ALYSON NOËL

NEMIRTINGIEJI

Nakties žvaigždė

Iš anglų kalbos vertė

AUŠRA KAZIUKONIENĖ
Versta iš:
Alyson Noël
Night Star

Pirma knyga „Amžinai“

Antra knyga „Mėlynasis mėnulis“
Trečia knyga „Prieblandos šalis“
Ketvirta knyga „Tamsioji liepsna“
Penkta knyga „Nakties žvaigždė“

ISBN 9786090105771

NIGHT STAR by Alyson Noël.

© 2010 by Alyson Noël, LLC. By arrangement with the Author.
All rights reserved.
© Vertimas į lietuvių kalbą, Aušra Kaziukonienė, 2012
© Leidykla „Alma littera“, 2012

Iš anglų kalbos vertė Aušra Kaziukonienė

Redaktorė Simona Kaziukonytė
Korektorė Indrė Petrėtytė
Viršelio dailininkė Jurga Šarmavičiūtė
Maketavo (ePub) Albertas Rinkevičius
 Skiriu Billui Contardi –
nuostabiausiam pasaulyje
agentui.
 padėka

Vėl siunčiu nuoširdžiausius, karščiausius, liepsnojančius linkėjimus St. Martins leidyklos

darbuotojams:
Matthew Shearui, Rose Hilliard, Anne Marie Talberg, Brittney Kleinfelter, Katy Hershberger,
Angelai Goddard ir visiems kitiems už didžiulį indėlį.
Esu labai dėkinga ir Brandt & Hochman komandai: Gailui Hochmanui, Billui Contardi, Marianne
Merola už visas jūsų pastangas.
Ačiū užsienio leidėjams už sunkų triūsą populiarinant „Nemirtingųjų“ seriją.
Esu be galo dėkinga už meilę ir paramą savo artimiesiems ir draugams (patys žinote, ko esat
verti!). Jimmai ir Stacia – per jūsų vakarienes puikiai prasiblaškydavau.
Kaip visada nuoširdžiausiai dėkoju Sandy, nes be jo nieku gyvu nebūčiau išgyvenusi!
Labai labai ačiū jums, mano skaitytojai, – jūs tikri šaunuoliai!
Žmonės pamato žvaigždes tik tirščiausioje tamsoje.

Ralph Waldo Emerson

 pirmas skyrius

– Tu manęs neįveiksi. Tu niekada nelaimėsi, Eve. Tai neįmanoma. Tai ne tavo jėgoms. Kam veltui
švaistai laiką?
Prisimerkiau ir įsistebeilijau jai į veidą – tyrinėjau smulkius, neišraiškingus bruožus, juodų plaukų
kupetą, patamsėjusias iš neapykantos akis.
Sukandau dantis ir dusliai, santūriai pasakiau:
– Iš kur toks pasitikėjimas savimi? Gali apsigauti save pervertindama. Tiesą sakant, jau
apsigavai. Garantuoju šimtu procentų.
Ji nusikvatojo. Garsiai ir pašaipiai. Juokas aidu atsimušė dideliame tuščiame kambaryje, atšoko
nuo medinių grindų ir tuščių baltų sienų. Jis turėjo išgąsdinti ar bent jau sutrikdyti mane ir priversti
pasitraukti iš žaidimo.
Tačiau grasinimas nepaveikė.
Negalėjo paveikti.
Buvau per daug susitelkusi.
Visą savo energiją koncentravau į vieną tašką, kol viskas aplink pranyko, likau tik aš, sugniaužusi
kumštį smūgiui, ir trečioji Heivnos čakra – vadinama saulės rezginio čakra – pykčio, baimės,
neapykantos, valdžios troškulio, pripažinimo ir keršto buveinė.
Prisimerkusi nusitaikiau iš visų jėgų žiebti priešininkei į pažeidžiamiausią vietą – į odiniu
drabužiu aptemptą krūtinę.
Man būtų užtekę vieno greito, taiklaus smūgio, ir iš Heivnos būtų likęs tik liūdnas prisiminimas.
Pamokoma istorija, kaip valdžios troškulys pražudė žmogų.
Pražudė.
Akimirksniu.
Iš jos būtų likusi pora juodų ilgaaulių itin smailiomis pakulnėmis ir saujelė dulkių. Tik tiek.
Nors ir kaip troškau šito išvengti, kitaip išspręsti problemą, ieškojau, kaip pateisinti Heivną,
įtikinėjau atsikvošėti ir susitarti, sudaryti tam tikrą sandorį, tačiau ji nenorėjo net girdėti.
Atsisakė manęs klausyti.
Ryžosi žūtbūt atkeršyti.
Nepaliko man kito pasirinkimo: viena iš mūsų turi žūti.
Neleido man abejoti, kaip baigsis ši istorija.

– Esi per silpna. – Ji suko ratu aplink. Judėjo lėtai, atsargiai, nė sekundės nenuleisdama nuo manęs
akių. Braižydama smailiakulniais grindis pasakė: – Tu man ne varžovė. Niekada nebuvai ir nebūsi. –
Stabtelėjusi Heivna įsisprendė rankomis į šonus, pakreipė galvą ir persimetė per petį žvilgančius
juodus plaukus, siekiančius gerokai žemiau juosmens. – Galėjai leisti man numirti prieš kelis
mėnesius. Neišnaudojai progos. Užuot leidusi nusibaigti, sugirdei eliksyro. O dabar gailiesi? Negali
susitaikyti su naująja Heivna? – Ji ilgokai patylėjo ir užvertė akis. – Ką gi, labai gaila. Kaltink tik
save. Tu padarei mane nemirtinga. O koks kūrėjas gali sunaikinti savo kūrinį?
 – Paverčiau tave nemirtinga, bet ėmei savivaliauti, – iškošiau tvirtai ir ryžtingai pro sukąstus
dantis, nors Deimenas buvo mokęs neprarasti savitvardos, nesiblaškyti, susitvarkyti greitai ir švariai,
nieku gyvu nesileisti su ja į šnekas.
Sielvartausi vėliau, pasakė jis.
Tačiau jeigu mudvi atsidūrėme čia, vėliau nebebus. Kad ir kas nutiko, aš vis dar esu pasiryžusi
prisibelsti į jos širdį, perkalbėti, kol ne per vėlu.
– Mudviem nebūtina viena kitos žudyti. – Įsmeigiau į ją akis vildamasi įtikinti. – Baikim čia ir
dabar. Galim išvengti žūtbūtinės kovos.
– Norėtum! – šaipydamasi išdainavo Heivna. – Tavo akys viską pasako. Tu manęs nenužudysi.
Nesvarbu, kad, tavo manymu, esu šito nusipelniusi – visad buvai skystablauzdė. Kodėl šįsyk turėtų
būti kitaip?
Todėl, kad dabar tu esi pavojinga – ir ne tik pati sau, bet ir visiems kitiems. Šįkart viskas bus
kitaip, visai kitaip. Netruksi įsitikinti…
Taip stipriai suspaudžiau pirštus, kad pabalo krumpliai. Ištaikiau akimirką susitelkti, atgauti
pusiausvyrą ir prisipildyti šviesos – kaip buvo mokiusi Ava – tuo pat metu gniauždama kumštį,
nenuleisdama nuo Heivnos akių, vaikydama visas pašalines mintis ir nutaisiusi ramų veidą, kaip
neseniai buvo rodęs Deimenas.
Svarbiausia neprarasti budrumo, aiškino jis, judėti greitai ir tikslingai. Smogti mirtiną smūgį
netikėtai, kad ji susivoktų per vėlai.
Tada jos kūnas suirs, o siela nukeliaus į atšiaurią, niūrią vietą.
Neduoti jai nė menkiausios galimybės krustelėti ar pasipriešinti.
Tokios taktikos Deimenas buvo išmokęs mūšio lauke. Niekada nemaniau, kad man ją teks
pritaikyti gyvenime.
Ir nors Deimenas buvo mane įspėjęs, gailestis vis tiek spaudė širdį. Žodžiai atleisk man
nevalingai veržėsi į Heivnos mintis. Gailestis trumpai blykstelėjo varžovės akyse, bet netrukus
užleido vietą įprastinei neapykantai ir paniekai.
Taikydamasi į mane Heivna pakėlė kumštį, bet buvo per vėlu. Aš jau smūgiavau visa jėga.
Trenkiau tiesiai į saulės rezginį, ir ji susvirduliavo, apsisuko, sueižėjo ir stačia galva nugarmėjo į
bekraštę prarają.
Į Prieblandos šalį.
Į amžinuosius prarastų sielų namus.
Tik pamačiusi yrant Heivnos kūną, pagaliau atsikvėpiau. Išnyko taip greitai, kad buvo sunku
patikėti dar neseniai ją buvus gyvą.
Man suko pilvą, širdis daužėsi, burna išdžiūvo, – negalėjau pratarti nė žodžio. Išgyvenau viską lyg
tikrovę, tarsi būčiau ne treniravusis, ne žaidusi, o iš tikrųjų negailestingai nužudžiusi Heivną.
– Puikiai susitvarkei. Smogei į taikinį, tiesiai į pažymėtą vietą, – pasakė Deimenas, eidamas per
kambarį. Po akimirkos apkabino šiltomis, stipriomis rankomis ir prisitraukė prie krūtinės. Paskui
švelniai ir džiugiai sukuždėjo į ausį: – Bet rimtai patariu neatsiprašinėti, kol ji išnyks. Eve, suprantu,
kaip tau sunku, ir nekaltinu, bet, kaip jau aptarėme, gyva liks tik viena – tu arba ji. Iš jūsų liks tik
viena. Ir aš labai noriu, kad tai būtum tu. – Deimenas perbėgo pirštais man skruostą, užkišo už ausies
šviesių plaukų sruogą ir pridūrė: – Nieku gyvu neišsiduok, ką esi sumaniusi. Todėl ir atsiprašymą
pasilaikyk vėlesniam laikui.
Linktelėjau ir atsitraukiau, vis dar neatgaudama kvapo. Per petį dirstelėjau į krūvelę juodų odinių
drabužių ant grindų. Štai kas liko iš susikurtos Heivnos. Akies mirksniu panaikinau visus pėdsakus.
Sukiojau galvą, mankštinau rankas ir kojas. Neapsisprendžiau, ar žaisiu dar kartą, ar baigiau
treniruotę. Nutaręs, kad žaisiu vėl, Deimenas nusišypsojo.
– Taigi, dar kartelį?
Tačiau aš papurčiau galvą. Šiandien pakaks. Pakaks apsimetinėti žudant vaiduoklišką ir besielį
buvusios geriausios draugės pavidalą.
Tai paskutinė laisva mudviejų atostogų diena, ir ją dera praleisti kur kas linksmiau.
Gėrėjausi ilgais tamsiais garbanotais Deimeno plaukais, krintančiais ant kaktos, ir nuostabiomis
rudomis akimis. Paskui žvilgsnis nuklydo prie jo taisyklingos nosies, tvirtų skruostikaulių ir putlių
lūpų. Tada dingtelėjo, kaip nuostabu jas bučiuoti.
– Persikelkim į paviljoną, – pasiūliau nekantriai ieškodama jo akių ir apžiūrinėdama paprastus
juodus marškinėlius, šilkinę apsauginio amuleto virvelę, išblukintus mėlynus džinsus ir rudus
guminius sandalus. – Pasilinksminkim, – pakartojau, tuoj pat užsimerkiau ir susikūriau naujus
drabužius. Atsikračiau marškinėlių, šortų ir sportukų, su kuriais treniravausi, ir pasipuošiau viena
nuostabiausių paryžietiškojo tarpsnio suknelių su korsetu ir gilia iškirpte.
Svajingas Deimeno žvilgsnis bylojo, kad bus, kaip noriu. Neįmanoma atsispirti pagundai
apsilankyti paviljone.
Tik ten galėjome tikrai paliesti vienas kitą, neskiriami energijos šydo, – tik ten galėjome glostyti
vienas kitą nebijodami, kad susimaišiusi DNR pražudys Deimeno sielą.
Tik paviljone galėjome pasinerti į kitą pasaulį, ten netykojo pavojus atsisveikinti su gyvybe.
Nebesipiktinau, jog galime bendrauti tik skiriami energijos šydo, nes supratau, kad tokia yra
teisingo pasirinkimo, vienintelio pasirinkimo kaina. Sugirdžiusi mylimajam Romano eliksyrą
išgelbėjau jį nuo mirties, nuo amžinos vienatvės Prieblandos šalyje, todėl dabar džiaugiuosi, kad jis
apskritai gali mane liesti, tegu ir per šydą.
Sužinojusi, kad esama vietos, kur mudviejų artumo niekas neriboja, kaskart noriu ten patekti. Kaip
tik šito dabar man labiausiai reikia.
– O kaip treniruotės? Rytoj prasidės pamokos, ir aš nenoriu, kad būtum netikėtai užklupta, –
paklausė Deimenas. Mačiau, kaip grumiasi jo protas ir jausmai, nors dėl kelionės į paviljoną jau
buvome apsisprendę. – Nežinome, ką Heivna rezga, todėl renkimės blogiausiam. Be to, dar
nesimokėme taiči, o ši praktika tau tikrai pravers. Nepatikėsi, kaip ji padeda išlaikyti dvasios
pusiausvyrą ir pasikrauti energijos…
– Žinai, kas dar padeda man pasikrauti energijos? – Nusišypsojau ir neduodama jam laiko
atsakyti pabučiavau, trokšdama, kad jis pagaliau liautųsi postringavęs ir atsidurtume ten, kur iš tiesų
galėčiau jį pabučiuoti.
Deimeno žvilgsnis šildė mane, kūnas maloniai dilgčiojo ir kaito. Atšlijęs jis tarė:
– Gerai. Tu laimėjai. Tu visada laimi, tiesa? – Deimenas šyptelėjo, laimingi mūsų žvilgsniai
susidūrė.
Jis paėmė mane už rankos, užsimerkė, ir mudu žengėme pro švytintį švelnios auksinės šviesos ratą.
 antras skyrius

Nusileidome tulpių lauko viduryje, tarp daugybės nuostabių raudonų žiedų. Švelnūs vainiklapiai
blizgėjo nenykstančioje, virpančioje migloje, ilgi žali kotai siūbavo šiurenami švelnaus vėjelio, kurį
ką tik sukūrė Deimenas.
Mudu gulėjome ant nugarų ir spoksojome į dangų. Prisikvietę debesų vertėme juos įvairiausiais
gyvūnais ar daiktais. Į valias pažaidę patraukėme į paviljoną. Ten įsitaisėme vienas šalia kito ant
didelės baltos, panašios į zefyrą sofos. Nugrimzdau tarp pagalvių, o Deimenas, siekdamas pultelio,
prisiglaudė prie manęs.
– Taigi, nuo ko pradėsim? – paklausė jis kilstelėdamas antakį, ir aš supratau, kad jis nekantrauja
lygiai taip pat kaip ir aš.
Pariečiau po savimi kojas, parėmiau galvą ranka ir koketiškai žiūrėdama pasakiau:
– Hmm… Sunku nuspręsti. Dar kartą išvardyk, ką galiu rinktis? – Mano pirštai įslinko jam po
marškinėliais. Žinojau, kad labai greitai galėsiu iš tikrųjų jį paliesti.
– Na, turime paryžietiškąjį gyvenimo tarpsnį. Taip jau nutiko, kad vilki tam laikotarpiui derančiu
drabužiu. – Deimenas mostelėjo į mano suknelę, jo žvilgsnis stabtelėjo ties nepaprastai gilia iškirpte.
Paskui vėl pažvelgė man į akis. – Dar turime puritoniškąjį gyvenimo tarpsnį, nors, turiu prisipažinti,
ne per daug jį mėgstu…
– Ar jo nemėgsti dėl drabužių? Tamsių, nuobodžių spalvų ir aukštų apykaklių? – paklausiau
prisiminusi bjaurias puritoniškas sukneles. Jos buvo labai nepatogios, medžiaga graužė odą. Būti
puritone ir man visai nepatiko. – Jeigu kalbame apie apdarus, turėjau tau labai patikti, kai buvau
išlepinta Londono žemvaldžio dukra. Tada mano drabužinė buvo prikimšta žėrinčių ryškių suknelių
giliomis iškirptėmis, avėjau nuostabius batelius. – Šis įsikūnijimas vienas mano mėgstamiausių. Vien
jau dėl to, kad gyvenimo netemdė joks debesėlis, viskas buvo paprasta ir aišku, tariamas bėdas
išgalvodavau pati.
Deimenas žvilgsniu paglostė man veidą, o ranka – skruostą. Energijos šydas atkakliai pleveno tarp
mūsų. Bet vos išsirinksime, ką žiūrėti, jis išnyks.
– Šiaip ar taip, didžiausią silpnybę jaučiu Amsterdamui. Tada aš buvau tapytojas, o tu – mano
mūza…
– …ir nuolat būdavau beveik nuoga, prisidengusi tik ilgais raudonais plaukais ir kukliu šilkiniu
drabužėliu. – Papurčiau galvą ir nusikvatojau visai nenustebinta mylimojo pasirinkimo. – Bet juk
tikroji priežastis glūdi ne čia, tiesa? Esu tikra, jog tai tik sutapimas. Labiausiai tave domina menas, o
ne kas nors kita…
Palinkau prie Deimeno, norėdama atitraukti dėmesį, greitai pakštelėjau į skruostą ir čiupau
valdymo pultelį jam iš rankos. Deimenas juokais susiraukė, o aš žaismingai negrąžinau pultelio.
– Ką darai? – susirūpinęs paklausė Deimenas siekdamas atimti pultelį.
Tačiau nesilioviau žaidusi. Ir nepasidaviau. Kaskart mums čia apsilankius, mygtukus spaudydavo
Deimenas – šįsyk aš norėjau jį nustebinti.
Iškėliau pultelį aukštai virš galvos ir mėčiojau iš rankos į ranką. Šiek tiek uždususi nuo pastangų
žvilgtelėjau į Deimeną.
– Na, mudviem sunku susitarti, ką žiūrėsim, todėl spustelėsiu bet kurį mygtuką, ir bus matyti, kur
pateksim…
Deimenas staiga išbalo, žvilgsnis sugriežtėjo. Po velnių, pasikeitė ne tik jo išraiška, bet ir elgesys.
Jo reakcija buvo perdėm netikėta ir rimta, tiesą sakant, visiškai neadekvati aplinkybėms. Jau buvau
benorinti grąžinti jam pultelį, bet staiga apsigalvojau ir spustelėjau mygtuką.
Sumurmėjau, kad Deimenas, kaip ir visi vyrai, nori valdyti pultelį. Tuo metu ekranas nušvito, jame
išvydau…
Anksčiau nebuvau to mačiusi.
– Eve! – aiktelėjo Deimenas. Jo balsas buvo žemas, sodrus, bet labai nekantrus. – Eve, prašau
atiduoti pultelį. Aš…
Deimenui nespėjus jo pasiekti, paslėpiau po pagalvėmis.
Saugiai paslėpiau.
Ir sužiurau į ekrane mirgančius vaizdus.
Veiksmas vyko pietinėse Amerikos valstijose dar prieš Pilietinį karą, vergovės laikais.
Negalėjau tiksliai pasakyti, kur, bet, sprendžiant pagal plantacijų stiliaus namus ir pagal klimatą
– žydrą dangų, kepinančią saulę, neįtikėtinai drėgną ir šiltą orą (to dar nebuvau mačiusi ar jutusi
nė viename įsikūnijime) – tai buvo atoki pietinė valstija. Pirmasis kadras buvo tarsi įvadinis,
padedantis suprasti, kokioje mūsų istorijos vietoje atsidūrei.
Paskui persikėliau į namą. Kamera iš arti fiksavo pasiruošusią valyti langą merginą. Tačiau ji
nedirbo, užsisvajojusi žiūrėjo į tolį.
Mergina buvo aukšta, siaurų pečių, liekna. Jos tamsi oda švytėjo, kojos buvo labai ilgos, iš po
pigios, medvilninės suknelės palankų kyšojo liesos kulkšnys. Drabužis buvo labai nunešiotas,
matyt, daugybę kartų taisytas. Tačiau suknelė buvo išlyginta ir švari, dailiai atrodė ir pati
mergina. Tiesa, mačiau tik jos profilį – ji buvo pasisukusi į žiūrovą šonu. Ilgi juodi merginos
plaukai buvo įmantriai surišti ir supinti ant pakaušio.
Kai ji atsigręžė, aiškiai pamačiau veidą, pažvelgiau tiesiai į tas gilias rudas akis ir suvokiau…
Žiūrinti į save pačią!
Aiktelėjau – garsas aidu atsimušė nuo baltų marmurinių sienų. Žiūrėjau į tokį gražų, tokį jauną
merginos veidą, gaubiamą neapsakomo liūdesio, nederančio nei jos, nei mano amžiui. Staiga viskas
paaiškėjo – į kambarį įėjo gerokai vyresnis vyras. Baltasis.
Jis yra mano šeimininkas. Aš – jo vergė. Nėra kada svajoti.
– Eve, – maldavo Deimenas. – Atiduok man pultelį dabar, kol neišvydai to, ko vėliau gailėsiesi –
to, ko niekada negalėsi ištrinti iš atminties.
Bet aš neatidaviau.
Negalėjau to padaryti.
Ekranas prikaustė mano dėmesį, – nepažįstamas vyriškis (jo neatpažinau nė iš vieno savo
įsikūnijimų) mėgaudamasis mušė ją – mane – kad išdrįso nuodėmingai svajoti apie geresnį gyvenimą.
Man nevalia viltis, svajoti ar ko nors tikėtis. Nėra ko ilgėtis tolimos tėvynės ar laukti
išgelbėtojo.
 Man niekas nepadės.
Neapgyvendins gražesniame name.
Niekas manęs nepamils.
Štai šitaip gyvenu – ir šitaip mirsiu.
Laisvės kaip gyva neregėsiu.
Ir kuo greičiau su tuo susitaikysiu, tuo bus geriau – kartojo šeimininkas, žodžius
patvirtindamas rimbo kirčiais.
– Kodėl šito niekada nepasakojai? – prislėgta vos girdimai sušnibždėjau. Buvau priblokšta šiurpių
vaizdų ekrane, stebėjausi savimi – nė nenutuokiau turinti tiek stiprybės. Mušama vos krūpčiojau,
nerėkiau ir oriai laikiausi.
– Kaip matai, šis įsikūnijimas visai ne romantiškas, – iš gailesčio prikimusiu balsu pasakė
Deimenas. – Tokios akimirkos kaip ši – baisios, bet aš neturėjau laiko jų išmesti. Štai kodėl jų tau
nerodžiau. Bet kai suredaguosiu filmą, duosiu pažiūrėti. Nori tikėk, nori ne, tame įsikūnijime būta ir
laimingų valandų. Eve, tavo labui prašau atiduoti pultelį – gali būti dar blogiau.
– Bus dar blogiau? – Nusigręžiau pritvinkusiomis ašarų akimis. Taip pagailo merginos, kurios
kūne kadaise gyvenau.
Bet Deimenas tiesiog linktelėjo, iš po pagalvių išsitraukė pultelį ir išjungė filmą. Abu sėdėjome
tylėdami, sukrėsti. Pasiryžusi išsklaidyti nejaukią tylą tariau:
– O kiti mano gyvenimai, tos scenos, į kurias persikeliame – irgi suredaguotos?
Susirūpinęs Deimenas suraukė antakius.
– Taip. Rodos, paaiškinau tau lankantis čia pirmą kartą. Nenorėjau, kad matytum tokias baisybes.
Kam rakinėti senas žaizdas? Tai nieko nepakeis.
Papurčiau galvą ir užsimerkiau, bet šiurkštūs vaizdai atkakliai brovėsi į galvą.
– Iki šiol nesuvokiau, kad šituos filmus suredagavai tu. Maniau, taip veikia Samerlandas, juk čia
negali nutikti nieko blogo, o gal…
Pamečiau minties giją, nusprendžiau jos neberišti. Prisiminiau, kaip buvau užklydusi į tamsią,
lietingą, kraupią Samerlando pusę. Kaip in ir jan, kaip tamsa ir šviesa, taip ir Samerlandas yra
nevienalytis.
– Eve, aš sukūriau šį paviljoną. Tik tau – mums. Taigi aš ir suredagavau prisiminimus. –
Deimenas vėl paspaudė pultelį, atidžiai parinkęs siužetą – slapta išsmukę mudu galvotrūkčiais lėkėme
iš baliaus. Laimingas lengvabūdiško mano mėgstamo Londono tarpsnio epizodas. Deimenas aiškiai
stengėsi praskaidrinti nuotaiką ir išsklaidyti slogią ano filmo sukeltą nuotaiką, bet jam nepavyko. Sykį
pamačius, baisūs vaizdai neišėjo man iš galvos.
– Ankstesnių gyvenimų neprisimename dėl daugybės priežasčių. Ką tik vieną jų sužinojai. Kartais
per daug skaudu su tuo susidurti ir per sunku išgyventi. Prisiminimai persekioja. Sakau tai iš savo
šešių šimtų metų patirties.
Ir nors Deimenas mėgino mane paguosti rodydamas daug gražesnio gyvenimo vaizdus, tai
nepadėjo. Buvau sukrėsta iki širdies gelmių – tokius prisiminimus užglaistys tik laikas.
Iki šiol buvau įsitikinusi, kad kukli tarnaitė Paryžiuje buvo pats blogiausias mano įsikūnijimas.
Tačiau vergė? Pakračiau galvą. Tokia mintis net nebuvo dingtelėjusi. Tiesą sakant, prisiminus
šeimininko žiaurumą, vėl užgniaužė kvapą.
– Persikūnijimo esmė yra patirti kuo daugiau skirtingų gyvenimų, – Deimenas prisijungė prie mano
minčių. – Taip mes mokomi meilės ir gailestingumo, patys viską išgyvendami savo kailiu.
– Anksčiau sakei, kad persikūnijimo esmė – karmos darna. – Susiraukiau apgalvodama jo žodžius.
Deimenas linktelėjo, pažvelgė į mane kantriai ir švelniai.
– Sprendimais tobuliname savo karmą. Kaip greitai – ar lėtai – vyksta šis procesas, priklauso nuo
mūsų gebėjimo mokytis, sparčiai suvokti tikrąją savo atėjimo į šią Žemę prasmę.
– Ir kokia ta prasmė? – paklausiau suglumusi. – Tikroji prasmė?
– Mylėti vienas kitą. – Deimenas gūžtelėjo pečiais. – Tik tiek. Lengva pasakyti, bet sunku
padaryti. Tačiau vien žvilgtelėjus į mūsų istoriją, ir ką tik matytą epizodą, paaiškėja, kad dauguma šią
pamoką išmoksta labai sunkiai.
– Tai šitaip stengeisi mane apsaugoti? – paklausiau pagauta smalsumo. Viena vertus, knietėjo
pamatyti daugiau, kaip ji / aš toliau gyveno, antra vertus, supratau, kad mergina, tyliai ir oriai
iškentusi baisų plakimą, jau turėjo būti užsigrūdinusi.
– Nors matei šiurpų epizodą, patikinu, kad būta ir šviesesnių akimirkų. Buvai tokia nuostabi,
švytinti, ir kai man pavyko ištraukti tave…
– Pala – tu mane išgelbėjai? – Išpūčiau akis, tarsi būčiau išvydusi svajonių princą. – Tu mane
išlaisvinai?
– Jei apie tai prakalbome… – Deimenas linktelėjo, vengdamas mano akių. Jo balse buvo justi
įtampa ir nenoras apie tai kalbėti.
– Ir mes… buvom laimingi? – paklausiau laukdama Deimeno pritarimo. – Turiu galvoje, tikrai ir
visiškai laimingi?
Deimenas palingavo galva, bet nutylėjo.
– Kol Drina mane nužudė, – pridūriau tai, ko jis nenorėjo sakyti. Ji visad paspartindavo mano
mirtį. Kodėl vergės likimas turėjo būti kitoks? Mačiau, kad Deimeno veidas apsiniaukė, jis ėmė
muistytis, bet neatstojau: – Taigi pasakyk, ką Drina man padarė šį kartą? Pastūmė po karieta, numetė
nuo uolos, paskandino ežere ar sugalvojo ką nors visai naujo?
Deimenas pažvelgė man į akis norėdamas išsisukti nuo atsakymo, bet puikiai suprato, kad
neatlyšiu.
– Tik žinok, jog Drina niekada nežudydavo taip pat. – Deimenas atsiduso, jo veidas buvo rimtas ir
liūdnas. – Tikriausiai todėl, kad ji mėgavosi tuo, jai labai patikdavo išradinėti naujus žudymo būdus.
– Vaikinas susigūžė. – Be to, Drina nenorėjo sukelti man įtarimo. Eve, žinau, kad matei siaubingus
vaizdus, bet galų gale aš pamilau tave, o tu – mane. Kad ir trumpa, mūsų meilė buvo kerinti ir
nuostabi.
Nusukau akis stengdamasi suvokti jo žodžius, įsidėti juos į širdį. Bet išgyvenimų buvo per daug.
Nepajėgiau atsikratyti niūrių minčių.
– Tai vieną dieną parodysi man vergės gyvenimą? – Vėl atsigręžiau į Deimeną.
Mylimojo akyse išskaičiau pažadą, o balsu jis tarė:
– Taip, tik leisk man jį suredaguoti, gerai?
Linktelėjau. Deimeno pečiai nusviro, žandikaulis atsipalaidavo – supratau, kad jam buvo taip pat
sunku kaip ir man.
– Gal šiandien jau užteks staigmenų? Persikelkime į laimingesnį, geresnį, linksmesnį tavo
gyvenimą. Sutinki?
Trumpai patylėjau. Nuo besisukančių minčių pasijutau tokia vieniša, tarsi Deimeno nė nebūtų
šalia.
Atsikvošėjau išgirdusi prie ausies jo balsą:
– Pažvelk, dabar bus geriausia dalis. Gal tapkime filmo herojais?
Dirstelėjau į ekraną, iš jo žavingai šypsojosi visai kitokia aš. Žvilgantys, tamsūs plaukai buvo
prismaigstyti smeigių su brangakmeniais, derančių prie nuostabios rankomis siuvinėtos, smaragdo
žalumo suknios. Buvau tokia pasitikinti savimi – neabejojau savo grožiu, savo padėtimi, teise svajoti,
gauti viską, ko noriu, užkariauti bet kurį man patikusį žmogų – ir tą tamsiaplaukį, ką tik sutiktą
nepažįstamą gražuolį.
Palyginti su juo, kiti mano gerbėjai atrodė siaubingi nuobodos.
Šis ir ką tik matytas mano įsikūnijimas skyrėsi kaip dangus ir žemė. Pasiryžau būtinai grįžti prie
vergės tarpsnio, tik šiek tiek vėliau.
Juk mudu atkakome čia pasidžiaugti paskutine vasaros atostogų diena, o ne knaisiotis praeityje.
Susikabinę už rankų pakilome nuo sofos ir žengėme į ekraną, susiliejome su juo ir tapome filmo
herojais.
Paryžietiška suknelė akimirksniu virto specialiai man siūta smaragdo žalumo suknia. Lūpomis
švelniai braukiau Deimenui skruostą, koketavau, erzinau iškišusi liežuvio galiuką, paskui apsisukau
ant kulno, pasikėliau sijonus ir nusiviliojau jį į tamsiausią sodo vietą, kur niekas mūsų nerastų – nei
mano tėvas, nei tarnai, nei garbintojai, nei draugai…
Tetroškau bučiuoti šį tamsiaplaukį svetimšalį, kuris staiga išdygdavo tarsi iš niekur, tarsi
skaitydavo mano mintis. Vos pirmą kartą jį išvydusi pajutau malonų dilgčiojimą ir šilumą.
Jis išsyk užbūrė mano sielą.
 trečias skyrius

– Ar tau ne laikas į mokyklą?

Užsukau eliksyro buteliuką ir pažvelgiau į virtuvės stalą, prie jo sėdėjo Sabina. Šviesūs pečius
siekiantys tetos plaukai buvo tvarkingai užkišti už ausies, makiažas nepriekaištingas, švarutėlaitis
kruopščiai išlygintas kostiumėlis gulėjo kaip nulietas, be menkiausios raukšlelės. Nenoromis ėmiau
spėlioti, kaip jausčiausi Sabinos kailyje. Gyvendama tokiame tvarkingame, reglamentuotame,
metodiškame ir tobulai sutvarkytame pasaulyje.
Jame kiekviena problema gali būti paaiškinta logiškai, kiekvienas klausimas turi moksliškai
pagrįstą atsakymą, pasirinkimas gali būti tik toks – kaltas arba nekaltas.
Sabina pripažįsta tik juoda ir balta, pilkuma ir šešėliai išguiti iš jos pasaulio.
Aš irgi ilgai taip gyvenau. Tačiau dabar, kai esu tiek patyrusi, toks pasaulis man per ankštas.
Sabina ir toliau į mane spoksojo griežtu veidu, perkreipusi lūpas. Kai buvo bekartojanti klausimą,
atsakiau:
– Šiandien mane nuveš Deimenas. Netrukus atvažiuos.
Vien išgirdusi Deimeno vardą, Sabina įsitempė. Ji nesiliovė kaltinti jo dėl visų mano nusižengimų,
nors anądien krautuvėlėje mano mylimojo nebuvo.
Sabina linktelėjo ir lėtai nuvėrė mane akimis. Reikliai gilinosi į kiekvieną smulkmeną. Nužvelgė
mane nuo galvos iki kojų, ir nuo kojų iki galvos. Ieškodama blogų, pavojingų ženklų ar kitokių
įspėjimų, kad vėl prisidarysiu bėdos. Teta ieškojo simptomų, apie kuriuos skalambrijama paauglių
auklėjimo knygose, bet išvydo tik švelniai įdegusią mėlynakę blondinę balta vasarine suknele. Basą.
– Viliuosi, šiais metais neturėsim daugiau rūpesčių. – Sabina pakėlė prie lūpų puodelį ir pažiūrėjo
į mane per kraštą.
– Apie kokius rūpesčius kalbi? – paklausiau bjaurėdamasi pašaipa savo balse, bet kartu pavargusi
nuolatos gintis.
– Manau, pati žinai. – Sabina susiraukusi kapojo žodžius, o aš giliai įkvėpiau stengdamasi
nesivaipyti.
Širdį draskė prieštaringi jausmai. Viena vertus, įgriso nesibaigiantys kasdieniai kaltinimai, antra
vertus, – ėmė pyktis, kad teta atsisako mane suprasti, patikėti, nors sakau tiesą, nepripažįsta manęs
tokios, kokia esu, geros ar blogos.
Bet tiesiog gūžtelėjau ir pasakiau:
– Na, turbūt džiaugsiesi sužinojusi, kad aš daugiau nebegeriu. Mečiau netrukus po laikino
pašalinimo iš mokyklos. Alkoholis man nieko nedavė, ir nors tu šito nenori nei girdėti, nei pripažinti,
jis šlykščiai aptemdė mano dovanas.
Teta pasišiaušė. Tiesiog pašiurpo išgirdusi iš mano lūpų žodį dovanos. Sabina laikė mane liūdna,
apgailėtina, dėmesio ištroškusia apsimetėle, reikalinga pagalbos, bet labiausiai ją siutino šitas žodis.
Teta tūžo, kad nenusileidžiu ir atsisakau jai paklusti.
Prisimerkusi nužvelgiau Sabiną ir pastuksenau buteliuku į stalą.
– Nė neabejoju, kad liepei Manozui mane sekti ir kas vakarą pateikti ataskaitą. – Kaipmat
pasigailėjau savo žodžių: kaltinti galėjau Sabiną, bet ne Manozą. Jis buvo man draugiškas ir geras,
nelaikė apgavike. Tik smalsavo, žavėjosi ir norėjo sužinoti daugiau. Gaila, jam nepavyko įtikinti
Sabinos mano nekaltumu.
Bet vis dėlto, jei Sabina nepripažįsta mano dovanų, kodėl aš turėčiau taip lengvai taikstytis su jos
meile mano istorijos mokytojui?
Tačiau aš jau buvau susitaikiusi.
Ne vien dėl to, kad į pyktį negalima atsakyti pykčiu. Nesvarbu, ką mano teta ir ką sakau aš,
galiausiai tik trokštu jai laimės.
Na, laimės ir sugebėjimo peržengti savo įsitikinimus. Tada mudvi galėtume bendrauti kaip
anksčiau.
– Paklausyk, – neleidau Sabinai atsakyti. Norėjau išsklaidyti slogią įtampą, kol nepasidarė dar
blogiau. Kol mūsų pokalbis nevirto vienu rėksmingų barnių, kurių netrūko Sabinai nutvėrus mane
buriant savo draugei Avalonos slapyvardžiu. – Nenorėjau tavęs įžeisti. Tikrai. Atsiprašau. –
Linktelėjau. – Gal sudarykim paliaubas? Tu pasistengsi suprasti mane, aš – tave, ir visi gyvensim
džiaugsmingai, taikiai ir darniai.
Žvilgsniu maldavau Sabiną sutikti, bet ji tik papurtė galvą ir kažką sumurmėjo po nosimi. Lyg ir
apie tai, kad po pamokų turiu grįžti tiesiai namo, kol ji nenuspręs kitaip.
Nors labai mylėjau tetą ir buvau dėkinga jai už globą, nesiruošiau kęsti jokių suvaržymų ir
draudimų. Nes iš tiesų man nėra reikalo gyventi pas ją ir taikstytis su jos nuostatomis. Aš turiu
pasirinkimą, ir ne vieną. O Sabina nė nenutuokia, kaip jai nuolaidžiauju.
Apsimetu valganti, nors maisto man nereikia, apsimetu lankanti mokyklą, nors žinau daugiau už
mokytojus, elgiuosi kaip kiekviena kita normali septyniolikmetė. Paauglė, kuriai reikia valgio,
pastogės, pinigų, drabužių, bet aš ne tokia, – mano galimybės neribotos. Mano rūpestis – neleisti
Sabinai sužinoti visos tiesos.
– O gal susitarkim šitaip? – Sukinėdama rankose buteliuką žiūrėjau, kaip kibirkščiuoja ir žėri
eliksyras. – Iš paskutiniųjų stengsiuosi nepridaryti tau rūpesčių ir nesimaišyti po kojų, jei tu duosi
man ramybę. Tinka?
Suraukusi antakius teta dėbtelėjo į mane spėliodama, ar kalbu nuoširdžiai, ar mėginu grasinti. Ji
suspaudė lūpas ir patylėjo, paskui sverdama žodžius tarė:
– Eve, aš tiesiog labai dėl tavęs jaudinuosi. – Sabina papurtė galvą ir pirštu perbraukė puodelio
kraštą. – Tegu ir nepripažįsti, esi labai giliai įklimpusi, ir mano galva nebeišneša, kaip su tavimi
elgtis, kaip su tavimi susikalbėti ir tau padėti…
Trinktelėjau buteliuku į stalą, geri mano norai išgaravo. Prisimerkusi tariau:
– Ką gi, gal šitai padėtų. Pirma – jei tikrai nori pagelbėti, liaukis vadinti mane pamišėle. –
Pakračiau galvą ir įsispyriau į sandalus, nes pajutau Deimeną įsukant į prievažą – pačiu laiku. –
Antra… – Užsimečiau ant peties kuprinę ir atrėmiau piktą Sabinos žvilgsnį. – Nustok laikyti mane
trokštančia dėmesio, giliai įklimpusia godžia apgavike ar panašiai. – Linktelėjau. – Sabina, jei nori
man padėti, nuo šito ir pradėk.
Nelaukdama tetos atsakant išlėkiau iš virtuvės, stipriau negu norėjau trinktelėjau pagrindines
duris, bet tik trūktelėjau pečiais ir patraukiau prie Deimeno automobilio.
 Įslydusi ant minkštos odinės sėdynės pašnairavau į Deimeną ir išgirdau:
– Tai štai iki ko priėjome.
Deimenas smiliumi parodė į lange stypsančią Sabiną. Ji net nesistengė slėptis ar žiūrėti pro
užuolaidos plyšį. Atvirai dilbakiavo į mane – mudu. Teta stovėjo griežtu veidu, perkreipusi lūpas,
įsirėmusi rankomis į šonus ir nenuleido nuo mudviejų akių.
Vengdama žiūrėti į tetą atsidusau – sutelkiau dėmesį į Deimeną.
– Džiaukis, kad apsaugojau tave nuo tardymo. Jei būtum užėjęs, Sabina būtų ėmusi tave
kamantinėti. – Papurčiau galvą. – Patikėk, ne veltui prašiau palaukti automobilyje, – pridūriau vis dar
jį nužiūrinėdama.
– Sabina tebepyksta?
Linktelėjau ir užverčiau akis.
– Gal man vertėtų su ja pakalbėti? Gal būtų naudos?
– Pamiršk. – Papurčiau galvą trokšdama, kad Deimenas įjungtų atbulinę pavarą ir išvažiuotų. –
Neverta su ja kalbėti – ji beviltiška. Jei mėginsi įtikinėti, tik dar pabloginsi padėtį.
– Pelnysiu dar piktesnį žvilgsnį negu tas, kurį Sabina metė į mane dabar, stovėdama prie lango? –
Sukant iš prievažos, Deimeno akys lakstė nuo galinio vaizdo veidrodėlio prie manęs, lūpos šypsojosi
pernelyg žaismingai.
Tai rimta.
Ir aš kalbu rimtai.
Galbūt Deimenui tai juokinga, bet man – labai svarbu.
Nutariau baigti šią kalbą ir nebesukti jam galvos. Priminiau sau, kad Deimenas gyvena Žemėje jau
šešis šimtus metų, turi didžiulę patirtį ir nebesureikšmina tokių kasdienių barnių.
Deimenui rūpiu tik aš. Visa kita jam nesvarbu. Net ir surasti priešnuodį, kuris po keturių šimtų
metų laukimo būtų leidęs mums tikrai būti kartu. Deimenas iš paskutiniųjų stengėsi apsaugoti mano
sielą nuo Prieblandos šalies. Visos kitos bėdos, palyginti su šia, atrodė menkos.
Nors puikiai supratau mylimojo nerimą, negalėjau pamiršti ir smulkesnių reikalų.
Deimeno nelaimė, atsikratyti pašalinių minčių pajėgiau tik vis iš naujo jas perkratinėdama.
Tikrai apsaugojau tave nuo tardymo ir sutaupiau daug laiko. Jei būtum spyręsis eiti vidun,
būtum viską tik pabloginęs. Žodžiai iš mano galvos keliavo į Deimeno, žiūrėdama pro priekinį stiklą
nustebau, kad diena tokia neįtikimai giedra, karšta ir saulėta, nors dar tik kelios minutės po aštuntos.
Nenoromis spėliojau, ar kada priprasiu prie tokio klimato, ar kada liausiuosi lyginusi savo naują
gyvenimą Kalifornijoje su ankstesniu Oregone.
Ar kada nors nustosiu žvalgytis į praeitį.
Sugrįžau tikrovėn, kai Deimenas spustelėjo man kelį ir pasakė:
– Nesijaudink, Sabina apsigalvos.
Jo balsas buvo tvirtas, bet veidas sakė ką kita. Deimeno žodžiai rėmėsi daugiau viltimi negu
įsitikinimu – norėdamas mane paguosti, jis melavo. Jeigu Sabina neapsigalvojo iki šiol, tai vargu ar
iš viso apsigalvos, bent jau negreitai.
– Žinai, kas mane labiausiai erzina? – paklausiau, nors ne kartą buvau skundusis. – Nesvarbu, ką
aš jai pasakojau, kiek kartų mėginau įrodyti gebanti skaityti jos mintis, atskleidžiau tik jai vienai
žinomų praeities ir dabarties paslaptėlių, netgi tiksliai nusakiau ateitį, – tai gali padaryti tik
aiškiaregė, – atsimušiau kaip į sieną. Rodos, mano pastangos paveikė priešingai. Ji užsispyrė kaip
ožka atsisakydama net svarstyti mano žodžius, iš viso praleido juos pro ausis. Sabina nė nemanė
mąstyti plačiau. Ji tik niūriai, smerkiamai į mane žiūrėjo, visiškai įsitikinusi, kad esu apgailėtina,
ištroškusi dėmesio apgavikė. Tarsi man būtų visai pakrikęs protas. – Pakračiusi galvą užsikišau už
ausies plaukų sruogą, o skruostai degė raudoniu. Kiekvienąkart apie tai kalbėdama susinervindavau,
įsiusdavau ir iškaisdavau. – Po velnių, jei esu taip ištroškusi dėmesio, tai kam švaistyti brangų laiką
savo gebėjimams nuslėpti? Pasakiau, kokie kvaili ir nepagrįsti jos argumentai, bet Sabina nesiklausė.
Apkaltino mane apsimetinėjant! – Užsimerkiau ir susiraukiau – nemalonus pokalbis vėl iškilo
priešais akis.
Kitą rytą po Romano mirties Sabina įsiveržė į mano kambarį. Tą rytą aš palaidojau viltį kada nors
iš tikrųjų būti su Deimenu ar gauti priešnuodį. Ji išvertė mane iš lovos, neleido nusiprausti, išsivalyti
dantų ir apsirengti.
Virdama pykčiu, įsitikinusi savo teisumu primerkė mėlynas akis ir pasakė:
– Eve, gal pasiaiškintum dėl praėjusio vakaro?
Pakračiau galvą ir nuvijau nemalonų prisiminimą. Pažvelgusi Deimenui į akis tariau:
– Pasak jos, aiškiaregių, ekstrasensų ir kitų panašių dalykų nėra. Pasak jos, niekas negali
išpranašauti ateities. Tai tiesiog pramanas, godžių, nesąžiningų, apsimetėlių šarlatanų kaip aš
paistalai! Ir aš tapau nusikaltėle, paėmusia pinigus už savo pirmąjį būrimą. Ir jeigu aš kartais nežinau,
tokius sukčius persekioja įstatymas. Sabina pasimėgaudama išvardijo atitinkamus straipsnius. –
Spoksojau į Deimeną taip pat susijaudinusi ir išplėtusi akis kaip ir tada, kai pasakojau šią istoriją
pirmą kartą. – Praėjusį vakarą ji vėl užtraukė tą pačią giesmę, ir aš paklausiau, ar galėtų
rekomenduoti gerą advokatą, jei jau taip smarkiai nusižengiau įstatymui. – Užverčiau akis prisiminusi,
kas nutiko vėliau.
Nervingai čiupinėdama trumpos baltos medvilninės suknelės palankus stengiausi išlaikyti ant kelio
atsuktą eliksyrą. Liepiau sau nusiraminti, pamiršti tą istoriją, nes ji apkalbėta jau daugybę kartų, o
mano nuoskauda nemažėja.
Kai Deimenas pristabdė, sužiurau pro langą: per kelią ėjo pusamžė moteris nešina banglente. Ji
vedėsi už pavadėlio smėlinį labradorą. Šuo labai priminė Vėdryną – taip pat vizganti uodega,
žvilgantis geltonas kailis, linksmos rudos akys ir miela rausva nosis. Apstulbau, pažįstamas skausmas
nuvėrė paširdžius – vėl prisiminiau artimųjų netektį.
– Ar pasakei Sabinai, kad ji pati supažindino tave su Ava? Per ją tu netyčia įsidarbinai
„Mėnesienos magijoje“, – paklausė Deimenas grąžindamas mane į tikrovę ir spustelėdamas greičio
pedalą.
Žiūrėdama į šoninį veidrodėlį linktelėjau, nulydėjau akimis vis tolstantį šunį.
– Taip, pasakiau praėjusį vakarą, ir įsivaizduoji, ką ji atsakė?
Žvilgtelėjau į Deimeną ir mintimis nusiunčiau jam visą sceną. Sabina stovi prie virtuvės stalo,
ketindama plauti ir pjaustyti kalną daržovių. Aš vilkiu sportine apranga, pasirengusi pabėgioti ir
išvengti kivirčo. Užuot taip padariusios susiriejome, ėmėme viena ant kitos rėkti ir trankyti durimis.
Teta kovojo prieš mane jau penkioliktą raundą ir nesirengė pasiduoti.
 – Ji pasakė, kad tai buvo juokai. Vakarėlio pramoga. Skirta tik pasilinksminti. Ir jokių
pranašysčių neverta imti už gryną pinigą. – Nusivaipiau ir pakračiau galvą.
Norėjau dar šį tą pridurti, nė nemaniau užsičiaupti, bet Deimenas pažvelgė į mane ir tarė:
– Eve, per šešis šimtus metų supratau, kad žmonės nemėgsta pokyčių ir tvirtai laikosi savo
įsitikinimų. Nejuokauju. Tik prisimink, kas nutiko mano vargšui draugui Galilėjui. Pareiškęs, jog
Žemė nėra visatos centras, jis tapo atstumtuoju. Dėl savo įsitikinimų buvo apkaltintas erezija,
priverstas išsižadėti savo žodžių ir iki gyvenimo galo buvo kalinamas namuose, nors dabar visi
žinome, kad Galilėjus buvo teisus. Palyginti su mano draugu, tu lengvai išsisukai. – Deimenas
nusikvatojo ir norėjo linksma nuotaika užkrėsti mane, bet aš sėdėjau surukusi. Gal kada nors mane ir
ims juokas, bet ta diena išauš dar labai negreit.
– Patikėk, – paliečiau Deimeno ranką – mus kaip visada skyrė energijos šydas. – Ji norėtų įvesti
namų areštą, bet tai neišdegs. Man rodos, labai nesąžininga, kad turiu aklai paklusti tetai, matančiai
tik juoda ir balta, negaudama progos pasiaiškinti. Sabina nė neklauso manęs. Ji tiesiog nusprendė, kad
esu trenkta, vargšė, pakrikusios psichikos paauglė, įsisvajojusi turinti sugebėjimų, kurių nesuvokia
jos siauras protas. Tarpais taip įsiuntu, kad… – Nutilau ir suspaudžiau lūpas, nes suabejojau, ar noriu
ištarti tuos žodžius garsiai.
Deimenas klausiamai į mane žiūrėjo.
– Kartais tiesiog nebegaliu sulaukti, kada pabaigsime mokyklą ir išvažiuosime kuo toliau nuo
čia, gyvensime tik sau ir pamiršim nemalonumus, – išpyškinau vienu atsikvėpimu. – Negražu taip
sakyti, nes Sabina padarė man daug gero, bet ji nenutuokia, kas esu. Tik žino, jog turiu aiškiaregės
galių – ir kaip įsišėlo! Įsivaizduok, kas nutiktų, jei atskleisčiau jai visą tiesą! Kad esu nemirtingoji ir
turiu tokių galių, kokios jai nė nesisapnuoja? Pavyzdžiui, galiu akimirksniu sukurti daiktus, keliauti
laiku, ką jau kalbėti apie tai, kad leidžiu laisvalaikį dimensijoje tarp dimensijų, nuostabiajame
Samerlande ir glamžausi su savo nemirtingu vaikinu praėjusiuose gyvenimuose! Įsivaizduok, kas būtų
tada!
Nuo Deimeno žvilgsnio mane užliejo maloni šiluma ir dilgčiojimas. Jis nusišypsojo ir pasiūlė:
– Verčiau nemėginkim, gerai?
Stabtelėjęs prie šviesoforo Deimenas mane prisitraukė. Išbučiavo kaktą, skruostą, kaklą,
galiausiai jo lūpos surado manąsias.
Atsitraukė prieš pat užsidegant žaliai šviesai ir paklausė:
– Ar tikrai nori visa tai išgyventi?
Deimenas ilgokai žiūrėjo į mane šiltu, tamsių akių žvilgsniu, duodamas laiko pasakyti ne,
prisipažinti, kad nesu pasirengusi, nė iš tolo. Tada jis būtų apgręžęs automobilį ir būtume nuvažiavę
kur nors kitur. Į gražesnę, draugiškesnę ir šiltesnę vietą – pavyzdžiui, į atokų paplūdimį ar gal net
persikėlę į Samerlandą. Deimenas turėjo menką viltį, jog taip ir bus.
Jis jau seniausiai baigęs vidurinę. Prieš šimtmečius. Lanko mokyklą tik dėl manęs. Tik dėl to čia
gyvena. Dabar pagaliau mudu esam kartu, suradom vienas kitą po kelių skausmingų netekties
šimtmečių, ir Deimenas nematė prasmės švaistyti laiką. Užsiimti niekais.
Aš irgi nemačiau didelės prasmės. Sunku mokytis, kai žinios pačios pereina iš mokytojų galvos į
tavąją arba kai sužinai knygos turinį, uždėjęs ranką ant viršelio. Vis dėlto buvau pasiryžusi čia likti ir
viską išgyventi.
Pirmiausia dėl to, kad šis tarpsnis mano keistame gyvenime atrodė pats normaliausias. Nors
Deimenas nuobodžiauja ir nuolat prašo viską mesti ir apsigyventi drauge, aš šito nedarysiu. Negaliu.
Dėl tam tikros nesuvokiamos priežasties noriu, kad baigtume mokyklą.
Noriu laikyti rankose diplomą ir pamėtėti į orą kepurę.
Ir šiandien mudu žengiame pirmą žingsnį prie šio tikslo.
Linktelėjau, nusišypsojau ir žvilgsniu paraginau Deimeną važiuoti toliau. Jo veidą aptemdė
nerimas, bet aš žvelgiau jam į akis ryžtingai, atgavusi pasitikėjimą savimi. Atlošiau pečius, suėmiau
plaukus į arklio uodegą žemai ant sprando, persibraukiau suknelę. Ruošiausi būsimam mūšiui.
Tiesa, nežinojau, kas nutiks ar ko tikėtis, – savo ateitį mačiau ne taip aiškiai kaip kitų žmonių.
Buvau tikra tik dėl vieno – Heivna vis dar kaltina mane dėl Romano mirties.
Vis dar kaltina mane dėl visų savo gyvenimo negandų.
Ir yra pasirengusi įvykdyti pažadą – pražudyti mane.
– Neabejok, tikrai esu pasirengusi. – Žiūrėjau pro langą ieškodama minioje savo buvusios
geriausios draugės. Anksčiau ar vėliau Heivna mane puls. Vyliausi turėsianti progą ją perkalbėti, kol
nepadarėme to, ko tektų gailėtis.
 ketvirtas skyrius

Pamatėme ją tik per priešpiečius.

Visi ją pamatė.
Negalėjai jos nepastebėti.
Ji skriejo kaip keistas ledo mėlynumo sūkurys, kaip aštrus varveklis, – viliojanti, egzotiška,
stulbinanti, lyg žiemos šaltukas karštą vasaros dieną.
Aplink ją būriavosi mokiniai – tie patys, kurie anksčiau praeidavo kaip pro tuščią vietą.
Bet dabar negalėjai jos nepastebėti.
Negalėjai atsispirti nežemiškam jos grožiui ir nepakartojamam žavesiui.
Tai buvo nebe ankstesnioji Heivna. Visiškai ne ta. Pasikeitusi.
Anksčiau ji buvo blanki, o dabar švytėjo.
Pirma buvo nepatraukli, o dabar kerėjo.
Tikėjausi ją išvysti su įprastiniais juodos odos ir nėrinių drabužiais, lyg kokią rokenrolo žvaigždę,
bet ji buvo visai pakeitusi įvaizdį – pasirinkusi romantišką, ilgesingą, kerintį, kiek šleikštoką stilių.
Atrodė lyg šalta, gedinti nuotaka. Vilkėjo ilgą suknelę, išryškinančią kūno formas, su gilia V iškirpte
ir plačiomis rankovėmis. Kelių sluoksnių mėlyno šilko sijonas vilkosi žeme, kaklą svarino daugybė
brangakmenių – blizgantys Taičio perlai, žvilgantys apdoroti safyrai, dideli neapdirbti turkiai, kekės
dailiai poliruotų akvamarinų. Juodi vešlūs plaukai bangomis krito iki juosmens. Anksčiau buvę
šviesūs kirpčiukai dabar buvo nudažyti ryškiai mėlynai, kaip ir nagai, tokia pat spalva apvestos akys,
mėlynas safyras puikavosi jai ant kaktos, tarp lenktų antakių.
Ankstesnė Heivna nebūtų šitaip išsidabinusi; ji būtų kvatojusis per visą mokyklą iki nuskambant
skambučiui, tik tiek.
Kai Deimenas palietė mano ranką, sumurmėjau. Jis sunėrė mudviejų pirštus ir padrąsindamas
spustelėjo. Kaip ir visi kiti buvom priblokšti Heivnos pasikeitimo. Nepajėgėme atplėšti akių nuo
ypač baltos jos odos, besimaudančios juodos ir mėlynos spalvos jūroje. Pakeitusi įvaizdį Heivna
atrodė trapi ir nežemiška, kaip nužengusi iš paveikslo, ir puikiai slėpė vidinį ryžtą.
– Ji nedėvi amuleto, – sušnibždėjo Deimenas, dirstelėjo į mane, paskui vėl nusigręžė į Heivną. –
Jis dingęs.
Mano akys tuoj pat įsmigo jai į kaklą, įdėmiai nužvelgiau brangakmenių vėrinius. Deimenas buvo
teisus. Mūsų dovanotas amuletas, turėjęs saugoti ją nuo pražūties, saugoti nuo manęs, buvo dingęs.
Tikrai ne atsitiktinai. Taip Heivna garsiai ir aiškiai pranešė:
Man tavęs nereikia. Aš tave pranokau. Pralenkiau visa galva.
Užkopusi į susikurtos galios viršūnę, Heivna jaučiasi stipri ir manęs nebijo.
Nors nuo tos nakties, kai sugirdžiau jai eliksyrą ir padariau nemirtinga, nebemačiau jos auros, vis
tiek puikiai perpratau jos mintis.
Žinojau, kaip ji jaučiasi.
Gedulo dėl Romano ir neapykantos man raizginys ir sukūrė šį įvaizdį. Heivna buvo visiškai
užvaldyta, visiškai pasidavusi žvėriškam pykčiui ir slegiama didžiulės netekties dabar siekė atkeršyti
kiekvienam kadaise ją nuskriaudusiam žmogui.
Pirmoji sąraše buvau aš.
Deimenas staigiai sustojo ir prisitraukė mane, duodamas paskutinę progą pasipustyti padus ir
dingti nuo scenos, bet aš to nepadariau. Negalėjau padaryti. Leisiu Heivnai pulti pirmai. Vos tik ji
sujudės, parodysiu, kieno viršus. Ne veltui treniravausi. Dabar ji jaučiasi stipri ir pasitiki savimi, bet
aš žinau jos silpnybes.
Gal Heivna jaučiasi stipri, galinga ir nenugalima, bet jos jėgos nė iš tolo neprilygsta
manosioms.
Deimenas metė į mane susirūpinusį žvilgsnį. Heivna akimis laidė į mane neapykantos strėles.
Tačiau aš tik gūžtelėjau pečiais ir nužingsniavau prie mūsų staliuko, kurį Heivna laikė savuoju.
Supratau, kad tulžingi žvilgsniai yra tik pradžia. Teks prie jų priprasti, jei norim ištverti čia visus
metus.
– Ar gerai jautiesi? – Deimenas palinko artyn nerimastingai žiūrėdamas man į akis ir uždėjo ant
kelio ranką.
Linktelėjau neatitraukdama žvilgsnio nuo Heivnos. Jei ji tokia pat kaip Romanas, tai temps laiką,
žais kaip katė su pele, pasimėgaus prieš puldama žudyti.
– Nepamiršk, kad esu šalia. Visada esu šalia. Nors tavo pastangomis lankome skirtingas pamokas,
– Deimenas papurtė galvą, – žinok, aš niekur nedingsiu. Nepraleisiu pamokų, nepabėgsiu,
nenusiplausiu ar panašiai. Eisiu į visas nuobodžias pamokas laikydamasis nykaus tvarkaraščio.
Prireikus tik pakviesk, ir aš…
– Ir tu ateisi. – Trumpai pagavau jo žvilgsnį, paskui vėl įsispoksojau į Heivną. Mačiau, kaip ji
užsiima populiariųjų karalienės poziciją, vadovauja stalui, prie kurio prieš kelis mėnesius jai nebūtų
buvę leista net prieiti, tuo labiau atsisėsti. Nusprendžiau, kad Steisė su Honora nutarė pasireikšti kitur
ir išvažiavo priešpiečių į miestą. Jos tikrai nebūtų leidusios taip atsitikti. Spėliojau, kas bus, kai
sugrįžusios ras Heivną, užkėtusią jų vietą.
– Paklausyk, – atsisukau buteliuką ir nugėriau gurkšnelį eliksyro. – Apie tai jau šnekėjom, man
viskas gerai. Aš susitvarkysiu. Ir ją sutvarkysiu. Neabejok. – Atsigręžusi reikšmingai pasižiūrėjau į
Deimeną. – Mudu praleisime drauge amžinybę – tik tu ir aš. – Nusišypsojau. – Todėl mums nebūtina
sėdėti greta per fizikos pamoką, tiesa? – Mano širdis suspurdėjo pamačius, kaip nušvito Deimeno
akys, pragiedrėjo nuotaika, lūpose šmėstelėjo šypsena. – Nėra ko dėl manęs baimintis. Medituodama
su Ava ir treniruodamasi su tavim pasitobulinau, labai sustiprėjau. Ir pajėgsiu įveikti Heivną, patikėk
manim. Aš savimi pasikliauju.
Deimeno akys lakstė nuo manęs prie Heivnos, veide atsispindėjo nuogąstavimas, besigrumiantis
su jo paties dvejonėmis ir noru manimi patikėti. Deimenas vis tiek baiminosi dėl mano saugumo,
manė, kad tik jis vienas kaltas, kad įtraukė mane į šitą makalynę tą dieną, kai pavertė nemirtinga. Ir tik
ši kaltė sulaikė jį nuo kišimosi.
– Gerai, tik pridursiu… – Jis kilstelėjo mano smakrą ir pažvelgė į akis. – Prisimink, kad Heivna
yra pikta, stipri ir nutrūktgalvė – dėl to labai pavojinga.
Linktelėjau ir tuoj pat atšoviau:
– Taip, galbūt tu teisus, bet nepamiršk, kad esu susitelkusi, stipresnė už ją ir turiu daug daugiau
savitvardos, negu ji kada nors įgis. Vadinasi, ne jos nosiai mane sužeisti. Kad ir kaip labai nori, kad
ir kaip stengsis – šios kovos nelaimės. Ką jau kalbėti, kad aš turiu…
Deimenas prisimerkė, jį nustebino netikėti daug kartų repetuoto scenarijaus pokyčiai.
– Tave. Aš turiu tave. Amžinai, tiesa? Bent jau taip tvirtinai praėjusį vakarą mėgindamas mane
suvilioti Anglijoje…
Ak, tai aš mėginau tave suvilioti? Tu tikra? Deimenas nusikvatojo, užsimerkė ir ėmė mane
bučiuoti. Iš pradžių švelniai, neskubiai, paskui vis karščiau. Mano kūną užliejo pažįstama šiluma ir
dilgčiojimas, bet teko staiga atsitraukti, nes turėjome būti budrūs.
Šitai palauks. Heivna – ne.
Vos spėjau apsiraminti ir susitvardyti, kai iš minios, aplenkdamas Heivnos stalą, išniro Mailsas ir
patraukė prie mūsų. Sustojęs per kelis žingsnius, greitai apsisuko ratu, leisdamas visapusiškai
pasigrožėti savimi, paskui sustingo modelio poza – nutaisęs plieninį žvilgsnį, patempęs lūpą ir
įsirėmęs rankomis į šonus.
– Ar aš pasikeičiau? – Jo akys lakstė nuo manęs prie Deimeno. – Atsiprašau, kad taip sakau, bet,
jūsų žiniai, ne vien Heivna transformavosi per vasarą. – Mailsas liovėsi pozavęs ir prisiartino. – Jei
manęs neišgirdot, leisiu sau pakartoti: Ar aš pasikeičiau? – Mailsas tyčia tęsė ir labai aiškiai tarė
kiekvieną žodį.
Kai pažvelgiau į jį – kai mudu pažvelgėm į jį – laikas tarsi sustojo, mokyklos triukšmas nutolo.
Visas šnekas, žvilgsnius, širdies plakimą nustelbė gilus nusistebėjimo atodūsis. Mudu sustingome –
du apšalę nemirtingieji spėliojo, ar žiūri į trečiąjį.
– Nagi, nedelskit, klokit, ką manot? – sučiulbėjo Mailsas, dar kartą mikliai apsisukdamas ir
išlauždamas kitą pozą, kol mudu dar neprabilome. – Holtas manęs net nepažino.
Ką manai? Manau, žodis pasikeitimas per silpnas tam apibūdinti. Įsmeigiau akis į Deimeną,
paskui vėl į Mailsą. Po velnių, čia vargiai tinka iš esmės pasikeitęs ar absoliučiai transformavęsis!
Papurčiau galvą.
Kiek pažinojau Mailsą, jis visada nešiojo trumpus plaukus. Dabar jie buvo ataugę ir bangavosi
vos ne kaip Deimeno. Kūdikiškas skruostų putlumas, jauninęs jį dvejais metais, buvo išnykęs.
Ryškėjo vyriški skruostikauliai, tvirtas smakras ir ereliška nosis. Net drabužiai – nors Mailsas kaip
visada mūvėjo džinsus ir vilkėjo marškinėlius – gulėjo visiškai kitaip.
Kaip vikšras išsilukštenęs iš kokono, jis išskleidė naujus puošnius drugelio sparnus.
Dingtelėjus baisiausiai minčiai – kad Heivna jau pričiupo Mailsą – pamačiau ją. Mudu pamatėme
ją. Nuostabią oranžinę Mailso aurą. Su palengvėjimu atsikvėpėme ir atsipalaidavome.
Vis dar negalėjau atsitokėti, neradau žodžių, todėl apsidžiaugiau, kai prabilo Deimenas:
– Rodos, Florencija išėjo tau į naudą. Labai į naudą. – Jis nusišypsojo Mailsui, o man drąsinamai
spustelėjo ranką.
Mailsas nusikvatojo, juokas ištirpdė dirbtinį griežtumą. Bet staiga vaikinas surimtėjo, jo aura
subangavo ir sublykčiojo – jis įdėmiai sužiuro į Deimeną, ir aš prisiminiau.
Kivirčydamasi su Heivna ir Sabina buvau visai pamiršusi Deimeno ir Drinos portretus, aptiktus
Mailso Florencijoje.
Portretus, nutapytus prieš kelis šimtus metų.
 Jų egzistavimo nebuvo kaip paaiškinti. Jokiais logiškais argumentais.
Buvau pasižadėjusi šito nedaryti, jei neiškils būtinybė. Bet dabar ji iškilo. Taigi kol Deimenas
kalbėjosi su Mailsu apie Florenciją, ištaikiau mirksnį ir įlindau į draugo mintis. Norėjau pamatyti, ką
jis galvoja, ką įtaria, ir labai nustebau išvydusi, kad jam visai nerūpi tie paveikslai. Mailsą dominau
aš.
– Esu nusivylęs, – nutraukęs Deimeną Mailsas kreipėsi į mane.
Palenkiau galvą į šoną – išsmukau iš jo minčių taip ir nespėjusi sužinoti, ką jis iš tikrųjų sumanė.
– Kaip matot, pargrįžau atsinaujinęs ir patobulėjęs. – Mailsas persibraukė kūną tarsi modelis,
rodantis didįjį žaidimo prizą. – Vyliausi, kad šie metai bus geriausi mokykloje. Tačiau grįžęs
sužinojau, kad mano draugės vis dar kovoja, vis dar nesikalba ir vis dar stengiasi mane priversti
pasirinkti vieną iš jų. Nors prieš išvykdamas buvau jas įspėjęs susitaikyti iki man grįžtant, nes
nedalyvausiu šiame žaidime. Aš ne Meril Strip ir nevaidinsiu „Sofijos pasirinkime“. Tikrai ne. Iš
tiesų…
– Heivna taip tau sakė? – nutraukiau draugą nujausdama, kad šis monologas gali trukti iki pat
skambučio. – Tai ji liepė tau rinktis? – Pro šalį einant būreliui mokinių prakalbau tyliau.
– Ne, bet, antra vertus, jai ir nereikėjo. Savaime aišku, kad jeigu tu nesikalbi su ja, o ji su tavim –
turėsiu rinktis. Šiaip ar taip, priešpiečių pertrauka bus dar slogesnė negu praėjusiais metais. –
Mailsas papurtė galvą, švelniai subangavo jo blizgančios rudos garbanos. – Aš šito nepakęsiu.
Tiesiog negaliu. Taigi duodu dvi dienas baigti kivirčams. Arba būsiu priverstas valgyti priešpiečius
kitur. O jei mano įspėjimo nepriimsite rimtai, žinokite, kad turiu seno mamos automobilio raktelius ir
nebesu nuo jūsų priklausomas. Judvi su Heivna abi man vienodai brangios. Taigi jei dar norite mane
matyti, teks susitaikyti arba…
– Arba kas? – nutaisiusi nerūpestingą, linksmą balsą svarsčiau, kaip įkalti Mailsui į galvą, kad
Heivna ne tik nenorės su manim taikytis, bet puls vis pikčiau.
– Arba man teks susirasti kitą stalą ir kitus draugus. – Mailsas linktelėjo, jo akys lakstė nuo
Deimeno prie manęs įtikinėdamos, jog grasinimas nėra tuščias.
– Bus matyti, – tarė Deimenas tiesiog norėdamas kuo greičiau baigti šneką.
– Nieko nepažadu, – pridūriau trokšdama grąžinti draugą į tikrovę ir nepuoselėti bergždžių vilčių.
Žinodamas, kad tuoj nuaidės skambutis, Deimenas paėmė mano ranką ir ketino palydėti iki klasės.
Bet stabtelėjo Mailsui patapšnojus per petį.
– O su tavim… – Jis ilgokai patylėjo apžiūrinėdamas Deimeną nuo galvos iki kojų. – Mudu
pakalbėsim vėliau. Turėsi daug ką man paaiškinti.
 penktas skyrius

Matyt, buvau taip susitelkusi į Heivną, kad visai pamiršau kitas savo priešes – Steisę Miler ir jos
draugužę Honorą.
Į šeštą, fizikos, pamoką atėjau prieš pat skambutį. Uždariusi duris išgirdau prislopintą jų juoką,
prunkštimą ir atsitokėjau.
Patraukiau tiesiai klasės viduriu, šypsodamasi pati sau iš suglumusio Steisės veido, nes įsitaisiau
suole prie pat savo priešių. Kam joms veltui sukioti kaklus norint mane pamatyti – juk galiu atsisėsti
ten, kur manęs niekas neužstoja nuo jų smalsių akių. Manęs – mėgstamiausio apkalbų objekto.
Tačiau pasirinkimas iš tiesų nustebino tik Steisę. Honora reagavo ramiai. Ji tik atlošė pečius,
kilstelėjo antakį ir nužvelgė mane budriu, prieštaringu, sunkiai nusakomu žvilgsniu.
Sunkiai nusakomu.
Tačiau mane labiau domino ne Honoros išraiška, o jos galvoje besisukančios mintys. Tos mintys
buvo skirtos tiesiogiai man, Honora neabejojo, kad aš jas skaitau.
Žinau, kad tu mane girdi. Viską apie tave žinau. Ir žinau, kad tu žinai, ką aš ketinu daryti
Steisei. Kaip priversiu ją sumokėti už visas niekšybes, kurių prikrėtė man ir niekuo dėtiems
žmonėms, pasipainiojusiems jai kelyje. Tik nežinau, ar tu man pagelbėsi, ar trukdysi. Bet jeigu
žadi trukdyti, gerai pagalvok. Pirma, Steisė nuo pat pradžių elgėsi su tavimi kaip paskutinė kalė,
antra, net ir norėdama manęs nesustabdysi. Niekas nesustabdys. Nei tu, nei Džudas, o juo labiau
Steisė, tad verčiau net nebandyk…
Honora spoksojo tiesiai į mane nekantraudama įsitikinti, kad gavau jos žinutę, kad puikiai ją
girdėjau, bet jai teko nusivilti – mano veidas buvo šaltas kaip ledas. Pakako jau to, ką išgirdau.
Į niekingą Honoros keršto planą įsiterpė įprastiniai užgaulūs Steisės komentarai, tylus mokytojo
Bodeno skundas, kaip dar vieni gyvenimo metai nueis šuniui ant uodegos vargstant su nedėkingais,
abejingais, prastai nusikirpusiais ir neskoningai apsirengusiais mokiniais, niekuo nesiskiriančiais nuo
savo pirmtakų, prie jų prisidėjo bendraklasių asmeniniai išgyvenimai ir pyktis – ši baisi maišalynė
mane prislėgė.
Per daug prislėgė.
Ir visiškai išsekino.
Taigi aš atsiribojau nuo viso šito erzelio ir nutariau telepatiškai pabendrauti su Deimenu.
Jau šešta pamoka, ir kol kas ramu. O kaip tu? Pasiunčiau mintį ir pakėliau ranką išgirdusi savo
pavardę. Blum – pagal abėcėlę vieną pirmųjų klasės žurnale.
Dailė. Puiki dienos pabaiga – bent turėsiu ko laukti. Dėl manęs visos pamokos galėtų būti
dailė. Beje, ponia Mačado labai nudžiugo, kad grįžau. Pati prisipažino. Dar nėra turėjusi tokio
talentingo, tokio jauno ir taip iš prigimties apdovanoto mokinio. Ištaikiusi progą ji nori pakalbėti
su manimi apie ateitį, patarti, kokią dailės mokyklą pasirinkti.
O kaipgi aš? Ar ponia Mačado perdavė linkėjimų pačiai netalentingiausiai ir mažiausiai
apdovanotai savo mokinei? O gal ji nebenori manęs prisiminti?
Nesigraužk – tavo van Gogo kopija buvo nepakartojama.
 Jeigu nepakartojama tu vadini klaikią kopiją, tada taip, tai tiesa! Gali nuraminti mokytoją, kad
nebelankysiu jos pamokų. Turiu neprarasti pasitikėjimo savimi, būti stipri ir dvasiškai, ir fiziškai,
todėl nesigadinsiu nuotaikos nevykusiai tepliodama. Kokia tavo pirmoji užduotis? Dar vienas
Pikasas ar tavoji van Gogo interpretacija?
Deimenas nusijuokė. Impresionizmą ėjom anais metais. Manau, sieksiu daugiau ir imsiuosi
tapyti freską. Atkursiu Siksto koplyčią. Ištapysiu sienas, lubas ir visaip kitaip išpuošiu klasę.
Tinka?
Šis būdas yra tinkamiausias neišsišokti, kaip tu nuolat man primeni! Nusikvatojau garsiai, bet
supratau tik tada, kai Steisė Miler į mane įsispoksojo, užvertė akis ir tyliai užgiedojo: „Mė-mė!“
Tuoj pat nutraukiau ryšį su Deimenu. Iš susiraukusio mokytojo Bodeno veido supratau patekusi į
juodąjį sąrašą. Pirmą mokslo metų dieną per pirmąsias penkias minutes buvau priskirta prie ypač
įžūlių neklaužadų.
– Kas jus taip prajuokino, panele… – Mokytojas atidžiai tyrinėjo ką tik sudarytą sėdėjimo lentelę.
– …Blum? Gal pasidalytum ta linksmybe su kitais?
Vogčiomis giliai įkvėpiau ir papurčiau galvą. Vengiau pikto Steisės žvilgsnio, nekreipiau dėmesio
į pašaipiai surauktus Honoros antakius ir nuobodulį klasės draugų veiduose – jie buvo pripratę prie
mano paikysčių.
Atsiverčiau naują vadovėlį. Atsegusi kuprinę pamačiau, kad ji prikimšta tulpių. Raudoni,
vaškiniai gėlių vainiklapiai tarsi Deimeno meilės laiškas priminė, jog jis yra čia pat, skatino
nepasiduoti, kad ir kas nutiktų, kliautis mūsų amžina meile. Vienintele vertybe šiame beprotiškame
pasaulyje.
Perbraukusi pirštais tulpių stiebus, mintimis padėkojau Deimenui, tada susikūriau sąsiuvinį ir
rašiklį. Užsegiau kuprinę šventai įsitikinusi, kad niekas nieko nematė, bet sugavau skvarbų, įdėmų
Honoros žvilgsnį – tokiu ji spoksojo į mane anądien paplūdimyje.
Ėmiau spėlioti, ar daug ji apie mane žino.
Panorau įlįsti į Honoros mintis, prisikasti iki pat dugno, bet ji nusigręžė, o mokytojas liepė man
skaityti, ir aš mėgindama išpirkti kaltę įsijaučiau į stropios mokinės vaidmenį.

– Palūkėk, Eve! – išgirdau už nugaros, bet nesustojau. Taip kuždėjo nuojauta.

Kai ji pašaukė dar kartą, nusprendžiau stabtelėti ir atsigręžti. Visai nenustebau išvydusi
atsivejančią Honorą, nors buvo keista matyti ją vieną, be Steisės. Tarsi netikėtai būtų praradusi
ranką, koją ar kitą svarbią kūno dalį.
– Ji tualete, – tarė Honora rudomis akimis tyrinėdama mano veidą ir atsakydama į klausiamą
žvilgsnį. – Steisė arba taisosi makiažą, arba išvemia priešpiečiams sušliurptą vaisių kokteilį, arba
mąsto, kaip čia dar šantažuoti palaikymo komandos šokėjas. Arba, po velnių, daro visus tris darbus iš
karto. – Honora patraukė pečiais ir patogiau suėmusi kaugę knygų nužvelgė mane nuo šviesių
viršugalvio plaukų iki rožine spalva lakuotų kojų nagų.
– Įdomu, kodėl tau tai rūpi? – paklausiau irgi ją apžiūrinėdama: tamsius ilgus plaukus su neseniai
dažytomis raudonomis sruogelėmis, juodas džinsines timpes, juodus plokščiapadžius ilgaaulius iki
kelių, kiauraraščiu megztą nertinį ir berankovę palaidinukę. – Jei taip baisiai nekenti Steisės, kodėl
tau rūpi jos užmačios? Kodėl nenumoji į ja ranka ir nepradedi savo gyvenimo?
– Vadinasi, tu gali skaityti mano mintis. – Honora nusišypsojo ir prabilo taip tyliai ir ramiai, tarsi
kalbėtų pati su savimi: – Gal vieną dieną išmokysi ir mane?
– Abejoju. – Atsidusau, nes mane labai traukė įlįsti į Honoros mintis ir sužinoti, ko iš tiesų ji nori,
bet priminiau sau, kad taip elgtis nedera, kad turiu būti kantri ir leisti jai išsipasakoti.
– Tai gal Džudas išmokys. – Honora kilstelėjo antakį ir tiriamai į mane pažiūrėjo. Toks žvilgsnis
galėjo reikšti ir nelabai slepiamą grasinimą.
Tačiau aš tik prikandau lūpą ir patraukiau prie spintelės skubėdama padėti „perskaitytas“ knygas
ir susitikti su automobilyje laukiančiu Deimenu.
– Nė nesvajok, – atkirtau stengdamasi atsikratyti minčių apie Džudą. Retkarčiais susirašydavome
žinutėmis. Tikrindavau, ar jam viskas gerai, ar jis vis dar gyvas, ar Heivna, kaip buvo žadėjusi, iki jo
neprisikasė. Šiaip jau mudu nesikalbėjome nuo tos nakties, kai Džudas nužudė Romaną.
Tą naktį dėl Džudo kaltės stojau ginti žmogų, kurio kadaise nekenčiau taip, kad pati norėjau
pribaigti.
– Kiek žinau, tokios dovanos Džudas neturi, – pridūriau persimesdama kuprinės dirželį per kitą
petį ir žvilgsniu paraginau: Neišmanau, ko sieki, bet jei jau turi kokį tikslą, tai klok!
Priverčiau Honorą gūžtelėti ir nusukti akis. Nežiūrėdama į mane, dairydamasi po koridorių ji tarė:
– Negi niekada nenorėjai pamatyti, kaip Steisė sumokės už visas niekšybes? – Honora klausė labai
rimtai. – Prisimink, kiek per ją prisikentėjai – buvai laikinai pašalinta iš mokyklos, visi internete
pamatė, kaip apsijuokei apatinių parduotuvėje, o kur dar Deimenas… – Honora dramatiškai nutilo
laukdama atitinkamos reakcijos, bet veltui. Aš neužkibau ant jos kabliuko. – Šiaip ar taip, – kalbėjo ji
toliau skubiai, nes iš mano veido suprato, kad tuoj nueisiu, – stebiuosi, kodėl manęs nepalaikai.
Tikėjausi, būsi pirma eilėje, na, gal antra, po manęs.
Giliai įkvėpiau. Labiau už viską troškau iš čia dingti ir susitikti su Deimenu, bet vis dėlto
pasakiau:
– Matai, Honora, jei pažvelgsi mano akimis, turėsi pripažinti, kad ir pati esi man prikiaulinusi. –
Honora nejaukiai pasimuistė, ir aš supratau galinti kalbėti toliau: – Kaip pati žinai, atlikai
svarbiausią vaidmenį laikino pašalinimo istorijoje, be to, nepamiršk, kad stovėjai greta Steisės
Victoria’s Secret parduotuvėje, kai ji mane nufilmavo ir įdėjo filmuką į internetą. Net jeigu
sumanymas buvo ir ne tavo, net jeigu tu tik stovėjai šalia ir spoksojai, tai nieko nekeičia. Nė kiek
nesumenkina tavo kaltės. Tu esi bendrininkė. Todėl, kad nemėginai sulaikyti tos bjaurybės, o jai
pritarei, ir esi prikišusi nagus prie visų Steisės darbelių. Vis dėlto aš tau nepriekaištauju, nesiuntu ir
nerezgu keršto planų. Ir žinai kodėl? – Nutilau pajutusi, kad Honoros susidomėjimas blėsta, bet vis
tiek dėsčiau toliau: – Todėl, kad neverta šito daryti. Gaila laiko ir jėgų. Tam ir yra karma – kad galų
gale atkurtų pusiausvyrą. Nejuokauju, pergalvok savo planus. Jie nuves klystkeliais, tik tuščiai
švaistysi laiką. Be to, ir pati esi nusikaltusi, o kerštas kaip bumerangas atsigręžia tada, kai to visai
nesitiki. – Nutylėjau, jog visai neseniai patyriau tai savo kailiu.
Honora pažiūrėjo į mane pro kirpčiukus ir lėtai papurtė galvą.
– Karma? – Ji nusikvatojo ir užvertė akis. – Nesmagu sakyti, Eve, bet tavo kalbos labai panašios į
Džudo, į tuos jo paistalus apie baltąją ir juodąją magiją. Tačiau paklausk savęs – ar prisimeni, kad
karma būtų palietusi Steisę? – Honora kilstelėjo antakį. – Turbūt nepastebėjai, bet Steisė žygiuoja per
gyvenimą lipdama visiems per galvas ir daro ką nori. Gal tu ir gali su tuo susitaikyti, gal tau malonu
vaidinti auką, bet man pakaks. Man jau bloga nuo jos žaidimėlių. Ar žinai, kad Steisė mėgino suvilioti
Kreigą vien tik norėdama mane įskaudinti? Parodyti, kas yra karalienė, o kas – jos šešėlis?
Netardama nė žodžio spoksojau į Honorą, koridorius ištuštėjo, mokiniai išsiskirstė. Visi, tik ne
mudvi.
Bet Honora varė toliau, jai nerūpėjo, kad mane gaišina ir kad reikia važiuoti namo. Žemu ir
įtikinamu balsu ji pridūrė:
– Nelaimė, jai nepasisekė su Kreigu. Bet kokia draugė šitaip elgiasi?
– Tai dėl to judu išsiskyrėt? – paklausiau, nors man tai nelabai rūpėjo. Žinojau visą tiesą apie
Kreigą, apie tikruosius jo polinkius. Tiesiog buvo smalsu, ar Honora tai žino.
– Ne, mudu išsiskyrėm todėl, kad jis gėjus. – Ji trūktelėjo pečiais. – Nesieju su juo savo ateities.
Bet niekam nesakyk… – Honora supanikavo, ji labai norėjo apsaugoti Kreigą ir jo paslaptį, bet aš tik
numojau ranka. Nerankioju paskalų. – Šiaip ar taip, labai gailiuosi tapusi Steisės bendrininke, ar
kaip tu ten sakei. Bet dabar viskas baigta. Nestosiu tau skersai kelio, Eve. Jeigu tu nepastosi manojo.
Pašnairavau svarstydama, ar tik Honora negrasina. Jau buvau besakanti, kad žvejoju didesnę žuvį,
kad jos kova su Steise dėl populiarumo man nė motais, bet išvydau Heivną.
Stovėdama koridoriaus gale ji liejo mane šaltais energijos šuorais, badė baisios neapykantos
adatomis ir pirštu mojo prieiti.
Aš pasileidau prie Heivnos. Honoros balsas nutolo ir virto neaiškiu murmesiu, o aš vijausi ryškiai
mėlyną draugės siluetą. Jis viliojamai šmėstelėjo už kampo, ir aš nulėkiau paskui.
 šeštas skyrius

Stovėjau priešais duris atlikdama trumpą ir lengvą meditaciją. Šitaip papildyti jėgas mane išmokė
Ava. Įsivaizdavau spindinčią, baltą šviesą, sruvenančią mano kūnu ir įsiskverbiančią į kiekvieną
ląstelę. Pirštais neramiai čiupinėjau amuletą. Kristalų puokštė saugojo nuo pikto mane ir visas čakras,
ypač penktąją. Joje telkėsi didžiausia mano silpnybė – patiklumas ir nemokėjimas naudotis
informacija. Gavusi taiklų smūgį į šią čakrą atsidurčiau begalinėje tuštumoje.
Truputį luktelėjusi mintimis susisiekiau su Deimenu – pranešiau, kad imuosi veikti, bet sykiu
priminiau pažadą nesikišti, kol nepaprašysiu pagalbos.
Paskui giliai įkvėpiau, puoliau vidun, pasileidau bjauriomis rožinėmis plytelėmis išklotomis
grindimis ir neryžtingai stabtelėjau prie baltų kriauklių. Atsipalaidavau ir nuleidusi prie šonų rankas
žiūrėjau, kaip Heivna, norėdama įsitikinti, kad esame vienos, kojos spyriu atidarinėja visų kabinų
duris. Tada atsigręžia, įsisprendžia rankomis į šonus, pakreipia galvą ir vertinamai mane nužvelgia.
Ši grimasa neiškreipė naujų jos veido bruožų.
– Taigi šitaip prasideda paskutiniai metai mokykloje. – Heivna nusivaipė, kaktą puošiantis safyras
blykčiojo fluorescencinėje šviesoje ir akino. Ji šypsojosi, bet akys liko šaltos. – Ir ką pasakysi? Apie
mokytojus, klasės draugus… To ir tikėjaisi?
Patraukiau pečiais. Nesirengiau Heivnai atsakyti ar leistis įtraukiama į jos žaidimą. Tuščius
pašnekesius mėgdavo ir Romanas. Jei neprasidėjau su juo, tai juo labiau neprasidėsiu su Heivna.
Nė kiek neišsigandusi mano tylėjimo, Heivna toliau mane tyrinėjo. Rodos, tai ją tik drąsino.
– Na, jei kalbėsim apie mane, viskas vyko geriau, negu buvau numačiusi. Neabejoju, kad
pastebėjai, kokia populiari tapau. Neapsisprendžiu, ką rinktis: ar prisidėti prie palaikymo komandos
šokėjų, ar tapti klasės prezidente. O gal imtis ir to, ir to. Kaip manai? – Draugė patylėjo leisdama
man pagalvoti, bet, nesulaukusi atsakymo, postringavo toliau: – Aišku, šitaip nerealizuosiu visų savo
sugebėjimų, bet supratau galinti pasiekti, ko noriu. Juk matei, kaip žmonės į mane žiūri, kaip paskui
mane sekioja. Tarsi… – Jos akys nušvito, skruostai paraudo, apimta pasididžiavimo savimi Heivna
sukryžiavo rankas ant krūtinės. – Tarsi būčiau kokia roko žvaigždė – žmonės niekaip negali manimi
atsigėrėti!
Atsidusau garsiai, kad išgirstų ir Heivna. Atrėmiau jos kupiną pasitikėjimo žvilgsnį
nuobodžiaudama ir pasakiau:
– Būk rami, pastebėjau. – Šypsena kaipmat išnyko nuo Heivnos lūpų išgirdus: – Tik gaila, kad
visa tai netikra. Tu juk supranti šitai, tiesa? Tu priverti žmones taip elgtis. Tyčia vilioji juos, neleidi
pasirinkti, atimi laisvą valią – lygiai taip darydavo Romanas. Tačiau visa tai netikra.
Kvatodamasi Heivna numojo į mano žodžius ranka. Ji apsuko kelis ratus aplink, paskui atsistojo
priešais.
– Ar tik nebūsi užkandusi pipiro? – Heivna perkreipė lūpas ir papurtė galvą. – Rimtai. Kas tau
darbo, Eve? Mažumėlę pavydi, nes aš pagaliau sėdžiu prie populiariųjų stalo, o tu ir likai prietranka,
amžiams įstrigusi tarp nevykėlių?
Užverčiau akis ir prisiminiau, kaip gyvendama Oregone pati priklausiau populiariesiems,
atitinkamai kalbėjau ir elgiausi. Nors kažkiek to meto ilgėjausi, ilgėjausi to tariamo paprastumo –
tada atrodė labai lengva prisitaikyti – nė už ką nebūčiau norėjusi vėl taip elgtis. Populiarumas dabar
manęs visiškai nebeviliojo.
– Vargu. – Prisimerkusi dėbtelėjau į Heivną. – Bet stebiuosi, kad populiarumas taip vilioja tave.
Puikiai prisimenu, kaip tyčiodavaisi iš tos šutvės. Turbūt taip apsimetinėjai tik norėdama nuslėpti,
kaip baisiai trokšti atsidurti tarp populiariųjų. Vaidinai, kad tau nusispjaut, jog esi jiems tuščia vieta.
– Papurčiau galvą ir žvilgtelėjau į draugę su gailesčiu, bet tik dar labiau ją įsiutinau. – Turbūt ne dėl
to pasikvietei mane čia, – pridūriau eidama prie reikalo. – Tai klok, kas guli ant širdies? Ko lauki?
Ką jau taip svarbaus nori pranešti, kad nenustygsti ir kvieti susitikti šitam bjauriam tualete?
Kantriai laukiau, kol Heivna prabils, ir tylomis kartojau:
Aš nepulsiu pirmoji.
Pirmoji neužsimosiu ir netrenksiu kumščiu.
Iš paskutiniųjų stengsiuosi susitarti gražiuoju.
Nežudysiu jos, kol neiškils pavojus mano ir draugų gyvybei.
Leisiu jai pulti pirmai.
Jeigu ji puls, nebedvejosiu ir iškart stosiu į kovą…
Heivna nusivaipė ir perdėtai sunkiai atsiduso, paskui tarsi kankindamasi tarė:
– Ak, tai dabar jaudiniesi, kad būsi sugauta priekabiaujanti mokyklos tualete pirmą mokslų metų
dieną? – Ji caktelėjo liežuviu ir pakėlė ranką grožėdamasi daugybe sidabrinių žiedų su mėlynais
akmenimis. – Niekaip nesuprantu, kodėl tu užsispyrusi stengiesi elgtis normaliai, net juokingai
įprastai? Rimtai, tu esi labiausiai apgailėtina nemirtingoji, kurią pažįstu. Romanas buvo teisus – judu
su Deimenu beviltiški. – Heivna išpūtė iš plaučių orą ir patalpoje dvelktelėjo šaltukas. – Ir kokio
atpildo tikiesi už gerą elgesį? Auksinės žvaigždės, gražiai įrėminto pažymėjimo, kad esi tikra
mokytojų numylėtinė?
Ji iškišo liežuvį ir pažvairavo tarsi ankstesnioji Heivna, buvusi mano draugė. Bet greitai
atsitokėjo ir paklausė:
– Svarbiausia, kodėl tau tai rūpi? Jeigu iki šiol nesupratai, tokiems kaip mes mokyklos taisyklės
negalioja. Po galais, mes niekieno nevaržomi galime daryti ką panorėję ir kada panorėję. Pagaliau
pralinksmėk, pravėdink smegenis ir pasinaudok savo sušiktais gebėjimais. Jeigu esi pasiryžusi
teisingai pasirinkti, stok šalia manęs. – Heivna suraukė kaktą ir įsispoksojo man į akis. – Žinok, tu
pražudei Deimeną – susidėjęs su tavim jis tapo didžiausiu nuoboda. – Heivna išraiškingai nusivaipė.
– Vis dėlto ketinu įsirašyti į anglų literatūros pamokas ir netgi atsisėsti greta jo. Ar tai tave jaudina?
Gūžtelėjau pečiais apžiūrinėdama nagus: labai trumpus, švarius, dailius ir nelakuotus. Nesileidau
suerzinama ir jos nepradžiuginau.
Tačiau Heivnai buvo nė motais, ji girdėjo tik pati save, todėl plepėjo toliau:
– Viena vertus, Deimenas prarado kerintį blogiuko įvaizdį, kuris man taip patiko. Antra vertus, gal
dar ne per vėlu, gal pasistengus pavyktų jį atgaivinti. Labai labai pasistengus. – Heivna įsmeigė į
mane kibirkščiuojančias, blizgančias akis. – Sunku atsikratyti ar išrauti su šaknimis per šimtmečius
įsikerojusius blogus įpročius. Tikiuosi, mane supranti.
Nenutuokiau, kur ji suka, bet nemėginau prasiskverbti į jos mintis pro storą apsauginį skydą. Tik
stovėjau apsimesdama, kad man nerūpi. Elgiausi taip, tarsi Heivnos žodžiai man būtų neįdomūs ir
nekeltų smalsumo, nors gėdijausi prisipažinti, jog yra kitaip.
Ji kažką žino. Tikrai žino. Tai ne vien apsimetinėjimas. Heivna šį tą žino apie Deimeno praeitį ir
nori, kad maldaučiau atskleisti paslaptį.
Kaip tik todėl šito ir nedarysiu.
– Turbūt numanai, kad Romanas man papasakojo keletą niekingų istorijėlių. Kai kurias tu jau esi
girdėjusi, tad neverta kartotis. Tačiau anądien, tvarkydama Romano daiktus, aptikau šūsnis
dienoraščių. – Heivna patylėjo, duodama laiko įsisąmoninti jos žodžius. – Tau vertėtų pamatyti kiek –
daugybę dėžių. Pasirodo, Romanas viską užsirašinėjo. Buvo sukaupęs šimtus, netgi tūkstančius
dienoraščių – praradau skaičių. Kaip supratau paskaitinėjusi, jie apima ne vieną šimtmetį. Romanas
kolekcionavo ne tik senienas, bet ir istoriją. Savo istoriją. Nemirtingųjų istoriją. Dienoraščiuose
aptikau nuotraukų, piešinių, atvirukų, laiškų. Kitaip negu Deimenas, Romanas bendravo su
nemirtingaisiais. Jis rūpinosi ne vien tik savimi ir nepaliko kitų našlaičių likimo valiai, bet juos
globojo. Prabėgus šimtui penkiasdešimt metų ir ėmus vadėtis eliksyro poveikiui, Romanas pagamino
naują, veiksmingesnį gėrimą. Susirado ir pagirdė visus našlaičius. Visą tą laiką jis neapleido draugų,
nė vieno nenuvylė. Nė vieno nepaliko bėdoje, nepasmerkė mirti, kaip padarė Deimenas. Romanas
keršijo tik jums, bet turėjo svarią priežastį – buvote jo vieninteliai priešai. Tik jūs laikėte jį baisiu
nemirtingu niekšu, nusipelniusiu tokio galo. Visiems kitiems Romanas buvo didvyris. Jis rūpinosi
našlaičiais, užtikrino jiems geresnį – amžiną – gyvenimą. Kitaip negu judu, Romanas manė, kad
turtais reikia dalytis. Ir negailėjo tiems, kuriuos laikė vertais.
Dar stipriau prisimerkiau, parodydama Heivnai, kad mano kantrybė senka.
– Tai kodėl jis nepasidalijo tais turtais su tavim? – Perliejau ją žvilgsniu. – Kam čia vaidini,
kodėl nori mane apgauti?
Bet Heivna numojo ranka.
– Mudvi tai jau išsiaiškinom, Romanas tik pokštavo. Joks pavojus mano gyvybei negrėsė.
Prireikus būtų davęs man eliksyro. – Heivna užvertė akis ir pakratė galvą, aiškiai suerzinta mano
komentarų. – Neabejoju, – Heivna pabrėžė šį žodį, – tau tikrai būtų įdomu pavartyti dienoraščius,
pamatyti nuotraukas ir visa kita… – Ji nutilo tikėdamasi, kad maldausiu papasakoti daugiau.
Bet nesulauks. Nors kaipmat toptelėjo, kad ir Romanas, ir Džudas buvo užsiminę apie kažkokią
bjaurią Deimeno praeities paslaptį. Nenoromis pagalvojau apie vakarykštį apsilankymą paviljone ir
apie įsikūnijimą, kurį Deimenas kruopščiai nuo manęs slėpė. Tačiau užsispyriau neklausinėti. Heivna
nesužinos, kad jos žodžiai mane veikia, kelia susirūpinimą ir šiurpina. Neleisiu jai laimėti šito
raundo.
Tarsi labai nuobodžiaudama atsidusau ir trūktelėjau pečiais. Apsimečiau abejingai laukianti, ką ji
pridurs.
Heivna susiraukė ir tarė:
– Kaip sau nori. Manęs savo dūsavimais ir gūžčiojimais neapkvailinsi. Žinau, kad tau smalsu, ir
nekaltinu. Deimenas turi paslapčių. Didelių, pikantiškų, tamsių ir purvinų paslapčių. – Heivna
atsigręžė į veidrodį, prisikišo arčiau, pasipureno plaukus ir sustingo, pakerėta savo atvaizdo. – Bet su
malonumu pasilaikysiu jas kitai dienai. Žinau, ką manai – praeities nepakeisi, ir taip toliau. Bet vieną
dieną ji dunkstelės tau į užpakalį. Tiek to. Negi svarbu, ką toks aukštas tamsiaplaukis gražuolis kaip
Deimenas iškrėtė per kelis šimtus metų, tiesa? – Heivna nužvelgė mane, paskui pakreipė galvą ir
tamsios garbanos užkrito ant krūtinės. Ji ėmė lėtai artintis, sukdama ant piršto plaukų sruogą, iš
paskutiniųjų stengdamasi mane įsiutinti. – Verčiau jaudinkis dėl savo ateities. Nes, kaip mudvi abi
žinom, tavo gyvenimas gali būti ne toks ilgas, kaip tikėjaisi. Ir pati netiki, kad leisiu tau gyventi
amžinai. Nuskils, jei leisiu pabaigti šį semestrą. – Heivna atsistojo tiesiai priešais mane, spoksojo
įžūliai ir pašaipiai, svaidėsi žodžiais lyg siūlydama Ievai obuolį, kone meldė paragauti.
Bet aš tik sunkiai nurijau seilę, tvirtai ir ramiai atkirtau:
– Deimenas nieko nuo manęs neslepia. Puikiai pažįstu Deimeną – jis kilniaširdis. Taigi jeigu
daugiau nebeturi ko pridurti, jau eisiu…
Ryžtingai pasukau prie durų, nusprendusi geruoju baigti pokalbį, bet Heivna pastojo man kelią.
Sukryžiuotomis ant krūtinės rankomis, perkreiptu veidu, primerktomis akimis.
– Eve, tu niekur neisi. Kalba dar nebaigta, dar daug ką turiu tau pasakyti.
 septintas skyrius

Spitrėjau Heivnai į akis – turėjau kelias sekundes apsispręsti: ar nustumti ją ir išeiti pro duris, duoti
laiko mums abiem atvėsti, ar likti čia ir pamėginti ją įtikinti, ar bent jau leisti jai patikėti laimėjus šį
raundą.
Padrąsinta mano tylėjimo Heivna toliau plėtojo savo mintį.
– Tu nuoširdžiai manai, kad Deimenas nieko nuo tavęs neslepia? – Jos tonas atitiko pašaipią
veido išraišką. – Nejuokauji? Nė menkiausios paslaptėlės? – Heivna atlošė galvą ir nusikvatojo,
išriesdama baltą kaip pienas papuošalais apkarstytą kaklą, tarp akmenų blykčiojo spalvota uroboro
tatuiruotė. Ji panėšėjo į Romano ir Drinos tatuiruotes, tik buvo mažesnė ir dengiama ilgų plaukų.
Heivna pasipūtė, rodės, tuoj sprogs iš pasitikėjimo savimi, mano tylėjimą ji klaidingai palaikė
pritarimu ir baime. Buvusi draugė koketiškai žvilgtelėjo į mane. – Tik jau neapgaudinėk savęs ir
nesistenk apgauti manęs. Eve, šeši šimtai metų yra be galo ilgas laikas. Toks ilgas, jog kai kuriems iš
mūsų sunku net įsivaizduoti. Tačiau pakankamas, metaforiškai kalbant, palikti spintoje ne vieną
skeletą, tiesa?
Heivna šypsojosi, akys kibirkščiavo, jos energija buvo tokia nevaldoma, stipri ir taip baisiai
sūkuriavo, kad turėjau žūtbūt sutramdyti jos šėlsmą. Sulaikyti ją nuo žingsnio, kurio tikrai pasigailės.
– Tai manęs visiškai neliečia, – atsakiau tvirtai ir ramiai. – Galbūt praeitis mus formuoja, bet
nieko nelemia. Taigi neprasminga liguistai knaisiotis po ją.
Stengiausi nesusigūžti, kai Heivna suraukusi kaktą pasisuko į mane ir prisikišo taip arti, kad
skruostu jutau jos ledinį kvėpavimą ir girdėjau skimbčiojant didžiulius, ilgus iš akmenų suvertus
auskarus.
– Tiesa. – Heivna nužvelgė mane. – Antra vertus, kai kurie dalykai niekada nesikeičia. Tarkim,
apetitas – jis vis auga, jei supranti, ką turiu galvoje.
Pasitraukiau, atsirėmiau į kriauklę ir atsidusau. Norėjau parodyti, kaip nuobodžiauju, bet jai buvo
nė motais. Jai buvo nusispjaut. Tai buvo jos scena, o aš – tik žiūrovė, ir vaidinimas dar buvo
nebaigtas.
– Negi tau tikrai visai nerūpi? – Heivna prisiartino per kelis žingsnius. – Kad tu niekada
nesugebėsi iš tikrųjų patenkinti Deimeno taip, kaip to reikia kiekvienam vaikinui?
Bandžiau nusukti akis, norėjau nusukti akis, bet nepajėgiau. Heivna man neleido. Ji surakino mano
žvilgsnį.
– Negi niekada nesusimąstei, kad jam nusibos susilaikymas ir baimė ir kad jam nebeliks kitos
išeities, kaip kur nors išsprukus atsipalaiduoti, kaip sakoma?
Kvėpavau, tiesiog žiūrėjau į Heivną ir kvėpavau. Susitelkiau į šviesą savyje, iš paskutiniųjų
stengiausi nepanikuoti ir neprarasti savitvardos.
– Tavimi dėta, jaudinčiausi. Netgi labai jaudinčiausi. Tu iš Deimeno reikalauji neįmanomo
dalyko, argi ne? – Heivna pasiglostė rankas nuo pečių iki plaštakos, paskui sudrebėjo, lyg priblokšta
mano bukumo ir nesupratingumo, lyg rūpindamasi labiau už mane. – Šiaip ar taip, linkiu tau sėkmės.
Tik nežinia, kiek ilgai ja mėgausies.
 Heivna atrakino mano žvilgsnį, bet vis tiek įdėmiai spoksojo. Su džiaugsmu stebėjo, kaip
nevalingai nusipurčiau stengdamasi nuslėpti baimę. Heivnos lūpų kampučiai trūkčiojo. Ji nuvėrė
mane žvilgsniu ir paklausė:
– Eve, kas atsitiko? Atrodai šiek tiek… nusiminusi.
Ėmiau lėtai, giliai kvėpuoti ir svarstyti, ar pulti pro duris, ar toliau klausytis Heivnos
išvedžiojimų. Nusprendžiau likti vildamasi ją paprotinti tokiomis mintimis: Ir tai viskas? Atsiviliojai
mane į tualetą tik išreikšti susirūpinimo dėl mudviejų su Deimenu intymaus gyvenimo? Atsidusau
ir papurčiau galvą, tarsi tingėčiau šiuos žodžius ištarti garsiai.
Greičiau dėl intymaus gyvenimo nebuvimo. Pamačiusi mano žvilgsnį, Heivna nusikvatojo ir
užvertė akis.
– Eve, gerai žinai, kad aš turiu kur kas didesnių sumanymų. Ir per tavo gerą širdį gavau užtektinai
laiko ir jėgų jiems įgyvendinti! – Heivna pakreipė galvą ir vėl nužvelgė mane. – Ar prisimeni, ką
sakiau mudviem paskutinį kartą susitikus, tą naktį, kai nužudei Romaną?
Buvau beatsikertanti, bet prikandau liežuvį. Nėra prasmės kartotis. Jos neįtikinsi. Nors Džudas
pripažino savo kaltę, Heivna laiko mane lygiai atsakinga už Romano mirtį, ir nieko čia nepakeisi.
– Tegu ir ne tu trenkei lemiamą smūgį, vis tiek esi dalyvė. Tikra nusikaltimo bendrininkė. –
Heivna iššiepė akinamai baltus dantis ir dar kartą kojų spyriais patikrino kabinas. Jos žodžius
pabrėžė spardomų durų dunksėjimas, girgždesys ir vyrių cypimas. – Argi ne šitaip tu ką tik sakei savo
gerai draugei Honorai? Tiesą sakant, tu buvai pas Romaną, kai įpuolė Džudas, bet nemėginai jam
sutrukdyti. Tik sėdėjai ir nepakrutinai nė piršto, kad išgelbėtum Romaną. Todėl jūs abu esat dalyviai
ir nusikaltimo bendrininkai. Naudoju prieš tave tavo pačios argumentus.
Heivna liovėsi spardžiusi duris, atsigręžė, ir mudviejų žvilgsniai susitiko. Ji norėjo pamatyti savo
žodžių poveikį, norėjo, kad žinočiau, jog ji ne tik klausosi mano pokalbių, bet ir moka tuo
pasinaudoti.
Atkišau rankas delnais į priekį siūlydama taikytis, vildamasi išsklaidyti įtampą, kol dar ne vėlu.
– Mums nebūtina kovoti. – Budriai ją stebėjau. – Tau nereikia su manim kovoti. Mudvi galim
tiesiog susitarti, viena kitai netrukdyti. Tau visai nebūtina…
Nespėjus baigti minties, Heivna mane nutraukė. Jos akys pajuodo, veidas suakmenėjo.
– Net nepradėk. Nepakeisi mano nusistatymo.
Ji buvo pasvėrusi kiekvieną žodį. Mačiau tai iš akių. Bet ant kortos buvo pastatyta labai daug,
vertėjo dar kartą pamėginti.
– Na, gerai. Taigi esi pasiryžusi įgyvendinti savo grasinimus ir manai, kad tavęs nesulaikysiu.
Galvok kaip nori. Pagyvensim – pamatysim. Bet kol neperžengei ribos, žinok, kad tik veltui švaistai
laiką. Žinok, aš dėl Romano mirties graužiuosi ne mažiau už tave. Sunku patikėti, bet tai tiesa. Ir nors
Romano nebesugrąžinsi, nes pavėlavau sustabdyti Džudą, bet niekada netroškau tavo draugo mirties.
Niekada netroškau. Prieš pat žūtį išsiaiškinau, koks iš tiesų buvo Romanas, kuo jis kvėpavo, kodėl
taip elgėsi. Ir dėl to jam atleidau. Todėl ir nuėjau pas Romaną pasikalbėti, pareiškiau, kad daugiau
nebekovosiu ir kad noriu taikos. Buvau jį beįtikinanti, mudu sutarėme bendradarbiauti, bet tuo metu
įsiveržė Džudas, neteisingai viską suprato ir… visa kita jau žinai. Heivna, to aš tikrai nebuvau
numačiusi. Jei būčiau nujautusi, be abejonės, būčiau sustabdžiusi Džudą. Nebūčiau leidusi Romanui
žūti. Deja, susivokiau per vėlai. Tai buvo tiesiog tragiškas nesusipratimas, o ne niekšingas, iš anksto
apgalvotas nusikaltimas, kaip tu manai. – Linktelėjau kamuojama dvejonių, bet stengdamasi įtikinti
Heivną.
Ir pati abejojau, ar Džudas tikrai norėjo mane apsaugoti nuo Romano gašlybių, ar turėjo žemą
tikslą – sutrukdyti gauti priešnuodį. Manė, tada turėsiąs progą atsigriebti už šimtmečius, kai būdavo
atstumiamas dėl Deimeno. Šis klausimas kvaršino man galvą nuo tos nakties. Ir iki šiol neradau
atsakymo.
– Džudas pagalvojo, kad apkvaišinta juodosios magijos užsitraukiau bėdą. Jis kliovėsi tik
instinktu, niekuo daugiau. Nukreipk visą pyktį į mane, o Džudui duok ramybę.
Nors ir kaip įtikinėjau Heivną, mano žodžiai liko be atsako. Tiesiog atšoko kaip žirniai nuo
sienos, beveik jos nepaveikė ir neprasiskverbė į sąmonę.
– Tai štai kur lenki – nori apsaugoti Džudą. – Heivna patraukė pečiais, lyg tas jai būtų tuščia vieta.
– Apsaugoti jį turi tik vieną būdą – duoti jam eliksyro. Antraip kova bus nesąžininga. Jis bus
pasmerktas. Jis niekada manęs nenugalės. – Heivna vėl įniko spardyti duris, darbavosi taip greitai,
kad susiliejo vaizdas ir garsas, o aš tik lingavau galva.
Nesiruošiau padaryti nemirtingu nei Džudo, nei kokio kito pažįstamo. Bet jei negaliu įtikinti
Heivnos nuo jo atstoti, turėsiu pasakyti jai dar šį tą. Tai, ko ji nežino ir kas tikriausiai ją dar labiau
įsiutins. Heivna turi sužinoti, ką rezgė jos tariamas mylimasis Romanas.
– Štai koks reikalas, – prabilau santūriai, ramiai, kad ji suprastų, jog siautėjimas nepadarė man
jokio įspūdžio ir neįbaugino. – Iki šiol tylėjau, nes nemačiau būtinybės, nenorėjau tavęs dar labiau
įskaudinti. Romanas ketino išvykti. – Gręžiau ją akimis, kol išvydau šmėstelint abejonę. Įsitikinusi,
kad Heivna nieko nežinojo, nedelsdama dėsčiau toliau: – Jis ketino grįžti į Londoną, kaip pats sakė –
į linksmą senąją Angliją. Laguna Bičo gyvenimas jam buvo per lėtas, apsnūdęs, ir jis tikrai nebūtų
ilgėjęsis nei jo, nei jokio žmogaus tame mieste.
Heivna sunkiai nurijo seilę ir nusibraukė nuo akių kirpčiukus. Taip ji nesąmoningai išsidavė, kad
nėra jau tokia nauja ir tobula, kad ankstesnis netikrumas ir dvejonės vis dar ją kankina. Bet ji tuoj pat
susitvardė.
– Geras ėjimas, Eve. Nevykęs, bet bandyti juk vertėjo, tiesa? Skęstantis ir už šiaudo griebiasi,
argi ne taip sakoma? Kas kas, o tu tikrai tai žinai.
Trūktelėjau pečiais ir apkabinau save rankomis, lyg maloniai šnekučiuodamasi su gera drauge.
– Gali neigti kiek patinka, bet tiesos nenuginčysi. Tą vakarą Romanas man išklojo viską. Jis
jautėsi slegiamas, dusinamas ir norėjo iš čia išvykti. Nuvažiuoti ten, kur verda gyvenimas – kur galėtų
pamiršti parduotuvę, Misą, Refą, Marką, ir, aišku, tave.
Heivna įsisprendė rankomis į šonus iš paskutiniųjų stengdamasi atrodyti stipri, kieta ir
nepalaužiama, bet virpantis kūnas ją išdavė.
– Kaipgi, žinoma. – Ji susiraukė ir barbeno pirštais į šonus dramatiškai vartydama akis. – Taip ir
patikėsiu, kad Romanas pasirinko išpažinčiai kaip tik tave, o ne mane, merginą, su kuria dalijosi
lova. Apgailėtinai ir juokingai nusipaistei.
Bet aš tik patraukiau pečiais neabejodama, kad mano žodžiai pasiekė Heivną, ją užkabino.
Nužvelgiau ją nuo galvos iki kojų skvarbiu žvilgsniu. Šiek tiek perdėjau, sutirštinau spalvas, bet esmė
liko ta pati. Romanas ketino Heivną palikti, o dabar ji žūtbūt pasiryžusi už jo mirtį atkeršyti mudviem
su Džudu.
– Romanas nujautė, kad tai išgirdusi tu iškelsi sceną, o pati puikiai žinai, kaip jis nepakentė tokių
dalykų. Nesakau, kad jis tavęs nemėgo, Heivna. Po velnių, neabejoju, tu jam patikai. Bent jau tiek,
kad leistų su tavim laiką. Bet nesvaik, kad Romanas tave mylėjo. Jis niekada tavęs nemylėjo. Pati esi
sakiusi. Prisimeni, kaip aiškinai, kad draugaujant vienas myli labiau negu kitas? Argi ne taip
tvirtinai? Ir netgi pareiškei, kad iš jūsų dviejų stipriau myli tu. Kad tu myli Romaną, o jis tavęs – ne.
Bet tai ne tavo kaltė. Taigi neimk giliai į širdį ir nesigraužk. Romanas apskritai nesugebėjo ko nors
mylėti, niekada nebuvo patyręs kito žmogaus meilės. Jo jausmai Drinai beveik prilygo meilei. Tačiau
net ir jos Romanas nemylėjo. Greičiau buvo apsėstas. Drina buvo jo svajonių moteris. Pati pasakojai
apie Romano juodąsias dienas. Kai jis užsirakindavo savo kambaryje ir tūnodavo ten valandų
valandas? Ar žinai, ką jis ten veikė? Mėgino susisiekti su Drinos siela, kad nesijaustų toks vienišas
šiame pasaulyje. Ja vienintele Romanas tikrai rūpinosi per šešis šimtus metų. Man labai gaila, bet tu
buvai tik dar viena įranta ant jo diržo.
Heivna sustingo, tarsi apmirė, ir aš pasijutau blogai, ėmiau būgštauti, ar nenuėjau per toli, bet
nebegalėjau liautis.
– Rengiesi keršyti už mirtį vyruko, kuris būtų tave palikęs pirmai progai pasitaikius.
Heivna pašnairavo, prisimerkė – akys virto plyšeliais, ir taip suraukė antakius, kad kaktos
papuošalas grėsmingai sužėrėjo. Staiga prapliupo čiaupai, iš buteliukų pasipylė skystas muilas, o iš
klozetų ėmė kliokti vanduo. Sproginėjo rankų džiovintuvai, tualetinio popieriaus ruliukai ridinėjosi
po grindis ir daužėsi į sienas.
Svarsčiau, ar Heivna tai buvo numačiusi iš anksto, ar įsišėlo įsiutinta mano žodžių.
Šiaip ar taip, šitai manęs neatbaidė. Dabar žinojau, kaip iki jos prisikasti, ir neketinau trauktis.
Eidama palei kriaukles ramiai užsukau čiaupus. Tada pasakiau:
– Vadinasi, be reikalo rezgi keršto planus. Tavo didysis romanas su Romanu, jo paties žodžiais,
tebuvo keli vidutiniai pasidulkinimai. – Žiūrėjau į Heivną šypsodamasi, nes puikiai pamėgdžiojau
britišką Romano akcentą. – Tai kam gaišti laiką kerštui už praeitį, kurios iš tikrųjų nebuvo, kai prieš
tave plyti amžinybė?
Vos spėjau baigti sakinį, ir Heivna mane puolė.
Puolė kaip viesulas.
Per visą tualetą šveitė mane į rožinėmis plytelėmis išklijuotą sieną. Žiebiausi galva į sieną taip
stipriai, kad net trekštelėjo, garsas nuaidėjo per visą patalpą, o mano balta suknele nutekėjo šilto
kraujo srovelė.
Susvirduliavau, pasvirau į priekį ir vėl atsitiesiau. Siūbavau į šonus stengdamasi sutelkti dėmesį,
atgauti pusiausvyrą, bet buvau taip sukrėsta, apsvaigusi ir nesilaikiau ant kojų, kad nesugebėjau
nusikratyti kibių rankų, stvėrusių mane už pečių ir neleidžiančių pasijudinti.
Prisikišusi prie pat veido Heivna iškošė:
– Neapsigauk, Eve, aš prisiekiau atkeršyti ne dėl Romano. Mano tikslas – sunaikinti tave. – Ji
gręžė mane akimis su tokia neapykanta, kad neatlaikiusi nudelbiau žvilgsnį ir užsimerkiau. Heivna
šiek tiek atsipalaidavo ir gardžiavosi savo pergale, – jutau ant skruosto jos šaltą kvėpavimą ir lūpas
prie ausies.
Heivnos sukelta sumaištis nurimo: klozetai nebekliokė, nebeūžė džiovintuvai, o skysto muilo putos
sruvo grindimis į kanalizaciją. Šiurkščiu, gergždžiančiu balsu Heivna sušnibždėjo:
– Tu atėmei viską, kas man buvo brangu. Be to, padarei mane nemirtingą. Taigi dėl visko esi kalta
tu. Tu padarei mane tokią. O dabar nusprendei, kad tokia aš tau nepatinku, ir nori atsikratyti? –
Heivna mane stebėjo dar arčiau prisikišusi, jos pirštai gąsdinamai slinko prie amuleto. – Ką gi, nieko
neišeis. – Ji nusikvatojo ir sprigtelėjo į amuletą, o aš įsitempiau. – Tu pasirinkai: sugirdei man
eliksyro, padarei nemirtingą, tokią, kokia esu, ir dabar nieko nebepakeisi.
Heivna žvilgsniu skatino mane paneigti jos žodžius. Bet aš vengiau jos akių. Man pirmiausia
rūpėjo sustabdyti galvos svaigulį ir išsigydyti žaizdas. Iš paskutiniųjų gaudydama orą pro sukąstus
dantis iškošiau:
– Tu gyveni iliuzijų pasaulyje ir labai klysti. – Giliai įkvėpiau ir apsisupau balta šviesa, tik ji man
galėjo suteikti stiprybės. Viskas pasisuko ne taip, kaip buvau planavusi.
Maniau, smulkutė Heivna neturi jėgos, neįvertinau neapykantos galios ir kunkuliuojančios
gyvybinės energijos, kurstančios žvėrišką nenumaldomą jos įniršį.
Stengiausi, kad nei mano veidas, nei balsas neišduotų išgąsčio ir nerimo.
– Padariau tave nemirtingą, bet tu pati tvarkai savo gyvenimą. – Prisiminiau vakarykštę treniruotę
– tada panašiai kalbėjau Heivnos atvaizdui. Tačiau ši scena buvo ne tokia pergalinga, kaip mano
repetuotoji.
Ir tada mane nusmelkė tas jausmas. Aš atsigavau. Žaizda užsitraukė. Jėgos sugrįžo. Iš Heivnos akių
supratau, kad ir ji tai pajuto.
Ir pajutusi nuo manęs atšlijo.
Ir tada nustūmė mane šalin.
O pati patraukė prie durų.
Žvilgtelėjusi per petį metė:
– Eve, kol nepradėjai mokyti manęs atleisti, pasikapstyk aplink. Tu toli gražu ne viską žinai apie
Deimeno darbelius, pats jis niekada tau neprisipažins. Rimtai. Pasidomėk.
Neatsakiau. Turėjau atsikirsti, bet neišspaudžiau nė žodžio.
Mudviejų žvilgsniams susikryžiavus Heivna pridūrė:
– Pagalvok apie atleidimą, Eve. Taip lengva mokyti, bet sunku įgyvendinti. Paklausk savęs, ar
tikrai sugebi atleisti? Ar tikrai gali atleisti Deimenui praeities nuodėmes? Tik tai man dabar rūpi – tik
todėl tavęs ir nepribaigiau. Tik todėl leisiu tau pasitrinti čia šiek tiek ilgiau. Gal nieko ir nenutiks, bet
bus įdomu stebėti. Tačiau nepadaryk klaidos: vos tik mane apims nuobodulys ar irzlumas, pati žinai,
kas nutiks…
Nespėjus susivokti, Heivna dingo.
O jos žodžiai sūkuriavo aplink.
Erzindami.
Tyčiodamiesi.
Veltui neeikvodama jėgų išsiploviau kruvinus plaukus ir susikūriau naują suknelę.
Pasiruošiau susitikti su Deimenu, kuris, be abejonės, manęs vis dar laukė.
Skubėjau kuo greičiau panaikinti baisaus nutikimo įrodymus ir nuslopinti įkyrias mintis.
 aštuntas skyrius

– Ar tikrai neprieštarauji? – Pasigręžiau į Deimeną. Jei jis būtų panorėjęs, mielai būčiau pasiėmusi
kartu, bet vyliausi susitvarkyti ir viena. Jo santykiai su Džudu visad buvo šalti. Puikiai žinojau kodėl,
todėl nenorėjau kurstyti aistrų.
Deimenas linktelėjo. Iš akių supratau, kad nemeluoja. Jis visiškai pasitikėjo manimi, kaip ir aš
juo.
– Palaukti ar atvažiuoti tavęs vėliau? – paklausė Deimenas.
Tik pakračiau galvą ir pažvelgiau į parduotuvę.
– Nenutuokiu, kiek ten užtruksiu. Nežinau, ar rasiu kalbą su Džudu. – Suraukiau nosį ir gūžtelėjau.
– Tik žinau, kad nebegaliu jo ilgiau vengti. Heivna rengiasi jį prigriebti ir tikrai neatstos. Patikėk, ji
tai labai aiškiai pasakė. – Sunkiai nurijau seilę ir nusukau akis. Dar nebuvau atsitokėjusi nuo
užpuolimo tualete, apsvaigusi nuo Heivnos galių ir jėgos, ką jau kalbėti apie jos sugebėjimą mane
visai nepasirengusią stebinti, sukrėsti ir užvaldyti. Vėl žvilgtelėjusi į Deimeną supratau, kad teisingai
padariau nesureikšminusi to susidūrimo. Jis ir taip jau baiminasi dėl manęs, tad kam dar sunkinti
padėtį.
– Tiesiog… – nutilau ieškodama tinkamų žodžių. Supratau, kad Deimenui negera vien nuo minties,
jog liksiu viena su Džudu, todėl norėjau patikinti jį, kad puikiai tvardausi, kad einu tvarkyti reikalų ir
jam nėra ko rūpintis.
– Turiu įtikinti Džudą, kad jam gresia rimtas pavojus. Be to, parodysiu kelis gynybos būdus. Nors
nesu tikra, ar net pasisamdęs nemirtingą asmens sargybinį, jis išsigelbėtų. Šiaip ar taip, toks yra mano
tikslas, bet nenutuokiu, ar Džudas sutiks bendradarbiauti, ar iš viso mane išklausys. Jis arba mane
išklausys, arba tuoj pat išspirs liepdamas daugiau nebesirodyti. Nesistebėčiau.
Deimenas linktelėjo ir daugiau nuoširdžiai nei pavydėdamas tarė:
– Abejoju, ar Džudas tave išspirs…
Nebaigęs minties Deimenas dirstelėjo į mane, o aš ėmiau nervingai čiupinėti suknelės palankus.
– Matysim, kaip čia bus. – Atsikrenkščiau, norėdama baigti šitą kalbą. – Prireikus važiuoti namo,
automobilį susikursiu. Tik turiu nepamiršti atsikratyti jo įsukusi į savo gatvę – kad Sabina vėl ko nors
neprisigalvotų. – Atsidusau įsivaizdavusi, kaip reikėtų paaiškinti gebėjimą susikurti didelius,
brangius daiktus, o paskui kada panorėjus juos pradanginti. Žiūrėdama į Deimeną pridūriau: – Bet
reikalas tas…
Mudviejų žvilgsniai susitiko.
– Nors labai vertinu tavo paslaugumą ir draugiją, neprivalai nuolat manęs laukti. Neprivalai
kasdien manęs vežioti į mokyklą ir kitur. Man viskas gerai. Iš tikrųjų. Ir bus gerai. Aš susitvarkysiu.
Tad… – Nutilau vildamasi, kad kalbu įtikinamiau, negu jaučiuosi. – Taip labai dėl manęs
nesijaudink, gerai?
Deimenas vienodais, monotoniškais nykščių judesiais glostė odinį vairą, paskui tarė:
– Išpildysiu kiekvieną tavo pageidavimą, tik ne šį. – Jis pasigręžė ir įsmeigė į mane akis. Nuo jo
žvilgsnio mano širdis suspurdėjo, skruostai paraudo, oda ėmė kaisti ir dilgčioti. – Jei nenori, galiu
tavęs nebevežioti, bet negaliu liautis jaudinęsis. Bijau, su tuo turėsi taikstytis visą gyvenimą. –
Deimenas palinko artyn ir suėmė delnais mano veidą, jo prisilietimas buvo švelnus, raminantis,
balsas žemas ir sodrus: – Tai iki vakaro. Galėsim aplankyti mūsų mėgstamiausią paviljoną
Samerlande.
Pabučiavau Deimeną švelniai ir trumpai, paskui atsitraukiau.
– Norėčiau. Bet turbūt bus geriau, jei šįvakar niekur neisiu. Liksiu namie, apsimesiu valganti
vakarienę, ruošianti namų darbus ir visais įmanomais būdais vaidinsiu normalią, kad Sabina
nebesiustų, nukreiptų dėmesį kitur ir gyventų savo gyvenimą. Tada ir aš galėsiu gyventi savąjį.
Deimenas dvejojo. Vis tiek manė galįs padėti.
– Ar norėtum, kad užeičiau ir apsimesčiau tobulu normaliu vaikinu? – Jis kilstelėjo antakį. – Esu
puikus aktorius. Vaidinau daugybę kartų – per keturis šimtus metų įgijau šiokios tokios patirties.
Nusišypsojau ir vėl jį pabučiavau. Šįkart ilgiau ir karščiau. Tik pritrūkusi kvapo dūsaudama
nenoriai atsiplėšiau. Greitai, paskubom išbėriau:
– Patikėk, labai norėčiau. Bet Sabinai tai nepatiks. Bus geriau, jei laikysiesi toliau nuo mano
namų. Kol pagaliau viskas aprims, ir mudvi su teta susitaikysim. Nežinia kodėl Sabina laiko tave
didžiausiu mano nuopuolio kaltininku.
– Gal aš ir esu kaltas. – Deimenas perbraukė pirštu man skruostą. – Gal Sabina tiesiog šį tą
nujaučia, tik nemoka įvardyti. Eve, jeigu pažvelgtum į pačią esmę, prisikastum iki pačių šaknų,
suprastum, kad aš tave pakeičiau.
Atsidusau ir nudelbiau akis, apie tai buvome kalbėję anksčiau, ir aš nepritariau Deimeno
nuomonei.
– Ne tik tu, bet ir priešmirtiniai išgyvenimai… – Giliai atsidusau ir pažvelgiau jam į akis. – Kas
žino absoliučią tiesą? Beje, tai ir nesvarbu. Aš pasikeičiau, ir kelio atgal nebėra.
Deimenas susiraukė. Jis su manim nesutiko, bet norėjo baigti pokalbį.
– Gerai, – tarė lyg pats sau. – Gal užsuksiu aplankyti Avos. Pažiūrėsiu, kaip sekėsi dvynėms pirmą
mokslo metų dieną.
Tylomis įsivaizdavau, ko Romė su Reine prikrėtė mokykloje. Apie šiuolaikinių Amerikos
paauglių gyvenimą jos sužinojo iš mano vaiduoklės sesutės Rilės ir MTV realybės šou – anaiptol ne
pačių geriausių šaltinių.
– Tikiuosi, dvynėms diena praėjo be nuotykių, ne taip, kaip mudviem. – Šypsodamasi grakščiai
išlipau iš automobilio ir uždariau dureles. Persilenkusi per atvirą langą pridūriau: – Šiaip ar taip,
perduok nuo manęs linkėjimų. Netgi Reinei. O gal ypač Reinei. – Nusikvatojau, nes Reinė labai
manęs nekentė. Vyliausi, vieną dieną mudvi susitaikysim, bet tai bus dar negreit.
Deimenas nušvilpė tolyn, o aš likau stovėti apgaubta jo šypsenos. Paskui įėjau į krautuvėlę – mano
nuostabai, čia buvo tamsu ir tuščia.
Prisimerkusi dairiausi, kol akys apsiprato su tamsa. Tada patraukiau į galinį kambarėlį. Sustingau
tarpduryje pamačiusi susmukusį ir užsikniaubusį ant stalo Džudą.
Akimirksniu man toptelėjo: Po velnių, pavėlavau!
Heivna pažadėjo leisti man dar pagyventi, bet tai nereiškė, jog padarė tokią pat malonę ir Džudui.
Vos taip pasvarsčiusi, išvydau blykstelint Džudo aurą ir tuoj pat su palengvėjimu atsidusau.
 Auras turi tik gyvieji.
Mirusieji ir nemirtingieji – ne.
Tačiau geriau įsižiūrėjusi pamačiau, kad jo aura dėmėta, purvina, pilkai ruda. Ir vėl mintyse
nusikeikiau.
Džudo aura buvo gąsdinamai išblukusi ir papilkėjusi; ačiū Dievui, joje kol kas nebuvo juodos,
mirties spalvos.
– Džudai? – sukuždėjau švelniai ir vos girdimai. – Džudai? Ar tu sveikas?
Apstulbintas mano balso jis taip staigiai pakėlė galvą, kad išvertė kavą. Šviesiai rusvas upelis
nutekėjo per stalą ir tuoj būtų pasipylęs ant grindų, bet Džudas užtvenkė jam kelią baltų marškinėlių
rankove. Skystis susigėrė į medžiagą palikdamas ryškią dėmę.
Ta dėmė man priminė…
– Eve, aš… – Džudas pirštais persibraukė auksinius vėlinukus, keliskart sumirksėjo, kol sutelkė
žvilgsnį. – Aš negirdėjau, kaip įėjai… Tu mane išgąsdinai… – Jis atsiduso, nudūrė akis į stalą ir
nušluostė jį rankove. Pastebėjęs, kad spoksau tylėdama ir išpūtusi akis, pridūrė: – Tai niekis. Galiu
marškinėlius išplauti, išmesti arba Samerlande susikurti kitus. – Jis gūžtelėjo pečiais. – Dėmėti
marškinėliai – mažiausia bėda…
Atsisėdau tiesiai priešais Džudą. Dėmė sukėlė man šiurpius prisiminimus. Vargiai galėjau
patikėti, kad buvau taip įsitraukusi į treniruotes, galvojau vien tik apie Heivną ir jos grasinimus, kad
visai pamiršau kitus.
– Kas nutiko? – paklausiau Džudo nenoromis vydama šalin neramias mintis. Sutelkiau dėmesį tik į
jį.
Jutau, kad nutiko kažkas baisaus – tikriausiai Heivna ėmėsi keršto. Bet Džudas tarė:
– Linos nebėra. – Trumpa frazė pasakė viską.
Išplėtusi akis ir išsižiojusi spoksojau į Džudą. Neįstengiau prabilti, nežinia, ką būčiau pasakiusi.
– Ji buvo sužeista per eismo nelaimę Gvatemaloje, pakeliui į oro uostą. Ir mirė.
– Ar tu… tikras? – paklausiau ir tuoj pat pasigailėjau savo žodžių. Kvaila taip klausti, nes viskas
akivaizdu. Bet blogos žinios skatina neprotingai neigti ir abejoti, ieškoti vilties ten, kur jos nė su
žiburiu nerasi.
– Visiškai tikras. – Džudas nusišluostė apniauktas liūdesio akis sausąja rankove. – Aš ją mačiau.
– Mudviejų žvilgsniai susitiko. – Mes su Lina buvom susitarę, pažadėję vienas kitam – tas, kuris išeis
pirmas, stabtelės pranešti gyvajam. Tą pat akimirką, kai ją išvydau, – pavargęs, kimus Džudo balsas
užlūžo, vaikinas atsikrenkštė ir pasakojo toliau: – Lina taip švytėjo, atrodė tokia… spinduliuojanti…
ir aš iškart supratau. Sužinojau, kad ji mirė.
– Lina ką nors pasakė? – spėliojau, ar moteris nusprendė pereiti tiltą, ar pasilikti Samerlande, nes,
kitaip negu aš, Džudas gebėjo susisiekti su visomis dvasiomis.
Jis linktelėjo, veidas šiek tiek pragiedrėjo.
– Pasakė esanti namie. Vadino tą buveinę namais. Sakė, ten galima tiek daug pamatyti, tiek daug
sužinoti, kad ten net geriau negu Samerlande, apie kurį buvau Linai pasakojęs. Prieš išnykdama
patikino lauksianti manęs, kai ateis eilė, bet liepė nieku gyvu neskubėti.
Ištaręs šiuos žodžius Džudas nusijuokė, kaip juokiasi sielvarto prislėgti žmonės. Aš sunkiai
nurijau seilę, nudelbiau žvilgsnį ir tempiau suknelės palankus, kol užsidengiau kelius. Prisiminiau,
kaip pirmąkart ligoninės palatoje pamačiusi Rilę pasijutau tarsi sapne ir mėginau save įtikinti, jog tai
tik vaizduotės žaismas. Paskui sesutė atėjo vėl – ne vieną sykį – ir lankė mane, kol įtikinau ją pereiti
tiltą. Deja, paskui jos nebemačiau. Tik Džudas gebėjo susisiekti su Rile.
Vėl įdėmiai pažiūrėjau į blausią vaikino aurą, tuščią žvilgsnį ir persikreipusį veidą – iš jo buvo
likęs tik mielo, seksualaus, atsipalaidavusio banglentininko šešėlis. Nenoromis spėliojau, per kiek
laiko Džudas atsigaus, jei apskritai sugebės atsigauti. Sielvartas apmilšta negreit. Nėra trumpesnių
kelių, lengvesnių atsakymų, būdų jam išdildyti. Gydo tik laikas, tačiau sielos randai išlieka. Galbūt
esu neišmanėlė, bet šitai tikrai žinau.
– Vėliau, po kokios valandos… – kalbėjo toliau Džudas taip tyliai, kad tik pasilenkusi galėjau
sugauti jo žodžius. – …telefono skambutis patvirtino mano regėjimą. – Jis gūžtelėjo ir atsilošęs
kėdėje įsispoksojo į mane.
– Man labai gaila, – pasakiau iš patirties žinodama, kaip nublanksta šie žodžiai prieš didelį
sielvartą. – Gal tau reikia pagalbos? – Abejojau, ar reikia, bet vis dėlto pasiūliau.
Tampydamas rankovę Džudas patraukė pečiais ir mėgino ilgais, įdegusiais pirštais atplėšti drėgną
medžiagą nuo odos.
– Eve, sielvartas graužia mane, o ne Liną. Ji jaučiasi gerai… netgi yra laiminga. Kad galėtum ją
dabar matyti – tarsi būtų išsileidusi į nuostabiausią nuotykį. – Džudas vėl atsilošė, tvarkingai suglostė
ir suėmė į delną vėlinukus, o paskui paleido laisvai kristi ant menčių. – Man be galo trūks Linos. Be
jos namai tušti. Lina rūpinosi manim kaip tikra motina. Priglaudė, maitino, rengė, bet svarbiausia –
gerbė. Lina išmokė, kad nėra ko gėdytis nepaprastų gebėjimų, nereikia jų slėpti ar neigti, kaip buvau
pratęs. Jį įtikino, kad gavau dovaną – ne prakeikimą – ir kad turiu neleisti kitiems siaurapročiams ir
bailiams nurodinėti, kaip man gyventi, elgtis ir kaip surasti vietą pasaulyje. Lina mane pastūmėjo
mąstyti laisvai ir nelaikyti savęs iškrypėliu. – Džudas nusuko akis, nužvelgė aukštas knygų lentynas,
paveikslus, tada pažiūrėjo į mane. – Ar bent nutuoki, kokį žygdarbį ji atliko?
Neatlaikiusi ilgo ir skvarbaus Džudo žvilgsnio, nusukau akis. Nenoromis prisiminiau Sabiną.
Tetos požiūris buvo priešingas negu Linos. Sabina prisiėmė kaltintojos vaidmenį.
– Tau teko didelė laimė ją pažinti. – Gerklė išdžiūvo ir degė, vos spaudžiau žodžius. Puikiai
supratau, kaip jaučiasi Džudas. Artimųjų žūtis niekada neišblės man iš atminties. Tačiau dabar
negalėjau graužtis – horizonte besitelkiantys dideli rūpesčiai atėmė visą mano energiją.
– Bet jei rimtai siūlaisi padėti, – Džudas patylėjo, laukdamas mano pritarimo, tada kalbėjo toliau:
– Gal sutiktum prižiūrėti krautuvėlę? Žinau, daugiau nenori čia dirbti, nepamiršau ir to, kaip tave
supykdžiau ir, patikėk, nepuoselėju vilčių kada nors gauti atleidimą, bet…
Sunkiai nurijau seilę. Nurijau žodžius – beliko laukti, ką pridurs Džudas. Atėjau čia pasikalbėti ne
tik apie Heivną, ne tik patarti, kaip nuo jos apsisaugoti. Drauge tikėjausi išsiaiškinti, kas aną vakarą
pastūmėjo Džudą nužudyti Romaną.
Ką jis galvojo?
Kokia tikroji jo poelgio priežastis?
Tačiau dabar, kai taip susiklostė aplinkybės, negaliu Džudo kamantinėti.
– …aš tiesiog. – Jis pakratė galvą, įsižiūrėjo į tolį ir tarė: – Tiesiog nebespėju: tvarkyti namo,
prižiūrėti krautuvėlės, ruoštis laidotuvėms. – Sunkiai atsidusęs Džudas susitvardė. – Jaučiuosi
mažumėlę priblokštas. O tu čia viską puikiai žinai, todėl labai padėtum, jei prižiūrėtum krautuvėlę.
Jei negali, nieko tokio. Paprašysiu Avos ar net Honoros, bet kad jau atėjai ir pasisiūlei, pamaniau…
Honora. Jo draugė / mokinė Honora. Dar viena tema aptarimui.
– Jokių bėdų. – Linktelėjau patikindama. – Be kalbų pasiliksiu ir dirbsiu, kiek reikės. – Žinojau,
jei Sabina ką nors suuos, baigsis blogai, o gal ir visai prastai. Nors tai ne jos reikalas. Tačiau net jei
tai būtų ir jos reikalas, Sabina negali kaltinti manęs, kad padedu nelaimės ištiktam draugui.
Draugui?
Skvarbiai žiūrėjau į Džudą, tiesiog gręžiau akimis. Nebebuvau tikra, ar galiu jį taip vadinti, ar
kada nors dar galėsiu. Mudu sieja dabartis. Galiu pasakyti tik tiek.
Džudas atsiduso ir užsimerkė, pirštais braukdamas vokus, randuotą antakį, paskui nuleido rankas
ant stalo ir laikydamasis už kraštų atsistojo. Ilgokai pasirausęs priekinėje džinsų kišenėje sužvejojo ir
padavė man storą raktų ryšulį.
– Nepamirši užrakinti? – Džudui einant pro stalą aš atsistojau ir mudu netikėtai atsidūrėme veidas
prieš veidą ankštoje erdvėje.
Užtektinai arti, kad žvilgtelėčiau į žalių Džudo akių gelmę ir pasijusčiau liūliuojama ir sūpuojama
ramybės bangos, kurią sukeldavo jo buvimas.
Užtektinai arti, kad žingtelėčiau atgal ir pamatyčiau kančios blyksnį įskaudinto Džudo žvilgsnyje.
Mostelėjau į raktus.
– Pats žinai, man jų nereikia.
Džudas kiek padvejojo, linktelėjo ir įsikišo raktus į kišenę.
Abu nutilome, aš ryžausi prabilti pirmoji ir išsklaidyti nejaukumą.
– Džudai…
Tačiau jo kerinčiose vandens žalumo akyse atsispindėjo tokia bedugnė gėla, kad supratau
nepajėgsianti su juo aiškintis. Prislėgtas sielvarto Džudas visai pamiršo Heivną, jos grasinimus ir
tikrai nesirūpina, kaip nuo jos apsiginti.
– Tiesiog… tiesiog neskubėk grįžti į darbą. Tiek ir norėjau pasakyti, – sumurmėjau žiūrėdama,
kaip nedrąsiai, atsargiai spraudžiasi pro mane Džudas, stengdamasis nieku gyvu neprisiliesti ir palikti
tarp mudviejų kuo didesnį tarpą.
Supratau, jog tai ne tik apsidraudimas. Džudo jausmai man neišblėso.
– Beje, Džudai… – pašaukiau ir pamačiau, kaip jis tuoj pat sustojo, nors neatsigręžė. – Prašau…
būk atsargus.
Jis tik linktelėjo.
– Vėliau, kai gyvenimas palengva grįš į vėžes ir turėsi laiko, mudviem reikės…
Neišklausęs manęs iki galo Džudas nužingsniavo koridoriumi.
Numojęs į mano žodžius ranka jis išėjo iš tamsios krautuvėlės į šiltą saulėtą gatvę.
 devintas skyrius

Apie septintą valandą, aptarnavusi paskutinį pirkėją ir užrakinusi duris, sėdėjau galiniame
kambaryje užsikėlusi ant stalo kojas ir spoksojau į skambantį mobiliuką. Sabina buvo palikusi kokias
devynias žinutes. Reikalavo atsakyti, kur esu, kada grįšiu ir ką sau manau tyčia taip įžūliai
pažeidinėdama jos taisykles.
Pasijutau prastai, bet į skambutį neatsiliepiau. Tiesiog išjungiau telefoną, įkišau į kuprinę ir
nutarusi nekreipti dėmesio persikėliau į Samerlandą.
Peržengusi švytinčios auksinės šviesos ratą nusileidau tiesiai ant laiptų, vedančių į Didžiąsias
pažinimo sales. Vyliausi iškilus būtinybei kaip visada gauti čia atsakymą.
Stovėjau priešais duris; žiūrint, kaip didingas fasadas keisdamasis įgyja garsiausių ir
nuostabiausių pasaulio statinių pavidalus, man užgniaužė gerklę. Gėrėjausi, kaip Tadž Mahalis virsta
Partenonu, šis Lotoso šventykla, toji – Gizos piramidėmis ir dar kitkuo, kol pagaliau durys atsivėrė ir
aš išdidžiai įėjau vidun. Trumpai apsidairiau, ar nematyti Avos ir Džudo, nes dabar jie abu moka čia
patekti, bet, neišvydusi pažįstamų veidų, atsisėdau ant ilgo medinio suolo tarp vienuolių, rabinų,
kunigų ir kitų į dvasinius ieškojimus panirusių žmonių. Užsimerkiau ir suformulavau klausimą.
Mintimis grįžau į tą mirksnį, kai Džudas išliejo ant stalo kavą. Gėrimas būtų nutekėjęs ant grindų,
jei Džudas nebūtų užtvenkęs kelio marškinėlių rankove. Skystis susigėrė į medžiagą, iš pradžių
išvagojo audinį ruožais, o paskui išplito į didelę dėmę, kaip priešnuodis ant baltų Romano marškinių.
Iš priešnuodžio teliko didelė žalia dėmė.
Lyg koks ženklas.
Įvairių medžiagų mišinys – keistas receptas nuovokiajam – žaibiškai susigėrė į minkštą audinį.
Žinodama, kokios sudedamosios dalys ten buvo, gaučiau taip reikalingą priešnuodžio formulę – tik
tada mudu su Deimenu galėtume glamonėti vienas kitą neskiriami energinio šydo.
Žuvus Romanui buvau palaidojusi visas viltis, bet dabar supratau klydusi.
Maniau, priešnuodis prarastas amžiams, bet dabar toptelėjo, kad formulę galima sužinoti iš dėmės
ant Romano marškinių.
Juos Heivna tiesiog išplėšė man iš rankų.
Jeigu mudu su Deimenu kada nors norime džiaugtis normaliu gyvenimu, turiu tuos marškinius
susigrąžinti.
Giliai įkvėpiau, vietoj dėmėtų medvilninių Džudo marškinėlių įsivaizdavau lininius Romano
marškinius ir maldaujamai paklausiau:
Kur jie yra?
Tuoj pat pridūriau:
Ir kaip man juos gauti?
Tačiau kad ir kiek ilgai lūkuriavau, kad ir kiek sykių kartojau klausimą – atsakymo nesulaukiau.
Ausyse vis stipriau spengė tyla.
Stiprėjo įsitikinimas, kad pagalbos nesulauksiu.
Vadinasi, arba kišu nosį ne į savo reikalus, kas, mano galva, yra visiška nesąmonė, nes man labai
svarbu gauti priešnuodį, arba noriu išrausti tai, ko man neskirta sužinoti šiandien, o gal ir niekada, ir
tai yra visiškai suprantama.
Kažkas rezga prieš mus sąmokslą.
Kažkas užtrenkia mums duris.
Drina visada mane nužudydavo, Romanas visada apgaudavo, Džudas, tyčia ar ne, pakenkė man –
kas nors nuolatos pastoja kelią mudviejų su Deimenu laimei.
Nenoromis spėliojau, kodėl taip yra.
Visata nėra tokia chaotiška, kaip atrodo.
Kiekvienas veiksmas turi tam tikrą priežastį.
Jei tavęs neįsileidžia Didžiosios pažinimo salės, nuosprendžio nepakeis jokie protingi
įtikinėjimai.
Belieka kliautis savimi.
Pati turiu rasti marškinius. Turiu gauti juos, net jei Heivna suprato, kokie jie man svarbūs, ir
neketina atiduoti.
Ar ji pasiliko marškinius kaip sentimentalų prisiminimą, nes Romanas jais vilkėjo mirties
vakarą?
Gal pažiūrėjusi į juos Heivna užsigeidžia aklai kerštauti mudviem su Džudu?
O gal ji numano apie dėmę ir tikimybę išgauti priešnuodžio formulę?
Gal Heivna tai jau seniai žino, o man toptelėjo tik dabar?
Visa tai teks išsiaiškinti be Samerlando pagalbos. Teks grįžti į Žemę ir ieškoti.
Buvau besusikurianti portalą, bet pajutau jį.
Deimeną.
Jis yra čia.
Kažkur šalia.
Todėl, užuot iškeliavusi, užsimerkiau ir paprašiau Samerlando nuvesti mane pas mylimąjį.
 dešimtas skyrius

Po akimirkos jau žingsniavau per liepsnojančių tulpių lauką, sekiau paskui Deimeno energiją iki
paviljono durų.
Stabtelėjau prie slenksčio dvejodama, ar eiti vidun. Iš pradžių nusistebėjau, kad jis atėjo čia
vienas, paskui nutariau, kad nors esu užsiėmusi, Deimenas vis tiek nori būti šalia. Kyštelėjau galvą
vidun ir pamačiau virš sofos atkaltės Deimeno viršugalvį. Jau norėjau pašaukti, pasakyti, kad esu čia,
ir pasidalyti mintimis apie dėmę, bet žvilgtelėjau į ekraną.
Ten išvydau siaubingą sceną.
Savo gyvenimą vienoje pietinių valstijų.
Savo vergės įsikūnijimą.
Tada buvau beteisė ir užgauliojama, bet turėjau viltį.
Tą dieną buvau nusiteikusi ypač pakiliai – bent jau taip viskas atrodė. Labai greit susivokiau,
kas dedasi – aš esu parduota. Iš baisiai žiauraus šeimininko rankų pateksiu gerokai jaunesniam,
liekno sudėjimo vyriškiui garbanotais plaukais ir ilgomis blakstienomis, slepiančiomis akis, kurias
tuoj pat atpažinau.
Deimenas.
Jis mane nupirko. Išgelbėjo. Kaip ir buvo žadėjęs!
Bet jeigu viskas taip gerai, kodėl atrodau tokia liūdna? Kodėl tą dieną, kai mano tikroji meilė,
mano sielos draugas, riteris spindinčiais šarvais atėjo išlaisvinti iš vergovės, mano apatinė lūpa
virpa, tamsios akys ašaroja?
Kodėl aš tokia nelaiminga, dreba rankos ir kojos, žvilgsnis kupinas baimės? Vis dairausi per
petį ir lėtai velku kojas, taip nenoriai seku įkandin.
Nors žinojau, kad slapčia žiūrėti negražu, kad turiu pasirodyti Deimenui, to nepadariau. Neištariau
nė žodžio. Likau stovėti kur stovinti. Ramiai ir tyliai. Negiliai kvėpavau – supratau tuoj pamatysianti
didžiausią Deimeno paslaptį. Tą pačią, apie kurią buvo užsiminę Romanas ir Džudas ir dėl kurios iš
manęs šaipėsi Heivna. Jeigu noriu pamatyti, kas iš tikrųjų nutiko tą dieną, negaliu rodytis Deimenui.
Jis yra taip įsitraukęs į filmą, kad iki šiol manęs nepajuto.
Netrukus pamačiau tikrąją savo liūdesio priežastį. Supratau, kodėl taip elgiausi.
Buvau atplėšta nuo savo šeimos. Nuo visų mylimų žmonių. Jie vieninteliai šiame pasaulyje
mane palaikė.
Šis malonus pasiturįs baltasis tariasi darąs gerą, kilnų darbą, gelbstįs mane, bet iš mano veido
buvo aišku, kad netenku paskutinės paguodos.
Tolėliau pamačiau raudant savo motiną, o greta jos tyliai stovintį tėvą. Jo žvilgsnis buvo
apniauktas sielvarto, neramus, bet ragino namiškius laikytis. Laikiausi įsitvėrusi artimųjų,
vienintelių brangių žmonių, norėjau amžiams įsiminti jų kvapą, prisilietimą, švelnumą, nes greitai
būsiu nuo jų atskirta.
Deimenas čiupo mane už rankos, atplėšė nuo motinos ir nusivedė. Nėščia motina buvo
apsikabinusi didelį pilvą, jame gyveno mano dar negimusi sesutė. Deimenas nutempė mane nuo
tėvo, nuo šeimos ir nuo vaikino, kuris norėjo mane paliesti. Mudviejų pirštų galiukams vos
susilietus, buvau tuoj pat atitraukta. Bet nenusigręžiau, neatplėšiau nuo vaikino akių, gėriau jo
atvaizdą, kol jis įsispaudė smegenyse. Tuoj pat atpažinau išstypusį juodaodį jaunuolį veriančiomis
rudomis akimis.
Savo draugą – savo patikėtinį – mylimąjį, jį šiame gyvenime sutikau kaip Džudą.
– Pagaliau nusiramink, – sušnibždėjo man į ausį Deimenas, kai mano šeimai buvo liepta
skirstytis ir imtis darbo. – Patylėk. Viskas bus gerai. Aš tave apsaugosiu. Kol būsi su manimi,
niekas tavęs neįskaudins. Bet pirmiausia turi manimi pasitikėti.
Tačiau aš nenorėjau juo pasitikėti. Negalėjau. Jeigu jis tikrai rūpinasi manimi, jeigu iš tiesų
yra toks turtingas ir galingas, kokiu skelbiasi, kodėl nenupirko ir mano artimųjų? Kodėl neleido
mums likti drauge?
Kodėl nusipirko tik mane?
Nespėjus pamatyti daugiau, Deimenas iškirpo sceną. Tiesiog iškirpo. Ištrynė, tarsi jos niekada
nebūtų buvę.
Ir tada aš supratau, ką jis vadina redagavimu.
Taigi, Deimenas ne tik saugo mano akis nuo nemalonių scenų, pavyzdžiui, nuo šiurpių mano
mirčių, bet gelbstisi pats – nori išlaikyti taip sunkiai susikurtą įvaizdį ir neleisti išvysti jo gėdingų
darbų.
Kaip tas, kurį ką tik mačiau.
Sceną jis ištrynė, bet ji amžiams įsispaudė mano atmintyje.
Nejučia garsiai aiktelėjau. Deimenas pašoko nuo sofos paklaikusiu veidu, išpūtęs akis ir pamatė
mane.
– Eve! – suriko apimtas panikos. – Ar ilgai čia stovėjai?
Bet aš neatsakiau. Atsakymą jis perskaitė mano veide.
Deimeno akys lakstė nuo manęs prie ekrano. Persibraukęs žvilgančius, tamsius plaukus jis nuleido
rankas prie šonų ir netvirtai, trūkčiojamai išbėrė:
– Viskas yra ne taip, kaip manai. Prisiekiu – visai ne taip, kaip atrodė.
– Tai kodėl iškirpai tą sceną? – Gręžiau jį sunkiu, kaltinamu žvilgsniu nė neketindama trauktis. –
Kodėl ištrynei, jei neturi ko slėpti?
– Tai ilga istorija. Labai labai ilga. Ir aš…
– Tu manim nepasitiki? – nutraukiau nenorėdama klausytis jo pasiaiškinimų. Ne dabar, kai abu
matėm tą pačią siaubingą sceną. – Po visų mudviejų išgyvenimų, po to, kai atvėriau tau slapčiausias
sielos kerteles, tu vis dar turi nuo manęs paslapčių? – Stengdamasi nusiraminti prispaudžiau delną
prie pilvo, nes ėmė pykinti. – Prisipažink, Deimenai, ką dar esi nuredagavęs? Ką dar nuo manęs
slepi? – Prisiminiau šiandienines Heivnos užuominas tualete ir įspėjau save saugotis jos spąstų,
neleisti mudviejų išskirti ir nugalėti. Nedelsdama nuvijau šią mintį. Mačiau sceną savo akimis,
aiškiai kaip dieną.
– Iš pradžių delsei iki paskutinės akimirkos papasakoti tiesą apie mane ir Džudą. O dabar – šitai?
– Papurčiau galvą. Ji svaigo nuo ką tik matytų vaizdų – aš buvau menka vergė, Deimenas –
vergvaldys. – Kokį čia šlykštų žaidimą žaidi? Tai šitaip tu linksmindavaisi? Deimenai, kiek kartų ir
kiekoje gyvenimų atplėšei mane nuo šeimos ir draugų? – Deimeno veidas papilkėjo, bet aš jau buvau
įsisiūbavusi ir neketinau sustoti. – Turiu galvoje tą vergės gyvenimą, kurį ką tik mačiau, ir dabartinį
savo gyvenimą… – Nutilau, žinojau, kad elgiuosi nesąžiningai. Juk savo valia lūkuriavau Samerlando
pievoje, buvau taip pakerėta magijos, kad atsilikau nuo artimųjų, o jie perėjo tiltą. Vis dėlto, jeigu
Deimenas nebūtų sugirdęs man eliksyro, galop būčiau juos susiradusi ir dabar mes visi būtume
drauge. Buvau taip nuliūdinta įkyriai besisukančių minčių, kad negalėjau apsispręsti, kas būtų buvę
geriau – ar žūti kartu su šeima, ar gyventi slegiamai tokios naštos.
Nusigręžiau. Kojos drebėjo, širdis daužėsi lipdama iš krūtinės, turėjau įkvėpti oro, nes paviljone
mane dusino.
Už nugaros girdėjau Deimeno balsą, maldaujantį sustoti, neskubėti, žadantį viską paaiškinti.
Bet nesustojau.
Ir nė kiek nesulėtinau žingsnio.
Pasileidau bėgti.
Bėgau, kol radau kelią namo.
 vienuoliktas skyrius

– Kas per velnias, Eve? Metei mokyklą ir pamiršai man pasakyti?

Išmušusi kasos čekį pakėliau galvą ir pamačiau už paniurusios pirkėjos nugaros mindžikuojantį
Mailsą. Jo klausimas moters visai nepralinksmino.
Ištaikiusi progą žvilgsniu įspėjau draugą: ne dabar. Grąžinau pirkėjai kreditinę kortelę,
suvyniojau jos knygas ir kompaktines plokšteles su meditacine muzika į violetinį vyniojamąjį
popierių, įdėjau į derantį maišelį ir padėkojau už pirkinį.
– Gražiai pasakei, – pareiškiau. Mano žodžiai nuskambėjo sykiu su varpeliu, pirkėjai užtrenkus
duris. – Esu tikra, daugiau ji čia nebeateis.
Mailsas numojo ranka ir kaip niekur nieko trūktelėjo pečiais, tada tarė:
– Nesvarbu. Turiu su tavimi aptarti kur kas svarbesnius dalykus negu Džudo verslas.
– Tikrai? Kokius gi? – Įmečiau čekį į tam skirtą violetinę dėžutę jusdama sunkų Mailso žvilgsnį ir
laukdama, kol jis pasakys, ko atėjo.
– Pavyzdžiui, pakalbėti apie tave. – Mailsas žiūrėjo, kaip atsisėdu ir susikryžiuoju ant krūtinės
rankas. Nutaisiau taikų, abejingą veidą, tarsi būčiau visai rami ir nesijaudinčiau, o kantriai laukčiau,
ką jis pasakys toliau. – Pirmiausia, mačiau tave mokykloje tik pirmą mokslo metų dieną. Galiausiai
ėmiau tavęs ieškoti – laukiau prie klasės, prie tavo spintelės, valgykloje, bet niekur, visai niekur
neradau. Vadinasi, tu nelankai pamokų.
Gūžtelėjau pečiais, nei patvirtinau, nei paneigiau jo žodžius. Bent jau dabar. Pirmiausia norėjau
sužinoti, kuo jis ketina mane apkaltinti.
– Neabejoju, kad mėginsi mane įtikinti turinti svarių priežasčių. Kad toks ilgas pamokų
nelankymas, užsitęsusios vasaros atostogos, jeigu taip nori, ne mano reikalas. Bet žinok, kad tu klysti.
Tai mano reikalas. Tai labai mano reikalas. Nes aš esu tavo draugas, vienas geriausių draugų. Atėjau
čia pasakyti, kad tylus tavo dingimas liečia ne tik mane, bet ir kitus. Net ir tuos žmones, kurių nelaikai
draugais. Nori tikėk, nori ne – liečia ir juos.
Patraukiau pečiais. Nesumečiau, ką sakyti, be to, dar ne laikas. Mailsas mėgo ilgus monologus. Iš
jo veido sprendžiau, kad šis dar toli gražu nebaigtas.
– Tokiems žmonėms kaip aš ir Deimenas, tu vis tiek rūpi. Na, Heivnai gal nebe taip, bet apie ją
pakalbėsim vėliau. Bandau pasakyti, kad tu tiesiog… – Mailsas nutilo ir tampydamas nykščiais
priekines džinsų kišenes dairėsi aplink ieškodamas tinkamo žodžio. Galiausiai pažvelgė į mane ir
tarė: – Tu tiesiog mus ignoruoji. Tarsi būtume tuščia vieta. Tarsi mes tau visai neberūpėtume…
– Mailsai… – prabilau ir prikandau lūpą, lyg mąstydama, ką čia toliau pasakius. – Suprantu tave.
Tikrai suprantu. Patikėk, nesistebiu, kad taip reaguoji, bet viskas kur kas sudėtingiau, negu manai. Ir
daug painiau, negu įsivaizduoji. Nejuokauju. Jeigu pasakyčiau, kas už to slypi… – Užsimerkiau ir
pakračiau galvą, nes kartais pati netikėdavau savo žodžiais. – Šiaip ar taip, negaliu tau visko
atskleisti. Tiesiog patikėk, kad, sužinojęs bent dalį to, kas iš tiesų vyksta, būtum dėkingas, jog
neįveliu tavęs. – Patylėjau leisdama Mailsui suvokti mano žodžių rimtumą. – Labai gaila, kad
pasijutai ignoruojamas ir nereikalingas, bet taip nėra. Nė trupučio. Tu esi vienintelis tikras mano
draugas ir aš pažadu pasitaisyti. Greitai. Neabejok. Bet dabar tiesiog… Tiesiog esu mažumėlę…
Turiu šiokių tokių rūpesčių.
– O kaip Deimenas? Ar ir jo atžvilgiu pasitaisysi?
Apstulbusi žvilgtelėjau į Mailsą. Kaip jam šovė į galvą mane kaltinti abejingumu Deimenui?
– Prašau neįsivaizduoti, kad žinai daugiau negu iš tikrųjų, – kiek per šiurkščiai atkirtau. – Yra dar
kai kas. Viskas ne taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Patikėk, to reikalo šaknys slypi labai
giliai.
Mailsas nudelbė žvilgsnį ir ėmė bato nosimi baksnoti kilimą, stengdamasis sutelkti mintis, rasti
būdą mane prakalbinti. Paskui pakėlė galvą ir pažvelgė tiesiai į akis.
– Ar vienas iš tų man nesuprantamų dalykų susijęs su faktu, kad tu esi..?
Mudviejų akys susitiko – apšalau ir praradau amą. Dar neišsprūdęs iš Mailso lūpų žodis atlėkė
prie manęs, įsirėžė į mano energinį lauką.
Nieko negalėjau padaryti – nei atsukti pokalbio, nei užčiaupti Mailso. Jis pridūrė:
– Tu esi nemirtinga?
Jis įsisiurbė į mane akimis, o aš nepajėgiau nusukti žvilgsnio, nors labai troškau.
Mano oda nubėgo šiurpuliukai, o Mailsas kalbėjo toliau:
– Ar kad esi aiškiaregė? Apdovanota įvairiausiomis protinėmis ir fizinėmis galiomis. O gal tai,
kad amžinai liksi jauna ir graži? Nesensi, nemirsi, kaip ir tavo draugužis Deimenas, kuris trinasi
Žemėje jau daugiau kaip šešis šimtus metų ir tik neseniai apsisprendė paversti tave nemirtinga? –
Tyrinėdamas mano veidą, Mailsas prisimerkė. – Eve, pasakyk, ar einu teisingu keliu? Ar šitai turėjai
galvoje?
– Iš kur tu… – žioptelėjau.
Bet mano žodžius nustelbė Mailso balsas.
– O kur dar Drina, kuri irgi, pasirodo, buvo nemirtinga. Ir Romanas. Ką jau kalbėti apie Marką,
Misą ir Refą – tris bjaurius jo pakalikus. Vos nepamiršau paminėti naujausios amžinųjų gražuolių
būrio narės – mūsų brangiosios draugės Heivnos. Tiksliau, mano brangiosios draugės, o tavo naujai
įgytos nemirtingos priešės, nors pati ją tokia pavertei. Ar manai, kad šito nepajėgsiu suprasti?
Nugurgiau seilę, priblokšta tylėjau – tik sėdėjau ir spoksojau į Mailsą. Ir nors labai išsigandau,
kai draugas visa tai išklojo, pateikė keistą mano gyvenimą taip nešališkai, paprastai, kad net sunku
buvo patikėti, kartu pajutau šiokį tokį palengvėjimą.
Saugojau paslaptį taip ilgai, kad nenoromis užplūdo atvanga, pragiedrėjimas pagaliau atsikračius
per sunkios naštos.
Tačiau Mailso monologas dar buvo nebaigtas. Jis tik įsibėgėjo. Todėl papurčiau galvą ir
susitelkiau į jo žodžius, gaudydama mintį.
– Ironiškiausia, kad, gerai pagalvojus, gerai, metodiškai ir logiškai viską apmąsčius, pasidaro
aišku, kad aš turėčiau vengti tavęs.
Pašnairavau nesuprasdama, kaip jis priėjo prie tokios išvados, ir laukiau paaiškinimo.
– Įsivaizduok, kaip pasijunti sužinojęs, kad draugai, kuriuos tareisi puikiai pažįstąs, nuo kurių
nieko neslėpei, ne tik yra visai ne tokie, kokiais apsimeta, bet visi iki vieno dar priklauso itin
išskirtiniam, itin slaptam klubui. Ir, po velnių, visi, išskyrus mane, yra jo nariai. – Mailsas nutilo ir
purtydamas galvą patraukė prie vitrinų. Pro langus stebeilijo į saulės nutviekstą gatvę. Prislėgtas
kalbėjo toliau: – Man skaudu, Eve. Aš nevaidinu. Man gelia širdį. Priimu tai, kaip priimtų kiekvienas
kitas žmogus, bet vis dėlto man atrodo, kad tu nenori, jog ir aš būčiau nemirtingas. Tai yra nenori
manęs pažinti, būti mano drauge ir prileisti prie amžinybės.
Mailsas atsigręžė. Pažvelgusi jam į veidą supratau, kad jis įskaudintas kur kas labiau, negu
maniau. Nespėjus greitai atsakyti, sušvelninti įtampos, Mailsas vėl prabilo. Man teliko atsisėsti ir
laukti savo eilės.
– Žinai, kas labiausiai žeidžia? Ar bent nutuoki, kas man atskleidė jūsų paslaptį manydamas, kad
esu to vertas? – Mailsas patylėjo laukdamas atsakymo, bet aš neatsakiau, nes klausimas buvo
retorinis. Tai buvo jo pasirodymas, jo scenarijus, ir aš neketinau kištis. – Vienintelis žmogus iš jūsų
itin slapto nemirtingų gražuolių būrio, vienintelis, kuris atsisėdo greta ir nusileido iki mano lygio,
nemosavo kumščiais ir nepūtė miglos, o tiesiog pažvelgė man į akis ir atskleidė daugybę stulbinamų
dalykų, buvo…
Dar Mailsui nebaigus kalbėti, iš jo lūpų dar neišsprūdus paskutiniam žodžiui, jau žinojau.
Deimenas.
Prisiminiau, kaip Mailsas elektroniniu paštu atsiuntė Florencijoje matytų Deimeno portretų
nuotraukas. Tą vietą aplankyti jam patarė Romanas.
Deimeno pirštai tada ėmė virpėti, jis prisimerkė, sukando dantis, bet šiaip gana ramiai susitaikė,
kad šimtmečių senumo paslaptis buvo atskleista.
Jis pažadėjo išsiaiškinti su Mailsu, nebesislapstyti, nebemeluoti ir pagaliau iškloti visą tiesą.
Tačiau niekada nebūčiau patikėjusi, kad Deimenas tikrai taip padarys.
– Tai buvo Deimenas, – patvirtino Mailsas ir pabrėžtinai linktelėjo, nenuleisdamas nuo manęs
akių. – Pagalvok, kaip neseniai aš jį pažįstu? Kiek laiko? Mažiau nei metus? Šiaip ar taip, trumpiau
negu tave ir, po šimts, kur kas trumpiau negu Heivną. Ir vis dėlto paslaptį man atskleidė Deimenas.
Nors su juo bendravau gerokai mažiau negu su tavim ir Heivna. Jis vienintelis pasiryžo pasakyti tiesą.
Deimenas man visad atrodė uždaras, ramus – ir dabar žinau kodėl – bet, šiaip ar taip, nors mudu
nebuvome artimi, jis vienintelis pasielgė su manim kaip su tikru draugu, kuriuo galima pasitikėti ir
išsipasakoti. Deimenas tiesiog mane pasisodino ir išdėstė – išklojo visą tiesą apie tave, apie save,
apie visus ir viską!
– Mailsai… – dvejodama ištariau, nežinojau, ką pasakyti, ir nebuvau tikra, ar jis dabar manęs
klausysis.
Tačiau Mailsas atkakliai į mane žiūrėjo pakreipęs galvą, įžūliai išrietęs antakį, pasirengęs
klausytis. Bet prieš traukdama iš dėžės nešvarius skalbinius, prieš imdama vardyti daugybę
priežasčių, kodėl iki šiol laikiau draugą nežinioje, daugybę svarių ir įtikinamų priežasčių, kodėl jis
turėtų džiaugtis nieko nežinojęs, – turėjau įsitikinti pati.
Pamatyti, ką Mailsui pasakė Deimenas.
Kokius žodžius vartojo.
Dar labiau man rūpėjo, kodėl Deimenas nusprendė išsipasakoti kaip tik dabar. Juk šį tą galėjo
nutylėti, pasilaikyti vėlesniam laikui.
Trumpam užsimerkiau ir įsiskverbiau Mailsui į galvą. Dar kartą sulaužiau pažadą nelįsti į
slapčiausias draugų mintis ir prisiminimus, jei tik neiškils būtinybė. Bet man mirtinai reikėjo sužinoti,
ką tą dieną Mailsui pasakė Deimenas.
Žodžiai atleisk man užpildė mudu su Mailsu skiriančią erdvę, sužydėjo ir augo, beveik galėjau
matyti raidžių pavidalus.
Vyliausi, kad Mailsas irgi jaučia tuos žodžius, ir netrukus dovanos man už šiurkštumą.
 dvyliktas skyrius

Staiga persilenkiau per prekystalį. Taip greitai, kad Mailsas nespėjo atšokti. Susiprato per vėlai.
Griebiau jį už riešų ir stipriai prispaudžiau delnus prie prekystalio. Uždėjau savąsias rankas ant jo
rankų, ir Mailsas nebegalėjo ištrūkti. Jis rangėsi, tampėsi, iš paskutiniųjų stengdamasis išsilaisvinti,
tačiau be vargo jį nulaikiau.
Jo pastangos nuėjo vėjais.
Vos jutau Mailso priešinimąsi. Kaip menkutį signalą smegenyse.
Niekas nepranoks manęs fizine jėga.
Pagaliau supratęs, kad priešintis beviltiška, Mailsas sunkiai atsiduso, pasidavė ir atvėrė man savo
mintis. Jis žinojo, ko noriu.
Grakščiai ir lengvai įlindau jam į galvą, susiorientavau, trumpai apsidairiau, atmečiau visas
smulkmenas ir sutelkiau dėmesį į rūpimą sceną.
Iš pradžių pamačiau, kaip ramus ir laimingas Mailsas įlipo į Deimeno automobilį, svajodamas
apie skanius priešpiečius mieste. Paskui išplėtęs akis, išsigandusiu veidu įsikibo į sėdynę, nes
Deimenas visu greičiu išrūko iš mokyklos automobilių aikštelės į gatvę.
Sąžiningai prisipažinsiu, nežinau, kas nustebino labiau – ar kad Deimenas viską išklojo Mailsui,
ar kad jis vis tiek laikosi pažado, lanko pamokas, nors aš savo įsipareigojimų nevykdau.
– Nesijaudink, – Deimenas šypsodamasis pažvelgė į Mailsą. – Pavojus tavo gyvybei negresia.
Beveik garantuoju.
– Beveik? – Mailsas krūptelėjo, įtraukė pečius ir žiūrėjo tiesiai priešais save, o Deimenas
baisiu greičiu nardė tarp ilgų automobilių eilių. Metęs žvilgsnį į Deimeną tarė: – Bent jau žinau,
kur tu šito išmokai – taip pašėlusiai vairuojama Italijoje! – Mailsas palingavo galva ir vėl
susigūžė.
Deimenas nusikvatojo dar garsiau.
Nuo to juoko mano širdis suspurdėjo ir vos neiššoko iš krūtinės.
Aš jo ilgiuosi.
Kam neigti.
Išvydusi Deimeną saulės nuauksintais tamsiais plaukais, stipriai laikantį vairą supratau, koks
tuščias be jo yra mano gyvenimas.
Bet greitai atsitokėjau – prisiminiau, kodėl taip elgiuosi. Mudviejų ankstesni gyvenimai per daug
migloti, negalėsime toliau bendrauti, kol visko neišsiaiškinsiu.
Nustūmiau tą vaizdą, pasiryžusi sužinoti, kas man rūpi.
Mačiau, kaip Deimenas stabtelėjo prie Shake Shack, nupirko Mailsui kavos kokteilį su
trupintais Oreo sausainiukais, nusivedė ir pasisodino ant to paties mėlynai dažyto suolelio, ant
kurio mudu kadaise sėdėjome. Pasigėrėjęs nuostabiu apačioje plytinčiu paplūdimiu, kurio smėlis
tarsi milžiniškais žirniais buvo nubarstytas spalvotais skėčiais, nužvelgęs didelės bangos
laukiančius banglentininkus ir sukančius ratus virš galvos kirus, Deimenas atsigręžė į Mailsą. Šis
tyliai gėrė kokteilį ir laukė Deimeno prabylant.
 – Aš esu nemirtingas, – pareiškė Deimenas, žiūrėdamas Mailsui tiesiai į akis.
Smogė be įspėjimo, rėžė be jokių užuolankų. Konstatavo faktą ir ramiu veidu laukė, kol Mailsas
atsitokės.
Mailsas užsikosėjo, išspjovė nenurytą kokteilį ir nusišluostė rankove lūpas. Vėpsodamas į
Deimeną paklausė:
– Scusa?
Deimenas nusikvatojo – nesupratau, ar iš Mailso pastangų kalbėti itališkai, ar iš dramatiško
mėginimo nuleisti viską juokais, tačiau neatlyžo:
– Klausa tavęs neapgauna. Kaip tik tai ir pasakiau. Aš esu nemirtingas. Klajoju šiame
pasaulyje jau daugiau kaip šešis šimtus metų. Tokie pat buvo ir Romanas su Drina.
Mailsas aiktelėjo ir visai pamiršęs kavos kokteilį ėmė akimis tyrinėti Deimeną stengdamasis
pagauti prasmę, stengdamasis ką nors suvokti.
– Atleisk už tiesmukumą – patikėk, visai nenorėjau pasimėgauti sukeldamas tau šoką. Tiesiog
žinau, kad tokias netikėtas naujienas geriausia pranešti greitai ir tiesiai. Teko brangiai sumokėti
už slapukavimą. – Deimenas nutilo ir nusiminęs pažvelgė į tolį.
Supratau, kad jis kalba apie mane – kad per ilgai laukė, slėpė padaręs mane nemirtingą. O paskui
vėl suklydo neatskleisdamas mudviejų istorijos smulkmenų.
– Prisipažinsiu, iš dalies tikėjausi, kad susivokei pats. Kai Romano paskatintas suradai
portretus. Turėjo kilti panašių minčių.
Mailsas papurtė galvą, tankiai sumirksėjo ir pastatė kokteilį ant staliuko. Žiūrėjo į Deimeną
baisiausiai suglumęs, paskui tarė:
– Tačiau… – Mailso balsas užlūžo, jis atsikrenkštė ir prabilo vėl: – Aš maniau… Manau, kad
nieko nesuprantu. – Jis šnairomis lėtai nužvelgė Deimeną. – Pirmiausia, tu nesi numirėliškai
išblyškęs ir keistos išvaizdos. Atvirkščiai. Kiek tave pažįstu, tu nuolat įdegęs. Ką jau kalbėti, kad
nebijai saulės. Pažiūrėk, koks karštis. Atleisk, bet atsižvelgus į visa tai, tavo žodžiai neturi
prasmės.
Deimenas pakreipė galvą, jis atrodė dar labiau suglumęs negu Mailsas. Viską apgalvojęs,
Deimenas atlošė galvą ir skardžiai nusikvatojo, paskui surimtėjo.
– Aš ne vampyras, Mailsai. Aš tikras nemirtingasis. Neturiu ilčių, nebijau saulės ir nesiurbiu
kraujo. – Deimenas papurtė galvą ir nusišypsojo prisiminęs, kaip kadaise aš irgi palaikiau jį
vampyru. – Man užtenka nemirtingumo eliksyro… – Jis išsitraukė buteliuką ir pamosavo Mailsui
prieš akis, o šis sėdėjo sustingęs iš nuostabos. Šį taip geidžiamą eliksyrą žmonės bandė pagaminti
nuo senų senovės, dėl jo žuvo Deimeno tėvai, o dabar jis teliūskavo ir kibirkščiavo ryškioje
popietės saulėje. – Patikėk, gurkšnoju šitą eliksyrą ir gyvenu amžinai.
Juodu sėdėjo tylėdami. Mailsas tyrinėjo Deimeną ieškodamas nepaneigiamų įrodymų: nervingo
žvilgsnio, didybės manijos, pasakojimo spragų ir kitų melagio požymių, tačiau Deimenas sėdėjo
ramiai ir laukė. Davė Mailsui užtektinai laiko apsiprasti su naujiena, įsisąmoninti ją, pripažinti,
kad egzistuoja tokios galimybės, apie kurias jis anksčiau nenutuokė.
Kai Mailsas buvo beišsižiojąs klausti kaip, Deimenas tik linktelėjo ir atsakė į neužduotą
klausimą:
 – Mano tėvas buvo alchemikas. Senovėje daug kas norėjo sukurti nemirtingumo eliksyrą.
– Kada konkrečiai tai buvo? – paklausė Mailsas atgavęs žadą, bet vis dar negalėdamas
patikėti, kad Deimenas gyvena taip ilgai.
– Daugiau kaip prieš šešis šimtus metų. – Deimenas gūžtelėjo pečiais, norėdamas parodyti, kad
praeitis jam visai nerūpi.
Bet aš žinojau geriau.
Žinojau, kokie jam brangūs laimingi vaikystės metai, kaip jį sukrėtė tėvų žūtis.
Taip pat žinojau, kaip jis nenori šito pripažinti. Tai per daug skaudu. Todėl verčiau apsimeta
abejingas ir menkai teprisimenantis.
– Tai nutiko Italijoje, renesanso laikais, – greitai pridūrė jis.
Juodu toliau spoksojo vienas į kitą. Nė vienas Deimeno veido raumenėlis neišdavė, kaip sunku
jam buvo nurodyti apytikslį laiką.
Mailsui jis išpažino didžiausią savo paslaptį, saugotą šešis šimtus metų.
Mailsas ramiai linktelėjo. Pastūmė smalsiam kirui kavos kokteilį ir tarė:
– Nė nežinau, ką pasakyti. Turbūt tik tiek – ačiū už pasitikėjimą.
Vaikinų žvilgsniai susitiko.
– Ačiū, kad nemelavai. Nesistengei slėpti ir neaiškinai, kad tie portretai yra tiesiog sutapimas
ar keistas nesusipratimas. Ačiū už tiesą. Kad ir kokia neįtikima ir fantastiška ji atrodo…
– Tu žinojai?
Paleidau Mailso rankas taip greitai, kad jis nespėjo susivokti atgavęs laisvę.
Vaikinas krūptelėjo ir atšoko. Mankštino aptirpusius pirštus, sukiojo riešus, kad gyslomis vėl imtų
tekėti kraujas.
– Viešpatėliau, Eve, ar nepersistengei? – Mailsas papurtė galvą ir ėmė žingsniais matuoti
krautuvėlę. Piktai sukiojosi tarp knygų lentynų, vitrinų su angelais, kompaktinių plokštelių stovų, zujo
pirmyn atgal. Jam reikėjo šiek tiek laiko man dovanoti, nuleisti garą ir prisiversti žvelgti tiesiai į
akis. Braukydamas nykščiu per knygų nugarėles Mailsas pagaliau atsiduso. – Turbūt viena yra žinoti,
kad gebi skaityti mintis, o visai kita – kai įsibrauni man į galvą neatsiklaususi ir nusiurbi
informaciją. – Išsiliejęs Mailsas dar ilgai bambėjo panosėje, tikriausiai keikėsi.
– Atsiprašau, – žinojau, kad vien šituo neatsipirksiu, bet nuo ko nors reikėjo pradėti. – Tikrai.
Aš… Pasižadėjau šitaip nedaryti. Ir dažniausiai pažado laikausi. Bet kartais… Ypatingomis
aplinkybėmis jį sulaužau.
– Tai ir anksčiau esi taip dariusi? Prisipažįsti? – Mailsas atsigręžė prisimerkęs, perkreipęs lūpas,
įsisprendęs į šonus. Jis įsivaizdavo, kad šeimininkavau jo smegeninėje kaip namuose daugybę kartų.
Nepiktnaudžiavau taip baisiai, kaip Mailsas įtarė, bet mieliau būčiau tai iš viso nuslėpusi. Tačiau
supratau, kad norėdama susigrąžinti draugo pasitikėjimą, turiu kloti tiesą.
Sunkiai atsidusau ir pažvelgiau jam į akis.
– Taip. Kelis kartus. Buvau įlindusi į tavo mintis be sutikimo. Ir dėl to nuoširdžiai gailiuosi.
Puikiai suprantu, ką tau reiškia toks įsibrovimas.
Mailsas užvertė akis ir atgręžė man nugarą murmėdamas žodžius, nuo kurių susigūžiau.
Tačiau aš jo nekaltinau. Nė truputėlio. Be jokių abejonių, pažeidžiau draugo privatumą. Tik
vyliausi, kad jis išmoks man atleisti.
– Taigi nori pasakyti, kad negaliu turėti nuo tavęs paslapčių. – Atsisukęs Mailsas nuvėrė mane
žvilgsniu. – Jokių savų minčių, nes tu kada panorėjusi turėsi teisę dirstelėti pro rakto skylutę. – Jis
rūsčiai į mane pažiūrėjo. – Ar seniai tai trunka, Eve? Turbūt nuo mūsų pažinties dienos?
Papurčiau galvą pasiryžusi išsklaidyti jo įtarimus.
– Ne. Ne visai taip. Tai yra taip, aš skaitydavau tavo mintis ir anksčiau, juk jau prisipažinau. Bet
taip padariau tik kelis kartus, kai labai reikėjo ką nors sužinoti… – Sunkiai atsidusau, nes Mailsas
stebėjo mane prisimerkęs, sukandęs dantis, – man sekėsi ne taip gerai, kaip tikėjausi. Vis dėlto jis
nusipelnė žinoti tiesą, kad ir kaip baisiai supyktų, todėl atsikrenkščiau ir kalbėjau toliau: – Įlįsdavau
tau į galvą tik norėdama įsitikinti, ar ką nors įtari apie mudu su Deimenu. Tik tiek. Prisiekiu.
Nesidomėjau niekuo kitu. Nesu tokia nedorėlė, kaip manai. Tik prisimink, anksčiau aš girdėdavau
visų mintis, šimtų, kartais net tūkstančių žmonių, ir jos visos sūkuriuodavo aplink. Tos mintys mane
kurtino ir liūdino, todėl nekęsdavau būti minioje. Štai kodėl nuolat dėvėdavau gobtuvus ir būdavau
įsijungusi iPod. Visai ne dėl to, kad, pasak tavęs, tragiškai rengiausi. – Nutilau ir žvilgtelėjau į
Mailsą, pamačiau, kaip įsitempė jo nugara ir pečiai. – Tik tokį būdą sugalvojau apsisaugoti nuo
varginančio triukšmo. Gal mano apranga tau atrodė juokinga, bet rengiausi taip tyčia. Tol, kol Ava
išmokė susikurti apsauginį aiškiaregės skydą ir išjungti pašalines mintis – tada vėl ėmiau mėgautis
gyvenimu. Taip, iš dalies tu teisus. Nuo pat pirmos mūsų pažinties dienos galėjau girdėti tavo ir visų
kitų žmonių mintis. Bet ne todėl, kad būčiau to norėjusi, tiesiog neturėjau pasirinkimo. O visa kita,
Mailsai, manęs nedomino. Rimtai, kiek galėdama stengiausi nesiklausyti tavo paslapčių. Užtikrinu.
Sekiau žvilgsniu Mailsą, vaikštinėjantį po krautuvėlę. Jis buvo atgręžęs man nugarą, kad
nematyčiau veido. Bet iš prašviesėjusios, praskaidrėjusios auros spėjau, kad įtūžis slūgsta.
– Atleisk man, – galiausiai atsisukęs ištarė Mailsas.
Pašnairavau spėliodama, už ką jis čia dabar atsiprašinėja.
Tačiau jis tik papurtė galvą.
– Atsiprašau, kad taip galvojau apie tave. Na, ne visai apie tave, apie tavo drabužius, bet vis
dėlto… – Mailsas susigūžė. – Kaip baisu, kad tu tai žinojai.
Patraukiau pečiais. Norėjau pamiršti tą seną istoriją.
– Turiu galvoje, kad girdėdama tokias mintis, tu vis tiek bendravai su manim, kasdien vežiodavai į
mokyklą ir buvai mano draugė… – Mailsas kilstelėjo pečius ir atsiduso.
– Tiek jau to. – Viltingai nusišypsojau. – Tik pasakyk, ar tu vis dar nori būti mano draugas?
Mailsas linktelėjo, priėjo artyn, rankomis atsirėmė į prekystalį ir pasakė:
– Jei tau įdomu, apie nemirtinguosius man pirmoji išplepėjo Heivna.
Atsidusau, mano įtarimai pasitvirtino.
– Ne, ne visai taip, ji man pasakė tik iš dalies. – Mailsas nutilo ir parodė į žiedą vitrinoje, kurį
tuoj pat padaviau jam pasimatuoti. – Heivna pasikvietė mane į svečius… – Mailsas suraukė antakius
ir pakėlė ranką gėrėdamasis žiedu. Paskui nusimovė ir parodė kitą. – Žinai, kad ji nebegyvena su
tėvais?
Papurčiau galvą. Tikrai nežinojau, bet, antra vertus, turėjau numanyti.
– Ji dabar įsikūrusi Romano namuose. Kažin ar ilgam, bet Heivna ketina gauti leidimą gyventi
skyrium nuo tėvų. Trumpai tariant, ji pasikvietė mane į svečius, prikliukino pilną taurę eliksyro ir
norėjo priversti išgerti nieko nesakydama.
Palingavau galva. Mane pribloškė Heivnos neatsakingumas. Galėjau iš jos to tikėtis, bet ji vis tiek
elgėsi blogai.
– Kai atstūmiau taurę, Heivna įsiuto ir pasakė… – Mailsas atsikrenkštė ir pamėgdžiodamas
gergždžiantį jos balsą tarė: – Mailsai, ar sutiktum, jei kas nors siūlytų įgyti amžiną grožį,
nepaprastą jėgą, pritrenkiančias fizines ir protines galias? – Mailsas užvertė akis. – Tada Heivna
pažvelgė į mane ir aš vos neapakau nuo mėlyno safyro, kabančio jai ant kaktos, blyksnio. Kai
atsisakiau, baisiai pasipiktino.
Šypsojausi įsivaizduodama tokią sceną.
– Paskui jai, žinoma, toptelėjo, kad aš gerai nesupratau siūlymo. Ir vėl pamėgino paaiškinti, šį
kartą – smulkiau. Bet aš vis tiek pasakiau ne. Tada Heivna labai nusiminė ir išklojo man viską: apie
Deimeno darbelius, apie eliksyrą, apie tai, kaip jis pavertė tave nemirtinga ir kaip tu pavertei Heivną.
Paskui pridūrė keletą smulkmenų, kurias Deimenas nutylėjo – kad tu nužudei ir Driną, ir Romaną…
– Aš nenužudžiau… – Romano. Jau norėjau sakyti, kad nenužudžiau Romano, kad tai padarė
Džudas. Bet tuoj pat nuvijau šią mintį. Mailsas ir taip žino daugiau, negu reikia. Verčiau prikąsiu
liežuvį.
– Šiaip ar taip, – Mailsas gūžtelėjo, tarsi kalbėdamas apie įprasčiausius kasdienius dalykus, – kai
Heivna vėl pamėgino sugirdyti man eliksyrą, aš dar kartą atsisakiau. Ir tada Heivna ėmė siusti, tiesą
sakant, visai pašėlo, nebesitvardė kaip dvejų metų vaikas. Bandžiau ją paprotinti: – Štai kas man
įdomu. Jei eliksyras toks veiksmingas, Drina su Romanu turėtų būti gyvi, tiesa? Jeigu jų nebėra, tai
manau, jie vis dėlto buvo mirtingi. – Mailsas nutilo ir vėrė mane akimis. – Tada Heivna mane
patikino, kad nužudžius tave šita problemėlė išsispręs. Kad man tereikia ja pasitikėti, kad jos
eliksyras kur kas geresnis negu tavasis. Nugėręs vos kelis gurkšnius būsiu amžinai sveikas, turtingas,
gražus ir gyvensiu amžinai be jokių rūpesčių.
Sunkiai nurijau seilę ir įsmeigiau akis į Mailso aurą. Dabar ji buvo skaisčiai geltona. Tai rodė,
kad jis bent kol kas neprarijo Heivnos jauko.
– Turiu tau pasakyti, kad Heivna taip gerai įkalbinėjo, kad sutikau pagalvoti. – Mailsas gūžtelėjo
pečiais. – Pasakiau, kad dar pats pasidomėsiu ir užsuksiu po kokios savaitės.
Tylėjau, nors turėjau pasakyti tiek daug, kad net nežinojau, nuo ko pradėti.
Bet staiga Mailsas susiėmęs pilvą, purtydamas galvą prapliupo juoku.
– Nurimk. Aš pajuokavau. Dieve brangus, kuo tu mane laikai? Kokiu nors pasipūtusiu,
tuščiagarbiu kvailiu? – Jis nusivaipė, paskui surimtėjo ir pridūrė: – Atleisk, nenorėjau įžeisti. Esmė
ta, kad atmečiau Heivnos siūlymą. Kategoriškai ir nedviprasmiškai atmečiau. Tačiau ji pasakė, kad
siūlymas galioja ir jei kada nors apsigalvosiu, gausiu atsigerti iš jaunystės šaltinio.
Staiga išvydau Mailsą kitomis akimis. Žavėjausi, kad jis atsisakė. Džudas nuolat tvirtino nenorįs
nemirtingumo, bet niekas jam ir nesiūlė gėrimo. Tad iš kur gali žinoti, ką jis pasirinktų atsiradus
galimybei? Ava buvo bepasiryžtanti išgerti eliksyro, bet vis dėlto jį išpylė. Bet, manau, dauguma
žmonių, kitaip negu Mailsas ir Ava, tokiam pasiūlymui neatsispirtų.
Mailsas tarsi įsižeidęs kilstelėjo antakį ir paklausė:
 – Kas yra? Ko taip stebiesi? Negi manei, kad toks žmogus kaip aš – gėjus ir aktorius viename
asmenyje – tikrai nepraleis tokios progos? – Jis prisimerkė ir palingavo galva. – Mąstai
stereotipiškai, Eve. Turėtum gėdytis tokių minčių. – Mailsas metė į mane kupiną paniekos žvilgsnį,
todėl pasijutusi blogai norėjau gintis. Bet nespėjus prabilti, jis numojo ranka. Pergalingai
nusišypsojęs tarė: – Cha! Štai kas yra tikra vaidyba! – Mailsas nusikvatojo, veidas nušvito, akys
spindėjo džiaugsmu. – Bent jau paskutinę dalį suvaidinau tikrai puikiai – tą, apie stereotipinį
mąstymą. Visa kita buvo šventa tiesa. Matai, kaip ištobulinau profesinius įgūdžius?
Pakedenęs pirštais plaukus, jis atsirėmė alkūnėmis į prekystalį ir palinko artyn.
– Esmė ta, kad vienintelis mano troškimas, vienintelė svajonė yra būti aktoriumi. – Mailsas
įsmeigė į mane akis. – Tikru, atsidavusiu savo profesijai menininku. Tai mano vienintelis tikslas.
Mano sielos troškimas. Nenoriu būti didele, netikra, spindinčia filmų žvaigžde. Nesvajoju papuošti
People žurnalo viršelio. Manęs nedomina vakarėliai, skandalai ir lankymasis reabilitacijos klinikose
– man rūpi menas. Trokštu atgaivinti gyvenimo istorijas, įkūnyti įvairiausius personažus. Man sunku
apsakyti, ką pajuntu, paniręs į vaidmenį. Tai… tai nuostabu. Tą būseną noriu išgyventi vis iš naujo.
Tačiau mane domina įvairiausi – ne tik jaunų gražuolių – vaidmenys. Taigi norėdamas mokytis ir
tobulėti, turiu įgyti gyvenimo patirties. Tikros, visapusiškos patirties. Noriu išgyventi jaunystę,
brandą ir senatvę – viską. Negalėsi suvaidinti gyvenimo nepatyręs jo savo kailiu. – Mailsas trumpam
nutilo ir pažvelgė į mane. – Tai tu atsikratei mirties baimės? O aš noriu ją pajusti. Po velnių, man jos
reikia. Tai vienas pamatinių, pirminių, valdančių mus instinktų. Kodėl turėčiau jo atsisakyti? Mano
išgyvenimai padės kurti – bet tik, jei liksiu mirtingas. Viso to neteksiu užsišaldęs laike, pasirinkęs per
amžius nesikeičiančio tuščio gražuolio likimą.
Mudviejų žvilgsniai susitiko. Nežinojau, ar nusiraminti, ar įsižeisti, tačiau viską apsvarsčiusi
pasirinkau ramybę.
– Atleisk. – Mailsas patraukė pečiais. – Rimtai, nenorėjau tavęs užgauti. Tik mėginu išdėstyti savo
požiūrį. Ką jau kalbėti, kad labai mėgstu gardžiuotis maistu. Ir taip labai mėgstu, kad nuolatinės
skysčio dietos neištverčiau. Be to, smalsu matyti, kaip kasmet keičiuosi, ką išgyvenu. Nori tikėk, nori
ne, randai man irgi brangūs. Jie man patinka. Jie priklauso man, mano istorijai. Vieną dieną, jei
sulauksiu senatvės – galbūt impotentas, nukaršęs, storas ir plikas – o tu būsi nepasikeitusi, bent
turėsiu ką prisiminti. Juk ne visi suserga Alzheimerio ar kita liga. Bet prieš pradėdama gintis,
paklausyk… – Mailsas pakėlė ranką nuo prekystalio ir mostu paprašė patylėti, nes suprato, kad jau
noriu įsiterpti. – Kol dar nepradėjai aiškinti, kad Deimenas prikaupęs tiek prisiminimų, kad pakaktų
mums visiems, ir koks jis visko pertekęs ir laimingas, štai ką tau pasakysiu: noriu nueiti visą savo
gyvenimo kelią nuo pradžios iki pabaigos, visą jį prisiminti. Būti tikras, kad geriausiai atlikau, kas
man skirta, ir gyvenau ne veltui.
Spoksojau į Mailsą, mėgindama atgauti žadą, bet nepralemenau nė žodžio. Gerklė degė išdžiūvusi,
visiškai užspausta. Nespėjusi susitvardyti, nusukti nuo Mailso akių, prapliupau ašaromis.
Jos sruvo veidu kaip upelis, nebegalėjau jų nuslėpti, ėmiau kūkčioti, pečiai drebėjo, didžiulis
nusivylimas sugniaužė paširdžius.
Tik mačiau, kaip Mailsas tuoj pat apėjo prekystalį, apkabino mane, glostydamas plaukus ramino
kaip įmanydamas ir kuždėjo į ausį švelnius žodžius.
 Tačiau aš žinojau geriau.
Mailso žodžiai manęs neguodė.
Gerai nebus.
Bent jau ne taip, kaip jis tvirtina.
Gal aš ir turiu amžiną jaunystę ir grožį, dovanotą amžiną gyvenimą, bet niekada nebesimėgausiu
Mailso nupasakotu nuostabiu, paprastu buvimu.
 tryliktas skyrius

Vėlyvą šeštadienio popietę teko susitikti su jais. Sabina virtuvėje pjaustė daržoves graikiškoms
salotoms, o Manozas ruošė didelius kalakutienos kepsnius.
– Sveika, Eve, – jis šyptelėjo. – Ar prisidėsi prie mūsų? Dviese visko neįveiksim.
Sabinos pečiai įsitempė, pjaustydama pomidorą ji stipriau spustelėjo peilį ir šis užkliudė lentelę.
Mačiau, kad ji toli gražu nepasirengusi man atleisti ar suprasti, bet neturėjau kada aiškintis.
– Ne, tiesą sakant, rengiuosi išeiti, – atsakiau ir nenoromis žvilgtelėjau į Manozą. Tikėjausi
išvengti pokalbio, nes labai nekantravau kuo greičiau dingti.
Jau buvau prie durų, kai Manozas, baigęs ruošti kepsnius, paprašė:
– Gal atidarytum duris?
Stabtelėjau. Manozas turėjo galvoje ne duris. Jis tiesiog norėjo su manimi pasikalbėti ramiai,
negirdint Sabinai. Neturėdama kitos išeities, nusekiau paskui mokytoją į lauką. Jis ėmė triūsti prie
kepimo grotelių, nustatė reikiamą padalą, išdėliojo įrankius ir rimtai ruošėsi kepti mėsą.
Manozas buvo taip įnikęs į darbą, kad jau norėjau eiti nutarusi, kad blogai jį supratau. Bet jis tarė:
– Kaip sekasi mokykloje? Seniai tavęs nemačiau – jei apskritai mačiau. – Manozas vogčiomis
skubiai į mane dirstelėjo ir ėmė barstyti kepsnius ypatingu prieskonių mišiniu, o aš stovėjau šalia ir
stengiausi suregzti atsakymą.
Nusprendusi, kad beprasmiška meluoti žmogui, galinčiam patikrinti lankomumo įrašus, trūktelėjau
pečiais.
– Nematei manęs, nes buvau pamokose tik pirmą dieną. Paskui nebelankiau mokyklos.
– Štai kaip. – Manozas linktelėjo, pastatė indelį su prieskoniais ant granitinio stalviršio, paskui
atsigręžė ir įsmeigė į mane akis. – Blogas baigiamosios klasės mokinės pavyzdys.
Pasikasiau neniežinčią ranką ir kiek įmanydama stengiausi nesimuistyti. Nusukau žvilgsnį į langą
ir pamačiau mus stebinčią Sabiną – iškart apėmė noras dingti.
– Paprastai abiturientai bėga iš pamokų tik per paskutinį semestrą, kai atsipalaiduoja. Bet tu
ankstokai pradėjai. Gal reikia mano pagalbos?
Taip, gali paprašyti savo draugės manęs neteisti. Gali paprašyti Heivnos nesikėsinti į mano
gyvybę, o Honoros – negrasinti. Panorėjęs gali atskleisti ilgai slepiamą tiesą apie mudu su
Deimenu. Be to, ištaikęs laisvo laiko galėtum surasti vienus baltus dėmėtus marškinius ir nusiųsti
juos ekspertizei į kriminalinių tyrimų laboratoriją – būtų puiku!
Žinoma, viso to nepasakiau, tik gūžtelėjau ir garsiai atsidusau vildamasi, kad Manozas supras
mano tylėjimą.
Net jeigu ir suprato, apsimetė nepastebįs.
– Nemanyk, kad paliksiu tave vieną bėdoje.
Pašnairavau nesuprasdama, kur jis suka.
– Juk žinai, kalbėjausi su Sabina. Papasakojau, ką esu skaitęs apie žmones, grįžusius iš anapusinio
pasaulio.
Nors labai knietėjo išnykti, įsirėmiau rankomis į šonus ir palinkau prie Manozo.
 – Ir kaip tau šovė į galvą į tai gilintis? – paklausiau. – Nejuokauju. Iš kur toks noras šviestis?
Manozas ėmė dėlioti kepsnius iš lėkštės ant grotelių. Paskui ramiai, mokytojo tonu paaiškino:
– Kartą mačiau reportažą per televiziją ir buvau apstulbintas. Taip apstulbintas, kad prisipirkau
knygų… ir taip toliau. – Jis spustelėjo mėsą mentele, ištryškusios sultys ėmė čirškėti. – Bet tu esi
vienintelė mano pažįstama, kuriai teko tai išgyventi. Ar niekada neketinai dalyvauti tokio pobūdžio
tyrimuose? Mokslininkams visada reikia savanorių.
– Ne, – atšoviau neleisdama jam daugiau postringauti. Atsakymas buvo tvirtas, galutinis,
nesvarstytinas. Man betrūko suknistų tyrinėjimų.
Bet Manozas tik nusijuokė ir pasiduodamas iškėlė pirštinėtas rankas.
– Nežudyk. Tiesiog paklausiau, ir tiek.
Jis apvartė čirškančius ir spirgančius kepsnius, o aš tylėjau.
Baigęs kepti rūpestingai sudėjo juos į lėkštę, nugramdė groteles, tada žvilgtelėjo į mane.
– Eve, duok Sabinai šiek tiek laiko apsiprasti su šia mintimi. Nelengva, kai tavo įsitikinimams
metamas iššūkis. Jeigu tik truputį nusileistum, Sabina pakeistų požiūrį. Tikrai pakeistų. Pažadu ir
toliau su ja kalbėtis, bet ir tu turi man padėti. Ir labai greitai nesklandumai bus užmiršti. Pamatysi.
Tokia tavo pranašystė? Norėjau paklausti, bet, laimė, nutylėjau. Manozas tiesiog nori man padėti.
Svarbiausia ne tai, tikiu aš juo, ar ne, ir ne tai, ar Sabina pakeis požiūrį ir stos mano pusėn.
Mokytojas stengiasi užmegzti ryšį, taigi dera bent jau išklausyti.
– O kalbant apie mokyklą ir lankomumą… – Manozas griežtai į mane pažiūrėjo. – Anksčiau ar
vėliau, Sabina tai sužinos. Todėl neapsunkink visko dar labiau, gerai? Bent jau pagalvok. Be to, kiek
žinau, vidurinės baigimo diplomas dar niekam nepakenkė. Tik padėjo.
Išmurmėjau ne visai nuoširdų atsakymą, nedelsdama pamojau ranka ir patraukiau prie vartelių.
Nenutuokiau, ar pokalbis tikrai baigtas, bet aš jame nebedalyvausiu. Man netaikytinos visos tos
taisyklės ir apribojimai, apie kuriuos šnekėjo Manozas. Vidurinę baigti svarbu kitiems.
Normaliems žmonėms.
Mirtingiesiems.
Ne man.
Dar nepriėjusi mintimis užvedžiau automobilio variklį, išsukau pro vartelius į gatvę ir visu greičiu
nušvilpiau ten, kur buvau susitarusi susitikti su Džudu.
 keturioliktas skyrius

Pamačiau jį vos įvažiavusi į automobilių aikštelę.

Džudas laukė visureigyje, nykščiais barbendamas į vairą iš ausinuko sklindančios muzikos ritmu.
Vaikinas atrodė toks ramus ir patenkintas sėdėdamas vienas, kad man kilo noras apgręžti automobilį
ir nešdintis.
Bet aš negalėjau.
Reikalas buvo per daug svarbus.
Heivna ketina įgyvendinti savo keršto planus, todėl turiu išnaudoti progą įtikinti Džudą, koks
rimtas pavojus jam gresia.
Privažiavau artyn ir pamojau. Vaikinas išsiėmė ausines, numetė jas ant sėdynės, iššoko iš
automobilio, susikryžiavo rankas ant krūtinės ir atsirėmęs į dureles stebėjo, kaip išlipu.
– Sveika. – Džudas linktelėjo įdėmiai mane apžiūrinėdamas, o aš užsimečiau ant peties kuprinę ir
apsitampiau marškinėlius, kuriuos vilkėjau ant berankovės palaidinukės. – Tau viskas gerai? – Jis
pakreipė galvą ir pašnairavo, aiškiai suglumintas mano prašymo susitikti šioje vietoje.
Linktelėjau ir nusišypsojau galvodama, kad šito turėčiau klausti aš, o ne jis.
– Taip, gerai. – Neryžtingai atsistojau priešais Džudą dvejodama, nuo ko pradėjus. Pakviečiau jį
susitikti, bet neturėjau laiko apgalvoti, ką pasakysiu. – Hmm, o tu kaip laikaisi? – Nužvelgiau Džudą
nuo galvos iki kojų ir pastebėjau, kad vaikinas atrodo kur kas geriau negu praėjusį kartą. Jo veidas
atgavo spalvą, žvilgsnis nebebuvo tuščias ir niūrus, o dirstelėjusi į virpančią žalią aurą galutinai
įsitikinau, kad vaikinas taisosi.
Džudas linktelėjo ir patraukė pečiais, laukdamas, ką jam pasakysiu, išklosiu, kam jį pasikviečiau.
Bet aš tylėjau, tiesiog stovėjau priešais, ir Džudas sunkiai atsidusęs tarė:
– Na žinai, po truputį apsiprantu su mintimi, kad jos nebėra. To nepakeisi, todėl teks susitaikyti,
tiesa?
Pritardama surezgiau standartinę paguodos frazę, nereikšmingą atsakymą. Supratau, kad per ilgai
delsiu, kad metas pasakyti, kodėl čia susitikome, todėl giliai įkvėpiau ir tariau:
– O kaip Heivna? Ar ką nors apie ją girdėjai?
Džudas nusuko akis ir pirštais perbraukė reta barzdele apaugusį smakrą. Paskui pavargusiu,
nusiminusiu balsu atsakė:
– Ne, nė žodžio. Gerai pagalvojus, tai tikriausiai blogas ženklas. Antra vertus, esu ne tos lygos
žaidėjas, tai kas žino? – Akimis paglostė man veidą ir nukreipė žvilgsnį į tolį.
– O kas, jeigu aš pasakysiu, kad taip nėra? – Palaukiau, kol Džudas vėl pažiūrėjo į mane. – O kas,
jeigu tu jau žaidi toje lygoje?
Neaiškiai suniurnėjęs panosėje Džudas papurtė galvą.
– Turbūt juokauji?
Laikiausi savo.
– Tikrai nejuokauju. Iš tiesų…
Tačiau man dar nebaigus minties, nespėjus išdėstyti svarbiausio dalyko, vaikinas mane nutraukė.
Jis jau buvo apsisprendęs dėl to, ką jam pasakysiu, ir nekantravo sustabdyti, kol neįsisiūbavau.
– Paklausyk, Eve… – Džudas atsiduso, kapstydamas bato nosimi žemę ir susikišęs rankas į
priekines džinsų kišenes. – Ačiū, kad rūpiniesi mano saugumu, bet turiu tiesiai pasakyti: tikrai
neketinu gerti eliksyro ir tapti nemirtingu kaip tu.
Man išsprogo akys ir atvipo žandikaulis. Negalėjau patikėti, kad Džudas rimtai pamanė, jog
pasiūlysiu jam eliksyro.
– Jau anksčiau tai sakiau. Nesmerkiu tavęs ar panašiai, bet manęs nedomina toks nenatūraliai ilgas
gyvenimas.
Šitaip pasakė du vaikinai per pastarąsias dienas, priblokšta pagalvojau.
– Turėčiau būti geras prietranka, jeigu aplankęs Samerlandą, o vėliau pamatęs Liną, dar norėčiau
per ilgai čia užsibūti. Jeigu pasirinkčiau be galo ilgą, ištęstą gyvenimą tokiame netobulame, kupiname
neapykantos pasaulyje, kai manęs laukia daug geresnis, tai, kaip sakoma, būčiau tikrai apsipykęs su
protu.
Nors Džudo žodžiai užgavo mane taip pat skaudžiai kaip Mailso, nepravirkau. Daugiau
nepasiduosiu silpnumui. Ar bus gerai, ar blogai, esu tokia, kokia esu, ir kelio atgal nėra. Tačiau visai
neturiu tikslo įkalbinėti ką nors sekti mano pavyzdžiu.
– Juk pasaulis nėra toks jau blogas? – paklausiau norėdama praskaidrinti nuotaiką.
Bet Džudas tik gūžtelėjo pečiais ir visai rimtai atsakė:
– Ne, tikiuosi, tu teisi. Ne vien tik neapykanta ir bėdos. Retkarčiais, jei pasiseks, rasi laimę – kaip
akla višta grūdą.
– Oho, kokios niūrios mintys, – prisiversdama nusijuokiau, nes vaikino žodžiai sukrėtė mane
labiau, negu būčiau norėjusi pripažinti.
Tačiau jis tik patraukė pečiais ir pašnairavo, paskui prisimerkė, kad negalėčiau pažvelgti į akis.
– Šiaip ar taip, neketinu tavęs įžeisti. Tai tiesiog ne man skirta, ir tiek. Nemirtingumas manęs
nedomina.
Aš irgi gūžtelėjau, pasirengusi judėti toliau. Metas eiti iš aikštelės ir rimtai pasikalbėti su Džudu.
– Taigi… – Vaikinas pažiūrėjo į mane. – Ar dėl to mane kvietei? Ar išsiaiškinom?
– Taip, išsiaiškinom. Bet toli gražu ne viską. – Pamojau Džudui sekti paskui prie vartų.
Užsimerkiau ir atrakinau mintimis spyną, paskui per petį sušukau: – Patikėk, mudu dar net
nepradėjom.
Stumtelėjau vartus manydama, kad Džudas seks paskui, bet atsigręžusi nustebau – jis stovėjo ten
pat.
– Eve, ką čia sumanei? Kodėl pasirinkai kaip tik šią vietą? Maniau, atsisveikinai su mokykla?
Papurčiau galvą ir žvilgtelėjau į mokyklos pastatą. Nelankiau pamokų visą savaitę ir visai jų
nepasiilgau.
– Pasirodo, ne. Be to, čia yra užtektinai erdvės ir vietos pakalbėti niekieno netrukdomiems, akis į
akį.
Susidomėjęs Džudas kilstelėjo vešlų antakį.
Tačiau aš tik užverčiau akis ir patraukiau į sporto salę įsitikinusi, kad šįkart jis eina įkandin.
– Šitos durys irgi užrakintos? – Džudas nužvelgė mano rankas, kojas, sprandą ir visas kitas
neslepiamas drabužių kūno vietas.
Linktelėjau ir sutelkiau dėmesį į duris. Išgirdau atšokant skląstį, atidariau jas ir pasakiau:
– Eik pirmas.
Jis įėjo vidun ir guminių sandalų padais bruoždamas vaškuotas medines grindis patraukė į salės
vidurį. Ten stabtelėjo, išskėtė rankas į šonus, atlošė galvą ir tarė:
– Taip, puikiai prisimenu šį universalų vidurinės mokyklos sporto salės dvoką.
Šyptelėjau puse lūpų ir vėl surimtėjau.
Atėjau čia ne juokauti ar beprasmiškai taukšti. Atėjau čia išgelbėti Džudo. Tiksliau, išmokyti, kaip
apsiginti nuo Heivnos, jei manęs nebus šalia.
Kad ir labai pykau ant Džudo, nors abejojau jo kilniais ketinimais, vis tiek jaučiau pareigą ginti
nuo Heivnos.
– Metas pakalbėti rimtai. Pakaks švaistyti laiką.
Džudo veidą išbėrė prakaito lašeliai. Nesupratau, ar jį vargina tvankus, karštas oras, ar ima baimė
spėliojant, kur čia bus įsivėlęs ir kas jo laukia.
Tuo metu numečiau į kampą kuprinę, iš naujo susivarsčiau batus, nusivilkau marškinėlius ir likau
tik su balta berankove palaidinuke. Perbraukiau rankomis palaidinukę ir pasitaisiau šortų liemenį.
Priėjusi arčiau prie Džudo pasakiau:
– Aišku, išmanai apie čakras. – Įdėmiai žiūrėjau į vaikiną. Neleisdama jam susivokti pridūriau: –
Tu taip vykusiai nužudei Romaną smūgiu į silpniausią čakrą…
– Eve, aš… – prabilo Džudas, bet nebuvau nusiteikusi klausytis atsiprašinėjimų. Visa tai jau
buvau girdėjusi. Be to, nesileidau įtraukiama į ginčus, galinčius pakeisti mano nuomonę apie Džudą,
apie Romano mirtį.
– Tik jau nepradėk. – Pakėliau ranką jį nutildydama. – Tai kito pokalbio, kitos dienos tema.
Šiandien kalbėsimės apie tai, jog Heivna turi tokių galių, kad net neįsivaizduoji. Net ir aš
neįsivaizduoju. Apsvaigusi nuo jų Heivna elgiasi beatodairiškai, yra labai pavojinga, todėl laikykis
nuo jos kuo toliau. Jeigu atsitiktinai susidursi su Heivna, arba, dar blogiau, ji pati ateis tavęs ieškoti –
man labai gaila, bet toks scenarijus įtikinamesnis – abiem atvejais tau reikia būti pasirengusiam.
Taigi turint galvoje visa tai, ką papasakojau, ir tai, ką apie ją žinai, į kokią čakrą jai smogtum
norėdamas nužudyti?
Džudas šyptelėjo, ir aš supratau, kad jis nepriima mano žodžių už gryną pinigą, taigi daro didžiulę
klaidą.
– Kuo greičiau atsakysi, tuo greičiau mudu galėsim mokytis toliau, – dėsčiau, įsirėmusi rankomis į
šonus ir nekantriai barbendama pirštais.
– Į trečią čakrą. – Džudas uždėjo delną po krūtinkauliu. – Saulės rezginys, kitaip dar vadinamas
keršto centru. Giliai įsišaknijusio pykčio ir kitokios bjaurasties buveinė. Ar atsakymas tinka? Ar
išlaikiau egzaminą? Jau galiu gauti auksinę žvaigždę ir eiti namo? – Vaikinas kilstelėjo vešlų antakį.
– O dabar įsivaizduok, kad aš esu Heivna, – tariau nekreipdama dėmesio į Džudo klausimus ir
maldaujamą žvilgsnį. – Noriu, kad pultum mane kaip Heivną ir taikytumeisi į trečią čakrą.
– Prašau, Eve, – suaimanavo Džudas. – Tai juokinga! Aš šito nedarysiu. Tikrai. Labai vertinu ir
esu dėkingas už tavo rūpestį, bet toks perdėtas įsijautimas… – Džudas papurtė galvą ir vėlinukai
susiūbavo. – Švelniai tariant, šiek tiek varžausi.
– Varžaisi? – Akys vos neiššoko man ant kaktos. Vyriškas ego tikrai nesuvokiamas. – Apsimesiu
šito negirdėjusi. Heivna yra tokia įtūžusi, kad gali tave įvairiai kankinti, kol nuspręs pasigailėti ir
pribaigti, o tu varžaisi? Manęs? – Palingavau galva ir abiem rankom nuvijau tokią mintį. – Jeigu
baiminiesi mane užgauti, tai pamiršk. Neįmanoma. Visiškai neįmanoma. Kad ir kaip stengtumeisi,
manęs nesužeisi. Gerai įsidėk šitai į galvą.
– Labai nuraminai. Ką jau kalbėti, kad sumenkinai mano vyriškumą. – Džudas papurtė galvą ir
susigūžė.
– Neketinau tavęs įžeisti. – Patraukiau pečiais. – Tik vardiju faktus, ir tiek. Aš esu stipresnė.
Patyrei tai savo kailiu. Nemalonu sakyti, bet Heivna irgi stipresnė už tave. Ir čia nieko nepaveiksi.
Bet Heivna turi vieną silpnybę.
Džudas pažvelgė į mane ne per daug susidomėjęs.
– Ji nebedėvi amuleto. Nebeturi apsaugos. O aš su savuoju niekada nesiskiriu… – nutilau
prisiminusi, kiek kartų anksčiau esu jį nusiėmusi. Ir pasitaisiau: – Daugiau nebesiskiriu. Beje, saulės
rezginys nėra silpniausia mano čakra. Žinoma, aš tau ir nesakysiu, kuri yra. Šiaip ar taip, jei net ir
supratęs, apie ką kalbu, vis tiek nekantrauji iš čia ištrūkti ir leisti vakarą vienas, verčiau paklausyk
manęs. Žinok, tau geriau niekur nekišti nosies, kol neišmokai apsiginti.
Džudas užvertė akis ir atsiduso, pasiduodamas iškėlė rankas, suprato, kad neturi kito pasirinkimo.
Tada pasakė:
– Gerai. Puiku. Tiek jau to. Tik pasakyk, ką turiu daryti? Turbūt tave pulti?
– Aišku, kodėl gi ne? – Patraukiau pečiais vildamasi pagaliau pradėti.
Tačiau Džudas tik dirstelėjo į mane.
– Yra viena kliūtis – situacija visai netikroviška. Niekada nepulčiau Heivnos ar kokio kito
žmogaus, jei tik nebūčiau priverstas gintis, o gal nesipriešinčiau net ir tada. Tiesiog negalėčiau, nes
esu pacifistas. Tu tai žinai. Aš nenaudoju prievartos. Gaila, bet jei nori mane apsaugoti, teks
sugalvoti ką nors kita.
– Ką gi, gerai. – Pasiryžau neleisti Džudui taip lengvai išsisukti. – Bet žinok, aš irgi nežadu pirma
pulti Heivnos. Neketinu pradėti kovos pirma ar jos persekioti. Bet neverta pamiršti, kad Heivna
pasižadėjo mus nužudyti ir jos grasinimai labai rimti. Neabejok, ji tikrai gali mus nužudyti. Ypač
tave, tokį visai nepasirengusį. Ji sudoros tave net nesušilusi! Taigi turėdami galvoje pavojų, abu
turime būti pasirengę. Nors sakei nenorįs tapti nemirtingu, dedu galvą, kad netrokšti žūti nuo Heivnos
rankos. Po tokių įtikinėjimų leisk man pulti pirmai. Gal tada ne taip drovėsiesi? Heivna tikriausiai
puls tave pirma.
Džudas gūžtelėjo pečiais. Tiesiog patraukė pečiais ir spragtelėjo pirštais.
Tas paprastas judesys mane baisiai suerzino. Neįspėjusi puoliau jį visu smarkumu.
Atakavau žaibiškai. Džudas stovėjo salės viduryje ramus ir pasitikintis savimi. Prišokusi
nušveičiau jį į salės galą ir stipriai prispaudžiau prie veltiniu pamuštos sienos, kaip anądien tualete
buvo padariusi Heivna. Kaip ir ji, visiškai neuždusau.
– Štai kaip viskas bus, – pasakiau, taip stipriai sugriebusi Džudo marškinėlius, kad plyšo
medžiaga. Skruostu pajutau vėsų, negilų vaikino kvėpavimą, mudviejų veidai beveik lietėsi, ir aš
pažvelgiau į nuostabias žalias jo akis. – Štai kaip greitai tai nutiks. Nespėsi nė susivokti.
Džudas atsakė giliu žvilgsniu, ėmė tankiau kvėpuoti, kakta nutekėjo prakaito srovelė, o širdis
suspurdėjo.
Taip nutiko ne iš baimės, ne iš nuostabos, bet dėl visai kitos priežasties.
Ji kaipmat paaiškėjo.
Tokiu pat žvilgsniu vaikinas žiūrėjo į mane tą vakarą, kai vos nepasibučiavome sūkurinėje
vonioje.
Tokiu pat žvilgsniu Džudas žiūrėjo į mane tą vakarą, kai prisipažino mylįs, mylėjęs amžinai, per
visus mūsų įsikūnijimus, ir patikino nežadąs pasiduoti.
Nors turėjau, nors protas liepė paleisti Džudą ir apsisukus eiti sau, kuo toliau nuo jo – negalėjau.
Tik sugriebiau jį tvirčiau, dar arčiau prisispaudžiau, užlieta ramybės bangos, plūstančios iš jo
odos, ir visa galva panirau į jo akių vandenyną.
Protas silpnai kuždėjo, kad dėl daugybės priežasčių turėčiau bėgti – dėl begalės įtarinėjimų ir
neatsakytų klausimų – bet kūnas manęs neklausė. Pasielgiau kaip ta vergė iš vieno mano įsikūnijimo.
Pakėliau drebančią ir dilgčiojančią ranką Džudui prie veido trokšdama su juo susilieti.
Išnykti jame.
Mano vardas lyg aimana išsprūdo jam iš lūpų. Lyg jam būtų buvę skaudu jį tarti. Lyg būtų buvę
skaudu jausti mane taip arti.
Bet aš neleidau jam prabilti, neleidau kalbėti. Prispaudžiau pirštus prie dailių jo lūpų, gėriau jų
šilumą. Paliestos jos prasivėrė, ir aš spėliojau, kas būtų, jei užverčiau jas bučiniu.
Mudviejų širdys vis stipriau plakė greta. Nors stengiausi kovoti su savimi, mėginau iš paskutiniųjų
susiimti, turėjau įsitikinti pati. Įsitikinti kartą ir visiems laikams, pagaliau atsakyti į klausimą, kuris
mane kankina. Tikėjausi, Džudo bučinys atskleis tiesą, kaip kadaise Deimeno.
Ar mudu su Džudu tikrai kas nors sieja?
Gal kaip tik mudviem lemta būti kartu, o Deimenas nuolat pastoja kelią?
Žinodama, kad nėra kito būdo išsiaiškinti, giliai įkvėpiau, užsimerkiau ir laukiau, kol Džudas
karštai mane pabučiuos.
 penkioliktas skyrius

– Paklausyk, Eve. – Džudas švelniai paglostė man pasmakrę, ragindamas atsimerkti.

Taip ir padariau. Nenoriai kilstelėjau vokus ir pažiūrėjau jam į akis. Stulbinamas jo žalių akių
žvilgsnis kontrastavo su įrudusia oda, auksiniais ant veido krintančiais vėlinukais ir kreivokais
baltais dantimis.
– Taip ilgai troškau tave pabučiuoti… Daugybę metų. Bet dabar, kai galiu tai padaryti, pirmiausia
turiu šį tą sužinoti…
Sulaikiusi kvapą laukiau.
Nesitikėjau, kad jis paklaus:
– Kodėl aš? Kodėl dabar?
Pašnairavau į jį ir atšlijau. Trauka, kuriai prieš akimirką negalėjau atsispirti, ėmė nykti. Dar šiek
tiek apdujusi papurčiau galvą.
– Nesuprantu tavo klausimo.
Pagaliau atgniaužusi kumštį stebėjau, kaip Džudo marškinėlių skiautelė krinta ant grindų, tada
atsitraukiau dar toliau.
Bet Džudas neleido man nueiti. Čiupo už rankų, stipriai suspaudė ir paklausė:
– Turėjau galvoje, kas atsitiko? Kas nutiko tarp judviejų su Deimenu, kad atkreipei į mane
dėmesį?
Sunkiai atsidusau, nužvelgiau Džudo rankas, jo pirštus, apkabinusius man plaštaką, ir jo riešą,
liečiantį Deimeno hipodrome dovanotą sidabrinę pasagos formos apyrankę, puoštą kalnų krištolu, ir
šįkart ramiai atsitraukiau. Vėl kvėpavau lygiai, stebuklinga Džudo trauka nyko sulig kiekvienu
žingsniu, didėjant atstumui tarp mudviejų.
Žinodama, kad jis nusipelnė atsakymo ir kad negaliu kaip niekur nieko nueiti, giliai įkvėpiau ir
pasakiau:
– Aš kai ką sužinojau. – Įdėmiai žvilgtelėjau į Džudą ir greitai nusukau akis. – Šį tą apie praeitį…
šį tą, kas… – Nugurgiau seilę ir tvirtesniu, labiau pasitikinčiu balsu pridūriau: – Ką Deimenas slėpė
nuo manęs labai ilgai.
Džudas nė kiek nenustebo. Jis ne sykį buvo užsiminęs, kad Deimenas turi paslapčių. Apie
nesąžiningą Deimeno kovą dėl manęs. Deimeno garbei turiu pasakyti, kad jis pats tai pripažino. Iš
tikrųjų jis taip sielojosi, buvo taip graužiamas kaltės, kad pasišalino leisdamas man rinktis pačiai.
Ir aš tai padariau.
Pasirinkau jį.
Nedvejodama. Nuo pažinties akimirkos jis pavergė mano širdį.
Bet kas, jeigu aš klystu?
Jeigu visus tuos kartus man buvo skirta pasirinkti Džudą?
Džudas buvo greta ir mylėjo mane visuose įsikūnijimuose – įskaitant ir tą, apie kurį neseniai
sužinojau. Jis kaskart pralaimėdavo, kaskart būdavo atstumiamas. Ir likdavo vienas.
O jeigu taip neturėjo būti?
 Jeigu kaskart sužavėta ir apsvaiginta Deimeno kerų klaidingai pasirinkdavau?
Kodėl mudviejų su Džudu keliai susikerta kiekviename įsikūnijime? Jei jau taip yra, gal mums
suteikta dar viena proga viską ištaisyti ir pagaliau būti kartu?
Žiūrėjau į Džudą – jis buvo kerintis. Ne toks, kaip slidus auksinis berniukas Romanas, ir ne
seksualus karštas tamsiaplaukis kaip Deimenas. Ne, Džudas buvo kur kas ramesnis ir svajingesnis –
iš pažiūros visai žemiškas, bet labai taurios sielos vaikinas.
– Eve… – prakalbo Džudas. Iš jo veido mačiau, kad širdyje grumiasi du norai: tiesiog čiupti mane
ir pabučiuoti ar susitvardyti ir pirma pasikalbėti. – Ką tu matei, Eve? Ką jau tokio blogo, kad
atsigręžei į mane?
Jis kalbėjo nusivylusio, daugybę kartų atstumtojo tonu – ir taip palenkė mano širdį.
Nusigręžiau ir ėmiau apžiūrinėti sporto salės suoliukus, nutrintas medines grindis, praplyšusį
krepšinio tinklelį, leisdama išgaruoti paskutiniams Džudo kerų lašeliams. Norėjau susikaupti ir vėl
blaiviai mąstyti.
Nusprendžiau būti tvirta ir nuoširdi, tiesiai jam viską iškloti ir pažiūrėti, kas bus. Atsigręžusi
tariau:
– Kadaise tu lyg ir… – Papurčiau galvą. – Ne, ne lyg ir, o tikrai užsiminei apie mūsų praeities
paslaptis. Pirmąkart apsilankęs Didžiosiose pažinimo salėse labai pasikeitei. Ir paklaustas, kas ten
atsitiko, kalbėjai labai miglotai. Bet vėliau užsiminei apie nesąžiningus Deimeno žaidimėlius
praeityje, sakei, kad dabar viskas pasikeis, nes žinios yra jėga, o apsilankęs Samerlande įgijai jų su
kaupu, ar panašiai. Todėl noriu žinoti, ką turėjai galvoje.
Laukdama atsakymo ramiai ir tyliai stovėjau priešais Džudą. Jis prisimerkė ir stipriai pasitrynė
tarpuakį, paskui nuleido rankas prie šonų ir nužvelgė mane.
– Nuo ko pradėti? – Džudas patraukė pečiais ir palydėjo savo žodžius šiurkščiu ir kimiu
kvatojimu, visai nepanašiu į linksmą juoką.
Buvau besakanti pradėk, nuo ko nori. Nutariau, kad bus geriausia leisti jam rinktis pačiam, leisti
atskleisti tuos dalykus, kuriuos, jo manymu, turėčiau žinoti. Bet paskui apsigalvojau. Nors žinojau,
kad Deimenas suredagavo visus mano įsikūnijimus, taigi kiekviename jų slypi kokia nors paslaptis,
kurios, anot jo, man verčiau nežinoti, vieną paslaptį knietėjo atskleisti dabar.
Šita paslaptis paskatino mane beveik pabučiuoti Džudą ir pažiūrėti, kur tai nuves.
– Pradėk nuo pietinių valstijų. – Dirstelėjau į Džudą. – Prieš pilietinį karą. Ką žinai apie mūsų
andainykščius įsikūnijimus – kai abudu buvome vergai?
Džudas išblyško kaip drobė. Jo akys staiga paliovė spindėjusios – vargiai būtum patikėjęs, kad
jos ką tik švytėjo. Džudas kažką neaiškiai sumurmėjo panosėje, akys lakstė, paskui įsmigo į ant sienos
nupieštą mokyklos talismaną, o rankos ir kojos ėmė nevaldomai drebėti.
Pamačiusi, kaip Džudas pasikeitė, nenoromis ėmiau būgštauti, ar netyčia nebūsiu atskleidusi dar
baisesnės paslapties.
Bet mano abejonės greitai išsisklaidė – Džudas galiausiai atsigręžė ir tarė:
– Taigi tu žinai. – Jis sunkiai atsiduso ir papurtė galvą. – Eve, esu priblokštas, kad Deimenas tau
šitai papasakojo. Nesvarbu, ką apie jį manau – jis pasielgė velniškai drąsiai. O gal tiesiog buvo
neatsargus, kas žino?
 – Deimenas man nepasakojo, – išpyškinau nespėjusi susilaikyti. – Buvo ne visai taip. Sakykim, aš
atsitiktinai aptikau tai, ko Deimenas tikrai nenorėjo man rodyti.
Džudas linktelėjo, jo primerktų akių žvilgsnis pasikeitė ir nuslydo manimi. Rimtu ir prislėgtu balsu
tarė:
– Nekaltinu Deimeno, kad slėpė tiesą. Tai tikrai buvo vienas blogiausių – jeigu ne pats
blogiausias – mūsų įsikūnijimas. – Džudas patraukė pečiais. – Man tikrai baigėsi prastai…
 šešioliktas skyrius

Pirmadienį vėl praleidau pamokas, nes ėjau į Linos laidotuves.

Tačiau tai buvo tik dingstis. Šiaip ar taip, vis tiek būčiau išsisukusi nuo mokyklos.
Manozas įtikinėjo, kad diplomas padės užsitikrinti geresnę, sotesnę, giedresnę ateitį, bet aš
maniau kitaip.
Diplomas padeda normaliems žmonėms įstoti į koledžą ir daro įspūdį darbdaviams, bet man tai
nerūpi. Dar prieš savaitę man tai irgi atrodė svarbu, bet dabar supratau, kad klydau. Kažkodėl
praslydo pro akis, kad neverta elgtis kaip įprasta, nes mano gyvenimas (ir ateitis) yra nepaprasti.
Atėjo laikas liautis apsimetinėjus.
Turiu sąžiningai prisipažinti, kad mano apsisprendimą iš dalies, jeigu ne visai, lėmė Deimenas.
Nebuvau pasirengusi su juo susitikti. Dar ne. Galbūt kada nors, galbūt netrukus, bet kol kas ši diena
atrodė dar labai toli.
Deimeno garbei turiu pasakyti, kad jis susitaikė su mano sprendimu. Davė užtektinai laiko ir
erdvės pačiai viską apmąstyti. Tik retkarčiais gaudavau iš jo raudoną tulpę, primenančią švelnius
kadaise mudu siejusius jausmus.
Dar tebesiejančius.
Aš tikiuosi.
Atsukusi buteliuką vandens žvalgiausi po svetainę, ieškodama bent vieno pažįstamo veido. Pasak
Džudo, Lina nestokojo draugų – dabar galėjau tuo įsitikinti. Jis tik užmiršo pasakyti, kokie jie visi
skirtingi. Gyvendama čia nebuvau pastebėjusi, kad Laguna Bičas būtų buvęs tautų katilas, o dabar
išvydau įvairiausių rasių ir tautybių žmonių. Svetainėje skambėjo tiek įvairiausių akcentų, jog
supratau šiuos žmones atkeliavus atsisveikinti su Lina iš labai toli.
Mindžikavau nesmagiai sukiodama buteliuką ir svarsčiau, ar mėginti susirasti Džudą ir pasakyti,
kad išeinu, ar dėl padorumo dar kiek pabūti. Tada iš kito kambario galo man pamojo Ava. Greitai
primečiau, kaip labai ilgai mudvi nesikalbėjome, o ji jau yrėsi prie manęs. Dingtelėjo, ar ir ji
priklauso būreliui žmonių, kuriuos pastaruoju metu užmiršau.
– Labas, Eve! – Ava nusišypsojo ir trumpai, šiltai apkabino. Ji suėmė mano rankas žiedais
apmaustytais pirštais ir nužvelgė rūpestingomis rudomis akimis. Atsitraukusi tarė: – Gerai atrodai. –
Linksmai ir skardžiai nusikvatojusi pridūrė: – Bet tu visada gerai atrodai, tiesa?
Nužvelgiau šiai progai susikurtą ilgą violetinę suknią, nes Džudas griežtai uždraudė vilkėti juodai.
Pareiškė, kad Linai labai nepatiktų iš viršaus žiūrėti į minią vienodai, niūriai apsirengusių žmonių. Ji
nenorėjo, kad draugai jos gedėtų – norėjo, kad jie linksmintųsi. Violetinė buvo Linos mėgstamiausia
spalva, todėl Džudas paprašė pasipuošti tų atspalvių drabužiais.
– Ar ji čia? – paklausiau. Ava susiraukė, užsikišo už ausies banguotų, kaštoninių plaukų sruogą.
Jos veidas pasikeitė, nes pamanė, kad klausiu apie Heivną. – Lina, – patikslinau, dar nespėjus jai
atsakyti. Apie Heivną išvis nenorėjau galvoti, ypač čia. – Turėjau galvoje Liną. Ar matai ją? –
Apžiūrinėjau citrino pakabutį, kurį nuolat dėvėjo Ava, puošnią violetinę medvilninę tuniką, aptemptus
baltus džinsus ir dailius aukso spalvos sandalus, paskui vėl pažvelgiau jai į akis. – Juk žinai, negaliu
matyti perėjusiųjų tiltą, matau tik tuos, kurie užtruko.
– Ar mėginai kada nors juos prakalbinti ir įtikinti pereiti tiltą? – Ava pasitaisė ant peties kabančią
violetinę rankinę.
Pažiūrėjau į ją kaip į trenktą, tokia mintis man niekad nebuvo šovusi į galvą. Sugaišau galybę
laiko, kol išmokau ignoruoti dvasias, visiškai nuo jų atsiriboti, ir dabar nejutau jokio noro su jomis
bendrauti. Be to, man pakako savų bėdų, mažiausiai troškau tąsytis su pasiklydusiais vaiduokliais.
Tačiau Ava tik nusikvatojo, apžvelgė kambarį ir pasakė:
– Patikėk, Eve, visos dvasios randa kelią į savo laidotuves. Dar nesu mačiusi tokios, kuri būtų
atsispyrusi! Proga pamatyti, kas atėjo, išgirsti, kas ką pasakė, išvysti, kas kaip apsivilkęs, kas liūdi iš
tiesų, o kas tik apsimetinėja – labai didelė pagunda.
– O tu tikrai gedi? – paklausiau. Tik tada suvokiau, kaip nuskambėjo mano žodžiai – lyg Ava būtų
buvusi kokia apsimetėlė. Pavyzdžiui, aš atėjau pirmiausia palaikyti Džudo ir drauge pagerbti moters,
kuri man buvo maloni ir sunkią akimirką ištiesė pagalbos ranką. Lina buvo Avos darbdavė, bet
neturėjau supratimo, kokie santykiai jas siejo, ar jos buvo tikros draugės.
– Jeigu klausi, ar gedžiu praradusi mielą, gerą, jautrią, supratingą sielą… – Ava pažiūrėjo į mane
nemirksėdama, – …tai atsakysiu taip, žinoma, kodėl gi ne. Bet jeigu tave domina, dėl ko liūdžiu
labiau – dėl Linos, ar dėl savęs – atsakysiu, kad dėl savęs. Mano sielvartas iš esmės yra
savanaudiškas.
– Tą patį sakė Džudas, – liūdnai sumurmėjau ir apsidairiau po kambarį jo ieškodama.
Ava linktelėjo ir užsimetė vešlias garbanas ant menčių.
– Kurio iš artimųjų labiausiai gedėjai po nelaimės?
Pažiūrėjau į Avą nustebinta klausimo. Norėjau pareikšti, kad gedėjau ir savo tėvų, ir Vėdryno, ir
Rilės, taip ir nesulaukusios išsvajoto tryliktojo gimtadienio, bet negalėjau. Nes tai būtų buvusi
netiesa. Nors netekus jų siaubingai liūdėjau, iš skausmo plyšo širdis, turėjau pripažinti, kad labiausiai
liūdžiu, jog likau viena, o jie visi išėjo.
– Tiek to. – Ava patraukė pečiais. – Atsakysiu į pirmą tavo klausimą – taip, aš mačiau Liną.
Trumpai, vos akimirką, bet, jergutėliau, tai buvo nuostabu. – Ava nusišypsojo, veidas pragiedrėjo,
skruostai paraudo, o akys nušvito, sujaudintos prisiminimo. Nespėjus paklausti smulkmenų, Ava
kalbėjo toliau: – Lina pasirodė Džudui sakant kalbą. Prisimeni, kaip jis užsikirto ir vos nepravirko?
Kai jo balsas užlūžo ir jam teko trumpam nutilti?
Linktelėjau. Puikiai prisiminiau. Prisiminiau, kaip tą akimirką man dėl Džudo sugėlė širdį.
– Kaip tik tada Lina pasirodė jam už nugaros. Lengvai plevendama ore ji uždėjo rankas Džudui ant
pečių, užmerkė akis ir apgaubė meilės ir šviesos skraiste. Mačiau, kaip jis išsyk atsigavo, susitvardė
ir sklandžiai baigė gedulingą kalbą, o Lina išnyko.
Atsidusau mėgindama įsivaizduoti Avos nupasakotą sceną ir gailėdamasi, kad pati negalėjau jos
matyti. Tada paklausiau:
– Manai, Džudas iš tikrųjų pajuto jos buvimą? Kažką, be abejo, pajuto, nes susitvardė, bet ar
tikrai suvokė, kas nutiko? Ar suprato, kad jam padėjo Lina?
Ava gūžtelėjo ir parodė į pievelę anapus stiklinių durų. Ten Džudas kalbėjosi su keliais Linos
draugais. Ilgi vaikino plaukai krito ant violetinių marškinėlių nugaros ir rankovių. Marškinėlių krūtinę
puošė kažkur matytos spalvingos hinduistų dievybės atvaizdas.
– Kodėl tau pačiai jo nepaklausus? – tarė Ava. – Girdėjau, pastarosiomis dienomis judu tapot
artimesni.
Nustebusi pažvelgiau Avai į akis. Spėliojau, ar ji turi galvoje tą patį, ką ir aš, buvo smalsu, kas jai
pranešė.
– Tu praleidinėjai pamokas, kad galėtum dirbti krautuvėlėje, nors aiškiai pasakiau Džudui, ne sykį
pakartojau, kad mielai jam padėsiu. Be to, šiomis dienomis Deimenas atrodo gerokai prislėgtas, bent
jau taip man pasirodė, kai buvome susitikę. Tą patvirtino ir dvynės. Žinai, jos bendrauja su Deimenu
daugiau negu aš. Jis nuolatos vedasi mergaites į kiną, į kartingų varžybas, apsipirkti į „Madų salą“, į
vandens atrakcionus Disneilande. Jie aplankė visas įmanomas Orandžo apygardos pasilinksminimų
vietas mažiausiai po du kartus. Žinoma, dvynėms tas labai patinka, aš vertinu Deimeno geranoriškumą
ir dosnumą, bet ir nepasitelkusi aiškiaregės gebėjimų suprantu, kas slypi už tokio altruizmo proveržio.
– Ava nutilo ir pažiūrėjo tiesiai man į akis. – Deimenas aiškiai nori prasiblaškyti. Jis iš paskutiniųjų
stengiasi užsimiršti, negalvoti apie tave ir apie tai, kad nebėra tau toks svarbus kaip anksčiau.
Mano pečiai nusviro, rodos, sulinkau visa. Dingtelėjo, kaip ankstesnė aš būtų įpykusi, pasitelkusi
gynybai juokingus argumentus arba pertraukusi Avą ir neleidusi jai išsisakyti.
Tačiau aš nebe ta. Ką jau kalbėti, kad Ava sakė gryną tiesą.
Aš nuliūdinau Deimeną.
Priverčiau pasijusti vienišą.
Priverčiau stengtis užsimiršti.
Ir nėra prasmės to neigti.
Bet viskas ne taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Mūsų nesutarimo priežastys yra kur
kas gilesnės, ir vargu ar Ava apie jas nutuokia.
Bet, kaip ji ir sakė, aš tikrai tapau artimesnė Džudui. Tik mūsų santykiai ne tokie romantiški, kaip
ji mano.
Be abejonės, tarp mudviejų su Džudu esama nepaneigiamos traukos, amžino ryšio. Ironiška, kad šį
sykį stabdys yra Džudas. Jis aiškiai pasakė, kad nesitenkins laimėjęs mane laikinai.
Džudas trokšta rimtų santykių.
Trokšta būti su manimi amžinai.
Būti tikras, kad išsiskyriau su Deimenu ir nebeturiu su juo nieko bendra.
Džudas nori, kad ateičiau pas jį tvirtai apsisprendusi ir nedirsčiodama per petį kaip andai.
Tvirtina, kad neištvers, jei dar kartą jį paliksiu.
Per šimtmečius esu įskaudinusi Džudą daugybę kartų, bet jo širdis nesudiržo.
Kol kas negaliu šito jam pažadėti. Tegu jis ir papasakojo apie mūsų kaip vergų įsikūnijimą ir
patvirtino juodžiausius mano įtarimus – Deimenas mane nusipirko, atplėšė nuo artimųjų ir paliko juos
likimo valiai, kad pasilaikytų mane sau. Net ir tai sužinojusi, dar nesu pasirengusi palikti Deimeno.
Net ir išgirdusi iš Džudo lūpų šios istorijos pabaigą. Netrukus po to, kai Deimenas mane nupirko,
Džudas ir mano šeima sudegė per baisų gaisrą. Jie būtų išvengę mirties, jei Deimenas būtų ir juos
nusipirkęs. Jo poelgis pražudė mano artimuosius ir, blaiviai mąstant, buvo nedovanotinas.
Deimenas buvo nepaprastai turtingas ir galingas, vadinasi, jis šaltai viską apskaičiavo ir pasielgė
beširdiškai. Tad niekaip negaliu jo pateisinti ir atleisti.
Vis dėlto dar negaliu jo pasmerkti.
Bet negaliu ir pažvelgti jam į akis.
Neketinau šitos istorijos iškloti Avai, tik papurčiau galvą.
– Viskas yra kur kas sudėtingiau, negu atrodo, – pasakiau žiūrėdama jai tiesiai į akis.
Ava linktelėjo ir švelniai spustelėjo man ranką.
– Eve, aš tuo neabejoju. Visai neabejoju. – Ji patylėjo, įsitikino, kad įdėmiai klausausi, ir pridūrė:
– Tik nieko nedaryk paskubom. Neslysk paviršiumi, viską gerai apgalvok. Jei kils dvejonių, žinai, kas
geriausiai padeda…
– Meditacija, – sumurmėjau, nusijuokiau ir užverčiau akis. Buvau dėkinga Avai, kad ji net
sunkiausiomis akimirkomis spinduliuoja šviesą. Jau benueinančią sulaikiau. Dar nebuvau pasirengusi
jai atsiverti, tik maldaujamai žvelgiau. – Ava, ar tu ką nors žinai? – Stipriau suspaudžiau jai ranką,
trokšdama gauti patarimą ir išgirsti padrąsinančius žodžius. – Ar tu ką nors žinai? Apie Deimeną,
Džudą ir mane? Kurį man pasirinkti?
Ava pažiūrėjo į mane švelniai ir globėjiškai, paskui lėtai papurtė galvą. Trumpam jos akis
pridengė ant kaktos užkritusi kaštoninių plaukų garbana. Moteris ją nusibraukė ir pasakė:
– Eve, spręsti turi tu pati. Tu viena. Vien tu gali nuspręsti, kurį kelią pasirinkti. Aš šiuo atveju esu
tik draugė.
 septynioliktas skyrius

– Ačiū už didelę pagalbą. – Džudas persimetė per petį drėgną šluostę ir atsirėmė į seną šaldytuvą –
visiškai nepanašų į Deimeno ar Sabinos. Jis buvo ne plieninis ir ne toks didelis kaip spinta. Tiesiog
garsiai, mielai birbiantis senas žalias šaldytuvas. Susikišęs nykščius į tuščias kilpeles diržui,
sukryžiavęs per kulkšnis kojas, Džudas žiūrėjo, kaip kraunu į indaplovę paskutinius puodelius, taures
ir ją įjungiu.
Atrišau plaukų gumelę, jie bangomis pasklido iki liemens. Stengiausi nekreipti dėmesio į švelnų
Džudo žvilgsnį. Jis prisimerkęs gėrė mane akimis, alkanu žvilgsniu sekė, kaip persibraukiu rankomis
suknelę ir pakeliu nuo grindų atsirišusį dirželį. Džudas spoksojo tiek ilgai, kad supratau turinti jį
išblaškyti, prakalbinti.
– Gražiai pagerbėm Liną. – Prieš nusukdama žvilgsnį trumpai dirstelėjau jam į akis. Ėmiau valyti
plytelėmis išklotą darbastalį ir šveisti baltą keraminę kriauklę. – Manau, Linai būtų patikę.
Džudas nusišypsojo, susuko šluostę ir numetė ant darbastalio. Paskui patraukė į svetainę, įsitaisė
ant senos rudos sofos tikėdamasis, kad ateisiu iš paskos. Netrukus taip ir padariau.
– Jai iš tikrųjų patiko. – Vaikinas nusispyrė sandalus ir užsikėlė kojas ant pagalvėlių.
– Tai tu ją matei? – Klestelėjau ant kėdės tiesiai priešais Džudą ir ištiesiau basas kojas ant senų
medinių durų, naudojamų vietoj kavos staliuko.
Džudas pasigręžė, lėtai mane nužvelgė ir nustebęs kilstelėjo randuotą antakį.
– Taip, aš ją mačiau. Kodėl klausi? Ar ir tu matei?
Greitai papurčiau galvą. Pirštai slydo amuleto akmenimis, man labiau patiko šiurkštesni,
nenugludinti akmenys.
– Ava matė. – Gūžtelėjau pečiais. Lioviausi žaisti amuletu, ir akmenys ėmė šildyti man odą. – Aš
vis dar negaliu matyti tokių kaip Lina.
– Vis dar stengiesi? – Džudas pašnairavo, greitai atsisėdo, pasiėmė prie kojų numestą pagalvėlę,
pasikišo po galva ir atsigulė.
– Ne. – Ilgesingai pažvelgiau į tolį. – Nė karto nebandžiau. Senokai visa tai užmečiau.
Džudas linktelėjo ir žiūrėjo į mane labai susimąstęs.
– Jeigu tave tai paguos, aš irgi daugiau nebemačiau Rilės. Juk apie ją kalbame, tiesa?
Atrėmiau galvą į kėdės atlošą ir užsimerkiau. Prisiminiau žavią nenuoramą, kaprizingą, įkyrią kaip
rudeninė musė sesutę, jos pomėgį keisčiausiems kostiumams ir perukams. Tikėjausi, kad perėjusi tiltą
ji irgi nuostabiai leidžia laiką.
Džudo žodžiai atitraukė mane nuo minčių apie Rilę.
– Eve, aš galvojau… – Jis pakėlė žvilgsnį į medines lubų sijas. – Dabar, kai viskas stojo į savo
vėžes, gal tau vertėtų grįžti į mokyklą.
Sustingau.
– Pasirodė, kad Lina visą turtą paliko man. Namą ir krautuvėlę. Popieriai yra tvarkingi, todėl
perdavęs juos teisininkui galėsiu ramiai darbuotis krautuvėlėje. Ką jau kalbėti, kad prireikus Ava
siūlėsi patalkininkauti.
 Netardama nė žodžio sunkiai nurijau seilę. Iš Džudo veido supratau, kad vaikinas yra viską
apgalvojęs, apsvarstęs ir apsisprendęs.
– Nuoširdžiai vertinu tavo pagalbą ir… – Džudas dirstelėjo į mane ir vėl įsispoksojo į lubas. –
Bet geriausia tau būtų…
Įsiterpiau neleidusi jam baigti:
– Bet iš tiesų tai nėra nieko… – norėjau pasakyti, tai nesvarbu. Mėginau paaiškinti Džudui
neseniai apsisprendusi dėl mokyklos, supratusi, kad paprastas mirtingųjų kelias man netinka ir kad
lankyti pamokų nebėra prasmės.
Dar man neįsisiūbavus, Džudas numojo ranka ir tarė:
– Eve, jei manai, kad man lengva tave raginti grįžti į mokyklą, tai klysti. – Jis atsiduso ir
užsimerkė. – Patikėk, širdis man labai garsiai liepia užsičiaupti, liautis pliurpti nesąmones ir patylėti,
nes tu esi pas mane, netgi sėdi labai arti, ir aš labai trokštu būti su tavim. – Džudas nutilo, sugniaužė
kumščius, pirštai nerimo – supratau, kokia kova vyksta jo sieloje. – Bet racionalus proto balsas liepia
elgtis priešingai. Turbūt esu didžiausias prietranka, bet privalau šitai pasakyti… – Džudas nutilo,
nugurgė seilę ir pridūrė: – Tiesiog manau, kad bus geriausia, jei tu…
Sulaikiau kvėpavimą įsitikinusi, kad nenoriu girdėti Džudo argumentų, bet dėtis nebuvo kur.
– Manau, tau reikėtų… Tiesiog… Kurį laiką nedirbti krautuvėlėje, ir tiek.
Vaikinas atsimerkė ir pažiūrėjo man tiesiai į akis, o jo žodžiai pakibo tarp mūsų kaip neįveikiama
kliūtis.
– Man labai patinka, kai tu sukinėjiesi krautuvėlėje, ir tu pati tai supranti, bet jei mudu norime
judėti pirmyn, jei tu tikiesi netrukus apsispręsti dėl savo ateities – dėl mudviejų ateities – turi sugrįžti
į mokyklą, turi liautis… – Džudas sunkiai atsiduso ir nejaukiai pasimuistė, nes jam teko košte košti
žodžius. – Turi liautis slėpusis krautuvėlėje ir pažvelgti gyvenimui į akis.
Sėdėjau netekusi žado, priblokšta ir gerokai suglumusi. Ką atsakyti į tokį pasiūlymą?
Slėpiausi?
Tai štai, ką, jo manymu, dariau visą savaitę?
Negana to, galbūt Džudas teisus? Galbūt jis pastebėjo tai, ko aš visiškai nesuvokiau ar net
tyčia ignoravau?
Papurčiau galvą ir nukėliau nuo stalo kojas. Vėl įsispyrusi į sandalus su platforma pasakiau:
– Man nė nedingtelėjo… Aš…
Bet nespėjus suregzti minties, Džudas staigiai atsisėdo ir papurtęs galvą tarė:
– Eve, aš nenorėjau tavęs įžeisti, tiesiog prašau, kad viską gerai apgalvotum. Todėl… – Vaikinas
nusibraukė nuo veido vėlinukus, norėdamas gerai mane matyti. – Todėl, kad nežinau, kiek dar ilgai
ištversiu ant atsarginių suolelio.
Džudas pasidėjo ant kelių rankas delnais į viršų, atsipalaidavęs, lyg ką siūlydamas. Jis žiūrėjo į
mane taip ilgai, kad širdis ėmė daužytis, pilvas gurguliuoti, ir aš apsvaigau, lyg kambaryje būtų ėmę
trūkti oro.
Tarp mūsų sūkuriuojanti energija augo ir stiprėjo, kol tapo apčiuopiama, juntama, ir aš beveik
mačiau, kaip ji srovena iš Džudo kūno į manąjį. Stiprus pulsuojantis troškimas plito ir didėjo
ragindamas mus suartėti, susilieti į viena.
 Nebuvau tikra, kas jį sukėlė – Džudas, aš ar kokia visatos jėga. Supratusi, kad tokiai visa
apimančiai traukai neįmanoma atsispirti, pašokau nuo kėdės, persimečiau per petį kuprinę ir
pasakiau:
– Man metas eiti.
Jau priėjus prie durų ir paspaudus rankeną, Džudas paklausė:
– Eve, juk viskas gerai, tiesa?
Bet aš nesustojau, spėliodama, ar Džudas matė tą patį, ką ir aš, ar jis juto tą patį, ką ir aš, ar
tiesiog viską įsivaizdavau.
Išėjau į lauką ir giliai įkvėpiau – pritraukiau pilnus plaučius šilto, druskos prisisunkusio oro ir
pakėliau akis į žvaigždėtą dangų. Viena žvaigždė degė ypač ryškiai.
Ji užtemdė visas kitas ir skatino mane sugalvoti norą.
Taip ir padariau.
Žiūrėdama į tą skaisčią žvaigždę paprašiau patarti, nukreipti ar kaip nors kitaip padėti. O jeigu
šitai neįmanoma, bent jau stumtelėti į reikiamą pusę.
 aštuonioliktas skyrius

Rodos, visą amžinybę sukau ratus aplink Laguna Bičą nežinodama, nei ką daryti, nei kur važiuoti.
Viena vertus, labai norėjosi važiuoti tiesiai pas Deimeną, pulti jam į glėbį, viską atleisti ir pamiršti
mūsų nesutarimus, bet šią mintį greitai nuvijau šalin.
Jaučiausi vieniša, suglumusi ir dairiausi vietos prisiglausti. Kad ir kokie prieštaringi jausmai
buvo mane apėmę dėl Deimeno, nenorėjau jo laikyti paskutine priebėga.
Mudu abu nusipelnėme šio to geresnio.
Kelis kartus pravažiavusi pakrantės greitkeliu, įsukau į siauresnes, trumpesnes, vingiuotas gatves.
Sukinėjausi jomis be jokio tikslo, kol atsidūriau prie Romano namų. Pasak Mailso, dabar čia gyveno
Heivna.
Pastačiau automobilį ganėtinai toli. Nutykinau skersai gatvę ir dar nepriėjusi takelio, vedančio
prie durų, išgirdau muziką. Garsiakalbiai plėšė vienos iš Heivnos mėgstamų garažinių grupių dainą.
Romanas tokios muzikos nekentė, o aš nesiklausiau.
Prisėlinau prie didelio erkerio, iš gatvės apjuosto gyvatvore. Buvo matyti, kad viduje, prie lango,
niekas nesėdi. Pritūpiau už gyvatvorės, neketinau eiti vidun ir nenorėjau būti pastebėta. Man rūpėjo
pasižvalgyti, sužinoti, ką veikia Heivna, kaip leidžia laisvalaikį. Kuo geriau žinosiu jos įpročius, tuo
lengviau bus ją perprasti, o jeigu ne perprasti, tai bent jau numatyti jos veiksmus.
Paleidusi ilgus banguotus plaukus Heivna stovėjo priešais liepsnojantį židinį. Buvo išsidažiusi
taip pat ryškiai, kaip ir per paskutinį mūsų susitikimą. Ji vilkėjo nebe ilgą, plazdančią suknelę kaip
pirmą mokslo metų dieną, bet buvo apsitempusi indigo spalvos mini suknele. Nusispyrusi
smailiakulnius stovėjo basa. Buvo pasipuošusi tais pačiais vėriniais ir be amuleto. Kuo ilgiau
stebėjau Heivną: kaip ji kalba, kaip blaškosi po kambarį, – tuo labiau nerimavau.
Heivna atrodė lyg pamišėlė, įsikarščiavusi, įsiskaudinusi, vos galinti suvaldyti savo pačios
energiją, vos gebanti tvardytis.
Be paliovos strykčiodama, nenustygdama vietoje, gurkšnojo iš taurės, vos šiai ištuštėjus
pripildydavo ją iš Romano atsargų.
Dabar neabejojau, kad jos eliksyras stipresnis negu Deimeno. Heivna gyrėsi ne veltui – mačiau tai
dabar, žiūrėdama į ją, ir patyriau anksčiau – mokyklos tualete.
Nors jos žodžius visiškai užgožė muzika, nuo mušamųjų drebėjo sienos, vis tiek supratau, kas
vyksta.
Heivna buvo įsišėlusi labiau, negu aš maniau.
Ji buvo beprarandanti savitvardą.
Būrelis gerbėjų sėdėjo užhipnotizuoti, apžavėti ir matė vien tik ją. Tačiau Heivna nenustygo
vietoje, buvo per daug įsišėlusi, tiesiog siautėjo – ilgai taip tęstis negalėjo.
Ji paėmė taurę ir atlošusi galvą nugėrė didelį gurkšnį. Apsilaižė lūpas brangindama kiekvieną
lašelį. Žibančiomis akimis kartojo ritualą, gėrė ir pylėsi, pylėsi ir gėrė. Įsitikinau, kad Heivna
priklausoma nuo eliksyro.
Pati buvau atsidūrusi tokioje aklavietėje, todėl mačiau aiškius požymius. Žinojau, kaip būna.
 Dėl to aš nė kiek nenustebau. Šito ir tikėjausi, kai Heivna stojo prieš mane ir nutarė eiti savo
keliu. Bet labai nustebau, kad jos naujieji draugai buvo Bei Vju vidurinės nevykėliai, Steisės, Kreigo
ar kitų populiariųjų niekinami pastumdėliai. Nemačiau nė vieno iš tų populiariųjų, su kuriais Heivna
taip maloniai bendravo pirmą mokslo metų dieną.
Jau buvau bepradedanti suvokti, suprasti, ką Heivna rezga, bet išgirdau:
– Eve?
Atsigręžusi išvydau einančią prie durų Honorą.
– Ką čia veiki? – Ji į mane pašnairavo.
Mano žvilgsnis lakstė nuo Honoros prie namo – ji mane nutvėrė slapta bestebinčią pro gyvatvorę
ir besiklausančią.
Kai jau ketinau nutraukti nejaukią tylą, Honora tarė:
– Seniai nemačiau tavęs mokykloje – gal metei?
– Nelankiau pamokų tik savaitę. – Gūžtelėjau pečiais. Žinojau, kad kuo labiau ginsiuosi, tuo giliau
įklimpsiu. Be to, galėjau apsirgti, pasigauti užkratą ir turėti karščio, tai kodėl visiems atrodo, kad
mečiau mokyklą?
Negi jie laiko mane tokia visiška prietranka ir nevykėle?
Honora tik įsisprendė į šoną barbendama pirštais ir įdėmiai mane nužvelgė.
– Tikrai? Tiktai savaitę? – Ji palingavo galva mintyse tarsi sverdama mano žodžius. – Keista.
Atrodė kur kas ilgiau. Per tą laiką įvyko greičiausia socialinė revoliucija pasaulio istorijoje.
Suerzinta šitų žodžių prisimerkiau, bet nutylėjau, bent jau kol kas. Tikėjausi, taip paskatinsiu
Honorą kalbėti toliau, norėdama padaryti man įspūdį ji atskleis daugiau, negu buvo ketinusi, išklos,
ką nuveikė.
– Negi nieko negirdėjai? – Persimetusi plaukus per petį Honora ėmė artintis. – Dabar man aišku,
kodėl tu čia, šnipinėji Heivną ir taip toliau. Tik galiu pasakyti, kad mano planas įgyvendinamas.
Steisė jau istorijos šiukšlyne, o Heivna užėmė jos vietą. – Švytinčiomis akimis Honora vos vos
šyptelėjo, parodydama man, kad yra labai patenkinta savimi. – Pastarosiomis dienomis padėtis Bei
Vju vidurinėje visiškai pasikeitė. Po velnių, jei netiki mano žodžiais, ateik pati ir pamatysi.
Giliai įkvėpiau tvardydamasi, stengdamasi nekreipti dėmesio į pašaipų Honoros toną. Ji jautėsi už
mane pranašesnė. Kaip tik šito siekė, bet aš neketinau nusileisti.
Tikėjausi ją pritvoti vienu taikliu smūgiu.
– Atsiprašau, pasakei, kad Steisės vietą užėmė Heivna, o ne tu?
Honora linktelėjo pasipūtusi, išdidžiai nusivaipė.
– Taaaigi… – Prisimerkusi nutęsiau ir lėtai pervėriau ją akimis. Apžiūrėjau brangius žemakulnius
batelius, juodas timpes, žemiau klubų siekiančius prigludusius marškinėlius ilgomis rankovėmis. Vėl
pažvelgusi jai į akis paklausiau: – Kaip dabar jautiesi?
Honora žvilgtelėjo pro langą. Pamačiusi, kaip Heivna linksmina savo pakalikus, vėl atsigręžė į
mane. Honora nebeatrodė tokia pasitikinti savimi, kiek suglumo – tai rodė ir jos aura. Mergina
nesuprato, kur suku.
– Vadinasi, tavo ėjimas nebuvo toks sėkmingas, kaip planavai?
Honora garsiai giliai atsiduso. Žiūrėjo į kiemą, gatvę, kur nori, tik ne į mane.
 – Jei gerai prisimenu, tau buvo įkyrėję visad būti antrai, po Steisės. Tačiau iš tavo pasakojimo
supratau, kad pražiopsojai revoliuciją ir vis tiek likai antra. Pagalvok apie tai, Honora. Sprendžiant
iš tavo žodžių, dabar esi nebe Steisės, o Heivnos šešėlyje. Bent jau man taip pasirodė.
Honora taip greitai ir taip staigiai susikryžiavo rankas ant krūtinės, kad krepšys nuslydo jai nuo
peties ant dilbio ir stipriai atsitrenkė į šlaunį. Bet ji apsimetė šito nepastebinti, tik prisimerkė ir tarė:
– Man jau buvo bloga nuo Steisės išsidirbinėjimų. Dabar, šiek tiek padedama Heivnos, nebeturiu
su Steise taikstytis. Niekas nebeturi. Steisė sužlugdyta, ir niekas nebekreipia į ją dėmesio. Ji nieko
nebereiškia, ir tau nereikėtų jos gailėtis. – Honora kilstelėjo antakį ir susiraukė.
Bet ji galėjo vaipytis kiek nori ir viską neigti – mano žodžiai ją vis tiek paveikė. Aš ją užkabinau.
Priminiau Honorai, kad jos didysis tikslas – užimti Steisės vietą – liko nepasiektas ir kad ji visiškai
pralaimėjo.
Svarsčiau, gal jau metas važiuoti namo, bet pridūriau:
– Svarbiausia yra tai… – Atsainiai pasirąžiau, tarsi turėčiau laiko šnekėtis iki ryto. – Svarbiausia,
kad Heivna, ar bent jau nauja ir patobulinta Heivna, nelabai kuo skiriasi nuo tavo senosios
draugelės Steisės. Iš tiesų, jokio skirtumo. Išskyrus vieną…
Honora apžiūrinėjo nagus, veltui apsimetinėdama nuobodžiaujanti ir abejinga. Jos aura ryškiai
liepsnojo, energija sruvo į mane, tarsi maldaudama kalbėti greičiau. Aura atspindėjo jos nuotaikos
kaitą, o ji šito net nenutuokė ir negalėjo paslėpti.
– Heivna kur kas pavojingesnė negu Steisė. – Įsmeigiau žvilgsnį į Honorą, o ji atsiduso ir užvertė
akis.
Žiūrėdama į mane su dideliu gailesčiu Honora tarė:
– Tik jau nereikia. Gal tai taikytina tau, bet vargu ar tinka man.
– Tikrai? Iš kur toks įsitikinimas? – Pakreipiau galvą, lyg iš tikrųjų laukdama Honoros atsakymo,
tarsi negalėdama perskaityti jos minčių.
– Todėl, kad mudvi esame draugės. – Honora patraukė pečiais. – Mudvi sieja bendras interesas ir
bendras… priešas.
– Hmm, prisimink, kad dar visai neseniai mudvi su Heivna irgi buvome draugės. – Per petį
žvilgtelėjusi į langą pamačiau Heivną toliau maukiančią eliksyrą ir kalbančią, kalbančią ir
maukiančią. Tempas nė kiek nesulėtėjo, ji aiškiai nesiruošė liautis. – Dabar Heivna pasiryžusi mane
nužudyti. – Atsigręžiau į Honorą ir ištariau šiuos žodžius labai tyliai, tarsi pati sau.
Tačiau ji išgirdo. Supratau iš jos niekinamo prunkštelėjimo, muistymosi ir mėginimo apsimesti
nieko negirdėjus.
Honora įsitempė ir tvirtai pasuko durų link. Prieš įeidama tarė:
– Eve, kad ir ką tu manai, vienintelis bendras mudviejų su Heivna priešas yra Steisė. Su tavim aš
nenoriu kovoti. Pačios aiškinkitės. Taigi, nepasakosiu Heivnai, kad aptikau tave šnipinėjančią, gerai?
Tegu tai būna mūsų paslaptis.
Nubraukiau nuo suknelės prilipusį lapą, netikėdama nė vienu Honoros žodžiu. Gerai žinojau, kad
ji nesugebės atsispirti Heivnai ir vos įėjusi pro duris viską išklos.
Tačiau gal tai nėra taip jau blogai. Gal atėjo metas pasiųsti Heivnai pavėluotą pranešimą, kad jos
linksmybės greit baigsis, nes rytoj aš grįšiu į mokyklą su naujomis jėgomis. Ji turės liautis
terorizavusi mokinius – net ir tokius kaip Steisė. Bent mano akivaizdoje.
– Juk žinai, kas sakoma apie paslapčių saugojimą? – Įsmeigiau į Honorą akis.
Ji gūžtelėjo stengdamasi elgtis kaip niekur nieko, bet tuščiai. Jos veidas buvo kupinas baimės ir
suglumęs.
– Sakoma, paslaptis geriausiai saugo mirusieji.
Honora pakratė galvą, tarsi norėdama nusipurtyti mano žodžius, bet aiškiai susirūpinusi.
Mergina priėjo prie durų ir žvilgtelėjo per petį. Aš pasakiau:
– Ką gi, jeigu apie mūsų susitikimą papasakosi Heivnai, gali pridurti, kad ketinu rytoj ją pričiupti
mokykloje.
 devynioliktas skyrius

Jei būčiau kliovusis vien paviršutiniu žvilgsniu į automobilių aikštelę, tikriausiai būčiau pamaniusi,
kad viskas įprasta kaip visada.
Būčiau pamaniusi, jog ankstyva šio ryto treniruotė – po jos man dar drebėjo raumenys – buvo tik
tuščias laiko švaistymas.
Bet pagal Mailso pasakojimą turėjau žvalgytis toliau, nepasitenkinti vien perpildyta aikštele. Ji
labiau panėšėjo į prabangių automobilių parduotuvę negu į mokyklos stovėjimo aikštelę.
Pro kaltinio plieno vartus turėjau eiti į pačią mokyklą, kur, pasak Mailso, ir vyksta visos
įdomybės.
Nors, Mailso teigimu, viskas labai aiškiai matyti plika akimi, visi mokytojai ir administracijos
darbuotojai nepastebi naujos mokyklos hierarchijos.
Kaip įpratusi ketinau sukti į geriausią aikštelės vietą. Ją man paprastai užimdavo Deimenas. Bet
nežinia kodėl čia stovėjo Heivnos automobilis.
– Tai dar ne viskas, Eve. Žinok, esama šio to daugiau, – įspėjo Mailsas.
– Klok. – Nusišypsojau, širdis šoktelėjo išvydus raudoną žvilgantį Romano aston martiną, dabar
priklausantį Heivnai.
– Viskas yra ne taip, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. – Draugas žiūrėjo į mane akylai,
susirūpinęs, atsargiai, norėdamas įsitikinti, kad tikrai jo klausausi, o tada kalbėjo toliau: – Todėl
pasistenk tai prisiminti, gerai? Neskubėk teisti. Nedaryk jokių greitų prielaidų… Kai tu… Kai tu su
kai kuo susidursi.
Pašnairavau, nusibraukiau plaukus nuo veido ir paraginau:
– Neišsisukinėk, Mailsai. Ko čia trypčioji aplink, žiebk tiesiai šviesiai. Sąžiningai prisipažįstu,
kad neturiu supratimo, kur lenki. – Prisimerkiau ir pajutau jo energiją, nužvelgiau virpančią,
banguojančią aurą – ji aiškiai rodė, jog kažkas yra ne taip – bet laikiausi pažado gerbti jo privatumą
ir net nesvarsčiau galimybės lįsti į jo mintis.
Bet Mailsas šito nežinojo. Išvydęs mano gilų, veriantį žvilgsnį staiga supanikavo.
– Ei, liaukis! – suriko. – Pažadėjai šito nedaryti be mano leidimo. Prisimeni?
– Nusiramink. – Išblaškiau jo įtarimus rankos mostu. – Nebuvau įlindusi į tavo mintis. Nebuvau
net priartėjusi. Viešpatėliau, negi visiškai manimi nepasitiki?
Dėl tam tikros priežasties paskutinį sakinį sumurmėjau panosėje, bet Mailsas atkirto:
– Eve, nepamiršk, kad pasitikėjimas turi būti abipusis. Anksčiau tavimi pasitikėjau, ir kas iš to?
Gūžtelėjau pečiais praleisdama pro ausis apsimestinai drovų ir paslaptingą Mailso įspėjimą ir
ėjau prie reikalo. Užsimerkiau ir norėdama įrodyti, kas čia padėties šeimininkas, mintimis išstūmiau
aston martiną į tolimą aikštelės kampą. Tada paspaudžiau greičio pedalą ir užėmiau laisvą vietą.
Priblokštas tokio poelgio, Mailsas aiktelėjo ir grįžtelėjęs į mane tarė:
– Oho! Jau buvau pamiršęs, kaip smagu važinėti kartu su tavim. – Jis papurtė galvą ir nusikvatojo.
– Tikrai šito pasiilgau. Suprask mane teisingai, labai laukiu, kol mano automobilis bus sutaisytas ir
atgausiu judėjimo laisvę. Bet niekas negali prilygti tavo sugebėjimui prireikus įjungti žalią arba
raudoną šviesoforo signalą, įtikinti visus vairuotojus trauktis iš kelio ir persirikiuoti į kitą juostą. Ir
nė nemirktelėjus pastatyti automobilį pasirinktoje aikštelės vietoje, nesvarbu, ar ta vieta laisva, ar
užimta. Kaip dabar. – Mailsas palingavo galva ir atsiduso. – Eve, prisipažinsiu, kad važiuodamas
vienas nepatiriu tokių išgyvenimų.
Nors Mailsas kalbėjo tarsi juokais, jo žodžiai mane sukrėtė. Visų tų triukų, visų tų gudrybių
išmokau iš kelių erelio Deimeno. Nenoromis ėmiau spėlioti, kur jis yra dabar.
– Mailsai… – mano balsas skambėjo ne taip tvirtai, kaip būčiau norėjusi. Paleidusi vairą
susidėjau rankas į skraitą. – Kur šiomis dienomis yra Deimenas? – Pasisukau ir pamačiau, kaip
apniuko Mailso žvilgsnis. – Turiu galvoje, kodėl jis leidžia Heivnai taip elgtis – statyti į mano vietą
automobilį ir kitaip savivaliauti? Kodėl jis nepasipriešina?
Mailsas nusuko akis, susitelkė, apgalvojo žodžius ir vėl atsigręžė į mane. Uždėjęs ranką ant dilbio
švelniai spustelėjo ir pasakė:
– Patikėk manim, Deimenas priešinasi. Kaip pareigingas pilietis, besirūpinantis savo karma.
Todėl ir prašiau nedaryti per greitų išvadų. Yra ir daugiau spalvų, ne vien juoda ir balta…
Spoksojau į Mailsą laukdama paaiškinimo, bet jis tik stipriai suspaudė lūpas ir pavaizdavo jas
užtraukiąs užtrauktuku. Negalėjau patikėti, kad jis ir nesirengia nieko pridurti, palieka mane
nežinioje.
– Ir viskas? – Žiūrėdama į Mailsą papurčiau galvą. – Taip viską ir paliksi? Nieko dorai
nepaaiškinai, tik išsisukinėjai. Vadinasi, palieki mane kapstytis pačią be jokių nuorodų?
– Jau gavai nuorodas, – atsakė Mailsas aiškiai nelinkęs daugžodžiauti.
Atsidusau ir užsimerkiau, bet nenuliūdau, nepuoliau skaityti jo minčių, daugiau nebekamantinėjau.
Mailso ketinimai tikrai nuoširdūs, jis stengėsi nuo kažko mane apsaugoti. Tegu taip ir būna. Žinojau
tai, ko nežinojo Mailsas – kad ir kas nutiks, ištversiu.
Niekas daugiau manęs nepalauš.
Mailsas atlenkė keleivio veidrodėlį ir dirstelėjo į savo atvaizdą. Persibraukė pirštais ilgokus,
blizgančius, rudus plaukus – dar nebuvau spėjusi įprasti prie naujo, kieto jo įvaizdžio – apsižiūrėjo
dantis, šnerves, pasukiojo galvą į šonus, nutarė galįs pasirodyti publikai ir užlenkė veidrodėlį.
– Ar mes pasirengę? – Pačiupau kuprinę ir atidariau dureles. Mailsui linktelėjus pridūriau: – Vis
dėlto pasakyk, kieno pusėje esi?
Vaikinas užsimetė kuprinę ant peties ir nudelbė mane žvilgsniu. Akių spindėjimą palydėjo
atitinkama šypsena.
– Savo. Aš esu savo pusėje.

Mailsas tikrai nejuokavo. Ir neperlenkė. Viena vertus, padėtis buvo iš esmės ir visiškai pasikeitusi.
Antra vertus, ne tokiems pastabiems žmonėms (tai yra mokytojams ir administracijos darbuotojams)
viskas atrodė įprastai.
Baigiamosios klasės mokiniai sėdėjo prie savo stalo. Skirtumas tik tas, kad prie jo pamačiau tuos,
kurie anksčiau net nedrįsdavo praeiti pro šalį, ką jau kalbėti apie sėdėjimą.
Vietoj išsičiustijusios kalės blondinės priėmimui vadovavo ne mažiau pasikėlusi kalė brunetė.
Kalė brunetė įsmeigė į mane akis, vos mudu su Mailsu įėjome pro vartus.
 Heivna trumpam nusigręžė nuo susižavėjusių pakalikų, prisimerkė, sukando dantis ir greitai
permetė mus žvilgsniu. Tuoj pat nusigręžė, bet Mailsas stabtelėjo.
– Jėga, – sumurmėjo jis kratydamas galvą. – Rodos, netyčia būsiu pasirinkęs vieną pusę. – Jis
susiraukė. – Bent jau Heivna taip pamanė.
– Nesijaudink, – sukuždėjau, akimis šukuodama mokyklos kiemą ir dairydamasi Deimeno.
Stengiausi apsimesti, kad paprasčiausiai žvalgausi. – Pažadu neleisti…
Tada pamačiau jį.
Deimeną.
– …pažadu neleisti Heivnai…
Sunkiai nurijau seilę ir gėriau jį akimis.
Atsidrėbusį ant suoliuko, ištiesusį ilgas kojas, pasirėmusį rankomis ir pakėlusį nuostabų veidą į
saulę…
– …pažadu neleisti Heivnai įskaudinti…
Veltui mėginau baigti mintį. Dabar išvydau tai, apie ką Mailsas užuominomis stengėsi mane įspėti.
Negalėjau patikėti savo akimis – pasijutau dar didesnė prietranka, negu esu. Bet bijojau ir
apsigauti, nors baisiai nusmelkė paširdžius.
Pripažįstu, Mailsas padarė, ką galėjo. Padarė viską, kad apsaugotų mane nuo šito skausmo. Bet
kad ir kaip jis stengėsi mane parengti, tas vaizdas mane pribloškė.
Kai tvirtinau, kad niekas manęs nepalauš, klydau.
Baisiai klydau.
Antra vertus, niekad nebūčiau patikėjusi, kad išvysiu Deimeną tokį.
Jis kalbėjosi su ja švelniai, jo veidas buvo geraširdiškas ir mielas. Stengėsi atitraukti jos
dėmesį nuo piktų pro šalį einančių mokinių žvilgsnių ir pastabų. Kuo labiau Deimenas ją globojo,
tuo labiau niršo mokiniai. Niekas nedrįso prie jų artintis. Jo buvimas laikė juos atstu. Garantavo
jai saugumą.
Būdama su juo, nebijojo keršto.
Nors ir supratau, kodėl jis taip daro, nepalengvėjo. Kas akimirką, bestovint ir bežiūrint, mano
siela eižėjo.
Apmirė.
Mailsas čiupo mane už rankos norėdamas nuvesti šalin, bet aš buvau stipresnė ir stovėjau kaip
įkasta.
Žinojau, kad netrukus Deimenas pajus mano buvimą, mano energiją. Man suko pilvą, širdis plyšo,
rankos drebėjo, bijojau sutikti Deimeno žvilgsnį, bet vis dėlto jo laukiau.
Norėjau jį perskaityti.
Norėjau sužinoti, ar ji užgrobė mano vietą jo gyvenime.
Pamatęs mane Deimenas išplėtė akis ir prasižiojo, akimirksniu pasikeitė, o man užgniaužė gerklę.
Akimirksnis virto amžinybe, tarsi būtų sustojęs laikas. Netrukus ji pasekė Deimeno žvilgsnį ir taip
pat mane pamatė, bet greitai nusuko akis. Perdėtas pasitikėjimas savimi prigeso.
– Prašau, Eve… – tyliai pasakė Mailsas man į ausį. – Prisimink, juk sakiau tau. Viskas yra ne taip,
kaip atrodo. Viskas apvirtę aukštyn kojom. Atstumtieji dabar virtę populiariaisiais, o populiarieji
nebe vieningi, kai kurie slapstosi, kai kurie net pakeitė mokyklą. Padėtis nebeatpažįstama.
Mailso žodžiai plaukė man pro ausis.
Man visa tai nerūpėjo. Svarbus buvo tik Deimenas ir jo žvilgsnis.
Ir nors aš laukiau tulpės ar kokio kito tikro ar įsivaizduojamo dėmesingumo ženklo, nieko negavau.
Tarp mudviejų plytėjo bekraštė tyla.
Įsikibusi Mailsui į parankę leidausi nuvedama.
Nuvedama tiesiai pro juos.
Tiesiai pro savo skausmą.
 dvidešimtas skyrius

Deimenas pašaukė mane vardu, jo balsas pasigirdo už nugaros. Tiesiai už nugaros. Instinktyviai
atsigręžiau ir nieko negalvodama žengiau prie jo.
– Tu grįžai. – Deimeno žodžiai skambėjo kaip teiginys, o žvilgsnyje šmėstelėjo dvejonė.
Linktelėjau. Paskui patraukiau pečiais. Galiausiai lioviausi muistytis ir mėginau nuspręsti, ką
daryti toliau.
Deimenas susivokė daug greičiau negu aš ir po akimirkos pasakė:
– Džiaugiuosi tave matydamas.
– Tikrai? – Prisimerkiau ir iškart pasigailėjau savo tono ir žodžių. Pamačiau, kaip jis susigūžė ir
nudelbė akis, tačiau žodis – ne paukštis, nesugrąžinsi.
– Aš tavęs ilgėjausi. – Deimenas kilstelėjo ranką, lyg ir norėdamas mane paliesti, bet greitai
nuleido. – Pasiilgau tavo akių, tavo kvapo. Ilgėjausi tavęs visos. – Jo žvilgsnis nuslydo manimi lėtai,
švelniais apskritimais, kaip šiltas apkabinimas. – Net jei tu nusprendei niekada daugiau su manim
nekalbėti, tas nieko nekeičia. Niekas nepakeis mano jausmų tau.
Ėmė drebėti rankos ir kojos, rodės, virpėjo visas kūnas – niekaip negalėjau apsispręsti. Mane
draskė abejonės: ar bėgti kuo toliau nuo Deimeno, ar pulti į jo nuostabų šiltą glėbį ir pasijusti saugiai.
Ką tik buvau įsitikinusi, kad sudorosiu Heivną ir sužlugdysiu jos kėslus, kad padarysiu viską, ko
prireiks ją sustabdyti, bet pamačius Deimeną su ta, išvydus jį stovint priešais – kaipmat į paviršių
iškilo visos mano senosios abejonės ir dingo pasitikėjimas savimi.
Klausiau savęs, kodėl daug lengviau išmankštinti kūną negu širdį?
Kodėl iš visų mokyklos merginų jis pasirinko kaip tik ją? Steisę? Kodėl tapo kaip tik jos tauriuoju
riteriu?
Vos taip pagalvojusi, supratau priežastį. Mintyse pamačiau Steisę sprunkant iš klasės ir sliūkinant
koridoriumi. Ji ėjo nuleidusi galvą, susigūžusi, įsmeigusi akis į tolį, vengdama susidurti su kankintojų
žvilgsniais, slėpdamasi nuo neapykantos srauto – šiurkščių žodžių, triuškinančių žvilgsnių ir net
lekiančių į galvą vandens butelių.
Nors man buvo sunku susitaikyti su mintimi, kad tik Deimenas gali apginti Steisę, širdis kuždėjo,
kad jaudintis ir nerimauti nėra ko.
– Taip jau nutiko, kad jai labiausiai reikia apsaugos, – tarė Deimenas, turėdamas galvoje ką tik
matytą sceną. – Nuo tavo paskutinio apsilankymo čia daug kas pasikeitė. Visa mokykla atsigręžė prieš
Steisę. Gal manai, jog ji šito nusipelnė, bet aš esu tikras, kad nė vienas žmogus šito nenusipelnė ir
kad Heivna neturi teisės kankinti kitų.
Linktelėjau. Žinojau, kad Deimenas teisus, norėjau, kad jis tą suprastų, bet nepajėgiau išspausti nė
žodžio. Kalbėti buvo per daug skaudu.
– Eve, – Deimenas nutilo ir įsistebeilijo man į akis. – Aš ginu Steisę tik mokykloje, ir tiek. Viskas
ne taip, kaip manai ir dėl ko būgštauji. Mano širdyje visada esi tik tu. Maniau, žinai tai?
– Žinau, – atsakiau pagaliau atgavusi amą. – Bet ar ji žino? – Paklaususi susigūžiau, neapkenčiau
silpnumo, pasibjaurėjimo ir suglumimo, glūdinčio mano žodžiuose. Juk mačiau, kaip Steisė spigina į
Deimeną. Taip pat, kaip ir anksčiau. Taip pat, kaip spokso į jį dauguma merginų. Skirtumas tik toks,
kad Steisė kadaise jau buvo prisiviliojusi Romano apnuodytą Deimeną.
– Ji žino. – Deimeno veidas buvo rimtas, akys įsmeigtos į mane, o rankos nuleistos prie šonų. –
Patikėk manim, aš jai pasakiau. Ji žino.
Sunkiai nurijau seilę neatitraukdama žvilgsnio nuo Deimeno rankų. Prisiminiau jų tvirtumą,
švelnumą ir pajutau norą būti apkabinta. Deimeno rankos vos vos virpėjo, bet jis iš paskutiniųjų
tvardėsi, stovėjo vietoje, lyg šaknimis įaugęs į žemę. Kad nutiesčiau tiltą per mudu skiriančią baisią
bedugnę, tereikėjo žengti vieną žingsnį jo link, tolyn nuo praeities, nuo Steisės ir viso kito.
Tačiau tai buvo nelengva.
Suvokiau, kad praeitis negali nulemti ateities, bet nepajėgiau susitaikyti su kai kuriais
nepaneigiamais faktais. Pavyzdžiui, Deimeno polinkiu atskirti mane nuo artimų ir mylimų žmonių ir
pasilaikyti vien sau – kiek žinojau, jis pasielgė taip du kartus. Nenoromis spėliojau, kiek dar sykių
Deimenas yra taip padaręs ir kiek žmonių nuskriaudęs.
Garsiai nuskambėjo skambutis, bet mudu nesijudinome.
Mudu tiesiog stovėjome – pro šalį šnekėdamiesi plaukė ryškiaspalviais drabužiais apsivilkę
mokiniai. Negalėjome atplėšti vienas nuo kito akių, kūnai sustingo, Deimenas mintimis siuntė tulpes –
netrukus mane apsupo spindintis raudonas žiedas, jį matėme tik mudu.
Svaigulį netikėtai išsklaidė apsipažinusi ir šiurkščiai į mane atsitrenkusi viena Heivnos pakalikių.
Mergina karingai dėbtelėjo ir riebiai nusikeikė, bet išvydusi Deimeno išraišką greitai dingo.
– Suprantu. – Linktelėjau žiūrėdama, kaip susuktas popiergalis pataiko į smilkinį klasėn neriančiai
Steisei. Ir pažvelgusi į Deimeną pridūriau: – Tikrai suprantu. Tai gražu iš tavo pusės. Miela. Tu
elgiesi teisingai. Dėl manęs nesirūpink, saugok Steisę, o aš… – Dirstelėjau į tuščią koridorių –
mokiniai jau buvo suėję į klases. – Padarysiu viską, kad nebūtų dar blogiau, pasistengsiu sustabdyti
Heivną.
– O mes? Ar mudviem yra vilties? – paklausė Deimenas.
Tačiau aš nuleidau jo žodžius negirdomis.
Kai nusigręžiau ir patraukiau koridoriumi, Deimeno mintys sūkuriavo man už nugaros, supo iš visų
pusių, skverbėsi į vidų.
Primindamos, kad jis yra greta.
Kad jis visada bus greta.
Kad man tereikia jį pakviesti.
 dvidešimt pirmas skyrius

Maniau, ji vengs manęs iki priešpiečių.

Maniau, ji vengs susidūrimo, tyčia lauks meto, kada apsupta savo pakalikų galės pasipuikuoti
prieš mane dideliais šiurpiais laimėjimais.
Maniau, ji klaidingai palaikys baime pamokų nelankymą ir nutolimą nuo Deimeno.
Pamanys, kad išsigandau jos nepaprastų galių.
Kaip tik todėl nutariau užkalbinti ją anksčiau.
Netikėtai išdygau, išnirau kaip šešėlis, patapšnojau jai per petį ir pažvelgiau tiesiai į nustebusias,
ryškiai dažytas akis.
– Labas, Heivna, – pasisveikinau maloniai, vos ne draugiškai. Taip pranešiau, kad grįžau, kad jai
teks su tuo susitaikyti, bet nenorėjau mesti jai iššūkio ir kelti sumaišties. – Tiesiog norėjau pasakyti,
kad perkėliau tavo automobilį. Buvai užėmusi mano vietą.
Heivna perkreipė lūpas. Rodos, ji tik pralinksmėjo, o ne įsiuto, ir kvailai džiūgavo, kad žaidimas
tęsiasi.
– Antra vertus, neturėtum stebėtis. Žinai, kad ši vieta ne tavo. Jau daugiau kaip metus ji priklauso
mudviem su Deimenu.
Heivna trumpai ir skardžiai nusikvatojo. Ji nusimovė šortus, nusivilko marškinėlius, įmetė
drabužius į spintelę, iš ten išsiėmė žydrą suknelę ir ėmė trauktis per galvą.
– Ką gi, tu nelankei pamokų, o Deimenas neprieštaravo. Antra vertus, kiek pastebėjau, jis buvo
šiek tiek užsiėmęs.
Heivna pagaliau užsitempė suknelę ir pažvelgė į mane, paskui sukinėdamasi apsižiūrėjo iš visų
pusių. Tada pašaipiai nužvelgė mane nuo galvos iki kojų veltui tikėdamasi pamatyti, kaip reaguosiu.
Laikiausi ramiai.
Jos žodžiai nekliudė manęs, nepadarė jokio įspūdžio. Mudu su Deimenu supratome vienas kitą, o
Heivnos patyčias atlaikyti buvau išmokusi.
– Maniau, nekenti kūno kultūros. – Atsisėdau ant subraižyto medinio suoliuko, sukryžiavau kojas ir
pasidėjau rankas ant kelių. Apžvelgiau mergaičių drabužinę. Šitos vietos Heivna vengė po itin
šlykštaus nutikimo, kai iš jos, naujokės, buvo pasityčiota.
– Taip, anksčiau tikrai nekenčiau. – Heivna gūžtelėjo pečiais ir pasitaisė vėrinius, į kuriuos
iškeitė mano dovanotą amuletą. Ji žiūrėjo į mane žibančiomis akimis, švytinčiu veidu. – Bet dabar,
Eve, kaip žinai, padėtis pasikeitė. Tiksliau pasakius, aš pasikeičiau. Ir tada pagaliau supratau tai, ką
anksčiau tik numaniau. – Heivna trumpam nutilo audamasi basutes: apvyniojo raištelius apie kulkšnis,
du kartus sukryžiavo iki pusės lieknų, raumeningų blauzdų ir surišo mazgą. – Jeigu užkopei į
piramidės viršūnę, tapai nuostabia, galinga, apdovanota ir jėga, ir vikrumu, nebeturi priežasties ko
nors nemėgti. Nebent tų apgailėtinų pavydžių nevykėlių, pasiryžusių tave nusodinti. Išskyrus juos,
viskas yra gerai. Net neįsivaizduoji, ką reiškia būti manimi. – Heivna pasipureno plaukus, išlygino
rankomis suknelę ir pasigėrėjo savimi priešais kabančiame veidrodyje – įsitikino atrodanti
nepriekaištingai.
 Grožėdamasi savimi Heivna metė akį ir į mano atvaizdą. Garsiai ir giliai atsidususi, nuvėrė
kupinu gailesčio žvilgsniu.
– Suprask tiesiogiai. Tu tikrai negali įsivaizduoti, ką reiškia būti manimi. Ką reiškia užkopti į
pasaulio piramidės viršūnę ir vadovauti žaidimui. – Nusivaipiusi Heivna įkišo ranką į spintelę ir nuo
viršutinės lentynos susirinko žiedus. – Nenoriu būti šiurkšti, bet turi pripažinti, kad visą gyvenimą
apskritai buvai didžiausia nevykėlė. Ir net dabar, kai turi galimybę gauti ką panorėjusi, vis tiek elgiesi
kaip paskutinė kvaiša. – Heivna papurtė galvą ir ėmė mautis žiedus – užtruko ilgokai, nes papuošalų
buvo labai daug. – Tačiau žiūrint į tave ima ne liūdesys, o juokas, atmieštas lašeliu gailesčio.
– Lašeliu gailesčio? O kas dar? – Žiūrėjau, kaip Heivna tvarkosi plaukus – lygina, kad gražiai
kristų ant pečių ir aprėmintų veidą.
Ji nusikvatojo. Patenkinta šukuosena Heivna pasikniso kuprinėje, išsitraukė lūpų blizgį ir metė
žvilgsnį mano pusėn.
– O dar labai noriu tave užmušti. Bet tu ir taip jau šitai žinai.
Ramiausiai linktelėjau, tarsi Heivna būtų pasakiusi nekaltą, įprastinę pastabą, o ne grasinusi
gyvybei.
– Suprask mane teisingai – iš pradžių ketinau pribaigti Džudą. Na žinai, gerai jį pakankinti ir
priversti tave stebėti – maždaug taip. Bet gerai viską apgalvojusi nusprendžiau, kad linksmiau būtų
pakeisti scenarijų ir pirma nugalabyti tave. Na supranti, palikti jį visiškai beginklį ir vienišą,
negalintį ir netgi nenorintį išsigelbėti. Deimenas tikrai nesikiš. Ir visai ne dėl to, kad dabar jis gina
Steisę, o todėl, kad nors ir laiko save kilniu ir doru, abejoju, ar netekus tavęs jam dar rūpės ką nors
užstoti. – Heivna gūžtelėjo pečiais, dusyk persibraukė blizgiu lūpas ir pasiuntė veidrodžiui bučinį.
Vyptelėjusi įmetė blizgį į kuprinę. – Kaip tau patinka mano sumanymas? Ką pasakysi?
– Ką pasakysiu? – Kilstelėjau antakį ir palenkiau galvą – plaukai užkrito ant suknelės iškirptės.
Heivna lūkuriuodama stebeilijo į mane.
– Siūlau pamėginti.
Ji pratrūko kvatotis net už pilvo susiėmusi. Pagaliau atgavusi kvapą vėl pasitvarkė plaukus,
persimetė per petį kuprinę, dar kartą nužvelgė savo atvaizdą veidrodyje ir sukinėdama galvą į šonus,
vis dar negalėdama savimi atsigėrėti, tarė:
– Turbūt juokauji. Nori pradėti tai čia? Dabar? – Ji nepatikliai spoksojo į mane.
– Kuo netinka šitas laikas ir vieta? – Patraukiau pečiais. – Kam atidėlioti, kas neišvengiama?
Heivna nenuleido nuo manęs akių, įdėmiai žiūrėjo, kaip be jokio baimės pėdsako veide, visiškai
pasitikėdama savo jėgomis atsistoju nuo suoliuko. Prisiminiau sau duotą pažadą – leisti jai pulti
pirmai. Neerzinau Heivnos, tik stovėjau ir laukiau. Turiu elgtis labai apgalvotai, nes padariniai bus
rimti ir neatitaisomi. Vienintelis mano tikslas yra ją pamokyti, porą kartų trinktelėti. Parodyti, kad esu
stipresnė, negu ji mano, ir kad jai laikas sustoti ir atsitraukti. Tikėjausi priversianti ją apsigalvoti,
suvokti, kad nepavyks įgyvendinti didžiojo keršto plano.
Heivna papurtė galvą, užvertė akis, kažką subambėjo po nosimi ir norėjo prasisprausti pro mane
numojusi ranka.
– Patikėk, kai ateis laikas, tai nutiks. – Žvilgtelėjusi per petį prisimerkė. – Tik atsimink, kad tu šito
nesuvaldysi, nepastosi man kelio ir nežinosi, kada aš ateisiu. Juk taip bus kur kas smagiau, tiesa?
 Kai Heivna, įsitikinusi savo teisumu, patraukė prie durų, išdygau priešais ir pastojau kelią.
– Paklausyk, jei bent pirštu paliesi Mailsą, Džudą ar kurį nors kitą, labai pasigailėsi…
Heivna perkreipė lūpas, jos akys patamsėjo, tiesiog pajuodo iš pykčio.
– O kas, jeigu nusitaikysiu į Steisę? – Ji nusišypsojo, greičiau nusivaipė. – Ką darysi tada?
Rizikuosi savo gyvybe – savo siela – kad ją apgintum? – Heivna ilgokai patylėjo leisdama
įsisąmoninti jos žodžius, o paskui tarsi susigėdusi užsidengė ranka burną. – Ak, nekreipk dėmesio.
Buvau visai pamiršusi, kad dabar Steisę gina Deimenas. Kaip gaila. – Dėbtelėjusi Heivna pastūmė
mane ir išžygiavo pro duris.
Likau viena – pasiekiau tik mažytę pergalę, bet neabejojau, kad Heivna apmąstys mano žodžius.
Kitas ėjimas bus jos.
 dvidešimt antras skyrius

Sunku buvo priprasti prie naujos priešpiečių tvarkos – Heivna karaliavo prie populiariųjų stalo,
mudu su Mailsu sėdėjome šalia nevykėlių, stengdamiesi nežiūrėti ten, kur glaudėsi visiški atstumtieji,
kur greta Steisės sėdėjo Deimenas, bet mudviejų akys vis tiek nevalingai krypo ton pusėn.
Nors man buvo sunku susitaikyti su Deimeno elgesiu, mudu dabar siejo brandesnis supratimas –
abu prisiėmėme atsakomybę dėl dabarties, bet dar nebuvau pasirengusi atleisti Deimenui praeities
nusižengimų. Širdies gilumoje žinojau, kad jis to nusipelnė. Nusipelnė, nes dabar labai kenčia –
mačiau tai iš jo akių. Be to, Deimenas saugo Steisę, ir man grįžus į mokyklą padės pristabdyti
Heivną.
Ne pažaboti, o tik pristabdyti.
Kad ji nieko nenuskriaustų.
Atsisukusi eliksyro buteliuką, nugėriau didelį gurkšnį. Apžvelgusi valgyklą pamačiau, kaip
Honora neriasi iš kailio, stengdamasi išlaikyti vietą greta Heivnos, ir kad tai reikalauja iš jos kur kas
daugiau pastangų negu Steisės laikais. Kreigas su savo draugeliais aiškiai jautė palengvėjimą – jiems
teko persėsti prie ne tokio svarbaus stalo, bet vis tiek lengvai išsisuko. Kreigą išgelbėjo draugystė su
Honora ir dar neišblėsę jos jausmai. Antraip, neabejoju, jį būtų ištikęs Steisės likimas.
– Rodos, lyg būtume patekę į keistą aukštyn kojom riogsantį pasaulį, – pareiškė Mailsas,
kabindamas vanilinį jogurtą ir neramiai dairydamasis aplink. – Viskas išsivertė, viskas, ką žinojau
apie šią mokyklą – geri, blogi ar visai šlykštūs dalykai – dabar absoliučiai pasikeitė ir dėl to kalta ji.
– Mailsas linktelėjo buvusios mūsų draugės pusėn, bet greitai nusuko akis ir atsigręžė į mane. – Ar
taip jauteisi, kai buvo įsigalėjęs Romanas?
Priblokšta žiūrėjau į Mailsą išpūtusi akis – jis užklupo mane netikėtai. Mudu niekada nebuvome
rimtai kalbėjęsi apie tą laiką, kai Romanas buvo užhipnotizavęs ir nuteikęs prieš mane visus
mokinius. Tai buvo pačios juodžiausios mano gyvenimo dienos – bent jau šio gyvenimo.
Tik linktelėjau ir pasakiau:
– Esama tam tikro panašumo. – Mano žvilgsnis nukrypo į Deimeną – dingtelėjo, kad ir tada jis
sėdėjo su Steise. – Tiesą sakant, netgi didelio panašumo.
Mintyse perkratinėdama praeitį sukinėjau buteliuko kamštelį. Vis atkurdavau pačias skaudžiausias
scenas, kol pagaliau priminiau sau, kad esu tai jau išgyvenusi, vadinasi, išgyvensiu ir dabar. Pasak
Avos, šitai irgi praeis.
Tiesa, Ava greitai pridūrė, kad šis posakis taikytinas įvairiomis aplinkybėmis – ir džiaugiantis, ir
liūdint.
Viskas praeina. Visiems lemta išgyventi gimimo ir mirties ciklą. Tik ne tokiems kaip mudu su
Deimenu, kuriems skirta nuolat suktis amžinybės šokyje.
Nuvijusi šalin tokią mintį išbaigiau eliksyrą. Įsikišau tuščią buteliuką į kuprinę ir užsimečiau ją ant
peties. Mailsas pamaišė šaukšteliu jogurtą ir paklausė:
– Kur nors eini?
Linktelėjau, bet vos žvilgtelėjusi jam į veidą supratau, kad draugas tam nepritaria.
 – Eve… – prakalbo, bet aš jį kaipmat nutraukiau. Mailsas manė, jog išeinu dėl to, kad man per
daug skaudu žiūrėti į Deimeną su Steise. Draugas neturėjo supratimo, kad mudu su Deimenu
išsiaiškinome.
– Tiesiog, kol turiu progą, reikia šį tą nuveikti, – sumurmėjau žinodama, kad neįtikinau Mailso.
Mačiau, kaip Heivna žygiuoja aplink populiariųjų stalą, kvatodamasi, koketuodama ir įžūliai
džiaugdamasi karalienės vaidmeniu.
– Sunkiai suvokiama? – Mailsas prisimerkė.
Bet aš tik trūktelėjau pečiais, nekantraudama eiti, visai nenorėdama, kad Heivna tai pamatytų ir,
saugok Dieve, nesumanytų sekti iš paskos.
– Ar paimsi mane drauge? – Mailsas žiūrėjo į mane iškėlęs šaukštelį.
Papurčiau galvą ir nenuleisdama akių nuo Heivnos atsakiau:
– Ne. – Nesileidau į kalbas, nes nieku gyvu negalėjau jo imti kartu.
– Kodėl ne? – jis paklausė garsiau ir susiraukė.
– Nes tau reikia eiti į pamokas. – Susigūžiau nuo savo balso tono – prakalbau su draugu kaip
mokytoja.
– O tau nereikia?
Atsidusau, palingavau galva ir pažiūrėjau į Mailsą. Tai kas kita. Aš esu kitokia. Dabar Mailsas
viską žino, ir man nebūtina aiškintis.
Vis dėlto draugas neatlyžo. Įdėmiai spoksojo į mane didelėmis rudomis akimis. Neatlaikiusi to
žvilgsnio pasakiau:
– Klausyk, tariesi norįs eiti, bet iš tiesų nenori. Tikrai tikrai nenori. Mielai paimčiau kartu, tikrai
nemėginu tavimi atsikratyti, bet tiesiog ketinu prasilenkti su įstatymu. Todėl stengiuosi tave apsaugoti.
Susikišęs į burną šaukštelį jogurto Mailsas žiūrėjo į mane – jo ryžtas eiti sykiu neišblėso.
Prisidengęs veidą ranka paklausė:
– Apsaugoti nuo ko? Nuo savęs?
Atsidusau ir nutaisiau ramų veidą – buvo nelengva jam taip skvarbiai stebeilijant. Mailsas įtariai
kilstelėjo antakį makaluodamas šaukštu burnoje.
– Noriu apsaugoti tave nuo įstatymo sergėtojų, – galiausiai išpyškinau. Nors sakiau tikrą tiesą,
žodžiai nuskambėjo labai dramatiškai.
– Geraaii… – nutęsė Mailsas šnairuodamas ir tarsi rimtai svarstydamas mano žodžius. – Apie
kokį įstatymo pažeidimą mudu kalbam? – Draugas vėrė mane žvilgsniu pasiryžęs prisikasti iki
menkiausių smulkmenų. – Vagiliavimą, kyšininkavimą, lupikavimą ar kitą neteisėtą veiką,
besibaigiančią priesaga -imas?
Šį kartą atsidusau giliau ir garsiau, bet tik patraukiau pečiais.
– Gerai, jei taip nori žinoti, žalos niekam nepadarysiu. Tik šiek tiek nusikalstamos veikos iš Į
raidės.
– Įsilauši? – Mailsui nepavyko nuslėpti apstulbimo. – Ir nepadarysi žalos?
Linktelėjau. Gūžtelėjau pečiais ir išraiškingai užverčiau akis. Laikas bėgo, priešpiečiai ėjo į
pabaigą, tuoj nuskambės skambutis, o aš vis dar stoviu čia.
Mailsas nulaižė šaukštelį, išmetė jogurto indelį į šiukšlinę ir atsistojęs nuo kėdės pareiškė:
 – Laikyk mane bendrininku. – Norėjau prieštarauti, bet jam buvo nė motais. Tildydamas mane
atstatė delnus ir pridūrė: – Nė nemėgink sustabdyti. Vis vien eisiu – patinka tau ar ne.
Dvejojau. Mintis įtraukti bičiulį į nusikaltimą kėlė pasibjaurėjimą, bet buvau išsiilgusi draugijos.
Pavargau žaisti viena.
Pašnairavau, nužvelgiau Mailsą, tarsi svarstydama, nors iš tikrųjų jau buvau apsisprendusi.
Mečiau trumpą žvilgsnį į Heivną įsitikinti, kad ši dar užsiėmusi, dar gyvena savo nedidelėje
planetoje, tada pasakiau:
– Gerai. Bet pasistenk neatkreipti dėmesio. Susirink daiktus, lyg ketintum nuskambėjus skambučiui
(tiksliai po dviejų su puse sekundės) eiti į pamoką, o paskui…
Mano kalbą nutraukė skambutis. Mailsas dėbtelėjo į mane.
– Iš kur..?
Tačiau aš tik papurčiau galvą ir mostelėjau jam sekti paskui, įspėdama nesidairyti į Heivnos stalą,
o pati vogčiomis dirstelėjau į Deimeną.
– Ir atsimink, kad ir kas nutiktų, pats prašeisi, – pridūriau mudviem einant pro vartus.
Jutau sunkų, klausiamą ir neramų Deimeno žvilgsnį – jis nenumanė, ką ketinu daryti. Bet jeigu man
pasiseks, mūsų gyvenimas pasikeis.
Pasikeis į gera.
Jeigu nerasiu ieškomo daikto, galbūt aptiksiu atsakymą į rūpimą klausimą.

– Kaip tik apie tai aš ir kalbėjau. – Mailsas švytėdamas iš susijaudinimo nusivaipė. – Štai tokie turi
būti baigiamieji metai. Praleidinėjamos pamokos, bėgimas iš mokyklos, linksmybės, net šiek tiek
nusikalstama įstatymui…
Įsitikinusi, kad Mailsas prisisegęs, stipriai nuspaudžiau greičio pedalą. Nėra ko apsimetinėti, jis
puikiai žino, kas aš esu ir ką sugebu. Vos spėjus Mailsui nutilti ir įsikabinti į sėdynę taip, kad pabalo
krumpliai, mudu buvom vietoj.
Beveik vietoj, nes aš nutariau pasistatyti automobilį tolėliau, kaip ir praėjusį kartą. Saugiau ir
protingiau bus nueiti iki tikslo pėsčiomis. Neatsargu statyti automobilį prievažoje ir pranešti atvykus.
– Dar gali apsigalvoti. – Dirstelėjau į išbalusį, sunkiai kvėpuojantį Mailsą. Jis stengėsi atsitokėti.
– Kaip galiu apsigalvoti? – žioptelėjo jis, vis dar gaudydamas kvapą. – Juk net nežinau, ką
rengiamės daryti.
– Romano namas – dabar jame gyvena Heivna – visai netoli. Ir mudu ketiname ten įsilaužti.
– Laušimės į Heivnos namus? – Mailsas aiktelėjo, nes pagaliau suprato, kur įsivėlė. – Rimtai?
– Rimtai. – Pakėliau ant viršugalvio saulės akinius. – Todėl siūlau apsigalvoti ir nerizikuoti
veltui. Man visai pakaks, jeigu lauksi čia. Būsi mano stebėtojas. Nemanau, kad tavęs prisireiks, bet
vis tiek.
Man nespėjus baigti sakinio, Mailsas apsisprendė ir išlipo iš automobilio.
– O ne, manęs neatkalbėsi. – Jis pakratė galvą ir plaukai užkrito ant akių. – Jeigu kada nors teks
vaidinti įsilaužėlį, meno kūrinių vagį ar kokį kitą nedorėlį, turėsiu patirties. – Mailsas nusikvatojo.
– Taip, tik mes čia ne dėl meno. – Mostelėjusi draugui sekti paskui, takeliu patraukiau prie durų.
Žvilgtelėjusi per petį pridūriau: – Patikėk, kai prieini prie pagrindinių durų ir atrakini jas mintimis,
visai nesijauti įsilaužėliu. Tačiau vis dėlto šis terminas tinka, nes eisime nekviesti.
Mailsas sustojo kaip įkastas, jo veide atsispindėjo didžiulis nusivylimas.
– Nejuokauji? Eisim pro pagrindines duris? Maniau, ant pirštų galų sėlinsime aplink ir pateksim į
namą pro galines. Arba įlįsim pro atvirą langą, galbūt netgi pasiginčysime, kuriam prasisprausti pro
šuniui skirtą angą ir iš vidaus atsklęsti duris.
Stabtelėjau prisiminusi, kaip kadaise pro langą įlindau į Deimeno namus. Rodos, tai buvo taip
seniai, vos jam pasirodžius mano gyvenime. Buvau sutrikusi, troškau išsiaiškinti, kas jis toks – tik
vėliau sužinojau, kad ir aš esu nemirtinga kaip Deimenas.
– Atleisk, Mailsai, bet tokių jaudinančių nuotykių nepatirsi. Iš tiesų tai visai paprasta. – Atsistojau
prie durų ir mintyse įsivaizdavau spyną atsirakinant. Sulaikiusi kvapą laukiau spragtelėjimo, bet
nieko neišgirdau.
– Keista. – Susiraukusi paėmiau už rankenos. Nustebau, kai durys plačiai atsivėrė. Dingtelėjo, kad
galbūt Heivna šiomis dienomis taip savimi pasitiki, jog nerakina durų, arba kad mudu jau ne pirmi
įsibrovėliai…
Žvilgtelėjusi per petį liepiau Mailsui laikytis ramiai ir nesijudinti. Peržengusi slenkstį stabtelėjau,
palaukiau, kol akys apsiprato su tamsa. Įsitikinusi, kad namuose tuščia, mostelėjau draugui eiti vidun.
Jis žengė į koridorių, o grindys sugirgždėjo taip garsiai, tarsi būtų lūžiusios lentos. Mudu iškart
sustingome. Tada išgirdome dūžtant stiklą, prislopintus balsus ir žingsnius. Po akimirkos užsitrenkė
galinės durys, net sienos sudrebėjo.
Puoliau į virtuvę ir pro langą išvydau sprunkančius Misą ir Marką. Markas bėgo nerangiai,
nešdamasis atsegtą sportinį krepšį, prikimštą eliksyro buteliukų, o Misa skuodė paskui per petį
persimetusi tuščią kuprinę. Jai atsigręžus mudviejų akys susitiko – stebeilijau, kol ji nusisuko, įkandin
Marko peršoko tvorą ir abu pradingo skersgatvyje.
– Kas per velnias? – paklausė Mailsas, galiausiai įgriuvęs į virtuvę. – Ar tu tikrai judi taip
greitai, ar man tik pasivaideno?
Atsigręžiau ir nužvelgiau grindis, nuklotas dantytomis stiklo šukėmis. Tirštas, tamsiai raudonas
skystis varvėjo plytelėmis ir sunkėsi į tarpplyšius.
– Kas čia nutiko? Ką aš praleidau? – paklausė jis. Mailso akys bėgiojo nuo šukių prie manęs.
Tačiau aš tik patraukiau pečiais. Neturėjau supratimo, kas čia darosi. Nenumaniau, kodėl Misa su
Marku nutarė pavogti eliksyrą. Kodėl taip nusigando, kad net sudaužė butelį? Ką jau kalbėti apie tai,
kaip baimingai Misa į mane žiūrėjo.
Aišku viena – jie atėjo pasipildyti atsargų nekviesti.
Bet nesujaukė mano planų, dėl jų neatsisakiau savo sumanymo. Pasitelkusi galias greitai
sutvarkiau virtuvę, pažiūrėjau į Mailsą ir pasakiau:
– Mudu ieškosim marškinių. Baltų lininių marškinių. Su didele žalia dėme ant krūtinės…
 dvidešimt trečias skyrius

Kelias savaites nieko ypatingo nenutiko. Džudas laikėsi atokiai laukdamas, kol apsispręsiu,
Deimenas toliau saugojo mokykloje Steisę, Mailsas tausojo mano jausmus, o Heivna toliau valdė
mokyklą. Aš nuolat pasirengusi laukiau, kada ji nuspręs mane prigriebti.
Tačiau ramu atrodė tik iš pirmo žvilgsnio.
Geriau įsižiūrėjus, dėlionėje vėrėsi keli dideli plyšiai.
Viena vertus, niekam nebebuvo paslaptis, kad Honora tapo apgailėtina Heivnos parankine, dar
varganesne negu karaliaujant Steisei.
Antra vertus, Steisė žvilgčiojo į populiariųjų stalą su tokiu ilgesiu ir ryžtu, kad buvo aišku, jog jai
nusibodo būti saugomai abejingo gražuolio, visiškai nepasiduodančio jos kerams. Bet negalėjau būti
tuo tikra, nes mudvi apie tai nesikalbėjom.
Heivna suviliojo, paskui pametė visus tuos vaikinus, kurie kadaise buvo ją užgavę, bet paskui tas
žaidimas jai pabodo. Vis labiau erzino taip sunkiai susikurtą jos įvaizdį mėgdžiojančios mokinės.
Heivna buvo priversta vis įžūliau eksperimentuoti, bet ir tie eksperimentai būdavo pakartojami.
Pasirodė, būti mokyklos karaliene ne taip jau smagu. Tikrovės žavesys ėmė blankti, tapo ne itin
mėgstamu darbu ir jau nebebuvo Heivnai toks svarbus.
Šitai supratau girdėdama, kaip Heivna piktai atsikerta tariamiems draugams, garsiai dūsauja,
matydama, kaip ji dramatiškai varto akis ir net retkarčiais, be galo įsiutusi, trypia kojomis ir nė kiek
neslepia pykčio.
Karaliavimas ėmė varginti Heivną, o Honora, kaip ir buvau numačiusi, vis labiau ją erzino.
Tačiau buvo aišku, kad nė viena iš jų neketina trauktis. Heivna be galo troško atsigriebti, o
Honora – neturėjau supratimo, kiek ji spėjo ištobulinti savo gebėjimus per Džudo pamokas, nes dabar
jis jos nemokė – tegu ir labai pažengusi, tikrai negalėjo varžytis su Heivna ir pati tai suprato.
Mudu su Mailsu nekalbėjome apie tuos pokyčius. Aš laikiausi griežtos nuobodžios dienotvarkės:
rytą treniruodavausi, nesnausdavau mokykloje, prieš miegą vėl treniruodavausi, kitą rytą pradėdavau
viską iš naujo. Ne aš viena mačiau, kas darosi Heivnai.
Deimenas irgi tai matė.
Sprendžiau iš nuolat mane lydinčio jo žvilgsnio, nepaleisdavo manęs iš akių. Buvo sunerimęs ir
susijaudinęs.
Deimenas baiminosi, kad Heivna praras savitvardą ir puls mane neįspėjusi.
Būgštavo, jog nespėsiu jo pasikviesti, kaip buvau pažadėjusi.
Ir Deimenas turbūt jaudinosi ne veltui. Heivna buvo apdujusi, nesuvaldoma ir visiškai sugedusi.
Kaip netrukus sprogsianti bomba.
Reikėjo tik kibirkštėlės.
Kai ji įsižiebs, aš tapsiu pirmu Heivnos taikiniu.
Bent jau taip tikėjausi.
Verčiau jau aš negu Džudas.
Pakeliui iš mokyklos stabtelėjau prie krautuvėlės. Nors Džudas buvo prašęs duoti jam ramybę, nes
sunkiai pakentė mano artumą, kol dar nebuvau apsisprendusi, kurį vaikiną pasirinkti.
Vis dėlto įtikinau save, kad tai mano pareiga – kad turiu rimtą priežastį užsukti ir įsitikinti, ar
Džudas saugus, ar gerai laikosi ir taip toliau.
Paskui susikūriau naują gražią suknelę ir derančius prie jos batelius, pasikedenau plaukus ir
žiūrėdama į galinio vaizdo veidrodėlį pasitaisiau makiažą. Tada dingtelėjo, kad ieškojau dingsties
užeiti. Iš tiesų pati norėjau pamatyti Džudą. Pajusti, ar jo artumas mane uždegs.
Ar ta ugnis įsiliepsnos.
Ar užsiplieskęs stiprus, tikras jausmas padės man teisingai pasirinkti.
Prie krautuvėlės durų stabtelėjau, dar kartą pasitvarkiau drabužius ir plaukus, giliai įkvėpiau ir
įėjau vidun. Nebūčiau nustebusi aptikusi prie prekystalio Avą, nes tokią šiltą, nuostabią dieną Džudas
galėjo ir neatsispirti sirenų šauksmui, susigundyti paplaukioti banglente, bet susijaudinau išvydusi jį
darbo vietoje.
Mušdamas kasos čekį pirkėjai Džudas juokėsi, šmaikštavo, tarsi neturėtų jokių rūpesčių. Jo veidas
buvo linksmas, aura žalia ir skaidri.
Beje, pirkėja buvo miela.
Iš jos ryškiai rožinės auros supratau, kad mergina atėjo čia ne tiek nusipirkti knygų, kiek
pasikalbėti su Džudu.
Stabtelėjau spėliodama, ar nevertėtų išeiti ir užsukti vėliau, tačiau durys man už nugaros užsivėrė
ir garsiai suskambėjo varpelis. Džudas žvilgtelėjo pirkėjai per petį ir išvydo mane. Tada jo akys
patamsėjo, šypsena išblėso, aura subangavo ir nublanko – pasidarė visai kitokia, negu kalbantis su ja.
Tarsi vien mano pasirodymas būtų užtemdęs jo gyvenimo džiaugsmą.
Džudas sugrūdo pirkinius į maišelį ir išlydėjo pirkėją taip skubiai, taip šiurkščiai, kad ji tikrai
pastebėjo tokį pasikeitusį elgesį. Mergina greitai nužvelgė mane nuo galvos iki kojų, lyg kaltindama
susiraukė ir kažką bambėdama po nosimi išėjo, o Džudas kuitėsi prie prekystalio, tarsi manęs nė
nebūtų.
– Tu jai patinki, – pasakiau žiūrėdama, kaip jis itin ilgai dėlioja kasos kvitus. – Tu jai patinki, o
mergina tikrai miela, – pridūriau, bet Džudas tik suniurnėjo. – Tu patinki tai mielai merginai,
skleidžiančiai gerą energiją, – neatlyžau artindamasi ir norėdama, kad jis pagaliau į mane pažiūrėtų.
– Todėl stebiuosi, kas tau nutiko?
Džudas liovėsi. Liovėsi kuitęsis ir apsimetinėjęs dirbąs, liovėsi apsimetinėjęs, kad manęs čia
nėra.
Paliovęs blaškytis pagaliau pažvelgė į mane.
– Pasirodei tu, – jis pareiškė taip atvirai, taip tiesiai, kad nebežinojau, ką daryti. – Štai kas man
nutiko. – Nudelbiau akis į batų nosis, nedrįsau pažvelgti į Džudą. Jaučiausi apsikvailinusi, kad čia
atėjau, užgniaužė kvapą, bet jis pridūrė: – Argi ne tai norėjai išgirsti?
Vos vos linktelėjau, nes Džudas buvo teisus. Kaip tik tai ir norėjau išgirsti. Kaip tik dėl to čia
atėjau.
Džudas sudribo ant kėdės, užsidengė veidą rankomis, pečiai nusviro. Jis stipriai pasitrynė pirštais
akis, tada pakėlė galvą ir pašnairavo.
 – Eve, ką tai reiškia? Klausiu rimtai. Ką čia veiki ir ko iš manęs nori?
Sunkiai nurijau seilę žinodama, kad turiu duoti jam atsakymą, ilgiau nebekankinti ir pasakyti tiesą.
Pradėjau užuolankomis:
– Pirmiausia norėjau įsitikinti, kad tau viskas gerai. Senokai tavęs nemačiau ir…
– Ir..? – pakartojo Džudas visai nenusiteikęs juokauti.
– Ir… Tiesiog norėjau tave pamatyti. Man reikėjo tave pamatyti. Galima ir šitaip sakyti.
– Galima? – Džudas gręžė mane akimis. Pasijutau nuoga, pažeidžiama ir savotiškai išduodanti
Deimeną. Bet man žūtbūt reikėjo Džudo pagalbos. Neturėjau kito pasirinkimo. Aš negalėjau rasti
marškinių, negavau patarimo Didžiosiose pažinimo salėse, noras, kurį pašnibždėjau žvaigždei, dar
neišsipildė. Nebeturėjau už ko griebtis, kaip tik ateiti čia ir pamėginti viską išsiaiškinti.
Tas kelias seniai mane viliojo, bet taip ir liko neišbandytas.
Šitas kelias turėjo nuvesti prie teisingo pasirinkimo.
– Džudai, – mano balsas skambėjo kimiai ir gargždžiai. – Džudai, aš…
Žengiau artyn galvodama: Tai kvaila – mano sumanymas yra kvailas.
Džudas mane myli. Kadaise aš jį irgi mylėjau, bent jau tariausi mylinti, bent jau šį tą jam jaučiau.
Gal bučinys išsklaidys mano dvejones? Kaip pirmą kartą pabučiavusi Deimeną pajutau, koks jis man
artimas, tiesiog neatskiriamas, bet paskui susidūriau su žiauria tikrove.
Žaibiškai atsidūriau už prekystalio ir paėmiau Džudą už rankos. Mudviejų pirštams susilietus,
mane užplūdo rami ir vėsi energija. Mintys nurimo, kūnas atsipalaidavo – Džudas palinko artyn,
žiūrėdamas tiriančiomis, degančiomis akimis, o mano pirštai stipriau suspaudė jam ranką.
Mano širdis suliepsnojo iš nekantrumo, prisitraukiau jį artyn ir laukiau, kol putlios Džudo lūpos
palies manąsias. Vieną kartą ir visiems laikams turėjau įsitikinti, norėjau sužinoti, ką mudu
praradome per tuos šimtmečius.
Iš pradžių bučinys mane apstulbino – buvo toks vėsus ir švelnus, visai kitoks negu Deimeno, nuo
kurio glamonių kūnas imdavo dilgčioti ir kaisti. Suvaitojęs iš sielos gelmių Džudas apkabino man
sprandą ir prisitraukė. Šiek tiek prasižiojęs kyštelėjo liežuvį, bet tuo metu staiga plačiai atsilapojo ir
trenkėsi į sieną krautuvėlės durys. Varpelis nutrūko ir barškėdamas nusirito grindimis.
Mudu atsigręžėme.
Sukrėsti atšokome vienas nuo kito.
Tarpduryje grėsmingai stovėjo ir į mus dėbsojo Heivna. Ji atrodė pajuodusi, įsiutusi, pavojinga, iš
nugaros keistai nutvieksta gatvės šviesos.
Ji perkreipė lūpas, prisimerkė ir įsisprendė rankomis į šonus.
– Oho! Ką čia pasakysi? Man laiminga diena. Vienu šūviu nušausiu du kiškius. Nė vienas
nepaspruksit.
 dvidešimt ketvirtas skyrius

Atsigręžiau į Džudą ir paraginau kuo greičiau bėgti, slėptis, dingti iš čia kuo toliau. Supratau, kad po
kelių sekundžių Heivna mus puls – tada jau bus per vėlu gelbėtis.
Nors tikrai nejuokavau, mėginau įtikinti Džudą ne tik žodžiais, bet ir žvilgsniu, vaikinas nesijudino
iš vietos. Tarsi įkastas stovėjo už prekystalio, tiesiai man už nugaros. Jis klydo manydamas, kad mūsų
trumputis bučinys įpareigojo jį mane ginti ir nepalikti vienos.
Rengiausi paraginti Džudą antrąkart, bet Heivna jau prisiartino, atsistojo priešais mus beprotiškai
žėrinčiomis akimis, perkreiptu veidu, visai nebesitvardydama.
Užstojau Džudą, o Heivna nusišypsojo, lėtai apsilaižė lūpas ir žvilgtelėjusi man per petį tarė:
– Būk protingas ir neklausyk Evės. Verčiau lik stovėti kur stovėjęs. Kad ir labai stengtumeisi, nuo
manęs nepabėgsi. Be to, jėgų tau dar prireiks vėliau.
Heivna staigiai žingtelėjo dešinėn, tarsi ketindama apeiti mane ir nustverti Džudą, bet aš piktai
žiūrėdama pastojau jai kelią. Prisiminiau nelaimingą susidūrimą mokyklos tualete – tada Heivna mane
nugalėjo, nespėjusią pasipriešinti trenkė į sieną. Tada vos atsigavau, o Džudas tikrai neatlaikytų tokio
smūgio.
– Atleiskit, kad nutraukiau jūsų romantišką pasigraibymą. – Heivna nusikvatojo, jos raudoniu
švytinčios akys lakstė nuo Džudo prie manęs. – Nė nenutuokiau, kad judu nusprendėt pasukti ta
linkme. – Heivna perbrėžė man petį aštriu, ilgu, mėlynai lakuotu nagu ir atsitraukė. Nuo jos sklido
geliantis, stingdantis šaltis, bet mačiau, kad ji stengiasi suvaldyti drebulį.
Heivna pakreipė galvą, paskui lėtai užsivyniojo ant smiliaus ilgą plaukų sruogą. Įdėmiai
žiūrėdama į Džudą tarė:
– Turbūt labai džiaugiesi taip pasistūmėjęs ta linkme, bet žinok, jog Evė tau leido elgtis taip tik
dėl to, kad Deimenas susidėjo su Steise. Vėl. – Heivna papurtė galvą ir papūtė lūpas, jos akys lakstė
nuo Džudo prie manęs. – Spėju, Evė tiesiog dairosi pakaitalo. Na, pats supranti.
Vogčiomis dirstelėjau į Džudą vildamasi, kad jis nepriims Heivnos žodžių už gryną pinigą, bet jo
žvilgsnis buvo toks niūrus, toks prieštaringas, kad aš suglumau.
– Negi tau dar nenusibodo? – Heivna paleido plaukus ir ėmė gėrėtis žiedais apmaustytais pirštais.
– Juk žinai, kad Evė tave nuolatos išnaudoja – tavęs jai prireikia, kai nori išsiverkti ant peties arba
sumano atlikti kokį juodą darbelį. Rimtai pamąstyk, šis bučinys yra menkiausia Evės padėka, nes
kaip tik dėl jos esi pasmerktas žūti tragiškai ir anksčiau laiko.
Heivna nesirengė užsičiaupti, būtų postringavusi dar nežinia kiek, bet aš prisiklausiau užtektinai. Ir
Džudui gana klausytis jos paistalų. Nenoriu, kad Heivna atitrauktų jo dėmesį, ar, neduokdie, priverstų
ja patikėti.
– Ko tau reikia? – Kvėpavau lygiai, susitelkiau ir pasirengiau užtvenkti jos nesąmonių srautą.
– Turbūt žinai. – Kadaise nuostabios Heivnos akys su auksiniais ir bronziniais taškeliais dabar
buvo patamsėjusios, grėsmingos, rūškanos ir pasruvusios krauju. – Rodos, aiškiai viską pasakiau. –
Heivna nusiviepė. – Bet negaliu apsispręsti, kurį nužudyti pirmą. Tai gal tu man padėsi išsirinkti,
kuriam suteikti pirmenybę – tau ar Džudui?
 Atrėmiau Heivnos žvilgsnį. Tuo pat metu stengiausi suvaldyti ir apraminti vis smarkiau
besijaudinantį Džudą, atitraukti Heivnos dėmesį ir nukreipti ugnį į save.
– Ir tai viskas? – Kilstelėjusi antakį apsidairiau. – Toks tavo didysis planas, kurį grasinaisi
įgyvendinti ištisas savaites ir mėnesius? – Patraukiau pečiais, tarsi kalbėdama apie nereikšmingas
smulkmenas. – Ir visa tai ketini įvykdyti šioje jaukioje krautuvėlėje? – Papurčiau galvą, lyg būčiau
labai nusivylusi tokia paprasta veiksmo vieta. – Žinai, Heivna, gerokai mane nustebinai. Maniau,
įliesi daugiau dramatizmo ir atskleisi savo gabumus. Na, pavyzdžiui, įžūlus akibrokštas perpildytame
prekybos centre ar panašiai. Antra vertus, tu man atrodai šiek tiek… Kaip čia mėgdavo sakyti
Romanas? – Prisimerkiau apsimesdama, kad tikrai stengiuosi prisiminti, paskui išraiškingai
pliaukštelėjau sau per kaktą. – Ak, taip – peralkusi. Šiomis dienomis atrodai šiek tiek peralkusi. –
Mudviejų su Heivna žvilgsniai susitiko. – Na supranti, atrodai apdujusi, pavargusi ir netgi sudirgusi.
Tarsi stokotum gero maisto ar nuoširdaus glėbio.
Heivna piktai susiraukė ir užvertė akis. Paskui žingtelėjo prie manęs.
– Ak, pastaruoju metu man tikrai netrūko nuoširdaus glėbio, dėl to nesijaudink. Ir jeigu prireiks
dar vieno, pasinaudosiu Džudu. – Ji viliojamai pažvelgė į vaikiną, jos veidas buvo baisus, žvilgsnis
plėšrus. Pajutau, kaip Džudas susigūžė ir jo energija sumenko. – O jei kalbėsim apie dramatizmą ir
polėkį, Eve, tai jų bus iki soties. Be to, svarbu ne vieta, o veiksmas. Nenoriu gadinti intrigos, nes
smagiau yra tave nustebinti. Bet pasakysiu, kad galiausiai sumokėsi už visus siaubingus darbelius,
įskaitant ir paskutinį…
Pašnairavau nesuprasdama, apie ką Heivna šneka.
Ji susiraukusi pridūrė:
– Nagi nagi. Manai, nesupratau, kad tai tu įsibrovei į mano namus ir pavogei eliksyrą?
Heivnos įtarimai mane apstulbino.
– Tikiesi, kad neskaičiuoju atsargų? – Iš pykčio jos balsas tapo spigus. – Kad nepastebėsiu, jog
šaldytuvas beveik tuščias? Laikai mane visiška kvaiša? – Heivna palingavo galva. – Kiekvienam
aišku, kad tai padarei tu. Šitaip tikėjaisi susilyginti su manimi jėgomis. Atsipeikėk, Eve, tu niekada
man neprilygsi. Niekada. Net ir šliurpdama mano eliksyrą.
– Kam man vogti tavo eliksyrą, jeigu turiu į valias savojo? – Pašnairavau ir pajutau, kad Džudas
vis dar stovi man už nugaros. Dabar jo raumenys buvo įtempti, energija kunkuliavo – tai rodė, jog
vaikinas rengiasi iškrėsti kokią nors kvailystę, ir aš privalėjau jį sulaikyti.
Stengdamasi neatkreipti Heivnos dėmesio, stipriai kumštelėjau Džudui. Tikėjausi, jis mane supras,
nesikiš ir leis vadovauti.
– Pripažink, Eve. Mano eliksyras yra geresnis, stipresnis ir kur kas veiksmingesnis negu tavo. Bet
tau jis nepadės – gali gerti, kiek nori, vis tiek man neprilygsi. – Heivna mane nužvelgė, jos rankos ir
kojos ėmė drebėti.
– Kam man reikia tavo eliksyro? Pavirsti tokia kaip tu? – paklausiau kandžiai ir niekinamai. –
Rimtai, Heivna, tik pažiūrėk į save. – Parodžiau į krauju pasruvusias akis, trūkčiojančius pirštus ir
baltą kaip drobė veidą. Pirštu apvedžiau ore liesą, susitraukusį jos pavidalą. Ir staiga, įdėmiai ir
gerai įsižiūrėjusi į Heivną, supratau negalėsianti to padaryti, kad ir kaip ji man grasina.
Tai Heivna.
 Sena mano draugė Heivna.
Su kuria leisdavau laiką, kvatodavausi. Vienintelė, be Mailso, nuo pat pirmos dienos leidusi man
sėdėti greta naujoje mokykloje.
Heivna pakliuvo į didelę bėdą, jai reikia pagalbos, ir tik aš galiu pamėginti ją įtikinti, jai padėti,
atkalbėti nuo kerštingų planų, kol ne per vėlu, kol nepraradau jos amžinai.
– Paklausyk, Heivna. – Pakėliau rankas ir atsukau jai delnus, kalbėjau ramiai ir švelniai. Norėjau
įrodyti, kad nebepykstu ir nuoširdžiai trokštu gero. – Rinkimės kitą kelią. Tau nebūtina kerštauti.
Galime liautis tiesiog čia ir dabar. Tavo sumanymas virs baisia tragedija ir viską tik pablogins.
Todėl labai labai prašau apsigalvoti.
Giliai įkvėpiau, sutelkiau kiek įmanydama daugiau šviesos ir lėtai iškvėpdama pasiunčiau
Heivnai. Apsupau ją švelniomis, raminančiomis žalios gydomosios energijos bangomis. Ši
plevendama mėgino pasiekti Heivnos sielą, bet atsimušė ir buvo išsklaidyta pykčio perpildytos,
niršios jėgos.
– Dar ne per vėlu skelbti paliaubas, – kalbėjau ramiai ir santūriai, tarsi Heivna būtų stovėjusi ant
uolos krašto. Sykiu tikėjausi nuraminti ir Džudą, sulaikyti nuo neapdairaus savižudiško žingsnio. – Tu
prastokai atrodai. Praradai savitvardą. Patikėk, aš jau esu tai patyrusi. Taip neturi būti, yra išeitis, ir
aš tikrai noriu padėti tau ją rasti, jei tiktai leisi.
Tačiau išklausiusi ramių, išmintingų žodžių, Heivna tik nusikvatojo man į akis. Nusišaipė
šiurkščiai ir įžūliai, žvilgsnis lakstė kaip beprotės, ji nesugebėjo sutelkti dėmesio.
– Tu? Padėsi man? Atsipeikėk. – Heivna užvertė akis ir palingavo galva. – Ar kada nors esi man
padėjusi? Visada tik naudojaisi manimi. Nuolatos. Tikrai nepadėjai. Turbūt juokauji.
– Kaip sau nori. – Gūžtelėjau pasiryžusi nuleisti jos žodžius negirdomis, priversti atsitokėti ir
neleisti susinaikinti. – Jei nepasitiki manim, leisk padėti kam nors kitam. Tu vis dar turi šeimą. Vis
dar turi draugų. Tikrų draugų. Tu jiems rūpi, kitaip negu tiems, kuriuos pavertei savo draugais.
Heivna žiūrėjo į mane tankiai mirksėdama ir šiek tiek svyruodama į šalis. Ji ėmė raustis kuprinėje
eliksyro, bet tik traukė ir mėtė ant žemės tuščius butelius.
Supratau, kad turiu paskubėti, kuo greičiau iki jos prisikasti. Nebeliko laiko, Heivna galėjo
sprogti bet kurią akimirką. Todėl berte išbėriau:
– O kaip Mailsas? Jis irgi trokšta tau padėti. Ir tavo broliukas Ostinas – jis tave gerbia ir į tave
lygiuojasi. Po velnių, dedu galvą, net Džošas vis dar eina iš proto dėl tavęs. Juk sakei, kad
norėdamas tave susigrąžinti net sukūrė dainą. Neabejoju, kad jis tavęs nepamiršo. Esu tikra, jis
atlėktų čia vos pakviestas. Ir… – Buvau bemininti Heivnos tėvus, bet staiga nutilau. Jie buvo per
daug užsiėmę savimi, nesidomėjo dukters gyvenimu, todėl iš dalies buvo kalti dėl jos pasikeitimo.
Tačiau aš dvejojau per ilgai. Heivna spėjo atsipeikėti, pašnairavo į mane ir tarė:
– Kas dar, Eve? Ką dar žadi įtraukti į sąrašą? Namų šeimininkę? – Heivna užvertė akis ir papurtė
galvą. – Gaila, bet visa tai jau praeitis. Tu atėmei iš manęs vienintelį brangų žmogų, žmogų, kuriam ir
aš buvau brangi. O dabar už tai sumokėsi. Abudu už tai sumokėsit. Ir nepuoselėkit tuščių vilčių
pasprukti, išeisit iš čia tik kojomis į duris! Tu, Eve, netgi nebūsi išnešta, nes virsi šiukšle.
– Taip jo nesugrąžinsi. – Mano žodžiai buvo pavėluoti. Heivna buvo prarasta. Ji nutrūko nuo
grandinės. Nebegirdėjo manęs. Pasinėrė į savo juodžiausias mintis.
 Tai rodė padėręs žvilgsnis ir įsitempęs kūnas. Heivna viduje kunkuliavo, įkaito iki raudonumo,
liepsnote liepsnojo.
Krautuvėlės sienos ėmė drebėti.
Knygos kristi nuo lentynų.
Angelų figūrėlės nuskriejo per kambarį, atsitrenkė į sieną ir sudužo. Šukės pabiro ant grindų.
Heivna peržengė ribą.
Kelio atgal nebebuvo.
Heivna stovėjo priešais mane degančiomis akimis, pasišiaušusi, kūnas drebėjo iš įsiūčio. Tvirtai
suspaudusi kumščius ji pasistiebė ant pirštų galų ir nusitaikė į Džudą.
Buvau besakanti: Bėk!
Buvau besakanti: Po velnių, nešdinkis į Samerlandą!
Tačiau nespėjus išsižioti, Džudas metėsi pirmyn ir mane užstojo.
Metė Heivnai iššūkį.
Kaip kvailys nutarė išgelbėti mane savo gyvybės kaina.
Besistumdant su Džudu, mėginant jį sulaikyti, Heivna prigriebė mane.
Nuplėšė man nuo kaklo amuletą. Dėbsodama kaip pamišėlė, perkreipusi veidą nusišypsojo ir
paklausė:
– Tai kaip dabar apsiginsi, Evute?
 dvidešimt penktas skyrius

Heivna tyčiodamasi sukinėjo amuletą man prieš akis, kristalai blykčiojo, o aš likau pažeidžiama,
neapsaugota, beginklė, kaip nuoga. Ji sviedė amuletą per petį ir krautuvėlėje nuaidėjo šaižus jos
juokas.
Džudas rėkdamas puolė Heivną, tačiau nė iš tolo negalėjo su ja varžytis. Vos suktelėjusi riešą
Heivna nutėškė vaikiną į šoną, nė nežvilgtelėjo, kaip jis nuskrido per krautuvėlę ir tvojosi į sieną.
Jai buvo nė motais, kad sutraškėjo lūžtantys Džudo kaulai, o jis pats kaip maišas susmuko ant
grindų.
Nors man labai rūpėjo pribėgti ir pažiūrėti, kas nutiko Džudui, to nepadariau. Negalėjau. Heivna
būtų ėjusi paskui ir pribaigusi Džudą. Saugodama jį stengiausi atkreipti dėmesį į save.
Vis dėlto žvilgtelėjau į jį mintimis ragindama kuo greičiau susikurti portalą ir dingti, kol dar turi
jėgų. Vyliausi, jis mane išgirs. Nenutuokiau, kodėl Džudas atsisako manęs klausyti: ar dėl to, kad yra
sunkiai sužeistas – jo veidas buvo iškreiptas agonijos, iš burnos tekėjo kraujas – ar dėl to, kad nenori
manęs palikti su Heivna, yra pasiryžęs net mirti.
Heivna lėtai artinosi, siekdama mane įbauginti, bet svyravo į šalis ir drebėjo. Toks jos sėlinimas,
tiesą sakant, trikdė kur kas labiau negu tikslus puolimas. Negalėjau perprasti jos kėslų, nuspėti, ką ji
rezga, nes ir pati Heivna to nežinojo.
Svyruodama Heivna iškėlė kumštį ir užsimojo trenkti. Greitai pasilenkiau ir išvengiau smūgio,
tada puoliau į kitą kambario pusę. Priverčiau ją apsigręžti ir sekti paskui. Heivna tykino prikandusi
liežuvį ir siaubingai įsiutusi. Nuo jos baisios energijos ėmė blykčioti elektros lemputės, įlinko
grindys, visi stikliniai paviršiai, net ir prekystalis, skilinėjo ir dužo.
Užspeitusi mane kambario kertėje ji tarė:
– Gražios pastangos, Eve. Bet patikėk, tu tik atidėlioji neišvengiamybę. Tavo išsisukinėjimai
linksmina mane. Aš niekur neskubu, galiu žaisti visą dieną, jei tau taip patinka. Bet žinok, kuo ilgiau
tu tempsi, tuo ilgiau jis, – Heivna per petį nykščiu dūrė vos kvėpčiojančio Džudo pusėn, – tuo ilgiau
jis kankinsis.
Sugriežiau dantimis ir stipriai suspaudžiau lūpas. Pakaks ją įtikinėti. Padariau, ką galėjau. Dabar
metas parodyti, ko išmokau per treniruotes.
Heivna vėl mane puolė, bet laikėsi ant kojų labai netvirtai. Paskutinę akimirką pasitraukiau į šoną,
o ji vožėsi į kompaktinių plokštelių vitriną. Ši sudužo, ir Heivna sykiu su plokštelėmis nusirito
grindimis. Ji sunkiai sudribo ant dantytų šukių krūvos, stiklai susmigo jai į kūną ir kraujas aptaškė
krautuvėlės sienas.
Tačiau Heivna tik nusikvatojo ir atsivertė ant nugaros, ėmė traukyti iš odos susmigusias šukes.
Blizgančiomis akimis žiūrėjo, kaip užsitraukia žaizdos, atsikėlė, persibraukė drabužius ir vėl
atsigręžė į mane.
– Koks jausmas žinoti, kad netrukus mirsi? – paklausė Heivna gergždžiančiu, lūžinėjančiu balsu.
Jai prireikė nemažai pastangų prabilti.
Bet aš žvilgtelėjusi į ją tik gūžtelėjau pečiais.
 – Iš kur man žinoti? Tai tu pasakyk.
Šiek tiek atsitraukiau ir per vėlai supratau, kad įsirėmiau į sieną, o man reikėjo atviros,
neužgrioztos erdvės laisvai judėti. Bet neketinau čia užsibūti, turėjau nusigauti prie savo amuleto. Kai
tik jį pasiimsiu, užsikabinsiu ant kaklo ir padarysiu šitam galą.
Heivna vėl stovėjo priešais mane – nuleidusi rankas ir plačiai išsižergusi, šiek tiek sulenkusi
kelius, virpančiais iš nekantrumo pirštais. Pasiruošusi pulti ir mane pribaigti.
Įdėmiai į ją pasižiūrėjau, stengdamasi pajusti jos energiją ir nuspėti smūgio kryptį. Bet ji buvo
taip išsiderinusi, praradusi ryšį su savimi ir su aplinka, kad ją gaubė tirštas debesis – nieko negalėjau
suprasti.
Aukštai iškėlusi kumštį, Heivna nusitaikė man į pilvą – pasirengiau atremti smūgį.
Nesitikėjau, kad paskutinę akimirką ji apsigalvos.
Neįsivaizdavau, kad tokia apdujusi ir vos pastovinti ant kojų Heivna sugebės taip mikliai
manevruoti.
Sugavau pamišėlišką pergalės žvilgsnį jos akyse ir pajutau smūgį į gerklę.
Ji trenkė tiesiai į silpniausią mano vietą – į penktą čakrą. Ji žinojo, kad man trūksta įžvalgumo,
mokėjimo naudotis informacija ir gebėjimo teisingai pasirinkti.
Heivna priplojo mane prie sienos anksčiau, nei spėjau suvokti, kas nutiko.
Anksčiau, nei pajutau baisų skausmą.
Anksčiau, nei atsiskyriau nuo kūno ir plūduriuodama, sūkuriuodama žiūrėjau į šnairuojančią
Heivną, susmukusį Džudą. Mane apsupo nuostabus mėlynas debesis, o paskui viskas susitraukė,
pranyko, ir tamsa aptraukė akis.
 dvidešimt šeštas skyrius

Ar žinote, kad mirštant prieš akis prabėga visas gyvenimas?

Tai tiesa.
Kaip tik taip nutiko man.
Ir ne pirmą kartą. Kai pirmą kartą miriau, patekau tiesiai į Samerlandą.
Bet šįsyk, šįsyk buvo kitaip.
Šįsyk aš viską mačiau.
Mačiau visus svarbiausius dabartinio ir praėjusių savo įsikūnijimų įvykius.
Vaizdai sūkuriavo aplink, o aš kaip besvorė kritau į tamsią juodumą, apimta siaubingo pažįstamo
jausmo ir stengdamasi prisiminti, kur esu tai patyrusi.
Tada man dingtelėjo:
Prieblandos šalyje.
Žuvusių sielų buveinėje.
Amžinoje prarajoje, kur patenka nemirtingieji.
Krintu tiesiai į tą bedugnę, į kurią kadaise mintimis mane buvo panardinęs Deimenas.
Tik labai trumpam.
Kitko jis man neparodė.
Netrukus supratau kodėl.
Suvokiau, kodėl Deimeną taip sujaudino apsilankymas Prieblandos šalyje.
Kodėl jis grįžo kaip nesavas, pasikeitęs ir nuolankus.
Greitai kritau, blaškoma keistos sunkio jėgos. Rodės, žarnos išlips pro gerklę. Aplink plūduriavo
mano prabėgusių gyvenimų vaizdai.
Iš pradžių jie tik švysčiojo tarsi ugnelės, ankstesnių mano įsikūnijimų draiskenos, bet apsipratusi
su kritimu ir greičiu, įstengiau sulėtinti vaizdus ir susitelkti. Vienas po kito nenutrūkstamu srautu jie
plaukė man pro akis.
Švarūs.
Neiškarpyti.
Pamačiau ir tai, ko Deimenas nenorėjo man rodyti.
Viskas prasidėjo nuo pirmojo įsikūnijimo Paryžiuje. Buvau vargana tarnaitė, vardu Evelina,
netekusi tėvų dirbau juodžiausius darbus. Bežiūrint, ką teko išgyventi, man nudiegė paširdžius – ne
veltui Deimenas siekė mane apsaugoti nuo tokių prisiminimų. Iš pradžių istorija klostėsi taip, kaip
buvo pasakojęs Deimenas. Paskui pamačiau Džudą – simpatišką jauną arklininką, raumeningą gražiai
sudėtą blondiną skvarbiomis rudomis akimis. Buvome nedrąsūs, žvilgčiojome vienas į kitą,
persimesdavome žodeliu, kol pagaliau apsipratome ir ėmėme rimtai galvoti apie ateitį, pasižadėjome
vienas kitam. Tvirtai laikiausi pažado, bet pasirodė Deimenas ir pavergė mano širdį.
Be abejo, Deimenas šiek tiek gudravo ir pasitelkė nemirtingojo žavesį. Kaskart išdygdavo
reikiamu laiku reikiamoje vietoje. Kiekvienas jo pasirodymas prilygdavo puošniam spektakliui.
Tačiau, tiesą sakant, Deimenui nereikėjo taip labai stengtis. Tik dabar suvokiau tiesą, kurios anksčiau
nepripažinau, – jam nereikėjo burtų mano širdžiai užkariauti. Burtai čia niekuo dėti.
Deimenas užkariavo mane nuo pat pirmos akimirkos, nuo pat pirmo žvilgsnio.
Deimenas laimėjo mano širdį, nors visai nenutuokiau, nei kas jis, nei kokios jo galios.
Ne kerai darė jį žavingą ir ne dėl to jį taip greitai pamilau – mane patraukė jis pats, jo esybė.
Peržiūrėjusi mūsų paryžietiškąją meilės istoriją – scenas, vėliau atgaivintas Samerlande, ir kitas –
tarp jų baisią savo mirtį nuo Drinos rankos – perėjau prie kito įsikūnijimo. Prie puritoniškojo
tarpsnio. Mano motina buvo seniai mirusi, tėvas labai griežtas, teturėjau tris nykias sukneles ir
gyvenau nykų gyvenimą. Mano nuobodžią kasdienybę praskaidrino tik jaunas parapijietis tamsiais
pasišiaušusiais plaukais, nuoširdžia šypsena ir geromis akimis. Tuoj pat atpažinau Džudą. Tėvui
vaikinas patiko, jis pritarė mudviejų draugystei. Bet vieną dieną pamačiau bažnyčioje Deimeną ir
mano pasaulis apvirto aukštyn kojom. Susitikinėjau su juo trumpai ir greitai apsisprendžiau: iškeičiau
kuklų varganą gyvenimą į kur kas prabangesnį. Aišku, Drina greitai padarė tam galą.
Drina nedelsdavo atsikratyti manimi.
Palikdavo sielvartaujančius mano tėvus, priblokštą Džudą ir pasmerkdavo gedintį Deimeną naršyti
po pasaulį – jis laukdavo, kol mano siela įsikūnys ir mudu vėl susitiksime.
Peržiūrėjau ir kitus savo gyvenimus. Mačiau, kaip mano siela įsikuria išlepinto, labai išpaikinto
kūdikio kūne. Kaip iš tos mergaitės išauga lengvabūdė, kaprizinga pasiturinčio žemvaldžio dukra.
Kaip ji nesvarstydama atstumia anglų grafu virtusį Džudą, už kurio, visų manymu, turėjo ištekėti, dėl
aukšto, tamsiaplaukio, nežinia iš kur atkeliavusio svetimšalio. Ir vėl Drina pasirūpino mane
nugalabyti dar viešai nepaskelbus savo sprendimo, bet širdyje jau buvau pasirinkusi.
Paskui atsidūriau Amsterdame. Buvau nuostabi, aistringa, kerinti tapytojo mūza su kupeta ilgų
ugninių plaukų. Koketavau su Džudu, kaip ir su kitais vyrais. Tada pasirodė Deimenas ir sužavėjo
mane.
Jis gudravo ir naudojosi burtais be reikalo. Užkariavo mano širdį savo esybe. Tiktai ja. Vos jį
išvydau, niekam kitam mano širdyje nebeliko vietos.
Bet mane labiausiai domino paskutinis paviljone matytas įsikūnijimas.
Gyvenimas pietinėje valstijoje.
Kai buvau vergė.
Kai Deimenas mane išlaisvino, bet atplėšė nuo artimųjų.
Prieš akis prabėgo trumpas, varganas gyvenimas, skurdi vaikystė. Vienintelis laimės mirksnis –
trumpas bučinys su Džudu.
Saulei leidžiantis mudu slapta susitikome už daržinės. Mano širdis plazdėjo iš susijaudinimo, tik
nežinojau, ar iš nerimo tikintis pirmojo bučinio, ar iš baimės būti nutvertai dykinėjant. Žinojau, kad už
tai galiu būti nuplakta arba dar skaudžiau nubausta.
Bet vis tiek ryžausi tesėti pažadą ir susitikti su Džudu. Išvydus jį belaukiant netikėtai užplūdo
džiaugsmas ir laimė.
Džudas nedrąsiai nusišypsojo, o aš, labai drovėdamasi, linktelėjau. Baiminausi pasirodyti įžūli.
Tada pamačiau, kad jam dreba rankos, akys bėgioja į šalis, ir supratau, jog ir jis jaučiasi taip pat.
Mudu maloniai pasisveikinome ir nutilome. Tie žodžiai nieko nereiškė. Kai man dingtelėjo, kad
užtrukau čia per ilgai, kad reikia grįžti, kol niekas nepasigedo, Džudas padarė tai.
 Jis palinko artyn, nuvėrė mane didelėmis rudomis akimis su tokia meile ir švelnumu, kad
užgniaužė kvapą. Paskui užsimerkė – gėrėjausi jo ilgomis riestomis blakstienomis ir švytinčia tamsia
oda. Viliojančios jo lūpos artėjo prie manųjų. Švelnus bučinys buvo toks mielas ir pažįstamas, mano
kūną užliejo ramybės banga.
Pagaliau atsitraukusi ir atstūmusi Džudą, apsisukau ant kulno, pasikėliau sijonus ir pasileidau į
namą – o bučinys pleveno man įkandin.
Ant savo lūpų jutau jo skonį, kai tyliai pakartojau pažadą susitikti rytoj tokiu pat laiku, toje pat
vietoje.
Tačiau kitą dieną, likus kelioms valandoms iki pasimatymo, pasirodė Deimenas.
Išdygo tarsi iš niekur, kaip ir ankstesniuose mano įsikūnijimuose, tik šįsyk negaišo laiko
meilinimuisi, jokioms švelnybėms, nes labai skubėjo.
Jis buvo pasiryžęs mane nusipirkti. Išlaisvinti iš alinančios sunkios vergijos pančių ir suteikti
turtingą, prabangų gyvenimą. Buvau įsitikinusi, kad Deimenas meluoja, apgaudinėja ir nepriėmiau jo
žodžių už tiesą.
Buvau tikra, mano gyvenimas tik pablogės, todėl raudodama skundžiausi motinai, tėvui, tiesiau
rankas Džudui – maldavau apginti, apsaugoti mane, neleisti išvežti nežinia kur. Buvau tikra, kad
neteksiu ir to laimės trupinėlio, kuris man teko. Buvau įsibauginusi, širdį draskė nerimas ir baimė.
Mane kankino baisūs įtarimai, nepasitikėjau nauju šeimininku, kuris kalbino mane švelniai, elgėsi
mandagiai ir žvelgė su tokia pagarba, kokios niekada nebuvau patyrusi, todėl laikiau jį apsimetėliu.
Šeimininkas buvo rūpestingas, apgyvendino mane ne tik atskirame kambaryje, bet atidavė visą
sparną namo, kuris buvo didesnis ir prabangesnis už mano buvusio pono. Nedavė jokio darbo, liepė
tik miegoti, valgyti, puoštis ir svajoti, pamiršti varginančią namų ruošą ir rimbo kirčius.
Jis pats padėjo man įsikurti, aprodė kambarius. Gavau atskirą vonią, lovą su baldakimu,
drabužinę, prikimštą nuostabių suknelių. Tualetinis staliukas buvo apkrautas puikiausiais atvežtiniais
kremais, kvepalais ir plaukų šepečiais sidabrinėmis rankenomis. Šeimininkas leido puoštis kiek
tinkamai ir tik tada ateiti vakarienės.
Pirmąkart vakarieniavome tylėdami. Sėdėjau priešais Deimeną apsivilkusi nuostabiausia
pasaulyje suknele. Gėrėjausi švelnia medžiaga, maloniai prigludusia prie mano iškvepintos odos, ir
knebinėjau maistą, o jis siurbčiojo raudoną gėrimą. Šeimininkas žvelgė į tolį ir tik retkarčiais,
manydamas, kad aš nepastebiu, mesdavo į mane žvilgsnį, o šiaip buvo paniręs į savo mintis. Jo kakta
buvo suraukta, lūpos suspaustos, žvilgsnis iškalbingas, sunkus ir neramus. Supratau, kad jo širdyje
verda įnirtinga kova, kad jis niekaip negali apsispręsti.
Laukiau, kas čia bus toliau, bet nieko nenutiko. Pabaigusi valgyti palinkėjau jam labos nakties ir
grįžau į savo kambarį. Mane sušildė židinio ugnis ir puikios medvilninės paklodės.
Pabudusi anksti rytą pribėgau prie lango ir pamačiau šeimininką išjojantį. Nerimaudama nulydėjau
jį akimis, neabejojau, kad jis atgabeno mane čia kam nors kitam ir paliko. Kad būsiu mušama iki
dienų galo ir verčiama dalyvauti šlykščiuose, iškrypėliškuose žaidimuose.
Bet pasirodė, kad aš klydau. Šeimininkas grįžo tą patį vakarą. Pasisveikindamas man nusišypsojo,
bet jo žvilgsnis buvo baisiai liūdnas, lyg pralaimėjusio žmogaus.
Blaškydamasis tarp pareigos pasakyti tiesą ir tarp noro manęs neįskaudinti ir nenuliūdinti, jis
nusprendė pasilaikyti paslaptį, palaidoti šiurpią tiesą, kurią ką tik sužinojo. Nusprendė, jog nėra
reikalo man kada nors ką nors pasakoti, taip būsią tik geriau.
Tame gyvenime aš taip ir nesužinojau tiesos, bet Prieblandos šalis dosniai atskleidė viską, ką
nutylėjo Deimenas.
Smulkiai pamačiau, kas nutiko tą dieną, kai Deimenas išjojo: kur jis nukako, ką matė, su kuo
kalbėjosi ir kaip bjauriai visa tai baigėsi.
Deimenas vėl nuvyko į plantaciją tvirtai nusprendęs nupirkti mano motiną, tėvą, Džudą, kitus
artimuosius, parsivežti juos pas save ir suteikti laisvę. Jis pasiūlė didžiulę sumą pinigų, milžinišką
net labai turtingiems vietos vergvaldžiams, bet jam buvo atsakyta. Jis buvo greitai išprašytas, net
dorai nepakalbėjęs su šeimininku. Šis taip skubėjo Deimenu atsikratyti, kad palydėti iki savo žemių
ribos net pasiuntė prižiūrėtoją.
Iš pirmo žvilgsnio supratau, kad prižiūrėtojas buvo ne tas, kuo dėjosi.
Tai rodė jo manieros, judesiai, begalinis pasitikėjimas savimi, nepriekaištinga oda ir laikysena.
Jis buvo nemirtingas.
Tik ne iš gerųjų – ne toks kaip Deimenas, bet nemirtingas niekšas. Deimenas jau seniai įtarė, kad
Romanas dar gyvas, kad yra pasigaminęs eliksyrą ir verčia žmones nemirtingais. Nenorėdamas
pridaryti bėdų, kelti scenų ar pakenkti mano artimiesiems ir Džudui, Deimenas nusileido. Pasiekęs
mane mintimis, jis pajuto mano baimę vienai likus didžiuliame name ir skubėjo nuraminti, ketindamas
apsilankyti plantacijoje vėliau, nakties glūdumoje, ir slapta išsivesti mano šeimą.
Tačiau Deimenas negalėjo žinoti, kad bus per vėlu.
Deimenas negalėjo žinoti to, ką pamačiau aš, – Romanas lindėjo pasislėpęs ir šeimininkui išvykus
surengė šiurpų vaidinimą, o pats nepastebėtas dingo.
Deimenas negalėjo žinoti, kad gaisras tyčia buvo sukeltas praėjus gerokai laiko nuo jo išvykimo,
kad nebegalėtų jo užgesinti ir išgelbėti žmonių.
Visa kita klostėsi taip, kaip pasakojo Deimenas – jis nusivežė mane į Europą, pamažu jaukinosi,
davė laiko ir erdvės apsiprasti, galutinai juo patikėti ir pamilti. Taip išgyvenau tikrą, bet trumpą
laimę.
Kol sužinojo Drina ir greitai manimi atsikratė.
Staiga suvokiau tai, ką jau seniai turėjau žinoti:
Deimenas yra tas vienintelis.
Visada buvo.
Visada bus.
Šitai dar aiškiau supratau peržiūrėjusi savo ankstesnius gyvenimus.
Mačiau, kaip tuoj po nelaimės, susidūrus automobiliams, Deimenas aptinka mano kūną šalikelėje.
Ne tik mačiau, bet ir jutau, patyriau neapsakomą jo sielvartą vėl mane praradus. Jo skausmas virto
mano skausmu, didžiulė širdgėla atėmė man žadą. Deimenas meldė aukščiausių jėgų patarimo,
kamavosi neapsispręsdamas, paversti mane nemirtinga, ar ne.
Drauge su juo išgyvenau mudviejų išsiskyrimą – tą dieną, kai apšaukiau jį, atstūmiau, liepiau eiti
šalin, duoti man ramybę, nebelįsti į akis. Tai nutiko po akimirkos, kai Deimenas pagaliau surado
drąsos papasakoti, kad pavertė mane nemirtinga.
 Išgyvenau didžiulį Deimeno sutrikimą, kai Romanas buvo jį užkerėjęs. Jutau jo stingulį, supratau,
kad Deimenas neatsakė už savo veiksmus ir žodžius. Visą vaidinimą kruopščiai surežisavo Romanas,
jis vertė Deimeną bjauriai elgtis, skaudinti mane. Nujaučiau tai ir anksčiau, bet dabar, Prieblandos
šalyje, įsitikinau, tikrai suvokiau, kad širdimi Deimenas liko man atsidavęs, nesvarbu, ką darė ar
kalbėjo.
Deimenas darė, ką lieptas, jo kūnas ir protas šoko pagal Romano dūdelę, bet širdis liko laisva,
niekada neišdavė tikrosios meilės.
Netgi tada, kai Deimenas paliko mane, kad galėčiau pasirinkti tarp jo ir Džudo, jo meilė nė kiek
neišblėso. Atvirkščiai, liepsnojo taip stipriai, kad jis abejojo, ar ištvers praradimo skausmą. Tačiau
buvo įsitikinęs savo teisumu, buvo įsitikinęs, kad elgiasi gerai ir kilniai, todėl būtų susitaikęs su
netektimi, jeigu būčiau taip nusprendusi.
Mačiau, kaip tą vasarą jis klajojo vienišas, suglumęs, pažeidžiamas. Deimenui nedavė ramybės
praeities prisiminimai, jis buvo tikras, kad tokios lemties nusipelnė. Man grįžus be galo džiaugėsi,
tačiau sielos gelmėse abejojo, ar tikrai yra to vertas.
Jaučiau, kaip Deimenas dėl manęs baiminosi, kai buvau užsiėmusi juodąja magija ir užsitraukiau
bėdą. Pažinau ir jo troškimą atleisti man už viską, ką padariau, užvaldyta piktų burtų.
Patyriau tokią begalinę jo meilę, kad pasijutau menka ir maža prieš jos didybę. Šis jausmas
liepsnojo skaisčiai, neišblėso per šimtmečius, nesusvyravo pastaraisiais audringais metais.
Pasijutau dvasios vargeta, nes Deimenas niekad nebuvo suabejojęs savo jausmais man, o aš nuolat
blaškiausi.
Retkarčiais atstumdavau Deimeną, bet tik dabar supratau – mano meilė jam irgi yra tvirta.
Aš vis svarstydavau, spėliodavau, nukrypdavau nuo kelio ir dabar, ir anksčiau, bet šita sumaištis
tvyrojo tik mano mintyse.
Širdies neapgausi, ji žinojo tiesą.
Dabar supratau, jog Heivna klydo.
Ne visada poroje vienas myli labiau negu kitas.
Kai dviem žmonėms skirta būti kartu, abu myli vienodai stipriai.
Skirtingai, bet vienodai stipriai.
Ironiška, kad visa tai supratusi, pagaliau sužinojusi tiesą apie jį ir apie save, būsiu priversta leisti
amžinybę begalinėje tuštumoje apmąstydama savo praradimą.
Mane įsiurbs nesibaigianti tamsa, būsiu atskirta nuo visų ir visko. Graušiuosi dėl praeities klaidų,
niekaip nerasiu ramybės. Praėjusių gyvenimų vaizdai plauks prieš akis, nuolat kartosis lyg
šaipydamiesi. Matysiu, kad neišnaudojau tiekos galimybių, nes blogai pasirinkau.
Jei tik būčiau klausiusi širdies, o ne proto…
Nors Džudas visad buvo greta, geras, mielas ir mylintis, nebeliko jokių abejonių, kad mano sielos
puselė yra Deimenas. Jis yra mano vienintelis.
Išsižiojau trokšdama išrėkti jo vardą, pajusti jį ant savo lūpų, liežuvio ar kaip kitaip jį
prisikviesti.
Tačiau nieko nenutiko.
Net jei būčiau surikusi, niekas nebūtų manęs išgirdęs.
 Štai kas manęs laukia.
Visą amžinybę.
Vienatvė.
Tamsa.
Kankinami praeities prisiminimai, kurių nebepakeisiu.
Ir Drina yra kažkur čia. Ir Romanas. Kiekvienas įkalintas nuosavame pragare, atskirti vienas nuo
kito, be jokios vilties ištrūkti.
Todėl padariau tai, ką galėjau – užsimerkiau ir susitaikiau. Galvojau tik apie tai, kad pagaliau
žinau tiesą.
Pagaliau gavau atsakymą, kurio taip ilgai ieškojau.
Be garso šnibždėjau į tuštumą, be perstojo greitai ir tyliai krutinau lūpas. Šaukiau jį vardu,
kviečiau pas save.
Tačiau bergždžiai.
Beprasmiškai.
Atsitokėjau per vėlai.
 dvidešimt septintas skyrius

Deimeno balsas plaukė virš manęs, per mane, aplink mane. Kaip neaiškus tolimas šniokštimas ritosi
per vandenynus, žemynus, galaktikas, kol pasiekė mane.
Bet aš negalėjau atsakyti, negalėjau atsiliepti. Tai beprasmiška. Netikra.
Sutrikusi vaizduotė.
Prieblandos šalies patyčios.
Niekas čia negali manęs pasiekti.
Mano vardas iš jo lūpų veržėsi kaip malda. Jis prašė:
– Eve, mieloji, atmerk akis ir pažvelk į mane. – Žodžiai buvo pažįstami ir tikrai girdėti.
Kaip ir tada, stengiausi padaryti, ko prašoma. Lėtai atsimerkiau ir pamačiau jį, žiūrintį į mane.
Raukšlelė kaktoje išsilygino, skvarbios tamsios akys su nerimu įsmigo į manąsias.
Bet tai netikra. Kažkoks žaidimas. Prieblandos šalis yra atkampi, nuo visų atskirta vieta, ir aš
negaliu pasiduoti vaizduotės žaismui.
Deimenas mane apkabino, apglėbė, prispaudė prie savęs kaip kūdikį, ir aš pasidaviau, paskendau
jo glėbyje. Žinoma, tai netikra, bet per daug gera, kad atsispirčiau.
Dar sykį pamėginau, pasistengiau ištarti jo vardą, bet jis švelniai užspaudė pirštu man lūpas ir
sušnibždėjo:
– Patylėk. Viskas gerai. Tau viskas gerai. Viskas baigta.
Vis dar neatitraukdama nuo jo akių norėjau atšlyti, niekaip negalėjau patikėti. Apsičiupinėjau
kaklą, ieškodama žaizdos, tyrinėdama vietą, kur pataikė Heivnos kumštis.
Ir pribaigė mane.
Šiame gyvenime antrą kartą miriau.
Šįkart viskas kitaip.
Akimis glosčiau Deimeno veidą, mačiau nuo kaktos nuslenkant rūpesčio šešėlį, palengvėjimą
akyse, bet troškau, kad jis suprastų, kas iš tiesų nutiko.
– Ji mane nužudė, – pasakiau. – Nors meditavau ir treniravausi, buvo už mane stipresnė.
– Ji tavęs nenužudė, – sušnibždėjo Deimenas. – Prisiekiu, tu vis dar gyva.
Norėjau atsisėsti, bet Deimenas dar stipriau mane apglėbė. Apžvelgiau krautuvėlę: išvydau krūvas
stiklo šukių, išvartytas knygų lentynas, – lyg po stichinės nelaimės, stipraus žemės drebėjimo, tornado
ar karo.
– Bet aš nukeliavau į Prieblandos šalį. Aš mačiau…
Užsimerkiau, nurijau gumulą gerklėje ir ilgokai tylėjau. Deimenas tarė:
– Žinau. Pajutau tavo neviltį. Tau atrodė, kad viskas trunka labai ilgai, taip buvo ir man, bet iš
tikrųjų sidabrinis siūlas, rišantis sielą su kūnu, nenutrūko. Todėl spėjau tave susigrąžinti.
Nors Deimenas kalbėjo labai įtikinamai, linkčiojo ir žvelgė tiesiai man į akis nė kiek
nedvejodamas, aš žinojau geriau. Siūlas nenutrūko, bet aš miriau. Ir grįžau tik dėl vienos priežasties.
Išgijo mano silpnoji čakra.
Tą akimirką, kai supratau tiesą – apie save, apie mus – kai teisingai pasirinkau, išgijau.
 – Ji smogė į pažeidžiamiausią vietą, į penktą čakrą, o paskui aš viską pamačiau. – Pažvelgiau į
Deimeną norėdama, kad jis žinotų, kad atidžiai išklausytų. – Mačiau viską, kiekvieną buvusių
įsikūnijimų valandėlę. Ir tas, kurias taip stengeisi nuo manęs nuslėpti.
Deimenas sunkiai atsiduso klausiamai į mane žiūrėdamas. Vienas tų klausimų ypač nedavė jam
ramybės.
Negaišau laiko kalboms, apsivijau rankomis jo kaklą ir prisitraukiau artyn jausdama, kaip tarp
mudviejų lūpų plevena energijos šydas. Tada mintimis pasiunčiau jam atsakymą, papasakojau, ką
buvau mačiusi ir ką supratau.
Kad pagaliau suvokiau tiesą.
Atsikračiau visų abejonių.
Mudu glaudėmės vienas prie kito, vargiai galėdami patikėti tokiu stebuklu.
Aš ne tik atgimiau, aš viską aiškiai supratau.
Po akimirkos atsitraukiau ir žvilgsniu paklausiau. Deimenas tuoj pat atsakė:
– Pajutau tavo sielvartą. Atlėkiau čia kiek įkabindamas, radau nuniokotą krautuvėlę ir tave…
beveik mirusią. Bet netrukus atsigavai, nors esu tikras, kad tau tai atrodė visa amžinybė. Taip veikia
Prieblandos šalis.
– O Džudas? – Širdis nusirito į kulnus, kai apsidairiusi jo neišvydau.
Galutinai sugniužau nuo drebančiu balsu ištartų Deimeno žodžių:
– Džudo čia nebėra.
 dvidešimt aštuntas skyrius

Atvykusi pirmiausia išvydau tai, ko mažiausiai tikėjausi.

Dvynes.
Romė ir Reinė stovėjo greta viena kitos. Romė nuo galvos iki kojų buvo apsivilkusi rausvai, o
Reinė – juodai. Pamačiusios mane abi iš nuostabos išsižiojo.
– Eve! – sušuko Romė ir pasileido artyn. Įsibėgėjusi trenkėsi į mane liesu kūnu ir vos neišvertė iš
kojų, tada apkabino kaulėtomis rankomis ir stipriai prisispaudė.
– Manėme, kad tu amžiams atsidūrei Prieblandos šalyje, – tarė Reinė purtydama galvą ir
akimirksniu pralinksmėjo. Paskui priėjo ir atsistojo prie sesers, kuri vis dar laikė mane apkabinusi.
Buvau tikra, kad Reinė tuoj pridurs kokią kandžią pastabą ir pareikš nusivylimą, kad grįžau į Žemę.
Tačiau mergaitė tik pažiūrėjo į mane ir pasakė:
– Kaip gerai, kad mes klydom. – Reinės balsas taip drebėjo, kad ji sunkiai išlemeno žodžius.
Priėmusi taikos pasiūlymą apkabinau mergaitę, nustebau, kad ji nesipriešino ir netgi palinko prie
manęs. Reinė irgi mane apkabino ir nesitraukė gerokai ilgiau, nei būčiau tikėjusis. Pagaliau ji
atsitraukė, atsikrenkštė, perbraukė pirštais tiesius, kaip skustuvu nurėžtus kirpčius ir nusivalė nosį
ilga medvilnine drabužio rankove.
Man buvo labai smalsu, kaip dvynės čia pateko, bet kol kas neklausinėjau. Turėjau didesnių
rūpesčių.
Bet dar nespėjus paklausti, dvynės rimtai linktelėjo ir tarė:
– Jis yra čia. – Dvynės mostelėjo šventyklos pusėn. – Jis su Ava Didžiosiose pažinimo salėse.
Viskas gerai.
– Tai… jis pasveiko? – Mano balsas lūžinėjo, trūkčiojo, tikėjausi, kad jos kalba apie Džudą. Tuoj
pat palengvėjo, kai dvynės patvirtino mano spėjimą. – O jūs? Ar jūs vėl čia gyvensit?
Dvynės susižvelgė, pamerkė viena kitai ir nutaisė liūdnus veidus, o paskui pratrūko juoku, net
pečiai krūpčiojo. Mergaitės kvatojosi pilvus susiėmusios tik dėl jom vienom žinomos priežasties,
galiausiai Reinė apsiramino ir tarė:
– Nori, kad mes vėl gyventumėm čia? – Ji suraukė kaktą ir nužvelgė mane rūsčiai, visai kaip
anksčiau.
– Tiesiog noriu, kad būtumėt laimingos, – nedvejodama atsakiau. – Ten, kur jums patiks.
Romė vyptelėjo, gūžtelėjo pečiais ir pasakė:
– Mudvi liksime su Ava. Dabar žinome, kaip patekti į Samerlandą ir galime apsilankyti kada
panorėjusios, todėl nebėra reikalo čia gyventi. Be to, mums patinka mokykla.
– Ir mus mokykloje mėgsta. – Reinė trumpai šyptelėjo ir jos akys sublizgo. – Aš esu išrinkta klasės
prezidente.
Linktelėjau nė kiek nenustebusi.
– O Romė tapo striksių kapitone, – pridūrė Reinė vaipydamasi.
– Manau, man tikrai padėjo pratybos su Rile, kai mes visos dar gyvenome Samerlande ir
draugavome. – Romė kuklindamasi patraukė pečiais.
 – Rilė išmokė tave striksėti? – pašnairavau gerokai nustebusi, tik nesupratau kodėl.
Romė atsakė:
– Rilė norėjo būti tokia kaip tu, juk žinai šitai, ar ne? Ji įsiminė visus tavo šūksnius ir judesius, o
paskui išmokė mus.
Prikandau lūpą ir su džiaugsmu atsirėmiau į tvirtą, patikimą Deimeno petį. Jis apgaubė mane
šiluma ir spustelėjo ranką. Dabar, kitaip negu anksčiau, buvau tikra, kad nuolat jausiu jo paramą, jo
buvimą. Jis visada bus šalia.
Žiūrėdama į dvynes pasakiau:
– Jei jau prakalbom apie žmones, kurių pasiilgom…
Dvynės persimetė žvilgsniais, paskui sužiuro į mane.
– Žinau, kas tikrai norėtų jus pamatyti.
Įsivaizdavau senuką, kurį sutikau kadaise Samerlande prie namelio, kur gyveno Romė su Reine.
Prisiminiau, kaip sužinojau tiesą apie dvynių giminystę su Ava, draugystę su Rile. Telepatiškai
pasiunčiau mergaitėms senuko atvaizdą.
– Senukas šį tą painioja. Jis įsikalęs į galvą, kad Romė yra užsispyrėlė, o Reinė – maloni ir
mandagi. Bet juk visi žinom tiesą…
Dvynių akys lakstė nuo manęs prie Deimeno, paskui abi ėmė kikenti. Jos nieko neaiškino mudviem
su Deimenu, mudu greitai užsimiršome ir įsižiūrėjome vienas į kitą.
Taip mus ir rado Ava su Džudu, išėję iš Didžiųjų pažinimo salių ir nusileidę stačiais marmuriniais
laiptais.
Dvynės toliau kikeno.
Mudu su Deimenu stovėjome susiglaudę – aš buvau padėjusi galvą jam ant peties, rankos tvirtai
sunertos.
Pamatęs mus Džudas suprato, kad aš pasirinkau.
Suprato, kad mudviem su Deimenu skirta būti drauge.
Kad ir koks jausmas blykstelėdavo tarp manęs ir Džudo visuose įsikūnijimuose, aš mylėjau tik
Deimeną.
Džudas stabtelėjo ant paskutinio laiptelio, praleido Avą pirmą ir pažvelgė tiesiai man į akis.
Žiūrėjo, rodos, labai ilgai, bet nepratarė nė žodžio ir nepasiuntė jokių telepatinių minčių.
Viskas buvo aišku ir be žodžių.
Paskui Džudas sunkiai atsiduso, susikaupė ir supratingai linktelėjo. Abu žinojome, jog mano
sprendimas galutinis ir daugiau svarstyti nebėra ko.
Tada vaikinas nukreipė žvilgsnį į Avą ir dvynes. Jis nutarė prisidėti prie jų ir aplankyti mergaičių
pamėgtas vietas. Nelabai turėjo ką ten veikti, tiesiog norėjo prasiblaškyti.
Kai jie buvo benueiną, atsigręžiau į dvynes ir paklausiau:
– Ei, mergaitės, kaip jums pavyko? Kaip pavyko čia patekti?
Ava išdidžiai nusišypsojo, dvynės susižvelgė, o atsakyti ėmėsi Romė.
– Mudvi susitelkėme ne į save, o į kitą žmogų.
Susiraukiau nelabai suprasdama, kur ji suka.
– Mes atlėkėme tavęs ieškoti kartu su Deimenu, – pasakojo Reinė. – Pamačiusios taip baisiai
sužalotą Džudą supratome, kad vienintelis būdas jį išgelbėti – perkelti į Samerlandą.
– Taigi visas savo galias sutelkėme ne į save kaip anksčiau, o į jį. Mūsų vienintelis tikslas buvo
išgelbėti jį. – Romė nusišypsojo. – Ir jis pasiteisino.
– Ava nuolat kartojo, jog taip ir bus, – tarė Reinė susižavėjusi žvelgdama į tetą. – Ji visada
sakė… – Mergaitė nutilo ir mostelėjo tetos pusėn. – Pati ir pasakyk, tai tavo frazė.
Ava nusijuokė, pašiaušė Reinei plaukus, prisitraukė dukterėčias ir įsmeigusi į mane akis tarė:
– Viską lemia tavo ketinimai. Jei sutelksi visą dėmesį į kokią nors bėdą, ji taps dar didesnė. Bet
jei sutelksi dėmesį į tai, kaip pagelbėti, tavo energija padės išspręsti bėdą. Anksčiau mergaitės
negalėjo patekti į Samerlandą dėl to, kad matė tik save ir savo bėdas. O šį kartą – kai rūpinosi Džudu,
akimirksniu pateko čia. Esmė tokia: ieškodamas išeities turi teigiamai mąstyti. Jei galvoji tik apie
bėdą, tave apima neigiamos emocijos ir nieko neišsprendi. Taigi, jei užuot gilinęsis į save ir savo
norus, iš visų jėgų stengsiesi kam nors padėti, tau būtinai pasiseks, – aiškino Ava švelniu ir džiugiu
balsu. – Tai raktas į sėkmę.
Reinė gūžtelėjo pečiais, nusišypsojo ir palingavo galva.
– Kas būtų galėjęs pamanyti? – tarė ji.
Taip, kas būtų galėjęs pamanyti? Vyptelėjau ir trumpai sugavau Avos žvilgsnį. Mačiau, kaip ji
žiūri į mudu su Deimenu ir pajutau, kad pritaria mano pasirinkimui. Paskui nukreipiau akis į Džudą –
paveiktas nuostabių gydomųjų Samerlando galių jis atsigavo, vėl buvo stiprus, mielas ir seksualus.
Tarsi Heivna niekada nebūtų jo sumaitojusi.
Tarsi aš nebūčiau sudaužiusi jam širdies.
Tokio vaikino trokštų kiekviena mergina.
Buvau laiminga, kad tiek ilgai jį pažinojau.
Paskui užsimerkiau, susikūriau nuosavą nakties žvaigždę ir pakabinau aukštai Samerlando danguje,
tiesiai jam virš galvos. Žinojau, kad svajonės ne visada išsipildo taip, kaip norėtume, bet jei tikėsi,
būsi atviros širdies, jos vis tiek įsikūnys. Prašydama žvaigždės pagalbos dar to nežinojau, bet ji vis
tiek man padėjo.
Nusiuntė į Prieblandos šalį, kur pagaliau radau atsakymą.
Kol dar neišsiskirstėme, kol mano žvaigždė neišblėso, giliai įkvėpiau ir palinkėjau Džudui.
Palinkėjau jam likti nuoširdžiam, neprarasti vilties ir tikėjimo, kad kur nors pasaulyje jo laukia
mergina, daug tinkamesnė už mane.
Palinkėjau atrasti sielos puselę, kuri mylėtų jį lygiai taip pat stipriai kaip jis ją.
Atrasti ją taip pat, kaip aš atradau Deimeną.
Ir taip linkėdama atsisveikinau su juo. Palikau žvaigždę žibėti danguje, kol noras išsipildys. Ava,
dvynės ir Džudas patraukė savo keliu, mudu su Deimenu – savo. Ėjome susikibę už rankų, ramūs ir
patenkinti. Vedžiausi jį į paviljoną.
– Ar esi tuo tikra? – paklausė Deimenas stabtelėjęs prie durų, aiškiai draskomas prieštaravimų.
Bet aš tik linktelėjau ir įsitraukiau jį į vidų. Buvau daugiau negu tikra. Nekantravau sulaukti tos
akimirkos.
Prieblandos šalyje pamačiau, kad vergės įsikūnijime būta daug gražių išgyvenimų, kurių man dar
nebuvo tekę patirti.
 Padaviau Deimenui pultelį ir atsistojau priešais ekraną. Nusišypsojusi pasakiau:
– Iš karto žiūrim linksmąją dalį – kas nutiko, kai suteikei man laisvę, prisijaukinai ir nusivežei į
Europą…
 dvidešimt devintas skyrius

Neturėjau supratimo, kiek laiko prabuvome Samerlande.

Jo ir neįmanoma išmatuoti, nes viskas šioje dimensijoje be perstojo vyksta amžinoje ūkanotoje
dabartyje.
Tik jutau peršint patinusias lūpas, paraudę skruostai kaito nubruožti dygoko Deimeno smakro –
šitie pojūčiai turėjo tuoj pat išnykti.
Išdilti kur kas greičiau negu Sabinos pasipiktinimas, kad taip ilgai nesirodžiau namie.
Daug greičiau negu pergalingas Heivnos žvilgsnis, kai pamanė mane nužudžiusi.
Žinojau, kad teks grįžti ir su jomis susidurti, bet labai nenorėjau palikti Samerlando, palikti
kerinčio burtų pasaulio. Deimenas irgi nenorėjo grįžti, todėl sukūrė mudviem baltą žirgą. Jis leido
arkliui eiti kur patinka, o mudu, sėdėdami balne, gėrėjomės kraštovaizdžiu.
Padėjau smakrą Deimenui ant peties, stipriai apkabinau jam liemenį. Jojome pro sraunius
upokšnius, tuščiais, akmenimis grįstais keliais, plačiai besidriekiančiomis pievomis, kur čireno
paukščiai ir švelniai kvepėjo gėlės, nuostabia balto smėlio pakrante, skalaujama melsvai žalsvo
vandens, kilome siauru, vingiuotu taku į kalno viršūnę, nuo kurios atsivėrė kvapą gniaužiantis vaizdas,
paskui nusileidome stačiu šlaitu į kitą kalno pusę ir nurisnojome dykumos smėlynais.
Traukėme per savo gyventas vietas ankstesniuose įsikūnijimuose – Deimenas sukūrė Paryžių,
Naująją Angliją, Amsterdamą, netgi vergvaldiškas pietines valstijas. Deimenas leido man užmesti akį
į savo vaikystę Florencijoje. Parodė namuką, kuriame gyveno, savo tėvo laboratoriją siauroje
gatvelėje, prekyvietę, kur mama mėgdavo apsipirkti.
Deimenas atkūrė tėvų atvaizdus – besieliai pavidalai pasirodydavo ir išnykdavo priešais mūsų
akis. Buvau mačiusi Deimeno tėvus, kai slapta domėjausi jo gyvenimu Didžiosiose pažinimo salėse,
bet vis tiek norėjau išvysti šiuos žmones jo akimis. Norėjau nuodugniai pažinti jo gyvenimą, mudviejų
gyvenimus, kad nebeliktų nė menkiausios paslapties, kad dėlionė pagaliau būtų baigta ir mūsų meilės
istorijos netemdytų jokie šešėliai.
Jaučiausi artimesnė Deimenui negu kada nors anksčiau, neabejojau, kad būsime kartu ir
džiaugsme, ir varge, todėl nusprendžiau jam parodyti, ką anksčiau slėpiau.
Užsimerkiau ir paliepiau žirgui nunešti mus į tą nykią vietą, į tamsią Samerlando pusę, apie kurią
niekam nebuvau pasakojusi. Nežinia kodėl nuojauta pakuždėjo, kad atėjo metas parodyti ją Deimenui.
Žirgas kaipmat pakluso mano įsakymui, iškart pasuko į kitą pusę. Priglaudžiau lūpas Deimenui
prie ausies ir sušnibždėjau:
– Turiu tau šį tą pasakyti – šį tą parodyti.
Deimenas šypsodamasis dirstelėjo per petį ir tuoj pat susirūpino išvydęs rimtą mano žvilgsnį.
Tačiau aš tik linktelėjau ir paraginau žirgą. Žinojau, kad artėjame prie tos vietos, nes ristūnas
sulėtino žingsnį ir jį teko keliskart paraginti. Pasikeitė oras: apsiniaukė dangus, sutirštėjo migla.
Vešlus miškas su šlamančiais medžiais ir žydinčiomis gėlėmis virto skurdžia, lietaus merkiama
purvina klampyne.
Žirgas sustojo. Jis nepatenkintas mosavo uodega, rietė sprandą atsisakydamas žengti toliau.
Supratau, kad versti beprasmiška, todėl nusliuogiau ant žemės ir pakviečiau Deimeną sekti paskui.
Atsakydama į jo klausiamą žvilgsnį tariau:
– Užklydau į šią vietą anksčiau, kai lankiausi Samerlande su Džudu ir susitikom tave. Keista,
tiesa?
Deimenas susiraukė apžiūrinėdamas klampią žemę ir skurdžius, sunykusius medžius. Jų šakos
buvo plonos, pilkos, plikos, lyg nudžiūvusios, nors ištisai merkiamos lietaus.
– Kas čia per vieta? – paklausė jis dairydamasis.
– Neišmanau. – Gūžtelėjau pečiais ir papurčiau galvą. – Praėjusį kartą atsidūriau čia netyčia.
Nors gal tai ir nebuvo atsitiktinumas, kaip pamaniau iš pradžių. Juk atsitiktinumų Samerlande nebūna.
Tiesiog norėjau prastumti laiką, kol Džudas išeis iš Didžiųjų pažinimo salių. Kad nenuobodžiaučiau,
turėčiau kokį nors užsiėmimą, paprašiau Samerlando parodyti man ką nors, ko anksčiau nesu mačiusi,
bet ką reikėtų patirti. Ir kumelė atnešė mane čia. Norėjau pajojėti toliau ir geriau apžiūrėti, kur
patekau, bet ji atsisakė judintis iš vietos, kaip dabar mūsų žirgas. Mėginau eiti pėsčia, bet įsmukau į
purvą iki kelių, todėl teko grįžti. Bet dabar man atrodo…
Deimenas smalsiai dirstelėjo į mane.
– Rodos, klampynė didesnė negu anąsyk. Tarsi… – nutilau ir apsižvalgiau. – Tarsi būtų išaugusi,
išsiplėtusi ar panašiai. – Pakračiau galvą. – Nežinau, sunku paaiškinti. Ką tu apie tai manai?
Deimenas sunkiai atsiduso ir paniuro, lyg mėgindamas mane nuo ko nors apsaugoti, bet netrukus jo
žvilgsnis pragiedrėjo. Vėl bendravome mintimis, kaip buvome įpratę, nieko nebeslėpėme vienas nuo
kito.
Pirštais glostydamas smakrą Deimenas tarė:
– Sakyti sąžiningai? Neturiu žalio supratimo. Samerlande nesu matęs nieko panašaus. Bet turiu
pripažinti, Eve, ši vieta man tikrai slogi.
Linktelėjau. Pulkelis paukščių laikėsi atokiai nuo klampynės, nė iš tolo nesiartino prie tamsių
akivarų.
– Romė su Reine kartą sakė, kad Samerlande įmanoma viskas. Ir tu pats esi tai minėjęs.
Deimenas pažvelgė į mane.
– Jeigu tai tiesa, galbūt mudu patekome į tamsiąją pusę? Gal Samerlandas yra kaip in ir jan – dvi
derančios priešybės – tamsa ir šviesa? Po lygiai.
– Viliuosi, kad ne po lygiai, – atsakė Deimenas rimtai susirūpinęs. Atsidusęs pridūrė: – Lankausi
Samerlande seniai, labai seniai. Buvau tikras, kad pažįstu jį kaip savo penkis pirštus, bet ši vieta… –
Jis papurtė galvą. – Visiškai naujas potyris. Nieko panašaus neaptikau apžiūrinėdamas Samerlandą ar
apie jį skaitydamas. Toks Samerlandas man visiškai nepažįstamas. Jei šios klampynės anksčiau
nebuvo, jei ji atsirado tik neseniai, tai nieko gero nežada.
– Gal patyrinėkim? Greitai apsižvalgykim ir gal ką nors sužinosim?
– Eve… – Deimenas susiraukė, jis visiškai nedegė smalsumu taip kaip aš. – Kažin ar tavo
sumanymas…
Bet aš neleidau jam baigti sakinio, nes buvau jau apsisprendusi ir pasiryžusi jį įtikinti.
– Tiesiog užmesim akį ir grįšim. – Pamačiau Deimeno žvilgsnyje abejonę. Dingtelėjo, kad tikslas
nebetoli. – Bet įspėju, purvynė gili, įsimurdysim aukščiau kelių.
 Deimenas giliai įkvėpė, trumpai padvejojo, nors abu žinojom, kad aš laimėjau. Pagaliau Deimenas
paėmė mano ranką ir mudu lėtai įsimaknojome į klampynę. Žvilgtelėję per petį pamatėme, kaip žirgas
priskliaudė ausis, ėmė kasti kanopomis žemę, prunkštė ir šnarpštė, tarsi sakydamas: esat visiški
kvailiai, jei manot, kad seksiu paskui.
Einant mudu merkė nepaliaujamas lietus, drabužiai kiaurai peršlapo, o plaukai prilipo prie veido
ir kaklo. Retkarčiais stabtelėdavome ir klausiamai susižvelgdavome, bet vis tiek bridome pirmyn.
Purvui apsėmus kelius prisiminiau, kas man nutiko praėjusį kartą. Pažiūrėjau į Deimeną ir
paprašiau:
– Užsimerk ir pamėgink ką nors sukurti. Kas šaus į galvą. Tik greitai! Verčiau naudingą daiktą –
skėtį ar lietaus kepurę.
Deimenas pažvelgė į mane ir pamačiau tą daiktą jo akyse. Nenaudingą, bet labai mielą. Tulpę.
Vieną raudoną tulpę. Tačiau gėlė taip ir liko jo mintyse, nepasidavė materializuojama.
– Maniau, kad taip buvo tik man. – Prisiminiau tamsų ir baisų metą, kai buvau atsidūrusi čia pirmą
kartą. – Buvau taip susipainiojusi, kad maniau, jog ši klampynė atsirado dėl manęs, dėl mano kaltės.
Tarsi fizinis mano vidinės būsenos atitikmuo. – Patraukiau pečiais, nes viską išsakiusi pasijutau nei
šiaip, nei taip.
Buvau bemaknojanti tolyn, bet Deimenas mane sustabdė griežtu rankos mostu.
Pasekiau jo žvilgsnį, smilių, rodantį į klampynę. Aiktelėjau netoliese išvydusi senę.
Jos žili plaukai buvo šlapi ir sruogomis krito iki liemens. Jie buvo prilipę prie pilkos plonos
medvilninės tunikos, krintančios ant tokios pat spalvos medvilninių kelnių, sukištų į ilgus rudus botus.
Sukumpusi, be paliovos krutindama lūpas ir kažką neaiškiai murmėdama po nosimi, senė yrėsi
pirmyn, vis panardindama į purvą pirštus. Mudu su Deimenu tylėdami žiūrėjome ir spėliojome, kaip
nepamatėme jos anksčiau.
Mudu nesijudinome iš vietos, nežinodami, ką sakysime ar darysime, jei senė mus pastebės. Bet ji
nekreipė į mus dėmesio, buvo labai užsiėmusi. Galiausiai, liovusis rausti purvą, atsitiesė, išsitraukė
sidabrinės spalvos laistytuvėlį ir ėmė laistyti įmirkusią žemę.
Kai moteriškė atsigręžė į mus veidu, pamačiau, kokia ji sena. Jos oda buvo graži, plona,
peršviečiama, kone permatoma, o rankos šiurkščios ir gumbuotos, su dideliais išsišovusiais
krumpliais, kurie priliesti turėjo skaudėti. Bet tikrąjį jos amžių rodė akys – išblukusios, tarsi saulės
išbalintas mėlis. Akys buvo traiškanotos, aptrauktos kataraktos plėve, bet vis tiek buvo aišku, kad ji
žiūri tiesiai į mane.
Senės pirštai atsigniaužė, laistytuvėlis nukrito jai prie kojų, bet moteris nekreipė dėmesio, kai jį
kaipmat prarijo purvynė. Ji pakėlė ranką ir parodžiusi į mane drebančiu pirštu tarė:
– Tu.
Deimenas tuoj pat mane užstojo nuo jos žvilgsnio.
Tačiau iš to nebuvo naudos. Senė prisispyrusi spoksojo, rodė drebančiu pirštu ir vis bambėjo:
– Tu. Tai tikrai tu. Taip seniai tavęs laukėm…
Deimenas kumštelėjo man alkūne ir sukandęs dantis sušnibždėjo:
– Eve, neklausyk jos, tik užsimerk ir kuo greičiau susikurk portalą!
Mudu pamėginome, bet nieko neišėjo. Greitai pasprukti nepavyks. Šioje Samerlando dalyje nei
magija, nei kūrimas neveikia.
Deimenas stumtelėjo mane už peties, čiupo ranką ragindamas bėgti. Apsigręžė ir kiek įkabindamas
nušlepsėjo per klampynę tempdamasis mane paskui. Mudu klupinėjome, griuvinėjome, traukėme
vienas kitą iš tos marmalynės ir stūmėmės pirmyn. Iš paskutiniųjų stengėmės prisikasti iki žirgo ir iš
čia dingti.
Nutolti nuo mus persekiojančio balso.
Besityčiojančio balso.
Senė atkakliai kartojo:

Ji iš purvo iškils
Iki pat išsvajotų padangių.
Ir tu, ir tu kilsi kartu…
 trisdešimtas skyrius

Vos įžengę pro vartus, ėmėme dairytis Heivnos, tačiau ji pamatė mus pirma.
Supratau tai iš jos elgsenos – Heivna nutilo, liovėsi sklaistytis, netgi mirksėti ir kvėpuoti, jai iš
nuostabos atvipo žandikaulis.
Ji laikė mane mirusia.
Paliko mirti Džudą.
Bet viskas susiklostė visai ne taip, kaip ji manė.
Atsakydama linktelėjau, nerūpestingai persimečiau plaukus per petį ir apnuoginau kaklą –
parodžiau Heivnai nedėvinti amuleto. Tegu žino, kad nebesu pažeidžiama. Nebeturiu silpnos vietos.
Man nebekelia grėsmės įžvalgumo stoka, aš nebepasitikiu blogais žmonėmis ir moku naudotis
žiniomis.
Visiškai atsikračiau šių silpnybių.
Dabar Heivnai, nori nenori, teks su manimi skaitytis, nes nebegalės įveikti.
Ir kai įsitikinau, kad Heivna įsisąmonino, kas nutiko, sunėriau mudviejų su Deimenu pirštus ir
iškėliau rankas, kad ji matytų. Kad žinotų, jog mudu esame drauge, atlaikėme išmėginimus, kad nei ji,
nei niekas kitas mūsų nenugalės, tad verčiau tegu ir nebando.
Heivna greitai nusigręžė ir kaip niekur nieko toliau plepėjo su draugais, bet mudu žinojom, jog
taip nėra. Aš sugrioviau jos planus, ir jeigu ji dar to nesuprato, tai netrukus supras.
Praėję pro Heivną patraukėme per kiemą prie suoliuko, ant kurio vieniša sėdėjo Steisė. Mergina
buvo užsismaukusi ant galvos gobtuvą, užsidėjusi ausines ir didžiulius vardinius saulės akinius. Šitaip
ji mėgino apsimesti negirdinti šiurkščių įžeidinėjimų, kuriuos laidė visi pro šalį einantys mokiniai.
Steisė laukė, kol pasirodys Deimenas ir ją apgins.
Stabtelėjau priblokšta – Steisė atrodė kaip aš, kaip ankstesnė aš, ir svarsčiau, ar ji tai suvokia, ar
supranta, kaip tai ironiška.
Deimenas spustelėjo man ranką ir klausiamai pažiūrėjo. Jį suklaidino mano dvejonė – jis pamanė,
kad nesitaikstysiu su jo pagalba Steisei, nors buvome kalbėję apie tai daugybę kartų.
– Aš tai ištversiu. – Linktelėjau ir pažiūrėjusi į jį pridūriau: – Tikrai. Nesijaudink. Puikiai žinau,
ką jai pasakysiu.
Deimenas šypsodamasis pasilenkė manęs pabučiuoti ir minkštomis, švelniomis lūpomis perbraukė
skruostą. Šitaip trumpai ir meiliai priminė, kad myli mane, kad yra su manimi ir visada bus.
Deimenas pasielgė gražiai ir mane pamalonino, bet aš daugiau neabejojau jo jausmais ir be tokių
įrodymų.
Steisė pakėlė akis nuo iPod ir susiraukė išvydusi mane. Nenoromis pastebėjau, kaip ji perkreipė
lūpas ir nevalingai susigūžė, kai atsisėdau greta.
Mergina nenutuokė, ko man reikia, bet buvo įsitikinusi, kad gero nesulauks. Ji pasikėlė saulės
akinius ant pakaušio ir metė Deimenui skubrų pagalbos prašantį žvilgsnį, bet šis atsisėdo šalia manęs,
o aš papurčiau galvą ir pasakiau:
– Žiūrėk ne į jį, žiūrėk į mane. – Ir įsistebeilijau į Steisę. – Nori tikėk, nori ne, bet kaip tik aš
ištrauksiu tave iš šitos košės. Ir aš sugrąžinsiu viską į senas vėžes. Na, beveik senas.
Steisės akys lakstė nuo manęs prie Deimeno, o pirštai nervingai glamžė suknelės palankus. Ji
dvejojo, ar kalbu nuoširdžiai, ar vedžioju už nosies norėdama atsiskaityti už praeities skriaudas.
Steisė jau buvo besikelianti, verčiau pasirengusi kęsti mokinių patyčias, bet aš ją sulaikiau.
– Neabejoju, kad supratai, jog yra viena sąlyga.
Mergina įtariai pažvelgė į mane tikėdamasi bjaurios klastos.
– Sąlyga štai kokia: kai būsi grąžinta prie savo stalo, populiarumą panaudosi geriems darbams, o
ne šunybėms krėsti.
Steisė papurtė galvą, nervingai nusikvatojo ir tuoj pat užsičiaupė. Ji niekaip negalėjo suprasti, ar
juokauju, ar kalbu rimtai, ir pažvelgė į Deimeną. Bet šis, užuot atsakęs, tik patraukė pečiais ir parodė
į mane.
– Aš nejuokauju. Kalbu kaip niekad rimtai. Gal tu ir pamiršai, gal nebeprisimeni, bet aš
neužmiršau, kad nuo pat pirmos dienos šioje mokykloje elgeisi su manim kaip šlykšti kalė. Tu su
džiaugsmu pavertei mano gyvenimą pragaru. Dedu galvą, kad daugiau laiko skyrei regzdama planus,
kaip apnuodyti man gyvenimą, negu rengtis egzaminams.
Steisė nudūrė akis į kelius, susigūžė išgirdusi kaltinimus ir paraudo nuo mano tiriamo žvilgsnio,
bet turėjo užtektinai proto nesiginčyti. Tačiau aš dar ne viską buvau jai išklojusi, daug ką turėjau
pridurti.
– Ką jau kalbėti, kad ne vieną kartą mėginai man iš panosės nuvilioti Deimeną. – Smerkiamai
prisimerkiau. – Bet nereikia apsimetinėti, kad kankinai tik mane vieną, abi žinom, jog taip nėra. Tu
iškart nusitaikydavai į kiekvieną, kuris atrodė silpnesnis, vargingesnis už tave, ar, po velnių, keliantis
grėsmę. Tu nepadarei išimties net tariamai geriausiai draugei. – Steisė suraukė nosį ir pašnairavo, aš
tuoj pat atgaivinau jos atmintį: – Ką, pamiršai Honorą? – Papurčiau galvą svarstydama, ar tik
nešvaistau veltui laiko stengdamasi prisibelsti į tokio tuščio, savanaudiško ir bejausmio žmogaus
širdį. – Kaip manai, kodėl Honora stojo prieš tave? Tai ne vien Heivnos nuopelnas. Pamąstyk.
Honora senokai svajojo tau atkeršyti, nes laikei ją šiukšle – kaip ir visus kitus. Be to, ji pasakojo, kad
mėginai nuvilioti jos vaikiną. Tai buvo paskutinis lašas, perpildęs kantrybės taurę.
Steisė nugurgė seilę, persibraukė pirštais plaukus ir švystelėjo kelias sruogas ant veido. Ji aiškiai
nenorėjo žiūrėti man į akis, bet nemėgino paneigti mano žodžių.
– Bet su Honoros vaikinu tau ėjosi ne ką geriau negu su Deimenu. – Dėbtelėjau į Steisę ir
papurčiau galvą, nusprendžiau, kad užteks, kad jau išdėjau ją į šuns dienas. – Nors elgeisi siaubingai
žiauriai, šaltai ir viską apskaičiuodavai, vis tiek ištrauksiu tave iš bėdos.
Steisė įdėmiai stebeilijo man į veidą, mėgindama nuspręsti, ar sakau tiesą. Bet išgirdusi, kad
neapsigalvojau, vėl įsmeigė akis į savaiminio įdegio purškikliu nurudintus kelius.
– Padarysiu tai visai ne dėl to, kad man patinki, nes tu man visiškai nepatinki. Ir ne todėl, kad
nusipelnei pagalbos – tikrai jos nenusipelnei. Bet dėl to, kad Heivna, nori tikėk, nori ne, yra kur kas
baisesnė už tave. Aš pati netrokštu būti mokyklos karaliene, tad šitą titulą perleisiu tau. Bet, kaip jau
sakiau, su tam tikromis sąlygomis. Vieną iš jų teks vykdyti tuoj pat, nuo šios akimirkos. Turėsi
susirasti kitą būdą populiarumui įgyti. Turėsi liautis skaudinusi kitus norėdama pasijusti svarbesnė ir
geresnė, nes toks elgesys labai niekingas. Ir jeigu dabar, tapusi atstumtąja, praradusi socialinį statusą,
nieko neišmokai, tai kaži ar ko nors ir beišmoksi. Dabar pati patyrei, ką reiškia būti kitoje barikadų
pusėje, savo kailiu išgyvenai, ką jaučia ištremtieji ir ujami, – tu šitaip elgdavaisi su kitais. Nemanau,
kad norėtum tai išgyventi dar sykį. O galbūt ir nori. Ką gali žinoti.
Mergina vis dar sėdėjo ant suoliuko susigūžusi, pakumpusiais pečiais, kaip užuolaida atsiskyrusi
nuo mūsų plaukais. Ji linkčiojo galva ir arė žemę vardinių sandalų nosimis – tik iš to supratau, kad
atidžiai manęs klausosi ir kad galiu kalbėti toliau.
– Esi šauni, graži ir turi daug pranašumų, apie kuriuos kiti gali tik svajoti. Todėl, tiesą sakant, tau
nebūtina kartinti kitiems gyvenimo. Tad galbūt, tiesiog galbūt, užuot kvailiojusi kaip godi mergiščia ir
vogusi viską, ko užsimanai, panaudok savo gebėjimus ir rodyk kitiems gerą pavyzdį. Turbūt tau mano
kalbos atrodo nuobodžios ir juokingos, bet šneku visiškai rimtai. Jeigu vėl nori sužibėti šios
mokyklos padangėje, teks man paklusti. Antraip tau nepadėsiu. Dėl manęs gali šitaip niekingai tempti
iki mokslo metų pabaigos ir nei Deimenas, nei aš nepajudinsim nė piršto tau padėti.
Steisė giliai įkvėpė, jos akys lakstė nuo Deimeno prie manęs, ji sunkiai dūsavo ir kratė galvą,
paskui kreipėsi tiesiai į Deimeną:
– Ji nejuokauja? Kalba rimtai?
Tačiau Deimenas tik linktelėjo, apkabino mane ir prisitraukė arčiau.
– Taip, kuo rimčiausiai. Todėl klausykis ir įsikalk į galvą.
Steisė atsiduso ir vogčia apžvelgė teritoriją, kurioje anksčiau karaliavo, o dabar baiminosi rodytis
viena. Merginai buvo toli iki atsivertimo, ji klausėsi mano kalbų tik todėl, kad atsidūrė pačiame
dugne ir nebeturėjo ko prarasti, nebent grimzti dar gilyn, bet tai jau buvo žingsnelis į priekį.
Kol kas man to pakako.
Daviau jai laiko pamąstyti, sulaukiau, kol atsisuko į mane ir sutikdama linktelėjo. Tada pasakiau:
– Gerai, tu pradėsi nuo…

Jeigu būtų buvusi mano valia, Steisė būtų pradėjusi keistis čia ir dabar. Mudu su Deimenu būtume
stebėję, kaip ji eina prie Honoros ir pradeda vykdyti sumanymą.
Tačiau Steisei reikėjo daugiau laiko.
Laiko viskam apmąstyti, apsiprasti su tokia mintimi. Nors Steisė labai troško vėl atsidurti
populiarumo viršūnėje, ji nebuvo pratusi atsiprašinėti, todėl prireikė ne tik atkakliai ją įtikinėti, bet ir
padėti rasti tinkamus žodžius. Kad ir kiek ją raginau, kad ir kiek stengiausi įkalbėti, kad ji pasielgs
teisingai, širdies gilumoje netikėjau, jog iš to kas nors išeis, bent jau ne taip greitai. Man labiau
rūpėjo pripratinti ją prie minties tobulėti kaip žmogui, sąžiningai prisipažinsiu, labai norėjau, kad
mergina atsikratytų dvejonių ir tikrai manimi patikėtų.
Žadėjau jai padėti, jei laikysis mano iškeltų sąlygų. Pagalbą Steisė turi užsitarnauti.
Dabar nebesileisiu kvailinama.
Atėjus priešpiečiams, kai Heivna su savo pakalikais išvirto iš klasės ir sugužėjo į valgyklą, prie
jų stalo sėdėjome mes: Deimenas, Mailsas, Steisė ir aš. Apstulbę jie nebežinojo, ką daryti.
Be to, buvo visiškai aišku, kad Heivna nežino, ką daryti su manimi.
Honora irgi.
Jos tiesiog stypsojo, mindžikavo nuo kojos ant kojos ir vėpsojo negalėdamos patikėti savo akimis,
kai Kreigas su draugeliais prisliūkino prie mūsų stalo ir pakviesti Deimeno džiaugsmingai atsisėdo.
Kreigo šutvė pasisveikino su mumis ir palinksėjo galvomis – iš pirmo žvilgsnio elgėsi įprastai, bet
anksčiau jie tikrai taip nesivargindavo.
Heivna vis dar trypčiojo šalia, rankos drebėjo, iš pykčio primerktos akys paraudo, o aš
apsimečiau nieko nematanti. Žiūrėdama į ją gaubiantį tirštą neapykantos debesį pakviečiau:
– Prisidėk prie mūsų, jei nori, tik elkis gražiai.
Heivna užvertė akis, panosėje riebiai nusikeikė ir nusigręžė absoliučiai įsitikinusi, kad pakalikai
seks įkandin. Bet jos įtaka buvo gerokai sumenkusi. Ji blėso. Tiesą pasakius, netikrus draugelius jau
vimdė jos išsidirbinėjimas. Taigi, kai mudu su Deimenu pakvietėm juos prisidėti, dauguma sutiko.
Heivna degančiomis akimis spigino į Honorą liepdama rinktis.
Honora jau buvo benusigręžianti ir pėdinanti paskui Heivną, bet Steisė pašoko nuo kėdės ir
suriko:
– Honora, palauk! Aš labai, labai gailiuosi!
Steisė suspiegė lyg nesavu balsu, tokie žodžiai iš jos lūpų skambėjo taip keistai, jog Mailsas
pratrūko kvatotis ir aš spustelėjau jam kelį – kaip reikiant spustelėjau – kad nusiramintų.
Steisė dėbtelėjo į mane prisimerkusi ir suraukusi antakius, lyg sakydama: Žiūrėk, kaip stengiuosi,
bet nieko neišeina!
Bet aš mostelėjau galva Honoros pusėn. Mergina stabtelėjo, atsigręžė, pakreipė galvą ir
klausiamai pažvelgė rinkdamasi tarp dviejų tariamų geriausių draugių, iš kurių nė viena nepasitikėjo.
Honora tiek ilgai dvejojo, kad Heivna įtūžusi išrūko iš valgyklos. Man labai knietėjo ją pasivyti,
nuraminti, kaip nors padėti ar bent šiek tiek paprotinti, bet to nepadariau. Galbūt vėliau, bet ne dabar.
Dabar man rūpėjo, kas dėsis čia.
Kumštelėjau Steisei, raginau akimis, mintimis, nukreipiau visą energiją, skatinau nesustoti, nors
taip elgtis jai baisu ir neįprasta.
Ir tada jos abi drauge išėjo iš valgyklos.
Žengė koja kojon, Honora rėkė, žėrė nepabaigiamus kaltinimus, vardijo visas priežastis, kodėl
Steisė turėtų jos atsiprašyti, o ši kantriai klausėsi, kaip ir buvau mokiusi.
– Ar tu slapta klausaisi? – Mailsas kumštelėjo man alkūne ir parodė į tolstančias merginas.
– O turėčiau? – Dirstelėjau į draugą.
– Gal ir vertėtų. – Mailsas pašnairavo. – O kas, jei viskas einasi ne taip, kaip manei? Jeigu jos
prieš tave susimokys?
Bet aš tik nusišypsojau, nes mačiau judant ir kintant Steisės aurą. Sulig kiekvienu žingsniu ji vis
stipriau virpėjo. Steisės laukia dar ilgas kelias, gal ji niekada nenueis iki galo, bet aš tikiu, kad auros
nemeluoja. Ir pradžia visai nebloga.
Gurkštelėjusi eliksyro, pažvelgiau į Mailsą.
– Pasitikėjimas turi būti abipusis. Argi ne taip kadaise man sakei?
 trisdešimt pirmas skyrius

Nujaučiau, kad bus siaubingai nesmagu, bet Deimenas užsispyrė eiti į „Mėnesienos magiją“. Šį sykį
dar prieš lipant iš automobilio ir einant į krautuvėlę paklausiau, ar Deimenui tikrai reikia tokių
išgyvenimų.
Bet jis tik pažvelgė į mane ir tarė:
– Eve, keturis šimtus metų mudu su Džudu nuolat varžėmės dėl tavęs. Ar nemanai, kad pagaliau
atėjo laikas skelbti paliaubas?
Linktelėjau. Nė akimirkos neabejojau, kad laikas tikrai atėjo, bet nebuvau tikra, ar su tuo sutiks
Džudas. Laimėtojui visada daug lengviau logiškai ir išmintingai aiškinti, kodėl taip nutiko.
Deimenas atidarė duris ir aš įėjau vidun. Krautuvėlėje sukinėjosi keli pažįstami pirkėjai: moteris,
renkanti angelų figūrėles, vaikinas, įkalbinėjantis įsigyti įrangą aurų nuotraukoms daryti (deja,
rezultatai būtų jį tikrai nuvylę), ir pagyvenusi moteris su nuostabiai švytinčia violetine aura,
padedanti Avai įrašinėti meditacines plokšteles. Džudas sėdėjo už prekystalio ir gurkšnojo kavą.
Išvydus mudu – ypač Deimeną – jo aura blykstelėjo, bet vaikinas greitai susitvardė, nurimo, ir aš su
palengvėjimu atsidusau. Taip nutiko nevalingai, lyg užgavus seną žaizdą. Jai užsitraukti reikia laiko,
ir jei Deimenui pasiseks, taip ir bus.
Deimenas pralenkė mane, nekantravo prabilti pirmas. Jis nudrožė tiesiai prie prekystalio,
maloniai nusišypsojo ir pasisveikino, o Džudas gurkštelėjo dar kavos ir nežymiai linktelėjo. Vaikino
akys lakstė nuo Deimeno prie manęs, jis buvo susirūpinęs ir sutrikęs. Vyliausi, Džudas nepagalvos,
jog atėjome čia piktdžiugauti.
– Svarsčiau, kad mums reikia pasikalbėti. – Deimenas mostelėjo į krautuvėlės gilumą. – Verčiau
kitiems negirdint.
Džudas kiek padvejojo, lėtai išgėrė kavą, išmetė puoduką į šiukšlinę ir nusivedė mudu į galinį
kambarėlį. Pats įsitaisė prie seno medinio stalo, o mudu su Deimenu atsisėdome priešais.
Deimenas palinko pirmyn ir įdėmiai žiūrėdamas į Džudą prabilo nuoširdžiai ir ryžtingai:
– Tikriausiai dabar manęs neapkenti.
Jeigu Džudą ir nustebino Deimeno žodžiai, jis to neparodė. Vaikinas tik patraukė pečiais, atsilošė
kėdėje ir sunėrė rankas ant pilvo. Pirštai lietė ryškų, spalvingą mandalos simbolį, išpieštą ant baltų
marškinėlių.
– Už tai aš tavęs visai nekaltinu, – pasakė Deimenas, įsmeigęs akis į Džudą. – Prisipažįstu ne
kartą pasielgęs gėdingai per pastaruosius… – Deimenas trumpai žvilgtelėjo į mane, nes anksčiau
slėpdavo savo amžių, bet pamažu ėmė pratintis jį nurodyti. – Per pastaruosius šešis šimtus su trupučiu
metų. – Ir atsiduso.
Džudas stipriai atsilošė su visa kėde, pakėlė akis į lubas ir pirštais įsirėmė į jas, paskui su
trenksmu nusileido ant žemės ir gręždamas Deimeną žvilgsniu paklausė:
– Seniuk, tai ko iš manęs nori?
Deimenas pašnairavo, o aš nejaukiai pasimuisčiau. Nevykęs sumanymas. Nevertėjo čia ateiti.
Džudas palinko į priekį, pasirėmė alkūnėmis ant stalo, paskui atmetė nuo veido vėlinukus.
 – Na, ir į ką tai panašu?
Deimenas linktelėjo, nelinksmai nusijuokė, įtampa atslūgo nuo jo veido, jis kaipmat atsipalaidavo
ir patogiau atsisėdo. Užsimetęs koją ant kojos ėmė siūbuoti sandalu apautą pėdą, tada gūžtelėjo
pečiais.
– Na, galiu pasakyti, jog tai truko… – Jis nutilo ieškodamas tinkamo žodžio. – Ilgai. – Deimenas
nusikvatojo, prie akių susimetė raukšlelės. – Patikėk, tai truko labai, labai ilgai.
Džudas linktelėjo rodydamas norįs išgirsti daugiau. Deimenas pakluso ir pešiodamas atspurusią
senų išblukintų džinsų klešnę pasakojo toliau: – Tiesą sakant, kartais tai truputį vargina. Sykiais
jautiesi pralaimėjęs – ypač kai esi priverstas kartoti tas pačias senas klaidas ir mėginti jas pateisinti
tais pačiais nevykusiais išsisukinėjimais. – Deimenas papurtė galvą ir pasinėrė į tokių prisiminimų
srautą, kuris daugumai žmonių žinomas tik iš istorijos knygų. Staiga jo išraiška pasikeitė, veidas
nušvito, jis nusišypsojo ir tarė: – Bet tas klaidas padariau aš pats. – Deimenas pažvelgė Džudui į
akis. – Tačiau suprask, kad patyriau tiek gražių ir nuostabių akimirkų, jog klysti buvo verta.
Džudas linktelėjo daugiau apmąstydamas, negu sutikdamas, vis dar gilindamasis į Deimeno
žodžius, vis dar sverdamas jų prasmę.
Tai paskatino Deimeną paklausti:
– Kodėl domiesi? Ar norėtum tai patirti?
Mudu su Džudu išpūtę akis sužiurome į Deimeną, nesuprasdami, ar jis juokauja.
– Aš galiu tau padėti. Pažįstu vieną vaikiną…
Paskui Deimenas nusišypsojo, ir aš, suvokusi, kad jis juokauja, su palengvėjimu atsilošiau kėdėje.
– Bet svarbiausia štai kas, – Deimenas vėl prakalbo rimtai. – Galų gale amžius neturi reikšmės.
Aš galiu gyventi šimtmečius, tu – sulaukti septyniasdešimt penkerių, bet mudviem abiem rūpės tik
dabartis ir artimiausia ateitis, dažniausiai tai, kas atrodo ranka pasiekiama…
Sėdėjome tylėdami, slegiami Deimeno žodžių. Nudelbiau akis į kelius, buvo nejauku žiūrėti į
Džudą. Atėjo lemiama akimirka, Deimenas buvo pasirengęs pasiaiškinti ir atsiprašyti, jei tik Džudas
pareikalaus.
Bet Džudas sėdėjo ramiai, pasiėmė ant stalo besimėtančią sąvaržėlę, ją suko, lankstė, kol visai
sugadino.
Pagaliau pakėlė akis.
– Aš supratau. – Vaikinas pažiūrėjo į mudu, paskui sutelkė žvilgsnį tik į mane, spoksojo, kol
pakėliau galvą. – Tikrai supratau. – Džudas kalbėjo nuoširdžiai, neveidmainiavo. – Bet jei atėjai čia
atsiprašyti ar kaip nors kitaip išpirkti kaltę, tai gali pamiršti.
Man užėmė kvapą, o Deimenas sėdėjo įsitempęs, laukdamas, ką dar pasakys Džudas.
– Pasakysiu tiesiai – nuo visos šios istorijos man bloga. – Vaikinas norėjo nusikvatoti, bet tik
sugargė. Širdyje jam buvo visai nejuokinga. – Bet vis tiek viską supratau. Supratau, kad viską nulėmė
ne tavo nesąžiningi žaidimėliai. Ne tavo milžiniški turtai ir magija. Taip pat žinau, kad be reikalo
įtikinėjau save, kad tu laimėjai kaip tik dėl to. Evė ne tokia tuščia. Kaip ir Evelina ar visos kitos. –
Džudas žvelgė man į akis su tokia šiluma, švelnumu ir meile, kad negalėjau nusigręžti. – Negavau jos
tik dėl to, kad ji nebuvo man skirta. Judviem lemta amžinai būti drauge.
Garsiai atsidusau, atpalaidavau pečius, nustojo skaudėti paširdžius, – tik dabar suvokiau, kaip
jaudinausi.
– O dėl to gaisro… – prabilo Deimenas, žūtbūt trokšdamas pasiteisinti.
Bet Džudas jį kaipmat nutildė rankos mostu.
– Žinau, kodėl jis kilo – pamačiau Samerlande, Didžiosiose pažinimo salėse. – Vaikinas patraukė
pečiais. – Pastaruoju metu praleidžiu ten daug laiko, gal net per daug, nes Ava jau susirūpino. Bet
kartais, tik retsykiais, bent jau dabar geriau jaučiuosi ten negu čia. Turbūt dėl to mane taip žavi itin
ilgas tavo gyvenimas. Man įdomu, ką darai, juk tikrai taip nutinka, kai persisotini tokiu ilgu
gyvenimu?
Deimenas linktelėjo parodydamas Džudui, kad jį supranta, labai gerai supranta. Paskui Deimenas
leidosi pasakoti apie savo pirmą kelionę į Samerlandą, kai buvo visai sutrikęs, vienišas ir ieškojo
buvimo prasmės, kaip atsidūrė Indijoje ir kartu su Beatles muzikantais sėmėsi išminties. Buvau tai
girdėjusi daugybę kartų, todėl tyliai pakilau ir nuėjau į pačią krautuvėlę. Man buvo smalsu, ką veikia
Ava.
Radau ją kambario kampe, dėliojančią į lentyną naujus kristalus. Atsigręžusi moteris pasakė:
– Viskas gerai, kas gerai baigiasi, tiesa?
Gūžtelėjau pečiais neturėdama supratimo, ką ji turi galvoje.
– Tavo pasirinkimą. – Ava nusišypsojo ir vėl ėmėsi darbo. – Turbūt atsikvėpei, kai viskas
išsisprendė?
Atsidusau. Aišku, apsisprendus man labai palengvėjo, bet viena bėda veja kitą. Vos tik išsprendi
vieną, iškyla kita.
Ava įkišo ranką į maišelį su rožinio kvarco – meilės – kristalais, ištraukė pilną saują, pasigėrėjo
jais, tada žvilgtelėjo į mane ir tarė:
– Bet vis dėlto… – Ji tyčia pabrėžė šiuos žodžius.
– Bet vis dėlto… – Patraukiau pečiais, mikliai sugavau bekrintantį kristalą ir atidaviau Avai. –
Dar yra Heivna – ji visiškai pašėlo. Be to, negavau priešnuodžio, todėl mudu su Deimenu iš tikrųjų
negalime net paliesti vienas kito… – Nebent paviljone, bet apie tai Avai nebūtina žinoti. – Ir dar
yra…
Ava kantriai laukė ir klausiamai žiūrėjo į mane, o aš greitai svėriau, ar galiu ja pasitikėti ir
papasakoti apie tamsiąją Samerlando pusę, kurią aptikau, ir apie keistą, tikriausiai kuoktelėjusią
mudviejų su Deimenu sutiktą senę.
Bet nuojauta pakuždėjo neskubėti. Bent jau kol kas šito Avai nepasakoti. Kol patys neperprasim,
ką tai reiškia.
Taigi giliai įkvėpiau, pasiėmiau nuo lentynos ametisto kristalą ir įdėmiai apžiūrinėdama iš visų
pusių pasakiau:
– Žinai, vis dar negaliu rasti bendros kalbos su Sabina. – Padėjau ametistą į vietą galvodama, kad
nesumelavau Avai, nors ir nepasakiau visos tiesos. Prisipažinsiu, ginčai su teta dabar mane jaudino
kur kas mažiau. Ėmiau apsiprasti.
– Gal man su ja pasikalbėti? – pasiūlė Ava, bet aš greitai atmečiau tą mintį.
– Patikėk manim, iš to nebus naudos. Sabina turi tvirtas nuostatas, gal laikui bėgant jos ims keistis.
Ava linktelėjo, nusivalė rankas į džinsus ir atsistojo apžiūrėti lentynos. Pakreipusi galvą ji
vyptelėjo ir sukeitė vietomis „apačų ašarą“ su kalnų krištolu. Tada patenkinta nusišypsojo.
Kai pažvelgiau į Avą, įdėmiai į ja pažiūrėjau, nenoromis ėmiau spėlioti, kodėl ji visada viena.
Žinoma, Ava rūpinasi dvynėmis, todėl nėra vienut vienužė, bet per tą laiką, kai mudvi pažįstamos, ji
tikrai neturėjo draugo ir nėra nuėjusi į jokį pasimatymą.
Nespėjusi apsigalvoti išpyškinau:
– Manai, kiekvienas žmogus turi savąją sielos puselę?
Ava atsigręžė ir rimtai į mane pasižiūrėjo.
– Ar kiekvienas žmogus randa sau skirtąjį – kaip mudu su Deimenu?
Ava šiek tiek patylėjo, lyg svarstydama mano žodžius. Kai jau maniau, kad neatsakys, pasielgė
visai nelauktai – pratrūko kvatotis.
Žiūrint į mane jos veidas nušvito, akys sužibo.
– Kodėl klausi? Kuriuo labiau rūpiniesi – manimi ar Džudu?
Aš iškaitau. Nesitikėjau taip išsiduoti, tačiau Ava yra gausiai apdovanota aiškiaregė ir permatė
mane kiaurai. Turėjau anksčiau susiprasti.
– Na, abiem, – silpnai šyptelėjau.
Ava vėl kibo į darbą. Ji sulankstė tuščius maišelius, sudėjo į krūvą, perlenkė ir sukišo į didelį
maišą. Tada švelniai, vos girdimai tarė:
– Taip, iš esmės tikiu, kad kiekvienas turi likimo skirtąjį. Bet ne kiekvienam lemta jį sutikti,
atpažinti ir būti kartu.
 trisdešimt antras skyrius

– Na, kaip sekėsi? – Dirstelėjau į Deimeną. Jis įsitaisė keleivio sėdynėje, uždarė automobilio
dureles, o aš išvažiavau į gatvę.
– Gerai. – Deimenas linktelėjo, trumpam užsimerkė ir mintimis nuleido automobilio stogą. Tada
giliai įkvėpė gaivaus vakaro oro, pažiūrėjo į mane ir pasakė: – Šį savaitgalį plaukiosime
banglentėmis.
Gerokai nustebinta tokios žinios, žioptelėjau. Maniau, Deimenas bus laimingas susitaikęs su
Džudu, bet nė nedingtelėjo, kad juodu susidraugaus.
– Tai čia lyg ir pasimatymas? – paerzinau spėliodama, kiek metų Deimenas neturėjo tikro draugo,
paprasto vaikino, žinančio apie jį visą tiesą.
– Niekada neturėjau draugo. – Deimenas žvilgtelėjo į mane. – Niekada neturėjau draugo, žinančio
apie mane tiesą. Prisipažįstu, kad jau seniai nemėginau su kuo nors susidraugauti. – Deimenas nusuko
akis: spoksojo į parduotuves, medžius, praeivius, besibūriuojančius ant šaligatvių ir lūkuriuojančius
prie perėjų. Tada pasisuko į mane ir tarė: – Visos mano draugystės tvėrė neilgai, nes būdavau
priverstas po tam tikro laiko iškeliauti. Žmonės ima įtarinėti, kai metams bėgant nesikeiti, o jie
sensta, todėl ima atrodyti, kad geriau viso šito išvengti.
Sunkiai nurijau seilę ir įsmeigiau akis į kelią. Nors Deimenas tai sakė ne pirmą kartą, klausytis
man buvo nė kiek ne lengviau. Tai lietė ir mano gyvenimą, turėsiu ištarti sudie ne vienam brangiam
žmogui, ir turiu tam pasirengti.
– Ar parveši mane namo? – paklausė Deimenas, netikėtai išblaškydamas mano mintis. Nustebusi
dėbtelėjau. Neabejojau, kad kvies mane į paviljoną, ir, tiesą sakant, neketinau atsisakyti.
– Susitariau susitikti su Mailsu. Pažadėjau su juo aptarti kelias eilutes pjesės, į kurios perklausą
jis eis.
Papurčiau galvą ir nusikvatojau, pasukau į Pakrantės greitkelį ir tada dirstelėjau į Deimeną.
– Ar tarp visų tų savo susitikimų ištaikysi laiko man? – nepiktai pasišaipiau, nuspaudžiau greičio
pedalą ir vingiavau sklandžiai įveikdama staigius posūkius.
– Visada. – Deimenas nusišypsojo ir pasilenkė manęs pabučiuoti, bet atitraukė mano dėmesį ir vos
nenulėkiau nuo kelio.
Atstūmiau jį ir stipriai sugriebiau vairą. Žiūrėdama į vandenyną, į putotas baltas bangas,
besidaužančias į krantą, atsikrenkščiau ir paklausiau:
– Deimenai, o kaip bus su priešnuodžiu? – Pamačiau, kaip jo pečiai įsitempė, energija ėmė
sūkuriuoti ir banguoti, bet vis tiek neatlyžau, nebegalėjau ilgiau tylėti. – Esu visiškai atsidavusi tau,
mūsų meilei, dabar tu šitai žinai. Man labai patinka leisti laiką paviljone, bet… – Nugurgiau seilę,
nes nemokėjau kalbėti apie tokius dalykus. Nuolat suglumdavau, išrausdavau, šnekėdavau nesąmones,
bet buvau pasiryžusi išsakyti, kas guli ant širdies. – Man tavęs trūksta. Trūksta tikrų tavo prisilietimų
šiame gyvenime. Ką jau kalbėti apie tai, kad vyliausi, jog vieną dieną panaikinsim tą keturių šimtų
metų užkeikimą ir…
Sustojau prie Deimeno kvartalo vartų, pamojau Šeilai, o ji pakvietė važiuoti vidun. Užvažiavau į
kalvą, keliskart pasukau ir įriedėjau į Deimeno prievažą. Tada pažvelgiau jam tiesiai į akis.
Norėjau baigti mintį, bet Deimenas pasakė:
– Aš žinau, Eve. Patikėk. – Jis pasilenkė ir suėmė delnais mano veidą, žvelgė tiesiai į akis. – Ir aš
nepasidaviau. Netgi paverčiau savo vyno rūsį chemijos laboratorija ir leidžiu ten kiekvieną laisvą
minutę, vildamasis vieną dieną tave nustebinti.
Išpūčiau akis ir mintyse primečiau, kad jau senokai nuodugniai nešniukštinėjau Deimeno namuose.
Dėl vienokių ar kitokių priežasčių vengdavau ten būti, mudu treniruodavomės arba glamonėdavomės
paviljone.
– Bet jeigu vyno rūsyje įrengei laboratoriją, tai kur laikai eliksyrą? – paklausiau ir susiraukiau
įsivaizdavusi baisią netvarką.
– Eliksyrą laikau naujame vyno rūsyje, kur anksčiau buvo skalbykla.
– O kur skalbykla?
– Nebėra, – nusikvatojo Deimenas. – Tiesą sakant, ji man nelabai reikalinga, nes galiu vos
prireikus susikurti naujus švarius drabužius. – Paskui Deimenas liovėsi šypsotis ir pridūrė: – Eve,
nenoriu suteikti tau vilčių. Kad ir kiek mėginau, beveik nepasistūmėjau į priekį. Neišmanau, iš ko
Romanas buvo padaręs tą gėrimą, bet man kol kas nieko panašaus išgauti nepavyko.
Atsidusau ir stipriai prigludau skruostu Deimenui prie delno, beveik pajusdama jo odą. Įtikinėjau
save, kad man to pakanka, visada pakaks, bet nors labai karštai mylėjau Deimeną, vis tiek troškau
daugiau.
– Turime gauti Romano marškinius. – Mudviejų akys susitiko. – Turime juos rasti. Žinau, kad
Heivna juos dar laiko. Ji tikrai jų neišmetė. Arba saugo kaip prisiminimą, arba žinodama, kad jie man
yra svarbūs, o gal ir dėl vieno, ir dėl kito. Šiaip ar taip, tai mūsų vienintelė viltis išgauti priešnuodį.
Deimenas pažiūrėjo į mane lygiai taip pat kaip tada, kai paskutinį kartą apie tai kalbėjomės – jis
pripažino, kad tikrai svarbu rasti marškinius, bet neatmetė ir kitų galimybių.
– Manau, tai ne paskutinė mūsų viltis, – pasakė jis.
Bet aš papurčiau galvą. Nebuvau tokia kantri kaip Deimenas. Nenorėjau dar nežinia kiek metų
džiaugtis trumpais atokvėpiais ankstesniuose įsikūnijimuose, kur mes galėjome be baimės glamonėtis,
kol Deimenas laisvalaikiu darbuosis vyno rūsyje, paverstame chemijos laboratorija. Aš noriu
džiaugtis šiuo gyvenimu. Tuo, kurį gyvenu dabar.
Noriu pajusti visą pilnatvę, semti pilnomis rieškučiomis kaip kiekviena normali mergina.
Ir dalytis tuo džiaugsmu su Deimenu.
– Juk man nepavyks tavęs atkalbėti, tiesa? – atsidusęs nuolankiai paklausė Deimenas.
Vėl pakračiau galvą.
– Tada aš eisiu kartu.
– Kur? Aš nesakiau, kad kur nors eisiu.
– Gal ir ne, bet rezgei planą, mačiau jį tavo akyse. Taigi neprieštarauk, nes aš vis tiek eisiu
drauge.
– Ne, tu susitaręs su Mailsu. O aš susitvarkysiu viena. Tikrai.
Nepaisydamas mano priešgyniavimo, Deimenas išsitraukė mobilųjį, parašė Mailsui žinutę, kad
vėluos, nes turi sutvarkyti reikalą.
 – Taigi, nuo ko pradėsim? – paklausė jis kišdamas telefoną į kišenę.
– Nuo krautuvės, – atsakiau, nes tokia mintis šovė ką tik. – Bet tau nebūtina eiti, puikiai
susitvarkysiu viena, – pridūriau duodama Deimenui paskutinę galimybę apsigalvoti.
– Nė nesvajok. – Deimenas vėl prisisegė saugos diržą. – Patinka tai tau ar ne, aš važiuosiu sykiu.
Be to, dėl tokio nuolatinio tavo atsikalbinėjimo jau imu nerimauti.
Nustebusi dėbtelėjau – nenutuokiau, kur jis suka.
– Prisimeni, kaip paskutinį kartą sumanei įsibrauti į Heivnos namus ir vietoj manęs nusitempei ten
Mailsą?
Žiūrėjau į Deimeną galvodama, kad man visai nereikėjo Mailso tempti. Be to, neturėjau progos
pakviesti Deimeno, nes jis ėjo Steisės apsaugininko pareigas. Pagaliau tai nesvarbu. Mane domino,
kaip Deimenas sužinojo šią istoriją, nes jos dar nebuvau pasakojusi.
– Mailsas užsiminė, – atsakė Deimenas į mano neištartą klausimą.
Prisimerkusi pažvelgiau pro langą.
– Tai dabar tapsi ponaičiu populiariuoju ir būsi apsuptas naujų draugų? – Atsigręžiau į Deimeną.
– Ir leisi su jais laisvalaikį įkalbinėdamas atskleisti mano paslaptis?
– Tik gerus tavo darbus. – Deimenas nusišypsojo ir pakštelėjo man į lūpas, o aš išsukau iš jo
prievažos ir nuvažiavau prie vartų. – Tik tai, ką man iš tiesų reikia žinoti.
 trisdešimt trečias skyrius

Mudu pravažiavome pro Romanui priklausiusią krautuvę – „Renesansą“. Neketinau eiti vidun, nes
buvo dar per anksti. Mažiausiai norėjau vėl susidurti su Heivna ar kitais nemirtingais parduotuvės
darbuotojais. Lėtai pračiuožiau pro šalį mintyse skaičiuodama, kada čia paskutinį kartą buvau. Man
buvo labai smalsu, kaip atrodo krautuvė po Romano mirties.
Nors tikėjausi išvysti tam tikrų pokyčių, bet tikrovė pranoko visus lūkesčius – parduotuvė buvo
užkalta, langai tušti, kadaise prabangios vitrinos išmontuotos, durys užrakintos ir pakabinta lentelė su
užrašu: UŽDARYTA. Po juo ranka prikeverzota: VISAM LAIKUI!
– Turbūt neturėčiau stebėtis, bet nemaniau, kad taip nutiks, – tarė Deimenas švelniu ir sodriu
balsu, žiūrėdamas į užrašą. – Buvau tikras, kad krautuvę valdo Heivna, ar bent jau Markas, Misa ar
Refas.
Pritardama linktelėjau, sustabdžiau automobilį prie šaligatvio, mudu su Deimenu išlipom, perėjom
gatvę ir sustojom. Žvilgtelėję pro langą išvydome inventorių – sofas, stalus ir vitrinas, kurie, nežinia
kodėl, buvo čia palikti. Matėme tik baldus, o mažesnės prekės, pavyzdžiui, drabužiai ir papuošalai
buvo dingę.
Nenoromis ėmiau spėlioti, kas nusprendė visam laikui uždaryti krautuvę. Be to, nežinojau, ką
Romanas būtų palikęs jai vadovauti.
Būdamas nemirtingas ir labai stiprus, vargu ar buvo surašęs testamentą.
Greitai apsižvalgiau, įsitikinau, kad niekas mūsų nestebi, tada užsimerkiau ir mintimis atrakinau
duris. Pakeičiau pirminį planą laukti iki sutemstant. Pamaniau, kad jei jau šitaip viskas susiklostė ir
krautuvė yra tuščia, reikia tuo pasinaudoti.
– Tu kaip niekur nieko įsilauži ir eini vidun, – sušnibždėjo Deimenas man į ausį ir nusekė įkandin.
– Ar man derėtų susirūpinti?
Nusikvatojau, o mano juokas nuaidėjo tuščioje patalpoje aukštomis lubomis. Mostelėjau Deimenui
uždaryti duris, pati įsisprendžiau rankomis į šonus ir ėmiau dairytis, paskui užsimerkiau ir įtempiau
visas jusles, stengdamasi ištirti tą vietą, suvokti, kur gali būti paslėpti dėmėti balti lininiai marškiniai,
o Deimenas stovėjo greta ir darė tą patį.
Tačiau nieko nepešę, ėmėme raustis po daiktus. Naršėme po senovines spintas, traukėme
klibančius stalčius, darbavomės sparčiai ir kruopščiai, bet neradome reikalingo daikto. Deimenas
patraukė į parduotuvės gilumą, kur buvo Romano kontora, ir pakvietė mane prisidėti.
Ten tvyrojo netvarka. Tikras chaosas. Tarsi praūžus tornadui. Lyg neseniai kas būtų viską
nuniokojęs. Iškart prisiminiau, kad panašiai atrodė Džudo krautuvėlė, kai Heivna paliko mus mirti –
neabejojau, kad ir čia jos rankų darbas.
Mudu stypčiojome pro krūvas ant grindų išmėtytų popierių. Deimenas žingsniavo tyliai ir
atsargiai, o aš nebuvau tokia apdairi, porą kartų paslydau, praradau pusiausvyrą ir Deimenas vos
spėjo mane nutverti bekrintančią.
Apėjau apverstą kėdę, stengiausi neužminti ant bjaurių, žalių turkiškų pagalvėlių, nušveistų nuo
sofutės kertėje. Paskui luktelėjau, kol Deimenas patraukė man iš kelio tuščią kabinetinę spintutę, ir
mudu prisikasėme prie lygiai taip pat kaip grindys apkreikto medinio stalo. Jis buvo nuklotas
popieriais, naudotais vienkartiniais puodeliais, knygomis ir dengiamas tokio storo dulkių sluoksnio,
kad vos galėjai įžiūrėti raižinius. Mudu atitraukėme kiekvieną stalčių, apžiūrėjome kiekvieną plyšelį,
kol įsitikinome, kad marškinių čia nėra, kad parduotuvėje jų Heivna nepaslėpė.
Deimenas stovėjo greta, jo veide buvo matyti daugiau ryžto negu nusivylimo, tarsi ir nebūtų
tikėjęsis, kad mudviem taip lengvai pasiseks. Jis jau ketino eiti, bet aš sulaikiau. Negalėjau atitraukti
akių nuo vyno šaldytuvėlio kampe – jis buvo atlapotas, išplėštos durys kabojo ant vyrių.
Mažas, niekuo neišsiskiriantis vyno šaldytuvėlis kadaise buvo pilnas eliksyro – buvau tuo tikra. O
dabar sukau galvą, kas jį ištuštino.
Ar čia pasidarbavo Misa su Marku? Paskutinį kartą juos mačiau lipančius per Heivnos namų tvorą
su pilnais krepšiais vogto gėrimo.
O gal tai Refo darbas? Šio nebuvau mačiusi jau seniai ir nenutuokiau, ar jis dar trinasi Laguna
Biče.
O gal pačios Heivnos? Savo akimis įsitikinau, kad jos eliksyro atsargos gerokai nuseko.
Tik galva neišnešė, kodėl man visa tai rūpi, nes atėjau ieškoti marškinių.
Deimenas kumštelėjo ragindamas eiti. Nebebuvo ko čia trintis, be naudos stūguriuoti, bet aš dar
paskutinį kartą apsižvalgiau, norėdama įsitikinti, kad nieko nepražiūrėjau. Paskui nusekiau įkandin
Deimeno pro duris, mudu išsmukome taip pat mikliai ir nepastebimai, kaip buvome atėję.
Nors neradome marškinių, nuojauta kuždėjo, kad artėjame prie tikslo, kad žengėme dar vieną
žingsnį.
Heivnos pasaulis ne tik iškriko. Suirutė bylojo, kad žemė slysta jai iš po kojų. Tereikia palaukti, ir
ji pati paprašys mūsų pagalbos arba susinaikins.
Šiaip ar taip, aš tai pamatysiu.
 trisdešimt ketvirtas skyrius

Buvusioje Romano parduotuvėje nieko nepešėme, todėl nuvežiau Deimeną namo susitikti su Mailsu
ir padėti šiam pasirengti perklausai, o pati nusprendžiau važiuoti namo, viską apmąstyti ir numatyti
tolesnius žingsnius. Kaip niekada buvau pasiryžusi surasti marškinius, tai tapo ypač svarbu dabar, kai
mudu su Deimenu visiškai pasikliaujame vienas kitu.
Įvažiavau į garažą ir su palengvėjimu atsidusau pamačiusi, kad jis tuščias. Sabinos automobilio
nebuvo – vadinasi, teta dar dirba arba leidžia laiką su Manozu. Kad ir kaip ten būtų, rasiu tuščius
namus, turėsiu laiko pabūti viena, kelias valandas tyliai ir ramiai pagalvoti niekieno netrukdoma, o
šito man dabar labiausiai reikėjo.
Įėjusi pro galines duris jau buvau belipanti laiptais į savo kambarį, bet pajutau šaltą energijos
gūsį.
Tokią stingdančią vėsą ir šaltį galėjo skleisti tik miela sena draugė.
Taigi namie buvo viešnia.
Apsisukusi ant kulno visai nenustebau išvydusi sau už nugaros stypsančią Heivną. Ji drebėjo,
kūnas trūkčiojo, nuostabus veidas buvo virtęs pribloškiamai balta kauke: skruostikauliai išsišovę,
plona smaili nosis atsikišusi, lūpos suskeldėjusios, primerktos akys įkritusios ir raudonos, kaip
prastose nuotraukose.
Ji dar šlykščiau išsiviepė ir virto dar baisesne pamėkle negu prieš akimirką. Padilbakiavusi į
mane paklausė:
– Kur jis, Eve?
Dabar man toptelėjo, kas nuniokojo šaldytuvą krautuvėje.
Supratau, ko ji čia atėjo.
Misa su Marku įsibrovė į Heivnos namus ir pavogė eliksyro atsargas – dabar viskas stojo į savo
vietas.
Romanas niekam neatskleidė eliksyro recepto – jam žuvus nemirtingi niekšai neteko tiekėjo.
Prabėgs kažkiek laiko, ir jų jėgos ims sekti, jaunystė ir grožis vysti.
Aš esu vienintelė Heivnos viltis atgauti jėgas.
Nenusikapanoti.
Bet lengvai eliksyro Heivna iš manęs negaus. Gal pavyks iškeisti jį į marškinius.
Ji nori to, ką turiu aš, o man reikia to, ką turi ji. Taigi tokiomis aplinkybėmis galiu diktuoti
sandėrio sąlygas.
Turiu elgtis apdairiai ir atsargiai. Kad Heivna neįtartų, kokie svarbūs man tie marškiniai, jei tik
iki šiol to nesuprato.
Atsainiai trūktelėjau pečiais.
– Nenutuokiu, apie ką kalbi. – Nusišypsojau tempdama laiką, stengdamasi geriau perprasti Heivną
ir surikiuoti mintis.
Bet ji nebuvo nusiteikusi vilkinti, labai skubėjo ir nekantravo. Heivna sparčiai silpo, vos laikėsi ir
neturėjo jėgų jokiems žaidimėliams.
 – Nustok malti šūdą ir atiduok man eliksyrą! – Heivna vartė akis, švokštė, taip smarkiai purtė
galvą, kad prarado pusiausvyrą ir turėjo nusitverti už laiptų turėklo, nes būtų išvirtusi.
Prisimerkiau ir labai įdėmiai į ją pasižiūrėjau: ji buvo sudirgusi, krūpčiojo ir kaip sulūžusi lėlė
netvirtai stovėjo ant kojų. Įsmeigiau akis į jos saulės rezginį, įsivaizdavau jį kaip taikinį ir
pasirengiau trenkti, jei reikės. Vis dėlto vyliausi, kad neprireiks. Mėginau prisijungti prie Heivnos
energijos, įlįsti į jos mintis ir sužinoti, ką rezga, ko ji pasiryžusi griebtis, kad gautų eliksyro, bet
atsimušiau kaip į sieną.
Heivna buvo atsitvėrusi ne tik nuo manęs, bet ir nuo viso pasaulio.
Ji niekam nebepriklausė.
Net ir sau.
Tarsi vaikščiojanti ir kalbanti Prieblandos šalies šmėkla.
Juoda.
Vieniša.
Heivna pati pakliuvo į pragarą, į kurį kerštaudama norėjo įstumti kitus. Jos pasirinkta taktika buvo
klaidinga ir atsigręžė prieš ją pačią.
– Eve, eliksyrą! Tuoj pat duok man prakeiktą eliksyrą! – Drebantis, spigus ir be galo šaižus
Heivnos balsas atskleidė, kad ji priėjo liepto galą. – Jau išnaršiau visus šaldytuvus apačioje –
virtuvėje, lauke prie kepsninės ir tuščią skalbykloje. Kaip tik rengiausi lipti į viršų, į poilsio kambarį
greta tavojo, bet grįžai ir man sutrukdei. Tad jeigu jau išdygai, nutariau paprašyti gražiuoju –
prisimindama seną mūsų draugystę ir taip toliau. Nagi, Eve, dėl senų laikų, dėl senos draugystės,
atiduok tą prakeiktą eliksyrą, kurį nukniaukei!
– Šitai vadini gražiu prašymu? – Kilstelėjau antakį ir pamačiau, kaip Heivna akimis matuoja
atstumą tarp turėklo ir manęs, lyg svarstydama, ar pavyks prasmukti. Greitai užlipau ant pirmo
laiptelio ir pastojau jai kelią.
Neaiškiai bambėdama panosėje Heivna dar stipriau įsikibo į turėklus, krumpliai neįtikėtinai
pabalo. Ji dėbsojo į mane raudonomis, vos ne kraujuojančiomis akimis, ir man nebeliko abejonių, kad
ji tuoj pratrūks. Heivna pakartojo:
– Tiesiog grąžink man eliksyrą!
Giliai įkvėpiau ir pasiunčiau jai raminamos energijos pliūpsnį. Tikėjausi, kad ji aprims, atvės,
taip baisiai nebenirš, susitvardys ir ims kalbėti švelniau. Visai nenorėjau, kad Heivna pratrūktų ar
sprogtų iš įsiūčio. Man ji buvo nebepavojinga, bet kėlė grėsmę kitiems, ir aš negalėjau leisti jai
įsisiautėti.
Pamačiusi, kad mano taikinga energija jos nepasiekė, neprasiskverbė, atsimušė kaip ir praėjusį
kartą, nusprendžiau duoti jai tai, ko atėjo. Dingtelėjo, jog keli gurkšniai eliksyro Heivnai nepakenks,
tačiau sutramdyti žvėrį prireiks dar labai ilgo laiko.
Lėtai ir atsargiai apsigręžiau, stengdamasi nieku gyvu jos nesuerzinti ir neprovokuoti. Paskui
ėmiau kopti laiptais ir pamojau sekti įkandin. Žvilgtelėjusi per petį pasakiau:
– Su džiaugsmu pasidalysiu, Heivna. Turiu užtektinai eliksyro, taigi jokios bėdos. Tačiau man
smalsu… – Stabtelėjau laiptų aikštelėje ir pažvelgiau į Heivną. – Kodėl užsigeidei mano eliksyro?
Kur padėjai savąjį?
 – Jis baigėsi. – Ji gūžtelėjo pečiais ir šnairuodama pridūrė: – Mano atsargos baigėsi, nes tu labai
daug pavogei, o dabar grąžinsi.
Heivna nusivaipė, mano pažadas duoti jai gėrimo šiek tiek apramino, bet nuo jos žodžių nukratė
šiurpas. Neturėjau supratimo, kiek atsargų buvo priruošęs Romanas, bet jeigu jis elgėsi kaip
Deimenas, tai turėjo būti ganėtinai jo prikaupęs, mažiausiai metams. Eliksyras turi susistovėti per
kelias mėnulio fazes, jo nesusiplaksi staiga kaip kokio kokteilio. Misa su Marku pabėgo nešini pilnu
krepšiu, bet eliksyro virtuvėje dar liko. Taigi Heivna išsiurbė jį be galo greitai, ir dabar man buvo
labai neramu.
Patraukiau į poilsio kambarį, atidariau šaldytuviuką, įtaisytą už gėrimų baro. Susiradau pilną
butelį eliksyro ir pasakiau:
– Aš nevogiau tavo gėrimo. Jo man visiškai nereikia.
Stovėdama priešais mane Heivna net drebėjo iš pykčio.
– Šlykšti melagė! Laikai mane kvaile? Kaip likai gyva? Aš viską žinau apie čakras – Romanas
pasakojo man, o Deimenas jam! Tai nutiko tada, kai Romanas buvo apsukęs jam protelį ir privertė
atskleisti visas paslaptis. Smogiau tau į silpniausią vietą, pati žinai. Trenkiau prieš parkrintant, ir dar
sykį, kai jau gulėjai ant grindų – dėl viso pikto. Prieš išeidama norėjau įsitikinti, kad tave pribaigiau.
Šitai turėjo tave pribaigti! Maniau tave nužudžiusi. Buvau tikra, kad nesubyrėjai į dulkes, nes buvai
jaunesnė už kitus nemirtinguosius. Tačiau dabar žinau tikrąją priežastį, kodėl tu vis dar čia…
Spoksojau į ją žinodama, kad tikroji priežastis – visų ankstesnių įsikūnijimų išgyvenimas. Tai, kad
aš pagaliau pamačiau tiesą. Ir padariau teisingą sprendimą, vienintelį sprendimą, leidusį atsikratyti
silpnosios čakros. Tik tiek. Vis dėlto man buvo įdomu išgirsti Heivnos versiją.
– Tu išsiurbei Romano eliksyrą. – Ji papurtė galvą ir iš mėlynų brangakmenių suverti auskarai
švelniai skimbtelėjo. – Jis daug stipresnis negu tavasis – tą ir pati žinai – todėl jį išlakei. Tik taip ir
išsigelbėjai!
Patraukiau pečiais ir žvilgtelėjau į sieninį veidrodį Heivnai už nugaros. Išvydau didžiulį skirtumą
– ji skleidė tamsą, o aš švytėjau. Kontrastas buvo toks milžiniškas, jog man užgniaužė kvapą. Tuoj pat
nusukau akis nenorėdama per ilgai žiūrėti į jos liūdną, apgailėtiną pavidalą. Negalėjau graudintis, nes
galbūt prisieis Heivną nužudyti. Atsigręžiau į ją ir tariau:
– Jeigu yra, kaip sakai, kodėl eliksyras nebepadeda tau? Ir kodėl jis neišgelbėjo Romano?
Tačiau Heivna nesileido į kalbas. Ji buvo pasiryžusi gauti, ko atėjo.
– Atiduok eliksyrą. – Ji lėtai, netvirtai žingtelėjo mano pusėn. – Atiduok jį, ir niekas nenukentės.
– Maniau, ši tema jau baigta. – Užkišau butelį už nugaros, kad Heivna nepasiektų. – Negi pamiršai,
kad nebegali manęs įskaudinti? Kad ir ką darytum, kad ir ko griebtumeisi, tu manęs nenužudysi,
Heivna. Verčiau, užuot grasinusi, pažvelk į viską kitaip ir pamėgink susitarti geruoju.
Tačiau Heivna tik nusišiepė. Nuo vypsnio jos veidas šlykščiai išsikreipė, dar labiau išryškėjo
tuščios, raudoniu degančios akys.
– Galbūt nebegaliu nužudyti tavęs, Eve, bet patikėk, galiu pričiupti tau artimus ir brangius žmones.
Nors tu labai vikri ir stipri, neįstengsi atsidurti visur vienu metu. Taigi visų neapsaugosi.
Pasinaudodama trumpu mano apstulbimu, Heivna šoko į priekį ir pamėgino išplėšti eliksyrą.
Bet aš sureagavau truputį greičiau, negu ji tikėjosi.
 Mečiau butelį į šalį, į kitą kambario pusę, kur Heivna negalėjo pasiekti, o pati nutvėriau ją.
Puoliau taip užtikrintai ir žaibiškai, kad Heivna nespėjo susivokti.
Parbloškiau ją ant kilimo ir įsiutusi ėmiau smaugti. Čiuopdama akmenų vėrinius įsitikinau, kad
amuleto Heivna nedėvi.
Nors lėtai smaugiant Heivnos veidas mėlynavo, ji vos kvėpčiojo, vis tiek kvatojosi. Klaikus
juokas veržėsi iš galugerklio pro mano pirštus, galiausiai ji sukriokė taip baisiai, taip siaubingai, kad
kilo noras ją tuoj pat pribaigti ir nebesitąsyti.
Bet negalėjau karščiuotis. Duoti valią įtūžiui. Turiu gauti norimą daiktą. Jeigu jis atsieis porą
butelių eliksyro, tebūnie.
– Duok man tą suknistą eliksyrą! – sugargaliavo Heivna, vos atleidau gniaužtus. Mano prispausta
ji daužėsi kaip paklaikusi, iš visų jėgų spurdėjo ir mėgino išsivaduoti, galiausiai ėmė draskytis ir
kabintis aštriais, smailiais, mėlynai lakuotais nagais.
Kovojo kaip pasiutęs žvėris.
Kaip narkomanas, negavęs kvaišalų.
Vos paleidau Heivną, ši nurėpliojo grindimis ir čiupo butelį, nuplėšė kamštelį ir taip trinktelėjo
gurkliu į lūpas, kad išsimušė kelis priekinius dantis.
Bet jai buvo nė motais. Heivna to net nepastebėjo. Ji maukė ir gurkė eliksyrą, ištuštino butelį per
kelias sekundes ir numetė šalin. Jos skruostai raustelėjo, bet dantys neataugo – tačiau Heivnai buvo
nusispjaut. Ji įsispitrėjo į mane, apsilaižė ir tarė:
– Daugiau. Ir šį kartą duok tikro gėralo. To, kurį pavogei. Tavo sultys kaip pamazgos.
– Išmaukei ir tokias. – Gūžtelėjau pečiais. Nebuvau nusiteikusi duoti jai daugiau eliksyro, kol pati
negavau to, ko noriu. – Galėčiau atiduoti tau visas savo atsargas. Nesu priklausoma taip kaip tu. –
Lėtai nužvelgiau Heivną ir pakraupau – ji atrodė baisiai. – Bet žinok, aš nevogiau tavo eliksyro. Tai
padarė Misa su Marku. – Heivnos veidas pasikeitė, ji trumpam sustingo ir ėmė svarstyti, ar mano
žodžiuose yra bent lašelis tiesos.
– Įdomu, iš kur tai žinai? – Heivna suraukė kaktą, pakreipė galvą, paskui įsisprendė rankomis į
šonus.
Žiūrėjau į ją, bet nesumojau, ką atsakyti. Jei prisipažinsiu, kad buvau jos namuose ir mačiau vagis,
ji supras, kad ieškojau ne eliksyro, o daikto, kurio svarbos galbūt dar nenutuokia. Todėl tiesiog
patraukiau pečiais ir ramiai, šaltai, susikaupusi atsakiau:
– Žinau, kad nevogiau. Deimenas irgi ne. Ir kad po tavo užpuolimo likau gyva visai ne dėl to. Pati
suprasi, kad sakau tiesą, jei gerai viską apgalvosi.
Heivna susiraukė. Aišku, ji nepatikėjo. Vis tiek kaltino mane.
– O gal tai padarė Refas? – staiga prisiminiau. – Kada pastarąjį kartą jį matei?
Tačiau ir ši mano prielaida Heivnos neįtikino. Nors dariau viską tikslingai, kol kas nieko
nepasiekiau, nė trupučio nepriartėjau prie tikslo. Tik Heivna, išgėrusi eliksyro, šiek tiek atsigavo ir
suprato, kad man kažko reikia.
Ji persibraukė suknelę žiedais apmaustytais pirštais, nuo rankovės nurinko kelis kilimo plaukelius.
– Tiek to, – tarė. – Su jais aš išsiaiškinsiu. Bet dabar esu čia, o tu lyg ir žadėjai atiduoti visas
atsargas?
 trisdešimt penktas skyrius

Heivna jau rengėsi išeiti stipriai spausdama prie krūtinės butelį eliksyro. Tuo metu pro galines duris
įžengė Sabina.
Mosuodama rankine, kitoje rankoje nešdamasi pirkinių krepšį. Ji stabtelėjo, greitai mus nužvelgė
ir tarė:
– Heivna? Labai seniai tave mačiau. Tu atrodai… – Sabina nutilo ir kreivai, lėtai nudelbė Heivną
nuo galvos iki kojų. Buvusi mano draugė dabar atrodė gerėliau negu ateidama, bet iki normalios
išvaizdos buvo dar labai toli. Nepratusiems prie naujo įvaizdžio, Heivna atrodė bauginamai.
Tačiau mergina tik nusikvatojo ir draugiškai, plačiai išsišiepė Sabinai, apnuogindama išmuštus
priekinius dantis.
– Nesijaudinkit. Patikėkit, mano mamai tai irgi visai nerūpi. Beje, kaip tik dėl to noriu gyventi
atskirai.
Priblokšta tokio pareiškimo, Sabina dirsčiojo tai į mane, tai į Heivną.
Heivna atviravo toliau:
– Atsiskirsiu nuo jų visų, nuo tėvų ir nuo jaunesniojo brolio. Jeigu galėčiau, atsiskirčiau ir nuo
namų šeimininkės. – Ji nenuoširdžiai, bjauriai nusikvatojo ir tikrai suerzino Sabiną. – Trumpai
tariant, aš jau išsikrausčiau ir netrukus tapsiu emancipuota, tada nebeturėsiu su tais pašlemėkais nieko
bendro.
Sabina susiraukė, prisimerkė – puikiai žinojau tą žvilgsnį. Jis rodė, kad teta ne tik nepritaria
Heivnos paistalams, bet ir įsiuto.
Tačiau Heivnai buvo nė motais. Sabinos pyktis ją tik kurstė. Išsišiepusi dar plačiau mano buvusi
draugė paaiškino:
– Tėvai atsisakė mane priimti tokią, kokia esu, todėl susirinkau daiktus ir ištariau jiems sudie!
Tetos žvilgsnis lakstė nuo Heivnos prie manęs, ji spėliojo, ar esu čia prikišusi nagus, ar aš
prikalbinau Heivną šitaip šiurkščiai kalbėti. Mano buvusios draugės žodžiai labai tiko ir mudviejų su
teta situacijai, bet aš čia buvau niekuo dėta. Heivna surengė savo pasirodymą.
– Esu tikra, kad artimieji tavęs labai ilgisi, – Sabina prabilo išlavintu advokatės balsu, kaip
teisme.
Bet Heivna nesiruošė dalyvauti šiame žaidime. Nesirengė kalbėti mandagiai ir santūriai,
apsimetinėti, kad nieko nepasakė ir kad viskas bus gerai, nors įrodymai liudija ką kita.
Nesiruošė ir pasirodyti esanti gera mergaitė Sabinai, mano globėjai. Paprastai stengiesi įtikti
draugų tėvams arba globėjams, įgyti jų pasitikėjimą, kad būtum vėl kviečiamas į svečius.
Tačiau mudvi su Heivna nebebuvom draugės.
Ir jai buvo nusispjaut, ką teta apie ją pamanys ir ar dar kartą pakvies užeiti.
Todėl buvusi draugė tik gūžtelėjo pečiais, užvertė akis ir užtraukė:
– Labai abejoju!
Sabina griežtai nužvelgė Heivną, paskui kaltinamai nuvėrė mane, tarsi būčiau atsakinga už
Heivnos kalbas – aš tylėjau, nepratariau nė žodžio ir nemėginau užčiaupti draugės, vadinasi, ją
palaikiau. Nors iš tiesų tik laukiau, kada Heivna baigs postringauti. Kol pagaliau užčiaups žabtus, kol
Sabinai nusibos klausytis ir ji nueis į virtuvę iškraustyti pirkinių, o aš galėsiu išvažiuoti su Heivna,
kaip buvom susitarusios.
Nelaimė, Heivna buvo kaip reikiant įsijautusi. Ji mėgavosi įtampa ir troško ją dar stipriau
pakurstyti, todėl pridūrė:
– Bet aš irgi jų visai nesiilgiu, taigi lygiosios.
Dirstelėjusi į mane Sabina norėjo kažką sakyti, bet Heivna numojo ranka, trumpam prarado
pusiausvyrą ir butelis eliksyro išslydo jai iš nagų. Kibirkščiuojantis ir žėrintis skystis, rodės, tuoj
išsipils ant grindų, bet Heivna kaip niekur nieko kyštelėjo delną ir sugriebė butelį ore. Jos akys
žybtelėjo, kai Sabina sumirksėjo, papurtė galvą ir tuoj pat pasakė sau, jog jai tik pasivaideno, įtikino
save, kad žmogus negali taip greitai judėti ir kad visa tai, ką matė, yra tik vaizduotės apgaulė.
– Opapa! – nusikvatojo Heivna. – Šiaip ar taip, nenoriu jūsų trukdyti. Tik buvau užėjusi pasiimti iš
Evės šiek tiek eliksyro. – Heivna pasukiojo Sabinai prieš nosį butelį, skystis žaižaravo ir
kibirkščiavo, paskui parodė į dėžę, kurią laikiau glėbyje, – mano atsargas.
– Užėjai čia pasiimti… ko? – Sabina pašnairavo stengdamasi perprasti esmę, įtariai žvilgtelėjo į
butelį ir į mane, paskui pasistiebė ant pirštų galiukų ir pažiūrėjo į dėžę klausdama savęs, kodėl iki
šiol nebuvo atkreipusi į tai dėmesio. Teta pasidėjo rankinę ant prieškambario staliuko ir siekė
butelio, o Heivna noriai jį padavė. Kiaulinti man Heivnai buvo vienas malonumas.
Bet ji nuėjo per toli, ir aš turėjau ją sustabdyti.
Negalėjau leisti, kad eliksyras patektų Sabinai į rankas.
Negalėjau leisti Heivnai šitaip su manim žaisti.
– Nieko ypatingo. – Pasisukusi su dėže atitvėriau Heivną nuo tetos. – Tai tiesiog mano mėgstamas
energinis gėrimas.
Tačiau Sabina nepatikėjo. Ji baisiai susijaudino. Kaipmat susiejo eliksyrą su neįprastu mano
elgesiu, nenoru valgyti ir kitais keistais, sunkiai paaiškinamais įpročiais. Ir teisingai nutarė, kad kaip
tik šito gėrimo vartojimas išvedė mane iš kelio.
Heivna kvatojosi, veržėsi prie Sabinos gundydama, viliodama, erzindama, mintimis kurstydama
paragauti nors gurkšnelį. Ir pačiai įsitikinti, koks geras, puikus, kupinas jėgų tampa gyvenimas, kaip
viskas pasikeičia nuo vieno gurkšnio.
Paveikta Heivnos įtaigos, eliksyro blykčiojimo Sabina buvo bepaklūstanti, vos neprarijo jauko, o
ši nusikvatojo dar garsiau ir atitraukė butelį.
Sabina papurtė galvą, atlošė pečius, susitvardė.
– Verčiau eik. – Ji iškošė tuos žodžius pro dantis. – Tuoj pat. Nors ir nemalonu tau sakyti, turi
daug bėdų ir pati jų neišspręsi, tik gydytojai gali padėti. Prašau daugiau čia nesirodyti, kol neišmoksi
valdytis. – Teta pasiėmė pirkinių krepšį nuo staliuko ir prispaudusi prie šono įdėmiai žiūrėjo į
Heivną.
– Ak, nesijaudinkit, – nusišypsojo Heivna gręždamasi eiti. – Greitai manęs tikrai neišvysit.
Gavau, ko noriu, ir nematau prasmės čia grįžti.
Heivna patraukė prie durų, o aš nusekiau įkandin, pasiryžusi kaip galima greičiau baigti mūsų
sandėrį, kol neišsivadėjo raminamas eliksyro poveikis ir mano buvusi draugė vėl nepašėlo.
 Jau bekeliant koją per slenkstį, Sabina čiupo mane už rankos. Ji ketino manęs neišleisti, tik ne
dabar ir ne su tokia drauge, kurią ką tik išprašė iš savo namų.
Teta prisimerkė, pirštais surakino man riešą ir paklausė:
– Tai kur dabar išsiruošei?
Mudviejų žvilgsniai susitiko – turėjau kuo greičiau nuraminti tetą. Įtikinti, kad patinka jai ar ne,
manęs nesulaikys, ir aš eisiu kur panorėjusi.
– Sabina, man reikia trumpam išvažiuoti su Heivna. Ilgai neužtruksiu. Tada galėsim kalbėtis į
valias, bet dabar prašau mane paleisti.
– Nė negalvok! – šaižiai suspigusi Sabina dar tvirčiau suspaudė man riešą – liko raudona žymė,
bet nespėjo virsti mėlyne, nes kaipmat sugijo. – Ar girdi? Tu niekur nevažiuosi su šita mergina. Ar
gerai supratai?
Ketinau išlaisvinti ranką, pasakyti, kad supratau, bet spręsiu aš, o tuo metu Heivna nusišypsojo,
išplėšė dėžę man iš glėbio ir tarė:
– Nesijaudink, Eve. Klausyk tetutės. Ji labai nusiminusi. Aš ir pati rasiu kelią.
Heivna patraukė prie automobilio – Romano automobilio – įsimetė dėžę ant keleivio sėdynės,
atsisėdo prie vairo, užvedė variklį, isteriškai nusikvatojusi pamojavo atsisveikindama ir išsuko iš
prievažos.
Sabina vis dar laikė mane, gniaužė riešą ir rėkė:
– Eik į savo kambarį!
Ji manęs nepaleido, trukdė atsikratyti baisaus prakeikimo, galiausiai sutvarkyti savo gyvenimą ir
pasiekti laimę. Pamačius raudonus Sabinos skruostus, žaibuojančias akis, įsiutusį veidą mane
prislėgė kaltė.
Bet dar baisiau pasijutau išplėšusi ranką iš jos gniaužtų. Patraukiau taip stipriai ir netikėtai, kad
Sabina paleido pirkinių krepšį. Iš jo iškrito daugybė skardinių, vaisiai, daržovės, kiaušiniai ir
kaimiškas sūris. Visa tai pabiro ant žemės, išsidrabstė, ištiško, o kiaušiniai sudužo ir išterliojo
išblizgintas akmenines grindis.
Niekada nepamiršiu Sabinos veido – siaubingo nuoskaudos, įtūžio, nuostabos ir, kas baisiausia, –
baimės – mišinio.
Gailestis suspaudė širdį žiūrint į netvarką ir į tetą. Labai knietėjo visa tai panaikinti mintimis,
paslėpti visus pėdsakus, pavaizduoti, kad nieko nenutiko, bet supratau, kad taip tik pabloginčiau
padėtį, todėl nusigręžiau ir patraukiau prie durų.
Labai troškau prigriebti Heivną, kuri pasinaudojo galimybe nevykdyti savo sandėrio dalies.
Neturėjau supratimo, nuo ko pradėti, bet neabejojau, kad delsti nevalia.
Per petį mestelėjau:
– Atleisk, Sabina. Man labai gaila. Bet kai ko tu nesupranti – ir nenori suprasti. Kaip nutiko
dabar.
 trisdešimt šeštas skyrius

Vos peržengusi slenkstį, leidausi bėgti. Nenorėjau gaišti laiko įprastiems veiksmams: eiti į garažą,
sėsti į automobilį ir jį užvesti, išvažiuoti į gatvę, – visa tai darydavau tik Sabinai nuraminti (bet kaip
dabar paaiškėjo, mano pastangos toli gražu nepasiteisino). Žinoma, nenorėjau jaudinti tetos dar
labiau ir susikurti automobilį jai spoksant pro langą. Taip sukelsiu tik dar vieną klausimų laviną, o į
juos neketinu atsakyti.
Jutau Sabinos žvilgsnį. Jis slėgė mane, kupinas siaubingo pykčio, nerimo ir baimės.
Mintys yra apčiuopiamos, kaip daiktai. Jas sudaro realios energijos formos. Sabinos mintys vėrė
man širdį kaip strėlės.
Jaučiausi labai nusikaltusi, bet dabar negalėjau stabčioti ir graužtis, tam turėsiu marias laiko
vėliau. Neabejojau, kad labai užrūstinau tetą, kad bus sunku pelnyti jos atleidimą, bet dabar man
rūpėjo tik surasti Heivną.
Iš prievažos išlėkiau į gatvę džiaugdamasi pagaliau esanti laisva. Ir iš karto užsiroviau ant
Manozo priuso – pamatęs mane jis sustabdė automobilį.
Tik to man betrūko, sumurmėjau, kai Manozas nuleido lango stiklą ir pašaukė mane vardu. Jo
veide buvo matyti nuoširdus susirūpinimas. Mokytojas paklausė:
– Viskas gerai?
Trumpai stabtelėjau ir atsakiau:
– Deja, ne. Nieko gero. Labai blogai.
Manozas suraukęs kaktą dirsčiojo į namą ir į mane.
– Ar galiu padėti?
Spartindama žingsnį papurčiau galvą, bet paskui apsigalvojau, atsigręžiau ir pasakiau:
– Perduok Sabinai, kad labai gailiuosi. Kad nuoširdžiai gailiuosi dėl visko… dėl visų pridarytų
bėdų ir kad ją šitaip įskaudinau. Ji tikriausiai nepatikės ir nieko nenorės girdėti. Negaliu jos kaltinti,
bet vis dėlto… – Patraukiau pečiais – šitaip teisindamasi jaučiausi visiška kvaiša, bet negalėjau
susitvardyti. – Jei Sabina nesileis į kalbas ir nepriims mano atsiprašymo, nudžiugink ją šitomis… –
Užsimerkiau ir sukūriau didžiulę geltonų narcizų puokštę, nors žinojau, kad neturiu taip elgtis, kad
Manozas apipils mane klausimais, į kuriuos neturiu laiko atsakyti, todėl tik įbrukau jam puokštę ir
pridūriau: – Šitos gėlės Sabinos mėgstamiausios – tik nesakyk, iš kur gavai.
Dar nespėjus Manozui išsižioti, atsitokėti iš nuostabos, pasipusčiau padus.
Jau iššvaisčiau labai daug laiko, todėl nedelsdama susikūriau tokį pat kaip Deimeno juodą BMW.
Stebėdamas mane galinio vaizdo veidrodėlyje Manozas visiškai suglumo ir apstulbo. Jam atvipo
žandikaulis, akys išsprogo. Turbūt man drumsčiasi protas, vaidenasi, dingtelėjo mokytojui, o aš
dingau jam iš akiračio.
Skriejau Pakrantės greitkelio link, nutarusi pasikalbėti su Manozu vėliau, nemažindama greičio
įveikiau posūkius ir mėginau atspėti, kur nusidangino Heivna.
Nudiegė pilvą ir staiga toptelėjo – atsakymas iškilo mintyse.
Marškiniai.
 Gavusi, ko norėjo, – ačiū už tai Sabinai – Heivna nebeketino laikytis žodžio. Ji nekenčia manęs
taip baisiai, kad verčiau sunaikins, negu atiduos tą daiktą, nors jis jai brangus kaip Romano
atminimas. Aš neprašiau tiesiog atiduoti marškinių, susitariau iškeisti į eliksyrą.
Vis dėlto vyliausi, kad Heivna nesupras, kam man reikalingas Romano drabužis.
Bet ta viltis buvo menka. Vos užuodusi, kad aš jų noriu, kad sutikau derėtis, Heivna nusprendė
marškinius sunaikinti.
Tai buvo matyti iš jos žvilgsnio. Ji drebėjo, netvirtai laikėsi ant kojų, bet vis dėlto išgėrė
pakankamai eliksyro, kad galėtų mąstyti ir elgtis logiškai.
Kai pasiūliau aprūpinti ją eliksyru mainais į tą daiktą, gūžtelėjo pečiais ir pasakė:
– Gerai. Koks man skirtumas. Tai sakyk, ko nori. Kokio čia daikto tau taip labai prisireikė?
– Noriu marškinių, – atsistojau tiesiai priešais Heivną. Ji dėbtelėjo, o aš pridūriau: – Tų, kuriuos
Romanas vilkėjo mirties naktį. Juos išplėšei man iš rankų, o paskui pagrasinai nužudyti ir liepei
nešdintis.
Heivna prisimerkė, iš akių supratau, kad ji turi marškinius. Tik nenutuokia, kam man jų reikia, kuo
jie tokie ypatingi. Man beliko viltis, jog ji nesusiprotės.
– Turi galvoje marškinius, kuriuos jis vilkėjo tą naktį, kai tu jį nužudei? – pasitikslino Heivna
pamišėliškai vaipydamasi.
– Ne. – Papurčiau galvą, stengdamasi kalbėti ramiai ir tvirtai, žiūrėdama tiesiai jai į akis. – Turiu
galvoje marškinius, kuriuos jis vilkėjo tą naktį, kai per tragišką atsitiktinumą žuvo nuo Džudo
rankos. – Įsitikinusi, kad Heivna įdėmiai manęs klausosi, pridūriau: – Atiduosi man baltus lininius
marškinius, kuriuos vilkėjo Romanas. Kaip tik tuos, ir nė nemėgink pakeisti jų kitais. Duok man juos,
ir mainais gausi į valias eliksyro.
Heivnos žvilgsnis lakstė nuo dėžės su eliksyru, – ją siūliau pasitikėjimo ženklan, be to, tiek namie
ir teturėjau, – prie manęs. Heivna būtų su džiaugsmu atmetusi pasiūlymą, bet buvo visiškai
priklausoma nuo gėrimo, be galo jo troško ir galų gale buvo priversta nenoriai sutikti.
Galiausiai ji linktelėjo.
– Gerai. Sutarta. Kaip sau nori. Tai sutvarkykim tą reikalą.
Ir mudvi patraukėme laiptais žemyn. Heivna nešėsi rankoje naują butelį ir pakeliui gurkšnojo, o aš
tempiau dėžę nusprendusi ją atiduoti tik tada, kai įvyks mainai.
Tačiau grįžusi namo Sabina viską sugadino.
Atsidusau ir grįžau į tikrovę. Buvau besustojanti prie senųjų Heivnos namų, kur dar gyveno jos
tėvai ir broliukas. Dingtelėjo, kad ji galėjo čia pasislėpti vildamasi, jog man nešaus į galvą ieškoti
šioje vietoje. Bet vidinis balsas įsakmiai paragino skubėti kitur.
Nežinau, ar tai buvo tiesiog kosmoso žinutė, ar tam tikras ženklas, o gal velniškai stipri nuojauta,
ir aš jai paklusau, nes kaskart, kai ją ignoruodavau, tekdavo pasigailėti. Todėl greitai apgręžiau
automobilį ir nušvilpiau tolyn.
Nusivyliau atsidūrusi prie Romano namo. Mudu su Mailsu jau buvome čia apsižiūrėję, bet vis tiek
patraukiau prie durų. Ant slenksčio dingtelėjo, kaip Heivna aiškino, kad namas priklauso jai, – ji
gyveno čia jau kelis mėnesius, – bet manęs neapleido mintis, jog tai Romano būstas, ir nenoromis
užplūdo prisiminimų banga.
 Prisiminiau visus apsilankymus šiuose namuose – kiek kartų išspyriau duris, kiek kartų grūmiausi
su Romanu, kaip vos jam neatsidaviau ir kaip mano akivaizdoje jį nužudė Džudas, paskui nuvijau
šalin tokias mintis ir ėmiau brautis baldų prigrūstu koridoriumi. Jie čia buvo suvežti iš krautuvės,
patekti į svetainę galėjai tik siauru takeliu. Bet ir šis kambarys buvo prigriozdintas ne mažiau negu
koridorius, prireikė laiko apsižvalgyti.
Mano akys klydinėjo senovinėmis spintomis, šilku ir aksomu trauktais minkštasuoliais, tviskančiu
stikliniu kavos staliuku, atkeliavusiu tarsi iš devintojo dešimtmečio, žvilgsnis užkliuvo už didžiulės
krūvos aliejumi tapytų paveikslų ornamentuotais paauksintais rėmais. Jie buvo sustatyti vienas prie
kito ir atremti į sieną. Daugybė įvairiausių epochų drabužių buvo nukloję visus laisvus paviršius,
netgi barą, kur Romanas laikė krištolines taures, iš kurių gerdavo eliksyrą, ir sofą, kur aš, deginama
tamsiosios liepsnos, prisimetusi Drina, mėginau jį suvilioti. Ant tos pačios sofos gulėjo ir mirštanti
Heivna – tą lemtingą vakarą sugirdžiau jai Romano eliksyro.
Apžiūrėjusi visą tą gerą staiga išvydau prie akmeninio liepsnojančio židinio prisiglaudusį Džudą.
Jis atrodė išsigandęs, apstulbęs, sugniužęs ir sumišęs. Heivna stovėjo priešais jį, vienoje rankoje
laikydama lininius marškinius, o kita sugriebusi jo ranką. Heivna buvo gerokai atsigavusi, bent jau
ataugę priekiniai dantys, tačiau iki ankstesnės gražuolės jai dar buvo toli. Ji vis tiek buvo užvaldyta
keršto troškimo ir begalinio pykčio.
– Nagi, nagi, – ji atsigręžė į mane spigindama raudonomis akimis. – Negi tikėjaisi apgauti?
Papurčiau galvą. Džudo pasirodymas apstulbino mane ne mažiau negu ją.
Mano akys lakstė nuo Heivnos prie Džudo. Šis gūžėsi baisiai išsigandęs, kad buvo nutvertas
svetimuose namuose. Nenutuokiau, ką jis čia veikė, ko čia atsibeldė. Niekaip nesuėjo galas su galu.
Ar jis suvokė marškinių svarbą, suprato, kad galima išsiaiškinti eliksyro sudėtį, norėjo gauti juos
ir taikos vardan atiduoti mudviem su Deimenu?
Tuo pat metu man šovė į galvą ir kita, baisesnė ir panašesnė į tiesą mintis – gal Džudas norėjo
pavogti marškinius ir juos sunaikinti? Gal tik apsimetė Deimeno draugu, apsimetė atleidžiąs už
praeitį, nors iš tiesų kantriai laukė šios akimirkos, kad pagaliau atkeršytų?
Man nespėjus įsikišti, Heivna puolė Džudą. Atsigavusi nuo išgerto eliksyro, mano duoto eliksyro,
ji paleido vaikino ranką ir griebė už gerklės. Aukštai jį iškėlė, o Džudas spardėsi ir tabalavo
kojomis. Heivna kratydama marškinius man prieš akis paklausė:
– Kas, po perkūnų, čia dedasi?
– Nežinau, – atsakiau kiek galėdama ramiau ir santūriau. Lėtai artinausi prie Heivnos iškėlusi
rankas. – Tikrai neturiu supratimo, ką jis čia veikia. Verčiau pati paklausk.
Heivna žvilgtelėjo į Džudą – jo akys buvo išsprogusios, veidas ištinęs ir raudonas. Ji greitai
paleido vaikiną, bet nučiupo už rankos, kad nepabėgtų, o šis springo ir kosėjo gaudydamas kvapą.
– Ar judu buvot susimokę? – Heivna dėbtelėjo į mane.
– Ne. – Mano akys lakstė nuo jos prie Džudo, spėliojau, kodėl tas vaikinas nuolat pasirodo pačiu
netinkamiausiu laiku.
Kodėl jis kaskart viską sumauna?
Viena man nekėlė abejonių – tai ne atsitiktinumas. Jų nebūna. Harmoninga visata neleidžia taip
nutikti.
 Tai kas tada? Kodėl kiekvieną sykį priartėjus prie tikslo pasirodo Džudas ir sugriauna mano
planus?
Turi būti kokia nors priežastis ar logiškas paaiškinimas, tačiau kad ir koks jis būtų, aš jo nežinau.
Heivna vartė ir įdėmiai apžiūrinėjo marškinius mėgindama nuspręsti, kam man jų prireikė, kodėl
Džudas rizikavo dėl jų gyvybe, kodėl jie svarbūs mums abiem, o ne vien jai.
Galiausiai Heivna atkreipė akis į mudu ir pamatė, kaip Džudas spokso į dėmę, pamatė, kaip aš
spoksau į Džudą ir į dėmę – ir tada jai toptelėjo.
Viskas nušvito ir stojo į vietas.
Heivna ėmė kvatotis taip, kad net pečiai drebėjo.
Juokėsi kaip pakvaišusi, vos laikėsi ant kojų. Pasilenkė, įrėmė vieną ranką į kelį, tampėsi ir
kosėjo, tąsoma traukulių, kol pagaliau susitvardė, atsitiesė ir tarė:
– Dabar supratau. – Ji laikė marškinius pirštų galiukais, bjaurus vypsnys iškreipė veidą. – Tikrai,
tikrai supratau. Tačiau tavo nelaimė, – Heivna parodė į mane, – galbūt ir tavo, – ji kryptelėjo galva
Džudo pusėn, – Evei teks pasirinkti. Ir bus labai nelengva.
 trisdešimt septintas skyrius

Heivna pašnairavo į mus.

– Žinokit, iš pradžių marškinius visada nešiojausi su savim. Kur tik eidavau: į mokyklą, į
parduotuvę. Net miegodavau su jais, kad jausčiau Romano kvapą. – Heivna patraukė pečiais. –
Marškinius laikiau paskutine sąsaja su Romanu – vieninteliu daiktu, kuris tikrai priklausė man. Bet
dabar manau kitaip. Viskas, ką čia matote, yra mano. Romanas neketino mirti, todėl nesudarė
testamento. Niekas daugiau nepretendavo į jo turtą, todėl aš nusprendžiau tuos daiktus pasilaikyti. Jie
yra mano sąsaja su Romanu. – Mojuodama marškiniais Heivna parodė į senienų kolekciją. Kita ranka
dar stipriau sugriebė Džudą už rankovės ir pridūrė: – Šis namas, šie daiktai, viskas priklauso man.
Kaskart į juos pažvelgusi, prisimenu Romaną, todėl man nebereikia tų sumautų marškinių. Jų reikia
tau, Eve. Dėl dėmės, tiesa? Ji liko, susigėrus garsiajam priešnuodžiui. Nedaug trūko, būtum jį
išgavusi iš Romano, jeigu ne šis vaikinas. – Heivna dar stipriau sugniaužė Džudui ranką, jis
krūptelėjo, bet nesuaimanavo, nusprendė nedžiuginti savo kankintojos. – Ir dabar jis vėl tau sutrukdė.
– Heivna atsigręžė į Džudą, caktelėjo liežuviu ir papurtė galvą. – Jeigu šis vaikinas nebūtų
painiojęsis tau po kojų, dabar būtum jau laimingai gyvenusi su Deimenu, tiesa? Tokia pagal tave
turėjo būti istorijos pabaiga. Taigi klausiu, ar vis dar jį ginsi? Ar pagaliau dėl visko apkaltinsi?
Ramiai žiūrėjau į Heivną, nors kūnas buvo įsitempęs, buvau pasirengusi veikti, bet neatsakiau,
nesileidau įviliojama į spąstus.
Tačiau ji tik pavartė akis ir visai neįtikinta mano tylėjimo tarė:
– Ką gi, dabar tai nebesvarbu, šaukštai po pietų, ir man visai nerūpi, kas čia iš tikrųjų dedasi. Tu
esi įsitikinusi, kad visų bėdų sprendimas slypi čia. – Heivna pamosavo marškiniais man prieš nosį. –
Didelėje žalioje dėmėje ant baltų lininių marškinių. Iš tikrųjų norėjai nunešti juos į teismo medicinos
laboratoriją, o gal verčiau į mokyklos laboratoriją ir ištyrusi dėmę gauti papildomų taškų. Galiausiai
būtum turėjusi receptą priešnuodžio, kuris būtų leidęs judviem su Deimenu, kaip mėgo sakyti
Romanas: pasidulkinti ir sulieti jūsų mylinčias širdeles! – Heivna nusikvatojo ir papurtė galvą,
uroboro tatuiruotė blykčiojo ir žybčiojo, ji metė į mane pasigailėjimo kupiną žvilgsnį, tarsi nebūtų
galėjusi patikėti tokiu kvailumu. – Tai prisipažink, Eve, ar mano prielaida teisinga? Aš neklystu?
Einu teisingu keliu?
Nors Heivna šnairavo į mane, nors prisikasė iki tiesos, aš tylėjau stengdamasi neišsiduoti.
Stovėjau kaip įkasta, įspėdama Džudą žvilgsniu neskubėti ir nekrėsti kvailysčių kaip praėjusį kartą.
Nenuleidau nuo Heivnos akių – iki pergalės jai buvo dar toli, bet ji galėjo pridaryti daug bėdos ir
sukelti didžiulę sumaištį.
Labai stengiausi, kad Heivna nieko neįtartų, nes slapta pasikviečiau pastiprinimą. Telepatiškai
pasiunčiau Deimenui žinutę – jokių žodžių, tik parodžiau, kur esu ir kas vyksta.
Žinojau, kad Deimenas netrukus pasirodys.
Turiu vilkinti laiką.
– Paklausyk, Heivna, – prabilau, bet buvau kaipmat užčiaupta.
Ji mane perkando.
 Sugavo mano mintį.
Ir nesirengė ilgiau su mumis terliotis.
Nespėjus įsikišti, Heivna vėl griebė Džudą už gerklės, nuspyrė židinio groteles ir pakėlė virš
liepsnos Romano marškinius.
Ji laikė marškinius virpančiais pirštais leisdama liepsnos liežuviams laižyti jų skvernus, paskui
pažiūrėjo į mane.
– Nebėra ko švaistyti laiko. Ką pasakysi, jei sutrumpinsim žaidimą? Metas apsispręsti, Eve. Tik tu
gali tai padaryti. Ką pasirinksi – amžiną laimingą dulkinimąsi ar Džudo gyvybę?
Džudas žiopčiojo ir mėgino pasipriešinti. Kai vaikinas žvilgtelėjo į mane, akyse išvydau ne
pagalbos šauksmą, o meldimą atleisti. Džudas duso smaugiamas ir leido man perskaityti savo mintis.
Jis atėjo čia dėl manęs.
Tik dėl manęs.
Norėjo padaryti gerą darbą, įrodyti, kad trokšta man laimės. Jis norėjo ištaisyti klaidą, kurią
padarė nužudydamas Romaną, todėl atėjo čia, į šiuos namus, ir dabar buvo pasirengęs mirti, jei
prireiks. Jis buvo pasirengęs pasiaukoti, kad pagaliau gaučiau priešnuodį ir visa tai baigtųsi.
Nedelsk! Džudas ragino sklidinu šilumos ir meilės žvilgsniu, nuo kurio man atėmė žadą. Aš tik
noriu, kad būtum laiminga. Tu man tiek daug parodei, tiek daug išmokau Samerlande, kad
atsikračiau visų baimių. Tebūnie tai paskutinė mano dovana tau. Ilgai sukau galvą, kaip tau
atsilyginti, paskui prisiminiau Romano marškinius, tavo žvilgsnį, kai pamatei, kaip apsipyliau
kava marškinių rankovę. Visa tai apsvarstęs, suradau būdą, kaip ištaisyti klaidą.
Džudas užmerkė akis, bet jo minčių srautas nesiliovė: Tačiau aš viską sugadinau. Dėl to labai
gailiuosi. Tikrai, nuoširdžiai gailiuosi. Tiesiog noriu, kad žinotum, jog visada ištikimai tave
mylėjau ir troškau gero. Niekada nenorėjau tavęs įskaudinti.
Užgniaužiau kūkčiojimą, nurijau gumulą gerklėje ir mirksėdama sulaikiau besitvenkiančias ašaras.
Dirsčiojau į Džudą ir į marškinius, kuriuos Heivna grasino sudeginti.
Norėdama gauti taip ilgai ieškotą daiktą, turėjau paklusti Heivnos reikalavimui ir išpildyti Džudo
prašymą.
Džudas jau apsisprendė. Jis, galima sakyti, meldė manęs paskubėti.
O Heivna net virpėjo iš susijaudinimo. Tokios niekšybės buvo jos gyvenimo esmė.
Ji mėgavosi ir mito kitų kančia.
Todėl giliai įkvėpiau, mintimis ištariau Džudui atleisk ir atsigręžiau į Heivną.
– Turbūt žinai, Romanas irgi mėgo tokius iškrypėlių žaidimėlius. Sakiau jam ir kartoju tau – aš
daugiau nebežaisiu.
 trisdešimt aštuntas skyrius

Heivna dėbsojo į mane negalėdama patikėti savo ausimis.

Todėl aš pakartojau, kad išsklaidyčiau visas jos abejones:
– Nejuokauju. Aš nesirinksiu. Nežaisiu šito žaidimo. Rodos, teks sugalvoti ką nors kito – tikiuosi,
išmonė tavęs neapleido. Neskubėk. – Atsainiai ir abejingai gūžtelėjau pečiais. – Aš niekur neskubu.
Galbūt tu atleisi vargšeliui Džudui, o gal vis dėlto nutarsi jį pribaigti – tada nedelsk, stipriau
spustelėk ir nusmauk. Aš vis tiek liksiu čia. Niekur neisiu, kol negausiu marškinių.
Heivna spoksojo į mane, rankos drebėjo nuo pastangų išlaikyti Džudą, ją vėl apėmė baisus įsiūtis.
Nuvėrusi mane niekinamu, kupinu neapykantos žvilgsniu tarė:
– Tai tepadeda man Dievas, Eve. Aš sudeginsiu šituos marškinius ir nusmaugsiu Džudą, o tu man
niekaip nesutrukdysi.
– Ne, tu šito nepadarysi, – pasakiau tvirtai žiūrėdama Heivnai tiesiai į akis. Ji šiek tiek atlaisvino
gniaužtus, tik truputėlį, bet aš apsimečiau nepastebinti, nes baiminausi pakenkti Džudui. – Tam yra
bent dvi svarios priežastys.
Heivna drebėjo vis smarkiau, jai aiškiai ėmė stigti jėgų, matyt, eliksyro poveikis silpo.
– Pirma priežastis – tu senokai išgėrei eliksyro ir tau reikia naujos dozės. – Papurčiau galvą ir
caktelėjau liežuviu, nutaisiusi apsimestinai užjaučiamą išraišką. – Tik pažvelk į save, Heivna. Tavo
akys įkritusios, veidas sulysęs, visa drebi. Tikra pamėklė. Per šimtmečius Romanas išmoko saikingai
gerti eliksyrą, o tu išmaukei jį per kelis mėnesius. Praradusi saiką įklimpai iki kaklo ir
nebeišsikapanosi. Tik pažiūrėk į save. Ar matei savo atvaizdą?
– O kokia antra priežastis? – paklausė Heivna šaižiu, gargždžiu balsu, neslėpdama pasidygėjimo.
– O antra, – šypsojausi nenuleisdama nuo jos akių, – aš turiu persvarą. Atvažiavo Deimenas.
Aš jutau jo buvimą, jutau, kaip jis įsuka į prievažą, puola pro pagrindines duris ir lekia
koridoriumi. Deimenas liepė Mailsui laikytis atstu, nesikišti, nesiartinti prie Heivnos. Deimenas
įgriuvo į svetainę, ir Heivna nužvelgė jį nuo galvos iki kojų. Jis atsistojo šalia manęs, o Mailsas
žvalgėsi nuo slenksčio – jis nepaklausė Deimeno įspėjimo ir atėjo paskui.
Prisimerkusi Heivna tarė:
– Tik pažiūrėkit, Deimenas atvyko su pastiprinimu. Kaip miela!
Atsigręžusi pamačiau, kaip apsiblausė Mailso aura ir nusviro pečiai. Išvydęs tokį baisų buvusios
geriausios draugės pavidalą, vaikinas pasigailėjo čia atėjęs.
Heivna į jį pašnairavo, akyse blykstelėjo neapykanta.
– Klaidingai pasirinkai, Mailsai. – Ji dar labiau prisimerkė, liko tik du raudoni plyšeliai. –
Negaliu patikėti, kad tapai tokiu išdaviku.
Mailsas atlaikė Heivnos žvilgsnį – jeigu ir išsigando, tai neparodė. Jis ištiesė nugarą, atlošė
pečius, persibraukė pirštais plaukus. Vaikino aura nušvito ir nuskaidrėjo.
– Aš nesirinkau. Iš viso nesirinkau. Man nepatiko tavo pastarojo meto elgesys, todėl laikiausi
atokiai, bet vis tiek likai mano draugė. Rimtai, Heivna, laikiau tave drauge visada, ir per balerinos
tarpsnį, ir per pavyzdingos moksleivės tarpsnį, kai buvai gotė, emo ir dabar, kai virtai ypač baisia
nemirtinga ragana. – Jis atsainiai gūžtelėjo pečiais ir apsidairė po kambarį. – Tiesą sakant, nesiruošiu
trauktis. Viena vertus, aš dar turiu vilčių, kad atsitokėsi, antra vertus, man labai smalsu, koks bus kitas
tavo vaidmuo.
Heivna užvertė akis ir dar kimiau išgargė:
– Man nesmagu tave nuvilti, Mailsai, bet kito vaidmens nebus, patinka tai tau ar ne. Matai naują,
pagerintą ir tobulą mane. Aš pabaigta. Įkūniju savo svajones.
Mailsas papurtė galvą.
– Pažiūrėk į veidrodį, gal tada apsigalvosi.
Heivna negirdomis praleido Mailso žodžius ir kreipėsi į Deimeną:
– Sveikas, Deimenai Ogeste Esposito. – Ji įžūliai nusišypsojo, blykstelėjo raudonomis
degančiomis akimis. Pavadino Deimeną taip, kaip jis buvo pramintas prieš šimtus metų, kai po tėvų
žūties buvo atiduotas į našlaičių prieglaudą ir gyveno ten iki šalį užklumpant juodajam marui. O tada
pasigaminęs eliksyrą išsigelbėjo. Deimenas nesivadino taip jau kelis šimtmečius, ir aš ne iškart
prisiminiau šį vardą. – Žinau apie tave viską. Vargu ar Evė tau minėjo, kad Romanas rašė
dienoraščius, rašė labai kruopščiai. Jie pasakoja, kad buvai labai labai blogas berniukas, tiesa?
Deimenas patraukė pečiais, stengdamasis laikytis ramiai ir neatskleisti savo jausmų.
– Atvežiau tau eliksyro. Prie durų pastačiau didelę dėžę. Jei prireiks, namie turiu dar daugiau. Tai
gal eime kartu pažiūrėti? Jei norėsi, galėsi paragauti.
– Gal verčiau atnešk, kad man nereikėtų minti kojų? – Heivna sumirksėjo mėgindama nusišypsoti
kaip kadaise – mielai, žaviai, koketuodama, kaip mokėjo tik ji viena. Bet šypsnys priminė klaikią
grimasą. – Kaip matai, esu šiek tiek užsiėmusi. Mudvi su Eve kaip tik aptarinėjome nedidelio
sandėrio smulkmenas. Jei neklystu, ji tave pasikvietė mintimis, vadinasi, manimi nebepasitiki. Tai
labai ironiška, nes pati Evė padarė mane tokią. Be to, iš Romano užrašų supratau, kad ir tavimi
pasitikėti ji neturi pagrindo.
– Pakaks apie tuos užrašus, – nutraukiau trokšdama pakeisti temą. – Heivna, aš viską žinau.
Niekuo manęs nebenustebinsi, todėl verčiau…
– Esi tokia tikra? – Heivnos akys lakstė nuo Deimeno prie manęs, tarsi ji nekantrautų atskleisti
man paslaptį. – Žinai apie jo praeitį su Drina? Kaip jis apsimetė žuvęs gaisre? Apie jauną vergę,
kurią jis atplėšė nuo šeimos? Negi tu visa tai žinai? – Heivna smaigstė žvilgsniu mus visus, ir
Džudą, bet jis tylėdamas atlaikė jos žvilgsnį.
– Ji žino. – Deimenas pažvelgė į Heivną. – Beje, aš neatplėšiau vergės nuo šeimos, o nupirkau
norėdamas išlaisvinti. Nelaimė, mano sumanymas išgelbėti jos artimuosius žlugo. Tai buvo tamsus
mūsų istorijos tarpsnis. Ir nenutuokiu, kam tau reikia visa tai prikelti. Nešvaistyk mūsų laiko
pliurpdama nesąmones. Tiesiog paleisk Džudą ir atiduok marškinius. Tuoj pat.
– Tuoj pat? – Heivna padilbakiavo ir pakėlė antakį. – Jeigu jau apie šitai prakalbom, nesirengiu
šito daryti nei tuoj pat, nei kada nors vėliau. Ne tokios yra šito žaidimo taisyklės. Tiesą sakant, tu jų
visiškai nesilaikai. Pavėlavai į vakarėlį, todėl paaiškinsiu. Esmė ta, kad turėsi rinktis. Tu gali
išgelbėti arba Džudą, arba marškinius. Taigi, Deimenai, kas tau svarbiau: žmogaus gyvybė ar tavo
gerovė? Taip, kaip Romanas vertė Evę rinktis tarp manęs ir priešnuodžio, kaip tik šiame kambaryje,
bent jau ji taip pasakojo. Aš negaliu patvirtinti, nes buvau be sąmonės. Prisimenu tik sėdėjusi ant
šitos sofos. – Heivna pakreipė galvą. – Turbūt kaip tik dėl to šį kartą Evė atsisako žaisti. Matyt,
skaudu prisiminti neteisingai pasirinkus. Visiškai aišku, kad dabar ji trokšta, jog tada būtų leidusi man
numirti. Bet jeigu atsisako žaisti Evė, gali žaisti tu. Taigi, pasakyk Deimenai, ką renkiesi? Tiesiog
pasakyk, ir gausi, ką pasirinksi!
Deimenas žiūrėjo į Heivną ketindamas pulti, parblokšti ir padaryti šitam galą. Jutau, kaip keičiasi
jo energija, mačiau, kaip mintyse bręsta planas. Bet aš greitai jį įspėjau, meldžiau susitvardyti ir
nieko nesiimti. Heivna meta jauką ir vilioja Deimeną į spąstus. Nevalia rizikuoti, nes ant kortos
pastatyta labai daug.
– Heivna, nė vienas iš mūsų nesirinks, – pareiškiau. – Nė vienas nešoksim pagal tavo dūdelę.
Verčiau paleisk Džudą, atiduok marškinius ir pamėgink atsikvošėti. Gal dar išsigelbėsi. Nori tikėk,
nori ne, aš mielai tau padėsiu. Pamiršiu, ką blogo man padarei, ir tu galėsi pasveikti. Rimtai. Tiesiog
atiduok marškinius, paleisk Džudą ir…
– Rinkis! – suklykė Heivna drebėdama visu kūnu. Pamačius, kaip ji prikišo marškinius prie pat
ugnies, mano širdis nusirito į kulnus. – Po velnių, pagaliau rinkis!
Nors ji tikrai nejuokavo, akys svaidė žaibus, aš papurčiau galvą.
– Ką gi, – pašnairavo Heivna. – Jeigu judu atsisakote rinktis, padarysiu tai už jus. Bet prisiminkit,
kad neišnaudojote progos.
Heivna atsigręžė į Džudą ir prasižiojo, tarsi ketindama sakyti sudie, sėkmės ar laimingos
kelionės.
Tačiau ji tik apsimetė.
Ji mėgino mus visus apmauti.
Priversti manyti, kad Džudas jau žuvęs ir nebeverta dėl jo sukti galvos.
Ji norėjo įskaudinti mane.
Ji norėjo mane sunaikinti.
Ji buvo pasiryžusi nužudyti Džudą ir drauge sutrypti visas mano svajones ir viltis.
Todėl puoliau Heivną.
Tuo pat metu Deimenas puolė gelbėti Džudo, o šis stvėrė Heivną.
Džudas sugniaužė kumštį ir nusitaikė Heivnai į saulės rezginį, į trečią, pažeidžiamiausią jos čakrą,
kaip buvau mokiusi.
Tik nespėjo trenkti.
Deimenas netyčia jam sutrukdė – prieš pat smūgiuojant nubloškė į šalį.
Mailsas nė nesusimąstęs, kaip kilniaširdis kvailys puolė gelbėti manęs ir pateko į Heivnos
žabangus. Vienoje rankoje laikydama Romano marškinius, kita ji sugriebė geriausią vaikystės draugą.
Ji tvirtai suspaudė vaikinui kaklą, o šis spardėsi, žiopčiojo ir stengėsi išsivaduoti.
Vos žvilgtelėjusi Heivnai į akis supratau, ką ji rezga.
Pamačiau, koks blogis ir tamsa ją užvaldę.
Jos ir Mailso draugystė, bendri prisiminimai nieko nebereiškė.
Heivna buvo pasiryžusi jį nužudyti vien tam, kad įskaudintų mane.
Priversti mane rinktis, nors ir kaip to nenoriu.
Paskutinįkart siaubingai nusivaipiusi Heivna taip suspaudė Mailsui kaklą, kad šiam akys išvirto iš
akiduobių. Tuo pat metu klykdama iš pasitenkinimo įmetė marškinius į ugnį, liepsnos ėmė godžiai
juos ryti.
Viskas įvyko labai greitai, vos per kelias sekundes, bet man atrodė, lyg žiūrėčiau sulėtintus filmo
kadrus.
Prieš akis mačiau tik šlykštų, neapykantos perkreiptą Heivnos veidą. Jame atsispindėjo pergalės
džiaugsmas ir nepaprastas jaudulys, nes jai pagaliau pavyko mane prigriebti.
Kol Deimenas su Džudu kapanojosi ant grindų, aš sugniaužiau kumštį ir prisiminiau, kaip kelis
mėnesius treniravausi įveikti susikurtą Heivnos atvaizdą. Dabar pasijutau visiškai kitaip.
Nebejutau gailesčio.
Neturėjau už ką atsiprašyti.
Neturėjau kito pasirinkimo, kaip nudėti ją, kol nenužudė Mailso.
Smogiau kumščiu tiesiai jai į saulės rezginį, pajutau, kaip krumpliai susmigo į silpniausią čakrą.
Pamačiau, kaip iš nuostabos blykstelėjo jos akys, tuo metu Deimenas išvadavo Mailsą, o aš šokau
į židinį.
Mano oda degė, svilo, nuėjo pūslėmis ir luposi – baisus skausmas vėrė iki širdies gelmių, tačiau
man buvo nė motais.
Vis tiek lindau į liepsną, siekiau marškinių, grabaliojau, mėginau juos ištraukti.
Visas jėgas sutelkiau į vieną tikslą – išgelbėti marškinius, nors aiškiai pavėlavau.
Liepsna jau buvo juos prarijusi, visiškai sunaikinusi.
Manęs nejaudino išgąstingi Mailso ir Džudo riksmai, sklindantys už nugaros.
Vos pajutau, kaip Deimenas mane apkabino ir ištraukė iš židinio, ramino ir gesino liepsnojančius
drabužius, plaukus, odą.
Tvirtai prispaudęs prie krūtinės atkakliai šnibždėjo į ausį, kad viskas bus gerai. Kad jis atrasiąs
išeitį ir kad neičiau iš proto dėl tų marškinių. Svarbiausia, Mailsas su Džudu liko gyvi ir mudu turime
vienas kitą.
Deimenas maldavo užsimerkti ar nusukti akis ir nežiūrėti į siaubingą savo buvusios geriausios
draugės agoniją.
Bet aš jo nepaklausiau.
Įsmeigiau akis į Heivną.
Įdėmiai nužvelgiau susivėlusius jos plaukus, degančias raudonas akis, įkritusius skruostus,
sunykusį kūną, beprotišką išraišką ir išgirdau kupiną didžiulės neapykantos klyksmą:
– Tai tavo kaltė, Eve. Tai tu padarei mane tokią! Ir dabar už tai sumokėsi. Prisiekiu, tu…
Negalėjau atplėšti akių, net kai ji sukiužo, subyrėjo ir greitai išnyko.
 trisdešimt devintas skyrius

– Turėjai tai padaryti. – Deimenas liūdnai žiūrėjo į mane, kaktą niaukė rūpestis. – Pasielgei
teisingai, neturėjai kitos išeities.
– Ak, išeitis visada yra. – Atsidusau ir pažvelgiau jam į akis. – Mane graužia kaltė tik dėl to, kad
Heivna tapo tokia, kad taip piktnaudžiavo savo galiomis, savo nemirtingumu. Bet visai nesigailiu ją
nužudžiusi. Pasielgiau tikrai teisingai.
Uždėjau ranką Deimenui ant peties ir leidausi apkabinama. Nors tokiomis aplinkybėmis kitaip
pasielgti negalėjau, man nuo to buvo nė kiek ne lengviau. Tačiau nusprendžiau apie tai neužsiminti
nenorėdama jaudinti Deimeno.
– Vienas iš mano vaidybos mokytojų sakydavo, kad žmogus atsiskleidžia susidūręs su dideliais
sunkumais. – Mailsas dirsčiojo į mus visus tris, jo kaklas buvo apdraskytas ir paraudęs, balsas kimus
ir gergždė, bet, laimė, jis per daug nenukentėjo. – Jo teigimu, tikrasis žmogaus būdas atsiskleidžia
užgriuvus netikėtiems išmėginimams. Visiškai su juo sutinku, bet manau, kad tas pat pasakytina ir apie
žmogaus išbandymą valdžia. Nemalonu pripažinti, bet Heivnos elgesys manęs nė kiek nenustebino.
Visi žinom, kad blogio sėkla jau glūdėjo joje. Mudu mokėmės kartu nuo pradinės mokyklos – Heivna
jau ir tada buvo velnių priėdusi. Ji nuolat pavyduliavo ir jautėsi nesaugi. Mėginu pasakyti, Eve, kad
ne tu kalta dėl jos siautėjimo. – Mailsas žiūrėjo į mane krauju pasruvusiomis akimis ir išbalusiu
veidu. Sielvartavo netekęs draugės, dar labiau jį slėgė mintis, kad ta draugė vos jo nenužudė, bet vis
dėlto mėgino mane paguosti. – Heivna tiesiog buvo tokia. Suvokusi savo galias, pasijuto neįveikiama,
todėl blogio sėkla dar labiau suvešėjo.
Pažvelgiau į Mailsą su tyliu dėkingumu ir linktelėjau.
Dirstelėjau į Džudą. Jis kiūtojo kertėje apžiūrinėdamas daugybę į sieną atremtų drobių. Stengėsi
nepatraukti dėmesio, laikytis ramiai, nes jautėsi atsakingas dėl to, kas nutiko. Ir mintyse koneveikė
save, kad dar kartą sužlugdė mano planus.
Nors būčiau viską atidavusi, kad jis nebūtų įsikišęs ir pridaręs tiek neatitaisomos bėdos,
neabejojau, kad taip pasielgė turėdamas gerų norų. Džudas kaskart įsikišdavo į mano gyvenimą,
sutrukdydavo gauti trokštamiausią daiktą, bet iš tiesų stengėsi padėti. Vaikinas neturėjo blogų kėslų.
Tarsi taip elgtis jį būtų skatinęs nežinomas balsas.
Tarsi taip elgtis jam būtų liepusi kažkokia aukštesnė jėga. Taip man kuždėjo nuojauta.
– Šiaip ar taip, ką darysim su visu šiuo turtu? – paklausė Mailsas padėdamas Deimenui ir man
surinkti besimėtančius Romano dienoraščius.
Mums tik betrūko, jog kas nors atrastų ir perskaitytų ranka rašytą vieno ryškaus asmens ryškią (ir
labai ilgą!) gyvenimo istoriją, nors ji tikriausiai būtų palaikyta fantastikos kūriniu.
– Daiktus sudėsime į dėžes ir atiduosime labdarai, – pasiūlė Deimenas, paglostė man nugarą ir
apžvelgė būstą, prikimštą įvairiausių antikvarinių vertybių. Beveik viskas, kas anksčiau buvo laikoma
sandėlyje ar krautuvėje, dabar buvo sutempta čia. Nė vienas mūsų nenutuokėme, ką Heivna ketino su
tais daiktais daryti. – Arba išparduosime turtą ir paaukosime pinigus labdarai. – Deimenas šiek tiek
suglumęs gūžtelėjo pečiais.
 Kitaip negu Romanas, Deimenas niekada nebuvo kaupėjas. Jis šimtmečius tenkinosi būtiniausiais
daiktais, išsaugodavo tik tuos, kurie buvo jam iš tiesų brangūs. Antra vertus, Deimenas gebėjo daiktus
susikurti. Jis žino, kokia turtinga yra visata. Romanas nebuvo išsiugdęs šito gebėjimo, todėl tapo
godus, jam vis buvo negana, manė, kad jei nenutvers kokio daikto, šis atiteks kam nors kitam, todėl
viską grobdavo. Romanas parduodavo daiktą tik tada, jei galėdavo gerai pasipelnyti.
– Beje, jei jums kas nors patinka, drąsiai imkit, – pridūrė Deimenas. – Antraip nematau prasmės jų
laikyti – manęs šios senienos nedomina.
– Kalbi rimtai? – pagaliau prabilo Džudas. Prakalbo pirmąsyk po to, kai nužudžiau savo buvusią
geriausią draugę ir pasiunčiau ją tiesiai į Prieblandos šalį. – Tavęs tikrai niekas nedomina? Net ir
šitai?
Visi sužiurome į Džudą. Jis kilstelėjo antakį, skruostuose išryškėjo duobutės. Vaikinas pakėlė
didingą, švytintį paveikslą, vaizduojantį raudonplaukę merginą, šokančią neaprėpiamame raudonų
tulpių lauke.
Aiktelėjau. Man atėmė žadą, kaipmat atpažinau save, savo olandiškąjį įsikūnijimą. Tik nežinojau
drobės autoriaus.
– Puikus darbas, tiesa? – Džudas dirstelėjo į mudu su Deimenu, paskui įsmeigė akis į mane. –
Jeigu tau įdomu, jį nutapė Deimenas. – Džudas parodė dešiniajame apatiniame drobės kampe
suraitytą parašą. Papurtęs galvą pridūrė: – Be abejonės, andai Olandijoje aš buvau puikus tapytojas.
Samerlande sužinojau, kad Bastianas de Kolas buvo tikrai talentingas ir nugyveno gražų gyvenimą. –
Džudas nusišypsojo. – Tačiau kad ir kaip stengiausi, niekada nesugebėjau pagauti tavęs taip kaip
Deimenas. – Vaikinas patraukė pečiais. – Tiesiog nebuvau įvaldęs tokios technikos.
Džudas padavė man drobę, o aš negalėjau atplėšti nuo jos akių. Ji buvo tokia tikroviška – aš,
tulpių laukas, buvo justi net Deimeno buvimas, nors jis savęs nepavaizdavo.
Kiekviename teptuko brūkštelėjime buvo matyti jo amžina meilė man.
– Jumis dėtas, neskubėčiau krauti daiktų į dėžes pirma jų neapžiūrėjęs, – tarė Džudas. – Kas žino,
kokių dar lobių čia esama?
– Pavyzdžiui, tokių? – Mailsas užsimetė juodą šilkinį Romano rūkaliaus švarką, kurį tas vilkėjo
per mano septynioliktąjį gimtadienį. Tą vakarą vos nepadariau milžiniškos klaidos, bet galiausiai
paklusau širdies balsui ir atstūmiau Romaną. – Ar galiu jį pasiimti? – paklausė Mailsas, tvirtai
susijuosdamas diržu ir pozuodamas kaip modelis. – Jeigu kada nors būsiu pakviestas į perklausą Hju
Hefnerio vaidmeniui atlikti, turėsiu puikų drabužį!
Jau buvau besakanti ne.
Buvau beprašanti Mailso nusivilkti švarką ir padėti į šalį.
Buvau beaiškinanti, kiek slogių minčių jis man sukelia.
Bet staiga prisiminiau, ką Deimenas buvo sakęs apie praeitį – kad ji mus persekioja.
Aš nesileisiu persekiojama savosios, todėl giliai įkvėpiau, nusišypsojau ir pasakiau:
– Mailsai, švarkas tau labai tinka. Būtinai pasilaikyk.
 keturiasdešimtas skyrius

– Kaip manai, ar kas nors anksčiau yra taip daręs? – Atsiklaupiau ir mano keliai nugrimzdo į purvą
ant ką tik iškastos duobės krašto. Pakėliau akis ir žvilgtelėjau į greta stovintį Deimeną. Nuleidau
aksomu trauktą dėžę su Heivnos drabužiais ir papuošalais (tik tiek iš jos buvo likę) į minkštą, trąšią
žemę, lyg ant pagalvės. Deimenas tylėdamas stebėjo mano darbą.
– Samerlandas yra labai sena vieta, – jis atsiduso, kalbėjo kimiai ir susirūpinęs. – Manau, bent
vieną kartą čia daug kas yra nutikę.
Kai Deimenas uždėjo ranką ant peties, pajutau jo nerimą. Jis nuogąstavo, kad aš tik apsimetu, kad
nesigailiu nužudžiusi Heivną. Buvo įsitikinęs, jog giliai širdyje graužiuosi.
Nors labai liūdėjau draugės, bet neabejojau ir nekamavau savęs klausimais.
Aš jau nebe ankstesnė Evė.
Pagaliau išmokau pasitikėti savimi, klausyti savo širdies, vadovautis labai stipria nuojauta, todėl
daugiau nebedvejoju, ar teisingai pasielgiau. Kad ir kaip buvo sunku nusiųsti dar vieną sielą į
Prieblandos šalį, palikti Heivną gyvą buvo per daug pavojinga.
Teko ją nužudyti, bet turėjau atiduoti paskutinę pagarbą.
Be to, mano širdyje ruseno menkutė viltis.
Heivnos pribaigta pati neseniai aplankiau Prieblandos šalį ir žinau, ką jai teks patirti. Jai prisieis
kristi, sklęsti, ji bus priversta daugybę kartų išgyventi praeities klaidas. Aš iš jų pasimokiau ir
patobulėjau, gal pasiseks ir jai.
Galbūt tik atrodo, kad Prieblandos šalyje esi pasmerktas amžinai vienatvei ir tuštumai.
Galbūt suteikiama antra galimybė – išpirkus klaidas ir pagydžius sielą leidžiama grįžti?
Pakėliau dėžės dangtį norėdama paskutinį kartą žvilgtelėti į Heivnos daiktus – ilgaaulius batus be
galo smailiomis pakulnėmis, elastinę mini suknelę ir krūvą vėrinių. Visi jie buvo su mėlynais
akmenimis. Be to, kabantys ilgi auskarai, daugybė žiedų, tarp jų ir kaukolės formos, jį Heivna
mūvėjo, kai mudvi susipažinome.
Tada nė viena iš mudviejų nenutuokė, kaip baigsis draugystė.
Prieš uždarydama dangtį sukūriau vieną raudonos tešlos keksiuką su rožiniu glajumi ir padėjau ant
viršaus. Prisiminiau, kad jie buvo Heivnos mėgstamiausi – viena nekalčiausių jos priklausomybių,
kuriai ji su malonumu atsiduodavo.
Deimenas atsiklaupė šalia ir pašnairavo į keksiuką.
– O šitas kam?
Giliai atsidusau, paskutinį kartą žvilgtelėjau ir uždariau dėžę. Semiamas rieškučiomis purvas
slydo man pro pirštus ir dribo ant dėžės.
– Keksiukas primena ankstesnę Heivną. Tokia ji buvo, kai susipažinome.
Deimenas dvejodamas įdėmiai į mane žiūrėjo.
– Ir kam skirtas šis priminimas – jai ar tau? – paklausė.
Grįžtelėjusi nužvelgiau jo smakrą, skruostikaulius, nosį, lūpas, galiausiai akis ir tariau:
– Visatai. Žinau, tai kvaila, bet tikiuosi, kad šis mažas saldus priminimas palengvins jos buvimą
ten.
 keturiasdešimt pirmas skyrius

– Tai kur dabar? – Deimenas apsivalė purvinus džinsus, o aš patraukiau pečiais ir apsidairiau.
Nuvijau mintį apie paviljoną, nes po tokių baisių nutikimų ten eiti nenorėjau, bet į namus, pas
Sabiną, irgi netraukė…
Deimenas išgirdo mano mintį, todėl prisipažinau:
– Žinau, kada nors turėsiu grįžti namo, bet ten manęs laukia tikras pragaras.
Papurčiau galvą ir mintyse parodžiau Deimenui bjaurų nutikimą su Sabina: kaip jėga išsiveržiau iš
namų, kaip sukūriau geltonų narcizų puokštę ir BMW Manozo akivaizdoje. Pamatęs tai, Deimenas
susiraukė.
Staiga į galvą šovė mintis, tik nežinojau, kaip ją išsakyti. Apsižvalgiusi tariau:
– Gal… – nutilau, nes nujaučiau, kad sumanymas Deimenui nepatiks, bet kalbėjau toliau: – Gal
dar kartą aplankykim tamsiąją Samerlando pusę?
Pašnairavau į Deimeną. Jo akyse išvydau dvejonę: Ar kvoštelėjai? Gal taip ir buvo. Bet aš
norėjau patikrinti savo prielaidą, įsitikinti, ar neklystu.
– Tiesiog… noriu ten šį tą pamatyti, – pasakiau Deimenui žinodama, kad teks jį ilgai įtikinėti.
– Klok tiesiai. – Deimenas persibraukė ranka plaukus. – Nori aplankyti tą klaikią Samerlando
dalį, kur neveikia burtai, negalima kurti, kur be paliovos šlykščiai merkia lietus, auga tik skurdūs
krūmokšniai nudžiūvusiais lapais, kiek akis užmato plyti gilūs, klampūs pelkynai, kur kiekviename
žingsnyje tyko juodžiausi akivarai. Negana to, ten slankioja baisi, pusprotė senė, kuriai nežinia kodėl
tu labai rūpi. Ar aš teisus?
Linktelėjau, Deimenas neklydo.
– Verčiau trenksiesi ten, negu išsiaiškinsi su Sabina?
Linktelėjau dar kartą ir patraukiau pečiais.
– Galiu paklausti kodėl?
– Žinoma, – nusišypsojau. – Bet neatsakysiu, kol ten nusigausim, todėl pasikliauk manim, gerai?
Pirma turiu šį tą pamatyti.
Iš Deimeno žvilgsnio supratau, kad jis nenori ten keliauti. Bet dar labiau jis nenorėjo atmesti mano
prašymo, todėl greitai sukūrė arklį. Užsimerkiau ir paraginau gyvulį nunešti mus į tamsiausią ir
šiurpiausią Samerlando vietą.
Mudu kaipmat ten atsidūrėme. Arklys taip staigiai sustojo, kad mudu su Deimenu vos išsilaikėme
jam ant nugaros. Gyvulys traukėsi atatupstas, stojosi piestu ir kasė kanopomis žemę. Deimenui teko
švelniai šnibždėti jam į ausį, įtikinėti, kad toliau eiti nereikės. Kai arklys šiek tiek aprimo, mudu
nusliuogėme ant žemės ir įdėmiai apsidairėme.
– Niekas čia nepasikeitė, – tarė Deimenas trokšdamas kuo greičiau dingti į šiltesnę, šviesesnę,
gražesnę vietą.
– Tikrai nepasikeitė? – Priėjau prie pelkyno ir atsargiai pabaksnojau koja. Stengiausi pajusti
purvo minkštumą, gilumą, rasti tam tikrų pokyčių.
– Neišmanau, ko čia ieškai. – Deimenas pašnairavo į mane. – Kiek mano akys mato, čia šlapia,
tuščia, purvina ir slogu kaip praėjusį kartą.
Linktelėjau.
– Tu teisus. Bet ar tau neatrodo, kad pelkynė padidėjo? Tarsi… ji augtų ar kaip nors plėstųsi?
Deimenas susiraukė nesuprasdamas, kur suku. Rizikavau pasirodyti kvaiša, gal net paranoikė, bet
vis dėlto nepasidaviau, nes man rūpėjo Deimeno nuomonė.
– Turiu prielaidą…
Jis pažiūrėjo į mane.
Giliai atsikvėpiau ir apsidairiau.
– Negaliu atsikratyti minties, kad esu nežinia kaip su tuo susijusi.
– Tu? – Deimenas dėbtelėjo suraukęs antakius.
Bet aš nekreipiau dėmesio ir nedelsdama kalbėjau toliau. Troškau kuo greičiau viską išsakyti, kol
neapsigalvojau ir nenutilau, kol nepraradau kantrybės.
– Paklausyk, – paprašiau, mano balse buvo justi įtampa. – Nors skamba kvailai, bet pirmiausia
prašau manęs išklausyti.
Deimenas linktelėjo ir skėstelėjo delnais parodydamas, kad neketina manęs tildyti.
– Galbūt… galbūt ši vieta ėmė augti prasidėjus blogiems dalykams.
– Blogiems dalykams?
– Taip, na, tada, kai nužudžiau Driną.
– Eve… – prakalbo Deimenas ketindamas išsklaidyti įtarimus ir paneigti mano kaltę.
Tačiau aš jį nutraukiau ir vėl prabilau:
– Tu lankaisi Samerlande jau labai seniai, tiesa?
– Nuo praėjusio amžiaus septinto dešimtmečio, – Deimenas patraukė pečiais.
– Taigi, esu tikra, kad nuodugniai ištyrinėjai šią šalį, išmaišei skersai išilgai, ypač daug keliavai
iš pradžių.
Deimenas linktelėjo.
– Ir per visus tuos metus sakaisi nematęs šitos pelkės?
Deimenas vėl linktelėjo, atsiduso ir nedelsdamas pridūrė:
– Nepamiršk, kad Samerlandas yra milžiniškas. Mano žiniomis, jis neaprėpiamas. Čia nėra nei
sienų, nei ribų, gal aš tiesiog nė karto neaptikau šitos klampynės.
Nusukau akis ir apsimečiau tikinti Deimeno samprotavimais, bet iš tikrųjų jis manęs nė kiek
neįtikino.
Neapleido jausmas, kad arba dėl šitos pelkynės esu kalta aš, arba turiu šį tą pamatyti, o gal
teisingos abi prielaidos. Privalau sužinoti, kodėl kadaise, kai paklausiau Samerlando, ką dar turiu
pamatyti, kumelė atnešė mane čia, nes iki šiol taip ir nesupratau.
Ar visa tai susiję su tomis nemirtingųjų sielomis, kurios dėl mano kaltės atsidūrė Prieblandos
šalyje?
Ar dėl jų didėja klampynė?
Kaip patręštos piktžolės?
Jeigu aš teisi, ar klampynė nepraris viso Samerlando?
– Eve, – tarė Deimenas. – Galime žvalgytis į valias, bet čia nėra į ką žiūrėti. Tik neaprėpiama
pelkynė, ir tiek.
Dar kartą apsidairiau nenorėdama taip lengvai pasiduoti, bet, tiesą sakant, nežinojau, ko ieškoti ir
kaip pagrįsti savo spėliones. Kai jau buvau besigręžianti ir besukanti prie Deimeno, išgirdau.
Dainą.
Ji sklido iš už nugaros, tarsi nešama švelnaus, lengvo vėjelio, bet ausys manęs neapgavo.
Atpažinau tą balsą, tuos žodžius, tą klaikią atmintin įstrigusią melodiją.
Ne nežiūrėdama supratau, jog tai ji.
Atsigręžusi išvydau ją – senė rodė į mane pirštu aukštai iškėlusi gyslotą, gumbuotą ranką ir traukė:

Ji iš purvo iškils
Iki pat išsvajotų padangių.
Ir tu, ir tu kilsi kartu…

Tiktai šį sykį senės daina buvo ilgesnė, žodžių buvo daugiau, negu lankantis čia praėjusį kartą:

Iš begalinių tamsių gelmių

Ji veržiasi į šviesą
Ir trokšta tik vieno –
Tiesos!
Savo buvimo tiesos.
Bet ar tu leisi jai atsiskleisti?
Ar tu leisi pakilti, sužydėti ir išaugti?
Ar pasmerksi gelmių nebūčiai?
Ar atsikratysi tos suvargusios ir išsekusios sielos?

Tačiau daina keistenybės dar nesibaigė.

Senė atkišo rankas, tarsi ką siūlydama, staiga jai iš už nugaros išlindo Misa su Marku ir atsistojo
šalia.
Stovėdami jie įdėmiai spoksojo į mane, o senė užsimerkė ir giliai susikaupė, lyg mėgindama
sukurti įspūdingą daiktą.
Tačiau jos pastangas apvainikavo tik debesėlis pilkų pelenų – jie slydo jai pro pirštus ir byrėjo
prie kojų.
Senė pakėlė akis ir pažvelgė į mane – jos veidas buvo liūdnas, žvilgsnis kaltinamas.
Deimenas čiupo mane už rankos ir greitai atitraukė į šalį. Toliau nuo jos. Toliau nuo jų visų. Jis
nekantravo dingti iš šios klaikios vietos.
Mudu abu nenutuokėm, kas per viena toji senė, iš kur ji išdygo ir ką reiškia daina.
Abudu neturėjome supratimo, kas ją sieja su Misa ir Marku.
Dėl vieno neabejojome – daina buvo įspėjimas.
Skirta atkreipti mano dėmesį.
Išgirsti.
 Senė traukė toliau šiurpiu, skambiu balsu, jos žodžiai aidėjo mums už nugarų, vijosi bebėgančius
prie arklio.
Skubančius grįžti ten, kur veikia burtai, kūrimas ir klesti gėris.
Mudu grįžome į sąlygiškai saugią žemę, vienas šalia kito nusileidome tuščiame nuošaliame
paplūdimyje.
Susikabinę rankomis gulėjome ant smėlio stengdamiesi atgauti kvapą. Mėgindami suprasti dainos
žodžių ir klaikios, ką tik matytos scenos prasmę.
Dėbsojome į juodą dangų, kuriame nebuvo matyti nei mėnulio, nei žvaigždžių.
Mano nakties žvaigždė buvo dingusi.
Trumpam apėmė siaubingai bloga nuojauta, kad ji nebegrįš.
Bet Deimenas sušnabždėjo mano vardą, jo balsas suvirpino tylą, išblaškė neramias mintis.
Pasisukau ant šono ir pažvelgiau jam į veidą – Deimenas žiūrėjo į mane su tokia pagarba, meile ir
švelnumu, kad liūdesys išsisklaidė.
Mano nakties žvaigždė nebešviečia, nes išpildė prašymą.
Dabar mudu abu šviečiame kaip žvaigždės.
– Ta daina skirta man, – pasakiau. Širdis kuždėjo, jog tai tiesa. – Heivnos mirtis, prarasti
marškiniai… – Patylėjau ir sunkiai atsidusau jusdama, kaip šilti Deimeno pirštų galiukai glosto man
skruostą. – Tai dalis mano karmos. Matyt, man skirta atlikti šį tą daugiau.
Deimenas norėjo prabilti, nuraminti, atmesti mano spėjimus ir išsklaidyti susirūpinimą.
Bet aš neleidau jam kalbėti, užspaudžiau lūpas pirštu.
Supratau jį ir be žodžių.
Kad ir ką pranašauja senės daina, esu pasirengusi su tuo susidurti.
Tik vėliau, ne dabar.
– Mes tai įveiksim, – pasakiau lūpomis liesdama Deimenui skruostą ir prisitraukiau artyn. –
Drauge mudu įveiksim viską. Bet dabar… – Mudviejų lūpos susitiko, beveik pajutau švelnią, glotnią
jų odą. – Dabar dėkokim likimui ir už tai, kad esam kartu.
 atsiliepimai apie Alyson Noël
„Nemirtingųjų“ seriją

Alyson Noël pranoko visus mano lūkesčius. „Mėlynasis mėnulis“ yra ne tik nuostabus tęsinys, jis
labai aukštai kilstelėjo kartelę kitoms serijos knygoms! Perskaitęs paskutinį knygos puslapį tegalėjau
ištarti: „Oho!“
Teens Read Too

A. Noël romanas tiesiog pakerėjo! „Nemirtingųjų“ serijos gerbėjai neliks nusivylę – Evės ir Deimeno
meilė patiria neregėtų išmėginimų, pabaiga tokia netikėta, kad skaitytojai nekantraudami lauks tęsinio.
Ši knygos dalis tiesiog stulbinama.
Romantic Times

Tik drąsus rašytojas gali nepaisyti lūkesčių. „Mėlynajame mėnulyje“ Alison Noël įrodė tai su kaupu.
Patikinu, kad neturėsite supratimo, kas dedasi antroje serijos knygoje, kol Alyson Noël priblokš
netikėčiausiais siužeto posūkiais, o jūs nekantrausite sužinoti, kas bus toliau.
The Book Chick

Užburiantis pasakojimas apie paauglių baimę, meilę ir beatodairišką pasiaukojimą. Pritrenkianti, bet
teikianti pasitenkinimą pabaiga rodo, kad Noël žino, kaip išlaikyti skaitytojų dėmesį. Antgamtinės
Evės galios yra patraukli paauglių baimių: meilės, draugystės, atsisveikinimo su vaikyste, – išraiška.
Publishers Weekly

„Mėlynasis mėnulis“ – nuostabus. Jei manote, kad „Amžinai“ buvo kupina nežinomybės ir paslapčių,
tiesiog perskaitykite „Mėlynąjį mėnulį“… Siužetas varo iš proto gerąja prasme. Noël pasuko šį
romaną visai netikėta kryptimi ir baigė džiaugsmingu pasivažinėjimu mugės geležinkeliuku, mano
galva, galinčiu niekad nesibaigti. Pasakiška.
The Story Siren

„Mėlynasis mėnulis“ fantastikos paaugliams pažiba. Deimantas tarp brangakmenių. Kelios scenos,
ypač knygos finale, man išspaudė ašarą. A. Noël nebėga nuo jausmų, bet neria į jų gelmę ir paliečia
jūsų širdį.
Night Owl Romance

Viena geriausių šiais metais perskaitytų knygų… Nemirtingi įsimylėjėliai, patikimi draugai, išdavikė
būrėja ir keistos identiškos dvynės, ko daugiau gali norėti? Perskaičiusi „Mėlynąjį mėnulį“ prašau
„Prieblandos šalies“! Nekantriai laukiu kitų serijos knygų.
 The YA Book Blogger

Alyson Noël – nepaprastai talentinga rašytoja, ji kaskart tai patvirtina pasirodžius naujai
„Nemirtingųjų“ serijos knygai. Autorė rašo su įtampa ir aistra, jos žodžiai susilieja į nuostabų audinį
suvirpindami skaitytojų jausmus ir širdis.
Teen Reads

Paslaptingumas, romantika, antgamtė ir dramatizmas absoliučiai pavergia paauglius.

Orange Coast Magazine

„Nemirtingųjų“ serija yra nepakartojama; tarsi gaivaus oro dvelksmas. Noël sugeba įtraukti
skaitytojus į savo lakios vaizduotės ir kerinčio žodžio pasaulį. „Mėlynasis mėnulis“ nuo pirmo iki
paskutinio puslapio skaitomas su įdomumu. Bet kai jau tariesi perpratęs siužetą, Alyson sviedžia į
naują posūkį, todėl negali padėti šios knygos šalin.
Fantastic Books Reviews (5 žvaigždutės!)

„Amžinai“ suvirpins daugybės paauglių vaizduotę, ypač tų, kurie neatsiplėšia nuo Stephenie Meyer
„Saulėlydžio“ sagos… A. Noël kuria ryškiai individualizuotus, tikrus vidurinės moksleivių
charakterius. Netikėtai Evė sužino esanti nemirtinga – kaip pasisuks jos gyvenimas? Sujaudina ir
įtikina.
Booklist

Nuostabūs pagrindiniai veikėjai, įtampa ir bundanti meilė, tamsi paslaptis, kerintys nemirtingieji…
Ko daugiau norėti iš šio modernaus, gotika dvelkiančio romano?
Justine magazine

Kai gavau „Amžinai“, ketinau perskaityti vieną ar du skyrius. Nė nepastebėjau, kaip prarijau šimtą
puslapių, kol supratau, kad negaliu atsiplėšti nuo šios knygos. Bet mano akys merkėsi… Rytą čiupau
romaną ir perskaičiau iki galo. Dabar su nekantrumu laukiu tęsinio.
Blog Critics Magazine

Jūsų laukia ilgas kelias su staigiais posūkiais, kupinas paslaptingumo, meilės ir fantazijos… Romano
stilius, pasakojimas ir veikėjų charakteriai šiek tiek primena geriausias Meyer ir Marr knygas, bet
kūrinys nestokoja tik Noël būdingo savitumo, naujų potėpių. Perskaičiusi šią istoriją, turbūt
užsimanysi turėti savo Deimeną, kad ir kiek reikėtų dėl to aukotis.
The Book Queen (5 žvaigždutės!)

P. C. Cast ir Stephenie Meyer gerbėjams tikrai patiks šis puikus trileris apie ypatingomis galiomis
apdovanotus paauglius.
Midwest Book Review

Negalėjau paleisti knygos iš rankų, nes magėjo sužinoti, kas bus toliau… Evė tokia tikroviška ir jos
jausmai tokie nuoširdūs, kad net šiurpas kratė. Tarsi Alyson Noël pati būtų liūdinti, iki ausų
įsimylėjusi paauglė. Evės paveikslas nepakartojamas – įvairiaspalvis ir tikrai nelėkštas.
The Frenetic Reader

Tokia nuostabi knyga kaip „Amžinai“ tinkama papildyti kiekvienai bibliotekai… Ją tikrai pirks
Stephenie Meyer ir Melissos Marr gerbėjai. Prikaustys jūsų dėmesį nuo pirmo puslapio!
Mind of Bibliophile

Alyson Noël sukuria puikių ir įtikinamų personažų galeriją. Žaviuosi „Saulėlydžio“ saga ir patariu
savo bendraminčiams perskaityti „Amžinai“.
Flamingnet Book Reviews

Įsimylėjau šią knygą. Negali atsitraukti nuo pat pradžios, nes dėlionė pildoma po truputį ir tikrai
nežinai, ko tikėtis iki pabaigos… Nuoširdžiai patariu ją įsigyti savo draugams.
Portsmouth Teen Book Review

„Amžinai“ – pirma „Nemirtingųjų“ serijos dalis. A. Noël sukūrė gražią įsimintiną istoriją ir ryškius
personažų charakterius, nepagailėjo taiklių smulkmenų, kurios padeda skaitytojui suprasti ne tik
personažus, bet ir juos supantį pasaulį. Tokios meilės istorijos visad traukia skaitytojus, tačiau
rašytoja sugebėjo rasti originalių niuansų ir subtilybių, išskiriančių šį romaną iš kitų.
Darque Reviews

Mane patraukė romano „Amžinai“ nenuspėjamumas, baugus paslaptingumas ir ypatinga magija…

Sužavėjo Evės paveikslas. Patariu perskaityti.
The Bookworm

„Amžinai“ praskaidrino žiemą, pateikė spalvingą, nepaprastą istoriją, kuri tikrai sujaudino. Tai
pirmas „Nemirtingųjų“ serijos romanas. Mano manymu, A. Noël aptiko aukso gyslą. Knygoje rasime
gėrio ir blogio, patrauklius personažus, gyvus aprašymus ir įdomų pasakojimą.
Planet Books

Lengvai panirau į siužetą, įsimylėjau A. Noël kuriamą pasaulį… Sudomino Evė – personažas, turintis
aiškiaregės galių. Jos itin svarbios šioje istorijoje ir leidžia pajusti Evės skausmą… Patikėkit, ši
knyga tikrai gera. Negalėjau nuo jos atsitraukti. Alyson Noël sukūrė kerintį naują pasaulį. Jis taip
pribloškė, kad man smalsu ir nė nenutuokiu, kaip viskas baigsis.
Reading Keeps You Sane

Tokią merginą kaip Evė lengva pamėgti. Nuoširdžiai ją užjaučiu, nes ji išgyveno baisią netektį, bet
nepasidavė… „Amžinai“ lengvai skaitomas, traukia puikiai sukurtais personažų paveikslais. Tai
pirmoji serijos knyga, ir aš nekantrauju sužinoti daugiau apie Evę, Deimeną ir jų draugus… Esu
įsitikinusi, kad antra knyga nenusileis pirmai.
Ninja Reviews

Parašyta aiškiai, siužetas gerai suregztas, žavus pasakotojos Evės balsas tikrai patrauks paauglius.
January Magazine
„Amžinai“ – naujas ir savitas kūrinys, atveriantis skaitytojams nepažintus horizontus. Būtinai
perskaitykit.
Cool Moms Rule!

Man siaubingai patiko A. Noël „Amžinai“. Rašytoja pradėjo naują seriją originaliu kūriniu. Visi
paaugliai ir net suaugusieji pames galvą dėl šios knygos ir lauks tęsinio. Šitą knygą jūs turite
nusipirkti nedelsdami, antraip daug prarasite. Jei nebūsite perskaitę „Amžinai“, būsite palaikytas
urviniu žmogumi. Tai tiesiog nepriimtina.
Talk About My Favorite Authors