinės bylos Nr. 2S-394-44/2008 pagal pareiškėjo S. T. atskirąjį skundą dėl Mažeikių
rajono apylinkės teismo 2008 m. liepos 11 d, nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-1316-147/2008
pagal pareiškėjo S. T. skundą dėl antstolio S. D. veiksmų (suinteresuotas asmuo byloje – individuali
įmonė ,,(duomenys neskelbtini)“), nagrinėjimo.
Civilinių bylų skyriaus pirmininkas: Artūras Driukas.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS
2007 m. spalio 12 d. Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas Artūras Driukas, susipažinęs su
ieškovo A. B. 2007 m. rugsėjo 23 d. nušalinimo pareiškimu Panevėžio apygardos teismo teisėjams
civilinėje byloje Nr. 2-155-338/2007 ir prašymu dėl bylos perdavimo nagrinėti kitam apygardos teismui,
n u s t a t ė:
Lietuvos apeliaciniame teisme 2007 m. spalio 2 d. buvo gautas Panevėžio apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus pirmininko 2007 m. rugsėjo 25 d. nutartimi perduotas spręsti ieškovo A. B. 2007
m. rugsėjo 23 d. nušalinimo pareiškimas Panevėžio apygardos teismo teisėjui Rimantui Savickui ir visam
Panevėžio apygardos teismui civilinėje byloje Nr. 2-155-338/2007 pagal ieškovų A. B. , V. B., A. B.
ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimo pripažinimo ir žalos
atlyginimo.
Nušalinimo pareiškimas motyvuojamas tuo, kad bylą nagrinėjantis teisėjas R. Savickas yra šališkas,
nes 2007 m. birželio 25 d. priėmė nutartį, kuria atsisakė pripažinti Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą,
Lietuvos apeliacinį teismą bei Vilniaus apygardos teismą trečiaisiais asmenimis. Dėl tokio teismo
sprendimo ieškovai neteko galimybės įrodyti, kad minėti teismai yra antikonstituciniai. Be to, A. B.
teigia, jog Panevėžio teismas yra šališkas, todėl negali vykdyti teisingumo. Teisėja L. Sankauskaitė, 2007
m. rugsėjo 14 d. priėmusi sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-65-280/2007, yra nekompetentinga, nes
netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, o taip pat 12 metų vilkino bylos nagrinėjimą.
Nušalinimo pareiškimas atmestinas.
Teisėjo nušalinimo klausimą, vadovaujantis Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 69
straipsnio pirmąja dalimi, sprendžia atitinkamo teismo pirmininkas, teismo pirmininko
pavaduotojas arba jų paskirtas teisėjas. Tais atvejais, kai teisme, nagrinėjančiame civilinę bylą,
nėra pakankamo skaičiaus teisėjų, nušalinimo klausimą sprendžia aukštesniosios pakopos teismas.
Tokį teisinį reguliavimą sąlygoja tai, kad tuo atveju, kai dalyvaujantis byloje asmuo pareiškia
nušalinimą visiems apylinkės ar apygardos teismo teisėjams, įskaitant šio teismo pirmininką, teisme
nelieka subjektų, pagal įstatymą galinčių spręsti teisėjams pareikšto nušalinimo klausimą. Kadangi
ieškovo A. B. 2007 m. rugsėjo 23 d. nušalinimo pareiškimas buvo pateiktas ne tik dėl Panevėžio
apygardos teismo teisėjo R. Savicko, bet ir dėl visų Panevėžio apygardos teismo teisėjų nušalinimo nuo
civilinės bylos Nr. 2-155-338/2007 nagrinėjimo, jis spręstinas aukštesniame teisme, tai yra Lietuvos
apeliaciniame teisme (CPK 69 str. 1 d., 3 str. 6 p.).
Pagal CPK 64-66 straipsnius teisėjas turi nusišalinti arba būti nušalintas nuo bylos nagrinėjimo,
jeigu yra aplinkybių, kurios objektyviai kelia abejonių jo nešališkumu. CPK 178 straipsnyje nustatyta,
kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, tai yra nušalinimo pareiškimas turi
būti motyvuotas (CPK 68 str. 2 d.). Kaip ir visomis procesinėmis teisėmis, nušalinimo teise negali būti
piktnaudžiaujama (CPK 42 str. 5 d., 95 str.). Atkreiptinas dėmesys, kad įstatymas numato, kad už
piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis dalyvaujantiems byloje asmenims gali būti skiriama bauda (CPK
95 str.).
Nušalinimo pareiškimas iš esmės yra grindžiamas subjektyviais A. B. samprotavimais apie teisėjų
šališkumą. Išdėstyti argumentai nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais bei nepatvirtina, kad kurie nors
Panevėžio apygardos teismo teisėjai gali būti šališki ar suinteresuoti bylos baigtimi. Remiantis
išdėstytomis aplinkybėmis, konstatuotina, kad CPK 65 ir 66 straipsniuose numatytų pagrindų tenkinti
Panevėžio apygardos teismo teisėjų nušalinimo nuo civilinės bylos Nr. 2-155-338/2007 nagrinėjimo
pareiškimą nėra, ir jis atmestinas kaip nepagrįstas.
Atkreiptinas pareiškėjo dėmesys, jog pagrindu nušalinti bylą nagrinėjantį teisėją negali būti
aplinkybė, jog teisėjas atsisakė į bylą trečiaisiais asmenimis įtraukti Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą,
Lietuvos apeliacinį teismą bei Vilniaus apygardos teismą arba priėmė pareiškėjui nepalankų
sprendimą. Teisėjų atlikti procesiniai veiksmai įstatymų nustatyta tvarka gali būti skundžiami ir
peržiūrėti tik instancine tvarka (CPK XVI skyriaus ,,Bylų procesas apeliacinės instancijos teisme“
bei XVII skyriaus ,,Bylų procesas kasaciniame teisme“ tvarka).
Dėl šių priežasčių, spręsti teisėjo R. Savicko nušalinimo klausimą nuo civilinės bylos Nr. Nr. 2-
155-338/2007 nagrinėjimo, o taip pat tikrinti ar teisėja L. Sankauskaitė vilkino civilinės bylos Nr. 2-65-
280/2007 nagrinėjimą bei ar šioje byloje priėmė pagrįstą sprendimą, Lietuvos apeliacinis teismas,
spręsdamas Panevėžio apygardos teismo nušalinimo klausimą, neturi įgaliojimų. Teisėjo nušalinimo
klausimą konkrečioje civilinėje byloje CPK 69, 70 straipsnių nustatyta tvarka sprendžia atitinkamo
teismo pirmininkas, teismo pirmininko pavaduotojas, Civilinių bylų skyriaus pirmininkas arba jų
paskirtas teisėjas (CPK 69 str. 1 d.). Todėl pareiškėjo A. B. argumentai, susiję su konkrečių, bylą
nagrinėjančių, teisėjų nešališkumu ir kompetencija, nenagrinėtini.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 69 straipsniu, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių
bylų skyriaus pirmininkas
n u t a r i a:
Atmesti ieškovo A. B. 2007 m. rugsėjo 23 d. nušalinimo pareiškimą Panevėžio apygardos teismo
teisėjams civilinėje byloje Nr. 2-155-338/2007.
Civilinių bylų skyriaus pirmininkas Artūras Driukas
 ŽINYBINGUMAS IR TEISMINGUMAS

Klausimai:
13. Teismų kompetencija.
14. Žinybingumo samprata.
15. Teismingumo samprata.
16. Teismingumo rūšys.
 Rūšinis (dalykinis) teismingumas;
 Teritorinis teismingumas (bendrasis, alternatyvusis, išimtinis, sutartinis, kelių
susijusių bylų teismingumas);
 Funkcinis teismingumas.
17. Bylos, teismo priimtos savo žinion, perdavimas kitam teismui. (forum non convenience)
18. Ginčų perdavimas spręsti trečiųjų teismams (arbitražui).

Šaltiniai:
7. V.Mikelėnas. Civilinis procesas. I dalis. Vilnius 1997 m. 245p.-263p.
8. E.Laužikas, V.Mikelėnas, V.Nekrošius Civilinio proceso teisė, I tomas, Justitia, Vilnius 2003,
229-252p.
9. Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso komentaras, I dalis, Justitia, Vilnius 2004,
109p.-155p.

Skaitiniai:
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. rugpjūčio 21 d. Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Marytės Mitkuvienės, Donato Šerno ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. Š. ,
V. D. , I. L. ir J. L. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. birželio 11 d. nutarties, kuria
byla perduota pagal teismingumą, civilinėje byloje Nr. 2-611-324/2008 pagal I. L. , V. Š. , V. D. , J. L.
ieškinį atsakovei J. M. Padegimienei, tretieji asmenys J. Š. , L. D. , V. L. , V. L. , dėl sutarties
patvirtinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
Ieškovai kreipėsi į Kauno apygardos teismą su prašymu patvirtinti jų ir atsakovės patalpų pirkimo–
pardavimo sutartis.
Atsakovė prašė Kauno apygardos teismą bylą pagal teismingumą perduoti nagrinėti Klaipėdos
apygardos teismui, nes turtas, dėl kurio kilo ginčas, yra adresu (duomenys neskelbtini).
Kauno apygardos teismas 2008 m. birželio 11 d. nutartimi prašymą dėl bylos
perdavimo pagal teismingumą Klaipėdos apygardos teismui tenkino. Nurodė, kad ieškinio dalykas yra
prašymas patvirtinti pirkimo-pardavimo sandorių, pagal kuriuos ieškovai iš atsakovės nuosavybės teise
įsigijo (duomenys neskelbtini) mieste esančius nekilnojamuosius daiktus, sudarymą (CK 6.309
straipsnis). Byla iškelta Kauno m. apylinkės teisme, vadovaujantis CPK 30 straipsnio devintojoje dalyje
nurodytu teismingumo pagal ieškovo pasirinkimą pagrindu, nes sudarydamos preliminariąsias sutartis
šalys susitarė, kad jose nurodyto turto pirkimo–pardavimo sutartis pasirašys Kauno m. 18-ajame notarų
biure. Teismas sutiko su atsakove, kad nagrinėjamu atveju bylos teismingumas nustatytinas pagal
išimtinio teismingumo taisykles. Iš ieškinyje nurodytų aplinkybių teismas padarė išvadą, jog ieškovai
valdo ir naudoja jiems perdavimo–priėmimo aktais perduotą turtą, tačiau, nesant notariškai patvirtinto
pirkimo–pardavimo sandorio, šiuo turtu negali disponuoti. Visos šios teisės sudaro daiktinių teisių į
nekilnojamąjį daiktą visumą (CK 4.20 straipsnis). Ieškovai pareiškė ieškinį dėl daiktinių teisių į
nekilnojamąjį daiktą. Tokie ieškiniai teismingi nekilnojamojo daikto buvimo vietos teismui (CPK 31
straipsnio pirmoji dalis). Teismas sutiko su ieškovais, kad bylos perdavimas pagal teismingumą apsunkins
bylos nagrinėjimą, tačiau nurodė, kad išimtinis teismingumas gali būti keičiamas tik CPK 35 straipsnio
nustatytais atvejais ir tvarka.
Atskiruoju skundu ieškovai prašo Kauno apygardos teismo 2008 m. birželio 11 d. nutartį
panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – bylą perduoti nagrinėti Kauno apygardos teismui. Nurodo, kad:
1. Teismas netinkamai taikė CPK 30 ir 31 straipsnių nuostatas, netinkamai nustatė ginčo esmę ir
nagrinėjamos bylos pobūdį. Ieškovai prašė teismo patvirtinti jų ir atsakovės konkretaus nekilnojamojo
turto, esančio (duomenys neskelbtini), dalių pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymą. Šioje byloje ginčas
kilęs dėl sutarčių nevykdymo ir juridinių faktų, atsiradusių minėtų sutarčių pagrindu, nustatymo.
Sprendžiant bendrojo ir išimtinio teritorinio teismingumo atribojimo klausimą, lemiamą reikšmę turi
ginčo sąsaja su nekilnojamojo daikto teisiniu rėžimu. Nors patenkinus ieškinį būtų pripažintos ieškovų
daiktinės teisės į pastato dalis, tačiau ginčo atveju ieškovai tiesioginio reikalavimo į ginčo turtą nereiškia.
Atsiradusi nuosavybės teisė yra išvestinė iš patenkintų reikalavimų dėl sutarčių patvirtinimo, tai yra
ginčas nagrinėjamas dėl prievolinių santykių. Išimtinio teismingumo taisyklė netaikoma ginčams,
kylantiems iš prievolinių teisinių santykių. Ieškovų su atsakove sudarytose preliminariosiose sutartyse yra
aiškiai nurodyta jų įvykdymo vieta, tai yra turto pirkimo–pardavimo sutartys turi būti sudarytos Kauno m.
18-ajame notarų biure. Pagal CPK 30 straipsnio 9 punktą, ieškiniai dėl sutarčių, kuriose nurodyta
įvykdymo vieta, gali būti pareiškiami pagal sutarties įvykdymo vietą.
2. Sprendžiant teismingumo klausimą yra reikšmingos ir kitos faktinės aplinkybės. Visų šios bylos
proceso dalyvių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Kauno mieste, nėra jokios būtinybės rinkti įrodymus
(duomenys neskelbtini), nes visi įrodymai yra pateikti, didesnė šių įrodymų dalis yra Kauno mieste, todėl
byla ekonomiškiau ir operatyviau būtų išnagrinėta Kauno apygardos teisme, būtų mažesnės bylos
nagrinėjimo sąnaudos. Byla buvo iškelta prieš vienerius metus, byloje yra įvykę parengiamieji posėdžiai,
todėl bylos perdavimas Klaipėdos apygardos teismui pažeidžia proceso koncentracijos ir operatyvumo
principus, įtvirtintus CPK 7 straipsnyje. Teismas turėtų imtis priemonių, kad būtų užkirstas kelias
procesui vilkinti ir taip būtų įgyvendinti proceso tikslai.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovė J. M. P. prašo Kauno apygardos teismo 2008 m. birželio 11
d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad ieškovai pareiškė ieškinį, kurio pagrindas yra daiktiniai teisiniai
santykiai. Ginčo nekilnojamasis turtas yra įregistruotas atsakovės vardu, jai priklauso nuosavybės teisė.
Teismui patenkinus ieškovų ieškinį, ginčo nekilnojamasis turtas pereitų ieškovams, todėl laikytina, kad
pareikštas ieškinys yra dėl daiktinių teisių ir jis pagal CPK 31 straipsnio 1 dalį turi būti nagrinėjamas
Klaipėdos apygardos teisme. Ieškovai nepagrįstai nurodo, kad ginčas yra kilęs iš prievolinių teisinių
santykių, kuriems išimtinio teismingumo taisyklė nėra taikoma. Ieškovai neprašo teismo įpareigoti
atsakovę įvykdyti preliminarosiomis pirkimo–pardavimo sutartimis prisiimtus įsipareigojimus, o prašo
teismo šias sutartis patvirtinti, tai yra pakeisti jų teisinį statusą ir pripažinti jas pagrindinėmis. Ieškinys,
kuris yra paduodamas pagal išimtinio teismingumo taisykles, negali būti pagal CPK 30 straipsnio ir 33
straipsnio 3 dalį paduodamas ieškovo pasirinkimu kitam teismui. Ieškovai taip pat nepagrįstai nurodė,
kad, bylą perdavus nagrinėti pagal teismingumą, bus pažeisti proceso operatyvumo ir ekonomiškumo
principai, nes atsakovė ketina kviesti liudytojus, kurie gyvena Neringoje, bei prašyti skirti ekspertizę
ginčo patalpų plotui nustatyti. Tuo atveju, jeigu teismas pažeistų teismingumo taisykles, tai būtų
pagrindas dėl proceso normų pažeidimo panaikinti teismo sprendimą (CPK 329 straipsnio 2 dalies 6
punktas) ir bylos nagrinėjimas užsitęstų.
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei
absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.,
338 str.). Teisėjų kolegija absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl
šios nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tikrina tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame
skunde nurodytus argumentus.
Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra tinkamo teisės kreiptis į teismą
įgyvendinimo sąlyga. CPK yra numatytos taisyklės, pagal kurias nustatoma konkretaus teismo
jurisdikcinė kompetencija. Jeigu priėmus ieškinį teisme paaiškėja, kad byla buvo priimta
pažeidžiant teismingumo taisykles, ši byla pagal CPK 34 straipsnio 4 dalį turi būti perduota
nagrinėti teismui, kuriam ji yra teisminga.
 Byloje nagrinėjamas ginčas, ar Kauno apygardos teismas pagrįstai perdavė Klaipėdos apygardos
teismui nagrinėti bylą dėl pirkimo-pardavimo sutarties, kuria buvo perleistas nekilnojamasis turtas,
esantis (duomenys neskelbtini), patvirtinimo. Ieškovai nesutinka su Kauno apygardos teismo išvada, kad
tokie ieškiniai teismingi nekilnojamojo daikto buvimo vietos teismui. Ginčas iš esmės yra dėl to, pagal
alternatyvaus (CPK 30 straipsnio 9 dalis) ar išimtinio (CPK 31 straipsnis) teismingumo taisykles
turi būti nustatoma vieno iš apygardos teismų kompetencija nagrinėti jau priimtą ieškinį.
Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant klausimą dėl tinkamos teismingumo taisyklės
taikymo būtina nustatyti ginčo objektą ir pobūdį. Iš teismui pareikšto ieškinio matyti, kad ieškovai
reikalauja teismo patvirtinti jų su atsakove sudarytas nekilnojamojo daikto preliminariąsias pirkimo–
pardavimo sutartis. Kolegija sutinka su atsakovės argumentais, kad ieškinys dėl preliminariųjų pirkimo-
pardavimo sutarčių patvirtinimo yra iš esmės ieškinys dėl nuosavybės teisių į minėtomis sutartimis
perleistą nekilnojamąjį turtą ar jo dalį ir šios kategorijos ieškiniams taikytinos išimtinio teismingumo
taisyklės (CPK 31 straipsnis). Išimtinio teismingumo atveju įstatymas įsakmiai įvardija teismą, kuris
turi nagrinėti bylą. Nagrinėjamu atveju bylą turi nagrinėti Klaipėdos apygardos teismas, kadangi
nekilnojamasis turtas, dėl kurio vyksta ginčas, yra (duomenys neskelbtini).
Apeliantai nurodo, kad bylos perdavimas nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui prieštarauja
CPK 7 straipsnyje įtvirtintiems proceso koncentracijos ir operatyvumo principams. Kolegija
pažymi, kad ieškovų nurodyti argumentai nesudaro pagrindo nukrypti nuo įstatyme įtvirtintos
išimtinio teismingumo taisyklės, nes CPK 31 straipsnyje yra aiškiai nurodyta, kokiais atvejais yra
taikoma išimtinio teisingumo taisyklė ir kada nuo jos galima nukrypti. Ieškovų nurodytos
aplinkybės nesudaro pagrindo nesilaikyti CPK 31 straipsnyje numatytos išimtinio teismingumo
taisyklės. Kolegija taip pat pastebi, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 6 punktą išimtinio
teismingumo taisyklės pažeidimas yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovų pareikštas ieškinys yra
teismingas Klaipėdos apygardos teismui, todėl Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis CPK 34
straipsnio 2 dalies 4 punktu, pagrįstai šį ieškinį 2008 m. birželio 11 d. nutartimi perdavė pagal
teismingumą Klaipėdos apygardos teismui.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337
straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2008 m. birželio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėjai: Marytė Mitkuvienė, Donatas Šernas, Vigintas Višinskis.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. balandžio 27 d.Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Janinos Januškienės ir Teodoros Staugaitienės
(pranešėja),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto
savivaldybės biudžetinės įstaigos „Biudžetinių įstaigų buhalterinė apskaita“ kasacinį skundądėl
Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 22 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje
pagal ieškovo VSDFV Anykščių skyriaus ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinei
įstaigai „Biudžetinių įstaigų buhalterinė apskaita“ dėl žalos atlyginimo; trečiasis asmuo,
nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, – Vilniaus miesto savivaldybė.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
 Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV, Fondas) Anykščių
skyrius reiškia ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinei įstaigai „Biudžetinių įstaigų
buhalterinė apskaita“ ir prašo atlyginti 4737,13 Lt žalos, padarytos valstybinio socialinio draudimo fondo
biudžetui; ieškinyje nurodoma, kad atsakovas 1996 m. birželio 25 d. pažymoje Nr. 97 pateikė neteisingus
duomenis apie L. N. draudžiamąsias pajamas; jai apskaičiuota ir nuo 1996 m. gegužės 30 d. iki 2005 m.
rugsėjo 30 d. išmokėta didesnė, negu pagal darbo užmokestį priklausytų, invalidumo pensija, permokėta
4737,13 Lt.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė
Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas 2006 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi perdavė bylą
nagrinėti Vilniaus miesto 3–iajam apylinkės teismui. Teismas nustatė, kad byla Vilniaus miesto 1–ajame
apylinkės teisme buvo priimta, pažeidžiant teismingumo taisykles (CPK 34 straipsnio 2 dalies 4 punktas);
juridiniam asmeniui ieškinys pareiškiamas CPK 29 straipsnyje nustatyta tvarka, t. y. teismui pagal
atsakovo buveinę, nurodytą juridinių asmenų registre. Šiuo atveju atsakovo buveinė Vilniuje, Vilniaus g.
39/6, yra Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo veiklos teritorijoje. Teismas taip pat sprendė, kad ginčo
šalių susiklostę santykiai nėra viešosios teisės reglamentavimo dalykas, pagal Lietuvos Respublikos
administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija; Žin.,
2000, Nr. 85-2566, toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą byla neperduotina nagrinėti
administraciniam teismui; atsakovo prievolė atlyginti žalą nesiejama su jo veiksmų administravimo
srityje teisėtumo įvertinimu, bet kildinama iš neteisingai nurodytų duomenų ieškovui pateiktame
dokumente.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal
atsakovo atskirąjį skundą, 2006 m. lapkričio 28 d. nutartimi Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2006
m. rugpjūčio 22 d. nutartį paliko nepakeistą. Kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas
teisingai išsprendė bylos rūšinio teismingumo klausimą, tinkamai taikė CPK 29 straipsnyje įtvirtintą
bendrojo teritorinio teismingumo taisyklę ir pagrįstai perdavė bylą Vilniaus miesto 3–iajam apylinkės
teismui. Kolegija pripažino nepagrįstais atskirojo skundo argumentus, kad byloje ginčas kilo dėl viešąjį
administravimą vykdančio subjekto veiksmais padarytos žalos. Kolegija argumentavo, kad bendrąja
prasme valstybinis socialinis draudimas yra viešojo administravimo sritis; Fondo valdyba ar jos skyrius
gali pareikšti ieškinį žalai, atsiradusiai jiems vykdant viešojo administravimo funkcijas, atlyginti, tačiau
šiuo atveju prašoma atlyginti žalą, atsiradusią dėl atsakovo pateiktų neteisingų duomenų, kurių pagrindu
neteisėtai permokėtos valstybinio socialinio draudimo fondo išmokos. Kolegija nurodė, kad byla
nagrinėtina bendrosios kompetencijos teisme, nes ginčas kyla iš civilinio teisinio santykio; šiuo atveju jo
pobūdžiui nustatyti neturi įtakos duomenis pateikusio subjekto statusas, t. y. ar tai yra viešojo
administravimo subjektas, ar privatus asmuo. Kolegija taip pat sprendė, kad kilęs ginčas neatitinka ABTĮ
15 straipsnio 1 dalies 3 ar 8 punktuose nustatytų kategorijų ginčų, kurie pagal įstatymo įtvirtintas bylų
rūšinio teismingumo taisykles priskirtini nagrinėti administraciniam teismui.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas prašo pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutartis
panaikinti, perduoti bylą specialiajai teisėjų kolegijai teismingumo klausimui byloje išspręsti. Kasacinis
skundas grindžiamas šiais argumentais:
Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad šalių susiklostę santykiai yra civiliniai teisiniai,
nepagrįsta teisės normomis, todėl neatitinka CPK 331 straipsnio 4 dalies 4 punkte nutarties turiniui
nustatytų reikalavimų; tokia nutartis taip pat negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta (CPK 263 straipsnio 1
dalis). Teismo argumentai, kad šalių ginčas laikytinas civiliniu, bet ne administraciniu, prieštarauja ABTĮ
2 straipsnio 1, 4, 16, 17 punktuose, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d.
nutarimu Nr. 1156 patvirtintų Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų
(Vyriausybės 2005 m. liepos 1 d. nutarimo Nr. 754 redakcija; Žin., 2005, Nr. 83–3066, toliau – ir
Nuostatų) 30 punkte nustatytam reglamentavimui. Pripažintina, kad atsakovas, išduodamas 1996 m.
birželio 25 d. pažymą Nr. 97, vykdė teisės aktų jam nustatytą vykdomąją veiklą, t. y. viešąjį
administravimą (ABTĮ 2 straipsnio 1 punktas); vykdydamas šią veiklą, atsakovas, kaip viešojo
administravimo subjektas, įgyvendino vykdomosios valdžios atskirą funkciją (ABTĮ 2 straipsnio 4
punktas). ABTĮ 2 straipsnio 16 punkte nustatyta, kad administraciniai teisiniai santykiai atsiranda,
vykdant viešąjį administravimą; konfliktai, kilę tarp nepavaldžių vienas kitam viešojo administravimo
subjektų, yra administraciniai ginčai (ABTĮ 2 straipsnio 17 punktas). Kolegija taip pat nukrypo nuo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, kad civiliniai teisiniai
santykiai atskiras valdžios funkcijas įgyvendinančiam subjektui atsiranda vykdant ūkinę komercinę
veiklą, bet ne viešąjį administravimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2000 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje P. M. prieš J. A., Marijampolės apskrities
viršininko administraciją ir kt., bylos Nr. 3K-37-989/2000; Teismų praktika 14, p. 226). Teismas,
atsisakęs tenkinti atsakovo prašymą perduoti bylą nagrinėti administraciniam teismui, netinkamai aiškino
ir taikė ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 10 punktų nuostatas, kuriose reglamentuotos bylų kategorijos,
priskirtinos administracinių teismų kompetencijai. Esant tokioms aplinkybėms, klausimas dėl bylos
priskyrimo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui turėjo būti sprendžiamas ABTĮ 21
straipsnyje nustatyta tvarka, tačiau apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepaisė nurodyto įstatymo
normoje nustatyto reikalavimo. Teismai pažeidė rūšinio teismingumo taisykles, tai yra absoliutus
sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 6 punktas).
Atsiliepimo į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka nepateikta.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinis teismas patikrina apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu (CPK 353
straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje kasacijos dalykas yra bylų priskyrimo bendrosios kompetencijos
ir administraciniam teismams teisės klausimai.
Lietuvos Respublikoje veikia bendrosios kompetencijos teismai ir specialiosios kompetencijos
– administraciniai – teismai. Teismų procesinę veiklą reglamentuoja civilinio, baudžiamojo ar
administracinio proceso normos. Bylų paskirstymą pagal rūšinį požymį bendrosios kompetencijos
ir administraciniams teismams nustato rūšinio teismingumo taisyklės. CPK 1 straipsnyje nustatyta,
kokias bylas nagrinėja bendrosios kompetencijos teismai civilinio proceso tvarka. Bendrosios
kompetencijos ir administracinio teismo ginčus dėl teismingumo išsprendžia specialioji teisėjų
kolegija, sudaryta CPK 36 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka; ši
teisėjų kolegija formuoja bylų paskirstymo pagal rūšinį požymį tarp bendrosios kompetencijos ir
administracinio teismo praktiką.
Ieškovas VSDFV Anykščių skyrius pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatyme (2004 m.
lapkričio 4 d. įstatymo Nr. IX–2535 redakcija; Žin., 2004, Nr. 171–6295), Valstybinių socialinio
draudimo pensijų įstatyme (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X–209 redakcija; Žin., 2005, Nr. 71–
2555) nustatytus įgaliojimus yra teritorinis valstybinio administravimo subjektas, kuris, vykdydamas jam
teisės aktų pavestas funkcijas, vykdo viešojo administravimo veiklą (ABTĮ 2 straipsnio 1, 8 dalys).
Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 31 straipsnyje nustatyta, kad teritoriniai skyriai moka pensijas,
pašalpas ar kitas išmokas ir tvarko jų apskaitą, priverstine tvarka išieško iš draudėjų lėšas, jų išmokėtas iš
Fondo pažeidžiant nustatytą tvarką, taip pat įstatymo nustatyta tvarka išieško dėl gavėjų kaltės
permokėtas pensijų, pašalpų ar kitų išmokų sumas ir kt. Specialiosios teisėjų kolegijos rūšinio
teismingumo klausimams spręsti praktikoje yra įtvirtinta, kad teisiniai santykiai, susiklostantys dėl
pensijos dydžio, pensijos asmenims išmokėjimo ir pan., yra viešosios, bet ne privatinės teisės
reglamentavimo dalykas, todėl ginčai, kylantys iš šių santykių, yra teismingi administraciniam
teismui (pavyzdžiui, specialiosios teisėjų kolegijos 2004 m. gegužės 31 d. nutartis, priimta byloje
pagal ieškovo J. K. ieškinį atsakovui VSDFV dėl įpareigojimo perskaičiuoti paskirtą pensiją, ir kt.).
Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Anykščių skyrius pareiškė ieškinį atsakovui
Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinei įstaigai „Biudžetinių įstaigų buhalterinė apskaita“, prašė priteisti
4737,13 Lt žalai atlyginti. Šalių ginčas kilo dėl to, kad atsakovas pateikė pažymą, kurioje, ieškovo
teigimu, nurodė neteisingus duomenis apie apdrausto asmens L. N. draudžiamąsias pajamas, todėl jai
apskaičiuota per didelė invalidumo pensija, iš valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto neteisėtai
permokėta 4737,13 Lt. Atsakovas kasaciniame skunde teigia, kad jis išdavė pažymą, vykdydamas
Nuostatų 30 punkte nustatytus reikalavimus, t. y. vykdė teisės aktų nustatytą veiklą valstybinio socialinio
draudimo pensijų skyrimui ir mokėjimui įgyvendinti – viešąjį administravimą (ABTĮ 2 straipsnio 1
punktas); vykdydamas šią veiklą, jis įgyvendino atskirą vykdomosios valdžios funkciją kaip viešojo
administravimo subjektas (ABTĮ 2 straipsnio 4 punktas). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į specialiosios
teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos teismo ir administracinio
teismo spręsti šiuo klausimu suformuotą praktiką, šiuos kasacinio skundo argumentus pripažįsta
pagrįstais. Specialioji teisėjų kolegija 2006 m. gruodžio 19 d. išnagrinėjo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos prašymą išspręsti ginčo pagal ieškovo VSDFV Varėnos skyriaus
ieškinį atsakovui UAB „Merkys“ dėl žalos, kuri atsirado permokėjus pensijas bendrovės darbuotojams
dėl to, kad atsakovas pateikė neteisingus duomenis apie jų draudžiamąsias pajamas, atlyginimo, rūšinio
teismingumo klausimą. Priimtoje nutartyje specialioji teisėjų kolegija nurodė, kad pagal Valstybinio
socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalį juridiniai arba fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės Fondo
administravimo įstaigos neteisėtai išmokėjo apdraustiems asmenims tam tikras išmokas arba kurių
neteisėtais (kaltais) veiksmais buvo padaryta kitokia turtinė žala Fondui, privalo tą žalą atlyginti įstatymo
nustatyta tvarka. Specialioji teisėjų kolegija vertino, kad dokumentų, pagal kuriuos apdraustiems
asmenims nustatomos ir išmokamos socialinio draudimo išmokos, pateikimas viešojo
administravimo subjektui yra viešojo administravimo dalykas, santykių dėl VSDFV biudžetui
padarytos žalos, pateikus neteisingus duomenis apie asmenų draudžiamąsias pajamas, teisinė
prigimtis nesikeičia – jie išlieka viešosios teisės reglamentavimo dalykas, todėl ginčą dėl permokėtų
pensijų sumų išieškojimo pripažino nagrinėtinu administraciniame teisme (ABTĮ 3 straipsnio 1
dalis).
Teisėjų kolegija, nagrinėdama atsakovo kasacinį skundą dėl rūšinio teismingumo taisyklių
pažeidimo, sprendžia, kad, esant suformuotai specialiosios teisėjų kolegijos praktikai dėl nurodytos
kategorijos ginčų rūšinio teismingumo, netikslinga kreiptis į šią kolegiją nagrinėjamos bylos
teismingumui nustatyti, kaip to prašoma kasaciniame skunde (CPK 36 straipsnio 2 dalis). Tapatus
ginčo subjektų teisinis statusas viešojo administravimo santykiuose ir ta pati ginčo dėl žalos
valstybinio socialinio draudimo fondui prigimtis yra pagrindas išvadai, kad šis ginčas nagrinėtinas
ne bendrosios kompetencijos, bet administraciniame teisme (ABTĮ 3 straipsnio 1 dalis). Tokia
išvada dėl bylos teismingumo suponuoja atitinkamą skundžiamų nutarčių teisėtumo vertinimą bei
procesinius padarinius.
Teismas, priimdamas ieškinį, privalo ex officio išsiaiškinti teisės kreiptis į teismą prielaidas ir
įstatymų nustatytas jos tinkamo įgyvendinimo sąlygas. Ieškinio priėmimą bendrosios kompetencijos
teisme reglamentuoja CPK 137 straipsnio normos. Teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu ieškinys
nenagrinėtinas teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Šiuo pagrindu būtina pareiškimą
atsisakyti priimti, kai jis pagal CPK 1, 22 straipsnius nepriskirtinas nagrinėti civilinio proceso
tvarka. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos
Anykščių skyriaus ieškinio pareiškimą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinei įstaigai
„Biudžetinių įstaigų buhalterinė apskaita“, pažeidė CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto normą ir
iškėlė civilinę bylą dėl ginčo, nenagrinėtino bendrosios kompetencijos teisme.
CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu
ieškinys neteismingas tam teismui. Remiantis šiuo pagrindu ieškinį atsisakoma priimti, kai byla
priskirtina bendrosios kompetencijos teismui nagrinėti civilinio proceso tvarka, tačiau pareiškimas
paduotas nesilaikant CPK nustatytų rūšinio ar teritorinio teismingumo taisyklių, pagal kurias nustatomas
konkretus pirmosios instancijos teismas, kuriam byla yra teisminga. Teismas priimtą nagrinėti jam
neteismingą civilinę bylą turi pagal CPK nustatytas teismingumo taisykles perduoti nagrinėti kitam
bendrosios kompetencijos teismui (CPK 34 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Nagrinėjamu atveju
procesinė padėtis neatitiko CPK 34 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytų sąlygų, nes pirmosios
instancijos teismas, nepagrįstai priėmęs nurodytą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos
Anykščių skyriaus ieškinio pareiškimą, neteisėtai iškėlė bendrosios kompetencijos teismuose
nenagrinėtiną civilinę bylą; šios bylos perdavimas kitam bendrosios kompetencijos pirmosios instancijos
teismui pripažintinas neteisėtu. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė procesinės
teisės normas, todėl nepagrįstai paliko nepakeistą skundžiamą pirmosios instancijos teismo 2006 m.
rugpjūčio 22 d. nutartį perduoti bylą nagrinėti kitam bendrosios kompetencijos teismui.
Rūšinio teismingumo taisyklės pažeidimas yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo
pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 6 punktas). Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai,
pripažinę, kad byla pagal ieškovo VSDFV Anykščių skyriaus ieškinį atsakovui Vilniaus miesto
savivaldybės biudžetinei įstaigai „Biudžetinių įstaigų buhalterinė apskaita“ dėl žalos atlyginimo
nagrinėtina bendrosios kompetencijos teisme, pažeidė įstatymų reikalavimus dėl rūšinio teismingumo,
todėl teismų nutartys naikintinos nurodytu pagrindu.
CPK normose nenumatyta bendrosios kompetencijos teismui teisės iškeltos, bet nagrinėti
civilinio proceso tvarka nepriskirtos, bylos perduoti nagrinėti administraciniam teismui; CPK 34
straipsnyje reglamentuojamas teismo priimtos savo žinion bylos perdavimas kitam bendrosios
kompetencijos teismui, todėl šio straipsnio 2 dalies 4 punkto norma dėl civilinės bylos perdavimo
pagal teismingumą kitam teismui nagrinėti tokiais atvejais netaikytina. Tuo atveju, kai bendrosios
kompetencijos teismas negali pats išspręsti bylos iš esmės ir neturi teisės bylą perduoti nagrinėti
administraciniam teismui, pagal CPK nustatytą reglamentavimą jis turi teisę tik bylą užbaigti be
teismo sprendimo. Toks bylos užbaigimas neturi užkirsti kelio suinteresuotam asmeniui,
nepažeidžiant ABTĮ nustatytos tvarkos ir sąlygų, pareikšti tapatų reikalavimą administraciniame
teisme. Remiantis CPK 293 straipsnio 1 punktu, ši civilinė byla turi būti nutraukta kaip nenagrinėtina
bendrosios kompetencijos teisme.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 87 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 359 straipsnio 1 dalies 6 punktu ir 5 dalimi, 362 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 22 d. nutartį ir Vilniaus apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 28 d. nutartį panaikinti ir bylą pagal
ieškovo VSDFV Anykščių skyriaus ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinei įstaigai
„Biudžetinių įstaigų buhalterinė apskaita“ dėl žalos atlyginimo nutraukti.
Grąžinti Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinei įstaigai „Biudžetinių įstaigų buhalterinė
apskaita“ , įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinė Vilniuje, Vilniaus g. 39/6, už kasacinį skundą
2007 m. sausio 3 d. mokėjimo nurodymu Nr. 39 SEB Vilniaus banke sumokėtą 100 (vieną šimtą litų) Lt
žyminį mokestį.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo
dienos.
Teisėjai: Janina Stripeikienė, Janina Januškienė, Teodora Staugaitienė.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. birželio 20 d.Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Virgilijaus Grabinsko ir Egidijaus Laužiko
(pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo G. P. kasacinį
skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 23 d.
nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. M. ieškinį atsakovui G. P. dėl santuokoje įgyto
turto padalijimo, nepilnamečio vaiko išlaikymo dydžio pakeitimo; trečiasis asmuo – Vilniaus rajono
savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnyba.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismo 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimu iš atsakovo priteistas
išlaikymas jo ir ieškovės nepilnamečiam vaikui. Vilniaus rajono apylinkės teismo 1997 m. vasario 19 d.
sprendimu šalių santuoka nutraukta, 1997 m. lapkričio 21 d. įregistruota šalių ištuoka. Ieškovės
gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), o atsakovo – (duomenys neskelbtini). Šalys santuokoje įgijo
vieno kambario butą (duomenys neskelbtini), kuris šiuo metu nepadalytas. Norėdama atsidalyti
santuokoje įgytą turtą, ieškovė kreipėsi į ištuokos bylą nagrinėjusį Vilniaus rajono apylinkės teismą ir
prašė padalyti santuokoje su atsakovu įgytą turtą – nurodytą butą – ir pakeisti Vilniaus rajono apylinkės
teismo 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1419/96 priteistą išlaikymo
nepilnamečiam sūnui M. G., gim. (duomenys neskelbtini), dydį, priteisiant išlaikymą periodinėmis
išmokomis po 600 Lt kas mėnesį iki sūnaus pilnametystės. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2007 m.
lapkričio 5 d. nutartimi civilinėje byloje 2-3252-341/2007 atsisakė priimti ieškinį ir pasiūlė ieškovei
kreiptis į Vilniaus miesto 2–ąjį apylinkės teismą pagal teismingumą. Šis teismas 2007 m. lapkričio 22 d.
nutartimi civilinėje byloje 2-10825-545/2007 taip pat atsisakė priimti ieškovės ieškinį, motyvuodamas
tuo, kad ieškinys teismingas Vilniaus rajono apylinkės teismui. Ieškovė antrą kartą su ieškiniu kreipėsi į
Vilniaus rajono apylinkės teismą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2007 m. gruodžio 5 d. nutartimi antrą kartą atsisakė priimti
ieškinį. Teismas dar kartą pasiūlė ieškovei pateikti ieškinį Vilniaus miesto 2– ajam apylinkės teismui.
Teismas, nurodė, kad ieškinio reikalavimas yra padalyti santuokinį turtą. Teismas pabrėžė, kad kai,
nutraukus santuoką, nagrinėjami turto padalijimo reikalavimai, taikomos išimtinio teismingumo taisyklės.
Teismas taip pat nurodė, kad jeigu vienas iš ieškovo reikalavimų turi būti pareiškiamas pagal išimtinio
teismingumo taisykles, tai ieškinys paduodamas pagal išimtinio teismingumo taisykles, todėl ir ieškinio
reikalavimas dėl išlaikymo dydžio pakeitimo turi būti nagrinėjamas pagal išimtinio teismingumo taisykles
(CPK 33 straipsnio 3 dalis).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. vasario 23 d. nutartimi
patenkino ieškovės atskirąjį skundą, panaikino Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 5 d.
nutartį, priėmė ieškovės ieškinį ir perdavė bylą Vilniaus rajono apylinkės teismui nagrinėti iš esmės.
Kolegija šalių ginčą pripažino šeimos byla, todėl nurodė, kad dalytinas turtas Vilniuje, bet ieškinys dėl
Vilniuje esančio ir santuokos metu įgyto turto padalijimo negali būti nagrinėjamas pagal šio turto buvimo
vietą, nes šeimos bylos priskirtos nagrinėti pagal CPK 29–30 straipsniuose nustatytas teismingumo
taisykles (CPK 31 straipsnio 1 dalis). Teismas nurodė, kad ieškovės reikalavimai kildinami iš šeimos
teisinių santykių, todėl teismingumui neturi įtakos aplinkybė, kad šalys yra išsituokusios. Teismas taip pat
nurodė, kad šiuo atveju teismams net tris kartus atsisakius priimti ieškovės ieškinį pažeisti proceso
koncentruotumo ir ekonomiškumo principai ir CPK 36 straipsnis.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 23 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007 m.
gruodžio 5 d. nutartį. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino CPK 31 straipsnio 1 dalį, nes nepagrįstai
taikė išimtinio teismingumo taisyklės išimtį, t. y. ieškovės ieškinį dėl santuokoje įgyto turto padalijimo,
išlaikymo nepilnamečiam vaikui dydžio pakeitimo pripažino teismingu ištuokos bylą anksčiau
nagrinėjusiam teismui. Vilniaus rajono apylinkės teismas 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimu nutraukė
ginčo šalių santuoką, todėl kasatorius mano, kad dabar pateiktas ieškinys dėl nekilnojamojo turto
padalijimo teismingas turto buvimo vietos teismui. Kasatorius nurodo, kad tokį teiginį patvirtina ir
kasacinio teismo praktika, nuo kurios nukrypo Vilniaus apygardos teismas skundžiamoje nutartyje
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. birželio 11 d. nutartis
civilinėje byloje K. D. v. A. D., byla Nr. 3K-3-677/2001).
2. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškinio
reikalavimas dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui dydžio pakeitimo taip pat turi būti nagrinėjamas pagal
išimtinio teismingumo taisykles. Šį teiginį kasatorius grindžia CPK 33 straipsnio 3 dalyje nustatyta
taisykle, kad jeigu vienas iš ieškovo reikalavimų turi būti pareiškiamas pagal išimtinio teismingumo
taisykles, tai ieškinys paduodamas pagal išimtinio teismingumo taisykles.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasatorius skundžia teismo nutartį, kuria priimtas ieškovės ieškinys ir pagal CPK 29, 30
straipsniuose nustatytą teismingumą byla perduota nagrinėti Vilniaus rajono apylinkės teismui. Šiuo
atveju kasacinio nagrinėjamo dalykas yra tik vienas klausimas – ar apeliacinės instancijos teismas
teisingai aiškino ir taikė teismingumą reglamentuojančias proceso teisės normas (CPK 29–31 straipsnius).
Pagal Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalį valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos
Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas. Teisminės valdžios paskirtis – įgyvendinti teisingumą. Vykdydamas
teisingumą, teismas, kaip valdžios institucija, priima teisingumo aktą remdamasis specialiomis
procedūrinėmis taisyklėmis. Viena jų yra vadovavimasis teisminės gynybos prieinamumo ir
universalumo principu. Šis principas nustatytas 1948 m. gruodžio 10 d. JT Generalinės Asamblėjos
priimtos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 8 straipsnyje, 1950 m. lapkričio 4 d. Žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30
straipsnio 1 dalyje ir reiškia teisę kreiptis į teismą, t. y. teisę į ieškinį, kuri procesiniu teisiniu atžvilgiu
suprantama kaip teisė pareikšti ieškinį (CPK 5 straipsnis). Tam, kad būtų įgyvendintas nurodytas
principas, teisminė gynyba turi būti efektyvi. Ji yra tuo veiksmingesnė, kuo greičiau išnagrinėjama
byla ir kuo skubiau įvykdomas sprendimas, t. y. įgyvendinamas proceso koncentracijos ir
ekonomiškumo principas (CPK 7 straipsnis). Dėl to ginčai dėl teismingumo tarp teismų neleidžiami.
Priešingu atveju būtų vilkinamas bylos nagrinėjimas, teismo sprendimo, kaip teisingumo akto, priėmimas
ir taip pažeidžiama konstitucinė asmens teisė į tai, kad pagal įstatymą sudarytas nepriklausomas ir
nešališkas teismas per kiek įmanoma trumpesnį laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų
jo bylą (CPK 36 straipsnis; Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d. nutarimas). Be to, tam tikrų teisinių
santykių ypatumai negali paneigti asmens konstitucinės teisės kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių ar
laisvių gynimo.
Viena iš teisės kreiptis į teismą (teisės pareikšti ieškinį) įgyvendinimo sąlygų yra bylos
teismingumas teismui, į kurį kreipiamasi (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Pagal CPK 31
straipsnio 1 dalį ieškiniai dėl daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą, dėl naudojimosi nekilnojamuoju
daiktu, išskyrus pareiškimus dėl sutuoktinių turto padalijimo santuokos nutraukimo bylose, dėl
arešto nekilnojamajam daiktui panaikinimo teismingi nekilnojamojo daikto ar pagrindinės jo
dalies buvimo vietos teismui (lot. forum rei sitae). Tai yra išimtinis teismingumas, nes įstatyme
įsakmiai nustatytas teismas, kuriame turi būti nagrinėjama byla. Apeliacinės instancijos teismas
pripažino, kad šalių ginčas dėl santuokoje įgyto turto padalijimo ir išlaikymo nepilnamečiam vaikui
pakeitimo kilo iš šeimos teisinių santykių, o tai, kad šalys išsituokusios, neturi įtakos tokio ginčo
teismingumui. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismas apskųstoje nutartyje
netinkamai aiškino išimtinio teismingumo taisykles. Ieškovė ieškinyje prašo padalyti santuokoje įgytą
turtą – kasatoriui nuosavybės teise priteisti butą, jai priteisti kompensaciją už 1/2 dalį buto. Tokio ieškinio
reikalavimo esmė – vietoje esančios bendrosios jungtinės nuosavybės pripažinti butą asmenine atsakovo
nuosavybe. Šioje byloje esminę reikšmę turi tai, kad šalių santuoka nutraukta anksčiau ir dabar
sprendžiamas tik buto nuosavybės formos klausimas, nes tokiu atveju nėra esminio reikalavimo
(reikalavimo nutraukti santuoką), kuris lemia kitų sudėtinių ieškinio reikalavimų teismingumą. Kasacinis
teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio reikalavimas pakeisti nekilnojamojo daikto nuosavybės formą
yra ieškinys dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ir toks reikalavimas turi būti nagrinėjamas
pagal išimtinio teismingumo taisykles, t. y. tokie ginčai teismingi nekilnojamojo daikto ar
pagrindinės jo dalies buvimo vietos teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2001 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje K. D. v. A. D., byla Nr. 3K-3-
677/2001). Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą dėl kito ieškovės
reikalavimo pakeisti išlaikymo nepilnamečiam vaikui dydį teismingumo. Šioje byloje vienas iš
ieškovės reikalavimų turi būti pareiškiamas pagal išimtinio teismingumo taisyklę, todėl,
vadovaujantis CPK 33 straipsnio 3 dalimi, visas ieškinys turi būti paduodamas pagal išimtinio
teismingumo taisykles ir yra teismingas prašomo padalyti nekilnojamojo daikto buvimo vietos
teismui, t. y. Vilniaus miesto 2– ajam apylinkės teismui. Taip pat pažymėtina, kad, priimdamas
ieškovės ieškinį, Vilniaus apygardos teismas pažeidė CPK 137 straipsnį, nes civilinės bylos
iškėlimas, kaip civilinio proceso stadija, kurioje inter alia sprendžiamas ieškinio priėmimo
klausimas, galimas tik pirmosios instancijos teisme (CPK 135– 139 straipsniai).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, perduodamas bylą nagrinėti
Vilniaus rajono apylinkės teismui, pažeidė išimtinio teismingumo taisykles ir netinkamai aiškino bei taikė
CPK 31 straipsnio 1 dalį, 33 straipsnio 3 dalį. Taip pat šioje byloje nesilaikyta teisminės gynybos
prieinamumo ir universalumo principo, neįgyvendintas proceso koncentracijos ir ekonomiškumo
principas (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Konstitucijos 30
straipsnis, CPK 5, 7 straipsniai). Dėl to Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2008 m. sausio 23 d. nutartis naikintina ir byla perduotina nagrinėti Vilniaus miesto 2– ajam
apylinkės teismui nuo civilinės bylos iškėlimo stadijos.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,vadovaudamasi
CPK 31 straipsnio 1 dalimi, 33 straipsnio 3 dalimi 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 straipsniu, 362
straipsniu,
 nutaria:
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 23 d. nutarties
dalį, kuria byla perduota nagrinėti Vilniaus rajono apylinkės teismui, panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti
Vilniaus miesto 2– ajam apylinkės teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo
dienos.
Teisėjai: Janina Stripeikienė, Virgilijus Grabinskas, Egidijus Laužikas.

IEŠKINIO TRŪKUMŲ ŠALINIMĄ REGLAMENTUOJANČIŲ TEISĖS NORMŲ TAIKYMO

TEISMŲ PRAKTIKOJE APŽVALGA

Įvadas

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio

konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą 1. Lietuvos Respublikos
Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymima, kad viena pagrindinių žmogaus teisių
garantijų yra jo teisė kreiptis į teismą. Šios teisės įgyvendinime lemia paties asmens suvokimas,
kad jo teisės ar laisvės pažeidžiamos. Niekas negali kliudyti jam kreiptis į teismą. Kreipimasis į
teismą yra subjektyvi procesinė Konstitucijos garantuota asmens teisė <...>2.

Kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Konstitucijos nuostatos įtvirtina tik teisę
kreiptis į teismą, bet nenustato šios teisės įgyvendinimo tvarkos 3. Siekiant įgyvendinti visų
asmenų lygią teisę naudotis teismine gynyba, tai pat proceso ekonomiškumo, koncentruotumo ir
kitus principus, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir CPK 5 straipsnyje įtvirtintos asmens teisės
kreiptis į teismą įgyvendinimo tvarka nustatyta CPK ir kituose įstatymuose. Šios tvarkos
nesilaikymas sukelia procesinių teisinių padarinių - civilinė byla neiškeliama, kol procesinis
dokumentas neatitinka visų procesiniuose įstatymuose nustatytų procesinių dokumentų
reikalavimų4. Dėl to asmuo, siekiantis įgyvendinti teisę kreiptis į teismą, privalo įvykdyti
pareigas, susijusias su tinkamu ieškinio įforminimu.

Šis teisinis reguliavimas dera su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos
(toliau - Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės kreiptis į teismą aiškinimu Europos
Žmogaus Teisių Teismo (toliau - EŽTT) praktikoje. Dėl teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo
nurodoma, kad teisės kreiptis į teismą pobūdis reikalauja valstybės reguliavimo, tačiau toks
reguliavimas negali pažeisti teisės esmės arba prieštarauti kitoms Konvencijos teisėms 5. Įvairių
procesinių reikalavimų ieškinio turiniui ir formai nustatymas pateisinamas, nes jais siekiama
užtikrinti efektyvų teisingumo vykdymą ir operatyvų procesą, todėl formalių procesinių
reikalavimų taikymas priimant ieškinį savaime nereiškia teisės kreiptis į teismą pažeidimo 6.
Žmogaus Teisių Teismo sprendimuose taip pat pabrėžiama, kad Konvencija garantuoja praktines
ir efektyvias teises, bet ne teorines ir iliuzines, todėl Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja
valstybes kiekvienam asmeniui užtikrinti veiksmingą teisę kreiptis į teismą7.

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra suformavęs teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo
kriterijus, kurie turi būti taikomi ir Lietuvos teismų praktikoje. Pripažįstama, kad: a) bet kokie
formalūs procesiniai reikalavimai ieškiniui neturi pažeisti teisės kreiptis į teismą esmės, b)
formaliais reikalavimais ieškiniui turi būti siekiama teisėto tikslo ir c) jais turi būti užtikrintas
proporcingumas tarp formalių ieškinio reikalavimų, taikomų įgyvendinant teisę kreiptis į teismą,
ir siekiamo tikslo8. Pažymėtina, kad teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo teisinis reguliavimas
gali būti pripažintas nesuderinamu su Konvencija, jei formalūs ieškinio reikalavimai neatitinka
pirmiau nurodytų kriterijų. Svarbu, kad teismas, taikydamas asmens teisės kreiptis į teismą
įgyvendinimo tvarką, nesielgtų pernelyg formaliai ir atsižvelgtų į Europos Žmogaus Teisių
Teismo praktikoje suformuluotus kriterijus.

Nustatant formalius reikalavimus asmens kreipimuisi į teismą, be kita ko, siekiama sudaryti
sąlygas nuo ieškinio besiginantiems asmenims suvokti pareikšto reikalavimo esmę, suformuoti
savo poziciją ir apsiginti nuo galimo nepagrįsto ieškinio. Dėl to teisės kreiptis į teismą
įgyvendinimo tvarka turi būti derinama su kitais civilinio proceso principais, pavyzdžiui:
procesinio lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis), rungimosi (CPK 12 straipsnis), proceso
koncentruotumo ir ekonomiškumo (CPK 7 straipsnis) ir kt. Tik tinkamai įformintas šalies
procesinis dokumentas, kuriame aiškiai nurodytas reikalavimas Įeitai proceso šaliai, taip pat jį
pagrindžiančios aplinkybės, sudaro sąlygas efektyviai gintis nuo pareikšto reikalavimo, taip
užtikrinant šalių procesinį lygiateisiškumą (CPK 17 straipsnis). Aiškiai suformuluotos ieškinio
pagrindą sudarančios aplinkybės įgalina kitą proceso šalį teikti įrodymus šioms aplinkybėms
paneigti, taip įgyvendinant rungimosi principą (CPK 12 straipsnis). Siekiant užtikrinti proceso
koncentraciją ir ekonomiškumą, taip pat kad bylą teismas išnagrinėtų vieno posėdžio metu (CPK
7 straipsnis), nustatytas reikalavimas, jog suinteresuoto asmens kreipimasis į teismą atitiktų
įstatyme nustatytus formos ir turinio reikalavimus.

Nors tinkamas kreipimosi į teismą tvarkos įgyvendinimas yra į teismą besikreipiančių asmenų
pareiga, teismų praktikoje turėtų būti užtikrinama proporcija tarp teisė kreiptis į teismą
universalumo, procesiniams dokumentams keliamų formos ir turini reikalavimų ir civilinio
proceso efektyvumo. Dėl to visi formalūs reikalavimai, kuriuos turi atitikti ieškinys, turi būti
suprantami ne kaip savitikslis dalykas, o taikomi taip kad nevaržydami suinteresuoto asmens
teisės kreiptis į teismą kartu nepažeistų šalių procesinio lygiateisiškumo ir sudarytų sąlygas
teismui efektyviai vykdyti teisingumą.

Kaip pažymima teismų praktikoje, reikalavimai ieškinio formai ir turiniui yra nustatyti tam, kad
tiek teismas, tiek byloje dalyvaujantys asmenys, kuriems reiškiamas ieškinys arba kurių teisėms
ir (ar) pareigoms ieškinyje reiškiami reikalavimai gali turėti įtakos, galėtų susipažinti su
reiškiamais reikalavimais, kad dalyvaujantys byloje asmenys galėtų tinkamai ir laiku pasinaudoti
procesinės gynybos priemonėmis, pareikšdami atsikirtimus ir pateikdami įrodymus, kuriais šiuos
atsikirtimus jie grindžia, o teismas galėtų kuo operatyviau pareikštus reikalavimus išnagrinėti ir
priimti pagrįstą spendimą, todėl tik esant tokiems ieškinio trūkumams, kurie trukdo įgyvendinti
šiuos civilinio proceso tikslus, teismas gali pasinaudoti jam suteikta teise pareikalauti, kad
ieškinį padavęs asmuo šiuos trūkumus pašalintų9.

Pažymėtina, kad įstatyme įtvirtinti formalūs procesiniai reikalavimai ieškiniui taip pat nepaneigia
teisėjo pareigos kiekvienu konkrečiu atveju juos ieškiniui taikyti taip, kad būtų užtikrinta
tinkama pusiausvyra tarp teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo ir efektyvaus teismo proceso.

Atsižvelgdamas į tai, kad teisė kreiptis į teismą įgyvendinama nuo ieškinio pateikimo teismui,
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atliko teismų praktikos, kurioje taikomos ieškinio turinį ir
formą bei ieškinio trūkumų šalinimą reglamentuojančios teisės normos, analizę. Apžvalgos
tikslas - atskleisti vyraujančias teismų praktikos tendencijas, susijusias su teismo procesine
veikla sprendžiant ieškinio priėmimo ir civilinės bylos iškėlimo klausimą, taip pat aptarti
teigiamus teismų praktikos pavyzdžius, kurie parodytų, kaip panašūs klausimai turėtų būti
sprendžiami. Apžvalgoje taip pat atkreipiamas dėmesys į tuos atvejus, kai, pernelyg formaliai
taikant ieškinio trūkumų šalinimo institutą, ieškinys grąžinamas jį padavusiam asmeniui ir
civilinės bylos iškėlimas užtrunka arba ji neiškeliama, taip suvaržant asmens teisę kreiptis į
teismą. Pažymėtina, kad apžvalgoje aptariami procesiniai reikalavimai ieškinio turiniui ir formai
mutatis mutandis taikytini ir kitiems procesiniams dokumentams, kuriais gali būti inicijuojamas
civilinis procesas (skundui, pareiškimui).
Atlikta teismų praktikos analizė turėtų suteikti daugiau aiškumo į teismą besikreipiantiems
asmenims bei padėti teismams tinkamai išspręsti ieškinio priėmimo ir bylos iškėlimo klausimą.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2011 m. spalio 1 d. įsigaliojo Civilinio proceso kodekso
pakeitimo ir papildymo įstatymas, kuris iš dalies modifikavo tiek ieškiniui keliamus
reikalavimus, tiek ieškinio trūkumų šalinimo institutą 10. Šioje apžvalgoje daugiausia
analizuojama teismų praktika, taikant iki 2011 m. spalio 1 d. galiojusį teisinį reguliavimą, todėl
pateikiamus teismų praktikos pavyzdžius reikia vertinti atsižvelgiant į naująjį teisinį reguliavimą.
Apžvalgoje taip pat aptariamas pasikeitęs ieškinio trūkumų šalinimo teisinis reglamentavimas.

1. Ieškinio trūkumų šalinimas

1.1. Ieškinio trūkumų šalinimo instituto paskirtis ir esmė

Teismų praktikoje nurodoma, kad ieškinio trūkumų šalinimo instituto paskirtis yra sudaryti
galimybę į teismą besikreipiančiam asmeniui ištaisyti ieškinio trūkumus, teismui neatsisakant
priimti su trūkumais pateikto ieškinio. Užuot iš karto atsisakius priimti įstatymų reikalavimų
neatitinkantį ieškinį, pareiškėjui sudaromos sąlygos pašalinti esančius ieškinio trūkumus,
nepraleisti ieškinio senaties termino ir tęsti procesą, inicijuotą įstatymo reikalavimų
neatitinkančiu ieškiniu (CPK 115 straipsnio 2 dalis, 138 straipsnis). Ieškinio trūkumų šalinimo
instituto taikymas neleidžia iškelti civilinės bylos procesinių reikalavimų neatitinkančiu ieškiniu
ir yra skirtas tiek galimybei Įeitiems byloje dalyvaujantiems asmenims efektyviai gintis nuo
pareikšto ieškinio, tiek koncentruotam teismo procesui užtikrinti. Taigi, ieškinio trūkumų
šalinimo instituto paskirtis - užtikrinti koncentruotą ir ekonomišką teismo procesą, o ne kliudyti
asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimui (CPK 5, 7 straipsniai).

Tam, kad teismui atsirastų pagrindas taikyti ieškinio trūkumų šalinimo institutą, teismui pateiktas
dokumentas turi būti procesinis. Teismui pateikiama įvairaus pobūdžio raštų: skundų, prašymų,
pareiškimų, kreipimųsi ir pan. Vieni jų - akivaizdžiai neprocesinio pobūdžio, kiti - galėtų būti
vertinami kaip procesiniai. Priklausomai nuo to, koks pobūdis suteiktinas konkrečiam gautam
raštui, diferencijuotina ir jo nagrinėjimo tvarka. Akivaizdžiai neprocesinių dokumentų priėmimo
klausimas procesine tvarka nesprendžiamas. Tokie dokumentai nagrinėjami taikant skundų,
prašymų ir kitokių kreipimųsi nagrinėjimą teisme reglamentuojančias taisykles. Tų teismo gautų
dokumentų, kurie galėtų būti prilyginami procesiniams dokumentams, priėmimo klausimas
sprendžiamas pagal CPK nustatytas taisykles. CPK 115 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu
procesinis dokumentas paduodamas teismui, kuris nekompetentingas jį nagrinėti, šio teismo
pirmininkas, jo pavaduotojas, Civilinių bylų skyriaus pirmininkas ar jų paskirtas teisėjas, mutatis
mutandis taikydami CPK 137 straipsnio nuostatas, nutartimi atsisako tokį dokumentą priimti ir
grąžina jį padavusiam asmeniui, nurodydami, į kurią instituciją ar teismą pareiškėjui reikia
kreiptis. Taigi, kai iš teismui pateikto dokumento turinio akivaizdu, kad jis neturėtų būti
adresuojamas teismams ir kad juo nesiekiama teismine tvarka apginti pažeistą teisę arba įstatymo
saugomą interesą ir dėl šios priežasties dokumentas negali būti laikomas ieškiniu, tokį
dokumentą iš karto atsisakoma priimti, ieškinio trūkumų šalinimo instituto netaikant (CPK 137
straipsnio 2 dalis, 115 straipsnio 6 dalis).

Jei pateiktu procesiniu dokumentu siekdama apginti pažeistą ar ginčijamą teisę arba įstatymų
saugomą interesą (CPK 5 straipsnio 1 dalis), tačiau dokumentą pateikęs asmuo neaiškiai
suformuluoja ieškinio pagrindą ir (ar) dalyką, tai toks procesinis dokumentas kvalifikuotinas
kaip ieškinys, turintis trūkumų, kurie gali būti pašalinti taikant ieškinio trūkumų šalinimo
institutą (CPK 115 straipsnis) (apie ieškinio elementus plačiau žr. apžvalgos 3 skyriuje).

Pažymėtina, kad teisės kreiptis į teismą prielaidų bei tinkamo įgyvendinimo sąlygų buvimą ar
nebuvimą teismas aiškinasi ex officio ieškinio priėmimo metu. Teismas ne tik patikrina, ar
ieškinys atitinka procesinio dokumento turinio ir formos reikalavimus (CPK 111,135 straipsniai),
bet ir nustato, ar ieškinį paduodantis asmuo turi teisę kreiptis į teismą. Bylos iškėlimo stadijoje
teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, įvertinęs teisės kreiptis į teismą prielaidas ir
sąlygas, gali priimti trejopo pobūdžio procesinius sprendimus: ieškinį priimti (CPK 137
straipsnio 1 dalis), atsisakyti ieškinį priimti esant tik įstatyme išvardytiems pagrindams (CPK
137 straipsnio 2 dalis) arba nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti (CPK 138 straipsnis).

Prieš spręsdamas klausimą, ar yra pagrindas taikyti ieškinio trūkumų šalinimo institutą, ieškinio
priėmimo klausimą sprendžiantis teismas turėtų nuspręsti, ar nėra kliūčių, kurios, net ir pašalinus
ieškinio trūkumus, neleistų teismui priimti ieškinio (CPK 137 straipsnio 2 dalis). Netikslinga
nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti, jei net ir ištaisius juos, teismas turėtų atsisakyti
priimti ieškinį. Kita vertus, jei atskirais atvejais iš ieškinio turinio ir jo priedų teismui neaišku, ar
egzistuoja CPK 137 straipsnio 2 dalyje pagrindai atsisakyti priimti ieškinį, pavyzdžiui, ar
pareiškimą suinteresuoto asmens vardu padavęs asmuo yra įgaliotas vesti bylą (CPK 137
straipsnio 2 dalies 8 punktas), tai teismas turėtų nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti ir
įpareigoti tokį asmenį pateikti teismui dokumentą, patvirtinantį asmens, paduodančio ieškinį,
įgalinimus. Tačiau jeigu nustatoma, kad ieškinį padavęs asmuo neturi teisės pateikti teismui
ieškinio, teismas atsisako priimti ieškinį (pavyzdžiui, ieškinį teismui pateikia sutuoktinis,
veikiantis kito sutuoktinio vardu, bet neturintis aukštojo teisinio išsilavinimo kaip reikalaujama
CPK 56 straipsnio 1 dalies 4 punkte). Pabrėžtina, kad jei pašalinus ieškinio trūkumus paaiškėja
CPK 137 straipsnio 2 dalyje nurodyti pagrindai, teismas atsisako priimti ieškinį nepaisant prieš
tai taikyto ieškinio trūkumų šalinimo instituto.

Kai kuriais atvejais jau ieškinio priėmimo stadijoje teismas tikrina ieškovo specialų procesinį
teisnumą konkrečiam ieškiniui pareikšti. Pavyzdžiui, pagal CK 2.115 straipsnio 1 dalį teisę
kreiptis į teismą su reikalavimu priverstinai parduoti juridinio asmens akcijas (dalis, pajus),
priklausančias vienam juridinio asmens dalyviui, kitam juridinio asmens dalyviui turi teisę tik
CK 2.116 straipsnyje išvardyti juridinio asmens dalyviai. CK 2.116 straipsnyje nustatyta, kad
teisę kreiptis dėl priverstinio akcijų (dalių, pajų) pardavimo turi tik asmenys, kurie atitinka šias
dvi sąlygas: pirma, jie yra tam tikros teisinės formos privataus juridinio asmens (uždarosios
akcinės bendrovės, ūkinės bendrijos, komanditinės ūkinės bendrijos, žemės ūkio bendrovės ar
kooperatinės bendrovės) dalyviai; antra, tokią teisę turi tik tie minėtų privačių juridinių asmenų
dalyviai, kurių turimų akcijų (dalių, pajų) kiekis sudaro ne mažiau kaip 1/3 dalį įstatinio kapitalo
ar kito analogiško turto, atsižvelgiant į juridinio asmens teisinę formą.

Paduodant ieškinio pareiškimą dėl priverstinio akcijų (dalių, pajų) pardavimo, prie pareiškimo
turi būti pridėti įrodymai, patvirtinantys, kad ieškinį reiškiantis asmuo yra tam tikros teisinės
formos privataus juridinio asmens dalyvis, taip pat kad šio juridinio asmens dalyvio turimų
akcijų (dalių, pajų) kiekis sudaro ne mažiau kaip 1/3 dalį įstatinio kapitalo ar kito analogiško
atitinkamos teisinės formos juridinio asmens turto. Ieškinio pareiškimą paduodančiam asmeniui
nepridėjus tokių įrodymų, teismas turi taikyti ieškinio trūkumų šalinimo institutą ir nustatyti
terminą dokumentams, patvirtinantiems asmens teisę kreiptis į teismą su reikalavimu priverstinai
parduoti akcijas (dalis, pajus), pateikti (CPK 138 straipsnis).

Jeigu iš prie ieškinio pareiškimo pridėtų įrodymų matyti, kad ieškinį paduoda asmuo,
neatitinkantis CK 2.116 straipsnyje nustatytų reikalavimų, teismas turi atsisakyti priimti ieškinį
CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu kaip nenagrinėtiną teisme, nes toks asmuo neturi
teisės pareikšti ieškinio dėl priverstinio akcijų (dalių, pajų) pardavimo, todėl nėra pagrindo
pradėti civilinį procesą.

Įstatymu gali būti nustatyti privalomi ieškinio trūkumų šalinimo instituto taikymo atvejai.
Pavyzdžiui, CPK 40 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad jeigu galima pašalinti procesinio
pobūdžio trūkumus, susijusius su civiliniu procesiniu šalies veiksnumu, teismas nustato terminą
trūkumams pašalinti. Tais atvejais, kai yra būtinas atstovavimas pagal įstatymą, o atstovo pagal
įstatymą nėra, teismas kreipiasi į atitinkamą instituciją dėl atstovo pagal įstatymą paskyrimo ir
paskiria kuratorių (CPK 39 straipsnio 1 dalis). Teismas turi teisę leisti asmeniui, neturinčiam
civilinio procesinio veiksnumo (taip pat asmeniui, turinčiam tik ribotą civilinį procesinį
veiksnumą), arba asmeniui, kuris neturi jam atstovaujančio organo, atlikti tam tikrus procesinius
veiksmus tuo atveju, kai per nustatytą terminą trūkumai bus pašalinti, o atlikti procesiniai
veiksmai patvirtinti įgalioto vesti bylą asmens. Jeigu CPK 40 straipsnyje nurodytų trūkumų
neįmanoma pašalinti arba jeigu jie yra nepašalinami per teismo nustatytą terminą, procesiniai
veiksmai, dėl kurių atlikimo buvo būtina pašalinti teismo nurodytus trūkumus, teismo nutartimi
pripažįstami neatliktais. Taigi, tais atvejais, kai ieškinį paduoda neveiksnus fizinis asmuo arba
įgaliojimų vesti bylą patvirtinančio dokumento prie pareiškimo nepridėjęs asmuo, atsisakyti
priimti ieškinį teismas gali tik po to, kai nepašalinami ieškinio trūkumai, susiję su civiliniu
procesiniu veiksnumu arba su įgaliojimų nepateikimu (CPK 137 straipsnio 2 dalies 7, 8 punktai).

Spendžiant, ar yra pagrindas taikyti ieškinio trūkumų šalinimo institutą, taip pat atsižvelgtina į
formalių procesinio dokumento reikalavimų atitiktį civilinio proceso tikslams: ginti asmenų,
kurių materialinės subjektinės teisės arba įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami,
interesus, tinkamai taikyti įstatymus teismui nagrinėjant civilines bylas, priimant sprendimus bei
juos vykdant, taip pat kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių, aiškinti bei plėtoti teisę
(CPK 2 straipsnis). Formalizuojant ieškinio trūkumų šalinimo instituto taikymą ir atsisakant
priimti procesinį dokumentą dėl neesminių trūkumų, gali būti ribojama asmens teisė į teisminę
gynybą ir pažeidžiamas teisminės gynybos prieinamumo principas (plačiau apie esminius ir
neesminius ieškinio trūkumus žr. apžvalgos 1.3 skyriuje)..

1.2. Nutartis dėl ieškinio trūkumų šalinimo ir terminas jiems pašalinti

Ieškinio trūkumų šalinimo institutas reglamentuojamas CPK 115 ir 138 straipsniuose.

Pažymėtina, kad nuo 2011 m. spalio 1 d. įsigaliojo CPK 36 straipsnio 8 dalis, kurioje nurodoma,
kad kai byla bendrosios kompetencijos teismui perduodama iš administracinio teismo,
bendrosios kompetencijos teismas nustato dalyvaujančių byloje asmenų procesinę padėtį ir
prireikus imasi priemonių procesinių dokumentų trūkumams pašalinti. Kai nustatoma, kad
administracinio teismo perduotoje byloje esantis ieškinys neatitinka CPK ieškiniui keliamų
reikalavimų (CPK 111, 113, 114, 135 straipsniai), bendrosios kompetencijos teismas gali
nutartimi nustatyti terminą trūkumams pašalinti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad vien netinkamas
dalyvaujančio asmens procesinio dokumento pavadinimo nurodymas arba netinkamas
dalyvaujančio byloje asmens procesinės padėties įvardijimas ir kitų netikslumų, neturinčių esmi-
nės įtakos proceso eigai, buvimas, nenustačius kitų tokio procesinio dokumentų trūkumų,
nesudaro pagrindo taikyti ieškinio trūkumų šalinimo institutą (CPK 115 straipsnio 4 dalis).

Pagal CPK nuostatas, jeigu procesiniai dokumentai neatitinka jų formai ir turiniui keliamų
reikalavimų arba nesumokėtas žyminis mokestis, teismas priima nutartį ir nustato pakankamą
terminą, tačiau ne trumpesnį kaip septynios dienos, trūkumams pašalinti (CPK 115 straipsnio 2
dalis). Teismui paskyrus terminą ieškinio trūkumams pašalinti, nelaikoma, kad civilinė byla yra
iškelta, tačiau ir iš karto neatsisakoma ieškinį priimti.

Įpareigoti ieškinio trūkumus pašalinti ne teismo nutartimi, o teismo informaciniais pranešimais

arba kitokio pobūdžio dokumentais, draudžiama. Pavyzdžiui, vienoje civilinėje byloje pirmosios
instancijos teismas nustatė, kad ieškovo nurodytu atsakovės gyvenamosios vietos adresu
procesiniai dokumentai atsakovei negali būti įteikti dėl to, jog jos gyvenamoji vieta nėra žinoma.
Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, teismo nutartimi
spręstinas teisines situacijas patikėjęs teismo darbuotojai, kuri informacinio pobūdžio raštu
įpareigojo ieškovą pašalinti šį ieškinio trūkumą, nesilaikė trūkumų šalinimo instituto taikymui
civiliniame procese keliamų reikalavimų ir pažeidė CPK normas 11. Kitaip tariant, procesinis
klausimas, kurį teisėjas turėjo išspręsti priimdamas nutartį dėl ieškinio trūkumų šalinimo, buvo
išspręstas neprocesine tvarka.

Teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principas, be kita ko, reiškia, kad teismas,
nustatydamas procesinio dokumento trūkumus ir nurodydamas terminą jiems pašalinti, turėtų
suprantamai išaiškinti į teismą besikreipiančiam asmeniui, kokie konkretūs trūkumai trukdo
ieškinį priimti ir kaip juos reikėtų taisyti. Teismas nutartyje dėl ieškinio trūkumų turėtų išvardyti
šalintinus trūkumus ir nurodyti jų šalinimo būdus.

Teismų praktikoje nėra vieningos pozicijos, kurioje nutarties dalyje - motyvuojamojoje ar (ir)
rezoliucinėje turi būti išvardyti teismo nustatyti ieškinio trūkumai. Vienais atvejais ieškinio
trūkumai išvardijami nutarties rezoliucinėje dalyje12, o Įeitais - nereikalaujama, kad jie būtų
išvardyti būtent nutarties rezoliucinėje dalyje. Pavyzdžiui, Vilniaus apygardos teismas,
spręsdamas dėl ieškinio iškelti bankroto bylą priėmimo, priėmė nutartį dėl ieškinio trūkumų
šalinimo, kurioje ieškinio trūkumą (ad hoc pateikti likusias ataskaitinių finansinių metų
finansinės ataskaitos rinkinio dalis) nurodė tik motyvuojamojoje, o ne rezoliucinėje nutarties
dalyje. Rezoliucinėje nutarties dalyje teismas papildomai nurodė pašalinti nutarties
motyvuojamojoje dalyje nurodytus ieškinio trūkumus13.

Kadangi nei CPK, nei kituose teisės aktuose nenurodoma, kad ieškinio trūkumai būti}
išvardijami rezoliucinėje teismo nutarties dalyje, esminę reikšmę turi tai, ar iš teismo nutarties
dėl ieškinio trūkumų šalinimo ieškovui visiškai aiškūs jo pateikto ieškinio trūkumai ir būdas,
kuriuo teismas siūlo tuos trūkumus ištaisyti, nepriklausomai nuo to, kurioje teismo nutarties
dalyje - motyvuojamojoje ar rezoliucinėje - tai nurodoma. Taigi, nors teisinis reguliavimas
nedraudžia teismo nutarties rezoliucinėje dalyje dar kartą išvardyti nustatytus ieškinio trūkumus,
to daryti nebūtina, su sąlyga, kad visi trūkumai ir jų šalinimo būdai aiškiai ir nedviprasmiškai
aptarti motyvuojamojoje teismo nutarties dalyje. Tačiau rezoliucinėje nutarties dalyje visada
privalo būti nurodytas terminas, iki kurio ieškovas turėtų pašalinti ieškinio trūkumus.

Tokia teismų praktika, kai, ieškovui pirmą kartą pašalinus teismo nustatytus trūkumus, teismas
priima nutartį, kuria nurodo naujus to paties ieškinio trūkumus, vertintina neigiamai, nes naujų
(papildomų) to paties ieškinio trūkumų nurodymas vėlesnėse nutartyse neatitinka trūkumų
šalinimo instituto tikslo. Pavyzdžiui, vienoje civilinėje byloje pirmosios instancijos teismas
nustatė terminą trūkumams pašalinti: tinkamai suformuluoti ieškinio faktinį pagrindą, pateikti jį
pagrindžiančius įrodymus ir ištaisyti kitus trūkumus (pateikti paaiškinimus dėl delspinigių
apskaičiavimo, patikslinti, kiek pagal kiekvieną sutartį skolinga atsakovė, kiek delspinigių
mokėjimo laikotarpiu įskaitė ieškovas, kokiu pagrindu apskaičiuoti delspinigiai iki ir po sutarties
nutraukimo, kodėl kreipiamasi į teismą nurodant būtent šį konkretų laikotarpį bei pateikti
įrodymus dėl oficialaus sutarties nutraukimo, atsakovės įspėjimo apie nutraukimą ir dėl ginčo
sprendimo derybomis). Nors patikslintas ieškinys buvo pateiktas, pirmosios instancijos teismas,
nutartimi konstatavęs, kad ieškovas nurodytų trūkumų nepašalino, nustatė ieškovui papildomą
(naują) terminą ieškinio trūkumams pašalinti bei pakartotinai įpareigojo ieškovą ištaisyti ne tik
pirmą kartą nepašalintus trūkumus, bet ir pateikti įrodymus dėl ikiteisminio skolos išieškojimo
procedūros atlikimo, kas laikyk tina nauju to paties ieškinio trūkumu, kurio teismas pirmą kartą
nebuvo įvardijęs. Vadinasi, teismas papildomą terminą trūkumams pašalinti nustatė tiek dėl
ankstesnių tinkamai nepašalintų trūkumų, tiek dėl naujų pastebėtų trūkumų. Antrą kartą tinkamai
nepašalinus trūkumų, teismo nutartimi buvo konstatuota, kad trūkumai nepašalinti. Apeliacinės
instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, jį tenkino ir konstatavo, kad pirmosios
instancijos teismas nepagrįstai paskyrė naują, anksčiau neįvardyti}, įpareigojimą ieškovui -
pateikti įrodymus dėl ikiteisminio skolos išieškojimo procedūros atlikimo, kas, turint omenyje ir
taipjau užsitęsusį ieškinio priėmimo procesą, nesąlygoja kuo greitesnės teisinės taikos atkūrimo
tarp ginčo šalių galimybės (CPK 2 straipsnis)14.

Taigi, pagal bendrąją taisyklę negalimos tokios situacijos, kai teismas iškarto nenustato visų
ieškinio trūkumų, kurių buvimas esmingai kliudo priimti nagrinėti ieškinį ir kurie negali būti
pašalinti pasirengimo nagrinėti bylą stadijoje, nes neatitinka proceso koncentruotumo principo
(CPK 7 straipsnis). Šios taisyklės išimtys galimos tik atsižvelgiantį civilinio proceso tikslus, kai
teismas nustato naują terminį naujai paaiškėjusiems to paties ieškinio trūkumams pašalinti.

Jei ieškovas netinkamai pašalino teismo nurodytus trūkumus, nustatant, ar tikslinga nustatyti
naują terminą to paties ieškinio pirmiau nurodytiems trūkumams pašalinti, atsižvelgiama į tai, ar
ieškovas, teikdamas ieškinį teismui ir šalindamas ieškinio trūkumus, elgėsi atidžiai ir buvo
sąžiningas (CPK 42 straipsnio 5 dalis). Kaip pažymima teismų praktikoje, išimtiniais atvejais
pakartotinis ieškinio trūkumų šalinimas yra galimas: jeigu paduodantis ieškinį asmuo nesuprato
arba netinkamai suprato teismo nutartyje išdėstytus nurodymus dėl ieškinio trūkumų pašalinimo,
ypač kai tai nutartyje dėl ieškinio trūkumų šalinimo konkrečiai nenurodyti trūkumai, teismas turi
teisę pakartotinai nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti ir nurodyti, kokie konkretūs
ieškinio trūkumai taisytini15.

Teisinis reguliavimas nenumato galimybės teismui laikyti ieškinį nepaduotu dėl ieškinio
trūkumo, kurio jis nebuvo nurodęs pašalinti. Kitaip tariant, trūkumų šalinimo instituto normos
leidžia laikyti ieškinį nepaduotu tik tuo atveju, kai nepašalinti teismo nutartimi konstatuoti
trūkumai (CPK 115 straipsnio 3 dalis, 138 straipsnis). Štai vienoje civilinėje byloje nustatyta,
kad pirmosios instancijos teismas, nurodęs, kad ieškinio trūkumas yra netinkamo dydžio žyminio
mokesčio sumokėjimas, nei motyvuojamojoje, nei rezoliucinėje nutarties dalyje nebuvo
įpareigojęs sumokėti konkretaus dydžio žyminį mokestį. Ieškovui žyminį mokestį sumokėjus
savo nuožiūra, teismas laikė, kad ieškinio trūkumai nepašalinti, nes nesumokėtas konkretaus,
teismo nuomone, tikrojo dydžio žyminis mokestis. Apeliacinės instancijos teismas tenkino
atskirąjį skundą konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas, nutartyje dėl ieškinio trūkumų
šalinimo nenustatydamas, kokio dydžio žyminio mokesčio primokėjimas yra būtinas, nepagrįstai
konstatavo, kad per nustatytą terminą teismo nurodymas dėl žyminio mokesčio primokėjimo
nebuvo įvykdytas16.

Teismas nutartyje dėl ieškinio trūkumų šalinimo nustato terminą, kuris procesinį dokumentą
pateikusiam asmeniui būtų pakankamas, kad jis galėtų įvykdyti visus teismo nurodymus bei
pateikti reikalingus dokumentus (CPK 115 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad įstatyme
nenustatyti kriterijai, kuriais remdamasis teismas nusprendžia, koks terminas ieškinio trūkumams
pašalinti yra pakankamas, todėl teisėjas, vadovaudamasis protingumo ir proceso koncentruotumo
principais, įvertinęs trūkumų pobūdį ir tai, kiek laiko gali prireikti jiems pašalinti, nustato, jo
nuomone, realų terminą konkretiems ieškinio trūkumams pašalinti ir užtikrina operatyvų nu-
tarties dėl ieškinio trūkumų šalinimo išsiuntimą procesinį dokumentą pateikusiam asmeniui
(CPK 115 straipsnio 2, 5 dalys). Tačiau bet kokiu atveju terminas negali būti trumpesnis negu
septynios dienos (CPK 115 straipsnio 2 dalis). Štai vienoje civilinėje byloje apeliacinės
instancijos teismas nustatė, kad pirmosios instancijos teismas 2010 m. gruodžio 28 d. nutartimi
skyrė terminą trūkumams pašalinti 2011 m. sausio 10 d., u nutarties nuorašas apeliantei buvo
įteiktas tik 2011 m. sausio 6 d. Taigi, šiuo atveju procesinio dokumento trūkumams pašalinti
faktiškai liko keturios dienos, iš kurių dvi - buvo nedarbo, todėl, atsižvelgęs į šias aplinkybes,
apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pagrindo pripažinti, jog buvo nustatytas
pakankamas terminas trūkumams Malinti, nėra11.

Jeigu teismo nustatyto termino nepakanka ieškinio trūkumams pašalinti, šis terminas gali būti
pratęstas įstatymo nustatyta tvarka (CPK 77 straipsnis). Pavyzdžiui, vienoje byloje pirmosios
instancijos teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, nustatė, kad jis neatitinka CPK
reikalavimų, nes nebuvo pridėti įrodymai, pagrindžiantys prašymą atleisti nuo žyminio
mokesčio, nepateikti visi įrodymai, patvirtinantys ieškovo išdėstytas aplinkybes, taip pat
Vokietijos mokesčių tarnybos duomenys apie deklaruotas lėšas bei Vokietijos firmos
įregistravimą patvirtinantys įrodymai. Teismas nustatė dešimties dienų terminą šiems trūkumams
pašalinti. Ieškovas per teismo nustatytą terminą pateikė dalį teismo nurodytų dokumentų bei
paprašė pratęsti terminą likusiems trūkumams pašalinti, nes ieškovas gyveno užsienyje,
dokumentai buvo surašyti vokiečių kalba, todėl juos buvo būtina išversti į lietuvių kalbą.
Ieškovas taip pat nurodė, kad dokumentus išversti į Lietuvą buvo bandoma siųsti faksu, tačiau
gauti dokumentai buvo sunkiai įskaitomi, o vertimų biurai atsisakė juos versti, todėl kilo
būtinybė dokumentus siųsti paštu. Pirmosios instancijos teismas netenkino ieškovo prašymo
pratęsti terminą trūkumams pašalinti, laikė ieškinį nepaduotu ir grąžino jį padavusiam asmeniui.
Apeliacinės instancijos teismas tenkino atskirąjį skundą, atsižvelgęs į tai, kad ieškovas, gavęs
nutartį dėl trūkumų šalinimo, ėmėsi priemonių teismo įpareigojimams vykdyti, per teismo
nustatytą terminą pateikė dalį dokumentų bei motyvuotai paprašė pratęsti terminą likusiems
įrodymams pateikti. Teismas sutiko su ieškovo argumentais, kad tos aplinkybės, jog ieškovas
gyvena užsienyje, jog dalis dokumentų yra surašyta ne lietuvių kalba ir juos būtina išversti, jog
tam tikriems įrodymams gauti būtina kreiptis į atitinkamas institucijas užsienyje, sudaro pagrindą
pratęsti teismo nustatytą terminą trūkumams pašalinti18.

Teismo nutartis pašalinti procesinio dokumento trūkumus yra įteikiama tik šį dokumentą
pateikusiam asmeniui (CPK 115 straipsnio 5 dalis). Tais atvejais, kai šalis ar trečiasis asmuo
veda bylą per atstovą, su byla susiję procesiniai dokumentai įteikiami tik atstovui, o kai šalis ar
trečiasis asmuo teismui raštu nurodo, kad procesinius dokumentus pageidauja gauti patys - tik
šaliai ar trečiajam asmeniui (CPK118 straipsnio 1 dalis). Nutartis dėl ieškinio trūkumų šalinimo
išsiunčiama ne vėliau kaip kitą dieną po jos priėmimo dienos (CPK 115 straipsnio 2 dalis).

Jeigu dalyvaujantis byloje asmuo, pateikęs procesinį dokumentą, pagal teismo nurodymus ir
nustatytu terminu pašalina trūkumus, procesinis dokumentas laikomas paduotu pradinio jo
pateikimo teismui dieną. Priešingu atveju procesinis dokumentas laikomas nepaduotu ir ne
vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo termino trūkumams pašalinti pabaigos dienos teisėjo
nutartimi kartu su priedais grąžinamas jį padavusiam asmeniui (CPK 115 straipsnio 3 dalis).

Tinkamu ieškinio trūkumų pašalinimu laikomas tik visų nutartyje nurodytų ieškinio trūkumų
pašalinimas. Įstatyme nenustatyta, kad teismas gali priimti tik dalį ieškinio ir iškelti civilinę bylą
tik dėl dalies ieškinyje suformuluotų reikalavimų, todėl tik dalies ieškinio trūkumų pašalinimas
pripažįstamas netinkamu teisės kreiptis į teismą įgyvendinimu, leidžiančiu teisėjui taikyti CPK
115 straipsnio 3 dalį, t. y. laikyti ieškinį nepaduotu ir grąžinti ieškovui19.

Kitokių procesinių padarinių kyla tada, kai ieškinio trūkumai nustatomi vėliau, t. y. kai ieškinio
priėmimo stadijoje teismas ieškinio trūkumų nenustato, tačiau bylos nagrinėjimo pirmosios
instancijos teisme metu paaiškėja, kad ieškinys neatitinka ieškinio turiniui keliamų reikalavimų.
Tokiais atvejais pagal bendrąją taisyklę teismas ieškinį palieka nenagrinėtą (CPK 296 straipsnio
1 dalies 11 punktas). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas, priėmęs procesinį dokumentą
ir tik vėliau pastebėjęs jo turinio trūkumus, gali jį palikti nenagrinėtą tik tada, kai prieš tai
nustato ieškovui terminą ieškinio trūkumams pašalinti, ir tik tuo atveju, jeigu per nustatytą
terminą trūkumai nebuvo pašalinti, ir tik pirmosios instancijos teisme (CPK 296 straipsnio 2
dalis). Išaiškėję procesinio dokumento turinio trūkumai turi būti esminiai, t. y. tokie, dėl kurių
bylos negalima išnagrinėti iš esmės. Priešingu atveju (jeigu išaiškėję ieškinio trūkumai nėra
esminiai) prasidėjęs civilinis procesas turi būti tęsiamas. Štai vienoje civilinėje byloje dėl turto
atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės pirmosios instancijos teismas nutartimi atsakovams,
byloje pareiškusiems priešieškinį, nustatė terminą priešieškinio trūkumams pašalinti, iš kurių
vienas buvo tas, kad atsakovai, teismo nuomone, pateikė netinkamą pastato atidalijimo projektą.
Šio trūkumo atsakovams nepašalinus, teismas, laikydamas, kad be tinkamo pastato atidalijimo
projekto bylos negalima išnagrinėti iš esmės, nutartimi atsakovų priešieškinį paliko nenagrinėtą.
Apeliacinės instancijos teismas atsakovų atskirąjį skundą tenkino, konstatavęs, kad teismas,
priėmęs priešieškinį ir tik vėliau pastebėjęs jo turinio trūkumus, gali jį palikti nenagrinėtą tik tuo
atveju, kai dėl tų trūkumų negalima išnagrinėti bylos iš esmės. Pirmosios instancijos teismo
nurodyti priešieškinio trūkumai yra formalūs ir nesudarantys pakankamo pagrindo atsakovams
užkirsti teisę teisme apginti savo pažeistas ar ginčijamas teises arba įstatymų saugomus interesus.
Atsakovai, šalindami teismo nurodytus priešieškinio trūkumus, pateikė pastato atidalijimo
projektą, kuris, jų manymu, yra tinkamas jų reikalavimui pagrįsti, o tai, kad atsakovų pateiktas
projektas, teismo nuomone, yra netinkamas, nėra pagrindas daryti išvadą, kad atsakovai
nepašalino priešieškinio trūkumų20.

Pažymėtina, kad aptartoji ieškinio trūkumų šalinimo tvarka yra bendra. Atskirų kategorijų
civilinių bylų nagrinėjimo ypatumus reglamentuojančios normos gali nustatyti kitokią ieškinio
trūkumų šalinimo tvarką. Pavyzdžiui, CPK 4234 straipsnio 2 dalyje, reglamentuojančioje viešųjų
pirkimų bylų nagrinėjimo ypatumus, nustatyta, kad priemones ieškinio trūkumams pašalinti
teismas taiko tik tokiu atveju, kai tie trūkumai negali būti pašalinti pasirengimo nagrinėti bylą
teisme metu. Analogiškas teisinis reguliavimas įtvirtintas dėl darbo bylų nagrinėjimo ypatumų
(CPK 413 straipsnio 2 dalis). Įstatymo nedetalizuojama, kokie trūkumai gali, o kokie negali būti
pašalinti pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu. Atsižvelgiant į tai, kad tokiose bylose itin
svarbu užtikrinti koncentruotą ir operatyvų teismo procesą ir tai, kad teisės aktuose nustatyti
tokių bylų išnagrinėjimo terminai (CPK 413 straipsnio 3 dalis, 423 8 straipsnio 4 dalis),
trūkumais, kurie negali būti pašalinti pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu, reikėtų laikyti
esminius ieškinio trūkumus, kurie neleidžia suprasti pareikšto reikalavimo esmės arba nustatyti
asmens, kuriam pareiškiamas reikalavimas, arba dėl kitų priežasčių iškelti civilinės bylos
(pavyzdžiui, nesumokėtas žyminis mokestis).

1.3. Trūkumai, nesudarantys esminių kliūčių tolesnei proceso eigai

Bendroji nuostata, kad CPK reikalavimai ieškinio turiniui ir formai į teismą besikreipiančiam
asmeniui yra privalomi, nereiškia, kad bet kurio ieškinio reikalavimo nesilaikymas lemia ieškinio
trūkumų šalinimo instituto taikymą. Skirtingų formalių ieškinio reikalavimų nesilaikymas
sukelia skirtingų teisinių padarinių. Tiek bendruosius, tiek specialiuosius ieškinio formos ir
turinio reikalavimus galima suskirstyti j dvi grupes:

1) ieškinio formos ir turinio reikalavimai, kurių nesilaikymas sudaro kliūtis priimti ieškinį ir
nagrinėti bylą (esminiai ieškinio trūkumai, kuriuos pašalinti būtina taikant ieškinio trūkumų
šalinimo institutą);

2) ieškinio formos ir turinio reikalavimai, kurių nesilaikymas nesudaro kliūčių priimti ieškinį ir
nagrinėti bylą (neesminiai ieškinio trūkumai arba ieškinio netikslumai, kurių šalinimas taikant
ieškinio trūkumų šalinimo institutą yra išimtinis).

Įstatymų leidėjas iki 2011 m. spalio 1 d. galiojusios CPK redakcijos 115 straipsnio 4 dalyje buvo
nustatęs, kad klaidingas procesinio dokumento pavadinimo nurodymas arba kiti aiškūs
netikslumai - ne kliūtis atlikti procesinius veiksmus, kurių yra prašoma pateiktame procesiniame
dokumente. Šis CPK straipsnis nuo 2011 m. spalio 1 d. buvo patikslintas, nustatant, kad
klaidingas procesinio dokumento pavadinimo nurodymas, teismo pavadinimo nenurodymas,
atsiskaitomosios sąskaitos numerio ar kredito įstaigos rekvizitų nenurodymas, procesinio
dokumento surašymo datos nenurodymas arba kiti netikslumai, kurie nesudaro esminių kliūčių
tolesnei proceso eigai, nėra kliūtis atlikti procesinius veiksmus, kurių yra prašoma pateiktame
procesiniame dokumente, ir pagrindas taikyti CPK 115 straipsnio 2 dalį, t. y. nustatyti terminą
procesinio dokumento trūkumams pašalinti.

Vadinasi, ne visi ieškinio trūkumai yra pagrindas taikyti ieškinio trūkumų šalinimo institutą.
Kriterijus, kuriuo remiantis nustatoma, ar yra pagrindas taikyti ieškinio trūkumų šalinimo
institutą, nustatytas CPK 115 straipsnio 4 dalyje. Ši norma, kurioje nustatyta, kad trūkumai, kurie
nesudaro esminių kliūčių tolesnei proceso eigai, nėra pagrindas taikyti ieškinio trūkumų šalinimo
institutą, suformuoja „ieškinio trūkumų esmingumo" kriterijų. Nurodyti ieškinio trūkumai
įstatyme įvardijami ieškinio netikslumais. Pastarieji detalizuojami CPK 115 straipsnio 4 dalyje,
pateikiant nebaigtinį jų sąrašą: klaidingas procesinio dokumento pavadinimo nurodymas, teismo
pavadinimo nenurodymas, atsiskaitomosios sąskaitos numerio ar kredito įstaigos rekvizitų
nenurodymas, procesinio dokumento surašymo datos nenurodymas ir kiti netikslumai,
nesudarantys esminių kliūčių proceso eigai. Kadangi šių ieškinio netikslumų sąrašas nebaigtinis,
tai teismas ieškinio netikslumais gali pripažinti ir kitokius atvejus. Pavyzdžiui, Vilniaus
apygardos teismas, taikydamas nuo 2011 m. spalio 1 d. įsigaliojusias CPK 115 straipsnio 4 dalies
nuostatas dėl ieškinio netikslumų, motyvuodamas, kad negalima riboti asmens teisės kreiptis į
teismą dėl aiškių rašymo apsirikimų procesiniame dokumente, nes aiškūs procesinio dokumento
netikslumai nėra kliūtis iškelti civilinę bylą, konstatavo, jog neaiškumas dėl to, kurios dienos
antstolio padėjėjo patvarkymas priimtas vykdomojoje byloje ir kurios dienos antstolio padėjėjo
patvarkymą skundžia pareiškėjas, negali užkirsti kelio civilinės bylos iškėlimui, juolab kad
pareiškėjas prašė panaikintikonkretų antstolio padėjėjo patvarkymą ir prie patikslinto skundo
pridėjo skundžiamą antstolio padėjėjo patvarkymą11.

Jei ieškinyje nenurodyti CPK 115 straipsnio 4 dalyje išvardyti duomenys, kurių nenurodymą
įstatymų leidėjas pripažįsta kaip nesudarantį esminių kliūčių tolesnei proceso eigai, teismas
ieškinio trūkumų šalinimo institutą dėl CPK 115 straipsnio 4 dalyje nurodytų duomenų
nepateikimo gali taikyti tik išimtiniais atvejais, t. y. jei, atsižvelgiant į bylos aplinkybes,
atitinkami duomenys konkrečioje byloje turi esminę reikšmę ir juos būtina pateikti civilinės
bylos iškėlimo stadijoje. Pavyzdžiui, jei kyla ginčas dėl atsiskaitomojoje sąskaitoje esančių lėšų
priklausomybės ir (arba) prašoma taikyti areštą šioms lėšoms, duomenys apie šią sąskaitą sudaro
byloje reikšmingas aplinkybes ir turi būti nurodomi teismui pateikiamame ieškinyje. Taip pat
atkreiptinas dėmesys į tai, kad kai prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones (šiuo atveju
prašymas areštuoti atsiskaitomojoje sąskaitoje esančias lėšas) nurodytas pareikštame ieškinyje,
laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas sprendžiamas tik išsprendus ieškinio, kuriame
jas prašoma taikyti, priėmimo klausimą (CPK 147 straipsnio 1 dalis).

Įstatyme neapibrėžta, kokios kliūtys tolesnei proceso eigai yra esminės, t. y. kokie ieškinio
trūkumai yra esminiai, todėl kiekvienu atveju teismas šį kriterijų taiko atsižvelgdamas į pareikšto
ieškinio reikalavimo esmę ir ieškinyje nurodytas aplinkybes.

Vertinant, ar procesinio dokumento trūkumai sudaro esmines kliūtis tolesnei proceso eigai,
ieškinio atveju - ieškiniui priimti - reikėtų įvertinti keletą aspektų. Pirma, koks yra ieškinyje
nenurodytų duomenų, nustatytų CPK 111 ir 135 straipsniuose, tikslas ir pobūdis. Antra, ar
nenurodyti duomenys yra reikšmingi būtent sprendžiant ieškinio priėmimo klausimą, ar jie gali
būti patekti vėlesniuose proceso etapuose, t. y. parengiamojo teismo posėdžio metu (CPK 230
straipsnio 1 dalis). Trečia, ar nenurodyti duomenys yra į teismą besikreipiančio asmens
neatidumo (nerūpestingumo) padarinys, ar į teismą besikreipiantis asmuo nurodo ir pateikia
įrodymus, kad dėl objektyvių priežasčių negalėjo atitinkamų duomenų pateikti ieškinyje.
Ketvirta, ar nenurodyti duomenys jau yra žinomi teismui ir ar teismas gali juos nesudėtingai
gauti (pasinaudojęs teismų informacine sistema LITEKO, kitomis teismui prieinamomis
informacinėmis sistemomis). Pavyzdžiui, asmens, kuris turi atsakyti pagal ieškinį (fizinio asmens
vardo, pavardės arba juridinio asmens pavadinimo), nenurodymas neleidžia teismui atlikti jokių
procesinių veiksmų, nes neaiškus asmuo, kuriam reiškiamas materialinis teisinis reikalavimas. O
byloje dalyvaujančio asmens gyvenamosios vietos nenurodymas, jeigu ieškinį pateikiantis asmuo
teigia ir pateikia įrodymus, kad nesėkmingai bandė tą gyvenamąją vietą nustatyti, nesudaro
kliūčių priimti ieškinį, nes nežinant nuo ieškinio besiginančio asmens gyvenamosios vietos
civilinė byla gali būti iškeliama pagal paskutinę žinomą atsakovo gyvenamąją ar jo turto buvimo
vietą (CPK 30 straipsnio 1 dalis), o procesiniai dokumentai įteikiami viešo paskelbimo būdu
(CPK 130 straipsnis). Jei trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus (CPK 46
straipsnis), pateikiamame ieškinyje nenurodoma atsakovo gyvenamoji vieta, tačiau ši vieta buvo
nurodyta ieškovo pateikiamame ieškinyje, pripažintina, kad byloje informacija apie atsakovo
gyvenamąją vietą jau yra, todėl reikalavimas pašalinti tokį ieškinio trūkumą, t. y. pateikti
informaciją, kuri teismui ir taip yra žinoma, reikštų proceso vilkinimą (plačiau apie byloje
dalyvaujančių asmenų gyvenamosios vietos duomenis 4.2 skyriuje).

Neesminiais procesinių dokumentų trūkumais iki 2011 m. spalio 1 d. CPK 115 straipsnio 4
dalies pakeitimų teismų praktikoje buvo laikomi ir tie atvejai, kai procesinis dokumentas buvo
netinkamai įvardijamas arba kai šalių ginčo argumentai pateikiami keliuose skirtinguose
procesiniuose dokumentuose. Pavyzdžiui, Vilniaus apygardos teismas yra pažymėjęs, kad,
formaliai taikant trūkumų šalinimo institutą ir atsisakant priimti procesinį dokumentą dėl
neesminių trūkumų, gali būti apribota asmens teisė į teismine gynybą, vilkinamas procesas, todėl
nutartyje įvardyti trūkumai, t. y. jog ieškovas pateikė teismui raštą, kuris neįvardijamas kaip
ieškinio tęsinys ar fragmentas, ir jog ieškinys turi būti išdėstytas viename, o ne keliuose
procesiniuose dokumentuose, nesudaro pagrindo teismui atsisakyti priimti ieškinį. CPK
nenustatyta reikalavimo, kad ieškinio tikslinimas turi būti vieningame dokumente ir turi būti
kartojama jame tai, kas nėra tikslinama 11. Kitose bylose konstatuota, kad tai, jog šalis viename
procesiniame dokumente, pavadintame priešieškiniu, sujungė atsiliepimą į ieškinį ir priešieškinį,
negali užkirsti kelio šaliai realizuoti jos nuožiūra pasirinktą procesinių teisių įgyvendinimo
būdą13.

Taigi, pagal bendrąją taisyklę, esant tokiems neesminiams ieškinio trūkumams (netikslumams),
dėl kurių tolesnis procesas įmanomas, t. y. klaidingai nurodžius procesinio dokumento
pavadinimą, nenurodžius teismo pavadinimo, atsiskaitomosios sąskaitos numerio ar kredito
įstaigos rekvizitų, procesinio dokumento surašymo datos, ir Įeitiems netikslumams, kuriuos
neesminiais trūkumais pripažįsta teismas, ieškinio trūkumų šalinimo institutas netaikomas. Tik
išimtiniais atvejais, kai šių duomenų ne-nurodymas ieškinyje, atsižvelgiant į ieškinyje nurodytas
aplinkybes, turi esminę reikšmę civilinės bylos iškėlimui, ieškinio trūkumų šalinimo institutas
galėtų būti taikomas.

Teismas, nesant Įeitų ieškinio trūkumų ir (arba) nustačius, kad ir kiti ieškinio trūkumai nesudaro
esminių kliūčių proceso eigai, turėtų priimti ieškinį, o galutinį ieškinio reikalavimą, įrodymus ir
kitą informaciją, jei ji būtina bylos nagrinėjimui, surinkti pasirengimo nagrinėti bylą stadijoje
(CPK 230 straipsnio 1 dalis).

1.4. Nutarčių, susijusių su ieškinio trūkumų šalinimu, apskundimas

Iki 2011 m. spalio 1 d. galiojusioje CPK 115 straipsnio 5 dalies redakcijoje buvo nustatyta, kad
teismo nutartis pašalinti procesinio dokumento trūkumus atskiruoju skundu neskundžiamą, o
teismo nutartis, kuria procesinis dokumentas grąžintas dėl to, kad nepašalinti jo trūkumai, galėjo
būti skundžiama atskiruoju skundu. Nuo 2011 m. spalio 1 d. įsigaliojo CPK 115 straipsnio 5
dalies pakeitimai, pagal kuriuos atskiruoju skundu galima skųsti ne tik nutartį, kuria procesinis
dokumentas grąžintas dėl to, kad nepašalinti jo trūkumai, bet ir nutartį dėl procesinio dokumento
trūkumų pašalinimo.

Taigi ieškovui, nesutinkančiam su teismo nutartimi, kuria konstatuoti atitinkami ieškinio

trūkumai, iš karto suteikiama galimybė skųsti šią nutartį apeliacinės instancijos teismui.
Pažymėtina, kad CPK 334 straipsnio 2 dalies 1 punkte pirmosios instancijos teismui suteikiama
teisė gavusiam atskirąjį skundą pačiam panaikinti skundžiamą nutartį, jeigu sutinkama su
atskirojo skundo argumentais. Taigi teismas, įvertinęs atskirąjį skundą dėl nutarties šalinti
ieškinio trūkumus, turėtų pats panaikinti skundžiamą nutartį, jeigu sutinka su tuo, kad ieškinio
trūkumus įvardijo ir terminą šiems trūkumams pašalinti nustatė nepagrįstai. Toks pirmosios
instancijos teismo procesinis veiksmas atitiktų proceso ekonomiškumo, koncentruotumo ir ko-
operacijos principų reikalavimus (CPK 7, 8 straipsniai).

Jei ieškovas neskundė teismo nutarties dėl ieškinio trūkumų šalinimo, tačiau skundžia nutartį,
kuria ieškinys grąžintas nepašalinus jo trūkumų, tai nekliudo ieškovui atskirajame skunde kelti
argumentus, susijusius su tuo, kad teismas nepagrįstai buvo nustatęs terminą ieškinio trūkumams
pašalinti.

Jei ieškovas skundė nutartį pašalinti procesinio dokumento trūkumus ir šią nutartį apeliacinės
instancijos teismas paliko nepakeistą, ieškovas nepraranda teisės vėliau skųsti teismo nutartį,
kuria jo ieškinys, nepašalinus jo trūkumų, grąžintas ieškovui. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad
atitinkamų ieškinio trūkumų egzistavimą jau buvo pripažinęs ne tik pirmosios instancijos, bet ir
apeliacinės instancijos teismas, pakartotinis argumentavimas atskirajame skunde, kad ieškinio
trūkumų nėra, leistų abejoti, ar ieškovas sąžiningai naudojasi procesinėmis teisėmis (CPK 42
straipsnio 5 dalis).

2. Ieškinio turinys ir forma

CPK 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad teismas imasi nagrinėti civilinę bylą pagal
asmens (arba jo atstovo), kuris kreipėsi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas
interesas, pareiškimą, todėl tinkamas kreipimosi į teismą tvarkos įgyvendinimas yra į teismą
besikreipiančio asmens pareiga. Ieškinys yra vienas iš dalyvaujančių byloje asmenų procesinių
dokumentų (CPK 110 straipsnis), todėl ieškinio formai ir turiniui keliami tie patys bendrieji
reikalavimai, kurie įstatyme nustatyti visiems dalyvaujančių byloje asmenų procesiniams
dokumentams.

Bendrieji ieškinio formos ir turinio reikalavimai nustatyti CPK 111 straipsnyje. Pirmiausia čia
įtvirtintas ieškinio formos reikalavimas - procesiniai dokumentai, tarp jų ir ieškinys, teismui
pateikiami raštu (CPK 111 straipsnio 1 dalis). Bendrieji ieškinio turinio reikalavimai įtvirtinti
CPK 111 straipsnio 2-6 dalyse. Pagal CPK 111 straipsnio 2 dalį kiekviename dalyvaujančio
byloje asmens procesiniame dokumente turi būti: 1) teismo, kuriam paduodamas procesinis
dokumentas, pavadinimas; 2) dalyvaujančių byloje asmenų procesinė padėtis, vardas, pavardė,
asmens kodas (jeigu jis yra žinomas), gyvenamoji vieta, o tais atvejais, kai dalyvaujantys byloje
asmenys arba vienas iš jų yra juridinis asmuo, - jo visas pavadinimas, buveinė, kodas,
atsiskaitomosios sąskaitos numeris ir kredito įstaigos rekvizitai. Asmeniui pageidaujant, kad
procesiniai dokumentai būtų įteikti per telekomunikacijų galinį įrenginį, nurodomas tokio
telekomunikacijų galinio įrenginio adresas; 3) procesinio dokumento pobūdis ir dalykas; 4)
aplinkybės, patvirtinančios procesinio dokumento dalyką, ir įrodymai, patvirtinantys šias aplin-
kybes; 5) priedai pridedami prie pateikiamo procesinio dokumento; 6) procesinį dokumentą
paduodančio asmens parašas ir jo surašymo data.

Pažymėtina, kad nuo 2011 m. spalio 1 d. kai kurios šio straipsnio nuostatos buvo pakeistos ir
papildytos. CPK 111 straipsnio 2 dalies 2 punkte, reglamentuojančiame, kokie duomenys
pateikiami apie byloje dalyvaujančius asmenis, papildomai nustatyta, kad, be duomenų apie šių
asmenų gyvenamąją ar buveinės vietą, ieškovas teismui gali pateikti ir kitus jam žinomus Įeitų
dalyvaujančių byloje asmenų procesinių dokumentų įteikimo adresus. Be to, šioje normoje
atsisakyta nuostatų dėl procesinių dokumentų įtekimo per telekomunikacijų galinį įrenginį.

Iš esmės pakeistame CPK 111 straipsnio 2 dalies 3 punkte papildomai nurodyta, kad
procesiniame dokumente turi būti procesinių dokumentų įteikimo byloje dalyvaujančiam
asmeniui būdas, o tais atvejais, kai adresas pašto korespondencijos siuntoms nesutampa su
gyvenamosios vietos arba buveinės adresu, ieškovas įpareigojamas nurodyti kitą adresą pašto
korespondencijos siuntoms (plačiau apie CPK 111 straipsnio 2 dalies 3 punkto taikymą
apžvalgos 4.2 skyriuje).

Atsižvelgiant į tai, kad į teismą besikreipiančiam asmeniui ne visada pasiekiami prieinami

duomenys apie Įeitų byloje dalyvaujančių asmenų, kurie yra juridiniai asmenys, atsiskaitomąsias
sąskaitas ir kredito įstaigų rekvizitai, nuo 2011 m. spalio 1 d. atsisakyta reikalavimo šiuos
duomenis nurodyti visais atvejais: ieškovas duomenis apie juridinių asmenų atskaitomąsias
sąskaitas ir kredito įstaigų rekvizitus privalo pateikti tik tuo atveju, jeigu jie jam yra žinomi.

Be bendrųjų procesiniams dokumentams keliamų formos ir turinio reikalavimų, ieškinys turi

atitikti ir specialiuosius ieškinio reikalavimus24. Papildomi reikalavimai ieškinio turiniui,
palyginus su kitais procesiniais dokumentais, išvardyti CPK 135 straipsnyje, kurio 1 dalyje
nustatyta, kad, be to, jog teismui pateikiamas ieškinys turi atitikti bendruosius reikalavimus,
keliamus procesinių dokumentų turiniui, ieškinyje taip pat nurodama: 1) ieškinio suma, jeigu
ieškinys turi būti įkainotas; 2) aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis
ieškinio pagrindas); 3) įrodymai, patvirtinantys ieškovo išdėstytas aplinkybes, liudytojų
gyvenamosios vietos ir kitokių įrodymų buvimo vietą; 4) ieškovo reikalavimas (ieškinio
dalykas); 5) ieškovo nuomonė dėl sprendimo už akių priėmimo, jeigu byloje nebus pateiktas
atsiliepimas į pareikštą ieškinį arba paruošiamasis procesinis dokumentas; 6) informacija, ar byla
bus vedama per advokatą.

Nuo 2011 m. spalio 1 d. galioja papildytas CPK 135 straipsnio 1 dalies 6 punktas, kuriame
nustatyta, kad jeigu byla bus vedama per advokatą, ieškinyje nurodomas ir advokato vardas,
pavardė, darbo vietos adresas. Be to, nuo 2011 m. spalio 1 d. įsigaliojo naujas CPK 135
straipsnio 1 dalies 7 punktas, pagal kurį ieškinyje nurodoma ieškovo nuomonė dėl taikos
sutarties sudarymo galimybių, kai ieškovas pageidauja ją pateikti.

Kartu pažymėtina, kad atskirų kategorijų bylose, be CPK 111 ir 135 straipsniuose nurodytų
ieškinio reikalavimų, ieškinys turi atitikti ir papildomas specialiąsias sąlygas. Pavyzdžiui,
ieškinyje dėl santuokos nutraukimo, pripažinimo negaliojančia ir sutuoktinių gyvenimo skyriumi
turi būti nurodyti duomenys apie bendrą sutuoktinių turtą ir reikalavimas jį padalyti, išskyrus
atvejus, kai sutuoktiniai turtą yra pasidaliję notaro patvirtinta sutartimi arba kai sutuoktiniai
dalytino turto neturi, taip pat reikalavimas priteisti išlaikymą sutuoktiniui arba nuoroda, jog
išlaikymo nereikalaujama arba išlaikymas nustatytas šalių susitarimu (CPK 382 straipsnio 4
punktas); ieškinyje dėl tėvystės ar motinystės nustatymo turi būti nurodomi duomenys apie vaiką
(vardas, pavardė, gimimo data, gyvenamoji vieta), kai ieškinį paduoda ne pats vaikas (CPK 387
straipsnio 4 dalis); ieškinyje dėl daikto valdymo pažeidimų turi būti pateikiamas daikto
aprašymas (CPK 420 straipsnio 2 punktas) ir panašūs atvejai, nustatyti procesiniuose ir kituose
įstatymuose (CPK 396, 403, 425, 433 ir Įeiti straipsniai). Taigi asmuo gali įgyvendinti savo teisę
kreiptis į teismą laikydamasis įstatyme nustatytų ieškinio pareiškimo formos ir turinio bendrųjų
(CPK 111 straipsnis, 135 straipsnis) bei specialiųjų, susijusių su konkrečiu ieškinio dalyku,
reikalavimų25.

3. Ieškinio elementai

Kaip pažymima Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje, nors civilinio proceso

įstatymo nuostatos ieškiniui nustato daug formalių reikalavimų, tačiau iš esmės ieškinį sudaro du
reikalavimai - ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindas 26. Pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2
punktą ieškovas ieškinyje privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą
(faktinį ieškinio pagrindą), bei savo reikalavimą (ieškinio dalyką) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4
punktas). CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktuose įtvirtintos ieškinio turinio dalys, ieškovo
reikalavimas ir jo pagrindimas, vadinamos ieškinio elementais.

Ieškinio elementų būtinumą lemia ir jų esmę atskleidžia CPK 13 straipsnyje įtvirtintas

dispozityvumo principas, kuris reiškia, kad tik asmuo, manantis, kad jo teisės pažeistos,
sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo,
suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas27.
Nesant bent vieno iš šių dviejų ieškinio elementų, nėra ir ieškinio, todėl teisminis nagrinėjimas
negalimas28. Ieškinio elementus privaloma nurodyti kiekviename ieškinyje, nes jie
individualizuoja kiekvieną konkretų civilinį ginčą29. Tinkamas ieškinio dalyko ir pagrindo
suformulavimas ne tik leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas, bet ir sudaro sąlygas
priešingai ginčo šaliai parengti atsikirtimo argumentus (atsiliepimą), taip užtikrinant ginčo šalių
procesinio lygiateisiškumo principo įgyvendinimą. Pareiškiantis ieškinį asmuo privalo tinkamai
surašyti ieškinio pareiškimą, aiškiai suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą, kad teismas,
vadovaudamasis koncentracijos ir ekonomiškumo principais (CPK 7 straipsnis), galėtų tinkamai
atlikti vieną iš savo tikslų - kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp šalių (CPK 2 straipsnis)30.

Siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi įstatymo reikalavimų, nustatančių teisės kreiptis į teismą
įgyvendinimo tvarką, teismo vaidmuo yra rasti pusiausvyrą tarp procesinių reikalavimų ir
asmens teisės kreiptis į teismą užtikrinimo. Nors, kaip nurodoma teismų praktikoje, teismas tam
tikrose bylų kategorijose veikia aktyviai 31, vis dėlto kaip ginčus dėl teisės sprendžianti institucija
turi būti nešališkas, todėl negali už ieškovą suformuluoti ieškinio dalyko ir pagrindo32.

Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymo ieškovui keliamas reikalavimas kreipiantis į
teismą suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą negali būti aiškinamas taip, jog iš ieškovo jau
kreipimosi į teismą momentu būtų pareikalauta įrodyti pareikšto reikalavimo pagrįstumą. Kaip
nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, ieškinio pareiškime ieškovas turi nurodyti,
bet ne įrodyti ieškinio pagrindą, todėl atsisakyti priimti ieškinio pareiškimą dėl neaiškaus
ieškinio dalyko ar pagrindo formulavimo teismas gali tada, jei iš pareikšto ieškinio yra neaiškus
ieškovo reikalavimas, jo pagrindas ar ginčo ribos, dėl ko teismo procesas negali būti pradėtas".

Nenurodžius ieškinio pagrindo ir (arba) ieškinio dalyko arba juos nurodžius neaiškiai, teismas
galėtų taikyti ieškinio trūkumų šalinimo institutą (CPK 115 straipsnis) arba, jeigu būtina tikslinti
ieškinio elementus jau iškėlus civilinę bylą, pasinaudoti CPK įtvirtinta galimybe parengiamojo
teismo posėdžio metu, siekiant išsiaiškinti ginčo esmę ir visiškai suformuluoti šalių reikalavimus
ir atsikirtimų turinį, iškviesti šalis ir jas apklausti (CPK 230 straipsnio 1 dalis)34.

Pažymėtina, kad įstatymo nustatytas įpareigojimas šalinti ieškinio trūkumus neatitiktų šio
instituto paskirties, jeigu būtų taikomas ir tuo atveju, kada pateiktas ieškinys yra aiškus,
reikalavimo dalyko esmė, reikalavimo pagrindas ir ribos suprantami, o tam tikrų šiais klausimais
ieškinyje esančių neaiškumų pašalinimas iš esmės nieko nekeistų. Kitaip tariant, ieškinio
trūkumų šalinimo institutas tiek dėl ieškinio pagrindo, tiek dėl ieškinio dalyko gali būti taikomas
tik tada, kai iš ieškinio neaišku, kokių faktinių aplinkybių pagrindu kreipiamasi į teismą ir kokio
materialinio teisinio rezultato reikalaujama iš atsakovo pareiškus ieškinį teisme arba kokios
teisminės gynybos prašoma teismo. Jeigu ieškinio dalykas ir pagrindas yra aiškūs, nors ir
nesuformuluoti tiksliai, ieškinio trūkumų šalinimo institutas negali būti taikomas, nes tokiu
atveju būtų nepagrįstai suvaržoma asmens teisė kreiptis į teismą ir pažeidžiamas teisminės
gynybos prieinamumo principas.

3.1. Ieškinio pagrindas

CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad ieškinyje privalo būti nurodytos aplinkybės,
kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą, t. y. faktinis ieškinio pagrindas (lot. causa petendi).
Ieškinio pagrindas - tai faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį
reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką (lot. causa actiones; causa petendi).

Jeigu ieškinio pagrindas nurodomas neaiškiai, taikomas ieškinio trūkumų šalinimo institutas. Štai
vienoje nagrinėtoje byloje ieškovė teigė, kad dėl Generalinėje prokuratūroje dirbusių asmenų
veiklos ji tapo neįgali, patyrė du infarktas ir sunkią galvos traumą, be to, buvo pasikėsinta į jos
gyvybę, todėl prašė teismo priteisti piniginę kompensaciją. Pirmosios instancijos teismas,
pažymėjęs, kad ieškinyje turi būti nurodomos aplinkybės, pagrindžiančios ieškinio dalyką (turi
būti nurodytas ieškinio pagrindas), nustatė terminą šiam ieškinio trūkumui pašalinti, kurio
nepašalinus ieškinys grąžintas ieškovei. Apeliacinis teismas netenkino ieškovės atskirojo skundo.
Teismas konstatavo, kad ieškinyje nenurodytas faktinis ieškinio pagrindas, nes visiškai neaiškūs
(neapibrėžti, neatskleisti) ieškovės teiginiai, jog ji yra nukentėjusi nuo Generalinės prokuratūros
ir atskirų joje dirbusių asmenų veiksmų (jos teigimu, ją kankinant bei mėginant nužudyti), t. y.
nenurodyti nei laikas, nei vieta, nei aplinkybės, kuriomis buvo atlikti neteisėti veiksmai prieš
ieškovę, nei asmenys, kurie juos atliko, o faktinio ieškinio pagrindo nežinojimas iš esmės užkerta
kelią teismui aiškintis reikšmingas bylai faktines aplinkybes".

Nuo faktinio ieškinio pagrindo reikia skirti teisinį šių aplinkybių kvalifikavimą. Įstatymas
neįpareigoja ieškovo teisiškai kvalifikuoti ginčo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje
išaiškinta, kad byloje taikytinas teisės normas parenka teismas (CPK 3 straipsnis, 270 straipsnio
4 dalies 4 punktas), todėl, ieškinyje nenurodžius ginčui taikytinų teisės normų, ieškinio trūkumų
šalinimo institutas netaikomas36.

Pažymėtina, kad, ieškovui faktinį ieškinio pagrindą nurodžius ieškinio pareiškime ir

suformulavus savo reikalavimus, teismo pasiūlymas ieškovui dėl atskirų, konkrečių ieškovo
reikalavimų teisinio kvalifikavimo pateikimo yra perteklinis, nes faktiškai tai yra reikalavimas
pateikti faktų teisinį vertinimą. Apie tokį neleistiną įstatymų taikymą pasisakoma ir kasacinio
teismo praktikoje. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nagrinėjo bylą dėl įpareigojimo
ištaisyti statybos darbų trūkumus ir nuostolių atlyginimo, kurioje pirmosios instancijos teismas
buvo nustatęs terminą ieškinio trūkumams pašalinti, nes, teismo teigimu, ieškinyje nenurodyta
statybos darbų apimtis ir kaina, nuo kurios turėtų būti sumokėtas žyminis mokestis, būtinos
šiems darbams atlikti statybinės medžiagos ir jų vertė; nepateikta darbų sąmata; neaišku, kuo
remdamasis ieškovas prašo, kad tokį specialistą paskirtų teismas ir kokiu teisiniu pagrindu
remiantis prašoma priteisti atlyginimą ieškovo pasirinktam specialistui; taip pat kodėl sumokėtas
sumas ekspertams ir advokatui ieškovas laiko nuostoliais, nes šios išlaidos tiesiogiai su statybos
darbų trūkumais nesusijusios ir jų atlyginimas priklauso nuo ieškinio patenkinimo. Kasatoriaus
nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė ieškinio trūkumu tai, kad nebuvo
nurodytas ieškinio reikalavimo skirti statybos darbų techninį prižiūrėtoją teisinis pagrindas (CPK
135 straipsnis). Kasacinis teismas, atkreipęs dėmesį į tai, kad įstatymu ieškovui nustatytas
įpareigojimas nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, ir, nustatęs, kad ieškovas faktinį ieškinio
pagrindą buvo nurodęs, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo pasiūlymas dėl konkrečių
ieškovo reikalavimų teisinio kvalifikavimo yra perteklini37.

Taigi, proceso įstatyme nustatomas reikalavimas ieškinyje nurodyti faktines aplinkybes,

pagrindžiančias reiškiamą reikalavimą, bei šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus (CPK111
straipsnio 2 dalies 5 punktas, 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tačiau nereikalaujama, kad į
teismą besikreipiantis asmuo nurodytą įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y.
teisiškai kvalifikuotą ginčą. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens
procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik
bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas3".

Ieškovas ir Įeiti dalyvaujantys byloje asmenys gali nurodyti materialiosios teisės normas, kurias,
jų nuomone, reikia taikyti ginčo santykiui. Tačiau, minėta, teisinė ieškinio aplinkybių
kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo
prerogatyva, todėl ieškovo nurodytas teisinis ieškinio kvalifikavimas teismui neprivalomas ir šio
nesaisto. Antai, kasaciniame teisme buvo nagrinėta civilinė byla, kurioje ieškinio pagrindu
išdėstytos faktinės ginčo daikto (kombaino) įsigijimo aplinkybės, taip pat aplinkybės, dėl kurių
ieškovas nusprendė grąžinti kombainą pardavėjui (dėl gedimo), ir suformuluotas materialusis
teisinis reikalavimas atsakovui - grąžinti pinigų sumą, kurią pardavėjui ieškovas sumokėjo už
kombainą. Kasacinis teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ieškovo reikalavimas grąžinti už
daiktą sumokėtą pinigų sumą, kaip nepagrįstai atsakovo gautą turtą, reiškė ieškovo nuomonę dėl
teisinio ginčo santykio kvalifikavimo. Tačiau, kasacinio teismo nuomone, bylą nagrinėję teismai
padarė teisiškai nepagrįstą išvadą, kad ieškovo nurodytos aplinkybės dėl kombaino pirkimo-
pardavimo prieštarauja ieškinio dalykui - grąžinti be pagrindo įgytą turtą. Kasacinis teismas,
pažymėjęs, kad teisinis ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių kvalifikavimas yra teismo
prerogatyva, konstatavo, kad iš ieškinio pagrindu nurodytų faktinių aplinkybių nustatęs, kad
šalių ginčas kilo iš pirkimo-pardavimo teisinių santykių, teismas turėjo spręsti šį ginčą pagal
nurodytus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas39.

3.2. Ieškinio dalykas

Ieškinio dalykas (lot. petitium) - tai atsakovui pareikštas materialinis teisinis reikalavimas. Šiame
reikalavime ieškovas turi nurodyti konkretų asmenį, kuris galbūt pažeidė jo teises arba įstatymų
saugomus interesus, taip pat aiškiai suformuluoti reikalavimą, t. y. ko jis prašo teismo (CPK 135
straipsnio 1 dalies 4 punktas)40.

Nurodant ieškinio dalyką kiekviename ieškinyje turėtų būti aiškiai nurodyta asmens teisė arba
įstatymų saugomas interesas, kuriuos, į teismą besikreipiančio asmens nuomone, reikėtų ginti.
Kasacinis teismas, aiškindamas teisės normas, reglamentuojančias teisę į teisminę gynybą, yra
pabrėžęs, kad teisė kreiptis į teismą nereiškia, jog asmuo gali reikalauti ginti nuo pažeidimų bet
kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą dėl to, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų
saugomas interesa41. Be to, ieškinyje būtina nurodyti asmens pageidaujamą ir teismo prašomą
pritaikyti pažeistos teisės gynimo būdą (CK 1.138 straipsnis). Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad
reikalavimai ieškiniui negali nepagrįstai varžyti asmens teisės

kreiptis į teismą, į teismą besikreipiantis asmuo neturi pareigos įvardyti pasirinktą civilinių teisių
gynimo būdą CK 1.138 straipsnio prasme, t. y. neprivalo savo reikalavimo teisiškai kvalifikuoti.
Pakanka, jog į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų, ko ir kokia apimtimi jis prašo iš teismo
(pavyzdžiui, priteisti žalos atlyginimą, priteisti išlaikymą, grąžinti neteisėtai atleistą darbuotoją į
darbą, įpareigoti atsakovą pakeisti netinkamos kokybės daiktą tinkamu ir pan.). Tačiau bet kokiu
atveju ieškinio dalykas turi būti suformuluotas aiškiai. Kitaip atsakovui būtų sudėtinga gintis nuo
pareikšto reikalavimo, o teismas rizikuotų pažeisti CPK 265 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą
draudimą peržengti byloje pareikštų reikalavimų ribas, kurias peržengti leidžiama tik CPK
išvardytais atvejais.

Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškinyje gali būti daugiau negu vienas susijusių
reikalavimų (ieškinio dalykas), be to, ieškovas, atsižvelgdamas į materialinį teisinį reguliavimą,
teismui pateikiame ieškinyje gali nurodyti ir alternatyvius ieškinio reikalavimus. Kaip yra
išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, teisės doktrinoje pripažįstama galimybė tame
pačiame ieškinyje pareikšti alternatyvius reikalavimus. Tokių ieškovo reikalavimų esmė yra ta,
kad vienas ieškinio reikalavimas pašalina kito galimybę, tačiau bet kuriuo iš jų yra siekiama
apginti pažeistas ar ginčijamas asmens materialines subjektines teises arba įstatymo saugomus
interesus. Alternatyvių ieškovo reikalavimų nurodymas reiškia, kad ieškovas, kreipdamasis į
teismą teisminės gynybos, apibrėžia teisme nagrinėtino ginčo ribas tokiu būdu, kad bet kurio iš
pareikštų reikalavimų patenkinimas reikštų kilusio ginčo išsprendimą iš esmės42.

Sprendžiant, kuris iš ieškinyje alternatyviai pareikštų reikalavimų yra tenkintinas, būtina

atsižvelgti į materialinį teisinį reguliavimą. Pavyzdžiui, alternatyvūs asmens teisių gynimo būdai
galimi kai kuriose darbo bylose: esant neteisėtam darbuotojo atleidimui, darbuotojas ieškinyje
gali reikalauti grąžinti jį darbą arba priteisti išeitinę išmoką (DK 297 straipsnio 3-4 dalys).
Alternatyvūs teisių gynimo būdai galimi ir tuo atveju, kai dėl netinkamos kokybės daikto kyla
pirkėjo ir pardavėjo ginčas. Pirkėjas, kuriam buvo parduotas netinkamos kokybės daiktas
(išskyrus maisto produktus), turintis pardavėjo nenurodytų trūkumų, savo pasirinkimu gali
reikalauti iš pardavėjo pakeisti netinkamos kokybės daiktą tinkamos kokybės daiktu, arba
atitinkamai sumažinti prekės kainą, arba per protingą terminą neatlygintinai pašalinti daikto
trūkumus, arba atlyginti daikto trūkumų pašalinimo išlaidas, jeigu pardavėjui per protingą
terminą jų nepašalinus trūkumus pašalino pirkėjas pats ar trečiųjų asmenų padedamas (CK 6.363
straipsnio 4 dalis). Kaip alternatyvus teisių gynimo būdas gali būti vertinama ir įstatyme
įtvirtinta galimybė priteisti išlaikymą vaikui vienu iš CK 3.196 straipsnio 2 dalyje nurodytų
būdų: kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, konkrečia pinigų suma, priteisiant tam
tikrą turtą.

Taigi, alternatyvių ieškinio reikalavimų nurodymas ieškinyje nelaikomas ieškinio trūkumu ir

ieškinio trūkumų šalinimo institutas netaikomas. Kai materialiosios teisės normos nenumato
vieno iš ieškinyje kaip alternatyvaus nurodyto gynybos būdo taikymo galimybės, tokia aplinkybė
eliminuoja atitinkamo gynybos būdo pritaikymą teismo sprendimu.

Jeigu ieškinio dalyką numato imperatyviosios teisės normos, tai šio dalyko ne-suformulavimas
konkrečiu ieškiniu sudaro pagrindą tokio ieškinio nepriimti. Vienas iš tokių atvejų nurodytas
CPK 383 straipsnyje. Teismas, spręsdamas santuokos nutraukimo klausimą, toje pačioje byloje
kartu turėtų išspręsti ir visus kitus klausimus, susijusius su jos nutraukimu (CK 3.59 straipsnis).
Tačiau įstatymų leidėjo valia bylose dėl santuokos nutraukimo (taip pat santuokos pripažinimo
negaliojančia arba sutuoktinių gyvenimo skyrium bylose) šalys paprastai negali kelti kitų
reikalavimų, nei numatyta CPK 385 straipsnio 1 dalyje (CPK 383 straipsnis). Tačiau byloje dėl
santuokos nutraukimo leidžiama teikti reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl santuokos
nutraukimo.

Primintina, kad teismas, nustatęs, jog ieškinio reikalavimas, atsižvelgiant į konkrečias ginčo
aplinkybes, yra netinkamas, gali pasiūlyti ieškovui pasirengimo nagrinėti bylą stadijoje pakeisti
ieškinio dalyką (CK 141 straipsnio 1 dalis, 158 straipsnis, 225 straipsnio 6 punktas, 230
straipsnio 1 dalis).
4. Bendrieji ieškiniui, kaip procesiniam dokumentui, keliami reikalavimai

4.1. Duomenys apie byloje dalyvaujančius asmenis

Pagal CPK 111 straipsnio 2 dalies 2 punktą į teismą besikreipiantis asmuo ieškinyje privalo
nurodyti šiuos duomenis: dalyvaujančių byloje asmenų procesinę padėtį, vardą, pavardę, asmens
kodą, gyvenamąją vietą, juridinio asmens pavadinimą, buveinę, kodą, atsiskaitomosios sąskaitos
numerį ir kredito įstaigos rekvizitus (apie CPK 111 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytą
reikalavimą ieškinyje pateikti duomenis apie byloje dalyvaujančių asmenų gyvenamąją ar
buveinės vietą žr. apžvalgos 4.2 skyriuje). Jeigu šie duomenys ieškinyje nurodomi neteisingai
arba jeigu jie iš viso nepateikiami, vadovaujantis bendrąja nuostata, taikomas ieškinio trūkumų
šalinimo institutas. Tačiau visais atvejais teismas atitinkamų duomenų apie byloje
dalyvaujančius duomenis nenurodymą turi įvertinti remdamasis CPK 115 straipsnio 4 dalyje
nurodytu kriterijumi - ar tų duomenų trūkumas yra esminė kliūtis tolesnei proceso eigai,
pavyzdžiui, ar dėl asmens kodo nenurodymo yra rizika netinkamai identifikuoti byloje
dalyvaujantį asmenį (žr. šios apžvalgos 1.3 skyrių).

Prieš aptariant ieškinio trūkumų šalinimo instituto taikymo ypatumus ieškinyje nenurodžius
duomenų apie byloje dalyvaujančius asmenis arba juos nurodžius neteisingai, pirmiausia
pabrėžtina besikreipiančio į teismą asmens ir ieškinį gavusio teismo bendradarbiavimo būtinybė
(CPK 8 straipsnis). Ginčo šalių ir teismo bendradarbiavimo principas nereiškia, kad tik teismas
turi būti aktyvus ir kad tik jis renka duomenis apie byloje dalyvaujančius asmenis. Tokia
aptariamo principo interpretacija neprisidėtų prie veiksmingo asmens teisės į operatyvų teisminį
procesą užtikrinimo. Kooperavimosi principas tinkamai įgyvendinamas tik tuo atveju, jeigu į
teismą besikreipiantis asmuo pats sąžiningai vykdo pareigą visus jam žinomus duomenis apie
byloje dalyvaujančius asmenis teismui pateikti iš karto.

Analizuojant situaciją, susijusią su duomenų apie byloje dalyvaujančius asmenis pateikimu,

pirmiausia aptartini atvejai, kai ieškinyje iš viso nenurodomi asmenys, su kurių teisėmis ir
pareigomis yra susijusi byla ir kurie dėl to turi teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi (CPK 37
straipsnio 1 dalis).

Tuo atveju, jeigu ieškovas teismui teikiamame procesiniame dokumente nenurodo atsakovo,
kuris turėtų atsakyti pagal ieškovo reikalavimą, ieškinys negali būti priimamas nagrinėti teisme,
nes nenurodžius atsakovo civilinis procesas neįmanomas. Ieškovas, reikšdamas ieškinį, privalo
nurodyti atsakovą, t. y. subjektą, pažeidžiantį ieškovo teises arba interesus, ir tam subjektui
suformuluoti materialųjį teisinį reikalavimą (ieškinio dalyką). Pavyzdžiui, vienoje civilinėje
byloje pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti ieškinį dėl kelio servituto nustatymo, nes
nustatė, kad nekilnojamasis turtas (žemės sklypas), kuriam ieškovas prašė nustatyti kelio
servitutą, priklausė pačiam ieškovui, todėl liko neaišku, kas turi atsakyti pagal ieškinį 43.
Atsakovo ne-nurodymas laikytinas ieškinio trūkumu, kuris šalintinas CPK 138 straipsnio
nustatyta tvarka: teismas, nustatęs, kad ieškinyje nenurodytas ieškovo teises pažeidžiantis asmuo,
įpareigoja ieškovą pateikti duomenis apie atsakovą.

Ieškovui tenka pareiga ieškinyje nurodyti ne tik atsakovą, bet ir išvardyti visus kitus asmenis, su
kurių teisėmis ir pareigomis yra susijusi byla, taip pat nurodyti šių asmenų procesinę padėtį
(CPK 111 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų
reikalavimų, priešingai negu atsakovo, nenurodymas, nėra esminis ieškinio trūkumas, dėl kurio
civilinė byla negali būti iškeliama netaikant ieškinio trūkumų šalinimo. Duomenų apie
trečiuosius asmenis, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, nepateikimas ieškinyje jo
trūkumu gali būti pripažintas tik išimtiniu atveju, kai iš ieškinio turinio aišku, kad byla yra
susijusi su kitų asmenų teisėmis ir pareigomis, o šie asmenys ieškinyje neįvardyti kaip byloje
dalyvaujantys asmenys. Asmenų, kurie akivaizdžiai turi materialinį teisinį suinteresuotumą bylos
baigtimi, nenurodymas teismui pateiktame pareiškime laikytinas esminiu šio procesinio
dokumento trūkumu, nes jie netenka galimybės iš karto pasinaudoti procesinėmis teisėmis.
Pavyzdžiui, pirmosios instancijos teismas, gavęs pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto,
jog pareiškėjas valdo nuosavybės teise nekilnojamąjį turtą, nustatymo, nustatė terminą
pareiškimo trūkumams pašalinti44. Vienu iš pareiškimo trūkumų teismas įvardijo tai, kad
pareiškėjas neprašė į bylą suinteresuotais asmenimis įtraukti su pareiškime nurodytomis
aplinkybėmis susijusių asmenų, kurių vardu, remiantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis,
buvo įregistruotas pareiškėjo nurodomas turtas. Pareiškėjo nuomone, suinteresuotų asmenų
nenurodymas ieškinyje neužkerta kelio bylos iškėlimui, nes įtraukti į bylą suinteresuotus asmenis
bylos nagrinėjimo metu gali ir teismas. Be to, pareiškėjo teigimu, prašomas nustatyti juridinis
faktas nesusijęs su asmenų, kuriems, pagal viešojo registro duomenis, nuosavybės teise priklauso
turtas ir į kurį pretenduoja pareiškėjas, teisėmis. Tolaus pareiškėjo argumentus apeliacinės
instancijos teismas atmetė ir nutarė, kad pareiškimo dėl juridinio fakto nustatymo patenkinimas
turėtų tiesioginę įtaką šių asmenų daiktinėms teisėms.

Jeigu iš teismui pateikto ieškinio turinio nėra akivaizdu, kad ieškinyje turi būti nurodomi ir
tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, tokių asmenų nenurodymas
nelaikytinas ieškinio trūkumu, sudarančiu kliūtis priimti ieškinį, ir ieškinio trūkumų šalinimo
institutas šiuo atveju netaikomas.

Pažymėtina, kad prieš taikant ieškinio trūkumų šalinimo institutą ieškinyje nenurodžius visų,
teismo nuomone, bylos baigtimi suinteresuotų asmenų, būtina atsižvelgti į tai, kad tretieji
asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, į bylą gali būti įtraukiami vėliau. Tretieji
asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, jų pačių iniciatyva, motyvuotu šalių
prašymu arba teismo iniciatyva (CPK 47 straipsnio 1 dalis) į procesą gali būti įtraukti ir iškėlus
civilinę bylą. Be to, pasirengimo stadijoje teismas prireikus nusprendžia dėl asmenų įtraukimo į
bylą dalyvaujančiais byloje asmenimis (CPK 225 straipsnio 5 punktas). Tačiau nurodytos
galimybės trečiuosius asmenis, nepareiškiančius savarankiškų reikalavimų, į procesą įtraukti
iškėlus civilinę bylą, nepaneigia ieškovo pareigos trečiuosius asmenis, nepareiškiančius
savarankiškų reikalavimų, iš karto nurodyti ieškinyje, nes naujų byloje dalyvaujančių asmenų
įtraukimas sunkina procesą ir kenkia bylos nagrinėjimo koncentruotumui (CPK 7 straipsnis).
Bendroji civilinio proceso taisyklė, kad teismas neturi teisės spręsti klausimo dėl neįtrauktų
dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų (CPK 266 straipsnis), reiškia, kad ieškovas, laisvai
disponuodamas savo procesinėmis teisėmis (CPK 13 straipsnis), sprendžia, kam pareikšti savo
materialinį teisinį reikalavimą. Dėl to tam tikro asmens, kuris, teismo nuomone, taip pat turėtų
atsakyti pagal ieškinį, nenurodymas neturėtų būti kvalifikuojamas kaip ieškinio trūkumas ir
neturėtų būti taikomi tokio kvalifikavimo teisiniai padariniai.

Pažymėtina, kad dėl šalių tinkamumo teismas turėtų spręsti ne civilinės bylos iškėlimo, bet
pasirengimo civilinės bylos nagrinėjimo stadijoje siūlydamas ieškovui netinkamą šalį pakeisti
tinkama. Teismas, vadovaudamasis bendradarbiavimo principu (CPK 8 straipsnis), pasirengimo
nagrinėti bylą stadijoje nustatęs, kad ieškinys pareikštas ne tam asmeniui, kuris turi pagal ieškinį
atsakyti (CPK 45 straipsnio 1 dalis), arba ieškinys galėtų būti pareikštas ir papildomam
atsakovui, turėtų pasiūlyti ieškovui pakeisti netinkamą atsakovą tinkamu atsakovu, kuris turėtų
atsakyti pagal reiškiamą reikalavimą, arba pasiūlyti pareikšti reikalavimą tinkamam ieškovui,
kuriam priklauso reikalavimo teisė. Ši nuostata grindžiama civilinio proceso tikslais, koncent-
ruotumo, ekonomiškumo principais, teismo pareiga rūpintis išsamiu bylos aplinkybių
atskleidimu ir siekiu tinkamai išnagrinėti bylą. Ja iš dalies ribojamas proceso šalių
diapozityviškumas. Dėl to teismas, byloje nustatęs, kad ieškinys pareikštas ne tam asmeniui,
kuris turi pagal ieškinį atsakyti, neturi teisės savo iniciatyva keisti atsakovo arba spręsti dėl
antrojo atsakovo įtraukimo45.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra nurodęs, kad netinkamos šalies pakeitimas tinkama
yra įstatyme nustatytas vienas iš bylos šalies disponavimo procesinėmis teisėmis atvejų, kai pati
šalis savo iniciatyva gali pasinaudoti tokia procesine teise, tačiau, nesant bylos šalies iniciatyvos
ar jai nesutikus pakeisti atsakovo, jo pakeitimas nėra teismo pareiga46. Pažymėtina, kad teismas
turi teisę savo iniciatyva įtraukti dalyvauti byloje antrąjį atsakovą tik darbo bylose (CPK 414
straipsnio 2 dalis).

Antra, aptartinos situacijos, kai ieškinyje tam tikras byloje dalyvaujantis asmuo nurodytas, tačiau
apie jį pateikti duomenys yra neteisingi, netikslūs ar neišsamūs. Teismų praktikoje visų duomenų
apie dalyvaujančius byloje asmenis nenurodymas procesiniame dokumente paprastai laikomas
procesinio dokumento trūkumu, sudarančiu kliūtis iš karto priimti ieškinį. Pavyzdžiui, civilinėje
byloje dėl juridinę reikšmę turinio fakto nustatymo apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas
pareiškėjo argumentą, kad teismo nurodyti pareiškimo trūkumai dėl jo paties procesinės padėties
ir jo asmens kodo nenurodymo yra formalūs ir neužkerta kelio bylos nagrinėjimui, konstatavo,
kad asmens kodas reikalingas ne tik asmeniui identifikuoti bylos nagrinėjimo metu, bet ir for-
muluojant galutinį vykdytiną teismo procesinį dokumentą47.

Pagal nuo 2011 m. spalio 1 d. įsigaliojusią CPK 111 straipsnio 2 dalies 2 punkto redakciją
ieškinyje fizinių asmenų asmens kodus, duomenis apie juridinių asmenų atskaitomąsias sąskaitas
ir kredito įstaigų rekvizitus privaloma pateikti, jeigu ieškovui jie yra žinomi. Taigi, ieškinio
trūkumų šalinimo institutas, ieškinyje nenurodžius visų duomenų apie dalyvaujančius asmenis,
gali būti taikomas tik tada, kai ieškovui šie duomenys yra arba turėtų būti žinomi. Jeigu pirmiau
nurodyti duomenys ieškovui viešuose registruose neprieinami ir negali būti žinomi iš tarp ginčo
šalių anksčiau susiformavusių teisinių santykių (pavyzdžiui, iš ankstesnių sutarčių), ieškinio
trūkumų šalinimo institutas netaikytinas. Štai pirmosios instancijos teismas vienoje civilinėje
byloje nustatė terminą ieškinio trūkumams pašalinti, nes ieškovė ieškinyje nenurodė atsakovės
atsiskaitomosios sąskaitos numerio ir kredito įstaigos rekvizitų. Nors ieškovė informavo teismą,
kad tokių duomenų negali gauti, nes ši informacija nėra vieša ir laisvai prieinama, pirmosios
instancijos teismas ieškinį laikė nepaduotu ir nutartimi grąžino atgal. O apeliacinės instancijos
teismas tenkino atskirąjį skundą konstatavęs, kad kai teismui pateiktas ieškinys neatitinka CPK
111 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimo, teismas, spręsdamas klausimą, ar šiuo atveju yra
pagrindas taikyti ieškinio trūkumų šalinimo institutą (CPK 115, 138 straipsniai), turi įvertinti
ieškovo galimybę disponuoti duomenimis apie atsakovo, kitų dalyvaujančių byloje juridinių
asmenų atsiskaitomųjų sąskaitų numerius ir kredito įstaigų rekvizitus, taigi ir galimybę nurodytą
ieškinio trūkumą pašalinti. Tais atvejais, kai iš teismui pateikto ieškinio, kuriame nenurodyti
atsakovo ar kitų dalyvaujančių byloje juridinių asmenų atsiskaitomųjų sąskaitų numeriai ir kre-
dito įstaigų rekvizitai, ar jo priedų matyti, kad ieškovą su atsakovu, kitais dalyvaujančiais
juridiniais asmenimis sieja tokie sutartiniai ar kitokio pobūdžio teisiniai santykiai, kurie pagrįstai
leidžia manyti, kad ieškovui galėtų būti žinomi minėti duomenys, teismas nutartimi turėtų
nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti (CPK 115 straipsnio 2 dalis) ir taip įpareigoti
ieškovę įvykdyti pagal CPK 111 straipsnio 2 dalies 2 punktą jam tenkančią pareigą. Kitais
atvejais teismas, spręsdamas klausimą dėl ieškinio trūkumų šalinimo instituto taikymo
galimybės, turi atsižvelgti} tai, kad informacija apie juridinio asmens turimas banke sąskaitas
nėra vieša, t. y. tokia, su kuria negali susipažinti kiekvienas asmuo4S. Pažymėtina, kad praktinė
juridinio asmens atsiskaitomosios sąskaitos numerio ir kredito įstaigos rekvizitų nurodymo
reikšmė taip pat yra sumažėjusi, nes teismo išduodamame vykdomajame rašte bankų rekvizitai
remiantis 2011 m. spalio 1 d. įsigaliojusiais CPK pakeitimais gali būti nenurodomi, jeigu jie nėra
žinomi (CPK 648 straipsnio 1 dalies 7 punktas).

Taigi, jeigu iš pateikto ieškinio akivaizdu, kad ieškovas tam tikrų duomenų turi, tačiau jų
nepateikia (pvz., ieškovas fizinis asmuo nenurodo savo asmens kodo), tokių duomenų
nepateikimą teismas gali įvertinti kaip ieškinio trūkumą ir taikyti ieškinio trūkumų šalinimo
institutą (CPK 115 straipsnis).

4.2. Duomenys apie byloje dalyvaujančių asmenų gyvenamąją vietą

Teismas gali priimti sprendimą byloje, kai išklauso abi ginčo šalis (lot. audiatur et alterapars).
Vadovaujantis CPK 111 straipsnio 2 dalies 2 punktu, teismui pateiktame ieškinyje turi būti
nurodytos dalyvaujančių byloje asmenų gyvenamosios vietos arba pareiškėjui žinomi kitų
dalyvaujančių byloje asmenų procesinių dokumentų įteikimo kiti adresai, o tais atvejais, kai
dalyvaujantys byloje asmenys arba vienas iš jų yra juridinis asmuo, - jo buveinė arba pareiškėjui
žinomi kitų dalyvaujančių byloje asmenų procesinių dokumentų įteikimo kiti adresai. Be to,
CPK 111 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta, kad ieškinyje turi būti nurodomas procesinių
dokumentų įteikimo byloje dalyvaujančiam asmeniui būdas ir adresas pašto korespondencijos
siuntoms, kai jis nesutampa su gyvenamosios vietos arba buveinės adresu.

Byloje dalyvaujančių fizinių asmenų gyvenamosios vietos ar juridinio asmens buveinės vietos
arba kitų pareiškėjui žinomų Įeitų dalyvaujančių byloje asmenų procesinių dokumentų įteikimo
Įeitų adresų nurodymas yra tinkamo procesinių dokumentų įteikimo įgyvendinimo garantija ir
būtina sąlyga siekiant užtikrinti teisės būti išklausytam principo įgyvendinimą. Jeigu ieškinyje
pateikiami duomenys apie byloje dalyvaujančių asmenų gyvenamąją, buveinės vietą ar Įeitus
procesinių dokumentų įteikimo adresus yra netikslūs arba jie nežinomi, teismas netenka
galimybės procesinius dokumentus įteikti tiems asmenims, kuriems jie skirti. Be to, teisingas
byloje dalyvaujančių asmenų gyvenamosios vietos arba juridinio asmens buveinės nurodymas
yra aktualus nustatant, kuriame teisme turi būti pradedamas procesas (CPK 29 straipsnis).
Minėta, kad ieškinys atsakovui, kurio gyvenamoji vieta nežinoma, gali būti pareiškiamas pagal
jo turto buvimo vietą arba pagal paskutinę žinomą jo gyvenamąją vietą (CPK 30 straipsnio 1
dalis).

Duomenų apie byloje dalyvaujančių asmenų gyvenamąją ar buveinės vietą ar kitų procesinių
dokumentų įteikimo adresų nenurodymas laikomas esminiu ieškinio trūkumu, kurį galima
pašalinti taikant ieškinio trūkumų šalinimo institutą. Ieškinį paduodantis asmuo pirmiausia
teisingus duomenis privalo pateikti apie savo gyvenamąją vietą. Tai ypač svarbu tais atvejais, kai
teismas, gavęs procesinį dokumentą, nusprendžia taikyti ieškinio trūkumų šalinimo institutą:
ieškovui netinkamai nurodžius savo gyvenamosios vietos adresą, teismas, nustatęs, kad ieškinys
pateiktas su trūkumais, netenka galimybės įteikti nutartį dėl ieškinio trūkumų šalinimo, dėl ko
galiausiai nukenčia paties ieškovo interesai, nes jo teisė į teisminę gynybą gali likti
neįgyvendinta. Antra, pareiga nurodyti dalyvaujančių byloje asmenų gyvenamosios vietos ar
buveinės bei kitus žinomus procesinių dokumentų įteikimo adresus taip pat reiškia į teismą
besikreipiančio asmens pareigą nurodyti visų Įeitų byloje dalyvaujančių asmenų gyvenamąją,
buveinės vietą ar Įeitą žinomą adresą.

Asmuo, kuris netinkamai įgyvendina pareigą nurodyti duomenis apie savo gyvenamąją, buveinės
vietą ar Įeitus galimus procesinių dokumentų įteikimo adresus, kartu netenka teisės reikalauti,
kad teismas atliktų procesinius veiksmus, kurie yra tiesiogiai susiję su procesinių dokumentų
įteikimu. Be to, dalyvaujantys byloje asmenys privalo nedelsdami pranešti teismui ir kitiems
dalyvaujantiems byloje asmenims apie kiekvieną procesinių dokumentų įteikimo būdo, adreso
pašto korespondencijos siuntoms pasikeitimą (CPK 121 straipsnio 1 dalis). Jeigu dalyvaujantys
byloje asmenys nesilaiko šios pareigos, procesiniai dokumentai siunčiami paskutiniu teismui
žinomu adresu ir yra laikomi įteiktais (CPK 121 straipsnio 2 dalis)49.

Kai ieškinyje nurodoma ne deklaruota fizinio asmens gyvenamoji vieta, o kitas adresas, kuriuo
fizinis asmuo faktiškai gyvena, tai negali būti laikoma ieškinio trūkumu. Tai pažymima ir teismų
praktikoje: ieškinyje, kuriame atsakovas yra fizinis asmuo, turi būti nurodyta nebūtinai asmens
deklaruota gyvenamoji vieta, bet gali būti nurodyta ir ta vieta, kurioje šis asmuo faktiškai gyvena
ir turi galimybę gauti jam siunčiamus procesinius dokumentus30. Byloje dalyvaujančio fizinio
asmens gyvenamosios vietos konkretaus adreso nenurodymas, kai tas asmuo yra įtrauktas į
gyvenamosios vietos neturinčių asmenų sąrašą, taip pat nelaikomas ieškinio trūkumu.

Kai ieškovui nežinoma atsakovo (fizinio asmens) gyvenamoji vieta ar kiti galimi procesinių
dokumentų įteikimo adresai arba šiais adresais siųsti procesiniai dokumentai neįteikiami,
ieškovas turi teisę procesiniame dokumente nurodyti, kad fizinio asmens gyvenamoji vieta nėra
deklaruota, faktinė gyvenamoji vieta ar kiti procesinių dokumentų įteikimo adresai nežinomi ir
prašyti teismo procesinius dokumentus įteikti teisme (CPK 127 straipsnis), kuratoriui (CPK 129
straipsnis), viešo paskelbimo (CPK 130 straipsnis) ar kitais būdais.

Pažymėtina, kad teismuose nėra vienodos praktikos dėl ieškovo pareigos, prieš prašant teismo
procesinius dokumentus įteikti viešo paskelbimo būdu, nurodyti, kad atsakovui nėra galimybės
paskirti kuratorių (CPK 130 straipsnio 1 dalis). Tokiais atvejais kai kurie teismai ieškovui
nustato terminą ieškinio trūkumams pašalinti ir įpareigoja ieškovą nurodyti aplinkybes, dėl kurių
nėra galimybės atsakovui skirti kuratoriaus, ir pateikti tas aplinkybes patvirtinančius įrodymus51.

Bendrosios su kuratoriaus institutu susijusios nuostatos įvirtintos CPK 39 straipsnyje. Kaip yra
išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuratoriaus instituto paskirtis yra papildomai
apsaugoti asmenų, kurių gyvenamoji ir darbo vieta nežinomos, procesines teises52. Kuratorius
gali būti paskirtas tik esant tam tikroms sąlygoms: 1) nėra žinoma šalies, kuriai turi būti paskirtas
kuratorius, gyvenamoji ir darbo vieta (pastarąją aplinkybę, vadovaujantis CPK 129 straipsnio 2
dalimi, turi įrodyti suinteresuotas asmuo); 2) būtina skubiai atlikti su šia šalimi susijusius
procesinius veiksmus (vienas iš tokių veiksmų - teismo šaukimo įteikimas); 3) yra suinteresuotos
šalies prašymas skirti kuratorių ir išankstinis apmokėjimas už kuratoriaus atstovavimą; 4)
kuratoriumi gali būti skiriamas tik fizinis asmuo; 5) būtinas kuratoriumi skiriamo asmens su-
tikimas; 6) kuratoriumi paskirto asmens interesai neturi būti priešingi atstovaujamos šalies
interesams. Aptariamoje kasacine tvarka nagrinėtoje byloje taip pat nurodoma, kad, atsižvelgiant
į tai, jog kuratorius skiriamas tik priešingos šalies, kuri siekia atlikti skubius procesinius
veiksmus, prašymu ir sąskaita, tai teismas gali tik pasiūlyti šaliai pasinaudoti kuratoriaus
institutu, bet neturi teisės skirti jo savo iniciatyva. Vadinasi, jeigu nėra suinteresuoto asmens
prašymo skirti kuratorių, laikytina, kad jo paskyrimas negalimas.

Vadovaujantis nuostata, kad asmens teisė kreiptis į teismą negali būti neproporcingai varžoma ir,
atsižvelgiant į tai, kad kuratorius skiriamas priešingos šalies, kuri siekia atlikti procesinius
veiksmus, prašymu (CPK 39 straipsnio 1 dalis), darytina išvada, kad jeigu ieškovas savo
iniciatyva paskirti kuratoriaus neprašo, tai teismas, taikydamas ieškinio trūkumų šalinimo
institutą, paprastai negali reikalauti iš ieškovo, prieš pateikiant prašymą procesinius dokumentus
įteikti viešo paskelbimo būdu (CPK 130 straipsnis), pateikti prašymą skirti kuratorių ir įrodymus,
kodėl šis negali būti nepaskirtas. Remiantis tuo, kad be šalies prašymo kuratorius neskiriamas,
nesant prašymo skirti kuratorių yra laikoma, kad nėra galimybės paskirti kuratorių (CPK 130
straipsnio 1 dalis), todėl galimas procesinių dokumentų įteikimas viešo paskelbimo būdu.

Tuo atveju, kai aplinkybė, kad ieškinio pareiškime nurodytu adresu atsakovas negyvena,
paaiškėja vėliau (paprastai ši aplinkybė paaiškėja nesėkmingai bandant atsakovui įteikti
procesinius dokumentus), ieškinį priėmus ir civilinę bylą iškėlus, terminas šiam ieškinio
pareiškimo trūkumui pašalinti gali būti nustatomas ir pasirengimo bylos nagrinėjimui stadijoje53.
Vis dėlto tokia teise teismas turėtų naudotis tik išimtiniais atvejais, kai yra duomenų, kad
ieškovas žino arba turi realią galimybę nustatyti kitą atsakovo adresą. Priešingu atveju, kai
ieškovas neturi realių galimybių tokį adresą sužinoti, t. y. pašalinti teismo nurodytą ieškinio
trūkumą, tokio trūkumo nepašalinus ieškinys turėtų būti paliktas nenagrinėtas (CPK 296
straipsnio 1 dalies 11 punktas, 296 straipsnio 2 dalis), tai reikštų ieškovo teisės į teisminę gynybą
suvaržymą dėl nuo jo nepriklausančios aplinkybės. Paprastai teismas turi teisę pasiūlyti ieškovui
nurodyti Įeitą atsakovo gyvenamąją ar buveinės vietą, kurioje jam būtų galima įteikti šiuos
dokumentus, bet negali šios aplinkybės vertinti kaip ieškinio trūkumo ir reikalauti iš ieškovo
pateikti įrodymus apie tai, jog kitu jo nurodytu atsakovo gyvenamuoju adresu pavyks įteikti
procesinius dokumentus. Kaip pažymima teismų praktikoje, priešinga išvada reikštų, kad
teismas, ieškinio priėmimo stadijoje reikalaudamas iš asmens, ginančio savo pažeistas teises ir
teisėtus interesus, įrodymų apie tinkamą atsakovo adresą, kuriuo jam būtų galima įteikti
procesinius dokumentus, ne tik labiau gina atsakovo teises, bet ir riboja asmens teisę kreiptis į
teismą teisminės gynybos (CPK 5 straipsnis)54.

Taigi, jeigu ieškinį pateikiantis asmuo pateikia įrodymus, kad duomenų apie byloje
dalyvaujančio fizinio asmens deklaruotą, faktinę gyvenamąją vietą ar kitų procesinių dokumentų
įteikimo adresų nepavyksta gauti, arba fizinis asmuo yra įrašytas į gyvenamosios vietos
neturinčių asmeniu sąrašą, ieškinio trūkumų šalinimo institutas neturėtų būti taikomas. Po to, kai
buvo išnaudotos galimybės sužinoti asmens gyvenamąją vietą ar kitus procesinių dokumentų
įteikimo adresus ir šių duomenų sužinoti nepavyko, yra pagrindas spręsti dėl procesinių
dokumentų įteikimo kuratoriui (CPK 129 straipsnis) arba viešo paskelbimo būdu (CPK 130
straipsnis). Išimtiniais atvejais, ypač kai teismo vaidmuo byloje yra aktyvus, gali būti taikoma
atsakovo paieškos procedūra (CPK 132 straipsnis).

Papildomai atkreiptinas dėmesys į pasikeitusią procesinių dokumentų įteikimo juridiniam

asmeniui tvarką. 2011 m. spalio 1 d. įsigaliojusiose CPK 123 straipsnio 4 dalies nuostatose
įtvirtinta, kad kai procesinį dokumentą pristatantis asmuo neranda adresato juridinio asmens
buveinės vietoje ar kitoje juridinio asmens nurodytoje vietoje, procesinis dokumentas įteikiamas
bet kuriam Įeitam įteikimo vietoje esančiam juridinio asmens darbuotojui. Naujovė yra ta, kad
kai tokia tvarka procesinių dokumentų įteikti nepavyksta, procesinis dokumentas siunčiamas
juridinio asmens buveinės adresu ir laikomas įteiktu praėjus dešimčiai dienų nuo išsiuntimo. Šis
įteikimo būdas juridiniam asmeniui gali būti taikomas tik po to, kai ieškinį pateikęs asmuo
tinkamai įvykdo pareigą ieškinyje nurodyti juridinio asmens buveinės adresą, išskyrus atvejus,
kai juridinis asmuo nurodo kitą procesinių dokumentų įteikimo adresą arba procesiniai
dokumentai įteikiami elektroninių ryšių priemonėmis (CPK 122 straipsnio 2 dalis).

4.3. Kiti ieškinyje nurodomi duomenys

Įstatyme nustatyti ir kiti ieškinio turinio reikalavimai. CPK 111 straipsnio 2 dalies 4 punkte
nustatytas reikalavimas nurodyti procesinio dokumento pobūdį ir dalyką. Šis reikalavimas
reiškia, kad, atsižvelgiant į procesinio dokumento dalyką, dokumente turi būti aiškiai įvardijama,
koks procesinis dokumentas pateikiamas: ieškinys, priešieškinis, atsiliepimas į pareikštą ieškinį,
dublikas, triplikas ir kt.

Nors ieškinio turinio reikalavimas nurodyti procesinio dokumento pobūdį ir jo dalyką yra
bendrosios ieškovo pareigos teismui pateikti tinkamai įformintą procesinį dokumentą dalis (CPK
111 straipsnio 2 dalis), tačiau netinkamas šio reikalavimo įgyvendinimas paprastai neturėtų būti
laikomas pagrindu taikyti trūkumų šalinimo institutą. Teismai, gavę procesinius dokumentus,
kurių pobūdis ir dalykas nėra visiškai tiksliai įvardijami, ieškinio trūkumų šalinimą turėtų taikyti,
vadovaudamiesi protingumo principu. Štai Kauno miesto apylinkės teismas iš ieškovo gautus
procesinius dokumentus, įvardytus kaip „ieškinio papildymai" ir „ieškinio papildymus
konkretizuojantys paaiškinimai", nepaisydamas netinkamo CPK 111 straipsnio 2 dalies 4 punkto
reikalavimo nurodyti procesinio dokumento pobūdį ir dalyką įgyvendinimo, rezoliucija nutarė
šiuos procesinius dokumentus priimti ir juos išsiųsti atsakovams55.
Teismas taip pat neturėtų pernelyg formalizuotai taikyti ieškinio trūkumų šalinimo, kai savo
poziciją šalys išdėsto įvairiai įvardytuose keliuose skirtinguose procesiniuose dokumentuose.
Kaip nurodoma teismų praktikoje, CPK nenustatyta reikalavimo, kad ieškinio tikslinimas turi
būti vieningame dokumente ir turi būti kartojama jame tai, kas nėra tikslinama56. Teismas taip
pat neturi pagrindo ieškinį laikyti ne-paduotu CPK 115 straipsnio 3 dalies pagrindu, kai taisant
ieškinio trūkumus pateiktas ieškinio papildymas, kuriame išvardyti tik teismo nurodyti trūkumų
ištaisymai, nes turimi duomenys nekliudo pradėti procesą civilinėje byloje 57. Kitoje civilinėje by-
loje teismas konstatavo, kad tai, jog šalis viename procesiniame dokumente, pavadintame
priešieškiniu, sujungė atsiliepimą į ieškinį ir priešieškinį, negali užkirsti kelio šaliai įgyvendinti
jos nuožiūra pasirinktą procesinių teisių įgyvendinimo būdą, nes teismas, atsisakydamas priimti
priešieškinį, išdėstytą bendrame procesiniame dokumente, neišsprendė atsiliepimo į ieškinį,
išdėstyto šalies procesiniame dokumente, pavadintame priešieškiniu, priėmimo klausimo.
Klaidingas procesinio dokumento pavadinimo nurodymas arba kiti aiškūs netikslumai nėra
kliūtis atlikti procesinius veiksmus, kurių yra prašoma pateiktame procesiniame dokumente
(CPK 115 straipsnio 4 dalis), nes negalima dėl formalių dalykų užkirsti kelią šaliai įgyvendinti
jos procesines teises pasirinktu būdu5S.

Tačiau tais atvejais, kai daugelio skirtingai įvardytų procesinių dokumentų pateikimas teismui
pasunkina ginčo esmės ir šalių argumentų supratimą, ypač kai skirtingi ginčo epizodai dėstomi
skirtinguose dokumentuose, teismas, siekdamas kuo operatyviau išsiaiškinti ginčo esmę, gali
įpareigoti šalis visą papildomą informaciją nurodyti viename procesiniame dokumente kartu
įvardijant ir to dokumento pobūdį.

Kitas bendrasis ieškinio reikalavimas, keliamas visiems procesiniams dokumentams, yra

procesinį dokumentą paduodančio asmens parašas ir dokumento surašymo data (CPK 111
straipsnio 2 dalies 7 punktas). Teismas, gavęs ieškovo nepasirašytą ieškinį, ieškinio trūkumų
šalinimo institutą turėtų taikyti, nes ieškovo parašo nebuvimas yra esminis ieškinio trūkumas, be
kurio gali būti sudėtinga identifikuoti į teismą besikreipiantį asmenį. O ieškinio surašymo datos
nenurodymas, kaip pažymėta CPK 115 straipsnio 4 dalyje, neturėtų būti laikomas esminiu
ieškinio trūkumu, dėl kurio tolesnis civilinis procesas taptų neįmanomas.

Vadovaujantis CPK 135 straipsnio 1 dalies 5 dalimi, ieškinyje taip pat turi būti pateikta ieškovo
nuomonė dėl sprendimo už akių priėmimo, jeigu byloje nebus pateiktas atsiliepimas į pareikštą
ieškinį arba paruošiamasis procesinis dokumentas. Sprendimo už akių institutas civiliniame
procese įvestas siekiant įgyvendinti civilinio proceso koncentruotumo, ekonomiškumo, šalių
lygiateisiškumo, draudimo piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis principus bei skatinti šalis
rūpintis proceso eiga. Sprendimas už akių pasirengimo civilinės bylos nagrinėjimui teisme
stadijoje priimamas, kai šalis nepateikia atsiliepimo į ieškinį (CPK 142 straipsnio 4 dalis), arba
kai be pateisinamos priežasties ir būdama tinkamai informuota šalis neatvyksta į parengiamąjį
teismo posėdį ir neprašo bylą nagrinėti jai nedalyvaujant (CPK 230 straipsnio 2 dalis, 285
straipsnis). Pažymėtina, kad procesiniuose įstatymuose yra nustatyti atvejai, kai sprendimas už
akių negalimas (CPK 378 straipsnis, 443 straipsnio 9 dalis). Be to, nuo 2011 m. spalio 1 d.
įsigaliojo CPK 227 straipsnio 3 dalis, kurioje įtvirtinta nuostata, kad kai šalis be svarbių
priežasčių per teismo nustatytą terminą nepateikia paruošiamojo dokumento ( dubliko, tripliko),
teismas Įeitos šalies prašymu turi teisę priimti sprendimą už akių.

Jeigu ieškovas savo nuomonės dėl sprendimo už akių ieškinyje nepateikia, laikoma, kad ieškovas
nesiekia pasinaudoti sprendimo už akių priėmimo institutu, ir nuomonės dėl sprendimo už akių
ieškinyje nepateikimas nelaikytinas esminiu ieškinio trūkumu, dėl kurio teismas turėtų taikyti
ieškinio trūkumų šalinimo institutą.
CPK 135 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytas reikalavimas, kad ieškinyje turi būti nurodyta
informacija, ar byla bus vedama per advokatą ir, jeigu byla bus vedama per advokatą, taip pat
nurodomas advokato vardas, pavardė, darbo vietos adresas. Šie ieškinio reikalavimai yra susiję
su CPK 118 straipsnio nuostata, kad jei byla vedama per atstovą, procesiniai dokumentai
įteikiami tik atstovui, ir su CPK 119 straipsnio nuostata, kad kai abiem šalims byloje atstovauja
advokatai, procesinius dokumentus vienos šalies advokatas tiesiogiai siunčia Įeitos šalies
advokatui, tai pažymint teismui siunčiamame dokumento egzemplioriuje. Taigi, jeigu byla
vedama per advokatą, ieškinyje turi būti nurodomas tikslus advokato darbo vietos adresas, tačiau
jeigu šie duomenys nenurodomi, teismas ieškinio trūkumų šalinimo institutą gali taikyti tik
įsitikinęs, kad duomenų apie advokatą nenurodymas konkrečioje byloje bus esminė kliūtis
tolesnei bylos eigai59.

Be to, reikėtų skirti tuos atvejus, kai advokatas ieškinio teismui nerengė ir byloje bus pasitelktas
vėliau. Tokiais atvejais CPK 135 straipsnio 1 dalies 6 punkto reikalavimo ieškovas objektyviai
negali įvykdyti, nes dar gali nebūti susiradęs konkretaus ieškovui atstovausiančio advokato.
Jeigu ieškinį rengia pats ieškovas arba ieškinio rengimo metu ieškovas nėra sudaręs teisinių
paslaugų teikimo sutarties su advokatu, teismui pateikiamame ieškinyje turėtų būti nurodyta, kad
byla nebus vedama per advokatą arba kad advokatas, per kurį bus vedama byla, teismui bus
nurodytas, kai bus sudaryta teisinių paslaugų teikimo sutartis.

Pažymėtina, kad pagal CPK 227 straipsnio 1 dalį bylą nagrinėjantis teismas, jeigu abi šalys yra
atstovaujamos CPK nustatyta tvarka, skiria pasirengimo nagrinėti: bylą teisme paruošiamaisiais
dokumentais būdą. Išimtys galimos tais atvejais, kai teismas sprendžia, jog byloje galima
sudaryti taikos sutartį arba jeigu įstatymai įpareigoja teismą imtis priemonių šalims sutaikyti,
arba jeigu tokiu būdu bus geriau ir išsamiau pasirengta nagrinėti bylą teisme (CPK 228 straipsnio
1 dalis).

5. Ieškinio suma ir žyminio mokesčio dydžio nustatymas

Ieškinyje, jeigu jis turi būti įkainotas, be bendrųjų reikalavimų procesiniams dokumentams, turi
būti nurodoma ieškinio suma (CPK 135 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 85 straipsnis). Kaip
pažymima teismų praktikoje, nurodyti ieškinio sumą yra įsakmaus pobūdžio reikalavimas,
keliamas ieškinio turiniui60. Turtiniuose ginčuose ieškinio suma turi būti nurodyta dėl jos įtakos
nustatant bylos rūšinį teismingumą, apskaičiuojant žyminio mokesčio dydį (CPK 27 straipsnio 1
punktas, 80 straipsnis) ir nustatant nagrinėtinos bylos kategoriją. Įstatymas suteikia apsaugą
abiem proceso šalims - ieškovui ir atsakovui, todėl žyminis mokestis iš dalies apsaugo asmenis
nuo nepagrįstų reikalavimų reiškimo teisme. CPK 80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiek-
vienas ieškinys ar priešieškinis apmokamas nustatyto dydžio žyminiu mokesčiu, kuris turi būti
sumokamas prieš atliekant tam tikrus procesinius veiksmus (paduodant ieškinį, priešieškinį ir
pan.). Taigi, kaip nurodoma teismų praktikoje, žyminio mokesčio sumokėjimas yra viena iš
esminių civilinės bylos iškėlimo teisme sąlygų61.

Tais atvejais, kai iš ieškinio turinio aišku, kokio dydžio turtinio pobūdžio reikalavimas yra
reiškiamas atsakovui, atskiras ieškinio sumos neįvardijimas nėra kliūtis priimti ieškinį, ir ieškinio
trūkumų šalinimo institutas netaikomas. Lietuvos teismų praktikoje pripažįstama, kad bendros
ieškinio sumos nenurodymas, kaip ieškinio trūkumas, nesudaro pagrindo atsisakyti priimti
ieškinį, jei ieškovas patikslinto ieškinio reikalavimuose nurodo, kokio dydžio turtinės ir
neturtinės žalos reikalauja, o bendrą ieškinio sumą teismas gali patikslinti ir po ieškinio
priėmimo61.

CPK 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu ieškinio pareiškimo metu ieškinio sumą nustatyti
sunku, žyminio mokesčio dydį preliminariai rašytinio proceso tvarka nustato teismas, o paskui
papildomai sumokamas žyminis mokestis pagal ieškinio sumą, kurią nustato teismas. Dėl to tais
atvejais, kai ieškovas nurodo, kad negali tiksliai įkainoti savo ieškinio, teismas, remdamasis
ieškinyje pateikiamais duomenimis, turėtų preliminariai nustatyti ieškinio sumą, kuri būtų
reikšminga apskaičiuojant žyminio mokesčio dydį (CPK 86 straipsnio 1 dalis)63. Be to, ši
preliminariai apskaičiuota ieškinio suma būtų reikšminga nustatant rūšinį bylos teismingumą
apylinkės ar apygardos teismui (CPK 26 straipsnis, 27 straipsnio 1 punktas).

Teismas, ieškinio priėmimo stadijoje nustatęs, kad ieškinio suma nurodyta neteisingai, skirdamas
terminę ieškinio trūkumams pašalinti, turėtų motyvuoti, kodėl nesutinka su ieškovo nurodyta
ieškinio suma ir išaiškinti, kaip ir kokiu būdu konkrečiu atveju ieškinio suma turi būti
apskaičiuota. Remiantis CPK 115, 138 straipsnių nuostatomis, reglamentuojančiomis ieškinio
trūkumų šalinimo tvarką, taip pat CPK 85 straipsnio 2 dalies, 86 straipsnio 1 dalies normų
teisiniu reglamentavimu, pagal kurį tuo atveju, jeigu ieškovo ieškinyje nurodyta ieškinio suma
aiškiai netiksli arba kai tikslią sumą nustatyti sunku, pareiga nustatyti tikrąją ieškinio sumą tenka
teismui, darytina išvada, jog teismas, nesutikdamas su patikslintame ieškinyje ieškovo nurodyta
ieškinio suma, nustatydamas terminą ieškinio trūkumams pašalinti, turėtų šią sumą įvardyti pats
arba, jeigu tokiai sumai nustatyti trūksta duomenų, įvardyti konkrečią šios sumos apskaičiavimo
tvarką64.

Tačiau padaręs išvadą, kad su ieškovo nurodyta ieškinio suma nesutinka, ir bylos iškėlimo
stadijoje ieškinio sumą tiek ieškovui, tiek teismui nustatyti sunku, teismas neturėtų įpareigoti
ieškovą tikslinti ieškinio sumą, o turėtų naudotis CPK 86 straipsnio 1 dalyje nurodyta priemone.

Jei ieškovas, šalindamas ieškinio trūkumus, sumoka netinkamo dydžio žyminį mokestį,
pakartotinis ieškinio trūkumų šalinimo instituto taikymas dar kartų ieškovui nurodant primokėti
trūkstamų žyminį mokestį gali būti taikomas tik išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į tai, kiek
tiksliai teismas buvo nurodęs žyminio mokesčio apskaičiavimo kriterijus arba konkretų žyminio
mokesčio dydį. Pavyzdžiui, vienoje civilinėje byloje pirmosios instancijos teismas nutarė ieškinį
palikti nenagrinėtą, nes nustatytu terminu nebuvo pašalinti ieškinio trūkumai, iš kurių vienas
buvo tas, kad nesutapo ieškinyje nurodyta ieškinio suma bei sumokėto žyminio mokesčio dydis.
Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nutartyje dėl ieškinio trūkumų pašalinimo pirmosios
instancijos teismas konkrečiai įvardijo ieškinio trūkumus ir ieškovams sudarė prielaidą tikėtis,
kad pašalinus būtent šiuos ieškinio trūkumus ieškinys atitiks jam keliamus reikalavimus ir bus
priimtas. Tačiau pirmosios instancijos teismas, net ieškovams sumokėjus, jų manymu, teisingai
apskaičiuotą žyminį mokestį, galiausiai nutarė, kad nurodyti ieškinio trūkumai nepašalinti, ir
paliko ieškinį nenagrinėtą. Apeliacinės instancijos teismas ieškovo atskirąjį skundą tenkino ir
konstatavo, kad ieškinio palikimas nenagrinėto šiuo atveju reiškė formalų civilinio proceso
koncentracijos, ekonomiškumo, kooperacijos principų taikymą63.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nedidelės žyminio mokesčio neatitiktys, kai nesumokėta žyminio
mokesčio suma yra nereikšminga, palyginus su sumokėta žyminio mokesčio suma, ir nėra
piktnaudžiavimo požymių, neturėtų būti pagrindas taikyti ieškinio trūkumų šalinimo institutą.
Tokiu atveju nesumokėta žyminio mokesčio dalis kartu su Įeitomis bylinėjimosi išlaidomis
valstybei priteisiama iš bylą pralaimėjusios šalies (CPK 96 straipsnis, 270 straipsnio 5 dalies 3
punktas). Kaip neatitinkantys teisės į teisminę gynybą esmės, proceso koncentruotumo ir
operatyvumo bei ekonomiškumo principų vertintini teismų praktikos pavyzdžiai, kai teismai
atsisako priimti pareiškimus konstatavę, kad turėjo būti sumokėta 137 Lt, o sumokėta 135 Lt
žyminio mokesčio66, arba turėjo būti sumokėta 813 Lt žyminio mokesčio, o sumokėta 810 Lt 67.
Tokie atvejai vertintini analogiškai nepriklausomai nuo to, ar į teismą kreipiamasi su ieškiniu, ar
su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo. Tačiau jei sumokėto žyminio mokesčio dydžio
neatitiktis yra tik vienas ieškinio trūkumų, o Įeiti trūkumai sudaro esmines kliūtis iškelti civilinę
bylą, nustatydamas terminą ieškinio trūkumams pašalinti teismas gali nurodyti ieškovui sumokėti
ir trūkstamą žyminį mokestį, nepriklausomai nuo trūkstamo žyminio mokesčio dydžio.

CPK 80 straipsnyje reglamentuojamas už ieškinį mokėtino žyminio mokesčio dydis. Atkreiptinas

dėmesys į tai, kad mokėtinas žyminis mokestis, kuris nustatytas tvirta suma, turi būti
indeksuojamas, atsižvelgiant į ketvirčio vartojimo kainų indeksą, jeigu jis didesnis negu 110
(CPK 82 straipsnio 1 dalis). Indeksuojami turi būti visi tvirta suma nustatyti žyminio mokesčio
dydžiai, taigi, ir minimalus bei maksimalus68

6. Reikalavimai ieškinio formai

Civilinio proceso kodekse nustatyta, kad procesiniai dokumentai teismui pateikiami raštu (CPK
111 straipsnio 1 dalis). Nekvestionuojant teisės doktrinos požiūrio, kad be išorinės rašytinės
formos procesinis dokumentas iš viso negali egzistuoti, atkreiptinas dėmesys į tai, kad dėl
sparčių elektroninių technologijų tradicinis rašytinės procesinio dokumento išraiškos suvokimas
turi tendenciją plėstis, galimai įtraukiant ne tik popieriuje, bet ir elektroniniu formatu kuriamus
dokumentus.

Iki 2011 m. spalio 1 d. CPK pakeitimų procesinių dokumentų pateikimas teismui elektronine
forma nebuvo reglamentuotas. Teismų praktikoje galimybė teismui elektroniniu būdu pateikti
ieškinį ar Įeitą procesinį dokumentą vertinta skirtingai. Pavyzdžiui, Vilniaus apygardos teisme
nagrinėtoje byloje pareiškėja nurodė, kad skundą dėl antstolio veiksmų teismui padavė
nepraleidusį įstatyme nustatyto dvidešimties dienų termino, ir teigė, kad skundą pateikė laiku,
nes jį siuntė elektroniniu paštu, o tokie duomenys yra užregistruoti teismo elektroninio pašto
serveryje. Teismas konstatavo, kad elektroninio procesinių dokumentų pateikimo teismui, tarp jų
skundų dėl antstolio veiksmų CPK normos nenumato, todėl pirmosios instancijos teismas tokio
argumento nesvarstė pagrįstai69. Lietuvos apeliacinis teismas, nurodęs, kad ieškinio pateikimas
elektroniniu paštu neatitinka reikalavimo procesinius dokumentus teismui pateikti raštu,
konstatavo, kad tokiu atveju laikytina, jog ieškovo pateiktas ieškinys neatitinka šiam dokumentui
keliamų formos reikalavimų, todėl priima nutartį ir nustato pakankamų terminą trūkumams
pašalinti (CPK 115 straipsnio 2 dalis)10.

Nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliosiančiuose 2011 m. spalio 1 d. CPK pakeitimuose numatyta, kad
elektroniniu būdu galima pateikti visus procesinius dokumentus (CPK 175' straipsnis)71.
Procesinių dokumentų pateikimo teismui elektroninių ryšių priemonėmis tvarką ir formą
nustatys teisingumo ministras (CPK 175' straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad procesiniams
dokumentams pateikti elektroninių ryšių priemonėmis būtinas specialus reglamentavimas, kuris
įsigalios tik 2013 m. sausio 1 d. (Civilinio proceso pakeitimo ir papildymo įstatymo 387
straipsnio 2 dalis), į tai, kad tokio pateikimo tvarkų ir formų papildomai turi reglamentuoti
lydimieji teisės aktai, kad būtinas papildomas teismų techninis pasirengimas, kol nėra šių sąlygų,
procesinių dokumentų pateikimas teismui elektroninių ryšių priemonėmis negalimas. Kadangi
procesiniai dokumentai pateikiami teismui tik raštu (CPK 111 straipsnio 1 dalis), rašytinės
formos nebuvimas neleidžia konstatuoti, kad procesinis dokumentas egzistuoja, tai teismai, gavę
elektroninės formos kreipimąsi į teismą, neturi pagrindo šio dokumento vertinti ir spręsti jo
priėmimo klausimo Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Tokiu atveju pareiškėjas
informuotinas elektroniniu laišku, kad ieškinio priėmimo klausimas bus sprendžiamas tik tada,
kai bus pateiktas rašytinės formos ieškinys.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiuo metu jau egzistuoja galimybė teismui elektroniniu būdu
pateikti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo (CPK XXII skyrius). Iki 2011 m. spalio 1 d.
galiojusios redakcijos CPK 431 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad procesiniams dokumentams
gali būti naudojamos informacinės technologijos. Nuo 2011 m. spalio 1 d. įsigaliojusiame CPK
4321 straipsnyje detalizuojamas informacinių ir elektroninių ryšių technologijų naudojimą bylose
dėl teismo įsakymo išdavimas. Šių CPK nuostatų įsigaliojimas neatidėtas, todėl sudarius
technines prielaidas galimybė pateikti pareiškimus dėl teismo įsakymo išdavimo elektroniniu
būdu yra reali.

7. Prie ieškinio pridedami dokumentai

7.1. Įrodymai, patvirtinantys ieškovo išdėstytas aplinkybes

Pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 3 punktą ieškinyje nurodomi įrodymai, patvirtinantys ieškovo
išdėstytas aplinkybes, liudytojų gyvenamosios vietos ir kitokių įrodymų buvimo vietą. Be to, prie
ieškinio turi būti pridėti dokumentai ir kiti įrodymai, kuriais ieškovas grindžia savo reikalavimus
(CPK 135 straipsnio 2 dalis). CPK 226 straipsnyje nurodyta, kad pasirengimo nagrinėti bylą
teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi pateikti teismui visus turimus įrodymus bei
paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, taip pat nurodyti įrodymus, kurių jie negali pateikti
teismui, kartu nurodydami aplinkybes, trukdančias tai padaryti, bei suformuluoti savo
reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus.

Taigi, įstatyme nustatyta aiški ir nedviprasmė ieškovo pareiga prie ieškinio pridėti dokumentus ir
kitus įrodymus, kuriais ieškovas grindžia savo reikalavimą (CPK 135 straipsnio 2 dalis). Visi
teisiškai reikšmingi įrodymai turi būti pateikti su ieškiniu, ir tų įrodymų pateikimas negali būti
„dozuojamas" ar sąmoningai paliekamas vėlesnėms proceso stadijoms. Laiku nepateikus
įrodymų, į teismą besikreipiančiam asmeniui kyla tam tikrų procesinių padarinių. CPK 181
straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teismo teisė atsisakyti priimti pavėluotai pateiktus įrodymus taikoma
ir įrodymams, kurie galėjo būti, tačiau nebuvo pateikti kartu su ieškiniu72.

Tačiau ieškovo pareiga prie ieškinio pridėti reikalavimą pagrindžiančius įrodymus nereiškia
ieškovo pareigos jau kreipimosi į teismą metu įrodyti teisę į ieškinio patenkinimą ar pagrįstumą.
Kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, ieškinio priėmimo stadijoje teismo
sprendžiami klausimai yra išimtinai procesinio teisinio pobūdžio, t. y. sprendžiama, ar asmuo
turi teisę kreiptis į teismą ir ar jis šią teisę įgyvendina laikydamasis procesinių įstatymų
nustatytos tvarkos, todėl teismas neturi pagrindo reikalauti, kad ieškovas, jau paduodamas
ieškinį, pateiktų įrodymus, kurie ne tik patvirtintų ieškinyje išdėstytas faktines aplinkybes, bet ir
įrodytų teisę į ieškinio patenkinimą111. Teismų praktikoje taip pat nurodoma, kad vien įrodymų,
patvirtinančių ieškinyje nurodytas aplinkybes, nepateikimas, juolab įrodymų (ne)pakankamumas,
kurį teismas įvertina tik nagrinėdamas bylą iš esmės, negali būti pagrindas nepriimti ieškinio 14.
Teismas, nustatęs, kad prie ieškinio nepridėti visi įrodymai, patvirtinantys ieškinio pagrįstumą,
negali iš ieškovo reikalauti tų ieškinio įrodymų, kurie, teismo nuomone, būtų pakankami
ieškiniui patenkinti, nes ieškinio priėmimo stadijoje reikalavimo pagrįstumas nesvarstomas, o
nepagrįstas ieškinys gali būti atmestas išnagrinėjus bylą iš esmės. Priešingu atveju ne tik
pasunkėtų civilinis procesas ir užsitęstų civilinės bylos iškėlimas, bet ir būtų neproporcingai
apribota asmens teisė kreiptis į teismą, nes ieškovas būtų verčiamas teismui pateikti tokius
ieškinio įrodymus, kurių galbūt iš viso nėra75.Teismas byloje esančius įrodymus vertina
priimdamas sprendimą ir pagal tai vienas aplinkybes laiko įrodytomis, o kitas - ne, ir atitinkamai
tenkina arba atmeta ieškinio reikalavimus (CPK 185 straipsnis). Dėl šių priežasčių įrodymų
pakankamumo klausimas neturėtų būti sprendžiamas procesinio dokumento priėmimo stadijoje 76.
Dėl to nepriimtina analizuotoje teismų praktikoje pastebėta tendencija civilinės bylos iškėlimo
stadijoje iš ieškovo reikalauti įrodymų, patvirtinančių įo pareikšto reikalavimo pagrįstumą, nes
tai iš esmės neatitinka teisinio šio procesinio veiksmo reglamentavimo (CPK 137 straipsnis).

Teismo vaidmuo renkant įrodymus apibrėžtas CPK 160 straipsnyje: teisėjas gali įpareigoti
dalyvaujančius byloje asmenis pateikti įrodymus, kuriuos jie turi ir kuriais remiasi (CPK 160
straipsnio 1 dalies 5 punktas), be to, remiantis CPK 160 straipsnio 1 dalies 6 punktu, gali savo
iniciatyva rinkti įrodymus CPK numatytais atvejais, pavyzdžiui, šeimos bylose (CPK 376
straipsnio 1 dalis), darbo bylose (CPK 414 straipsnio 1 dalis), viešųjų pirkimų bylose (CPK 423'
straipsnio 1 dalis), ypatingosios teisenos bylose (CPK 443 straipsnio 8 dalis) ir kt. Tačiau dėl
teismo nutarties dėl ieškinio trūkumų, susijusių su įrodymų pateikimu, atkreiptinas dėmesys į tai,
kad šalių procesinio lygiateisiškumo principo neatitinka tokia praktika, kai teismas nutartimi
pašalinti ieškinio trūkumus, susijusius su įrodymų pateikimu, perima atsakovo funkciją bei netie-
siogiai jam padeda suformuluoti savo gynybos poziciją11.

Prie ieškinio pridedami įrodymai yra įvairaus pobūdžio ir skirti skirtingo pobūdžio aplinkybėms
patvirtinti.

Procesinio pobūdžio įrodymai patvirtina ieškovo teise kreiptis į teismų ir tinkamą šios teisės
įgyvendinimą. Tokie įrodymai teismui visais atvejais privalo būti pateikiami kartu su ieškiniu.
Pavyzdžiui, prie ieškinio, kurį pateikia ne pats suinteresuotas asmuo, o jo įgaliotas asmuo,
privaloma pateikti dokumentą, įrodantį atstovo teises ir pareigas (CPK 111 straipsnio 5 dalis);
teikiant ieškinį dėl teisių, kylančių iš viešųjų pirkimų materialinių teisinių santykių pažeidimo,
prie ieškinio privaloma pateikti išankstinę šalies, kurios interesai galimai buvo pažeisti,
pretenziją Įeitai ginčo šaliai (CPK 4232 straipsnio 1 dalis, 4233 straipsnio 1 dalies 3 punktas);
asmuo siekiantis apginti savo garbę ir orumą, kai tikrovės neatitinkantys duomenys buvo
paskleisti per visuomenės informavimo priemonę, prieš kreipdamasis į teismą turi pateikti
įrodymus, kad jis kreipėsi į visuomenės informavimo priemonę su prašymu paneigti paskleistą
informaciją (CK 2.24 straipsnio 2, 4 dalys). Teismas, nustatęs, kad tokio pobūdžio įrodymai
kartu su ieškiniu nepateikti, turėtų nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti, o jų
nepašalinus, ieškinys grąžintinas ieškovui (CPK 115 straipsnio 3 dalis).

Pažymėtina, kad tuo atveju, kai procesinį dokumentą pasirašo juridinio asmens vienašmenis
valdymo organas (CPK 55 straipsnis), laikoma, kad bylą veda pats juridinis asmuo, ir
nereikalingi papildomi dokumentai, suteikiantys asmeniui įgaliojimus veikti juridinio asmens
vardu. Be to, nebūtina pridėti ir įrodymus, patvirtinančius vienašmenio valdymo organo
paskyrimą į pareigas. Teisinio reguliavimo neatitinka praktika, kai teismas priimti procesinį
dokumentą atsisako dėl to, kad prie jo nepridėti juridinio asmens vienašmenio valdymo organo
(direktoriaus) paskyrimo į pareigas ar kitokio pobūdžio įgaliojimus patvirtinantys dokumentai
(įgaliojimai). Pavyzdžiui, pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškimą dėl teismo
įsakymo išdavimo, nes pareiškimą kreditoriaus vardu pasirašė įmonės direktorius, tačiau prie
pareiškimo nebuvo pateiktas joks dokumentas, patvirtinantis įmonės direktoriaus įgaliojimus 78.
Pareikalauti kartu su ieškiniu pateikti vienašmenio valdymo organo paskyrimą į pareigas ir jo
įgaliojimus patvirtinančius dokumentus teismas turėtų tik tada, kai kyla abejonių dėl
vienašmenio valdymo organo statuso ir jo įgaliojimų apimties, pavyzdžiui, pareiškus ieškinį dėl
ginčo tarp bendrovės akcininkų ar tarp įmonės valdymo organų. Tokiais atvejais taikytinas
ieškinio trūkumų šalinimo institutas ir, nepašalinus įgaliojimus patvirtinančių dokumentų
trūkumų, ieškinys grąžintinas ieškovui.

Įrodymai, patvirtinantys ieškinyje nurodytą teisinį santykį ir pagrindžiantys ieškovo materialinį

teisinį reikalavimą atsakovui, gali būti dvejopi.

Pirma, išskirtini įrodymai, kurių privalomą pateikimą kartu su ieškiniu nustato materialiosios ar
proceso teisės normos. Pavyzdžiui, prie ieškinio dėl santuokos nutraukimo ar pripažinimo
negaliojančia ir sutuoktinių gyvenimo skyrium turi būti pridedamas santuokos liudijimo
originalas, vaikų gimimo liudijimų kopijos, pažymos apie šalių gaunamas pajamas, išskyrus
atvejus, kai ieškovas neturi galimybių pateikti šiuos dokumentus (CPK 382 straipsnio 8 punktas).
Tokių įrodymų nepridėjimas prie ieškinio laikomas ieškinio trūkumu, kurio neištaisius, civilinė
byla neiškeliama.

Antra, ieškinio trūkumu laikomi ir tie atvejai, kai ieškovas prie ieškinio neprideda tų jo
reikalavimą pagrindžiančių įrodymų, kurių pateikimo būtinybė, nors ir nėra tiesiogiai nurodyta
įstatyme, tačiau išplaukia iš ginčo prigimties. Tokie įrodymai, kurie yra būtini siekiant
identifikuoti svarstomo klausimo esmę, turi būti pateikiami kartu su ieškiniu. Tačiau ši taisyklė
negali būti taikoma plačiai. Nepriimti ieškinio dėl tokių įrodymų nepateikimo galima tik tais
atvejais, kai be šių įrodymų neįmanoma nustatyti, ar šalis sieja teisiniai santykiai ir kai ieškovas
nenurodo konkrečių aplinkybių, kodėl atitinkamų įrodymų negali pateikti. Pavyzdžiui,
reikalaujant sutartinės civilinės atsakomybės dėl netinkamo sutarties vykdymo nepridedami jokie
įrodymai, patvirtinantys, kad sutartiniai santykiai egzistuoja".

Vadinasi, negalima iš karto atsisakyti priimti pareiškimą dėl materialinio teisinio pobūdžio
priežasčių, t. y. motyvuojant tuo, kad ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių teisę į
reikalavimo patenkinimą80. Štai vienoje civilinėje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė,
kad ieškinyje dėl savavališkų statinių ir tvoros nukėlimo bendraturčiams priklausančiame sklype
ieškovė nepateikė teismui jokių duomenų ir įrodymų apie žemės sklypo dalių naudojimosi
tvarkos nustatymą tarp bendraturčių, taip pat nepateikė sklypo plano, kuriame matytųsi kelias,
vieta, kur pažeistos savininko teisės, todėl nustatė terminą ieškinio trūkumams pašalinti. Ieškovė
ieškinio trūkumų nepašalino, nes, jos teigimu, žemės sklypo plano, kuriame būtų pažymėtas
kelias, ji neturi, nes šis kelias yra ūkio kelias ir nepažymėtas plane. Apeliacinės instancijos teis-
mas ieškovės atskirąjį skundą patenkino ir konstatavo, kad ieškinyje pateikti pirminiai būtini
įrodymai, o papildomų įrodymų rinkimas gali būti atliekamas pasirengimo bylos nagrinėjimui
stadijoje*1.

Taigi teismas, gavęs ieškinį, prieš nustatydamas terminą ieškinio trūkumams, susijusiems su
įrodymų pateikimu, pašalinti, pirmiausia individualizuoja ieškinio pobūdį ir patikrina, kokie
ieškinio įrodymai yra būtini (esminiai).

Ieškovas, negalėdamas kartu su ieškiniu pateikti jame reiškiamą reikalavimą patvirtinančius

įrodymus, turi teisę kreiptis į teismą su prašymu išreikalauti įrodymus, taip pat prašyti išduoti
liudijimą apie teisę gauti įrodymus (CPK 135 straipsnio 2 dalis, 199 straipsnio 4 dalis) 82. Be to,
vadovaujantis CPK 160 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjas, įgyvendindamas CPK 159
straipsnyje nustatytas teismo posėdžio pirmininko pareigas, byloje dalyvaujančių asmenų
prašymu gali išreikalauti iš kitų asmenų įrodymus, kurių dalyvaujantys byloje asmenys negali
gauti.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovo prašymas teismui išreikalauti tam tikrus įrodymus turi
būti pagrįstas, t. y. ieškovas privalo nurodyti priežastis, kodėl negalima pateikti šių įrodymų
(CPK 135 straipsnio 2 dalis)83. Tačiau ieškovas, kreipdamasis į teismą, neprivalo pateikti tų
įrodymų, kuriuos teismas nesunkiai gali gauti pats iš jam prieinamų informacinių sistemų arba
kurie jau yra teismo žinioje. Kaip vienoje iš bylų konstatavo Lietuvos apeliacinis teismas, kai
ieškovas aiškiai nenurodė subjekto, iš kurio prašo išreikalauti civilines bylas, tačiau nurodė bylų
numerius, pateikė sprendimų kopijas, tokiu atveju subjektą, iš kurio išreikalautinos civilinės
bylos, teismas gali nustatyti vadovaudamasis teismų informacinės sistemos LITEKO
duomenimis^. Kai ieškovas ieškinį grindžia kitų teismų priimtomis nutartimis, bet nepateikia
nustatyta tvarka patvirtintų nutarčių kopijų, trūkumas dėl ieškinio priedų netinkamo patvirtinimo
pripažintinas formaliu, nes teismas, esant būtinybei, turi galimybę išreikalauti tinkamai
patvirtintas nutarčių kopijas arba naudotis
teismų informacine sistema LITEKO*5. Tačiau jei teismų . informacinėje sistemoje atitinkamo
procesinio sprendimo nėra (pavyzdžiui, procesinis sprendimas priimtas prieš įdiegiant
elektroninę informacijos sistemą), teismas gali įpareigoti ieškovą pateikti šį dokumentą arba jį
išreikalauti ieškovo prašymu.

Jei asmuo nepateikia tam tikrų įrodymų, nenurodo, kodėl negali jų pateikti ir neprašo teismo jų
išreikalauti, nustatant, ar įrodymų, pagrindžiančių ieškinio reikalavimus, nepateikimas yra
esminis ieškinio trūkumas, turi būti atsižvelgiama į tai, ar nepateikus įrodymų galima nustatyti
ginčo esmę. Pavyzdžiui, vienoje nagrinėtoje byloje ieškovas reiškė reikalavimą pripažinti
negaliojančiu testamentą nurodydamas, kad testamentas buvo sudarytas neišreiškus tikrosios
valios. Tačiau nei iš ieškinio, nei iš ieškinio patikslinimo turinio nebuvo aišku, kas ir kaip
testatorę apgavo, nebuvo nurodyta, kokiomis aplinkybėmis testamentas buvo sudarytas ir kas
galėjo nulemti testatorės tikrosios valios neatitinkantį jos apsisprendimą. Be to, ieškinyje
ieškovas minėjo „be datos rašytą pareiškimą", kurio prie ieškinio nepridėjo ir nenurodė šio
dokumento buvimo vietos. Dėl nurodytų priežasčių teismas įrodymų nepateikimą pagrįstai
įvertino kaip esminį ieškinio trūkumą 86. Kitoje byloje, nustačius, kad iš ieškinio turinio neaišku,
kada, kokias paslaugas, už kokią sumą, kokios sutarties pagrindu ieškovė suteikė atsakovei, bei
ieškovei ieškinyje nepateikus šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų, konstatuota, kad dėl šių
trūkumų negalima nustatyti, ar prie ieškinio pridėti įrodymai yra ieškovo reikalavimą
pagrindžiantys įrodymai (CPK 135 straipsnio 2 dalis), todėl šie trūkumai neleidžia pradėti
procesų dėl neaiškių ieškinio ribų87.

Taigi, civilinės bylos iškėlimo stadijoje tam, kad ieškinys būtų priimtas teismo žinion, pakanka,
jog pateikti įrodymai leistų nustatyti pareikšto reikalavimo esmę ir patvirtintų ieškovo teisę
kreiptis į teismą. Tačiau kartu su ieškiniu nepateikiant tam tikrų teisiškai reikšmingų įrodymų,
neprašant jų išreikalauti arba nenurodant, kodėl įrodymų nėra galimybės pateikti, ieškovui tenka
rizika, kad vėlesnėse stadijose pateikti įrodymai bus įvertinti kaip pavėluotai pateikti įrodymai ir
bus atsisakyta juos priimti (CPK 181 straipsnio 2 dalis).

7.2. Pateikiamų procesinių dokumentų ir jų priedų skaičius

CPK 113 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dalyvaujantys byloje asmenys teismui pateikia
procesinių dokumentų originalus. Be to, teismui pateikiama tiek procesinių dokumentų kopijų,
kad po vieną tektų priešingai šaliai (procesinio bendrininkavimo atveju - visiems bendrininkams,
o kai paskirtas bendrininkų atstovas ar įgaliotas asmuo su byla susijusiems procesiniams
dokumentams gauti, - tik šiam atstovui ar įgaliotam asmeniui) ir tretiesiems asmenims, išskyrus
atvejus, kai procesinis dokumentas pateikiamas elektroninių ryšių priemonėmis, ir kitus CPK
numatytus atvejus. Vietoj procesinio dokumento kopijų gali būti pateikti keli procesinio
dokumento egzemplioriai.

Dalyvaujantys byloje asmenys kartu su procesiniais dokumentais teismui privalo pateikti ir jų

priedus (CPK 111 straipsnio 2 dalies 6 punktas). CPK 113 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad
procesinių dokumentų priedų pateikiama toks pat skaičius kaip ir procesinių dokumentų,
išskyrus atvejus, kai procesinio dokumento priedai pateikiami elektroninių ryšių priemonėmis ir
kai dėl didelės apimties teismas leidžia nepateikti priedų dalyvaujantiems byloje asmenims.

Jeigu ieškinys neatitinka CPK 113 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimų, teismas galį priimti nutartį ir
skirti terminą ieškinio trūkumams pašalinti, t. y. įpareigoti ieškovą pateikti procesinių
dokumentų originalus ar (ir) tinkamą skaičių procesinių dokumentų priedų ar jų kopijų. Kartu
pažymėtina, kad tiek CPK 113 straipsnio 1 dalyje, tiek 113 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos
nuostatos teismų praktikoje turėtų būti taikomos lanksčiai. Pavyzdžiui, procesinio dokumento
priedų teismui gali būti pateikiama mažiau negu pačių procesinių dokumentų ne tik tais atvejais,
kai procesinio dokumento priedai pateikiami elektroninių ryšių priemonėmis ir kai dėl didelės
apimties teismas leidžia nepateikti priedų dalyvaujantiems byloje asmenims (CPK 113 straipsnio
2 dalis), bet ir kai byloje dalyvauja ypač daug asmenų, iš kurių dalis yra tos pačios šeimos nariai,
neturintys priešingo teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi ir gyvenantys toje pačioje vietoje88.

7.3. Pateikiamų procesinių dokumentų ir jų priedų kalba

Visi procesiniai dokumentai ir jų priedai teismui pateikiami valstybine kalba, išskyrus Civilinio
proceso kodekse ir kituose teisės aktuose nustatytas išimtis (CPK 11 straipsnis, 113 straipsnio 3
dalis, 198 straipsnio 2 dalis). Valstybinės kalbos principas taikomas visiems procesiniams
dokumentams ir jų priedams, todėl teismas, sprendžiantis ieškinio priėmimo klausimą, turi
reikalauti, kad būtų pateikti procesinių dokumentų ir jų priedų vertimai į valstybinę kalbą, nebent
teisės aktuose nustatyta, kad procesinis dokumentas gali būti pateikiamas ne valstybine kalba.

Nuo 2011 m. spalio 1 d. įsigaliojusioje CPK 113 straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad kai
dalyvaujantys byloje asmenys, kuriems turi būti įteikti procesiniai dokumentai, nemoka
valstybinės kalbos, teismui turi būti pateikti šių dokumentų vertimai į jiems suprantamą kalbą.
Jeigu pateikiami dokumentai CPK numatytais atvejais, jie turi būti išversti į užsienio kalbą,
dalyvaujantys byloje asmenys turi pateikti teismui įstatymų nustatyta tvarka patvirtintus jų
vertimus. Šis pakeitimas sistemiškai siejasi su CPK 90 straipsnio 1 dalies pakeitimu,
pašalinančiu pareigą šaliai įmokėti avansą bylinėjimosi išlaidoms padengti, kai šalies pateiktas
procesinis dokumentas turi būti išverstas į užsienio kalbą.

Vis dėlto, kai pateikiami procesinių dokumentų priedai nevaidina esminio vaidmens ir kai
procesinių dokumentų priedų vertimai gali būti pateikti jau priėmus ieškinį, teismas kiekvienu
konkrečiu atveju turi svarstyti, ar galima pradėti civilinį procesą, ieškovui nepateikus visų
ieškinio priedų vertimų. Pažymėtina, kad tam tikrais atvejais teismui nusprendus ieškinį priimti
be ieškinio priedų vertimų, jie teismui turi būti pateikti pasirengimo bylos nagrinėjimui stadijoje.
Pavyzdžiui, vienoje byloje ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti
negaliojančiu notarės patvirtintą testamentą. Pateikus patikslintą ieškinį, teismas konstatavo, jog
ne visi trūkumai buvo pašalinti - nepateikti gimimo liudijimų vertimai į lietuvių kalbą, ieškovės
santuokos liudijimas, todėl ieškinį laikė nepaduotu ir grąžino jį padavusiam asmeniui. Apeliaci-
nės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, konstatavo, kad ieškovės santuokos
liudijimo nepateikimas ar gimimo liudijimų vertimų į lietuvių kalbą nepateikimas nėra esminiai
trūkumai ir tai nekliudo iškelti civilinę bylą, nes šie trūkumai gali būti pašalinti pasirengimo
bylai nagrinėti metu89.

Be to, nuo 2011 m. spalio 1 d. įsigaliojo nauja CPK 111 straipsnio 4 dalis, kurioje nurodoma,
kad dalyvaujantis byloje asmuo, kuris procesinį dokumentą grindžia tarptautinio ar užsienio
teismo priimta teisės aiškinimo taisykle, turi pateikti šio teismo procesinio sprendimo, kuriame
suformuluota ši taisyklė, kopiją, taip pat įstatymų nustatyta tvarka patvirtintą jo vertimą į
valstybinę kalbą. Akcentuotina, kad ši CPK 111 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta teisės norma
teismuose turėtų būti taikoma atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus.
Vertimų neturėti} būti reikalaujama, kai dalyvaujantis byloje asmuo procesinį dokumentą
grindžia tokių tarptautinių ar užsienio teismų suformuota teisės aiškinimo taisykle, kurių sprendi-
mus Lietuva yra įsipareigojusi vykdyti tarptautinių susitarimų pagrindu. Pavyzdžiui, Lietuva
dalyvauja Europos Žmogaus Teisių Teismo, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo, Tarptautinio
Teisingumo Teismo, Tarptautinio Baudžiamojo Teismo ir kitų tarptautinių teismų veikloje.

7.4. Procesinių dokumentų priedų pateikimo forma

CPK 114 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dalyvaujantis byloje asmuo, kuris procesinio
dokumento turinį pagrindžia rašytiniais įrodymais, prideda jų originalus arba kopijas
(skaitmenines kopijas), patvirtintas teismo, notaro (ar kito atlikti notarinius veiksmus įgalioto
asmens), byloje dalyvaujančio advokato ar dokumentą išdavusio (gavusio) asmens.

Pagal teismų praktiką procesinių dokumentų priedų pateikimo formos reikalavimo netinkamas
įgyvendinimas gali būti pašalinamas per trūkumų šalinimo institutą. Tačiau paprastai vien
nepatvirtintos dokumento kopijos pridėjimas prie ieškinio neturėtų būti laikomas esminę kliūtį
tolesnei proceso eigai sudarančiu trūkumu (CPK 115 straipsnio 4 dalis). Štai pirmosios
instancijos teismas nutartimi ieškinį dėl sodininkų bendrijos visuotinio narių susirinkimo priimtų
sprendimų pripažinimo neteisėtais laikė nepaduotu ir grąžino jį padavusiam asmeniui, nes
ieškovas nepateikė ieškinio priedų originalų arba kopijų, patvirtintų teismo, notaro, byloje
dalyvaujančio advokato ar dokumentą išdavusio asmens. Ieškovas pirmosios instancijos teismo
sprendimą apskundė, teigdamas, kad jeigu ieškinio priedai yra su trūkumais, teismas gali leisti
ištaisyti trūkumus bylos nagrinėjimo metu. Apeliacinės instancijos teismas ieškovo skundą
tenkino ir konstatavo, kad CPK 114 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto reikalavimo pateikti kartu su
ieškiniu įrodymų originalus arba kopijas nesilaikymas paprastai nesudaro esminių kliūčių
tolesnei bylos eigai90.

Pridedamos procesinių dokumentų priedų kopijos turi būti patvirtinti teismo, notaro, byloje
dalyvaujančio advokato ar dokumentą išdavusio (gavusio) asmens (CPK 114 straipsnio 1 dalis).
Tai reiškia, kad procesinių dokumentus priedus gali tvirtinti tiek fizinis, tiek juridinis dokumentų
išdavęs ir gavęs asmuo, o teismų praktika, kai teisė patvirtinti išduodamą ar gautą dokumentą yra
suteikiama išimtinai tik juridiniams asmenims, neatitinka teisinio reguliavimo. Pavyzdžiui,
pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti procesinį dokumentą (pareiškimą dėl teismo
įsakymo išdavimo), nes CPK 114 straipsnio 1 dalies reikalavimą, kad pridedami procesinių
dokumentų priedų originalai arba kopijos turi būti patvirtinti teismo, notaro, byloje
dalyvaujančio advokato ar dokumentą išdavusio (gavusio) asmens, interpretavo, kad vartojant
sąvoką „dokumentą išdavęs (gavęs) asmuo" turimas galvoje tik juridinis asmuo. Nagrinėjamu
atveju buvo nustatyta, jog kreditorė, būdama fizinis asmuo, pateikė teismui paskolos sutarties
kopiją, patvirtintą pačios kreditorės parašu, jog „kopija tikra"91. Kilus abejonių dėl patvirtintos
kopijos atitikties originalui, teismas savo iniciatyva arba dalyvaujančio byloje asmens prašymu
gali pareikalauti pateikti dokumentų originalus (CPK 114 straipsnio 2 dalis, CPK 198 straipsnio
2 dalis).

Kartu pažymėtina, kad kai kurie procesinių dokumentų priedų originalai ar kopijos neprivalo būti
tvirtinami. Pavyzdžiui, privataus pobūdžio dokumentai (asmeniniai laiškai, nuotraukos) neturi ir
negali būti tvirtinami92, nes tokie dokumentai neturi būtinų rekvizitų (datos, numerio, parašo ir
antspaudo), pagal kuriuos galima originalą atskirti nuo notaro tvirtinamos kopijos.

7.5. Duomenys, patvirtinantys žyminio mokesčio sumokėjimą

Su ieškiniu turi būti pateikti duomenys, kad už jį yra sumokėtas žyminis mokestis arba kad nuo
žyminio mokesčio sumokėjimo ieškovas yra atleistas, arba motyvuotas prašymas iš dalies atleisti
nuo žyminio mokesčio ar žyminio mokesčio sumokėjimą atidėti (CPK 135 straipsnio 2 dalis, 83
straipsnio 3 dalis, 84 straipsnis).

Lietuvos teismų praktikoje ilgą laiką buvo laikomasi nuostatos, kad žyminio mokesčio kvito
originalas, nepaisant to, sumokėtas šis mokestis elektroniniu būdu ar ne. privalo būti patvirtintas
kredito įstaigos darbuotojo parašu ir antspaudu. Jei žyminis mokestis sumokamas elektroniniu
būdu, ieškovas, vykdydamas CPK 135 straipsnio 2 dalies reikalavimą pateikti duomenis apie tai,
kad žyminis mokestis sumokėtas, turėdavo pateikti teismui šios finansinės operacijos atlikimą
elektroniniu būdu patvirtinančius išvestinius (rašytinius) duomenis. Jais galėjo būti kredito
įstaigos ieškovui išduoti dokumentai (pažymos, išrašai, pakvitavimai ir pan.), kuriuose nurodyta
atlikta mokėjimo operacija, sumokėta pinigų suma, mokėtojo ir gavėjo rekvizitai93.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. spalio 27 d. nutarimu
Nr. 1240 patvirtintos Žyminio mokesčio apskaičiavimo, mokėjimo, įskaitymo ir grąžinimo
taisyklės. Jų 6 punkte nurodyta, kad žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtina mokėjimo
pavedimas ar kitas mokėjimą patvirtinantis dokumentas, kuriame turi būti nurodyta: mokėtojo
vardas, pavardė, asmens kodas (arba juridinio asmens pavadinimas ir kodas, jei žyminį mokestį
moka juridinis asmuo); kitos šalies (atsakovo, skolininko ar kt.) vardas, pavardė, asmens kodas
(arba juridinio asmens pavadinimas ir kodas, jei kita proceso šalis yra juridinis asmuo);
mokėjimo data; įmokos kodas; mokesčio suma; mokėjimo paskirtis (nurodoma, kad mokamas
žyminis mokestis, ir teismo, kuriame inicijuojama byla, pavadinimas). Remiantis Taisyklių 7
punktu, jei žyminį mokestį moka proceso šalies atstovas (advokatas, advokato padėjėjas ar kitas
asmuo, atstovaujantis proceso šalies interesams), mokėjimo pavedime ar kitame mokėjimą
patvirtinančiame dokumente, be Taisyklių 6 punkte nurodytų duomenų, turi būti nurodomas ir
atstovaujamos proceso šalies vardas, pavardė, asmens kodas (arba juridinio asmens pavadinimas
ir kodas, jei proceso šalis yra juridinis asmuo). Jei vienu mokėjimo pavedimu mokamas žyminis
mokestis už kelis skirtingus civilinius procesus, mokėjimo pavedime ar kitame mokėjimą
patvirtinančiame dokumente turi būti nurodomi procesų kitų šalių (atsakovų, skolininkų ir kt.)
rekvizitai, nurodyti Taisyklių 6.2 punkte. Taisyklių 9 punkte nurodyta, kad jei žyminis mokestis
mokamas elektroniniu būdu, žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinantys dokumentai
neteikiami. Pastaroji nuostata įsigalios 2013 m. sausio 1 d. (Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2011 m. spalio 27 d. nutarimo Nr. 1240 2.2. punktas).

Reikalavimas pateikti mokestinio pavedimo originalą arba pakvitavimą su banko žyma apie
mokesčio sumokėjimą buvo grindžiamas teismo poreikiu įsitikinti, kad žyminis mokestis iš tiesų
yra sumokėtas. Kai asmuo sumoka žyminį mokestį kredito įstaigoje (pvz., banke), šiam asmeniui
nekyla sunkumų pateikti teismui žyminio mokesčio kvito originalą, patvirtintą kredito įstaigos
darbuotojo parašu ir antspaudu. Tačiau sparčiai plėtojantis informacinėms technologijoms,
žyminis mokestis vis dažniau sumokamas naudojantis kreditų įstaigose teikiama vadinamąja
elektroninės (internetinės) bankininkystės paslauga. Tokiu atveju asmeniui šiuo metu tenka
papildoma našta nuvykti į banką, kad gautų operacijos atlikimą elektroniniu būdu patvirtinančius
įrodymus. Tokio reikalavimo remiantis teisės aktais bus atsisakyta nuo 2013 m. sausio 1 d.
(Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. spalio 27 d. nutarimo Nr. 1240 2.2 punktas). Tačiau
jau šiuo metu, siekiant palengvinti žyminio mokesčio sumokėjimą, teismuose įdiegta galimybė
elektronine forma gauti duomenis iš mokesčių administratoriaus, patvirtinančius žyminio
mokesčio sumokėjimą. Tokiu būdu tikslas įsitikinti, kad žyminis mokestis iš tiesų sumokėtas,
pasiekiamas nebereikalaujant iš ieškovų, kad kredito įstaiga patvirtintų žyminio mokesčio
sumokėjimą elektroniniu būdu. Ieškovas prie ieškinio turi pridėti žyminio mokesčio sumokėjimą
elektroniniu būdu patvirtinančio dokumento kopiją, o reikalavimas pateikti kredito įstaigos
patvirtinimą nebeturėtų būti taikomas. Pažymėtina, kad teismas tik tada elektroniniu būdu galės
įsitikinti, kad žyminis mokestis sumokėtas, kai mokėjimo nurodyme bus tiksliai nurodyti visi
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. spalio 27 d. nutarimu Nr. 1240 patvirtintų Taisyklių
8-10 punktuose nurodyti duomenys. Jei tokių duomenų nebus, jie bus neišsamūs (netikslūs) ar
dėl kitų priežasčių (pvz., techninių kliūčių) teismas negalės patikrinti mokesčių administratoriaus
pateikiamų duomenų apie žyminio

mokesčio sumokėjimą, turės būti nustatomas terminas ieškinio trukumams pašalinti, įpareigojant
ieškovą pateikti įrodymus apie žyminio mokesčio sumokėjimą.
Reikalavimas pridėti duomenis, kad žyminis mokestis sumokėtas (CPK135 straipsnio 2 dalis),
netaikomas, kai ieškovas nuo žyminio mokesčio yra atleistas, taip pat kai prašoma atidėti
žyminio mokesčio sumokėjimą (CPK 84 straipsnis). Jei teismas netenkina prašymo atidėti
žyminio mokesčio sumokėjimą, ieškovui nustatomas terminas ieškinio trūkumams pašalinti
(CPK 138 straipsnis), nurodant jam sumokėti žyminį mokestį. Kai prašymas atleisti nuo dalies
žyminio mokesčio netenkinamas, turi būti nustatomas terminas ieškinio trūkumams pašalinti
(CPK 138 straipsnis), nurodant ieškovui sumokėti trūkstamą žyminio mokesčio dalį.

Kartu pažymėtina, kad trūkumus dėl žyminio mokesčio, procesinio dokumento turinio ir formos
reikia išspręsti vienu metu, t. y. kompleksiškai, nes klausimas dėl atleidimo iš dalies nuo žyminio
mokesčio (CPK 83 straipsnio 3 dalis) priklauso nuo mokėtino žyminio mokesčio dydžio, o šis
klausimas - nuo reikalavimų, kurie yra koreguotini, pobūdžio ir dydžio (CPK 80 straipsnio 1
dalis), todėl mokėtino žyminio mokesčio dydis ir galimybės atleisti iš dalies nuo žyminio
mokesčio turi būti nustatomos įvertinus priimtinų, nors ir koreguotinų, reikalavimų skaičių bei
pobūdį94.

8. Ieškinio priėmimo įforminimas ir civilinės bylos iškėlimas

Teismas, nustatęs, kad ieškinys atitinka visus jam keliamus formos ir turinio reikalavimus, imasi
spręsti civilinės bylos iškėlimo klausimą ir savo sprendimą įformina CPK nustatyta tvarka (CPK
137 straipsnio 1 dalis). Kaip nurodoma teismų praktikoje, ieškinio priėmimas reiškia civilinės
bylos iškėlimą ir sukelia tam tikrų teisinių padarinių, todėl ši proceso stadija yra labai svarbi,
kaip ir ją reglamentuojančių proceso teisės normų tinkamas taikymas 95. Civilinės bylos iškėlimu
prasideda pasirengimo bylos nagrinėjimui teisme stadija ir CPK nustatytų procesinių terminų
eiga. Be to, ginčas nagrinėjamas teisme, todėl bet kuris kitas teismas turi atsisakyti priimti
ieškinį, kuriame keliamas ginčas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu
(CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

CPK 115 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, nustatęs, kad pateikto procesinio dokumento
forma ir turinys atitinka keliamus reikalavimus, procesinio dokumento priėmimo klausimą gali
išspręsti rezoliucija, išskyrus CPK numatytus atvejus. Be to, CPK 137 straipsnio 1 dalyje
nurodyta, kad ieškinio priėmimo klausimą teismas išsprendžia priimdamas rezoliuciją ir būtent
šis procesinis veiksmas laikomas civilinės bylos iškėlimu. Teismo vardu ieškinio priėmimo
klausimą nustatyta tvarka, laikydamasis bylų paskirstymo teismuose taisyklių, vienvaldiškai
išsprendžia pareikštas teismo, kuriame pareikštas ieškinys, teisėjas96.

Tačiau klusimai, kurie CPK numatytais atvejais sprendžiami teisėjo rezoliucija, taip pat gali būti
išspręsti teismo nutartimi (CPK 290 straipsnio 6 dalis), todėl ieškinio priėmimas (civilinės bylos
iškėlimas) gali būti įforminamas ne tik rezoliucija, bet ir nutartimis, kuriose gali būti išdėstomi ir
visi kiti teismo įpareigojimai: išsiųsti šalims ieškinio kopijas, įpareigoti pateikti atsiliepimus ir
įrodymus bei kita (CPK 225 straipsnis)97. Kartu pažymėtina, kad teismai turi laikytis CPK
įtvirtintos rezoliucijos formos: išspręsdamas klausimą rezoliucija, teisėjas ant sprendžiamo doku-
mento užrašo, kaip jis išsprendžia nagrinėjamą klausimą, nurodo savo vardą ir pavardę,
rezoliucijos priėmimo datą ir pasirašo (CPK 290 straipsnio 5 dalis).

Ieškinio priėmimo klausimas turi būti išspręstas ne vėliau kaip per dešimt dienų nuo atitinkamo
ieškinio registravimo teisme dienos (CPK 137 straipsnio 3 dalis). Per tą laiką turi būti arba
priimta teismo rezoliucija priimti ieškinį, arba teismo nutartis atsisakyti priimti ieškinį esant CPK
137 straipsnio 2 dalyje nurodytiems pagrindams, arba nutartis nustatyti terminą ieškinio
trūkumams pašalinti, jeigu ieškinys neatitinka jo turiniui ir formai keliamų reikalavimų arba
nesumokėtas žyminis mokestis (CPK 115 straipsnio 2 dalis, 138 straipsnis). Jei ieškinyje
prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jo priėmimo klausimas turi būti išspręstas ne
vėliau kaip per tris darbo dienas (CPK 137 straipsnio 3 dalis, 147 straipsnio 1 dalis). Teismų
praktika, kai teismai, gavę ieškinį, rezoliuciją dėl jo priėmimo priima praėjus daugiau negu
dešimčiai dienų nuo atitinkamo ieškinio registravimo teisme dienos, neatitinka įstatymo
reikalavimų. Pavyzdžiui, Kauno miesto apylinkės teisme ieškinys gautas 2006 m. rugpjūčio 3 d.,
o teisėjo rezoliucija „ieškinį priimti, atsiliepimams nustatyti 20 d." užrašyta 2006 m. rugpjūčio
25 d., t. y. praėjus 22 dienoms po ieškinio užregistravimo teisme 98. Kėdainių rajono apylinkės
teismas ieškinį gavo 2009 m. rugpjūčio 17 d., o teisėjo rezoliucija „ieškinį priimti, CPK 142
straipsnio tvarka išsiųsti atsakovui pranešimą, nustatant 20 dienų terminą atsiliepimui pateikti"
užrašyta praėjus beveik mėnesiui - 2009 m. rugsėjo 15 d.99.

Jei ieškinio trūkumai nepašalinami, t. y. teisme negaunamas ieškinio trūkumus šalinantis

procesinis dokumentas, ieškinys laikomas nepaduotu ir ne vėliau kaip per penkias darbo dienas
nuo termino trūkumams pašalinti pabaigos teisėjo nutartimi kartu su priedais grąžinamas jį
padavusiam asmeniui (CPK 115 straipsnio 3 dalis). Jeigu teisme gaunamas ieškinio trūkumus
šalinantis procesinis dokumentas, tai teismas pataisyto ieškinio priėmimo klausimą išsprendžia
per dešimt dienų nuo ieškinio trūkumus šalinančio procesinio dokumento gavimo teisme dienos
(CPK 137 straipsnio 3 dalis)100.

Išvados

1. Teisė kreiptis į teismą yra konstituciniu lygiu įtvirtinta procesinė garantija - bet kuriam
asmeniui turi būti užtikrinamas teisminis jo teisių ir laisvių gynimas. Asmens teisės kreiptis į
teismą įgyvendinimo procesinė tvarka ir sąlygos nustatytos CPK ir kituose įstatymuose. Šios
tvarkos nesilaikymas sukelia atitinkamų procesinių padarinių - civilinė byla neiškeliama, kol
ieškinys neatitinka visų proceso įstatymuose nustatytų procesinių dokumentų reikalavimų.

2. Nors tinkamas kreipimosi į teismą tvarkos įgyvendinimas yra į teismą besikreipiančių asmenų
pareiga, teismų praktikoje turėtų būti užtikrinama proporcija tarp teisės kreiptis į teismą
universalumo, procesiniams dokumentams keliamų formos ir turinio reikalavimų ir civilinio
proceso efektyvumo. Dėl to visi formalūs ieškinio reikalavimai turi būti suprantami ne kaip
savitikslis dalykas, o taikomi taip, kad nevaržydami suinteresuoto asmens teisės kreiptis į teismą
kartu nepažeistų šalių procesinio lygiateisiškumo ir sudarytų sąlygas teismui efektyviai
įgyvendinti teisingumą. Įstatyme įtvirtinti formalūs ieškinio reikalavimai taip pat nepaneigia
teisėjo pareigos kiekvienu konkrečiu atveju procesinius reikalavimus ieškiniui taikyti taip, kad
būtų užtikrinta pusiausvyra tarp teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo tvarkos ir efektyvaus
teisminio proceso.

3. Kadangi teisė kreiptis į teismą įgyvendinama pateikiant ieškinį teismui, tai didelę reikšmę
įgyja tinkamas ieškinio turiniui ir formai keliamų reikalavimų bei ieškinio trūkumų šalinimą
reglamentuojančių teisės normų taikymas. Ieškinio trūkumų šalinimo institutas sudaro galimybę į
teismą besikreipiančiam asmeniui ištaisyti ieškinio trūkumus teismui neatsisakant priimti su
trūkumais pateikto ieškinio. Sprendžiant, ar yra pagrindas taikyti ieškinio trūkumų šalinimo
institutą, reikėtų atsižvelgti į formalių procesinio dokumento reikalavimų atitiktį civilinio
proceso tikslams: ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės arba įstatymų saugomi
interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, tinkamai taikyti įstatymus teismui nagrinėjant civilines
bylas, priimant sprendimus bei juos vykdant, taip pat kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo
šalių, aiškinti bei plėtoti teisę (CPK 2 straipsnis). Taigi ieškinio trūkumų šalinimo institutas yra
skirtas koncentruotam ir ekonomiškam teismo procesui užtikrinti, kartu asmens teisei kreiptis į
teismą įgyvendinti.

Ne visi ieškinio trūkumai yra pagrindas taikyti ieškinio trūkumų šalinimo institutą. Tiek
bendruosius, tiek specialiuosius ieškinio formos ir turinio reikalavimus galima suskirstyti į dvi
grupes: ieškinio formos ir turinio reikalavimai, kurių nesilaikymas sudaro kliūtis priimti ieškinį ir
nagrinėti bylą, todėl taikomas ieškinio trūkumų šalinimo institutas (esminiai trūkumai) ir ieškinio
formos ir turinio reikalavimai, kurių nesilaikymas nesudaro kliūčių priimti ieškinį ir nagrinėti
bylą, todėl ieškinio trūkumų šalinimo institutas paprastai netaikomas (neesminiai trūkumai arba
netikslumai). Kriterijų, kuriuo remiantis nustatoma, ar yra pagrindas taikyti ieškinio trūkumų
šalinimo institutą, nustato CPK 115 straipsnio 4 dalis:

4. trūkumai, kurie nesudaro esminių kliūčių tolesnei proceso eigai, nėra pagrindas taikyti ieškinio
trūkumų šalinimo institutą. Įstatymo neapibrėžiama, kokios kliūtys yra esminės, todėl kiekvienu
atveju teismas šį kriterijų taiko atsižvelgdamas į ieškinyje dėstomas aplinkybes. Formaliai
taikant trūkumų šalinimo institutą ir ieškinį atsisakant priimti dėl neesminių trūkumų, gali būti
apribota asmens teisė į teisminę gynybą, vilkinamas procesas.

5. Nors civilinio proceso įstatymo nuostatos ieškiniui nustato nemažai formalių reikalavimų,
tačiau iš esmės ieškinį sudaro du reikalavimai - ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindas. Nesant
bent vieno iš šių dviejų ieškinio elementų, nėra ir ieškinio, todėl teisminis nagrinėjimas
negalimas. Pagal bendrąją taisyklę, ieškinio elementus privaloma nurodyti kiekviename
ieškinyje, nes jie individualizuoja kiekvieną konkretų civilinį ginčą. Tačiau ieškinio trūkumų
šalinimo institutas tiek dėl ieškinio pagrindo,

tiek dėl ieškinio dalyko gali būti taikomas tik tada, kai iš ieškinio neaišku, kokių faktinių
aplinkybių pagrindu kreipiamasi į teismą ir kokio teisinio rezultato reikalaujama iš atsakovo
pareiškus ieškinį teisme arba kokios teisminės gynybos prašoma teismo.

Jeigu ieškinio dalykas ir pagrindas yra aiškūs, nors ir nesuformuluoti tiksliai, ieškinio trūkumų
šalinimo institutas negali būti taikomas, nes taip būtų nepagrįstai suvaržoma asmens teisė
kreiptis į teismą.

6. Ieškinio priėmimo stadijoje teismo sprendžiami klausimai yra išimtinai procesinio teisinio
pobūdžio, t. y. sprendžiama, ar asmuo turi teisę kreiptis į teismą ir ar ją įgyvendina laikydamasis
proceso įstatymų nustatytos tvarkos, todėl teismas neturi pagrindo reikalauti, kad ieškovas, jau
paduodamas ieškinį, pateiktų įrodymus, kurie ne tik patvirtintų ieškinyje išdėstytas faktines
aplinkybes, bet ir įrodytų teisę į ieškinio patenkinimą. Teismas, gavęs ieškinį, prieš nustatydamas
terminą ieškinio, trūkumams, susijusiems su įrodymų pateikimu, pašalinti, pirmiausia
individualizuoja ieškinio pobūdį ir patikrina, kokie ieškinio įrodymai yra būtini (esminiai).
Civilinės bylos iškėlimo stadijoje tam, kad ieškinys būtų priimtas teismo žinion, pakanka, jog pa-
teikti įrodymai leistų nustatyti pareikšto reikalavimo esmę ir patvirtintų ieškovo teisę kreiptis į
teismą. Tačiau kartu su ieškiniu nepateikiant tam tikrų teisiškai reikšmingų įrodymų, neprašant
jų išreikalauti arba nenurodant, kodėl įrodymų nėra galimybės pateikti, ieškovui tenka rizika, kad
vėlesnėse stadijose pateikti įrodymai bus įvertinti kaip pavėluotai pateikti įrodymai ir bus
atsisakyta juos priimti (CPK 181 straipsnio 2 dalis).

PRISKIRTINUMAS IR TEISMINGUMAS

Klausimai:
19. Teismų kompetencija.
20. Priskirtinumo samprata.
21. Teismingumo samprata.
22. Teismingumo rūšys.
 Rūšinis (dalykinis) teismingumas;
 Teritorinis teismingumas (bendrasis, alternatyvusis, išimtinis, sutartinis, kelių
susijusių bylų teismingumas);
  Funkcinis teismingumas.
23. Bylos, teismo priimtos savo žinion, perdavimas kitam teismui. (forum non convenience)
24. Ginčų perdavimas spręsti trečiųjų teismams (arbitražui).

Šaltiniai:
10. V.Mikelėnas. Civilinis procesas. I dalis. Vilnius 1997 m. 245p.-263p.
11. E.Laužikas, V.Mikelėnas, V.Nekrošius Civilinio proceso teisė, I tomas, Justitia, Vilnius 2003,
229-252p.
12. Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso komentaras, I dalis, Justitia, Vilnius 2004,
109p.-155p.

Skaitiniai:

Civilinė byla Nr. 3K-3-470/2012; Teisminio proceso Nr. 2-55-3-03295-2009-5; Procesinio sprendimo
kategorija 132; 122.5. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 7 d. Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos
Davidonienės (pranešėja), Sigito Gurevičiaus ir Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), rašytinio
proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal

atsakovo Amplico Life Pierwsze Amerykansko – Polskie Towarzystwo Ubezpieczen Na Zycie i

Reasekuracji Spolka Akcyjna kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. vasario 15 d.
nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. Z. ieškinį atsakovui Amplico Life Pierwsze
Amerykansko–Polskie Towarzystwo Ubezpieczen Na Zycie i Reasekuraciji Spolka Akcyjna dėl
kompensacijos už konkurencijos draudimo laikotarpį ir komisinio atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas A. Z. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo Amplico Life Pierwsze
Amerykansko–Polskie Towarzystwo Ubezpieczen Na Zycie i Reasekuraciji Spolka Akcyjna (toliau –
AIG Life) 256 638 Lt kompensacijos už konkurencijos draudimo laikotarpį ir komisinį atlyginimą.

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. spalio 13 d. protokoline nutartimi konstatavo, kad 2005 m. gegužės
16 d. tarpininkavimo sutarties V dalyje nustatyta arbitražinė išlyga negalioja ir kad Vilniaus apygardos
teismas yra kompetentingas nagrinėti tarp šalių kilusį ginčą. Taip pat nutartyje nurodyta, kad nutartis
neskundžiama. Atsakovas apskundė šią nutartį atskiruoju skundu ją priėmusiam teismui, kuris 2011 m.
spalio 24 d. nutartimi atsisakė priimti atsakovo atskirąjį skundą ir grąžino jį atsakovui. Atsakovas
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 13 d. protokolinę nutartį ir 2011 m. spalio 24 d. nutartį dėl
atsisakymo priimti atskirąjį skundą 2012 m. lapkričio 2 d. atskiruoju skundu apskundė Lietuvos
apeliaciniam teismui, kuris 2012 m. vasario 15 d. nutartimi netenkino atsakovo atskirojo skundo ir paliko
nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų priimtų nutarčių esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. spalio 24 d. nutartimi atsakovo atskirąjį skundą atsisakė priimti ir
grąžino jį padavusiam asmeniui. Teismas nutartyje nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio
13 d. nutartis neskundžiama, nes neužkerta galimybės tolimesnei bylos eigai. Teismas pažymėjo, kad,
remiantis CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punktu, atskirasis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį
padavusiam asmeniui, jeigu juo skundžiama nutartis pagal įstatymus negali būti apeliacinio apskundimo
objektas. Teismo nuomone, būtent tokia situacija yra nagrinėjamu atveju.

Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. vasario 15 d. nutartimi netenkino atsakovo atskirojo skundo ir
paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį. Teismas nurodė, kad bylos nagrinėjimo apeliacine
tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo
pagrindų patikrinimas (CPK320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina
apskųstos teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus
argumentus, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo
nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK329 ir 338 straipsniai).
Pagal CPK 334 straipsnio 1 dalies nuostatas pirmosios instancijos teismo nutartis apskųsti atskiruoju
skundu apeliacinės instancijos teismui atskirai nuo teismo sprendimo galima dviem atvejais: kai tai
numato CPK ir kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai.

Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje CPK nenumato galimybės skųsti teismo
nutartį, kuria pripažįstama, jog arbitražinė išlyga negalioja ir bendrosios kompetencijos teismas yra
kompetentingas nagrinėti tarp šalių kilusį ginčą. Galimybė apskųsti tokią nutartį nenumatoma ir kituose
teisės aktuose. Be to, teismo nutartis, kuria pripažįstama, jog arbitražinė išlyga negalioja ir kad bendrosios
kompetencijos teismas yra kompetentingas nagrinėti tarp šalių kilusį ginčą, neužkerta galimybės tolesnei
bylos eigai. Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 13 d.
nutartis yra neskundžiama ir Vilniaus apygardos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai atsisakė priimti
atsakovo atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 13 d. nutarties. Lietuvos
apeliacinis teismas pažymėjo, kad net ir tuo atveju, jei Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 13 d.
nutartis būtų skundžiama ir atsakovo atskirasis skundas dėl jos būtų priimtas, nebūtų pagrindo tenkinti
atsakovo atskirajame skunde nurodyto prašymo pripažinti, kad 2005 m. gegužės 16 d. tarpininkavimo
sutarties V dalyje nustatyta arbitražinė išlyga galioja, o ieškovo ieškinį dėl kompensacijos už
nekonkuravimo draudimo laikotarpį ir komisinio atlyginimo priteisimo palikti nenagrinėtą. Tokią išvadą
teismas darė, nes nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas yra kilęs dėl tarpininkavimo sutarties
išsamiųjų sąlygų E skyriaus 6 punkte nustatyto draudimo ieškovui dvejus metus konkuruoti su atsakovu,
t. y. šis ginčas yra akivaizdžiai susijęs su konkurencija, o pagal Komercinio arbitražo įstatymo 11
straipsnio 1 dalį toks ginčas negali būti perduotas nagrinėti arbitražui. Atitinkamai tai reiškia, kad tarp
šalių kilęs ginčas yra nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme. Būtent tai konstatavo Vilniaus
apygardos teismas 2011 m. spalio 13 d. nutartyje. Be to, remiantis CPK 24 straipsnio 2 dalimi, net jeigu
kyla abejonių arba galiojančių įstatymų kolizija dėl konkretaus ginčo priskyrimo teismui ar kitai
institucijai, ginčas nagrinėjamas teisme.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Atsakovas 2012 m. gegužės 4 d. kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m.
vasario 15 d. nutartį, panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 24 d. nutartį ir Vilniaus
apygardos teismo 2011 m. spalio 13 d. protokolinę nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškovo 2009 m.
lapkričio 25 d. ieškinį dėl kompensacijos už nekonkuravimo draudimo laikotarpį ir komisinio atlyginimo
priteisimo palikti nenagrinėtą bei priteisti kasatoriaus patirtas bylinėjimosi išlaidas kasacinės instancijos
teisme. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

1. Teismai netinkamai aiškino CPK 23 ir 24 straipsnio 2 dalies bei Komercinio arbitražo įstatymo
11 straipsnio 1 dalies nuostatas, todėl neteisėtai pripažino, kad ginčas, kilęs tarp ieškovo ir
atsakovo, yra ginčas, susijęs su konkurencija, todėl jis nagrinėtinas bendrosios kompetencijos
teisme, o ne arbitraže. Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas nėra susijęs su konkurencija, nes jis nėra
susijęs su santykiais, reguliuojamais Konkurencijos įstatymo. Ginčas kilęs dėl ieškovo
reikalavimo atsakovui dėl kompensacijos už konkuravimo draudimo laikotarpį ir komisinio
atlyginimo priteisimo – ieškovas reiškia piniginio pobūdžio reikalavimus, todėl jie neabejotinai
turi būti nagrinėjami arbitraže. Be to, pagal Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 1 dalį
 arbitražui negali būti perduoti tokie ginčai, kurie kyla iš viešosios teisės arba yra susiję su
viešuoju interesu. Ieškovo ir atsakovo ginčas kilęs iš privatinės teisės reguliuojamų santykių,
todėl nėra pagrindo pripažinti, kad šis ginčas negali būti nagrinėjamas arbitraže. Taip pat
Komercinio arbitražo įstatymo pakeitimo projekte numatoma, kad kai kurie iš konkurencijos
teisinių santykių kilę ginčai galėtų būti nagrinėjami arbitraže, o kai kurių Europos valstybių teisės
sistemose (pavyzdžiui, Austrijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Švedijos, Šveicarijos) nėra
kategoriškos nuostatos, draudžiančios nagrinėti arbitraže absoliučiai visus teisinius santykius,
kylančius iš konkurencijos teisės ar su ja susijusius.
2. Ieškovas nagrinėjamoje byloje nereiškė ir nereiškia reikalavimo pripažinti arbitražinę išlygą
negaliojančia, o teismas arbitražinį susitarimą negaliojančiu galėtų pripažinti ex officio tik tuo
atveju, jei jis būtų akivaizdžiai niekinis: akivaizdžiai prieštarautų imperatyviosioms teisės
normoms ar viešajai tvarkai. Lietuvos teismų praktikoje pažymima, kad niekinis arbitražo
susitarimo pobūdis turi būti akivaizdus, t. y. turi būti akivaizdu, kad toks susitarimas prieštarauja
tos valstybės viešajai tvarkai ar imperatyviajai nacionalinės teisės normai. Nagrinėjamoje byloje
tai nėra akivaizdu – priešingai, tarptautinio arbitražo doktrinoje ir praktikoje laikomasi pozicijos,
jog, kilus abejonių dėl arbitražinio susitarimo buvimo ir jo galiojimo, jos aiškinamos arbitražinio
susitarimo galiojimo naudai.
3. Teismai netinkamai taikė CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles ir teisiškai
ydingai vertino ieškovo ir atsakovo sudarytą susitarimą visus turtinio pobūdžio ginčus spręsti
arbitraže. Lietuvos teisėje (nei norminiuose teisės aktuose, nei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
praktikoje) nėra specialaus pobūdžio taisyklių, kuriomis reikėtų vadovautis aiškinant ginčų
sprendimo tvarką nustatančias sutarties nuostatas. Dėl to CK 6.193 straipsniu turėtų būti
vadovaujamasi kaip bendrąja taisykle, be to, tiek Komercinio arbitražo įstatyme, tiek Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad, sprendžiant arbitražinių susitarimų galiojimo
klausimus, turėtų būti vadovaujamasi bendrosiomis sandorių galiojimą ir ginčijimą
reglamentuojančiomis teisės normomis. Ieškovas savo reikalavimus atsakovui kildina iš
Tarpininkavimo sutarties, 2007 m. spalio 1 d. ieškovo ir atsakovo sudarytos Grupės konsultanto
sutarties (toliau – Grupės konsultanto sutartis), taip pat 2008 m. lapkričio 6 d. sudarytų susitarimų
dėl tarpininkavimo sutarties nutraukimo (toliau – Susitarimas I) ir susitarimu dėl grupės
konsultanto sutarties nutrakimo (toliau – Susitarimas II). Tarpininkavimo sutarties I skyriaus
„Bendrosios tarpininkavimo sutarties sąlygos“ V poskyryje „Ginčų sprendimas“ nustatyta, kad
visi turtiniai ginčai ar reikalavimai, kylantys iš šios sutarties, sprendžiami arbitražu pagal
Vilniaus komercinio arbitražo teismo arbitražo procedūros reglamentą. Grupės konsultanto
sutarties 25 punkte įtvirtinta, kad bet kokio ginčo ar iš Sutarties kylančio nesutarimo atveju abi
šalys deda abipuses pastangas, jog išspręstų tuos ginčus ar nesutarimus, geranoriškai
konsultuojasi ir derasi tarpusavyje, atsižvelgdamos į abipusius interesus pasiekti abipusį ir
priimtiną visoms šalims sprendimą. Jei šalys nepriima sprendimo per trisdešimt dienų, visus
ginčus, nesutarimus ir pretenzijas, kylančias iš sutarties ar su ja susijusias, sprendžia arbitražas
pagal Vilniaus komercinio arbitražo teismo arbitražo procedūros reglamentą. Be to, ieškovas ir
atsakovas, nutraukdami pirmiau nurodytas sutartis, Susitarimu I ir Susitarimu II aiškiai susitarė,
kad Tarpininkavimo ir Grupės konsultanto sutarčių sąlygos, kurios pagal savo esmę turi galioti ir
po šių sutarčių nutraukimo, lieka galioti, o prie tokių sąlygų neabejotinai priskirtinos ir ginčų
nagrinėjimo tvarką nustatančios sąlygos. CK 6.221 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad
sutarties nutraukimas neturi įtakos ginčų nagrinėjimo tvarką nustatančių sutarties sąlygų ir kitų
sutarties sąlygų galiojimui, jei šios sąlygos pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties
nutraukimo. Šios aplinkybės įrodo, kad ieškovas ir atsakovas sutarė visus turtinio pobūdžio
ginčus spręsti arbitraže, todėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, priskirdami ginčą
bendrosios kompetencijos teismui, nepagrįstai ignoravo šalių sudarytą susitarimą.
4. Teismai nurodė, kad CPK nenumato galimybės skųsti teismo nutartį, kuria pripažįstama, kad
arbitražinė išlyga negalioja ir kad bendrosios kompetencijos teismas yra kompetentingas nagrinėti
tarp šalių kilusį ginčą; tokios nutarties apskundimo galimybė nenumatyta ir kituose teisės
aktuose, be to, tokia nutartis neužkerta galimybės tolesnei bylos eigai. Kasatorius, nesutikdamas
su tokia teismų išvada nurodo, kad, esant arbitražiniam susitarimui, atsakovo požiūris ir valia dėl
jo laikymosi turi atitinkamą procesinę reikšmę, todėl teisėjas pirmiausia tai turi išsiaiškinti
ieškinio priėmimo stadijoje. Tokia teismo pareiga įtvirtinta ir Komercinio arbitražo įstatymo 10
straipsnyje, kuriame nustatyta, kad teismas, gavęs ieškinį dėl klausimo, dėl kurio šalys yra
sudariusios Komercinio arbitražo įstatymo 9 straipsnyje nustatytos formos arbitražinį susitarimą,
 bet kurios iš šalių reikalavimu atsisako jį priimti. Šios normos nuostata CPK 137 straipsnio 2
dalies prasme reiškia teisėjo pareigą ieškinio priėmimo stadijoje išsiaiškinti atsakovo valią dėl
ginčo nagrinėjimo teisme, o jei to nepadarė šioje stadijoje, teismas tai turi padaryti iškėlus bylą,
jos pasirengimo nagrinėti stadijoje ar bylos nagrinėjimo metu. Sistemiškai aiškinant šias
nuostatas darytina išvada, kad kai teismas priima ieškinį, tačiau šalys yra sudariusios susitarimą
perduoti ginčą spręsti arbitražui, dėl tokios pirmosios instancijos teismo nutarties paduoti atskirąjį
skundą teisę turi ir atsakovas; taip pat jis turi teisę paduoti kasacinį skundą. Nors pirmosios
instancijos teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartis yra protokolinė, atsakovas turi teisę dėl jos
paduoti atskirąjį skundą, nes priimto procesinio sprendimo netinkamas įforminimas negali būti
kliūtis atsakovui pasinaudoti teise į apeliaciją. Be to, kai yra priimama protokolinė nutartis, nors
klausimas turėjo būti sprendžiamas rašytine nutartimi, egzistuoja CPK 329 straipsnio 2 dalies 4
punkte išvardytas absoliutus nutarties negaliojimo pagrindas.

Ieškovas 2012 m. birželio 12 d. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti atsakovo kasacinį skundą.
Atsiliepimą į kasacinį skundą ieškovas grindžia šiais argumentais:

1. Tarp šalių kilęs ginčas yra susijęs su konkurencija, todėl pirmosios ir apeliacinės instancijos
teismų išvados, kad ginčas turi būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme, yra pagrįstos.
Tarpininkavimo sutarties išsamiųjų sąlygų E skyriaus 6 punkte nustatyta, kad, negavęs Draudiko
leidimo, Agentas neturi teisės konkuruoti (nepriklausomai nuo teisinio konkurencijos pagrindo)
su Agentūra ar su Draudiku ar atlikti kokius nors Draudiko interesams prieštaraujančius
veiksmus, o 7 punkte – kad, nustojus galioti šiai sutarčiai ir Agentui netekus įgaliojimų, 6 punkte
numatytas draudimas galioja dar dvejus metus nuo sutarties nutraukimo. Taip buvo įtvirtintas
ieškovo ir atsakovo nekonkuravimo susitarimas, kuris galiojo dvejus metus nuo sutarties
nutraukimo. Taigi tarp šalių susiklostė nekonkuravimo santykiai, kurių pagrindu šalims atsirado
abipusės teisės ir pareigos, o susitarimas dėl nekonkuravimo vertintinas kaip civilinis teisinis
sandoris – susitarimas, sukuriantis šalims teises ir pareigas. Nagrinėjamoje byloje reiškiami
reikalavimai dėl šio ribojimo – konkurencijos draudimo, todėl teismai šį ginčą pagrįstai
kvalifikavo kaip susijusį su konkurencija. Dėl to pagrįsta laikytina teismų išvada, kad šis ginčas
negali būti perduotas arbitražui ir turi būti nagrinėjamas teisme (Komercinio arbitražo įstatymo
11 straipsnio 1 dalis).
2. Kasaciniame skunde nurodyti argumentai tik patvirtina, kad šiuo metu galiojantis Komercinio
arbitražo įstatymas aiškiai nurodo, kad ginčai, susiję su konkurencija, turi būti nagrinėjami
teisme, o pateikiamos nuorodos į Komercinio arbitražo įstatymo projektą tik įrodo, kad tam, jog
tam tikri ginčai, susiję su konkurencija, galėtų būti nagrinėjami teisme, būtina pakeisti
galiojančias įstatymo nuostatas.
3. Kasatorius nepagrįstai kvestionuoja teismo teisę vertinti arbitražinio susitarimo galiojimo
klausimą. Teismas turi teisę ex officio vertinti sutartį, jei yra pažeisti Komercinio arbitražo
įstatymo 11 straipsnyje nustatyti imperatyvūs draudimai perduoti ginčą arbitražui. Ieškinio
priėmimo stadijoje teisėjas turi vertinti, ar arbitražinis susitarimas yra niekinis, t. y. ar
neprieštarauja įstatyme nustatytiems imperatyviems draudimams perduoti ginčą nagrinėti
arbitražui. Taigi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai ex officio
konstatavo, kad jis yra kompetentingas spręsti tarp šalių kilusį ginčą, nes nustatė, jog arbitražinis
susitarimas prieštarauja įstatyme nustatytiems imperatyviems draudimams perduoti ginčą
nagrinėti arbitražui.
4. Nagrinėjamoje byloje privalu vertinti ne ieškinio reikalavimų išraišką materialiuoju aspektu, bet
reikalavimo pagrindą, t. y. faktą, kad piniginio pobūdžio reikalavimai yra reiškiami būtent dėl
konkurencijos ribojimo. Nekonkuravimo susitarimas apriboja ieškovo konstitucines teises,
įtvirtintas Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje ir 46 straipsnio 1 dalyje. Tai, kad šios teisės
nekonkuravimo susitarimu buvo apribotos, suponuoja, kad ginčas tam tikra prasme yra susijęs su
viešuoju interesu.
5. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartis turėjo
būti rašytinė, be to, CPK nenumato atskirojo skundo padavimo galimybės tuo atveju, kai, esant
arbitražinei išlygai, teismas priima nagrinėti ieškinį dėl to, kad arbitražinė išlyga prieštarauja
įstatymuose nustatytiems imperatyviems draudimams perduoti ginčą nagrinėti arbitražui. Taigi
kasatorius neturėjo teisės paduoti atskirojo skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio
13 d. nutarties, taip pat Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. vasario 15 d. nutartyje pagrįstai
 pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismo protokolinė nutartis neužkerta galimybės tolesnei
bylos eigai, taigi, ir dėl to negalėjo būti skundžiama atskiruoju skundu.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, ar protokolinė nutartis, nustatanti, kad ginčas išimtinai
teismingas Lietuvos Respublikos bendrosios kompetencijos teismams, kai joje nurodyta, kad ji
neskundžiama, gali būti apskųsta, taip pat klausimas dėl to, ar ginčas dėl nekonkuravimo sutarties
nuostatų gali būti nagrinėjamas arbitraže.

Dėl protokolinės nutarties, kuria konstatuota, kad ginčas teismingas išimtinai bendrosios kompetencijos
teismui, apskundimo

Nagrinėjamoje byloje Vilniaus apygardos teismas 2011 m. spalio 13 d. protokoline nutartimi konstatavo,
kad šalių sudaryta arbitražinė išlyga negalioja, Vilniaus apygardos teismas yra kompetentingas nagrinėti
tarp šalių kilusį ginčą, ir nutartyje nurodė, kad ši nutartis neskundžiama. Lietuvos apeliacinis teismas
2012 m. vasario 15 d. nutartyje tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai pritarė ir nurodė, kad CPK
nenumato galimybės skųsti teismo nutartį, kuria pripažįstama, kad arbitražinė išlyga negalioja ir kad
bendrosios kompetencijos teismas yra kompetentingas nagrinėti tarp šalių kilusį ginčą, be to, galimybė
apskųsti tokią nutartį nenumatoma ir kituose teisės aktuose. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad
tokia nutartis neužkerta galimybės tolesnei bylos eigai, todėl nėra pagrindo jos skųsti ir CPK 334
straipsnio 2 dalies pagrindu.

Nagrinėjamoje byloje pirmiausia svarbu išsiaiškinti, ar atsakovas turi teisę paduoti atskirąjį skundą dėl
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 13 d. nutarties. Atskirojo skundo institutas civiliniame procese
skirtas dalyvaujantiems byloje asmenims tam, kad jie apeliacinės instancijos teismui galėtų skųsti
neįsiteisėjusias pirmosios instancijos teismo nutartis ir tuo šis institutas skiriasi nuo apeliacinio skundo
instituto – pastarasis skirtas apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimus. CPK 334 straipsnis nustato
byloje dalyvaujančių asmenų teisę paduoti atskirąjį skundą dėl neįsiteisėjusios pirmosios instancijos
teismo nutarties, taip pat nustato, kokių veiksmų turi imtis pirmosios instancijos teismas, gavęs asmens
atskirąjį skundą. CPK 334 straipsnio 1 dalis nustato, kad pirmosios instancijos teismo nutartis galima
apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui atskirai nuo teismo sprendimo: 1) šio Kodekso
numatytais atvejais; 2) kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. Pagal to paties straipsnio
3 dalį, dėl kitų pirmosios instancijos teismo nutarčių atskirieji skundai negali būti paduodami, bet motyvai
dėl šių nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo gali būti įtraukiami į apeliacinį skundą. Kaip savo praktikoje yra
nurodęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, ši taisyklė nereiškia, kad tokios nutartys apskritai negali būti
skundžiamos. Tokios nutartys skundžiamos apeliacine tvarka ne atskirai, o kartu su teismo sprendimu, t.
y. į apeliacinį skundą įtraukiami motyvai dėl jų teisėtumo ir pagrįstumo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. spalio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. P. ir R. P., bylos
Nr. 3K-3-388/2011).

Nagrinėjamoje byloje yra kilęs klausimas dėl proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo sprendžiant, ar
teismo nutartis, kuria nusprendžiama, jog byla turi būti nagrinėjama teisme, o ne arbitraže pagal šalių
sudarytą arbitražinę išlygą, turėtų būti vertinama kaip užkertanti galimybę tolesnei bylos eigai.

Nagrinėjamame ginče ieškovas į teismą kreipėsi 2009 m. lapkričio 25 d., todėl šioje byloje taikoma
Komercinio arbitražo įstatymo redakcija, galiojusi iki 2012 m. birželio 30 d. Šios redakcijos Komercinio
arbitražo įstatymo 2 straipsnis pateikia arbitražo sąvoką, pagal kurią arbitražas yra ginčo sprendimo
būdas, kai fiziniai ar juridiniai asmenys, remdamiesi savo susitarimu, tarpusavio ginčui spręsti kreipiasi ar
įsipareigoja kreiptis ne į valstybės teismą, o į jų susitarimu pasirinktą arba įstatymo nustatyta tvarka
paskirtą trečiąjį asmenį ar asmenis. Nuo 2012 m. birželio 30 d. galiojanti Komercinio arbitražo įstatymo
redakcija 3 straipsnio 10 dalyje pateikia tokią arbitražo apibrėžtį: Komercinis arbitražas (toliau –
arbitražas)– komercinio ginčo sprendimo būdas, kai fiziniai ar juridiniai asmenys, remdamiesi
savosusitarimu, tarpusavio ginčui spręsti kreipiasi ar įsipareigoja kreiptis ne į teismą, o į savo susitarimu
arba šio įstatymo nustatyta tvarka paskirtą arbitrą (arbitrus) (nesvarbu, ar arbitražo procesą organizuoja
nuolatinė arbitražo institucija (institucinis arbitražas), ar vyksta ad hoc arbitražas), kuris (kurie) priima
arbitražo teismosprendimą, privalomą ginčo šalims. Taigi, įvertinus įstatymų leidėjo pateiktą arbitražo
sampratą, darytina išvada, kad sutarties šalys, sudarydamos arbitražinę išlygą, išreiškia savo valią ateityje
galimai kilsiantį ginčą perduoti spręsti ne teismui, bet kitam jų pasirinktam ginčo sprendėjui. Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad ši įstatymo norma turi būti suprantama taip, kad
arbitražinis susitarimas yra sutartis, kuria šalys susitaria spręsti tarpusavio ginčus ne teismine, o kita jų
pasirinkta tvarka, o galiojantis arbitražinis susitarimas reiškia, kad šalys atsisako nagrinėti tarpusavio
ginčus teisme, šis susitarimas yra šalims privalomas ir jos negali vienašališkai jo keisti, taip pat negali jo
pažeisti, t. y. kilus ginčui, vietoje arbitražo kreiptis su ieškiniu į teismą. Kai yra arbitražinis susitarimas,
teismas privalo atsisakyti savo jurisdikcijos, nes šalys turi vykdyti šį susitarimą, t. y. kilus ginčui kreiptis į
atitinkamą arbitražą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m.
vasario 9 d. nutartį, priimtą byloje AB „Mažeikių nafta“ v. Liberty Mutual Insurance Europe Limited,
AIG UK Limited, SCOR UK Limited, Arch Insurance Company (Europe) Limited, ACE European Group
Limited, ir kt., bylos Nr. 3K-3-64/2010, 2007 m. kovo 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VĮ Klaipėdos
valstybinio jūrų uosto direkcija v. Belgijos įmonė „Hydro Soil Services NV“; Belgijos įmonė
„HAECON“, Belgijos įmonė „SECO“ Technical ControlBureau for Construction, Belgijos draudimo
kompanija „FORTIS AG“, bylos Nr. 3K-3-62/2007). Taigi pagal įstatymuose įtvirtintą reglamentavimą ir
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką tuo atveju, kai šalys yra sudariusios arbitražinį
susitarimą, viena šalių ar teismas, nesant reikalavimo tokį susitarimą pripažinti negaliojančiu, negali jo
pakeisti. Kol arbitražinis susitarimas galioja, tol ginčas iš esmės nenagrinėtinas teisme (žr. Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 9 d. nutartį, priimtą
byloje AB „Mažeikių nafta“ v. Liberty Mutual Insurance Europe Limited, AIG UK Limited, SCOR UK
Limited, Arch Insurance Company (Europe) Limited, ACE European Group Limited, ir kt., bylos Nr. 3K-
3-64/2010).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tais atvejais, kai šalys susitaria tarpusavio ginčą spręsti arbitraže, jos
bylos nagrinėjimą perduoda arbitražui, todėl teismo nutartis, kuria, nesant šalių reikalavimo pripažinti
arbitražinę išlyga negaliojančia, sprendžiama, kad ginčas yra teismingas išskirtinai teismui, užkerta
galimybę bylos nagrinėjimui šalių pasirinktu būdu – ginčą spręsti ne teisme. Todėl kai šalys yra
sudariusios arbitražinį susitarimą, tol, kol toks arbitražinis susitarimas galioja, teismo nutartis, kuria
konstatuojama, kad tarp šalių kilęs ginčas teismingas išskirtinai teismui, turi būti aiškinama kaip
užkertanti galimybę tolesnei bylos eigai CPK 334 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme.

Lietuvos Aukščiausiais Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai teisėjas priima ieškinį,
o šalys yra sudariusios susitarimą perduoti ginčą spręsti arbitražui, dėl tokios pirmosios instancijos teisėjo
nutarties atskirąjį skundą turi teisę paduoti ir atsakovas. Dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria
sprendžiamas ieškinio priėmimo klausimas, kai šalys yra sudariusios susitarimą perduoti ginčą spręsti
arbitražui, atsakovas turi teisę paduoti ir kasacinį skundą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Mažeikių nafta“
v. Liberty Mutual Insurance Europe Limited, AIG UK Limited, SCOR UK Limited, Arch Insurance
Company (Europe) Limited, ACE European Group Limited, ir kt., bylos Nr. 3K-3-64/2010).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje teisė paduoti atskirąjį skundą taip pat turi būti
suteikta atsakovui, o pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai pripažino Vilniaus apygardos
teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartį neskundžiama, ir nepagrįstai sprendė, kad atsakovas neturi teisės dėl
tokios nutarties paduoti atskirojo skundo.

Dėl arbitražinės išlygos pripažinimo negaliojančia

Nagrinėjamoje byloje Vilniaus apygardos teismas 2011 m. spalio 13 d. nutartimi šalių sudarytą
arbitražinę išlygą pripažino negaliojančia, nes ginčas kyla iš konkurencijos teisinių santykių, o pagal
Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 1 dalį ginčai, susiję su konkurencija, negali būti perduoti
arbitražui. Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. vasario 15 d. nutartyje taip pat nurodė, kad tarp šalių
kilęs ginčas yra akivaizdžiai susijęs su konkurencija, o pagal Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio
1 dalį toks ginčas negali būti perduotas nagrinėti arbitražui, ir tai atitinkamai reiškia, kad tarp šalių kilęs
ginčas yra nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme.

Komercinio arbitražo įstatymo redakcija, galiojusi iki 2012 m. birželio 30 d., 10 straipsnyje numatė, kad
teismas, gavęs ieškinį dėl klausimo, dėl kurio šalys yra sudariusios šio įstatymo 9 straipsnyje nustatytos
formos arbitražinį susitarimą, bet kurios iš šalių reikalavimu atsisako jį priimti. Arbitražinis susitarimas
gali būti pripažintas negaliojančiu vienos iš šalių reikalavimu, bendraisiais sandorių pripažinimo
negaliojančiais pagrindais, taip pat nustačius, jog yra pažeisti šio įstatymo 9 ir 11 straipsnių reikalavimai.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konstatuota, kad arbitražinis susitarimas gali būti laikomas niekiniu ir
atitinkamos valstybės teismas gali jo nepripažinti, tačiau niekinis arbitražinio susitarimo pobūdis turi būti
akivaizdus, t. y. teismas ex officio gali nepripažinti arbitražinio susitarimo tik tokiu atveju, kai nėra jokių
abejonių dėl atitinkamo susitarimo prieštaravimo viešajai tvarkai ar imperatyviajai įstatymo normai, ir
tam, kad būtų padaryta tokia išvada, nereikia papildomai aiškintis bylos aplinkybių ir rinkti bei tirti
papildomų įrodymų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m.
birželio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje N. V. K., I. V. K. ir R. W. A. v. K. v. UAB „Luksora“ ir A.
L., bylos Nr. 3K-3-353/2012, 2007 m. kovo 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio
jūrų uosto direkcija v. Belgijos įmonė „Hydro Soil Services NV",bylos Nr. 3K-3-62/2007). Nagrinėjamoje
byloje nė viena iš bylos šalių nereiškė reikalavimo arbitražinę išlygą pripažinti negaliojančia, o ieškovas
iš atsakovo reikalauja kompensacijos už tai, kad tarpininkavimo sutarties išsamiųjų sąlygų E skyriaus 6
punkte jam buvo nustatytas draudimas dvejus metus konkuruoti su atsakovu. Šios bylos aplinkybės
nesudaro pagrindo nustatyti akivaizdaus šalių sudarytos arbitražinės išlygos negaliojimo, taip pat
nagrinėjamame ginče nėra kitų aplinkybių, leidžiančių nustatyti akivaizdų arbitražinės išlygos
negaliojimą, todėl teismams nebuvo pagrindo ex officio daryti išvados dėl to, kad ieškovo ir atsakovo
sudaryta arbitražinė išlyga akivaizdžiai negalioja. Dėl to teisėjų kolegija pagrįstu pripažįsta kasacinio
skundo argumentą dėl to, kad, nagrinėjamoje byloje ieškovui nereiškiant reikalavimo arbitražinę išlyga
pripažinti negaliojančia, teismai neturėjo pagrindo šį susitarimą ex officio pripažinti niekiniu, nes nėra
akivaizdu, kad jis akivaizdžiai prieštarautų imperatyviosioms teisės normoms ar viešajai tvarkai.

Kilęs ginčas nėra susijęs su konkurencija, nes jis nėra susijęs su santykiais, reguliuojamais Konkurencijos
įstatymo. Ieškovo reikalavimo pagrindas – šalių sudarytas susitarimas dėl nekonkuravimo laikotarpio, už
kurį ieškovas pageidauja gauti kompensaciją, taip pat ieškovas iš atsakovo prašo priteisti jam nesumokėtą
komisinio atlyginimo dalį. Vertinant šiuos tarp šalių susiklosčiusius santykius, darytina išvada, kad jie
kilę iš sutarčių, sudarytų ieškovo ir atsakovo (Tarpininkavimo sutarties I ir II, taip pat Susitarimo I ir II) ir
yra grynai civilinio teisinio pobūdžio, bei nėra susiję su Konkurencijos įstatymo reglamentuojamais
santykiais, todėl ginčas gali būti nagrinėjamas arbitraže. Tai, kad ieškovas ir atsakovas susitarė, jog
„Negavęs Draudiko leidimo, Agentas neturi teisės konkuruoti“, o ieškovas savo reikalavimą įvardija
„kompensacija už konkurencijos draudimo laikotarpį“, nepakeičia šių teisinių santykių teisinės prigimties
ir nedaro ieškovo reikalavimo susijusio su konkurencijos teisiniais santykiais.

Dėl procesinės bylos baigties

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors iš esmės nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl kasatoriaus teisės
paduoti atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 13 d. nutarties, Lietuvos
apeliacinis teismas, nagrinėdamas šį klausimą, savo 2012 m. vasario 15 d. nutartyje pasisakė ir dėl kilusio
ginčo arbitruotinumo, taigi iš esmės šis teismas apeliacine tvarka peržiūrėjo ir nutartį, dėl kurios atskirąjį
skundą buvo atsisakyta priimti. Teisėjų kolegijai konstatavus, kad kasatorius turėjo teisę paduoti atskirąjį
skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 13 d. nutarties, taip pat konstatavus, kad tarp šalių
kilęs ginčas gali būti nagrinėjamas arbitraže, tikslinga panaikinti ne tik apeliacinės instancijos teismo
nutartį, bet ir pirmosios instancijos teismo nutartis. Priešingas procesinis sprendimas prieštarautų proceso
koncentracijos ir ekonomiškumo principams, įtvirtintiems CPK 7 straipsnyje, nes pirmosios instancijos
teismas turėtų spręsti atskirojo skundo priėmimo klausimą, nors klausimas, dėl kurio būtų paduodamas
atskirasis skundas, jau yra išnagrinėtas apeliacine tvarka.

Dėl išdėstytų argumentų kasacinio teismo teisėjų kolegija panaikina pirmosios ir apeliacinės instancijos
teismų nutartis ir priima naują sprendimą – ieškovo ieškinį palieka nenagrinėtą (CPK 296 straipsnio 1
dalies 9 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų

Iš ieškovo A. Z. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) priteistina 17,15 Lt išlaidų, susijusių su bylos
procesinių dokumentų įteikimu, Lietuvos valstybei (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis,
340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,vadovaudamasi Lietuvos

Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsniu,

nutaria:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 13 d. protokolinę nutartį, Vilniaus apygardos teismo
2011 m. spalio 24 d. nutartį, Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartį ir priimti naują
sprendimą: ieškovo A. Z. ieškinį dėl kompensacijos už nekonkuravimo draudimo laikotarpį ir komisinio
atlyginimo priteisimo palikti nenagrinėtą.

Priteisti iš A. Z. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 17,15 Lt (septyniolika litų 15 ct) išlaidų,
susijusių su bylos procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Sigitas Gurevičius

Janina Januškienė

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. rugpjūčio 21 d. Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Marytės Mitkuvienės, Donato Šerno ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. Š. ,
V. D. , I. L. ir J. L. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. birželio 11 d. nutarties, kuria
byla perduota pagal teismingumą, civilinėje byloje Nr. 2-611-324/2008 pagal I. L. , V. Š. , V. D. , J. L.
ieškinį atsakovei J. M. Padegimienei, tretieji asmenys J. Š. , L. D. , V. L. , V. L. , dėl sutarties
patvirtinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
Ieškovai kreipėsi į Kauno apygardos teismą su prašymu patvirtinti jų ir atsakovės patalpų pirkimo–
pardavimo sutartis.
Atsakovė prašė Kauno apygardos teismą bylą pagal teismingumą perduoti nagrinėti Klaipėdos
apygardos teismui, nes turtas, dėl kurio kilo ginčas, yra adresu (duomenys neskelbtini).
Kauno apygardos teismas 2008 m. birželio 11 d. nutartimi prašymą dėl bylos
perdavimo pagal teismingumą Klaipėdos apygardos teismui tenkino. Nurodė, kad ieškinio dalykas yra
prašymas patvirtinti pirkimo-pardavimo sandorių, pagal kuriuos ieškovai iš atsakovės nuosavybės teise
įsigijo (duomenys neskelbtini) mieste esančius nekilnojamuosius daiktus, sudarymą (CK 6.309
straipsnis). Byla iškelta Kauno m. apylinkės teisme, vadovaujantis CPK 30 straipsnio devintojoje dalyje
nurodytu teismingumo pagal ieškovo pasirinkimą pagrindu, nes sudarydamos preliminariąsias sutartis
šalys susitarė, kad jose nurodyto turto pirkimo–pardavimo sutartis pasirašys Kauno m. 18-ajame notarų
biure. Teismas sutiko su atsakove, kad nagrinėjamu atveju bylos teismingumas nustatytinas pagal
išimtinio teismingumo taisykles. Iš ieškinyje nurodytų aplinkybių teismas padarė išvadą, jog ieškovai
valdo ir naudoja jiems perdavimo–priėmimo aktais perduotą turtą, tačiau, nesant notariškai patvirtinto
pirkimo–pardavimo sandorio, šiuo turtu negali disponuoti. Visos šios teisės sudaro daiktinių teisių į
nekilnojamąjį daiktą visumą (CK 4.20 straipsnis). Ieškovai pareiškė ieškinį dėl daiktinių teisių į
nekilnojamąjį daiktą. Tokie ieškiniai teismingi nekilnojamojo daikto buvimo vietos teismui (CPK 31
straipsnio pirmoji dalis). Teismas sutiko su ieškovais, kad bylos perdavimas pagal teismingumą apsunkins
bylos nagrinėjimą, tačiau nurodė, kad išimtinis teismingumas gali būti keičiamas tik CPK 35 straipsnio
nustatytais atvejais ir tvarka.
Atskiruoju skundu ieškovai prašo Kauno apygardos teismo 2008 m. birželio 11 d. nutartį
panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – bylą perduoti nagrinėti Kauno apygardos teismui. Nurodo, kad:
1. Teismas netinkamai taikė CPK 30 ir 31 straipsnių nuostatas, netinkamai nustatė ginčo esmę ir
nagrinėjamos bylos pobūdį. Ieškovai prašė teismo patvirtinti jų ir atsakovės konkretaus nekilnojamojo
turto, esančio (duomenys neskelbtini), dalių pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymą. Šioje byloje ginčas
kilęs dėl sutarčių nevykdymo ir juridinių faktų, atsiradusių minėtų sutarčių pagrindu, nustatymo.
Sprendžiant bendrojo ir išimtinio teritorinio teismingumo atribojimo klausimą, lemiamą reikšmę turi
ginčo sąsaja su nekilnojamojo daikto teisiniu rėžimu. Nors patenkinus ieškinį būtų pripažintos ieškovų
daiktinės teisės į pastato dalis, tačiau ginčo atveju ieškovai tiesioginio reikalavimo į ginčo turtą nereiškia.
Atsiradusi nuosavybės teisė yra išvestinė iš patenkintų reikalavimų dėl sutarčių patvirtinimo, tai yra
ginčas nagrinėjamas dėl prievolinių santykių. Išimtinio teismingumo taisyklė netaikoma ginčams,
kylantiems iš prievolinių teisinių santykių. Ieškovų su atsakove sudarytose preliminariosiose sutartyse yra
aiškiai nurodyta jų įvykdymo vieta, tai yra turto pirkimo–pardavimo sutartys turi būti sudarytos Kauno m.
18-ajame notarų biure. Pagal CPK 30 straipsnio 9 punktą, ieškiniai dėl sutarčių, kuriose nurodyta
įvykdymo vieta, gali būti pareiškiami pagal sutarties įvykdymo vietą.
2. Sprendžiant teismingumo klausimą yra reikšmingos ir kitos faktinės aplinkybės. Visų šios bylos
proceso dalyvių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Kauno mieste, nėra jokios būtinybės rinkti įrodymus
(duomenys neskelbtini), nes visi įrodymai yra pateikti, didesnė šių įrodymų dalis yra Kauno mieste, todėl
byla ekonomiškiau ir operatyviau būtų išnagrinėta Kauno apygardos teisme, būtų mažesnės bylos
nagrinėjimo sąnaudos. Byla buvo iškelta prieš vienerius metus, byloje yra įvykę parengiamieji posėdžiai,
todėl bylos perdavimas Klaipėdos apygardos teismui pažeidžia proceso koncentracijos ir operatyvumo
principus, įtvirtintus CPK 7 straipsnyje. Teismas turėtų imtis priemonių, kad būtų užkirstas kelias
procesui vilkinti ir taip būtų įgyvendinti proceso tikslai.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovė J. M. P. prašo Kauno apygardos teismo 2008 m. birželio 11
d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad ieškovai pareiškė ieškinį, kurio pagrindas yra daiktiniai teisiniai
santykiai. Ginčo nekilnojamasis turtas yra įregistruotas atsakovės vardu, jai priklauso nuosavybės teisė.
Teismui patenkinus ieškovų ieškinį, ginčo nekilnojamasis turtas pereitų ieškovams, todėl laikytina, kad
pareikštas ieškinys yra dėl daiktinių teisių ir jis pagal CPK 31 straipsnio 1 dalį turi būti nagrinėjamas
Klaipėdos apygardos teisme. Ieškovai nepagrįstai nurodo, kad ginčas yra kilęs iš prievolinių teisinių
santykių, kuriems išimtinio teismingumo taisyklė nėra taikoma. Ieškovai neprašo teismo įpareigoti
atsakovę įvykdyti preliminarosiomis pirkimo–pardavimo sutartimis prisiimtus įsipareigojimus, o prašo
teismo šias sutartis patvirtinti, tai yra pakeisti jų teisinį statusą ir pripažinti jas pagrindinėmis. Ieškinys,
kuris yra paduodamas pagal išimtinio teismingumo taisykles, negali būti pagal CPK 30 straipsnio ir 33
straipsnio 3 dalį paduodamas ieškovo pasirinkimu kitam teismui. Ieškovai taip pat nepagrįstai nurodė,
kad, bylą perdavus nagrinėti pagal teismingumą, bus pažeisti proceso operatyvumo ir ekonomiškumo
principai, nes atsakovė ketina kviesti liudytojus, kurie gyvena Neringoje, bei prašyti skirti ekspertizę
ginčo patalpų plotui nustatyti. Tuo atveju, jeigu teismas pažeistų teismingumo taisykles, tai būtų
pagrindas dėl proceso normų pažeidimo panaikinti teismo sprendimą (CPK 329 straipsnio 2 dalies 6
punktas) ir bylos nagrinėjimas užsitęstų.
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei
absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.,
338 str.). Teisėjų kolegija absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl
šios nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tikrina tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame
skunde nurodytus argumentus.
 Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra tinkamo teisės kreiptis į teismą
įgyvendinimo sąlyga. CPK yra numatytos taisyklės, pagal kurias nustatoma konkretaus teismo
jurisdikcinė kompetencija. Jeigu priėmus ieškinį teisme paaiškėja, kad byla buvo priimta
pažeidžiant teismingumo taisykles, ši byla pagal CPK 34 straipsnio 4 dalį turi būti perduota
nagrinėti teismui, kuriam ji yra teisminga.
Byloje nagrinėjamas ginčas, ar Kauno apygardos teismas pagrįstai perdavė Klaipėdos apygardos
teismui nagrinėti bylą dėl pirkimo-pardavimo sutarties, kuria buvo perleistas nekilnojamasis turtas,
esantis (duomenys neskelbtini), patvirtinimo. Ieškovai nesutinka su Kauno apygardos teismo išvada, kad
tokie ieškiniai teismingi nekilnojamojo daikto buvimo vietos teismui. Ginčas iš esmės yra dėl to, pagal
alternatyvaus (CPK 30 straipsnio 9 dalis) ar išimtinio (CPK 31 straipsnis) teismingumo taisykles
turi būti nustatoma vieno iš apygardos teismų kompetencija nagrinėti jau priimtą ieškinį.
Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant klausimą dėl tinkamos teismingumo taisyklės
taikymo būtina nustatyti ginčo objektą ir pobūdį. Iš teismui pareikšto ieškinio matyti, kad ieškovai
reikalauja teismo patvirtinti jų su atsakove sudarytas nekilnojamojo daikto preliminariąsias pirkimo–
pardavimo sutartis. Kolegija sutinka su atsakovės argumentais, kad ieškinys dėl preliminariųjų pirkimo-
pardavimo sutarčių patvirtinimo yra iš esmės ieškinys dėl nuosavybės teisių į minėtomis sutartimis
perleistą nekilnojamąjį turtą ar jo dalį ir šios kategorijos ieškiniams taikytinos išimtinio teismingumo
taisyklės (CPK 31 straipsnis). Išimtinio teismingumo atveju įstatymas įsakmiai įvardija teismą, kuris
turi nagrinėti bylą. Nagrinėjamu atveju bylą turi nagrinėti Klaipėdos apygardos teismas, kadangi
nekilnojamasis turtas, dėl kurio vyksta ginčas, yra (duomenys neskelbtini).
Apeliantai nurodo, kad bylos perdavimas nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui prieštarauja
CPK 7 straipsnyje įtvirtintiems proceso koncentracijos ir operatyvumo principams. Kolegija
pažymi, kad ieškovų nurodyti argumentai nesudaro pagrindo nukrypti nuo įstatyme įtvirtintos
išimtinio teismingumo taisyklės, nes CPK 31 straipsnyje yra aiškiai nurodyta, kokiais atvejais yra
taikoma išimtinio teisingumo taisyklė ir kada nuo jos galima nukrypti. Ieškovų nurodytos
aplinkybės nesudaro pagrindo nesilaikyti CPK 31 straipsnyje numatytos išimtinio teismingumo
taisyklės. Kolegija taip pat pastebi, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 6 punktą išimtinio
teismingumo taisyklės pažeidimas yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovų pareikštas ieškinys yra
teismingas Klaipėdos apygardos teismui, todėl Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis CPK 34
straipsnio 2 dalies 4 punktu, pagrįstai šį ieškinį 2008 m. birželio 11 d. nutartimi perdavė pagal
teismingumą Klaipėdos apygardos teismui.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337
straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2008 m. birželio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėjai: Marytė Mitkuvienė, Donatas Šernas, Vigintas Višinskis.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. balandžio 27 d.Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Janinos Januškienės ir Teodoros Staugaitienės
(pranešėja),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto
savivaldybės biudžetinės įstaigos „Biudžetinių įstaigų buhalterinė apskaita“ kasacinį skundądėl
Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 22 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje
pagal ieškovo VSDFV Anykščių skyriaus ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinei
įstaigai „Biudžetinių įstaigų buhalterinė apskaita“ dėl žalos atlyginimo; trečiasis asmuo,
nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, – Vilniaus miesto savivaldybė.
 Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV, Fondas) Anykščių
skyrius reiškia ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinei įstaigai „Biudžetinių įstaigų
buhalterinė apskaita“ ir prašo atlyginti 4737,13 Lt žalos, padarytos valstybinio socialinio draudimo fondo
biudžetui; ieškinyje nurodoma, kad atsakovas 1996 m. birželio 25 d. pažymoje Nr. 97 pateikė neteisingus
duomenis apie L. N. draudžiamąsias pajamas; jai apskaičiuota ir nuo 1996 m. gegužės 30 d. iki 2005 m.
rugsėjo 30 d. išmokėta didesnė, negu pagal darbo užmokestį priklausytų, invalidumo pensija, permokėta
4737,13 Lt.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė
Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas 2006 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi perdavė bylą
nagrinėti Vilniaus miesto 3–iajam apylinkės teismui. Teismas nustatė, kad byla Vilniaus miesto 1–ajame
apylinkės teisme buvo priimta, pažeidžiant teismingumo taisykles (CPK 34 straipsnio 2 dalies 4 punktas);
juridiniam asmeniui ieškinys pareiškiamas CPK 29 straipsnyje nustatyta tvarka, t. y. teismui pagal
atsakovo buveinę, nurodytą juridinių asmenų registre. Šiuo atveju atsakovo buveinė Vilniuje, Vilniaus g.
39/6, yra Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo veiklos teritorijoje. Teismas taip pat sprendė, kad ginčo
šalių susiklostę santykiai nėra viešosios teisės reglamentavimo dalykas, pagal Lietuvos Respublikos
administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija; Žin.,
2000, Nr. 85-2566, toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą byla neperduotina nagrinėti
administraciniam teismui; atsakovo prievolė atlyginti žalą nesiejama su jo veiksmų administravimo
srityje teisėtumo įvertinimu, bet kildinama iš neteisingai nurodytų duomenų ieškovui pateiktame
dokumente.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal
atsakovo atskirąjį skundą, 2006 m. lapkričio 28 d. nutartimi Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2006
m. rugpjūčio 22 d. nutartį paliko nepakeistą. Kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas
teisingai išsprendė bylos rūšinio teismingumo klausimą, tinkamai taikė CPK 29 straipsnyje įtvirtintą
bendrojo teritorinio teismingumo taisyklę ir pagrįstai perdavė bylą Vilniaus miesto 3–iajam apylinkės
teismui. Kolegija pripažino nepagrįstais atskirojo skundo argumentus, kad byloje ginčas kilo dėl viešąjį
administravimą vykdančio subjekto veiksmais padarytos žalos. Kolegija argumentavo, kad bendrąja
prasme valstybinis socialinis draudimas yra viešojo administravimo sritis; Fondo valdyba ar jos skyrius
gali pareikšti ieškinį žalai, atsiradusiai jiems vykdant viešojo administravimo funkcijas, atlyginti, tačiau
šiuo atveju prašoma atlyginti žalą, atsiradusią dėl atsakovo pateiktų neteisingų duomenų, kurių pagrindu
neteisėtai permokėtos valstybinio socialinio draudimo fondo išmokos. Kolegija nurodė, kad byla
nagrinėtina bendrosios kompetencijos teisme, nes ginčas kyla iš civilinio teisinio santykio; šiuo atveju jo
pobūdžiui nustatyti neturi įtakos duomenis pateikusio subjekto statusas, t. y. ar tai yra viešojo
administravimo subjektas, ar privatus asmuo. Kolegija taip pat sprendė, kad kilęs ginčas neatitinka ABTĮ
15 straipsnio 1 dalies 3 ar 8 punktuose nustatytų kategorijų ginčų, kurie pagal įstatymo įtvirtintas bylų
rūšinio teismingumo taisykles priskirtini nagrinėti administraciniam teismui.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas prašo pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutartis
panaikinti, perduoti bylą specialiajai teisėjų kolegijai teismingumo klausimui byloje išspręsti. Kasacinis
skundas grindžiamas šiais argumentais:
Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad šalių susiklostę santykiai yra civiliniai teisiniai,
nepagrįsta teisės normomis, todėl neatitinka CPK 331 straipsnio 4 dalies 4 punkte nutarties turiniui
nustatytų reikalavimų; tokia nutartis taip pat negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta (CPK 263 straipsnio 1
dalis). Teismo argumentai, kad šalių ginčas laikytinas civiliniu, bet ne administraciniu, prieštarauja ABTĮ
2 straipsnio 1, 4, 16, 17 punktuose, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d.
nutarimu Nr. 1156 patvirtintų Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų
(Vyriausybės 2005 m. liepos 1 d. nutarimo Nr. 754 redakcija; Žin., 2005, Nr. 83–3066, toliau – ir
Nuostatų) 30 punkte nustatytam reglamentavimui. Pripažintina, kad atsakovas, išduodamas 1996 m.
birželio 25 d. pažymą Nr. 97, vykdė teisės aktų jam nustatytą vykdomąją veiklą, t. y. viešąjį
administravimą (ABTĮ 2 straipsnio 1 punktas); vykdydamas šią veiklą, atsakovas, kaip viešojo
administravimo subjektas, įgyvendino vykdomosios valdžios atskirą funkciją (ABTĮ 2 straipsnio 4
punktas). ABTĮ 2 straipsnio 16 punkte nustatyta, kad administraciniai teisiniai santykiai atsiranda,
vykdant viešąjį administravimą; konfliktai, kilę tarp nepavaldžių vienas kitam viešojo administravimo
subjektų, yra administraciniai ginčai (ABTĮ 2 straipsnio 17 punktas). Kolegija taip pat nukrypo nuo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, kad civiliniai teisiniai
santykiai atskiras valdžios funkcijas įgyvendinančiam subjektui atsiranda vykdant ūkinę komercinę
veiklą, bet ne viešąjį administravimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2000 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje P. M. prieš J. A., Marijampolės apskrities
viršininko administraciją ir kt., bylos Nr. 3K-37-989/2000; Teismų praktika 14, p. 226). Teismas,
atsisakęs tenkinti atsakovo prašymą perduoti bylą nagrinėti administraciniam teismui, netinkamai aiškino
ir taikė ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 10 punktų nuostatas, kuriose reglamentuotos bylų kategorijos,
priskirtinos administracinių teismų kompetencijai. Esant tokioms aplinkybėms, klausimas dėl bylos
priskyrimo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui turėjo būti sprendžiamas ABTĮ 21
straipsnyje nustatyta tvarka, tačiau apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepaisė nurodyto įstatymo
normoje nustatyto reikalavimo. Teismai pažeidė rūšinio teismingumo taisykles, tai yra absoliutus
sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 6 punktas).
Atsiliepimo į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka nepateikta.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinis teismas patikrina apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu (CPK 353
straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje kasacijos dalykas yra bylų priskyrimo bendrosios kompetencijos
ir administraciniam teismams teisės klausimai.
Lietuvos Respublikoje veikia bendrosios kompetencijos teismai ir specialiosios kompetencijos
– administraciniai – teismai. Teismų procesinę veiklą reglamentuoja civilinio, baudžiamojo ar
administracinio proceso normos. Bylų paskirstymą pagal rūšinį požymį bendrosios kompetencijos
ir administraciniams teismams nustato rūšinio teismingumo taisyklės. CPK 1 straipsnyje nustatyta,
kokias bylas nagrinėja bendrosios kompetencijos teismai civilinio proceso tvarka. Bendrosios
kompetencijos ir administracinio teismo ginčus dėl teismingumo išsprendžia specialioji teisėjų
kolegija, sudaryta CPK 36 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka; ši
teisėjų kolegija formuoja bylų paskirstymo pagal rūšinį požymį tarp bendrosios kompetencijos ir
administracinio teismo praktiką.
Ieškovas VSDFV Anykščių skyrius pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatyme (2004 m.
lapkričio 4 d. įstatymo Nr. IX–2535 redakcija; Žin., 2004, Nr. 171–6295), Valstybinių socialinio
draudimo pensijų įstatyme (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X–209 redakcija; Žin., 2005, Nr. 71–
2555) nustatytus įgaliojimus yra teritorinis valstybinio administravimo subjektas, kuris, vykdydamas jam
teisės aktų pavestas funkcijas, vykdo viešojo administravimo veiklą (ABTĮ 2 straipsnio 1, 8 dalys).
Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 31 straipsnyje nustatyta, kad teritoriniai skyriai moka pensijas,
pašalpas ar kitas išmokas ir tvarko jų apskaitą, priverstine tvarka išieško iš draudėjų lėšas, jų išmokėtas iš
Fondo pažeidžiant nustatytą tvarką, taip pat įstatymo nustatyta tvarka išieško dėl gavėjų kaltės
permokėtas pensijų, pašalpų ar kitų išmokų sumas ir kt. Specialiosios teisėjų kolegijos rūšinio
teismingumo klausimams spręsti praktikoje yra įtvirtinta, kad teisiniai santykiai, susiklostantys dėl
pensijos dydžio, pensijos asmenims išmokėjimo ir pan., yra viešosios, bet ne privatinės teisės
reglamentavimo dalykas, todėl ginčai, kylantys iš šių santykių, yra teismingi administraciniam
teismui (pavyzdžiui, specialiosios teisėjų kolegijos 2004 m. gegužės 31 d. nutartis, priimta byloje
pagal ieškovo J. K. ieškinį atsakovui VSDFV dėl įpareigojimo perskaičiuoti paskirtą pensiją, ir kt.).
Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Anykščių skyrius pareiškė ieškinį atsakovui
Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinei įstaigai „Biudžetinių įstaigų buhalterinė apskaita“, prašė priteisti
4737,13 Lt žalai atlyginti. Šalių ginčas kilo dėl to, kad atsakovas pateikė pažymą, kurioje, ieškovo
teigimu, nurodė neteisingus duomenis apie apdrausto asmens L. N. draudžiamąsias pajamas, todėl jai
apskaičiuota per didelė invalidumo pensija, iš valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto neteisėtai
permokėta 4737,13 Lt. Atsakovas kasaciniame skunde teigia, kad jis išdavė pažymą, vykdydamas
Nuostatų 30 punkte nustatytus reikalavimus, t. y. vykdė teisės aktų nustatytą veiklą valstybinio socialinio
draudimo pensijų skyrimui ir mokėjimui įgyvendinti – viešąjį administravimą (ABTĮ 2 straipsnio 1
punktas); vykdydamas šią veiklą, jis įgyvendino atskirą vykdomosios valdžios funkciją kaip viešojo
administravimo subjektas (ABTĮ 2 straipsnio 4 punktas). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į specialiosios
teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos teismo ir administracinio
teismo spręsti šiuo klausimu suformuotą praktiką, šiuos kasacinio skundo argumentus pripažįsta
pagrįstais. Specialioji teisėjų kolegija 2006 m. gruodžio 19 d. išnagrinėjo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos prašymą išspręsti ginčo pagal ieškovo VSDFV Varėnos skyriaus
ieškinį atsakovui UAB „Merkys“ dėl žalos, kuri atsirado permokėjus pensijas bendrovės darbuotojams
dėl to, kad atsakovas pateikė neteisingus duomenis apie jų draudžiamąsias pajamas, atlyginimo, rūšinio
teismingumo klausimą. Priimtoje nutartyje specialioji teisėjų kolegija nurodė, kad pagal Valstybinio
socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalį juridiniai arba fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės Fondo
administravimo įstaigos neteisėtai išmokėjo apdraustiems asmenims tam tikras išmokas arba kurių
neteisėtais (kaltais) veiksmais buvo padaryta kitokia turtinė žala Fondui, privalo tą žalą atlyginti įstatymo
nustatyta tvarka. Specialioji teisėjų kolegija vertino, kad dokumentų, pagal kuriuos apdraustiems
asmenims nustatomos ir išmokamos socialinio draudimo išmokos, pateikimas viešojo
administravimo subjektui yra viešojo administravimo dalykas, santykių dėl VSDFV biudžetui
padarytos žalos, pateikus neteisingus duomenis apie asmenų draudžiamąsias pajamas, teisinė
prigimtis nesikeičia – jie išlieka viešosios teisės reglamentavimo dalykas, todėl ginčą dėl permokėtų
pensijų sumų išieškojimo pripažino nagrinėtinu administraciniame teisme (ABTĮ 3 straipsnio 1
dalis).
Teisėjų kolegija, nagrinėdama atsakovo kasacinį skundą dėl rūšinio teismingumo taisyklių
pažeidimo, sprendžia, kad, esant suformuotai specialiosios teisėjų kolegijos praktikai dėl nurodytos
kategorijos ginčų rūšinio teismingumo, netikslinga kreiptis į šią kolegiją nagrinėjamos bylos
teismingumui nustatyti, kaip to prašoma kasaciniame skunde (CPK 36 straipsnio 2 dalis). Tapatus
ginčo subjektų teisinis statusas viešojo administravimo santykiuose ir ta pati ginčo dėl žalos
valstybinio socialinio draudimo fondui prigimtis yra pagrindas išvadai, kad šis ginčas nagrinėtinas
ne bendrosios kompetencijos, bet administraciniame teisme (ABTĮ 3 straipsnio 1 dalis). Tokia
išvada dėl bylos teismingumo suponuoja atitinkamą skundžiamų nutarčių teisėtumo vertinimą bei
procesinius padarinius.
Teismas, priimdamas ieškinį, privalo ex officio išsiaiškinti teisės kreiptis į teismą prielaidas ir
įstatymų nustatytas jos tinkamo įgyvendinimo sąlygas. Ieškinio priėmimą bendrosios kompetencijos
teisme reglamentuoja CPK 137 straipsnio normos. Teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu ieškinys
nenagrinėtinas teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Šiuo pagrindu būtina pareiškimą
atsisakyti priimti, kai jis pagal CPK 1, 22 straipsnius nepriskirtinas nagrinėti civilinio proceso
tvarka. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos
Anykščių skyriaus ieškinio pareiškimą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinei įstaigai
„Biudžetinių įstaigų buhalterinė apskaita“, pažeidė CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto normą ir
iškėlė civilinę bylą dėl ginčo, nenagrinėtino bendrosios kompetencijos teisme.
CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu
ieškinys neteismingas tam teismui. Remiantis šiuo pagrindu ieškinį atsisakoma priimti, kai byla
priskirtina bendrosios kompetencijos teismui nagrinėti civilinio proceso tvarka, tačiau pareiškimas
paduotas nesilaikant CPK nustatytų rūšinio ar teritorinio teismingumo taisyklių, pagal kurias nustatomas
konkretus pirmosios instancijos teismas, kuriam byla yra teisminga. Teismas priimtą nagrinėti jam
neteismingą civilinę bylą turi pagal CPK nustatytas teismingumo taisykles perduoti nagrinėti kitam
bendrosios kompetencijos teismui (CPK 34 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Nagrinėjamu atveju
procesinė padėtis neatitiko CPK 34 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytų sąlygų, nes pirmosios
instancijos teismas, nepagrįstai priėmęs nurodytą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos
Anykščių skyriaus ieškinio pareiškimą, neteisėtai iškėlė bendrosios kompetencijos teismuose
nenagrinėtiną civilinę bylą; šios bylos perdavimas kitam bendrosios kompetencijos pirmosios instancijos
teismui pripažintinas neteisėtu. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė procesinės
teisės normas, todėl nepagrįstai paliko nepakeistą skundžiamą pirmosios instancijos teismo 2006 m.
rugpjūčio 22 d. nutartį perduoti bylą nagrinėti kitam bendrosios kompetencijos teismui.
Rūšinio teismingumo taisyklės pažeidimas yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo
pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 6 punktas). Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai,
pripažinę, kad byla pagal ieškovo VSDFV Anykščių skyriaus ieškinį atsakovui Vilniaus miesto
savivaldybės biudžetinei įstaigai „Biudžetinių įstaigų buhalterinė apskaita“ dėl žalos atlyginimo
nagrinėtina bendrosios kompetencijos teisme, pažeidė įstatymų reikalavimus dėl rūšinio teismingumo,
todėl teismų nutartys naikintinos nurodytu pagrindu.
CPK normose nenumatyta bendrosios kompetencijos teismui teisės iškeltos, bet nagrinėti
civilinio proceso tvarka nepriskirtos, bylos perduoti nagrinėti administraciniam teismui; CPK 34
straipsnyje reglamentuojamas teismo priimtos savo žinion bylos perdavimas kitam bendrosios
kompetencijos teismui, todėl šio straipsnio 2 dalies 4 punkto norma dėl civilinės bylos perdavimo
pagal teismingumą kitam teismui nagrinėti tokiais atvejais netaikytina. Tuo atveju, kai bendrosios
kompetencijos teismas negali pats išspręsti bylos iš esmės ir neturi teisės bylą perduoti nagrinėti
administraciniam teismui, pagal CPK nustatytą reglamentavimą jis turi teisę tik bylą užbaigti be
teismo sprendimo. Toks bylos užbaigimas neturi užkirsti kelio suinteresuotam asmeniui,
nepažeidžiant ABTĮ nustatytos tvarkos ir sąlygų, pareikšti tapatų reikalavimą administraciniame
teisme. Remiantis CPK 293 straipsnio 1 punktu, ši civilinė byla turi būti nutraukta kaip nenagrinėtina
bendrosios kompetencijos teisme.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 87 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 359 straipsnio 1 dalies 6 punktu ir 5 dalimi, 362 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 22 d. nutartį ir Vilniaus apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 28 d. nutartį panaikinti ir bylą pagal
ieškovo VSDFV Anykščių skyriaus ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinei įstaigai
„Biudžetinių įstaigų buhalterinė apskaita“ dėl žalos atlyginimo nutraukti.
Grąžinti Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinei įstaigai „Biudžetinių įstaigų buhalterinė
apskaita“ , įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinė Vilniuje, Vilniaus g. 39/6, už kasacinį skundą
2007 m. sausio 3 d. mokėjimo nurodymu Nr. 39 SEB Vilniaus banke sumokėtą 100 (vieną šimtą litų) Lt
žyminį mokestį.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo
dienos.
Teisėjai: Janina Stripeikienė, Janina Januškienė, Teodora Staugaitienė.

Civilinė byla Nr. 3K-3-171/2014 Teisminio proceso Nr.2-55-3-00325-2013-1 Procesinio sprendimo

kategorijos: 94.1; 94.5; 132 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Antano
Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Janinos Stripeikienės ir Dalios Vasarienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. N. ir atsakovo N. N.
kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m.
rugpjūčio 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. N. ieškinį atsakovams N. N. ir
uždarajai akcinei bendrovei VP GRUPĖ (pavadinimas pakeistas į uždaroji akcinė bendrovė „Veldė“) dėl
dovanojimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, restitucijos taikymo, turtinės ir neturtinės žalos
atlyginimo, tretieji asmenys: V. N., uždaroji akcinė bendrovė „EAE“, uždaroji akcinė bendrovė „RYT“,
uždaroji akcinė bendrovė „M.M.M. Projektai“, uždaroji akcinė bendrovė „EVA GRUPĖ“, AKSO,
uždaroji akcinė bendrovė, uždaroji akcinė bendrovė „Peronas“, J. B., M. K., V. N., M. K..
Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl ginčo priskirtinumo teismo arba arbitražo
kompetencijai.

Ieškovas pareikštu ieškiniu prašė pripažinti V. N. ir N. N. 2010 m. kovo 18 d. akcijų dovanojimo sutartį
(toliau – ir Dovanojimo sutartis Nr. 4) bei J. N. ir N. N. 2010 m. kovo 18 d. dovanojimo sutartį dėl
gautinų sumų iš UAB „EAE“ ir UAB „RYT“ pagal 2009 m. sausio 6 d. ir 2009 m. vasario 6 d. paskolos
sutartis (toliau – ir Dovanojimo sutartis Nr. 5) niekinėmis ir negaliojančiomis ab initio kaip apsimestinius
sandorius arba kaip sandorius, sudarytus dėl apgaulės, arba kaip sandorius, sudarytus dėl suklydimo;
pripažinti, kad šios dovanojimo sutartys buvo sudarytos siekiant pridengti N. N., V. N. ir J. N. susitarimą
dėl sutartyse nurodyto turto perdavimo V. N. laikinam neatlygintinam valdymui; pripažinti, kad UAB VP
GRUPĖ (pavadinimas nuo 2014 m. vasario 17 d. pakeistas į UAB „Veldė“) pažeidė 2006 m. rugsėjo 1 d.
Paslaugų teikimo sutartį, konsultuodama dėl dovanojimo sutarčių sudarymo išskirtinai N. N. naudai (J. N.
nenaudai); atsižvelgiant į tai, kad N. N. natūra nevykdo tikrojo J. N., V. N. ir N. N. susitarimo, o UAB VP
GRUPĖ pažeidė 2006 m. rugsėjo 1 d. Paslaugų teikimo sutartį konsultuodama dėl dovanojimo sutarčių
sudarymo, nutraukti tikrąjį J. N., V. N. ir N. N. susitarimą bei taikyti restituciją natūra arba piniginiu
ekvivalentu kartu su iš turto gautų pajamų grąžinimu iš dovanojimo sutartyse nurodyto turto; priteisti
ieškovui solidariai iš atsakovų turtinės žalos atlyginimą (minimalius nuostolius) už laikotarpį nuo 2012 m.
vasario 24 d. iki 2013 m. vasario 14 d. 29 721 085,82 Lt arba lygius teismo įvertintą sumą, taip pat 100
000 Lt neturtinės žalos atlyginimą ir 7,34 procento dydžio metines procesines palūkanas.

Atsakovas N. N. prašė ieškinį palikti nenagrinėtą ir panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario
19 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Jis nurodė, kad ginčijamose dovanojimo
sutartyse yra arbitražinė išlyga, pagal kurią visi ginčai, reikalavimai ar nesutarimai, jų neišsprendus taikiu
būdu, turi būti sprendžiami arbitraže pagal Vilniaus komercinio arbitražo teismo arbitražo procedūros
reglamentą. Ieškovas nepagrįstai visų ieškinyje keliamų reikalavimų priskyrimą teismo kompetencijai
grindžia CPK 24 straipsniu, kuris reglamentuoja bylos priskyrimą teisminėms ir neteisminėms
institucijoms, tačiau netaikomas arbitražui ar arbitražiniam susitarimui.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. birželio 5 d. nutartimi iš dalies tenkino atsakovo prašymą ir paliko
nenagrinėtą ieškovo ieškinio dalį dėl dovanojimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis; priteisė iš
ieškovo atsakovui N. N. 10 000 Lt bylinėjimosi išlaidų, panaikino šio atsakovo turtui taikytas laikinąsias
apsaugos priemones. Teismas, įvertinęs Dovanojimo sutarties Nr. 5 14 punkto ir Dovanojimo sutarties
Nr. 4 8 punkto nuostatas, reglamentuojančias ginčų dėl šių sutarčių sprendimo būdus, padarė išvadą, kad
egzistuoja pagrindas palikti ieškinį nenagrinėtą, nes iškėlus bylą teisme paaiškėjo, jog šalys yra
sudariusios sutartį perduoti ginčą spręsti arbitražui ir atsakovas reikalauja šio susitarimo laikytis. Teismas
atmetė ieškovo argumentą, kad teismas apskritai negali spręsti prašymo palikti ieškinį nenagrinėtą dėl to,
jog šį klausimą jau yra išsprendęs rezoliucija ieškinio priėmimo stadijoje; pažymėjo, kad paaiškėjus
atsakovo pozicijai dėl arbitražinio susitarimo laikymosi, tai nėra procesinė kliūtis spręsti teismo
jurisdikcijos klausimą. Teismo vertinimu, kad ieškinyje reiškiami reikalavimai nuginčyti dovanojimo
sutartis ir priteisti žalos atlyginimą nėra taip glaudžiai susiję, jog jų negalima būtų nagrinėti atskirai;
pažymėjo, kad žalos atlyginimo siekiama ne tik iš atsakovo N. N., bet ir iš atsakovo UAB VP GRUPĖ;
žala grindžiama skirtingais atsakovų neteisėtais veiksmais.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo ir atsakovo N.
N. atskiruosius skundus, 2013 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi paliko Vilniaus apygardos teismo 2013 m.
birželio 5 d. nutartį nepakeistą. Kolegija, įvertinusi Dovanojimo sutarties Nr. 5 14 punkto ir Dovanojimo
sutarties Nr. 4 8 punkto nuostatas, padarė išvadą, kad jų šalys aiškiai išreiškė savo poziciją visus ginčus,
kylančius iš šių sutarčių, spręsti ne teisme, bet arbitraže; pažymėjo, kad arbitražinis susitarimas yra
sutartis, kuria šalys susitaria spręsti tarpusavio ginčus arbitražine, o ne teismine tvarka; galiojantis
arbitražinis susitarimas šalims yra privalomas ir jo būtina laikytis (lot. pacta sunt servanda) (CK 6.189
straipsnio 1 dalis). Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ginčo dėl arbitražinio susitarimo nėra, o atsakovas
reikalauja jo laikytis, sprendė, jog sudarytas arbitražinis susitarimas šalims yra privalomas. Atsižvelgusi į
tai, kad abi dovanojimo sutartys yra susijusios – tas pats dalykas, tos pačios sudarymo aplinkybės,
glaudžios sąsajos tarp J. ir N. N., kolegija padarė išvadą, jog ieškovas, neigdamas, kad jam taikytina
Dovanojimo sutarties Nr. 4 arbitražinė išlyga, nes jis šios sutarties nepasirašė, prieštarauja ieškinyje
pasirinktai pozicijai. Pažymėjusi, kad ieškovas, nors ir nebūdamas Dovanojimo sutarties Nr. 4 šalimi, vis
tik ginčija šią sutartį ieškinyje nurodytais pagrindais, kolegija sprendė, jog ieškovas, ginčydamas šią
sutartį, turi prisiimti ir joje nustatytą ginčų nagrinėjimo jurisdikciją, nes savo veiksmais perėmė
Dovanojimo sutartyje Nr. 4 nustatytą įsipareigojimą ginčą spręsti arbitraže. Kolegija, atsižvelgdama į tai,
kad arbitražinio susitarimo turinys ieškinio priėmimo stadijoje neturi būti tiriamas ir vertinamas taip, kaip
tai daroma bylos nagrinėjimo iš esmės metu, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, gavęs
atsakovo N. N. prašymą palikti ieškinį nenagrinėtą, pagrįstai jį nagrinėjo. Pažymėjusi, kad prioritetas
turėtų būti skiriamas teisingam bei teisėtam bylos išnagrinėjimui, nepažeidžiant šalių sudarytų susitarimų,
kolegija sprendė, jog klausimas dėl jurisdikcijos pagrįstai spręstas pakartotinai. Kolegija konstatavo, kad
inicijuojamas ginčas neprieštarauja Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatytam
draudimui perduoti tam tikros kategorijos ginčus spręsti arbitražui. Įvertinusi ieškinio turinį, reiškiamus
reikalavimus, aplinkybę, kad žalą prašomą atlyginti ir iš atsakovo UAB VP GRUPĖ dėl netinkamo
Paslaugų sutarties vykdymo, kurioje arbitražinė išlyga nenumatyta, kolegija sprendė, jog reikalavimai
nuginčyti Dovanojimo sutartis ir atlyginti žalą nėra tiek susiję, kad jų nebūtų galima nagrinėti skyrium;
kiekvienas iš jų galėtų būti nagrinėjamas atskirai vienas nuo kito kaip savarankiško ieškinio reikalavimas;
Paslaugų teikimo sutartis nepatenka į Dovanojimo sutartimis Nr. 4 ir Nr. 5 nustatytų arbitražinių išlygų
taikymo sritį. Dėl šios priežasties kolegija taip pat netaikė CPK 24 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto principo
dėl bylų priskirtinumo teismo kompetencijai. Kolegija nurodė, kad arbitražinio susitarimo atveju,
ieškovui pareiškus keletą reikalavimų, kurie gali būti nagrinėjami atskirai vienas nuo kito ir iš kurių ne
visi šalių sutarimu perduoti nagrinėti arbitražui, teismas turėtų imtis nagrinėti tik tuos ieškovo
reikalavimus, kurie pagal įstatymą turi būti nagrinėjami teisme, o reikalavimus, dėl kurių šalys yra
sudariusios arbitražinį susitarimą, palikti nenagrinėtus. Kitoks CPK 24 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos
nuostatos aiškinimas, kolegijos vertinimu, iškreiptų jos esmę ir sudarytų prielaidas vienai iš šalių
formaliai sujungiant viename ieškinyje keletą reikalavimų vienam arba keliems atsakovams nepaisyti
šalių sudaryto arbitražinio susitarimo bei pažeisti teisės principą, reikalaujantį laikytis šalių sudarytų
sutarčių.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir klausimą išspręsti iš
esmės – atmesti atsakovo N. N. prašymą palikti ieškinį nenagrinėtą. Skundas grindžiamas šiais
argumentais:

1. Skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis priimta nesilaikant Lietuvos apeliacinio teismo
praktikos (Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis) ir netinkamai aiškinant ir taikant CPK (2011 m. spalio 1
d. įsigaliojusi redakcija) 137 straipsnio 2 dalies 6 punktą, 296 straipsnio 1 dalies 9 punktą, Komercinio
arbitražo įstatymo 10 straipsnį, 11 straipsnio 1, 2 dalį bei teisės doktrinos nuostatas dėl arbitražinės
išlygos galiojimo ne arbitražinio susitarimo šalims ir galimo prisijungimo prie arbitražinės išlygos.
Arbitražinės išlygos sudarymo padariniai sieja tik tas šalis, kurios yra sudariusios arbitražinį susitarimą, o
prisijungimas prie arbitražinės išlygos negalimas be aiškiai išreikštos prisijungiančiosios šalies valios.
Kitoks aiškinimas būtų contra legem,sukurtų prielaidas piktnaudžiauti šalims, siekiančioms pasunkinti
sutarties ginčijimą teisme. Nagrinėjamu atveju ieškovas nėra Dovanojimo sutarties Nr. 4 šalis, jis niekada
neišreiškė valios nei žodžiu, nei raštu prisijungti prie šios sutarties arbitražinės išlygos, todėl jo negali
saistyti Dovanojimo sutarties Nr. 4 arbitražinė išlyga. Be to, galiojančiu arbitražiniu susitarimu
pripažįstamas tik rašytinis susitarimas (Komercinio arbitražo įstatymo 10 straipsnis, 11 straipsnio 2 dalis),
kurio, minėta, nagrinėjamu atveju nebuvo. Nesant šalies valios ir įstatymo reikalaujamos formos, sutartis
ar prisijungimas prie jos laikomi nesudarytais ir negalioja (CK 6.159 straipsnis). Kadangi ieškovas nėra
Dovanojimo sutarties Nr. 4 šalis ir jam arbitražinė išlyga netaikoma, tai jis, šią sutartį ginčydamas, neturi
teisės ir galimybės inicijuoti arbitražinio teismo. Dėl šios priežasties teismams ieškinį dėl šios dalies
palikus nenagrinėtą, o arbitražo teismui konstatavus, kad jis neturi jurisdikcijos nagrinėti ieškovo
reikalavimą nuginčyti Dovanojimo sutartį Nr. 4, ieškovo atžvilgiu susidarytų „jurisdikcijos vakuumo“
situacija, kas pažeistų jo teisę į teisminę pažeistų teisių gynybą (Europos Sąjungos pagrindinių teisių
chartijos 47 straipsnis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis).

2. Skundžiama nutartis priimta pažeidžiant Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismui nesilaikant savo
praktikos, nepakankamai motyvuojant nutartį ir netinkamai aiškinant ir taikant CPK 24 straipsnio 1 dalyje
įtvirtiną tarpusavyje susijusių prašymų, iš kurių vienas nagrinėtinas teisme, teismingumo teismams
prioriteto taisyklę. Lietuvos apeliacinio teismo praktika ir teisės doktrina patvirtina, kad tarpusavyje
susijusių reikalavimų, iš kurių vienas nagrinėtinas teisme, teismingumo teismams prioriteto taisyklė,
įtvirtinta CPK 24 straipsnio 1 dalyje, privalo būti taikoma ir arbitražo atveju. Ieškovo pareikšto ieškinio
reikalavimai visiškai atitinka šios teisės normos dispoziciją, t. y. reikalavimai panaikinti Dovanojimo
sutartis ir atlyginti žalą tarpusavyje yra taip neatskiriamai susiję (tas pats abiejų sutarčių dalykas
(perleistas ieškovo turtas – akcijos ir reikalavimo teisės), sudarymo aplinkybės ir sąsajos tarp ieškovo ir
atsakovo), kad negali būti išskaidyti be esminės žalos ieškovo pasirinktam teisių gynimo būdui. Be to,
prašymas priteisti žalos atlyginimą iš UAB VP GRUPĖ dėl netinkamo Paslaugų sutarčių vykdymo taip
pat yra glaudžiai susijęs su reikalavimais nuginčyti dovanojimo sutartis, todėl negali būti nagrinėjamas
atskirai. Visus reikalavimus nagrinėjant teisme būtų užtikrinti proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo
principai (CPK 7 straipsnis), taip pat būtų galima objektyviau ir išsamiau nustatyti ginčo aplinkybes bei jį
teisingiau išspręsti. Be to, tikėtina, kad reikalavimai nuginčyti Dovanojimo sutartis arbitražo teisme būtų
nagrinėjami dviejose atskirose bylose, dėl ko galimi du vienas kitam prieštaraujantys sprendimai.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ne visi nagrinėjamu ginču suinteresuoti dalyviai yra saistomi arbitražinio
susitarimo, todėl bylą nagrinėjant arbitražo teisme jie nedalyvautų, taip pat pasunkėtų taikos tarp šalių
atkūrimas (CPK 228 straipsnio 1 dalis, 231 straipsnis).

3. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pirmosios instancijos teismas turėjo teisę pakartotinai spręsti
ieškinio priskirtinumo teismui klausimą po to, kai ieškinys jau buvo priimtas, padaryta netinkamai
aiškinant ir taikant Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies nuostatas, galiojančias nuo 2012
m. birželio 30 d., draudžiančias teismui pakartotinai spręsti jurisdikcinio pobūdžio klausimus po to, kai
teismas jau priėmė ieškinį nagrinėti teisme. Ieškinys gali būti paliktas nenagrinėtas tik tuo atveju, jeigu
arbitražinio susitarimo sudarymo faktas paaiškėja po to, kai teismas priėmė ieškinį. Nagrinėjamu atveju
arbitražinio susitarimo faktas buvo atskleistas ieškinyje, todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas
ieškinio priėmimo klausimą, šią aplinkybę jau buvo įvertinęs.

Atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą atsakovas N. N. prašo kasacinį skundą atmesti. Nurodomi šie
argumentai:

1. Teismai tinkamai taikė ir aiškino teisės aktų nuostatas, pripažindami, kad ieškovą taip pat saisto
arbitražinis susitarimas ir dėl ginčo, susijusio su Dovanojimo sutartimi Nr. 4. Tokios teismų išvados
atitinka užsienio teismų praktiką ir doktriną, o priešingos išvados prieštarautų sąžiningumo principui.
Aplinkybė, kad ieškovas nėra pasirašęs Dovanojimo sutarties Nr. 4, neturi lemiamos teisinės reikšmės
sprendžiant klausimą dėl to, ar jį saisto šioje sutartyje esantis arbitražinis susitarimas, nesjis savo elgesiu,
byloje pareikštu reikalavimu ir procesiniuose dokumentuose išdėstytais ieškinio pagrindą sudarančiais
teiginiais elgiasi taip, tarsi būtų Dovanojimo sutarties Nr. 4 šalis. Tuo atveju, kai yra keliamas klausimas
dėl to, ar arbitražinio susitarimo nepasirašiusi šalis yra saistoma arbitražinio susitarimo, rašytinės
arbitražinio susitarimo formos reikalavimas netaikytinas. Rašytinės formos reikalavimas taikomas
vadinamajam „pradiniam“ (ang. initial)arbitražiniam susitarimui, kurio galiojimo klausimas jo
nepasirašiusiam asmeniui ir yra sprendžiamas. Byloje nėra ginčo dėl to, kad Dovanojimo sutartyse
įtvirtintas arbitražinis susitarimas yra rašytinės formos. Ieškinio palikimas nenagrinėto neužkerta kelio
ieškovo teisių gynybai. Kadangi ieškovą saisto Dovanojimo sutartyje Nr. 4 įtvirtintas arbitražinis
susitarimas, tai arbitražas neturėtų atsisakyti nagrinėti jo reikalavimų dėl Dovanojimo sutarties Nr. 4. Tuo
atveju, jeigu ir arbitražas atsisakytų savo jurisdikcijos, tai teismai privalėtų priimti ieškovo ieškinį, nes
toks arbitražo sprendimas būtų privalomas ne tik šalims, bet ir teismui, todėl „jurisdikcijos vakuumo“
situacijos nesusidarytų (CPK 297 straipsnio 2 dalis).

2. Teismai tinkamai taikė ir aiškino CPK 24 straipsnio 1 dalį. Ši teisės norma negali būti aiškinama
ieškovo siūlomu būdu, kad, esant pareikštiems keliems reikalavimams, kai tik dėl vieno iš jų yra
sudarytas arbitražinis susitarimas, visi reikalavimai priskirtini nagrinėti teismui. Šią išvadą pagrindžia
CPK, Komercinio arbitražo įstatymo ir Niujorko konvencijos dėl užsienio arbitražo sprendimų
pripažinimo ir vykdymo (toliau – ir Niujorko konvencija)nuostatų analizė, o priešingas aiškinimas
paneigtų arbitražinio susitarimo privalomumo šalims (pacta sunt servanda)bei teismui principą, taip pat
sudarytų prielaidas šalims piktnaudžiauti, vengiant iš arbitražinio susitarimo kylančių įsipareigojimų
vykdymo. CPK 24 straipsnyje įtvirtinta prioriteto teismams taisyklė netaikytina tuo atveju, kai yra
sudarytas arbitražinis susitarimas. Be to, apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei nurodo ieškovas,
pakankamai motyvavo nutartį. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti
suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Apeliacinės instancijos teismas,
atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto
sprendimo motyvams.

3. Pirmosios instancijos teismas, nepaisant to, kad ieškinys jau buvo priimtas, turėjo teisę spręsti ieškinio
palikimo nenagrinėto klausimą, nes tokią jo teisę ir pareigą tiesiogiai įtvirtina CPK 296 straipsnio 1 dalies
9 punktas.

Atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą atsakovas UAB VP GRUPĖ prašo kasacinį skundą atmesti. Jis
nurodo, kad teismai, palikdami nenagrinėtą ieškinio dalį dėl dovanojimo sutarčių nuginčijimo, tinkamai
taikė ir aiškino tiek CPK, tiek Komercinio arbitražo įstatymo nuostatas.

Kasaciniu skundu atsakovas N. N. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria
atmestas atsakovo atskirasis skundas dėl pirmosios instancijos nutarties, ir palikti nenagrinėtą ieškovo
pareikštą reikalavimą atsakovui priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, kitą nutarties dalį palikti
nepakeistą. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dovanojimo sutartyse įtvirtintos arbitražinės išlygos analizė patvirtina, kad arbitražinis susitarimas
apima bet kokius ginčus, nesutarimus ar reikalavimus, kurie yra susiję su šiomis sutartimis. Ieškovo
pareikštas reikalavimas atlyginti turtinę ir neturtinę žalą yra išvestinis iš reikalavimo dėl Dovanojimo
sutarčių (jeigu nebūtų pareikšta reikalavimo dėl Dovanojimo sutarčių, nebūtų pareikštas ir reikalavimas
atlyginti žalą). Taigi jis yra neabejotinai susijęs su dovanojimo sutartimis, taip pat gali būti laikomas
kylančiu iš jų, todėl laikytinas patenkančiu į arbitražinio susitarimo taikymo apimtį.

2. Teismai, atsisakydami tenkinti atsakovo prašymą palikti nenagrinėtą ieškinio reikalavimą atlyginti žalą,
netinkamai aiškino ir taikė CK 6.193 straipsnio 1 dalies nuostatą, nes arbitražinei išlygai suteikė prasmę,
priešingą šalių ketinimams ir neatitinkančią prasmės, kurią tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę
analogiški šalims protingi asmenys; taip pat CK 6.193 straipsnio 2 dalies nuostatą, nes ignoravo
arbitražinės išlygos dalį, pagal kurią susitarta arbitražui perduoti visus ginčus, susijusius su sutartimis.
Tuo atveju, kai šalys susitaria dėl arbitražo, jeigu tokiame susitarime nėra aiškiai susitarta dėl išimties, t.
y. ginčų, kurie neperduodami arbitražui, arbitražinis susitarimas yra aiškinamas kuo plačiau, t. y. kaip
apimantis bet kokius ginčus, susijusius su šalių sudaryta sutartimi. Šalių susitarimas perduoti visus ginčus
arbitražui akivaizdžiai liudija jų valią perduoti arbitražui kuo daugiau ginčų, netaikant jokių išimčių.
Šalys arbitražiniame susitarime tik išvardijo pavyzdinius galimus kilti ginčus, tačiau nenurodė, kad visi
likę ginčai yra sprendžiami teisme. Jeigu šalys būtų norėjusios susitarti dėl tam tikrų ginčų sprendimo
teisme, tai taip jos ir būtų nurodžiusios arbitražinėje išlygoje. Arbitražinės išlygos formuluotė „ginčai,
susiję su sutartimi“ yra aiškinama, kaip apimanti bet kokius ginčus, kurie yra teisine prasme susiję su
sutartimi, nepriklausomai nuo to, kaip reikalavimai yra formuluojami. Be to, Dovanojimo sutartyse
įtvirtinta arbitražinė išlyga suformuluota tiek pagal Lietuvos, tiek pagal užsienio arbitražo institucijų
siūlomus arbitražinių išlygų pavyzdžius, kurie suformuluoti taip, kad apimtų kuo daugiau galimų ginčų ir
nesutarimų.

3. Teismai, atsisakydami palikti nenagrinėtą reikalavimą atlyginti žalą, nukrypo nuo kasacinio teismo
praktikos, suformuotos arbitražinių išlygų aiškinimo klausimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB
„VICI logistika“ v. AB „Axis Industries“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-545/2009; 2010 m. kovo 20 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje UAB „ERVIN“ v. AGERATEC AB, bylos Nr. 3K-3-128/2010; 2013 m. spalio 2 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje UAB AK „Aviabaltika“ v. FLIGHT TEST AEROSPACE INC., bylos Nr.
3K-3-431/2013; kt.).
Atsakovas UAB VP GRUPĖ prisidėjo prie atsakovo N. N. kasacinio skundo.

Atsiliepimu į atsakovo N. N. kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti. Nurodomi šie
argumentai:

1. Dovanojimo sutarties Nr. 4 arbitražinė išlyga nesaisto ieškovo, todėl ji taip pat negali būti taikoma
ieškinio reikalavimui atlyginti žalą.

2. Šalys, sudarydamos Dovanojimo sutartį Nr. 5, neturėjo valios sudaryti arbitražinės išlygos, kuria
remiantis reikalavimai atlyginti žalą, kildinami iš Paslaugų sutarties (t. y. kitos sutarties, sudarytos su kitu
subjektu) pažeidimo (delikto) būtų automatiškai sprendžiami arbitraže, o ne teisme. Priešingas
arbitražinės išlygos aiškinimas iš esmės pažeidžia šalių valios autonomijos principą. Dovanojimo sutarties
Nr. 5 8 punkte nustatyta arbitražinė išlyga yra suformuluota kaip taikoma išimtinai ginčams, kylantiems
Dovanojimo sutarties Nr. 5 ribose, spręsti. Sąvoka ginčai, kylantys iš šios sutarties ar susiję su ja,negali
būti taikoma absoliučiai visiems ir bet kokiems ginčams, kurie kokiu nors būdu susiję su konkrečiomis
dovanojimo sutartimis ar kuriuose tokios dovanojimo sutartys paminėtos. Nagrinėjamu atveju ginčas tarp
šalių dėl žalos atlyginimo yra kilęs iš delikto, pažeidžiant ieškovo ir UAB VP GRUPĖ sudarytą Paslaugų
sutartį, kurioje arbitražinės išlygos nenumatyta. Dėl šios priežasties toks reikalavimas negali patekti į
Dovanojimo sutarties Nr. 5 arbitražinės išlygos apimtį. Be to, Dovanojimo sutartis Nr. 5 buvo parengta
atsakovo UAB VP GRUPĖ, todėl, remiantis CK 6.193 straipsnio 4 dalimi, sutarties sąlygos turi būti
aiškinamos sutarties sąlygas parengusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Pažymėtina, kad
ieškovas ir trečiasis asmuo V. N. 2013 m. lapkričio 20 d. susitarė dėl ankstesnių arbitražinių susitarimų
negaliojimo. Kadangi Dovanojimo sutartis Nr. 4 tarp N. N. ir V. N. buvo sudaryta dėl to paties turto, kurį
ieškovas perleido V. N., ši aplinkybė taip pat pagrindžia ieškovo valios nagrinėti bet kokius su
Dovanojimo sutartimis susijusius ginčus arbitraže nebuvimą.

3. Dovanojimo sutarties Nr. 5 formuluotė „susiję su“ Lietuvos teismų praktikoje nėra aiškinama
plečiamai kaip apimanti visus ginčus, bet kokiu aspektu susijusius su konkrečia sutartimi, dėl kurios
sudaryta arbitražinė išlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. vasario 26 d. nutartis, priimta
civilinėje bylojepagal pareiškėjo Švedijos bendrovės ,,Volvo Truck Corporation“ prašymą, bylos Nr. 3K-
3-22/2001; Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. gruodžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-
692/2006; 2010 m. gruodžio 23 d. nutartis priimat civilinėje byloje Nr. 2-1610/2010; 2012 m. sausio 9 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2T-16/2012; 2012 m. vasario 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje
Nr. 2-135/2012; kt.).

Atsiliepimu į kasacinius skundus trečiasis asmuo V. N. prašo ieškovo kasacinį skundą tenkinti, o
atsakovo kasacinį skundą atmesti. Trečiasis asmuo sutiko su ieškovo kasacinio skundo argumentais ir
papildomai nurodė, kad jis ir ieškovas 2012 m. gruodžio 12 d. pasirašė taikos susitarimą, kurį papildomai
patvirtino 2013 m. lapkričio 20 d. patvirtinimu dėl ankstesniu arbitražinių susitarimu negaliojimo, kuriuo
susitarė, kad visi ieškovo ir trečiojo asmens ginčai dėl Lietuvoje registruotų įmonių akcijų ir su jomis
susiję ginčai turi būti sprendžiami Lietuvos teismuose. Nagrinėjamu atveju ginčo pagal ieškovo ieškinį
išskaidymas į arbitražinį ir teisminį yra neįmanomas, nes ginčuose dėl kelių sutarčių ieškovas, atsakovai
ir tretieji asmenys yra susaistyti painių įsipareigojimų, kurių atskiras nagrinėjimas pažeistų proceso
ekonomiškumo ir koncentruotumo principus, neatitiktų nė vienos šalies interesų.

Kiti byloje dalyvaujantys byloje asmenys atsiliepimų į kasacinius skundus nepateikė.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl ieškovo prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka

Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis
teisės taikymo aspektu; yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių ir iš
naujo faktų nenustatinėja (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas pasisako kasaciniame skunde ir
atsiliepime į jį keliamais teisės taikymo klausimais. Pagal bendrąją taisyklę, įtvirtintą CPK 356 straipsnio
1 dalyje, kasacinė byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Žodinis bylos nagrinėjimas skiriamas
išimties tvarka, teisėjų kolegijai nusprendus, kad tai yra būtina (CPK 346 straipsnio 2 dalis). Ieškovas
prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka grindžia argumentu, kad žodiniame teismo posėdyje būtų
išsamiau įvertintos teisinės aplinkybės teismų nustatytų faktų kontekste, teisingai nustatyta šalių valia ir
jos turinys dėl arbitražinio susitarimo. Minėta, kad kasacinis teismas neturi diskrecijos nagrinėti faktinių
bylos aplinkybių, teisės klausimų ieškovas prašyme nenurodo, dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad
nenustatyta būtinybės skirti žodinį bylos nagrinėjimą ir ieškovo prašymą atmeta.

Dėl arbitražinės išlygos galiojimo ne arbitražinio susitarimo šalims ir galimo prisijungimo prie
arbitražinės išlygos

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad Dovanojimo sutarties Nr. 4 8 punkte ir
Dovanojimo sutarties Nr. 5 14 punkte įtvirtintos galiojančios arbitražinės išlygos, kuriomis sutarčių šalys
yra tarpusavyje susitarusios ginčą perduoti spręsti arbitražo teismui. Nagrinėjamoje byloje nekyla ginčo
dėl arbitražinių išlygų galiojimo sutarčių šalims, tačiau keliamas klausimas dėl Dovanojimo sutartyje Nr.
4 nustatytos arbitražinės išlygos galiojimo ieškovui. Ieškovas kasaciniame skunde teigia, kad arbitražinės
išlygos sudarymo padariniai sieja tik arbitražinį susitarimą sudariusias šalis, o prisijungimas prie
arbitražinės išlygos negalimas be aiškiai išreikštos prisijungiančiosios šalies valios. Teisėjų kolegija su
šiais kasatoriaus argumentais iš esmės sutinka.

Lietuvos Respublikos teritorijoje vykstantis arbitražinis nagrinėjimas, arbitražinio susitarimo formos ir

turinio reikalavimai, taip pat kiti su arbitražu susiję klausimai reglamentuojami Komercinio arbitražo
įstatymo ir CPK nuostatų. Priešingai nei teismų jurisdikcija, arbitražo teismo jurisdikcija yra grindžiama
šalių susitarimu perduoti konkretaus ginčo nagrinėjimą arbitražo teismui, todėl pagrindinė taisyklė, kurią
ne kartą savo praktikoje yra nurodęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kad arbitražinė išlyga galioja
sutarties šalims (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002
m. kovo 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Jungtinių Amerikos Valstijų ribotos atsakomybės
bendrovės „Main Bridge, L.L.C.“ v. UAB „Lakvita“, bylos Nr. 3K-3-681/2002; 2009 m. gruodžio 1 d.
nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „VICI logistika“ v. Kauno laisvosios ekonominės zonos valdymo
UAB ir kt., bylos Nr. 3K-3-545/2009; kt.). Pažymėtina, kad arbitražiniam susitarimui, kaip ir kiekvienai
sutarčiai, galioja bendrasis principas, kad susitarimas taikomas jo šalims. Tai, kad arbitražinio susitarimo
galiojimas nukreiptas konkrečiai į tokio susitarimo šalių tarpusavio ginčų sprendimą, rodo ir Komercinio
arbitražo įstatymo nuostatų analizė. Komercinio arbitražo įstatyme nustatyta, kad arbitražiniu susitarimu
laikomas šalių susitarimas perduoti tam tikrų kilusių ar galinčių kilti ginčų sprendimą arbitražo teismui,
taip pat nustatyta, kad komerciniu arbitražu laikomas ginčo sprendimo būdas, kai asmenys savo
susitarimu tarpusavio ginčui spręsti kreipiasi ar įsipareigoja kreiptis į Komercinio arbitražo įstatymo
nustatyta tvarka paskirtą arbitrą (Komercinio arbitražo įstatymo 3 straipsnio 5 ir 10 dalys). Nuostatos, kad
susitarimo perduoti ginčus nagrinėti arbitražo teismui galiojimas nukreiptas į šio susitarimo šalis, yra
nustatytos ir CPK 23 straipsnyje, 137 straipsnio 2 dalies 6 punkte ir 296 straipsnio 1 dalies 9 punkte,
reglamentuojančiuose šalių teisę savo susitarimu perduoti ginčą spręsti arbitražo teismui ir teismo
procesinius veiksmus esant tokiam šalių susitarimui.

Kaip savo nutartyse teisingai pažymėjo teismai, taisyklė, kad arbitražinis susitarimas saisto tik jį
pasirašiusius asmenis, turi išimčių, tačiau šios tiek teisės doktrinoje, tiek užsienio ir arbitražo teismų
sprendimuose laikomos siauromis ir nesuteikia teismui diskrecijosjas plėsti. Teisės doktrinoje pažymima,
kad nepriklausomai nuo to, ar asmuo yra pasirašęs arbitražinį susitarimą, šalies sutikimas nagrinėti ginčą
arbitraže išlieka esmine arbitražo teismo jurisdikcijos sąlyga, nes ginčų sprendimas arbitražo teisme savo
prigimtimi yra sutartinis. Vis dėlto tam tikrais atvejais asmuo gali būti laikomas sutikusiu nagrinėti ginčą
arbitraže ne tik pasirašius arbitražinį susitarimą, bet ir savo elgesiu, iš kurio sutikimas nagrinėti ginčą
arbitraže yra aiškiai numanomas. Asmens sutikimas nagrinėti ginčą arbitraže gali būti laikomas aiškiai
numanomu, kai toks asmuo gali pagrįstai tikėtis, kad dėl savo elgesio bus susaistytas arbitražinio
susitarimo.
Apibendrinant teisės doktriną galima pažymėti, kad iš esmės yra tik keletas atvejų, kai asmuo gali būti
laikomas savo elgesiu sutikusiu su arbitražiniu susitarimu, kurio nepasirašė. Pirma, toks sutikimas
galimas, kai asmuo atskiru susitarimu perima vienos iš sutarties šalių teises ir pareigas konkrečioje
sutartyje, kurioje įtvirtinta arbitražinė išlyga. Bendrąjį principą, kad perleidžiant teises pagal pagrindinę
sutartį, pagrindinės sutarties šalį pakeičiantis asmuo yra saistomas ir sutarties sąlygos, nustatančios iš
sutarties kylančių ginčų teismingumą, savo praktikoje yra pažymėjęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
(žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 30 d.
nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Arisanda“ v. UAB „2B Pack“, bylos Nr. 3K-3-199/2008). Antra,
numanomu asmens sutikimu su konkretaus ginčo nagrinėjimu teisme galima laikyti atvejus, kai asmuo
vėlesniu savo elgesiu sutiko su ginčo nagrinėjimu arbitražo teisme. Pavyzdžiui, asmuo gali būti laikomas
sutikusiu su ginčo nagrinėjimu arbitraže, kai, inicijavus su asmens interesais susijusį arbitražo procesą,
asmuo paskyrė atstovą ir dalyvavo arbitražo teismo posėdyje. Toks asmuo netektų teisės vėliau ginčyti
arbitražo teismo sprendimo tuo pagrindu, kad arbitražo teismas neturėjo jurisdikcijos nagrinėti ginčą.
Trečia, arbitražinio susitarimo nepasirašęs asmuo gali būti laikomas sutikusiu su ginčo nagrinėjimu
arbitraže, kai arbitražinį susitarimą ar sutartį, kurioje yra arbitražinė išlyga, sudarė teisėtas asmens
atstovas ir šis atstovas veikė pagal savo įgaliojimus. Ketvirta, kai arbitražinis susitarimas saisto vieną
juridinį asmenį, gali būti laikoma, kad kitas itin glaudžiai su juo susijęs asmuo taip pat sutiko su
konkretaus ginčo nagrinėjimu arbitražo teisme. Šios bylos kontekste arbitražinio susitarimo galiojimo
išplėtimas juridiniam asmeniui nėra aktualus, todėl apie tai plačiau nepasisakoma.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad arbitražinio susitarimo išplėtimas jo
nepasirašiusiems asmenims galimas tik išskirtiniais atvejais. Nurodyti išskirtiniai atvejai yra išimtys iš
Komercinio arbitražo įstatymo 10 straipsnyje ir 11 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų nuostatų dėl rašytinės
arbitražinio susitarimo formos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, sprendžiant klausimą dėl galimo arbitražinio susitarimo galiojimo išplėtimo
jo nepasirašiusiems asmenims, visais atvejais turi būti vertinama, ar nebus apribota tokių asmenų
konstitucinė teisė į teisminę gynybą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra ne kartą konstatuotas iš konstitucinio
teisinės valstybės principo ir kitų nuostatų kylantis imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar
laisvės pažeistos, turi absoliučią teisę kreiptis į nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris išspręstų ginčą. Ši
konstitucinė teisė negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai iš svarbiausių teisinės valstybės
vertybių. Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržyta, taip pat negali būti nepagrįstai
pasunkintas šios teisės įgyvendinimas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad
teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija, kuri reiškia, kad kreipimasis į teismą
yra subjektyvi procesinė Konstitucijos garantuota asmens teisė, kad negalimas toks teisinis reguliavimas,
kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, jog jo teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisė ginti savo teises ar
laisves teisme (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d., 1997 m.
spalio 1 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2002 m. liepos 2 d., 2006 m. rugpjūčio 8 d. nutarimus). Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, kad arbitražinio susitarimo tikslas yra
atsisakyti bet kurios valstybės teismų jurisdikcijos ir perduoti ginčą spręsti arbitražui, taigi arbitražinio
susitarimo sudarymas kartu reiškia, kad šalys atsisako nagrinėti tarpusavio ginčus teisme (žr., pvz.,
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 5 d. nutartį,
priimtą civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. Belgijos įmonė „Hydro Soil
Services NV“, bylos Nr. 3K-3-62/2007; kt.). Taigi, sprendžiant arbitražinio susitarimo išplėtimo jo
nepasirašiusiems asmenims klausimą, turi būti analizuojama tikroji susitarimo nepasirašiusio asmens
valia dėl arbitražinio susitarimo taikymo ir aplinkybės, rodančios faktinį asmens sutikimą būti arbitražinio
susitarimo šalimi, arba pagrįstą numatymą, kad jam bus taikomas arbitražinis susitarimas.

Šios bylos atveju ieškovas yra fizinis asmuo, ginantis savo kaip galimo turto savininko teises. Ieškovas
nėra Dovanojimo sutarties Nr. 4 šalis, taip pat jis neišreiškė valios prisijungti prie arbitražinės išlygos ir
nuosekliai ginčija šios išlygos jam galiojimą, nesutinka ir neigia perėmęs vienos iš Dovanojimo sutarties
Nr. 4 šalių (dovanotojo) teises ir pareigas. Dovanojimo sutartį Nr. 4 ieškovas ginčija kaip tretysis asmuo,
kurio teises ji galimai pažeidžia. Teismų argumentas, kad ginčydamas Dovanojimo sutartį Nr. 4
bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais ieškovas turėtų būti laikomas perėmusiu Dovanojimo
sutarties Nr. 4 šalies teises ir pareigas, nėra pakankamas pripažinti ieškovą susaistytu sutartyje įtvirtinta
arbitražine išlyga. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovas, ginčydamas Dovanojimo sutartį Nr. 4, nepatenka
į nurodytus išskirtinius atvejus, kai yra galimas arbitražinio susitarimo išplėtimas jo nepasirašiusiems
asmenims.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais ir aplinkybėmis, pripažįsta pagrįstu ieškovo

kasacinio skundo argumentą, kad jis negali būti laikomas sutikusiu su Dovanojimo sutartyje Nr. 4
pasirinktu ginčų nagrinėjimo arbitraže būdu.

Dėl CPK 24 straipsnio aiškinimo ir taikymo

Ieškovas kasaciniame skunde teigia, kad nagrinėjamoje byloje teismai netinkamai aiškino ir taikė CPK 24
straipsnio 1 dalyje įtvirtintą tarpusavyje susijusių ginčų teismingumo teismams prioriteto taisyklę. Jo
nuomone, ši nuostata turėtų būti aiškinama taip, kad tais atvejais, kai byloje keliami tarpusavyje susiję
reikalavimai, kurių vienas priskirtinas teismo, o kitas – arbitražo kompetencijai, visi jie turi būti
nagrinėjami teisme. Teisėjų kolegija tokius kasacinio skundo agumentus atmeta kaip nepagrįstus.

CPK 23 straipsnio ir Komercinio arbitražo įstatymo nuostatomis įtvirtinta šalių teisė savo susitarimu
perduoti spręsti arbitražo tvarka bet kokius ginčus dėl teisės, išskyrus tokius ginčus, kurie įstatymų
nustatyta tvarka negali būti nagrinėjami arbitraže. Arbitražo teismo jurisdikcija, kaip jau pirmiau
nurodyta, grindžiama šalių susitarimu, t. y. savo teisės kreiptis į teismą dėl konkrečių ginčų nagrinėjimo
atsisakymu, todėl kiekvienu atveju šalys pačios sprendžia, kurių ginčų nagrinėjimą jos nori perduoti
arbitražo teismui ir šį savo sprendimą išdėsto arbitražiniame susitarime. Rengdamos arbitražinį susitarimą
šalys turi būti atidžios ir įvertinti riziką, kad kai kurių susijusių ginčų, kylančių iš to paties sandorio ar
susijusių sandorių, nagrinėjimas gali būti padalytas tarp teismų ir arbitražo teismo, nes, kaip yra
pažymėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, arbitražinis susitarimas saisto ne tik jo šalis, bet ir teismą.
Teismas negali paneigti šalių valios, kurią jos išreiškė sudarydamos arbitražinį susitarimą (žr., pvz.,
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 5 d. nutartį,
priimtą civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. Belgijos įmonė „Hydro Soil
Services NV“, bylos Nr. 3K-3-62/2007; kt.). Taigi, esant šalių sudarytam galiojančiam arbitražiniam
susitarimui, dėl konkretaus ginčo nagrinėjimo turi būti sprendžiama atsižvelgiant į arbitražinio susitarimo
apimtį, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis dėl ginčų, kurie nearbitruotini. Reikalavimų, kurių vieni
priskirtini teismo kompetencijai, o kiti aiškiai patenka į šalių sudaryto arbitražinio susitarimo sritį,
sujungimas reikštų tiek teismo, tiek arbitražo teismo kompetencijos ribų peržengimą, kurį šalys apibrėžė
arbitražiniame susitarime. Pažymėtina, kad CPK 7 straipsnyje išdėstytų bendrųjų civilinio proceso
ekonomiškumo ir koncentruotumo principų negalima aiškinti taip, kad jais vadovaujantis būtų galima
paneigti šalių valią ir nagrinėti teisme ginčus dėl reikalavimų, kuriuos šalys susitarė nagrinėti arbitraže.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tokia situacija, kai tam tikri šalių reikalavimai patenka į teismo, o kiti į
arbitražo teismo kompetenciją, aptarta ir Komercinio arbitražo įstatyme. Šio įstatymo 11 straipsnio 3
dalyje nurodyti teismo procesiniai veiksmai tokiais atvejais ir nustatyta, kad kai bylos negalima nagrinėti
tol, kol bus išspręsta arbitražo byla, teismas privalo bylą sustabdyti. CPK 24 straipsnio nuostatos,
priešingai nei 23 straipsnio, 137 straipsnio 2 dalies 6 punkto ir 296 straipsnio 1 dalies 9 punkto, nėra
skirtos teismo ir arbitražo teismo santykiui reguliuoti. CPK 24 straipsniu, reglamentuojančiu bylos
priskyrimo teismui prioritetą, siekiama užtikrinti asmenų teisę į teisminę gynybą ir jis taikytinas tais
atvejais, kai dalis reikalavimų priskirtini teismo, o dalis kitų institucijų kompetencijai.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad tais atvejais, kai dėl dalies byloje
reiškiamų reikalavimų yra galiojanti arbitražinė išlyga, o dėl dalies tokios išlygos nėra ir šiuos
reikalavimus galima faktiškai ir teisiškai atskirti (jie kyla iš skirtingų sandorių, tarp skirtingų asmenų ir
pan.), jie turi būti nagrinėjami atskirai. Jei bylos teisme nebus galima nagrinėti, kol nebus išnagrinėtas
ginčas arbitraže, bylos nagrinėjimas turėtų būti sustabdytas. Priešingas CPK 23 straipsnio ir 24 straipsnio
1 dalies aiškinimas paneigtų arbitražinio susitarimo privalomumą (pacta sunt servanda) sutarties šalims,
sutarčių laisvės principą, galbūt sudarytų prielaidas šalims piktnaudžiauti, vengiant iš arbitražinio
susitarimo kylančių prievolių vykdymo, byloje pareiškiant keletą reikalavimų, kurių bent vienas būtų
priskirtas teismo kompetencijai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai nagrinėjamu atveju tinkamai
taikė ir aiškino CPK 24 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą, jog ji nėra taikoma tuo atveju, kai dėl
konkretaus ginčo nagrinėjimo šalys yra sudariusios arbitražinį susitarimą.
Dėl Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio aiškinimo ir taikymo

Ieškovas kasaciniame skunde taip pat teigia, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė Komercinio arbitražo
įstatymo redakcijos, galiojančios nuo 2012 m. birželio 30 d., 11 straipsnio 1 dalies nuostatas. Šioje teisės
normoje įtvirtinta, kad teismas, gavęs ieškinį dėl klausimo, dėl kurio šalys yra sudariusios galiojantį
arbitražinį susitarimą, atsisako jį priimti; jeigu arbitražinio susitarimo sudarymo faktas paaiškėja po to,
kai teismas priėmė ieškinį, tai ieškinį dėl klausimo, dėl kurio sudarytas arbitražinis susitarimas, teismas
palieka nenagrinėtą. Ieškovo nuomone, ši Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies nuostata
aiškintina taip, kad kai ieškinio priėmimo metu yra aišku, jog šalys sudariusios arbitražinį susitarimą,
teismas, priėmęs ieškinį, nebegali vėliau spręsti dėl ginčo priskirtinumo arbitražui. Teisėjų kolegija tokius
kasacinio skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais.

Teismo procesiniai veiksmai tuo atveju, kai šalys yra sudariusios galiojantį arbitražinį susitarimą,
nurodyti Komercinio arbitražinio įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje, CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punkte ir
296 straipsnio 1 dalies 9 punkte. Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje ir CPK 137
straipsnio 2 dalies 6 punkte nustatyta, kad teismas atsisako priimti ieškinį, kai šalys yra sudariusios
susitarimą perduoti tą ginčą spręsti arbitražui. Taigi, vadovaujantis šiomis įstatymų nuostatomis, teismas,
spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, turi išsiaiškinti, ar ginčo šalių sudarytas galiojantis arbitražinis
susitarimas, ir atsisakyti priimti ieškinį dėl tų reikalavimų, dėl kurių nagrinėjimo arbitraže šalys yra
sudariusios galiojantį arbitražinį susitarimą. Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje ir CPK
296 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatyta, kad tuo atveju, jeigu ieškinio iškėlimo stadijoje teismas
neišsiaiškino, kad šalys yra sudariusios galiojantį arbitražinį susitarimą (arbitražinio sudarymo faktas
paaiškėja po to, kai teismas priėmė ieškinį), teismas tokį ieškinį palieka nenagrinėtą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad tiek Komercinio arbitražo įstatyme, tiek CPK nustatyta
galimybė ir pareiga teismui palikti ieškinį nenagrinėtą tuo atveju, kai byla jau iškelta teisme, sprendžia,
kad Komercinio arbitražo 11 straipsnio 1 dalies nuostatos negalima aiškinti taip, jog teismas privalo
nagrinėti ieškinį tuo atveju, jei ieškinyje buvo atskleistas arbitražinio susitarimo sudarymo faktas ir
teismas tokį ieškinį priėmė. Teismai savo procesiniuose sprendimuose teisingai nurodė, kad Komercinio
arbitražo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies nuostata negali būti aiškinama taip, kad teismui draudžiama
palikti ieškinį nenagrinėtą po to, kai iškėlus bylą teisme paaiškėja, jog šalys yra sudariusios galiojantį
susitarimą perduoti bylą nagrinėti arbitražo teismui ir dėl to teismas neturi prioriteto CPK 24 straipsnio
tvarka. Toks aiškinimas paneigtų tikrąją šalių valią, išreikštą susitarime perduoti ginčus spręsti arbitražui.
Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai iš esmės tinkamai taikė ir aiškino Komercinio arbitražo
įstatymo redakcijos, galiojančios nuo 2012 m. birželio 30 d., 11 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Dėl reikalavimo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą

Ieškovas ieškiniu taip pat reiškia solidarų reikalavimą abiems atsakovams – N. N. ir UAB „Veldė“
(ankstesnis pavadinimas – UAB VP GRUPĖ), Dovanojimo sutartis pripažinus negaliojančiomis dėl
apgaulės, atlyginti atsakovų bendrais neteisėtais veiksmais jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą.
Atsakovas N. N., nesutikdamas su teismų išvada, kad reikalavimas atlyginti turtinę ir neturtinę žalą
priklauso teismo jurisdikcijai, kasaciniame skunde teigia, kad šis reikalavimas yra išvestinis iš
reikalavimo dėl Dovanojimo sutarčių, su jomis susijęs, todėl patenka į arbitražinio susitarimo taikymo
apimtį. Jo teigimu, teismai, padarydami priešingą išvadą, netinkamai aiškino ir taikė CK 6.193 straipsnio
nuostatas, nes arbitražinei išlygai suteikė prasmę, priešingą šalių ketinimams.

Dovanojimo sutartyje Nr. 5 šalių įtvirtintas tokio turinio arbitražinis susitarimas: „Visi ginčai,
reikalavimai ar nesutarimai, kylantys iš šios Sutarties ar susiję su ja, taip pat ginčai dėl šios Sutarties
galiojimo, aiškinimo ar pažeidimo turi būti sprendžiami taikiu būdu. Jei tokių ginčų, reikalavimų ar
nesutarimų nepavyksta išspręsti tarpusavio derybomis, visi tokie ginčai sprendžiami arbitraže pagal
Vilniaus komercinio arbitražo teismo arbitražo procedūros reglamentą“.

Teisėjų kolegija, spręsdama klausimą, ar ieškovo reiškiamas reikalavimas atlyginti turtinę ir neturtinę žalą
iš atsakovo N. N. patenka į tokio arbitražinio susitarimo taikymo apimtį, t. y. aiškindama šios sutarties
sąlygos esmę ir turinį, vadovaujasi CK 6.193 straipsnyje įtvirtintomis ir nuoseklioje teismų praktikoje ne
kartą išaiškintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, kurias taikant turi būti kiek įmanoma tiksliau išaiškinta
išreikšta šalių valia joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus. Taip
pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kilus abejonių dėl
arbitražinio susitarimo buvimo ir jo galiojimo, abejonės aiškinamos arbitražinio susitarimo galiojimo
naudai, t. y. taikomas principas in favor contractus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VĮ Klaipėdos
valstybinio jūrų uosto direkcija v. Belgijos įmonė „Hydro Soil Services NV“, bylos Nr. 3K-3-62/2007;
2013 m. spalio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB AK „Aviabaltika“ v. FLIGHT TEST
AEROSPACE INC, bylos Nr. 3K-3-431/2013; kt.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, sisteminė ir lingvistinė nurodyto šalių sudaryto arbitražinio susitarimo, jo
apimties, analizė leidžia daryti išvadą, kad susitarimo tekste ginčų sprendimas arbitražo tvarka
suformuluotas aiškiai – visi ginčai, reikalavimai ar nesutarimai, kylantys iš Dovanojimo sutarties Nr. 5 ar
susiję su ja, taip pat ginčai dėl sutarties galiojimo, aiškinimo ar pažeidimo – ir apima bet kuriuos
įmanomus potencialiai kilti ginčus, t. y. nustatytas platus ginčų priskirtinumas arbitražui.

Nagrinėjamu atveju ginčo esmė – dvi Dovanojimo sutartys, o reikalavimas atlyginti žalą yra su šiomis
sutartimis susijęs (reikalaujama palūkanų už negalėjimą naudotis Dovanojimo sutartimis perduotu ir
galbūt atsakovo neteisėtai negrąžintu turtu bei su šių sutarčių sudarymu susijusios neturtinės žalos),
išvestinis iš ginčo dėl šių sutarčių nuginčijimo. Netenkinus reikalavimo pripažinti ginčijamas sutartis
negaliojančiomis, taip pat negalėtų būti tenkinamas ir reikalavimas atlyginti žalą. Atsižvelgdama į
išdėstytas aplinkybes bei vadovaudamasi sutarčių aiškinimo taisyklėmis teisėjų kolegija sprendžia, kad
reikalavimas atlyginti žalą iš atsakovo N. N., kuris yra susijęs su Dovanojimo sutartimi Nr. 5, jos
sudarymu ir vykdymu, taip pat šia sutartimi perduotu turtu, patenka į šalių arbitražinio susitarimo taikymo
apimtį ir turi būti nagrinėjamas arbitražo teisme kartu su ginču dėl Dovanojimo sutarties Nr. 5
nuginčijimo.

Dovanojimo sutartyje Nr. 4 susitarta dėl analogiško pirmiau nurodytam arbitražinio susitarimo turinio ir
apimties. Kaip šioje nutartyje jau nurodyta, ieškovas nėra Dovanojimo sutarties Nr. 4 šalis, jis taip pat
nesutiko su Dovanojimo sutartyje Nr. 4 pasirinktu ginčų nagrinėjimo arbitraže būdu ir neprisijungė prie
arbitražinės išlygos. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad reikalavimas atlyginti žalą iš atsakovo N. N.,
susijęs su Dovanojimo sutartimi Nr. 4, jos sudarymu, vykdymu ir šia sutartimi perduotu turtu,
nepriskirtinas arbitražo teismo jurisdikcijai ir nagrinėtinas teisme kartu su reikalavimu nuginčyti
Dovanojimo sutartį Nr. 4.

Arbitražinis susitarimas, minėta, galioja ir taikomas jį sudariusioms šalims, o jo išplėtimas tokio

susitarimo nepasirašiusiems asmenims galimas tik išskirtiniais atvejais. Reikalavimą atsakovui UAB
„Veldė“ atlyginti turtinę ir neturtinę žalą ieškovas grindžia atsakovo neteisėtais veiksmais, pažeidžiant
Paslaugų teikimo sutartį ir netinkamai konsultuojant ginčijamų dovanojimo sutarčių sudarymo
klausimais. Ieškovo ir UAB „Veldė“ sudarytoje Paslaugų teikimo sutartyje arbitražinės išlygos nėra,
byloje taip pat nenustatyta kitokio šalių arbitražinio susitarimo, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad
ieškinio reikalavimas atlyginti žalą iš atsakovo UAB „Veldė“ priskirtinas teismo jurisdikcijai.

Dėl tinkamo nutarties motyvavimo

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad kasacinio skundo argumentai dėl teismo padarytų išvadų,
nepateikiant išsamios teisinės argumentacijos, laikytini bylos dalyvio nuomone dėl teismo sprendimo
teisėtumo ir pagrįstumo. Šalies nesutikimas su ne jos naudai priimtu sprendimu savaime nereiškia, kad
yra teisės aiškinimo ir taikymo problema. Kasaciniame skunde turi būti išdėstyti išsamūs teisiniai
argumentai, kurie patvirtintų kasacijos pagrindus, nustatytus CPK 346 straipsnyje. Jeigu dalis kasacinio
skundo argumentų šių reikalavimų neatitinka, tai yra pagrindas išvadai, kad jie nesudaro kasacinio
nagrinėjimo dalyko dėl to, kad jie yra ne teisinio turinio, arba kad jie yra neišsamūs, arba kad yra nesusiję
su nagrinėjama byla, joje nustatytomis aplinkybėmis, taikytina teise ir teismų praktika (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V.
Ž. v. Palangos miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-559/2012).
Ieškovas kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį,
pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti priimamą procesinį sprendimą, nes neįvertino visų ieškovo
apeliacinio skundo argumentų. Taip teigdamas ieškovas kasaciniame skunde nenurodo išsamių teisinių
argumentų, pagrindžiančių, kodėl skundžiama teismo nutartis dėl to yra nepagrįsta ir neteisėta. Teisėjų
kolegija konstatuoja, kad pirmiau nurodyti kasacinio skundo argumentai nesudaro kasacijos dalyko, todėl
dėl jų nepasisako (CPK 346 straipsnis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kiti kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai vertintini kaip neturintys reikšmės vienodos teismų
praktikos formavimui bei apskųstų teismų nutarčių teisėtumui, todė teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties

Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų
teismai, pažeisdami materialiosios ir proceso teisės normas, padarė nepagrįstas išvadas dėl reikalavimų
pripažinti niekine ir negaliojančia Dovanojimo sutartį Nr. 4 bei atlyginti žalą priskirtinumo, todėl
apskųstos nutartys keistinos (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis).

Apskųstų nutarčių dalys, kuriomis ieškinio dalis dėl Dovanojimo sutarties Nr. 4 pripažinimo niekine ir
negaliojančia palikta nenagrinėta, naikintinos, o atsakovo N. N. prašymas palikti šią ieškinio dalį
nenagrinėtą atmestinas (CPK 359 straipsnio 4 dalis).

Taip pat naikintinos apskųstų nutarčių dalys, kuriomis atmestas atsakovo N. N. prašymas palikti
nenagrinėtą reikalavimą atlyginti žalą. Kaip jau konstatuota šioje nutartyje, ieškovo reikalavimas
atsakovui N. N. atlyginti žalą, susijusią su Dovanojimo sutartimi Nr. 5, priskirtinas arbitražo jurisdikcijai,
o kiti ieškovo reikalavimai atlyginti žalą priskirtini teismo jurisdikcijai. Ieškovas ieškiniu iš abiejų
atsakovu prašo priteisti bendrą žalą, jos nedetalizuodamas ir nekonkretizuodamas, iš ieškinio turinio nėra
aiškus ieškovo požiūris į tai, kokią konkrečią turtinę ir neturtinę žalą jis sieja su kiekviena iš ginčijamų
sutarčių bei su kiekvienu iš atsakovų. Dėl to kasacinis teismas negali konkrečiai nustatyti, kokia
reikalavimo atlyginti žalą dalis pinigine išraiška priskirtina teismo, o kokia – arbitražo kompetencijai.
Kadangi, atsižvelgiant į pareikštą ieškinį bei CPK įtvirtintą teisinį reglamentavimą, nurodytų teisiškai
reikšmingų aplinkybių taip pat negalima nustatyti apeliacinės instancijos teisme, tai atsakovo N. N.
prašymo dalis palikti nenagrinėtą ieškinio dalį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo grąžintina spręsti
iš naujo pirmosios instancijos teismui, kuris turi teisę reikalauti ieškovo patikslinti ieškinį (CPK 360
straipsnis).

Dėl to naikintinos ir apskųstų teismų nutarčių dalys dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Jų paskirtymo
klausimas iš naujo spręstinas pirmosios instancijos teismo.

Apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo
nutarties dalis palikti nenagrinėtą ieškinio dalį dėl Dovanojimo sutarties Nr. 5 pripažinimo niekine ir
negaliojančia, paliktina nepakeista.

Taip pat paliktinos nepakeistomis apskųstų teismų nutarčių dalys dėl laikinųjų apsaugos priemonių
panaikinimo. Laikinosios apsaugos priemonės byloje gali būti taikomos atsižvelgiant į nutartyje jau
nurodytas jurisdikcijos taisykles.

Dėl bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme

Kasacinis teismas turėjo 305,73 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 2 d. pažyma). Šių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas
spręstinas pirmosios instancijos teismo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,vadovaudamasi Lietuvos

Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2, 4, 5 punktais, 362 straipsniu,

nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 5 d. nutartį ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 27 d. nutartį pakeisti.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 5 d. nutarties ir Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 27 d. nutarties dalis, kuriomis palikta
nenagrinėta ieškovo J. N. ieškinio dalis dėl 2010 m. kovo 18 d. dovanojimo sutarties, sudarytos V. N. ir
N. N., pripažinimo niekine ir negaliojančia. Atmesti atsakovo N. N. prašymą palikti šią ieškinio dalį
nenagrinėtą.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 5 d. nutarties ir Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 27 d. nutarties dalis, kuriomis atmestas
atsakovo N. N. prašymas palikti nenagrinėtą ieškinio dalį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Šį
atsakovo N. N. prašymą perduoti iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 5 d. nutarties ir Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 27 d. nutarties dalis, kuriomis išspręstas
bylinėjimosi išlaidų paskirstymas.

Likusias Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 5 d. nutarties ir Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 27 d. nutarties dalis palikti nepakeistas.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Antanas Simniškis

Janina Stripeikienė

Dalia Vasarienė
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. birželio 20 d.Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Virgilijaus Grabinsko ir Egidijaus Laužiko
(pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo G. P. kasacinį
skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 23 d.
nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. M. ieškinį atsakovui G. P. dėl santuokoje įgyto
turto padalijimo, nepilnamečio vaiko išlaikymo dydžio pakeitimo; trečiasis asmuo – Vilniaus rajono
savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnyba.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismo 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimu iš atsakovo priteistas
išlaikymas jo ir ieškovės nepilnamečiam vaikui. Vilniaus rajono apylinkės teismo 1997 m. vasario 19 d.
sprendimu šalių santuoka nutraukta, 1997 m. lapkričio 21 d. įregistruota šalių ištuoka. Ieškovės
gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), o atsakovo – (duomenys neskelbtini). Šalys santuokoje įgijo
vieno kambario butą (duomenys neskelbtini), kuris šiuo metu nepadalytas. Norėdama atsidalyti
santuokoje įgytą turtą, ieškovė kreipėsi į ištuokos bylą nagrinėjusį Vilniaus rajono apylinkės teismą ir
prašė padalyti santuokoje su atsakovu įgytą turtą – nurodytą butą – ir pakeisti Vilniaus rajono apylinkės
teismo 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1419/96 priteistą išlaikymo
nepilnamečiam sūnui M. G., gim. (duomenys neskelbtini), dydį, priteisiant išlaikymą periodinėmis
išmokomis po 600 Lt kas mėnesį iki sūnaus pilnametystės. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2007 m.
lapkričio 5 d. nutartimi civilinėje byloje 2-3252-341/2007 atsisakė priimti ieškinį ir pasiūlė ieškovei
kreiptis į Vilniaus miesto 2–ąjį apylinkės teismą pagal teismingumą. Šis teismas 2007 m. lapkričio 22 d.
nutartimi civilinėje byloje 2-10825-545/2007 taip pat atsisakė priimti ieškovės ieškinį, motyvuodamas
tuo, kad ieškinys teismingas Vilniaus rajono apylinkės teismui. Ieškovė antrą kartą su ieškiniu kreipėsi į
Vilniaus rajono apylinkės teismą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2007 m. gruodžio 5 d. nutartimi antrą kartą atsisakė priimti
ieškinį. Teismas dar kartą pasiūlė ieškovei pateikti ieškinį Vilniaus miesto 2– ajam apylinkės teismui.
Teismas, nurodė, kad ieškinio reikalavimas yra padalyti santuokinį turtą. Teismas pabrėžė, kad kai,
nutraukus santuoką, nagrinėjami turto padalijimo reikalavimai, taikomos išimtinio teismingumo taisyklės.
Teismas taip pat nurodė, kad jeigu vienas iš ieškovo reikalavimų turi būti pareiškiamas pagal išimtinio
teismingumo taisykles, tai ieškinys paduodamas pagal išimtinio teismingumo taisykles, todėl ir ieškinio
reikalavimas dėl išlaikymo dydžio pakeitimo turi būti nagrinėjamas pagal išimtinio teismingumo taisykles
(CPK 33 straipsnio 3 dalis).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. vasario 23 d. nutartimi
patenkino ieškovės atskirąjį skundą, panaikino Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 5 d.
nutartį, priėmė ieškovės ieškinį ir perdavė bylą Vilniaus rajono apylinkės teismui nagrinėti iš esmės.
Kolegija šalių ginčą pripažino šeimos byla, todėl nurodė, kad dalytinas turtas Vilniuje, bet ieškinys dėl
Vilniuje esančio ir santuokos metu įgyto turto padalijimo negali būti nagrinėjamas pagal šio turto buvimo
vietą, nes šeimos bylos priskirtos nagrinėti pagal CPK 29–30 straipsniuose nustatytas teismingumo
taisykles (CPK 31 straipsnio 1 dalis). Teismas nurodė, kad ieškovės reikalavimai kildinami iš šeimos
teisinių santykių, todėl teismingumui neturi įtakos aplinkybė, kad šalys yra išsituokusios. Teismas taip pat
nurodė, kad šiuo atveju teismams net tris kartus atsisakius priimti ieškovės ieškinį pažeisti proceso
koncentruotumo ir ekonomiškumo principai ir CPK 36 straipsnis.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 23 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007 m.
gruodžio 5 d. nutartį. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino CPK 31 straipsnio 1 dalį, nes nepagrįstai
taikė išimtinio teismingumo taisyklės išimtį, t. y. ieškovės ieškinį dėl santuokoje įgyto turto padalijimo,
išlaikymo nepilnamečiam vaikui dydžio pakeitimo pripažino teismingu ištuokos bylą anksčiau
nagrinėjusiam teismui. Vilniaus rajono apylinkės teismas 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimu nutraukė
ginčo šalių santuoką, todėl kasatorius mano, kad dabar pateiktas ieškinys dėl nekilnojamojo turto
padalijimo teismingas turto buvimo vietos teismui. Kasatorius nurodo, kad tokį teiginį patvirtina ir
kasacinio teismo praktika, nuo kurios nukrypo Vilniaus apygardos teismas skundžiamoje nutartyje
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. birželio 11 d. nutartis
civilinėje byloje K. D. v. A. D., byla Nr. 3K-3-677/2001).
2. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškinio
reikalavimas dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui dydžio pakeitimo taip pat turi būti nagrinėjamas pagal
išimtinio teismingumo taisykles. Šį teiginį kasatorius grindžia CPK 33 straipsnio 3 dalyje nustatyta
taisykle, kad jeigu vienas iš ieškovo reikalavimų turi būti pareiškiamas pagal išimtinio teismingumo
taisykles, tai ieškinys paduodamas pagal išimtinio teismingumo taisykles.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasatorius skundžia teismo nutartį, kuria priimtas ieškovės ieškinys ir pagal CPK 29, 30
straipsniuose nustatytą teismingumą byla perduota nagrinėti Vilniaus rajono apylinkės teismui. Šiuo
atveju kasacinio nagrinėjamo dalykas yra tik vienas klausimas – ar apeliacinės instancijos teismas
teisingai aiškino ir taikė teismingumą reglamentuojančias proceso teisės normas (CPK 29–31 straipsnius).
Pagal Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalį valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos
Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas. Teisminės valdžios paskirtis – įgyvendinti teisingumą. Vykdydamas
teisingumą, teismas, kaip valdžios institucija, priima teisingumo aktą remdamasis specialiomis
procedūrinėmis taisyklėmis. Viena jų yra vadovavimasis teisminės gynybos prieinamumo ir
universalumo principu. Šis principas nustatytas 1948 m. gruodžio 10 d. JT Generalinės Asamblėjos
priimtos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 8 straipsnyje, 1950 m. lapkričio 4 d. Žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30
straipsnio 1 dalyje ir reiškia teisę kreiptis į teismą, t. y. teisę į ieškinį, kuri procesiniu teisiniu atžvilgiu
suprantama kaip teisė pareikšti ieškinį (CPK 5 straipsnis). Tam, kad būtų įgyvendintas nurodytas
principas, teisminė gynyba turi būti efektyvi. Ji yra tuo veiksmingesnė, kuo greičiau išnagrinėjama
byla ir kuo skubiau įvykdomas sprendimas, t. y. įgyvendinamas proceso koncentracijos ir
ekonomiškumo principas (CPK 7 straipsnis). Dėl to ginčai dėl teismingumo tarp teismų neleidžiami.
Priešingu atveju būtų vilkinamas bylos nagrinėjimas, teismo sprendimo, kaip teisingumo akto, priėmimas
ir taip pažeidžiama konstitucinė asmens teisė į tai, kad pagal įstatymą sudarytas nepriklausomas ir
nešališkas teismas per kiek įmanoma trumpesnį laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų
jo bylą (CPK 36 straipsnis; Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d. nutarimas). Be to, tam tikrų teisinių
santykių ypatumai negali paneigti asmens konstitucinės teisės kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių ar
laisvių gynimo.
Viena iš teisės kreiptis į teismą (teisės pareikšti ieškinį) įgyvendinimo sąlygų yra bylos
teismingumas teismui, į kurį kreipiamasi (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Pagal CPK 31
straipsnio 1 dalį ieškiniai dėl daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą, dėl naudojimosi nekilnojamuoju
daiktu, išskyrus pareiškimus dėl sutuoktinių turto padalijimo santuokos nutraukimo bylose, dėl
arešto nekilnojamajam daiktui panaikinimo teismingi nekilnojamojo daikto ar pagrindinės jo
dalies buvimo vietos teismui (lot. forum rei sitae). Tai yra išimtinis teismingumas, nes įstatyme
įsakmiai nustatytas teismas, kuriame turi būti nagrinėjama byla. Apeliacinės instancijos teismas
pripažino, kad šalių ginčas dėl santuokoje įgyto turto padalijimo ir išlaikymo nepilnamečiam vaikui
pakeitimo kilo iš šeimos teisinių santykių, o tai, kad šalys išsituokusios, neturi įtakos tokio ginčo
teismingumui. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismas apskųstoje nutartyje
netinkamai aiškino išimtinio teismingumo taisykles. Ieškovė ieškinyje prašo padalyti santuokoje įgytą
turtą – kasatoriui nuosavybės teise priteisti butą, jai priteisti kompensaciją už 1/2 dalį buto. Tokio ieškinio
reikalavimo esmė – vietoje esančios bendrosios jungtinės nuosavybės pripažinti butą asmenine atsakovo
nuosavybe. Šioje byloje esminę reikšmę turi tai, kad šalių santuoka nutraukta anksčiau ir dabar
sprendžiamas tik buto nuosavybės formos klausimas, nes tokiu atveju nėra esminio reikalavimo
(reikalavimo nutraukti santuoką), kuris lemia kitų sudėtinių ieškinio reikalavimų teismingumą. Kasacinis
teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio reikalavimas pakeisti nekilnojamojo daikto nuosavybės formą
yra ieškinys dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ir toks reikalavimas turi būti nagrinėjamas
pagal išimtinio teismingumo taisykles, t. y. tokie ginčai teismingi nekilnojamojo daikto ar
pagrindinės jo dalies buvimo vietos teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2001 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje K. D. v. A. D., byla Nr. 3K-3-
677/2001). Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą dėl kito ieškovės
reikalavimo pakeisti išlaikymo nepilnamečiam vaikui dydį teismingumo. Šioje byloje vienas iš
ieškovės reikalavimų turi būti pareiškiamas pagal išimtinio teismingumo taisyklę, todėl,
vadovaujantis CPK 33 straipsnio 3 dalimi, visas ieškinys turi būti paduodamas pagal išimtinio
teismingumo taisykles ir yra teismingas prašomo padalyti nekilnojamojo daikto buvimo vietos
teismui, t. y. Vilniaus miesto 2– ajam apylinkės teismui. Taip pat pažymėtina, kad, priimdamas
ieškovės ieškinį, Vilniaus apygardos teismas pažeidė CPK 137 straipsnį, nes civilinės bylos
iškėlimas, kaip civilinio proceso stadija, kurioje inter alia sprendžiamas ieškinio priėmimo
klausimas, galimas tik pirmosios instancijos teisme (CPK 135– 139 straipsniai).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, perduodamas bylą nagrinėti
Vilniaus rajono apylinkės teismui, pažeidė išimtinio teismingumo taisykles ir netinkamai aiškino bei taikė
CPK 31 straipsnio 1 dalį, 33 straipsnio 3 dalį. Taip pat šioje byloje nesilaikyta teisminės gynybos
prieinamumo ir universalumo principo, neįgyvendintas proceso koncentracijos ir ekonomiškumo
principas (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Konstitucijos 30
straipsnis, CPK 5, 7 straipsniai). Dėl to Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2008 m. sausio 23 d. nutartis naikintina ir byla perduotina nagrinėti Vilniaus miesto 2– ajam
apylinkės teismui nuo civilinės bylos iškėlimo stadijos.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,vadovaudamasi
CPK 31 straipsnio 1 dalimi, 33 straipsnio 3 dalimi 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 straipsniu, 362
straipsniu,
 nutaria:
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 23 d. nutarties
dalį, kuria byla perduota nagrinėti Vilniaus rajono apylinkės teismui, panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti
Vilniaus miesto 2– ajam apylinkės teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo
dienos.
Teisėjai: Janina Stripeikienė, Virgilijus Grabinskas, Egidijus Laužikas

Civilinė byla Nr. 3K-3-748/2002 m. Bylų kategorija 85.2; 96 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

Lietuvos Respublikos vardu

2002 m. gegužės 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo
Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Dangutės Ambrasienės ir Artūro Driuko (pranešėjas),

viešame teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal A. K. individualios įmonės
kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2001 m. gruodžio 17 d. nutarties ir Lietuvos apeliacinio
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. sausio 31 d. nutarties, kuriomis atsisakyta priimti
A. K. individualios įmonės ieškinį žemės ūkio bendrovei “Nematekas” dėl 118 710 litų išieškojimo,
peržiūrėjimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

A. K. IĮ su ieškiniu kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą ir prašė iš ŽŪB “Nematekas” priteisti 78 060 Lt,
kuriuos A. K. IĮ sumokėjo pagal netinkamai įvykdytą skerdyklos įrangos pirkimo sutartį, 40 650 Lt
kompensaciją dėl sutarties nutraukimo ir teismo bei atstovavimo išlaidas. Ieškinio pareiškime nurodyta,
jog Vilniaus apygardos teismui byla teisminga pagal specialiųjų sutarties sąlygų IL II straipsnį ir
atsižvelgiant į CPK 136 straipsnio 1 dalies 1 punktą bei 140 straipsnį.

Vilniaus apygardos teismas 2001 m. gruodžio 17 d. nutartimi A. K. IĮ ieškinio pareiškimą kaip

nenagrinėtiną šiame teisme priimti atsisakė. Teismas nutartį motyvavo tuo, kad pareiškėjas nesilaikė
ginčų sprendimo tvarkos, numatytos sutartyje – draugiško ginčų sprendimo, sutaikinimo ir arbitražo, ir
kad nepateikė įrodymų, jog šalys susitarė ginčą spręsti Vilniaus apygardos teisme. Nutartyje pažymėta,
kad pripažinus susitarimą dėl ginčų sprendimo tvarkos negaliojančiu, taikytinos bendrosios teismingumo
taisyklės ir ginčas nagrinėtinas pagal atsakovo buveinę Kauno apygardos teisme.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka
pagal A. K. IĮ atskirąjį skundą, 2002 m. sausio 31 d. nutartimi atskirąjį skundą patenkino iš dalies:
Vilniaus apygardos teismo 2001 m. gruodžio 17 d. nutartį paliko iš esmės nepakeistą, bet nutarė pašalinti
iš jos nuorodą, kad bendrosios teismingumo taisyklės taikytinos tik pripažinus negaliojančiu skerdyklos
įrangos pirkimo sutarties ir jos Bendrųjų sąlygų susitarimą dėl draugiško ginčų sprendimo. Teisėjų
kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, jog įrodymai, kad šalys susitarė ginčą spręsti
Vilniaus apygardos teisme, nebuvo pateikti. Pripažinta, kad ginčas nagrinėtinas pagal atsakovo buveinę
Kauno apygardos teisme. Sutarties specialiųjų sąlygų IL II straipsnio susitarimą, kad ginčai perduodami
spręsti Vilniaus teismų jurisdikcijai, atsisakyta laikyti susitarimu dėl teritorinio bylos teismingumo, nes ši
sutarties nuoroda - abstrakti. Apygardos teismo argumentai dėl sutartyje numatytos ginčų sprendimo
tvarkos nesilaikymo pripažinti nepagrįstais, nes kiekvienas asmuo turi teisę kreiptis į teismą, kad būtų
apginta pažeista ar ginčijama teisė arba įstatymo saugomas interesas (CPK 4 straipsnis), be to, ginčas
buvo draugiškai nagrinėjamas Utenos apskrities viršininko administracijos ir kitų pareigūnų posėdyje.

Kasaciniu skundu A. K. IĮ prašo Vilniaus apygardos teismo 2001 m. gruodžio 17 d. nutartį ir Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. sausio 31 d. nutartį panaikinti.
Nesutikimą su skundžiamomis nutartimis kasatorius grindžia tuo, kad CPK 140 straipsnis nereikalauja
nurodyti konkrečią teismo įstaigą bylai spręsti. Be to nagrinėjamu klausimu to ir negalima buvo padaryti.
Įstatymas teismingumą turtinėse bylose nustato ne tik pagal teritoriją, bet ir pagal ieškinio dydį.
Sudarydamos sutartį, numatančią ginčų sprendimo tvarką, šalys negalėjo žinoti, kokio dydžio ginčas gali
kilti, taigi ir susitarti į kurį konkretų teismą reikės kreiptis. Todėl pagal CPK 140 straipsnį šalys susitarė
tik dėl teritorinės ginčo priklausomybės – Vilniaus miesto teismams. Toks susitarimas yra aiškiai
išreikštas sutarties IL II straipsnyje.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ŽŪB “Nematekas” prašo A. K. IĮ kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas iš
esmės grindžiamas apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodytais motyvais. ŽŪB “Nematekas” be to
nesutinka, kad negalima buvo sudaryti susitarimo, pagal kurį numatyti konkrečius teismus, kuriuose
priklausomai nuo ginčo kainos bus nagrinėjama byla.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Kasacinis skundas tenkintinas.

CPK 140 straipsnio 1 dalis nurodo, jog šalys gali tarpusavio susitarimu pakeisti teritorinį bylos
teismingumą. Šioje teisės normoje atsispindi ginčo šalių autonomijos principas. Šalims įstatymas suteikia
laisvę susitarti dėl kitos bylos nagrinėjimo vietos, nei turėtų būti pagal procesinius įstatymus. Šalių valia
keisti bylos teritorinį priklausymą teismams yra ribojama tik ta apimtimi, kuria jis pažeidžia imperatyvias
išimtinio teritorinio teismingumo taisykles (CPK 140 straipsnio 2 dalis). Tuo atveju, jeigu susitarimas
pastarųjų taisyklių nepažeidžia, jis turi būti teismų pripažįstamas ir vykdomas, esant galimybei jį
įgyvendinti. Kaip teisingai nurodyta kasaciniame skunde, CPK 140 straipsnis nereikalauja nurodyti
konkretaus teismo, kuriam pavedama spręsti ginčą. Teisės teorijoje ir praktikoje be prorogacinių
susitarimų, kuriais ginčas perduodamas spręsti kuriam nors teismui, žinomi ir derogaciniai susitarimai,
kuriais atmetama kurių nors teismų kompetencija. Tiek vieni, tiek ir kiti susitarimai patenka į CPK 140
straipsnio 1 dalies taikymo sritį. CPK 140 straipsnio 1 dalies prasme turi būti paisoma ne tik šalių valios
perduoti ginčą spręsti kokiam nors konkrečiam teismui, bet ir jų valios perduoti ginčą spręsti kokios nors
teritorijos teismui bei valios atmesti kokios nors teritorijos teismų kompetenciją.

Pagal A. K. IĮ ir ŽŪB “Nematekas” pasirašytos sutarties specialiųjų sąlygų IL II straipsnį visi ginčai,
kylantys dėl sutarties vykdymo, ir kurie negali būti išspręsti draugiškai, turi būti perduodami išskirtinei
Vilniaus teismų jurisdikcijai (b.l. 37). Šiame susitarime aiškiai atsispindi ginčo šalių valia perduoti visus
ginčus dėl sutarties vykdymo spręsti Vilniuje esantiems teismams (prorogacija) ir atmesti kitų, nesančių
Vilniuje, teismų jurisdikciją (derogacija). Sutartyje nėra nurodyta, kokiam konkrečiam Vilniaus teismui
turi būti perduodamas ginčas. Tačiau vien konkretaus teismo nenurodymas nesudaro pagrindo ignoruoti
minėtą susitarimą ar konstatuoti, jog jis neįgyvendinamas. Iš principo sutarties specialiųjų sąlygų IL II
straipsnis įgalina dėl ginčo išnagrinėjimo kreiptis į bet kurį Vilniuje esantį teismą. Tačiau šalių
autonomija pakeisti ginčo teritorinį teismingumą nesuteikia asmenims teisės pakeisti rūšinio bylos
teismingumo taisyklių, nustatančių priklausymą bylą nagrinėti pirmąja instancija konkrečios grandies
teismui. CPK 136 straipsnio 1 punktas numato, kad civilines bylas, kurių ieškinio kaina didesnė kaip 100
000 Lt, išskyrus sutuoktinių turto padalinimo bylas, kurios nagrinėjamos apylinkių teismuose, kaip
pirmosios instancijos teismai nagrinėja apygardos teismai. Kadangi A. K. IĮ ieškinio kaina didesnė kaip
100 000 Lt, su ieškiniu pagal sutarties sąlygų IL II straipsnį ir atsižvelgdamas į CPK 136 straipsnio 1
punkto bei 140 straipsnio reikalavimus jis privalėjo kreiptis būtent į Vilniaus apygardos teismą.

Skundžiamomis nutartimis teismai pažeidė sutartinį bylų teismingumą reglamentuojančias procesinės

teisės normas bei ginčo šalių susitarimą dėl teritorinio bylos teismingumo. Dėl minėtų pažeidimų
nepagrįstai atsisakyta priimti ieškinį, todėl jie sudaro pagrindą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų
nutartis panaikinti kasacine tvarka (CPK 354 2 straipsnio 2 ir 5 dalys). Ieškinio pareiškimo priėmimo
klausimą turi išspręsti pirmosios instancijos teismo teisėjas (CPK 150 straipsnis). Todėl A. K. IĮ ieškinio
priėmimo klausimas perduotinas iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 368 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 370 straipsniu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2001 m. gruodžio 17 d. nutartį ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. sausio 31 d. nutartį panaikinti ir A. K. individualios įmonės ieškinio
atsakovui žemės ūkio bendrovei “Nematekas” dėl lėšų išieškojimo pagal sutartį priėmimo klausimą
perduoti spręsti Vilniaus apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai: Česlovas Jokūbauskas

Dangutė Ambrasienė

Artūras Driukas

Civilinė byla Nr. 3K-3-344/2008; Procesinio sprendimo kategorija 94.2.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. birželio 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos
Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Virgilijaus Grabinsko ir Egidijaus Laužiko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo G. P. kasacinį skundą
dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 23 d. nutarties
peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. M. ieškinį atsakovui G. P. dėl santuokoje įgyto turto
padalijimo, nepilnamečio vaiko išlaikymo dydžio pakeitimo; trečiasis asmuo – Vilniaus rajono
savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnyba.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismo 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimu iš atsakovo priteistas išlaikymas jo ir
ieškovės nepilnamečiam vaikui. Vilniaus rajono apylinkės teismo 1997 m. vasario 19 d. sprendimu šalių
santuoka nutraukta, 1997 m. lapkričio 21 d. įregistruota šalių ištuoka. Ieškovės gyvenamoji vieta yra
(duomenys neskelbtini), o atsakovo – (duomenys neskelbtini). Šalys santuokoje įgijo vieno kambario butą
(duomenys neskelbtini), kuris šiuo metu nepadalytas. Norėdama atsidalyti santuokoje įgytą turtą, ieškovė
kreipėsi į ištuokos bylą nagrinėjusį Vilniaus rajono apylinkės teismą ir prašė padalyti santuokoje su
atsakovu įgytą turtą – nurodytą butą – ir pakeisti Vilniaus rajono apylinkės teismo 1996 m. lapkričio 28 d.
sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1419/96 priteistą išlaikymo nepilnamečiam sūnui M. G., gim.
(duomenys neskelbtini), dydį, priteisiant išlaikymą periodinėmis išmokomis po 600 Lt kas mėnesį iki
sūnaus pilnametystės. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2007 m. lapkričio 5 d. nutartimi civilinėje byloje
2-3252-341/2007 atsisakė priimti ieškinį ir pasiūlė ieškovei kreiptis į Vilniaus miesto 2–ąjį apylinkės
teismą pagal teismingumą. Šis teismas 2007 m. lapkričio 22 d. nutartimi civilinėje byloje 2-10825-
545/2007 taip pat atsisakė priimti ieškovės ieškinį, motyvuodamas tuo, kad ieškinys teismingas Vilniaus
rajono apylinkės teismui. Ieškovė antrą kartą su ieškiniu kreipėsi į Vilniaus rajono apylinkės teismą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2007 m. gruodžio 5 d. nutartimi antrą kartą atsisakė priimti ieškinį.
Teismas dar kartą pasiūlė ieškovei pateikti ieškinį Vilniaus miesto 2– ajam apylinkės teismui. Teismas,
nurodė, kad ieškinio reikalavimas yra padalyti santuokinį turtą. Teismas pabrėžė, kad kai, nutraukus
santuoką, nagrinėjami turto padalijimo reikalavimai, taikomos išimtinio teismingumo taisyklės. Teismas
taip pat nurodė, kad jeigu vienas iš ieškovo reikalavimų turi būti pareiškiamas pagal išimtinio
teismingumo taisykles, tai ieškinys paduodamas pagal išimtinio teismingumo taisykles, todėl ir ieškinio
reikalavimas dėl išlaikymo dydžio pakeitimo turi būti nagrinėjamas pagal išimtinio teismingumo taisykles
(CPK 33 straipsnio 3 dalis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. vasario 23 d. nutartimi
patenkino ieškovės atskirąjį skundą, panaikino Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 5 d.
nutartį, priėmė ieškovės ieškinį ir perdavė bylą Vilniaus rajono apylinkės teismui nagrinėti iš esmės.
Kolegija šalių ginčą pripažino šeimos byla, todėl nurodė, kad dalytinas turtas Vilniuje, bet ieškinys dėl
Vilniuje esančio ir santuokos metu įgyto turto padalijimo negali būti nagrinėjamas pagal šio turto buvimo
vietą, nes šeimos bylos priskirtos nagrinėti pagal CPK 29–30 straipsniuose nustatytas teismingumo
taisykles (CPK 31 straipsnio 1 dalis). Teismas nurodė, kad ieškovės reikalavimai kildinami iš šeimos
teisinių santykių, todėl teismingumui neturi įtakos aplinkybė, kad šalys yra išsituokusios. Teismas taip pat
nurodė, kad šiuo atveju teismams net tris kartus atsisakius priimti ieškovės ieškinį pažeisti proceso
koncentruotumo ir ekonomiškumo principai ir CPK 36 straipsnis.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2008 m. sausio 23 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007 m. gruodžio
5 d. nutartį. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino CPK 31 straipsnio 1 dalį, nes nepagrįstai taikė
išimtinio teismingumo taisyklės išimtį, t. y. ieškovės ieškinį dėl santuokoje įgyto turto padalijimo,
išlaikymo nepilnamečiam vaikui dydžio pakeitimo pripažino teismingu ištuokos bylą anksčiau
nagrinėjusiam teismui. Vilniaus rajono apylinkės teismas 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimu nutraukė
ginčo šalių santuoką, todėl kasatorius mano, kad dabar pateiktas ieškinys dėl nekilnojamojo turto
padalijimo teismingas turto buvimo vietos teismui. Kasatorius nurodo, kad tokį teiginį patvirtina ir
kasacinio teismo praktika, nuo kurios nukrypo Vilniaus apygardos teismas skundžiamoje nutartyje
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. birželio 11 d. nutartis
civilinėje byloje K. D. v. A. D., byla Nr. 3K-3-677/2001).

2. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškinio reikalavimas dėl
išlaikymo nepilnamečiam vaikui dydžio pakeitimo taip pat turi būti nagrinėjamas pagal išimtinio
teismingumo taisykles. Šį teiginį kasatorius grindžia CPK 33 straipsnio 3 dalyje nustatyta taisykle, kad
jeigu vienas iš ieškovo reikalavimų turi būti pareiškiamas pagal išimtinio teismingumo taisykles, tai
ieškinys paduodamas pagal išimtinio teismingumo taisykles.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasatorius skundžia teismo nutartį, kuria priimtas ieškovės ieškinys ir pagal CPK 29, 30 straipsniuose
nustatytą teismingumą byla perduota nagrinėti Vilniaus rajono apylinkės teismui. Šiuo atveju kasacinio
nagrinėjamo dalykas yra tik vienas klausimas – ar apeliacinės instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė
teismingumą reglamentuojančias proceso teisės normas (CPK 29–31 straipsnius). Pagal Konstitucijos 5
straipsnio 1 dalį valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė,
Teismas. Teisminės valdžios paskirtis – įgyvendinti teisingumą. Vykdydamas teisingumą, teismas, kaip
valdžios institucija, priima teisingumo aktą remdamasis specialiomis procedūrinėmis taisyklėmis. Viena
jų yra vadovavimasis teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principu. Šis principas nustatytas
1948 m. gruodžio 10 d. JT Generalinės Asamblėjos priimtos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 8
straipsnyje, 1950 m. lapkričio 4 d. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6
straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir reiškia teisę kreiptis į
teismą, t. y. teisę į ieškinį, kuri procesiniu teisiniu atžvilgiu suprantama kaip teisė pareikšti ieškinį (CPK 5
straipsnis). Tam, kad būtų įgyvendintas nurodytas principas, teisminė gynyba turi būti efektyvi. Ji yra tuo
veiksmingesnė, kuo greičiau išnagrinėjama byla ir kuo skubiau įvykdomas sprendimas, t. y.
įgyvendinamas proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principas (CPK 7 straipsnis). Dėl to ginčai dėl
teismingumo tarp teismų neleidžiami. Priešingu atveju būtų vilkinamas bylos nagrinėjimas, teismo
sprendimo, kaip teisingumo akto, priėmimas ir taip pažeidžiama konstitucinė asmens teisė į tai, kad pagal
įstatymą sudarytas nepriklausomas ir nešališkas teismas per kiek įmanoma trumpesnį laiką lygybės ir
viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų jo bylą (CPK 36 straipsnis; Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio
1 d. nutarimas). Be to, tam tikrų teisinių santykių ypatumai negali paneigti asmens konstitucinės teisės
kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių ar laisvių gynimo.

Viena iš teisės kreiptis į teismą (teisės pareikšti ieškinį) įgyvendinimo sąlygų yra bylos teismingumas
teismui, į kurį kreipiamasi (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Pagal CPK 31 straipsnio 1 dalį
ieškiniai dėl daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą, dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu, išskyrus
pareiškimus dėl sutuoktinių turto padalijimo santuokos nutraukimo bylose, dėl arešto nekilnojamajam
daiktui panaikinimo teismingi nekilnojamojo daikto ar pagrindinės jo dalies buvimo vietos teismui (lot.
forum rei sitae). Tai yra išimtinis teismingumas, nes įstatyme įsakmiai nustatytas teismas, kuriame turi
būti nagrinėjama byla. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad šalių ginčas dėl santuokoje įgyto
turto padalijimo ir išlaikymo nepilnamečiam vaikui pakeitimo kilo iš šeimos teisinių santykių, o tai, kad
šalys išsituokusios, neturi įtakos tokio ginčo teismingumui. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus
apygardos teismas apskųstoje nutartyje netinkamai aiškino išimtinio teismingumo taisykles. Ieškovė
ieškinyje prašo padalyti santuokoje įgytą turtą – kasatoriui nuosavybės teise priteisti butą, jai priteisti
kompensaciją už 1/2 dalį buto. Tokio ieškinio reikalavimo esmė – vietoje esančios bendrosios jungtinės
nuosavybės pripažinti butą asmenine atsakovo nuosavybe. Šioje byloje esminę reikšmę turi tai, kad šalių
santuoka nutraukta anksčiau ir dabar sprendžiamas tik buto nuosavybės formos klausimas, nes tokiu
atveju nėra esminio reikalavimo (reikalavimo nutraukti santuoką), kuris lemia kitų sudėtinių ieškinio
reikalavimų teismingumą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio reikalavimas pakeisti
nekilnojamojo daikto nuosavybės formą yra ieškinys dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ir toks
reikalavimas turi būti nagrinėjamas pagal išimtinio teismingumo taisykles, t. y. tokie ginčai teismingi
nekilnojamojo daikto ar pagrindinės jo dalies buvimo vietos teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje K. D. v. A. D.,
byla Nr. 3K-3-677/2001). Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą dėl kito
ieškovės reikalavimo pakeisti išlaikymo nepilnamečiam vaikui dydį teismingumo. Šioje byloje vienas iš
ieškovės reikalavimų turi būti pareiškiamas pagal išimtinio teismingumo taisyklę, todėl, vadovaujantis
CPK 33 straipsnio 3 dalimi, visas ieškinys turi būti paduodamas pagal išimtinio teismingumo taisykles ir
yra teismingas prašomo padalyti nekilnojamojo daikto buvimo vietos teismui, t. y. Vilniaus miesto 2–
ajam apylinkės teismui. Taip pat pažymėtina, kad, priimdamas ieškovės ieškinį, Vilniaus apygardos
teismas pažeidė CPK 137 straipsnį, nes civilinės bylos iškėlimas, kaip civilinio proceso stadija, kurioje
inter alia sprendžiamas ieškinio priėmimo klausimas, galimas tik pirmosios instancijos teisme (CPK 135–
139 straipsniai).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, perduodamas bylą nagrinėti Vilniaus
rajono apylinkės teismui, pažeidė išimtinio teismingumo taisykles ir netinkamai aiškino bei taikė CPK 31
straipsnio 1 dalį, 33 straipsnio 3 dalį. Taip pat šioje byloje nesilaikyta teisminės gynybos prieinamumo ir
universalumo principo, neįgyvendintas proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principas (Žmogaus
teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Konstitucijos 30 straipsnis, CPK 5, 7
straipsniai). Dėl to Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 23
d. nutartis naikintina ir byla perduotina nagrinėti Vilniaus miesto 2– ajam apylinkės teismui nuo civilinės
bylos iškėlimo stadijos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,vadovaudamasi CPK 31

straipsnio 1 dalimi, 33 straipsnio 3 dalimi 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 straipsniu, 362 straipsniu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 23 d. nutarties dalį,
kuria byla perduota nagrinėti Vilniaus rajono apylinkės teismui, panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti
Vilniaus miesto 2– ajam apylinkės teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Stripeikienė

Virgilijus Grabinskas

Egidijus Laužikas

Civilinė byla Nr. 3K-3-240/2011 (S) Procesinio sprendimo kategorijos: 106.7.2; 106.7.5; 116.8

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. gegužės 10 d. Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus
Baranausko, Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Prano Žeimio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės
bendrovės ,,Intervid pramogos“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios
akcinės bendrovės ,,Intervid pramogos“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,EVP
International“ dėl prievolės vykdymo tvarkos ir terminų nustatymo.

Teisėjų kolegija

nustatė:
I. Ginčo esmė

Byloje keliamas atsisakymo priimti ieškinį pagrįstumo klausimas.

Ieškovas 2010 m. balandžio 19 d. kreipėsi į teismą, prašydamas nustatyti jo skolos atsakovui mokėjimo
tvarką ir terminus – 236 715,38 Lt skolą sumokėti per 16 mėnesių kasmėnesinėmis įmokomis po ne
mažiau kaip 15 000 Lt per mėnesį, sumokant ne vėliau kaip paskutinę atitinkamo mėnesio dieną, kartu su
6 proc. dydžio metinėmis palūkanomis už grąžinamą skolos dalį.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2010 m. balandžio 22 d. nutartimi atsisakė priimti ieškinį ir
grąžino jį ieškovui. Teismas atsižvelgė į tai, kad kitoje civilinėje byloje yra priimtas preliminarus
sprendimas, kuriuo patenkintas UAB „EVP International“ ieškinys atsakovui UAB „Intervid pramogos“
dėl 236 715,38 Lt skolos, kildinamos iš tos pačios bendradarbiavimo sutarties, kurią ieškinyje nurodė
ieškovas, priteisimo, ir sprendė, jog ieškovas dėl šios prievolės vykdymo tvarkos ir terminų nustatymo ar
pakeitimo pagal CPK 284 straipsnį turi kreiptis į preliminarų sprendimą priėmusį teismą.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. lapkričio 4 d. nutartimi atmetė
ieškovo atskirąjį skundą ir Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. balandžio 22 d. nutartį paliko
nepakeistą. Kolegija nutartyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškinį atsisakė
priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu, nes teismo žinioje nėra tų pačių šalių ginčo dėl to
paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismo netinkamai
nurodyta proceso teisės norma nelėmė šios nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, ir laikė, kad reikalavimas
teismingas Vilniaus apygardos teismui (CPK 25 straipsnis).

Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovas siekia ginti jo
pažeidžiamas teises reikšdamas reikalavimą ne modifikuoti sutartį, o pakeisti sprendimo įvykdymo
tvarką. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas kreipėsi į teismą su šiuo reikalavimu po to, kai buvo
priimtas preliminarus sprendimas kitoje civilinėje byloje dėl šios skolos, kildinamos iš tos pačios
bendradarbiavimo sutarties, priteisimo; skolos dydžio neginčija ir siekia dėl ieškinyje nurodomų
objektyvių priežasčių pakeisti skolos mokėjimo terminą. Kolegija nesutiko su atskirojo skundo
argumentu, kad teismas nepagrįstai vadovavosi neįsiteisėjusiu preliminariu sprendimu ir pažymėjo, jog
CPK 284 straipsnis gali būti taikomas tiek priimant sprendimą, tiek po jo priėmimo. Taigi, kolegija,
remdamasi pirmosios instancijos teismo konstatuota aplinkybe, kad dėl ieškovo yra priimtas preliminarus
sprendimas kitoje civilinėje priteisti skolą, kildinamą iš tos pačios bendradarbiavimo sutarties, sudarytos
tų pačių šalių; LITEKO duomenų bazės duomenimis, jog skundžiamos teismo nutarties priėmimo dieną
buvo priimtas galutinis teismo sprendimas, kuriuo preliminarus sprendimas paliktas nepakeistas,
(sprendimas neįsiteisėjęs, nes apskųstas apeliacine tvarka), ir įvertinusi faktą, kad ieškovas neginčija šiuo
sprendimu priteistos skolos, sprendė, jog nebuvo teisinio pagrindo priimti ieškinį – reikalavimą dėl skolos
vykdymo tvarkos ir termino nustatymo turi spręsti sprendimą kitoje civilinėje byloje, kurioje išnagrinėtas
reikalavimas dėl skolos priteisimo iš ieškovo UAB „Intervid pramogos“ atsakovo UAB „EVP
International“ naudai, priėmęs teismas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. balandžio 22
d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 4 d.
nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas
tokiais argumentais:

1) dėl CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punkto ir 25 straipsnio normų taikymo. Kasatorius pažymi, kad
pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti ieškinį, nepagrįstai rėmėsi CPK 137 straipsnio 2
dalies 5 punkto pagrindu, nurodydamas, jog teismo žinioje nėra tų pačių šalių ginčo dėl to paties dalyko ir
tuo pačiu pagrindu. Kasatoriaus nuomone, ieškinys šioje byloje ir atsakovo ieškinys kitoje byloje, kurioje
yra priimtas preliminarus sprendimas, yra susiję, nes ginče dalyvauja tos pačios šalys dėl tos pačios
sutarties vykdymo, tačiau skiriasi šių ieškinių dalykas (ieškiniu šioje byloje siekiama nustatyti prievolės
įvykdymo tvarką ir terminus, o kitoje byloje – priteisti skolą ir netesybas), taip pat ieškinio subjektas
vienoje byloje ieškovas UAB ,,EVR International“, kitoje – UAB ,,Intervid pramogos“). Apeliacinės
instancijos teismas, pripažinęs, kad teismas netinkamai rėmėsi šia teisės norma, nurodė, jog ieškinys
teismingas Vilniaus apygardos teismui (CPK 25 straipsnis). Kasatorius pažymi, kad ginčas nepatenka į
CPK 25, 27 straipsnyje nurodytą bylų, kurias apygardos teismas nagrinėja kaip pirmosios instancijos
teismas, sąrašą. Dėl to apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovo pareikštą reikalavimą turi spręsti
apygardos teismas, nepagrįsta proceso teisės normomis;

2) dėl CPK 284 straipsnio taikymo. Kasatorius nurodo, kad reiškia ne reikalavimą atidėti ar išdėstyti
sprendimo vykdymą ar pakeisti sprendimo vykdymo tvarką, o reikalavimą nustatyti prievolės įvykdymo
tvarką ir terminus, šie reikalavimai skiriasi pagal dalyką, pobūdį, įrodinėjimo apimtį ir siekiamą teisinį
rezultatą. Kadangi kasatorius, pareikšdamas ieškinį, siekia pakeisti šalių bendradarbiavimo sutartį, o ne
teismo sprendimo įvykdymo tvarką, ir tokį reikalavimą kildina iš šalių susiklosčiusių santykių, tai
ieškovo reikalavimo išsprendimas CPK 284 straipsnio tvarka neįmanomas, t. y. tokį ginčą galima išspręsti
tik ginčo teisenos tvarka. Kasatoriaus nuomone, teismai nepagrįstai taikė CPK 284 straipsnio normą,
orientuodamiesi į jau priimto nepalankaus kasatoriui preliminaraus sprendimo įvykdymą. Kasatorius
pažymi, kad konkretūs teismo sprendimo įvykdymo terminai ir tvarka nustatomi tada, kai sprendimas turi
būti įvykdytas kita nei įprastai tvarka, kai skolininkas elgiasi nesąžiningai (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus tiesėjų kolegijos 2006 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje
UAB ,,Birių krovinių terminalas“ v. VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija, kt., bylos Nr. 3K-7-
29/2006). Šiuo atveju kasatorius nesielgia nesąžiningai, nevengia sumokėti skolos, neginčija jos dydžio,
tačiau prašo nustatyti kitokią prievolės įvykdymo tvarką ir terminus;

3) dėl teisės kreiptis į teismą ir kitų principų pažeidimų. Kasatorius nurodo, kad buvo pažeistas
dispozityvumo, rungimosi ir šalių lygiateisiškumo principas, nes teismas skundžiama nutartimi įpareigojo
kasatorių pakeisti ieškinyje nurodytą teisinį reikalavimą (vietoje reikalavimo pakeisti sutarties vykdymo
tvarką nurodė, jog kasatorius turi reikšti reikalavimą pakeisti sprendimo vykdymo tvarką), t. y. vietoje
materialiojo teisinio reikalavimo nurodė reikšti procesinį reikalavimą ir taip faktiškai pakeitė ieškinio
dalyką. Be to, teismai, atsisakydami priimti ieškinį, nesiėmė ginti kasatoriaus pažeistų teisių ir nenurodė
kito tinkamo teisių gynimo būdo, todėl, kasatoriaus nuomone, buvo pažeistas gynybos prieinamumo ir
universalumo principas. Toks teisės normų aiškinimas, pagal kurį teismai iš esmės nusprendė, kad
ieškovas neturi teisės kreiptis su ieškiniu dėl prievolės, kylančios iš bendradarbiavimo sutarties,
įvykdymo tvarkos ir terminų nustatymo, kasatoriui sudaro nepalankesnes sąlygas nei atsakovui;

4) dėl teismo pareigos motyvuoti sprendimą. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas,
nepasisakydamas dėl kiekvieno atskirojo skundo argumento, pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalį, 291
straipsnio 1 dalies 5 punktą, 331 straipsnio 4 dalį ir nukrypo nuo teismų praktikos. Kasatorius mano, kad
teismas, atsisakydamas analizuoti tam tikrus skundo argumentus, turi motyvuoti savo atsisakymą;

5) dėl preliminaraus teismo sprendimo privalomumo ir jo prejudicinės reikšmės. Kasatorius pažymi, kad
nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo metu nebuvo įsiteisėjęs
preliminarusis sprendimas, todėl teismai, darydami išvadą, neturėjo teisinio pagrindo juo vadovautis.
Teismo sprendimas sukelia materialiuosius ir procesinius teisinius padarinius tik tuo atveju, kai įsiteisėja.
Tokios nuostatos laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Swedbank v. R. N., bylos
Nr. 3K-7-173/2010). Dėl šių priežasčių apeliacinės instancijos teismo nutartis, grindžiama neįsiteisėjusiu
preliminariu sprendimu, laikytina nepagrįsta ir prieštaraujanti CPK 18 straipsnio, 182 straipsnio 2 dalies
ir 279 straipsnio 4 dalies nuostatoms.

Atsiliepimų į kasacinį skundą nepateikta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teismų taikytų atsisakymo priimti ieškinį pagrindų

CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatyme nustatyta
tvarka kreiptis į teismą tam, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymu saugomas
interesas. Teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, privalo ex officio išsiaiškinti, ar yra asmens
teisės kreiptis į teismą prielaidų ir tinkamo įgyvendinimo sąlygų. Kai asmuo, pateikdamas teismui ieškinį,
netinkamai įgyvendina savo teises, teismas atsisako priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies pagrindu.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punkto
taikymo galimybę, nurodė, jog ieškinys teismingas apygardos teismui. Kasatoriaus nuomone, jo
pateikiamas ieškinys nepatenka į CPK 27 straipsnyje pateiktą bylų, nagrinėtinų apygardos teisme, sąrašą,
todėl teismas negalėjo CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu atsisakyti priimti ieškinį. Teisėjų
kolegija su šiuo kasatoriaus argumentu sutinka ir pažymi, kad pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktą
ieškinį atsisakoma priimti, kai jis paduodamas nesilaikant nustatytų teismingumo taisyklių. Apylinkių ir
apygardų teismų, kaip pirmosios instancijos teismų, kompetencija atribojama pagal rūšinį teismingumą
(CPK 25 straipsnis). Proceso teisės normų nustatyta, kad visas civilines bylas pirmąja instancija nagrinėja
apylinkių teismai, išskyrus bylas, nurodytas CPK 27 ir 28 straipsniuose (CPK 26 straipsnio 1 dalis).
Rūšinį teismingumą nustatančios normos yra imperatyvios, todėl šalys savo susitarimu negali jo keisti
(CPK 32 straipsnio 2 dalis). Vienas iš civilinių bylų priskyrimo apygardos teismams, kaip pirmosios
instancijos teismams, kriterijų yra ieškinio suma. Civilines bylas, kuriose ieškinio suma yra didesnė kaip
vienas šimtas tūkstančių litų, išskyrus šeimos teisinių santykių bylas dėl turto padalijimo, nagrinėja
apygardos teismai, kaip pirmosios instancijos teismai (CPK 27 straipsnio 1 punktas). Ieškinio suma
nustatoma pagal CPK 85 straipsnyje įtvirtintas taisykles. Kasatoriaus pateikiamas reikalavimas dėl 236
715,38 Lt skolos mokėjimo tvarkos ir terminų nustatymo iš esmės yra neturtinio pobūdžio, todėl jam
rūšinio teismingumo taisyklės šiuo atveju netaikytinos. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės
instancijos teismas netinkamai taikė CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatą ir pakeitė pirmosios
instancijos teismo išvadą, nurodęs, kad ginčas pagal funkcinio teismingumo taisykles nagrinėtinas
apygardos teisme.

Kasatorius taip pat teigia, kad, atsisakydamas priimti ieškinį, pirmosios instancijos teismas netinkamai
taikė CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatą. Šį kasacinio skundo argumentą teisėjų kolegija
pripažįsta nepagrįstu dėl šių motyvų.
CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad teismas turi atsisakyti priimti ieškinį, jei teismo
žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Tai reiškia, kad
šalys negali prašyti to paties ar kito teismo, nesvarbu, bendrosios kompetencijos ar specializuoto, iškelti
dėl to paties ginčo dviejų ar daugiau bylų. Tai nepriklauso nuo to, ar byla nagrinėjama pagal bendrąsias
ieškinio teisenos taisykles, ar dokumentinio proceso tvarka, ar taikoma teismo įsakymo procedūra,
svarbu, kad būtų tapatūs ieškiniai (pareiškimai). Taigi negalima tokio paties reikalavimo pareikšti ginčo
teisena ir dokumentinio proceso tvarka. Iš dviejų ir daugiau iškeltų bylų nagrinėjama ta, kuri iškelta
anksčiausiai.

Ieškiniai pripažįstami tapačiais, kai sutampa šie jų elementai: šalys, ieškinio dalykas, ieškinio faktinis
pagrindas. Šalių tapatumo klausimu kasacinio teismo praktikoje suformuluota taisyklė, kad, sprendžiant
dėl šalių tapatumo, svarbu nustatyti, ar ieškovas ir atsakovas yra tie patys asmenys, kurie buvo šalys tą
patį ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką turinčioje byloje; vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa,
svarbu ne tiek reikalavimų lingvistinės formuluotės, kiek ginčo materialusis santykis, t. y. teisminio
nagrinėjimo objektas ir gynybos būdas. Trečiasis tapataus ieškinio požymis siejamas su ieškinio pagrindu.
Kadangi ieškinio pagrindą sudaro faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą, tai
naujas ieškinys galimas tik kai nurodomos tokios aplinkybės, kurios nėra teisminio nagrinėjimo dalykas
jau nagrinėjamoje byloje. Ieškinio pagrindas pripažįstamas tapačiu, kai ieškinys grindžiamas tais pačiais
juridiniais faktais. Reikalavimo grindimas iš esmės tais pačiais, tačiau papildytais ar (ir) patikslintais
faktais taip pat reiškia tapataus ieškinio pareiškimo situaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Z. R. konsultacinė įmonė v.
UAB „Buhalterinės ekspertizės“, bylos Nr. 3K-3-475/2007; 2007 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje
byloje N. Š. v. Techninių paslaugų kooperatinė bendrovė „Kotenas“, bylos Nr. 3K-3-486/2007; 2009 m.
rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Vilniaus žaluma“ v. B. S., N. B., bylos Nr. 3K-3-357/2009;
2010 m. lapkričio 30 d, nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Šakių agroservisas“ (UAB „Mediresta“)
v. UAB „Ampolis“, bylos Nr. 3K-3-494/2010;kt.)

Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2010 m. vasario 19 d. preliminariu
sprendimu priteista iš skolininko UAB ,,Intervid pramogos“ kreditoriaus UAB ,,EVP International“
naudai 241 373,94 Lt skolos, 4658,56 Lt delspinigių, 12,70 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo
teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Kasatorius (skolininkas ankstesnėje
byloje UAB ,,Intervid pramogos“) šioje byloje 2010 m. balandžio 19 d. Vilniaus miesto 2-ajam apylinkės
teismui pateikė ieškinį, kuriuo prašė nustatyti skolos (236 715,38 Lt) mokėjimo tvarką ir teminus. Taigi,
nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, kad tiek ankstesnėje civilinėje byloje, nagrinėjamoje
dokumentinio proceso tvarka, tiek šioje dalyvauja tos pačios šalys (šalių procesinės padėties pasikeitimas
nedaro įtakos ir neeliminuoja ieškinio tapatumo situacijos); tas pats teisminio nagrinėjimo objektas ir iš
esmės panašios kaip ieškinio pagrindas nurodomos faktinės aplinkybės dėl netinkamai vykdytos šalių
bendradarbiavimo sutarties, susidariusios skolos, kt. Tai, kad skiriasi siekiamas reikalavimo patenkinimo
būdas (ankstesnėje byloje kreditorius (UAB ,,EVP International“) siekė prisiteisti visą skolą, o kasatorius
ieškiniu šioje byloje – nustatyti kitokią prievolės įvykdymo tvarką), šiuo atveju nebeturi teisinės
reikšmės, nes kitoje byloje yra įsiteisėjęs galutinis sprendimas tenkinti ieškovo UAB ,,EVP International“
ieškinį atsakovui UAB ,,Intervid pramogos“ ir priteisti visą skolą iš atsakovo (šioje byloje kasatoriaus),
sprendimas apeliacine tvarka peržiūrėtas ir paliktas nepakeistas, todėl, net ir pripažinus kasatoriaus
argumentus dėl CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindo taikymo iš dalies pagrįstais, nebūtų
teisiškai reikšmingas teismų procesinių sprendimų panaikinimas. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų
kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti kasatoriaus ieškinį CPK
137 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu.

Dėl CPK 284 straipsnio netinkamo taikymo

CPK 284 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė teismui dalyvaujančių asmenų prašymu ar savo iniciatyva,
atsižvelgiant į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip
pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Dėl nurodomos teisės normos Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
yra pasisakęs šiose nutartyse (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2004 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. K. v. A. T., bylos Nr. 3K-3-495/2004;
2006 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB bankas NORD LB Lietuva v. UAB
,,Dama“, R. D., bylos Nr. 3K-3-301/2006; 2011 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje
AB ,,Swedbank“ v. G. D., R. D., BUAB ,,Res digna“, bylos Nr. 3K-7-61/2011; kt.).

Šioje byloje pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti kasatoriaus ieškinį dėl prievolės
vykdymo tvarkos ir terminų nustatymo pakeitimo, be CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindo
nurodė, kad kasatorius šioje byloje iš esmės reiškia reikalavimą dėl sprendimo išdėstymo, ir dėl jo turėtų
kreiptis į preliminarų sprendimą priėmusį teismą (CPK 3 straipsnio 6 punktas); su tokia pirmosios
instancijos teismo išvada sutiko ir apeliacinės instancijos teismas.

Teisėjų kolegija su tokiu teismų argumentu nesutinka ir pažymi, kad preliminaraus sprendimo priėmimas,
nagrinėjant bylą dokumentinio proceso tvarka, reiškia, jog yra priimtas sąlyginis sprendimas tik pagal
ieškovo pateiktus rašytinius įrodymus, t. y. sprendimas atskleidžia tik vienos šalies požiūrį. Preliminaraus
sprendimo priėmimas iš esmės reiškia tik dokumentinio proceso pradžią, atsakovo nuomonė dėl pareikšto
ieškinio ir priimto preliminaraus sprendimo dar tik bus išdėstyta prieštaravime (CPK 430 straipsnis) ir
taip užtikrinta jo teisė būti išklausytam. Taip pat pažymėtina, kad preliminarus sprendimas įsiteisėja
atsakovui per įstatyme nustatytą terminą nepareiškus prieštaravimų (CPK 428 straipsnio 8 dalis). Taigi
preliminaraus sprendimo likimas, kaip ir dokumentinio proceso tąsa, priklauso nuo to, pareiškia atsakovas
prieštaravimų ar ne. Atsakovui pareiškus prieštaravimus, prasideda antrasis dokumentinio proceso etapas,
kuriame procesas vyksta pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles (išskyrus tai, kad sutrumpintas
pasirengimas teisminiam nagrinėjimui) ir baigiamas galutinio sprendimo priėmimu.

Kasatoriui pateikiant ieškinį šioje byloje, ankstesnėje byloje, nagrinėjamoje dokumentinio proceso tvarka,
buvo priimtas preliminarus sprendimas. Kasatorius savo nuomonę dėl preliminaraus sprendimo ir
pareikšto ieškinio turėjo teisę išdėstyti pareikšdamas prieštaravimą (pagal LITEKO teismų sistemos
duomenis, kasatorius pareiškė prieštaravimus, kuriuose nurodė analogiškus argumentus, kaip ir
reikšdamas ieškinį šioje byloje, tačiau Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 22 d. galutiniu
sprendimu preliminarus sprendimas paliktas nepakeistas). Kadangi teismui priimant nutartį atsisakyti
priimti pateiktą ieškinį kitoje byloje priimtas preliminarus sprendimas nebuvo įsiteisėjęs, be to, sutapo,
kad tą pačią dieną buvo priimtas galutinis sprendimas, kuriuo preliminarus sprendimas paliktas
nepakeistas, tačiau jis nebuvo įsiteisėjęs, tai teismo nuoroda, kad kasatorius turėjo kreiptis CPK 284
straipsnio pagrindu į sprendimą priėmusį teismą, laikytina pertekline. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismo
taikytas CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytas pagrindas buvo pakankamas ir teisiškai pagrįstas
pagrindas tam, kad būtų atsisakyta priimti kasatoriaus pateiktą ieškinį.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nesudaro CPK 346 straipsnio 2
dalyje nustatytų kasacijos pagrindų ir yra teisiškai nereikšmingi.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas iš
esmės priėmė teisingą sprendimą, tik netinkamai jį motyvavo, todėl apeliacinės instancijos teismo
procesinis sprendimas paliktinas nepakeistas, pakeičiant nutartyje nurodytus argumentus ir paliekant
pirmosios instancijos teismo argumentus dėl CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punkto taikymo byloje
nagrinėjamai teisinei situacijai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,vadovaudamasi Lietuvos

Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 4 d. nutartį palikti
nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Baranauskas

Juozas Šerkšnas

Pranas Žeimys

Civilinė byla Nr. 3K-3-69/2003 m.

Bylų kategorija: 21.2.2.1; 21.6; 85.2; 88; 98; 104

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2003 m. sausio 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo
Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Dangutės Ambrasienės (pranešėja) ir Algimanto Spiečiaus,

viešame teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens Svenska
Petroleum Exploration AB kasacinį skundą dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2002 m. gegužės 15
d sprendimo bei Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. liepos 11
d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės “Geonafta” ieškinį atsakovui
bendrai Lietuvos-Švedijos uždarajai akcinei bendrovei “Genčių nafta”, trečiajam asmeniui Svenska
Petroleum Explotation AB dėl bendrovės valdybos sprendimų pripažinimo negaliojančiais.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

Ieškovas ieškininiu pareiškimu nurodė, jog jis yra atsakovo akcininkas, kuriam nuosavybės teise
priklauso 845 000 paprastųjų vardinių akcijų, kurios sudaro 50 proc. bendrovės įstatinio kapitalo. 2001 m.
kovo 22 d. įvyko atsakovo valdybos posėdis (protokolo Nr. 34), kuriame priimti sprendimai, ieškovo
teigimu, pažeidžia LR akcinių bendrovių įstatymo 14 str. 1 d., 16 str. 1 d. 3 p., bendrovės įstatus, ieškovo
turtines ir neturtines teises. Ieškovas nurodė, jog valdybos posėdžio darbotvarkės klausimu Nr. 13 buvo
priimtas sprendimas pritarti naujo gręžinio G13 gręžimui, kurio technines specifikacijos ir techninius
sprendimo būdus nustatytų specialistų darbo grupė, sudaryta remiantis valdybos posėdžio Nr. 33,
įvykusio 2000 m. gruodžio 5 d., sprendimu. Šis sprendimas priimtas valdybos narių balsams pasidalinus
po lygiai, lemiamo valdybos pirmininko balso persvara, o tai prieštarauja bendrovės steigimo sutarties
17.3 str. nustatytai tvarkai dėl bendrovės valdybos tam tikrų sprendimų priėmimo balsuojant už juos
vienbalsiai. Be to, tokiu pat būdu darbotvarkės klausimu Nr. 14 buvo priimtas sprendimas priimti
Svenska Petroleum Explotation AB 2001 m. kovo 2 d. pateiktą pretenziją bendrovei ir įgalioti
administraciją išmokėti Svenska Petroleum Explotation AB 1 325 520,75 USD permokėtų mokesčių
skirtumą, kompensuojant jai mokestinę permoką bendrovėje už laikotarpį nuo 1998 m. iki 2000 m.
Remiantis Bendrovės įmonės sutarties 20.4 str. bei Apskaitos ir finansavimo sutarties 2.2 (iii), 4.4 (I)
punktais, buvo nuspręsta įpareigoti bendrovės administraciją pateikti mokestinį reikalavimą AB
“Geonafta” 1 325 520,75 USD sumai, o jeigu AB “Geonafta” nesumokės minėtos sumos per bendrovės
nustatytą terminą, išskaityti anksčiau nustatytą sumą iš dividendų, mokėtinų AB “Geonafta”. Šis
sprendimas varžo bendrovės akcininko teises gauti dividendus, jeigu tokius skirs akcininkų susirinkimas.
Vadovaudamasis išdėstytu, ieškovas prašė teismo pripažinti atsakovo valdybos posėdžio, įvykusio 2001
kovo 22 d., sprendimus minėtais darbotvarkės klausimais Nr. 13 ir Nr. 14 negaliojančiais.

Kretingos rajono apylinkės teismas 2001 m. gegužės 15 d. sprendimu ieškinį patenkino, pripažindamas
atsakovo Lietuvos-Švedijos uždarosios akcinės bendrovės “Genčių nafta” valdybos posėdžio, įvykusio
2001 kovo 22 d., sprendimus darbotvarkės klausimais Nr. 13 ir Nr. 14 negaliojančiais. Teismas nurodė,
kad 2001 m. kovo 22 d. įvykusiame valdybos posėdyje darbotvarkės Nr. 13 klausimu buvo nuspręsta
pritarti naujo gręžinio G13 gręžimui ir darbotvarkės Nr. 14 klausimu – priimti pretenziją iš Svenska
Petroleum Explotation AB. Šie sprendimai priimti, pasiskirsčius balsams po lygiai, sprendimo priėmimą
lėmė valdybos pirmininko balsas. Bendrovės įstatų 11.14 str. numatyta, kad klausimais, nurodytais
bendrovės steigimo sutartyje, sprendimas turi būti priimamas vienbalsiai. Bendrovės steigimo sutarties
17.3 str. numato, kad valdybos sprendimai priimami vienbalsiai klausimais, galinčiais turėti įtakos
telkinių paruošimo eksploatacijai, taip pat paskyrimo sutarčių, viršijančių vieną milijoną JAV dolerių,
klausimais ir kt. Tokiu būdu minėtas valdybos sprendimas neteisėtas. Be to, valdybos sprendimas
darbotvarkės klausimu Nr. 14 pažeidžia LR Akcinių bendrovių įstatymo 14 str. 1 d., kadangi apriboja
akcininko teisę gauti dividendus, nes jie buvo paskirti.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių ylų teisėjų kolegija 2002 m. liepos 11 d. nutartimi trečiojo asmens
apeliacinį skundą atmetė ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija iš esmės
sutiko su pirmosios instancijos teismo motyvais ir išvadomis. Kolegija taip pat nurodė, jog apie bylos
nagrinėjimo vietą ir laiką pirmojoje instancijoje visiems byloje dalyvaujantiems asmenims buvo pranešta
tinkamai, todėl pagrindo naikinti teismo sprendimą dėl absoliučių negaliojimo pagrindų nėra. Dėl
apelianto motyvo, kad byla turėjo būti atiduota nagrinėti arbitražo teismui, kolegija nurodė, jog šis
klausimas buvo išspręstas 2002 m. sausio 23 d. teismo nutartimi. Tokiu būdu kolegija padarė išvadą, jog
pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė materialinės teisės normas ir jokių procesinės teisės
normų nepažeidė, dėl ko nėra jokio pagrindo jo naikinti.

Kasaciniame skunde trečiasis asmuo Svenska Petroleum Explotation AB teigia, kad pirmosios instancijos
teismo sprendimas bei apeliacinės instancijos teismo nutartis yra nepagrįsti ir neteisėti, kadangi teismai
neteisingai išaiškino ir pritaikė materialinės bei procesinės teisės normas, nukrypo nuo LAT teisės
taikymo ir aiškinimo praktikos (LAT 2002 02 06 d. nutartis Nr. 3K-3-289/2002; LAT 2001 12 18 d.
konsultacija, Teismų praktika Nr. 16; LAT 2001 05 28 d. nutartis Nr. 3K-3-630/2001; LAT 2001 11 06 d.
nutartis Nr. 3K-3-969/2001; LAT 2001 02 28 nutartis Nr. 3K-3-246/2001; LAT 2000 01 24 d. nutartis Nr.
3K-3-84/2000):

1. Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, kai nebuvo vieno iš byloje
dalyvaujančių asmenų – trečiojo asmens, ir pažeidė procesinės teisės normas netinkamai aiškindamas
teismo pranešimų ir šaukimų įteikimų tvarką ir jų sukeliamas pasekmes. Teismo išvada, jog trečiojo
asmens adresas, nurodytas teisinių paslaugų teikimo sutartyje, prieštarauja reikalavimui, kad teismo
šaukimai juridiniam asmeniui būtų įteikiami juridinio asmens registruotos buveinės adresu, bei pažeidžia
CPK 129 str. 1 d. 2 p. Kasatorius taip pat nurodė, jog teismo šaukimas, pažeidžiant CPK 131 str. 2 d.,
buvo įteiktas neįgalintam asmeniui. Be to, tai, kad trečiasis asmuo gavo informaciją apie bylą ir laiku
pateikė apeliacinį skundą, negali būti aplinkybe, patvirtinančia tinkamą teisminių dokumentų įteikimą.
Kasatorius pažymėjo, jog trečiojo asmens valia vesti bylą per atstovą ir priimti trečiojo asmens vardu
teismo dokumentus buvo išreikšta tik 2002 m. gegužės 23 d., t.y. po bylos išnagrinėjimo pirmosios
instancijos teisme. Teismas neturėjo pagrindo taikyti 1965 m. Hagos konvencijos 15 str. 1 d. b. p. Tokiu
būdu teismai pažeidė šalies teisę į tinkamą procesą, teisę būti išklausytam, proceso šalių lygiateisiškumo
bei rungimosi principus. Kasatoriaus teigimu, priimant sprendimą, bylos nagrinėjimas turėjo būti atidėtas
atsakovo motyvuotu prašymu, jog jis negali dalyvauti teismo posėdyje dėl nuo jo nepriklausančių
aplinkybių (CPK 184 str. 1 d.).

2. Nepagrįsta teismo išvada dėl ginčo perdavimo nagrinėti arbitražui, kadangi teismo nutartyje minima
2002 m. sausio 23 d. teismo nutartis priimta nedalyvaujant trečiajam asmeniui procese, todėl trečiasis
asmuo neturėjo galimybės ginčyti minėtos teismo nutarties ją apskųsdamas.

3. Nepagrįsta teismo išvada, jog UAB “Genčių nafta” steigimo sutarties nuostata (9 str.) dėl steigėjų
ginčų teismingumo netaikytina nagrinėjamos bylos šalims. Šioje byloje ieškovė iš esmės ginčija atsakovo
akcininko (trečiojo asmens) veiksmus. Tokiu būdu perduoto teismui spręsti ginčo šalimis laikytini įmonės
akcininkai, todėl pagal Steigimo sutarties nuostatas, ginčas teismingas arbitražui Danijoje, Kopenhagos
mieste, ir spręstinas pagal Tarptautinių Prekybos Rūmų Arbitražo taisykles. Be to, kasatoriaus teigimu,
byloje pateikta atsakovo priešieškinio pareiškimo tračiajam asmeniui Tarptautinių prekybos rūmų
arbitraže kopija dėl Steigimo sutarties nevykdymo ir esminio pažeidimo. AB “Geonafta” šioje byloje yra
atsakovas. Iš pateikto pareiškimo matyti, jog tarptautiniame arbitraže sprendžiamas ginčas tarp tų pačių
šalių tuo pačiu pagrindu, dėl to paties dalyko. Esant tokioms aplinkybėms byla pagal CPK 243 str. 6 p.
turi būti nutraukta.

Kasatorius Svenska Petroleum Explotation AB prašo teismo Kretingos rajono apylinkės teismo 2002 m.
gegužės 15 d sprendimą bei Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m.
liepos 11 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Kretingos rajono apylinkės teismui.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas AB “Geonafta” prašo kasacinį skundą atmesti ir pirmosios
instancijos teismo sprendimą bei apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistus. Kasacinio
skundo argumentus ieškovas laiko nepagrįstais ir nurodo, jog teismo šaukimas kasatoriui buvo
siunčiamas tinkamu adresu, kuriuo šaukimas galėjo būti priimtas juridinio asmens darbuotojų. Kasatorius
neįrodęs, kad p. W. K. , gavusi teismo šaukimą, jo neperdavė kasatoriui, be to, atsakovą, kaip ir trečiąjį
asmenį, nuo bylos nagrinėjimo pradžios atstovavo ta pati advokatų kontora. Kasatorius nurodė, jog
atsakovo atstovo skyrimo klausimas buvo sprendžiamas valdybos posėdyje, kurio trys nariai deleguoti
trečiojo asmens, todėl jie buvo informuoti apie bylą, be to, atsakovas teismo sprendimo neskundė.
Ieškovo teigimu, UAB “Genčių nafta” valdybos sprendimų pripažinimo negaliojančiais klausimas negali
būti nagrinėjamas arbitraže, nes tokie ieškiniai pagal LR Akcinių bendrovių įstatymo 16 str. 1 d. 3 p.
nuostatas žinybingi teismams. Svenska Petroleum Explotation AB į bylą buvo patrauktas trečiuoju
asmeniu ne dėl to, kad yra atsakovo akcininkas,bet dėl to, kad trečiajam asmeniui, vykdant atsakovo
valdybos sprendimą, buvo perduotos reikalaujamos sumos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

2002 m. vasario 28 d. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir

įgyvendinimo įstatymo Nr. IX-743 (Žin., 2002, Nr. 36-1340) 8 straipsnyje įtvirtinta, kad bylose, kuriose
sprendimai ar nutartys apeliacinės instancijos teisme priimti iki Civilinio proceso kodekso įsigaliojimo,
kasaciniai skundai dėl šių sprendimų ar nutarčių išnagrinėjami pagal procesines, įskaitant
reglamentuojančias atstovavimą, teisės normas, galiojusiais iki šio Kodekso įsigaliojimo. Todėl šioje
byloje yra taikytinos 1964 m. Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK), galiojusio iki 2003 m. sausio 1
d., normos.

Kasaciniu skundu trečiasis asmuo šioje byloje prašo naikinti teismų sprendimus, nurodydamas teismų
padarytus proceso teisės normų pažeidimus, susijusius su šios bylos teismingumu bei netinkamu
pranešimu trečiajam asmeniui apie bylos nagrinėjimą.

Teisėjų kolegija atmeta kasatoriaus argumentus. Ir štai dėl ko.

Šioje byloje ieškovas AB “Geonafta” kaip UAB “Genčių nafta” akcininkas ginčija UAB “Genčių nafta”
valdybos sprendimus vadovaudamasis LR Akcinių bendrovių įstatymu (20 str. 1 d. 3 p.) ir prašo
pripažinti negaliojančiais UAB “Genčių nafta” valdybos sprendimus, priimtus pažeidžiant bendrovės
įstatus bei LR Akcinių bendrovių įstatymo 14 str. 1 d. UAB “Genčių nafta”, kurios valdymo organų
priimti sprendimai yra ginčijami, kasacine tvarka teismų sprendimų neskundžia. Ginčai tarp AB
“Geonafta” ir Svenska Petroleum Exploration AB, kaip dviejų UAB “Genčių nafta” akcininkų šioje
byloje nėra sprendžiami.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, spręsdami dėl šios bylos teismingumo, pagrįstai konstatavo,
kad UAB “Genčių nafta” Steigimo sutarties nuostata apie jos steigėjų ginčų nagrinėjimo teismingumą,
netaikytina šios bylos šalims. Steigimo sutarties 9 punktas įtvirtina sutartinį teismingumą, privalomą
sutarties šalims – steigėjams - Svenska Petroleum Exploration AB bei AB “Geonafta”. Tarp šių juridinių
asmenų kylančius ginčus galėtų spręsti Tarptautinis prekybos rūmų arbitražas, kaip tai numatyta steigimo
sutartyje. Tuo tarpu UAB “Genčių nafta” yra savarankiškas, Lietuvos Respublikoje registruotas juridinis
asmuo, kuriam ieškiniai yra reikštini pagal bendrąsias Lietuvos CPK numatytas teismingumo taisykles,
ginčams tarp bendrovės ir jos akcininko Steigimo sutartyje nurodytas teismingumas netaikytinas.
Pažymėtina taip pat ir tai, kad ginčijamas UAB “Genčių nafta” valdybos posėdžio, įvykusio 2001 03 22
d., sprendimas darbotvarkės klausimu Nr.13 dėl gręžinio G-13 gręžimo yra susijęs su naudojimusi žeme,
todėl šiam ginčui taikytinas išimtinis teismingumas (CPK 139 str. 1d.), kurio negalima pakeisti sutartiniu
teismingumu. To paties valdybos posėdžio sprendimas darbotvarkės klausimu Nr.14, kuris taip pat yra
ginčijamas šioje byloje, yra sietinas su viešąja teise, nes yra susijęs su Lietuvos mokesčių sistema ir
įstatymų taikymu, todėl tokio ginčo nagrinėjimo negalima perkelti į užsienio teismą ar arbitražą, nes
primatą čia turi Lietuvos įstatymai.

UAB “Genčių nafta” yra Lietuvos Respublikos įmonių rejestre įregistruota bendrovė, įgijusi juridinio
asmens teises nuo jos įregistravimo. Šio įsteigto ūkio subjekto steigėjų interesai įgyvendinami įmonės
įsteigimo procese, todėl jo, kaip steigėjo interesas pasibaigia įmonės įregistravimu. Nuo įregistravimo
momento įsteigta bendrovė realizuoja savo sprendimus per jos suformuotus valdymo organus, bet ne per
steigėjus. Naujai įsteigtos įmonės atžvilgiu jos steigėjas, tapęs akcininku, turi teises ir pareigas, numatytas
LR Akcinių bendrovių įstatyme, bet negali atstovauti bendrovės valdymo organų, nebent būtų bendrovės
įgaliotas tai daryti.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad naujam asmeniui, įstojančiam į bylą, byloje padaryti
procesiniai sprendimai tampa privalomais, nebent jie keistų išimtinio teismingumo taisykles. Bet tuo pat
metu teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje Svenska Petroleum Exploration AB ne tik neturi
savarankiškos reikalavimo teisės, bet ir intereso, todėl yra niekinis bylos dalyvis, kurio dalyvavimas nėra
reikalingas. Atsakovas – UAB “Genčių nafta” neskundė pirmosios instancijos sprendimo, kuriuo buvo
pripažinti negaliojančiais šios bendrovės valdybos sprendimai. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai
sprendė bylą pagal skundą asmens, kuris neturėjo teisės inicijuoti bylos peržiūrėjimą apeliacine tvarka.
Šis asmuo negali turėti intereso ir teisės skųsti apeliacinės instancijos teismo sprendimą kasacine tvarka
(CPK 353 str. 1 ir 2 d.; 355 str. 2 d. 5 p.), todėl kasacinis procesas nutrauktinas, o kasatoriui yra
grąžintinas jo atstovų sumokėtas žyminis mokestis, paduodant kasacinį skundą (CPK 362 str. 5 d.).

Konstatavus, kad kasacinis skundas yra paduotas asmens, negalinčio būti kasacinio skundo subjektu, kiti
skundo argumentai dėl netinkamo pranešimo apie teismo posėdį yra nenagrinėtini.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 362
straipsnio 5 dalimi bei 370 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Kasacinį procesą nutraukti.

Grąžinti advokatų kontorai Bernotas ir Dominas Glimstedt 18 (aštuoniolika) litų žyminį mokestį,
sumokėtą už kasacinį skundą (2002 m. rugsėjo 16 d. mokestinis pavedimas Nr. 591 AB Vilniaus bankas
Vilniaus filialui).
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai: Česlovas Jokūbauskas

Dangutė Ambrasienė

Algimantas Spiečius

ĮRODYMAI IR ĮRODINĖJIMAS

Klausimai:
1. Įrodymai, jų rūšys, įrodymų sąsajumas (liečiamumas) ir leistinumas
2. Įrodinėjimo tikslas.
3. Įrodinėjimo dalykas.
4. Įrodinėjimo etapai:
 faktų nurodymas
 įrodymų pateikimas
 įrodymų rinkimas
 įrodymų tyrimas ir vertinimas.
5. Įrodinėjimo pareiga ir jos paskirstymas tarp šalių,
6. Įrodinėjimo priemonės
7. Įrodymų užtikrinimas
8. Aplinkybės, kurių nereikia įrodinėti: visiems žinomos aplinkybės, prezumpcijos,
prejudiciniai faktai.
9. Ius novorum ribojimas.

Šaltiniai:
1. V.Mikelėnas. Civilinis procesas. I dalis. Vilnius 1997 m. 286p.-330p.
2. E.Laužikas, V.Mikelėnas, V.Nekrošius Civilinio proceso teisė, I tomas, Justitia, Vilnius 2003,
403p.-458p.
3. Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso komentaras, II-III dalis, Justitia, Vilnius 2005,
11p.-23p., 90p.-93p.

Skaitiniai:
Civilinė byla Nr. 3K-7-430/2013 (S)
Teisminio proceso Nr. 2-13-3-01922-2012-8
Procesinio sprendimo kategorijos:
42.6; 42.7; 42.8; 63.1; 114.4

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U TAR T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 31 d.
Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija,

susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Birutės Janavičiūtės, Egidijaus Laužiko, Algio
Norkūno, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Janinos Stripeikienės ir Vinco
Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. M.
kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m.
gruodžio 18 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. M. ieškinį atsakovui L.
B. dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Kasacinis teismas byloje nagrinėja klausimus dėl materialiosios teisės normų,

reglamentuojančių paskolos sutartį, sutarčių aiškinimo taisykles, ir proceso teisės normų,
reglamentuojančių įrodinėjimą, įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovas V. M. (buv. D.) prašė priteisti iš atsakovo 18 600 Lt skolą, 5 proc. dydžio
metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo
įvykdymo. Jis nurodė, kad 2011 m. rugpjūčio 2 d. atsakovui paskolino 18 600 Lt, šis įsipareigojo
ją grąžinti iki 2012 m. rugpjūčio 2 d., kas mėnesį mokant lygiomis dalimis, pradedant mokėti
nuo 2011 m. spalio mėnesio. Ieškovo teigimu, tai patvirtina rašytinė paskolos sutartis, sudaryta
ieškovo ir atsakovo. Anot ieškovo, atsakovas savo prievolės nevykdo, dalimis paskolos nemoka
(iki 2012 m. birželio 1 d. yra negrąžinęs 14 880 Lt) ir nėra pagrindo tikėtis, kad prievolę įvykdys.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

Alytaus rajono apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimu paliko nepakeistą

preliminarų teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą, priėmė galutinį sprendimą ir priteisė iš
atsakovo ieškovui 18 600 Lt skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos
iškėlimo teisme dienos (2012 m. gegužės 28 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
Teismas nustatė, kad 2011 m. rugpjūčio 2 d. sudaryta paskolos sutartimi ieškovas paskolino
atsakovui 18 600 Lt, kuriuos šis įsipareigojo grąžinti iki 2012 m. rugpjūčio 2 d.,
mokėdamas kas mėnesį lygiomis dalimis, pradedant nuo 2011 m. spalio mėnesio. Teismas
nurodė, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal
įstatymų arba sutarties nurodymus, todėl, nesant duomenų apie paskolos sumos dalinį mokėjimą,
reikalaujama 18 600 Lt paskolos suma priteistina iš atsakovo ieškovui (CK 6.1, 6.4, 6.38, 6.63,
6.71 straipsniai, 6.256 straipsnio 1, 2 dalys, 6.260 straipsnio 1 dalis, 6.873 straipsnio 1 dalis,
6.874 straipsnio 2 dalis). Teismas konstatavo, kad atsakovo parodymai neatitinka faktinių bylos
aplinkybių, jis nepateikė savo prieštaravimus pagrindžiančių įrodymų; atsižvelgė į tai, kad
atsakovas vadovauja uždarajai akcinei bendrovei, turi aukštąjį išsilavinimą; sprendė, kad nėra
pagrindo netikėti ieškovo parodymais, nes, šalių aiškinimu, paskolos sutartis buvo pasirašyta
geros valios ir abipusio pasitikėjimo pagrindu.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą
apeliacine tvarka pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimu panaikino
Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą –
panaikinti 2012 m. gegužės 31 d. preliminarų sprendimą ir ieškinį atmesti (nurodytoje nutartyje
padaryta rašymo apsirikimo klaida ištaisyta Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 19 d. nutartimi). Kolegija, atkreipusi dėmesį į kasacinio
teismo praktiką, nurodė, kad tam, jog paskolos sutartį būtų galima pripažinti sudaryta, paskolos
sutartyje turi būti aiškiai, nedviprasmiškai ir neabejotinai tiksliai užfiksuotas paskolos dalyko –
pinigų perdavimo paskolos gavėjui – momentas. Žodžio „pasiskolinu“, kuris gramatiškai reiškia
esamąjį laiką, pavartojimas bendrame paskolos sutarties tekste, o ne atskirai specialiai aptariant
paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti neginčijamu
paskolos dalyko perdavimo momento patvirtinimą. Kolegija konstatavo, kad šalių sudarytoje
paskolos sutartyje nėra aiškiai nurodyta apie pinigų skolininkui perdavimą, todėl šio dokumento
negalima laikyti tinkamai įforminta šalių paskolos sutartimi, atitinkančia CK 6.870 straipsnyje
įtvirtintą paskolos sutarties sampratą. Sutartyje nėra specialiai aptarto sutarties dalyko – pinigų
perdavimo paskolos gavėjui momento. Sutarties formuluotė „Aš, L. B. <...> pasiskolinu iš V. D.
<...> 18 600 Lt ir įsipareigoju juos grąžinti <...>“ neginčijamai rodo tik paskolos davėjo
susiformavusį ketinimą perduoti sutarties dalyką, tačiau perdavimo, kaip tokio, savaime
nepatvirtina. Kolegija pažymėjo, kad atsakovas laikosi nuoseklios pozicijos, jog paskolos pinigų jis
negavo. Kolegija sprendė, kad, esant nurodytoms aplinkybėms, ieškovas turėjo pareigą įrodyti, jog
paskolos sutartyje nurodyta pinigų suma buvo perduota atsakovui, tačiau ieškovas šios aplinkybės
neįrodė. Kolegija pažymėjo, kad byloje surinktų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, jog šalių
sudarytos sutarties turinys atitinka jos formą ir pavadinimą, t. y. ji kvalifikuotina kaip paskolos
sutartis (CK 6.870 straipsnio 1 dalis), ir nors atsakovas aiškino, kad ši sutartis garantavo investicijų į
trečiojo asmens įmonę grąžinimą, tačiau nė viena iš šios sutarties šalių sutarties sąlygų nevertino
kaip atitiktį laidavimo sutarčiai (CK 6.76 straipsnio 1 dalis).

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą ir palikti galioti Alytaus rajono
apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais teisiniais
argumentais:
1. Dėl paskolos sutarties ir sutarčių aiškinimo taisyklių. Kasatorius nurodo, kad
apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6.193 straipsnį, neatskleidė 2011 m. rugpjūčio 2 d.
paskolos sutarties turinio, padarė nepagrįstą išvadą, jog sutartis nepatvirtina joje nurodytos
pinigų sumos perdavimo atsakovui. Kasatoriaus teigimu, iš sutarties turinio matyti, kad kasatorių
ir atsakovą sieja paskolos teisiniai santykiai (CK 6.870 straipsnis), nes: paskolos sutarties teisinių
santykių egzistavimą egzistavimą pripažino pats atsakovas; sutartyje vartojamos sąvokos yra
būdingos paskolos sutarčiai, o apeliacinės instancijos teismas nevertino, kad sutartį sudarė ne
juridiniai, o fiziniai asmenys, kurių sudaryta rašytinė sutartis paprastai būna surašyta vartojant
sutartį rašančio asmens terminologiją; šalys tarėsi ne tik dėl paskolos dydžio, bet ir dėl kitų
paskolos sąlygų, kas įrodo pinigų perdavimo faktą; atsakovas nepaneigė, kad pats nustatė
sutartyje įrašytas paskolos grąžinimo sąlygas, kurios yra ne standartinės, o individualios.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino, jog atsakovas neįrodė savo
nurodytų aplinkybių dėl paskolos sutarties surašymo.
2. Dėl įrodymų vertinimo taisyklių. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas
nepagrįstai vienam kasatoriui nustatė pareigą įrodinėti paskolos dalyko perdavimo faktą,
neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą tarp ginčo šalių, pažeidė materialiosios ir proceso teisės
normas (CK 6.870 straipsnį, 6.871 straipsnio 3 dalį, 6.875 straipsnio 1 dalį, CPK 178 straipsnį).
Anot kasatoriaus, ne tik jis, bet ir atsakovas privalėjo įrodyti aplinkybes, kuriomis rėmėsi
aiškindamas sutartį, kaip antai: kad jis (kasatorius) investavo nurodytą pinigų sumą į R. Z.
įmonę, kad sutartis yra apsimestinė dėl skolininko ir pan. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės
instancijos teismas vadovavosi atsakovo paaiškinimais apie paskolos sudarymo aplinkybes, kurie
ne tik nepagrįsti jokiais įrodymais, bet ir prieštaringi: sutartį jis vertino kaip niekinę,
apeliaciniame skunde – kaip laidavimo, apsimestinę. Anot kasatoriaus, atsakovas, neginčydamas
sutarties, pripažino ją, taip pat kad ją sudarė laisva valia, be prievartos. Kasatoriaus teigimu,
atsakovas, kuriam taikomi bonus pater familias reikalavimai, nebūtų pasirašęs paskolos sutarties
tuo atveju, jei paskola jam nebūtų suteikta ir pinigai nebūtų buvę perduoti. Kasatorius taip pat
nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nurodytos kasacinio teismo nutartys yra priimtos
civilinėse bylose, kurios savo faktinėmis aplinkybėmis nėra idealiai tapačios nagrinėjamam
ginčui, todėl nėra pagrindo jomis vadovautis, eliminuojant pareigą tirti šios bylos įrodymus.

Atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl paskolos sutarties ir jos formos

Paskolos sutartis yra viena iš civilinių teisinių asmenų kreditavimo formų. Įstatyme
paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos
šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius
daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą
(paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas,
jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama
sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK
6.870 straipsnio 2 dalis). Šios įstatyme įtvirtintos nuostatos sudaro pagrindą teigti, kad tokio
pobūdžio sutartys yra realinės, nes paskolos sutartinių santykių atsiradimui būtinas pinigų arba
rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui, todėl nors
viena šalis išreiškia sutikimą kitai skolinti pinigus arba daiktą, o atitinkamai kita šalis – sutinka
priimti pinigus arba daiktą ir įsipareigoja nustatyta tvarka ir terminu grąžinti pinigus ar daiktą,
paskolos sutartis nebus pripažinta sudaryta, jeigu paskolos dalykas paskolos davėjo nebus
perduotas ar paskolos gavėjo – priimtas. Taigi paskolos sutarties esminėmis sąlygomis
pripažintina: paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo
įsipareigojimas grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų)
ekvivalentą. Šios esminės paskolos sutarties sąlygos suponuoja vienos šalies – paskolos davėjo –
pareigą perduoti paskolos dalyką, o kitos šalies – paskolos gavėjo – pareigą grąžinti paskolos
dalyką bei mokėti sutartą atlyginimą už naudojimąsi paskolos dalyku, jeigu paskolos sutartis yra
atlygintinė. Kai paskolos gavėjas nevykdo sutartinės pareigos grąžinti paskolos dalyką, paskolos
davėjas įgyja paskolos sutarties pagrindu reikalavimo teisę susigrąžinti paskolos dalyką, jo dalį ir
atlygį už daikto skolinimą, jeigu toks buvo šalių sutartas.
Sandoriai, taigi ir sutartys, sudaromi žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba
konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 straipsnio 1 dalis). Sandoriai, kuriems įstatymai ar šalių
susitarimas nenustato rašytinės formos, gali būti sudaromi žodžiu (CK 1.72 straipsnio 1 dalis).
Kai pagal įstatymus ar šalių susitarimą sutartis turi būti paprastos rašytinės formos, ji gali būti
sudaroma tiek surašant vieną šalių pasirašomą dokumentą, tiek ir apsikeičiant raštais,
telegramomis, telefonogramomis, telefakso pranešimais ar kitokiais telekomunikacijų galiniais
įrenginiais perduodama informacija, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti jį
siuntusios šalies parašą (CK 1.73 straipsnio 2 dalis, 6.192 straipsnio 2 dalis). CK 1.73 straipsnyje
išvardyti sandoriai, kurie turi būti sudaryti paprasta raštytine forma, taip pat nurodyta, kad tokia
forma turi būti sudaromi ir kiti sandoriai, kuriems CK ar kiti įstatymai nustato privalomą
paprastą rašytinę formą. Vieni iš tokių sandorių yra atitinkamos paskolos sutartys, kurių formą
reglamentuojančiame CK 6.871 straipsnyje nustatyta, kad fizinių asmenų sudaryta paskolos
sutartis, jeigu paskolos suma viršija 2000 Lt, turi būti rašytinė, o jeigu paskolos davėjas yra
juridinis asmuo, paskolos sutartis turi būti rašytinė visais atvejais, neatsižvelgiant į paskolos
sutarties sumą. Taigi, įstatymo ar šalių susitarimo nustatytais atvejais paskolos sutartis turi būti
sudaryta paprasta rašytine forma, tiek surašant vieną šalių pasirašomą dokumentą, tiek ir
apsikeičiant raštais, telegramomis, telefonogramomis, telefakso pranešimais ar kitokiais
telekomunikacijų galiniais įrenginiais perduodama informacija, jeigu yra užtikrinta teksto
apsauga ir galima identifikuoti jį siuntusios šalies parašą, o kitais atvejais gali būti sudaryta
žodžiu (žodine forma). Tai yra tam tikras sutarties laisvės principo ribojimas, įstatymui nustatant
privalomą sandorio formą.
Paprastos rašytinės formos sutarties esminiai požymiai yra visų sutarties šalių valios
išreiškimas raštu. Rašytinės formos sutartį pasirašo ją sudarantys asmenys. Gali būti nustatyta,
kad atitinkamo asmens parašas turi būti patvirtintas juridinio asmens parašu.
Paskolos teisinius santykius reglamentuojančio CK 6.871 straipsnio 3 dalyje,
atsižvelgiant į šių santykių specifiką, paplitimą, paskolos sutarties realinį pobūdį, įtvirtinta
speciali sutarties paprastos rašytinės formos samprata, palyginus su ta bendrąja, kuri nustatyta
CK 1.73 straipsnio 2 dalyje, 6.192 straipsnio 2 dalyje, ir nustatyta, kad rašytinės formos
reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos
dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Ši teisės norma
skirta reguliuoti atvejams, kai šalys nebuvo pasirašiusios bendro (vieno) dokumento, taip pat kai
nebuvo apsikeitusios atskirais laiškais, raštais ir pan., t. y. kai nėra sudarytos rašytinės formos
sutarties bendrosios paprastos rašytinės sutarties formos sampratos prasme, tačiau egzistuoja
faktas, kad paskolos gavėjas yra pasirašęs ir išdavęs paskolos raštelį arba kitokį skolos
dokumentą, patvirtinantį paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Šių dokumentų
materialioji teisinė reikšmė reiškiasi ir tuo, kad juose raštu yra išreikšta vienos iš sutarties šalių
(paskolos gavėjo) valia, jie išduodami kreditoriui prievolei patvirtinti ir liudija apie paskolos
davėjo suderintos valios, nors ir neišreikštos rašytine forma, egzistavimą. Tokie dokumentai
suponuoja išvadą dėl prievolinių paskolos teisinių santykių egzistavimo, jų buvimas pas
kreditorių teikia galimybę teigti apie prievolės neįvykdymą, o jų buvimas pas skolininką yra
pagrindas preziumuoti, kad prievolė įvykdyta (CK 6.65 straipsnis). CK 6.871 straipsnio 3 dalyje
įtvirtintas teisinis reglamentavimas atitinka civiliniuose teisiniuose taikytiną protingo žmogaus
standartą.
Pažymėtina ir tai, kad tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties
reikalavimus atitinkančiam dokumentui (toliau – rašytinė paskolos sutartis) keliami tapatūs
turinio reikalavimai, t. y. kad jų turinys patvirtintų paskolos teisinių santykių egzistavimą.
Paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą užfiksuotas
paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pavyzdžiui, „ <...> pinigus gavau
<...>“, „ <...> ši sutartis yra pinigų perdavimo-priėmimo aktas“), nes tai sudaro prielaidas
sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje, tačiau net jeigu toks faktas tiesiogiai ir
nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas (patvirtinamas) teismui vadovaujantis sutartinių
santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–
6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio
dokumento sąlygas, vertinant panaudotą terminologiją, gramatinės išraiškos formas.
Įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį
tik tuo atveju, kai toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatyme (CK 1.93 straipsnio 1 dalis).
Dėl paskolos sutarties tokio imperatyvaus nurodymo įstatyme nėra, todėl žodžiu sudaryta
paskolos sutartis, kuri turėjo būti sudaryta paprasta rašytine forma, galioja, tačiau, kilus ginčui
dėl jos sudarymo, įstatymas riboja įrodymų leistinumą (CK 1.93 straipsnio 2 dalis, 6.875
straipsnio 2 dalis).
Šioje byloje ginčas kilo dėl rašytinės paskolos sutarties, kuri pagal įstatymą turi būti
sudaroma paprasta rašytine forma (CK 6.871 straipsnio 1 dalis).

Dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo ir įrodinėjimo esant ginčui dėl paskolos sutarties,
kuri turi būti sudaroma paprasta rašytine forma, sudarymo

Įrodinėjimo procese būtina siekti proceso koncentracijos ir ekonomiškumo bei kitų

proceso principų pusiausvyros. Faktų ir įrodymų nurodymas, įrodymų rinkimas ir pateikimas
prasideda jau keliant civilinę bylą ir paprastai turi pasibaigti iki nutarties skirti bylą nagrinėti
teismo posėdyje priėmimo (CPK 111 straipsnio 2 dalies 4, 5 punktai, 112 straipsnio 2, 3 punktai,
226 straipsnis, kt.). Ieškovas ieškinyje, atsakovas atsiliepime ar priešieškinyje privalo nurodyti
aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, visus įrodymus, kuriais ketina
įrodinėti tas aplinkybes, ir pridėti tuos įrodymus. Negalėdamos pateikti įrodymų, kuriais remiasi,
šalys privalo savo procesiniuose dokumentuose nurodyti priežastis, dėl kurių negali jų gauti, ir
suformuluoti prašymą teismui juos išreikalauti, nurodant jų buvimo vietą bei aplinkybes, kurias
šie įrodymai patvirtina (CPK 112 straipsnio 3 punktas, 135 straipsnio 1 dalies 2 dalis, 226
straipsnis). Pasirengimo civilinių bylų nagrinėjimui teisme stadijoje teismas privalo išsiaiškinti
šalių ginčo esmę ir apimtį, jų pateiktus įrodymus, jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, pasiūlyti
šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustatyti
terminą jiems pateikti, preliminariai įvertinti teisinį santykį, dėl kurio kilo ginčas, surasti
taikytiną teisės normą ir jos pagrindu nustatyti įrodinėjimo dalyką, esant pagrįstam šalių
prašymui, išreikalauti įrodymus, kurių dalyvaujantys byloje asmenys negali gauti ir prašo juos
išreikalauti, patikrinti įrodymų ryšį su įrodinėjimo dalyku (įrodymų sąsajumą), įrodymų
leistinumą, prireikus patikslinti šalių pareigą įrodinėti (CPK 159 straipsnio 1 dalis, 179 straipsnio
1 dalis, 225 straipsnio 1 punktas, 226 straipsnis, 227 straipsnio 4 dalis, 230 straipsnio 1 dalis).
Tiek dispozityviosiose, tiek ir nedispozityviosiose bylose teismas dalyvauja įrodinėjimo procese,
yra atsakingas už tinkamą įrodinėjimo pareigos paskirstymą ir įrodinėjimo dalyko nustatymą,
gali reikalauti paaiškinimų iš dalyvaujančių byloje asmenų, nurodyti jiems aplinkybes, kurias
būtina nustatyti siekiant teisingai išnagrinėti bylą, pasiūlyti dalyvaujantiems byloje asmenims
pateikti papildomus įrodymus (CPK 179 straipsnio 1 dalis).
Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir
kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys
įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui
įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Civiliniame procese vyraujantis rungimosi
principas (CPK 12 straipsnis), be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik
įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir
teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes.
Įstatymų leidėjas nustatė ne tik įrodinėjimo pareigas, bet ir jų paskirstymo taisykles, kurių
bendriausios yra suformuluotos CPK 12, 178 ir 179 straipsniuose. Įrodinėjimo pareiga pagal šias
taisykles tenka tam, kas teigia – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – priešieškinio,
atsikirtimų faktinį pagrindą. CPK 182 straipsnyje išvardytos aplinkybės, kurių nereikia įrodinėti.
Kita vertus, kai kuriose civilinėse bylose materialiosios teisės normos nustato kitokį įrodinėjimo
pareigų paskirstymą. Jose nurodoma, kuri šalis ir ką konkrečiai turi įrodyti. Kai materialiosios
teisės normos nustato kitokią įrodinėjimo pareigų paskirstymo tvarką negu CPK normos, reikia
vadovautis materialiosios teisės normomis nustatyta bei teismų praktikos suformuota įrodinėjimo
tvarka. Proceso šalys joms tenkančias įrodinėjimo pareigas vykdo paraleliai, faktų ir įrodymų
nurodymas, įrodymų rinkimas ir pateikimas, kaip jau minėta, paprastai turi pasibaigti iki
nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo.
Bylose dėl paskolos grąžinimo į įrodinėjimo dalyką visuomet įeina aplinkybės dėl
paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo
paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus arba rūšies
požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Šių aplinkybių įrodinėjimo pareiga
tenka ieškovui (CPK 12, 178 straipsniai). Jos gali būti, be kita ko, nustatytos teismui
vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis,
reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės
sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas. Kasacinio teismo praktikoje
pripažįstama, kad sutarčių aiškinimui taikomi ir UNIDROIT tarptautinių komercinių sutarčių
principai, kurių 4 skyrius yra skirtas išimtinai sutarčių aiškinimui. Skiriami du vyraujantys
sutarčių aiškinimo metodai – subjektyvusis ir objektyvusis. Subjektyvusis metodas reikalauja,
kad, aiškinant sutartis, būtų nustatyti tikrieji, t. y. subjektyvūs, šalių ketinimai. Objektyvusis
metodas nurodo, kad, aiškinant sutartis, pabrėžiama gramatinė sutarties teksto išraiška, o ne šalių
vidinių ketinimų nustatymas. Sutarčių konsensualizmo principas reikalauja, kad teismas,
aiškindamas sutartį, prioritetą teiktų šalių tikrajai valiai, tikriesiems jų ketinimams sudarant
sutartį. Tai ir įtvirtinta CK 6.193 straipsnio nuostatose, pagal kurias turi būti laikomasi šių
principų: 1) sąžiningumas aiškinant sutartį; 2) pirmenybės teikimas tikriesiems šalių ketinimams,
o ne vien rėmimasis pažodiniu sutarties tekstu; 3) atsižvelgimas į protingo žmogaus kriterijų, kai
tikrųjų šalių ketinimų negalima nustatyti; 4) sutarties sąlygų aiškinimas atsižvelgiant į jų
tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą ir sudarymo aplinkybes; 5) esant abejonių dėl sąvokų,
atsižvelgiama į sutarties prigimtį, esmę ir jos dalyką; 6) abejojant dėl sutarties sąlygų, jos
aiškintinos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai (contra proferentem taisyklė); 7) sutarties
sąlygų aiškinimas vartotojo naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai; 8)
atsižvelgimas į šalių derybas iki sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių
elgesį po sutarties sudarymo, papročius. Sutarčių aiškinimo taisyklės nuosekliai išplėtotos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartį, priimtą
civilinėje byloje UAB ,,Auksinis varnas” v. AB ,,Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-
424/2004; 2004 m. balandžio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Libra Vitalis“ v. UAB
,,Homo Faber“, bylos Nr. 3K-3-274/2004; 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį, priimtą civilinėje
byloje UAB „BIVAINIS“ v. A. B. firma „ARUM“, bylos Nr. 3K-3-406/2005; 2006 m. sausio 11
d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Cetarium“, UAB
„Ortofina“ ir R. G. K., bylos Nr. 3K-3-17/2006; 2007 m. gegužės 10 d. nutartį, priimtą
civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m.
balandžio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. M. v. bendra Lietuvos–Ukrainos įmonė UAB
„Azovlitas“, bylos Nr. 3K-3-201/2008; 2011 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V.
U. v. D. R., bylos Nr. 3K-3-107/2011; kt.). Aplinkybė, kad rašytinėje paskolos sutartyje atskirai,
padarant atitinkamą įrašą nėra užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui
faktas (tiesiogiai tai patvirtinančio įrašo nėra), nėra kliūtis teismui konstatuoti tokio fakto
egzistavimą. Bylose dėl paskolos grąžinimo teismas negali susiaurinti įrodinėjimo dalyko vien
tik iki aplinkybės, ar sutartyje įrašytas paskolos dalyko perdavimo faktas, nustatinėjimo. Šalių
tikroji valia dėl sutarties dalyko perdavimo turi būti aiškinama ne vien tik pagal tai, ar yra
konkretus įrašas apie pinigų ar daikto perdavimą. Sprendžiant apie paskolos sutarties sudarymą,
jos dalyko perdavimą reišmingas sutarties lingvistinis aiškinimas, panaudota terminologija,
gramatinės išraiškos formos, taip pat reikšmingos sutarties sąlygos dėl skolos grąžinimo
užtikrinimo priemonių taikymo, įsipareigojimo grąžinti pinigus ar daiktą, reikšmingos ir
aplinkybės dėl sutarties originalo buvimo pas kreditorių ar skolininką, įrašai ar kiti įrodymai apie
sutarties vykdymą (grąžinimas dalimis, mokėjimas palūkanų, derybos dėl grąžinimo terminų
pakeitimo ar kitokio atsiskaitymo būdų, ir kt.). Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip
ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertintęs visus
byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto duomenų padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo
įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja. Jokie įrodymai teismui neturi iš
anksto nustatytos galios, išskyrus šiame CPK numatytas išimtis. Dėl to teismas, byloje surinktų
įrodymų viseto duomenų kontekste įvertinęs sutarties sąlygas „<...> pasiskolinau <...>“, „<...>
skolinuosi <...>“, gali jomis remiantis konstatuoti paskolos sutarties sudarymo faktą. Išvadą dėl
tokių sąlygų vertinimo tik kaip atitinkamo ketinimo arba tik įsipareigojimo ateityje perduoti
paskolos dalyką, gali lemti byloje surinktų įrodymų visetas.
Kai paskolos sutartis, kuri turi būti sudaryta rašytine forma, tokia forma sudaryta nebuvo,
o ieškovas sutarties sudarymui patvirtinti remiasi atsakovo išduotu dokumentu, neatitinkančiu
CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimų, tai reiškia įstatymo reikalaujamos sutarties paprastos
rašytinės formos nesilaikymą ir įrodymų leistinumo sutarties sudarymo faktui įrodyti ribojimą
(CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Tokiu atveju ieškovas paskolos sutarties sudarymo, jos esminių
sąlygų egzistavimą turi įrodyti leistinais ir patikimais įrodymais. CK 1.93 straipsnio 2 dalyje
nustatyta, kad įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių
teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais
šį faktą įrodyti, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį. To paties
straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalies nuostatų teismas gali netaikyti, jeigu tai
prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, būtent kai: 1) yra kitokių
rašytinių, nors ir netiesioginių sandorio sudarymo įrodymų; 2) sandorio sudarymo faktą
patvirtinantys rašytiniai įrodymai yra prarasti ne dėl šalies kaltės; 3) atsižvelgiant į sandorio
sudarymo aplinkybes, objektyviai nebuvo įmanoma sandorio įforminti raštu; 4) atsižvelgiant į
šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas
panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.
Šias išimtis patvirtinančias aplinkybes teismai turi nustatyti ir motyvuoti nutartyje (sprendime).
Paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai
negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš
tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta. Kai
paskolos gavėjas gavo mažiau pinigų ar daiktų, negu nurodyta sutartyje, paskolos sutartis
pripažįstama sudaryta dėl faktiškai gautos pinigų sumos ar daiktų (CK 6.875 straipsnio 1, 3
dalys). Aplinkybes, kad pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta
sutartyje, privalo įrodyti paskolos gavėjas (CK 6.875 straipsnio 1 dalis). Kai ginčas kyla dėl
paskolos sutarties, kuri turi būti sudaryta paprasta rašytine forma, ir ginčijama sutartis yra
rašytinė paskolos sutartis, tai atskovui teigiant, kad jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba
gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje, šios aplinkybės gali būti įrodinėjamos visomis CPK 177
straipsnyje nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis. Kai ginčas kyla dėl paskolos sutarties, kuri
turi būti sudaryta rašytine forma, tačiau ginčijama sutartis nėra rašytinė paskolos sutartis ir
rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkantis dokumentas, atsakovas, ginčydamas
paskolos sutartį tuo pagrindu, kad pinigų ar daiktų jis faktiškai negavo arba gavo mažiau, negali
remtis liudytojų parodymais, išskyrus atvejus, numatytus CK 1.93 straipsnio 6 dalyje, taip pat kai
paskolos sutartis buvo sudaryta apgaule, prievarta ar realiai grasinant arba dėl paskolos gavėjo
atstovo piktavališko susitarimo su paskolos davėju, arba dėl susiklosčiusių sunkių aplinkybių,
(CK 6.875 straipsnio 2 dalį). Šias išimtis patvirtinančias aplinkybes teismai turi nustatyti ir
motyvuoti nutartyje (sprendime).
Paskolos gavėjui remiantis aplinkybe, kad jis paskolą grąžino, šios aplinkybės
įrodinėjimo pareiga tenka paskolos gavėjui. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad paskolos
sutarties atveju svarbu tai, jog tiek sutarties sudarymas, tiek jos įvykdymas yra sandoriai, todėl
sutarties (prievolės) įvykdymui patvirtinti galioja tie patys, kaip ir tos rūšies sutarčiai sudaryti,
formos reikalavimai ir jos nesilaikymo teisiniai padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje
E. K. v. A. G., bylos Nr. 3K-3-463-2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje
L. Z. v. K. Ž., bylos Nr. 3K-3-187/2008; 2009 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje
V.  K. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-235/2009; kt.).

Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad išdėstyti motyvai ir jų pagrindu padarytos

išvados lemia objektyvią būtinybę (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio
24 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai) koreguoti ir toliau plėtoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
formuojamą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką bylose, kylančiose iš paskolos teisinių santykių
(žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m.
rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. G. v. G. M., bylos Nr. 3K-3-366/2010; 2011 m.
kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. U. v. D. R., bylos Nr. 3K-3-107/2011; 2012 m.
liepos 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P. v. A. A., bylos Nr. 3K-3-375/2012; 2013 m.
sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. M. v. A. B., bylos Nr.3K-3-102/2013; kt.).
Šioje byloje nustatyta, kad šalys yra sudarę rašytinę paskolos sutartį, kurioje paskolos
gavėjas L. B. nurodo, kad „pasiskolinu iš V. D. 18 600 Lt; įsipareigoju juos grąžinti iki 2012 m.
rugpjūčio 2 d., mokant kas mėnesį lygiomis dalimis, pradedant mokėti nuo 2011 m. spalio
mėnesio“. Atsakovas patvirtina pasirašęs paskolos sutartį ir supratęs jos turinį, o pinigų
negavimo faktą ginčija savo nenuosekliais paaiškinimais bei tuo, kad sutartyje nėra padaryta
įrašyto apie tai, kad jis gavo pinigus. Vertinant šalių sudarytos rašytinės paskolos sutarties tekstą
matyti, kad: sutartyje vartojamos sąvokos yra būdingos paskolos sutarčiai; pareiga pagal šią
sutartį nustatyta tik paskolos gavėjui, t. y. nėra nustatyta paskolos davėjo pareiga paskolinti;
šalys susitarė ne tik dėl paskolos dydžio, bet ir dėl kitų paskolos sąlygų; atsakovas sutartyje įrašė
paskolos grąžinimo sąlygas, kurios yra ne standartinės, o individualios. Byloje nustatyta, kad
paskolos sutartis, surašyta atsakovo, yra pas ieškovą. Šalių sudarytos paskolos sutarties sąlygos,
jas vertinant visų byloje surinktų įrodymų kontekste, teikia pagrindą, kad ieškovas šioje byloje
įrodė paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo faktą (CPK 176, 177, 185
straipsniai). Atsakovas, remdamasis pinigų negavimo aplinkybe, jam tenkančios įrodinėjimo
pareigos neįvykdė ir nurodytos aplinkybės neįrodė (CPK 176, 177, 185 straipsniai).
Išplėstinė teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad šioje
byloje apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, netinkamai taikė CK 6.193 straipsnį
ir vertino surinktus įrodymus. Tai yra pagrindas naikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo
sprendimą (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Jį panaikinus,
paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš
antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis). Naikinant apeliacinės
instancijos teismo sprendimą ir paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą
kasatoriaus naudai iš atsakovo priteistina 579 Lt bylinėjimosi išlaidų, t. y. 300 Lt išlaidų
advokato pagalbai apmokėti, patirtų apeliacinės instancijos teisme, ir 279 Lt už kasacinį skundą
sumokėto žyminio mokesčio atlyginimas.
Kasaciniame teisme patirta 33,15 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 11 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su
procesinių dokumentų įteikimu). Tenkinant kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos valstybės
naudai priteistinos iš atsakovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis,
96 straipsnio 1 dalis).
Atsižvelgiant į tai, kad kasatorius yra įvykdęs apeliacinės instancijos teismo sprendimo
dalį, kuria iš jo į valstybei priteista 16 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu (b.
l. 99), o kasacinis teismas sprendžia nurodytą teismo sprendimą panaikinti, ši suma CPK 762
straipsnio 1 dalies pagrindu grąžintina kasatoriui per Valstybinę mokesčių inspekciją.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio
1 dalimi,

nutaria:

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 18 d.
sprendimą ir 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį panaikinti.
Palikti galioti Alytaus rajono apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimą.
Priteisti iš atsakovo L. B. (a. k. duomenys neskelbtini) 579 (penkis šimtus
septyniasdešimt devynis) Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovo V. M. (a. k. duomenys neskelbtini)
naudai.
Priteisti iš atsakovo L. B. (a. k. duomenys neskelbtini) 33,15 (trisdešimt tris litus 15 ct)
bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. k.
188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita, įmokos kodas 5660).
Grąžinti ieškovui V. M. (a. k. duomenys neskelbtini) 16 (šešiolika) Lt, sumokėtų 2013 m.
sausio 3 d. AB „Swedbank“, vykdant Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą.
 Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Birutė Janavičiūtė

Egidijus Laužikas

Algis Norkūnas

Antanas Simniškis

Janina Stripeikienė

Vincas Verseckas

Civilinė byla Nr. 3K-3-226/2009

Procesinio sprendimo kategorija 30.5 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. gegužės 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Grabinsko ir Egidijaus Laužiko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės A. Š. kasacinį
skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 28
d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. M. ieškinį atsakovei A. Š. dėl
pažeistų teisių gynimo; tretieji asmenys: UAB „Inžineriniai tyrinėjimai“, A. K. architektūros
studija, valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialas, Vilniaus apskrities viršininko
administracija.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė
Ieškovė prašė teismo: 1) panaikinti 2002 m. liepos 8 d. atsakovei nuosavybės teise priklausančio
žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) Vilniaus m. sav., (duomenys neskelbtini) k.,
patikslintų kadastro duomenų registraciją Nekilnojamojo turto registre; 2) panaikinti su Vilniaus
apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto
žemėtvarkos skyriumi (toliau – Žemėtvarkos skyrius) suderintą nurodyto atsakovės sklypo 2002
m. birželio 17 d. geodezinių matavimų planą; 3) nustatyti ieškovės nuosavybės teise valdomo
žemės sklypo (duomenys neskelbtini), ribas pagal ieškovės pateiktą 2006 m. gruodžio 19 d.
sklypo planą.

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad šalys yra gretimų sklypų savininkės. Pagal 2002 m. sausio 8
d. pirkimo–pardavimo sutartį ieškovė nuosavybės teise valdo 1,56 ha žemės sklypą, kurio 1,5 ha
yra ariama žemė, o 0,06 ha – miškas. Pagal 2001 m. lapkričio 28 d. dovanojimo sutartį atsakovė
nuosavybės teise valdo 1,55 ha kaimyninį žemės sklypą. Nurodyti sklypų dydžiai viešajame
registre įregistruoti pagal buvusių savininkų nuosavybės teisių į žemę atkūrimo dokumentus.
2002 m. gegužės mėn. atlikti atsakovės sklypo geodeziniai matavimai, parengtas geodezinių
matavimų planas, kuris 2002 m. birželio 17 d. suderintas su Žemėtvarkos skyriumi, bet
nesurašytas sklypo ribų paženklinimo–parodymo aktas. Nurodyto plano pagrindu Nekilnojamojo
turto registre 2002 m. liepos 8 d. patikslinti atsakovės sklypo kadastro duomenys. Atsakovės
sklypo plotas nepadidėjo. 2006 metais atlikti ieškovės sklypo kadastriniai matavimai ir
paaiškėjo, kad jos sklypo plotas sumažėjo 0,1017 ha (nuo 1,56 ha iki 1,4583 ha). 2006 m.
gruodžio 19 d. parengtas ieškovės sklypo planas, pagal kurį ji prašo nustatyti savo sklypo ribas,
bet jis nesuderintas su Žemėtvarkos skyriumi, taip pat nesurašytas sklypo ribų paženklinimo–
parodymo aktas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Vilniaus miesto 4–asis apylinkės teismas 2008 m. rugsėjo 10 d. sprendimu atmetė ieškinį.
Teismas nurodė, kad tik atsakovės sklypo ribų paženklinimo–parodymo akto nebuvimas
(praradimas) nėra pagrindas atsakovės sklypo planui, suderintam su Žemėtvarkos skyriumi, ir šio
sklypo patikslintų kadastro duomenų registracijai Nekilnojamojo turto registre naikinti. Šią
išvadą teismas grindė tuo, kad jeigu, atliekant atsakovės sklypo kadastrinius matavimus, būtų
padaryta pažeidimų, tai sklypo matavimai nebūtų suderinti su Žemėtvarkos skyriumi ir nebūtų
įregistruoti. Žemėtvarkos skyriaus atsakymą ieškovei, valstybės įmonės Registrų centro
Centrinio registratoriaus Ginčų nagrinėjimo komisijos sprendimą dėl atsakovės sklypo,
Nacionalinės žemės tarnybos atsakymą ieškovei teismas pripažino oficialiaisiais rašytiniais
įrodymais ir jais rėmėsi, darydamas pirmiau nurodytą išvadą. Ieškovės argumentą, kad,
patikslinusi savo sklypo matavimus, atsakovė atėmė iš ieškovės šiai priklausantį miškelį, teismas
atmetė, nes nurodė, jog ieškovė neįrodė šio teiginio, o atsakovės patikslintų ribų sklypo plotas
nepakito. Be to, teismas nurodė, kad reikalavimus ieškovė grindžia savo žemės sklypo planu,
kuris parengtas pagal preliminarius matavimus, ir nepateikti tinkami kadastriniai duomenys,
todėl tokius reikalavimus teismas pripažino neįrodytais. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo
sprendimus dėl atsakovės sklypo kadastrinių ribų patikslinimo teismas laikė teisingais ir
pagrįstais įrodymais, nes jie nenuginčyti. Teismas sprendė, kad ieškinio reikalavimai dėl
atsakovės patikslintų kadastro duomenų įregistravimo ir atsakovės suderinto geodezinių
matavimų plano panaikinimo nesukeltų teisinių padarinių ieškovei, nes jos sklypo planas
parengtas netinkamai ir nepatvirtintas valstybės institucijų.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. sausio 28 d. nutartimi
iš dalies patenkino ieškovės apeliacinį skundą, panaikino Vilniaus miesto 4–ojo apylinkės teismo
2008 m. rugsėjo 10 d. sprendimą, patenkino ieškinį iš dalies: 1) panaikino atsakovei nuosavybės
teise priklausančio žemės sklypo (duomenys neskelbtini) patikslintų kadastro duomenų
registravimą Nekilnojamojo turto registre; 2) paliko nenagrinėtą ieškinio dalį dėl ieškovės
pateikto jos nuosavybės teise valdomo žemės sklypo (duomenys neskelbtini) plano patvirtinimo.
Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad atsakovės žemės sklypo planas parengtas ir šio
sklypo patikslinti kadastriniai matavimai viešame registre įregistruoti neteisėtai, nes, ženklinant
sklypo ribas vietoje, nesurašytas sklypo ribų paženklinimo–parodymo aktas – privalomasis
žemės sklypų parengimo dokumentas pagal žemės ūkio ministro 1996 m. kovo 11 d. įsakymu
Nr. 98 patvirtintos Žemės sklypų parengimo, atliekant geodezinius matavimus, metodikos 5.2,
5.8, 5.8.4, 5.8.5 punktus. Dėl to teismas sprendė, kad turi būti panaikinta atsakovės sklypo
matavimo ribų patikslinimo registracija. Su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jeigu
atliekant kadastrinius matavimus būtų buvę įstatymų pažeidimų, atsakovės sklypo matavimai
nebūtų suderinti su Žemėtvarkos skyriumi ir įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, Vilniaus
apygardos teismas nesutiko, nes nurodė, jog ieškovė ginčija būtent nurodytų institucijų veiksmų
teisėtumą. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, kad kai byloje ginčijamas valstybės
institucijų veiksmų teisėtumas, teismas negali remtis šiais veiksmais, kaip įrodymu, ieškiniui
tenkinti ar atmesti. Dėl to Vilniaus apygardos teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas
netinkamai taikė materialinės ir proceso teisės normas. Ieškovės reikalavimą panaikinti
atsakovės suderinto sklypo geodezinių matavimų planą apeliacinės instancijos teismas atsisakė
tenkinti, nes, teismo vertinimu, šis reikalavimas yra perteklinis. Jis yra pagrindas pirmajam
ieškovės reikalavimui tenkinti, bet negali būti savarankiškas reikalavimo dalykas. Apeliacinės
instancijos teismas paliko nenagrinėtą ieškovės reikalavimą nustatyti šios sklypo ribas pagal jos
pateiktą planą, nes nesurašytas sklypo ribų paženklinimo–parodymo aktas, planas nesuderintinas
su valstybės institucijomis, gretimų sklypų savininkais. Tik gretimų sklypų savininkams ar
valstybės institucijoms atsisakius derinti ieškovės sklypo ribas, ji įgytų teisę kreiptis į teismą su
nurodytu reikalavimu, bet šiuo metu tokių sąlygų nėra (žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30
d. įsakymu Nr. 522 patvirtintų Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro
duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių III skyrius).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 28 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus miesto 4–ojo apylinkės
teismo 2008 m. rugsėjo 10 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog nebuvo parengtas kasatorės
sklypo ribų paženklinimo–parodymo aktas, yra nepagrįsta, neteisėta ir prieštarauja CPK 3
straipsnio 1 dalyje nustatytiems sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principams, taip pat
185 straipsniui. Kasatorė šį argumentą grindžia tuo, kad, darydamas tokią išvadą, teismas
nesivadovavo jokiais teisės aktais ir nesirėmė įrodymais. Be to, kasatorė tvirtina, kad sklypo ribų
paženklinimo–parodymo aktas neturi reikšmės bylai spręsti.

2. Kasatorė nurodo, kad jos sklypo ribų paženklinimo–parodymo aktas iš tikrųjų buvo parengtas,
nes jo pasirašymo faktą patvirtino liudytojų parodymai, o tai, jog nurodyto akto neturi valstybės
institucijos, nereiškia, kad tokio dokumento iš viso nėra.

3. Kasatorė teigia, kad buvo pagrindas tikslinti jos sklypo ribas Nekilnojamojo turto registre, nes
šios suderintos su Žemėtvarkos skyriaus pareigūnais.

4. Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino to, kad, patikslinus kasatorės
sklypo ribas, nepažeidžiami ieškovės interesai, nes ieškovės sklypas nesumažėjo daugiau kaip
maksimali leistina (ribinė) ploto paklaida, iki 999 kv. m (žemės ūkio ministro 1996 m. kovo 11
d. įsakymu Nr. 98 patvirtintos Žemės sklypų parengimo, atliekant geodezinius matavimus,
metodikos 3.4 punktas). Be to, ieškovė remiasi savo sklypo planu, parengtu tik pagal
preliminarius matavimus, o ieškovės sklypo ribos nesutampa ne su kasatorės, bet su kito
kaimyno sklypo ribomis (UAB „ Neranta“ 2006 m. gruodžio 19 d. sudarytas ieškovės sklypo
planas).

5. Kasatorė tvirtina, kad teismas pažeidė CPK 183 straipsnio 3 dalį, 197 straipsnį, nes
nesivadovavo valstybės institucijų išduotais dokumentais, kurie yra oficialieji rašytiniai įrodymai
ir turi didesnę įrodomąją galią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2008 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje V. S. v. UAB „ Angura“, byla Nr. 3K-3-
488/2008).

6. Kasatorė nurodo, kad, darydamas išvadą, jog jos sklypo ribų patikslinimai Nekilnojamojo
turto kadastre atlikti nepagrįstai, teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kad
įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriau teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 23 d. nutartis
civilinėje byloje E. V. v . M. B. ir kt., byla Nr. 3K-3-67/2009).

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovė prašo kasacinį skundą atmesti ir apeliacinės instancijos
teismo nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Ieškovė nurodo, kad kasaciniame skunde keliami fakto klausimai, t. y. susiję su nustatymu,
buvo tam tikri faktai ar ne. Tai, ieškovės nuomone, yra pirmosios ir apeliacinės instancijų
teismų, bet ne kasacinio teismo kompetencija.

2. Atsiliepime tvirtinama, kad apeliacinės instancijos teismas vadovavosi kasacinio teismo

praktika šios kategorijos bylose, jog, esant gretimų sklypų savininkų ginčui dėl sklypų ribų, jas
nustato teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m.
sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje V. K. v. R. K., byla Nr. 3K-3-153/2002).

3. Atsiliepime pabrėžiama, kad kasatorė nenurodė nė vienos materialinės teisės normos, pagal
kurią turi būti sprendžias šalių ginčas dėl sklypo kadastrinių matavimų suformavimo. Taip pat
šiuo klausimu kasaciniame skunde nepateikta ir kasacinio teismo praktikos pavyzdžių.

4. Su kasatorės argumentais dėl sklypo ribų paženklinimo–parodymo nebuvimo ieškovė

atsiliepime nesutinka, nes mano, kad ne ji, bet kasatorė privalo įrodyti, jog buvo toks aktas, jį
pateikdama teismui.

5. Ieškovė teigia, kad negalima remtis kasatorės nurodytų liudytojų parodymais, nes jie yra
kasatorės šeimos nariai.

6. Atsiliepime ginčijamas kasatorės argumentas, kad jos sklypo ribų patikslinimas yra teisėtas,
nes sklypo planą patvirtino Žemėtvarkos skyriaus pareigūnai. Ieškovė teigia, kad pareigūnų
parašai nepatvirtina sklypo ribų formavimo procedūros nepažeidimo.

7. Kasatorės argumentą, kad jos patikslintas sklypas nepadidėjo, ieškovė neigia, nes nurodo, kad
ji nusipirko sklypą su mišku, kuris po kasatorės sklypo ribų patikslinimo priskirtas jau kasatorei.

8. Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų

vertinimo taisyklių, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, aiškinant nurodytas proceso
taisykles.

9. Atsiliepime nurodoma, kad kasatorė neteisingai aiškina teisės aktuose nustatytą leistiną sklypų
ribų paklaidą, nes vadovaujasi ginčijamų kadastrinių matavimų atlikimo metu negaliojančiu
teisės aktu, nurodytą paklaidą aiškina sau naudinga ir ieškovei nenaudinga linkme (kad kasatorės
sklypas nesumažėtų, o ieškovės – sumažėtų). Be to, atsiliepime nurodoma, kad kasatorė
nepagrįstai remiasi kito kaimyno sklypo užimamu ieškovės sklypo plotu, nes jis yra mažas ir
nekompensuotų kasatorės sklypo užimto daug didesnio ploto (apie 10 arų).

10.Atsiliepime tvirtinama, kad kasatorė nepagrįstai remiasi valstybės įmonės Registrų centro
centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2006 m. gegužės 3 d. sprendimu Nr. 126,
nes jį priimant nenustatinėtas VĮ Registrų centrui pateiktų dokumentų teisėtumas, nes VĮ
Registrų centras atsako tik už Nekilnojamojo turto registre įrašytų duomenų atitiktį pateiktiems
dokumentams.

11.Atsiliepime nesutinkama su kasacinio skundo argumentais dėl oficialiųjų įrodymų vertinimo,

nes, pasak ieškovės, oficialieji įrodymai yra privalomi, jeigu neginčijami jų išdavimo pagrindai.
Nagrinėjamoje byloje ieškovė ginčija valstybės institucijų oficialiųjų dokumentų išdavimo
pagrindus, todėl šie įrodymai neprivalomi.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasaciniame skunde keliami argumentai, susiję su patikslintų žemės sklypo duomenų

registracijos tvarka ir pagrindu. Tai yra teisės klausimas, dėl kurio teisėjų kolegija pasisako.

Dėl reikalavimų, nustatytų ir privalomų kadastriniams matavimams atlikti

Statinių ir kitų nekilnojamojo turto objektų ribos nustatomos kadastriniais matavimais, kurių
atlikimo tvarką nustato Nekilnojamojo turto kadastro nuostatai (Nekilnojamojo turto kadastro
įstatymo 13 straipsnis). Iš bylos duomenų matyti, kad kasatorės sklypo kadastriniai duomenys
Nekilnojamojo turto kadastre patikslinti 2002 m. liepos 8 d., o žemės sklypo planas, pagal kurį
patikslinti duomenys, parengtas 2002 m. gegužės mėnesį. Pagal tuo metu galiojusios Žemės ūkio
ministerijos 1996 m. kovo 11 d. įsakymu Nr. 98 patvirtintos Žemės sklypų planų parengimo,
atliekant geodezinius matavimus, metodikos 5.2 punktą žemės sklypo ribos vietovėje nustatomos
dalyvaujant žemės sklypo esamam (būsimam) savininkui (naudotojui) arba jo įgaliotam
asmeniui, taip pat suinteresuotiems asmenims – teisėtiems gretimų žemės sklypų savininkams ir
naudotojams, turintiems juridinius žemės nuosavybės arba naudojimo teisę įrodančius
dokumentus. Kai gretimas žemės sklypas neturi juridiškai įteisinto savininko ar naudotojo,
kviečiamas agrarinės reformos tarnybos atstovas (jeigu žemės sklypas yra kaimo vietovėje) arba
miesto, rajono savivaldybės atstovas (jeigu žemės sklypas yra mieste). Jeigu žemės sklypo riba
sutampa su anksčiau išmatuoto geodeziškai ir koordinuoto (turinčio riboženklių koordinates)
žemės sklypo riba, ši riba nekeičiama ir suinteresuoto asmens kviesti nereikia. Pagal nurodytos
metodikos 5.3 punktą asmenys ribų nustatymui kviečiami įteikiant kvietimus asmeniškai arba ne
vėliau kaip prieš dešimt dienų iki ribų nustatymo dienos, išsiunčiant registruotu laišku.
Neatvykus kviestiesiems asmenims, apie tai įrašoma žemės sklypo ribų paženklinimo akte, ir
ribų nustatymo darbai nestabdomi. Pagal Metodikos 5.8 punktą paženklinus žemės sklypą
vietovėje, surašomas žemės sklypo paženklinimo aktas. Aktą pasirašo kviestieji asmenys,
matavimus atlikęs asmuo ir užsakovas (Metodikos 5.84, 5.8.5 punktai). Pagal Metodikos 14.1
punktą matavimo darbus vykdantys asmenys už savo atliktą darbą atsiskaito pateikdami miesto
(rajono) žemėtvarkos ir geodezijos tarnybai žemės sklypo ribų matavimo bylą, kurioje
komplektuojami Metodikos 14.2 punkte nustatyti dokumentai ir pagalbinė medžiaga, panaudota
žemės sklypo matavimui, taip pat žemės sklypo paženklinimo aktas – jo originalas (Metodikos
14.2.2 punktas). Taigi žemės sklypo ribų paženklinimo–parodymo aktas yra privalomasis
kadastrinių matavimų dokumentas, neatskiriamas nuo žemės sklypo ribų matavimo bylos, t. y.
sudėtinė jos dalis. Be to, kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad, sprendžiant kaimyninių
žemės sklypų savininkų ginčus dėl žemės sklypų ribų, sklypų ribos gali būti keičiamos, taip pat
gali būti keičiama sklypo konfigūracija, tačiau negali būti keičiamas (sumažėti ar padidėti)
žemės sklypo dydis (plotas). Priešingu atveju turėtų būti keliamas klausimas dėl nuosavybės
teisės įgijimo pagrindo, ginčijant pirkimo–pardavimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje
Z. P. v. Č. P., byla Nr. 3K-3-539/2005).

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad kasatorės sklypo ribų paženklinimo–parodymo akto nėra, jis
nebuvo surašytas ir jo byloje dalyvaujantys asmenys nepateikė teismams. Byloje nenustatyta,
kad nurodyto akto originalas yra kasatorės žemės sklypo ribų matavimo byloje. Taip pat jo neturi
nei Žemėtvarkos skyrius, nei valstybės įmonė Registrų centras, nei kadastrinius matavimus
atlikusi UAB „Inžineriniai tyrinėjimai“, nei kasatorė. Be to, byloje nepateikta duomenų apie
gretimų sklypų savininkų, taip pat ieškovės dalyvavimą (nedalyvavimą), paženklinant kasatorės
sklypo ribas vietoje. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo
išvada, jog atsakovės žemės sklypo geodezinių matavimo planas parengtas ir patikslinti jos
sklypo kadastriniai matavimai viešajame registre įregistruoti neteisėtai, yra pagrįsta. Tik esant
tinkamai surašytam žemės sklypo ribų paženklinimo–parodymo aktui gali būti rengiamas žemės
sklypo geodezinių matavimų planas ir tik tada žemėtvarkos skyrius gali derinti žemės sklypo
planą bei tik tuomet gali būti tikslinami žemės sklypo kadastriniai matavimai viešajame registre.

Dėl kasacinio skundo argumentų, kuriais įrodinėjama, kad iš tikrųjų kasatorės sklypo ribų
paženklinimo–parodymo aktas buvo surašytas, teisėjų kolegija nepasisako, nes tai nėra kasacinio
nagrinėjimo dalykas. Kasacinis teismas patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės
taikymo aspektu bei yra saistomas žemesniųjų instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353
straipsnio 1 dalis). Kasatorė nurodytais argumentais prašo nustatyti naują aplinkybę, o to
kasacinis teismas negali padaryti, nes sprendžia teisės, bet ne fakto klausimus (pagal pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismų nustatytas faktines aplinkybes teisiškai kvalifikuoja ginčo šalių
santykį ir aiškina bei taiko teisės normas).

Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodinėjimo dalykas yra juridiniai faktai, su kuriais
įstatymas sieja ginčijamo santykio buvimą ar nebuvimą. Faktai, kuriais pagrįsti šalių
reikalavimai ir atsikirtimai bei kitos aplinkybės, kurias būtina nustatyti taikant materialines teisės
normas ginčo santykiams reglamentuoti. Įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas
byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo
dalyku egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R.
P. v. V. B.; byla Nr. 3K-3-20/2008). Įrodymų vertinimo taisyklės yra suformuluotos procesinio
įstatymo normose, t. y. CPK 185 straipsnyje. Šios teisės normos esmė yra ta, kad įrodymus,
vadovaudamasis įstatymais, vertina tik teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku
ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu teismo
posėdyje. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle, kurios esmė –
laisvo įrodymų vertinimo principas, reiškiantis, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią
tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę.
Kodėl vienas įrodymas lemia didesnę tikimybę negu kitas, sprendžia teismas, remdamasis CPK
185 straipsnyje suformuluotomis įrodymų vertinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje R. S.. v.
V. K., byla Nr. 3K-3-563/2006; 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje A. M. v.
draudimo UAB ,,Baltijos garantas“, byla Nr. 3K-3-98/2008).
Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp
bylos šalių bei, nepažeisdami CPK 185 straipsnio reikalavimų, gana išsamiai, siekdamas padaryti
konkrečias išvadas dėl įrodinėjimo dalyko, įvertino byloje apklaustų liudytojų parodymus,
išanalizavo šalių pateiktus rašytinius įrodymus, nurodydamas, kuriuos įrodymus pripažįsta
tinkamais, pagrindžiančiais ieškovės reikalavimus, o kuriuos – atmeta. Dėl to teisėjų kolegija
konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai vadovavosi CPK 176–185 straipsniais,
kuriuose reglamentuotos įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės, bei nenukrypo nuo
kasacinio teismo formuojamos nurodytų proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos.

Teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad kasatorės sklypo
patikslinti kadastriniai duomenys įregistruoti teisėtai. Kasatorė teigia, kad patikrintų ribų sklypo
plano suderinimas su Žemėtvarkos skyriumi preziumuoja viso sklypo ribų patikslinimo
procedūros teisėtumą ir patvirtina, jog nepadaryta pažeidimų. Teisėjų kolegija su tokiu teiginiu
nesutinka, nes, vadovaujantis bendruoju teisės principu „iš neteisės negali atsirasti teisė“ (lot. –
ex injuria non oritur jus), sklypo plano suderinimas su Žemėtvarkos skyriumi neeliminuoja prieš
tai padaryto sklypo kadastrinių duomenų tikslinimo procedūros pažeidimo. Ieškovė ginčija
būtent nurodytų institucijų (Žemėtvarkos skyriaus ir valstybės įmonės Registrų centro) veiksmus,
jų teisėtumą, o kai byloje ginčijamas valstybės institucijų veiksmų teisėtumas, tai teismas negali
remtis šiais veiksmais, kaip įrodymais, ieškiniui tenkinti ar atmesti.

Dėl žemės sklypo ploto leistinos (ribinės) paklaidos, apskaičiuojamos atliekant sklypo
kadastrinius matavimus

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog
pagrindas palikti galioti patikslintus kasatorės sklypo kadastrinių matavimų duomenis viešame
registre yra aplinkybės, jog kasatorės patikslintų ribų sklypas nepadidėjo, o ieškovės sklypas
sumažėjo neviršijus leistinos paklaidos, nustatytos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d.
įsakymu Nr. 522 patvirtintų Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro
duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių 23 punkte. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, esant
gretimų sklypų ribų neatitikčiai, kiekvienu atveju būtina ieškoti sklypų savininkų interesų
pusiausvyros, ir negalima ginti išimtinai vieno savininko teisių kito sklypo savininko interesų
sąskaita. Tai prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnio
4 dalis). Kai atliekant kadastrinius matavimus nustatoma, kad gretimų sklypų plotas skiriasi nuo
Nekilnojamojo turto registre įregistruotų sklypų ploto arba (neįregistruotiems žemės sklypams)
nuo žemėtvarkos projektuose ar kituose teritorijų planavimo dokumentuose suformuotų sklypų
ploto, gretimų sklypų plotas turi būti apskaičiuojamas ir jų riba privalo būti nustatoma taip, kad
vienodai suvaržytų kiekvieno jų savininkų teises – abiejų sklypų plotas mažintinas po lygiai, t. y.
leistina (ribinė) ploto paklaida taikytina abiem gretimiems sklypams. Toks analizuojamos
situacijos aiškinimas atitinka CK 4.45 straipsnio 1 dalį, pagal kurią, jeigu sklypų savininkai
nesutaria dėl ginčytinų sklypo ribų ir jos nėra aiškios iš esamų dokumentų, ribas nustato teismas,
atsižvelgdamas į dokumentus, faktiškai valdomo sklypo ribas bei kitus įrodymus. Jeigu ribų
nustatyti neįmanoma, prie kiekvieno žemės sklypo turi būti prijungtos vienodo dydžio ginčytino
ploto dalys, bet nė vienas tokiu būdu naujai suformuotas sklypas plotu neturi skirtis nuo esamo
teisiškai įtvirtinto sklypo.

Kiti kasacinio skundo argumentai nedaro įtakos kasacine tvarka skundžiamos apeliacinės
instancijos teismo nutarties teisėtumui, yra išvestiniai iš argumentų, kurie nagrinėti šioje byloje,
todėl dėl jų teisėjų kolegija nepasisako. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija
konstatuoja, kad nėra pagrindo kasacinio skundo argumentais naikinti kasacine tvarka apskųstos
apeliacinės instancijos teismo nutarties, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 359 straipsnio 1
punktas).
Atmetus kasacinį skundą turi būti paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, patirtos nagrinėjant bylą
kasaciniame teisme (CPK 93 straipsnio 3 dalis, 96 straipsnis, 98 straipsnio 3 dalis). Ieškovė
prašo priteisti išlaidas už advokato pagalbą surašant atsiliepimą į kasacinį skundą. Prie
atsiliepimo į kasacinį skundą ieškovė pridėjo jos ir advokatės J. E. Alimienės 2009 m. balandžio
2 d. sudarytą atstovavimo sutartį dėl atsiliepimo į kasacinį skundą surašymo ir tos pačios dienos
pinigų priėmimo kvitą Nr. LAT 358585, kurie patvirtina, kad ieškovė už atsiliepimo surašymą
advokatei sumokėjo 1000 Lt. Atmetusi kasacinį skundą, teisėjų kolegija ieškovės prašymą
tenkina, atsižvelgdama į teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. Nr. 1R-85 patvirtintų
Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo
teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo 8.14 punktą, kuriame
nurodyta, kad už atsiliepimo surašymą rekomenduojama priteisti 2 minimalių mėnesinių algų
dydžio atlyginimą (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Dėl to ieškovei iš kasatorės priteisiamos 1000 Lt
išlaidos advokato pagalbai už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą (CPK 93 straipsnio 1 dalies
1 punktas). Be to, nagrinėjamoje byloje kasaciniame teisme patirtos 34 Lt išlaidos, susijusios su
procesinių dokumentų įteikimu, todėl jos priteisiamos valstybei iš kasatorės (CPK 93 straipsnio 1
dalies 1 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,vadovaudamasi CPK 359
straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi, 93 straipsnio 1 dalimi, 98 straipsniu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 28 d. nutartį
palikti nepakeistą.

Ieškovei J. M. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės A. Š. (duomenys neskelbtini) priteisti 1000

Lt (vieną tūkstantį litų) išlaidų advokato pagalbai už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą.

Valstybei iš atsakovės A. Š. (duomenys neskelbtini) priteisti 34 Lt (trisdešimt keturis litus)

išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo
dienos.

Teisėjai

Juozas Šerkšnas

Virgilijus Grabinskas

Egidijus Laužikas

Civilinė byla Nr. 3K-3-108/2014

Teisminio proceso Nr. 2-16-3-00506-2012-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 114.8.2; 114.11; 116.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 2 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Vinco
Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. Ž. kasacinį
skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m.
gegužės 10 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal uždarosios akcinės bendrovės
draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovui M. Ž. dėl žalos regreso tvarka priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl proceso teisės normos, reglamentuojančios atleidimą nuo įrodinėjimo
(CPK 182 straipsnio 3 dalies), aiškinimo ir taikymo, taip pat keliamas klausimas dėl įrodymų
tyrimą ir vertinimą (CPK 185 straipsnio), teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 263
straipsnio) reglamentuojančių teisės normų pažeidimo.

2008 m. vasario 19 d. ieškovas ir atsakovas sudarė transporto priemonės valdytojo civilinės

atsakomybės privalomojo draudimo sutartį AYAS 01/Nr. 778549 (toliau – ir Draudimo sutartis),
pagal kurią transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu
apdrausta automobilio (duomenys neskelbtini) (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų
civilinė atsakomybė. 2008 m. liepos 11 d. kelyje Molėtai–Kaltanėnai–Ignalina įvyko eismo
įvykis, kurio metu buvo apgadintas mikroautobusas (duomenys neskelbtini) (valst. Nr.
(duomenys neskelbtini) Ieškovas 2012 m. sausio 18 d. AB „Lietuvos draudimas“ išmokėjo 13
991 Lt draudimo išmoką už žalą, padarytą pirmiau nurodytai transporto priemonei.

Ignalinos rajono apylinkės teismas 2009 m. rugsėjo 23 d. nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje

byloje Nr. 1-11-712/2009, be kita ko, pripažino atsakovą kaltu padarius nusikaltimą, nustatytą
Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalyje. Ši nuosprendžio dalis palikta
nepakeista Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m.
lapkričio 29 d. nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-38/2010.

Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu ir, vadovaudamasis Transporto priemonių valdytojų

civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir TPVCAPDĮ) 22 straipsnio 1
dalies 4 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimu patvirtintų
Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 59.4
punktu, prašė priteisti iš atsakovo 13 991 Lt žalos regreso tvarka, 5 procentų dydžio metines
palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo ir
bylinėjimosi išlaidas. Jis nurodė, kad atsakovas pripažintas atsakingu už eismo įvykį, iš kurio
vietos pasišalino. Ieškovas išmokėjo 13 991 Lt draudimo išmoką už žalą, padarytą
mikroautobusui (duomenys neskelbtini). Atsakovas į ieškovo pretenziją dėl žalos atlyginimo
regreso tvarka nereagavo, žalos neatlygino.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Ignalinos rajono apylinkės teismas 2013 m. vasario 4 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė iš
ieškovo atsakovui 700 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas konstatavo, kad pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės
atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą nėra pagrindo
ieškovo naudai priteisti jo išmokėtą draudimo išmoką iš atsakovo. Byloje esantys duomenys,
teismo vertinimu, nesudaro pakankamo pagrindo daryti neabejotiną išvadą, kad atsakovas
sąmoningai tyčia pasišalino iš eismo įvykio vietos; šių duomenų nepakanka konstatuoti, kad
atsakovas privalėjo pamatyti, jog su juo prasilenkęs mikroautobusas nuvažiavo nuo kelio į
pakelės griovį ir apvirto; baudžiamojoje byloje parodymus davę liudytojai nepatvirtino, kad
atsakovas suprato ir matė, jog eismo įvykis kilo dėl jo kaltės, ir kad būtent dėl to jis iš įvykio
vietos išvažiavo. Teismas, nustatęs, kad Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Ignalinos rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus l. e. viršininko pareigas G.
M. 2011 m. kovo 16 d. pažymoje (toliau – ir Pažyma) iš esmės tik konstatuota, jog eismo įvykio
vietoje atsakovas nepasiliko dėl nežinomų priežasčių, laikė, kad galbūt dėl to jam nebuvo iškelta
byla dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalyje nustatyto administracinio teisės pažeidimo padarymo.
Teismo vertinimu, kitų įrodymų, kurie patvirtintų, kad atsakovo veikoje yra ATPK 130
straipsnio 1 dalyje nustatyto pažeidimo subjektyviųjų požymių elementas – tyčia, ieškovas
nepateikė.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį
skundą, 2013 m. gegužės 10 d. sprendimu panaikino Ignalinos rajono apylinkės teismo 2013 m.
vasario 4 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškovo ieškinį patenkino; priteisė ieškovui
iš atsakovo 13 991 Lt žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo civilinės bylos
iškėlimo teisme dienos (2012 m. rugsėjo 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 2146,80
Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjų kolegija konstatavo, kadpirmosios instancijos teismas neteisingai vertino byloje esančius
įrodymus, netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, dėl to priėmė
neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija nurodė, kad eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui išmokėjęs draudimo
išmoką draudikas turi atgręžtinio reikalavimo teisę dėl išmokėtos draudimo išmokos tik tada, jei
draudėjas dėl savo kaltės neįvykdė ar netinkamai vykdė Transporto priemonių valdytojų civilinės
atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme nustatytas pareigas (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1
dalies 4 punktas, CK 6.114 straipsnio 5 punktas, 6.988 straipsnio 3 dalis); viena pagrindinių
pareigų – įvykus eismo įvykiui, su ja susijusiam transporto priemonės vairuotojui (eismo
dalyviui) pranešti policijai, taip pat nepasišalinti iš eismo įvykio vietos (TPVCAPDĮ 22
straipsnio 1 dalies 4 punktas); sprendė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, nurodęs,
jog atsakovui nebuvo taikyta administracinė atsakomybė už pasišalinimą iš įvykio vietos,
pažymėjo, kad byloje esantys duomenys nesudaro pakankamo pagrindo daryti neabejotiną
išvadą, jog atsakovas sąmoningai tyčia pasišalino iš eismo įvykio vietos, privalėjo matyti, kad su
juo prasilenkęs mikroautobusas nuvažiavo nuo kelio į pakelės griovį ir apvirto; nurodė, kad
asmens civilinės atsakomybės klausimas civilinėje byloje turi būti sprendžiamas nepriklausomai
nuo to, ar buvo atliktas eismo įvykio tyrimas įstatymo nustatyta tvarka, ar eismo įvykio
dalyviams buvo taikyta drausminė ar administracinė atsakomybė; administracinės atsakomybės
prejudiciškumas būtų svarbus tik tuomet, jei atsakovas administracine tvarka būtų nubaustas
teismo sprendimu; atsakovas administracinėn atsakomybėn už pasišalinimą iš eismo įvykio
vietos patrauktas nebuvo, todėl civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą galima įrodinėti
visomis įstatymo numatytomis įrodinėjimo priemonėmis, taip pat šalių ir trečiųjų asmenų
paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais (CPK 177 straipsnis 2 dalis).

Įvertinusi eismo įvykio tyrimo metu nustatytas aplinkybes, tai, kad teismas pripažino atsakovą
kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje, teisėjų kolegija
pažymėjo, jog atsakovo kaltė įrodyta, jo veika teisingai kvalifikuota pagal pirmiau nurodytą BK
nuostatą, ir sprendime konstatavo, kad atsakovas, neįsitikinęs, jog lenkimui būtina juostos
atkarpa yra laisva ir nebus kliudoma priešpriešiais atvažiuojančioms transporto priemonėms,
buvo nepakankamai dėmesingas ir nevykdė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) reikalavimų,
t. y. elgėsi nerūpestingai, nes, nors ir nesuvokė savo veiksmų pavojingumo, dėl ko nenumatė
galimų padarinių, tačiau turėjo suprasti ir numatyti juos bei išvengti. Teisėjų kolegija laikė
pagrįstais ir įtikinamais ieškovo argumentus, kad atsakovas suprato, jog sukėlė avarinę situaciją
ir dėl to negalėjo nepastebėti, kad dėl jo kaltės mikroautobusas nuvažiavo į griovį ir apvirto; tai
patvirtina liudytojo G. P. parodymai, kad po avarinės situacijos sukėlimo atsakovas pristabdė,
tačiau grįžo į savo juostą ir nuvažiavo; liudytojas G. P. apie eismo įvykį pranešė policijai;
Pažymoje, surašytoje pirminių eismo įvykio tyrimo duomenų pagrindu, konstatuota, kad
atsakovas iš eismo įvykio vietos pasišalino.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad
savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.263 straipsnio 1, 2 dalys); civilinėje
teisėje prievolė atlyginti žalą atsiranda ne tik esant tyčinei kaltės formai, bet ir neatsargumui (CK
6.248 straipsnio 2 dalis); laikoma, kad asmuo kaltas, jei, atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas
aplinkybes, jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina
(CK 6.248 straipsnio 3 dalis); atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo turi į padariusį žalą
asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo (CK
6.280 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgusi į pirmiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija padarė
išvadą, kad atsakovas suvokė, jog sukėlė eismo įvykį, tačiau sąmoningai, nepranešęs policijai, iš
jo pasišalino; atsakovo neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala ieškovo draustam turtui, todėl,
vadovaujantis CK 6.263, 6.270, 6.280 straipsniais, TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 1, 4
punktais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 795 „Dėl eismo
įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ 59.4
punktu, turi teisę į žalos atlyginimą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 10 d. sprendimą ir palikti galioti Ignalinos rajono
apylinkės teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimą.

Kasacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:

1. Dėl faktų, nustatytų baudžiamojoje byloje, prejudicialumo

Baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nenustatytas atsakovo pasišalinimo iš eismo įvykio

vietos faktas, kuris vertintinas kaip prejudicinis faktas nagrinėjant civilinę bylą, t. y.
baudžiamojoje byloje nenustačius, kad asmuo pasišalino iš įvykio vietos, civilinėje byloje taip
pat laikytina, kad jis nepasišalino. Baudžiamojoje byloje Nr. 1A-38/2010 Vilniaus apygardos
teismas 2010 m. lapkričio 29 d. priėmė nuosprendį, kuriuo pakeitė pirmosios instancijos teismo
nuosprendį ir konstatavo, kad atsakovas piktybiškai KET taisyklių nepažeidė. Šią (civilinę) bylą
nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas neįvertino baudžiamojoje byloje teismo nuosprendžiu
nustatytų aplinkybių (prejudicinių faktų), netinkamai taikė CPK 182 straipsnio 3 punktą,
nepagrįstai nustatė, kad atsakovas iš įvykio vietos pasišalino. Pirmosios instancijos teismas
pagrįstai vadovavosi baudžiamojoje byloje nustatytomis aplinkybėmis, nes pagal CPK 182
straipsnio 3 punktą baudžiamojoje byloje nustatyti faktai turi prejudicinę galią civilinėje byloje.

2. Dėl draudiko atgręžtinio reikalavimo teisės

Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad tuo atveju, kai vairuotojas pasišalina iš
eismo įvykio vietos, draudikas, išmokėjęs išmoką, įgyja atgręžtinio reikalavimo teisę dėl
išmokėtos draudimo išmokos. Atsakovui nebuvo taikyta administracinė atsakomybė už
pasišalinimą iš eismo įvykio vietos, baudžiamojoje ir civilinėje bylose nebuvo įrodymų, kurie
leistų konstatuoti, kad atsakovas žinojo, jog įvyko eismo įvykis, taip pat kad jis sąmoningai
pasišalino iš šio įvykio vietos. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei pirmosios
instancijos teismas, netinkamai vertino įrodymus ir taikė teisės normas (nepagrįstai taikė
TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalį), todėl priėmė neteisingą ir nepagrįstą sprendimą. Pasišalinimas
iš eismo įvykio vietos turėtų būti suprantamas kaip žalą sukėlusio asmens veiksmai, kai,
žinodamas apie įvykį, asmuo sąmoningai tyčia pasišalina iš jo vietos.

3. Dėl įrodinėjimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo

Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 185 ir 263 straipsnių nuostatas, nes priimdamas
sprendimą neargumentavo, kokie įrodymai leidžia teigti, jog atsakovas pasišalino iš eismo įvykio
vietos; nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų, pateiktų 2009 m. spalio 12 d. nutartyje,
priimtoje civilinėje byloje V. I., R. P. v. UAB „Uosta“, Nr. 3K-3-405/2009.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo atsakovo kasacinį skundą atmesti, Panevėžio
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 10 d. sprendimą
palikti nepakeistą, nurodo tokius esminius nesutikimo su ieškovo kasaciniu skundu argumentus:

1. Dėl faktų, nustatytų baudžiamojoje byloje, prejudicialumo

Pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nuosprendžiu

baudžiamojoje byloje nustatyti faktai civilinėse bylose iš naujo neįrodinėjami. Nepagrįsti
atsakovo argumentai, kad kaip prejudiciniai faktai turėtų būti vertinamos aplinkybės, jog
baudžiamojoje byloje nekonstatuota, kad atsakovas būtų pasišalinęs iš eismo įvykio vietos bei
tai, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog atsakovas
piktybiškai nepažeidė KET; apeliacinės instancijos teismo sprendimas – pagrįstas ir teisėtas.

Pažymėtina, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu atsakovo pasišalinimo iš eismo įvykio
vietos klausimas nebuvo nagrinėtas, nes nėra BK 281 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo
požymis. Civilinę bylą nagrinėjantis teismas nesaistomas teismo nuosprendžio tais atvejais, kai
sprendžiama dėl faktų, kurie nebuvo nagrinėti ir vertinti baudžiamąją bylą nagrinėjusio teismo.
Baudžiamąją bylą nagrinėjusio teismo išvada, kad atsakovas piktybiškai nepažeidė KET, negali
būti siejama su pasišalinimu iš eismo įvykio vietos, nes padaryta BK 281 straipsnio 1 dalyje
nustatyto neatsargaus nusikaltimo kontekste. Sukeldamas avarinę situaciją atsakovas veikė
neatsargiai, tačiau jo pasišalinimo iš įvykio vietos klausimo nenagrinėjimas baudžiamojoje
byloje nereiškia, kad jis tyčia nepasišalino iš eismo įvykio vietos.

TPVCAPDĮ nenustatyta, kad draudiko reikalavimo teisė ir transporto priemonę vairavusio

asmens pareiga grąžinti nukentėjusiems asmenims išmokėtas draudimo išmokas siejamos su
baustumu administracine tvarka už pasišalinimą iš įvykio vietos. Tokį faktą gali patvirtinti kiti
įrodymai.
 2. Dėl įrodinėjimo civiliniame procese

Atsakovas nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 185 ir 263
straipsnių nuostatas. Teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes, sprendime
teisingai pažymėjo, kad atsakovas privalėjo suvokti, jog jo veiksmai galėjo sukelti eismo įvykį,
kurio metu galėjo nukentėti kiti asmenys. Suvokimo faktą patvirtina byloje esantys įrodymai,
liudytojo parodymai.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo
ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, kartu yra
saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių.
Nagrinėjant bylą kasacine tvarka, fakto klausimai analizuojami tiek, kiek reikalinga nustatyti, ar
šią bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės
normas, reglamentuojančias atleidimą nuo įrodinėjimo, įrodymų tyrimą ir vertinimą, teismo
sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Dėl nuosprendžio, priimto baudžiamojoje byloje, prejudicialumo ir įrodymų vertinimo teismui

nustatant kasatoriaus civilinės atsakomybės sąlygas

Pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą nereikia įrodinėti asmens nusikalstamų veiksmų padarinių,
nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje. Kasacinis teismas yra
išaiškinęs, kad prejudicinę galią pagal pirmiau nurodytą įstatymo nuostatą turi visų rūšių teismo
nuosprendžiais nustatyti nusikalstamų veiksmų padariniai (apkaltinamuoju, išteisinamuoju
nuosprendžiu, taip pat nuosprendžiu, kuriuo baudžiamoji byla nutraukiama) (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje J. B. W. ir kt. v. A. P., bylos Nr. 3K-3-378/2009). Teismo nuosprendžiu
nustatyti faktai turi ribotą prejudicinę galią civilinėje byloje. Teisiamojo veiksmai baudžiamojoje
byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu. To
paties asmens veiksmai civilinėje byloje vertinami pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų
reikalavimus. Įrodinėjimo dalykai baudžiamojoje ir civilinėje bylose paprastai yra skirtingi. Kita
vertus, yra civilinių bylų, kuriose baudžiamosiose bylose nustatyti faktai įeina į įrodinėjimo
dalyko sudėtį civilinėje byloje. Pavyzdžiui, nusikalstama veika padarytos žalos pobūdis ir dydis,
nusikaltimo tiesioginiai padariniai (fizinio asmens mirtis, kūno sužalojimai, turto sunaikinimas ir
sugadinimas) ir t. t. Šios aplinkybės, nustatytos teismo nuosprendyje, civilinėje byloje turi
prejudicinę galią ir negali būti iš naujo įrodinėjamos. Taigi pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą
teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, neprivalo iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu
konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų civilinių teisinių padarinių, taip pat to, ar juos padarė
asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis, o kiti teismo nuosprendžiu nustatyti faktai
prejudicinės galios civilinėje byloje neturi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. U. ir kt. v.
D. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-215/2008).

Kasatorius teigia, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nenustatytas jo pasišalinimo iš

eismo įvykio vietos faktas vertintinas kaip prejudicinis nagrinėjant šią civilinę bylą, t. y.
baudžiamojoje byloje nenustačius, kad asmuo pasišalino iš įvykio vietos, civilinėje byloje taip
pat laikytina, kad jis nepasišalino. Šis kasatoriaus argumentas atmestinas kaip teisiškai
nepagrįstas. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad kasatorius Ignalinos rajono apylinkės
teismo 2009 m. rugsėjo 23 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, nustatytą BK
281 straipsnio 1 dalyje. Ši pirmiau nurodyto nuosprendžio dalis palikta nepakeista Vilniaus
apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 29 d.
nuosprendžiu. Ji nepakeista ir baudžiamąją bylą peržiūrėjus kasacine tvarka (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 31 d.
nutartis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 2K-264/2011). BK 281 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta
nusikalstamos veikos sudėtis, kurios pagrindiniai objektyvieji požymiai yra: veika – Kelių eismo
taisyklių pažeidimas, padariniai – nesunkus sveikatos sutrikdymas ir priežastinis ryšys. Kaip
teisingai pastebėjo ieškovas atsiliepime į kasacinį skundą, kasatoriaus pasišalinimo iš eismo
įvykio vietos klausimas baudžiamojoje byloje apskritai nebuvo nagrinėjamas, nes neįėjo į BK
281 straipsnio 1 dalies sudėtį. Kasatorius nuteistas už tai, kad vairuodamas automobilį pažeidė
Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 gruodžio 11 d.
nutarimu Nr. 1950, antro priedo 1.1 punktą, t. y. kirto ištisinę kelio ženklinimo liniją ir išvažiavo
į priešpriešinę eismo juostą; 180.3 punkto reikalavimus – neįsitikino, kad lenkti būtina juostos
atkarpa yra laisva ir netrukdo priešpriešiais atvažiuojančioms transporto priemonėms; šiais savo
veiksmais sudarė avarinę situaciją, kurios metu priešpriešine eismo juosta atvažiuojantis
mikroautobusas, vairuojamas A. Š., bandydamas išvengti susidūrimo, nuvažiavo nuo kelio į
pakelės griovį ir apvirto, dėl to mikroautobuso keleiviams buvo sutrikdyta sveikata.Taigi teismai,
nagrinėję šią civilinę bylą, nustatydami kasatoriaus civilinės atsakomybės sąlygas (neteisėtą
veiką, kaltę, priežastinį ryšį), neprivalėjo iš naujo nustatinėti teismo nuosprendžiu konstatuotų
kasatoriaus nusikalstamų veiksmų (kelių eismo taisyklių pažeidimo), jų civilinių teisinių
padarinių (įvykusio eismo įvykio, sutrikdytos kitų žmonių sveikatos), to, ar juos padarė
kasatorius, nes šie faktai, įeinantys į įrodinėjimo dalyko sudėtį civilinėje byloje, turi prejudicinę
galią. Teisėjų kolegija pažymi, kad kiti teismo nuosprendžiu nustatyti faktai prejudicinės galios
šioje civilinėje byloje neturi, o nenustatinėti ir nenustatyti (kaip pasišalinimo iš eismo įvykio
vietos aplinkybė) ir negali tokios galios turėti. Taigi kasatorius nepagrįstai teigia, kad šią bylą
nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas neįvertino baudžiamojoje byloje teismo nuosprendžiu
nustatytų prejudicinių faktų. Iš apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad
teismas tinkamai identifikavo faktus, kurie laikytini prejudiciniais, o kitas kasatoriaus civilinės
atsakomybės sąlygas – žalą, pasišalinimo iš eismo įvykio vietos aplinkybę – konstatavo esant,
remdamasis baudžiamojoje ir civilinėje bylose esančių įrodymų viseto vertinimu.

Nepagrįstas kasatoriaus teiginys, kad teismas, nenurodęs, kokie įrodymai tai patvirtina, nustatė,
jog atsakovas iš įvykio vietos pasišalino. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis,
skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinį, įrodymų vertinimo taisyklių,
įtvirtintų CPK 185 straipsnyje ir išplėtotų kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį,
priimtą civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m.
liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „ Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-
335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. I. G. v. Kauno miesto
savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-588/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. Ž.
v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010; kt.), pažeidimo nekonstatuoja, todėl sprendžia, kad nėra
pagrindo bylose esančius įrodymus vertinti kitaip ir daryti kitas, nei padarė apeliacinės
instancijos teismas, išvadas. Teismas sprendime nurodė, kad išvadą dėl kasatoriaus pasišalinimo
iš eismo įvykio vietos, be kita ko, grindžia baudžiamojoje byloje nustatytų įvykio aplinkybių
vertinimu, liudytojo G. P. parodymais, Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2011
m. kovo 16 d. pažyma Nr. 89-59-S-1230, surašyta pirminių eismo įvykio tyrimo duomenų
pagrindu, kurioje konstatuota, jog atsakovas iš eismo įvykio vietos pasišalino. Teismas pagrįstai,
pažymėjęs, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais
nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.263 straipsnio 1, 2 dalys), vertino kasatoriaus veiksmus
per atidaus, rūpestingo žmogaus elgesio matą ir, konstatavęs, jog kasatorius, elgdamasis
nerūpestingai, suprato, kad sukėlė avarinę situaciją, sprendė, jog dėl to negalėjo nepastebėti, kad
dėl jo kaltės mikroautobusas nuvažiavo į griovį ir apvirto. Pagal CK 6.248 straipsnio 3 d.
laikoma, jog asmuo kaltas, jei, atsižvelgiant į prievolės esmę ir kitas aplinkybes, jis nebuvo tiek
rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Teisėjų kolegija pažymi, kad
kasatoriaus nurodyta aplinkybė – KET taisyklių nepažeidimas tyčia, neturi teisinės reikšmės
šioje byloje sprendžiant klausimą dėl žalos atlyginimo ieškovui priteisimo. Apeliacinės
instancijos teismas teisingai nurodė, kad civilinėje teisėje prievolė atlyginti žalą atsiranda ne tik
esant tyčinei kaltės formai, bet ir neatsargumui (CK 6.248 straipsnio 2 dalis). Transporto
priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio,
reglamentuojančio draudiko sumokėtų išmokų grąžinimą, 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad
draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas
grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis pasišalino iš įvykio vietos. Lietuvos
Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu
padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių (redakcija, aktuali nuo 2008
m. balandžio 11 d.) 59.4 punkte nustatyta, kad atsakingas draudikas, sumokėjęs draudimo
išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už
žalos padarymą asmuo (transporto priemonę vairavęs asmuo arba kitas teisės aktų nustatyta
tvarka atsakingas už žalos padarymą asmuo), jeigu jis arba asmuo, už kurį jis atsako, pasišalino
iš įvykio vietos. Šiose įstatymo ir Taisyklių nuostatose, kuriomis remiasi ieškovas, grįsdamas
savo reikalavimą, nenustatyta, kad KET taisyklių pažeidimas ar pasišalinimas iš įvykio vietos
turi būti tyčinis. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, kaip teisingai nurodė apeliacinės
instancijos teismas, asmens civilinės atsakomybės klausimas civilinėje byloje gali būti
sprendžiamas nepriklausomai nuo to, ar jam buvo taikyta administracinė atsakomybė. Vienu
veiksmu gali būti padaroma žala skirtingoms vertybėms, kurias saugo ir gina skirtingos teisės
šakos: administracinė, baudžiamoji, civilinė, darbo teisė. Taigi tas pats veiksmas gali būti
kvalifikuojamas ir kaip nusikaltimas, ir kaip deliktas, ir kaip drausmės pažeidimas. Atitinkamai
asmeniui už tą patį veiksmą gali būti taikomos skirtingos teisinės atsakomybės rūšys.

Esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo
konstatuoti CPK 182 straipsnio 3 punkto, 185 straipsnio pažeidimo.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Pagal CPK 263 straipsnį teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Teisėtumas reiškia, kad
teismo sprendimas turi būti grindžiamas galiojančia teise, o pagrįstumas – kad teisė buvo taikyta
teismo nustatytiems faktams, kurie nustatyti įstatymo numatytais įrodymais, teisėtomis
įrodinėjimo priemonėmis ir įrodymus tinkamai įvertinus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. birželio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal
pareiškėjų J. J. K. ir kt. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, bylos Nr. 3K-
3-228/2007). Sprendimas atitinka teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus, jei teismas,
išspręsdamas bylą, teisingai taiko materialiosios ir proceso teisės normas, o padarytos išvados
atitinka įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas byloje reikšmingas aplinkybes ir pagrįstos
atitinkamomis teisės normomis. Proceso teisės normų pažeidimai, lemiantys neteisingą bylos
išsprendimą, sudaro pagrindą aukštesnės instancijos teismui panaikinti byloje priimtą teismo
sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. vasario 28 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. ir kt. v. UAB „Tortela“, bylos Nr. 3K-3-131/2008).
Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas atitinka pirmiau
nurodytus teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus. Teismo padarytos išvados pagrįstos visapusišku
ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, kaip pirmiau konstatuota, byloje
esančių įrodymų viseto vertinimu laikantis įstatyme nustatytų ir kasacinio teismo praktikoje
išplėtotų taisyklių, teisingai taikytos bylos išsprendimui aktualios teisės normos. Taigi
kasatoriaus argumentas dėl CPK 263 straipsnio pažeidimo atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl kitų kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, kaip neturinčių reikšmės vienodos teismų
praktikos formavimui ir nagrinėjamos bylos teisiniam rezultatui, teisėjų kolegija nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Netenkinus kasacinio skundo, kasatoriaus turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93

straipsnis).

Kasaciniame teisme patirta 32,84 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu

(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su
procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos
valstybės naudai priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas,
92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos
Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 10 d.
sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš kasatoriaus M. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) 32,84 Lt (trisdešimt du litus 84 ct)

bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo
dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Antanas Simniškis

Vincas Verseckas

Civilinė byla Nr. 3K-3-591/2006

Procesinio sprendimo kategorijos:114.11;121.13 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2006 m. lapkričio 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Teodoros Staugaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Sigito Gurevičiaus ir Aloyzo
Marčiulionio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens
D. Č. kasacinį skundądėl Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. vasario 10 d. ir Kauno
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 28 d. nutarčių
peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos J. T. skundą dėl notaro A. R. P. veiksmų;
suinteresuotas asmuo – D. Č.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėja J. T. nurodė, kad Kauno miesto 5–ojo notaro biuro notaras A. R. P. 2005 m. birželio
22 d. nutarimu atsisakė jai išduoti paveldėjimo teisės liudijimą po pareiškėjos motinos A. B.
mirties turtui paveldėti pagal įstatymą, motyvuodamas, kad iškilo ginčas dėl palikėjos sudarytų
testamentų. Pareiškėja prašė panaikinti nurodytą notaro nutarimą ir įpareigoti jį išduoti
pareiškėjai paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą motinos turtui paveldėti.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2006 m. vasario 10 d. nutartimi pareiškėjos skundą patenkino;
panaikino Kauno miesto 5–ojo notaro biuro notaro A. R. P. 2005 m. birželio 22 d. nutarimą ir
įpareigojo notarą išduoti pareiškėjai paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą motinos A. B.,
mirusios 2005 m. kovo 6 d., turtui paveldėti. Teismas nustatė, kad pareiškėjos motina 1991 m.
spalio 17 d. testamentu paliko butą (duomenys neskelbtini) dukteriai D. Č.; palikėja 1990 m.
liepos 11 d. testamentu nurodytą butą buvo užrašiusi R. Č. Kauno miesto 18–ojo notaro biuro
notarė B. G. 2001 m. lapkričio 28 d. patvirtino A. B. pareiškimą, kuriame ši nurodė: „savo
sudarytą ir pasirašytą testamentą, kurį 1990 m. liepos 11 d. patvirtino Kauno valstybinės
notarinės kontoros notarė, reg. Nr. 9-1554, ir visus kitus mano anksčiau sudarytus ir pasirašytus
testamentus naikinu“. Teismas sprendė, kad palikėja 2001 m. lapkričio 28 d. pareiškimu
panaikino ne tik 1990 m. liepos 11 d., bet ir visus kitus anksčiau sudarytus ir pasirašytus
testamentus, todėl teismas padarė išvadą, jog iki 2001 m. lapkričio 28 d. pasirašyti testamentai
yra panaikinti ir negaliojantys. Dėl to teismas laikė, kad notaras privalėjo išduoti pareiškėjai
paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą 1/2 dalies motinos turtui, nenurodytam jos 2003 m.
gruodžio 10 d. sudarytame testamente, paveldėti (CK 5.11 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 5.22
straipsnis, 5.50 straipsnio 2 dalis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal
suinteresuoto asmens D. Č. atskirąjį skundą, 2006 m. kovo 28 d. nutartimi Kauno miesto
apylinkės teismo 2006 m. vasario 10 d. nutartį paliko nepakeistą, atskirąjį skundą atmetė.
Kolegija pripažino, kad pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės sudarė pagrindą
išvadai, kad testatorė A. B. 2001 m. lapkričio 28 d. pareiškimu panaikino visus iki tol jos
sudarytus testamentus; taip ji siekė, kad butas, nenurodytas 2003 m. gruodžio 10 d. testamente,
atitektų abiem dukterims. Pagal CK 5.35 straipsnį testatorius turi teisę sudarytą testamentą bet
kada pakeisti, papildyti ar panaikinti, sudarydamas naują testamentą, arba jo nesudaryti.
Atskirojo skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, pažeisdamas
rungimosi principą, kolegija laikė nepagrįstu, nenustačius, jog teismas šalims neužtikrino lygių
galimybių jų teisėms įgyvendinti; kartu su atskiruoju skundu pateikto lietuvių kalbos ekspertizės
akto duomenys, kolegijos vertinimu, nepaneigė pagal CPK 185 straipsnio reikalavimus teismo
įvertintų įrodymų.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. vasario
10 d. ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 28 d.
nutartis panaikinti, priimti naują sprendimą, pareiškėjos skundą dėl notaro veiksmų atmesti.
Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

Teismai pažeidė CK 1.5 straipsnio ir CPK 185 straipsnio nuostatas bei nukrypo nuo Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos dėl įrodymų pakankamumo taisyklės taikymo
civiliniame procese, nesivadovavo logikos dėsniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje UAB „AAA“
prieš Lietuvos Respublikos valstybinį patentų biurą, bylos Nr. 3K-3-569/2002, 2003 m. lapkričio
12 d. nutartis civilinėje byloje D. L. prieš G. S., bylos Nr. 3K-3-1083/2003, 2004 m. rugsėjo 29
d. nutartis civilinėje byloje V. D. prieš T. E., bylos Nr. 3K-3-516/2004 ir kt.). Pažeidžiant
procesinės teisės normas padaryta teismo išvada apie testatorės sudarytus testamentus ir jos 2001
m. lapkričio 28 d. pareiškimo reikšmę dėl jų panaikinimo, pripažintina nepagrįsta; teismai
neteisingai įvertino nuoseklią testatorės valią dėl turto patvarkymo jos mirties atveju: 1990 m.
liepos 11 d. sudariusi testamentą R. Č. naudai, ji pakeitė savo valią; 1991 m. spalio 17 d.
testamentu butą, o 2003 m. gruodžio 10 d. – ir žemės sklypą paliko dukteriai D. Č. Teismai
nepagrįstai rėmėsi notarės B. G. paaiškinimais aplinkybei, kad testatorė 2001 m. lapkričio 28 d.
pareiškimu panaikino visus iki šio momento sudarytus testamentus, patvirtinti. Notarės
paaiškinimai nagrinėjamoje byloje neatitinka teisingumo, protingumo principų, jie turėjo būti
vertinami kartu su kitais bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais. Priešingai nei įvertino
teismai, pareiškimu, kurį parengė notarė, palikėja išreiškė valią ir naikino tik 1990 m. liepos 11
d. testamentą ir iki jo sudarytus testamentus, nes nebuvo įsitikinusi, ar iki nurodytos datos
nebuvo sudariusi kitų testamentų. Pagal 1964 m. CK 584 straipsnio 2 dalį vėliau sudarytas
testamentas panaikina visą pirmesnį ar tą jo dalį, kuri prieštarauja vėliau sudarytam. Dėl senyvo
amžiaus palikėja nežinojo įstatymo reikalavimų, todėl tai, kad 1990 m. liepos 11 d. testamentas
buvo panaikintas, jai sudarius 1991 m. spalio 17 d. testamentą, jai taip pat nebuvo žinoma; tą
patvirtina jos pareiškimas notarui panaikinti būtent 1990 m. liepos 11 d., apie kurį gavo
informacijos iš archyvo, testamentą; priešingu atveju palikėja nebūtų sudariusi testamento, taip
palikdama teisę paveldėti abiem dukterims pagal įstatymą.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti dėl testatorės 2001 m. lapkričio 28 d.
pareiškimo atliktos lietuvių kalbos ekspertizės aktą, motyvuodamas, kad tai gali užvilkinti bylos
nagrinėjimą; pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas turėjo priimti šį naują
įrodymą. Nors apeliacinės instancijos teismas atskirojo skundo argumentą dėl procesinės teisės
normų pažeidimo pirmosios instancijos teismui atsisakius priimti pateiktą rašytinį įrodymą,
pripažino nepagrįstu, tačiau kolegijos išvada dėl ekspertizės akto, kartu su atskiruoju skundu
pateikto apeliacinės instancijos teismui, liko nevienareikšmė; kolegija, nenustačiusi pagrindo
nurodytą rašytinį įrodymą priimti CPK 314 straipsnyje nustatyta tvarka, faktiškai jį priėmė, nes
nutartyje konstatavo, kad nėra pagrindo kitaip įvertinti pirmosios instancijos teismo byloje
esančius įrodymus, tarp jų ir nurodytą aktą. Pripažinus, kad naują rašytinį įrodymą kolegija
priėmė, darytina išvada, jog kolegija visapusiškai jo nevertino. Tai rodo, kad kolegija šį aktą
priėmė tik formaliai, priimdama skundžiamą nutartį buvo šališka, neišnagrinėjo iš esmės
atskirojo skundo argumentų. Kiti rašytiniai įrodymai (A. B. 1990 m. balandžio 26 d. pareiškimo
kopija, 2005 m. vasario 15 d. paaiškinimas), kurių nepriėmė pirmosios instancijos teismas ir
kurie buvo pridėti prie atskirojo skundo, patvirtina, kad pareiškėja nesirūpino motina, kad butą, į
kurį ji pretenduoja, D. Č. pirko motinos vardu už savo asmenines lėšas. Būtent šios aplinkybės ir
nulėmė tai, kad turtas buvo paliktas D. Č. Teismai, nepagrįstai atsisakę priimti ir vertinti
nurodytus įrodymus, pažeidė CPK 12 straipsnyje reglamentuojamą rungimosi principą, pagal
kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar
atsikirtimų pagrindu.
Pagal CK 5.8 straipsnį asmuo, kuris pretenduoja į palikimą, turi teisę ginčyti palikimo priėmimo
teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, pareikšdamas ieškinį palikimą priėmusiam
asmeniui per vienerius metus nuo palikimo atsiradimo dienos arba nuo tos dienos, kai sužinojo ar
turėjo sužinoti apie tai, kad palikimą priėmė kitas asmuo. Pareiškėja šia teise nepasinaudojo, ji
pasirinko netinkamą savo teisių gynimo būdą, skųsdama notaro A. R. P. veiksmus, kurie
pripažintini atitinkančiais notarui nustatytus padidintus atidumo bei rūpestingumo reikalavimus,
taip pat teismų praktiką. D. Č. palikimą priėmė 2005 m. balandžio 19 d., paduodama pareiškimą
Kauno miesto 5–ajam notaro biurui (CK 5.50 straipsnio 2 dalis). Šiuo atveju notaras A. R. P.
įvertino visas turinčias reikšmės aplinkybes, kurios davė pagrindą teigti apie testatorės valią
panaikinti tik 1990 m. liepos 11 d. testamentą.

Atsiliepime į kasacinį skundą pareiškėja prašo jį atmesti, teismų procesinius sprendimus palikti
nepakeistus. Pareiškėja nurodo, kad kasacinio skundo argumentai dėl byloje ištirtų ir įvertintų
įrodymų yra nepagrįsti. Testatorė buvo sudariusi tris testamentus, tačiau, gavusi Kauno apskrities
archyvo patvirtinimą tik apie 1990 m. liepos 11 d. sudarytą testamentą ir žinodama, kad tai ne
visi jos sudaryti testamentai, ji kreipėsi į notarą 2001 m. lapkričio 28 d. pareiškimu, nurodydama,
kad naikina 1990 m. liepos 11 d. ir visus kitus jos anksčiau sudarytus ir pasirašytus testamentus
(CK 5.35 straipsnio 2 dalis). Šis testatorės vienašalis sandoris įstatymo nustatyta tvarka nėra
pripažintas negaliojančiu. Kasaciniame skunde keliamos naujos aplinkybės apie tai, kad
pareiškėja neprižiūrėjo savo motinos; tačiau jos nepaneigia testatorės valios naikinti sudarytus
testamentus, taip pat neįrodo, kad tai yra A. B. teiginiai. Nepagrįstai kasaciniame skunde
nurodoma, kad kasatorė pirko butą motinos vardu už savo asmenines lėšas; pagal pirkimo–
pardavimo sutartį už butą mokėjo testatorė. Pagal CK 5.35 straipsnio 1, 2 dalis testatorės vėliau
sudarytas testamentas panaikina visą testamentą ar tą jo dalį, kuri prieštarauja vėliau sudarytam;
dėl to testatorė neprivalėjo 1990 m. liepos 11 d. testamento naikinti, kreipdamasi pareiškimu į
notarą; šį testamentą ji panaikino, kai sudarė 1991 m. spalio 11 d. testamentą; iki 1990 m. liepos
11 d. ji nebuvo sudariusi kitų. Teismai nepažeidė CK 1.5 straipsnio 4 dalyje nustatytų principų,
taip pat įrodymų pakankamumo taisyklės civiliniame procese, nenukrypo nuo teismų praktikos
dėl įrodymų. Teismai teisingai nustatė, kad palikėjos valia buvo palikti butą abiem dukterims
lygiomis dalimis, apie tai byloje patvirtino notarė B. G.

IV. Teismų byloje nustatytos aplinkybės

Pareiškėjos motina A. B. 1990 m. liepos 11 d. testamentu paliko R. Č. butą (duomenys

neskelbtini), o 1991 m. spalio 17 d. testamentu nurodytą butą testatorė paliko dukteriai D. Č.
2001 m. lapkričio 28 d. Kauno miesto 18–ojo notaro biuro notarė patvirtino tokį A. B.
pareiškimą: „savo sudarytą ir pasirašytą testamentą, kurį 1990 m. liepos 11 d. patvirtino Kauno
valstybinės notarinės kontoros notarė, reg. Nr. 9-1554, ir visus kitus mano anksčiau sudarytus ir
pasirašytus testamentus naikinu“. 2003 m. gruodžio 10 d. testamentu A. B. paliko dukteriai D. Č.
282/846 žemės sklypo dalis Prienų rajone, Užuguosčio kaime. Palikėja 2005 m. kovo 6 d. mirė,
notaras atsisakė išduoti pareiškėjai paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą, nes jam kilo
abejonių dėl to, kokius testamentus palikėja panaikino 2001 m. lapkričio 28 d. pareiškimu.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, remdamasis sprendime ir (ar)

nutartyje nustatytomis aplinkybėmis, patikrina apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo
aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Dėl įrodinėjimo tikslo ir įrodymų įvertinimo

Kasaciniame skunde argumentuojama, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų
teismai pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų tyrimą ir įvertinimą reglamentuojančias procesinės teisės
normas ir šie pažeidimai turėjo įtakos neteisėtoms nutartims priimti.

CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas
byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo
dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Taigi teismas turi kiek galima išsamiau ištirti esmines bylos
aplinkybes, nes turi siekti būti visiškai arba beveik visiškai įsitikinęs esant tam tikras bylos
aplinkybes arba jų nesant. Teismo sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai
teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka
konstatuotas turinčias reikšmės byloje aplinkybes. Išvados apie faktines bylos aplinkybes gali
būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o
įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. CPK 185 straipsnyje įtvirtintas laisvo
įrodymų įvertinimo principas – teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, jokie
įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis, tačiau
pabrėžtinas CPK 185 straipsnyje nustatytas reikalavimas, kad įvertinant įrodymus teismo vidinis
įsitikinimas turi būti pagrįstas visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos
proceso metu, išnagrinėjimu. Atsižvelgiant į CPK 176 straipsnio 1 dalyje suformuluotą
įrodinėjimo tikslą (nustatyti materialiąją, bet ne objektyviąją tiesą, kaip to reikalavo anksčiau
galiojęs CPK), galima teigti, kad įstatymas nereikalauja, jog civilinėje byloje teismas būtų
visiškai įsitikinęs dėl tam tikrų aplinkybių buvimo ar nebuvimo; pagal teismų praktikoje taikomą
tikėtinumo taisyklę faktas gali būti pripažintas įrodytu, jei byloje pateikti įrodymai leidžia daryti
labiau tikėtiną išvadą jį esant nei jo nesant. Tokioje situacijoje gali būti itin aktualu vertinti
įrodymus vadovaujantis ne tik CPK nustatytomis įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklėmis,
bet ir logikos dėsniais. Sprendimas, priimtas remiantis tikėtinumo taisykle, pripažįstamas
teisingu, jeigu bylą nagrinėjęs teismas tinkamai taikė įrodinėjimą, įrodymų tyrimą ir vertinimą
reglamentuojančias procesinės teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas, analizuodamas
apelianto argumentus dėl įrodinėjimą, įrodymų įvertinimą reglamentuojančių CPK normų
pažeidimo, turi vadovautis nurodytuose CPK straipsniuose nustatytomis normomis bei teismų
praktikos nuostatomis dėl jų taikymo; pagal tas pačias taisykles teismas turi ištirti ir įvertinti
apeliaciniame procese gautus įrodymus. Jeigu kasaciniame procese konstatuojamas procesinės
teisės normų pažeidimas, galėjęs turėti įtakos neteisėto sprendimo ar nutarties priėmimui, toks
kasacine tvarka apskųstas sprendimas ar nutartis panaikinami ir priimamas naujas procesinis
sprendimas arba byla perduodama žemesnės instancijos teismui iš naujo nagrinėti (CPK 346
straipsnis 2 dalis 1 punktas, 359 straipsnis 1 dalis).

Dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka

Nagrinėjant pareiškėjos skundą dėl notaro atsisakymo išduoti jai paveldėjimo pagal įstatymą
teisės liudijimą įrodinėjimo dalykas yra materialinio teisinio pobūdžio juridinis faktas – palikėjos
A. B. 2001 m. lapkričio 28 d. pareiškime, kurį patvirtino notarė B. G., išreikšta valia. Pirmosios
instancijos teismas nutartyje pripažino, kad A. B. 2001 m. lapkričio 28 d. pareiškime nurodžiusi,
jog ,,savo sudarytą ir pasirašytą testamentą, kurį 1990 m. liepos 11 d. patvirtino Kauno
valstybinės notarinės kontoros notarė, reg. Nr. 9-1554, ir visus kitus mano anksčiau sudarytus ir
pasirašytus testamentus naikinu“, panaikino ne tik 1990 m. liepos 11 d., bet ir visus kitus iki
2001 m. lapkričio 28 d. jos nurodytus ir pasirašytus testamentus. Suinteresuotas asmuo D. Č.
atskirajame skunde argumentavo, kad ši pirmosios instancijos teismo išvada neteisinga, padaryta
pažeidžiant procesinės teisės normas, nes teismas netyrė ir nevertino nurodyto palikėjos
pareiškimo turinio, byloje esančių kitų rašytinių įrodymų, teismas nepagrįstai atsisakė priimti
suinteresuoto asmens įrodymus, susijusius su palikėjos valios dėl jos turto paveldėjimo
nustatymu; apeliantė argumentavo, kodėl neturėtų būti laikomi patikimais nurodytą pareiškimą
patvirtinusios notarės B. G. parodymai; apeliantė taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos
teismas pažeidė rungtyniškumo principą, atsisakęs priimti jos teikiamus įrodymus.

Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad apeliacinės instancijos
teismas netyrė ir nutartyje nepasisakė dėl atskirajame skunde nurodytų procesinės teisės
pažeidimų, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija apsiribojo tik konstatavimu, jog
apylinkės teismas, remdamasis rašytiniu įrodymu – A. B. 2001 m. lapkričio 28 d. pareiškimu –
bei notarės B. G. parodymais, teisingai nustatė bylos aplinkybes ir padarė teisingą išvadą dėl
pareiškėjos skundo pagrįstumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks bylos nagrinėjimas apeliacinės
instancijos teisme neatitinka apeliacijos paskirties bei įstatyme nustatytų bylos nagrinėjimo
apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis). Apeliacija vyko pagal atskirąjį skundą dėl pirmosios
instancijos teismo nutarties; nors teismo nutartimi byla nėra išsprendžiama iš esmės (CPK 290
straipsnis 1 dalis), šiuo atveju nuo bylos išnagrinėjimo rezultato tiesiogiai priklauso pareiškėjos
ir suinteresuoto asmens D. Č. paveldėjimo teisių atsiradimas ir šių teisių apimtis. Suinteresuoto
asmens atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas nubrėžė šios bylos apeliacinio nagrinėjimo
ribas, pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumas ir pagrįstumas turėjo būti tikrinami
analizuojant atskirajame skunde nurodytus argumentus, tačiau apeliacinės instancijos teismo
teisėjų kolegija to nedarė. Pripažintinas deklaratyviu skundžiamos nutarties teiginys, kad
kolegija įvertino tiek byloje esančius, tiek su atskiruoju skundu pateiktus įrodymus, nes nutartyje
nėra išvardyti kolegijos ištirti įrodymai, nenurodyti argumentai, kuriais grindžiamos teismo
išvados, ir argumentai, dėl kurių teismas atmetė kitus įrodymus; pagrindinio rašytinio įrodymo –
A. B. 2001 m. lapkričio 28 d. pareiškimo turinio kolegija netyrė teisės, logikos požiūriu. Iš
nutarties išplauktų, kad apeliacinės instancijos teismas priėmė apeliantės pateiktą Lietuvių kalbos
komisijos specialistų išvadą dėl A. B. pareiškimo turinio aiškinimo, tačiau nutartyje nėra
argumentų, dėl kurių kolegija atmetė šį dokumentą. Apibendrindama išdėstytus argumentus
teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėdama apeliacine tvarka kolegija pažeidė CPK 320
straipsnį, nes neištyrė ir neišsprendė klausimų, kurie sudarė bylos nagrinėjimo ribas; kolegijos
priimta nutartis neatitinka CPK 331 straipsnio 4 dalies reikalavimo nurodyti nutarties
motyvuojamojoje dalyje teisinius argumentus, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas.
Skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis dėl nurodytų procesinės teisės pažeidimų turi
būti panaikinta (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas) ir byla perduota iš naujo nagrinėti
apeliacinės instancijos teismui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK
359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 28 d. nutartį
panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Kauno apygardos teismui apeliacine tvarka.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo
dienos.

Teisėjai Teodora Staugaitienė

Sigitas Gurevičius

Aloyzas Marčiulionis
Dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų draudimo

Norint pripažinti atsakovo atliktus veiksmus nesąžiningos konkurencijos veiksmais, būtina

konstatuoti dvi esmines sąlygas: pirma, turi būti nustatytas konkurencijos santykis tarp verslo ar
profesine veikla užsiimančių subjektų; antra, būtina nustatyti, kad atitinkami konkurento
veiksmai atliekami turint tikslą konkuruoti, ir būtent atliekant tokius veiksmus yra naudojamasi
kitų subjektų reputacija, produktų, žymenų imitavimu ar kitais nesąžiningais veiksmais
(vartotojų klaidinimu ir pan.), sąmoningai siekiant tapti konkuruojančiu subjektu. Ne kiekvienas
nesąžiningos konkurencijos veiksmas kartu reiškia ir konkurento autorių teisių ar kitokių
intelektinės nuosavybės teisių pažeidimą, nes apsauga nuo nesąžiningos konkurencijos laikytina
savarankišku institutu, taikytinu nustačius minėtas sąlygas.

Kad atliktas veiksmas būtų laikomas nesąžiningos konkurencijos veiksmu, nėra būtina nustatyti
naudojamų žymenų panašumo, nes šios kategorijos bylose esminė aplinkybė yra ta, ar atliktu
veiksmu siekiama nesąžiningai konkuruoti pasinaudojant konkurento įdirbiu atitinkamoje srityje.

Atlikti veiksmai turi būti vertinami kaip veiksmų, egzistuojančių kartu, visuma, kai kiekvienas
veiksmas tik sustiprina kito veiksmo poveikį.

Civilinė byla Nr. 3K-3-475/2008 (S)

Procesinio sprendimo kategorijos: 89; 114.11

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. spalio 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dangutės Ambrasienės ir Sigito
Gurevičiaus,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB
„Baltijos reklamos projektai“ kasacinį skundądėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 22
d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m.
kovo 12 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovų UAB „Baltijos muzika“, Theater Mogul BV,
E. J. P. ieškinį atsakovui UAB „Baltijos reklamos projektai“ dėl autoriaus asmeninių neturtinių ir
turtinių teisių pažeidimo bei nesąžiningos konkurencijos.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ieškovų ir atsakovo ginčas dėl spektaklio pavadinimo „Urvinė moteris“ naudojimo,
siekiant nesąžiningai konkuruoti. Ieškovai nurodė, kad 2005 m. pradžioje VšĮ „Baltic Music“,
kurios teises vėliau perėmė ieškovas UAB „Baltijos muzika“, bendradarbiaudama su Olandijos
teatro prodiuserių bendrove Theater Mogul BV, kuri yra pasaulinių komedijos „Urvinis žmogus“
(sukurtos R. B. 1991 m. ir parodytos daugelyje pasaulio šalių) pastatymo teisių savininkė,
Lietuvoje pastatė teatro komediją „Urvinis žmogus“; šis spektaklis sulaukė milžiniško
pasisekimo, tapo itin populiarus Lietuvoje. Ieškovai pažymėjo, jog dar 2004 m. pabaigoje, kai
buvo rengiamasi komedijos „Urvinis žmogus“ premjerai, jie numatė, kad Lietuvoje bus statoma
ir „Urvinė moteris“ pagal E. J. P. komediją, kaip natūralus dramaturginis moters atsakas
„urviniam“ vyrui, apie tai ieškovai paskelbė pranešimu spaudai 2006 m. kovo 27 d.; apie šiuos
planus žinojo spektaklio „Urvinis žmogus“ režisieriai ir aktoriai, įskaitant K. S., kuris vėliau
nuolat domėjosi, kada bus pradėta statyti ši pjesė, prašė pateikti jam E. J. P. parašytą pjesę,
išreiškė didžiulį norą režisuoti pjesę, kalbėjo apie garantuotą tokio tipo komedijos sėkmę, ypač
atsižvelgiant į milžinišką „Urvinio žmogaus“ populiarumą. 2006 m. kovo 22 d. ieškovai
pastebėjo, kad atsakovas 2006 m. kovo 17 d. užregistravo interneto adresų srities pavadinimus
www.urvinemoteris.lt ir www.urvine.lt, o 2006 m. kovo 27 d. iš K. S. sužinojo, kad jis su
atsakovu statys naują pjesę, kurią jam rašys lietuvių rašytojas ir eseistas S. P. Ieškovai nurodė,
kad tokiais veiksmais - be kūrinio autorės E. J. P., kaip autoriaus asmeninių neturtinių teisių
subjekto, ir autoriaus turtinių teisių savininko sutikimo naudodamas originalų pjesės pavadinimą
komercinėje veikloje, pateikdamas paraišką Valstybiniam patentų biurui registruoti šį
pavadinimą kaip prekės ženklą, įregistruodamas interneto adresų sritį, naudodamasis ieškovams
priklausančiu paveikslėliu – logotipu - atsakovas pažeidė autoriaus asmenines neturtines ir
turtines teises bei atliko nesąžiningos konkurencijos veiksmus.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2007 m. spalio 22 d. sprendimu ieškovų ieškinį tenkino iš dalies:
pripažino, kad atsakovo veiksmai (interneto adresų srities simbolinio pavadinimų
www.urvinemoteris.lt ir www.urvine.lt registracija; žodinių žymenų junginio „Urvinė moteris“
kaip spektaklio pavadinimo naudojimas; urvinės moters atvaizdo, imituojančio Theater Mogul
BV priklausančio kūrinio – urvinės moters paveikslėlį (logotipą) naudojimas spektaklio „Urvinė
moteris“ reklamoje – yra draudžiami nesąžiningos konkurencijos veiksmai; panaikino interneto
adresų srities simbolinių pavadinimų www.urvinemoteris.lt ir www.urvine.lt registraciją;
uždraudė atsakovui naudoti spektaklio pavadinimą „Urvinė moteris“ ir urvinės moters atvaizdą,
imituojantį ieškovui Theater Mogul BV priklausantį kūrinį – urvinės moters paveikslėlį
(logotipą). Pirmosios instancijos teismas remdamasis bylos duomenimis nustatė, kad ieškovas
Theater Mogul BV yra tiek R. B. parašytos pjesės „ Defending the Caveman“ (liet. - „Ginant
urvinį žmogų“), tiek ieškovės E. J. P. parašytos pjesės „ Cavewoman“ (liet. - „Urvinė moteris“)
autorių turtinių teisių didžiajai Europos daliai, įskaitant Lietuvos Respubliką, savininkas. 2004
m. sausio 30 d. Licencijos išdavimo sutartimi licencijos išdavėjas suteikė licencijos gavėjui – VšĮ
„Baltic Music“ – išskirtines statymo teises Lietuvoje; šios licencijos sutarties pakeitimu visos
teisės ir įsipareigojimai pagal sutartį buvo perleisti naujam licencijos turėtojui – ieškovui UAB
„Baltijos muzika“. 2006 m. kovo 13 d. Licencijos sutartimi Theater Mogul BV, turintis
išskirtines pjesės pastatymo teises pastatyti pjesę pavadinimu „Urvinė moteris“, kurios autorė yra
E. J. P., suteikė ieškovui UAB „Baltijos muzika“ teisę pastatyti ir režisuoti šią pjesę sutartyje
nustatytomis sąlygomis. Teismas, įvertinęs bylos duomenis, konstatavo, kad ieškovų
reikalavimai pripažinti, jog atsakovo naudojamas spektaklio pavadinimas „Urvinė moteris“
pažeidžia E. J. P. autoriaus asmenines neturtines teises į literatūros kūrinį „ Cavewoman“ (liet. -
„Urvinė moteris“) bei ieškovo Theater Mogul BV autoriaus turtines teises į literatūros kūrinį
„ Cavewoman“ (liet. - „Urvinė moteris“) yra nepagrįsti, nes tik originalaus pavadinimo
panaudojimas savo kūrinyje galėtų būti aiškinamas kaip autoriaus teisių pažeidimas. Dėl
nesąžiningos konkurencijos veiksmų pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, norint pripažinti
ieškovų ieškinyje nurodytus bei atsakovo atliktus veiksmus nesąžiningos konkurencijos
veiksmais, būtina konstatuoti dvi esmines sąlygas. Pirma, turi būti nustatytas konkurencijos
santykis tarp verslo ar profesine veikla užsiimančių subjektų. Pirmosios instancijos teismas
konstatavo, kad nagrinėjamos bylos atveju ieškovas UAB „Baltijos muzika“ ir atsakovas
laikytini konkurentais, nes veikia toje pačioje verslo srityje, toje pačioje rinkos sferoje, užsiima
iš esmės panašia veikla, t. y. teatro veikla, kuri yra komercinio pobūdžio, iš kurios yra gaunamos
pajamos, inter alia renginių ir spektaklių statymu bei prodiusavimu, todėl jiems abiem yra
draudžiama atlikti bet kokius nesąžiningos konkurencijos veiksmus. Antra, būtina nustatyti, kad
atitinkami konkurento veiksmai atliekami turint tikslą konkuruoti, ir būtent atliekant tokius
veiksmus yra naudojamasi kitų subjektų reputacija, produktų, žymenų imitavimu ar kitais
nesąžiningais veiksmais (vartotojų klaidinimu ir pan.), sąmoningai siekiant tapti konkuruojančiu
subjektu. Nagrinėjamos bylos atveju, sistemiškai įvertinęs atsakovo atliktus veiksmus bei elgesį,
pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas atliko nesąžiningos konkurencijos
veiksmus, turėdamas tikslą konkuruoti bei pasinaudoti kito subjekto (ieškovo UAB „Baltijos
muzika“) reputacija.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, jog
ieškovas UAB „Baltijos muzika“ 2006 m. kovo 27 d. pateikė pranešimą spaudai, kuriame viešai
paskelbė apie tai, kad, bendradarbiaujant su Theater Mogul pastačiusi išpopuliarėjusį
monospektaklį „Urvinis žmogus“, 2006 m. spalį pakvies į naujos komedijos „Urvinė moteris“
premjerą, adaptuojant Pietų Afrikos rašytojos ir režisierės E. J. P. 2000 metais parašytą pjesę
„Urvinė moteris“. Pranešime taip pat buvo nurodyta, kad ieškovui idėja statyti „Urvinę moterį“
gimė dar 2004 metų pabaigoje, kai dar tik buvo rengtasi „Urvinio žmogaus“ premjerai, ir matant
spektaklio „Urvinis žmogus“ populiarumą, planas statyti spektaklį „Urvinė moteris“ buvo
patvirtintas 2005 metų pabaigoje, premjera buvo numatyta 2006 m. rudenį. Pranešime buvo
akcentuojama, kad būtent spektaklio „Urvinis žmogus“ populiarumas ir pastatymo kokybė
Lietuvoje buvo vieni iš svarbiausių motyvų leisti lietuvių kalba adaptuoti ir „Urvinę moterį“. Šis
pranešimas buvo viešai išplatintas, ir tiek jis, tiek jo pagrindu parašyti straipsniai 2006 m. kovo
27 d.–2006 m. balandžio 1 d. pasirodė įvairiuose interneto naujienų portaluose, tinklalapiuose,
spaudoje (laikraščiuose, žurnaluose ir kt.), akcentuojant, jog ta pati organizacija, kuri pastatė
didelio populiarumo ir sėkmės sulaukusį spektaklį „Urvinis žmogus“, ketina pastatyti
„moterišką“ atsaką į ją - spektaklį „Urvinė moteris“ pagal E. J. P. pjesę. Iš esmės tuo pat metu
nuo 2006 m. balandžio pradžios įvairiose visuomenės informavimo priemonėse (spaudoje,
spaudos konferencijose) pasirodė pranešimai apie tai, kad K. S., režisavęs ir vaidinęs spektaklyje
„Urvinis žmogus“, planuoja pastatyti monospektaklį – komediją apie moterį, kaip atsaką
„Urviniam žmogui“, buvo nurodoma, jog pjesę parašė lietuvių rašytojas S. P.; buvo teigiama, jog
idėja sukurti lyčių santykių komediją K. S. kilo maždaug prieš pusantrų metų; vėliau įvairiose
visuomenės informavimo priemonėse prasidėjo reklaminė spektaklio „Urvinė moteris“ pagal S.
P. parašytą pjesę kampanija, buvo reklamuojama, kad spektaklis greitai pasirodys, agituojama
pirkti bilietus, reklamoje naudotas bėgančios urvinės moters paveikslėlis (logotipas), rašoma apie
tai, jog spektaklis yra repetuojamas ir kuriamas, jog spektaklio premjera įvyks birželio 14-15
dienomis, kad spektakliui scenografiją kūrė V. L., kuris buvo „Urvinio žmogaus“ dailininkas.
Pirmosios instancijos teismas remdamasis byloje esančiais įrodymais nustatė, kad apie ieškovų
ketinimus statyti spektaklį „Urvinė moteris“ pagal Pietų Afrikos rašytojos E. J. P. pjesę K. S.
žinojo jau ankščiau. Teismas nurodė, kad, nors K. S. buvo žinoma apie ieškovų ketinimus statyti
spektaklį „Urvinė moteris“, jis, matydamas didžiulį „Urvinio žmogaus“ populiarumą ir
milžinišką sėkmę, nusprendė pradėti bendradarbiauti su atsakovu ir statyti identiško pavadinimo,
žanro ir tematikos pjesę „Urvinė moteris“. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad sutartį dėl
spektaklio „Urvinė moteris“ pastatymo, inscenizavimo bei adaptavimo su režisieriumi K. S.
atsakovas sudarė jau po to, kai žiniasklaidoje pasirodė ieškovų informacija apie ketinimą statyti
spektaklį „Urvinė moteris“ pagal E. J. P. pjesę „ Cavewoman“ (liet. – „Urvinė moteris“). Teismo
posėdžio metu liudytojas S. P. parodė, kad gavo užsakymą parašyti pjesę, skirtą moteriai apie jos
santykius su vyrais, pats nebuvo sugalvojęs konkretaus savo pjesės pavadinimo, turėjo keletą
variantų, tačiau užsakovams (K. S.) reikėjo būtent pavadinimo „Urvinė moteris“. Pirmosios
instancijos teismo teigimu, nurodytos aplinkybės patvirtina, jog atsakovui ir režisieriui K. S.
buvo svarbu, kad spektaklio pavadinime būtų žodis „urvinė“, nes jis sukeltų asociacijas su
milžiniško populiarumo sulaukusiu spektakliu „Urvinis žmogus“, tai garantuotų naujojo
spektaklio sėkmę bei populiarumą. Šią aplinkybę patvirtina ir kitos byloje nustatytos aplinkybės:
atsakovo viešuose pranešimuose, K. S. interviu bei jų pagrindu paskelbtuose straipsniuose buvo
kalbama apie tai, jog po didžiulės „Urvinio žmogaus“ sėkmės, tokio pat pasisekimo tikimasi ir iš
„Urvinės moters“, „Urvinės moters“ spektaklis visuomet buvo siejamas su „Urviniu žmogumi“,
pabrėžiant, jog tai yra atsakas, atsiliepimas į „Urvinį žmogų“, todėl visuomenė galėjo būti
suklaidinta, kad spektaklis „Urvinė moteris“ yra spektaklio „Urvinis žmogus“, kuriamo tos paties
kolektyvo plačiąja prasme, tęsinys. 2005 m. gegužės 11 d. vykusioje spaudos konferencijoje
spektaklio „Urvinė moteris“ režisierius K. S. pažymėjo, jog tokie pavadinimai, kaip „Lietuviška
moteris“ arba „Moteris“ arba „Moteris išeina į medžioklę“ nebuvo tinkami, o pjesei reikėjo
pavadinimo, traukiančio publiką; prasidėjus viešai ieškovų ir atsakovo konfrontacijai, spektaklio
„Urvinė moteris“ režisierius K. S. interviu spaudai teigė, kad jo spektaklis galėtų vadintis
„Primityvi moteris“ ar „Lietuviška urvinė“. Aplinkybė, kad kiti pavadinimai, kaip ir šiuo metu
naudojamas spektaklio pavadinimas „Laukinė moteris“, nuo pat pradžių nebuvo pasirinkti
sąmoningai, siekiant pasinaudoti ieškovų spektaklio „Urvinis žmogus“ reputacija. Nagrinėjamoje
byloje rašytiniais įrodymais pagrįsta, kad, atsakovui pradėjus reklamuoti spektaklį „Urvinė
moteris“, į ieškovą UAB „Baltijos muzika“ įvairios įmonės, įstaigos, organizacijos kreipėsi su
paraiškomis, užsakymais rodyti spektaklį „Urvinė moteris“, teiravosi dėl galimybių pamatyti
spektaklį ir parodyti įvairių švenčių proga, tai patvirtina, kad eilinis žiūrovas spektaklį „Urvinė
moteris“ laikė ir suprato, kaip to paties statytojo – prodiuserio ir režisieriaus sukurto spektaklio
tęsinį – atsaką į „Urvinį žmogų“. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovo
informaciniuose pranešimuose spaudoje ir spektaklio „Urvinė moteris“ reklamoje, atsakovo
vardu įregistruotose interneto adresų srities svetainėse www.urvinemoteris.lt ir www.urvine.lt
atsakovas naudojo urvinės moters paveikslėlį (logotipą), iš esmės identišką ieškovų naudoto
(įskaitant ir interneto svetainėje www.urviniszmogus.lt) bei planuoto naudoti spektakliui „Urvinė
moteris“ logotipui. Lietuvos grafinio dizaino asociacijos ekspertų komisijos atliktos spektaklio
„Urvinė moteris“, statomo ieškovų, ir atsakovo statomo spektaklio „Urvinė moteris“ logotipų
vizualinio panašumo nustatymo ekspertizės akte, kuris laikytinas rašytiniu įrodymu byloje,
konstatuota, jog galima teigti, kad atsakovo spektaklio „Urvinė moteris“ grafinė koncepcija –
bėganti „urvinė moteris“, apsirengusi kailiniais rūbais (viršutinė ir apatinė dalys), rankose
laikanti namų apyvokos reikmenis, basa – yra identiška ieškovo spektaklio „Urvinė moteris“
logotipui: esminės detalės, spalvos ir rakursai yra identiški, skiriasi tik grafinio piešinio stilistika,
neesminių detalių vaizdavimas, todėl vizualinė visuma pasirinkimo metu vartotoją gali klaidinti.
Įvertinęs nurodytų atsakovo atliktų veiksmų visumą, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą,
kad atsakovas atliko neteisėtus nesąžiningos konkurencijos veiksmus, t. y. pažeidė
Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas
nurodė, kad Konkurencijos įstatymo 17 straipsnis kaip vieną iš teisių gynimo būdų numato
neteisėtų veiksmų nutraukimą, todėl, konstatavus nurodytus neteisėtus ir sąžiningai
konkurencijai prieštaraujančius atsakovo veiksmus, atsiranda teisinis pagrindas panaikinti
interneto adresų srities simbolinio pavadinimų www.urvinemoteris.lt ir www.urvine.lt
registracijas, uždrausti atsakovui naudoti savo spektakliui pavadinimą „Urvinė moteris“ bei
atsakovui naudoti urvinės moters atvaizdą – paveikslėlį (logotipą), imituojantį ieškovams
priklausantį kūrinį – urvinės moters paveikslėlį (logotipą). Pirmosios instancijos teismas atmetė
ieškovų prašymą pripažinti, kad atsakovo paraiškos Valstybiniam patentų biurui įregistruoti
prekių ženklą „Urvinė moteris“ pateikimas yra Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio
draudžiamas nesąžiningos konkurencijos veiksmas, motyvuodamas tuo, jog pats savaime
paraiškos įregistruoti prekės ženklą pateikimas (juolab, kai dar neįregistruotas prekės ženklas)
jokiu būdu nepažeidžia ir negali pažeisti ieškovo teisių.
Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. kovo 12 d. nutartimi atsakovo apeliacinį skundą atmetė ir
paliko galioti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 22 d. sprendimą nepakeistą. Apeliacinės
instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų
praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m.
gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,, Ekspedita“ v. UAB ,, Chemtransa“, bylos
Nr. 3K-3-360/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2005 m. balandžio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,, Ekspedita“ v. UAB ,,
Chemtransa“, bylos Nr. 3K-3-223/2005), konstatavo, kad Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio
1 dalies 1 punkte nustatytų nesąžiningos konkurencijos veiksmų sąrašas nėra baigtinis, ir kad
kiekvienu atveju teismas analizuoja bylos aplinkybes ir pagal verslo standartus, įprastą rinkos
dalyvių elgesį vertina, ar egzistavo nesąžininga konkurencija. Apeliacinės instancijos teismas
sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog apie
ieškovo ketinimus statyti spektaklį „Urvinė moteris“ pagal Pietų Afrikos rašytojos E. J. P. pjesę
K. S. jau anksčiau žinojo. Kaip tiesioginis spektaklio ,,Urvinis žmogus“ dalyvis (režisierius ir
aktorius), jis taip pat žinojo apie šio spektaklio komercinę sėkmę ir galimas dramaturginio
atsakymo (moteriškojo) būsimąsias pajamas, todėl 2006 m. balandžio 19 d. autorine sutartimi
(dėl monospektaklio „Urvinė moteris“ inscenizavimo ir adaptavimo) K. S. įsipareigojo pastatyti,
inscenizuoti bei adaptuoti monospektaklį „Urvinė moteris“ pagal atsakovo pateiktą scenarijų
sutartyje nustatytais terminais bei tvarka. Teismo posėdžio metu liudytojas S. P. nurodė, kad
gavo užsakymą parašyti pjesę, skirtą moteriai apie jos santykius su vyrais, kurios pavadinimą
– ,,Urvinė moteris“ – sugalvojo K. S. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog
atsakovas pavadino savo spektaklį būtent „Urvinė moteris“, siekdamas pasinaudoti ieškovų
pastatyto spektaklio „Urvinis žmogus“ populiarumu ir reputacija. Šią aplinkybę patvirtina byloje
esantys straipsniai ir pranešimai, kuriuose akcentuojama, kad spektaklis ,,Urvinė moteris“ yra
atsakas, atsiliepimas į kultiniu tapusią pjesę ,,Urvinis žmogus“. Atsakovas pasinaudojo ieškovų
sukurta spektaklio ,,Urvinis žmogus“ komercine sėkme, reputacija ir pasirinko pavadinimą savo
spektakliui, kuris visiems vartotojams siejosi su ieškovų spektakliu ,,Urvinis žmogus“. Tokiu
elgesiu atsakovas siekė suklaidinti žiūrovą, versdamas jį manyti, kad atėjęs į spektaklį turės
galimybę pamatyti spektaklio ,,Urvinis žmogus“ tęsinį ir tokiu būdu užtikrindamas pakankamai
didelę auditoriją bei dideles pajamas iš demonstruojamo spektaklio. Atsakovo informaciniuose
pranešimuose spaudoje ir spektaklio „Urvinė moteris“ reklamoje, taip pat atsakovo vardu
įregistruotose interneto adresų srities svetainėse www.urvinemoteris.lt ir www.urvine.lt
atsakovas naudojo bėgančios urvinės moters paveikslėlį (logotipą), identišką ieškovų planuotam
naudoti spektakliui „Urvinė moteris“ logotipui, tai patvirtino Lietuvos grafinio dizaino
asociacijos ekspertų komisijos atliktos spektaklio „Urvinė moteris“, statomo ieškovų, ir atsakovo
statomo spektaklio „Urvinė moteris“ logotipų vizualinio panašumo nustatymo ekspertizės aktas.
Šios aplinkybės taip pat patvirtina atsakovų siekį naujam spektakliui reklamuoti pasinaudoti
ieškovo įdirbiu. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, kad teismų praktikoje nurodyta, jog
apsaugos nuo nesąžiningos konkurencijos tikslas yra ne tik konkurentų, bet ir vartotojų interesų
gynimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m.
balandžio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,, Ekspedita“ v. UAB ,, Chemtransa“,
bylos Nr. 3K-3-223/2005, 2005 m. kovo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Unilever N. V. v.
UAB ,,Varta“, bylos Nr. 3K-3-150/2005). Nagrinėjamu atveju akivaizdų vartotojų (žiūrovų)
suklaidinimo faktą patvirtina 2006 m. spalio mėnesį atliktos gyventojų apklausos duomenys,
pagal kuriuos, dauguma (62 proc.) gyventojų mano, kad spektaklių ,,Urvinė moteris“ ir ,,Urvinis
žmogus“ pavadinimai yra panašūs, absoliuti dauguma (80 proc.) respondentų, kurie matė
spektaklį ,,Urvinis žmogus“ mano, kad jo pavadinimas yra panašus į spektaklio ,,Urvinė moteris“
pavadinimą, trečdalis (31 proc.) gyventojų mano, kad spektakliai ,,Urvinė moteris“ ir ,,Urvinis
žmogus“ yra susiję savo turiniu, daugiau kaip pusė (63 proc.) respondentų, kurie matė
spektaklį ,,Urvinis žmogus“, mano, kad šio spektaklio turinys yra susijęs su spektaklio ,,Urvinė
moteris“ turiniu, trečdalis respondentų, kurie matė spektaklį ,,Urvinis žmogus“, mano, kad
spektaklį ,,Urvinė moteris“ pastatė ta pati organizacija kaip ir spektaklį ,,Urvinis žmogus“, pusė
apklaustųjų (49 proc.) spektaklį ,,Urvinis žmogus“ mačiusių respondentų norėtų pamatyti ir
spektaklį ,,Urvinė moteris“, nes nori šiuos du spektaklius palyginti. Šie duomenys patvirtina, kad
atsakovui net nereikėjo dėti ypatingų pastangų ,,Urvinė moteris“ populiarumui sukurti, nes
dauguma spektaklį ,,Urvinis žmogus“ mačiusių žiūrovų norėjo pažiūrėti to paties režisieriaus
režisuotą, to paties žanro, tose pačiose ir panašiose erdvėse rodomą spektaklį ,,Urvinė moteris“.
Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad tokiu būdu, pasinaudodamas ieškovų įdirbiu,
sukurta visiškai naujo ir gana reto Lietuvoje žanro – monokomedijos spektaklio reputacija,
atsakovas gavo ekonominę naudą.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Atsakovas kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 22 d.
sprendimo dalį, kuria ieškovų ieškinys patenkintas, ir Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. kovo
12 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais
motyvais:

1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio

nuostatas, taip iš esmės pažeisdamas šią materialinės teisės normą, tai lėmė neteisėto sprendimo
priėmimą. Kasatoriaus nuomone, konkretūs veiksmai gali būti pripažinti nesąžiningos
konkurencijos veiksmais tik tada, kai nustatoma, kad jie atitinka Konkurencijos įstatymo 16
straipsnyje nurodytas sąlygas, t. y. nesąžiningos konkurencijos veiksmais yra pripažįstami
tapačių ar panašių žymenų naudojimas, galintis sukelti painiavą su kitu ūkio subjektu ar jo
veikla, arba panašių (tapačių) žymenų naudojimas siekiant nesąžiningai pasinaudoti kito ūkio
subjekto reputacija, arba naudojimo žymens skiriamojo požymio susilpnėjimas dėl panašaus
(tapataus) žymens naudojimo. Tai reiškia, kad nesąžiningos konkurencijos veiksmais gali būti
laikomas tik žymens, tapataus ar panašaus į skiriamąjį požymį turintį žymenį, naudojimas, todėl
sprendžiant, ar konkretūs kasatoriaus veiksmai (žymens „urvinė moteris“, interneto adresų srities
simbolinių pavadinimų www.urvinemoteris.lt, www.urvine.lt, urvinės moters logotipo
naudojimas) laikytini nesąžiningos konkurencijos veiksmais, teismai privalėjo įvertinti nurodytų
sąlygų viseto buvimą kiekvieno iš veiksmų atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismas,
pripažindamas kasatoriaus spektaklio pavadinimo „urvinė moteris“ naudojimą nesąžiningos
konkurencijos veiksmu, visiškai nevertino, ar ieškovų spektaklio pavadinimas „urvinis žmogus“
turi skiriamąjį požymį, ar šis žymuo panašus į pavadinimą „urvinė moteris“; pripažindamas
kasatoriaus interneto adresų srities simbolinių pavadinimų www.urvinemoteris.lt, www.urvine.lt
registraciją nesąžiningos konkurencijos veiksmu, nevertino, ar ieškovų interneto adresų srities
simbolinio pavadinimo www.urviniszmogus.lt ir kasatoriaus registruoti interneto adresų srities
simboliniai pavadinimai panašūs; pripažindamas kasatoriaus urvinės moters logotipo naudojimą
nesąžiningos konkurencijos veiksmu, nevertino, ar šis kasatoriaus naudotas logotipas yra
panašus į ieškovų logotipą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pavadinimas „urvinė
moteris“ neatitinka kūriniui keliamų reikalavimų, todėl autorių teisės normų nesaugomas.
Kasatoriaus įregistruoti interneto adresų srities pavadinimai www.urvinemoteris.lt,
www.urvine.lt bei urvinės moters logotipas ir ieškovų pavadinimas www.urviniszmogus.lt bei
urvinės moters logotipas yra visiškai nepanašūs. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, kasatoriaus
nuomone, apeliacinės instancijos teismo nutartis yra neteisėta, nes, nenustačius Konkurencijos
įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytų sąlygų, kasatoriaus veiksmai negalėjo būti
pripažinti nesąžiningos konkurencijos veiksmais.

2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netaikė Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo
(toliau – ATGTĮ) 5 straipsnio 1 punkto nuostatos, neatsižvelgė į Konstitucijos 42 straipsnyje
įtvirtintos kūrybinės laisvės apsaugą. Kasatoriaus pagal S. P. pjesę „Urvinė moteris“ pastatyto
spektaklio „Urvinė moteris“ idėja – moterų požiūris į vyrų ir moterų santykius, t. y. moters
atsakas „urviniam žmogui“, kuri daug kartų jau buvo įgyvendinta kitų subjektų visame
pasaulyje. ATGTĮ 5 straipsnio 1 dalies nuostata užkerta kelią atskiriems subjektams pasisavinti
konkrečią kūrybinę idėją, o 2 straipsnio 19 punkto nuostata – pasisavinti kūrinio žanrą (pvz.
monospektaklį), nes idėjos autorių teisės nesaugomos. Tik išreiškus idėją objektyvia forma,
atsiranda kūrinys kaip autorių teisės saugomas objektas, todėl pažeidimas gali būti
konstatuojamas tik tada, kai kitas kūrinys savo forma atkartoja jau sukurtą kūrinį ( ATGTĮ 4
straipsnio 1 dalis, 73 straipsnis). S. P. sukurta pjesė „Urvinė moteris“ ir jos pagrindu K. S.
režisuotas spektaklis „Urvinė moteris“, kurį prodiusavo kasatorius, yra savarankiški kūriniai,
palyginus su ieškovo UAB „Baltijos muzika“ prodiusuotu spektakliu „Urvinis žmogus“ ir
ieškovės E. J. P. pjese „ Cavewoman“ (liet. – „urvinė moteris“). Dėl to teismų išvados, kad
kasatorius siekė pasinaudoti ieškovų spektaklio „Urvinis žmogus“ reputacija, padarytos
remiantis byloje esančiais straipsniais žiniasklaidoje, yra nepagrįstos bei prieštaraujančios
ATGTĮ nuostatoms.

3. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, taip pažeidė
CPK 176 ir 185 straipsniuose įtvirtintus įrodymų vertinimo principus, tai lėmė neteisėtos
nutarties priėmimą. Teismas konstatavo, kad apie ieškovo UAB „Baltijos muzika“ ketinimus
statyti spektaklį „Urvinė moteris“ pagal ieškovės E. J. P. pjesę K. S. žinojo ir nusprendė pats
pastatyti to paties žanro, stilistikos ir tematikos pjesę. Teismas šią išvadą padarė kai kuriuos
įrodymus nepagrįstai ignoruodamas bei suteikdamas pranašumą ieškovų pateiktiems įrodymams,
nesilaikant įrodymų tikėtinumo taisyklės. Liudytojas K. S. 2007 m. liepos 25 d. teismo posėdžio
metu nurodė, kad iš ieškovo UAB „Baltijos muzika“ vadovų jam buvo žinoma apie pjesės –
atsako pjesei „Ginamasis žodis urviniam“ (angl. – „ Defending the caveman“), kurio pagrindu
ieškovai pastatė spektaklį „Urvinis žmogus“, egzistavimą, tačiau šios pjesės pavadinimas jam
nebuvo žinomas. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į šiuos liudytojo K. S. parodymus,
o rėmėsi liudytojų D. T., P. T. ir D. K., kurie suinteresuoti nagrinėjamos bylos baigtimi,
parodymais, todėl nepagrįstai suteikė šių liudytojų parodymams pranašumą. Apeliacinės
instancijos teismas netinkamai įvertino K. S. pasisakymus žiniasklaidoje, nes šie įrodymai
negalėjo patvirtinti teismo išvados, kad K. S. buvo žinomas ieškovų ketinimas ateityje statyti
spektaklį „Urvinė moteris“, nes K. S. nebuvo skaitęs ieškovės E. J. P. pjesės. Straipsniai
žiniasklaidoje negalėjo būti laikomi tinkama įrodinėjimo priemone, pateikiančia objektyvią
informaciją ir pagrindžiančia K. S. žinojus apie ieškovų ketinimus statyti spektaklį „Urvinė
moteris“, nes tokiuose straipsniuose pateikiamas subjektyvus straipsnio autorių požiūris į
nagrinėjamą situaciją, be to, dažnai yra užsakomieji. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino
byloje esančių įrodymų ( kasatoriaus paraiškos registruoti interneto adresų srities simbolinius
pavadinimus www.urvinemoteris.lt ir www.urvine.lt bei ieškovo pasiūlymo remti kasatoriaus
spektaklį), kurie patvirtina, kad ieškovai apie ketinamą statyti spektaklį „Urvinė moteris“ viešai
paskelbė tik po to, kai sužinojo apie kasatoriaus prodiusuojamo S. P. pjesės „Urvinė moteris“
pastatymą, t. y. įrodo, kad ieškovai, o ne kasatorius siekė nesąžiningai konkuruoti. Apeliacinės
instancijos teismas, konstatuodamas, kad kasatorius savo nesąžiningos konkurencijos veiksmais
suklaidino visuomenę, rėmėsi vieninteliu įrodymu, t. y. ieškovų užsakymu atliktos Lietuvos
gyventojų apklausos duomenimis. Šios apklausos duomenys negali būti laikoma tinkama
įrodinėjimo priemone, nes buvo atlikta ydingai, netinkamai suformulavus klausimus, netinkamai
pasirinkus tikslinę apklausiamųjų grupę.

4. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos

teismų praktikos dėl tinkamo įrodymų vertinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Muaro
krautuvė“ v. Vilniaus m. VMI, bylos Nr. 3K-3-31/1999; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G.
R. v. LR knygų prekybos valstybinės įmonės „Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-
260/2001), nes nesilaikė suformuotų įrodymų vertinimo taisyklių, įrodymų pakankamumo ir
faktų įrodytinumo kriterijų. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nukrypo nuo Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo ir Europos Teisingumo Teismo formuojamos teismų praktikos bylose dėl
nesąžiningos konkurencijos veiksmų (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2004 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ EMH
Elekrizitatszehler GmbH & Ko KG“ v. UAB „ Elgama-Elektronika“, bylos Nr. 2A-380/2004;
Europos Teisingumo Teismo 1999 m. birželio 22 d. sprendimas byloje Lloyd Schuhfabrik Myer
& Co. GmbH v. Klijsen Handel BV, bylos Nr. C-342/97, ECR I-3819), nes visuomenės
apklausos metu apklausiama grupė gali būti tik tie asmenys, kuriems konkrečios prekes ar
paslaugos yra skirtos. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl monospektaklio, skirto vyresnio
amžiaus išsilavinusiai visuomenės daliai pavadinimo naudojimo, o ieškovų užsakytos apklausos
metu buvo apklausiami asmenys nuo 15 metų amžiaus, asmenys, gyvenantys kaimo vietovėse,
nors nė vienas iš spektaklių nebuvo rodytas kaimuose, t. y. apklausai buvo pasirinkta netinkama
tikslinė grupė, todėl apklausos duomenys nepatikimi.

Atsiliepime į atsakovo kasacinį skundą ieškovai prašo atsakovo kasacinį skundą atmesti ir palikti
galioti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 22 d. sprendimą bei Lietuvos apeliacinio
teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartį. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nesąžiningos konkurencijos veiksmų

draudimas atitinka Paryžiaus konvencijos dėl pramoninės nuosavybės saugojimo, kurią Lietuvos
Respublika ratifikavo 1996 m. gegužės 28 d., 10bis straipsnio 2 punkte įtvirtintą taisyklę, kad
nesąžininga konkurencija laikomas bet koks konkurencijos veiksmas, prieštaraująs sąžiningiems
pramonės ir prekybos reikalų vedimo papročiams. Tiek Paryžiaus konvencijoje, tiek
Konkurencijos įstatyme pateikiamas tik pavyzdinis veiksmų sąrašas, kuris nėra baigtinis, todėl
kiekvienu konkrečiu atveju nustatinėjant, ar nebuvo pažeista sąžininga konkurencija,
neapsiribojama šiuo sąrašu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2005 m. balandžio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ Ekspedita“ v. UAB
„ Chemtransa“, bylos Nr. 3K-3-223/2005). Pasaulinėje praktikoje (pvz., Pasaulinės intelektinės
nuosavybės organizacijos (angl. – WIPO) pateiktuose apibendrinimuose apsaugos nuo
nesąžiningos konkurencijos klausimais) išskiriama daug nesąžiningos konkurencijos veiksmų,
kurie nėra tiesiogiai įtvirtinti nei Paryžiaus konvencijoje, nei Konkurencijos įstatyme, pvz.,
neteisėtas pasinaudojimas kito asmens pasiekimais (angl. – free riding), kai vieno ūkio subjekto
veiksmais, siekiant pasinaudoti kito ūkio subjekto pramoniniais ar komerciniais pasiekimais, iš
esmės nenutolstant nuo šių pasiekimų originalo, sukeliama painiava su kitu ūkio subjektu,
klaidinami vartotojai. Kad veiksmai būtų pripažinti nesąžiningos konkurencijos veiksmais, jie
turi atitikti Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, t. y. pirma,
prieštaravimas ūkinės veiklos sąžiningai praktikai bei geriems papročiams, antra, galimybė
pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti. Ieškovai sutinka su teismų sisteminiu
kasatoriaus atliktų veiksmų visumos vertinimu Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies
prasme, nes teismas konkrečiu atveju analizuoja bylos aplinkybes ir pagal verslo standartus,
įprastą rinkos dalyvių elgesį vertina, ar egzistavo nesąžininga konkurencija. Kasatoriaus atlikti
veiksmai turi būti vertinami kaip veiksmų, naudingų kasatoriui ir iliustruojančių nesąžiningą
konkurenciją tarp ginčo šalių, kompleksas, kur kiekvienas veiksmas tik sustiprina kito veiksmo
poveikį ir kurie egzistuoja kartu.

2. Konstitucija inter alia įtvirtina kūrybos laisvės ir sąžiningos konkurencijos laisvės principus,
kuriais asmenys privalo naudotis nepažeisdami jų pusiausvyros ir kitų asmenų teisių bei teisėtų
interesų. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl S. P. pjesės „Urvinė moteris“ idėjos ir turinio, nes
vyrų ir moterų santykių analizė yra viena populiariausių literatūros kūrinių temų, todėl
kasatoriaus teiginiai, kad ieškovai siekia monopolizuoti kūrinio žanrą ar idėją yra nepagrįsti.
Šiuo atveju svarbu tai, kad kasatoriaus kūrybinės idėjai įgyvendinti ir pristatyti buvo pasirinkti
tokie būdai ir priemonės, kurie neabejotinai pažeidė ieškovų teises, pasinaudojo jų spektaklio
„Urvinis žmogus“ reputacija. Tai matyti iš to, kad S. P. sukurtai pjesei buvo parinktas
pavadinimas „Urvinė moteris“, nors pats autorius buvo numatęs kitokį pavadinimą (jo
variantus); kad kasatorius paviešino planus statyti spektaklį „Urvinė moteris“ tuo metu, kai
ieškovų spektaklis „Urvinis žmogus“ buvo tapęs labai populiarus. Kasatoriaus keliamas
klausimas dėl to, ar pavadinimas „Urvinė moteris“ yra saugomas autorių teisės, išspręstas
pirmosios instancijos teismo ir toliau byloje neginčijamas. Be to, faktas, saugomas šis
pavadinimas autorių teisės ar ne, niekaip nesusijęs su kasatoriaus nesąžiningais konkurencijos
veiksmais ieškovų atžvilgiu.

3. Ieškovai nesutinka su kasatoriaus teiginiais dėl kasatoriaus nurodytų įrodinėjimo priemonių

netinkamumo. Liudytojai D. T. ir P. T. galėjo būti apklausiami, nes tik jie žinojo bylai
reikšmingas aplinkybes, kurios nebuvo paviešintos. Ieškovai iš karto atskleidė teismui, kad šie
yra susiję su ieškovais, todėl teismai vertindami įrodymus galėjo atsižvelgti į nurodytas
aplinkybes. Be to, kasatoriaus nurodyto liudytojo K. S. parodymams teismai taip pat negalėjo
suteikti pranašumo, nes šis asmuo buvo suinteresuotas bylos baigtimi. Byloje esantys straipsniai
atitiko CPK 177 straipsnio 1 dalies ir 197 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl rašytinių įrodymų,
todėl teismai pagrįstai vadovavosi šiais įrodymais. Be to, jei šie straipsniai ir buvo užsakomieji,
tai tokiu užsakymu buvo suinteresuotas tik kasatorius. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad
žymenys „urvinė moteris“ ir „urvinis žmogus“ turi skiriamąjį požymį, nes yra spektaklių
pavadinimai, leidžiantys žiūrovui šiuos atskirti nuo bet kurių kitų spektaklių. Šie žymenys sudaro
esminę skiriamąją subdomenų vardų urvinemoteris.lt, urvine.lt, urviniszmogus.lt dalį, leidžiančią
vartotojui internete surasti ir atskirti spektaklius pristatančius puslapius. Urvinės moters logotipų
panašumas pagrįstas byloje esančia Lietuvos grafinio dizaino asociacijos akte pateikta išvada.
Byloje yra pakankamai įrodymų, kad panašių žymenų naudojimas sukėlė painiavą tarp ūkio
subjektų ir kad buvo nesąžiningai pasinaudota ieškovų spektaklio „Urvinis žmogus“ įgyta
reputacija.

4. Ieškovai nesutinka su kasatoriaus teiginiais, kad teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo praktikos dėl tinkamo įrodymų vertinimo, nes apeliacinės instancijos teismas vadovavosi
teismų praktikoje suformuota įrodymų pakankamumo taisykle (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje
V. D. v. T. E., bylos Nr. 3K-3-516/2004). Nepagrįstas kasatoriaus teiginys, kad apeliacinės
instancijos teismas negalėjo vadovautis ieškovų pateiktos visuomenės apklausos duomenimis,
nes šis įrodymas buvo pateiktas dar pirmosios instancijos teismui. Be to, galimybę užsakyti ir
pateikti teismui visuomenės apklausos rezultatus turėjo ir kasatorius, tačiau tokia galimybe
nepasinaudojo, nors praktika, kai apklausa atliekama abiejų šalių užsakymu yra pakankamai
dažna (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m.
lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ Somera“ v. AB „Pieno žvaigždės“, bylos
Nr. 3K-3-595/2004). Ieškovai nesutinka su kasatoriaus teiginiu, kad apklausos metu užduoti
klausimai buvo suformuluoti ydingai, nes, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
formuojama teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2004 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Panerių investicijos v.
UAB „Samsonas“, bylos Nr. 3K-3-461/2004), apklausos gali būti įvairaus pobūdžio ir klausimai
jose gali būti pateikiami bei atsakymai formuluojami įvairiais aspektais, nes pateiktus įrodymus
teismas įvertina pagal įrodymų vertinimo taisykles. Be to, apibendrinant apklausos rezultatus,
buvo išskirti spektaklį „Urvinis žmogus“ mačiusiųjų atsakymai, taip užtikrinant rezultatų
patikimumą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasatorius remiasi Lietuvos apeliacinio teismo
nutartimi byloje Nr. 2A-380/2004, kuri negali būti laikoma precedentu kasaciniame teisme, be
to, nurodytos ir nagrinėjamos bylų faktinės aplinkybės skiriasi.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų priimtus
sprendimus teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės
instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde ir
atsiliepime į jį teisės taikymo aspektu keliami materialinės teisės normų, reglamentuojančių
nesąžiningos konkurencijos veiksmų draudimą ir kūrybinių idėjų apsaugą, ir proceso teisės
normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo klausimai, dėl kurių teisėjų
kolegija pasisako.

Dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų draudimo

Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalies nuostatoje įtvirtinta, kad įstatymas saugo sąžiningos

konkurencijos laisvę. Konkurencijos laisvė garantuoja teisę ūkio subjektams pasirinkti
priemones, kuriomis jie konkuruoja, tačiau ši teisė nėra absoliuti – ją įgyvendinant negalima
pažeisti kitų subjektų teisių ir teisėtų interesų. Tik sąžininga konkurencija užtikrina ekonominę
pažangą, todėl teisės normų draudžiami nesąžiningos konkurencijos veiksmai. Paryžiaus
konvencijos dėl pramoninės nuosavybės saugojimo 10bis straipsnyje įtvirtinta, kad nesąžininga
konkurencija laikomas bet koks konkurencijos veiksmas, prieštaraująs sąžiningiems pramonės ir
prekybos reikalų vedimo papročiams. Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta,
kad ūkio subjektams draudžiama atlikti bet kuriuos veiksmus, prieštaraujančius ūkinės veiklos
sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, kai tokie veiksmai gali pakenkti kito ūkio subjekto
galimybėms konkuruoti.

Teisėjų kolegija nesutinka su kasacinio skundo argumentu, kad veiksmai gali būti pripažinti
nesąžiningos konkurencijos veiksmais tik tada, kai nustatoma, kad jie atitinka Konkurencijos
įstatymo 16 straipsnyje įtvirtintus atvejus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų
praktikoje laikomasi pozicijos, kad Konkurencijos įstatymo 16 straipsnyje išvardyti nesąžiningos
konkurencijos veiksmai yra tik pavyzdinis tokių veiksmų sąrašas, kuris nėra baigtinis (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 25 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje UAB „ Ekspedita“ v. UAB „ Chemtransa“, bylos Nr. 3K-3-223/2005).
Teisėjų kolegija pritaria teismų argumentui, kad, norint pripažinti atsakovo atliktus veiksmus
nesąžiningos konkurencijos veiksmais, būtina konstatuoti dvi esmines sąlygas: pirma, turi būti
nustatytas konkurencijos santykis tarp verslo ar profesine veikla užsiimančių subjektų; antra,
būtina nustatyti, kad atitinkami konkurento veiksmai atliekami turint tikslą konkuruoti, ir būtent
atliekant tokius veiksmus yra naudojamasi kitų subjektų reputacija, produktų, žymenų imitavimu
ar kitais nesąžiningais veiksmais (vartotojų klaidinimu ir pan.), sąmoningai siekiant tapti
konkuruojančiu subjektu. Teisėjų kolegija pažymi, kad ne kiekvienas nesąžiningos
konkurencijos veiksmas kartu reiškia ir konkurento autorių teisių ar kitokių intelektinės
nuosavybės teisių pažeidimą, nes apsauga nuo nesąžiningos konkurencijos laikytina
savarankišku institutu, taikytinu nustačius minėtas sąlygas.

Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad ieškovas UAB „Baltijos muzika“ ir atsakovas
laikytini konkurentais, nes veikia toje pačioje verslo srityje, toje pačioje rinkos sferoje, užsiima
iš esmės panašia, t. y. teatro, veikla, kuri yra komercinio pobūdžio, iš kurios yra gaunamos
pajamos, inter alia renginių ir spektaklių statymu bei prodiusavimu; kad K. S. buvo žinoma apie
ieškovų ketinimus statyti spektaklį „Urvinė moteris“, jis, matydamas didžiulį „Urvinio žmogaus“
populiarumą ir milžinišką sėkmę, nusprendė pradėti bendradarbiauti su atsakovu ir statyti
identiško pavadinimo, žanro ir tematikos pjesę „Urvinė moteris“; kad atsakovui ir režisieriui K.
S. buvo svarbu, jog jų statomo spektaklio pavadinime būtų žodis „urvinė“, nes jis sukeltų
asociacijas su milžiniško populiarumo sulaukusiu spektakliu „Urvinis žmogus“, ir tai garantuotų
naujojo spektaklio sėkmę bei populiarumą; kad atsakovui pradėjus reklamuoti spektaklį „Urvinė
moteris“, į ieškovą UAB „Baltijos muzika“ įvairios įmonės, įstaigos, organizacijos kreipėsi su
paraiškomis, užsakymais rodyti spektaklį „Urvinė moteris“, teiravosi dėl galimybių pamatyti
spektaklį ir parodyti įvairių švenčių proga, tai patvirtina, kad eilinis žiūrovas spektaklį „Urvinė
moteris“ laikė ir suprato kaip to paties statytojo – prodiuserio ir režisieriaus sukurto spektaklio
tęsinį – atsaką į „Urvinį žmogų“; kad atsakovo informaciniuose pranešimuose spaudoje ir
spektaklio „Urvinė moteris“ reklamoje, atsakovo vardu įregistruotose interneto adresų srities
svetainėse www.urvinemoteris.lt ir www.urvine.lt atsakovas naudojo urvinės moters paveikslėlį
(logotipą), iš esmės identišką ieškovų naudoto (įskaitant ir interneto svetainėje
www.urviniszmogus.lt) bei planuoto naudoti spektakliui „Urvinė moteris“ logotipui. Teisėjų
kolegija sprendžia, kad, sistemiškai įvertinus atsakovo atliktus veiksmus bei elgesį,
konstatuotina, jog atsakovas atliko nesąžiningos konkurencijos veiksmus, turėdamas tikslą
konkuruoti bei pasinaudoti ieškovo UAB „Baltijos muzika“ reputacija, todėl sutinka su tokia
pirmosios instancijos teismo išvada.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje apeliaciniame ir kasaciniuose
skunduose nėra keliamas klausimas dėl spektaklio pavadinimo „Urvinė moteris“ teisinio statuso,
t. y. yra šis pavadinimas autorių teisių objektas ar ne, bet dėl atsakovo veiksmų vertinimo
nesąžiningos konkurencijos aspektu. Teisėjų kolegija pažymi, kad atliktas veiksmas būtų
laikomas nesąžiningos konkurencijos veiksmu, nėra būtina nustatyti naudojamų žymenų
panašumo, nes šios kategorijos bylose esminė aplinkybė yra tai, ar atliktu veiksmu siekiama
nesąžiningai konkuruoti pasinaudojant konkurento įdirbiu atitinkamoje srityje. Žymuo, turintis
skiriamąjį požymį, dažniausiai laikomas prekės ženklu, nes jo funkcija yra atskirti vieno subjekto
prekes nuo kito. Autorių teisių objektui nekeliamas reikalavimas turėti skiriamąjį požymį, bet
toks objektas turi pasižymėti originalumo savybe. Jei žymuo, nesantis autorių teisės objektu ar
pramoninės nuosavybės objektu, yra naudojamas taip, kad konkurentas pasinaudoja kito subjekto
sukurtu įdirbiu atitinkamoje srityje, tokio žymens naudojimas gali būti laikomas nesąžiningos
konkurencijos veiksmu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje atsakovo
spektaklio pavadinimo „Urvinė moteris“, sukėlusio painiavą potencialiems žiūrovams,
naudojimas turint tikslą sudaryti įspūdį, kad tai yra ieškovo spektaklio „Urvinis žmogus“ tęsinys,
laikytinas nesąžiningos konkurencijos veiksmu, nes taip atsakovas tiesiogiai siekė panaudoti
konkurento sėkmę savo spektaklio populiarumui didinti. Dėl to kasacinio skundo argumentai,
kad teismai netinkamai taikė Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio nuostatas, nes nenustatinėjo
žymenų „urvinis žmogus“ ir „urvinė moteris“ panašumo ir žymens „urvinė moteris“ skiriamojo
požymio, yra nepagrįsti. Teisėjų kolegija pritaria ieškovų atsiliepimo į kasacinį skundą
argumentui, kad nagrinėjamoje byloje kasatoriaus atlikti veiksmai turi būti vertinami kaip
veiksmų, egzistuojančių kartu, visuma, kai kiekvienas veiksmas tik sustiprina kito veiksmo
poveikį.

Dėl kūrybinių idėjų apsaugos

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netaikė ATGTĮ 5
straipsnio 1 punkto nuostatos, neatsižvelgė į Konstitucijos 42 straipsnyje įtvirtintos kūrybinės
laisvės apsaugą, nes S. P. sukurta pjesė „Urvinė moteris“ ir jos pagrindu K. S. režisuotas
spektaklis „Urvinė moteris“, kurį prodiusavo kasatorius, yra savarankiški kūriniai, palyginus su
ieškovo UAB „Baltijos muzika“ prodiusuotu spektakliu „Urvinis žmogus“ ir ieškovės E. J. P.
pjese „ Cavewoman“ (liet. – „urvinė moteris“). Nagrinėjamoje byloje nėra šalių ginčo dėl S. P.
pjesės „Urvinė moteris“ idėjos ir turinio. Dėl to kasatoriaus teiginiai, kad teismai negalėjo
pripažinti atsakovo veiksmų nesąžiningos konkurencijos veiksmais, nes draudžiama subjektams
pasisavinti konkrečią kūrybinę idėją ar kūrinio žanrą (pvz. monospektaklį), yra nepagrįsti.
Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju svarbu tai, kad kasatorius savo kūrybinei idėjai
įgyvendinti ir pristatyti pasirinko tokius būdus ir priemones, kurie pažeidė ieškovų teises ir
teisėtus interesus, nes buvo nesąžiningai pasinaudota spektaklio „Urvinis žmogus“ reputacija, dėl
to teisėjų kolegija pritaria tokioms teismų padarytoms išvadoms.

Dėl įrodymų vertinimo

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino byloje
surinktus įrodymus, todėl nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų
praktikos dėl tinkamo įrodymų vertinimo. Kasatoriaus manymu, teismas kai kuriuos įrodymus
nepagrįstai ignoravo bei suteikė pranašumą ieškovų pateiktiems įrodymams, nesilaikydamas
įrodymų tikėtinumo taisyklės; neatsižvelgė į liudytojo K. S. parodymus, o rėmėsi liudytojų D. T.,
P. T. ir D. K., kurie suinteresuoti nagrinėjamos bylos baigtimi, parodymais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai
teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka
konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti
grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o
įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. CPK 185 straipsnyje įtvirtintas laisvo
įrodymų vertinimo principas reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau
yra saistomas įrodymų leistinumo ir sąsajumo (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitų
įrodinėjimo taisyklių (CPK 182 straipsnis). Teismo vidinis įsitikinimas – tai įsitikinimas,
pasiektas kruopščiai ir visapusiškai tiriant visas bylos aplinkybes ir išplaukiantis iš nustatytų bei
tirtų aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004
m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D. v. T. E., bylos Nr. 3K-3-516/2004).
Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje teismai tinkamai ir nenukrypdami nuo
suformuotos teismų praktikos vertino surinktus įrodymus; kasatoriaus nurodyto liudytojo K. S.
parodymams teismai taip pat negalėjo suteikti pranašumo, nes šis asmuo buvo suinteresuotas
bylos baigtimi.

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo ir Europos Teisingumo Teismo formuojamos teismų praktikos bylose dėl
nesąžiningos konkurencijos veiksmų, nes visuomenės apklausos metu apklausiama grupe gali
būti tik tie asmenys, kuriems konkrečios prekes ar paslaugos yra skirtos. Tačiau apeliacinės
instancijos teismas, konstatuodamas, kad kasatorius savo nesąžiningos konkurencijos veiksmais
suklaidino visuomenę, kasatoriaus teigimu, rėmėsi vieninteliu įrodymu, t. y. ieškovų užsakymu
atliktos Lietuvos gyventojų apklausos duomenimis, kurie negali būti laikomi tinkama
įrodinėjimo priemone, nes buvo atlikta ydingai, netinkamai suformulavus klausimus, netinkamai
pasirinkus tikslinę apklausiamųjų grupę.

Kasaciniame skunde nurodytos Europos Teisingumo Teismo bylos Lloyd Schuhfabrik Myer&
Co. GmbH v. Klijsen Handel BV, bylos Nr. C-342/97, ECR I-3819, ir nagrinėjamos bylos ratio
decidendi nesutampa,nes šioje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl dviejų prekės ženklų
panašumo, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje ginčo dėl prekės ženklų panašumo nėra. Teisėjų
kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas išvadą dėl atsakovo veiksmų kvalifikavimo
kaip nesąžiningos konkurencijos veiksmų padarė įvertindamas byloje esančių įrodymų visumą, o
ne vieną įrodymą – visuomenės apklausą. Minėta, kad nagrinėjamoje byloje teismai laikėsi ir
nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos dėl įrodymų
vertinimo taisyklių taikymo. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje teismai
nenukrypo nuo kasaciniame skunde nurodytos Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 29 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje UAB
„ EMH Elekrizitatszehler GmbH & Ko KG“ v. UAB „ Elgama-Elektronika“, bylos Nr. 2A-
380/2004, išaiškinimų dėl visuomenės apklausos rezultatų vertinimo, nes apeliacinės instancijos
teismo padaryta išvada dėl galimo žiūrovų klaidinimo nagrinėjamoje byloje buvo padaryta
remiantis surinktų įrodymų visetu. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio skundo
argumentas, jog nagrinėjamoje byloje teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir
Europos Teisingumo Teismo formuojamos teismų praktikos dėl įrodymų vertinimo ir bylose dėl
nesąžiningos konkurencijos veiksmų pripažinimo visuomenės apklausos pagrindu, atmestinas,
nes nekonstatuotina CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyto kasacijos pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai,
kurios naudai priimtas sprendimas. Netenkinus kasacinio skundo, netenkinamas ir kasatoriaus
prašymas dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Remiantis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir
teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl
civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę
pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.14 punktu, ieškovams priteistinos 1600 Lt išlaidos
advokato pagalbai, surašant atsiliepimą į kasacinį skundą, apmokėti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,vadovaudamasi CPK 359
straipsnio 1 dalies 1 punktu, 98 straipsniu ir 362 straipsnio 1 dalimi

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 22 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo 2008
m. kovo 12 d. nutartį palikti nepakeistus.

Priteisti ieškovui UAB „Baltijos muzika“, juridinio asmens kodas 300125245, iš atsakovo UAB
„Baltijos reklamos projektai“, juridinio asmens kodas 300039675, 1600 Lt išlaidų advokato
pagalbai, surašant atsiliepimą į kasacinį skundą, apmokėti.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo
dienos.

Teisėjai Janina Januškienė

Dangutė Ambrasienė

Sigitas Gurevičius

Civilinė byla Nr. 3K-3-341/2009

Procesinio sprendimo kategorijos: 14.4; 114.11

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. rugsėjo 30 d.
Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Egidijaus Baranausko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus ir Algio Norkūno (kolegijos
pirmininkas),

sekretoriaujant Aringui Kartanui,

dalyvaujant ieškovei J. J., ieškovės atstovei advokatei R. J., atsakovo (kasatoriaus) Vilniaus
visuomeninės parapsichologijos akademijos vadovui S. P., atsakovo atstovei advokatei Reginai
Pališkienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus visuomeninės
parapsichologijos akademijos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 24 d. nutartiesperžiūrėjimo civilinėje byloje pagal
ieškovės J. J. ieškinį atsakovui Vilniaus visuomeninei parapsichologijos akademijai dėl
neišmokėto darbo užmokesčio, kompensacijos už nepanaudotas atostogas, vidutinio darbo
užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl ieškovei neišmokėto darbo užmokesčio ir vidutinio darbo užmokesčio už
uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo. Ieškovė, kuri dirbo atsakovo vadove, prašė priteisti 2285,71
Lt neišmokėto darbo užmokesčio, 1722,19 Lt kompensaciją už nepanaudotas atostogas, 0,06
proc. dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną nuo 2006 m. rugpjūčio 8 d. iki
2006 m. rugsėjo 17 d., t. y. 25,20 Lt, vidutinį darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2006 m. rugsėjo
17 d. iki visiško atsiskaitymo su ieškove, 5 proc. dydžio procesines palūkanas bei patirtas
bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2008 m. rugsėjo 24 d. sprendimu ieškinį tenkino iš
dalies: priteisė ieškovei iš atsakovo 2285,71 Lt neišmokėto darbo užmokesčio, 1722,19 Lt
kompensacijos už nepanaudotas atostogas, 9 Lt delspinigių, 498 Lt bylinėjimosi išlaidų, 1500 Lt
vidutinio darbo užmokesčio kas mėnesį nuo 2006 m. rugsėjo 17 d. iki teismo sprendimo
įsigaliojimo dienos, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos ir
nukreipė sprendimo dalį dėl vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio priteisimo vykdyti
skubiai. Teismas nustatė, kad nuo 2005 m. liepos 1 d. ieškovė buvo priimta dirbti į Vilniaus
visuomeninės parapsichologijos akademijos rektorės pareigas; pagal pasirašytą darbo sutarties
pakeitimą šalys sulygo nuo 2005 m. gruodžio 1 d. iki 1500 Lt padidinti ieškovei mokamą
mėnesinį darbo užmokestį; 2006 m. liepos 4 d. atsakovo narių pakartotinis susirinkimas išrinko
naują rektorių, kuris 2006 m. rugsėjo 16 d. įsakymu atleido ieškovę iš darbo nuo 2006 m. rugsėjo
17 d.; ieškovė pranešimą apie atleidimą gavo paštu. Atsakovo atstovas pripažino, kad darbo
užmokestis (785,21 Lt) už 2006 m. rugsėjo mėn. ieškovei nebuvo sumokėtas. Teismas atmetė
atsakovo paaiškinimą, kad su ieškove nebuvo atsiskaityta jos atleidimo dieną todėl, kad ji
neperdavė naujam rektoriui buhalterinės apskaitos dokumentų, bei atsakovo argumentą, kad
ieškovė pati galėjo atsiskaityti su savimi atleidimo dieną. Teismas nurodė, kad naujai paskirtas
rektorius privalėjo tinkamai atsiskaityti su ieškove, kuri yra silpnesnioji darbo santykių šalis,
todėl neturi nukentėti dėl darbdavio administracijos pasikeitimų. Teismas nusprendė, kad
atsakovo nurodomas įrašas kasos knygoje įrodo darbo užmokesčio už 2006 m. liepos mėn., o ne
rugpjūčio mėn., išmokėjimą ieškovei, tai patvirtino ir ieškovės paaiškinimas, jog darbo
užmokestis buvo išmokamas iki kiekvieno mėnesio 15 d. bei vėlesni kasos knygos įrašai, iš kurių
matyti, kad ieškovei iki 2006 m. rugpjūčio 28 d. nebuvo mokamos jokios išmokos. Teismas
sprendė, kad darbo sutartyje nenurodžius, iki kada turi būti sumokamas darbo užmokestis
ieškovei, laikytina, jog už rugpjūčio mėn. su ieškove turėjo būti atsiskaityta iki 2006 m. rugsėjo 1
d., o tam neįvykus – delspinigiai už neišmokėtą rugpjūčio mėn. darbo užmokestį skaičiuotini už
laikotarpį nuo rugsėjo 7 d. iki rugsėjo 17 d. (Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su
darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 straipsnis), t. y. 1500 Lt x 0,06 proc. x 10 d., iš
viso 9 Lt; o už rugsėjo mėnesį neišmokėtą darbo užmokestį delspinigiai ieškovei nepriklauso.
Teismas nurodė, kad šalys neginčija fakto, jog per visą savo darbo pas atsakovą laiką ieškovė
neturėjo kasmetinių atostogų, taip pat nėra ginčo dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas
dydžio. Dėl to teismas ieškovei iš atsakovo priteisė 1722,19 Lt (neatskaičius mokesčių)
kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. vasario 24 d.
nutartimi paliko Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 24 d. sprendimą
nepakeistą, patikslindama sprendimo rezoliucinę dalį dėl procesinių palūkanų priteisimo – iš
atsakovo ieškovei priteistos 5 proc. dydžio metinės palūkanos skaičiuotinos nuo 47 873,90 Lt
sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme (2008 m. balandžio 7 d.) iki teismo sprendimo
visiško įvykdymo. Remdamasis byloje esančiais įrodymais ir vadovaudamasis tais pačiais
motyvais, kaip ir pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad
atsakovas neįrodė, jog ieškovei buvo išmokėtas darbo užmokestis už 2006 m. rugpjūčio mėnesį.
Teismas atmetė atsakovo argumentą, kad ieškovė atleidimo iš darbo dieną turėjo pati sau
išsimokėti priklausančias išmokas, nes naujasis atsakovo vadovas buvo išrinktas 2006 m. liepos
4 d. ir privalėjo perimti atsakovo reikalų tvarkymą. Teismas pažymėjo, kad su ieškove turėjo būti
atsiskaityta atleidimo iš darbo dieną nepaisant to, jog atsakovas turėjo pretenzijų dėl netinkamo
darbo pareigų atlikimo. Teismas konstatavo, kad ieškovės kaltės dėl uždelsto atsiskaitymo nėra,
todėl, vadovaujantis DK 141 straipsnio 3 dalies nuostatomis, ieškovei priklauso išmoka už
uždelstą atsiskaityti laiką, skaičiuojama pagal vidutinį ieškovės mėnesio darbo užmokestį.
Teismas nustatė, kad bendra ieškovei priteista suma už uždelstą atsiskaityti laiką yra 43 857 Lt,
ir ši negali būti pripažinta per didele, nes atsakovas, žinodamas apie savo prievolę laiku
atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju, jos nevykdė. Teismas, atsižvelgdamas į teismų praktikoje
suformuotą poziciją, kad nutrūkus darbo santykiams iš darbo santykių kilusiai piniginei prievolei
yra taikomos procesinės palūkanos, nurodė, jog ieškovei priklauso 5 proc. dydžio metinės
palūkanos nuo išmokos už uždelstą atsiskaityti laiką.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai.

Atsakovas kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 24 d. nutartį bei Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008
m. rugsėjo 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas
grindžiamas šiais motyvais:

1. Dėl darbo santykių ypatumų, kai darbuotojas yra juridinio asmens vadovas. Teismai nevertino
aplinkybės, kad ieškovė buvo atsakovo vadovė, todėl šie darbo santykiai turi ypatumų. Teismų
praktikoje nurodyta, kad juridinio asmens vadovui taikomas sąžiningos dalykinės praktikos
reikalavimas, t. y. vadovas privalo būti maksimaliai atidus ir rūpestingas, veikti juridinio asmens
interesais. Teismai nukrypo nuo teismų praktikos, nes ieškovės nevertino kaip atsakovo
administracijos vadovės, turinčios specifinį teisinį statusą darbo santykiuose (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 15 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje A. K. v. UAB “Interarbo”, bylos Nr. 3K-3-192/2004; 2003 m. lapkričio
26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. G. v. AB “Aviakompanija Lietuva”, bylos Nr. 3K-3-
1130/2003).

2. Dėl darbuotojo kaltės uždelsiant atsiskaityti. Dėl ieškovės, kaip atsakovo vadovės,
nesąžiningų veiksmų ieškovės atleidimo iš darbo dieną atsakovui nebuvo perduoti visi
dokumentai, reikalingi tinkamai įforminti atleidimą (darbo sutartis, darbo laiko apskaitos
žurnalas, įsakymai ir pan.). Be to, ieškovė, kaip atsakovo administracijos vadovė, privalėjo
teisingai apskaičiuoti ir išmokėti atleidžiamam darbuotojui, t. y. sau, visas priklausančias
išmokas atleidimo iš darbo dieną. Šiuo atveju egzistavo ieškovės kaltė dėl uždelsto atsiskaitymo
su ja, todėl teismai nepagrįstai priteisė ieškovei išmoką pagal DK 141 straipsnio 3 dalį.

3. Dėl įrodymų vertinimo. Teismai, netinkamai vertindami byloje pateiktus kasos knygų įrašus,
nepagrįstai nusprendė, kad darbo užmokestis už 2006 m. rugpjūčio mėn. ieškovei nebuvo
išmokėtas.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo atsakovo kasacinį skundą atmesti, o Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 24 d. nutartį bei
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 24 d. sprendimą palikti nepakeistus.
Atsiliepime nurodyti tokie nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:

1. Dėl darbo santykių ypatumų, kai darbuotojas yra juridinio asmens vadovas. Kasatorius
nepagrįstai remiasi nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse suformuluotais
išaiškinimais, nes šios bylos faktinės aplinkybės nesutampa su nurodytų bylų aplinkybėmis.

2. Dėl darbuotojo kaltės uždelsiant atsiskaityti. Teismai pagrįstai konstatavo, kad naujai išrinktas
atsakovo vadovas privalėjo tinkamai atlikti savo pareigas – perimti vadovavimą ir atsiskaityti su
atleidžiama ieškove. Kasatoriaus nurodomos aplinkybės dėl ieškovės negrąžintų atsakovo
dokumentų ir turto buvo nagrinėtos kitoje civilinėje byloje (Vilniaus rajono apylinkės teismo
byla Nr. 2-380-723/2008), kurioje konstatuota, kad atsakovas vengė priimti perduodamus
dokumentus ir turtą. Dėl to šioje situacijoje nėra ieškovės kaltės dėl uždelsto atsiskaitymo, todėl
teismai pagrįstai taikė DK 141 straipsnio 3 dalies nuostatas ir priteisė išmoką už uždelstą
atsiskaitymą.

3. Dėl įrodymų vertinimo. Teismai tinkamai įvertino byloje pateiktus kasos knygų įrašus, ir
pagrįstai nusprendė, kad darbo užmokestis už 2006 m. rugpjūčio mėn. ieškovei nebuvo
išmokėtas. Iš bylos duomenų matyti, kad 1500 Lt suma buvo įrašyta ne darbo užmokesčio
žiniaraštyje, o kasos knygoje, todėl nėra pagrindo laikyti šios sumos darbo užmokesčio
išmokėjimu.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl vidutinio darbo užmokesčio mokėjimo už uždelsimo atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju

laiką sąlygų

DK 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš
darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu
nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai uždelsiama
atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už
uždelsimo laiką.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje pabrėžiama, kad pagrindas

taikyti DK141 straipsnio 3 dalyje nustatytas pasekmes yra konstatavimas tokių sąlygų: 1)
darbdavys ne visiškai atsiskaitė su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo dieną; 2) dėl tokio
uždelsimo darbuotojas nėra kaltas. DK141 straipsnio 3 dalies paskirtis yra dvejopa. Pirma, ši
norma nustato kompensacinį mechanizmą, kuriuo yra kompensuojamas darbuotojui neišmokėtas
darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, antra – sankciją darbdaviui,
kuris su atleidžiamu darbuotoju visiškai neatsiskaito atleidimo dieną. Ši sankcija, kaip ir bet kuri
kita, gali būti efektyvi ir pasiekti tikslus, dėl kurių ji yra nustatyta, tik tuo atveju, jeigu ji
proporcinga teisės pažeidimui, už kurį yra skiriama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. M. v.
UAB „Swiss logistic“, bylos Nr. 3K-3-267/2008; 2008 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje D. L. v. UAB„Fleming baldai“, bylos Nr. 3K-3-82/2008).

Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad nuo 2005 m. liepos 1 d. ieškovė buvo priimta dirbti į
atsakovo rektorės pareigas, 2006 m. liepos 4 d. atsakovo narių pakartotinis susirinkimas išrinko
naują rektorių, kuris 2006 m. rugsėjo 16 d. įsakymu atleido ieškovę iš darbo nuo 2006 m. rugsėjo
17 d. Teismai nustatė ir kasatorius kasaciniu skundu neginčija, kad su ieškove nebuvo
atsiskaityta už 2006 metų rugsėjo mėnesį. Byloje ginčijamas 2006 metų liepos mėnesį ieškovei
išmokėtos 1128,30 Lt sumos (atitinkančios 1500 Lt mėnesinį darbo užmokestį, atskaičius
mokesčius), kuri, kasatoriaus teigimu, yra avansu išmokėtas darbo užmokestis už 2006 metų
rugpjūčio mėnesį, kvalifikavimas. Šios išmokėtos sumos kvalifikavimas yra reikšmingas
nustatant vieną iš DK 141 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygų - darbdavys ne visiškai atsiskaitė su
atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo dieną. Teisėjų kolegija pasisako dėl šios sumos teisinio
kvalifikavimo, nes jis susijęs su DK 141 straipsnio 3 dalyje nurodytos sankcijos taikymu.
Kasatorius bylos nagrinėjimo metu taip pat įrodinėjo, kad nėra antrosios DK 141 straipsnio 3
dalyje nustatytos sąlygos – laiku atsiskaityti su ieškove nepavyko dėl ieškovės, kaip atsakovo
vadovės, nesąžiningų veiksmų, nes ieškovės atleidimo iš darbo dieną atsakovui nebuvo perduoti
visi dokumentai, reikalingi tinkamai įforminti atleidimą (darbo sutartis, darbo laiko apskaitos
žurnalas, įsakymai ir pan.); be to, ieškovė privalėjo teisingai apskaičiuoti ir išmokėti sau visas
priklausančias išmokas atleidimo iš darbo dieną.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų,

reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra
pažymėjęs, jog įrodymų vertinimas pagal CPK185 straipsnį reiškia, kad bet kokios informacijos
įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu
aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.
Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, pagal kurią
tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas dėl to, kad jis pats nėra ginčijamų teisinių santykių
dalyvis ar stebėtojas, konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių
egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje
esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo
nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo
26 d. nutartis civilinėje byloje G. Š. v. Knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių
filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Kauno apskrities
valstybinė mokesčių inspekcija v. J. M., bylos Nr. 3K-3-462/2002; 2007 m. spalio 19 d. nutartis
civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“,
bylos Nr. 3K-3-416/2007; ir kt.). Byloje nustatyta, kad ieškovė 2006 metų liepos mėnesį
asmeniškai išsimokėjo 1128,30 Lt, tai patvirtina jos parašas kasos knygoje.Išmokėta suma
atitinka ieškovei mokėto mėnesinio darbo užmokesčio dydį. Ieškovė tuo metu buvo juridinio
asmens vadovė ir atliko ūkines finansines operacijas, padarydamas žymas apie jas buhalterinės
apskaitos dokumentuose, nes atsakovo buhalteris buvo atleistas nuo 2006 m. liepos 12 d. Nuo to
laiko ieškovė buvo vienintelis buhalterinės apskaitos dokumentus tvarkantis asmuo, todėl
išmokėjimo tvarkos pasikeitimas negali būti vertinamas kaip patvirtinantis būtent ieškovės
teiginius. Pažymėtina, kad ieškovės paaiškinimai dėl išmokėtos 1128,30 Lt sumos yra
prieštaringi. Iš byloje esančių darbo užmokesčio žiniaraščių bei 2006 metų kasos knygos matyti,
kad ieškovei išmokamos kaip darbo užmokestis kasmėnesinės 1128,30 Lt sumos buvo įrašomos
tik į darbo užmokesčio apskaičiavimo žiniaraščius, neįrašant jų į kasos knygą. Nagrinėjant bylą
pirmosios instancijos teisme gautą 1128,30 Lt sumą ieškovė įvardijo kaip gautą už liepos mėnesį
darbo užmokestį, įrašytą tiek kasos knygoje, tiek ir žiniaraštyje, tuo tarpu nagrinėjant bylą
apeliacinės instancijos teisme ieškovė jau nurodė, jog minėta suma gauta kitais, nei darbo
užmokesčio tikslais, tačiau kokiais, konkrečiai nepaaiškino. Šie nenuoseklūs ir nekonkretūs
paaiškinimai, nepagrįsti kitais įrodymais, yra vertintini kritiškai ne ieškovės naudai. Nurodytos
aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad bylą nagrinėję teismai, pasisakydami dėl 1128,30 Lt sumos
teisinio kvalifikavimo pažeidė CPK 185 straipsnį ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
praktikos, nes labiau tikėtina yra tai, jog atsakovas yra išmokėjęs ieškovei darbo užmokestį už
2006 metų rugpjūčio mėnesį, nei jo neišmokėjęs. Nurodytas pažeidimas turėjo įtakos neteisėto
sprendimo ir nutarties priėmimui, tai teikia pagrindą pakeisti skundžiamus teismų procesinius
sprendimus, ieškinio dalį dėl 1500 Lt neišmokėto rugpjūčio mėnesio darbo užmokesčio ir
delspinigių atmetant (CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 359 straipsnio 3, 4 dalys).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, sprendžiant bylas, kuriose aktualus tinkamo

atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju faktas, atleidžiamo darbuotojo teisinis statusas
pripažįstamas svarbiu svarstant darbdavio kaltę dėl uždelsto atsiskaitymo (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 16 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje V. B. v. Garažų statybos ir eksploatavimo bendrija „Kaštonas“ bylos
Nr. 3K-3-33/2006; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. v. UAB
„Gelsta“, bylos Nr. 3K-3-617/2002; 2000 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R.
N. v. UAB „Auresa“, bylos Nr. 3K-3-396/2000). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija
konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai neatsižvelgė į aplinkybę, jog ieškovė buvo
kasatoriaus administracijos vadovė, turinti specifinį teisinį statusą darbo santykiuose,
disponuojanti kasatoriaus lėšomis ir kitu turtu bei dokumentais. Akademijos finansinę-
buhalterinę dokumentaciją, įskaitant ir kasos knygas, darbo užmokesčio žiniaraščius bei kitus
darbo užmokesčiui reikalingus apskaičiuoti dokumentus ieškovė perdavė atsakovui tik 2007 m.
liepos 12 d., t. y. praėjus dešimt mėnesių po jos atleidimo iš darbo, atsakovui inicijavus bylą
teisme dėl įpareigojimo perduoti bendrovės turtą ir dokumentaciją. Byloje yra registruotu paštu
ieškovei siųsti atsakovo raštai su reikalavimais perduoti atsakovui priklausantį turtą,
dokumentaciją, antspaudą bei lėšas, ieškovė pripažįsta juos gavusi. DK 35 straipsnyje nustatyta,
kad, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi
laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo,
teisingumo ir sąžiningumo principų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad juridinio asmens vadovo
statusas yra specifinis. Šis statusas suponuoja jo pareigą aktyviai bendradarbiauti perduodant
bendrovės turtą ir dokumentaciją naujam vadovui. Nagrinėjamoje byloje ieškovės kaltės dėl
atsiskaitymų vėlavimo konstatavimui reikšminga ir ta aplinkybė, kad bendrovėje nebuvo
buhalterinę apskaitą tvarkančio asmens, o ieškovė disponavo buhalterinės apskaitos dokumentais
ir tokiu būdu faktiškai kontroliavo atsiskaitymo su ja galimybę. Ieškovė atsiliepime į kasacinį
skundą nurodo, kad kasatoriaus nurodomos aplinkybės dėl ieškovės negrąžintų dokumentų ir
turto buvo nagrinėtos kitoje civilinėje byloje (Vilniaus rajono apylinkės teismo byla Nr. 2-380-
723/2008), kurioje, ieškovės teigimu, konstatuota, jog kasatorius vengė priimti perduodamus
dokumentus ir turtą, todėl šiuo atveju nėra ieškovės kaltės dėl uždelsto atsiskaitymo. Teisėjų
kolegija nesutinka su tokiais teiginiais, nes pirmiau nurodytu Vilniaus rajono apylinkės teismo
sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-380-723/2008 atsakovo Vilniaus visuomeninės
parapsichologijos akademijos ieškinys buvo patenkintas ir iš J. J. kasatoriui buvo priteistas
įvairus turtas bei dokumentai. Be to, minėtoje byloje nebuvo nagrinėjami teisiniai aspektai,
reikšmingi sprendžiant klausimą dėl darbuotojo kaltės darbdaviui vėluojant su juo atsiskaityti.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai
netinkamai taikė DK 141 straipsnio 3 dalį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
suformuotos šios normos taikymo ir aiškinimo praktikos, todėl yra pagrindas skundžiamus
procesinius sprendimus pakeisti ieškinio dalį dėl vidutinio darbo užmokesčio išmokos priteisimo
atmetant (CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 359 straipsnio 3, 4 dalys).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasatorius prašė priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas, patirtas kasaciniame teisme, įskaitant
800 Lt išlaidoms advokato pagalbai apmokėti, tačiau byloje nepateikta kasatoriaus išlaidas
advokato pagalbai patvirtinančių įrodymų. Iš dalies patenkinus kasacinį skundą, vadovaujantis
CPK 93 straipsnio 2 ir 3 dalimis, kasatoriui iš ieškovės proporcingai patenkintų ir atmestų
reikalavimų daliai (patenkinta 5 proc. ieškovės reikalavimų, atmesta 95 proc.) priteistina 95 proc.
žyminio mokesčio, sumokėto už kasacinį skundą.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 23 d. pažymą, šioje byloje kasaciniame
teisme patirta 33,40 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8
punktai). Iš dalies patenkinus kasacinį skundą, išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu
kasaciniame teisme, priteistinos proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai iš
kasatoriaus ir ieškovės į valstybės biudžetą (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK
359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsniu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 24 d. nutartį
ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 24 d. sprendimą pakeisti: atmesti
ieškinio dalį dėl 1500 Lt darbo užmokesčio už 2006 m. rugpjūčio mėnesį, delspinigių ir vidutinio
1500 Lt darbo užmokesčio kas mėnesį nuo 2006 m. rugsėjo 17 d. iki teismo sprendimo
įsiteisėjimo dienos priteisimo, nustatyti, kad 5 proc. dydžio metinės palūkanos nuo bylos
iškėlimo teisme dienos (2008 m. balandžio 7 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo
priteistos nuo 2507,9 Lt priteistos sumos, kitas Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 24 d. nutarties ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės
teismo 2008 m. rugsėjo 24 d. sprendimo dalis palikti nepakeistas.

Priteisti iš ieškovės J. J. (duomenys neskelbtini) 1417,40 Lt (vieną tūkstantį septyniolika litų 40

ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atsakovo Vilniaus visuomeninės
parapsichologijos akademijos (kodas 191859147) naudai.

Priteisti iš ieškovės J. J. (duomenys neskelbtini) 31,73 Lt (trisdešimt vieną litą 73 ct) išlaidų,
susijusių su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme, valstybės naudai.

Priteisti iš atsakovo Vilniaus visuomeninės parapsichologijos akademijos (kodas 191859147)

1,67 Lt (vieną litą 67 ct) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme, valstybės
naudai.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo
dienos

Teisėjai

Egidijus Baranauskas

Gintaras Kryževičius

Algis Norkūnas

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. vasario 19 d. Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Sigito Gurevičiaus ir Aloyzo Marčiulionio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lazdijų darbo
biržos kasacinį skundą dėlLietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m.
birželio 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lazdijų darbo biržos ieškinį atsakovui
A. K. individualiai įmonei ,,Mugė“ dėl sutarties nutraukimo. Byloje trečiaisiais asmenimis dalyvauja
Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Lietuvos darbo birža prie Lietuvos
Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas prašė nutraukti ieškovo ir atsakovo 2003 m. birželio 23 d. sudarytą vietinių užimtumo
iniciatyvų projekto įgyvendinimo sutartį (toliau – Sutartis) ir priteisti atsakovui sumokėtus 172 000 Lt.
Ieškovas ieškinį grindė Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2002 m. balandžio 24
d. įsakymu Nr. 59 patvirtinta Vietinių užimtumo iniciatyvų projektų įgyvendinimo tvarka ir Sutartimi.
Ieškovas nurodė, kad atsakovas nevykdė sandorio 1.3, 1.8, 1.10, 1.14 punktuose nustatytų
įsipareigojimų raštu teikti ieškovui visą prašomą informaciją, su projekto įgyvendinimu ir valstybės
teikiama parama darbo vietoms steigti susijusias ataskaitas ir dokumentus, nedelsiant informuoti darbo
biržą ir kitus projekto dalyvius apie įvykius, kurie gali pakenkti vykdyti projektą, jį vykdyti
profesionaliai, efektyviai ir taupiai, taikant profesinius vadybos ir apskaitos standartus, atsakyti už šio
vykdymo kokybę.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2006 m. balandžio 14 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė
atsakovui iš ieškovo 2832 Lt advokato pagalbos išlaidų.
Teismas dėl Sutarties 1.3 punkto, kuriuo atsakovas įsipareigojo įsteigtų darbo vietų nepanaikinti
trejus metus, pažeidimo nurodė, kad ieškovas, pasirašydamas darbo vietų įsteigimo aktus, patvirtino, jog
buvo visos darbo vietai reikalingos sąlygos. Darbo sutarčių 10 punktu jos šalys buvo sutarusios, kad
darbuotojai sutinka dirbti visus darbus, susijusius su skerdykla, gamtosauga ir darbo sąlygų gerinimu,
todėl darbuotojams, priimtiems iki skerdyklos veikimo pradžios, dirbant su įrengimų montavimu
susijusius darbus, atsakovas nepažeidė Sutarties ir darbo sutarčių.
Teismas nelaikė esminiu Sutarties pažeidimu fakto, kad buvo pažeistas projekto įgyvendinimo
terminas, nes tai lėmė objektyvios aplinkybės: atsakovas lėšas, skirtas įrengimams pirkti, gavo tik 2003
m. gruodžio pabaigoje. Į atsakovo įmonę buvo priimti profesinio pasirengimo neturintys asmenys,
kuriuos atsakovas 2004 m. apmokė savo sąskaita. Ieškovo atstovė pripažino, kad Sutarties įgyvendinimo
akto pasirašymo metu ieškovas matė įmonės veiklai trūkstamus dalykus, tačiau riziką, pasirašydamas
aktą, motyvavo tuo, kad atsakovas buvo padaręs viską, kas numatyta projekte. Teismas atmetė ieškovo
teiginius, kad atsakovas nemokėjo minimalaus darbo užmokesčio. Darbo sutartyje šalys sutarė mokėti
pagal faktiškai dirbtą laiką, o atsakovo mokamas darbo užmokestis viršijo minimalų valandinį darbo
atlygį.
Teismas dėl Sutarties 1.8 punkto pažeidimų, t. y. dėl neatsakymo į ieškovo raštus, nurodė, kad toks
atsakovo atsisakymas pažeidė Sutartį, tačiau tai esmingai nesutrukdė ieškovui vykdyti projekto
priežiūros.
Teismas dėl Sutarties 1.10 punkto, kuriuo atsakovas įsipareigojo nedelsiant informuoti ieškovą apie
įvykius, galinčius pakenkti projekto vykdymui, ir 1.14 punkto, kuriuo atsakovas įsipareigojo vykdyti
projektą profesionaliai, efektyviai ir taupiai, taikant profesinius vadybos ir apskaitos standartus ir atsakyti
už projekto vykdymo kokybę, nesilaikymo nurodė, kad nepakanka įrodymų pažeidimus laikyti esminiais.
Teismas konstatavo, kad, netinkamai vykdydamas Sutartį, atsakovas esmingai šios nepažeidė. Be
to, atsakovo įmonė ligi šiol veikia, joje dirba apie trisdešimt darbuotojų, kuriems šis darbas yra vienintelis
pragyvenimo šaltinis. Šiuo metu įmonė dirba pelningai. Atsakovas iš banko pasiskolino didelę pinigų
sumą, paskolą moka kas mėnesį. Sutarties nutraukimas sukeltų pernelyg sunkių pasekmių ir atsakovui, ir
įmonės darbuotojams. Teismas atsižvelgė į tai, kad ginčo sandoriu yra įgyvendinami Lietuvos
Respublikos užimtumo didinimo programos tikslai ir ginamas viešasis interesas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi
civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2007 m. birželio 26 d. nutartimi pirmosios instancijos
teismo sprendimą paliko nepakeistą; priteisė iš ieškovo 42 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų
įteikimu, valstybei ir 2832 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti – atsakovui.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad šalių pateikti įrodymai apie Sutarties vykdymą yra prieštaringi.
Abi šalys pažeidė Sutarties sąlygas, tačiau atsakovas įsteigė dvidešimt naujų darbo vietų, jas išlaikė trejus
metus. Tai buvo pagrindinis projekto tikslas ir jis buvo pasiektas. Ieškovas neįrodė, kad atsakovas
esmingai pažeidė Sutartį.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir
perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasaciniame skunde nurodyti šie
argumentai:
1. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakovas dėl objektyvių priežasčių negalėjo nupirkti
ir sumontuoti skerdyklos įrengimų iki 2004 m. sausio 1 d., yra neteisinga, nepagrįsta, neatitinka byloje
surinktų įrodymų. Atsakovas įdarbintiems asmenims nepagrįstai rašydavo iki 90 dienų nepertraukiamas
pravaikštas, nemokėjo minimalaus mėnesinio darbo užmokesčio, nesant darbuotojo kaltės, nesuteikė
darbo sutartyje sulygto darbo, buvo įsiskolinęs VSDFV Lazdijų skyriui, neužtikrino naujai įsteigtoms
darbo vietoms teisinių-materialinių sąlygų ir tik fiktyviai išlaikė naujai sukurtas darbo vietas, kurioms
įsteigti buvo skirta valstybės negrąžinama parama.
Ieškovas į naujai įsteigtas darbo vietas nukreipė bedarbius, atitinkančius projekte nurodytus
kvalifikacinius reikalavimus. Projekto paraiškoje atsakovas nurodė, kad skatins ir organizuos darbuotojų
kvalifikacijos kėlimą, neturintiems reikiamo išsilavinimo suteiks galimybę mokytis, todėl nepagrįsta yra
teismo išvada, jog ieškovas pasiuntė atsakovui neturinčius reikiamos kvalifikacijos darbuotojus.
Teismas turėjo remtis valstybinių institucijų – Valstybinės darbo inspekcijos Alytaus skyriaus,
VSDFV Lazdijų skyriaus, ieškovo pateiktais oficialiais dokumentais, o ne atsakovo pateiktomis
pažymomis.
Finansinė valstybės parama yra teikiama toms įmonėms, kurios steigia naujas darbo vietas, su
sąlyga nemažinti jau esamų darbo vietų. Atsakovo įmonėje darbuotojų skaičius mažėjo. Įmonė, įsteigusi
dvidešimt naujų darbo vietų, kiek vėliau panaikino dešimt darbo vietų, buvusių iki projekto įgyvendinimo
pradžios. Valstybės parama yra skirta naujoms darbo vietoms kurti, nemažinant esamų darbo vietų,
sukurtų iki projekto įgyvendinimo.
2. Byloje įrodyta, kad atsakovas nevykdė Sutarties 1.8 punkte įtvirtinto įsipareigojimo teikti raštu
ieškovui visą prašomą informaciją, ataskaitas ir dokumentus, susijusius su projekto įgyvendinimu ir
valstybės teikiama parama darbo vietoms steigti. Teismas nepagrįstai ir neteisingai konstatavo, kad
atsakovas informaciją pateikė, nors ir pavėlavęs. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovas
prašomos informacijos pagal ieškovo raštus nepateikė. Bylą nagrinėjant teisme, paaiškėjo, kad atsakovas
nepateikė šios informacijos dėl to, kad darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose darbuotojams buvo rašomos
tariamos pravaikštos ir kilo pagrįstų įtarimų dėl kai kurių darbuotojų parašų tikrumo darbo apmokėjimo
žiniaraščiuose. Jeigu teismas būtų patenkinęs ieškovo prašymą ir paskyręs grafologinę ekspertizę,
reikiami įrodymai būtų buvę gauti.
3. Teismas padarė nepagrįstą ir neteisingą išvadą, kad Sutartyje nėra tiesiogiai nustatyta, jog
įdarbinti asmenys iš karto pradės dirbti skerdykloje. Sutarties V skyriaus 12 punkte nustatyta, kad
projekto paraiška su jos priedais yra neatskiriama sutarties dalis. Paraiškoje nurodyta, kad atsakovas buvo
įsipareigojęs įdarbinti asmenis būtent skerdykloje.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs vieningą praktiką dėl sutarties turinio ir sąlygų
aiškinimo (2004 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2004, 2000 m. balandžio 3 d.
nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2000). Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.193 straipsnį ir pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso
kodekso 183, 185 straipsnių nuostatas – neatsižvelgė į tikruosius šalių ketinimus, reikšmingas bylai
aplinkybes, pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles. Teismas ieškovo pateiktus įrodymus ištyrė ir įvertino
nevisapusiškai ir neišsamiai, kai kurių iš viso neištyrė ir neįvertino, neteisingai nustatė faktines bylos
aplinkybes, neteisingai taikė materialinės teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
suformuotos praktikos (2006 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2006; 2002 m. spalio
28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1255/2002; 2000 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-
3-1145/2000; 2001 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-999/2001; 2000 m. rugsėjo 18 d.
nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-827/2000) .
Trečiasis asmuo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie
kasacinio skundo.
IV. Atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Atsakovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašė kasacinį skundą atmesti; priteisti iš ieškovo atsakovui
visas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:
1. Ieškovas kasaciniame skunde kelia tik faktinio pobūdžio argumentus, kurie negali būti bylos
nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas.
2. Teismai išsamiai, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo kasatoriaus argumentus dėl Sutarties
nuostatų pažeidimo.
3. Atsakovas, negavęs visos valstybės paramos, įrengimus nupirko iš savo lėšų, todėl užsitęsė
įrengimų montavimas. Pagal Sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis neturėjo esminės
reikšmės, be to, dėl to nebuvo atsakovo tyčios (CK 6.217 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktai).
Ieškovo argumentai, kad atsakovas tik fiktyviai išlaikė darbo vietas, įdarbintiems asmenims
rašydavo pravaikštas, nemokėjo minimalaus mėnesinio darbo užmokesčio, nesuteikė darbo sutartyse
sulygto darbo, neturėtų būti vertinami, nes dėl šių faktinių argumentų jau išsamiai pasisakė žemesniųjų
instancijų teismai. Kasatorius, motyvuodamas Sutarties 1.3 punkto pažeidimą, nepateikė nė vieno naujo,
dar teismų nesvarstyto argumento.
4. Atsakovas atsakė į ieškovo raštus, suteikė visą prašomą informaciją. Be to, dėl Sutarties 1.8
punkto pažeidimo kasatorius nurodė tuos pačius argumentus kaip ir apeliaciniame skunde. Atsiliepime į
apeliacinį skundą atsakovas išsamiai išdėstė savo motyvus dėl šių argumentų.
5. Daugumos darbuotojų darbo sutarčių 10 punkte nurodyta, kad jie sutinka dirbti visus darbus,
susijusius su skerdyklos gamtosauga ir darbo vietų pagerinimu. Atsižvelgiant į kvalifikaciją dalis jų ir
dirbo pagalbinius darbus. Be to, ieškovas nesiųsdavo atsakovui reikiamos kvalifikacijos asmenų.
Kasatoriaus argumentai dėl sutarčių aiškinimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo yra
abstraktūs, bendro pobūdžio, nemotyvuoti.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
V. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
 Šalys 2003 m. birželio 23 d. sudarė vietinių užimtumo iniciatyvų projekto įgyvendinimo sutartį. Ja
atsakovas įsipareigojo iki 2003 m. gruodžio 15 d. įsteigti darbo biržoje įsiregistravusiems asmenims 20
darbo vietų ir jų nepanaikinti trejus metus, o ieškovas įsipareigojo skirti ir skyrė 172 000 Lt lėšų projektui
įgyvendinti. Ieškovas prašė teismą priteisti iš atsakovo šiam sumokėtus 172 000 Lt.
VI. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
1. Kasacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad ieškovas įrodė, jog atsakovas netinkamai vykdė
Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Taigi kasacinis skundas grindžiamas teismų padarytų išvadų
atitiktimi faktinėms bylos aplinkybėms, t. y. jame iš esmės keliama įrodinėjimo problema.
Vertinant kasacinio skundo argumentus pažymėtina, kad įrodinėjimo tikslas – teismo
įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės,
susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų
tyrimą ir vertinimą atlieka pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, nes pagal CPK 353 straipsnio
1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir
(ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Taigi faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra ne kasacinio
teismo, o pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų prerogatyva.
CPK 185 straipsnyje įtvirtintas laisvas įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad galutinai
ir privalomai įrodymus įvertina teismas. Kartu teismas yra saistomas įrodymų leistinumo ir
sąsajumo (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitų įrodinėjimo taisyklių (CPK 182
straipsnis). Teismo vidinį įsitikinimą turi suformuoti byloje esantys įrodymai, kuriais remdamasis
teismas konstatuoja, ar yra aplinkybių, pagrindžiančių arba ne pareiškėjų prašymą. Įrodymų
vertinimas yra susijęs su įrodymų pakankamumo problema. Teismas konstatuoja savo įsitikinimą
vienais ar kitais įrodymais. Taigi teismas, remdamasis byloje esančiais faktiniais duomenimis, gali
konstatuoti, kad atitinkama aplinkybė yra įrodyta, jeigu pareiškėjo pateikti įrodymai leidžia daryti
labiau tikėtiną išvadą esant nei jos nesant. Žemesnių instancijų teismai nustatė, kad skerdykla neveikė
dėl joje atliekamo remonto, todėl negalėjo įdarbinti siunčiamų nekvalifikuotų darbuotojų. Šiuo metu,
skerdykla, atitinkanti Europos Sąjungos standartus, yra vienintelė Alytaus apskrityje. Pirmosios
instancijos teismas kaip liudytojus apklausė pas atsakovą dirbusius ir dirbančius asmenis. Teismai
remdamiesi ir kitais įrodymais konstatavo, kad tam tikrų pažeidimų dėl abiejų šalių neprofesionalumo
buvo padaryta ir jų padarė abi šalys. Taip pat konstatuota, kad atsakovo įmonė veikia ir šiuo metu, joje
dirba apie 30 darbuotojų. Šioje įmonėje dirbantiems asmenims ji yra toje gyvenamojoje vietovėje
vienintelė dirbti tinkama vieta. Įmonė dirba pelningai, o priteisus ieškovo prašomą sumą, įmonėje
susidarytų bankroto situacija, kuri sukeltų pernelyg sunkių pasekmių ne tik juridiniam asmeniui, bet ir
joje dirbantiems asmenims. Esant tokioms ir kitoms konstatuotoms aplinkybėms, ginant viešąjį interesą,
ieškinys taip pat pagrįstai atmestas remiantis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir
sąžiningumo principais.
Teismai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, kaip to reikalaujama CPK 183 ir 185
straipsniuose. Teismai materialines ir procesines teisės normas išaiškino ir pagal nustatytas bylos
aplinkybes taikė tinkamai. Kasacinis teismas taip pat konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų
teismai nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos aiškinant
sutarčių taikymą, vertinant įrodymus ir pakankamai motyvavo savo sprendimus (CPK 270 straipsnio 4
dalis), todėl ieškovo kasacinis skundas netenkintinas, o apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina
galioti.
2. Prie atsiliepimo į kasacinį skundą pridėtas 2007 m. spalio 26 d. pinigų priėmimo kvitas, iš kurio
matyti, kad atsakovas sumokėjo advokatui 1180 Lt už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą. Atsakovas
prašo juos priteisti. Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba,
priteisiamos atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas, bet jei jos yra ne
didesnės, kaip nustatyta teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose
Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą
teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Šių Rekomendacijų 7 ir 8.14 punktuose nustatyta, kad
rekomenduojamas už atsiliepimą į kasacinį skundą maksimalus priteistinas dydis yra minimali mėnesinė
alga, taikant koeficientą 2. Advokatui sumokėta pinigų suma neviršija nustatyto maksimumo, todėl
ieškovės prašoma suma priteistina iš ieškovo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
 nutaria:
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 26 d. nutartį
palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo Lazdijų darbo biržos, įmonės kodas 191437110, buveinės adresas: Vilniaus g. 1,
Lazdijai, atsakovui A. K. individualiai įmonei ,,Mugė“, (duomenys neskelbtini), 1180 (vieną tūkstantį
vieną šimtą aštuoniasdešimt) Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo
dienos.
Teisėjai: Zigmas Levickis, Sigitas Gurevičius, Aloyzas Marčiulionis.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. balandžio 6 d. Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas), Dangutės Ambrasienės (pranešėja) ir Antano Simniškio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje nagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo T. Ž. kasacinį
skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 19 d.
sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo T. Ž. ieškinį atsakovui J. V. V. individualiai
įmonei dėl skolos priteisimo ir sutarties pripažinimo galiojančia; tretieji asmenys: J. Ž., V. A.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas T. Ž. 2005 m. lapkričio 28 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir ieškinio pareiškime nurodė,
kad 2004 m. kovo 15 d. sudarė su atsakovu J. V. V. IĮ sutartį, pagal kurią ieškovas teikė atsakovui
konsultacijas įmonės veiklos klausimais, padėjo organizuoti ir vykdyti įmonės veiklą, o atsakovas
įsipareigojo mokėti jam kiekvieną mėnesį 2000 Lt atlyginimą. Prieš sudarant šią sutartį, 2002 m. spalio 8
d. atsakovas suteikė ieškovui prokūrą veikti įmonės vardu ir dėl jos interesų atlikti visus teisinius
veiksmus, susijusius su įmonės verslu. Ieškovo teigimu, atsakovas nevykdė savo sutartinių įsipareigojimų
nuo sutarties pasirašymo dienos, nereagavo į jo žodinius prašymus, neatsakė į 2005 m. spalio 21 d.
pretenziją ir yra skolingas 38 000 Lt: 18 000 Lt už 2004 m. ir 20 000 Lt už 2005 m. Be to, šalių sutartyje
atsakovas įsipareigojo mokėti 0,5 proc. delspinigius nuo nesumokėtos sumos, taigi iš atsakovo priteistina
23 400 Lt delspinigių už šešis mėnesius. Ieškovas taip pat nurodė, kad 2005 m. gegužės 2 d. sutartimi
atsakovas pripažino 26 000 Lt skolą ieškovui. Ieškovas, remdamasis CK 6.210, 6.256 straipsniais, prašė
teismą priteisti iš atsakovo 38 000 Lt skolą, 23 400 Lt delspinigių ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už
priteistą sumą nuo teismo sprendimo priėmimo iki visiško įvykdymo; pripažinti galiojančia 2005 m.
gegužės 2 d. paskolų grąžinimo sutartį.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2006 m. birželio 27 d. sprendimu ieškovo ieškinį
patenkino iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovo 38 000 Lt skolą, 23 400 Lt delspinigių, iš viso – 61 400
Lt, taip pat 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo
visiško įvykdymo; kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas sprendime nurodė, kad byloje surinkti įrodymai
neginčijamai patvirtina, jog atsakovas 2002 m. spalio 8 d. išdavė ieškovui prokūrą ir šis atliko įvairių
darbų atsakovo įmonės naudai; 2004 m. kovo 15 d. šalys sudarė sutartį, kuria atsakovas įsipareigojo
mokėti ieškovui kiekvieną mėnesį po 2000 Lt už jo atliekamus darbus; 2005 m. gegužės 2 d. sutartimi
atsakovas pripažino 18 000 Lt skolą ieškovui pagal anksčiau sudarytą sutartį. Teismo nuomone, nėra
pagrindo abejoti ieškovo, trečiojo asmens J. Ž. paaiškinimais, kad nurodytas sutartis ieškovui perdavė
atsakovo įmonės direktorė V. A., kuri yra įmonės savininko duktė, o ieškovo buvusios žmonos sesuo, ir
kurią atsakovas buvo įgaliojęs atlikti visus veiksmus, susijusius su įmonės veikla, bei perdavęs jai įmonės
anspaudą, parašo spaudą. Teismas nurodė, kad asmenys turi teisę sudaryti sandorius per atstovus (CK
2.132 straipsnio 1 dalis), ir taip sudarytas sandoris sukuria atstovaujamajam civilines teises ir pareigas,
nors atstovas ir veiktų viršydamas savo teises (CK 2.133 straipsnis). Atsakovas nepateikė jokių įrodymų
apie tai, kad ieškovas žinojo, jog V. A., sudarydama su juo sutartis, galėjo viršyti jai suteiktus įgaliojimus.
Priešingai, atsakovas buvo suteikęs jai visus įgaliojimus, todėl ši, sudarydama sandorius atstovaujamojo
vardu, neviršijo įgaliojimų. Teismo nuomone, nors baudžiamojoje byloje, iškeltoje pagal J. V. V.
pareiškimą dėl dokumentų suklastojimo, yra specialisto išvada, kad 2004 m. kovo 15 d. šalių susitarimą
pasirašė ne J. V. V., tačiau nei ši išvada, nei nagrinėjamos bylos įrodymai nepaneigia to, jog ieškovui
sutartis perdavė įmonės direktorė V. A., taigi ji galėjo pasirašyti nurodytas sutartis. Teismas pažymėjo,
kad 2005 m. gegužės 2 d. sutartyje, kurioje atsakovas pripažįsta skolą ieškovui, yra ne jo parašas, o jo
parašo spaudas, ir atsakovas pripažįsta, jog teisę naudotis šiuo spaudu jis buvo suteikęs V. A. Be to, kad
atsakovo įmonėje sutartys buvo sudaromos tokiu būdu, patvirtina byloje surinkti įrodymai: J. V. V. IĮ
įsakymai, PVM sąskaitos–faktūros ir kt. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, jog sutartys,
kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimus, prieštarautų imperatyviosioms įstatymo normoms, t. y.
būtų niekinės, o nuginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu teismas gali tik suinteresuoto asmens
reikalavimu (CK 1.78 straipsnis). Teismas nurodė, kad atsakovas neginčija sutarčių, todėl jos yra teisėtos
ir galiojančios bei privalo būti vykdomos (CK 6.189 straipsnis). Teismas konstatavo, kad dėl šios
priežasties nėra pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimo pripažinti galiojančia 2005 m. gegužės 2 d. sutartį,
nes nėra duomenų, kad ji būtų panaikinta. Dėl nurodytų motyvų teismas iš dalies patenkino ieškovo
ieškinį.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. spalio 19 d. sprendimu
patenkino atsakovo apeliacinį skundą: panaikino Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. birželio 27
d. sprendimo dalį, kuria patenkinta ieškinio reikalavimų dalis dėl 61 400 Lt ir 5 proc. procesinių palūkanų
bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo, ir šiuos ieškinio reikalavimus atmetė; kitą sprendimo dalį paliko
nepakeistą. Kolegija sprendime pažymėjo, kad ginčo atveju ieškovas savo reikalavimą grindžia 2004 m.
kovo 15 d sutartimi, o atsakovas teigia, jog tokia sutartis nebuvo sudaryta, ir tai įrodo specialisto išvada,
kurioje nustatyta, kad šią sutartį pasirašė ne atsakovas J. V. V. Kartu kolegija nurodė, kad šia sutartimi
šalys siekė suderinti priešpriešinę valią (savininko tikslas buvo pripažinti ieškovą verslo partneriu,
perduoti jam prokūrą, o ieškovo tikslas – gauti 2000 Lt), ir ši priešpriešinė valia turėjo būti suderinta CK
1.73 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, t. y. sudarant rašytinę sutartį, kuri būtų pasirašyta sandorio šalių,
arba kitais įstatyme nustatytais būdais būtų patvirtinta atsakovo valia. Pirmosios instancijos teismas
neturėjo pagrindo daryti prielaidos, jog nurodytą sutartį pasirašė atsakovo direktorė V. A. Kolegija
pažymėjo, kad šalys nebuvo sutarusios dėl papildomų rašytinės sandorio formos reikalavimų, nurodytų
CK 1.73 straipsnio 3 dalyje, todėl atsakovo spaudo buvimas sutartyje yra mažiau teisiškai reikšmingas už
tinkamos sutarties šalies parašo buvimą, o įmonės antspaudas nepatvirtina įmonės atstovo valios – įmonės
antspaudas yra tik išvestinis juridinio asmens požymis, papildantis pirminius požymius: organizacinį
vieningumą, civilinį ir civilinį procesinį veiksnumą ir teisnumą. Kolegija taip pat nurodė, kad tik tinkamai
paskirtas individualios įmonės vadovas vienvaldiškai veikia įmonės vardu, jeigu įmonės įstatuose
nenustatyta kitaip, todėl, kilus ginčui dėl sandorio šalies – individualios įmonės – valios buvimo sudarant
sandorį, turi būti neginčijamai įrodyta pirmosios instancijos padaryta prielaida, jog V. A. buvo tinkamai
įgaliota įmonės savininko sudaryti ginčo sandorį. Kolegijos nuomone, byloje nėra jokių įrodymų apie V.
A. turėtus įgaliojimus, iš darbo sutarties matyti, kad ji tik 2004 m. rugsėjo 1 d. perkelta iš įmonės
administratorės į direktorės pareigas, taigi sutarties su atsakovu sudarymo metu ji nebuvo įmonės
direktorė, todėl jos parašas šioje sutartyje negali sukelti teisinių pasekmių. Kolegija pažymėjo, kad
ieškovas veikė įmonėje kaip prokuristas (CK 2.176 straipsnis), taigi jis yra teisiškai išsilavinęs asmuo,
jam žinomi atstovavimo individualiai įmonei klausimai ir jam, kaip verslininkui, jo veikloje keliami
aukštesni reikalavimai (CK 2.4 straipsnis), todėl jis galėjo pasirūpinti, kad, sudarant nurodytą sutartį,
atsakovui būtų tinkamai atstovaujama. Teisėjų kolegija konstatavo, kad byloje neįrodyta, jog, sudarant
ginčo susitarimą, atsakovui buvo tinkamai atstovaujama, byloje nenustatyta, kas pasirašė šią sutartį, todėl
darytina išvada, jog ši sutartis atsakovo nepasirašyta ir joje tinkamai neišreikšta atsakovo valia. Dėl to
teisėjų kolegija nusprendė, kad šalių susitarimas nelaikytinas sutartimi ir negali sukelti sutarties
neįvykdymo teisinių pasekmių, ir ieškovo reikalavimą priteisti šio susitarimo pagrindu skolą iš atsakovo
atmetė.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas T. Ž. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 19 d. sprendimą ir palikti galioti Klaipėdos miesto
apylinkės teismo 2006 m. birželio 27 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
 1. Teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias sandorio pripažinimą
niekiniu (CK 1.78 straipsnis). Teismas nurodė, kad 2004 m. kovo 15 d. sutartį su ieškovu sudariusi
atsakovo įmonės administratorė V. A. nebuvo tinkamai įgaliota sudaryti šį sandorį, todėl ši sutartis
prieštarauja juridinio asmens teisnumui ir negali sukelti teisinių pasekmių. Teismas nepagrįstai pripažino
šį sandorį niekiniu, nes: pirma, byloje neginčijamai nustatyta, kad nuo įmonės įsteigimo jos savininkas
suteikė visus įgaliojimus veikti įmonės vardu V. A., perdavė jai įmonės antspaudą ir savo parašo spaudą,
ir ši sprendė visus įmonės veiklos klausimus, sudarinėjo įmonės vardu sandorius, nesitardama su įmonės
savininku; antra, pagal CK 1.82 straipsnį juridinio asmens teisnumui prieštaraujantis sandoris yra
nuginčijamas, o ne niekinis sandoris, t. y. jis gali būti pripažintas negaliojančiu tik pagal įstatyme
nurodytų asmenų ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.
2. Apeliacinės instancijos teismas, nusprendęs, kad ginčo susitarimas nelaikytinas sutartimi ir
negali sukelti sutarties neįvykdymo teisinių padarinių, pažeidė civilinio proceso teisės normas,
draudžiančias teismui peržengti pareikštų reikalavimų ribas (CPK 265 straipsnio 2 dalis, 320 straipsnis).
Atsakovas nepareiškė priešieškinio dėl nurodytos sutarties pripažinimo negaliojančia, todėl teismas,
nesant suinteresuoto asmens reikalavimo, negalėjo savo iniciatyva pripažinti šios sutarties negaliojančia.
Be to, pagal CK 1.79 straipsnio 2 dalies 3 punktą šį sandorį atsakovas patvirtino, taigi neteko teisės jo
ginčyti (CK 1.79 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 6 d. nutartį
civilinėje byloje I. T. v. ŽŪB „Pavasaris“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-417/2004; 2005 m. sausio 5 d. nutartį
civilinėje byloje UAB „Senukų prekybos centras“ v. UAB „EM Trans“, bylos Nr. 3K-3-3/2005).
3. CPK 182 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, kurios
grindžiamos šalių pripažintais faktais. Atsakovas pripažino, kad įmonės antspaudą ir savo parašo spaudą
buvo atidavęs V. A., bylos šalys neginčija fakto, kad V. A. buvo įgaliota sudarinėti visus sandorius ir
pasirašinėti juos naudodama J. V. V. įmonės spaudą, taigi apeliacinis teismas neturėjo pagrindo teigti, kad
turi būti neginčijami įrodyta pirmosios instancijos teismo padaryta prielaida, jog V. A. tinkamai buvo
įmonės savininko įgaliota sudaryti ginčo sutartį, ir reikalauti papildomų įgaliojimo konkrečiai sutarčiai
sudaryti buvimo įrodymų. Nors specialisto išvadoje, pateiktoje ikiteisminio tyrimo byloje, kuria rėmėsi
apeliacinis teismas, nurodyta, kad 2004 m. kovo 15 d. sutartyje yra ne J. V. V. parašas, tačiau tai neįrodo,
kad sutartį pasirašė ne atsakovo įgaliotas asmuo ir ši sutartis sudaryta nesuderinus jos turinio su atsakovu.
Byloje surinkta pakankamai įrodymų, kad atsakovo įmonės sutartis nuolat sudarinėjo V. A., taigi
specialisto išvada tik patvirtina faktą, jog 2004 m. kovo 15 d. sutartis buvo sudaryta pagal įmonėje
susiklosčiusią praktiką. Teismas nepagrįstai nevertino įmonėje faktiškai susiklosčiusios vidaus tvarkos,
pagal kurią buvo įprasta, kad įmonės darbuotoja V. A. veikė pagal žodinį įmonės savininko įgaliojimą.
Ieškovas buvo įsitikinęs, kad V. A. turi teisę patvirtinti sutartį ir kad ši sutartis sukels teisines pasekmes
jos šalims. Atsakovas žinojo apie sutartis su ieškovu ir jų neginčijo.
4. Teismas nepagrįstai netaikė įstatyme nustatytų prezumpcijų dėl nuginčijamo sandorio
patvirtinimo. CK 1.79 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, patvirtinusi sandorį, šalis netenka teisės jį
ginčyti. Pagal CK 1.79 straipsnio 3 dalį preziumuojama, kad šalis sandorį patvirtino, jeigu po to, kai ji
įgijo galimybę sandorį patvirtinti arba nuginčyti, užtikrino kitai šaliai savo prievolių įvykdymą. 2005 m.
gegužės 2 d. sutartimi J. V. V. patvirtino, kad yra skolingas ieškovui pagal 2004 m. kovo 15 d. sutartį, ir
įsipareigojo skolą sumokėti naujai steigiamos bendrovės akcijomis, t. y. atsakovas 2005 m. gegužės 2 d.
sutartimi patvirtino 2004 m. kovo 15 d. sutartį.
5. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes neatsižvelgė į atsakovo ir trečiojo asmens
paaiškinimus, taip pat rašytinius įrodymus dėl V. A. suteiktų įgaliojimų. Nors V. A. buvo paskirta
atsakovo direktore nuo 2004 m. rugsėjo 1 d., tačiau ji faktiškai vadovavo įmonei nuo 2002 m. gruodžio
16 d., kai ji tapo įmonės administratore: sudarinėjo įmonės sandorius, priimdavo ir atleisdavo
darbuotojus, spręsdavo kitus įmonės veiklos klausimus, jai buvo perduotas įmonės anspaudas ir įmonės
savininko parašo spaudas.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas J. V. V. IĮ prašo kasacinį skundą atmesti ir apeliacinės
instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad:
1. Apeliacinis teismas nepažeidė teisės normų, reglamentuojančių sandorių pripažinimą niekiniais,
ir pagrįstai laikė 2004 m. kovo 15 d. sutartį niekine ir negaliojančia. Dėl nurodytos sutarties suklastojimo
yra atliekamas ikiteisminis tyrimas, ir 2006 m. vasario 2 d. specialisto išvadoje neginčijamai nustatyta,
kad šioje sutartyje esantis parašas yra ne J. V. V. Tai reiškia, kad ginčo sutarties J. V. V. įmonė nesudarė,
taigi atsakovas neišreiškė valios mokėti ieškovui pinigus už tam tikrus darbus, kurie galbūt ir buvo
atliekami 2002 m. spalio 8 d. išduotos prokūros pagrindu. Akivaizdu, kad 2004 m. kovo 15 d. sutartis,
kuria ieškovas grindžia savo reikalavimus, vertintina kaip sandoris, prieštaraujantis gerai moralei,
teisingumui bei viešajai tvarkai, nes juo siekiama pažeisti kito asmens teises, nepaisant įstatymo, todėl ši
sutartis pagal CK 1.81 straipsnį yra niekinė, o ne nuginčijama. Tokią išvadą patvirtina ir Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio
15 d. nutartį civilinėje byloje V. A. v. Birštono miesto savivaldybė, bylos nr. 3K-3-589/2004). Teismas
pagrįstai konstatavo niekinės sutarties negaliojimą savo iniciatyva (CK 1.78 straipsnio 5 dalis), ir tokia
teismo išvada nereiškia byloje pareikštų reikalavimų ribų peržengimo.
2. Atsakovas jokiais veiksmais nėra pripažinęs 2004 m. kovo 15 d. sutarties ar jos patvirtinęs. Be
to, ikiteisminis tyrimas yra atliekamas ne tik dėl nurodytos sutarties, bet ir dėl 2005 m. gegužės 2 d.
sutarties, kurią ieškovas laiko patvirtinančia 2004 m. kovo 15 d. sutarties sudarymą, suklastojimo.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
2002 m. spalio 8 d. atsakovas J. V. V. IĮ išdavė ieškovui prokūrą atlikti visus teisinius veiksmus,
susijusius su įmonės verslu. 2004 m. kovo 15 d. ieškovo ir atsakovo sudaryta sutartimi atsakovas
pripažino ieškovą savo verslo partneriu, taip pat įsipareigojo mokėti ieškovui kiekvieną mėnesį 2000 Lt
atlyginimą už konsultacijas su verslu susijusiais klausimais. 2005 m. gegužės 2 d. sutartyje, sudarytoje J.
Ž., T. Ž. ir J. V. V., J. V. V. pripažino, kad pagal 2004 m. kovo 15 d. sutartį yra skolingas ieškovui už
2004 m. 18 000 Lt (9 mėn. x 2000 Lt), o už 2005 m. – 8000 Lt (4 mėn. x 2000 Lt), iš viso – 26 000 Lt, ir
įsipareigojo padengti šią skolą steigiamos uždarosios akcinės bendrovės akcijomis. Ieškovas 2005 m.
spalio 21 d. pateikė atsakovui raštu pretenziją dėl 38 000 Lt skolos (18 000 Lt už 2004 m. 9 mėn. ir 20
000 Lt už 2005 m. 10 mėn.) pagal 2004 m. kovo 15 d. šalių sudarytą sutartį. 2005 m. spalio 27 d.
atsakovas panaikino 2002 m. spalio 8 d. išduotą ieškovui prokūrą. Ieškovas 2005 m. lapkričio 28 d.
kreipėsi su ieškiniu į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 38 000 Lt skolos ir 23 400 Lt delspinigių, iš
viso – 61 400 Lt., nesumokėtų pagal 2004 m. kovo 15 d. šalių sutartį.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs ex officio ginčo šalių
2004 m. kovo 15 d. sutartį niekine, pažeidė sandorių negaliojimą reglamentuojančias teisės normas.
Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su šiais kasacinio skundo argumentais.
Pagal CK 1.78 straipsnį sandoriai gali būti niekiniai ir nuginčijami. Sandoris laikomas niekiniu,
jeigu jis negalioja pagal įstatymo nurodymą, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį
negaliojančiu. Tuo tarpu nuginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu yra būtinas teismo sprendimas.
Taigi nuginčijamo sandorio galiojimas priklauso nuo sandorį sudariusių asmenų valios. Nors nuginčijami
sandoriai taip pat gali pažeisti teisę, bet juos gali patvirtinti suinteresuoti asmenys (CK 1.79 straipsnis), jie
taip pat gali neginčyti sandorio.
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai formuojamą teisės normų, reglamentuojančių
sandorių negaliojimą, aiškinimo ir taikymo praktiką niekinio sandorio negaliojimo faktą teismas gali
konstatuoti ex officio (savo iniciatyva), t. y. nesant pareikšto reikalavimo dėl tam tikro sandorio
pripažinimo negaliojančiu, tik tada, kai aplinkybė, kad sandoris yra niekinis, yra akivaizdi (pavyzdžiui,
akivaizdu, kad sandoris prieštarauja imperatyviajai įstatymo normai arba viešajai tvarkai ar gerai
moralei). Tuo atveju, kai sandoris nėra akivaizdžiai niekinis, teismas gali imtis nagrinėti ir spręsti proceso
šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių jo negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus tik tada, kai
yra šalies reikalavimas pripažinti tokį sandorį negaliojančiu, pareikštas ieškinio ar priešieškinio forma
(žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje P. V. v. M. V.,
bylos Nr. 3K-3-1319/2001, 2003 m. sausio 20 d. nutartį civilinėje byloje Marijampolės apskrities
valstybinė mokesčių inspekcija v. UAB „Kraitenė“, UAB „Auksaakė“, bylos Nr. 3K-3-62/2003, 2004 m.
kovo 1 d. nutartį civilinėje byloje 312-oji garažų statybos ir eksploatavimo bendrija v. UAB „Skraida“,
bylos Nr. 3K-3-150/2004, kt.).
Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas ex officio konstatavo, kad 2004 m. kovo 15 d.
sutartis, kuria ieškovas grindžia savo reikalavimus priteisti iš atsakovo skolą, nelaikytina sutartimi ir
negali sukelti sutarties neįvykdymo teisinių pasekmių, nes pagal ikiteisminio tyrimo byloje pateiktą
specialisto išvadą sutartyje pasirašė ne J. V. V., nagrinėjamoje civilinėje byloje nenustatyta, kas pasirašė
šią sutartį, neįrodyta, kad V. A. buvo tinkamai įgaliota įmonės savininko sudaryti nurodytą sutartį, todėl
darytina išvada, jog ši sutartis atsakovo nepasirašyta, joje tinkamai neišreikšta atsakovo valia.
Tokia apeliacinio teismo išvada reiškia, kad teismas pripažino šią sutartį niekine. Teisėjų kolegija
pažymi, kad CK 1.78 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog niekiniu sandoris gali būti laikomas tik tada, kai
yra įstatymų nustatyti pagrindai, tačiau apeliacinis teismas, nusprendęs ex officio, kad 2004 m. kovo 15 d.
sutartis negali sukelti teisinių pasekmių, neįvardijo įstatymo nustatyto konkretaus jos negaliojimo
pagrindo. Iš teismo sprendimo motyvų galima būtų daryti išvadą, kad teismas laikė šią sutartį
negaliojančia dėl to, kad joje neišreikšta atsakovo valia. Pažymėtina, kad sandoriai, turintys valios
trūkumų, yra ne niekiniai, bet nuginčijami, t. y. jie gali būti pripažinti negaliojančiais tik įstatymų
nurodytam asmeniui pareiškus reikalavimą dėl tokio sandorio pripažinimo negaliojančiu ir įrodžius, kad
sandoris neatitinka jį sudariusio asmens valios. Apeliacinis teismas taip pat sprendė, kad neįrodyta, jog V.
A. buvo tinkamai įgaliota įmonės savininko sudaryti nurodytą sutartį. Įgaliojimus viršijusio atstovo
sudaryti sandoriai taip pat yra nuginčijami sandoriai, kurie gali būti pripažinti negaliojančiais pagal
atstovaujamojo ieškinį (CK 1.92 straipsnis). Pažymėtina, kad atstovui įgaliojimai gali būti suteikti ne tik
aiškiai išreiškiant juos išduodamame rašytiniame įgaliojime (CK 2.137 straipsnis), tačiau jie taip pat gali
būti numanomi, atsižvelgiant į šalių santykius ir aplinkybes, kuriomis atstovas veikia (CK 2.133
straipsnio 2 dalis). Pagal CK 2.133 straipsnio 2 dalies nuostatas numanomo atstovavimo atveju, jeigu
asmuo savo elgesiu davė pagrindo trečiajam asmeniui protingai manyti ir sąžiningai tikėti, kad jis paskyrė
kitą asmenį savo atstovu, tai tokio asmens atstovaujamojo vardu sudaryti sandoriai yra privalomi
atstovaujamajam, t. y. sukuria šiam civilinių teisių ir pareigų.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, laikydamas ginčo šalių 2004 m.
kovo 15 d. sutartį niekine ir negaliojančia, pažeidė niekinius ir nuginčijamus sandorius
reglamentuojančias teisės normas (CK 1.78 straipsnis).
Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo šalių 2004
m. kovo 15 d. sutarties galiojimo, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas
dėl V. A. suteiktų įgaliojimų.
Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas turi ištirti ir visapusiškai bei objektyviai įvertinti visas
aplinkybes, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, ir jokie įrodymai negali teismui turėti iš anksto
nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis (CPK 185 straipsnis). Be to, teismas negali pažeisti
CPK 178 straipsnyje įtvirtintos įrodinėjimo pareigos taisyklės,
Apeliacinis teismas nurodė, kad byloje nėra jokių įrodymų apie V. A. turėtus įgaliojimus, ji
sutarties su atsakovu sudarymo metu nebuvo įmonės direktorė, todėl jos sudaryta sutartis negali sukelti
teisinių pasekmių. Tokia teismo išvada neatitinka byloje esančių faktinių duomenų. Tiek atsakovas J. V.
V., tiek trečiasis asmuo V. A. teismo posėdžiuose ne kartą patvirtino, kad atsakovo įmonės
administratorei V. A., vėliau tapusiai įmonės direktore, įmonės savininkas J. V. V. buvo suteikęs
įgalinimus veikti įmonės vardu, perdavęs jai įmonės anspaudą, be to, savo parašo spaudą, kad jam
nereikėtų kiekvienąkart važiuoti pasirašinėti dokumentų; parašo spaudą visur, kur reikėdavo, dėdavo
administratorė; atsakovas paaiškino, kad įmonės veikloje beveik nedalyvavo, visus klausimus sprendė,
dokumentus pasirašinėjo V. A. (T. 1, b. l. 128, 129). V. A., apklausiama teisme kaip liudytoja, parodė,
kad ji pasirašinėjo visas sutartis, ir tai darydavo dėdama J. V. V. parašo spaudą, nes tėvas ja pasitikėjo;
teismo posėdyje ji nurodė, kad dabar jau mano, jog parašo spaudas yra netinkamas dokumento
patvirtinimas, o anksčiau apie tai negalvodavo, nes būdavo daug dokumentų, kuriuos reikėdavo
pasirašyti, o tėvo nenorėdavo varginti (T. 1, b. l. 129–130). Analogiškus paaiškinimus davė ir ieškovas
bei trečiasis asmuo J. Ž. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo įmonės savininką J. V. V. ir šioje įmonėje
dirbančią V. A. sieja artimas giminystės ryšys (tėvo ir dukters), tokie pasitikėjimo santykiai yra
suprantami. Minėta, kad atstovui įgaliojimai gali būti suteikti ne tik išduodant jam rašytinį įgaliojimą (CK
2.137 straipsnis), bet taip pat jie gali būti numanomi iš aplinkybių, kuriomis asmuo veikia (CK 2.133
straipsnio 2 dalis). Apeliacinis teismas neanalizavo nurodytų bylos faktinių duomenų, nors šie reikšmingi
sprendžiant nagrinėjamos bylos šalių ginčą.
Apeliacinis teismas, atmesdamas ieškovo ieškinį, iš esmės rėmėsi tik specialisto išvada, kad 2004
m. kovo 15 d. sutartyje pasirašė ne J. V. V. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju specialisto
išvada ikiteisminio tyrimo byloje yra vienas iš rašytinių įrodymų, kuris turi būti vertinamas kartu
su kitais byloje surinktais įrodymais apie šalių sutarties, kuria ieškovas grindžia savo reikalavimus
ir kuri nėra pripažinta negaliojančia įstatymų nustatyta tvarka, sudarymo aplinkybes (CPK 177
straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad netgi prima facie įrodymai, t. y. oficialieji rašytiniai įrodymai,
turintys didesnę įrodomąją galią, turi būti vertinami su kitais byloje surinktais faktiniais
duomenimis ir gali būti paneigti kitais byloje esančiais įrodymais, išskyrus liudytojų parodymus
(CPK 197 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas,
remdamasis iš esmės tik nurodyta specialisto išvada, nepagrįstai netyrė ir nevertino kitų nagrinėjamos
bylos faktinių duomenų: šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimų, rašytinių įrodymų, tarp jų ir 2005 m.
gegužės 2 d. sutarties, kurioje atsakovas pripažino 26 000 Lt skolą ieškovui (CPK 185 straipsnis). Be to,
apeliacinis teismas pareigą įrodyti, kad šalių sutartyje išreikšta atsakovo valia, nepagrįstai skyrė tik
ieškovui, nors atsakovas turėjo įrodyti, kad ši sutartis neišreiškia jo valios (CPK 178 straipsnis).
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nors apeliacinės instancijos teismas laikė 2004 m. kovo 15 d.
sutartį nesukeliančia teisinių pasekmių, kartu pripažino, jog šia sutartimi šalys siekė suderinti
priešpriešinę valią: atsakovo tikslas buvo pripažinti ieškovą verslo partneriu, perduoti jam prokūrą, o
ieškovo tikslas – gauti 2000 Lt. Tačiau apeliacinis teismas nurodė, kad ši priešpriešinė valia turėjo būti
suderinta CK 1.73 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, t. y. sudarant rašytinę sutartį, kuri būtų pasirašyta
sandorio šalių, arba kitais įstatyme nustatytais būdais patvirtinta atsakovo valia. Teisėjų kolegija sutinka,
kad sutartis turi būti pasirašyta sandorio šalių, ir įmonės savininko spaudo bei įmonės anspaudo buvimas
sutartyje negali pakeisti įmonės atstovo parašo. Tačiau nagrinėjamu atveju apeliacinis teismas,
nenustatinėjęs ir netyręs bylos faktinių duomenų, susijusių su tuo, kad įmonės savininkas įmonės
antspaudą ir savo parašo spaudą buvo perdavęs įmonėje dirbančiai savo dukteriai V. A., kuri faktiškai
tvarkė visą įmonės veiklą, sudarinėjo įmonės sandorius, naudodama ne tik įmonės antspaudą, bet ir
įmonės savininko parašo spaudą, neturėjo pakankamo pagrindo, remdamasis vien nurodyta specialisto
išvada, laikyti 2004 m. kovo 15 d. sutartį nesukeliančia teisinių pasekmių. Pažymėtina, kad pagal
Klaipėdos miesto 4–ojo policijos komisariato pateiktą kasaciniam teismui informaciją ikiteisminiame
tyrime pagal J. V. V. pareiškimą dėl dokumentų suklastojimo atlikti visi galimi procesiniai veiksmai,
tačiau nenustatyta įtariamųjų ir nepriimta jokio procesinio sprendimo.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstai laikydamas ginčo šalių
2004 m. kovo 15 d. sutartį niekine, nenustatinėjo šalių ginčui išspręsti reikšmingų aplinkybių,
neišsiaiškino tikrųjų ginčo šalių ketinimų ir tikslų sudarant ne tik 2004 m. kovo 15 d. sutartį, bet ir 2005
m. gegužės 2 d. sutartį, kurioje atsakovas pripažino, kad pagal 2004 m. kovo 15 d. sutartį yra skolingas
ieškovui iš viso 26 000 Lt, bei įsipareigojo padengti šią skolą steigiamos uždarosios akcinės bendrovės
akcijomis.
Dėl apeliacinės instancijos teismo padarytų materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimų, taip
pat dėl to, kad teismas nenustatė ir neištyrė šalių ginčui teisingai išspręsti reikšmingų faktinių aplinkybių,
yra pagrindas panaikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Kartu teisėjų kolegija nurodo,
kad kasatoriaus prašymas palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą negali būti tenkinamas,
nes apeliacinės instancijos teismas, laikydamas 2004 m. kovo 15 d. sutartį niekine, nepatikrino iš esmės
pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo šios sutarties pagrindu priteista ieškovui iš atsakovo skola
ir delspinigiai, pagrįstumo. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu priteisti 0,5 proc.
delspinigiai už kiekvieną pavėluotą atsiskaityti dieną sudaro 182,5 proc. metinių palūkanų. Pagal
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką tokio dydžio delspinigiai laikomi aiškiai per
didelėmis netesybomis (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis) (žr., pvz., Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2005 m. birželio 6 d. nutartį civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto
direkcija v. UAB „Ferteksos transportas“, bylos Nr. 3K-3-316/2005; 2005 m. rugsėjo 12 d. nutartį
civilinėje byloje UAB „Lemora“ v. UAB „Pergamas“, bylos Nr. 3K-3-394/2005, kt.).
Dėl išvardytų motyvų apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikinamas ir byla perduodama iš
naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
nutaria:
Klaipėdosapygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 19 d.
sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka Klaipėdos apygardos teismui
naujos sudėties.
 Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo
dienos.
Teisėjai: Juozas Šerkšnas, Dangutė Ambrasienė, Antanas Simniškis.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. gegužės 29 d. Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dangutės Ambrasienės ir Virgilijaus
Grabinsko,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų P. S., G. B.
kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 10
d. nutarties ir Vilniaus rajono apylinkės teismo 2006 m. birželio 9 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje
byloje pagal pareiškėjų P. S. ir G. B. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Byloje
suinteresuotu asmeniu dalyvauja Vilniaus apskrities viršininko administracija.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Pareiškimo esmė
Pareiškėjos prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jų tėvas I. N. iki 1940 metais įvykdyto
žemės nacionalizavimo nuosavybės teise valdė 2,72 ha žemės (duomenys neskelbtini) (pagal dabartinį
administracinį suskirstymą –(duomenys neskelbtini)).
Pareiškėjos nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija nuosavybės teises atkūrė tik į
1,64 ha. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2002 m. rugsėjo 18 d. pažymėjime nurodytas Riešės
valsčiaus piliečių 1925 m. sąrašas, kuriame įrašyta, kad I. N. turėjo 1,5 dešimtinės žemės, įgytos iš tėvo.
Tačiau tame pačiame archyvo pažymėjime nurodytame Riešės valsčiaus žemės mokėtojų 1924 m. sąraše
įrašytas I. N., turėjęs 1 dešimtinę žemės. Pareiškėjos mano, kad 1924 ir 1925 m. sąrašuose minimi atskiri
sklypai ir jų bendras kiekis yra 2,5 dešimtinės. Be to, Vilniaus apskrities archyvo išduotoje pažymoje
nurodyta, kad Buivydiškių apylinkės 1948-1949 m. žemės apskaitos žiniaraščių byloje įrašytas žemės
naudotojas I. N., turėjęs 2,72 ha žemės. Tokį kiekį žemės I. paveldėjo iš tėvo M. N., kuris turėjo apie 6
ha. Kitus 3 ha paveldėjo brolis V.. Jo vaikams yra atkurtos nuosavybės teisės.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2006 m. birželio 9 d. sprendimu pareiškimo netenkino.
Teismas nurodė, kad iš 2002 m. rugsėjo 18 d. archyvo pažymėjimo ir priedų matyti, jog Riešės
valsčiaus žemės sklypų 1923 m. sąraše įrašytas I. N., (duomenys neskelbtini) turėjęs 2 dešimtinės žemės;
Riešės valsčiaus žemės mokesčių mokėtojų 1924 m. sąraše – turėjęs 1 dešimtinę žemės; Riešės valsčiaus
piliečių 1925 m. sąraše – turėjęs 1,5 dešimtinės žemės, įgytos iš tėvo. Iš Lietuvos centrinio valstybės
archyvo 2006 m. gegužės 16 d. pažymos Nr. R-4-2038 ir 2006 m. kovo 24 d. pažymos Nr. R4-226 matyti,
kad archyve nerasta duomenų, jog I. N. tėvas M. N. ar motina A. N. (K.) (duomenys neskelbtini) būtų
turėję žemės. Iš 2006 m. gegužės 3 d. pažymos Nr. (P1-4471)P2-4834 matyti, kad I. N. gimė (duomenys
neskelbtini), o 2005 m. lapkričio 16 d. pažymoje Nr. (P1-12162)P2-12167 nurodyta, kad M. N. mirė
(duomenys neskelbtini). Taigi I. N. tėvas mirė, kai I. dar neturėjo nė vieno mėnesio. Po tėvo mirties liko
vaikai I., V., K. ir žmona A. Taigi, jei M. N. iki mirties turėjo žemės, ją paveldėti turėjo visi vaikai ir jų
motina, t. y. po ¼ dalį, o tai būtų po 1,5 dešimtinės žemės, jei pareiškėjų senelis turėjo 6 dešimtines. Į tokį
kiekį žemės pareiškėjoms ir atkurta nuosavybės teisė.
Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjos nenurodė, kokiu pagrindu galėjo atsirasti nuosavybės teisė
dar į 1,08 ha žemės. 1948-1949 m. dokumentuose nurodytas 2,72 ha valdomos žemės kiekis neįrodo
nuosavybės atsiradimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 56
10.2 punkte nurodė, kad juridinę reikšmę turinčių faktų dėl žemės valdymo nuosavybės teise nustatymo
bylose pareiškėjas privalo nurodyti konkretų nuosavybės teisės įgijimo pagrindą ir patvirtinti jį
leistinomis įrodinėjimo priemonėmis.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjų
apeliacinį skundą, 2006 m. spalio 10 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko
nepakeistą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė
materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu pareiškėjos prašė panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir
pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjų reikalavimus.
Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:
1. Teismai neišsamiai, nevisapusiškai tyrė įrodymus, juos vertino neobjektyviai, neatsižvelgdami į
visas bylos aplinkybes, savo išvadų nepagrindė įrodymais. Teismai pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo
taisykles, nustatytas Civilinio proceso kodekso 176, 177, 179, 183, 185, 263 ir 270 straipsniuose.
2. Pirmosios instancijos teismas nevertino dalies įrodymų – pareiškėjų paaiškinimų ir liudytojų
parodymų. Apeliacinės instancijos teismas pareiškėjų paaiškinimus atmetė motyvuodamas tuo, kad jos
suinteresuotos bylos baigtimi. Tačiau kiekvienoje byloje kiekviena šalis turi suinteresuotumą bylos
baigtimi. Teismas atmetė liudytojų parodymus, motyvuodamas tuo, kad jie tiksliai nežinojo sklypo ribų.
Tokia įrodymų tyrimo, vertinimo ir atmetimo argumentacija yra nepagrįsta, prieštarauja procesinės teisės
normų reikalavimams. Būtų iš tiesų keista, jei liudytojai būtų tiksliai nurodę beveik prieš 70 metų buvusio
žemės sklypo tikslias ribas.
3. Teismai visapusiškai netyrė ir nevertino byloje pateiktų rašytinių įrodymų.
Teismai nevisapusiškai tyrė ir vertino Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2002 m. rugsėjo 18 d.
archyvo pažymėjime Nr. T-1929-N nurodytas faktines aplinkybes ir nepagrįstai pripažino, kad I. N. iki
nacionalizacijos turėjo tik 1,5 dešimtinės žemės, be pagrindo atmesdamas šioje pažymoje nurodytas
aplinkybes, jog jis 1923 m. Riešės valsčiaus žemės sklypų sąraše nurodytas (duomenys neskelbtini) kaime
turėjęs 2 dešimtines žemės. Pagal analogišką nuorodą į 1923 m. Riešės valsčiaus žemės sklypų sąrašą I.
N. brolio V. N. įpėdiniams buvo atkurtos nuosavybės teisės į daug didesnį žemės sklypą. Tačiau teismai
šios aplinkybės net nevertino.
4. Teismų sprendime ir nutartyje nenurodyta įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados,
vertinimas, argumentai, dėl kurių teismas juos atmetė.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
Kasaciniame skunde iš esmės keliama įrodinėjimo problema.
CPK 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo
reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta
tvarka nereikia įrodinėti. Šioje įstatymo normoje yra įtvirtinta bendroji įrodinėjimo pareiga – ji
yra nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia. Taigi pareiškėjos turi įrodyti savo
reikalavimo pagrįstumą – prašymo faktinį pagrindą. Pareiškėjoms neįrodžius jo, prašymas nustatyti
juridinę reikšmę turintį faktą negali būti tenkinamas.
Pareiškėjų kasacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad teismai pažeidė įrodinėjimo taisykles.
Vertinant kasacinio skundo argumentus pažymėtina, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas,
pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su
ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų tyrimą ir
vertinimą atlieka pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nes pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį
kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis
teisės taikymo aspektu. Taigi faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra ne kasacinio teismo, o pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų prerogatyva.
CPK 443 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad teismas, nagrinėjantis bylą dėl juridinę reikšmę turinčio
fakto nustatymo, turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės.
Tačiau pagal šią įstatymo nuostatą byloje dalyvaujantys asmenys neatleidžiami nuo pareigos nurodyti
faktus ir įrodymus, juos rinkti ir pateikti (CPK 42 straipsnio 4 dalis, 135 straipsnio 2 dalis, 226 straipsnis).
Tokią teismų praktiką formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta byloje pagal
pareiškėjų A. A. L. M., V. R. J. ir R. B. pareiškimą, bylos Nr. 3K-7-111). Taigi pareiškėjos turėjo pareigą
įrodyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jų tėvas nuosavybės teise valdė 2,72 ha žemės sklypą. Žemesnės
instancijos teismai konstatavo, kad byloje esantys įrodymai nėra pakankami pareiškėjų prašomam juridinę
reikšmę turinčiam faktui nustatyti. Kasacinis teismas kitos išvados negali daryti, nes tai būtų susiję su
kitokiu tų pačių teismų įvertintų įrodymų vertinimu. Minėta, kad pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį
kasacinis teismas tokios teisės neturi.
CPK 185 straipsnyje yra įtvirtintas laisvas įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad
galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas. Kartu teismas yra saistomas įrodymų leistinumo
ir sąsajumo (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitų įrodinėjimo taisyklių (CPK 182
straipsnis. Teismo vidinį įsitikinimą turi suformuoti byloje esantys įrodymai, kuriais remdamasis
teismas konstatuoja, ar yra aplinkybių, pagrindžiančių arba ne pareiškėjų prašymą. Įrodymų
vertinimas yra susijęs įrodymų pakankamumo problema. Teismas konstatuoja savo įsitikinimą
vienais ar kitais įrodymais. Taigi teismas, remdamasis byloje esančiais faktiniais duomenimis, gali
konstatuoti, kad atitinkama aplinkybė yra įrodyta, jeigu pareiškėjo pateikti įrodymai leidžia daryti
labiau tikėtiną išvadą esant nei jos nesant. Žemesnės instancijos teismai konstatavo, kad pareiškėjos
nepateikė įrodymų, pakankamų išvadai, kad jų tėvas nuosavybės teise valdė 2,72 ha žemės sklypą,
padaryti. Kasacinio skundo argumentai dėl atskirų įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo nepaneigia
teismų padarytų išvadų. Be to, įrodymų apimties pakankamumas ir jų vertinimas yra fakto
klausimai. Minėta, kad kasacinis teismas faktų nenustatinėja ir nevertina. Kasacinio skundo argumentai
nepaneigia teismų padaryto įrodymų įvertinimo teisingumo. Teismų sprendimai pagrįsti pakankamais
įrodymais, todėl jie negali būti panaikinti remiantis tik kasatoriaus argumentais.
Teismai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, kaip to reikalaujama CPK 183 ir 185
straipsniuose. Teismai materialiąsias ir procesines teisės normas išaiškino ir pagal nustatytas bylos
aplinkybes taikė tinkamai, todėl atsakovo kasacinis skundas netenkintinas, o apeliacinės instancijos
teismo nutartis paliktina galioti.
Dauguma kasacinio skundo argumentų yra susiję tik su fakto klausimais. Neanalizuodama
kiekvieno iš kasaciniame skunde nurodytų argumentų, teisėjų kolegija pasisakė dėl įrodinėjimo bei
įrodymų vertinimo taisyklių taikymo šioje byloje. Kasacinis teismas konstatuoja, kad pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismai nepažeidė proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą (CPK 176,
185 straipsniai), nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos ir
pakankamai motyvavo savo sprendimą (CPK 270 straipsnio 4 dalis), todėl teismų sprendimai paliekami
galioti.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 10 d. nutartį ir
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2006 m. birželio 9 d. sprendimą palikti nepakeistus.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo
dienos.
Teisėjai: Zigmas Levickis, Dangutė Ambrasienė, Virgilijus Grabinskas.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. birželio 30 d. Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Virgilijaus Grabinsko ir Sigito Gurevičiaus,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB
„ Kriptonika“ ir trečiųjų asmenų A. S., UAB „Kapitalo valdymo grupė“ kasacinį skundą dėl Vilniaus
miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. liepos 13 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo
UAB „Penkių kontinentų“ bankinės technologijos ieškinį atsakovams UAB „ Kriptonika“, VĮ Registrų
centrui dėl UAB „ Kriptonika“ įstatų pripažinimo negaliojančiais ir registro įstaigos sprendimo
panaikinimo; tretieji asmenys: A. S., UAB „Kapitalo valdymo grupė“, notarė Ž. P.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Penkių kontinentų“ bankinės technologijos prašė pripažinti negaliojančiais UAB
„ Kriptonika“ įstatus, įregistruotus 2004 m. rugsėjo 17 d. Juridinių asmenų registre, ir panaikinti Juridinių
asmenų registro tvarkytojo VĮ Registrų centro 2004 m. rugsėjo 17 d. sprendimą įregistruoti pakeistus
UAB „ Kriptonika“ įstatus. Ieškovas nurodė, kad jis yra UAB „ Kriptonika“ akcininkas, turintis 38 000
akcijų, kurios suteikia 50 proc. balsų bendrovės visuotiniame akcininkų susirinkime. Tiek pat balsų turi
kitas bendrovės akcininkas UAB „Kapitalo valdymo grupė“. Dėl to bet koks sprendimas, priskirtas
visuotinio akcininkų susirinkimo kompetencijai, gali būti priimtas tik abiejų akcininkų sutarimu. 2004 m.
rugsėjo 3 d. visuotinis UAB „ Kriptonika“ akcininkų susirinkimas nutarė padidinti bendrovės įstatinį
kapitalą, pakeisti bendrovės įstatus, ir, suderinus su galiojančiu Akcinių bendrovių įstatymu, išdėstyti juos
nauja redakcija, o 2004 m. rugsėjo 14 d. – pakeisti bendrovės buveinės registracijos adresą. 2004 m.
rugsėjo 17 d. Juridinių asmenų registre buvo įregistruoti nauji bendrovės įstatai, kuriuos pasirašė
bendrovės direktorius A. S. 2005 m. rugsėjo 5 d. ieškovas sužinojo, kad prie 2004 m. rugsėjo 3 d. ir 2004
m. rugsėjo 14 d. visuotinių akcininkų susirinkimų protokolų trečiasis asmuo A. S. pridėjo ir Juridinių
asmenų registre įregistravo ne tą bendrovės įstatų redakciją, kurią patvirtino bendrovės visuotinis
akcininkų susirinkimas, nes A. S. 2004 m. rugsėjo 17 d. pateiktų įstatų redakcijoje, be pirmiau nurodytų
pakeitimų, buvo pakeista išimtinė visuotinio akcininkų susirinkimo kompetencija priimti nutarimus dėl
ilgalaikio turto, kurio vertė didesnė kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo, perleidimo, nuomos ar
įkeitimo, taip pat kitų subjektų prievolių, kurių dydis viršija 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo, įvykdymo
laidavimo ar garantavimo, t. y. bendrovės direktorius A. S. į 2004 m. rugsėjo 17 d. redakcijos UAB
„ Kriptonika“ įstatus įtraukė visuotiniame akcininkų susirinkime nepriimtas nuostatas, suteikiančias jam,
kaip bendrovės vadovui, teisę vienasmeniškai, be visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimo, sudaryti
nurodytus sandorius. Visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimo pakeisti bendrovės įstatų nuostatas dėl
visuotinio akcininkų kompetencijos perdavimo bendrovės vadovui nebuvo priimta. Bendrovės įstatų
suderinimas su galiojančia Akcinių bendrovių įstatymo redakcija reiškė tik įstatymui prieštaraujančių
nuostatų pašalinimą iš bendrovės įstatų. Bendrovės direktorius A. S., būdamas įgaliotas ir įpareigotas
pasirašyti bendrovės įstatus bei visus kitus dokumentus, reikalingus pakeistiems bendrovės įstatams
įregistruoti, viršijo savo įgaliojimus ir pasirašė bei pateikė registruoti UAB „ Kriptonika“ įstatų redakciją,
neatitinkančią 2004 m. rugsėjo 3 d. ir 2004 m. rugsėjo 14 d. visuotinių akcininkų susirinkimų sprendimų.
Juridinių asmenų registro tvarkytojas VĮ Registrų centras, gavęs UAB „ Kriptonika“ įstatų redakciją,
neatitinkančią priimtų UAB „ Kriptonika“ visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimų, neturėjo teisės
registruoti juos Juridinių asmenų registre, todėl 2004 m. rugsėjo 17 d. sprendimas įregistruoti pakeistus
UAB „ Kriptonika“ įstatus yra neteisėtas, kaip neatitinkantis įstatymų nuostatų, ir turi būti panaikintas.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2006 m. liepos 13 d. sprendimu ieškinį patenkino:
pripažino negaliojančiais UAB „ Kriptonika“ įstatus, 2004 m. rugsėjo 17 d. įregistruotus Juridinių asmenų
registre, ir panaikino VĮ Registrų centro 2004 m. rugsėjo 17 d. sprendimą įregistruoti Juridinių asmenų
registre UAB „ Kriptonika“ įstatus.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. vasario 5 d. nutartimi
atsakovo UAB „ Kriptonika“, trečiųjų asmenų A. S. ir UAB „Kapitalo valdymo grupė“ apeliacinį skundą
atmetė ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. liepos 13 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovo UAB „ Kriptonika“ akcijas lygiomis dalimis – po 50
proc. – valdo ieškovas UAB „Penkių kontinentų“ bankinės technologijos ir trečiasis asmuo UAB
„Kapitalo valdymo grupė“. 2004 m. rugsėjo 3 d. įvykusiame UAB „ Kriptonika“ visuotiniame akcininkų
susirinkime buvo priimti nutarimai padidinti bendrovės įstatinį kapitalą iki 760 000 Lt bei, atsižvelgiant į
galiojančio Akcinių bendrovių įstatymo reikalavimus, pakeisti bendrovės įstatus ir išdėstyti juos nauja
redakcija, įpareigoti bei įgalioti bendrovės direktorių A. S. pasirašyti bendrovės įstatus ir visus kitus
dokumentus, reikalingus pakeistiems bendrovės įstatams įregistruoti, taip pat atlikti kitus su tuo susijusius
veiksmus. 2004 m. rugsėjo 14 d. įvykusiame UAB „ Kriptonika“ visuotiniame akcininkų susirinkime
buvo nutarta pakeisti bendrovės buveinės registracijos adresą. 2004 m. rugsėjo 17 d. Juridinių asmenų
registre buvo įregistruoti naujos redakcijos UAB „ Kriptonika“ įstatai, pasirašyti bendrovės direktoriaus
trečiojo asmens A. S. Registro tvarkytojui pateiktų duomenų tikrumą patvirtino Vilniaus m. 10-ojo notarų
biuro notarė Ž. P. Ginčijamų įstatų 7.4 punkto 5-7 papunkčiuose nustatyta, kad sprendimus dėl ilgalaikio
turto, kurio balansinė vertė didesnė kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo, investavimo, perleidimo,
nuomos, įkeitimo ir hipotekos, taip pat sprendimus dėl kitų asmenų prievolių, kurių suma didesnė kaip
1/20 bendrovės įstatinio kapitalo, įvykdymo laidavimo ar garantavimo priima direktorius. Iki tol
galiojusių UAB „ Kriptonika“ įstatų 5.3 punkto 16 papunktyje buvo nustatyta, kad tik visuotinis
akcininkų susirinkimas turi teisę priimti nutarimą dėl ilgalaikio turto, kurio vertė didesnė kaip 1/20
bendrovės įstatinio kapitalo, perleidimo, nuomos ar įkeitimo, taip pat kitų subjektų prievolių, kurių dydis
viršija 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo, įvykdymo laidavimo ar garantavimo; pagal 5.19 punkto 9
papunktį tokio nutarimo priėmimui reikėjo 2/3 visuotiniame akcininkų susirinkime dalyvaujančių balsų
daugumos.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad 2004 m. rugsėjo 3 d. įvykusiame visuotiniame
akcininkų susirinkime konkretus naujos redakcijos įstatų tekstas nebuvo parengtas ir pateiktas
akcininkams susipažinti bei tvirtinti. Teismo vertinimu, atsakovas UAB „ Kriptonika“ neįrodė, kad 2004
m. rugsėjo 17 d. įregistruotų UAB „ Kriptonika“ įstatų nauja redakcija buvo patvirtinta akcininkų
susirinkime, nes teismui buvo pateiktas tik 2004 m. rugsėjo 6 d. trečiojo asmens A. S. pasirašytas įstatų
pakeitimų lapas, o ne visuotiniame akcininkų susirinkime svarstyta bendrovės įstatų redakcija. Teismas
pažymėjo, kad pagal įstatymą, visuotiniam akcininkų susirinkimui priėmus sprendimą pakeisti bendrovės
įstatus, surašomas visas pakeistų įstatų tekstas ir po juo pasirašo visuotinio akcininkų susirinkimo
įgaliotas asmuo, tačiau šios taisyklės, keičiant ginčijamus įstatus, nebuvo laikomasi. Nustatęs, kad nauja
įstatų redakcija tenkina tik vieną iš dviejų bendrovės akcininkų, teismas laikė, kad visas įstatų tekstas
nebuvo patvirtintas vienbalsiai ir įstatų pakeitimai nebuvo atskirai bei detaliai aptarti. Teismas sutiko su
ieškovo tvirtinimu, kad bendrovės direktorius A. S., būdamas įgaliotas ir įpareigotas pasirašyti bendrovės
įstatus bei visus kitus dokumentus, reikalingus pakeistiems bendrovės įstatams įregistruoti, viršijo savo
įgaliojimus ir pasirašė bei pateikė registruoti įstatų redakciją, neatitinkančią 2004 m. rugsėjo 3 d. ir 2004
m. rugsėjo 14 d. visuotinio akcininkų susirinkimų sprendimų. Teismas sprendė, kad įstatų pakeitimų,
susijusių su kompetencijos tarp aukščiausio bendrovės valdymo organo – visuotinio akcininkų
susirinkimo – ir bendrovės vadovo perskirstymu, negalima formaliai vertinti vien kaip įstatų redakcijos
suderinimo su Akcinių bendrovių įstatymu, nes tai tiesiogiai susiję su akcinės bendrovės veikla, visų
akcininkų teisių įgyvendinimu. Teismas darė išvadą, kad 2004 m. rugsėjo 17 d. Juridinių asmenų registre
įregistruota nauja bendrovės įstatų redakcija, prieš tai negavus visuotinio akcininkų susirinkimo
pritarimo, neatitiko akcininkų valios ir todėl negalėjo būtiteikiama perregistruoti, nes pagal įstatymą,
keičiant įstatus, reikalaujama surašyti visą pakeistų įstatų tekstą. Teismas konstatavo, kad ieškovas
nepraleido ieškinio senaties termino, nes neginčijo juridinio asmens organo sprendimų, t. y. UAB
„ Kriptonika“ 2004 m. rugsėjo 3 d. ir 2004 m. rugsėjo 14 d. visuotinių akcininkų susirinkimų nutarimų.
Teisėjų kolegija sprendė, kad apeliantų (atsakovo UAB „ Kriptonika“ ir trečiųjų asmenų UAB
„Kapitalo valdymo grupė“ bei A. S.) nurodomos aplinkybės, jog įstatų redakcija, pateikta VĮ Registrų
centrui ir įregistruota 2004 m. rugsėjo 17 d., buvo patvirtinta akcininkų susirinkime, nepatvirtina
civilinėje byloje esantys duomenys. Įvertinusi visuotinio akcininkų susirinkimo protokolų turinį, teisėjų
kolegija nustatė, kad klausimas dėl bendrovės direktoriaus kompetencijos išplėtimo, suteikiant jam teisę
priimti sprendimus dėl ilgalaikio turto, atskirai nebuvo svarstytas. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien
sprendimas pakeisti įstatus ir nuoroda, kad įstatų nauja redakcija pridedama prie protokolo, neįrodo fakto,
jog ginčo klausimas buvo nagrinėtas ir įstatų nauja redakcija buvo parengta protokolo pasirašymo dieną.
Atkreipusi dėmesį į tai, kad klausimas dėl bendrovės buveinės adreso pakeitimo buvo svarstomas tik
2004 m. rugsėjo 14 d. vykusiame visuotiniame akcininkų susirinkime, teisėjų kolegija laikė, kad 2004 m.
rugsėjo 17 d. įregistruota UAB „ Kriptonika“ įstatų redakcija, kurioje nurodytas naujas bendrovės
buveinės adresas, apskritai negalėjo būti patvirtinta 2004 m. rugsėjo 3 d. visuotiniame akcininkų
susirinkime. Apeliantams nepateikus į bylą abiejų akcininkų pasirašytos suderintos įstatų redakcijos,
teisėjų kolegija darė išvadą, kad jie neįrodė, jog VĮ Registrų centrui pateikta įstatų redakcija atitiko abiejų
akcininkų valią. Išvadą, kad pareiga įrodyti, jog veikė teisėtai, atitenka būtent apeliantams, kurių
iniciatyva buvo įregistruoti pakeisti įstatai, teisėjų kolegija grindė argumentais, kad įmonės ir jos dalyvių
santykius reglamentuoja civilinė teisė, kurios principinė nuostata – kito asmens teisę pažeidusio subjekto
kaltės prezumpcija, ir ją paneigti – įrodyti priešingai – tenka pažeidėjui. Laikydama, kad A. I. buvo
įgaliotas tik atstovauti abiem akcininkams registruojant naujos redakcijos įstatus, tačiau nebuvo įgaliotas
juos parengti, teisėjų kolegija pripažino nepagrįstu apeliantų argumentą, kad ginčo įstatų redakciją pateikė
notarui tvirtinti ir Juridinių asmenų registrui registruoti abiejų akcininkų įgaliotas asmuo A. I., ir tai neva
patvirtina, kad ieškovui turėjo būti žinomas pakeistų įstatų turinys. Atmesdama apeliantų argumentus, kad
civilinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino Akcinių bendrovių įstatymą,
todėl be pagrindo pripažino A. S. viršijus jam suteiktus įgaliojimus ir pateikus registruoti akcininkų valios
neatitinkančią bendrovės įstatų redakciją, teisėjų kolegija nurodė iš esmės sutinkanti su pirmosios
instancijos teismo atliktu Akcinių bendrovių įstatymo 34 straipsnio 4 dalies 3-5 punktų, 19 straipsnio
aiškinimu. Teisėjų kolegijos nuomone, anksčiau – 2002 m. spalio 14 d. – įregistruotų UAB „ Kriptonika“
įstatų 5.3 punkto 16 papunktyje nustatyta visuotinio akcininkų susirinkimo teisė priimti nutarimus dėl
ilgalaikio turto, kurio vertė didesnė kaip 1/20 bendrovės akcinio kapitalo, perleidimo, nuomos ar įkeitimo,
taip pat kitų subjektų prievolių, kurių dydis viršija 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo, įvykdymo laidavimo
ar garantavimo, neprieštarauja nuo 2004 m. sausio 1 d. įsigaliojusiems Akcinių bendrovių įstatymo
pakeitimams, todėl atitinkamų nuostatų bendrovės įstatuose keitimas laikytinas ne įstatų suderinimu su
naujais įstatymų reikalavimais ir prieštaravimų jiems pašalinimu, bet naujų nuostatų įmonės valdyme
įdiegimu, atitinkamai pakeičiant įstatus. Nustačiusi, kad tokiam įmonės valdymo ir atitinkamam įstatų
pakeitimui trečiasis asmuo A. S. neturėjo akcininkų įgalinimų, bei atsižvelgusi į tai, kad dėl to, jog
klausimas dėl įmonės vadovo kompetencijos išplėtimo, o akcininkų kompetencijos susiaurinimo nebuvo
tiesiogiai svarstytas susirinkime, šalių ginčo nėra (tai neužfiksuota visuotinių akcininkų susirinkimų 2004
m. rugsėjo 3 d. ir 2004 m. rugsėjo 14 d. protokoluose), teisėjų kolegija pripažino pirmosios instancijos
teismą pagrįstai akcininkų nesvarstyto ir nesuderinto turinio įstatų redakcijos pateikimą įregistruoti
įvertinusiu kaip bendrovės vadovo įgaliojimų viršijimą, sprendimo priėmimą už akcininkus ir pagrįstai
2004 m. rugsėjo 17 d. įregistruotus UAB „ Kriptonika“ įstatus pripažinusiu negaliojančiais. Teisėjų
kolegija sprendė, kad nors savarankiški pagrindai ieškinyje nebuvo nurodyti, tačiau ginčijamas VĮ
Registrų centro 2004 m. rugsėjo 17 d. sprendimas panaikintas taip pat pagrįstai, nes, pripažinus įstatus
negaliojančiais, sprendimas dėl jų negali likti galioti. Laikydama, kad ieškiniu ginamų teisių pažeidimas
yra kildinamas ne iš visuotinių 2004 m. rugsėjo 3 d. ir 2004 m. rugsėjo 14 d. akcininkų susirinkimų
nutarimų, bet siejamas su bendrovės administracijos vadovui suteiktų įgalinimų viršijimu, teisėjų kolegija
pripažino pirmosios instancijos teismą pagrįstai taikiusiu bendrąjį, o ne sutrumpintą ieškinio senaties
terminą.
III. Kasacinio skundo dalykas ir pagrindas, atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas UAB „ Kriptonika“, tretieji asmenys A. S. ir UAB „Kapitalo
valdymo grupė“ prašo panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo sprendimą ir Vilniaus apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 5 d. nutartį bei priimti naują sprendimą –
ieškovo UAB „Penkių kontinentų“ bankinės technologijos ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas
šiais argumentais:
1. Bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė CPK 178 straipsnį, nes aplinkybių, kurias privalėjo
įrodyti ieškovas, įrodinėjimo naštą nepagrįstai perkėlė atsakovams, taip pat netinkamai ginčo santykiui
taikė CPK 177 straipsnio 4 dalies nuostatas. Kasatorių teigimu, būtent ieškovas pagal CPK 178 straipsnį
turėjo įrodyti aplinkybę, kad 2004 m. rugsėjo 17 d. įregistruota UAB „ Kriptonika“ įstatų redakcija
nebuvo patvirtinta 2004 m. rugsėjo 3 d. susirinkime ir dėl to neatitinka akcininkų sprendimo. Byloje nėra
jokių įrodymų, išskyrus ieškovo paaiškinimus, kad UAB „ Kriptonika“ įstatų redakcija neatitinka šios
bendrovės 2004 m. rugsėjo 3 d. visuotiniame akcininkų susirinkime patvirtintos UAB „ Kriptonika“ įstatų
redakcijos. Tuo tarpu trečiais asmuo UAB „Kapitalo valdymo grupė“ teigia, kad ginčijama įstatų
redakcija atitinka nurodytame susirinkime akcininkų išreikštą valią. Be to, esant tokiems duomenims
byloje, bylą nagrinėjusių teismų išvados ginčo klausimais neatitinka CPK 176, 185 straipsniuose įtvirtintų
faktų įrodytinumo ir įrodymų pakankamumo kriterijų.
2. Apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad pareiga įrodyti, jog veikė teisėtai, tenka
apeliantams (atsakovui UAB „ Kriptonika“ ir tretiesiems asmenims A. S. bei UAB „Kapitalo valdymo
grupė“), ir taip civilinės atsakomybės santykiuose galiojančią kaltės prezumpciją taikydamas juridinio
asmens, jo organų ir dalyvių tarpusavio santykiams, netinkamai taikė CK 6.248 straipsnio 1 dalies
nuostatas. Kasatorių nuomone, kaltumo prezumpcija, nustatyta civilinės atsakomybės santykiuose,
netaikytina kituose santykiuose, nesusijusiuose su civilinės atsakomybės taikymu, t. y. juridinio asmens,
jo organų ir dalyvių tarpusavio santykiuose, iš kurių kilo šioje byloje nagrinėjamas ginčas.
3. Bylą nagrinėję teismai ginčo santykiui neteisingai aiškino ir netinkamai taikė Akcinių bendrovių
įstatymo 34 straipsnio 4 dalies 3-5 punktų, 5 dalies, 19 straipsnio 4 dalies nuostatas, todėl nepagrįstai
laikė, kad UAB „ Kriptonika“ įstatų pakeitimai, susiję su kompetencijos paskirstymu tarp bendrovės
aukščiausiojo organo – visuotinio akcininkų susirinkimo – ir jos valdymo organo – bendrovės vadovo, –
laikytini ne įstatų suderinimu su naujais įstatymo reikalavimais ir prieštaravimų jiems pašalinimu, bet
naujų nuostatų įmonės valdyme įdiegimu, atitinkamai pakeičiant įstatus. Nepagrįsta apeliacinės
instancijos teismo išvada, kad anksčiau – 2002 m. spalio 14 d. – įregistruotų UAB „ Kriptonika“ įstatų 5.3
punkto 16 papunktyje nustatyta visuotinio akcininkų susirinkimo teisė priimti nutarimus dėl ilgalaikio
turto, kurio vertė didesnė kaip 1/20 bendrovės akcinio kapitalo, perleidimo, nuomos ar įkeitimo, taip pat
kitų subjektų prievolių, kurių dydis viršija 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo, įvykdymo laidavimo ar
garantavimo, neprieštarauja nuo 2004 m. sausio 1 d. įsigaliojusiems Akcinių bendrovių įstatymo
pakeitimams, nes šie klausimai nuo 2004 m. sausio 1 d. buvo įsakmiai priskirti bendrovės valdybos (o kai
ji nesudaroma – bendrovės vadovo) kompetencijai, o visuotiniam akcininkų susirinkimui įsakmiai
uždrausta juos spręsti (Akcinių bendrovių įstatymo 20 straipsnio 2 dalis).
4. Bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė Akcinių bendrovių įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 1
punktą, pagal kurį teisė keisti bendrovės įstatus priskiriama visuotiniam akcininkų susirinkimui, taip pat
19 straipsnio 5 dalį, kurioje draudžiama visuotinio akcininkų susirinkimo kompetencijai priskirtus
klausimus pavesti kitiems bendrovėms organams. Iš 2004 m. rugsėjo 3 d. UAB „ Kriptonika“ visuotinio
akcininkų susirinkimo protokolo, pasirašyto abiejų šios bendrovės akcininkų, matyti, kad abu bendrovės
akcininkai susirinkimo metu balsuodami savo valią išreiškė būtent taip: patvirtinti bendrovės įstatus ir
išdėstyti juos nauja redakcija, atsižvelgiant į galiojančią Akcinių bendrovių įstatymo redakciją. Kasatorių
teigimu, nesant visuotinio akcininkų susirinkimo nurodyto būdo, kaip turėjo būti atliekamas įstatų
suderinimas su galiojančia Akcinių bendrovių įstatymo redakcija, ir akcininkams susirinkimo metu
specialiai neaptarus bendrovės organų kompetencijos paskirstymo, akivaizdu, kad, derinant įstatus su
naująja Akcinių bendrovių įstatymo redakcija, turėjo būti pašalintos tik tos nuostatos, kurios prieštaravo
naujajai Akcinių bendrovių įstatymo redakcijai (taip pat ir 2002 m. spalio 14 d. įregistruotos UAB
„ Kriptonika“ įstatų redakcijos 5.3 punkto 6 papunktyje nustatyta visuotinio akcininkų susirinkimo
išimtinė teisė priimti nutarimus dėl nurodytų sandorių), ir įrašytos tik tos nuostatos, kurios turėjo būti
įtrauktos į bendrovės įstatus pagal naująją Akcinių bendrovių įstatymo redakciją (taip pat ir naujosios
Akcinių bendrovių įstatymo redakcijos pakeista bendrovės organų kompetencija). Dėl to nėra pagrindo
laikyti, kad UAB „ Kriptonika“ direktorius A. S. į 2004 m. rugsėjo 3 d. susirinkime patvirtintus
bendrovės įstatus savo nuožiūra įtraukė papildomas nuostatas, kurios nėra privalomos pagal 2004 m.
sausio 1 d. įsigaliojusį Akcinių bendrovių įstatymą; pagal pirmiau nurodytas Akcinių bendrovių įstatymo
nuostatas jis tam neturėjo teisės.
5. Bylą nagrinėję teismai netinkamai kvalifikavo abiejų UAB „ Kriptonika“ akcininkų – ieškovo ir
trečiojo asmens UAB „Kapitalo valdymo grupė“ – atstovo A. I. dalyvavimą tvirtinant UAB „ Kriptonika“
įstatus notarine tvarka ir jo atliktą įstatų įregistravimą. A. I., kuris yra teisininkas ir kurį 2004 m. rugsėjo 3
d. susirinkimas įgaliojo atstovauti akcininkams notarų biure, taip pat registruojant įstatus Juridinių
asmenų registre, dalyvavo A. S. pasirašant įstatus notarų biure ir juos tvirtinant. Be to, A. I., o ne A. S.,
kuris nėra teisininkas, pateikė registruoti naująją UAB „ Kriptonika“ įstatų redakciją registro įstaigoje.
Taip A. I. turėjo visas galimybes imtis priemonių ir sustabdyti įstatų tvirtinimą bei įregistravimą, jei A. S.
būtų nesilaikęs visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimo ar pateikęs tvirtinti šį sprendimą
neatitinkančią įstatų redakciją. Bylą nagrinėję teismai nurodytas aplinkybes pagrindžiančių įrodymų
nevertino ir taip pažeidė CPK 176, 185 straipsnių reikalavimus.
6. Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai netaikė ieškovo reikalavimams ieškinio senaties termino.
Kadangi UAB „ Kriptonika“ vadovas A. S. buvo įgaliotas pasirašyti įstatus kaip UAB „ Kriptonika“
direktorius, tai jo sprendimas pasirašyti, pateikti tvirtinti ir įregistruoti naująją UAB „ Kriptonika“ įstatų
redakciją yra bendrovės valdymo organo sprendimas, kuriam buvo taikytinas ne bendrasis, o CK 1.125
straipsnio 4 dalyje, 2.82 straipsnio 4 dalyje nustatytas sutrumpintas trijų mėnesių ieškinio senaties
terminas arba Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 10 dalyje įtvirtintas dar trumpesnis trisdešimties
dienų terminas. Kadangi ieškovas per savo įgaliotinį A. I. turėjo sužinoti apie naujos redakcijos UAB
„ Kriptonika“ įstatų pateikimą tvirtinti notariškai ir jų įregistravimą registro įstaigoje iš karto, kai šie
veiksmai buvo atlikti, tai ieškovas neturėjo pagrindo teisme tvirtinti, kad apie įregistruotus UAB
„ Kriptonika“ įstatus jis sužinojo tik 2005 m. rugsėjo mėn. Darytina išvada, kad ieškovas iki ieškinio
pareiškimo praleido sutrumpintą ieškinio senaties terminą, ir tai sudaro savarankišką pagrindą ieškiniui
atmesti, kai taikyti ieškinio senatį prašo kita ginčo šalis (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1
dalis). Be to, ieškovas ginčija ir administracinį aktą – atsakovo VĮ Registrų centro 2004 m. rugsėjo 17 d.
sprendimą įregistruoti UAB „ Kriptonika“ įstatus, kuris skundžiamas administracinių bylų teisenos
tvarka, todėl teismai nepagrįstai nurodė, kad netaikytini Administracinių bylų teisenos įstatymo 33
straipsnyje nustatyti skundo padavimo terminai.
7. Bylą nagrinėję teismai be jokio teisinio pagrindo pripažino negaliojančia visą ginčijamų UAB
„ Kriptonika“ įstatų redakciją, nes ieškovas įstatų neteisėtumą grindė tik tomis įstatų nuostatomis, kuriose
nustatyta bendrovės vadovo kompetencija priimti sprendimus dėl ilgalaikio turto, kurio vertė didesnė kaip
1/20 bendrovės įstatinio kapitalo, perleidimo, nuomos ar įkeitimo, taip pat kitų subjektų prievolių, kurių
dydis viršija 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo, įvykdymo laidavimo ar garantavimo.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas UAB „Penkių kontinentų“ bankinės technologijos prašo
atsakovo ir trečiųjų asmenų kasacinį skundą atmesti, skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti
nepakeistus. Atsiliepime nurodomi šie nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:
1. Aplinkybe, kad 2004 m. rugsėjo 17 d. įregistruota atsakovo UAB „ Kriptonika“ įstatų redakcija
buvo patvirtinta susirinkime ir todėl atitiko abiejų akcininkų valią, savo atsikirtimus grindė kasatoriai,
siekdami pateisinti UAB „ Kriptonika“ vadovo A. S. veiksmus, todėl būtent kasatoriai turėjo įrodyti šios
aplinkybės buvimą (CPK 178 straipsnis). Byloje nėra įrodymų, kad 2004 m. rugsėjo 3 d. arba 2004 m.
rugsėjo 14 d. visuotiniuose akcininkų susirinkimuose būtų svarstyta ir patvirtinta 2004 m. rugsėjo 17 d.
įregistruota UAB „ Kriptonika“ įstatų redakcija. Kasatoriai taip pat nepateikė į bylą abiejų akcininkų
pasirašytos suderintos įstatų redakcijos. Dėl to bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, kad 2004 m.
rugsėjo 17 d. įregistruota įstatų redakcija nebuvo suderinta su akcininkais, ir, darydami tokią išvadą,
nepažeidė kasaciniame skunde nurodomų įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančių
procesinės teisės normų.
2. Skolininko kaltės prezumpcijos taikymo klausimas konkrečiu atveju turi būti sprendžiamas ne
pagal tai, kokios civilinės teisės normos reglamentuoja ginčo teisinį santykį, o pagal tai, ar pagal nurodyto
santykio esmę asmuo, kuriam taikoma kaltės prezumpcija, gali būti laikomas skolininku CK prasme.
Ieškovo teigimu, apeliacinės instancijos teismas šios bylos ginčo teisinio santykio atveju visiškai pagrįstai
A. S. ir kitus asmenis, kurių iniciatyva buvo įregistruoti ginčijami įstatai, laikė skolininkais ir taikė jiems
CK 6.248 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą kaltės prezumpciją, kuri suponuoja jų pareigą įrodyti, jog ėmėsi
visų įmanomų priemonių, kad ginčijama įstatų redakcija būtų suderinta su abiem bendrovės akcininkais
(CPK 178 straipsnis).
3. Su kasatorių argumentais dėl netinkamo Akcinių bendrovių įstatymo nuostatų taikymo galima
būtų sutikit tik tuo atveju, jeigu naujoje šio įstatymo redakcijoje nebūtų įtvirtinta galimybės bendrovės
įstatuose nustatyti, kad, prieš priimdama sprendimus dėl didesnės kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo
vertės sandorių sudarymo, bendrovės valdyba (o jos nesant – bendrovės vadovas) turi gauti visuotinio
akcininkų susirinkimo pritarimą (Akcinių bendrovių įstatymo 34 straipsnio 5 dalis). Ieškovo manymu,
reikalavimas gauti visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimą prieš bendrovės valdymo organui priimant
nurodytus sprendimus savo esme yra tapatus anksčiau Akcinių bendrovių įstatyme ir bendrovės įstatuose
įtvirtintai išimtinei visuotinio akcininkų susirinkimo teisei spręsti dėl sandorių, kurių dydis didesnis kaip
1/20 bendrovės įstatinio kapitalo, sudarymo. Dėl to UAB „ Kriptonika“ vadovas A. S., derindamas
bendrovės įstatus su naująją Akcinių bendrovių įstatymo redakcija, turėjo įtraukti į įstatus Akcinių
bendrovių įstatymo 34 straipsnio 5 dalyje nustatytą galimybę, palikdamas visuotiniam akcininkų
susirinkimui teisę spręsti dėl didesnės kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo vertės sandorių sudarymo.
Panaikinti tokią akcininkų teisę A. S. galėjo tik visuotiniam akcininkų susirinkimui priėmus sprendimą
dėl tokios teisės atsisakymo.
4. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad, bendrovės akcininkams susirinkimo metu
neaptarus bendrovės organų kompetencijos paskirstymo, bendrovės vadovas įgijo teisę pašalinti naujajai
Akcinių bendrovių įstatymo redakcijai prieštaraujančią nuostatą – 2002 m. spalio 14 d. įstatų 5.3 punkto
16 papunktyje įtvirtintą išimtinę visuotinio akcininkų susirinkimo teisę priimti sprendimus dėl didesnės
kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo vertės sandorių sudarymo – ir įrašyti tik tas nuostatas, kurios turėjo
būti įtrauktos į bendrovės įstatus pagal naująją Akcinių bendrovių įstatymo redakciją, t. y. bendrovės
vadovo teisę priimti nurodytus sprendimus. Ieškovo teigimu, Akcinių bendrovių įstatymo 20 straipsnio 1
dalies 1 punkto ir 19 straipsnio 5 dalies nuostatos reiškia tik tai, kad visi klausimai, dėl kurių pasikeičia
bendrovės įstatai, juolab klausimai dėl bendrovės organų kompetencijos perskirstymo turi būti aptarti ir
patvirtinti visuotiniame akcininkų susirinkime, todėl trečiasis asmuo A. S., prieš registruodamas
nurodytus pakeitimus, privalėjo suderinti juos su bendrovės akcininkais.
5. Kasatorių nurodomos aplinkybės dėl A. I. dalyvavimo rengiant ir įregistruojant ginčijamus
įstatus, teisiškai nereikšmingos šiai bylai. Kadangi pagal Akcinių bendrovių įstatymo 20 straipsnio 1
dalies 1 punktą teisė keisti bendrovės įstatus priklauso tik visuotiniam akcininkų susirinkimui, tai šioje
byloje aktualus tik vienas fakto klausimas – buvo ar nebuvo UAB „ Kriptonika“ įstatų redakcija, kuri
ginčijama šioje byloje, apsvarstyta ir patvirtinta UAB „ Kriptonika“ visuotiniame akcininkų susirinkime.
Net jeigu A. I. būtų buvęs įgaliotas parengti, pasirašyti ir įregistruoti ginčijamą įstatų redakciją, tai
nepaneigtų šioje byloje būtinybės įrodyti, kad tokia įstatų redakcija buvo suderinta ir patvirtinta
visuotiniame akcininkų susirinkime (Akcinių bendrovių įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
6. Nepagrįsti kasatorių argumentai dėl netinkamo ieškinio senatį reglamentuojančių materialinės
teisės normų taikymo. Sutrumpintas ieškinio senaties terminas taikomas tik bendrovės organų
sprendimams. Kadangi šioje byloje ginčijami ne bendrovės organų sprendimai, o bendrovės įstatai, tai
tokiam materialiniam teisiniam reikalavimui taikomas dešimties metų bendrasis ieškinio senaties terminas
(CK 1.125 straipsnio 1 dalis), kuris nagrinėjamu atveju nebuvo praleistas.
7. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad bylą nagrinėję teismai be jokio teisinio pagrindo
pripažino negaliojančia visą ginčijamą UAB „ Kriptonika“ įstatų redakciją, nors ginčijamų bendrovės
įstatų neteisėtumas buvo grindžiamas tik tam tikromis jų nuostatomis. Bendrovės įstatai yra vientisas
dokumentas, todėl negalima pripažinti juos negaliojančiais tik iš dalies. Be to, teismams konstatavus, kad
ginčijama įstatų redakcija nebuvo patvirtinta UAB „ Kriptonika“ visuotiniame akcininkų susirinkime,
tokia įstatų redakcija turi būti pripažinta negaliojančia visa apimtimi, nes kitaip joje gali likti ir kitų su
akcininkais nesuderintų nuostatų.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, remdamasis žemesniųjų instancijų
teismų sprendime ir nutartyje nustatytomis aplinkybėmis, patikrina apskųstus teismų procesinius
sprendimus teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos
teismų nustatytų aplinkybių, fakto klausimų nesprendžia (CPK 353 straipsnio 1 dalis), tačiau tuo atveju,
kai kasaciniame skunde keliamas klausimas, kad, nustatydami faktines bylos aplinkybes, bylą nagrinėję
teismai pažeidė įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas,
kasacinis teismas procesinės teisės taikymo aspektu patikrina, ar tam tikri faktai yra nustatyti pagal
civilinį procesą reglamentuojančių teisės normų reikalavimus. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija tiria,
ar teismai tinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų
vertinimą (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Kasatoriai teigia, kad teismai netinkamai vykdė CPK 185 straipsnyje įtvirtintus įrodymų vertinimo
reikalavimus. Pagal CPK 185 straipsnį dėl to, ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku,
egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Jeigu
pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikybė, jog tam tikri faktai
egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Teismas privalo tirti
kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir išklausyti joje dalyvaujančių asmenų argumentus apie to
įrodymo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Įrodinėjimo proceso baigiamasis
etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka
įrodymų reikšmingoms bylai aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta
įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo
pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra
prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą.
Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame
ginče asmenys turi pareigą įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar
atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Kasatorių teigimu, apeliacinės instancijos teismas
nepagrįstai įrodinėjimo pareigą perkėlė atsakovams (CPK 178 straipsnis), nes ieškovas turėjo įrodyti
aplinkybę, kad 2004 m. rugsėjo 17 d. įregistruota UAB „ Kriptonika“ įstatų redakcija nebuvo patvirtinta
2004 m. rugsėjo 3 d. įvykusiame visuotiniame akcininkų susirinkime ir dėl to neatitinka akcininkų
sprendimo, o byloje nepateikta įrodymų šiai aplinkybei patvirtinti. Šie kasatorių argumentai yra
nepagrįsti, nes prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Bylą nagrinėję teismai, padarydami išvadą, kad
įstatų redakcija, 2004 m. rugsėjo 17 d. pateikta VĮ Registrų centrui ir įregistruota Juridinių asmenų
registre, nebuvo patvirtinta 2004 m. rugsėjo 17 d. visuotiniame akcininkų susirinkime, įvertino į bylą
pateiktų 2004 m. rugsėjo 3 d. ir 2004 m. rugsėjo 14 d. visuotinių akcininkų susirinkimų protokolų,
trečiojo asmens A. S. rašto turinį bei kitas su įrodinėjimo dalyku susijusias aplinkybes. Apeliacinės
instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, priėjo prie išvados, kad, apeliantams
( kasatoriams) nepateikus į bylą abiejų akcininkų pasirašytos suderintos įstatų redakcijos, byloje
nepakanka įrodymų padaryti išvadai, jog VĮ Registrų centrui pateikti įstatai atitiko akcininkų valią.
Atsakovai, teigdami, kad ginčijama įstatų redakcija buvo patvirtinta 2004 m. rugsėjo 3 d. visuotiniame
akcininkų susirinkime, turėjo pareigą įrodyti šią aplinkybę. Tačiau bylą nagrinėję teismai sprendė, kad
atsakovai nepateikė įrodymų savo atsikirtimams patvirtinti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą
nagrinėję teismai teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą tarp šalių, todėl šis kasacinio skundo argumentas
atmestinas kaip nepagrįstas.
Nagrinėjamoje byloje negalima sutikti su kasatorių argumentu, kad teismai netinkamai įvertino
byloje esančius įrodymus. Teismai juos tyrė, pasisakė dėl jų, taip pat įvertino juos pagal vidinį
įsitikinimą. Kasaciniam teismui neanalizuojant faktų, teisėjų kolegija tik vertina ir pasisako, ar procese
nebuvo pažeistos įrodinėjimą reglamentuojančios procesinės teisės normos. Atsižvelgiant į išdėstytas
aplinkybes, konstatuotina, kad bylą nagrinėję teismai, įvertindami įrodymus ir nustatydami bylai
reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė įrodinėjimą reglamentuojančias procesinės teisės normas ir,
remdamiesi nustatytomis aplinkybėmis, padarė argumentuotas išvadas.
Kasatoriai taip pat teigia, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai netaikė ieškovo reikalavimams
ieškinio senaties termino, nes UAB „ Kriptonika“ vadovas A. S. buvo įgaliotas pasirašyti įstatus, todėl jo
sprendimas pasirašyti, pateikti tvirtinti ir įregistruoti naują įstatų redakciją yra bendrovės valdymo organo
sprendimas, kuriam taikytinas ne bendrasis, o CK 1.125 straipsnio 4 dalyje, 2.28 straipsnio 4 dalyje
nustatytas sutrumpintas trijų mėnesių ieškinio senaties terminas arba Akcinių bendrovių įstatymo 19
straipsnio 10 dalyje įtvirtintas trisdešimties dienų terminas, kurie ginčo atveju buvo praleisti.
Teisėjų kolegija pažymi, kad sutrumpintas trijų mėnesių ieškinio senaties terminas, nustatytas CK
1.125 straipsnio 4 dalyje, yra taikomas reikalavimams pripažinti juridinio asmens organų sprendimus
negaliojančiais (CK 2.82 straipsnio 4 dalis). Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 10 dalyje nurodyta,
kad CK 2.82 straipsnio 4 dalyje nustatytais atvejais ieškinį dėl bendrovės organų sprendimų negaliojimo
gali pareikšti akcininkai, kreditoriai, bendrovės vadovas, valdybos ir stebėtojų tarybos nariai ar kiti
įstatymuose nurodyti asmenys ne vėliau kaip per trisdešimt dienų nuo dienos, kurią ieškovas sužinojo
arba turėjo sužinoti apie ginčijamą sprendimą. Tačiau nagrinėjamoje civilinėje byloje ieškovas ginčijo ne
bendrovės organo sprendimus, o bendrovės įstatus, kaip neaptartus ir nepatvirtintus bendrovės
visuotiniuose akcininkų 2004 m. rugsėjo 3 d. ir 2004 m. rugsėjo 14 d. susirinkimuose. Ieškovo teisių
pažeidimas kildinamas ne iš visuotinių akcininkų susirinkimų nutarimų, bet siejamas su bendrovės
administracijos vadovui suteiktų įgaliojimų viršijimu, o reikalavimas dėl VĮ Registrų centro sprendimo,
kuriuo įregistruoti ginčijami bendrovės įstatai, yra išvestinio pobūdžio ir negrindžiamas registro įstaigos,
kaip administracinio subjekto, veiksmų neteisėtumu. Dėl to ieškovo šioje byloje pareikštiems
materialiniams teisiniams reikalavimams taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas
(CK 1.125 straipsnio 1 dalis), kuris nagrinėjamu atveju nebuvo praleistas. Be to, aplinkybė, kad įstatus
pasirašė bendrovės vadovas, visiškai nereiškia, jog, ginčijant įstatus, turi būti taikomi bendrovės organų
sprendimų apskundimui nustatyti sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Bylą nagrinėję teismai teisingai
taikė bendrąjį ieškinio senaties terminą (CK 1.125 straipsnio 1 dalis), todėl šis kasacinio skundo
argumentas atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad nėra pagrindo naikinti
pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinės instancijos teismo nutartį kasaciniame skunde
išdėstytais argumentais (CPK 346 straipsnio 2 dalis, 359 straipsnio 3 dalis). Kiti kasacinio skundo
argumentai yra teisiškai nereikšmingi, neturi įtakos skundžiamų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų
procesinių sprendimų teisėtumui, todėl jie taip pat nesudaro pagrindo naikinti teismų sprendimus kasacine
tvarka.
 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 5 d. nutartį
palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo
dienos.
Teisėjai: Pranas Žeimys, Virgilijus Grabinskas, Sigitas Gurevičius.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. rugsėjo 30 d. Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Janinos Stripeikienė (kolegijos pirmininkė), Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Juozo Šerkšno,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos N. Ch.
kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo
12 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos N. Ch. pareiškimą dėl juridinę reikšmę
turinčio fakto nustatymo; suinteresuotas asmuo Socialinio aprūpinimo skyrius prie Rusijos
Federacijos ambasados Lietuvoje.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėja prašė teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad sutuoktinis D. Ch. ją išlaikė.
Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad pareiškėjos ir D. Ch. (D. Ch.) santuoka įregistruota 1959 m. balandžio
23 d. (duomenys neskelbtini) civilinės metrikacijos biure (Rusijoje). Sutuoktiniai kartu gyveno
Panevėžyje, susilaukė dukters. Nuo 1984 metų D. Ch. išsikėlė iš Lietuvos, ir sutuoktiniai iki vyro mirties
gyveno skirtingose vietose: pareiškėja – Panevėžyje, jos sutuoktinis – Pavlove (Rusijoje), bet santuokos
nenutraukė. Po sutuoktinio mirties, siekdama gauti pensiją dėl maitintojo netekimo pagal Rusijos
Federacijos teisės aktus, pareiškėja kreipėsi į Socialinio aprūpinimo skyrių prie Rusijos Federacijos
pasiuntinybės Lietuvoje, bet pensija jai nepaskirta, motyvuojant, kad sutuoktiniai netvarkė bendro ūkio,
vyras nuolatos iki mirties neteikė pareiškėjai materialinės paramos, jis paskutinius septynerius metus
gyveno su kita moterimi, kuri organizavo laidotuves ir gavo už mirusį Rusijos Federacijos gynybos
ministerijos pensininką D. Ch. laidojimo pašalpą. Pareiškėja nesutiko su pensijos jai nepaskyrimu,
nurodė, kad ji buvo sutuoktinio, kuris iki mirties nuolat teikė jai išlaikymą, išlaikytinė.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2007 m. lapkričio 28 d. sprendimu patenkino
pareiškėjos pareiškimą: nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėja buvo išlaikoma jos
sutuoktinio; nurodė, kad juridinis faktas nustatytas tam, kad pareiškėja gautų pensiją netekus maitintojo
pagal Rusijos Federacijos įstatymus; priteisė valstybei iš pareiškėjos 15,60 Lt išlaidų, susijusių su
procesinių dokumentų įteikimu. Pasisakydamas dėl bylos teismingumo, teismas taikė Lietuvos CPK, nes
dvišalėje Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutartyje „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių
civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose“ nereglamentuotas bylų, kylančių iš sutuoktinių asmeninių ir
turtinių teisinių santykių, teismingumas. Teismas nurodė, kad, vadovaujantis CPK 780 straipsniu, 789
straipsnio 3 dalimi, nagrinėjama byla teisminga Lietuvos teismui pagal pareiškėjos gyvenamąją vietą, nes
ši moteris yra Lietuvos Respublikos pilietė, o bylos dalykas yra išlaikymo fakto nustatymas, kildinamas iš
sutuoktinių asmeninių ir turtinių santykių, bet ne iš socialinio aprūpinimo teisinių santykių. Dėl to teismas
atmetė suinteresuoto asmens argumentą, kad ši byla, kaip ginčas dėl pensijų skyrimo ir išmokėjimo
asmenims, nurodytiems Rusijos Federacijos 1993 m. vasario 12 d. įsakyme Nr. 4468-I „Dėl asmenų,
atlikusių karinę tarnybą, tarnavusių vidaus reikalų įstaigose, Valstybinėje priešgaisrinėje tarnyboje,
įstaigose, kontroliuojančiose narkotinių ir psichotropinių medžiagų apyvartą, baudžiamosios sistemos
įstaigose, ir jų šeimų aprūpinimo“, teisminga Rusijos Federacijos teismams. Teismas nusprendė taikyti
Lietuvos teisę, nes paskutinė bendra sutuoktinių gyvenamoji vieta buvo Lietuvoje (dvišalės Lietuvos
Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos
ir baudžiamosiose bylose“ 27 straipsnio 3 dalis). Teismas pripažino, kad būtiniausiems poreikiams
tenkinti pareiškėjai nepakako vienintelių gaunamų pajamų – senatvės pensijos, kurios dydis buvo nuo 138
Lt iki 432,45 Lt. Įvertinęs įrodymus: liudytojų parodymus, kitų asmenų paaiškinimus, patvirtintus notaro,
taip pat rašytinius įrodymus (piniginių perlaidų kvitus, kelionių bilietus, vizas) ir pareiškėjos
paaiškinimus, atsižvelgęs į tai, kad D. Ch. vykdė sutuoktinio pareigas, įtvirtintas CK 3.27 straipsnyje,
teismas konstatavo, kad jos sutuoktinis nuolat iki mirties pinigais, daiktais teikė N. Ch. materialinę
paramą, kuri buvo pagrindinis ir nuolatinis jos pragyvenimo šaltinis. Teismas nurodė, kad materialinės
paramos gavimo būdas yra asmeninis sutuoktinių reikalas.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. kovo 12 d. sprendimu
patenkino suinteresuoto asmens apeliacinį skundą, panaikino Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m.
lapkričio 28 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą: atmetė pareiškėjos prašymą dėl juridinę reikšmę
turinčio fakto nustatymo. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė šios bylos
teismingumą ir ją pagrįstai nagrinėjo pagal pareiškėjos gyvenamąją vietą, vadovaudamasis CPK 443
straipsnio 10 dalimi, 444 straipsnio 2 dalies 2 punktu ir 789 straipsnio 3 dalimi. Pasisakydamas dėl
išlaikymo apeliacinės instancijos teismas padarė priešingą negu pirmosios instancijos teismas išvadą ir
pripažino, kad sutuoktinis D. Ch. iki mirties neteikė pareiškėjai išlaikymo. Apeliacinės instancijos teismas
pareiškėjos pateiktų rašytinių įrodymų – pinigų persiuntimo kvitų, kelionės dokumentų – ir liudytojų
parodymų nepripažino pakankamais įrodymais, kurie galėtų patvirtinti tai, kad jai buvo teikiama
nuolatinė materialinė parama ir tai buvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Teismas atkreipė dėmesį į tai,
kad dauguma pašto pranešimų apie pinigines siuntas adresuoti ne pareiškėjai, bet jos dukteriai. Teismas
konstatavo, kad pareiškėjos gerų santykių palaikymas su sutuoktiniu, lankymasis jo gyvenamojoje vietoje
ir asmeninių jo daiktų išsaugojimas taip pat nepatvirtina išlaikymo fakto.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 12 d. sprendimą ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės
teismo 2007 m. lapkričio 28 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas be pagrindo netaikė CK 3.28 straipsnio, pagal kurį kasatorė ir jos
sutuoktinis D. Ch., jam esant gyvam, buvo laikomi bendra šeima, nes jų santuoka nenutraukta, nors
sutuoktiniai gyveno skirtingose vietose. Kasatorė nesutinka su teismo išvada, kad ji ir miręs D. Ch.
nesudarė vienos šeimos. Ji teigia, kad bendros gyvenamosios vietos neturėjimas nereiškia, kad nebuvo
sukurti šeimos santykiai. Santuokos sudarymas preziumuoja šeimos santykių sukūrimą ir buvimą, kol
neįrodyta priešingai.
2. Kasatorė nurodo, kad, nustatinėdamas jos išlaikymo aplinkybes, Panevėžio apygardos teismas
neteisingai taikė CK 3.27 straipsnį, nes ignoravo teisinę šeimos santykių specifiką ir nepagrįstai reikalavo
įrodyti geranorišką sutuoktinio pareigų vykdymą. Kasatorė nurodo, kad nereikia pateikti papildomų
įrodymų, patvirtinančių sutuoktinių vienas kito išlaikymą, nes santuoka, nesant sutuoktinių pretenzijų,
patvirtina jų pareigų, taip pat ir CK 3.27 straipsnyje nustatytos pareigos vienas kitą išlaikyti, tinkamą
vykdymą. Taigi kasatorė teigia, jog galiojanti santuoka patvirtino, kad miręs jos sutuoktinis geranoriškai
jai teikė išlaikymą, o teismas neturėjo pagrindo jai perkelti šio fakto įrodinėjimo pareigos.
3. Kasatorė tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepripažino išlaikymo jai
būtinumo, nes be pagrindo netaikė CK 3.72 straipsnio 2 dalies, kurioje nustatyti atvejai, kada sutuoktiniui
reikalingas išlaikymas. Kasatorė nurodo, kad ši prezumpcija taikoma tiek santuoką nutraukusiems, tiek ir
nenutraukusiems sutuoktiniams. Kasatorė pabrėžė, kad šiuo atveju yra nurodytoje teisės normoje
įtvirtintos aplinkybės taikyti išlaikymo reikalingumo prezumpciją ir pripažinti, jog jai išlaikymas būtinas.
Kasatorė nurodė tokias aplinkybes: ji yra pensinio amžiaus, socialiai remtina, gauna nedidelę pensiją, jos
sveikata bloga, turtinė padėtis sunki.
4. Netaikęs CK 3.72 straipsnio 2 dalyje nustatytos išlaikymo reikalingumo prezumpcijos kasatorei,
teismas taip pat pažeidė CK 182 straipsnio 4 dalį ir nukrypo nuo šios kategorijos bylose formuojamos
kasacinio teismo praktikos, kad išlaikymo reikalingumas preziumuojamas, kai toks asmuo palikėjo
mirties dieną yra nedarbingas dėl savo amžiaus (sulaukęs senatvės pensijos amžiaus) ar sveikatos būklės
(invalidumas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 1 d. konsultacija „Dėl kai kurių Civilinio
kodekso ir Civilinio proceso kodekso normų taikymo“).
5. Kasatorė taip pat nurodo, kad teismas nemotyvuotai atmetė visus jos įrodymus. Kasatorė teigia,
kad pašto perlaidų kvitus ir jų buvimo faktą pas ją teismas turėjo pripažinti netiesioginiais D. Ch.
nuolatinės paramos jai teikimo įrodymais. Teismas nepagrįstai nepripažino aštuonių liudytojų ir kasatorės
dukters parodymų, sutuoktinio uniformos ir apdovanojimų tinkamais įrodymais.
6. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į kasacinio teismo išaiškinimą, kad juridinių faktų
nustatymo bylose lemiamą reikšmę turi netiesioginiai įrodymai, nes priešingu atveju, t. y. esant
tiesioginių įrodymų, pareiškėjui nereikėtų prašyti teismo nustatyti juridinį faktą (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2005 m.
rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2005; 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje
byloje Nr. 3K-3-601/2005; 2005 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-644/2005; 2006 m.
liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-430/2006, 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. 3K-3-477/2006, 2007 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2007).
7. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nes, panaikindamas
pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl įrodymų nepakankamumo, argumentuotai nepatvirtino, kad
joks protingas žmogus, esant tokiems įrodymams, fakto nebūtų pripažinęs įrodytu, arba nepatvirtino, jog
byloje apskritai nėra įrodymų, kurie leistų daryti išvadą dėl fakto buvimo ar nebuvimo (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje
byloje Nr. 3K-3-601/2006).
8. Skundžiamas teismo sprendimas neatitinka CPK 270 straipsnio 4 dalies 2–4 punktų, nes juo
nemotyvuotai paneigtos pirmosios instancijos teismo išvados.
Suinteresuotas asmuo pateikė atsiliepimą į kasacinį skundą, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2008 m. liepos 30 d. nutartimi nurodytą atsiliepimą į
kasacinį skundą atsisakė priimti kaip neatitinkantį įstatymo reikalavimų.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl įrodymų pakankamumo problemos aiškinimo
Kasacinio skundo argumentai yra susiję su įrodymų pakankamumo ir vertinimo problema. Ją bylą
nagrinėję teismai sprendė skirtingai, todėl šioje byloje kasacinio nagrinėjimo dalykas yra įrodymų
pakankamumą ir vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas. Pagal CPK 176
straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja
teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl
CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra
pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti
reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą
visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu,
vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam
tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų
aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai
byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo
nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje G. Š. v. Knygų prekybos valstybinės firmos
„Knyga“ Raseinių filialas, byla Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Kauno
apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. J. M., byla Nr. 3K-3-46/2002; 2007 m. spalio 19 d. nutartis
civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, byla Nr.
3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2008 ir kt.).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi
būti sprendžiamas, atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje
byloje UAB „Muaro krautuvė“ v. Vilniaus m. valstybinė mokesčių inspekcija, byla Nr. 3K-3-31/1999;
1999 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-945/1999; 2004 m. spalio 4 d. nutartis
civilinėje byloje B. B. ir kt. v. AB „Panevėžio duona“, byla Nr. 3K-3-513/2004; 2005 m. kovo 2 d.
nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005). Bylose dėl asmens išlaikymo fakto nustatymo teismas turi
išsiaiškinti ar pareiškėjui teikiama turtinė pagalba buvo pagrindinis ir nuolatinis jo pragyvenimo šaltinis,
taip pat išlaikymo trukmę, jeigu ji teisiškai reikšminga.
Dėl sutuoktinių tinkamo tarpusavio pareigų vykdymo prezumpcijos netaikymo
Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į CK 3.27, 3.28 straipsnius, pagal
kuriuos, esant galiojančiai santuokai, preziumuojama, kad sutuoktiniai vienas kitą išlaikė. Kasaciniame
skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo taikyti šią prezumpciją ir
nereikalauti, kad kasatorė įrodytų jos išlaikymo faktą. Šie kasacinio skundo argumentai yra teisiškai
nepagrįsti, todėl teisėjų kolegija su jais nesutinka. Pabrėžtina, kad kasatorė teisingai nurodo, kad pagal
CK 3.28 straipsnį ji ir jos sutuoktinis buvo laikomi bendra šeima, nes jų santuoka nenutraukta. Tačiau
kasaciniame skunde neteisingai tvirtinama, kad apeliacinės instancijos teismas padarė priešingą išvadą.
Apskųsto teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nekonstatuota, kad kasatorė ji ir D. Ch. nesudarė
vienos šeimos. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad santuokos sudarymas preziumuoja šeimos santykių
sukūrimą ir buvimą, geranorišką sutuoktinių tarpusavio pareigų, taip pat ir rėmimo materialiai, vykdymą,
kol neįrodyta priešingai. Tačiau šios bylos nagrinėjimo dalykas yra nustatyti ne kasatorei sutuoktinio
teikto išlaikymo apskritai faktą, bet tokio kasatorės išlaikymo, kuris buvo pagrindinis ir nuolatinis jos
pragyvenimo šaltinis, faktą, nes tik šis gali turėti juridinę reikšmę – sukelti kasatorei teisinių pasekmių (jį
nustačius, kasatorė įgytų teisę į pensiją netekus maitintojo pagal Rusijos Federacijos 1993 m. vasario 12
d. įstatymo Nr. 4468-I „Dėl asmenų, atlikusių karinę tarnybą, tarnavusių vidaus reikalų įstaigose,
Valstybinėje priešgaisrinėje tarnyboje, įstaigose, kontroliuojančiose narkotinių ir psichotropinių medžiagų
apyvartą, baudžiamosios sistemos įstaigose, ir jų šeimų aprūpinimo pensijomis“ 29 straipsnį. Atkreiptinas
dėmesys į tai, kad vien geranoriškas turtinės pagalbos teikimas asmeniui savaime nereiškia, jog toks
išlaikymas yra pagrindinis remiamo asmens pragyvenimo šaltinis, juolab kad kasatorė su sutuoktiniu
negyveno kartu ir netvarkė bendro ūkio daugiau negu trisdešimt metų, t. y. sutuoktiniai gyveno
skirtingose valstybėse, kurios viena kitos piliečiams taiko vizų režimą – riboja ir kontroliuoja asmenų
judėjimo iš vienos valstybės į kitą laisvę. Dėl to šioje byloje įrodinėjimo pareiga byloje dalyvaujantiems
asmenims paskirstyta teisingai (CPK 178 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai D. Ch.
teiktos turtinės pagalbos, kaip pagrindinio ir nuolatinio kasatorės pragyvenimo šaltinio, buvimo fakto
įrodinėjimo naštą perkėlė N. Ch., o CK 3.27, 3.28 straipsniai ir bendros šeimos buvimo bei tinkamo
santuokinių pareigų vykdymo, esant galiojančiai santuokai, prezumpcija nepažeisti.
Dėl išlaikymo sutuoktiniui reikalingumo prezumpcijos netaikymo
Kasatorė nurodo, kad Panevėžio apygardos teismas neatsižvelgė į tai, kad išlaikymas jai buvo
būtinas, nes ji yra pensinio amžiaus, socialiai remtina, gauna nedidelę pensiją, jos sveikata bloga, turtinė
padėtis sunki, t. y. esant šioms aplinkybėms, išlaikymo reikalingumas preziumuojamas (CK 3.72
straipsnio 2 dalis). Šis teiginys nepagrįstas, todėl su juo susiję kasacinio skundo argumentai taip pat
atmetami. Pirmiau minėta, kad šios bylos nagrinėjimo dalykas yra realiai teikto išlaikymo kasatorei fakto
nustatymas. Tai, ar N. Ch. buvo reikalingas išlaikymas, yra kitas faktas, nesusijęs su šios bylos
nagrinėjimo dalyku, t. y. nustačius išlaikymo reikalingumo faktą, jis nepatvirtintų išlaikymo teikimo
fakto. Dėl to šioje byloje CK 3.72 straipsnyje nustatyta išlaikymo reikalingumo prezumpcija neturėjo būti
taikoma ir paneiginėjama, nes ja patvirtinamas faktas nesudarė šios bylos įrodinėjimo dalyko (CPK 444
straipsnio 1 dalis).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nenukrypo nuo kasacinio teismo
praktikos, formuojamos aiškinant ir taikant CK 3.72 straipsnio 2 dalį. Teisėjų kolegija nesvarsto
klausimo, ar apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasatorės nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo metodinės medžiagos (konsultacijos), nes teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į Teismų įstatymo
nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus
(CPK 4 straipsnis, Teismų įstatymo 33 straipsnio 2 dalis). Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad
kasaciniame skunde CK 3.72 straipsnio 2 dalies taikymo ir aiškinimo klausimu nenurodyta nė viena
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, nors teigiant, jog bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, būtina nurodyti konkrečias
kasacinio teismo nutartis. Kasaciniame skunde nepakanka remtis vien Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo metodinio pobūdžio dokumentais (Senato nutarimais ar konsultacijomis), bet būtina
teisiniais argumentais pagrįsti, kad kasacinio teismo nutartyse esantys išaiškinimai (precedentai)
gali būti taikomi nagrinėjamos bylos aplinkybėms.
Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių aiškinimo
Kasatorė tvirtina, kad apeliacinės teismas nepagrįstai atmetė įrodymus, patvirtinančius jai teikto
išlaikymo, kuris buvo pagrindinis ir nuolatinis jos pragyvenimo šaltinis, faktą. Teisėjų kolegija sprendžia,
kad šis kasacinio skundo argumentas neįrodo apeliacinės instancijos teismo išvadų nepagrįstumo ir to, jog
buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, taip pat kad neteisingai išspręstas įrodymų pakankamumo
klausimas. Iš apskųsto Panevėžio apygardos teismo sprendime pateiktos įrodymų analizės matyti, kad ji
atlikta tinkamai. Tokie, kaip šioje byloje pateikti įrodymai: kelionės bilietai, vizos, nuo seno laikoma
karinė paradinė uniforma, taip pat pinigų persiuntimo kvitai, nesudaro pagrindo pripažinti įrodytu
kasatorės išlaikymo, kaip pagrindinio ir nuolatinio pragyvenimo šaltinio, fakto. Kelionės dokumentai
savaime nepatvirtina išlaikymo fakto, juolab kad kasatorės pateikti traukinio bilietuose nurodytas
maršrutai iš Lietuvos iki Maskvos (Rusija), kurios srityje, (duomenys nekslbtini), gyvena kasatorės duktė,
o ne iki Pavlovo (Rusija, Nižnegorodsko sritis), kuriame gyveno kasatorės sutuoktinis. Taigi neįrodyta,
kad kasatorė susitikdavo su sutuoktiniu. Byloje nustatyta, kad teismui pateikta devyniolika pinigų
persiuntimo kvitų laikotarpiu nuo 1984 metų iki 2005 metų. Tik vienas pašto pranešimas apie pinigų
persiuntimą siųstas kasatorės vardu ir gyvenamosios vietos adresu, visi kiti – dukteriai, jos gyvenamosios
vietos adresu. Byloje nėra duomenų, išskyrus kasatorės paaiškinimus ir jos dukters parodymus, kad D.
Ch. siųstus pinigus dukteriai ši perduodavo kasatorei. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai
nesivadovavo teismo posėdyje nedalyvavusių liudytojų rašytiniais parodymais, patvirtintais notaro,
nes jie surinkti nesivadovaujant įstatymų reikalavimais (CPK 192 straipsnio 2 dalis, 195 straipsnis;
1992 m. liepos 21 d. dvišalės Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos bendradarbiavimo sutarties
„Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose“ 2 straipsnio 1
dalis, 3 straipsnis). Įrodymais galima laikyti tik tokius faktinius duomenis, kurie atitinka visus
keturis pažymius: pirma, įrodymas turi būti tam tikri duomenys, informacija, žinios apie faktus,
sudarančius įrodinėjimo dalyką; antra, įrodymas turi turėti ryšį su byla, su faktais, sudarančiais
įrodinėjimo dalyką (įrodymų sąsajumas); trečia, įrodymas turi būti gautas, pateiktas, surinktas,
ištirtas ir įvertintas tik įstatymo nustatyta tvarka; ketvirta, informacija turi būti gauti tik iš
įstatyme nustatyto šaltinio ar įrodinėjimo priemonės. Trūkstant bent vieno požymio, faktiniai
duomenys nėra įrodymai. Šioje byloje liudytojų rašytiniai parodymai neatitinka dviejų požymių. Pirma,
jie gauti neteisėtu būdu – ne įstatymo nustatyta tvarka, nes surinkti ne teismo pavedimu raštu apklausus
liudytojus. Taip pat, norint apklausti Rusijos Federacijos piliečius, nepasinaudota Rusijos Federacijos,
kurioje gyvena liudytojai, teisine pagalba pagal pirmiau nurodytą dvišalę bendradarbiavimo sutartį. Antra,
kasatorės pateikti liudytojų rašytiniai parodymai (pareiškimai) neatitinka ir įrodinėjimo priemonių
leistinumo požymio, nes CPK nenustatyti rašytiniai liudytojų parodymai, patvirtinti notaro, kaip
įrodinėjimo priemonė (CPK 189–196 straipsniai). Taigi šioje byloje pažeista liudytojų parodymų gavimo
tvarka ir įrodinėjimo priemonių leistinumas, todėl iš liudytojų gautos informacijos negalima laikyti
įrodymu. Priimdamas apskųstą sprendimą, Panevėžio apygardos teismas atsižvelgė į byloje esančių
įrodymų pobūdį ir visetą, nes iš bylos duomenų matyti, kad kasatorė ir jos sutuoktinis daugiau kaip
trisdešimt metų gyveno atskirai, netvarkė bendro ūkio, sutuoktinis iki mirties paskutinius septynerius
metus gyveno su kita moterimi, kuri organizavo jo laidotuves, gavo laidojimo pašalpą. Teisėjų kolegija
konstatuoja, kad šioje byloje esančių įrodymų nepakanka kasatorės prašomam juridinę reikšmę turinčiam
faktui nustatyti, todėl apeliacinės instancijos teismo išvados padarytos nepažeidžiant įrodymų vertinimo
taisyklių (CPK 176–185 straipsniai). Taip pat nėra pagrindo teigti, kad teismas neatsižvelgė į kasatorės
nurodomą kasacinio teismo išaiškinimą, jog juridinių faktų nustatymo bylose lemiamą reikšmę turi
netiesioginiai įrodymai, nes priešingu atveju, t. y. esant tiesioginių įrodymų, pareiškėjui nereikėtų teismo
prašyti nustatyti juridinį faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2005 m. kovo 2 d.
nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-
410/2005; 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-601/2005; 2005 m. gruodžio 7 d.
nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-644/2005; 2006 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-
430/2006, 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2006, 2007 m. spalio 15 d.
nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2007).
Tai, kad kasacine tvarka apskųsto teismo sprendimo motyvai trumpi ir įrodymų analizė glausta,
nėra pagrindas pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalies 2–4
punktus. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad šioje byloje, atsižvelgiant į įrodinėjimo dalyką, pateiktų įrodymų
kiekį ir pobūdį, Panevėžio apygardos teismo sprendimas yra motyvuotas, nes jame glausta forma nurodyti
įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas, taip pat argumentai, dėl kurių teismas atmetė
kasatorės įrodymus, ir įstatymai, kuriais teismas vadovavosi.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo
naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimo, todėl jis paliktinas nepakeistas, o kasacinis skundas
atmestinas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 12 d. sprendimą
palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo
dienos.
Teisėjai: Janina Stripeikienė, Egidijus Laužikas, Juozas Šerkšnas.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO SENATAS

NUTARIMAS
DĖL CIVILINIO PROCESO KODEKSO NORMŲ, REGLAMENTUOJANČIŲ
ĮRODINĖJIMĄ, TAIKYMO TEISMŲ PRAKTIKOJE
2004 m. gruodžio 30 d. Nr. 51 Vilnius
2003 m. sausio 1 d. įsigaliojęs Civilinio proceso kodeksas (toliau - CPK) iš dalies kitaip
reglamentuoja civilinius procesinius teisinius santykius, tarp jų ir įrodinėjimą. CPK suformuluoti nauji
koncentracijos ir ekonomiškumo, kooperacijos, pakitusio turinio šalių rungimosi, dispozityvumo ir kiti
civilinio proceso principai lemia kitokį įrodinėjimo proceso reglamentavimą. CPK nurodo įrodinėjimo
tikslą, įrodinėjimo proceso dalyvių, tarp jų ir teismo, pakeistą vaidmenį, teises ir pareigas įrodinėjimo
procese. Laikydamiesi proceso ekonomiškumo ir koncentracijos, kooperacijos principų, šalys ir bylą
nagrinėjantis teismas privalo rūpintis, kad civilinė byla būtų teisingai išnagrinėta jau pirmojo teismo
posėdžio metu. Iš esmės naujai reglamentuojamas šalių ir teismo vaidmuo pasirengimo civilinių bylų
nagrinėjimui teisme stadijoje. Numatyta teismo teisė priimti sprendimą už akių, teisė atsisakyti priimti
pavėluotai pateiktus naujus įrodymus, jeigu tai buvo padaryta piktnaudžiaujant procesinėmis teisėmis, ir
kt.
Išanalizavus apibendrinimui pateiktas bylas, darytina išvada, kad teismai paprastai tinkamai aiškina
ir taiko teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, atsižvelgia į CPK naujoves, stengiasi įvykdyti
reikalavimus, kad visi įrodymai, turintys ryšį su įrodinėjimo dalyku, būtų surinkti ir pateikti pasirengimo
civilinių bylų nagrinėjimui teisme stadijoje. Kita vertus, kartais pažeidžiamos įrodymų sąsajumo ir
leistinumo taisyklės, netinkamai taikomos teisės normos, atleidžiančios nuo įrodinėjimo, klaidingai
paskirstomos šalių įrodinėjimo pareigos, ne visada teisingai įvertinami įrodymai.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas, siekdamas suvienodinti įstatymų taikymo praktiką,
vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 25 straipsnio
1 punktu bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statuto 5 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

I. Išaiškinti teismams, kad:

1. Įrodinėjimo procese būtina siekti proceso koncentracijos ir ekonomiškumo bei kitų proceso
principų pusiausvyros. Svarbiausia teismo pareiga yra apginti asmens pažeistas teises ir įstatymų
saugomus interesus. Tai galima padaryti tik teisingai nustačius teisiškai reikšmingas faktines bylos
aplinkybes. Dėl proceso operatyvumo teismas negali pažeisti šalių rungimosi, dispozityvumo,
lygiateisiškumo, teisės į nešališką teismą principų.
2. Įrodinėjimo dalykas civilinėse bylose yra: a) materialinio teisinio pobūdžio juridiniai faktai,
kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia arba pasibaigia ginčo šalių teisės ir pareigos; b) įrodomieji faktai, t.  y.
įstatymuose nurodyti faktai, kurių pagrindu teismas daro išvadą apie reikšmingų ginčo (bylos) aplinkybių
egzistavimą; c) procesinio teisinio pobūdžio juridiniai faktai, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia arba
pasibaigia procesiniai teisiniai santykiai.
Teisės normos turinys, jos aiškinimas ir taikymas paprastai nėra įrodinėjimo dalykas, tačiau tam
tikrais atvejais įrodinėjimo dalyko civilinėje byloje sudedamąja dalimi tampa užsienio teisės normos bei
šių normų aiškinimo ir taikymo aktai. Pavyzdžiui, pagal Lietuvos Respublikos CK 1.12 straipsnio 2 dalį
ginčuose iš tarptautinį elementą turinčių teisinių santykių, jeigu užsienio teisės taikymą numato šalių
susitarimas, visus su taikomos užsienio teisės turiniu susijusius įrodymus, tarp jų ir tos teisės aiškinimą,
jos taikymo praktiką ir doktriną atitinkamoje užsienio valstybėje, pateikia ginčo šalis, kuri remiasi
užsienio teise.
3. Civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato, remdamasis
įrodymais. Įrodymai - civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 ir
3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis ir šio Kodekso bei kitų įstatymų ir norminių aktų
nustatyta tvarka. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas
sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti
išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos
faktus nustatytais. Kai iš esmės pažeidžiama įstatymų nustatyta įrodymų rinkimo, pateikimo, tyrimo
tvarka, tokiu būdu gautais duomenimis remtis negalima. Pavyzdžiui, negalima remtis įrodymais,
neištirtais teismo posėdyje, parodymais liudytojų, kurie negali nurodyti, kokiu būdu ir iš kur gavo
informaciją, taip pat parodymais asmenų, kurie pagal CPK 189 straipsnio 2 dalį negali būti apklausti kaip
liudytojai. Turėtų būti nepripažįstami įrodymais dokumentai, valstybės ir savivaldybių institucijų, notarų
ir kitų valstybės įgaliotų asmenų išduoti, pažeidžiant šiems dokumentams keliamus formos reikalavimus.
Dokumentai, išduoti pažeidžiant juos išdavusių institucijų kompetencijos ribas, nepripažintini rašytiniais
įrodymais.
Negalima remtis nuotraukomis, vaizdo bei garso įrašais, padarytais pažeidžiant įstatymus (CPK
177 straipsnio 3 dalis).
Specialias žinias turinčio asmens tyrimas, atliktas ne pagal teismo ar teisėjo nutartį civilinėje
byloje, taip pat ne pagal antstolio patvarkymą vykdomojoje byloje, nepaisant jo išvados tiriamojo
mokslinio pobūdžio, negali būti laikomas eksperto išvada CPK 177 straipsnio 2 dalyje nurodyta prasme.
Tokia išvada gali atitikti kitą CPK 177 straipsnio 2 dalyje numatytą įrodinėjimo priemonę - rašytinį
įrodymą, jeigu jame yra duomenų apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai.
4. Įstatymų numatytais atvejais CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų įrodinėjimo priemonių
panaudojimo galimybės civilinėse bylose yra ribojamos (įrodinėjimo priemonių leistinumas). CPK
177 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad bylos aplinkybės, kurios pagal įstatymus turi būti patvirtintos tam
tikromis įrodinėjimo priemonėmis, negali būti patvirtintos jokiomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Ši
CPK norma yra bendro pobūdžio, nes joje nenurodoma, kokiais atvejais ji turėtų būti taikoma. Jos
taikymo konkrečius atvejus numato specialiosios CPK ir materialinės teisės normos. Pavyzdžiui, pagal
CPK 466 ir 469 straipsnių nuostatas asmens psichinei būsenai nustatyti būtina teismo psichiatrijos
eksperto išvada; bylose dėl daikto valdymo pažeidimų pašalinimo registruotiniems daiktams būtini
duomenys iš viešojo registro (CPK 420 straipsnio 3 punktas); CK 2.118 straipsnio 1 dalis numato
privalomą eksperto išvadą akcijų (dalių, pajų) kainai nustatyti, patenkinus ieškinį dėl priverstinio akcijų
pardavimo; 1997 m. liepos 1 d. Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine
liga laikinojo įstatymo Nr. VIII-366 2 straipsnio 8 dalyje ir 1999 m. gruodžio 23 d. Nelaimingų atsitikimų
darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo Nr. VIII-1509 (2003 m. lapkričio 11 d. įstatymo
Nr. IX-1819 redakcija) 3 straipsnio 3 dalyje numatyta privaloma medicininės socialinės ekspertizės
komisijos išvada darbuotojo darbingumo netekimo dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar susirgimo profesine
liga procentui nustatyti ir kt. Šiais ir kitais įstatymų numatytais atvejais būtinai turi būti naudojama
įstatymo konkrečiai nurodyta privaloma įrodinėjimo priemonė, tačiau tai nedraudžia šių aplinkybių
papildomai įrodinėti dar ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis.
CK 1.93 straipsnio 2 dalies nuostatose ribojama šalių teisė, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo,
remtis liudytojų parodymais sandorio sudarymo ar jo įvykdymo faktui patvirtinti, jeigu nebuvo laikomasi
įstatymų reikalavimų tokį sandorį sudaryti paprasta rašytine forma. Kita vertus, šis įrodinėjimo ribojimas
nėra absoliutus. CK 1.93 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta nuostata suteikia teismui teisę netaikyti draudimo
remtis liudytojų parodymais, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Be
to, CK 1.93 straipsnio 6 dalyje numatyti konkretūs atvejai, kada, remiantis sąžiningumo, teisingumo ir
protingumo principais, galima nepaisyti draudimo naudotis liudytojų parodymais, būtent kai: 1) byloje
yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių, sandorio sudarymo įrodymų; 2) sandorio sudarymo faktą
patvirtinantys rašytiniai įrodymai yra prarasti ne dėl šalies kaltės (dingo per karą, gaisrą, buvo pagrobti ir
t. t.); 3) atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, objektyviai nebuvo įmanoma sandorio sudaryti
raštu; 4) atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes,
draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo
principams. Šias išimtis patvirtinančias aplinkybes teismai turi nustatyti ir motyvuoti rašytinėje ar
žodinėje nutartyje bei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje.
Negalima remtis įrodinėjimo priemonėmis, jeigu jų duomenys sudaro valstybės ar tarnybos
paslaptį. Tokiomis įrodinėjimo priemonėmis galima remtis tik išslaptinus jose esančius duomenis (CPK
177 straipsnio 5 dalis). Teismas, gavęs įrodymus, kuriuose yra duomenų, sudarančių valstybės ar tarnybos
paslaptį, taip pat prašymą išreikalauti tokius įrodymus dėl to, kad šalis negali jų gauti, ex officio privalo
kreiptis į įslaptintos informacijos rengėją, prašydamas pranešti, ar duomenys nėra išslaptinti. Gavęs
patvirtinimą, kad valstybės ar tarnybos paslaptį sudarantys duomenys nėra išslaptinti, taip pat kai nėra
galimybės juos išslaptinti, teismas atsisako priimti tokius įrodymus bei tenkinti prašymą dėl jų
išreikalavimo (CPK 177 straipsnio 5 dalis, 1999 m. lapkričio 25 d. Valstybės ir tarnybos paslapčių
įstatymas Nr. VIII-1443 (2003 m. gruodžio 16 d. įstatymo Nr. IX-1908 redakcija).
5. Teismams privalu taikyti įrodymų sąsajumo taisyklę, tai yra teismai turi priimti, tirti ir vertinti tik
tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia aplinkybes, turinčias reikšmės bylai (CPK 180 straipsnis).
Įrodymus, neturinčius ryšio su įrodinėjimo dalyku, taip pat pakartotinai pateiktus rašytinius įrodymus,
kurie jau anksčiau buvo pateikti ir priimti, reikia atsisakyti priimti. Tokiais atvejais teismas priima
rašytinę arba žodinę motyvuotą nutartį (CPK 181 straipsnio 1 dalis, 290 straipsnio 1-4 dalys).
6. Nebereikia įrodinėti CPK 182 straipsnyje išvardytų aplinkybių: teismo pripažintų visiems
žinomomis; nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje
dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir
nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai); asmens nusikalstamų veiksmų pasekmių,
nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje (prejudiciniai faktai); preziumuojamų
pagal įstatymus ir nepaneigtų bendra tvarka; pagrįstų šalių pripažintais faktais.
6.1. Visiems žinomomis aplinkybėmis pripažįstami faktai, žinomi visiems vidutinio išprusimo
žmonėms - tai dienų skaičius metuose, žinomos stichinės nelaimės, žymiausieji istoriniai įvykiai, švenčių
dienos ir t. t. Kilus ginčui, ar bylai reikšmingos aplinkybės pripažintinos visiems žinomomis, teismas gali
pasiūlyti šaliai, kuri remiasi tokiomis aplinkybėmis, pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad aplinkybės,
kuriomis šalis remiasi, yra visiems žinomos. Tokiais atvejais teismas pripažįsta aplinkybes visiems
žinomomis žodine arba rašytine nutartimi pasirengimo civilinių bylų nagrinėjimui teisme stadijoje, o
nagrinėdamas bylą teisme - paprastai žodine nutartimi (CPK 182 straipsnio 1 punktas, 230 straipsnio
1 dalis, 290 straipsnio 1-4 dalys).
6.2. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punkto ir 279 straipsnio 4 dalies nuostatas nebereikia įrodinėti
aplinkybių, kurios buvo įrodinėjimo dalykas ir yra nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje
civilinėje ar administracinėje byloje, jeigu nagrinėjamoje civilinėje byloje dalyvauja tie patys asmenys
(nepriklausomai nuo jų teisinės padėties) ar jų teisių perėmėjai. Jeigu nagrinėjamoje civilinėje byloje
dalyvauja nors vienas asmuo, nedalyvavęs anksčiau išnagrinėtoje civilinėje ar administracinėje byloje,
ankstesniu įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės prejudicinės galios neturi. Tačiau jeigu
ankstesnis įsiteisėjęs teismo sprendimas civilinėje ar administracinėje byloje sukelia teisines pasekmes ir
nedalyvavusiems byloje asmenims, tai tokiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės taip pat turi
prejudicinę galią.
Faktai, nustatyti administracinių institucijų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų priimtais sprendimais,
nutarimais ir kitais teisiniais aktais, prejudicinės galios neturi ir vertinami kaip rašytiniai įrodymai.
Faktų, nustatytų įsiteisėjusia (neapskųsta) teismo sprendimo dalimi, negalima pripažinti
prejudiciniais nagrinėjant tą pačią bylą apeliacine arba kasacine tvarka, kai atitinkamai apeliaciniu ar
kasaciniu skundu yra apskundžiama kita to paties sprendimo dalis.
6.3. Prejudicinę galią civilinėje byloje turi įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytos asmens
nusikalstamų veiksmų pasekmės (CPK 182 straipsnio 3 punktas). Teismas, nagrinėdamas civilinę bylą,
neprivalo iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų civilinių
teisinių pasekmių, taip pat to, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis.
6.4. Šalis, kuri remiasi pagal įstatymus preziumuojamais faktais, jeigu šie nepaneigti priešingos
šalies pateiktų įrodymų, atleidžiama nuo pareigos tuos faktus įrodinėti (CPK 182 straipsnio 4 punktas).
Kita vertus, ši taisyklė nedraudžia šaliai, kuri remiasi preziumuojamais faktais, pateikti įrodymų,
patvirtinančių preziumuojamų faktų egzistavimą.
6.5. Nereikia įrodinėti civilinio proceso metu šalies pripažintų faktų, kuriais kita šalis grindžia savo
ieškinio (priešieškinio) reikalavimus ar atsikirtimus. Faktai gali būti pripažinti žodžiu ir raštu bet kurioje
proceso stadijoje. Žodinis faktų pripažinimas įrašomas į teismo posėdžio protokolą ir pripažinusios šalies
pasirašomas. Rašytinis pripažinimas gali būti išdėstytas procesiniuose dokumentuose (ieškinyje,
priešieškinyje, atsiliepime į ieškinį, dublike, triplike, rašytiniuose dalyvaujančio byloje asmens
paaiškinimuose). Teismas negali priimti tikrovėje nebuvusių bei melagingų faktų pripažinimo, nes toks
pripažinimas yra niekinis. Teismas privalo tikrinti ir įsitikinti, kad šalies pripažinti faktai ar vėlesnis
atsisakymas nuo jų pripažinimo atitinka bylos aplinkybes ir kad pripažinimas ar atsisakymas nuo jo nėra
pareikštas dėl apgaulės, smurto, grasinimo, suklydimo ar siekiant nuslėpti tiesą (CPK 187 straipsnio
2 dalis). Atsiliepimo į ieškinį nepateikimas, šalies neatvykimas į teismo posėdį negali būti vertinamas
kaip faktų ar ieškinio (priešieškinio) pripažinimas. Faktus, šalies pripažintus ne civilinio proceso metu
(laiškuose, raštuose valstybės ar savivaldybės institucijoms, garso įrašuose ir kt.), reikia įrodinėti pagal
bendrąsias įrodinėjimo taisykles.
7. Kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams bei atsikirtimams
pagrįsti, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Tai yra bendro pobūdžio
proceso teisės normos. Materialinės teisės normos atskirais atvejais nustato kitokią įrodinėjimo tvarką,
nurodydamos, kuri šalis ir ką konkrečiai turi įrodyti. Pavyzdžiui, CK 6.333 straipsnio 3 dalyje numatyta,
kad tais atvejais, kai pardavėjas garantuoja daiktų kokybę, jis atsako už daiktų trūkumus, jeigu neįrodo,
kad šie atsirado po daiktų perdavimo pirkėjui dėl to, kad pirkėjas pažeidė daikto naudojimo ar saugojimo
taisykles, arba dėl trečiųjų asmenų kaltės ar nenugalimos jėgos; pagal 2003 m. rugpjūčio 18 d. Draudimo
įstatymo Nr. IX-1737 82 straipsnio 6 dalį draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo
draudimo išmokos išmokėjimo arba suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką; pagal CK
6.270 straipsnio 1 dalį šalis, kuri yra didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, neatsako už didesnio pavojaus
šaltinio padarytą žalą, jeigu įrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos ar nukentėjusio asmens tyčios
ar didelio neatsargumo, ir kt.
Įrodinėjimo pareiga įvykdoma nurodant teisiškai reikšmingus faktus ir juos patvirtinančius
įrodymus, renkant ir pateikiant įrodymus. Šaliai neįvykdžius įrodinėjimo pareigos, teismas gali pripažinti
neįrodytomis aplinkybes, kuriomis ji remiasi.
Jeigu užsienio teisės taikymą numato šalių susitarimas, tai visus įrodymus, susijusius su taikomos
užsienio teisės normų turiniu, pagal tos teisės oficialų aiškinimą, jos taikymo praktiką ir doktriną
atitinkamoje užsienio valstybėje pateikia ginčo šalis, kuri remiasi užsienio teise. Neįvykdžius šios
pareigos, taikoma Lietuvos Respublikos teisė (CK 1.12 straipsnio 2, 3 dalys, CPK 808 straipsnio
2, 3 dalys).
Šalis neprivalo įrodinėti pagal įstatymus preziumuojamų faktų, kuriais grindžia savo reikalavimus
ar atsikirtimus, bet privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis tokie faktai pripažįstami egzistuojančiais.
Pavyzdžiui, pagal CK 2.185 straipsnio 2 dalį preziumuojama, kad parduotuvėje ar sandėlyje dirbantys
darbuotojai be specialaus įgaliojimo turi teisę parduoti, išduoti ar priimti prekes, taip pat priimti
pretenzijas dėl prekių kiekio ir kokybės, todėl šių aplinkybių nereikia įrodinėti, bet šalis, kuri remiasi šia
prezumpcija, turi įrodyti, kad asmuo, pardavęs, išdavęs, priėmęs prekes ar priėmęs pretenzijas dėl jų
kiekio ir kokybės, tikrai buvo tos parduotuvės ar sandėlio darbuotojas; pagal CK 3.72 straipsnio 2 dalį
preziumuojama, kad sutuoktiniui reikalingas išlaikymas, jeigu jis augina bendrą savo ir buvusio
sutuoktinio nepilnametį vaiką, yra nedarbingas dėl savo amžiaus ar sveikatos būklės (šiuo atveju reikės
įrodyti, kad sutuoktinis augina savo ir buvusio sutuoktinio bendrą vaiką arba kad yra nedarbingas dėl
amžiaus ar sveikatos būklės), ir kt.
Šalis, prieš kurią naudojama prezumpcija, gali ją nuginčyti, išskyrus nenuginčijamas prezumpcijas.
Pavyzdžiui, negalima nuginčyti CK 2.2 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatytų prezumpcijų: kai negalima
nustatyti, vaikas gimė gyvas ar negyvas, preziumuojama, kad jis gimė gyvas; jeigu tam tikrų civilinių
teisinių pasekmių atsiradimas priklauso nuo to, kuris iš fizinių asmenų mirė anksčiau, o nustatyti
kiekvieno iš jų mirties momento nėra galimybės, preziumuojama, kad tie fiziniai asmenys mirė vienu
metu.
8. Įrodinėjimo procesas civilinėje byloje susideda iš faktų ir įrodymų nurodymo, įrodymų rinkimo,
pateikimo, tyrimo ir vertinimo.
8.1. Faktų ir įrodymų nurodymas, įrodymų rinkimas ir pateikimas prasideda jau keliant civilinę bylą
ir paprastai turi pasibaigti iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo (CPK
111 straipsnio 2 dalies 4, 5 punktai, 112 straipsnio 2, 3 punktai, 134 straipsnio 6 punktas, 135 straipsnio
1 dalies 2, 3 punktai, 2 dalis, 141 straipsnis, 142 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 143 straipsnio 1, 3 dalys,
225 straipsnio 1 punktas, 226 straipsnis, 227 straipsnio 2 dalis, 230 straipsnis ir 232 straipsnio 1-
3 punktai).
8.2. Ieškovas ieškinyje, pareiškėjas pareiškime, atsakovas atsiliepime ar priešieškinyje privalo
nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, visus įrodymus, kuriais ketina
įrodinėti tas aplinkybes, ir pridėti tuos įrodymus. Negalėdamos pateikti įrodymų, kuriais remiasi, šalys
privalo savo procesiniuose dokumentuose nurodyti priežastis, dėl kurių negali jų gauti, ir suformuluoti
prašymą teismui juos išreikalauti, nurodant jų buvimo vietą bei aplinkybes, kurias šie įrodymai patvirtina
(CPK 42 straipsnio 1 dalis, 111 straipsnio 2 dalies 4, 5 punktai, 112 straipsnio 2, 3 punktai, 135 straipsnio
1 dalies 2, 3 punktai, 2 dalis, 142 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktai, 143 straipsnio 3 dalis, 178,
179 straipsniai, 199 straipsnio 1 dalis, 205, 226 straipsniai). Tokį prašymą teismui šalys privalo ne tik
motyvuoti, bet ir paremti pridedamais įrodymais. Šaliai, prašančiai išreikalauti rašytinius, daiktinius bei
kitus įrodymus, sutikus, teismas gali išduoti jai liudijimą apie teisę gauti tuos įrodymus, kad jie būtų
pateikti teismui (CPK 13 straipsnis, 42 straipsnio 1 dalis, 199 straipsnio 4 dalis, 206 straipsnio 2 dalis).
Kai ieškinys, pareiškimas, atsiliepimas, priešieškinis neatitinka šių reikalavimų, teismas priima
rašytinę nutartį, kurioje nurodo įrodinėjimo trūkumus ir nustato pakankamą terminą, tačiau ne trumpesnį
kaip 7 dienos, šiems trūkumams pašalinti. Nutartis ne vėliau kaip kitą dieną po jos priėmimo dienos
išsiunčiama procesinį dokumentą padavusiam asmeniui. Jeigu procesinį dokumentą padavęs asmuo per
teismo nurodytą terminą nepašalina įrodinėjimo trūkumų, procesinis dokumentas laikomas nepaduotu ir
teisėjo rašytine nutartimi grąžinamas jį padavusiam asmeniui (CPK 115 straipsnio 2, 3, 6 dalys,
138 straipsnis).
Tais atvejais, kai šalis pateikia dalį įrodymų, kuriais ji remiasi, ir įstatymų nustatyta tvarka
suformuluoja pagrįstą prašymą dėl kitų reikalingų įrodymų, kurių ji negali gauti, išreikalavimo, teismas
negali grąžinti procesinio dokumento jį padavusiam asmeniui, nes turi išreikalauti reikalingus prašomus
įrodymus (CPK 13 straipsnis, 135 straipsnio 2 dalis, 227 straipsnio 3 dalis).
Teismas negali grąžinti pirmiau išvardytų procesinių dokumentų, remdamasis tik įrodymų
nepakankamumu (CPK 115 straipsnio 3 dalis). Įrodymų pakankamumo klausimą teismas visiškai
išsprendžia, kai ištiria visus įrodymus teismo posėdyje (CPK 183, 185, 260 straipsniai).
8.3. Pasirengimo civilinių bylų nagrinėjimui teisme stadijoje teismas privalo išsiaiškinti šalių ginčo
esmę ir apimtį, jų pateiktus įrodymus, jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, pasiūlyti šalims ar kitiems
byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustatyti terminą jiems pateikti,
preliminariai įvertinti teisinį santykį, dėl kurio kilo ginčas, surasti taikytiną teisės normą ir jos pagrindu
nustatyti įrodinėjimo dalyką, esant pagrįstam šalių prašymui, išreikalauti įrodymus, kurių dalyvaujantys
byloje asmenys negali gauti ir prašo juos išreikalauti, patikrinti įrodymų ryšį su įrodinėjimo dalyku
(įrodymų sąsajumą), įrodymų leistinumą, prireikus patikslinti šalių pareigą įrodinėti (CPK 159 straipsnio
1 dalis, 179 straipsnio 1 dalis, 225 straipsnio 1 punktas, 226 straipsnis, 227 straipsnio 3 dalis,
230 straipsnio 1 dalis). Šeimos, darbo, ypatingosios teisenos, taip pat bankroto, restruktūrizavimo bei
kitose bylose, kuriose pagal įstatymą teismas privalo veikti ex officio, teismas turi teisę ir savo iniciatyva
rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu, jo nuomone, tai yra būtina siekiant teisingai išspręsti bylą
(CPK 179 straipsnio 2 dalis, 376 straipsnio 1 dalis, 414 straipsnio 1 dalis, 443 straipsnio 8 dalis). Tokie
teismo veiksmai neturi būti vertinami kaip šališki vienos ar kitos ginčo šalies atžvilgiu.
Teismas, siūlydamas šalims pateikti papildomus įrodymus, turi nurodyti, kurioms aplinkybėms
įrodyti tie įrodymai yra reikalingi. Tokiais atvejais neturėtų būti išvardijamos konkrečios įrodinėjimo
priemonės, išskyrus privalomus rašytinius įrodymus.
 8.4. Kai šalys remiasi įrodymais, esančiais kitose teismų jau išnagrinėtose civilinėse,
administracinėse ir baudžiamosiose bylose, teismas paprastai tokius įrodymus išreikalauja, prašydamas
atsiųsti reikalingas bylas ar jų dalis.
8.5. Teismas turi teisę atsisakyti priimti šalių pateiktus įrodymus dėl to, kad jie nebuvo pateikti per
teismo nurodytą terminą arba buvo pateikti pavėluotai, o jų vėlesnis pateikimas užvilkins bylos
nagrinėjimą (CPK 7 straipsnis, 181 straipsnio 2 dalis). Atsisakyti ar priimti pavėluotai pateiktus įrodymus
teismas gali tik išsiaiškinęs pavėlavimo priežastis, šalies kaltę dėl to ir kitas reikšmingas aplinkybes.
Teismas neturėtų atsisakyti priimti šalių pavėluotai pateiktus įrodymus, jeigu tai prieštarauja
sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Atsisakymas priimti pavėluotai pateiktus įrodymus
turi būti išspręstas rašytine arba žodine nutartimi, kurioje turi būti nurodyti atsisakymo motyvai.
Šalims baigiamosiose kalbose neleidžiama remtis įrodymais, kuriuos jos pateikė pavėluotai ir
teismas dėl to atsisakė juos priimti (CPK 181 straipsnio 2 dalis, 253 straipsnio 4 dalis).
9. Teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais, gali priimti sprendimą už akių ieškovo
prašymu, jeigu atsakovas be pateisinamos priežasties per teismo nustatytą terminą nepateikė atsiliepimo į
ieškinį, arba atvykusios šalies prašymu, kai pasirengimas nagrinėti bylą teisme vyksta parengiamajame
teismo posėdyje ir neatvyksta į šį posėdį šalis, kuriai buvo tinkamai pranešta apie posėdžio vietą ir laiką,
bei CPK 246 straipsnio 1, 2 ir 5 dalyse numatytais atvejais (CPK 142 straipsnio 2 dalies 4 punktas,
4 dalis, 230 straipsnio 2 dalis, 246 straipsnio 1, 2, 5 dalys, 285 straipsnio 1-4 dalys). Teismo sprendimas
už akių taip pat gali būti priimamas šalies prašymu, jeigu kita šalis be pateisinamos priežasties per teismo
nustatytą terminą nepateikė dubliko (tripliko).
10. Įrodymų rinkimas, pateikimas paprastai pasibaigia teismui priėmus nutartį skirti bylą nagrinėti
teismo posėdyje (CPK 226, 232 straipsniai). Tais atvejais, kai nagrinėjimo teisme stadijoje paaiškėja, kad
atsirado būtinybė taikyti kitą teisės normą, patikslinti įrodinėjimo dalyką, šalių įrodinėjimo pareigas, taip
pat būtinybė surinkti, pateikti naujus įrodymus, - teismas, siekdamas įvykdyti teisingumą, turi teisę
pasiūlyti šalims pateikti naujus įrodymus, priimti šalių pateiktus naujus įrodymus arba šalių prašymu juos
išreikalauti, o šeimos, darbo, ypatingosios teisenos, taip pat bankroto, restruktūrizavimo bei kitose bylose,
kuriose pagal įstatymą teismas privalo veikti ex officio, - rinkti įrodymus ir savo iniciatyva. Tokiais
atvejais teismas priima žodinę ar rašytinę nutartį dėl naujų įrodymų priėmimo ar išreikalavimo. Nutarties
motyvuose nurodomi įrodymų priėmimo ar išreikalavimo argumentai (CPK 156 straipsnio 1 dalis,
157 straipsnio 1 dalis, 159 straipsnio 1 dalis, 160 straipsnis, 179 straipsnio 1 dalis, 184 straipsnio 1 dalis,
245 straipsnis, 251 straipsnio 1, 2 dalys, 256 straipsnis, 376 straipsnio 1 dalis, 414 straipsnio 1 dalis,
443 straipsnio 8 dalis).
Įrodinėjant procesinio teisinio pobūdžio juridinius faktus, kurie pagal įstatymus turi būti nustatyti
sprendžiant procesinius klausimus civilinės bylos nagrinėjimo iš esmės teisme stadijoje, įrodymus turi
pateikti šalis, pareiškusi teismui atitinkamą prašymą (CPK 246 straipsnio 1, 2 dalys, 247 straipsnio
2 dalis, 284 straipsnio 1, 2 dalys, 291 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 293, 296 ir kiti straipsniai).
11. Apeliacinės instancijos teismui naujų įrodymų negali būti pateikta, išskyrus atvejus, kai
pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba nepagrįstai nepatenkino šalies
prašymo išreikalauti įrodymus, taip pat kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 302,
314 straipsniai).
Naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme išimtines sąlygas turi teisę nurodyti ir
privalo jas pagrįsti šalys apeliaciniame, atskirajame skunde bei atsiliepimuose į šiuos procesinius
dokumentus. Apeliacinės instancijos teismas naujus įrodymus priima ar atsisako juos priimti žodine
nutartimi, o bylą nagrinėdamas rašytinio proceso tvarka - nutartimi, kuria išsprendžiama apeliacinė byla.
Nutartyje turi būti nurodyti priėmimo ar atsisakymo priimti naujus įrodymus motyvai. Nepagrįstu
atsisakymu priimti įrodymus pripažintini tie atvejai, kai teismas pažeidė teisės normas,
reglamentuojančias įrodymų pateikimą ir priėmimą. Naujų įrodymų pateikimo būtinybę apeliacinės
instancijos teisme paprastai lemia apeliacinio ar atskirojo skundų bei atsiliepimų į juos argumentai, susiję
su pirmosios instancijos teismo išvadų dėl įrodymų sąsajumo, leistinumo, patikimumo, pakankamumo ir
įrodinėjimo dalyko įrodytumo nepagrįstumu, taip pat kasacinio teismo nutarties, kuria buvo panaikintas
apeliacinio teismo sprendimas ar nutartis ir byla grąžinta nagrinėti iš naujo, motyvai. Tokiais atvejais
apeliacinės instancijos teismas, padaręs išvadą, kad byloje esančių įrodymų nepakanka, turi pasiūlyti
šaliai juos pateikti (CPK 179, 302 straipsniai). Šeimos, darbo, ypatingosios teisenos, bankroto ir
restruktūrizavimo bei kitose bylose, kuriose pagal įstatymą teismas privalo veikti ex officio, naujus
įrodymus apeliacinės instancijos teismas gali išreikalauti ir savo iniciatyva (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
12. Teismas įrodymus tiria civilinių bylų nagrinėjimo teisme stadijoje, nagrinėdamas bylą iš esmės.
Tirdamas įrodymus, teismas privalo patikrinti priimtų įrodymų sąsajumą, leistinumą, įrodomąją reikšmę,
palyginti skirtingomis įrodinėjimo priemonėmis gautą informaciją (CPK 249 straipsnio 2 dalis,
250 straipsnis).
12.1. Teismas žodinio bylos nagrinėjimo metu, priėmęs šalių ir trečiųjų asmenų priesaiką
(prokuroras ir kiti valstybės ir savivaldybių institucijų pareigūnai neprisiekia), išklausęs šalių ir kitų
dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimus, taip pat jų nuomones bei pasiūlymus, priima žodinę nutartį
dėl kitų įrodymų tyrimo tvarkos (CPK 183, 186, 250 straipsniai).
12.2. Teismas, nustatęs liudytojo asmens tapatybę ir išaiškinęs jo teises ir pareigas bei atsakomybę
už priesaikos sulaužymą ir kitų pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą, išsiaiškinęs liudytojo
gyvenamąją vietą, išsilavinimą, veiklos sritį, santykius su šalimis ir trečiaisiais asmenimis, ką ir iš kur jis
žino apie bylos aplinkybes, priėmęs priesaiką, pasiūlo liudytojui teisingai pasakyti viską, ką jis žino
byloje. Išklausius liudytojo parodymų, jam gali būti užduodama klausimų. Pirmasis liudytoją apklausia
asmuo, kurio prašymu liudytojas buvo šaukiamas, ir jo atstovas, o vėliau - kiti dalyvaujantys byloje
asmenys. Liudytojui, šauktam teismo iniciatyva, pirmasis pateikia klausimus ieškovas. Teismo posėdžio
pirmininkas šalina menamus klausimus, taip pat tokius, kurie neturi ryšio su byla. Teisėjai turi teisę
klausti bet kuriuo liudytojo apklausos momentu. Prireikus teismas gali dalyvaujančio byloje asmens
pareiškimu ar savo iniciatyva pakartotinai apklausti liudytoją tame pačiame posėdyje, apklaustą liudytoją
iškviesti į to paties teismo kitą posėdį, taip pat suvesti liudytojus į akistatą (CPK 183 straipsnio 1 dalis,
192 straipsnis).
12.3. Dalyvaujantiems byloje asmenims prašant, taip pat savo iniciatyva reikiamais atvejais teismas
balsu perskaito dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimus bei liudytojų parodymus, gautus teismo
pavedimo bei įrodymų užtikrinimo tvarka, taip pat gautus ankstesniuose teismo posėdžiuose bei kitose
civilinėse, administracinėse ir baudžiamosiose bylose (CPK 183 straipsnis, 186 straipsnio 4 dalis, 195,
200 straipsniai).
12.4. Šalys, tretieji asmenys ir liudytojai gali atsisakyti duoti paaiškinimus bei parodymus, jeigu
tokie paaiškinimai ar parodymai būtų nenaudingi jiems patiems, jų šeimos nariams arba artimiesiems
giminaičiams (CPK 188 straipsnis, 191 straipsnio 2 dalis, CK 3.135 straipsnis). Jeigu nurodyti asmenys
neatsisako duoti tokio pobūdžio paaiškinimų bei parodymų, jie privalo duoti teismui tikrovę atitinkančius
paaiškinimus bei parodymus.
12.5. Rašytiniai įrodymai balsu perskaitomi teismo posėdyje ir pateikiami susipažinti
dalyvaujantiems byloje asmenims, išskyrus atvejus, kai jie su šiais įrodymais susipažino iki teismo
posėdžio pradžios, prireikus - ekspertams ir liudytojams. Nustačius taisymų ar kitokių išorinių trūkumų
(skaičiavimo, rašybos klaidų ir kt.) tiriamuose rašytiniuose įrodymuose, taip pat kai buvo pateiktos tik
rašytinių įrodymų kopijos dėl to, kad jų originalai nėra išlikę, teismas apie šių įrodymų įrodomąją galią
sprendžia, įvertinęs visų kitų byloje ištirtų įrodymų duomenis (CPK 200, 202 straipsniai).
12.6. Eksperto išvada balsu perskaitoma teismo posėdyje, išskyrus atvejus, kai dalyvaujantys byloje
asmenys pareiškia, kad jie yra susipažinę su šiuo įrodymu ir nepageidauja, kad jis būtų perskaitytas.
Eksperto išvadą paprastai perskaito ekspertizę atlikęs ekspertas, jeigu jis dalyvauja teismo posėdyje. Jeigu
ekspertas teismo posėdyje nedalyvauja, eksperto išvadą perskaito teisėjas (CPK 183 straipsnio 1, 3 dalys,
217 straipsnis).
13. Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir išklausyti dalyvaujančių byloje
asmenų argumentus apie to įrodymo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę (CPK 183,
184, 186, 192, 194, 195, 200, 201, 202, 203, 209, 210, 217, 219, 220 ir kiti straipsniai). Teismas
sprendime, nutartyje gali remtis tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti teismo posėdyje (CPK 263 straipsnio
2 dalis).
14. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus,
teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo
paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini, patikimi,
ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra
prejudicinių faktų. Reikia įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visetą. Teismai, vertindami
įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo
įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas.
15. Pagal CPK 185 straipsnio 2 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios,
išskyrus oficialius rašytinius įrodymus (prima facie), kuriais patvirtintos aplinkybės laikomos visiškai
įrodytomis, iki jos nebus paneigtos įstatymų nustatyta tvarka (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Eksperto
išvada teismui taip pat yra neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjų įsitikinimą, pagrįstą visapusišku,
išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Kita vertus, teismo nesutikimas su eksperto išvada
turi būti motyvuojamas sprendime arba nutartyje (CPK 185, 218 straipsniai).
16. Įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas glausta forma išdėstomas teismo
sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje (CPK 270 straipsnio 4 dalies 1-3 punktai, 331 straipsnio
4 dalies 1-3 punktai). Teismo sprendime, nutartyje nepriimtinas liudytojų parodymais ir kitais įrodymais
gautų duomenų pažodinis atkartojimas. Teismo sprendime, nutartyje reikia išdėstyti visų įrodymų
analizės pagrindu padarytas išvadas apie tai, reikšmingos bylai aplinkybės (įrodinėjimo dalykas) yra
nustatytos ar nenustatytos (CPK 270 straipsnio 3, 4 dalys, 331 straipsnio 3, 4 dalys).
17. Apeliacinės instancijos teismas tikrina apeliacinio ar atskirojo skundo faktinius bei teisinius
pagrindus ir, neatsižvelgdamas į skundų ribas, patikrina, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo
pagrindų. Pripažinęs, kad yra būtina, šis teismas gali pakartotinai arba papildomai tirti pirmosios
instancijos teisme ištirtus įrodymus, taip pat ir įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė
tirti. Tirdamas ir vertindamas įrodymus, tarp jų ir priimtus naujus įrodymus, apeliacinės instancijos
teismas vadovaujasi nuostatomis, reglamentuojančiomis įrodymų tyrimą ir vertinimą pirmosios
instancijos teisme (CPK 302, 314, 320 straipsniai, 324 straipsnio 3 dalis).
18. Teismas, priimdamas sprendimą už akių, atlieka formalų pateiktų įrodymų vertinimą, t. y.
patikrina, ar tie įrodymai atitinka CPK 177 straipsnio ir kitų norminių aktų formalius reikalavimus, ar jie
gauti įstatymų ir kitų norminių aktų nustatyta tvarka, ar turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar yra leistini.
Teismo padarytos išvados sprendime už akių turi būti pagrįstos formaliai įvertintais byloje esančiais
įrodymais. Teismas turi įsitikinti, kad priešingai šaliai nepaneigus teismo nustatytų aplinkybių, būtų
pagrindas priimti tokį pat sprendimą (CPK 285 straipsnio 2 dalis).
19. Dokumentinio proceso preliminariame sprendime faktinės bylos aplinkybės (įrodinėjimo
dalykas) nustatomos leistinų rašytinių įrodymų tyrimo ir įvertinimo pagrindu. Padaręs išvadą, kad ieškovo
pateiktų įrodymų nepakanka ieškinyje nurodytoms faktinėms bylos aplinkybėms patvirtinti ir ieškinio
reikalavimą visiškai patenkinti, teismas priima nutartį nagrinėti bylą pagal bendrąsias ginčo teisenos
taisykles žodinio proceso tvarka (CPK 428 straipsnio 1 dalis, 5 dalies 1, 2 punktai, 7 dalis).
20. Teisėjas, spręsdamas kreditoriaus pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo
klausimus, vertina pateiktus rašytinius įrodymus šio pareiškimo formos ir turinio reikalavimų aspektu,
tikrina, ar jis nėra aiškiai nepagrįstas (CPK 431 straipsnio 1-3 dalys, 433 straipsnio 1 dalies 3-7 punktai,
2 dalis, 435 straipsnio 2 dalis, 436 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktai).
II. Aprobuoti apibendrinimo apžvalgą dėl Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių
įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje ir ją paskelbti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenyje.
III. Pripažinti netekusiu galios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 1995 m. vasario 10 d.
nutarimo Nr. 6 „Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenumo nutarimų (1991-1994 m.) reikšmės
vienodos teismų praktikos taikant įstatymus formavimui“ 2 punktu aprobuotą Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo plenumo 1991 m. kovo 29 d. nutarimą Nr. 2 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso
normų, reguliuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“.
 
LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO SENATO PIRMININKAS VYTAUTAS GREIČIUS
L. E. LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO SENATO SEKRETORIAUS PAREIGAS
JOSIFAS TOMAŠEVIČIUS
Dokumentas atspausdintas iš teismų praktikos paieškos sistemos INFOLEX. Praktika
(www.teismupraktika.lt)
 Dokumentas atspausdintas iš teismų praktikos paieškos sistemos INFOLEX. Praktika
(www.teismupraktika.lt)

Kortelė:

1017675_RegNr_3K-3-130-611/2015

http://www.infolex.lt/tp/1017675

Civilinė byla Nr. 3K-3-130-611/2015

Teisminio proceso Nr. 2-05-3-02523-2012-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 114.9.6.2; 114.11; 121.11

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas), Andžej Maciejevski (pranešėjas) ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų J. P. ir V. P.
kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m.
balandžio 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje ieškovų J. P. ir V. P. ieškinį atsakovui
UAB „Norvegijos kontaktai“ dėl nuostolių atlyginimo; trečiasis asmuo UAB „Dainarita“.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiami civilinio proceso teisės normų, reglamentuojančių naujų įrodymų apeliacinės
instancijos teisme priėmimą ir kitos šalies teisę pateikti savo nuomonę dėl jų, pažeidimo, taip pat
įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikymo šioje byloje klausimai.
Ieškovai J. P. ir V. P. prašo priteisti iš atsakovo UAB „Norvegijos kontaktai“ 19 322,07 Lt
(5596,06 Eur) nuostolių, patirtų šalinat nustatytus nekilnojamojo turto defektus, atlyginimą, 847
Lt (245,31 Eur) už atliktą ekspertizę, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo
bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

2011 m. birželio 1 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu bendrąja jungtine nuosavybės teise

ieškovai įsigijo iš atsakovo 464/928 dalis žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini),
(duomenys neskelbtini) ir patalpą – butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys
neskelbtini). Butas buvo nebaigtame statyti pastate lA2b (76 proc. baigtumas). Pradėjus buto
vidaus apdailos darbus, ieškovai buvo statybos specialistų įspėti apie galimus pirmojo aukšto
perdangos monolitinio ruožo trūkumus. 2011 m. liepos 26 d. VšĮ Kauno regiono statybos
konsultavimo ir audito centras, atlikęs dalinę buto konstrukcijų ekspertizę, nustatė, kad
gyvenamojo namo, kuriame yra butas, pirmojo aukšto perdanga įrengta nesilaikant Statybos
techninio reglamento (toliau – STR) 2.05.04:2003 „Poveikiai ir apkrovos“ reikalavimų,
monolitinį ruožą būtina ardyti prieš tai išardžius dalį antrojo aukšto pertvarų, kurios buvo
nutinkuotos ir kuriose įrengta elektros instaliacija; kad siena tarp butų pastatyta nesilaikant
techninio projekto reikalavimų – vietoj pilnavidurių plytų mūro siena pastatyta iš
keramzitbetonio blokelių; sienoje padaryta anga židiniui netinkama, būtina įrengti naują kaminą;
vienos ventiliacijos angos, pažymėtos projekte, nėra, neišspręstas patalpos vėdinimo klausimas.
Ieškovų pakviestas specialistas ekspertizės akto pagrindu 2011 m. rugsėjo 26 d. surašė defektinį
aktą Nr. 01/2011/09/26 ir prie jo pridėjo sąmatą, pagal kurią nustatytų trūkumų šalinimas ir su
tuo susijusių darbų atlikimas įvertintas 19 322,07 Lt (5596,06 Eur) su PVM. Kadangi ieškovams
buvo perduotas nekilnojamasis turtas (butas) su paslėptais trūkumais (nors atsakovas pirkimo–
pardavimo sutartimi garantavo, kad tokių nėra), ieškovai turi teisę į nuostolių atlyginimą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno apylinkės teismas 2013 m. kovo 23 d. sprendimu tenkino dalį ieškinio – priteisė
ieškovams iš atsakovo UAB „Norvegijos kontaktai“ 18 441,53 Lt (5341,04 Eur) nekilnojamojo
turto trūkumų nustatymo ir šalinimo išlaidų atlyginimo, 5 proc. metines palūkanas nuo
priteistinos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012 m. kovo 1 d.) iki teismo sprendimo
visiško įvykdymo, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teismas nurodė, kad pagal Statinio dalinės ekspertizės aktą Nr. 11-108, atlikus esamų PK 72
plokščių apkrovos skaičiavimus, nustatyta, jog monolitinio ruožo plokščių apkrova netenkina
STR 2.05.04:2003 „Poveikiai ir apkrovos“ reikalavimų; kad monolitinį ruožą būtina ardyti, prieš
tai išardžius dalį antrojo aukšto pertvarų, kurios jau nutinkuotos ir jose įrengta elektros
instaliacija. Taip pat nurodyta, kad pagal dvibučio gyvenamojo namo techninį projektą (projekto
vadovas N. Varnas) siena tarp butų turėjo būti sumūryta iš pilnavidurių plytų, 38 cm storio
(pirmojo aukšto sąramų planas), tačiau pastatyta iš keramzitbetonio blokelių, toje sienoje palikta
anga židiniui netinka, būtina įrengti židiniui naują kaminą; projekto pirmojo aukšto sąramų plane
pažymėtos ventiliacijos angos išvis nėra, neišspręstas bendros patalpos – 38,23 kv. m – vėdinimo
klausimas. Ekspertizės aktu nustatyta, kad gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) pirmojo
aukšto perdangos monolitinis ruožas neatitinka STR 2.05.04:2003 „Poveikiai ir apkrovos“ bei
STR 2.01.01(l):2005 „Esminis statinio reikalavimas „Mechaninis atsparumas ir pastovumas“
reikalavimų; antrojo aukšto pertvarų ardymas ir atstatymas, naujo perdangos monolitinio ruožo,
židinio dūmtraukio įrengimo preliminari kaina – 13 453,28 Lt (3896,34 Eur). Statybos techninės
priežiūros vadovo kvalifikaciją turintis A. A. sudarė sąmatą; pagal jo atliktus skaičiavimus,
nustatytų trūkumų šalinimas ir su tuo susijusių darbų atlikimas įvertintas 19 322,07 Lt (5596,06
Eur) su PVM.
Teismas, įvertinęs atsakovo atstovo paaiškinimus, kitus įrodymus – projektuotojo N. V. 2010 m.
parengtą dvibučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) techninį projektą, kurio pagrindu
2010 m. rugsėjo 14 d. išduotas statybos leidimas Nr. LNS-21-100913-00946, 2011 m. balandžio
20 d. Atliktų darbų perdavimo aktą, sprendė, kad, kilus šalių ginčui dėl netinkamai įrengto
perdangos monolitinio ruožo, trečiojo asmens UAB „Dainarita“ (atliko statybos darbus) pateiktas
kitoks nei projekte pirmojo aukšto perdangos planas (nurodytas kitoks perdangos plokščių
stiprumas – PK 72-15-8 ir PK 72-12-8), pateiktas papildomas (nepatvirtintas su techniniu
projektu) perdangos planas – kolona ir jos brėžinys, yra sudaryti vėliau, ir atlikdama statybos
darbus UAB „Dainarita“ šiais naujais brėžiniais ir sprendiniais negalėjo vadovautis. Kilus
abejonių, ar pirmo aukšto perdanga įrengta iš kitokio stiprumo plokščių, nei nurodyta
patvirtintame projekte, ir dėl to ieškovų pateiktas statinio dalinės ekspertizės aktas galimai
paremtas klaidingais duomenimis ir skaičiavimais, šioms aplinkybėms nustatyti atsakovas
neprašė skirti statybos teismo ekspertizės. Teismas sprendė, kad atsakovas nepaneigė ieškovų
nurodyto jiems parduoto daikto – gyvenamojo namo perdangos trūkumų, kitų eksperto nustatytų
trūkumų – neįrengtos ventiliacijos angos, dėl kurios nėra išspręstas svetainės vėdinimo
klausimas, taip pat kad sienoje, pastatytoje iš keramzitinių blokelių (o ne kaip nurodyta projekte
– iš pilnavidurių plytų), palikta anga židiniui netinka (būtina įrengti naują kaminą). Kadangi
ventiliacijos ir židinio dūmų kanalo angos pagal projektą turėjo būti išmūrytos atliekant mūro
darbus, tai teismas atmetė atsakovo argumentus, kad svetainės vėdinimo klausimas ir židinio
angos įrengimas nebuvo būtinas iki namo pardavimo ieškovams ir kad šiuos darbus ieškovai
galėjo atlikti patys. Tiek perdangos, tiek sienų viduje esančių angų netinkamas įrengimas yra
paslėpti trūkumai, kurie ne statybos srities specialistui nėra akivaizdūs ir lengvai suprantami.
Atsakovui neįrodžius aplinkybių, šalinančių jo atsakomybę dėl ieškovams perduoto netinkamos
kokybės daikto (CK 6.334 straipsnio 1 dalies 3 punktas, CPK 176–178, 185 straipsniai), ir
paaiškėjus, kad atlikti statybos darbai neatitinka statybos techninių reikalavimų, nepriklausomai
nuo to, kad ieškovai pirko nebaigtos statybos butą, teismas sprendė, jog jie turi teisę reikalauti,
kad atsakovas kompensuotų ginčo statinio trūkumų pašalinimo išlaidas.

Teismas nurodė, kad nuostolių dydį ieškovai grindė specialisto A. A. sudaryta sąmata, pagal
kurią bendra defektų šalinimo darbų kaina – 19 322,07 Lt (5596,06 Eur). Visi defektų šalinimo
darbai atlikti UAB „Tekanas“ iki 2011 m. gruodžio 15 d., t. y. iki ieškinio padavimo teismui
dienos, darbų reali vertė 20 876,96 Lt (6046,38 Eur) (abipusiu susitarimu mokėjimas atidėtas,
liudytojas D. K. pasirašė vekselį). Teismo vertinimu, apmokėjimas už atliktus defektų šalinimo
darbus nėra esminis sprendžiant nuostolių atlyginimo klausimą, nes įstatyme nenustatyta, kad
atlyginamos tik jau turėtos išlaidos (CK 6.334 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Tiek pagal
specialisto A. A. sudarytą darbų sąmatą, tiek pagal UAB „Tekanas“ Atliktų darbų aktą į atliktų
darbų vertę buvo įskaičiuoti ir lubų glaistymo (565,99 Lt-163,92 Eur) bei lubų ir sienų dažymo
darbai (1161,55 Lt-336,41 Eur), kurie prieš šalinant nustatytus defektus dar nebuvo atlikti ir jų
atlikti iš naujo nereikėjo. Teismas mažino ieškovams priteistiną nuostolių atlyginimą
atskaitydamas šių darbų kainą.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 14 d.
nutartimi panaikino Kauno apylinkės teismo 2013 m. kovo 27 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas
ieškinys, ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – ieškinį atmesti; pakeitė teismo sprendimo
dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija atmetė atsakovo prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka (dėl kitoje
civilinėje byloje teismo paskirtos ekspertizės išvadų pateikimo); CPK 321 straipsnio 1 dalies,
322 straipsnio pagrindu konstatavo, kad šalys dalyvavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos
teisme, davė savo paaiškinimus ir teikė įrodymus dėl visų bylos aplinkybių, todėl nėra pagrindo
pripažinti, jog žodinis nagrinėjimas yra būtinas.
Teisėjų kolegija rėmėsi kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB
,,Mercbusas“ v. UAB ,,Silberauto“, bylos Nr. 3K-3-455/2010), CK 6.327 straipsnio 2, 4, 5
dalimis, 6.333 straipsnio 1, 2 dalimis, 6.334 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 6.399 straipsniais,
nurodė, kad, gavus bylą nagrinėti apeliacinės instancijos teisme, UAB „Dainarita“ pateikė kitoje
civilinėje byloje atliktos teismo statybinės ekspertizės aktą, prašė prijungti prie civilinės bylos.
Teismo statybinės ekspertizės aktas surašytas 2013 m. gegužės 17 d., taigi šio įrodymo
pateikimo būtinybė iškilo vėliau, todėl teisėjų kolegija, siekdama teisingai išnagrinėti bylą,
ekspertizės aktą priėmė (CPK 314 straipsnis). Teisėjų kolegija nurodė, kad bylos nagrinėjimo
pirmosios instancijos teisme metu dalyvaujantiems byloje asmenims buvo žinoma, kad 2012 m.
birželio 15 d. UAB „Norvegijos kontaktai“ kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu
atsakovei UAB „Dainarita“ prašydama sumažinti bendrovių sudarytos statybų rangos sutarties
dėl dvibučių gyvenamųjų namų pastatymo žemės sklype (duomenys neskelbtini) atliktų darbų
kainą atskaitant defektų šalinimo išlaidas (civilinė byla Nr. 2-489-173/2014). Teismas 2013 m.
vasario 14 d. nutartimi paskyrė statybos teismo ekspertizę; ekspertizės aktas surašytas 2013 m.
gegužės 17 d., Kauno apygardos teismas 2014 m. vasario 4 d. sprendimu (įsiteisėjęs) ieškinį
atmetė, nustatęs, kad UAB „Dainarita“ statybos darbus atliko kokybiškai, nenukrypdama nuo
normatyvinių statybos dokumentų reikalavimų, statybos darbų rodiklių. Abiejose bylose tirtos
analogiškos faktinės aplinkybės dėl buto (duomenys neskelbtini) atliktų statybos darbų trūkumų
– neatitikties projektinei dokumentacijai, tačiau Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 4 d.
sprendimas nagrinėjamoje byloje neturi prejudicinės galios, nes bylose dalyvavo skirtingi
proceso dalyviai (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Nurodytas teismo sprendimas atitinka
rašytiniams įrodymams keliamus reikalavimus, todėl vertintinas kartu su kitais šioje byloje
surinktais įrodymais.

2013 m. gegužės 17 d. teismo statybinės ekspertizės akte Nr. 2-824-173/2013 ir nurodytame

Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 4 d. sprendime konstatuotos faktinės aplinkybės,
tiesiogiai susijusios su įrodinėjimo dalyku šioje byloje, – 2013 m. sausio 30 d. VšĮ Kauno
regiono statybos konsultavimo ir audito centro statinio dalinės ekspertizės aktu Nr. 13-03/01
atsisakyta 2011 m. liepos 26 d. dalinės ekspertizės akto Nr. 11-108 išvadų: 1) dėl pirmojo aukšto
perdangos ir monolitinių ruožų neatitikties STR 2.05.04:2003 „Poveikiai ir apkrovos“
reikalavimams ir STR 2.01.01(1):2005 „Esminis statinio reikalavimas „Mechaninis atsparumas ir
pastovumas“ reikalavimams; 2) dėl statybos darbų trūkumų. Nurodytoje byloje nustatyta, kad
gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) pirmojo aukšto perdangos monolitiniai ruožai atitinka
teisės aktų reikalavimus, monolitinio ruožo tvirtinti kolona nereikia, nes perdangos plokštės yra
PK 72-15-8 ir PK 72-12-8; siena tarp butų nebūtinai turėjo būti sumūryta iš pilnavidurių plytų,
abu konstruktyvai adekvatūs; židinio dūmtraukio anga atitinka reikalavimus; ventiliacijos angos
įrengtos pagal projektą, statybos darbų trūkumai galėjo būti pastebėti atliktų darbų perdavimo–
priėmimo metu, jeigu tie trūkumai būtų buvę. Nurodytoje byloje teismas, įvertinęs šias teismo
ekspertizės išvadas, sprendė, kad UAB „Dainarita“ statybos darbus atliko kokybiškai,
nenukrypdama nuo normatyvinių statybos dokumentų reikalavimų.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad neturi pagrindo nesutikti su 2013 m. gegužės 17 d. teismo
statybinės ekspertizės išvadomis, juolab kad jas jau yra įvertinęs teismas ir jų pagrindu yra
priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas. VšĮ Kauno regiono statybos konsultavimo ir audito
centras pateikė teismui statinio dalinės ekspertizės aktą Nr. 13-03/01, kuriame nurodyta, kad
didžioji dalis VšĮ Kauno regiono statybos konsultavimo ir audito centro 2011 m. liepos 26 d.
Statinio dalinės ekspertizės akto Nr. 11-108 neatitinka tikrovės, padaryta išvada, kad dvibučio
gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) naujo dūmtraukio įrengimas – 2235,97 Lt. Pirmosios
instancijos teismas šio įrodymo nevertino, rėmėsi ankstesniu ieškovų pateiktu VšĮ Kauno
regiono statybos konsultavimo ir audito centro 2011 m. liepos 26 d. statinio dalinės ekspertizės
aktu Nr. 11-108, nors teismo posėdžio metu liudytojas V. L. nurodė, kad jo atlikta ir ieškovų
pateikta teismui statinio dalinė ekspertizė netiksli, konsultacinio pobūdžio, neatitinka tikrovės.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovai (pirkėjai) neįrodė, jog atsakovas pažeidė pirkimo–
pardavimo sutarties sąlygas, t. y. pardavė netinkamos kokybės (su statybos darbų trūkumais)
nekilnojamąjį daiktą, todėl neturi CK 6.334 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytos teisės
reikalauti, kad atsakovas atlygintų jų turėtas išlaidas šalinant daikto trūkumus.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu ieškovai prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir palikti galioti
pirmosios instancijos teismo sprendimą arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės
instancijos teismui; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi šie argumentai:

1. Dėl naujo įrodymo priėmimo ir vertinimo. Apeliacinės instancijos teisme jau po apeliacinių
skundų padavimo į bylą buvo pateiktas naujas įrodymas – teismo statybinės ekspertizės, atliktos
kitoje civilinėje byloje, į kurios nagrinėjimą ieškovai nebuvo įtraukti byloje dalyvaujančiais
asmenimis, aktas. Šio įrodymo pagrindu apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios
instancijos teismo sprendimą ir priėmė kardinaliai priešingą sprendimą – atmetė ieškinį. Kitoje
civilinėje byloje ekspertizė atlikta remiantis tik joje surinktais dokumentais, kurių nei apimtis,
nei turinys ieškovams nežinomi. Ieškovai apie tokio ekspertizės akto egzistavimą sužinojo tik
gavę apeliacinės instancijos teismo nutarties kopiją, tik tada susipažino su jo turiniu. Ieškovų
nuomone, nagrinėjamoje civilinėje byloje ginčas kilo ne dėl materialinių teisinių santykių ar
teisių pripažinimo, o dėl trūkumų nustatymo, todėl CPK 279 straipsnis negali būti taikomas ir
kitoje civilinėje byloje priimtas sprendimas negali turėti prejudicinės galios. Teismo statybinės
ekspertizės, atliktos kitoje civilinėje byloje dėl to paties objekto, aktas neatitinka įrodymams
keliamų reikalavimų, nes nebuvo išnagrinėtas bei įvertintas teismo posėdyje CPK nustatyta
tvarka kartu su kitais įrodymais, laikantis CPK 183 straipsnyje nustatytų įrodymų tyrimo
betarpiškumo, žodiškumo ir bylos nagrinėjimo koncentruotumo principų. Apeliacinės instancijos
teismas apie naujo įrodymo prijungimą ieškovų neinformavo, neišklausė jų nuomonės dėl šio
įrodymo prijungimo, jo betarpiškai netyrė, nesudarė galimybių ieškovams susipažinti su
aptariamo įrodymo turiniu, pateikti dėl to savo pastabas ar kitus, šį aktą galbūt paneigiančius
įrodymus, bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka. Ieškovai remiasi CPK 182 straipsnio 1
dalimi, nurodo, kad jie kitoje civilinėje byloje nedalyvavo ir neturėjo galimybių susipažinti su
bylos medžiaga, o teismo sprendimas, pagrįstas toje byloje atliktos teismo statybinės ekspertizės
aktu, sukelia teisinius padarinius ieškovams. Tai reiškia, kad dėl nurodyto teismo sprendimo
ieškovai nebeturi teisės kreiptis į teismą ir ginti savo teises prašydami atlyginti nuostolius už
parduotą nekokybišką daiktą.

Ieškovų nuomone, negali turėti prejudicinės galios ir kitoje civilinėje byloje atliktos teismo
statybinės ekspertizės aktas. Apeliacinės instancijos teismas, priėmęs naujus įrodymus, privalo
juos tirti ir vertinti nagrinėdamas bylą iš esmės žodinio proceso tvarka. CPK 324 straipsnio 3
dalyje nustatyta, kad nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami
tik tuo atveju, jeigu teismas, vadovaudamasis šio kodekso 314 straipsniu, juos pripažįsta galimais
priimti ir tirti. Žodinio proceso atvejais ištyrus įrodymus, dalyvaujantys byloje asmenys turi teisę
išdėstyti savo nuomonę baigiamosiose kalbose (CPK 324 straipsnio 4 dalis). Nepaisant to, kad
apeliacinės instancijos teismui suteikta diskrecijos teisė pačiam nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo
žodinio proceso tvarka būtinumo, nurodytame straipsnyje įvardijama ir išimtis, kai žodinį
nagrinėjimą skirti apeliacinės instancijos teismui privaloma, t. y. tais atvejais, kai teismas priima
naujus įrodymus CPK 314 straipsnio tvarka. Taigi tais atvejais, kai apeliacinės instancijos
teismas nusprendžia priimti ir prijungti naujus įrodymus (kas paprastai apeliacinės instancijos
teisme neleidžiama), tai privaloma juos tinkamai ištirti bei įvertinti.
Ieškovų teigimu, prijungus prie bylos teismo statybinės ekspertizės aktą, nagrinėjamoje byloje
yra du iš esmės priešingi ekspertizių aktai. Tokiu atveju teismas turėjo imtis priemonių
prieštaravimams pašalinti, o nusprendęs remtis vienu iš įrodymų, turėjo argumentuotai
pasisakyti, kodėl atmeta kitą. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino V. L.
parodymus. V. L. teismo posėdyje nurodė, kad jam buvo pateikti dokumentai, kuriuose
nurodytas 6 cm perdangų plotis, o vėliau byloje trečiasis asmuo pateikė duomenis (projektą),
siekdamas įrodyti, kad faktiškai buvo suklotos 8 cm storio perdangos. Dėl šios priežasties V. L.
teismo posėdyje nurodė, kad, esant kitokiems duomenims, nei buvo jam pateikta ieškovų
(projektas), reikėtų tikslinti aktą bei atlikti naujus skaičiavimus. Tačiau šioje byloje niekas
nenustatė, kokio iš tiesų pločio perdangos buvo realiai (faktiškai) panaudotos statybos metu
ieškovų įsigytame bute. Todėl vienareikšmiškai teigti, kad perdangos buvo sudėtos 8 cm pločio,
nėra pagrindo, nes patvirtintame projekte buvo nurodytos 6 cm storio perdangos, jokių projekto
pakeitimų vėliau įteisinta nebuvo, ieškovai (kaip pirkėjai) tokių duomenų negavo, nors
laikančiosioms konstrukcijoms projekto pakeitimo procedūra yra būtina. Teismo statybinę
ekspertizę atlikusi ekspertė taip pat pažymėjo, kad keičiant atitinkamas konstrukcijas turėjo būti
viskas įteisinta įstatymų nustatyta tvarka. Ieškovai iš atsakovo gavo tik tuos duomenis, kuriuos
pateikė teismui, t. y. kuriuose nurodyta, kad perdangos yra 6 cm pločio. Trečiojo asmens į bylą
pateikti nauji duomenys – planai su kitokiais parametrais bei įvairios deklaracijos ir atitikčių
sertifikatai – nebuvo įteisinti, tačiau apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių nevertino,
nemotyvavo tokio sprendimo. Ieškovų nuomone, turėjo būti skiriama papildoma arba
kompleksinė ekspertizė, kurios metu, tikėtina, turėtų būti ardoma apdaila ir realiai įsitikinama,
kokio storio perdanga (6 cm ar 8 cm) buvo panaudota. Skiriant tokią ekspertizę turi būti
sudarytos sąlygos abiem bylos šalims suformuluoti klausimus ekspertui, užduoti klausimus po
ekspertizės atlikimo ir t. t. (šalių procesinio lygiateisiškumo principas). Ieškovų nuomone,
faktiškai teismo sprendimas buvo priimtas už akių. Ieškovų samdytas ekspertas ne tik susipažino
su pateiktais dokumentais, bet ir apžiūrėjo objektą vietoje ir jį fotografavo. Tikėtina, kad savo
srities profesionalas būtų nesunkiai pastebėjęs kokius nors neatitikimus, kaip šiuo atveju –
storesnę, nei nustatyta projekte, perdangą, nes jo užduotis buvo įvertinti, ar esama perdanga
atlaikys apkrovas. Teismo statybinę ekspertizę atlikusi ekspertė kitoje civilinėje byloje faktiškai
apžiūrėti perdangų neturėjo galimybės, nes apžiūros metu jau buvo atlikti ne tik monolitinio
ruožo perdarymo ir sutvirtinimo darbai, bet ir apdaila – pakabintos lubos, sudėtos grindys.
Vertindama perdangas, fiksuotas ieškovų eksperto nuotraukose, ekspertė nurodė nemačiusi
įlinkių, įtrūkių, kurie galėtų rodyti perdangos avarinę būklę. Tačiau tokia išvada yra nelogiška,
nes ieškovai nelaukė, kol perdanga įgrius ir (ar) sukels pavojų jų gyvybei, pakako fakto, kad
perdanga netinkama nustatytoms apkrovoms atlaikyti. Be to, perdanga dar nebuvo naudojama,
nepadaryta apdaila, taigi realiai perdangos apkrovimo atlaikymo ar neatlaikymo buvo negalima
konstatuoti. Ieškovų nuomone, tokie trūkumai taisomi nedelsiant, nepatyrus didesnių nuostolių ir
nesudarant grėsmių pastato gyventojams ar lankytojams. Ekspertė akte nurodė, kad ieškovai
negalėjo paaiškinti, kokie darbai buvo atlikti, kaip sutvirtintas ruožas, tačiau oficialiai ieškovams
joks paklausimas nebuvo pateiktas, todėl ir nebuvo teikiama jokia informacija su byla
nesusijusiam asmeniui. Ekspertė galėjo teismo pareikalauti pateikti papildomą medžiagą ar
sudaryti galimybes gauti iš butų savininkų reikiamus duomenis. Be to, bylose dalyvaujančios
šalys UAB „Dainarita“ ir UAB „Norvegijos kontaktai“ galėjo prašyti sustabdyti nagrinėjamą
civilinę bylą, kol bus atlikta ekspertizė kitoje byloje, arba sujungti civilines bylas.

Nors teismo statybinę ekspertizę atlikusi ekspertė įrašyta į teismo ekspertų sąrašą, tačiau savo
darbą akto surašymo metu dirbo tik pirmus metus, todėl jos aktas neturi pirmenybės prieš kitus
byloje surinktus įrodymus. Galimai kitokia situacija būtų, jei būtų atliktas faktinis perdangos ir
monolitinio ruožo tyrimas.

Ieškovai pažymi, kad atsakovo ir trečiojo asmens direktorius siejo draugiški santykiai, todėl jie
nepaisė statybos darbų užbaigimo ir perdavimo reikalavimų (tokie šalių santykiai kelia abejonių
šių subjektų sąžiningumu abiejose civilinėse bylose; Kauno apygardos teismas 2014 m. vasario 4
d. sprendimas apeliacine tvarka neskųstas). Dėl to sudėtinga nustatyti, ką iš tiesų reiškia statinio
76 proc. baigtumas, t. y. kas turėjo būti padaryta tokiam baigtumo procentui pripažinti.
Atsakovas prieš pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą nurodė, kad pastatas visiškai užbaigtas,
tik jame neatlikta apdaila. Taigi atsakovo nurodymas, kad parduotas nebaigtas butas, todėl
ventiliacines angas ieškovai gali įsirengti patys, kad nebūtinai visi darbai turi atitikti nurodytus
projekte, neatitinka ieškovų valios ir lūkesčių nedelsiant apsigyventi bute. Teismo statybinės
ekspertizės akte nurodyta, kad nebuvo tirti vėdinimo kanalai, tačiau ir be tokio tyrimo matyti, ar
yra įrengta ventiliacinė anga (nes ji turi išeiti į išorę iš kanalo ir būti atvira), kuri buvo nurodyta
projekte ir turėjo būti padaryta. Dėl kamino židiniui įrengimo ekspertė pasisakė, kad jis įrengtas
tinkamai, tačiau neatkreipė dėmesio į tai, jog ji apžiūrą atliko jau po to, kai ieškovų specialistai
buvo pašalinę trūkumus (ieškinys pateiktas ne dėl trūkumų ištaisymo, bet dėl nuostolių, patirtų
juos taisant, atlyginimo). Ieškovų nuomone, nė vienai iš šalių negalint pateikti objektyvių
įrodymų apie tai, kas yra 76 proc. buto baigtumas, turėtų būti nustatinėjamas šalių informavimas
apie įsigyjamą daiktą bei jų valia (ieškovų lūkesčiai) įsigyjant nekilnojamąjį daiktą.

Atsiliepimuį kasacinį skundą atsakovas prašo atmesti ieškovų kasacinį skundą ir palikti
apeliacinės instancijos teismo nutartį nepakeistą, priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas.
Nurodomi šie argumentai:

1. Dėl naujo įrodymo priėmimo. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovas
informavo teismą apie tai, kad kitoje byloje yra paskirta teismo ekspertizė. Atsakovo
apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad teismui pateiks įrodymus apie kitoje byloje atliekamos
ekspertizės rezultatus, todėl apeliaciniu skundu buvo prašoma žodinio bylos nagrinėjimo.
Ekspertizės aktą į bylą pateikė trečiasis asmuo, todėl atsakovas papildomai ekspertizės akto
teismui neteikė. Pirmosios instancijos teismas nusprendė bylą išnagrinėti nesulaukęs ekspertizės
rezultatų, todėl įrodymai buvo pateikti tik tuomet, kai buvo gauti. Ieškovams buvo žinoma, kad į
bylą yra ketinama pateikti naują įrodymą (tai buvo nurodyta ir atsakovo apeliaciniame skunde),
jis į bylą pateiktas daugiau nei prieš pusę metų iki apeliacinės instancijos teismo nutarties
priėmimo, todėl ieškovai turėjo galimybę susipažinti ir pateikti savo pastabas. Be to, pagal CPK
42 straipsnio 5 dalį šalys privalo domėtis nagrinėjamos bylos eiga, prašyti skirti naują ekspertizę.
Ieškovai galėjo prašyti neprijungti ekspertizės akto. Be to, ekspertizė kitoje civilinėje byloje
buvo atliekama faktiškai apžiūrint ieškovų įsigytą namo dalį.

2. Dėl ekspertizės akto ir teismo sprendimo prejudicinės galios. Ekspertizės aktą ir kitoje byloje
priimtą sprendimą teismas vertino kaip rašytinius įrodymus kartu su kitais įrodymai, o ne kaip
dokumentus, kuriuose užfiksuoti prejudicinę galią turintys faktai.

3. Dėl žodinio bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Nors atsakovas pateikdamas
apeliacinį skundą prašė nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau apeliacinės instancijos
teismas nusprendė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka (CPK 322 straipsnis). Prijungus naujus
rašytinius įrodymus apeliacinės instancijos teisme žodinis bylos nagrinėjimas neprivalomas.

4. Dėl ieškovų pateikto statybos ekspertizės akto. Ieškovų samdytas ekspertas V. L. teismo
posėdyje nurodė, kad paaiškėjus naujoms aplinkybėms jo pateiktos išvados dėl antro aukšto
monolitinės perdangos neatitinka tikrovės. Ieškovai nesuprato ekspertų paaiškinimų, nes skyrėsi
ne plokščių storis centimetrais (6 ar 8 cm), bet jų stiprumas, laikančioji galia, matuojama kN/m2
(kiloniutonais kvadratiniam metrui). Plokštės PK 72-15-6 ir PK 72-12-6 nuo plokščių PK 72-15-
8 ir PK 72-12-8 skiriasi laikančiąja galia. Plokščių PK 72-15-6 ir PK 72-12-6 laikančioji galia 6
kN/m2, o plokščių PK 72-15-8 ir PK 72-12-8 laikančioji galia – 8 kN/m2. V. L. paaiškino, kad
vizualiai atitinkamos skirtingo stiprumo plokštės visiškai nesiskiria, o jų stiprumas priklauso nuo
to, kiek ir kokios armatūros yra sudėta į plokštės vidų, todėl atlikdamas apžiūrą ir ekspertizę jis
vizualiai be specialių tyrimų negalėjo nustatyti, kokio stiprumo buvo sudėtos plokštės.
Pažymėtina, kad byloje yra ir nuotraukos, iš kurių matyti, kad išlieto perdangos monolitinio
ruožo storis, kuris sutapo su plokščių storių, yra lygus 22 cm, o ne 6 ar 8 cm. Byloje yra
pateiktos atitikties deklaracijos ir plokščių įsigijimo dokumentai (faktūros), kurie patvirtina, kad
buvo sudėtos būtent plokštės, kurių stiprumas 8 kN/m2. Akcentuotina, kad atitinkamo stiprumo
plokštės buvo sudėtos dėl to, kad tuo laikotarpiu nė vienas Lietuvoje atitinkamų plokščių
gamintojas nebegamino plokščių, kurių laikančioji galia 6 kN/m. Įrodymų, kad faktiškai buvo
sudėtos plokštės, kurių stiprumas 6 kN/m2 ar kad tokios plokštės buvo gaminamos ir
parduodamos, byloje nėra.

5. Dėl bylos sustabdymo. Atsakovas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu informavo, kad
jo iniciatyva kitoje byloje yra paskirta statybos ekspertizė, ir būtent ieškovai turėjo prašyti
sustabdyti bylos nagrinėjimą, nes turėjo įrodyti kokybės trūkumus (CPK 178 straipsnis).
Priešingu atveju teismas turi pagrindą atmesti ieškinį kaip nepagrįstą (CPK 263 straipsnio 1
dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio
18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. V. v. UAB ,,Parex lizingas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-
644/2006). Atsakovas, atsižvelgdamas į ieškovų tvirtinimus ir pateiktus duomenis šioje byloje,
manė, kad ieškovų pretenzijos yra pagrįstos ir perdanga iš tikrųjų neatitiko teisės aktų
reikalavimų, dėl to inicijavo kitą bylą, kurioje prašė iš šios bylos trečiojo asmens UAB
„Dainarita“ priteisti atitinkamas sumas. Ieškovų ekspertas V. L. atsisakė savo išvadų, todėl
atsakovas, atsižvelgdamas į įrodinėjimo pareigą, prašė kitoje byloje teismo skirti ekspertizę, kad
būtų įrodytas UAB „Dainarita“ veiksmų neteisėtumas. Atsakovo ieškinys buvo atmestas, jis
patyrė nuostolius dėl bylos nagrinėjimo, kurie iš esmės atitinka ieškovų šioje byloje pareikštus
reikalavimus. Todėl ieškovai nepagrįstai teigia, kad atsakovas galimai buvo susitaręs su UAB
„Dainarita“. Atsakovo prašymu atlikus teismo ekspertizę paaiškėjo, kad ieškovų nurodyti faktai,
kuriais rėmėsi ir atsakovas, neatitinka tikrovės. Taigi atsakovas neturėjo pagrindo skųsti Kauno
apygardos teismo sprendimo ir patirti papildomų išlaidų.

6. Dėl kitų pažeidimų. Ieškovai prašė priteisti žalos atlyginimą tik už perdangos tarp monolitinių
plokščių tariamų defektų ištaisymą. Ieškovai neįrodinėjo, kad jie perstatė sieną ar kaminą, įrengė
naujas ventiliacijos angas. Į bylą nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, kad dėl to ieškovai patyrė
nors kokias išlaidas.

Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo UAB „Dainarita“ prašo palikti apeliacinės
instancijos teismo nutartį nepakeistą, priteisti iš ieškovų 1500 Lt (434,43 Eur) išlaidų už
atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą. Nurodomi šie argumentai:

1. Dėl naujo įrodymo vertinimo. Pateiktą ekspertizės aktą apeliacinės instancijos teismas vertino
tik kaip įrodymą kartu su kitais įrodymais, o ne kaip teismo nutarties pagrindu paskirtos
ekspertizės aktą. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu dalyvaujantiems byloje
asmenims buvo žinoma, kad 2012 m. birželio 15 d. UAB „Norvegijos kontaktai“ kreipėsi į
Kauno apygardos teismą su ieškiniu UAB „Dainarita“ (civilinė byla Nr. 2-489-173/2014).
Apeliacinės instancijos teismas skundžiama nutartimi konstatavo, kad Kauno apygardos teismo
2014 m. vasario 4 d. sprendimas neturi prejudicinės galios nagrinėjamai bylai, nes bylose
dalyvavo ne tie patys asmenys (CPK 182 straipsnio 2 punktas), tačiau atitinka rašytiniams
įrodymams keliamus reikalavimus, todėl vertintinas kartu su kitais šioje byloje surinktais
įrodymais. Kauno apygardos teismas taip pat tinkamai su kitais bylos įrodymais vertino ir 2013
m. gegužės 17 d. teismo statybinės ekspertizės aktą Nr. 2-824-173/2013. Šis ekspertizės aktas
patvirtina, kad UAB „Dainarita“ statybos darbus atliko kokybiškai, nenukrypdama nuo
normatyvinių statybos dokumentų reikalavimų.
2. Dėl žodinio bylos nagrinėjimo. CPK neįtvirtinta nuostata, kad apeliacinės instancijos teismas
privalo skirti žodinį bylos nagrinėjimą visais atvejais, kai priima naujus įrodymus (CPK 322
straipsnis). Apeliacinis teismas turi visišką diskrecijos teisę pasirinkti, kokiu būdu bus
nagrinėjama byla apeliacinės instancijos teisme. Tai atitinka kasacinio teismo, Europos Žmogaus
Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kapitalo
valdymo grupė“ v. UAB „Penki kontinentai“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-539/2013; Oganova v.
Georgia, no. 25717/03, 13 November 2007).

3. Dėl įrodymų vertinimo. Ieškovai butą įsigijo nebaigtame statyti pastate lA2b (baigtumas – 76
proc.). Pagal Sutarties 6.5 punktą ieškovams buvo suteikta galimybė susipažinti su perkamo
objekto technine būkle, konsultuotis su specialistais ir šia teise jie pasinaudojo. Pasirašydami
pirkimo–pardavimo sutartį, kuri yra ir perdavimo–priėmimo aktas (Sutarties 5.2. punktas),
ieškovai patvirtino, kad perkamo objekto techninė būklė ir kokybė juos tenkina, juolab buvo
perkamas nebaigtas statyti objektas ir ieškovai galėjo matyti ne tik perdangas, bet ir panaudotas
medžiagas, jų kokybę. Ieškovai savo reikalavimus grindė 2011 m. liepos 26 d. VšĮ Kauno
regiono statybos konsultavimo ir audito centro atliktu daliniu Buto konstrukcijų ekspertizės aktu
Nr. 11-108, tačiau teismo posėdžio metu ekspertas V. L. atsisakė savo išvadų dėl perdangos
netinkamumo. Dalinės ekspertizės akte buvo nurodyta, kad pirmojo aukšto perdanga įrengta iš
PK 72-12-6 ir PK 72-15-6 surenkamų plokščių; tačiau iš tiesų perdanga buvo įrengta iš PK 72-
12-8 ir PK 72-15-8 plokščių, tai patvirtina į bylą pateikti perdangų įsigijimo dokumentai,
sąskaitos ir atitikties deklaracijos, dėl to keičiasi apkrovų skaičiavimas. Tai yra daug stipresnės
plokštės nei su numeriu 6. Specialistui atsisakius savo išvados, byloje nebeliko jokių įrodymų,
kurie patvirtintų ieškinyje nurodytas aplinkybes. Be to, specialistas akte nurodė, kad nevertino
statyboje sunaudotų medžiagų ir gaminių sertifikatų ar atitikties deklaracijų, statybos darbų
žurnalų. Į bylą buvo pateikti plokščių PK 72-12-8 ir PK 72-15-8 įsigijimo dokumentai, atitikties
deklaracijos, žurnalų išrašai, patvirtinantys, kad šios plokštės buvo įdėtos objekte. Šios
aplinkybės nustatytos ir ekspertizės aktu (CPK 212 straipsnio 1 dalis). Trečiasis asmuo remiasi
kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2005 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje bylojepagal R. S. skundą, bylos Nr. 3K-
3-8/2005; 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Valvikė“ v. UAB
„ Laugina“, bylos Nr. 3K-3-575/2008), nurodo, kad teismas pagrįstai ekspertizės aktą laikė
įrodymu šioje civilinėje byloje.

4. Dėl statinio baigtumo. UAB „Dainarita“ nebuvo pirkimo–pardavimo sandorio šalis, todėl
negalėjo žinoti turto pardavimo ieškovams sąlygų. Statinio baigtumas (76 proc.) nustatomas
pagal teisės aktų reikalavimus, tai fiksuojama kadastrinių matavimų byloje. Ieškovai buvo
apžiūrėję patalpas, todėl suvokė, kokio baigtumo procento gyvenamąsias patalpas įsigyja; prieš
sudarydami pirkimo–pardavimo sutartį turėjo teisę ir pareigą išsiaiškinti, ką iš tiesų reiškia
statinio 76 proc. baigtumas, ką pagal pirkimo–pardavimo sutartį jie ir padarė, pretenzijų
nereiškė. UAB „Dainarita“ ir UAB „Norvegijos kontaktai“ nebuvo sudariusios rangos sutarčių.
UAB „Dainarita“ darbus objekte atlikinėjo etapais pagal atsakovo nurodymus. Darbus ginčo
objekte atlikinėjo ir UAB „Norvegijos kontaktai“ darbuotojai. Nebuvo jokio susitarimo iki galo
įrengti monolitinį perdangos ruožą. UAB „Norvegijos kontaktai“ pagal atliktų darbų aktus
priėmė nebaigtus statyti gyvenamuosius namus, kurių baigtumas perdavimo metu buvo 76 proc.,
kaip atliktus tinkamai, pretenzijų nereiškė.

Atsakovo ir trečiojo asmens vadovus siejo draugiški santykiai, todėl buvo susitarta, jog darbai
bus atlikti už savikainą, o pardavus šį objektą su UAB „Dainarita“ bus visiškai atsiskaityta.
Pablogėjus santykiams UAB „Norvegijos kontaktai“ vienašališkai nutraukė susitarimą ir neleido
atlikti darbų objekte.
Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl civilinio proceso teisės normų, reglamentuojančių naujų įrodymų apeliacinės instancijos
teisme priėmimą ir kitos šalies teisę pateikti savo nuomonę dėl jų, pažeidimo

Bylos duomenimis, 2013 m. liepos 5 d. trečiasis asmuo pateikė apeliacinės instancijos teismui
naują įrodymą – civilinėje byloje Nr. 2-824-173/2013 Kauno apygardos teismo 2013 m. vasario
14 d. nutarties pagrindu atliktos 2013 m. gegužės 17 d. teismo statybinės ekspertizės aktą Nr. 2-
824-173/2013. Apeliacinės instancijos teismas priėmė šį įrodymą ir nusprendęs panaikinti
pirmosios instancijos teismo sprendimą bei atmesti ieškinio reikalavimus, faktiškai savo
sprendimą grindė į bylą pateiktu nurodytu ekspertizės aktu bei civilinėje byloje Nr. 2-824-
173/2013 priimtu Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 4 d. sprendimu, kaip rašytiniu
įrodymu, patvirtinančiu nurodytoje byloje atliktos ekspertizės pagrindu nustatytas faktines
aplinkybes.

CPK 135 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įrodymai, kuriais grindžiami ieškinio reikalavimai,
pateikiami kartu su ieškiniu. Esant poreikiui jie gali būti renkami ir teikiami iki bylos pirmosios
instancijos teisme nagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 251 straipsnis). Papildomų įrodymų
pateikimas apeliacinės instancijos teisme ribojamas, net jei jų pateikimą inicijuoja bylos šalis
(CPK 314 straipsnis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės
instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios
instancijos teismui, tačiau yra dvi išimtys: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai
atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės
instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis
konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo
pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių
ginčo sprendimui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. K. v. J. M. , bylos Nr. 3K-3-
58/2008). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad tai, jog apeliacinės instancijos teismui
priimant naujus įrodymus nesilaikyta CPK nuostatų, savaime nesudaro pagrindo pripažinti
skundžiamą nutartį neteisėta ir ją naikinti. Būtina išsiaiškinti, ar proceso teisės normų pažeidimas
(naujų įrodymų pridėjimas ir teismo rėmimasis jais priimant skundžiamą nutartį) buvo esminis, t.
y.ar dėl jo galėjo būti neteisingai išspręsta byla(CPK 329 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 20 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje J. B. v. I. L., bylos Nr. 3K-3-325/2014; 2015 m. sausio 30 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje UAB „Milsa“ v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-18-
378/2015; kt.).

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas sprendė naujo įrodymo – civilinėje byloje
Nr. 2-824-173/2013 Kauno apygardos teismo 2013 m. vasario 14 d. nutartimi skirtos teismo
statybinės ekspertizės akto Nr. 2-824-173/2013 priėmimo klausimą, konstatavo, kad ekspertizės
aktas surašytas 2013 m. gegužės 17 d., taigi šio įrodymo pateikimo būtinybė iškilo vėliau, t. y.
po bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo iš esmės pabaigos, esant byloje priimtam
pirmosios instancijos teismo sprendimui. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atsižvelgė į
trečiojo asmens prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui, nurodė, kad
abiejose bylose tirtos analogiškos faktinės aplinkybės dėl buto (duomenys neskelbtini) atliktų
statybos darbų trūkumų – neatitikties projektinei dokumentacijai, sprendė, kad siekiant teisingai
išnagrinėti bylą būtina priimti ekspertizės aktą (CPK 314 straipsnis). Teisėjų kolegija
konstatuoja, kad nurodyti apeliacinės instancijos teismo argumentai patvirtina buvus realią
būtinybę priimti trečiojo asmens pateiktą naują įrodymą byloje. Tačiau teisėjų kolegijos
vertinimu, vis dėlto yra pagrindas konstatuoti apeliacinės instancijos teismą pažeidus kasatorių
procesines teises šioje byloje.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis priimtu nauju įrodymu – 2013 m. gegužės 17 d.

teismo statybinės ekspertizės aktu Nr. 2-824-173/2013, nesudarė kasatoriams galimybės
tinkamai su juo susipažinti ir suformuluoti bei išreikšti savo poziciją. Apeliacinės instancijos
teismas pažeidė rungimosi principą (CPK 12 straipsnis), suvaržė kasatorių procesinę teisę teikti
paaiškinimus bylos klausimais (CPK 42 straipsnio 1 dalis), taip pat paaiškinimus dėl rašytinių
įrodymų (CPK 200 straipsnio 3 dalis). Naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme,
kitai ginčo šaliai nesuteikiant teisės su jais susipažinti bei pateikti savo poziciją, nekoreliuoja ir
su EŽTT praktikoje išreikšta pozicija dėl teisės į teisingą bylos nagrinėjimą (Konvencijos 6
straipsnio 1 dalis), kur nurodoma, kad šalių lygybės principas reikalauja, jog kiekvienai proceso
šaliai turėtų būti suteikta pagrįsta galimybė pristatyti savo bylą sąlygomis, kuriomis ji nepatektų į
daug nepalankesnę, nei priešinga šalis, padėtį; teisė į rungtynišką procesą, kaip viena sudėtinių
teisės į teisingą bylos nagrinėjimą dalių, reiškia, kad kiekvienai proceso (civilinio ar
baudžiamojo) šaliai iš esmės turėtų būti suteikta galimybė žinoti ar pakomentuoti visus įrodymus
ar pastabas, pateiktus turint tikslą paveikti teismo sprendimą; tik ginčo šalys gali nuspręsti, kuris
priešingos šalies ar liudytojo pateiktas dokumentas turėtų būti jų pakomentuotas; svarbus byloje
dalyvaujančių asmenų pasitikėjimas teisingumo vykdymu, kuris, inter alia, pagrįstas žinojimu
apie turėtą galimybę pareikšti savo požiūrį dėl kiekvieno dokumento byloje (žr. Pellegrini v.
Italy, no. 30882/96, par. 44, 45, ECHR 2001-VIII; Buchberger v. Austria, no. 32899/96, par. 50,
20 December 2001; kt.). Teismui manant (ir nustačius tai pagrindžiančias aplinkybes), kad naujų
įrodymų pateikimas yra pagrįstas ir naujus įrodymus galima priimti, užtikrinant proceso
ekonomiškumo ir koncentruotumo principų laikymąsi (CPK 74 straipsnis), byloje
dalyvaujantiems asmenims būtina suteikti pakankamai laiko susipažinti su naujais įrodymais ir
išdėstyti savo nuomonę. Taigi nagrinėjamos bylos atveju apeliacinės instancijos teismas
nesudarė sąlygų ieškovams pasisakyti dėl trečiojo asmens į bylą pateikto 2013 m. gegužės 17 d.
teismo statybinės ekspertizės akto Nr. 2-824-173/2013, nors privalėjo tai padaryti. Dėl to yra
pagrindas konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą ir naujų įrodymų
pateikimą apeliacinės instancijos teisme reglamentuojančias CPK normas (CPK 12, 185, 200,
314 straipsniai).

Minėta, kad vien aplinkybė, jog, teismui priimant naujus įrodymus, nesilaikyta CPK nuostatų,
savaime nesudaro pagrindo pripažinti skundžiamą nutartį neteisėta ir ją naikinti. Būtina
išsiaiškinti, ar proceso teisės normų pažeidimas (naujų įrodymų pridėjimas ir teismo rėmimasis
jais priimant skundžiamą nutartį) buvo esminis, t. y. ar dėl jo galėjo būti neteisingai išspręsta
byla (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, sprendžiant klausimą, ar
tokio pobūdžio pažeidimas buvo esminis, būtina įvertinti pirmosios ir apeliacinės instancijos
teismų procesinius sprendimus, ištirti, ar, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, juo
ginčijamoms aplinkybėms nustatyti pakako pirmosios instancijos teismui pateiktų įrodymų, ar
reikėjo remtis pateiktais naujais įrodymais, taip pat kokia apimtimi naujais įrodymais apeliacinės
instancijos teisme remtasi atsakant į apeliacinio skundo argumentus ir patvirtinant ar paneigiant
pirmosios instancijos teismo nustatytas bei apelianto ginčytas faktines aplinkybes. Konstatavus,
kad pateikti nauji ir teismo įvertinti įrodymai didele dalimi lėmė apeliacinio teismo pateiktą
apeliacinio skundo argumentų vertinimą, CPK normų pažeidimas gali būti pripažįstamas esminiu
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 20 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. I. L. , bylos Nr. 3K-3-325/2014; 2015 m. sausio 30 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Milsa“ v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-
18-378/2015; kt.).
Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad kasatoriai (pirkėjai)
neįrodė, jog atsakovas pažeidė pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas, t. y. pardavė netinkamos
kokybės (su statybos darbų trūkumais) nekilnojamąjį daiktą, priėmė sprendimą remdamasis
faktiškai tik 2013 m. gegužės 17 d. teismo statybinės ekspertizės akto Nr. 2-824-173/2013 ir
Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 4 d. sprendimo, priimto įvertinus nurodytą ekspertizės
aktą, išvadomis, t. y. kad gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) pirmojo aukšto perdangos
monolitiniai ruožai atitinka teisės aktų reikalavimus, monolitinio ruožo tvirtinti kolona nereikia,
nes perdangos plokštės yra PK 72-15-8 ir PK 72-12-8; siena tarp butų neturėjo būti būtinai
sumūryta iš pilnavidurių plytų, abu konstruktyvai adekvatūs; židinio dūmtraukio anga atitinka
reikalavimus; ventiliacijos angos įrengtos pagal projektą, statybos darbų trūkumai galėjo būti
pastebėti atliktų darbų perdavimo–priėmimo metu, jeigu tie trūkumai būtų buvę. Taigi
apeliacinės instancijos teismo nutartis šioje byloje priimta faktiškai remiantis vien tik šiam
teismui pateiktu nauju įrodymu – 2013 m. gegužės 17 d. teismo statybinės ekspertizės aktu Nr.
2-824-173/2013. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismo priimtas naujas įrodymas turėjo
esminę reikšmę priimant skundžiamą teismo procesinį sprendimą, t. y. skundžiamoje apeliacinės
instancijos teismo nutartyje juo grindžiama didelė dalis aplinkybių, kuriomis remdamasis
apeliacinės instancijos teismas atmetė ieškinio argumentus ir paneigė pirmosios instancijos
teismo nustatytas aplinkybes, susijusias su kasatoriams parduotos gyvenamosios patalpos
statybos darbais, naudotomis medžiagomis ir kokybe. Teisėjų kolegija nurodo, kad nors
apeliacinės instancijos teismas ir turėjo pagrindą priimti naują įrodymą – 2013 m. gegužės 17 d.
teismo statybinės ekspertizės aktą Nr. 2-824-173/2013, tačiau tai, kad neišklausęs antrosios
šalies (ieškovų) nuomonės apie jį, rėmėsi nauju įrodymu (CPK 12, 17, 178 straipsniai), o šis ir
nulėmė apeliacinės instancijos teismo apsisprendimą dėl esminių byloje ginčijamų faktinių
aplinkybių, lemia išvadą, jog dėl nurodytų proceso teisės normų pažeidimo galėjo būti
neteisingai išspręsta byla (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Dėl to
skundžiama nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos
teismui, kuris turėtų sudaryti kasatoriams (jų atstovui) galimybę su juo tinkamai susipažinti ir
pareikšti dėl jo savo nuomonę (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 3 dalis).

Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikymo šioje byloje

Civilinis procesas, be kita ko, grindžiamas ginčo šalių rungimosi principu, kurio esmė yra ta, kad
būtent dėl įrodinėjamų aplinkybių nustatymo suinteresuotoms šalims tenka įrodinėjimo pareiga ir
pagrindinis vaidmuo, renkant įrodymus. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis
remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi
aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Dėl to ir kasatoriai, prašydami
teismo priteisti iš atsakovo nuostolius, patirtus šalinant iš jo įsigytos gyvenamosios patapos
statybos darbų trūkumus, turi juos įrodyti. Atsakovas, gindamasis nuo pareikšto ieškinio ir
neigdamas statybos darbų trūkumus, turi įrodyti savo atsikirtimus į pareikštą ieškinį. Apeliacinės
instancijos teismas, minėta, įvertinęs faktiškai tik vieną įrodymą – 2013 m. gegužės 17 d. teismo
statybinės ekspertizės aktą Nr. 2-824-173/2013, pripažino kasatorių iš atsakovo įsigytos
gyvenamosios patapos statybos darbų trūkumus neįrodytais, to pagrindu konstatavo, kad
kasatoriai neturi teisės reikalauti iš atsakovo atlyginti, jų nuomone, patirtus nuostolius. Teisėjų
kolegija, iš naujo nenustatinėdama faktinių bylos aplinkybių, pasisako, ar apeliacinės instancijos
teismas tinkamai taikė įrodymų vertinimo taisyklės šioje byloje (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Kasacinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus,
remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės
egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų
reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje Panevėžio miesto savivaldybė v. UAB „Panevėžio miestprojektas“, bylos Nr.
3K-3-526/2009; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ
Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje Daugiabučių namų savininkų bendrija ,,Eglutė“ v. E. R. , bylos Nr. 3K-3-206/2010; kt.).
Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir
tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje
esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. DUAB
„Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š. , bylos Nr. 3K-3-335/2009; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje UAB ,,JG Property developments“ v. A. B. , bylos Nr. 3K-3-500/2010;
kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir
logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje J. Butkevičienė v. UAB „TELE-3“, bylos Nr. 3K-3-139/2010; 2011 m. balandžio 12 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Geosprendimai“ v. G. K. , bylos Nr. 3K-3-177/2011).
Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus,
procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje teismas glausta forma turi išdėstyti nustatytas
faktines bylos aplinkybes, argumentus, nurodyti, kodėl vienais įrodymais remtasi, o kiti atmesti,
pateikti įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimą ir teisinį sprendimo pagrindimą
(CPK 270 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Panevėžio miesto savivaldybė
v. UAB „Panevėžio miestprojektas“, bylos Nr. 3K-3-526/2009; 2012 m. balandžio 19 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje I. K. ir kt. v. Kauno miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-176/2012;
2015 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje bylojeUAB „Liuks“ v. UAB „Saulius ir
Kristupas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-98/2015; kt.).

Nagrinėjamoje byloje kasatoriai grindė savo reikalavimus atsakovui 2011 m. liepos 26 d. dalinės
ekspertizės akto Nr. 11-108 išvadomis dėl pirmojo aukšto perdangos ir monolitinių ruožų
neatitikties STR 2.05.04:2003 „Poveikiai ir apkrovos“ reikalavimams ir STR 2.01.01(1):2005
„Esminis statinio reikalavimas „Mechaninis atsparumas ir pastovumas“ reikalavimams ir
statybos darbų trūkumų. 2013 m. sausio 30 d. VšĮ Kauno regiono statybos konsultavimo ir audito
centro statinio dalinės ekspertizės aktu Nr. 13-03/01 buvo atsisakyta dalies pirmosios ekspertizės
išvadų. Ekspertizes atlikęs V. L. teismo posėdžio metu nurodė, kad jis pirmąją ekspertizę atliko
pagal jam pateiktą techninį projektą, kuriame nurodytos kasatorių gyvenamosios patalpos
perdangos plokštės – PK 72-12-6 ir PK 72-15-6, todėl padaryta išvada, kad jos netenkina STR
2.05.04:2003 „Poveikiai ir apkrovos“ ir STR2.01.01(1):2005 „Esminis statinio reikalavimas
„Mechaninis atsparumas ir pastovumas“ reikalavimų. Liudytojo teigimu, atlikus pirmąją
ekspertizę jam buvo pateikti dokumentai, pagal kuriuos statybų metu buvo naudojamos kitokios
perdangos plokštės, būtent – PK 72-15-8 ir PK 72-12-8, todėl jis atsisakė savo išvadų. Trečiasis
asmuo teikė į bylą įrodymus apie perdangos plokščių PK 72-15-8 ir PK 72-12-8 kasatorių
gyvenamojoje patalpoje panaudojimą, t. y. techninį projektą rengusio N. V. 2012 m. spalio 5 d.
atsakymą, papildomai atliktą projektą, atitikties deklaracijas. Pirmosios instancijos teismas
vadovavosi projektuotojo N. V. 2010 m. parengto dvibučio gyvenamojo namo (duomenys
neskelbtini) techninio projekto, kurio pagrindu 2010 m. rugsėjo 14 d. buvo išduotas statybos
leidimas Nr. LNS-21-100913-00946, duomenimis apie įrengtas perdangos plokštes PK 72-12-6
ir PK 72-15-6. Apeliacinės instancijos teismas, minėta, rėmėsi į bylą pateiktu nauju 2013 m.
gegužės 17 d. teismo statybinės ekspertizės aktu Nr. 2-824-173/2013, konstatuodamas, kad
kasatorių gyvenamojoje patalpoje panaudotos perdangos plokštės PK 72-15-8 ir PK 72-12-8,
atitinkančios nustatytus reikalavimus. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad 2013 m. gegužės 17 d.
teismo statybinės ekspertizės akte Nr. 2-824-173/2013 tokia išvada nepadaryta. Ekspertizės akte
nurodyta, kad nuvykus į vietą nustatyta, jog įrengtas pirmo aukšto perdangos monolitinis ruožas
iš apačios uždengtas kabamųjų lubų konstrukcija, o iš viršaus įrengta grindų konstrukcija, todėl
prietaisais įvertinti konstrukcijos neįmanoma. Ekspertė nurodė, kad ji skaičiavimus atliko
laikydama, jog perdangos plokštės yra PK 72-15-8 ir PK 72-12-8. Kokios plokštės yra
panaudotos iš tikrųjų, nenustatė ir 2011 m. liepos 26 d. dalinės ekspertizės aktą Nr. 11-108
surašęs V. L. , jis tik nurodė, kad rėmėsi techninio projekto duomenimis. Taigi pagal byloje
esančius duomenis nėra nustatyta svarbi šioje byloje aplinkybė, kokios iš tikrųjų yra perdangos
plokštės ieškovų gyvenamojoje patalpoje. Šalys byloje rėmėsi prielaidomis apie realiai
panaudotas perdangos plokštes, byloje pateikti rašytiniai įrodymai prieštaringi, skiriasi
informacija apie bylai išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes. Teisėjų kolegija nurodo, kad
tokiu atveju teismas, tirdamas ir vertindamas įrodymus, turi pašalinti šiuos prieštaravimus,
išspręsti ir nustatyti, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią – atmesti. Pagal
kasacinio teismo formuojamą praktiką kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama dėl
byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo. Teismas įvertina, ar nėra prieštaravimų
tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai
duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Jei įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir
jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą dėl įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimo, byloje
galima konstatuoti įrodymų pakankamumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB
„Kapitalo valdymo grupė“ v. UAB „Penki kontinentai“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-539/2013).
Pažymėtina, kad kai nagrinėjant bylą reikia išsiaiškinti klausimus, reikalaujančius specialiųjų
mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių, teismas taip pat gali skirti ekspertizę (CPK
212 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas pažeidė
nurodytas įrodymų vertinimo taisykles šioje byloje, nes faktiškai savo išvadas grindė į bylą
pateiktu nauju 2013 m. gegužės 17 d. teismo statybinės ekspertizės aktu Nr. 2-824-173/2013,
nevertindamas kitų byloje esančių įrodymų, t. y. neįvertino įrodymų visumos, nepašalino
įrodymų prieštaringumo, nenustatė bylai reikšmingų faktinių aplinkybių (CPK 185 straipsnis).
Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė
proceso teisės normas, ir šis pažeidimas galėjo turėti įtaką neteisėtos nutarties priėmimui;
nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).
Tai, kad byloje nenustatytos jos išsprendimui reikšmingos faktinės aplinkybės, taip pat yra
pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir grąžinti bylą nagrinėti šiam teismui
apeliacine tvarka iš naujo (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų, kurie neturi teisinės reikšmės
bylos galutiniam rezultatui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš
naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, šalių bylinėjimosi
išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų
paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai). Pažymėtina, kad kasacinis teismas patyrė išlaidų, susijusių
su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 13 d. pažyma
apie 17,38 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,vadovaudamasi Lietuvos

Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 14 d. nutartį
panaikinti ir grąžinti bylą šiam teismui nagrinėti apeliacine tvarka iš naujo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo
dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Andžej Maciejevski

Vincas Verseckas

Dokumentas atspausdintas iš teismų praktikos paieškos sistemos INFOLEX. Praktika

(www.teismupraktika.lt)

Kortelė:

1206492_RegNr_3K-3-21-611/2016

http://www.infolex.lt/tp/1206492

Civilinė byla Nr. 3K-3-21-611/2016

Teisminio proceso Nr. 2-70-3-05149-2013-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.18.3.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Sigito Gurevičiaus ir Andžej Maciejevski
(pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės
mažosios bendrijos „Valranga“ kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 21 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal
ieškovės mažosios bendrijos „Valranga“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Alkos
energija“ dėl skolos, baudos ir palūkanų priteisimo pagal statybos rangos sutartį.
Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl statybos rangą reglamentuojančių teisės normų

aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė MB „Valranga“ prašė teismo priteisti iš UAB „Alkos energija“ 2056,30 Eur
(7100 Lt) skolos, 3359,59 Eur (11 600 Lt) baudą, 6proc. dydžio metines procesines
palūkanas už priteistą sumą ir bylinėjimosi išlaidas. 2013 m. balandžio 24 d. šalys sudarė
statybos rangos sutartį,kuriasutarė, kad rangovė (ieškovėMB „Valranga“)vykdys vienos
ALKA-30 elektrinės su pastato stoge integruotomis 30 kWp saulės jėgainėmis statybos
darbus užsakovei (atsakovei UAB „Alkos energija“). Kad rangovė galėtų atlikti statybos
darbus, užsakovė pagal sutartį įsipareigojo jai pateikti eskizinę darbinę dokumentaciją ir
reikalingas medžiagas bei detales, taip pat konsultuoti rangovę darbų technologijos
klausimais. Pagal sutartį darbai turėjo būti pradėti 2013 m. balandžio 25 d. ir baigti 2013
m. gegužės 20 d. Sutarta atliekamų statybos darbų kaina buvo 3504,40 Eur (12 100 Lt).
3. Užsakovė rangovei sumokėjo 868,86 Eur (3000 Lt) avansą ir 579,24 Eur (2000 Lt) už
atliktus darbus. Rangovė teigia, kad užsakovė vėlavo atlikti ir netinkamai atliko savo
pareigas pagal rangos sutartį, o 2013 m. birželio 13 d. atliktų darbų perdavimo–priėmimo
aktą užsakovė pasirašyti atsisakė. Atsakovė teigia, kad rangovė pavėluotai ir
nekokybiškai atliko darbus, atliko juos ne visus (apie 45 proc.), taip pat nurodo, kad visos
medžiagos statybai buvo pateiktos laiku, turėjo atitikties deklaracijas ar CE žymę bei
garantijas. Užsakovė teigia, kad rangovė objekte dirbo lėtai, vangiai ir nekvalifikuotai,
pasitelkė per mažai darbuotojų.
4. Atsakovė nesutiko, kad statybos darbai buvo baigti 2013 m. birželio 10 d. dėl jos pačios
kaltės ir kad ji buvo tinkamai informuota 2013 m. birželio 13 d. apie ieškovės
pasirengimą perduoti atliktų statybos darbų rezultatą Atsakovė užsakė ir atliko ekspertinę
apžiūrą bei matavimus, juose, užsakovės teigimu, rangovė dalyvauti atsisakė. Atsakovės
teigimu, elektrinė tik 2013 m. lapkričio 12 d. buvo prijungta prie monitoringo sistemos ir
paleista gaminti elektros energiją, todėl tik tą dieną buvo pasiektas darbų rezultatas, o
2013 m. birželio 13 d. VĮ Registrų centre įregistruotas tik elektrinės statinys, bet pati
elektrinė dar neveikė.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

5. Šiaulių apylinkės teismas 2014 m. gegužės 28 d. nutartimi ieškinį tenkino iš dalies:

priteisė iš atsakovės UAB „Alkos energija“ 2056,30 Eur (7100 Lt) skolos,6proc. dydžio
metinių procesinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško
teismo sprendimo įvykdymo bei 297,15 Eur (1026Lt) bylinėjimosi išlaidų ieškovės MB
„Valranga“ naudai. Kitą ieškinio dalį atmetė. Taip pat priteisė iš ieškovės MB
„Valranga“ atsakovės UAB „Alkos energija“ naudai 718,26 Eur (2480 Lt) atstovavimo
išlaidų. Valstybės naudai iš ieškovės MB „Valranga“ priteisė 2,32 Eur (8 Lt) ir iš
atsakovės UAB „Alkos energija“ 1,45 Eur (5 Lt) išlaidų, susijusių su procesinių
dokumentų siuntimu.
6. Teismas nurodė, kad rangovės 2013 m. liepos 5 d. vienašališkai pasirašytą darbų
perdavimo pažymą (aktą) laiko galiojančia ir sukeliančia pareigą užsakovei darbus
priimti ir atsiskaityti už juos, nes šalių sutartyje nebuvo nustatyta, jog darbų perdavimo
aktas turi būti konkrečios formos, o pagal CK 6.694 straipsnio 4 dalį įstatyme nenustatyta
speciali privaloma akto forma. Užsakovės elgesį teismas vertino kaip atsisakymą priimti
darbus, todėl ieškovė įgijo teisę reikalauti priverstinio atsiskaitymo prievolės vykdymo
 (CPK 185 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2009 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Statybų
pasažas“ v. UAB ,,Senamiesčio svečių namai“,bylos Nr. 3K-3-504/2009).
7. Remdamasis bylos medžiaga, šalių atstovų paaiškinimais ir liudytojų parodymais, taip
pat vietos apžiūra, teismas nustatė, kad jėgainė yra visiškai veikianti. Be to, ji kaip du
pastatai (unikalūs Nr. 4400-2679-9684 ir Nr. 4400-2679-9695) buvo įregistruota VĮ
Registrų centre 2013 m. birželio 13 d. (baigtumas 100 proc.) atsižvelgiant į pačios
atsakovės pateiktą 2013 m. birželio 12 d. deklaraciją, kurioje nurodomas elektrinės
pabaigimas. Leidimas pirmiau nurodytoje jėgainėje gaminti elektrą ir ja prekiauti
Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos išduotas taip pat 2013 m. birželio mėnesį,
o 2012 m. lapkričio mėnesį leista eksploatuoti šią jėgainę ir UAB „Alkos energija“ plėsti
saulės elektrinių energijos gamybos veiklą. Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovės
teiginius, kad nebuvo atlikti visi statybos rangos darbai, taip pat atsakovė neįrodė, kad šie
darbai buvo atlikti nekokybiškai (CPK 185 straipsnis). Teismas pažymėjo, kad atsakovės
užsakymu ir lėšomis atlikta ekspertizė, nedalyvaujant ieškovės atstovams, išklausius
eksperto V. M. pasisakymus, yra tendencinga ir vien ja remtis negalima, kadangi
ekspertizės akte ekspertas rėmėsi išskirtinai atsakovės pateiktais duomenimis, kiek
neatlikta darbų, ir matavimais bei sąmatininkės V. B. matavimais, kurie iš esmės nėra
visai tikslūs.
8. Teismas nurodė, kad po ieškovės atliktų darbų užsakovė, siekdama padidinti jėgainės
pajėgumą, papildomai į pastatą įspraudžiant dar vieną eilę fotomodulių, šiems darbams
atlikti pasamdė VšĮ „Šiaulių Žalgirio jachtklubas“, tačiau pastaroji ne taisė rangovės
darbų trūkumus, o atliko kitus rangos sutartyje nenurodytus darbus (papildomai įspraudė
daugiau fotomodulių, koregavo gegnyną, papildomai perstūmė pastato konstrukcijas ir
jas sutvirtino, permontavo fotomodulius (ar dalį jų), įjungė optimizatorius, inverterį,
laidus, paskui sutvarkė aplinką).
9. Teismas nustatė, kad ieškovė pirma pažeidė sutartį (vėluodama baigti darbus), todėl nėra
pagrindo iš atsakovės reikalauti netesybų, ir tokį ieškovės reikalavimą atmetė kaip
nepagrįstą (CK 6.71 straipsnis, CPK 185 straipsnis). Tačiau remiantis CK 6.37 straipsniu
ir 6.210 straipsnio 2 dalimi, kadangi atsakovė laiku neatsiskaitė su ieškove, yra pagrindas
priteisti jai 6 procentų dydžio procesines metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo
bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
10. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal
ieškovės MB „Valranga“ ir atsakovės UAB „Alkos energija“ apeliacinius skundus, 2015
m. gegužės 21 d. sprendimu panaikino Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. gegužės 28 d.
sprendimo dalį dėl skolos, procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir dėl
šios dalies priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė. Kitą dalį teismo sprendimo paliko
nepakeistą, priteisė iš ieškovės MB „Valranga“ atsakovės UAB „Alkos energija“ naudai
1158,48 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, ir 61,69 Eur
bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Taip pat priteisė iš ieškovės
MB „Valranga“ valstybės naudai 3,77 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų
siuntimu pirmosios instancijos teisme.
11. Kolegija nurodė, kad 2013 m. birželio 13 d. rangovės pateikta pažyma vertintina kaip
pranešimo apie atliktus darbus pateikimas (CK 6.694 straipsnio 1 dalis), o 2013 m. liepos
5 d. vienašališkai pasirašyta darbų perdavimo pažyma – kaip aktas pagal CK 6.662
straipsnio 1 dalį. Kolegija nustatė, kad rangovės įrengtas statybos objektas naudojamas
pagal paskirtį, dėl to užsakovė negali atsisakyti priimti darbų rezultato. Tačiau rangovei
reikalaujant sumokėti už darbus užsakovė gali įrodinėti atliktų darbų trūkumus ir šiems
trūkumams šalinti patirtas išlaidas. Teisėjų kolegija savo išvadas grindė ekspertizės
išvada, kuri nėra nuginčyta, o ieškovė nepateikė teismui pakankamai kitų įrodymų, kurie
paneigtų ekspertizės išvadas. Sutartis su VšĮ ,,Šiaulių Žalgirio jachtklubas“ buvo sudaryta
dėl darbų trūkumų taisymo, o ne dėl papildomų darbų. Vertindama elektrinės pastato
 registraciją ir užsakovės pateiktą deklaraciją, patvirtinančią elektrinės pabaigimą, teisėjų
kolegija nurodė, kad atsakovė pripažino, jog deklaracijoje pateikti duomenys neatitiko
tikrovės.
12. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Valstybinė energetikos inspekcija, išdavusi leidimą
gaminti elektros energiją elektrinėje ir techninės būklės patikrinimo pažymą, realiai
elektrinės neapžiūrėjo. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, jog elektrinė
pradėjo veikti nuo 2013 m. birželio 13 d. ir atsakovė nuo šio momento ją naudojo pagal
paskirtį, priešingai, iš ekspertizės akto matyti, kad 2013 m. rugpjūčio mėnesį elektrinė
dar neveikė. Taigi teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškinio suma, kurią prašė priteisti
ieškovė už atliktus darbus, iš esmės atitiko darbų trūkumų pašalinimo išlaidas ir
ekspertizės akte nurodytą neatliktų ir nekokybiškai atliktų darbų kainą, todėl,
nenustačiusi teisinio pagrindo tenkinti reikalavimą dėl skolos priteisimo, jį ir kitus
išvestinius reikalavimus atmetė.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

13. Kasaciniu skunduieškovė prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gegužės 21
d. sprendimą, priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai ir priteisti bylinėjimosi
išlaidas pirmosios, apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose. Kasacinis skundas
grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6.662 straipsnio 2–3 dalis bei 6.694
straipsnio 4 dalį, nes nusprendė, jog sudarius vienašalį perdavimo–priėmimo aktą
atsakovei išliko teisė vėliau remtis darbų trūkumų faktu. Taip buvo nukrypta ir
nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos (pvz., Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo
21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Ekama“ v. UAB „Versenta“,
bylos Nr. 3K-3-413/2005; 2007 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje
A. Š. TŪB „Be priekaištų“ v. UAB „Molesta“, bylos Nr. 3K-3-17/2007; 2007 m.
spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Autokaustos statyba“ v. UAB
„Aviacijos paslaugų centras“, bylos Nr. 3K-3-361/2007; 2009 m. sausio 22 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Alrosta“ v. UAB „Immobilitas“, bylos
Nr. 3K-3-19/2009), pagal kurią draudžiama remtis atliktų darbų trūkumų faktu po
darbų perdavimo, jeigu šie trūkumai nebuvo nustatyti šių darbų perdavimo metu.
2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, t. y. CPK
197 straipsnio2 dalį, nustatančią didesnę prima facie įrodymų galią. Apeliacinės
instancijos teismas visiškai nepagrįstai paneigė byloje esančių kompetentingų
institucijų išduotų oficialių dokumentų (Nekilnojamojo turto registro centrinio
duomenų banko išrašas, 2013 m. birželio 12 d. Valstybinės energetikos
inspekcijos prie Energetikos ministerijos energetikos įrenginių techninės būklės
patikrinimo pažyma, 2015 m. vasario 25 d. Valstybinės energetikos inspekcijos
prie Energetikos ministerijos raštas, 2013 m. birželio 25 d. Lietuvos Respublikos
energetikos ministerijos leidimas gaminti elektros energiją) įrodomąją galią, o
atsakovės užsakytą ir apmokėtą ekspertizės aktą, nesant jokiųkitų įrodymų,
pripažino tinkamu įrodymu, paneigiančiu oficialius rašytinius dokumentus. Tokiu
būdu taip pat buvo nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos
teismų praktikos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB
„Congestum group“ v. UAB „Sermeta“,bylos Nr. 3K-3-54/2009; 2011 m.
lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Gembės statyba“ v. UAB
„Filipopolis“, bylos Nr. 3K-3-423/2011; 2012 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje G. G. v. R. B., bylos Nr. 3K-3-183/2012; 2012 m. spalio 31 d.
 nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Gasida“ v. L. R. S., A. G., VĮ „Registrų
centras“, bylos Nr. 3K-3-458/2012), nustatančios prima facie įrodymų didesnę
įrodomąją galią, šalies pareigą tokius įrodymus nuginčyti leistinomis įrodinėjimo
priemonėmis ir vienos iš šalių atliktos ekspertizės mažesnę įrodomąją galią,
palyginti su oficialiais rašytiniais įrodymais.
3. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai netinkamai aiškino ir taikė
materialiosios teisės normas, reglamentuojančias netesybas už sutartinės prievolės
neįvykdymą, taip pažeisdami CK 6.71 straipsnio 1 ir 3 dalis, 6.75 straipsnį, 6.245
straipsnio 3 dalį, 6.256 straipsnio 2 ir 4 dalis, 6.258 straipsnio 1 dalį. Teismai
nepagrįstai sprendė, kad ieškovė neįgijo teisės į baudos priteisimą iš atsakovės už
tai, kad ši ne laiku atsiskaitė pagal rangos sutartį. Taip buvo pažeista ir kasacinio
teismo praktika (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje
J. N. v. T. M. ir V. M., bylos Nr. 3K-7-304/2007; teisėjų kolegijos 2008 m.
rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kaduva“ v. UAB
„Okadeta“, bylos Nr. 3K-3-401/2008), pagal kurią sutartimi sulygtos netesybos
laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti
pripažinti minimaliais nuostoliais ir kurių įrodinėti nereikia.

14. Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašoŠiaulių apygardos teismo 2015 m. gegužės
21 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

1. Rangovei nepateikus teigiamų tolerancijos kontrolinių matavimų ir bandymų

rezultatų, pagal CK 6.694 straipsnio 5 dalį užsakovė neįgijo pareigos priimti
rangovės atliktus darbus, todėl užsakovė pagrįstai rankovei grąžino šios pažymą ir
PVM sąskaitą faktūrą.
2. Kilus užsakovės ir rangovės ginčui dėl atliktų darbų kokybės, užsakovė privalo
įrodyti defektų faktą, o rangovė, siekdama išvengti atsakomybės, turi įrodyti jos
atsakomybę šalinančias defektų atsiradimo priežastis (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 29 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje AB Panevėžio statybos trestas v. UAB AK „Aviabaltika“,
bylos Nr. 3K-3-652/2004; 2009 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje
AB If P&C Insurance AS v. UAB „Įrengimas“, bylos Nr. 3K-3-516/2009). Nuo
2013 m. liepos 25 d., kai buvo pateiktas prieštaravimas dėl teismo įsakymo,
kasatorei tapo žinoma, kad užsakovė teigia, jog statinys yra su trūkumais. Jai
atsirado pareiga paneigti šį faktą, tačiau kasatorė tokios pareigos neįvykdė,
ekspertizės pati neatliko ir neužsakė ją atlikti.
3. Atsakovė įregistravo elektrinės pastatą, dėl kurios statybos bei įrengimo darbų ir
vyksta ginčas, kaip baigtą statinį, pateikdama deklaraciją, tačiau šį veiksmą
atsakovė atliko tik todėl, kad nuo 2013 m. liepos 1 d. keitėsi įstatymų
reguliavimas. Jei iki liepos pirmosios nebūtų buvę įregistruoti statiniai bei gauti
leidimai, po šio termino iš viso būtų buvusi nuostolinga elektrinės veikla.
Deklaracijoje pateikti duomenys neatitiko tikrovės. Elektrinė pradėjo veikti nuo
2013 m. lapkričio 9 d. ir atsakovė nuo šio momento ją naudojo pagal paskirtį.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl vienašalio statybos rangos darbų perdavimo–priėmimo akto teisinių padarinių ir
atsiskaitymo

15. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, ištyrę ir įvertinę byloje surinktus įrodymus,
nustatė, o kasacinis teismas yra saistomas teismų nustatytų faktinių aplinkybių (CPK 353
straipsnio 1 dalis), kad 2013 m. liepos 5 d. rangovė MB „Valranga“ teisėtai vienašališkai
pasirašė statybos rangos darbų perdavimo–priėmimo aktą. Kasacinio teismo praktikoje
pripažįstama, kad vienašališkai pasirašytas aktas turi tokią pat juridinę galią kaip ir
pasirašytas abiejų šalių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Statybų
pasažas“ v. UAB ,,Senamiesčio svečių namai“, bylos Nr. 3K-3-504/2009 ir kt.). Taigi
užsakovei UAB „Alkos energija“ iš perdavimo–priėmimo sandorio, kuris įstatymų
nustatyta tvarka teisme nebuvo nuginčytas, kilo prievolė atsiskaityti už atliktus darbus.
16. Kasaciniame skunde nurodoma, kad sprendžiant dėl atsiskaitymo už atliktus darbus
dydžio negalima atsižvelgti į darbų kokybę, nes darbų perdavimo–priėmimo akte jokie
trūkumai nenurodyti. Su šiais kasacinio skundo argumentais teisėjų kolegija sutinka.
Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad būtent darbų perdavimo–priėmimo akte turi
būti fiksuojami nustatyti atliktų darbų trūkumai, o jų nenurodymas akte reiškia trūkumų
nekonstatavimą bei draudimą ateityje remtis trūkumų faktu (CK 6.662 straipsnio 2 dalis),
išskyrus atvejus, jei tie trūkumai ar nukrypimai negalėjo būti nustatyti normaliai priimant
darbą (paslėpti trūkumai) arba jei jie buvo rangovo tyčia paslėpti (CK 6.662 straipsnio 4
dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2007 m. lapkričio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Glijas“ v. UAB
„Serneta“, bylos Nr. 3K-3-484/2007; 2010 m. birželio 22 d.nutartį, priimtą civilinėje
byloje UAB „Metekas“ v. UAB „Projektana“, bylos Nr. 3K-3-287/2010). Nagrinėjamoje
byloje UAB „Alkos energija“ darbų trūkumų nenurodė darbų perdavimo–priėmimo akte,
todėl pagal CK 6.662 straipsnio 2 dalį ir nurodytą kasacinio teismo praktiką toks elgesys
eliminuoja užsakovės teisę vėliau remtis akivaizdžių darbų trūkumų faktu.
17. Tais atvejais, kai užsakovas neatsiskaito už darbus, perduotus rangovo vienašališkai
pasirašytu aktu, rangovas turi teisę kreiptis į teismą ir reikalauti priverstinio atsiskaitymo
prievolės vykdymo. Nagrinėjamoje byloje žemesnės instancijos teismai pagrįstai nustatė
užsakovės pareigą sumokėti rangovei, tačiau apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai
mažino darbų kainą, remdamasis užsakovės nurodomais rangovės atliktų darbų
trūkumais, nes darbų perdavimo–priėmimo akte šie trūkumai nenurodyti.

Dėl netesybų priteisimo

18. Kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Už
sutartinių prievolių nevykdymą ar netinkamą vykdymą pažeidusiai sutartį šaliai gali būti
taikomos netesybos (CK 6.73, 6.258 straipsniai).
19. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikąsutartinės netesybos apibrėžia šalių
atsakomybės ribas už prievolės neįvykdymą sutarties sudarymo momentu ir suteikia teisę
į jas, konstatavus prievolės neįvykdymo faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje J. N. v. T. M. ir V. M., bylos Nr. 3K-7-304/2007). 2013 m. balandžio 24 d. šalių
sudarytos statybos rangos sutarties 3.2 punkte nurodyta: „Jei nustatoma, kad šalys
nesilaiko terminų, nustatytų sutartyje, tuomet moka 0,02 procentų delspinigius už
kiekvieną dieną nuo pradelstos darbų, paslaugų, apmokėjimų sumos. Po 2013 m. gegužės
20 d. šalys moka viena kitai baudą 57,92 Eur (200 Lt) per dieną priklausomai nuo šalių
kaltės.“
20. Kasaciniame skunde rangovė prašo jai priteisti netesybas – po 200 Lt už kiekvieną dieną
nuo 2013 m. gegužės 21 d. (kita diena po nurodytosios rangos sutarties 3.2 punkte) iki
 2013 m. liepos 17 d. (kreipimosi į teismą diena). Teisėjų kolegija pažymi, kad rangovė
teisę į netesybas turi tik nuo 2013 m. liepos 13 d., nes rangos sutarties 3.2 punktas,
nustatantis netesybas, turi būti aiškinamas sistemiškai su sutarties 2.2.2 punktu, kuriame
nurodyta, kad mokėjimai atliekami per penkias darbo dienas, perdavus darbus pagal
darbų perdavimo–priėmimo aktą. Taigi terminas sumokėti už atliktus ir perdavimo–
priėmimo aktu perduotus darbus suėjo ne 2013 m. gegužės 21 d., o tik 2013 m. liepos 12
d., t. y. suėjus 2013 m. liepos 5 d. vienašaliu perdavimo–priėmimo aktu perduotų darbų
apmokėjimo terminui. Teisėjų kolegija Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 21 d. sprendimą pakeičia ir priteisia iš užsakovės UAB
„Alkos energija“ rangovei MB „Valranga“ ) 2056,30 Eur (7100 Lt) skolos, 6 procentų
dydžio metinių procesinių palūkanų už priteistą sumą (2056,30 Eur) nuo bylos iškėlimo
teisme (2013 m. liepos 19 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 289,62 Eur (1000
Lt) netesybų (už laikotarpį nuo 2013 m. liepos 13 d. iki 2013 m. liepos 17 d.). Likusią
ieškinio dalį apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė, todėl šią sprendimo dalį
kasacinės instancijos teismas palieka galioti.

Dėl įrodymų vertinimo

21. Sprendžiant klausimą dėl teismų procesinių sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo, taip pat
būtina nustatyti, ar teismai, vertindami į bylą pateiktus įrodymus, nenukrypo nuo
įrodymų vertinimo taisyklių. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad
teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl
konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą,
grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą,
ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje
byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartį, priimtą
civilinėje byloje Panevėžio miesto savivaldybės administracija v. AB „Panevėžio
statybos trestas“, bylos Nr. 3K-3-163/2012; 2015 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą civilinėje
byloje UAB „Statybų vizija“ v. VBĮ Jotainių socialinės globos namai, bylos 3K-3-159-
690/2015; kt.). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai
užsakovės 2013 m. rugpjūčio 7 d. atliktą tyrimą laikė eksperto išvada CPK 216 straipsnio
prasme. Atliktas tyrimas eksperto išvada gali būti laikomas tik tuomet, kai ekspertizė yra
paskiriama teismo nutartimi CPK nustatyta tvarka. Bylos šalies užsakymu atliktas
tyrimas negali būti vertinamas kaip eksperto išvada. Tyrimas buvo atliktas užsakovės
užsakymu ir turi būti vertinamas kaip rašytinis įrodymas. Tyrimą atlikęs V. M. nurodė,
kad tyrime rėmėsi išskirtinai užsakovės pateiktais duomenimis, kiek neatlikta darbų, bei
netiksliais sąmatininkės V. B. matavimais. Taigi apeliacinės instancijos teismas padarė
įrodymų tyrimo ir vertinimo klaidą.
22. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį dokumentai, išduoti
valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant
jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų
formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją
galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai
įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus,
įrodymais. Draudimas panaudoti liudytojų parodymus netaikomas, jeigu tai prieštarautų
sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Tokiais įrodymais nagrinėjamoje
byloje pripažįstami 2013 m. liepos 23 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų
banko išrašas, 2013 m. birželio 12 d. Valstybinės energetikos inspekcijos prie
Energetikos ministerijos energetikos įrenginių techninės būklės patikrinimo pažyma,
2015 m. vasario 25 d. Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos
 raštas, 2013 m. birželio 25 d. Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos leidimas
gaminti elektros energiją. Taip pat pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį
visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir
išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Apeliacinės instancijos teismas
nepagrįstai šiais įrodymais nesivadovavo ir taip padarė įrodymų vertinimo klaidą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

23. Pakeitus apeliacinės instancijos teismo sprendimą perskirstomos bylinėjimosi išlaidos

šalims. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas
priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš
dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovei proporcingai teismo patenkintų
reikalavimų daliai, o atsakovei – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai
(CPK 93 straipsnio 2 dalis).
24. Pirmosios instancijos teisme ieškovė sumokėjo 162,48 Eur (561 Lt) žyminio mokesčio,
39,91 Eur (137,80 Lt) išlaidų už laikinųjų apsaugos priemonių taikymą antstoliui, 579,24
Eur (2000 Lt) už atstovavimą, o atsakovė turėjo 1158,48 Eur (4000 Lt) atstovavimo
išlaidų. Pirmosios instancijos teisme patirta 3,77 Eur (13 Lt) teismo procesinių
dokumentų siuntimo išlaidų.
25. Apeliacinės instancijos teisme ieškovė sumokėjo 100,79 Eur (348 Lt) žyminio mokesčio
ir 724,05 Eur (2500 Lt) atstovavimo išlaidų, o atsakovė sumokėjo 61,69 Eur (213 Lt)
žyminio mokesčio. Kasacinės instancijos teisme ieškovė sumokėjo 122 Eur žyminio
mokesčio, o atsakovė sumokėjo 900 Eur atstovavimo išlaidų. Kasacinis teismas patyrė
8,95 Eur (30,90 Lt) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių
dokumentų įteikimu). Pagal CPK 79 straipsnį, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktą, 92
straipsnį, 96 straipsnio 1 dalį, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš proceso
dalyvių. Kasacinės instancijos teismas pakeitė apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir
tenkino 43 procentus ieškovės ieškinio reikalavimų, todėl vadovaujantis šia proporcija
atitinkamai paskirstomos ir bylinėjimosi išlaidos: ieškovei iš atsakovės priteistina 743,24
Eur (2566,26 Lt) bylinėjimosi išlaidų, atsakovei iš ieškovės priteistina 1208,50 Eur
(4172,71 Lt) bylinėjimosi išlaidų. Atlikus įskaitymą, iš ieškovės atsakovės naudai
priteistina 465,26 Eur (1606,45 Lt) bylinėjimosi išlaidų. Valstybės naudai priteistinos
išlaidos pagal nurodytas proporcijas paskirstomos taip: 7,25 Eur (25,03 Lt) iš ieškovės,
5,47 Eur (18,89 Lt) iš atsakovės.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos
Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 21 d.
sprendimą pakeisti ir išdėstyti taip:

Ieškovės MB „Valranga“ (j. a. k. 303032248) ieškinį atsakovei UAB „Alkos energija“ (j. a. k.
302799755) tenkinti iš dalies ir priteisti iš atsakovės UAB „Alkos energija“ (j. a. k. 302799755)
ieškovei MB „Valranga“ (j. a. k. 303032248) 2056,30 Eur (du tūkstančius penkiasdešimt šešis
Eur 30 ct) skolos, 6 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų už priteistą sumą (2056,30
Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2013 m. liepos 19 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo
bei 289,62 Eur (du šimtus aštuoniasdešimt devynis Eur 62 ct) netesybų.

Kitą ieškovės MB „ Valranga“ ieškinio dalį atsakovei UAB „Alkos energija“ atmesti.
Priteisti iš ieškovės MB „Valranga“ (j. a. k. 303032248) atsakovės UAB „Alkos energija“ (j. a.
k. 302799755) naudai 465,26 Eur (keturis šimtus šešiasdešimt penkis Eur 26 ct) bylinėjimosi
išlaidų.

Priteisti valstybei iš ieškovės MB „Valranga“ (j. a. k. 303032248) 7,25 Eur (septynis Eur 25 ct)
išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės
mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas
– 5660).

Priteisti valstybei iš atsakovės UAB „Alkos energija“ (j. a. k. 302799755) 5,47 Eur (penkis Eur
47 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į
Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą,
įmokos kodas – 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo
dienos.

Teisėjai Sigita Rudėnaitė

Sigitas Gurevičius

Andžej Maciejevski

Dokumentas atspausdintas iš teismų praktikos paieškos sistemos INFOLEX. Praktika

(www.teismupraktika.lt)

Kortelė:

483717_RegNr_3K-3-525/2012

http://www.infolex.lt/tp/483717

Civilinė byla Nr. 3K-3-525/2012

Teisminio proceso Nr. 2-21-3-01175-2010-5

Procesinio sprendimo kategorija 30.3 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 30 d.
Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Česlovo Jokūbausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Janinos
Stripeikienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. P. kasacinį
skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 28
d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. P. ieškinį atsakovei Nacionalinei
žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl žemės ribų patikslinimo. Byloje trečiaisiais
asmenimis dalyvauja T. P., D. D., M. N., N. P., Kauno rajono savivaldybės administracija,
Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė prašė pripažinti jai nuosavybės teisę į žemės sklypą Kauno r., Raudondvario sen.,
Netonių k., pagal pridedamą planą, įpareigojant atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą pagal
pridedamą planą patikslinti ieškovės žemės sklypo, esančio Kauno r., Raudondvario sen.,
Netonių k., ribas, priimant įsakymą dėl žemės sklypo kadastro duomenų patikslinimo, iš dalies
pakeičiantį 2004 m. gegužės 13 d. Kauno apskrities viršininko įsakymą Nr. 02-05-3881 dėl
žemės sklypo kadastro duomenų patikslinimo ir pagrindinės tikslinės žemės sklypo naudojimo
paskirties pakeitimo; priteisti ieškovei bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė siekia patikslinti sklypo ribas, nes, jos manymu, 2003 m. matininkai, savavališkai
atlikdami matavimus, be teisėto pagrindo tarp sklypų išmatavo 4 metrų pločio žemės atkarpą
tiesti keliui, kuris niekada nebuvo numatytas, dėl to atimta dalis (apie 4 metrai) ieškovės žemės
sklypo, o šios dalies savininke tapo valstybė. Šioje byloje yra ginčijama šiaurinė žemės sklypo
riba, kuri, pasak ieškovės, yra neteisėtai užimta ir priskirta keliui į trečiųjų asmenų N. P., D. D. ir
M. N. žemės sklypus. Ieškovės nuomone, jai priklausančios žemės atkarpoje kelias turėtų būti
nustatytas servituto ar nacionalizavimo (nusavinimo) būdu. Projekto, kuriuo neteisėtai yra
įteisintas kelias tarp ieškovės ir K. sklypų, ieškovė neginčija, tačiau prašo jį tikslinti.

Byloje teismai nustatė, kad ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklauso 0,1 ha ploto žemės
sklypas, esantis Kauno r., Netonių k., įgytas 2004 m. lapkričio 19 d. dovanojimo sutarties
pagrindu iš trečiojo asmens T. P., kuris šį sklypą 2003 m. spalio 1 d. pirkimo–pardavimo
sutartimi įsigijo iš J. J. Iš sutarties 1 punkto matyti, kad, pirkdamas šį sklypą, T. P. žinojo, jog
žemės sklypas yra suformuotas atliekant preliminarius matavimus ir yra įregistruotas kadastre;
kad T. P. buvo susipažinęs su VĮ Registrų centro Kauno filialo 2003 m. rugsėjo 5 d. išduota
pažyma Nr. 44-79313 apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą
Nekilnojamojo turto registre. Sutarties 4.2 punkte nustatyta, kad pirkėjas T. P. žino, jog neatlikti
žemės sklypo geodeziniai matavimai, kad, juos atlikus ir nustačius žemės sklypo ploto skirtumą,
neviršijantį nustatyto leistino matavimo tikslumo, skirtumas žemės sklypo savininkui
nekompensuojamas; pirkėjas sutiko priimti žemės sklypą be geodezinių matavimų, o kilus
būtinybei, juos atlikti savo sąskaita. 2003 m. spalio 14 d. T. P. parašė prašymą Kauno rajono
žemėtvarkos skyriui leisti atlikti jam priklausančio žemės sklypo kadastrinius (geodezinius)
matavimus siekiant ,,patikslinti ribas ir pakeisti žemės paskirtį“. 2004 m. sausio mėn.
geodezininkas V. M., atlikdamas žemės sklypo paskirties keitimo detalųjį planą, nubraižė T. P.
žemės sklypo planą, kuriame sklypo šiaurėje taškuose 2–3 kaip gretimybė nurodyta
,,projektuojamas kelias“. Ant šio plano kaip žemės savininkas pasirašė T. P., patvirtindamas, kad
sutinka su paženklintomis vietovėje žemės sklypo ribomis, aprašytomis 2003 m. gruodžio 2 d.
žemės sklypo paženklinimo–parodymo akte, ir su nustatytu sklypo plotu. Šiame plane pirmą
kartą buvo pažymėtos ginčo sklypo koordinatės, būtent: taško ,,1“ – X6089308.78 ir
Y481750.66; taško ,,2“ – X6089341.56 ir Y481746.89; taško ,,3“ – X6089345.61 ir Y481775.10
bei taško ,,4“ – X6089313.21 ir Y481782.40. Plane buvo pažymėtas projektuojamas kelias prie
ginčo žemės sklypo 2–3 ribos, su detaliojo plano sprendiniais T. P. sutiko pasirašydamas.

Byloje teismai nustatė, kad 2004 m. gegužės 13 d. Kauno apskrities viršininkas, atsižvelgdamas į
tai, jog, atlikus 0,1 ha ginčo žemės sklypo geodezinius matavimus, buvo nustatytas toks pat
plotas, kaip nurodyta 2003 m. spalio 1 d. pirkimo–pardavimo sutartyje, taip pat į Kauno rajono
savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m gegužės 5 d. įsakymą Nr. ĮS-514 ,,Dėl sklypo
pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimo detaliojo plano“ ir T. P. prašymą,
įsakymu Nr. 02-05-3881 įpareigojo patikslinti žemės sklypo kadastro duomenis pagal pridėtą
priedą bei leido T. P. pakeisti 0,1 ha žemės sklypo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį:
iš žemės ūkio paskirties į kitą paskirtį (naudojimo būdas – gyvenamoji teritorija). Iš šio įsakymo
priedo matyti, kad buvo patikslinti T. P. ginčo žemės sklypo kadastro duomenys, nurodant, jog,
juos patikslinus, „plotų skirtumo nėra“. Iš spaudo ant žemės sklypo plano matyti, kad sklypo
ribos pažymėtos kadastro žemėlapyje 2004 m. gegužės 14 d. Iš Valstybės įmonės Registrų centro
Kauno filialo rašto nustatyta, kad žemės sklypas pagal preliminarių matavimų žemės sklypo
planą šiaurinėje pusėje ribojosi su valstybinės žemės fondo žeme, kurioje buvo pažymėtas 4
metrų pločio kelias; 2004 m. vasario 13 d. kadastrinių matavimų žemės sklypo plane, šiaurinėje
pusėje, gretimybė nurodyta projektuojamas kelias; šis kelias, kaip žemės sklypas ar kaip
inžinerinis statinys, Nekilnojamojo turto registre neįregistruotas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimas ir apeliacinės instancijos teismo nutartis

Kauno rajono apylinkės teismas 2011 m. birželio 21 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš
ieškovės 109,08 Lt pašto išlaidų valstybei.

Teismas konstatavo, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, jog ji įgijo ginčijamą žemės sklypo
dalį nuosavybės teise kuriuo nors iš CK 4.47 straipsnyje nurodytų nuosavybės teisės įgijimo
būdų; kad jokių naujų nuosavybės teisės įgijimo pagrindų, kuriais remiantis būtų galima
pripažinti, jog ieškovė teisėtai įgijo nuosavybės teises į žemės sklypą su kitomis, ieškovės
nurodytomis žemės sklypo ribomis, ieškovė byloje nepateikė. Teismas nustatė, kad ieškovės
žemės sklypas, kurio ribas ji nori patikslinti, ribojasi su valstybinės žemės fondo žeme, kurioje
yra projektuojamas 4 metrų pločio kelias, kaip Nekilnojamojo turto registre neįregistruotas
valstybei nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas; kad Kauno apskrities viršininko 2004 m.
gegužės 13 d. įsakymas Nr. 2-05-3881 įstatymų nustatyta nebuvo skundžiamas, buvęs žemės
sklypo savininkas T. P. sutiko su šiuo įsakymu. Teismas nurodė, kad, vadovaujantis Lietuvos
Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsniu, visi Nekilnojamojo turto registre
esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų
nustatyta tvarka, o ieškovė nesikreipė į atitinkamas institucijas dėl Nekilnojamojo turto registre
įregistruotų duomenų nuginčijimo. Teismas pažymėjo, kad Raudondvario kadastro vietovės
žemėtvarkos projektas, kuriame buvo suprojektuotas prie ieškovės žemės sklypo esantis kelias,
taip pat nebuvo ginčijamas įstatymų nustatyta tvarka, todėl yra galiojantis, jame nustatyti
duomenys gali būti keičiami tik Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo nustatyta
tvarka pagal parengtą teritorijų planavimo dokumentą. Teismas, atsižvelgdamas į trečiųjų
asmenų N. P., T. D., M. N. paaiškinimus, 2011 m. birželio 7 d. vietos apžiūros protokole
užfiksuotas aplinkybes, padarė išvadą, kad ieškinio patenkinimas pažeistų N. P., T. D., M. N.,
kaip gretimų sklypų savininkų, teises patekti į jiems nuosavybės teise priklausančius žemės
sklypus, taip apribojant jų teisę naudotis jiems nuosavybės teise priklausančiais žemės sklypais ir
pažeidžiant CK 4.37 straipsnyje įtvirtintą absoliučią savininkų teisę savo nuožiūra, nepažeidžiant
įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų naudoti nuosavybės teisės objektus.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. vasario 28 d. nutartimi
Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 21 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė visiškai pagrįstą išvadą,
jog ieškovė ir jos sutuoktinis T. P. (buvęs žemės sklypo savininkas) žinojo, suprato ir sutiko, kad
šalia jiems nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo būtų projektuojamas kelias ir kad šis
nepatenka į kadastriniais matavimais suformuoto žemės sklypo ribas.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad bylos medžiaga patvirtina, jog ginčijamas 4 m pločio kelias,
besiribojantis su šiuo metu ieškovei priklausančio žemės sklypo šiaurine dalimi, yra pažymėtas į
bylą pateiktoje Ištraukoje iš Raudondvario kadastro vietovės 1995 m. preliminarinio žemės
reformos žemėtvarkos projekto bei Ištraukoje iš Raudondvario kadastro vietovės 1995 m. žemės
reformos žemėtvarkos projekto papildymo, patvirtinto Kauno apskrities viršininko 2003 m.
lapkričio 25 d. įsakymu Nr. 02-05-7692. Ieškovės atstovas bylos nagrinėjimo teisme metu
pareiškė, kad ieškovei kyla abejonių, ar pateikti žemės reformos žemėtvarkos projektai nėra
suklastoti, todėl tuo atveju, jeigu atsakovė ketina remtis pateiktais projektais, jų tikrumui
nustatyti skirtina dokumentinė ekspertizė. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos
teismas, atsižvelgdamas į tai, jog ieškovė įstatymų nustatyta tvarka Raudondvario kadastro
vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto neginčijo, jis yra galiojantis, taip pat įvertinęs
liudytojų J. M. ir T. T. parodymus, pateiktas projektų ištraukas vertino kaip įrodymus ir
konstatavo, jog kelias pro ieškovei priklausantį sklypą buvo suprojektuotas ir pažymėtas
Raudondvario kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto plane. Teisėjų kolegija
pažymėjo, kad CPK 184 straipsnis teismui tik suteikia teisę, bet neįpareigoja skirti ekspertizę;
kad apylinkės teismas, pasinaudodamas įstatymo suteikta alternatyva, apklausė atvykusius
liudytojus ir vertino jų parodymus. Teisėjų kolegija konstatavo, kad aplinkybė, buvo ar nebuvo
ginčo 4 m pločio kelias, numatytas 1995 m. Raudondvario kadastro vietovės žemės reformos
žemėtvarkos projekte 1995 metais, nėra esminė ir lemianti šioje byloje pareikšto ieškinio
patenkinimą ar jo atmetimą, todėl, netgi jeigu ir būtų pagrindas, įvertinus antstolio konstatuotų
faktinių aplinkybių protokolą, pateiktų į bylą projekto ištraukų nepripažinti įrodymais ir
konstatuoti teismo padarytą CPK 184 straipsnio pažeidimą, tai niekaip negalėtų turėti įtakos
neteisėto sprendimo šioje byloje priėmimui. Teisėjų kolegijos nuomone, esminės aplinkybės,
nulemiančios ieškinio atmetimą, yra šios:

2004 m. sausio 28 d. T. P., kaip žemės savininkas, pasirašė ant jo paties prašymu inicijuoto
geodezininko 2004 m. sausio mėn. atlikto žemės sklypo paskirties keitimo detaliojo plano
(kuriame sklypo šiaurėje taškuose 2–3 kaip gretimybė nurodyta ,,projektuojamas kelias“) ir
patvirtino sutinkąs su paženklintomis vietovėje žemės sklypo ribomis, aprašytomis 2003 m.
gruodžio 2 d. žemės sklypo paženklinimo–parodymo akte, ir nustatytu plotu;

šiame plane pažymėtos ginčo sklypo koordinatės (t. y. taško ,,1“ – X6089308.78 ir Y481750.66;
taško ,,2“ – X6089341.56 ir Y481746.89; taško ,,3“ – X6089345.61 ir Y481775.10 bei taško ,,4“
– X6089313.21 ir Y481782.40);

2004 m. gegužės 13 d. Kauno apskrities viršininkas, atsižvelgdamas į tai, kad, atlikus 0,1 ha
ginčo žemės sklypo geodezinius matavimus, buvo nustatytas toks pat plotas, kaip nurodyta 2003
m. spalio 1 d. pirkimo–pardavimo sutartyje, taip pat į Kauno rajono savivaldybės administracijos
direktoriaus 2004 m. gegužės 5 d. įsakymą Nr. ĮS-514 ,,Dėl sklypo pagrindinės tikslinės žemės
naudojimo paskirties keitimo detaliojo plano“ ir T. P. prašymą, įsakymu Nr. 02-05-3881
įpareigojo patikslinti žemės sklypo kadastro duomenis pagal pridėtą priedą, iš kurio matyti, jog
buvo patikslinti T. P. ginčo žemės sklypo kadastro duomenys, nurodant, jog, patikslinus
duomenis, „plotų skirtumo nėra“, bei leido T. P. pakeisti 0,1 ha žemės sklypo pagrindinę tikslinę
žemės naudojimo paskirtį: iš žemės ūkio paskirties į kitą paskirtį (naudojimo būdas –
gyvenamoji teritorija);

sklypo ribos būtent 2004 m. gegužės 13 d. Kauno apskrities viršininko įsakymo Nr. 02-05-3881
pagrindu 2004 m. gegužės 14 d. pažymėtos kadastro žemėlapyje (tai matyti iš spaudo ant žemės
sklypo plano).

Teisėjų kolegija konstatavo, kad šiuo metu ieškovės nuosavybės teise valdomas žemės sklypas
nenuginčyto 2004 m. gegužės 13 d. Kauno apskrities viršininko įsakymo Nr. 02-05-3881
pagrindu pakeistais duomenimis yra registruotas Nekilnojamojo turto registre. Nekilnojamojo
turto kadastro įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Nekilnojamojo turto kadastre įrašyti
žemės sklypų kadastro duomenys turi būti keičiami, jei žemės sklype buvo pastatyti,
rekonstruoti, kapitaliai remontuoti statiniai ar atlikti nekilnojamosios kultūros paveldo vertybės
tvarkymo statybos darbai, nutiesti keliai, iškasti tvenkiniai, įrengti valymo ar melioracijos ir kiti
žemės sklypo įrenginiai, taip pat atlikti kiti veiksmai, pakeitę kadastro duomenis, bei įstatymų
nustatyta tvarka nustačius, kad dėl gamtinių procesų pakito žemės naudmenų sudėtis. Teisėjų
kolegijos nuomone, nė vienas šioje normoje nurodytų pagrindų byloje nenustatytas. Teisėjų
kolegija konstatavo, kad Nekilnojamojo turto registre įregistruotų kadastro duomenų keitimo
ieškovė faktiškai siekia įrodinėdama ne naujas atsiradusias aplinkybes, būtinas nustatyti kadastro
duomenų pakeitimui, bet 2004 m. gegužės 13 d. įsakymo ir jo pagrindu įregistruotų duomenų,
kuriuos ir prašo pakeisti (patikslinti), neteisėtumą.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 28 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti,
priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:

1. Pakeitus ieškovės žemės sklypo ribas buvo pažeista konstitucinė jos teisė į nuosavybės
neliečiamumą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės
neliečiamumo principas. Kasatorės teisės į nuosavybę buvo apribotos, suvaržytos be jokio teisėto
pagrindo, nenustačius viešojo intereso, nesilaikant įstatyme nustatyto reglamentavimo. Kasatorės
žemės sklypo ribos paslinkimas į pietinę pusę laikytinas kėsinimusi į konstitucines ieškovės
teises.

Remiantis Lietuvos Respublikos žemės įstatymu, valstybinį kelią nutiesti privačioje žemėje
įmanoma dviem teisėtais būdais: nustatant keliui servitutą arba nusavinant žemę. Remiantis
Įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi, valstybiniams keliams tiesti reikalingi servitutai nustatomi
apskrities viršininko sprendimu. Ieškovės nuosavybės atveju tokio administracinio akto nebuvo
priimta.

2. Detaliojo plano rengimo proceso tikslas yra ne žemės ribų keitimas. 2004 m. atliktų sklypo
matavimų tikslai buvo susiję su jo paskirtimi ir užstatymo sprendiniais, kaip tai nustatyta
Teritorijų planavimo įstatymo 19 straipsnyje. Dėl šio klausimo T. P. ir ieškovė pretenzijų
neturėjo ir nereiškė. Tačiau šioje byloje iškeltas klausimas ne dėl administracinio pobūdžio
procedūros teisėtumo, o dėl privačios žemės sklypo dalies pavertimo valstybine žeme. Teismas
be pagrindo T. P. neprieštaravimą matavimo procedūrai prilygino asmens sutikimui dovanoti ar
leisti nusavinti žemę valstybei. Byloje iškeltas privačios nuosavybės gynimo, o ne
administracinės procedūros pažeidimų nustatymo pobūdžio reikalavimas. Šį klausimą
reglamentuoja CK 4.45 straipsnis, kuriame nustatyta, kad jeigu sklypų savininkai nesutaria dėl
ginčytinų sklypų ribų ir jos nėra aiškios iš esamų dokumentų, ribas nustato teismas,
atsižvelgdamas į dokumentus, faktiškai valdomo sklypo ribas ir kitus įrodymus.

3. T. P. neprieštaravimas atliekant geodezinius matavimus negali būti vertinamas kaip savo

nuosavybės neatlygintinis atsisakymas valstybės naudai. Kelio idėjai gyvenvietėje kasatorė
neprieštarauja, o matininkui paaiškinus, kad jis yra numatytas valstybinėje žemėje, dėl to
neabejojo. Tačiau 2010 m. paaiškėjo, kad vieta keliui buvo iškirpta iš kasatorės sklypo, jį
pastumiant į pietus 4 metrus. Apie šią aplinkybę T. P. 2004 m. negalėjo žinoti, nes nedisponavo
pirminiais žemės ribų dokumentais, su kuriais galėjo susipažinti tik matininkai. Sklypą įsigyjant
T. P., sklypo ribos nebuvo pažymėtos, todėl jis negalėjo pastebėti jo vietos keitimo.

4. Ieškovės sklypo ribos turi būti atkurtos pagal šalių suderintą planą, atsižvelgiant į 1995 m.
lapkričio 10 d. parengtą žemės sklypo ribų nužymėjimo abrisą. Žemės sklypas, šiaurinėje dalyje
besiribojantis su kasatorės žemės sklypu, yra atsiradęs neteisėtai, nes buvo sukurtas matavimų
būdu. Kasatorė siekia atkurti savo sklypo ribas pagal pirminius matavimus. Kad valstybinės
institucijos iš pradžių nebuvo numačiusios keliui sklypo, patvirtina byloje surinkti įrodymai: ne
visuose žemėlapiuose yra pažymėtas kelias, internete skelbiamame žemėlapyje nėra nurodyto
kelio, kaip ir faktinio kelio. Šalys, įvertinusios visus faktus, peržiūrėjusios pirminius
dokumentus, atkūrė pirmines ieškovės žemės sklypo ribas.

5. Ieškinio patenkinimo atveju trečiųjų asmenų teisės nebūtų suvaržytos, nes plane yra numatytas
4 metrų pločio kelio servitutas N. P., T. D. ir M. N. naudai, todėl jų galimybės patekti į savo
žemės sklypus nebus apribotos. Kitų asmenų patekimo klausimas yra ne šios bylos dalykas.
Kasatorės nuosavybės teisės į jai priklausantį nekilnojamąjį turtą privalo būti kuo greičiau
atkurtos, o kelio nustatymas yra savarankiškas klausimas, spręstinas įstatymų nustatyta tvarka.

6. Ieškovė 2010 m. spalio 5 d. pateikė prašymą teismui skirti ekspertizę, kuri šioje byloje būtina,
nes tam, kad būtų nustatytos tikslios žemės sklypo koordinatės, reikalingos specialios žinios.
Ieškovė 2010 m. lapkričio 2 d. pateikė pakartotinį prašymą skirti ekspertizę, tačiau teismas tik
paskutinio teismo posėdžio 2011 m. birželio 7 d. metu nemotyvuota nutartimi, pažeisdamas CPK
291 straipsnio nuostatas, nusprendė jos neskirti, taip suvaržydamas ieškovės teises.

7. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, neįvertindamas 1995 m. Raudondvario kadastro

vietovės žemėlapio tikrumo ir nelaikydamas jo reikšmingu įrodymu. Ieškovė teismui 2010 m.
gruodžio 6 d. pateikė pareiškimą dėl įrodymų suklastojimo, kuriame išreiškė įtarimus dėl
atsakovo pateiktų įrodymų teisėtumo. Jeigu teismas nustatytų, kad 1995 m. vietovės planas dėl
projektuojamojo kelio yra suklastotas, t. y. kelias pažymėtas vėliau, nei sudarytas žemėlapis,
nesant teisėto pagrindo, tai teismas nebegalėtų vadovautis šiuo įrodymu, ir tai reikštų, kad kelias
net nebuvo suprojektuotas. Teismas, netirdamas įrodymo tikrumo, užkirto galimybę ieškovui
remtis tikruoju vietovės plano turiniu savo reikalavimui įrodyti.

Trečiasis asmuo T. P. pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo.

IV. Atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti, o Kauno apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 28 d. nutartį palikti nepakeistą.
Atsiliepime nurodyti šie argumentai:

1. Kelias prie ieškovei priklausančio žemės sklypo suprojektuotas ir pažymėtas Raudondvario

kadastro vietovės žemės reformos projekto 1995 m. plane, atliekant preliminarius matavimus
atkuriant nuosavybės teises į žemę J. J. ir gretimų sklypų savininkams. Ieškovė ir buvęs ginčo
žemės sklypo savininkas T. P. žinojo, suprato ir sutiko, kad šalia ginčo žemės sklypo būtų
projektuojamas kelias, kad ginčo žemės sklypas nesiriboja taškuose 2-3 su J. K. žemės sklypu ir
kad projektuojamas kelias nepatenka į kadastriniais matavimais suformuoto žemės sklypo ribas.
Šios aplinkybės paneigia kasatorės teiginius, kad pagal pirminius matavimus, kuriuos patvirtina
1995 m. lapkričio 10 d. nubraižytas abrisas, T. P. įsigijo žemės sklypą, lygiai 100 m nutolusį nuo
Netonių kelio, besiribojantį su J. K. žemės sklypu. Joks teisės aktas abriso neįvardija kaip
teritorijų planavimo dokumento. Akivaizdu, kad kasatorės nuosavybės sąskaita kelias nebuvo
numatytas ar projektuojamas ir jai priklausančio sklypo ribos nebuvo keičiamos. Sklypas
nenusavintas ir nepažeidžia konstitucinės kasatorės teisės į nuosavybės neliečiamumą.

2. Kasatorė klaidina teismą, teigdama, kad ji ir atsakovas 2011 m. kovo 18 d. suderino planą,
atsižvelgiant į 1995 m. lapkričio 10 d. parengtą žemės sklypų nužymėjimo abrisą. Atsakovas
niekada nesutiko su parengtu planu ir jo nederino, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio
ministerijos Kauno rajono skyriaus vedėjas plane tik padarė įrašą, kad jis parengtas pagal 1995
m. lapkričio 10 d. parengtą žemės sklypo ribų nužymėjimo abrisą.

3. Byloje nenustatyta nė vieno iš Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje

išvardytų pagrindų, kuriems atsiradus turi būti keičiami žemės sklypo kadastro duomenys.

4. Kasatorė įstatymų nustatyta tvarka neginčijo Raudondvario kadastro vietovės žemės reformos
projekto, byloje taip pat buvo apklausti liudytojai J. M. ir T. T., vertinami jų parodymai. Byla
buvo išspręsta remiantis kitais įrodymais, o ne Raudondvario kadastro vietovės žemės reformos
projektu. Teismas pagrįstai konstatavo, kad CPK 184 straipsnis teismui tik suteikia teisę, bet
neįpareigoja skirti ekspertizės. Ekspertizės skyrimas būtų tik šios bylos vilkinimas. Ieškovas
2010 m. spalio 5 d. prašyme suformuluoti kai kurie klausimai visiškai nesusiję su šioje byloje
pareikštu ieškiniu.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl ieškovės žemės sklypo ribų nustatymo pagal geodezinių matavimų duomenis ir konstitucinės
teisės į nuosavybės neliečiamumą santykio

Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta: „Nuosavybė neliečiama“. Tai yra Konstitucijos

skirsnio „Žmogus ir valstybė“, kuriame įtvirtintos pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės,
nuostata. Joje yra suformuluotas konstitucinis privačios nuosavybės neliečiamumo principas. Dėl
jo turinio ne kartą nutarimuose yra pasisakęs Konstitucinis Teismas. Štai 1993 m. gruodžio 13 d.
nutarime išaiškinta: „Nuosavybės neliečiamumas reiškia savininko, kaip subjektinių teisių į turtą
turėtojo, teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo teisių, taip pat valstybės pareigą ginti ir
saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją“ (...).

Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Nuosavybės teises saugo įstatymai.“ Šioje

nuostatoje yra įtvirtinta nuosavybės teisės instituto pamatinė taisyklė, kad subjektinės
nuosavybės teisės reguliuojamos ir ginamos įstatymų. Nagrinėjamos bylos kontekste svarbūs yra
argumentai, kuriuos Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalį,
nurodė 1993 m. gruodžio 13 d. nutarime: ,,(...) teisės teorijos požiūriu nuosavybės teisių gynimas
teisinėmis priemonėmis suponuoja ir atitinkamas tokio gynimo ribas, nes teisė visais
visuomeninių santykių reguliavimo atvejais turi apibrėžtas galiojimo ribas.“ Taigi subjektinė
nuosavybės teisė yra absoliutaus teisinio santykio, kuriame savininkui priešpriešinami visi kiti
asmenys, privalantys susilaikyti nuo šios teisės pažeidimų, elementas. Kita vertus, savininkas,
įgyvendindamas nuosavybės teises, nėra visiškai laisvas. Konstitucijos 28 straipsnyje nustatyta:
„Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos
Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių.“ Dėl to subjektinę
nuosavybės teisę galima apibūdinti kaip įstatymų saugomą savininko galimybę valdyti jam
priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti savo nuožiūra ir interesais, bet neperžengiant
įstatymų nustatytų ribų, nevaržant kitų asmenų teisių ir laisvių (Konstitucinio Teismo 1996 m.
balandžio 18 d. nutarimas).

J. J. ir T. P. žemės sandorio, kuriuo ginčo sklypą pastarasis įgijo iš J. J. 2003 m. spalio 1 d.

pirkimo–pardavimo sutartimi, sudarymo metu galiojusio Žemės įstatymo 14 straipsnyje buvo
nustatyta, kad privačios žemės sandoriai (išskyrus trumpalaikes žemės nuomos ir panaudos
sutartis) turi būti patvirtinti notariškai, o žemės sandoriams sudaryti privalo būti parengtas
nekilnojamojo turto objekto – žemės sklypo planas, rengiamas Nekilnojamojo turto kadastro
tvarkytojo nustatyta tvarka. Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio, apibrėžiančio
pagrindines šio įstatymo sąvokas, 2 dalyje apibūdinta nekilnojamojo turto kadastro duomenų
samprata – tekstu, skaitmenimis, grafiniais elementais (taškais, linijomis bei poligonais), taip pat
kartografiniais būdais išreikšta informacija, apibūdinanti nekilnojamojo turto kiekybines bei
kokybines savybes. Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapis – nekilnojamojo turto kadastro
duomenų dalis, kurioje nurodyta nekilnojamojo turto buvimo vieta, jo kiekybinės ir kokybinės
savybės bei skirtingų nekilnojamojo turto objektų padėtis valstybinėje geodezinių koordinačių
sistemoje ir kurioje ši informacija išreikšta žodžiais, skaitmenimis, grafiniais elementais ir
kartografinėmis priemonėmis (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 4 dalis).

Byloje nustatyta, kad pirkdamas šį sklypą T. P. žinojo, jog žemės sklypas yra suformuotas
atliekant tik preliminarius matavimus ir yra įregistruotas kadastre; sutarties 4.2 punkte nurodyta,
kad pirkėjas T. P. žino, jog neatlikti žemės sklypo geodeziniai matavimai, kad, atlikus
geodezinius matavimus ir nustačius žemės sklypo ploto skirtumą, neviršijantį nustatyto leistino
matavimo tikslumo, skirtumas žemės sklypo savininkui nekompensuojamas; pirkėjas sutiko
priimti žemės sklypą be geodezinių matavimų, o kilus būtinybei, juos atlikti savo sąskaita. 2003
m. spalio 14 d. T. P. parašė prašymą Kauno rajono žemėtvarkos skyriui leisti atlikti jam
priklausančio žemės sklypo kadastrinius (geodezinius) matavimus siekiant ,,patikslinti ribas ir
pakeisti žemės paskirtį“. 2004 m. sausio mėn. geodezininkas, atlikdamas žemės sklypo paskirties
keitimo detalųjį planą, nubraižė T. P. žemės sklypo planą, kuriame sklypo šiaurėje taškuose 2–3
kaip gretimybė nurodyta ,,projektuojamas kelias“. Ant šio plano kaip žemės savininkas pasirašė
T. P., patvirtindamas, kad sutinka su paženklintomis vietovėje žemės sklypo ribomis,
aprašytomis 2003 m. gruodžio 2 d. žemės sklypo paženklinimo–parodymo akte, ir su nustatytu
sklypo plotu. Šiame plane buvo pažymėtos ginčo sklypo koordinatės, būtent: taško ,,1“ –
X6089308.78 ir Y481750.66; taško ,,2“ – X6089341.56 ir Y481746.89; taško ,,3“ –
X6089345.61 ir Y481775.10 bei taško ,,4“ – X6089313.21 ir Y481782.40 ir projektuojamas
kelias prie ginčo žemės sklypo 2–3 ribos. Su detaliojo plano sprendiniais T. P. sutiko
pasirašydamas.

Kasatorės argumentas, kad T. P. neprieštaravimas atliekant geodezinius matavimus negali būti

vertinamas kaip savo nuosavybės neatlygintinis atsisakymas valstybės naudai, kasacinio teismo
pripažįstamas nepagrįstu atsižvelgiant į tai, kad Kauno apskrities viršininko 2004 m. gegužės 13
d. įsakymu atlikus 0,1 ha ginčo žemės sklypo geodezinius matavimus ginčo žemės sklypo
kadastro duomenys patikslinti – plotų skirtumo nenustatyta, t. y. žemės sklypo plotas atitiko
nurodytąjį 2003 m. spalio 1 d. pirkimo–pardavimo sutartyje, o sklypo ribos būtent 2004 m.
gegužės 13 d. Kauno apskrities viršininko įsakymo Nr. 02-05-3881 pagrindu 2004 m. gegužės 14
d. pažymėtos kadastro žemėlapyje (kas matyti iš spaudo ant žemės sklypo plano), taigi
nenustatytas nuosavybės nusavinimo faktas.
Vertindama šias teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes pirmiau nurodyto Konstitucijos 23
straipsnio nuostatų aiškinimo kontekste, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad kasatorės teisės
į nuosavybę nebuvo apribotos ar suvaržytos. Priešingai, įgyvendindama savo subjektinę
nuosavybės teisę kasatorė siekia peržengti įstatymų nustatytas ribas varžydama kitų asmenų
teises ir laisves ateityje naudotis plane pažymėtu projektuojamu keliu prie ginčo žemės sklypo
ribos, bet nepatenkančiu į ieškovei nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą.

Dėl pareiškimo apie galimą klastojimą vertinimo ir ekspertizės skyrimo

Teismai konstatavo, kad ginčijamas 4 m pločio kelias, besiribojantis su šiuo metu ieškovei
priklausančio žemės sklypo šiaurine dalimi, yra pažymėtas į bylą pateiktoje Ištraukoje iš
Raudondvario kadastro vietovės 1995 m. preliminarinio žemės reformos žemėtvarkos projekto
bei Ištraukoje iš Raudondvario kadastro vietovės 1995 m. žemės reformos žemėtvarkos projekto
papildymo, patvirtinto Kauno apskrities viršininko 2003 m. lapkričio 25 d. įsakymu Nr. 02-05-
7692.

Ieškovės atstovas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pareiškė, kad ieškovei
kyla abejonių, ar pateikti žemės reformos žemėtvarkos projektai nėra suklastoti, todėl jų tikrumui
nustatyti prašė skirti dokumentinę ekspertizę.

CPK 203 straipsnyje nustatytos procesinės taisyklės, kuriomis remiantis atliekamas oficialiojo
rašytinio įrodymo tikrumo patikrinimas – teismas turi teisę pareikalauti iš dokumentą išdavusio
asmens paaiškinimų, taip pat palyginti pateiktą dokumentą su kitais to asmens išduotais ar
surašytais ir patvirtintais dokumentais. Aiškinant šio straipsnio nuostatas, būtina pabrėžti normų
sisteminio ryšio reikšmę, tai suponuoja, kad CPK 203 straipsnyje nurodytoji patikros procedūra
gali, jei to reikia, neapsiriboti vien tokiais veiksmais. Vadovaujantis CPK 197 straipsnio 2 dalimi
dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų
asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams
keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę
įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuosiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos
visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus,
įrodymais. Draudimas panaudoti liudytojų parodymus netaikomas, jeigu tai prieštarautų
sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.

Vertinant, ar aplinkybės, nurodytos oficialiuosiuose rašytiniuose įrodymuose, paneigtos kitais

byloje esančiais įrodymais, reikšminga tai, kad Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos
inspekcija prie Aplinkos ministerijos, būdama trečiasis asmuo šioje byloje, atsiliepime į ieškinį
nurodė, kad Kauno apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos
valstybinės priežiūros departamento specialistai kartu su Inspekcijos Kontrolės skyriaus, Kauno
apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento, Kauno rajono savivaldybės
administracijos specialistais 2009 m. lapkričio 18 d. atliko patikrinimą vietoje ir nustatė, kad,
remiantis Kauno rajono kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymu,
patvirtintu Kauno apskrities viršininko 2003 m. lapkričio 25 d. įsakymu Nr. 02-05-7692, prie
ginčo sklypo numatytas kelias, tačiau faktiškas (naudojamas) kelias nesutampa su numatytu
projekte, o ant projektuojamo kelio yra P. priklausančių statinių bei įrenginių. Prie atsiliepimo
yra pateikti Kauno apskrities viršininko įsakymai, kuriuose nustatyti reikalavimai statytojams I.
ir T. P. pašalinti ant projektuojamo kelio savavališkai paklotas trinkeles, taip pat pirmiau
nurodyto patikrinimo vietoje akto kopija. Šie viešojo administravimo veiksmai atlikti ir
individualūs teisės aktai priimti kontrolės funkcijas vykdančių kompetentingų viešojo
administravimo subjektų, kurie patvirtino, kad Kauno rajono kadastrinės vietovės žemės
reformos žemėtvarkos projekto papildymu suplanuotas kelias ir kad jis yra savavališkai
užstatytas I. ir T. P. Vertinant faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nurodomas aplinkybes,
kad interneto puslapyje esančiose laikmenose (žemėlapyje) tokio kelio nematyti, pažymėtina, jog
oficialiuoju dokumentu yra ne internete paskelbti suvestiniai duomenys, o kadastro vietovės
planas – žemėlapis M 1:10 000 su pažymėtais žemės naudmenų kontūrais bei įrašytais jų plotais
(Žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodikos, patvirtintos žemės
ūkio ministro 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207, redakcija, galiojanti nuo 2002 m. spalio
5 d., t. y. Kauno rajono kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo
metu). Būtent šiuo dokumentu, kaip oficialiuoju rašytiniu įrodymu, ir remtasi įrodinėjant teisme
ieškinio nepagrįstumą. Oficialiojo rašytinio įrodymo tikrumo patikros procesinių priemonių dalis
yra ir CPK 184 straipsnyje numatyta teismo teisė skirti ekspertizę. Nors CPK 184 straipsnyje
įtvirtintos teisės normos su CPK 203 straipsnyje įtvirtintomis normomis konkuruoja kaip
bendroji su specialiąja, o pastarojoje tiesiogiai tokios teisės nenumatyta, paneigti teisės skirti
ekspertizę nėra teisinio pagrindo vertinant CPK 197 straipsnio 2 dalies nuostatas,
reglamentuojančias aplinkybių, nurodytų oficialiuosiuose rašytiniuose įrodymuose, paneigimo
teisinius mechanizmus. Kadangi toks paneigimas galimas kitais įrodymais, išskyrus paprastai
liudytojų parodymus, o ekspertizės aktas yra viena iš įrodymų rūšių, tai reikia pripažinti
ekspertizės skyrimo galimybę ir aiškinantis oficialiojo rašytinio įrodymo tikrumą.

Tačiau vertinant, ar buvo teisinis pagrindas skirti ekspertizę šioje byloje, teisėjų kolegija
konstatuoja, kad tokio pagrindo nebuvo, nes byloje surinktų įrodymų visetas leido teismams
paneigti abejones dėl oficialiojo rašytinio įrodymo netikrumo (galimo klastojimo).

Pažymėtina, kad vadovaujantis CPK 290 straipsnio 2 dalimi teismo posėdžio (parengiamojo ar
nagrinėjimo teisme) metu teismas turi teisę priimti rašytines arba žodines nutartis. Žodinė
nutartis įrašoma į teismo posėdžio protokolą. Rašytinė nutartis priimama sprendimų priėmimo
kambaryje ir surašoma kaip atskiras procesinis dokumentas. Teismo nutartis turi būti rašytinė,
jeigu pagal šį Kodeksą ji gali būti skundžiama atskiruoju skundu. Pripažinęs, kad tai būtina,
teismas turi teisę priimti rašytines nutartis ir kitais atvejais. Nutartis dėl ekspertizės skyrimo ar
atsisakymo ją skirti atskiruoju skundu neskundžiama (CPK 212 straipsnis, 334 straipsnio 1, 3
dalys), todėl teismas neturėjo pareigos šio klausimo spręsti rašytine nutartimi, taip pat nebuvo
pripažinta, kad tai yra būtina, todėl kasatorės argumentai dėl padaryto proceso teisės normų
pažeidimo yra nepagrįsti.

Dėl šių argumentų kasacinis skundas atmestinas, o Kauno apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 28 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio
1 dalies 1 punktas).

Dėl išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu

Kasaciniame teisme patirta 118,93 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu

(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 30 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su
procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos valstybės
naudai priteistinos iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis,
96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos
Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1
dalimi,

nutaria:

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 28 d. nutartį
palikti nepakeistą, o I. P. kasacinį skundą atmesti.
Priteisti valstybės naudai iš ieškovės I. P. (duomenys neskelbtini) 118,93 Lt (vieną šimtą
aštuoniolika litų 93 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo
dienos.

Teisėjai: Česlovas Jokūbauskas

Gintaras Kryževičius

Janina Stripeikienė

Dokumentas atspausdintas iš teismų praktikos paieškos sistemos INFOLEX. Praktika

(www.teismupraktika.lt)

Kortelė:

777493_RegNr_3K-3-641/2013

http://www.infolex.lt/tp/777493

Civilinė byla Nr. 3K-3-641/2013

Teisminio proceso 2-56-3-00519-2011-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 42.9; 44.2; 44.5.1; 114.9.3.1; 114.11

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Birutės Janavičiūtės, Egidijaus Laužiko ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo akcinės
bendrovės „Sparta“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 14 d. nutarties ir Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 27 d.
sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės „Sparta“ ieškinį
atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Aviacijos paslaugų centras“ dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl šalių sutartinių santykių kvalifikavimo, keliami klausimai dėl
materialiosios teisės normų, reglamentuojančių civilinės atsakomybės sąlygas, proceso teisės
normų, reglamentuojančių rašytinių įrodymų išreikalavimą (CPK 199 straipsnio), įrodymų
tyrimą ir vertinimą, pažeidimo.

Ieškovas ir atsakovas 2005 m. rugsėjo 27 d. sudarė Muitinės tarpininko paslaugų teikimo sutartį
(toliau – Sutartis).

Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo 131 910,08 Lt nuostolių, 6 procentų
dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško
įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas; nurodė, kad2008 m. balandžio 15 d. su Rusijos Federacijos
įmone OOO MDS „Dauber“ (toliau – ir Prekių gavėjas) sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal
kurią susitarė dėl prekių pardavimo. Prieš pristatant prekes pirkėjui į Rusijos Federaciją, turėjo
būti atliktas jų muitinis patikrinimas ir įforminti dokumentai, todėl ieškovas pagal Sutartį
perdavė prekes (kojines iš medvilnės) atsakovo importo ir eksporto terminalui. Tai, kad prekės
buvo pateiktos atsakovui, patvirtina atsakovo parašas užsakyme Nr. Sparta17. Atsakovas taip pat
išdavė ieškovui 2008 m. balandžio 15 d. iškrovimą liudijančią pažymą ir apskaitos kortelę.
Tačiau Prekių gavėjas pranešė ieškovui, kad prekės iki šiol nėra perduotos jo įgaliotam asmeniui.
Ieškovas ne kartą kreipėsi žodžiu, 2009 m. birželio 30 d. ir 2011 m. vasario 8 d. – raštu, tačiau
atsakovas ignoravo ieškovo raštus, neatskleidė, kur ir kam yra perduotos dingusios prekės.
Ieškovo manymu, atsakovas perdavė jo prekes neįgaliotam asmeniui, t. y. negrąžino jų ieškovui
ir neperdavė gavėjui, todėl jas prarado. Atsakovui netinkamai vykdant Sutartį ir praradus jam
patikėtą turtą, kyla civilinė atsakomybė už ieškovui atsiradusius nuostolius.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2011 m. birželio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas, įvertinęs Sutarties turinį (1, 2.2 ir 3.1.3 punktus), sprendė, kad šalis siejo muitinės
tarpininko paslaugų teisiniai santykiai. Nurodęs, kad muitinės tarpininko teisinį statusą
reglamentuoja Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 2913/92, kiti Bendrijos muitų teisės aktai,
Muitinės įstatymas, 2004 m. gruodžio 22 d. įsakymas Nr. 1K-405 „Dėl Muitinės tarpininkų
registravimo ir veiklos taisyklių patvirtinimo“ ir kiti Lietuvos Respublikos teisės aktai,
konstatavo, jog duomenų, kad atsakovas būtų pažeidęs pirmiau nurodytų teisės aktų reikalavimus
ar savo įsipareigojimus pagal Sutartį, nenustatyta.

Atsižvelgęs į byloje esančius rašytinius įrodymus (2008 m. balandžio 15 d. iškrovimą

patvirtinančią pažymą, PVM sąskaitą faktūrą Nr. APC-S03602), teismas laikė, kad jie patvirtina
tik ieškovo užsakytų paslaugų (rankinio iškrovimo ir muitinės tarpininkavimo) atlikimo faktą,
bet ne kitų paslaugų, tarp jų – laikino sandėliavimo; konstatavo, kad ieškovas nepateikė įrodymų,
patvirtinančių, jog atsakovas turėjo pareigą laikinai sandėliuoti ieškovo prekes, pažeidė
sutartinius įsipareigojimus.
Ieškovui teigiant, kad, atsakovui perdavus saugoti prekes, jis jas pradangino, o atsakovui šį faktą
neigiant, teismas, įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, jog yra didesnė
tikimybė, kad atsakovas suteikė ieškovui tik muitinės tarpininko paslaugas pagal Sutartį, o
pasaugos paslaugų neteikė ir neprivalėjo teikti.

Įvertinęs bylos aplinkybes, teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė atsakovo veiksmų
neteisėtumo, ir konstatavo, jog, nenustačius šios CK 6.246 straipsnyje nustatytos privalomos
sąlygos civilinei atsakomybei kilti, atsakovui ji negali būti taikoma. Teismas taip pat padarė
išvadą, kad Sutarties reikalavimai ir sąlygos nebuvo pažeisti.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo
apeliacinį skundą, 2013 m. kovo 14 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 27 d.
sprendimą paliko nepakeistą.

Įvertinusi šalių santykius, ieškovo nurodytus argumentus, kuriais įrodinėjamas ieškinyje

pareikšto reikalavimo pagrįstumas, teisėjų kolegija sprendė, kad atsakovo civilinę atsakomybę
ieškovas kildina iš netinkamo Sutarties vykdymo, todėl būtina nustatyti, ar yra visos sutartinės
civilinės atsakomybės sąlygos.

Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas neįrodė atsakovo
neteisėtų veiksmų fakto, o nenustačius šios CK 6.246 straipsnyje nustatytos privalomos sąlygos
civilinei atsakomybei taikyti, atsakovui ji negali būti taikoma. Atsižvelgusi į šalių pagal Sutartį
prisiimtus įsipareigojimus, remdamasi Muitinės įstatymo 30 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
sprendė, kad atsakovas įsipareigojo muitų teritorijoje atstovauti ieškovui muitinėje, kai
pateikiama muitinės deklaracija.

Vadovaudamasi Lietuvos Aukščiausiasis Teismo išaiškinimais, pateiktais 2009 m. lapkričio 23

d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Kemitek“ v. UAB „Algos“, bylos Nr. 3K-3-
511/2009, kad, sprendžiant, ar sudaryta sutartis yra pasaugos, vertinama pagal tai, ar
kilnojamasis daiktas davėjo buvo perduotas saugoti, ar buvo įsipareigojimas daiktą išsaugoti ir jį
grąžinti išsaugotą, t. y. ar buvo susitarta dėl saugojimo paslaugos teikimo, nes ji yra pasaugos
sutarties dalykas, nustačiusi, kad pagal Sutarties 2.5 punktą muitinės tarpininkas (atsakovas)
teikia aptarnaujamam asmeniui (ieškovui) paslaugas, išvardytas Sutarties priede, įvertinusi tai,
kad šis priedas byloje nėra pateiktas, o iš Sutarties sąlygų negalima spręsti, jog šalys buvo
susitarusios dėl pasaugos (sandėliavimo) paslaugų teikimo – šalys ginčo sutartyje dėl muitinės
tarpininko (atsakovo) pareigos perduotas prekes saugoti ir jas išsaugotas grąžinti ieškovui ar
perduoti kitam konkrečiam asmeniui atskirai nesusitarė, kaip ir dėl atsakovo atsakomybės už
perduotų prekių dingimą, sugadinimą, teisėjų kolegija sprendė, kad atsakovas pasaugos
(konkrečiai sandėliavimo) paslaugos ieškovui neteikė.

Įvertinusi ieškovo atstovo pripažinimą teismo posėdžio metu, kad už sandėliavimo paslaugas
buvo mokami mokesčiai, o siekiant jų išvengti buvo nusistovėjusi praktika iškrautas prekes
pakrauti gavėjui ar kitam įgaliotam asmeniui tą pačią dieną, atsižvelgusi į tai, kad byloje nėra
duomenų, patvirtinančių, jog ieškovas sumokėjo atsakovui atlyginimą už sandėliavimo
(saugojimo) paslaugas, o ieškovo atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad jam nėra žinoma,
kodėl prekės tą pačią dieną nebuvo išgabentos, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad ieškovas
neturėjo tikslo pirkti iš atsakovo ir saugojimo paslaugas, nes ketino prekes išgabenti tą pačią
dieną, sutvarkius visą dokumentaciją; vien aplinkybė, kad ieškovas atsakovui perdavė prekes (jos
buvo iškrautos), ir tai, kad ieškovo darbuotojas N. O. parodė, jog prekes jis palikdavo atsakovo
terminale, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad šalys buvo susitarusios ir dėl saugojimo
(sandėliavimo) paslaugų teikimo.
Atsižvelgusi į tai, kad atsakovas pateikė į bylą 2008 m. balandžio 15 d. pakrovimo pažymą, iš
kurios matyti, jog prekės buvo pakrautos į ieškovo atstovo nurodytą automobilį; liudytojas D. Š.
2011 m. birželio 17 d. teismo posėdžio metu paaiškino, kad ieškovo atstovai nurodė, kur pakrauti
prekes; pirmiau nurodytos pažymoje užfiksuotos informacijos ir liudytojo parodymų ieškovas
neginčijo, nesant įrodymų, kad ieškovas buvo pateikęs atsakovui nurodymus (instrukcijas), į
kokią transporto priemonę pakrauti ar kokiam asmeniui perduoti prekes, taip pat muitinės
tarpininko paslaugų teikimo sutartimi atskirai nesusitarus, kam ir kaip turi būti perduotos prekės
po dokumentų įforminimo muitinėje, bei nesusitarus dėl atsakomybės už prekių perdavimą
netinkamam asmeniui, teisėjų kolegija laikė, kad negalima daryti išvados, jog atsakovas pažeidė
Sutartį, prekes perduodamas neįgaliotam asmeniui, ir kad tai yra pagrindas taikyti jam civilinę
atsakomybę dėl ieškovui atsiradusių nuostolių.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, neišsireikalaudamas iš Lietuvos

Respublikos generalinės prokuratūros ikiteisminio tyrimo Nr. 01-2-00071-09, kuriame tiriamos
prekių dingimo aplinkybės, medžiagos, civilinio proceso teisės normų, reglamentuojančių
rašytinių įrodymų išreikalavimą (CPK 199 straipsnio), nepažeidė. Pareikšdamas prašymą,
ieškovo atstovas nenurodė, kokias konkrečias faktines bylos aplinkybes ikiteisminio tyrimo
medžiagos pagrindu būtų galima nustatyti, neįvardijo, kokie konkrečiai ikiteisminio tyrimo
dokumentai turėtų būti išreikalauti, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo
jį tenkinti.

Ieškovui neįrodžius, kad atsakovui kyla sutartinė civilinė atsakomybė dėl ieškovui atsiradusių
nuostolių, t. y. kad jis buvo įsipareigojęs teikti ieškovui priklausančių prekių saugojimo
paslaugas ir kartu atsakyti už jų dingimą, teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos
teismas ieškinį dėl nuostolių atlyginimo atmetė pagrįstai, ir aplinkybė, kad atsakovas, pasak
ieškovo, nepateikė visų bylos išnagrinėjimui reikšmingų duomenų, nesudaro pagrindo panaikinti
pirmosios instancijos teismo sprendimą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 14 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 27 d.
sprendimą, perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Kasacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:

1. Teismai netyrė esminių bylos aplinkybių, dėl to buvo priimti nepagrįsti ir neteisėti
procesiniai sprendimai. Ieškovas, remdamasis CPK 199 straipsniu, pirmosios instancijos
teismo prašė išreikalauti iš atsakovo duomenis, koks darbuotojas įformino dingusių
prekių eksportui būtinus dokumentus ir apklausti jį kaip liudytoją bei išreikalauti visus su
dingusių prekių eksportu susijusius dokumentus; informavo, kad dėl dingusių prekių
2009 m. rugpjūčio 20 d. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra pradėjo ikiteisminį
tyrimą Nr. 01-2-00071-09 pagal BK 178 straipsnio 3 dalį (didelės vertės vagystė) ir 199
straipsnio 1 dalį (kontrabanda);baudžiamosios bylos medžiaga perduota Vilniaus
apygardos prokuratūrai tolesniam ikiteisminiam tyrimui atlikti; ieškovas, gavęs prokuroro
leidimą, susipažino su pirmiau nurodytos bylos medžiaga ir teismui nurodė, kad ginčo
išsprendimui būtina ją išsireikalauti. Teismas nepagristai atsisakė išreikalauti prašytą
medžiagą, tai lėmė neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą. Teismas sprendime pats
pažymėjo, kad jis grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu.

Negalima sutikti su apeliacinės instancijos teismo teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas
nepažeidė CPK 199 straipsnio. Ieškovas neįvardijo, kokie ikiteisminio tyrimo dokumentai turi
būti išreikalauti, nes civilinės bylos išnagrinėjimui esminę reikšmę turi visa baudžiamosios bylos
medžiaga. Ieškovas dar pirmosios instancijos teisme nurodė, kad baudžiamojoje byloje yra kaip
liudytojai apklausti tie patys atsakovo darbuotojai, kurių parodymai civilinėje ir baudžiamojoje
byloje iš esmės skiriasi, tačiau, negalėdamas viešinti baudžiamosios bylos medžiagos, neturėjo
teisės juos atskleisti. Apeliacinės instancijos teismas vadovavosi išimtinai atsakovui palankiais jo
kviesto liudytojo parodymais, nenurodydamas, kodėl nesivadovaujama ieškovo kviesto liudytojo
parodymais.

2. Teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.830 straipsnį. Šalis saistė paslaugų teikimo
(dokumentų paruošimas muitiniam tikrinimui) ir atstovavimo (ieškovo vardu prekiųir jų
dokumentų pateikimas muitiniam patikrinimui) civiliniai teisiniai santykiai. Tam, kad
atsakovas galėtų tinkamai įvykdyti savo sutartinius įsipareigojimus, jam buvo perduotos
prekės. Atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad jis pirmiau nurodytas patikėtas
prekes perdavė neįgaliotam asmeniui, dėl šių atsakovo veiksmų ieškovas patyrė
nuostolių. Apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad ieškovas neginčijo atsakovo
darbuotojo D. Š. parodymų ir (tik paties atsakovo pasirašyto) rašto, kuriame tariamai
nurodyta, kam ieškovas patikėjo pakrauti prekes, prieštarauja kitiems įrodymams –
liudytojo N. O. parodymams, kuris teigė, kad visuomet prekes palikdavo uždaroje ir
saugomoje atsakovo terminalo teritorijoje.Ieškovui, nors ir trumpam, net nesant sudarytos
rašytinės sutarties dėl prekių pasaugos, tačiau perdavus prekes atsakovui, susiklostė
pasaugos civiliniai teisiniai santykiai (CK 6.830 straipsnio 4 dalis). Teismai netinkamai
kvalifikavo šalių santykius. Dėl prarastų prekių atsakovo civilinė atsakomybė kyla, nes
jis teikė muitinės tarpininkavimo paslaugas ir šiuo pagrindu jam faktiškai buvo perduotos
prekės.

Asmuo laikomas kaltas, jei, atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes, jis nebuvo tiek
rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 straipsnio 3 dalis);
atsižvelgus į prekių vertę ir į tai, kad šis turtas priklauso ieškovui, laikytina, kad atsakovas
neveikė tiek apdairiai, jog įsitikintų, ar perduodamas prekes turi teisę priimti asmuo, kuriam
atsakovas jas perdavė. Atsakovui dėl jo paties kaltės praradus patikėtą turtą, nepateikus
(ieškovopasirašytų) įrodymų, patvirtinančių, kad prekės trečiajam asmeniui perduotos ieškovo
nurodymu, atsakovui kyla civilinė atsakomybė už ieškovui atsiradusius nuostolius (CK 6.832
straipsnio 4 dalis, 6.844 straipsnio 1 dalis, 6.845 straipsnio 1 dalis).

Teismai, netinkamai ištyrę byloje esančius įrodymus, dalies įrodymų neišreikalavę ir jų neištyrę,
pažeidė materialiosios ir proceso teisės normas, šis pažeidimas turėjo esminę įtaką neteisėto
sprendimo ir nutarties priėmimui.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 14 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi
išlaidas ir nurodo tokį esminį nesutikimo su ieškovo kasaciniu skundu argumentą:

Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino joje esančius įrodymus,
nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos; konstatavo, kad iš šalių sudarytos
Sutarties sąlygų negalima spręsti, jog šalys buvo susitarusios ir dėl pasaugos (sandėliavimo)
paslaugų teikimo; pažymėjo, kad kiti byloje esantys įrodymai patvirtina, jog atsakovas pasaugos
paslaugos ieškovui neteikė; byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ieškovas sumokėjo
atsakovui atlyginimą už sandėliavimo (saugojimo) paslaugas. Apeliacinės instancijos teismo
išvada, kad ieškovas neturėjo tikslo pirkti iš atsakovo ir saugojimo paslaugas, nes ketino prekes
išgabenti tą pačią dieną, t. y. sutvarkius dokumentaciją, pagrįsta. Ieškovo teiginiai, kad bylą
nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.830 straipsnio nuostatas, yra nepagrįsti.
Apeliacinės instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimo, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių.
Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo
ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, kartu yra
saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių.
Nagrinėjant bylą kasacine tvarka, fakto klausimai analizuojami tiek, kiek reikalinga nustatyti, ar
šią bylą nagrinėję teismai tinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius civilinius teisinius
santykius, taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias civilinės atsakomybės sąlygas,
bei proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų išreikalavimą, įrodinėjimą ir įrodymų
vertinimą.

Dėl šalių civilinių teisinių santykių kvalifikavimo

Byloje nustatyta, kad šalys 2005 m. rugsėjo 27 d. sudarė Muitinės tarpininko paslaugų teikimo
sutartį. Kasatorius teigia, kad, jam nors ir trumpam, net nesant sudarytos rašytinės sutarties dėl
prekių pasaugos, tačiau perdavus prekes atsakovui, susiklostė pasaugos teisiniai santykiai.

Pagal Muitinės įstatymo 30 straipsnio nuostatasLietuvos Respublikos muitų teritorijoje atstovauti

kitiems asmenims muitinėje, kai pateikiama muitinės deklaracija, veikdami atstovaujamojo
vardu ir atstovaujamojo sąskaita bei jo interesais, turi teisę tik muitinės tarpininkai (1 dalis);
muitinės tarpininkai taip pat turi teisę Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje teikti ir kitas
paslaugas, kurias teikdami jie atstovauja kitiems asmenims muitinėje (5 dalis). Pagal Muitinės
tarpininkų registravimo ir veiklos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro
2004 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr.1K-405, 2 punkto 2 dalį muitinės tarpininko paslaugos –
pagal rašytinį dokumentą, patvirtinantį, kad muitinės tarpininkui suteikta teisė atstovauti kitam
asmeniui atliekant muitinės formalumus, veikiant atstovaujamojo vardu, atstovaujamojo sąskaita
ir dėl jo interesų teikiamos paslaugos.

Pagal CK 6.830 straipsnį pasaugos sutartimi viena šalis (saugotojas) įsipareigoja saugoti kitos
šalies (davėjo) perduotą kilnojamąjį daiktą ir grąžinti jį išsaugotą, o davėjas – sumokėti
atlyginimą, jeigu tai įtvirtinta sutartyje. Taigi pasaugos teisiniai santykiai paprastai atsiranda
pasaugos sutarties pagrindu, o pasaugos sutarties dalykas – susitarimas dėl saugojimo paslaugos
teikimo. Pasaugos teisiniai santykiai atsiranda tiek fiziškai perduodant daiktą saugotojui, tiek ir
sudarant saugotojui galimybę daiktą valdyti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB
„Medelastas“ v. E. U., bylos Nr. 3K-3-401/2009). Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, tai, ar
pasaugos sutartis yra atlygintinė ar ne, turi reikšmės sprendžiant dėl saugotojo atsakomybės,
daikto praradimo, jo trūkumų atsiradimo ar sugedimo atveju. Jeigu pasaugos sutartis atlygintinė,
tai saugotojas atsako visais atvejais, išskyrus jeigu daiktas neišsaugotas (atsirado jo trūkumų ar
sugedo) dėl nenugalimos jėgos. Kai pasaugos sutartis neatlygintinė, saugotojas atsako tik esant
jo kaltei. Saugotojas privalo imtis visų jam prieinamų priemonių užtikrinti jam perduoto daikto
išsaugojimą (CK 6.832 straipsnio 1 dalis); saugoti daiktą laikydamasis sutartyje nustatytų sąlygų,
o jeigu jos nenustatytos – saugoti daiktą tokiomis sąlygomis, kurios maksimaliai užtikrintų
daikto išsaugojimą (CK 6.836 straipsnio 1 dalis); jeigu pasauga neatlygintinė, saugotojas privalo
rūpintis saugomu daiktu taip pat kaip savo daiktais (CK 6.836 straipsnio 3 dalis); pranešti daikto
davėjui, jei būtina pakeisti daikto saugojimo sąlygas (CK 6.837 straipsnio 1 dalis), vykdyti kitas
su daikto saugojimu susijusias pareigas (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB
„LitCon“ (UAB „Pireka“ teisių perėmėjas) v. UAB „Metmedė“, bylos Nr.3K-3-586/2013).

Pagal šalių sudarytos Sutarties 1 punktą muitinės tarpininkas (atsakovas) atstovauja

aptarnaujamam asmeniui (kasatoriui), t. y. įformina muitinės Bendrąjį dokumentą ir pateikia jį,
kitus reikalingus dokumentus bei prekes muitiniam tikrinimui, taip pat teikia kitas Sutartyje
nustatytas paslaugas; aptarnaujamasis asmuo suteikia muitinės tarpininkui teisę atstovauti jam
muitinėje, pateikia jam visus dokumentus, reikalingus šiai veiklai vykdyti, bei sumoka už
suteiktas paslaugas pagal abiejų šalių suderintus įkainius. Šalių sudarytos Sutarties 2.1–2.5
punktuose reglamentuojamos muitinės tarpininko teisės ir pareigos. Pagal Sutarties 2.2 punktą
atsakovas deklaruoja prekes ir pateikia jas muitiniam tikrinimui; pagal 2.5 punktą – teikia
aptarnaujamam asmeniui paslaugas, išvardytas Sutarties priede. Sutarties 3.2 punkte nustatyta,
kad kasatorius Sutarties galiojimo metu naudojasi atsakovo paslaugomis, deklaruojant prekes ir
pateikiant jas muitiniam tikrinimui. Prekes, kurios turi būti pateikiamos muitiniam tikrinimui,
pagal Sutarties 3.1.3 punktą, atsakovui pateikia kasatorius. Kasatorius teisingai nurodo ir
atsakovas to neginčija, kad pagal Sutartį šalis siejo dokumentų parengimo muitiniam tikrinimui
paslaugų teikimo ir atstovavimo, pateikiant kasatoriaus vardu prekes ir atitinkamus dokumentus
muitiniam patikrinimui, civiliniai teisiniai santykiai (Muitinės įstatymo 30 straipsnio 1 dalis).
Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas suteikė kasatoriui papildomą – rankinio iškrovimo–
pakrovimo – paslaugą. Už pirmiau nurodytas atsakovo suteiktas paslaugas šis kasatoriui išrašė
2008 m. gegužės 15 d. PVM sąskaitą faktūrą, kurioje nurodytą sumą (487,40 Lt) kasatorius
sumokėjo kitą dieną, t. y. 2008 m. gegužės 16–ąją.

Remdamasis CK 6.830 straipsnio 4 dalimi, kurioje nustatyta, kad pasaugos sutartis laikoma
sudaryta nuo daikto perdavimo saugotojui momento, kasatorius teigia, jog tarp šalių susiklostė ir
pasaugos teisiniai santykiai, nes ieškovas atsakovui perdavė prekes. Teisėjų kolegija atmeta šį
kasatoriaus argumentą kaip nepagrįstą. Nors pagal Sutarties 3.1.3 punktą kasatorius turėjo
pareigą pateikti atsakovui prekes, pateiktinas muitiniam tikrinimui, vien šio sutartinio
įsipareigojimo įvykdymas nepakankamas aplinkybei, jog tarp šalių susiklostė pasaugos santykiai,
konstatuoti. Kaip nurodyta pirmiau, tam, kad būtų galima konstatuoti šalių pasaugos santykius,
būtina nustatyti, jog kilnojamasis daiktas buvo perduotas saugoti, buvo įsipareigojimas jį
išsaugoti ir grąžinti išsaugotą. Byloje nėra ginčo dėl to, kad atskira rašytinė pasaugos sutartis
šalių nebuvo sudaryta, saugojimo paslaugos atsakovo kasatoriui teikimas taip pat neįtvirtintas
Sutartyje ar šalims pasirašant jos priedą. Pažymėtina, kad į 2008 m. gegužės 15 d. PVM sąskaitą
faktūrą užmokestis už pasaugą (laikiną sandėliavimą) neįtrauktas, tačiau įtrauktas užmokestis už
prekių iškrovimą – pakrovimą. Šią bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai
nustatė, kad kasatorius nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog muitiniam patikrinimui pagal
Sutartį pateiktinos prekės būtų buvusios paliktos muitinės terminale, pagal 2008 m. balandžio 15
d. iškrovimo pažymą ir 2008 m. balandžio 15 d. pakrovimo pažymą kasatoriaus, vadovaujantis
Sutarties 3.1.3 punktu, atsakovui perduotos prekės tą pačią dieną pakrautos į kitą automobilį, ir
konstatavo, kad šalių nesiejo pasaugos santykiai. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ši teismų išvada
yra teisiškai pagrįsta, nėra pagrindo kitaip vertinti pirmiau nurodytas nustatytas aplinkybes ir
kitaip kvalifikuoti šalių santykius.

Dėl atsakovo sutartinės civilinės atsakomybės sąlygų ir įrodymų vertinimo

Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti
nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti
padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 straipsnio 1
dalis). Šie prievoliniai teisiniai santykiai atsiranda esant žalos padarymo faktui, t. y. tam, kad
kreditorius turėtų teisę reikalauti atlyginti žalą, o skolininkas – pareigą ją atlyginti, turi būti
nustatytas civilinės atsakomybės elementas – kreditoriaus patirta žala, kaip ir skolininko
neteisėta veika, priežastinis ryšys tarp šios veikos ir žalos bei kaltė (išskyrus įstatyme nustatytas
išimtis) (CK 6.246–6.249 straipsniai). Taigi žalos padarymo faktas sukuria prievolę ją atlyginti –
padengti natūra ar sumokėti nuostolius pinigais; ja siekiama atkurti iki teisės pažeidimo buvusią
kreditoriaus turtinę padėtį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „D. G. ir partneriai“ v.
A. V., bylos Nr. 3K-3-598/2013).

Sutartinė civilinė atsakomybė atsiranda už sutartinės prievolės neįvykdymą arba netinkamą

įvykdymą arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246
straipsnio 1 dalis, 6.256 straipsnio 1 dalis). Sutartinės prievolės neįvykdymas ar netinkamas
įvykdymas nėra preziumuojamas (CK 6.246, 6.256 straipsniai), todėl ginčo atveju jį privalo
įrodyti ieškovas, reikalaujantis taikyti sutartinę civilinę atsakomybę. [...] Sutartinės atsakomybės
taikymo atveju svarbu vertinti ne tik sutartinę prievolę pažeidusio asmens (skolininko), bet ir
kreditoriaus veiksmus (CK 6.259 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. V. įmonė v.
AB „VST“, bylos Nr. 3K-3-412/2008).

Kai prievolė netinkamai įvykdyta dėl abiejų šalių kaltės, teismas turi teisę atitinkamai sumažinti
skolininko atsakomybę. Skolininko atsakomybės dydis nustatomas lyginant skolininko ir
kreditoriaus kaltę. Tokiu atveju kaltė yra ne tiktai atsakomybės sąlyga, bet ir priemonė
atsakomybės dydžiui nustatyti. CK normose, reglamentuojančiose civilinę atsakomybę,
nustatyta, kad sutartinės atsakomybės atveju taikomos bendrosios civilinės atsakomybės
nuostatos, kurios leidžia skolininko atsakomybę mažinti priklausomai nuo kreditoriaus kaltės
(CK 6.248 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2007 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Parama“ v. UAB
,,Klaipėdos keliai“, bylos Nr. 3K-3-370/2007).

Šią bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas teisingai sprendė, kad keliamas atsakovo
sutartinės civilinės atsakomybės klausimas, todėl būtina nustatyti jos sąlygas. Kasatorius teigia,
kad atsakovas neveikė pakankamai apdairiai, kad įsitikintų, jog prekes turi teisę priimti asmuo,
kuriam atsakovas jas perdavė; dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, t. y. prekių perdavimo
neįgaliotam asmeniui, ieškovas patyrė nuostolius. Šie argumentai buvo nurodyti ir apeliaciniame
skunde. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo
išvada, kad ieškovas neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų fakto. Kasacinio teismo teisėjų
kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių
sprendimų, šalių procesinių dokumentų turiniu, sprendžia, jog pagrįstas kasatoriaus argumentas,
kad pirmiau nurodyta išvada prieita teismams pažeidus proceso teisės normas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų,

reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra
pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos
įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu
aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.
Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje
esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku,
egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų,
kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas
buvo. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus,
teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar
tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo
dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal
įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną
įrodymą ir įrodymų visetą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos
garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB
„Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje
byloje A. I. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-588/2009; 2010 m. liepos 2 d.
nutartį, priimtą civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010; kt.).

Teismai sprendė, kad ieškovas neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų – prekių perdavimo
neįgaliotam asmeniui, vadovaudamiesi 2008 m. balandžio 15 d. pakrovimo pažyma, liudytojo D.
Š. paaiškinimais, duotais 2011 m. birželio 17 d. teismo posėdyje. Teisėjų kolegija pažymi, kad
pirmiau nurodytas rašytinis įrodymas bei liudytojo parodymai nelaikytini pakankamais
įrodymais, paneigiančiais kasatoriaus argumentą dėl atsakovo neteisėtų veiksmų atlikimo.
Teismai nevertino, ar atsakovas tinkamai atliko sutartinį – prekių iškrovimo–pakrovimo
įsipareigojimą, nenustatė, ar jis vykdė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, t. y.
pakrauti prekes į tinkamą automobilį, perduoti jas ir atitinkamus dokumentus įgaliotam asmeniui.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmiau nurodytoje pažymoje nenurodyta, į kokį automobilį
prekės pakrautos iš automobilio, kuriuo jos buvo atgabentos atsakovui (valstybinis Nr.
(duomenys neskelbtini) įrašyta abstraktaus pobūdžio pastaba, kad pakrauta į atsakovo atstovo
nurodytą automobilį; nenurodytas konkretus nurodymus davęs asmuo. Liudytojas D. Š. taip pat
nepateikė informacijos, kam konkrečiai buvo perduotos prekės, į kokį automobilį pakrautos.
Esant nurodytoms aplinkybėms teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai pažeidė įrodymų tyrimą ir
vertinimą reglamentuojančias teisės normas, neatskleidė bylos išsprendimui reikšmingų
aplinkybių.

Be to, teisėjų kolegija laiko pagrįstu kasatoriaus teiginį, kad teismai nepagrįstai neišsireikalavo
jo prašytos ikiteisminio tyrimo Nr. 01-2-00071-09 medžiagos iš Vilniaus apygardos
prokuratūros. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad, neišsireikalaudamas pirmiau
nurodytos ikiteisminio tyrimo, kuriame tiriamos kasatoriaus prekių dingimo aplinkybės,
medžiagos, pirmosios instancijos teismas nepažeidė CPK 199 straipsnio nuostatų, šią išvadą
grindė tuo, kad kasatoriaus atstovas nenurodė, kokias konkrečias faktines bylos aplinkybes
ikiteisminio tyrimo medžiagos pagrindu būtų galima nustatyti, neįvardijo, kokie dokumentai
turėtų būti išreikalauti. Teisėjų kolegija negali sutikti su šia išvada. Remiantis kasacinio teismo
išaiškinimais, CPK 199 straipsnyje nustatyti rašytinių įrodymų rinkimo būdai yra dalyvaujančio
byloje asmens pareigos pateikti įrodymus įgyvendinimo išraiška; įrodymų išreikalavimas yra
viena iš teismo bendradarbiavimo su dalyvaujančiais byloje asmenimis formų, siekiant tinkamai
išnagrinėti bylą (CPK 8 straipsnis), bet ne teismui perkeliama įrodinėjimo pareiga (žr., pvz.,
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 10 d.
nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo K. J. skundą dėl antstolio veiksmų, bylos Nr.
3K-3-18/2008). Iš bylos medžiagos matyti, kad teismai nesilaikė pirmiau nurodytos
bendradarbiavimo pareigos, o kasatoriaus prašymas atmestas formalaus pobūdžio motyvais,
neįvertinus, jog byloje nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių atsakovo sutartinių
(pakrovimo) įsipareigojimų tinkamą įvykdymą, o kasatorius siekė pagrįsti papildomais
įrodymais argumentus dėl atsakovo neteisėtų veiksmų buvimo fakto. Esant pirmiau nurodytoms
aplinkybėms, rašytinių įrodymų išreikalavimo klausimas spręstinas ne vien formaliai remiantis
CPK 199 straipsnio 1 dalimi, bet ir įvertinant įrodymų neišreikalavimo padarinius.

Pagal kasacinio teismo išaiškinimus sprendimas (nutartis) atitinka teisėtumo ir pagrįstumo

reikalavimus, jei teismas, išspręsdamas bylą, teisingai taiko materialiosios ir proceso teisės
normas, o padarytos išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas byloje reikšmingas
aplinkybes ir pagrįstos atitinkamomis teisės normomis. Proceso teisės normų pažeidimai,
lemiantys neteisingą bylos išsprendimą, sudaro pagrindą aukštesnės instancijos teismui
panaikinti byloje priimtą teismo sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus 2008 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. ir kt. v. UAB „Tortela“,
bylos Nr. 3K-3-131/2008). Teismams nenustačius pirmiau nurodytų bylos išsprendimui
reikšmingų aplinkybių, pažeidus proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų
išreikalavimą, įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą, šią bylą nagrinėjusių teismų sprendimai
nelaikytini pagrįstais.

Kadangi byloje nustatytų faktinių aplinkybių nepakanka tam, kad apeliacinės instancijos teismo
nutartį būtų galima pakeisti bylą nagrinėjant kasacine tvarka, tai byla perduotina šiam teismui iš
naujo spręsti klausimą dėl ikiteisminio tyrimo medžiagos išsireikalavimo, bylos išsprendimui
reikšmingos aplinkybės – sutartinių iškrovimo – pakrovimo įsipareigojimų tinkamo įvykdymo
aplinkybei nustatyti; esant poreikiui, atsakovo civilinės atsakomybės sąlygoms ir nuostoliams,
įvertinus paties kasatoriaus kaltės buvimą ar nebuvimą, nustatyti.

Dėl kitų kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, kaip neturinčių esminės reikšmės
nagrinėjamos bylos teisiniam rezultatui, teisėjų kolegija nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 6 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su
procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 26,42 Lt tokių išlaidų. Kasaciniam
teismui nusprendus, kad byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų,
susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas
paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu
(CPK 93, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,vadovaudamasi Lietuvos

Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

nutaria:

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 14 d. nutartį
panaikinti ir perduoti šiam teismui bylą nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo
dienos.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Egidijus Laužikas

Juozas Šerkšnas

Dokumentas atspausdintas iš teismų praktikos paieškos sistemos INFOLEX. Praktika

(www.teismupraktika.lt)

Kortelė:

1086292_RegNr_3K-3-386-469/2015
 http://www.infolex.lt/tp/1086292

Civilinė byla Nr. 3K-3-386-469/2015

Teisminio proceso numeris: 2-01-3-00041-2012-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 114.9.6.1;

114.9.6.2; 114.11

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Gražinos Davidonienės, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios
Vasarienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. B. kasacinį
skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2014 m. rugsėjo 8 d.
sprendimo peržiūrėjimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės D. B. ieškinį atsakovui
„Seesam Insurance AS“, Lietuvos Respublikoje veikiančiam per „Seesam Insurance AS“
Lietuvos filialą, dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių draudiko teisę atsisakyti
mokėti draudimo išmoką, keliamas klausimas dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių
įrodymų tyrimą ir vertinimą, teismo sprendimo motyvavimą, pažeidimo, nukrypimo nuo
kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos.

Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 16 844,88 Lt (4878,61 Eur) žalos atlyginimo, 8897 Lt
(2576,75 Eur) už transporto priemonės nuomą, 300 Lt (86,89 Eur) už eksperto atliktus darbus,
0,04 proc. dydžio delspinigius, bylinėjimosi išlaidas. Ji nurodė, kad 2010 m. rugsėjo 8 d.
Mažeikiuose, Laižuvos ir Birutės gatvių sankryžoje, įvyko eismo įvykis, kurio metu sūnaus I. B.
vairuojama transporto priemonė „Volkswagen Touran“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)
susidūrė su „Audi 80“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojama L. P. Įvykio metu
apgadintas ieškovei priklausantis automobilis („Volkswagen Touran“, valst. Nr. (duomenys
neskelbtini) Eismo įvykio dalyviai sutarė dėl šio įvykio aplinkybių, užpildė eismo įvykio
deklaraciją, pagal kurią L. P. prisipažino kaltu dėl avarijos, informavo apie įvykį Telšių
apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių rajono policijos komisariatą. Eismo įvykio
deklaracija ir rašytiniai paaiškinimai draudikui pateikti laiku. Draudimo išmoka ieškovei turėjo
būti išmokėta 2010 m. spalio 13 d., tačiau iki šiol atsakovas to nepadarė. 2011 m. spalio 17 d.
Draudimo priežiūros komisijos nutarime konstatuota, kad draudiko atsisakymas išmokėti
draudimo išmoką yra nepagrįstas, rekomenduota atsakovui pripažinti įvykį draudžiamuoju ir
atlyginti ieškovei padarytą žalą. Pagal 2010 m. spalio 1 d. Kelių transporto priemonės vertinimo
ataskaitą (Nr. 3740) ir pažymą ieškovei priklausančio automobilio atkūrimo sąnaudos – 16
844,88 Lt (4878,61 Eur). Atsakovas nepagrįstai pripažino eismo įvykį nedraudžiamuoju ir
netenkino ieškovės pateiktos pretenzijos.

Automobilis „Audi 80“ pagal transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo
draudimo sutartį buvo apdraustas „Seesam Insurance AS“, Lietuvos Respublikoje veikiančio per
„Seesam Insurance AS“ Lietuvos filialą. Draudikas 2010 m. spalio 8 d., 2011 m. birželio 29 d.,
2011 m. lapkričio 8 d. raštais informavo ieškovę, kad draudimo išmokos nemokės, nes nėra
draudžiamojo įvykio sudėties. Atsisakymo mokėti draudimo išmoką pagrindas – specialisto
išvada, kurioje konstatuota, jog 2010 m. rugsėjo 8 d. eismo įvykio dalyvių nurodytos aplinkybės
dėl automobilių išsidėstymo po eismo įvykio techniniu požiūriu yra nepagrįstos.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Vilniaus miesto pirmasis apylinkės teismas 2012 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu ieškovės ieškinį
patenkino.

Teismas, remdamasis kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2008 gruodžio 9 d. nutartyje,

priimtoje civilinėje byloje BUAB „Valviktė“ v. UAB „Laugina“, bylos Nr. 3K-3-575/2008,
pažymėjęs, kad nagrinėjamoje byloje teismo ekspertizė nebuvo paskirta, sprendė, jog atsakovo
pateikta specialisto išvada laikytina rašytiniu įrodymu. Atsižvelgdamas į eksperto dr. V.
Mitunevičiaus paaiškinimus teismo posėdžio metu, teismas konstatavo, kad eismo įvykio
deklaracijoje užfiksuotos automobilių padėtys nelaikytinos tiksliomis, nes tai lemia ne tik
vairuotojų specialiųjų žinių, įgūdžių neturėjimas, bet ir kiekvienos sankryžos ypatumai, kurie
eismo įvykio deklaracijoje neatsispindi. Teismas pažymėjo, kad, kaip paaiškino liudytojas I. B.,
eismo įvykio metu išsiskleidė oro pagalvės, jis patyrė šoką ir neatsimena, ar mašina stovėjo
statmenai, ar buvo pasisukusi. Ekspertas, aiškindamas išvadą, nurodė, kad vadovavosi
idealiosiomis aplinkybėmis, kaip turėtų važiuoti automobiliai eismo įvykio sankryžoje, tačiau
teismo posėdyje apklausti liudytojai I. B. ir I. B. paaiškino, kad į Birutės ir Laižuvos gatvių
sankryžą Mažeikiuose įprastai įvažiuojama kita trajektorija. Be to, specialisto išvadoje
nurodoma, kad „Volkswagen Touran“ sugadinimai paaiškinami tiesioginiu kontaktu su „Audi
80“ automobiliu, t. y. išvada patvirtinamas eismo įvykio faktas. Teismas taip pat pažymėjo, kad
specialisto išvada surašyta neapžiūrėjus į eismo įvykį patekusio automobilio „Audi 80“,
nepateikus net jo nuotraukos, turint tik žodinę informaciją apie automobilį, neapklausus eismo
įvykį mačiusių liudytojų, remiantis prielaidomis apie automobilių techninę būklę, kas galėjo
lemti išvados, jog eismo įvykio dalyvių nurodytos aplinkybės dėl automobilių išsidėstymo po
eismo įvykio techniniu požiūriu yra nepagrįstos, priėmimą. Išdėstytų aplinkybių pagrindu
teismas kritiškai vertino specialisto išvadą ir laikė, kad kiti byloje surinkti įrodymai suponuoja
labiau tikėtiną išvadą, jog eismo įvykis galėjo įvykti jo dalyvių nurodomomis aplinkybėmis, t. y.
nebuvo dirbtinai sukurtas. Teismas, be kita ko, įvertino aplinkybes, kad: tiek ikiteisminio žalos
bylos administravimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu ieškovė nuosekliai laikėsi pozicijos, jog ji
turi teisę į draudimo išmoką; ji savo iniciatyva kreipėsi su prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą;
taip pat kreipėsi į Draudimo priežiūros komisiją, ši 2011 m. spalio 17 d. nutarimu patenkino
ieškovės reikalavimą; eismo įvykio dalyvis I. B., įvykus eismo įvykiui, kreipėsi į policiją
(policijos pareigūnai, nesant sužeistų asmenų, pasiūlė užpildyti eismo įvykio deklaraciją ir
nevyko į eismo įvykį), per vietos televiziją siekė surasti eismo įvykį mačiusius liudytojus.
Teismas pažymėjo, kad teisminio nagrinėjimo metu apklausti liudytojai I. B., I. B., G. P.
nuosekliai aiškino eismo įvykio aplinkybes ir jos iš esmės atitiko nurodytas eismo įvykio
deklaracijoje. Teismas sprendė, kad atsakovas, siekęs įrodyti, jog ieškovės kviesti liudytojai
vienas kitą pažįsta ir galbūt yra susitarę, to neįrodė (CPK 178 straipsnis). Nors liudytojai I. B. ir
I. B. yra prieš dešimt metų kartu dirbę, tačiau, teismo vertinimu, ši aplinkybė nepakankama
nesiremti liudytojo parodymais. Teismas pažymėjo, kad eismo įvykis įvyko apie 8 val. ryte,
esant intensyviam eismui, vienoje iš pagrindinių Mažeikių miesto sankryžų, gretimoje gatvėje
esant prokuratūros ir teismo pastatams, todėl, vertinant protingo asmens požiūriu, eismo įvykio
inscenizavimas tokiomis aplinkybėmis būtų neprotingas. Nurodęs, kad specialisto išvada kitų
įrodymų kontekste netrukdo įsitikinti eismo įvykio buvimo tikrumu, teismas konstatavo, kad
atsakovas neįrodė aplinkybių, atleidžiančių jį nuo pareigos vykdymo, nepagrįstai eismo įvykį
laikė nedraudžiamuoju ir atsisakė išmokėti ieškovei draudimo išmoką.

Teismas rėmėsi Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo

įstatymo (toliau – ir TPVCAPDĮ) 2 straipsnio 2 dalimi, 19 straipsnio 6 dalimi, LR Vyriausybės
2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos
nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių (toliau – Eismo įvykio metu padarytos žalos
nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklės) 15 punktu. Iš bylos duomenų teismas
nustatė, kad ieškovė pateikė 16 844,88 Lt (4878,61 Eur) žalos dydį pagrindžiančius įrodymus
(UAB „Klaipėdos Remsta“ Kelių transporto priemonės vertinimo pažymą). Nurodęs, kad
atsakovo atstovui 2010 m. rugsėjo 10 d. transporto priemonės techninės apžiūros protokole
užfiksavus tik matomus ir galimus, o ne realius defektus, tačiau jokių papildomų priemonių žalai
nustatyti nesiėmus ir nepateikus remonto sąmatos, teismas žalos dydį nustatė pagal ieškovės
pateiktą pažymą, kurios atsakovas neginčijo.

Remdamasis TPVCAPDĮ 19 straipsnio 1 dalimi, nustatęs, kad draudimo išmokos mokėjimo

(atsakovo) pareigos termino pradžia skaičiuotina nuo 2011 m. spalio 17 d. (Draudimo priežiūros
komisijos nutarimo priėmimo), ji turi būti išmokama per 14 dienų, teismas priteisė ieškovei iš
atsakovo 0,04 proc. delspinigius, skaičiuojant nuo 2011 m. lapkričio 1 d. (CK 1.125 straipsnio 5
dalies 1 punktas). Teismas sprendė, kad ieškovės reikalavimas atlyginti automobilio nuomos
išlaidas yra pagrįstas; ieškovė po eismo įvykio buvo sudariusi nuomos sutartį ir jai buvo
išrašytos PVM sąskaitos faktūros, kuriose nurodyta 8897 Lt (2576,75 Eur) suma. Tai, kad
sąskaitos neapmokėtos, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo atmesti reikalavimą, nes ieškovė
turi galiojančią pareigą apmokėti sąskaitas, kurių nebūtų buvę, jeigu nebūtų įvykęs eismo įvykis.
UAB „Klaipėdos Remsta“ transporto priemonės atkūrimo sąnaudoms nustatyti ieškovė sumokėjo
300 Lt (86,89 Eur). Šias išlaidas teismas laikė būtinomis ir neišvengiamomis (CK 6.251
straipsnio 1 dalis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo
apeliacinį skundą, 2014 m. rugsėjo 8 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto pirmo apylinkės
teismo 2012 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą, ieškovės ieškinį atmetė; priteisė atsakovui iš ieškovės
2893,38 Lt (837,98 Eur) ekspertizės atlikimo išlaidų, 787 Lt (227,93 Eur) bylinėjimosi išlaidų;
valstybei iš atsakovės – 395,01 Lt (114,40 Eur) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų
įteikimu ir liudytojų kvietimu.

Teisėjų kolegija nurodė, kad draudiko sprendimą atsisakyti mokėti draudimo išmoką turi lemti
Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalyje nustatyti kriterijai; sprendė, kad neteisėta ir nepagrįsta
pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas neįrodė, kad eismo įvykis, iš kurio ieškovė
kildina reikalavimą sumokėti draudimo išmoką, nelaikytinas draudžiamuoju. Pirmosios
instancijos teismas, prieidamas tokią išvadą, kritiškai vertino specialisto išvadą ir rėmėsi
liudytojų I. B., I. B., G. P. parodymais. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad, bylą nagrinėjant
apeliacinės instancijos teisme, 2014 m. kovo 28 d. nutartimi buvo paskirta trasologijos ekspertizė
ir jos išvados paneigia ieškovės reikalavimų teisėtumą ir pagrįstumą. Teismo ekspertas
konstatavo, kad automobilio „Volkswagen Touran“ vairuotojo I. B. nurodytos aplinkybės dėl
automobilių „Volkswagen Touran“ ir „Audi 80“ išsidėstymo po eismo įvykio techniniu požiūriu
nepagrįstos; L. P. nubraižytos automobilių padėtys susidūrimo metu neatitinka automobilio
„Volkswagen Touran“ sugadinimų pobūdžio; eismo įvykio dalyvių nurodytos aplinkybės dėl
eismo įvykio mechanizmo techniniu požiūriu nepagrįstos.

Teisėjų kolegija, remdamasi CPK 212–216 straipsnių, 177 straipsnio 2 dalies, 218 straipsnio
nuostatomis, nurodė, kad ekspertizės aktą teismas vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, kuris dėl
eksperto išvados turi susiformuoti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus visus byloje
esančius įrodymus. Tai reiškia, kad įvertintini įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės
akte ir išvadoje esančias aplinkybes, o atliekant šį vertinimą atsižvelgiama į visų įrodymų
tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias
pagrindą eksperto išvadą vertinti kaip patikimą įrodymą arba priešingu atveju motyvuotai spręsti,
kad eksperto išvados yra nepagrįstos ir teismas jomis kaip įrodymais nesivadovaus.

Nurodžiusi, kad byloje surinkta kiekvienos iš šalių poziciją paaiškinančių įrodymų (liudytojų
parodymai prieš specialisto išvadą ir ekspertizės aktą), teisėjų kolegija sprendė, jog lemiamą
reikšmę ir įrodomąją galią turi specialisto išvada ir ekspertizės aktas, o ne pirmosios instancijos
teisme apklaustų liudytojų parodymai. Liudytojas I. B. yra ieškovės sūnus ir eismo įvykio
dalyvis, turintis tiesioginį suinteresuotumą bylos baigtimi, todėl jo parodymai nevertintini kaip
objektyvūs ir patikimi. Liudytojai I. B. ir G. P. eismo įvykio tiesiogiai nematė. Taigi objektyvių
duomenų, kokiomis aplinkybėmis susidūrė I. B. ir L. P. vairuoti automobiliai, byloje nėra. Be to,
I. B. ir I. B. yra pažįstami, periodiškai bendrauja, todėl liudytojo I. B. parodymai vertintini
kritiškai. Liudytojo G. P. parodymai kelia abejonių taip pat dėl jo nurodytos aplinkybės apie
šaltinį – televiziją „Roventa“, iš kurios jis buvo išgirdęs apie ieškomus eismo įvykio liudytojus,
nors, liudytojų I. B. ir I. B. teigimu, skelbimas buvo paskelbtas per radijo stotį „Mažeikių aidas“.
Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra prielaidų abejoti atliktos ekspertizės išvadomis. Ją atliko
technologijos mokslų daktaras, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Transporto inžinerijos
fakulteto prodekanas, Automobilių transporto katedros docentas, turintis eismo įvykio ir
transporto trasologijos teismo eksperto kvalifikaciją ir 16 m. ekspertinio darbo stažą. Be to,
specialisto išvados ir ekspertizės akto išvados visiškai sutampa. Teisėjų kolegija nurodė, kad,
esant nepašalintoms abejonėms dėl pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų parodymų ir
nesant pagrindo abejoti kompetentingų asmenų (specialisto ir eksperto) pateiktomis išvadomis,
nėra pagrindo nesivadovauti ekspertizės aktu bei jo išvadomis kaip įrodymu, kuris patvirtina, kad
eismo įvykio dalyvių nurodytos aplinkybės dėl eismo įvykio mechanizmo techniniu požiūriu
nepagrįstos (CPK 218 straipsnis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
kolegijos 2014 m. rugsėjo 8 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo
2012 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą.

Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas. Draudiko

prievolės išmokėti draudimo išmoką pagal įstatymuose nustatytą teisinį reglamentavimą ir
draudimo sutartį atsiradimas siejamas su draudiminio įvykio fakto nustatymu (CK 6.987
straipsnis). Draudėjui teigiant, kad įvyko draudžiamasis įvykis, o draudikui su tuo nesutinkant,
šis privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar
suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką (Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6 dalis).
Apeliacinės instancijos teismas galėjo atmesti ieškovės ieškinį tik konstatavęs, kad atsakovas
pateikė neginčytinus įrodymus, jog eismo įvykio nebuvo arba jis pagal dalyvių išankstinį
susitarimą buvo sukeltas tyčia, siekiant imituoti netyčinį eismo įvykį. Tačiau skundžiamame
sprendime teismas nenurodė, buvo ar nebuvo eismo įvykis, nekonstatavo (jei įvykis buvo), kad
jis pagal dalyvių išankstinį susitarimą sukeltas tyčia.

Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos, pažeidė
proceso teisės normas. Teismas byloje esančius įrodymus netinkamai vertino įrodymų
patikimumo ir pakankamumo aspektu. Sprendimą teismas išimtinai grindė trasologijos
ekspertizės ir dr. V. Mitunevičiaus įmonės „Impulsana“ specialisto išvadomis, tačiau jų
nevertino kritiškai, nors pagal CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punktą, 331 straipsnio 4 dalies 3
punktą turėjo tai daryti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai specialisto išvadą vertino
kritiškai, nes ji buvo atlikta neapžiūrėjus į eismo įvykį patekusio automobilio „Audi 80“,
nepateikus net jo nuotraukos, turint tik žodinę informaciją apie automobilį, remiantis
prielaidomis apie automobilių techninę būklę. Tačiau apeliacinės instancijos teismas apskritai
nepasisakė dėl šių motyvų. Pažymėtina, kad Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertai nurodė,
jog iš pateiktos medžiagos negalima atlikti transporto trasologijos ir eismo įvykio tyrimo
(pateikė apeliacinės instancijos teismui aktą, kad negali duoti išvados). Kitam ekspertui,
atlikusiam trasologijos ekspertizę, papildomos medžiagos nepateikta, taigi konstatuotina, kad
ekspertų išvados skiriasi. Apeliacinės instancijos teismas dėl šių akivaizdžių prieštaravimų taip
pat nepasisakė, neanalizavo jų. Remdamasis ekspertų išvadomis, apeliacinės instancijos teismas
iš esmės nustatė, kad eismo įvykio dalyviai deklaracijoje netiksliai nubraižė įvykio schemą,
tačiau įstatymas neįpareigoja eismo įvykio dalyvių preciziškai tiksliai nubraižyti įvykio schemą.
Be to, eksperto ir eismo įvykio dalyvių brėžiniai vizualiai nedaug skiriasi.

Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad eismo įvykio nebuvo ar jis buvo inscenizuotas,
sprendime turėjo pateikti motyvus, kaip buvo galima tai padaryti miesto centre, šalia rajono
savivaldybės, teismo ir prokuratūros pastatų, esant intensyviam eismui (ryte), juolab kad
liudytojai I. B. ir G. P. patvirtino išgirdę stiprų garsą, būdingą susidūrus automobiliams. Dėl šių
aplinkybių teismas nepasisakė, jų nevertino. Be to, teismas nepakankamai motyvavo, kodėl
kritiškai vertino liudytojų I. B., I. B. ir G. P. parodymus. Taip pat pažymėtina, kad liudytojas I.
B. nurodė, jog skelbimus, kuriuose buvo prašoma atsiliepti eismo įvykį mačiusius asmenis, buvo
pateikęs ne tik radijo stočiai „Mažeikių aidas“, bet ir televizijai „Roventa“. Apeliacinės
instancijos teismas nepasisakė dėl šių byloje esančių rašytinių įrodymų: policijos pažymos,
nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, Draudimo priežiūros komisijos 2011 m. spalio 17
d. nutarimo, Lietuvos teismo ekspertizės centro akto.

Bylą nagrinėjęs rašytinio proceso tvarka, apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva skyrė
trasologijos ekspertizę, nors atsakovas to neprašė. Apie kito teismo eksperto skyrimą ieškovės
nuomonės neklausta, ji apie tai nebuvo informuota. Atlikus ekspertizę, teismas ieškovei
ekspertizės akto nepateikė, nesudarė galimybės pareikšti nuomonę dėl eksperto išvadų, taip
suvaržė ne tik procesines, bet ir konstitucines ieškovės teises.

Atsakovas atsiliepime į ieškovės kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2014 m. rugsėjo 8 d. nutartį palikti
nepakeistą. Jis nurodo nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus, kurie iš esmės sutampa su
apeliacinės instancijos teismo motyvais. Taip pat atsakovas nurodo, kad, remiantis TPVCAPDĮ
16 straipsnio 1 dalimi, atsakingas draudikas moka išmoką, jei transporto priemonės valdytojui
dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė, o jos
būtinoji sąlyga – priežastinis ryšys tarp kaltininko neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK
6.247 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad „Volkswagen Touran“
apgadinimai negalėjo atsirasti vairuotojų nurodytomis aplinkybėmis, ir pagrįstai sprendė, kad
tarp šių aplinkybių ir žalos nėra priežastinio ryšio, automobilio „Audi 80“ valdytojui nekyla
civilinė atsakomybė TPVCAPDĮ prasme. Apeliacinės instancijos teismas detaliai pasisakė dėl
liudytojų parodymų, nurodė argumentus, kodėl jie vertintini kritiškai. Taigi teismas nepažeidė
CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punkto, 331 straipsnio 4 dalies 3 punkto nuostatų. Pažymėtina, kad
teismas ekspertų išvadas laikė tik viena iš įrodinėjimo priemonių, vertino jas pagal vidinį
įsitikinimą. Ekspertas dr. V. Mitunevičius rėmėsi objektyviais duomenimis – automobilių
apgadinimų pobūdžiu, sankryžos, kurioje neva įvyko eismo įvykis, topografine nuotrauka. Jam
buvo žinomi visi ekspertizei atlikti reikalingi duomenys, nes pateikta VĮ „Regitra“ pažyma.
Teismas ekspertizę paskyrė nepažeisdamas CPK 212 straipsnio 1 dalies, 213 straipsnio nuostatų.
Kasatorei buvo sudaryta galimybė aktyviai dalyvauti ekspertizės skyrimo procese. Įrodymų
tyrimo taisyklės nepažeistos, nes ekspertizės aktas ištirtas ir dėl jo išvadų teismo pasisakyta.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl eksperto išvados įrodomosios reikšmės, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių laikymosi,
sprendžiant dėl draudžiamojo įvykio fakto buvimo

Šalių ginčas nagrinėjamoje byloje iš esmės kilo dėl draudžiamojo (eismo) įvykio fakto
įrodytumo, kartu – atsakovo prievolės sumokėti ieškovei draudimo išmoką.

Draudžiamasis įvykis – tai juridinis faktas, kuriam įvykus draudikas privalo išmokėti draudimo
išmoką. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme
draudžiamasis eismo įvykis apibrėžiamas kaip eismo įvykis, kuriam įvykus pagal šį įstatymą turi
būti išmokama išmoka (2 straipsnio 3 dalis; įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2007 m. birželio 11
d. iki 2012 m. sausio 1 d.). Draudimo apsauga – tai draudiko įsipareigojimas sumokėti draudimo
išmoką, įvykus draudžiamajam įvykiui – atsitikimui, nustatytam draudimo sutartyje (CK 6.987
straipsnis, nuo 2009 m. gruodžio 28 d. iki 2010 m. lapkričio 23 d. galiojusios Draudimo įstatymo
redakcijos 2 straipsnio 11 dalis). Draudiko prievolė mokėti draudimo išmoką kyla ne dėl bet
kurio įvykio, o tik dėl tokio, dėl kurio kyla transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė
(TPVCAPDĮ 2 straipsnio 3 dalis, 3 straipsnio 1 dalis, 16 straipsnio 1 dalis).

Pagal Draudimo įstatymo 82 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatas draudikas neturi teisės
sumokėti draudimo išmokos, neįsitikinęs draudžiamojo įvykio buvimu. Šiame įstatyme įtvirtinta
prievolė draudikui tuo atveju, jei jis atsisako mokėti draudimo išmoką ar ją sumažina, pateikti
draudėjui, naudos gavėjui ar nukentėjusiam trečiajam asmeniui išsamų motyvuotą paaiškinimą
apie tokio sprendimo priežastis (82 straipsnio 8 dalis). TPVCAPDĮ 19 straipsnio 3 dalyje
nustatytas terminas, per kurį atsakingas draudikas turi pateikti motyvuotą siūlymą dėl išmokos
mokėjimo arba pagrįstą atsakymą ir įrodymus, atleidžiančius nuo išmokos išmokėjimo arba
suteikiančius teisę sumažinti išmoką, o 5 dalyje įtvirtinta, kad išmoka mokama, inter alia, kai yra
nustatytas draudžiamojo įvykio faktas ir žalos dydis. Eismo įvykio metu padarytos žalos
nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 17 punkte draudžiamojo įvykio fakto
egzistavimas taip pat įvardijamas kaip viena iš būtinųjų sąlygų, įgyvendinant nukentėjusio
trečiojo asmens reikalavimo teisę atlyginti žalą į atsakingą draudiką. Pagal šių taisyklių 38
punktą atsakingas draudikas priima sprendimą dėl draudimo išmokos mokėjimo, atsižvelgdamas,
inter alia, į dokumentus ir informaciją, įrodančius draudžiamojo įvykio faktą; 47 punkte
nustatyta, kad draudimo išmoka mokama, kai nustatomas atsakingas dėl žalos padarymo asmuo
(nesant TPVCAPDĮ nurodytų išimčių), draudžiamojo įvykio faktas, aplinkybės ir žalos dydis.
Taigi draudiko prievolės išmokėti draudimo išmoką pagal teisinį reglamentavimą ir draudimo
sutartį atsiradimas siejamas su draudžiamojo įvykio fakto nustatymu. Kasacinio teismo
jurisprudencijoje išaiškinta, kad teisę visiškai ar iš dalies nemokėti draudimo išmokos draudikas
turi nedraudžiamojo įvykio atveju, draudžiamajam įvykiui įvykus dėl įstatyme nurodytos
draudėjo kaltės formos, draudėjui pažeidus draudimo sutarties sąlygas, kitais įstatyme nustatytais
atvejais. Jeigu draudėjas teigia, kad įvyko draudžiamasis įvykis, o draudikas su tokiu faktu
nesutinka, tai jis privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias nuo draudimo išmokos sumokėjimo ar
suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką (Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6 dalis; žr.,
pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 9
d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. Š. ir kt. v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-
32/2009).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas (draudikas) atsisakė mokėti draudimo išmoką
ieškovei, tokį sprendimą motyvuodamas tuo, jog nėra draudžiamojo įvykio sudėties. Pirmosios
instancijos teismas sprendime nurodė, kad atsakovo (siekiant pagrįsti savo poziciją dėl
atsisakymo mokėti draudimo išmoką teisėtumo) į bylą pateikta specialisto išvada Nr. MV2011-
52 kitų įrodymų kontekste netrukdo jam įsitikinti fakto dėl eismo įvykio buvimo tikrumu,
konstatavo, jog atsakovas neįrodė aplinkybių, atleidžiančių jį nuo pareigos išmokėti draudimo
išmoką, nepagrįstai eismo įvykį laikė nedraudžiamuoju ir atsisakė išmokėti draudimo išmoką.
Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su pirmiau nurodyta išvada, kad atsakovas neįrodė, jog
eismo įvykis nelaikytinas draudžiamuoju; pažymėjo, kad, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos
teisme, paskyrus trasologijos ekspertizę, gauti duomenys paneigia ieškovės reikalavimų
teisėtumą ir pagrįstumą. Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų
tyrimą ir vertinimą reglamentuojančias taisykles, nes sprendimą grindė iš esmės vien paskirtos
trasologijos ekspertizės ir specialisto išvadomis, nepagrįstai jų nevertino kritiškai, nepakankamai
motyvavo, kodėl kritiškai vertino liudytojų parodymus, nepasisakė dėl dalies rašytinių įrodymų
ir nustatytų aplinkybių.

Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas
įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir
atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra
(CPK 177 straipsnio 1 dalis). Jokie įrodymai, išskyrus oficialiuosius (CPK 197 straipsnio 2
dalis), teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Pagal kasacinio teismo jurisprudencijoje
pateiktus įstatyme įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių išaiškinimus, bet kokios ginčui išspręsti
reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas. Byloje esančius įrodymus teismas
įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo
įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle,
vadovaudamasis įstatymais. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama
kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymai neprieštarauja
vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių
buvimą.Vertinant šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimus ir liudytojų parodymus pagal CPK 185
straipsnį, turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu. Parodymai ir paaiškinimai gali būti
vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant
pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių. Įrodymų patikimumą patvirtina
faktinių duomenų, gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Teismo sprendimas ar
nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis
priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, yra
logiškai pagrįstos bylos duomenimis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB
„Congestum group“ v. UAB „Sermeta“, bylos Nr. 3K-3-54/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartį,
priimtą civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d.
nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės
saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; 2012 m. birželio 6 d. nutartį, priimtą
civilinėje byloje A. Š. v. J. Š., bylos Nr. 3K-3-269/2012; 2013 m. vasario 13 d. nutartį, priimtą
civilinėje byloje Vokietijos bendrovė „Schöpp-Sportboden“ GmbH v. UAB „Regio“, bylos Nr.
3K-3-13/2013; 2015 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. UAB
„Vakarų krova“, bylos Nr. 3K-3-200-219/2015).

Dėl eksperto išvados vietos įrodinėjimo priemonių sistemoje kasacinio teismo jurisprudencijoje
ne kartą pasisakyta. Teismo nutartimi paskirtos ir įstatymo nustatyta tvarka atliktos ekspertizės
išvada yra laikoma specialia įrodinėjimo priemone – eksperto išvada (CPK 177 straipsnio 2
dalis, 216 straipsnis). Pripažįstama, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą
dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose
įrodymų šaltiniuose esančius duomenis. Tačiau eksperto išvadai, kaip įrodymų šaltiniui, CPK
nenustatyta išankstinės galios, teismui ji nėra privaloma ir turi būti vertinama pagal vidinį teismo
įsitikinimą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 218 straipsnis). Vidinis teismo
įsitikinimas dėl eksperto išvados turi susiformuoti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus
visus byloje esančius įrodymus. Tai reiškia, kad įvertintini įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia
ekspertizės akte ir eksperto išvadoje esančias aplinkybes, o atliekant šį vertinimą atsižvelgiama į
visų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes,
sudarančias pagrindą eksperto išvadą vertinti kaip patikimą įrodymą arba priešingu atveju
motyvuotai spręsti, kad eksperto išvados yra nepagrįstos ir teismas jomis kaip įrodymais
nesivadovaus. Konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti atmesti
kaip įrodymas (kritiškai įvertinti), jei manoma, kad jie nepagrįsti, nepatikimi ar turi kitokių
trūkumų. Kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį galima tada, kai ekspertizės turinys
prieštaringas, kai išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kai išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas
neatliktas arba jis atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl
ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Taip pat ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai
jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB
„Congestum group“ v. UAB „Sermeta“, bylos Nr. 3K-3-54/2009; 2009 m. lapkričio 16 d.
nutartį, priimtą civilinėje byloje UADB „ERGO Lietuva“ v. H. P. B., bylos Nr. 3K-3-503/2009;
2010 m. gegužės 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. M. v. E. N., bylos Nr. 3K-3-163/2010;
2012 m. balandžio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. G. v. R. B., bylos Nr. 3K-3-
183/2012; 2014 m. birželio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. N. v. I. N., bylos Nr. 3K-3-
353/2014).

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, siekdamas visapusiškai ištirti šios bylos
faktines aplinkybes, paskyrė trasologijos ekspertizę, aiškiai suformulavo kilusius klausimus,
reikalaujančius specialiųjų žinių ir reikšmingus eismo įvykio aplinkybėms bei eismo įvykio
mechanizmui nustatyti. Teismo ekspertas, atlikęs ekspertizę, konstatavo, kad automobilio
„Volkswagen Touran“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo I. B. nurodytos aplinkybės
dėl šio automobilio ir „Audi 80“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) išsidėstymo po eismo įvykio
techniniu požiūriu nėra pagrįstos; L. P. nubraižytos automobilių padėtys susidūrimo metu
neatitinka automobilio „Volkswagen Touran“ sugadinimų pobūdžio; padarytas tyrimas leidžia
teigti, kad eismo įvykio dalyvių nurodytos aplinkybės dėl eismo įvykio mechanizmo techniniu
požiūriu nėra pagrįstos. Iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinio matyti,
kad teismas rėmėsi pirmiau nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais, eksperto išvadas vertino
kartu su kitais įrodymais, vadovaudamasis bendrosiomis įrodymų vertinimo taisyklėmis.
Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje surinkta kiekvienos iš šalių poziciją
paaiškinančių įrodymų; vertino įrodymus, tiek patvirtinančius, tiek paneigiančius eksperto
išvadoje nurodytas aplinkybes, atsižvelgdamas, inter alia, į šių įrodymų tikslumą, patikimumą,
jų šaltinio objektyvumą. Spręsdamas dėl liudytojų parodymų įrodomosios reikšmės, teismas
išsamiai argumentavo, kodėl šių įrodymų nevertino kaip objektyvių ir patikimų, o vertino juos
kritiškai (inter alia, dėl tiesioginio suinteresuotumo bylos baigtimi, tiesioginio eismo įvykio
nematymo, liudytojų santykių (bendravimo). Taip pat skundžiamame sprendime nurodyta, kuo
remdamasis apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą dėl atliktos teismo ekspertizės
patikimumo, pažymėjo, kad specialisto išvados, kuriomis savo poziciją grindė atsakovas ir
kurios pirmosios instancijos teismo buvo įvertintos kritiškai, visiškai sutampa su teismo eksperto
išvadomis. Kasacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nesant nustatyto pagrindo abejoti
specialisto ir eksperto kompetencija bei jų pateiktomis išvadomis, jas vertinti kritiškai,
apeliacinės instancijos teismas pagrįstai teismo ekspertizės aktu ir eksperto išvadomis
vadovavosi kaip įrodymu ir turėjo pagrindą spręsti, kad šis patvirtina teisiškai reikšmingą
aplinkybę – jog eismo įvykio dalyvių nurodytos aplinkybės dėl eismo įvykio mechanizmo
techniniu požiūriu nepagrįstos. Teisėjų kolegija nekonstatuoja apeliacinės instancijos teismo
įrodymų (inter alia, teismo ekspertizės akto, eksperto išvados) tyrimo ir vertinimo taisyklių
pažeidimo, nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikoje pateiktų išaiškinimų. Minėta, kad ginčui
išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę kompetentingas nustatyti bylą nagrinėjantis
teismas. Taigi apeliacinės instancijos teismas turėjo teisę nuspręsti, kurie įrodymai,
vadovaujantis vidiniu teismo įsitikinimu, kuriam pagrindą davė pirmiau nurodytos aplinkybės,
vertintini kaip turintys svaresnę įrodomąją galią ir patikimai bei pakankamai patvirtinantys
aplinkybes, kurios pagrindžia atsakovo atsikirtimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo
nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakovas (nesutikdamas su ieškovės
teiginiais, jog įvyko draudžiamasis įvykis ir draudikas turi pareigą išmokėti draudimo išmoką),
turėdamas įstatyme įtvirtintą pareigą įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo pareigos sumokėti
draudimo išmoką ieškovei, šią pareigą įvykdė, teismo paskirtos trasologijos ekspertizės išvados
paneigia ieškovės reikalavimų teisėtumą ir pagrįstumą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nors
apeliacinės instancijos teismo motyvuojamojoje dalyje neišvardyti kasaciniame skunde nurodyti
rašytiniai įrodymai ir aplinkybės, tai nereiškia, kad teismo paskirtos trasologijos ekspertizės
išvadų įrodomoji reikšmė buvo nustatyta jų neįvertinus ir kad jie sudaro pagrindą padaryti
kitokias teismo išvadas dėl ginčo baigties, ignoruojant teismo ekspertizės akto duomenų,
eksperto išvados patikimumą. Vien ta aplinkybė, kad byloje esančių įrodymų pagrindu
susiformavo apeliacinės instancijos teismo įsitikinimas dėl draudžiamojo įvykio fakto ieškovės
nurodytomis aplinkybėmis nebuvimo, atsakovo atleidimo nuo prievolės mokėti draudimo išmoką
sąlygų įrodytumo, t. y. teismas padarė kitokias išvadas, nei nurodo kasatorė, savaime nereiškia,
jog buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.

Dėl ekspertizės skyrimo

Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas suvaržė jos teises, nes savo iniciatyva
paskyrė trasologijos ekspertizę, dėl kito eksperto skyrimo jos nuomonės neklausė, apie tai
kasatorės neinformavo, atlikus ekspertizę, nesudarė galimybės pareikšti nuomonę dėl išvadų.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad šie argumentai yra teisiškai nepagrįsti.

Teismo funkcija – tirti ir vertinti šalių pateiktus įrodymus, ir padaryti išvadą apie įrodinėjimo
dalyką sudarančių faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Ekspertizę skirti tikslinga tada, kai
abejojama tam tikrų faktų buvimu ir šioms aplinkybėms nustatyti reikalingos specialiosios
žinios. Teismas gali skirti ekspertizę savo arba byloje dalyvaujančių asmenų iniciatyva, jeigu
teismui iškyla neaiškūs, specialiųjų žinių reikalaujantys klausimai. Pagal teisinį reglamentavimą
teismas, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę, gali paskirti ekspertą arba
pavesti atlikti ekspertizę kompetentingai ekspertizės įstaigai (CPK 212 straipsnio 1 dalis).
Ekspertu gali būti skiriamas asmuo, turintis reikiamą kvalifikaciją išvadai duoti (CPK 212
straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Bylos duomenys patvirtina atsakovo atsiliepime į ieškovės kasacinį skundą nurodytus
argumentus, kad kasatorei buvo sudaryta galimybė aktyviai dalyvauti ekspertizės skyrimo
procese. 2013 m. birželio 26 d. nutartimi teismas pasiūlė šalims pareikšti teismui nuomonę dėl
teismo ekspertizės šioje byloje skyrimo tikslingumo, inter alia, ekspertų skyrimo. Ieškovė
pateikė nuomonę, nurodė, kad atsakovui sutinkant dėl ekspertizės skyrimo bei išlaidų
apmokėjimo, o teismui nusprendus, kad ji būtina, ieškovė tam neprieštaraus. Ieškovė, skirtingai
nei atsakovas, neišreiškė pageidavimo dėl konkrečių ekspertų (ekspertizės įstaigos) skyrimo,
pateiktinų klausimų. 2013 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi paskirta trasologijos ekspertizė, ją
pavesta atlikti Lietuvos teismo ekspertizės centrui. 2014 m. vasario 24 d. nutartimi byla buvo
atnaujinta, nurodytos aplinkybės, susijusios su ekspertizės įstaigos skyrimo eiga. Šis nutartis
buvo išsiųsta šalims. Atsakovas kito teismo eksperto (ekspertizės įstaigos) kandidatūros
nepasiūlė, prašė šį klausimą spręsti teismo nuožiūra. Ieškovė nuomonės dėl to nepareiškė.
Apeliacinės instancijos teismas 2014 m. kovo 28 d. nutartimi paskyrė ekspertizę ir pavedė ją
atlikti teismo ekspertui Edgarui Sokolovskiui (Edgar Sokolovskij). Ši nutartis, remiantis bylos
duomenimis, buvo išsiųsta šalims. Ekspertizės aktas surašytas 2014 m. birželio 23 d., teismui
pateiktas 2014 m. liepos 2 d. 2014 m. liepos 4 d. nutartimi atnaujintas civilinės bylos
nagrinėjimas, paskirta teismo posėdžio data 2014 m. rugsėjo 1 d. ir ši nutartis išsiųsta ieškovės
atstovui. Šios aplinkybės teikia pagrindą daryti išvadą, kad ieškovė, išreiškusi nuomonę dėl
ekspertizės byloje skyrimo, neprieštaravusi tam, neteikė reikšmės eksperto (ekspertizės įstaigos)
kandidatūrai. CPK 42 straipsnyje, reglamentuojančiame šalių teises ir pareigas, inter alia,
įtvirtinta jų teisė susipažinti su bylos medžiaga, teikti prašymus, argumentus, duoti paaiškinimus
bei pareiga domėtis nagrinėjamos bylos eiga (1, 5 dalys). Teisėjų kolegija sprendžia, kad
laikotarpis nuo ekspertizės akto apeliacinės instancijos teisme gavimo iki teismo posėdžio
laikytinas pakankamu tam, kad ieškovė galėtų įgyvendinti proceso įstatyme jai nustatytas teises.
Bylos duomenys nepatvirtina ieškovės argumentų, kad jai nebuvo sudaryta galimybė pareikšti
nuomonę dėl eksperto išvadų, pagrįstumo.

Dėl procesinės bylos baigties

Patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos nutartį teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija
konstatuoja, kad panaikinti ar pakeisti ją, remiantis kasacinio skundo argumentais, nėra teisinio
pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Netenkinus kasacinio skundo, kasatorės turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93

straipsnis).

Kasacinis teismas patyrė 3,02 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 17 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių
dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai
priteistinos iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96
straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos
Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2014 m. rugsėjo 8 d. sprendimą
palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš ieškovės D. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 3,02 Eur (tris Eur 2 ct)
bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo
dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Sigita Rudėnaitė

Dalia Vasarienė

Dokumentas atspausdintas iš teismų praktikos paieškos sistemos INFOLEX. Praktika

(www.teismupraktika.lt)

Kortelė:

1154297_RegNr_3K-3-508-686/2015

http://www.infolex.lt/tp/1154297

Civilinė byla Nr. 3K-3-508-686/2015

Teisminio proceso Nr. 2-45-3-00891-2009-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.2.5; 3.1.1.2.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Alės Bukavinienės, Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Vinco Versecko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų L. V.
M. ir O. J. M. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. R.
ieškinį atsakovams L. V. M. ir O. J. M. dėl žemės sklypo ribų nustatymo; trečiasis asmuo –
Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, ir atsakovų priešieškinį ieškovei dėl
žemės sklypų ribų nustatymo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje keliami materialiosios teisės normų, reglamentuojančių žemės sklypo ribų
nustatymą, ir proceso teisės normų, įtvirtinančių įrodymų vertinimo taisykles bei teisėjų ir teismų
nepriklausomumą bei nešališkumą, aiškinimo ir taikymo klausimai.

Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti jai nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo
(duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) ribas pagal UAB „Julimatas“
atliktus kadastrinius matavimus (bendras plotas – 4,1444 ha).

Atsakovai pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė nustatyti L. V. M. nuosavybės teise priklausančio

žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr.
(duomenys neskelbtini) ribas pagal UAB „Geonorma“ atliktus kadastrinius matavimus (bendras
plotas – 5,1125 ha); nustatyti O. J. M. nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo (duomenys
neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) ribas
pagal UAB „Geonorma“ atliktus kadastrinius matavimus (bendras plotas – 0,6 ha); priteisti
bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Byloje nustatyta, kad šalys yra gretimų žemės sklypų (duomenys neskelbtini) savininkės. Ieškovė
nuosavybės teisę į 4,5 ha žemės ūkio paskirties žemę įgijo 2000 m. gruodžio 15 d. pirkimo–
pardavimo sutarties pagrindu; atsakovė 2005 m. rugpjūčio 12 d. paveldėjo 0,6 ha žemės ūkio
paskirties žemės sklypą, o atsakovas įsigijo 5 ha miško žemės pagal 1995 m. liepos 28 d.
valstybinės žemės (miško) pirkimo–pardavimo sutartį. Atsakovų sklypai ribojasi su ieškovės
sklypu iš vakarų ir šiaurės pusės. Ieškovė 2007 m. atliko savo sklypo kadastrinius matavimus,
patikslino sklypo ribas, šie matavimai patvirtinti Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. spalio 2
d. įsakymu Nr. 2.3-1054 (86-1-4) ir įregistruoti VĮ Registrų centre. Atsakovams apskundus
pirmiau nurodytą administracinį aktą, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m.
balandžio 25 d. sprendimu (administracinė byla Nr. 1-2722-281/2008) panaikino įsakymą,
kuriuo sklypo ribos patvirtintos negavus gretimų sklypų savininkų sutikimo.

Ieškovė prašė nustatyti jai priklausančio sklypo ribas, nurodydama, kad jai tenka mažesnis, nei
leistina paklaida, sklypas, kurį įsigijo pagal atliktus preliminarius matavimus (pirko 4,5 ha, o
pagal UAB „Julimatas“ atliktus kadastrinius matavimus sklypas yra 4,1444 ha). Ieškovės
teigimu, atsakovų sklypų kadastriniai matavimai nesuderinti su žemėtvarka ir VĮ Registrų centru;
iš atsakovo miško sklypo ribų brėžinio ir atsakovės žemės sklypo kadastrinio plano matyti, kad
jų sklypai uždengia 0,4572 ha ieškovei priklausančios žemės; pakito atsakovo žemės sklypo
konfigūracija; atlikus kadastrinius matavimus, miško plotas padidėjo nuo 5 ha iki 5,1125 ha,
nepagrįstai į miško patenka žemės ūkio paskirties žemės; nors bendras atsakovės žemės plotas
(0,6 ha) nesikeitė, bet iš esmės pakito žemės ūkio naudmenų plotai, t. y. 0,5267 ha nurodyta kaip
pieva, o vietoj 0,4 ha kitos žemės liko 0,733 ha. Ieškovė įsitikinusi, kad dėl neteisingai atliktų
atsakovų sklypų kadastrinių matavimų, jų sklypų pasislinkimo, uždengiant ieškovės žemės dalį,
ploto padidinimo ir žemės ūkio naudmenų pakeitimo ieškovės sklypas sumažintas 0,4572 ha,
taip pažeidžiant jos teises.

Atsakovai priešieškiniu prašė nustatyti jiems nuosavybės teise priklausančių sklypų ribas pagal
UAB „Geonorma“ atliktus kadastrinius matavimus, atitinkančius buvusius sklypų riboženklius,
faktinį naudojimą ir preliminarius planus (jų vertinimu, UAB „Julimatas“ atlikti kadastriniai
matavimai nurodytų duomenų neatitinka). Anot atsakovų, nuo 1995 m. buvę riboženkliai
nepasikeitė, t. y. jie ribojo atsakovo mišką, o nuo 2000 m. papildomas riboženklis – V. U. (dabar
– O. J. M.) sklypo dalį. Atsakovas dirbo girininku, prižiūrėjo ir tvarkė mišką, taip pat atsakovės
sklypą, kuris yra pamiškės teritorija, neišeidamas už riboženklių; pamiškė buvo ariama, kitaip
žemė būtų apaugusi mišku. Būtent dėl to pasikeitė naudmenos, t. y. 0,6 ha sklype ariamos žemės
tapo daugiau, o krūmokšnių – mažiau, tačiau sklypo faktinis dydis nepakito. Atsakovo miško
sklypas padidėjo, į jo plotą įskaičius kelio, kuriam nustatytas servitutas, plotą.

II. Byloje priimtų teismų procesinių sprendimų esmė

Švenčionių rajono apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimu ieškinį atmetė,

priešieškinį tenkino; nustatė atsakovui 5,1125 ha, atsakovei – 0,6 ha bendro ploto sklypų ribas
pagal UAB „Geonorma“ atliktus kadastrinius matavimus ir nustatytus ribų posūkio taškus.
Kadangi Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. spalio 2 d. įsakymas Nr. 2.3-1054 (86-1-4)
panaikintas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 25 d. sprendimu,
nustačius, kad sklypų riboženkliai buvo perkelti, o geodeziniais matavimais suformuoto sklypo
buvusios ribos pakeistos negavus gretimų sklypų savininkų sutikimo, tai teismas atmetė ieškovės
argumentą, jog jos sklypo kadastriniai matavimai ir ribos teisingi vien dėl to, kad suderinti su
žemėtvarka ir duomenys įregistruoti VĮ Registrų centre. Teismas, nustatęs, kad žemės sklypų
ribą žymintys riboženkliai buvo kilnojami, vertino pirmąjį pažymėtą sklypą, nurodė, kad
atsakovo sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ribos nustatytos 1995 m. birželio 22 d.
žemės sklypo ribų parodymo ir paženklinimo vietoje akte; nustatė, kaip tai buvo padaryta.
Paskyręs ekspertizę abiejų matavimų tikslumui nustatyti ir jos duomenis įvertinęs kartu su kitais
bylos įrodymais, be to, sklypų ribas ir riboženklius apžiūrėjęs vietoje, teismas sprendė, kad
atsakovui priklausančio miško ribų spindis (prakirta) ir po preliminarių matavimų pažymėtos
ribos nesikeitė, todėl negalėjo pasikeisti atsakovo ar ieškovės sklypų ribų konfigūracija. Teismas
nurodė, kad aplinkybė, jog beveik per visą atsakovės sklypo plotą matomas žole apaugęs arimas,
nepaisant neįregistruoto sklypo naudmenų pakeitimo, atitinka atsakovų paaiškinimus, kad jie
gerai žinojo savo sklypų ribas, tvarkė ir prižiūrėjo bei išarė pamiškę tam, jog ši neapaugtų
krūmynais. Nustatęs, kad pagal UAB „Julimatas“ atliktus kadastrinius matavimus ieškovei
priklauso 4,4144 ha, t. y. mažesnis nei sandoriu įsigytas, žemės sklypas, o pagal UAB
„Geonorma“ kadastrinius matavimus sklypo plotas atitinka įsigytąjį, be to, atsakovo miško
sklypas kiek didesnis (5,112 ha), nei nurodyta nuosavybės dokumentuose (5,00 ha), šiems
neatitikimams pašalinti teismas paskyrė ekspertizę. Remdamasis ekspertizės duomenų analize,
teismas konstatavo, kad UAB „Geonorma“ atlikti atsakovės sklypo kadastriniai matavimai iš
pietų ir vakarų pusės atitinka pirminius teritorijų planavimo dokumentus (žemės reformos
žemėtvarkos projektą), o šiaurės pusėje neatitinka dėl to, kad sklypo riba atitraukta nuo miško;
šią apie 0,02 ha paklaidą, remdamasis ekspertų pozicija, teismas pripažino nedidele. Teismas
atkreipė dėmesį į tai, kad UAB „Julimatas“ atlikti ieškovės sklypo Nr. 75 kadastriniai matavimai
iš vakarų pusės neatitinka pirminių teritorijų planavimo dokumentų dėl greta esančio sklypo
kadastrinių matavimų neatitikties sklypo ribų posūkio taškams pagal įgytą nuosavybę; taip pat
neatitinka teritorijų planavimo dokumentuose ir Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapyje
įbraižytų ribų; šio sklypo riba, kaip pavaizduota 2010 m. kovo 10 d. plane, žemės sklypo
aerofotografinės nuotraukos plane M:2000, M1:2000 žemėlapyje, palyginti su teritorijų
planavimo dokumentuose pažymėtomis ribomis, perstumta. Teismo vertinimu, būtent dėl
nurodytų aplinkybių 0,33 ha dalimi sumažintas atsakovės sklypo plotas. Teismas konstatavo, kad
UAB „Geonorma“ atlikti kadastriniai matavimai ir paženklintos atsakovų sklypų ribos atitinka
preliminarius žemės sklypų planus, riboženklius, faktinį žemės naudojimą. Byloje nenustatyta,
kad atsakovai būtų užvaldę ieškovei nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo dalį (0,4572
ha) ir sunaikinę ribų posūkio taškų riboženklius.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės
apeliacinį skundą, 2012 m. balandžio 30 d. sprendimu panaikino Švenčionių rajono apylinkės
teismo 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį patenkino, nustatė
ieškovei nuosavybės teise priklausančio 4,1444 ha bendro ploto žemės sklypo ribas pagal UAB
„Julimatas“ atliktus kadastrinius matavimus; priešieškinį atmetė.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovų
kasacinį skundą, ex officio konstatavusi CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimą bylą
nagrinėjant apeliacinės instancijos tvarka (kilus abejonių dėl bylą apeliacine tvarka nagrinėjusios
teisėjų kolegijos sudėties nešališkumo), 2013 m. vasario 22 d. nutartimi panaikino Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 30 d. sprendimą ir
perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės
apeliacinį skundą, 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimu panaikino Švenčionių rajono apylinkės
teismo 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį patenkino, nustatė
ieškovei nuosavybės teise priklausančio 4,1444 ha bendro ploto žemės sklypo ribas pagal UAB
„Julimatas“ atliktus kadastrinius matavimus; priešieškinį atmetė. Teisėjų kolegija, įvertinusi
ginčo šalių argumentus, bylos medžiagą, atsižvelgusi į aplinkybes, kad trūksta šalių nuosavybės
teise valdomos žemės natūra, kilęs ginčas dėl faktinės riboženklių buvimo vietos, siekdama
nustatyti šalių atliktų kadastrinių matavimų tikslumą ir jų atitiktį žemėtvarkos projektui, paskyrė
pakartotinę ekspertizę. Ekspertizės metu nustatyta, kad ribos, pažymėtos pagal kadastro žemėlapį
ir pagal Magūnų kadastro vietovės žemės reformos projektą, skiriasi; ekspertai, byloje pateiktus
kadastrinius matavimus lygindami su preliminariomis ribomis, įbrėžtomis į kadastro žemėlapį,
nurodė, kad pagal UAB „Julimatas“ atliktus žemės sklypo Nr. 75 kadastrinius matavimus
šiaurinėje dalyje paliktas 686 kv. m laisvas plotas, pietinėje dalyje – 2110 kv. m laisvas plotas, o
vakarinėje dalyje uždengiamas 493 kv. m gretimų žemės sklypų Nr. 74 ir Nr. 103 plotas; pagal
UAB „Geonorma“ atliktus matavimus žemės sklypo Nr. 74 ribos šiaurinėje, rytinėje ir
vakarinėje dalyse sutampa su kadastro žemėlapyje pažymėtomis gretimų sklypų ribomis,
pietinėje dalyje 4283 kv. m šio žemės sklypo įsiterpia į gretimus žemės sklypus Nr. 75 ir Nr.
103, žemės sklypo Nr. 103 ribos perstumtos rytų kryptimi ir 3130 kv. m įsiterpia į žemės sklypą
Nr. 75, o 2938 kv. m lieka laisvi. Ekspertai taip pat nustatė, kad ribos, pažymėtos UAB
„Geonorma“ parengtuose žemės sklypų Nr. 74 ir Nr. 103 planuose, skiriasi nuo Magūnų
kadastro vietovės žemės reformos projekto. Atsižvelgę į ekspertizės akte išdėstytus argumentus,
ekspertai padarė išvadą, kad UAB „Julimatas“ atlikti žemės sklypo Nr. 75 kadastriniai
matavimai geriausiai atitinka šio sklypo preliminarias ribas, įbraižytas kadastro žemėlapyje.
Teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais dėl įrodymų
vertinimo, įvertinusi byloje pateiktus įrodymus, remdamasi pakartotine ekspertize, įsiteisėjusiu
Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 25 d. sprendimu, kuriuo panaikintas Vilniaus
apskrities viršininko 2007 m. spalio 21 d. įsakymas Nr. 2.3-10542-(86-1-4), konstatavo, kad
ieškovės pateiktas UAB „Julimatas“ parengtas žemės sklypo planas labiau atitinka faktinę
situaciją, kartografinę medžiagą ir Magūnų kadastro vietovės žemės reformos projektą, todėl
apibrėždama ieškovės ir atsakovų sklypų ribas vadovavosi UAB „Julimatas“ parengtu žemės
planu. Kolegija pažymėjo, kad pagal UAB „Julimatas“ planą ieškovės sklypo plotas nustatytas
4,1444 ha, t. y. mažesnis, nei jai priklauso nuosavybės teise (4,5 ha), ir ieškovė dėl tokio žemės
sklypo sumažėjimo neprieštarauja, o UAB „Geonorma“ parengti atsakovų sklypų planai viršija
atsakovų nuosavybės teise valdomų žemės sklypų ribas, atsakovės sklypas yra pasistūmėjęs į
ieškovės sklypo pusę, užimdamas dalį ieškovei priklausančio sklypo, be to, UAB „Geonorma“
parengto atsakovės sklypo plano duomenys dėl žemės sklypo naudmenų neatitinka viešo registro
duomenų ir realių atsakovės žemės sklypo naudmenų. Kolegijos vertinimu, UAB „Julimatas“
parengtas planas atitinka kasacinio teismo išaiškinimus ir mažiausiai varžo visų sklypų savininkų
teises.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovai prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimą ir palikti galioti Švenčionių rajono apylinkės
teismo 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais teisiniais
argumentais:

1. Dėl CK 4.45 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo. Kasatoriai įsitikinę, kad apeliacinės
instancijos teismas pažeidė CK 4.45 straipsnio nuostatas ir nukrypo nuo jų aiškinimo ir taikymo
praktikos. Skunde nurodoma, kad teismas nevertino, ar ginčijama sklypo riba neaiški pagal
pirminius teritorijų planavimo dokumentus, buvusius riboženklius ir faktinį žemės naudojimą;
neištyrus CK 4.45 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikšmingų kriterijų viseto, vien konstatavus, kad
neužtenka žemės natūra, nėra pagrindo tenkinti ieškinį. Vien faktas, kad ieškovės žemės sklypas
natūra yra gerokai mažesnis, nei įsigytas pagal pirkimo–pardavimo sandorį, nepakankamas
preliminariuose matavimuose (abrisuose) aiškiai nustatytoms ir riboženkliais paženklintoms
sklypų riboms, pagal kurias žemė buvo naudojama daug metų, keisti. Apeliacinės instancijos
teismas neatsižvelgė į kasacinio teismo išaiškinimą, kad, sprendžiant ginčą dėl sklypo ribų
nustatymo, negali būti keičiamas žemės sklypo dydis (plotas), bet turi būti keliamas klausimas
dėl nuosavybės teisės įgijimo pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. P. v. Č. P. ir kt.,
bylos Nr. 3K-3-539/2005; kt.). Anot kasatorių, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai,
kad, patvirtinus UAB „Julimatas“ nustatytas sklypų ribas, pakeistas kasatorės žemės sklypo
dydis – iš 0,6 ha žemės ūkio paskirties žemės liko 0,27 ha; šios paskirties žemės nebeliko, nes iš
visų kitų pusių, išskyrus ribą su ieškovės sklypu, atsakovės sklypą supa miškas. Kasacinio
teismo konstatuota, kad nuosavybės teisė į tam tikrą turtą, tam tikro dydžio žemės sklypą ginama
ir negali būti keičiama CK 4.45 straipsnio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. v.
A. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-189/2011). Tokios išvados išplaukia ir iš kituose įstatymuose ir jų
įgyvendinamuosiuose teisės aktuose įtvirtinto teisinio reglamentavimo (Žemės reformos
įstatymo 31 straipsnio 3 dalies, Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų, patvirtintų Lietuvos
Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534, 21 punkto). Kasatoriai
pažymi, kad teisės aktuose aiškiai apibrėžta objektyviai (dėl pasikeitusių (tikslesnių) matavimo
prietaisų) galima žemės sklypų ribų paklaida, kuria negali būti pridengiamos kitos priežastys
(pvz., ydingas sandoris); CK 4.45 straipsnio pagrindu negalima perskirstyti realiai naudojamų
žemės sklypų ir keisti jų ribų, kompensuojant vienam savininkui trūkstamą plotą kitų savininkų
žemės sklypų sąskaita. Kadangi ieškovei natūra trūksta žemės ploto, gerokai viršijančio bet
kokias leistinas paklaidas (trūksta 0,8128 ha), tai, kasatorių vertinimu, jos teisės turi būti
ginamos ginčijant sandorį, pagal kurį žemė įgyta nuosavybėn.

2. Dėl CPK 178, 182, 185, 197 ir 218 straipsnių aiškinimo ir taikymo. Kasatoriai teigia, kad
apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 182 straipsnio 2 dalį, nes neatsižvelgė į Vilniaus
apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 5 d. sprendimu nustatytą nagrinėjamoje
byloje prejudicinę reikšmę turinčią aplinkybę, kad ieškovės atliktais kadastriniais matavimais
sklypo ribos pakeistos negavus gretimų sklypų savininkų sutikimo. Apeliacinės instancijos
teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad panaikinto įsakymo pagrindu įregistruotas ir įbraižytas bei
po teismo sprendimo išregistruotas planas neturi jokio pranašumo prieš atsakovų atliktus
kadastrinius matavimus; apeliacinės instancijos teismo paskirtos ekspertizės metu nelyginta šalių
atliktų kadastrinių matavimų atitiktis pirminiams teritorijų planavimo dokumentams; teismas
nevertino bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atliktos ekspertizės, nepasakė, kodėl
atmeta jos išvadas, kodėl kilo poreikis teismo iniciatyva skirti pakartotinę ekspertizę, taip
nevykdydamas CPK 218 straipsnio reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas taip pat
neįvertino ir neanalizavo, kaip ieškovės sklypų ribų pasikeitimas lėmė kasatorių sklypų
pasikeitimą, kaip kasatorei turėjo būti kompensuota už daugiau kaip per pusę sumažėjusią žemės
ūkio paskirties žemę; pažeidė savininkų interesų pusiausvyrą, nes neįvertino, ar ieškovės naudai
sumažinti kasatorių sklypai atitinka (viršija) leistiną paklaidą, nenustatinėjo patvirtinto plano
sukeliamų teisinių padarinių. Pasak kasatorių, apeliacinės instancijos teismas netyrė ir
nenagrinėjo byloje esančių įrodymų, patvirtinančių, kurio iš trijų besiribojančių žemės sklypų
realus plotas yra mažesnis nei nurodytas dokumentuose ir kodėl ploto trūksta, neįvertino
aplinkybės, kad pirmosios instancijos teismas apžiūrėjo riboženklius ir miško spindžius
(prakirtas), todėl objektyviai galėjo įvertinti situaciją vietoje; nevertino byloje surinktų įrodymų
viseto, nepagrįstai ignoravo faktą, kad kasatorių parengtas planas atitinka miško spindžius
(prakirtas) ir yra suderintas su visais kaimynais, išskyrus ieškovę, o jos pateiktas planas
nesutampa su natūraliais riboženkliais (spindžiais), nesudaro tiesių linijų, neišsaugo tiesiųjų tarp
taškų, neatitinka pagal mastelį preliminarių matavimų, iškreipia sklypų konfigūraciją.

3. Dėl teisėjų ir teismų nepriklausomumo ir nešališkumo. Kasatoriai nurodo, kad nagrinėjant bylą
buvo pažeisti CPK 6, 21 straipsniuose įtvirtinti principai – ieškovės vyras K. R., buvęs ilgametis
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas, kurio bendradarbiais buvę
teisėjai dirbo teisme ir bylos nagrinėjimo metu, objektyviai turėjo galimybę daryti įtaką
konkrečių teisėjų paskyrimui ir bylos rezultatui; jis asmeniškai suinteresuotas teismo sprendimu
dėl sutuoktinei priklausančio turto. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad Lietuvos
Aukščiausiajam Teismui 2013 m. vasario 22 d. nutartimi grąžinus bylą Vilniaus apygardos
teismui nagrinėti iš naujo, dėl kasatoriams nežinomų priežasčių net kelis kartus pakeisti teisėjai,
kurie turėjo nagrinėti bylą (teisėjų kolegijos pirmininkai); Vilniaus apygardos teismo Civilinių
bylų skyriui vadovaujanti teisėja A. Urbanavičienė, šias pareigas perėmusi iš K. R., ilgą laiką
kartu su juo dirbo, ji skirsto bylas teisėjams, todėl kasatoriai reiškia abejones, kad sudarant
kolegiją šiai bylai išspręsti galėjo būti daroma įtaka, jog byla būtų paskirta konkrečiam teisėjui
(kuriam būtų daroma įtaka, formuojamos jo nuostatos aktualiais klausimais); teisme ilgiau
dirbantys teisėjai galėjo paveikti trumpiau dirbančius teisėjus, daryti jiems įtaką. Kasatoriai
pabrėžia, kad buvo pareiškę nušalinimą Vilniaus apygardos teismui, išreiškė abejones dėl
objektyviojo teismo nešališkumo, kurias patvirtina teismo nukrypimas nuo suformuotos teismų
praktikos, materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimas, priešingi pirmosios ir apeliacinės
instancijos teismų sprendimai.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimą
nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais teisiniais
argumentais:

1. Dėl CK 4.45 straipsnio 1 dalies, CPK 178, 182, 185, 197 ir 218 straipsnių aiškinimo ir
taikymo. Ieškovė nesutinka su kasacinio skundo argumentais ir nurodo, kad jame nepagrįstai
teigiama, jog žemės sklypų ribos yra aiškios, o kasatoriams nuosavybės teise priklausantys
žemės sklypai pažymėti riboženkliais, išlikusiais dar nuo 1995 m. Atsiliepime nurodoma, kad
Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu apskrities viršininko įsakymas panaikintas
dėl procedūrinių pažeidimų, jame nebuvo vertinamas UAB „Julimatas“ parengtas ieškovės
žemės sklypo planas; nurodytas planas suderintas su Švenčionių rajono žemėtvarkos skyriumi ir
VĮ Registrų centru, kaip kadastro tvarkytoju, t. y. atitinka kadastro žemėlapyje įbraižytas
ieškovės sklypo ribas; šią aplinkybę patvirtina ir VĮ Registrų centro Vilniaus filialo Švenčionių
skyriaus 2010 m. spalio 27 d. raštas, kuris yra oficialusis rašytinis įrodymas (CPK 197 straipsnio
2 dalis). Ieškovės teigimu, pagal UAB „Geonorma“ parengtą planą kasatorės sklypas
pasistūmėjęs į ieškovės sklypo pusę ir užima jo dalį; žemės ūkio paskirties žemės sklype atsirado
daugiau pievų (buvo 1/3, dabar – 2/3 dalys sklypo). Be to, kasatoriui priklausantis sklypas 1995
m. atskirtas pažymint laikinais riboženkliais nuo ieškovės ir kasatorės sklypų, bet nepažymėtas iš
Ungurinio ežero ir iš vakarų pusės. Kadangi visi sklypai pažymėti pagal preliminarius
matavimus, tai ieškovė nesutinka, kad dėl vienų sklypų tai padaryta teisingai, o dėl kitų – ne.
Ieškovė pažymi, kad kasatorių sklypų planai nesuderinti su žemėtvarka ir neatitinka kadastro
žemėlapyje pažymėtų kasatorių sklypų ribų. Nors žemės trūksta, tačiau kasatorei jos tenka
daugiau, nei įgijo nuosavybėn; ieškovei kyla abejonių dėl UAB „Geonorma“ atliktų matavimų
tikslumo; jos nuomone, patikslinus preliminarius matavimus, beveik neįmanoma gauti tokį pat
žemės sklypo plotą, kaip nustatytas kasatorės 0,6 ha, ar tiksliai padidinti kasatoriaus miško
sklypą tiek, kiek įskaityta papildomai kelio ploto. Ieškovė nesutinka, kad savo teises turėtų ginti,
ginčydama pirkimo–pardavimo sandorį, taip pat atmeta kasacinio skundo argumentus, kuriais
keliamas eksperto išvados netinkamo vertinimo klausimas, pritaria apeliacinės instancijos teismo
išvadai, kad UAB „Julimatas“ parengtas planas mažiausiai varžo visų sklypų savininkų teises.

2. Dėl teisėjų ir teismų nepriklausomumo ir nešališkumo. Ieškovės manymu, kasacinio skundo

argumentai dėl teismo šališkumo yra išgalvoti, nepagrįsti. Bylos nagrinėjimo metu K. R.
Vilniaus apygardos teisme nedirbo daugiau nei septynerius metus, niekada nedirbo su bylą
nagrinėjančiais teisėjais (kolegijos pirmininkė K. R. dirbant teisėju nebuvo teisėja), kolegijai
tariamai galėjusi daryti įtaką teisėja A. Urbanavičienė nedirbo skyriaus pirmininke. Ieškovės
vertinimu, kasatoriai nešališku pripažįsta tik jiems palankius sprendimus priimantį teismą.

Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo, remdamasis CK 4.45 straipsniu ir kasacinio

teismo praktika, prašo kasacinį skundą nagrinėti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuožiūra.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų,
patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas
kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Kasacinio nagrinėjimo dalyką sudaro
kasaciniame skunde iškelti teisės klausimai dėl žemės sklypo ribų nustatymo, įrodinėjimą ir
įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų taikymo bei teisėjų ir teismų
nepriklausomumo ir nešališkumo. Šiais klausimais teisėjų kolegija pasisako.

Dėl žemės sklypų ribų nustatymo

Civilinio kodekso 4.45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu žemės sklypų savininkai nesutaria
dėl ginčytinų sklypo ribų ir jos nėra aiškios iš esamų dokumentų, ribas nustato teismas,
atsižvelgdamas į dokumentus, faktiškai valdomo sklypo ribas bei kitus įrodymus. Aiškindamas
šią normą kasacinis teismas yra konstatavęs, kad, esant gretimų sklypų ribų neatitikčiai,
kiekvienu atveju būtina ieškoti sklypų savininkų interesų pusiausvyros ir negalima ginti išimtinai
vieno savininko teisių kito sklypo savininko interesų sąskaita. Kai atliekant kadastrinius
matavimus nustatoma, kad gretimų sklypų plotas skiriasi nuo Nekilnojamojo turto registre
įregistruotų sklypų ploto arba (neįregistruotiems žemės sklypams) nuo žemėtvarkos projektuose
ar kituose teritorijų planavimo dokumentuose suformuotų sklypų ploto, gretimų sklypų plotas
turi būti apskaičiuojamas ir jų riba privalo būti nustatoma taip, kad vienodai suvaržytų kiekvieno
jų savininkų teises – abiejų sklypų plotas mažintinas po lygiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje
J. M. v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-226/2009; 2014 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje
N. K. v. J. I. ir D. I., bylos Nr. 3K-3-536/2014). Teismui pateikiamuose žemės sklypų ribų
nustatymo planuose turi būti atsižvelgiama į dokumentus, faktiškai valdomų sklypų ribas ir plotą
bei juose esančius statinius, nuosavybės teise valdomų sklypų plotą, paisoma naudojimosi žeme
racionalumo ir efektyvumo kriterijų, išlaikyta visų suinteresuotų asmenų interesų pusiausvyra,
garantuojanti, kad nustačius žemės sklypų ribą kitų asmenų teisės nebus pažeistos arba bus kuo
mažiau apribotos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014
m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. J. v. A. Z. ir A. Z., bylos Nr. 3K-3-459/2014).
Įrodyti, jog reikalaujama sklypų riba atitinka teisės aktų reikalavimus ir yra tinkamiausia, turi
ieškovas, o kita šalis turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka pateikti kitokį sklypų ribos nustatymo
variantą ir jį pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2014 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. J. v. A. Z. ir A. Z., bylos Nr. 3K-3-
459/2014).

Nagrinėjamoje byloje ieškovė pareiškė ieškinį dėl jos nuosavybės teise valdomo žemės sklypo
ribų nustatymo, prie ieškinio pridėjo UAB „Julimatas“ parengtus kadastrinius matavimus.
Atsakovai pareiškė priešieškinį, prašydami žemės sklypų ribas nustatyti remiantis UAB
„Geonorma“ atliktais kadastriniais matavimais. Kadangi šalys byloje reiškė priešpriešinius
reikalavimus nustatyti žemės sklypų ribas, pateikė kadastrinius matavimus, kuriuose nustatytos
skirtingos pagal atliktus preliminarius matavimus suformuotų žemės sklypų ribos, nesutaria dėl
riboženklių vietos (pirmosios instancijos teismas nustatė, kad abi šalys laikosi pozicijos, jog
riboženkliai buvo kilnojami), tai atmestini kasacinio skundo argumentai, kad teismai atskirai
neįvertino, ar ginčijama sklypo riba neaiški pagal pirminius planavimo dokumentus, buvusius
riboženklius ir faktinį žemės naudojimą. Byloje kilus ginčui dėl žemės sklypų ribų, šalims
teikiant skirtingus įgaliotų tą atlikti asmenų parengtus matavimus, nelieka abejonių, ar šalys
nesutaria dėl ginčytinų ribų, dėl to būtina jas nustatyti teismine tvarka.

Ginčas kilo dėl to, kurios šalies pateiktais kadastriniais matavimais reikia vadovautis nustatant
žemės sklypų ribas. Kasatoriai nesutinka su apeliacinės instancijos teismo sprendimu atmesti
priešieškinį ir nustatyti ieškovei nuosavybės teise priklausančio 4,1444 ha bendro ploto žemės
sklypo ribas pagal UAB „Julimatas“ atliktus kadastrinius matavimus. Kasatorių vertinimu,
teismas netinkamai taikė CK 4.45 straipsnio nuostatas ir nukrypo nuo jų aiškinimo bei taikymo
praktikos, nevertino pirmosios instancijos teisme atliktos ekspertizės akto, nepasisakė, kodėl kilo
poreikis skirti pakartotinę ekspertizę, kaip ieškovės žemės sklypo ribų pakeitimas lėmė kasatorių
sklypų pasikeitimą, nenustatinėjo patvirtinto plano sukeliamų teisinių padarinių, neįvertino
byloje surinktų įrodymų viseto.

Bylos duomenimis, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ginčo šalių argumentus, bylos
medžiagą, atsižvelgęs į aplinkybes, kad trūksta šalių nuosavybės teise valdomos žemės natūra,
kilęs ginčas dėl faktinės riboženklių buvimo vietos, siekdamas nustatyti šalių atliktų kadastrinių
matavimų tikslumą ir jų atitiktį žemėtvarkos projektui, paskyrė pakartotinę ekspertizę. Teismas
padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismo paskirtos ekspertizės metu nustatytos aplinkybės
ir padarytos išvados prieštaringos, neatliktas UAB „Geonorma“ ir UAB „Julimatas“ kadastrinių
matavimų palyginimas, nepateiktas tokio palyginimo vaizdas žemės sklypų plane. Teisėjų
kolegija, atmesdama kasacinio skundo argumentus, kad papildoma ekspertizė skirta nepagrįstai
ir nemotyvuotai, pažymi, kad CPK 218 straipsnyje nustatyta, jog eksperto išvada teismui
neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir
objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad
nesutikimo su eksperto išvada ar abejojimo jos patikimumu priežasčių gali būti įvairių: išvados
neišsamumas, neaiškumas, tam tikrų reikšmingų veiksnių neįvertinimas, prieštaravimas kitai
ekspertizės išvadai ar kitiems byloje esantiems leistiniems įrodymams, faktų, keliančių abejonių
eksperto nešališkumu, kvalifikacija ar kompetencija, paaiškėjimas ir kt. Tokiu atveju teismas gali
arba atitinkamas išvadas daryti kitų pakankamų įrodymų pagrindu, arba skirti papildomą ar
pakartotinę ekspertizę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2009 m. gegužės 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. R. v. E. I. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-
218/2009, 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal BUAB „Seltas“
pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-597/2013; kt.). Nagrinėjamu atveju teismas, nustatęs, kad
apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį ginčo šalys teikia argumentus dėl pirmosios instancijos
teisme atliktos ekspertizės vertinimo, liko klausimų, į kuriuos buvo neatsakyta arba atsakyta
neišsamiai, remdamasis CPK 219 straipsnio nuostatomis, turėjo teisę paskirti pakartotinę
ekspertizę. Ekspertams buvo pateikti abiejų ginčo šalių suformuluoti klausimai, susiję su žemės
sklypų atitiktimi preliminariųjų šių sklypų planų riboms, kadastro žemėlapyje įbraižytoms
riboms, kadastrinių matavimų atitiktimi žemėtvarkos projektui, teritorijų planavimo pirminiams
dokumentams, dėl to teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad apeliacinės instancijos teismas,
paskirdamas pakartotinę ekspertizę, pažeidė proceso teisės normas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip nurodyta pirmiau, kasacinis teismas netiria faktinių bylos
aplinkybių, spręsdamas dėl kasaciniame skunde pateiktų teisinių argumentų, patikrina, ar teismai
tinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas ir nenukrypo
nuo kasacinio teismo praktikoje suformuluotų įrodymų vertinimo taisyklių, kuriomis turi
vadovautis ginčą sprendžiantis teismas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Šilo
bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-
340/2011; 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. M. v. R. M. ir kt., bylos Nr.
3K-3-585/2012; 2015 m. balandžio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. K. ir kt. v. VšĮ
Rokiškio psichiatrijos ligoninė, bylos Nr. 3K-3-257-701/2015; kt.).

Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad apeliacinės instancijos teismas pakartotinę ekspertizę paskyrė
nepažeisdamas proceso teisės normų, kasatoriams nepateikus kitų atliktos ekspertizės išvadų
teisėtumą paneigiančių teisinių argumentų, sprendžia, kad teismas neturėjo pagrindo
nesivadovauti nenuginčytos ekspertizės metu nustatytomis aplinkybėmis. Įvertinusi byloje
teismų nustatytas aplinkybes ir jų pagrindu apeliacinės instancijos teismo padarytas išvadas,
teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovės žemės sklypo ribos
nustatytinos pagal UAB „Julimatas“ parengtą planą. Ekspertizės akte nustatyta, kad UAB
„Julimatas“ atlikti žemės sklypo Nr. 75 kadastriniai matavimai geriausiai atitinka šio sklypo
preliminarias ribas, įbraižytas kadastro žemėlapyje. Bylos duomenimis, pagal UAB „Julimatas“
atliktus sklypo Nr. 75 kadastrinius matavimus ieškovės žemės sklypas sumažėjo iki 4,1444 ha
(nuosavybės teise jai priklauso 4,5 ha); ieškovė sutinka su tokiu sumažėjimu. Kaip nurodė
apeliacinės instancijos teismas, pagal šiuos matavimus šiaurinėje sklypo Nr. 75 dalyje
paliekamas 686 kv. m laisvas plotas, pietinėje dalyje – 2110 kv. m laisvas plotas, o vakarinėje
dalyje 493 kv. m plotu uždengiami gretimi žemės sklypai Nr. 74 ir Nr. 103. Pagal kasatorių
pateiktus UAB „Geonorma“ kadastrinius matavimus, kasatoriaus žemės sklypas (5 ha) padidėja
iki 5,1125 ha, kasatorės išlieka toks pats – 0,6 ha, tačiau pasikeičia jo naudmenų plotai, o
ieškovės žemės sklypas sumažėja, jo ribos perstumiamos. Ekspertizės metu nustatyta, kad pagal
UAB „Geonorma“ matavimus žemės sklypas Nr. 74 pietinėje dalyje 4283 kv. m įsiterpia į greta
esančius sklypus Nr. 75 ir Nr. 103, žemės sklypo Nr. 103 ribos perstumtos rytų kryptimi ir 3130
kv. m įsiterpia į žemės sklypą Nr. 75, o 2938 kv. m paliekamas laisvas plotas. Šių byloje
nustatytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į pirmiau nurodytą kasacinio
teismo praktiką, pagal kurią gretimų sklypų plotas turi būti apskaičiuojamas ir jų riba privalo būti
nustatoma taip, kad vienodai suvaržytų kiekvieno jų savininkų teises. Turi būti išlaikyta visų
suinteresuotų asmenų interesų pusiausvyra, garantuojanti, kad nustačius žemės sklypų ribą kitų
asmenų teisės nebus pažeistos arba bus kuo mažiau apribotos. Atsižvelgdama į tai, teisėjų
kolegija neturi pagrindo daryti kitokią išvadą, nei padarė apeliacinės instancijos teismas, nes
byloje nustatyti ir įvertinti duomenys patvirtina, kad UAB „Julimatas“ atlikti kadastriniai
matavimai mažiausiai varžo ginčo šalių teises. Kasatorių pateikti UAB „Geonorma“ atlikti
kadastriniai matavimai pažeistų šalių interesų pusiausvyros principą – ieškovės žemės sklypo
plotas reikšmingai sumažėtų,o kasatoriaus, priešingai, net padidėtų. Žemės sklypų ribas
nustačius pagal UAB „Julimatas“ atliktus kadastrinius matavimus, suvaržymų patiria abi šalys –
sumažėja ieškovės žemės sklypo plotas, pakinta kasatorės žemės sklypo dalys pagal faktines
naudmenas. Šiame kontekste svarbu pažymėti, kad kasacinio teismo praktikoje nuosekliai
pasisakoma, jog, nustatant žemės sklypų ribas, negali būti keičiamas (didėti, mažėti) jų dydis
(plotas), tačiau sklypo ribos, konfigūracija, taigi ir jų pasiskirstymas pagal naudmenas gali kisti.

Kasatorė skunde nurodo, kad pagal UAB „Julimatas“ atliktus kadastrinius matavimus jos žemės
ūkio paskirties žemės sklypas sumažėjo daugiau nei per pusę, nebelieka ariamos žemės. Šis
argumentas paremtas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atliktos teismo ekspertizės,
kurią apeliacinės instancijos teismas pripažino prieštaringa ir neišsamia, išvadomis. Apeliacinės
instancijos teismo paskirtos ekspertizės metu tokios aplinkybės nenustatytos, priešingai, įvertinus
kadastrinius matavimus pagal kartografinę medžiagą (preliminariuosius planus, žemės sklypų
ribų parodymo-paženklinimo aktus, nuosavybės teisių atkūrimo bylas, Švenčionių rajono
Magūnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą), konstatuota, kad
preliminariąsias sklypų ribas, įbraižytas kadastro žemėlapyje, labiausiai atitinka UAB
„Julimatas“ atlikti kadastriniai žemės sklypo Nr. 75 matavimai. Kasatoriai nepateikia teisinių
argumentų, kurie paneigtų šias apeliacinės instancijos teismo iš ekspertizės akto duomenų
nustatytas aplinkybes ir pagrįstų jų skunde pateiktus teiginius, todėl teisėjų kolegija atmeta
tokius kasacinio skundo argumentus kaip nepagrįstus.

Dėl teisėjų ir teismų nepriklausomumo ir nešališkumo

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. vasario 22 d. nutartyje, kuria byla grąžinta Vilniaus
apygardos teismui nagrinėti iš naujo, nurodė, kad dėl vienos iš bylą nagrinėjusios teisėjų
kolegijos narės ankstesnių profesinių ryšių su bylos šalimi kilo abejonių dėl jos įtakos bylos
nagrinėjimui ir teismo sudėties nešališkumo. Kasaciniame skunde pateikiami argumentai, kad iš
naujo nagrinėjant bylą buvo pažeisti CPK 6, 21 straipsniuose įtvirtinti principai, nes ieškovės
vyras K. R., asmeniškai suinteresuotas bylos baigtimi sutuoktinės naudai, per bendradarbiais
buvusius teisėjus objektyviai turėjo galimybę daryti įtaką konkrečių teisėjų paskyrimui ir bylos
rezultatui. Kasatorių įsitikinimu, šią poziciją patvirtina bylos aplinkybės, kad, Lietuvos
Aukščiausiajam Teismui grąžinus bylą Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš naujo, net kelis
kartus pakeisti teisėjai (teisėjų kolegijos pirmininkai), kurie turėjo nagrinėti bylą, su K. R. ilgą
laiką kartu dirbusi Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriui vadovaujanti teisėja A.
Urbanavičienė, sudarydama kolegiją bylai išspręsti, galėjo daryti įtaką, kad byla būtų paskirta
konkrečiam teisėjui, o teisme ilgiau dirbantys teisėjai galėjo daryti įtaką trumpiau teisme
dirbantiems teisėjams ir taip juos paveikti.

Bylos duomenys patvirtina, kad, ją iš naujo nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nusišalino
dvi pranešėjomis paskirtos teisėjos, turėjusios profesinių (darbinių) ryšių su bylos šalimis. Dėl to
keitėsi teisėjų kolegijos sudėtis. Kasatoriai šiuos pasikeitimus interpretuoja kaip aplinkybę,
patvirtinančią teismo šališkumą. Tačiau teisėjų kolegija atmeta tokius argumentus, pažymėdama,
kad nusišalinimo institutas CPK įtvirtintas siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų
teismą įgyvendinimą (CPK 66 straipsnis), todėl aplinkybė, kad teisėjas pasinaudojo teise
nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo ir taip užtikrinti proceso nepriklausomumą, negali būti
pripažinta patvirtinančia priešingą išvadą. Kasatoriai reiškė pareiškimą dėl Vilniaus apygardos
teismo teisėjų nušalinimo nuo šios bylos nagrinėjimo, tačiau toks prašymas Lietuvos apeliacinio
teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko nutartimi atmestas, nustačius, kad K. R. iš Vilniaus
apygardos teismo teisėjo ir šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko pareigų atleistas
Lietuvos Respublikos Prezidento 2008 m. vasario 22 d. dekretu, per laiką, kurį K. R. nedirbo
teisme, pasikeitė dalis Civilinių bylų skyriaus teisėjų, byla buvo paskirta nagrinėti teisėjų
kolegijai, kurios nė vienas narys nedirbo su K. R.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje priimtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m.
vasario 22 d. nutartyje buvo nurodyta aktuali teismo nešališkumo klausimu suformuota kasacinio
ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika. Kasaciniame skunde pateiktų
argumentų kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, pasisakydamas dėl objektyviųjų
teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, EŽTT yra pabrėžęs, jog turi būti nustatyta realių faktų,
kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo
nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne
lemiama (žr. 1998 m. gegužės 20 d. sprendimą byloje Gautrin ir kiti prieš Prancūziją,
pareiškimo Nr. 38/1997/822/1025–1028). Lemiamą reikšmę turi tai, ar nuogąstavimas gali būti
laikomas objektyviai pagrįstu (žr. 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimą byloje Wettstein prieš
Šveicariją, pareiškimo Nr. 33958/96; 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą byloje Ferrantelli ir
Santangelo prieš Italiją, pareiškimo Nr. 19874/92). Objektyvusis testas dažniausiai yra susijęs su
hierarchiniais ar kitokiais teisėjo ir kitų proceso dalyvių ryšiais (žr., pvz., 2004 m. spalio 26 d.
sprendimą byloje Miller ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 45825/99, 45826/99,
45827/99; 2006 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Mežnarić prieš Kroatiją, pareiškimo Nr.
71615/01 ir kt.). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar aptariamo ryšio pobūdis ir
laipsnis yra toks, kad rodytų teismo nešališkumo stoką (žr. 1996 m. birželio 10 d. sprendimą
byloje Pullar prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 22399/93). Vertinant nuogąstavimų
objektyvų pagrįstumą, gali būti reikšmingos tokios aplinkybės, kaip laikas, praėjęs nuo darbo
santykių pabaigos, bendro darbo trukmė, įstaigos (darbo vietos) dydis, užimtų pareigų pobūdis,
tęstinių santykių su buvusia darboviete palaikymas ir kt. (žr. mutatis mutandis 2001 m. gruodžio
11 d. sprendimą byloje Walston prieš Norvegiją, pareiškimo Nr. 37372/97, 2007 m. liepos 19 d.
sprendimą byloje Podoreški prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 13587/03).

Nagrinėjamoje byloje, vertinant bylą iš naujo apeliacine tvarka nagrinėjusio teismo

nepriklausomumą ir nešališkumą, svarbios nustatytos aplinkybės, kad, bylą nagrinėjant Vilniaus
apygardos teisme, K. R. jame nebedirbo jau daugiau nei šešerius metus (reikšmingą laiko tarpą),
bylą išnagrinėjo teisėjų kolegija, kurią sudarė teisėjai, teisme pradėję dirbti po K. R. atleidimo iš
pareigų. Šiame kontekste teiginiai, kad bylą nagrinėjusiems teisėjams galėjo daryti įtaką teisme
ilgiau dirbantys teisėjai, kasatoriams nepateikus jokių tokius argumentus patvirtinančių įrodymų,
nepripažintini pagrįstu nuogąstavimu, kaip jis apibrėžiamas EŽTT praktikoje. Kasatorių
nurodoma aplinkybė, kad K. R. buvo paskirtas Teisėjų garbės teismo nariu ir dėl to galėjo daryti
įtaką teisėjų karjerai ar kitaip paveikti jų objektyvumą (nepriklausomumą), taip pat nevertintina,
kaip pagrindžianti teismo šališkumą. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos teismų
įstatymą, Teisėjų garbės teismas – teisėjų drausmės bylas ir teisėjų prašymus dėl teisėjo garbės
gynimo nagrinėjanti teismų savivaldos institucija (Teismų įstatymo 122 straipsnio 1 dalis); teisę
siūlyti iškelti drausmės bylą turi Teisėjų taryba, Teisėjų etikos ir drausmės komisija, taip pat
teismo, kuriame dirba teisėjas, arba bet kurio aukštesnės pakopos teismo pirmininkas ar kitas
asmuo, kuriam tapo žinoma apie teisėjo vardą žeminantį poelgį, kitų Teisėjų etikos kodekso
reikalavimų pažeidimą ar įstatymuose numatytų teisėjų darbinės ar politinės veiklos apribojimų
nesilaikymą (Teismų įstatymo 84 straipsnio 4 dalis). Teisėjų drausminės atsakomybės taikymo
tvarka detaliai reglamentuota teisės aktuose, kuriuose, inter alia, nustatyti specialūs subjektai,
galintys inicijuoti jos taikymą, ir sąlygos, kurioms egzistuojant gali būti keliama drausmės byla,
todėl išvada, kad vienas Teisėjų garbės teismo (kolegialios teismų savivaldos institucijos) narys
gali daryti realią įtaką teisėjų karjerai, paveikti jų objektyvumą, pripažintina nepagrįsta.
Priešingu atveju, sutikus su tokiais kasatorių argumentais, Lietuvoje neliktų teisėjų, kurie galėtų
nagrinėti tokią bylą, nes neatmestina situacijos, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtintas sąlygas,
bet kuriam teisėjui bus iškelta ir Teisėjų garbės teisme nagrinėjama drausmės byla, galimybė.

Kasatorių nurodomas argumentas, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai priėmė

skirtingus procesinius sprendimus, be kitų patikimų įrodymų, taip pat nepatvirtina apeliacinės
instancijos teismo šališkumo. Aplinkybė, ar teismai tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes
ir teisingai taikė teisę, patikrinama skundžiant sprendimus instancine tvarka (nagrinėjamoje
byloje tą padarė apeliacinės instancijos teismo sprendimo teisėtumą patikrinęs kasacinis
teismas), vien tokia aplinkybė per se neįrodo teismo šališkumo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus ir motyvus, konstatuoja, kad

byloje nenustatyta ir kasatoriai nepateikė tai patvirtinančių argumentų, kad Vilniaus apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, iš naujo nagrinėdama bylą apeliacine tvarka,
buvo šališka ar kitaip pažeidė kasatorių teisę į tai, kad bylą išnagrinėtų nešališkas ir
nepriklausomas teismas.

Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo
sprendimą, konstatuoja, kad jį naikinti remiantis kasacinio skundo argumentais nėra teisinio
pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis), todėl jis paliktinas galioti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad pateikdami kasacinį skundą kasatoriai
sumokėjo 41 Eur žyminio mokesčio, 579,24 Eur už apeliacinės instancijos teisme atliktą
ekspertizę ir turėjo 300 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, jų atlyginimą prašo priteisti iš
ieškovės. Ieškovė už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą turėjo 300 Eur išlaidų advokato
pagalbai apmokėti, jų atlyginimą prašo priteisti iš kasatorių.

Netenkinus kasacinio skundo, kasatorių prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą

atmestinas.

Ieškovės prašomų atlyginti išlaidų dydis neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose
priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas)
maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2
d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija,
galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), 8.14 punkte nurodyto dydžio, todėl priteistinas iš kasatorių
lygiomis dalimis, po 150 Eur (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 12,81 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su
procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 11 d. pažyma
apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo, šios
bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai priteistinos iš kasatorių lygiomis dalimis, po 6,41 Eur
(CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,vadovaudamasi Lietuvos

Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m.
lapkričio 25 d. sprendimą.
Apie šios nutarties priėmimą informuoti Nekilnojamojo turto registrą.

Priteisti R. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš L. V. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 150 (vieną

šimtą penkiasdešimt) Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo.

Priteisti R. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš O. J. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 150 (vieną

šimtą penkiasdešimt) Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo.

Priteisti valstybei iš L. V. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 6,41 Eur (šešis Eur 41 ct) išlaidų,
susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės
mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas
– 5660).

Priteisti valstybei iš O. J. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 6,41 Eur (šešis Eur 41 ct) išlaidų,
susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės
mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas
– 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo
dienos.

Teisėjai Alė Bukavinienė

Sigitas Gurevičius

Vincas Verseckas

DALYVAUJANTYS ASMENYS

Klausimai:
1. Dalyvaujantys byloje asmenys, jų teisės ir pareigos.
2. Civilinio proceso šalys, jų procesinės teisės ir pareigos.
3. Ieškovas ir atsakovas. Šalių procesinės teisės ir pareigos.
4. Tinkama ir netinkama proceso šalis.
5. Procesinis bendrininkavimas - Privalomas ir fakultatyvinis bendrininkavimas.
6. Procesinis teisių perėmimas.

Šaltiniai:
1. V.Mikelėnas. Civilinis procesas. I dalis. Vilnius 1997 m. 162p.-184p.
2. E.Laužikas, V.Mikelėnas, V.Nekrošius Civilinio proceso teisė, I tomas, Justitia, Vilnius 2003,
259p.-277p.
3. Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso komentaras, I dalis, Justitia, Vilnius 2004, 157p-
170p.

Skaitiniai:
Civilinė byla Nr. 3K-3-480/2009
Procesinio sprendimo kategorijos: 42.3; 55; 95.2; 95.6.2; 95.8 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. lapkričio 9 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus
Baranausko, Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens Ryšių
reguliavimo tarnybos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2009 m. birželio 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. K. ieškinį
atsakovui UAB „Omnitel“ dėl įsakymo panaikinimo ir nuostolių atlyginimo; trečiasis asmuo – Ryšių
reguliavimo tarnyba.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje keliamas proceso teisės klausimas dėl Ryšių reguliavimo tarnybos procesinės padėties, kai
skundžiamas jos sprendimas, priimtas išankstine ginčų sprendimo tvarka, ir materialinės teisės klausimas,
ar perkėlus poilsio dieną iš savaitgalio dienos, ši yra darbo diena, jeigu sutartyje šalys dėl tokio perkėlimo
nebuvo susitarusios.
Ieškovė prašė teismo: 1) priteisti iš atsakovo 317 Lt nepagrįstai sumokėto užmokesčio už interneto
paslaugas; 2) pripažinti negaliojančiu Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2006 m. gruodžio 22 d.
įsakymą Nr. 1402 „Dėl D. K. skundo“. Byloje nustatyta, kad atsakovas ieškovei teikė mobiliojo interneto
paslaugas. Internete pateiktose paslaugos teikimo sąlygose nustatyta, kad vartotojui suteikiamas neribotas
naudojimasis internetu vakarais, savaitgaliais bei švenčių dienomis. Ieškovė 2006 m. liepos 1 d.,
šeštadienį, naudojosi internetu, manydama, kad interneto paslaugos neribojamos (nemokamos), bet
atsakovas pateikė 317 Lt sąskaitą už šią dieną, t. y. taikė darbo dienos tarifą, nes Vyriausybės 2005 m.
gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1413 „Dėl poilsio dienų perkėlimo 2006 metais“ iš nurodytos dienos poilsio
diena perkelta į 2006 m. liepos 7 d. Išankstinio ginčų sprendimo tvarka ieškovė kreipėsi į trečiąjį asmenį.
Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2006 m. gruodžio 22 d. įsakymu ieškovės prašymas netenkintas,
pripažinta, kad atsakovas pagrįstai reikalavo sumokėti 317 Lt už 2006 m. liepos 1 d. suteiktas interneto
paslaugas pagal darbo dienos tarifą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 2–asis apylinkės teismas 2009 m. sausio 22 d. sprendimu ieškinį patenkino: 1) panaikino
Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2006 m. gruodžio 22 d. įsakymą; 2) priteisė ieškovei iš atsakovo
317 Lt be pagrindo sumokėtą užmokestį. Teismas sprendė, kad atsakovas neteisėtai apskaičiavo ieškovei
317 Lt mokestį pagal darbo dienos tarifus už naudojimąsi internetu ginčijamą dieną, nes ši diena buvo
šeštadienis, t. y. savaitgalio diena, kurią pagal šalių sutartį naudojimasis internetu neribojamas. Interneto
paslaugų teikimo sutartį teismas pripažino vartojimo sutartimi ir nurodytą sumą priteisė ieškovei
nepagrįsto praturtėjimo pagrindu (CK 6.237 straipsnio 1, 2 dalys). Atsakovo ir trečiojo asmens
argumentus, kad, Vyriausybės 2005 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1413 perkėlus poilsio dieną į 2006 m.
liepos 6 d., ginčo diena buvo darbo diena, teismas atmetė, nes sutartyje šalys nesusitarė dėl tokio dienų
perkėlimo, nurodytas Vyriausybės nutarimas privalomas tik valstybės ir savivaldybės biudžetinėms
įstaigoms, o atsakovas yra privatus juridinis asmuo. Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2005 m.
gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 1V-1160 patvirtintų Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklių (toliau –
Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklės) 431.4 punkto, kuriame savaitgalio dienos, iš kurių
perkeltos poilsio dienos, pripažįstamos darbo dienomis, šalių santykiams teismas netaikė, nes jis nebuvo
įrašytas šalių sutartyje, o padarius priešingą išvadą, ieškovei būtų taikoma siurprizinė sąlyga (CK 6.186
straipsnis). Ginčijamą sutarties sąlygą teismas aiškino pasiūliusios šalies nenaudai (CK 193 straipsnio 4
dalis). Pripažinęs nepagrįstu 317 Lt užmokesčio iš ieškovės reikalavimą, teismas konstatavo, kad Ryšių
reguliavimo tarnybos direktoriaus 2006 m. gruodžio 22 d. įsakymas turi būti panaikintas.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. birželio 16 d. nutartimi atmetė
atsakovo ir trečiojo asmens apeliacinius skundus ir Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 200 m. sausio
22 d. sprendimą paliko nepakeistą. Vilnius apygardos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo
išvadomis ir motyvais.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai, nurodymas apie prisidėjimą
prie kasacinio skundo
Kasaciniu skundu trečiasis asmuo prašo panaikinti Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2009 m.
sausio 22 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 16 d.
nutartį bei priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Byloje teismai neteisingai nustatė kasatoriaus procesinę padėtį, nes jį pripažino trečiuoju asmeniu,
nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, bet nenurodė, kieno pusėje jis yra, neatsižvelgė į tai, kad
kasatorius nesusijęs nė su viena iš bylos šalių kokiais nors materialiniais teisiniais santykiais. Skunde
nurodoma, kad kasatorius turi tarnybinį, bet ne materialinį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, todėl jis
turėjo būti į bylą įtrauktas kaip išvadą teikianti institucija. Be to, būtina suformuoti vienodą teismų
praktiką dėl Ryšių reguliavimo tarnybos procesinės padėties tokios kaip ši kategorijos bylose.
2. Teismai netinkamai aiškino ieškovės ir atsakovo teisinius santykius, nes rėmėsi tik šalių sutartimi, bet
neatsižvelgė į materialinės teisės normas, t. y. Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklių 431.1.3,
431.4 punktus. Kasatorius nurodo, kad nurodytos taisyklės turėjo būti taikomos šalių santykiams,
nepaisant to, įtrauktos jos į sutartį ar ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 9 d. nutartis
civilinėje byloje UAB „Tele2“ v. UAB „ Vortumas“, byla Nr. 3K-3-24/2009).
3. Skunde teigiama, kad teismai privalėjo taikyti Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklių 431.4
punktą ir pripažinti, kad 2006 m. liepos 1 d. buvo darbo diena, todėl šią dieną už naudojąsi internetu
galiojo darbo dienos tarifai.
Atsakovas pateikė prisidėjimą prie kasacinio skundo.
Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovė prašo kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimą bei nutartį
palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Šalių ginčo atveju kasacija negalima, nes ginčo suma mažesnė negu penki tūkstančiai litų (CPK 341
straipsnio 1 dalies 2 punktas).
2. Atsiliepime nesutinkama su kasatoriaus argumentu dėl šio procesinės padėties, nes ji atitinka CPK 47
straipsnio 1 dalies reikalavimus ir ginčo esmę. Kasatorius negali būti į bylą įtrauktas išvadą teikiančia
institucija, nes jis yra šališkas ir turi teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi (teismas patikrina
individualaus teisės akto teisingumą).
3. Kasatorius neatsižvelgia į tai, kad šalys sudarė vartojimo sutartį, todėl šalių santykius reikia aiškinti
remiantis vartojimo sutarčių ypatumais. Taip pat ieškovė nurodo, kad kasatoriaus tikslas ir funkcija yra
kontroliuoti elektroninių ryšių paslaugų teikėjus, todėl jo sukurtos taisyklės privalomos paslaugų
teikėjams, bet vartotojams privalomos tik su išlygomis.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Šios bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas – proceso teisės normų, kuriose reglamentuojamai kasacijos
ribojimai ir byloje dalyvaujančių asmenų procesinė teisinė padėtis (CPK 341 straipsnio 2 dalis, 37–61
straipsniai), taip pat materialinės teisės normų, kuriose reglamentuojamas netinkamas sutarties vykdymas
ir jo teisiniai padariniai (CK 6.205, 6.214, 6.256, 6.258 straipsniai), aiškinimo ir taikymo klausimai.
Dėl kasacijos ribojimo netaikymo
Atsiliepime į kasacinį skundą nurodoma, kad nagrinėjamo ginčo atveju kasacija negalima, nes ginčo
suma mažesnė negu penki tūkstančiai litų (CPK 341 straipsnio 2 punktas). Iš ieškinio matyti, kad ieškovė
apskundė Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2006 m. gruodžio 22 d. įsakymą Elektroninių ryšių
įstatymo 36 straipsnio 4 dalies pagrindu ir pareiškė reikalavimą šį įsakymą panaikinti, taip pat reikalavo
priteisti iš atsakovo 317 Lt. Laikytina, kad ieškovė pareiškė neturtinį ir turtinį reikalavimus.
Nagrinėjamos bylos kontekste darytina išvada, kad, esant pareikštiems neturtiniam ir turtiniam
reikalavimui, kasacijos ribojimas ginčo suma netaikomas, nes jis galioja tik turtiniams reikalavimams.
Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad atsiliepimo į kasacinį skundą argumentas, kuriuo įrodinėjamas
kasacijos negalimumas dėl šalių ginčo, yra nepagrįstas, nes CPK 341 straipsnio 2 punkte nustatytas
ribojimas taikomas turtiniams ginčams ir netaikomas neturtiniams reikalavimams dėl netinkamo sutarties
įvykdymo ištaisymo.
Dėl Ryšių reguliavimo tarnybos procesinės padėties
Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję apeliacinės ir pirmosios instancijų teismai neteisingai
nustatė kasatoriaus procesinę padėtį, neteisingai jį pripažino trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu
savarankiškų reikalavimų, nenurodė, kieno pusėje jis yra. Kasatoriaus nuomone, jis į bylą turėjo būti
įtrauktas išvadą teikiančia institucija, nes yra nesusijęs nė su viena iš bylos šalių materialiniais teisiniais
santykiais (CPK 49 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šios kategorijos
civilinėse bylose, kai ginčijamas išankstine ginčo sprendimo ne teisme tvarka pagal Elektroninių ryšių
įstatymo 36 straipsnį, priimtas Ryšių reguliavimo tarnybos sprendimas dėl galutinio paslaugų gavėjo ir
operatoriaus ginčo, teismai laikosi skirtingos praktikos į bylą įtraukdami Ryšių reguliavimo tarnybą.
Vienais atvejais ši institucija įtraukiama į bylą atsakovu, kitais – trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu
savarankiškų reikalavimų, dar kitais – institucija, teikiančia išvadą.
Šiuo aspektu (dėl Ryšių reguliavimo tarnybos procesinės padėties) teismų praktika nevienoda, todėl ją
būtina suvienodinti. Byloje dalyvaujančių asmenų procesinę padėtį lemia jų teisinis suinteresuotumas
bylos baigtimi (CPK 37 straipsnio 1 dalis). Elektroninių ryšių įstatymo 36 straipsnyje nustatyta galimybė
pasinaudoti galutinio paslaugų gavėjo ir elektroninių ryšių paslaugų teikėjo išankstine ginčo sprendimo ne
teisme tvarka. Tai yra vienas iš sąlyginių civilinių bylų priskirtinumo atvejų, kai suinteresuotas asmuo,
prieš kreipdamasis į teismą, turi galimybę pirmiausia pamėginti išspręsti kilusį ginčą ne teismo
institucijoje. Toks kreipimasis dėl ginčo išsprendimo į išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka
instituciją neatima teisės kreiptis teisminės gynybos į teismą. Tokius ginčus išankstine sprendimo ne
teisme tvarka nagrinėja Ryšių reguliavimo tarnyba. Pagal Elektroninių ryšių įstatymo 36 straipsnio 4 dalį
nurodytos institucijos sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas
bendrosios kompetencijos teismui. Šis įstatyme įtvirtintas Ryšių reguliavimo tarnybos sprendimo
apskundimas aiškintinas taip, kad, apskundus nurodytą sprendimą, galutinio paslaugų gavėjo ir
elektroninių ryšių paslaugų teikėjo ginčas į teismą neperkeliamas, bet teisme patikrinamas tokio apskųsto
institucijos sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas bei jo galimo panaikinimo teisiniai padariniai. Dėl to,
esant apskųstam Ryšių reguliavimo tarnybos sprendimui, teisme sprendžiama, ar juo teisingai išspręstas
galutinio paslaugų gavėjo ir elektroninių ryšių paslaugų teikėjo ginčas, kartu įvertinama, ar ši valstybės
institucija tinkamai vykdė jai priskirtą ginčų sprendimo ne teisme funkciją. Darytina išvada, kad
nagrinėjamu atveju kasatorius turi teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, nes teisme tikrinamas
individualaus teisės akto sprendimo – įsakymo – teisingumas, taip išvengiant dar vieno galimo papildomo
proceso dėl to paties ginčo arba iš esmės palengvinant galimą regresinį procesą. Dėl šių priežasčių teisėjų
kolegija išaiškina, kad kai yra skundžiamas Ryšių reguliavimo tarnybos sprendimas dėl galutinio
paslaugų gavėjo ir elektroninių ryšių paslaugų teikėjo, skundžiamą sprendimą priėmusi institucija į bylą
turi būti įtraukta atsakovu (CPK 41 straipsnio 1 dalis) (atsakovas yra civilinio proceso šalis, kuriai
reiškiamas atitinkamas reikalavimas). Civilinėse bylose, kuriose Ryšių reguliavimo tarnyba nenagrinėjo
ginčo išankstine sprendimo ne teisme tvarka, teismas ją gali įtraukti proceso dalyviu arba ši institucija
gali įstoti į procesą savo iniciatyva, kad duotų išvadą, siekdama įvykdyti jai pavestas pareigas (CPK 49
straipsnio 2 dalis). Taigi šios kategorijos bylose Ryšių reguliavimo tarnybą teismas gali įtraukti į bylą
kaip instituciją, kontroliuojančią elektroninių ryšių paslaugų tiekimą arba pasitelkti kaip elektroninių
ryšių paslaugų teikimo srities specialistą, kuris pateiktų išvadą dėl paslaugos gavėjo ir elektroninių ryšių
paslaugos tiekėjo ginčo. Remdamasi nurodytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios
instancijos teismas neteisingai pakeitė Ryšių reguliavimo tarnybos procesinę padėtį iš atsakovo į trečiąjį
asmenį, nepareiškiantį savarankiškų reikalavimų, nors ieškinyje kasatorius įvardytas atsakovu (T. 1, b. l.
39, 128).
Teisėjų kolegija laiko, kad nurodytas procesinės teisės normų pažeidimas nelaikytinas turėjusiu įtakos
neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimui, nes kasatoriui ieškovas buvo pareiškęs materialinio teisinio
pobūdžio reikalavimą – panaikinti Ryšių reguliavimo tarnybos sprendimą ir jis buvo įtrauktas į bylos
nagrinėjimą atsakovu, jo paties iniciatyva buvo sprendžiamas klausimas dėl jo procesinės padėties
pakeitimo. Taigi kasatorius siekė, kad jis iš atsakovo būtų pakeistas į instituciją, teikiančią išvadą
civiliniame procese (CPK 49 straipsnio 2 dalis), bet teismas pakeitė jo procesinę padėtį iš atsakovo į
trečiojo asmens be savarankiškų reikalavimų (CPK 47 straipsnis). Taigi kasatorius, kaip trečiasis asmuo
be savarankiškų reikalavimų, atsakovo pusėje turėjo procesines teises ir galimybę pasinaudoti
procesinėmis teisėmis bei galėjo teikti paaiškinimus ir atsikirtimus į ieškovės pareikštą reikalavimą,
skųsti teismo sprendimą tiek apeliacine, tiek kasacine tvarka (CPK 47 straipsnio 2 dalis). Dėl to šiuo
atveju padarytas proceso teisės normų pažeidimas šios bylos procesinėje situacijoje negali būti laikytinas
absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas) bei esminiu
proceso teisės normų pažeidimu, dėl kurio galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 329 straipsnio 1
dalis, 359 straipsnio 4 dalis). Šioje byloje ieškovės materialiosios subjektinės teisės ir įstatymu saugomi
interesai buvo apginti ir teismo procesinių sprendimų panaikinimas vien dėl formalių procesinių
pažeidimų prieštarautų civilinio proceso tikslams (CPK 2 straipsnis) bei proceso koncentruotumo ir
ekonomiškumo principams (CPK 7 straipsnis).
Dėl Ryšių reguliavimo tarnybos, kaip išvadą teikiančios institucijos, procesinės padėties
Kasaciniame skunde teigiama, kad Ryšių reguliavimo tarnyba bylose, kuriose apskųstas jos sprendimas
dėl galutinio paslaugų gavėjo ir elektroninių ryšių paslaugų teikėjo ginčo, įtrauktina į bylą kaip išvadą
teikianti institucija. Pagal CPK 49 straipsnio 2 dalį valstybės ir savivaldybių institucijų dalyvavimas
procese, teikiant išvadą byloje, turi būti susijęs su viešojo intereso gynimu ir yra galimas tik įstatymuose
nustatytais atvejais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad institucijų dalyvavimo byloje tikslas – pateikti
objektyvią ir nešališką kompetentingą nuomonę. Nagrinėjamos bylos kontekste Ryšių reguliavimo
tarnyba jau sprendė ginčą iš ankstine ne teismo tvarka ir pateikė savo vertinimą, kurį dabar byloje gina.
Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad Ryšių reguliavimo tarnyba šiuo atveju turėjo būti atsakovu, o
aptariamas kasatoriaus argumentas nepagrįstas.
Dėl netinkamo sutarties vykdymo
Kasatorius ginčija pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų išvadas, kuriose pripažinta, kad atsakovas
UAB „Omnitel“ neteisėtai apskaičiavo ieškovei 317 Lt mokestį naudojimąsi internetu šeštadienį pagal
darbo dienos tarifus, t. y. netinkamai įvykdė šalių sutartį. Skunde nurodoma, kad teismai neteisingai
aiškino ieškovės ir atsakovo sudarytos mobiliojo interneto paslaugų sutarties sąlygą, pagal kurią
naudojimasis internetu savaitgaliais neribojamas, t. y. papildomai neapmokestinamas. Kasacinis teismas
laikosi nuoseklios praktikos, kad sutarties aiškinimas yra fakto klausimas, sprendžiamas pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismuose. Kasacinis teismas nesprendžia fakto klausimų, pagal kasaciniame
skunde nurodytus argumentus patikrina, ar žemesniųjų instancijų teismai tinkamai taikė proceso teisės
normas, nustatydami byloje turinčias reikšmės aplinkybes, ar teismo išvados atitinka materialinės teisės
normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Forumo
rūmai“ v. V. P., byla Nr. 3K-3-22/2006). Tačiau taisyklių, reglamentuojančių sutarties aiškinimą,
taikymas yra teisės klausimas (CK 6.193–6.195 straipsniai). Tokią išvadą patvirtina Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika dėl sutarčių aiškinimo taisyklių taikymo (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2001 m. rugsėjo 24 d. nutartis civilinėje byloje K. G. v. L. P., byla Nr. 3K-3-
837/2001; 2009 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje AS If P&C Insurance v. UAB „G4S Lietuva“,
byla Nr. 3K-3-458/2009).
Byloje nustatyta, kad mobiliojo interneto paslaugų teikimo sutartį ieškovė sudarė su verslininku
prisijungimo būdu su savo profesija ar verslu nesusijusiu tikslu, t. y. asmeniniams, šeimos, namų ūkio
poreikiams tenkinti (CK 1.39 straipsnio 1 dalis; Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 14, 15
dalys). Dėl to teismai pagrįstai nurodytą sutartį laikė vartojimo sutartimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
2003 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje 257–oji DNSB v. UAB „Vilniaus vandenys“, byla Nr.
3K-3-579/2003; 2008 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje (duomenys neskelbtini)–oji DNSB, Č. K.
v. AB „Grigiškės“, byla Nr. 3K-3-211/2008; 2004 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje UAB
„TELE-3“ v. A. L. individualiai įmonė, byla Nr. 3K-3-351/2004). Pabrėžtina, kad vartojimo sutartį
kvalifikuojančiu požymiu yra ne sutarties tikslas, o vienos iš sutarties šalių – prekių pirkėjo ar paslaugų
įgijėjo tikslas. Civilinėje teisėje vartojimo sutartys nuo komercinių, taip pat nuo kitų sutarčių yra
atskiriamos pagal vartojimo sutarties šalių (subjektų) specifiką bei vartotojo tikslus (vartojimo sutartis –
tai sutartis dėl prekių ar paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų
pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams,
šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti). Vartotojas, kaip sutarties šalis, dėl objektyvių priežasčių –
informacijos, patirties, laiko stokos ir kitų panašių aplinkybių yra nelygiavertėje padėtyje su kita sutarties
šalimi – pardavėju ar paslaugų teikėju, todėl vartojimo sutarties institutas yra grindžiamas silpnesnės
sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos doktrina, kuri reiškia sutarties laisvės principo ribojimą.
Būtinybę užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą savo
nutartyse yra akcentavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konstatuodamas, kad vartotojų gynimas yra
prioritetinė valstybės ekonominės ir socialinės politikos dalis, konstitucinis valstybės ūkio tvarkymo
principas; su vartotojų teisių apsauga susijusiuose ginčuose neretai peržengiamos privačių santykių ribos,
vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei
visuomenės daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m.
balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje I. A. V. v. SP UAB „Karoliniškių būstas“, byla Nr. Nr. 3K-3-
475/2001; 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje A. K. v. UAB ,, Ribenos prekyba“, byla Nr. 3K-
3-536/2008).
Aiškinant vartojimo sutartis, turi būti taikomos ne tik bendrosios sutarčių aiškinimo taisyklės (CK 6.193-
6.195 straipsniai), bet ir speciali CK 6.193 straipsnio 4 dalyje, CK 6.188 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta
palankiausio vartotojo atžvilgiu sutarties sąlygos aiškinimo taisyklė (vadinamoji contra proferentem
taisyklė), kad, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai
ir jas priėmusios šalies naudai, be to, visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai
ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (Lietuvos Aukščiausiojo 2002 m. spalio 7 d. nutartis
civilinėje byloje SP AB “Vilniaus šilumos tinklai” v. B. G., byla Nr. 3K-3-1137/2002). Vienas vartojimo
sutarties sąlygų atitikties bendriesiems sąžiningumo kriterijams aspektų yra vertinimas, ar jos yra
skaidrios, t. y. ar sutarties sąlygos yra aiškios ir suprantamos vartotojui, ir ar verslininkas pateikė
vartotojui visą sutarčiai sudaryti reikšmingą informaciją (1993 m. balandžio 5 d. Europos Bendrijų
Tarybos direktyvos 93/13/EB dėl nesąžiningų sąlygų vartojimo sutartyse preambulės 22 pastraipa; CK
6.163 straipsnio 4 dalis, 6.188 straipsnio 6 dalis; Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 5 straipsnis)
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Fortūnos žiedas“ v.
UADB „ERGO Lietuva“ , byla Nr. 3K-3-152/2007; 2008 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje UAB
„Klaipėdos autobusų parkas“ v. UADB „Ergo Lietuva“, byla Nr. 3K-3-45/2008). Neskaidrios sutarties
sąlygos negali būti laikomos sąžiningomis, nes vartotojas, kuris nesupranta sutarties sąlygų ar neturi visos
apsispręsti reikšmingos informacijos, negali priimti tinkamo sprendimo. Reikalavimas, kad vartojimo
sutarčių sąlygos būtų rašomos aiškia, suprantama kalba ir vartotojui faktiškai būtų suteikiama galimybė
išnagrinėti visas sąlygas, įtvirtintas, ši norma yra įgyvendinta nacionalinėje teisėje 2008 m. gruodžio 16 d.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.188 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymu Nr. XI-65 CK
6.188 straipsnį papildant nauja 6 dalimi ir joje nustatant, kad bet kuri vartojimo sutarties rašytinė sąlyga
turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai.
Įvertinusi pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų turinį, teisėjų kolegija
konstatuoja, kad teismai, aiškindami ieškovės ir atsakovo UAB „Omnitel“ sudarytos sutarties sąlygas,
teisingai vadovavosi CPK 6.193 straipsnio 4 dalimi, pagal kurią visais atvejais sutarties sąlygos turi būti
aiškinamos vartotojų ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai. Taip pat teismų motyvai ir jų
pagrindų padarytos išvados atitinka pirmiau nurodytą kasacinio teismo praktiką šios kategorijos bylose.
Taigi ginčijamoje sutartyje nesant įrašytos nuostatos, atitinkančios Elektroninių ryšių paslaugų teikimo
taisyklių 431.4 punktą, ir atsakovui apie tai neinformavus ieškovės, negalima analizuojamos mobiliojo
interneto paslaugų teikimo sutarties sąlygos dėl neriboto naudojimosi internetu savaitgaliais, aiškinti, kaip
suteikiančios atsakovui teisę paslaugas apmokestinti darbo dienų įkainiu poilsio dienomis, perkeltomis
DK 161 straipsnio 8 dalyje nustatyta tvarka ir todėl laikomomis darbo dienomis. Įvertinusi apskųstos
Vilniaus apygardos teismo nutarties ir ja palikto nepakeisto Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo
sprendimo turinį, teisėjų kolegija nenustatė sutarčių aiškinimo taisyklių pažeidimų, todėl pripažįsta
nepagrįstais kasacinio skundo argumentus, susijusius su šalių sutarties sąlygų aiškinimu.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai teisingai taikė materialinės
teisės normas šalių sutartiniams teisiniams santykiams bei pagrįstai pripažino atsakovą UAB „Omnitel“
netinkamai vykdžius sutartį, t. y. neteisingai taikius darbo dienos įkainius savaitgaliui (CK 6.193
straipsnis). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmiau konstatuotas pirmosios instancijos teismo padarytas
proceso teisės pažeidimas (neteisingai nustatyta Ryšių reguliavimo tarnybos procesinė padėtis) šiuo
atveju laikytinas neesminiu ir neturinčiu įtakos teismų priimtų procesinių sprendimų pagrįstumui.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, valstybė patyrė 40,35 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su
procesinių dokumentų įteikimu. Tai patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2009
m. lapkričio 2 d. pažyma. Kasacinis skundas atmetamas, todėl nurodytos bylinėjimosi išlaidos
priteisiamos valstybei iš kasatoriaus (CK 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,vadovaudamasi CPK 96
straipsnio 2 dalimi, 340 straipsnio 5 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 16 d. nutartį palikti
nepakeistą.
Priteisti valstybei iš Ryšių reguliavimo tarnybos (juridinio asmens kodas 121442211) 40,35 Lt
(keturiasdešimt litų 35 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai
Egidijus Baranauskas
Egidijus Laužikas
Zigmas Levickis

Civilinė byla Nr. 3K-3-229/2010

Procesinio sprendimo kategorijos: 95.1; 121.17 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. gegužės 17 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus
Grabinsko, Česlovo Jokūbausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal M. Č. kasacinį skundą dėl Šiaulių
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 18 d. nutarties peržiūrėjimo
civilinėje byloje pagal ieškovų V. A. Č. ir M. Č. ieškinį atsakovui S. B. dėl testamento nuginčijimo;
trečiasis asmuo - notarė N. V., institucija, teikianti išvadą byloje, – Šiaulių rajono savivaldybės
administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių civilinį procesinį veiksnumą, apeliacinio
proceso nutraukimą, nustačius, kad skundą padavė neturintis teisės jį paduoti asmuo, aiškinimo ir
taikymo.
Ieškovai kreipėsi į teismą, prašydami pripažinti negaliojančiu E. Č. 2006 m. balandžio 6 d. sudarytą
testamentą, kaip sudarytą asmens, negalinčio suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų (sprendimų) nutarčių esmė
Šiaulių miesto apylinkės teismas 2009 m. birželio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovų apeliacinį skundą,
2010 m. sausio 18 d. nutartimi apeliacinį procesą nutraukė, nustačiusi, kad apeliacinis skundas paduotas
neturinčių teisės jį paduoti asmenų. Teisėjų kolegija nustatė, kad apeliacinį skundą pateikė ir pasirašė D.
Č., kuris atstovauja ieškovui V. A. Č., ir ieškovas M. Č., kuris skundo pateikimo dieną nebuvo sulaukęs
aštuoniolikos metų ir nebuvo atstovaujamas įstatyminio atstovo. Atsižvelgdama į tai, kad apeliacinį
skundą pateikė tinkamai neatstovaujamas nepilnametis asmuo, taip pat nenustačiusi CPK 38 straipsnyje
įtvirtintų pagrindų, kada nepilnametis laikomas įgijusiu civilinį procesinį veiksnumą, teisėjų kolegija
pripažino, kad M. Č. neturėjo teisės paduoti apeliacinio skundo, t. y. apeliacinis skundas paduotas
asmens, neturinčio savarankiško kreipimosi į teismą teisės. Teisėjų kolegija nustatė, kad apeliacinį
skundą ieškovo V. A. Č. vardu pareiškęs D. Č. rėmėsi 2006 m. gruodžio 7 d. įgaliojimu. Teisėjų kolegija
sprendė, kad D. Č. nepatenka į CPK 56 straipsnio 1 dalyje išvardytų asmenų, galinčių būti atstovais
teisme, sąrašą, todėl tik kartu su ieškovui atstovaujančiu advokatu ar advokato padėjėju turėjo teisę
pasirašyti apeliacinį skundą ir jį pateikti (CPK 56 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija nurodė, kad
nustatytos aplinkybės sudaro atsisakymo priimti apeliacinį skundą pagrindą (CPK 315 straipsnio 2 dalies
2 punktas), tačiau jos nustatytos nagrinėjant bylą, todėl apeliacinį procesą nutraukė (CPK 315 straipsnio 5
dalis).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas M. Č. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 18 d. nutartį ir perduoti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš
naujo. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas neveiksnaus asmens kreipimosi į teismą tvarkos
pažeidimą, tačiau nenustatęs termino pažeidimui pašalinti (CPK 40 straipsnis), nukrypo nuo CPK 2
straipsnyje įtvirtinto vieno iš civilinio proceso tikslų – ginti asmenis, kurių materialiosios subjektinės
teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami. Bylą nagrinėję teismai, priimdami apeliacinį
skundą, nenustatė, kad jis turi trūkumų; tik 2010 m. sausio 18 d. rašytinio proceso tvarka priimta
nutartimi apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad apeliacinis skundas paduotas neveiksnaus
asmens. Kasatoriaus nuomone, savo iniciatyva pereidamas prie rašytinio proceso ir nutraukdamas
apeliacinio skundo nagrinėjimą CPK 315 straipsnio 5 dalies pagrindu, apeliacinės instancijos teismas
pažeidė CPK 322 straipsnį; nepateikus įstatyminio atstovo sutikimo jam pasirašyti skundą, teismas turėjo
pasinaudoti CPK 316 straipsnyje įtvirtintu apeliacinio skundo trūkumų šalinimo institutu ir tik po to
spręsti dėl skundą padavusio asmens teisių apimties. Kasatorius pažymėjo, kad skundžiamos nutarties
priėmimo metu jis jau buvo pilnametis, tačiau teismas į šią aplinkybę neatsižvelgė.
2. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Pakruojo ūkininkų kredito
unija v. A. E. R., bylos Nr. 3K-3-380/2009; 2009 m. spalio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. P. v.
Lietuvos ir Italijos UAB „ Lavestina“, bylos Nr. 3K-3-429/2009).
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas S. B. prašė skundą atmesti. Jis nurodė, kad situacija, kai skundą
pasirašo ir paduoda asmenys, neturintys šiems veiksmams atlikti savarankiškos teisės, nesudaro pagrindo
trūkumų šalinimo institutui taikyti. Atsakovo nuomone, tokiu atveju laikytina, kad apeliacinio skundo
nėra ir negali būti šalinami jo trūkumai; teismui priėmus nutartį šalinti skundo trūkumus, būtų neaišku,
kam ji turėtų būti adresuojama; nenutraukus apeliacinio proceso, taip pat būtų neaišku, iš kokių asmenų
turėtų būti priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, t. y. jis galėtų sukelti materialinių teisinių padarinių
asmenims, neįtrauktiems į procesą. Atsakovas pažymėjo, kad aplinkybė, jog apeliacinio proceso metu
kasatorius tapo pilnametis, nesuteikia pagrindo išvadai, kad jis turėjo teisę paduoti apeliacinį skundą.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių apeliacinio skundo priėmimą ir jo trūkumų šalinimo
procedūras, taikymo
CPK 315 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytas pagrindas atsisakyti apeliacinį skundą priimti ir grąžinti jį
padavusiam asmeniui tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas, sprendžiantis apeliacinio skundo
priėmimo klausimą, prieina prie išvados, kad skundą padavė asmuo, neturintis teisės jį paduoti.
Asmeniu, neturinčiu teisės paduoti apeliacinį skundą, pripažįstamas ir toks asmuo, kuris neturi civilinio
procesinio veiksnumo arba turi ribotą civilinį procesinį veiksnumą. Kokie fiziniai asmenys turi civilinį
teisinį veiksnumą, apibrėžiama CPK 38 straipsnyje. Tai asmenys, kurie yra pasiekę pilnametystę –
aštuoniolika metų, taip pat nepilnamečiai, įstatymų nustatyta tvarka sudariusieji santuoką ir
nepilnamečiai, kurie įstatymų nustatyta tvarka teismo pripažinti visiškai veiksniais (emancipuotais) (CPK
38 straipsnio 1 dalis).
Čia pat yra nurodomos ir ribotą civilinį procesinį veiksnumą turinčios asmenų grupės. Tokios yra fiziniai
asmenys, kurių civilinis veiksnumas apribotas įstatymų nustatyta tvarka, bei nepilnamečiai nuo
keturiolikos iki aštuoniolikos metų. Būtent šios asmenų grupės teisinės padėties vertinimas yra aktualus
nagrinėjamos bylos kontekste. Remiantis proceso teisės normomis, įtvirtintomis jau pirmiau nurodytame
CPK 38 straipsnyje, konstatuotina, kad šios asmenų grupės galėjimas įgyvendinti savo teises teisme
ribojamas arba civiliniu teisiniu santykiu, arba dalyvaujančio byloje asmens statuso suponuota procesine
teisine padėtimi. Pirmuoju atveju kalbama apie nepilnamečius nuo keturiolikos metų, kurie turi teisę
kreiptis į teismą dėl savo teisių ar įstatymų saugomų interesų gynimo savarankiškai, jeigu ginčas yra dėl
santykių, kuriuose jie turi visišką civilinį veiksnumą (CPK 38 straipsnio 3 dalis, CK 2.8 straipsnis),
antruoju – apie nepilnamečius nuo keturiolikos metų, kurie nepriskirtini pirmųjų kategorijai, tačiau dėl jų
suinteresuotumo bylos baigtimi pagal įstatymą privalo būti įtraukti dalyvauti byloje atitinkamai viena iš
šalių ar kitais dalyvaujančiais byloje asmenimis. Pažymėtina, kad šiai antrajai asmenų grupei, į kurią
apeliacinio skundo padavimo metu pateko ir kasatorius, yra nustatytas procesinis atstovavimas įstatymo
pagrindu, įgyvendinamas tėvų (įtėvių).
Vertinant, ar kasatorius, būdamas nepilnamečiu nuo keturiolikos metų, suinteresuotu bylos baigtimi,
įstojęs į bylą ieškovu, turėjo teisę pats savarankiškai pateikti apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos
teismo sprendimo, būtina akcentuoti tokio atstovaujamojo ir atstovo pagal įstatymą teisinės padėties
ypatumus. Atstovaujamasis šiuo atveju yra riboto civilinio procesinio veiksnumo subjektas, įstatymo
pagrindu atstovaujamas tėvų (įtėvių). Atstovai pagal įstatymą, vadovaujantis CPK 54 straipsnio 1 dalimi,
atstovaujamųjų vardu atlieka visus procesinius veiksmus, kuriuos atlikti teisė priklauso
atstovaujamiesiems, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Tokios įstatymo išimtys yra ir CPK 38
straipsnio 2 ir 4 dalyse nustatyti teisiniai nepilnamečių atstovavimo pagal įstatymą pagrindai. CPK 38
straipsnio 2 dalies nuostata, kad nepilnamečių nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų atstovais pagal
įstatymą yra jų tėvai (įtėviai), suponuoja tokių nepilnamečių įstatyminių atstovų – tėvų teisę tiek kreiptis į
teismą su ieškiniu tokio vaiko interesais, tiek įgyvendinti teisę į apeliaciją. Tuo tarpu pats nepilnametis
nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų, įtrauktas dalyvauti byloje ieškovu, savarankiškos teisės paduoti
apeliacinį skundą neturi, išskyrus atvejus, išvardytus CPK 38 straipsnio 3 dalyje. Tai suponuoja, kad
kasatorius, paduodamas apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nepasiekęs
aštuoniolikos metų, peržengė tokiems asmenims CPK 38 straipsnio 2 dalyje nustatytas civilinio
procesinio veiksnumo ribas, o pirmosios instancijos teismas, priimdamas tokio asmens paduotą apeliacinį
skundą, pažeidė reikalavimus, įstatymo nustatytus apeliacinio skundo trūkumų šalinimo procedūroms.
Vertindamas CPK 316 straipsnio nuostatas, kasacinis teismas pažymi, kad ne tik CPK 306 ir 311
straipsniuose nurodytų reikalavimų neatitiktis yra pagrindas apeliacinio skundo trūkumams šalinti. CPK
40 straipsnyje įtvirtintos specialiosios proceso normos, nustatančios procesinio pobūdžio trūkumų,
susijusių su civiliniu procesiniu šalies veiksnumu, šalinimo taisykles. Vadovaujantis CPK 40 straipsniu,
jeigu galima pašalinti procesinio pobūdžio trūkumus, susijusius su civiliniu procesiniu šalies veiksnumu,
teismas nustato terminą trūkumams pašalinti (1 dalis). Teismas turi teisę leisti asmeniui, neturinčiam
civilinio procesinio veiksnumo (taip pat asmeniui, turinčiam tik ribotą civilinį procesinį veiksnumą), arba
asmeniui, kuris neturi jam atstovaujančio organo, atlikti tam tikrus procesinius veiksmus tuo atveju, kai
per nustatytą terminą trūkumai bus pašalinti, o atlikti procesiniai veiksmai patvirtinti įgalioto vesti bylą
asmens (2 dalis).
Įvertinus tai, kad pirmosios instancijos teismas apeliacinį skundą priėmė, nors privalėjo taikyti jau
minėtas apeliacinio skundo trūkumų šalinimo procedūras, apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, jog
pirmosios instancijos teismas spręsdamas apeliacinio skundo priėmimo klausimą privalėjo apeliantui
paskirti terminą trūkumams pašalinti, turėtų priimti nutartį ir nustatyti apeliantui terminą trūkumams
pašalinti (CPK 316 straipsnio 3 dalis), t. y. vadovaujantis CPK 40 straipsniu pašalinti procesinio pobūdžio
trūkumus, susijusius su civiliniu procesiniu šalies veiksnumu – pateikti įstatyminio atstovo apeliacinį
skundą, o ne nutraukti apeliacinį procesą CPK 315 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu, kai
skundą paduoda asmuo, neturintis teisės jį paduoti. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad bylos nagrinėjimo
apeliacinės instancijos teisme metu kasatorius jau buvo pasiekęs pilnametystę ir kartu įgijęs civilinį
procesinį veiksnumą (CPK 35 straipsnio 1 dalis), apeliacinės instancijos teismas nebeturėjo teisinio
pagrindo taikyti procesinio pobūdžio trūkumų, susijusių su civiliniu procesiniu šalies veiksnumu,
šalinimo procedūrų ir privalėjo kasatoriaus apeliacinį skundą nagrinėti apeliacine tvarka.
Dėl rašytinio proceso taikymo apeliacinės instancijos teisme neteisėtumo
CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėjų kolegija rašytinio proceso tvarka gali išspręsti
apeliacinį skundą, jeigu:
1) pirmosios instancijos teismas, priėmęs apeliacinį skundą, privalėjo atsisakyti jį priimti. Šiuo atveju
apeliacinės instancijos teismas apeliacinį procesą nutraukia ir priima nutartį grąžinti sumokėtą žyminį
mokestį;
2) konstatuoja, kad yra absoliutūs pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindai.
Sprendžiant dėl rašytinio proceso tvarkos taikymo apeliaciniame procese šioje byloje teisėtumo,
pažymėtina, kad galima daryti tik prielaidą, jog buvo remtasi CPK 321 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nes
jokiame procesiniame dokumente tokio procesinio sprendimo faktinių ir teisinių pagrindų nenurodyta.
Nutartyje jau išdėstyti argumentai, kodėl nebuvo teisinio pagrindo nutraukti apeliacinį procesą dėl
kasatoriaus apeliacinio skundo vadovaujantis CPK 315 straipsnio 2 dalies 2 punktu, todėl yra pagrindas
konstatuoti ir neteisėtą CPK 321 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymą.
Dėl nutarties, kuria nutrauktas apeliacinis procesas dėl M. Č. apeliacinio skundo, panaikinimo
Minėta, kad nagrinėdamas kasatoriaus apeliacinį skundą rašytinio proceso tvarka bei nutraukdamas
apeliacinį procesą CPK 315 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu - kai skundą paduoda asmuo,
neturintis teisės jį paduoti, apeliacinės instancijos teismas neteisingai taikė proceso teisės normas ir dėl
kasatoriaus skundo priėmė neteisėtą nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas), kuri naikinama ir
byla pagal M. Č. apeliacinį skundą perduodama iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK
359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme
Kasacinės instancijos teisme patirta 79,78 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 79
straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis). Kadangi byla grąžinama nagrinėti iš naujo
apeliacinės instancijos teismui, tai nurodytų išlaidų priteisti valstybės naudai šioje procesinėje stadijoje
nėra galimybės (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Dėl nurodytų išlaidų priteisimo valstybės naudai turės
pasisakyti apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pakartotinai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
2010 m. gegužės 17 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359
straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 18 d. nutarties dalį,
kuria nutrauktas apeliacinis procesas dėl M. Č. apeliacinio skundo, panaikinti ir bylą pagal M. Č.
apeliacinį skundą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai
Virgilijus Grabinskas
Česlovas Jokūbauskas
Gintaras Kryževičius

Civilinė byla Nr. 3K-3-209/2014; Teisminio proceso Nr.2-68-3-08082-2013-3 Procesinio sprendimo

kategorijos: 74.2.4; 93.2.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus
Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Rimvydo Norkaus,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. I. kasacinį skundą dėl
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. I.
ieškinį atsakovei L. J. dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisių pripažinimo, tretieji asmenys: Vilniaus
miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Vaiko teisių apsaugos skyrius,
akcinė bendrovė „Swedbank“.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė L. I. ieškinį dėl nuosavybės teisės į ½ dalį buto pripažinimo pareiškė atsakovei L. J. – savo
nepilnametei dukteriai, kurios atstove pagal įstatymą ji yra – kaip M. J. teisių ir pareigų perėmėjai.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. kovo 13 d. nutartimi atsisakė priimti ieškinį kaip
nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs CK 2.7 straipsnio 1, 2 ir 4 punkto nuostatas, pagal kurias
nepilnametis vaikas su turtu susijusias teises ir pareigas įgyvendina per savo atstovus pagal įstatymą,
aplinkybę, kad ieškovė yra nepilnametės atsakovės atstovė pagal įstatymą, kurios teisės nėra apribotos ir
kurios negali pakeisti joks kitas atstovas nei pagal įstatymą, nei pagal sutartį, padarė išvadą, jog ieškovė
reikalavimą reiškia pati sau ir taip sukuria interesų konfliktą, nes asmuo tuo pačiu metu negali būti abiejų
sandorio šalių atstovu (CK 2.135 straipsnio 2 dalis); kad ieškovės pareikšto reikalavimo nagrinėjimas
ginčo teisena prieštarautų įstatymų saugomiems vaiko interesams, proceso įstatyme įtvirtintiems
rungimosi ir šalių procesinio lygiateisiškumo principams, todėl sprendė, jog toks ginčas nenagrinėtinas
teisme civilinio proceso tvarka. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013
m. vasario 11 d. nutartimi ieškovei išduotas leidimas priimti palikimą nepilnamečio vaiko vardu, padarė
išvadą, kad ieškiniu ieškovė prieštarauja savo jau išreikštai valiai priimti vaiko vardu visą po M. J. mirties
atsiradusį palikimą.

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 7 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės
teismo 2013 m. kovo 13 d. nutartį.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs CK 2.7 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių, 3.185 straipsnio 1 dalies, 3.186
straipsnio 1 dalies, CPK 38 straipsnio 4 dalies nuostatas, sutiko su pirmosios instancijos teismo
išvadomis, kad ieškovė, pasirinkusi tokį savo teisių gynimo būdą, reikalavimą reiškia pati sau ir taip
sukuria interesų konfliktą (CK 2.135 straipsnio 2 dalis) ir kad pareikšto reikalavimo nagrinėjimas ginčo
teisena prieštarautų įstatymų saugomiems vaiko interesams, proceso įstatyme įtvirtintiems rungimosi ir
šalių procesinio lygiateisiškumo principams.

III. Kasacinio skundo argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė L. I. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir klausimą išspręsti
iš esmės – priimti ieškovės ieškinį. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismų išvados apie tai, kad ieškovė, būdama atsakovės atstovė pagal įstatymą, šioje byloje
susitapatina (reiškia reikalavimą pati sau), teisiškai sugretinant jų subjektiškumą, yra ydingos, padarytos
klaidingai interpretavus asmens teisnumo ir veiksnumo sąvokas. Ieškiniu yra siekiama pripažinti ieškovės
teisę į jai priklausiančios bendrosios nuosavybės dalį, kuri po M. J. turto paveldėjimo proceso pabaigos
priklauso išimtinai tik atsakovei ir kuria ieškovė disponuoja tik uzufrukto teise (CK 3.185 straipsnio 1
dalis). Ieškovė, kaip atsakovės atstovė pagal įstatymą, teisiškai nėra ir negali būti atsakinga pagal ieškinį
atsakovei, kuri, kaip nuosavybės savininkė, turi savo atskirą teisnumą. Atsakovės, kaip nepilnamečio
asmens, laikinas civilinio veiksnumo neturėjimas teisiškai negali turėti įtakos ar panaikinti ieškovės, kaip
atskiro civilinės teisės subjekto, civilinio teisnumo ir veiksnumo, užkertant kelią ginti savo pažeistas
teises teisme.

2. Nagrinėjamu atveju ieškinys yra reiškiamas siekiant pripažinti ieškovės kaip bendraturtės teisę į
bendrąją dalinę nuosavybę, sukurtą jungtinės veiklos pagrindu. Atsakovas tokioje byloje gali būti tik kitas
jungtinės veiklos dalyvis, šiuo atveju ieškovės faktinis sutuoktinis – M. J., kuris yra miręs. Tačiau vien
dėl šios aplinkybės ieškovė negali netekti galimybės apginti teisme savo pažeistų teisių į nuosavybę. Tuo
atveju, kai pagal ieškinį atsakingas asmuo yra miręs, ieškinys reiškiamas jo teisių ir pareigų perėmėjui
(CK 5.1 straipsnis, CPK 48 straipsnis), todėl ieškovė reiškia ieškinį M. J. teisių ir pareigų perėmėjai –
atsakovei – ir toks ieškinys nagrinėtinas teisme. Priešingu atveju būtų pažeistas asmenų lygybės įstatymui
principas, taip pat konstitucinė ieškovės teisė į teisminę gynybą, nes be savo kaltės, vien dėl įstatymo
spragų ir susidėjusių aplinkybių, kad bendraturčio teisių ir pareigų perėmėjas yra jos nepilnametis vaikas,
ieškovė netektų galimybės apginti savo pažeistų teisių.

3. Ieškinio nagrinėjimas teisme nepažeis atsakovės, kaip nepilnamečio vaiko, teisių ir interesų. Šių
atsakovės teisių apsaugai ir užtikrinimui byloje trečiuoju asmeniu yra įtrauktas Vilniaus miesto
savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Vaiko teisių apsaugos skyrius. Siekiant
papildomai užtikrinti atsakovės teisių apsaugą, byloje taip pat galima skirti kuratorių (CPK 39 straipsnio
1 dalis). Pažymėtina, kad ieškinio tenkinimo atveju ieškovė įgytų ne tik ½ dalį buto, bet ir prievolę
mokėti paskolą bankui, suteiktą šiam butui įsigyti. Be to, ieškovė turi dar vieną nepilnametį vaiką, kurio
interesai, neišnagrinėjus ieškinio teisme, gali būti pažeisti.

4. Teismai, atsisakydami priimti ieškinį nagrinėti teisme ir nenurodydami kokias, būdais ir tvarka ieškovė
galėtų ginti savo pažeistas teises į nuosavybę, pažeidė teismo imperatyviąją pareigą, atsisakius priimti
ieškinį, išaiškinti asmeniui jo galimą teisių gynybos būdą ir formą (CPK 137 straipsnio 3 dalis).

Teisėjų kolegija
konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas patikrina byloje priimtus teismų procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu, o
kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų, išskyrus tuos atvejus, kai to reikalauja
viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir
teisėti interesai (CPK 353 straipsnio 2 dalis).

Kasaciniame skunde kasatorė teigia, kad teismai, atsisakydami priimti ieškinį kaip nenagrinėtiną teisme
dėl kilusio jos ir nepilnamečio vaiko interesų konflikto, netinkamai aiškino ir taikė CPK137 straipsnį,
pažeidė jos konstitucinę teisę į teisminę gynybą ir ignoravo teisę į nuosavybę. Teisėjų kolegija, įvertinusi
skundžiamas nutartis ir kasacinio skundo argumentus, sutinka su šiais kasatorės argumentais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kiekvienas suinteresuotas asmuo turi
teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba
įstatymų saugomas interesas. Pasisakydamas dėl teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo procesinių
aspektų, kasacinis teismas yra nurodęs, kad CPK5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisminės gynybos
prieinamumo principas tiesiogiai susijęs su CPK13 straipsnyje įtvirtintu dispozityvumo principu, kuris
reiškia, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį
pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. U. ir kt. v. R. S. ir kt., bylos
Nr. 3K-3-474/2009; 2009 m. gruodžio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. L. v. Tauragės
medžiotojų klubas „Sakalas“, bylos Nr. 3K-3-470/2009; kt.). Teisės kreiptis į teismą apribojimas galimas
tik įstatymu ar įstatymo pagrindu priimtu teismo sprendimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. N. v. E. K. ir
kt., bylos Nr. 3K-3-199/2011). Teisė į teisminę gynybą materialiąja prasme yra materialioji subjektinė
teisė, priklausanti nuo materialiojo teisinio pobūdžio faktų. Atsakyti, ar asmuo turi šią teisę, galima tik
nustačius visas bylos aplinkybes, ištyrus ir įvertinus įrodymus, nustačius taikytiną teisės normą. Dėl to
bylos iškėlimo stadijoje nėra tikrinama, ar asmuo turi teisę į teisminę gynybą (teisę į ieškinį) materialiąja
prasme. Įstatymas draudžia atsisakyti priimti ieškinį ar nutraukti bylą dėl materialiojo teisinio pobūdžio
motyvų, kurie svarbūs teisei į ieškinio patenkinimą, o ne teisei į ieškinio pareiškimą. Toks teisinis
reguliavimas siejamas su Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių
laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais teisės į teisminę gynybą prieinamumo ir
universalumo principais. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, kad asmens teisė
kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržyta ar paneigta, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkintas
šios teisės įgyvendinimas (žr., pvz., Lietuvos Respublikоs Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d.,
1997 m. spalio 1 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2002 m. liepos 2 d., 2006 m. rugpjūčio 8 d. nutarimus). Be to,
situacija, kai asmuo netenka galimybės savo civilinio pobūdžio teisių klausimą išspręsti teisme, gali
prilygti su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies (teisė į
teisingą bylos nagrinėjimą) reikalavimais nesuderinamam teisingumo principo paneigimui (žr., pvz.,
Tserkva Sela Sosulivka v. Ukraine, no. 37878/02, judgment of 28 February 2008; Zylkov v. Russia, no.
5613/04, 21 June 2011). Valstybės taikomi teisės į teismą ribojimai bus suderinami su Konvencijos 6
straipsnio 1 dalies reikalavimais, jei jie nesuvaržys ar nesusilpnins asmens teisės į teismą tokiu būdu ar
apimtimi, kad būtų pažeista šios teisės esmė, jos ribojimai turi atitikti teisėtą tikslą ir turi egzistuoti
pagrįstas proporcingumo ryšys tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo (žr., pvz., Guérin v. France,
judgment of 29 July 1998, Reports 1998-V, p. 1867, § 37) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. J. E. v. I. T. ir kt.,
bylos Nr. 3K-3-551/2013).

Taigi kasatorės teisė pareikšti ieškinį konkrečiam asmeniui yra neginčijama teisė. Tačiau ieškinys turi
būti pareiškiamas tinkamam atsakovui – asmeniui, kuriam pateikiami materialiniai teisiniai reikalavimai
(CPK 41 straipsnis) ir kuriam, užtikrinant pirmiau nurodytą teisę į teisminę gynybą, turi būti suteikiama
efektyvi galimybė gintis nuo pareikšto reikalavimo. Nagrinėjamu atveju ieškinys pareikštas
nepilnamečiam atsakovui, įstatymo pagrindu atstovaujamam motinos (CPK 38 straipsnis, 54 straipsnio 1
dalis), kuri taip pat byloje yra ieškovė (kasatorė), ginanti savo kaip galimos turto, nuosavybės teise
priklausančio nepilnamečiam vaikui, savininkės teises.

Teisėjų kolegija pažymi, kad prioritetinę teisėtų vaiko interesų apsaugą įtvirtina 1989 m. Jungtinių Tautų
vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1
punktas, CK 3.3 straipsnio 1 dalis, taip pat proceso teisės normos (pvz., CPK 582 straipsnio 4 dalis).
Sprendžiant klausimus, susijusius su vaikų teisėmis, visada būtina įvertinti sprendimą ar bet kokį kitą
veiksmą vaiko interesų atžvilgiu bei užtikrinti, kad jie nebūtų pažeidžiami. Vaiko interesų viršenybės
principo įgyvendinimas yra viešojo intereso apsaugos sudedamoji dalis. Vaiko interesų viršenybė turi būti
užtikrinama inter alia ir turtiniuose santykiuose. Nepilnametis vaikas yra nuosavybės teisinių santykių
subjektas (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 12 straipsnio 1 dalis), jo nuosavybės teisė turi būti
ginama ne mažesne apimtimi nei pilnamečių savininkų. Užtikrinant vaiko turtinių teisių apsaugą,
įtvirtintas tėvų ir vaikų turto atskyrimas (CK 3.161 straipsnio 4 dalis), tačiau tėvai turi nemažai teisių,
susijusių su jų nepilnamečių vaikų nuosavybe (CK 3.185 straipsnio 1 dalis). Be to, dėl visiško civilinio
veiksnumo neturėjimo vaiko nuosavybės teisės įgyvendinimas turi tam tikrą specifiškumą, t. y. jis,
būdamas nuosavybės teisinių santykių subjektas, turi su turtu susijusias teises bei pareigas, kurias
dažniausiai įgyvendina per savo atstovus pagal įstatymą ar jų sutikimu (CK 2.7, 2.8 straipsniai).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsauga yra bendras tiek paties vaiko,
tiek jo tėvų, tiek visos valstybės siekis, todėl nuosavybės teisės srityje didesni rūpestingumo ir
pareigingumo reikalavimai keliami ne tik jo tėvams, bet ir kitoms valstybės institucijoms bei
pareigūnams. O kiekvienu atveju, kai teisme nagrinėjamoje byloje egzistuoja su vaiko teisėmis ir
interesais susijęs elementas, vaiko teisių ir interesų apsaugai skirtinas ypatingas dėmesys, ir teismas,
nagrinėdamas tokią bylą, yra aktyvus, kiek reikia, kad būtų apsaugotos vaikų teisės ir interesai (CPK 376
straipsnis).

Taigi, nepilnamečio vaiko vardu sandorį sudaryti gali jo tėvai. Tuo atveju, kaip tarp tėvų ir vaikų interesų
kyla konfliktas, sandorį vaiko vardu turi teisę sudaryti taip pat ad hoc teismo paskirtas globėjas (CK 3.188
straipsnio 2 dalis). Civilinio proceso kodekse tiesiogiai nenustatyta, kad tuo atveju, kai interesų konfliktas
kyla tarp nepilnamečio vaiko ir tėvų, pastariesiems ginant savo galbūt pažeistas turtines teises į
nuosavybę, kuri taip pat priklauso ir vaikui, nepilnamečiui teisme galėtų atstovauti kitas, o ne atstovas
pagal įstatymą, tačiau tai nereiškia, kad tokiu atveju vaiko atstovu negali būti paskirtas kitas asmuo.
Sąvoka „interesų konfliktas“, tėvams vaiko vardu įgyvendinant nepilnamečio turtines teises, susijusias su
nuosavybe, yra platesnė, nei ji apibrėžiama CK 3.185 straipsnyje, nes, minėta, atstovavimas atsiranda ne
sutarties, o įstatymo pagrindu. Atsižvelgiant į CK 3.188 straipsnio 2 dalies nuostatą darytina išvada, kad
interesų konfliktas nuosavybės teisiniuose santykiuose atsiranda tada, kai tėvai, veikiantys kaip
nepilnamečio vaiko atstovai, kartu asmeniškai pretenduoja į daiktą ar jo dalį, nuosavybės teise
priklausantį vaikui. Jeigu tokiu atveju vaiko, kuriam atstovauja tėvai, daikto nuosavybės teisės dalis
sumažėja, tai suponuoja interesų konflikto atsiradimą ir teismas privalo skirti atstovą ad hoc. Kartu
pažymėtina, kad ad hoc atstovo byloje skyrimas savaime negarantuoja vaiko teisių ir teisėtų interesų
apsaugos ir neatleidžia teismo nuo pareigos būti aktyviam ir ex officio parinkti pažeistų vaiko teisių
gynimo būdą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m.
birželio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. B. v. I. B. ir kt., bylosNr. 3K-3-883/2002; 2004 m.
balandžio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. U. v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-297/2004; 2008 m. kovo 7
d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. O. v. G. O. ir kt., bylos Nr. 3K-3-210/2008; kt.).

Pažymėtina, kad nepilnamečio vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugos prioriteto principas negali būti
suabsoliutinamas. Jis yra lygiavertis konstitucijos garantuojamai teisei į teisminę gynybą, taip pat
privačios nuosavybės neliečiamybės ir savininko teisių gynimo principams. Kiekvienu konkrečiu atveju
būtina nustatyti protingą bei sąžiningą pusiausvyrą tarp vaiko interesų gynybos ir kitų asmenų teisių bei
teisėtų reikalavimų ir parinkti proporcingumo principą labiausiai atitinkantį vaiko teisių apsaugos būdą.
Dėl šios priežasties teisėjų kolegija sprendžia, kad tais atvejais, kai viena ginčo šalimi yra tėvai, o kita –
tėvų atstovaujami nepilnamečiai vaikai, teismas, nustatęs, kad kilo interesų konfliktas tarp vaiko ir jo
tėvų, privalo spręsti klausimą dėl CK 3.188 straipsnio 2 ir 3 dalių, o atitinkamais atvejais – ir CK 3.185
straipsnio taikymo. Civiliniame procese nepilnamečio vaiko ir jo interesus pagal įstatymą atstovaujančių
tėvų interesų konflikto klausimas gali būti sprendžiamas paskiriant nepilnamečiam vaikui kaip ad hoc
atstovą kuratorių CPK 39 straipsnio nustatyta tvarka.

Nagrinėjamu atveju teismai, spręsdami kasatorės ieškinio priėmimo klausimą ir atsisakydami jį priimti
dėl šalių interesų konflikto, vadovavosi tik nepilnamečio vaiko teisių gynybos principu, bet neįvertino jo
atstovės pagal įstatymą (kasatorės) teisės ginti ne tik vaiko, bet ir savo asmenines galbūt pažeistas teises ir
teisėtus interesus, ir pažeidė kasatorės Konstitucijos garantuojamą teisę į teisminę gynybą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų
teismai, spręsdami ieškinio priėmimo klausimą, padarė esminių proceso teisės normų pažeidimų, kurie
negali būti pašalinti apeliacinės instancijos teisme, todėl procesiniai sprendimai naikintini ir ieškinio
priėmimo klausimas perduotinas spręsti Vilniaus miesto apylinkės teismui iš naujo (CPK360 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų šioje byloje

Byloje kasacinis teismas patyrė 12,20 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. pažyma). Šių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas
kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu paliktinas spręsti teismui, išnagrinėsiančiam bylą iš esmės
(CPK93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,vadovaudamasi Lietuvos

Respublikos civilinio proceso kodekso 360, 362 straipsniais,

nutaria:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 7 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013
m. kovo 13 d. nutartį bei perduoti ieškovės L. I. ieškinio priėmimo klausimą spręsti iš naujo Vilniaus
miesto apylinkės teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Birutė Janavičiūtė

Rimvydas Norkus

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. kovo 17 d. Vilnius
 Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Marytės Mitkuvienės,
sekretoriaujant Jūratei Česnulevičienei,
dalyvaujant ieškovo atstovui advokatui Rimgaudui Černiui, atsakovų bendrininkų atstovei J. Z.,
trečiojo asmens Kauno miesto savivaldybės atstovei Kristinai Palienei, trečiajam asmeniui S. Z.,
vertėjai Vladislavai Tumas,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo akcinės
bendrovės DnB NORD banko apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. lapkričio 5 d.
sprendimo, kuriuo ieškinys dalyje dėl sutarties galiojimo bei ieškovo nuosavybės teisių į nekilnojamąjį
turtą pripažinimo atmestas, o ieškinys dalyje dėl Valstybės įmonės Registrų centro įpareigojimo atlikti
ieškovo nuosavybės teisių įregistravimą paliktas nenagrinėtas, civilinėje byloje Nr. 2-475-527/2007 pagal
ieškovo akcinės bendrovės DnB NORD banko ieškinį atsakovams V. P., N. L., R. L., E. L., L. L., D. L.,
M. L. ir J. Z., tretieji asmenys be savarankiškų reikalavimų atsakovų pusėje yra Kauno miesto
savivaldybė, G. R., Valstybės įmonė Registrų centras, atstovaujamas Kauno filialo, E. S. G., M. G., J. M.,
J. M., S. Z., dėl sandorio pripažinimo galiojančiu ir nuosavybės teisių į statinį pripažinimo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė:
ieškovas AB DnB NORD bankas 2005 m. lapkričio 25 d. kreipėsi į Kauno apygardos teismą su
ieškiniu (t.1, b.l.2-4), kurį patikslinęs (t.2, b.l.99-102), prašė pripažinti 1995 m. rugsėjo 22 d. tarp AB
Lietuvos žemės ūkio banko (dabartinis pavadinimas AB DnB Nord bankas) ir KB „Balticbank“ pasirašytą
sutartį galiojančia nuo jos sudarymo momento bei pripažinti AB DnB NORD banko nuosavybės teises į
pastatą – daugiabutį gyvenamąjį namą, be 4-to buto, (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį
(duomenys neskelbtini) Ieškovas taip pat prašė leisti atsiimti pradinio ieškinio reikalavimą įpareigoti
valstybės įmonę Registrų centrą atlikti pagal šią sutartį AB DnB NORD banko nuosavybės teisių į pastatą
- daugiabutį gyvenamąjį namą, be 4-to buto, (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys
neskelbtini), registraciją.
Ieškovas nurodė, kad 1995 m. rugsėjo 22 d. tarp ieškovo ir KB „Balticbank“ buvo pasirašyta
sutartis, pagal kurią KB „Balticbank“ už skolas ieškovui neatlygintinai perleido 366,16 kv.m. bendro
ploto pastatą, išskyrus jame esantį 4-tą butą, esantį (duomenys neskelbtini). Teigė, kad sutartyje nurodant
namo numerį dėl objektyvių priežasčių įsivėlė netikslumas. Tačiau kiti nekilnojamąjį turtą
identifikuojantys duomenys rodo, kad ieškovui buvo perleistas (duomenys neskelbtini) gatvėje esantis
(duomenys neskelbtini) numeriu pažymėtas daugiabutis gyvenamasis namas. Minėto susitarimo šalys
nespėjo įforminti notariškai, kadangi buvo nustatyti apribojimai disponuoti šiuo turtu, 1995 m. spalio 11
d. KB „Balticbank“ buvo iškelta bankroto byla ir buvęs KB „Balticbank“ valdybos pirmininkas G.
Radzevičius, pasirašęs perleidimo sutartį, neteko įgaliojimų. Bankroto bylos nagrinėjimo metu KB
„Balticbank“ administratorius sandorio netvirtino, kadangi nematė tam pagrindo - laikė, kad turtas
perduotas ieškovo nuosavybėn. Iki KB “Balticbank“ išregistravimo iš juridinių asmenų registro iš šio
banko pusės nebuvo atlikti jokie veiksmai tam, kad būtų atlikta ginčo pastato teisinė registracija ieškovo
vardu. Nors bankroto administratoriui buvo žinoma susidariusi situacija, tačiau ginčo pastato jis neįtraukė
į KB „Balticbank“ turto apyrašą (apskaitą) ir banką likvidavo nepakeitus ginčo pastato savininkų įrašų
nekilnojamojo turto registre, nes laikė ieškovą savininku. Iškeltoje baudžiamojoje byloje buvo apribotos
disponavimo šiuo nekilnojamuoju turtu teisės. Apribojimai buvo panaikinti tik 2005 m. spalio 19 d., kai
KB „Balticbank“ jau buvo išregistruotas iš Juridinių asmenų registro, ir dėl to ieškovas neteko galimybės
įstatymų nustatyta tvarka pagal notaro tvirtinamą sutartį įgyti nuosavybę į ginčo pastatą. Todėl CK 1.93
str. 4 d. ir 1964 m. CK 58 str. 5 d. pagrindu prašo pripažinti notarinės formos reikalaujamą pastato
perdavimo sutartį galiojančia, nes ieškovas įvykdė sandorį – sumažino KB „Balticbank“ skolą perduoto
ginčo pastato verte, o antroji sandorio šalis KB „Balticbank“ vengia įforminti sandorį notarine tvarka.
Šiuo pagrindu bei vadovaudamasis CK 4.47 str. 1 p., 4.49 str., 1964 m. CK 149 str. ieškovas prašo
pripažinti jam nuosavybės teisę į ginčo pastatą.
Kauno apygardos teismas 2007 m. lapkričio 5 d. sprendimu ieškinio dalį dėl 1995 m.
rugsėjo 22 d. sutarties pripažinimo galiojančia ir nuosavybės teisių ieškovui į pastatą - daugiabutį
gyvenamąjį namą, be buto Nr.4, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini),
pripažinimo atmetė, o reikalavimą įpareigoti valstybės įmonę Registrų centrą pagal minėtą sutartį atlikti
AB DnB Nord banko nuosavybės teisių į ginčo nekilnojamąjį turtą įregistravimą paliko nenagrinėtą.
Teismas nustatė, kad 1995 m. rugsėjo 22 d. sutartimi KB „Balticbank“ įsipareigojo jo balanse esantį 200
000 Lt balansinės vertės 366,16 kv. m. bendro ploto pastatą (be buto Nr.4), esantį (duomenys neskelbtini),
neatlygintinai perduoti ieškovui pagal Turto perdavimo aktą, įforminti šią sutartį notarine tvarka, o
ieškovas įsipareigojo atsisakyti 1995 m. vasario 24 d. tarpbankinio kredito dalies piniginių reikalavimų
skolininkui KB „Balticbank“ bei perimti perduotą pastatą. Teismas ieškinį atmetė dviem pagrindais – dėl
netinkamų atsakovų ir dėl ieškinio nepagrįstumo. Teismas sprendė, kad byloje nėra tinkamo atsakovo,
kuris galėtų pagal ieškinį atsakyti, o atsakovais pagal patikslintą ieškinį įtraukti ginčo sandorio šalies KB
„Balticbank“ buvęs bankroto administratorius V. P. ir ginčo daugiabučio gyvenamojo namo butų
nuomininkai yra netinkami atsakovai, nes jie nėra ginčo materialinio teisinio santykio dalyviai ir neturi
pareigos pagal ieškinį atsakyti. Tokią išvadą teismas grindė tuo, kad ieškovo prašomo pripažinti
galiojančiu sandorio antroji šalis yra KB „Balticbankas“, jo vardu yra įregistruotos nuosavybės teisės į
ginčo nekilnojamąjį turtą, todėl tinkamu atsakovu byloje turėtų būti KB „Balticbankas“ arba jo teisių ir
pareigų perėmėjas. Tačiau KB „Balticbankas“ pasibaigė nuo jo išregistravimo iš Juridinių asmenų
registro 2002 m. kovo 22 d., o jo teisės ir pareigos, susijusios su ginčo nekilnojamuoju turtu, jokiam
fiziniam ar juridiniam asmeniui nebuvo perduotos. Teismas nustatė, kad pasibaigus komerciniam bankui,
šio juridinio asmens teisės ir pareigos nebuvo perduotos bankroto administratoriui bei likvidacinės
komisijos pirmininkui V. P., todėl jis neturi jokio pagrindo toliau atstovauti išregistruotą juridinį asmenį.
Teismas nurodė, kad byloje nėra jokių duomenų, jog buvusio banko savininkai (akcininkai) yra suteikę
įgalinimus V. P. atstovauti juos ar kad jis jiems būtų atskaitingas ar pavaldus. Teismas sprendė, jog kiti
atsakovais nurodyti fiziniai asmenys niekada nebuvo teisinių santykių, kildinamų iš 1995 m. rugsėjo 22 d.
sutarties, dalyviais ar jų teisių ir pareigų perėmėjais, o vien tai, kad jie yra ginčo pastato gyvenamųjų
patalpų nuomininkai, nepretenduojantys įgyti nuosavybės teises į jas, nesuteikia jiems tinkamų atsakovų
statuso. Spręsdamas dėl ieškinio nepagrįstumo, teismas nurodė, kad ieškovas nepateikė jokių patikimų ir
įtikinamų įrodymų, jog būtent antroji ginčo sandorio šalis KB „Balticbankas“ vengė šį sandorį įforminti
notarine tvarka. Teismas pažymėjo, kad KB „Balticbank“ vengimą sudaryti notarinę sutartį paneigė pats
ieškovas, teigdamas, jog savalaikį notarinės sutarties nesudarymą sąlygojo objektyvios priežastys –
apribojimų disponuoti nekilnojamuoju turtu nustatytas ir KB „Balticbank“ bankroto bylos iškėlimas, dėl
ko banko valdybos pirmininkas neteko įgalinimų. Teismas nustatė, kad areštas ginčo nekilnojamajam
turtui galiojo nuo 1996 m. gruodžio 11 d., o bankui bankroto byla iškelta 1995 m. spalio 11 d., todėl
kliūčių sudaryti notarinę sutartį nuo jos pasirašymo dienos iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą
priėmimo nebuvo, o aplinkybių, kad Balticbank valdybos pirmininkas G. R. šiuo laikotarpiu būtų vengęs
pasirašyti sutartį pas notarą, ieškovas neįrodinėjo. Teismo nuomone, bankroto bylos iškėlimas KB
„Balticbank“ nepatvirtina šio banko vengimo ginčo sandorį įforminti notariškai, o priešingai, rodo, kad
bankroto administratoriui, be teismo patvirtinimo pasirašius notarinę nekilnojamojo turto perleidimo
sutartį, būtų pažeisti banko bankroto procedūras reglamentuojantys teisės aktai, ginčo turtas būtų buvęs
pripažintas KB „Balticbank“ turtu, priskirtas vienam kreditoriui ieškovui, tuo pažeidžiant kitų banko
kreditorių teises. Teismas nurodė, jog byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad ieškovas būtų kreipęsis į
KB „Balticbank“ bankroto administratorių dėl sutarties notarinio įforminimo. Teismas nurodė, kad pats
ieškovas, išsiaiškinęs, jog jam perleidžiamas nekilnojamasis turtas yra areštuotas baudžiamojoje byloje,
turėjo teisinėmis priemonėmis siekti šio arešto baudžiamojoje byloje panaikinimo dar iki KB
,,Balticbank“ išregistravimo, nes tik tuomet ir gavęs bankroto bylą nagrinėjusio Vilniaus apygardos
teismo patvirtinimą, administratorius galėjo priimti sprendimą dėl ginčo objekto perleidimo sutarties
notarinio įforminimo. Kadangi bankroto byla KB „Balticbank“ iškelta 1995 m. spalio 11 d., o bankas kaip
juridinis asmuo pasibaigėtik 2002 m. kovo 22 d., todėl ieškovas turėjo pakankamai laiko imtis aktyvių ir
teisėtų veiksmų sutarties notariniam įforminimui arba kreipimuisi į teismą dėl jo pažeistų teisių gynimo.
Ta aplinkybė, kad ginčo pastatas buvo areštuotas, neužkirto kelio ieškovui kreiptis į teismą dėl savo teisių
gynimo. Teismas taip pat nurodė, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, jog pagal sutarties sąlygas
ginčo nekilnojamasis turtas ieškovui buvo perduotas pagal aktą. Todėl pirmosios instancijos teismas
sprendė, kad netgi ir pripažinus sutartį galiojančia, nebūtų pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimą dėl
nuosavybės teisių į ginčo nekilnojamąjį turtą ieškovui pripažinimo. Teismas nurodė, kad netinkamiems
atsakovams pareikšto ieškinio tenkinimas CK 1.5 straipsnio pagrindu, kaip prašė ieškovas, prasilenktų su
minėtoje teisės normoje įtvirtintais principais. Ieškinio reikalavimą įpareigoti tretįjį asmenį VĮ Registrų
centrą įregistruoti ieškovo nuosavybės teises į ginčo nekilnojamąjį turtą paliko nenagrinėtą CPK 139
straipsnio pagrindu.
 Apeliaciniu skundu ieškovas AB DnB NORD bankas prašo panaikinti Kauno apygardos
teismo 2007 m. lapkričio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliantas skundą
grindžia šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismo išvada dėl patrauktų atsakovais asmenų netinkamumo nėra pagrįsta.
Teismas nepasisakė dėl tinkamo atsakovo, o konstatavimas, kad niekas negali būti atsakovu, reikštų
proceso negalimumą ir tai prieštarautų teisės į teisminę gynybą principui.
2. Nagrinėjamoje byloje svarbu nustatyti, ne tai, kad sandoris buvo įvykdytas abiejų šalių, o tai, kad
bent viena iš šalių savo įsipareigojimus įvykdė, o kita šalis vengia įvykdyti savus, t.y. neatlieka veiksmų
užbaigti sandorį. ,,Vengimas“ turėtų būti traktuojamas, ne tik kaip sąmoningas veikimas prieš sandorio
užbaigimą, bet ir bet kokie kiti veiksmai (neveikimas), kurie trukdo tai padaryti, nepriklausomai nuo to ar
neįvykdžiusi įsipareigojimo šalis pripažįsta ar nepripažįsta kitos šalies teises. Priežastys, dėl kurių nebuvo
įvykdytos sandorio sudarymo sąlygos, neturi ir negali turėti įtakos, sprendžiant sandorio pripažinimo
sudarytu klausimą.
3. Ieškovas pažymi, kad daikto perdavimas yra pardavėjo įsipareigojimas ir pareiga pašalinti visas
kliūtis tokiam perdavimui. Pirmosios instancijos teismas nurodė priežastis, dėl kurių sandoris negalėjo
baigtis, tačiau visos jos priklausė ne nuo ieškovo, o nuo KB „Balticbank“ veiksmų. Ginčo sandorio
vykdymo metu ieškovas negalėjo vienašališkai imtis veiksmų dėl apribojimų ginčo pastatui panaikinimo
ar inicijuoti specialiasias procedūras bankrutavusiam KB „Balticbank“ dėl įgalinimų pabaigti sandorį su
ieškovu.
4. Atsakovas V. P. 2007 m. kovo 14 d. atsiliepime patvirtino, kad ieškovas sumažino KB
„Balticbank“ skolą perduoto ginčo pastato verte, šį faktą pripažino ir KB „Balticbank“ neįtraukdamas
ginčo pastato į turto apskaitą.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas V. P. prašo Kauno apygardos teismo 2007 m. lapkričio 5
d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad sutinka su teismo sprendime išdėstytais motyvais, bei teigia,
kad neturi jokių jam suteiktų teisių atstovauti KB „Balticbank“ akcininkų, kreditorių, darbuotojų ar kitų
trečiųjų asmenų interesus. Atsakovas taip pat pažymi, kad pagal galiojusį Komercinių bankų įstatymo 48
straipsnį visus banko administratoriaus sprendimus, dėl kurių didėja banko įsiskolinimai, taip pat
sprendimus, kurie susiję su banko turto pardavimu ar kitokiu perdavimu, turi patvirtinti teismas. Ginčo
turto perdavimo sutartis sudaryta 1995 m. rugsėjo 22 d., tuo tarpu 1995 m. rugsėjo 24 d. neeiliniame
visuotiniame KB „Balticbank“ akcininkų susirinkime buvo nuspręsta kreiptis į teismą dėl bankroto bylos
iškėlimo, kuri buvo iškelta 1995 spalio 11 d. Todėl apeliantas, siekdamas išvengti galimų jam nenaudingų
pasekmių, veikdamas rūpestingai ir apdairiai, galėjo numatyti galimybę sutartį patvirtinti notariškai ir
įstatymo nustatytu terminu ir tvarka ją įregistruoti. Atsakovas taip pat nurodo, kad AB Lietuvos žemės
ūkio bankas KB „Balticbank“ bankroto byloje buvo proceso dalyvis (kreditorius), todėl galėjo inicijuoti
klausimo dėl ginčo turto sprendimą bankroto bylos nagrinėjimo metu.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė ir bendrininkų N. L., R. L., E. L., L. L., D. L. ir M. L.
atstovė J. Z. prašo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo 2007 m. lapkričio 5 d. sprendimą
palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė aplinkybę, kad
nei vienas iš ginčo pastato nuomininkų nepretenduoja į ginčo pastatą, todėl byloje negalėjo būti pripažinti
atsakovais. Nurodyti tinkamą atsakovą yra ieškovo, o ne teismo pareiga. Atsakovė nurodo, kad jos bei jos
atstovaujamų atsakovų nuomone, ieškovas piktnaudžiauja procesine teise kreiptis į teismą, todėl jam
turėtų būti skiriama bauda.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretysis asmuo Kauno miesto savivaldybė prašo apeliacinį skundą
atmesti ir Kauno apygardos teismo 2007 m. lapkričio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime
nurodo, kad Kauno miesto savivaldybė nebuvo ginčo sandorio šalimi, neatliko jokių veiksmų ir jai nėra
žinoma apie sandorio sudarymo ar vykdymo aplinkybes. Trečiojo asmens nuomone, ieškovas netinkamai
suformulavo ieškinio dalyką, todėl ir nėra galimybės nurodyti tinkamą atsakovą. Be to, dar egzistuojant
kitai sandorio šaliai ieškovas turėjo pakankamai laiko sutarties notariniam įforminimui arba kreipimuisi į
teismą dėl pažeistų teisių gynimo.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio
skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų
kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo
sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir
pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme
numatytas išimtis (CPK 329 str.).
Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas byloje surinktais įrodymais tiksliai
nustačius faktines aplinkybes ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus ( CPK 263
str.).
Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas
visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias kilusio ginčo išsprendimui, surinktus
įrodymus ištyrė ir įvertino, laikydamasis CPK 176-185 straipsniuose numatytų taisyklių, tinkamai pritaikė
procesinės teisės normas ir nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės
normas ir, atmesdamas sandorio galiojimo ir nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą pripažinimo ieškinį,
priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 str.).
Bylos duomenimis nustatyta, kad 1995 m. rugsėjo 22 d. skolininkas komercinis bankas
„Balticbank“ (toliau - bankas) ir kreditorius Lietuvos žemės ūkio bankas (dabar AB DnB NORD bankas)
pasirašė pastato perdavimo sutartį, kuria bankas įsipareigojo neatlygintinai perduoti kreditoriui
nuosavybės teise priklausantį ir banko balanse esantį 200 000 Lt balansinės vertės 366,16 kv. m. bendro
ploto pastatą, išskyrus jame esantį butą Nr.4, esantį (duomenys neskelbtini), sudaryti su kreditoriumi
nekilnojamojo turto neatlygintino perdavimo sutartį notarine tvarka ir perduoti kreditoriui perduodamo
pastato pirminius nuosavybės teisės į šį pastatą įsigijimo dokumentus. Šia sutartimi kreditorius
įsipareigojo priimti perduodamą pastatą, atsisakyti pagal 1995 m. vasario 24 d. tarpbankinio kredito
sutartį Nr.1 dalies (200 000 Lt) finansinio reikalavimo bankui. Pagal sutarties 3.1. punktą nuosavybės
teisė į perduodamą pastatą kreditoriui atsiranda nuo šalių sutartinių įsipareigojimų įvykdymo ir pastato
perdavimo sutarties įregistravimo įstatymo nustatyta tvarka. Sutarties šalys jos notarine tvarka
neįformino. Sutarties objekto nuosavybės teisės yra įregistruotos likviduotam ir išregistruotam iš įmonių
registro bankui.
Nagrinėjamoje byloje ieškovas AB DnB NORD bankas pagal sandorio sudarymo metu galiojusio
CK 58 straipsnio 5 dalį ir šiuo metu galiojančio CK 1.93 straipsnio 4 dalį prašė pripažinti pastato
perdavimo sutartį galiojančia ir jos pagrindu bei pagal 1994 m. gegužės 17 d. įstatymo Nr.I-459
redakcijos CK 149 straipsnį, 2000 m. CK 4.47 ir 4.49 straipsnius pripažinti jam nuosavybės teisę į šį
pastatą, taip pat įpareigoti atlikti nuosavybės teisių teisinę registraciją.
Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas ieškinį dėl sandorio galiojimo ir nuosavybės teisių
pripažinimo atmetė dviem pagrindais – dėl netinkamų atsakovų ir dėl ieškinio nepagrįstumo. Kita teismo
sprendimo dalis, kuria ieškinio reikalavimas įpareigoti VĮ Registrų centrą atlikti ieškovo nuosavybės
teisių į ginčo nekilnojamąjį turtą registraciją paliktas nenagrinėtas, apeliaciniu skundu neginčijama, todėl
apeliacinės instancijos teismas dėl jos nepasisako, o teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą patikrina
tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliacinio skundo argumentus.
Dėl tinkamo atsakovo
Lietuvos Respublikos Konstitucija garantuoja asmeniui, kurio teisės ir laisvės yra pažeistos, teisę
kreiptis į teismą teisminės gynybos. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas
asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė
arba įstatymų saugomas interesas. Taigi, ši teisė negali būti aiškinama kaip asmens galimybė kreiptis į
teismą bet kokiu būdu. Kaip ir bet kuri subjektinė teisė, teisė kreiptis į teismą realizuojama tam tikra
įstatymų nustatyta tvarka, kurią numato Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas. Kreipdamasis į
teismą su ieškiniu asmuo turi laikytis įstatyme nustatytų tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo
sąlygų, viena kurių tinkamos priešingos šalies, kuri turi pareigą pagal pareikštus reikalavimus atsakyti,
nurodymas. Tinkamomis šalimis civiliniame procese laikomi asmenys, kurie yra ginčo materialinio
teisinio santykio dalyviai ir turi atitinkamai reikalavimo teises (ieškovas) arba pareigas pagal
ieškinį atsakyti (atsakovas). Bylos nagrinėjimo metu nustačius, kad ieškinys pareikštas ne to
asmens, kuriam priklauso reikalavimo teisė, arba ne tam asmeniui, kuris turi pagal ieškinį atsakyti,
teismas gali vienos iš šalių motyvuotu prašymu, nenutraukdamas bylos, pakeisti pradinį ieškovą
arba atsakovą tinkamu ieškovu arba atsakovu (CPK 45 str. 1 d.). Proceso koncentruotumo ir
dispozityvumo principų įgyvendinimui ir greitesniam ginčo išsprendimui teismui yra suteikta teisė
esant tam tikroms sąlygoms pakeisti netinkamą šalį tinkama pagal tam tikras taisykles, prašant bet
kuriai bylos šaliai bei, esant reikalui, ir bylą nagrinėjančio teismo iniciatyva. Byloje, kurioje
sprendžiamas privataus pobūdžio civilinis ginčas, teismas neturi pareigos būti iniciatyvus, o
nagrinėja ginčą neviršydamas tų ribų, kokias nustato ginčo šalys, naudodamosi savo dispozicine
teise. Taigi nustatydamos bylos nagrinėjimo ribas – suformuluodamos savo materialinį teisinį
reikalavimą, šalys pasirenka ir, jų manymu, tinkamus atsakomybės subjektus, kuriems nukreipia
savo reikalavimus, ir taip nustato savo reikalavimų ribas konkretiems subjektams – atsakovams.
Šia teise pasinaudodamas, ieškovas bylos nagrinėjimo metu pradinį atsakovą pakeitė kitais, jo manymu,
tinkamais atsakovais.
Iš bylos medžiagos matyti, kad pradiniame ieškinyje, kuriuo buvo prašoma pripažinti 1995 m.
rugsėjo 22 d. ieškovo ir KB „Balticbank“ pasirašytą sutartį galiojančia nuo sudarymo momento ir
įpareigoti VĮ Registrų centrą atlikti ieškovo nuosavybės teisių į ginčo pastatą įregistravimą, atsakovu
buvo nurodyta Kauno miesto savivaldybė, motyvuojant tuo, kad ji reiškė pretenzijas į ginčo pastatą (t.1,
b.l.2-4). Kauno miesto savivaldybė savo procesinės padėties tinkamumą ginčijo ir prašė ją pakeisti
tinkamu atsakovu bei pareikštam ieškiniui taikyti senatį. Kauno apygardos teismas 2006 m. gegužės 19 d.
sprendimu taikė ieškinio senaties termino praleidimo pasekmes, konstatavo atsakovo netinkamumą ir
ieškinį atmetė (t.1, b.l.109-111). Lietuvos apeliacinis teismas 2006 m. spalio 20 d. nutartimi (t.1, b.l.139-
142) pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir bylą perdavė nagrinėti pirmosios instancijos
teismui iš naujo, nurodydamas, kad bylą nagrinėjant iš naujo išaiškintina ieškovui teisė netinkamą bylos
šalį pakeisti tinkama nei spręstinas Kauno miesto savivaldybės prašymas dėl jos pakeitimo tinkama
šalimi. Nagrinėdamas bylą iš naujo, pirmosios instancijos teismas išaiškino ieškovui teisę netinkamą
atsakovą pakeisti tinkamu ir, nustatydamas bei ieškovo prašymu pratęsdamas procesinį terminą, sudarė
jam galimybę šią teisę realizuoti. 2007 m. sausio 29 d. teismui paduotu patikslintu ieškiniu ieškovas
atsakovais nurodė KB „Balticbank“ bankroto administratoriumi bei banko likvidacinės komisijos
pirmininku buvusį V. P. ir VĮ Registrų centrą, o Kauno miesto savivaldybę ir ginčo pastate –
daugiabučiame gyvenamajame name esančių butų nuomininkus nurodė trečiaisiais asmenimis atsakovų
pusėje (t.1, b.l.167-170). Dar kartą patikslinęs ieškinį, 2007 m. birželio 19 d. teisme gautu procesiniu
dokumentu (t.2, b.l.99-102) ieškovas papildė ieškinio reikalavimus ir be sandorio pripažinimo
galiojančiu, prašė pripažinti jam nuosavybės teisę į ginčo objektą – daugiabutį gyvenamąjį namą, be buto
Nr.4, o reikalavimą įpareigoti VĮ Registrų centrą įregistruoti nuosavybės teises prašė leisti atsiimti.
Nurodytame ieškinyje reiškiamus reikalavimus ieškovas nukreipė ir atsakovais, be jau ankščiau buvusio
V. P., nurodė septynis ginčo daugiabučiame gyvenamajame name esančių butų nuomininkus.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad byloje, kurioje reikalaujama pripažinti
nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą prašomos pripažinti galiojančia sutarties pagrindu, tinkamas
atsakovas galėtų būti kitas ginčo materialinio teisinio santykio dalyvis, šiuo atveju KB „Balticbank“,
kuris buvo ginčo sandorio šalimi ir yra ieškovo kaltinamas vengimu šį sandorį įforminti notarine tvarka.
Bylos duomenys liudija, jog dar gerokai iki ieškinio padavimo, 2002 m. kovo 22 d. šis bankas buvo
išregistruotas iš juridinių asmenų registro, kaip pasibaigęs likvidavimu dėl bankroto, jokiam fiziniam ar
juridiniam asmeniui jo teisės ir pareigos, susijusios su ginčo turtu, nebuvo perduotos. Pagal 2001 m.
birželio 26 d. redakcijos Komercinių bankų įstatymo 53 straipsnio 14 dalį, CK 2.95 straipsnio 3 dalį,
bankas pasibaigė nuo jo išregistravimo ir nesant jo teisių perėmėjo, pasibaigė banko prievolė vykdyti
sutartinį įsipareigojimą (CK 6.128 str. 3 d.). Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos
teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškinio padavimo metu nebėra tinkamo atsakovo, turinčio atsakyti
pagal ieškinį, kuriuo siekiama teismine tvarka pripažinti notarinės formos reikalaujantį sandorį
galiojančiu ir jo pagrindu įgyti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą. Išdėstytos aplinkybės paneigia
apelianto argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė tinkamo pagal pareikštą ieškinį
atsakovo.
Ieškovas pripažįsta, kad KB „Balticbank“ bankroto proceso metu jis nereiškė analogiško
nagrinėjamai bylai ieškinio ir nereikalavo teismine tvarka pripažinti jo ir KB „Balticbank“ sutartį
galiojančia. Ieškovas yra bankininkystės srityje veikiantis ir ilgametę veiklos patirtį turintis
juridinis asmuo, kuriam taikomi aukštesni atidumo, dėmesingumo, gebėjimo tinkamai įgyvendinti
savo teises standartai, todėl yra visiškai nepateisinamas ieškovo delsimas savalaikiai ir tinkamu
būdu ginti savo pažeistas teises teisme, pareiškiant sandorio pripažinimo galiojančiu ieškinį tuomet,
kai kita ginčo šalis nebuvo pasibaigusi. Esant tokioms aplinkybėms, teigtina, jog dėl tokio elgesio
ieškovas prarado galimybę ginti savo teises pasirinktu būdu nesant kitos sandorio šalies, o
pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinį dėl tinkamo atsakovo nebuvimo.
 Negalima sutikti su apelianto teiginiu, kad atsižvelgiant į bylos specifiką, kai tikruoju atsakovu
galinčio būti asmens nėra, negalima reikalauti iš ieškovo atsakovais nurodyti asmenis, kurie atitiktų
standartines atsakovu pripažįstamam asmeniui sąlygas, nes tokiu atveju procesas būtų iš viso
neįmanomas. Bylos specifiką ir jos esmę nulemia paties ieškovo pasirinktas jo pažeistų teisių gynimo
teismine tvarka būdas, kuris, kaip jau minėta, turi būti įgyvendinamas ne bet kaip, o laikantis
proceso normų reikalavimų, numatančių ieškovui pareigą nurodyti tinkamas bylos šalis, išdėstyti
faktinį ieškinio pagrindą, nurodyti įrodymus, patvirtinančius faktines aplinkybes, suformuluoti
ieškinio reikalavimą, kuris turi būti reiškiamas asmeniui, turinčiam pareigą pagal ieškinį atsakyti
(CPK 111, 135 straipsniai). Pozityvius teisinius padarinius kreipimasis į teismą suinteresuotam asmeniui
gali sukelti tik tuomet, kai ši teisė bus įgyvendinama laikantis įstatymų nustatytos tvarkos ir sąlygų.
Apelianto poziciją, kad nesant tinkamo atsakovo, juo gali būti kiti, su ginčo materialiniu teisiniu santykiu
nesusiję asmenys, pripažinus teisinga, būtų sudarytos prielaidos civilinio proceso principų pažeidimui,
būtų iškreipta pati proceso esmė ir nebūtų įgyvendinti proceso uždaviniai.
Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, kad
pagal pareikštą ieškinį ginčo sandorio šalies KB „Balticbank“ buvęs bankroto administratorius ir
likvidacinės komisijos pirmininkas V. P. neprivalo atsakyti, nes jis nėra pasibaigusio juridinio
asmens teisių ir pareigų perėmėjas ar šio juridinio asmens dalyvių įgaliotas atstovas, o pareikštas
ieškinys nėra siejamas su administratoriaus veiksmų, atliktų vykdant banko bankroto procedūras,
teisėtumu.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad ginčo daugiabučio gyvenamojo namo butų
nuomininkai nėra ginčo materialinio teisinio santykio, kildinamo iš 1995 m. rugsėjo 22 d. sutarties,
dalyviai ar jų teisių perėmėjai ir neprivalo pagal pareikštą ieškinį atsakyti, todėl nėra tinkami
atsakovai. Šie asmenys nepretenduoja įgyti nuosavybės teises į nuomojamas patalpas, vieni yra gavę, o
kitiems ruošiami dokumentai valstybės garantijoms pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatas gauti. Tai, kad ginčo pastato butų nuomininkai
procesiniuose dokumentuose išdėstė savo negatyvią nuomonę dėl pareikšto ieškinio, nereiškia, kad
jie turi turtinį suinteresuotumą ginčo objektu. Minėti fiziniai asmenys pagal CPK 47 straipsnį galėtų
užimti dalyvaujančių byloje trečiaisiais asmenimis be savarankiškų reikalavimų atsakovo pusėje
procesinę padėtį. Galutinai suformuluotame ieškinyje ieškovas nurodė papildomą reikalavimą pripažinti
jam nuosavybės teisę į ginčo nekilnojamąjį turtą, tačiau šiam reikalavimui pagrįsti jokių naujų faktinių
aplinkybių nenurodė ir jį grindė tik prašoma pripažinti galiojančia sutartimi. Teismo nuomone, šis
reikalavimas nėra savarankiškas, jis yra perteklinis, nes įsiteisėjęs teismo sprendimas pripažinti statinio
perdavimo sutartį galiojančia būtų pagrindas įregistruoti ieškovo nuosavybės teises į jį. Todėl papildomas
nuosavybės teisių pripažinimas, kai nėra nurodomos kitos, be sandorio, tokį reikalavimą pagrindžiančios
faktinės aplinkybės, yra nereikalingas. Taigi nėra pagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad pareiškus
nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą pripažinimo reikalavimą, ieškinyje atsakovais nurodyti pastato
butų nuomininkai yra tinkami atsakyti pagal pareikštą ieškinį.
Vėliau nei buvo pasirašyta ginčo sutartis Kauno miesto apylinkės teismas įsiteisėjusiu 1996 m.
sausio 18 d. sprendimu panaikino ginčo statinio teisinę registraciją L. G. vardu ir laikė, kad namas,
esantis (duomenys neskelbtini), priklauso Kauno miesto valdybai (civilinės bylos priedo administracinės
bylos I-329/2001 l. 6-8). Dėl tokios aplinkybės trečiuoju asmeniu byloje dalyvaujanti Kauno miesto
savivaldybė yra suinteresuota apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos baigtimi, sprendimas joje turės įtakos
jos teisėms ir pareigoms, nes leis įgyvendinti minėtu teismo sprendimu jai nustatytas teises. Todėl
nepagrįstas apelianto teiginys, kad tik ieškovas gali pretenduoti į ginčo pastato nuosavybės teisę.
Dėl ieškinio pagrįstumo
Ginčo sandorio pasirašymo metu galiojusio civilinio kodekso normos numatė, kad nekilnojamojo
turto perleidimo sandoriui reikalinga notarinė forma ir toks sandoris per tris mėnesius turi būti
įregistruotas atitinkamoje turto registravimo įstaigoje, šių taisyklių nesilaikymas sandorį daro
negaliojančiu (1964 m. CK 44 str., 1994 m. gegužės 17 d. įstatymo Nr.I-459 redakcijos CK 255 str.).
1995 m. rugsėjo 22 d. ieškovo ir KB „Balticbank“ pasirašyta statinio perdavimo sutartis nebuvo
įforminta notarine tvarka ir nėra įregistruota nekilnojamojo turto registre ieškovo vardu. Ieškinio
reikalavimą šią sutartį pripažinti galiojančia ieškovas grindžia 1994 m. gegužės 17 d. įstatymo Nr.I-459
redakcijos CK 58 straipsnio 5 dalimi bei nuo 2001 m. liepos 1 d. galiojančio CK 1.93 straipsnio 4 dalimi,
kur numatyta, kad jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro
patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, tai teismas įvykdžiusios sandorį
šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu ir tokiu atveju sandorį po to notarine tvarka
įforminti nebereikia. Tokiam sandorio galiojimo pripažinimui būtinos šios sąlygos: 1) sandoris turi būti
dvišalis; 2) viena sandorio šalis visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį; 3) kita sandorio šalis vengia įforminti
sandorį notarine tvarka.
Bylos duomenimis nustatyta, kad Kauno miesto valdyba 1992 m. lapkričio 24 d. potvarkiu
Nr.1136-V atkūrė L. G. nuosavybės teises į ginčo nekilnojamąjį turtą – daugiabutį gyvenamąjį namą,
esantį (duomenys neskelbtini), nurodant, kad namas bus grąžintas natūra tuomet, kai gyventojams bus
suteiktos kitos gyvenamosios patalpos. L. G. nuosavybės teisės į šį turtą buvo įregistruotos nekilnojamojo
turto registre 1993 m. vasario 10 d. Iki nuosavybės teisių atkūrimo name esantis butas Nr. 4 buvo
privatizuotas. 1993 m. gegužės 11 d. įkeitimo sutartimi veikdamas pagal įgaliojimą A. A. G. įkeitė
komerciniam bankui „Balticbank“ L. G. nuosavybės teise priklausantį namą, užtikrindamas Š. N.
suteiktos paskolos savalaikį grąžinimą. Š. N. paskolos negrąžinus, ginčo pastatas Vilniaus miesto 3
apylinkės teismo 1995 m. kovo 8 d. nutarties ir teismo antstolės 1995 m. kovo 20 d. turto perdavimo akto
vykdomojoje byloje pagrindu perėjo KB „Balticbank“ nuosavybėn, kuri nekilnojamojo turto registre
įregistruota 1995 m. kovo 22 d. 1995 m. rugsėjo 22 d. ieškovas ir KB „Balticbank“ pasirašė ginčo sutartį,
kurios notarine tvarka neįformino ir įstatymo nustatytu terminu neįregistravo. Vilniaus apygardos teismo
1995 m. spalio 11 d. nutartimi KB „Balticbank“ buvo iškelta bankroto byla, 2002 m. vasario 7 d.
nutartimi paskelbta banko pabaiga, o 2002 m. kovo 22 d. bankas išregistruotas iš juridinių asmenų
registro.
Pirmosios instancijos teismas ieškinį dėl sandorio pripažinimo galiojančiu atmetė, nes ieškovas
neįrodė, jog sandorio šalis KB „Balticbank“ vengė jį įforminti notarine tvarka (CPK 178 str.). Negalima
sutikti su apelianto teiginiu, kad sandorio pripažinimo sudarytu klausimo sprendimui neturi įtakos
priežastys, dėl kurių nebuvo atlikti sandorio užbaigimo jį įforminant notarine tvarka veiksmai. Sandorio
notarinės formos reikalavimas suponuoja abiejų sandorio šalių pareigą įstatymo nustatyta tvarka įforminti
sandorį notariškai, nežiūrint į tai, kad ginčo sutartyje tokį įsipareigojimą prisiėmė tik KB „Balticbank“.
Todėl, atsižvelgiant į ginčo pobūdį, kolegijos nuomone, ir ieškovas savo interesais turėjo dėti
maksimalias pastangas, kurių būtų ėmęsis protingas asmuo, kad įteisinti didelės vertės turto įgijimo
sandorį. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad nuo sutarties pasirašymo iki vienos jos šalies pabaigos
ieškovas būtų ėmęsis veiksmų, skatinančių banką atlikti sandorio notarinį įforminimą. Pirmosios
instancijos teismas, tinkamai įvertinęs bylos duomenis, pagrįstai pripažino, kad ieškovas neįrodinėjo, jog
laikotarpiu iki bankroto bylos KB „Balticbank“ iškėlimo ir turto suvaržymo pritaikymo, kai nebuvo
objektyvių kliūčių sandoriui įforminti, komercinis bankas „Balticbank“ būtų vengęs notarinio jo
patvirtinimo.
Apelianto argumentai, susiję su komercinio banko „Balticbank“ bankroto bylos proceso ir ginčo
turto arešto baudžiamojoje byloje vertinimu, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados apie tai, kad
ieškovas neįrodė banko vengimo įforminti sutartį notarine tvarka, nes iškėlus bankui bankroto bylą jo
administratorius neturėjo teisinių galimybių, nepažeisdamas įstatymo reikalavimų ir kitų kreditorių
interesų, savarankiškai imtis sandorio notarinio patvirtinimo veiksmų, kai pats ieškovas iki banko
išregistravimo savo teisių gynime buvo pasyvus. Tokias aplinkybes pirmosios instancijos teismas
konstatavo, tinkamai ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, teisingai pritaikęs materialinės teisės
normas, todėl skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas ir naikinti jį apeliaciniame skunde
nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Atkreiptinas dėmesys, kad jau minėtu įsiteisėjusiu Kauno miesto apylinkės teismo sprendimu yra
panaikintas nuosavybės teisių atkūrimas L. G. į ginčo pastatą natūra, panaikinta ginčo statinio teisinė
registracija L. G. vardu ir namas, esantis (duomenys neskelbtini), laikomas priklausančiu Kauno miesto
valdybai (civilinės bylos priedo administracinės bylos I-329/2001 l. 6-8). Ginčo daugiabučiame
gyvenamajame name esančius butus iš savivaldybės nuomojantiems nuomininkams Kauno miesto
savivaldybė pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatas
suteikia valstybės garantijas.
Apeliantas neginčija pirmosios instancijos teismo padarytos išvados apie negalimumą pripažinti
ieškovui nuosavybės teises į ginčo turtą ir dėl to, kad byloje nėra duomenų apie šio turto ieškovui
perdavimą pagal aktą, turto priėmimą, jo valdymą bei naudojimąsi juo.
 Atsakovė J. Z. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skirti ieškovui baudą už piktnaudžiavimą
procesu. CPK 95 straipsnis, reglamentuojantis piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmes,
piktnaudžiavimą procesu laiko nesąžiningą nepagrįsto ieškinio (apeliacinio, kasacinio skundo)
pareiškimą. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų ir atsakovė J. Z. jų nenurodė, kad pareiškęs
nepagrįstą ieškinį ieškovas elgėsi nesąžiningai, todėl minėto straipsnio 2 dalyje numatytai baudai skirti
nėra pagrindo.
Už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą atsakovės J. Z. turėtos bylinėjimosi išlaidos (t.3, b.l.19-
20) bei su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme susijusios išlaidos priteistinos iš
ieškovo (CPK 88 str. 3 ir 6 p., 96 str., 98 str.).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326
straipsnio pirmosios dalies pirmu punktu,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2007 m. lapkričio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo akcinės bendrovės DnB NORD banko, įmonės kodas 112029270, atsakovės J.
Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini), naudai 450 Lt (keturis šimtus penkiasdešimt litų) išlaidų
advokato pagalbai apmokėti ir valstybės naudai 20,30 Lt (dvidešimt litų 30 ct) bylinėjimosi išlaidų,
susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjai: Danutė Gasiūnienė, Gintaras Pečiulis, Marytė Mitkuvienė.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. birželio 20 d. Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vinco Versecko ir Prano Žeimio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. K.kasacinį
skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 3 d.
nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. K. ieškinį atsakovui P. G., dalyvaujant
tretiesiems asmenims Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, valstybės įmonei Registrų
centrui, Klaipėdos miesto (duomenys neskelbtini) notarų biuro notarei B. V., UAB draudimo kompanijai „
PZU Lietuva“, A. A., S. P., A. L., D. P., dėl termino palikimui priimti pratęsimo ir paveldėjimo teisės
bei nuosavybės teisės liudijimų pripažinimo negaliojančiais.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė V. K., įstojusi į bylą po pradinės ieškovės M. L. mirties, kreipėsi į teismą ir, palaikydama
pradinės ieškovės M. L. 2005 m. liepos 25 d. pareikštus ieškinio reikalavimus, prašė pripažinti svarbiomis
priežastis, dėl kurių M. L. praleido įstatyme nustatytą terminą palikimui priimti, pratęsti terminą
palikimui priimti ir pripažinti negaliojančiais paveldėjimo teisės bei nuosavybės teisės liudijimus,
išduotus 2003 m. gruodžio 12 d. atsakovui P. G. Ieškovė V. K., remdamasi tuo, kad ji yra pradinės
ieškovės M. L. duktė ir jos įpėdinė pagal įstatymą, savo reikalavimo teisę grindė CK 5.58 straipsniu,
reglamentuojančiu teisės priimti palikimą perėjimą. Ieškovė nurodė, kad M. L. dėl senyvo amžiaus ir
teisinio neišprusimo per įstatyme nustatytą terminą neįgyvendino savo kaip antros eilės įpėdinės pagal
įstatymą paveldėjimo teisės į palikimą, atsiradusį po jos dukters R. G. mirties (duomenys neskelbtini).
Ieškovė prašė pripažinti šias priežastis svarbiomis ir pratęsti terminą palikimui priimti. Ieškovė taip pat
nurodė, kad paveldėjimo pagal įstatymą teisės ir nuosavybės teisės liudijimai atsakovui P. G. po jo
sutuoktinės R. G. mirties buvo išduoti neteisėtai, nes atsakovas į palikimo atsiradimo vietos notarą dėl
palikimo priėmimo kreipėsi praleidęs įstatyme nustatytą trijų mėnesių terminą. Klaipėdos miesto
(duomenys neskelbtini) notarų biuro notarė neteisėtai išdavė atsakovui paveldėjimo teisės liudijimą į visą
palikimą, likusį po sutuoktinės mirties. Be to, atsakovas sąmoningai neteisingai informavo notarę apie
kitų įpėdinių nebuvimą, o notarė nesiaiškino šių aplinkybių savo iniciatyva.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2007 rugsėjo 11 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas,
remdamasis dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimais, padarė išvadą, jog M. L. negalėjo nežinoti apie
savo kaip antros eilės įpėdinės pagal įstatymą paveldėjimo teisę į dukters R. G. turtą, todėl atmetė
ieškovės reikalavimus pripažinti svarbiomis termino palikimui priimti praleidimo priežastis ir šį terminą
pratęsti. Teismas nustatė, kad M. L. duktė R. G. mirė (duomenys neskelbtini). Ši diena pagal CK 5.3
straipsnio 1 dalį yra palikimo atsiradimo diena. Atsakovas P. G. dėl paveldėjimo teisės liudijimo
išdavimo į notarą kreipėsi tik 2003 m. gruodžio 10 d. Notarė B. V., nustačiusi, kad atsakovas priėmė
palikimą, pradėdamas faktiškai jį valdyti, ir atsižvelgusi į tai, jog kiti įpėdiniai per dvejus metus nuo
palikimo atsiradimo dienos nesikreipė dėl palikimo priėmimo, išdavė atsakovui paveldėjimo teisės
liudijimą į visą jo sutuoktinės turtą (1/2 dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini). Tokius notarės
veiksmus teismas pripažino teisėtais, todėl atmetė reikalavimą pripažinti negaliojančiais paveldėjimo
teisės bei nuosavybės teisės liudijimus, išduotus atsakovui P. G. Teismas taip pat nurodė, kad pagal CK
5.58 straipsnį mirusio įpėdinio teisę priimti palikimą jo įpėdiniai gali įgyvendinti bendraisiais pagrindais
per tris mėnesius nuo palikimo jiems atsiradimo dienos. Ieškovė CK 5.58 straipsnio ir CPK 45 straipsnio
pagrindu įstojo į bylą po pradinės ieškovės M. L. mirties, tačiau, įgyvendinusi subjektinę procesinę teisę
būti pakeista tinkama ieškove, ji neįrodė, kad tinkamai įgyvendino materialiąją teisę, t. y. vienu iš CK
5.50 straipsnyje nustatytų būdų per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo priėmė savo motinos M. L.
palikimą. Teismas konstatavo, kad nebuvo pagrindo M. L. pratęsti terminą palikimui priimti, todėl
pripažino, kad ji palikimo nepriėmė ir mirė pasibaigus terminui palikimui priimti. Taigi M. L. duktė
(ieškovė) V. K. neteko teisės pagal CK 5.58 straipsnį įgyvendinti mirusiosios teisę priimti R. G. palikimą,
nes ši teisė jau buvo pasibaigusi palikėjos M. L. mirties momentu.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. sausio 3 d. nutartimi
ieškovės V. K. apeliacinį skundą atmetė ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 11 d.
sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija nustatė, kad palikėjos R. G. motina M. L. kreipėsi į teismą,
nurodydama, jog ji, kaip antros eilės įpėdinė, turi teisę paveldėti 1/2 dalį palikėjos turto, prašydama
pratęsti terminą dukters palikimui priimti ir pripažinti negaliojančiais paveldėjimo teisės bei nuosavybės
teisės liudijimus, 2003 m. gruodžio 12 d. išduotus atsakovui P. G. Bylos nagrinėjimo metu M. L. mirė.
Klaipėdos miesto apylinkės teismas byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo 2006 m. liepos
18 d. protokoline nutartimi M. L. pakeitė jos teisių perėmėja V. K. (civilinė byla Nr. 2-3776-328/2006).
Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. K., įgyvendinusi procesinę teisę
būti pakeista tinkama ieškove, neįrodė, jog tinkamai įgyvendino materialiąją teisę, t. y. priėmė M. L.
palikimą. CK 5.58 straipsnyje reglamentuoti atvejai, kai įpėdiniams pereina ne palikėjo turtas, bet jo teisė
priimti palikimą, kurio palikėjas nespėjo priimti. Mirusio palikėjo įpėdinis šią teisę gali įgyvendinti per
tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo jam dienos vienu iš CK 5.50 straipsnyje nustatytų palikimo
priėmimo būdų. Palikėjo, nespėjusio priimti palikimo ir mirusio praėjus trijų mėnesių terminui jam
priimti, įpėdiniai netenka teisės priimti mirusiojo nepriimtą palikimą, nes ši teisė buvo pasibaigusi
palikėjo mirties momentu. Tačiau tokiu atveju įpėdinis turi teisę kreiptis į teismą ir prašyti pratęsti
terminą palikimui priimti. Teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovė nei pirmosios, nei apeliacinės
instancijos teismui nepateikė jokių įrodymų, kad ji po M. L. mirties priėmė bent dalį jos turto. Priešingai,
apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu ji nurodė, kad po motinos mirties likusį butą paveldėjo
brolis, o dėl žemės paveldėjimo ieškovė niekur nesikreipė. Ieškovė nurodė, kad valią priimti mirusios
motinos teises į palikimą ji išreiškė įstodama į šią bylą kaip jos teisių perėmėja, tačiau teisėjų kolegija
konstatavo, kad tokia valios išraiška yra netinkama, neatitinka CK 5.50 straipsnyje nustatytos procedūros,
todėl nesukelia įstatyme nustatytų pasekmių. Kadangi ieškovė netapo mirusios motinos teisių perėmėja,
tai nagrinėjamoje byloje ji neturi reikalavimo teisės, dėl to ieškinys negali būti patenkintas. Konstatavusi,
kad ieškovė nėra M. L. teisių perėmėja, teisėjų kolegija nesvarstė kitų apeliacinio skundo argumentų.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė V. K. prašo Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 3 d. nutartį panaikinti ir bylą grąžinti apeliacinės instancijos teismui
nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas argumentais, kad teismai netinkamai taikė CK 5.51,
5.58 straipsnių bei CPK 2 ir 5 straipsnių nuostatas. Palikimą sudaro palikėjo turtas, t. y. prievolės, teisės ir
pareigos, kurios gali būti tiek materialinio, tiek procesinio pobūdžio. Taigi ir įpėdinio veiksmai,
liudijantys palikimo priėmimą, gali būti materialinio ir procesinio pobūdžio. Kasatorės prašymas įtraukti
ją į bylą ir M. L. reikalavimų palaikymas teisme turėjo būti įvertinti kaip valios priimti palikimą išraiška
(CK 5.51 straipsnis), t. y. kaip faktinis palikimo priėmimas. Įpėdiniui atlikus faktinius palikimo priėmimo
veiksmus, jam atsiranda teisė į palikimą, kuri nesiejama su nuosavybės teisės įforminimu įstatymų
nustatyta tvarka. Be to, įpėdinis tampa paveldėto turto savininku nuo palikimo atsiradimo momento. Dėl
to apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė apeliacinį skundą ir nepasisakė dėl kitų skundo
argumentų.
Atsakovas P. G. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir Klaipėdos miesto
apylinkės teismo 2007 rugsėjo 11 d. sprendimą bei Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 3 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsakovas nurodo, kad kasatorė neįrodė
fakto, jog ji priėmė M. L. palikimą CK nustatytais būdais ir tvarka. Tinkamai neišreiškusi valios priimti
M. L. palikimą per įstatymo nustatytą terminą, kasatorė neįgijo teisės pagal CK 5.58 straipsnį įgyvendinti
mirusiosios teises priimti šios dukters palikimą, taigi ji neturi reikalavimo teisės ginčyti išduotus
paveldėjimo bei nuosavybės teisės liudijimus, taip pat ir palaikyti mirusiosios M. L. reikalavimus šioje
byloje.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Šioje kasacinėje byloje keliami ir nagrinėjami tokie teisės klausimai: proceso teisės normų,
reglamentuojančių procesinių teisių perėmimą bei netinkamo ieškovo pakeitimą tinkamu, taip pat proceso
ir materialinės teisės normų santykio sprendžiant klausimą dėl valios priimti palikimą išraiškos,
aiškinimas ir taikymas.
Ieškovė M. L. 2005 m. liepos 25 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama pripažinti
svarbiomis termino palikimui priimti praleidimo priežastis ir pratęsti terminą palikimui priimti, vėliau
pareiškė ieškinį, kurį papildė reikalavimu pripažinti negaliojančiu atsakovui P. G. išduotą paveldėjimo
teisės liudijimą. Šioje byloje kasatorė V. K. buvo savo motinos M. L. atstovė pagal įgaliojimą. M. L.
2006 m. balandžio 23 d. mirus, jos duktė V. K. pateikė pirmosios instancijos teismui prašymą įtraukti ją į
bylą ieškove kaip M. L. teisių perėmėją, taip pat pareiškė patikslintą ieškinį, kuriame papildomai
suformulavo reikalavimą pripažinti negaliojančiu atsakovui išduotą nuosavybės teisės liudijimą.
Apylinkės teismas 2007 m. sausio 24 d. protokoline nutartimi nutarė pakeisti bylos ieškovą: vietoje
mirusiosios M. L. ieškove laikyti jos dukterį V. K. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą,
ieškinį atmetė dėl to, kad ieškovė V. K., įgyvendinusi CPK 45 straipsnyje įtvirtintą teisę būti tinkama
ieškove, neįrodė, kad tinkamai įgyvendino materialiąją teisę, t. y. priėmė savo motinos palikimą per
įstatyme nustatytą terminą. Be to, teismas nenustatė pagrindo M. L. pratęsti terminą palikimui priimti ir
konstatavo, kad ji mirė nepriėmusi savo dukters R. G. palikimo. Apeliacinės instancijos teismas apylinkės
teismo sprendimą atmesti ieškinį paliko nepakeistą iš esmės vienu argumentu: ieškovė neįrodė, kad ji
priėmė savo motinos palikimą, todėl neturi reikalavimo teisės šioje byloje.
Kasacinio teismo teisėjų kolegija su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų argumentais sutinka
tik iš dalies.
Teismai nustatė, kad kasatorė V. K. savo motinos M. L. palikimo nepriėmė. Palikimo priėmimas
yra faktinė aplinkybė. Fakto klausimų kasacinis teismas nenagrinėja, todėl remiasi pirmosios bei
apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad ir
kasatorė neteigė, jog ji priėmė savo motinos palikimą vienu iš CK 5.50 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų būdų
ir CK nustatyta tvarka. Kasatorės teiginys, kad ji pripažintina savo motinos įpėdine, nes išreiškė valią
priimti palikimą įstodama ieškove į bylą, neturi materialinio teisinio pagrindo ir prieštarauja subjektinių
procesinių teisių esmei. Asmuo gali įgyti subjektines procesines teises materialinių teisių pagrindu,
bet ne atvirkščiai, nes proceso teisė yra materialinę teisę „aptarnaujanti“ teisė, reglamentuojanti
būdus ir priemones subjektinėms materialinėms teisėms, įgytoms įstatymo ar kitu teisėtu pagrindu,
įgyvendinti ar apginti. Neįgijęs materialinės subjektinės teisės, asmuo negali turėti ir ją
atitinkančios subjektinės procesinės teisės. Dėl to pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų
argumentas, kad kasatorė V. K., nepriėmusi M. L. palikimo, neturi ir reikalavimo teisės (t. y. teisės į
ieškinio patenkinimą) šioje byloje, pripažintinas pagrįstu.
 Kita vertus, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė proceso teisės normas,
reglamentuojančias netinkamos šalies pakeitimą tinkama ir procesinių teisių perėmimą. Mirus ieškovei
M. L., turėjo būti sprendžiamas ne netinkamos šalies pakeitimo tinkama (byloje nekonstatuota, kad
M. L. buvo netinkama ieškovė), bet procesinių teisių perėmimo klausimas. CPK 48 straipsnio 1
dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai viena iš ginčijamo arba sprendimu nustatyto teisinio santykio
šalių pasitraukia iš bylos (fizinio asmens mirtis ir kt.), teismas, jei yra pagrindas, tą šalį pakeičia jos
teisių perėmėju, išskyrus atvejus, kai yra negalimas materialinių subjektinių teisių perėmimas.
Teisė į palikimą, dėl kurios šioje byloje sprendžiamas ginčas, yra turtinė teisė, kuri gali būti
paveldima (CK 5.1 straipsnio 2 dalis). Taigi konstatuotina, kad, mirus ieškovei M. L., jos teisių (tiek
materialinių, tiek procesinių) perėmimas yra galimas. Byloje nustatyta, kad kasatorė V. K. nepriėmė
savo motinos palikimo, todėl ji nepripažintina mirusios ieškovės materialinių ir procesinių subjektinių
teisių perėmėja. Tačiau byloje yra duomenų, kad M. L. palikimas yra priimtas kito asmens (jos sūnaus).
Bylą nagrinėjęs teismas, turėdamas informacijos apie galimą mirusios ieškovės teisių perėmėją,
turėjo šią patikrinti ir pranešti asmeniui, priėmusiam M. L. palikimą, apie galimybę įstoti į bylą,
perimant pradinės ieškovės procesines teises. Pirmosios instancijos teismas to nepadarė, o apeliacinės
instancijos teismas šio pažeidimo nenustatė ir bylos negrąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš
naujo. Darytina išvada, kad teismai netinkamai taikė nurodytas CPK normas, dėl to sprendimas ir nutartis
naikintini ir byla perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Akivaizdu, kad nėra
galimybės grąžinti bylą apeliacinės instancijos teismui, nes taip būtų atimta teisė galimam M. L. teisių
perėmėjui į tinkamą bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme (CPK 360 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 360 ir 362 straipsniais,
nutaria:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 11 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 3 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo
nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo
dienos.
Teisėjai : Česlovas Jokūbauskas, Vincas Verseckas, Pranas Žeimys.

Civilinė byla Nr. 3K-3-367/2008Procesinio sprendimo kategorijos:95.5; 123.8.(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. spalio 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Antano
Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gražinos Davidonienės ir Sigitos Rudėnaitės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo firmos Forthmill
Limited kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m.
gruodžio 17 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo firmos Forthmill Limited ieškinį
atsakovui bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „ Pakrijas“, trečiasis asmuo K. B., dėl nuostolių
atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:
I. Ginčo esmė

Ieškovas firma Forthmill Limited 2005 m. gegužės 2 d. kreipėsi į teismą ir nurodė, kad pagal šalių 2003
m. balandžio 4 d. sudarytą jungtinės veiklos sutartį Nr. H-03-01 (toliau – Sutartis) atsakovas įsipareigojo
užtikrinti naftos produktų realizavimą bei jų vertės ir gauto pelno dalies grąžinimą ieškovui; grąžinti
ieškovui pristatytų naftos produktų vertę sutarties prieduose nurodytais terminais ir sąlygomis. Ieškovo
teigimu, atsakovas savo prievolę įvykdė pavėluotai ir tik iš dalies, dėl pavėluoto įvykdymo atsakovas
pagal sutarties 9.1 papunktį turi ieškovui sumokėti 0,15 procento dydžio delspinigius nuo nesumokėtos
sumos už kiekvieną pavėluotą dieną. Anot ieškovo, Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2-
152-45/05 yra patenkinęs jo ieškinį dėl pagrindinio įsiskolinimo, neišmokėto atlyginimo ir delspinigių
priteisimo, tačiau minėtoje civilinėje byloje iš atsakovo priteisti delspinigiai nekompensuoja visų
nuostolių, kuriuos ieškovas patyrė dėl atsakovo neteisėtų veiksmų. Ieškovo teigimu, atsakovas pažeidė
Sutartį, nes nepagrįstai ir vienašališkai nutraukė atlyginimo mokėjimą, pažeidė Sutarties prieduose
nustatytus pagrindinio įsiskolinimo ir atlyginimo mokėjimo terminus ir neteisėtai naudojo ieškovo
pinigus savo verslo tikslais, dėl to ieškovui padaryta turtinė žala, kurią sudaro atsakovo iš neteisėtų
veiksmų gauta turtinė nauda (CK 6.249 straipsnio 2 dalis) ir ieškovo turto netekimas, susidaręs dėl JAV
dolerio kurso kritimo. Ieškovas prašė: 1) pripažinti atsakovo naudą, gautą iš jo neteisėtų veiksmų vykdant
Sutartį, ieškovo nuostoliais; 2) priteisti iš atsakovo 750 000 Lt nuostoliams atlyginti.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2007 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu ieškinį tenkino: pripažino atsakovo naudą
iš jo neteisėtų veiksmų, vykdant šalių pasirašytą 2003 m. balandžio 4 d. jungtinės veiklos sutartį Nr. H-
03-01, ieškovo nuostoliais; priteisė iš atsakovo ieškovui 750 000 Lt nuostoliams atlyginti; bylos dalį dėl
neturtinės žalos atlyginimo nutraukė. Teismas priėmė ieškovo atsisakymą nuo reikalavimo priteisti
neturtinės žalos atlyginimą. Teismas nustatė, kad šalys 2003 m. balandžio 4 d. pasirašė jungtinės veiklos
sutartį Nr. H-03-01, kuria sutarė, kad sutelks visus savo finansinius, informacinius ir organizacinius
išteklius, siekiant įgyvendinti bendrus projektus naftos produktų rinkoje. Sutarties 2.2 papunkčiu ieškovas
įsipareigojo teikti naftos produktų tiekimo pasiūlymus, finansuoti pirkimą ir tiekti produktus,
vadovaujantis atsakovo transportavimo instrukcija, o atsakovas – užtikrinti naftos produktų realizavimą,
jų vertės ir gauto pelno grąžinimą. Kilus šalių ginčui dėl skolos grąžinimo pagal Sutartį, Vilniaus
apygardos teismas 2005 m. kovo 14 d. sprendimu patenkino ieškovo įmonės Forthmill Limited ieškinį ir
priteisė iš UAB „ Pakrijas“ 93 008,54 JAV dolerio, 35 091,16 euro ir 123 785 Lt skolos, 49 047 JAV
dolerius, 9633 eurus ir 33 979 Lt delspinigių. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija 2007 m. kovo 5 d. nutartimi priteistą delspinigių sumą sumažino iki 6539,60 JAV dolerio,
36 375,56 euro ir 128 315,53 Lt. Teismas pažymėjo, kad pagal Sutarties 5.2 papunktį atsakovas turėjo
pareigą grąžinti ieškovui pristatytų naftos produktų vertę pinigais ir sąlygomis, kurios buvo aptartos ir
suderintos Sutarties priede. Nurodęs, kad atsakovas veikė nesąžiningai ir nustatytais terminais
neatsiskaitydavo su ieškovu, teismas konstatavo, kad byloje įrodyta, jog ieškovas būtų gavęs pajamas,
jeigu atsakovas būtų tinkamai vykdęs savo sutartines prievoles. Teismas sprendė, kad ieškovas iš esmės
negavo to pelno, kurio pagrįstai tikėjosi gauti pagal Sutartį, ir yra pagrindas pripažinti iš atsakovo
neteisėtų veiksmų gautą naudą ieškovo nuostoliais (CK 6.249 straipsnio 2 dalis). Konstatavęs, kad šiuo
atveju sunku nustatyti tikslų nuostolių dydį, teismas sutiko su tuo, kad ieškovas, apskaičiuodamas tokių
nuostolių dydį, rėmėsi šalių pasirašytos Sutarties sąlygomis. Teismas nurodė, kad atsakovas nepateikė
jokių įrodymų, pagrindžiančių jo teiginius, kad ieškovas neįrodė, kokią naudą atsakovas turėjo laiku
negražinęs piniginės skolos (CPK 178 straipsnis). Nustatydamas nuostolių dydį teismas rėmėsi ieškovo
pateiktu UAB „ Ober- Haus“ atliktu preliminariu rinkos vertės nustatymu, pagal kurį nustatyto vertinamo
turto (patirtų nuostolių) rinkos vertė 2005 m. gegužės 1 d. buvo 750 000 Lt. Teismas nurodė, kad į šią
sumą yra įskaityti ir ieškovo patirti nuostoliai, atsiradę dėl JAV dolerio nuvertėjimo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį
skundą, 2007 m. gruodžio 17 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugpjūčio 9 d.
sprendimo dalį, kuria patenkintas ieškinys, ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė, o sprendimo dalį,
kuria nutraukta byla dėl neturtinės žalos atlyginimo, paliko nepakeistą. Kolegija nurodė, kad įsiteisėjusiu
Vilniaus apygardos teismo 2005 m. kovo 14 d. sprendimu (iš dalies pakeistu apeliacinės ir kasacinės
instancijos teismų) buvo nustatyta, kad atsakovas laiku neatsiskaitė su ieškovu pagal 2003 m. balandžio 4
d. jungtinės veiklos sutartį, ir ieškovui iš atsakovo priteistos netesybos. Taigi, kolegijos vertinimu,
įsiteisėjusiu teismo sprendimu iš esmės yra nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai, prieštaravę šalių
sudarytai sutarčiai, bei atsakovo kaltė. Kolegija nurodė, kad iš patikslinto ieškinio turinio ir iš
suformuluotų reikalavimų matyti, jog reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo šioje byloje ieškovas iš esmės
pareiškė CK 6.249 straipsnio 2 dalyje nurodytu teisiniu pagrindu, todėl ieškovas privalėjo įrodyti, kad
atsakovas, naudodamas ieškovo lėšas, iš jų naudojimo realiai gavo naudos, taip pat įrodyti šios naudos
dydį. Kolegija konstatavo, kad byloje pateikti ieškinio sumos apskaičiavimas ir pažyma apie degalinėje,
esančioje Vilniuje, Verkių g. 52, 2003 metais parduotas prekes negali būti tinkamos ir pakankamos
įrodinėjimo priemonės ieškovo reikalavimui dėl nuostolių, kuriuos, pasak ieškovo, sudaro atsakovo gauta
nauda, atlyginimo pagrįsti. Kolegija pažymėjo, kad vienoje atsakovo degalinėje taikytas prekybos
antkainis negali atspindėti atsakovo realiai gautos naudos, nes pinigų suma, gauta iš prekybos antkainio,
nėra tapati atsakovo pelnui, gautam iš prekybos naftos produktais, be to, iš atsakovo pateiktų finansinės
apskaitos dokumentų – 2003 m. gruodžio 31 d. bei 2004 m. gruodžio 31 d. pelno (nuostolio) ataskaitų –
matyti, kad 2003 ir 2004 metais atsakovo ūkinė-komercinė veikla buvo nuostolinga. Kolegija konstatavo,
kad ieškovo pateikta UAB „ Ober- haus“ nekilnojamojo turto išvada dėl patirtų nuostolių preliminarios
rinkos vertės taip pat negali būti pripažįstama tinkama ir leistina įrodinėjimo priemone, kuria gali būti
nustatyta atsakovo nauda, gauta iš jo neteisėtų veiksmų, nes ji nėra informatyvi, joje nurodoma ne gautos
naudos, kurią ieškovas prašo priteisti, o nuostolių vertė, be to, ši išvada negali būti prilyginta turto
vertinimo ataskaitai, nes iš jos nėra aišku, ar vertintojai vadovavosi Vyriausybės patvirtinta metodika,
turto vertintojų veiklos priežiūrą atliekančios institucijos nurodymais ir sprendimais, kokie nuostolių
vertinimo metodai buvo taikomi, o išvados forma bei turinys neatitinka Turto vertinimo pagrindų
įstatymo 23 straipsnio reikalavimų. Kolegija taip pat pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ieškovas
neprašė priteisti negautų pajamų ir jų byloje neįrodinėjo, be to, atsakovo gauta nauda negali būti
tapatinama su ieškovo negautomis pajamomis. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. kovo 5 d. nutartyje, kuria iš atsakovo ieškovui priteista 6 539,60
JAV dolerio, 1284,40 euro ir 4530,53 Lt delspinigių, pažymėta, jog priteisiami delspinigiai įskaitytini į
nuostolius, dėl kurių nagrinėjama kita civilinė byla. Kolegija konstatavo, kad toje civilinėje byloje
ieškovui priteista delspinigių suma visiškai padengia jo nurodytą 16 725,73 Lt dėl valiutų nuvertėjimo
patirtų nuostolių sumą.

III. Kasacinio skundo, atsiliepimo į kasacinį skundą

bei šalių kitų procesinių dokumentų teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas firma Forthmill Limited prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 17 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos
teismo 2007 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą šalims. Kasatoriaus nuomone,
tokio pobūdžio bylose, kuriose nagrinėjami CK 6.249 straipsnio 2 dalies pagrindu pareikšti reikalavimai,
turėtų būti laikomasi atsakovo kaltės prezumpcijos doktrinos, nes priešingu atveju būtų pažeidžiamos
šalių lygiateisiškumo, rungtyniškumo ir dispozityvumo principų nuostatos ir teisė į teisminę gynybą taptų
fikcija. Kasatoriaus nuomone, ieškinyje suformuluotas ieškinio pagrindas suponuoja ieškovui pareigą
įrodyti, jog atsakovas, naudodamas ieškovo lėšas, kurias gavo pagal šalių sudarytą jungtinės veiklos
sutartį ir kurias turėjo grąžinti bei išmokėti ieškovui dalį gauto pelno, iš jų naudojimo realiai gavo naudos,
taip pat įrodyti šios naudos dydį, o atsakovą įpareigoja įrodyti, kad jo veiksmai buvo teisėti ir (arba)
naudos iš šių veiksmų jis negavo, ir (arba) gauta nauda buvo kita nei nurodo ieškovas. Kasatorius pažymi,
kad atsakovo pozicija ir įrodymų, pagrindžiančių jo atsikirtimų pagrįstumą, nepateikimas teismui,
apsiribojant tik ieškovo nurodytų aplinkybių kritika, negali būti laikoma sąžininga civilinių procesinių
teisių išraiška ir vertintina kaip piktnaudžiavimas procesu. Kasatoriaus manymu, teismas ex officio
privalėjo reaguoti į šį pažeidimą.

2. Ginčydamas apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas 16
725,73 Lt dėl valiutų nuvertėjimo, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kasatorius nurodo, kad
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs teisės taikymo ir aiškinimo praktiką ir išsamiai
atskleidęs netesybų dvejopos teisinės prigimties turinį (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB
„Standartų spaustuvė“ v. UAB „ Indiza“, bylos Nr. 3K-3-29/2005; 2005 m. spalio 19 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje AB „Kauno energija“ v. AB „Lietuvos dujos“, bylos Nr. 3K-7-378/2005; 2006 m.
birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. P. v. individuali įmonė „(duomenys neskelbtini)“, bylos
Nr. 3K-3-405/2006; 2006 m. rugsėjo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų
uosto direkcija v. UAB „ Ferteksos transportas“, bylos Nr. 3K-7-376/2006; ir kt.). Anot kasatoriaus,
apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo
ir aiškinimo praktikos. Kasatoriaus teigimu, jam pasirinkus specialų savo teisių gynimo būdą, t. y.
atsakovo gautos naudos (nepagrįsto praturtėjimo) priteisimą, netesybos neįskaitomos į negautų pajamų
sumą. Be to, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad priteista suma susidariusi dėl valiutų
nuvertėjimo buvo grindžiama CK 6.36 straipsnio 5 dalimi ir priskaičiuota nuo prašomos priteisti
nuostolių sumos, o ne nuo ankščiau teismų priteistų sumų, todėl šios su valiutų kurso nuvertėjimu
susijusios nuostolių sumos negalima sieti su anksčiau priteistomis netesybomis.

3. Apeliacinės instancijos teismas netyrė, neanalizavo ir nevertino atsiliepime į apeliacinį skundą

nurodytų motyvų bei argumentų ir dėl jų sprendime nepasisakė. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės
instancijos teismas pasisakė tik dėl apelianto argumentų ir motyvų, nurodytų apeliaciniame skunde, juos
tyrė ir analizavo, o dėl atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytų motyvų ir argumentų nepasisakė. Tokia
teismo pozicija, kasatoriaus nuomone, vertintina kaip šalių lygiateisiškumo, šalies teisės būti išklausytai,
teismo nešališkumo, šalių rungtyniškumo ir kitų esminių teisinių principų pažeidimas.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas BUAB „ Pakrijas“ prašo kasacinį procesą nutraukti, o jeigu
teismas manys, kad kasacinis skundas gali būti nagrinėjamas, – kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime
nurodoma, kad:

1. Kasacinį skundą pateikė likviduotas ir išregistruotas juridinis asmuo, kuris negali turėti civilinio
procesinio subjektiškumo pradėtame kasaciniame procese, todėl kasacinis procesas nutrauktinas. Anot
atsakovo, jam 2008 m. kovo mėnesį tapo žinoma, kad 2006 m. rugsėjo 22 d. Edinburgo laikraštyje buvo
atspausdintas skelbimas, kuriame nurodyta, jog, remiantis 1985 m. kompanijų (bendrovių) akto 652A(5)
straipsniu, ieškovo – firmos Forthmill Limited – pavadinimas buvo išbrauktas iš bendrovių sąrašo ir nuo
šio pranešimo išspausdinimo dienos šios bendrovės veikla yra nutraukiama; skelbime taip pat nurodyta,
jog iš bendrovių sąrašo firma Forthmill Limited išbraukta jos pačios prašymu. Atsakovo teigimu,
Bendrovių registro tvarkytojas (Jungtinės Karalystės bendrovių rūmai) raštu patvirtino, kad firma
Forthmill Limited yra likviduota ir išbraukta iš registro 2006 m. rugsėjo 13 d., paskelbiant apie tai
laikraščio „ Edinburgh Gazette“ 2006 m. rugsėjo 22 d. numeryje. Kadangi firma Forthmill Limited
likviduota dar iki kasacinio skundo padavimo, tai neegzistuojančio juridinio asmens neteisėtai pradėtame
kasaciniame procese procesinių teisių perėmimas yra negalimas.

2. Kasacinio skundo teiginiai dėl neteisingo įrodinėjimo pareigos paskirstymo yra deklaratyvūs ir
prieštaraujantys proceso normoms. Anot atsakovo, netgi esant atsakovo kaltės prezumpcijai, tai
neatleidžia ieškovo nuo pareigos įrodyti kitas būtinas sąlygas atsakovo civilinei atsakomybei kilti –
neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį.

3. Kasacinio skundo teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai ištyrė ir įvertino surinktus
įrodymus, neišsamiai aptarė atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, yra deklaratyvūs, neteikiantys
teisinio pagrindo naikinti apskųstą sprendimą (jo dalį). Atsakovo manymu, iš apeliacinės instancijos
teismo sprendimo aprašomosios ir motyvuojamosios dalių yra akivaizdu, kad teismas ištyrė ir įvertino
visus byloje surinktus įrodymus, vertino visas kasatoriaus nurodytas aplinkybes ir atsižvelgė į visas ginčui
išspręsti reikšmingas aplinkybes.

4. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, pagal kurią
netesybos atlieka kompensuojamąją funkciją, siekiant atlyginti nukentėjusiai šaliai nuostolius, tačiau
jokiu būdu netesybos negali leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise bei nepagrįstai praturtėti
kito sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. vasario 5
d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. R. v. V. P., bylos Nr. 3K-3-218/2003). Atsakovo nuomone,
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 5 d. nutartimi,
priimta civilinėje byloje firma Forthmill Limited v. BUAB „ Pakrijas“, bylos Nr. 3K-3-85/2007, priteistos
netesybos visiškai padengia kasatoriaus reikalaujamus atlyginti nuostolius dėl valiutų kurso pasikeitimo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. birželio 16 d. nutartimi
įpareigojo kasatoriaus firmos Forthmill Limited atstovus pateikti rašytinius paaiškinimus ir įrodymus apie
atsakovo BUAB „ Pakrijas“ atsiliepime į kasacinį skundą nurodytas aplinkybes, susijusias su firmos
Forthmill Limited likvidavimu ir išregistravimu, taip pat rašytinius paaiškinimus ir įrodymus apie firmos
Forthmill Limited teisių perėmimą, jeigu toks buvo.

R. S. pateiktu pareiškimu, kuriame jis įvardijamas kaip firmos Forthmill Limited teisių perėmėjas, prašo
pakeisti esamą kasatorių – firmą Forthmill Limited – nauju kasatoriumi – teisių perėmėju R. S.
Pareiškime nurodoma, kad firma Forthmill Limited 2006 m. rugsėjo 22 d. buvo likviduota ir išbraukta iš
Škotijos bendrovių registro. Pareiškime pažymima, kad firma Forthmill Limited turėjo du nominalius
vadovus – R. S., kuris veikė Škotijoje, bei A. Z., kuris veikė Lietuvos Respublikoje. R. S. teigimu, jis,
būdamas vienintelis įmonės akcininkas, nutarė perimti visas firmos Forthmill Limited teises, o Lietuvos
Respublikoje veikiantis įmonės vadovas A. Z. apie firmos veiklos pabaigą, jos išregistravimą ir jo, kaip
vadovo, įgalinimų pasibaigimą nebuvo informuotas. Pareiškime pažymima, kad teisių perėmėjas R. S.
patvirtino visus firmos Forthmill Limited vadovo A. Z. veiksmus ir mano, kad šio įgalioto asmens atlikti
veiksmai laikytini teisėtais ir turi būti pripažinti kaip jo paties – R. S. – atlikti veiksmai, sukuriantys jam,
kaip teisių perėmėjui, teises ir pareigas. Prie pareiškimo, be kita ko, pateikti 2006 m. rugsėjo 4 d. teisių
perėmimo akto kopija anglų kalba ir jo vertimas į lietuvių kalbą, šiame dokumente nurodyta, kad
Forthmill Limited perduoda R. S. jai grąžintiną UAB „ Pakrijas“ skolą su visais nuostoliais ir
susikaupusiomis arba galinčiomis susikaupti palūkanomis bei visas dabartines ir būsimas teises,
nuosavybės teises ir interesus į šias sumas, suteikiant R. S. visus įgaliojimus išieškoti šias sumas iš UAB
„ Pakrijas“.

Atsiliepimu į kasatoriaus teisių perėmėju įvardyto asmens R. S. pareiškimą atsakovas prašo kasacinį
procesą nutraukti, o jeigu teismas manys, kad kasacinis skundas gali būti nagrinėjamas – kasacinio
skundo netenkinti. Atsiliepime akcentuojama, kad kasacinį skundą padavė likviduotas ir išregistruotas
juridinis asmuo, kuris negali turėti civilinio procesinio subjektiškumo pradėtame kasaciniame procese,
todėl kasacinis procesas nutrauktinas. Atsakovas nurodo, kad 2006 m. rugsėjo 4 d. teisių perėmimo akto
įrašas, jog R. S. yra valdybos pirmininkas, direktorius ir vienintelis akcininkas, neatitinka tikrovės, nes,
kaip nurodyta Jungtinės Karalystės įmonių registro tvarkytojo 2008 m. gegužės 27 d. patvirtinime, firmos
Forthmill Limited išregistravimo metu, t. y. 2006 m. rugsėjo 22 d., buvo du akcininkai: R. S. ir A. Z.,
kurie valdė po 50 proc. įmonės akcijų. Atsakovo nuomone, pateiktas 2006 m. rugsėjo 4 d. teisių
perėmimo aktas, kaip rašytinis įrodymas, vertintinas kritiškai visų bylos aplinkybių kontekste, o
reikalavimo perleidimo sandoris, kaip toks, yra neteisėtas ir negaliojantis. Atsakovas pažymi, kad
reikalavimo perleidimo sandorį yra sudaręs su pačiu savimi firmos Forthmill Limited akcininkas R. S.,
kuris valdė tik pusę įmonės akcijų, į bylą nėra pateikti firmos Forthmill Limited įstatai, kurie nustatytų
direktorių ir valdybos įgalinimus, tokių sandorių sudarymo galimybę ir t. t., taip pat nėra pateikti
įrodymai, susiję su užsienio teisės taikymu, kad toks sandoris pagal jo sudarymo valstybės teisę yra
galimas. Anot atsakovo, 1985 m. Bendrovės akte numatyta, jog likviduojamos įmonės turtas (taip pat ir
turtinės teisės) tampa bona vacantia ir perduodamas į Karūnos iždą. Atsakovo nuomone, faktinės
aplinkybės, jo nurodytos atsiliepime, leidžia teigti, kad 2006 m. rugsėjo 4 d. teisių perėmimo aktas yra
pasirašytas atgaline data.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl procesinio teisių perėmimo

Civilinis procesas ginčo teisenos tvarka grindžiamas dvišališkumu, kuriam būdinga tai, kad kiekviename
procese egzistuoja dvi šalys – ieškovas ir atsakovas. Būtent dviejų šalių egzistavimas procese sudaro
tinkamas sąlygas jam vykti, įgyvendinti rungimosi principą. Šalimis civiliniame procese gali būti fiziniai
ir juridiniai asmenys (CPK 38 straipsnis, 41 straipsnio 1 dalis). Procese likus tik vienai šaliai, civilinė
byla negali būti toliau nagrinėjama. Kai miršta fizinis asmuo arba pasibaigia juridinis asmuo, kuris buvo
bylos šalis, jeigu atsižvelgiant į ginčo teisinius santykius yra leidžiamas teisių perėmimas, teismas privalo
sustabdyti bylą iki paaiškės mirusio fizinio asmens ar pasibaigusio juridinio asmens teisių perėmėjas ar
aplinkybės, dėl kurių teisių perėmimas neįvyko (CPK 163 straipsnio 1 punktas, 166 straipsnio 1 dalies 1
punktas). Jeigu mirus fiziniam asmeniui arba likvidavus juridinį asmenį, kuris buvo viena iš bylos šalių,
atsižvelgiant į ginčo teisinį santykį, neleidžiamas teisių perėmimas, tai teismas nutraukia bylą (CPK 293
straipsnio 8 punktas). Kai viena iš ginčijamo arba sprendimu nustatyto teisinio santykio šalių pasitraukia
iš bylos (fizinio asmens mirtis, juridinio asmens pabaiga ar pertvarkymas, skolos perkėlimas ir kitais
įstatymų numatytais atvejais), teismas, jei yra pagrindas, tą šalį pakeičia jos teisių perėmėju, išskyrus
atvejus, kai negalimas materialinių subjektinių teisių perėmimas.

Pagal CPK 48 straipsnį, reglamentuojantį procesinių teisių perėmimą, procesinis teisių perėmimas yra
nulemtas materialinių subjektinių teisių perėmimo ginčo teisiniame santykyje galimybės. Procesinio
teisių perėmimo pagrindas yra materialinių subjektinių teisių perėmimas materialiojoje teisėje. Juo gali
būti fizinio asmens mirtis, reikalavimo perleidimas, skolos perkėlimas ir kt. Perėmęs materialiąsias teises
asmuo perima ir teisę reikalauti šių teisių gynimo, taip pat pareigą atsakyti pagal prievoles. Procesinio
teisių perėmimo apimtį taip pat lemia atitinkamų materialiųjų subjektinių teisių perėmimo apimtis: jeigu
tam tikrų materialiųjų subjektinių teisių negalima perimti, tai negalima perimti ir atitinkamų procesinių
teisių ir pareigų, susijusių su atitinkamų materialiųjų teisių gynyba.

Procesinis teisių perėmimas galimas bet kurioje proceso stadijoje (CPK 48 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia,
kad jis gali įvykti tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme, kasaciniame procese, atnaujinant
procesą ar vykdymo procese.

Kadangi procesinis teisių perėmėjas pratęsia savo pirmtako pradėtą procesą, tai jam privalomi visi prieš
įstojant į procesą pirmtako atlikti procesiniai veiksmai, jų pagrindu įgytos teisės ir pareigos, jį saisto ir
priešingos šalies prieš atlikti procesiniai veiksmai (CPK 48 straipsnio 2 dalis).

CPK 48 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad procesinis teisių perėmėjas privalo pagrįsti savo dalyvavimą
procese. Tai reiškia, kad siekiantis įstoti į procesą procesinis teisių perėmėjas privalo pateikti atitinkamus
įrodymus ir įrodyti teismui, jog jis iš tikrųjų yra tam tikrų materialiųjų subjektinių teisių perėmėjas.
Teismo pareiga – laikantis įstatymų reikalavimų ištirti ir nustatyti, ar siekiantis įstoti į procesą asmuo iš
tikrųjų perėmė tam tikras pasitraukusio iš proceso asmens materialiąsias subjektines teises, taip pat
nustatyti perimtų teisių apimtį. Procesinio teisių perėmėjo įtraukimo į procesą klausimą teismas
išsprendžia priimdamas nutartį.

Iš kasaciniam teismui pateiktų duomenų matyti, kad nagrinėjamoje byloje ieškinį pareiškęs ieškovas –
firma Forthmill Limited – yra likviduotas ir išbrauktas iš registro 2006 m. rugsėjo 13 d., paskelbiant apie
tai spaudoje 2006 m. rugsėjo 22 d. (T. 2, b. l. 156). Šis juridinis faktas įvyko bylą nagrinėjant pirmosios
instancijos teisme, dar iki priimant teismo sprendimą. Be to, R. S., siekiantis įstoti į procesą kaip
kasatoriaus – firmos Forthmill Limited – procesinis teisių perėmėjas, kasaciniam teismui pateikė
duomenų ir apie tai, kad firma Forthmill Limited 2006 m. rugsėjo 4 d., t. y. iki įmonės likvidavimo,
perdavė jam – R. S. – įmonei grąžintiną UAB „ Pakrijas“ skolą su visais nuostoliais, palūkanomis ir kt.
Atsakovas atsiliepime nurodo, kad R. S. pateiktas 2006 m. rugsėjo 4 d. teisių perėmimo aktas, kaip
rašytinis įrodymas, vertintinas kritiškai visų bylos aplinkybių kontekste, o reikalavimo perleidimo
sandoris, kaip toks, yra neteisėtas ir negaliojantis.

Likvidavus šalimi byloje buvusį juridinį asmenį, šios bylos atveju – ieškovą firmą Forthmill Limited, arba
šiam perleidus turėtą reikalavimą atsiranda teisinis pagrindas ir pareiga spręsti dėl CPK 48 straipsnio, 163
straipsnio 1 punkto, 293 straipsnio 8 punkto ir kt. nuostatų taikymo. Nors CPK 48 straipsnio 1 dalyje
nustatyta, kad procesinis teisių perėmimas galimas bet kurioje proceso stadijoje, tačiau, teisėjų kolegijos
vertinimu, ši teisės norma negali būti aiškinama kaip įteisinanti tokį teisminį bylos nagrinėjimą, kai
proceso šalimi dalyvauja likviduotas juridinis asmuo, be to, kaip teigia pareiškėjas R. S., dar ir perleidęs
turėtą reikalavimą. Procesinio teisių perėmimo klausimas turėtų būti išsprendžiamas toje proceso
stadijoje, kurioje įvyko juridiniai faktai, nulėmę šalies pasitraukimą iš ginčijamo teisinio santykio.
Pirmiau nurodyta CPK 48 straipsnio 1 dalies nuostata neeliminuoja būtinumo klausimą dėl CPK 48
straipsnio, 163 straipsnio 1 punkto, 293 straipsnio 8 punkto ir kt. nuostatų taikymo išspręsti būtent tada,
kai toks (faktinis ir teisinis) pagrindas atsirado. Šios bylos atveju tai turėjo būti atliekama pirmosios
instancijos teisme. Kasacinis teismas negali pakeisti pirmosios instancijos teismo.

Bylos duomenys suponuoja išvadą, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai ginčą byloje iš esmės
išsprendė, kai viena iš proceso šalių – ieškovas firma Forthmill Limited – buvo nustojęs egzistuoti, ir
nusprendė dėl šio neegzistuojančio asmens teisių. Taigi buvo pažeistos proceso teisės normos ir tai galėjo
turėti įtakos neteisėtų procesinių sprendimų priėmimui. Dėl to apskųsti pirmosios ir apeliacinės instancijų
teismų procesiniai sprendimai naikintini, o byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos
teismui, nes nustatyti proceso teisės pažeidimai negali būti pašalinti apeliacinės instancijos teisme (CPK
346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis, 360 straipsnis).

Atsižvelgdama į iškeltą ir spręstiną procesinio teisių perėmimo klausimą, teisėjų kolegija neturi teisinio
pagrindo nuspręsti dėl kasacinio proceso nutraukimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,vadovaudamasi CPK 359
straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą bei Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 17 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo
nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Antanas Simniškis

Gražina Davidonienė

Sigita Rudėnaitė
 TRETIEJI ASMENYS

Klausimai:
1. Tretieji asmenys (tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus ir tretieji
asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų )
2. Kiti dalyvaujantys byloje asmenys
3. Prokuroro, valstybinio valdymo institucijų, įmonių, įstaigų ir organizacijų, fizinių asmenų,
ginančių valstybės ir kitų asmenų teises, dalyvavimas procese. Prokuroro, valstybinio
valdymo institucijų, įmonių, įstaigų, organizacijų ir fizinių asmenų, ginančių valstybės ir
kitų asmenų teises, procesinės teisės.
4. Valstybinio valdymo institucijų įtraukimas arba jų įstojimas į procesą duoti išvadą byloje.
5. Atstovavimas teisme juridiniams asmenims.

Šaltiniai:
1. V.Mikelėnas. Civilinis procesas. I dalis. Vilnius 1997 m. 184p.-222p.
2. E.Laužikas, V.Mikelėnas, V.Nekrošius Civilinio proceso teisė, I tomas, Justitia, Vilnius 2003,
277p-283p.
3. Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso komentaras, I dalis, Justitia, Vilnius 2004, 170p-
177p., 180p.-181p.

Skaitiniai:

Civilinė byla Nr. 3K-3-445/2014

Teisminio proceso Nr. 2-02-3-06386-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 124.2.7 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gedimino Sagačio ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos S. R. (S. R.)
kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 25 d. nutarties peržiūrėjimo
civilinėje byloje pagal pareiškėjos S. R. prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje pagal S. S.
ieškinį V. S. dėl išlaikymo priteisimo; suinteresuoti asmenys – V. S. ir S. S.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė
Byloje keliami proceso teisės normų, reglamentuojančių proceso atnaujinimą, jeigu sprendimu
teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų materialiųjų teisių ir pareigų,
aiškinimo bei taikymo klausimai.

Pareiškėja kreipėsi į teismą prašydama atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-8301-726/2012
pagal ieškovės S. S. ieškinį atsakovui V. S. dėl išlaikymo priteisimo, panaikinti Vilniaus miesto
2-ojo apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartį, kuria patvirtinta S. S. ir V. S. taikos
sutartis ir atgręžti teismo sprendimo vykdymą.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimu už
akių patenkintas pareiškėjos ieškinys V. S., priteista 99 500 Lt skolos, 5 proc. palūkanos ir
bylinėjimosi išlaidos; šis teismo sprendimas įsiteisėjęs, jo vykdymas pradėtas, tačiau priteistos
sumos iš V. S. neišieškotos. S. S. ir V. S. 2010 m. lapkričio 19 d. Vilniaus miesto 2-ajam
apylinkės teismui pateikė pareiškimą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru
sutikimu, kuris patenkintas 2010 m. gruodžio 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-14426-
96/2010 – pareiškėjų santuoka nutraukta ir patvirtinta jų sudaryta sutartis dėl santuokos
nutraukimo padarinių, pagal kurią V. S. įsipareigojo teikti išlaikymą S. S. periodinėmis
išmokomis, sudarančiomis 50 proc. visų rūšių jo gaunamų pajamų Lietuvos Respublikoje ir
užsienyje. Pareiškėjos S. R. prašymu Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2011 m. gruodžio
5 d. nutartimi atnaujino civilinės bylos Nr. 2-14426-96/2010 nagrinėjimą ir 2012 m. kovo 15 d.
nutartimi civilinėje byloje Nr. A2-494-726/2012 paliko pareiškėjų prašymo dėl santuokos
nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu dalį dėl sutarties dėl santuokos nutraukimo
padarinių patvirtinimo nenagrinėtą, 2012 m. balandžio 12 d. papildomu sprendimu panaikino
2010 m. gruodžio 15 d. sprendimo dalį, kuria patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo
padarinių. Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę
bylą Nr. 2-8301-726/2012 pagal S. S. ieškinį V. S. dėl išlaikymo priteisimo, 2012 m. gruodžio 7
d. nutartimi patvirtino ieškovės S. S. ir atsakovo V. S. taikos sutartį (toliau – Taikos sutartis),
kuria atsakovas sutiko su ieškiniu ir įsipareigojo ieškovės išlaikymui teikti kasmėnesinę
periodinę 1500 Lt išmoką.

Pareiškėjos teigimu, sudarydamos Taikos sutartį šalys nuslėpė, kad atsakovas turi kreditorę S.
R.; siekdamos išvengti jos dalyvavimo procese, pateikė taikos sutartį, kurią teismas patvirtino
pažeisdamas kreditorės teises ir teisėtus interesus, nes susitartu išlaikymo dydžiu iš esmės
siekiama išvengti prievolės S. R. vykdymo. Pareiškėja nurodė nuo 2013 m. vasario 19 d.
negaunanti išieškojimo iš V. S.; pareiškėjai išduoto vykdomojo rašto vykdymas pasunkėjęs dėl
išlaikymo išieškojimo S. S. naudai. Pareiškime pažymima, kad bylą dėl išlaikymo priteisimo
nagrinėjusiam teismui buvo žinoma, jog atsakovas turi kreditorę, nes tos pačios sudėties teismas
atnaujino procesą S. S. ir V. S. santuokos nutraukimo civilinėje byloje Nr. 2-14426-96/2010,
kurioje sutuoktiniai nebuvo nurodę, kad turi kreditorių; sutuoktiniams nepateikus susitarimo,
atitinkančio kreditorės interesus, prašymas patvirtinti santuokos nutraukimo teisinių padarinių
sutartį buvo paliktas nenagrinėtas. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėja prašė atnaujinti procesą
civilinėje byloje CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. birželio 19 d. nutartimi prašymą atmetė.

Nurodęs, kad pagal CPK 47 straipsnio 1 dalį tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų
reikalavimų, privalo dalyvauti byloje, jeigu bylos išsprendimas gali turėti įtakos jų teisėms arba
pareigoms, teismas sprendė, jog tarpusavio išlaikymo teikimo teisiniai santykiai sieja tik bylos
šalis, t. y. buvusius sutuoktinius S. S. ir V. S., nagrinėjant tokį reikalavimą trečiųjų asmenų (šiuo
atveju – kreditorių) interesai nepažeidžiami. Teismas pažymėjo, kad materialiosiose ar proceso
teisės normose nenustatyta, jog tokiu atveju į procesą turi būti įtraukiami kreditoriai, nes šis
teisinis santykis nesusijęs su trečiųjų asmenų interesais. Dėl to teismas konstatavo, kad,
nagrinėjant civilinę bylą dėl išlaikymo buvusiai sutuoktinei priteisimo, kreditoriai neprivalo būti
įtraukiami į bylą. Teismas nenustatė, kad, patvirtinus Taikos sutartį ir nutraukus civilinę bylą Nr.
2-8301-726/12, į ją neįtraukus pareiškėjos S. R., būtų pažeistos šios teisės ar įstatymų saugomi
interesai.

Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos atskirąjį skundą, 2013 m. lapkričio 25 d.

nutartimi paliko Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 19 d. nutartį nepakeistą.

Teismas pažymėjo, kad pagal pareiškėjos prašymą atnaujintoje V. S. ir S. S. santuokos

nutraukimo byloje priimtoje nutartyje pareiškėjai inter alia išaiškinta, jog kreditorių teisėms
apsaugoti nustatyta galimybė išreikšti savo sutikimą ar nesutikimą tik dėl sutarties dėl santuokos
nutraukimo padarinių nuostatų, susijusių su turto ir prievolių pasidalijimo klausimais, tvirtinimo;
kreditorių reikalavimai, nesusiję su sutarties dėl santuokos nutraukimo padarinių nuostatomis,
kurios tariamai pažeidžia jų teises, tvirtinimo, negali būti reiškiami ir nėra bylos dalykas, todėl
nurodytoje byloje teismas atmetė pareiškėjos prašymą įpareigoti S. S. grąžinti visas sumas,
gautas vykdant Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 15 d. sprendimą
civilinėje byloje Nr. 2-14426-96/2010, išaiškindamas, kad toks reikalavimas gali būti
nagrinėjamas ginčo tvarka; šis procesinis sprendimas nebuvo apskųstas, pareiškėja
nepasinaudojo teismo jai išaiškinta teise reikšti ieškinį ginčo teisenos tvarka. Kreditorių teisės
santuokos nutraukimo procese apibrėžtos CK 3.126 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią vieno ar
abiejų sutuoktinių kreditoriai turi teisę įstoti į bylą dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė
sutuoktinių nuosavybė, padalijimo kaip tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus
reikalavimus. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad kreditoriaus teisės sutuoktinių turto padalijimo
byloje negali peržengti jam pagal įstatymus priklausančių reikalavimų ribų, todėl kreditorius gali
nurodyti savo reikalavimus dėl prievolės pobūdžio, jos padalijimo tarp sutuoktinių, tačiau negali
pažeisti kitų kreditorių, tarp jų ir sutuoktinių išlaikytinių, nepilnamečių vaikų ar kito sutuoktinio,
kuriam yra reikalingas išlaikymas, teisių ir interesų. Dėl to teismas konstatavo, kad išlaikymo
kitam sutuoktiniui nustatymo faktas savaime nepažeidžia kitų sutuoktinių kreditorių interesų.
Kadangi Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimu už akių skola
pareiškėjai priteista tik iš V. S., ji nenurodė, kad tai solidarioji ar dalinė abiejų sutuoktinių
prievolė, nereikalavo į bylą įtraukti skolininko sutuoktinės kaip bendraskolės, nereiškė atskiro
reikalavimo skolininko sutuoktinei kaip solidariajai skolininkei, tai teismas pripažino, jog
pareiškėja nesinaudojo procesinėmis galimybėmis nustatyti prievolės pobūdį, skolą prisiteisti ir
užsitikrinti jos išieškojimą iš abiejų sutuoktinių. Byloje, kurios procesą atnaujinti reikalauja
pareiškėja, buvo sprendžiamas sutuoktinių tarpusavio išlaikymo klausimas, joje nespręsta nei
santuokos nutraukimo, nei sutuoktinių turto ar jų bendrų skolų padalijimo, taip pat dėl V. S.
skolos grąžinimo pareiškėjai, todėl teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad
tarpusavio išlaikymo teikimo teisiniai santykiai sieja tik buvusius sutuoktinius ir nagrinėjant tokį
reikalavimą trečiųjų asmenų (kreditorių) interesai nepažeidžiami, jie neprivalo būti traukiami į
procesą. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad asmuo, teikdamas prašymą atnaujinti
procesą byloje, užbaigtoje teismo patvirtinta taikos sutartimi, turi derinti CPK 366 straipsnio 1
dalyje išvardytus proceso atnaujinimo pagrindus su įstatyme nustatytais sandorio negaliojimo
pagrindais, nes taikos sutartis, tvirtinama teismo, nors ir reglamentuojama proceso ir
materialiosios teisės normų, yra civilinė sutartis, kuriai taikomi visi bendrieji sutarčių teisės
institutai, tarp jų sutarties galiojimo institutas, nustatantis sutarties galiojimo sąlygas ir
negaliojimo pagrindus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2010 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. Z. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-
108/2010). Teismas konstatavo, kad pareiškėja nenurodė jokių aplinkybių, kurių pagrindu
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartimi patvirtinta Taikos sutartis dėl
buvusios sutuoktinės išlaikymo galėtų būti pripažintina negaliojančia pagal CK 1.78–1.93
straipsnius.

III. Kasacinio skundo pagrindiniai teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 25 d.
nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 19 d. nutartį; tenkinti pareiškimą –
atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-8301-726/2012. Kasacinis skundas grindžiamas šiais
teisiniais argumentais:

1. Dėl sutuoktinių kreditorių įtraukimo į civilinę bylą, kurioje sprendžiamas išlaikymo

vienam iš sutuoktinių priteisimo klausimas. Kasatorė nurodo, kad pagal CPK 46, 47
straipsnių nuostatas, spręsdamas dėl trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų
reikalavimų, procesinio statuso pripažinimo, teismas visais atvejais turi identifikuoti
materialųjį teisinį santykį, kuris tą asmenį sieja su ginčo šalimis, ir materialiosios teisės
normą, kurioje nustatyti galimi teismo procesinio sprendimo padariniai trečiojo asmens
teisėms ir pareigoms. Nesutikdama su teismų išvadomis, kad teisės normose nenustatyta,
jog nagrinėjant buvusių sutuoktinių bylą dėl išlaikymo vienam iš jų priteisimo į bylą turi
būti įtraukti sutuoktinių kreditoriai, o tai yra pagrindas neįtraukti kreditorių į bylos
nagrinėjimą, kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad daugeliu atveju teisės aktuose
neįtvirtintas baigtinis sąrašas subjektų, kurie turi dalyvauti nagrinėjant bylą; pareiga
nustatyti ir įtraukti byloje dalyvaujančius asmenis tenka teismui, kuriam draudžiama
nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar
pareigų (CPK 266 straipsnis). Jei teismas nusprendžia dėl neįtrauktų dalyvauti byloje
asmenų teisių ir pareigų, tai laikoma absoliučiu teismo procesinio sprendimo negaliojimo
pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas, Europos Žmogaus Teisių Teismo
suformuota Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio
taikymo praktika). Kasatorė nurodo, kad civilinės bylos Nr. 2-8301-726/2012 šalys
nuslėpė aplinkybę, kad V. S. turi kreditorę S. R.; šią aplinkybę žinojo ir bylą
nagrinėjantis teismas, tačiau savo iniciatyva neįtraukė kasatorės į nagrinėjamą bylą
trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, taip pažeisdamas jos teises
ir interesus.
2. Dėl sutuoktinių tarpusavio išlaikymo prievolės ir kasatorės suinteresuotumo bylos
baigtimi. Kasatorė nurodo, kad Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. kovo 15
d. nutartimi civilinėje byloje Nr. A2-494726/2012 V. S. ir S. S. prašymą patvirtinti sutartį
dėl santuokos nutraukimo teisinių padarinių palikus nenagrinėtą ir 2012 m. balandžio 12
papildomu sprendimu panaikinus Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m.
gruodžio 15 d. sprendimo dalį dėl sutarties dėl santuokos nutraukimo teisinių padarinių
patvirtinimo, buvo panaikintos kliūtys kasatorės skolos išieškojimui iš skolininko V. S.
Nepaisant to, nuo 2013 m. vasario 19 d. kasatorė negavo jokių išieškojimų iš skolininko
pajamų; skolos išieškojimas iš V. S. tapo negalimas Vilniaus miesto 2-ajam apylinkės
teismui 2012 m. gruodžio 7 d. nutartimi patvirtinus V. S. ir S. S. taikos sutartį, pagal
kurią nustatytas išlaikymas buvusiai sutuoktinei, nes pagal CPK 754 straipsnio 2 dalį
pirmąja eile patenkinami reikalavimai išieškoti išlaikymą. Kasaciniame skunde
nurodoma, kad CK 3.72 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sutuoktinio teisė į išlaikymą siejama
su jo turtine padėtimi, o ne su sveikatos būkle ar kitomis aplinkybėmis; pareiga įrodyti,
jog turimas turtas ar pajamos nėra pakankamos, t. y. neužtikrina minimalių poreikių, ir
reikalingas išlaikymas, tenka sutuoktiniui, reikalaujančiam priteisti išlaikymą; šis
sutuoktinis gali pasinaudoti CK 3.72 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, tačiau ji
byloje gali būti nuginčyta – teismui nedraudžiama nustatyti priešingai, kad sutuoktinis
yra apsirūpinęs ir jam išlaikymas nėra reikalingas. Kasatorės įsitikinimu, 1500 Lt
išlaikymas buvusiai V. S. sutuoktinei nustatytas sąmoningai, siekiant sukliudyti išieškoti
 sumas pagal kasatorei išduotą vykdomąjį dokumentą, ir jai nebuvo sudaryta galimybė
pasisakyti bei būti išklausytai dėl išlaikymo nereikalingumo, jo dydžio neadekvatumo ir
neprotingumo; priteisus didelę išlaikymo sumą siekiama išvengti piniginės prievolės
kreditorei vykdymo.

Atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl sutuoktinių kreditorių įtraukimo į civilinę bylą, kurioje sprendžiamas išlaikymo vienam iš
sutuoktinių priteisimo klausimas

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad V. ir S. S. kreipėsi į teismą dėl santuokos nutraukimo

bendru sutuoktinių sutikimu. CK 3.52 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kartu su prašymu
nutraukti santuoką sutuoktiniai turi pateikti sutartį dėl santuokos nutraukimo padarinių. Pagal šio
straipsnio 3 dalį, teismas, savo sprendimu nutraukdamas santuoką, patvirtina ir sutuoktinių
pateiktą sutartį dėl santuokos nutraukimo padarinių, kurioje sutuoktiniai turi aptarti savo
nepilnamečių vaikų ir vienas kito išlaikymą, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir
dalyvavimo juos auklėjant klausimus bei kitas savo turtines teises ir pareigas. Tokios sutarties
turinys įtraukiamas į teismo sprendimą. Prašyme dėl santuokos nutraukimo V. ir S. S. nurodė,
kad kreditorių neturi, todėl Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 15 d.
sprendimu tenkino jų prašymą nutraukti santuoką sutuoktinių bendru sutikimu, patvirtino sutartį
dėl santuokos nutraukimo padarinių, kuria V. S. įsipareigojo teikti išlaikymą S. S. periodinėmis
išmokomis, kurias sudaro 50 proc. V. S. visų rūšių gaunamų pajamų Lietuvos Respublikoje ir
užsienyje. Byloje taip pat nustatyta, kad prieš pirmiau nurodyto sprendimo priėmimą Vilniaus
rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimu už akių iš V. S. S. R. (kasatorės)
naudai priteista 99 500 Lt skolos, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo 2010 m.
rugsėjo 13 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 3043,95 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Antstolių kontorai informavus kasatorę, kad išieškoti skolą iš skolininko V. S. nėra galimybės,
nes vykdomas išieškojimas iš jo pensijos (50 proc.) S. S. naudai, kasatorė kreipėsi į teismą dėl
proceso atnaujinimo S. santuokos nutraukimo bylos dalyje dėl santuokos nutraukimo teisinių
padarinių, nes ši nurodytoje byloje priimto procesinio sprendimo dalis pažeidžia jos, kaip
kreditorės, teises. Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 5 d. nutartimi
tenkino kasatorės prašymą, atnaujino procesą dėl bylos dalies dėl pareiškėjų reikalavimo
patvirtinti sutartį dėl santuokos nutraukimo padarinių ir įtraukė į bylą trečiuoju asmeniu
pareiškėją S. R. Teismas įpareigojo pareiškėjus V. ir S. S. iki 2011 m. gruodžio 27 d. pateikti
teismui naują, suderintą su kreditoriais, sutartį dėl santuokos nutraukimo padarinių, kurioje būtų
nurodyti visi pareiškėjų bendri ir kiekvieno jų atskirai turimi įsipareigojimai kreditoriams bei
aptartas jų vykdymas po santuokos nutraukimo. Pareiškėjams S. nepateikus naujos sutarties dėl
santuokos nutraukimo padarinių, Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2012 m. balandžio 12
d. papildomu sprendimu panaikino 2010 m. gruodžio 15 d. sprendimo dalį, kuria buvo patvirtinta
sutartis dėl pareiškėjų V. ir S. S. santuokos nutraukimo teisinių padarinių.

Nagrinėjamoje byloje S. S. ginčo teisenos tvarka vėl kreipėsi į teismą dėl išlaikymo priteisimo iš
V. S., prašydama priteisti po 1500 Lt kas mėnesį periodinėmis išmokomis nuo ieškinio padavimo
dienos iki gyvos galvos. Ieškinyje S. S. nurodė, kad išlaikymas jai jau buvo priteistas, tačiau
pirmiau šioje nutartyje išdėstytais pagrindais ir tvarka sprendimo dalis dėl santuokos nutraukimo
padarinių buvo panaikinta. V. ir S. S. vėl teismui pateikė prašymą patvirtinti taikos sutartį byloje.
Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 7 d. nutartimi patvirtino šalių Taikos
sutartį ir bylą nutraukė. Nurodyta nutartimi teismas nustatė, kad V. S. S. S. išlaikymui mokės po
1500 Lt kas mėnesį periodinėmis išmokomis nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki gyvos galvos.
Kadangi S. R. (kasatorė), kaip V. S. kreditorė, ir vėl nebuvo įtraukta į bylą trečiuoju asmeniu, tai
ji padavė prašymą atnaujinti procesą ir panaikinti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012
m. gruodžio 7 d. nutartį, kurį grindė CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punktu. Ginčijamomis teismų
nutartimis kasatorės prašymas atnaujinti procesą buvo atmestas. Teismai konstatavo, kad
tarpusavio išlaikymo teisiniai santykiai sieja tik bylos šalis ir trečiųjų asmenų (kreditorių)
interesai šiuo atveju nepažeidžiami, todėl kreditoriai neprivalo būti įtraukiami į bylą. Kasatorė,
nesutikdama su tokiais teismų motyvais, nurodo, kad jos suinteresuotumas byloje yra akivaizdus
ir įrodytas į bylą pateiktais dokumentais. Su šiais kasacinio skundo argumentais teisėjų kolegija
sutinka.

CK 3.126 straipsnyje įtvirtintos kreditorių teisių garantijos. Nurodyto straipsnio 1 dalyje

nustatyta, kad vieno ar abiejų sutuoktinių kreditoriai turi teisę įstoti į bylą dėl turto, kuris yra
bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijimo kaip tretieji asmenys, nepareiškiantys
savarankiškų reikalavimų. Šia teise kasatorė negalėjo pasinaudoti, nes jai nebuvo žinoma apie
tokios civilinės bylos iškėlimą. CK 3.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutuoktinis, pareiškęs
ieškinį dėl turto padalijimo, privalo pareiškime dėl ieškinio nurodyti jam žinomus bendrus
sutuoktinių ar vieno iš jų kreditorius ir apie bylos iškėlimą jiems pranešti, nusiųsdamas
pareiškimo dėl ieškinio kopiją. Sutuoktinių pareiga informuoti kreditorių (kreditorius) apie bylos
iškėlimą dėl jų turto padalijimo nustatyta tam, kad sutuoktinių kreditoriai galėtų realiai
įgyvendinti savo teisę būti įtrauktiems į turto padalijimo bylą trečiaisiais asmenimis. Sutuoktinių
turtas gali būti teismo sprendimu padalijamas tiek susituokusiems, tiek ir santuoką
nutraukusiems ar pradėjusiems gyventi skyrium (CK 3.116 straipsnio 1 dalis). Teismas,
nutraukdamas santuoką, visais atvejais turi išspręsti santuokos nutraukimo teisinių padarinių
klausimus: sutuoktinių nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir jų išlaikymo, taip pat vieno
sutuoktinio išlaikymo bei jų bendro turto padalijimo, išskyrus atvejus, kai turtas padalytas
bendru sutuoktinių susitarimu, patvirtintu notarine tvarka (CK 3.59 straipsnis). Kaip nurodyta
šioje nutartyje, sutuoktinių S. santuokos nutraukimo byloje patvirtintoje sutartyje dėl santuokos
nutraukimo teisinių padarinių buvo išspręstas tik sutuoktinių tarpusavio išlaikymo klausimas –
V. S. įsipareigojo teikti išlaikymą buvusiai sutuoktinei S. S. (bendro turto ar nepilnamečių vaikų
sutuoktiniai neturi). Civilinė byla, kurioje buvo patvirtinta V. ir S. S. sutartis dėl santuokos
nutraukimo padarinių, vėliau buvo atnaujinta tuo pagrindu, kad į bylos nagrinėjimą nebuvo
įtraukta V. S. kreditorė S. R. Nors nagrinėjamoje byloje S. S. pareiškė ieškinį ne dėl turto, kuris
yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijimo, odėl išlaikymo priteisimo iš V. S.,
akivaizdu, kad šioje byloje ir anksčiau pasibaigusioje santuokos nutraukimo byloje (ta apimtimi,
kuria ji buvo atnaujinta) sprendžiama iš esmės dėl to paties klausimo – buvusių sutuoktinių S.
santuokos nutraukimo turtinių padarinių (tarpusavio išlaikymo). Pažymėtina, kad tiek santuokos
nutraukimo, tiek šioje byloje V. ir S. S. valia buvo vienoda – nustatyti V. S. prievolę teikti S. S.
išlaikymą. Nepavykus šios prievolės įtvirtinti santuokos nutraukimo byloje, nes tokiam buvusių
sutuoktinių susitarimui prieštaravo trečiuoju asmeniu į bylą įtraukta kasatorė, tai buvo padaryta
pasirinkus kitą procesinę formą – savarankišką S. S. ieškinį dėl išlaikymo priteisimo.
Atsižvelgdama į tai, kad 2011 m. gruodžio 5 d. nutartimi tenkinus kasatorės prašymą ir
atnaujinus procesą dėl bylos dalies dėl pareiškėjų reikalavimo patvirtinti sutartį dėl santuokos
nutraukimo padarinių tuo pagrindu, kad į bylos nagrinėjimą nebuvo įtraukta kasatorė, bei
įtraukus ją į bylą trečiuoju asmeniu, tačiau bylai pasibaigus reikalavimo atmetimu (teismui
nepatvirtinus sutarties dėl santuokos nutraukimo teisinių padarinių), teisėjų kolegija sprendžia,
kad kasatorei buvo sukurtas teisėtas lūkestis, jog ateityje V. ir (ar) S. S. kreipiantis į teismą dėl iš
esmės vienintelio V. ir S. S. santuokos nutraukimo turtinio padarinio – sutuoktinių tarpusavio
išlaikymo – išsprendimo ji bus informuota apie tokį procesą ir turės teisę dalyvauti tokioje byloje
trečiuoju asmeniu.
Kasacinio teismo proceso atnaujinimo bylose formuojamoje praktikoje konstatuota, kad prašyme
atnaujinti procesą nepakanka nurodyti vien procesinio pobūdžio aplinkybes, pareiškėjas turi
nurodyti materialiąja teisės norma pagrįstą teisę ar įstatymo saugomą interesą, kurie pažeisti, jo
neįtraukus į procesą, taip pat pateikti įrodymus ir argumentus, kurie pagrįstų jo dalyvavimo įtaką
šalių susiklosčiusiems materialiesiems teisiniams santykiams ir teismo sprendimo teisėtumui bei
pagrįstumui. Procesas CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu gali būti atnaujinamas tik
tuo atveju, kai teismo sprendime tiesiogiai pasisakyta dėl neįtraukto į bylos nagrinėjimą
pareiškėjo teisių ar jo pareigų, teismo sprendimas jam sukuria teisių ar pareigų arba tokiu teismo
sprendimu pažeistos jo teisės ar įstatymo saugomi interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje
D. S. v. D. S., bylos Nr. 3K-3-282/2012; 2014 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje
Nordic Trucking Logistics A/S v. AB „SEB lizingas“, bylos Nr. 3K-3-181/2014). Teisėjų kolegija
konstatuoja, kad kasatorės pateiktas prašymas atnaujinti procesą atitinka įstatyme ir kasacinėje
praktikoje formuojamus reikalavimus šios kategorijos bylose. Kasatorė prašyme nurodė ir į bylą
pateikė tai patvirtinančius įrodymus, kad išieškojimas S. R. naudai iš skolininko V. S. yra
negalimas dėl patvirtintos ginčijamos taikos sutarties, pagal kurią nustatytas išlaikymas buvusiai
sutuoktinei S. S. Dėl išdėstytų aplinkybių nėra pagrindo sutikti su teismų motyvais, kad,
nustatant išlaikymą S. S., kasatorės interesai nebuvo pažeisti ir ji neprivalėjo būti įtraukta į bylą
trečiuoju asmeniu. S. S. pažeidė CK 3.126 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nes, žinodama apie
buvusio sutuoktinio skolą kasatorei, šios tinkamai neinformavo. Vilniaus miesto 2-asis apylinkės
teismas tinkamai neįvertino S. S. ieškinio pareiškimo dėl išlaikymo priteisimo, kuriame, nors ir
netiesiogiai, bet buvo nurodyta apie proceso atnaujinimą dėl ginčo šalių sutarties dėl santuokos
nutraukimo padarinių. Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai neįvertino byloje nustatytų
faktinių aplinkybių, į bylą pateiktų ir šioje nutartyje nurodytų teismo procesinių dokumentų,
fakto, jog procesas kartą jau buvo atnaujintas. Taigi teismai neįgyvendino (pažeidė) CPK 47
straipsnio 1 dalyje jiems suteiktos teisės trečiuosius asmenis, nepareiškiančius savarankiškų
reikalavimų, į bylą įtraukti teismo iniciatyva.

Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau nurodytais motyvais, konstatuoja, kad pirmosios ir

apeliacinės instancijos teismai, atsisakydami tenkinti kasatorės prašymą atnaujinti procesą,
netinkamai aiškino ir taikė aktualias materialiosios bei proceso teisės normas, todėl skundžiamos
nutartys naikintinos, procesas civilinėje byloje Nr. 2-8301-726/2012 atnaujintinas, kasatorė
įtrauktina į bylos nagrinėjimą trečiuoju asmeniu ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui
nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 360 straipsnis, 366 straipsnio 1 dalies
7 punktas).

Dėl kitų kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, kaip neturinčių reikšmės vienodos teismų
praktikos formavimui ir įtakos procesiniam bylos rezultatui, teisėjų kolegija nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad už kasacinį skundą pareiškėja S. R. sumokėjo 144 Lt
žyminio mokesčio. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 17 d. pažymą apie
išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 34,22 Lt tokių
išlaidų. Kadangi procesas byloje atnaujintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui
nagrinėti iš naujo, tai žyminio mokesčio ir išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu,
paskirstymo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,vadovaudamasi Lietuvos

Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsniais,
370 straipsnio 3 dalimi,
nutaria:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 25 d. ir Vilniaus miesto apylinkės teismo
2013 m. birželio 19 d. nutartis.

Atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-8301-726/2012 pagal S. S. ieškinį V. S. dėl išlaikymo
priteisimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu.

Perduoti bylą Vilniaus miesto apylinkės teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo
dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Gediminas Sagatys

Vincas Verseckas

Civilinė byla Nr. 3K-3-630/2013

Teisminio proceso Nr. NESUTEIKTAS

Procesinio sprendimo kategorijos: 95.1; 126.8 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Gražinos Davidonienės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Vinco Versecko
(pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens I. Č.
kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 28 d. nutarties peržiūrėjimo
civilinėje byloje, kurioje atmestas pareiškėjos I. Č. prašymas patikslinti akcinės bendrovės
Šiaulių banko (akcinės bendrovės „Ūkio bankas“ teisių perėmėjos) finanasinį reikalavimą
uždarosios akcinės bendrovės „Plieno raštas“ bankroto byloje (civilinė byla Nr. (duomenys
neskelbtini).

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl teisės normų, reglamentuojančių asmenų įtraukimą į bankroto bylą
dalyvaujančiais asmenimis ir šių asmenų teisės skųsti teismo procesinius sprendimus, aiškinimo
ir taikymo.

Kauno apygardos teismas 2009 m. balandžio 6 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „Plieno
raštas“, administratoriumi paskyrė UAB Kauno įmonių restruktūrizavimo centro; 2009 m.
birželio 29 d. nutartimi patvirtino BUAB „Plieno raštas“ kreditorių reikalavimus, iš kurių ir
kreditoriaus AB Ūkio banko 2 901 432,04 Lt reikalavimą. Teismas 2009 m. rugsėjo 25 d.
nutartimi pripažino UAB „Plieno raštas“ bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto įmone.
BUAB „Plieno raštas“ administratorius 2011 m. rugsėjo 2 d. kreditoriui ir įkaito turėtojui AB
Ūkio bankui perdavė BUAB „Plieno raštas“ priklausančias negyvenamąsias patalpas (duomenys
neskelbtini). Dėl to Kauno apygardos teismas 2011 m. spalio 6 d. nutartimi patvirtino patikslintą
BUAB „Plieno raštas“ kreditoriaus AB Ūkio banko 251 432,04 Lt reikalavimą.

Pareiškėja pateikė skundą dėl nurodytos 2011 m. spalio 6 d. nutarties, nurodydama, kad dėl to,
jog BUAB „Plieno raštas“ administratorius kreditoriui AB „Ūkio bankas“ perdavė
negyvenamąsias patalpas, priklausiusias BUAB „Plieno raštas“, buvo atitinkamai patikslintas
(sumažintas) kreditoriaus AB „Ūkio bankas“ reikalavimas. Pareiškėja, ginčydama teismo 2011
m. spalio 6 d. nutartį, prašė šią nutartį panaikinti bei, išnagrinėjus pateiktus įrodymus, naujai
patikslinti šio kreditoriaus reikalavimą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

Kauno apygardos teismas 2013 m. sausio 30 d. nutartimi pareiškėjos prašymą atmetė. Teismas
nurodė, kad dalyvaujančiais asmenimis bankroto byloje gali būti tik įmonės kreditoriai, kurie jais
tampa po to, kai teismo nutartimi yra patvirtinamas jų finansinis reikalavimas. Pareiškėja ir jos
sutuoktinis yra bankrutuojančios įmonės akcininkai; pareiškėja neinicijavo UAB „Plieno raštas“
bankroto bylos, jos reikalavimas UAB „Plieno raštas“ bankroto byloje nėra patvirtintas. Dėl to
teismas padarė išvadą, kad pareiškėja neįgijo subjektinės teisės ginčyti BUAB „Plieno raštas“
bankroto byloje priimtus sprendimus. Teismas taip pat sprendė, kad pareiškėja praleido terminą
Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 6 d. nutarčiaiapskųsti ir tai pripažino pagrindu atmesti
pareiškėjos skundą.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad bankroto bylose teismas turi būti aktyvus, ginčas susijęs su
kitų BUAB „Plieno raštas“ kreditorių interesais, pasisakė dėl ginčo esmės, nurodydamas, kad
bankrutuojantys PVM mokėtojai, kuriems teisme pradėta bankroto procedūra, parduodantys
(šiuo atveju perduodantys) turtą, prekes (paslaugas) PVM mokėtojams, PVM skaičiavimo ir
sumokėjimo prievoles perduoda pirkėjui. Nagrinėjamu atveju AB Ūkio bankas perėmė būtent
bankrutavusios įmonės turtą, todėl jam kilo pareiga išskaičiuoti ir sumokėti PVM į valstybės
biudžetą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos argumentai, jog kreditorius reikalauja iš
bankrutuojančios įmonės sumokėti PVM, nepagrįsti byloje surinktais įrodymais, tokio fakto
nepatvirtina ir pareiškėjos pateiktos specialisto išvados. Teismas taip pat pažymėjo, jog tai, ar
kreditorius AB Ūkio bankas tinkamai ir laiku įvykdė savo prievoles valstybei, t. y. ar išskaičiavo
ir sumokėjo PVM už įsigytą turtą, privalo tikrinti ne BUAB „Plieno raštas“ administratorius,
kreditoriai ar pareiškėja, o atsakingos valstybės institucijos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal
pareiškėjos atskirąjį skundą, 2013 m. kovo 28 d. nutartimi civilinį procesą nutraukė. Kolegija,
įvertinusi atskirojo skundo medžiagą, nustatė, kad, pareiškėjai 2012 m. rugpjūčio 29 d. pateikus
prašymą, pirmosios instancijos teismas 2012 m. rugsėjo 3 d. teisėjo rezoliucija jį priėmė ir
įtraukė pareiškėją į UAB „Plieno raštas“ bankroto bylą trečiuoju asmeniu. Pareiškėja, skųsdama
atskiruoju skundu pirmosios instancijos teismo nutartį, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas
neteisingai įvertino jos procesinę padėtį byloje, ji turėjo būti įtraukta į BUAB „Plieno raštas“
bankroto bylą trečiuoju asmeniu. Kolegija, nustačiusi pirmiau nurodytą aplinkybę, daugiau
neanalizavo atskirojo skundo argumentų, susijusių su pareiškėjos procesiniu statusu bankroto
byloje.

Kolegija, vadovaudamasi Įmonių bankroto įstatymo 26 straipsnio 1 ir 6 dalimis, nurodė, kad

kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai, susiję su bankroto procesu, tvirtinami teismo
nutartimi iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos;
nutartis dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo ar atsisakymo juos tvirtinti atskiruoju skundu gali
skųsti tik administratorius ir kreditoriai, kuriems jos priimtos; kiti kreditoriai šias nutartis gali
skųsti, jeigu jomis patvirtintų finansinių reikalavimų suma viršija du šimtus penkiasdešimt litų ir
skundą paduodančio kreditoriaus patvirtintų finansinių reikalavimų suma viršija du šimtus
penkiasdešimt litų. Kolegija pažymėjo, kad teisės normoje nurodytas baigtinis sąrašas asmenų,
galinčių skųsti nutartis dėl kreditorių finansinių reikalavimo patvirtinimo ar atsisakymo juos
tvirtinti, ši taisyklė taikytina ir paduodant skundą dėl tų teismo nutarčių, kuriomis bankroto bylos
procese yra atitinkamai tikslinami kreditorių reikalavimai. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja
neginčijo aplinkybės, kad ji nėra BUAB „Plieno raštas“ kreditorė; ji, prašydama įtraukti ją
bankroto bylos nagrinėjimą trečiuoju asmeniu, paaiškino esanti asmeninio turto, BUAB „Plieno
raštas“ prievolės įvykdymui užtikrinti įkeisto kreditoriui AB Ūkio bankui, bendraturtė. Dėl to
kolegija sprendė, kad pareiškėja, nebūdama bankrutavusios įmonės kreditorė, neturėjo
subjektinės teisės skųsti teismo nutarties bankroto byloje priimtos kreditorių reikalavimų
tvirtinimo (tikslinimo) klausimu.

Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 6 d. nutarties, kuria
patvirtintas patikslintas BUAB „Plieno raštas“ kreditoriaus AB Ūkio banko 251 432,04 Lt
reikalavimas BUAB „Plieno raštas“ administratorius, kreditorius AB Ūkio bankas ir kiti
kreditoriai, kurių reikalavimo suma viršija du šimtus penkiasdešimt litų, apeliacine tvarka
neskundė, todėl ši nutartis įsiteisėjo ir turi prejudicialumo (CPK 182 straipsnio 2 punktas)
požymių bei res judicata galią (CPK 279 straipsnio 4 dalis), nes nutartis, kuria patvirtinami ar
tikslinami kreditoriaus reikalavimai, pagal savo teisinę prigimtį sutampa su teismo sprendimu,
todėl teismo sprendimo savybės yra būdingos ir teismo nutarčiai dėl kreditorių reikalavimų
tvirtinimo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartį, priimtą civilinėje
byloje Nr. 2-414/2012). Įstatyme nenustatyta galimybės skųsti įsiteisėjusią teismo nutartį.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 28 d.
nutartį ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos prašymą tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl teisinių pagrindų laiduotojui dalyvauti trečiuoju asmeniu bankroto byloje ir reikšti prašymą
tikslinti finansinį reikalavimą. Pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino kasatorės
procesinę padėtį byloje. Teisėjo rezoliucija kasatorė į bankroto bylą buvo įtraukta trečiuoju
asmeniu, todėl apeliacinės instancijos teismas, plačiau nepasisakydamas dėl kasatorės procesinės
padėties, neteisingai taikė proceso teisės normas, užkirto galimybę laiduotojui, trečiajam
asmeniui, kelti reikalavimus bankroto byloje dėl patvirtinto finansinio reikalavimo tikslinimo,
kuris buvo patvirtintas iki šiam asmeniui įstojant į bankroto bylą dienos, ginti savo teises
bankroto byloje. Kitu atveju dalyvavimas bankroto byloje trečiojo asmens teisėmis, netenkant
teisės kreiptis į teismą su prašymu vykdyti bankroto procedūrų teisminę priežiūrą, tampa
betikslis proceso reiškinys, kuris nekeičia laiduotojo teisių, nepriklausomai nuo to, ar dalyvauja
bankroto byloje. Kasatorės teigimu, laiduotojui įvykdžius už skolininką prievolę, jis turi
galimybę kompensuoti savo praradimus nukreipdamas į skolininką regreso reikalavimą, tačiau
pagrindiniam skolininkui bankrutuojant gali susidaryti situacija, kad po bankroto bylos įvykdęs
prievolę už skolininką laiduotojas nebeturės, į ką nukreipti regreso reikalavimo, nes skolininkas
bus likviduotas. Esant tokiai situacijai, pripažintina, kad laiduotojas yra suinteresuotas, jog
bankroto procese būtų patenkintas kuo didesnis kreditoriaus reikalavimas, nes kitu atveju
laiduotojas objektyviai nebeturės galimybės įgyvendinti regreso teisės į skolininką, nes tokio
nebebus.

Nors apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad Įmonių bankroto įstatyme nustatytas baigtinis
asmenų, galinčių skųsti nutartis dėl kreditorių reikalavimų patvirtinimo ar atsisakymo juos
tvirtinti, sąrašas, tačiau kasatorė nurodo, kad kreditorių reikalavimai tvirtinami teismo sprendimu
arba nutartimi, t. y. kreditorių nurodomi reikalavimų tikslinimai turi būti peržiūrimi ir tikrinami,
kad nebūtų pažeisti ne tik kitų kreditorių, bet ir trečiųjų asmenų interesai.

Kasatorė skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 6 d. nutarties pateikė nepraleidusi
termino, nes teisę ginčyti šį teismo procesinį dokumentą ji įgijo tik įstojusi į bankroto bylą
trečiuoju asmeniu, tačiau apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ši nutartis, jos
neapskundus, įgijo res judicata galią. Kasatorės teigimu, kreditorius AB Ūkio bankas nėra
suinteresuotas skųsti šios nutarties, nes jam patvirtintas palankus finansinis reikalavimas. Be to,
Kauno apygardos teismo2011 m. spalio 6 d. nutartimi yra tvirtinami finansiniai reikalavimai,
kurie, bankroto proceso metu išaiškėjus naujoms aplinkybėms, kreditorių ir kitų asmenų prašymu
gali būti tikslinami. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nutartis, kuria tvirtinamas
finansinis reikalavimas, yra be išimties teismo sprendimas, turintis res judicata galią, yra
neteisinga. Remiantis tokiu teismo dėstymu, Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 6 d.
nutartis, kuria buvo tikslinami kreditoriaus AB Ūkio banko reikalavimai, taip pat negalėjo būti
priimta, nes prieš tai bankroto byloje priimta teismo nutartis, kuria buvo patvirtinti pirminiai
kreditoriaus AB Ūkio banko reikalavimai, turėtų res judicata galią, ir kreditorių reikalavimų
peržiūrėjimas bankroto byloje nebūtų galimas apskritai.

ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta galimybė tikslinti kreditoriaus reikalavimus ir tikslinimai turi
būti susiję su bankroto procesu, t. y. įstatymų leidėjas nesiekė, kad kreditorių reikalavimų
tvirtinimo procedūra būtų paneigta per kreditorių reikalavimo tikslinimo institutą. Dėl to
kreditorių reikalavimų tikslinimas, kai jis siejamas ne su bankroto bylos nagrinėjimo metu
pakitusiomis aplinkybėmis, turėtų būti siejamas su negalėjimu kreditoriaus reikalavimo
tvirtinimo stadijoje išsiaiškinti tam tikrų aplinkybių, turinčių esminę reikšmę kreditoriaus
reikalavimo pagrįstumui ir jo dydžiui (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje Nr. 2-414/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Autokausta“ v.
UAB ,,Norekso nekilnojamasis turtas“, bylos Nr. 3K-3-188/2011).

Kasatorės teigimu, teismas turi teisę nagrinėti pareiškimą dėl kreditoriaus reikalavimo tikslinimo
paaiškėjus naujoms aplinkybėms dėl reikalavimo dydžio ar jo pagrįstumo, apie kurias nebuvo
žinoma sprendžiant kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo klausimą arba pasikeitus buvusioms
aplinkybėms. Dėl to kasatorės bankroto byloje pateikti įrodymai ir Kauno apygardos teismui
pateiktos mokesčių eksperto išvados bei kiti rašytiniai įrodymai suteikia pagrindą tikslinti
kreditoriaus reikalavimą bankroto byloje. Pateikti rašytiniai įrodymai neginčytinai įrodo
kreditoriaus AB Ūkio banko patvirtinto reikalavimo nepagrįstumą ir neteisingą dydį.

Atsiliepimu į pareiškėjos kasacinį skundą atsakovas AB Šiaulių bankas prašo skundo netenkinti
ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Jis
nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas,
nepažeidė proceso teisės normų, nenukrypo nuo teismų praktikos, priėmė teisėtą ir pagrįstą
nutartį. Kasatorė, pateikdama prašymą įtraukti ją į bylą trečiuoju asmeniu, aiškiai nenurodė, su
kokiais reikalavimais nori įstoti į bylą; ji tik nurodė, kad yra asmuo, kurios asmeninis turtas
įkeistas hipoteka, užtikrinant BUAB „Plieno raštas“ kredito grąžinimą bankui. Iš jos nurodytų
aplinkybių matyti, kad kasatorė byloje dalyvauja kaip trečiasis asmuo, nepareiškiantis
savarankiškų reikalavimų. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, nėra
tiesioginiai tarp šalių atsiradusio materialinio teisinio santykio subjektai, tačiau jie yra susiję
materialiniais teisiniais santykiais su viena iš šalių taip, kad priimtas teismo sprendimas daro
įtaką jų teisių apimčiai; jie dalyvauja byloje vienos iš ginčo šalių pusėje tam, kad išvengtų savo
teisinės padėties pablogėjimo, ir gali būti įtraukiami į prasidėjusį procesą ne tik savo pačių
iniciatyva, bet ir kitų dalyvaujančių asmenų ar teismo valia (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. liepos 3 d. nutartį, priimtą civilinėje
byloje K. V. v. Kamajų žemės ūkio bendrovė, bylos Nr. 3K-3-1042-2002; kt.). Juolab kad
kasatorė nėra laiduotoja, byloje nepateikta duomenų, kad būtų sudaryta pradinio kreditoriaus ir
kasatorės laidavimo sutartis. Dėl to apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad
apeliacinį procesą turi teisę inicijuoti tik dalyvaujantys byloje asmenys (CPK 305 straipsnis), o
asmenų, turinčių teisę inicijuoti nutarčių, priimtų finansinių reikalavimų tvirtinimo (tikslinimo)
klausimu, peržiūros procedūrą gali inicijuoti baigtinis asmenų sąrašas (ĮBĮ 26 straipsnio 6 dalis).
Dėl to atskirasis skundas buvo paduotas asmens, neturinčio teisės jį paduoti.

Apeliacinės instancijos teismo argumentai dėl teismo nutarties privalomumo yra pagrįsti. Teismų
praktikoje nurodyta, kad jeigu kreditoriaus finansinio reikalavimo pagrįstumas dar nenustatytas
įsiteisėjusiu teismo sprendimu, bankroto byloje pareikštas kreditoriaus reikalavimas pagal savo
teisinę prigimtį atitinka ieškinį, kuris, jei skolininkui nebūtų iškelta bankroto byla, būtų
reiškiamas ir nagrinėjamas savarankiškoje civilinėje byloje. Tokio finansinio reikalavimo
tvirtinimo procedūra pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurio metu
siekiama išaiškinti, ar kreditorius turi reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę, o priimta
teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo atitinka teismo sprendimą, kuriuo iš
esmės atsakoma į kreditoriaus materialųjį teisinį reikalavimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje
byloje AB SEB bankas v. IĮ „Šakių agrocentras“, bylos Nr. 3K-3-160/2011). Kauno apygardos
teismo 2011 m. spalio 6 d. nutartis yra įsigaliojusi, skundų dėl šios nutarties nebuvo pateikta.
Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad skundą dėl nurodytos teismo nutarties kasatorė pateikė
praėjus beveik metams nuo nutarties priėmimo, nors akivaizdu, kad apie nutarties priėmimą jai
turėjo būti žinoma anksčiau. Ginčas vyksta nuo 2009 metų.

Nors kasatorė nurodė, kad buvo pagrindas tikslinti kreditoriaus reikalavimus paaiškėjus naujoms
aplinkybėms, tačiau atsakovas pažymi, kad, administratoriui išnagrinėjus klausimą dėl
kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo, vėliau tokio reikalavimo pagrįstumą įvertinus teismui,
priimta ir įsiteisėjusi nutartis gali būti tikslinama, kai kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo atveju
atitinkamų aplinkybių nustatyti protingomis pastangomis nebuvo įmanoma arba kai jos
pasikeičia po reikalavimo patvirtinimo. Nagrinėjamoje byloje patikslinto finansinio reikalavimo
tvirtinimo metu visos aplinkybės buvo nustatytos ir vėliau jos nepasikeitė. Aplinkybė, kad
kasatorė į bankroto bylą buvo įtraukta trečiuoju asmeniu ir ekspertas 2012 m. rugpjūčio 6 d.
pateikė išvadą dėl PVM sumokėjimo, negali būti laikoma naujai paaiškėjusia aplinkybe arba
tokia aplinkybe, kurios nebūtų buvę įmanoma nustatyti protingomis pastangomis anksčiau, t. y.
toks faktas negali būti laikomas aplinkybės pasikeitimu.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl asmens įtraukimo į bankroto bylą trečiuoju asmeniu

Įmonių bankroto teisiniai santykiai reglamentuojami specialiajame teisės norminiame akte –

Įmonių bankroto įstatyme (2001 m. kovo 20 d. Nr. IX-216), kuriame nustatyta, kad bankroto
bylos iškeliamos ir teisme nagrinėjamos bendra Civilinio proceso kodekso nustatyta ginčo
teisenos tvarka, išskyrus šiuo įstatymu nustatytas išimtis (ĮBĮ 10 straipsnio 1 dalis). ĮBĮ išvardyti
asmenys, turintys teisę pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, kreditorių teisės,
administratoriaus teisės ir pareigos, bankroto proceso stadijos ir pan., t. y. reglamentuojamos
bendros ir būtinos bankroto procedūros, kurios užtikrina optimalų bankroto procesą, kreditorių
interesų tenkinimą ir bankrutuojančios įmonės likvidavimą, tačiau nenustato bankroto bylos
dalyvių ir nepateikia klausimų, susijusių su trečiųjų asmenų statusu bankroto byloje, teisinio
reglamentavimo, todėl šie spręstini CPK nustatyta tvarka (CPK 1 straipsnio 1 dalis, ĮBĮ 1
straipsnio 3 dalis).

CPK 37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad byloje dalyvaujančiais asmenimis laikomi proceso
dalyviai, turintys teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi. Jeigu asmuo turi teisinį suinteresuotumą
bylos baigtimi, jis įtraukiamas į bylą, kad galėtų įgyti atitinkamas procesines teises (CPK 42
straipsnis, 46 straipsnio 2 dalis, 47 straipsnio 2 dalis) ir naudotis jomis gindamas savo poziciją;
asmenys, įtraukti į bylą trečiaisiais asmenimis, pareiškiančiais savarankiškus reikalavimus, turi
visas ieškovo teises ir pareigas (CPK 46 straipsnio 2 dalis); asmenys, įtraukti į bylą trečiaisiais
asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, turi šalies procesines teises ir pareigas,
išskyrus teisę keisti ieškinio pagrindą ir dalyką, atsisakyti ieškinio, jį pripažinti arba sudaryti
taikos sutartį (CPK 47 straipsnio 2 dalis). Taigi tretieji asmenys turi teisę naudotis visomis šalies
procesinėmis teisėmis (įskaitant teisę apskųsti teismo sprendimus bei nutartis), kurias šalims
suteikia CPK 42 straipsnis ir kitos normos, išskyrus pirmiau nurodytus apribojimus tretiesiems
asmenims, nereiškiantiems savarankiškų reikalavimų. Esminis trečiųjų asmenų skirtumas nuo
bylos šalių yra tas, kad tretieji asmenys nėra pirminiai ginčo subjektai. Minėta, kad bankroto
procese taikomos CPK nustatytos bendrosios taisyklės dėl proceso dalyvių teisinės padėties,
jeigu ĮBĮ nenustatyta kitaip.

Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką dėl asmenų įtraukimo į bankroto bylą, yra
išaiškinęs bankrutuojančios įmonės kreditorių (ĮBĮ 21 straipsnis) procesinę padėtį ir įtraukimo į
bankroto bylą tvarką. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog asmuo yra kreditorius ĮBĮ prasme,
savaime nedaro kreditoriaus dalyvaujančiu byloje asmeniu. Kreditorius, pateikdamas teismui
pareiškimą, gali įstoti į bylą bankroto bylos iškėlimo stadijoje iki teismo nutarties iškelti
bankroto bylą priėmimo. Po nutarties priėmimo tiktai teismo nutarčiai, kuria patvirtinti jo
finansiniai reikalavimai, įsiteisėjus, bankrutuojančios įmonės kreditorius tampa byloje
dalyvaujančiu asmeniu ir įgyja visas kreditoriaus teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 31 d. nutartis, priimta UAB
„Auto 1“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-7-328/2012, 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta UAB
„Labrusta production“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-274/2012). Kasacinis teismas taip pat
yra nurodęs, kad bendrąja prasme įmonės akcininkai, šiai įmonei bankrutuojant, nėra bankroto
byloje proceso dalyviai, tačiau ši bendroji taisyklė turi išimčių, kai savininko (akcininko, nario)
teisės yra pakankamai veikiamos apribojimų, pritaikytų juridiniam asmeniui, kad gali būti
pateisintas ir jų dalyvavimas bankroto procese; bankrutuojančios įmonės akcininkai atskirais
atvejais gali dalyvauti bankroto byloje trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų
reikalavimų, statusu; sprendžiant akcininkų įtraukimo į bylą klausimą turi būti įvertintas jų
faktinis bei teisinis suinteresuotumas (turimo intereso reikšmingumas, dalyvavimo bankroto
byloje tikslingumas ir pan. aplinkybės) dalyvauti bankroto procedūroje. Akcininko (juridinio
asmens dalyvio) teisinis suinteresuotumas priklauso nuo faktų, kurių pagrindu ir nustatoma, kiek
bankrutuojančio juridinio asmens dalyvio interesas gali būti paveiktas bankroto procedūros.
Taigi teisinio reikalavimo turėjimas tokiam subjektui nėra būtina prielaida dalyvauti procese, o
trečiojo asmens materialusis teisinis ryšys su byla gali būti pagrįstas ir kitomis aplinkybėmis, nei
teisinio reikalavimo turėjimas. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl laiduotojo teisinio ryšio su
bankroto byla, yra nurodęs, kad laiduotojas yra suinteresuotas tuo, jog bankroto procese
finansinis reikalavimas būtų patenkintas kuo didesne apimtimi, nes nuo to priklauso jo turtinių
pareigų apimtis. Dėl to būtina sudaryti objektyvias sąlygas laiduotojui pačiam dalyvauti bankroto
procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m.
gruodžio 21 d. nutartis, priimta futbolo klubo „Vėtra“ bankroto byloje“, bylos Nr. 3K-3-
543/2011, 2010 m. vasario 1 d. nutartis, priimta UAB „Vilnita“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-
21/2010).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas teisės aktų ir teismų praktikos nuostatas, nurodo, kad
bankroto bylos dalyviais gali būti tiek asmenys, pateikę ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo,
bankrutuojančios įmonės kreditoriai, tiek bankrutuojančios įmonės akcininkai ir kiti suinteresuoti
bylos baigtimi asmenys, taip pat asmenys, savo turtu užtikrinę bankrutuojančios įmonės
prievolių įvykdymą, tačiau tam jie turi įrodyti pakankamą ir glaudų savo materialinį teisinį ryšį
(turtinį suinteresuotumą) su bankroto byla.

Nagrinėjamoje byloje kasatorė, prašydama įtraukti ją į bylą trečiuoju asmeniu ir panaikinti

teismo nutartį, kuria patikslintas kreditoriaus AB Šiaulių banko reikalavimas, nurodė, kad,
bankrutuojančiai įmonei banko suteikto kredito grąžinimui užtikrinti, ji su savo vyru yra įkeitusi
bendrąja jungtinės nuosavybės teise valdomą nekilnojamąjį turtą, todėl turi materialinį teisinį
suinteresuotumą dėl banko (įkaito turėtojo) finansinio reikalavimo apimties. Taigi pirmosios
instancijos teismas, gavęs kasatorės prašymą įtraukti ją į bylą trečiuoju asmeniu, pagal aptartą
teismų praktiką turėjo aiškinti ir spręsti dėl jos interesų ir bankroto bylos materialinio teisinio
ryšio, t. y. spręsti, ar yra teisinis pagrindas kasatorę įtraukti į bankroto bylą trečiuoju asmeniu.
Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, nagrinėdami kasatorės prašymą ir remdamiesi bylos
medžiaga, kad jos sutuoktinis yra įmonės akcininkas, pripažino kasatorę bankrutuojančios
įmonės akcininke; nesvarstė ir nenagrinėjo procesinio klausimo dėl kasatorės, kaip įkaito už
bankrutuojančios įmonės prievoles davėjo, įtraukimo į bylą, tačiau pirmosios instancijos teismas,
gavęs kasatorės prašymą, jį priėmė bei įtraukė kasatorę į bylą trečiuoju asmeniu užrašydamas
rezoliuciją ant kasatorės prašymo iki jo nagrinėjimo teismo posėdyje pradžios. Teisėjų kolegija,
vadovaudamasi proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principu (CPK 7 straipsnis), nurodo,
kad, nors pirmosios instancijos teismas CPK normose ir kasacinėje praktikoje nustatyta tvarka
nesprendė dėl kasatorės įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu ir rezoliucijoje nenurodė argumentų
dėl kasatorės įtraukimo į bylą pagrindų, tačiau iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad kasatorė
savo turtu yra užtikrinusi bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės prievoles, todėl yra
suinteresuota banko, kuris turi teisę nukreipti išieškojimą į jos įkeistą turtą, finansinio
reikalavimo apimtimi (dydžiu). Pirmosios instancijos teismo pozicija dėl kasatorės įtraukimo į
bylą išreikšta aiškiai, todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, konstatuoja,
kad klausimas dėl trečiojo asmens teisės įstoti į bylą iš esmės išspręstas, nes kasatorė yra įtraukta
į bylą trečiuoju asmeniu.

Dėl ĮBĮ 26 straipsnio 6 dalies aiškinimo

Apeliacinės instancijos teismas, nutraukdamas apeliacinį procesą, nurodė, kad kasatorė,

nebūdama bankrutuojančios įmonės kreditore, neturėjo teisės skųsti teismo nutarties, priimtos
kreditorių reikalavimų tvirtinimo (tikslinimo) klausimais. Tokią išvadą teismas grindė ĮBĮ 26
straipsnio aiškinimu.

Minėta, kad bankroto bylos nagrinėjamos CPK normų nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus
ĮBĮ normų nustatytas išimtis. Viena tokių nurodyta ĮBĮ 26 straipsnyje, kurio 6 dalyje nustatyta,
kad nutartis dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo ar atsisakymo juos tvirtinti atskiruoju skundu
gali skųsti tik administratorius ir kreditoriai, kuriems jos priimtos; kiti kreditoriai šias nutartis
gali skųsti tik tuo atveju, jei jomis patvirtintų kreditorių reikalavimų suma viršija du šimtus
penkiasdešimt litų ir skundą paduodančio kreditoriaus patvirtintų finansinių reikalavimų suma
viršija du šimtus penkiasdešimt litų. Apeliacinės instancijos teismo aiškinimas, kad šioje
normoje nurodytas baigtinis asmenų, galinčių skųsti nutartis dėl kreditorių reikalavimų
tvirtinimo ar atsisakymo juos tvirtinti, sąrašas, nepagrįstas, nes šios normos tikslas yra ne
nustatyti asmenis, galinčius skųsti minėtas nutartis, o apriboti mažareikšmių ginčų sprendimą
instancine tvarka ir taip užtikrinti spartesnę ir sklandesnę bankroto proceso eigą. Kiekvienu
atveju pirmosios instancijos teismo nutarties apskundimas ir jos teisėtumo tikrinimas aukštesnės
instancijos teisme ilgina bankroto bylos nagrinėjimo trukmę, todėl nedidelius finansinius
reikalavimus turinčių kreditorių teisių ir nutarčių, kuriomis patvirtinti nedideli finansiniai
reikalavimai, apskundimo ribojimas pateisinamas ir yra proporcinga priemonė siekiant bankroto
proceso koncentracijos ir ekonomiškumo. Taigi ĮBĮ 26 straipsnio 6 dalyje nustatyti nutarčių dėl
kreditorių reikalavimų tvirtinimo klausimais apskundimo ribojimai susiję ne su bankroto bylos
dalyvių proceso padėtimi, o su materialinių teisinių reikalavimų bankrutuojančiai įmonei dydžiu
ir šioje normoje nenustatyta, kad ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo pareiškę asmenys (ieškovai)
ar tretieji asmenys, neturintys finansinių reikalavimu bankrutuojančiai įmonei, neturi teisės
skųsti aptartų nutarčių, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad tretieji asmenys, neturintys
finansinių reikalavimų, kaip ir juos turintys kreditoriai, turi teisę skųsti teismo nutartis kreditorių
reikalavimų tvirtinimo klausimais, jeigu ginčijamo patvirtinto ar patikslinto kreditoriaus
reikalavimo suma viršija du šimtus penkiasdešimt litų (ĮBĮ 26 straipsnio 6 dalis). Kitoks aptartos
ĮBĮ normos aiškinimas pažeistų bankroto bylos trečiųjų asmenų, neturinčių finansinių
reikalavimų bankrutuojančiai įmonei, tačiau turinčių materialinį teisinį suinteresuotumą bankroto
bylos baigtimi dėl patvirtinto finansinio reikalavimo, teises, nes jie, būdami bylos dalyviais,
netektų galimybių visa CPK normų nustatyta apimtimi ginti pažeistas teises ir tai reikštų
bankroto bylos dalyvių procesinio lygiateisiškumo ribojimą (CPK 17 straipsnis).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, nurodo, kad apeliacinės instancijos

teismas netinkamai aiškino ĮBĮ 26 straipsnio 6 dalies nuostatas, todėl nepagrįstai suvaržė
kasatorės proceso teises skųsti teismo nutartį dėl kreditoriaus AB Šiaulių banko reikalavimo,
kurio dydžiu ji tiesiogiai suinteresuota, tikslinimo ir nepagrįstai nutraukė apeliacinį procesą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai nurodė,
kad kasatorės ginčijama nutartis dėl banko reikalavimų patikslinimo buvo priimta 2001 m. spalio
6 d. ir nebuvo nustatyta tvarka apskųsta, taigi yra įsiteisėjusi, todėl negali būti skundžiama.
Kasacinis teismas, aiškindamas kreditorių teisę skųsti teismo nutartis kreditorių reikalavimų
tvirtinimo ar tikslinimo klausimais, yra nurodęs, kad kreditorius nuo jo tapimo byloje
dalyvaujančiu asmeniu momento turi galimybę susipažinti su visomis byloje priimtomis
nutartimis, todėl terminas atskirajam skundui paduoti pradedamas skaičiuoti nuo nutarties, kuria
patvirtinti jo finansiniai reikalavimai dienos, t. y. nuo įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu dienos
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m.
spalio 31 d. nutartis, priimta UAB „Auto 1“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-7-328/2012). Teisėjų
kolegija pažymi, kad, vadovaujantis civilinio proceso šalių lygiateisiškumo principu (CPK 17
straipsnis), kuris užtikrina proceso dalyvių vienodą teisių apsaugą, kasacinio teismo nurodyta
termino atskirajam skundui paduoti skaičiavimo tvarka taikytina ne tik trečiaisiais asmenimis
įtrauktiems kreditoriams, bet ir kitiems asmenims, kurie įrodė materialinį teisinį suinteresuotumą
bylos baigtimi ir yra įtraukti į bylą trečiaisiais asmenimis. Dėl to apeliacinės instancijos teismo
nurodymas, kad apskundimo terminas yra praleistas ir kasatorė neturi teisės skųsti nutarties,
kuria patikslintas banko reikalavimas, nepagrįstas. Be to, pirmosios instancijos teismas kasatorės
prašymą patikslinti banko reikalavimą nagrinėjo iš esmės ir tuo klausimu priėmė nutartį, todėl
apeliacinės instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti nagrinėti ir spręsti kasatorės
apeliacinės instancijos teismui pateikto atskirojo skundo dėl pirmosios instancijos teismo
nutarties.

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas kasatorės prašymą, nutartyje pasisakė tiek dėl jos
subjektinės teisės skųsti teismo nutartį, tiek dėl kasatorės iškelto ginčo esmės, t. y. nagrinėjo jos
argumentus dėl banko finansinio reikalavimo patikslinimo teisėtumo ir padarė išvadą, kad jie
nepagrįsti, nesudarantys pagrindo kitaip spręsti dėl banko finansinio reikalavimo. Apeliacinės
instancijos teismas, nutraukdamas apeliacinį procesą, ginčo nenagrinėjo ir dėl jo esmės
nesprendė, todėl, panaikinus apeliacinės instancijos teismo nutartį, byla grąžintina apeliacinės
instancijos teismui nagrinėti kasatorės atskirąjį skundą iš naujo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasacinis teismas patyrė 35,35 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 29 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių
dokumentų įteikimu). Kadangi byla grąžinama nagrinėti iš naujo, tai dėl teismo ir šalių turėtų
išlaidų priteisimo turės pasisakyti teismas, dar kartą išnagrinėjęs bylą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos
Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

nutaria:

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartį ir perduoti bylą šiam teismui
nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo
dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Janina Januškienė

Vincas Verseckas

Civilinė byla Nr. 3K-3-321/2008

Procesinio sprendimo kategorijos: 93.2.3; 121.19.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. birželio 9 d.

Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Sigitos Rudėnaitės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB
„ Vildeta“ kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2007 m. vasario 28 d.
sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m.
gruodžio 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo B. B. individualios įmonės
(duomenys neskelbtini) ieškinį atsakovui UAB „ Vildeta“ dėl bendrojo naudojimo patalpų
atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir atsakovo UAB „ Vildeta“ priešieškinį ieškovui B.
B. individualiai įmonei (duomenys neskelbtini) dėl raktų perdavimo ir kliudymo naudotis
bendrojo naudojimo patalpomis pašalinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje nustatyta, kad šalių ginčas kilo dėl 68,01 kv. m ploto patalpų Vilniuje, (duomenys
neskelbtini), atidalijimo būdo. Nurodytos patalpos bylos šalims priklauso bendrosios dalinės
nuosavybės teise. Ieškovui nuo 2002 m. kovo 12 d. nuosavybės teise priklauso 27/100 dalys, t. y.
18,35 kv. m gamybinės patalpos 1-40, 1-41 su bendrojo naudojimo patalpomis 1-36 (kadastrinių
matavimų byloje ši dalis pažymėta indeksais 1-47, 1-48, 1-49); 1-42,1-43, 1-44, 1-45. Iki 2005
m. balandžio 8 d. bendrojo naudojimo patalpų bendraturčiai buvo ieškovas ir AB „Rimeda“. Nuo
2005 m. balandžio 8 d. atsakovui bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso 73/100 dalys
bendrojo naudojimo patalpų ir kitos gamybinės patalpos, kurias atsakovas įsigijo varžytynėse.
Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės,
jam priteisiant natūra nekilnojamąjį turtą Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pažymėtą plane
indeksais 1-47, 1-48, 1-42, 1-43, 1-44, 1-45, taip pat atidalinti atsakovo dalį iš bendrosios dalinės
nuosavybės, priteisiant jam natūra nekilnojamąjį turtą, pažymėtą plane indeksu 1-49, ir 26
140,24 Lt kompensaciją už ieškovui priskirtas bendrojo naudojimo patalpas. Ieškovui iškilo
būtinybė atidalyti bendrojo naudojimo patalpas iš bendrosios dalinės nuosavybės, bet
neįmanoma padalyti patalpų natūra be neproporcingos žalos jų paskirčiai. Bendraturčių
susitarimo dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekto valdymo, naudojimosi ir
disponavimo nėra. Ieškovas manė, kad bendrojo naudojimo patalpos, pažymėtos indeksais 1-36
(kadastrinių matavimų byloje pažymėtos indeksais 1-47, 1-48, 1-49) 1-42,1-43, 1-44, 1-45 yra
neatskiriama patalpų 1-40, 1-41, priklausančių jam nuosavybės teise, dalis. Nuo 2003 m. iki
2005 m. ieškovas atliko būtinąjį bendro naudojimo patalpų remontą už 34 382,51 Lt. Pagal
bendraturčių 2004 m. susitarimą dėl bendrojo naudojimo patalpų bankrutavusi AB „Rimeda“
sutiko ir neprieštaravo, kad ieškovas jam priklausančiose patalpose įrengtų konditerijos cechą su
atskiru įėjimu. Ieškovo iniciatyva 2005 m. parengtas Gamybinių patalpų kapitalinio remonto
techninis projektas, kuriame nustatyta, kad vietoje bendro naudojimo patalpų bus įrengta
priėmimo patalpa, koridorius, tualetas, produktų laikymo patalpa ir personalo patalpa su dušu, t.
y. jos bus pritaikytos ieškovo gamybinei veiklai ir bus tvarkomos, prižiūrimos, gerinamos bei
kitaip valdomos vien ieškovo, taip pat bus įrengtas atskiras įėjimas, kuriuo tik jis galės patekti į
šias patalpas. Visų bendrojo naudojimo patalpų vertė 2005 m. rugsėjo 29 d. buvo 54 tūkst. Lt.
Atsakovas pateikė priešieškinį ir prašė įpareigoti ieškovą perduoti atsakovui raktus nuo durų,
skiriančių patalpas, pažymėtas plane indeksais 1-47 ir 1-48, taip pat pašalinti bet kokius kitus
kliudymus naudotis patalpomis, pažymėtomis plane indeksais 1-45, 1-42, 1-43, 1-44.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 2–asis apylinkės teismas 2007 m. vasario 28 d. sprendimu ieškinį patenkino
visiškai, priešieškinį atmetė: atidalijo ieškovo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, priteisiant
natūra nekilnojamąjį turtą Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pažymėtą plane indeksais 1-47, 1-
48, 1-42,1-43, 1-44, 1-45, ieškovo naudai; atidalijo atsakovo dalį iš bendrosios dalinės
nuosavybės, priteisiant natūra nekilnojamąjį turtą Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pažymėtą
plane indeksu 1-49, atsakovo naudai; priteisė atsakovui iš ieškovo 26 140,24 Lt kompensaciją.
Teismas nurodė, kad ginčijamų bendrojo naudojimo patalpų neįmanoma padalyti natūra be
neproporcingos žalos jų paskirčiai, nes antstolio Mindaugo Dabkaus 2005 m. spalio 3 d. faktinių
aplinkybių konstatavimo protokole nustatyta, kad bendrojo naudojimo patalpos Vilniuje,
(duomenys neskelbtini), 10 korpuse, pažymėtos indeksais 1-36 (kadastrinių matavimų byloje
pažymėtos indeksais 1-47, 1-48, 1-49) 1-42,1-43, 1-44, 1-45, yra neatskiriama patalpų 1-40, 1-41
dalis. Šias aplinkybes nustatė ir teismas 2006 m. gruodžio 7 d. išvažiuojamojo teismo posėdžio
metu. Teismas taip pat nurodė, kad atsakovas, kuriam priklauso 73/100 dalys bendrosios
nuosavybės turto, turi teisę gauti 39 420 Lt kompensaciją, bet jam mokėtina 26 140,24 Lt
kompensacija, nes jam priteistina patalpa, pažymėta indeksu 1-49, kuri neturi tiesioginio ir
besąlyginio ryšio su ieškovo naudojamomis patalpomis. Teismas atmetė atsakovo priešieškinį ir
nurodė, kad atsakovo teiginys, jog, priteisus ieškovui ginčo patalpas UAB „Parama“ ir UAB
„ Vilbra“, jis netektų galimybės ginčo patalpose naudotis tualetais ir praustuvais, yra nepagrįstas,
nes UAB „Parama“ ir UAB „ Vilbra“ nėra ginčo patalpų bendraturtės. Atsakovas turi galimybę
naudotis tualetais ir praustuvais kitoje pastato pusėje, toks naudojimasis šiomis patalpomis yra
daug patogesnis jo darbuotojams. Teismas pripažino, kad ginčo patalpos atsakovui nebūtinos,
nes jos nutolusios nuo kitų atsakovo valdomų patalpų. Ginčo patalpas ir atsakovo valdomas
patalpas skiria UAB „Parama“ patalpos. Atsakovo priešieškinio argumentas, kad kompensacija
jam per maža, nepagrįstas, nes atsakovas turėjo pakankamai laiko pateikti teismui nekilnojamojo
turto rinkos vertės ekspertizės arba kitus įrodymus, paneigiančius ieškovo pateiktą turto
vertinimo išvadą.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. gruodžio 11 d.
nutartimi iš dalies patenkino atsakovo apeliacinį skundą ir pakeitė Vilniaus miesto 2–ojo
apylinkės teismo 2007 m. vasario 28 d. sprendimo dalį, kuria atidalyta ieškovo patalpa, pažymėta
indeksu 1-47, pastate, Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ir perdavė atsakovui šią patalpą
nuosavybės teise; sumažino atsakovui iš ieškovo priteistą kompensaciją nuo 26 140,24 Lt iki 20
818 Lt; papildė sprendimą: atidėjo sprendimo dalies dėl patalpos, pažymėtos indeksu 1-47,
perdavimo atsakovo nuosavybėn vykdymą šešiems mėnesiams. Kolegija sutiko su pirmosios
instancijos teismo sprendimo motyvais, kad ieškovo pasiūlytas bendrojo naudojimo patalpų
atidalijimo būdas – dalį atidalyti natūra, o už ieškovui tenkančią didesnę dalį kompensuoti, kaip
tik atitinka optimaliausią atidalijimo būdą, nes neįmanoma atidalyti bendrojo naudojimo patalpų
tik natūra, nepadarant daiktui neproporcingos žalos. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė
dėmesį į tai, kad bendraturčiai valdo ypatingos paskirties daiktą – patalpas buvusioje didelėje
gamykloje. Teismas pripažino, kad ieškovas buvusio savininko AB „Rimeda“ sutikimu ir
tarpininkavimu dalį bendrojo naudojimo patalpų pritaikė vykdyti savo veiklai, įrengė konditerinį
cechą. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su tuo, kad bendrojo naudojimo patalpos 1-42, 1-
43, 1-45, 1-48, 1-44 yra neatskiriama patalpų 1-40 ir 1-41 dalis, jas sieja ir funkcinis ryšys.
Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad atidalijant iš bendrosios nuosavybės pagal ieškovo
pateiktą pasiūlymą buvo pažeistas proporcingumo principas. Teismas pabrėžė, kad patalpą 1-47
tikslinga priteisti atsakovui, atsižvelgiant į proporcingumo principą, bei į tai, kad ši patalpa
ieškovui pagal jo numatomą rekonstrukcijos projektą iškirtus duris iš lauko į patalpą 1-43, nėra
būtina ir gali būti atskirta be neproporcingos žalos daiktui – kitoms jo nuosavybėje esančioms ir
teismo priteistoms patalpoms, o atsakovas gaus daugiau patalpų natūra, tai irgi atitinka jo, kaip
bendraturčio, interesus. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad turto vertinimą atliko
kvalifikuotas turto vertintojas, atsakovas neteikė įrodymų, kad turto vertė yra kitokia ar ji pakito
kreipimosi į teismą su ieškiniu dieną dėl rinkos pokyčio, jis neteikė įrodymų, jog patalpas iš
varžytynių įsigijo brangiau, negu jos įvertintos vertintojo, ir dėl tokio įvertinimo jis gali patirti
nuostolių. Dėl to teismas pripažino, kad atsakovo turtas įvertintas teisingai. Apeliacinės
instancijos teismas patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadą, kad, sprendžiant ginčą dėl
bendrosios nuosavybės, priklausančios ieškovui ir atsakovui, atidalijimo, UAB „Parama“ neturi
tokios nuosavybės su šalimis. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios
instancijos teismas, atidalijęs ieškovo ir atsakovo dalis iš bendrosios nuosavybės, nesprendė dėl
trečiųjų asmenų teisių ir pareigų, todėl nebuvo pagrindo įtraukti į bylą nurodytą asmenį trečiuoju
asmeniu. Ta aplinkybė, kad UAB „Parama“ po sprendimo priėmimo dienos pati siekia susikurti
sau suinteresuoto asmens teisę paduodama apelianto pateiktą ieškinį į teismą dėl patalpų
pirkimo–pardavimo sutarties iš dalies pripažinimo negaliojančia, teismo manymu, negali lemti
jau priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2007 m.
vasario 28 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2007 m. gruodžio 11 d. nutartį ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Kasatorius įsitikinęs, kad teismai turėjo remtis kasacinio teismo praktika (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-
3-972/2003), jog pagal CK 4.83 straipsnio 1 dalį turto ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) turi
teisę naudotis namo bendrojo naudojimo objektais pagal jų funkcinę paskirtį, nepažeisdamas kitų
patalpų savininkų (naudotojų) teisių ir teisėtų interesų. Dėl to kasatorius mano, kad teismai
pažeidė CPK 47 straipsnio 1 dalį, privalėjo į bylą įtraukti kitus asmenis – UAB „Parama“ ir
bankrutuojančios įmonės UAB „Rimeda“ bankroto administratorių, kurie, kasatoriaus teigimu,
yra suinteresuoti bylos baigtimi. Kasatorius akcentavo tai, kad UAB „Parama“ kitoje byloje
siekia iš dalies pripažinti negaliojančiais sandorius, kuriuos sudarė bankroto administratorius,
neparduodamas UAB „Parama“ bendrojo naudojimo patalpų, proporcingų šio asmens turimam
plotui name. BUAB „Rimeda“ bankroto administratorius, kasatoriui parduodamas bendrojo
naudojimo patalpas, patvirtino, kad tretieji asmenys neturi pretenzijų į šias patalpas. Kasatorius
tvirtina, kad šį patvirtinimą teismai turėjo pripažinti kaip neatitinkantį tikrovės.

2. Kasatorius mano, kad pirmosios teismai negalėjo konstatuoti, jog ginčo objektas negali būti
padalytas natūra be proporcingos žalos jo paskirčiai. Kasatoriaus nuomone, teismas privalėjo
turėti architekto ar kito licencijuoto specialisto išvadą šiuo klausimu.

3. Kasatorius tvirtina, kad, įvertinęs jo turtą 2005 metų kainomis, pirmosios instancijos teismas
neatsižvelgė į tai, kad iki 2007 metų nekilnojamojo turto rinkos kainos Vilniuje didėjo, todėl
nusavino kasatoriaus turtą.

4. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminį proceso teisės normų
pažeidimą – pažeidė CPK 320 straipsnį, nes vietoje kasatoriaus suformulavo apeliacinio skundo
reikalavimą ir priteisė kasatoriui patalpą, pažymėtą plane indeksu 1-47, nors kasatorius
apeliaciniame skunde teismo prašė grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

5. Teismai, paskirdami ieškovui beveik visas bendrojo naudojimo patalpas, nukrypo nuo
kasacinio teismo praktikos, pagal kurią negalima pažeisti didesniąją dalį bendrojoje nuosavybėje
turinčio bendraturčio teisių. Kasatorius nurodo, kad teismai kasacinio teismo praktika rėmėsi ne
sistemiškai, bet pasirinktinai, todėl priėmė procesinius sprendimus, priešingus kasacinio teismo
praktikoje suformuluotai išvadai, kad kai daikto atskyrimas natūra negalimas be neproporcingos
žalos jo paskirčiai, priteisti kompensaciją atidalijamam bendraturčiui be šio sutikimo galima,
jeigu jo dalis bendrojoje nuosavybėje, palyginus su kitais bendraturčiais, yra gerokai mažesnė,
negalima realiai ja naudotis, o atidalijamo savininko interesas naudotis bendrąja daline
nuosavybe nevertinamas kaip labai svarbus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-638/2005; Nr. 3K-3-354/2005; Nr.
3K-3-85/2006).

6. Kasatoriaus nuomone, ginčijamas patalpas galima atidalyti atskyrimo būdu be didesnių

investicijų, o kompensacijos klausimas kyla tik dėl 0,02043 kv. m. Kasatorius nurodo, kad plane
pažymėtos patalpos 1-48 ir 1-42 yra 18 kv. m ploto, jas galima funkcionaliai susieti su ieškovo
patalpomis, pažymėtomis indeksais 1-40 ir 1-41. Kitos patalpos galėtų būti paskirtos kasatoriui
kaip didžiausią idealiąją bendrosios nuosavybės dalį turinčiam bendraturčiui.

7. Kasatorius nurodo, kad teismai pažeidė CPK 177 straipsnio 4 dalį, nes tinkamais įrodymais
laikė antstolio aktus, surašytus, viršijant jo kompetenciją, nes antstolis neturi specialių žinių
projektavimo ir architektūros srityse. Taigi kasatorius ginčija antstolio surašytą faktinių
aplinkybių konstatavimo protokolą, kuriame nustatyta, kad bendrojo naudojimo patalpos yra
neatskiriamai susijusios su ieškovo patalpomis. Kasatorius taip pat nurodo, kad šis protokolas
yra nuginčytas Kalylienės projektavimo firmos parengtu gamybinių patalpų kapitalinio remonto
techniniu projektu, kuriame nėra išvados, jog bendrojo naudojimo patalpos neatskiriamai
susietos su patalpomis, pažymėtomis plane indeksais 1-40 ir 1-41.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas atsakovo kasacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto 2–
ojo apylinkės teismo 2007 m. vasario 28 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 11 d. nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime
nurodoma, kad kasatorius nepagrįstai remiasi tik dalimi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-
85/2006. Ieškovas mano, kad sprendžiant bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo klausimą
reikia atsižvelgti ne tik į bendraturčių turimas idealiąsias dalis, bet ir į kitus faktorius,
pavyzdžiui, realią galimybę naudotis atidalytomis realiomis dalimis, galimybę padalyti daiktą
natūra, daikto paskirtį, bendraturčių interesus naudotis bendrąja daline nuosavybe ir kt.
Atsiliepime teigiama, kad svarbiausia yra tai, ar atidalijamo daikto bendraturčio interesas
naudotis daiktu yra esminis. Ieškovas mano, kad įrodė, jog jo interesas būtent toks ir yra, o
kasatoriaus, priešingai, neturi esminės reikšmės. Ieškovas įsitikinęs, kad teismai ginčijamas
patalpas teisingai natūra priteisė jam, nes jis jas naudos pagal paskirtį tinkamiau negu kasatorius.
Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nenukrypo nuo kasacinio teismo
išaiškinimų kasatoriaus nurodytoje nutartyje. Ieškovas tvirtina, kad kasatorius nepagrįstai remiasi
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijų 2005 m. birželio 27 d.
nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-354/2005 ir 2005 m. gruodžio 5 d. nutartimi civilinėje byloje
Nr. 3K-3-638/2005, nes jų ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra skirtingos, nagrinėti ne
tie patys atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės aspektai. Atsiliepime atkreipiamas
dėmesys į tai, kad kasatoriaus argumentas dėl ginčijamų patalpų atidalijimo natūra yra susijęs su
faktinių aplinkybių nustatymu, todėl nėra kasacijos dalykas. Ieškovas nesutinka, kad bylą
nagrinėję teismai pasisakė dėl į bylą neįtrauktų asmenų teisių ir pareigų. Jo nuomone, į bylą
nereikėjo įtraukti dalyvaujančiu asmeniu UAB „Parama“, nes šis subjektas yra nebendraturtis,
neturi suinteresuotumo šios bylos baigtimi. Atsiliepime taip pat nurodoma, kad kasatoriaus
argumentai dėl bankrutuojančios UAB „Rimeda“ bankroto administratoriaus įtraukimo į bylą
turėtų būti nenagrinėjamo kasacine tvarka, nes nekelti žemesniųjų instancijų teismuose. Ieškovas
tvirtina, kad kasatorius nepagrįstai teigia, jog teismai pažeidė CPK 177 straipsnio 4 dalį, nes
niekur nenustatyta, kad faktas apie patalpų neatskiriamą ryšį turi būti įrodinėjamas specialiomis
įrodinėjimo priemonėmis. Atsiliepime pateikiama nuomonė, kad teismai teisingai nustatė
ginčijamų patalų vertę ir kasatoriui priteisė pagrįstą kompensaciją. Ieškovas įsitikinęs, kad
kasatorius nepateikė dagiau nekilnojamojo turto rinkos vertės ekspertizių ar kitų įrodymų,
paneigiančių ieškovo pateiktą turto vertinimo išvadą. Ieškovas teigia, kad apeliacinės instancijos
teismas nesuformulavo už kasatorių naujo reikalavimo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas, neperžengdamas
kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstą nutartį teisės taikymo aspektu, kartu kasacinis teismas
yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių.
Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka yra
materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimas, turintis esminės reikšmės vienodam teisės
aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui.
Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktą pagrindas peržiūrėti teismo sprendimą yra tai, jeigu
skundžiamame sprendime teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos
teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Tačiau kasacinis teismas turi teisę peržengti kasacinio
skundo ribas, jeigu to reikalauja viešasis interesas (CPK 353 straipsnio 2 dalis). Visada, siekiant
apsaugoti viešąjį interesą, teismo sprendimas (nutartis) visa apimtimi turi būti peržiūrimas dėl
CPK 329 straipsnio 2 dalyje išvardytų absoliučių teismo sprendimų (nutarčių) negaliojimo
pagrindų laikymosi aspektų.

Šioje byloje kasatorius kelia klausimą dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo,
nustatyto CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte, t. y. kad į bylos nagrinėjimą neįtraukta UAB
„Parama“, kuri šiuo metu faktiškai naudojasi bendrojo naudojimosi patalpomis, dėl kurių kilo
ginčas, ir teismo sprendimu šios patalpos buvo atidalytos jas paskirstant tarp ieškovo ir atsakovo.
Tuo siekiama įrodyti, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti
byloje asmenų teisių ir pareigų. Dėl to teisėjų kolegija, siekdama apsaugoti viešąjį interesą ir
atsižvelgdama į kasatoriaus nurodytus argumentus, pirmiausia ir privalo pasisakyti dėl absoliučių
teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.

Absoliučiais teismo sprendimo negaliojimo pagrindais pripažįstami esminiai proceso teisės

nuostatų, nustatančių teismo veiklos ribas, pažeidimai, ir, esant bent vienam CPK 329 straipsnio
2 dalyje nurodytam pažeidimui, laikoma, kad nebuvo tinkamo proceso pirmosios instancijos
teisme. CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto pažeidimas gali būti konstatuotas tuo atveju, kai
pažeidžiamos neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisės, nes teismo sprendimas turi įtakos
tam tikrų jų teisių ar pareigų pasikeitimui, pažeidžia tokių asmenų teises ar įstatymo saugomus
interesus. Be to, bylos išnagrinėjimas neįtraukus į bylą asmenų, kurių teisėms ir pareigoms įtakos
turi priimtas teismo sprendimas, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstamas 1950
m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos
asmens teisės kreiptis į teismą pažeidimu ( Diaz Ochoa v. Spain, judgement of 22/09/2006, ap.
No 423/03). Civilinio proceso teisės trečiųjų asmenų instituto tikslas – užtikrinti proceso
koncentruotumo ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą. Tiek tretieji asmenys, pareiškiantys
savarankiškus reikalavimus, tiek tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, turi
teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi ir įstatymo nustatytą galimybę šį interesą įgyvendinti
įstodami į prasidėjusį teisminį ginčą (CPK 46, 47 straipsnis). Tretieji asmenys, nepareiškiantys
savarankiškų reikalavimų, nėra tiesioginiai tarp šalių atsiradusio materialinio teisinio santykio
subjektai, tačiau jie yra susiję materialiniais teisiniais santykiais su viena iš šalių taip, kad
priimtas teismo sprendimas daro įtaką jų teisių apimčiai; jie dalyvauja byloje vienos iš ginčo
šalių pusėje tam, kad išvengtų savo teisinės padėties pablogėjimo, ir gali būti įtraukiami į
prasidėjusį procesą ne tik savo pačių iniciatyva, bet ir kitų dalyvaujančių asmenų ar teismo
iniciatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-
3-1042-2002; 2004 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81-2004). Aptartos
įstatyminės ir teismų praktikos nuostatos reiškia ir tai, kad, spręsdamas dėl trečiojo asmens,
nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, procesinio statuso pripažinimo, teismas visais atvejais
turi identifikuoti materialinį teisinį santykį, kuris tą asmenį sieja su ginčo šalimis, ir materialinę
teisės normą, kurioje nustatytos galimos teismo sprendimo pasekmės trečiojo asmens teisėms ir
pareigoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m.
balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2008).

Byloje yra duomenų, kad 1997 m. spalio 23 d. įvykusių viešųjų varžytynių metu UAB „Parama“
iš UAB „Rimeda“ įgijo nuosavybės teises į gamybines patalpas, esančias pastate Vilniuje,
(duomenys neskelbtini). Šių patalpų plotas 157,84 kv. m, o konkrečios patalpos pažymėtos
indeksais 1-27, 1-28, 1-34,1-37, 1-38, 1-39. Jos yra to paties pastato pirmajame aukšte, kuriame
dalį patalpų nuosavybės teise yra įsigiję B. B. IĮ (duomenys neskelbtini) ir UAB „ Vildeta“,
kurios, beje, ir įsigiję dalį bendrojo naudojimo patalpų, pažymėtu indeksu 1-36 (šiuo metu
indeksais 1-47,1-48, 1-49), 1-42, 1-43, 1-44, 1-45, 1-46. Nei patalpų įsigijimo dokumentuose, nei
priėmimo–pardavimo akte nenurodoma, kad UAB „Parama“ įgijo teisę naudotis nurodytomis
bendrojo naudojimo patalpomis. Vis dėlto iš bylos duomenų matyti, kad bendrojo naudojimo
patalpos 1-47 ir 1-49, dėl kurių kilo ieškovo ir atsakovo ginčas, techniškai yra vienintelės, per
kurias UAB „Parama“ turi galimybę patekti į jai nuosavybės teises priklausančias patalpas.
Teismo sprendimu būtent šios patalpos yra atidalytos bendraturčiams B. B. IĮ (duomenys
neskelbtini) ir UAB „ Vildeta“, t. y. bendrojo naudojimo patalpos, pažymėtos indeksais 1-47 ir 1-
49, paskirtos UAB „ Vildeta“ nuosavybėn.

Esant tokioms aplinkybės, UAB „Parama“, laikydama, kad ir jai turėtų priklausyti nuosavybės
teisės dalis į bendrojo naudojimo patalpas, siekė, kad būtų įtraukta į bylos nagrinėjimą trečiuoju
asmeniu be savarankiškų reikalavimų (CPK 47 straipsnio 1 dalis). Vėliau UAB „Parama“
Vilniaus m. 2–ajame apylinkės teisme iškėlė civilinę dėl teisių į bendrojo naudojimo patalpas, t.
y. savo ieškinio reikalavimu prašo pripažinti iš dalies negaliojančiais AB „Rimeda“ ir B. B. IĮ
(duomenys neskelbtini) sudarytus sutartį ir priėmimo–perdavimo aktą dėl tos dalies, kuria B. B.
IĮ (duomenys neskelbtini) perduota 12/100 dalis bendrojo naudojimo patalpų, plane pažymėtų
indeksais 1-47, 1-49, taip pat prašo teismo pripažinti nuosavybės teisę į nurodytą dalį bendrojo
naudojimo patalpų. Pažymėtina, kad Vilniaus m. 2–asis apylinkės teismas 2007 m. lapkričio 14
d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones ir uždraudė B. B. IĮ (duomenys neskelbtini)
disponuoti 12/100 dalių bendrojo naudojimo patalpų, atlikti bet kokius veiksmus, kuriais UAB
„Parama“ būtų kliudoma naudotis bendrojo naudojimo patalpomis. Dėl to negalima sutikti su
apeliacinės instancijos teismo išvada, kad UAB „Parama“ teisės į bendrojo naudojimo patalpas,
kurios priklausė ginčo šalims, yra tik tariamos ir neturi įtakos atidalijimo procesui tarp ginčo
šalių bei nelemia teisės naudotis tam tikromis patalpomis. Priešingai, tik išnagrinėjus UAB
„Parama“ ieškinį dėl teisių į bendrojo naudojimo patalpas pripažinimo ir nustačius, turi UAB
„Parama“, kaip gamybinių patalpų su ginčo šalimis bendraturtis, teisę į bendrojo naudojimo
patalpas ar ne (CK 4.82 straipsnio 1 dalis, 4.83 straipsnio 1 dalis), galima teisingai ir teisėtai
išspręsti ginčą dėl bendrojo naudojimo patalpų atidalijimo. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad
,nustačius, jog ir UAB „Parama“ priklauso tam tikra dalis bendrojo naudojimo patalpų, keistųsi
šios bylos ginčo šalių atitinkamos dalys bendrojoje nuosavybėje, todėl ginčo patalpos negalėtų
būti atidalytos pagal ieškovo pateiktą projektą. Tai, kad, įsiteisėjus teismo sprendimui, UAB
„Parama“ pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo šioje byloje, nes teismo sprendimu
pasisakyta dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų (CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punktas),
patvirtina, kad ginčas dėl teisės į bendrojo naudojimo patalpas nebaigtas, ir UAB „Parama“ gina
savo teisę į bendrojo naudojimo patalpas išnaudodama visus galimus civilinių teisių gynimo
būdus pasinaudojant CPK suteiktomis procesinėmis priemonėmis.
Dėl to, esant tokiai procesinei situacijai, darytina išvada, kad atidalijęs bendrojo naudojimo
patalpas ginčo šalims tuo metu, kai UAB „Parama“ nesutiko su tokiu ginčo patalpų atidalijimu ir
siekė, jog būtų pripažinta jo teisė į bendrojo naudojimo patalpas, teismas pažeidė UAB „Parama“
kaip civilinių teisinių santykių subjekto teisę į jo turtinių interesų patenkinimą. Dėl nurodytų
priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad UAB „Parama“ neįtraukimas į šios bylos nagrinėjimą
trečiuoju asmeniu be savarankiškų reikalavimų (CPK 47 straipsnis) tuo metu, kai sprendžiamas
bendrojo naudojimo patalpų, į kurių dalį savo teises siekia įgyvendinti trečiasis asmuo,
atidalijimas, yra absoliutus pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų
negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo buvimas reiškia, kad nebuvo tinkamo proceso
žemesniųjų instancijų teismuose, todėl teisėjų kolegija nenagrinėja kitų kasacinio skundo
argumentų ir dėl jų nepasisako. Teisėjų kolegija nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų
teismai pažeidė CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą, todėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 11 d. nutartis ir Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės
teismo 2007 m. vasario 28 d. sprendimas naikintini ir byla perduotina iš naujo nagrinėti
pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,vadovaudamasi CPK 329
straipsnio 2 dalies 2 punktu, 360 straipsniu, 362 straipsniu,

nutaria:

PanaikintiVilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio
11 d. nutartį ir Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2007 m. vasario 28 d. sprendimą bei
perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo
dienos.

Teisėjai Zigmas Levickis

Egidijus Laužikas

Sigita Rudėnaitė

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. vasario 8 d. Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algirdo Taminsko ir Prano Žeimio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Vilniaus rajono
apylinkės vyriausiosios prokurorės kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės
Vilniaus rajono apylinkės vyriausiosios prokurorės ieškinį atsakovams A. J. V. M., B. J. B. ir V. R. K. dėl
žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
 Vilniaus rajono apylinkės vyriausioji prokurorė, gindama AB „Lietuvos dujos“ interesus, CPK 49
straipsnyje nustatyta tvarka pareiškė ieškinį atsakovams A. J. V. M., B. J. B. ir V. R. K. dėl žalos
atlyginimo. Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gegužės 22 d. nutartimi ieškinys priimtas nagrinėti; to
paties teismo 2007 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi ieškovei nustatytas terminas daliai – 24 690 Lt – žyminio
mokesčio iki 2007 m. rugpjūčio 20 d. sumokėti. Kilo ginčas dėl bylos dalies, kurioje prokurorė pareikštu
ieškiniu siekia apginti viešąjį interesą, nustatymo ir su tuo susijusio klausimo dėl atleidimo nuo žyminio
mokesčio mokėjimo pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktą išsprendimo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė
Vilniaus apygardos teismas 2007 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi nustatė ieškovei terminą
žyminiam mokesčiui iki 2007 m. rugpjūčio 20 d. sumokėti; teismas nurodė, kad pagal CPK 83 straipsnio
1 dalies 5 punktą prokuroras atleidžiamas nuo žyminio mokesčio mokėjimo tos bylos dalies, kurioje
siekiama apginti viešąjį, valstybės arba savivaldybės interesą. Teismas vertino, kad prokurorės ieškinys
pareikštas valstybės interesui apginti tik dėl bylos dalies; valstybei nuosavybės teise priklauso AB
„Lietuvos dujos“ 17,7 proc. akcijų, todėl pagal pirmiau nurodytą procesinės teisės normą ieškovė
atleistina nuo 17,7 proc. žyminio mokesčio dalies; 82,3 proc. (24 690 Lt) žyminio mokesčio turi sumokėti
į valstybės biudžetą.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės Vilniaus
rajono apylinkės vyriausiosios prokurorės atskirąjį skundą, 2007 m. rugsėjo 20 d. nutartimi paliko
nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugpjūčio 7 d. nutartį. Apeliacinės instancijos teismas
nurodė, kad valstybei nuosavybės teise priklauso 17,7 proc. AB „Lietuvos dujos“ akcijų, todėl prokurorė,
kuri siekia apginti viešąjį interesą, pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktą atleidžiama nuo žyminio
mokesčio tos bylos dalies, kuri susijusi su viešojo intereso gynimu; šiuo atveju viešojo intereso ribas
nustato valstybės kapitalo dalies mastas. Dėl to kolegija pripažino pagrįsta pirmosios instancijos teismo
išvadą, kad prokurorės pareikšto ieškinio trūkumams šalinti nustatytinas terminas, per kurį į valstybės
biudžetą turi būti sumokėta 82,3 proc. žyminio mokesčio dalis. Apeliacinės instancijos teismas taip pat
pripažino nepagrįstais atskirojo skundo argumentus, kad klausimas dėl ieškinio trūkumų šalinimo
išspręstas, pažeidžiant CPK 296 straipsnio 1 dalies 7 punktą – nutartis dėl ieškinio trūkumų šalinimo
priimta po to, kai ieškinys priimtas. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad CPK 296 straipsnio 1
dalies 7 punkte nustatytas pareiškimo palikimo nenagrinėto pagrindas, kai jį padavęs asmuo nėra
sumokėjęs nustatyto dydžio žyminio mokesčio, reiškia pareigą teismui ieškinio priėmimo metu patikrinti,
ar sumokėtas nustatyto dydžio žyminis mokestis; tačiau tais atvejais, kai ieškinio priėmimo metu teismas
nepastebi procesinio dokumento trūkumo dėl žyminio mokesčio, CPK įtvirtintos teisinės pasekmės, kai
pareiškėjas nepašalina teismo nurodyto trūkumo,– pareiškimas paliekamas nenagrinėtas.
III. Kasacinio skundo, prisidėjimo prie kasacinio skundo ir atsiliepimo į juos teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė Vilniaus rajono apylinkės vyriausioji prokurorė prašo panaikinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 20 d. nutartį ir
priimti naują sprendimą, atleisti ieškovę nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Kasacinis skundas
grindžiamas šiais argumentais.
1. Teismas netinkamai taikė ir aiškino CPK 49 straipsnio 1 dalies, taip pat Prokuratūros įstatymo
19 straipsnio nuostatas, spręsdamas dėl bylos dalies, kuria siekiama apginti viešąjį interesą pagal
prokurorės pareikštą ieškinį, nustatymo; tai lėmė apeliacinės instancijos teismo nepagrįstą išvadą dėl
prokurorės pareigos sumokėti dalį žyminio mokesčio tos bylos dalies, kuri nesusijusi su viešojo intereso
gynimu. Pagal Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 1 punktą kreiptis į teismą civilinio proceso
tvarka, gindamas viešąjį interesą, prokuroras gali visais atvejais, nustatęs teisės aktų pažeidimą, kurio
pobūdis, prokuroro nuomone, turi esminės reikšmės asmenų, jų grupių, valstybės ir visuomenės teisėms
bei teisėtiems interesams ir sudaro prielaidas prokuroro reiškiamam materialiniam teisiniam reikalavimui
patenkinti. Prokuroras, nagrinėdamas asmens, visuomenės, valstybės ar savivaldybių institucijos ar
įstaigos pareiškimus, dažnai nustato, kad, pažeidžiant teisės aktų nustatytus reikalavimus, pažeidžiamas
viešasis ir privatus interesai kartu. Dėl to viešojo intereso gynimas tampa kartu ir privataus intereso
gynimu; tokiu atveju prokuroras ne tik turi teisę, bet ir privalo į tokį faktą reaguoti įstatymo nustatytomis
priemonėmis – CPK 49 straipsnyje ir Prokuratūros įstatymo 19 straipsnyje įtvirtinta teise inicijuoti
civilinę bylą. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad valstybei priklauso 17,7 proc. AB „Lietuvos dujos“
akcijų; 82,3 proc. akcijų yra privatus kapitalas; tačiau civilinė byla inicijuota viešajam interesui apginti;
apginant viešąjį, kartu ginamas ir privatus interesas.
 2. Apeliacinės instancijos teismo išvada dėl ieškinio trūkumų šalinimo galimybės po to, kai šis yra
teismo priimtas, neatitinka CPK 135, 137, 138 straipsnių reikalavimų. Dėl nurodytų procesinės teisės
normų pažeidimų šalims ir teismui atsirado papildomų išlaidų, taip pat pasekmių, kurių galėjo nebūti:
prokurorės prašymu ieškinio reikalavimams užtikrinti teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės –
areštuotas atsakovų turtas.
Trečiasis asmuo AB „Lietuvos dujos“ rašytiniu pareiškimu prisideda prie kasacinio skundo.
Atsiliepime į ieškovės kasacinį skundą atsakovas V. R. K.prašo kasacinį skundą atmesti,
apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą ir nurodo, kad kasatorė paduoda kasacinį skundą
dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties, tačiau neginčija pirmosios instancijos teismo nutarties šiuo
klausimu; tuo tarpu Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugpjūčio 7 d. nutartis, kuria ieškovė įpareigota
sumokėti žyminį mokestį, įsiteisėjo, apeliacinės instancijos teismui 2007 m. rugsėjo 20 d. priėmus nutartį.
Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino viešojo
intereso sąvoką, todėl pažeidė CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatą. Teismas viešojo intereso
sąvokos apskritai nenagrinėjo, šis klausimas bus svarstomas, bylą nagrinėjant iš esmės pirmosios
instancijos teisme; galutinai apie viešojo intereso buvimą arba nebuvimą spręs teismas, nagrinėsiantis
prokuroro inicijuotą civilinę bylą. Ieškovė pateikė prašymą atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo
kartu su atskiruoju skundu dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugpjūčio 7 d. nutarties; pirmosios
instancijos teismo nebuvo gautas ir svarstomas toks ieškovės prašymas; pagal CPK nustatytą
reglamentavimą galima iš dalies, bet ne visiškai atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo (CPK 83
straipsnio 3 dalis). Kasatorė nepagrįstai ginčija teismo teisę taikyti ieškinio trūkumų šalinimo institutą;
vien ieškinio trūkumų dėl žyminio mokesčio nustatymo nagrinėjant bylą faktas nėra pagrindas ieškinį
palikti nenagrinėtą, nes iš dalies ar visiškai neapmokėti žyminiu mokesčiu ieškiniai dažniausiai priimami
dėl teismų klaidos, taip pat siekiant sudaryti sąlygas asmenims operatyviai įgyvendinti teisę kreiptis į
teismą. Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad, prieš palikdamas ieškinį nenagrinėtą, teismas
turi laikytis tam tikros tvarkos, t. y. turi nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje
byloje V. N. prieš J. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-281/2006).
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV. Teismų byloje nustatytos aplinkybės
Valstybei nuosavybės teise priklauso 17,7 proc. AB „Lietuvos dujos“ akcijų. Vilniaus rajono
apylinkės vyriausioji prokurorė, gindama AB „Lietuvos dujos“ interesus, CPK 49 straipsnyje nustatyta
tvarka pareiškė ieškinį atsakovams A. J. V. M., B. J. B. ir V. R. K. dėl žalos atlyginimo. Vilniaus
apygardos teismo 2007 m. gegužės 22 d. nutartimi ieškinys priimtas nagrinėti; to paties teismo 2007 m.
rugpjūčio 7 d. nutartimi ieškovei nustatytas terminas 24 690 Lt žyminiam mokesčiui iki 2007 m.
rugpjūčio 20 d. sumokėti tos bylos dalies, kuri nesusijusi su viešojo intereso gynimu.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Viešojo intereso gynimas yra vieno iš pagrindinių privatinės teisės principų –
dispozityviškumo principo, pagal kurį kiekvienas pats gina savo pažeistą teisę, išimtis, nustatyta
siekiant apginti silpnesnės šalies, kuri ne visada gali kreiptis į teismą su reikalavimu apginti jos
subjektinę teisę, bei asmenų, negalinčių savarankiškai pasinaudoti teise į gynybą, teises ir (ar)
teisėtus interesus. Teisės doktrinoje nesuformuota viešojo intereso sąvoka, tai – neapibrėžtas teisės
institutas, kurio turinį kiekvienu konkrečiu atveju nustato teismas. Viešojo intereso apsaugos klausimu
įvairių kategorijų bylose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija yra
suformavusi teismų praktiką. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų
kolegija 2000 m. gruodžio 7 d. nutartyje civilinėje byloje A. M. ir kt. prieš Lietuvos Respublikos
Vyriausybę ir kt., bylos Nr. 3K-7-1209/2000, suformulavo kriterijus viešajam interesui nustatyti.
Prokurorui ar valstybės, savivaldybės institucijoms įstatymo suteikta teise kreiptis į teismą iš anksto
pripažįstama, kad konkretūs santykiai ir iš jų kylantys ginčai gali būti susiję su viešuoju interesu. CPK 49
straipsnio 1 dalies sąvoka „viešasis interesas“ turi būti aiškinama, atsižvelgiant į įstatymų leidėjo
ketinimus ir aptariamos normos tikslus. Kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka, gindamas viešąjį
interesą, prokuroras gali visais atvejais, nustatęs tokį teisės aktų pažeidimą, kurio pobūdis,
prokuroro nuomone, turi esminės reikšmės asmenų, jų grupių, valstybės ir visuomenės teisėms bei
teisėtiems interesams ir sudaro pagrįstų prielaidų prokuroro reiškiamam materialiniam teisiniam
reikalavimui patenkinti. Galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas,
nagrinėjantis civilinę bylą, iškeltą pagal prokuroro ieškinį (CPK 49 straipsnio 1 dalis). (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje
byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, atstovaujantis viešajam interesui, ir VSDFV Vilniaus
miesto skyrius prieš V. M., bylos Nr. 3K-3-291/2006, Teismų praktika, 25, p. 216–222).
Nagrinėjamoje byloje prokuroras prašo priteisti iš atsakovų A. J. V. M., B. J. B. ir V. R. K.AB
„Lietuvos dujos“ Vilniaus filialo, kaip trečiojo asmens, naudai 11 877 058,95 Lt žalai atlyginti. Gindamas
AB „Lietuvos dujos“ Vilniaus filialo materialinius interesus, prokuroras reiškia ieškinį ir nurodytą viešąjį
interesą giną tokiomis pat procesinėmis teisėmis kaip ir ieškovas. Šis prokuroro procesinis statusas
suteikia jam tokias procesines teises ir pareigas kaip ir ieškovui, kurio materialinio intereso
apsaugai pareikštas ieškinys. Taigi prokuroras neturi materialinio intereso ir tuo skiriasi nuo
ieškovo, kurio materialinio intereso apsaugai vyksta teismo procesas. Tas faktas, kad prokuroras
neturi materialinio suinteresuotumo, nesuteikia jam daugiau teisių nei kitiems ieškovams, nes būtų
pažeistas teisinio apibrėžtumo principas. Materialinio intereso neturinčio ieškovo institutas
teisėkūroje vadinamas teisine fikcija. Tokio viešajam interesui atstovaujančio procesinio teisinio
statuso reikšmė ta, kad jis turi tiek teisių, kiek ir materialinį interesą turintis ieškovas. Prokuroras
kaip ieškovas gali kreiptis į teismą, prašydamas ginti viešąjį interesą, tačiau derindamas ir kitą
viešąjį interesą – saugoti teisinių santykių stabilumą. Dėl to svarstytina, ar nėra teisinio pagrindo
trečiąjį asmenį įstatymo nustatyta tvarka pakeisti bendraieškiu (CPK 44, 45 straipsniai), pareikalauti
sumokėti įstatymo nustatytą žyminį mokestį (CPK 80 straipsnis), atkreipiant dėmesį į tai, kad CPK
nenustatyta imperatyviųjų teisės normų, draudžiančių nagrinėjančiam bylą teismui nutartimi taikyti
ieškinio trūkumų šalinimo institutą bet kurioje proceso stadijoje.
Esant nurodytoms aplinkybėms, pripažintina, kad yra pagrindas panaikinti skundžiamas teismų
nutartis ir perduoti pirmosios instancijos teismui klausimą dėl žyminio mokesčio mokėjimo nagrinėti iš
naujo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 360, 362 straipsniais,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugpjūčio 7 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 20 d. nutartis panaikinti ir perduoti žyminio mokesčio
mokėjimo klausimą iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo
dienos.
Teisėjai : Juozas Šerkšnas, Algirdas Taminskas, Pranas Žeimys.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. kovo 18 d. Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Sigitos Rudėnaitės (pranešėja) ir Antano Simniškio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens AB
„Spauda“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007
m. rugsėjo 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Spaudos rūmų aukštuminio pastato
savininkų bendrijos „Spaudos rūmai” ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei, Vilniaus
apskrities viršininko administracijai, tretieji asmenys A. B., AB „Spauda”, UAB „Vitropolis”, UAB
„Abrosa”, UAB „Sisteminio modernizavimo grupė”, UAB „Stagutas”, UAB „ADM Baltic”, T. K. įmonė
„Miško kelias”, UAB „Sanifinas”, UAB inovacinė firma „Savel”, UAB „Primadis”, UAB „Logos
žurnalas”, Č. K., B. M., V. M., UAB „Ars Media”, UAB „Echo Litvy”, UAB „VB Lizingas”, UAB
„Vineva”, VšĮ Teisės projektų ir tyrimo centras, J. Š. (J. Š.), I. S. (I. S.), Z. M., UAB „Radijas kelyje”, N.
N., V. R., UAB „Manara”, UAB „Kultūros barai”, S. L., V. L., UAB „Lukas”, UAB „Gairija”, S. S. firma
„Mažoji Evelina”, A. M., L. S. (L. S.), A. Š., D. Š., dėl teisės nusipirkti ar išsinuomoti valstybinio žemės
sklypo dalį pripažinimo ir dėl Vilniaus miesto valdybos 2001 m. lapkričio 8 d. sprendimo Nr. 2213V
bei Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. rugpjūčio 29 d. įsakymo Nr. 3422-01
panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Vilniaus miesto valdybos 2000 m. birželio 1 d. sprendimu Nr. 1147V buvo nustatyta, kad žemės
sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), plotas yra 78 012 kv. m. Šis administracinis teisės aktas buvo
pakeistas Vilniaus miesto valdybos 2001 m. lapkričio 8 d. sprendimu Nr. 2213V nustatant, jog minėto
žemės sklypo plotas yra 64 860 kv. m. Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr.
3422-01 patvirtinus Vilniaus miesto valdybos 2001 m. lapkričio 8 d. sprendimu Nr. 2213V nustatytas
ginčo žemės sklypo ribas ir plotą, ginčo žemės sklypas buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre.
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. 30-931 buvo
suformuotas 8522 kv. m ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Nr. 1, skirtas
administraciniam pastatui, kuriame yra ieškovui nuosavybės teise priklausančios patalpos, eksploatuoti.
Ieškovas prašė:
1) panaikinti Vilniaus miesto valdybos 2001 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. 2213V;
2) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. rugpjūčio 29 d. įsakymą Nr. 3422-02;
3) pripažinti Spaudos rūmų aukštuminio pastato savininkų bendrijos „Spaudos rūmai“ narių teisę ne
konkurso tvarka proporcingai bendrijos nariams nuosavybės teise priklausančių patalpų plotui nusipirkti
arba išsinuomoti 1103263/4667947 dalis valstybinio 78012 kv. m ploto žemės sklypo, (duomenys
neskelbtini).
Ieškovas nurodė, kad, pakeitus ginčo žemės sklypo ribas, jo plotas sumažėjo, todėl dalis
administracinio pastato ir pastatų, plane pažymėtų indeksais 6B3b ir 7M2p, savininkų naudojamo žemės
sklypo, taip pat bendrojo naudojimo žemės sklypas, esantis teritorijos tarp Justiniškių g. ir Laisvės pr.
vakarinėje dalyje, nebepateko į 64860 kv. m ploto žemės sklypą. Toks ginčo žemės sklypo ribų ir ploto
keitimas pažeidžia žemės sklypų formavimo taisykles, neatitinka CK 6.551 straipsnio 2 dalies bei 1999
m. kovo 9 d. Vyriausybės nutarimo „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne
žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ nuostatų, pagal kurias juridiniai asmenys turi teisę išsinuomoti
valstybinės žemės sklypus, reikalingus nuosavybės teise priklausantiems pastatams eksploatuoti.
Ieškinyje akcentuojama ir tai, kad keičiant žemės sklypo ribas ir plotą nebuvo gauti administracinio
pastato ir pastatų, plane pažymėtų indeksais 6B3b ir 7M2p, savininkų sutikimai, todėl buvo pažeista CK
4.75 straipsnyje įtvirtinta taisyklė, jog bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas,
naudojamas ir juo disponuojama visų bendraturčių sutarimu. Mažinant žemės sklypo plotą, buvo
pažeistos sklype esančių pastatų savininkų teisės į bendrai naudojamą valstybinės žemės sklypą. Jie
neteko galimybės prie administracinio pastato esančios automobilių stovėjimo aikštelės - administracinio
pastato priklausinio - naudoti savo ir klientų automobilių parkavimo reikmėms.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. birželio 1 d. sprendimu ieškinys buvo
atmestas.
Teismas pažymėjo,kad Vilniaus miesto valdybos 2000 m. sausio 27 d. sprendimu Nr. 138V
patvirtintas detalusis planas numatė galimybę tikslinti ginčo žemės sklypo ribas ir plotą, nes detaliojo
plano sprendiniuose nurodyta, kad skirtingų reglamentų sklypų ribų tikslinimas, papildomas padalijimas
ar apjungimas gali būti koreguojamas ir tikslinamas nerengiant detaliųjų planų su sąlyga, kad nebus
keičiami detaliajame plane nustatyti teritorijos užstatymo reglamentai ir nepažeidžiamos gatvių
raudonosios linijos. Kadangi keičiant ginčo žemės sklypo plotą Vilniaus miesto valdybos 2001 m.
lapkričio 8 d. sprendimu Nr. 2213V nebuvo pažeistos detaliajame plane nurodytos sąlygos, nėra pagrindo
pripažinti, kad žemės sklypo ribos ir plotas buvo pakeisti neteisėtai. Be to, detaliojo plano sprendiniai
nėra ginčijami. Teismas akcentavo ir tai, kad detalusis planas buvo rengiamas viešai, todėl ieškovas turėjo
galimybę dalyvauti jį rengiant ir teikti savo pasiūlymus. Ieškovas taip pat turėjo teisę kreiptis dėl žemės
sklypo nuomos ar pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, tačiau turimos teisės neįgyvendino. Kaip
nepagrįstas buvo atmestas ieškinyje nurodytas argumentas dėl CK 4.75 straipsnio nuostatų pažeidimo,
nurodant, kad nagrinėjamos bylos atveju nėra pagrindo taikyti bendrosios dalinės nuosavybės teisės
įgyvendinimo taisyklių, nes ieškovas nėra ginčo žemės sklypo savininkas. Ieškovui nepateikus įrodymų,
kad automobilių aikštelė yra administracinio pastato priklausinys, teismas nusprendė, jog nėra pagrindo
pripažinti, kad, pakeitus ginčo žemės sklypo ribas ir plotą, automobilių aikštelė būtų buvusi nepagrįstai
atskirta nuo administracinio pastato. Dėl nurodytų priežasčių ir atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus miesto
savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. 30-931 buvo suformuotas
žemės sklypas administraciniam pastatui, kuriame yra ieškovui nuosavybės teise priklausančios patalpos,
eksploatuoti, ir ieškovas teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę įsigyti nuosavybėn ar išsinuomoti
naudojamą žemės sklypą, teismas padarė išvadą, kad ginčijami administraciniai teisės aktai nepažeidžia
ieškovo teisių bei teisėtų interesų.
Ieškovui pateikus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. birželio 1
d. sprendimo peržiūrėjimo, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu šalys pateikė taikos
sutartį, kuri buvo patvirtinta Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m.
gruodžio 20 d. nutartimi, ir byla buvo nutraukta. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija, išnagrinėjusi trečiojo asmens AB „Spauda“ kasacinį skundą ir konstatavusi trečiųjų
asmenų procesinių teisių ir viešojo intereso pažeidimą, 2006 m. birželio 14 d. nutartimi Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 20 d. nutartį panaikino ir
perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį
skundą, 2007 m. rugsėjo 6 d. nutartimi panaikino Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. birželio
1 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Bylos nagrinėjimo Apeliaciniame teisme metu buvo gauti UAB „Molesta“, K. J., UAB „Malaga“,
UAB „Eigulių Topolis“ ir A. R. prašymai įtraukti juos į bylos nagrinėjimą trečiaisiais asmenimis,
nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, pareikštus prašymus grindžiant byloje priimamų procesinių
sprendimų įtaka prašymus pareiškusių asmenų teisėms ir pareigoms. Teisėjų kolegija pareikštus prašymus
atmetė, vadovaudamasi CPK 47 straipsnio 1 dalies nuostata, kurioje nurodyta, kad tretieji asmenys į bylą
gali įstoti tik iki baigiamųjų kalbų pirmosios instancijos teisme pradžios.
Teisėjų kolegija pažymėjo tai, kad byloje vyksta ginčas dėl Vilniaus miesto valdybos 2000 m.
birželio 1 d. sprendimu Nr. 1147V nustatytų ir Vilniaus miesto valdybos 2001 m. lapkričio 8 d.
sprendimu Nr. 2213V pakeistų žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini),ploto (atitinkamai 78 012
kv. m ir 64 860 kv. m) ir ribų. Pastatai, esantys (duomenys neskelbtini),ir plane pažymėti indeksais
4B22b, 7M2p ir 6B3b,yra Vilniaus miesto valdybos 2000 m. birželio 1 d. sprendimu Nr. 1147V nustatyto
78 012 kv. m ploto ginčo žemės sklypo ribose. Ieškinį byloje pareiškė Spaudos rūmų aukštuminio pastato
savininkų bendrija „Spaudos rūmai”, kurios visi nariai yra patalpų, esančių pastate, pažymėtame indeksu
4B22b, savininkai. Tačiau, teisėjų kolegijos manymu, teismo procesinis sprendimas dėl ginčo žemės
sklypo ribų ir dydžio pakeitimo neabejotinai turės įtakos teisėms ir pareigoms asmenų, kuriems
nuosavybės teise priklauso patalpos ir pastatuose, pažymėtuose indeksais 7M2p bei 6B3b, nes šie pastatai
liko už 64 860 kv. m ploto žemės sklypo ribų. Dėl nurodytų priežasčių buvo pripažinta, kad pirmosios
instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų, ir tai yra absoliutus
teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, leidžiantis peržengti apeliacinio skundo ribas (CPK 320
straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Teisėjų kolegija pabrėžė ir viešojo intereso svarbą,
atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. birželio 14 d. nutartyje
išdėstytus argumentus bei nagrinėjamos bylos baigtimi suinteresuotų asmenų skaičių, ginčo žemės sklypo
išsidėstymo vietą Vilniaus mieste, jo reikšmę sostinės plėtrai.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu trečiasis asmuo AB „Spauda“, remdamasis CPK 346 straipsnio 2 dalies
1, 2 punktuose nurodytais pagrindais peržiūrėti bylą kasacine tvarka, prašo panaikinti Vilniaus apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 6 d. nutartį ir perduoti bylą nagrinėti iš
naujo apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CPK nuostatas, skirtas procesinės
teisės instituto, susijusio su trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, teisiniam
reglamentavimui, todėl nepagrįstai grąžino bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui,
neatsižvelgė į proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principą (CPK 7 straipsnis). Kasatorės manymu,
apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas UAB ,,Molesta”, K. J., UAB ,,Malaga”, UAB ,,Eigulių
Topolis” ir A. R. teisinį suinteresuotumą nagrinėjamos bylos baigtimi, netinkamai taikė CPK 47
straipsnio normas, nes neatsižvelgė į tai, kad nors byloje yra ginčijamas administracinių teisės aktų,
susijusių su ginčo žemės sklypo ploto ir ribų pakeitimu, teisėtumas, tačiau pagrindinis reikalavimas
reiškiamas dėl Spaudos rūmų aukštuminio pastato savininkų bendrijos ,,Spaudos rūmai” narių teisės ne
konkurso tvarka išsinuomoti dalį ginčo žemės sklypo. Dėl nurodytos priežasties kasatorė mano, kad
minėtų asmenų teisėms ir pareigoms neturi įtakos tai, ar aukštuminio pastato patalpų savininkams bus
pripažinta teisė ne konkurso būdu išsinuomoti dalį ginčo žemės sklypo. Minėti asmenys turi galimybę
ginti savo teises, reikšdami savarankiškus reikalavimus dėl teisės ne konkurso būdu išsinuomoti
valstybinės žemės sklypo dalį patalpų, esančių pastatuose, pažymėtuose indeksais 6B3b ir 7M2p,
savininkams pripažinimo. Tokie reikalavimai galėjo būti pareikšti šioje byloje CPK 46 straipsnio
nustatyta tvarka arba savarankiškoje byloje. Šių asmenų dalyvavimo byloje tikslas – apginti
savarankiškus interesus, o ne išvengti savo teisinės padėties pablogėjimo dėl galimos teismo procesinio
sprendimo įtakos jų teisėms ir pareigoms. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad minėtų asmenų
procesinė padėtis nagrinėjamoje byloje yra tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus
(CPK 46 straipsnis), o ne tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų (CPK 47 straipsnis).
2. Spaudos rūmų aukštuminio pastato savininkų bendrija ,,Spaudos rūmai” sukurta tik aukštuminio
pastato patalpų savininkų teisėms ginti, todėl ji nėra įgaliota atstovauti UAB ,,Molesta”, UAB ,,Malaga”,
UAB ,,Eigulių Topolis” ir A. R. interesams, nes šiems asmenims nuosavybės teise priklauso patalpos,
esančios pastatuose, pažymėtuose indeksais 6B3b ir 7M2p. K. J. nuosavybės teise priklauso patalpos
aukštuminiame pastate, todėl nėra pagrindo jo įtraukti į bylos nagrinėjimą, nes jo, kaip juridinio asmens
dalyvio, interesai ginami per juridinį asmenį. Be to, K. J. patalpas aukštuminiame pastate įsigijo po bylos
iškėlimo, todėl, net ir pripažinus šio asmens dalyvavimą bylos nagrinėjime būtinu, turėtų būti taikomas
procesinių teisių perėmimo institutas (CPK 48 straipsnis).
3. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo CPK 329 straipsnio 2 dalyje 2 punkte
įtvirtintą absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teisės
normų taikymo ir aiškinimo praktikoje absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu nelaikomi tie
atvejai, kai į bylą neįtraukiamas neginčijamai teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi turintis asmuo, tačiau
priėmus procesinį sprendimą tokio asmens teisinė padėtis nepasikeičia. Pirmosios instancijos teismui
atmetus ieškinį, tai neturėjo įtakos nė vieno iš apeliacinės instancijos teismo nurodytų asmenų teisinei
padėčiai, todėl nėra pagrindo konstatuoti absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo.
4. Apeliacinės instancijos teismas peržengė apeliacinio skundo ribas, motyvuodamas būtinybe ginti
viešąjį interesą, nurodęs, kad tai buvo akcentuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
2006 m. birželio 14 d. nutartyje. Kasatorės manymu, tokia išvada padaryta paviršutiniškai ir klaidingai
aiškinant šios nutarties turinį, nes būtinybė atsižvelgti į viešąjį interesą buvo pabrėžta sprendžiant
apeliacinės instancijos teismo patvirtintos taikos sutarties galiojimo klausimą.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas Spaudos rūmų aukštuminio pastato savininkų bendrija
,,Spaudos rūmai” prašo kasacinio skundo netenkinti ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 6 d. nutartį palikti nepakeistą. Teigiama, kad kasaciniame skunde
akcentuojamas CPK 46 straipsnio taikymo klausimas nagrinėjamoje byloje neaktualus, nes ir Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. birželio 14 d. nutartyje, ir apeliacinės instancijos
teismo nutartyje, dėl kurios teisėtumo pateiktas kasacinis skundas, akcentuojama būtinybė įtraukti visus
patalpų, esančių pastatuose, pažymėtuose indeksais 4B22b, 6B3b ir 7M2p, savininkus dalyvauti byloje
trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, nes jie turi teisinį suinteresuotumą
nagrinėjamos bylos baigtimi. Kadangi šio klausimo teisiniam reglamentavimui skirtas CPK 47 straipsnis,
tai nėra pagrindo spręsti dėl netinkamo CPK 46 straipsnio nuostatų taikymo ir aiškinimo. Į bylos
nagrinėjimą neįtraukus šių asmenų, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad egzistuoja
absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalies 2
punktas). Šios bylos baigtis turės įtakos asmenų, prašiusių juos įtraukti į bylos nagrinėjimą trečiaisiais
asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, teisėms ir pareigoms, nes ieškiniu ne tik prašoma
pripažinti teisę ne konkurso tvarka išsipirkti ar išsinuomoti ginčo žemės sklypą, bet ir keliamas
administracinių aktų teisėtumo klausimas, todėl šis klausimas ateityje nebegalės būti sprendžiamas.
Ieškovė akcentuoja ir tai, kad kasacinio skundo teiginiai dėl to, kad ieškovas neturi teisės atstovauti
asmenims, kurie nėra patalpų pastatuose, pažymėtuose indeksais 6B3b ir 7M2p, savininkai, nes nėra
aukštuminio pastato savininkų bendrijos nariai, yra nepagrįstas. 2007 m. balandžio 5 d. vykusio bendrijos
narių susirinkimo metu buvo nuspręsta papildyti bendrijos įstatus ir nustatyti, kad bendrijos nariais gali
tapti ne tik patalpų, esančių pastate, pažymėtame indeksu 4B22b, bet ir pastatuose, pažymėtuose
indeksais 6B3b ir 7M2p, savininkai. Atmesdama kasatoriaus argumentus, susijusius su K. J. priklausymu
aukštuminio pastato savininkų bendrijai, ieškovė nurodė, kad K. J. dėl pareigų nevykdymo aukštuminio
pastato bendrijai nebuvo priimtas į bendrijos narius. Antra vertus, juridiniam asmeniui pareiškus ieškinį,
savaime neeliminuojama galimybė juridinio asmens dalyviams dalyvauti nagrinėjant bylą trečiaisiais
asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovė Vilniaus apskrities viršininko administracija prašo kasacinį
skundą atmesti ir kasaciniu skundu skundžiamą apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą palikti
nepakeistą. Jame nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo faktines bylos
aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai aiškino ir taikė procesinės teisės
normas, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo priimtą procesinį sprendimą
kasaciniame skunde išdėstytais pagrindais.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų byloje nustatytos aplinkybės
Vilniaus miesto valdybos 2000 m. birželio 1 d. sprendimu Nr. 1147V buvo nustatyta kad
pramoninės, komercinės ir gyvenamosios paskirties žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), plotas
yra 78 012 kv. m. Šis administracinis teisės aktas buvo pakeistas Vilniaus miesto valdybos 2001 m.
lapkričio 8 d. sprendimu Nr. 2213V nustatant, jog minėto žemės sklypo plotas yra 64 860 kv. m. Vilniaus
apskrities viršininko 2002 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr. 3422-01 patvirtinus Vilniaus miesto valdybos
2001 m. lapkričio 8 d. sprendimu Nr. 2213V nustatytas ginčo žemės sklypo ribas ir plotą, ginčo žemės
sklypas buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
direktoriaus 2004 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. 30-931 buvo suformuotas 8522 kv. m ploto žemės sklypas
Nr. 1, esantis (duomenys neskelbtini), skirtas administraciniam pastatui, kuriame yra ieškovui nuosavybės
teise priklausančios patalpos, eksploatuoti. Pirmosios instancijos teismas nustatė,kad Vilniaus miesto
valdybos 2000 m. sausio 27 d. sprendimu Nr. 138V patvirtintame detaliajame plane įtvirtinta galimybė
tikslinti ginčo žemės sklypo ribas ir plotą, nes detaliojo plano sprendiniuose nurodyta, kad skirtingų
reglamentų sklypų ribų tikslinimas, papildomas padalijimas ar apjungimas gali būti koreguojamas ir
tikslinamas nerengiant detaliųjų planų su sąlyga, kad nebus keičiami detaliajame plane nustatyti
teritorijos užstatymo reglamentai ir nepažeidžiamos gatvių raudonosios linijos.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasaciniame skunde trečiasis asmuo kelia procesinės teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimus
dėl trečiųjų asmenų, pareiškiančių savarankiškus reikalavimus, ir trečiųjų asmenų, nepareiškiančių
savarankiškų reikalavimų, teisinio statuso atribojimo (CPK 46, 47 straipsniai), taip pat dėl absoliutaus
teismo sprendimo negaliojimo pagrindo pripažinimo tuo atveju, kai tretieji asmenys neįtraukiami į bylos
nagrinėjimą (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Kasatorės teigimu, teismas padarė esminę įstatymo
taikymo klaidą bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos (CPK 346
straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).
Nagrinėjamas ginčas yra susijęs su valstybinės žemės naudojimo ir teisės nuomoti valstybinę žemę
ne aukciono būdu klausimais. Teisingas, atitinkantis įstatymo reikalavimus valstybinės žemės teisinių
santykių tvarkymas yra svarbus viešasis interesas, sudarantis CPK 353 straipsnio 2 dalyje nustatytą
pagrindą peržengti kasacinio skundo ribas. Dėl to teisėjų kolegija pasisako ir dėl materialinės teisės
normų taikymo nagrinėjamoje byloje.
Nurodyti klausimai yra kasacinio teismo nagrinėjimo dalykas.
Dėl ginčo teisinių santykių kvalifikavimo
Kaip faktinį ieškinio pagrindą ieškovas nurodo tai, kad ankstesniu Vilniaus miesto valdybos aktu
(2000 m. birželio 1 d. sprendimu Nr. 1147V) buvo suformuotas bendras 78012 kv. m ploto žemės sklypas
(duomenys neskelbtini),į kurį pateko keli nurodytu adresu esantys pastatai, tarp jų - ir aukštuminis
,,Spaudos rūmų“ pastatas. Šiame pastate patalpas turintys ieškovo dalyviai įgijo teises naudotis ginčo
sklypu ir ne aukciono tvarka jį nuomoti ar pirkti. Priėmus ginčijamus aktus didžioji žemės sklypo
(duomenys neskelbtini) dalis buvo atskirta nuo ,,Spaudos rūmų“ pastato, taip paneigiant ieškovo narių
turėtas teises į ją.
Taigi, ieškovo keliamas ginčas savo turiniu yra ginčas dėl pastatų savininkų teisių naudotis
valstybine žeme ir ją išsinuomoti ar pirkti lengvatinėmis sąlygomis įgijimo ir realizavimo. Šių teisinių
santykių reglamentavimas susijęs ir su civilinės teisės, ir su viešosios teisės normomis.
Valstybinės žemės savininkas yra Lietuvos valstybė, valstybine žeme gali būti disponuojama ją
perleidžiant nuosavybėn neatlygintinai, parduodant, išnuomojant ar perduodant neatlygintinai naudotis,
sudarant sandorius dėl žemės servitutų Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Žemės
santykiai turi būti tvarkomi laikantis įstatyminių žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teisių
apsaugos, būtinybės žemę naudoti pagal pagrindinę tikslinę paskirtį, kt. principų. Teisė naudotis
valstybine žeme, reikalinga pastatams ir statiniams eksploatavimui, taip pat – teisė teisės aktų nustatyta
tvarka ją nuomoti ar pirkti yra įstatyminė teisė (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnis,
Civilinio kodekso XXIX skyrius, Lietuvos Respublikos žemės įstatymas (1994 m. balandžio 26 d.
įstatymo Nr. I-446 redakcija), kt. specialieji įstatymai).
Civilinių teisių objektu gali būti tik identifikuotas ir įstatymų nustatyta tvarka įregistruotas žemės
sklypas (CK 1.109 straipsnis). Tai reiškia, kad asmuo gali įgyti teises į žemės sklypą, kuris yra
suformuotas pagal žemėtvarkos ar teritorijų planavimo dokumentus ir įstatymų nustatyta tvarka
įregistruotas viešajame registre.
Bendra tvarka nauji valstybinės žemės sklypai yra parduodami ar nuomojami aukciono būdu
(Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimas Nr. 692 ,,Dėl naujų valstybinės
žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ 2.3 punktas). Tuo tarpu naudojami
žemės sklypai nuomojami ar parduodami lengvatine (ne aukciono) tvarka, kurią reglamentuoja Lietuvos
Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimas Nr. 260 ,,Dėl naudojamų valstybinės žemės
sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ (nagrinėjamu atveju taikytina 2001 m.
vasario 20 d. nutarimo Nr. 180 redakcija). Esminė šio teisės akto nuostata yra ta, kad joje numatyta
naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimas ir nuoma, tai reiškia, kad asmens teisė nuomoti ar pirkti
valstybinės žemės sklypą grindžiama jos realiu naudojimu atitinkamam tikslui - turimiems nuolatiniams
statiniams ar įrenginiams eksploatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 15 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2006).
Šiuo nutarimu patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės pardavimo tvarkos 8 punkte ginčijamų
aktų priėmimo metu nustatytos taisyklės, pagal kurias turi būti sprendžiami žemės pardavimo klausimai
tais atvejais, kai naudojamame žemės sklype yra keliems fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės
teise priklausantys (ar jų nuomojami) pastatai: prie pastato naudojamas žemės sklypo plotas padalijamas,
taip pat kiekvieno savininko žemės sklypo dalis bendrojoje nuosavybėje nustatoma remiantis rašytiniu
pastato bendrasavininkių susitarimu, bendrasavininkiams nesusitarus, parduodamų bendrosios dalinės
nuosavybės teise žemės sklypo dalių dydis nustatomas apskrities viršininko sprendimu, atsižvelgiant į
kiekvienam bendrasavininkiui priklausančią gyvenamojo namo ar kito pastato dalį. Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad šios taisyklės pagal įstatymo analogiją turi būti taikomos ir
sprendžiant nuomojamo žemės sklypo dalių paskirstymo klausimą. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006
m. gruodžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-684/2006).
Žemės sklypų formavimo ir planų rengimo taisyklės nustatytos teritorijų planavimo įstatymų,
sklypai formuojami kompetentingoms valstybėms institucijoms priimant atitinkamus administracinius
aktus. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (1999 m. birželio 17 d. įstatymo Nr. VIII-
1234 redakcija) 8 straipsnyje ginčijamų aktų priėmimo metu nustatyti individualaus administracinio
sprendimo formai ir turiniui privalomi reikalavimai, tarp jų - kad toks aktas turi būti pagrįstas nustatytais
faktais ir teisės aktų normomis. Tais atvejais, kai suinteresuoti asmenys ginčija administracinius aktus,
kuriais suformuotas žemės sklypas, bylą nagrinėjantis teismas turi vertinti tiek administracinio akto
atitiktį pagrindinėms procedūrinėms taisyklėms, tiek tai, ar jis yra pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis bei
materialinėmis teisės normomis ir ar nepažeidžia įstatymo ginamų suinteresuotų asmenų teisių.
Formuojant pastatais užstatytą žemės sklypą negali būti nukrypta nuo esminės sąlygos – faktinio jo
naudojimo su pastatu susijusioms reikmėms.
Taigi, pastatų savininkai (nuomotojai) turi įstatymo garantuotą ir ginamą teisę lengvatine (ne
aukciono tvarka) nuomoti ar pirkti pastatais užstatytą ir jų eksploatavimo tikslais naudojamą valstybinės
žemės sklypą. Nuomotino ar perkamo žemės sklypo dydis nustatomas pagal tikslinę paskirtį atitinkantį
faktinį jo naudojimą, o sklypo ribos – pagal viešosios teisės (teritorijų planavimo) normas kompetentingų
valdžios institucijų aktais patvirtintu sklypo planu.
Bylą nagrinėję teismai nurodytų įstatyminių ir kasacinių teismų praktikos nuostatų netaikė ir
neįvertino, ar, ginčijamais administraciniais aktais pakeitus valstybinės žemės sklypo, kuriame buvo ir
ieškovo dalyviams priklausantis pastatas, ribas, nebuvo pažeistos jų teisės į naudojamą žemės sklypo dalį.
Teismai turėjo tirti, kokie faktiniai ginčo sklypo naudojimo santykiai buvo susiklostę tarp visų jame
esančių pastatų savininkų (nuomininkų) Vilniaus miesto valdybos 2001 m. lapkričio 8 d. sprendimu Nr.
2213V ir Vilniaus apskrities viršininko 2002 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr. 3422-01 keičiant buvusias
sklypo ribas. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad ginčo sklypo detalusis planas
(patvirtintas Vilniaus miesto valdybos 2000 m. sausio 27 d. sprendimu Nr.138V) leido papildomai
koreguoti sklypo ribas nerengiant naujo detaliojo plano; tokia nuostata atitiko tuo metu galiojusio
Teritorijų planavimo įstatymo (1995 m. gruodžio 12 d. įstatymo Nr. I-1120 redakcija) 17 straipsnio 3
dalies 4 punkto normą. Tačiau teismai netyrė ir nevertino, kokiu faktiniu ir įstatyminiu pagrindu ginčijami
administraciniai aktai buvo priimti ir ar juos priimant nebuvo pažeistos ieškovo bei kitų ginčo žemės
sklypo naudojimu suinteresuotų asmenų teisės.
Nagrinėjamos bylos esmė yra nustatyti, kokios asmenų, kurių iniciatyva buvo keičiamos sklypo
ribos, teisės buvo įgyvendintos priimant administracinius aktus, ar buvo pakankamas įstatyminis ir
faktinis pagrindas šiems aktams priimti, ar keičiant sklypo ribas buvo išlaikyta suinteresuotų asmenų
teisių pusiausvyra, t. y. ar nebuvo pažeistos kitų asmenų teisės į tą patį žemės sklypą. Teisėjų kolegija
konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai neatskleidė bylos esmės, šiam pažeidimui ištaisyti būtina tirti
papildomas aplinkybes ir rinkti įrodymus.
Dėl trečiųjų asmenų įtraukimo į bylą
Civilinio proceso teisės trečiųjų asmenų instituto tikslas – užtikrinti proceso koncentruotumo
ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą. Tiek tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus
reikalavimus (CPK 46 straipsnis), tiek tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų
(CPK 47 straipsnis) turi teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi ir įstatymo įtvirtintą galimybę šį
interesą įgyvendinti įstodami į prasidėjusį teisminį ginčą. Esminiai trečiųjų asmenų su
savarankiškais reikalavimais ir trečiųjų asmenų be savarankiškų reikalavimų teisinio statuso
skirtumai yra nulemti skirtingo jų teisinio santykio su bylos dalyku: tretieji asmenys, pareiškiantys
savarankiškus reikalavimus turi savarankišką, ginčo šalims priešpastatomą, materialinę teisę į
ginčo dalyką, todėl ją gali ginti naudodamiesi visomis šalių procesinėmis teisėmis, tarp jų - ir teise
pasirinkti teisių gynimo būdą (pareikšti ieškinį jau prasidėjusiame procese ar pradėti naują
procesą). Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, nėra tiesioginiai tarp šalių
atsiradusio materialinio teisinio santykio subjektai, tačiau jie yra susiję materialiniais teisiniais
santykiais su viena iš šalių taip, kad priimtas teismo sprendimas daro įtaką jų teisių apimčiai; jie
dalyvauja byloje vienos iš ginčo šalių pusėje tam, kad išvengtų savo teisinės padėties pablogėjimo ir
gali būti įtraukiami į prasidėjusį procesą ne tik savo pačių iniciatyva, bet ir kitų dalyvaujančių
asmenų ar teismo valia (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2002 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. 3K-3-1042-2002; 2004 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81-2004).
Įstatymo draudžiama teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti
byloje asmenų teisių ar pareigų (CPK 266 straipsnis), šis įstatymo imperatyvas sukuria bylą
nagrinėjančiam teismui pareigą nustačius tikėtiną teisinę sprendimo įtaką ne tik bylos dalyviams, bet ir
kitiems asmenims, imtis priemonių įtraukti juos į prasidėjusį procesą. CPK 329 straipsnio 2 dalies 2
punkte nustatyta, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra konstatuojamas tada,
kai teismas ,,nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų“. Sisteminis
nurodytų procesinės teisės normų vertinimas leidžia daryti išvadą, kad absoliutus teismo
sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį
suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytomis pasekmėmis –
sprendimu turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų. Įstatyminės sąvokos ,,teismas nusprendė“ turinys
yra atskleistas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Nusprendimas suprantamas kaip teisių ir
pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi
įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m.
sausio 9 d nutartis civilinėje byloje Nr.3K-159-2007).
 Nagrinėjamo šioje byloje ginčo dalykas yra administraciniai aktai, kuriais pakeistos žemės sklypo
ribos ir ieškovo teisių į ginčo žemės sklypą apimtis. Asmenys, kurių įtraukimą į bylos nagrinėjimą
pripažino būtinu apeliacinės instancijos teismas, t. y. UAB „Molesta“, K. J., UAB „Malaga“, UAB
„Eigulių Topolis“ ir A. R., yra patalpų, esančių pastatuose, kurie ginčijamais administraciniais aktais
buvo atskirti nuo pagrindinio sklypo, savininkai. Analizuotų pirmiau įstatymų pagrindu visi jie turi
gintiną teisę į turimai nuosavybės daliai proporcingą pastato reikmėms naudojamo sklypo dalį. Vieno
pastato savininko teisė naudotis žemės sklypu nepaneigia kito savininko teisės į žemės sklypą, tačiau
nustatant šių teisių apimtį būtina jas derinti tarpusavyje. Šių asmenų teisinis ryšys su ginčo dalyku atitinka
trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, procesinę padėtį. Teisėjų kolegija
konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas trečiųjų asmenų teisinį statusą reglamentuojančias
įstatymų ir teismų praktikos nuostatas taikė teisingai.
Jau buvo nurodyta pirmiau šioje nutartyje, kad spręsdamas ieškovo reikalavimų pagrįstumo
klausimą, teismas turi tirti ir vertinti, kaip žemės sklype (duomenys neskelbtini) esančių pastatų savininkai
naudojosi juo iki ginčijamų administracinių aktų priėmimo, ir nuspręsti dėl ieškovo teisių į ginčo sklypą
apimties. Taigi apeliacinės instancijos teismo išvada, kad yra pagrindas į bylą įtraukti visus ginčo sklype
esančių pastatų savininkus, yra pagrįsta. Nenustačius kitų pirmosios instancijos teismo sprendimo
panaikinimo pagrindų, nurodytų asmenų nedalyvavimas byloje nesudarytų savarankiško teismo
sprendimo panaikinimo pagrindo, tačiau, kaip konstatuota pirmiau, bylą nagrinėję teismai neatskleidė
bylos esmės. Šioje procesinėje situacijoje negalima nustatyti, ar tinkamai išnagrinėjęs bylą teismas
nuspręs dėl šių asmenų teisių ir pareigų. Dėl to teisėjų kolegija nevertina kasacinio skundo argumento dėl
teismų praktikos pažeidimo dėl šios ginčo dalies.
Konstatavusi, kad neatskleista bylos esmė, be to į procesą turi būti įtraukti nauji tretieji asmenys,
teisėjų kolegija pripažįsta, kad byla turi būti grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Dėl
to kasacinio skundo prašymas panaikinti apeliacinės instancijos nutartį atmetamas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 6 d. nutartį
palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo
dienos.
Teisėjai : Janina Stripeikienė, Sigita Rudėnaitė, Antanas Simniškis.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. balandžio 8 d. Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas), Algio Norkūno ir Sigitos Rudėnaitės (pranešėja),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal kasatorės E. D. B. kasacinį
skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 28 d. nutarčių ir Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje
pagal pareiškėjos E. D. B. prašymą dėl įtraukimo trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų
reikalavimų, UAB ,,Žaibo ratas” bankroto byloje.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėja yra 50 proc. UAB ,,Žaibo ratas” akcijų savininkė. Vilniaus apygardos teismo
2006 m. balandžio 6 d. nutartimi UAB ,,Žaibo ratas” buvo iškelta bankroto byla. Vilniaus apygardos
teismo 2007 m. gegužės 24 d. nutartimi BUAB ,,Žaibo ratas” buvo pripažinta bankrutavusia ir
likviduojama dėl bankroto. Vilniaus apygardos teismas 2007 m. spalio 23 d. priėmė sprendimą dėl
įmonės pabaigos.
Pareiškėja 2007 m. birželio 10 d. Vilniaus apygardos teismui pateikė atskirąjį skundą, prašydama
atnaujinti terminą atskirajam skundui dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gegužės 24 d. nutarties
paduoti ir panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gegužės 24 d. nutartį, kuria BUAB „Žaibo ratas“
buvo pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
Pareiškėja 2007 m. birželio 18 d. Vilniaus apygardos teismui pateikė prašymą įtraukti ją į UAB
„Žaibo ratas“ bankroto bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, teigdama, kad
ji turi teisinį suinteresuotumą bankroto bylos baigtimi, nes jai nuosavybės teise priklauso 50 proc. įmonės
akcijų.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Vilniaus apygardos teismas 2007 m. birželio 28 d. nutartimi atsisakė priimti ir grąžino pareiškėjai
atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gegužės 24 d. nutarties BUAB „Žaibo ratas“
bankroto byloje. Teismo teigimu, Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto
nuostatos leidžia daryti išvadą, kad bankroto byloje dalyvaujančiais asmenimis laikytini įmonės
kreditoriai, kurių finansinius reikalavimus patvirtino bankroto bylą nagrinėjantis teismas. Kadangi
pareiškėja nėra įmonės kreditorė, tai nėra pagrindo ją pripažinti dalyvaujančiu byloje asmeniu ir spręsti
klausimo dėl termino atskirajam skundui paduoti atnaujinimo (CPK 305 straipsnis, 315 straipsnio 2 dalies
2 punktas).
Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 28 d. nutartimi buvo atmestas pareiškėjos prašymas
įtraukti ją į UAB „Žaibo ratas“ bankroto bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų
reikalavimų. Teismas pripažino, kad teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi gali turėti ne tik materialinio
teisinio santykio šalys (ieškovas ir atsakovas), bet ir kiti asmenys, kurių subjektines teises ir interesus gali
tiesiogiai ar netiesiogiai paveikti ginčo išsprendimas. Bankroto byloje ieškovu laikytinas subjektas,
kreipęsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pagal ĮBĮ 5 straipsnio 1 dalį, t. y. įmonės kreditorius,
savininkas ar administracijos vadovas. Atsakovas yra įmonė, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą.
Trečiaisiais asmenimis be savarankiškų reikalavimų laikytini įmonės kreditoriai - fiziniai ir juridiniai
asmenys, kurių finansiniai reikalavimai patvirtinti teismo nutartimi ĮBĮ nustatyta tvarka. Nors akcininkų
teisė dalyvauti įmonės valdyme įtvirtinta CK 1.102 straipsnio 1 dalyje, Akcinių bendrovių įstatymo 3, 14-
18 straipsniuose, tačiau nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos bankrutuojančios įmonės
valdymo organai netenka savo įgaliojimų, įmonę valdo ir jos turtu disponuoja teismo paskirtas bankroto
administratorius (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalis, 11 straipsnio 3 dalis). Teismas pažymėjo, kad bendrovės
savininkas, turintis daugiau kaip 10 proc. balsavimo teisę suteikiančių akcijų, turi teisę gauti turtą, likusį
atsiskaičius su kreditoriais likviduojant bankrutavusią bendrovę (ĮBĮ 31 straipsnio 6 punktas), tačiau šio
teisinio reglamentavimo pagrindu negalima pripažinti, kad ĮBĮ nuostatos įtvirtintų galimybę įtraukti
bendrovės akcininkus į įmonės bankroto bylos nagrinėjimą trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais
savarankiškų reikalavimų. Pagrindinė bankroto procedūros paskirtis – užtikrinti įmonės kreditorių teisių ir
teisėtų interesų apsaugą, sudarant sąlygas patenkinti kreditorių reikalavimus iš bankrutuojančiai įmonei
priklausančio turto, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog UAB „Žaibo ratas“ bankroto bylos nagrinėjimas
būtų susijęs su pareiškėjos interesais ir galėtų turėti įtakos jos teisėms ar pareigoms.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 27 d.
nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 28 d. nutartys buvo paliktos nepakeistos.
Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, papildomai
nurodęs, kad, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teisės taikymo ir aiškinimo praktika,
bankrutuojančios įmonės akcininkai, išskyrus tuos, kurių pareiškimu iškelta bankroto byla, negali
dalyvauti bankroto byloje, nes ĮBĮ neįtvirtinta tokių asmenų patraukimo byloje dalyvaujančiais asmenimis
galimybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gruodžio 20
d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-1380/2000, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. vasario 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2002).
Kadangi bankroto byla iškelta ne pagal apeliantės – bendrovės akcininkės - ieškinį, be to, apeliantė nėra
įmonės kreditorė, tai nėra teisinio pagrindo ją įtraukti į bankroto bylos nagrinėjimą trečiuoju asmeniu,
nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų.
Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad apeliantė nėra dalyvaujantis byloje asmuo atsakovo
bankroto byloje, todėl pirmosios instancijos teismas, nepriimdamas pareiškėjos atskirojo skundo dėl
įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto bei grąžindamas atskirąjį skundą kaip
paduotą asmens, neturinčio teisės jį paduoti, nepažeidė procesinės teisės normų reikalavimų.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu pareiškėja E. D. B., remdamasi CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 3
punktuose nurodytais pagrindais peržiūrėti bylą kasacine tvarka, prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio
teismo 2007 m. rugsėjo 27 d. nutartį, kuria paliktos nepakeistos Vilniaus apygardos teismo 2007 m.
birželio 28 d. nutartys neįtraukti kasatorės trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, į
UAB ,,Žaibo ratas” bankroto bylą ir atsisakyta priimti kasatorės atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos
teismo 2007 m. gegužės 24 d. nutarties pripažinti BUAB ,,Žaibo ratas” bankrutavusia ir likviduojama dėl
bankroto bei priimti naują procesinį sprendimą - įtraukti kasatorę trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu
savarankiškų reikalavimų, į UAB ,,Žaibo ratas” bankroto bylą ir perduoti pirmosios instancijos teismui iš
naujo nagrinėti kasatorės atskirojo skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gegužės 24 d. nutarties
priėmimo klausimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismų procesiniai sprendimai naikintini dėl netinkamo CPK 47 straipsnio, skirto trečiųjų
asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, instituto teisiniam reglamentavimui, aiškinimo ir
taikymo. Kasatorės teisinis suinteresuotumas nagrinėjamos bylos baigtimi yra tai, kad kasatorė veikia ne
tik savo bei bendrovės interesais, bet ir bendrovės kreditorių interesais. Tokia pozicija kasaciniame
skunde grindžiama tuo, kad kasatorė pareiškė ieškinį buvusiam įmonės vadovui V. B. dėl žalos
atlyginimo bendrovei, kuris šiuo metu nagrinėjamas Vilniaus apygardos teisme. Patenkinus ieškinį ir iš
buvusio įmonės vadovo išieškojus bendrovei padarytos žalos atlyginimą, padaugėtų lėšų, kurias būtų
galima skirti kreditorių reikalavimams tenkinti ir įmonės mokumui atkurti. Dėl nurodytų priežasčių
kasaciniame skunde akcentuojama, kad bankroto byloje kasatorė gina ne tik savo kaip bendrovės
akcininkės, bet ir bendrovės bei jos kreditorių interesus, todėl į UAB ,,Žaibo ratas” bankroto bylą turėtų
būti įtraukta trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų. Bendrovės akcininko teisė
ginti bendrovės interesus pripažįstama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2007 m. kovo 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-238/2007, kurioje pažymėta,
kad remiantis CPK 55 straipsnio 1 dalimi juridinių asmenų bylas teisme veda jų organai ir dalyviai. I. U.
priklauso 50 proc. UAB ,,Birių krovinių terminalas” akcijų, taigi jis, kaip akcininkas, yra juridinio asmens
dalyvis (CK 2.45 straipsnis) ir turi teisę atstovauti juridiniam asmeniui.
2. Teismai netinkamai aiškino ir taikė ĮBĮ nuostatas. Nors kasatorė nėra įmonės kreditorė ĮBĮ 3
straipsnio prasme, bet jos, kaip savininkės, teisės užtikrinamos, atsižvelgiant į ĮBĮ 5 straipsnio 1 dalies
nuostatas, pagal kurias ieškinį įmonei dėl bankroto bylos iškėlimo turi teisę pareikšti įmonės kreditoriai,
savininkai ir administracijos vadovas. Ši teisės norma, kasatorės manymu, aiškintina, kad į teismą dėl
bankroto bylos iškėlimo kreipusis kitam įstatymo nustatytam tokią teisę turinčiam asmeniui, trečiuoju
asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, ieškovo pusėje turėtų būti leista įstoti ir kitiems
alternatyviems ieškovams ĮBĮ 5 straipsnio 1 dalies nuostatų prasme. Kita vertus, ĮBĮ nuostatos neriboja
bendrovės akcininkų neturtinių teisių, įskaitant ir teisę gauti informaciją apie bendrovės veiklą, siekiant
išsiaiškinti priežastis, sukėlusias įmonės nemokumą ir patraukti atsakomybėn kaltus asmenis. ĮBĮ taip pat
nenustatyta draudimo akcininkui į bendrovės bankroto bylos nagrinėjimą įstoti trečiuoju asmeniu, jei jis
turi materialinį ir procesinį suinteresuotumą bankroto bylos baigtimi. Be to, kasatorė, kaip akcininkė, turi
teisę dalyvauti kreditorių susirinkimuose (ĮBĮ 22 straipsnio 6 dalis), o likviduojant bankrutavusią
bendrovę gauti po atsiskaitymo su kreditoriais likusį turtą.
3. Kasatorė, būdama bankrutuojančios bendrovės akcininkė, siekia įstoti į įmonės bankroto bylos
nagrinėjimą kreditorių pusėje, kad išvengtų galimų regresinių ieškinių iš įmonės kreditorių CK 2.50
straipsnio, įtvirtinančio juridinio asmens dalyvių subsidiariąją atsakomybę už juridinio asmens prievoles,
pagrindu.
4. Bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė į tai, kad CPK 1 straipsnio 1 dalyje nurodoma, jog CPK
normos taikomos ir bankroto bylose, jei ĮBĮ nenustatyta specialių taisyklių. Kadangi ĮBĮ normos
nereglamentuoja akcininkų įstojimo į bankroto bylos nagrinėjimą klausimo, tai, kasatorės manymu,
sprendžiant šį klausimą, turėtų būti taikomos CPK 47 straipsnio nuostatos. Teismai, priimdami kasaciniu
skundu skundžiamus procesinius sprendimu, nenurodė motyvų, dėl kurių netyrė kasatorės nurodytų
faktinių aplinkybių, pagrindžiančių jos materialinį ir procesinį suinteresuotumą bankroto bylos eiga bei
baigtimi.
 5. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika nagrinėjamu klausimu yra nevienoda. Bylą nagrinėję
teismai, atmesdami kasatorės prašymą įtraukti ją į bankroto bylos nagrinėjimą trečiuoju asmeniu,
nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2000 m. gruodžio 20 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1380/2000, ir 2002
m. vasario 6 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2002, tačiau nukrypo nuo vėlesnės
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos 2005 m. gegužės 19 d. nutartyje, priimtoje
civilinėje byloje Nr. 3K-7-260/2005, pagal kurią buvo pripažinta bendrovės akcininkų teisė būti įtrauktais
į įmonės bankroto bylos nagrinėjimą trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų.
Be to, kasatorė pažymi, kad teismai, remdamiesi 2001 m. gruodžio 21 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
senato nutarimo Nr. 33 ,,Dėl įstatymų taikymo įmonių bankroto bylose” nuostatomis, nesilaikė
Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimo, kuriame nurodyta, kad teismai gali remtis ir yra
saistomi teismų sprendimų, priimtų analogiškose bylose, tačiau ne rekomendacinio pobūdžio Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo ar kitų teismų aktų.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas BUAB „Žaibo ratas“ prašo kasacinį skundą atmesti ir
kasaciniu skundu skundžiamas pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų nutartis palikti nepakeistas.
Jame nurodoma, kad kasaciniame skunde išdėstytais argumentais naikinti pirmosios ir apeliacinės
instancijos teismų priimtų procesinių sprendimų nėra teisinio pagrindo. Atsakovas teigia, kad teismai,
atmesdami kasatorės prašymą įtraukti ją į bankroto bylą trečiuoju asmeniu, nepažeidė nei CPK 47
straipsnio reikalavimų, nes kasatorė nepateikė įrodymų, patvirtinančių jos suinteresuotumą bylos
baigtimi, nei ĮBĮ nuostatų, nes kasatorė nėra atsakovės kreditorė. Pareiškėja yra atsakovo akcininkė, o
akcininkai į bankroto bylos nagrinėjimą neįtraukiami. Be to, pagal CPK 47 straipsnio nuostatas tretieji
asmenys į bylą gali įstoti, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme iki baigiamųjų kalbų pradžios, ir
CPK neįtvirtinta galimybės įstoti į bylą trečiuoju asmeniu bylos nagrinėjimo kitų instancijų teisme metu.
Kadangi kasatorė nebuvo dalyvaujantis byloje asmuo, buvo pagrįstai atsisakyta priimti jos pateiktą
atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gegužės 24 d. nutarties. Atsakovas akcentuoja tai,
kad kasaciniame skunde nurodyta, jog jis teikiamas dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. rugsėjo 27 d.
nutarties (CPK 347 straipsnio 1 dalies 1 punktas), tačiau kasaciniame skunde prašoma panaikinti ne tik
minėtą apeliacinės instancijos teismo nutartį, bet ir Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 28 d.
nutartis. Atsakovo teigimu, dėl CPK 347 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų nesilaikymo kasacinis
skundas ta apimtimi, kuria prašoma panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 28 d. nutartis,
nenagrinėtinas kasacine tvarka (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinio teismo nagrinėjimo dalykas šioje byloje - procesinės teisės normų, susijusių su trečiųjų
asmenų įtraukimu į bankroto bylą, aiškinimas ir taikymas.
Kasatorė nurodo, kad skundžia ir 2007 m. rugsėjo 27 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartį dėl
atsisakymo priimti atskirąjį skundą, tačiau nepateikia su šiuo reikalavimu susijusių argumentų, todėl
teisėjų kolegija detaliau šios kasacinio skundo dalies nenagrinėja.
Įmonių bankroto teisinius santykius reguliuoja specialusis Įmonių bankroto įstatymas (2001 m.
kovo 20 d. Nr. IX-216), kuriame nustatyta, kad bankroto bylos teisme nagrinėjamos bendra Civilinio
proceso kodekso nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus šiuo įstatymu nustatytas išimtis (ĮBĮ 10
straipsnio 1 dalis). Klausimų, susijusių su trečiųjų asmenų statusu bankroto byloje, Įmonių bankroto
įstatymas specialiai nereglamentuoja.
Civilinio proceso teisės trečiųjų asmenų instituto tikslas - užtikrinti proceso koncentruotumo ir
ekonomiškumo principų įgyvendinimą. Tiek tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus
(CPK 46 straipsnis), tiek tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų (CPK 47 straipsnis)
turi teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi ir įstatymo įtvirtintą galimybę šį interesą įgyvendinti įstodami į
prasidėjusį teisminį ginčą. Esminiai trečiųjų asmenų su savarankiškais reikalavimais ir trečiųjų asmenų be
savarankiškų reikalavimų teisinio statuso skirtumai yra nulemti skirtingo jų teisinio santykio su bylos
dalyku: tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, turi savarankišką, ginčo šalims
priešpastatomą, materialinę teisę į ginčo dalyką, todėl ją gali ginti naudodamiesi visomis šalių
procesinėmis teisėmis, tarp jų - ir teise pasirinkti teisių gynimo būdą (pareikšti ieškinį jau prasidėjusiame
procese ar pradėti naują procesą). Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, nėra
tiesioginiai tarp šalių atsiradusio materialinio teisinio santykio subjektai, tačiau jie yra susiję
materialiniais teisiniais santykiais su viena iš šalių taip, kad priimtas teismo sprendimas daro įtaką jų
teisių apimčiai; jie dalyvauja byloje vienos iš ginčo šalių pusėje tam, kad išvengtų savo teisinės padėties
pablogėjimo, ir gali būti įtraukiami į prasidėjusį procesą ne tik savo pačių iniciatyva, bet ir kitų
dalyvaujančių asmenų ar teismo valia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. liepos 3 d. nutartis
civilinėje byloje Nr. 3K-3-1042-2002; 2004 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81-2004).
Įmonės akcininko, nepareiškusio ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo, teisinis ryšys su ginčo dalyku
atitinka trečiojo asmens, nepareiškusio savarankiškų reiklavimų, procesinį statusą.
Nei Įmonių bankroto įstatyme, nei Civilinio proceso kodekse nėra imperatyvaus draudimo
bankrutuojančios įmonės akcininkus įtraukti į bankroto bylą trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais
savarankiškų reikalavimų, tačiau, atsižvelgdamas į bankroto teisinių santykių ir iš jų kylančių teisminių
ginčų specifiką, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja praktiką, kad pagal bendrąją taisyklę
bankrutuojančios įmonės akcininkai nėra įtraukiami trečiaisiais asmenimis į bankroto bylą
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. vasario 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-
282/2002; 2003 m. balandžio 23 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2003 ir kt.).
Kartu pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje bankrutuojančios įmonės
akcininkų galimybė įstoti į bankroto bylą trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų
reikalavimų, nėra absoliučiai paneigta. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija
2005 m. gegužės 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-260 pripažino banko akcininkų teisę būti
įtrauktais į bankroto bylą trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, ir jų
galimybę įgyvendinti procesines trečiųjų asmenų teises bankroto byloje, tarp jų – ir teisę paduoti
atskirąjį skundą dėl teismo nutarties iškelti bankroto bylą.
Aptartų įstatyminių ir teismų praktikos nuostatų pagrindu darytina išvada, kad bankrutuojančios
įmonės akcininkai atskirais atvejais gali dalyvauti bankroto byloje trečiųjų asmenų,
nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, statusu.
Bylą nagrinėję teismai nurodytas įstatymo ir teismų praktikos nuostatas taikė vienpusiškai ir
nevertino kasatorės faktinio bei teisinio suinteresuotumo (jos turimo intereso reikšmingumo, dalyvavimo
bankroto byloje tikslingumo ir pan. aplinkybių) dalyvauti bankroto procedūroje. Tai reiškia, kad teismai
neatskleidė nagrinėto procesinio klausimo esmės.
CPK normose nustatytas ne tik materialinis trečiųjų asmenų teisinio statuso pripažinimo pagrindas,
bet ir procesinės taisyklės, kurių laikantis šis statusas gali būti įgyjamas. Pagal CPK 46 ir 47 straipsnių
normas tiek tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, tiek tretieji asmenys,
nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų gali įstoti į bylą iki baigiamųjų kalbų pabaigos, t. y.
nepasibaigus bylos nagrinėjimui iš esmės (CPK 251-253 straipsniai). 2007 m. spalio 23 d., iki kasatorės
kasacinio skundo pateikimo, Vilniaus apygardos teismas priėmė sprendimą dėl BUAB ,,Žaibo ratas“
pabaigos, todėl naujų dalyvaujančių asmenų įstojimas į bankroto bylą pasidarė negalimas.
Vilniaus apygardos teismas 2008 m. vasario 11 d. nutartimi patenkino kasatorės prašymą ir
atnaujino procesą civilinėje byloje dėl UAB ,,Žaibo ratas“ bankroto. Procesas atnaujintas CPK 366
straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu - teismui konstatavus, kad priimant sprendimą dėl įmonės pabaigos
teismas nusprendė dėl neįtrauktos į bylos nagrinėjimą akcininkės E. D. B. teisių ir pareigų. Tai reiškia,
kad teismas pripažino kasatorės, kaip trečiojo asmens, nepareiškusio savarankiškų reikalavimų, statusą
bankroto byloje, ir klausimas dėl jos teisės įstoti į bylą iš esmės yra išspręstas.
Aptartoje procesinėje situacijoje pažeidimai, kuriuos padarė teismai nagrinėdami kasatorės
įtraukimo į bankroto bylą klausimą, nesudaro CPK 346 straipsnyje numatytų skundžiamų teismų
sprendimų peržiūrėjimo pagrindų, kadangi šių pažeidimų ištaisymas neturėtų įtakos teisingam bylos
išnagrinėjimui.
Dėl nurodytų aplinkybių skundžiami teismų procesiniai sprendimai paliekami nepakeisti.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,
nutaria:
 Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 28 d. nutartį ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 27 d. nutartį palikti nepakeistas.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo
dienos.
Teisėjai: Juozas Šerkšnas, Algis Norkūnas, Sigita Rudėnaitė.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2006 m. balandžio 19 d. Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Algimanto
Spiečiaus,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. M. kasacinį
skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. liepos 11 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje
byloje pagal ieškovų Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, atstovaujančio viešajam interesui, ir
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus miesto skyriaus ieškinį atsakovui V. M. dėl
žalos atlyginimo.
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai nurodė, kad Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2003 m vasario 17 d.
nuosprendžiu pripažino atsakovą kaltu pagal BK 246 straipsnio 2 dalį ir nuteisė už eismo įvykio metu D.
Ž. ir S. P. padarytus apysunkius kūno sužalojimus, sukėlusius ilgalaikius sveikatos sutrikimus. Dėl patirtų
sužalojimų S. P. gydėsi nuo 2002 m. rugsėjo 25 d. iki 2003 m. gegužės 19 d. Ligos metu S. P. buvo
išduoti nedarbingumo pažymėjimai ir išmokėta 4 388,93 Lt ligos pašalpa. Vadovaudamiesi tuo, kas
išdėstyta, ieškovai prašė teismo priteisti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus miesto
skyriaus naudai iš atsakovo V. M. 4 388,93 Lt žalos atlyginimo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2005 m. sausio 17 d. preliminariu sprendimu ieškinį
patenkino, priteisdamas ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus miesto
skyriaus naudai iš atsakovo 4 388,93 Lt žalos atlyginimo.
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2005 m. liepos 11 d. sprendimu teismo 2005 m. sausio 17
d. preliminarų sprendimą paliko nepakeistą, priteisdamas iš atsakovo V. M. Valstybinio socialinio
draudimo fondo valdybos Vilniaus miesto skyriaus naudai 4388,93 Lt žalos atlyginimo. Teismas nurodė,
kad pagal CK 6.263 straipsnio 2 dalį žalą, padarytą asmeniui, privalo atlyginti žalą padaręs asmuo. Pagal
CPK 182 straipsnio 3 punktą asmens nusikalstamų veiksmų pasekmių, nustatytų nuosprendžiu
baudžiamojoje byloje, nereikia įrodinėti. Teismas sprendė, kad bylos medžiaga įrodyta, jog S. P.
autoįvykio metu buvo padarytas kairio žastikaulio lūžis, nedarbingumo pažymėjimai buvo išduoti dėl šio
sužalojimo. Veikos dekriminalizavimas nepanaikina atsakovo veiksmų neteisėtumo ir jo kaltės. Draudimo
išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį (CK 6.290
straipsnio 3 dalis), todėl atsakovo motyvai, kad ieškovai neturi reikalavimo teisės, atmestini kaip
nepagrįsti. Reikalavimo teisė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai įtvirtinta CK 6.290
straipsnio 1 dalyje, o prokuroro teisė ginti viešąjį interesą - Prokuratūros įstatymo 19 straipsnyje.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal
atsakovo apeliacinį skundą, 2005 m. spalio 26 d. nutartimi jį atmetė ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės
teismo 2005 m. liepos 11 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija sprendė, kad byloje įrodyta, jog dėl
atsakovo veiksmų nukentėjusiai S. P. buvo išmokėta 4 388,93 Lt ligos pašalpa iš Valstybinio socialinio
draudimo fondo biudžeto lėšų už ligos laikotarpį nuo 2002 m. rugsėjo 25 d. iki 2003 m. gegužės 19 d., t.
y. Valstybiniam socialinio draudimo fondui neabejotinai padaryta žalos. Šis užtikrina valstybinės
socialinės apsaugos sistemos, kurios priemonėmis visiškai ar iš dalies kompensuojamos apdraustiems
asmenims ir įstatymų nustatytais atvejais jų šeimų nariams dėl draudiminių įvykių prarastos darbo
pajamos arba apmokamos papildomos išlaidos, egzistavimą. Taigi, kolegijos teigimu, atsakovas
nepagrįstai ginčą nagrinėjamoje byloje vertina kaip paprastą civilinį turtinį ginčą, susijusį su piniginių
lėšų priteisimu į savarankiškos biudžetinės įstaigos sąskaitą, nes žalos, padarytos Valstybinio socialinio
draudimo fondui, tinkamas ir operatyvus atlyginimas tiesiogiai susijęs su visų, mokančių įmokas
socialinio draudimo fondui, taip pat turinčių teisę gauti išmokas iš šio fondo, interesais – taigi viešuoju
interesu. Nagrinėjamos bylos dėl žalos atlyginimo ypatumas yra tas, kad žala socialinio draudimo fondui
buvo padaryta nusikalstamais veiksmais. Vilniaus apygardos teismo 2003 m. spalio 14 d. nutartimi V. M.
buvo atleistas nuo teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės, panaikinant teistumą dėl jo padarytos veikos
dekriminalizavimo, įsigaliojus naujajam Baudžiamajam kodeksui nuo 2003 m. gegužės 1 d.
Baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu prokuroras ne tik turėjo teisę, bet ir privalėjo pareikšti
baudžiamojoje byloje civilinį ieškinį gindamas viešąjį interesą Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 4
dalies nustatyta tvarka. Dėl to prokuroro pareiga ginti viešąjį interesą, kai jis buvo pažeistas
nusikalstamais veiksmais, neišnyko ir po šios veikos dekriminalizavimo ligos pašalpos mokėjimo metu
(nuo 2002 m. rugsėjo 25 d. iki 2003 m. gegužės 19 d.). Taigi prokuroro teisė pareikšti ieškinį
nagrinėjamoje byloje tiesiogiai įtvirtinta Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 4 dalyje. Taigi atsakovo
argumentai dėl to, kad prokuroras neturi reikalavimo teisės, nepagrįsti.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimų į kasacinį skundą esmė
Kasaciniu skundu atsakovas V. M. prašo teismo panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės
teismo 2005 m. liepos 11 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 2005 m. spalio 26 d. nutartį bei
priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro ieškinį atmesti.
Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Nagrinėjamos bylos atveju prokuroras neturėjo teisės pareikšti ieškinio, nes viešasis interesas
nebuvo pažeistas. Prokuratūros įstatymo 19 straipsnis nustato teisę pareikšti ieškinį viešajam interesui
ginti tik tada, kai yra padarytas valstybės, visuomenės, asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimas.
Prokuroras privalėjo įrodyti teisės pažeidimo faktą, tačiau to nebuvo daroma. Tai, kad atsakovas V. M. iki
naujojo BK priėmimo buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn dėl S. P. padaryto sveikatos
sužalojimo, nėra tiesiogiai susiję su šios bylos ginčo dalyku (veiką dekriminalizavus, atsakovui buvo
panaikintas teistumas dar iki kreipimosi su civiliniu ieškiniu įteikimą dienos). Ieškinio reikalavimas kyla
dėl išvestinio regresinio valstybinio socialinio draudimo reikalavimo, tai nėra teisės pažeidimas.
Kasatoriaus teigimu, teismų sprendimas ir nutartis, kuria patenkintas ieškinys, neatitinka Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 29 d. konsultacijos teismams ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
2001 m. kovo 7 d. nutartyje Nr. 3K-3-267/2001 suformuluotos taisyklės, kad tik nustačius pažeidimą
prokuroras turi teisę pareikšti ieškinį dėl viešojo intereso gynimo.
2. Teisę į ieškinį šioje byloje turi socialinio draudimo įstaiga, o ne prokuroras, nes V. M. nepadarė
teisės pažeidimo, neapmokėdamas regresinio reikalavimo, kuris jam ir nebuvo pareikštas įstatymų
nustatyta tvarka. Šios bylos ieškinio pagrindas yra CK 6.263 ir 6.290 straipsniuose įtvirtinta teisė regreso
tvarkaišreikalauti dėl sveikatos sužalojimo išmokėtas nedarbingumo lėšas iš Valstybinio socialinio fondo
biudžeto lėšų. Vadovaujantis teisinio apibrėžtumo civiliniuose santykiuose principu, įtvirtintu CK 1.2
straipsnyje, tokį ieškinį turėjo teisę (įstatymas nenustato pareigos) pateikti Valstybinio socialinio
draudimo atitinkama institucija, išmokėjusi nukentėjusiajai pinigines lėšas. Tai, kad ieškinį pateikė
prokuroras, pažeidžia asmenų lygybės teismui konstitucinį principą, įtvirtintą ir CPK 6 straipsnyje, ir
šalių procesinį lygiateisiškumą, įtvirtintą CPK 17 straipsnyje.
3. Teismai pažeidė kasatoriaus teisę į tinkamą teismą, nes civiliniame procese ieškinį palaikė net
dvi valstybės įstaigos. Bylos nagrinėjimo metu ieškovui nebuvo teismo pasiūlyta pakeisti netinkamą
ieškovą tinkamu pagal CPK 45 straipsnį. Pagal Prokuratūros įstatymo 19 straipsnį ne bet kurio viešojo
intereso pažeidimo atveju prokurorui suteikta teisė jį ginti, o tik tokio, kuris atitinka papildomus
Prokuratūros įstatymo ar tiesiogiai kituose specialiuose įstatymuose įtvirtintus kriterijus. Šios bylos
atveju nenustatytos 19 straipsnio l dalyje įtvirtintos sąlygos: visuomenės interesų pažeidimas; faktas, kad
institucijos (šioje byloje - socialinio draudimo įstaiga), privalančios ginti šį interesą, nesiėmė priemonių
pažeidimams pašalinti. Šioje byloje ieškovui atstovavo prokuroras ir Valstybinio socialinio draudimo
fondas, nors savarankiškai socialinio draudimo įstaiga ieškinio nereiškė.
 4. Apeliacinio teismo nutartyje nepagrįstai nurodoma, kad apelianto argumentai dėl to, jog ieškinį
dėl viešojo intereso turėjo pareikšti tas subjektas, kuriam įstatymas priskiria šias funkcijas, nėra teisinio
pobūdžio argumentai. Šie teismo motyvai paneigia pamatines civilinio proceso taisykles (CPK 5
straipsnio l dalis, 37, 45 straipsniai), todėl atmestini. Teismas konstatavo, kad po veikos
dekriminalizavimo bei teistumo panaikinimo atsakovui V. M. prokuroro pareiga pareikšti ieškinį
viešajam interesui ginti, kuris nebuvo pareikštas nuosprendžio priėmimo metu, nei iki atleidimo nuo
bausmės ir teistumo panaikinimo, ne tik neišnyko, bet ir privalėjo būti įgyvendinta, tai yra pagrindas
tenkinti ieškinį. Toks teismo pateiktas teisės normų sisteminis aiškinimas paneigia civilinių santykių
teisinio reglamentavimo principus pagal CK 1.2 straipsnį ir baudžiamosios teisės principų laikymąsi, pvz.,
tai, kad asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią (BK 3 straipsnio
2 dalis); teistumo išnykimo principą (BK 97 straipsnis). Šiuo metu už analogiškus V. M. padarytus teisės
pažeidimus taikoma tik administracinė atsakomybė, todėl prokuroras nebeturi jokių teisių ginti viešąjį
interesą pagal Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 4 dalį. Tai patvirtina tiek šalių procesinio
lygiateisiškumo, tiek asmenų lygybės įstatymui ir teismui principai. Be to, net baudžiamosiose bylose
regresiniai ieškiniai dėl prokuroro nereiškiami. Taip teismas pažeidė kasatoriaus teisę į tinkamą procesą.
Ieškovai Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras ir Valstybinio socialinio draudimo fondo
valdybos Vilniaus skyrius, pritardami teismų sprendime ir nutartyje nurodytiems argumentams,
atsiliepimais į kasacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 26 d. nutartį palikti nepakeistą. Ieškovai pažymėjo, kad
baudžiamoji byla V. M. nebuvo nutraukta, jis tik buvo atleistas nuo bausmės dėl veikos
dekriminalizavimo. Byloje konstatuota, kad atsakovas pažeidė Kelių eismo taisyklių 2.4, 13.10, 14.2
punktų reikalavimus, sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo sužaloti žmonės, taigi byloje nustatytos visos
sąlygos deliktinei atsakomybei taikyti. Be to, nepagrįsti kasatoriaus argumentai dėl regresinio
reikalavimo, nes žala Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui padaryta ne regresinio reikalavimo
neapmokėjimu, o atsakovo įvykdyta nusikalstama veika. Tai, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo
valdybos Vilniaus skyrius privalėjo išmokėti nukentėjusiajai ligos pašalpą, rodo, kad buvo pažeistas
viešasis interesas, kuriam apginti socialinio draudimo įstaiga kreipėsi į prokuratūrą 2004 m. gruodžio 8 d.
raštu. Tai, kad ieškinys pareikštas tik vieno ieškovo – prokuratūros - vardu, neturi reikšmės socialinio
draudimo įstaigos procesinei padėčiai byloje. CPK 111, 135 straipsniuose nenustatyta, kad ieškinį privalo
pasirašyti visi proceso bendrininkai. Be to, byloje bendraieškis pareiškė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad
palaiko prokuroro ieškinį.
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinio teismo paskirtis yra spręsti teisės aiškinimo ir taikymo klausimus, šios funkcijos
atlikimas sudaro sąlygas užtikrinti visoje valstybės teritorijoje vienodą teisės aiškinimą ir taikymą. CPK
353 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina
apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Taigi kasacinis teismas sprendžia tik teisės, o ne fakto
klausimus. Šioje byloje kasacinio nagrinėjimo ribas lemia kasacinio skundo dalykas ir pagrindas, taip pat
atsiliepimo į kasacinį skundą pagrindas. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija nurodo, kad kasacine tvarka
gali būti nagrinėjami tik tie kasaciniame skunde ir atsiliepime į skundą išdėstyti kasacijos pagrindai ir
teisiniai argumentai, pagrindžiantys nurodomus pagrindus, kuriuose yra formuluojamos teisės taikymo ir
aiškinimo problemos, reikšmingos vienodinant teismų praktiką, susijusią su teisės taikymu ir aiškinimu
(interpretavimu). Šie kasaciniam teismui suteikti įgalinimai leidžia siekti kasacijos tikslų – vykdyti
teisingumą konkrečioje byloje (kasacijos individualus pobūdis) ir užtikrinti harmoningą teisės plėtrą
valstybėje (norminę reikšmę turintis kasacijos pobūdis).
Kasaciniame skunde iš esmės keliamas prokuroro teisės pareikšti ieškinį nagrinėjamos bylos atveju
klausimas, susijęs su Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio ir CPK 49 straipsnio 1 dalies taikymu bei
viešojo intereso, kaip pagrindo prokurorui pareikšti ieškinį, aiškinimo klausimais, dėl kurių teisėjų
kolegija pasisako.
Kasatoriaus teigimu, pagal Prokuratūros įstatymo 19 straipsnį prokuroras turi teisę pareikšti ieškinį
viešajam interesui ginti tik tada, kai yra padarytas valstybės, visuomenės, asmens teisių ir teisėtų interesų
pažeidimas. Dėl to, priėmus naująjį BK ir dekriminalizavus atsakovo veiką, S. P. padarytas sveikatos
sužalojimas nėra tiesiogiai susijęs su šios bylos ginčo dalyku, nes V. M. nepadarė teisės pažeidimo.
Kasatoriaus teigimu, teisę į ieškinį šioje byloje turi tik socialinio draudimo įstaiga, o ne prokuroras, nes
šios bylos ieškinio pagrindas yra ne teisės pažiedimas, o CK 6.263 ir 6.290 straipsniuose įtvirtinta teisė
regreso tvarka išreikalauti dėl sveikatos sužalojimo išmokėtas nedarbingumo lėšas iš Valstybinio
socialinio fondo biudžeto lėšų.
Su kasacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka.
Prokuroro teises inicijuoti civilinį procesą reglamentuoja CPK ir Prokuratūros įstatymas. CPK 49
straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įstatymų numatytais atvejais prokuroras gali pareikšti ieškinį
viešajam interesui ginti. Pagal Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalį prokurorai, nustatę asmens,
visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais
atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą,
pasiūlymą, pareiškimą, skundą arba savo iniciatyva. To paties įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje
nurodyta, kad prokurorai, turėdami pagrindą manyti, kad pažeisti teisės aktų reikalavimai, gindami
viešąjį interesą, turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu, pareiškimu ar prašymu. Teisėjų kolegija
konstatuoja, kad CPK 49 straipsnio 1 dalies sąvoka „viešasis interesas“ turi būti aiškinama
atsižvelgiant į įstatymų leidėjo ketinimus ir aptariamos normos tikslus. Įstatymų leidėjas,
suteikdamas teisę prokurorui inicijuoti civilines bylas, kai to reikalauja viešasis interesas, nepateikė
viešojo intereso sampratos. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas viešąjį interesą supranta plačiai ir
suteikia teisę prokurorui teisę spręsti, yra konkrečiu atveju viešasis interesas inicijuoti civilinę bylą
ar ne. Dėl to kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka, gindamas viešąjį interesą, prokuroras gali
visais atvejais, nustatęs tokį teisės aktų pažeidimą, kurio pobūdis, prokuroro nuomone, turi esminės
reikšmės asmenų, jų grupių, valstybės ir visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams ir sudaro
pagrįstas prielaidas prokuroro reiškiamam materialiniam teisiniam reikalavimui patenkinti.
Galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis civilinę bylą,
iškeltą pagal prokuroro ieškinį.
Iš bylos duomenų matyti, kad prokuroras kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas priteisti
Valstybinio socialinio draudimo fondo Vilniaus skyriui jo išmokėtas S. P. ligos pašalpas, sužalojus jos
sveikatą eismo įvykio metu, kurio kaltininku pripažintas atsakovas V. M. Valstybinio socialinio draudimo
įstaiga, prašydama teismine tvarka apginti jų teises ir teisėtus interesus, kreipėsi į prokuratūrą 2004 m.
gruodžio 8 d. raštu. Įvertinus bylos aplinkybes, taip pat atsižvelgiant į tai, kad Valstybinio socialinio
draudimo fondas užtikrina valstybinės socialinės apsaugos sistemos egzistavimą, kurios priemonėmis
pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymą visiškai ar iš dalies kompensuojamos apdraustiesiems
asmenims ir įstatymų nustatytais atvejais jų šeimų nariams dėl draudiminių įvykių prarastos darbo
pajamos arba apmokamos papildomos išlaidos, kasacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su žemesnės
instancijos teismų išvada, kad žalos, padarytos Valstybinio socialinio draudimo fondui, tinkamas ir
operatyvus atlyginimas tiesiogiai susijęs su visų, mokančių įmokas socialinio draudimo fondui, taip pat
turinčių teisę gauti išmokas iš socialinio draudimo fondo, interesais, taigi socialinio draudimo įstaigos
turėtos išlaidos yra viešojo intereso dalis. Dėl to pagrįsta apeliacinio teismo išvada, kad atsakovas
nepagrįstai ginčą nagrinėjamoje byloje vertina kaip paprastą civilinį turtinį ginčą, susijusį su piniginių
lėšų priteisimu į savarankiškos biudžetinės įstaigos sąskaitą. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, kolegija
konstatuoja, kad šiomis aplinkybėmis prokuroras, vadovaudamasis nurodytomis įstatymų nuostatomis,
turėjo teisę kreiptis į teismą su ieškiniu, o teismas, priimdamas prokuroro pateiktą ieškinį, nei CPK 49
straipsnio 1 dalies, nei Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio nuostatų nepažeidė.
Dėl kasacinio skundo argumento, kad socialinio draudimo įstaiga turėjo teisę kreiptis į teismą dėl
ligos pašalpos pritesimo, nekeičia šioje byloje ginamo intereso viešojo pobūdžio ir neatima teisės
prokurorui reikšti ieškinį civilinėje byloje dėl ligos pašalpos, sumokėtos nukentėjusiam asmeniui iš
Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšų, priteisimo. Ypač įvertinus tai, kad atsakovui už S.
P. sužalojimą eismo įvykio metu buvo iškelta baudžiamoji byla, kuri (nors ir dekriminalizavus veiką dėl
naujojo BK priėmimo) nebuvo nutraukta, kas rodo atsakovo veiksmų neteisėtumą bei pavojingumą
visuomenei teisės pažeidimo padarymo metu. Dėl nurodytos priežasties kolegija taip pat atmeta kasacinio
skundo argumentą, kad šios bylos pagrindas yra ne teisės pažeidimas, o socialinės draudimo įstaigos
regresinis reikalavimas, nes byloje nustatyta, kad atsakovas pažeidė Kelių eismo taisyklių 2.4, 13.10, 14.2
punktų reikalavimus, sukėlė eismo įvykį, kuriame buvo sužaloti žmonės, taigi byloje nustatytas atsakovo
veiksmų neteisėtumo ir įstatymo pažeidimo faktas kaip pagrindas deliktinei atsakomybei taikyti. Dėl to
Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui žala padaryta ne regresinio reikalavimo neapmokėjimu,
o atsakovo įvykdyta neteisėta veika, kuri, nors ir buvo dekriminalizuota, tačiau dėl savo pasekmių ir
pažeidimo pobūdžio negali būti pateisinama.
Dėl kasacinio skundo argumento, kad socialinio draudimo įstaiga nepagrįstai buvo įtraukta
bendraieškiu byloje, teisėjų kolegija pažymi, kad tais atvejais, kai viešasis interesas ginamas valstybės
institucijos prašymu ir susijęs su jos funkcijų vykdymu, į bylą taip pat įtraukiamos nurodytos
institucijos, o dėl šių asmenų procesinės padėties – įtraukti institucijas į bylą kaip trečiuosius
asmenis, pareiškiančius savarankiškus reikalavimus, ar kaip bendraieškius - sprendžia konkrečią
bylą nagrinėjantis teismas. Nagrinėjamoje byloje socialinio draudimo įstaiga įtraukta bendraieškiu, nes
tokią jos procesinės padėties įvertinimą nulėmė ta aplinkybė, kad ginčo baigtis, t. y. ligos pašalpos
priteisimas ar nepriteisimas, tiesiogiai susijusi su šios institucijos teisėmis ir interesais šioje byloje, t. y.
turi įtakos Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, kurį administruoja socialinio draudimo
įstaigos. Dėl to nėra jokio pagrindo teigti, kad, įtraukus į bylą socialinio draudimo įstaigą bendraieškiu,
buvo pažeista atsakovo teisė į tinkamą procesą, taip pat lygiateisiškumo ir kiti civilinio proceso principai.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai
materialinės teisės normas aiškino ir taikė tinkamai, procesinės teisės normų iš esmės nepažeidė ir nuo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos nenukrypo, todėl
kasacinio skundo motyvais naikinti teisėtus ir pagrįstus šių teismų procesinius sprendimus nėra pagrindo
(CPK 346 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 26 d. nutartį
palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo
dienos.
Teisėjai: Česlovas Jokūbauskas, Dangutė Ambrasienė, Algimantas Spiečius.

Kortelė:

1017675_RegNr_3K-3-130-611/2015

http://www.infolex.lt/tp/1017675

Civilinė byla Nr. 3K-3-130-611/2015

Teisminio proceso Nr. 2-05-3-02523-2012-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 114.9.6.2; 114.11; 121.11

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas), Andžej Maciejevski (pranešėjas) ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų J. P. ir V. P.
kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m.
balandžio 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje ieškovų J. P. ir V. P. ieškinį atsakovui
UAB „Norvegijos kontaktai“ dėl nuostolių atlyginimo; trečiasis asmuo UAB „Dainarita“.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiami civilinio proceso teisės normų, reglamentuojančių naujų įrodymų apeliacinės
instancijos teisme priėmimą ir kitos šalies teisę pateikti savo nuomonę dėl jų, pažeidimo, taip pat
įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikymo šioje byloje klausimai.

Ieškovai J. P. ir V. P. prašo priteisti iš atsakovo UAB „Norvegijos kontaktai“ 19 322,07 Lt

(5596,06 Eur) nuostolių, patirtų šalinat nustatytus nekilnojamojo turto defektus, atlyginimą, 847
Lt (245,31 Eur) už atliktą ekspertizę, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo
bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

2011 m. birželio 1 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu bendrąja jungtine nuosavybės teise

ieškovai įsigijo iš atsakovo 464/928 dalis žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini),
(duomenys neskelbtini) ir patalpą – butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys
neskelbtini). Butas buvo nebaigtame statyti pastate lA2b (76 proc. baigtumas). Pradėjus buto
vidaus apdailos darbus, ieškovai buvo statybos specialistų įspėti apie galimus pirmojo aukšto
perdangos monolitinio ruožo trūkumus. 2011 m. liepos 26 d. VšĮ Kauno regiono statybos
konsultavimo ir audito centras, atlikęs dalinę buto konstrukcijų ekspertizę, nustatė, kad
gyvenamojo namo, kuriame yra butas, pirmojo aukšto perdanga įrengta nesilaikant Statybos
techninio reglamento (toliau – STR) 2.05.04:2003 „Poveikiai ir apkrovos“ reikalavimų,
monolitinį ruožą būtina ardyti prieš tai išardžius dalį antrojo aukšto pertvarų, kurios buvo
nutinkuotos ir kuriose įrengta elektros instaliacija; kad siena tarp butų pastatyta nesilaikant
techninio projekto reikalavimų – vietoj pilnavidurių plytų mūro siena pastatyta iš
keramzitbetonio blokelių; sienoje padaryta anga židiniui netinkama, būtina įrengti naują kaminą;
vienos ventiliacijos angos, pažymėtos projekte, nėra, neišspręstas patalpos vėdinimo klausimas.
Ieškovų pakviestas specialistas ekspertizės akto pagrindu 2011 m. rugsėjo 26 d. surašė defektinį
aktą Nr. 01/2011/09/26 ir prie jo pridėjo sąmatą, pagal kurią nustatytų trūkumų šalinimas ir su
tuo susijusių darbų atlikimas įvertintas 19 322,07 Lt (5596,06 Eur) su PVM. Kadangi ieškovams
buvo perduotas nekilnojamasis turtas (butas) su paslėptais trūkumais (nors atsakovas pirkimo–
pardavimo sutartimi garantavo, kad tokių nėra), ieškovai turi teisę į nuostolių atlyginimą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno apylinkės teismas 2013 m. kovo 23 d. sprendimu tenkino dalį ieškinio – priteisė
ieškovams iš atsakovo UAB „Norvegijos kontaktai“ 18 441,53 Lt (5341,04 Eur) nekilnojamojo
turto trūkumų nustatymo ir šalinimo išlaidų atlyginimo, 5 proc. metines palūkanas nuo
priteistinos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012 m. kovo 1 d.) iki teismo sprendimo
visiško įvykdymo, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teismas nurodė, kad pagal Statinio dalinės ekspertizės aktą Nr. 11-108, atlikus esamų PK 72
plokščių apkrovos skaičiavimus, nustatyta, jog monolitinio ruožo plokščių apkrova netenkina
STR 2.05.04:2003 „Poveikiai ir apkrovos“ reikalavimų; kad monolitinį ruožą būtina ardyti, prieš
tai išardžius dalį antrojo aukšto pertvarų, kurios jau nutinkuotos ir jose įrengta elektros
instaliacija. Taip pat nurodyta, kad pagal dvibučio gyvenamojo namo techninį projektą (projekto
vadovas N. Varnas) siena tarp butų turėjo būti sumūryta iš pilnavidurių plytų, 38 cm storio
(pirmojo aukšto sąramų planas), tačiau pastatyta iš keramzitbetonio blokelių, toje sienoje palikta
anga židiniui netinka, būtina įrengti židiniui naują kaminą; projekto pirmojo aukšto sąramų plane
pažymėtos ventiliacijos angos išvis nėra, neišspręstas bendros patalpos – 38,23 kv. m – vėdinimo
klausimas. Ekspertizės aktu nustatyta, kad gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) pirmojo
aukšto perdangos monolitinis ruožas neatitinka STR 2.05.04:2003 „Poveikiai ir apkrovos“ bei
STR 2.01.01(l):2005 „Esminis statinio reikalavimas „Mechaninis atsparumas ir pastovumas“
reikalavimų; antrojo aukšto pertvarų ardymas ir atstatymas, naujo perdangos monolitinio ruožo,
židinio dūmtraukio įrengimo preliminari kaina – 13 453,28 Lt (3896,34 Eur). Statybos techninės
priežiūros vadovo kvalifikaciją turintis A. A. sudarė sąmatą; pagal jo atliktus skaičiavimus,
nustatytų trūkumų šalinimas ir su tuo susijusių darbų atlikimas įvertintas 19 322,07 Lt (5596,06
Eur) su PVM.

Teismas, įvertinęs atsakovo atstovo paaiškinimus, kitus įrodymus – projektuotojo N. V. 2010 m.

parengtą dvibučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) techninį projektą, kurio pagrindu
2010 m. rugsėjo 14 d. išduotas statybos leidimas Nr. LNS-21-100913-00946, 2011 m. balandžio
20 d. Atliktų darbų perdavimo aktą, sprendė, kad, kilus šalių ginčui dėl netinkamai įrengto
perdangos monolitinio ruožo, trečiojo asmens UAB „Dainarita“ (atliko statybos darbus) pateiktas
kitoks nei projekte pirmojo aukšto perdangos planas (nurodytas kitoks perdangos plokščių
stiprumas – PK 72-15-8 ir PK 72-12-8), pateiktas papildomas (nepatvirtintas su techniniu
projektu) perdangos planas – kolona ir jos brėžinys, yra sudaryti vėliau, ir atlikdama statybos
darbus UAB „Dainarita“ šiais naujais brėžiniais ir sprendiniais negalėjo vadovautis. Kilus
abejonių, ar pirmo aukšto perdanga įrengta iš kitokio stiprumo plokščių, nei nurodyta
patvirtintame projekte, ir dėl to ieškovų pateiktas statinio dalinės ekspertizės aktas galimai
paremtas klaidingais duomenimis ir skaičiavimais, šioms aplinkybėms nustatyti atsakovas
neprašė skirti statybos teismo ekspertizės. Teismas sprendė, kad atsakovas nepaneigė ieškovų
nurodyto jiems parduoto daikto – gyvenamojo namo perdangos trūkumų, kitų eksperto nustatytų
trūkumų – neįrengtos ventiliacijos angos, dėl kurios nėra išspręstas svetainės vėdinimo
klausimas, taip pat kad sienoje, pastatytoje iš keramzitinių blokelių (o ne kaip nurodyta projekte
– iš pilnavidurių plytų), palikta anga židiniui netinka (būtina įrengti naują kaminą). Kadangi
ventiliacijos ir židinio dūmų kanalo angos pagal projektą turėjo būti išmūrytos atliekant mūro
darbus, tai teismas atmetė atsakovo argumentus, kad svetainės vėdinimo klausimas ir židinio
angos įrengimas nebuvo būtinas iki namo pardavimo ieškovams ir kad šiuos darbus ieškovai
galėjo atlikti patys. Tiek perdangos, tiek sienų viduje esančių angų netinkamas įrengimas yra
paslėpti trūkumai, kurie ne statybos srities specialistui nėra akivaizdūs ir lengvai suprantami.
Atsakovui neįrodžius aplinkybių, šalinančių jo atsakomybę dėl ieškovams perduoto netinkamos
kokybės daikto (CK 6.334 straipsnio 1 dalies 3 punktas, CPK 176–178, 185 straipsniai), ir
paaiškėjus, kad atlikti statybos darbai neatitinka statybos techninių reikalavimų, nepriklausomai
nuo to, kad ieškovai pirko nebaigtos statybos butą, teismas sprendė, jog jie turi teisę reikalauti,
kad atsakovas kompensuotų ginčo statinio trūkumų pašalinimo išlaidas.

Teismas nurodė, kad nuostolių dydį ieškovai grindė specialisto A. A. sudaryta sąmata, pagal
kurią bendra defektų šalinimo darbų kaina – 19 322,07 Lt (5596,06 Eur). Visi defektų šalinimo
darbai atlikti UAB „Tekanas“ iki 2011 m. gruodžio 15 d., t. y. iki ieškinio padavimo teismui
dienos, darbų reali vertė 20 876,96 Lt (6046,38 Eur) (abipusiu susitarimu mokėjimas atidėtas,
liudytojas D. K. pasirašė vekselį). Teismo vertinimu, apmokėjimas už atliktus defektų šalinimo
darbus nėra esminis sprendžiant nuostolių atlyginimo klausimą, nes įstatyme nenustatyta, kad
atlyginamos tik jau turėtos išlaidos (CK 6.334 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Tiek pagal
specialisto A. A. sudarytą darbų sąmatą, tiek pagal UAB „Tekanas“ Atliktų darbų aktą į atliktų
darbų vertę buvo įskaičiuoti ir lubų glaistymo (565,99 Lt-163,92 Eur) bei lubų ir sienų dažymo
darbai (1161,55 Lt-336,41 Eur), kurie prieš šalinant nustatytus defektus dar nebuvo atlikti ir jų
atlikti iš naujo nereikėjo. Teismas mažino ieškovams priteistiną nuostolių atlyginimą
atskaitydamas šių darbų kainą.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 14 d.
nutartimi panaikino Kauno apylinkės teismo 2013 m. kovo 27 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas
ieškinys, ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – ieškinį atmesti; pakeitė teismo sprendimo
dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija atmetė atsakovo prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka (dėl kitoje
civilinėje byloje teismo paskirtos ekspertizės išvadų pateikimo); CPK 321 straipsnio 1 dalies,
322 straipsnio pagrindu konstatavo, kad šalys dalyvavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos
teisme, davė savo paaiškinimus ir teikė įrodymus dėl visų bylos aplinkybių, todėl nėra pagrindo
pripažinti, jog žodinis nagrinėjimas yra būtinas.

Teisėjų kolegija rėmėsi kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB
,,Mercbusas“ v. UAB ,,Silberauto“, bylos Nr. 3K-3-455/2010), CK 6.327 straipsnio 2, 4, 5
dalimis, 6.333 straipsnio 1, 2 dalimis, 6.334 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 6.399 straipsniais,
nurodė, kad, gavus bylą nagrinėti apeliacinės instancijos teisme, UAB „Dainarita“ pateikė kitoje
civilinėje byloje atliktos teismo statybinės ekspertizės aktą, prašė prijungti prie civilinės bylos.
Teismo statybinės ekspertizės aktas surašytas 2013 m. gegužės 17 d., taigi šio įrodymo
pateikimo būtinybė iškilo vėliau, todėl teisėjų kolegija, siekdama teisingai išnagrinėti bylą,
ekspertizės aktą priėmė (CPK 314 straipsnis). Teisėjų kolegija nurodė, kad bylos nagrinėjimo
pirmosios instancijos teisme metu dalyvaujantiems byloje asmenims buvo žinoma, kad 2012 m.
birželio 15 d. UAB „Norvegijos kontaktai“ kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu
atsakovei UAB „Dainarita“ prašydama sumažinti bendrovių sudarytos statybų rangos sutarties
dėl dvibučių gyvenamųjų namų pastatymo žemės sklype (duomenys neskelbtini) atliktų darbų
kainą atskaitant defektų šalinimo išlaidas (civilinė byla Nr. 2-489-173/2014). Teismas 2013 m.
vasario 14 d. nutartimi paskyrė statybos teismo ekspertizę; ekspertizės aktas surašytas 2013 m.
gegužės 17 d., Kauno apygardos teismas 2014 m. vasario 4 d. sprendimu (įsiteisėjęs) ieškinį
atmetė, nustatęs, kad UAB „Dainarita“ statybos darbus atliko kokybiškai, nenukrypdama nuo
normatyvinių statybos dokumentų reikalavimų, statybos darbų rodiklių. Abiejose bylose tirtos
analogiškos faktinės aplinkybės dėl buto (duomenys neskelbtini) atliktų statybos darbų trūkumų
– neatitikties projektinei dokumentacijai, tačiau Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 4 d.
sprendimas nagrinėjamoje byloje neturi prejudicinės galios, nes bylose dalyvavo skirtingi
proceso dalyviai (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Nurodytas teismo sprendimas atitinka
rašytiniams įrodymams keliamus reikalavimus, todėl vertintinas kartu su kitais šioje byloje
surinktais įrodymais.

2013 m. gegužės 17 d. teismo statybinės ekspertizės akte Nr. 2-824-173/2013 ir nurodytame

Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 4 d. sprendime konstatuotos faktinės aplinkybės,
tiesiogiai susijusios su įrodinėjimo dalyku šioje byloje, – 2013 m. sausio 30 d. VšĮ Kauno
regiono statybos konsultavimo ir audito centro statinio dalinės ekspertizės aktu Nr. 13-03/01
atsisakyta 2011 m. liepos 26 d. dalinės ekspertizės akto Nr. 11-108 išvadų: 1) dėl pirmojo aukšto
perdangos ir monolitinių ruožų neatitikties STR 2.05.04:2003 „Poveikiai ir apkrovos“
reikalavimams ir STR 2.01.01(1):2005 „Esminis statinio reikalavimas „Mechaninis atsparumas ir
pastovumas“ reikalavimams; 2) dėl statybos darbų trūkumų. Nurodytoje byloje nustatyta, kad
gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) pirmojo aukšto perdangos monolitiniai ruožai atitinka
teisės aktų reikalavimus, monolitinio ruožo tvirtinti kolona nereikia, nes perdangos plokštės yra
PK 72-15-8 ir PK 72-12-8; siena tarp butų nebūtinai turėjo būti sumūryta iš pilnavidurių plytų,
abu konstruktyvai adekvatūs; židinio dūmtraukio anga atitinka reikalavimus; ventiliacijos angos
įrengtos pagal projektą, statybos darbų trūkumai galėjo būti pastebėti atliktų darbų perdavimo–
priėmimo metu, jeigu tie trūkumai būtų buvę. Nurodytoje byloje teismas, įvertinęs šias teismo
ekspertizės išvadas, sprendė, kad UAB „Dainarita“ statybos darbus atliko kokybiškai,
nenukrypdama nuo normatyvinių statybos dokumentų reikalavimų.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad neturi pagrindo nesutikti su 2013 m. gegužės 17 d. teismo
statybinės ekspertizės išvadomis, juolab kad jas jau yra įvertinęs teismas ir jų pagrindu yra
priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas. VšĮ Kauno regiono statybos konsultavimo ir audito
centras pateikė teismui statinio dalinės ekspertizės aktą Nr. 13-03/01, kuriame nurodyta, kad
didžioji dalis VšĮ Kauno regiono statybos konsultavimo ir audito centro 2011 m. liepos 26 d.
Statinio dalinės ekspertizės akto Nr. 11-108 neatitinka tikrovės, padaryta išvada, kad dvibučio
gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) naujo dūmtraukio įrengimas – 2235,97 Lt. Pirmosios
instancijos teismas šio įrodymo nevertino, rėmėsi ankstesniu ieškovų pateiktu VšĮ Kauno
regiono statybos konsultavimo ir audito centro 2011 m. liepos 26 d. statinio dalinės ekspertizės
aktu Nr. 11-108, nors teismo posėdžio metu liudytojas V. L. nurodė, kad jo atlikta ir ieškovų
pateikta teismui statinio dalinė ekspertizė netiksli, konsultacinio pobūdžio, neatitinka tikrovės.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovai (pirkėjai) neįrodė, jog atsakovas pažeidė pirkimo–
pardavimo sutarties sąlygas, t. y. pardavė netinkamos kokybės (su statybos darbų trūkumais)
nekilnojamąjį daiktą, todėl neturi CK 6.334 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytos teisės
reikalauti, kad atsakovas atlygintų jų turėtas išlaidas šalinant daikto trūkumus.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu ieškovai prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir palikti galioti
pirmosios instancijos teismo sprendimą arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės
instancijos teismui; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi šie argumentai:

1. Dėl naujo įrodymo priėmimo ir vertinimo. Apeliacinės instancijos teisme jau po apeliacinių
skundų padavimo į bylą buvo pateiktas naujas įrodymas – teismo statybinės ekspertizės, atliktos
kitoje civilinėje byloje, į kurios nagrinėjimą ieškovai nebuvo įtraukti byloje dalyvaujančiais
asmenimis, aktas. Šio įrodymo pagrindu apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios
instancijos teismo sprendimą ir priėmė kardinaliai priešingą sprendimą – atmetė ieškinį. Kitoje
civilinėje byloje ekspertizė atlikta remiantis tik joje surinktais dokumentais, kurių nei apimtis,
nei turinys ieškovams nežinomi. Ieškovai apie tokio ekspertizės akto egzistavimą sužinojo tik
gavę apeliacinės instancijos teismo nutarties kopiją, tik tada susipažino su jo turiniu. Ieškovų
nuomone, nagrinėjamoje civilinėje byloje ginčas kilo ne dėl materialinių teisinių santykių ar
teisių pripažinimo, o dėl trūkumų nustatymo, todėl CPK 279 straipsnis negali būti taikomas ir
kitoje civilinėje byloje priimtas sprendimas negali turėti prejudicinės galios. Teismo statybinės
ekspertizės, atliktos kitoje civilinėje byloje dėl to paties objekto, aktas neatitinka įrodymams
keliamų reikalavimų, nes nebuvo išnagrinėtas bei įvertintas teismo posėdyje CPK nustatyta
tvarka kartu su kitais įrodymais, laikantis CPK 183 straipsnyje nustatytų įrodymų tyrimo
betarpiškumo, žodiškumo ir bylos nagrinėjimo koncentruotumo principų. Apeliacinės instancijos
teismas apie naujo įrodymo prijungimą ieškovų neinformavo, neišklausė jų nuomonės dėl šio
įrodymo prijungimo, jo betarpiškai netyrė, nesudarė galimybių ieškovams susipažinti su
aptariamo įrodymo turiniu, pateikti dėl to savo pastabas ar kitus, šį aktą galbūt paneigiančius
įrodymus, bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka. Ieškovai remiasi CPK 182 straipsnio 1
dalimi, nurodo, kad jie kitoje civilinėje byloje nedalyvavo ir neturėjo galimybių susipažinti su
bylos medžiaga, o teismo sprendimas, pagrįstas toje byloje atliktos teismo statybinės ekspertizės
aktu, sukelia teisinius padarinius ieškovams. Tai reiškia, kad dėl nurodyto teismo sprendimo
ieškovai nebeturi teisės kreiptis į teismą ir ginti savo teises prašydami atlyginti nuostolius už
parduotą nekokybišką daiktą.

Ieškovų nuomone, negali turėti prejudicinės galios ir kitoje civilinėje byloje atliktos teismo
statybinės ekspertizės aktas. Apeliacinės instancijos teismas, priėmęs naujus įrodymus, privalo
juos tirti ir vertinti nagrinėdamas bylą iš esmės žodinio proceso tvarka. CPK 324 straipsnio 3
dalyje nustatyta, kad nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami
tik tuo atveju, jeigu teismas, vadovaudamasis šio kodekso 314 straipsniu, juos pripažįsta galimais
priimti ir tirti. Žodinio proceso atvejais ištyrus įrodymus, dalyvaujantys byloje asmenys turi teisę
išdėstyti savo nuomonę baigiamosiose kalbose (CPK 324 straipsnio 4 dalis). Nepaisant to, kad
apeliacinės instancijos teismui suteikta diskrecijos teisė pačiam nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo
žodinio proceso tvarka būtinumo, nurodytame straipsnyje įvardijama ir išimtis, kai žodinį
nagrinėjimą skirti apeliacinės instancijos teismui privaloma, t. y. tais atvejais, kai teismas priima
naujus įrodymus CPK 314 straipsnio tvarka. Taigi tais atvejais, kai apeliacinės instancijos
teismas nusprendžia priimti ir prijungti naujus įrodymus (kas paprastai apeliacinės instancijos
teisme neleidžiama), tai privaloma juos tinkamai ištirti bei įvertinti.

Ieškovų teigimu, prijungus prie bylos teismo statybinės ekspertizės aktą, nagrinėjamoje byloje
yra du iš esmės priešingi ekspertizių aktai. Tokiu atveju teismas turėjo imtis priemonių
prieštaravimams pašalinti, o nusprendęs remtis vienu iš įrodymų, turėjo argumentuotai
pasisakyti, kodėl atmeta kitą. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino V. L.
parodymus. V. L. teismo posėdyje nurodė, kad jam buvo pateikti dokumentai, kuriuose
nurodytas 6 cm perdangų plotis, o vėliau byloje trečiasis asmuo pateikė duomenis (projektą),
siekdamas įrodyti, kad faktiškai buvo suklotos 8 cm storio perdangos. Dėl šios priežasties V. L.
teismo posėdyje nurodė, kad, esant kitokiems duomenims, nei buvo jam pateikta ieškovų
(projektas), reikėtų tikslinti aktą bei atlikti naujus skaičiavimus. Tačiau šioje byloje niekas
nenustatė, kokio iš tiesų pločio perdangos buvo realiai (faktiškai) panaudotos statybos metu
ieškovų įsigytame bute. Todėl vienareikšmiškai teigti, kad perdangos buvo sudėtos 8 cm pločio,
nėra pagrindo, nes patvirtintame projekte buvo nurodytos 6 cm storio perdangos, jokių projekto
pakeitimų vėliau įteisinta nebuvo, ieškovai (kaip pirkėjai) tokių duomenų negavo, nors
laikančiosioms konstrukcijoms projekto pakeitimo procedūra yra būtina. Teismo statybinę
ekspertizę atlikusi ekspertė taip pat pažymėjo, kad keičiant atitinkamas konstrukcijas turėjo būti
viskas įteisinta įstatymų nustatyta tvarka. Ieškovai iš atsakovo gavo tik tuos duomenis, kuriuos
pateikė teismui, t. y. kuriuose nurodyta, kad perdangos yra 6 cm pločio. Trečiojo asmens į bylą
pateikti nauji duomenys – planai su kitokiais parametrais bei įvairios deklaracijos ir atitikčių
sertifikatai – nebuvo įteisinti, tačiau apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių nevertino,
nemotyvavo tokio sprendimo. Ieškovų nuomone, turėjo būti skiriama papildoma arba
kompleksinė ekspertizė, kurios metu, tikėtina, turėtų būti ardoma apdaila ir realiai įsitikinama,
kokio storio perdanga (6 cm ar 8 cm) buvo panaudota. Skiriant tokią ekspertizę turi būti
sudarytos sąlygos abiem bylos šalims suformuluoti klausimus ekspertui, užduoti klausimus po
ekspertizės atlikimo ir t. t. (šalių procesinio lygiateisiškumo principas). Ieškovų nuomone,
faktiškai teismo sprendimas buvo priimtas už akių. Ieškovų samdytas ekspertas ne tik susipažino
su pateiktais dokumentais, bet ir apžiūrėjo objektą vietoje ir jį fotografavo. Tikėtina, kad savo
srities profesionalas būtų nesunkiai pastebėjęs kokius nors neatitikimus, kaip šiuo atveju –
storesnę, nei nustatyta projekte, perdangą, nes jo užduotis buvo įvertinti, ar esama perdanga
atlaikys apkrovas. Teismo statybinę ekspertizę atlikusi ekspertė kitoje civilinėje byloje faktiškai
apžiūrėti perdangų neturėjo galimybės, nes apžiūros metu jau buvo atlikti ne tik monolitinio
ruožo perdarymo ir sutvirtinimo darbai, bet ir apdaila – pakabintos lubos, sudėtos grindys.
Vertindama perdangas, fiksuotas ieškovų eksperto nuotraukose, ekspertė nurodė nemačiusi
įlinkių, įtrūkių, kurie galėtų rodyti perdangos avarinę būklę. Tačiau tokia išvada yra nelogiška,
nes ieškovai nelaukė, kol perdanga įgrius ir (ar) sukels pavojų jų gyvybei, pakako fakto, kad
perdanga netinkama nustatytoms apkrovoms atlaikyti. Be to, perdanga dar nebuvo naudojama,
nepadaryta apdaila, taigi realiai perdangos apkrovimo atlaikymo ar neatlaikymo buvo negalima
konstatuoti. Ieškovų nuomone, tokie trūkumai taisomi nedelsiant, nepatyrus didesnių nuostolių ir
nesudarant grėsmių pastato gyventojams ar lankytojams. Ekspertė akte nurodė, kad ieškovai
negalėjo paaiškinti, kokie darbai buvo atlikti, kaip sutvirtintas ruožas, tačiau oficialiai ieškovams
joks paklausimas nebuvo pateiktas, todėl ir nebuvo teikiama jokia informacija su byla
nesusijusiam asmeniui. Ekspertė galėjo teismo pareikalauti pateikti papildomą medžiagą ar
sudaryti galimybes gauti iš butų savininkų reikiamus duomenis. Be to, bylose dalyvaujančios
šalys UAB „Dainarita“ ir UAB „Norvegijos kontaktai“ galėjo prašyti sustabdyti nagrinėjamą
civilinę bylą, kol bus atlikta ekspertizė kitoje byloje, arba sujungti civilines bylas.

Nors teismo statybinę ekspertizę atlikusi ekspertė įrašyta į teismo ekspertų sąrašą, tačiau savo
darbą akto surašymo metu dirbo tik pirmus metus, todėl jos aktas neturi pirmenybės prieš kitus
byloje surinktus įrodymus. Galimai kitokia situacija būtų, jei būtų atliktas faktinis perdangos ir
monolitinio ruožo tyrimas.

Ieškovai pažymi, kad atsakovo ir trečiojo asmens direktorius siejo draugiški santykiai, todėl jie
nepaisė statybos darbų užbaigimo ir perdavimo reikalavimų (tokie šalių santykiai kelia abejonių
šių subjektų sąžiningumu abiejose civilinėse bylose; Kauno apygardos teismas 2014 m. vasario 4
d. sprendimas apeliacine tvarka neskųstas). Dėl to sudėtinga nustatyti, ką iš tiesų reiškia statinio
76 proc. baigtumas, t. y. kas turėjo būti padaryta tokiam baigtumo procentui pripažinti.
Atsakovas prieš pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą nurodė, kad pastatas visiškai užbaigtas,
tik jame neatlikta apdaila. Taigi atsakovo nurodymas, kad parduotas nebaigtas butas, todėl
ventiliacines angas ieškovai gali įsirengti patys, kad nebūtinai visi darbai turi atitikti nurodytus
projekte, neatitinka ieškovų valios ir lūkesčių nedelsiant apsigyventi bute. Teismo statybinės
ekspertizės akte nurodyta, kad nebuvo tirti vėdinimo kanalai, tačiau ir be tokio tyrimo matyti, ar
yra įrengta ventiliacinė anga (nes ji turi išeiti į išorę iš kanalo ir būti atvira), kuri buvo nurodyta
projekte ir turėjo būti padaryta. Dėl kamino židiniui įrengimo ekspertė pasisakė, kad jis įrengtas
tinkamai, tačiau neatkreipė dėmesio į tai, jog ji apžiūrą atliko jau po to, kai ieškovų specialistai
buvo pašalinę trūkumus (ieškinys pateiktas ne dėl trūkumų ištaisymo, bet dėl nuostolių, patirtų
juos taisant, atlyginimo). Ieškovų nuomone, nė vienai iš šalių negalint pateikti objektyvių
įrodymų apie tai, kas yra 76 proc. buto baigtumas, turėtų būti nustatinėjamas šalių informavimas
apie įsigyjamą daiktą bei jų valia (ieškovų lūkesčiai) įsigyjant nekilnojamąjį daiktą.

Atsiliepimuį kasacinį skundą atsakovas prašo atmesti ieškovų kasacinį skundą ir palikti
apeliacinės instancijos teismo nutartį nepakeistą, priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas.
Nurodomi šie argumentai:

1. Dėl naujo įrodymo priėmimo. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovas
informavo teismą apie tai, kad kitoje byloje yra paskirta teismo ekspertizė. Atsakovo
apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad teismui pateiks įrodymus apie kitoje byloje atliekamos
ekspertizės rezultatus, todėl apeliaciniu skundu buvo prašoma žodinio bylos nagrinėjimo.
Ekspertizės aktą į bylą pateikė trečiasis asmuo, todėl atsakovas papildomai ekspertizės akto
teismui neteikė. Pirmosios instancijos teismas nusprendė bylą išnagrinėti nesulaukęs ekspertizės
rezultatų, todėl įrodymai buvo pateikti tik tuomet, kai buvo gauti. Ieškovams buvo žinoma, kad į
bylą yra ketinama pateikti naują įrodymą (tai buvo nurodyta ir atsakovo apeliaciniame skunde),
jis į bylą pateiktas daugiau nei prieš pusę metų iki apeliacinės instancijos teismo nutarties
priėmimo, todėl ieškovai turėjo galimybę susipažinti ir pateikti savo pastabas. Be to, pagal CPK
42 straipsnio 5 dalį šalys privalo domėtis nagrinėjamos bylos eiga, prašyti skirti naują ekspertizę.
Ieškovai galėjo prašyti neprijungti ekspertizės akto. Be to, ekspertizė kitoje civilinėje byloje
buvo atliekama faktiškai apžiūrint ieškovų įsigytą namo dalį.

2. Dėl ekspertizės akto ir teismo sprendimo prejudicinės galios. Ekspertizės aktą ir kitoje byloje
priimtą sprendimą teismas vertino kaip rašytinius įrodymus kartu su kitais įrodymai, o ne kaip
dokumentus, kuriuose užfiksuoti prejudicinę galią turintys faktai.

3. Dėl žodinio bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Nors atsakovas pateikdamas
apeliacinį skundą prašė nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau apeliacinės instancijos
teismas nusprendė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka (CPK 322 straipsnis). Prijungus naujus
rašytinius įrodymus apeliacinės instancijos teisme žodinis bylos nagrinėjimas neprivalomas.

4. Dėl ieškovų pateikto statybos ekspertizės akto. Ieškovų samdytas ekspertas V. L. teismo
posėdyje nurodė, kad paaiškėjus naujoms aplinkybėms jo pateiktos išvados dėl antro aukšto
monolitinės perdangos neatitinka tikrovės. Ieškovai nesuprato ekspertų paaiškinimų, nes skyrėsi
ne plokščių storis centimetrais (6 ar 8 cm), bet jų stiprumas, laikančioji galia, matuojama kN/m2
(kiloniutonais kvadratiniam metrui). Plokštės PK 72-15-6 ir PK 72-12-6 nuo plokščių PK 72-15-
8 ir PK 72-12-8 skiriasi laikančiąja galia. Plokščių PK 72-15-6 ir PK 72-12-6 laikančioji galia 6
kN/m2, o plokščių PK 72-15-8 ir PK 72-12-8 laikančioji galia – 8 kN/m2. V. L. paaiškino, kad
vizualiai atitinkamos skirtingo stiprumo plokštės visiškai nesiskiria, o jų stiprumas priklauso nuo
to, kiek ir kokios armatūros yra sudėta į plokštės vidų, todėl atlikdamas apžiūrą ir ekspertizę jis
vizualiai be specialių tyrimų negalėjo nustatyti, kokio stiprumo buvo sudėtos plokštės.
Pažymėtina, kad byloje yra ir nuotraukos, iš kurių matyti, kad išlieto perdangos monolitinio
ruožo storis, kuris sutapo su plokščių storių, yra lygus 22 cm, o ne 6 ar 8 cm. Byloje yra
pateiktos atitikties deklaracijos ir plokščių įsigijimo dokumentai (faktūros), kurie patvirtina, kad
buvo sudėtos būtent plokštės, kurių stiprumas 8 kN/m2. Akcentuotina, kad atitinkamo stiprumo
plokštės buvo sudėtos dėl to, kad tuo laikotarpiu nė vienas Lietuvoje atitinkamų plokščių
gamintojas nebegamino plokščių, kurių laikančioji galia 6 kN/m. Įrodymų, kad faktiškai buvo
sudėtos plokštės, kurių stiprumas 6 kN/m2 ar kad tokios plokštės buvo gaminamos ir
parduodamos, byloje nėra.

5. Dėl bylos sustabdymo. Atsakovas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu informavo, kad
jo iniciatyva kitoje byloje yra paskirta statybos ekspertizė, ir būtent ieškovai turėjo prašyti
sustabdyti bylos nagrinėjimą, nes turėjo įrodyti kokybės trūkumus (CPK 178 straipsnis).
Priešingu atveju teismas turi pagrindą atmesti ieškinį kaip nepagrįstą (CPK 263 straipsnio 1
dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio
18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. V. v. UAB ,,Parex lizingas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-
644/2006). Atsakovas, atsižvelgdamas į ieškovų tvirtinimus ir pateiktus duomenis šioje byloje,
manė, kad ieškovų pretenzijos yra pagrįstos ir perdanga iš tikrųjų neatitiko teisės aktų
reikalavimų, dėl to inicijavo kitą bylą, kurioje prašė iš šios bylos trečiojo asmens UAB
„Dainarita“ priteisti atitinkamas sumas. Ieškovų ekspertas V. L. atsisakė savo išvadų, todėl
atsakovas, atsižvelgdamas į įrodinėjimo pareigą, prašė kitoje byloje teismo skirti ekspertizę, kad
būtų įrodytas UAB „Dainarita“ veiksmų neteisėtumas. Atsakovo ieškinys buvo atmestas, jis
patyrė nuostolius dėl bylos nagrinėjimo, kurie iš esmės atitinka ieškovų šioje byloje pareikštus
reikalavimus. Todėl ieškovai nepagrįstai teigia, kad atsakovas galimai buvo susitaręs su UAB
„Dainarita“. Atsakovo prašymu atlikus teismo ekspertizę paaiškėjo, kad ieškovų nurodyti faktai,
kuriais rėmėsi ir atsakovas, neatitinka tikrovės. Taigi atsakovas neturėjo pagrindo skųsti Kauno
apygardos teismo sprendimo ir patirti papildomų išlaidų.

6. Dėl kitų pažeidimų. Ieškovai prašė priteisti žalos atlyginimą tik už perdangos tarp monolitinių
plokščių tariamų defektų ištaisymą. Ieškovai neįrodinėjo, kad jie perstatė sieną ar kaminą, įrengė
naujas ventiliacijos angas. Į bylą nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, kad dėl to ieškovai patyrė
nors kokias išlaidas.

Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo UAB „Dainarita“ prašo palikti apeliacinės
instancijos teismo nutartį nepakeistą, priteisti iš ieškovų 1500 Lt (434,43 Eur) išlaidų už
atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą. Nurodomi šie argumentai:

1. Dėl naujo įrodymo vertinimo. Pateiktą ekspertizės aktą apeliacinės instancijos teismas vertino
tik kaip įrodymą kartu su kitais įrodymais, o ne kaip teismo nutarties pagrindu paskirtos
ekspertizės aktą. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu dalyvaujantiems byloje
asmenims buvo žinoma, kad 2012 m. birželio 15 d. UAB „Norvegijos kontaktai“ kreipėsi į
Kauno apygardos teismą su ieškiniu UAB „Dainarita“ (civilinė byla Nr. 2-489-173/2014).
Apeliacinės instancijos teismas skundžiama nutartimi konstatavo, kad Kauno apygardos teismo
2014 m. vasario 4 d. sprendimas neturi prejudicinės galios nagrinėjamai bylai, nes bylose
dalyvavo ne tie patys asmenys (CPK 182 straipsnio 2 punktas), tačiau atitinka rašytiniams
įrodymams keliamus reikalavimus, todėl vertintinas kartu su kitais šioje byloje surinktais
įrodymais. Kauno apygardos teismas taip pat tinkamai su kitais bylos įrodymais vertino ir 2013
m. gegužės 17 d. teismo statybinės ekspertizės aktą Nr. 2-824-173/2013. Šis ekspertizės aktas
patvirtina, kad UAB „Dainarita“ statybos darbus atliko kokybiškai, nenukrypdama nuo
normatyvinių statybos dokumentų reikalavimų.

2. Dėl žodinio bylos nagrinėjimo. CPK neįtvirtinta nuostata, kad apeliacinės instancijos teismas
privalo skirti žodinį bylos nagrinėjimą visais atvejais, kai priima naujus įrodymus (CPK 322
straipsnis). Apeliacinis teismas turi visišką diskrecijos teisę pasirinkti, kokiu būdu bus
nagrinėjama byla apeliacinės instancijos teisme. Tai atitinka kasacinio teismo, Europos Žmogaus
Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kapitalo
valdymo grupė“ v. UAB „Penki kontinentai“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-539/2013; Oganova v.
Georgia, no. 25717/03, 13 November 2007).

3. Dėl įrodymų vertinimo. Ieškovai butą įsigijo nebaigtame statyti pastate lA2b (baigtumas – 76
proc.). Pagal Sutarties 6.5 punktą ieškovams buvo suteikta galimybė susipažinti su perkamo
objekto technine būkle, konsultuotis su specialistais ir šia teise jie pasinaudojo. Pasirašydami
pirkimo–pardavimo sutartį, kuri yra ir perdavimo–priėmimo aktas (Sutarties 5.2. punktas),
ieškovai patvirtino, kad perkamo objekto techninė būklė ir kokybė juos tenkina, juolab buvo
perkamas nebaigtas statyti objektas ir ieškovai galėjo matyti ne tik perdangas, bet ir panaudotas
medžiagas, jų kokybę. Ieškovai savo reikalavimus grindė 2011 m. liepos 26 d. VšĮ Kauno
regiono statybos konsultavimo ir audito centro atliktu daliniu Buto konstrukcijų ekspertizės aktu
Nr. 11-108, tačiau teismo posėdžio metu ekspertas V. L. atsisakė savo išvadų dėl perdangos
netinkamumo. Dalinės ekspertizės akte buvo nurodyta, kad pirmojo aukšto perdanga įrengta iš
PK 72-12-6 ir PK 72-15-6 surenkamų plokščių; tačiau iš tiesų perdanga buvo įrengta iš PK 72-
12-8 ir PK 72-15-8 plokščių, tai patvirtina į bylą pateikti perdangų įsigijimo dokumentai,
sąskaitos ir atitikties deklaracijos, dėl to keičiasi apkrovų skaičiavimas. Tai yra daug stipresnės
plokštės nei su numeriu 6. Specialistui atsisakius savo išvados, byloje nebeliko jokių įrodymų,
kurie patvirtintų ieškinyje nurodytas aplinkybes. Be to, specialistas akte nurodė, kad nevertino
statyboje sunaudotų medžiagų ir gaminių sertifikatų ar atitikties deklaracijų, statybos darbų
žurnalų. Į bylą buvo pateikti plokščių PK 72-12-8 ir PK 72-15-8 įsigijimo dokumentai, atitikties
deklaracijos, žurnalų išrašai, patvirtinantys, kad šios plokštės buvo įdėtos objekte. Šios
aplinkybės nustatytos ir ekspertizės aktu (CPK 212 straipsnio 1 dalis). Trečiasis asmuo remiasi
kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2005 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje bylojepagal R. S. skundą, bylos Nr. 3K-
3-8/2005; 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Valvikė“ v. UAB
„ Laugina“, bylos Nr. 3K-3-575/2008), nurodo, kad teismas pagrįstai ekspertizės aktą laikė
įrodymu šioje civilinėje byloje.

4. Dėl statinio baigtumo. UAB „Dainarita“ nebuvo pirkimo–pardavimo sandorio šalis, todėl
negalėjo žinoti turto pardavimo ieškovams sąlygų. Statinio baigtumas (76 proc.) nustatomas
pagal teisės aktų reikalavimus, tai fiksuojama kadastrinių matavimų byloje. Ieškovai buvo
apžiūrėję patalpas, todėl suvokė, kokio baigtumo procento gyvenamąsias patalpas įsigyja; prieš
sudarydami pirkimo–pardavimo sutartį turėjo teisę ir pareigą išsiaiškinti, ką iš tiesų reiškia
statinio 76 proc. baigtumas, ką pagal pirkimo–pardavimo sutartį jie ir padarė, pretenzijų
nereiškė. UAB „Dainarita“ ir UAB „Norvegijos kontaktai“ nebuvo sudariusios rangos sutarčių.
UAB „Dainarita“ darbus objekte atlikinėjo etapais pagal atsakovo nurodymus. Darbus ginčo
objekte atlikinėjo ir UAB „Norvegijos kontaktai“ darbuotojai. Nebuvo jokio susitarimo iki galo
įrengti monolitinį perdangos ruožą. UAB „Norvegijos kontaktai“ pagal atliktų darbų aktus
priėmė nebaigtus statyti gyvenamuosius namus, kurių baigtumas perdavimo metu buvo 76 proc.,
kaip atliktus tinkamai, pretenzijų nereiškė.

Atsakovo ir trečiojo asmens vadovus siejo draugiški santykiai, todėl buvo susitarta, jog darbai
bus atlikti už savikainą, o pardavus šį objektą su UAB „Dainarita“ bus visiškai atsiskaityta.
Pablogėjus santykiams UAB „Norvegijos kontaktai“ vienašališkai nutraukė susitarimą ir neleido
atlikti darbų objekte.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl civilinio proceso teisės normų, reglamentuojančių naujų įrodymų apeliacinės instancijos
teisme priėmimą ir kitos šalies teisę pateikti savo nuomonę dėl jų, pažeidimo

Bylos duomenimis, 2013 m. liepos 5 d. trečiasis asmuo pateikė apeliacinės instancijos teismui
naują įrodymą – civilinėje byloje Nr. 2-824-173/2013 Kauno apygardos teismo 2013 m. vasario
14 d. nutarties pagrindu atliktos 2013 m. gegužės 17 d. teismo statybinės ekspertizės aktą Nr. 2-
824-173/2013. Apeliacinės instancijos teismas priėmė šį įrodymą ir nusprendęs panaikinti
pirmosios instancijos teismo sprendimą bei atmesti ieškinio reikalavimus, faktiškai savo
sprendimą grindė į bylą pateiktu nurodytu ekspertizės aktu bei civilinėje byloje Nr. 2-824-
173/2013 priimtu Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 4 d. sprendimu, kaip rašytiniu
įrodymu, patvirtinančiu nurodytoje byloje atliktos ekspertizės pagrindu nustatytas faktines
aplinkybes.

CPK 135 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įrodymai, kuriais grindžiami ieškinio reikalavimai,
pateikiami kartu su ieškiniu. Esant poreikiui jie gali būti renkami ir teikiami iki bylos pirmosios
instancijos teisme nagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 251 straipsnis). Papildomų įrodymų
pateikimas apeliacinės instancijos teisme ribojamas, net jei jų pateikimą inicijuoja bylos šalis
(CPK 314 straipsnis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės
instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios
instancijos teismui, tačiau yra dvi išimtys: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai
atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės
instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis
konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo
pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių
ginčo sprendimui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. K. v. J. M. , bylos Nr. 3K-3-
58/2008). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad tai, jog apeliacinės instancijos teismui
priimant naujus įrodymus nesilaikyta CPK nuostatų, savaime nesudaro pagrindo pripažinti
skundžiamą nutartį neteisėta ir ją naikinti. Būtina išsiaiškinti, ar proceso teisės normų pažeidimas
(naujų įrodymų pridėjimas ir teismo rėmimasis jais priimant skundžiamą nutartį) buvo esminis, t.
y.ar dėl jo galėjo būti neteisingai išspręsta byla(CPK 329 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 20 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje J. B. v. I. L., bylos Nr. 3K-3-325/2014; 2015 m. sausio 30 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje UAB „Milsa“ v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-18-
378/2015; kt.).

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas sprendė naujo įrodymo – civilinėje byloje
Nr. 2-824-173/2013 Kauno apygardos teismo 2013 m. vasario 14 d. nutartimi skirtos teismo
statybinės ekspertizės akto Nr. 2-824-173/2013 priėmimo klausimą, konstatavo, kad ekspertizės
aktas surašytas 2013 m. gegužės 17 d., taigi šio įrodymo pateikimo būtinybė iškilo vėliau, t. y.
po bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo iš esmės pabaigos, esant byloje priimtam
pirmosios instancijos teismo sprendimui. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atsižvelgė į
trečiojo asmens prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui, nurodė, kad
abiejose bylose tirtos analogiškos faktinės aplinkybės dėl buto (duomenys neskelbtini) atliktų
statybos darbų trūkumų – neatitikties projektinei dokumentacijai, sprendė, kad siekiant teisingai
išnagrinėti bylą būtina priimti ekspertizės aktą (CPK 314 straipsnis). Teisėjų kolegija
konstatuoja, kad nurodyti apeliacinės instancijos teismo argumentai patvirtina buvus realią
būtinybę priimti trečiojo asmens pateiktą naują įrodymą byloje. Tačiau teisėjų kolegijos
vertinimu, vis dėlto yra pagrindas konstatuoti apeliacinės instancijos teismą pažeidus kasatorių
procesines teises šioje byloje.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis priimtu nauju įrodymu – 2013 m. gegužės 17 d.

teismo statybinės ekspertizės aktu Nr. 2-824-173/2013, nesudarė kasatoriams galimybės
tinkamai su juo susipažinti ir suformuluoti bei išreikšti savo poziciją. Apeliacinės instancijos
teismas pažeidė rungimosi principą (CPK 12 straipsnis), suvaržė kasatorių procesinę teisę teikti
paaiškinimus bylos klausimais (CPK 42 straipsnio 1 dalis), taip pat paaiškinimus dėl rašytinių
įrodymų (CPK 200 straipsnio 3 dalis). Naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme,
kitai ginčo šaliai nesuteikiant teisės su jais susipažinti bei pateikti savo poziciją, nekoreliuoja ir
su EŽTT praktikoje išreikšta pozicija dėl teisės į teisingą bylos nagrinėjimą (Konvencijos 6
straipsnio 1 dalis), kur nurodoma, kad šalių lygybės principas reikalauja, jog kiekvienai proceso
šaliai turėtų būti suteikta pagrįsta galimybė pristatyti savo bylą sąlygomis, kuriomis ji nepatektų į
daug nepalankesnę, nei priešinga šalis, padėtį; teisė į rungtynišką procesą, kaip viena sudėtinių
teisės į teisingą bylos nagrinėjimą dalių, reiškia, kad kiekvienai proceso (civilinio ar
baudžiamojo) šaliai iš esmės turėtų būti suteikta galimybė žinoti ar pakomentuoti visus įrodymus
ar pastabas, pateiktus turint tikslą paveikti teismo sprendimą; tik ginčo šalys gali nuspręsti, kuris
priešingos šalies ar liudytojo pateiktas dokumentas turėtų būti jų pakomentuotas; svarbus byloje
dalyvaujančių asmenų pasitikėjimas teisingumo vykdymu, kuris, inter alia, pagrįstas žinojimu
apie turėtą galimybę pareikšti savo požiūrį dėl kiekvieno dokumento byloje (žr. Pellegrini v.
Italy, no. 30882/96, par. 44, 45, ECHR 2001-VIII; Buchberger v. Austria, no. 32899/96, par. 50,
20 December 2001; kt.). Teismui manant (ir nustačius tai pagrindžiančias aplinkybes), kad naujų
įrodymų pateikimas yra pagrįstas ir naujus įrodymus galima priimti, užtikrinant proceso
ekonomiškumo ir koncentruotumo principų laikymąsi (CPK 74 straipsnis), byloje
dalyvaujantiems asmenims būtina suteikti pakankamai laiko susipažinti su naujais įrodymais ir
išdėstyti savo nuomonę. Taigi nagrinėjamos bylos atveju apeliacinės instancijos teismas
nesudarė sąlygų ieškovams pasisakyti dėl trečiojo asmens į bylą pateikto 2013 m. gegužės 17 d.
teismo statybinės ekspertizės akto Nr. 2-824-173/2013, nors privalėjo tai padaryti. Dėl to yra
pagrindas konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą ir naujų įrodymų
pateikimą apeliacinės instancijos teisme reglamentuojančias CPK normas (CPK 12, 185, 200,
314 straipsniai).

Minėta, kad vien aplinkybė, jog, teismui priimant naujus įrodymus, nesilaikyta CPK nuostatų,
savaime nesudaro pagrindo pripažinti skundžiamą nutartį neteisėta ir ją naikinti. Būtina
išsiaiškinti, ar proceso teisės normų pažeidimas (naujų įrodymų pridėjimas ir teismo rėmimasis
jais priimant skundžiamą nutartį) buvo esminis, t. y. ar dėl jo galėjo būti neteisingai išspręsta
byla (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, sprendžiant klausimą, ar
tokio pobūdžio pažeidimas buvo esminis, būtina įvertinti pirmosios ir apeliacinės instancijos
teismų procesinius sprendimus, ištirti, ar, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, juo
ginčijamoms aplinkybėms nustatyti pakako pirmosios instancijos teismui pateiktų įrodymų, ar
reikėjo remtis pateiktais naujais įrodymais, taip pat kokia apimtimi naujais įrodymais apeliacinės
instancijos teisme remtasi atsakant į apeliacinio skundo argumentus ir patvirtinant ar paneigiant
pirmosios instancijos teismo nustatytas bei apelianto ginčytas faktines aplinkybes. Konstatavus,
kad pateikti nauji ir teismo įvertinti įrodymai didele dalimi lėmė apeliacinio teismo pateiktą
apeliacinio skundo argumentų vertinimą, CPK normų pažeidimas gali būti pripažįstamas esminiu
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 20 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. I. L. , bylos Nr. 3K-3-325/2014; 2015 m. sausio 30 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Milsa“ v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-
18-378/2015; kt.).

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad kasatoriai (pirkėjai)

neįrodė, jog atsakovas pažeidė pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas, t. y. pardavė netinkamos
kokybės (su statybos darbų trūkumais) nekilnojamąjį daiktą, priėmė sprendimą remdamasis
faktiškai tik 2013 m. gegužės 17 d. teismo statybinės ekspertizės akto Nr. 2-824-173/2013 ir
Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 4 d. sprendimo, priimto įvertinus nurodytą ekspertizės
aktą, išvadomis, t. y. kad gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) pirmojo aukšto perdangos
monolitiniai ruožai atitinka teisės aktų reikalavimus, monolitinio ruožo tvirtinti kolona nereikia,
nes perdangos plokštės yra PK 72-15-8 ir PK 72-12-8; siena tarp butų neturėjo būti būtinai
sumūryta iš pilnavidurių plytų, abu konstruktyvai adekvatūs; židinio dūmtraukio anga atitinka
reikalavimus; ventiliacijos angos įrengtos pagal projektą, statybos darbų trūkumai galėjo būti
pastebėti atliktų darbų perdavimo–priėmimo metu, jeigu tie trūkumai būtų buvę. Taigi
apeliacinės instancijos teismo nutartis šioje byloje priimta faktiškai remiantis vien tik šiam
teismui pateiktu nauju įrodymu – 2013 m. gegužės 17 d. teismo statybinės ekspertizės aktu Nr.
2-824-173/2013. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismo priimtas naujas įrodymas turėjo
esminę reikšmę priimant skundžiamą teismo procesinį sprendimą, t. y. skundžiamoje apeliacinės
instancijos teismo nutartyje juo grindžiama didelė dalis aplinkybių, kuriomis remdamasis
apeliacinės instancijos teismas atmetė ieškinio argumentus ir paneigė pirmosios instancijos
teismo nustatytas aplinkybes, susijusias su kasatoriams parduotos gyvenamosios patalpos
statybos darbais, naudotomis medžiagomis ir kokybe. Teisėjų kolegija nurodo, kad nors
apeliacinės instancijos teismas ir turėjo pagrindą priimti naują įrodymą – 2013 m. gegužės 17 d.
teismo statybinės ekspertizės aktą Nr. 2-824-173/2013, tačiau tai, kad neišklausęs antrosios
šalies (ieškovų) nuomonės apie jį, rėmėsi nauju įrodymu (CPK 12, 17, 178 straipsniai), o šis ir
nulėmė apeliacinės instancijos teismo apsisprendimą dėl esminių byloje ginčijamų faktinių
aplinkybių, lemia išvadą, jog dėl nurodytų proceso teisės normų pažeidimo galėjo būti
neteisingai išspręsta byla (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Dėl to
skundžiama nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos
teismui, kuris turėtų sudaryti kasatoriams (jų atstovui) galimybę su juo tinkamai susipažinti ir
pareikšti dėl jo savo nuomonę (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 3 dalis).

Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikymo šioje byloje

Civilinis procesas, be kita ko, grindžiamas ginčo šalių rungimosi principu, kurio esmė yra ta, kad
būtent dėl įrodinėjamų aplinkybių nustatymo suinteresuotoms šalims tenka įrodinėjimo pareiga ir
pagrindinis vaidmuo, renkant įrodymus. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis
remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi
aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Dėl to ir kasatoriai, prašydami
teismo priteisti iš atsakovo nuostolius, patirtus šalinant iš jo įsigytos gyvenamosios patapos
statybos darbų trūkumus, turi juos įrodyti. Atsakovas, gindamasis nuo pareikšto ieškinio ir
neigdamas statybos darbų trūkumus, turi įrodyti savo atsikirtimus į pareikštą ieškinį. Apeliacinės
instancijos teismas, minėta, įvertinęs faktiškai tik vieną įrodymą – 2013 m. gegužės 17 d. teismo
statybinės ekspertizės aktą Nr. 2-824-173/2013, pripažino kasatorių iš atsakovo įsigytos
gyvenamosios patapos statybos darbų trūkumus neįrodytais, to pagrindu konstatavo, kad
kasatoriai neturi teisės reikalauti iš atsakovo atlyginti, jų nuomone, patirtus nuostolius. Teisėjų
kolegija, iš naujo nenustatinėdama faktinių bylos aplinkybių, pasisako, ar apeliacinės instancijos
teismas tinkamai taikė įrodymų vertinimo taisyklės šioje byloje (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Kasacinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus,
remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės
egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų
reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje Panevėžio miesto savivaldybė v. UAB „Panevėžio miestprojektas“, bylos Nr.
3K-3-526/2009; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ
Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje Daugiabučių namų savininkų bendrija ,,Eglutė“ v. E. R. , bylos Nr. 3K-3-206/2010; kt.).
Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir
tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje
esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. DUAB
„Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š. , bylos Nr. 3K-3-335/2009; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje UAB ,,JG Property developments“ v. A. B. , bylos Nr. 3K-3-500/2010;
kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir
logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje J. Butkevičienė v. UAB „TELE-3“, bylos Nr. 3K-3-139/2010; 2011 m. balandžio 12 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Geosprendimai“ v. G. K. , bylos Nr. 3K-3-177/2011).
Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus,
procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje teismas glausta forma turi išdėstyti nustatytas
faktines bylos aplinkybes, argumentus, nurodyti, kodėl vienais įrodymais remtasi, o kiti atmesti,
pateikti įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimą ir teisinį sprendimo pagrindimą
(CPK 270 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Panevėžio miesto savivaldybė
v. UAB „Panevėžio miestprojektas“, bylos Nr. 3K-3-526/2009; 2012 m. balandžio 19 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje I. K. ir kt. v. Kauno miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-176/2012;
2015 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje bylojeUAB „Liuks“ v. UAB „Saulius ir
Kristupas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-98/2015; kt.).

Nagrinėjamoje byloje kasatoriai grindė savo reikalavimus atsakovui 2011 m. liepos 26 d. dalinės
ekspertizės akto Nr. 11-108 išvadomis dėl pirmojo aukšto perdangos ir monolitinių ruožų
neatitikties STR 2.05.04:2003 „Poveikiai ir apkrovos“ reikalavimams ir STR 2.01.01(1):2005
„Esminis statinio reikalavimas „Mechaninis atsparumas ir pastovumas“ reikalavimams ir
statybos darbų trūkumų. 2013 m. sausio 30 d. VšĮ Kauno regiono statybos konsultavimo ir audito
centro statinio dalinės ekspertizės aktu Nr. 13-03/01 buvo atsisakyta dalies pirmosios ekspertizės
išvadų. Ekspertizes atlikęs V. L. teismo posėdžio metu nurodė, kad jis pirmąją ekspertizę atliko
pagal jam pateiktą techninį projektą, kuriame nurodytos kasatorių gyvenamosios patalpos
perdangos plokštės – PK 72-12-6 ir PK 72-15-6, todėl padaryta išvada, kad jos netenkina STR
2.05.04:2003 „Poveikiai ir apkrovos“ ir STR2.01.01(1):2005 „Esminis statinio reikalavimas
„Mechaninis atsparumas ir pastovumas“ reikalavimų. Liudytojo teigimu, atlikus pirmąją
ekspertizę jam buvo pateikti dokumentai, pagal kuriuos statybų metu buvo naudojamos kitokios
perdangos plokštės, būtent – PK 72-15-8 ir PK 72-12-8, todėl jis atsisakė savo išvadų. Trečiasis
asmuo teikė į bylą įrodymus apie perdangos plokščių PK 72-15-8 ir PK 72-12-8 kasatorių
gyvenamojoje patalpoje panaudojimą, t. y. techninį projektą rengusio N. V. 2012 m. spalio 5 d.
atsakymą, papildomai atliktą projektą, atitikties deklaracijas. Pirmosios instancijos teismas
vadovavosi projektuotojo N. V. 2010 m. parengto dvibučio gyvenamojo namo (duomenys
neskelbtini) techninio projekto, kurio pagrindu 2010 m. rugsėjo 14 d. buvo išduotas statybos
leidimas Nr. LNS-21-100913-00946, duomenimis apie įrengtas perdangos plokštes PK 72-12-6
ir PK 72-15-6. Apeliacinės instancijos teismas, minėta, rėmėsi į bylą pateiktu nauju 2013 m.
gegužės 17 d. teismo statybinės ekspertizės aktu Nr. 2-824-173/2013, konstatuodamas, kad
kasatorių gyvenamojoje patalpoje panaudotos perdangos plokštės PK 72-15-8 ir PK 72-12-8,
atitinkančios nustatytus reikalavimus. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad 2013 m. gegužės 17 d.
teismo statybinės ekspertizės akte Nr. 2-824-173/2013 tokia išvada nepadaryta. Ekspertizės akte
nurodyta, kad nuvykus į vietą nustatyta, jog įrengtas pirmo aukšto perdangos monolitinis ruožas
iš apačios uždengtas kabamųjų lubų konstrukcija, o iš viršaus įrengta grindų konstrukcija, todėl
prietaisais įvertinti konstrukcijos neįmanoma. Ekspertė nurodė, kad ji skaičiavimus atliko
laikydama, jog perdangos plokštės yra PK 72-15-8 ir PK 72-12-8. Kokios plokštės yra
panaudotos iš tikrųjų, nenustatė ir 2011 m. liepos 26 d. dalinės ekspertizės aktą Nr. 11-108
surašęs V. L. , jis tik nurodė, kad rėmėsi techninio projekto duomenimis. Taigi pagal byloje
esančius duomenis nėra nustatyta svarbi šioje byloje aplinkybė, kokios iš tikrųjų yra perdangos
plokštės ieškovų gyvenamojoje patalpoje. Šalys byloje rėmėsi prielaidomis apie realiai
panaudotas perdangos plokštes, byloje pateikti rašytiniai įrodymai prieštaringi, skiriasi
informacija apie bylai išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes. Teisėjų kolegija nurodo, kad
tokiu atveju teismas, tirdamas ir vertindamas įrodymus, turi pašalinti šiuos prieštaravimus,
išspręsti ir nustatyti, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią – atmesti. Pagal
kasacinio teismo formuojamą praktiką kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama dėl
byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo. Teismas įvertina, ar nėra prieštaravimų
tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai
duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Jei įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir
jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą dėl įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimo, byloje
galima konstatuoti įrodymų pakankamumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB
„Kapitalo valdymo grupė“ v. UAB „Penki kontinentai“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-539/2013).
Pažymėtina, kad kai nagrinėjant bylą reikia išsiaiškinti klausimus, reikalaujančius specialiųjų
mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių, teismas taip pat gali skirti ekspertizę (CPK
212 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas pažeidė
nurodytas įrodymų vertinimo taisykles šioje byloje, nes faktiškai savo išvadas grindė į bylą
pateiktu nauju 2013 m. gegužės 17 d. teismo statybinės ekspertizės aktu Nr. 2-824-173/2013,
nevertindamas kitų byloje esančių įrodymų, t. y. neįvertino įrodymų visumos, nepašalino
įrodymų prieštaringumo, nenustatė bylai reikšmingų faktinių aplinkybių (CPK 185 straipsnis).
Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė
proceso teisės normas, ir šis pažeidimas galėjo turėti įtaką neteisėtos nutarties priėmimui;
nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).
Tai, kad byloje nenustatytos jos išsprendimui reikšmingos faktinės aplinkybės, taip pat yra
pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir grąžinti bylą nagrinėti šiam teismui
apeliacine tvarka iš naujo (CPK 359 straipsnio 3 dalis).
Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų, kurie neturi teisinės reikšmės
bylos galutiniam rezultatui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš
naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, šalių bylinėjimosi
išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų
paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai). Pažymėtina, kad kasacinis teismas patyrė išlaidų, susijusių
su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 13 d. pažyma
apie 17,38 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,vadovaudamasi Lietuvos

Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 14 d. nutartį
panaikinti ir grąžinti bylą šiam teismui nagrinėti apeliacine tvarka iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo
dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Andžej Maciejevski

Vincas Verseckas

ATSTOVAVIMAS

Klausimai:
1. Atstovavimo samprata.
2. Atstovavimas pagal įstatymą ir pagal susitarimą.
3. Atstovo procesinė padėtis.
4. Asmenys, kuriems negalima atstovauti teisme.
5. Advokato teisinė padėtis civiliniame procese ir privalomas advokato dalyvavimas.
6. Advokato orderis.
7. Neveiksnių ir neturinčių pilnutinio veiksnumo asmenų įstatyminiai atstovai.
8. Nežinia kur esančio asmens įstatyminis atstovas. Įpėdinio, dar nepriėmusio palikimo,
įstatyminis atstovavimas. Įstatyminių atstovų teisės.

Šaltiniai:
1. V.Mikelėnas. Civilinis procesas. I dalis. Vilnius 1997 m. 222p.-245p.
2. E.Laužikas, V.Mikelėnas, V.Nekrošius Civilinio proceso teisė, I tomas, Justitia, Vilnius 2003,
283p.-293p.
3. Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso komentaras, I dalis, Justitia, Vilnius 2004,
177p.- 184p.

Skaitiniai:
Civilinė byla Nr. 3K-3-42/2014 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-49-3-00432-2011-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4; 28.1; 42.9; 45.2

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 21 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Gražinos Davidonienės (pranešėja), Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Vinco
Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. S. kasacinį
skundądėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 24 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje
byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „General Financing“ ieškinį atsakovui A. S.
dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sutartį, sudarytą dėl
apgaulės, iš jos kylančius įsipareigojimus ir atsakomybę už jų nevykdymą, taip pat proceso teisės
normų, reglamentuojančių teismo nuosprendžio prejudicinę galią civilinėje byloje, aiškinimo ir
taikymo.

Ieškovas UAB „General Financing“ kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo A. S.

1536,72 Lt skolą, 529,92 Lt delspinigių, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą, taip pat
bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad ieškovas ir atsakovas 2010 m. liepos 2 d. sudarė vartojimo kredito sutartį,
kurios pagrindu ieškovas suteikė atsakovui 1589,03 Lt kreditą laikotarpiui iki 2011 m. kovo 28
d., o atsakovas šia sutartimi įsigytą vaizdo kamerą savo nuožiūra, skatinamas asmeninių
išskaičiavimų perdavė tretiesiems asmenims. Atsakovas sutartimi prisiimtų įsipareigojimų
mokėti kredito grąžinimo įmokas ir grąžinti kreditą nustatytu terminu nevykdė.

Atsakovas, nesutikdamas su ieškiniu, nurodė, kad sutartį jis pasirašė veikiamas apgaulės. Dėl to
kalti asmenys, kuriems ir buvo perduota pagal ginčo sutartį įsigyta vaizdo kamera, nuteisti
baudžiamojoje byloje.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

Ukmergės rajono apylinkės teismas 2012 m. birželio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovas nepagrįstai iš 2010 m. liepos 2 d.
vartojimo kredito sutarties pagrindu kilusių santykių dalyvių eliminuoja 2011 m. spalio 14 d.
nuosprendžiu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį nuteistus G. N., D. P. ir V. Č. Šie asmenys nuteisti
už tai, kad apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą. Nuteistieji iš pat pradžios turėjo tikslą
užvaldyti ieškovui, o ne atsakovui priklausantį turtą. Tai jie padarė piktnaudžiaudami atsakovo
pasitikėjimu. Piktnaudžiavimas pasitikėjimu pasireiškė tuo, kad nuteistieji žadėjo atsakovui
sargo darbą, sakė, kad atiduos pinigus už atsakovo vardu nupirktą vaizdo kamerą. Nuteistieji
savo sumanymui įgyvendinti tyčia pasirinko atsakovą, kuris yra pensinio amžiaus, taip
manydami jį lengvai įtikinti. Pasitikėdamas nuteistaisiais ir paveiktas jų melagingų pažadų,
atsakovas savo vardu sudarė vartojimo kredito sutartį su ieškovu ir pagal ją gautą prekę perdavė
nuteistiesiems, nenumanydamas, kad jie visiškai neketina sumokėti už ją ir taip įvykdyti šią
sutartį. Taip atsakovas tapo savotišku jų nusikalstamų veikų įrankiu. Teismas nurodė, kad,
paneigus apgaulės faktą, bus paneigtas ir sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, buvimas.
Atsakovo, sudariusio vartojimo kredito sutartį, valia nebuvo nukreipta į ieškovui priklausančio
turto gavimą savo naudai. Atsakovas tikėjo, kad, atlikęs nuteistųjų asmenų prašomus veiksmus,
už tai gaus sargo darbą. Aplinkybė, kad 2010 m. liepos 13 d. atsakovas atliko 192,09 Lt
mokėjimą, dar nepatvirtina jo ketinimo įsigyti vaizdo kamerą savo poreikiams. Be to, neturėtų
susidaryti situacija, kai atsakovas, baudžiamojoje byloje pripažintas nukentėjusiuoju, civilinio
proceso tvarka turėtų atlyginti ieškovo patirtus nuostolius. Teismas pažymėjo, kad
baudžiamojoje byloje atsakovas pareiškė civilinį ieškinį, tačiau ne visai dėl nusikaltimo
padarytai turtinei žalai atlyginti, o tik dėl 192,09 Lt. BPK 109 straipsnyje nurodyta, kad asmuo,
dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti
įtariamajam ar kaltinamajam civilinį ieškinį. Ieškovas šia jam suteikta teise nepasinaudojo, o
pateikė teismui ieškinį apskaičiavęs atsakovui dar ir delspinigius bei palūkanas.

Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs ieškovo UAB „General Financing“ apeliacinį skundą,
2013 m. gegužės 24 d. sprendimu panaikino Ukmergės rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio
19 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo A. S.
ieškovo UAB „General Financing“ naudai 1536,72 Lt skolą, 105,98 Lt delspinigius, 5 procentų
metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2011 m. kovo 24 d. iki visiško sprendimo įvykdymo,
taip pat 49,28 Lt bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad byloje nekilo ginčo dėl to, kad įsipareigojimai
ieškovui pagal vartojimo kredito sutartį nebuvo vykdomi, išskyrus 192,09 Lt įmokos
sumokėjimą 2010 m. liepos 13 d. Nuosprendžiu baudžiamojoje byloje nustatyta, kad G. N., D. P.
ir V. Č., sužinoję, kad A. S. yra pensininkas, melagingai pasiūlė pastarąjį įdarbinti sargu ir, taip
įgiję A. S. pasitikėjimą, šio paprašė nupirkti vaizdo kamerą, melagingai sakydami, kad
pensininkams tokios prekės parduodamos pigiau, iš anksto turėdami tikslą pasisavinti ir
negrąžinti A. S. vardu įgytos vaizdo kameros. G. N., D. P. ir V. Č. pasisavino vaizdo kamerą,
taip bendrais nusikalstamais veiksmais apgaule įgydami svetimą turtą, dėl ko UAB „General
Financing“ buvo padaryta 1306,91 Lt, o A. S., pagal sutartinius įsipareigojimus sumokėjusiam
pirmą įmoką už lizingo būdu įsigytą prekę, – 192,09 Lt turtinės žalos. Nepaisant to, šiuo
nuosprendžiu nebuvo nuspręsta dėl ieškovo ir atsakovo sudarytos vartojimo kredito sutarties
negaliojimo. Nuosprendžiu nustatyta aplinkybė, kad atsakovas vartojimo kredito sutartį sudarė
dėl G. N., D. P. ir V. Č. apgaulės, būtų prejudiciniu faktu sprendžiant dėl vartojimo kredito
sutarties pripažinimo negaliojančia pagal CK 1.90 straipsnį ar 1.92 straipsnį. Tačiau sandoris,
sudarytas dėl suklydimo ar apgaulės, t. y. sandoris, turintis valios trūkumų, yra nuginčijamas
sandoris, kuris gali būti pripažintas negaliojančiu tik pagal sandorį sudariusio asmens ieškinį
(CK 1.78 straipsnio 2, 4 dalys). Atsakovas tokio ieškinio (priešieškinio) nėra pareiškęs, todėl
vartojimo kredito sutartis yra galiojanti, ir atsakovas privalo vykdyti šia sutartimi prisiimtus
įsipareigojimus (CK 6.200 straipsnio 1 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas nurodė,
kad vartojimo kredito sutartyje nustatyti 0,5 proc. delspinigiai už kiekvieną termino praleidimo
dieną pripažintini aiškiai per dideliais ir mažintini iki 0,1 proc. per dieną, priteisiant iš atsakovo
ieškovo naudai 105,98 Lt delspinigių.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

Kasaciniu skundu atsakovas A. S. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės
24 d. sprendimą ir palikti galioti Ukmergės rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 19 d.
sprendimą. Kasaciniame skunde kasatorius nurodo, kad ieškovas UAB „General Financing“
nepasinaudojo BPK 109 straipsnyje nustatyta teise kreiptis dėl nusikalstamos veikos patirtos
žalos atlyginimo, nepakeitė atsakovo civilinėje byloje ir taip siekė, kad kasatorius atlygintų
ieškovo patirtus nuostolius, kas neatitinka CK 6.263 straipsnio nuostatų. Kasatoriaus valia
nebuvo nukreipta į ieškovui priklausančio turto gavimą savo naudai. Vaizdo kamera pagal
Ukmergės rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 14 d. nuosprendį priklauso valstybei.
Aplinkybė, kad 2010 m. liepos 13 d. atsakovas atliko 192,09 Lt mokėjimą, dar nepatvirtina jo
ketinimo įsigyti vaizdo kamerą savo poreikiams. Dėl to Vilniaus apygardos teismui priėmus
ginčijamą sprendimą, kasatorius, pripažintas nukentėjusiuoju baudžiamojoje byloje, turėtų
atlyginti ieškovo patirtus nuostolius.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas UAB „General Financing“ prašo Vilniaus apygardos
teismo 2013 m. gegužės 24 d. sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovas nurodo, kad atsakovas nėra
pareiškęs nei ieškinio, nei priešieškinio, todėl vadovaujantis CK 6.200 straipsnio 1 dalimi
sudaryta vartojimo kredito sutartis yra galiojanti ir atsakovas privalo ją vykdyti. Nuosprendis
baudžiamojoje byloje neturi įtakos vartojimo kredito sutarčiai. Draudžiama nuspręsti dėl byloje
nedalyvavusių asmenų teisių ir pareigų. Ieškovas pažymi, kad atsakovas patvirtina pasirašęs
sutartį, o klaidingo rezultato tikėjimasis nėra pagrindas nevykdyti įsipareigojimų pagal sutartį.
Ieškovas nurodė, kad sudarant panašaus pobūdžio sutartis yra atidžiai vertinama kliento situacija
ir šiuo atveju jokių neįprastų aplinkybių nebuvo pastebėta. Sutarties sudarymo metu atsakovas
buvo supažindintas su sutarties sąlygomis, jam buvo aišku, kokius įsipareigojimus jis prisiima.
Be to, nei įstatymas, nei sutartis nedraudžia nupirktos prekės atiduoti kitam asmeniui ar prisiimti
įsipareigojimus dėl vartojimo kredito sutarties vykdymo už kitą asmenį. Šiuo atveju ieškovas yra
sąžininga sutarties šalis, todėl jo interesai turėtų būti ginami. Tais atvejais, kai suklydimas yra tik
suklydusios sandorio šalies neapgalvotos rizikos ar neatsargumo rezultatas, pripažinti sutartį
negaliojančia nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teismo teisės pasiūlyti šaliai pasirūpinti atstovavimu

Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad svarbiausia teismo pareiga – apginti asmens pažeistas
teises arba įstatymų saugomus interesus. Tai galima padaryti tik teisingai nustačius bylos
nagrinėjimo dalyką ir teisiškai reikšmingas faktines bylos aplinkybes. Pagal dispozityvumo
principą šalys turi teisę laisvai naudotis savo materialinėmis ir procesinėmis teisėmis, pačios
veikti proceso eigą. Teismo iniciatyva galima tik tokiu mastu, kiek tai nepažeidžia
dispozityvumo principo.
Teismui, kaip valdžios institucijai, tenka labai svarbus vaidmuo visuomenės bei valstybės
gyvenime, nes būtent jam vieninteliam yra pavesta vykdyti teisingumą (Konstitucijos 109
straipsnis, CPK 6 straipsnis). Teismas, vykdydamas teisingumą, yra nepriklausomas ir nešališkas
(CPK 21 straipsnis), klauso tik įstatymo (Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalis). Taigi tik teismas,
neturintis materialinio teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi, gali siekti nustatyti tiesą byloje.
Nepaisant to, teismo galios nustatant visas reikšmingas bylos aplinkybes yra gana ribotos.
Teismas turi teisę, o kartu ir pareigą laikantis ieškinyje nustatytų reikalavimų ir tik atsižvelgiant į
šalių valią aktyviai įgyvendinti išaiškinimo pareigą. Teismas neturi teisės išaiškinti aplinkybes,
savo iniciatyva reikalauti pateikti jas pagrindžiančius įrodymus, jas tirti, jeigu prieš tokius
veiksmus pasisako šalys. Dauguma civilinio proceso tvarka nagrinėjamų ginčų kyla iš privatinės
teisės reguliuojamų teisinių santykių, o jiems būdingas šalių autonomijos principas, leidžiantis
šalims pačioms, nepažeidžiant įstatymų, pasirinkti elgesio modelį. Neabejotina, kad ginčo
privatumas lemia ir ginčo sprendimo formą.

CPK suformuluotas civilinio proceso tikslas – kuo greitesnis teisinės taikos tarp ginčo šalių
atkūrimas, o proceso koncentracijos, ekonomiškumo principai nedviprasmiškai įpareigoja teismą
imtis visų leistinų priemonių, kad byla būtų išnagrinėta per kuo trumpesnį laiką (CPK 2, 7, 72,
158 ir kt. straipsniai). Tačiau visos bylos nagrinėjimo pagreitinimo priemonės neturėtų atimti iš
teisėjo galimybės prireikus įsikišti į bylos nagrinėjimo eigą ir daryti jai įtaką taip, kad būtų
sudarytos sąlygos priimti teisingą sprendimą. Kitaip tariant, siekiant bylos nagrinėjimo
koncentruotumo tikslo būtina atsižvelgti į materialiosios tiesos principą, net jeigu kartais dėl to
procesas sulėtėtų. Ne mažiau svarbus realios šalių lygybės procese užtikrinimas, kai faktiškai jų
galimybės nėra lygios.

Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl įsipareigojimų vykdymo pagal vartojimo kredito sutartį.
Tokia sutartis kvalifikuotina vartojimo sutartimi. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje
konstatuota, kad vartotojų teisių apsauga yra konstitucinis valstybės ūkio tvarkymo principas
(Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalis, CK 6.188 straipsnis), su vartotojų teisių apsauga susijusiuose
ginčuose neretai peržengiamos privačių santykių ribos, vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip
viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai; galiojantys
teisės aktai ir teismų praktika patvirtina, jog ginčo, kilusio iš vartojimo sutarties, specifika
silpnesniosios šalies gynimo interesais lemia teismo pareigą būti aktyviam procese (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. spalio 7 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ v. B. G., bylos Nr. 3K-3-1137/2002;
2008 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. UAB „Ribenos prekyba“, bylos
Nr. 3K-3-536/2008). Valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota
užtikrinti ir tenkinti viešąjį interesą. Įstatymų leidėjas, vykdydamas šią pareigą, civilinio proceso
įstatymuose derindamas privačius ir viešuosius interesus, siekdamas šių interesų pusiausvyros,
nustato viešojo intereso apsaugos garantijas, kurios dažniausiai pasireiškia dispozityvumo
principo ribojimais ir didesniu nei įprastai teismo aktyvumu. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į
tai, kad nagrinėjama byla susijusi su vartotojo teisių gynimu (viešuoju interesu), pažymi, jog
viešasis interesas civilinio proceso teisėje saugomas nustatant ir civiliniame procese
įgyvendinant teismo pareigą rūpintis teisingu, sąžiningu, greitu, tinkamu civilinės bylos
išnagrinėjimu ir galimybę teismui peržengti apeliacinio ir kasacinio skundo ribas.

Taigi teismas turi rūpintis kuo greitesniu teisinės taikos atkūrimu tarp ginčo šalių, o tai yra
pasiekiama teisėjui tinkamai vadovaujant civiliniam procesui. Viena iš vadovavimo civiliniam
procesui formų – teismo veiksmai, kai įstatymo nustatytomis priemonėmis šalinami trukdžiai,
kliudantys siekti civilinio proceso tikslų, bei padedama dalyvaujantiems byloje asmenims
įgyvendinti savo teises bei pareigas.
Pagal CPK 51 straipsnį asmenys gali vesti savo bylas teisme patys arba per atstovą.
Atstovavimas – tai specifinė veiklos rūšis, reikalaujanti ne tik laiko, bet ir specialių teisės žinių.
Proceso šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys dažniausiai tokių žinių neturi. Dėl to
norėdami geriau apginti savo teises ir interesus, jie kviečiasi į pagalbą advokatus ar kitus asmenis
– atstovus. Asmenų teisių ir įstatymo saugomų interesų apsauga ir gynimas nėra vienintelis
atstovavimo tikslas. Atstovai, įgyvendindami kooperacijos civiliniame procese principą, taip pat
padeda teismui priimti teisingą ir pagrįstą sprendimą byloje. Dėl to atstovavimas laikomas viena
iš teisės į tinkamą procesą garantijų. Teisės į teisingą teismo procesą principas reikalauja, kad
valstybė, garantuodama teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos, kartu užtikrintų, jog teismo
procesas vyktų sąžiningai, operatyviai, kvalifikuotai, būtų gerbiamos šalių teisės, o bylą
nagrinėtų nešališkas ir neutralus teisėjas. Pažymėtina tai, kad įstatymų leidėjas, siekdamas
užtikrinti Konstitucijoje įtvirtintą asmens teisę į gynybą, taip pat teisę turėti advokatą bei
siekdamas sudaryti galimybes asmenims ginti įstatymų garantuojamas savo teises ir teisėtus
interesus civilinėse ir administracinėse bylose, 2000 m. kovo 28 d. priėmė ir Valstybės
garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą.

Tais atvejais, kai posėdžio pirmininkas mano, kad šalis be atstovo pagalbos nesugeba tinkamai
ginti savo teisių, jis gali pasiūlyti šiems asmenims pasirūpinti, jog jiems būtų atstovaujama
procese (CPK 161 straipsnis). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad pagal įstatymą teismas
neprivalo rūpintis, kad šalis turėtų atstovą, kvalifikuotą teisininko pagalbą byloje; tik
matydamas, kad šalių gebėjimai dalyvauti nagrinėjant bylą yra aiškiai nelygūs, kad dėl sveikatos
ar kitos svarbios priežasties šalis be atstovo pagalbos negali tinkamai ginti savo teisių, teismo
posėdžio pirmininkas gali pasiūlyti šalims pasirūpinti jų atstovavimu; toks posėdžio pirmininko
veiksmas nepažeistų šalių procesinio lygiateisiškumo principo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I.M.
v. G.M., bylos Nr. 3K-3-178/2006). Gebėjimas veiksmingai įgyvendinti procesines teises iš
esmės priklauso nuo dalyvaujančio byloje asmens gebėjimo sekti procesą ir visapusiškai jame
dalyvauti, kurį gali menkinti amžius, nepakankama branda ar negalia. Galimos situacijos, kai
dalyvaujantis byloje asmuo dėl menko išsilavinimo, teisinio neišprusimo bei nepatyrimo gali
nesugebėti įvertinti pasirinkto teisių gynimo būdo tinkamumo bei jo veiksmingumo konkrečioje
byloje, ir dėl to atsidurti nelygiavertėje procesinėje padėtyje kitos bylos šalies atžvilgiu, dėl ko
teisingo, sąžiningo ir tinkamo bylos išnagrinėjimo tikslas gali likti neįgyvendintas. Ar šalis dėl
tam tikrų priežasčių be atstovo pagalbos negali tinkamai ginti savo teisių, vertinama konkrečioje
byloje vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnio 4
dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad tais atvejais, kai bylą nagrinėjantis teismas nustato CPK 161
straipsnyje numatytas aplinkybes, sudarančias pagrindą šaliai arba trečiajam asmeniui pasiūlyti
pasirūpinti atstovavimu, bylą nagrinėjantis teisėjas turėtų išaiškinti ir šios teisės įgyvendinimo
galimybes, taip pat ir teisę kreiptis dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos.

Ukmergės rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 14 d. įsiteisėjusiu baudžiamojoje byloje

priimtu teismo nuosprendžiu nustatyta, kad kasatorius, kaip ir kiti nukentėję asmenys, pagal
nuteistųjų sugalvotą planą buvo apgautas. Šio plano esmė – surasti pensinio amžiaus žmones,
kuriuos melagingai buvo žadama įdarbinti, o įgavus jų pasitikėjimą, melagingai būdavo
paaiškinama, kad pensininkams su nuolaida yra parduodama buitinė technika, vėliau apgautų
žmonių vardu įforminus dokumentus dėl prekių įsigijimo išsimokėtinai, sukčiavimo būdu
būdavo užvaldomas turtas. Vartojimo kredito sutartis, iš kurios nagrinėjamoje byloje kildinamas
reikalavimas priteisti skolą iš kasatoriaus, buvo sudaryta tokiu pačiu būdu, kasatorius pripažintas
nukentėjusiu asmeniu baudžiamojoje byloje. Iš kasatoriaus paaiškinimų nagrinėjant bylą
pirmosios instancijos teisme matyti, kad kasatorius teigė, jog jo valios sudaryti tokią sutartį
nebuvo, sandoris buvo sudarytas dėl teisiamųjų apgaulės – jų aktyvių veiksmų, dėl kurių
kasatorius buvo suklaidintas. Dėl apgaulės sudarytas sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu
pagal nukentėjusiojo ieškinį (CK 1.78 straipsnio 2 ir 4 dalys, 1.91 straipsnio 1 dalis). Kasatorius
priešieškinio dėl vartojimo kredito sutarties pripažinimo negaliojančia nepareiškė, todėl
apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs šį faktą, sprendė, kad sutartis yra galiojanti ir
kasatorius privalo vykdyti šia sutartimi prisiimtus įsipareigojimus.

Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad įsiteisėjusiu teismo
nuosprendžiu nustatytos aplinkybės, kasatoriaus amžius bei jo išprusimas, taip pat ta aplinkybė,
kad ieškovas yra profesionalas vartojimo kreditų teikimo srityje, suponuoja išvadą, kad dėl
nurodytų priežasčių šalių gebėjimai dalyvauti nagrinėjant bylą yra aiškiai nelygūs, dėl ko
kasatorius be atstovo pagalbos negalėjo tinkamai ginti savo teisių. Teisėjų kolegija konstatuoja,
kad šioje byloje esant tokiai situacijai, kai šalių gebėjimai dalyvauti procese dėl individualių
savybių yra aiškiai nelygūs ir silpnesnioji proceso šalis dėl šių priežasčių nesugeba tinkamai ginti
savo teisių, teismas turėjo pagrindą pasinaudoti CPK 161 straipsnio 1 dalyje nurodyta priemone,
galinčia padėti teismui tinkamai įgyvendinti civilinio proceso tikslus ir pasiūlyti kasatoriui
pasirūpinti atstovavimu.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nustatytas

esminis proceso teisės normų pažeidimas, kuris negali būti pašalintas apeliacinės instancijos
teisme, todėl teismų priimti procesiniai sprendimai naikintini ir byla perduotina nagrinėti
pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 360 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasacinis teismas patyrė 22,81 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 21 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių
dokumentų įteikimu). Kadangi byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo,
tai dėl nurodytų, taip pat šalių turėtų išlaidų atlyginimo priteisimo turės pasisakyti šis teismas,
išnagrinėjęs bylą pakartotinai (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos
Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 ir 362 straipsniais,

nutaria:

Ukmergės rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 19 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos

teismo 2013 m. gegužės 24 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Ukmergės
rajono apylinkės teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo
dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Virgilijus Grabinskas

Vincas Verseckas

Civilinė byla Nr. 3K-3-708/2013

Teisminio proceso Nr. NESUTEIKTAS

Procesinio sprendimo kategorija 121.6 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Birutės Janavičiūtės, Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens L. S.
kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. kovo 19 d. nutarties peržiūrėjimo
civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus
ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ dėl žalos atlyginimo, delspinigių ir
palūkanų priteisimo; tretieji asmenys – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, L. S., A. R., V. R.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje keliami proceso teisės normų, reglamentuojančių apeliacinio skundo priėmimą ir

atstovavimą proceso dalyvių interesams, aiškinimo ir taikymo klausimai.

Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius kreipėsi į teismą
prašydamas priteisti iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ 18 909,15 Lt žalos atlyginimą, 0,04
proc. delspinigius už kiekvieną uždelstą dieną nuo pradelstos mokėti sumos, iš viso 1474,06 Lt;
6 proc. metines palūkanas už neatlygintą žalą nuo pretenzijos pateikimo dienos iki teismo
sprendimo visiško įvykdymo.

Molėtų rajono apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė
ieškovui iš atsakovo 18 909,15 Lt žalos atlyginimą, 0,04 proc. delspinigius už kiekvieną uždelstą
dieną nuo pradelstos mokėti sumos – iš viso 1474,06 Lt; 6 proc. metines palūkanas už
neatlygintą žalą (18 909,15 Lt) nuo pretenzijos pateikimo dienos iki teismo sprendimo visiško
įvykdymo; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Trečiojo asmens L. S. (toliau – trečiasis asmuo, kasatorė) vardu jos įgaliotas asmuo A. S. ir jos
atstovas R. A. (tokią informaciją apie atstovavimą nurodė pasirašydami dokumentą) pirmosios
instancijos teismui pateikė apeliacinį skundą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2012 m.
gruodžio 17 d. sprendimo peržiūrėjimo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė

Molėtų rajono apylinkės teismas 2013 m. sausio 16 d. nutartimi atsisakė priimti A. S. ir R. A.

pateiktą apeliacinį skundą.
Teismas pažymėjo, kad asmenys, kurie teisme gali būti fizinių asmenų atstovais pagal pavedimą,
nurodyti CPK 56 straipsnyje, padarydamas išvadą, jog, vadovaujantis šios normos nuostatomis,
apeliacinį skundą pasirašę A. S. ir R. A. negali teisme atstovauti trečiajam asmeniui L. S.
Teismas nustatė, kad R. A. turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, tačiau jis neatstovauja
artimiesiems giminaičiams ar sutuoktiniui (sugyventiniui), nėra advokatas ar advokato padėjėjas,
o byloje nepateiktas pavedimas, jog R. A. gali atstovauti L. S. teisme; A. S. yra trečiojo asmens
L. S. sutuoktinis, tačiau jis nėra trečiojo asmens bendrininkas byloje, nepateikė įrodymų apie
turimą aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą. Kadangi apeliacinį skundą pasirašė A. S. ir R.
A., tačiau jo nepasirašė L. S., tai teismas laikė, kad L. S. sąmoningai nusišalino nuo apeliacinio
skundo padavimo, įgaliodama jį paduoti asmenis, kurie pagal teisės aktus negali jai atstovauti
civilinėje byloje.

Panevėžio apygardos teismas, išnagrinėjęs A. S. ir R. A. atskirąjį skundą, 2013 m. kovo 19 d.

nutartimi Molėtų rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartį paliko nepakeistą.

Teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, kartu su atskiruoju skundu
nepateikęs įrodymų apie turimą aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, kuris suteiktų teisę
atstovauti teisme (CPK 56 straipsnio 1 dalies 4 punktas), A. S. negali būti tinkamas trečiojo
asmens L. S. atstovas teisme. Kadangi 2012 m. lapkričio 2 d. įgaliojimu trečiasis asmuo, be kita
ko, įgaliojo savo sutuoktinį A. S. atstovauti jai teismuose visose bylose, sudaryti sutartis su
advokatais dėl teisinių paslaugų teikimo, tai teismas padarė išvadą, kad A. S. turėjo galimybę
sudaryti sutartį su advokatu ir kartu su juo atstovauti sutuoktinei L. S. teisme, tačiau šia
procesine galimybe nepasinaudojo. Teismas nustatė, kad pirmosios instancijos teismo 2012 m.
lapkričio 27 d. parengiamojo teismo posėdžio protokoline nutartimi byloje nuspręsta, jog R. A.
negali atstovauti L. S. byloje, todėl pripažino nepagrįstais skundo motyvus, kad pirmosios
instancijos teismo iniciatyva R. A. įtrauktas byloje dalyvaujančiu asmeniu, teikė prašymus ir
paaiškinimus. Trečiojo asmens L. S. 2013 m. kovo 14 d. teismui pateikto pareiškimo apeliacinės
instancijos teismas nenagrinėjo kaip tinkamo apeliacinio skundo, nes jį pateikiant pažeistas CPK
307 straipsnio 1 dalyje nustatytas apeliacinio skundo padavimo terminas, taip pat jo nepripažino
atskiruoju skundu dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 16 d. nutarties, nes buvo
praleistas ir CPK 335 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas septynių dienų terminas atskirajam skundui
paduoti. Teismas paaiškino trečiajam asmeniui jo teisę pateikti prašymą pirmosios instancijos
teismui atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminą, jame nurodant ir įrodant svarbias
termino praleidimo priežastis (CPK 307 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

III. Kasacinio skundo pagrindiniai teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu trečiasis asmuo L. S. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2013 m.
kovo 19 d. nutartį ir Molėtų rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartį; perduoti bylą
pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; priteisti bylinėjimosi išlaidas valstybei.
Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Skunde nurodoma, kad pagal CPK 56 straipsnį A. S. ir R. A. neturėjo teisės pasirašyti

procesinių dokumentų, todėl pripažintina, jog jų pasirašyti teismui pateikti dokumentai
neatitinka CPK 111 straipsnio 2 dalies 7 punkto reikalavimų – jie tinkamai nepasirašyti.
Dėl to pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apeliacinio skundo priėmimo klausimą,
privalėjo priimti nutartį ir nustatyti terminą nurodytiems trūkumams pašalinti (CPK 115
straipsnio 2 dalis, 316 straipsnio 1 dalis). Kasatorė nesutinka su apeliacinės instancijos
teismo argumentu, kad, surašydama įgaliojimą savo vyrui A. S., atsisakė dalyvauti
apeliaciniame procese, o tai nelaikytina apeliacinio skundo trūkumu, pažymėdama, jog
įgaliojimas ir teismui pateiktas skundas patvirtina jos valią teikti apeliacinį skundą.
 2. Pasak kasatorės, apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad, pirmosios instancijos
teismas spręsdamas apeliacinio skundo priėmimo klausimą privalėjo apeliantui paskirti
terminą trūkumams pašalinti, bet to nepadarė, turėjo pats priimti nutartį ir nustatyti
terminą trūkumams pašalinti, o to nepadaręs, pažeidė CPK 316 straipsnio 3 dalies
reikalavimus.
3. Kasatorė įsitikinusi, kad apeliacinės instancijos teismas, nutraukdamas apeliacinį procesą,
neatsižvelgė į pirmiau nurodytą teisinį reglamentavimą ir nukrypo nuo kasacinio teismo
praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009
m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Pakruojo ūkininkų kredito unija v. A. E.
R., bylos Nr. 3K-3-380/2009; 2010 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje
UAB ,,Stora Enso Timber“ v. UAB ,,Baltic Export Lumber“, bylos Nr. 3K-3-63/2010;
2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. V. v. UAB „Dantų technika“,
bylos Nr. 3K-3-492/2010; 2011 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. Š. v.
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius ir kt., bylos Nr. 3K-3-
142/2011).

Atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teisės į apeliaciją įgyvendinimo ir procesinio dokumento trūkumų šalinimo instituto taikymo

Kasacinis teismas, nuosekliai formuodamas vienodą praktiką, yra pažymėjęs, kad, nors teisė į
teismą nėra absoliuti ir galimi tam tikri šios teisės ribojimai, bet kokie teisinio ar faktinio
pobūdžio ribojimai gali būti pripažįstami nesuderinamais su Žmogaus teisių ir pagrindinių
laisvių apsaugos konvencija, jei jie nepagrįstai pasunkina pareiškėjo teisės kreiptis į teismą
efektyvumą, konkrečiai – teisės į teismą ribojimas turi turėti teisėtą tikslą ir pagrįstą
proporcingumo ryšį tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R.
A. v. AB „Žemaitijos pienas“, bylos Nr. 3K-3-26/2010; 2010 m. birželio 5 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje UAB „Baltasis pyragas“ v. AB „Vilniaus duona“, bylos Nr. 3K-3-149/2010;
kt.). Šioje byloje keliamas klausimas dėl asmens teisės kreiptis į apeliacinės instancijos teismą,
kaip sudėtinės konstitucinės asmens teisės kreiptis į teismą, tinkamo įgyvendinimo, todėl būtina
nustatyti, ar, siekiant įgyvendinti šią teisę, buvo laikomasi CPK reglamentuotos proceso tvarkos,
ar teismų taikyti ribojimai nepagrįstai nesuvaržė trečiojo asmens teisės pateikti apeliacinį
skundą, tokiu būdu įgyvendinant savo teisę į tinkamą bylos išnagrinėjimą apeliacinės instancijos
teisme, ir ar neužkirstas kelias patikrinti byloje priimtą teismo sprendimą – baigiamąjį aktą bent
vienos aukštesnės instancijos teisme.

CPK 315 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad klausimą dėl apeliacinio skundo priėmimo sprendžia
skundžiamą procesinį sprendimą priėmęs pirmosios instancijos teismas, ne vėliau kaip per tris
dienas nuo skundo pateikimo teismui. Įstatymas nustato atvejus, kada apeliacinis skundas
nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui – kai skundas paduotas praleidus nustatytą
apeliacinio skundo padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas; kai skundą paduoda
neveiksnus asmuo arba asmuo, neturintis teisės jį paduoti; kai skundžiamas teismo procesinis
sprendimas, kuris pagal įstatymus negali būti apeliacinio apskundimo objektas (CPK 315
straipsnio 2 dalis). Tais atvejais, kai paduotas apeliacinis skundas ar jo priedai neatitinka CPK
306, 311 straipsniuose nustatytų reikalavimų, teismas priima nutartį ir nustato apeliantui terminą
trūkumams pašalinti (CPK 316 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 306 straipsnio 1 dalį apeliacinio
skundo turiniui keliami ne tik šiame straipsnyje tokiam procesiniam dokumentui nustatyti
reikalavimai, bet ir bendrieji procesinio dokumento formos ir turinio reikalavimai (CPK 111
straipsnis). Įstatyme nustatyta, kad procesinį dokumentą pasirašo jį paduodantis asmuo (CPK
111 straipsnio 2 dalies 7 punktas). Atvejai, kai už tokį asmenį pasirašo kitas asmuo, nustatyti
CPK 111 straipsnio 6 dalyje, pagal kurią už dalyvaujantį byloje asmenį, negalintį pasirašyti,
procesinį dokumentą pasirašo jo įgaliotas asmuo, nurodydamas priežastį, dėl kurios pats
dalyvaujantis asmuo negalėjo pasirašyti pateikiamo dokumento. CPK 111 straipsnio 5 dalyje
įtvirtinta, kad tais atvejais, kai procesinį dokumentą teismui pateikia atstovas, procesiniame
dokumente nurodomi duomenys apie atstovą, taip pat pridedamas dokumentas, įrodantis jo teises
ir pareigas, jeigu tokio dokumento byloje dar nėra arba jeigu byloje esančio įgaliojimo terminas
yra pasibaigęs. Tuo atveju, kai teismas nustato, kad pateiktas procesinis dokumentas neatitinka
jam keliamų formos ir turinio reikalavimų, taikomos CPK 115 straipsnio 2 dalies nuostatos –
teismas priima nutartį ir nustato pakankamą terminą (ne trumpesnį kaip septynios dienos)
trūkumams pašalinti. Jeigu dalyvaujantis byloje asmuo, pateikęs procesinį dokumentą, pagal
teismo nurodymus ir nustatytu terminu pašalina trūkumus, procesinis dokumentas laikomas
paduotu pradinio jo pateikimo teismui dieną; priešingu atveju procesinis dokumentas laikomas
nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas jį padavusiam asmeniui (CPK 115 straipsnio 3 dalis).

Nagrinėjamoje byloje trečiojo asmens L. S. atstovai pagal įgaliojimą A. S. ir R. A. pasirašė bei

pateikė pirmosios instancijos teismui apeliacinį skundą, kurį tiek šis, tiek apeliacinės instancijos
teismas, remdamasis CPK 315 straipsnio 2 dalies 2 punktu, atsisakė priimti, konstatavęs, kad
trečiojo asmens atstovai negali jam atstovauti teisme CPK 56 straipsnio prasme, ir laikydamas,
jog skundą pateikė asmenys, neturintys teisės to padaryti. Teisėjų kolegija sutinka su teismų
išvada, kad R. A., nors ir turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, tačiau neatstovauja
artimiesiems giminaičiams ar sutuoktiniui (sugyventiniui), nėra advokatas ar advokato padėjėjas,
o A. S., trečiojo asmens L. S. sutuoktinis, nors ir turi įgaliojimą atstovauti teisme, tačiau nėra
trečiojo asmens bendrininkas byloje, neturi aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo ir todėl
negali būti trečiojo asmens atstovu teisme pagal pavedimą (CPK 56 straipsnio 1 ir 3 dalys).
Nepaisant šių aplinkybių, kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad teismų nurodytu CPK
315 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu apeliacinį procesą nutraukti galima tik tada, kai skundą
paduoda asmuo, neturintis teisės inicijuoti apeliacinio proceso. Nagrinėjamos bylos atveju su
apeliaciniu skundu į aukštesnės instancijos teismą kreipėsi dalyvaujančio byloje asmens atstovai,
neturintys teisės jam atstovauti teisme pagal pavedimą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad
apeliacinio skundo subjektai yra dalyvaujantys byloje asmenys, o ne skundą pasirašę asmenys,
kurie už byloje dalyvaujantį asmenį gali pasirašyti tik tuo atveju, jeigu byloje dalyvaujantis
asmuo negali pasirašyti pateikiamo apeliacinio skundo (CPK 111 straipsnio 6 dalis). Šioje byloje
susidarė procesinė situacija, kai trečiasis asmuo (byloje dalyvaujantis asmuo) turi teisę paduoti
skundą, tačiau pagal jo suteiktus įgaliojimus apeliacinį skundą pateikė netinkami atstovai –
asmenys, neturintys teisės atstovauti teisme pagal pavedimą (CPK 56 straipsnio 1 ir 3 dalis).
Bylos duomenimis, apeliacinio skundo surašymo metu trečiasis asmuo buvo išvykęs gydytis į
užsienį, todėl neturėjo galimybių pasirašyti apeliacinio skundo. Ši faktinė aplinkybė, kaip ir
aplinkybės dėl trečiojo asmens suteiktų įgaliojimų, sprendžiant apeliacinio skundo priėmimo
klausimą, nebuvo teismų ištirta ir įvertinta; apsiribota teiginiu, kad trečiasis asmuo, remdamasis
proceso teisės normomis, savo pareiškime (skunde) išdėstytais argumentais turi teisę prašyti
atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad toks teismų
atliktas proceso teisės normų aiškinimas ir taikymas yra formalus, užkerta kelią tinkamai
įgyvendinti teisę į apeliaciją.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vienas iš teisės į tinkamą procesą principo aspektų – galimybė vesti
bylą per atstovą (CPK 51 straipsnis). Jei tokia procesinė teisė įgyvendinama netinkamai,
įstatymas nustato galimybę pašalinti su teisės į tinkamą atstovavimą įgyvendinimu susijusius
trūkumus, pvz., tuo atveju, kai, teismo nuomone, byloje dalyvaujantis asmuo be atstovo pagalbos
nesugeba tinkamai ginti savo teisių, teismas gali jam pasiūlyti pasirūpinti atstovavimu byloje
(CPK 161 straipsnis), kai byloje dalyvaujančio asmens vardu procesinį dokumentą pasirašo
asmuo, neturintis įgaliojimų atstovauti teisme (negalintis būti atstovu pagal pavedimą), taikomas
procesinio dokumento trūkumų šalinimo institutas (CPK 115 straipsnio 2 dalis), ir kt. Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad dėl procesinės aplinkybės – apeliacinio
skundo trūkumo (kai skundą dalyvaujančio byloje asmens (apeliacinio skundo subjekto) vardu
pasirašo tinkamai neįgaliotas asmuo), apeliacinio proceso iniciatyvos teisę turinčiam subjektui
negali būti varžoma teisė į apeliaciją. Dėl to apeliacinio skundo trūkumų šalinimo procedūros
metu gali būti pašalintas apeliacinio skundo trūkumas, susijęs su netinkamu atstovavimu, kartu
nesuvaržant apeliacijos subjekto teisės į bylos nagrinėjimą apeliacinėje instancijoje. Tokią
teismų praktiką kasacinis teismas formuoja aiškindamas ir taikydamas proceso teisės normas,
reglamentuojančias teisės į apeliaciją įgyvendinimą tokiais atvejais, kada paduodant apeliacinį
skundą netinkamai įgyvendinama atstovavimo teisė – tai padaryti siekia tokios teisės neturintis
subjektas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. vasario 23 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje UAB „Stora Enso Timber“ v. UAB „Baltic Export Lumber“, bylos Nr.
3K-3-63/2010; 2010 m. balandžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Baltasis
pyragas“ v. UAB ,,Vilniaus duona“, bylos Nr. 3K-3-149/2010; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje D. V. v. UAB „Dantų technika“, bylos Nr. 3K-3-492/20102011 m.
rugsėjo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Parex bankas v. J. D., bylos Nr. 3K-3-
360/2011; 2012 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno apygardos
vyriausiasis prokuroras v. K. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2012; kt.). Tokios praktikos privalu
laikytis ir tuo atveju, kai apeliacinį skundą byloje dalyvaujančio asmens vardu pateikia asmuo,
neturintis teisės jam atstovauti pagal pavedimą (CPK 56 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau nurodytais motyvais, laikydama, kad teismai nukrypo nuo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, sprendžia,
jog pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nutartys naikintinos. Kadangi trečiojo asmens
vardu pateikto apeliacinio skundo trūkumus nustatė, tačiau juos netinkamai kvalifikavo
pirmosios instancijos teismas, tai byla grąžintina šiam teismui apeliacinio skundo priėmimo
klausimui spręsti iš naujo (CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos
tarnybos 2013 m. birželio 18 d. sprendimu Nr. (1.7.)-S-1988-13 „Dėl antrinės teisinės pagalbos
suteikimo“ trečiasis asmuo L. S. atleista nuo bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio ir kitų
išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu) sumokėjimo.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 23 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su
procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 39,95 Lt tokių išlaidų.

Kasaciniam teismui nusprendus, kad apeliacinio skundo priėmimo klausimas perduotinas iš

naujo spręsti pirmosios instancijos teismui, ginčo šalių bylinėjimosi išlaidų bei išlaidų, susijusių
su procesinių dokumentų įteikimu, paskirstymo klausimas paliktinas spręsti pirmosios
instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos
Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 straipsniu, 362
straipsnio 1 dalimi,

nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2013 m. kovo 19 d. nutartį ir Molėtų rajono apylinkės teismo 2013
m. sausio 16 d. nutartį panaikinti bei perduoti L. S. apeliacinio skundo priėmimo klausimą
spręsti iš naujo Molėtų rajono apylinkės teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo
dienos.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Egidijus Laužikas

Juozas Šerkšnas

Civilinė byla Nr. 3K-3-491/2010

Procesinio sprendimo kategorijos:

96.1; 121.17 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. lapkričio 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Sigito Gurevičiaus (pranešėjas), Janinos Januškienės ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos
pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios
akcinės bendrovės „Didžioji vaistinė“ kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje
byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Nemuno prekybos centras“ ieškinį
atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Didžioji vaistinė“, trečiasis asmuo R. L., dėl pripažinimo
akcininku ir įpareigojimo padaryti įrašus akcijų apskaitos dokumentuose.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė pripažinti jį atsakovo akcininku, turinčiu 1935 UAB „Didžioji vaistinė“
paprastųjų vardinių vieno lito nominalios vertės akcijų, ir įpareigoti atsakovą padaryti
atitinkamus įrašus apie tai akcijų apskaitos dokumentuose. Jis nurodė, kad 2007 m. spalio 9 d.
akcijų mainų sutartimi iš trečiojo asmens įsigijo akcijas, nuo 2008 m. vasario 1 d. buvo
įregistruotas atsakovo akcininku, dalyvavo visuotiniame akcininkų susirinkime, tačiau 2009 m.
kovo 26 d. gavo pranešimą, kad nebus kviečiamas į akcininkų susirinkimą, nes nelaikomas
akcininku. Ieškovo teigimu, jo vertybinių popierių sąskaita anuliuota be pagrindo, tokiais
veiksmais pažeistos jo, kaip akcininko, teisės. Atsakovas su pareikštu ieškiniu nesutiko,
nurodydamas, kad ieškovas nėra akcijų savininkas, nes savininkas yra trečiasis asmuo. Akcijų
negalima mainyti į daiktą, todėl ieškovo su trečiuoju asmeniu sudaryta mainų sutartis neturi
dalyko ir yra negaliojanti.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2010 m. vasario 1 d. sprendimu ieškinį patenkino: pripažino
ieškovą atsakovo akcininku, turinčiu 1935 paprastąsias vardines vieno lito nominalios vertės
akcijas, ir įpareigojo atsakovą padaryti įrašus apie tai akcijų apskaitos dokumentuose.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. birželio 10 d.
nutartimi apeliacinį procesą pagal UAB „Didžioji vaistinė“ atstovo P. P. paduotą apeliacinį
skundądėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 1 d. sprendimo nutraukė (CPK
315 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 315 straipsnio 5 dalis). Teisėjų kolegija nurodė, kad atsakovui
UAB „Didžioji vaistinė“ pirmosios instancijos teisme atstovavo P. P., veikiantis pagal 2008 m.
spalio 20 d. įgaliojimą, suteikiantį jam teisę atstovauti bendrovei visuose teismuose su visomis
įstatymo ieškovui, atsakovui, trečiajam asmeniui suteiktomis teisėmis. Apeliacinį skundą
pasirašė apeliantu save nurodęs P. P., kuris patvirtino, kad neturi aukštojo universitetinio teisinio
išsilavinimo. Teisėjų kolegija sprendė, kad atsakovo atstovas, neturėdamas aukštojo
universitetinio teisinio išsilavinimo, galėjo atstovauti UAB „Didžioji vaistinė“ pirmosios
instancijos teisme, tačiau negalėjo pasirašyti pateikto apeliacinio skundo (CPK 55 straipsnio 2
dalis). Dėl to teisėjų kolegija konstatavo, kad paduotas apeliacinis skundas pasirašytas netinkamo
asmens, ir nutraukė apeliacinį procesą (CPK 315 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

III. Kasacinio skundo argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 10 d. nutartį ir perduoti bylą apeliacinės instancijos
teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas teisiškai neargumentavo, kodėl šalies atstovas negali

savarankiškai – savo vardu – paduoti apeliacinio skundo, nesiaiškino, kaip teismas šioje byloje
taiko CPK 305 straipsnį, todėl pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalies 4 punktą. Apeliacinės
instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad apeliacinį skundą padavė civiliniame procese
dalyvaujantis asmuo – atstovas, o ne proceso šalies – atsakovo – atstovas bendrovės vardu. CPK
37 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad dalyvaujančiais byloje asmenimis laikomi proceso dalyviai,
turintys teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, o šio straipsnio 2 dalyje pateiktas baigtinis
dalyvaujančių byloje asmenų sąrašas, į kurį įtraukti ir šalių atstovai. Pagal įstatymų leidėjo valią
vienintelė sąlyga, galinti riboti išvardytų asmenų teisę į apeliaciją, yra teisinio suinteresuotumo
byloje nebuvimas. Pirmosios instancijos teismas priėmė atsakovui nepalankų sprendimą, todėl
siekis panaikinti tokį sprendimą neginčijamai patvirtina tai, kad atsakovo atstovas turi teisinį
procesinį suinteresuotumą bylos baigtimi. Draudimas atstovui savarankiškai paduoti apeliacinį
skundą turi būti nustatytas įstatymu.

2. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos

CPK 315 straipsnio 2 dalies 2 punkto ir 315 straipsnio 5 dalies taikymo praktikos. Kasacinis
teismas yra išaiškinęs, kad atskirojo skundo trūkumas, kai jį juridinio asmens vardu pasirašė
darbuotojas, nors ir įgaliotas, bet dėl specialaus išsilavinimo trūkumo negalintis atstovauti
juridiniam asmeniui apeliacinės instancijos teisme, gali būti pašalintas trūkumų šalinimo
procedūros metu. Teismui konstatavus, kad toks darbuotojas negali būti juridinio asmens
atstovas teisme, apeliacinio (atskirojo) skundo subjektu vis tiek išlieka juridinis asmuo, o ne
skundą pasirašęs darbuotojas, todėl CPK 315 straipsnio 2 dalies 2 punktas taikomas tik tuo
atveju, kai skundą paduoda asmuo, apskritai neturintis teisės jį paduoti. Nagrinėjamu atveju
turėjo būti taikomas skundo trūkumų šalinimo institutas (CPK 316 straipsnio 1 dalis, 111
straipsnio 2 dalis, 115 straipsnis).

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų,
patikrina apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo
aspektu. Nagrinėjamu atveju kasaciniame skunde keliami teisės normų, reglamentuojančių šalies
atstovo procesinę teisinę padėtį, aiškinimo ir taikymo klausimai, dėl kurių teisėjų kolegija
pasisako.

Dėl šalies atstovo procesinės padėties

Nagrinėjamu atveju kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo procesiniu sprendimu

nutraukti apeliacinį procesą, nurodydamas, kad atsakovo UAB „Didžioji vaistinė“ atstovas P. P.
galėjo savarankiškai savo vardu paduoti apeliacinį skundą, nes yra byloje dalyvaujantis asmuo
(CPK 37, 305 straipsniai). Kasatoriaus teigimu, atsakovo atstovas turi teisinį suinteresuotumą
bylos baigtimi, nes pirmosios instancijos teismas priėmė nepalankų atsakovui procesinį
sprendimą.

Teisėjų kolegija atmeta šiuos kasatoriaus teiginius, nes jie neatitinka atstovavimo instituto esmės
ir iškreipia jo paskirtį. Kasatorius ydingai aiškina tiek atstovo, kaip dalyvaujančio byloje asmens,
teisinę padėtį reglamentuojančias teisės normas, tiek teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi
sąvoką. Pagal CPK 37 straipsnio 1 dalį dalyvaujančiais byloje asmenimis laikomi proceso
dalyviai, turinys teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi. Pagal CPK 37 straipsnio 2 dalies
nuostatas, byloje dalyvaujantys asmenys yra proceso šalys, jų atstovai, tretieji asmenys ir jų
atstovai bei atitinkamus prašymus ypatingosios teises bylose pateikiantys pareiškėjai ir
suinteresuoti asmenys šiose bylose. Pažymėtina, kad, atsižvelgiant į būtiną reikalavimą turėti
teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, šalimis bylose gali būti tik tokie asmenys, kurie turi tiek
materialųjį, tiek procesinį suinteresuotumą bylos baigtimi, t. y. bylos nagrinėjimo pabaigoje
priimtas procesinis sprendimas turės įtakos jų teisėms bei pareigoms, teisinei padėčiai. CPK 51
straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys gali vesti savo bylas teisme patys arba per atstovus.
Atstovas teisme – tai fizinis asmuo, kuris teisme įgyvendina atstovaujamojo teises ir interesus,
veikia atstovaujamojo vardu įstatymų ir atstovaujamojo nurodyta tvarka, neperžengdamas
įgaliojimų ribų. Taigi atstovavimas yra toks procesinis teisinis santykis, kurio vienas dalyvis –
atstovas, teisme kito asmens (atstovaujamojo) vardu ir jo interesais atlieka tam tikrus procesinius
veiksmus, teikia atstovaujamajam teisinę pagalbą, gindamas jo materialiąsias subjektines teises
ar įstatymų saugomus interesus, ir kartu padeda vykdyti teisingumą civilinėse bylose. Visi
atstovo atliekami procesiniai veiksmai yra atliekami atstovaujamojo vardu ir būtent jam sukelia
teisinius padarinius. Dėl to atstovas, veikdamas atstovaujamojo interesais, neturi viršyti jam
suteiktų teisių, o atstovu nelaikomas asmuo, kuris veikia savo vardu, nors ir kito asmens
interesais. Taigi nors atstovai yra dalyvaujantys byloje asmenys ir įgyja visiems dalyvaujantiems
byloje asmenims būdingas procesines teises ir pareigas, tačiau jų atliekami teisiniai veiksmai
padarinius sukelia jų atstovaujamiesiems, todėl atstovas šia prasme nėra savarankiškas civilinio
proceso dalyvis, nes negali peržengti atstovaujamojo ar įstatymo jam suteiktų įgaliojimų ribų.
Atsižvelgiant į tai, atmestini kasatoriaus teiginiai, kad atstovas turi savarankišką materialųjį
suinteresuotumą bylos baigtimi ir gali savo vardu paduoti apeliacinį skundą. Šalies atstovas gali
veikti neišeidamas už šalies jam suteiktų įgaliojimų ribų, todėl būtina nustatyti, ar atstovas buvo
tinkamai įgaliotas ir turi teisę atlikti tam tikrą procesinį veiksmą. Dėl to nepagrįsti kasatoriaus
argumentai, kad nagrinėjamu atveju apeliacinis skundas turėjo būti priimtas, nes jį padavė
atsakovo atstovas, savarankiškai veikdamas savo vardu.

Išvados, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nutraukė apeliacinį
procesą, nepaneigia kasatoriaus teiginiai, jog turėjo būti taikomas skundo trūkumų šalinimo
institutas (CPK 316 straipsnio 1 dalis, 111 straipsnio 2 dalis, 115 straipsnis). Kasatorius teisingai
nurodo, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog skundo trūkumas, kai skundą juridinio asmens
vardu pasirašė darbuotojas, nors ir įgaliotas, bet negalintis dėl specialaus išsilavinimo trūkumo
atstovauti juridiniam asmeniui teisme, skundo trūkumų šalinimo procedūros metu gali būti
pašalintas skundo padavimą patvirtinus pagal įstatymą ar steigimo dokumentus veikiančio
juridinio asmens organo ar dalyvio, kurių teismui pateikto skundo patvirtinimas reiškia, jog bylą
veda pats juridinis asmuo (CPK 55 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje pagal UAB ,,Stora
Enso Timber“ atskirąjį skundą, bylos Nr. 3K-3-63/2010; 2006 m. gruodžio 27 d. nutartis
civilinėje byloje B. G. v. H. L., bylos Nr. 3K-3-672/2006). Jei juridinio asmens vardu paduodamą
skundą pasirašo įgaliotas, bet neturintis aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo, juridinio
asmens darbuotojas, konstatuotina, kad toks darbuotojas negali būti juridinio asmens atstovas
teisme, bet ir tokiu atveju skundo subjektas išlieka juridinis asmuo, o ne skundą pasirašęs
juridinio asmens darbuotojas. Tokiu atveju teismas turi taikyti apeliacinio skundo trūkumų
šalinimo institutą (CPK 338, 316 straipsniai).

Tačiau nagrinėjamu atveju šis išaiškinimas nėra aktualus. Jeigu apeliacinio skundo trūkumai yra
susiję su CPK 315 straipsnio 2 dalyje įvardytomis aplinkybėmis, tai skundas apskritai
nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui, o jeigu šie trūkumai paaiškėja apeliacinės
instancijos teisme, tai apeliacinis procesas nutraukimas. Prie tokių atvejų priskiriama situacija,
kai skundas paduodamas asmens, neturinčio teisės jį paduoti (CPK 315 straipsnio 2 dalies 2
punktas). Nagrinėjamu atveju apeliacinį skundą, pagal kurį pradėtą apeliacinį procesą teismas
nutraukė skundžiama nutartimi, pasirašė apeliantu save nurodęs atsakovo atstovas. Byloje nėra
duomenų, kad skundą pasirašęs asmuo būtų atsakovo darbuotojas, o kasatorius pripažino, kad šis
atstovas skundą padavė savo vardu. Atsižvelgiant į pirmiau šioje nutartyje nurodytas aplinkybes,
pripažintina, kad šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nutraukė apeliacinį procesą,
remdamasis CPK 315 straipsnio 2 dalies 2 punktu.

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija, patikrinusi teisės taikymo aspektu skundžiamą
apeliacinės instancijos teismo nutartį, konstatuoja, kad naikinti ar keisti ją kasacinio skundo
argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos
teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Atmetus kasacinį skundą, valstybei iš kasatoriaus priteisiamas išlaidų, susijusių su procesinių

dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimas – iš viso 38,35 Lt (CPK 79 straipsnis, 88
straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,vadovaudamasi CPK 93,
96 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 10 d.
nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš kasatoriaus uždarosios akcinės bendrovės ,,Didžioji vaistinė“ (įmonės kodas
147484783) 38,35 Lt (trisdešimt aštuonis litus 35 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų
įteikimu kasaciniame teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo
dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Janina Januškienė

Gintaras Kryževičius

Civilinė byla Nr. 3K-3-212-219/2015; Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00195-2013-0; Procesinio

sprendimo kategorijos: 96.4; 99.3 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas), Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. T. kasacinį
skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos
3 d. nutarties dalies peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. T. ieškinį atsakovui viešajai
įstaigai Panevėžio rajono savivaldybės poliklinikai, tretieji asmenys AAS „Gjensidige Baltic“,
akcinės draudimo bendrovės „Baltikums“ Lietuvos filialas, dėl turtinės ir neturtinės žalos
atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl bylinėjimosi išlaidų, kildinamų iš juridinio asmens suteiktų teisinių
paslaugų, atlyginimo.

Ieškovė L. T. kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo VšĮ Panevėžio rajono

savivaldybės poliklinikos 18 200 Lt (5271,08 Eur) turtinei ir 29 000 Lt (8398,98 Eur) neturtinei
žalai, atsiradusiai suteikus netinkamos kokybės medicinines paslaugas, atlyginti bei bylinėjimosi
išlaidas. Grįsdama prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas, ieškovė pateikė išrašą iš 2013 m.
kovo 18 d. sutarties dėl teisinės pagalbos, sudarytos su UAB ,,Teisinių paslaugų grupė“, bei
mokėjimo nurodymus, kuriais 4537,50 Lt (1314,15 Eur) pervesta į UAB ,,Teisinių paslaugų
grupė“ sąskaitą. Ieškovės procesinius dokumentus rengė UAB ,,Teisinių paslaugų grupė“, o
pirmosios instancijos teismo posėdžiuose jai atstovavo advokatas M. Š.; teismui pateikta 2013 m.
birželio 14 d. su šiuo advokatu ieškovės sudaryta atstovavimo sutartis.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Panevėžio apygardos teismas 2013 m. spalio 30 d. sprendimu patenkino ieškinio dalį: priteisė
ieškovei iš atsakovo 18 200 Lt (5271,08 Eur) turtinės ir 10 000 Lt (2896,20 Eur) neturtinės žalos
atlyginimą, procesines palūkanas bei 4537,50 Lt (1314,15 Eur) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.
Priteisdamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, teismas nurodė, kad, atsižvelgiant į bylos apimtį ir
sudėtingumą, šios išlaidos nėra per didelės; jos pagrįstos ieškovės pateiktais mokėjimo
dokumentais – UAB ,,Teisinių paslaugų grupė“ išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis Nr.
698, 732, banko sąskaitų išrašais (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. liepos 3 d. nutartimi
pakeitė Panevėžio apygardos teismo 2013 m. spalio 30 d. sprendimą ir panaikino jo dalį, kuria
ieškovei iš atsakovo priteistas 4537,50 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Spręsdama dėl
bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, teisėjų kolegija konstatavo, kad teisinę pagalbą ieškovei teikė
juridinis asmuo. Šią išvadą kolegija grindė nustatytomis aplinkybėmis, kad pirmosios instancijos
teisme ieškovė buvo sudariusi sutartį dėl teisinių paslaugų su UAB „Teisinių paslaugų grupė“ ir
atstovavimo sutartį su advokatu M. Š., tačiau prašytą priteisti 4537,50 Lt sumą už teisines
paslaugas ieškovė sumokėjo UAB „Teisinių paslaugų grupė“. Teisėjų kolegija išaiškino, kad
atstovavimas teisme apima ir procesinių dokumentų surašymą, todėl, remdamasi Lietuvos
Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 56 straipsnio nuostatomis, sprendė, kad
nagrinėjamu atveju ieškovės procesinius dokumentus rengęs UAB „Teisinių paslaugų grupė“,
kaip juridinis asmuo, negalėjo atstovauti ieškovei teisme. Tuo atveju, kai asmeniui atstovauja
netinkamas atstovas, negali būti priteisiamos jo turėtos bylinėjimosi išlaidos, todėl teisėjų
kolegija panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų
atlyginimo ieškovei priteisimo ir atmetė ieškovės prašymą priteisti iš atsakovo 2420 Lt
bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti. Atmetusi reikalavimą dėl
bylinėjimosi išlaidų priteisimo, teisėjų kolegija nenagrinėjo atsakovo apeliacinio skundo
argumentų, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovei iš atsakovo visas jos patirtas
bylinėjimosi išlaidas, neatsižvelgė į tai, jog ieškinys buvo tenkintas iš dalies ir pastarosios
išlaidos galėjo būti priteistos tik dėl patenkintų reikalavimų dalies.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė L. T. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 3 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priteisti jai visas
bylinėjimosi išlaidas, dėl šios dalies priimti naują sprendimą ir priteisti jai visų šioje byloje (visų
instancijų teismuose) turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas
tokiais argumentais:

1. Dėl netinkamo teisės normų taikymo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ieškovės
bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą sprendė vadovaudamasis atstovavimą
reglamentuojančiomis proceso teisės normomis (CPK 55, 56 straipsniais) ir neatsižvelgė į tai,
kad pagal CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punktą prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu,
priskiriamos ne tik tiesiogiai įstatyme išvardytos, bet ir kitos būtinos bei pagrįstos išlaidos.
UAB ,,Teisinių paslaugų grupė“ vykdo teisinę veiklą pagal Ekonominės veiklos klasifikatoriaus
69.1 kodą, tai įtvirtinta bendrovės įstatuose. Taigi, UAB ,,Teisinių paslaugų grupė“ teisėtai ir
pagrįstai teikė teisines paslaugas ieškovei, todėl pastarosios turėtos išlaidos dėl procesinių
dokumentų rengimo gali būti priskiriamos prie kitų būtinų ir pagrįstų išlaidų, nustatytų CPK 88
straipsnio 1 dalyje. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neįvertino aplinkybės, kad
ieškovės interesams teisme atstovavo ne juridinis asmuo, o advokatas, o ieškovė, sudarydama
atstovavimo sutartį su advokatu, jam papildomai nemokėjo, nes UAB ,,Teisinių paslaugų grupė“
įsipareigojo užtikrinti kliento atstovavimą teisme. UAB ,,Teisinių paslaugų grupė“ ieškovei
teisme neatstovavo, tačiau pasirūpino kompetentingu atstovu.

2. Dėl nepagrįsto atsisakymo priteisti būtinas ir įrodytas bylinėjimosi išlaidas. Tam, kad
įstatyme tiesiogiai neišvardytos išlaidos galėtų būti pripažintos susijusiomis su bylos
nagrinėjimu, jos turi atitikti abi CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatytas sąlygas, t. y. būti
būtinos ir pagrįstos. Ieškovės prašytos priteisti bylinėjimosi išlaidos atitiko abu šiuos kriterijus.
UAB ,,Teisinių paslaugų grupė“ rengė visus reikalingus procesinius dokumentus, užtikrino
ieškovės atstovavimą teisme. Ieškovė, mokėdama UAB ,,Teisinių paslaugų grupė“ už bylą
pirmosios instancijos teisme, iš esmės sumokėjo ir už advokato atstovavimą. Nagrinėta byla
priskirtina prie sudėtingų bylų kategorijos dėl didelės ir sudėtingos, medicininių žinių
reikalaujančios bylos medžiagos apimties. Atsižvelgiant į suteiktų paslaugų apimtį ir bylos
sudėtingumą, prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis yra pagrįstas, atitinka Lietuvos
Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas
Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo
teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Apeliacinės instancijos teismas,
atsisakydamas priteisti ieškovei visas patirtas bylinėjimosi išlaidas, iš esmės pažeidė proceso
teisės normas (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6, 9 punktai, 93 straipsnio 1 dalis,
98 straipsnio 1 dalis), nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos dėl išlaidų atlyginimo
galimybės, kai teisines paslaugas suteikė juridinis asmuo.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas VšĮ Panevėžio rajono savivaldybės poliklinika prašo
Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 3 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsakovo teigimu,
apeliacinės instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, tinkamai aiškino proceso teisės
normas ir pagrįstai konstatavo, kad UAB ,,Teisinių paslaugų grupė“, kaip juridinis asmuo,
negalėjo atstovauti ieškovei teisme, todėl negali būti priteisiamos ir bylinėjimosi išlaidos, kurias
ieškovė sumokėjo šiai įmonei.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų,
patikrina apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo
aspektu. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas, ar įgaliotojas (atstovaujamas asmuo), kurio naudai
teismas priėmė palankų sprendimą, turi reikalavimo teisę ir ar jam gali būti priteistos
atstovavimo išlaidos, kurias jis už suteiktas teisines paslaugas mokėjo ne advokatui (jo
padėjėjui), o teisėtai veikiančiai ir teisines paslaugas pagal pavedimą teikiančiai įmonei; ar tokios
išlaidos gali būti atlyginamos pagal CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punktą kaip kitos su bylos
nagrinėjimu susijusios būtinos išlaidos. Dėl šių teisės aiškinimo ir taikymo klausimų teisėjų
kolegija pasisako šioje nutartyje.
Dėl fizinio asmens atstovavimo civiliniame procese pagal pavedimą ir atstovavimo išlaidų
priteisimo

Atstovavimo teisinių santykių institutas yra tiek materialiosios, tiek proceso teisės klausimas.
Fizinio asmens atstovavimo pagal pavedimą klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos
civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatos, o atstovavimo civiliniame procese teisinius santykius
konkrečiau reguliuoja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normos. Nagrinėjamu
atveju ginčas kilo dėl atstovavimo pagal pavedimą civiliniame procese specifikos.

CPK 51 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmenys gali vesti savo bylas patys arba per atstovus.
Paties asmens dalyvavimas byloje neatima iš jo teisės turėti šioje byloje atstovą. Fizinių asmenų
atstovai pagal įstatymą privalo pateikti teismui dokumentus, patvirtinančius jų teises ir pareigas
(CPK 52 straipsnio 1 dalis), o atstovo pagal pavedimą teisės turi būti išreikštos įstatymų
nustatyta tvarka išduotame ir įformintame įgaliojime (CPK 57 straipsnio 1 dalis). Atstovavimo
civiliniame procese sutartis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje kvalifikuojama kaip
pavedimo sutartis (CK 6.756–6.765 straipsniai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. S. v. Z. S. ir kt.,
bylos Nr. 3K-3-73/2009; 2014 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. J. v. J. N. ,
bylos Nr. 3K-3-473/2014). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pavedimo
sutartis pagal savo pobūdį yra sutartis dėl atstovavimo, kurios pagrindu įgaliotinis įgaliotojo
(atstovaujamojo) vardu su trečiaisiais asmenimis atlieka teisinius veiksmus, todėl jai taikomos ir
CK normos, reglamentuojančios atstovavimą (CK 2.132–2.151 straipsniai; Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje J. G. v. L. S., bylos Nr. 3K-3-461/2010; 2014 m. lapkričio 7 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje J. J. v. J. N. , bylos Nr. 3K-3-473/2014).

Tai reiškia, kad atstovavimo civiliniame procese pagal pavedimą sutarčiai taikomos CK normos,
reglamentuojančios atstovavimo ir pavedimo teisinius santykius, tačiau pabrėžtina, kad
atstovavimas civiliniame procese skiriasi nuo atstovavimo materialiojoje civilinėje teisėje, nes
skirtingi šių teisinių institutų pagrindu išduodamų įgaliojimų turinys ir apimtis. Civilinėje teisėje
įgaliotojas gali laisvai pasirinkti įgaliotinį (fizinį ar juridinį asmenį), įgaliotinis veikia vienas
įgaliotojo vardu ir gali atlikti tokius veiksmus, kurie tiesiogiai nurodyti pavedimo sutartyje
(įgaliojime); o civiliniame procese įgaliotojui gali atstovauti tik fizinis asmuo, ir tik toks, kuris
atitinka civilinio proceso normų reikalavimus, įgaliotinis gali veikti vienas arba įgaliotojas gali
veikti kartu su įgaliotiniu ir įgaliotinio teises, veikiant įgaliotojo vardu, nustato ne tik įgaliojimo
turinys, bet ir civilinio proceso normos. Taigi atstovavimo civiliniame procese sutarčiai CK
normos gali būti taikomos tiek, kiek jos atitinka CPK normų nustatytus atstovavimo civiliniame
procese reikalavimus ir jiems neprieštarauja.

Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinio proceso normos asmenų, galinčių būti atstovais
civiliniame procese pagal pavedimą, ir mokėjimo už atstovavimą klausimus reglamentuoja
pakankamai aiškiai ir imperatyviai. CPK 56 straipsnis nustato baigtinį ratą asmenų, kurie gali
būti teisme atstovais pagal pavedimą. Pagal šią proceso normą fiziniam asmeniui pagal pavedimą
teisme gali atstovauti tik su juo susiję artima giminyste, bendra veikla, CPK 56 straipsnio 1
dalies 3–5 punktuose nurodyti asmenys. Pagal CPK 56 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus tik
advokatas arba advokato padėjėjas, kaip su atstovaujamu asmeniu kitokiais – ne atstovavimo –
teisiniais santykiais nesusiję asmenys, gali būti fizinio asmens atstovais teisme. Tai reiškia, kad
joks kitas asmuo, jei jis nepatenka į įstatymo nustatytą asmenų ratą, negali atstovauti fiziniam
asmeniui civiliniame procese pagal pavedimą. Griežtą atstovavimo pagal pavedimą
reglamentavimą lemia tai, kad civiliniam procesui tinkamai vesti ir pasiekti vieną pagrindinių
civiliniam procesui keliamų tikslų – teikti kvalifikuotą teisinę pagalbą – reikalingos aukšto lygio
teisės žinios. Tokį atstovavimą gali užtikrinti advokatai ir jų padėjėjai, nes jų teisinė kvalifikacija
nustatoma įstatymo nustatyta tvarka: advokatu, jo padėjėju gali tapti tik nustatytus reikalavimus
atitinkantis ir egzaminą išlaikęs asmuo; savo veikloje jis privalo laikytis profesinės etikos normų;
jis privalo drausti savo civilinę atsakomybę ir visiškai atsako už klientui savo kaltais veiksmais
padarytą žalą.

Atstovavimui nustatyti apribojimai ir reikalavimai iš esmės lemia ir atstovavimo išlaidų

paskirstymo, priteisimo reglamentavimą. CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas išlaidas advokato
ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti priskiria prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, o
CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia
iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą,
pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Tai
reiškia, kad įstatymas nustato civilinio proceso dalyviui, kurio naudai priimtas sprendimas, teisę
reikalauti iš kitos (pralaimėjusios) šalies savo patirtų atstovavimo civiliniame procese pagal
pavedimą išlaidų atlyginimo tik tuo atveju, kai jam atstovavo advokatas arba advokato padėjėjas.
Kitokios fizinio asmens patirtos atstovavimo išlaidos civiliniame procese, įskaitant ir tas, kai
fiziniam asmeniui atstovauja su juo susiję, CPK 56 straipsnio 1 dalies 3–6 punktuose nurodyti
asmenys, negali būti priteistos.

Šios situacijos kitaip neleidžia vertinti kasatorės nurodomi argumentai, kad jai pagal pavedimą
civiliniame procese atstovavusi teisinių paslaugų įmonė veikia teisėtai, jos su šia įmone sudaryta
sutartis neprieštarauja įstatymams, todėl jos patirtos išlaidos, kurias ji sumokėjo bendrovei už
atstovavimą teisme, turi būti pripažintos kitomis būtinomis, pagrįstomis bylinėjimosi išlaidomis
(CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punktas) ir kadangi teismas priėmė jai palankų sprendimą, jos turi
būti priteistos iš atsakovo. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal kasacinio teismo praktiką CPK 88
straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytos kitos būtinos ir pagrįstos su bylos nagrinėjimu susijusios
išlaidos yra tokios išlaidos, kurios tiesiogiai nenurodytos CPK 88 straipsnio 1 dalies 1–8
punktuose, tačiau yra protingos, neperteklinės, būtinos, pagrįstos ir įrodytos. Tokiomis
išlaidomis, priklausomai nuo konkrečių byloje įrodytų aplinkybių, galėtų būti pripažintos bylai
būtinų dokumentų gavimo, kelionės ir panašios išlaidos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutartį, priimtą civilinėje
byloje O. V. v. J. B. –R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-104/2009). O atstovavimo išlaidos yra tiesiogiai
aptartos CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punkte (išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai
apmokėti), todėl minėti kasatorės argumentai dėl CKP 88 straipsnio 1 dalies 9 punkto taikymo
jos patirtoms išlaidoms nepagrįsti.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos
teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė aptartas atstovavimą civiliniame procese
reglamentuojančias teisės normas ir padarė pagrįstas išvadas, kad kasatorei negali būti priteistas
išlaidų, kurias ji patyrė dėl UAB „Teisinių paslaugų grupė“ teiktų atstovavimo paslaugų
civiliniame procese, atlyginimas.

Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas nepakankamai įvertino
kitas byloje nustatytas nagrinėjamam ginčui reikšmingas faktines aplinkybes ir dėl to nepritaikė
proceso teisės normų, pagal kurias kasatorė turi teisę gauti visų ar dalies patirtų advokato
atstovavimo išlaidų atlyginimą. Byloje nustatyta, kad 2013 m. kovo 18 d. kasatorė ir UAB
„Teisinių paslaugų grupė“ sudarė sutartį dėl teisinių paslaugų. Pagal sutarties sąlygas bendrovė
įsipareigojo teikti kasatorei teisines paslaugas civilinėje byloje pirmosios instancijos teisme su
teise konkretiems kliento pavedimams už atskirą mokestį paskirti advokatą ar advokato padėjėją,
o kasatorė įsipareigojo pasirašyti atstovavimo teisme sutartį su bendrovės nurodytu advokatu ar
jo padėjėju. Kasatorė ir advokatas M. Š. 2013 m. birželio 14 d. pasirašė atstovavimo sutartį ir šis
advokatas atstovavo kasatorei pirmosios instancijos teisme. Kasatorė už teisines paslaugas UAB
„Teisinių paslaugų grupė“ 2013 m. kovo–gegužės mėnesiais sumokėjo 4537,50 Lt (1314,15
Eur), o advokatui papildomai nemokėjo. Atsižvelgiant į tai, kad byloje priimtas procesinis teismo
sprendimas yra palankus kasatorei, ji turi teisę reikalauti ir jai turi būti priteistos advokato
atstovavimo išlaidos, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas (CPK
98 straipsnio 1, 2 dalys). Šios kasatorės teisės nepaneigia byloje nustatyta aplinkybė, kad pinigus
už advokato pagalbą ji mokėjo per tarpininką – UAB „Teisinių paslaugų grupė“.

Atsižvelgiant į tai, skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis keistina: naikintina

nutarties dalis, kuria teisėjų kolegija atmetė kasatorės prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų
atlyginimą pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, dėl šios nutarties dalies priimtinas
naujas procesinis sprendimas ir kasatorės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo iš dalies
tenkintinas, priteisiant advokato pagalbai patirtas išlaidas (CPK 98 straipsnis).

Kasatorė prašo priteisti 4537,50 Lt (1314,15 Eur) dydžio atstovavimo išlaidų pirmosios
instancijos teisme atlyginimą. Byloje nėra duomenų, kad advokatas būtų rengęs ieškinį ar
patikslintą ieškinį, taip pat bylos medžiagos apimtis ir sudėtingumas neduoda pagrindo spręsti
esant tokias advokato darbo sąnaudas, kurios lemtų būtinybę priteisti didesnį nei galiojusiose
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85
patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar
advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytą
atstovavimo išlaidų atlyginimą. Dėl to už advokato dalyvavimą pirmosios instancijos teismo
2013 m. liepos 8 d. parengiamajame teismo posėdyje (posėdžio trukmė 10.00 – 10.23 val.), 2013
m. spalio 9 d. teismo posėdyje (trukmė 10.00 – 11.33 val., 13.00 – 14.25 val.) (T. 1, b. l. 137–
138; T. 2, b. l. 8–24), prašymo dėl liudytojų iškvietimo parengimą (T. 1, b. l. 176) galėtų būti
priteistas 645 Lt (186,80 Eur) dydžio atstovavimo išlaidų atlyginimas. Tačiau, nustatant
kasatorei atlygintinų atstovavimų išlaidų dydį, atsižvelgtina ir į jos patenkintų bei atmestų
ieškinio reikalavimų dalį (CPK 93 straipsnis). Kasatorė ieškiniu reikalavo priteisti 18 200 Lt
turtinei ir 29 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, o pirmosios instancijos teismas priteisė 18 200 Lt
(5271,08 Eur) turtinės ir 10 000 Lt (2896,20 Eur) neturtinės žalos atlyginimą. Taigi, buvo
patenkinta 60 proc. kasatorės ieškinio reikalavimų. Dėl to proporcingai kasatorei iš atsakovo
priteistina 387 Lt (112,08 Eur) bylinėjimosi išlaidoms pirmosios instancijos teisme atlyginti.
Byloje nėra duomenų, kad kasatorė būtų naudojusis advokato pagalba apeliacinės instancijos
teisme, todėl advokato išlaidų atlyginimas šios instancijos teisme nepriteistinas.

Atsižvelgiant į patenkintų ieškovės reikalavimų dalį (60 proc.), proporcingai paskirstant

bylinėjimosi išlaidas kasaciniame teisme, kasatorei iš atsakovo priteistina 21,02 Eur (CPK 340
straipsnio 5 dalis). Didžioji dalis ieškinio reikalavimų buvo patenkinta, todėl valstybei iš
atsakovo priteistinas išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme,
atlyginimas – iš viso 14,39 Eur (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92
straipsnis, 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos
Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 96 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362
straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 3 d. nutarties
dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pakeisti. Priteisti ieškovei L. T. (a. k. (duomenys
neskelbtini) iš atsakovo viešosios įstaigos Panevėžio rajono savivaldybės poliklinikos (j. a. k.
302705738) 112,08 Eur (vieną šimtą dvylika Eur 8 ct) bylinėjimosi išlaidoms pirmosios
instancijos teisme atlyginti.
Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 3 d.
nutarties dalį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei L. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo viešosios įstaigos Panevėžio

rajono savivaldybės poliklinikos (j. a. k. 302705738) 21,02 Eur (dvidešimt vieną Eur 2 ct)
bylinėjimosi išlaidoms kasaciniame teisme atlyginti.

Priteisti valstybei iš atsakovo viešosios įstaigos Panevėžio rajono savivaldybės poliklinikos (j. a.
k. 302705738) 14,39 (keturiolika Eur 39 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų
siuntimu kasaciniame teisme, atlyginti.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo
dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Dalia Vasarienė

Vincas Verseckas

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. vasario 7 d. Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,
susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aloyzo Marčiulionio ir Prano
Žeimio,
rašytinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo
UAB „Mauda“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2006 m. rugpjūčio 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Z. S. ieškinį atsakovams
UAB „Mauda“, A. P. ir UADB „Baltikums draudimas“ dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas Z. S., remdamasis CK 6.245, 6.246, 6.247, 6.248, 6.205, 6.251, 6.263, 6.264, 6.270, 6.284
straipsniais, prašė priteisti iš atsakovų UAB „Mauda“, A. P. ir UADB „Baltikums draudimas“ 2453,02 Lt
turtinės ir 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Jis nurodė, kad eismo įvykio metu dėl atsakovo A. P.
kaltės sugadinti jo sūnaus D. S. drabužiai ir transporto priemonė (motociklas YAMAHA). Sūnui
konstatuotas sunkus galvos smegenų sukrėtimas, kairio smilkinkaulio ir pakauškaulio lūžimas, dėl to
ieškovas turėjo išlaidų maistui, vaistams, patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinį šoką.
Ieškovas pareikštam reikalavimui užtikrinti teismo prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones
atsakovo UAB „Mauda“ turtui pareikšto reikalavimo sumai.
Kauno miesto apylinkės teismas 2006 m. birželio 23 d. nutartimi atsakovui UAB „Mauda“ pritaikė
laikinosios apsaugos priemonę – 52 453,02 Lt turto areštą.
2006 m. liepos 1 d. pateiktu atskiruoju skundu atsakovas, atstovaujamas advokatės L.
Ramanauskaitės, prašė panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. birželio 23 d. nutartį ir ieškovo
prašymą dėl turto arešto atmesti.
II. Apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė
 Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. rugpjūčio 17 d. nutartimi
apeliacinį procesą nutraukė, motyvuodamas tuo, kad skundas paduotas asmens, neturinčio teisės jį
paduoti (CPK 315 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Teismas vadovavosi CPK 57 straipsnio 3 dalimi, kurioje
nustatyta, kad advokato teisės ir pareigos bei jų mastas patvirtinami rašytine su klientu sudaryta sutartimi.
Byloje su atskiruoju skundu pateikta 2005 m. vasario 10 d. teisinių paslaugų sutartis, kuria atsakovas
paveda advokatų profesinei bendrijai „Baublys ir partneriai“ atstovauti jam visuose teismuose. Teismas
konstatavo, kad sutartyje duotų įgaliojimų terminas neapibrėžtas. CK 2.412 straipsnio 1 dalyje nustatyta,
kad įgaliojimo terminas gali būti apibrėžtas ir neapibrėžtas. Jeigu terminas įgaliojime nenurodytas, tai
įgaliojimas galioja vienerius metus nuo jo sudarymo dienos. Teismas motyvavo, kad atsakovo suteiktame
įgaliojime (teisinių paslaugų sutartyje) advokatų profesinei bendrijai „Baublys ir partneriai“ terminas nėra
nurodytas, todėl jis galioja vienerius metus nuo jo sudarymo dienos, t. y. iki 2006 m. vasario 10 d.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Mauda“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 17 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės
instancijos teismui. Kasatorius nurodo šiuos kasacinio skundo argumentus:
1. Advokatas klientui teisme atstovauja teisinių paslaugų sutarties, o ne įgaliojimo, išreiškiančio
vienašalę atstovaujamo asmens valią (CK 1.63 straipsnio 3 dalis), pagrindu, todėl advokato įgaliojimų
terminas spręstinas pagal sutarčių galiojimą ir pasibaigimą reglamentuojančias teisės normas.
2. Advokato teisės atstovauti klientui teisme ir jo vardu atlikti procesinius veiksmus pabaiga sietina
su teisinių paslaugų sutarties pabaiga. Tokią išvadą suponuoja CK normos, reglamentuojančios sutarčių
pabaigą. Šios normos sutarčių pasibaigimą sieja ne su imperatyviu kalendoriniu terminu, kaip įgaliojimo
atveju, bet su (i) sutarties šalių valia: valia nustatyti teisinių paslaugų teikimo terminą (CK 6.156
straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, bei
valia sutartį nutraukti vienašališkai (CK 6.721 straipsnis); ir su (ii) tam tikrais įvykiais – kliento mirtimi,
likvidavimu, paslaugų teikėjo mirtimi ar teisės teikti paslaugas netekimu (CK 6.723 straipsnis), sandorių
negaliojimo pagrindais (CK 1.78 straipsnis, 2.80-2.91 straipsniai). Apeliacinės instancijos teismas,
neturėdamas įrodymų, kad sutartis yra nutraukta ar pasibaigusi, ir spręsdamas, kad atstovės įgaliojimai
pasibaigė praėjus metams nuo sutarties sudarymo, netinkamai taikė materialinės teisės normas. Teismas
ex officio nusprendė dėl dalies teisinių paslaugų sutarties negaliojimo.
Atsiliepimo į kasacinį skundą CPK 351 straipsnio nustatyta tvarka nepateikta.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Šalių susitarimas dėl teisinių paslaugų teikimo reiškia pavedimo sutarties sudarymą CK 6.716
straipsnio 1 dalies, 6.756 straipsnio 1 dalies ir 6.763 straipsnio prasme. Išorinį atstovavimą
reglamentuojančios CPK ir Advokatūros įstatymo normos nurodo, kad atstovais pagal pavedimą
teisme gali būti advokatai, jų padėjėjai, kurių teisės ir pareigos bei jų apimtys patvirtinami su
klientu sudaryta atstovavimo sutartimi (CPK 56 straipsnio 1 dalies, 1, 2 punktai, 57 straipsnio 3
dalis, 59 straipsnis, Advokatūros įstatymo 48, 49 straipsniai). Tiek pavedimo sutartis, tiek pavedimo
sutarties pagrindu išduotas įgaliojimas (CK 6.756 straipsnis) pasibaigia CK 2.147 ir 6.763
straipsniuose nurodytais tapačiais pagrindais.
Nagrinėjamu atveju UAB „Mauda“ CPK 59 straipsnio prasme sudarė teisinių paslaugų sutartį su
Advokatų profesine bendrija „Baublys ir Partneriai“, kuriai pavedė atstovauti UAB „Mauda“ civiliniame
procese, įskaitant teisę vesti visas kliento bylas visuose teismuose, atstovauti klientui civiliniame procese
su visomis teisėmis, įstatymo suteiktomis ieškovui, atsakovui, trečiajam asmeniui ar kitam proceso
dalyviui, pasirašyti ir pareikšti teismui kliento vardu ieškinį ar priešieškinį, pripažinti ieškinį ir kitus
veiksmus, išvardytus paslaugų sutarties įgalinimų priedo 1.1 – 1.18 punktuose (b. l. 24 - 36).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad advokatas klientą teisme atstovauja teisinių paslaugų
sutarties, o ne įgaliojimo, išreiškiančio vienašalę atstovaujamo asmens valią (CK 1.63 straipsnio 3
dalis), pagrindu, todėl advokato įgaliojimų terminas spręstinas pagal sutarčių galiojimą ir
pasibaigimą reglamentuojančias teisės normas. Pasibaigus sutarčiai dėl teisinių paslaugų teikimo
(užbaigus teikti teisines paslaugas, klientui nusprendus sutartį nutraukti), pasibaigia ir sutartyje
nustatytos advokato teisės atlikti konkrečius veiksmus bylos procese. Dėl to advokato teisės
atstovauti klientui teisme ir jo vardu atlikti procesinius veiksmus pabaiga sietina su teisinių
paslaugų sutarties pabaiga. Nurodytos teisinių paslaugų sutarties UAB „Mauda“ nenutraukė, taigi, kol
galioja sutartis, galioja ir advokatų profesinės bendrijos advokatų teisė (ir pareiga) atlikti sutartyje
nurodytus procesinius veiksmus bylų procese. Apeliacinės instancijos teismas, neturėdamas įrodymų, kad
ginčijama sutartis yra nutraukta ar pasibaigusi, ir spręsdamas, kad atstovo įgalinimai pasibaigė praėjus
metams nuo sutarties sudarymo, netinkamai taikė materialinės teisės normas, todėl apeliacinės instancijos
nutartis naikintina (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Nagrinėdamas bylą iš naujo, apeliacinės
instancijos teismas turi aiškintis nurodytas aplinkybes ir tik tada daryti atitinkamas išvadas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
nutaria:
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugpjūčio 17 d. nutartį
panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Ši kasacinės instancijos teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo
dienos.
Teisėjai : Juozas Šerkšnas, Aloyzas Marčiulionis, Pranas Žeimys.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. sausio 7 d. Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas), Sigito Gurevičiaus ir Algirdo Taminsko (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės R. J. M.
kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 5
d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės
„Eurivita“ ieškinį atsakovei R. J. M. dėl neteisėtai įgytų pinigų priteisimo; trečiasis asmuo,
nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, V. P. gamybos įmonė.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas nurodė, kad pagal 2003 m. spalio 30 d. pardavėjo UAB „Eurivita“ ir pirkėjo V. P.
gamybos įmonės sudarytą pardavimo–komplektavimo sutartį pirkėjui turėjo būti pateikta 53 700 Lt vertės
rūkykla; už būsimą prekę įmonės savininkė 2003 m. spalio 30 d. sumokėjo 5000 Lt avansą, 2003 m.
gruodžio 22 d. – dar 48 700 Lt, kuriuos priėmė UAB „Eurivita” direktorė R. J. M., tačiau pirkėjui buvo
pateikta kita prekė – 12 100 Lt vertės rūkymo kamera. Be to, UAB „Eurivita” direktorė, 2003 m. gruodžio
22 d. priimdama pinigus iš pirkėjo, nebeturėjo įgaliojimų įmonei priklausančioms lėšoms gauti, nes
Kauno apygardos teismo 2003 m. lapkričio 18 d. nutartimi UAB „Eurivita“ buvo iškelta bankroto byla,
tačiau atsakovė neperdavė bankroto administratoriui įmonės dokumentų, o paėmusi iš pirkėjo įmonei
priklausančius pinigus jų neperdavė, todėl padarė žalą, kurią privalo atlyginti. Pirkėjas, gavęs kitą nei
pardavimo–komplektavimo sutartyje apibrėžtą prekę, kreipėsi į BUAB „Eurivita“ administratorių
patvirtinti kreditorinį reikalavimą, tada ir paaiškėjo, kad įmonės kasoje nėra 48 700 Lt, kuriuos buvo
gavusi atsakovė. Atsakovė be teisinio pagrindo įgijo tai, kas jai nepriklausė, todėl ieškovas prašė teismo
priteisti iš atsakovės 48 700 Lt.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Kauno apygardos teismas 2006 m. lapkričio 20 d. sprendimu ieškinį tenkino. Teismas
nustatė, kad 2003 m. spalio 30 d. pardavimo–komplektavimo sutartį sudarė ne privatūs, o juridiniai
asmenys: UAB ,,Eurivita“ ir V. P. gamybos įmonė, pinigų (48 700 Lt) sumokėjimo faktas buvo
patvirtintas sutarties originale, nurodant šalių juridinius adresus, įmonių kodus, banko sąskaitų numerius.
Dėl to teismas atmetė atsakovės paaiškinimus, kad susitarimas dėl rūkyklos pardavimo buvo sudarytas
privačių fizinių asmenų; pripažino, kad ginčo pinigai buvo sumokėti UAB „Eurivita“, o ne atsakovei
asmeniškai, todėl ji privalo juos grąžinti ieškovui. Teismas taip pat atmetė atsakovės argumentus, kad
ieškovas privalėjo išreikalauti iš pirkėjo rūkyklą, o ne priteisti pinigus iš atsakovės; motyvavo, kad šie
reikalavimai nepagrįsti, nes ieškovas pareiškė reikalavimą atsakovei dėl pinigų priteisimo, o ne
reikalavimą trečiajam asmeniui dėl rūkyklos grąžinimo. Teismas, nustatęs, kad po Kauno apygardos
teismo 2003 m. lapkričio 18 d. nutarties, kuria UAB „Eurivita“ buvo iškelta bankroto byla, priėmimo
atsakovė nepateikė bankroto administratoriui įmonės dokumentų, jos buvimo vieta nebuvo žinoma,
konstatavo, kad tik ta atsakovės nurodyta aplinkybė, jog ji nežinojo apie bankroto bylos UAB „Eurivita“
iškėlimą, neatleido jos nuo pareigos grąžinti ieškovui šio finansinį turtą. Teismas apibendrino, kad
atsakovės įgaliojimai valdyti ir tvarkyti įmonės turtą buvo pasibaigę nuo 2003 m. lapkričio 25 d.
(įsiteisėjus Kauno apygardos teismo 2003 m. lapkričio 18 d. nutarčiai dėl bankroto bylos ieškovui
iškėlimo), todėl ji, priėmusi iš pirkėjo užmokestį už rūkyklą ir neperdavusi šių pinigų ieškovui, naudojo
UAB „Eurivita“ priklausiusį turtą be teisinio pagrindo.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal
atsakovės apeliacinį skundą, 2007 m. liepos 5 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios
instancijos teismo sprendimą. Kolegija, siekdama nustatyti aplinkybę, ar V. P. gamybos įmonės savininkė
perdavė pagal sutartį ginčo pinigus už rūkyklos įsigijimą asmeniškai atsakovei ar juridiniam asmeniui
UAB „Eurivita“, vadovavosi CK 6.193 straipsnyje nustatytomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, aiškinosi
2003 m. spalio 30 d. pardavimo–komplektavimo sutarties sąlygas ir sutartyje esančio prierašo turinį ir
nustatė, kad 2003 m. spalio 30 d. pardavimo–komplektavimo sutartį pasirašė UAB „Eurivita“ atstovė –
direktorė ir V. P. gamybos įmonės savininkė, sutartyje pinigų gavimo faktas buvo patvirtintas atsakovės
parašu, šalia uždėtas spaudas „Direktorė R. –J. M. “; sutarties 9 punkte buvo nurodyti juridinių asmenų
rekvizitai, sutartis buvo patvirtinta pardavėjo ir pirkėjo įmonių antspaudais. Dėl to kolegija padarė išvadą,
kad sutarties šalys buvo juridiniai asmenys, o atsakovė neįrodė teiginio, jog ji 48 700 Lt gavo asmeniškai.
Be to, kolegija nustatė, kad atsakovės įgaliojimai valdyti UAB „Eurivita“ turtą pasibaigė 2003 m.
gruodžio 1 d. (įsiteisėjus Kauno apygardos teismo 2003 m. lapkričio 18 d. nutarčiai dėl bankroto bylos
iškėlimo UAB „Eurivita“), todėl ji, 2003 m. gruodžio 22 d. priimdama pinigus iš pirkėjo, veikė neteisėtai
(atsakovė turėjo arba atsisakyti priimti pinigus, arba, priėmusi šiuos pinigus, perduoti juos BUAB
„Eurivita“), o byloje nebuvo pateikta įrodymų, patvirtinusių aplinkybę, kad ginčo pinigai būtų buvę
perduoti turėjusiam teisę juos gauti asmeniui – ieškovui. Kolegija, vadovaudamasi CK 6.237 straipsnio 1
dalimi, nurodė, kad asmuo, be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo
įgijęs tai, ko jis negalėjo ar neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta,
todėl konstatavo, kad atsakovė be teisinio pagrindo įgijo iš trečiojo asmens V. P. gamybos įmonės 48 700
Lt, kuriuos turėjo gauti ieškovas.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimų į kasacinį skundą esmė
Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 5 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės
instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas nesiaiškino pardavimo–komplektavimo sutarties vykdymo
aplinkybių, taip pat to, kad pirkėjas priėmė prekę (nors ir kito modelio), nereiškė pretenzijų dėl jos
kokybės ar pinigų grąžinimo. Kasatorės manymu, sutartis buvo įvykdyta, nebuvo šalių ginčo dėl jos, todėl
teismai neturėjo pagrindo taikyti CK 6.193 straipsnį ir tirti sutarties sąlygas, sutarties prierašo dėl ginčo
pinigų sumokėjimo fakto.
2. Išvadą, kad V. P. 48 700 Lt davė UAB „Eurivita“, o ne atsakovei R. J. M. asmeniškai, teismai
padarė neištyrę prie šios bylos pridėtos civilinės bylos Nr. 2-278/2004, kurioje ieškovas patvirtino, kad
atsiskaitymas tarp V. P. ir R. J. M. vyko kaip tarp fizinių asmenų.
3. Nors pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą atsiskaitymai tarp juridinių asmenų turi būti
fiksuojami abiejų asmenų finansinėje apskaitoje, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai neįvertino,
kad V. P. gamybos įmonė nepareikalavo iš UAB „Eurivita“ grynųjų pinigų įnešimo į kasą finansinės
apskaitos dokumento – kasos pajamų orderio, kad nepateikė finansinės apskaitos dokumentų apie 48 700
Lt grynųjų pinigų išėmimą iš įmonės kasos siekiant atsiskaityti už perkamą rūkyklą; nevertino įrodymų
visumos, pažeidė įrodymų sąsajumo taisykles, nepagrįstai tyrė ir vertino tik netiesioginius įrodymus
(pardavimo–komplektavimo sutartį, kuri nebuvo susijusi su fakto, jog atsakovė be pagrindo įgijo turtą,
nustatymu, PVM sąskaitas-faktūras, kasos pajamų orderį, rūkyklos įsigijimo transporto dokumentą),
tačiau netyrė tiesioginių įrodymų (UAB „Eurivita“ finansinės apskaitos, buhalterinių dokumentų), kurių
ieškovas teismui nepateikė, vadinasi, neįrodė savo reikalavimo pagrįstumo.
4. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir paduodant apeliacinį skundą buvo pažeista
Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinta teisė, nes pirmosios instancijos teismui pagal atsakovės pateiktas
medicinines pažymas buvo žinoma apie jos susirgimo diagnozę – psichikos sutrikimas, kad ji nuolat
stebima gydytojų. Atsakovė dėl savo susirgimo negalėjo apginti savo teisių ir to negalėjo suvokti, o
teismas privalėjo jai išaiškinti, tačiau neišaiškino, kad jos teisių gynimui būtina kvalifikuota teisinė
pagalba. Susitarimas su advokatu buvo sudarytas tik 2006 m. balandžio 19 d., t. y. jau pasibaigus
apeliacinio skundo padavimo terminui (2007 m. vasario 20 d.).
Atsiliepimu į atsakovės kasacinį skundą ieškovas prašo teismo jį atmesti ir palikti nepakeistą
skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Jis nurodo, kad bylą
nagrinėję teismai tinkamai ir pagrįstai taikė sutarčių aiškinimo taisykles nustatančias materialinės teisės
normas, nepažeidė įrodymų įvertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų, teisingai nustatė, kad
atsakovė priėmė pinigus iš pirkėjo, tačiau šio fakto neįtvirtino kasos pajamų orderyje, o pirkėjas, gavęs
netinkamos kokybės prekę, savo teises gynė pareikšdamas kreditorinį reikalavimą bankrutuojančiai
bendrovei.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
2003 m. spalio 30 d. pardavėjas UAB „Eurivita“ ir pirkėjas V. P. gamybos įmonė sudarė
pardavimo–komplektavimo sutartį, pagal kurią pirkėjui turėjo būti pateikta rūkykla; už būsimą prekę
pirkėjas sumokėjo 5000 Lt avansą, vėliau – likusius 48 700 Lt, kuriuos iš pirkėjo priėmė UAB „Eurivita”
direktorė, neturėjusi įgaliojimų to daryti, nes UAB „Eurivita“ teismo nutartimi buvo iškelta bankroto
byla. Atsakovė, gavusi pinigus iš pirkėjo, jų neperdavė bankroto administratoriui, todėl padarė žalą, kurią
privalo atlyginti.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacija yra išimtinė teismo sprendimų teisėtumo kontrolės forma, galima tik tuo atveju, kai yra
CPK 346 straipsnyje nurodyti pagrindai. Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų,
patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Nagrinėdamas bylą,
kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353
straipsnis). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje tiria, ar pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai
nepažeidė įrodymų įvertinimą bei atstovavimą reglamentuojančių procesinės teisės normų (CPK 346
straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Teisiškai nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad, neišsiaiškinus sutarties vykdymo
aplinkybių (pirkėjas priėmė prekę, nors ir kito modelio, nereiškė pretenzijų dėl jos kokybės ar pinigų
grąžinimo), neįvertinus to, kad pardavimo–komplektavimo sutartis buvo įvykdyta, nebuvo šalių ginčo dėl
jos, teismai neturėjo pagrindo taikyti CK 6.193 straipsnį ir tirti sutarties sąlygas, sutarties prierašo dėl
ginčo pinigų sumokėjimo fakto. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog CK 6.193 straipsnį teismai taikė
pagrįstai, nes pagal ieškinio dalyką ir pagrindą šioje byloje turėjo būti nustatyta, ar pinigai (48 700 Lt)
buvo sumokėti už rūkyklą vykdant 2003 m. spalio 30 d. pardavėjo UAB „Eurivita“ ir pirkėjo V. P.
gamybos įmonės sudarytą pardavimo–komplektavimo sutartį, ar V. P. gamybos įmonės savininkė V. P.
šiuos pinigus perdavė asmeninėn atsakovės R. J. M. ar juridinio asmens – UAB „Eurivita“, kurio vadovė
iki bankroto bylos iškėlimo buvo R. J. M., nuosavybėn. Atsakovė ginčijo, kad pagal sutartyje esantį
prierašą pirkėjas - V. P. gamybos įmonė, vykdydamas pareigą sumokėti pinigus už perkamą rūkyklą, 48
700 Lt sumokėjo pardavėjui UAB „Eurivita“, todėl bylą nagrinėję teismai pagrįstai 2003 m. spalio 30 d.
sutarties sąlygas ir sutartyje esančio prierašo apie pinigų sumokėjimą turinį aiškino vadovaudamiesi CK
6.193 straipsnyje nustatytomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, taip pat rėmėsi CK 1.5 straipsnyje
įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Įvertinusi bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo
sprendimą bei apeliacinės instancijos teismo nutartį, teisėjų kolegija daro išvadą, jog, vertindami
aplinkybes, susijusias su 48 700 Lt perdavimu 2003 m. gruodžio 22 d. R. J. M., teismai visapusiškai ir
objektyviai išnagrinėjo aplinkybes, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu ir kurios reikšmingos
teisingam šios bylos išsprendimui, todėl nepažeidė įrodymų įvertinimą reglamentuojančių procesinės
teisės normų. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde atsakovė buvo pateikusi daug
argumentų, nesusijusių su ieškinio dalyku ir pagrindu, todėl apeliacinės instancijos teismas neprivalėjo jų
detaliai vertinti. Dėl šios priežasties nepagrįstas ir kasacinio skundo argumentas, kad, netirdami UAB
„Eurivita“ finansinės apskaitos, buhalterinių dokumentų, teismai pažeidė įrodymų sąsajumo taisykles.
Pažymėtina, jog kasatorė sąmoningai ar dėl suklydimo šiuos dokumentus nepagrįstai įvardija kaip
tiesioginius įrodymus nagrinėjamoje byloje, nors jie tiesiogiai nesusiję su ieškinio dalyku ir pagrindu.
Nereikšminga šiai bylai ir kasatorės nurodoma aplinkybė, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai
neįvertino, jog V. P. gamybos įmonė nepareikalavo iš UAB „Eurivita“ grynųjų pinigų įnešimo į kasą
finansinės apskaitos dokumento – kasos pajamų orderio, jog nepateikė finansinės apskaitos dokumentų
apie 48 700 Lt grynųjų pinigų išėmimą iš įmonės kasos siekiant atsiskaityti už perkamą rūkyklą, nes
byloje nustatyta ir šalys neginčijo, kad R. J. M. 2003 m. gruodžio 22 d. gavo iš V. P. 48 700 Lt grynųjų
pinigų, tačiau į UAB „Eurivita“ kasą jų neįnešė.
Teisiškai šiai bylai nereikšmingas kasatorės argumentas, kad išvadą, jog V.P. 48 700 Lt davė UAB
„Eurivita“, o ne atsakovei R. J. M. asmeniškai, teismai padarė neištyrę prie šios bylos pridėtos civilinės
bylos Nr. 2-278/2004, kurioje ieškovas patvirtino, kad atsiskaitymas tarp V. P. ir R. J. M. vyko kaip tarp
fizinių asmenų. Pažymėtina, jog šis teiginys minėtoje byloje buvo tik BUAB „Eurivita“ išsakyti
argumentai siekiant bankroto byloje įrodyti, kad nėra pagrindo įtraukti į šios likviduojamos bendrovės
kreditorių sąrašą V. P. gamybos įmonę ir patvirtinti jos kreditorinį reikalavimą, tačiau Kauno apygardos
teismas 2006 m. sausio 9 d. nutartyje konstatavo priešingas aplinkybes ir atmetė šiuos argumentus (b. l.
18-19). Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pagrįstai nevertino minėtos nutarties kaip turinčios
prejudicinę galią šioje nagrinėjamoje civilinėje byloje ir ja nesirėmė, bet, jau minėta, iš esmės aiškinosi ir
tyrė reikšmingas aplinkybes, siekdami nustatyti, ar 2003 m. gruodžio 22 d. V.P. gamybos įmonės
savininkė V. P. 48 700 Lt perdavė asmeninėn atsakovės R. J. M. ar juridinio asmens – UAB „Eurivita“,
kurio vadovė iki bankroto bylos iškėlimo buvo R. J. M., nuosavybėn.
Vertindama kasacinio skundo argumentą dėl konstitucinio asmenų lygybės principo pažeidimo
(Konstitucijos 29 straipsnis), teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorė nenurodo, kaip buvo pažeistas šis
principas, o teiginiai, kad nagrinėjant bylą ji turėjo psichikos sutrikimų, apie kuriuos žinojo pirmosios
instancijos teismas ir dėl kurių ji negalėjo apginti savo teisių bei to negalėjo suvokti, o teismas
neišaiškino jai apie kvalifikuotos teisinės pagalbos būtinumą, nors privalėjo, nepagrįsti. Byloje nėra
duomenų, kad atsakovės veiksnumas būtų apribotas arba kad ji buvo ar yra neveiksni.
Kasaciniame skunde klaidingai nurodyta, kad pirmosios instancijos teismui atsakovė buvo
pateikusi medicinines pažymas, iš kurių teismui buvo žinoma apie jos susirgimo diagnozę –
psichikos sutrikimą. Iš bylos medžiagos (b.l. 195, 197-199, 205) matyti, kad nedarbingumo
pažymėjimus ir išrašus iš medicininių dokumentų atsakovė pateikė tik apeliacinės instancijos
teismui prašydama atidėti apeliacinio skundo nagrinėjimą, nurodžiusi, kad dėl sveikatos
pablogėjimo negali savarankiškai atstovauti savo interesams ir ginti savo teises, o advokatė užimta
kitoje byloje. Prašymą teismas tenkino ir bylos nagrinėjimą atidėjo (b. l. 192-193). Be to, minėti
medicininiai dokumentai nepatvirtina, kad nagrinėjant bylą pareiškėja turėjo psichikos sutrikimų,
dėl kurių ji negalėjo suprasti savo veiksmų ar jų valdyti. Įvertinusi bylos medžiagą (b. l. 32, 42-44,
49, 52-57, 69-73, 92-99), teisėjų kolegija sprendžia, jog net ir pagal CPK 161 straipsnio 1 dalį
teismui nebuvo pagrindo pasiūlyti atsakovei pasirūpinti, kad jai būtų atstovaujama teisme. Be to, ji
dar 2006 m. rugpjūčio 3 d. buvo sudariusi su advokate atstovavimo sutartį dėl procesinių dokumentų
parengimo (b. l. 53), susitarimą su advokatu dėl apeliacinio skundo trūkumų pašalinimo sudarė 2007 m.
sausio 4 d., o 2006 m. balandžio 19 d. (b. l. 126, 196) sudarė susitarimą atstovauti apeliacinės instancijos
teisme.
Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai
nepažeidė įrodymų įvertinimą bei atstovavimą reglamentuojančių procesinės teisės normų, todėl nėra
pagrindo tenkinti atsakovės R. J. M. kasacinį skundą (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas
bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Byloje nustatyta, kad ieškovas, pateikdamas
atsiliepimą į kasacinį skundą, turėjo 300 Lt išlaidų, sumokant už advokato pagalbą surašant šį procesinį
dokumentą; atmetus atsakovo kasacinį skundą ir ieškovui prašant priteisti bylinėjimosi išlaidas, ši suma
atitinka rekomenduotiną maksimalų užmokestį už procesinio dokumento surašymą, todėl, vadovaujantis
CPK 93 straipsnio 1 dalimi, remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d.
įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato
ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7, 8.14 punktuose
nurodytais rekomenduojamais priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines
paslaugas maksimaliais dydžiais, priteistina iš atsakovės R. J. M. ieškovui BUAB „Eurivita“ 300 Lt.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
nutaria:
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 5 d. nutartį
palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui BUAB „Eurivita“ (įmonės kodas 135226138) iš atsakovės R. J. M. (asmens kodas
(duomenys neskelbtini) 300 Lt (tris šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų, turėtų surašant atsiliepimą į kasacinį
skundą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo
dienos.
Teisėjai: Pranas Žeimys, Sigitas Gurevičius, Algirdas Taminskas.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2006 m. balandžio 19 d. Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Romualdo Čaikos (kolegijos pirmininkas), Sigito Gurevičiaus ir Broniaus Pupkovo (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal kasatorių SIA „Parex
Express Kredits“, advokato Mindaugo Civilkos, advokatų Irmanto Norkaus ir Arūno Šidlausko,
advokato Jono Kurlavičiaus kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal
atsakovo UAB „Parex Lizingas“ prašymą neleisti pagal pavedimą advokatų kontoros „Norcous ir
partneriai“ advokatams A. Šidlauskui, M. Civilkai, I. Norkui, M. Nosevič atstovauti ieškovui SIA
„Parexs Express Kredit“ ir advokatui J. Kurlavičiui AB „Parex bankas“.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas SIA „Parex lizings“ 2003 m. lapkričio 4 d. kreipėsi į teismą, pareikšdamas pareiškimą
dėl juridinio asmens ir valdymo organo, t. y. atsakovo UAB „Parex lizingas“, veiklos tyrimo. Juo
pareiškėjas prašė pradėti UAB „Parex lizingas“ administracijos vadovo Zigmo Vaišvilos veiklos tyrimą.
Vilniaus apygardos teismas 2005 m. kovo 7 d. nutartimi bylą nutraukė.
Pareiškėjas SIA „Parex lizings“ atskiruoju skundu kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą, prašydamas
panaikinti 2005 m. kovo 7 d. Vilniaus apygardos teismo nutartį ir atnaujinti civilinės bylos nagrinėjimą.
Atsakovas UAB „Parex lizingas“ 2005 m. gruodžio 5 d. apeliacinės instancijos teismui pateikė
prašymą neleisti advokatams Arūnui Šidlauskui, Mindaugui Civilkai, Irmantui Norkui, advokato
padėjėjui Miroslavui Nosevič, kitiems advokatų kontoros „Norcous ir partneriai“ advokatams ar advokatų
padėjėjams bei advokatui Jonui Kurlavičiui atstovauti pagal pavedimą civilinėje byloje prieš UAB „Parex
lizingas“.
UAB „Parex lizingas“ nurodė, kad jis yra pateikęs Lietuvos advokatūros Advokatų tarybai prašymą
„Dėl advokatų Arūno Šidlausko, Mindaugo Civilkos, Irmanto Norkaus ir advokato padėjėjo Miroslav
Nosevič iš advokatų kontoros „Norcous ir parneriai“ bei advokato Jono Kurlavičiaus profesinės etikos
reikalavimų bei kitų imperatyvių teisės normų pažeidimų“. Šiame prašyme UAB „Parex lizingas“ nurodė
aplinkybes bei argumentus, patvirtinančius, jog minėtų advokatų atstovavimas bylose prieš UAB „Parex
lizingas“ pažeidžia advokatų profesinės etikos reikalavimus bei imperatyvias įstatymo normas. Atsakovas
nurodė, kad advokatų kontoros „Norcous ir partneriai“ advokatas Arūnas Šidlauskas, taip pat advokatas
Jonas Kurlavičius yra buvę juridinio asmens, kurio veikla tiriama šioje byloje, t. y. UAB „Parex lizingas“,
atstovais pagal pavedimą. Advokatas Arūnas Šidlauskas yra atstovavęs tiek ieškovui SIA „Parex lizings“,
tiek atsakovui UAB „Parex lizingas“. Be to, advokato Arūno Šidlausko ir UAB „Parex lizingas“ santykiai
yra konfliktiniai, nes, UAB „Parex lizingas“ nuomone, Arūnas Šidlauskas yra padaręs bendrovei žalos,
dėl kurios išieškojimo iš šio advokato yra iškelta civilinė byla.
II. Lietuvos apeliacinio teismo nutarties esmė
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. gruodžio 6 d. nutartimi
nutarė neleisti advokatui Mindaugui Civilkai atstovauti ieškovui SIA „Parex Express Kredits“ (SIA
„Parex lizings“); neleisti advokatui Jonui Kurlavičiui atstovauti trečiajam asmeniui AB „Parex bankas“.
Prašymo neleisti advokatams Arūnui Šidlauskui, Irmantui Norkui ir Miroslavui Nosevič atstovauti SIA
„Parex Exprss Kredits“ (SIA „Parex lizings“) kolegija netenkino.
Dėl advokato Mindaugo Civilkos atstovavimo ieškovui SIA „Parex Express Kredits“
Teismas nustatė, kad ieškovas SIA „Parex Express Kredits“ su advokatų kontoros „Norcous ir
partneriai“ advokatu M. Civilka 2004 m. spalio 4 d. sudarė atstovavimo sutartį, pagal kurią įgaliojo
advokatą M. Civilką atstovauti bendrovei visose Lietuvos Respublikos teismuose civilinėse ir
baudžiamosiose bylose iki 2005 m. gruodžio 18 d.
Ieškovas taip pat yra sudaręs atstovavimo sutartis ir su kitais advokatų kontoros „Norcous ir
partneriai“ advokatais: A. Šidlausku (2003 m. kovo 25 d. ir 2003 m. gruodžio 19 d. sutartys), I. Norkumi
(2003 m. kovo 25 d. sutartis), I. Norkumi, A. Šidlausku ir M. Civilka (2005 m. rugsėjo 9 d. sutartis).
Teismas nustatė, kad advokatų kontoros „Norcous ir partneriai“ advokatai I. Norkus, A. Šidlauskas,
o nuo 2004 m. spalio 4 d. advokatas M. Civilka vedė bylą prieš atsakovą UAB „Parex lizingas“ dėl jo
veiklos ir valdymo organų tyrimo. Advokatas A. Šidlauskas tuo pačiu metu turėjo su atsakovu sudaręs
2003 m. gruodžio 1 d. sutartį dėl teisinės pagalbos teikimo ir atstovavimo bankroto byloje. Teismas
konstatavo, kad šiuo atveju, kai dviem advokatams I. Norkui ir A. Šidlauskui, turint ieškovo atitinkamus
įgalinimus veikti jo vardu UAB „Parex lizingas“ atžvilgiu, vienas iš jų su UAB „Parex lizingas“ sudaro
teisinės pagalbos sutartį, pagal kurią gali gauti informaciją, dokumentus, rinkti duomenis, reiškia, kad
advokatai nesilaiko vieno iš pagrindinių jų veiklos principo – vengti interesų konflikto, sąžiningai atlikti
savo darbą, taip pat vengti pavojaus, kad bus pažeistas konfidencialumas.
Kadangi advokatai I. Norkus, A. Šidlauskas ir M. Nosevič apeliacinės instancijos teisme ieškovui
neatstovauja, tai teismas prašymo neleisti jiems atstovauti ieškovui, netenkino.
Dėl advokato Jono Kurlavičiaus atstovavimo
Teismas nustatė, kad advokatas J. Kurlavičius su atsakovu UAB „Parex lizingas“ buvo sudaręs šias
sutartis: 1) 2003 m. gruodžio 3 d. teisinės pagalbos sutartį, pagal kurią įsipareigojo atstovauti atsakovui
LAB „Oruva“ likvidacinės komisijos posėdžiuose; 2) 2004 m. vasario 20 d. atstovavimo sutartį Rygos
Tarptautiniame trečiųjų arbitraže byloje pagal AS „Parekss banka“ ieškinį; 3) atsakovo UAB „Parex
lizingas“ bankroto byloje, kurioje ieškinį iškelti bendrovei „Parex lizingas“ bankrotą pareiškė SIA „Parex
lizingas“.
Nagrinėjamoje byloje advokatas J. Kurlavičius nuo 2005 m. sausio 25 d. atstovauja trečiajam
asmeniui AB „Parex bankas“ ieškovo pusėje.
Kadangi advokatas J. Kurlavičiaus buvo atsakovo UAB „Parex lizingas“ atstovas Rygos
Tarptautiniame trečiųjų arbitraže, bankroto byloje, tai, teismo nuomone, jo atstovavimas nagrinėjamoje
byloje AB „Parex bankas“ yra negalimas (Advokatūros įstatymo 25 straipsnio 2 dalis).
III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu SIA „Parex Express Kredits“ prašo panaikinti tą Lietuvos apeliacinio
teismo 2005 m. gruodžio 6 d. nutarties dalį, kurioje buvo nutarta neleisti advokatui M. Civilkai atstovauti
kasatoriui ir priimti naują sprendimą – UAB „Parex lizingas“ prašymo dalį dėl neleidimo advokatui M.
Civilkai atstovauti SIA „Parex Express Kredits“ atmesti. Kasacinį skundą jis grindžia šiais argumentais:
1. Lietuvos apeliacinis teismas, neteisingai įvertinęs aplinkybes, nepagrįstai nusprendė, kad
advokatų kontoros advokatai I. Norkus, A. Šidlauskas ir M. Civilka, atlikdami savo darbą, nesilaikė
advokatų veiklos principų vengti interesų konflikto, taip netiesiogiai nurodydamas, kad tariamas advokato
A. Šidlausko interesų konfliktas taikytinas dėl visų advokatų kontoros „Norcous ir partneriai“ advokatų.
Kasatoriaus nuomone, teigti, kad vieno kontoros advokato interesų konfliktas, netgi jeigu toks ir būtų
konstatuotas, taikomas visai advokatų kontorai, yra nepagrįsta.
2. Teismas konstatavo faktą, kad advokatų kontoros „Norcous ir partneriai“ advokatai turi galimybę
disponuoti UAB „Parex lizingas“ dokumentais, kuriuos galėjo gauti advokatas A. Šidlauskas. Darydamas
tokią išvadą teismas netyrė, ar apskritai yra grėsmė atskleisti konfidencialią informaciją, ignoravo faktą,
kad Latvijos „Parex“ grupės įmonės valdo daugiau kaip pusę UAB „Parex lizingas“ akcijų, todėl pagal
Akcinių bendrovių įstatymo 18 straipsnį šios įmonės galėjo, gali ir galės susipažinti su visais UAB „Parex
lizingas“ dokumentais ir naudoti juos savo teisių bei teisėtų interesų gynybai. Esant tokiai situacijai,
kasatorius taip pat turi įstatymo nustatytą teisę susipažinti su visais UAB „Parex lizingas“ dokumentais,
todėl advokato A. Šidlausko gauta informacija bet kuriuo atveju kasatoriui yra prieinama.
3. Teismo nutartimi buvo šiurkščiai suvaržyta kasatoriaus, kaip užsienio valstybės subjekto, teisė į
tinkamą ir kompetentingą atstovavimą ir gynybą Lietuvos teismuose, taip pat teisė laisvai pasirinkti
atstovą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje nustatyta asmens teisė į teisminę gynybą.
Teisė turėti atstovą yra absoliuti, ji negali būti paneigta ar suvaržyta jokiais pagrindais.
4. Teismo nutartimi nepagrįstai suvaržyta ir apribota kasatoriaus investicijų Lietuvoje apsauga. Nuo
2003 metų UAB „Parex lizingas“ bylinėjasi su kitomis „Parex“ grupės įmonėmis, šių interesus ginant ir
atstovaujant advokato I. Norkaus kontoros advokatams. Teismas, konstatuodamas, kad iš principo visa
advokato I. Norkaus kontora toliau nebegali atstovauti „Parex“ grupės įmonių interesams bylose prieš
UAB Parex lizingas, apskritai suvaržo „Parex“ grupės galimybes ginti savo investicijas Lietuvoje.
5. Kasatoriaus nuomone, sistemingai kaltindami Latvijos „Parex“ grupės atstovus, UAB „Parex
lizingas“ atstovai siekia susilpninti kasatoriaus ir viso Latvijos „Parex“ grupės gynybą, eliminuojant jos
teisėtus atstovus ir taip nepagrįstai suvaržyti šių teisę į tinkamą atstovavimą teisme.
Kasaciniu skundu advokatas Mindaugas Civilka prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2005
m. gruodžio 6 d. nutarties dalį, kurioje buvo nutarta neleisti advokatui M. Civilkai atstovauti SIA „Parex
Express Kredits“ ir priimti naują sprendimą - atsakovo prašymo netenkinti. Kasacinį skundą jis grindžia
šiais argumentais:
1. Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos,
suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byloje Cotra AG v. AB Naujasis Vilnius (civilinė byla Nr.
3K-3-1194/2002), taip pat byloje Falkenhorst AG v. AB Naujasis Vilnius (civilinė byla Nr. 3K-3-
339/2003).
Advokatūros įstatymo 25 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad advokatas, kuris yra ar buvo byloje
vienos šalies atstovu arba gynėju, negali būti šioje byloje kitos šalies atstovu ar gynėju”. Advokatų
profesinės etikos kodekso 17 straipsnyje yra nustatyti tam tikri atvejai, kada advokatas negali priimti
pavedimo bylai. Lietuvos advokatų etikos kodekso 3.1 punkte nustatyta, kad advokatas negali
konsultuoti, atstovauti, ginti ar veikti dviejų ar daugiau klientų vardu tuo pačiu klausimu ar toje pačioje
byloje, jeigu tarp šių klientų interesų yra prieštaravimų. Taigi interesų konfliktų draudimas taikomas
vienam konkrečiam advokatui, o ne visai advokatų kontorai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje
„Cotra AG” v. AB „Naujasis Vilnius” vienareikšmiškai konstatavo, kad „advokatų kontoros advokatų
dalyvavimas, teikiant teisines paslaugas juridiniam asmeniui, neatima teisės kitiems tos pačios kontoros
advokatams teikti teisines paslaugas kitam juridiniam asmeniui, jeigu nenustatytas šių advokatų
piktavališkas susitarimas” (civilinė byla Nr. 3K-3-1194/2002).
2. Teismo nutartimi buvo šiukščiai suvaržyta ieškovo, kaip užsienio valstybės subjekto, teisė į
tinkamą ir kompetentingą atstovavimą ir gynybą Lietuvos teismuose, įtvirtinta Europos žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje bei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Teismas nepagrįstai
išplėtė Lietuvos Respublikos įstatymuose įtvirtintų asmens teisės į atstovą apribojimų sąrašą, pernelyg
plačiai išaiškino Advokatūros įstatymo 25 straipsnio 2 dalies nuostatos turinį. Taip teismas neproporcingai
suvaržė Latvijos „Parex” grupės įmonių teisę į tinkamą teisių gynybą ir atstovavimą Lietuvos teismuose,
pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį, Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 30 straipsnį, CPK 5 straipsnį.
3. Teismas pasisakė dėl nagrinėjamoje byloje neįtrauktų advokatų, kurie nėra sudarę atstovavimo
sutarties su ieškovu, ar nagrinėjamoje byloje nedalyvavusių advokatų teisių ir pareigų – dėl tokių
advokatų tariamos interesų konflikto situacijos, konfidencialios informacijos atskleidimo pavojaus ir pan.,
nors sprendimą formaliai tarsi priėmė tik dėl advokato M. Civilkos. Teismas nutarties motyvuojamojoje
dalyje konstatavo, kad „advokatų kontoros advokatai I. Norkus, A. Šidlauskas ir M. Civilka...nesilaikė
advokatų veiklos principų vengti interesų konflikto, pavojaus, kad bus pažeistas konfidencialumas”.
Kasatorius teigia, kad toks konstatavimas gali turėti įtakos šių asmenų teisėms bei pareigoms. Kasatorius
yra įsitikinęs, kad teismas pažeidė kertinį civilinio proceso principą audiatur et altera pars, nusprendė dėl
teisių ir pareigų asmenų, kurie nebuvo įtraukti dalyvauti byloje ir kuriems apie bylos nagrinėjimą nebuvo
pranešta. Visiems šiems asmenims buvo atimta teisė pateikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus,
paneigti atsakovo teiginius, užduoti klausimus, pateikti prašymus, duoti paaiškinimus, teikti argumentus
bei samprotavimus ir kt. (CPK 42, 59 straipsniai).
Teismas priėmė nutartį dėl visų advokatų kontoros „Norcous ir partneriai” advokatų in corpore.
Teismas konstatavo, kad advokatų kontoros „Norcous ir partneriai” advokatams, atstovaujant ieškovui
kyla interesų konfliktas. Taigi teismas nusprendė už akių ir dėl kitų advokatų kontoros „Norcous ir
partneriai” advokatų teisių ir pareigų.
4. Skundžiamoje nutartyje yra konstatuoti faktai, kurie neatitinka tikrovės ir kurie niekada
neegzistavo. Nepagrįstas yra teismo teiginys, kad advokatas A. Šidlauskas šioje byloje yra atstovavęs tiek
ieškovui SIA „Parex Express Kredits”, tiek ir atsakovui UAB „Parex lizingas”. Kasatoriaus teigimu, jis
šioje byloje niekada neatstovavo atsakovui. Tokių duomenų byloje nėra. Kasatorius šioje byloje visada
atstovavo tik ieškovui.
Kasaciniu skundu advokatai Irmantas Norkus ir Arūnas Šidlauskas prašo panaikinti Lietuvos
apeliacinio teismo 2005 m. gruodžio 6 d. nutarties dalį, kurioje buvo nutarta neleisti advokatui M.
Civilkai atstovauti SIA “Parex Express Kredits” ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – atsakovo
prašymo netenkinti. Kasatoriai nurodo tuos pačius teisinius argumentus, kokius savo kasaciniame skunde
yra nurodęs kasatorius advokatas M. Civilka.
Kasaciniu skundu advokatas Jonas Kurlavičius prašo panaikinti tą Lietuvos apeliacinio teismo 2005
m. gruodžio 6 d. nutarties dalį, kurioje buvo nutarta advokatui Jonui Kurlavičiui neleisti atstovauti
trečiajam asmeniui šioje byloje ir priimti naują sprendimą – atsakovo prašymą atmesti. Kasacinį skundą
kasatorius grindžia šiais argumentais:
Teismas ginčo teisiniam santykiui taikė netinkamą materialinės teisės normą, t. y. nors
Advokatūros įstatymo 25 straipsnio 2 dalis ginčo teisinio santykio nereglamentuoja, teismas nutarties
motyvus iš esmės grindė šia teisės norma. Kasatorius teigia, kad Advokatūros įstatymo 25 straipsnio 2
dalyje nustatytas draudimas šalies atstovui, kuris yra ar buvo byloje vienos šalies atstovas ar gynėjas, būti
šioje byloje kitos šalies atstovu ar gynėju. Tačiau teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad AB „Parex
bankas“, kuriam kasatorius atstovauja byloje dėl juridinio asmens veiklos tyrimo, niekada nebuvo ir nėra
viena iš bylos šalių, AB „Parex bankas“ šioje byloje dalyvauja kaip trečiasis asmuo, nepareiškiantis
savarankiškų reikalavimų.
Kasatorius nurodo, kad teisės aktai, įtvirtinantys asmens teisės į tinkamą interesų gynybą
apribojimus, yra CPK 56, 60 straipsniai, Advokatūros įstatymo 25, 43 straipsniai. Dėl to, atsižvelgiant į
Lietuvos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuotus konstitucinių teisių ribojimo principus,
pripažintina, kad nurodytuose teisės aktuose pateikiami asmens teisės į tinkamą interesų gynybą
apribojimai turi būti aiškinami kaip baigtiniai ir, be abejo, siaurinamai. Tuo tarpu teismas, pažeisdamas
šiuos principus ir suvaržydamas konstitucinę trečiojo asmens teisę pasirinkti atstovą, ne tik, kad nenustatė
įstatymuose įtvirtintos sąlygos, leidžiančios šios teisės suvaržymus ir apribojimus, bet ir nepagrįstai
išplėtė Lietuvos Respublikos įstatymuose įtvirtintų asmens teisės į atstovą apribojimų sąrašą, taip
pernelyg plačiai išaiškindamas Advokatūros įstatymo 25 straipsnio 2 dalį.
Atsiliepimu į advokato M. Civilkos kasacinį skundą atsakovas UAB „Parex lizingas“ prašo jį
atmesti. Atsakovas nurodo šiuos argumentus:
1. Kasacinį skundą padavė asmuo, neturintis teisės paduoti kasacinį skundą. Advokatai kasaciniame
skunde nepagrįstai nurodo, kad jie yra byloje dalyvaujantys asmenys (CPK 37 straipsnio 2 dalis).
Aiškindamas CPK 37 straipsnio 2 dalies normos turinį, kasatorius ignoruoja šio straipsnio 1 dalį, kuri
įtvirtina būtiną sąlygą tam, kad asmuo būtų laikomas dalyvaujančiu byloje asmeniu. Advokatas, kuris yra
vienos šalies atstovas, negali veikti kaip savarankiškas byloje dalyvaujantis asmuo, todėl advokatas gali
paduoti kasacinį skundą tik tuo atveju, jeigu jis skundą paduoda atstovaujamojo vardu. Nagrinėjamu
atveju advokatas M. Civilka padavė kasacinį skundą ne kaip ieškovo atstovas, o kaip savarankiška
proceso šalis, nors tokia proceso šalimi šioje byloje niekada nebuvo.
2. Kasatorius padavė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo nutarties, kuri nėra kasacijos
objektas. Teismas skundžiama nutartimi išsprendė atskirą klausimą, kuriuo buvo siekiama užtikrinti
normalią proceso eigą. Šia nutartimi nebuvo baigtas bylos nagrinėjimas iš esmės, ja taip pat nebuvo
sprendžiamas SIA „Parex Express Kredits” teismui paduotame atskirajame skunde pareikštas
reikalavimas bei ji neužkirto kelio tolesnei bylos eigai. Dėl šių priežasčių galima pagrįstai teigti, kad
teismas kasatoriaus skundžiamą nutartį priėmė CPK 290 straipsnio nustatyta tvarka ir ji negali būti
skundžiama atskirai nuo teismo sprendimo ar nutarties, kuria yra baigiamas bylos nagrinėjimas iš esmės.
Atsakovo teigimu, skundžiama nutartis negali būti kasacijos objektas, nes net ir tuo atveju, jei
priimant nutartį buvo padarytas materialinės ar procesinės teisės normų pažeidimas, tai toks pažeidimas
neturi jokios įtakos teisingam bylos išnagrinėjimui bei teisėto sprendimo priėmimui.
Atsiliepimu į SIA „Parekss Express Kredits” kasacinį skundą atsakovas UAB „Parex lizingas”
prašo jį atmesti. Atsakovas nurodo šiuos atsiliepimo į kasacinį skundą argumentus:
Kasatorius padavė kasacinį skundą dėl nutarties, kuri nėra kasacijos objektas. Skundžiama
nutartimi teismas išsprendė atskirą klausimą, kuriuo buvo siekiama užtikrinti normalią proceso eigą. Šia
nutartimi nebuvo baigtas bylos nagrinėjimas iš esmės, ja taip pat nebuvo sprendžiamas SIA „Parex
Express Kredits” Lietuvos apeliaciniam teismui paduotame atskirajame skunde pareikštas reikalavimas,
nutartis taip pat neužkirto kelio telesnei bylos eigai. Dėl šių priežasčių galima teigti, kad teismas
kasatoriaus skundžiamą nutartį priėmė CPK 290 straipsnyje nustatyta tvarka ir ji negali būti skundžiama
atskirai nuo teismo sprendimo ar nutarties, kuria yra baigiamas bylos nagrinėjimas iš esmės.
Atsiliepimu į advokatų I. Norkaus ir A. Šidlausko kasacinį skundą atsakovas UAB „Parex lizingas“
prašo jį atmesti. Atsakovas nurodo tuos pačius teisinius argumentus, kokius yra nurodęs atsiliepime į
advokato M. Civilkos kasacinį skundą.
Atsiliepimu į advokato J. Kurlavičiaus kasacinį skundą, atsakovas UAB „Parex lizingas“ prašo jį
atmesti. Atsakovas nurodo tuos pačius teisinius argumentus, kokius yra išdėstęs kituose savo
atsiliepimuose į kasacinius skundus.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo
ribų, patikrina apskųstuosius sprendimą ir (ar) nutartį teisės taikymo aspektu. Fakto klausimų šis teismas
nenagrinėja. Kasatoriai SIA „Parex Express Kredits“ ir advokatai M. Civilka bei J. Kurlavičius
kasaciniais skundais prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
nutartį, kuria neleista advokatui Mindaugui Civilkai atstovauti pagal pavedimo sutartį ieškovui SIA
„Parex Express Kredits“, advokatui Jonui Kurlavičiui - AB „Parex bankas“. Kasatoriai kelia klausimus
dėl asmenų, kurie gali būti teisme atstovais pagal pavedimą (CPK 56 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir
teismo galimybės neleisti atstovauti byloje kai atstovas pagal įstatymus negali būti įgaliotojo atstovu
(CPK 56 straipsnio 3 dalis).
Pagal CPK reikalavimus atstovais pagal pavedimą civiliniame procese gali būti tik advokatai
arba juridinių asmenų darbuotojai, turintys aukštąjį teisinį išsilavinimą. Keliamus reikalavimus
dažniausiai atitinka advokatai, nes jų teisinė kvalifikacija yra patikrinama laikant advokato
egzaminus, taip pat dėl to, kad jie nuolat kelia dalykinę kvalifikaciją. Advokatų veiklos principus
reglamentuoja 2004 m. kovo 18 d. Advokatūros įstatymas su vėlesniais pakeitimais. Minėtas
įstatymas nustato advokatų veiklos principus: jų veiklos laisvę ir nepriklausomybę; tarpusavio
santykių demokratiškumą; kolegiškumą ir sąžiningą konkurenciją; veiklos teisėtumą; kliento
paslapties neatskleidimą; lojalumą klientui; interesų konflikto vengimo bei nepriekaištingo elgesio
principą. Advokatūros įstatymo 39 straipsnyje yra nustatytos advokato pareigos. Jame nurodoma,
kad advokatas privalo sąžiningai atlikti savo pareigas, laikytis Lietuvos advokatų etikos kodekso
reikalavimų, elgtis dorai ir pilietiškai.
 Atsakovas UAB „Parex lizingas“ Lietuvos apeliaciniame teisme nurodė aplinkybes ir argumentus
apie tai, kad advokatų kontoros „Norcous ir partneriai“ advokatai, taip pat advokatas Jonas Kurlavičius,
atstovaudami bylose prieš UAB „Parex lizingas“, pažeidžia advokatų profesinės etikos reikalavimus bei
imperatyvias įstatymo normas.
Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad advokatų kontoros „Norcous ir partneriai“ advokatas
Mindaugas Civilka 2004 m. spalio 4 d. sudarė atstovavimo sutartį su ieškovu SIA „Parex Express
Kredits“ atstovauti jo interesams visose civilinėse ir baudžiamosiose bylose iki 2005 m. gruodžio 18 d.
Be to, ieškovas SIA „Parex Express Kredits“ yra sudaręs atstovavimo sutartis ir su kitais advokatų
kontoros „Norcous ir partneriai“ advokatais iš kurių Arūnas Šidlauskas tuo pačiu metu sudarė sutartį su
atsakovu UAB „Parex lizingas“ dėl teisinės pagalbos teikimo ir atstovavimo bankroto byloje. Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nustatė, kad advokatas Mindaugas Civilka į
bylą pateikė atsakovo UAB „Parex lizingas“ sąskaitų–faktūrų nuorašus, kuriuos padarė nuo advokato
Arūno Šidlausko patvirtintų nuorašų ir patvirtino savo parašu, t. y. pasinaudojo tos pačios advokatų
kontoros kito advokato turima informacija.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad advokatas Mindaugas Civilka panaudojo kito advokato
turimą informaciją ir taip pažeidė Advokatūros įstatymo 39 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Advokatų
etikos kodekso 3 straipsnio 3.2 punkto nuostatas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija taip pat nustatė, kad advokatas
Jonas Kurlavičius šioje byloje atstovauja trečiajam asmeniui AB „Parex bankas“. Jis pagal 2004 m.
vasario 20 d. atstovavimo sutartį atstovavo ir atsakovui UAB „Parex lizingas“ Rygos Tarptautiniame
trečiųjų arbitraže byloje pagal AB „Parex bankas“ ieškinį. Be to, tas pats advokatas atstovavo UAB
„Parex lizingas“ bankroto byloje, kurią inicijavo SIA „Parex lizingas“, šiuo metu vadinamas SIA „Parex
Express Kredits“. Taigi advokatas Jonas Kurlavičius nagrinėjamoje byloje atstovauja AB „Parex
bankas“, kurio interesai yra tokie pat kaip ir ieškovo SIA „Parex Express Kredits”. Teisėjų
kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, ištyręs visas šias aplinkybes, padarė
pagrįstą išvadą, kad advokatas šiurkščiai pažeidė Advokatūros įstatymo imperatyvius reikalavimus,
nustatančius, kad advokatas, kuris yra ar buvo byloje vienos šalies atstovu arba gynėju, negali būti
šioje byloje kitos šalies atstovu ar gynėju (Advokatūros įstatymo 25 straipsnio 2 dalis). Taigi
advokato Jono Kurlavičiaus atstovavimas nagrinėjamoje byloje AB „Parex bankas” yra negalimas.
Nagrinėjamoje byloje kasacinius skundus yra padavę advokatų kontoros „Norcous ir
partneriai“ advokatai Arūnas Šidlauskas ir Irmantas Norkus. Pagal CPK 342 straipsnį kasacinį
skundą gali paduoti dalyvaujantys byloje asmenys. Advokatai Arūnas Šidlauskas ir Irmantas
Norkus šioje byloje ieškovui SIA „Parex Express Kredits” neatstovavo, o tai reiškia, kad jie nėra
dalyvaujantys byloje asmenys CPK 37 straipsnio prasme. Kadangi jų kasaciniai skundai priimti be
pagrindo, tai kasacinis procesas pagal Arūno Šidlausko ir Irmanto Norkaus kasacinius skundus
nutrauktinas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
nutaria:
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 6 d. nutartį
palikti nepakeistą.
Kasacinį procesą pagal advokatų Irmanto Norkaus ir Arūno Šidlausko kasacinį skundą nutraukti.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo
dienos.
Teisėjai : Romualdas Čaika, Sigitas Gurevičius, Bronius Pupkovas.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2006 m. gruodžio 28 d. Vilnius
 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Teodoros Staugaitienės (kolegijos pirmininkė), Egidijaus Laužiko ir Virgilijaus Grabinsko
(pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB ,,Vilniaus
ūkas“ kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2005 m. spalio 25 d. sprendimo ir
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 4 d. nutarties
peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB ,,Vilniaus ūkas“ ieškinį atsakovui A. S. , dalyvaujant
trečiajam asmeniui V. K. , dėl žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Vilniaus ūkas“ prašė teismo priteisti iš atsakovo A. S. 31 100 Lt žalai atlyginti.
Ieškinyje nurodyta, kad atsakovas 1999-2000 m. dirbo UAB ,,Vilniaus ūkas“ direktoriumi. 2000 m. liepos
26 d. pasibaigus jo, kaip direktoriaus, įgaliojimams, atsakovas privalėjo perduoti ieškovui įmonės turtą ir
dokumentus, tačiau neperdavė 1996 m. laidos automobilio VW SHARAN (duomenys neskelbtini).
Paaiškėjo, kad 2000 m. gegužės 4 d. atsakovas išdavė įgaliojimą trečiajam asmeniui V. K. neatlygintinai
naudotis šiuo automobiliu. Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2003 m. rugsėjo 17 d. sprendimu
pripažino šį įgaliojimą negaliojančiu nuo jo sudarymo momento. Antstolių pagalba automobilis iš V. K.
valdymo buvo grąžintas ieškovui. Nepriklausomam turto vertintojui įvertinus automobilį, buvo nustatyta,
kad automobilio vertė 2000 m. gegužės mėnesį buvo 51 000 Lt, o 2003 m. spalio 28 d. jo rinkos vertė
sumažėjo iki 19 900 Lt. Dėl automobilio nuvertėjimo ieškovas patyrė 31 100 Lt žalą, kurią turi atlyginti
atsakovas.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2005 m. spalio 25 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nurodė, kad ieškovas nepraleido CK nustatyto ieškinio senaties termino. Atsakovo veiksmai,
ieškovo manymu, jam sukėlę žalą, buvo atlikti 2000 m. gegužės mėnesį. Būdamas UAB ,,Vilniaus ūkas“
direktorius atsakovas 2000 m. balandžio 27 d. sudarė su UAB ,,Vilniaus ūkas“ akcininku V. K. panaudos
sutartį, pagal kurią perdavė panaudos gavėjui naudotis UAB ,,Vilniaus ūkas“ priklausančiu 1996 m.
laidos automobiliu VW SHARAN (duomenys neskelbtini) dešimties metų laikotarpiui. Šios sutarties
pagrindu atsakovas išdavė V. K. įgaliojimą valdyti įmonei priklausantį automobilį. Šis įgaliojimas
pripažintas negaliojančiu įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2003 m. rugsėjo 17 d.
sprendimu. Automobilio perdavimo ir naudojimosi juo be pagrindo laikotarpiu įvykęs šio automobilio
nuvertėjimas yra natūralus, nepriklausantis nuo atsakovo atliktų veiksmų. Tarp atsakovo veiksmų ir
automobilio nuvertėjimo nėra priežastinio ryšio. Pagal CK 6.249 straipsnį turtinė žala apibūdinama
turtinių vertybių sunaikinimu, jų vertės sumažinimu ar turtinės padėties grąžinimu į ankstesnę padėtį, t. y.
reali tiesioginė žala. Negautos pajamos - tai negautas pelnas, t. y. kaip būtų pagerėjusi nukentėjusiojo
turtinė padėtis; šios pajamos taip pat turi būti realios, o ne tikėtinos; žalos buvimo faktą turi įrodyti
ieškovas. Ieškovas nepateikė įrodymų apie tai, kokias realias pajamas jis būtų gavęs, jei 2000-2003
metais būtų turėjęs galimybę naudotis automobiliu, kokią realią naudą dėl naudojimosi automobiliu gavo
atsakovas. Teismas rėmėsi atsakovo ir trečiojo asmens paaiškinimais, kad naudojimasis automobiliu
pagal atsakovo išduotą įgaliojimą nepažeidė ieškovo interesų, nes naudojantis automobiliu buvo vykdoma
UAB ,,Vilniaus ūkas“ ūkinė-komercinė veikla. Pagal rašytinius dokumentus, ieškovas automobilį įgijo
2000 m. kovo 2 d. už 15 000 Lt, todėl negalėjo dėl jo nuvertėjimo patirti 31 100 Lt nuostolių.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. gegužės 4 d. nutartimi
netenkino ieškovo apeliacinio skundo ir nutarė palikti nepakeistą Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo
2005 m. spalio 25 d. sprendimą. Kolegija nurodė, kad ieškovas byloje turėjo įrodyti civilinės atsakomybės
būtinąsias sąlygas, tačiau neįrodė, kad atsakovo veiksmais jam buvo padaryta žala ir kad tarp atsakovo
veiksmų ir žalos yra priežastinis ryšys. Automobilio statistinė rinkos vertė per laiką kinta objektyviai,
nepriklausomai nuo to, ar automobilis buvo per tą laiką eksploatuojamas ir kaip. Taigi daugiau kaip per
trejus metus automobilio rinkos vertė natūraliai sumažėjo, ir ji būtų sumažėjusi net ir tuo atveju, jeigu
automobilį būtų eksploatavęs pats ieškovas arba jis apskritai nebūtų eksploatuojamas. Statistinis rinkos
vertės sumažėjimas negali būti pripažįstamas ieškovo nuostoliais. Pateiktoje vertinimo ataskaitoje
pažymėta, kad vertinimo momentu automobilis buvo apžiūrėtas, nustatyta jo būklė, todėl vertinimo dieną
automobilio vertė nustatyta ne tik pagal jo markę, pagaminimo metus, eksploatavimo laikotarpį, bet ir
pagal jo realią būklę. Tuo tarpu automobilio vertė, buvusi 2000 m. gegužės mėnesį nustatyta tik
statistiškai, nes tuometė jo būklė nebuvo žinoma ir negalėjo būti įvertinta. Dėl to ir šiuo požiūriu
vertinimo ataskaita negali būti įrodymu, pagrindžiančiu žalos padarymo faktą.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas UAB ,,Vilniaus ūkas“ prašo panaikinti Vilniaus miesto 3-iojo
apylinkės teismo 2005 m. spalio 25 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 4 d. nutartį bei priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį tenkinti.
Kasacinio skundo prašymas grindžiamas šiais argumentais:
1. Skundžiamuose teismų procesiniuose sprendimuose tiesioginiais nuostoliais laikomas tik turto
sunaikinimas ir tiesiogiai patirtos išlaidos, o turto dalies vertės praradimas, kaip vienos iš tiesioginių
nuostolių rūšies, klausimas nėra sprendžiamas, nors tiek teismų praktika, tiek teisės doktrina turto
nuvertėjimą priskiria prie tiesioginių nuostolių. Teismai nepagrįstai tapatino automobilio vertę su jam
įsigyti išleistomis lėšomis, kurių dydis gali skirtis. Ieškovo pateikta turto vertinimo ataskaita įrodo
automobilio vertės sumažėjimą, kartu ir ieškovo nuostolius. Nepagrįsta teismų išvada, kad ataskaitoje
nustatytas tik tikėtinas statistinės turto rinkos vertės pasikeitimas, nurodyta konkretaus ieškovui
nuosavybės teise priklausančio automobilio vertė. Dėl automobilio vertės nustatymo pasisakyta Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 4 d. nutartyje (civilinė
byla UAB ,,Coris Vilnius“ v. M. M. , bylos Nr. 3K-3-230/2005), kurioje automobilio rinkos vertės
įrodymas, vertinant analogiškų naudotų automobilių kainas, buvo pripažintas tinkamu. Byloje priimtais
teismų sprendimais gali būti suformuota ydinga praktika, kai dėl asmens nesąžiningumo ne tik
prarandamas turtas, bet ir dirbtinai dėl tų pačių asmenų neteisėtų veiksmų pasunkėja turto apžiūros ir
įvertinimo galimybės. Atsakovo neteisėti veiksmai yra įrodyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu, todėl
apskaičiuojant piniginį ekvivalentą turėtų būti imama didžiausia turto vertė (CK 6.147 straipsnis).
2. Padarę išvadą, kad tarp atsakovo veiksmų ir žalos ieškovui nėra priežastinio ryšio, teismai
netinkamai taikė CK 6.247 straipsnį, pagal kurį priežastiniam ryšiui konstatuoti pakanka įrodyti, kad
skolininko elgesys yra pakankama nuostolių atsiradimo priežastis, nors ir ne vienintelė. Civilinės
atsakomybės pagrindu gali būti ne tik tiesioginis, bet ir netiesioginis priežastinis ryšys. Tai reikštų, kad
priežastinis ryšys yra konstatuotinas ir tuo atveju, kai neteisėti veiksmai nelėmė, bet pakankamu laipsniu
sąlygojo žalos atsiradimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002
m. balandžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. L. v. Vilniaus miesto 5-asis notarų biuras ir kt.,
bylos Nr. 3K-3-614/2002). Jeigu atsakovas nebūtų atlikęs neteisėtų veiksmų, tai automobiliu būtų
disponavusi pati bendrovė, iš to gavusi naudą, kuri būtų didesnė už bet kokį vertės natūralų kritimą
(savaiminį nusidėvėjimą). Priešingu atveju bendrovė būtų turėjusi laisvą galimybę automobilį parduoti,
išnuomoti ir kitaip ekonomiškai tinkamai panaudoti.
3. Pirmosios instancijos teismas tik konstatavo, kad ieškovas nepateikė įrodymų dėl patirtų
nuostolių, tačiau bylos nagrinėjimo metu nepasiūlė ir neįpareigojo ieškovo pateikti papildomų įrodymų
dėl nuostolių dydžio (CPK 179 straipsnio 1 dalis).
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas A. S. prašo nutraukti kasacinį procesą. Prašymas
motyvuojamas tuo, kad pagal pridedamą valstybės įmonės Registrų centro 2006 m. rugpjūčio 24 d.
Juridinių asmenų registro išplėstinį išrašą UAB „Vilniaus ūkas“ direktorė yra J. K. , o ne kasacinį skundą
pasirašęs R. V. Dėl to, nesant jokių duomenų apie R. V. išrinkimą UAB „Vilniaus ūkas“ direktoriumi,
konstatuotina, kad R. V. nebuvo įgaliotas 2006 m. liepos 20 d. pasirašyti ieškovo kasacinį skundą. Be to,
atsiliepime nurodyta, kad pagal CK 6.149 straipsnį sumažėjus turto vertei skolininkas privalo kreditoriui
atlyginti jo vertės sumažėjimą, išskyrus atvejus, kai turto vertė sumažėjo dėl normalaus nusidėvėjimo.
Pagal atsakovo išduotą įgaliojimą automobilį naudojo trečiasis asmuo, todėl nėra teisinio pagrindo
atsakovo atsakomybei už trečiojo asmens veiksmus atsirasti. Teisėje laikomasi nuostatos, kad tarp
neteisėto veikimo ir žalos egzistuojantis tokio pobūdžio ryšys yra nepakankamas teisinei atsakomybei,
kaip pernelyg nutolęs, vadinamas atsitiktiniu.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV. Byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytos aplinkybės
 Būdamas UAB ,,Vilniaus ūkas“ direktorius atsakovas 2000 m. balandžio 27 d. sudarė su UAB
,,Vilniaus ūkas“ akcininku V. K. panaudos sutartį, pagal kurią perdavė panaudos gavėjui naudotis
UAB ,,Vilniaus ūkas“ priklausančiu 1996 m. laidos automobiliu VW SHARAN (duomenys neskelbtini)
dešimties metų laikotarpiui. Šios sutarties pagrindu atsakovas išdavė V. K. įgaliojimą valdyti įmonei
priklausantį automobilį. Šis įgaliojimas pripažintas negaliojančiu įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 3-iojo
apylinkės teismo 2003 m. rugsėjo 17 d. sprendimu. Automobilio perdavimo ir naudojimosi juo be
pagrindo laikotarpiu įvykęs šio automobilio nuvertėjimas yra natūralus, nepriklausantis nuo atsakovo
atliktų veiksmų.
V. Kasacinio teismo argumentai
Byloje pateiktas kasacinis skundas paliktinas nenagrinėtas.
Teisminės gynybos teisę, t. y. asmens teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą pažeistai jo
teisei ar įstatymų saugomam interesui ginti, turi kiekvienas suinteresuotas asmuo (CPK 7 straipsnis).
Teisės į teisminę gynybą principas apima ir suinteresuoto asmens teisę apskųsti teismo priimtus
procesinius sprendimus apeliacine bei kasacine tvarka. Kasacinį procesą gali inicijuoti dalyvaujantys
byloje asmenys (CPK 342 straipsnis). Tuo atveju, kada byloje dalyvaujančiu asmeniu yra juridinis
asmuo, taikomos teisės normos, reglamentuojančios atstovavimą juridiniams asmenims (CK 2.81
straipsnio 1 dalis, CPK 55 straipsnis). Juridinis asmuo civilines teises ir pareigas, tarp jų ir teisę
kreiptis teisminės gynybos, įgyvendina per savo organus, kurie sudaromi ir veikia pagal įstatymus
ir juridinių asmenų steigimo dokumentus (CK 2.82 straipsnis 1, 2 dalys).
Nagrinėjama civilinė byla iškelta pagal ieškovo juridinio asmens UAB „Vilniaus ūkas“ ieškinį.
Ieškinio pareiškimą, kurio pagrindu buvo iškelta civilinė byla, pasirašė ir taip bendrovės atstovavimo
teisme teisę įgyvendino bendrovės direktorė J. K. , kuri bendrovės administracijos vadove - direktore
išrinkta bendrovės 2000 m. liepos 26 d. visuotiniame akcininkų susirinkime (b. l. 6, UAB „Vilniaus ūkas“
įstatų 4.3.2, 8.2.2 punktai). Faktas, kad būtent J. K. 2000 m. liepos 26 d. visuotiniame akcininkų
susirinkime išrinkta bendrovės direktore ir atitinkamai turi įgijusi bendrovės atstovavimo teisę, fiksuotas
ir Juridinių asmenų registre, kurio 2006 m. rugpjūčio 24 d. išduotą išrašą atsakovas pateikė kartu su
atsiliepimu į kasacinį skundą (b. l. 189-191). Bendrovės direktorė J. K. įgyvendino savo turimą bendrovės
atstovavimo teisę pirmosios instancijos teisme, suteikdama įgaliojimus atstovauti bendrovei (b. l. 81), taip
pat apeliacinės instancijos teisme, pateikdama apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo
sprendimo (b. l. 119-120, 134-135). Tačiau nėra pagrindo pripažinti, kad bendrovės atstovavimo teisė
buvo tinkamai įgyvendinta pateikiant kasacinį skundą ir kad yra galimas kasacinis procesas pateikto
kasacinio skundo pagrindu. Bendrovės teisė paduoti kasacinį skundą taip pat turi būti įgyvendinama
tiksliai laikantis atstovavimo juridiniams asmenims nuostatų – teisę paduoti kasacinį skundą,
atstovaujant bendrovei, turi atitinkamas tam įgalintas valdymo organas, nagrinėjamos bylos atveju
- bendrovės direktorius. 2006 m. liepos 20 d. pateiktą ieškovo UAB „Vilniaus ūkas“ kasacinį
skundą pasirašė ne J. K. , bet įvardytas bendrovės direktoriumi R. V. (b. l. 166-173). Tačiau su
kasaciniu skundu teismui nepateikti duomenys, patvirtinantys bendrovės direktoriaus pasikeitimo faktą, ar
duomenys, patvirtinantys įgaliojimų pasirašyti kasacinį skundą suteikimo R. V. faktą, o, minėta, pagal
pateiktus Juridinių asmenų registro duomenis bendrovės direktoriaus pasikeitimo faktas nenustatytas.
Atsakovo atsiliepime į ieškovo kasacinį skundą buvo iškeltas netinkamo ieškovo bendrovės atstovavimo
klausimas dėl kasacinio proceso inicijavimo, šis atsiliepimas ieškovui buvo išsiųstas (b. l. 193), tačiau iki
kasacinio teismo posėdžio ieškovas nepateikė duomenų, kurie patvirtintų kasacinį skundą pasirašiusio
asmens teisėto atstovavimo ieškovo bendrovei teisės turėjimą.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinį skundą pasirašė
neįgaliotas asmuo, todėl, vadovaudamasi CPK 340 straipsnio 5 dalimi, 296 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
paduotą kasacinį skundą palieka nenagrinėtą. Analogiškai, nustačius neįgalinto asmens atstovavimo
atvejį, kasaciniame teisme buvo sprendžiama byla Nr. 3K-3-214/2006 (Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2006 balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. L. v. viešoji įstaiga „Alitos“ krepšinio
klubas).
Palikus nenagrinėtą kasacinį skundą, naikintinas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2006 m. liepos 25 d. nutartimi atsakovo A. S. 31 000 Lt vertės turtui
paskirtas areštas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 296 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
 nutaria:
Ieškovo UAB „Vilniaus ūkas“ vardu paduotą kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 4 d. nutarties peržiūrėjimo palikti nenagrinėtą.
Panaikinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2006
m. liepos 25 d. nutartimi atsakovo A. S. 31 000 Lt vertės turtui paskirtą areštą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo
dienos.
Teisėjai : Teodora Staugaitienė, Egidijus Laužikas, Virgilijus Grabinskas.
Dokumentas atspausdintas iš teismų praktikos paieškos sistemos INFOLEX. Praktika
(www.teismupraktika.lt)

Kortelė:

994558_RegNr_3K-3-5-695/2015

http://www.infolex.lt/tp/994558

Civilinė byla Nr. 3K-3-5-695/2015

Teisminio proceso Nr.2-13-3-00876-2013-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 93.2.17; 129.1; 129.23 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 4 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Gintaro Kryževičiaus, Algio Norkūno (pranešėjas ir kolegijos pirmininkas) ir Dalios Vasarienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens
akcinės bendrovės mašinų gamyklos „Astra“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo
2014 m. balandžio 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios
akcinės bendrovės „Jaastra-wam“ skundą dėl antstolio veiksmų.

Teisėjų kolegija

nustatė:
 I. Ginčo esmė

Įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimu uždrausta UAB

„Astra-wam“ pavadinime naudoti žymenį „Astra“, tapatų ieškovo AB mašinų gamyklos „Astra“
pavadinime esančiam žymeniui „Astra“, įpareigoti atsakovą UAB „Astra-wam“ pakeisti savo
juridinio asmens pavadinimą UAB „Astra-wam“ į bet kokį kitą pavadinimą, neturintį jokių
klaidinamai panašių savybių su ieškovo AB mašinų gamyklos „Astra“ pavadinime esančiu
žymeniu „Astra“. UAB „Astra-wam“ buvo įrašyta į Juridinių asmenų registrą pavadinimu UAB
„Jaastra-wam“, perregistruoti įmonės įstatai. AB mašinų gamykla „Astra“ 2013 m. sausio 3 d.
pareiškimu kreipėsi į antstolį S. V., pateikė vykdomąjį raštą Nr. 2-3372-431/2010 priverstinai
vykdyti pagal Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimą. Antstolis 2013 m.
vasario 8 d. surašė Sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus
veiksmus, neįvykdymo aktą Nr. 0127/13/00155, kuriuo nustatė, kad UAB „Astra-wam“
pavadinimas 2012 m. liepos 2 d. buvo pakeistas į UAB „Jaastra-wam“. Pavadinime yra žymuo
„Astra“, todėl antstolis konstatavo, kad skolininkas UAB „Astra-wam“ (dabar UAB „Jaastra-
wam“) neįvykdė Vilniaus apygardos teismo sprendimo (vykdomosios bylos Nr. 0127/13/00155).

Pareiškėjas UAB „Jaastra-wam“ pateikė skundą antstoliui S. V. dėl antstolio veiksmų, kuriuo
prašė panaikinti 2013 m. vasario 8 d. surašytą Sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba
nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą ir nutraukti naują vykdomąją bylą Nr.
0127/13/00155, kuri užvesta dirbtinai. Pareiškėjas teigė, kad nurodytas aktas adresuotas nuo
2012 m. liepos 2 d. neegzistuojančiai įmonei pavadinimu „Astra-wam“. Antstolis, vykdydamas
Vilniaus apygardos teismo išduotą vykdomąjį dokumentą, pažeidė teismingumo taisykles, todėl
Alytaus rajono apylinkės teismas 2012 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi nutraukė vykdomąją bylą.
Antstolis fiktyviai pakeitė skolininkę A. J. buvusia įmone UAB „Astra-wam“ ir užvedė naują
vykdomąją bylą bei 2013 m. vasario 8 d. surašė Sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba
nutraukti tam tikrus veiksmus, nevykdymo aktą, kuris yra neteisėtas, nes įmonės pavadinimas
pakeistas.

I. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Alytaus rajono apylinkės teismas 2014 m. vasario 13 d. nutartimi pareiškėjo UAB „Jaastra-wam“
skundą dėl antstolio veiksmų atmetė.

Teismas nustatė, kad įsiteisėjusi 2012 m. rugpjūčio 31 d. nutartis, kuria buvo nutraukta civilinė
byla Nr. 2-3431-292/2012 pagal antstolio pareiškimą dėl baudos skyrimo A. J. už sprendimo,
įpareigojančio atlikti tam tikrus veiksmus, nevykdymą, priimta dėl ginčo ne tarp tų pačių šalių ir
ne tuo pačiu pagrindu. Pažymėta, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 27 d.
nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-712/2013, nustatyta, jog vykdomoji byla Nr.
0127/13/00155 yra užvesta teisėtai, ją vykdydamas antstolis pagrįstai surašė Sprendimo,
įpareigojančio skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą, nes
skolininkės pakeistame pavadinime „Jaastra-Wam“ liko žymuo „astra“. Teismas konstatavo, kad
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimas tinkamai neįvykdytas, antstolio
veiksmai teisėti, pagrįstai surašytas sprendimo nevykdymo aktas.

Kauno apygardos teismas 2014 m. balandžio 30 d. nutartimi Alytaus rajono apylinkės teismo
2014 m. vasario 13 d. nutarties dalį, kuria atmestas pareiškėjo prašymas panaikinti antstolio S. V.
2013 m. vasario 8 d. surašytą Sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam
tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą Nr. 0127/13/00155, vykdomojoje byloje Nr. 0127/13/00155,
panaikino, ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą: UAB „Jaastra-wam“ skundą dėl antstolio
veiksmų patenkino iš dalies, panaikino antstolio S. V. 2013 m. vasario 8 d. surašytą Sprendimų,
įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą Nr.
0127/13/00155 vykdomojoje byloje Nr. 0127/13/00155, panaikino Alytaus rajono apylinkės
teismo 2014 m. vasario 13 d. nutarties dalį, kuria priteista 13,14 Lt išlaidų valstybei iš UAB
„Jaastra-wam“, kitą Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 13 d. nutarties dalį paliko
nepakeistą.

Teisėjų kolegija sprendė, kad pareiškėja nė vieno iš įstatymo leidėjo įtvirtintų pagrindų nutraukti
vykdomąją bylą neįrodė (CPK 178, 629 straipsniai), todėl pareiškėjo argumentai, kad vykdomoji
byla Nr. 0127/13/00155 užvesta fiktyviai ir turi būti nutraukta, vertinti kaip nepagrįsti.
Pažymėta, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje teisėjų kolegija neturi galimybės ir prielaidų
vertinti ir spręsti dėl aplinkybių, ar Vilniaus apygardos teismo sprendimo dalis dėl įmonės
pavadinimo pakeitimo ir uždraudimo naudoti pavadinimo žymenį yra įvykdyta, ar ne. Šioje
bylos dėl antstolio veiksmų teisėtumo nagrinėjimo stadijoje buvo tikrinamas tik antstolio
veiksmų pagrįstumo ir teisėtumo klausimas. Nurodyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2010 m.
gruodžio 22 d. sprendime nėra vienareikšmiškai uždrausta bendrovei UAB „Jaastra-wam“
pavadinime naudoti žymenį „Astra“, ši bendrovė nėra įpareigota pakeisti savo pavadinimo, nes
po minimo teismo sprendimo įvyko daug juridinių faktų – buvo perregistruoti UAB „Astra-
wam“ įstatai, pakeistas atsakovo byloje UAB „Astra-wam“ pavadinimas, šie juridiniai faktai
sukėlė tam tikrus teisinius padarinius. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad antstolis šioje
vykdymo stadijoje viršijo savo įgaliojimus, nepatikrino ir neatmetė UAB „Jaastra-wam“ pateiktų
įrodymų vykdomojoje byloje, jog įmonės pavadinimas pakeistas, teismo sprendimas, UAB
„Jaastra-wam“ teigimu, yra įvykdytas.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo AB mašinų gamykla „Astra“ prašo panaikinti Kauno
apygardos teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartį ir palikti galioti Alytaus rajono apylinkės
teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartį. Kasatorius nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

1. Dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Lietuvos Aukščiausiojo

Teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-712/2013,
išaiškinta, kad antstolis turi teisę ir kompetenciją nustatyti, kad sprendimas neįvykdytas,
ir tuo remdamasis surašyti sprendimo, įpareigojančio skolininką atlikti arba nutraukti tam
tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą ir su šiuo aktu kreiptis į teismą dėl baudos skolininkui
paskyrimo. Būtent tokius CPK nustatytus veiksmus atliko antstolis šioje byloje,
surašydamas aktą bei kreipdamasis su šiuo aktu į Alytaus rajono apylinkės teismą dėl
baudos pareiškėjui paskyrimo. Apeliacinės instancijos teismas antstolio pareigą kreiptis į
teismą dėl baudos skyrimo už teismo sprendimo nevykdymą supainiojo su antstolio teise
savarankiškai, be teismo patvirtinimo, surašyti sprendimo, įpareigojančio skolininką
atlikti ar nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą.
2. Dėl CPK 279 straipsnio aiškinimo ir taikymo. Įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos teismo
2010 m. gruodžio 22 d. sprendime yra vienareikšmiškai nurodyta, kad turi būti pakeistas
pavadinimas, ir uždrausta pavadinime naudoti žymenį „Astra“, todėl apeliacinės
instancijos teismas nepagrįstai padarė visiškai priešingą išvadą, taip pakeisdamas
įsiteisėjusio teismo sprendimu nustatytas aplinkybes ir įpareigojimus, argumentuodamas,
jog tokio įpareigojimo nebuvo nustatyta.

Atsiliepimu į kasacinį skundą pareiškėjas UAB „Jaastra-wam“ prašo Kauno apygardos teismo
2014 m. balandžio 30 d. nutartį palikti nepakeistą. Procesiniame dokumente nurodomi šie
pagrindiniai argumentai:

1. Dėl teismo sprendimo įvykdymo. Šiuo atveju teismo sprendimas buvo įvykdytas, nes
įmonės pavadinimas buvo pakeistas ir patvirtinta nauja ūkinė įmonės veikla. Antstolis
 neturi teisės spręsti, ar teismo sprendimas buvo įvykdytas tinkamai, ar ne. Naujasis
pavadinimas UAB „Jaastra-wam“ nėra klaidinamai panašus į kasatoriaus pavadinime
esantį žymenį „Astra“. Byloje nepateikta duomenų, kad toks įmonės pavadinimas daro
žalą kasatoriui. Pareiškėjo pavadinimas įstatymo nustatyta tvarka buvo įregistruotas
Valstybiniame patentų biure, jis kasatoriaus nebuvo įstatymo nustatyta tvarka
užprotestuotas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar)
nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės
instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Pagrindo peržengti
kasacinio skundo ribas nenustatyta (CPK 353 straipsnio 2 dalis).

Dėl kasacinio nagrinėjimo dalyko

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 22
d. sprendimu buvo uždrausta UAB „Astra-wam“ pavadinime naudoti žymenį „Astra“, tapatų
ieškovo AB mašinų gamyklos „Astra“ pavadinime esančiam žymeniui „Astra“, įpareigoti
atsakovą UAB „Astra-wam“ pakeisti savo juridinio asmens pavadinimą UAB „Astra-wam“ į bet
kokį kitą pavadinimą, neturintį jokių klaidinamai panašių savybių su ieškovo AB mašinų
gamyklos „Astra“ pavadinime esančiu žymeniu „Astra“. AB mašinų gamykla „Astra“ 2013 m.
sausio 3 d. pareiškimu kreipėsi į antstolį S. V., pateikė vykdomąjį raštą Nr. 2-3372-431/2010
priverstinai vykdyti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimą. Taigi šiuo
atveju aktualus teismo sprendimo, kuriuo atsakovas įpareigotas atlikti tam tikrus veiksmus,
nesusijusius su turto ir lėšų perdavimu (atsakovui uždrausta naudoti tam tikrą žodinį žymenį ir jis
įpareigotas pakeisti juridinio asmens pavadinimą), įvykdymo klausimas (CPK 763 straipsnis,
771 straipsnio 1 dalis), kuris ir sudaro kasacinio nagrinėjimo dalyką.

Dėl CPK normų (CPK 763 straipsnis, 771 straipsnio 1 dalis), reglamentuojančių vykdymo
procesą, aiškinimo ir taikymo, kai teismo sprendimu atsakovui uždrausta naudoti tam tikrą
žymenį ir jis įpareigotas pasikeisti juridinio asmens pavadinimą

Teismo sprendimo privalomumas yra esminė teisingumo vykdymo prielaida. CPK 18 straipsnyje
įtvirtintas teismo sprendimo privalomumo principas, pagal kurį įsiteisėjęs teismo sprendimas
tampa privalomas valstybės ar savivaldybės institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams,
fiziniams ir juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.
Byloje dalyvaujančių asmenų interesus labiausiai atitinka savanoriškas teismo sprendimo
įvykdymas, tačiau tuo atveju, kai įpareigota šalis savanoriškai teismo sprendimo nevykdo, šis
vykdomas priverstinai. Priklausomai nuo teismo sprendime nurodyto teisių gynimo būdo (teisių
pripažinimas, teisinių santykių keitimas ar nutraukimas, buvusios iki teisės pažeidimo padėties
atkūrimas ir kiti būdai, nurodyti CK 1.138 straipsnyje) ir konkretaus jo turinio (įpareigojimo
perduoti turtą ar lėšas, atlikti tam tikrus veiksmus ar susilaikyti nuo jų atlikimo ir kt.), teismo
sprendimo priverstinio vykdymo procedūros bei atsakomybė už sprendimo nevykdymą turi savo
ypatumų. Konkretaus asmens atžvilgiu priimto teismo sprendimo vykdymą garantuoja valstybė.
Priverstinio vykdymo veiksmus atlieka antstolis – valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė yra
suteikusi vykdomųjų dokumentų vykdymo funkcijas (CPK 634 straipsnio 1, 2 dalys, Antstolių
įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad teismų sprendimų
vykdymo taisyklės reikalauja iš antstolio, kaip viešosios teisės subjekto, veikti tik pagal jam
suteiktus įgaliojimus (kompetenciją) (intra vires), o bet koks ultra vires veikimas vertintinas kaip
antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 11 d. nutartį, priimtą
civilinėje byloje S. B. v. antstolis A. S. ir kt., bylos Nr. 3K-7-277/2008; 2010 m. vasario 8 d.
nutartį, priimtą civilinėje byloje antstolis G. J. v. M. C. IĮ ir kt., bylos Nr. 3K-3-40/2010; 2012 m.
gegužės 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Agrokoncernas“ v. UAB „Robusta“ ir kt.,
bylos Nr. 3K-3-157/2012; 2013 m. gruodžio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB
„Jaastra-wam“ v. AB mašinų gamykla „Astra“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-712/2013; kt.). Taigi
antstolis, siekdamas kuo greičiau įvykdyti teismo sprendimą, turi užtikrinti, kad nebūtų
pažeidžiami įstatymo reikalavimai ir vykdymo proceso dalyvių teisės ir teisėti interesai.

Nepiniginio pobūdžio teismo sprendimų bendroji vykdymo tvarka reglamentuojama CPK LVII
skyriuje, kurio 763 straipsnyje nustatyta, jog teismo sprendimai vykdomi laikantis bendrų šio
kodekso VI dalyje nurodytų nuostatų su šiame skyriuje nurodytomis išimtimis. Jeigu atsakovas
teismo sprendimu yra įpareigotas atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto
ar lėšų perdavimu, tačiau savo iniciatyva jų neatlieka, taikomos CPK 771 straipsnyje nustatytos
priverstinio vykdymo priemonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo antstolio L.
J. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-203/2011). Kodekso 771 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu
neįvykdytas sprendimas, įpareigojantis skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus,
nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu, antstolis apie tai surašo Sprendimų vykdymo
instrukcijoje nustatytos formos aktą. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad įvertinęs faktinę
situaciją antstolis 2013 m. vasario 8 d. surašė Sprendimų, įpareigojančius skolininką atlikti arba
nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą Nr. 0127/13/00155 (Sprendimų vykdymo
instrukcijos 24 punktas, CPK 771 straipsnis). Pareiškėjas UAB „Jaastra-wam“ argumentuoja,
kad Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimas buvo įvykdytas, nes 2012 m.
liepos 2 d. įmonės UAB „Astra-wam“ pavadinimas buvo pakeistas į UAB „Jaastra-wam“ ir
patvirtinta nauja ūkinė įmonės veikla.

Pažymėtina, kad antstolio veiklos ribas apibrėžia antstoliui pateiktas vykdyti vykdomasis
dokumentas (CPK 586 straipsnio 2 dalis, 587 straipsnio 1 punktas, 648 straipsniai). Jeigu teismo
procesinio sprendimo vykdymo tvarka yra neaiški, antstolis kreipiasi į procesinį sprendimą
priėmusį teismą, kad šis išaiškintų sprendimo vykdymo tvarką (CPK 589 straipsnis). Nei
sprendimo išaiškinimas (CPK 278 straipsnis), nei sprendimo vykdymo tvarkos išaiškinimas
(CPK 589 straipsnis) nenustato kitokių ar papildomų teisių bei pareigų, negu buvo nustatyta
teismo sprendimu, dėl kurio išaiškinimo ar dėl kurio vykdymo tvarkos išaiškinimo buvo
kreiptasi.

Kasacinio teismo praktikoje bylose dėl teisės į juridinio asmens pavadinimą pažeidimo
akcentuojama tai, kad teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje turi būti nurodytas konkretus
draudimo objektas. Sprendimo rezoliucinėje dalyje negali būti vartojama sąvokų, kurios reikštų,
kad kiekvienu konkrečiu atveju vykdymo procese antstolis turėtų lyginti konkrečius žymenis ir
vertinti, patenka ar ne tas žymuo į teismo nustatytų draudimų apimtį. Tai lemtų ginčus vykdymo
procese (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gruodžio 15 d. nutartį, priimtą
civilinėje byloje Beecham Group p.l.c (Jungtinė Karalystė) v. I. K. ir kiti, bylos Nr. 3K-3-
1103/2003; 2001 m. spalio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Rasa“ ir kiti v.
individuali R. D. įmonė „Kertupis“, bylos Nr. 3K-3-875/2001). Tačiau jeigu teismo sprendimo
rezoliucinėje dalyje yra neaiškumų dėl draudimo ar įpareigojimo, tai kylantis ginčas pagal
surinktus duomenis vykdymo metu yra sprendžiamas antstolio veiksmais ar jo procesiniu
sprendimu. Antstolis arba atlieka veiksmus – tęsia išieškojimą ar atlieka kitokius įstatyme
įtvirtintus vykdymo veiksmus, arba priima patvarkymą nutraukti vykdymą. Antstoliui priėmus
sprendimą gali kilti ginčas, kad bet kuris iš įvykdytų antstolio veiksmų yra atliekamas be
pagrindo. Toks ginčas yra nagrinėjamas vykdymo stadijoje teisme: suinteresuotiems asmenims
apskundus antstolio veiksmus arba antstolio pareiškimu teismui. Šiuo atveju pareiškėjas UAB
„Jaastra-wam“, vadovaudamasis CPK 510 ir 512 straipsnių nuostatomis, pateikė skundą
antstoliui S. V. dėl antstolio veiksmų, kuriuo prašė panaikinti 2013 m. vasario 8 d. surašytą
Sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo
aktą. Antstolis 2013 m. kovo 15 d. patvarkymu atsisakė patenkinti UAB „Jaastra-wam“ skundą ir
perdavė jį nagrinėti teismui.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija išaiškina, kad tokiu atveju, kai šalių ginčas dėl antstolio
veiksmų teisėtumo yra perduodamas nagrinėti teismui, teisme turi būti iš esmės ištirtos ir
teisiškai įvertintos aplinkybės, dėl kurių kilo ginčas, pvz.,koks teismo sprendimo draudimo ar
įpareigojimo turinys, o prireikus – teismo sprendimas aiškinamas sprendžiant ginčą, ar pažeistas
teismo sprendimu nustatytas draudimas, ar įvykdytas įpareigojimas, ar atlikta registracija ar kiti
veiksmai pagal teismo sprendimo reikalavimus. Šių klausimų sprendimas priklauso teismo
kompetencijai, kadangi teismas sprendžia ginčus ir neturi teisinio pagrindo palikti ginčą
neišnagrinėtą ar kitu būdu nusišalinti nuo teisingumo vykdymo.

Dėl teismo sprendimo (ne)įvykdymo

Minėta, kad Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimu buvo uždrausta UAB
„Astra-wam“ pavadinime naudoti žymenį „Astra“, tapatų AB mašinų gamyklos „Astra“
pavadinime esančiam žymeniui „Astra“, ir ji buvo įpareigota pakeisti savo juridinio asmens
pavadinimą UAB „Astra-wam“ į bet kokį kitą pavadinimą, neturintį jokių klaidinamai panašių
savybių su AB mašinų gamykla „Astra“ pavadinime esančiu žymeniu „Astra“. Taigi šiuo atveju
bylą nagrinėję teismai turėjo įvertinti, ar UAB „Astra-wam“ įvykdė teismo sprendimu jai
nustatytus įpareigojimus, ar ne.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad teismo sprendimas priimtas ginče dėl žymens
naudojimo kaip atskiro žodžio. Tai reiškia, kad šio sprendimo dalis neleidžia pavadinime naudoti
žymens, susidedančio iš tam tikro skaičiaus, tam tikra seka einančių raidinių dėmenų visumos
kaip atskiro žodžio, uždrausto naudoti teismo sprendimu. Sprendžiant, ar teismo sprendimas yra
įvykdytas, į tai reikia atsižvelgti, taip pat įvertinti, ar po pavadinimo pakeitimo jis yra
klaidinamai panašus. Byloje nustatyta, kad 2012 m. liepos 2 d. įmonės UAB „Astra-wam“
pavadinimas buvo pakeistas į UAB „Jaastra-wam“. Naujame juridinio asmens pavadinime neliko
atskiro žodinio žymens „astra“, tačiau yra dėmenų „Jaastra“ ir „wam“ junginys. Jeigu
draudžiamas žodinis žymuo tapo kito žodinio žymens dalimi, tai savaime šis pakeitimas
nebūtinai reiškia, kad pakeitimas yra tinkamas. Tačiau kitų duomenų visuma – tokio žymens
naudojimą derinant su kitais žymenimis, sudarant naują žodį ar jų kombinacijas, gali lemti
išvadą, kad klaidinamo panašumo nėra. Pažymėtina, kad juridinio asmens pavadinimo
panašumui gali turėti įtakos tų pačių žodžių vartojimas pavadinime. Bendrąja prasme tai būtų
panašumas, nes tų pačių elementų vartojimas yra viena iš panašumo apraiškų. Tačiau žymens
„astra“, kaip vieno iš juridinio asmens pavadinimo sudėtinės dalies, pavartojimas savaime
nereiškia, kad juridinio asmens pavadinimas yra klaidinamai panašus. Sprendžiant dėl
pavadinimo klaidinamo panašumo reikia įvertinti, ar pavadinime yra daugiau pavadinimą
sudarančių elementų. Jeigu be sudėtinių pavadinimo dalių yra daugiau pavadinimo elementų, tai
turi būti įvertinta pavadinimo visuma, o ne atskirų elementų panašumas ar sutapimas. Juridinio
asmens pavadinimo tam tikri panašumo elementai gali išlikti, tačiau visas pavadinimas neturi
būti klaidinamai panašus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Parex lizingas“ v.
UAB „Parex faktoringas ir lizingas“, bylos Nr. 3K-3-632/2005; 2009 m. gegužės 11 d. nutartį,
priimtą civilinėje byloje UAB „Ateities ekologija“ v. VšĮ „Ekologijos vizija“ ir kiti, bylos Nr.
3K-3-208/2009; kt.).

Nagrinėjamu atveju savarankiškas žymuo „astra“ pakeistame juridinio asmens pavadinime nėra
vartojamas. Žodinis žymuo „astra“ yra vartojamas kartu su kitais raidžių junginiais sudarant
naują žodį„Jaastra“, kuris atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus motyvus laikytinas turinčiu tam tikrą
panašumą, tačiau nėra klaidinamai panašus. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu
atveju apeliacinės instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad Vilniaus apygardos teismo
2010 m. gruodžio 22 d. sprendimas yra įvykdytas. Dėl to antstolio S. V. 2013 m. vasario 8 d.
surašytas Sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus,
neįvykdymo aktas Nr. 0127/13/00155 vykdomojoje byloje, panaikintas nepažeidus CPK 771
straipsnio nuostatų, o kasacinio skundo argumentai dėl proceso teisės normų pažeidimo yra
teisiškai nepagrįsti.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Kiti kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir neturi įtakos apskųsto teismo
sprendimo teisėtumui, todėl teisėjų kolegija jų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Kauno apygardos teismas pareigą motyvuoti procesinį sprendimą
įvykdė. Nors kasacinis teismas ne su visais sprendime išdėstytais argumentais sutinka, kitaip
aiškina bylos nagrinėjimo ribas suinteresuotam asmeniui kreipiantis į teismą dėl antstolio
veiksmų, jam priėmus sprendimą, įpareigojantį skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus
veiksmus, tačiau tai nekeičia bylos baigties. Proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų
pritaikymas, taip pat teismo sprendimo motyvavimo ydingumas būtų pagrindas panaikinti
sprendimą tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo būtų neteisingai išspręsta byla (CPK 329 straipsnio 1
dalis).

Dėl procesinės bylos baigties

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad kasacinio skundo argumentai nepaneigia
byloje priimto Kauno apygardos teismo procesinio sprendimo pagrįstumo, dėl to aptariamas
apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 359 straipsnio
1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų kasacinės instancijos teisme

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme patirta 7 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių
dokumentų įteikimu. Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos
valstybės naudai iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis,
96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos
Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1
dalimi,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš AB mašinų gamyklos „Astra“ (j. a. k. 149679465) į valstybės biudžetą 7 (septynis)

Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Priteista suma mokėtina į Valstybinės
mokesčių inspekcijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą,
įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo
dienos.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Algis Norkūnas

Dalia Vasarienė

Dokumentas atspausdintas iš teismų praktikos paieškos sistemos INFOLEX. Praktika

(www.teismupraktika.lt)

Kortelė:

511067_RegNr_3K-3-76/2013

http://www.infolex.lt/tp/511067

Civilinė byla Nr. 3K-3-76/2013

Procesinio sprendimo kategorija 116.10.3

Teisminio proceso Nr. 2-05-3-14307-2010-8 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Egidijaus Laužiko ir Antano Simniškio (kolegijos
pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo atsakovo UAB ,,Statoil Fuel & Retail
Lietuva“ 2013 m. sausio 11 d. prašymą išaiškinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 3 d. nutartį civilinėje byloje pagal pareiškėjos A. A. J.
prašymą priteisti darbo užmokestį už laiką nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo iki įvykdymo,
priimto civilinėje byloje pagal ieškovės A. A. J. ieškinį atsakovui UAB ,,Statoil Fuel & Retail
Lietuva“ dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, darbo užmokesčio, išeitinės
išmokos priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 3 d.
nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 12 d. ir Kauno apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 14 d. nutartys pakeistos, išdėstant
rezoliucinę dalį taip: priteisti iš atsakovo UAB „Statoil Fuel & Retail Lietuva“ pareiškėjai A. A.
J. 16 995,16 Lt darbo užmokesčio už laikotarpį nuo teismo procesinio sprendimo įsiteisėjimo iki
jo įvykdymo dienos, taip pat bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas pateikė prašymą išaiškinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 3 d. nutartį, prašyme nurodydamas, kad nutartis, kurią prašoma
išaiškinti, yra neaiški, nesutinkama su tuo, kad pareiškėjai priteistas darbo užmokestis už
laikotarpį nuo teismo procesinio sprendimo, kuriuo pripažintas pareiškėjos atleidimas iš darbo
neteisėtu ir priteistos išmokos, priėmimo iki jo įvykdymo, kai pareiškėja kreipėsi į teismą su
pareiškimu dėl darbo užmokesčio už nurodytą laikotarpį priteisimo jau po to, kai nurodytas
teismo procesinis sprendimas buvo įvykdytas, t. y. atsakovas jau buvo faktiškai sumokėjęs
priteistas išmokas. Atsakovo teigimu, nepakankamai motyvuota yra prašomos išaiškinti nutarties
konstatuojamoji dalis dėl ieškovei priteisto darbo užmokesčio, nutartyje naujai išaiškinta Darbo
kodekso 300 straipsnio taikymo praktika, atsakovas prašo taip pat išaiškinti, kas lėmė tokios
naujos praktikos formavimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

Prašymas dėl nutarties išaiškinimo netenkintinas.

Pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 278 straipsnio 1 dalį, kuri taikytina ir
kasaciniame procese (CPK 340 straipsnio 5 dalis), jeigu teismo sprendimas (nutartis) yra
neaiškus, tai jį priėmęs teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu, taip pat savo
iniciatyva išaiškinti savo sprendimą, nekeisdamas jo turinio. Pagal CPK 278 straipsnio 2 dalį
teismo procesinis sprendimas gali būti išaiškintas, jeigu jis dar neįvykdytas ir nepasibaigė tokio
sprendimo priverstinio vykdymo terminas ar šis terminas neatnaujintas. Teismo sprendimo
(nutarties) aiškinimo paskirtis – pašalinti neaiškumus tam, kad toks sprendimas (nutartis) galėtų
būtų tinkamai įvykdomas. Sprendimo išaiškinimo tikslas – pašalinti netikslaus ar neaiškaus
teismo sprendimo trūkumus, jį sukonkretinant. Kasacinio teismo konstatuota, kad teismo
sprendimas gali būti išaiškinamas, jeigu yra neaiškiai (nesuprantamai arba nevienareikšmiškai)
suformuota sprendimo rezoliucinė dalis ir dėl to nėra visiškai aišku, kaip turi būti vykdomas
sprendimas; teismas, aiškindamas sprendimą, negali keisti jo turinio ir esmės ar išeiti už byloje,
kurioje priimtas aiškinamas sprendimas, išspręstų klausimų ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje
UAB „ Naujapilė“ v. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, bylos Nr. 3K-7-183/2006;
2007 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. R. G., bylos Nr. 3K-3-
533/2007; 2009 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjos antstolės N.
Šiugždaitės pareiškimą, bylos Nr. 3K-7-242/2009; ir kt.). Aiškinant CPK 278 straipsnio 1 dalies
nuostatas, reikšmingi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. ir 2006
m. kovo 28 d. nutarimai, kuriuose Konstitucinis Teismas konstatavo, kad teismo baigiamajame
akte turi būti išdėstyti visi argumentai, kuriais jis grindžiamas, jie negali būti teismo išdėstomi po
oficialaus teismo baigiamojo akto paskelbimo; oficialiai paskelbęs teismo baigiamąjį aktą,
teismas negali keisti ar kitaip koreguoti jo argumentų.

Atsakovo prašyme nekeliama abejonių dėl prašomos išaiškinti nutarties rezoliucinės dalies
aiškumo (suprantamumo). Prašyme išdėstyti argumentai, kuriais kritikuojami nutarties
konstatuojamojoje dalyje išdėstyti motyvai. Nors šiame prašyme pateiktais argumentais
remiamasi bylos aplinkybių atsakovui palankiu interpretavimu, keliamos tam tikros abejonės dėl
aplinkybių įvertinimo teismo nutartyje pagrįstumo, tačiau bylos aplinkybės yra teisiškai
įvertintos ir dėl jų pateikti teisiniai argumentai prašomoje išaiškinti nutartyje.

Konstatuotina, kad prašoma išaiškinti kasacinio teismo nutartis yra baigtinis ir vientisas aktas,
jos konstatuojamojoje dalyje surašyti visi motyvai, kurių pagrindu priimta nutarties rezoliucinė
dalis. Nutarties motyvų negali būti daugiau, nei jų išdėstyta konstatuojamojoje dalyje, taip pat ši
nutartis negali būti pildoma naujais motyvais. Dėl to teismas negali ir neturi iš naujo aiškinti ir
keisti nutarties konstatuojamojoje dalyje išdėstytų motyvų, nes kitaip būtų sudarytos prielaidos
abejoti, ar tokia teismo nutartis nėra priimta kitais motyvais, nei buvo išdėstyti iš karto ją
priėmus.

Pažymėtina, kad pagal CPK 362 straipsnio 1 dalį kasacinio teismo nutartis yra galutinė ir
neskundžiama, todėl pasinaudojant sprendimo išaiškinimo procedūra negali būti sukuriama
nauja, papildoma ir teisės aktuose nenumatyta teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo
kontrolės forma. Tai reiškia, kad kasacinio teismo priimta nutartis joje išdėstytais teisės
klausimais dėl jos teisinio pagrįstumo nėra peržiūrėjimo dalykas sprendimo (nutarties)
išaiškinimo procedūros metu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK
278 straipsnio 1 dalimi, 340 straipsnio 5 dalimi,

nutaria:

Netenkinti atsakovo UAB ,,Statoil Fuel & Retail Lietuva“ prašymo išaiškinti Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 3 d. nutartį,
priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-76/2013.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo
dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Egidijus Laužikas

Antanas Simniškis

Dokumentas atspausdintas iš teismų praktikos paieškos sistemos INFOLEX. Praktika

(www.teismupraktika.lt)

Kortelė:

1228722_RegNr_e3K-3-148-421/2016
 http://www.infolex.lt/tp/1228722

Civilinė byla Nr.e3K-3-148-421/2016

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00101-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 2.5.18.3

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Donato Šerno (pranešėjas) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės
uždarosios akcinės bendrovės „SSPC-Islandija“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 3 d. nutarties peržiūrėjimo
civilinėje byloje pagalieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,SSPC-Islandija“ ieškinį atsakovei
akcinei bendrovei ,,YIT Kausta“ dėl netesybų priteisimo ir atsakovės akcinės bendrovės ,,YIT
Kausta“ priešieškinį dėl skolos už atliktus darbus priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiami materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sutarčių

aiškinimą, užsakovo atsakomybę už atliktų darbų priėmimą (CK 6.662 straipsnio 3 dalis) bei
tinkamą darbų perdavimą ir priėmimą pagal statybos rangos sutartį (CK 6.694 straipsnis), taip
pat proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą (CPK 185 straipsnis), aiškinimo
ir taikymo klausimai.

2. Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovės 958 347,73 Lt (277 556,69 Eur) delspinigių dėl
pavėlavimo perduoti objektą pagal rangos sutartį, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo
priteistinų 958 347,73 Lt (277 556,69 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo
sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Ieškovė teigė, kad pagal 2013 m. rugpjūčio 1 d. papildomo susitarimo Nr. 3 8.1 punktą
rangovė (atsakovė) įsipareigojo užsakovei (ieškovei) objektą perduoti iki 2013 m. rugpjūčio 1 d.,
tačiau pareigos per šį terminą neįvykdė ir objektą perdavė tik 2013 m. spalio 23 d., tą patvirtina
tiek rangovės, tiek užsakovės vienašališkai surašyti darbų perdavimo aktai. Pagal rangos sutarties
17.2 punktą, iki nustatyto termino rangovei neperdavus užsakovei objekto, rangovė užsakovei
moka 0,02 proc. nuo sutarties maksimalios kainos dydžio delspinigius. Atsakovė pavėlavo
perduoti objektą 82 dienas, todėl privalo mokėti rangovei (ieškovei) 958 347,73Lt (277 556,69
Eur) delspinigius.

4. Atsakovė priešieškiniu prašė teismo ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės 1 257 205 Lt (364
111,74 Eur) skolą, 34 286 Lt (9929,91 Eur) delspinigių, 156 866 Lt (45 431,53 Eur) objekto
statybų aikštelės išlaidų, 5327 Lt (1542,80 Eur) antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo
išlaidų, 9680 Lt (2803,52 Eur) ekspertizės išlaidų, 6 procentų dydžio metinių palūkanų už
priteistą sumą nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi
išlaidų atlyginimą.

5. 2011 m. gruodžio 28 d. rangos sutartimi užsakovė AB ,,Baltic Shopping Centers“ (kurios

teises ir pareigas perėmė ieškovė) ir vykdytoja AB ,,YIT Kausta“ sutarė dėl administracinės
paskirties pastato (duomenys neskelbtini), projektavimo ir statybos darbų atlikimo iki 2013 m.
kovo 1 d.

6. 2012 m. gruodžio 12 d. tarp šalių buvo sudarytas papildomas susitarimas Nr. 2 dėl
Projektavimo

užduoties pakeitimų, kuriuo padidinta darbų atlikimo kaina, objekto galutinis perdavimo
terminas perkeltas į 2013 m. balandžio 2 d.

7. 2013 m. birželio 27 d. ginčo šalys pasirašė susitarimą dėl statybos darbų perdavimo ir
susitarime konstatavo, kad darbų perdavimo akto pasirašymo dieną (2013 m. birželio 27 d.)
rangovė nebuvo pašalinusi statybos darbų paslaugų ir projektų dokumentų trūkumų (trūkumus
šalina) bei nebuvo suteikusi kai kurių rangos sutartyje nurodytų paslaugų.

8. Sutarties šalys 2013 m. rugpjūčio 1 d. pasirašė papildomą rangos sutarties susitarimą, kuriuo
padidino darbų atlikimo kainą, taip pat atsakovė įsipareigojo perduoti objektą ieškovei iki 2013
m. rugpjūčio 1 d.

9. Atsakovė teigė, kad ji darbus baigė 2013 m. liepos 30 d., o 2013 m. liepos 31 d. Valstybinė
komisija patvirtino objekto statybos užbaigimo aktą. Ieškovė vengė priimti objektą, nurodydama
formalias priežastis, motyvuodama neesminiais arba tariamais trūkumais, todėl atsakovė objektą
2013 m. spalio 23 d. perdavė vienašališkai. Kadangi nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m.
spalio 23 d. ieškovė nepagrįstai atsisakė pasirašyti darbų perdavimo aktą, objekto perdavimo–
priėmimo terminas buvo praleistas dėl pačios ieškovės kaltės.

10. 2013 m. lapkričio 28 d. suėjo ieškovės prievolė galutinai atsiskaityti už atliktus rangos
darbus, nes atsakovė atliko visus privalomus veiksmus, nuo kurių atlikimo priklausė ir ieškovės
prievolės atsiskaityti su atsakove įvykdymo terminas, t. y. atsakovė 2013 m. spalio 23 d. pasirašė
vienašališką darbų perdavimo aktą, o 2013 m. lapkričio 7 d. pateikė ieškovei besąlygišką
garantinių įsipareigojimų užtikrinimo garantiją. Dėl to ieškovei pagal rangos sutarties 14.8
punktą kilo pareiga sumokėti atsakovei likusius 50 proc. sumos, tačiau ieškovė sumokėjo tik dalį
jos. Kadangi ieškovė vėlavo atsiskaityti su atsakove nuo 2013 m. lapkričio 29 d., todėl iš
ieškovės priteistina skola.
11. Rangos sutarties 17.8 punktas nustato, kad bet kuriai šaliai vėluojant vykdyti bet kuriuos
savo finansinius įsipareigojimus pagal sutartį, tokį įsipareigojimą vykdyti vėluojanti šalis privalo
sumokėti kitai šaliai 0,03 proc. nuo visos vėluojamo vykdyti finansinio įsipareigojimo sumos
dydžio delspinigius už kiekvieną kalendorinę vėlavimo dieną. Atsakovė vėluoja atsiskaityti nuo
2013 m. lapkričio 29 d., todėl privalo sumokėti 34 286,24 Lt (9929,91 Eur) delspinigių.

12. Nors ieškovė atsisakė pasirašyti darbų perdavimo aktą, 2013 m. rugpjūčio 5 d. ji įregistravo
objekto nuosavybės teisę. Ieškovė 2013 m. spalio 21 d. kreipėsi į atsakovę dėl darbų perdavimo
akto pasirašymo, nors faktinė situacija dėl defektų nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. susitarimo
nepasikeitė. Ieškovė vengė bendradarbiauti su atsakove bei skirti objekto ginčytinų defektų
ekspertizę, nors atsakovė ne kartą ją kvietė išspręsti ginčą dėl defektų pasitelkiant ekspertą.
Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. nepagrįstai vengė pasirašyti darbų
perdavimo aktą, atsakovė patyrė objekto išlaikymo išlaidas, todėl pagal CK 6.63 straipsnio 2
dalies nuostatą ji privalo atlyginti atsakovei objekto išlaikymo išlaidas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

13. Kauno apygardos teismas 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė, o priešieškinį
tenkino iš dalies – priteisė atsakovei AB ,,YIT Kausta“ 1 257 205 Lt (364 111,74 Eur) skolos, 34
286 Lt (9929,91 Eur) delspinigių, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir 17 883 Lt
(5179,29 Eur) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, kitus priešieškinio reikalavimus atmetė; priteisė
ieškovei iš atsakovės 1900 Lt (550,28 Eur) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

14. Teismas sprendė, kad darbų perdavimo aktas 2013 m. rugpjūčio 1 d. nebuvo pasirašytas dėl
ieškovės kaltės, todėl ieškovė neturėjo teisės reikalauti iš atsakovės delspinigių rangos sutarties
17.2 punkto pagrindu.

15. Iš antstolio S. U. 2013 m. balandžio 16 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo, 2013

m. gruodžio 10 d. ekspertizės akto, teismo posėdyje apklausto eksperto prof. dr. S. M.
paaiškinimų, liudytojų M. M. , V. V. , A. P. paaiškinimų, statybos darbų žurnalų išrašų teismas
nustatė, kad visi statybos darbai objekte pagal rangos sutartį buvo atlikti iki 2013 m. rugpjūčio 1
d. susitarimo. 2013 m. rugpjūčio 1 d. papildomame susitarime nenurodyta esminių statinio
defektų.

16. 2013 m. rugpjūčio 1 d. papildomu susitarimu šalys susitarė dėl statybos objekto užbaigimo
termino nukėlimo iki 2013 m. rugpjūčio 1 d. esant neesminių statybos darbų trūkumų, o
susitarimo 8.2 punkte nurodytiems papildomiems darbams užbaigti ir perduoti buvo nustatyti
atskiri terminai (vėlesni nei 2013 m. rugpjūčio 1 d.).

17. Statybos techninė prižiūrėtoja UAB „COWI Lietuva“ 2013 m. rugpjūčio 13 d. nustatė
defektą – kad neveikia tikslios kontrolės šaldymo įranga, du iš keturių tikslios kontrolės
kondicionierių buvo automatiškai stabdomi, o papildžius vamzdynus šaldymo agentu neveikė
vienas iš keturių tikslios kontrolės kondicionierių; kaip liudytojas apklaustas A. P. paaiškino, kad
turi veikti bent du iš keturių tikslios kontrolės kondicionierių. Be to, 2013 m. kovo–balandžio
mėnesiais buvo atlikti visi bandymai, oro kondicionavimo sistemos (serverinės) montavimo akte
pažymėta, kad montavimas atliktas pagal projektą, nukrypimo nuo projekto nėra, aktas
pasirašytas užsakovės, rangovės ir subrangovės atstovų 2013 m. gegužės 25 d. Oro
kondicionavimo (vėsinimo) sistemos (serverinės) įrenginių gedimas nebuvo esminis objekto
trūkumas (Statybos įstatymo 4 straipsnis, CK 6.694 straipsnio 6 dalis).

18. Teismas nustatė, kad ieškovė nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 23 d. atsisakymą
priimti objektą grindė tais pačiais trūkumais, kuriuos nurodė faktiškai perimdama objektą 2013
m. spalio 23 d. aktu. Ieškovė neprašė teismo skirti ekspertizės, o atsakovės iniciatyva atliktos
ekspertizės aktas atitiko keliamus reikalavimus, todėl teismas neturėjo pagrindo abejoti
ekspertizės akto išvadomis. Be to, ieškovė, pasirašydama 2013 m. spalio 19 d. objekto nuomos
sutartį su nuomininku, patvirtino, kad statybos darbų rezultatas yra tinkamas ir gali būti
naudojamas pagal rangos sutartyje nurodytą paskirtį. Dėl to, teismo vertinimu, ieškovė neturėjo
pagrindo atsisakyti pasirašyti darbų perdavimo aktą nesant tam rangos sutarties 16.3, 16.6
punktuose nurodytų sąlygų.

19. Teismas sprendė, kad buvo pagrindas tenkinti priešieškinio reikalavimą dėl 1 257 205 Lt
(364 111,74 Eur) skolos priteisimo, nes ieškovė 2013 m. spalio 23 d. vienašališkai pasirašė darbų
perdavimo aktą, kurio teisinė galia tokia pat kaip ir pasirašyto abiejų šalių, o 2013 m. lapkričio 7
d. įvykdė sutarties 6.3. punkte nustatytą pareigą ir pateikė ieškovei besąlygišką garantinių
įsipareigojimų užtikrinimo garantiją. Todėl 2013 m. lapkričio 28 d. ieškovei atsirado pareiga
pagal sutarties 14.8 punktą sumokėti atsakovei 1 000 000 Lt (289 620,02 Eur) ir pagal
vienašališkai pasirašytą aktą sumokėti už darbus 480 458,69 Lt (139 150,45 Eur).

20. Ieškovės argumentai, kad pagal rangos sutarties 14, 10, 16.7 punktus galutinis atsiskaitymas
vykdomas tik ištaisius visus statybos darbų defektus bei trūkumus ir pasirašius šių darbų
perdavimo aktą, buvo pripažinti nepagrįstais, nes nepaneigė ieškovės prievolės visiškai
atsiskaityti su atsakove po 2013 m. spalio 23 d. vienašališko darbų perdavimo akto patvirtinimo.

21. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal
ieškovės apeliacinį skundą, 2015 m. liepos 3 d. nutartimi paliko pirmosios instancijos teismo
sprendimą nepakeistą.

22. Kolegija nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog 2013 m. rugpjūčio 1 d. darbų perdavimo aktas
šalių nebuvo pasirašytas; šalys sutaria, kad tokio akto pasirašymo data laikytina 2013 spalio 23
d., kai abi šalys vienašališkai pasirašė darbų perdavimo aktus.

23. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovei nekilo civilinė atsakomybė dėl
to, kad statybos darbų perdavimo aktas nebuvo pasirašytas 2013 m. rugpjūčio 1 d.

24. Rangos sutarties 16.3 punkte nustatyti užsakovės veiksmai, rangovei pateikus darbų
perdavimo aktą – užsakovė turi atlikti apžiūrą ir surašyti esminius bei neesminius trūkumus;
atsisakyti priimti rangovės pateiktą darbų perdavimo aktą turi teisę tik jei atlikti statybos darbai
turi esminių trūkumų. Kolegijos vertinimu, šioje byloje esminę reikšmę turi aplinkybė, ar 2013
m. rugpjūčio 1 d. egzistavo esminiai objekto trūkumai.

25. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad darbai pagal rangos sutartį
buvo atlikti iki 2013 m. rugpjūčio 1 d., o 2013 m. rugpjūčio 1 d. buvo nustatyti tik neesminiai
darbų trūkumai, kuriems esant ieškovė neturėjo pagrindo atsisakyti priimti objektą.

26. Byloje ginčyti serverinės gedimai nesudarė pagrindo atsisakyti nepasirašyti objekto
perdavimo akto. Byloje nustatyta, kad atsakovė serverinę įrengė pagal projektą ir per atliktas
objekto apžiūras (2013 m. pavasarį), taip pat sudarant 2013 m. rugpjūčio 1 d. susitarimą
serverinės trūkumų nebuvo nustatyta. Be to, serverinės gedimus atsakovė ištaisė 2013 m. rugsėjo
6 d., tačiau ieškovė objekto nepriėmė iki 2013 m. spalio 23 d. Ieškovė neįrodė, kad buvę
serverinės gedimai lėmė tai, jog objektas ar jo dalis negalėjo būti naudojami pagal paskirtį, kas
pagal rangos sutartį būtų laikoma esminiu trūkumu. Kolegija sutiko su atsakovės nurodyta
aplinkybe, kad UAB „COWI Lietuva“, atlikusios patikrinimą, 2013 m. rugpjūčio 12 d. rašte nėra
nurodyta, kad tai esminis trūkumas, be to, minėtame rašte nurodyta, kad neveikia vienas iš
keturių tikslios sistemos kondicionierių. Kaip liudytojas apklaustas A. P. paaiškino, kad turi
veikti bent du kondicionieriai, todėl nėra pagrindo teigti, kad serverinės neatliko savo funkcijų.

27. Kolegija atmetė kaip neįrodytą ieškovės argumentą, kad objekto perdavimo metu gaisriniai
siurbliai neatitiko nustatytų reikalavimų, nes tokius pažeidimus nustatė įmonė, kuri nėra
kvalifikuota vykdyti priešgaisrinės saugos reikalavimams. Pažymėjo, kad objekto statybos
užbaigimo aktas yra pasirašytas Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento Valstybinės
priešgaisrinės priežiūros skyriaus.

28. Ieškovė nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 23 d. savo atsisakymą priimti objektą
iš esmės grindė tais pačiais trūkumais, kuriuos nurodė 2013 m. spalio 18 d. defektų aktuose
perimdama objektą vienašališkai pasirašytu 2013 m. spalio 23 d. aktu.

29. 2013 m. liepos 31 d. Valstybinė komisija patvirtino objekto statybos užbaigimo aktą, 2013
m. gruodžio 10 d. ekspertizės aktas, eksperto prof. dr. S. M. paaiškinimai, antstolio S. U. 2013
m. balandžio 16 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kiti byloje pateikti duomenys
patvirtino, kad nebuvo esminių trūkumų, dėl kurių objekto nebuvo galima naudoti pagal paskirtį.
Ieškovė elgėsi nesąžiningai atsisakydama priimti objektą dėl neesminių trūkumų.

30. Kolegijos vertinimu, ta aplinkybė, kad ieškovė 2013 m. rugpjūčio 1 d. pasirašė susitarimą,
kuriuo susitarė, kad objektas bus perduotas tą pačią dieną, reiškia, jog ji iš esmės pripažino, kad
esminių objekto trūkumų nebuvo.

31. Esant neesminių trūkumų, kurių ištaisymo vertė yra neadekvačiai nedidelė palyginus su
ieškovės sulaikyta suma, nebuvo pagrindo nepriteisti atsakovei iš ieškovės skolos už atliktus
darbus.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

32. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 3 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo 2014 m.
lapkričio 18 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti ir atmesti atsakovės
priešieškinį arba bylą perduoti nagrinėti iš naujo Kauno apygardos teismui. Kasacinis skundas
grindžiamas šiais argumentais:

32.1. Rangovas laikomas tinkamai įvykdžiusiu pareigas pagal rangos sutartį, jeigu jo atlikti
darbai (rezultatas) yra tinkamos kokybės, yra atlikti laiku. Rangos sutarties šalis sieja teisinis
santykis, kuriame rangovas turi pareigą tinkamai ir laiku atlikti darbus bei juos perduoti
užsakovui, o užsakovas patikrinti atliktus darbus, jų kokybę ir juos priimti bei apmokėti (CK
6.644 straipsnio 1 dalis, 6.655 straipsnio 1 dalis, 6.662 straipsnio 1 dalis, 6.681 straipsnis).

32.2. Teismas, spręsdamas tarp rangovo ir užsakovo kilusį ginčą dėl darbų kokybės, negali
apsiriboti rangos sutarties vertinimu ir konstatavimu, kad atlikti darbai atitinka sutarties sąlygas,
rangos darbų kokybė taip pat turi būti įvertinta pagal įprastus tos rūšies darbams ir (ar) įstatyme
specialiai įtvirtintus reikalavimus, reikalavimus, kuriuos tokiam darbui kelia pačios sutarties
šalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje UAB ,,Jaukurai“ v. UAB ,,Forsitia“, bylos Nr. 3K-3-469/2010).

32.3. Rangovė iki 2013 m. rugpjūčio 1 d. atliko darbus su trūkumais, šie užsakovei buvo žinomi,
dėl jų užsakovė negalėjo tinkamai, pagal poreikius naudoti pastatyto administracinio pastato, t. y.
rangovė netinkamai įvykdė savo pareigą atlikti darbus, juos atliko nesivadovaudama CK 6.189
straipsnio 1 dalimi. Dėl to rangovė negalėjo reikalauti iš užsakovės tinkamai vykdyti pareigos ir
darbus priimti bei už juos sumokėti, nes nuo tinkamo rangovės pareigos įvykdymo tiesiogiai
priklausė užsakovės pareigos vykdymas.Kol rangovė neatliko visų darbų tinkamai, nepašalino
visų nustatytų darbų trūkumų, ji negali reikalauti iš užsakovės tokius darbus priimti, o užsakovė
negali būti pripažinta kalta dėl darbų perdavimo–priėmimo termino praleidimo, nes toks
terminas praleistas dėl rangovės kaltės ir tinkamos rangovo pareigos neįvykdymo. Tokiu atveju
visa sutarties neįvykdymo rizika ir atsakomybė tenka rangovei, pažeidusiai savo pareigą
tinkamai ir laiku atlikti darbus.

32.4. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismaineatsižvelgė ir nevertino rangos sutartimi atliktų

darbų priėmimo–perdavimo teisinių pasekmių, kurios atsirado užsakovei pasirašius darbų
priėmimo–perdavimo aktą. Pagal CK 6.662, 6.694 straipsniuose įtvirtintą reguliavimą apžiūrėti
ir priimti atliktą darbą yra užsakovo pareiga. Nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki kol rangovė
vienašališkai perdavė darbus užsakovei, abi šalys žinojo apie objekte esančius darbų trūkumus,
todėl, rangovei vengiant tokius trūkumus pripažinti ir juos tinkamai apibrėžti darbų perdavimo
akt, užsakovė, priėmusi darbus, būtų praradusi teisę remtis trūkumų faktu ir reikalauti juos
pašalinti.

32.5. Rangovė iki pat 2015 m. spalio 22 d. darbų trūkumų nepripažino, jokio darbų priėmimo–
perdavimo akto, kuriame būtų tinkamai nurodyti visi egzistuojantys trūkumai, užsakovei
nepateikė. Dėl to užsakovė, siekdama išvengti neigiamų pasekmių, susijusių su darbų trūkumais,
turėjo pagrįstą teisę atsisakyti priimti tokius darbus ir reikalauti juos pašalinti arba tinkamai juos
aprašyti darbų perdavimo akte ir tik tuomet reikalauti darbus priimti.

32.6. Esant ginčui, kad darbai nebuvo perduoti arba perduoti netinkamai, teismai turi tai įvertinti
ne tik analizuodami darbų priėmimo aktą, bet ir pasisakydami, ar šie aktai atitinka sutarties ir
įstatymo nustatytas sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2005 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Atnava“ v. Vilniaus
miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-235/2005; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje UAB „Glasma LT“ v. UAB „Senasis dvaras“, bylos Nr. 3K-3-496/2010).

32.7. Užsakovas privalo įrodyti tik defektų faktą ir neprivalo įrodinėti rangovo neteisėtų veiksmų
ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, o rangovas, siekdamas išvengti atsakomybės,
turi įrodyti CPK 6.697 straipsnio 3 dalyje nurodytas, jo atsakomybę šalinančias defektų
atsiradimo priežastis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2004 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Panevėžio statybos trestas v. UAB
AK „Aviabaltika“, bylos Nr. 3K-3-652/2004; ir kt.). Užsakovei žinant apie darbų trūkumus,
tačiau pasirašius darbų priėmimo–perdavimo aktus, nenurodant tokių trūkumų, ateityje jai būtų
tapę neįmanoma arba itin sudėtinga taikyti rangovei atsakomybę už darbų trūkumus bei
įpareigoti juos pašalinti, ypač atsižvelgiant į tai, kad, rangovei vienašališkai perdavus objektą
užsakovei, yra nustatyti ir neištaisyti darbų trūkumai, o rangovė atsisako juos šalinti.

32.8. Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.694 straipsnio 6 dalį, todėl
nepagrįstai konstatavo, jog užsakovė esant byloje nustatytiems objekto trūkumams negalėjo
atsisakyti jo priimti, nes tokios teisės neįtvirtina minėtas teisinis reglamentavimas. Šiame
straipsnyje nėra nurodytas baigtinis sąrašas atvejų, kada užsakovas gali atsisakyti priimti darbų
rezultatą. Nagrinėjamoje byloje užsakovė darbo rezultatą atsisakė priimti ne apskritai, o tik iki
tol, kol bus pašalinti darbų trūkumai. Dėl to vien remdamiesi šiuo straipsniu teismai negalėjo
konstatuoti, kad užsakovė nepagrįstai atsisakė pasirašyti darbų priėmimo–perdavimo aktą ir yra
kalta dėl pavėluoto objekto priėmimo.

32.9. Teismai, nurodydami, kad užsakovė, esant objekto darbų trūkumų, neturėjo teisės atsisakyti
priimti objekto, nes jie vertinant sutartį nelaikytini esminiais, o objekto priėmimas turėjo vykti
2013 m. rugpjūčio 8 d., nes taip buvo sutarta papildomu susitarimu, nukrypo nuo sutarčių
aiškinimo taisyklių.

32.10. Užsakovė, sudarydama ginčo rangos sutartį, pasinaudojo savo teise statybos objektui kelti
griežtesnius reikalavimus nei jie apibrėžti teisės aktuose, ir rangovė su tuo sutiko, todėl rangos
sutartyje buvo įtvirtinti gana griežti rangos darbų reikalavimai ir objektas užsakovei galėjo būti
perduodamas tik tada, kai objekto statyba galutinai užbaigta, ištaisyti ir pašalinti visi esminiai
užsakovės nurodyti darbų trūkumai (rangos sutarties 7.1 punktas). Užsakovė turėjo pareigą iš
rangovės priimti tik tinkamai atliktus darbus bei už tinkamai atliktus darbus sumokėti (rangos
sutarties 2.8 punktas). Šalys rangos sutartimi apsibrėžė, kad objektas, perduodamas priėmimo–
perdavimo aktu, turi būti ne tik galutinai užbaigtos statybos, bet ir be esminių trūkumų. Būtent
tokią susitarimo esmę suponuoja jau rangos sutarties 7.1. bei 2.8. punktai, taip pat ir šalių 2013
m. rugpjūčio 1 d. papildomo susitarimo Nr. 3 8.1. punktas, rangos sutarties priedas Nr. 1.
„Projektavimo užduotis“.

32.11. Rangos sutarties 1.1 punkte šalys nustatė, kad esminis trūkumas – tai objekto ar bet kurios
jo dalies, ar statybos darbų, ar bet kurio pagal sutartį rangovės atlikto darbo, pateikto dokumento
ar paslaugos defektas ar trūkumas, dėl kurio objektas ar jo dalis negali būti naudojami pagal
paskirtį arba jų naudojimas pasunkėja ar pabrangsta arba kelia grėsmę asmenų ar turto saugumui.
Teismai ginčo rangos sutarties sąlygas, susijusias su užsakovės pareiga priimti objektą ir už jį
atsiskaityti, bei sutarties sąlygas, nurodančias objekto trūkumus, turėjo vertinti pagal teisės
normas ir atsižvelgti į tai, ko sutartimi siekė užsakovė. Užsakovė siekė įsigyti administracinį
pastatą, kuriame tinkamai ir saugiai galėtų dirbti administracijos darbuotojai. Nustatyti trūkumai
– tinkamai nefunkcionavo serverinė ir gesinimo siurblių paleidimas neatitiko nustatytų
reikalavimų – negalėjo būti laikomi neesminiais. Rangovės atlikti statybos rangos darbai kėlė
grėsmę žmonių ir turto saugumui.

32.12. Teismai netinkamai aiškino šalių 2013 m. rugpjūčio 1 d. sudarytą papildomą susitarimą
Nr. 3 prie Rangos sutarties, nenustatė tikrųjų šalių ketinimų, nesiaiškino susitarimo sudarymo
aplinkybių, neatsižvelgė į šalių derybas, tarpusavio santykių praktiką, taip pat neatkreipė
dėmesio į tai, kad objektyviai buvo neįmanoma perduoti objekto tą pačią dieną, kai buvo
pasirašytas ir 2013 m. rugpjūčio 1 d. papildomas susitarimas prie ginčo rangos sutarties.
Pasirašydama 2013 m. rugpjūčio 1 d. papildomą susitarimą Nr. 3, rangovė įgijo teisę darbus,
kurie buvo atlikti nesant suderintam projektinės užduoties pakeitimui, įforminti aktu ir
atitinkamai už šiuos darbus gauti iš užsakovės apie 1 600 000 Lt. 2013 m. rugpjūčio 1 d. datos
nustatymas yra siejamas su nauju delspinigių skaičiavimu.

32.13. Teismas, nesiimdamas iniciatyvos skirti ekspertizės ir nepasiūlydamas to padaryti šalims,

pažeidė įrodymus bei įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas, o ginčijami teismų
procesiniai sprendimai yra grindžiami tik prielaidomis (CPK 160 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Byloje kilo ginčas dėl to, ar rangos sutartimi atlikti statybos rangos darbai turi trūkumų bei kokia
tokių trūkumų reikšmė viso objekto funkcionavimui, ar trūkumai gali būti laikomi esminiais ir
trukdytų objektą naudoti pagal paskirtį. Siekiant atskleisti bylos esmę reikėjo turėti specialiųjų
žinių, nes tiek ieškinio, tiek priešieškinio reikalavimų pagrindas buvo specifiniai didelės apimties
statybos rangos darbų trūkumai. Tačiau teismai nenusprendė skirti ekspertizės, nepasiūlė tokio
prašymo pateikti šalims, siekdami išsiaiškinti esmines bylos aplinkybes, nuo kurių priklauso
bylos baigtis, ekspertizei prilygino vienos iš šalies pateiktą specialisto išvadą.

32.14. Apeliacinės instancijos teismas sprendimą grindė iš esmės vienu argumentu,

nurodydamas, jog užsakovė negalėjo atsisakyti pasirašyti objekto priėmimo–perdavimo akto, nes
objekto trūkumai buvo neesminiai, tačiau visiškai nepasisakė ir nevertino argumentų bei
įrodymų, susijusių su sutarčių aiškinimo taisyklėmis, netinkamu šalių sudarytų sutarčių ir jų
sąlygų aiškinimu, nevertino ir nepasisakė, kokiais kriterijais remdamasis konstatavo neesminius
objekto trūkumus. Teismas detaliai nemotyvavo, kodėl atmetė visus užsakovės teiktus įrodymus
ir kokiu pagrindu vadovaudamasis tik vienu byloje esančiu įrodymu, t. y. statybos užbaigimo
aktu, priėmė sprendimą (CPK 331 straipsnio 4 dalis).

32.15. Kadangi byloje kilo ginčas dėl rangos sutarties ir papildomų susitarimų vykdymo, iš jų
kylančių teisių ir pareigų, tai byloje trečiuoju asmeniu turėjo būti įtraukta pirmoji ginčo rangos
sutarties šalis – užsakovės teisių perleidėja AB „Baltic Shopping Centers“. Ginčo rangos
sutarties aiškinimas bei teismų sprendimai, kuriuose tam tikru būdu yra aiškinama šalių sudaryta
rangos sutartis, turės reikšmės šio į bylą neįtrauko asmens teisėms ir pareigoms.

33. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 3 d. nutartį,
priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais
argumentais:

33.1. Pagal CK 6.694 straipsnio 6 dalį užsakovas turi teisę atsisakyti

priimti darbų rezultatą, jeigu nustatomi trūkumai, dėl kurių jo neįmanoma naudoti pagal statybos
rangos sutartyje numatytą paskirtį ir jeigu šių trūkumų rangovas ar užsakovas negali pašalinti.
Šalių sudarytos rangos sutarties 16.3, 16.4 bei 16.9 punktuose nurodyta, kad užsakovė turėjo
teisę atsisakyti pasirašyti rangovės pateiktą objekto priėmimo aktą tik tuo atveju, jeigu atlikti
statybos darbai turėjo esminių trūkumų.

33.2. Užsakovei delsiant priimti objektą, rangovė ne kartą kvietė užsakovę šalių susitarimu skirti
ekspertizę, tačiau užsakovė nepateikė jokio atsakymo dėl ekspertizės. Šalis, nesilaikiusi
bendradarbiavimo pareigos, neturi teisės panaudoti kitos šalies bendradarbiavimo stokos prieš ją
argumentu, kaip pagrindu atsisakyti vykdyti savo prievolę.

33.3. Užsakovė 2014 m. sausio 28 d. pranešime Nr. 02-07-04 nurodė, kad objektas buvo priimtas
su neesminiais defektais ir trūkumais, bylos procese neįrodė, kad objektas turėjo esminių
trūkumų.

33.4. Kasacinio skundo argumentai dėl CK 6.662 straipsnio 2, 3 dalių netinkamo taikymo
nepagrįsti, nes net ir tinkamo darbų priėmimo atveju nenurodžius trūkumų, užsakovas
nepraranda teisės remtis trūkumų faktu, jeigu šie neakivaizdūs.

33.5. Ginčo šalių sudaryta rangos sutartis suteikė teisę užsakovei nepriimti darbų tik esant
esminiams defektams, o užsakovė neįrodė, jog objektas turėjo esminių defektų.

33.6. Kasacinio skundo argumentai dėl sutarčių aiškinimo grindžiami ne teisės, o fakto
klausimais. Pirmosios instancijos teismas išsamiai aiškinosi ginčo šalių pasirašyto papildomo
susitarimo Nr. 3 sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl susitarimo sudarymo, apklausė
liudytojus, įvertino byloje esančius įrodymus, nustatė susitarimo sudarymo tikslą ir tikruosius
šalių ketinimus ir konstatavo, kad šalys sudarė susitarimą dėl papildomų darbų, susijusių su
užsakovės projektavimo užduoties keitimais, ir rangos sutartyje nustatytus darbus rangovė
faktiškai užbaigė iki 2013 m. balandžio 1 d., išskyrus susitarimo 8.2. punkte nurodytus
papildomus darbus, kuriems šalys nustatė atskirus užbaigimo ir perdavimo terminus (vėlesnius
nei 2013 m. rugpjūčio 1 d.).

33.7. Remiantis statybos užbaigimo aktu, bandymų aktais, statybos darbų žurnalų įrašais,
liudytojų parodymais, šalių susirašinėjimu, antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo
protokolais, ekspertizės aktu, eksperto prof. dr. S. M. paaiškinimais teismo posėdžio metu ir kt.,
byloje nustatyta, kad 2013 m. rugpjūčio 1 d. objekto statybos darbai buvo užbaigti nesant
esminių defektų.

33.8. Kasatorė, nesutikdama su teismų pateiktu įrodymų vertinimu, nepagrindžia teismų

padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų
pačių įrodymų turinio.

33.9. CK 6.662 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai tarp rangovo ir užsakovo kyla
ginčas dėl darbo trūkumų, kiekviena šalis turi teisę reikalauti skirti ekspertizę. Rangos sutarties
šalių nepasinaudojimas CK 6.662 straipsnio 5 dalyje nustatyta teise skirti ekspertizę atliktų darbų
priėmimo metu neatima teisės teisme įrodinėti atliktų darbų trūkumus visomis leistinomis
įrodinėjimo priemonėmis, taip pat prašyti, kad teismas byloje paskirtų ekspertizę. Užsakovė
nebendradarbiavo su rangove dėl ekspertizės skyrimo.

33.10. Ekspertizę rangovės iniciatyva atlikęs teismo ekspertas prof. dr. S. M. patvirtino, kad
užsakovės nurodytų defektų nebuvo arba jie buvo užsakovės projektavimo užduoties padarinys.
Defektų, kurie neleistų objekto naudoti pagal paskirtį, nenustatyta.

33.11. Teismas kitas teisines išvadas padarė vadovaudamasis CPK 185 straipsnyje nustatytomis
įrodymų vertinimo taisyklėmis, nepažeidė CPK 331 straipsnio reikalavimų dėl sprendimo ar
nutarties turinio.

33.12. Absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas
neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su
įstatymo nurodytais padariniais, t. y. teismo sprendimu turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų
teisių ir pareigų. Nagrinėjamoje byloje nebuvo sprendžiama dėl kasatorės ir AB „Baltic
Shopping Centers“ teisinių santykių, teisių ir pareigų, ginčo šioje byloje tarp AB „Baltic
Shopping Centers“ ir kasatorės nebuvo. Šioje byloje AB „Baltic Shopping Centers“ yra nurodyta
tik kaip asmuo, iš kurio visas teises ir pareigas pagal rangos sutartį perėmė kasatorė. Teismai
nesprendė ir nepasisakė dėl šios įmonės teisių ir pareigų.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl užsakovo teisės atsisakyti priimti darbų rezultatą

34. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas atliktų statybos rangos darbų perdavimą ir
priėmimą reglamentuojančias CK normas, yra konstatavęs, kad darbų perdavimas ir priėmimas
nustatytas tiek bendrosiose rangos sutartinius santykius reglamentuojančiose normose (CK 6.662
straipsnis), tiek ir specialiosiose (CK 6.694 straipsnis). Pagal abiejų straipsnių nuostatas
užsakovas privalo priimti rangovo perduodamus darbo rezultatus. Kaip šios taisyklės išimtys
įstatyme įvardyti atvejai, kai užsakovas turi teisę atsisakyti priimti darbus (CK 6.652 straipsnio 4
dalis, 6.694 straipsnio 5, 6 dalys; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Ekama“ v. UAB
„ Versenta“, bylos Nr. 3K-3-413/2005; 2005 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje
UAB „Sigeta“ v. UAB „Kriautė“, bylos Nr. 3K-3-597/2005, 2009 m. sausio 27 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje UAB ,,Congestum group“ v. UAB ,,Sermeta“, bylos Nr. 3K-3-54/2009).
35. CK 6.694 straipsnio, reglamentuojančio darbų perdavimą ir priėmimą, 6 dalyje nustatyta, kad
užsakovas turi teisę atsisakyti priimti darbų rezultatą, jeigu nustatomi trūkumai, dėl kurių jo
neįmanoma naudoti pagal statybos rangos sutartyje numatytą paskirtį, ir jeigu šių trūkumų
rangovas ar užsakovas negali pašalinti.

36. Šios bylos šalių 2011 m. gruodžio 11 d. sudarytos Projektavimo ir rangos statybos rangos
darbų sutarties 16.3 straipsnyje nustatyta, kad per dešimt darbo dienų nuo darbų priėmimo akto
pateikimo užsakovei dienos užsakovė turi atlikti apžiūrą bei surašyti defektų sąrašą (aktą)
nurodydama esminius ir neesminius trūkumus ir priimti darbų priėmimo akte nurodytus darbus,
pasirašydama šį aktą, arba atsisakyti pasirašyti rangovės pateiktą darbų priėmimo aktą, jeigu
atlikti statybos darbai turi esminių trūkumų, dėl kurių objekto ar kitų statybos darbų rezultato
naudojimas pagal jo paskirtį yra negalimas arba yra iš esmės apribotas, arba perduodamas
objektas ar kitas statybos darbų rezultatas neatitinka sutarties 16.2 straipsnio reikalavimų, arba
priimti objektą su esminiais statybos darbų trūkumais ir (arba) neatitinkantį sutarties 16.2
straipsnio reikalavimų.

37. Rangos sutarties 1.1 punkte, apibrėžiančiame šioje sutartyje nustatytas sąvokas, nurodyta,
kad esminis trūkumas – objekto ar bet kurios jo dalies, ar statybos darbų, ar bet kurio pagal
sutartį rangovo atlikto darbo, pateikto dokumento ar paslaugos defektas ar trūkumas, dėl kurio
objektas ar jo dalis negali būti naudojami pagal paskirtį arba jų naudojimas pasunkėja ar
pabrangsta arba kelia grėsmę asmenų ar turto saugumui.

38. Taigi, CK 694 straipsnio 6 dalyje nustatyta išimtis iš bendros taisyklės, nustatančios
užsakovo pareigą priimti rangovo perduodamus statybos darbus, yra trūkumai, dėl kurių jų
neįmanoma naudoti pagal paskirtį, jeigu šių trūkumų negalima pašalinti, o šioje byloje
aptariamoje Rangos sutartyje šie trūkumai įvardyti esminiais ir pateikta tokių trūkumų sąvoka.

39. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad galutinis rangos darbų užbaigimo terminas šalių
susitarimu buvo nustatytas 2013 m. rugpjūčio 1 d., tačiau objektas nebuvo perduotas ir
perdavimo–priėmimo aktas minėtą dieną nebuvo pasirašytas, nes ieškovė atsisakė priimti darbų
rezultatą – rangos sutarties pagrindu pastatytą administracinį pastatą – bei pasirašyti rangovo
pateiktą objekto priėmimo–perdavimo aktą, vadovaudamasi tuo argumentu, kad, jos įsitikinimu,
objektas nebuvo parengtas perduoti, nes jame buvo esminių trūkumų. Objekto perdavimo–
priėmimo akto pasirašymo data yra 2013 m. spalio 23 d., kai šalys tokius aktus pasirašė
vienašališkai.

40. Kasaciniame skunde ieškovė teigia, kad rangovė iki 2013 m. rugpjūčio 1 d. atliko darbus su
trūkumais, kurie užsakovei buvo žinomi ir dėl kurių užsakovė negalėjo tinkamai, pagal poreikius
naudoti pastatyto administracinio pastato, t. y. rangovė netinkamai įvykdė savo pareigą atlikti
darbus, juos atliko nesivadovaudama CK 6.189 straipsnio 1 dalimi. Kasatorės teigimu, nustatyti
trūkumai – tinkamai nefunkcionavo serverinė ir gesinimo siurblių paleidimas neatitiko nustatytų
reikalavimų – negalėjo būti laikomi neesminiais. Rangovės atlikti statybos rangos darbai kėlė
grėsmę žmonių bei turto saugumui.

41. Kasacinis teismas, vadovaudamasis šios nutarties 34–38 punktuose išdėstytomis

aplinkybėmis, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, jog šioje byloje
esminę reikšmę turi aplinkybė, ar 2013 m. rugpjūčio 1 d. egzistavo esminiai objekto trūkumai, iš
esmės tinkamai apibrėžė bylos nagrinėjimo dalyką.

42. Bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis byloje surinktais įrodymais
(antstolio S. U. 2013 m. balandžio 16 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, 2013 m.
gruodžio 10 d. ekspertizės aktu, teismo posėdyje apklausto eksperto prof. dr. S. M.
paaiškinimais, liudytojų parodymais), nustatė, kad visi objekto statybos darbai pagal rangos
sutartį buvo atlikti ir ieškovės nurodyti defektai buvo nustatyti iki 2013 m. rugpjūčio 1 d.
susitarimo; šio susitarimo įžangoje nurodyta nebaigta statyba yra su projektavimo užduoties
pakeitimais nurodyti darbai, išvardyti papildomų statybos darbų grafike, šiems darbams užbaigti
nustatyti atskiri, vėlesni nei 2013 m. rugpjūčio 1 d. terminai. Teismas taip pat nustatė, kad nuo
2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 23 d. ieškovė savo atsisakymą priimti objektą grindė
tais pačiais trūkumais, kuriuos nurodė faktiškai perimdama objektą 2013 m. spalio 23 d. aktu.
Šios pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės apeliacinės instancijos teisme nebuvo
paneigtos. Priešingai, apeliacinės instancijos teismas byloje esančių įrodymų pagrindu nustatė,
kad esminių trūkumų, dėl kurių objekto nebuvo galima naudoti pagal paskirtį, nebuvo. Kasacinis
teismas yra saistomas šių bylą nagrinėjusių teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1
dalis).

43. Taigi, bylą nagrinėję teismai nenustatė aplinkybių, iš kurių būtų galima daryti išvadą, jog
2013 m. rugpjūčio 1 d. rangos sutarties pagrindu atlikti darbai turėjo esminių trūkumų, kurie būtų
pagrindas užsakovei atsisakyti juos priimti ir pasirašyti perdavimo–priėmimo aktą.

Dėl sutarčių aiškinimo taisyklių

44. Sutarčių aiškinimo taisyklės įtvirtintos CK6.193 straipsnyje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
praktikoje dėl sutarčių aiškinimo taisyklių taikymo yra pažymėta, kad sutartis aiškinama tada,
kai kyla šalių ginčas dėl jos galiojimo, rūšies, pobūdžio, pakeitimo, pasibaigimo. CK6.193
straipsnio 1 dalyje įtvirtinti du svarbūs sutarčių aiškinimo principai. Visų pirma sutartys turi būti
aiškinamos sąžiningai; antra, šioje normoje įtvirtintas subjektyvaus sutarties aiškinimo principas,
įpareigojant aiškintis tikruosius šalių ketinimus. CK6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji
taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ne tik sutarties tekstas, bet ir faktinės aplinkybės,
susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais. Faktiniai šalių veiksmai
aiškintini, siekiant nustatyti tikruosius jų ketinimus. Aiškinant sutartį būtina vadovautis ne tik
CK 6.193 straipsnyje įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, bet ir CK 1.5 straipsnyje
nurodytais bendraisiais teisės principais. Aiškinant sutartį, jos šalių tikruosius ketinimus tam
tikrais atvejais gali atskleisti ir šalių elgesys po sutarties sudarymo. (žr., pvz., Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 10 d. nutartį,
priimtą civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Balteksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007; 2010
m. birželio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Lietuvos ir Vokietijos UAB „Autopunktas“ v.
UAB „Daivera“, bylos Nr. 3K-3-288/2010; 2010 m. liepos 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje
UAB „Fegda“ v. UAB „Via Baltika Logistika“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-349/2010).

45. Kasatorės teigimu, bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino sutarties sąlygas, nustatančias
darbų trūkumus ir jų reikšmę jai. Kasatorė akcentuoja, kad rangos sutartyje buvo įtvirtinti gana
griežti reikalavimai dėl rangos darbų, galutinio perduotino objekto, kuris galėjo būti perduotas
tik kai jo statyba galutinai užbaigta, kai ištaisyti ir pašalinti visi esminiai užsakovės nurodyti
trūkumai. Taip pat kasatorė teigia, kad objekto trūkumai negalėjo būti neesminiai, nes pats
objektas statytas vykdyti tokiai veiklai, kurios vykdymas dėl trūkumų būtų apribotas.

46. Šios nutarties 36 punkte minėta, kad rangos sutarties 16.3 straipsnyje įtvirtinta nuostata,
suteikianti teisę atsisakyti pasirašyti rangovės pateiktą darbų priėmimo aktą, kai atlikti statybos
darbai turi esminių trūkumų, o šių trūkumų sąvoka apibrėžta sutarties 1.1 punkte. Taigi sutarties
šalių valia buvo apibrėžti galimi esminiai rangovo atliktų darbų trūkumai ir įtvirtinta užsakovės
teisė esant būtent tokiems trūkumams atsisakyti pasirašyti rangovės pateiktą darbų priėmimo
aktą, taigi ir atsisakyti priimti objektą.
47. Pirmosios instancijos teismas, aiškindamas rangos sutarties nuostatas, reglamentuojančias
darbų statybos darbų atlikimo terminus ir jų darbų priėmimą (sutarties 7.1, 16.1–16.3 punktai),
nustatė, kad rangovė įsipareigojo laikydamasi sutarties priede Nr. 2 nustatytų terminų objekto
statybą galutinai užbaigti, ištaisyti ir pašalinti visus užsakovės nurodytus objekto trūkumus (jeigu
tokie būtų nustatyti), ir perduoti objektą ir su jo statyba susijusius dokumentus užsakovei ne
vėliau kaip iki 2013 m. kovo 1 d., ne vėliau kaip prieš 10 darbo dienų apie numatomą perdavimą
pranešdama užsakovei, o užsakovė per 10 darbo dienų po darbų priėmimo akto pateikimo
įsipareigojo atlikti jo apžiūrą ir atliktą darbą priimti pagal priėmimo aktus ar atsisakyti jį priimti
(jeigu statybos darbai turi esminių trūkumų).

48. Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas rangos sutarties nuostatas, taip pat pažymėjo,
kad joje yra nustatyti užsakovės veiksmai, rangovei pateikus atliktų darbų priėmimo aktą:
pareiga atlikti apžiūrą bei surašyti esminius ir neesminius trūkumus bei teisė atsisakyti pasirašyti
objekto priėmimo aktą, jei darbai turi esminių trūkumų.

49. Teismams nenustačius, kad darbai turėjo esminių trūkumų (šios nutarties 43 punktas), kaip
jie apibūdinti rangos sutartyje ir kuriuos byloje įrodinėjo ieškovė, išvada, kad nuo 2013 m.
rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 23 d. ieškovė nepagrįstai atsisakė pasirašyti darbų priėmimo
aktą, padaryta iš esmės tinkamai išaiškinus rangos sutarties nuostatas. Kasacinis teismas sutinka
su atsakovės atsiliepimo į kasacinį skundą argumentu, kad kasacinio skundo argumentai dėl
sutarčių aiškinimo iš esmė grindžiami ne teisės, o fakto klausimais, bei atmeta kasatorės teiginius
dėl netinkamo rangos sutarties nuostatų aiškinimo bei sutarčių aiškinimo taisyklių pažeidimo.

Dėl proceso teisės normų pažeidimo

50. Pagal CPK 12 straipsnio, įtvirtinančio rungimosi principą, nuostatą civilinės bylos visuose
teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Šis principas reiškia, kad kiekviena šalis
privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu,
išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti.

51. Pagal CPK 178 straipsnį aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus,
turi įrodyti šalys, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka
nereikia įrodinėti. Ši įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė galioja dispozityviosiose bylose, t.
y. bylose, kuriose nėra viešojo intereso gynimo poreikio ir kuriose visa apimtimi galioja
dispozityvumo, taip pat rungimosi principai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB
,,Gembės statyba“ v. UAB „Filipopolis“, bylos Nr. 3K-3-423/2011).

52. Kasacinis teismas konstatuoja, kad šioje byloje nagrinėjamo ginčo pobūdis ir teismų
nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo teigti, jog ši byla nėra dispozityvioji, ir netaikyti
dispozityvumo bei rungimosi principų visa apimtimi.

53. Bylą nagrinėję teismai, ištyrę ir įvertinę byloje esančius įrodymus, nenustatė statybos darbų
trūkumų, kurie galėtų būti esminiai ir trukdytų objektą naudoti pagal paskirtį (žr. šios nutarties
42 punktą). Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad ieškovė nereikalavo skirti
ekspertizės ar atlikti papildomus sistemų, įrengimų bandymus. Taigi, teismams ištyrus ir
įvertinus byloje surinktus įrodymus, kurie sudarė pakankamą pagrindą padaryti išvadą dėl ginčo
dalyku esančios aplinkybės (CPK 176 straipsnio 1 dalis), bei nesant pagrindo šioje byloje
netaikyti dispozityvumo bei rungimosi principų visa apimtimi, nesant šalių prašymo, neturėjo
pagrindo inicijuoti ekspertizės skyrimą šioje byloje.
54. Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad įstatymo nustatyta teismo pareiga tinkamai
motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai
atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą. Be to, atmesdamas apeliacinį
skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto
sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo
įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo
praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2009 m. gegužės 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Luidas“ v. UAB „Baltijos laikas“,
bylos Nr. 3K-3-219/2009; 2010 m. birželio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB
„Metekas“ v. UAB „Projektana“, bylos Nr. 3K-3-287/2010; EŽTT 1994 m. balandžio 19 d.
sprendimą Van de Hurk prieš Olandiją, pareiškimo Nr. 16034/90, 61 punktas).

55. Nagrinėjamoje byloje kasacinis teismas, įvertinęs skundžiamą apeliacinės instancijos teismo
nutartį jos motyvavimo aspektu, konstatuoja, kad šis procesinis sprendimas atitinka CPK 270 ir
331 straipsnių reikalavimus, nes jame pateikta įrodymų ir ginčo šalis siejusių sutartinių teisinių
santykių analizė bei jų pagrindu padarytos išvados. O aplinkybė, kad kasatorė nesutinka su
byloje pateiktų įrodymų vertinimu, neleidžia daryti išvados, jog skundžiamas procesinis teismo
sprendimas (nutartis) yra nemotyvuotas.

56. CPK 266 straipsnio nuostata draudžia sprendime nustatyti neįtrauktų dalyvauti byloje
asmenų teises ir pareigas. Kasatorė teigia, kad byloje trečiuoju asmeniu turėjo būti įtraukta
pirmoji ginčo rangos sutarties šalis – užsakovės teisių perleidėja AB „Baltic Shopping Centers“,
nes ginčo rangos sutarties aiškinimas bei teismų sprendimai, kuriuose tam tikru būdu yra
aiškinama šalių sudaryta rangos sutartis, turės reikšmės šio į bylą neįtrauko asmens teisėms ir
pareigoms. Tačiau kaip ir kokios šio neįtraukto į bylą asmens teisės ir pareigos ginčijamais
sprendimais buvo nustatytos, kasatorė neatskleidžia. Byloje esančiu 2012 m. gegužės 17 d.
susitarimu dėl teisių ir pareigų perleidimo, kuriuo AB „Baltic Shopping Centers“ (perleidėja)
perleido ieškovei visas savo teises ir pareigas, kylančias iš 2011 m. gruodžio 28 d. sutarties, šalys
susitarė, kad perleidėja neatsako už rangovės negalėjimą įvykdyti reikalavimą (įsipareigojimus)
ar vengimą juos vykdyti, o perėmėja neprisiima atsakomybės už perleidėjos prievolių rangovei
nevykdymą ar netinkamą vykdymą. Taigi, kasatorės argumentą dėl CPK 47 straipsnio 1 dalies
bei 266 straipsnio pažeidimų ginčijamais sprendimais kasacinis teismas pripažįsta nepagrįstu.

57. Kasacinis teismas konstatuoja, kad kiti kasaciniame skunde išdėstyti argumentai CPK 346
straipsnyje nurodytų kasacijos pagrindų nesudaro, todėl dėl jų nepasisakoma.

58. Apibendrindama šioje nutartyje išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad
apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas dėl sutarčių
aiškinimo ir rangos sutarties įsipareigojimų vykdymo, nepažeidė proceso teisės normų dėl
įrodymų vertinimo bei ekspertizės skyrimo, sprendimo motyvavimo, todėl teisėjų kolegija
sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai teisės taikymo aspektu nesudaro įstatyme (CPK 346
straipsnio 2 dalyje) nustatytų pagrindų naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

59. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas
priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant
bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.

60. Atsakovė, pateikdama atsiliepimą į kasacinį skundą, prašė teismo priteisti bylinėjimosi
išlaidų atlyginimą, tačiau nepateikė tai patvirtinančių įrodymų, todėl prašymas negali būti
tenkinamas (CPK 93 straipsnio 4 dalis).
61. Kitų bylinėjimosi išlaidų byloje nenustatyta.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos
Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 3 d. nutartį
palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo
dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Donatas Šernas

Dalia Vasarienė

Dokumentas atspausdintas iš teismų praktikos paieškos sistemos INFOLEX. Praktika

(www.teismupraktika.lt)

Kortelė:

1048161_RegNr_3K-3-289-421/2015

http://www.infolex.lt/tp/1048161

Civilinė byla Nr. 3K-3-289-421/2015

Teisminio proceso numeris: 2-01-3-06523-2010-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 44; 60

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Janinos Stripeikienės ir Donato Šerno (pranešėjas)

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios
akcinės bendrovės „BPC Travel“ kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 3 d. nutarties ir 2014 m. rugpjūčio 26 d.
papildomos nutarties, priimtų civilinėje byloje pagal ieškovės V. M. D. ieškinį atsakovui
uždarajai akcinei bendrovei „BPC Travel“ dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys D. D., V. M.,
„Alitalia – Compagnia Aerea Italiana S.p.A.“.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl teisės normų, reglamentuojančių paslaugų teikėjo (tarpininko oro
transporto paslaugų sferoje) pareigas ir civilinės atsakomybės sąlygas (inter alia, atsakomybę už
informacijos apie oro vežimo sąlygas nepateikimą ar klaidingos informacijos pateikimą),
aiškinimo ir taikymo, taip pat keliamas klausimas dėl proceso teisė normų, reglamentuojančių
procesinio termino atnaujinimą (pateikti prašymui priimti papildomą sprendimą), bylinėjimosi
išlaidų pagrindimą.

Su Tarptautine oro transporto asociacija (IATA) 2005 m. lapkričio 30 d. sudarytos Keleivių

paslaugų pardavimo agentūros sutarties pagrindu atsakovas parduoda oro transporto įmonių
(vežėjų) teikiamas paslaugas to pageidaujantiems asmenims – oro transporto paslaugų sferoje
veikia kaip vežėjų ir jų klientų tarpininkas. Atsakovo teikiamos tarpininkavimo paslaugos yra
mokamos, jis organizuoja ir kontroliuoja atsiskaitymą už klientų perkamas paslaugas, išduoda ir
keičia bilietus, teikia informaciją apie skrydžius ir kt.

2009 m. gruodžio 8 d., tarpininkaujant atsakovui, trečiųjų asmenų D. D. ir V. M. (toliau – ir

keleiviai) vardu ieškovė įsigijo du bilietus skrydžiui maršrutu Varšuva–Majamis–Varšuva. 2009
m. gruodžio 10 d. ieškovė ir keleiviai kreipėsi į atsakovą dėl skrydžio datų pakeitimo.

Ieškovė teigė, kad numatyta išvykimo data buvo 2009 m. gruodžio 11 d., o grįžimo – 2009 m.
gruodžio 25 d. Trečiasis asmuo V. M. 2009 m. gruodžio 10 d. paskambino atsakovui dėl
išvykimo datos pakeitimo į 2010 m. sausio 11 d. Atsakovas patvirtino, kad skrydžio laikas yra
pakeistas, nurodė atvykti į jų biurą susimokėti 100 Eur baudą už kiekvieną bilietą. 2009 m.
gruodžio 11 d. ieškovė telefonu atsakovo buvo patikinta, kad skrydžio laikas yra pakeistas. 2009
m. gruodžio 14 d. ieškovė ir tretieji asmenys, atvykę į atsakovo būstinę sumokėti baudų, buvo
informuoti, kad bilietai turėjo būti pakeisti iki skrydžio datos, o to nepadarius, už bilietus
sumokėta suma nebus grąžinta. Ši situacija, ieškovės teigimu, susiklostė tik dėl to, kad atsakovas
tinkamai neinformavo apie bilietų keitimo tvarką. Tokį atsakovo veiksmą (neveikimą) ieškovė
laiko neteisėtu ir mano, kad atsakovas turi atlyginti turėtas išlaidas bilietams.

Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 3298 Lt (955,17 Eur) žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų ir nutarčių esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. kovo 3 d. sprendimu ieškinį patenkino, priteisė
ieškovei V. M. D. iš atsakovo UAB „BPC Travel“ 3298 Lt (955,17 Eur) žalos atlyginimo ir 98
Lt (28,38 Eur) bylinėjimosi išlaidų; 2014 m. balandžio 18 d. papildomu sprendimu priteisė
ieškovei iš atsakovo 1000 Lt (289,62 Eur) bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nurodė, kad ginčas byloje kilo dėl to, ar ieškovė, kaip vartotojų oficiali atstovė, pagal
išduotą įgaliojimą veikianti trečiojo asmens D. D. vardu, buvo tinkamai informuota apie
galimybę ir sąlygas pakeisti skrydžio bilietus. Teismas sprendė, kad ieškovė įrodė, jog nebuvo
tinkamai ir laiku informuota apie reikalavimus, taikomus keičiant skrydžio datas (bilietus).
Teismo vertinimu, šią aplinkybę patvirtina ne tik ieškovės paaiškinimai, bet ir „Alitalia –
Compagnia Aerea Italiana S.p.A.“, „Air France“ laiškai, Civilinės aviacijos administracijos
raštas ir Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos nutarimas. Sutikdamas su ieškovės
atstovo argumentais, liudytojos I. J. parodymus teismas vertino kritiškai. Teismas pažymėjo, kad
atsakovas tinkamai neinformavo ieškovės apie bilietų keitimo tvarką, taip neįvykdydamas
Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte, 2006 m. balandžio 20 d.
Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro įsakymu Nr. 3-147 patvirtintų Keleivių, bagažo,
pašto ir krovinių vežimo orlaiviais taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 9, 10 punktuose nustatytų
pareigų.

Teismas padarė išvadą, kad yra visos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei taikyti:ieškovė,
sudarydama sutartį trečiųjų asmenų naudai, sumokėjo už bilietus 3820 Lt (1106,35 Eur), t. y.
patyrė tiesioginių nuostolių (CK 6.249 straipsnio 1 dalis), negrąžinta suma – 3298 Lt (955,17
Eur); atsakovas nevykdė tiesioginių pareigų, nustatytų pirmiau nurodytuose teisės aktuose,
neinformavo, kad papildomą 100 Eur mokestį reikia sumokėti iki tam tikros datos ir laiko, todėl
tarp atsakovo neveikimo ir ieškovės patirtų nuostolių yra priežastinis ryšys (CK 6.247
straipsnis). Teismas nurodė, kad pagal CK 6.248 straipsnio 1 dalį atsakovo kaltė yra
preziumuojama, o ją turėjęs paneigti atsakovas to nepadarė.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo
apeliacinius skundus, 2014 m. liepos 3 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m.
kovo 3 d. sprendimą ir 2014 m. balandžio 18 d. papildomą sprendimą paliko nepakeistus. 2014
m. rugpjūčio 26 d. papildoma nutartimi priteisė ieškovei iš atsakovo 1400 Lt (405,47 Eur) išlaidų
advokato pagalbai apmokėti.

Teisėjų kolegija nustatė, kad šalių ginčas kilo dėl ieškovės teisės reikalauti iš atsakovo jos turėtų
išlaidų lėktuvo bilietams įsigyti, t. y. dėl žalos, atlyginimo, ne pirkėjo ir (ar) vartotojo teisių
gynimo.

Atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes (atsakovo teikiamas mokamas

tarpininkavimo paslaugas), teisėjų kolegija konstatavo, kad tarp atsakovo ir jo klientų susiklosto
atlygintinų paslaugų teikimo teisiniai santykiai (CK 6.716 straipsnio 1 dalis), o tarp pastarųjų (ar
keleivių, jeigu klientai perka bilietus kitų asmenų vardu) ir oro transporto įmonių – vežimo
teisiniai santykiai (CK 6.809 straipsnio 1 dalis). Ginčo bilietus trečiųjų asmenų vardu pirko, už
juos sumokėjo ieškovė, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, atlygintinų paslaugų teikimo santykiai
susiklostė tarp ieškovės ir atsakovo, tai patvirtina ir oro transporto paslaugas teikiančių
bendrovių „Air France“ bei „Alitalia – Compagnia Aerea Italiana S.p.A.“ laiškai, atsakovo
veiksmai, dalį už bilietus sumokėtos kainos grąžinant ieškovei.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CK 6.718 straipsnio 1 dalimi, 6.719 straipsnio 1 dalimi, nurodė,
kad esminę reikšmę šiuo atveju turi atsakovo veiksmų, teikiant ieškovei informaciją apie bilietų
keitimo sąlygas, įvertinimas. Teisėjų kolegija nustatė, kad byloje nėra jokių įrodymų, kurie
patvirtintų, jog atsakovas, prieš ieškovei įgyjant bilietus ar vėliau, būtų pateikęs informaciją apie
oro vežimo sąlygas ar kitokia forma su jomis supažindinęs, ir pažymėjo, kad ši atsakovo, kaip
bilietų pardavėjo, pareiga tiesiogiai nustatyta ne tik Taisyklių 9–10 punktuose, bet ir išplaukia iš
bendrųjų atlygintinų paslaugų teikėjo pareigų klientui. Atsižvelgdama į byloje nustatytas
aplinkybes, kad atsakovas buvo pradėjęs skrydžio datos keitimo iš 2009 m. gruodžio 11 d. į 2010
m. sausio 11 d. procedūrą, tačiau ją nutraukė be konkrečių priežasčių; kad nors vežėjai –
bendrovės „Air France“ bei „Alitalia – Compagnia Aerea Italiana S.p.A.“ – patvirtino, jog
neprieštarauja dėl užsakymo modifikavimo (skrydžio datų keitimo), tačiau atsakovas į tai
neatsižvelgė, teisėjų kolegija sprendė, kad jos įrodo atsakovo netinkamą veikimą. Bylos
duomenys implikuoja, kad atsakovas pažeidė savo prievoles supažindinti ieškovę su bilietų
keitimo sąlygomis, jos neklaidinti (CPK 185 straipsnis). Būtent atsakovo netinkamas veikimas,
teisėjų kolegijos vertinimu, lėmė tai, kad ieškovė (nežinodama bilietų keitimo sąlygų ir būdama
dėl jų suklaidinta) laiku nepakeitė skrydžio datos, kas lėmė negalėjimą pasinaudoti įgytais
bilietais (CK 6.246–6.247 straipsniai). Teisėjų kolegija nurodė, kad atsakovo negrąžinta bilietų
kaina sudaro dėl jo veiksmų ieškovės patirtus nuostolius (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija pripažino nepagrįstu atsakovo reikalavimą panaikinti papildomą sprendimą,

nurodė, kad praleistas terminas iškelti klausimą dėl papildomo sprendimo priėmimo ieškovei
atnaujintas teisėjos rezoliucija (CPK 78 straipsnio 5 dalis, 277 straipsnio 2 dalis), o teismo
procesinis sprendimas atnaujinti praleistą terminą negali būti apeliacijos objektu (CPK 78
straipsnis, 334 straipsnio 1 dalis), todėl šiuo klausimu nepasisakė. Taip pat pažymėjo, kad
ieškovė prašymą priteisti jos turėtas bylinėjimosi išlaidas ir jas patvirtinančius įrodymus pateikė
iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, jos išlaidų advokato pagalbai nagrinėjamoje byloje
apmokėti pagrįstumą įrodo teismui pateikti pinigų priėmimo kvitai, ieškovei išrašytos sąskaitos
už suteiktas teisines paslaugas.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į kasacinius skundus teisiniai argumentai

Kasaciniais skundais atsakovas prašo: panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo
3 d. sprendimą, 2014 m. balandžio 18 d. papildomą sprendimą, Vilniaus apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 3 d. nutartį ir priimti naują sprendimą –
ieškovės ieškinį atmesti, perskirstyti bylinėjimosi išlaidas; panaikinti Vilniaus apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugpjūčio 26 d. papildomą nutartį bei atmesti
ieškovės prašymą priimti papildomą sprendimą ir priteisti iš atsakovo 1400 Lt (405,47 Eur)
bylinėjimosi išlaidų.

Kasaciniai skundai grindžiamas tokiais esminiais argumentais:

Dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 3 d.
nutarties dalies, kuria paliktas nepakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 3 d.
sprendimas dėl ginčo esmės.

Spręsdamas dėl ieškovės reikalavimo pagrįstumo, apeliacinės instancijos teismas iš esmės

tinkamai nenustatė nė vienos civilinės atsakomybės sąlygos, be to, priteisė žalą iš netinkamo
atsakovo netinkamam ieškovui.

Ieškovės reikalavimas priteisti žalą dėl to, kad jai buvo netinkamai suteikta informacija apie
bilietų keitimo sąlygas, yra reikalavimas, kylantis iš keleivių vežimo sutarties. Keleivių vežimo
sutartis šiuo atveju buvo sudaryta trečiųjų asmenų D. D. ir V. M. su oro skrydžių bendrove, ne
ieškovės ir atsakovo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-541/2009). Ieškovė, nebūdama vežimo sutarties šalis,
negali reikšti tokio reikalavimo (priteisti žalą dėl netinkamai suteiktos informacijos), negalėjo
keisti ir vežimo sutarties sąlygų (skrydžio datų). Be to, toks reikalavimas gali ir turi būti
reiškiamas oro vežėjui „Alitalia“, ne jo atstovui pagal sutartį (atsakovui), nes pareiga suteikti
klientams visą būtiną informaciją pagal keleivių vežimo sutartį priklauso būtent vežėjui.

Atsakovas, veikdamas kito asmens vardu ir jo interesais, negalėjo atlikti neteisėtų veiksmų, dėl
kurių kiltų atsakovo atsakomybė ieškovei, nes visus juos atlieka tik oro vežėjo vardu ir todėl
negali būti laikomas tinkamu atsakovu šioje byloje. Visas teises ir pareigas iš atsakovo veiklos
įgyja tiesiogiai oro vežėjas (CK 2.132 straipsnis), jis privalo atlyginti bet kokią žalą keleiviams
dėl netinkamo vežimo sutarties vykdymo (įskaitant netinkamos informacijos suteikimą), kurią
atlyginęs ir nustatęs, jog ji padaryta dėl netinkamų atsakovo veiksmų, galėtų nuostolių sumą
išsiieškoti iš atsakovo regreso tvarka su juo sudarytos sutarties pagrindu.

Atsakovas objektyviai negali grąžinti bilietų kainos ieškovei, nes šie pinigai pervesti oro vežėjui.
Nepasinaudojus bilietais, oro vežėjas pervedė atsakovui dalį jų kainos (kurią sudaro nepanaudoti
oro mokesčiai), ir šią sumą atsakovas grąžino ieškovei. Teismas priteisė ieškovei iš atsakovo
bilietų kainą pagal galiojančią ir nenutrauktą sutartį tarp trečiųjų asmenų ir oro vežėjo „Alitalia“.
Bilietai nepakeisti dėl oro vežėjo kaltės, taigi tretieji asmenys gali reikalauti nutraukti vežimo
sutartį ir atgauti ieškovės sumokėtą sumą. Taigi apeliacinės instancijos teismas nenustatė
ieškovei padarytos žalos fakto, nes kildino žalą (ir apskaičiavo jos dydį) iš paslaugų sutarties,
sudarytos ir galiojančios ne su atsakovu, o su oro vežimo bendrove, kuriai pretenzijų nei ieškovė,
nei keleiviai šioje byloje nereiškė. Be to, sudarytos prielaidos nepagrįstam dvigubam
praturtėjimui, nes tą pačią sumą (bilietų kainą) gali prisiteisti ir tretieji asmenys iš oro vežėjo, ir
ieškovė iš atsakovo. Tretieji asmenys jokių reikalavimų nepateikė, taigi pretenzijų neturi,
nelaiko, kad jų teisės pažeistos. Darytina išvada, kad paslaugos pagal keleivių vežimo sutartį
suteiktos tinkamai. Nėra jokio priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir ieškovės neva patirtos
žalos dėl to, kad ne ji, bet tretieji asmenys nepasinaudojo nupirktais skrydžio bilietais. Priežastinį
ryšį būtų galima konstatuoti nebent tuo atveju, jei būtų įrodyta, kad tretieji asmenys turėjo
nuskristi maršrutu Varšuva–Majamis–Varšuva išimtinai ieškovės interesais ir dėl to, kad toks
skrydis neįvyko, ieškovė patyrė žalos.

Dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 3 d.
nutarties dalies, kuria buvo paliktas nepakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m.
balandžio 18 d. papildomas sprendimas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Nors ieškovei byloje atstovavo profesionalus teisininkas, prašymą priimti papildomą sprendimą
ji pateikė praleidusi CPK 277 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą. Pirmosios instancijos teismas
priėmė ir išnagrinėjo šį prašymą iš esmės nesprendęs klausimo dėl termino tokiam prašymui
paduoti atnaujinimo (ant ieškovės prašymo yra tik pirmosios instancijos teismo teisėjos
rezoliucija „priimti“, o rezoliucijos atnaujinti procesinį terminą nėra), taip pažeisdamas CPK 75
straipsnio 1 dalies, 78 straipsnio 5 dalies, 277 straipsnio 2 dalies, 290 straipsnio 5 dalies
nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas šių pažeidimų neištaisė, tiesiog perrašė ieškovės
atstovo argumentus apie neva atnaujintą procesinį terminą. Be to, apeliacinės instancijos teismas,
atsisakydamas nagrinėti atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytus motyvus, skundžiama
nutartimi iš esmės pažeidė atsakovo teisę į apeliaciją ir teisingą bylos išnagrinėjimą. Teismo
procesinis sprendimas atnaujinti praleistą terminą negali būti skundžiamas atskiruoju skundu,
tačiau atsakovas pateikė apeliacinį skundą dėl sprendimo, kuriuo klausimas išspręstas iš esmės,
ir jame išdėstė motyvus dėl nepagrįsto termino atnaujinimo. Priešingas aiškinimas reikštų, kad
nepagrįsti pirmosios instancijos teismo sprendimai atnaujinti praleistą procesinį terminą priimti
papildomą sprendimą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas taptų galutiniai ir neskundžiami nė karto
neišklausius kitos šalies. Be to, ieškovė nepateikė teismui bylinėjimosi išlaidų apskaičiavimo ir
pagrindimo, kaip to reikalauja CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatos.
Dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugpjūčio 26 d.
papildomos nutarties. Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimus, turėtų būti panaikinta
ir ši, jų pagrindu priimta, nutartis. Be to, 400 Lt (115,85 Eur) už atsiliepimo į atsakovo apeliacinį
skundą dėl pirmosios instancijos teismo papildomo sprendimo parengimą ieškovei negalėjo būti
priteisti, nes ginčas dėl papildomo sprendimo (bylinėjimosi išlaidų) nelaikytinas ginču dėl
ieškinio dalyko. Reikalavimas peržiūrėti bylinėjimosi išlaidas yra procesinis prašymas.

Ieškovė atsiliepime į atsakovo kasacinius skundus nurodo, kad su kasaciniais skundais nesutinka,
prašo juos atmesti. Ji nurodo tokius nesutikimo su kasaciniais skundais argumentus: „Alitalia –
Compagnia Aerea Italiana S.p.A.“ į bylą trečiuoju asmeniu nebuvo įtraukta, todėl kasaciniame
procese to negalima padaryti. Ši bendrovė neturi materialinio teisinio suinteresuotumo bylos
baigtimi, nes ieškinys pareikštas dėl atsakovo ieškovei padarytos žalos atlyginimo, o minėta
bendrovė jokios žalos ieškovei nepadarė. Ieškovė kreipėsi į teismą ne dėl netinkamo vežimo
sutarties sąlygų vykdymo, o dėl žalos, padarytos atsakovo kaltais veiksmais, atlyginimo, todėl
atsakovo kasaciniame skunde išdėstyti argumentai neturi loginio ryšio su ieškinio pagrindu ir
dalyku. Atsakovas neginčija aplinkybės, kad išlaidas, pirkdama bilietus skrydžiui Varšuva–
Majamis–Varšuva ir už juos sumokėdama 3820 Lt (1106,35 Eur), patyrė būtent ieškovė.
Atsakovas ieškovei iki ieškinio pateikimo grąžino 522 Lt (151,18 Eur), ginčas vyksta dėl likusios
dalies – 3298 Lt (955,17 Eur). Atsakovo aktyvūs veiksmai (dalies sumos grąžinimas ieškovei iki
ieškinio padavimo) patvirtina teisinio santykio tarp ieškovės ir atsakovo egzistavimą ir leidžia
pagrįstai teigti, kad tarp jų susiklostė atlygintinų paslaugų teikimo santykiai, o ieškovės prarasta
suma vertintina kaip jos patirta žala. Be to, atsakovas sumokėjo pirmosios ir apeliacinės
instancijų teismų priteistas sumas. Šalių ginčo dėl sumos ir to, kad atsakovas buvo pakeitęs
skrydžio datą, po to dėl nepaaiškinamų priežasčių pakeitimą anuliavo, nėra. Tarp ieškovės
nuostolių ir atsakovo veiksmų – informacijos apie bilietų pakeitimą suteikimo ir informacijos
apie baudos sumokėjimo terminus nesuteikimo – yra akivaizdus priežastinis ryšys. Šiuos
veiksmus atliko atsakovas, ne oro vežėjas, todėl ir atsakomybė kyla atsakovui. Taisyklių 9
punktas pareigą suteikti visą ir tinkamą informaciją nustato atsakovui. Pažymėtina, kad pinigus
už bilietus oro vežėjui atsakovas pervedė 2009 m. gruodžio 31 d., t. y. jau būdamas informuotas
apie vežėjo 2009 m. gruodžio 22 d. laišką (kuriame nurodyta, kad tuo atveju, kai užsakymas yra
atliekamas per atstovą, o ne tiesiogiai per oro linijas, yra išduodantysis agentas, kuris yra
atsakingas už bet kokius užsakymo pakeitimus (pakoregavimus), todėl reikia kreiptis į agentą,
pardavusį bilietus skrydžiui), bei turėdamas oro bendrovės „Air France“ 2009 m. gruodžio 21 d.
laišką (kuriame nurodyta, kad bilietas yra keičiamas. Pakeisti ir sumokėti galima Vilniuje,
išdavimo agentūroje.). Taigi 2009 m. gruodžio 14 d. atsakovas turėjo visas galimybes išduoti
bilietus su pakeista skrydžio data.Teikdamas mokamas paslaugas („pagalbą“), atsakovas elgėsi
neprofesionaliai, nerūpestingai, nesąžiningai ir klaidinančiai. Žala atsirado būtent dėl atsakovo
klaidinančių veiksmų, todėl ieškovėprašo žalos atlyginimo. Atsakovas vienašališkai anuliavo
skrydžio datos keitimą. Kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo
veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos; žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo (CK
6.263 straipsnio 1 dalis, 6.263 straipsnio 2 dalis).

Ant ieškovės prašymo yra 2014 m. balandžio 15 d. teismo rezoliucija „priimti“, o papildomame
sprendime teismas nurodė, kad laiko, jog prašymas pateiktas nepraleidus termino. Todėl
laikytina, kad teismas išsprendė šį klausimą, o atsakovas siekia sprendimo panaikinimo dėl
formalių priežasčių, kai pagal CPK 328 straipsnio nuostatas iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo
sprendimas ar nutartis negali būti panaikinami vien formaliais pagrindais. Jei tam tikri
formalumai neišlaikyti, tai ieškovės interesai negali nukentėti dėl ne nuo jos priklausančių
formalumų tinkamo vykdymo. Nepagrįstas atsakovo argumentas dėl nepateikto bylinėjimosi
išlaidų apskaičiavimo. Ieškovės atstovo pateikti kvitai už atstovavimą išrašyti ir teismui įteikti
2010 metais. CPK 98 straipsnio 1 dalies reikalavimas pateikti teismui išlaidų apskaičiavimą su jų
pagrindimu atsirado tik 2011 m. spalio 1 d. įsigaliojus CPK pakeitimams, todėl šis reikalavimas
ieškovei negali būti taikomas. Be to, reaguodama į siurprizinį pareiškimą apeliaciniame skunde,
ieškovė prie atsiliepimo į apeliacinį skundą pridėjo sąskaitas už teisines paslaugas, kuriose
nurodyta, už kokias paslaugas buvo sumokėta atstovui.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl šalių santykių teisinio kvalifikavimo, bilietų pardavėjo pareigų ir atsakomybės

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas veikia su Tarptautine oro transporto asociacija
(IATA) 2005 m. lapkričio 30 d. sudarytos Keleivių paslaugų pardavimo agentūros sutarties
pagrindu. Jis parduoda oro transporto įmonių (vežėjų) teikiamas paslaugas to pageidaujantiems
asmenims, t. y. oro transporto paslaugų sferoje veikia kaip vežėjų ir jų klientų tarpininkas.
Atsakovo teikiamos mokamos paslaugos – inter alia, atsiskaitymo už klientų perkamas
paslaugas organizavimas ir kontrolė, bilietų išdavimas ir keitimas, informacijos apie skrydžius
teikimas. Ieškovė 2009 m. gruodžio 8 d., tarpininkaujant atsakovui, įsigijo du bilietus keleivių –
trečiųjų asmenų D. D. ir V. M. – vardu skrydžiui maršrutu Varšuva–Majamis–Varšuva. Vėliau
ieškovė ir keleiviai kreipėsi į atsakovą, prašydami pakeisti skrydžio datas, tačiau bilietai nebuvo
pakeisti, nes nesilaikyta būtinųjų keitimo sąlygų, pagal kurias bauda už bilietų keitimą turi būti
sumokėta iki pirminio skrydžio pradžios.

Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad tarp šalių (ieškovės ir atsakovo) susiklostė
atlygintinų paslaugų teikimo teisiniai santykiai ir atsakovas (bilietų pardavėjas) turėjo pareigą,
inter alia, tinkamai suteikti klientei (ieškovei, bilietų pirkėjai) informaciją apie oro vežimo
sąlygas, supažindinti su bilietų keitimo sąlygomis, tačiau to nepadarė, be kita ko, suklaidino
klientę, dėl ko ši patyrė nuostolių. Kasatorius nesutinka su pirmiau nurodytomis išvadomis,
teigia, kad ieškovės reikalavimas kilęs iš keleivių vežimo sutarties ir turi būti reiškiamas oro
vežėjui, kuris yra atsakingas už visos būtinos informacijos pagal keleivių vežimo sutartį
suteikimą klientams. Kasatorius taip pat teigia, kad teismai nenustatė nė vienos jo civilinės
atsakomybės sąlygos, be to, priteisė žalos atlyginimą iš netinkamo atsakovo netinkamai ieškovei.

Kasacinio teismo jurisprudencijoje nuosekliai pažymima, kad tam, jog asmens, kuris kreipėsi į
teismą pažeistos teisės ar teisėto intereso gynybos, reikalavimas būtų patenkintas, turi būti
identifikuotas materialusis teisinis santykis, kuris sieja ginčo šalis, ir iš jo kylanti ieškovo
reikalavimo teisė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2007 m. vasario 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje P. N. v. M. S. ir kt., bylos Nr.
3K-3-56/2007; 2012 m. kovo 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB ,,Lietuvos draudimas“ v.
UAB ,,Statinių priežiūra“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-105/2012). Teisėjų kolegija sprendžia, kad
apeliacinės instancijos teismas, ieškovei nurodžius faktinį reikalavimo pagrindą (CPK 135
straipsnio 1 dalies 2 punktas), nagrinėdamas bylą pagal joje nustatytas aplinkybes, tinkamai
kvalifikavo šalių teisinius santykius. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs atsakovo veiklos
pobūdį, t. y. kad atsakovas veikia kaip oro vežėjų ir jų klientų tarpininkas – parduoda oro vežėjų
teikiamas paslaugas jų pageidaujantiems klientams, inter alia, kontroliuoja ir organizuoja
atsiskaitymą už jas, išduoda ir keičia bilietus, teikia informaciją apie skrydžius ir pan., aplinkybę,
kad ieškovė trečiųjų asmenų vardu, tarpininkaujant atsakovui, įsigijo skrydžio bilietus, padarė
pagrįstą išvadą, jog tarp šalių susiklostė atlygintinų paslaugų teikimo teisiniai santykiai (CK
6.716 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai šiuos santykius atskyrė nuo
vežimo teisinių santykių (CK 6.809 straipsnio 1 dalis), nurodydamas, kad pastarieji susiklosto
tarp klientų (bilietų pirkėjų, keleivių) ir oro vežėjų. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju
ginčas kilo būtent tarp atsakovo – tarpininkavimo paslaugų teikėjo, bilietų pardavėjo – ir
ieškovės – šių paslaugų pirkėjos, todėl jo išsprendimui yra aktualios atlygintinų paslaugų teikimą
reglamentuojančios Civilinio kodekso, taip pat 2006 m. balandžio 20 d. Lietuvos Respublikos
susisiekimo ministro įsakymu Nr. 3-147 patvirtintų Keleivių, bagažo, pašto ir krovinių vežimo
orlaiviais taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2009 m. birželio 7 d. iki 2014 m. gegužės 20 d.)
nuostatos. Pagal šias nuostatas, nagrinėjant šalių ginčą, būtina nustatyti, kokias pareigas turi
atsakovas, teikdamas pirmiau nurodyto pobūdžio paslaugas, inter alia, ar atsakovas (tarpininkas)
turi pareigą suteikti klientams teisingą ir išsamią informaciją apie bilietų keitimo sąlygas ir
tvarką. Pažymėtina, kad 2005 m. lapkričio 30 d. Keleivių paslaugų pardavimo agentūros sutarties
4 punkte nustatyta, jog agentas (atsakovas) turi laikytis visų valstybinių įstatymų ir taisyklių,
taikomų oro transporto paslaugų pardavimui ar kitiems veiksmams, atliekamiems agento pagal
šią sutartį teritorijoje ar teritorijose, kuriose yra įsikūrusios užregistruotos agento buveinės, bei
visose teritorijose, kuriose agentas parduoda keleivių vežimo oru paslaugas.

Sutarties vykdymo principus reglamentuojančiose CK nuostatose įtvirtinta, kad šalys privalo

vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai; vykdydamos sutartį, jos privalo bendradarbiauti ir
kooperuotis; sutartis turi būti vykdoma kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu (CK 6.200
straipsnio 1–3 dalys). Pagal 6.719 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas, prieš sudarant paslaugų sutartį,
paslaugų teikėjas privalo suteikti klientui išsamią informaciją, susijusią su teikiamų paslaugų
prigimtimi, jų teikimo sąlygomis, paslaugų kaina, paslaugų teikimo terminais, galimomis
pasekmėmis, bei kitokią informaciją, turinčią įtakos kliento apsisprendimui sudaryti sutartį; jeigu
teikiamos paslaugos yra viešos arba jų teikimas yra paslaugų teikėjo verslas, su šio straipsnio 1
dalyje nurodyta informacija turi būti sudarytos sąlygos viešai susipažinti paslaugų teikėjo
buveinėje ar kitoje kiekvienam galimam klientui laisvai prieinamoje vietoje.

Keleivių, jų bagažo ir krovinių vežimo orlaiviais sąlygos bei tvarka, oro vežėjų ir bilietų
pardavėjų pareigos, teisės bei atsakomybė reglamentuojami 2006 m. balandžio 20 d. Lietuvos
Respublikos susisiekimo ministro įsakymu Nr. 3-147 patvirtintų Keleivių, bagažo, pašto ir
krovinių vežimo orlaiviais taisyklių 1 punkte. Vadovaujantis šių Taisyklių 2 punktu, jų nuostatos
privalomos, inter alia, visiems bilietų pardavėjams. Bilietų pardavėjas apibrėžiamas kaip oro
vežėjo įgaliotas asmuo, rezervuojantis ir (ar) parduodantis bilietą, neatsižvelgiant į tai, ar bilietas
skirtas atskiram skrydžiui, ar yra sudedamoji kelionių, atostogų ir organizuotų turistinių kelionių
dalis (Taisyklių 3 punktas). Pagrindinės vežimo sąlygos, be kitų, apima pagrindines bilieto tarifo
sąlygas (bilietas grąžinamas ar ne; keičiamas ar ne; būtinos grąžinimo ir keitimo sąlygos;
Taisyklių 3 punktas). Taisyklių 9 punkte nustatyta, kadbilieto rezervavimo metu oro vežėjas ar
bilietų pardavėjas privalo užtikrinti, jog keleivis turės galimybę susipažinti su oro vežėjo
taisyklėmis; keleiviui turi būti raštu ar kitoje prieinamoje patvariojoje laikmenoje pranešamos
pagrindinės vežimo sąlygos, kurios turi būti įteikiamos keleiviui prieš įsigyjant bilietą; jeigu
keleivio vežimo sutartis sudaroma elektroninėmis ryšio priemonėmis, oro vežėjas ar bilietų
pardavėjas turi užtikrinti, kad keleivis, prieš įsigydamas bilietą, galėtų susipažinti su
pagrindinėmis vežimo sąlygomis; prievolė pateikti informaciją apie pagrindines vežimo sąlygas
galioja visiems Lietuvos Respublikoje veikiantiems oro vežėjams ir bilietų pardavėjams. Pagal
Taisyklių 13.1, 13.3 punktus keleivis turi teisę gauti teisingą, tikslią ir aiškią informaciją apie
vežimo sąlygas ir tvarką, nustatytą oro vežėjo taisyklėse, visose bilietų pardavimo vietose (ši
nuostata galioja ir bilietų platinimui elektroninėmis priemonėmis); bilietų pardavimo vietoje
gauti rašytinį pranešimą, kuriame nurodytos pagrindinės vežimo sąlygos.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal šias Civilinio kodekso ir Taisyklių
nuostatas atsakovas, kaip bilietų pardavėjas, kartu – atlygintinų paslaugų teikėjas, turėjo pareigą
ieškovę – bilietų pirkėją, atsakovui tarpininkaujant sudariusią vežimo sutartį trečiųjų asmenų
naudai su oro vežėju, su pagrindinėmis vežimo sąlygomis, kurios apima ir bilietų keitimo
sąlygas, supažindinti, įteikdamas jas prieš įsigyjant bilietus. Nagrinėjamoje byloje teismai
nustatė, kad nei prieš ieškovei įsigyjant bilietus, nei vėliau informacijos apie oro vežimo sąlygas
atsakovas ieškovei nepateikė; kai ieškovė ir keleiviai kreipėsi dėl skrydžio datos keitimo,
atsakovas suteikė jiems klaidinančią informaciją apie tai, jog bauda už bilietų keitimą turi būti
sumokėta iki pakeistos skrydžio datos. Ieškovė suvokė bilietų keitimo tvarką ir susiformavo
atitinkamus lūkesčius pagal tą informaciją, kurią jai suteikė bilietų pardavėjas. Be to, nustatyta,
kad atsakovas buvo pradėjęs skrydžio datos keitimo iš 2009 m. gruodžio 11 d. į 2010 m. sausio
11 d. procedūrą, tačiau dėl neaiškių priežasčių ją nutraukė, nors vežėjai patvirtino, jog
neprieštarauja užsakymo modifikavimui (skrydžio datų keitimui). Teisėjų kolegija išaiškina, kad
oro vežėjų ir jų klientų tarpininkas (verslininkas) – bilietų pardavėjas – privalo užtikrinti savo
teikiamų paslaugų kokybę, suteikti klientams išsamią ir teisingą informaciją, susijusią su
pagrindinėmis vežimo sąlygomis, o šios pareigos neįvykdžius (ar netinkamai ją įvykdžius),
prisiimti neigiamų savo veiklos padarinių riziką. Esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms,
kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo
pakankamą pagrindą daryti išvadą, jog atsakovas nevykdė CK ir Taisyklėse jam nustatytų
pareigų supažindinti ieškovę su bilietų keitimo sąlygomis, taip pat – jos neklaidinti, todėl būtent
jam šiuo atveju kyla atsakomybė.

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasatoriaus teiginius, kad teismai nenustatė jo civilinės
atsakomybės sąlygų. Pirmiau konstatuota, kad atsakovas pažeidė savo, kaip bilietų pardavėjo,
tarpininkavimo paslaugų teikėjo pareigas klientei (ieškovei). Apeliacinės instancijos teismas
pagrįstai sprendė, kad būtent netinkamas kasatoriaus (ne oro vežėjo) elgesys šiuo atveju lėmė tai,
kad ieškovė (kuri ne tik nebuvo atsakovo informuota apie vežimo sąlygas, tačiau buvo
suklaidinta dėl jų) laiku nesumokėjo baudos už bilietų keitimą ir nebegalėjo pakeisti skrydžio
datos, kartu pasiekti tikslo, dėl ko sudarė vežimo sutartį trečiųjų asmenų naudai – pasinaudoti
įgytais bilietais (CK 6.246–6.247 straipsniai); dėl atsakovo veiksmų (neveikimo) ieškovė patyrė
nuostolių, kurie lygūs atsakovo negrąžintai ieškovės sumokėtos bilietų kainos daliai – 3298 Lt,
arba 955,17 Eur (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Atsakovas (skolininkas) savo kaltės prezumpcijos
nepaneigė (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Taigi, priešingai nei teigia kasatorius, teismai nustatė
visas kasatoriaus civilinės atsakomybės sąlygas. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovės
reikalavimas atlyginti žalą nagrinėjamu atveju yra kilęs ne iš keleivių vežimo sutarties (kurios
oro vežėjas net nepradėjo vykdyti, be to, oro vežėjo veiksmų neteisėtumas, netinkamas vežimo
sutarties sąlygų vykdymas šioje byloje neįrodinėtas), kaip teigia kasatorius, bet iš šios bylos šalis
siejančių (bilietų pardavimo ir su tuo susijusių) paslaugų teikimo teisinių santykių. Todėl
ieškovė, būdama nurodytų santykių šalis, turi teisę reikšti kasatoriui reikalavimą ir,
vadovaudamasi, inter alia, CK 6.251 straipsnio 1 dalimi, pagrįstai tikėtis iš kasatoriaus visiško
nuostolių atlyginimo, esant įrodytoms jo civilinės atsakomybės sąlygoms. Kasatorius teigia, kad
jis objektyviai negali grąžinti ieškovei už bilietus sumokėtos (likusios negrąžintos) sumos, nes ji
yra oro vežėjo dispozicijoje. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė nereiškė reikalavimo
grąžinti už bilietus sumokėtą jų kainą. Ji pasirinko savo teisių gynimo būdą, įvertinusi aplinkybę,
dėl kurio subjekto veiksmų nukentėjo, ir prašė teismo priteisti iš kasatoriaus nuostolių
atlyginimą. Teismai tinkamai kvalifikavo ieškovės pareikštą reikalavimą. Taigi pirmiau nurodyta
aplinkybė, kad oro vežėjas disponuoja už neįvykusio skrydžio bilietus ieškovės sumokėtos
sumos dalimi, šiuo atveju teisiškai nereikšminga. Tai, kad, kaip akcentuojama kasaciniame
skunde, tretieji asmenys ir ieškovė nereiškė pretenzijų oro vežimo bendrovei, teisėjų kolegijos
vertinimu, tik patvirtina byloje nustatytą aplinkybę, jog šie asmenys pažeidusiu savo pareigas
laikė ne vežėją, o bilietų pardavėją, kuriam pretenzijos pagrįstai pareikštos dėl veiksmų
(neveikimo), atliktų iki vežimo sutarties vykdymo, ir pretenzijas pareiškė būtent tas subjektas
(ieškovė), kuris patyrė žalą, t. y. prarado už bilietus sumokėtas lėšas. Esant tokioms
aplinkybėms, nėra jokio pagrindo teigti, kad reikalavimą atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl
bilietų pardavėjo (tarpininko) netinkamo savo pareigų vykdymo, bilietų pirkėjas turi reikšti
tiesiogiai oro vežėjui, o šią bylą nagrinėjusių teismų procesiniais sprendimais sudarytos
prielaidos dvigubam praturtėjimui.
Taip pat pažymėtina, kad pirmiau nurodytas šios bylos šalių santykių ir ieškovės pareikšto
reikalavimo teisinis kvalifikavimas neprieštarauja kasacinio teismo išaiškinimams, pateiktiems
2009 m. gruodžio 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-541/2009, kuria remiasi
kasatorius. Šioje byloje keleivio (ne bilieto pirkėjo) reikalavimas – sumokėti kompensaciją už
atšauktą skrydį – buvo reiškiamas oro vežėjui, t. y. jis buvo kilęs iš vežimo teisinių santykių,
susijęs su keleivio vežimo sutarties vykdymu (2009 m. gruodžio 1 d. nutartyje pateikti
išaiškinimai dėl tokios bylos teismingumo). O nagrinėjamos bylos atveju, kaip minėta, ginčas yra
kilęs tarp bilietų pirkėjos (ne keleivių) ir bilietų pardavėjo (ne vežėjo), iš paslaugų teikimo
santykių, atsiradusių iš esmės iki vežimo sutarties vykdymo pradžios, įrodinėti bilietų pardavėjo
(ne vežėjo) neteisėti veiksmai ir kitos jo civilinės atsakomybės sąlygos.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas, iš esmės neišsprendęs klausimo dėl termino
ieškovės prašymui priimti papildomą sprendimą atnaujinimo, priėmė ir išnagrinėjo jį, taip
pažeisdamas proceso teisės normas (CPK 75 straipsnio 1 dalį, 78 straipsnio 5 dalį, 277 straipsnio
2 dalį, 290 straipsnio 5 dalį), o apeliacinės instancijos teismas šių pažeidimų neištaisė.

Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad praleistas terminas iškelti klausimą dėl papildomo
sprendimo priėmimo ieškovei atnaujintas teisėjos rezoliucija, sprendė, kad toks procesinis
sprendimas negali būti apeliacijos objektu, ir atsakovo reikalavimą panaikinti 2014 m. balandžio
18 d. papildomą sprendimą laikė nepagrįstu; be to, pažymėjo, kad ieškovė prašymą priteisti
bylinėjimosi išlaidas ir jas patvirtinančius įrodymus pateikė teismui iki bylos išnagrinėjimo iš
esmės pabaigos, jos išlaidų advokato pagalbai nagrinėjamoje byloje apmokėti pagrįstumą įrodo
teismui pateikti pinigų priėmimo kvitai, ieškovei išrašytos sąskaitos už suteiktas teisines
paslaugas.

CPK 277 straipsnio 2 dalyje nustatytas dvidešimties dienų nuo teismo sprendimo priėmimo
dienos terminas klausimui dėl papildomo sprendimo priėmimo iškelti. Pagal CPK 78 straipsnio 1
dalį asmenims, praleidusiems įstatymų nustatytą ar teismo paskirtą terminą dėl priežasčių, kurias
teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Šio straipsnio 5 dalyje
nustatyta, kad, atnaujindamas procesinį terminą, teismas priima rezoliuciją; atsisakydamas
patenkinti pareiškimą dėl procesinio termino atnaujinimo, teismas dėl jo priima motyvuotą
nutartį.

Nagrinėjamoje byloje ieškovė buvo praleidusi terminą klausimui dėl papildomo sprendimo
priėmimo iškelti, todėl kartu su prašymu dėl papildomo sprendimo priėmimo pareiškė prašymą jį
atnaujinti, nurodė šio termino praleidimo priežastis. Ant šio prašymo yra pirmosios instancijos
teismo teisėjos rezoliucija. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad teismas turi laikytis
CPK įtvirtintos rezoliucijos formos. Pagal CPK 290 straipsnio 5 dalį, išspręsdamas klausimą
rezoliucija, teisėjas ant sprendžiamo dokumento užrašo, kaip jis išsprendžia nagrinėjamą
klausimą; kartu teisėjas nurodo savo vardą ir pavardę, rezoliucijos priėmimo datą ir pasirašo.
Sutiktina su kasatoriumi, kad teisėjos rezoliucija ne visiškai atitinka šiuos reikalavimus, nes
aiškiai nenurodyta, kaip išsprendžiamas prašymas atnaujinti praleistą terminą, t. y. ar jis
tenkinamas. Kartu pažymėtina, kad rezoliucijos data ant ieškovės prašymo – 2014 m. balandžio
15 d., o papildomas sprendimas, tenkinat ieškovės reikalavimą, priimtas jau 2014 m. balandžio
18 d. Pirmosios instancijos teismo papildomame sprendime konstatuota, kad ieškovės prašymas
priteisti bylinėjimosi išlaidas ir jas patvirtinantys įrodymai teismui pateikti nustatytu terminu (iki
bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos). Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmiau nurodyto
pobūdžio procesinis pažeidimas nelaikytinas esminiu, galėjusiu lemti neteisėto papildomo
sprendimo priėmimą (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Be to pažymėtina, kad papildomą
sprendimą turi teisę priimti ir teismas (priėmęs byloje sprendimą) savo iniciatyva, nustatęs, jog
liko neišspręstas bylinėjimosi išlaidų ar jų dalies atlyginimo ar paskirstymo klausimas (CPK 277
straipsnio 1 dalis). Esant nustatytoms pirmiau nurodytoms aplinkybėms (ieškovė laiku pateikė
prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas ir jas pagrindžiančius dokumentus, pagrindinis ieškovės
reikalavimas buvo patenkintas, o bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimas neišspręstas, ieškovė
pateikė prašymą atnaujinti terminą ir priimti papildomą sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų),
ieškovei neturi tekti teismo procesinio veiksmo neatitikties formaliems įstatymo reikalavimams
padariniai, t. y. ji neturi prarasti teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Kasatorius taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai papildoma nutartimi
priteisė ieškovei iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas, kurias ieškovė patyrė už atsiliepimo į atsakovo
apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo papildomo sprendimo parengimą. Nesutikimą
kasatorius motyvuoja tuo, kad ginčas dėl papildomo sprendimo (bylinėjimosi išlaidų)
nelaikytinas ginču dėl ieškinio dalyko, tai yra procesinis prašymas. Teisėjų kolegija atmeta šį
kasatoriaus argumentą kaip teisiškai nepagrįstą. CPK 318 straipsnio 1 dalyje nustatyta šalių
pareiga pateikti atsiliepimą į apeliacinį skundą. Priėmus atsakovo apeliacinį skundą dėl
pirmosios instancijos teismo 2014 m. balandžio 18 d. papildomo sprendimo, ieškovei išsiųstas
pranešimas dėl atsiliepimo pateikimo. Pagal CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatą,
išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti priskiriamos prie bylinėjimosi išlaidų,
kurias patyrusi šalis, tuo atveju, jei jos naudai priimamas sprendimas, turi teisę reikalauti
atlyginti iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Esant tokiam teisiniam reglamentavimui,
konstatuotina, kad ieškovė turėjo pareigą pateikti atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą dėl
pirmosios instancijos teismo papildomo sprendimo ir, apeliacinės instancijos teismui atmetus
atsakovo apeliacinį skundą, turėjo teisę prašyti teismo priteisti iš atsakovo išlaidas advokato
pagalbai apmokėti.

Kiti kasacinio skundo argumentai, atsižvelgiant į procesinę bylos baigtį, vertintini kaip teisiškai
nereikšmingi, todėl dėl jų teisėjų kolegija nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties

Patikrinusi apskųstas apeliacinės instancijos teismo nutartį ir papildomą nutartį teisės taikymo
aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad panaikinti ar pakeisti jas, remiantis kasacinio skundo
argumentais, nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Netenkinus kasacinio skundo, kasatoriaus turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93

straipsnis).

Ieškovė pateikė duomenis apie 1200 Lt (347,54 Eur) išlaidas advokato pagalbai apmokėti,
290,40 Lt (81,11 Eur) vertimo išlaidas. Šios bylinėjimosi išlaidos ieškovei priteistinos iš
kasatoriaus (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Kasacinis teismas patyrė 29,74 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių
dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai
priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96
straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos
Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
nutaria:

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 3 d. nutartį ir
2014 m. rugpjūčio 26 d. papildomą nutartį palikti nepakeistas.

Priteisti ieškovei V. M. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo UAB „BPC Travel“ (j. a. k.
300139120) 428,65 Eur (keturis šimtus dvidešimt aštuonis Eur 65 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybei iš atsakovo UAB „BPC Travel“ (j. a. k. 300139120) 29,74 Eur (dvidešimt
devynis Eur 74 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo
dienos.

Teisėjai Janina Januškienė

Janina Stripeikienė

Donatas Šernas

Dokumentas atspausdintas iš teismų praktikos paieškos sistemos INFOLEX. Praktika

(www.teismupraktika.lt)
(www.teismupraktika.lt)
Dokumentas atspausdintas iš teismų praktikos paieškos sistemos INFOLEX. Praktika
(www.teismupraktika.lt)

Kortelė:

941138_RegNr_3K-3-549/2014

http://www.infolex.lt/tp/941138

Civilinė byla Nr. 3K-3-549/2014

Teisminio proceso Nr.2-68-3-38559-2013-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 72; 109; 129.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Algio Norkūno (pranešėjas) ir Dalios Vasarienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens
(išieškotojo) OOO „ProEnergo“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio
24 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo antstolio R. V. pareiškimą dėl
taikos sutarties patvirtinimo, suinteresuoti asmenys: bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė
„Serneta“, OOO „ProEnergo“.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Antstolis R. V. 2013 m. lapkričio 21 d. kreipėsi į teismą ir prašė patvirtinti skolininko UAB

„Serneta“ ir išieškotojo OOO „ProEnergo“ vykdymo procese sudarytą taikos sutartį.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 26 d. nutartimi netenkino antstolio prašymo
patvirtinti taikos sutartį.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad tvirtindamas taikos sutartį teismas turi įsitikinti, kad ją
bus galima įvykdyti ir ja nebus pažeisti kitų asmenų ar viešasis interesas, ji neprieštaraus
imperatyviosioms teisės normoms, nes teismo patikrinta ir patvirtinta taikos sutartis sukuria
procesinius bei materialiuosius teisinius padarinius ir tampa vykdytinu dokumentu (CK 6.985
straipsnis; CPK 42 straipsnio 2 dalis, 293 straipsnio 5 punktas, 584 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų teismas nustatė, kad Vilniaus
apygardos teisme yra priimtas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo skolininkui UAB
„Serneta“ (civilinės bylos Nr. B2-4592-464/2013). Įvertinęs Įmonių bankroto įstatymo (toliau –
ir ĮBĮ) 9 straipsnio 3 dalies nuostatas, atsižvelgęs į tai, kad teismui priėmus pareiškimą dėl
bankroto bylos iškėlimo bet kokie vykdymo veiksmai yra sustabdomi, teismas padarė išvadą,
kad šiuo atveju taikos sutarties vykdymo procese patvirtinimas yra tik deklaratyvus veiksmas,
nes tokia taikos sutartis iš esmės negali būti vykdoma.

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. sausio 24 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo
2013 m. lapkričio 26 d. nutartį paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teisme 2013 m. vasario 18 d.
buvo gautas pareiškimas dėl bankroto bylos UAB „Serneta“ iškėlimo. Šis pareiškimas buvo
priimtas 2013 m. vasario 25 d., o bankroto byla UAB „Serneta“ iškelta 2013 m. rugsėjo 11 d.
nutartimi, kuri palikta nepakeista Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartimi.
Antstolis su pareiškimu dėl skolininko UAB „Serneta“ ir išieškotojo OOO „Pro Energo“
sudarytos taikos sutarties patvirtinimo į teismą kreipėsi 2013 m. lapkričio 21 d., šis pareiškimas
netenkintas ginčijama nutartimi.
Teismas nesutiko su išieškotojo argumentu, kad patvirtinus taikos sutartį, kuria skolininkas ir
išieškotojas susitarė dėl skolos mokėjimo atidėjimo ir išdėstymo, skolininkas nebeatitiktų
nemokios įmonės kriterijų ĮBĮ prasme, nes pradelstos skolos nebeviršytų pusės į skolininko
balansą įrašytos turto vertės ir būtų CPK 366 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas pagrindas atnaujinti
procesą bankroto byloje. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. lapkričio 28 d. nutartyje, kuria
paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. nutartį dėl bankroto bylos
skolininkui iškėlimo, nurodė, kad skolininkas nepateikė objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog
jis yra pajėgus tinkamai ir laiku vykdyti taikos sutartį joje numatytomis sąlygomis (jei ji būtų
patvirtinta teismo), be to, taikos sutartis sudaryta jau po bankroto bylos iškėlimo, todėl nėra
pagrindo daryti išvados, kad skolininko 11 119 300 Lt įsiskolinimas nėra pradelstas. Taigi
aplinkybė, kad taikos sutartis nebuvo patvirtinta, neturėjo teisinės reikšmės Lietuvos
apeliaciniam teismui sprendžiant skolininko nemokumo klausimą. Minėtos skolos pripažinimo
pradelsta ir bankroto bylos iškėlimo faktą lėmė ne skundžiamos nutarties, kuria nepatvirtinta
taikos sutartis, priėmimas, o kitos aplinkybės.

Teismas nurodė, kad bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimų tvirtinimą, jų tenkinimo

eilę ir tvarką reglamentuoja ĮBĮ normos; iškėlus bankroto bylą šalys neturi teisės susitarti dėl
kitokios kreditoriaus reikalavimo tenkinimo tvarkos, nei numatyta ĮBĮ, atitinkamai teismas neturi
teisės tokių susitarimų tvirtinti. Iškėlus bankroto bylą skolininkui, kreditorius gali skolininko
bankroto administratoriui pateikti reikalavimą, kurio pagrįstumo klausimas bus išspręstas ir kuris
bus tenkinamas ĮBĮ, o ne išieškotojo ir skolininko ar kitų asmenų susitarimų nustatyta tvarka ir
sąlygomis. Nutartis dėl bankroto bylos skolininkui iškėlimo įsiteisėjo 2013 m. lapkričio 28 d. ir
nuo šio momento antstolis turi pareigą užbaigti vykdomąją bylą (ĮBĮ 18 straipsnio 1 dalis; CPK
632 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Dėl šios priežasties teismas sprendė, kad, skolininkui iškėlus
bankroto bylą, panaikinti ginčijamą nutartį ir patvirtinti taikos sutartį nėra teisinio ir faktinio
pagrindo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo (išieškotojas) OOO „ProEnergo“ prašo panaikinti

pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutartis ir klausimą išspręsti iš esmės – patvirtinti
išieškotojo ir skolininko 2013 m. rugsėjo 18 d. sudarytą taikos sutartį vykdomojoje byloje Nr.
0128/12/01349. Nurodomi šie argumentai:

1. Dėl materialiosios teisės normų pažeidimo. Teismai netinkamai taikė ir aiškino ĮBĮ 2
straipsnio 8 dalies nuostatas, reglamentuojančias įmonės nemokumą. Teismai, bankroto byloje
spręsdami skolininko nemokumo klausimą, padarė išvadą, kad skolininko į balansą įrašyto turto
vertė yra 20 299 913,48 Lt, o pradelsti įsipareigojimai – 13 651 514,81 Lt, prie šios sumos
priskirdami ir 11 119 300 Lt, dėl kurių išdėstymo susitarta taikos sutartyje. Patvirtinus taikos
sutartį 11 119 300 Lt nebūtų laikomi pradelstais, nes šios sumos mokėjimo terminai būtų atidėti.
Dėl šios priežasties neegzistuotų pagrindas skolininkui kelti bankroto bylą. Taigi taikos sutarties
tvirtinimas turėjo esminę reikšmę sprendžiant klausimą dėl skolininko nemokumo. Vilniaus
apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. nutartis, kuria skolininkui iškelta bankroto byla,
skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo dieną buvo neįsiteisėjusi, todėl
taikos sutarties sudarymo faktą buvo būtina vertinti pagal kriterijų, ar sudarius taikos sutartį būtų
konstatuojamas įmonės nemokumas.

Teismai netinkamai taikė ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalį, nes ši teisės norma nedraudžia antstoliui, gavus
skolininko ir išieškotojo sudarytą taikos sutartį, vykdomąją bylą stabdyti ir kreiptis į teismą dėl
taikos sutarties patvirtinimo. Tiek išieškojimo, tiek turto realizavimo procedūros CPK yra aiškiai
išskiriamos kaip atskiri antstolio veiksmai vykdymo procese ir, vadovaujantis CPK 624
straipsniu, tokie veiksmai priskirtini prie „priverstinių vykdymo priemonių“, suponuojančių
tokių veiksmų svarbą. Vykdomosios bylos stabdymas išieškotojui ir skolininkui sudarius taikos
sutarti, taikos sutarties pateikimas teismui tvirtinti ir dėl to kylantys teisiniai padariniai
savarankiškai reglamentuojami CPK 595 ,626, 629 straipsniuose. Dėl to antstolio veiksmai,
susiję su taikos sutarties pateikimu tvirtinti, nepriskirtini išieškojimo arba turto realizavimo
veiksmams, kuriuos draudžia ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies nuostatos. Nei CPK, nei ĮBĮ nedraudžia
tokių antstolio veiksmų, o ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies nuostatos nedraudžia skolininkui ir
išieškotojui sudaryti taikos sutartį vykdymo procese.

2. Dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo
praktikos. Teismų praktikoje išaiškinta, kad bankroto bylos procedūrų pradžia laikytinas
bankroto bylos iškėlimas, t. y. momentas, kai įsiteisėja teismo nutartis dėl bankroto bylos
iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m.
gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Multiimpex“ ieškinį atsakovams UAB
„Eneka“, bylos Nr. 3K-3-587/2008; 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta UAB „Labrusta
production“bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-274/2012; kt.). Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3
punktą yra draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos
iškėlimo, tik po to, kai įsiteisėja teismo nutartis iškelti bankroto bylą (Lietuvos apeliacinio
teismo 2011 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1476/2011).

Nagrinėjamu atveju vykdymo procese sudarius taikos sutartį, Vilniaus apygardos teismo 2013 m.
rugsėjo 11 d. nutartis, kuria skolininkui iškelta bankroto byla, dar nebuvo įsiteisėjusi. Dėl šios
priežasties teismai, netvirtindami taikos sutarties vien dėl to, kad teisme buvo priimtas
pareiškimas dėl bankroto bylos skolininkui iškėlimo, netinkamai taikė ĮBĮ normas,
reglamentuojančias bankroto bylos įmonei iškėlimo momentą, ir nukrypo nuo šiuo klausimu
suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.

3. Dėl proceso teisės normų pažeidimo. Remiantis CPK 140 straipsnio 3 dalies, 595 straipsnio
nuostatomis, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šių teisės normų aiškinimo ir
taikymo praktika, taikos sutarties sudarymas bet kurioje procese stadijoje (įskaitant ir vykdymo
procesą) yra dispozityvumo principo įgyvendinimas, todėl teismas šį principą riboti gali tik
išimtiniais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2011 m. lapkričio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. J. M. ir kt. v. M. O., bylos Nr. 3K-3-
468/2011; 2013 m. rugpjūčio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „BSV“ v. L. J., bylos
Nr. 3K-3-451/2013). Dėl to pareiškimo dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pateikimo teismui
faktas negali būti teisinis pagrindas paneigti šalių teisę sudaryti vykdymo procese taikos sutartį.

Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo (skolininkas) BUAB „Serneta“ prašo

apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, o kasacinį skundą atmesti; nutarus, kad
yra teisinis pagrindas panaikinti skundžiamą nutartį ir patvirtinti taikos sutartį, atsisako sudaryti
taikos sutartį ir prašo jos netvirtinti. Nurodomi šie argumentai:

1. Aplinkybė, kad taikos sutartis nebuvo patvirtinta, neturėjo jokios reikšmės bankroto byloje
sprendžiant skolininko nemokumo klausimą ir tai, ar jo skola išieškotojui yra pradelsta. Lietuvos
apeliacinis teismas aiškiai pažymėjo, kad ta aplinkybė, jog taikos sutartis sudaryta po pirmosios
instancijos teismo nutarties iškelti bankroto bylą skolininkui priėmimo, ir tai, jog skolininkas
nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad jis būtų pajėgus įvykdyti taikos sutarties sąlygas,
neeliminuoja fakto, kad skola išieškotojui nėra pradelsta. Net ir tuo atveju, jeigu teismas būtų
patvirtinęs taikos sutartį, skolininko skola išieškotojui būtų tik formaliai laikoma nepradelsta.
Teismų praktikoje išaiškinta, kad skolos mokėjimo termino atidėjimas negali atkurti įmonės
mokumo, jei įprastinė įmonės veikla nėra pelninga; atidėjus skolų mokėjimo terminą trumpam
laikui, įmonės realus mokumas negalėtų būti atkurtas, o galimybė atsiskaityti su įmonės
kreditoriais be priverstinio turto realizavimo procedūrų nebūtų reali (Lietuvos apeliacinio teismo
2012 m. kovo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-685/2012). Nagrinėjamu atveju
skolininkas nėra pajėgus vykdyti taikos sutarties sąlygų ir atsiskaityti su išieškotoju sutartyje
nustatyta tvarka. Be to, bankroto byloje nustatyta, kad skolininkas yra jokio turto neturinti
įmonė, kuri ĮBĮ prasme neabejotinai yra nemoki, nepaisant to, ar taikos sutartis būtų teismo
patvirtinta, ar ne. Pažymėtina, kad taikos sutarties patvirtinimo aplinkybė nesudarytų CPK 366
straipsnio 2 dalyje įtvirtinto proceso atnaujinimo pagrindo (CPK 365 straipsnio 1 dalis, 366
straipsnio 3 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų
kolegijos 2007 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Turto bankas v. BIĮ V. ir S.
M. prekybos centras, bylos Nr. 3K-7-362/2007).

Vykdymo procese vykdymo veiksmus atlieka antstolis (Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis,
CPK 585, 650–654 straipsniai). Teismas nėra subjektas, atliekantis vykdymo veiksmus, o
priešingai – subjektas, priimantis privalomojo pobūdžio vykdytinus dokumentus, kurių
įvykdymo atlikdamas procesinius veiksmus siekia antstolis. Taigi teismas nėra vykdymo proceso
dalyvis. Atsižvelgiant į tai, kad teismas vykdymo procese neatlieka vykdymo veiksmų,
konstatuotina, kad nutarties patvirtinti taikos sutartį ar jos nepatvirtinti priėmimas nėra vykdymo
veiksmas vykdymo procese, atitinkamai tokios nutarties tariamas neteisėtumas negali būti
grindžiamas ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies norma, kuri reglamentuoja tik tam tikrų vykdymo veiksmų,
kuriuos atlieka antstolis, o ne teismo teisių ir (ar) pareigų ribojimą. Pirmosios instancijos teismas
skundžiama nutartimi neteigė, kad antstolis negali pateikti prašymo patvirtinti taikos sutartį
vykdymo procese, teismas tiesiog konstatavo, kad tokios sutarties tvirtinimas, jo nuomone, būtų
deklaratyvus veiksmas, nes ji dėl sprendžiamo bankroto bylos iškėlimo klausimo negalės būti
vykdoma. Pažymėtina, kad taikos sutarties sudarymo metu visas skolininko turtas buvo
areštuotas Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 24 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje
Nr. 3-3188-232/2013, todėl net ir patvirtinus taikos sutartį jos sąlygų vykdymas būtų
neįmanomas.

2. Apeliacinės instancijos teismui sprendžiant pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumo

ir teisėtumo klausimą, nutartis dėl bankroto bylos skolininkui iškėlimo jau buvo įsiteisėjusi ir
buvo vykdomos skolininko bankroto procedūros, t. y. faktinė skolininko situacija buvo iš esmės
pasikeitusi. Dėl to teismas ne tik galėjo, bet ir privalėjo vertinti taikos sutarties patvirtinimo
klausimą naujų faktinių aplinkybių kontekste, t. y. apeliacinės instancijos teismas privalėjo
atsižvelgti į tai, kad skolininkui yra iškelta bankroto byla ir kad skolininko (kartu ir išieškotojo)
atžvilgiu ĮBĮ nuostatos turi viršenybę kitų teisės aktų atžvilgiu (ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalis, 16
straipsnis, 18 straipsnio 1 dalis, 26, 35 straipsniai; CPK 629 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 632
straipsnio 1 dalies 6 punktas).

3. Taikos sutartis sudaryta tik 2013 m. rugsėjo 18 d., t. y. praėjus vos vienai savaitei nuo Vilniaus
apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarties, kuria skolininkui iškelta bankroto byla,
priėmimo. Taikos sutartimi šalys susitarė, kad išieškotojas sutinka 11 119 300 Lt skolos
mokėjimą atidėti iki 2014 m. sausio mėn., vėliau skolininkui mokant po 555 965 Lt kas du
mėnesius. Nurodytos taikos sutarties sudarymo aplinkybės ir jos sąlygos sudaro pagrindą išvadai,
kadši sutartis yra tariamas sandoris, sudarytas neturint tikslo jo realiai vykdyti, o tik siekiant
išvengti bankroto bylos skolininkui iškėlimo (CK 1.63 straipsnis). Aplinkybė, kad skolininkui
esant nemokiam įmonės vadovas ir vienintelis akcininkas nesikreipė dėl bankroto bylos
iškėlimo, o ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdami formaliai sumažinti skolininko pradelstus
įsipareigojimus, tokiu būdu siekdami išvengti bankroto bylos iškėlimo, leidžia konstatuoti taikos
sutarties prieštaringumą viešajai tvarkai ir gerai moralei, nes sutarties patvirtinimas galėjo lemti
įmonės nemokumo ir įsipareigojimų kreditoriams didėjimą, galimybių atsiskaityti su kreditoriais
mažėjimą, taip padarant žalos tiek skolininkui, tiek jo kreditoriams ir pažeidžiant viešąjį interesą
(CK 1.81 straipsnis). Dėl šių priežasčių teismai pagrįstai netvirtino taikos sutarties (CPK 42
straipsnio 2 dalis), o skolininkas to neprašo.
Pareiškėjas antstolis Rimantas Vižainiškis atsiliepimo į kasacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų

sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; nagrinėdamas bylą, yra saistomas pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnis). Kasaciniame skunde
keliamas klausimas dėl skolininko ir kreditoriaus galimybės sudaryti taikos sutartį (atidėti skolos
mokėjimo terminus) po to, kai skolininkui iškelta bankroto byla, t. y. priimta nutartis dėl
bankroto bylos iškėlimo, tačiau ji dar neįsiteisėjo. Teisėjų kolegija pasisako dėl šio klausimo.

CPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įmonių bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso
taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Išimtis iš šios
taisyklės nustato Įmonių bankroto įstatymas, pagal kurio 1 straipsnio 3 dalį, vykdant įmonės
bankroto procedūras, kitų įstatymų nuostatos taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo
nuostatoms. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad įmonių bankroto
proceso paskirtis ir pagrindinis tikslas – apsaugoti bankrutuojančios įmonės turtinius interesus ir
užtikrinti jos kreditorių reikalavimų patenkinimą, taip pat racionali kreditorių ir skolininko
interesų pusiausvyra (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2005 m. gruodžio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB Turto bankas v. BAB
„Oruva“, bylos Nr. 3K-3-653/2005; išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 24 d. nutartį,
priimtą civilinėje byloje AB Turto bankas v. BIĮ V. ir S. M. prekybos centras, bylos Nr. 3K-7-
362/2007; teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VĮ Valstybės
turto fondas v. BUAB „Okseta“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-166/2008; 2014 m. vasario 7 d. nutartį,
priimtą civilinėje byloje A. I. v. BUAB „INGERO“, bylos Nr. 3K-3-16/2014; kt.).

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėjamu atveju spręsdami skolininko ir

kasatoriaus taikos sutarties sudarymo ir patvirtinimo galimybę, padarė išvadą, kad po to, kai
priimamas pareiškimas dėl bankroto bylos skolininkui iškėlimo ir priimama nutartis iškelti jam
bankroto bylą, skolininkas ir kreditorius (kasatorius) neturi teisės susitarti dėl kitokios
kreditoriaus reikalavimo tenkinimo tvarkos, nei numatyta ĮBĮ, tai pat teismas neturi teisės tokių
susitarimų tvirtinti.

Kasatoriaus teigimu, ši teismų išvada yra nepagrįsta, nes tol, kol teismo nutartis dėl bankroto
bylos įmonei iškėlimo nėra įsiteisėjusi, bankroto procedūros dar nėra pradedamos ir netaikomi
ĮBĮ nustatyti draudimai, pavyzdžiui, ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas
vykdyti visas finansines operacijas, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo. Dėl šios priežasties
skolininkui, kuriam keliama bankroto byla, ir kreditoriui nedraudžiama taikos sutartimi susitarti
dėl skolos mokėjimo terminų atidėjimo iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo. Taigi
nagrinėjamu atveju būtina nustatyti momentą, nuo kurio iškeliama įmonės bankroto byla.
Kasaciniame skunde teisingai nurodoma, kad, pagal kasacinio teismo praktiką, bankroto
procedūrų pradžia paprastai laikytinas momentas, kai įsiteisėja nutartis dėl bankroto bylos
iškėlimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008
m. gruodžio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Multiimpex“ ieškinį atsakovams UAB
„Eneka“, bylos Nr. 3K-3-587/2008; 2012 m. birželio 8 d. nutartį, priimtą UAB „Labrusta
production“bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-274/2012; kt.). Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad
nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo momentas svarbus tik konkrečių ĮBĮ 10
straipsnyje įtvirtintų teisinių padarinių požiūriu. Kai sprendžiama dėl kitų ĮBĮ reguliuojamų
klausimų, teisinius padarinius taip pat sukelia nutarties dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo
priėmimas ar pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimas teisme. Pavyzdžiui, kai
sprendžiama dėl bankroto ir restruktūrizavimo pareiškimų santykio (ĮBĮ 9 straipsnio 6 dalis; 10
straipsnio 3 dalies 2 punktas, ĮRĮ 7 straipsnio 9 dalis), taip pat nustatant momentą, iki kada
kreditorius gali atsisakyti pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 6 straipsnio 5 dalis) ar iki
kada teismas gali atsisakyti kelti įmonei bankroto bylą ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 1 punkte
nurodytu pagrindu (įmonė iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo atsiskaito su
kreditoriais) bei iki kada kreditorius turi galimybę įstoti į bankroto bylą trečiuoju asmeniu,
teisiškai reikšmingas yra nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo, o ne jos įsiteisėjimo
momentas. Be to, tam tikri teisiniai padariniai ir draudimai, siekiant apsaugoti bankrutuojančios
įmonės kreditorių interesus, atsiranda ir nuo pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo
momento (pvz., ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalis). Sudarant taikos sutartį, kuria nukeliami skolos
mokėjimo terminai ir taip daroma įtaka įmonės mokumo vertinimui, paveikiami ir kitų kreditorių
interesai. Ši aplinkybė ypač reikšminga tais atvejais, kai taikos sutartį sudaro su skolininku
susijęs kreditorius, kaip nagrinėjamoje byloje – reikalavimo teisę turintis skolininko akcininkas.
Toks su skolininku susijęs kreditorius yra suinteresuotas įmonės ir jos turto valdymu, daroma
įtaka įmonės priimamiems sprendimams ir įmonėje vykdomiems procesams, o tai būtina įvertinti
siekiant tinkamai apginti su skolininku nesusijusių kreditorių interesus. Dėl to teisėjų kolegija
sprendžia, kad svarstant klausimą dėl skolininko, kuriam keliama bankroto byla (teisme
sprendžiamas klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo esant teisėjo rezoliucija priimtam
pareiškimui dėl bankroto bylos iškėlimo), galimybės sudaryti taikos sutartį tik su vienu iš jo
kreditorių, laikytina, kad įmonei bankroto byla yra iškelta, kai priimama teismo nutartis dėl
bankroto bylos iškėlimo. Taigi teisiniai padariniai skolininko ir jo kreditorių tarpusavio
santykiams atsiranda ir imperatyviosios ĮBĮ nuostatos šiems santykiams taikomos nuo nutarties
iškelti įmonei bankroto bylą priėmimo, neatsižvelgiant į tai, kad tokia teismo nutartis dar nėra
įsiteisėjusi.

Nagrinėjamu atveju bylą nagrinėję teismai nustatė, kad pareiškimas dėl bankroto bylos
skolininkui iškėlimo Vilniaus apygardos teisme gautas 2013 m. vasario 18 d., jis priimtas 2013
m. vasario 25 d., o bankroto byla skolininkui iškelta 2013 m. rugsėjo 11 d. nutartimi. Skolininkas
ir kasatorius taikos sutartį sudarė 2013 m. rugsėjo 18 d., o teismui ši sutartis antstolio pateikta
tvirtinti 2013 m. lapkričio 21 d., taikos sutartį atsisakyta tvirtinti pirmosios instancijos teismo
2013 m. lapkričio 26 d. nutartimi. Nutartis dėl bankroto bylos skolininkui iškėlimo įsiteisėjo
2013 m. lapkričio 28 d., Lietuvos apeliaciniam teismui palikus nepakeistą Vilniaus apygardos
teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. nutartį. Šios aplinkybės patvirtina, kad tuo metu, kai buvo
sprendžiamas skolininko nemokumo klausimas, Vilniaus apygardos teismas neturėjo patvirtintos
taikos sutarties, kuria buvo atidėti skolos mokėjimo terminai, todėl jis privalėjo vadovautis
pirminiais reikalavimų vykdymo terminais, nustatytais sutartyse, iš kurių skolininkui atsirado
prievolė atsiskaityti su kreditoriumi. Nors taikos sutarties tvirtinimo vykdymo procese procedūra
vyko, tačiau sutartis dar nebuvo patvirtinta nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui
priimant nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo. Taip pat nebuvo pateiktas prašymas stabdyti
bankroto bylos iškėlimo klausimo nagrinėjimą, iki bus išspręstas taikos sutarties patvirtinimo
klausimas. Sprendžiant įmonės nemokumo klausimą reikšmingi yra tokios įmonės turimų skolų
mokėjimo, prievolių vykdymo terminai, o ne derybos ar procesai dėl šių terminų atidėjimo. Taigi
nagrinėjamu atveju sprendžiant skolininko nemokumo ir bankroto bylos jam iškėlimo klausimus
nebuvo priimtas teismo procesinis sprendimas patvirtinti taikos sutartį, kuria mokėjimo terminai
būtų atidėti.

Bylos duomenys patvirtina, kad taikos sutartį skolininkas ir vienas jo kreditorių (kasatorius)
sudarė jau po nutarties iškelti skolininkui bankroto bylą priėmimo, t. y. kai jų tarpusavio
santykius, galimybes atsiskaityti ar susitarti dėl skolos mokėjimo terminų ir tvarkos jau
reglamentavo specialiojo įstatymo – ĮBĮ – nuostatos. Po bankroto bylos iškėlimo skolininkui
klausimas dėl skolininko ir kreditoriaus galimybės sudaryti taikos sutartį turi būti sprendžiamas
taikant specialiąsias ĮBĮ 27 straipsnio nuostatas, t. y. bankrutuojanti įmonė turi teisę sudaryti
taikos sutartį tik su visais kreditoriais, o ne su vienu iš jų. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo
atveju nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo momentas neturi reikšmės, nes bankroto
bylos iškėlimas reiškia įmonės nemokumo konstatavimą visų įmonės kreditorių atžvilgiu. Įmonė,
kuriai iškelta bankroto byla, sudarydama taikos sutartį tik su vienu iš savo kreditorių ir taip
suteikdama jam prioritetą, gali pažeisti kitų kreditorių interesus. Teisėjų kolegija atkreipia
dėmesį į tai, kad kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog bankroto procesas yra kolektyvinis
procesas, kuris, nors ir prasideda kaip procesas dėl skolininko nemokumo fakto nustatymo,
vėliau tampa kolektyviniu kreditorių reikalavimų tenkinimo iš skolininko turto mechanizmu.
Bankroto procese siekiama patenkinti ne pavienių kreditorių, žinančių apie sunkią skolininko
finansinę padėtį, o visų kreditorių finansinius reikalavimus ir interesus (žr., pvz., Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 7 d. nutartį,
priimtą civilinėje byloje UAB „Skirnuva“ v. L. K. IĮ „Talka“, bylos Nr. 3K-3-477/2011; 2014 m.
vasario 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. I. v. BUAB „INGERO“, bylos Nr. 3K-3-16/2014;
kt.).

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos
teismas, netvirtindamas skolininko ir kasatoriaus taikos sutarties, sudarytos po nutarties iškelti
skolininkui bankroto bylą priėmimo, tinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas,
reglamentuojančias įmonių bankroto procesą ir procedūras.

Dėl kasatoriaus argumento, kad taikos sutarties patvirtinimas nagrinėjamu atveju sudarytų
sąlygas atnaujinti procesą dėl bankroto bylos skolininkui iškėlimo, nes neegzistuotų pagrindas
kelti jam bankroto bylą (skolininkas būtų mokus), teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo
praktikoje išaiškinta, jog pagal ĮBĮ nuostatas įmonės bankroto procedūros nuosekliai vykdomos
tam tikromis stadijomis, o jas pabaigus ir teismui patvirtinus, grįžti prie jau atliktų bankroto
proceso stadijų neleidžiama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2005 m. gruodžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Finansų ministerija v.
likviduojama AB „Oruva“; bylos Nr. 3K-3-653/2005). Toks aiškinimas atitinka bankroto
proceso tikslus – apsaugoti kreditorių ir pačios bankrutuojančios įmonės interesus, užkertant
kelią didinti nuostolius dėl įmonės nemokumo, nes atnaujinus jau baigtą stadiją būtų
neapibrėžtam laikui pratęsiamos bankroto procedūros, dėl to kreditoriai, negalėdami naudotis iš
skolininko gautinomis lėšomis, toliau patirtų nuostolių. Bankroto proceso tikslas ir būtinybė
užtikrinti interesų pusiausvyros principo laikymąsi paneigia galimybę iš naujo spręsti bankroto
bylos iškėlimo klausimą, svarstant, ar buvo įstatyme nustatyti pagrindai bankroto bylai iškelti.
Siekis apsaugoti kreditorių interesus įmonei skolininkei nevykdant įsipareigojimų suponuoja
išvadą, kad, konstatavus nemokumo pagrindus ir jau įsiteisėjus nutarčiai dėl bankroto bylos
iškėlimo, esminę reikšmę turi nebe įmonės mokumo būsena, buvusi bankroto bylos iškėlimo
stadijos metu, bet būsena esamuoju metu, t. y. ar kreditoriams išlieka grėsmė patirti nuostolių dėl
įmonės skolininkės nepajėgumo įvykdyti prievoles. Bankroto bylos nagrinėjimo metu paaiškėjus,
kad įmonė yra pajėgi įvykdyti prievoles, bankroto byla bet kurioje stadijoje gali būti nutraukta
Įmonių bankroto įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje nurodytais pagrindais, pvz., kaip pirmiau
nurodyta, kreditoriams įsitikinus įmonės mokumu ir pasirašius taikos sutartį, o ne kvestionuojant
bankroto bylos iškėlimo pagrįstumą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad toks teisių gynybos
būdas bankroto byloje nevilkina bylos nagrinėjimo ir atitinka byloje dalyvaujančių asmenų
interesų pusiausvyros principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Turto
bankas v. BIĮ V. ir S. M. prekybos centras, bylos Nr. 3K-7-362/2007; teisėjų kolegijos 2009 m.
liepos 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Turto bankas ir kt. v. S. M. ir kt., bylos Nr. 3K-
3-249/2009; kt.).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad skolininkas, kuriam keliama bankroto byla, ir vienas jo
kreditorių taikos sutartį dėl skolos mokėjimo terminų atidėjimo turi teisę sudaryti tik iki nutarties
dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo, o po tokios nutarties priėmimo šis klausimas turi būti
sprendžiamas ĮBĮ 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, t. y. taikos sutartį sudarant su visais
bankrutuojančios įmonės kreditoriais.

Kiti kasaciniame skunde nurodyti argumentai dėl ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies, 9 straipsnio 3 dalies
normų aiškinimo ir taikymo, proceso teisės normų, reglamentuojančių vykdymo procesą,
pažeidimo nedaro įtakos apskųstų nutarčių teisėtumui, todėl teisėjų kolegija išsamiau dėl jų
nepasisako.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad remiantis kasaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo
naikinti ar keisti apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnis, 359
straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų šioje byloje

Byloje kasacinis teismas patyrė 19,75 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 16 d. pažyma). Teisėjų kolegijai netenkinus
kasacinio skundo, šios išlaidos priteistinos iš kasacinį skundą padavusio suinteresuoto asmens
OOO „ProEnergo“ (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,vadovaudamasi Lietuvos

Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš suinteresuoto asmens OOO „ProEnergo“ (juridinio asmens kodas 1137746720451,

Rusijos Federacija) valstybei 19,75 Lt (devyniolika litų 75 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos, juridinio asmens kodas –
188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo
dienos.

Teisėjai Janina Januškienė

Algis Norkūnas

Dalia Vasarienė

Kortelė:

TERMINAI

Klausimai:
 1. Procesiniai terminai ir rūšys.
2. Procesinių terminų skaičiavimas.
3. Procesinių terminų praleidimo pasekmės.
4. Procesinio termino sustabdymas.
5. Procesinio termino prailginimas ir atstatymas.

Šaltiniai:
1. V.Mikelėnas. Civilinis procesas. I dalis. Vilnius 1997 m. 277p.-286p.
2. E.Laužikas, V.Mikelėnas, V.Nekrošius Civilinio proceso teisė, I tomas, Justitia, Vilnius
2003, 322p.-331p.
3. Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso komentaras, I dalis, Justitia, Vilnius 2004,
195p.-205p.

Skaitiniai:
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. kovo 3 d. Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Dangutės Ambrasienės (kolegijos pirmininkė), Sigitos Rudėnaitės ir Algirdo Taminsko
(pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagalsuinteresuoto asmens A.
B. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m.
rugpjūčio 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos S. V. skundą suinteresuotiems
asmenims antstoliui Mindaugui Dabkui, R. Š. , A. B. , AB bankui „Hansabankas“ dėl antstolio veiksmų.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2003 m. gegužės 19 d. nutartimi atmestas
pareiškėjos S. V. skundas dėl antstolio Mindaugo Dabkaus veiksmų, kuriais antstolis 2003 m. sausio 24 d.
arešto aktu areštavo butą Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ir nurodė šio buto vertę - 83 000 Lt, taip pat
2003 m. kovo 4 d. paskelbė šio buto pardavimą varžytynėse už 66 400 Lt pradinę kainą. Ši nutartis
nebuvo peržiūrėta apeliacine tvarka ir įsiteisėjo pasibaigus jos apskundimo apeliacine tvarka terminui.
Pareiškėja 2005 m. birželio 23 d. teismui pateikė prašymą CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto
pagrindu (dėl įsiteisėjusioje pirmosios instancijos teismo nutartyje padarytos aiškios teisės normos
taikymo klaidos) atnaujinti procesą civilinėje byloje, panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo
2003 m. gegužės 19 d. nutartį ir pripažinti neteisėtais antstolio M. Dabkaus veiksmus, nustatant mažesnę
pradinę buto Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kainą, nei nurodyta arešto akte. Pareiškėja prašymą grindė
tuo, kad padaryta aiški teisės taikymo klaida - taikytas ne tas įstatymas, kuris turėjo būti taikomas. Dėl to
byloje priimta jai nepalanki teismo nutartis. Pareiškėja nurodė, kad iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2004
pagal kreditoriaus AB ,,Hansabankas“ prašymą dėl priverstinio skolinio reikalavimo patenkinimo iš
skolininkės S. V. turto pareiškėjai tapo žinoma, kad Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo Hipotekos
skyriaus hipotekos teisėjos 1999 m. gruodžio 24 d. nutartis dėl priverstinio skolos išieškojimo turėjo būti
vykdoma pagal 1964 m. (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) Civilinio proceso kodeksą, o ne pagal
2002 m. Civilinio proceso kodekso normas, kuriomis vadovavosi Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas
2003 m. gegužės 19 d. priimtoje nutartyje. Taip šis teismas padarė aiškią Civilinio proceso kodekso
patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 4 punkte esančios teisės normos
taikymo klaidą, o ši lėmė buto pardavimą už mažesnę kainą, nei nurodyta turto arešto akte.
 II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2007 m. balandžio 12 d. nutartimi pareiškėjos prašymą
atnaujinti procesą civilinėje byloje tenkino, o 2007 m. gegužės 29 d. nutartimi panaikino Vilniaus miesto
1-ojo apylinkės teismo 2003 m. gegužės 19 d. nutartį ir bylą nutraukė. Teismas nurodė, kad skundas dėl
antstolio veiksmų paduotas 2003 m. rugpjūčio 1 d., praleidus CPK 512 straipsnyje nustatytus terminus.
Antstolio 2003 m. birželio 16 d. pranešimas pareiškėjai buvo įteiktas 2003 m. birželio 25 d., todėl skundą
dėl antstolio veiksmų pareiškėja galėjo paduoti ne vėliau kaip liepos 7 d. Pareiškėja praleido ir
naikinamąjį trisdešimties dienų terminą, skaičiuojamą nuo skundžiamo veiksmo atlikimo, kuris suėjo
2003 m. liepos 16 d. Teismas nurodė, kad byla nutrauktina kaip nenagrinėtina teisme, todėl kitus
pareiškėjos argumentus dėl neteisėto antstolio patvarkymo parduoti ginčo butą už 66 400 Lt laikė teisiškai
nepagrįstais.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. rugpjūčio 27 d.
nutartimi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. gegužės 29 d. nutartį panaikino ir perdavė
pirmosios instancijos teismui nagrinėti nuo bylos nagrinėjimo ją atnaujinus momento. Teisėjų kolegija
nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 370 straipsnio 4 dalies nuostatą, kad, atnaujinus
bylos nagrinėjimą, teismas bylą nagrinėja pakartotinai pagal bendrąsias CPK taisykles, tačiau
neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai. Kolegijos vertinimu, teismas,
nutaręs atnaujinti procesą nurodytoje byloje tuo pagrindu, jog yra padaryta aiški teisės taikymo klaida,
turėjo išsiaiškinti, ar aplinkybės, dėl kurių buvo atnaujintas procesas, turi įtakos teismo sprendimo
teisėtumui ir pagrįstumui, o ne, išeidamas už proceso atnaujinimo ribų, nutraukti bylą dėl termino
antstolio veiksmams apskųsti praleidimo. Teismas nepasisakė dėl skundžiamų antstolio veiksmų
pagrįstumo, o tik nurodė, kad terminas antstolio veiksmams apskųsti yra praleistas, visiškai neatsižvelgė į
proceso šioje byloje atnaujinimo pagrindą, t. y. aiškią teisės taikymo klaidą (netinkamą įstatymo
pritaikymą), neanalizavo šio pagrindo kitų byloje nurodytų aplinkybių kontekste, nesprendė, ar nurodytas
proceso atnaujinimo pagrindas turėjo įtakos priimtos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. Teismas
taip pat pažeidė CPK 362 straipsnio nuostatą, kad kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra
privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą, nes nesilaikė šioje byloje priimtoje Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 22 d. nutartyje Nr. 3K-3-601/2006 išdėstytų išaiškinimų.
Kolegija konstatavo, kad teismas priėmė procesinį sprendimą, neatitinkantį CPK 371 straipsnyje
nustatytų galimų priimti teismo sprendimo variantų išnagrinėjus bylą.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo A. B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugpjūčio 27 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus miesto
1-ojo apylinkės teismo 2007 m. gegužės 29 d. nutartį. Kasatorius savo prašymą motyvuoja šiais
argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas peržengė atskirojo skundo ribas ir pažeidė dispozityvumo
principą, nekonstatavęs tokio peržengimo pagrindo – viešojo intereso.
2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą dėl CPK 370 straipsnio 4 dalies
pažeidimo ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo aiškinimo 2007 m. balandžio 16 d. priimtoje
nutartyje Nr. 3K-3-164/2007, kurioje nurodyta, kad, bylos nagrinėjimą atnaujinus, teismo procesas turi
būti pakartotas, kad anksčiau į bylos nagrinėjimą neįtrauktas asmuo galėtų pasinaudoti savo procesinėmis
teisėmis nuo pat bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pradžios. Būdamas suinteresuotas asmuo,
vadovaudamasis šalių lygiateisiškumo principu, kasatorius mano turėjęs teisę teikti argumentus visais
bylos metu kylančiais klausimais, taip pat ir dėl CPK 512 straipsnyje nustatyto trisdešimties dienų
naikinamojo termino praleidimo, pirmosios instancijos teismas šį argumentą pagrįstai nagrinėjo.
3. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nuostatos,
suformuluotos 2005 m. sausio 10 d. priimtoje nutartyje Nr. 3K-3-18/2005, kad ypatingosios teisenos
bylos yra nedispozityvios, t. y. teismas jose turi būti aktyvus.
4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. sausio 10 d. priimtoje nutartyje Nr. 3K-3-18/2005
nurodyta, kad CPK 512 straipsnyje nustatytas terminas yra naikinamasis, todėl, jam pasibaigus,
suinteresuotas asmuo netenka teisės paduoti teismui skundą dėl antstolio veiksmų. Dėl to pirmosios
instancijos teismas, nustatęs šio termino praleidimą, pagrįstai civilinę bylą nutraukė.
 5. Išnagrinėjus bylą, pagal CPK 371 straipsnį teismas turėjo teisę panaikinti teismo nutartį ir priimti
naują nutartį bei tokį procesinį sprendimą priėmė.
Atsiliepimu į kasacinį skundą pareiškėja S. V. prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugpjūčio 27 d. nutartį palikti nepakeistą ir savo prašymą motyvuoja
šiais argumentais:
1. Nutraukęs bylą ir neįvykdęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2006 m. gruodžio 22 d. nutartyje suformuluoto išaiškinimo, pirmosios instancijos teismas
pažeidė CPK 3 straipsnio 6, 7 dalis, 18 straipsnį, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai bylą
grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
2. Kasatorius ir pirmosios instancijos teismas, teigdami apie naikinamojo trisdešimties dienų
termino praleidimą, nurodo, kad skundas dėl antstolio veiksmų apskundimo turėjo būti paduotas iki 2003
m. liepos 7 d., tačiau neatkreipė dėmesio į tai, kad skundas šioje byloje dėl antstolio veiksmų, nustatant
mažesnę, nei nurodyta Hipotekos įstatymo 48 straipsnyje, buto pardavimo kainą, paduotas 2003 m. kovo
3 d. Taigi argumentas dėl naikinamojo termino skundui paduoti praleidimo yra nepagrįstas.
Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo R. Š. prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugpjūčio 27 d. nutartį palikti nepakeistą ir savo prašymą
motyvuoja šiais argumentais:
Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodo, kad praleistas naikinamasis terminas, nes skundas
dėl antstolio veiksmų paduotas 2003 m. kovo 3 d., šio termino nepraleidus. Dėl to apeliacinės instancijos
teismas pagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo nutartį ir nurodė, kad byla turi būti nagrinėjama
laikantis CPK 370 straipsnio 4 dalies nuostatų, atsižvelgiant į konstatuotą aiškią teisės taikymo klaidą.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
Byloje nustatyta, kad antstolis M. Dabkus 2003 m. sausio 24 d. arešto aktu areštavo S.
Veversvičienės butą, esantį Vilniuje, Ozo g. 24-16, įvertino butą 83 000 Lt ir paskelbė šio buto pardavimą
2003 m. kovo 4 d. varžytynėse už 66 400 Lt pradinę kainą. S. V. , nesutikdama su nustatyta pradine
kaina, 2003 m. kovo 3 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti patvarkymą. Vilniaus miesto
1-asis apylinkės teismas 2003 m. gegužės 19 d. nutartimi atmetė pareiškėjos skundą, motyvuodamas, kad
pareiškėja be svarbių priežasčių praleido terminą antstolio veiksmams skųsti, o antstolis pagrįstai
vadovavosi 2002 m. CPK nuostatomis. Ši nutartis įsiteisėjo pasibaigus jos apskundimo terminui. Butas
parduotas 2003 m. liepos 23 d. įvykusiose varžytynėse už 69 100 Lt. V. V. kreipėsi į teismą, skųsdama
antstolio M. Dabkaus 2003 m. birželio 16 d. pranešimą, gautą 2003 m. birželio 25 d., apie tai, kad butas
bus parduodamas už 66 400 Lt pradinę kainą. Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2004 m. vasario
20 d. nutartimi bylą nutraukė, motyvuodamas naikinamojo termino antstolio veiksmams skųsti
praleidimu. Apeliacinės instancijos teismas, 2004 m. balandžio 21 d. išnagrinėjęs pareiškėjos atskirąjį
skundą, šią nutartį paliko nepakeistą.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus
ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Nagrinėdamas bylą, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnis). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje
byloje tiria, ar pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas,
reglamentuojančias antstolio veiksmų apskundimo terminus ir bylos nagrinėjimą atnaujinus byloje
procesą (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Procesiniams veiksmams atlikti įstatyme nustatyti terminai. Jie drausmina proceso dalyvius,
užtikrina sklandesnę, operatyvesnę teismo veiklą, civilinių teisinių santykių stabilumą, proceso
koncentruotumo ir ekonomiškumo principų laikymąsi, užkerta kelią procesui vilkinti. Dėl svarbių
priežasčių praleistus procesinius terminus galima atnaujinti (CPK 78 straipsnis), tačiau tais
atvejais, kai neribota termino atnaujinimo galimybė gali pažeisti didelę reikšmę visuomenei
turinčius interesus, civilinių santykių dalyvių teises, įstatyme nustatoma galutinė termino
atnaujinimo riba (naikinamasis terminas). Neatlikus procesinio veiksmo ilgiau nei nustatyta šios
galutinės ribos, asmuo praranda teisę jį atlikti, o terminas jam atlikti nebegali būti atnaujinamas.
Toks terminas nustatytas CPK 512 straipsnyje, reglamentuojančiame antstolių veiksmų apskundimą.
Šiame straipsnyje nustatytas taip pat ir atnaujinamasis dešimties dienų skundo dėl antstolių veiksmų
padavimo terminas, skaičiuotinas nuo tos dienos, kurią skundą pateikiantis asmuo sužinojo ar turėjo
sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą arba atsisakymą jį atlikti, kurį praleidus dėl svarbių
priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas. Pasibaigus CPK 512 straipsnyje nustatytam
naikinamajam trisdešimties dienų terminui, suinteresuotas asmuo netenka teisės paduoti teismui skundą
dėl antstolių veiksmų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pasisakęs, kad skundas,
paduotas teismui praleidus šį terminą, nenagrinėtinas teisme, todėl tokį skundą teismas turi
atsisakyti priimti (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), o tokiai aplinkybei paaiškėjus po skundo
priėmimo – bylą nutraukti (CPK 293 straipsnio 1 punktas) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-
3-340/2006).
Šioje byloje pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjos prašymą atnaujinti procesą,
vykdė kasacinio teismo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m.
gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-601/2006) nurodymus (CPK 362 straipsnio 2
dalis) ir, konstatavęs atitinkamą pagrindą, atnaujino procesą. Tik tada nustatęs, kad skundas dėl antstolio
veiksmų paduotas praleidus naikinamąjį trisdešimties dienų terminą, teismas panaikino anksčiau priimtą
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2003 m. gegužės 19 d. nutartį, kuria pareiškėjos skundas buvo
atmestas, ir bylą nutraukė. Toks teismo sprendimas atitinka įstatymo nuostatas ir Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo fomuojamą praktiką dėl CPK 512 straipsnyje nustatytų terminų praleidimo pasekmių. Nors
pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė, kad trisdešimties dienų terminas praleistas skaičiuojant
jį nuo 2003 m. birželio 25 d., kai pareiškėja skundė antstolio veiksmus jau pardavus butą, jo išvada dėl
bylos nutrauktinumo praleidus naikinamąjį terminą išlieka pagrįsta, nes trisdešimties dienų termino
praleidimas teismo konstatuotas ir nagrinėjant 2003 m. kovo 3 d. parduotą skundą, kuriuo buvo
skundžiamas antstolio 2003 m. sausio 24 d. atliktas varžytynėse parduodamo buto pradinės kainos
nustatymas (T. 1., b. l. 89- 90). Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2003 m. gegužės 19 d. nutartyje
teisingai buvo konstatavęs trisdešimties dienų termino praleidimą, tačiau be pagrindo nebuvo taikęs
įstatyme nustatytų naikinamojo termino praleidimo pasekmių, t. y. bylos nutraukimo.
Jau minėta, kad, nagrinėjant skundą dėl antstolio veiksmų, nustatęs naikinamojo termino
praleidimą, teismas privalo nutraukti bylą. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai laikė, kad
pirmosios instancijos teismas išėjo už bylos nagrinėjimo ribų. Nustačius, kad asmuo praleido naikinamąjį
terminą ir nebeturėjo teisės kreiptis su atitinkamu skundu į teismą, netenka prasmės analizuoti kitų
aplinkybių ir argumentų, kuriais grindžiamas nepagrįstai priimtas nagrinėti skundas. Pažymėtina, kad
skundai dėl antstolio veiksmų nagrinėjami ypatingosios teisenos tvarka (CPK 442 straipsnio 6 punktas).
Ypatingosios teisenos bylos yra nedispozityvios bylos, t. y. šiose teismas turi būti aktyvus (CPK 179
straipsnio 2 dalis).
Kadangi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutraukė bylą, konstatavęs naikinamojo CPK 512
straipsnyje nustatyto termino praleidimą, apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina, o pirmosios
instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista, patikslinus jos motyvus dėl naikinamojo termino
pradžios, nurodant kad naikinamasis terminas skaičiuotinas ne nuo 2003 m. birželio 25 d. , o nuo 2003 m.
sausio 24 d. (CPK 359 straipsnio 3 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugpjūčio 27 d. nutartį
panaikinti ir palikti galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. gegužės 29 d. nutartį.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo
dienos.
Teisėjai: Dangutė Ambrasienė, Sigita Rudėnaitė, Algirdas Taminskas.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. spalio 26 d. Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Egidijaus Laužiko ir Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. R., J. S., V.
B. ir kt. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2007 m. sausio 8 d. nutarties ir
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 9 d. nutarties
peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Tranzit kontakt“ ieškinį atsakovams A. R., J. S., V. B.
ir kt., Vilniaus miesto savivaldybės tarybai bei trečiajam asmeniui atsakovų pusėje - 977-ajai daugiabučio
namo savininkų bendrijai, dėl teisės pripažinimo ir naudojimosi gyvenamojo namo bendrosiomis
patalpomis bei kiemu nustatymo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą nurodydamas, kad nuosavybės teise valdo patalpas gyvenamajame name
(duomenys neskelbtini). Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis, ieškovui nuosavybės teise
priklausančių patalpų naudojimo paskirtis – maitinimo/kavinė-parduotuvė. Norėdamas gauti šio namo
butų savininkų sutikimą verstis alkoholio prekyba, jis kreipėsi į juos su prašymu tokį sutikimą išreikšti,
tačiau šie atsisakė. Ieškovas teismo prašė pripažinti jo teisę gauti licenciją verstis alkoholio prekyba be
atsakovų sutikimo, apginti jo pažeistą teisę naudotis namo vidiniu kiemu, nustatyti naudojimosi namo
kiemu tvarką ir įpareigoti atsakovus perduoti ieškovui raktus nuo namo kiemo vartų užraktų.
Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2006 m. lapkričio 9 d. sprendimu ieškinį
tenkindamas iš dalies pripažino UAB „Tranzit kontakt“ teisę verstis mažmenine prekyba alkoholiu
(išskyrus alų), be teisės parduoti alkoholį išsinešti, jam nuosavybės teisėmis priklausančiose
gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), veikiančios kavinės, kurioje sėdimų vietų skaičius neviršija
dvidešimties, o prekyba alkoholiu gali būti vykdoma nuo 10 valandos ryto iki 22 valandos vakaro,
patalpose, Nekilnojamojo turto registre pažymėtose indeksais 19-2, 19-4, 19-7, 19-8, R-2, R-3, R-19.
Nurodyta teisė UAB „Tranzit kontakt“ pripažinta šiam asmeniui siekiant Vilniaus miesto savivaldybės
administracijoje įgyti licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais be namo (duomenys
neskelbtini) patalpų savininkų sutikimo; įpareigojo atsakovus perduoti ieškovui po vieną raktą nuo visų
namo vidinio kiemo vartų užraktų ir taip sudaryti ieškovui galimybę patekti į šį kiemą. Ieškinį dėl šios
dalies teismas tenkino dėl visų atsakovų, išskyrus Vilniaus miesto savivaldybės tarybą. Ieškovui
pripažinta teisė laisvai, kai yra neužimtų vietų, patekti į namo vidinį kiemą vienu ieškovo pasirinktu
lengvuoju automobiliu ne produktų ar prekių kavinei gabenimo tikslu nuo 6 valandos ryto iki 23 valandos
vakaro darbo dienomis ir nuo 7 valandos ryto iki 23 valandos vakaro nedarbo dienomis ir tokį automobilį
darbe laikyti. Ieškinį dėl šios dalies teismas tenkino dėl visų atsakovų, išskyrus Vilniaus miesto
savivaldybės tarybą. Ieškovui pripažinta teisė per savo vadovą ar bet kurį iš akcininkų laisvai ir be
apribojimų patekti į namo vidinį kiemą. Ieškinį dėl šios dalies teismas tenkino dėl visų atsakovų, išskyrus
Vilniaus miesto savivaldybės tarybą. Pripažinta ieškovo teisė su savo pasirinktais trečiaisiais asmenimis
patekti į namo vidinį kiemą, jei tai būtina atlikti remontą ar pašalinti bet kokias kitas pasekmes,
trikdančias ieškovo įmonės normalią veiklą ir susijusias su ieškovo valdomų patalpų name
eksploatavimu. Ieškinį dėl šios dalies teismas tenkino dėl visų atsakovų, išskyrus Vilniaus miesto
savivaldybės tarybą.
2006 m. gruodžio 21 d. atsakovai pateikė apeliacinį skundą, kurį Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės
teismo 2006 m. gruodžio 22 d. nutartimi atsisakyta priimti, nes praleistas terminas apeliaciniam skundui
paduoti.
Apeliantai (atsakovai) 2007 m. sausio 3 d. pateikė pakartotinį apeliacinį skundą ir prašymą
atnaujinti praleistą terminą apeliaciniam skundui paduoti, nurodydami, kad jį praleido dėl svarbių
priežasčių: 1) atsakovų atstovas dėl nedalyvavimo teismo posėdyje nežinojo ir negalėjo žinoti, kad bylos
nagrinėjimas baigtas, nes atsakovams nebuvo pranešta apie bylos proceso parengiamosios stadijos
pabaigą; 2) teismo sprendimą gavo tik atsakovų – fizinių asmenų atstovas ir tik praėjus trylikai dienų nuo
sprendimo paskelbimo, todėl dėl didelės sprendimo apimties bei atsakovų gausos buvo sunku per likusį
laiką apsispręsti dėl skundo pateikimo; 3) teismo sprendime nenurodoma, kad sprendimo apskundimo
terminas skaičiuojamas nuo jo paskelbimo, o ne nuo gavimo dienos; 4) laikotarpis nuo 2006 m. gruodžio
21 d. iki pakartotinio apeliacinio skundo padavimo praleistas dėl svarbių priežasčių, nes nutartis, kuria
atsisakyta priimti apeliacinį skundą, gauta tik 2006 m. gruodžio 29 d.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė
Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2007 m. sausio 8 d. nutartimi atsisakė atnaujinti terminą
apeliaciniam skundui paduoti.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. kovo 9 d. nutartimi
Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2007 m. sausio 8 d. nutartį paliko nepakeistą.
Nustatyta, kad viena termino apeliaciniam skundui paduoti praleidimo priežastimi apeliantai ir jų
atstovas nurodo aplinkybę, kad jiems buvo pranešta, jog 2006 m. spalio 26 d. vyks parengiamasis posėdis,
o nutartis skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje, pažeidžiant CPK 232 straipsnį, jiems nebuvo išsiųsta.
Taip pat nebuvo įteikti šaukimai apie bylos nagrinėjimą teismo posėdyje, o tai prieštarauja imperatyviajai
CPK 234 straipsnio nuostatai ir yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 3
dalies 1 punktas). Būtent aplinkybė, kad apeliantai nežinojo apie bylos iš esmės nagrinėjimą teismo
posėdyje, jų nuomone, ir nulėmė tai, kad apie teismo sprendimą sužinota tik 2006 m. lapkričio 22, o dėl
didelės sprendimo apimties ir apeliantų gausos nebuvo spėta per likusį laiką pateikti apeliacinio skundo.
Teismai su tokiais argumentais nesutiko ir laikė, kad nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti,
kad terminas apeliaciniam skundui paduoti praleistas dėl svarbių priežasčių.
Parengiamajame teismo posėdyje, kuriame byla pradėta nagrinėti iš esmės, dalyvavo ir atsakovų
advokatas, kuris dėl nagrinėjimo sutiko ir nereiškė prieštaravimų. 2006 m. spalio 26 d. vykusiame teismo
posėdyje nedalyvavo nei apeliantai (atsakovai), nei jų advokatas. Remiantis CPK 275 straipsnio 2 dalimi,
šalims ir tretiesiems asmenims, neatvykusiems į teismo posėdį, ne vėliau kaip per penkias dienas nuo
sprendimo paskelbimo dienos išsiunčiamas teismo sprendimo nuorašas. Pirmosios instancijos teismo
2006 m. lapkričio 9 d. sprendimo nuorašas apeliantų (atsakovų) advokatui išsiųstas 2006 m. lapkričio 14
d. ir, teismų sprendimu, nėra svarbu, kada advokatas jį gavo, nes pagal įstatymą terminas apeliaciniam
skundui paduoti skaičiuojamas nuo sprendimo priėmimo dienos ir tai apeliantų atstovui advokatui turėjo
būti žinoma. Kadangi atskirajame skunde taip pat nurodyta, kad teismo sprendimo nuorašą apeliantų
advokatas gavo 2006 m. lapkričio 22 d., t. y. dar nesibaigus terminui apeliaciniam skundui paduoti, tai
padaryta išvada, kad advokatas, žinodamas apie priimtą teismo sprendimą ir jo turinį, turėjo realią
galimybę apeliacinį skundą paduoti laiku.
Teismai pažymėjo, kad, vadovaujantis CPK 51 straipsniu, asmenys gali vesti bylas teisme patys
arba per atstovus. Apeliantai nagrinėjamu atveju pasirinko atstovavimo būdą, nustatytą CPK 56 straipsnio
1 dalies 1 punkte, t. y. jiems byloje atstovauja advokatas, kuriam keliami didesni rūpestingumo
reikalavimai, nes jis privalo žinoti įstatymo reglamentuotą apeliacinio skundo padavimo procedūrą,
nustatytus terminus ir jų praleidimo pasekmes. Nagrinėjamu atveju apeliantų advokatas nepakankamai
rūpestingai atliko savo pareigas, nesidomėdamas bylos eiga ir jos baigtimi.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovai prašo panaikinti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2007
m. sausio 8 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo
9 d. nutartį ir priimti sprendimą patenkinti atsakovų ir trečiojo asmens (apeliantų) prašymą atnaujinti
terminą apeliaciniam skundui paduoti dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 9 d.
sprendimo peržiūrėjimo apeliacine tvarka. Kasacinį skundą jie grindžia šiais argumentais:
Teismai apsiribojo tik formaliu procesinio termino, kuris nėra naikinamasis, praleidimo priežasčių
vertinimu, neteisingai įvertino pirmosios instancijos teismo padarytų procesinių pažeidimų svarbą ir įtaką
šio termino praleidimui, netyrė, ar teismo sprendime netiksliai nurodytas jo apskundimo terminas galėjo
lemti klaidą dėl termino eigos pradžios.
Teismo sprendimo teisėtumo patikrinimas aukštesnės instancijos teisme ypač svarbus sprendžiant
bylas, susijusias su gyventojų teisėmis į visavertį poilsį, ramią aplinką ir valstybės griežtai reguliuojama
komercine veikla – prekyba alkoholiniais gėrimais. Ieškovas, valdydamas mažiausią ploto dalį name,
primeta savo valią likusiems bendraturčiams, kurie aiškiai išreiškė valią neduoti sutikimo alkoholio
prekybai ieškovui priklausančioje kavinėje. Sprendimas suteikti ieškovui tokią teisę pažeidžia atsakovų
(kasatorių) teises, jie taip pat nukenčia finansiškai (buto rinkos kaina name, kuriame yra kavinė,
prekiaujanti alkoholiniais gėrimais, yra mažesnė, nei analogiškame name be kavinės). Atsižvelgiant į tai,
kad sprendimas priimtas dėl asmenų, kurie nėra ginčijamo materialiojo teisinio santykio dalyviai ir neturi
pareigos atsakyti, apeliacinės instancijos teisme turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl absoliučių
sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
Teismai atsakovams ir trečiajam asmeniui atstovavusio advokato padarytą klaidą dėl apeliacinio
skundo pateikimo termino pradžios laikė didesne blogybe ir pagrindu prašymą atmesti, nei pirmosios
instancijos teismo padarytą esminį procesinės teisės pažeidimą, kuris pripažintinas absoliučiu teismo
sprendimo negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punktas), nes byla išnagrinėta teismo
posėdyje, kuriame nedalyvavo atsakovai nei jų atstovas ir jiems apie bylos nagrinėjimą teismo posėdyje
nebuvo pranešta.
Teismai neatsižvelgė į tai, kad tinkamo proceso, teisės būti išklausytam ir kiti civilinio proceso
principai reikalauja byloje dalyvaujantiems asmenims suteikti teisę apskųsti aukštesnės instancijos
teismui žemesnės instancijos teismo sprendimą. Bylos peržiūrėjimas aukštesnės instancijos teisme
užtikrina žemesnės instancijos teismų atliekamą teisės aiškinimo ir taikymo teisingumą ir vienodumą
visoje valstybės teisinėje sistemoje. Be to, nuo to, ar byloje dalyvavę asmenys pasinaudojo teise į
apeliaciją, iš esmės priklausys tai, ar jie įgis teisę į kasaciją (CPK 340 straipsnio 1 dalis, 341 straipsnio 1
punktas).
Teismas nepagrįstai nesuteikė atsakovams teisės dėl priimto pirmosios instancijos teismo
sprendimo būti išklausytiems apeliacinės instancijos teisme. Formalus, tinkamai neapsvarstytas atsakovų
apeliacinio skundo priėmimo klausimo išsprendimas vertintinas kaip vengimas ginti pažeistą teisę ir
visiškai nesiderina su Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1995 m. vasario 7 d. priimtoje
Rekomendacijoje Nr. (95)5 „Dėl apeliavimo sistemų ir procedūrų civilinėse ir komercinėse bylose
įvedimo ir funkcionavimo tobulinimo“ įtvirtintomis nuostatomis dėl apeliacinių procedūrų prieinamumo
civilinėse ir komercinėse bylose bei efektyvių apeliacinių procedūrų, atitinkančių visų bylos šalių ir
teisingumo vykdymo interesus, užtikrinimo. Be to, pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių
apsaugos konvencijos septintojo protokolo 2 straipsnį kiekvienas asmuo turi teisę reikalauti, kad jo bylą
peržiūrėtų aukštesnė teisminė instancija.
Atsiliepimu į kasacinį skundą Vilniaus miesto savivaldybė prašo jį atmesti. Ji teigia, kad nors
remiantis CPK 307 straipsnio 2 dalimi apeliacinio skundo padavimo terminas gali būti atnaujintas, tačiau
atnaujinimas galimas tik tuo atveju, jeigu terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Įstatymų leidėjas,
nustatydamas teismo sprendimų apskundimo terminus, siekia užtikrinti teismo sprendimų, kartu ir
civilinių teisinių santykių stabilumą. Jeigu terminas praleistas daug, o šalies nurodomos priežastys negali
pateisinti tokio ilgo praleidimo laikotarpio, tai pagrindo atnaujinti terminą nėra, nes termino atnaujinimas
tokiomis aplinkybėmis prieštarautų įstatymo leidėjo ketinimui ir normų, reglamentuojančių procesinius
terminus, tikslams. Įstatymo neįvardijama, kokios priežastys laikytinos svarbiomis, paliekama šį klausimą
spręsti teismui savo nuožiūra. Ar termino praleidimo priežastys svarbios, ar ne, sprendžia teismas,
atsižvelgdamas į nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinis teismas patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu (CPK 353
straipsnio 1 dalis). Kasacijos objektas nagrinėjamoje byloje yra pirmosios instancijos teismo nutartis,
kuria atsisakyta atnaujinti terminą atsakovų (kasatorių) apeliaciniam skundui paduoti, ir apeliacinės
instancijos teismo nutartis, kuria minėta pirmosios instancijos teismo nutartis palikta nepakeista. Kadangi
teismai, priimdami šias nutartis, sprendė tik termino apeliaciniam skundui paduoti atnaujinimo klausimą,
kasacijos dalykas šioje byloje yra teisinis vertinimas, ar teismai tinkamai taikė procesinių terminų
atnaujinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Tinkamo teismo proceso, dispozityvumo ir kiti civilinio proceso principai reikalauja byloje
dalyvaujantiems asmenims suteikti teisę apskųsti aukštesnės instancijos teismui žemesnės
instancijos teismo priimtą procesinį sprendimą. Bylos peržiūrėjimas aukštesnės instancijos teisme
užtikrina žemesnės instancijos teismų atliekamą teisės aiškinimo ir taikymo teisingumą. Nuo to, ar
byloje dalyvavęs asmuo pasinaudojo teise į apeliaciją (CPK 301, 305 straipsniai), iš esmės
priklausys tai, ar jis įgis teisę į kasaciją (CPK 340 straipsnio 1 dalis, 341 straipsnio 1 punktas). Dėl
tokio teisės į apeliaciją reikšmingumo, sprendžiant byloje dalyvavusių asmenų apeliacinio skundo
priėmimo klausimą ir vertinant aplinkybių, dėl kurių terminas apeliaciniam skundui paduoti buvo
praleistas, svarbą (CPK 307 straipsnio 2 dalis), turi būti vertinama, ar apeliacinio skundo padavimo
procedūros nesilaikymas konkrečiu atveju yra pakankamas pagrindas nulemti nesudarymą bylos
dalyviui galimybės pasinaudoti įstatyme jam įtvirtinta teise į priimto pirmosios instancijos teismo
procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą apeliacine tvarka.
Teisė į apeliaciją įgyvendinama per CPK 307 straipsnio 1 dalyje nustatytą trisdešimties arba, esant
šioje normoje nurodytoms aplinkybėms, keturiasdešimties dienų terminą, kurio praleidimas gali reikšti,
kad asmuo tokią teisę prarado (CPK 75 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijų nutartyse yra suformuluota procesinės teisės normų,
reglamentuojančių teisės į apeliaciją įgyvendinimą, aiškinimo taisyklė, kad sprendžiant, ar asmuo
prarado teisę apskųsti teismo sprendimą dėl įstatyme nustatytos apskundimo procedūros
nesilaikymo, būtina įvertinti ne tik tai, ar terminas praleistas nedaug, bet ir pažeidimą lėmusias
aplinkybes, t. y. ar termino apeliaciniam skundui paduoti praleidimą lėmė netinkamas
naudojimasis procesinėmis teisėmis, ar įvykusi klaida ir kitos panašaus pobūdžio aplinkybės. Jeigu
apeliacinio apskundimo padavimo terminas yra praleistas nedaug ir tik dėl tokios atsitiktinio
pobūdžio aplinkybės kaip klaida, tai iš esmės sąžiningai procesiškai elgęsis proceso dalyvis vienos
pagrindinių procesinių teisių – teisės apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar nutartį
apeliacine tvarka – neturėtų prarasti. Priešinga išvada prieštarautų teisingumo ir protingumo
kriterijams (CPK 3 straipsnio 7 dalis), (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Meba“ v. UAB „Šiaulių altas“,
Nr. 3K-3-40/2007). Jeigu terminas praleistas daug, o šalies nurodomos priežastys negali pateisinti
tokio ilgo praleidimo laikotarpio, pagrindo atnaujinti terminą nėra, nes termino atnaujinimas
tokiomis aplinkybėmis prieštarautų įstatymų leidėjo ketinimui ir normų, reglamentuojančių
procesinius terminus, tikslams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2003 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje J. V. v. Ukmergės rajono Pabaisko žemės ūkio
bendrovės likvidacinės komisijos nariai, Nr. 3K-3-169 /2003).
Šioje byloje naikindamas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutartis, kuriomis atmestas
prašymas dėl termino apeliaciniam skundui paduoti atnaujinimo, ir atnaujindamas šį terminą, kasacinis
teismas pripažįsta, kad atsakovų atstovo advokato - profesionalaus teisininko -klaidos skaičiuojant
terminą apeliaciniam skundui paduoti užkirto kelią atstovaujamųjų procesinių teisių į sprendimo
pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimą įgyvendinimui. Teisingumo požiūriu gintina vertybė, kad
asmenų procesinių teisių į apeliaciją įgyvendinimas būtų pagrįstas tik ir išimtinai dalyvaujančių
byloje asmenų dispozityvumu ir, kiek įmanoma, įgyvendinant šią teisę eliminuotinas klaidos dėl
tam tikrų reikšmingų įvykių vertinimo faktorius. Siekdamas šių tikslų, kasacinis teismas, įvertinęs
teisės taikymui reikšmingas aplinkybes nagrinėjamoje byloje, priėjo prie išvados, kad kasatorių
procesinės teisės gintinos, nes pirmosios instancijos teismo sprendimo apskundimo procedūroje jų
nesąžiningumo požymių nėra, o profesionalaus teisininko - jų atstovo - neveikimas vertintinas kaip
atsakovų dispozityvumo pažeidimas. Procesinė teisė bylą vesti per atstovą (CPK 51 straipsnis) ir su
jos įgyvendinimu susiję procesiniai veiksmai (CPK 118 straipsnis, 133 straipsnio 2 dalis) yra
dispozityvumo principo sudėtinė dalis, todėl kai nustatoma, kad dėl netinkamo atstovavimo
pažeidžiamas kitas to paties principo elementas – teisė į apeliaciją, gintina pastaroji, užtikrinant
dispozityvumo principo veikimą visa apimtimi ir taip garantuojant civilinio proceso tikslų
įgyvendinimą (CPK 2 straipsnis).
Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartyse
yra aptartos ir situacijos, kai procesines pareigas netinkamai vykdo teismas ir tai turi įtakos dalyvaujančių
byloje asmenų teisės į apeliaciją įgyvendinimui. Teismų praktikoje laikomasi taisyklės, kad jeigu
terminas yra praleistas dėl to, jog teismas šias pareigas vykdė netinkamai, tai apeliacijos teise
siekiantis pasinaudoti proceso dalyvis, kuris apskundimo procedūroje elgėsi sąžiningai ir
procesinėmis teisėmis iš esmės naudojosi tinkamai, vienos pagrindinių procesinių teisių – teisės
apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar nutartį apeliacine tvarka – neturėtų prarasti
(Lietuvis Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 15 d.nutartis
civilinėje bylojeM. Ž. V. Vilniaus miesto savivaldybės administracija, byla Nr. 3K-3-664/2006).
Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vykdė
procesines pareigas ir tai lėmė netinkamą teisės į apeliaciją įgyvendinimą. Nagrinėjimo ribos šioje byloje
neleidžia vertinti pirmosios instancijos teismo sprendimo, priimto išnagrinėjus bylą iš esmės, teisėtumo.
Tuo tarpu procesiniai teismo veiksmai, kurie galėjo turėti įtakos teisės į apeliaciją įgyvendinimui, atitinka
procesinį teisinį reglamentavimą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 9 d. nutartį ir
Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2007 m. sausio 8 d. nutartį panaikinti.
Atsakovų I. V., A. R., J. S., V. B., A. D., M. D., V. K., V. D., A. G., E. ir J. B., D. S., A. L., I. M.,
V. K. ir trečiojo asmens 977-osios DNSB prašymą atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti
patenkinti.
Atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2006
m. lapkričio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Tranzit kontakt“ ieškinį atsakovams I.
V., A. R., J. S. ir kt., Vilniaus miesto savivaldybės tarybai bei trečiajam asmeniui atsakovų pusėje - 977-
ajai daugiabučio namo savininkų bendrijai.
Apeliacinį skundą su byla grąžinti pirmosios instancijos teismui apeliacinio skundo priėmimo
klausimui spręsti.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo
dienos.
Teisėjai: Zigmas Levickis, Egidijus Laužikas, Gintaras Kryževičius.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. kovo 12 d. Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas), Sigitos Rudėnaitės (pranešėja) ir Algio Norkūno,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės BUAB VITEVA
kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 2
d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės BUAB VITEVA ieškinį atsakovams Valstybinei
mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos ir Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl
sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė

Ieškovei 2004 m. gruodžio 30 d. Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau tekste
– Vilniaus apskrities VMI) pateikus prašymą grąžinti (įskaityti) iš biudžeto 202 271 Lt pridėtinės vertės
mokesčio (toliau tekste – PVM) permoką kartu prašant patikslinti 1998-1999 m. pelno nuostolio
apyskaitos ataskaitas, Vilniaus apskrities VMI 2005 m. vasario 1 d. sprendimu Nr.  7-4-27 ieškovės
prašymas buvo atmestas nurodant, kad mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį
apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius
metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1
dienos (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau tekste – PVMĮ) 91 straipsnio 10 dalis, Mokesčių
administravimo įstatymo (toliau tekste - MAĮ) 68 straipsnio 1 dalis). Nors ieškovė Vilniaus apskrities
VMI pateikė raštą, kuriuo prašė pakartotinai peržiūrėti 2004 m. gruodžio 30 d. pateiktą prašymą, ji
grįsdama tuo, kad Vilniaus apskrities VMI neatsižvelgė į ieškovės pateiktus dokumentus – prašymą
patikslinti 1998-1999 m. pelno nuostolio apyskaitos ataskaitas, įvertinant išrašytas debetinę ir kreditinę
sąskaitas, tačiau šis ieškovės prašymas nebuvo patenkintas. Vilniaus apskrities VMI 2005 m. vasario 1 d.
sprendimas buvo patvirtintas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau tekste -
VMI) 2005 m. gegužės 27 d. sprendimu Nr. 69-149.
Ieškovė prašė:
1) panaikinti Vilniaus apskrities VMI 2005 m. vasario 1 d. sprendimą Nr. 7-4-27 ir VMI 2005 m.
gegužės 27 d. sprendimą Nr. 69-149;
2) atnaujinti ieškovei MAĮ 87 straipsnio 13 dalyje nustatytą terminą į mokestinės permokos
grąžinimą;
3) įpareigoti VMI atlikti ar inicijuoti pakartotinį 1998-1999 metais UAB VITEVA mokėtinų
mokesčių patikrinimą ir, įvertinus ištaisytas pastebėtas klaidas apskaitoje, priimti naują sprendimą.
Ieškovės teigimu, ūkinės operacijos, už kurias buvo permokėtas BUAB VITEVA prašomas grąžinti
PVM, realiai neįvyko. 1998 m. balandžio 28 d. UAB „Baltijos statyba“ ir AB „Paminklų restauravimo
institutas“ sudarė jungtinės veiklos sutartį dėl pastarajam priklausančių pastatų, esančių (duomenys
neskelbtini), restauravimo. UAB „Baltijos statyba“ ir UAB VITEVA sudarė pastato renovacijos
finansavimo sutartį bei kartu su AB „Paminklų restauravimo institutas“ sudarė Papildomą susitarimą prie
1998 m. balandžio 28 d. jungtinės veiklos sutarties. Pagal ją atlikti rekonstrukcijos darbus įsipareigojo
UAB „Baltijos statyba“, o juos finansuoti – UAB VITEVA. Papildomu susitarimu taip pat buvo susitarta,
kad pastato, esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisė bus perduota UAB VITEVA. UAB
„Baltijos statyba“ už pastato, esančio (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijos darbus išrašė UAB
VITEVA sąskaitas, kurias ieškovė apmokėjo. Užbaigus rekonstrukcijos darbus, UAB „Baltijos statyba“
pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), 1998 m. gruodžio 8 d. bei 1998 m. gruodžio 30 d. sutartimis
pardavė UAB VITEVA. Dėl UAB VITEVA nepatyrimo ji 1998 m. gruodžio 31 d. išrašė sąskaitą-faktūrą
GAB Nr. 4168256 AB „Paminklų restauravimo institutas“ 1 326 000 Lt sumai, o AB „Paminklų
restauravimo institutas“ tą pačią dieną išrašė ieškovei sąskaitą-faktūrą LAD Nr. 4887497 tai pačiai sumai.
Šiomis sąskaitomis-faktūromis buvo dokumentuotos sutarčių neaptartos ir realiai neįvykusios ūkinės
operacijos. Šios sąskaitos-faktūros buvo anuliuotos, išrašius 2004 m. lapkričio 3 d. debetinę sąskaitą VIT
Nr. 0001 ir kreditinę sąskaitą VIT Nr. 0002. Vilniaus apskrities VMI 2000 m. atliko BUAB VITEVA
1997 m. lapkričio 20 d. – 2000 m. balandžio 30 d. laikotarpio mokesčių apskaičiavimo patikrinimą, todėl
privalėjo informuoti ieškovą apie tai, kad jo apskaitoje esantys kai kurie buhalterinės apskaitos
dokumentai atspindi neįvykusias ūkines operacijas, iškreipia įmonės įsiskolinimus valstybei. Ieškovės
manymu, atsakovai minėtas sąskaitas-faktūras privalėjo ex officio pripažinti neturinčiomis juridinės galios
ir ieškovo įsiskolinimą valstybei skaičiuoti taip, lyg šių sąskaitų apskritai nebūtų buvę. Ieškinyje teigiama,
kad kreiptis į atsakovus dėl mokesčio permokos grąžinimo įstatymų nustatytais terminais sutrukdė
svarbios priežastys – valstybinės institucijos nuo 2000 m. pabaigos iš ieškovo nuolat paimdavo ir
tikrindavo buhalterinės apskaitos dokumentus, todėl ieškovas objektyviai negalėjo parengti prašymo dėl
permokėto PVM grąžinimo. Be to, įmonei 2002 m. gruodžio 23 d. buvo iškelta bankroto byla, įmonės
dokumentai administratoriui buvo perduoti 2003 m. kovo mėn. pabaigoje, vėliau dokumentai buvo
perduoti Kauno miesto VPK Tardymo valdybai, grąžinti bankroto administratoriui tik 2004 m. birželio 3
d. Dėl nurodytų priežasčių ieškovė teigia, kad praleistas terminas turi būti atnaujintas.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Vilniaus apygardos teismas 2007 m. gegužės 24 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nusprendė, kad ieškovas neįrodė aplinkybių, kurios galėtų sudaryti pagrindą atnaujinti
terminą reikalauti mokestinės permokos grąžinimo, egzistavimo, nes jau 2000 m. atlikto ieškovo veiklos
mokestinio patikrinimo metu buvo žinoma, kad ieškinyje nurodytomis 1998 m. gruodžio 31 d. PVM
sąskaitomis-faktūromis buvo įformintos realiai neįvykusios ūkinės operacijos. Teismas taip pat pažymėjo,
jog ta aplinkybė, kad UAB VITEVA iškelta bankroto byla ir klausimą dėl PVM permokos grąžinimo
pradėjo spręsti bankroto administratorius, nenutraukia MAĮ nurodyto termino mokestinei permokai
grąžinti skaičiavimo eigos ir negali būti pagrindu šį terminą atnaujinti. Teismas pripažino nepagrįstu
ieškovo argumentą dėl pakartotinio patikrinimo inicijavimo būtinumo MAĮ 118 straipsnio 1 dalies 4
punkto pagrindu, nes patikrinimo, atlikto 2000 m., metu buvo žinomos 1998 m. PVM sąskaitų-faktūrų
išrašymo aplinkybės.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės
apeliacinį skundą, 2007 m. spalio 2 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė iš dalies:
Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gegužės 24 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ieškovės
reikalavimas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos 2005 m. gegužės 27 d. sprendimą, panaikino
dėl dalies įpareigojimo atlikti pakartotinį patikrinimą ir reikalavimą dėl šios dalies iš dalies patenkino;
Valstybinės mokesčių inspekcijos 2005 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. 69-149 dalį, kuria buvo
nepatenkintas ieškovės BUAB VITEVA prašymas atlikti pakartotinį patikrinimą, panaikino; įpareigojo
Valstybinę mokesčių inspekciją išspręsti ieškovės BUAB VITEVA prašymą atlikti
pakartotinį patikrinimą MAĮ 118 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu. Vilniaus apygardos teismo 2007
m. gegužės 24 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ieškovės reikalavimas panaikinti Vilniaus
apskrities VMI 2005 m. vasario 1 d. sprendimą, teismas paliko nepakeistą, kaip ir Vilniaus apygardos
teismo 2007 m. gegužės 24 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ieškovės reikalavimas panaikinti
Valstybinės mokesčių inspekcijos 2005 m. gegužės 27 d. sprendimą dėl mokesčio permokos grąžinimo.
Teisėjų kolegija nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, jog ieškovė prašymą dėl PVM permokos grąžinimo
mokesčių administratoriui pateikė 2004 m. gruodžio 30 d., laikotarpis, už kurį galima grąžinti susidariusią
mokesčio permoką, yra 2004 m. gruodžio 30 d.–1999 m. gruodžio 30 d. (MAĮ 87 straipsnio 13 dalis).
Ieškovei prašant grąžinti PVM permoką, susidariusią 1998 metais, tokio prašymo tenkinti nėra teisinio
pagrindo.
Kaip nepagrįstas buvo atmestas ieškovės teiginys, kad sprendžiant praleisto termino dėl mokesčių
permokos grąžinimo atnaujinimo klausimą, turėtų būti taikomos CK nuostatos, skirtos ieškinio senaties
termino atnaujinimo taisyklių teisiniam reglamentavimui. Turtiniai santykiai, susiję su mokesčių
valstybei mokėjimu, atsiranda valstybei įgyvendinant valdžios funkcijas, jiems yra būdingas valdžios ir
pavaldumo pobūdis. Šie santykiai priklauso viešojo administravimo sričiai ir reglamentuojami viešosios
teisės normų. Pagal CK 1.1 straipsnio 1 dalyje nustatytą tvarką mokestiniams santykiams CK normos gali
būti taikomos tik tada, kai mokestinių santykių nereglamentuoja viešosios teisės normos arba CK
įsakmiai nurodytais atvejais. Šiuo atveju nėra būtinybės taikyti CK normas, reglamentuojančias ieškinio
senatį, nes visus mokestinius teisinius santykius, susijusius su mokesčio permokos grąžinimu, tiesiogiai
reglamentuoja MAĮ normos.
Vertindamas apeliacinio skundo argumentus, susijusius su ieškovės reikalavimu įpareigoti centrinį
mokesčių administratorių inicijuoti atlikti pakartotinį 1998-1999 metais mokėtinų mokesčių patikrinimą,
ir tokį reikalavimą grindžiant tuo, kad, mokesčių administratoriui atliekant patikrinimą, nebuvo žinoma
aplinkybė, jog pagal 1999 m. gruodžio 12 d. ieškovės išrašytą 1 326 000 Lt sąskaitą-faktūrą GAB Nr.
4168256 UAB ,,Paminklų restauravimo institutas“ ir UAB ,,Paminklų restauravimo institutas“ tą pačią
dieną išrašytą sąskaitą-faktūrą LAD Nr. 4887497 tai pačiai sumai ūkinės operacijos neįvyko, todėl
ieškovė yra nepagrįstai sumokėjusi 202 271 Lt PVM, apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog
paaiškėjus naujoms aplinkybėms, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos mokesčių administratoriui ir
kurios gali turėti įtakos ankstesnio patikrinimo rezultatams, leidus centriniam mokesčio administratoriui,
gali būti atliekamas pakartotinis patikrinimas dėl to paties mokesčio už tą patį mokestinį laikotarpį (MAĮ
118 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Atsakovams neišreiškus pozicijos, ar patikrinimo metu jiems buvo
žinoma ieškovės nurodyta aplinkybė, o tik teigiant, kad atlikti pakartotinio patikrinimo jie neturi teisės,
nes mokestinį ginčą galutinai išsprendė administracinis teismas, teisėjų kolegija nurodė, jog
administraciniame teisme buvo nagrinėjamas tik ginčas dėl pelno, o ne dėl PVM. Kadangi centrinis
mokesčių administratorius, priimdamas 2005 m. gegužės 27 d. sprendimą, nesvarstė ieškovės prašymo
atlikti pakartotinį patikrinimą MAĮ 118 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, VMI buvo įpareigota
išspręsti ieškovės prašymą atlikti pakartotinį patikrinimą paaiškėjus ieškovės nurodytų aplinkybių
egzistavimui.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė BUAB VITEVA, remdamasi CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte
nurodytu pagrindu peržiūrėti bylą kasacine tvarka, prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 2 d. nutarties dalį, kuria buvo atmestas ieškovės prašymas
panaikinti Vilniaus apskrities VMI 2005 m. vasario 1 d. sprendimą Nr. 7-4-27 ir VMI 2005 m.
gegužės 27 d. sprendimą Nr. 69-149, ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka Lietuvos
apeliaciniam teismui. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismo nutartis iš esmės grindžiama Lietuvos vyriausiojo administracinio
teismo formuojama teisės normų taikymo ir aiškinimo praktika mokestinių ginčų bylose (Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 9 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-8-
1622/2006), pagal kurią MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje ir 87 straipsnio 13 dalyje nustatyti terminai yra
naikinamieji, tačiau tokia išvada, kasatorės manymu, pažeidžia Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies, 23
straipsnio 1 ir 3 dalių, 29 straipsnio, 30 straipsnio 1 dalies nuostatas bei konstitucinį teisinės valstybės
principą.
2. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės
pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Konstitucinio Teismo 1997 m. liepos 10 d. ir 2003 m.
lapkričio 17 d. nutarimuose pažymėta, jog mokesčių mokėtojų ir mokesčius administruojančių pareigūnų
santykiai turi būti grindžiami ne tik valdingų nurodymų veiksmingu įgyvendinimu, bet ir mokesčių
mokėtojų realia galimybe ginti savo teisėtus interesus. Kasatorė akcentuoja tai, kad ji neturėjo galimybės
tinkamai įgyvendinti teisės kreiptis į mokesčių administratorių dėl PVM permokos grąžinimo (įskaitymo)
įstatymų nustatytais terminais, nes negalėjo nustatyti tikslios mokesčių permokos sumos ir laiko, kada ši
permoka atsirado. Vilniaus apygardos teismo 2002 m. gruodžio 23 d. nutartimi UAB VITEVA buvo
iškelta bankroto byla, o visi įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai administratoriui buvo perduoti tik
2003 m. kovo mėn. BUAB VITEVA administratorius įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus 2003 m.
balandžio 1 d. Kauno miesto Vyriausiojo policijos komisariato Tardymo valdybos reikalavimu perdavė
šiai ikiteisminio tyrimo įstaigai, kuri juos grąžino tik 2004 m. birželio 3 d., t. y. pasibaigus prašymo
grąžinti mokesčio permoką pateikimo mokesčių administratoriui terminui. Kasatorė pažymi ir tai, kad
prašant grąžinti permokėtus mokesčius ginamas ne tik privatus ieškovės interesas, bet ir viešasis visų
ieškovės kreditorių ir valstybės interesas. Pripažinus, kad MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje ir 87 straipsnio 13
dalyje nustatyti terminai yra naikinamieji, o kiti Lietuvos Respublikos įstatymai suteikia galimybę
valstybės institucijoms paimti mokesčių mokėtojo dokumentus ir juos laikyti neribotą laiką bei tokiu
būdu sukuria valstybei dirbtinę teisinę galimybę negrąžinti mokesčių mokėtojų permokėtų pinigų sumų,
būtų pažeistos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies, 23 straipsnio 1 ir 3 dalies nuostatos bei konstitucinis
teisinės valstybės imperatyvas. Dėl išdėstytų argumentų kasatorė teigia, kad MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje ir
87 straipsnio 13 dalyje nustatyti terminai nėra naikinamieji ir gali būti atnaujinami.
3. Analogiška išvada daroma ir remiantis konstitucine asmens teise į teisingą teismą (Konstitucijos
31 straipsnio 2 dalis), konstituciniu teisinės valstybės principu. Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10
d. nutarime pažymėta, kad įstatymų leidėjui draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kai iš konkrečią
bylą sprendžiančio teismo atimama galimybė atsižvelgti ir teisingai įvertinti visas tai konkrečiai bylai
reikšmingas faktines aplinkybes.
4. Konstitucijoje įtvirtintas visų asmenų lygiateisiškumo principas (Konstitucijos 29
straipsnis). Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad šis konstitucinis principas būtų pažeistas, jeigu tam
tikri asmenys, kuriems skiriamas teisinis reguliavimas, palyginti su kitais asmenimis, kuriems taip pat
skiriamas atitinkamas teisinis reguliavimas, būtų traktuojami kitaip, nors tarp jų nėra tokių skirtumų, kad
toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas. Kasaciniame skunde akcentuojama, jog tuo
atveju, jei mokesčių mokėtojas praleidžia MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje ir 87 straipsnio 13 dalyje nustatytus
terminus, kurių eigos metu jis turi teisę prašyti mokesčių administratorių grąžinti permokėtas mokėtinų
mokesčių sumas, nereiškia, kad valstybė į šias pinigų sumas įgyja nuosavybės teisę kaip į privalomus
mokėti mokesčius. Ši situacija teisine prasme, kasatorės nuomone, labiausiai panaši į valstybės nepagrįstą
praturtėjimą mokesčių mokėtojo sąskaita. Suėjus minėtiems terminams mokesčių mokėtojas, nors ir
išsaugo nuosavybės teisę į permokėtas mokesčių sumas (nes nebuvo jokio juridinio pagrindo, dėl kurio
nuosavybės teisę mokesčių mokėtojas prarado), tačiau nebetenka teisinės gynybos priemonės siekiant iš
valstybės susigrąžinti permokėtas mokesčių sumas. Kasatorės manymu, MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje ir
87 straipsnio 13 dalyje nustatytą teisinį reglamentavimą palyginus su CK 1.124-1.135 straipsniuose,
skirtuose ieškinio senaties termino instituto, ir 6.237-242 straipsniuose, skirtuose nepagrįsto praturtėjimo
instituto, teisiniam reglamentavimui, situacijos yra tapačios turinio esme ir paskirtimi, nes abiem atvejais
kalbama apie vieno asmens praturtėjimą kito asmens sąskaita, nes praėjus tam tikram laiko tarpui
pastarasis nebeturi realios galimybės apginti turėtos teisės, skiriasi tik praturtėjęs subjektas. Kasatorės
teigimu, MAĮ nustatytas teisinis reglamentavimas dirbtinai privilegijuoja valstybę, pažeidžia konstitucinį
visų asmenų lygiateisiškumo principą. Šiuo atveju valdžios ir pavaldumo santykiai, susiklostantys tarp
mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo, nėra aktualūs, nes jie baigiasi, kai mokesčių mokėtojas
įvykdo mokestinę prievolę valstybei. Kasaciniame skunde akcentuojama ir tai, kad MAĮ aptarta daugybė
teisinių situacijų (MAĮ 69 straipsnio 2 dalis, 68 straipsnio 2, 3 dalys, 118 straipsnio 2 dalis), kai mokesčių
administratorius turi teisę vertinti ilgesnį laikotarpį nei esami ir prieš juos ėję penkeri kalendoriniai metai.
5. Kadangi nei MAĮ, nei ABTĮ nenustato teisinio reglamentavimo spręsti dėl svarbių priežasčių
praleistų įstatymo nustatytų materialiųjų, o ne procesinių terminų praleidimo atnaujinimo klausimo, tai
yra bylą iš esmės nagrinėjančio teismo kompetencija. Kasatorės teisė kreiptis į mokesčių administratorių
ir inicijuoti permokėtų mokesčių grąžinimą turėtų būti užtikrinta, neatsižvelgiant į formalų termino
praleidimą. Formalus termino praleidimas negali būti teisinė kliūtis tokio pobūdžio prašymui iš esmės
spręsti, nes termino praleidimą lėmė ne mokesčio mokėtojo, o valstybės institucijų veiksmai ir sprendimai
negrąžinti įmonės buhalterinių dokumentų.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas VMI prašo ieškovės pateiktą kasacinį skundą atmesti.
Nurodoma, kad kasacinis skundas grindžiamas klaidingu faktinės situacijos traktavimu, nes ieškovė
nepagrįstai teigia, jog ji turi 202 271 Lt PVM permoką už 1998 metus. Priešingai, 2005 m. sausio 25 d.
duomenimis, ieškovė turi 88 441,25 Lt PVM nepriemoką. PVM permokos nenustatyta nei pagal ieškovės
deklaruotus duomenis, nei pagal mokesčių administratoriaus atliktą patikrinimą. VMI 2007 m. gruodžio
21 d. sprendimu Nr. 69-299, kuris buvo priimtas vykdant kasaciniu skundu neapskųstą Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 2 d. nutarties dalį, buvo
padaryta išvada, jog naujų aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos mokesčių administratoriui
ir kurios gali turėti įtakos ankstesnio patikrinimo rezultatams, nenustatyta, todėl nėra pagrindo atlikti
pakartotinį patikrinimą (MAĮ 118 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Ieškovės PVM permoka galėtų būti
nustatyta tik perskaičiavus PVM mokestį, tačiau suėjus MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje nustatytiems
terminams PVM perskaičiavimas negalimas. Be to, grąžinti PVM permokos nebūtų galima ir dėl to, kad
mokesčio permoka gali būti grąžinta (įskaityta), jeigu ji susidarė ne anksčiau kaip per einamuosius ir prieš
juos einančius penkerius kalendorinius metus, - skaičiuojama atgal nuo įskaitymo dienos, o kai yra
mokesčių mokėtojo prašymas, - skaičiuojama atgal nuo šio prašymo pateikimo dienos (MAĮ 87 straipsnio
13 punktas). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, formuojančio vieningą teisės normų taikymo ir
aiškinimo praktiką mokestinių ginčų bylose, 2006 m. spalio 19 d. nutartyje, priimtoje administracinėje
byloje Nr. A-8-1622/2006, pažymėta, jog jokios MAĮ nurodyto penkerių metų senaties termino mokesčio
permokai grąžinti taikymo išimtys negalimos.
Atsakovo Vilniaus apskrities VMI pateiktą atsiliepimą į kasacinį skundą, kaip neatitinkantį
CPK 347 straipsnio 3 dalyje ir CPK 351 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, buvo atsisakyta
priimti.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų byloje nustatytos aplinkybės
Ieškovė 2004 m. gruodžio 30 d. Vilniaus apskrities VMI pateikė prašymą grąžinti iš biudžeto
(įskaityti) 202 271 Lt PVM permoką. Šis prašymas buvo grindžiamas tuo, kad 1998 metais, tvarkant
buhalterinės apskaitos dokumentus, buvo padaryta klaidų: ieškovė 1998 m gruodžio 31 d.
AB „Paminklų restauravimo institutas“ nepagrįstai išrašė PVM sąskaitą-faktūrą GAB Nr. 4168256 už
pastato, esančio (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijos darbus 1 326 000 Lt sumai, o AB „Paminklų
restauravimo institutas“ ieškovei 1998 m. gruodžio 30 d. nepagrįstai išrašė PVM sąskaitą-faktūrą LAD
Nr. 4887497. Kadangi minėtomis sąskaitomis įformintos realiai neįvykusios ūkinės operacijos, sąskaitos
buvo anuliuotos kaip neturinčios juridinės galios, išrašant 2004 m. lapkričio 3 d. debetinę sąskaitą serija
VIT Nr. 0001 ir kreditinę sąskaitą serija VIT NR. 0002. Vilniaus apskrities VMI 2005 m. vasario 1 d.
sprendimu Nr. 7-4-27 ieškovės prašymas dėl PVM permokos grąžinimo (įskaitymo) buvo atmestas
nurodant, kad mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti
gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo
tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos (PVMĮ 91 straipsnio 10
dalis, MAĮ 68 straipsnio 1 dalis). Nors ieškovė Vilniaus apskrities VMI pateikė raštą, kuriuo prašė
pakartotinai peržiūrėti 2004 m. gruodžio 30 d. pateiktą prašymą, jį grindžiant tuo, kad Vilniaus apskrities
VMI neatsižvelgė į ieškovės pateiktus dokumentus – prašymą patikslinti 1998-1999 m. pelno nuostolio
apyskaitos ataskaitas, įvertinant išrašytas debetinę ir kreditinę sąskaitas, tačiau šis ieškovės prašymas
nebuvo patenkintas. Vilniaus apskrities VMI 2005 m. vasario 1 d. sprendimas buvo patvirtintas VMI
2005 m. gegužės 27 d. sprendimu Nr. 69-149.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinio teismo nagrinėjimo dalykas šioje byloje yra mokesčių teisės normų, reglamentuojančių
mokesčių perskaičiavimo ir mokestinės permokos grąžinimo terminus, aiškinimas ir taikymas. Kasatorė
teigia, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai vertino Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1
dalyje ir 87 straipsnio 13 dalyje nustatytus terminus kaip naikinamuosius; jos manymu, toks įstatymo
aiškinimas pažeidžia konstitucinius teisinės valstybės, teisės į teisingą teismą, asmenų lygiateisiškumo,
valdžios įstaigų tarnavimo žmonėms, nuosavybės neliečiamumo principus. Teisėjų kolegija vertina šių
teiginių pagrįstumą.
Dėl nagrinėjamų įstatyminių terminų rūšies
Pagal įtaką asmens įgytų subjektinių teisių galiojimui įstatyminiai terminai yra skirstomi į
atnaujinamuosius ir naikinamuosius. Atnaujinamieji terminai yra tokie, kuriems pasibaigus
subjektinė teisė neišnyksta, tačiau teismas atsisako pažeistą teisę ginti. Tuo atveju, jeigu terminai
praleisti dėl svarbių priežasčių, teismas gali juos atnaujinti. Naikinamieji yra tokie terminai,
kuriems pasibaigus išnyksta pati teisė; naikinamieji terminai negali būti atnaujinti.
Sprendžiant, ar terminas yra atnaujinamasis, ar naikinamasis, visų pirma turi būti
vertinamas terminą nustatančios teisės normos tekstas (lingvistinis įstatymo aiškinimo metodas).
Jeigu įstatyminės normos turinys lieka neaiškus, turi būti taikomi kiti įstatymo aiškinimo metodai,
tokie kaip sisteminis (teisės normos turinio vertinimas aktualaus teisinio reglamentavimo visumos
kontekste), teleologinis – įstatymo leidėjo tikslų ir kt. Sprendžiant šį klausimą yra svarbi ir teismų
praktika aiškinant ir taikant nagrinėjamą teisės normą.
Šiai bylai aktualūs terminai yra nustatyti mokesčių teisinius santykius reglamentuojančiuose
įstatymuose. Bylą nagrinėję teismai ginčui spręsti taikė mokestinio ginčo metu galiojusias
2004 m. balandžio 13 d. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (Nr. IX-2112) normas.
Įstatymo 68 straipsnio 1 dalyje yra nustatytas bendrasis mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo
laikotarpis:
,,1. Jeigu kitaip nenustatyta atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių
administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius
praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti
arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos.“.
Įstatymo 87 straipsnio 13 dalyje nustatytas terminas kreiptis dėl mokesčių permokos:
,, 13. Jei atitinkamame mokesčio įstatyme nenustatyta kitaip, mokesčio permoka gali būti grąžinta
(įskaityta), jeigu ji susidarė ne anksčiau kaip per einamuosius ir prieš juos einančius penkerius
kalendorinius metus, - skaičiuojama atgal nuo įskaitymo dienos, o kai yra mokesčių mokėtojo prašymas, -
skaičiuojama atgal nuo šio prašymo pateikimo dienos. Jei iki prašymo pateikimo mokesčių mokėtojas
atlieka veiksmą, liudijantį tai, kad jis žino apie mokesčio permokos buvimą, minėtas terminas
skaičiuojamas nuo to veiksmo atlikimo dienos. <...>“.
Pacituotų teisės normų turinys, vertinant lingvistiniu požiūriu, patvirtina bylą nagrinėjusių teismų
išvadą, kad jose nustatyti naikinamieji terminai. Šiose teisės normose vartojamos formuluotės ,,ne
daugiau kaip“, ,,ne anksčiau kaip“ mūsų valstybės teisėkūros sistemoje būdingos ir vartojamos būtent
naikinamųjų terminų apibrėžimui. Čia daromą išvadą patvirtina ir tai, kad analizuojamuose teisės
normose nenumatyta terminų atnaujinimo galimybės.
Nagrinėjamas ginčas savo turiniu yra mokestinis, t.y. administracinis, teisinis ginčas. Pagal
bendrąsias rūšinio teismingumo taisykles administraciniai ginčai yra nagrinėjami ne bendrosios
kompetencijos, o administracinių teismų. Mokestinio ginčo nagrinėjimas bankroto byloje yra bendrosios
teismingumo taisyklės išimtis. Vienodą administracinių bylų nagrinėjimo praktiką formuoja Lietuvos
vyriausiasis administracinis teismas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 20 straipsnio 3 dalis). Taigi,
bylą nagrinėję teismai pagrįstai rėmėsi šio teismo 2006 m. spalio 19 d. nutartyje, priimtoje
administracinėje byloje Nr. A-8-1622/2006, suformuluota taisykle, kad jokios išimtys, taikant įstatymo
nustatytą mokesčių permokos grąžinimo terminą negalimos, t. y. šis terminas negali būti atnaujintas ar
kitaip prailgintas.
Dėl nagrinėjamų įstatyminių terminų konstitucingumo
Jau buvo nurodyta pirmiau, kad pasibaigus naikinamajam terminui, išnyksta asmens
subjektinė teisė, pasibaigus atnaujinamajam terminui - teisė į subjektinės teisės teisminę gynybą.
Šiuo aspektu įstatyminių terminų nustatymas reiškia tam tikrą asmens teisių suvaržymą. Pagrindiniai
kriterijai, kuriais remiantis yra vertinamas asmens teisę apribojančių priemonių teisėtumas, suformuluoti
ir visuotinai pripažįstami tiek tarptautinėje, tiek valstybės vidaus teisėje. Visų pirma toks ribojimas turi
būti nustatytas įstatymu, be to, jis turi būti būtinas tam tikrų prioritetinių visuomenės interesų apsaugai ir
proporcingas siekiamam tikslui, nustatant asmens teises apribojančias priemones turi būti išlaikoma
teisinga individo ir visuomenės interesų pusiausvyra.
Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad asmens teisė į teismą nėra
absoliuti, nacionalinė teisė gali nustatyti tam tikrus šios teisės apribojimus ir jos įgyvendinimo tvarką;
apribojimo nustatymas, kaip toks, savaime nėra neteisėtas, tačiau visas atvejais neturi būti paneigta teisės
į teisminę gynybą esmė – jos prieinamumas, efektyvumas, realumas ir pan. (EŽTT sprendimai bylose G.
M. v. Spain, L. v. Greece ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nutarimuose, priimtuose
1997 m. liepos 10 d. ir 2003 m. lapkričio 17 d., konstatavo, kad mokesčių administravimo įstatymuose
nustatytos mokesčių mokėtojo teisių apsaugos garantijos ir mokestinių ginčų sprendimo tvarka atitinka
konstitucinius teisinės valstybės, teisės į teisminę gynybą, asmenų lygiateisiškumo, nuosavybės
neliečiamumo principus. Nagrinėjamose šioje byloje mokesčių teisės normose nustatytas mokesčių
perskaičiavimo laikotarpis ir terminas kreiptis į mokesčių administratorių dėl mokesčio permokos
grąžinimo. Jose nenustatyta mokesčio mokėtojo teisės kreiptis teisminės gynybos įgyvendinimo taisyklių
ir ši teisė neribojama. Kasatorės abejonės dėl jų atitikties konstituciniam teisės į teisingą teismą principui
nepagrįstos.
Naikinamieji terminai, kaip teisinės tvarkos elementas, yra priemonė susiklosčiusių
teisinių santykių stabilumui, teisinių procedūrų operatyvumui, teisiniam apibrėžtumui ir tikrumui
užtikrinti. Mokesčių teisiniuose santykiuose prioritetinis viešasis interesas yra užtikrinti mokesčių
surinkimą tinkamai ir laiku, valstybės iždo formavimą, taigi visuomenės ir valstybės viešųjų poreikių
tenkinimą. Būtinybė nuolat papildyti biudžeto lėšas lemia mokesčių mokėtojų pareigą visiškai ir laiku
vykdyti mokestines prievoles bei palyginti trumpus mokestinių ginčų sprendimo terminus (Konstitucinio
Teismo 1997 m. liepos 10 d. nutarimas).
Įstatyminiai terminai, ribojantys mokesčio mokėtojo galimybę susigrąžinti be
pagrindo sumokėtus mokesčius, gali būti vertinami ir kaip asmens nuosavybės teisės suvaržymas.
Kartu pažymėtina, kad nuosavybės teisės neliečiamumo principas taip pat nėra absoliutus, Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnyje, kituose tarptautinės teisės ir valstybės vidaus aktuose
pripažįstama valstybės galimybė apriboti asmens nuosavybės teisę visuomenės interesais, tarp jų - kad
būtų garantuotas mokesčių surinkimas. Jau minėtame 1997 m. liepos 10 d. nutarime Konstitucinis
Teismas pripažino, kad mokesčių administravimo įstatyme nustatyti mokestinių ginčų terminai
nepažeidžia konstitucinio nuosavybės neliečiamumo principo, nes mokesčių įstatymų sistema užtikrina
efektyvią mokesčio mokėtojo teisių apsaugą ir jų gynimo garantijas. Šiai bylai aktualūs terminai
(viršijantys penkerius metus) savo trukme yra nepalyginamai ilgesni negu mokesčių mokėtojo veiksmams
nustatyti mokestinių ginčų terminai (20-25 dienos). Antra vertus, mokesčių perskaičiavimas ir mokestinės
permokos grąžinimas yra iš paties mokesčių mokėtojo veiklos ir jo tvarkomos buhalterinės apskaitos
atsirandantys teisiniai veiksmai. Buhalterinės apskaitos įstatymai (Lietuvos Respublikos buhalterinės
apskaitos įstatymas 2001 m. lapkričio 6 d. Nr. IX-574, iki jo galiojęs Lietuvos Respublikos buhalterinės
apskaitos pagrindų įstatymas 1992 m. birželio 18 d. Nr. I-2654) nustato bendrąsias mokesčių mokėtojų
pareigas teisingai ir laikantis įstatymų nustatytos tvarkos tvarkyti buhalterinę apskaitą, jos dokumentuose
atvaizduoti visas įvykusias ūkines operacijas, nustatytais terminais teikti mokesčių administratoriui
buhalterinės atskaitomybės duomenis ir mokėti mokesčius. Šias pareigas tinkamai vykdantis mokesčių
mokėtojas turi realią galimybę per penkerius metus pastebėti mokesčių apskaičiavimo ir mokėjimo
klaidas bei pasinaudoti įstatymo nustatytomis jų ištaisymo priemonėmis, kartu –tinkamai užtikrinti savo
nuosavybės apsaugą. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad bendrasis pridėtinės vertės
mokesčio laikotarpis yra kalendorinis mėnuo (Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas
1993 m. gruodžio 22 d. Nr. I-345, jį pakeitęs Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas
2002 m. kovo 5 d. Nr. IX-751). Tai reiškia, kad pasibaigus kalendoriniam mėnesiui mokesčių mokėtojas
turi apskaičiuoti mokėtiną ir grąžintiną PVM ir deklaruoti jį mokesčių administratoriui. Teisėjų kolegijos
vertinimu, nurodytos aplinkybės paneigia kasatorės abejones dėl analizuojamų mokestinių teisinių
santykių terminų atitikties konstituciniam nuosavybės apsaugos principui.
Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad penkerių (buvusių iki
einamųjų) metų mokesčių perskaičiavimo terminas yra taikomas tiek mokesčių mokėtojui, tiek
administratoriui. Šio termino ribos negali būti peržengtos ir pakartotinio mokesčio mokėtojo patikrinimo
atveju (68 straipsnio 2 dalis), be to, pakartotinis patikrinimas gali būti atliekamas tiek mokesčių
mokėtojo, tiek mokesčių administratoriaus iniciatyva. Įstatyme įvirtinta ilgesnio termino taikymo
galimybė tik vienu atveju (68 straipsnio 3 dalis) – kai turi būti apskaičiuota nusikaltimu padaryta
žala valstybei, t. y. ilgesnis mokesčių perskaičiavimo laikotarpis taikomas tik nusikaltimą
padariusiems mokesčių mokėtojams. Toks įstatyminis reglamentavimas negali būti vertinamas kaip
pažeidžiantis konstitucinį lygiateisiškumo principą, nes visi vienodoje teisinėje padėtyje esantys
asmenys yra traktuojami vienodai. Mokesčių mokėtojas ir mokesčių administratorius kaip viešosios
teisės subjektai negali būti lygiateisiai, nes mokesčių administratorius turi valdingus įgalinimus mokesčio
mokėtojo atžvilgiu. Mokesčių mokėtojo ir valstybės teisinės galimybės atgauti nesumokėtas ar
permokėtas lėšas šiuo atveju yra lygios. Nusikaltimą padariusiems asmenims taikoma išimtis nepažeidžia
lygiateisiškumo principo, nes yra pateisinama viešojo intereso apsaugos poreikiu.
Apibendrindama išsakytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrįstų abejonių dėl
kasatorės kvestionuojamų teisės normų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Dėl terminus nustatančių įstatymų taikymo byloje
Ieškovė teigia turinti mokesčio permoką už 1998 m. gruodžio 31d. įmonės buhalterinėje
apskaitoje atvaizduotą fiktyvią ūkinę operaciją. Teisė susigrąžinti permokėtą mokestį yra materialinė
teisė, todėl jos įgyvendinimui turi būti taikomi įstatymai, galioję teisės atsiradimo metu.
Tuo metu galiojęs Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas
(1995 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. I-974 redakcija) terminą prašymui dėl mokesčio permokos grąžinimo
pateikti nustatė 38 straipsnio 3 dalyje:
,,Jeigu kitaip nenustatyta atitinkamame mokesčio įstatyme, prašymas grąžinti sumokėto mokesčio
permoką gali būti pateiktas per penkerius kalendorinius metus po tų metų, kuriais mokestis buvo
sumokėtas.“.
Terminas kreiptis dėl PVM permokos grąžinimo nagrinėjamu laikotarpiu nustatytas Lietuvos
Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (1993 m. gruodžio 22 d. Nr. I-345) 38 straipsnyje (1997
m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. VIII-557 redakcija):
,,Prašymas grąžinti nepagrįstai sumokėtą (išieškotą) PVM gali būti pateiktas per 2 metus
nuo šio mokesčio sumokėjimo (išieškojimo) dienos.“
Minėta, kad teismai bylą sprendė pagal mokestinio ginčo metu galiojusią 2004 m.
balandžio 13 d. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 13 dalies normą,
kurioje nustatytas ilgesnis terminas kreiptis dėl mokesčių permokos – penkeri, neskaitant einamųjų,
metai.
Nurodyto teisinio reglamentavimo pagrindu teisėjų kolegija pripažįsta, kad priimdamas
skundžiamą nutarties dalį apeliacinės instancijos teismas taikė ne tą materialinį įstatymą, kurį turėjo
taikyti, tačiau ši klaida nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą nutartį.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359
straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,
nutaria:
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 2 d. nutartį
palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai: Antanas Simniškis, Sigita Rudėnaitė, Algis Norkūnas.

 
 PRANEŠIMAI IR ŠAUKIMAI

Klausimai:
1. Šaukimų turinys.
2. Šaukimų pristatymas, įteikimas.
3. Atsisakymo priimti šaukimą pasekmės.
4. Pareiga pranešti apie adreso pasikeitimą bylos proceso metu.
5. Atstovo paieškos paskelbimas.

Šaltiniai:
1. V.Mikelėnas. Civilinis procesas. II dalis. Vilnius 1997 m. 55p.-62p.
2. E.Laužikas, V.Mikelėnas, V.Nekrošius Civilinio proceso teisė, I tomas, Justitia, Vilnius 2003,
301p.-322p.
3. Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso komentaras, I dalis, Justitia, Vilnius 2004,
274p.-291p.

Skaitiniai:
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2006 m. gruodžio 28 d. Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Teodoros Staugaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virgilijaus Grabinsko ir Egidijaus
Laužiko,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės N. M. kasacinį
skundądėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2006 m. vasario 2 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje
pagal ieškovės R. T. ieškinį atsakovei N. M. dėl 39 000 Lt priteisimo; trečiasis asmuo, nepareiškiantis
savarankiškų reikalavimų, – UAB „Augida“.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė, remdamasi CK 1.136, 6.256, 6.260, 6.305 straipsniais, prašė priteisti iš atsakovės 39 000
Lt nuostolių, kuriuos patyrė, atsakovei atsisakius sudaryti pagrindinę žemės sklypo pirkimo–pardavimo
sutartį. Ji nurodė, kad, 2005 m. birželio 14 d. sudariusios preliminariąją sutartį, šalys nepasirašė
pagrindinės sutarties, nes atsakovė neįvykdė preliminariosios sutarties sąlygų: neparengė dokumentų,
būtinų pirkimo–pardavimo sandoriui sudaryti, neįteisino žemės sklypo padalijimo į du atskirus sklypus ir
iki 2005 m. rugsėjo 1 d. nepardavė 20 arų žemės sklypo. Ieškovė, vykdydama preliminariąją sutartį, iš
anksto sumokėjo atsakovei 2000 Lt įmoką, be to, 2005 m. liepos 13 d. pardavė už 90 000 Lt vieno
kambario butą, dalį gautų lėšų skyrė žemės sklypui pirkti. Atsakovė 2005 m. gruodžio 5 d. atsisakė
sudaryti pagrindinę sutartį, todėl pagal preliminariosios sutarties 5 punktą privalo grąžinti ieškovei šios
sumokėtą 2000 Lt įmoką, taip pat sumokėti 2000 Lt baudą ir atlyginti 35 000 Lt nuostolių, atsiradusių dėl
buto rinkos kainų pokyčio.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2006 m. vasario 2 d. sprendimu ieškinį patenkino iš
dalies; priteisė iš atsakovės ieškovei 2000 Lt įmoką, 35 000 Lt nuostoliams atlyginti ir 1110 Lt žyminio
mokesčio. Teismas nustatė, kad pagal šalių 2005 m. birželio 14 d. sudarytą preliminariąją žemės sklypo
pirkimo–pardavimo sutartį atsakovė įsipareigojo parduoti ieškovei žemės sklypą iki 2005 m. rugsėjo 1 d.,
atsisakiusi sudaryti pagrindinę sutartį – grąžinti ieškovei šios sumokėtą 2000 Lt įmoką, sumokėti 2000 Lt
baudą ir atlyginti nuostolius. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovė iš anksto sumokėjo atsakovei 2000 Lt
įmoką, tačiau ši neįvykdė sutartimi jai nustatytų įsipareigojimų, atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį, todėl
teismas pripažino, jog preliminarioji sutartis neįvykdyta dėl atsakovės kaltės. Preliminariosios sutarties
šalis, kuri nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį turi
atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius. Teismas pripažino pagrįstais ieškovės argumentus, kad ji butą
pardavė tam, jog gautas lėšas galėtų panaudoti žemės sklypui iš atsakovės pirkti; kartu teismas pripažino
tinkamu ieškovės pateiktą dokumentą jos apskaičiuotiems nuostoliams pagrįsti; laikė, kad per laikotarpį
nuo preliminariosios sutarties sudarymo iki tol, kol atsakovė atsisakė parduoti sklypą, buto rinkos kaina
padidėjo nuo 90 000 Lt iki 125 000 Lt; kainų skirtumas, t. y. 35 000 Lt, yra ieškovės patirti nuostoliai.
Teismas taip pat sprendė, kad ieškovės prašomos priteisti 2000 Lt netesybos įskaitytinos į 35 000 Lt
nuostolių atlyginimą (CK 1.5, 6.71–6.75, 6.261 straipsniai).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal
atsakovės apeliacinį skundą, 2006 m. gegužės 18 d. nutartimi Vilniaus rajono apylinkės teismo 2006 m.
vasario 2 d. sprendimą paliko nepakeistą, apeliacinį skundą atmetė. Kolegija pripažino pagrįsta pirmosios
instancijos teismo išvadą, kad pagrindinė sutartis nesudaryta dėl atsakovės kaltės, nes ji neįvykdė
preliminariojoje sutartyje nustatytų pareigų, t. y. ji žemės sklype nesuformavo atskirų sklypų ir jų
teisiškai neįregistravo, atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį ir iki 2005 m. rugsėjo 1 d. nepardavė žemės
sklypo. Kolegija taip pat laikė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog ieškovė pardavė
butą įsipareigojimų pagal preliminariąją sutartį įvykdymui užtikrinti, tačiau, atsakovei atsisakius sudaryti
pagrindinę sutartį, patyrė nuostolių dėl butų rinkos kainų pasikeitimo. Kolegija atmetė apeliacinio skundo
argumentus dėl netinkamo byloje esančių įrodymų įvertinimo; skundo argumentą, kad pirmosios
instancijos teismas išnagrinėjo bylą, nedalyvaujant atsakovei ir jai nepranešus apie teismo posėdžio laiką
ir vietą, kolegija pripažino nepagrįstu; bylos duomenimis, šaukimas dalyvauti teismo posėdyje atsakovei
buvo įteiktas asmeniškai; pagal CPK 246 straipsnio 2 dalį, kai į teismo posėdį neatvyksta atsakovas,
teismas turi teisę nagrinėti bylą iš esmės, jeigu ieškovas neprašo priimti sprendimą už akių. Apeliacinio
skundo argumentus, kad teismas pažeidė bendruosius civilinio proceso principus, kolegija laikė
deklaratyviais, jų neanalizavo.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovė prašo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2006 m. vasario 2 d.
sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 18 d.
nutartį panaikinti, perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas
grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismai netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas dėl preliminariosios sutarties
nutraukimo teisinių padarinių (CK 6.165 straipsnio 4 dalis), taip pat CK 6.249 straipsnio normas dėl žalos
ir nuostolių. Teismų išvada, kad dėl preliminariosios sutarties nevykdymo ieškovė patyrė nuostolių, nes
nurodytos sutarties įsipareigojimams įvykdyti pardavė butą už kainą, kuri vėliau padidėjo, ir kad būtent
kainų skirtumas yra nuostoliai, neatitinka CK 6.249 straipsnyje nustatyto reglamentavimo. Turto kainos
rinkoje padidėjimas pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį nėra jo netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos
ar negautos pajamos; nurodyta aplinkybė taip pat nėra pakankamas ir pagrindinis kriterijus vertinant, ar
ieškovė apskritai patyrė žalą dėl preliminariosios sutarties nevykdymo. Žala negali būti siejama vien su
ekonomine objekto verte, šiuo atveju – pasikeitusia buto kaina rinkoje, ji turi būti padaroma tiesiogiai
teisės saugomoms ir ginamoms vertybėms. Nuostoliai dėl pasikeitusios buto kainos rinkoje ieškovei
galėtų kilti tik iš 2005 m. liepos 13 d. pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos ieškovės su buto pirkėja.
Nors CK 6.259 straipsnio 2 dalyje nenustatyta, kokių priemonių turi imtis kreditorius nuostoliams
sumažinti, tačiau iš UNIDROIT principų išplaukia, kad jis turi pasirinkti ir atlikti protingus veiksmus,
mažinančius nuostolius. Pripažintina, kad ieškovė veikė nenaudingomis jai sąlygomis, nes pardavė butą,
kai iki pagrindinės sutarties sudarymo buvo likę beveik du mėnesiai, be to, gautas lėšas ji galėjo
panaudoti kitiems tikslams, tačiau, to nepadariusi, veikė neekonomiškai, todėl ji neturi teisės į patirtų
nuostolių atlyginimą.
2. Pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi skolininko veiksmų
(veikimo, neveikimo) rezultatu. Bylą nagrinėję teismai nenustatė ir nevertino šios sąlygos civilinei
atsakomybei atsirasti. Teismai sprendė, kad dėl preliminariosios sutarties neįvykdymo yra kalta atsakovė,
tačiau, net ir įvertinus atsakovės veiksmus kaip neteisėtus ir konstatavus jos kaltę dėl to, kad nebuvo
sudaryta pagrindinė sutartis, teismai turėjo nustatyti priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių,
nes priežastinis ryšys yra viena iš sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti ir yra nepreziumuojamas.
Priežastinio ryšio nebuvimas atleidžia asmenį visais atvejais nuo pareigos atlyginti žalą. Civilinės
atsakomybės taikymas negali leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise bei nepagrįstai praturtėti
kitos šalies sąskaita. Sandorio šalis negali prisiimti visos su kainų pokyčiu rinkoje susijusios rizikos, tai
prieštarautų protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams. Tuo tarpu atsakovės veiksmai, šalims
nesudarius pagrindinės sutarties, neturėjo įtakos ieškovės galimiems nuostoliams dėl butų kainos rinkoje
pasikeitimo.
3. Teismai pažeidė CPK 177, 185 straipsnių nuostatas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo suformuotos praktikos dėl įrodymų pakankamumo taisyklės taikymo civiliniame procese
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 12 d. nutartis
civilinėje byloje G. Ū. ir kt. prieš O. I. ir kt., bylos Nr. 3K-3-862/2002). Pažeidžiant procesinės teisės
normas padaryta teismų išvada dėl ieškovės patirtų nuostolių bei jų dydžio, pripažintina nepagrįsta; nors
teismai nustatė, kad ieškovė už žemės sklypą turėjo sumokėti 84 000 Lt, t. y. dalį už parduotą butą gautos
sumos, tačiau teismai be pagrindo pripažino, jog ieškovė patyrė nuostolių dėl preliminariosios sutarties
neįvykdymo, ir šie nuostoliai yra parduoto buto 90 000 Lt ir 125 000 Lt kainų skirtumas. Pagal CK 6.249
straipsnio 1 dalį, jeigu šalis nuostolių dydžio negali įrodyti, jų dydį nustato teismas; tokia šios normos
aiškinimo taisyklė yra suformuluota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2004 m. balandžio 5 d. nutartyje civilinėje byloje UAB „Raimondas ir draugai“ prieš UAB „H.
P. L. Alytus“, bylos Nr. 3K-3-252/2004, ir kt.; dėl to teismai privalėjo įvertinti, ar yra pakankamai
įrodymų, kad tam tikri nuostoliai yra patirti; tai konstatavus, spręsti, ar ieškovė įrodė prašomų priteisti
nuostolių dydį. Dėl įrodymų įvertinimo taisyklių pažeidimo teismai padarė kitą nepagrįstą išvadą, kad
atsakovės neteisėti veiksmai, būtini civilinei atsakomybei atsirasti, yra jos atsisakymas sudaryti
pagrindinę sutartį. Teismai, tai konstatuodami, rėmėsi ieškovės ir trečiojo asmens paaiškinimais, tačiau
šie asmenys yra suinteresuoti bylos baigtimi, todėl jų paaiškinimus teismas turėjo vertinti kritiškai, kartu
su kitais byloje esančiais įrodymais; tuo tarpu nurodyti asmenys tik išdėstė savo nuomonę apie tai, kad
atsakovė atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį, tačiau tokia jų nuomonė nepagrįsta kitais įrodymais, todėl
apskritai negalėjo būti pripažinta įrodymu. Be to, teismų išvada, kad ieškovė pardavė butą, turėdama
tikslą įvykdyti preliminariąją sutartį, be ieškovės aiškinimo, kuris nelaikytinas įrodymu, taip pat
nepagrįsta byloje esančiais įrodymais.
4. Teismai pažeidė teisės būti išklausytam (audiatur et altera pars) principą, kuris atskleidžiamas
CPK normų reglamentuojamoje teismo procesinių dokumentų įteikimo šalims bei kitiems
suinteresuotiems asmenims tvarkoje (CPK 117–134 straipsniai). Pirmosios instancijos teismas pažeidė
nurodytas procesinės teisės normas, nes atsakovei nebuvo tinkamai pranešta apie teismo posėdžio laiką ir
vietą. Teismo šaukimas atsakovei nebuvo įteiktas asmeniškai, bet kartu su kitais teismo procesiniais
dokumentais jį gavo pavėluotai – įvykus teismo posėdžiui. Nurodytas procesinės teisės normos
pažeidimas pagal CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punktą yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas,
kartu tai reiškia asmens teisės į tinkamą procesą pirmosios instancijos teisme due process principo
pažeidimą.
Atsiliepime į atsakovės kasacinį skundą ieškovė prašo jį atmesti, teismų procesinius sprendimus
palikti nepakeistus. Ieškovė nurodo, kad pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalyje nustatytą reglamentavimą
preliminariosios sutarties įvykdymas yra užtikrinamas šalies, kuri nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti
pagrindinę sutartį, turtine atsakomybe; jai taikomos bendrosios civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos.
Teismai padarė pagrįstą išvada, kad ieškovė preliminariosios sutarties įvykdymui užtikrinti pardavė butą
nenaudingomis sau sąlygomis, dėl kainų pokyčio ji patyrė nuostolių, nes atsakovė neįvykdė
preliminariosios sutarties ir žemės sklypo nepardavė; dėl to buto kainų skirtumas yra dėl teisės pažeidimo
ieškovės negautos pajamos (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Teismai taip pat teisingai nustatė, kad
pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovės kaltės: ji per visą preliminariosios sutarties galiojimo
laiką elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai, žinojo, kad žemės sklypas, kurį rengėsi parduoti ieškovei,
areštuotas, vėliau apskritai atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį. Dėl to teismai pagrįstai sprendė, kad
ieškovei turi būti atlyginami nuostoliai, kurie gali būti laikomi atsakovės veiksmų rezultatu (CK 6.247
straipsnis). Ieškovė taip pat nurodo, kad teismai nepažeidė procesinės teisės normų dėl įrodymų ir jų
įvertinimo, ieškovės pateiktą nuostolių apskaičiavimo dokumentą pagrįstai laikė tinkamu įrodymu dėl
patirtų nuostolių ir jų dydžio. Kasacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas atsakovei
nesudarė galimybės ginti pažeistas teises, nes pranešimas jai apie teismo posėdžio laiką ir vietą laikytinas
netinkamu, yra nepagrįsti; teismas nepažeidė CPK 246 straipsnio reikalavimų, kad, atsakovei neatvykus į
teismo posėdį, bylą išnagrinėjo iš esmės.
Teisėjų kolegija
 konstatuoja:
IV. Teismų byloje nustatytos aplinkybės
2005 m. birželio 14 d. sudaryta preliminariąja sutartimi atsakovė įsipareigojo parengti reikiamus
dokumentus pirkimo–pardavimo sandoriui sudaryti, įteisinti žemės sklypo (duomenys neskelbtini)
padalijimą į dvi namų valdas ir iki 2005 m. rugsėjo 1 d. parduoti ieškovei 20 arų žemės sklypą už 84 000
Lt. Ieškovė pagal preliminariąją sutartį iš anksto sumokėjo atsakovei 2000 Lt įmoką; ieškovė sukaupė
pinigų sumą, reikalingą numatomam 20 arų žemės sklypui pirkti, 2005 m. liepos 13 d. pardavusi vieno
kambario butą už 90 000 Lt. Atsakovė iki preliminariojoje sutartyje nustatytos datos neįteisino žemės
sklypo padalijimo į dvi namų valdas, 2005 m. gruodžio 5 d. atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį. Byloje
kilo ginčas dėl nuostolių pagal preliminariąją žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį atlyginimo, kai
nuostolius pirkėjas patiria dėl turto, parduoto siekiant įgyti žemės sklypą, rinkos kainos padidėjimo per
laikotarpį nuo preliminariosios sutarties sudarymo iki tol, kol pardavėjas atsisakė sudaryti pagrindinę
sutartį.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, remdamasis sprendime ir (ar) nutartyje
nustatytomis aplinkybėmis, patikrina apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu (CPK 353
straipsnio 1 dalis). Atsakovės kasaciniame skunde keliami materialinės teisės normų, reglamentuojančių
nuostolių, atlygintinų pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį, aiškinimo ir taikymo klausimai, taip pat
procesinės teisės normų, reglamentuojančių byloje dalyvaujančių asmenų informavimą apie teismo
posėdžio laiką ir vietą, taikymo teisinių padarinių klausimai; teigiama, kad kasatorei nebuvo tinkamai
pranešta apie parengiamąjį teismo posėdį pirmosios instancijos teisme; nurodoma, kad teismo šaukimas
jai nebuvo įteiktas, bet kartu su kitais procesiniais dokumentais paliktas, juos gavo teismo posėdžiui
pasibaigus.
Teismo šaukimai ir pranešimai yra teismo procesiniai dokumentai, nes juos asmenims siunčia
bylą nagrinėjantis teismas. Tokių procesinių dokumentų tikslas – informuoti byloje dalyvaujančius
asmenis arba kitus proceso dalyvius apie teismo posėdį ir bylos nagrinėjimo ar konkretaus
procesinio veiksmo atlikimo vietą ir laiką (CPK 133 straipsnio 1 dalis). Teismas negali nagrinėti
bylos, kai nedalyvauja kuris nors iš byloje dalyvaujančių asmenų, jeigu jis nebuvo tinkamai
informuotas apie teismo posėdžio vietą ir laiką, nes tokiu atveju būtų pažeidžiamas teisės būti
išklausytam principas, paneigiama teisė į tinkamą procesą ir kitų civilinio proceso principų
įgyvendinimą.
Bylą 2006 m. vasario 2 d. parengiamajame teismo posėdyje pradėjęs nagrinėti pirmosios instancijos
teismas konstatavo, kad atsakovei tinkamai pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą. Apeliacinės
instancijos teismas nutartyje nurodė, kad skundo argumentai dėl netinkamo procesinių dokumentų
įteikimo atsakovei yra paneigti bylos medžiaga; šaukimas jai yra įteiktas asmeniškai (b. l. 45). Teisėjų
kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė
procesinės teisės normas, reglamentuojančias šaukimų įteikimą byloje dalyvaujantiems asmenims.
Vadovaujantis bendrąja taisykle, visi procesiniai dokumentai ir jų priedai įteikiami adresatui
asmeniškai (CPK 123 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 122 straipsnio 1 dalį procesiniai dokumentai
yra įteikiami fizinio asmens gyvenamojoje ar darbo vietoje arba kitoje vietoje, kurioje jis yra. Jeigu
procesinį dokumentą pristatantis asmuo neranda adresato jo gyvenamojoje arba darbo vietoje,
dokumentas yra įteikiamas kuriam nors iš kartu su juo gyvenančių pilnamečių šeimos narių, o
jeigu ir jų nėra, – namo (bendrijos) administracijai (CPK 123 straipsnio 3 dalis). Procesinio
dokumento įteikimo diena yra laikoma jo įteikimo nurodytiems asmenims diena. Jeigu procesinis
dokumentas įteikiamas ne pačiam adresatui, priėmęs dokumentą asmuo privalo esant pirmai
galimybei perduoti jį adresatui (CPK 123 straipsnio 5 dalis). Įteikus procesinius dokumentus bet
kuriuo iš nurodytų būdų, pripažįstama, kad jie įteikti tinkamai. Pagal CPK 124 straipsnio 1 dalį
teismo šaukimas ir ieškinio nuorašas adresatui yra įteikiamas pasirašytinai; kai teismo šaukimas ar
ieškinio nuorašas įteikiamas ne pačiam adresatui, jį priėmęs asmuo privalo nustatytos formos
pažymoje įrašyti savo vardą, pavardę, taip pat savo ryšį su adresatu arba einamas pareigas.
Atsakovė apeliaciniame skunde nurodė, kad jai šaukimas į 2006 m. vasario 2 d. teismo posėdį nebuvo
įteiktas, bet buvo paliktas (tai patvirtina užrašas ant voko); kadangi atsakovė buvo išvykusi, tai šaukimą
kartu su kitais procesiniais dokumentais gavo pavėluotai, t. y. pasibaigus teismo posėdžiui. Apeliacinės
instancijos teismas pagal CPK 320 straipsnyje nustatytus reikalavimus privalėjo tirti byloje esančius
duomenis ir nutartyje argumentuotai pasisakyti dėl atsakovės apeliaciniame skunde nurodytų faktų ir
procesinės teisės normų pažeidimo. Pripažinęs pirmosios instancijos teismo išvadą dėl šaukimo atsakovei
tinkamo įteikimo pagrįsta, apeliacinės instancijos teismas nenurodė argumentų, kuriais grindžia tokią
išvadą; kolegija taip pat nepasisakė dėl atsakovės nurodyto šaukimo jai įteikimo būdo atitikties pirmiau
nurodytoms CPK normoms, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas netyrė
apeliacinio skundo argumentų nurodytų procesinės teisės normų reikalavimų požiūriu ir nutartyje
nepaneigė atsakovės teiginių dėl netinkamo šaukimo jai įteikimo.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad CPK 232 straipsnyje nustatyta bendroji taisyklė, jog teismas,
manydamas, kad byla parengta nagrinėti teisme, priima nutartį skirti bylą nagrinėti teismo
posėdyje; nutartyje, be bendrų teismo procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų,
nurodomas paskirto teismo posėdžio laikas ir vieta, pavedimai išsiųsti šaukimus dalyvaujantiems
byloje asmenims ir kt. CPK 231 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai parengiamojo
teismo posėdžio metu paaiškėja, jog papildomi pasirengimo bylą nagrinėti teisme veiksmai nėra
reikalingi, šalių sutikimu teismas turi teisę pradėti žodinį bylos nagrinėjimą ir išspręsti bylą iš
esmės iš karto po parengiamojo teismo posėdžio, nepriimdamas CPK 232 straipsnyje nurodytos
nutarties. Pagal CPK 234 straipsnį civilinė byla teismo posėdyje nagrinėjama, kai yra pranešta
byloje dalyvaujantiems asmenims. Pranešimas šiuo atveju reiškia ne bet kokį informavimą, bet
informavimą būtent apie bylos nagrinėjimą teisme. Sisteminis šių procesinės teisės normų
aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad teismas gali išnagrinėti bylą iš esmės iš karto po parengiamojo
teismo posėdžio (nepriėmęs nutarties) ir priimti teismo sprendimą tik tokiu atveju, kai
parengiamajame teismo posėdyje dalyvauja visi byloje dalyvaujantys asmenys arba jų atstovai.
Priešingu atveju teismas turi priimti nutartį skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje ir informuoti
dalyvaujančius byloje asmenis apie teismo posėdžio laiką ir vietą. Šią bylą pirmosios instancijos
teismas iš karto po parengiamojo teismo posėdžio išnagrinėjo iš esmės ir priėmė sprendimą atsakovei
nedalyvaujant; be to, minėta, byloje nepaneigti atsakovės argumentai, kad jai apie parengiamojo teismo
posėdžio laiką ir vietą pranešta netinkamai. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos
teismas, palikęs nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, pažeidė CPK 42 straipsnio 1 dalyje
atsakovei nustatytas procesines teises ginti savo poziciją dėl jai pareikšto reikalavimo ir siekti teisingo
teismo sprendimo, t. y. pateikti prašymus, duoti teismui paaiškinimus, teikti įrodymus, dalyvauti tiriant
įrodymus, pateikti klausimus ir kt. Pagal CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punktą bylos išnagrinėjimas
pirmosios instancijos teisme nesant nors vieno iš dalyvaujančių byloje asmenų, kuriam nebuvo pranešta
apie teismo posėdžio laiką ir vietą, jeigu toks asmuo remdamasis šia aplinkybe skundžia teismo
sprendimą, pripažįstamas absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu.
Dėl nurodytų procesinės teisės normų pažeidimo skundžiami pirmosios ir apeliacinės instancijų
teismų procesiniai sprendimai naikintini ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui iš naujo
nagrinėti nuo pasirengimo civilinių bylų nagrinėjimui teisme stadijos (329 straipsnio 1 dalis, 330
straipsnis, 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Kadangi civilinė byla perduodama iš naujo nagrinėti, tai teisėjų kolegija negali pasisakyti dėl teisės
klausimų, keliamų tuose kasacinio skundo argumentuose, kur kalbama apie nuostolių atlyginimą, kai kita
preliminariosios sutarties šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį ( CK 6.165
straipsnio 4 dalis). Šiuo atveju tik pažymėtina, kad kai kurie preliminariosios sutarties instituto teisės
klausimai ir teismų praktikoje kylančių problemų sprendimo būdai atskleisti Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarime, priimtame civilinėje
byloje V. Š. prieš A. N. ir kt., bylos Nr. 3K-P-382/2006, kategorijos: 42.4; 45.1; 45.6, ir daugelyje
kasacinio teismo nutarčių, kuriose taikytos CK normos dėl nuostolių, atlygintinų pagal CK 6.165
straipsnio 4 dalį. Į šiuos išaiškinimus atsižvelgtina, sprendžiant klausimą dėl nuostolių atlyginimo
preliminariosios sutarties pažeidimo atveju, kai preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar
atsisako sudaryti pagrindinę sutartį.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 ir 362 straipsniais,
nutaria:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2006 m. vasario 2 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 18 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo
nagrinėti nuo pasirengimo civilinių bylų nagrinėjimui teisme stadijos Vilniaus rajono apylinkės teismui.
 Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo
dienos.
Teisėjai: Teodora Staugaitienė, Virgilijus Grabinskas, Egidijus Laužikas.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. kovo 27 d. Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų
Gintaro Pečiulio, Marytės Mitkuvienės ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo
posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės
„Serneta“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. sausio 29 d. nutarties, kuria
nutarta ieškinį palikti nenagrinėtą, civilinėje byloje Nr. 2-355-370/2008 pagal ieškovo uždarosios
akcinės bendrovės „Serneta“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Rovė“ dėl netesybų
(baudos) priteisimo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,

nustatė:
Ieškovas UAB ,,Serneta“ kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą ir patikslintu ieškiniu prašė
priteisti iš atsakovo UAB ,,Rovė“ 600 000 Lt netesybų, 6 proc. palūkanų už priteistą sumą nuo bylos
iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Klaipėdos apygardos teismas 2007 m. kovo 6 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. gruodžio 3 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2007 m.
kovo 6 d. sprendimą panaikino ir nutarė perduoti bylą tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo. Teismas
nutartyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepasiūlė ieškovui pateikti įrodymus, pagrindžiančius
ieškovo nuostolius, kurie atsirado dėl to, kad atsakovas nevykdė sutarties sąlygos, tai yra nepatvirtino
nustatytu laiku detaliojo plano.
Klaipėdos apygardos teismas 2008 m. sausio 29 d. nutartimi nutarė ieškovo UAB „Serneta“ ieškinį
palikti nenagrinėtą ir panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, taikytas atsakovui UAB „Rovė“
Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gegužės 4 d. nutartimi.
Teismas nutartyje nurodė, kad į teismo posėdį ieškovo atstovai neatvyko, ieškovui ir jo atstovui
advokatui G. Leonovui apie teismo posėdį pranešta tinkamai, teismo šaukimo įteikimo pažymos
patvirtina, jog teismo šaukimai įteikti 2008 m. sausio 3 d., 2008 m. sausio 4 d. Teismas nurodė, kad iki
bylos pradžios jokių duomenų iš ieškovo ar jo atstovo negauta, atsakovo atstovas neprašo priimti
sprendimo už akių, todėl yra pakankamas pagrindas palikti ieškinį nenagrinėtą (CPK 296 str. 1 d. 5 p.),
kartu panaikinant ir laikinąsias apsaugos priemones (CPK 150 str. 4 d.).
Ieškovas UAB ,,Serneta“ atskiruoju skundu prašo Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. sausio 29 d.
nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – civilinės bylos nagrinėjimą atnaujinti.
Atskirajame skunde nurodo, kad advokatas G. Leonovas, kuriam teismas siuntė šaukimą, nebuvo
apelianto atstovas. Šaukimo įteikimas atstovui, kuris neatstovauja bendrovei, negali būti laikomas
tinkamu informavimu apie bylą. Bendrovei šaukimas taip pat nebuvo įteiktas, nes šaukimas įteiktas
asmeniui, kuris nėra bendrovės darbuotojas. Pateikti įrodymai patvirtina, kad S. A. UAB „Serneta“
nedirbo ir nedirba. Teismas nesiaiškino, ar šaukimas buvo tinkamai įteiktas ieškovui. Tad apeliantas apie
2008 m. sausio 29 d. posėdį CPK 123 straipsnio antrosios dalies nustatyta tvarka nebuvo informuotas.
Atskirasis skundas atmestinas.
Remiantis CPK 56 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu, atstovais pagal pavedimą teisme gali būti
advokatai. Advokato arba advokato padėjėjo teisės ir pareigos bei jų mastas patvirtinami rašytine su
klientu sudaryta sutartimi ar jos išrašu (CPK 57 str. 3 d.).
 Kaip matyti iš byloje esančios tarp klieno UAB „Serneta“ ir advokato Grigorijaus Leonovo
sudarytos 2006 m. gruodžio 14 d. atstovavimo sutarties (t. 1, b.l. 82), advokatui buvo pavesta atstovauti
klientui visose Lietuvos teismų instancijose civ. byloje dėl 600 000 Lt išieškojimo iš UAB „Rovė“. Taigi
advokatui buvo pavesta atlikti ne konkrečius procesinius veiksmus šioje byloje, bet atlikti byloje visus
procesinius veiksmus pagal ieškovo UAB „Serneta“ ieškinį atsakovui UAB „Rovė“ dėl netesybų (baudos)
priteisimo.
Advokatas pagal atstovavimo sutartį atstovavo UAB „Serneta“: dalyvavo teismo posėdyje
(protokolas t. 1,. b.l. 98-101), iš advokato kontoros buvo siunčiamos faksogramos teismui (t. 1, b.l.
38, 63). Nors apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad 2008 m. sausio 29 d. teismo posėdžio metu ir
priimant skundžiamą nutartį advokatas Grigorijus Leonovas nebuvo ieškovo atstovu, tačiau kartu su
atskiruoju skundu tai patvirtinančių dokumentų nepateikė. Iki minėto teismo posėdžio pradžios ieškovas
UAB „Serneta“ nėra pareiškęs, kad advokatas Grigorijus Leonovas jam neatstovauja, o byloje nėra
duomenų, jog atstovavimo sutartis būtų nutraukta. Ta aplinkybė, kad ieškovui apeliacinėje instancijoje
atstovavo kitas atstovas, nepatvirtina, kad atstovavimo sutartis buvo nutraukta, be to, įgaliojimas Valentui
Margevičiui, kaip bendrovės teisininkui, galiojo tik nuo 2007 m. rugpjūčio 20 d. iki 2007 m. gruodžio
31 d., kai tuo tarpu skundžiama nutartis buvo priimta vėliau, t.y. 2008 m. sausio 29 d. Atsižvelgiant į
nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą advokatą Grigorijų Leonovą laikyti
apelianto atstovu ir siųsti jam su byla susijusius procesinius dokumentus.
UAB „Serneta“ atskirajame skunde nurodo, kad bendrovė CPK 123 straipsnio antrosios dalies
nustatyta tvarka nebuvo informuota apie teismo posėdį, o šaukimas buvo įteiktas asmeniui, kuris nėra
bendrovės darbuotojas. Apeliantas kartu su atskiruoju skundu teismui pateikė Valstybinio socialinio
draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus pažymą, kuri patvirtina, kad šaukimą pasirašęs S. A. nėra ir
nebuvo UAB „Serneta“ darbuotojas. Tačiau, kaip matyti iš byloje esančių duomenų (t. 1, b.l. 69, 94, 118),
ieškovui siunčiami teismo šaukimai buvo ne kartą įteikti apsaugos darbuotojui S. A. , tačiau ieškovas
nebuvo pareiškęs, kad dokumentai buvo įteikti netinkamai. Priešingai, ieškovas, įteikus procesinius
dokumentus S. A. , laiku pašalino apeliacinio skundo trūkumus (t. 1, b.l. 118, 119).
Pažymėtina, kad, remiantis CPK 118 straipsnio pirmąja dalimi, tais atvejais, kai šalis ar
tretysis asmuo veda bylą per atstovą, su byla susiję procesiniai dokumentai įteikiami tik atstovui.
Taigi procesiniai dokumentai galėjo būti siunčiami tik advokatui Grigorijui Leonovui, kaip UAB
„Serneta“ atstovui, ir tai būtų laikoma tinkamu jų įteikimu.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, daro išvadą, kad atskirojo
skundo argumentai nėra pagrįsti, o pirmosios instancijos teismas klausimą dėl šaukimo įteikimo ieškovui,
taigi ir ieškinio palikimo nenagrinėtu, ieškovui neatvykus, išsprendė teisingai. Pagrindų, nurodytų CPK
329, 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti naikinama
atskirajame skunde nurodytais motyvais, taip pat CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nurodytų absoliučių
šios nutarties dalies negaliojimo pagrindų nėra.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1
punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. sausio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėjai: Gintaras Pečiulis, Marytė Mitkuvienė, Donatas Šernas.
 
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. balandžio 8 d. Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas), Algio Norkūno (pranešėjas) ir Sigitos Rudėnaitės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo D. M. kasacinį
skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 13 d. nutarties ir Vilniaus apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 20 d. nutarties peržiūrėjimo, kuriomis
atmestas atsakovo D. M. prašymas peržiūrėti teismo sprendimą už akių, priimtą civilinėje byloje pagal
ieškovo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro ieškinį atsakovams D. M., A. J. personalinei įmonei
dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu; trečiasis asmuo – N. T. personalinė įmonė.
Teisėjų kolegija
nustatė: I. Ginčo esmė
Generalinis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, pareiškė ieškinį atsakovams D. M. ir A. J.
personalinei įmonei dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu. Jis prašė pripažinti negaliojančia N. T.
personalinėje įmonėje 2000 m. vasario 17 d. įformintą pažymą-sąskaitą, pagal kurią atsakovas D. M. už
10 000 Lt nusipirko iš atsakovo A. J. personalinės įmonės automobilį „Mercedes Benz 210“.
Ieškinyje nurodyta, kad automobilio pirkimo-pardavimo sandoris yra tariamas, t. y. sudarytas tik
dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių. Šią aplinkybę patvirtina baudžiamosios bylos medžiaga.
Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad viena sandorio šalis – pardavėjas A. J. įmonė – buvo fiktyvi, nes
nebuvo automobilio savininkė; kita sandorio šalis – pirkėjas D. M. – neketino tapti automobilio savininku
(jis sutiko tik trumpam laikui įregistruoti automobilį savo vardu, darydamas paslaugą kitam asmeniui);
pirkėjas nemokėjo pinigų ir negavo automobilio; įgaliojime parduoti automobilį ir pažymoje-sąskaitoje
parašai yra suklastoti. Restitucija šiuo atveju netaikytina, nes baudžiamojoje byloje automobilis, kaip
daiktas, kurio saugojimo išlaidos aiškiai per didelės ir kuris kaip kontrabandos dalykas negali būti
grąžinamas savininkui, yra realizuotas. Kadangi tiksli atsakovų gyvenamoji ir darbo vieta nežinoma, tai
procesiniai dokumentai jiems įteiktini viešo paskelbimo būdu.
Vilniaus m. 2-asis apylinkės teismas 2006 m. liepos 17 d. priėmė sprendimą už akių,
kuriuo ieškinį patenkino. Teismas priėmė sprendimą už akių, nes atsakovai nepateikė atliepimo į
pareikštą ieškinį, neatvyko į teismo posėdį, nors apie tai jiems buvo pranešta viešo paskelbimo būdu, o
ieškovas prašė priimti sprendimą už akių.
Atsakovas D. M. pateikė teismui pareiškimą dėl priimto teismo sprendimo už akių peržiūrėjimo,
prašo teismo sprendimą už akių panaikinti ir atnaujinti bylos nagrinėjimą. Jis teigia, kad teismo
sprendimas už akių priimtas nepagrįstai ir yra neteisėtas. Apie jam pareikštą ieškinį jis nieko nežinojo,
nes jam įstatymo nustatyta tvarka nebuvo įteikti procesiniai dokumentai ir nepranešta apie bylos
nagrinėjimo vietą ir laiką. Pagal įstatymą procesinių dokumentų įteikimas viešo paskelbimo būdu galimas
tik tuo atveju, jeigu nežinoma atsakovo gyvenamoji ir darbo vieta bei nėra galimybės paskirti kuratoriaus.
Šiuo atveju procesinių dokumentų įteikimas viešo paskelbimo būdu buvo nepagrįstas, dėl šio būdo
nesąžiningai veikė ieškovas. Atsakovas yra pareiškęs ieškinį Generalinei prokuratūrai kitoje civilinėje
byloje, kurioje prašo atlyginti jam padarytą žalą dėl neteisėtų teisėsaugos pareigūnų veiksmų paėmus iš jo
jam nuosavybės teise priklausantį tą patį automobilį „Mersedes Benz“ 210 ir už jį neatlyginus (šios
civilinės bylos nagrinėjimo metu generalinis prokuroras pareiškė ieškinį dėl automobilio perleidimo
sandorio pripažinimo negaliojančiu). Civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo atsakovas prašė visus
procesinius dokumentus siųsti jo atstovui (advokatei S. N.). Taigi Generalinė prokuratūra buvo
informuota, kokiu būdu geriausiai įteikti jam procesinius dokumentus. Procesiniai dokumentai civilinėje
byloje dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu buvo siunčiami ne atsakovo atstovui, bet adresu: duomenys
neskelbtini, Vilnius, nors atsakovas gyvena adresu: duomenys neskelbtini, ir šią gyvenamąją vietą yra
deklaravęs. Atsakovas mano, kad ieškovas tyčia, siekdamas išeliminuoti atsakovą dalyvauti nagrinėjant
civilinę bylą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, nepranešė jam apie bylos iškėlimą; nurodė teismui,
kad nežino tikslios atsakovo gyvenamosios vietos; nuslėpė nuo teismo faktą, kad atsakovas civilinėje
byloje dėl žalos atlyginimo prašė siųsti procesinius dokumentus jo atstovui. Be to, teismas, nagrinėdamas
civilinę bylą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, privalėjo tiesiogiai ištirti generalinio prokuroro
pateiktus rašytinius įrodymus (liudytojų apklausos protokolus), t. y. liudytojus apklausti teisme. To
nepadaręs, teismas neturėjo pagrindo remtis tokiais rašytiniais įrodymais.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė
Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2006 m. gruodžio 13 d. nutartimi netenkino atsakovo
pareiškimo dėl teismo sprendimo už akių peržiūrėjimo.
Teismas nurodė, kad pagal CPK 288 straipsnio 4 dalį teismas naikina sprendimą už akių ir
atnaujina bylos nagrinėjimą iš esmės, jeigu konstatuoja, kad šalis į teismo posėdį neatvyko dėl svarbių
priežasčių, apie kurias negalėjo laiku pranešti teismui, ir jos pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti
įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui. Ieškovas pateikė įrodymus, kad civilinėje
byloje dėl žalos atlyginimo pateikdamas tripliką jis informavo atsakovą bei jo atstovą (advokatę S. N.)
apie civilinės bylos dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu nagrinėjimą. Atsakovo pareiškime dėl
sprendimo už akių peržiūrėjimo nurodyti argumentai ir įrodymai neturi įtakos priimto sprendimo už akių
teisėtumui ir pagrįstumui. Teismas, priimdamas sprendimą už akių, atlieka formalų byloje pateiktų
įrodymų vertinimą, todėl neprivalo tiesiogiai ištirti byloje esančius rašytinius įrodymus, patikrinti
liudytojų parodymus, juos apklausiant teisme. Teismas konstatavo, kad nėra nė vieno iš CPK 288
straipsnio 4 dalyje nustatytų pagrindų teismo sprendimui už akių panaikinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo D. M.
atskirąjį skundą, 2007 m. vasario 20 d. nutartimi apylinkės teismo nutartį paliko nepakeistą. Teisėjų
kolegija nurodė, kad teismo sprendimas už akių gali būti peržiūrėtas ir bylos nagrinėjimas atnaujintas iš
esmės tik tuo atveju, kai yra visos įstatymo nustatytos sąlygos, t. y. kad šalis į teismo posėdį neatvyko dėl
svarbių priežasčių, apie kurias negalėjo laiku pranešti teismui, ir jos pareiškime nurodyti įrodymai gali
turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui. Iš bylos medžiagos matyti, kad,
nagrinėjant civilinę bylą dėl žalos atlyginimo, Generalinės prokuratūros pateiktame triplike proceso
dalyviai, tarp jų ir D. M. bei jo atstovė S. N., buvo informuoti apie tai, kad generalinis prokuroras kreipėsi
į teismą su ieškiniu D. M. Taigi atsakovas, žinodamas apie teisme nagrinėjamą jo bylą, turėjo pareigą
sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jam priklausančiomis procesinėmis teisėmis ir domėtis bylos eiga.
Atsakovas nepagrįstai teigia, kad teismas pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias
procesinių dokumentų įteikimo tvarką, ir be pagrindo neįteikė procesinių dokumentų jam asmeniškai.
Byloje nustatyta, kad atsakovui buvo bandoma įteikti procesinius dokumentus net keliais skirtingais
adresais, tačiau nesėkmingai. Teismas 2006 m. birželio 13 d. nutartyje konstatavo, kad D. M. ieškinyje
nurodytu adresu: duomenys neskelbtini, negyvena, taip pat negyvena ir adresu: duomenys neskelbtini, bei
duomenys neskelbtini, pagal Sodros duomenis, Vilniuje nedirba, todėl įpareigojo ieškovą Generalinę
prokuratūrą nurodyti atsakovo faktinę gyvenamąją vietą arba pasirinkti kitus įstatyme nustatytus
procesinių dokumentų įteikimo būdus (CPK 117, 129, 130 straipsniai). Teisėjų kolegija sprendė, kad
ieškovo pasirinktas procesinių dokumentų įteikimas viešo paskelbimo būdu neprieštarauja procesinės
teisės normoms ir yra laikytinas tinkamu. Atsakovo argumentas, kad ieškovas, dalyvaudamas civilinėje
byloje dėl žalos atlyginimo, žinojo apie tai, kad atsakovas turi atstovą ir prašė visus procesinius
dokumentus teikti jam, nesudaro pagrindo laikyti, jog atsakovas buvo netinkamai informuotas apie teismo
posėdį. Teismas privalėtų atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės, net nekonstatavęs pirmos aplinkybės,
jeigu atsakovas pareiškime dėl sprendimo peržiūrėjimo už akių nurodytų įrodymus, kurie turėtų įtakos
priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui. Teisėjų kolegija sprendė, kad atsakovas nenurodė
teismui  įrodymų, galinčių turėti įtakos sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui. Aplinkybės,
nurodytos atsakovo pareiškime, buvo teismo įvertintos, atlikus formalų įrodymų tyrimą byloje.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas D. M. prašo panaikinti teismų nutartis, patenkinti jo prašymą dėl
teismo sprendimo už akių peržiūrėjimo ir šį sprendimą panaikinti. Skundas grindžiamas tokiais
argumentais:
1. Teismo sprendimas už akių yra neteisėtas, nes priimtas esmingai pažeidus procesinės teisės
normas. Teismas neištyrė visų reikšmingų bylos aplinkybių. Teismas vadovavosi tik generalinio
prokuroro pateiktais baudžiamosios bylos Nr. 10-1-876-00 dokumentais, o ne kitais šioje byloje esančiais
dokumentais – 2005 m. sausio 28 d. prokuroro nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl automobilio
kontrabandos; įsiteisėjusia teismo 2005 m. liepos 7 d. nutartimi; liudytojos N. T. apklausos protokolu ir
kt. įrodymais, kurie paneigia generalinio prokuroro ieškinyje nurodytas aplinkybes ir byloja atsakovo
naudai. Teismas, neišreikalaudamas šios baudžiamosios bylos, neištyrė visų reikšmingų su ginčijamu
sandoriu susijusių aplinkybių ir net apie jas nežinojo, nes ieškovas apie šias nieko nenurodė, o atsakovai
teisme nebuvo išklausyti, nes jiems nebuvo tinkamai pranešta apie bylos nagrinėjimą. Teismas privalėjo
viešai išnagrinėti civilinę bylą, suteikti atsakovui teisę pasisakyti teisme ir ištirti visas reikšmingas bylai
aplinkybes, o ne atlikti formalų dalies įrodymų tyrimą, neištyrus kitų baudžiamojoje byloje esančių
įrodymų. Taigi teismo sprendimas už akių priimtas neatskleidus civilinio ginčo esmės ir dėl to
neįvykdžius teisingumo, esmingai pažeidus atsakovo teises, nustatytas CPK 42 straipsnyje, taip pat
rungimosi, dispozityvumo, šalių lygiateisiškumo bei žodiškumo principus (CPK 12, 13, 15, 17
straipsniai).
 2. Teismai, netenkindami atsakovo pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, netinkamai
taikė CPK 117, 285, 288 straipsnius; nesivadovavo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencijoje įtvirtintomis nuostatomis (teisė būti informuotam apie teisme iškeltą bylą, teisė į teisingą,
viešą ir nešališką teismą); nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės normų,
reglamentuojančių procesinių dokumentų įteikimo tvarką, taikymo praktikos.
Atsakovui nebuvo tinkamai pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, jam nebuvo įteikti
procesiniai dokumentai (ieškinio nuorašas ir kt.), todėl pagal CPK 285 straipsnio 3 dalį neturėjo būti
tenkinamas ieškovo prašymas priimti sprendimą už akių. Atsakovui taip pat nebuvo išsiųstas priimto
teismo sprendimo už akių nuorašas. Teismai padarė nepagrįstą ir imperatyviosioms įstatymo normoms
prieštaraujančią išvadą, kad generalinio prokuroro civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo pateiktas triplikas
laikytinas tinkamu pranešimu atsakovui apie teisme nagrinėjamą civilinę bylą dėl sandorio pripažinimo
negaliojančiu. Atsakovo atstovė civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo (advokatė S. N.) neturėjo
įgaliojimų atstovauti atsakovui civilinėje byloje dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, nes su ja nebuvo
sudaryta teisinių paslaugų sutartis. Pagal CPK 122 straipsnio 1 dalį procesiniai dokumentai įteikiami
fizinio asmens gyvenamojoje ar darbo vietoje arba kitoje vietoje, kurioje jis yra. Atsakovas yra deklaravęs
gyvenamąją vietą adresu: duomenys neskelbtini, ten ir gyvena. Tuo atveju, jei fizinis asmuo nerandamas
jo gyvenamojoje vietoje ir jis neturi atstovo byloje, tai jam siunčiami procesiniai dokumentai turėjo būti
įteikti gyvenamojo namo bendrijos administracijai (CPK 123 straipsnio 3 dalis). Teismas nesivadovavo
šiomis teisės normomis, besąlygiškai patikėjo ieškovo teiginiu, kad atsakovo gyvenamoji vieta yra
nežinoma, dėl to neįteikė atsakovui įstatymo nustatyta tvarka procesinių dokumentų. Teismas pažeidė
atsakovo teisę į teisingą, viešą ir nešališką teismą. Be to, teismas nepagrįstai perkėlė savo pareigą
informuoti atsakovą apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jo atstovei (advokatei S. N.), neturinčiai
įgaliojimų atstovauti jam civilinėje byloje dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu. Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, sprendžiant klausimą dėl procesinių dokumentų įteikimo
viešo paskelbimo būdu (CPK 130 straipsnis), būtina laikytis dokumentų įteikimo eiliškumo: paštas,
kurjeris, antstolis, viešas paskelbimas. Teismas pažeidė šią įstatymo normą.
3. Teismai turėjo nustatyti, kokį viešąjį interesą ir ar tikrai šiam interesui ginti yra pareikštas
generalinio prokuroro ieškinys atsakovui.
Kasatoriaus nuomone, ieškinys pareikštas ne viešajam interesui, bet ikiteisminio tyrimo įstaigos
interesams ginti. Atsakovas nebuvo įtariamasis baudžiamojoje byloje, jis buvo tik liudytojas. Tačiau,
nepaisant to, jo nuosavybė – automobilis „Mersedes Benz 210“ – teisėsaugos institucijų iš jo paimtas,
automobilis jam negrąžintas ir už jį neatlyginta. Dėl to jis pareiškė ieškinį teisėsaugos institucijoms dėl
žalos atlyginimo. Šios bylos nagrinėjimo metu atsakovas – Generalinė prokuratūra – pateikė teismui
ieškinį dėl automobilio pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Ieškinys grindžiamas tik
Generalinės prokuratūros parinktais rašytiniais įrodymais, visa baudžiamosios bylos medžiaga nepateikta
ir joje esantys įrodymai, bylojantys atsakovo naudai, netiriami. Apie civilinės bylos iškėlimą prokuroras
paminėjo tik jo pateiktame civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo triplike. Kitų procesinių dokumentų nei
atsakovas, nei jo atstovė negavo, o teismas priėmė sprendimą už akių. Esant tokioms faktinėms
aplinkybėms teismai privalėjo ištirti ir įvertinti, ar prokuroro pareikštu ieškiniu neginami kiti su viešuoju
interesu nesusiję veiksmai ir faktai, pvz., ar nesiekiama palankaus teismo sprendimo civilinėje byloje dėl
žalos atlyginimo, ypač kai yra faktas, kad baudžiamoji byla, kurios tik dalį ieškovas pateikė teismui savo
nuožiūra, nepateikdamas nutarimo nutraukti baudžiamąją bylą, teismo nutarties dėl prokuroro
įpareigojimo išspręsti automobilio klausimą ir kitų įrodymų, paneigiančių ieškinį. Teismai nepagrįstai
nenustatinėjo, ar prokuroro ieškinys yra susijęs su viešuoju interesu, ar pateiktas siekiant kitų tikslų ir
ginant kitą – tarnybinį – interesą.
Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo teismų nutartis palikti nepakeistas. Jame nurodoma,
kad teismai pagrįstai netenkino atsakovo prašymo peržiūrėti sprendimą už akių, nes byloje nenustatyta
CPK 288 straipsnio 4 dalyje nurodytų pagrindų tokiam sprendimui panaikinti. Domėtis bylos eiga yra ne
teismo, bet šalių teisė ir kartu pareiga, todėl teismas niekaip negalėjo tokios pareigos perkelti atsakovo
atstovui. Atsakovas nuo 2006 m. liepos 5 d. turėjo žinoti apie civilinės bylos dėl sandorio pripažinimo
negaliojančiu, todėl turėjo pakankamai laiko pasinaudoti savo procesinėmis teisėmis, nustatytomis CPK
42 straipsnyje. Tačiau jis elgėsi pasyviai ir ignoravo šiuos bylos nagrinėjimą. Jis, per pusantrų metų
turėdamas galimybę susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga, nepateikė nė vieno įrodymo,
paneigiančio priimto teismo sprendimo už akių pagrįstumą it teisėtumą. Pažymėtina, kad ikiteisminis
tyrimas baudžiamojoje byloje nenutrauktas, jis vykdomas toliau, o 2005 m. sausio 28 d. prokuroro
nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą buvo priimtas tik dėl atskirų asmenų (Z. N., E. N., R. Š.).
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
1. Kasacinio skundo argumentas dėl CPK 12, 13, 15, 17 straipsnių pažeidimo siejamas su
sprendimo už akių pagrįstumu. Teismo sprendimo už akių pagrįstumą sudaro faktinės aplinkybės, kurios
nustatomos atlikus formalų byloje esančių įrodymų vertinimą. Jeigu teismas turi procesinių prielaidų
priimti teismo sprendimą už akių, tai jis atlieka byloje esančių įrodymų formalų vertinimą. Apimties
požiūriu tai reiškia, kad formaliai teismas turi įvertinti faktinius duomenis, kurie pateikti ieškovo, ir
faktinius duomenis, kurie gali būti pateikti kitų byloje dalyvaujančių asmenų. Priimdamas teismo
sprendimą už akių teismas pagal tyrimo apimtį atlieka visų byloje esančių įrodymų vertinimą, bet
neprivalo reikalauti daugiau duomenų. Jeigu teismas mano, kad bylos aplinkybės yra sudėtingos ir
prieštaringos, kad sprendimu už akių jis negali pasisakyti dėl bylos esmės – patenkinti ar atmesti
reikalavimą - tai teismas neprivalo priimti sprendimo už akių ir gali nagrinėti bylą įprastine tvarka
neatvykus daliai ar daugumai dalyvaujančių byloje asmenų. Nagrinėjant bylą įprastine tvarka reikštų
bylos aplinkybių tyrimą iš esmės, o ne formaliai, apimties požiūriu tai reiškia, kad gali būti reikalaujama
įrodymų, kurie pašalintų byloje esančių įrodymų fragmentiškumą, prieštaringumą, netikslumus ar
kitokius jų esminius trūkumus arba bylos aplinkybių neaiškumą, trukdančius teismui apsispręsti ir
išnagrinėti bylą iš esmės. Formalaus įrodymų tyrimo metu bylos aplinkybės nėra išsamiai tiriamos, nes
neapklausiami teismo akivaizdoje liudytojai, neskelbiami įrodymai. Teismas susipažįsta su įrodymų
priemonių turiniu ir vertina, kad pasitvirtintų tai, ką asmuo teigia.
Kai paduodamas pareiškimas dėl teismo sprendimo už akių peržiūrėjimo, tai, be procesinių
pažeidimo aspektų, turi būti pagrindžiamas teismo sprendimo už akių neteisėtumas ir nepagrįstumas
(CPK 287 straipsnio 3 dalis 4 punktas). Teismas, spręsdamas šį pareiškimą, įvertina, ar jame nurodyti
įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui (CPK 288 straipsnio 4
dalis). Teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstus argumentus, kad priimant teismo sprendimą už
akių buvo pažeistos procesinės nuostatos, nes nebuvo apklausti liudytojai, nebuvo išreikalauti kiti
baudžiamosios bylos dokumentai. Esminiai duomenys apie parašų ir dokumentų klastojimą teismui buvo
pateikti, o kiti prieštaringo turinio ar kitokie akivaizdžiai paneigiantys duomenys proceso metu
pareiškime ar skunde nebuvo nurodyti. Vien nurodymo, kad baudžiamojoje byloje yra kitokių duomenų,
paneigiančių ieškinį, nepakanka pagrįsti teismo sprendimo už akių nepagrįstumą.
Pareiškimas dėl teismo sprendimo už akių peržiūrėjimo ir atskirasis skundas buvo grindžiami tik
procesiniais pažeidimais ir motyvuojami netinkamu procesinių dokumentų įteikimu bei rėmimusi
netinkamais įrodymais – baudžiamojoje byloje atliktomis liudytojų apklausomis. Buvo ginčijama, kad
liudytojai turėjo būti apklausti teisme. Liudytojų apklausų baudžiamojoje byloje protokolai atitinka
rašytiniams įrodymams keliamus reikalavimus ir galėjo būti vertinami formaliai vertinant įrodymus, kai
teismas priėmė teismo sprendimą už akių.
Teismas, atlikdamas formalų įrodymų vertinimą ir priimdamas teismo sprendimą už akių,
išvadas darė ne tik iš liudytojų apklausų protokolų, pateiktų iš baudžiamosios bylos. Teismas rėmėsi
ekspertizių išvadomis dėl parašų ir antspaudo suklastojimo. Tai yra objektyvaus pobūdžio ir kategoriško
turinio duomenys. Jų visuma buvo pagrindas teismui spręsti, kad jis gali priimti sprendimą už akių ir
patenkinti ieškinio reikalavimą darant išvadą, kad įrodymų visumos, kurią sudarė subjektyvūs ir
objektyvūs patikimi duomenys, turinys pasitvirtins.
2. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su kasacinio skundo argumentu dėl teisės į teismą pažeidimo.
Teisės į teisingą teismo procesą pažeidimas grindžiamas tuo, kad teismas atsakovo
tinkamai neinformavo apie teismo procesą, neįteikė jam procesinių dokumentų, todėl nebuvo sąlygų
priimti teismo sprendimo už akių. Iš teismo sprendimo už akių teksto matyti, kad byloje teismo
sprendimas už akių buvo priimtas dėl atsiliepimo į ieškinį nepateikimo, t. y. CPK 142 straipsnio 4 dalies
pagrindu. Dėl šios normos pažeidimo teisinių argumentų kasaciniame skunde nepateikta.
CPK 117 straipsnyje reglamentuojami procesinių dokumentų įteikimo būdai. Procesinių
dokumentų įteikimas viešo paskelbimo būdu yra vienas iš CPK nustatytų ir pagal CPK 117 straipsnį
leidžiamų įteikimo būdų, todėl ši norma nebuvo pažeista. Kasaciniame skunde nepateikta išsamių teisinių
argumentų dėl CPK 117 straipsnio pažeidimo, todėl teisėjų kolegija šio klausimo išsamiau neanalizuoja.
Kasacinio skundo argumentai dėl CPK 122 straipsnio pažeidimo yra faktinio pobūdžio. Jie
kasaciniame skunde nurodomi melagingai, t. y. kad teismas rėmėsi tik ieškovo pateikta informacija, o
faktų netikrino. Byloje yra teismo pranešimas, iš kurio matyti, kad pradinis atsakovo adresas buvo
klaidingas, bet patikslintas ir jau patikslintu adresu buvo siunčiami procesiniai dokumentai (b. l. 54);
2006 m. birželio 13 d. teismas priėmė nutartį, kuria ieškovą įpareigojo pašalinti ieškinio trūkumus ir
nurodyti atsakovo adresą, kuriuo jis gyvena (b. l. 59). Ieškovas pagal šią nutartį teikė papildomą
informaciją (b. l. 61). Šie duomenys rodo aiškiai melagingus kasacinio skundo teiginius, kurie turi būti
vertinami kaip šalies piktnaudžiavimas teise (CPK 95 straipsnis). Teisėjų kolegija daro išvadą kad
kasacijos pagrindas dėl CPK 122 straipsnio pažeidimo nesuformuluotas.
CPK 123 straipsnyje reglamentuojama procesinių dokumentų įteikimo tvarka, kai
dokumentai pristatomi įteikimui adresatams paštu, per kurjerius, kitus asmenis, kurie pagal CPK
gali įteikti dokumentus. Kasacinio skundo argumentas, kad byloje procesiniai dokumentai nebuvo įteikti
CPK 123 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, yra pagrįstas, nes teismo siųstas pranešimas nebuvo įteiktas
kitiems asmenims – namo (bendrijos) administracijai, butų eksploatavimo organizacijai, seniūnijos
seniūnui ar darbovietės administracijai. CPK 123 straipsnyje nenustatyta, kad neradus adresato –
fizinio asmens, jam skirtos teismo siuntos neįteiktos būtų grąžinamos teismui. Teismo siuntas pagal
CPK įteikiantys asmenys turi vadovautis jų įteikimo tvarka, nustatyta CPK 123 straipsnyje, ir
negali vadovautis kitais norminiais ar lokaliniais teisės aktais (pvz., pašto siuntų įteikimo
taisyklėmis, ne CPK, o kitų įstatymų nustatytomis teismo procesinių dokumentų įteikimo
taisyklėmis ar tvarka, įteikimo paslaugas teikiančiomis siuntų įteikimo taisyklėmis ar tvarka,
kurios kitaip, negu CPK 123 straipsnis, reglamentuoja teismo siuntų įteikimą), nes teismo
procesinių dokumentų įteikimo tvarką nustato CPK, o kitų įstatymų nuostatomis galima
vadovautis tik tada, kai CPK suteikiama pirmenybė kitų įstatymų normoms (CPK 1 straipsnio 1, 2
dalys). CPK 123 straipsnyje nenustatyta, kad gali būti vadovaujamasi kitokiomis, o ne CPK
nuostatomis dėl teismo procesinių dokumentų įteikimo tvarkos. Ta aplinkybė, kad teismo
procesinius dokumentus pristatantis asmuo, neradęs adresato, įteikia juos kitiems asmenims pagal
CPK 123 straipsnio 3 dalį, nepaneigia dokumentus pristatančio asmens teisės pagal kitus norminius
ar lokalinius teisės aktus palikti pranešimus adresatui apie gautą jo vardu siuntą, nedraudžia jiems
informuoti teismo, kad negalima įteikti procesinių dokumentų tiesioginiam adresatui ir nurodyti
neįteikimo priežasčių (kad asmuo negyvena, išvykęs, nerastas ar kt.), bet nesuteikia teisės grąžinti
teismo siuntos atgal į teismą neįteiktos. Tai reikštų CPK 123 straipsnio 3 dalies nevykdymą ir
trukdymą teismo procesui, taip pat pristatymo paslaugos suteikimą ne pagal įstatymo reikalavimus
arba jos nesuteikimą. Kasacinio skundo argumentai dėl CPK 123 straipsnio turinio ir taikymo
teisiškai pagrįsti, bet jie šioje byloje netaikomi, nes teismas gavo duomenų, kad atsakovo
gyvenamoji vieta tapo nežinoma. Teismas, turėdamas duomenų, kad atsakovo gyvenamoji vieta
tapo nežinoma, pasirinko ir taikė kitą įteikimo būdą, todėl CPK 123 straipsnis neturėjo būti
taikomas ir nėra pažeistas.
Byloje nustatyta, kad nėra galimybės atsakovui asmeniškai pasirašytinai įteikti ieškinio
nuorašą, todėl buvo pagrindas vadovautis CPK 124 straipsnio 3 dalimi. Pagal ją procesiniai
dokumentai gali būti įteikiami viešo paskelbimo būdu (CPK 130 straipsnis). Pagal 130 straipsnį
viešo paskelbimo būdu galima įteikti procesinius dokumentus, jeigu: 1) adresato gyvenamoji vieta
ar darbo vieta nežinoma ir jeigu šio kodekso nustatyta tvarka nėra galimybės paskirti kuratorių; 2)
jeigu byloje yra tam tikras skaičius dalyvaujančių byloje asmenų, bet jie nepaskyrę atstovo, todėl
negali pasinaudoti CPK 120 straipsnio tvarka. Kasatorius nurodo, kad šiuo atveju nebuvo laikytasi
normos reikalavimų, nes teismas turėjo pasinaudoti galimybe paskirti kuratorių. Šis skundo argumentas
yra pagrįstas, nes pagal CPK 130 straipsnio 1 dalį dokumentų įteikimas viešo paskelbimo būdu
galimas, jeigu nėra galimybės paskirti kuratorių. Byloje nėra įrodymų, kad teismas bandė skirti
kuratorių, todėl šios galimybės neišnaudojo. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismo veiksmai neatitiko
CPK 130 straipsnio 1 dalies reikalavimų.
Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą kasacijos pagrindu gali būti ne bet koks procesinės
teisės pažeidimas, bet toks, kuris turėjo įtakos neteisėto teismo sprendimo priėmimui. Teismas pažeidė
procesines teismo sprendimo už akių taisykles, nes priėmė teismo sprendimą už akių, nesant sąlygų jam
priimti. Taip buvo pažeista tame bylos nagrinėjimo etape asmens teisė į tinkamą teismo procesą pagal
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnį, ir kasacinis teismas šį pažeidimą
pripažįsta. Tačiau vėlesnio bylos nagrinėjimo metu šis procesinis pažeidimas buvo ištaisytas ir asmens
teisė į teisingą teismą buvo užtikrinta, o atsakovas ir jo atstovas nesielgė sąžiningai, ir todėl teismas gali
atsisakyti ginti jo teises, atsižvelgdamas į bylos aplinkybių visumą.
CPK 287 straipsnyje nustatyta, kad teismo sprendimas už akių gali būti peržiūrėtas,
paduodant pareiškimą. Sprendimo už akių peržiūrėjimo pagrindai yra dvi aplinkybių grupės: viena
susijusi su asmens, prieš kurį priimtas teismo sprendimas už akių, pasyvumu, kita – su teismo sprendimo
už akių pagrįstumu. Vien procesinio pasyvumo (neatvykimo į teismą, nepateikimo procesinio dokumento
ar kt.) aplinkybė nesudaro pagrindo panaikinti teismo sprendimo už akių, nes pagal CPK 287 straipsnio 2
dalies 3 ir 4 dalį turi būti nurodytos pareiškime dvi aplinkybių grupės. Tuo tarpu vien teismo sprendimo
nepagrįstumo aplinkybė pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją (2006 m.
rugsėjo 21 d. nutarimas) ir teisinės valstybės principą yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą už akių.
Pasinaudodamas CPK nustatyta teismo sprendimo už akių peržiūrėjimo galimybe, pareiškėjas nurodė
procesinius pažeidimus, padarytus priimant sprendimą už akių, bet nenurodė, kokie materialinio pobūdžio
faktai ar aplinkybės sudarytų pagrindą vertinti, kad priimtas teismo sprendimas už akių yra nepagrįstas.
Pareiškimą dėl teismo sprendimo už akių peržiūrėjimo svarstė pirmosios instancijos teismas, o jo nutartį
peržiūrėjo apeliacinės instancijos teismas.. Jie nustatė, kad pareiškėjas nepateikė argumentų ir įrodymų,
jog teismo sprendimas už akių yra neteisėtas dėl nepagrįstumo, t. y. kaip priimtas nesant faktinio
pagrindo. Pareiškime dėl teismo sprendimo už akių peržiūrėjimo, atskirajame skunde dėl teismo nutarties,
kuria atmestas pareiškimas dėl teismo sprendimo už akių, yra remiamasi tik procesinio pobūdžio
argumentais ir aplinkybėmis. Pagal CPK 288 straipsnio 4 dalį tai nesudaro pagrindo panaikinti teismo
sprendimą už akių. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į šioje byloje nustatytas aplinkybes, kad ši byla yra
kilusi iš civilinės bylos, kurioje atsakovas reikalauja žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, laikydamas
save turto savininku pagal sutartį. Šioje byloje yra sprendžiama dėl sutarties tariamo pobūdžio, nes
suklastoti pardavėjo duomenys, pirkėjas neketinęs ir iš tikrųjų nevaldęs turto, ikiteisminio tyrimo metu
turtas paimtas ne iš pirkėjo, kuris save vadina savininku ginčijamos sutarties pagrindu, o iš kito asmens. Į
bylą pateiktas 2006 m. birželio 1 d. triplikas, kurio tekste nurodyta, kad yra užvesta byla dėl sandorio
ginčijimo. Iš to daromos išvados, kad atsakovas buvo informuotas ir žinojo apie šią bylą, o ginčas tarp
šalių nėra naujas ir faktinės aplinkybės šalių yra nagrinėjamos ir kitoje byloje. Teisėjų kolegija daro
išvadą, kad padarytas procesinis pažeidimas nebuvo esminis, nesuvaržė atsakovo teisių civiliniame
procese dėl įrodymų teikimo, kad būtų galima pagrįstai abejoti dėl teismo sprendimo už akių pagrįstumo.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad nustatytas procesinio pobūdžio pažeidimas pagal šios bylos aplinkybes
nesudaro pagrindo panaikinti teismų nutartis kasacine tvarka, nes nenustatyta, kad šis pažeidimas galėjo
turėti įtakos neteisėto sprendimo priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalis 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis).
Kasacinio skundo argumentai dėl viešojo intereso gynimo nesiejami su materialinės ar
procesinės teisės normų pažeidimais, nepagrįsti teisiniais argumentais, todėl neatitinka CPK 346
straipsnio 2 dalies 1 punkto, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų ir nesudaro kasacinio
nagrinėjimo dalyko (CPK 359 straipsnio 3 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos
Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 13 d. nutartį ir Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 20 d. nutartį palikti
nepakeistas.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai: Juozas Šerkšnas, Algis Norkūnas, Sigita Rudėnaitė.
 LAIKINOSIOS APSAUGOS PRIEMONĖS

Klausimai:
1. Nutartis areštuoti turtą.
2. Atsakomybė už ieškinio užtikrinimo priemonių pažeidimą.
3. Vienos ieškinio užtikrinimo rūšies pakeitimas kita.
4. Atsakovo nuostolių atlyginimo užtikrinimas.
5. Pareiškimo dėl ieškinio užtikrinimo išnagrinėjimas.Ieškinio užtikrinimo panaikinimas.
Nutarčių apskundimas.
6. Nutarčių ieškinio užtikrinimo klausimais įvykdymas.

Šaltiniai:
1. V.Mikelėnas. Civilinis procesas. I dalis. Vilnius 1997 m. 376p.-382p.
2. E.Laužikas, V.Mikelėnas, V.Nekrošius Civilinio proceso teisė, I tomas, Justitia, Vilnius 2003,
387p.-398p.
3. Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso komentaras, I dalis, Justitia, Vilnius 2004,
330p.-358p.

Skaitiniai:
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. birželio 16 d. Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų
Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Alės Bukavinienės ir Danutės Milašienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų UAB „ Interpro investicija“,
asociacijos „Ekologinės statybos“ ir A. D. atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2008
m. balandžio 22 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės – atsakovų UAB „ Interpro
investicija“, asociacijos „Ekologinės statybos“ ir A. D. turto areštas civilinėje byloje Nr. 2-1906-41/2008,
iškeltoje pagal ieškovo UAB „Avižienių projektai“ ieškinį atsakovams UAB „ Interpro investicija“,
asociacijai „Ekologinės statybos“ ir A. D. dėl įpareigojimo įvykdyti sutartinę prievolę.
Teisėjų kolegija
nustatė:
Ieškovas UAB „Avižienių projektai“ ieškiniu prašė teismo įpareigoti atsakovus asociaciją
„Ekologinės statybos“, UAB „Interpro investicija“ ir A. D. solidariai įvykdyti 2007 m. sausio 18 d.
sudarytoje rangos sutartyje, 2007 m. sausio 12 d. laidavimo sutartyje bei jos pakeitime numatytą prievolę
– sudaryti (duomenys nenurodyti) ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypų, esančių (duomenys
nenurodyti) pirkimo-pardavimo sutartį ir nupirkti iš ieškovo šiuos sklypus už 10570588 Lt. Nurodė, kad
2007 m. kovo 16, 23 d. su UAB „ Keinvestment“ sudarė teisių ir pareigų perleidimo sutartis. Paaiškino,
kad pagal šias sutartis ieškovas perėmė UAB „ Keinvestment“ reikalavimo teises, kurias įmonė įgijo su
atsakovu asociacija „Ekologinės sistemos“ 2007 m. sausio 18 d. sudarytos projektavimo darbų rangos
sutarties pagrindu. Pagal šią sutartį atsakovas asociacija „Ekologinės sistemos“ įsipareigojo už sutartą
atlyginimą UAB „ Keinvestment“ per 12 mėnesių parengti ir patvirtinti žemės sklypų specialų planą,
kuriame būtų numatyta galimybė formuoti žemės sklypus individualių gyvenamųjų namų kvartalo
statybai, pakeisti žemės sklypų naudojimo paskirtį, padalyti šiuos sklypus, suderinti individualių
gyvenamųjų namų projektus ir pan. Šios sutarties šalys susitarė, jog atsakovui asociacijai „Ekologinės
sistemos“ neįvykdžius šių įsipareigojimų sutartu laiku, UAB „ Keinvestment“ įgis teisę nutraukti
projektavimo darbų rangos sutartį ir pareikalauti, jog atsakovas nupirktų žemės sklypus už 9 mln. Lt,
sumokėtų 0,5 ml. Lt baudą bei mokėtų delspinigius. Sutartinių prievolių pagal projektavimo darbų rangos
sutartį įvykdymo užtikrinimui 2007 m. sausio 19 d. UAB „ Keinvestment“ ir atsakovas UAB „ Interpro
investicija“ sudarė laidavimo sutartį, o 2007 m. balandžio 16 d. įformino jos pakeitimą, pagal kuriuos
UAB „ Interpro investicija“ įsipareigojo atsakyti kaip solidarus bendraskolis visu įmonei nuosavybės teise
priklausančiu turtu, o jai neįvykdžius sutartų įsipareigojimų, įsipareigojo nupirkti iš UAB
„ Keinvestment“ žemės sklypus iš ieškovo už 10 570 588 Lt. Nurodė, jog atsakovo UAB „ Interpro
investicija“ vadovas A. D. 2007 m. kovo 23 d. sudaryta laidavimo sutartimi, kaip solidarusis
bendraskolis, įsipareigojo įvykdyti UAB „ Interpro investicija“ prisiimtus įsipareigojimus pagal
laidavimo sutartį. Paaiškino, kad daugiau kaip 5 mln. Lt sumokėjo žemės sklypų savininkams, o 3 mln. Lt
sumokėjo atsakovo asociacijos „Ekologinės sistemos“ dalyvių įsteigtai įmonei UAB „Santechnikos linija“
už tarpininkavimą sutariant, jog žemės sklypų savininkai parduos šiuos sklypus ieškovui. Ieškinio
įvykdymo užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir, neviršijant reikalavimo sumos,
areštuoti atsakovams nuosavybės teise priklausantį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai, atsakovų
pinigines lėšas. Prašymą motyvavo tuo, kad ieškinio suma yra didelė, atsakovai yra bendraskoliai, vengia
vykyti sutartines prievoles, todėl teismo galimai ieškovui palankaus sprendimo įvykdymas gali pasidaryti
nebeįmanomas.

Vilniaus apygardos teismas 2008 balandžio 22 d. nutartimi ieškovo prašymą tenkino ir areštavo 10
570 588 Lt vertės atsakovų turtą. Nutartį grindė tuo, kad ieškinio suma yra labai didelė, duomenų apie
atsakovų finansinę padėtį nėra, todėl egzistuoja reali grėsmė, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių
ir neareštavus atsakovų turto, ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas gali tapti nebeįmanomas.
Atskiraisiais skundais atsakovai asociacija „Ekologinės statybos“ ir A. D. prašo pirmosios
instancijos teismo nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovo prašymą dėl laikinųjų
apsaugos priemonių taikymo atmesti. Skundus grindžia šiais motyvais:
1) Teismo nutartis nemotyvuota, pažeidžia šalių interesų pusiausvyrą. Teismas tik formaliai
konstatavo, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti, bet
nepateikė jokių tokių teiginį pagrindžiančių argumentų, nėra duomenų apie tai, kad apeliantai gali
nuslėpti turimą turtą ar jį perleisti kitiems asmenims.
2) Teismas atsakovų turtą areštavo neištyręs ieškovo nurodytų teiginių, jog atsakovai vengia
bendradarbiauti su ieškovu bei vykdyti sutartines prievoles, teisingumo, ir tokiu būdu nepagrįstai
apsunkino sąžiningų atsakovų, kurių finansinė padėtis gera, padėtį.
3) Ieškovo pateiktas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neatitinka tokiam
procesiniam dokumentui keliamų reikalavimų, todėl teismas turėjo nustatyti terminą trūkumams šalinti, o
ne tenkinti prašymą.
4) Apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą teismas nepagrįstai
nepranešė atsakovui ir šio klausimo neaptarė nutartyje.
Atsiliepime į atsakovų asociacijos „Ekologinės statybos“ ir A. D. atskiruosius skundus ieškovas
prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, o atsakovų atskirųjų skundų netenkinti.
Nurodo šiuos motyvus:
1) Labai didelė ginčo suma sudaro prielaidas užtikrinti ieškovui galimai palankaus sprendimo
įvykdymą, o net ir gera atsakovų finansinė padėtis savaime nereiškia, jog nereikia taikyti laikinąsias
apsaugos priemones.
2) Teismas nepažeidė teisingumo, proporcingumo ir ekonomiškumo principų, nes pirmiausia
areštavo atsakovams nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilonojamąjį turtą ir tik jo nesant ar
esant nepakankamai, pinigines lėšas. Be to, atsakovui neužketama galimybė prašyti teismo užtikrinti
atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimą.
3) Teismas, nors ir formaliai, bet tinkamai motyvavo nutartį ir pagrįstai apie prašymo dėl laikinųjų
apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą neinformavo atsakovų.
Atsakovas UAB „ Interpro investicija“ pirmosios instancijos teismo nutartį prašo panaikinti šiais
motyvais:
1) Teismas rėmėsi vienintele aplinkybe, jog reikalaujamo sudaryti sandorio vertė yra itin didelė,
tačiau nevertino, ar prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė yra susijusi su galimai ieškovui
palankaus sprendimo vykdytinumu. Laikinoji apsaugos priemonė, neatitinkanti ieškovo pareikšto
reikalavimo esmės ir nesusijusi su teismo sprendimo įvykdymu konkrečioje byloje apsauga, negali būti
taikoma, nes tai pažeistų ekonomiškumo principą. Ieškovas neprašo priteisti konkrečios pinigų sumos ar
turtą, todėl teismo pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė nesusijusi su pareikštu ieškiniu ir ieškovui
galimai palankaus sprendimo įvykdymu.
2) Taikomos ieškinio užtikrinimo priemonės turi būti proporcingos siekiamiems tikslams.
Skundžiama nutartimi teismas nutarė areštuoti apelianto pinigines lėšas, esančias banko sąskaitose,
įmonės kasoje ar pas trečiuosius asmenis, Tokiu būdu apelianto veikla tapo negalima – jis negali
atsiskaityti su valstybės ir savivaldybės biudžetais, mokėti darbuotojams darbo užmokestį. Dėl šios
priežasties apelianto atžvilgiu pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė – piniginių lėšų areštas pažeidžia
proporcingumo principą.
3) Teismas neatsižvelgė į atsakovų interesus, nevertino galimybės taikyti nuostolių, galinčių
atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą bei tuo pažeidė šalių
lygiateisiškumo principus.
Atsiliepime į atsakovo UAB „ Interpro investicija“ atskirąjį skundą ieškovas pirmosios instancijos
teismo nutartį prašo palikti nepakeistą, o atsakovo atskirojo skundo netenkinti šiais motyvais:
1) Apeliantas atskirajame skunde nepagrįstai nurodo, jog teismo pritaikytos laikinosios apsaugos
priemonės neatitinka pareikšto reikalavimo esmės ir nėra susijusios su būsimo teismo sprendimo
vykdytinumu. Patenkinus ieškinį ir įpareigojus atsakovus sudaryti su ieškovu žemės sklypų pirkimo-
pardavimo sutartį, atsakovams tektų sumokėti ieškovui 10 570 588 Lt už žemės sklypus. Todėl ieškovo
reikalavimas apima ne tik įpareigojimą sudaryti žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį, bet ir
įpareigojimą ją įvykdyti nustatytomis sąlygomis.
2) Nepagrįstas atskirojo skundo argumentas, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės
neatitinka proporcingumo principo. Šis principas reiškia, kad turi būti užtikrinta kreditoriaus ir skolininko
teisėtų interesų pusiausvyra. Tačiau atsakovas nepateikė įrodymų, kad areštavus jo nurodytą turtą, jis
negalės vykdyti jokios veiklos, atsiskaityti su valstybės biudžetais, mokėti darbuotojams darbo užmokestį.
Be to, teismas areštavo atsakovų nekilnojamąjį bei kilnojamąjį turtą, ir tik jo nesant – pinigines lėšas.
3) Teismas neturi pareigos savo iniciatyva taikyti atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos
priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą.
Atskirieji skundai tenkintini iš dalies.
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimai ieškovui
palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali
būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimai ieškovui palankaus
teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.).
Teismų praktikoje suformuota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali
pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado
dėl didelės pinigų sumos (Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. 2-127/2005, 2006 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-105/2006), nes didelė
reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos
apeliacinio teismo 2005 m. rugpjūčio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-397/2005, 2007 m.
lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007).
Ieškovas reikalavimą grindžia su atsakovu asociacija „Ekologinės sistemos“ sudarytos
projektavimo darbų rangos sutarties 7.1.1 punktu, pagal kurį šis atsakovas, neįvykdęs nustatytų pareigų,
už sutartą kainą įsipareigojo nupirkti žemės sklypus iš ieškovui reikalavimą perleidusio UAB
„ Keiinvestmet“. Kaip matyti iš ieškovo pateiktų dokumentų, atsakovas UAB „ Interpro investicija“ 2007
m. sausio 19 d. laidavimo sutartimi bei 2007 m. balandžio 16 d. jos pakeitimu, ir A. D. 2007 m. kovo 23
d. sudaryta laidavimo sutartimi įsipareigojo atsakyti ieškovui tuo atveju, jeigu asociacija „Ekologinės
sistemos“ neįvykdys sutartinės prievolės už sutartą kainą nupirkti sklypus iš UAB „Avižienių projektai“.
Laiduotojai atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai (CK 6.81 str. 1 d.). Esant
solidariai skolininkų pareigai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli
skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek visą prievolę, tiek jos dalį ( CK 6.6 str. 4 d.,
6.76 str. 1 d.). Nurodyta materialiosios teisės norma suteikia kreditoriui teisę pasirinkti ne tik savo
pažeistų teisių gynybos būdą, reikalavimo dalyką, bet ir nuspręsti, iš kokių asmenų reikalauti prievolės
įvykdymo (CPK 5 str., CK 6.6 str. 4 d.). Patenkinus ieškovo ieškinį keliems solidariąją pareigą turintiems
skolininkams, jis įgytų teisę pasirinkti, iš vieno, kelių ar visų atsakovų išieškoti priteistą sumą. Todėl
ieškovas, vadovaudamasis dispozityvumo principu, turi teisę pasirinkti, kurių atsakovų atžvilgiu
prašyti teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o teismas yra saistomas ieškovo pareikšto
prašymo (CPK 13 str.). Todėl ieškovas, pareiškęs ieškinį solidariąją pareigą pagal sutartis turintiems
atsakovams, kaip laikinąją apsaugos priemonę teisėtai prašė areštuoti tiek pagrindinio skolininko
(atsakovo asociacijos „Ekologinės sistemos“), tiek ir laiduotojų (atsakovų UAB „ Interpro investicija“ ir
A. D., kurie yra asociacijos „Ekologinės sistemos“ laiduotojai) turtą, ir teismas pagrįstai tokį ieškovo
prašymą tenkino (b.l. 12, CPK 145 str. 1 d. 1, 3 p. ir 2 d., CK 6.6 str. 4 d.). Jeigu paaiškėtų, kad teismo
nutartį dėl turto arešto vykdantis antstolis aprašė solidariųjų skolininkų (atsakovų) daugiau turto negu
numatyta teismo nutartyje, atsakovai turi teisę kreiptis į antstolį dėl areštuoto turto aprašo pakeitimo, o
antstoliui atsisakius pakeisti turto aprašą, CPK XXXI skyriaus nustatyta tvarka apylinkės teismui pateikti
skundą dėl antstolio veiksmų.
Apeliantai atskiruosiuose skunduose nepagrindė argumentų, jog šiuo metu jų finansinė padėtis yra
gera. Byloje esantys duomenys įrodo, kad atsakovams nuosavybės teise priklausančio turto, kurį surado ir
aprašė nutartį vykdantis antstolis, neužtenka įvykdyti ieškovui galimai palankų teismo sprendimą. Kita
vertus, šie atsakovų argumentai nėra reikšmingi teisingam nagrinėjamo klausimo išsprendimui. Civilinėje
byloje, kurioje ieškinio suma viršija 10 mln. Lt, vien tik aplinkybė, jog atsakovų finansinė padėtis
gera, savaime negarantuoja, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovų finansinė padėtis nepablogės
tiek, kad galimai ieškovui palankaus sprendimo įvykdymas pasunkės arba pasidarys
nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-
250/2008). Priešingu atveju būtų pažeista šalių teisėtų interesų pusiausvyra, neužtikrinamos ieškovo
teisės. Tokiu būdu būtų paneigta laikinųjų apsaugos priemonių instituto esmė, galimai ieškovui
palankus teismo sprendimas gali būti realiai neįvykdomas atsakovui bylos nagrinėjimo metu dėl
vienokių ar kitokių priežasčių netekus turto, vadinasi, ir byloje įvykdytas teisingumas būtų tik
deklaratyvus (Konstitucijos 109 str. 1 d., CPK 6 str.). Tokia situacija neatitiktų teisinėje valstybėje
įtvirtintų teisingumo, lygiateisiškumo, proporcingumo, realaus pažeistų teisių gynimo ir kitų teisės
principų.
Apelianto asociacijos „Ekologinės sistemos“ nurodomos aplinkybės, kad areštavus turtą pasunkės
asociacijos veikla, nėra pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, nes byloje nėra duomenų
apie tai, kad apeliantas dėl turto arešto patirtų žymių nuostolių, taip pat negalima daryti išvados, jog dėl
teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių būtų pažeisti šalių interesų pusiausvyros bei ekonomiškumo
principai.
Atsakovo UAB „ Interpro investicija“ argumentai dėl nepagrįsto įmonės piniginių lėšų arešto taip
pat atmestini, nes teismas nutartyje nurodė ne tik atsakovus, kurių turtas gali būti areštuotas, bet ir turto,
kuris gali būti areštuotas, eiliškumą. Įmonės piniginės lėšos gali būti areštuojamos tik tuo atveju, jeigu nei
vienas galimai solidariąją prievolę turintis atsakovas neturi kito turto. Kaip matyti iš byloje esančių
dokumentų, antstolis aprašė atsakovams nuosavybės teise priklausantį registruotiną turtą, kurį įvertino
didesnei kaip trijų milijonų litų sumai. Nesant pakankamai areštuoto turto, teismo nutartį vykdantis
antstolis visiškai pagrįstai areštavo atsakovų, tarp jų ir UAB „ Interpro investicija“ pinigines lėšas (b.l.
18-24, 39-40). Beje, kaip minėta, iš antstolio pateiktų duomenų matyti, kad atsakovų turimo turto bei
piniginių lėšų kredito įstaigose nepakanka įvykdyti ieškovui galimai palankų teismo sprendimą.
Nepaisant to, du atsakovai yra juridiniai asmenys, kurie vykdo ūkinę-komercinę veiklą. Uždraudus jiems
vykdyti bet kokius mokėjimus iš sąskaitose esančių areštuotų piniginių lėšų, būtų iš esmės paralyžiuota
įmonių veikla, galėtų būti padaryti žala ir kitiems teisės subjektams. Todėl yra teisinis pagrindas
patikslinti pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties dalį ir nustatyti, kad iš areštuotų piniginių
lėšų atsakovai gali atsiskaityti su ieškovu, o atsakovai – juridiniai asmenys taip pat turi teisę iš šių lėšų
mokėti darbo užmokestį darbuotojams, kitas su darbo santykiais susijusias išmokas, privalomuosius
mokesčius į valstybės (savivaldybės) bei socialinio draudimo biudžetus.
Pirmosios instancijos teismas nutartyje pagrįstai nesprendė dėl atsakovų galimų nuostolių
atlyginimo užtikrinimo, kadangi atsakovai neprašė teismo užtikrinti tokių nuostolių atlyginimą, o viešojo
intereso šioje byloje nėra (CPK 144 str. 1 d., 3 str. 6 d.). Todėl atsakovų atskiruosiuose skunduose
pateiktas argumentas, kad teismas savo iniciatyva turėjo taikyti jų galimų nuostolių atlyginimo
užtikrinimą, atmestinas kaip nepagrįstas. Tačiau tai neužkerta galimybės atsakovams prašyti teismo
taikyti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą, įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą reikalaujamą
priteisti sumą, pateikti laidavimą, įkeisti turtą, prašyti pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita arba
panaikinti laikinąją apsaugos priemonę, jeigu paaiškėtų, jog ieškinio užtikrinimui areštuota pakankamai
pagrindinio skolininko ar kitų atsakovų ( bendraskolių) turto (CPK 146, 147, 150 str.). Neatsižvelgiant į
tai, ar atsakovai, vadovaudamiesi CPK 147 straipsnio pirmąja dalimi, pareikš prašymą pirmosios
instancijos teismui dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, ar tokio prašymo nepareikš, įstatymas
jiems suteikia teisę reikalauti nuostolių atlyginimo, jeigu įsiteisėtų sprendimas, kuriuo ieškinys būtų
atmestas (CPK 147 str. 3 d.).
Apeliantų argumentai, kad teismas nepagrįstai neinformavo jų apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos
priemonių nagrinėjimą yra atmestini. CPK 148 straipsnio pirmoji dalis suteikia teismui teisę klausimą
dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo spręsti nepranešus apie tai atsakovui, jeigu yra reali
grėsmė, kad toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų
taikymą nebeįmanomą. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje ir nemotyvavo
savo procesinio sprendimo nepranešti atsakovams apie ieškovo prašymo nagrinėjimą, bet vien dėl
šio formalaus pažeidimo naikinti nutarties nėra pagrindo. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios
instancijos teismas pagrįstai neinformavo atsakovų apie prašymo nagrinėjimą dėl to, kad informavus juos,
būtų sudarytos sąlygos atsakovams paslėpti nuosavybės teise turimą turtą ir išvengti galimai pagrįstos
sutartinės prievolės įvykdymo.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nurodo, kad atsakovų turtas pagrįstai areštuotas
pareikšto reikalavimo ribose nutartyje nurodyta tvarka, t.y. neviršijant 10 570 588 Lt. Esant tokioms
aplinkybėms, kai tarp šalių susiklostė konfliktiški santykiai ir ieškovas pareiškė ieškinį, kurio suma labai
didelė, nesant duomenų apie tai, kad atsakovų finansinė padėtis yra tokia gera, kad nekiltų abejonių dėl
ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymo, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai taikė
laikinąsias apsaugos priemones ir areštavo atsakovų turtą. Tačiau teismas nepagrįstai nenustatė leidimo
atsakovams atsiskaityti su ieškovu bei vykdyti mokėjimus biudžetinėms įstaigoms. Todėl pirmosios
instancijos teismo nutartis keistina ir nustatytina, kad atsakovams leidžiama atsiskaityti su ieškovu, o
atsakovams UAB „ Interpro investicija“ ir asociacijai „Ekologinės statybos“ nesuteikė teisės iš šių lėšų
mokėti darbo užmokestį darbuotojams, kitas su darbo santykiais susijusias išmokas, privalomuosius
mokesčius į valstybės (savivaldybės) bei socialinio draudimo biudžetus.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 22 d. nutartį pakeisti.
Nustatyti, kad iš areštuotų pinginių lėšų atsakovams A. D. asociacijai „Ekologinės statybos“ ir
UAB „ Interpro investicija“ leidžiama atsiskaityti su ieškovu UAB „Avižienių projektai“, o atsakovams
asociacijai „Ekologinės statybos“ ir UAB „ Interpro investicija“ taip pat suteikiama teisė iš areštuotų
piniginių lėšų mokėti darbo užmokestį darbuotojams, kitas su darbo santykiais susijusias išmokas,
privalomuosius mokesčius į valstybės (savivaldybės) bei socialinio draudimo biudžetus.
Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.
Teisėjai: Alė Bukavinienė, Artūras Driukas, Danutė Milašienė.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. spalio 19 d. Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Marytės Mitkuvienės ir Nijolės Piškinaitės, teismo
posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens (kreditoriaus) uždarosios
akcinės bendrovės „Graumena“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. rugpjūčio 23 d.
nutarties, kuria nutarta netenkinti prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, civilinėje byloje
Nr. B2-281-395/2007 dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vinukas“ bankroto.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
 Tretysis asmuo (kreditorius) UAB „Graumena“ 2007 m. rugpjūčio 8 d. kreipėsi į teismą su skundu,
prašydamas pripažinti, kad 2007 m. liepos 20 d. BUAB „Vinukas“ kreditorių susirinkime išrinktas
komitetas yra išrinktas neteisėtai, ir pripažinti negaliojančiu BUAB „Vinukas“ 2007 m. liepos 20 d.
kreditorių susirinkimo sprendimą 3 darbotvarkės klausimu išrinkti kreditorių komitetą. Tretysis asmuo
(kreditorius) UAB „Graumena“ skunde nurodė, kad bankrutuojančios bendrovės kreditorių susirinkimo
metu nebuvo nustatyta bei patvirtinta kreditorių komiteto rinkimo tvarka, vykdant balsavimą kreditorių
susirinkimo pirmininkė nesilaikė savo pasiūlytos balsavimo tvarkos, kreditorių susirinkimo protokole
neteisingai įrašyta, jog buvo balsuojama už visus 14 kandidatų į kreditorių komitetą, todėl šiame
susirinkime kreditorių komitetas yra išrinktas neteisėtai, nes į komitetą buvo išrinkti tik asmenys, kurių
kandidatūrai pritarė didžiausi bankrutuojančios bendrovės kreditoriai. Tretysis asmuo (kreditorius) UAB
„Graumena“ skunde taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti kreditorių komiteto
įgaliojimus ir uždrausti išrinktam kreditorių komitetui priimti sprendimus.
Kauno apygardos teismas 2007 m. rugpjūčio 23 d.
nutartimi nutarė trečiojo asmens (kreditoriaus) UAB „Graumena“ prašymo dėl laikinųjų apsaugos
priemonių taikymo netenkinti. Teismas nurodė, kad prašymas netenkintinas, nes, remiantis Įmonių
bankroto įstatymo 23 straipsnio nuostatomis, bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimas yra
aukščiausias šios įmonės valdymo organas įmonės bankroto bylos laikotarpiu ir jo sprendimai privalomi
ne tik atskiriems kreditoriams, bet ir teismo paskirtajam įmonės administratoriui. Teismas pažymėjo, kad
bylos medžiaga patirtina, jog po bankroto bylos iškėlimo administratoriui sušaukti pirmąjį kreditorių
susirinkimą pavyko tik pakartotinai, t. y. 2007 m. liepos 20 d., ir visiems bankrutuojančios bendrovės
kreditoriams, įskaitant ir UAB „Graumena“, apie įvyksiančio susirinkimo darbotvarkę buvo žinoma iš
anksto, nes susirinkimas vyko pagal ankstesnę neįvykusio pirmojo kreditorių susirinkimo darbotvarkę.
Teismas konstatavo, kad susirinkime priimti nutarimai, išreiškė 97,271 procento visų bankrutuojančios
bendrovės kreditorių valią. Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog nėra akivaizdžių duomenų, kad teismui
pateiktų balsavimo biuletenių ar kreditorių susirinkimo dalyvių registracijos duomenys būtų suklastoti,
kad kreditorių susirinkimo nutarimai neatitiktų šio susirinkimo darbotvarkės, konstatavo, kad laikinųjų
apsaugos priemonių taikymas ir uždraudimas vykdyti visų kreditorių priimtus sprendimus, įskaitant ir dėl
kreditorių komiteto išrinkimo, sutrikdytų bankroto procedūrų taikymą, pažeistų didžiosios dalies
kreditorių teises ir todėl atsisakytina taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki bus išnagrinėtas trečiojo
asmens (kreditoriaus) UAB „Graumena“ skundas dėl 2007 m. liepos 20 d. BUAB „Vinukas“ kreditorių
susirinkimo sprendimo pripažinimo negaliojančiu.
Atskiruoju skundu tretysis asmuo (kreditorius) UAB „Graumena“ prašo apeliacinės
instancijos teismą panaikinti Kauno apygardos teismo 2007 m. rugpjūčio 23 d. nutartį ir taikyti laikinąsias
apsaugos priemones – sustabdyti BUAB „Vinukas“ kreditorių komiteto įgaliojimus ir uždrausti išrinktam
kreditorių komitetui priimti sprendimus iki skundo dėl 2007 m. liepos 20 d. BUAB „Vinukas“ kreditorių
susirinkimo sprendimo pripažinimo negaliojančiu išnagrinėjimo. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais
argumentais:
1. Teismo motyvas, kad pagal Įmonių bankroto įstatymo 23 straipsnį bankrutuojančios
įmonės kreditorių susirinkimas yra aukščiausias šios įmonės valdymo organas įmonės bankroto bylos
laikotarpiu ir jo sprendimai yra privalomi ne tik kreditoriams, bet ir administratoriui, yra nepakankamas ir
nesudarantis pakankamo pagrindo atmesti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Kreditorių
susirinkimo sprendimai gali būti apskųsti teismui, todėl, atsižvelgiant į tai, kad kreditorių susirinkimas
suteikė kreditorių komitetui praktiškai visas įstatyme numatytas kreditorių susirinkimo teises, taip
pašalindamas iš sprendimų priėmimo kreditorius, neturinčius savo atstovų kreditorių komitete, svarbu
nustatyti, ar kreditorių komitetas sudarytas teisėtai ir kol šis klausimas neišspręstas, visiškai pagrįstas ir
proporcingas yra reikalavimas sustabdyti kreditorių komiteto įgaliojimus.
2.Teismo motyvai, kad 2007 m. liepos 20 d. kreditorių susirinkimas vyko pakartotinai, kad
kreditoriams apie darbotvarkę buvo žinoma iš anksto ir kad priimti nutarimai išreiškė 97,271 procento
visų bankrutuojančios bendrovės kreditorių valią, yra nepagrįsti. Apie darbotvarkę kreditoriams buvo
žinoma iš anksto, tačiau apie susirinkimo darbo reglamentą ir balsavimo tvarką žinoma nebuvo, todėl
motyvas apie darbotvarkės žinojimą iš anksto yra teisiškai nereikšmingas.
3.Nėra aišku, kuo remdamasis teismas konstatavo, kad susirinkime priimti nutarimai išreiškė
97,271 procento visų bankrutuojančios bendrovės kreditorių valią.
 4.Nesustabdžius kreditorių komiteto įgaliojimų ir neuždraudus neteisėtai išrinktam kreditorių
komitetui priimti sprendimų, gali būti padaryta žala kreditoriams, įskaitant ir UAB „Graumena“, bei jų
interesams.
Atskirasis skundas atmestinas, Kauno apygardos teismo 2007 m. rugpjūčio 23 d. nutartis paliktina
nepakeista.
Remiantis CPK 144 straipsnio pirmąja dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų
asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas
gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra
preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms,
galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl
laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti
palankus ieškovui, įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. CPK 145 straipsnio
antrojoje dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis
ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias
apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai
būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui,
įvykdymui. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja
išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos
arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos
proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Pažymėtina, kad bet kuris teismo
atliekamas procesinis veiksmas yra neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų
suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja minėti universalieji civilinio
proceso teisės principai. Tai suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos
priemonių taikymas bus proporcingos jų taikymu siekiamiems tikslams. Analogiškos taisyklės
taikytinos ir sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą bankroto teisiniuose
santykiuose.
Bylos duomenys patvirtina, kad tretysis asmuo (kreditorius) UAB „Graumena“ 2007 m. rugpjūčio 8
d. skundu ginčijo 2007 m. liepos 20 d. įvykusio BUAB „Vinukas“ kreditorių susirinkimo sprendimą dėl
kreditorių komiteto išrinkimo bei prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti kreditorių
komiteto įgaliojimus ir uždrausti išrinktajam kreditorių komitetui priimti sprendimus. Teisėjų kolegija,
atsižvelgdama į UAB „Vinukas“ bankroto bylos apimtį, BUAB „Vinukas“ kreditorių skaičių bei
kreditorių patvirtintų reikalavimų dydį, konstatuoja, kad minėtų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas
nebūtų proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams ir pažeistų kitų kreditorių teisėtus interesus,
kadangi sustabdžius kreditorių komiteto įgaliojimus ir uždraudus išrinktajam kreditorių komitetui priimti
sprendimus būtų sutrikdytas bankroto procedūros vykdymas. Teisėjų kolegija pažymi, kad patvirtinto
kreditoriaus UAB „Graumena“ kreditorinio reikalavimo dydis yra mažesnis nei 1 procentas patvirtintų
visų BUAB „Vinukas“ kreditorių kreditorinių reikalavimų dydžio ir kad kiti kreditoriai neginčijo 2007 m.
liepos 20 d. BUAB „Vinukas“ kreditorių susirinkimo sprendimo dėl kreditorių komiteto išrinkimo. Todėl
atskirojo skundo argumentai, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių gali būti padaryta žala kitiems
BUAB „Vinukas“ kreditoriams ir pažeisti kitų kreditorių teisėti interesai, yra nepagrįsti. Teisėjų kolegijos
nuomone, netaikius trečiojo asmens (kreditoriaus) UAB „Graumena“ prašomų laikinųjų apsaugos
priemonių, teismo nutarties, kuria būtų tenkintas trečiojo asmens (kreditoriaus) UAB „Graumena“
skundas, įvykdymas nepasidarys nebeįmanomu, kadangi neteisėtai išrinkto kreditorių komiteto
sprendimai galėtų būti nuginčyti, klausimai, dėl kurių neteisėtai išrinktas kreditorių komitetas priėmė
sprendimus, turėtų būti nagrinėjami iš naujo kreditorių susirinkimo arba kreditorių komiteto. Dėl
nurodytų argumentų ir atsižvelgdama į tai, kad konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas turi būti
proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos
teismas pagrįstai atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nėra pagrindas
panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo nutartį, ir sprendžia, kad atskirasis skundas atmestinas,
o Kauno apygardos teismo 2007 m. rugpjūčio 23 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337
straipsnio 1 punktu,
 nutaria:
Kauno apygardos teismo 2007 m. rugpjūčio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėjai: Kazys Kailiūnas, Marytė Mitkuvienė, Nijolė Piškinaitė.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. sausio 28 d. Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Janinos Januškienės ir Gintaro
Kryževičiaus,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo L. Č.kasacinį
skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio 2 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje
pagal ieškovų V. P. ir V. P. ieškinį atsakovams L. Č. ir J. J. dėl turto arešto panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai V. P. ir V. P.prašė pašalinti jų nuosavybės teisės pažeidimus ir panaikinti nekilnojamojo
turto – 1,66 ha ploto žemės sklypo (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini),– areštą.
Ieškovai nurodė, kad šio nekilnojamojo turto areštas kaip laikinoji apsaugos priemonė buvo pritaikytas
Kauno rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2271-485/2006.
Šį žemės sklypą ieškovė pagal 2006 m. spalio 26 d. pirkimo-pardavimo sutartį ir perdavimo-priėmimo
aktą įsigijo iš A. Š. ir A. Š. už 750 000 Lt, jis yra bendroji jungtinė ieškovų (sutuoktinių) nuosavybė.
Pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ir žemės sklypo įregistravimo nekilnojamojo turto registre metu
jokių apribojimų bei areštų žemės sklypui nebuvo taikyta, pardavėjas apie tai neužsiminė. Kadangi
ieškovai nebuvo įtraukti trečiaisiais asmenimis į civilinę bylą Nr. 2-2271-485/2006 Kauno rajono
apylinkės teisme, tai jie negalėjo apskųsti Kauno rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 14 d.
nutarties dėl laikinosios apsaugos priemonės.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Kauno rajono apylinkės teismas 2007 m. balandžio 2 d. sprendimu ieškinį patenkino:
pašalino ieškovų nuosavybės teisės pažeidimus ir panaikino nekilnojamojo turto – 1,66 ha žemės sklypo
(duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), – areštą, uždėtą Kauno rajono apylinkės teismo
2006 m. gruodžio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2271-485/2006, bei priteisė ieškovui V. P. iš
atsakovų L. Č. ir J. J. po 50 Lt žyminio mokesčio, po 1000 Lt už advokato pagalbą, taip pat po 7,90 Lt
pašto išlaidų valstybei. Teismas nustatė, kad Kauno rajono apylinkės teisme yra užvesta civilinė byla
pagal ieškovų L. Č. ir J. J. ieškinį atsakovams Kauno apskrities viršininko administracijai, Kauno rajono
savivaldybei, dalyvaujant tretiesiems asmenims V. A., E. B., A. B., A. D. ir kt., dėl įsakymų, sprendimų,
pirkimo-pardavimo sutarčių panaikinimo. Toje byloje, tenkinant ieškovų prašymą, Kauno rajono
apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 14 d. nutartimi buvo areštuoti tretiesiems asmenims, taip pat A. Š.,
priklausantys žemės sklypai. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovė V. P. 2006 m. spalio 26 d. žemės
sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi iš A. Š. ir A. Š. nupirko 1,66 ha žemės sklypą, esantį (duomenys
neskelbtini), įgyto turto nuosavybės teisės 2006 m. spalio 27 d. buvo įregistruotos nekilnojamojo turto
registre. Žemės sklypą ieškovė nupirko už 750 000 Lt ir įsipareigojo sumokėti šią sumą banko pavedimu į
pardavėjų nurodytą sąskaitą per 60 dienų nuo pirkimo-pardavimo sutarties patvirtinimo dienos. 2006 m.
gruodžio 20 d. ieškovė kreipėsi į AB Ūkio banką dėl paskolos žemės sklypui pirkti. Bankas priėmė
sprendimą suteikti paskolą, kai jam bus įkeistas perkamas žemės sklypas, tačiau, esant galiojančiam
areštui, nėra galimybių tai padaryti. Teismas konstatavo, kad po sandorio sudarymo ir turto perdavimo
akto pasirašymo nuosavybės teisės į nupirktą žemės sklypą perėjo ieškovei V. P. (CK 4.49 straipsnio 1
dalis). Nei žemės sklypo pirkimo, nei registracijos metu jokių šio turto apribojimų ir areštų nebuvo
užregistruota. Kauno rajono apylinkės teismo civilinėje byloje dėl įsakymų, sprendimų, pirkimo-
pardavimo sutarčių panaikinimo ieškovai nebuvo įtraukti dalyvaujančiais byloje asmenimis, o pirkdami
žemės sklypą, apie teisminius ginčus nežinojo, taigi jie yra sąžiningi šio nekilnojamojo turto įgijėjai.
Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad žemės sklypo areštas šiurkščiai pažeidžia
ieškovų nuosavybės teises. Teismas konstatavo, kad pagal CK 4.98 straipsnį savininkas gali reikalauti
pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu, todėl ieškinį dėl
nuosavybės teisės pažeidimų pašalinimo ir arešto panaikinimo pripažino tenkintinu.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi
bylą pagal atsakovo L. Č. apeliacinį skundą, 2007 m. liepos 12 d. nutartimi skundą patenkino iš dalies:
Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio 2 d. sprendimą pakeitė ir ieškovui V. P. iš atsakovų L.
Č. ir J. J. priteistą sumą už advokato pagalbą sumažino iki 72 Lt – po 36 Lt iš kiekvieno. Teisėjų kolegija
nurodė, kad pagal CPK 150 straipsnio 1 dalį laikinosios apsaugos priemonės dalyvaujančių byloje ir kitų
suinteresuotų asmenų prašymu gali būti panaikinamos teismo, kurio žinioje yra byla, nutartimi. Pagal šią
normą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo gali kreiptis ne tik byloje dalyvaujantys, bet ir kiti
suinteresuoti asmenys. Taigi ieškovai V. P. ir V. P., kuriems priklausantis turtas buvo areštuotas Kauno
rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 14 d.nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2271-485/2006, į kurią
ieškovai dalyvaujančiais asmenimis nebuvo įtraukti, vadovaujantis CPK 150 straipsnio 1 dalimi, galėjo
civilinėje byloje Nr. 2-2271-485/2006 kreiptis su prašymu dėl teismo nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos
priemonių panaikinimo. Ieškovai šia teise nepasinaudojo, tačiau pareiškė ieškinį dėl nuosavybės teisių
pažeidimų pašalinimo ir arešto panaikinimo CK 4.98 straipsnio pagrindu. Teisėjų kolegija nurodė, kad
pirmosios instancijos teismas Kauno rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 14 d. nutarties, priimtos
kitoje civilinėje byloje, dalį panaikino CPK nenustatytu ir jam prieštaraujančiu būdu, tačiau šis
pažeidimas nėra pagrindas išvadai, kad byla išspręsta neteisingai (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Teisėjų
kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ieškovams civilinėje byloje Nr. 2-2271-485/2006 nepareikšta jokių
turtinių reikalavimų ir jų sudaryta 2006 m. spalio 26 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis bei
perdavimo-priėmimo aktas neužginčyti, pripažino, jog nebuvo teisinio pagrindo Kauno rajono apylinkės
teismui 2006 m. gruodžio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2271-485/2006 areštuoti žemės sklypą,
kuris nuo 2006 m. spalio 26 d. pirkimo-pardavimo sutarties įregistravimo nebepriklausė civilinės bylos
Nr. 2-2271-485/2006 atsakovui A. Š. Teisėjų kolegija konstatavo, kad Kauno rajono apylinkės teismo
2006 m. gruodžio 14 d. nutartis dėl ieškovų turto arešto priimta nepagrįstai ir turėjo būti panaikinta,
pareiškiant prašymą CPK 150 straipsnio pagrindu, civilinės bylos Nr. 2-2271-485/2006 teisėjo nutartimi,
tačiau, atsižvelgdama į tai, kad abi civilinės bylos (Nr. 2-2271-485/2006 ir Nr. 2-0394-485/2007) yra to
paties Kauno rajono apylinkės teismo žinioje ir jas nagrinėja tas pats teisėjas, pripažino, jog CPK 150
straipsnio 1 dalies nuostata, suteikianti teisę laikinąją apsaugos priemonę panaikinti tam teismui, kurio
žinioje yra byla, nebuvo pažeista.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas L. Č. prašo panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m.
balandžio 2 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m.
liepos 12 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais
argumentais:
1. Teismai, panaikindami žemės sklypo areštą, ignoravo akivaizdžius CPK 18 straipsnio
pažeidimus. Kauno rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 14 d. nutartis dėl arešto yra teisėta ir
galiojanti. Vienintelė procesinė galimybė ginčyti tokios nutarties teisėtumą – atskirojo skundo padavimas.
Teismai šios nutarties dalį panaikino CPK nenustatytu ir jam prieštaraujančiu būdu, taip pažeisdami
teismo nutarties privalomumo ir teismo nešališkumo principus.
2. Apygardos teismas konstatavo, kad apylinkės teismo nurodytas materialinis teisinis ieškinio
pagrindas – CK 4.98 straipsnis – yra netinkamas, tačiau šio teismo sprendimą iš esmės paliko galioti,
nenurodydamas jokio materialinio teisinio pagrindo ieškiniui patenkinti.
3. Teismai netinkamai kvalifikavo ginčo šalių teises ir pareigas, nesilaikė teisingumo, protingumo ir
sąžiningumo principų (CPK 3 straipsnio 1 dalis, CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Ieškovai šioje byloje
atsakovais nepagrįstai patraukė fizinius asmenis. Žemės sklypo areštas buvo pritaikytas teismo procesiniu
sprendimu, todėl byloje nurodytiems atsakovams tokio pobūdžio reikalavimai yra teisiškai nepagrįsti.
4. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad, atsižvelgiant į tai, jog abi civilinės bylos buvo
nagrinėjamos to paties teismo ir to paties teisėjo, CPK 150 straipsnio 1 dalies nuostata nebuvo pažeista,
yra nepagrįsta. Šioje civilinėje byloje ieškovai pareiškė ieškinį CK 4.98 straipsnio pagrindu, o apygardos
teismo nurodytas CPK 150 straipsnio 1 dalyje nustatytas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių
panaikinimo nebuvo pareikštas. Dėl to apygardos teismas turėjo konstatuoti, kad, pažeidžiant CPK 21
straipsnyje įtvirtintą teismo nešališkumo principą, tas pats apylinkės teismo teisėjas nepagrįstai sprendė
priimto ir galiojančio procesinio sprendimo teisėtumo klausimą.
5. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad CPK 150 straipsnio 1 dalyje nustatytas
prašymas dėl arešto panaikinimo turėjo būti patenkintas, išreiškė išankstinę nuomonę, nes ieškovai tokio
prašymo nėra pateikę. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pripažintinas šališku.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovai V. P. ir V. P. prašo Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m.
balandžio 2 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m.
liepos 12 d. nutartį palikti nepakeistus. Ieškovai nurodo tokius nesutikimo su kasaciniu skundu
argumentus:
1. Nepaisant CPK 150 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės kreiptis su prašymu dėl laikinųjų
apsaugos priemonių panaikinimo ne tik byloje dalyvaujantiems, bet ir kitiems suinteresuotiems
asmenims, negatoriniu ieškiniu (CK 4.98 straipsnis) savininkas gali gintis ir nuo neteisėto jo turto arešto.
CPK 150 straipsnio 1 dalyje ir CK 4.98 straipsnyje įtvirtinti pažeistų teisių gynimo būdai yra alternatyvūs,
o jų pasirinkimas priklauso tik nuo turto savininko, besiginančio nuo jo teisių pažeidimo, valios. Dėl to,
taip pat ir dėl CPK 150 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad laikinąsias apsaugos priemones gali panaikinti
teismas, kurio žinioje yra byla, kasatoriaus argumentas, jog ieškovai Kauno rajono apylinkės teismo 2006
m. gruodžio 14 d. nutarties teisėtumą galėjo ginčyti tik apskųsdami ją atskiruoju skundu, yra nepagrįstas.
2. Pagal CPK 115 straipsnio 4 dalį klaidingas procesinio dokumento pavadinimas ar kiti aiškūs
netikslumai nėra kliūtis procesiniams veiksmams, kurių prašoma, atlikti. Be to, ieškovo nurodytas
ieškinio teisinis pagrindas teismo nesaisto. Dėl to, nors ieškovai ieškinio teisiniu pagrindu nurodė CK
4.98 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į faktinį ieškinio pagrindą ir dalyką, turėjo
teisę ieškinį laikyti prašymu, atitinkančiu CPK 150 straipsnio 1 dalies reikalavimus, ir pagrįstai pripažino,
kad Kauno rajono apylinkės teismas bylą iš esmės išsprendė teisingai.
3. Kasatorius nepagrįstai nurodo, kad jis ir J. J. (fiziniai asmenys) yra netinkami atsakovai šioje
byloje. Sąlygas ieškovų teisių pažeidimams atsirasti sudarė būtent atsakovai, pareiškę teismui nepagrįstą
ir neteisėtą prašymą areštuoti ieškovams nuosavybės teise priklausantį daiktą.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
Kauno rajono apylinkės teisme yra užvesta civilinė byla pagal ieškovų L. Č. ir J. J. ieškinį
atsakovams Kauno apskrities viršininko administracijai ir Kauno rajono savivaldybei dėl įsakymų,
sprendimų, pirkimo-pardavimo sutarčių panaikinimo. Toje byloje, tenkinant ieškovų prašymą, Kauno
rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 14 d. nutartimi buvo areštuoti tretiesiems asmenims, taip pat
A. Š., priklausantys žemės sklypai, tačiau pastarojo asmens žemės sklypas nutarties priėmimo metu pagal
2006 m. spalio 26 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį jau buvo perleistas ieškovams V. P. ir V. P.,
šių nuosavybės teisės 2006 m. spalio 27 d. įregistruotos nekilnojamojo turto registre. Ieškovai nebuvo
įtraukti į pirmiau nurodytą Kauno rajono apylinkės teismo civilinę bylą, o pirkdami žemės sklypą, apie
teisminius ginčus nežinojo, todėl teismai juos pripažino sąžiningais įgijėjais.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Ginčų dėl nekilnojamojo daikto arešto, kaip laikinosios apsaugos priemonės, nagrinėjimo tvarka.
Negatorinio ieškinio reiškimo galimybė, kai nekilnojamasis daiktas yra areštuotas teismo nutartimi
Laikinųjų apsaugos priemonių institutas yra procesinė priemonė, kurią teismas taiko savo
žinioje esančioje byloje, o atskirais atvejais – ir iki ieškinio pareiškimo teismui dienos (CPK 148
straipsnio 2 dalis), ir kuria siekiama užtikrinti, kad byloje priėmus teismo sprendimą jo įvykdymas
nepasunkėtų arba nepasidarytų neįmanomas. Viena iš įstatymuose nustatytų laikinųjų apsaugos
priemonių yra nekilnojamojo daikto areštas. Taikant šią priemonę gali būti areštuojamas žemės
sklypas. Nekilnojamojo daikto areštas, kaip laikinoji apsaugos priemonė, visų pirma reiškia turto
savininko teisės disponuoti daiktu suvaržymą, t. y. draudimą daiktą parduoti ar kitaip perleisti
nuosavybėn kitam asmeniui.
 Siekiant užtikrinti bei įgyvendinti proceso dalyvių lygiateisiškumo principą bei apsaugoti
asmens, kurio nekilnojamajam turtui buvo taikytas areštas, teises nuo nepagrįsto ir neteisėto jų
suvaržymo, civilinio proceso įstatymuose yra įtvirtintas pažeistos teisės operatyvaus gynimo
mechanizmas. Visų pirma asmuo, kuris mano, kad turto areštu buvo pažeistos jo subjektinės teisės,
turi galimybę CPK 150 straipsnio 1 dalies tvarka kreiptis į teismą, kurio žinioje yra byla (ir kuris
pritaikė laikinąją apsaugos priemonę), su prašymu panaikinti nekilnojamojo daikto areštą. Tokį
prašymą turi teisę rašytinio proceso tvarka spręsti laikinąją apsaugos priemonę taikęs teismas.
Įstatyme taip pat įtvirtinta galimybė dėl visų pirmosios instancijos teismo nutarčių dėl laikinųjų
apsaugos priemonių paduoti atskirąjį skundą (CPK 151 straipsnio 1 dalis). Teismų praktikoje
pripažįstama, kad atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dėl laikinosios
apsaugos priemonės gali paduoti ne tik byloje dalyvaujantys asmenys, bet ir bet kuris kitas
suinteresuotas asmuo, kurio teisės šios priemonės taikymu yra pažeidžiamos. Ar asmuo turi teisę
paduoti atskirąjį skundą, sprendžiama pagal tai, ar jis turi tuo klausimu materialųjį teisinį interesą
(žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 2 d.
nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-175/2007).
Nuo laikinosios apsaugos priemonės, kaip civilinio procesinio instituto, reikia skirti negatorinį
ieškinį (actio negatoria). Visų pirma laikinąsias apsaugos priemones taiko teismas, tuo tarpu negatorinio
ieškinio atveju savininko teises, nesusijusias su valdymo netekimu, pažeidžia kitas asmuo. Laikinųjų
apsaugos priemonių taikymo tikslas yra teismo sprendimo (priimto arba kuris dar tik bus priimtas
ateityje) įvykdymo be apsunkinimų galimybės užtikrinimas. Tuo tarpu reikšdamas negatorinį
ieškinį asmuo (savininkas) pats inicijuoja bylos iškėlimą teisme, kad apgintų pažeistas savo
nuosavybės teises. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo institutas yra civilinė
procesinė priemonė, taikoma savarankiškai, paprastai esant neišspręstam šalių materialiniam
teisiniam reikalavimui. Tuo tarpu negatorinis ieškinys yra nuosavybės teisių gynimo būdas, t. y.
daiktinė teisinė priemonė. Šie aptariamų teisinių institutų skirtumai lemia tai, kad, savininkui
prireikus ginti savo nuosavybės teises, priklausomai nuo tų teisių suvaržymo ar pažeidimo
pobūdžio, teisiškai įmanomas tik vienas iš aptariamų (o ne abu kaip alternatyvūs) teisių gynimo
būdas. Kasacinio teismo teisėjų kolegija išaiškina, kad asmuo, kurio nuosavybės teisės yra apribotos
teismo nutartimi taikant laikinąją apsaugos priemonę – nekilnojamojo turto areštą, savo pažeistas teises
gali ginti ne reikšdamas negatorinį ieškinį (CK 4.98 straipsnis), bet paduodamas prašymą dėl teismo
taikytos laikinosios apsaugos priemonės – nekilnojamojo turto arešto – panaikinimo (CPK 150 straipsnio
1 dalis) arba atskirąjį skundą dėl nutarties, kuria buvo taikytas nekilnojamojo turto areštas ( CPK 151
straipsnio 1 dalis).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija teisingai pažymėjo, kad apylinkės teismo sprendimu
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 14 d. nutarties dalis panaikinta CPK nenustatytu ir
jam prieštaraujančiu būdu. Vis dėlto apeliacinės instancijos teismas neišliko nuoseklus ir, neatsižvelgęs į
tai, kad nutarties dėl laikinosios apsaugos priemonės apskundimo atveju nesprendžiamas ginčas dėl
materialinio teisinio reikalavimo, paliko galioti apylinkės teismo nutartį, kurioje, be kitų argumentų,
konstatuota, kad ieškovai V. P. ir V. P. yra sąžiningi ginčijamo žemės sklypo įgijėjai. Apeliacinės
instancijos teismo nutartyje taip pat teigiama, kad, nesant teisme užginčytų 2006 m. spalio 26 d. pirkimo-
pardavimo sutarties ir perdavimo-priėmimo akto ir turtui nebepriklausant A. Š., Vilniaus rajono apylinkės
teismo 2006 m. gruodžio 14 d. nutartimi ieškovų turtui pritaikytas areštas negali būti paliktas galioti ir
turėjo būti panaikintas, pareiškiant prašymą CPK 150 straipsnio pagrindu, civilinės bylos, kurioje areštas
buvo uždėtas, teisėjo nutartimi.
Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad, išnagrinėjus laikinosios pasaugos priemonės –
žemės sklypo arešto – panaikinimo klausimą atskiroje byloje ieškinio teisenos tvarka, vieningas civilinės
bylos nagrinėjimo procesas iš esmės buvo dirbtinai suskaidytas, ir tai galėjo turėti įtakos ne tik
nevisapusiškam civilinėje byloje Nr. 2-2271-485/2006 nagrinėjamo ginčo atskleidimui, bet ir kitiems
pažeidimams, pavyzdžiui, tai galėjo lemti L. Č. ir J. J. teisių (paaiškėjus, kad žemės sklypas, kuris jiems
teisme užvedus bylą priklausė A. Š., vėliau buvo parduotas V. P. ir V. P.) padidinti ieškinio reikalavimus
(CPK 42 straipsnis) ar, iškilus būtinumui, pakeisti ieškinio dalyką (CPK 141 straipsnis) suvaržymą, taip
pat užkirsti kelią teismui įvykdyti pareigą tinkamai parengti nagrinėti civilinę bylą Nr. 2-2271-485/2006
pagal L. Č. ir J. J. ieškinį, kuri buvo pradėta anksčiau nei ši civilinė byla, nes teismas bylą turi pradėti
nagrinėti iš esmės tik tinkamai ją parengęs nagrinėti, t. y. pasiekęs, kad būtų galutinai suformuluoti
ieškovų reikalavimai, išsiaiškinti visi įtrauktini dalyvauti byloje asmenys (CPK 225, 230 straipsniai).
Nutartyje minėta, kad, nesant galimybės tokį reikalavimą spręsti atskirtai nuo L. Č. ir J. J. ieškinio kitoje
byloje, buvo išspręstas ginčijamo žemės sklypo sąžiningų įgijėjų klausimas.
Šie kasacinio teismo teisėjų kolegijos konstatuoti bylą nagrinėjusių teismų pažeidimai lemia, kad
apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimas bei apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintini
kaip neteisėti. Konstatavus, kad ieškovai pasirinko procesiškai ydingą teisių gynimo variantą bei dar esant
teisinei galimybei pasinaudoti įstatyme nustatytu pažeistos teisės gynimo būdu bei mechanizmu (CPK
150 straipsnio 1 dalis, 151 straipsnio 1, 2 dalys), ieškinys atmestinas. Atsižvelgiant į tai, kad ši byla buvo
nepagrįstai atskirta nuo pagrindinės bylos, klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų šiuo metu nenagrinėtinas,
paliekant tai spręsti priimant sprendimą byloje pagal L. Č. ir J. J. ieškinį (civilinė byla Nr. 2-271-
485/2006) (CPK 93 straipsnis).
Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai buvo šališki. Kasacinio teismo teisėjų
kolegija paaiškina, kad teismų neteisėtų sprendimo ir nutarties priėmimą lėmė neteisingas ginčijamų
teisinių santykių kvalifikavimas bei netinkamo teisių gynimo būdo parinkimas, o tai nėra tapatu teismo
šališkumui. Aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindas teismų šališkumui konstatuoti, kasacinio teismo
teisėjų kolegija nenustatė.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
nutaria:
Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio 2 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 12 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą
– ieškovų V. P. ir V. P. ieškinį atmesti.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo
dienos.
Teisėjai: Česlovas Jokūbauskas, Janina Januškienė, Gintaras Kryževičius.
 TAIKOS SUTARTIS

Klausimai:
1. Taikos sutarties dalykas ir ribos.
2. Taikos sutarties vykdymas.

Šaltiniai:
1. Civilinis kodeksas, Taikos sutartis.
2. Civilinio proceso kodeksas, Taikos sutartis.

Skaitiniai
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. rugsėjo 29 d. Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gražinos Davidonienės ir Birutės
Janavičiūtės,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo G. L.kasacinį
skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nutarties ir Kauno apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 12 d. nutarties, kuriomis atmesti antstolio Sauliaus
Užkuraičio ir pareiškėjo G. L. prašymai dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2003 m. birželio 27 d.
nutarties ir šios nutarties vykdymo tvarkos išaiškinimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų G. L. ir UAB
„Velintas“ skundą dėl antstolio veiksmų, dalyvaujant suinteresuotiems asmenims E. Š., Kauno
rajono antstolių kontorai ir antstolei Veronikai Rybalčenko.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Prašymų esmė
Kauno rajono apylinkės teismas 2003 m. birželio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-6-
02/2003 pagal pareiškėjų G. L. ir UAB „Velintas“ skundą dėl antstolio veiksmų, dalyvaujant
suinteresuotiems asmenims E. Š., Kauno rajono antstolių kontorai ir antstolei Veronikai Rybalčenko,
patvirtino taikos sutartį, kuria šalys susitarė bylos nagrinėjimą baigti taikiai ir kreiptis į teismą dėl
civilinės bylos nutraukimo (1 punktas), pareiškėjai G. L. ir UAB „Velintas“ įsipareigojo atsisakyti skundo
dėl antstolio veiksmų pripažinimo neteisėtais (2 punktas), o suinteresuotas asmuo E. Š. – parduoti jam
nuosavybės teise priklausantį 155,79 kv. m bendro ploto gyvenamąjį namą 1A1b su rūsiu (duomenys
neskelbtini) ir ūkinius pastatus bei kitus statinius G. L. nurodytam trečiajam asmeniui už 20 000 Lt (3
punktas), taip pat G. L. ir UAB „Velintas“ įsipareigojo kreiptis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių
– turto arešto pagal Kauno rajono apylinkės teismo 2002 m. sausio 22 d. nutartį – panaikinimo (4
punktas), o įsiteisėjus teismo nutarčiai, kuria patvirtinta taikos sutartis, – kreiptis į Kauno rajono
apylinkės teismą su prašymu atnaujinti civilinę bylą Nr. 2-139-07/2003 ir atsisakyti joje keliamų
reikalavimų (5 punktas). Pagal patvirtintą taikos sutartį Kauno rajono apylinkės teismas 2006 m. kovo 2
d. išdavė vykdomąjį raštą Nr. 2-6-02/2003, kuris pateiktas vykdyti antstoliui S. Užkuraičiui.
Antstolis S. Užkuraitis ir pareiškėjas G. L. kreipėsi į teismą su prašymais išaiškinti Kauno rajono
apylinkės teismo 2003 m. birželio27 d. nutartį ir jos vykdymo tvarką. Antstolis nurodė, kad neaišku, kaip
įvykdyti taikos sutarties 3 punktą, nes E. Š. gera valia nevykdo šio punkto sąlygos. Pareiškėjas G. L.
prašė išaiškinti Kauno rajono apylinkės teismo 2003 m. birželio 27 d. nutartį taip, kad pagal šią nutartį E.
Š. įpareigojamas parduoti jam nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį namą su rūsiu ir ūkinius pastatus
bei kitus statinius G. L. nurodytam asmeniui už 20 000 Lt, t. y. skolininkas įpareigojamas išieškotojo G.
L. arba antstolio S. Užkuraičio nurodytu laiku atvykti į jų nurodytą notarų biurą ir pasirašyti E. Š.
nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo su rūsiu, ūkinių pastatų ir kitų statinių pirkimo–pardavimo
sutartį išieškotojo G. L. nurodytam asmeniui už 20 000 Lt.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė
Kauno rajono apylinkės teismas 2007 m. lapkričio 26 d. nutartimi antstolio S. Užkuraičio ir
pareiškėjo G. L. prašymus dėl taikos sutarties vykdymo išaiškinimo atmetė. Pirmosios instancijos teismas
konstatavo, kad teismo patvirtinta taikos sutartis yra iš esmės ydinga, nes teismas neatsižvelgė į tai, jog iš
viso neaptartas klausimas dėl sutarties įvykdymo termino, nesiaiškino, koks yra parduodamo turto
statusas. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ginčijamas turtas yra skolininko E. Š. ir jo sutuoktinės
bendroji jungtinė nuosavybė. Bylos duomenimis, ši nesutinka su tokiomis taikos sutarties sąlygomis.
Teismo nutartis, kuria patvirtinta taikos sutartis, yra įsiteisėjusi, todėl jos turinio keisti negalima.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nėra galimybės išaiškinti taikos sutarties įvykdymo tvarkos
taip, kaip prašo pareiškėjas G. L., o kitokios pareiškėjai nenurodė. Teismas negali to padaryti savo
iniciatyva. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šiuo metu tokios taikos sutarties įvykdymas taip pat
negalimas.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. kovo 12 d. nutartimi
pareiškėjo G. L. atskirąjį skundą atmetė ir Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nutartį
iš esmės paliko nepakeistą, tik patikslino nutarties rezoliucinę dalį nurodydama, kad antstolio S.
Užkuraičio prašymas dėl teismo sprendimo ir jo vykdymo tvarkos išaiškinimo bei pareiškėjo G. L.
prašymas dėl teismo sprendimo išaiškinimo atmesti. Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad antstolis
nepasinaudojo CPK 278 straipsnio 4 dalyje ir 344 straipsnio 1 dalyje suteikta teise apskųsti pirmosios
instancijos teismo nutartį, konstatavo, kad nėra pagrindo pasisakyti dėl teismo sprendimo (nutarties)
vykdymo išaiškinimo, nes byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų. Spręsdama dėl
pareiškėjo G. L. atskirojo skundo pagrįstumo, teisėjų kolegija nurodė, kad byloje iš esmės keliamas ne
teismo nutarties, o ja patvirtintos taikos sutarties sąlygų aiškinimo klausimas. Taikos sutarties sąlygos
nėra dviprasmiškos ir išreiškė šalių valią, tačiau sutarties 3 punkte nurodytas turtas yra E. Š. ir jo
sutuoktinės, nesutinkančios su taikos sutarties sąlygomis, bendroji jungtinė nuosavybė. Teisėjų kolegija
nurodė, kad turto, kurį E. Š. įsipareigojo parduoti pagal taikos sutarties 3 punktą, statusas nebuvo civilinės
bylos, kurioje priimta prašoma išaiškinti nutartis, nagrinėjimo dalykas ir teismas toje byloje nenustatinėjo
su tuo susijusių reikšmingų aplinkybių. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje negali pakeisti 2003 m.
birželio 27 d. nutarties rezoliucinės dalies ar papildyti įsiteisėjusia teismo nutartimi patvirtintos taikos
sutarties sąlygų, nes pagal CPK 278 straipsnio 1 dalį, aiškindamas sprendimą (nutartį), teismas negali
keisti jo turinio ir esmės ar išeiti už byloje, kurioje priimtas aiškinamas sprendimas (nutartis), išspręstų
klausimų ribų. Teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nėra
galimybės išaiškinti teismo nutartį, ir pažymėjo, jog tam, kad neliktų galioti neteisėtas teismo sprendimas
(nutartis), byloje dalyvaujantys asmenys turi teisę kreiptis dėl proceso atnaujinimo nurodytoje civilinėje
byloje CPK XVIII skyriaus nustatyta tvarka.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai, pareiškimas dėl
prisidėjimo prie kasacinio skundo
Kasaciniu skundu pareiškėjas G. L. prašo Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m.
lapkričio 26 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo
12 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios arba apeliacinės instancijos teismui
arba priimti nutartį, kuria išaiškinti Kauno rajono apylinkės teismo 2003 m. birželio 27 d. nutartį, priimtą
civilinėje byloje Nr. 2-6-02/2003, taip, kaip to prašo pareiškėjas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais
argumentais:
Teismai, atmesdami prašymus išaiškinti teismo nutartį ir jos vykdymo tvarką bei kritikuodami
įsiteisėjusios teismo nutarties, kuria patvirtinta taikos sutartis, teisėtumą ir pagrįstumą, neteisėtai ir
nepagrįstai atsisakė vykdyti teisingumą ir pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį, taip
pat CPK 5 straipsnį, reglamentuojantį teisę kreiptis į teismą, bei 18 straipsnį, kuriame įtvirtintas teismo
sprendimo privalomumo principas. Be to, teismai pažeidė CPK 278 straipsnį ir 589 straipsnio 1 dalį. Nei
pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas nekonstatavo, kad Kauno rajono apylinkės teismo 2003 m.
birželio 27 d. nutarties, kuria buvo patvirtinta taikos sutartis, vykdymas būtų aiškus. Kasatorius atskiruoju
skundu skundė visą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl apeliacinės instancijos teismas,
atsisakydamas peržiūrėti apeliacine tvarka pirmosios instancijos teismo nutarties dalį dėl antstolio
prašymo išaiškinti teismo nutarties vykdymo tvarką, nevisiškai išnagrinėjo kasatoriaus atskirąjį skundą ir
taip pažeidė CPK 320 straipsnį ir 331 straipsnio 4 dalį. Taip pat teismai nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo išaiškinimų, pateiktų nutartyse, priimtose civilinėse bylose dėl ginčijamų teisinių santykių,
susiklosčiusių tarp tų pačių šalių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2007 m. gegužės 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal pareiškėjo G. L. ir kt. skundą dėl
antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-3-175/2007, ir 2007 m. spalio 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje
pagal pareiškėjo E. Š. skundą dėl antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-3-412/2007).
Antstolis S. Užkuraitis pareiškė prisidėjimą prie kasacinio skundo, kuriame pritaria kasacinio
skundo argumentams ir prašo jį tenkinti.
Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo E. Š. prašo kasacinį skundą atmesti ir pirmosios
bei apeliacinės instancijos teismų nutartis palikti nepakeistas. Atsiliepime nurodyti tokie argumentai:
Teismai nustatė faktines aplinkybes, dėl kurių nėra galimybės įvykdyti teismo nutartį dėl taikos
sutarties patvirtinimo. Kasaciniu skundu prašoma iš naujo revizuoti šias aplinkybes, tačiau nepateikta
teisinių argumentų kasacine tvarka skundžiamoms nutartims panaikinti. Pagal CPK 584 straipsnio 1
dalies 4 punktą vykdytinas dokumentas yra ne nutartis patvirtinti taikos sutartį, bet taikos sutartis, todėl,
svarstant klausimus dėl taikos sutarties ar ją patvirtinusios teismo nutarties vykdymo, jų turinys ir
vykdymo sąlygos nustatomos ne tik pagal CPK, bet ir pagal CK normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal
pareiškėjo antstolio Rimanto Vižainiškio pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-261/2005). CK teisės normų
taikymo būtinybė patvirtinta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2007 m. spalio 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje tarp tų pačių šalių dėl to paties ginčo objekto
(bylos Nr. 3K-3-412/2007), kurioje kasacinis teismas pažymėjo, kad dėl E. Š. įsipareigojimų vykdymo
priverstine tvarka būtina išsiaiškinti ne tik nutarties dėl taikos sutarties patvirtinimo, bet ir taikos sutarties
sąlygas, įskaitant ir sąlygas dėl jai vykdyti taikytino termino. Visus šiuos fakto klausimus teismai
išsprendė ir konstatavo, kad taikos sutartis nevykdytina, dėl to nėra prasmės ir pagrindo nustatyti nutarties
dėl taikos sutarties patvirtinimo vykdymo tvarkos. Teismai nenustatė konkrečios teismo nutarties
vykdymo tvarkos, pagrįstai konstatavę, kad vykdymo procesas dėl šia nutartimi patvirtinto E. Š.
įsipareigojimo apskritai negalimas.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl teismo patvirtintos taikos sutarties galios ir vykdymo
Kiekvienas suinteresuotas asmuo, pagrįstai manydamas, kad jo teisė yra kitų asmenų pažeista arba
ginčijama, turi konstitucinę teisę (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis) kreiptis į
teismą teisminės gynybos, t. y. perkelti ginčą nagrinėti į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo
teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagrindinė teismo funkcija yra teisingumo vykdymas. Teismo
veikloje teisingumo vykdymas pasiekiamas bylų nagrinėjimo procese, kai išnagrinėjus bylą
išsprendžiamas ginčas, dėl kurio ir buvo kreiptasi į teismą. Bylos nagrinėjimas, pradedant ieškinio
pareiškimo ar skundo priėmimu ir baigiant galutinio teismo sprendimo (nutarties) priėmimu bei
paskelbimu, taip pat galimybė galutinį teismo sprendimą skųsti bei peržiūrėti instancine tvarka, detaliai
reglamentuotas procesinių įstatymo normų. Bylos išnagrinėjimas užtrunka tam tikrą terminą,
objektyviai nulemtą proceso įstatyme nustatytų terminų. Asmeniui, kurio teisė yra pažeista arba
ginčijama, užsitęsęs jo bylos nagrinėjimas gali turėti papildomų negatyvių padarinių. Dėl to asmuo,
net ir kreipęsis į teismą teisminės gynybos, turi turėti galimybę taikiai išspręsti ginčą. Ši galimybė
turi tiek procesinę, tiek materialinę išraiškos formas. Pažymėtina, kad vienas iš civilinio proceso
tikslų yra siekis kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių (CPK 2 straipsnis). Civilinio
proceso normose įtvirtinta taikinimo procedūra, pagal kurią teismas, dar parengiamojo teismo
posėdžio metu nustatęs ginčo esmę, pasiūlo šalims abipusių nuolaidų būdu pasiekti priimtiną abiem
šalims susitarimą ir sudaryti taikos sutartį (CPK 231 straipsnio 1 dalis). Ginčo šalių taikinimo
klausimus taip pat padeda spręsti mediacijos institutas. Pažymėtina, kad galimybė net ir esant
ginčui teisme sudaryti taikos sutartį reiškia sutarties laisvės principo užtikrinimą bei įgyvendinimą
(CK 6.156 straipsnis). Taigi pagal įstatyme pateiktą taikos sutarties sampratą šalys gali tarpusavio
nuolaidomis išspręsti kilusį teisminį ginčą, užkirsti kelią teisminiam ginčui kilti ateityje, išspręsti
teismo sprendimo įvykdymo klausimą arba kitus ginčytinus klausimus (CK 6.983 straipsnio 1 dalis).
Taikos sutartis gali būti sudaryta tiek kreipusis į teismą dėl kilusio teisminio ginčo išsprendimo,
tiek nesikreipus. Jeigu šalių ginčas jau buvo priimtas nagrinėti teisme, taikos sutartis gali būti
teismo patvirtinta bet kurioje proceso stadijoje. Šalims sudarius taikos sutartį ir teismui ją
patvirtinus, byla teismo nutartimi nutraukiama (CPK 293 straipsnio 3 dalis). Ta pačia nutartimi
patvirtinama šalių sudaryta taikos sutartis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šalių sudaryta taikos
sutartis teismo gali būti nepatvirtinta, jei jos sudarymas savo esme prieštarautų imperatyviosioms
įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui (CPK 42 straipsnio 2 dalis). Materialiojoje teisėje
įtvirtintas dar platesnis klausimų, dėl kurių taikos sutartis būtų laikoma negaliojančia, sąrašas. CK
6.984 straipsnyje nustatyta, kad negalioja taikos sutartis dėl asmenų teisinio statuso ar veiksnumo,
dėl klausimų, kuriuos reglamentuoja imperatyviosios teisės normos, taip pat dėl klausimų, susijusių
su viešąja tvarka. Taigi jei nurodytais klausimais šalys sudarytų neteismine tvarka taikos sutartį,
tai ji pagal įstatymą būtų negaliojanti. Jei tais pačiais klausimais šalys sudarytų taikos sutartį ginčą
nagrinėjant teisme, teismas negalėtų tokios sutarties tvirtinti. Nagrinėjamos bylos atveju taikos
sutartis, patvirtinta Kauno rajono apylinkės teismo 2003 m. birželio 27 d. nutartimi, CK 6.984
straipsnio imperatyvams neprieštarauja. Teismo patvirtintos taikos sutarties galia sutarties šalims
nustatyta įstatymo. Pagal CK 6.985 straipsnį teismo patvirtinta taikos sutartis jos šalims turi
galutinio teismo sprendimo (res judicata) galią. Šią nuostatą patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m.
birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Spaudos rūmų aukštuminio pastato savininkų
bendrija ,,Spaudos rūmai“ v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-397/2006, ir kt.).
Kasatoriaus ir antstolio prašymus nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė
vienodas išvadas vertindami 2003 m. birželio 27 d. taikos sutartį. Teismai nurodė, kad ši taikos sutartis
yra iš esmės ydinga, nes joje neaptartas klausimas dėl jos įvykdymo termino, be to, neišsiaiškintas
parduodamo turto statusas, tuo tarpu turtas yra skolininko E. Š. ir jo sutuoktinės bendroji jungtinė
nuosavybė, ir bendraturtė su esamomis taikos sutarties sąlygomis nesutinka. Kasacinio teismo teisėjų
kolegija pažymi, kad tokie teismų vertinimai yra klaidingi ir nepakankami. Taikos sutartis pagal CK
šeštosios knygos IV dalį yra viena iš sutarčių rūšių, taigi jai taikomos CK šeštosios knygos I dalies
normos, reglamentuojančios bendruosius prievolių teisės klausimus (CK 6.154 straipsnio 3 dalis). Pagal
CK 6.53 straipsnį prievolės įvykdymo termino nenustatymas savaime nedaro prievolės ydingos. Prievolės
įvykdymo termino nustatymas ir tvarka detaliai reglamentuoti įstatymo. Kita vertus, teismo patvirtinta
taikos sutartis yra vykdytinas dokumentas (CPK 584 straipsnio 1 dalies 4 punktas, CK 6.985 straipsnio 2
dalis), kurio pagrindu galėjo būti ir šio ginčo atveju buvo išduotas vykdomasis dokumentas – vykdomasis
raštas (CPK 587 straipsnis). Pagal CPK 606 straipsnio 2 dalį vykdomieji raštai pagal teismo sprendimus
(čia patenka ir teismo nutartys) gali būti pateikti vykdyti per dešimt metų nuo teismo sprendimo
(nutarties) įsiteisėjimo dienos. Šis terminas nagrinėjamoje byloje nepažeistas.
Teismų nurodytas antrasis pareiškimų netenkinimo motyvas – turto, kurį vykdant taikos sutartį
reikia parduoti, priklausymas jungtinės nuosavybės teise skolininko E. Š. sutuoktinei bei šios nesutikimas
su taikos sutarties sąlygomis, – padarytas nurodytus faktus pateikiant atskirai nuo aplinkybių visumos
konteksto. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija dar 2007 m. spalio 18
d. nutartyje (civilinės bylos Nr. 3K-3-412/2007), nagrinėdama suinteresuoto asmens O. Š. kasacinį
skundą, nurodė, kad „O. Š., manydama, jog teismas įsiteisėjusia nutartimi nusprendė dėl jos, kaip
neįtraukto į bylą asmens, teisių ar pareigų, turi galimybę kreiptis dėl proceso atnaujinimo CPK XVIII
skyriuje nustatyta tvarka (CPK 336 straipsnio 1 dalies 7 punktas)“. Skolininko E. Š. sutuoktinės teisė
prašyti atnaujinti šios bylos procesą pabrėžta ir skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje.
Akivaizdu, kad šioje byloje teismo nutartimi patvirtintai taikos sutarčiai nuginčyti (ir atitinkamai –
nevykdyti) yra tik dvi procesinės galimybės: pirma, nustatyta procesine tvarka peržiūrėjus teismo nutartį,
antra, atnaujinus civilinės bylos procesą (jeigu būtų nustatytas pagrindas jam atnaujinti) ir išnagrinėjus
bylą pakartotinai, ir tai tik tuo atveju, jeigu teismas priimtų kitokį sprendimą. Tačiau šioje byloje pirmiau
nurodytomis procesinės galimybėmis nebuvo pasinaudota. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiuo metu
jau yra praėję daugiau kaip penkeri metai nuo nutarties, kuria patvirtinta taikos sutartis, įsiteisėjimo (CPK
368 straipsnio 2 dalis). Tai yra naikinamasis terminas procesui atnaujinti, taigi nebėra procesinės
galimybės Kauno rajono apylinkės teismo 2003 m. birželio 27 d. nutartį peržiūrėti proceso atnaujinimo
tvarka. Pažymėtina, kad skundžiamų teismų nutarčių išvadas iš dalies lėmė ir tai, kad teismai neanalizavo
taikos sutartį sudaryti lėmusių aplinkybių, t. y. ginčo esmės ir aplinkybių, kurios turėjo lemiamą įtaką
taikos sutarties sąlygų esmei ir pobūdžiui (turtą, nuosavybės teise priklausiusį pareiškėjui G. L.,
varžytynėse įsigijo suinteresuotas asmuo E. Š.; pareiškėjas šioje civilinėje byloje skundė antstolio
veiksmus parduodant jo turtą, ir būtent šis ginčas baigtas pareiškėjo G. L. ir suinteresuoto asmens E. Š.
taikos sutartimi; CK 6.986 straipsnio 1, 6 dalys).
Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad, esant galiojančiai teismo patvirtintai taikos
sutarčiai, kuri yra priverstinai vykdytinas dokumentas, ji, kaip galiojanti sutartis, turi būti vykdoma
(pacta sunt servanda). Nevykdant jos geruoju, suinteresuoto asmens prašymu, nepažeidžiant nustatyto
senaties termino vykdomajam dokumentui pateikti vykdyti (CPK 606, 607 straipsniai), taikos sutartis gali
būti vykdoma priverstinai.
Konkrečios taikos sutarties įvykdymo procedūros nustatymas yra fakto, o ne teisės klausimas, todėl
kasacinis teismas apsiriboja tik išaiškinimu tų klausimų, kurie teismams buvo sudarę prielaidas išvadoms
dėl taikos sutarties ydingumo ir vykdymo negalimumo padaryti.
Dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties neatitikties kasacinės instancijos teismo teisėjų
kolegijos išaiškinimams skundžiama nutartis negali būti pripažinta teisėta, todėl ji naikintina ir byla
perduotina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,
nutaria:
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 12 d. nutartį
panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo
dienos.
Teisėjai: Česlovas Jokūbauskas, Gražina Davidonienė, Birutė Janavičiūtė.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. birželio 26 d. Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro
Driuko (kolegijos pirmininkas), Marytės Mitkuvienės ir Gintaro Pečiulio (pranešėjas), teismo posėdyje
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės
„Vilniaus energija“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gegužės 6 d. nutarties,
kuria patvirtinta taikos sutartis, civilinėje byloje Nr. 2-587-34/2008 pagal ieškovo akcinės bendrovės
„Lietuvos energija“ ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „Vilniaus šilumos tinklai“ dėl nuosavybės teisių į
pastatus pripažinimo ir pagal trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, akcinės bendrovės
Rytų skirstomieji tinklai ieškinį ieškovui akcinei bendrovei „Lietuvos energija“, atsakovui akcinei
bendrovei „Vilniaus šilumos tinklai“ dėl pažeistų nuosavybės teisių gynimo. Tretieji asmenys byloje
valstybės įmonė Registrų centras ir uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus energija“.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,
nustatė:
Ieškovas AB „Lietuvos energija“ pareiškė ieškinį atsakovui AB „Vilniaus šilumos tinklai“ dėl
nuosavybės teisių į statinius pripažinimo, o trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, AB
Rytų skirstomieji tinklai pareiškė ieškinį ieškovui AB „Lietuvos energija“, atsakovui AB „Vilniaus
šilumos tinklai“, kuriuo prašė: 1) patenkinti ieškovo AB „Lietuvos energija“ ieškinį; 2) pripažinti
negaliojančiu 1997 m. lapkričio 18 d. priėmimo-perdavimo aktą toje dalyje, kuria ginčo turto (atviros 35
kV skirstyklos) nuosavybės teisės suteikiamos AB „Vilniaus šilumos tinklai“; 3) pripažinti negaliojančia
2002 m. vasario 1 d. nuomos sutartį, toje dalyje, kuria nuosavybės teisės į ginčo turtą (atvirą 35 kV
skirstyklą) suteikiamos AB „Vilniaus šilumos tinklai“.
Vilniaus apygardos teismas 2008 m. gegužės 6 d. nutartimi patvirtino ieškovo AB „Lietuvos
energija“, atsakovo AB „Vilniaus šilumos tinklai“ ir trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus
reikalavimus, AB Rytų skirstomieji tinklai sudarytą taikos sutartį. Teismas civilinę bylą dalyje pagal
ieškovo AB „Lietuvos energija“ ieškinį atsakovui AB „Vilniaus šilumos tinklai“ dėl nuosavybės teisių į
pastatus pripažinimo nutraukė, o trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, AB Rytų
skirstomieji tinklai ieškinį atsakovui AB „Vilniaus šilumos tinklai“ dėl pažeistų nuosavybės teisių gynimo
paliko nenagrinėtą.
Nutartyje rašoma, kad parengiamojo teismo posėdžio metu šalys pateikė teismui taikos sutartį,
kurią prašė patvirtinti. Trečiasis asmuo AB Rytų skirstomieji tinklai pateikė pareiškimą dėl ieškinio
atsiėmimo. Teismas nurodė, kad taikos sutartimi kitų asmenų teisės ir įstatymo saugomi interesai bei
įstatymai nepažeidžiami. Taikos sutarties 3.2 punktu atsakovas sutiko, kad trečiasis asmuo, pareiškiantis
savarankiškus reikalavimus, AB Rytų skirstomieji tinklai, atsiimtų savo šioje byloje pareikštą ieškinį dėl
pažeistų nuosavybės teisių gynimo. Dalyvaujantiems byloje asmenims išaiškintos civilinės bylos
nutraukimo pasekmės, numatytos CPK 294 straipsnyje, tai yra, kad jos negali kreiptis į teismą dėl ginčo
tarp tų pačių šalių, tuo pačiu pagrindu ir dėl to paties dalyko. Teismas pažymėjo, kad trečiasis asmuo
UAB „Vilniaus energija“ šioje byloje savarankiškų reikalavimų nėra pareiškęs, todėl atsakovo AB
„Vilniaus šilumos tinklai“ ir trečiojo asmens UAB „Vilniaus energija“ ginčas spręstinas kitoje civilinėje
byloje.
Trečiasis asmuo UAB „Vilniaus energija“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos
teismo 2008 m. gegužės 6 d. nutartį ir perduoti klausimą dėl taikos sutarties patvirtinimo pirmosios
instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.Taikos sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Ieškovas savo reikalavimus grindė
1997 m. balandžio 8 d. Lietuvos Respublikos specialiosios paskirties AB „Lietuvos energija“
reorganizavimo bei šilumos ūkio ir jo valdymo perdavimo savivaldybėms įstatymu (toliau – 1997 m.
balandžio 8 d. įstatymas), kurio 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog naujai steigiamoms specialios
paskirties akcinėms bendrovėms priskiriamas ilgalaikis ir trumpalaikis turtas, sukauptas atskiriamuose
nuo SP AB „Lietuvos energija“ padaliniuose, išskyrus bendraregioninį turtą. Vykdant įstatymą ieškovo
generalinio direktoriaus 1997 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. 39 buvo sudaryta komisija, kuri nustatė
turtą, kuris laikomas bendraregioniu. Ieškovas prašė pripažinti jo nuosavybe turtą, kuris nėra apibrėžtas
kaip bendraregioninis. Teismo nutartyje išdėstytos taikos sutarties sąlygos, numatytos 1.1.2-1.1.4, 1.2.2-
1.2.4 ir 1.3 punktuose prieštarauja 1997 m. balandžio 8 d. įstatymo 3 straipsnio 1 dalies imperatyvioms
normoms, nes visas taikos sutartyje nurodytas ginčo turtas nelaikytinas bendraregioniu šio įstatymo
prasme.
2.Taikos sutartis pažeidžia UAB „Vilniaus energija“ interesus. Ginčo turtą atsakovas perdavė UAB
„Vilniaus energija“ valdyti ir naudoti iki 2017 m. vasario 1 d. nuomos sutarties, sudarytos 2002 m.
vasario 1 d. tarp AB „Vilniaus šilumos tinklai“, Vilniaus miesto savivaldybės, UAB „Vilniaus energija“ ir
bendrovės Dalkia, pagrindu. Ginčo turtas UAB „Vilniaus energija“ perduotas kaip atsakovui priklausantis
turtas. UAB „Vilniaus energija“ už išnuomotą ginčo turtą laikotarpiu nuo 2002 m. balandžio 1 iki 2008
m. balandžio 1 d. sumokėjo atsakovo paskaičiuotus mokesčius, kurių suma 1 107 314,58 Lt. Atsakovas
pripažino ieškovo nuosavybės teisę į ginčo turtą ne 1997 m. balandžio 8 d. įstatymo pagrindu, o dėl to,
jog jam šis turtas yra nereikalingas. Taikos sutarties projekto rengimo metu buvo siūlyta numatyti joje
sąlygas, pagal kurias būtų padengtos trečiojo asmens turėtos sąnaudos, tačiau jos nebuvo įtrauktos į taikos
sutartį. Atsižvelgiant į sudarytos nuomos sutarties sąlygas bei ieškovo nuosavybės teisės į ginčo turto
atsiradimo momentą dėl taikos sutarties sudarymo, o taip pat dėl to, kad nagrinėjant bylą nebuvo
nustatytos visos turto registracijos teisėtumo aplinkybės, UAB „Vilniaus energija“ sąnaudų atlyginimas
gali tapti neįmanomas.
Trečiasis asmuo taip pat prašo pridėti prie bylos dokumentus (nuomos sutarties išrašą, pažymą apie
sumokėtus nuomos mokesčius, susirašinėjimo dėl ginčo turto dokumentus), patvirtinančius skundo
argumentus, nes šių dokumentų pirmosios instancijos teismas nepriėmė.
Atsiliepimu į trečiojo asmens UAB „Vilniaus energija“ atskirąjį skundą atsakovas AB „Vilniaus
šilumos tinklai“ prašo teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime rašoma:
1.UAB „Vilniaus energija“ yra trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų. Pagal
įstatymą jis negali veikti procese prieš šalies, kurios pusėje jis dalyvauja, interesus (CPK 47 str. 4 d.).
Toks reikalavimas pripažintinas neleistinu ir atmestinas pagal CPK 47 straipsnio 4 dalį.
2.1997 m. balandžio 28 d. akte, kaip bendraregioninis turtas, yra nurodytas tiek relinės apsaugos
įrenginių pastatas 110 kV skirstykloje Vilniaus elektrinėje Nr. 3 (taikos sutarties 1.1.1 p.), tiek 110 kV
skirstyklos įrenginiai Vilniaus elektrinėje Nr. 3 (taikos sutarties 1.1.2, 1.1.3 p.), tiek 110 kV skirstyklos
įrenginiai Vilniaus elektrinėje Nr. 2 (taikos sutarties 1.1.4 p.). Visas taikos sutartimi perduotas turtas yra
bendraregioninis 1997 m. balandžio 8 d. įstatymo ir 1997 m. balandžio 28 d. akto prasme, o taikos
sutarties sąlygos neprieštarauja įstatymo normoms.
3.AB „Lietuvos energija“ ir AB Rytų skirstomieji tinklai nėra minėtos nuomos sutarties šalys.
Nuomos sutartimi susiformavo atskiri sutartiniai santykiai, sukeliantys teises ir pareigas AB „Vilniaus
šilumos tinklai“ ir UAB „Vilniaus energija“. Apelianto pretenzijos dėl 1 107 314,58 Lt patirtų sąnaudų už
išsinuomotą ginčo turtą nėra šios bylos dalykas. Be to, apelianto nurodyta sąnaudų suma yra paskaičiuota
neteisingai. Apeliantas dėl turto netekimo nepatiria jokių tiesioginių ar netiesioginių nuostolių, o jų
neprivalo atlyginti atsakovas. Apeliantas nėra pareiškęs savarankiškų reikalavimų, todėl atsakovo ir
apelianto ginčas šioje byloje apskritai negali būti sprendžiamas, o taikos sutartis nepažeidžia apelianto
teisių. Šalys gali baigti bylą taikos sutartimi bet kurioje bylos stadijoje.
Atsakovas taip pat prašo: 1) netenkinti apelianto prašymo pridėti prie bylos jo nurodytus
dokumentus, kaip nesusijusius su bylos nagrinėjimu; 2) bylą nagrinėti uždarame teismo posėdyje; 3)
pripažinti civilinės bylos medžiagos dalį, tai yra, išrašus iš nuomos sutarties, įrengimų sąrašo ir įrengimų
perdavimo nuomininkui naudotis akto I dalies „Nekilnojamasis turtas“ sąrašo Nr. 7, ilgalaikio turto
apskaitos kortelės (atvira 110/35 kV pastotė (k25)), AB „Vilniaus šilumos tinklai“ 217. Nekilnojamasis
turtas (statiniai) 7 sąrašo tikslinimo patvirtintas kopijas nevieša medžiaga; 4) pridėti prie bylos 2002 m.
kovo 29 d. Įrengimų sąrašo ir įrengimų perdavimo nuomininkui naudotis akto I dalies „Nekilnojamasis
turtas“ sąrašo Nr. 7, UAB „Vilniaus energija“ 2008 m. balandžio 28 d. rašto Nr. 008-07-4743p, Ilgalaikio
turto apskaitos kortelės (atvira 110/35 kV pastotė (k 25)), AB „Vilniaus šilumos tinklai“ 217.
Nekilnojamasis turtas (statiniai) 7 sąrašo tikslinimo patvirtintas kopijas, Nuomos sutarties išrašą,
elektroninius pranešimus, patvirtinančius UAB „Vilniaus energija“ patirtų sąnaudų, pažeistų interesų
nepagrįstumą bei nuomos sutarties šalių įsipareigojimą neatskleisti su „Projektu“ susijusios informacijos;
5) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimu į trečiojo asmens UAB „Vilniaus energija“ atskirąjį skundą ieškovas AB „Lietuvos
energija“ prašo teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime rašoma:
1.1997 m. balandžio 28 d. akte Vilniaus elektrinės Nr. 2 110 kV skirstykla nurodyta kaip
bendraregioninės paskirties turtas, perduotinas filialui Vilniaus elektros tinklams vykdant AB „Lietuvos
energija“ generalinio direktoriaus 1997 m. balandžio 26 d. įsakymą Nr. 39. Ši 110 kV skirstykla buvo
perduota AB „Lietuvos energija“ filialui Vilniaus elektros tinklams pagal 1997 m. balandžio mėnesio
pagrindinių priemonių priėmimo-perdavimo aktą Nr. 19. AB „Lietuvos energija“ ieškinyje yra išsamiai
nurodyta kiekvieno iš prašomų pripažinti nuosavybe statinio sąsaja su skirstyklos įrenginiais, paaiškinant
statinio paskirtį. Ginčo turto pripažinimas ieškovo nuosavybe visiškai atitinka įstatymo leidėjo tikslą –
turtas, susijęs su elektros energijos perdavimu ir skirstymu, turi priklausyti įmonei, vykdančiai šią veiklą.
2.Finansiniai reikalavimai, kuriuos reiškia apeliantas atsakovui, kyla iš ginčo turto nuomos
sutartinių santykių tarp apelianto ir atsakovo bei nėra šios bylos ginčo dalykas. Apelianto reikalavimas
išspręsti šioje taikos sutartyje kitą ginčą tarp kitų šalių prieštarauja CK 6.983 straipsnio 1 dalies ir CPK 42
straipsnio 1 dalies nuostatoms, pagal kurias taikos sutartimi išsprendžiamas ginčas tarp šalių. Esant
apelianto nesutarimams su atsakovu, ginčas turi būti sprendžiamas kitoje byloje.
Atsiliepimu į trečiojo asmens UAB „Vilniaus energija“ atskirąjį skundą trečiasis asmuo AB Rytų
skirstomieji tinklai prašo teismo nutartį palikti nepakeistą ir skundo netenkinti. Atsiliepime rašoma:
1.Apelianto reikalavimai nebuvo nagrinėjami šioje byloje, todėl jų pagrįstumo klausimas negalėjo
būti sprendžiamas taikos sutartimi. Tvirtinant taikos sutartį įstatymas neįpareigoja gauti trečiojo asmens
pritarimą tokiam veiksmui.
2.Trečiasis asmuo UAB „Vilniaus energija“ byloje veikė atsakovo pusėje. Atsakovas sutiko baigti
bylą taikos sutartimi, todėl trečiojo asmens atskirasis skundas, kuriuo prašoma panaikinti teismo nutartį
dėl taikos sutarties patvirtinimo, vertintinas kaip veikimas prieš šalies, kurios pusėje jis dalyvauja
interesus ir netenkintinas. Nėra nustatyta įstatymo pagrindų, kuriais remiantis būtų galima taikos sutartį
pripažinti negaliojančia.

Teisėjų kolegija netenkina apelianto prašymo pridėti prie bylos dokumentus (nuomos sutarties
išrašą, pažymą apie sumokėtus nuomos mokesčius, susirašinėjimo dėl ginčo turto dokumentus). Teisėjų
kolegijos įsitikinimu, apelianto pateikti dokumentai nėra susiję su šios apeliacijos byloje dalyku -
nutarties, kuria patvirtinta taikos sutartis teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimu. Apelianto prašomi priimti
įrodymai yra susiję su nuomos teisiniais santykiais ir jo patirtų sąnaudų atlyginimu, tačiau šie klausimai
nebuvo nagrinėjamos bylos dalykas, o skundžiama nutartimi, kuria buvo patvirtinta taikos sutartis,
nebuvo sprendžiami (CPK 181 str., 265 str. 2 d.). Teisėjų kolegija aukščiau išdėstytų motyvų pagrindu
taip pat netenkina atsakovo AB „Vilniaus šilumos tinklai“ prašymo dėl jo nurodytų įrodymų priėmimo.
Netenkinant prašymų dėl dokumentų priėmimo, jie grąžintini pateikusiems asmenims.
Apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus,
kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta žodinį nagrinėjimą būtinu (CPK 336 str.). Proceso dalyviai
nereiškė prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje, o teisėjų kolegijos
manymu, nėra būtinybės nagrinėti skundą žodinio proceso tvarka. Įstatymas nustato, kad visuose
teismuose bylos nagrinėjamos viešai. Motyvuota teismo nutartimi teismo posėdis gali būti uždaras –
žmogaus asmeninio ar šeiminio gyvenimo slaptumui apsaugoti, taip pat jeigu viešai nagrinėjama byla gali
atskleisti valstybės, profesinę ar komercinę paslaptį (CPK 9 str. 1 d.). Visa išnagrinėtos civilinės bylos ir
vykdomosios bylos medžiaga, išskyrus medžiagą tų bylų, kurios buvo išnagrinėtos uždarame teismo
posėdyje, yra vieša ir su ja susipažinti gali ir byloje nedalyvavę asmenys (CPK 10 str. 1 d.). Teisėjų
kolegija nepriėmė į bylą įrodymų, dėl kurių atsakovas AB „Vilniaus šilumos tinklai“ siekė, jog byla būtų
nagrinėjama uždarame teismo posėdyje ir pateikti įrodymai pripažinti neviešais, todėl nėra būtinybės bylą
nagrinėti uždarame teismo posėdyje bei spręsti dėl teiktų rašytinių įrodymų pripažinimo neviešais,
kadangi tie įrodymai yra grąžinami pateikusiam asmeniui.

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas
bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Ši taisyklė
taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 str.). Byloje
spręstinas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai patvirtino taikos sutartį byloje.
Pagal CPK 140 straipsnio 3 dalies nuostatas bylos šalys bet kurioje proceso stadijoje turi teisę
baigti bylą taikos sutartimi. Tokios sutarties sudarymas teisme reiškia šalių teisinės taikos
pasiekimą. Tai atitinka civilinio proceso tikslus (CPK 2 str.). CK 6.983 straipsnyje nustatyta, kad
taikos sutartimi šalys tarpusavio nuolaidomis išsprendžia kilusį teisminį ginčą, užkerta kelią kilti
teisminiam ginčui ateityje, išsprendžia teismo sprendimo įvykdymo klausimą arba kitus ginčytinus
klausimus. CPK yra nustatyta ne tik šalių teisė užbaigti bylą taikos sutartimi, bet ir teismo pareiga
išaiškinti šalims taikos sutarties sudarymo ir jos patvirtinimo teismo nutartimi procesines
pasekmes – taikos sutarties sąlygų privalomumą, ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir
tuo pačiu pagrindu negalimumą. Be to, teismas privalo patikrinti, ar pateiktos taikos sutarties
sąlygos neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, ar nepažeidžia viešojo intereso (CPK
13 str., 42 str. 1, 2 d., 140 str. 3 d.). Teismo patvirtinta taikos sutartis jos šalims turi galutinio teismo
sprendimo ( res judicata) galią ir tokia taikos sutartis yra priverstinai vykdytinas dokumentas (CK
6.985 str.). Sistemiškai aiškinant CPK normas, reguliuojančias šalių teisę baigti bylą taikos
sutarties sudarymu, darytina išvada, kad šalių teisė sudaryti taikos sutartį nėra absoliuti – ji neturi
prieštarauti imperatyvioms įstatymo normoms ar viešajam interesui.
Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas AB „Lietuvos energija“ pareiškė ieškinį, kuriuo prašė
pripažinti jos nuosavybės teisę į ieškinyje nurodytą turtą (t. 1, b. l. 2-9). Trečiasis asmuo, pareiškiantis
savarankiškus reikalavimus, AB Rytų skirstomieji tinklai pareiškė ieškinį dėl pažeistų nuosavybės teisių
gynimo (t. 2, b. l. 180-185). Teismas skundžiama nutartimi patvirtino ieškovo AB „Lietuvos energija“,
atsakovo AB „Vilniaus šilumos tinklai“ ir trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, AB
Rytų skirstomieji tinklai sudarytą taikos sutartį, bylą pagal ieškovo AB „Lietuvos energija“ ieškinį
atsakovui AB „Vilniaus šilumos tinklai“ dėl nuosavybės teisių į pastatus pripažinimo nutraukė, o trečiojo
asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, AB Rytų skirstomieji tinklai ieškinį dėl pažeistų
nuosavybės teisių gynimo paliko nenagrinėtą (t. 3, b. l. 116-118).
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes, neturi teisinio pagrindo sutikti su apelianto motyvais,
jog teismo nutartimi patvirtinta taikos sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar
viešajam interesui (CPK 42 str. 2 d., 140 str. 3 d.). Vertinant teismo nutartį dėl trečiojo asmens
ginčijamos taikos sutarties patvirtinimo, taip pat tikrinant, ar ši sutartis neprieštarauja imperatyvioms
įstatymų nuostatoms, visų pirma svarbu nustatyti, ar apelianto nurodyta 1997 m. balandžio 8 d. Lietuvos
Respublikos specialiosios paskirties AB „Lietuvos energija“ reorganizavimo bei šilumos ūkio ir jo
valdymo perdavimo savivaldybėms įstatymo 3 straipsnio 1 dalies norma apskritai laikytina imperatyvaus
pobūdžio ir tik po to svarstyti, ar ji buvo pažeista teismui patvirtinus taikos sutartį. Nurodyto 1997 m.
balandžio 8 d. įstatymo paskirtis – nustatyti specialios paskirties AB „Lietuvos energija” šilumos ūkio
valdymo decentralizavimą reorganizuojant šią bendrovę skaidymo būdu, atskiriant šilumos ūkį bei
įsteigiant naujas specialios paskirties akcines bendroves ir perduodant jose esantį turtą bei valstybei
priklausančias akcijas savivaldybių nuosavybėn. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, minėto įstatymo 3
straipsnio 1 dalies norma, kad naujai steigiamoms specialios paskirties akcinėms bendrovėms
priskiriamas ilgalaikis ir trumpalaikis turtas, sukauptas atskiriamuose nuo specialios paskirties AB
„Lietuvos energija” padaliniuose, išskyrus bendraregioninį turtą, kuris reorganizavimo projekte
tarpusavio susitarimu paskirstomas naujai įsteigtoms bendrovėms ir specialios paskirties AB “Lietuvos
energija”, atsižvelgiant į šios normos konstrukciją, laikytina ne imperatyvaus, o dispozityvaus pobūdžio.
Be to, teisėjų kolegija negali sutikti su apelianto argumentais, kad teismo nutartyje išdėstytos taikos
sutarties sąlygos, numatytos 1.1.2-1.1.4, 1.2.2-1.2.4 ir 1.3 punktuose, prieštarauja nurodyto įstatymo 3
straipsnio 1 dalies normoms. Vykdydama 1997 m. balandžio 8 d. įstatymą AB „Lietuvos energija“
generalinio direktoriaus 1997 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 39 sudaryta komisija turėjo nustatyti AB
„Lietuvos energija“ turto dalis, kurios bus perduodamos iš Vilniaus elektrinės į Vilniaus elektros tinklų
apskaitą ir iš Kauno elektrinės į Kauno elektros tinklų apskaitą (t. 1, b. l. 61-62). Sudaryta komisija 1997
m. balandžio 28 d. aktu nurodė bendraregioninės paskirties įrenginiais Vilniaus ir Kauno elektrinėse
laikytiną turtą. Šiame akte kaip bendraregioninis turtas nurodyti tiek 110 kV skirstyklos įrenginiai kartu
su relinės apsaugos, elektroautomatikos ir valdymo įrenginiais, relinės apsaugos įrenginių pastatas 110
kV skirstykloje (Vilniaus elektrinėje Nr. 3), tiek 110 kV ir 35 kv skirstyklų įrenginiai kartu su relinės
apsaugos, elektroautomatikos ir valdymo įrenginiais (Vilniaus elektrinėje Nr. 2) (t. 1, b. l. 63-65). 1997
m. lapkričio 18 d. turto perdavimo ir priėmimo aktu naujai įsteigtai AB „Vilniaus šilumos tinklai“ buvo
perduotas AB „Lietuvos energija“ filialo – Vilniaus elektrinės turtas, kuris buvo apskaitomas filialo
balanse 1997 m. birželio 30 d. (t. 1, b. l. 74-77, 78-82). Teisėjų kolegija, atkreipia dėmesį į tai, kad
apeliantas iš esmės neginčija aplinkybės, jog ieškovui pagrįstai pripažinta nuosavybės teisė į taikos
sutarties 1.1.1. punkte nurodytą rėlinių skydų pastatą, esantį Vilniuje, Jočionių g. 13 (t. 3, b. l. 47, 121-
124). Objektai, kurie, pasak apelianto, negalėjo būti perduoti ieškovui, yra: kiemo statiniai (jungtuvų
nuotekų surinkimo aptvarai, žaibolaidžiai, įrengimų pamatai, portalai, kabelių kanalai - t. 3, b. l. 64)
(taikos sutarties 1.1.2 punktas), kiemo statiniai (danga, tvora - t. 3, b. l. 64) (taikos sutarties 1.1.3
punktas), kiemo statiniai (atviros 110/35 kv pastotės 110 kV skirstykla, kurią sudaro: tvoros, jungtuvų
nuotekų surinkimo aptvarai, portalų atramos, portalų pamatai, įrengimų atramos, įrengimų pamatai,
kabelių kanalai, šviestuvas, žaibolaidžiai - t. 3, b. l. 107) (taikos sutarties 1.1.4 punktas). Taikos sutarties
1.2.2-1.2.4, 1.3 punktuose yra nurodytas tas pats turtas bei išreikštas atsakovo sutikimas, kad būtų
išregistruotos jo nuosavybės teisės ir panaikinta jo vardu atlikta teisinė registracija. Nors pagrindinių
priemonių priėmimo ir perdavimo aktuose, pagal kuriuos 110 kV Savanorių pr. 117/2 ir Jočionių g. 13,
Vilniuje, esančios skirstyklos buvo perduotos iš AB „Lietuvos energija“ filialo Vilniaus elektrinės
balanso į Vilniaus elektros tinklų filialo balansą, nebuvo išsamiai apibūdintas turtas, kurio perdavimą
ginčija apeliantas, tačiau atsižvelgiant į šio turto objektų paskirtį ir pobūdį, tiesioginį funkcinį ryšį su
skirstyklomis, jie laikytini skirstyklų priklausiniais, joms tarnaujančiais daiktais, todėl darytina išvada,
jog buvo perduoti kartu su aktuose įvardintu turtu. Be to, visų šių objektų perdavimas yra susijęs ir su
1997 m. balandžio 8 d. įstatymo (jo pagrindu turtas buvo perduotas) pagrindiniu tikslu - atskirti šilumos
ūkį bei įsteigti naujas specialios paskirties akcines bendroves, perduodant joms turtą, reikalingą
priskirtoms funkcijoms vykdyti. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija negali sutikti su apelianto
motyvais, kad teismo nutartyje išdėstytos taikos sutarties sąlygos, numatytos 1.1.2-1.1.4, 1.2.2-1.2.4 ir 1.3
punktuose, prieštarauja 1997 m. balandžio 8 d. įstatymo 3 straipsnio 1 dalies nuostatoms. Be to, teisėjų
kolegija neturi objektyvaus pagrindo daryti išvadą, jog teismo patvirtinta taikos sutartis prieštarautų
viešajam interesui (CPK 42 str. 2 d., 140 str. 3 d.).
Teisėjų kolegija taip pat negali sutikti su apelianto UAB „Vilniaus energija“ motyvais, kad teismo
patvirtinta taikos sutartimi pažeidžiamos jo teisės ir teisėti interesai. Apelianto motyvai grindžiami tuo,
kad 2002 m. vasario 1 d. sudarius atsakovui AB „Vilniaus šilumos tinklai“ priklausančio turto nuomos
sutartį bei ginčo turtą perdavus nuomininkui UAB „Vilniaus energija“ valdyti ir naudoti iki 2017 m.
vasario 1 d., nuomininkas mokėjo įvarius mokesčius (patyrė sąnaudas), o patvirtinus taikos sutartį jų
kompensavimas gali būti neįmanomas. Trečiasis asmuo UAB „Vilniaus energija“ byloje nebuvo
pareiškęs savarankiškų reikalavimų, o jo nurodytų veiklos sąnaudų atlyginimo klausimas nebuvo bylos,
kurioje patvirtinta taikos sutartis, nagrinėjimo dalykas. Teismas įstatymo nustatyta tvarka tvirtina taikos
sutartį dėl byloje sprendžiamo teisminio ginčo (CK 6.893 str.), tai yra, kai teisme dėl ginčo iškelta civilinė
byla. Apelianto nurodytų aplinkybių pagrindu ginčas šioje byloje nebuvo kilęs ir nebuvo sprendžiamas,
todėl teismas, byloje nesant pareikštų savarankiškų materialinių reikalavimų, neturėjo pagrindo svarstyti
dėl taikos sutarties sąlygų pagal trečiojo asmens UAB „Vilniaus energija“ pageidautinas sąlygas.
Trečiasis asmuo, manydamas, jog turi reikalavimo teisę šioje byloje, jog galimi jo reikalavimai yra susiję
su šioje byloje sprendžiamais klausimais, turėjo teisę prašyti pakeisti procesinį teisinį statusą byloje bei
pareikšti savarankiškus reikalavimus dėl ginčo dalyko (CPK 45, 46 str.), bet šia teise nesinaudojo. Jis taip
pat turi teisę įstatymo nustatyta tvarka reikšti reikalavimus dėl nurodytų aplinkybių atskiroje byloje.
Kadangi teismas skundžiama nutartimi pagrįstai patvirtino taikos sutartį tik dėl byloje sprendžiamo
teisinio ginčo, apelianto nurodytos aplinkybės, jog į taikos sutartį nebuvo įtrauktos sąlygos dėl trečiojo
asmens patirtų sąnaudų kompensavimo, nesudaro pagrindo naikinti šią nutartį.
Byla gali būti baigiama taikos sutartimi bet kurioje proceso stadijoje (CPK 2 str., 42 str. 2 d.,
140 str. 3 d.). Bylos šalys pačios sprendžia dėl taikos sutarties sąlygų, o teismas, tvirtindamas taikos
sutartį, įvertina, ar ji sudaryta laisva valia, ar jos sąlygos neprieštarauja imperatyvioms įstatymų
nuostatoms, ar nepažeidžiamas viešasis interesas (CPK 42 str. 2 d., 142 str. 3 d.). Nesant pagrindo
daryti išvadą, jog taikos sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam
interesui, apelianto argumentai, kad taikos sutartis buvo patvirtinta neišnagrinėjus bylos iš esmės,
nenustačius visų reikšmingų aplinkybių, laikytini nepagrįstais ir nepaneigiančiais skundžiamos
nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.
Apeliacinį (atskirąjį) skundą turi teisę pateikti dalyvaujantys byloje asmenys, tarp jų trečiasis
asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų (CPK 37 str. 2 d., 305, 338 str.). Pagrindinis trečiojo
asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, dalyvavimo procese tikslas – padėti šaliai, su kuria jis
dalyvauja, laimėti bylą. Priešingas šiam tikslui veiksmas prieštarauja trečiojo asmens, nepareiškiančio
savarankiškų reikalavimų, instituto esmei. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų,
negali veikti procese prieš šalies, kurios pusėje jis dalyvauja, interesus (CPK 47 str. 4 d.). Ši nuostata
sietina ir su apeliacijos teise bei taikytina apeliaciniame procese (CPK 47 str. 4 d., 302, 338 str.). Šioje
byloje apeliantas, kaip trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, veikė atsakovo pusėje.
Byla buvo išnagrinėta teismui patvirtinus taikos sutartį, taigi atsakovo teisinis procesinis interesas
galiausiai pasireiškė bylos išsprendimu patvirtinant šalių taikų susitarimą. Apeliantas ginčija teismo
patvirtintą taikos sutartį tuo pagrindu, jog taikos sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms
bei pažeidžia jo teises. Teismas bet kuriuo atveju šias aplinkybes turi tikrinti bei vertinti prieš patvirtinant
pateiktą taikos sutartį (CPK 42 str. 2 d., 140 str. 3 d.). Nenustačius šių apelianto nurodytų aplinkybių taip
pat pažymėtina, kad apeliantas, dalyvaudamas byloje trečiuoju asmeniu be savarankiškų reikalavimų
atsakovo pusėje, neturi teisės veikti priešingai šios šalies interesams (CPK 47 str. 4 d., 302 str. nuostatos).
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes ir remdamasi išdėstytais argumentais, neturi teisinio
pagrindo sutikti su apelianto motyvais, jog teismo nutartimi patvirtinta taikos sutartis prieštarauja
imperatyvioms įstatymų nuostatoms, viešajam interesui ar pažeidžia trečiojo asmens interesus (CPK 42
str. 2 d., 140 str. 3 d.). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas
skundžiamą nutartį, tinkamai aiškino bei taikė teisės normas bei įvertino faktines bylos aplinkybes.
Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis laikytina pagrįsta bei teisėta, ji atitinka civilinio
proceso tikslus, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, trečiojo asmens UAB „Vilniaus
energija“ skundo motyvai nesudaro pagrindo ją keisti arba naikinti.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1
punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gegužės 6 d. nutartį palikti nepakeistą.
Grąžinti trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“ ir atsakovui akcinei
bendrovei „Vilniaus šilumos tinklai“ su atskiruoju skundu ir atsiliepimu į skundą pateiktus priimti į bylą
papildomus dokumentus.
Teisėjai: Artūras Driukas, Marytė Mitkuvienė, Gintaras Pečiulis.
 168182_RegNr_3K-3-347/2010

http://www.infolex.lt/tp/168182

Civilinė byla Nr. 3K-3-347/2010

Procesinio sprendimo kategorijos:

11.10; 21.4; 72; 109; 124.4; 124.6

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. liepos 27 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Dangutės Ambrasienės, Virgilijaus Grabinsko ir Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas ir
pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. Ž. kasacinį
skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 10 d.
sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. Ž. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei
„Stumbras“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, darbo užmokesčio už priverstinę
pravaikštą priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas J. Ž. 2003 m. gegužės 5 d. kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti neteisėtu jo

atleidimą iš AB „Stumbras“ vykdančiojo direktoriaus pareigų, grąžinti į ankstesnį darbą, priteisti
darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad
2003 m. balandžio 3 d. buvo atleistas iš darbo pagal DK 129 straipsnį dėl bendrovės valdymo
struktūros pakeitimų, ekonominių ir kitų svarbių priežasčių, susijusių su bendrovės veiklos
strategijos vykdymu. Ieškovo nuomone, jis iš darbo atleistas nesant teisėto pagrindo.

Kauno miesto apylinkės teismas 2003 m. spalio 13 d. nutartimi patvirtino šalių sudarytą taikos
sutartį, pagal kurią: 1) ieškovas laikomas atleistu iš atsakovo vykdančiojo direktoriaus pareigų
nuo 2003 m. rugsėjo 30 d. šalių susitarimu (DK 125 straipsnis); 2) atsakovas įsipareigojo atlikti
visus su ieškovo atleidimo datos ir pagrindo pasikeitimu susijusius teisės aktuose nurodytus
veiksmus (pranešti Socialinio draudimo valdybai, nustatyta tvarka užpildyti valstybinio
socialinio draudimo pažymėjimą ir kt.) per 10 d. nuo sutarties įsigaliojimo; 3) atsakovas
įsipareigojo atlyginti ieškovui 1400 Lt advokato pagalbos išlaidų. Taip pat šia teismo nutartimi
civilinė byla nutraukta.

Ieškovas 2006 m. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo

2458,20 Lt darbo užmokestį už 2002 m. gegužės mėnesį, 82 240,26 Lt darbo užmokestį už
laikotarpį nuo 2003 m. balandžio 4 d. iki 2003 m. rugsėjo 30 d., 42 058,73 Lt delspinigių už
pradelstą išmokėti darbo užmokestį pagal teismo 2003 m. spalio 13 d. nutartimi patvirtintą taikos
sutartį. Kauno apygardos teismas 2006 m. lapkričio 28 d. nutartimi ieškinį atsisakė priimti ir
išaiškino ieškovui, kad dėl taikos sutarties priverstinio vykdymo jis turi teisę kreiptis į Kauno
miesto apylinkės teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo, o dėl delspinigių už pradelstą išmokėti
darbo užmokestį išieškojimo – kreiptis su ieškiniu į Kauno miesto apylinkės teismą. Lietuvos
apeliacinis teismas 2007 m. vasario 15 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2006 m. lapkričio
28 d. nutartį panaikino, o bylą dėl darbo užmokesčio priteisimo nutraukė, konstatavęs, kad
teismas neturėjo teisės aiškinti Kauno miesto apylinkės teismo 2003 m. spalio 13 d. nutarties dėl
taikos sutarties patvirtinimo, be to, ieškovas vėl reikalauja priteisti išmokas, susijusias su darbo
užmokesčiu, t. y. kelia tuos pačius reikalavimus, dėl kurių yra įsiteisėjusi Kauno miesto
apylinkės teismo 2003 m. spalio 13 d. nutartis.

Ieškovas, remdamasis teismo patvirtinta taikos sutartimi, kreipėsi į teismą dėl vykdomojo rašto
dėl 92 521,14 Lt išieškojimo išdavimo, o Kauno miesto apylinkės teismas 2007 m. kovo 26 d.
nutartimi išdavė vykdomąjį raštą dėl 1400 Lt advokato pagalbos išlaidų išieškojimo,
nurodydamas, kad teismo nutartimi patvirtintoje taikos sutartyje atsakovas įsipareigoja ieškovui
sumokėti tik už advokato pagalbą. Kauno apygardos teismas 2007 m. gegužės 31 d. nutartimi šią
nutartį paliko nepakeistą, konstatavęs, kad ieškovas gali kreiptis į Kauno miesto apylinkės teismą
dėl 2003 m. spalio 13 d. nutarties išaiškinimo (CPK 278 straipsnis).

Ieškovas 2007 m. birželio 4 d. kreipėsi į teismą dėl 2003 m. spalio 13 d. nutarties išaiškinimo,
prašydamas išaiškinti, kad atsakovas ieškovą atleido iš darbo nuo 2003 m. rugsėjo 30 d. šalių
susitarimu, o atsakovas įsipareigojo atlikti visus su ieškovo atleidimo datos ir pagrindo
pasikeitimu susijusius veiksmus, t. y.: užpildyti darbo sutartį ir jos kopiją įteikti ieškovui, darbo
laiką pažymėti žiniaraščiuose, atsiskaityti finansiškai, sumokant visas ieškovui priklausančias
darbo užmokesčio sumas už priverstinės pravaikštos laiką (82 240,26 Lt), už nepanaudotas
atostogas (6422,95 Lt), neišmokėtą dalį darbo užmokesčio už 2002 m. gegužės mėnesį (2458,20
Lt). Kauno miesto apylinkės teismas 2007 m. rugsėjo 3 d. nutartimi (civilinės bylos Nr. P2-
10826-717/2007) atmetė ieškovo prašymą dėl 2003 m. spalio 13 d. nutarties išaiškinimo,
konstatavęs, jog pastaroji nutartis yra įvykdyta (CPK 278 straipsnio 2 dalis), be to, jos
išaiškinimas ieškovo norimu būdu yra negalimas. Kauno apygardos teismas 2007 m. lapkričio 28
d. nutartimi šią nutartį paliko nepakeistą, nurodydamas, kad ieškovo nurodytas taikos sutarties
išaiškinimo būdas neatitinka nei taikos sutarties sąlygų, nei prašomos išaiškinti teismo nutarties
turinio, o ieškovo pageidaujamo atsiskaitymo būdo šalys taikos sutartyje neaptarė.
Ieškovas 2008 m. vasario 12 d. kreipėsi į teismą, prašydamas atnaujinti procesą civilinėje byloje
(CPK 366 straipsnio 1 dalies 2, 9 punktai), išspręsti neišspręstus materialinius reikalavimus bei
priteisti iš atsakovo 91 121,41 Lt išmokų: 1) 82 240,26 Lt vidutinį darbo užmokestį už visą
priverstinės pravaikštos laiką nuo 2003 m. balandžio 4 d. iki 2003 m. rugsėjo 30 d. (DK 204,
206, 141 straipsniai); 2) 6422,95 Lt piniginę kompensaciją už nepanaudotas atostogas už
laikotarpį nuo 2003 m. balandžio 4 d. iki 2003 m. rugsėjo 30 d. (DK 177, 141 straipsniai); 3)
neišmokėtą dalį darbo užmokesčio už 2002 m. gegužės mėn. – 2458,20 Lt (DK 141, 206
straipsniai). Ieškovo teigimu, atsakovas neįvykdė 2003 m. spalio 13 d. taikos sutarties, nes
neatliko visų teisės aktuose nurodytų veiksmų, t. y. nutarčiai įsiteisėjus, atleido jį iš darbo
visiškai neatsiskaitęs ir nesumokėjo ieškovui priklausančių 91 121,41 Lt. Ieškovas prašė
atnaujinti procesą dėl naujai paaiškėjusios esminės aplinkybės, kad jis negali iš atsakovo gauti
visiško atsiskaitymo pagal patvirtintą taikos sutartį. Be to, pareiškėjo nuomone, 2003 m. spalio
13 d. nutartyje yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, nes išspręsti ir išnagrinėti ne visi
jo reikšti reikalavimai.

Kauno apygardos teismas 2008 m. gruodžio 11 d. nutartimi procesą byloje atnaujino CPK 366
straipsnio 1 dalies 9 punkte (akivaizdi ir esminė teisės normos taikymo klaida) ir 2 punkte
(paaiškėjusios naujos bylos aplinkybės) nurodytais pagrindais. Ši nutartis grindžiama nurodant,
kad teismas, tvirtindamas taikos sutartį, privalėjo atsižvelgti į DK 141 straipsnio 1 dalies
nuostatas ir aiškintis, ar pateikta taikos sutartis atitinka DK 35 straipsnio 1 dalyje nustatytus
principus; be to, teismas turėjo išsiaiškinti šalių susitarimą dėl darbo užmokesčio išmokų
priteisimo, dėl pareiškėjo teisės gauti išmokas už priverstinę pravaikštą, atsižvelgiant į darbo
sutarties nutraukimo pagrindą ir atleidimo iš darbo datą.

Ieškovas 2009 m. kovo 13 d. pateikė teismui patikslintą ieškinį, kuriuo prašė: grąžinti jį į
pirmesnį darbą; priteisti iš atsakovo 93 462,95 Lt išmokų, t. y. 82 240,26 Lt vidutinį darbo
užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2003 m. balandžio 4 d. iki 2003 m. rugsėjo
30 d., 6422,95 Lt piniginę kompensaciją už nepanaudotas atostogas, 2458,20 Lt darbo užmokestį
už 2002 m. gegužės mėn., 0,06 proc. dydžio delspinigius. Kauno miesto apylinkės teismas 2009
m. kovo 18 d. patikslintą ieškinį priėmė, o 2009 m. balandžio 15 d. nutartimi reikalavimą dėl
darbo užmokesčio už 2002 metų gegužės mėnesį ir delspinigių priteisimo išskyrė į atskirą bylą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. birželio 22 d. sprendimu panaikino Kauno miesto
apylinkės teismo 2003 m. spalio 13 d. nutartį, priėmė naują sprendimą ir ieškinį patenkino:
ieškovo atleidimą iš darbo pripažino neteisėtu, tačiau į darbą ieškovo negrąžino, laikė, kad darbo
sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos ir priteisė ieškovui iš atsakovo 84
756,48 Lt darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2003 m. balandžio 3 d. iki 2004
m. spalio 1 d., 14 037,79 Lt išeitinę išmoką, paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Sprendimo dalį dėl
14 037,79 Lt vieno mėnesio darbo užmokesčio priteisimo teismas nutarė vykdyti skubiai.
Teismas sprendė, kad tvirtinant taikos sutartį buvo padaryta esminė teisės normos taikymo
klaida, nes patvirtinta neaiški, dviprasmiška ir šalių skirtingai suprantama taikos sutartis (CPK
42 straipsnio 2 dalis, 141 straipsnio 3 dalis, CK 6.983 straipsnis). Dėl to teismas atsisakė tvirtinti
taikos sutartį ir nagrinėjo ieškovo reikalavimus, nepaisydamas taikos sutartyje buvusių sąlygų.
Teismas sprendė, kad ieškovo atleidimas iš darbo 2003 m. balandžio 3 d. buvo neteisėtas, nes
atsakovo įmonėje nebuvo svarbių priežasčių ir ypatingo atvejo DK 129 straipsnio 2 ir 4 dalių
prasme, kurioms esant nebuvo jokios galimybės palikti ieškovą dirbti. Be to, netrukus po
civilinės bylos užbaigimo taikos sutartimi atsakovas buvusią ieškovo pareigybę atkūrė ir į tas
pačias pareigas priėmė kitą asmenį. Teismas pažymėjo, kad nėra aišku, kokiais kriterijais
vadovaujantis buvo nuspręsta atleisti būtent ieškovą.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. kovo 10 d. sprendimu
panaikino Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 22 d. sprendimą, priėmė naują
sprendimą ir atmetė ieškovo prašymą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2003 m. spalio 13 d.
nutarties panaikinimo, taikė Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 22 d. sprendimo
įvykdymo atgręžimą. Teisėjų kolegija sprendė, kad teismas nagrinėjo ne ieškovo pareiškime dėl
proceso atnaujinimo pareikštus prašymus, o naują patikslintą ieškinį, todėl pažeidė CPK XVIII
skyriaus nuostatas dėl atnaujinto proceso nagrinėjimo (CPK 369, 371 straipsniai, 370 straipsnio
4 dalis). Be to, teismas privalėjo atsižvelgti į kitų teismų kitose bylose tarp tų pačių šalių
priimtus sprendimus, kurie šioje byloje turi prejudicinę ir res judicata galią (CPK 182 straipsnio
2 punktas, 279 straipsnio 4 dalis, 18 straipsnis). Teisėjų kolegijos teigimu, teismas, laikydamasis
atnaujinto proceso ribų, šioje byloje turėjo tik spręsti, ar teisėtai buvo patvirtinta taikos sutartis.
Teisėjų kolegija sprendė, kad patvirtinta taikos sutartis atitiko tuo metu buvusią šalių valią, o jos
sąlygos logiškos ir negali būti laikomos prieštaraujančiomis imperatyviosioms teisės normoms.
Šią išvadą teisėjų kolegija grindė tuo, kad ieškovas neskundė teismo 2003 m. spalio 13 d.
nutarties, o į teismą dėl su darbo santykiais susijusių išmokų kreipėsi tik 2006 m. rugsėjo 6 d.
Teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovas su atsakovo vadovais dar iki taikos sutarties pasirašymo
buvo sutaręs, jog AB ,,Stumbras“ lengvatine tvarka parduos jam namo dalį už 65 000 Lt ir taip
pinigai, kurie jam priklausė už priverstinę pravaikštą, bus įskaityti į namo galutinę kainą.
Pasikeitus atsakovo vadovybei ir po 1,5 metų parduodamo namo dalies kainą padidinus iki 195
000 Lt, ieškovas namo nebenupirko, o kreipėsi į teismą dėl pinigų priteisimo už priverstinę
pravaikštą. Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos nuomone, patvirtina, jog taikos sutarties 2 punktu
šalys dėl jokių konkrečių papildomų su darbo santykiais susijusių išmokų susitarusios nebuvo, o
tai, kad ieškovui po taikos sutarties pasirašymo nepavyko susitarti su atsakovu dėl dalies namo
kainos, negali būti pagrindas iš naujo vertinti šalių pasirašytos taikos sutarties sąlygas. Teisėjų
kolegijos teigimu, šią išvadą patvirtina ir tai, kad ieškovas iki taikos sutarties pasirašymo, t. y.
2003 m. rugsėjo 30 d., buvo įdarbintas su atsakovu susijusioje įmonėje – UAB ,,MG Baltic
Trade“. Kolegija, atsižvelgdama į ieškovo amžių, išsilavinimą, į jo eitas atsakingas pareigas, į
tai, jog procese buvo atstovaujamas advokato, konstatavo, kad jis galėjo ir privalėjo suvokti
sudarytos taikos sutarties esmę ir įvertinti jos padarinius. Teisėjų kolegija atmetė teiginius, kad
taikos sutartimi buvo išspręsti ne visi ieškiniu byloje pareikšti reikalavimai, ir sprendė, jog
teismas nepagrįstai patenkino ieškovo pareiškime dėl proceso atnaujinimo pareikštą naują
reikalavimą priteisti 88 663,21 Lt. Kolegija atsižvelgė į tai, kad tarp tų pačių šalių Kauno
apylinkės teisme yra išnagrinėta prejudicinę galią turinti byla Nr. P2-10826-717/2007 dėl teismo
nutarties, kuria patvirtinta taikos sutartis, aiškinimo, kurioje ieškovas kėlė reikalavimus, tapačius
nurodytiems jo pareiškime dėl proceso atnaujinimo. Kauno apylinkės teismas 2007 m. rugsėjo 3
d. nutartyje nustatė, kad teismo nutartis, kuria patvirtinta šalių taikos sutartis, yra visiškai
įvykdyta. Kauno apygardos teismas, 2007 m. lapkričio 28 d. nutartimi palikdamas šią nutartį
galioti, sprendė, kad ieškovas tinkamai ir savo pasirinktu būdu įgyvendino savo subjektinę teisę
kelti reikalavimus ir juos įtvirtinti taikos sutartyje, taip išsprendžiant tarp šalių kilusį ginčą (CPK
13 straipsnis). Be to, ieškovo reikalavimą dėl papildomų mokėjimų pagal taikos sutartį teismai
jau išsprendė nagrinėdami prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo (civilinė byla Nr. 2-
7505/2003). Kolegijos nuomone, šalims taikos sutartimi susitarus dėl bylos dėl grąžinimo į darbą
baigties, t. y. dėl kitokio (ieškovui priimtinesnio) atleidimo pagrindo ir vėlesnės atleidimo datos,
dėl ieškovo patirtų advokato išlaidų kompensavimo, be to, įvertinant aplinkybę, kad ieškovui
liko atleidimo metu atsakovo jam sumokėti 68 202,48 Lt (tarp jų 4 mėnesinių vidutinių
atlyginimų dydžio išeitinė pašalpa, kuri gali būti vertinama kaip tam tikra kompensacija už 6
mėn. neviršijusią priverstinę pravaikštą), konstatuotina, jog šalys taikos sutartyje raidėmis „kt.“
nesusitarė dėl 88 663,21 Lt sumos, susijusios su darbo santykiais nuo 2003 m. balandžio 4 d. iki
2003 m. rugsėjo 30 d., išmokėjimo ieškovui.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 10 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo
2009 m. birželio 22 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atnaujinus procesą byloje ieškovas
negalėjo pareikšti prieštaravimo dėl sudarytos taikos sutarties ir pateikti patikslinto ieškinio.
Taikos sutarties sudarymas ar atsisakymas nuo jos yra CPK 13 straipsnyje įvirtinto
dispozityvumo principo įgyvendinimas civiliniame procese, todėl šalys gali ne tik sudaryti, bet ir
atsisakyti sudaryti taikos sutartį bei reikalauti bylą nagrinėti iš esmės. Jokia teisės norma
nedraudžia tikslinti ieškinio atnaujinus procesą. Be to, ieškinio patikslinimas neperžengė proceso
atnaujinimo pagrindų ir nepažeidė CPK 141 straipsnio reikalavimų, nes, paaiškėjus naujoms
aplinkybėms, kad atsakovas neatsiskaito su ieškovu, buvo atlikti aritmetiniai skaičiavimai dėl
priteistinų sumų ir tai išdėstyta patikslintame ieškinyje.

2. Apeliacinės instancijos teismas grąžino šalis į neišspręsto ginčo pozicijas, neanalizavo šalių
ginčijamų aplinkybių, o revizavo teismo 2008 m. gruodžio 11 d. nutartį dėl proceso atnaujinimo
pagrindų. Byla neišspręsta iš esmės, o palikta galioti neatitinkanti tikrosios ieškovo valios,
neaiški, neįvykdoma taikos sutartis, nors iš esmės tokias aplinkybes konstatavus tam ir buvo
atnaujintas procesas, kad taikos sutartį tvirtinusio teismo darbo brokas būtų ištaisytas.

3. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 42 straipsnio 2 dalį bei 140 straipsnį, nes paliko
galioti taikos sutartį, kurioje išdėstytos neaiškios sąlygos. Taikos sutarties 2 punktas yra
suformuluotas kaip atviras atsakovui būtinų atlikti veiksmų sąrašas, o šalys tai, kas slypi po
santrauka ,,ir kt.“, supranta ir aiškina skirtingai.

4. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė DK 141 straipsnio 1 ir 2 dalį, 186 straipsnio 4 dalį,
206 straipsnį, nes neatsižvelgė į tai, kad DK įtvirtintos materialiosios teisės normos, nustatančios
atsiskaitymo su iš darbo atleidžiamu darbuotoju tvarką, būdus ir atsiskaitymo priemones, yra
imperatyvios ir jų nesilaikymas ar modifikavimas negalimas nei sudarant taikos sutartį, nei
teismui aiškinant sutarties sąlygas.

5. Apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad šalys aptarė visas darbo sutarties
nutraukimo sąlygas, pažeidė DK 125 straipsnį, nes iš taikos sutarties teksto akivaizdu, jog
nebuvo aptarta galutinio atsiskaitymo tvarka, būdas, terminai. Apeliacinės instancijos teismas
paliko galioti teismo patvirtintą taikos sutartį, kurioje nebuvo išspręsti visi ieškovo pareikšti
reikalavimai.

6. Apeliacinės instancijos teismas be jokio teisėto pagrindo atsiskaitymo su atleistu iš darbo

ieškovu aplinkybes susiejo su kitais tarp šalių buvusiais civiliniais teisiniais santykiais. Jei
teismo nurodytas šalių susitarimas dėl mažesnės namo kainos būtų buvęs, tai teismas, patvirtinęs
taikos sutartį, pažeidė DK 186 straipsnio 4 dalį, nes leido šalims susitarti, kad darbo užmokestis
bus mokamas ne pinigais, o nuolaidomis sudarant kitą sandorį. Aplinkybė, kad ieškovas iki
taikos sutarties sudarymo pradėjo dirbti UAB ,,MG Baltic Trade“, nereiškia ir negali reikšti, kad
su juo atsiskaitė pirmesnis darbdavys.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo 2010
m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Kasatorius nutyli ir subjektyviai vertina bei savaip interpretuoja byloje teismų nustatytas
faktines aplinkybes, t. y. kelia fakto klausimus ir nepateikia jokių pagrįstų argumentų dėl kokių
nors netinkamai spręstų teisės klausimų. Teismas patvirtino tokią taikos sutartį, kuri atitiko tuo
metu buvusią šalių valią. Kasatorius, teigdamas, kad jam neaiškios taikos sutarties sąlygos,
bando neigti ir ignoruoja byloje nustatytas faktines aplinkybes bei jų įtaką bylos baigčiai, t. y.
kelia fakto klausimus.

2. Nepagrįsti kasatoriaus teiginiai, kad jis, atnaujinus procesą, turėjo teisę atsisakyti taikos
sutarties ir tikslinti ieškinio reikalavimus. Atnaujintoje byloje turi būti nagrinėjamas ne naujas
patikslintas ieškinys, o pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą nurodyti reikalavimai ir prašymai
teismui (CPK 369 straipsnis, 370 straipsnio 4 dalis, 371 straipsnis).

3. Nėra jokio pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas revizavo ir paneigė Kauno
apygardos teismo nutartimi nustatytus proceso atnaujinimo pagrindus. Šioje byloje teismas pagal
nustatytus bylos atnaujinimo pagrindus ir suformuotas atnaujintos bylos nagrinėjimo ribas
revizavo 2003 m. spalio 13 d. nutartį, kuria patvirtinta šalių taikos sutartis, savo išvadoms
pagrįsti detaliai nagrinėjo visas aktualias taikos sutarties sudarymo aplinkybes, šalių buvusias
pozicijas, valią, prielaidas taikos sutarčiai sudaryti ir kt.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų,
patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios
ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Dėl to, nagrinėjant šią bylą kasacine
tvarka, fakto klausimai analizuojami tiek, kiek reikia nustatyti, ar teismai teisingai taikė teisės
normas, reglamentuojančias nagrinėjamu atveju aktualius proceso atnaujinimo ir taikos sutarties
klausimus.

Dėl galimybės tikslinti reikalavimus atnaujinus procesą

Nagrinėjamu atveju civilinė byla buvo nagrinėjama pagal CPK 370 straipsnio 4 dalį, kasacinio
skundo nagrinėjimas vyksta po proceso atnaujinimo, o kasatorius nesutinka su apeliacinės
instancijos teismo išvada, kad atnaujinus procesą byloje ieškovas negalėjo pateikti patikslinto
ieškinio. Taigi teisės klausimų kaip kasacijos pagrindų aiškinimas turi būti siejamas su proceso
atnaujinimo instituto ypatybėmis.

Pagal CPK 370 straipsnio 4 dalį atnaujinus bylos nagrinėjimą, teismas bylą nagrinėja
pakartotinai pagal bendrąsias CPK taisykles, tačiau neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia
proceso atnaujinimo pagrindai, t. y. patikrina teismo sprendimo (nutarties) teisėtumą ir
pagrįstumą ta apimtimi ir tokiais pagrindais, kurie yra nustatyti teismo nutartyje atnaujinti
procesą. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad atnaujintos bylos nagrinėjimas yra ankstesnio
sprendimo (šiuo atveju – nutarties, kuria patvirtinta taikos sutartis) teisėtumo ir pagrįstumo
patikrinimas, tačiau vykdomas atsižvelgiant į pagrindus, dėl kurių byla buvo atnaujinta, o ne
galimybė asmeniui tikslinti ieškinį ir iš naujo siekti savo interesų patenkinimo, pareiškiant dar ir
naują reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006
m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje BAB „Neris“ v. VĮ Registrų centro Vilniaus filialas ir
kiti, bylos Nr. 3K-3-416/2006; 2007 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Serfas“ v.
AB „Dara“, bylos Nr. 3K-3-451/2007).Proceso atnaujinimas yra išimtinis procesinis institutas,
skirtas padarytoms teisinėms ir faktinėms klaidoms pašalinti, todėl po nutarties dėl proceso
atnaujinimo priėmimo vykstančio proceso metu pirmiausia turi būti išnagrinėta, ar pasitvirtino
tos aplinkybės, kurios sudarė pagrindą priimti nutartį atnaujinti procesą byloje. Šiuo procesu
nesiekiama išnagrinėti bylą visa apimtimi iš naujo, todėl civilinės bylos dalyviai nesinaudoja
visomis teisėmis ta pačia apimtimi ir tvarka, kaip įprastinio civilinės bylos proceso metu
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Baltijos
žuvys“ v. AB „Senoji Baltija“, bylos Nr. 3K-3-484/2008).Nors kasacinis teismas yra pasisakęs,
kad apskritai naujų reikalavimų pareiškimas atnaujintame procese nėra negalimas (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 4 d. nutartis
civilinėje byloje J. J. K. ir kt. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-
3-228/2007), tačiau kartu būtina turėti omenyje ir tai, kad galimybė reikšti naujus reikalavimus
atnaujintoje byloje nėra absoliuti, bet visų pirma nulemta pagrindų, pagal kuriuos procesas
išnagrinėtoje byloje buvo atnaujintas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d.
nutartis civilinėje byloje UAB „Baltijos žuvys“ v. AB „Senoji Baltija“, bylos Nr. 3K-3-484/2008;
2008 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje BAB „Statūna“ v. UAB „Parama“, UAB
„Deklitas“ ir kt., bylos Nr. 3K-7-57/2008). Dėl to byloje dalyvaujančių asmenų galimybė
naudotis procesinėmis teisėmis reikšti naujus reikalavimus, tikslinti ieškinio dalyką ar pagrindą
vertinama, atsižvelgiant į proceso atnaujinimo pagrindą ir CPK 141 straipsnio nuostatas
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d.
nutartis civilinėje bylojeR. K. v. S. K. J., bylos Nr. 3K-3-550/2009; 2009 m. kovo 16 d. nutartis
civilinėje byloje V. I. v. A. K., bylos Nr. 3K-3-108/2009).

Nagrinėjamoje byloje Kauno apygardos teismas 2008 m. gruodžio 11 d. nutartimi tenkino

prašymą atnaujinti procesą, remdamasis CPK 366 straipsnio 1 dalies 2, 9 punktais ir konstatavęs,
kad yra abejonių dėl patvirtintos taikos sutarties sąlygų atitikties DK 141 bei 35 straipsnių
nuostatoms bei sutarties turinio, šalių valios suderinimo sudarant sutartį, t. y. kilo klausimas dėl
to, ar sudarytos taikos sutarties sąlygos neprieštarauja teisės normoms bei atitinka šalių valią, yra
jų vienodai suvokiamos. Tuo tarpu kasatorius, pateikdamas patikslintą ieškinį, nurodė taikos
sutartyje konkrečiai neaptartą reikalavimą priteisti iš atsakovo 93 462,95 Lt išmokų.
Atsižvelgiant į tai, kad, minėta, procesas buvo atnaujintas siekiant nustatyti taikos sutarties turinį
bei šalių valią sudarant šią sutartį, toks reikalavimas negali būti laikomas patenkančiu į proceso
atnaujinimo pagrindų ribas. Procesas atnaujintas atsižvelgiant į kasatoriaus nurodytas aplinkybes
dėl nevienodo taikos sutarties sąlygų suvokimo ir neatitikties DK normoms, todėl privalėjo būti
tiriamos su taikos sutarties turinio nustatymu susijusios aplinkybės, tuo tarpu sutartyje
nenumačius konkrečių priteistinų kompensacijų, negalėjo būti tikslinamas ir jų skaičiavimas.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos

teismas pagrįstai laikė, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nagrinėjo ne
ieškovo pareiškime dėl proceso atnaujinimo pareikštus prašymus, o naują patikslintą ieškinį,
todėl pažeidė teisės nuostatas dėl atnaujinto proceso nagrinėjimo (CPK 370 straipsnio 4 dalis,
371 straipsnis) bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.

Atmestini kasatoriaus teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas iš naujo revizavo ir paneigė
Kauno apygardos teismo nutartimi nustatytus proceso atnaujinimo pagrindus, nes kasatorius
neįvertino teismo nutarties, kuria atnaujinamas procesas, ir teismo sprendimo (nutarties), priimto
CPK 371 straipsnio tvarka, reikšmės ir turinio skirtumų. Nagrinėdamas klausimą dėl proceso
atnaujinimo, teismas sprendžia, ar yra CPK 366 straipsnyje nustatytų proceso atnaujinimo
pagrindų, tačiau galutinai dėl ginčo esmės nepasisako, todėl teismo nutarties, kuria atnaujinamas
bylos nagrinėjimas, paskirtis yra procesinė. Tuo tarpu teismas, nagrinėdamas atnaujintą bylą
pakartotinai CPK 370 straipsnio 4 dalies tvarka, sprendžia, ar atnaujinant procesą nustatyti
proceso atnaujinimo pagrindai lemia byloje priimtų teismų procesinių sprendimų neteisėtumą bei
būtinybę juos keisti ar naikinti. Aukštesnės instancijos teismai, tikrindami teismo priimtų CPK
371 straipsnio 1 dalyje nurodytų procesinių sprendimų teisėtumą, nors ir nebegali svarstyti, buvo
ar ne pagrindas procesui atnaujinti, nes šis klausimas jau yra išspręstas įsiteisėjusia teismo
nutartimi dėl proceso atnaujinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Girtučio kultūros ir
sporto rūmai“ v. R. I. U. IĮ, bylos Nr. 3K-3-187/2006), tačiau turi patikrinti, ar atnaujinus
procesą bylą nagrinėję teismai pagrįstai ir teisėtai priėmė vieną iš CPK 371 straipsnio 1 dalyje
nurodytų procesinių sprendimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje V. I. v. A. K., bylos Nr. 3K-3-108/2009;
2009 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Tavilta“ v. AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir
kt., bylos Nr. 3K-3-34/2009; 2009 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje V. Š. v. M. L., bylos
Nr. 3K-3-310/2009). Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos
teismas, nagrinėdamas teismo nutartyje, kuria atnaujintas bylos nagrinėjimas, nurodytas
aplinkybes bei jų įtaką teismo nutartimi patvirtintai taikos sutarčiai, būtų peržengęs įstatymo
numatytas tokio pobūdžio bylų nagrinėjimo ribas.

Dėl teismo pareigos išspręsti visus ieškovo reikalavimus, kai byloje patvirtinama šalių taikos
sutartis

Kasatorius, ginčydamas apeliacinės instancijos teismo sprendimą, nurodo, kad sprendimas

neteisėtas, nes palikta galioti taikos sutartis, kurioje neišspręsti visi ieškovo pareikšti
reikalavimai. Kasatoriaus nuomone, taikos sutartyje nebuvo aptarta galutinio atsiskaitymo
tvarka, būdas, terminai, todėl apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad šalys aptarė
visas darbo sutarties nutraukimo sąlygas, pažeidė DK 125 straipsnį.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad šie kasatoriaus teiginiai neduoda pagrindo keisti ar naikinti
apeliacinės instancijos teismo sprendimą, o kasatorius nepakankamai atsižvelgė į taikos sutarties
specifiką bei pasekmes. Taikos sutartis yra šalių susitarimas, kuriuo jos nustato abiem priimtinas
jų ginčo sprendimo sąlygas, t. y. tokios sutarties esmė yra šalių tarpusavio kompromisas
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. liepos mėn. 4 d. nutartis
civilinėje byloje M. O. v. T. M., bylos Nr. 3K-3-354/2008). Sudarydamos taikos sutartį šalys
paprastai suvokia, kad atkaklus pradinės pozicijos laikymasis susitaikymo rezultatų neduos, todėl
atsisako tam tikrų oponuojančių argumentų, reikalavimų ir taip atitolsta nuo pradinės ginčo
pozicijos. Tokia situacija yra natūralus derybinio proceso rezultatas, kai derinamos skirtingos
pozicijos ir siekiama rasti bendrų problemos sprendimo būdų. Kasacinio teismo išaiškinta, kad
tokiame procese pasiekti susitarimai neturi faktų konstatuojamosios reikšmės, nes šie susitarimai
kompromisiniai ir ne visada atspindi tikrąją situaciją. Teismo patvirtinta taikos sutartis turi
reikšmę šalių subjektinių teisių ir pareigų nustatymui, nes įformina šalių valią suderinti skirtingas
pozicijas ir būti teisiškai šio suderinimo įpareigotomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje pagal J. S.
pareiškimą, suinteresuoti asmenys Z. J., S. V. J., S. M. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-108/2010). Taigi,
pateikdamos teismui tvirtinti taikos sutartį, šalys tam tikru būdu sureguliuoja tarp jų kilusį ginčą,
abipusėmis nuolaidomis išsprendžia nesutarimus, o taikos sutarties sąlygos nebūtinai turi atitikti
prieš tai šalių pateiktų procesinių dokumentų ir juose išreiktų reikalavimų turinį.

Tai aktualu ir nagrinėjamu atveju, nes, nepaisant to, kad civilinis procesas pradėtas pagal ieškovo
reikalavimus pripažinti jo atleidimą iš darbo neteisėtu bei priteisti darbo užmokestį už priverstinę
pravaikštą, ginčas buvo sureguliuotas šalių tarpusavio susitarimu, kurį teismas patvirtino. Tokiu
atveju pagal ieškovo ieškinį pradėtas procesas šalių valia (CPK 13 straipsnis) pakito ir buvo
sureguliuotas pagal atskirą jų tarpusavio susitarimą nustatant tam tikras teises ir pareigas. Dėl to
atmestini kasatoriaus argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas negalėjo palikti galioti
teismo patvirtintos taikos sutarties, nes ja nebuvo išspręsti visi ieškinyje pareikšti reikalavimai.
Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad kasatorius tinkamai ir savo pasirinktu būdu
įgyvendino savo subjektinę teisę kelti reikalavimus ir juos įtvirtinti taikos sutartyje, taip
išsprendžiant tarp šalių kilusį ginčą.

Dėl taikos sutarties turinio

Nagrinėjamu atveju teismo nutartimi yra patvirtinta taikos sutartis, tačiau, naudodamasis proceso
atnaujinimo institutu, kasatorius ją ginčija. Sprendžiant šį ginčą, būtina turėti omenyje, kad
teismui patvirtinus šalių taikos sutartį ji įgyja res judicata galią ir tampa priverstinai vykdytinu
dokumentu, o byla užbaigiama nepriimant sprendimo dėl ginčo esmės ir užkertamas kelias
pakartotiniam šio ginčo nagrinėjimui teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Be to,
taikos sutartims galioja principas pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis), todėl
vienašališkai taikos sutarties atsisakyti negalima.

Kasatorius teigia, kad patvirtinta taikos sutartis yra neaiški ir neapibrėžta, neatitinkanti šalių
valios, prieštaraujanti imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, todėl, ją patvirtinus, buvo padaryta
esminė teisės normos taikymo klaida (CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Taip pat
kasatorius nurodo, jog sudarius taikos sutartį paaiškėjo nauja aplinkybė, kad atsakovas su
kasatoriumi neatsiskaito (CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teisėjų kolegija sprendžia, kad
šie kasatoriaus nurodyti argumentai neduoda pagrindo abejoti apeliacinės instancijos teismo
sprendimu, nes:

Pirma, kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas paliko galioti neaiškią ir abiejų
šalių valios bei abipusio susitarimo neatitinkančią taikos sutartį, todėl pažeidė CPK 42 straipsnio
2 dalį bei 140 straipsnį. Aplinkybės, susijusios su tuo, kaip šalys suvokė taikos sutarties sąlygas
ir su jų aiškumu šalims sutarties sudarymo metu, yra fakto klausimas, kurio kasacinis teismas
nenagrinėja (CPK 353 straipsnio 1 dalis), tačiau, kilus tokio pobūdžio ginčui, kasacinis teismas,
atsižvelgdamas į kasacinio skundo argumentus, patikrina, kaip žemesnės instancijos teismai,
spręsdami dėl šių aplinkybių, laikėsi įrodymų vertinimo taisyklių.

Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada
dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą,
grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Dėl to
teismas tik iš įrodymų visumos gali daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje
byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje daugiabučių namų
savininkų bendrija ,,Eglutė“ v. E. R., bylos Nr. 3K-3-206/2010; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis
civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010;2009 m.
lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Panevėžio miesto savivaldybė v. UAB „Panevėžio
miestprojektas“, bylos Nr. 3K-3-526/2009; 2009 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje D. Š. v.
Kauno miesto savivaldybė, byla Nr. 3K-3-381/2009; 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje
byloje E. C. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-23/2009; 2008 m. vasario 15 d.
nutartis civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m.
liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009; kt.).
Atsižvelgiant į tai, atmestini kasatoriaus teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas,
spręsdamas dėl šalių valios sudarant taikos sutartį, nepagrįstai atsižvelgė į byloje esančius
duomenis apie šalių buvusius susitarimus ir kitus civilinius teisinius santykius.

Nagrinėjamu atveju iš apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas
išvadą, jog taikos sutarties sąlygos atitiko tuo metu buvusią šalių valią, buvo šalims aiškios ir
priimtinos, padarė išnagrinėjęs visą bylos medžiagą ir nustatytų aplinkybių visumą. Apeliacinės
instancijos teismas atsižvelgė į kasatoriaus elgesį, t. y. į tai, kad jis neskundė teismo 2003 m.
spalio 13 d. nutarties, kuria patvirtinta taikos sutartis, o reikalavimus dėl su darbo santykiais
susijusių išmokų pradėjo reikšti tik 2006 m. rugsėjo mėnesį. Taip pat teismas įvertino
aplinkybes, susijusias su kitais tarp šalių buvusiais santykiais: paaiškinimus dėl atsakovo pažado
kasatoriui pigiau parduoti namo dalį, kasatoriaus įdarbinimo su atsakovu susijusioje bendrovėje
faktą. Taip pat teismas įvertino taikos sutarties sąlygas, t. y. tai, kad sutarties sąlygos yra
naudingos abiem šalims, nes buvo sutarta dėl kasatoriui palankesnio atleidimo iš darbo pagrindo,
kitos atleidimo iš darbo datos, kasatoriaus turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Apeliacinės
instancijos teismas atsižvelgė ir į susijusių kitų bylų medžiagą. Be to, teismas įvertino asmenines
kasatoriaus savybes, susijusias su jo gebėjimu suvokti sudaromas sutartis, jų įforminimo svarbą
ir to padarinius: išsilavinimą, amžių, patirtį, eitas pareigas, advokato pagalbą byloje. Taigi
apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl taikos sutarties turinio ir šalių valios sudarant šią
sutartį ir jos suvokimo, rėmėsi visa bylos medžiaga, įvertino tiek sutarties sąlygas, tiek duomenis
apie jos sudarymo aplinkybes, t. y. teismas atsižvelgė į bylos aplinkybes, kurios buvo svarbios
siekiant nustatyti šalių valią, ir jas vertino šiuo aspektu.Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija
sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas ištyrė ir vertino visą bylos medžiagą bei
reikšmingas aplinkybes, todėl nėra pagrindo abejoti jo išvada, jog patvirtinta taikos sutartis
atitiko tuo metu buvusią šalių valią, susiformavusią įstatymų reikalavimų ir tarpusavio nuolaidų
pagrindu.

Antra, kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas paliko galioti imperatyviosioms

normoms prieštaraujančią taikos sutartį ir pažeidė DK 141 straipsnio 1 ir 2 dalį, 186 straipsnio 4
dalį, 206 straipsnį, nes neatsižvelgė į tai, kad DK įtvirtintos materialiosios teisės normos dėl
atsiskaitymo su iš darbo atleidžiamu darbuotoju tvarkos, būdų ir atsiskaitymo priemonių yra
imperatyvios ir jų nesilaikymas ar modifikavimas negalimas nei sudarant taikos sutartį, nei
teismui aiškinant sutarties sąlygas.

Teisėjų kolegija atmeta šiuos kasatoriaus argumentus. Kaip jau buvo minėta šioje nutartyje,
teismas patvirtino tokią taikos sutartį, kuri atitiko tuo metu buvusią šalių valią, susiformavusią
įstatymų reikalavimų ir tarpusavio nuolaidų pagrindu, t. y. taikos sutartimi šalys tam tikru būdu,
abipusėmis nuolaidomis sureguliavo tarp jų kilusį ginčą ir nustatė teises ir pareigas viena kitos
atžvilgiu. Iš darbo teisinių santykių kylantys ginčai nagrinėjami pagal CPK taisykles, su CPK
XX skyriuje numatytomis ypatybėmis, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti įstatymai. Nei CPK,
nei DK normų nedraudžiama šalims sudaryti taikos sutartis, kuriomis būtų išspręsti tarp jų kilę
ginčai. Be to, atleidimo iš darbo padariniai priklauso nuo atleidimo iš darbo pagrindo.
Nagrinėjamu atveju taikos sutartimi šalys susitarė, kad kasatorius iš darbo atleidžiamas DK 125
straipsnio nustatytu pagrindu, t. y. šalių susitarimu. Pagal DK 125 straipsnio 1 dalį, sutarusios
nutraukti sutartį, šalys sudaro raštišką susitarimą dėl sutarties nutraukimo, kuriame numatoma,
nuo kurio laiko sutartis nutraukiama, ir kitos sutarties nutraukimo sąlygos (kompensacijų,
nepanaudotų atostogų suteikimo ir kt.). Nagrinėjamu atveju tokios sąlygos nurodytos teismo
patvirtintoje taikos sutartyje, kurioje, kaip nustatė teismai, dėl kasatoriaus nurodytų išmokų
mokėjimo susitarta nebuvo. Nesant duomenų dėl blogesnės kasatoriaus padėties sudarant sutartį,
jam daryto ekonominio spaudimo ar pan., teismas konstatavo, kad šalių prašymas patvirtinti
taikos sutartį įstatymui neprieštarauja, nepažeidžia šalių ir kitų asmenų teisių bei įstatymų
saugomų interesų (CPK 42, 230, 231 straipsniai, 140 straipsnio 3 dalis). Be to, kasatoriaus
nurodytos DK normos, kurias, kasatoriaus nuomone, pažeidė apeliacinės instancijos teismas,
reglamentuoja atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju tvarką, terminus, o ne nustato kiekvienam
atleidžiamam darbuotojui priklausančias išmokas. Dėl to atmestini kasatoriaus argumentai, kad
taikos sutartimi patvirtinta situacija, kai nėra susitarta su darbuotoju dėl visiško atsiskaitymo su
juo. Minėta, kad visas tarpusavio atsiskaitymo sąlygas, teises ir pareigas šalys įtvirtino jų
sudarytoje taikos sutartyje, o tai, jog kasatorius dėl vienų ar kitų priežasčių nereikalavo sutartyje
įtvirtinti tam tikrų sumų sumokėjimo ar kitokių sąlygų, susijusių su išmokomis, yra jo
pasirinkimas ir rizika.

Trečia, kasatoriaus nurodyta aplinkybė, kad atsakovas su juo neatsiskaito, negali būti laikoma
pagrindu naikinti teismo patvirtintą taikos sutartį. Kaip jau buvo minėta šioje nutartyje, nėra
pagrindo teigti, kad šalys taikos sutartimi buvo susitarusios dėl kasatoriaus reikalaujamų išmokų
mokėjimo. Be to, šaliai nevykdant savo įsipareigojimų pagal teismo patvirtintą taikos sutartį, kita
šalis turi teisę imtis priverstinio vykdymo procedūrų CPK nustatyta tvarka, ką kasatorius ir
padarė kreipdamasis dėl vykdomojo rašto išdavimo.

Teisėjų kolegija, patikrinusi teisės taikymo aspektu skundžiamą apeliacinės instancijos teismo
sprendimą, kuriuo panaikintas pirmosios instancijos teismo sprendimas ir ieškovo reikalavimai
atmesti, konstatuoja, kad naikinti ar keisti šį sprendimą kasacinio skundo argumentais nėra
teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

Kasacinis teismas patyrė 40,93 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Netenkinus ieškovo J. Ž. kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš
kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1
dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,vadovaudamasi CPK 96

straipsniu, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 10 d. sprendimą
palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš kasatoriaus J. Ž. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 40,93 Lt

(keturiasdešimt litų 93 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame
teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo
dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Virgilijus Grabinskas

Sigitas Gurevičius

Kortelė:

823885_RegNr_3K-3-273/2014

http://www.infolex.lt/tp/823885

Civilinė byla Nr. 3K-3-273/2014

Teisminio proceso Nr.2-47-3-00279-2012-9 Procesinio sprendimo kategorija 34.3

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 9 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Gražinos Davidonienės, Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Birutės
Janavičiūtės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. V. kasacinį
skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 15
d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. V. ieškinį atsakovui D. V. dėl
palikimo priėmimo fakto nustatymo, paveldėto turto pasidalijimo susitarimo pripažinimo
galiojančiu, paveldėjimo teisės liudijimų ir pareiškimo apie palikimo nepriėmimą pripažinimo
negaliojančiais, tretieji asmenys: V. V., F. G. (F. G.), Lietuvos notarų rūmai, uždaroji akcinė
bendrovė Medicinos bankas.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas A. V. pareikštu atsakovui D. V. ieškiniu prašė:

1) pripažinti, kad jis yra priėmęs 2002 m. vasario 24 d. mirusio tėvo A. V. palikimą, pradėjęs
faktiškai turtą valdyti;

2) pripažinti šalių 2002 m. kovo 24 d. susitarimą dėl palikimą sudarančio turto pasidalijimo
galiojančiu;

3) pripažinti 2002 m. liepos 18 d. palikimo nepriėmimo pareiškimą negaliojančiu;

4) pripažinti 2002 m. rugpjūčio 22 d., 2003 m. lapkričio 13 d. ir 2005 m. rugsėjo 5 d.

paveldėjimo teisės liudijimus, išduotus atsakovui, negaliojančiais;

5) padalyti A. V. palikimą ir priteisti ieškovui asmeninės nuosavybės teise 1,1000 ha žemės

sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), 0,0968 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini),
230/1843 dalių bendro 0,1843 ha ploto žemės sklypo ir 52/415 dalis bendro 0,0415 ha ploto
žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini);

6) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad jis ir jo broliai – atsakovas ir trečiasis asmuo V. V. – yra mirusio tėvo
įpėdiniai pagal įstatymą. Trečiasis asmuo palikimo atsisakė, atsakovas palikimą priėmė
kreipdamasis dėl palikimo priėmimo į notarų biurą, o ieškovas – pradėjęs paveldimą turtą
faktiškai valdyti. Šalys 2002 m. kovo 24 d. susitarė, kad palikimo priėmimo dokumentus tvarkys
atsakovo vardu, o po to, kai bus atkurtos nuosavybės teisės į tėvui priklaususius žemės sklypus,
palikimą pasidalys. Ieškovas, notarei patarus, 2002 m. liepos 18 d. notarų biurui pateikė
pareiškimą apie palikimo nepriėmimą. Paveldėjimo teisės liudijimai atsakovui išduoti 2002 m.
rugpjūčio 22 d., 2003 m. lapkričio 13 d. ir 2005 m. rugsėjo 5 d. Šalių susitarimas dėl paveldėto
turto pasidalijimo buvo vykdomas, pinigus, gautus pardavus tėvui priklaususį butą, ir jo indėlį
šalys pasidalijo po lygiai, ieškovas taip pat pasiėmė kai kuriuos tėvui priklausiusius daiktus,
rūpinosi nuosavybės teisių į žemės sklypus atkūrimu ir įregistravimu atsakovo vardu, mokėjo
žemės mokesčius, savo lėšomis prisidėjo prie žemės sklypo paskirties keitimo. Atsakovas,
vykdydamas susitarimą, 2009 m. liepos 17 d. ir 2009 m. rugpjūčio 20 d. dovanojimo sutartimis
padovanojo ieškovui du žemės sklypus. Tačiau Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 6 d.
sprendimu šios dovanojimo sutartys pripažintos negaliojančiomis. Atsakovas, dovanodamas
nekilnojamąjį turtą, elgėsi nesąžiningai, nes prieš tai dalį turto įkeitė kreditoriui F. G., taip pat
turėjo įsipareigojimų UAB Medicinos bankui, o ieškovo nei apie tai, nei apie priimtą teismo
sprendimą neinformavo. Ieškovo teigimu, pareiškimą apie palikimo nepriėmimą jis pasirašė
suklaidintas ir apgautas atsakovo, palikimo neatsisakė, o priėmė faktiškai pradėjęs turtą valdyti.

Telšių rajono apylinkės teismas 2012 m. birželio 29 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies:
pripažino negaliojančiu 2002 m. liepos 18 d. ieškovo pareiškimą apie palikimo nepriėmimą;
nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad ieškovas 2002 m. vasario 24 d. mirusio tėvo A. V.
palikimą priėmė ir jį valdo; pripažino negaliojančiais atsakovui 2003 m. lapkričio 13 d. ir 2005
m. rugsėjo 5 d. išduotus papildomus paveldėjimo teisės liudijimus; atmetė kitą ieškinio dalį.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. gruodžio 12 d.
nutartimi panaikino Telšių rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 29 d. sprendimą ir perdavė
bylą tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Telšių rajono apylinkės teismas 2013 m. balandžio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, nustatytas faktines aplinkybes, ieškovo
elgesį, padarė išvadą, kad ieškovo veiksmai nelaikytini aktyviais priimant palikimą, nes jis
nedėjo reikiamų pastangų palikimui priimti. Ieškovo notarui pateiktas 2002 m. liepos 18 d.
pareiškimas apie palikimo nepriėmimą, teismo vertinimu, įrodo, kad jis neturėjo tikslo paveldėti
tėvo turto, sąmoningai nesiekė paveldėjimo teisės. Kadangi ieškovas veikė atsakovo leidimu, jo
vardu ir naudai bei atsakovo įgaliotas, tai teismas sprendė, kad jo veiksmai pasiimant kai kuriuos
tėvo daiktus ir mokant mokesčius, susijusius su turtu ir paveldėjimo procedūromis, nepatvirtina
siekio priimti palikimą ir nevertintini kaip palikimo priėmimas faktiškai pradėjus turtą valdyti.
Teismas, spręsdamas dėl palikimo (ne)priėmimo, taip pat atsižvelgė į tai, kad nuo 2005 iki 2009
metų, t. y. nuo paveldėjimo procedūrų pabaigos iki žemės sklypų dovanojimo, ieškovas nesiėmė
jokių veiksmų dėl paveldėto turto, bei į tai, kad, sužinojęs apie Klaipėdos apygardos teismo 2010
m. rugsėjo 6 d. sprendimą, jo neskundė, nesinaudojo įstatymo suteiktomis galimybėmis
įgyvendinti savo teises ir teisėtus interesus.
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad susitarimas dėl nekilnojamojo turto padalijimo turi būti
forminamas notarine sutartimi, netenkino reikalavimo pripažinti galiojančiu 2002 m. vasario 24
d. susitarimą dėl nekilnojamojo turto padalijimo (CK 5.70 straipsnio 1 dalis), ir, ieškovui
neįrodžius apgaulės ar kito asmens įtakos, netenkino reikalavimo pripažinti negaliojančiu 2002
m. liepos 18 d. pareiškimą apie palikimo nepriėmimą (CK 1.5 straipsnis, 1.91 straipsnio 5 dalis).
Netenkinęs šių reikalavimų ir padaręs išvadą, kad ieškovas praleido CK 5.8 straipsnyje nustatytą
terminą, teismas taip pat netenkino reikalavimų pripažinti negaliojančiais atsakovui išduotus
paveldėjimo teisės liudijimus ir padalyti palikimą.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. spalio 15 d. nutartimi
paliko nepakeistą Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 30 d. sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs bylos įrodymų visumą, sprendė, kad ieškovas neįrodė,
jog jis įstatymo nustatytu terminu atliko aktyvius veiksmus, patvirtinančius palikimo priėmimą
pradedant faktiškai jį valdyti, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos
teismo išvadų pagrįstumo. Ieškovo elgesys nuo palikimo atsiradimo momento – nesikreipimas į
teismą dėl palikimo priėmimo termino pratęsimo, pareiškimo apie palikimo nepriėmimą
pateikimas notarų biurui, savo teisių negynimas ilgą laiką nuo paskutiniojo paveldėjimo teisės
liudijimo atsakovui išdavimo, teismo vertinimu, įrodo, kad jis sąmoningai, suvokdamas savo
veiksmų padarinius, nesiekė įstatymo nustatyta tvarka įgyti paveldėjimo teisės į palikimą, elgėsi
nerūpestingai ir neatidžiai. Vien mokesčių už paveldėtą turtą mokėjimas veikiant pagal atsakovo
išduotą įgaliojimą ir tam tikrų tėvo daiktų paėmimas nesudaro pakankamo pagrindo palikimo
priėmimo faktui pripažinti.

Teismas, įvertinęs CK 5.50 straipsnio 1, 3 dalių, 5.60 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas, padarė
išvadą, kad tiek pareiškimo apie palikimo priėmimą padavimas notarui, tiek palikimo
atsisakymas, laikytinas aiškiai išreiškiančiu įpėdinio valią atsiradusio palikimo atžvilgiu ir yra
neatšaukiamo pobūdžio tol, kol nėra nuginčytas bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais;
įvertinęs CK 1.91 straipsnio 5 dalies nuostatas, šalių paaiškinimus dėl palikimo priėmimo
atsakovo vardu aplinkybių, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas
pareiškimą apie palikimo nepriėmimą pasirašė sąmoningai siekdamas išvengti mokesčių, nesant
apgaulės ar kito asmens įtakos.

Teismas, įvertinęs CK 1.93 straipsnio 3 ir 4 dalių, 1.94 straipsnio, 5.70 straipsnio 1 dalies
nuostatas, byloje nenustačius ir neįrodžius, kad iki atsakovui įsiregistruojant paveldėtą
nekilnojamąjį turtą savo vardu, jis būtų visiškai ar iš dalies įvykdęs susitarimą dėl nekilnojamojo
turto pasidalijimo, sprendė, jog žodinis šalių susitarimas dėl nekilnojamojo turto pasidalijimo, jo
neįforminus įstatymo nustatyta tvarka, negali būti pripažintas galiojančiu. Kadangi ieškovas
atsisakė palikimo ir jo veiksmai nelaikyti faktiniu palikimo priėmimu, tai teismas sprendė, kad
reikalavimui pripažinti paveldėjimo teisės liudijimus negaliojančiais taikytinas CK 5.8
straipsnyje nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas, todėl pirmosios instancijos
teismas pagrįstai šį reikalavimą atmetė.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas A. V. prašo panaikinti apeliacinės ir pirmosios instancijos teismų

priimtus procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodomi šie
argumentai:

1.Teismai, padarydami išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog priėmė palikimą, faktiškai pradėjęs jį
valdyti, netinkamai aiškino CK 5.50, 5.51, 5.60 straipsnių nuostatas, pažeidė CPK 185
straipsnyje reglamentuotas įrodymų vertinimo taisykles ir nukrypo nuo kasacinio teismo
praktikos, formuojamos paveldėjimo teisiniuose santykiuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. sausio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E.
J. ir kt. v. T. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-7/2001; 2006 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje E. K. v. J. A. V., bylos Nr. 3K-3-152/2006; 2007 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje pagal pareiškėjo V. Ž. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-86/2007; 2009 m. liepos 31 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjų A. J. ir kt. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-322/2009; 2009
m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. M. ir kt. v. E. P. ir kt., bylos Nr. 3K-7-
468/2009). Visi byloje esantys įrodymai ir liudytojų parodymai patvirtina, kad ieškovas,
įstatymo nustatytu terminu aktyviais veiksmais pasiėmęs kai kuriuos tėvui priklausiusius daiktus,
dalyvaudamas paveldėjimo procese, rūpindamasis nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą
atkūrimu ir įregistravimu, mokėdamas žemės ir kitus mokesčius, priėmė po tėvo mirties
atsiradusį palikimą, faktiškai pradėjęs jį valdyti. Atsakovas šios aplinkybės neneigė ir ją
pripažino, su pareikštu ieškiniu iš esmės sutiko. Ieškovo veiksmus, tarp šalių susiklosčiusius
teisinius santykius ir atsakovo 2004 m. rugpjūčio 19 d. ieškovui išduotą įgaliojimą teismai
vertino formaliai ir šališkai, neatskleisdami tikrosios šalių valios, neatsižvelgę į jų ketinimus (CK
6.193 straipsnis). Šalių veiksmai ir elgesys patvirtina, kad ieškovas laikomas palikėjo įpėdiniu,
ginčo dėl to nėra. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas pripažino, kad, tėvui mirus, tėvo valia ir
šalių susitarimas dėl palikimo padalijimo buvo vykdomi. Palikimo priėmimu atsakovo vardu tik
buvo siekiama supaprastinti paveldėjimo procedūras, išvengti papildomų mokesčių mokėjimo.
Ieškovas, neturėdamas teisinio išsilavinimo ir tinkamai nesuprasdamas visų paveldėjimo proceso
metu atliktų veiksmų padarinių, besąlygiškai rėmėsi notarės patarimais dėl palikimo priėmimo
vieno įpėdinio vardu ir pareiškimo apie palikimo nepriėmimą surašymo. Be to, Šiaulių
apygardos teismui 2012 m. gruodžio 12 d. nutartimi grąžinus bylą pirmosios instancijos teismui
nagrinėti iš naujo, neturėjo būti keliamas klausimas dėl ieškovo palikimo priėmimo, faktiškai
pradėjus paveldimą turtą valdyti. Nesant šalių ginčo dėl palikimo priėmimo, teismai neturėjo
teisinio pagrindo ex offlcio tirti šią aplinkybę ir šios dalies formaliai paneigti tiek šalių
paaiškinimus, tiek liudytojų parodymus, tiek pateiktus rašytinius įrodymus.

2. Teismai, spręsdami, kad ieškovas neturėjo tikslo paveldėti tėvo turto, nes sąmoningai atsisakė
paveldėjimo teisės, nepagrįstai itin sureikšmino 2002 m. liepos 18 d. pareiškimą apie palikimo
nepriėmimą. Šį pareiškimą ieškovas pasirašė praleidęs įstatymo nustatytą trijų mėnesių terminą.
Priešingai nei palikimo priėmimo, palikimo atsisakymo atveju, įstatymas nenumato galimybės
teismui pratęsti terminą tokiam veiksmui atlikti, todėl CK 5.60 straipsnio 1 dalyje nustatytas trijų
mėnesių terminas yra naikinamasis, apsaugantis valią išreiškiantį, neapdairų ar neturintį reikiamų
žinių asmenį nuo jo paties neapgalvotų veiksmų, galinčių sukelti jam nepalankius teisinius
padarinius. Nagrinėjamu atveju notarė, pažeisdama Notariato įstatymų 30 straipsnį, neapdairiai ir
nerūpestingai vykdė paveldėjimo procedūras, neišaiškino ieškovui notarinių veiksmų prasmės ir
padarinių, jį suklaidino, nepagrįstai, suėjus CK 5.60 straipsnio 1 dalyje nustatytam naikinamajam
terminui, priėmė pareiškimą apie palikimo nepriėmimą ir išdavė atsakovui paveldėjimo teisės
liudijimus į visą palikimą. Aplinkybę, kad būtent notarė, motyvuodama lėšų sutaupymu, patarė
palikimą priimti tik atsakovo vardu, šalys įrodė, ji taip pat nustatyta įsiteisėjusiu ir prejudicinę
reikšmę turinčiu Telšių rajono apylinkės teismo 2002 m. liepos 3 d. sprendimu, priimtu civilinėje
byloje Nr. 2-866-03/2002, o Šiaulių apygardos teismas 2012 m. gruodžio 12 d. nutartimi nustatė
teisiškai ir faktiškai pagrįstą esminę reikšmę turinčią aplinkybę, kad teisėti turto paveldėtojai
nagrinėjamu atveju yra du asmenys, t. y. ieškovas ir atsakovas. Be to, asmuo negali atsisakyti
palikimo, jeigu įstatymo nustatytu terminu jau yra jį priėmęs, faktiškai pradėjęs jį valdyti. Dėl
nurodytų priežasčių notarės patvirtintas ieškovo 2002 m. liepos 18 d. pareiškimas apie palikimo
nepriėmimą laikytinas niekiniu ir negaliojančiu (CK 1.80, 1.90 straipsniai).

3. Teismai, spręsdami dėl reikalavimo pripažinti šalių susitarimą dėl palikimo pasidalijimo
galiojančiu pagrįstumo, netinkamai taikė CK 1.93 straipsnio 4 dalies, 5.70 straipsnio 1 dalies,
6.159 straipsnio nuostatas; spręsdami, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovas susitarimą vykdė, ir
ignoruodami atsakovo faktų pripažinimą, pažeidė CPK 140 straipsnio 4 dalį, 182 straipsnio 5
punktą, 187 straipsnį. Atsakovas visiškai pripažino aplinkybes, turinčias esminę reikšmę
sprendžiant dėl sandorio, sudaryto nesilaikant privalomos notarinės formos, galiojimo, kad
vykdant šį susitarimą buvo aiškiai išreikšta tiek jo valia dėl susitarimo vykdymo, tiek ieškovo
valia priimant susitarimo įvykdymą, t. y. abiejų šalių valia tokį sandorį sudaryti ir vykdyti.
Atsakovas susitarimą pripažino ir vykdė, tačiau įforminti notarine tvarka vengė, nes vis vien
ketino sutartus žemės sklypus padovanoti ieškovui, be to, slėpė asmeninius finansinius
įsipareigojimus, kurių įvykdymui užtikrinti panaudojo šiuos sklypus.

4. Teismai, nesant šalių ginčo ir atsakovo prašymo taikyti ieškinio senatį, savo iniciatyva ją
taikydami reikalavimui pripažinti negaliojančiais paveldėjimo teisės liudijimus, neišsiaiškinę, ar
nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą, pažeidė CPK 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.131
straipsnio 2 dalies, 5.8 straipsnio nuostatas.

5. Šalys nagrinėjamą ginčą ir visus reiškiamus reikalavimus išsprendė taikiai, 2013 m. vasario 20
d. sudarydami taikos sutartį, kurią, prašydami patvirtinti, pateikė pirmosios instancijos teismui.
Tačiau teismas šio prašymo neišsprendė, nutarties dėl taikos sutarties patvirtinimo ar atsisakymo
ją tvirtinti nepriėmė. Taip buvo pažeistos CK 5.57 straipsnio 1 dalies, 6.968, 6.984 straipsnių,
CPK 42 straipsnio 2 dalies, 140 straipsnio 3 dalies nuostatos. Be to, atsakovui su ieškiniu
sutinkant, teismai nepagrįstai atsisakė priimti atsakovo ieškinio pripažinimą (CPK 140 straipsnio
2 dalis).

Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo UAB Medicinos bankas prašo apeliacinės
instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, o kasacinį skundą atmesti. Trečiasis asmuo nurodė,
kad teismai, spręsdami kilusį ginčą, materialiosios ir proceso teisės normų nepažeidė, atmesdami
ieškovo ieškinį priėmė teisėtus ir pagrįstus procesinius sprendimus. Ieškovas 2002 m. liepos 18
d. atsisakė palikimo ir ilgą laiką ginčų dėl palikimo, paveldėto turto padalijimo nekilo, savo
galbūt pažeistų teisių įstatymo nustatyta tvarka jis neginė, todėl kyla abejonių dėl šalių
sąžiningumo kreditorių atžvilgiu.

Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į kasacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas

yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių
nustatytų ribų. Viena šio principo įgyvendinimo išraiškų įtvirtinta CPK 353 straipsnio 1 dalyje,
kurioje nustatyta, kad kasacinis teismas patikrina byloje priimtus teismų procesinius sprendimus
teisės taikymo aspektu, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų,
išskyrus tuos atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti
asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 353 straipsnio 2 dalis).
Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos
faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių aplinkybių.
Nagrinėjamu atveju pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas nenustatyta.

Dėl palikimo priėmimo, faktiškai pradėjus turtą valdyti

Palikimo priėmimo, faktiškai pradėjus jį valdyti, būdas įtvirtintas CK 5.50 straipsnio 2 dalyje,
5.51 straipsnyje. Pagal nuosekliai šių teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimu formuojamą
kasacinio teismo praktiką priimančio palikimą įpėdinio valia įgyti nuosavybės teisę į palikimą
sudarantį turtą gali būti išreikšta tik aktyviais veiksmais, kurie turi būti atliekami įstatymo
nustatyta tvarka ir per įstatyme nustatytą terminą. Priimdamas palikimą faktiškai pradėjęs
paveldimą turtą valdyti, įpėdinis savo valią išreiškia konkliudentiniais veiksmais, kurie
akivaizdžiai rodo, kad jis palikimą priėmė ir išreiškė savo valią tapti palikėjo turto savininku.
Nors tokiu atveju asmens valia nėra išreiškiama oficialia forma (pateikiant įgaliotai institucijai
pareiškimą, prašymą ir pan.), tačiau toks palikimo priėmimo būdo įgyvendinimas sukuria tokius
pat teisinius padarinius kaip ir pasinaudojus kitais palikimo priėmimo būdais – asmuo laikomas
priėmusiu palikimą. Taigi palikimo priėmimu, pradedant faktiškai jį valdyti, paprastai
suprantami aktyvūs įpėdinio veiksmai valdant tą turtą, naudojantis juo, palaikant jį tinkamos
būklės (patalpų remontas, gyvulių priežiūra, sklypo įdirbimas, mokesčių mokėjimas, patalpų
išnuomojimas, buto nuomos mokesčio ėmimas iš nuomininkų, gyvenimas name ir t. t.).Ar
įpėdinis atliko aktyvius veiksmus, ar tokie veiksmai išreiškia jo valią įgyti nuosavybės teisę į
palikimą, valdyti jį (disponuoti, naudotis juo) kaip savo, ar jie atlikti nustatytais terminais, t. y. ar
įpėdinis priėmė palikimą, faktiškai pradėdamas jį valdyti, sprendžia teismas, nustatęs ir įvertinęs
konkrečios situacijos aplinkybes, jų visumą – šalių aiškinimus, liudytojų parodymus, kitus byloje
esančius dokumentus, atsižvelgęs į turto, sudarančio palikimą, pobūdį ir įpėdinio elgesį su šiuo
turtu tiek palikimo atsiradimo momentu, tiek ir po to (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S.
G. v. K. G., bylos Nr. 3K-3-8/2004; 2007 m. gruodžio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J.
G. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-586/2007; 2008 m. kovo 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. O.
(teisių perėmėja – A. O.) v. G. O. ir kt., bylos Nr. 3K-3-210/2008; 2011 m. spalio 11 d. nutartį,
priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjos S. V. W. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-381/2011; 2012
m. gegužės 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. R. v. S. A., bylos Nr. 3K-3-251/2012; 2013
m. rugsėjo 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. M. v. V. V., bylos Nr. 3K-3-434/2013; kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybę, jog įpėdinis, siekdamas priimti palikimą aptariamu
būdu, atliko aktyvius veiksmus, išreiškiančius jo valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą, ir
jis pradėjo valdyti palikėjo turtą kaip savo, turi įrodyti asmuo, reiškiantis tokį reikalavimą (CPK
178 straipsnis). Nagrinėjamu atveju kasatorius reikalavimą pripažinti, kad jis po tėvo A. V.
mirties atsiradusį palikimą priėmė, faktiškai pradėjęs valdyti turtą, grindė savo veiksmais
pasiimant kai kuriuos tėvui priklausiusius daiktus, dalyvavimu paveldėjimo (atsakovui
(kasatoriaus broliui) priimant palikimą paduodant notarui pareiškimą apie palikimą priėmimą) ir
nuosavybės teisių į tėvui priklaususius žemės sklypus atkūrimo procese, įvairių mokesčių
mokėjimu. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, spręsdami šalių ginčą, įvertinę
byloje esančių įrodymų visumą, šalių paaiškinimus ir liudytojų parodymus, padarė vienodą
išvadą, kad šie kasatoriaus veiksmai, kuriuos jis atliko atsakovo sutikimu ir jo įgaliotas, neįrodo,
jog jais buvo išreikšta akivaizdi valia priimti po tėvo mirties atsiradusį palikimą. Teisėjų kolegija
neturi pagrindo nesutikti su šiomis teismų išvadomis, nes tik įvertinus konkrečias nagrinėjamos
situacijos aplinkybes, turi būti nustatoma reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių, kad įpėdinis,
paėmęs vieną ar kelis kilnojamuosius daiktus, elgiasi kaip paveldėto turto savininkas, visuma. Be
to, ne kiekvienu atveju kokio nors daikto paėmimas reiškia palikimo priėmimą, nes palikėjo
daiktą įpėdinis gali paimti kitiems įpėdiniams sutikus, jiems leidus, kaip mirusiojo atminimą.
Palikimo priėmimu taip pat paprastai nelaikoma palikėjo drabužių, asmeninių dokumentų, laiškų,
šeimos suvenyrų, relikvijų ir pan. pasidalijimas tarp įpėdinių arba šių daiktų perdavimas vienam
iš įpėdinių kitų įpėdinių sutikimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Z. K. v. B. L. ir
kt., bylos Nr. 3K-3-247/2006; 2007 m. kovo 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal
pareiškėjo V. Ž. ir kt. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-86/2007). Dėl šios priežasties pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismai pagrįstai sprendė, kad vien tai, jog kasatorius po tėvo mirties
pasiėmė kilimą, meškerę, nuotraukas, neįrodo jo valios priimti tėvo palikimą ir nesudaro
pakankamo pagrindo palikimo priėmimo, faktiškai pradėjus turtą valdyti, faktui nustatyti.

Kasatorius pagrįstai teigia, kad palikimo priėmimo, pradėjus faktiškai jį valdyti, faktą gali
patvirtinti asmens veiksmai rūpinantis nuosavybės teisių į palikimą ar jo dalį sudarantį turtą
atkūrimu. Kasacinio teismo praktikoje faktiniu palikimo priėmimu pripažįstami įpėdinio
atliekami veiksmai, nukreipti į palikėjui priklausančių teisių atkūrimą (pvz., paduoda
pareiškimus atitinkamoms tarnyboms, kreipiasi dėl teisių įforminimo, teikia dokumentus,
reikalingus joms įforminti, palikėjo ar savo vardu užveda ir dalyvauja bylose, kuriose priimami
sprendimai, turintys reikšmės palikėjo teisių atkūrimui ar įgyvendinimui, ir pan.), taip pat toks
įpėdinio elgesys, kai nuosavybės teisės į žemę dar neatkurtos, tačiau įpėdinis kelerius metus bent
dalimi sklypo nuolat naudojasi ir elgiasi kaip neatsisakęs nuo paveldėjimo įpėdinis (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 19 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje M. T. v. A. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-420/2007; 2012 m. gegužės 23 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje S. R. v. S. A., bylos Nr. 3K-3-251/2012; 2014 m. kovo 24 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje Z. G. v. O. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-141/2014). Byloje
nustatyta, kad kasatorius atliko tam tikrus veiksmus, nukreiptus į jo tėvui priklausiusių žemės
sklypų nuosavybės teisių atkūrimą, mokėjo įvairius tam tikslui skirtus mokesčius. Tačiau byloje
taip pat nustatyta, o kasatorius šios aplinkybės neginčijo ir pripažino, kad atsakovas 2004 m.
rugpjūčio 19 d. įgaliojo jį atsakovo vardu pateikti ir gauti dokumentus, tvarkyti visus reikalus,
susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu į žemę, dalyvauti atliekant atkurtos nuosavybės teisėmis
žemės sklypo matavimą, sklypo kadastrinių ir kitų planų sudarymą, turto įregistravimą,
mokesčių mokėjimą ir kt. Pažymėtina, kad šis įgaliojimas įstatymų nustatyta tvarka nuginčytas
nebuvo. Taigi visus pirmiau nurodytus veiksmus kasatorius atliko ne savo iniciatyva, siekdamas
šį turtą paveldėti, o atsakovo leidimu ir jo įgaliotas, atsakovo vardu, todėl šių veiksmų atlikimo
padariniai (nuosavybės teisių į žemės sklypus atkūrimas) teises ir pareigas sukūrė tiesiogiai
atsakovui, o ne kasatoriui (CK 2.132, 2.133, 2.137, 2.138 straipsniai). Teisėjų kolegija pažymi,
kad palikimo priėmimą, pradėjus faktiškai turtą valdyti, patvirtina tik tokie asmens veiksmai,
kurie atlikti kaip paveldimo turto savininko (bendraturčio), o ne kaip įpėdinio įgalioto, pastarojo
sutikimu ir (ar) leidimu. Dėl to teismai padarė pagrįstą išvadą, kad toks kasatoriaus elgesys
neįrodo jo aktyvių veiksmų, nukreiptų į palikimo priėmimą, pradėjus faktiškai jį valdyti.

Kasatorius savo poziciją dėl palikimo priėmimo, pradėjus faktiškai jį valdyti, taip pat grindžia ir
šalių sudarytomis žemės sklypų, į kuriuos buvo atkurtos nuosavybės teisės, dovanojimo
sutartimis. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad dovanojimo sutartys, kuriomis atsakovas
žemės sklypus padovanojo kasatoriui, buvo sudarytos tik 2009 metais, t. y. praėjus beveik
septyneriems metams nuo palikimo atsiradimo, ir tik po to, kai trečiasis asmuo UAB Medicinos
bankas informavo atsakovą, laidavusį už UAB „Vaimega“ tinkamą prievolių įvykdymą pagal
įmonės ir trečiojo asmens sudarytą kredito sutartį, apie vienašališką kredito sutarties nutraukimą.
Šios dovanojimo sutartys įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 6 d.
sprendimu, kurio nė viena iš nagrinėjamos bylos šalių įstatymo nustatyta tvarka neskundė,
pripažintos negaliojančiomis, kaip pažeidžiančios kreditoriaus UAB Medicinos banko teises ir
teisėtus interesus. Šios aplinkybės patvirtina, kad dovanojimo sandoriai buvo sudaryti ne vykdant
prašomą pripažinti galiojančiu 2002 m. kovo 24 d. susitarimą dėl palikimo padalijimo, o kitais
tikslais.

Kasatoriaus nurodoma aplinkybė, kad jis dalyvavo paveldėjimo procese atsakovui priimant
palikimą, taip pat neįrodo prašomo nustatyti palikimo priėmimo fakto. Priešingai, kaip teisingai
sprendė teismai, ši aplinkybė patvirtina, kad jis palikimo nepriėmė. Teismai nustatė, kad po šalių
tėvo A. V. mirties nė vienas iš jo sūnų (kasatorius, atsakovas ir trečiasis asmuo) –pirmosios eilės
įpėdinių pagal įstatymą – įstatymo nustatytu terminu ir tvarka į palikimo atsiradimo vietos notarą
su pareiškimu dėl palikimo priėmimo nesikreipė. Trečiasis asmuo palikimo atsisakė. Kasatorius
su pareiškimu dėl termino palikimui priimti atnaujinimo į teismą nesikreipė, o atsakovui šis
terminas atnaujintas Telšių rajono apylinkės teismo 2002 m. liepos 3 d. sprendimu. Bylos
nagrinėjimo metu, kuriame taip pat dalyvavo ir kasatorius, teismas nustatė, kad pastarasis su
atsakovo ieškiniu ir tuo, jog turtą po tėvo mirties paveldėtų būtent atsakovas, su kuriuo buvo
susitarta dėl palikimo priėmimo jo vardu, sutiko. Šios įsiteisėjusiu 2002 m. liepos 3 d. sprendimu
nustatytos aplinkybės laikytinos prejudicinėmis (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Kasatorius 2002
m. liepos 18 d. pareiškimu apie palikimo nepriėmimą, pateiktu Telšių rajono 1-ajam notarų
biurui, patvirtino, kad po tėvo mirties atsiradusio palikimo nepriėmė, nevaldo, jokių pretenzijų į
šį turtą neturi ir ateityje neturės. Atsakovui 2002 m. rugpjūčio 22 d., 2003 m. lapkričio 13 d. ir
2005 m. rugsėjo 5 d. išduoti paveldėjimo teisės liudijimai, kuriuose pažymėta, kad kasatorius
nereiškia ir neturi pretenzijų į mirusiojo turtą. Taigi šie duomenys patvirtina, kad palikimą po A.
V. mirties priėmė atsakovas, o kasatorius – nepriėmė.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismai pagrįstai sprendė, kad vien kai kurių palikėjo daiktų paėmimas,
veiksmų, nukreiptų į palikėjui priklausančių teisių atkūrimą, atlikimas atsakovo vardu pagal
notariškai išduotą įgaliojimą, kai kasatorius ilgą laiką nuo palikimo atsiradimo neatliko jokių kitų
aktyvių veiksmų, rodančių rūpinimąsi paveldimu turtu kaip nuosavu, ir nereiškiant pretenzijų dėl
paveldėto turto, nėra pakankamas pagrindas palikimo priėmimo faktui nustatyti.

Dėl pareiškimo apie palikimo nepriėmimą vertinimo

Kasatorius teigia, kad teismai, spręsdami dėl palikimo nepriėmimo, nepagrįstai sureikšmino
2002 m. liepos 18 d. pareiškimą apie palikimo nepriėmimą, kurį neteisingai vertino kaip
palikimo atsisakymą.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad turintis teisę paveldėti asmuo gali šios teisės atsisakyti,
paduodamas apie tai pareiškimą notarui (CK 5.60 straipsnis). Atsisakyti palikimo leidžiama per
tą patį terminą, kaip ir palikimą priimti – per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos (CK
5.60 straipsnio 1 dalis). Praleidus terminą palikimui priimti laikoma, kad palikimas nepriimtas,
todėl po šio termino pasibaigimo, nepriklausomai nuo to, ar įpėdinis pareiškimu atsisako nuo
palikimo, ar neišreiškia jokios valios dėl palikimo, abiem šiais atvejais atsiranda tie patys
palikimo nepriėmimo teisiniai padariniai. Taigi pasibaigus palikimo priėmimo terminui įpėdinio
palikimo atsisakymas jokios teisinės reikšmės neturi, nes tokio įpėdinio neįgyvendinta
paveldėjimo teisė yra pasibaigusi.

Nagrinėjamu atveju kasatoriaus pareiškimas apie palikimo nepriėmimą notarui pateiktas 2002 m.
liepos 18 d., t. y. praleidus įstatymo nustatytą terminą palikimui priimti. Šis pareiškimas
pateiktas į paveldėjimo bylą po to, kai teismo sprendimu atsakovui buvo atnaujintas terminas
palikimui priimti. Teisėjų kolegija sutinka su kasatoriumi, kad nurodomas pareiškimas
nelaikytinas palikimo atsisakymu CK 5.60 straipsnio prasme, jame nenurodyta kad kasatorius
atsisakė ar atsisako po tėvo mirties atsiradusio palikimo. Kadangi kasatorius, kaip pirmiau
nurodyta, įstatymo nustatytu terminu palikimo nepriėmė, į teismą dėl termino palikimui priimti
atnaujinimo nesikreipė, valios priimti palikimą neišreiškė, tai jo neįgyvendinta paveldėjimo teisė
pasibaigė. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo pareiškimu kasatorius
informavo paveldėjimo bylą vedusį notarą ir patvirtino, jog jis palikimo nepriėmė, pretenzijų į
atsakovo paveldimą turtą neturi, ir kad toks pareiškimas neturėjo įtakos jau pasibaigusiai
kasatoriaus paveldėjimo teisei.

Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamų teismų procesinių sprendimų turinį, konstatuoja, kad,
priešingai negu nurodoma kasaciniame skunde, teismai, spręsdami dėl kasatoriaus palikimo
nepriėmimo, pareiškimą vertino kartu su visais byloje esančias įrodymais, o ne atsietai,
nesuteikdami jam prioriteto. Savo išvadas teismai grindė įrodymų ir bylos nagrinėjimo metu
nustatytų aplinkybių visuma, įvertinus kasatoriaus elgesį nuo pat palikimo atsiradimo momento
iki nagrinėjamo ieškinio pareiškimo, nepažeidus įrodinėjimą ir įrodymų vertinimo taisykles
reglamentuojančių proceso teisės normų. Nors apeliacinės instancijos teismas ir laikė, kad šiuo
pareiškimu kasatorius palikimo atsisakė, tačiau ši aplinkybė nepaneigia pagrįstai teismo padarytų
išvadų tiek dėl šio pareiškimo galiojimo, tiek dėl palikimo priėmimo fakto, tiek dėl bylos esmės.

Vienu iš byloje pareikštų reikalavimų kasatorius prašė pripažinti pareiškimą apie palikimo
nepriėmimą negaliojančiu. Bylos nagrinėjimo metu pirmosios ir apeliacinės instancijos
teismuose jis pareiškimą prašė pripažinti negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu, kaip
sandorį, sudarytą dėl atsakovo apgaulės ir suklaidinimo. Teismai, vienodai nustatę, kad
kasatorius pareiškimą pasirašė sąmoningai, ir byloje neįrodžius atsakovo apgaulės, nurodyto
ieškinio reikalavimo netenkino. Kasaciniame skunde reikalavimą pripažinti pareiškimą apie
palikimo nepriėmimą negaliojančiu kasatorius grindė jau ne atsakovo apgaule, o notaro, jo
manymu, netinkamai atlikusio savo pareigas ir neišaiškinus tokio pareiškimo padarinius,
suklaidinimu pagal CK 1.90 straipsnį. Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra saistomas
pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių, patikrina apskųstus sprendimus
ir (ar) nutartis tik teisės taikymo aspektu, o bylos faktinių aplinkybių nenustatinėja (CPK 353
straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 347 straipsnio 2 dalį kasaciniame skunde neleidžiama remtis
naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos
teisme. Remdamasi šiomis teisės normomis, teisėjų kolegija nepasisako dėl pareiškimo apie
palikimo nepriėmimą ginčijimo CK 1.90 straipsnio pagrindu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad
dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems
priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku,
atsižvelgdami į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų
reikalavimai ar atsikirtimai (CPK 7 straipsnio 2 dalis).

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimą pripažinti negaliojančiais atsakovui išduotus

paveldėjimo teisės liudijimus atmetė taikydamas ieškinio senatį pagal CK 5.8 straipsnį.
Kasatorius, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigė, kad
reikalavimui nuginčyti paveldėjimo teisės liudijimus turi būti taikomas ne sutrumpintas CK 5.8
straipsnyje nustatytas, o bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, įtvirtintas CK 1.125
straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas, nepripažinęs kasatoriaus veiksmų faktiniu
palikimo priėmimu, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada dėl ieškinio senaties termino
trukmės ir atmetė pirmiau nurodytą apeliacinio skundo argumentą. Kasatorius, nesutikdamas su
tokiomis teismų išvadomis, kasaciniame skunde teigia, kad teismai, nesant atsakovo prašymo
taikyti ieškinio senatį, nepagrįstai savo iniciatyva ją taikė, nenustatę, ar nėra pagrindo šį terminą
atnaujinti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, remiantis CPK 340 straipsnio 1 dalimi, kasacine tvarka peržiūrimi
apeliacinės instancijos teismų sprendimai ir nutartys; kasacinis teismas teisės normų taikymo ir
aiškinimo aspektu patikrina apeliacinės instancijos teismo išvadas, padarytas nagrinėjant
apeliacinį ar atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo ar nutarties (CPK 320
straipsnis); kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų
aplinkybių (CPK 353 straipsnis 1 dalis). Esant tokiam teisiniam reglamentavimui, argumentų dėl
ieškinio senaties termino taikymo ir šio termino atnaujinimo nenurodžius apeliaciniame skunde
ir dėl to jiems esant nenagrinėtiems apeliacinės instancijos teisme, teisėjų kolegija dėl šių
kasacinio skundo argumentų nepasisako ir neanalizuoja, nes jie negali būti ir kasacinio bylos
nagrinėjimo dalykas (CPK 340 straipsnis 1 dalis, 353 straipsnis 1 dalis). Pažymėtina tik tai, kad
eškinio senaties terminą reikalavimui dėl paveldėjimo teisės liudijimų pirmosios instancijos
teismas taikė ne ex officio, o trečiojo asmens UAB Medicinos banko prašymu, nurodytu 2013 m.
kovo 18 d. jo atsiliepime į patikslintą ieškinį.

Kasaciniame skunde teigiama, kad šalys visus pareikštus ieškinio reikalavimus išsprendė taikiai,
sudarydami taikos sutartį, pateikdami ir prašydami ją patvirtinti pirmosios instancijos teismui,
kuris, pažeisdamas CK 5.57 straipsnio 1 dalies, 6.968, 6.984 straipsnių, CPK 42 straipsnio 2
dalies, 140 straipsnio 3 dalies nuostatas, šio prašymo neišsprendė, nutarties dėl taikos sutarties
nepriėmė. Šis kasacinio skundo argumentas yra nepagrįstas.

Procesinė šalių teisė sudaryti taikos sutartį ir tokiu būdu baigti teisminį ginčą – viena iš
civiliniame procese galiojančio šalių dispozityvumo principo, kuris šalims suteikia teisę
disponuoti tiek ginčo objektu, t. y. pareikštais materialinio teisinio pobūdžio reikalavimais, tiek
procesinėmis priemonėmis, išraiškų (CPK 13 straipsnis, 42 straipsnio 1 dalis, 140 straipsnio 3
dalis). Remiantis CPK 159 straipsnio 1 dalimi, 231 straipsniu, teismas imasi priemonių šalims
sutaikyti, tačiau neturi teisės patvirtinti šalių sudarytą taikos sutartį ex officio. Taikos sutartis
tvirtinama tik šalių prašymu ir tik tuo atveju, jeigu tai neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų
nuostatoms ar viešajam interesui. Nagrinėjamu atveju kasatoriaus atstovė šalių sudarytą taikos
sutartį teismui pateikė 2013 m. vasario 28 d. vykusio teismo posėdžio metu, prašydama taikos
sutarties tvirtinimo klausimą spręsti vėliau, teismo posėdyje. Teismo posėdis įvyko 2013 m.
balandžio 10 d., jo metu tiek kasatoriaus, tiek jo atstovė prašė ieškinį tenkinti visiškai, atsakovas
– ieškinio tenkinimo klausimą spręsti teismo nuožiūra, o prašymo patvirtinti taikos sutartį nė
viena šalių nereiškė. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo spręsti
taikos sutarties tvirtinimo klausimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog kasacinio skundo
argumentai dėl teismo padarytų išvadų, nepateikiant išsamios teisinės argumentacijos, laikytini
bylos dalyvio nuomone dėl teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Šalies nesutikimas su ne
jos naudai priimtu sprendimu savaime nereiškia, kad yra teisės aiškinimo ir taikymo problema.
Kasaciniame skunde turi būti išdėstyti išsamūs teisiniai argumentai, kurie patvirtintų kasacijos
pagrindus, nustatytus CPK 346 straipsnyje. Jeigu dalis kasacinio skundo argumentų šių
reikalavimų neatitinka, tai yra pagrindas išvadai, kad jie nesudaro kasacinio nagrinėjimo dalyko
dėl to, kad jie yra ne teisinio turinio, arba kad jie yra neišsamūs, arba kad yra nesusiję su
nagrinėjama byla, joje nustatytomis aplinkybėmis, taikytina teise ir teismų praktika (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje V. Ž. v. Palangos miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-559/2012). Teisėjų
kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai dėl teismų padarytų CPK 140 straipsnio 4
dalies, 182 straipsnio 5 dalies, 187 straipsnio pažeidimų nepagrįsti išsamiais teisiniais
argumentais, nesudaro kasacijos dalyko, todėl dėl jų nepasisako (CPK 346 straipsnis, 347
straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Nagrinėjamoje byloje nustačius, kad kasatorius palikimo nepriėmė, jo reikalavimas pripažinti

šalių susitarimą dėl palikimo pasidalijimo yra teisiniai neaktualus, nes jokių teisinių padarinių
nesukeltų.

Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad byloje nustatytoms
aplinkybėms pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai aiškino ir taikė palikimo
priėmimą faktiškai pradedant jį valdyti reglamentuojančias teisės normas, nepažeidė proceso
teisės normų ir padarė pagrįstą išvadą, jog kasatorius po tėvo mirties atsiradusio palikimo
nepriėmė. Teisėjų kolegija sprendžia, kad kasaciniame skunde nurodytais motyvais nėra
pagrindo naikinti ar keisti apskųstus teismų procesinius sprendimus (CPK 346 straipsnis, 359
straipsnio 3 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų šioje byloje

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2014 m. gegužės 9 d. pažymą

kasacinis teismas turėjo 72,78 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88
straipsnio 1 dalies 3 punktas). Teisėjų kolegijai atmetus kasacinį skundą, šios išlaidos priteistinos
iš kasatoriaus (ieškovo) (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,vadovaudamasi Lietuvos

Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 15 d. nutartį
palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo A. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 72,78 Lt

(septyniasdešimt du litus 78 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos, juridinio asmens kodas –
188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo
dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Virgilijus Grabinskas

Birutė Janavičiūtė

BYLINĖJIMOSI IŠLAIDOS

Klausimai:

1. Žyminis mokestis.
2. Ieškinio kaina.
3. Atleidimas nuo žyminio mokesčio, jo atidėjimas ir išskaidymas.
4. Išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu ir jų paskirstymas tarp šalių.
5. Išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti reglamentavimas.
6. Žyminio mokesčio primokėjimas, grąžinimas.

Šaltiniai:
1. V.Mikelėnas. Civilinis procesas. I dalis. Vilnius 1997 m. 270p.-274p.
2. E.Laužikas, V.Mikelėnas, V.Nekrošius Civilinio proceso teisė, I tomas, Justitia, Vilnius 2003,
331p.-359p.
3. Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso komentaras, I dalis, Justitia, Vilnius 2004,
207p.-253p.

Skaitiniai:
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
NUTARTIS
 LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. liepos 10 d. Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų
Alės Bukavinienės, Virginijos Čekanauskaitės ir Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir
pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. B. atskirąjį skundą
dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gegužės 10 d. nutarties, kuria nustatytas terminas žyminiam
mokesčiui už ieškinį sumokėti civilinėje byloje Nr. 2-2062-30/2008.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
Pareiškėjas A. B. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu dėl pareiškėjo teisių ir turtinių
interesų pažeidimo nagrinėjant Kauno miesto apylinkės teismo civilinę bylą Nr. 2-67/2002 pripažinimo ir
jų atstatymo bei 218 414 Lt turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, atsakovais nurodydamas Lietuvos
Respubliką, atstovaujamą Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo,
Kauno apygardos teismo, Kauno miesto apylinkės teismo bei teisėjų V. J. ir I. P., Lietuvos Respublikos
generalinę prokuratūrą, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją, J. Š, V. V. Pareiškėjas ieškiniu
prašė:
1) pripažinti, kad atsakovo Lietuvos Respublikos atstovai Lietuvos Respublikos teisingumo
ministerija, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas bei šio teismo teisėjai Z. L., E. L. ir J. J., Kauno apygardos
teismas bei šio teismo teisėjai G. B., B. B. ir R. M., Kauno miesto apylinkės teismas bei šio teismo
teisėjai V. J. ir I. P. kartu su atsakovais Lietuvos Respublikos generaline prokuratūra, Lietuvos
Respublikos vidaus reikalų ministerija, J. Š, V. V. kaltais nusikalstamais veiksmais, dengdami vienas kitą
nuo baudžiamosios ir civilinės atsakomybės civilinėje byloje Nr. 2-67/2002, padarė pareiškėjui žalą;
2) pripažinti, kad atsakovo Lietuvos Respublikos atstovai Lietuvos Respublikos teisingumo
ministerija, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas bei šio teismo teisėjai Z. L., E. L. ir J. J., Kauno apygardos
teismas bei šio teismo teisėjai G. B., B. B. ir R. M., Kauno miesto apylinkės teismas bei šio teismo
teisėjai V. J. ir I. P. kaltais nusikalstamais veiksmais pardavė civilinę bylą Nr. 2-67/2002 atsakovams
Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, J. Š, V.
V., taip padarydami žalą pareiškėjui;
3) pripažinti, kad atsakovo Lietuvos Respublikos atstovų Lietuvos Respublikos teisingumo
ministerijos, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei šio teismo teisėjų Z. L., E. L. ir J. J., Kauno apygardos
teismo bei šio teismo teisėjų G. B., B. B. ir R. M., Kauno miesto apylinkės teismo bei šio teismo teisėjų
V. J. ir I. P., atsakovų Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos vidaus
reikalų ministerijos kalti nusikalstami veiksmai yra antikonstituciniai, prieštarauja teisingumo principams,
be to, turi organizuoto nusikalstamumo valstybės tarnybai požymių, o teisėjų J. Š, V. V. veikla yra
korumpuota;
4) priteisti pareiškėjui iš atsakovų Lietuvos Respublikos, Lietuvos Respublikos generalinės
prokuratūros, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, J. Š, V. V. solidariai 18 414 Lt turtinės ir
200 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas taip pat prašė atleisti jį nuo žyminio mokesčio už ieškinį sumokėjimo CPK 83 straipsnio
pirmosios dalies 4 ir 6 punktų pagrindu.
Vilniaus apygardos teismas 2008 m. gegužės 10 d. nutartimi nustatė terminą ieškinio
trūkumams pašalinti, tarp jų - 5 368 Lt žyminiam mokesčiui už ieškinį sumokėti. Teismas nurodė, kad
pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinyje minimų teisėjų kaltės, nors ieškinio reikalavimas dėl žalos
atlyginimo yra kildinamas būtent iš neteisėtų teisėjų ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą. Be to,
teismas sprendė, kad pareiškėjas nesilaikė CPK 114 straipsnio pirmosios dalies nuostatų. Teismas
netenkino pareiškėjo prašymo atleisti jį nuo žyminio mokesčio už ieškinį sumokėjimo. Nurodė, kad
pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog jam nusikalstama veika padaryta žala ir jis pripažintas
nukentėjusiuoju, tuo tarpu nagrinėjant civilinę bylą nusikalstama veika nėra nustatinėjama ir įrodinėjama.
Taip pat teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų esant pagrindą
atleisti jį nuo žyminio mokesčio pagal CPK 83 straipsnio pirmosios dalies 6 punktą.
 Atskiruoju skundu pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties dalį,
kuria jis įpareigotas sumokėti žyminį mokestį už ieškinį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais
argumentais:
1) teismas nukrypo nuo Konstitucinio Teismo suformuotos teisminio precedento doktrinos, nes
neatsižvelgė į tai, kad Kauno apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2A-1421/2003 2003 m. lapkričio 23
d. priimta nutartimi ir Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. vasario 7 d. nutartimi, priimta civilinėje
byloje Nr. 2-104/2008, atleido nuo žyminio mokesčio sumokėjimo CPK 83 straipsnio pirmosios dalies 6
punkto pagrindu, kaip, beje, šią normą pritaikė ir Jonavos rajono apylinkės teismas civilinėje byloje Nr.
2-20-559/2007, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas, Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas, Vilniaus
apygardos teismas, Kauno apygardos teismas, Panevėžio apygardos teismas;
2) teismas, konstatuodamas, kad ieškinyje nėra nurodyta, kas, kokiu būdu ir kokius faktus
procesiniuose dokumentuose suklastojo, netinkamai aiškino ir taikė CPK 83 straipsnio pirmosios dalies 6
punktą, nes šioje byloje kaip tik ir bus įrodinėjami neteisėti atsakovų, tarp jų ir teisėjų bei teismų
veiksmai, ir jų kaltė;
3) teismas pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Septintojo protokolo
4 straipsnį, draudžiantį bausti du kartus už tą patį, nes žyminis mokestis buvo sumokėtas už ieškinio
padavimą civilinėje byloje Nr. 2-67/2002;
4) teismas, nurodydamas, kad nusikalstama veika gali būti nustatyta tik BPK nustatyta tvarka ir
įrodyta teismo nuosprendžiu ar kitu procesiniu teismo dokumentu, o civilinio proceso tvarka
nusikalstamos veikos neįrodinėjamos, netinkamai aiškino ir taikė CPK 83 straipsnio pirmosios dalies 4
punktą;
5) teismas pažeidė CPK 5, 6, 7 straipsnių nuostatas, nes apribojo pareiškėjo teisę kreiptis į teismą
teisminės gynybos.
Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei
absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.,
338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir
pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus
įstatyme nurodytas išimtis.
Viena iš tinkamo kreipimosi į teismą sąlygų yra žyminio mokesčio, tai yra įstatymo nustatytos
pinigų sumos už tam tikrus įstatyme numatytus teismo atliekamus procesinius veiksmus,
sumokėjimas. CPK 80 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad kiekvienas ieškinys ar priešieškinis
turi būti apmokamas įstatyme nustatyto dydžio žyminiu mokesčiu, kuris sumokamas prieš
atliekant tam tikrus procesinius veiksmus. Priešingu atveju, ieškiniui neduodama eiga ir
pareikalaujama, kad šis trūkumas būtų ištaisytas. Nustatytu terminu neištaisius nurodyto trūkumo,
ieškinys laikomas nepaduotu ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui (CPK 138 str., 115 str. 2 d.). Taigi
žyminis mokestis yra viena iš esminių civilinės bylos iškėlimo teisme sąlygų. Tačiau CPK 83
straipsnio pirmojoje dalyje yra numatyti atvejai, kai viena ar abi šalys arba kiti dalyvaujantys byloje
asmenys yra pagal įstatymą atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo.
CPK 83 straipsnio pirmosios dalies 4 punkte yra nustatyta, kad ieškovai atleidžiami nuo žyminio
mokesčio mokėjimo bylose dėl nusikalstama veika padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Civilinio proceso įstatyme nėra nustatyta, koks procesinis veiksmas turi būti atliktas baudžiamojoje
byloje, kad asmuo, kreipdamasis į teismą dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo, galėtų
būti atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo civilinėje byloje CPK83 straipsnio pirmosios dalies 4
punkto pagrindu. Civilinėje byloje gali būti pareikšti turtiniai reikalavimai atlyginti nusikaltimu
padarytą žalą, nors atsakovo baudžiamosios atsakomybės klausimas dar nėra išspręstas. Bet kuriuo atveju
civilinė byla dėl nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo negali būti išnagrinėta anksčiau, nei
nusprendžiama dėl nusikaltimą padariusio asmens baudžiamosios atsakomybės. Taigi, jei asmuo
kreipiasi į teismą dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo, nepriklausomai nuo to,
kokioje stadijoje yra nagrinėjama baudžiamoji byla, jis turi būti atleidžiamas nuo žyminio
mokesčio CPK 83 straipsnio pirmosios dalies 4 punkto pagrindu, o civilinė byla, tol kol bus
išspręstas atsakovo baudžiamosios atsakomybės klausimas, turėtų būti sustabdoma (CPK163 str. 4
p.). Tokios praktikos laikosi Lietuvos apeliacinis teismas (Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. spalio 19
d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Vilniaus lombardas“ v. V. A. (bylos Nr. 2-550/2006, kat.
99.4)). Tačiau pareiškėjas nenurodė ir nepateikė duomenų, jog ieškinio pareiškime nurodyti valstybės
pareigūnai įvykdė nusikalstamus veiksmus ir dėl to pareiškėjas patyrė žalą. Be to, kaip matyti iš bylos
duomenų, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2006 m. kovo 16 d. nutarimu buvo atsisakyta
pradėti ikiteisminį tyrimą dėl pareiškėjo skundo (b. l. 11). Teisėjų kolegija sprendžia, kad vien iš
ieškinyje išdėstytų aplinkybių ir reiškiamos nuomonės apie asmenų kaltę nusikaltimo padarymu negalima
daryti išvados, jog nusikalstama veika ir asmenų kaltumas yra įrodytas ar bent atliekamas tyrimas
baudžiamojo proceso tvarka, kas sudarytų pagrindą atleisti pareiškėją nuo žyminio mokesčio mokėjimo
byloje dėl nusikalstama veika padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo nurodytos įstatymo normos
pagrindu. Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjas yra atleistas nuo žyminio
mokesčio sumokėjimo už šioje byloje pareikšto ieškinio nagrinėjimą CPK 83 straipsnio pirmosios dalies
4 punkto pagrindu.
Prašymą atleisti nuo žyminio mokesčio už ieškinį sumokėjimo pareiškėjas grindžia taip pat ir CPK
83 straipsnio pirmosios dalies 6 punktu. Ši teisės norma numato, kad nuo žyminio mokesčio
atleidžiamos šalys - bylose dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo
kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos
priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, taip pat žalos,
atsiradusios dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą. Teisėjų kolegija
pabrėžia, kad sąrašas atvejų, kada asmuo yra atleidžiamas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo
bylose dėl žalos, atsiradusios dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ar teismo
neteisėtų veiksmų, atlyginimo, o taip pat dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėtų teisėjo ar teismo
veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, yra baigtinis ir negali būti aiškinamas plečiamai. Kaip matyti iš
ieškinio pareiškimo turinio ir jame reiškiamų reikalavimų, ieškiniu yra prašoma priteisti pareiškėjui iš
atsakovų Lietuvos Respublikos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos
vidaus reikalų ministerijos, J. Š. ir V. V. solidariai 18 414 Lt turtinės ir 200 000 Lt neturtinės žalos
atlyginimo. Taigi ieškiniu yra prašoma atlyginti žalą, kuri atsirado, kaip teigia pareiškėjas, dėl atsakovų
Lietuvos Respublikos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos vidaus
reikalų ministerijos, J. Š, V. V.bendrų veiksmų. Todėl negalima teigti, kad pareiškėjo ieškinio
reikalavimai yra susiję tik su teismų ir teisėjų galimai neteisėtais veiksmais ir jų pasekmėmis - 218 414 Lt
turtine ir neturtine žala. Kaip jau minėta, CPK 83 straipsnio pirmosios dalies 6 punkte nurodytas
atleidimo nuo žyminio mokesčio sumokėjimo sąrašas yra išsamus. Atsižvelgiant į tai, į šios normos
taikymo sritį nepatenka ta ieškinio reikalavimų dalis, kuriais yra prašoma atlyginti žalą,
atsiradusią dėl Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos vidaus
reikalų ministerijos, J. Š, V. V. veiksmų, todėl šie reikalavimai turi būti apmokestinami įstatyme
nustatyto dydžio žyminiu mokesčiu. Teisėjų kolegija sutinka, kad pagal CPK 83 straipsnio pirmosios
dalies 6 punktą nuo žyminio mokesčio atleidžiamos šalys inter alia bylose dėl žalos, atsiradusios dėl
neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą. Kaip matyti iš pareiškėjo ieškinio turinio,
juo yra reiškiamas reikalavimas atlyginti žalą atsiradusią dėl teismų ir teisėjų veiksmų nagrinėjant civilinę
bylą Nr. 2-67/2002. Taigi pareiškėjas yra įstatymo atleistas nuo žyminio mokesčio už šį ieškinio
reikalavimą sumokėjimo. Teismas taip pat pažymi, kad aplinkybės, ar pareiškėjui buvo padaryta žala
neteisėtais teismo ar teisėjo veiksmais, nustatomos ir įvertinamos išnagrinėjus bylą pagal ieškovo ieškinį
iš esmės, tai yra teismas, priimdamas ieškinio pareiškimą, nesvarsto ir nesprendžia ieškinyje nurodytų
aplinkybių, pateiktų dokumentų ir pareikštų reikalavimų pagrįstumo. Tik priimdamas sprendimą teismas
įvertina įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas
turi būti taikomas ir ar ieškinys tenkintinas. Kaip matyti iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo
nutarties, teismas, spręsdamas ieškinio reikalavimo dėl žalos atlyginimo apmokėjimo žyminiu mokesčiu
klausimą, neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad ieškiniu yra reikalaujama solidariai atlyginti žalą, atsiradusią
dėl atsakovų veiksmų, tai yra iš ieškinio turinio nėra aišku, kokio dydžio turtiniai reikalavimai yra siejami
su teismų ir teisėjų galimai neteisėtais veiksmais ir jų pasekmėmis, ir kokio dydžio reikalavimai yra
siejami su kitų valstybės pareigūnų bei kitų asmenų veiksmais ir jų pasekmėmis. Atsižvelgiant į tai,
pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria pareiškėjui nustatytas terminas 5 368 Lt žyminiam
mokesčiui už ieškinį sumokėti naikintina ir ieškinio priėmimo klausimas perduotinas pirmosios
instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teismas, vadovaudamasis CPK 138 straipsniu ir 115 straipsnio
antrąja dalimi, turėtų nustatyti pareiškėjui terminą ieškinio trūkumams pašalinti, tai yra aiškiai
suformuluoti, kokio dydžio turtiniai reikalavimai yra reiškiami kiekvienam iš atsakovų. Tuo atveju, jeigu
ieškinio reikalavimai yra reiškiami solidariosios atsakomybės pagrindu, už juos turi būti sumokėtas
įstatyme nustatyto dydžio žyminis mokestis.
 Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, kaip matyti iš ieškinio pareiškimo turinio, juo yra reiškiami ir
kiti reikalavimai, tai yra pripažinti, kad atsakovo Lietuvos Respublikos atstovai Lietuvos Respublikos
teisingumo ministerija, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas bei šio teismo teisėjai Z. L., E. L. ir J. J., Kauno
apygardos teismas bei šio teismo teisėjai G. B., B. B. ir R. M., Kauno miesto apylinkės teismas bei šio
teismo teisėjai V. J. ir I. P. kartu su atsakovais Lietuvos Respublikos generaline prokuratūra, Lietuvos
Respublikos vidaus reikalų ministerija, J. Š, V. V.kaltais nusikalstamais veiksmais, dengdami vienas kitą
nuo baudžiamosios ir civilinės atsakomybės civilinėje byloje Nr. 2-67/2002, padarė pareiškėjui žalą;
pripažinti, kad atsakovo Lietuvos Respublikos atstovai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija,
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas bei šio teismo teisėjai Z. L., E. L. ir J. J., Kauno apygardos teismas bei
šio teismo teisėjai G. B., B. B. ir R. M., Kauno miesto apylinkės teismas bei šio teismo teisėjai V. J. ir I.
P.kaltais nusikalstamais veiksmais pardavė civilinę bylą Nr. 2-67/2002 atsakovams Lietuvos Respublikos
generalinei prokuratūrai, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, J. Š, V. V., taip padarydami
žalą pareiškėjui; pripažinti, kad atsakovo Lietuvos Respublikos atstovų Lietuvos Respublikos teisingumo
ministerijos, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei šio teismo teisėjų Z. L., E. L.ir J. J., Kauno apygardos
teismo bei šio teismo teisėjų G. B., B. B.ir R. M., Kauno miesto apylinkės teismo bei šio teismo teisėjų V.
J. ir I. P., atsakovų Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų
ministerijos kalti nusikalstami veiksmai yra antikonstituciniai, prieštarauja teisingumo principams, be to,
turi organizuoto nusikalstamumo valstybės tarnybai požymių, o teisėjų V. J. ir I. P. veikla yra
korumpuota. Atkreiptinas dėmesys, kad teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą privalo
nustatyti, ar visi ieškinyje keliami reikalavimai yra nagrinėtini teisme. Teismui nustačius, jog ieškinio
reikalavimas negali būti nagrinėjamas teisme, jis turėtų atsisakyti nagrinėti tokį reikalavimą CPK 137
straipsnio antrosios dalies 1 punkto pagrindu kaip nenagrinėtiną teisme, o ne šalinti ieškinio trūkumus.
Tik teismui nustačius, jog šis reikalavimas nagrinėtinas teisme, teismas gali spręsti šio reikalavimo
apmokestinimo žyminiu mokesčiu klausimą.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 3 punktu,
nutaria:
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gegužės 10 d. nutarties dalį, kuria pareiškėjui A. B.
nustatytas terminas 5 368 Lt žyminiam mokesčiui už ieškinį sumokėti ir perduoti pareiškėjo A. B.
ieškinio priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Teisėjai: Alė Bukavinienė, Virginija Čekanauskaitė, Artūras Driukas.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. rugsėjo 4 d. Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų
Artūro Driuko, Vyto Miliaus (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gintaro Pečiulio, teismo
posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo T. D. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos
apygardos teismo 2008 m. liepos 3 d. nutarties, kuria ieškovui T. D. nustatytas terminams pateikti teismui
įrodymus, patvirtinančius žyminio mokesčio už ieškinį dėl įpareigojimo vykdyti įsipareigojimus,
pareikštą civilinėje byloje Nr. 2-846-123/2008, sumokėjimą bei atsakovui uždarajai akcinei bendrovei
,,Neto“ nustatytas terminas pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius žyminio mokesčio už priešieškinį
dėl skolos ir delspinigių priteisimo, sumokėjimą.
Teisėjų kolegija
nustatė:
Ieškovas T. D. kreipėsi į Klaipėdos miesto apylinkės teismą su ieškiniu, kuriuo prašė įpareigoti
atsakovą UAB ,,Neto“ vykdyti 2005 m. sausio 1 d. žemės sklypo ir namo pirkimo-pardavimo sutartyje
Nr. 14 ir 2005 m. balandžio 12 d. papildomame susitarime Nr. 1 numatytus įsipareigojimus: įpareigoti
atsakovą pagal namo statybos ir dalinės vidaus apdailos darbų atlikimo patvirtinimo ir priėmimo-
perdavimo aktą perduoti ieškovui gyvenamąjį namą su terasa, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį
(duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, bendras plotas 222,25 kv. m. bei įpareigoti atsakovą sudaryti su
ieškovu žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini),
Klaipėdoje, bendras plotas 0,1233 ha bei minėto gyvenamojo namo notarinę pirkimo-pardavimo sutartį.
Atsakovas UAB ,,Neto“ Klaipėdos miesto apylinkės teismui pateikė priešieškinį dėl prievolinių
įsipareigojimų nevykdymo ir prašė priteisti iš ieškovo T. D. 76 351 Lt už papildomus darbus, 85 646,10
Lt delspinigių bei 33 389,74 Lt skolos.
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2008 m. gegužės 30 d. nutartimi konstatavo, jog
atsakovui pateikus priešieškinį, pasikeitė bylos rūšinis teismingumas, todėl šią bylą perdavė nagrinėti
Klaipėdos apygardos teismui.
Klaipėdos apygardos teismas 2008 m. liepos 3 d. nutartimi nustatė ieškovui 14 dienų terminą
sumokėti likusią 8 556 Lt žyminio mokesčio dalį ir pateikti teismui tai patvirtinančius įrodymus. Teismas
taip pat nustatė atsakovui 14 dienų terminą sumokėti 4 908 Lt žyminio mokesčio dalį ir pateikti teismui
tai patvirtinančius įrodymus.
Teismas nutartyje nurodė, jog kiekvienas ieškinys ir priešieškinis privalo būti apmokėtas žyminiu
mokesčiu. Turto išreikalavimo ir daiktinių teisių į turtą bylose ieškinio suma nustatoma pagal turto –
ginčo dalyko – rinkos vertę. Ieškovas reiškia reikalavimą įpareigoti atsakovą pagal namo statybos ir
dalinės vidinės apdailos darbų atlikimo patvirtinimo ir priėmimo-perdavimo aktą perduoti ieškovui
gyvenamąjį namą su terasa bei įpareigoti atsakovą sudaryti šio namo bei žemės sklypo notarinę pirkimo
pardavimo sutartį, todėl teismas nusprendė, jog reiškiamas reikalavimas yra turtinio pobūdžio, o ieškinio
suma nustatytina pagal turto rinkos vertę (CPK 85 str. 1 d. 9 p.). Kadangi ginčo pastato vidutinė rinkos
vertė yra 400 676 Lt, o žemės sklypo – 64 958 Lt, ieškovas turėjo sumokėti 8 656 Lt žyminio mokesčio.
Tuo tarpu jis sumokėjo tik 100 Lt žyminio mokesčio, todėl jis papildomai turi sumokėti likusią 8 556 Lt
žyminio mokesčio dalį. Atitinkamai, atsakovas pareikšdamas priešieškinį ir prašydamas priteisti iš
pareiškėjo 76 351 Lt už papildomus darbus, 85 646,10 Lt delspinigių bei 33 389,74 Lt skolos, privalėjo
sumokėti 4 908 Lt žyminio mokesčio, tačiau nepateikė teismui jokių įrodymų patvirtinančių žyminio
mokesčio sumokėjimą, todėl teismas įpareigojo minėtus asmenis pašalinti ieškinio ir priešieškinio
trūkumus.
Ieškovas T. D. atskiruoju skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2008 m.
liepos 3 d. nutartį dalyje dėl termino nustatymo ieškovui T. D. sumokėti trūkstamą žyminį mokestį.
Apeliantas nurodo, jog teismas neteisingai nusprendė, jog reiškiamas reikalavimas yra turtinio
pobūdžio, todėl neteisingai aiškino ir taikė CPK 85 straipsnio 1 dalies 2 ir 9 punktų nuostatas. Ieškovas
tiek ieškinyje, tiek patikslintame ieškinyje prašo įpareigoti atsakovą vykdyti 2005 m. sausio 1 d. žemės
sklypo ir būsimo būsto pirkimo-pardavimo sutartyje ir 2005 m. balandžio 12 d. papildomame susitarime
numatytus įsipareigojimus, todėl šioje byloje ieškovo reiškiamas reikalavimas nėra turtinio pobūdžio ir
turėtų būti apmokėtas pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Pažymi, jog anksčiau bylą pirmąja
instancija nagrinėjęs Klaipėdos miesto apylinkės teismas jau priėmė ieškinį ir jokių trūkumų nenustatė,
todėl apygardos teismas negali kitaip traktuoti CPK nuostatų ir įpareigoti ieškovą sumokėti žyminį
mokestį.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas UAB ,,Neto“ prašo atmesti ieškovo atskirąjį skundą ir
palikti Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. liepos 3 d. nutartį nepakeistą. Nurodo, jog šioje byloje yra
reiškiamas turtinis reikalavimas, todėl jis turi būti apmokėtas įstatymų nustatyta tvarka. Kadangi tarp
šalių yra pasirašyta pastato pirkimo-pardavimo sutartis, pastato perdavimas yra pirkimo-pardavimo
sutarties, kuri yra realinis sandoris, vykdymas. Šio sandorio kaina yra šio ginčo kaina. Šiuo atveju, teisinis
pagrindas yra šalių pasirašyta sutartis iš kurios ir yra kildinami turtiniai šalių reikalavimai. Be to,
Klaipėdos miesto apylinkės teismo pozicija nesaisto apygardos teismo, nes teismas perėmęs bylą privalo
bylą išnagrinėti visapusiškai, įskaitant ir formaliųjų reikalavimų išpildymą.
Atskirasis skundas tenkintinas.
Europos žmogus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniuose,
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje yra įtvirtintas teisminės gynybos
prieinamumo ir universalumo principas, kurio esmė yra ta, jog kiekvienam asmeniui, manančiam,
kad jo teisės yra pažeistos, yra garantuojama ir prieinama teisminė gynyba. Tačiau ši teisė negali
būti aiškinama, kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu, nes teisė kreiptis į teismą
yra realizuojama tam tikra CPK nustatyta tvarka, kuri yra privaloma kiekvienam
besikreipiančiam į teismą asmeniui. Viena tinkamo kreipimosi į teismą sąlygų yra ir žyminio
mokesčio, tai yra įstatymo nustatytos pinigų sumos, kurią turi sumokėti asmuo už tam tikrus
įstatyme numatytus teismo atliekamus procesinius veiksmus, sumokėjimas (CPK80 str.).
Žyminis mokestis – tai proceso įstatymo nustatyta suma, kurią šalys, tretieji asmenys,
pareiškiantys reikalavimus, pareiškėjai ar kreditoriai privalo sumokėti už tam tikrus įstatyme
nurodytus procesinius veiksmus. CPK 80 straipsnyje yra išvardinti procesiniai veiksmai apmokestinami
žyminiu mokesčiu ir šio mokesčio dydžio skaičiavimo tvarka. Minėto straipsnio 1 dalies 1 punkte
nurodyta, jog už ieškinį, kuriame reiškiamas turtinis reikalavimas, mokamas proporcinis žyminis
mokestis, apskaičiuojamas procentine ieškinio ar kitokio reikalavimo kainos išraiška. Tuo tarpu,
reiškiant neturtinio pobūdžio reikalavimą bei turtinio pobūdžio reikalavimą, kuris negali būti
įkainotas, už ieškinį mokamas vieno šimto litų žyminis mokestis, atsižvelgiant į padidėjusį ketvirčio
vartojimo kainų indeksą (CPK 80 str. 1 d. 2 p., 82 str. 1 d.).
Pagrindinis šioje byloje sprendžiamas klausimas yra tai, ar ieškovo pareikštas reikalavimas yra
turtinio, ar neturtinio pobūdžio. Šį klausimą galima teisingai išspręsti tik nustačius, kokios rūšies ieškinys
pareikštas nagrinėjamoje byloje, kokios teisinės pasekmės atsirastų jo patenkinimo ar atmetimo atveju.
Nagrinėjamu atveju, ieškovas prašo įpareigoti atsakovą 2005 m. sausio 1 d. žemės ir būsimo namo
pirkimo-pardavimo sutarties bei 2005 m. balandžio 13 d. papildomo susitarimo pagrindu sudaryti su
ieškovu žemės sklypo ir gyvenamojo namo notarinę pirkimo-pardavimo sutartį bei įpareigoti priėmimo-
perdavimo aktu perduoti ieškovui baigtą statyti gyvenamąjį namą. Tokie ieškovo reiškiami reikalavimai,
nors ir kyla iš pirkimo-pardavimo sutarties, kuri yra realinė, ir savo esme yra turtinio pobūdžio, tačiau yra
neįkainotini, nes patenkinus ieškinio reikalavimus ieškovas neįgytų gyvenamojo namo bei žemės sklypo
nuosavybės teisių, o atsakovas tik būtų įpareigotas vykdyti sutartinius įsipareigojimus, t. y. sudaryti
notarinę gyvenamojo namo ir žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį bei perduoti baigtą statyti
gyvenamąjį namą ieškovui. Dėl šios priežasties teismas negali reikalauti ieškovo už bylos nagrinėjimą
mokėti CPK 80 straipsnio pirmosios dalies 1 punkte nustatytą proporcinį žyminį mokestį.
Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog ieškovo reiškiami
reikalavimai nors kyla iš turtinio pobūdžio teisinių santykių, tačiau yra neįkainotini, todėl už jų
nagrinėjimą turi būti mokamas žyminis mokestis, nustatytas CPK 80 straipsnio 1 dalies 2 punkte, t.
y. vieno šimto litų. Kadangi ieškinys buvo paduotas 2007 m. liepos 25 d., t. y. dar iki 2007 metų spalio
17 d. Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinto žyminiam mokesčiui,
sprendimų vykdymo išlaidoms ir teismo baudoms indeksuoti taikomo vartotojų kainų indekso, todėl
žyminio mokesčio indeksuoti nereikia.
Pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė pareikštų reikalavimų pobūdį, dėl ko netinkamai
taikė žyminio mokesčio apskaičiavimą reguliuojančias proceso teisės normas, todėl Klaipėdos apygardos
teismo 2008 m. liepos 3 d. nutarties dalis, kuria ieškovui T. D. nustatytas 14 dienų terminas sumokėti
trūkstamą žyminio mokesčio dalį, naikintina.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337
straipsnio 2 punktu,
n u t a r i a:
Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. liepos 3 d. nutarties dalį, kuria ieškovui T. D. nustatytas 14
dienų terminas sumokėti trūkstamą žyminio mokesčio dalį, panaikinti.
Teisėjai: Artūras Driukas, Vytas Milius, Gintaras Pečiulis.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. gruodžio 13 d. Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas), Danutės Gasiūnienės ir Konstantino Gurino (pranešėjas)
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Kvarclita“ atskirąjį
skundądėl Kauno apygardos teismo 2007 m. spalio 5 d. nutarties, kuria panaikinta Kauno apygardos
teismo 2007 m. rugsėjo 24 d. nutartis ir atmestas atsakovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
civilinėje byloje Nr. 2-245-527/2006.
Teisėjų kolegija
nustatė:
Kauno apygardos teismas 2006 m. gegužės 9 d. sprendimu atmetė priešieškinį ir tenkino dalį
ieškinio – priteisė ieškovui Kauno miesto savivaldybei iš atsakovo UAB „Kvarclita“ 55 452,15 Lt
nuomos mokesčio ir 18 698,91 Lt delspinigių, bei valstybei 2 224,53 Lt žyminio mokesčio. Iš ieškovo
atsakovui UAB „Kvarclita“ priteisė 665 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, taip pat priėmė ieškovo
atsisakymą nuo ieškinio dalies dėl sutarties nutraukimo ir atsakovo iškeldinimo, šią bylos dalį nutraukė.
Lietuvos apeliacinis teismas 2006 m. lapkričio 13 d. nutartimi panaikino Kauno apygardos
teismo 2006 m. gegužės 9 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys patenkintas. Kitą teismo sprendimo dalį
kolegija paliko nepakeistą. Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. sausio 18 d. papildoma nutartimi priteista
iš ieškovo atsakovo naudai 2 224 Lt atsakovo sumokėto už apeliacinį skundą žyminio mokesčio. Teismas
atmetė atsakovo prašymą priteisti 400 Lt už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme, nes
atsakovas nepateikė atstovavimo išlaidų dydį patvirtinančių įrodymų (grynųjų pinigų priėmimo kvito ar
mokėjimo pavedimo).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. birželio 19 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo 2006
m. lapkričio 13 d. nutartį paliko nepakeistą.
Atsakovas UAB „Kvarclita“ 2007 m. rugpjūčio 24 d. pateikė prašymą (patikslintą prašymą) dėl
dalies bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kuriuo prašė priteisti iš ieškovo Kauno miesto savivaldybės 570 Lt,
t. y. 30/100 dalį nuo 1900 Lt už advokato pagalbą pirmosios instancijos teisme apmokėti. Nurodė, kad
Kauno apygardos teismo 2006 m. gegužės 9 d. sprendimu ieškinį patenkinus iš dalies, iš ieškovo
atsakovui buvo priteista 0,35 dalis atsakovo sutartos už teisines paslaugas sumokėti 1900 Lt sumos,
sudarančios 665 Lt. Lietuvos apeliacinis teismas 2006 m. lapkričio 13 d. nutartimi šį sprendimą pakeitė,
ieškinį atmetė visiškai. Lietuvos Aukščiausiasis teismas šią nutartį paliko nepakeistą, tačiau bylinėjimosi
išlaidų iš naujo nepaskirstė. Taip pat nurodė, kad šiam klausimui išnagrinėti įstatymas nenumato jokių
terminų, todėl jais nėra ribojama teismo pareiga išspręsti bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą.
Tačiau, jei teismas manytų priešingai, atsakovas prašė šį terminą atnaujinti.
Kauno apygardos teismas 2007 m. rugsėjo 24 d. nutartimi šį atsakovo prašymą dėl dalies išlaidų
advokato pagalbai apmokėti priteisimo paliko nenagrinėtą. Išnagrinėjęs atsakovo atskirąjį skundą dėl šios
nutarties, Kauno apygardos teismas 2007 m. spalio 5 d. nutartimi panaikino savo 2007 m. rugsėjo 24 d.
nutartį ir atsakovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmetė. Teismas nurodė, kad Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis, kuria galutinai buvo išspręstas tarp šalių kilęs ginčas, priimta 2007 m.
birželio 19 d., tuo tarpu atsakovas prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pareiškė tik 2007 m.
rugpjūčio 24 d. Taigi, teismas sprendė, kad atsakovas praleido CPK 277 str. 2 d. nustatytą 20 d. terminą
klausimui dėl papildomo sprendimo priėmimo iškelti ir nenurodė jokių svarbių šio termino praleidimo
priežasčių. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas, žinodamas apie taikytiną tvarką nepaskirstytų
bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimo sprendimui, 2006 m. gruodžio 4 d. jau yra kreipęsis į Lietuvos
apeliacinį teismą su prašymu priimti papildomą sprendimą ir priteisti iš ieškovo atsakovo turėtas
bylinėjimosi išlaidas – 2 275 Lt žyminio mokesčio, sumokėto paduodant apeliacinį skundą bei 400 Lt už
atstovavimą apeliacinės instancijos teisme. Atsakovo atstovas apeliacinės instancijos teismui 2006 m.
gruodžio 4 d. prašyme dėl neaiškių priežasčių nekėlė klausimo dėl atsakovo pirmosios instancijos teisme
turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti priteisimo. Be to, teismo nuomone, atsakovo prašymas dėl
pirmosios instancijos teisme turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti atmestinas ir kaip neįrodytas.
Atsakovo pateiktos sąskaitos už teisines paslaugas nėra išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai, o tik
advokato išrašyti apskaitos dokumentai, kurių pagrindu atsakovas turi sumokėti už jam suteiktas teisines
paslaugas. Atstovaujamojo patirtas išlaidas įrodo grynųjų pinigų priėmimo kvitas arba mokėjimo
pavedimas, tačiau tokių dokumentų ar įrodymų, kad sąskaitos yra apmokėtos ar kad susitarta dėl
apmokėjimo atidėjimo, atsakovas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė. Vien ta aplinkybė,
kad dalis išlaidų pagal tas pačias sąskaitas teismo sprendimu liko priteista ir įsiteisėjo, tos sprendimo
dalies neapskundus apeliaciniu skundu, negali nulemti papildomų išlaidų priteisimo šiuo metu. Be to, nei
apeliaciniame skunde, nei atsiliepime į kasacinį skundą, atsakovas net neprašė priteisti bylinėjimosi
išlaidų, todėl pagal CPK 98 str. 1 d. šios išlaidos negali būti priteisiamos pripažinus, kad iki bylos
išnagrinėjimo iš esmės pabaigos dėl jų priteisimo nebuvo pareikštas prašymas.
 Atsakovas UAB „Kvarclita“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos
teismo 2007 m. spalio 5 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – prašymą patenkinti ir priteisti iš ieškovo
atsakovo naudai 570 Lt bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Taip pat prašo priteisi 450 Lt
bylinėjimosi išlaidų, patirtų surašant šį bei 2007 m. spalio 2 d. atskiruosius skundus. Atskirąjį skundą
grindžia šiais argumentais:
1. Skirtumas tarp CPK 277 str. ir 93 str. 4 d. įtvirtintų normų yra tas, kad pagal CPK 93 str., teismas
gali būti išsprendęs bylinėjimosi išlaidų klausimą, tačiau panaikinus ar pakeitus teismų sprendimus,
neperduodant bylos iš naujo nagrinėti, teismas bet kuriuo atveju privalo užtikrinti protingumo, teisingumo
ir sąžiningumo principų įgyvendinimą. Termino šiai teismo pareigai atlikti CPK 93 str. 4 d. nėra
nustatyta. Teismui taikant analogiją dėl CPK 277 str. 3 d. dalies, t. y. dėl techninio šio klausimo
sprendimo, nebuvo atkreiptas dėmesys į skirtumą, jog paprastai ši teisės norma taikoma, kai teismas
visiškai neišsprendžia bylinėjimosi išlaidų klausimo.
2. Sutikdamas su atskiruoju skundu ir taikydamas CPK 277 str. 3 d. taisykles, teismas privalėjo
paskirti naują posėdį ir nagrinėti jame prašymą, kadangi iš 2007 m. rugsėjo 24 d. teismo posėdžio
protokolo matyti, kad joks prašymo nagrinėjimas nevyko. Priešingai, tos pačios dienos nutartimi
prašymas buvo paliktas nenagrinėtu, Taigi, teismas prieštaravo pats sau, panaikindamas savo nutartį ir ja
nutardamas, kad yra galima išnagrinėti bylą bei prašymą be teismo posėdžio. To daryti neleidžia CPK
277 str. bei 15 str. įtvirtintas žodiškumo principas.
3. 2007 m. sausio 18 d. Lietuvos apeliacinio teismo papildoma nutartis neturi jokio ryšio su 2007
m. rugsėjo 24 d. bei skundžiama nutartimis nagrinėjamu klausimu, nes 570 Lt buvo prašomi priteisti kaip
dalis 1900 Lt atstovavimo išlaidų pirmosios instancijos teisme, kurias šias teismas pripažino iš esmės
priteistinomis, tačiau priteisė jas mažesnes, proporcingai atmestų reikalavimų dydžiui.
4. Teismas, spręsdamas bylą rašytinio proceso tvarka, nesiaiškino, ar sąskaitos yra apmokėtos.
Teigia, kad atsakovo vadovas sumokėjo advokatui grynuosius pinigus (500 ir 800 Lt), išrašant jų
priėmimo kvitus, o 2007 m. spalio 22 d. pavedimu už atsakovą sumokėta likusi 600 Lt suma.
5. Apeliantas teigia, kad 2007 m. rugpjūčio 24 d. prašyme jis prašė teismo atnaujinti procesinį
terminą, jei teismas laikytų jį praleistą. Tuo tarpu skundžiamoje nutartyje niekaip nesprendžiami jo
nurodyti argumentai. Be to, teismas nurodė, kad apeliantas nepareiškė prašymo apeliacinės ir kasacinės
instancijos teismams dėl likusios nepriteistos išlaidų dalies. Tačiau pažymi, kad tokį prašymą jis pateikė
pirmosios instancijos proceso metu ir iš naujo teikti neprivalėjo. Vien šis argumentas yra priežastis
atnaujinti teismo manymu praleistą terminą ir priteisti nepriteistų išlaidų dalį.
Ieškovas Kauno miesto savivaldybė atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Kauno apygardos
teismo 2007 m. spalio 5 d. nutartį palikti nepakeistą, o atsakovo atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, kad
teismas padarė pagrįstą išvadą, jog atsakovas praleido CPK 277 str. 2 d. nustatytą 20 dienų terminą.
Atsakovo prašymas dėl praleisto termino atnaujinimo yra nepagrįstas ir nemotyvuotas, jame nenurodytos
termino praleidimo priežastys. Be to, teismas padarė teisingą išvadą, kad atsakovo prašymas atmestinas ir
dėl jo nepagrįstumo.
Atskirasis skundas atmestinas.
CPK 93 straipsnio 4 dalis nustato, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas,
neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis
atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar
kasacinis teismas bylinėjimosi išlaidų nepaskirsto, šį klausimą išsprendžia pirmosios instancijos
teismas. Būtent šiuo pagrindu – dėl apeliacinės instancijos teismo ir kasacinio teismo nepaskirstytų
bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti atsakovas ir kreipėsi su prašymu į pirmosios instancijos
teismą.
Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutartimi buvo panaikinta pirmosios instancijos
teismo 2006 m. gegužės 9 d. sprendimo dalis, kuria patenkintas ieškovo ieškinys. Kita sprendimo dalis
palikta nepakeista. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, palikdamas kitą sprendimo dalį nepakeistą,
išsprendė ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą. Apeliantas 2006 m. gruodžio 4 d. prašyme dėl
papildomo sprendimo priėmimo neprašė priteisti pirmosios instancijos teisme patirtas išlaidas advokato
pagalbai apmokėti. Tokio prašymo jis nereiškė ir atsiliepime į kasacinį skundą. Todėl kolegijos nuomone,
apeliantas sutiko ir neginčijo bylą išnagrinėjusių teismų (pirmosios ir apeliacinės instancijos) sprendimų
dalies, kuria buvo išspręstas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas. Įvertinusi išdėstytus argumentus,
kolegija mano, kad apeliantas neturėjo teisinio pagrindo reikšti tokio pobūdžio prašymą dėl dalies
bylinėjimosi išlaidų priteisimo, nes, kaip jau minėta, šis klausimas buvo išspręstas.
Apeliantas atskirajame skunde teisingai nurodo, kad terminas per kurį pirmosios instancijos
teismas turi išspręsti bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą CPK 93 straipsnio 4 dalyje nėra
nustatytas. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad tai nereiškia, jog klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų
priteisimo gali būti keliamas per neapibrėžtą laiko tarpą ir kad šio procesinio veiksmo atlikimas
nėra ribojamas laike. Tai būtų nesuderinama su teisinių santykių apibrėžtumo ir stabilumo
principais. Todėl, kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas įstatymo analogijos būdu
taikydamas CPK 277 straipsnio 2 dalyje nustatytą 20 dienų terminą nagrinėjamam klausimui
spręsti, turėjo pagrindą konstatuoti, kad apeliantas praleido terminą šiam procesiniam veiksmui
atlikti. Kaip matyti iš prašymo pirmosios instancijos teismui, apeliantas, prašydamas atnaujinti praleistą
terminą, tokią galimybę numatė, tačiau nenurodė jokių svarbių šio termino praleidimo priežasčių. Šia
prasme pažymėtina, kad nepagrįstas atskirojo skundo teiginys, jog teismas skundžiamoje nutartyje
nesprendė dėl jo nurodytų procesinio termino praleidimo argumentų, nes vienas iš teismo motyvų, kuriuo
remiantis buvo atmestas apelianto prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, ir buvo tas, kad
apeliantas nenurodė svarbių šio termino praleidimo priežasčių. Jokių svarbių priežasčių praleistam
terminui atnaujinti apeliantas nenurodo ir atskirajame skunde.
CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas
priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą,
pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. Šios
išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo bei išlaidų dydį patvirtinantys
įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Pateikdamas prašymą dėl dalies
bylinėjimosi išlaidų priteisimo, apeliantas jokių įrodymų, kad sąskaitos yra apmokėtos, nepateikė.
Atsižvelgiant į tai, kad minėtas prašymas teismui pateiktas 2007 m. rugpjūčio 24 d., o sąskaitos už
teisines paslaugas išrašytos 2005 m. spalio 21 d., 2005 m. gruodžio 5 d., 2006 m. kovo 14 d., kolegijos
manymu, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindo abejoti, kad apeliantas faktiškai šias išlaidas
turėjo. O tai, kad apeliantas kartu su atskiruoju skundu pateikė pinigų priėmimo kvitų kopijas nepaneigia
pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumo, nes teismas, nagrinėdamas jo prašymą, tokių duomenų
neturėjo.
Iš atskirojo skundo turinio galima suprasti, kad, apelianto manymu, klausimas dėl bylinėjimosi
išlaidų paskirstymo turėjo būti išnagrinėtas žodinio proceso tvarka. Tačiau Civilinio proceso įstatymas
nenumato, kad bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimui nagrinėti turi būti paskirtas žodinis
nagrinėjimas. Šį klausimą pirmosios instancijos teismas išsprendžia rašytinio proceso tvarka
priimdamas nutartį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo (CPK komentaro I dalis, 239 psl.). O be to,
kaip matyti iš atsakovo atskirojo skundo dėl 2007 m. rugsėjo 24 d. teismo nutarties, jis pripažino, kad
klausimui dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo išspręsti nebuvo pagrindo skirti žodinį bylos nagrinėjimą
(t. 2, b. l. 115).
Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas
bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Netenkinus atsakovo prašymo dėl dalies
bylinėjimosi išlaidų priteisimo, nėra pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidas už atskirųjų skundų surašymą.
Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai
nustatė bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės
normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį (CPK 263 str. 1 d., 338 str.).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio pirmu punktu,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2007 m. spalio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėjai: Artūras Driukas, Danutė Gasiūnienė, Konstantinas Gurinas.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. kovo 26 d. Vilnius
 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas), Algio Norkūno (pranešėjas) ir Sigitos Rudėnaitės,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. V. kasacinį
skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio 17 d. sprendimo ir Kauno apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje
byloje pagal ieškovo V. V. ieškinį atsakovui AB „Jonavos grūdai“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo
neteisėtu, vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką ir išeitinės
kompensacijos priteisimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas dirbo pas atsakovą komercijos direktoriumi. Atsakovas 2006 m. rugpjūčio 8 d. įteikė jam
įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą, nurodydamas, kad dėl struktūrinių pertvarkymų bendrovėje ir
etato panaikinimo jis bus atleistas iš darbo 2006 m. spalio 9 d., jeigu iki tos datos nebus perkeltas į kitas
pareigas. 2006 m. rugpjūčio 11 d. atsakovas įteikė ieškovui paaiškinimą, kuriame detaliai išvardijo jo
atleidimo iš darbo priežastis ir motyvus. Įspėjimo laikotarpiu atsakovas pasiūlė ieškovui kitą darbą –
pardavimų vadybininko pareigas, tačiau jis atsisakė šio darbo.
Atsakovas nuo 2006 m. spalio 9 d. atleido ieškovą iš darbo pagal DK 129 straipsnio 2 dalį – dėl
atsakovo struktūrinių pertvarkymų. Jo atleidimo iš darbo data dėl jam suteiktų atostogų ir ligos buvo
perkelta į 2007 m. sausio 17 d.
Ieškovas teigia, kad jis iš darbo atleistas neteisėtai, pažeidžiant DK 129 ir 130 straipsnių
reikalavimus. Struktūrinis pertvarkymas, dėl kurio su juo buvo nutraukta darbo sutartis, buvo ne realus, o
tik formalus. Atleidimas iš darbo ir struktūrinis pertvarkymas buvo padaryti siekiant jo atsikratyti, nes jis
tiek žodžiu, tiek raštu ne kartą bandė atskleisti valstybės kontroliuojamoje bendrovėje klestintį
neūkiškumą ir įvairius teisės aktų pažeidimus, viešino faktus apie aiškiai įmonei nenaudingas investicijas
ir kitus pažeidimus, kritikavo įmonės vadovus. Atsakovas pažeidė DK 130 straipsnio 4 dalį, nes prieš
įteikdamas jam įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą nerengė konsultacijų su įmonės darbuotojų
atstovais. Jam įteiktas įspėjimas dėl darbo sutarties nutraukimo neatitinka DK 130 straipsnio 3 dalies
reikalavimų, nes jame nenurodytos aplinkybės, kuriomis motyvuojamas darbo sutarties nutraukimas.
Atleidimas iš darbo turi būti pripažintas neteisėtu dėl teisėto atleidimo pagrindo nebuvimo ir dėl įstatymo
nustatytos tvarkos pažeidimo (DK 297 straipsnio 3 dalis).
Ieškovas prašė: 1) pripažinti jo atleidimą iš darbo pagal DK 129 straipsnio 2 dalį neteisėtu; 2)
negrąžinti jo į darbą, bet priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką
nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos ir keturių mėnesių vidutinio darbo
užmokesčio išeitinę išmoką.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo sprendimo ir nutarties esmė
Jonavos rajono apylinkės teismas 2007 m. balandžio 17 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nurodė, kad DK 129 straipsnio l dalyje nustatyta, jog darbdavys gali nutraukti
neterminuotą darbo sutartį su darbuotoju tik dėl svarbių priežasčių, apie tai jį įspėjęs šio kodekso 130
straipsnyje nustatyta tvarka. Atleisti darbuotoją iš darbo, kai nėra darbuotojo kaltės, leidžiama, jei
negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą. DK 130 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įspėjime
apie darbo sutarties nutraukimą turi būti nurodyta atleidimo iš darbo priežastis ir aplinkybės, kuriomis
motyvuojamas darbo sutarties nutraukimas.
Teismas sprendė, kad ieškovui 2006 m. rugpjūčio 8 d. įteiktas įspėjimas apie darbo sutarties
nutraukimą ir 2006 m. rugpjūčio 11 d. įteiktas paaiškinimas Nr. 1263, kuriame detaliai įvardijamos
atleidimo iš darbo priežastys, atitinka DK 130 straipsnio keliamus reikalavimus. Ieškovas įspėtas prieš du
mėnesius iki darbo sutarties nutraukimo, t. y. nepažeidžiant nustatyto termino.Įspėjimo laikotarpiu
atsakovas pasiūlė ieškovui kitą darbą – pardavimų vadybininko pareigas, bet jis jų atsisakė. Kitų pareigų
atsakovas negalėjo pasiūlyti, nes įmonėje nebuvo kitų laisvų pareigų.
Darbovietės struktūriniai pertvarkymai gali būti pripažįstami svarbia priežastimi nutraukti darbo su-
tartį tuo atveju, jeigu dėl struktūrinių pertvarkymų darbuotojas arba keli darbuotojai nebegali atlikti darbo
sutartimi prisiimtų funkcijų, nes šios arba jų dalis darbovietėje iš viso nebeatliekamos arba joms atlikti
užtenka mažiau darbuotojų. Byloje nustatyta, kad atsakovo įmonės struktūriniai pertvarkymai buvo
numatyti dar 2005 m. Audito įmonė pateikė personalo optimizavimo projektą ir pasiūlė naikinti
komercijos direktoriaus etatą, perskirstyti jo vykdytas funkcijas. Bendrame stebėtojų tarybos ir valdybos
2006 m. liepos 28 d. posėdyje buvo patvirtinta nauja įmonės darbo organizavimo ir vidaus struktūra bei
nuspręsta panaikinti komercijos direktoriaus etatą. Bendrovės valdyba 2006 m. rugpjūčio 4 d. nutarimu
patvirtino bendrovės pertvarkomą valdymo struktūrą ir darbuotojų pareigybes, dėl ko komercijos
direktoriaus etatas buvo panaikintas. Svarstant įmonės struktūros pertvarkymą visi sprendimai buvo
atliekami dalyvaujant darbuotojų atstovams – darbo tarybai. Bendrovės valdybai 2006 m. rugpjūčio 4 d.
priėmus sprendimą dėl struktūrinio pertvarkymo, bendrovės administracija pradėjo konsultacijas su darbo
taryba dėl struktūros tvirtinimo ir darbuotojų atleidimo. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad įspėjimas
ieškovui buvo įteiktas nesurengus konsultacijų su darbuotojų atstovais. Atsakovas įrodė, kad ieškovo
atleidimo iš darbo metu realiai egzistavo svarbios priežastys, kuriomis jis grindė darbo sutarties
nutraukimą su atsakovu, kad atsakovas realiai atliko įmonės struktūrinius pertvarkymus. Teismas
konstatavo, kad ieškovas buvo atleistas iš darbo nepažeidžiant DK 129 straipsnio 1 ir 2 dalių
imperatyviųjų atleidimo sąlygų nuostatų, jo atleidimas yra teisėtas.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį
skundą, 2007 m. rugsėjo 13 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė: sumažino nuo
3900 Lt iki 2200 Lt iš ieškovo atsakovui priteistas išlaidas advokato pagalbai apmokėti; kitą teismo
sprendimo dalį paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija sutiko su teismo išvada, kad atsakovas iš darbo atleistas pagrįstai ir teisėtai. Teisėjų
kolegija pažymėjo, kad teismas, nagrinėjantis ginčą dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, neįgalintas vertinti
įmonės struktūrinių pertvarkymų tikslingumo ir pagrįstumo, o yra įgalintas tirti ir nustatyti, ar įmonės
struktūriniai pertvarkymai atlikti kompetentingo organo sprendimu, ar jie yra realūs, ar nėra fiktyvūs,
turintys tikslą tik pagrįsti darbo sutarties nutraukimą su konkrečiu darbuotoju. Byloje nustatyta, kad
struktūriniai pertvarkymai pas atsakovą įvyko, jie buvo realūs ir nėra fiktyvūs, nes po pertvarkymų
ieškovo pareigų neliko ir jos buvo perduotos kitiems bendrovės darbuotojams. Priėmus sprendimą dėl
bendrovės struktūrinio pertvarkymo, atsakovo administracija pradėjo konsultacijas su bendrovėje
veikiančia darbo taryba dėl struktūros tvirtinimo ir darbuotojų atleidimo. Tai patvirtina bendri
administracijos ir darbo tarybos posėdžių protokolai Nr. 1 ir Nr. 2, iš kurių matyti, kad ieškovas apie
posėdžius buvo informuotas ir po konsultacijų gavo pranešimą apie darbo sutarties nutraukimą. Ieškovas
teigia, kad atsakovas nepagrįstai nepasiūlė jam gamybos ir sandėlių vadovo pareigų. Byloje nustatyta, kad
gamybos ir sandėlių vadovo pareigybė bendrovėje įsteigta po struktūrinių pertvarkymų. Šiai pareigybei
keliami būtini gamybos ir technologinio proceso žinojimo kvalifikaciniai reikalavimai, ieškovas tokios
kvalifikacijos nebuvo įgijęs, todėl toks darbas jam nebuvo siūlomas. Ieškovo atleidimo iš darbo pagrindas
yra DK 129 straipsnio 2 dalis - dėl darbovietėje įvykusių struktūrinių pertvarkymų, todėl teismas pagrįstai
neanalizavo ir nevertino ieškovo teiginių, susijusių su kritika įmonės atžvilgiu.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti teismų sprendimą ir nutartį, priimti naują sprendimą –
ieškinį patenkinti. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismai netinkamai taikė DK 130 straipsnio 2 dalies 1 punktą, nustatantį, kad įspėjime apie
darbo sutarties nutraukimą turi būti nurodyta atleidimo iš darbo priežastis ir aplinkybės, kuriomis
motyvuojamas darbo sutarties nutraukimas.
Ieškovui pateiktame 2006 m. rugpjūčio 8 d. įspėjime nurodyta tik atleidimo iš darbo priežastis (dėl
struktūrinių pertvarkymų naikinant etatą), tačiau nenurodyta aplinkybių, kuriomis motyvuojamas darbo
sutarties nutraukimas. Dėl to nepagrįsta teismų išvada, kad įspėjimas atitinka DK 130 straipsnio 2 dalies 1
punkto reikalavimus.
2. Teismai netinkamai taikė DK 130 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad darbdavys turi teisę
nutraukti darbo sutartį raštu įspėjęs darbuotoją prieš du mėnesius.
Teismai sprendė, kad atsakovo 2006 m. rugpjūčio 11 d. paaiškinimas Nr. 1263 yra sudedamoji
2006 m. rugpjūčio 8 d. įspėjimo dalis. Iš to išplaukia, kad įspėjimas ieškovui įteiktas ne 2006 m.
rugpjūčio 8 d., bet 2006 m. rugpjūčio 11 d. Taigi ieškovo atleidimo iš darbo diena turėjo būti ne 2006 m.
spalio 9-oji, o 2006 m. spalio 12-oji (praėjus dviem mėnesiams po viso įspėjimo įteikimo, atitinkamai nuo
šios dienos turėjo būti pratęsiamas įspėjimo terminas ieškovo atostogų ir ligos laikotarpiui). Teismai
nepagrįstai laikė ieškovo atleidimo iš darbo datą (2006 m. spalio 9 d.) tinkama.
3. Teismai netinkamai taikė DK 130 straipsnio 4 dalį, kurioje nustatyta, kad kai darbuotojus
numatoma atleisti iš darbo dėl struktūrinių pertvarkymų, darbdavys, prieš įteikdamas įspėjimus apie darbo
sutarties nutraukimą, turi surengti konsultacijas su darbuotojų atstovais.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 44 patvirtintoje
Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant Darbo kodekso normas, reglamentuojančias darbo
sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės (DK 129 straipsnis) apibendrinimo
apžvalgoje nurodyta, kad pagal DK 130 straipsnio 4 dalį darbdavys konsultacijas su darbuotojų atstovais
turi surengti prieš įteikdamas įspėjimus darbuotojams, taigi konsultacijos turi būti išankstinės.
Iš byloje esančio atsakovo bendro administracijos ir darbo tarybos posėdžio tęstinio protokolo Nr. 2
matyti, kad konsultacijos su darbuotojų atstovais vyko nuo 2006 m. rugpjūčio 8 d. iki 2006 m. spalio 2 d.
Dėl to įspėjimas ieškovui turėjo būti įteiktas ne 2006 m. rugpjūčio 11 d., bet po 2006 m. spalio 2 d., t. y.
kai baigėsi konsultacijos su darbuotojų atstovais. Taigi nepagrįsta teismų išvada, kad įspėjimas ieškovui
buvo įteiktas po konsultacijų su darbuotojų atstovais.
4. Teismai nepagrįstai netaikė DK 130 straipsnio 5 dalies normos, kurioje nustatyta, kad darbdavys,
mažindamas daugiau kaip dešimt procentų darbuotojų, privalo raštu prieš du mėnesius apie tai pranešti
teritorinei darbo biržai, savivaldybės institucijai ir įmonės darbuotojų atstovams.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 44 8.8 punkte
išaiškinta, kad jeigu darbdavys pažeidžia DK 130 straipsnio 5 dalyje numatytą pareigą, toks pažeidimas
nesudaro pagrindo darbuotojo atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu, tačiau tokiu atveju darbuotojo
atleidimo iš darbo terminas perkeliamas iki to laiko, kada turėjo pasibaigti pranešimo terminas. Už laiką,
kuriam perkeltas darbuotojo atleidimo iš darbo terminas (data), teismas priteisia iš darbdavio darbuotojui
vidutinį darbo užmokestį.
Atsakovas buvo nusprendęs panaikinti 19 etatų, t. y. 15,6 proc. visų darbuotojų. Teismai
neišsiaiškino aplinkybės, ar atsakovas įvykdė DK 130 straipsnio 5 dalyje nustatytą pareigą pranešti apie
darbuotojų skaičių mažinimą atitinkamoms institucijoms. Dėl to liko neaišku, ar ieškovo atleidimo diena
turėjo būti nukelta į kitą dieną.
5. Teismai netinkamai taikė DK 129 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad darbdavys gali
nutraukti neterminuotą darbo sutartį su darbuotoju tik dėl svarbių priežasčių.
Svarbios priežasties buvimas yra vienas iš būtinų ir privalomų juridinių faktų, norint atleisti
darbuotoją iš darbo darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad
struktūriniai pertvarkymai pas atsakovą turėjo įvykti 2006 m. gruodžio 1 d., tai reiškia, kad tik nuo šios
datos atsirado svarbi priežastis atleisti ieškovą iš eitų komercijos direktoriaus pareigų. Taigi ieškovo
įspėjime apie atleidimo iš darbo nurodytą dieną, t. y. 2006 m. spalio 9-ąją, nebuvo jokių svarbių
priežasčių atleisti jį iš darbo. Atsakovas neteisėtai nustatė atleidimo iš darbo datą – 2006 m. spalio 9 d.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 44 patvirtintoje
apibendrinimo apžvalgoje nurodyta, kad darbovietės struktūriniai pertvarkymai gali būti teismo
pripažįstami svarbia priežastimi nutraukti darbo sutartį tuo atveju, jeigu dėl struktūrinių pertvarkymų
darbuotojas arba keli darbuotojai nebegali atlikti darbo sutartimi prisiimtų funkcijų, nes tokios funkcijos
ar jų dalis darbovietėje iš viso neatliekamos arba joms atlikti užtenka mažiau darbuotojų. Iš byloje
esančių įrodymų matyti, kad, panaikinus ieškovo eitą komercijos direktoriaus pareigybę, vietoje jos
atsirado dvi pareigybės (gamybos ir sandėlio vadovas bei pardavimo vadybininkas), kurie perėmė beveik
visas komercijos direktoriaus pareigybės funkcijas (likusiais funkcijas perėmė technikos ir gamybos
direktorius). Taigi ieškovo eitos komercijos direktoriaus pareigybės funkcijos dėl struktūrinių
pertvarkymų neišnyko, jas toliau atlieka du nauji darbuotojai ir trečias buvęs darbuotojas. Taigi atsakovo
struktūrinis pertvarkymas, dėl kurio panaikinta komercijos direktoriaus pareigybė, neturėjo būti teismų
pripažintas svarbia priežastimi atleisti ieškovą iš darbo.
6. Teismai netinkamai taikė DK 129 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad atleisti darbuotoją iš
darbo, kai nėra darbuotojo kaltės, leidžiama, jei negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą.
Po struktūrinių pertvarkymų pas atsakovą atsirado dvi naujos pareigybės – pardavimo vadybininko
bei gamybos ir sandėlių vadovo, kurias atsakovas galėjo pasiūlyti ieškovui. Atsakovas ieškovui pasiūlė
tik pardavimo vadybininko pareigas. Tuo tarpu buvusiam ieškovo pavaldiniui (elevatoriaus vedėjui J. K.)
po įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą buvo pasiūlyta eiti gamybos ir sandėlių vadovo pareigas.
Teismai sprendė, kad atsakovas pasielgė tinkamai, nesiūlęs šių pareigų ieškovui, nes gamybos ir sandėlių
vadovo pareigas gali eiti tik aukštąjį techninį išsilavinimą turintis asmuo. Tačiau ieškovas kaip tik ir turi
aukštąjį techninį išsilavinimą, be to, septynerių metų darbo praktiką eiti šias pareigas. Nelogiška
komercijos direktoriui nesiūlyti gamybos ir sandėlio vadovo pareigų (šiai pareigybei priskirta didelė dalis
komercijos direktoriaus funkcijų, kurias atliko ieškovas) ir šias pareigas pasiūlyti komercijos direktoriaus
pavaldiniui. Kitas darbas paprastai pirmiau turi būti siūlomas tam darbuotojui, kuris įspėjimą gavo
anksčiau. Ieškovas įspėjimą gavo 2006 m. rugpjūčio 11 d., o elevatoriaus vedėjas – 2006 m. rugpjūčio 17
d. Taigi po to, kai ieškovas atsisakė pardavimo vadybininko pareigų, jam turėjo būti pasiūlytos gamybos
ir sandėlių vadovo pareigos, šį pasiūlymą jis būtų priėmęs. Be to, teismai visiškai nevertino aplinkybių,
kad atsakovas turėjo galimybę perkelti ieškovą į technikos ir gamybos direktoriaus pareigas. Nurodytos
aplinkybės rodo, kad darbo sutartis su ieškovu nutraukta neteisėtai, nes atsakovas turėjo galimybę perkelti
ieškovą jo sutikimu į kitą darbą.
7. Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarime
Nr. 51 „Dėl Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“
išdėstytų taisyklių.
Teismai privalo teisingai nustatyti teisiškai reikšmingas faktines bylos aplinkybes, nes tik taip
galima apginti pažeistus asmens interesus. Teismai netyrė ieškovo nurodytų reikšmingų aplinkybių apie
tai, kad atsakovas atleido ieškovą iš darbo ne dėl struktūrinių pertvarkymų, bet dėl to, jog ieškovas
kritikavo atsakovą. Atleidimas iš darbo yra susidorojimas su juo, kaip darbuotoju, kuris atsakovo valdžiai
tapo nenaudingas.
8. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 169 straipsnio 2 dalies 9 punktą, kurioje nustatyta,
kad teismo posėdžio protokole turi būti nurodoma dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimų santrauka.
Apeliacinės instancijos teismo 2007 m. rugpjūčio 30 d. ir 2007 m. rugsėjo 13 d. posėdžių protokoluose
nenurodyta didelė dalis ieškovo paaiškinimų. Ieškovas pateikė pastabų dėl protokolų, tačiau jos nebuvo
išnagrinėtos ir protokolai atitinkami nepapildyti.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo apeliacinės instancijos nutartį palikti nepakeistą.
Jame nurodoma, kad teismai tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, jog
ieškovas teisėtai atleistas iš darbo dėl įmonės struktūrinių pertvarkymų. Kasacinio skundo argumentai iš
esmės yra formalaus ir teorinio pobūdžio, didžioji jų dalis yra dėl faktinių aplinkybių, todėl nesudaro
pagrindo kasacijai.
Darbuotojo atleidimas laikomas teisėtu, jeigu sprendimą vykdyti struktūrinius pertvarkymus priėmė
įmonės organas pagal savo kompetenciją ir jeigu struktūriniai pertvarkymai buvo realūs. Teismai nustatė,
kad struktūriniai pertvarkymai atsakovo įmonėje įvyko realiai. Spręsti pareigybės naikinimo pagrįstumą
yra darbdavio diskrecijos teisė. Po struktūrinių pertvarkymų ieškovo pareigų neliko, jos buvo perduotos
atlikti kitiems darbuotojams. Ieškovas atsisakė pardavimo vadybininko pareigų, o kitų laisvų pareigų
įmonėje nebuvo. Jis neturėjo jokių teisinių ir faktinių galimybių pereiti dirbti į gamybos ir sandėlių
vadovo ar technikos ir gamybos direktoriaus pareigas, nes technikos ir gamybos direktoriaus pareigybė
buvo iki struktūrinių pertvarkymų ir išliko po jų, ši pareigybė nebuvo laisva, o gamybos ir sandėlių
vadovo pareigybei ieškovas neatitiko kvalifikacinių reikalavimų. Šios pareigos buvo pasiūlytos asmeniui,
kuriam iki pensinio amžiaus buvo likę mažiau kaip treji metai, todėl jis turėjo pirmumo prieš ieškovą
teisę likti darbe.
Ieškovui įteiktų įspėjimo ir po to paaiškinimo, kuris yra įspėjimo sudedamoji dalis, turinys atitinka
įstatymo reikalavimus. Atleidimo iš darbo priežastis ieškovas detaliai sužinojo 2006 m. rugpjūčio 11 d., o
iš darbo atleistas 2007 m. sausio 8 d., t. y. ne mažiau kaip prieš du mėnesius. Svarstant struktūrinius
pertvarkymus visi sprendimai buvo atliekami dalyvaujant darbuotojų atstovams – darbo tarybai. Ieškovas
dalyvavo administracijos ir darbo tarybos posėdyje, po kurio jam buvo įteiktas įspėjimas apie atleidimą iš
darbo, t. y. pirmiau įvyko konsultacija dėl ieškovo atleidimo iš darbo, o tik po to jis gavo įspėjimą. Įvykus
konsultacijoms tapo aišku, kad beveik visi numatomi pertvarkomų etatų darbuotojai sutiko pereiti į
pasikeitusiais pareigas, todėl atsakovui nereikėjo pranešti atitinkamoms institucijoms apie darbuotojų
skaičiaus mažinimą.
Teisėjų kolegija
 konstatuoja:
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
1. DK 130 straipsnio 2 dalyje reglamentuojamas įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą turinys.
Įspėjime turi būti nurodyta atleidimo iš darbo priežastis ir aplinkybės, kuriomis motyvuojamas darbo
sutarties nutraukimas (DK 130 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Ši nuostata turi būti aiškinama kartu su DK
129 straipsnio nuostatomis, reglamentuojančiomis darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva, kai
nėra darbuotojo kaltės, pagrindus. Kaip pagrindas atleisti darbuotoją iš darbo gali būti svarbios priežastys
ar svarbios aplinkybės. Atleidimo pagrindu gali būti arba priežastis, arba aplinkybė, bet ji turi būti
nurodyta įspėjime tokiu būdu, kad įspėjimas atitiktų savo paskirtį. Įspėjimo paskirtis yra informuoti
darbuotoją dėl jo tolesnės padėties darbovietėje ir yra svarbi darbuotojų teisių užtikrinimo priemonė tiek
ginant darbuotojo interesus jam dirbant, tiek sprendžiant ginčą dėl jo atleidimo iš darbo pagrįstumo ir
teisėtumo. Įspėjimo tikslas atleidžiant darbuotoją dėl įmonėje vykdomų struktūrinių pertvarkymų yra
suteikti jam informacijos apie tai, kokio masto, kokių padalinių ir nuo kada atliekami pertvarkymai bei
kita darbuotojo teisėms įgyvendinti ir prireikus ginti nuo pažeidimų reikalinga informacija. Pagal ją
darbuotojas turi turėti galimybę sužinoti, patikrinti ir įsitikinti, kad pertvarkymai yra realiai vykdomi ir
yra tikroji jo atleidimo iš darbo prielaida. Įspėjime turi būti žinios, kokio masto ir kokias struktūras bei
kitus darbuotojus apima pertvarkymai. Iš šių duomenų darbuotojas turi turėti galimybę spręsti ir įsitikinti,
kad pirmiau nurodyta atleidimo iš darbo prielaida yra pagrindas atleisti iš darbo būtent jį, o ne kitus
darbuotojus, su kuriais vykdomas pertvarkymas yra susijęs. Ši informacija reikalinga darbuotojui
įgyvendinant jo teises dėl galimybių būti perkeltam į kitą darbą, naudotis pirmumo teise atleidžiant iš
darbo, tikintis gauti atsilaisvinančias ar naujai sukuriamas pertvarkymo metu darbo vietas. Informacija
yra svarbi darbo ginčus nagrinėjančioms institucijoms (teismui ir kt.), kurios sprendžia, ar struktūrinių
pertvarkų metu nebuvo pažeistos darbuotojo teisės. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad tuo atveju, kai
darbuotojas įspėjamas apie atleidimą iš darbo dėl vykdomų struktūrinių pertvarkymų, įspėjime turi būti
detaliai nurodyta, nuo kada, kokio masto, kurių struktūrinių padalinių (ar jų dalių), kurių darbuotojų darbo
organizavimą ar kitokio pobūdžio (jį konkrečiai nurodant) pertvarkymai bus atliekami.
DK 130 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimų neatitinka įspėjimo tekstas, kuriame nurodytas
abstraktus vykdomų struktūrinių pertvarkymų faktas, bet jie nesukonkretinti pirmiau nurodytu būdu.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovui pateiktas 2006 m. rugpjūčio 8 d. įspėjimas neatitiko DK 130
straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimų, tokią išvadą padarė ir teismai, todėl šią normą taikė tinkamai.
Teismai rėmėsi faktu, kad darbuotojas tinkamai buvo įspėtas 2006 m. rugpjūčio 11 d. paaiškinimu,
kuriame buvo konkrečiai atskleista atleidimo iš darbo priežastis. Iš to teisėjų kolegija daro išvadą, kad
įspėjimo data tapo vėlesnė. Tai sudarytų pagrindą perkelti ieškovo atleidimo datą iki to laiko, kada turėjo
pasibaigti įspėjimo laikas (DK 130 straipsnio 8 dalis) ir atitinkamai priteisti darbo užmokestį. Tačiau tai
nesudaro pagrindo pripažinti darbuotojo atleidimo iš darbo neteisėtu, nes įstatyme įtvirtintas specialus
darbuotojo teisių apgynimo būdas, esant šiam atleidimo iš darbo pažeidimui. Teisėjų kolegija daro išvadą,
kad teismai tinkamai taikė materialines teisės normas ir nepripažino ieškovo atleidimo iš darbo neteisėtu
pagal DK 297 straipsnio 3 dalį.
Ieškovas buvo atleistas iš darbo ne iš karto po įspėjimo termino pabaigos, bet po to, kai pasinaudojo
atostogomis ir pasibaigus jo laikinajam nedarbingumui (DK 130 straipsnio 7 dalis). Kasacinio skundo
argumentai dėl atleidimo datos perkėlimo ir apmokėjimo už įspėjimo dienas yra iš esmės naujo pobūdžio
teisinės ir faktinės aplinkybės, kurios negali būti pagrindas pakeisti teismo sprendimus ar nutartis
kasaciniame teisme (CPK 347 straipsnio 2 dalis).
2. DK 130 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad prieš įteikdamas įspėjimus apie darbo sutarties
nutraukimą dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų darbdavys turi surengti konsultacijas su darbuotojų
atstovais. Tokios konsultacijos turi būti išankstinės, t. y. įvykti iki įspėjimų darbuotojams įteikimo. Šia
nuostata siekiama išvengti numatomų pertvarkymų neigiamų pasekmių arba jas sušvelninti. Konsultacijos
numatytos kaip priemonė, užtikrinanti darbuotojų teises bei skatinanti darbuotojus ir darbdavius
bendradarbiauti. Ji įtvirtinta 1998 m. liepos 20 d. Europos Sąjungos Tarybos Direktyvoje 98/59/EB „Dėl
valstybių narių įstatymų, susijusių su kolektyviniu atleidimu iš darbo, suderinimo“ ir 1982 m.
Tarptautinės darbo organizacijos Konvencijoje Nr. 158 „Dėl darbo santykių nutraukimo darbdavio
iniciatyva“. Kasaciniame skunde akcentuojama, kad darbdavio konsultacijos su darbuotojų atstovais turi
būti išankstinės, o tik po jų turi būti įteikiami įspėjimai darbuotojui. Teisėjų kolegija mano, kad DK 130
straipsnio 4 dalies nuostata dėl konsultacijų laiko turi būti aiškinama atsižvelgiant į šios nuostatos turinį,
tikslus, taip pat į tarptautinius aktus ir Europos Sąjungos teisės dokumentus, kurių nuostatos
įgyvendinamos.
DK 130 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad iki įspėjimų įteikimo konsultacijos turi būti surengtos, bet
neaišku, ar jos turi būti pasibaigusios. Minėtos Direktyvos 2 straipsnyje nustatyta, kad kolektyvinio
atleidimo atveju darbdavys turi iš anksto pradėti konsultuotis su darbuotojų atstovais, kad būtų pasiektas
susitarimas, o per šias konsultacijas reikia tartis, kokiais būdais ir priemonėmis galima išvengti
kolektyvinių atleidimų arba sumažinti atleidžiamų darbuotojų skaičių, taip pat sušvelninti šių atleidimų
padarinius papildomomis socialinėmis priemonėmis. Jos gali būti skirtos atleistiesiems darbuotojams iš
naujo įdarbinti arba perkvalifikuoti. Pagal Konvencijos Nr. 158 13 straipsnį darbuotojų atstovams su
būsimų atleidimų priežastimis susijusi informacija turi būti pateikiama laiku, o galimybė konsultuotis
apie priemones, mažinančias atleidimų skaičių ar jų neigiamas pasekmes, turi būti suteikta kaip įmanoma
anksčiau. Jeigu konsultacijos iš viso nebūtų surengtos, tai gali būti svarstoma kaip darbuotojų ar jų
atstovų teisių pažeidimas ir darbuotojų atleidimo iš darbo tvarkos pažeidimas. Jeigu konsultacijas
vėluojama surengti, bet jos įvyko, tai įstatyme nenumatyta šio reikalavimo nesilaikymo pasekmių.
Bendriausia prasme pasekmės būtų darbuotojo atleidimo iš darbo tvarkos nesilaikymas, kaip pagrindas
pripažinti darbuotojo atleidimą iš darbo neteisėtu (DK 130 straipsnio 4 dalis, 297 straipsnio 3 dalis), jeigu
būtų nustatyta, kad konsultacijų su darbuotojų atstovais nesurengimas ar surengimo tvarkos pažeidimas
galėjo turėti esminės įtakos konkretaus darbuotojo atleidimo atveju. Pavyzdžiui, gali būti nustatyta, kad
dėl DK 130 straipsnio 4 dalies pažeidimo - dėl konsultacijų nesurengimo laiku - būtų prarasta galimybė
nepanaikinti konkretaus darbuotojo darbo vietos, funkcijos ar ją iš esmės išsaugoti nors ir vykdant
pertvarkymus. Jeigu konsultacijos yra surengtos pavėluotai, o iki jų darbuotojai yra įspėjami apie būsimą
atleidimą, kuris, įvykus konsultacijoms, nevyksta, tai darbuotojų teisių pažeidimas gali būti kaip
nepatogumų jiems sukėlimas, papildomų nereikalingų išgyvenimų sudarymas. Teisėjų kolegija daro
išvadą, kad pagal DK 130 straipsnio 4 dalį reikalaujamų konsultacijų pavėluotas surengimas savaime
nesudaro pagrindo pripažinti atleidimo iš darbo neteisėtu. Jeigu pagal konkrečios bylos aplinkybes būtų
įrodyta, kad laiku surengus konsultacijas konkretaus darbuotojo atleidimo iš darbo būtų išvengta, tai gali
būti vertinama kaip darbuotojo atleidimo iš darbo tvarkos pažeidimas (DK 297 straipsnio 3 dalis).
Nagrinėdami bylas dėl darbuotojų atleidimo iš darbo teismai turi analizuoti aplinkybes, ar pavėluotos
konsultacijos pagal DK 130 straipsnio 4 dalį turėjo įtakos konkretaus darbuotojo atleidimui iš darbo ir ar
tai pagal DK 297 straipsnio 3 dalį nesudaro pagrindo pripažinti atleidimo iš darbo neteisėtu dėl atleidimo
iš darbo tvarkos pažeidimo.
Byloje nustatyta, kad konsultacijos su darbuotojų atstovais buvo tęstinės, prasidėjo 2006 m.
rugpjūčio 8 d. ir baigėsi 2006 m. spalio 2 d. Jų metu konkrečią dieną buvo svarstoma dėl konkrečių
darbuotojų darbo vietų pertvarkymo ar panaikinimo. Ieškovo darbo vietos panaikinimo klausimas ir su
tuo susijęs atleidimas iš darbo buvo apsvarstytas 2006 m. rugpjūčio 8 d., o po šio klausimo apsvarstymo
nuspręsta dėl jo darbo vietos panaikinimo ir įspėjimo jam įteikimo. Tuo atveju, kai atleidžiamas daugiau
nei vienas darbuotojas ir vyksta konsultacijos, įstatyme nereikalaujama, kad įspėjimai visiems
darbuotojams turi būti įteikiami vienu metu ir tik po to, kai užbaigtos konsultacijos dėl visų darbuotojų.
Jeigu konkretaus darbuotojo darbo vietos išsaugojimo klausimas gali būti atskirai apsvarstytas ir
išspręstas, tai po jo klausimo išsprendimo nedraudžiama jį įspėti dėl atleidimo iš darbo. Kasaciniame
skunde neargumentuota ir teisėjų kolegija nemato pagrindo išvadai, kad šiuo atveju buvo būtina laukti
konsultacijų pabaigos dėl visų darbuotojų. Išankstinių konsultacijų reikalavimas pagal DK 130 straipsnio
4 dalį ieškovo atžvilgiu nepažeistas.
3. Kasacinio skundo argumentai dėl DK 130 straipsnio 5 dalies pažeidimo kaip pagrindo panaikinti
apeliacinės instancijos teismo nutartį nepagrįsti.
DK 130 straipsnyje nustatyta, kad apie darbuotojų skaičiaus mažinimą tam tikrais atvejais turi būti
pranešama teritorinei darbo biržai, savivaldybės institucijai ir įmonės darbuotojų atstovams. Šis
reikalavimas turi būti vykdomas, jei per trisdešimt kalendorinių dienų numatoma atleisti DK 130
straipsnio 5 dalies 1-3 punktuose numatytą skaičių darbuotojų, t. y. grupinio tam tikro skaičiaus
darbuotojų atleidimo atveju. Grupinis atleidimas pagal DK 130 straipsnio 5 dalį yra: 1) jeigu vykdomas
tam tikro skaičiaus, numatyto DK 130 straipsnio 5 dalies 1–3 punktuose, darbuotojų atleidimas; 2) tų
darbuotojų atleidimas vykdomas per tam tikrą laiką, pagal DK 130 straipsnio 5 dalį atleidimas turi būti
atliekamas per 30 dienų laikotarpį; 3) darbuotojai turi būti atleidžiami iš darbo, o ne ketinama ar
svarstoma dėl jų atleidimo. Jeigu darbdavys po sprendimo priėmimo vykdė konsultacijas, atliko kitus
veiksmus ir faktiškai priimto sprendimo visa apimtimi nevykdė, tai vien sprendimo priėmimas dėl
grupinio darbuotojų atleidimo nevertinamas kaip pagrindas darbdavio pareigai pagal DK 130 straipsnio 5
dalį atsirasti.
Byloje nustatyta, kad buvo priimtas sprendimas vykdyti pertvarkymus, kurie turėjo apimti didelę
darbuotojų grupę. Po konsultacijų su darbuotojų atstovais, po dalies darbuotojų perkėlimo į kitus darbus ir
kitų atliktų priemonių iš tikrųjų buvo atleista mažiau darbuotojų. Pagal bylos duomenis (T. 1, b. l. 122-
124) darbuotojų skaičius po pertvarkymų sumažėjo penkiais, todėl DK 130 straipsnio 5 dalyje įtvirtinti
reikalavimai grupinio atleidimo atveju neturėjo būti taikomi, taigi ši norma nepažeista.
4. Kasacinio skundo argumentai dėl DK 129 straipsnio 1 ir 2 dalies pažeidimo nepagrįsti.
Pagal DK 129 straipsnio 1 dalį darbdavys gali nutraukti darbo sutartį dėl svarbių priežasčių. Pagal
DK 129 straipsnio 2 dalį svarbia atleidimo iš darbo priežastimi gali būti darbovietės struktūriniai
pertvarkymai. Darbovietės struktūriniai pertvarkymai reiškia visišką ar dalinį darbuotojų, jų grupių ar
padalinių funkcijų pakeitimą ar perskirstymą. Dėl tokio pakeitimo konkretaus darbuotojo vykdytos
funkcijos gali būti iš viso neatliekamos, o gali būti paskiriamos atlikti kitam darbuotojui ar išskirstomos
atlikti keliems asmenims. Tokio pertvarkymo pasekmė turi būti toks dirbusių asmenų pareigybių
išdėstymo ir joms tenkančių funkcijų pakeitimas, kad atleidžiamam asmeniui neliktų nė dalies jam
anksčiau vykdytų funkcijų ir jo darbo vieta taptų nebereikalinga. Tai nereiškia, kad dėl struktūros
pertvarkymų turi išnykti dalis ar visos darbuotojo vykdytos funkcijos. Pastaruoju atveju būtų pagrindas
kalbėti apie konkretaus darbuotojo darbo sąlygų pakeitimą ir jo sutikimą dirbti pakeistomis darbo
sąlygomis (sumažėjus ar padidėjus jam tenkančių atlikti funkcijų apimčiai). Jeigu įvykdomas toks
funkcijų perskirstymas, kai darbuotojo vykdytos funkcijos yra išskaidomos ir pavedamos kitiems
darbuotojams, arba dalis jų pavedama atlikti kitiems darbuotojams, o dalis vykdytų funkcijų pavedama
naujai sukurtai pareigybei, tai gali būti vertinama kaip struktūrinis pertvarkymas ir sudaro pagrindą
darbdaviui atleisti darbuotoją pagal DK 129 straipsnio 1 ir 2 dalį, laikantis nustatytos tvarkos ir
užtikrinant darbuotojui suteiktas įstatymo garantijas. Byloje nustatyta, kad ieškovo pareigybė buvo
panaikinta, dalis funkcijų buvo pavesta vykdyti naujai įsteigtam pardavimo vadybininkui, o kita dalis –
kitam darbuotojui. Tokiu būdu buvo įvykdytas struktūrinis pertvarkymas, atitinkantis DK 129 straipsnio 2
dalį, taigi ši teisės norma nepažeista.
Darbuotojas gali būti atleistas iš darbo dėl struktūrinių pertvarkymų, jei jie realūs, t. y. buvo iš tikro
vykdomi. Teismai tokias aplinkybes nustatė, nes ieškovo funkcijos buvo perskirstytos ir jo pareigybės
neišliko. Struktūrinių pertvarkymų realumas reiškia tai, kad turi būti priimtas įgaliotų įmonės valdymo
organų sprendimas dėl pertvarkymų ir sprendimas turi būti iš tikro įvykdytas. Tokios praktikos laikosi
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2001 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2001). Teismas turi
patikrinti, ar sprendimas dėl struktūrinio pertvarkymo priimtas pagal įstatymus, įstatus ar kitų įgaliojimų
pagrindu veikiantis organas, ar sprendimas buvo iki darbuotojo įspėjimo, ar jis buvo iš tikro įgyvendintas.
Byloje nustatyta, kad atsakovo akcinės bendrovės valdyba pagal įstatų 8.4 (2) punktą turi teisę svarstyti ir
tvirtinti bendrovės valdymo struktūrą ir darbuotojų pareigybes (T. 1, b. l. 103). Iki įspėjimo ieškovui
įteikimo bendrovės valdybos ir stebėtojų tarybos 2006 m. liepos 28 d. protokole buvo nuspręsta patvirtinti
bendrovės naują organizacinę struktūrą ir priemonių planą jai įgyvendinti (T. 1, b. l. 84–89), o bendrovės
valdybos 2006 m. rugpjūčio 4 d. protokole Nr. 8 patvirtinti nauja organizacinė struktūra ir naikinamų
pareigybių sąrašas (T. 1, b. l. 90–95). Priemonių plane nurodyta, kad atleidžiamų iš darbo darbuotojų
informavimas turi būti įvykdytas 2006 m. rugpjūtyje. Kitų vykdymo terminų bendrovės valdymo organai
nėra nustatę savo sprendimais, todėl kasacinio skundo argumentas, kad realūs struktūriniai pertvarkymai
turėjo būti vykdomi nuo 2006 m. gruodžio 1 d., teisiškai nepagrįsti. Sprendimų dėl struktūrinių
pertvarkymų įgyvendinimas teisėtai vykdomas, kai jie įsigalioja. Bendrovės sprendimai turi būti vykdomi
nuo jų priėmimo arba nuo tos datos, kuri nurodoma atitinkamame sprendime. Šios nuostatos buvo
laikomasi, todėl DK 129 straipsnio 1 dalies reikalavimas dėl pertvarkymo realumo nepažeistas.
Kasaciniame skunde nesiremiama ir į bylą nepateikta įgaliotų bendrovės valdymo organų sprendimų, kad
pertvarkymai būtų vykdomi tik nuo 2006 m. gruodžio 1 d. ar kad būtų panaikintas priemonių plano
nurodymas nuo 2006 m. rugpjūčio informuoti darbuotojus apie atleidimus. Į bylą buvo pateikti įrodymai
apie padėtį įmonėje iki pertvarkymų pradžios ir po visų pertvarkymų, užbaigtų 2006 m. gruodžio 1 d. Ši
aplinkybė nesudaro teisinio pagrindo išvadai, kad pertvarkymai įmonėje galėjo būti vykdomi nuo 2006 m.
gruodžio 1 d. Teisėjų kolegija nenustatė DK 129 straipsnio 1 dalies pažeidimo.
 Kadangi nustatyta, jog įmonėje vyko realūs struktūriniai pakeitimai ir kaip jų rezultatas ieškovas
buvo atleistas iš darbo, tai atmetamas kasacinio skundo argumentas dėl atsakovo atleidimo iš darbo
susidorojant su juo kaip su administraciją kritikavusiu asmeniu.
Pagal DK 129 straipsnio 1 dalį atleidžiamam darbuotojui turi būti pasiūlytas kitas darbas.
Kitas darbas yra laisva darbo vieta ar pareigos, atitinkančios darbuotojo profesiją, specialybę,
kvalifikaciją ir reikiamais atvejais – sveikatos būklę, o jeigu tokių laisvų vietų nėra arba darbuotojas
nesutinka būti perkeltas – bet koks kitas darbas, kurį darbuotojas, atsižvelgiant į jo sugebėjimus ir
sveikatos būklę, galėtų dirbti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2008 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-60/2008).
Kaip šių nuostatų pažeidimas buvo nurodoma tai, kad ieškovui nebuvo pasiūlyta naujai steigiama
pareigybė, nes ji vėliau buvo pasiūlyta ieškovo pavaldiniui.
Laisvo darbo vietos siūlymo tvarkos ar eiliškumo DK 129 straipsnio 1 dalyje nenustatyta, bet būtų
pagrįsta laikytis eiliškumo taisyklės, t. y. anksčiau įspėtas dėl atleidimo iš darbo darbuotojas turi turėti
pirmenybę gauti pasiūlymą laisvai darbo vietai užimti. Eiliškumo taisyklė turi būti taikoma tuo atveju,
jeigu darbuotojui pagal jo darbines savybes laisva darbo vieta galėjo būti siūloma. Jeigu darbuotojui
laisva darbo vieta negalėjo būti siūloma dėl jo neatitikties tiems reikalavimams, kurie keliami norint
užimti laisvą darbo vietą, tai darbdavys neturi pareigos tą laisvą darbo vietą siūlyti, atitinkamai jis
nepažeidžia eiliškumo. Civilinėje byloje dėl grąžinimo į darbą darbdavys turi įrodyti, kad jis teisėtai
atleido darbuotoją (CPK 178 straipsnis). Darbdavys turi įrodyti aplinkybę, kad jis nepažeidė įstatymo
reikalavimų nepasiūlęs laisvos darbo vietos darbuotojui dėl to, kad šis neturi reikiamų gebėjimų.
Byloje teismai tyrė faktines aplinkybes, ar ieškovas atitiko laisvą, bet jam nepasiūlytą darbo vietą
(gamybos ir sandėlių vadovo) ir nustatė, kad ieškovas reikalavimų neatitiko. Teisės taikymo požiūriu
teismai tinkamai taikė DK 129 straipsnio 1 dalį, nes patikrino, ar darbuotojas pagal kvalifikaciją, profesiją
ar specialybę gali dirbti. Faktinės aplinkybės – konkretus kvalifikacijos lygis, profesijos ar specialybės
pobūdis – nesudaro kasacinio nagrinėjimo dalyko, nes tai yra faktinio, o ne teisinio pobūdžio argumentai
(CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Pagal DK 129 straipsnį darbuotojo kvalifikacija, kuri
reikalaujama siūlomame darbe, yra darbuotojo pasirengimo dirbti laipsnis. Jį apibūdina darbuotojo
teorinės žinios, praktiniai įgūdžiai ir patirtis. Kvalifikacija nėra tapati išsimokslinimui, nes tai tik vienas iš
kriterijų, apibūdinančių ją ir sudaranti prielaidas turėti atitinkamos srities teorinių žinių. Nagrinėjant
byloje klausimą, ar pagrįstai darbuotojui nebuvo pasiūlytas konkretus darbas, turi būti palyginamos
darbuotojo konkrečios išsilaisvinimo srities žinios su reikalaujamomis pagal konkrečią darbo vietos
funkciją žiniomis, o praktiniai įgūdžiai vadovavimo ar konkrečios technologijos, gamybos ar kitose
srityse turi būti palyginami su naujoje darbo vietoje keliamais reikalavimais. Atitinkamai konkrečiai turi
būti sprendžiama dėl įgytos ir reikalaujamos patirties (DK 129 straipsnio 2 dalis).
Byloje teismai padarė išvadą, kad dirbant naujai įkurtoje gamybos ir sandėlių vadovo pareigybėje
reikalingos gamybos ir technologinio proceso žinios, kurių ieškovas neturi. Jeigu darbuotojas neatitinka
laisvai darbo vietai keliamų reikalavimų, tai darbdavys neturi pareigos jam siūlyti tą laisvą darbo vietą ir
nepažeidžia DK 129 straipsnio 1 dalies reikalavimo dėl kito darbo siūlymo. Teismai pagal bylos
aplinkybes tyrė ir vertino, kokie reikalavimai keliami naujoje darbo vietoje, ir nustatė, kad darbuotojas jų
neatitinka. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad DK 129 straipsnis nepažeistas.
5. Pagal CPK 172 straipsnį visos pastabos dėl protokolo pridedamos prie bylos, o atmetamos
motyvuota teismo nutartimi (CPK 172 straipsnio 3, 4 dalis). Atitinkamai, jeigu nėra priimta
nutartis atmesti pastabas dėl protokolo, o tik yra rezoliucija dėl jų pridėjimo prie bylos, tai reikėtų
vertinti, kad teismas dėl pastabų teisingumo sprendė ir jų teisingumo nepaneigė proceso nustatyta
tvarka, nes motyvuotos nutarties dėl pastabų atmetimo nepriėmė. Pažymėtina, kad teismai turėtų
tokiu atveju rašyti rezoliuciją, kad pastabas patvirtinti kaip teisingas ir pridėti jas prie bylos (CPK
172 straipsnio 1, 4 dalys, 290 straipsnis). Ši neatitiktis nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo išvadai,
kad teisėjas jų teisingumo klausimo iš viso nenagrinėjo. Teisėjų kolegija nekonstatuoja CPK 172
straipsnio pažeidimo kaip pagrindo kasacine tvarka panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK
359 straipsnio 3 dalis).
CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas priteisia šaliai išlaidas, susijusias su
advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgdamas į konkrečios bylos sudėtingumą ir
advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, tačiau ne didesnes, kaip yra nustatyta
teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose
dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu
Nr. 1R–85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar
advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, į kurias turi
atsižvelgti teismai, priteisdami šalims jų turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Atsakovas prašo priteisti 1600 Lt išlaidų už advokato pagalbą kasacinės instancijos teisme
apmokėti. Šis dydis neviršija rekomenduotino priteisti užmokesčio už advokato teikiamą teisinę pagalbą.
Teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai, kad byla sudėtinga, taip pat ir į tai, kad buvo būtinas specialus
pasirengimas teisiniais ir faktiniais byloje tiriamais klausimais, kad atsiliepimas į kasacinį skundą
surašytas atidžiai, išsamiai ir kruopščiai, priteisia prašomas išlaidas už advokato pagalbą (CPK 93
straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,
nutaria:
Jonavos rajono apylinkės teismo 2007 m. balandžio 17 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 13 d. nutartį palikti nepakeistus.
Priteisti atsakovui iš ieškovo 1600 Lt (vienas tūkstantis šeši šimtai litų) išlaidų advokato pagalbai
kasacinės instancijos teisme apmokėti.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo
dienos.
Teisėjai : Juozas Šerkšnas, Algis Norkūnas, Sigita Rudėnaitė.
 NUOBAUDOS

Klausimai:
1. Teismo baudų skyrimas.
2. Baudos panaikinimas ar sumažinimas.
3. Areštas.
4. Arešto panaikinimas, jo trukmės sumažinimas, nuobaudos pakeitimas.

Šaltiniai:
1. V.Mikelėnas. Civilinis procesas. I dalis. Vilnius 1997 m. 274p.-277p.
2. E.Laužikas, V.Mikelėnas, V.Nekrošius Civilinio proceso teisė, I tomas, Justitia, Vilnius 2003,
359p.-365p.
3. Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso komentaras, I dalis, Justitia, Vilnius 2004,
259p.-265p.

Skaitiniai:
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. balandžio 17 d. Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas), Gintaro Pečiulio (pranešėjas) ir Nijolės Piškinaitės, teismo
posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės
„Saikirta“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. vasario 6 d. nutarties, kuria atmestas
pareiškimas dėl paskirtos baudos panaikinimo, civilinėje byloje Nr. 2-160-259/2008 pagal ieškovo
uždarosios akcinės bendrovės „Wood Master“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Saikirta“
dėl skolos priteisimo ir įpareigojimo grąžinti turtą.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
nustatė:
Ieškovas UAB „Wood Master“ 2006 m. liepos 10 d. ieškiniu atsakovui UAB „Saikirta“ prašė: 1)
priteisti iš atsakovo 49 675,92 Lt skolos; 2) įpareigoti atsakovą UAB „Saikirta“ grąžinti ieškovui
formatinio pjovimo stakles „Holz Her Cut 70“; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovui UAB „Saikirta“
skolos dydžio pinigines lėšas, esančias atsakovo atsiskaitomojoje sąskaitoje, o nesant pakankamai
piniginių lėšų - atsakovo kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą.
Kauno apygardos teismas 2006 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos
priemones – areštavo atsakovo UAB „Saikirta” pinigines lėšas, esančias atsakovo atsiskaitomojoje
sąskaitoje, už 49 700 Lt dydžio sumą, o nesant nurodytos sumos piniginių lėšų, areštavo atsakovo
nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus, esančius pas atsakovą ir /arba trečiuosius asmenis. Tas pats
teismas 2006 m. lapkričio 29 d. nutartimi tenkino ieškovo UAB „Wood Master“ papildomą prašymą dėl
laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir areštavo pas atsakovą UAB „Saikirta”esančias formatinio
pjovimo stakles „Holz Her Cut 70“, pirktas pagal 2006 m. kovo 22 d. sutartį Nr. 060322, bei uždraudė
atsakovui UAB „Saikirta“ disponuoti minėtomis pjovimo staklėmis. Teismas 2007 m. birželio 7 d.
nutartimi tenkino ieškovo UAB „Wood Master“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo -
pakeitė teismo 2006 m. lapkričio 29 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones - pas atsakovą
UAB „Saikirta” esančių formatinio pjovimo staklių „Holz Her Cut 70“ areštą papildė draudimu naudotis
minėtomis pjovimo staklėmis. Teismas išaiškino atsakovuiUAB „Saikirta“, kad už nustatytų ribojimų
pažeidimą gali būti taikoma atsakomybė. Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi
Kauno apygardos teismo 2007 m. birželio 7 d. nutartį paliko nepakeistą.
 Kauno apygardos teismas 2008 m. sausio 21 d. nutartimi skyrė atsakovui UAB ,,Saikirta“ 500 Lt
baudą už teismo nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių nustatytų draudimų pažeidimą. Teismas
pažymėjo, kad byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog sulyginus antstolio užfiksuotus areštuotų
formatinio pjovimo staklių sudedamosios dalies monitoriaus parodymus 2007 m. birželio 8 d. ir 2007 m.
gruodžio 13 d., matyti, kad monitoriuje nurodytas staklių darbo laikas skiriasi 57 valandomis. Teismo
įsitikinimu, areštuotomis formatinio pjovimo staklėmis „Holz Her Cut 70“ po teismo draudimo buvo
naudojamasi 57 valandas. Tiek teismo nutartimi, tiek antstolio patvarkymu atsakovas buvo informuotas
apie draudimą naudotis staklėmis, tačiau jį pažeidė. Pakankamai ilgas naudojimosi staklėmis laikas (57
val.) rodo, kad atsakovas sąmoningai nepaisė teismo draudimo. Teismas, įvertinęs atsakovo elgesį,
pripažino atsakovą kaltu dėl teismo draudimo nevykdymo bei pagal CPK 149 straipsnį skyrė atsakovui
500 Lt baudą.
Atsakovas 2008 m. vasario 1 d. prašymu prašė panaikinti jam Kauno apygardos teismo 2008 m.
sausio 21 d. nutartimi paskirtą 500 Lt baudą už teismo draudimo naudotis staklėmis pažeidimą. Atsakovas
nurodė, kad staklių „Holz Her Cut 70“ monitoriuje nurodytas bei antstolio vykdomojoje byloje
Nr.0085/07/01217 2007 m. birželio 8 d. ir 2007 m. gruodžio 13 d. aktais užfiksuotas laikas nėra staklių
naudojimo pagal paskirtį (pjovimo staklėmis) laikas. Pasak atsakovo, tai yra staklių įjungimo į elektros
tinklą laikas. Be to, atsižvelgiant į tai, kad nuo 2007 m. birželio 7 d. iki 2007 m. gruodžio 13 d. įmonėje
buvo organizuotos 297 darbo pamainos (viso 2 376 darbo valandų), 57 valandas lyginant su 2 376 darbo
valandomis už laikotarpį nuo 2007 m. birželio 7 d. iki 2007 m. gruodžio 13 d., vidutiniškai susidaro vos
20 minučių veikimo per vieną darbo dieną. Šis laikas susijęs su informacijos paėmimu ir panaudojimu iš
staklių kompiuterinės įrangos atliekant analogišką operaciją su kitomis panašiomis formatinio pjovimo
staklėmis. Atsakovas pažymėjo, kad 2007 m. liepos 17 d. bei 2007 m. rugpjūčio 9 d. jis papildomai įsigijo
dvi analogišką darbo funkciją atliekančias medžio pjovimo stakles, todėl naudoti ginčo stakles jam
nebuvo aktualu.
Kauno apygardos teismas 2008 m. vasario 6 d. nutartimi (skundžiama nutartis) atsakovo pareiškimą
dėl paskirtos baudos panaikinimo atmetė. Nutartyje rašoma, kad atsakovui buvo išaiškinta, jog už
nustatytų ribojimų pažeidimą gali būti taikoma atsakomybė. Vykdomojoje byloje Nr. 0085/07/01217
antstolio 2007 m. birželio 8 d. surašytas aktas patvirtina, kad, vykdant 2007 m. birželio 7 d. teismo
nutartį, atsakovo UAB „Saikirta“ direktoriui S. K. pasirašytinai buvo įteiktas 2007 m. birželio 8 d.
antstolio patvarkymas Nr. 0085/07/01217, kuriuo uždrausta naudotis areštuotomis formatinio pjovimo
staklėmis „Holz Her Cut 70“. Staklės buvo apžiūrėtos ir jų monitoriuje užfiksuotas staklių darbo laikas -
2 906 valandos. Ieškovas 2007 m. gruodžio 13 d. raštu kreipėsi į antstolį, prašydamas patikrinti, ar
atsakovas nesinaudoja minėtomis staklėmis. Antstolis, dalyvaujant atsakovo gamybos vadovui R. T. bei
jo pakviestam darbuotojui, apžiūrėjęs stakles „Holz Her Cut 70“, konstatavo, kad staklės buvo įjungtos, o
jų sudedamojoje dalyje monitoriuje buvo matyti, jog grafoje vokišku pavadinimu „Betriebszeit“ nurodyti
skaičiai 2 963 Std. R. T. ir pakviestas darbuotojas patvirtino, jog tai staklių įjungimo ir darbo laikas.
Teismas pažymėjo, kad 2007 m. birželio 7 d. nutartyje nustatytas draudimas naudotis formatinio
pjovimo staklėmis „Holz Her Cut 70“ apima draudimą jomis atlikti bet kokius veiksmus (tai yra
absoliutus draudimas naudotis formatinio pjovimo staklėmis). Jeigu atsakovui buvo būtina naudotis
šiomis staklėmis atliekant tam tikrus veiksmus (pavyzdžiui, pareiškime nurodomą informacijos paėmimą
ir panaudojimą atliekant analogišką operaciją su kitomis panašiomis formatinio pjovimo staklėmis),
atsakovas turėjo kreiptis į teismą, prašydamas teismo leidimo atlikti tam tikrus veiksmus, susijusius su
formatinio pjovimo staklių naudojimu. Atsakovas nepateikė teismui įrodymų apie būtinybę laikyti
formatinio pjovimo stakles „Holz Her Cut 70“ įjungtas į elektros tinklą, paimti iš jų informaciją ir ją
panaudoti atliekant analogišką operaciją su kitomis panašiomis formatinio pjovimo staklėmis. Teismo
įsitikinimu, aplinkybė, kad atsakovas 2007 m. liepos 17 d. ir 2007 m. rugpjūčio 9 d. papildomai įsigijo
dvi analogišką darbo funkciją atliekančias medžio pjovimo stakles, taip pat tai, kad antstoliui atvykus
apžiūrėti staklių, darbas su jomis nebuvo užfiksuotas, neįrodo, jog iki tol apskritai nebuvo dirbama su
jomis. Teismo vertinimu, antstolio 2007 m. gruodžio 13 d. aktas Nr. 0085/07/01217, surašytas kartu su
atsakovo gamybos vadovu R. T. bei jo pakviestu darbuotoju apžiūrėjus stakles „Holz Her Cut 70“,
laikytinas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, tai yra oficialiu rašytiniu įrodymu. Iš jo matyti,
kad staklių monitoriuje nurodytas staklių darbo laikas, palyginus su 2007 m. birželio 8 d. fiksuotu darbo
laiku, padidėjo 57 valandomis. Be to, teismui neaišku, kodėl ir kokiu tikslu buvo pakeista ir formatinio
pjovimo staklių naudojimo kalba, jeigu staklės nebuvo naudojamos. Aplinkybė, kad 2007 m. gruodžio 13
d. akte užfiksuota, jog, praėjus kelioms sekundėms po staklių įjungimo, grafoje vokišku pavadinimu
„Betriebszeit“ skaičiai iš 2 963 pasikeitė į 2 964 (valandas), nepaneigia to, jog atsakovas pažeidė teismo
2007 m. birželio 7 d. nutartimi nustatytą draudimą naudotis formatinio pjovimo staklėmis „Holz Her Cut
70“. Šios staklės ne tik neturėjo būti naudojamos medžio pjovimo tikslais, bet ir apskritai jungiamos į
elektros tinklą ar kitaip naudojamos. Atsakovo argumentą, jog staklių naudojimo 57 valandos susidarė tik
dėl to, kad staklės buvo įjungiamos į elektros tinklą, teismas laikė nelogišku.
Atsakovas UAB „Saikirta“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo
2008 m. vasario 6 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – panaikinti to paties teismo 2008 m. sausio 21
d. nutartimi UAB „Saikirta“ paskirtą 500 Lt baudą. Skundas motyvuojamas tuo, kad :
1. Teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis yra apsaugoti formatinio pjovimo stakles,
kad jos neprarastų savo vertės, tai yra nebūtų naudojamos pagal tiesioginę paskirtį. Teismas nepagrįstai
staklių įjungimo laiko pakitimą traktavo kaip staklių naudojimo pagal paskirtį (formatinio pjovimo
darbams) laiką. Teismui nebuvo pateikta įrodymų, kurie patvirtintų formatinio pjovimo staklių naudojimą
pagal jų tiesioginę paskirtį.
2. Antstolio 2007 m. gruodžio 13 d. akte Nr. 0085/07/012517 konstatuotas tik formatinio pjovimo
staklių įjungimo laiko skirtumas, tačiau tai nesudaro pagrindo teigti, jog staklės buvo naudojamos pagal
paskirtį. Formatinio pjovimo staklės susideda iš dviejų dalių – formatinio pjovimo mechanizmo ir
kompiuterinės įrangos. Monitoriuje užfiksuotas laikas liudija tik staklių įjungimo į elektros tinklą laiką, o
ne jų naudojimo pagal paskirtį laiką.
3. Formatinio pjovimo staklių kompiuterinėje įrangoje laikoma specifinė UAB „Saikirta“
informacija, kuri traktuotina kaip UAB „Saikirta“ komercinė (gamybinė) paslaptis. Šios informacijos
visuma parodo staklėmis gaminamų gaminių specifines savybes ir jų gamybos proceso ypatumus. Ši
informacija nėra laikinųjų apsaugos priemonių objektas, todėl atsakovas turi teisę ją naudoti
nepažeisdamas laikinosiomis apsaugos priemonėmis nustatytų ribojimų. Formatinio pjovimo staklės buvo
įjungtos į tinklą tam, kad būtų užtikrintas priėjimas prie staklių kompiuterinėje įrangoje saugomos
informacijos, kuri buvo būtina programuojant analogiško pobūdžio stakles. Staklių pjovimo mechanizmas
nebuvo įjungtas, o informacinių duomenų paėmimas nemažina nei formatinio pjovimo staklių vertės, nei
pažeidžia teismo nustatytus ribojimus. Teismas tinkamai neatskyrė formatinio pjovimo staklių naudojimo
pagal paskirtį, nuo jų naudojimo informacijai gauti bei tinkamai neįvertino esančių įrodymų.
Atsiliepimu į atsakovo UAB „Saikirta“ atskirąjį skundą ieškovas UAB „Wood Master“ prašo
atsakovo atskirąjį skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2008 m. vasario 6 d. nutartį.
Ieškovas akcentuoja, kad atsakovas UAB „Saikirta“, naudodamas stakles „Holz Her Cut 70“,
nepriklausomai nuo naudojimo tikslų, pažeidė teismo taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Vien tai,
jog staklės buvo įjungtos ir veikė, patvirtina išvadą apie laikinųjų apsaugos priemonių pažeidimą.
Atskirasis skundas netenkintinas.
Byloje spręstinas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atsisakė panaikinti
atsakovui UAB „Saikirta“ teismo 2008 m. sausio 21 d. nutartimi paskirtą baudą už laikinosiomis
apsaugos priemonėmis nustatytų draudimų pažeidimą.
Už procesinių pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą teismas turi teisę skirti sankcijas.
CPK 106 straipsnio 1 dalis nustato, kad CPK numatytais atvejais teismas skiria CPK numatyto
dydžio baudas. Vienas iš tokių atvejų nustatytas CPK 149 straipsnyje, reglamentuojančiame
atsakomybės taikymą už laikinųjų apsaugos priemonių pažeidimus. Pagal šį straipsnį, kaltiems
asmenims gali būti skiriama iki 1 000 Lt bauda už draudimo imtis tam tikrų veiksmų pažeidimą
(CPK 149 str., 145 str. 1 d. 6 p.). Konkretų baudos dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į visas su
laikinųjų apsaugos priemonių pažeidimu susijusias aplinkybes.
Atsakovas atskirąjį skundą iš esmės motyvuoja tuo, kad jis nepažeidė teismo laikinosiomis
apsaugos priemonėmis nustatytų draudimų, todėl esą teismas be pagrindo nepanaikino paskirtos baudos.
Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas UAB „Wood Master“ yra pareiškęs atsakovui UAB
„Saikirta“ ieškinį dėl skolos priteisimo ir įpareigojimo grąžinti formatinio pjovimo stakles „Holz Her Cut
70“ (b. l. 2-4). Teismas 2006 m. lapkričio 29 d. nutartimi areštavo pas atsakovą UAB „Saikirta”esančias
formatinio pjovimo stakles „Holz Her Cut 70“, pirktas pagal su ieškovu sudarytą 2006 m. kovo 22 d.
sutartį Nr. 060322, bei uždraudė atsakovui jomis disponuoti (b. l. 17-18). Teismas 2007 m. birželio 7 d.
nutartimi papildomai uždraudė atsakovui UAB „Saikirta” naudotis formatinio pjovimo staklėmis „Holz
Her Cut 70“ (b. l. 27-28). Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi Kauno apygardos
teismo 2007 m. birželio 7 d. nutartį paliko nepakeistą (b. l. 35-38). Tiek teismo priimtose nutartyse, tiek
vykdant minėtas nutartis antstolio priimtuose patvarkymuose atsakovuiUAB „Saikirta“ buvo išaiškinta,
kad už teismo nustatytų ribojimų pažeidimą gali būti taikoma atsakomybė (b. l. 17-18, 27-28, 30).
Taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra prevencinio pobūdžio, nes susijusios su draudimais ir
ribojimais atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus. Tokių laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama,
kad ginčo objektas per visą ginčo nagrinėjimo laiką išliktų toks, koks buvo prieš bylos nagrinėjimą, kad
būtų užkirstos aplinkybės ginčo objekto pokyčiams. Teismas skundžiama nutartimi atsisakė panaikinti
atsakovui paskirtą baudą už teismo nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių pažeidimą (b. l. 44-45).
2007 m. birželio 8 d. antstolio akte Nr. 0085/07/01217 nurodyta, kad vykdant teismo nutartį dėl
laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo apžiūrėtos formatinio pjovimo staklės „Holz Her Cut 70“, o
jų sudedamojoje dalyje monitoriuje užfiksuotos 2 906 naudojimo valandos (b. l. 29). 2007 m. gruodžio 13
d. antstolio akte Nr. 0085/07/01217 nurodyta, kad 2007 m. gruodžio 13 d., 12 val. 45 min. nuvykus į
UAB „Saikirta“ buvo apžiūrėtos staklės „Holz Her Cut 70“, kurių sudedamojoje dalyje monitoriuje buvo
rodomos 2 963 valandos. Praėjus kelioms sekundėms po staklių įjungimo skaičiai pasikeitė į 2 964
valandas (b. l. 61).
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais ir akcentuoja, kad teismo
nutartimi nustatytas draudimas naudoti formatinio pjovimo stakles „Holz Her Cut 70“ buvo absoliutus, tai
yra apėmė draudimą atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su formatinio pjovimo staklėmis „Holz Her
Cut 70“ (tiek susijusius su formatinio pjovimo staklių naudojimu pagal jų tiesioginę paskirtį, tiek bet
kokius kitus veiksmus, kurie atliekami naudojant formatinio pjovimo stakles (pvz. atsakovo nurodytą
informacijos paėmimą iš staklių kompiuterinės informacinės sistemos)). Jeigu atsakovui reikėjo
pasinaudoti staklėmis atliekant kokius nors veiksmus, nors ir nesusijusius su staklių panaudojimu pagal
tiesioginę paskirtį (medienos pjovimui) – jis turėjo prašyti teismą leisti atlikti tokius veiksmus, o to
nepadaręs - laikytinas pažeidusiu jam nustatytą draudimą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė,
jog atsakovas tokių prašymų nebuvo pareiškęs. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais
neturi teisinio pagrindo sutikti su apelianto motyvais, jog teismas nepagrįstai staklių įjungimo į elektros
tinklą laiko pakitimą traktavo kaip staklių naudojimo pagal paskirtį (formatinio pjovimo darbams) laiką.
Išdėstytų argumentų pagrindu laikytina, jog bet koks formatinio pjovimo staklių ar jų sudedamųjų
komponentų (pvz. kompiuterinės įrangos) naudojimas, kai yra fiksuojamas staklių įjungimo (veikimo)
laiko pasikeitimas, laikytinas staklių panaudojimu, kuris buvo uždraustas teismo taikytomis laikinosiomis
apsaugos priemonėmis.
Apelianto motyvai, jog formatinio pjovimo staklių kompiuterinėje įrangoje laikoma specifinė UAB
„Saikirta“ informacija, parodanti staklėmis gaminamų gaminių specifines savybes ir jų gamybos proceso
ypatumus, nėra laikinųjų apsaugos priemonių objektas, o jos naudojimas nepažeidžia teismo nustatytų
ribojimų, nesudaro pagrindo išvadai, jog teismo nutartis nepagrįsta. Apelianto nurodytos informacijos
gavimas (paėmimas) taip pat susijęs su formatinio pjovimo staklių „Holz Her Cut 70“ panaudojimu tam
tikra apimtimi, o teismui laikinųjų apsaugos priemonių pagrindu nustačius visišką staklių naudojimo
draudimą laikytina, jog ir staklių įjungimas šios informacijos paėmimo tikslu lemia taikytų laikinųjų
apsaugos priemonių pažeidimą. Teismui nustačius absoliutų staklių naudojimo draudimą, t.y. uždraudus
bet kokius veiksmus, susijusius su formatinio pjovimo staklių „Holz Her Cut 70“ naudojimu, taip pat nėra
pagrindo sutikti su tais apelianto argumentais, jog teismas tinkamai neatskyrė formatinio pjovimo staklių
naudojimo pagal tiesioginę funkcinę paskirtį nuo jų naudojimo informacijai gauti bei tinkamai neįvertino
įrodymų.
Teisėjų kolegija sutinka su teismo argumentais, kad nebuvo teisinio pagrindo panaikinti atsakovui
UAB „Saikirta“ pagal CPK 149 straipsnį paskirtą baudą už laikinųjų apsaugos priemonių pažeidimą.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes,
reikšmingas sprendžiant klausimą dėl paskirtos baudos už nustatytų draudimų pažeidimą, todėl pagrįstai
nepanaikino baudos. Atskirojo skundo motyvais skundžiamos nutarties teisėtumas ir pagrįstumas
nepaneigtas, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337
straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2008 m. vasario 6 d. nutartį palikti nepakeistą.
 Teisėjai: Artūras Driukas, Gintaras Pečiulis, Nijolė Piškinaitė.
 
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2005 m. balandžio 4 d. Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Aloyzo Marčiulionio (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algio Norkūno ir Antano
Simniškio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Oruva” ir
Ko” kasacinį skundądėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m.
gruodžio 16 d. nutarties peržiūrėjimo UAB ,,Oruva” ir Ko” restruktūrizavimo byloje pagal ieškovo
UAB ,,Oruva” ir Ko” laikinai einančio pareigas direktoriaus Zigmo Vaišvilos prašymą dėl teismo baudos
paskyrimo suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių rajono
skyriui ir atsakovo UAB ,,Oruva” ir Ko” prašymą dėl nuostolių atlyginimo iš suinteresuoto asmens
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių rajono skyriaus.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Oruva” ir Ko” laikinai einantis pareigas direktorius Zigmas Vaišvila UAB „Oruva”
ir Ko” restruktūrizavimo byloje kreipėsi su prašymu į teismą, prašydamas CPK 95 straipsnio 2 dalyje
nustatyta tvarka paskirti baudą suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos
Mažeikių rajono skyriui. Prašymą grindė tuo, kad suinteresuotas asmuo pateikė Lietuvos apeliaciniam
teismui aiškiai nepagrįstą atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2004 m. rugpjūčio 20 d. nutarties,
kuria iškelta UAB „Oruva” ir Ko” restruktūrizavimo byla, peržiūrėjimo. Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. rugsėjo 30 d. nutartimi pripažino, kad apelianto motyvai
nėra pagrįsti jokiais įrodymais. Dėl užvilkinto bylos nagrinėjimo tuo laikotarpiu susiklostė neaiški
bendrovės teisinė padėtis, vyko derybos su bendrovės kreditoriais dėl neaiškios situacijos, tai lėmė UAB
„Oruva” ir Ko” nuostolius.
Atsakovas UAB „Oruva” ir Ko” pateikė prašymą priteisti iš suinteresuoto asmens Valstybinio
socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus 48 376,75 Lt tiesioginių atsakovo išlaidų ir 320
564,75 Lt nuostolių dėl atsakovo dalykinės ir gero vardo reputacijos sugadinimo. Atsakovas nurodė, kad,
teismui priėmus suinteresuoto asmens atskirąjį skundą, tapo neaiški bendrovės ir administratoriaus
padėtis, teko aiškintis su partneriais, kreditoriais, keisti restruktūrizavimo planą. Tiesioginiai atsakovo
nuostoliai yra 45 376,75 Lt, kuriuos sudaro banko išlaidos, išlaidos telefoniniams pokalbiams, ilgalaikio
materialaus turto sąnaudos, advokato išlaidos, žyminis mokestis, išlaidos papildomai produkcijai
pagaminti, išlaidos darbo užmokesčiui atsiliepimui pateikti bei depozitas telefonų operatoriui. Apelianto
veiksmai padarė atsakovui nuostolių, susijusių su dalykinės bendrovės reputacijos praradimu. Verslo
partneriams užsienyje kilo abejonių dėl atsakovo gebėjimų vykdyti savo įsipareigojimus, dėl to nebuvo
sudaryta kai kurių komercinių sandorių.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Šiaulių apygardos teismas 2004 m. lapkričio 5 d. nutartimi ieškovo ir atsakovo prašymus
atmetė. Teismas grindė nutarties išvadas tuo, kad CPK 95 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog piktnaudžiauti
savo procesinėmis teisėmis gali tik šalis, kuriai už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis gali atsirasti
pasekmių. Tuo tarpu Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių rajono skyrius nebuvo
šalis pagal CPK 41 straipsnį, taigi jam negali būti taikomos sankcijos CPK 95 straipsnio 1 dalies prasme.
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių rajono skyrius taps kreditoriumi ir įgis
procesinį trečiojo asmens be savarankiškų reikalavimų statusą tada, kai bus patvirtinti bendrovės
kreditorių reikalavimai restruktūrizavimo byloje. Teismo vertinimu, Valstybinio socialinio draudimo
fondo valdybos Mažeikių rajono skyrius teikdamas atskirąjį skundą gynė valstybės interesus. Atsakovas
yra skolingas valstybei, laiku nesumokėdamas socialinio draudimo įmokų. Valstybės kompetentinga
institucija Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių rajono skyrius turi teisę į teisminį
nagrinėjimą (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis). Ši
teisė yra nustatyta ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje. Teisė į apeliaciją yra
viena iš galimybių apginti pažeistą ar ginčijamą teisę ar įstatymų saugomą interesą (CPK 5 straipsnio 1
dalis, 301 straipsnis). Suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių
rajono skyrius nepaduodamas atskirojo skundo niekaip kitaip negalėjo išreikšti savo nuomonės dėl
atsakovo restruktūrizavimo, nes bendras kreditorių susirinkimas tuo metu dar nebuvo šaukiamas. Nėra
pagrindo teigti, kad, pateikdamas atskirąjį skundą, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos
Mažeikių rajono skyrius jį pareiškė nesąžiningai.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. gruodžio 16 d.
nutartimi atsakovo UAB „Oruva” ir Ko” atskirąjį skundą tenkino iš dalies: Šiaulių apygardos teismo 2004
m. lapkričio 5 d. nutartį panaikino ir perdavė klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Teisėjų kolegija nurodė, kad CPK 95 straipsnyje nustatytos šalių piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis
pasekmės. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalis, kuri nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį
(apeliacinį, kasacinį skundą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir
išsprendimą, gali būti teismo įpareigota atlyginti kitai šaliai jos patirtus nuostolius. Motyvuotas prašymas
dėl nuostolių atlyginimo gali būti paduotas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Teismas, nustatęs
CPK 95 straipsnio 1 dalyje nustatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti asmeniui iki dvidešimt
tūkstančių litų baudą.
Šioje byloje iki jos nagrinėjimo pabaigos, t. y. iki galutinio sprendimo priėmimo civilinėje byloje,
nėra žinoma, kuri šalis byloje teisi, kurios šalies reikalavimai ir atsikirtimai į ieškinį yra pagrįsti. Savo
teisių gynyba naudojant įstatymo leidžiamas procesines priemones visiškai atitinka sąžiningo proceso
principus. Tik priėmus sprendimą dėl ginčo esmės galima spręsti, ar šalis piktnaudžiavo savo
procesinėmis teisėmis, ar pagrįstai skundė ir teisėtai gynė savo teisėtus interesus.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Oruva” ir Ko” prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 16 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo
nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui. Kasacinis skundas argumentuojamas tuo, kad CPK 1 straipsnio 1
dalyje įtvirtinta, jog restruktūrizavimo bylos nagrinėjamos pagal CPK taisykles, išskyrus išimtis, kurias
nustato kiti įstatymai. Kiti įstatymai nenustato kitokių taisyklių, nei kai kurios iš jų nustatytos CPK, t. y.
nenustato restruktūrizavimo byloje dalyvaujantiems asmenims galimybės nesąžiningai naudotis
procesinėmis teisėmis bei neatleidžia jų nuo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmių. CPK 42
straipsnio 5 dalyje nustatyta pareiga sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis atitinkamai suponuoja bylą
nagrinėjančio teismo pareigą kontroliuoti, kaip ji vykdoma. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegija 2001 m. spalio 24 d. nutartyje (civilinėje byloje Nr. 3K-3-999/2001, G.
Kikalienė v. AB ,,Turto bankas”) išaiškino: ,,procesinės teisės įgyvendinimas tokiu būdu, kuriuo
nepagrįstai, prieštaraujant šios subjektinės teisės paskirčiai, suvaržomos kitų asmenų turimos teisės ir
teisėti interesai, laikytinas piktnaudžiavimu teise - neteisėtu veiksmu. Iš neteisėtų veiksmų negali kilti
jokios teisėtos pasekmės, teisė ir teismai negali pripažinti neteisėtų veiksmų bei ginti piktnaudžiaujančiu
teise asmenų interesus. Todėl procesinės teisės, kurias dalyvaujantis byloje asmuo įgyvendina,
pažeisdamas kitų asmenų teises į greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą bei šias teises atitinkančias paties
byloje dalyvaujančio asmens pareigas, numatytas CPK 31 straipsnio 3 dalyje ir 128 straipsnio 6 dalyje,
negali teismo būti pripažįstamos ir ginamos. Teismas, nustatęs, kad savo procesinėmis teisėmis asmuo
piktnaudžiauja, privalo ex officio (savo iniciatyva) šalinti tokius neteisėtus veiksmus ir jų pasekmes”.
Visuotinai pripažįstamas reikalavimas asmenims elgtis taip, kad nebūtų padaryta žala kitų asmenų
teisėms. Neleistino veiksmo – piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis - pasekmės turėtų būti taikomos
kaip įmanoma greičiau po to, kai yra pagrindas konstatuoti buvus padarytą teisės pažeidimą —
piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.
Pareiškimu dėl prisidėjimo prie atsakovo UAB „Oruva” ir Ko” kasacinio skundo ieškovas UAB
„Oruva” ir Ko” laikinai einantis pareigas direktorius Zigmas Vaišvila palaiko kasacinio skundo prašymą
ir argumentus.
Atsiliepimu į atsakovo UAB „Oruva” ir Ko” kasacinį skundą suinteresuotas asmuo Valstybinio
socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių rajono skyrius prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 16 d. nutartį ir palikti galioti Šiaulių apygardos
teismo 2004 m. lapkričio 5 d. nutartį. Atsiliepime išreiškiama pozicija, kad CPK 95 straipsnyje
piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis laikomas nesąžiningas ir nepagrįstas ieškinio pareiškimas, tuo
tarpu suinteresuoto asmens naudojimasis konstitucine teise į teisminę savo teisių ir interesų gynybą negali
būti traktuojamas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis. Suinteresuotas asmuo naudojosi
procesine teise skųsti jam nepalankų teismo procesinį sprendimą.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Vienas iš CPK 2 straipsnyje įtvirtintų civilinio proceso tikslų yra ginti asmenų, kurių
materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, taip
pat kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių. Dėl to procesinės šalių teisės kiekvienu
konkrečiu atveju turi būti įgyvendinamos nepažeidžiant proceso tikslų ir jomis naudojamasi pagal
paskirtį. Priešingu atveju piktnaudžiaujančiai procesinėmis teisėmis šaliai pasekmės numatytos
CPK 95 straipsnio 1 dalyje: šalis, kuri nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį, kasacinį
skundą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti
teismo įpareigota atlyginti kitai šaliai jos patirtus nuostolius. To paties straipsnio 2 dalis įgalina
teismą piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis atveju skirti baudą.
Nagrinėjamoje kasacine tvarka byloje teisės klausimu yra teisės normų, reglamentuojančių
piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis fakto nustatymą ir iš to kylančias teisines pasekmes, taikymas ir
jų aiškinimas. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 95 straipsnio 1 dalyje numatytos dvi
būtinos sąlygos (conditio sine qua non) reikalavimui dėl nuostolių piktnaudžiavimo procesinėmis
teisėmis atveju pareikšti: šalies nesąžiningumą ir ieškinio (skundo) nepagrįstumą jį pateikiant
teismui. Alternatyvus tokio pobūdžio sankcijų taikymo pagrindas yra tuo atveju, kai šalis veikia
prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą.
Taigi byloje išsprendžiant ieškovo ir atsakovo pareikštų reikalavimų pagrįstumo klausimą
pirmosios instancijos teismui nepakanka nustatyti vien fakto, kad suinteresuotas asmuo Valstybinio
socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių rajono skyrius pateikė nepagrįstą atskirąjį skundą dėl
Šiaulių apygardos teismo 2004 m. rugpjūčio 20 d. nutarties, kuria iškelta restruktūrizavimo byla atsakovui
UAB „Oruva” ir Ko”. Kasacine tvarka skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytas
pagrįstas argumentas apie tai, kad sąžiningo proceso principus atitinka asmens teisių gynyba, jeigu yra
naudojamos įstatymo leistinos procesinės priemonės. Dėl to kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja,
kad apeliacinės instancijos teismas skundžiama nutartimi padarė iš esmės teisingą išvadą grąžinti
klausimą nagrinėti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes turi būti įvertintas suinteresuoto
asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių rajono skyriaus sąžiningumas dėl
paduoto atskirojo skundo.
CPK 95 straipsnyje numatytos piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmės gali būti
taikomos ne tik šalims, bet ir kitiems proceso dalyviams – tretiesiems asmenims ir neįtrauktiems į
bylos nagrinėjimą asmenims, nesąžiningai paduodantiems nepagrįstą ieškinį (skundą). Būtent
asmenų, kurie nėra dalyvaujantys byloje asmenys ir neturi materialinio teisinio suinteresuotumo
bylos baigtimi, apeliacinio ar kasacinio skundo padavimas reiškia, kad toks skundas yra aiškiai
nepagrįstas, t. y. atitinka CPK 95 straipsnyje nurodytą ieškinio (skundo) nepagrįstumo kriterijų.
Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos
Mažeikių rajono skyrius vertintinas kaip turintis materialinį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi. Tai
patvirtinama Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 831 patvirtintos Valstybės institucijų įgaliotų
asmenų atstovavimo įmonių bankroto ir restruktūrizavimo procesuose tvarkos 2 punkto 3 papunktyje,
pagal kurį restruktūrizuojamų įmonių kreditoriai dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų, su jomis
susijusių delspinigių ir baudų, administruojamų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos,
išieškojimo atveju yra Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba ir jos teritoriniai skyriai. Taigi šios
normos prasme Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių rajono skyrius pripažįstamas
suinteresuotu asmeniu (kreditoriumi) UAB „Oruva” ir Ko” restruktūrizavimo byloje, nepaisant momento,
kuriuo šis kreditorius restruktūrizavimo bylą nagrinėjančio teismo buvo įrašytas į kreditorių sąrašą. Bylos
duomenimis, Šiaulių apygardos teismo 2005 m. sausio 13 d. nutartimi Valstybinio socialinio draudimo
fondo valdybos Mažeikių rajono skyrius yra įtrauktas į kreditorių sąrašą, taigi šis asmuo nuo Šiaulių
apygardos teismo 2004 m. rugpjūčio 20 d. nutarties iškelti restruktūrizavimo bylą yra laikytinas
suinteresuotu asmeniu ir galėjo dėl šios nutarties paduoti atskirąjį skundą.
 Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis
atvejais laikytini šalies veiksmai naudojantis tokiomis teisėmis ne pagal jų paskirtį, ne pagal
civilinio proceso tikslus arba kai tokiais veiksmais sąmoningai sukeliama kitai proceso šaliai esminė
žala. Vienos šalies procesinių teisių įgyvendinimu negali būti pateisinamas kitos šalies teisių
suvaržymas ir jos padėties apsunkinimas žymiai didesniu mastu, palyginus su mažesniu interesu
įgyvendinti tokią procesinę teisę. Viena proceso šalis privalo teisiškai gerbti kitą šalį, jos teisėtus
interesus. Siekdama savo tikslų ir naudodamasi savo procesinėmis teisėmis šalis negali jomis
piktnaudžiauti, t. y. naudotis per didelėmis, neproporcingomis priemonėmis, darančiomis nuostolių
kitai šaliai. Tai reiškia, kad CPK 95 straipsnio prasme esant piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis
atvejui gali būti atlyginami tik tie realūs nuostoliai, kurie susidarė kaip piktnaudžiavimo tiesioginė
pasekmė. Dėl to byloje sprendžiant nuostolių vienai šaliai dėl kitos šalies paduoto nepagrįsto atskirojo
skundo klausimą, pirmosios šalies sugaištas dėl bylinėjimosi laikas, su tuo susiję nepatogumai ir teisinis
neapibrėžtumas nelaikytini aplinkybėmis, pačiomis savaime darančiomis reikalavimą dėl nuostolių
atlyginimo pagrįstą. Teisė į teisminę gynybą, jos prieinamumą garantuojama pagrindiniuose įstatymuose,
dėl to ir asmens įgyvendinama teisė į apeliaciją gali būti laikoma piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais,
kai tokia teise naudojamasi akivaizdžiai ne pagal jos paskirtį.
Dėl nurodytų argumentų teisėjų kolegija sutinka su skundžiamos apeliacinės instancijos teismo
nutarties išvada, kad byla nagrinėtina iš naujo pirmosios instancijos teisme, taigi Lietuvos apeliacinio
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 16 d. nutartis paliktina nepakeista
(CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
nutaria:
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 16 d. nutartį
palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo jos
priėmimo dienos.
Teisėjai: Aloyzas Marčiulionis, Algis Norkūnas, Antanas Simniškis.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. spalio 12 d. Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Algio Norkūno (pranešėjas) ir Antano Simniškio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. B. kasacinį
skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjo 2007 m. kovo 22 d. nutarties, kuria
ieškovui paskirta bauda už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, peržiūrėjimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas A. B. 2007 m. sausio 25 d. padavė Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkui pareiškimą,
kuriuo prašė nušalinti Vilniaus apygardos teismo teisėją ir Vilniaus apygardos teismą nuo civilinės bylos
nagrinėjimo ir perduoti šią bylą nagrinėti kitam apygardos teismui.
II. Teismo nutarčių esmė
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas 2007 m. vasario 12 d. nutartimi
atmetė ieškovo pareiškimą dėl teisėjų nušalinimo ir paskyrė jam 2000 Lt baudą už piktnaudžiavimą
procesine nušalinimo teise.
 Dėl baudos paskyrimo nutartyje motyvuojama, kad nušalinimo teise, kaip ir kitomis procesinėmis
teisėmis, negali būti piktnaudžiaujama (CPK 42 straipsnio 5 dalis, 95 straipsnis). Įstatyme nustatytos
atitinkamos sankcijos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis (CPK 95 straipsnis). Ieškovas šioje
civilinėje byloje jau ne pirmą kartą reiškia nušalinimą teisėjui ir teismui. Jo 2006 m. rugsėjo 15 d.
pareiškimas dėl teisėjų nušalinimo buvo išspręstas Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. spalio 19 d.
nutartimi, kuria pareiškimas atmestas kaip nepagrįstas. Pažymėtina ir tai, kad ieškovas iš esmės visose
bylose, kuriose jis dalyvauja, nuolat reiškia nušalinimo pareiškimus teisėjams arba visiems atitinkamo
teismo teisėjams. Toks ieškovo procesinis elgesys trikdo normalų teismų darbą, neleidžia užtikrinti
pagrindinių civilinio proceso tikslų, taip pažeidžiama procesinė pareiga veikti už greitą ir teisingą bylos
išnagrinėjimą. Ieškovas, reikšdamas pakartotinį pareiškimą dėl teisėjų nušalinimo, nesiekia greito ir
teisingo bylos išnagrinėjimo, o piktnaudžiauja procesine nušalinimo teise, todėl jam skirtina 2000 Lt
bauda.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, išnagrinėjęs ieškovo 2007 m. vasario
26 d. pareiškimą, kuriuo jis prašė panaikinti paskirtą baudą už piktnaudžiavimą procesine nušalinimo
teise, 2007 m. kovo 22 d. nutartimi pakeitė Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus
pirmininko 2007 m. vasario 12 d. nutartį ir paskirtą ieškovui baudą sumažino iki 1000 Lt. Jis konstatavo,
kad bauda už piktnaudžiavimą procesine nušalinimo teise ieškovui paskirta teisėtai ir pagrįstai, bet
atsižvelgė į svarbias piniginės baudos dydžiui aplinkybes, tarp jų į ieškovo sveikatos būklę, ir baudos
dydį sumažino. Nutartyje pažymėta, kad nutarties dėl baudos už piktnaudžiavimą procesine nušalinimo
teise priėmimas neužkerta ieškovui kelio reikšti nušalinimus, jeigu bylos nagrinėjimo metu paaiškėja
naujų aplinkybių, kurios pagal įstatyme nurodytus pagrindus sudaro teisėjo nušalinimo pagrindą.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjo 2007 m. kovo 22 d. nutartį dėl jam paskirtos 1000 Lt baudos.
Skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Remiantis CPK 3 ir 69 straipsniais, teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais,
niekas negali būti teisėjas savo byloje. Teisėjas negalėjo spręsti dėl 2007 m. vasario 12 d. nutarties,
kurią jis priėmė, pakeitimo ar panaikinimo bei nagrinėti prieš jį pateiktą skundą.
2. Teismas netinkamai taikė CPK 95 straipsnį, nustatantį galimybę skirti baudą už
piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Pagal šio straipsnio 2 dalį teismas gali skirti baudą tik už
piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis konkrečioje civilinėje byloje. Šiuo atveju ieškovui bauda
paskirta ne už piktnaudžiavimą procesine nušalinimo teise nagrinėjamoje byloje, bet už jo elgesį
daugelyje kitų jo inicijuotų ir teismuose nagrinėjamų civilinių bylų.
3. Teismas nenustatė, kad ieškovas yra nesąžiningai pareiškęs ieškinį nagrinėjamoje civilinėje
byloje. Neįrodyta, kad ieškovas veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą. Priešingai, ieškovas
yra suinteresuotas, kad ši byla kuo greičiau būtų objektyviai ir nešališkai išnagrinėta.
4. Teismas nepagrįstai nutartyje nurodė, kad Panevėžio apygardos teismui perduota civilinė
byla Nr. 2-206-212/2007 nėra grindžiama būtent žala, padaryta teisėjos D. Gasiūnienės ir Vilniaus
apygardos teismo neteisėtais veiksmais civilinėje byloje Nr. 2-70-44/2007. Civilinė byla Nr. 2-206-
212/2007 bus nagrinėjama iš naujo ir joje bus grindžiama žala, padaryta būtent neteisėtais teisėjos
D. Gasiūnienės ir Vilniaus apygardos teismo neteisėtais veiksmais civilinėse bylose Nr.  2-70-
44/2007 ir Nr. 2-100-44/2007.
5. Teisėjas, skirdamas baudą, sąmoningai veikia prieš teisingą ir greitą ieškovo inicijuotų
civilinių bylų išnagrinėjimą, nes suvaržo jo teisę reikšti nušalinimus ir taip pažeidžia CPK
68 straipsnio nuostatas.
6. Ieškovui bauda paskirta neteisėtai, pažeidžiant ne tik CPK 68, 95 straipsnių nuostatas, bet ir
Konstitucijos 28, 29, 30, 109 straipsnius. Niekas negali būti baudžiamas antrą kartą už tą pačią veiką.
Teismas 2007 m. vasario 8 d. nutartimi jau paskyrė ieškovui 2000 Lt baudą už piktnaudžiavimą
procesine nušalinimo teise dėl tų pačių aplinkybių kaip ir nagrinėjamu atveju.
Teisėjų kolegija
 konstatuoja:
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Teisės klausimai nagrinėjamoje byloje yra susiję su CPK 69, 95, 107 straipsnių, reglamentuojančių
pareikšto teisėjui nušalinimo išsprendimo tvarką, baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis
paskyrimo bei jos apskundimo tvarką, aiškinimu ir taikymu, todėl kasacinis teismas šiais klausimais
pasisako.
Kasatorius teigia, kad Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas, 2007 m.
kovo 22 d. išnagrinėjęs kasatoriaus pareiškimą dėl jam paskirtos baudos už piktnaudžiavimą procesine
nušalinimo teise panaikinimo, pažeidė CPK 3, 69 straipsnius bei civilinio proceso principus, nes
nagrinėjo klausimą dėl paskirtos baudos teisėtumo, kurią pats paskyrė ankstesne nutartimi. Šie
argumentai teisiškai nepagrįsti. Nurodyti straipsniai nereglamentuoja paskirtos baudos peržiūrėjimo
tvarkos, todėl nėra pažeisti. Teismo paskirtos baudos asmeniui apskundimo tvarka nustatyta CPK
107 straipsnyje, kuris turi būti taikomas, ir jo taikymo aspektu galima kalbėti, ar buvo pažeistas
įstatymas dėl paskirtos baudos peržiūrėjimo procedūros. Asmuo, kuriam paskirta bauda, per
keturiolika dienų nuo nutarties priėmimo gali pateikti teismui, paskyrusiam baudą, pareiškimą ir
prašyti paskirtą baudą panaikinti ar ją sumažinti dėl pareiškime nurodomų priežasčių (CPK 107
straipsnio 1 dalis). Jeigu baudą dėl piktnaudžiavimo procesu paskiria teisėjas ar pareigūnas,
išnagrinėjęs nušalinimo klausimą, tai jis turi teisę pagal CPK 107 straipsnio 1 dalį nagrinėti
pareiškimą dėl paskirtos baudos panaikinimo ar sumažinimo. Dėl šios priežasties kasacinis teismas
atmeta kaip teisiškai nepagrįstą kasacinio skundo argumentą, kad Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių
bylų skyriaus pirmininkas, nagrinėdamas pareiškimą dėl paskirtos jo ankstesne nutartimi baudos
peržiūrėjimo (panaikinimo ar sumažinimo) klausimą, neturėjo teisės jo nagrinėti. Peržiūrėjimas vyko
įstatymo nustatyta tvarka, o ne savavališkai. CPK 107 straipsnyje nustatyta, kad po peržiūrėjimo asmeniui
yra nustatyta teisė į apeliaciją. Pagal CPK 107 straipsnio 2 dalį teismo nutartis, kuria pareiškimas
panaikinti ar sumažinti baudą atmetamas, gali būti skundžiama apeliacine tvarka paduodant atskirąjį
skundą. Tai reiškia, kad teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo peržiūrėjimas atliekamas aukštesnės
instancijos teisme. Nagrinėjamu atveju nutartis, kuria atmestas pareiškimas dėl paskirtos baudos
peržiūrėjimo, yra priimta Lietuvos apeliacinio teismo teisėjo. Skundas dėl tokios nutarties peržiūrėjimo
paduodamas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, kaip aukštesnei teismo instancijai. Teisėjų kolegija neturi
pagrindo išvadai, kad būtų pažeistos pareiškėjo teisės civiliniame procese ar teisė į apskundimą, todėl
nekonstatuoja CPK 3, 69, 107 straipsnių pažeidimo.
Šaliai, kuri piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis ir sąmoningai veikia prieš teisingą ir greitą
bylos išnagrinėjimą, teismas gali paskirti baudą (CPK 95 straipsnio 2 dalis, 106 straipsnio 1 dalis).
Piktnaudžiauti procesu galima naudojant procesine nušalinimo teisę ne pagal jos paskirtį, t. y.
veikiant prieš greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, įtraukiant teismą į nepagrįstų nuolatinių iš esmės to
paties turinio skundų svarstymą, o ne norint pagrįstai nušalinti teisėją, kuris neatitinka nešališkumo
reikalavimų ir negali objektyviai išnagrinėti bylos. Jeigu piktnaudžiavimas procesu pasireiškia tokiu
būdu, tai teisėjo nušalinimo ir šalies piktnaudžiavimo šia procesine teise klausimai yra tarpusavyje susiję.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi pozicijos, kad teisėjas, sprendžiantis CPK 69 straipsnio 1
dalyje nustatyta tvarka teisėjo nušalinimo klausimą, turi teisę išspręsti ir su nušalinimu susijusį
klausimą – dėl baudos už piktnaudžiavimą procesine nušalinimo teise paskyrimo (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugpjūčio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-40104/2007).
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo aspektu CPK 69 ir 95 straipsniai nepažeisti.
Piktnaudžiavimo procesine nušalinimo teise faktą sudarančių veiksmų konstatavimas yra
fakto klausimas ir priskirtas žemesnių instancijų teismų kompetencijai. Šis klausimas kasacinėje
instancijoje negali būti svarstomas – kasacinis teismas yra saistomas žemesnių instancijų teismų nustatytų
aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Teismų procesiniai dokumentai rodo, kad proceso dalyvis nuolat
teikė pareiškimus dėl teismo ir teisėjo nušalinimo, kurie buvo atmetami kaip nepagrįsti, o tai labai trikdė
proceso eigą ir iš esmės kliudė greitai ir teisingai išnagrinėti bylą. Esant tokioms nustatytoms
aplinkybėms faktinių veiksmų kvalifikavimas pagal CPK 95 straipsnį kaip piktnaudžiavimas nušalinimo
teise yra pagrįstas, atitinka šią normą.
Kasatorius teigia, kad pažeista CPK 95 straipsnį 2 dalis, nes bauda už piktnaudžiavimą procesine
nušalinimo teise paskirta už veiksmus, atliktus ne konkrečioje civilinėje byloje, bet už kasatoriaus
piktnaudžiavimą procesine teise kitose jo inicijuotose civilinėse bylose. Teisėjų kolegija pažymi, kad
bauda už piktnaudžiavimą procesine teise gali būti skiriama tik už piktnaudžiavimo veiksmus,
atliktus konkrečiame procese. Sprendžiant klausimą, ar asmuo veikė piktnaudžiaudamas suteikta
teise, turi reikšmės ir yra vertinami ne tik konkrečiame procese asmens atlikti veiksmai, bet ir
asmenį apibūdinančios aplinkybės, jo veiksmų motyvacija ir kt.. Duomenys apie tai gali būti ne tik
nagrinėjamoje byloje, bet ir kitose bylose, kuriose dalyvauja asmuo, kurio veiksmai, manoma, gali
būti įvertinti kaip piktnaudžiavimas procesu. Juos gali žinoti baudą skiriantis pareigūnas ar
teisėjas arba juos į bylą gali pateikti kiti proceso dalyviai. Tai yra su byla susijusios aplinkybės, nes
bet kuris proceso dalyvis turi būti suinteresuotas greitu ir teisingu bylos išnagrinėjimu, o
piktnaudžiavimas procesu pirmiausia pažeidžia kitų bylos dalyvių teisę į tinkamą teismo procesą.
Skundžiamoje nutartyje teismas nustatė, kad ir kitose civilinėse bylose, kuriose kasatorius yra
dalyvaujantis byloje asmuo, jis nuolat teikia bylą nagrinėjančių teisėjų ar viso teismo nušalinimo
pareiškimus, o tai rodo jo piktnaudžiavimo procesine teise sistemiškumą, kryptingą veikimą siekiant
komplikuoti teismų darbą. Teismas atsižvelgė į šią aplinkybę ir paskyrė kasatoriui baudą už
piktnaudžiavimo veiksmus konkrečioje civilinėje byloje. Asmens veiksmai, atlikti kitose bylose, gali būti
panaudojami kaip asmens suvokimo, išprusimo įvertinimo pagrindas. Tai yra aplinkybės, turinčios įtakos
asmens veiksmų teisiniam vertinimui ir baudos skyrimui, bet jos pačios nesudaro piktnaudžiavimo
pagrindo. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismas, skirdamas ieškovui baudą ir remdamasis
aplinkybėmis, susijusiomis su pareiškėjo elgesio vertinimu kituose procesuose, CPK 95 straipsnio 2
dalies nepažeidė.
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie yra iš esmės susiję su
faktinėmis aplinkybėmis, kasatoriaus subjektyvia nuomone ir prielaidomis, o tai nėra kasacijos
nagrinėjimo dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Teisėjų kolegija nenustatė pagrindų panaikinti skundžiamą teismo nutartį (CPK 359 straipsnio 3
dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK
359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,
nutaria:
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjo 2007 m. kovo 22 d. nutartį palikti
nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo
dienos.
Teisėjai: Janina Januškienė, Algis Norkūnas, Antanas Simniškis.