BYLA 3K-3-123/2008

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teisėjų: Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dangutės Ambrasienės ir
Algirdo Taminsko,

2sekretoriaujant Nijolei Radevič,

3dalyvaujant suinteresuoto asmens bankrutuojančios IĮ V. ir S. M. prekybos centro

administratoriaus UAB „Audersima“ atstovei advokatei Snežanai Raižienei ir atstovui
pagal įgaliojimą A. P.,

4pareiškėjai V. M.,

5pareiškėjos atstovui advokatui Dominykui Varnui, viešame teismo posėdyje kasacine

tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens bankrutuojančios IĮ V. ir S.
M. prekybos centro administratoriaus kasacinį skundą dėl Marijampolės rajono
apylinkės teismo 2007 m. gegužės 17 d. nutarties ir Kauno apygardos teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje
byloje pagal pareiškėjų V. M. ir S. M. skundą suinteresuotiems asmenims antstolei Astai
Lukšienei ir bankrutuojančiai IĮ V. ir S. M. prekybos centrui dėl antstolės veiksmų.

6Teisėjų kolegija

Nustatė
7I. Ginčo esmė

8Pareiškėjai (skolininkai) V. M. ir S. M. prašė pripažinti antstolės Astos Lukšienės

veiksmus, surašant 2007 m. vasario 26 d. raginimus vykdomosiose bylose Nr.
140/07/00386 ir Nr. 140/07/00387, neteisėtais, įpareigoti antstolę perduoti 2007 m.
vasario 6 d. vykdomuosius raštus dėl išieškojimo iš skolininkų Kauno apygardos
teismui, užbaigti vykdomąją bylą Nr. 140/07/00386 dėl 10 050 Lt išieškojimo iš S. M. ir
vykdomąją bylą Nr. 140/07/00387 dėl 10 155,58 Lt išieškojimo iš V. M. bei panaikinti
visus areštus ir nurodymus, atliktus vykdant nurodytas vykdomąsias bylas. Antstolės
veiksmų neteisėtumą pareiškėjai motyvavo tuo, kad vykdomieji raštai perduotini
individualios įmonės V. ir S. M. prekybos centro bankroto bylą nagrinėjančiam Kauno
apygardos teismui. Pagal šiuos vykdomuosius raštus užvestose vykdomosiose bylose
išieškotojas yra individuali įmonė V. ir S. M. prekybos centras, o skolininkai – šios
įmonės savininkai V. ir S. M. Kadangi individualiai įmonei V. ir S. M. prekybos centrui
iškelta bankroto byla, o individualios įmonės turtas neatskirtas nuo įmonininko turto,
tai, pareiškėjų teigimu, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2001 m.
gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 33 11 ir 15 punktais, vykdomieji raštai turi būti perduoti
bankroto bylą nagrinėjančiam teismui ir išieškojimas vykdomas vienoje byloje.

9II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė

10Marijampolės rajono apylinkės teismas 2007 m. gegužės 17 d. nutartimi skundą iš

dalies patenkino: pripažino antstolės Astos Lukšienės veiksmus, surašant 2007 m.
vasario 26 d. raginimus vykdomosiose bylose Nr. 140/07/00386 ir Nr. 140/07/00387,
neteisėtais; įpareigojo antstolę A. Lukšienę perduoti bankroto bylą nagrinėjančiam
Kauno apygardos teismui 2007 m. vasario 6 d. vykdomuosius raštus dėl išieškojimo iš
V. M. ir S. M., o vykdomąją bylą Nr. 140/07/00386 dėl 10 050 Lt išieškojimo iš S. M. ir
vykdomąją bylą Nr. 140/07/00387 dėl 10 155,58 Lt išieškojimo iš V. M. – užbaigti; kitą
skundo dalį dėl antstolės įpareigojimo panaikinti areštus ir kitus nurodymus atmetė.
Teismas pažymėjo, kad CPK 626 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, jog, iškėlus
skolininkui bankroto bylą, vykdomasis dokumentas perduodamas bankroto bylą
nagrinėjančiam teismui, tačiau atkreipė dėmesį į tai, kad bankroto byla šiuo atveju
iškelta ne skolininkams, kaip fiziniams asmenims, o jų individualiai įmonei. Iškėlus
bankroto bylą individualiai įmonei, materialinės atsakomybės subjektas, be įmonės, yra
ir jos savininkas, kuris kartu yra materialinės atsakomybės subjektas ir pagal savo
asmenines prievoles. Taip, teismo vertinimu, susidaro teisinė situacija, kai tas pats
subjektas atsako ir už individualios įmonės skolas, ir už savo asmenines prievoles.
Teismas nurodė, kad individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis
asmuo. Jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka įmonės turto, už jos prievoles atsako
įmonės savininkas (CK 2.50 straipsnis). Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies
1 punkte nustatyta, kad tais atvejais, kai įmonės turtas neatskirtas nuo įmonininko ar
jos narių turto, savininkas (savininkai) privalo pateikti administratoriui viso turimo turto
sąrašą, įskaitant ir esančio bendrąja jungtine nuosavybe. Bankroto bylą nagrinėjantis
teismas privalo imtis priemonių, kad toks turtas būtų išsaugotas iki bankroto bylos
išnagrinėjimo ir prireikus būtų galima nukreipti į jį išieškojimą pagal reikalavimus
bankroto byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2001 m. gruodžio 21 d.
nutarimo Nr. 33 11 punktas). Kad būtų užtikrintas kreditorių reikalavimų patenkinimas,
įmonės administratorius taip pat privalo kontroliuoti visą bankrutuojančios įmonės
turtą, iš kurio galimas kreditorių reikalavimų tenkinimas. Lietuvos Aukščiausiasis
Teismas, be to, formuoja praktiką, kad tais atvejais, kai bankroto byla iškeliama
individualiai (personalinei) įmonei, kurios turtas neatskirtas nuo savininko turto, visi
kreditoriai savo finansinius reikalavimus turi pareikšti Įmonių bankroto įstatyme
nustatyta tvarka nepriklausomai nuo to, su kuo – įmone ar jos savininku, kaip privačiu
fiziniu asmeniu, – buvo sudarytas sandoris, iš kurio kyla finansinis reikalavimas.
Kadangi bankroto proceso metu kreditorių reikalavimams patenkinti inventorizuojamas
ir parduodamas ne tik įmonės, bet ir įmonininko (savininko) turtas, tai šiuo konkrečiu
atveju, vadovaujantis teisingumo, protingumo, ekonomiškumo principais (CK 1.5
straipsnis), CK 2.50 straipsniu bei suformuota teismų praktika, skunde nurodomas
vykdomąsias bylas, teismo vertinimu, tikslinga perduoti Kauno apygardos teismui, kad
tiek individualios įmonės, tiek jos savininkų turtas būtų išsaugotas iki bankroto bylos
išnagrinėjimo ir prireikus būtų galima nukreipti į jį išieškojimą. Dėl to, atsižvelgdamas į
pirmiau išdėstytų aplinkybių visetą, teismas tenkino skolininkų skundą, pagal analogiją
taikydamas CPK 626 straipsnio 1 dalies 3 punktą, vykdomuosius dokumentus, esančius
vykdomosiose bylose Nr. 140/07/00386 ir Nr. 140/07/00387, nurodydamas persiųsti
bankroto bylą iškėlusiam Kauno apygardos teismui, o vykdomąsias bylas užbaigti (CPK
632 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Nustatęs, kad nurodytose vykdomosiose bylose nėra
taikytų laikinųjų apsaugos priemonių – areštų bei kitų apribojimų, teismas atmetė
skolininkų reikalavimą įpareigoti antstolę panaikinti visus areštus ir nurodymus, atliktus
vykdant vykdomąsias bylas.

11Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. liepos 12 d.
nutartimi Marijampolės rajono apylinkės teismo 2007 m. gegužės 17 d. nutartį paliko
nepakeistą, suinteresuoto asmens bankrutuojančios IĮ V. ir S. M. prekybos centro
atskirąjį skundą atmetė. Vadovaudamasi pirmosios instancijos teismo sprendime
nurodoma teismų praktika, teisėjų kolegija laikė, kad bankrutuojanti IĮ V. ir S. M.
prekybos centras savo reikalavimą, kuris kildinamas iš šios įmonės savininkų prievolės,
nustatytos teismo sprendimu, turėtų reikšti bankroto byloje. Pažymėjusi, kad šios
situacijos sudėtingumas yra tik tas, jog bankrutuojanti įmonė yra jos savininkų
kreditorius ir kartu visų kitų kreditorių skolininkas, teisėjų kolegija pripažino pirmosios
instancijos teismą tinkamai taikiusiu CPK 626 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir padariusiu
pagrįstą išvadą, kad vykdomieji dokumentai dėl skolos išieškojimo iš pareiškėjų V. M. ir
S. M. perduotini bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Konstatavusi, kad antstolė,
neperduodama vykdomojo dokumento bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, pažeidė
teisėtumo principą, teisėjų kolegija sprendė, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai
pripažino jos veiksmus neteisėtais.

12III. Kasacinio skundo dalykas ir pagrindas, atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

13Kasaciniu skundu suinteresuoto asmens bankrutuojančios IĮ V. ir S. M. prekybos

centro administratorius prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2007 m.
gegužės 17 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2007 m. liepos 12 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą dėl
antstolės veiksmų atmesti. Nesutikdamas su teismų argumentu, kad, iškėlus bankroto
bylą individualiai įmonei, susidaro teisinė situacija, kurioje tas pats subjektas – įmonės
savininkas – atsako ir už įmonės skolas, ir už savo asmenines prievoles, kasatorius
nurodo, kad šiuo atveju susidaro visiškai priešinga teisinė situacija, t. y. iškėlus
bankroto bylą individualiai įmonei, ji, kaip privatus juridinis asmuo, atsako ir už įmonės,
ir už jos savininko skolas. Be to, asmeniniu individualios įmonės savininko turtu su
kreditoriais (tiek įmonės, tiek asmeniniais), kasatoriaus teigimu, atsiskaitoma tik tada,
kai kreditorių reikalavimams patenkinti neužtenka įmonės turto. Taigi įmonės ir jos
savininko atsakomybė iš esmės yra subsidiari, ir administratorius negali pasirinkti, kokį
turtą visų pirma – įmonės ar savininko – realizuoti kreditorių reikalavimams tenkinti.
Apie tai, kasatoriaus manymu, ir kalbama skundžiamose nutartyse nurodomoje teismų
praktikoje. Bankroto byloje reiškiami tiek įmonės, tiek jos savininkų kreditorių
reikalavimai bankrutuojančiai įmonei. Nagrinėjamu atveju savininkų kreditorius yra
bankrutuojanti įmonė, todėl, sutikus su teismų išvada dėl tikslingumo perduoti
vykdomuosius dokumentus bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, išeitų, kad įmonė
bankroto byloje turėtų reikšti finansinius reikalavimus sau. Be to, tai, kad individuali
įmonė yra neribotos atsakomybės privatus juridinis asmuo, nereiškia, kad įmonės turtas
ir savininko turtas yra susilieję. Individualių įmonių įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje
nustatyta, kad individualios įmonės turtas yra individualios įmonės nuosavybėn
perduotas šios įmonės savininkui asmeninės nuosavybės teise priklausęs turtas, taip
pat turtas, įgytas individualios įmonės vardu. Taigi pinigai, esantys individualios įmonės
kasoje, yra įmonei nuosavybės teise, o ne jos savininkui asmeninės nuosavybės teise
priklausantis turtas. Dėl to skolos išieškojimu įmonei iš jos savininkų, kasatoriaus
teigimu, siekiama pakeisti turto teisinį režimą, nes bankrutuojanti įmonė turi teisę
disponuoti jai priklausančiu turtu (pavyzdžiui, vykdyti būtinus mokėjimus), o teisė
disponuoti savininko asmenine nuosavybe yra ribota – šis turtas gali būti panaudotas
tik kreditorių reikalavimams tenkinti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje
teismų praktikoje, kuria remiasi bylą nagrinėję teismai, aptariami įmonės ir jos
savininkų atsakomybės tretiesiems asmenims klausimai, o šioje byloje sprendžiami
įmonės ir jos savininkų tarpusavio skoliniai santykiai, todėl bylą nagrinėję teismai
nepagrįstai ja rėmėsi.

14Atsiliepime į kasacinį skundą pareiškėjai V. M. ir S. M. nurodo, kad su kasaciniu

skundu nesutinka. Įmonės savininkas, pareiškėjų nuomone, negali būti savo paties
įmonės skolininkas, jeigu įmonei iškelta bankroto byla. Tokiu atveju skolos turėtų būti
išieškomos ir iš savininko turto ir tik pagal kreditorių reikalavimus, bet ne pagal įmonės
reikalavimus savininkui. Dėl to antstolės veiksmai pagrįstai buvo pripažinti neteisėtais ir
ji įpareigota perduoti bankroto bylą nagrinėjančiam teismui vykdomuosius raštus, pagal
kuriuos iš jų (pareiškėjų) buvo priteistos tam tikros pinigų sumos įmonei.

15Teisėjų kolegija

konstatuoja:
16IV. Teismų nustatytos bylos aplinkybės

17Kauno apygardos teismas, tenkindamas kreditorių Marijampolės apskrities

valstybinės mokesčių inspekcijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos
Marijampolės skyriaus prašymą, 2004 m. kovo 22 d. nutartimi iškėlė IĮ V. ir S. M.
prekybos centrui bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Audersima“.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. gegužės 13
d. nutartimi šią Kauno apygardos teismo nutartį paliko nepakeistą.

182004 m. gegužės 17 d.–2004 m. gegužės 24 d. laikotarpiu, t. y. įmonei iškėlus

bankroto bylą, bankrutuojančios įmonės savininkai V. ir S. M. pasiėmė iš įmonės kasos
19 105,58 Lt. Kauno apygardos teismas, tenkindamas bankrutuojančios IĮ V. ir S. M.
prekybos centro administratoriaus ieškinį, 2006 m. balandžio 6 d. sprendimu pripažino
IĮ V. ir S. M. prekybos centro sandorius, sudarytus su V. M. ir S. M., pagal kuriuos
bankrutuojanti įmonė išmokėjo iš pelno pagal kasos išlaidos orderius V. M. ir S. M. 19
105,58 Lt, niekiniais, taikė restituciją ir priteisė bankrutuojančiai įmonei 9305,58 Lt iš
V. M. ir 9800 Lt iš S. M. Taip bankrutuojančios individualios įmonės savininkai tapo šios
įmonės skolininkais.

192007 m. vasario 23 d. antstolė Asta Lukšienė užvedė dvi vykdomąsias bylas Nr.
140/07/00386 ir Nr. 140/07/00387 pagal Kauno apygardos teismo išduotus
vykdomuosius raštus dėl 10 050 Lt išieškojimo iš V. M. ir 10 155,58 Lt išieškojimo iš S.
M. bankrutuojančios individualios įmonės V. ir S. M. prekybos centro naudai. Antstolei
pradėjus vykdomuosius veiksmus – išsiuntus užklausimus ir skolininkams raginimus
sumokėti skolą gera valia, skolininkai kreipėsi į teismą su skundu, prašydami pripažinti
antstolės veiksmus neteisėtais ir įpareigoti antstolę perduoti vykdomuosius dokumentus
bankroto bylą nagrinėjančiam teismui.

20V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

21Kasacinis teismas patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo

aspektu, todėl pasisako tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kuriais keliami teisės
klausimai (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
22Kasaciniame skunde keliamas klausimas, kaip individualios įmonės savininkai turi
įvykdyti savo asmenines prievoles jų bankrutuojančiai įmonei ir jos kreditoriams. Tai
yra teisės klausimas, dėl kurio teisėjų kolegija pasisako.

23Nagrinėjamoje byloje teisiniai santykiai atsirado tarp bankrutuojančios individualios

įmonės ir jos savininkų, kurie, iškėlus įmonei bankroto bylą, neteisėtai išsimokėjo sau iš
bankrutuojančios įmonės kasos 19 105,58 Lt. Kadangi ši suma iš įmonės savininkų yra
priteista bankrutuojančiai įmonei, tai savininkams atsirado asmeninė prievolė grąžinti iš
jų priteistas sumas bankrutuojančiai įmonei. Bankrutuojanti įmonė nurodytai sumai
tapo kreditoriumi, o pareiškėjai V. ir S. M. – šios įmonės skolininkais. CK įtvirtinta
nuostata, kad kreditoriaus reikalavimo teisė, būdama turtinė, yra savarankiškas civilinių
santykių objektas, todėl gali būti perleista kitam asmeniui (CK 1.112 straipsnio 2 dalis).

24Individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo. Jei prievolėms
įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo
prievoles atsako juridinio asmens dalyvis (CK 2.50 straipsnio 4 dalis). Individualios
įmonės savininkų civilinė atsakomybė yra subsidiari. Tačiau jeigu ir savininkų turto
neužtenka bankrutuojančios įmonės kreditoriniams reikalavimams patenkinti, tai
bankrutuojančios įmonės reikalavimo teisės pagal įmonės savininkų prievoles
bankrutuojančiai ar bankrutavusiai įmonei įvertinamos ir parduodamos Įmonių bankroto
įstatyme nustatyta tvarka (ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad individualios
įmonės savininkų asmeninės prievolės įvykdymas savo bankrutuojančiai individualiai
įmonei neribojamas jos savininkų turimu turtu. Priešingu atveju būtų pateisinti neteisėti
bankrutavusios individualios įmonės savininkų veiksmai ir jie nepagrįstai praturtėtų
įmonės kreditorių sąskaita.

25Jeigu vykdant bankroto procedūras įmonės bankroto byla būtų nutraukta Įmonių
bankroto įstatymo 27 straipsnio pagrindu, tai individuali įmonė išsaugotų reikalavimo
teisę įmonės skolininkams (savininkams) dėl priteistų sumų sugrąžinimo į įmonės kasą.

26Tokiomis aplinkybėmis teisėjų kolegija sprendžia, kad vykdomieji dokumentai dėl

priteistų sumų iš individualios įmonės savininkų V. ir S. M. išieškojimo individualiai
bankrutuojančiai įmonei pagrįstai perduoti įmonės bankroto bylą nagrinėjančiam Kauno
apygardos teismui (CPK 626 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Šis, vykdydamas
individualios įmonės bankroto procedūras, turės galimybę, esant pagrindui,
bankrutuojančios individualios įmonės reikalavimo teisę įmonės skolininkams V. ir S. M.
dėl priteistų sumų išieškojimo parduoti Įmonių bankroto įstatyme nustatyta tvarka.

27Dėl pirmiau išdėstytų motyvų teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjų V. ir S. M.

atsiliepime į kasacinį skundą nurodytais argumentais, kad bankrutuojančios įmonės
skolos kreditoriams turi būti išieškomos subsidiariai ir iš jų turto ir tik pagal įmonės
kreditorių reikalavimus, bet ne pagal bankrutuojančios įmonės reikalavimus jiems –
įmonės savininkams. Nors apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria vykdomieji
dokumentai vykdymui perduoti bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, rezoliucinė dalis
nėra keičiama, tačiau ginčas nėra išspręstas pareiškėjų naudai (CPK 93 straipsnis),
todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjų prašymą dėl 200 Lt bylinėjimosi išlaidų,
turėtų advokato pagalbai šiam dalyvaujant nagrinėjant bylą Lietuvos Aukščiausiajame
Teisme apmokėti, priteisimo.

28Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi

CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė
29Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 12 d.
nutartį palikti nepakeistą.

30Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.